1.

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos, kurioje naudotojai gali neteisėtai padaryti viešai prieinamą saugomą turinį, valdytojas „viešai neskelbia“ šio turinio, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nebent jis ne tik suteikia pačią platformą, bet ir prisideda prie tokio turinio padarymo viešai prieinamo pažeidžiant autoriaus teises. Taip yra, be kita ko, tada, kai valdytojas konkrečiai žino, kad jo platformoje yra neteisėtai prieinamas saugomas turinys, tačiau nedelsiant jo nepašalina ir neužblokuoja prieigos prie jo, arba kai jis žino ar turėtų žinoti, kad saugomą turinį per jo platformą naudotojai apskritai neteisėtai padarė viešai prieinamą, tačiau nesiima įgyvendinti tinkamų techninių priemonių, kurių galima tikėtis iš įprastai rūpestingo operatoriaus, kad patikimai ir veiksmingai užkirstų kelią autoriaus teisės pažeidimams šioje platformoje, arba kai jis dalyvauja atrenkant neteisėtai viešai paskelbtą saugomą turinį, savo platformoje teikia priemones, skirtas konkrečiai neteisėtai dalytis tokiu turiniu, ar sąmoningai skatina tokį dalijimąsi, ką gali rodyti tai, kad jis sukūrė ekonominį modelį, skatinantį platformos naudotojus joje neteisėtai viešai skelbti saugomą turinį.

2.

2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojo veikla patenka į šios nuostatos taikymo sritį, jeigu toks valdytojas neatlieka aktyvaus vaidmens, kuris leistų jam žinoti ar kontroliuoti į jo platformą įkeltą turinį.

Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, jog valdytojas neatleidžiamas nuo atsakomybės, kaip numatyta šio 14 straipsnio 1 dalyje, jeigu jis žino apie konkrečius neteisėtus naudotojų veiksmus, susijusius su jo platformoje įkeltu saugomu turiniu.

3.

Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad su ja yra suderinama tai, kad autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojas, remdamasis nacionaline teise, gali prašyti, kad teismas nustatytų draudimą tarpininkui, kurio paslauga trečiasis asmuo naudojosi pažeisdamas jo teises šiam nežinant, kaip numatyta Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punkte, tik tada, kai prieš pradedant teismo procesą apie šį pažeidimą buvo pranešta tarpininkui, tačiau jis nedelsdamas nesiėmė veiksmų, kad pašalintų tokį turinį arba užblokuotų prieigą prie jo, taip pat užtikrintų, kad tokie pažeidimai nesikartotų. Vis dėlto nacionaliniai teismai turi užtikrinti, kad taikant tokią sąlygą nebūtų taip vėluojama faktiškai nutraukti pažeidimą, kad būtų padaryta neproporcingos žalos teisių turėtojui.

1.

2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas asmens duomenų apie transporto priemonių vairuotojams už kelių eismo taisyklių pažeidimus skirtus baudos taškus tvarkymui.

2.

Reglamento (ES) 2016/679 nuostatos, be kita ko, jo 5 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalies e punktas ir 10 straipsnis, turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, atsakinga už registrą, į kurį įtraukiami už kelių eismo taisyklių pažeidimus transporto priemonių vairuotojams skirti baudos taškai, įpareigojama suteikti galimybę visuomenei susipažinti su šiais duomenimis, ir asmuo, prašantis suteikti galimybę susipažinti, neprivalo įrodyti, kad turi konkretų interesą gauti minėtus duomenis.

3.

Reglamento (ES) 2016/679 nuostatos, be kita ko, jo 5 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalies e punktas ir 10 straipsnis, turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias viešosios teisės reglamentuojamai įstaigai, atsakingai už registrą, į kurį įtraukiami už kelių eismo taisyklių pažeidimus vairuotojams skirti baudos taškai, leidžiama šiuos duomenis atskleisti ūkio subjektams siekiant juos pakartotinai naudoti.

4.

Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės Konstituciniam Teismui, gavusiam skundą dėl nacionalinės teisės nuostatų, kurios, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, priimtą gavus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra nesuderinamos su Sąjungos teise, draudžiama remiantis teisinio saugumo principu nuspręsti, kad šių nuostatų teisiniai padariniai lieka galioti, kol bus paskelbtas galutinis jo sprendimas dėl šio konstitucinio skundo.

1.

