(1)

Reglamentu (EEB) Nr. 2821/71 Komisijai suteikiami įgaliojamai taikyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (*1) 101 straipsnio 3 dalį priimant reglamentą dėl tam tikrų rūšių susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų, kurie patenka į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kurių objektas yra specializacija, įskaitant susitarimus, būtinus jai pasiekti;

(2)

Komisijos reglamente (EB) Nr. 1218/2010 (2) apibrėžiamos specializacijos susitarimų rūšys, kurios, Komisijos nuomone, paprastai atitinka Sutarties 101 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Atsižvelgiant į bendrą teigiamą patirtį, įgytą taikant tą reglamentą, kuris nustoja galioti 2022 m. gruodžio 31 d., ir į peržiūros procedūros rezultatus, tikslinga priimti naują bendrosios išimties reglamentą;

(3)

šis reglamentas turėtų atitikti du reikalavimus – i) užtikrinti veiksmingą konkurencijos apsaugą ir ii) užtikrinti įmonėms pakankamą teisinį saugumą. Siekiant šių tikslų, turėtų būti atsižvelgiama į poreikį kiek įmanoma supaprastinti administracinę priežiūrą ir teisės aktų sistemą;

(4)

iki tam tikro įtakos rinkoje lygmens apskritai galima daryti prielaidą, kad, taikant Sutarties 101 straipsnio 3 dalį, teigiamas specializacijos susitarimų poveikis nusvers neigiamą poveikį konkurencijai;

(5)

kad būtų galima reglamentu nustatyti Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymą, nėra būtina apibrėžti tuos susitarimus, kurie gali patekti į 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Individualiai vertinant susitarimus pagal Sutarties 101 straipsnio 1 dalį, turi būti atsižvelgta į keletą veiksnių, visų pirma į atitinkamos rinkos struktūrą;

(6)

galimybė taikyti šiuo reglamentu nustatytą išimtį turėtų būti numatyta tik tiems susitarimams, kurie pakankamai pagrįstai gali būti laikomi atitinkančiais Sutarties 101 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas;

(7)

labiausiai tikėtina, kad specializacijos susitarimais bus prisidedama prie prekių gamybos, paslaugų parengimo ar platinimo tobulinimo, jei šalys turi papildomų įgūdžių ir turto ar vykdo papildomą veiklą, nes jos gali sutelkti pastangas šiems produktams gaminti arba šioms paslaugoms rengti, taigi, vykdyti efektyvesnę veiklą bei tiekti pigesnius produktus. Galima tikėtis, kad, esant veiksmingai konkurencijai, vartotojai gaus nemažą dalį iš to atsirandančios naudos;

(8)

tokia nauda gali atsirasti dėl: a) susitarimų, pagal kuriuos viena šalis visiškai arba iš dalies nustoja gaminti tam tikrus produktus arba rengti tam tikras paslaugas kitos šalies ar šalių naudai (vienašalė specializacija); b) dėl susitarimų, pagal kuriuos kiekviena šalis visiškai arba iš dalies nustoja gaminti tam tikrus, bet skirtingus produktus arba rengti tam tikras paslaugas kitos šalies naudai (abipusė specializacija) ir c) dėl susitarimų, pagal kuriuos dvi ar daugiau šalių imasi bendrai gaminti tam tikrus produktus arba rengti tam tikras paslaugas (bendra gamyba);

(9)

šio reglamento taikymas paslaugoms yra susijęs su paslaugų parengimu (o ne paslaugų teikimu). Paslaugų rengimas – tai pradinė veikla prieš teikiant paslaugas klientams (pavyzdžiui, bendradarbiavimas kuriant platformą, per kurią bus teikiama paslauga). Paslaugų teikimas nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, išskyrus platinimo atvejus, kai šalys teikia pagal specializacijos susitarimą rengiamas paslaugas ir gaminamus produktus;

(10)

šis reglamentas turėtų būti taikomas tik vienašalės ir abipusės specializacijos susitarimų šalims, kai jos veikia toje pačioje produkto rinkoje. Tačiau nebūtina, kad šalys veiktų toje pačioje geografinėje rinkoje. Be to, vienašalės specializacijos ir abipusės specializacijos sąvokos reiškia, kad šalys neprivalo mažinti pajėgumų, nes joms pakanka sumažinti gamybos apimtis;