1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede pateikiamo 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, vadovaudamasis visomis taikytinomis nacionalinės teisės normomis, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ribojimas, nebent yra specialių sąlygų, iki trejų iš eilės einančių metų tai pačiai įmonei sudaryti su darbuotojais terminuotas sutartis, vadinamąsias „fijos de obra“ sutartis, dirbti skirtingose vietose toje pačioje provincijoje ir išeitinės išmokos jiems skyrimas, darant prielaidą, kad šis nacionalinis teismas konstatuos, kad šių priemonių iš tiesų imtasi dėl minėtų darbuotojų, laikytina priemonėmis, tinkamomis užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir prireikus už tai bausti, arba „lygiavertėmis teisinėmis priemonėmis“, kaip tai suprantama pagal šio 5 punkto 1 dalį. Bet kuriuo atveju atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos negali tokių teisės nuostatų taikyti taip, kad paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių, vadinamųjų „fijos de obra“ sutarčių, atnaujinimas būtų pateisinamas „objektyviomis priežastimis“, kaip tai suprantama pagal šio bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, motyvuojant vien tuo, kad kiekviena iš šių sutarčių, neatsižvelgiant į trukmę, paprastai sudaroma dėl vieno statybos objekto, jeigu tokios nacionalinės teisės nuostatos praktiškai nesudaro kliūčių atitinkamam darbdaviui tokiu atnaujinimu tenkinti su personalu susijusius nuolatinius ir ilgalaikius poreikius.

2.

2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 3 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias perduodant darbuotojus, kiek tai susiję su viešojo pirkimo sutartimis, perduoto darbuotojo teisės ir pareigos, kurių turi paisyti nauja įmonė, yra išimtinai tos, kurios nustatytos paskutinėje darbuotojo su pasitraukiančia įmone sudarytoje sutartyje, su sąlyga, kad šių teisės nuostatų taikymas nelemia to, kad vien dėl šio perdavimo minėto darbuotojo padėtis tampa nepalankesnė, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

1.

Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal:

2.

Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.

Europos Komisija ir Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

1.

Panaikinti 2019 m. rugsėjo 20 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Venesuela / Taryba (T-65/18, EU:T:2019:649), kuriuo atmestas Venesuelos Bolivaro Respublikos ieškinys dėl 2017 m. lapkričio 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2017/2063 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Venesueloje panaikinimo.

2.

Grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui sprendimui dėl bylos esmės priimti.

3.

Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

1.

2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 913/2010 dėl konkurencingo krovinių vežimo Europos geležinkeliais tinklo 13 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 9 dalis ir 18 straipsnio c punktas, taip pat 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė, 27 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su šios direktyvos IV priedo 3 punkto a papunkčiu, turi būti aiškinami taip, kad institucija, kompetentinga priimti taisykles, taikytinas prašymų skirti infrastruktūros pajėgumų teikimo, įskaitant išimtinį naudojimąsi tam tikra elektronine užsakymo sistema, per šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą „vieno langelio“ principu veikiančią įstaigą procedūrai, yra minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 punkte apibrėžta (-as) infrastruktūros valdytoja (-as).

2.

Tai, kad nacionalinė reguliavimo įstaiga tikrina tinklo nuostatuose numatytas taisykles, susijusias su prašymų skirti infrastruktūros pajėgumų teikimo per „vieno langelio“ principu veikiančią įstaigą procedūra, reglamentuojama pagal Reglamento Nr. 913/2010 20 straipsnio nuostatas, ir šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės reguliavimo įstaiga negali reikšti pretenzijų dėl šių taisyklių, nesilaikydama šiame 20 straipsnyje įtvirtintos bendradarbiavimo pareigos, visų pirma nepasikonsultavusi su kitų krovinių vežimo koridoriaus sistemoje dalyvaujančių valstybių narių reguliavimo įstaigomis, siekiant kiek įmanoma susitarti dėl bendros strategijos taikymo.

3.

Reglamento Nr. 913/2010 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdomosios valdybos vadovaujantis šia teisės norma nustatyta infrastruktūros pajėgumų krovinių vežimo koridoriuje paskirstymo sistema nelaikytina Sąjungos teisės aktu.

1.

Atmesti apeliacinį skundą.

2.

WD padengia savo bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese ir Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.

SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama duali azartinių lošimų rinkos organizavimo sistemos vien dėl to, kad loterijos ir lošimo kazino monopolio turėtojo reklamos praktika siekiama skatinti aktyvų dalyvavimą azartiniuose lošimuose, pavyzdžiui, vaizduojant lošimus kaip įprastą dalyką, suteikiant jiems teigiamą įvaizdį, panaudojant iš jų gautas lėšas su viešuoju interesu susijusiai veiklai, arba didinant jų patrauklumą dėmesį patraukiančiais reklaminiais pranešimais, kuriuose viliojama dideliais laimėjimais.

2.