(11)

siekiant užtikrinti, kad nauda iš specializacijos būtų gaunama nė vienai šaliai visiškai nepaliekant galutinės grandies produktų rinkos, vienašalės ir abipusės specializacijos susitarimai į šio reglamento taikymo sritį turėtų patekti tik tais atvejais, kai juose yra numatyti tiekimo ir pirkimo įsipareigojimai. Tiekimo ir pirkimo įsipareigojimai gali, bet nebūtinai turi būti išimtinio pobūdžio;

(12)

šis reglamentas taikomas bendros gamybos susitarimams, kuriuos sudarė šalys, jau veikiančios toje pačioje produkto rinkoje, ir šalys, kurios nori patekti į produkto rinką sudarydamos bendros gamybos susitarimą. Be to, remiantis bendros gamybos susitarimo sąvoka, iš šalių nereikalaujama mažinti savo individualios prekių gamybos ar paslaugų rengimo veiklos, jei ji nepatenka į numatomo bendros gamybos susitarimo taikymo sritį;

(13)

galima daryti prielaidą, kad tais atvejais, kai šalims tenkanti atitinkamos produkto, kuris yra specializacijos susitarimo objektas, rinkos dalis neviršija tam tikro dydžio, specializacijos susitarimai apskritai padės didinti ekonominę naudą masto ekonomijos, apimties arba geresnių gamybos technologijų forma, kartu leisdami ir vartotojams gauti pakankamą iš to atsirandančios naudos dalį;

(14)

jei į specializacijos susitarimą įtraukti produktai yra tarpiniai produktai, kuriuos viena ar daugiau šalių visiškai arba iš dalies naudoja kaip žaliavą gamindama savo galutinės grandies produktus, kuriuos vėliau parduoda rinkoje, šiuo reglamentu nustatyta išimtis taip pat turėtų būti taikoma su sąlyga, kad šalių užimama šių galutinės grandies produktų atitinkamos rinkos dalis neviršija tam tikro dydžio. Tokiu atveju vien vertinant šalių rinkos dalį tarpinio produkto lygmeniu būtų neatsižvelgiama į galimą pavojų, kad bus ribojamos konkurentų, veikiančių galutinės grandies produktų lygmeniu, konkurencinės galimybės ar didinamos žaliavų kainos;

(15)

negalima daryti prielaidos, kad specializacijos susitarimai patenka į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį arba netenkina Sutarties 101 straipsnio 3 dalies sąlygų, kai viršijama šiame reglamente nustatyta rinkos dalies riba arba netenkinamos kitos šio reglamento sąlygos. Tokiais atvejais pagal Sutarties 101 straipsnį turi būti atliekamas individualus specializacijos susitarimo vertinimas;

(16)

šiuo reglamentu neturėtų būti suteikta išimtis susitarimams, kuriuose numatyti ribojimai, kurie nėra būtini teigiamam poveikiui, atsirandančiam dėl specializacijos susitarimo, pasiekti. Iš esmės susitarimams, kuriuose nustatyti tam tikri griežti konkurenciniai ribojimai, susiję su kainų trečiosioms šalims nustatymu, gamybos ar pardavimo apimties ribojimu ir rinkų arba klientų pasidalijimu, neturėtų būti taikoma šiuo reglamentu nustatyta išimtis, nepaisant šalims tenkančios rinkos dalies;

(17)

šiuo reglamentu numatytas rinkos dalies ribojimas, išimčių nesuteikimas tam tikriems susitarimams ir sąlygos paprastai užtikrina, kad susitarimais, kuriems taikoma bendroji išimtis, nesudaromos sąlygos juose dalyvaujančioms šalims panaikinti konkurencijos didelėje atitinkamų produktų ar paslaugų rinkos dalyje;

(18)

teisė naudotis šiuo reglamentu nustatyta išimtimi gali būti panaikinta pagal (3), 29 straipsnį;

(19)

siekiant palengvinti specializacijos susitarimų, kurie gali turėti poveikio dalyvaujančių šalių struktūrai, sudarymą, šio reglamento galiojimo laikas turėtų būti 12 metų,

(1)