Sąjungos teisės viršenybės principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės teismas turi netaikyti SESV 56 straipsniui prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, net jei šios valstybės narės aukštesnės instancijos teismas nusprendė, kad ši nuostata neprieštarauja Sąjungos teisei.

1.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas akivaizdžiai neturi jurisdikcijos atsakyti į pirmąjį ir antrąjį Tribunale di Potenza (Potencos teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus.

2.

Trečiasis Tribunale di Potenza (Potencos teismas) pateiktas prejudicinis klausimas yra akivaizdžiai nepriimtinas.

1)

Ar bendradarbiavimo ir patikrinimo mechanizmą, nustatytą 2006 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimu 2006/928/EB (1), reikia laikyti Europos Sąjungos institucijos priimtu aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, dėl kurio Europos Sąjungos Teisingumo Teismas gali pateikti išaiškinimą? Ar bendradarbiavimo ir patikrinimo mechanizmo, nustatyto 2006 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimu 2006/928/EB, turinys, pobūdis ir laiko apribojimai patenka į Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo į Europos Sąjungą sutarties, kurią 2005 m. balandžio 25 d. Rumunija pasirašė Liuksemburge, taikymo sritį? Ar pagal bendradarbiavimo ir patikrinimo mechanizmą parengtose ataskaitose suformuluoti reikalavimai yra privalomi Rumunijos valstybei?

2)

Ar Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas, atsižvelgiant į ES sutarties 2 straipsnį, gali būti siejamas ir su bylomis dėl dirbančių teisėjų pareigų paaukštinimo?

3)

Ar šis principas būtų pažeistas sukūrus teisėjų skyrimo į aukštesnės instancijos teismą sistemą, pagrįstą tik apibendrintu komisijos, kurią sudaro už teisminę peržiūrą atsakingo teismo pirmininkas ir to teismo teisėjai, atliekamu veiklos ir elgesio vertinimu, kai toks teismas, be periodinio teisėjų vertinimo, atskirai atlieka tiek teisėjų vertinimą dėl pareigų paaukštinimo, tiek tokių teisėjų sprendimų teisminę peržiūrą?

4)

Ar Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas, atsižvelgiant į ES sutarties 2 straipsnį, būtų pažeistas, jei būtų nustatyta, kad Rumunija nesilaikė Europos Sąjungos teisės nuspėjamumo ir teisinio tikrumo principų, nes pripažino bendradarbiavimo ir patikrinimo mechanizmą ir ilgiau nei 10 metų pagal jį teikė ataskaitas, o vėliau be išankstinio įspėjimo pakeitė ne aukščiausiojo rango teisėjų paaukštinimo procedūrą, nesilaikydama bendradarbiavimo ir patikrinimo mechanizmo?

—

palikti galioti skundžiamos nutarties 24–48 punktus, kuriais atmestas Komisijos pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimus,

—

panaikinti likusią skundžiamos nutarties dalį,

—

pagal SESV 263 straipsnį panaikinti 2018 m. balandžio 2 d. gautame rašte be datos išdėstytą Komisijos sprendimą atmesti apeliantės pateiktą bendrą pasiūlymą dėl papildomo tyrimo dėl profesinių sąjungų praktikos, susijusios su nediskriminavimu ir įvairove darbo vietoje (konkursas JUST/2017/RDIS/FW/EQUA/0042; OJ/S S215 – 09/11/2017 – 2017/S 215-446067),

—

nurodyti Komisijai sumokėti 1 EUR dydžio žalos atlyginimą,

—

alternatyviai – grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir bet kuriuo atveju

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi apeliaciniame procese ir Bendrajame Teisme išlaidas.

1.

Jei atsakymas į 1 klausimą yra teigimas:

2.

3.

Ar įmonė, kaip antai Facebook Ireland, valdanti iš pajamų, gautų už reklamą, finansuojamą skaitmeninį socialinį tinklą ir paslaugų teikimo sąlygose siūlanti asmeniškai pritaikytą turinį bei reklamą, tinklo saugumo užtikrinimą, produkto pagerinimą ir nuoseklų bei sklandų visų grupės produktų naudojimą, gali remtis būtinybe įvykdyti sutartį pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies b punktą, arba teisėtų interesų siekiu pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktą, jei ji šiais tikslais renka, su naudotojo Facebook.com sąsaja susieja ir naudoja duomenis iš kitų grupės paslaugų bei iš trečiųjų šalių interneto svetainių ir programų per jose esančias sąsajas, kaip antai „Facebook Business Tools“, arba per interneto naudotojo kompiuteryje ar mobiliajame galiniame įrenginyje naudojamus slapukus, arba naudodamasi panašiomis išsaugojimo technologijomis?

4.