Reglamentu (EEB) Nr. 2821/71 Komisija įgaliojama priimti reglamentą, kuriuo nustatomas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies (*) taikymas tam tikrų rūšių susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams, patenkantiems į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kurių objektas yra: i) produktų, technologijų arba procesų iki jų pramoninio panaudojimo etapo moksliniai tyrimai ir plėtra bei ii) gautų rezultatų, įskaitant intelektinės nuosavybės teisių nuostatas, naudojimas;

(2)

Sutarties 179 straipsnio 2 dalyje Sąjunga raginama skatinti įmones, įskaitant mažąsias ir vidutines įmones, plėsti aukšto lygio mokslinius tyrimus ir technologijas bei remti jų pastangas savitarpiškai bendradarbiauti;

(3)

Komisijos reglamente (ES) Nr. 1217/2010 (2) apibrėžiamos susitarimų dėl mokslinių tyrimų ir plėtros rūšys, kurios, Komisijos nuomone, paprastai atitinka Sutarties 101 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Atsižvelgiant į bendrą teigiamą patirtį, įgytą taikant tą reglamentą, kuris nustoja galioti 2022 m. gruodžio 31 d., ir į peržiūros procedūros rezultatus, tikslinga priimti naują bendrosios išimties reglamentą;

(4)

šiuo reglamentu siekiama sudaryti palankesnes mokslinių tyrimų ir plėtros sąlygas ir kartu veiksmingai apsaugoti konkurenciją. Šis reglamentas taip pat turėtų atitikti reikalavimą užtikrinti įmonėms pakankamą teisinį saugumą. Siekiant tų tikslų turėtų būti atsižvelgiama į būtinumą kiek įmanoma supaprastinti administracinę priežiūrą ir teisinį pagrindą;

(5)

iki tam tikro įtakos rinkoje lygmens apskritai galima daryti prielaidą, kad, taikant Sutarties 101 straipsnio 3 dalį, teigiamas susitarimų dėl mokslinių tyrimų ir plėtros poveikis nusvers neigiamą poveikį konkurencijai;

(6)

kad būtų galima reglamentu paskelbti, jog taikoma Sutarties 101 straipsnio 3 dalis, nėra būtina apibrėžti tų susitarimų, kurie gali patekti į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Individualiai vertinant susitarimus, kuriems taikoma Sutarties 101 straipsnio 1 dalis, būtina atsižvelgti į keletą veiksnių, o ypač į atitinkamos rinkos struktūrą;

(7)

susitarimai dėl bendro mokslinių tyrimų vykdymo arba bendro mokslinių tyrimų rezultatų plėtojimo iki jų pramoninio panaudojimo paprastai nepatenka į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis, pvz., tais atvejais, kai šalys susitaria nevykdyti kitų mokslinių tyrimų ir plėtros toje pačioje srityje, taip atsisakydamos galimybės įgyti konkurencinį pranašumą kitų šalių atžvilgiu, tokie susitarimai gali patekti į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir dėl to turėtų būti įtraukti į šio reglamento taikymo sritį;

(8)

galimybė taikyti šiuo reglamentu nustatytą išimtį turėtų būti numatyta tik tiems susitarimams, kurie pakankamai pagrįstai gali būti laikomi atitinkančiais Sutarties 101 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas;

(9)

didėjant mokslinių tyrimų ir plėtros mastui ir veiksmingumui, vartotojai gali tikėtis naudos i) iš sukurtų naujų ar patobulintų produktų, technologijų ar procesų arba ii) dėl greitesnio tų produktų, technologijų ar procesų pateikimo rinkai, arba iii) dėl to, kad naudojant naujas ar patobulintas technologijas ar procesus sumažės kainos;

(10)

labiausiai tikėtina, kad bendradarbiavimu bendrų ar apmokamų mokslinių tyrimų ir plėtros srityje, taip pat naudojant rezultatus skatinama technikos ir ekonomikos pažanga, jei šalys bendradarbiaudamos prisideda papildomais įgūdžiais, turtu ar veikla;

(11)

bendras rezultatų naudojimas gali būti įvairus: produktų gamyba ir platinimas arba technologijų taikymas, intelektinės nuosavybės teisių perleidimas ar licencijos joms suteikimas arba tokiai gamybai ar taikymui reikalingos praktinės patirties perdavimas, kai tokiais produktais, technologijomis, intelektinės nuosavybės teisėmis ir praktine patirtimi iš esmės prisidedama prie techninės ar ekonominės pažangos;