Ar tokiu atveju

5.

Ar tokiu atveju duomenų, gautų iš kitų grupės paslaugų ir trečiųjų šalių interneto svetainių bei programų per jose esančias sąsajas, kaip antai „Facebook Business Tools“, arba per interneto naudotojo kompiuteryje, arba mobiliajame galiniame įrenginyje naudojamus slapukus, arba panašias išsaugojimo technologijas, rinkimas, susiejimas su naudotojo Facebook.com sąsaja ir naudojimas arba kitais būdais jau teisėtai surinktų ir susietų duomenų naudojimas konkrečiu atveju taip pat gali būti pateisinamas pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c, d ir e punktus, pavyzdžiui, siekiant atsakyti į teisėtą prašymą teikti tam tikrus duomenis (c punktas), kai kovojama su žalinga veikla ir didinamas saugumas (d punktas), atliekami tyrimai visuomenės gerovei ir skatinama sauga, vientisumas ir saugumas (e punktas)?

6.

Ar dominuojančią padėtį rinkoje užimančiai įmonei, kaip antai Facebook Ireland, galima pateikti galiojantį, savanorišką (ypač atsižvelgiant į BDAR 4 straipsnio 11 punktą) duomenų subjekto sutikimą pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktą, 9 straipsnio 2 dalies a punktą?

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

7.

Jei atsakymas į 7 klausimą būtų teigiamas, ar reikia atsakyti į 3–5 klausimus kalbant apie duomenis, gautus naudojantis grupės paslauga Instagram?

1.

Ar Direktyvos 89/665/EEB (1), iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23/ES (2), 2 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo procedūra, nacionaliniu lygmeniu Austrijoje numatyta ir Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), per kurią, pavyzdžiui, gali būti laikinai uždrausta sudaryti preliminariąsias sutartis arba tiekimo sutartis, yra civilinė ir komercinė byla, kaip ji suprantama pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (3) 1 straipsnio 1 dalį? Ar tokia sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo procedūra, kaip antai nurodyta pirmesniame klausime, yra bent jau civilinė byla, kaip ji suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 81 straipsnio 1 dalį? Ar sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo procedūra pagal Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 2 straipsnio 1 dalies a punktą yra sprendimo taikyti laikinąsias priemones procedūra pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 35 straipsnį?

2.

Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad juo fiziniams asmenims suteikiamos teisės, kuriomis jie gali remtis ginčuose su valstybe nare, ir kad jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismas, prieš išnagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai numatyta Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 2 straipsnio 1 dalies a punkte, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, sumą arba bent jau nustatyti tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis tam, kad po to per kompetentingos teismo kolegijos pirmininkaujantį teisėją bet kuriuo atveju mokesčio išreikalavimo tikslais priimtų patikslinimo nurodymą ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, prieš atmesdamas arba ne vėliau nei atmesdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl nesumokėtų mokesčių per kolegiją, kuriai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, nurodytų sumokėti žyminius mokesčius pripažindamas, kad kitos teisės prarandamos, jeigu (kitose) civilinėse bylose Austrijoje, kaip antai ieškinių dėl žalos atlyginimo arba veiksmų nutraukimo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju, mokesčių nesumokėjimas nėra kliūtis išnagrinėti kartu pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones neatmetant nesumokėtų teisminės apsaugos mokesčių klausimo, be to, fiksuoto dydžio mokesčių nesumokėjimas iš principo netrukdo nagrinėti civiliniuose teismuose atskirai nuo ieškinio pateiktų prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones; be to, tolesnis palyginimas Austrijoje rodo, kad skundui taikomų mokesčių nesumokėjimas skundų dėl administracinių sprendimų atveju arba skundui arba kasaciniam skundui taikomų mokesčių nesumokėjimas skundžiant administracinių teismų sprendimus Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) arba Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) nėra pagrindas atmesti teisių gynimo priemonę dėl to, kad nebuvo sumokėti mokesčiai, ir, pavyzdžiui, nelemia to, kad šiose skundo arba kasacinio skundo nagrinėjimo procedūrose prašymus pripažinti atidedamąjį poveikį leidžiama išspręsti tik juos atmetant?

2.1.

Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, prieš išnagrinėjant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai numatyta Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 2 straipsnio 1 dalies a punkte, per kolegijos pirmininkaujantį teisėją, kaip vieną teisėją, dėl nesumokėtų fiksuotų mokesčių privalo būti priimtas patikslinimo nurodymas, o šis vienas teisėjas privalo atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, kad nebuvo sumokėti mokesčiai, jeigu civilinėse bylose pareikštų ieškinių atveju Austrijoje už kartu su ieškiniu pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal Gerichtsgebührengesetz (Žyminių mokesčių įstatymas) greta ieškinio pirmojoje instancijoje jokie papildomi fiksuoti žyminiai mokesčiai iš principo netaikomi; atskirų mokesčių neprivaloma mokėti ir už papildomus prašymus pripažinti atidedamąjį poveikį, kurie kartu su skundu pateikiami administraciniam teismui, kartu su kasaciniu skundu – Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) arba kartu su skundu – Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) ir kurie funkciniu požiūriu turi tokį pat ar panašų teisminės apsaugos tikslą kaip ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones?

3.

Ar Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/24/ES (4), 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytas reikalavimas kuo anksčiau imtis tarpinių priemonių, kuriomis siekiama atitaisyti tariamą konkrečių interesų pažeidimą arba užkirsti kelią jų tolesniam pažeidimui, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad šiuo reikalavimu nedelsiant imtis priemonių suteikiama subjektyvi teisė į skubų sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismas ir neskaidriai atliktų viešojo pirkimo procedūrų atveju, prieš išnagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolesniems perkančiosios organizacijos pirkimams, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, skaičių arba bent jau nustatyti tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, net jeigu tai ir neturi reikšmės sprendimui byloje priimti, tam, kad po to per kompetentingos teismo kolegijos pirmininkaujantį teisėją bet kuriuo atveju mokesčio išreikalavimo tikslais priimtų patikslinimo nurodymą ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, prieš atmesdamas arba ne vėliau nei atmesdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl nesumokėtų mokesčių per kolegiją, kuriai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, nurodytų pareiškėjai sumokėti žyminius mokesčius pripažindamas, kad kitas teises ji praranda?

4.

Ar teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos (5) 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad ja fiziniams asmenims suteikiamos teisės ir ji yra pažeidžiama, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismas ir neskaidriai atliktų viešojo pirkimo procedūrų atveju, prieš išnagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolesniems perkančiosios organizacijos pirkimams, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų sprendimų, kuriuos galima skųsti atskirai, skaičių arba bent jau nustatyti tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis, net jeigu tai ir neturi reikšmės sprendimui byloje priimti, tam, kad po to per kompetentingos teismo kolegijos pirmininkaujantį teisėją bet kuriuo atveju mokesčio išreikalavimo tikslais priimtų patikslinimo nurodymą ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, prieš atmesdamas arba ne vėliau nei atmesdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl nesumokėtų mokesčių per kolegiją, kuriai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, nurodytų pareiškėjai sumokėti žyminius mokesčius pripažindamas, kad kitas teisės ji praranda?

5.

Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad juo fiziniams asmenims suteikiamos teisės, kuriomis jie gali remtis ginčuose su valstybe nare, ir kad jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nesumokėjus fiksuotų mokesčių už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai suprantama pagal galiojančios redakcijos Direktyvą 89/665, (dabar tik) administracinio teismo kolegija, kaip teisminė institucija, privalo nurodyti sumokėti fiksuotus mokesčius (su to nulemtomis sumažėjusiomis teisminės apsaugos galimybėmis asmeniui, kuriam tenka prievolė sumokėti šiuos mokesčius), jeigu kitais atvejais ieškinio, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir teisių gynimo priemonės mokesčiai civilinėse bylose nesumokėjimo atveju nurodomi sumokėti administraciniu sprendimu pagal Gerichtliches Einbringungsgesetz (Žyminių mokesčių surinkimo įstatymas), o teisių gynimo priemonės mokesčiai administracinėje teisėje už skundus administraciniam teismui arba Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) arba kasacinio skundo mokesčiai už kasacinius skundus Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) nesumokėjimo atveju nurodomi sumokėti mokesčių institucijos sprendimu, kuriuos visada galima apskųsti administraciniam teismui, po to kasacine tvarka Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) arba skundu Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas)?

6.

Ar Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/24, 1 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad preliminariosios sutarties sudarymas su vieninteliu ekonominės veiklos vykdytoju pagal Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalį yra sutarties sudarymas pagal Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/24, 2a straipsnio 2 dalį?

6.1.

Ar Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalies formuluotė „tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys“ turi būti aiškinama taip, kad preliminariąja sutartimi grindžiama sutartis yra tada, kai perkančioji organizacija, aiškiai remdamasi sudaryta preliminariąja sutartimi, sudaro konkrečią sutartį? Ar minėtoji formuluotė „tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys“ turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai bendra preliminariosios sutarties apimtis, kaip ji suprantama pagal sprendimo byloje C-216/17 (6) 64 punktą, yra jau pasiekta, preliminariąja sutartimi grindžiamos sutarties nėra?

7.