(12)

siekiant pagrįsti šiuo reglamentu nustatytos išimties suteikimą, bendras naudojimas turėtų būti susijęs su produktais, technologijomis ar procesais, kuriems mokslinių tyrimų ir plėtros rezultatų naudojimas yra būtinas;

(13)

be to, susitarimuose dėl mokslinių tyrimų ir plėtros visos šalys turėtų susitarti, kad bendrų mokslinių tyrimų ir plėtros galutiniai rezultatai, įskaitant visas intelektinės nuosavybės teises ir praktinę patirtį, turi būti joms visoms iš karto visiškai prieinami šiais tikslais: i) tolesnių mokslinių tyrimų ir plėtros bei ii) naudojimo. Prieiga prie rezultatų paprastai neturėtų būti ribojama, jei rezultatai naudojami tolesnių mokslinių tyrimų ir plėtros tikslais. Tačiau kai šalys, laikydamosi šio reglamento nuostatų, riboja rezultatų naudojimo teises, ypač tais atvejais, kai šalių specializacija yra rezultatų naudojimas, prieiga prie rezultatų jų naudojimo tikslais gali būti atitinkamai ribojama. Be to, tais atvejais, kai: i) mokslinių tyrimų ir plėtros procese dalyvauja akademinės įstaigos, mokslinių tyrimų institutai arba ii) įmonės, kurios mokslinius tyrimus ir plėtrą siūlo kaip komercinę paslaugą, tačiau aktyviai nesinaudoja rezultatais, jos gali sutarti mokslinių tyrimų ir plėtros rezultatus naudoti tik tolesnių mokslinių tyrimų tikslu;

(14)

atsižvelgiant į šalių pajėgumus ir komercinius poreikius, jų įnašas bendradarbiaujant mokslinių tyrimų ir plėtros srityje gali būti nevienodas. Todėl siekiant atsižvelgti į šalių įnašų vertės arba pobūdžio skirtumus ir juos kompensuoti, susitarimuose dėl mokslinių tyrimų ir plėtros, kuriems taikomas šis reglamentas, gali būti numatoma, kad viena šalis turėtų kompensuoti kitos šalies įnašą, kad galėtų naudotis rezultatais tolesnių mokslinių tyrimų ar rezultatų naudojimo tikslais. Tačiau kompensacija neturėtų būti tokia didelė, kad kliudytų naudotis rezultatais;

(15)

kai susitarime dėl mokslinių tyrimų ir plėtros nenumatytas joks bendras rezultatų naudojimas, šalys susitarime dėl mokslinių tyrimų ir plėtros turėtų sutarti suteikti viena kitai galimybę naudotis savo atitinkama sukaupta praktine patirtimi, jei tik tokia praktinė patirtis būtina, kad kitos šalys galėtų naudotis rezultatais. Jokia kompensacija (pvz., jokio licencijų mokesčių dydis) neturėtų būti tokia didelė, kad kitoms šalims kliudytų naudotis praktine patirtimi;

(16)

pagal šį reglamentą nustatyta išimtis turėtų būti taikoma tik susitarimams dėl mokslinių tyrimų ir plėtros, kuriais įmonėms nesuteikiama galimybės panaikinti konkurencijos didelės atitinkamų produktų ar technologijų dalies atžvilgiu. Būtina, kad ši bendroji išimtis nebūtų taikoma susitarimams tarp konkurentų, kurių produktų ar technologijų, kuriuos būtų galima patobulinti, iš dalies ar visai pakeisti panaudojus mokslinių tyrimų ir plėtros rezultatus, užimama bendra rinkos dalis susitarimo sudarymo metu viršija tam tikrą ribą;

(17)

pagal šį reglamentą nustatyta išimtis taip pat turėtų būti taikoma tik susitarimams dėl mokslinių tyrimų ir plėtros, kuriais įmonėms nesuteikiama galimybės panaikinti konkurencijos inovacijų, įskaitant naujų produktų ar technologijų kūrimo, srityje. Būtina, kad ši bendroji išimtis nebūtų taikoma susitarimams dėl mokslinių tyrimų ir plėtros (MTP), jei be tų MTP pastangų, kurias deda susitarimo dėl MTP šalys, yra mažiau nei trys konkuruojančios MTP pastangos, panašios į susitarimo dėl MTP šalių pastangas;