Ar teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad ji pažeidžiama, jeigu taikomas teisės aktas, pagal kurį viešojo pirkimo sutarties sudarymo byloje nurodyta perkančioji organizacija sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo procedūros metu privalo suteikti visą reikalingą informaciją ir pateikti visus reikalingus dokumentus – to nepadarius gali būti priimtas jai nepalankus sprendimas už akių –, kai dėl to kyla grėsmė, jog jos organų nariai arba darbuotojai, kurie privalo suteikti šią informaciją perkančiosios organizacijos vardu, suteikdami informaciją arba pateikdami dokumentus liudys prieš save ir užsitrauks baudžiamąją atsakomybę?

8.

Ar Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/24, 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad perkančiosios organizacijos priimti sprendimai būtų veiksmingai apsvarstyti iš naujo, papildomai atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad šiomis normomis suteikiamos subjektyvios teisės ir kad jos yra pažeidžiamos, jeigu taikomi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis pareiškėjas įpareigojamas savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir konkretų perkančiosios organizacijos sprendimą taip pat tada, kai šis pareiškėjas viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą atveju paprastai nežino, kiek neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų perkančioji organizacija yra įvykdžiusi ir kiek sprendimų neskaidriose viešojo pirkimo procedūrose jau priimta?

9.

Ar teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad jis suteikia subjektyvias teises ir yra pažeidžiamas, jeigu taikomi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą dėl peržiūros teikiantis pareiškėjas įpareigojamas savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos [priemonių] taikymo nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir konkretų atskirai skųstiną ir skundžiamą perkančiosios organizacijos sprendimą taip pat tada, kai šis pareiškėjas viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kuri jo atžvilgiu nebuvo skaidri, atveju paprastai negali žinoti, kiek neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų perkančioji organizacija yra įvykdžiusi ir kiek sprendimų neskaidriose viešojo pirkimo procedūrose jau priimta?

10.

Ar teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad juo suteikiamos subjektyvios teisės ir kad jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis pareiškėjas įpareigojamas sumokėti fiksuotus tam tikro dydžio, kurio jis iš anksto negali numatyti, mokesčius, nes pareiškėjas viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kuri jo atžvilgiu nebuvo skaidri, atveju paprastai negali žinoti, ar ir bet kuriuo atveju kiek ir kokios numatomos sutarčių vertės neskaidrių viešojo pirkimo procedūrų perkančioji organizacija yra įvykdžiusi ir kiek sprendimų neskaidriose viešojo pirkimo procedūrose jau priimta?

1.

Ar peržiūros procedūra Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), vykdoma įgyvendinant Direktyvą 89/665/EEB (1), iš dalies pakeistą Direktyva 2014/23/ES (2), yra civilinė ir komercinė byla pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (3) 1 straipsnio 1 dalį? Ar tokia peržiūros procedūra, kaip antai nurodyta pirmesniame klausime, bent jau yra civilinė byla, kaip ji suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 81 straipsnio 1 dalį?

2.

Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad jame fiziniams asmenims suteikiamos teisės, kuriomis jie gali remtis ginčuose su valstybe nare, ir kad jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismas, prieš išnagrinėdamas prašymą dėl peržiūros, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu vieną atskirai skųstiną perkančiosios organizacijos sprendimą, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų atskirai skųstinų sprendimų sumą arba bent jau nustatyti tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis tam, kad po to per kompetentingos teismo kolegijos pirmininkaujantį teisėją bet kuriuo atveju mokesčio išreikalavimo tikslais priimtų patikslinimo nurodymą ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, prieš atmesdamas arba ne vėliau nei atmesdamas peržiūros prašymą dėl nesumokėtų mokesčių per kolegiją, kuriai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, nurodytų sumokėti žyminius mokesčius pripažindamas, kad kitos teisės prarandamos, jeigu kitose civilinėse bylose Austrijoje, kaip antai ieškinių dėl žalos atlyginimo arba veiksmų nutraukimo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju, mokesčių nesumokėjimas nėra kliūtis išnagrinėti ieškinį neatmetant nesumokėtų teisminės apsaugos mokesčių klausimo; be to, tolesnis palyginimas Austrijoje rodo, kad skundui taikomų mokesčių nesumokėjimas skundų dėl administracinių sprendimų atveju arba skundui arba kasaciniam skundui taikomų mokesčių nesumokėjimas skundžiant administracinių teismų sprendimus Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) arba Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) nėra pagrindas atmesti teisių gynimo priemonę dėl to, kad nebuvo sumokėti mokesčiai?

2.1.

Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, prieš išnagrinėjant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai numatyta Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 2 straipsnio 1 dalies a punkte, per kolegijos pirmininkaujantį teisėją, kaip vieną teisėją, dėl nesumokėtų fiksuotų mokesčių privalo būti priimtas patikslinimo nurodymas, o šis vienas teisėjas privalo atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, kad nebuvo sumokėti mokesčiai, jeigu civilinėse bylose pareikštų ieškinių atveju Austrijoje už kartu su ieškiniu pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal Gerichtsgebührengesetz (Žyminių mokesčių įstatymas) greta ieškinio pirmojoje instancijoje jokie papildomi fiksuoti žyminiai mokesčiai iš principo netaikomi; atskirų mokesčių neprivaloma mokėti ir už papildomus prašymus pripažinti atidedamąjį poveikį, kurie kartu su skundu pateikiami administraciniam teismui, kartu su kasaciniu skundu – Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) arba kartu su skundu Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) ir kurie funkciniu požiūriu turi tokį pat ar panašų teisminės apsaugos tikslą kaip ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones?

3.

Ar Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 2 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas kuo anksčiau imtis tarpinių priemonių, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad šiuo skubos reikalavimu suteikiama subjektyvi teisė į greitą peržiūros procedūrą ir jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismas ir neskaidriai atliktų viešojo pirkimo procedūrų atveju, prieš išnagrinėdamas prašymą dėl peržiūros, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu atskirai skųstiną perkančiosios organizacijos sprendimą, bet kuriuo atveju privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų atskirai skųstinų sprendimų skaičių arba bent jau nustatyti tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis tam, kad po to per kompetentingos teismo kolegijos pirmininkaujantį teisėją bet kuriuo atveju mokesčio išreikalavimo tikslais priimtų patikslinimo nurodymą ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, prieš atmesdamas arba ne vėliau nei atmesdamas peržiūros prašymą dėl nesumokėtų mokesčių per kolegiją, kuriai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, nurodytų pareiškėjai sumokėti žyminius mokesčius nurodydamas, kad to nepadariusi ji praras teises reikšti reikalavimus?

4.

Ar teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos (4) 47 straipsnyje, atsižvelgiant į Direktyvos 2014/24/ES (5) 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo reikalavimą ir į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad ji yra pažeidžiama, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismas ir neskaidriai atliktų viešojo pirkimo procedūrų atveju, prieš išnagrinėdamas prašymą dėl peržiūros, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu atskirai skųstiną perkančiosios organizacijos sprendimą, privalo nustatyti viešojo pirkimo procedūros rūšį ir (numatomą) sutarties vertę bei tam tikrose viešojo pirkimo procedūrose apskųstų atskirai skųstinų sprendimų sumą arba bent jau nustatyti tam tikros viešojo pirkimo procedūros pirkimo dalis tam, kad po to per kompetentingos teismo kolegijos pirmininkaujantį teisėją bet kuriuo atveju mokesčio išreikalavimo tikslais priimtų patikslinimo nurodymą ir tuo atveju, jeigu mokesčiai nesumokami, prieš atmesdamas arba ne vėliau nei atmesdamas peržiūros prašymą dėl nesumokėtų mokesčių per kolegiją, kuriai priklauso nagrinėti prašymą dėl peržiūros, nurodytų pareiškėjai sumokėti žyminius mokesčius nurodydamas, kad to nepadariusi ji praras teises reikšti reikalavimus?

5.

Ar lygiavertiškumo principas, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad juo fiziniams asmenims suteikiamos teisės, kuriomis jie gali remtis ginčuose su valstybe nare, ir kad jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi Austrijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nesumokėjus fiksuotų mokesčių už prašymą peržiūrėti perkančiosios organizacijos sprendimą, kaip tai suprantama pagal galiojančios redakcijos Direktyvą 89/665 (arba ir už teismui pateikiamą teisių gynimo priemonę, kurioje žalos atlyginimo tikslais prašoma pripažinti neteisėtu sutarties skyrimą), (dabar tik) administracinio teismo kolegija, kaip teisminė institucija, privalo nurodyti sumokėti fiksuotus mokesčius (su to nulemtomis sumažėjusiomis teisminės apsaugos galimybėmis asmeniui, kuriam tenka prievolė sumokėti šiuos mokesčius), jeigu kitais atvejais ieškinio ir teisių gynimo priemonės mokesčiai civilinėse bylose nesumokėjimo atveju nurodomi sumokėti administraciniu aktu pagal Gerichtliches Einbringungsgesetz (Žyminių mokesčių surinkimo įstatymas), o teisių gynimo priemonės mokesčiai administracinėje teisėje už skundus administraciniam teismui arba Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) arba kasacinio skundo mokesčiai už kasacinius skundus Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) nesumokėjimo atveju nurodomi sumokėti mokesčių institucijos aktu, kuriuos visada galima apskųsti administraciniam teismui, po to kasacine tvarka Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) arba skundu Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas)?