(18)

vis dėlto negalima daryti prielaidos, kad susitarimai dėl mokslinių tyrimų ir plėtros patenka į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį arba netenkina Sutarties 101 straipsnio 3 dalies sąlygų, kai viršijamos šiame reglamente nustatytos ribos arba netenkinamos kitos šiame reglamente nustatytos sąlygos. Tokiais atvejais pagal Sutarties 101 straipsnį turi būti atliekamas individualus susitarimo dėl mokslinių tyrimų ir plėtros vertinimas;

(19)

siekiant užtikrinti, kad bendrai naudojant rezultatus būtų išlaikyta veiksminga konkurencija, turėtų būti nustatyta, kad bendroji išimtis toliau netaikoma, jei šalims priklausanti produktų, paslaugų ar technologijų, sukurtų vykdant bendrus arba apmokamus mokslinių tyrimus ir plėtrą, rinkos dalis viršija tam tikrą lygį. Išimtis turėtų būti ir toliau taikoma tam tikrą laikotarpį nuo bendro rezultatų naudojimo pradžios, neatsižvelgiant į šalių užimamas rinkos dalis, kad jų rinkos dalys, ypač pateikus visiškai naują produktą, galėtų stabilizuotis ir kad būtų galima garantuoti trumpiausią investicijų grąžos laikotarpį;

(20)

šiuo reglamentu neturėtų būti suteikta išimtis susitarimams, pagal kuriuos numatomi apribojimai, kurie nėra būtini teigiamam poveikiui, daromam dėl mokslinių tyrimų ir plėtros susitarimo, pasiekti. Iš esmės susitarimams, kuriuose nustatyti tam tikrų rūšių griežti konkurencijos apribojimai, kaip antai šalių laisvės vykdyti mokslinius tyrimus ir plėtrą su susitarimu nesusijusioje srityje apribojimai, kainų trečiosioms šalims nustatymas, gamybos ar pardavimo ribojimai ir susitarime nustatytų produktų ar technologijų pasyvaus pardavimo kitoms šalims priskirtose teritorijose arba priskirtiems klientams apribojimai, neturėtų būti taikoma šiuo reglamentu nustatyta išimtis, neatsižvelgiant į šalių užimamas rinkos dalis. Šiomis aplinkybėmis naudojimo apribojimai nėra laikomi nei gamybos ar pardavimo apribojimais ir nesudaro teritorijų ar klientų apribojimų;

(21)

rinkos dalies ribos nustatymu, išimties netaikymu tam tikriems susitarimams ir kitomis šiuo reglamentu nustatytomis sąlygomis paprastai užtikrinama, kad susitarimais, kuriems taikoma bendroji išimtis, šalims nesuteikiama galimybė panaikinti konkurenciją didelės atitinkamų produktų ar paslaugų dalies atžvilgiu;

(22)

negalima atmesti galimybės, kad antikonkurencinio galimybių ribojimo poveikis gali būti daromas, kai viena šalis finansuoja keletą savo konkurentų vykdomų mokslinių tyrimų ir plėtros projektų, susijusių su tais pačiais susitarime nustatytais produktais ar technologijomis, ypač tais atvejais, kai šalis trečiųjų šalių atžvilgiu įgyja išimtinę teisę naudoti rezultatus. Todėl šiuo reglamentu nustatyta išimtis tokiems apmokamiems susitarimams dėl mokslinių tyrimų ir plėtros turėtų būtų taikoma, tik jeigu visų tokiuose bendruose susitarimuose dalyvaujančių šalių, t. y. finansuojančiosios šalies ir visų mokslinius tyrimus ir plėtrą vykdančių šalių, bendra rinkos dalis neviršija 25 %;

(23)

teisė naudotis šiame reglamente nustatyta išimtimi gali būti panaikinta pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 (3), 29 straipsnį;

(24)

kadangi susitarimai dėl mokslinių tyrimų ir plėtros dažnai yra ilgalaikio pobūdžio, ypač tais atvejais, kai bendradarbiavimas apima ir rezultatų naudojimą, šio reglamento galiojimo laikas turėtų būti 12 metų,