6.

Ar Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/24, 1 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad preliminariosios sutarties sudarymas su vieninteliu ekonominės veiklos vykdytoju pagal Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalį yra sutarties sudarymas pagal Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/24, 2a straipsnio 2 dalį, ir todėl perkančiosios organizacijos sprendimas, su kuriuo vienu ekonominės veiklos vykdytoju ši preliminarioji sutartis turi būti sudaryta pagal Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalį, yra sprendimas skirti sutartį pagal Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/24, 2a straipsnio 1 dalį?

6.1.

Ar Direktyvos 2014/24 33 straipsnio 3 dalies formuluotė „tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys“ turi būti aiškinama taip, kad preliminariąja sutartimi grindžiama sutartis yra tada, kai perkančioji organizacija, aiškiai remdamasi sudaryta preliminariąja sutartimi, sudaro konkrečią sutartį? Ar minėtoji formuluotė „tos sutarties pagrindu sudaromos sutartys“ turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai bendra preliminariosios sutarties apimtis, kaip ji suprantama pagal Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-216/17 (6) 64 punktą, yra jau pasiekta, preliminariąja sutartimi grindžiamos sutarties nėra?

6.2.

Jeigu į šeštojo klausimo pirmą dalį būtų atsakyta teigiamai:

Ar Direktyvos 2014/24 4 ir 5 straipsniai, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinami taip, kad numatoma atskiros preliminariąja sutartimi grindžiamos sutarties vertė visada yra numatoma sutarties vertė pagal Direktyvos 2014/24 5 straipsnio 5 dalį? Ar numatoma atskiros preliminariąja sutartimi grindžiamos sutarties vertė pagal Direktyvos 2014/24 4 straipsnį yra ta sutarties vertė, kuri gaunama taikant šios direktyvos 5 straipsnį nustatant numatomą atskiros preliminariąja sutartimi grindžiamos tiekimo sutarties vertę?

7.

Ar teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinama taip, kad ji yra pažeidžiama, jeigu taikomas teisės aktas, pagal kurį viešojo pirkimo sutarties sudarymo byloje nurodyta perkančioji organizacija privalo suteikti visą reikalingą informaciją ir pateikti visus reikalingus dokumentus – to nepadarius gali būti priimtas jai nepalankus sprendimas už akių –, kai dėl to kyla grėsmė, jog šios perkančiosios organizacijos organų nariai arba darbuotojai, kurie privalo suteikti šią informaciją perkančiosios organizacijos vardu, suteikdami informaciją arba pateikdami dokumentus liudys prieš save ir užsitrauks baudžiamąją atsakomybę?

8.

Ar Direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/24, 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad perkančiosios organizacijos priimti sprendimai būtų veiksmingai apsvarstyti iš naujo, papildomai atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad šiomis normomis suteikiamos subjektyvios teisės ir kad jos yra pažeidžiamos, jeigu taikomi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą dėl peržiūros teikiantis pareiškėjas įpareigojamas savo prašyme dėl peržiūros nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir konkretų atskirai skųstiną perkančiosios organizacijos sprendimą taip pat tada, kai šis pareiškėjas viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą atveju paprastai nežino, ar perkančioji organizacija vykdė pareiškėjo požiūriu neskaidrų tiesioginį sutarčių skyrimą pagal nacionalinę teisę, ar pareiškėjo požiūriu neskaidrias derybas be išankstinio skelbimo apie pirkimą, ar buvo įvykdytos viena ar kelios neskaidrios viešojo pirkimo procedūros ir ar per jas buvo priimtas vienas ar keli sprendimai, kuriuos galima skųsti?

9.

Ar teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad jis suteikia subjektyvias teises ir yra pažeidžiamas, jeigu taikomi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą dėl peržiūros teikiantis pareiškėjas įpareigojamas savo prašyme dėl peržiūros nurodyti konkrečią viešojo pirkimo procedūrą ir konkretų atskirai skųstiną perkančiosios organizacijos sprendimą taip pat tada, kai šis pareiškėjas viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą atveju paprastai nežino, ar perkančioji organizacija vykdė pareiškėjo požiūriu neskaidrų tiesioginį sutarčių skyrimą pagal nacionalinę teisę, ar pareiškėjo požiūriu neskaidrias derybas be išankstinio skelbimo apie pirkimą, ar buvo įvykdytos viena ar kelios neskaidrios viešojo pirkimo procedūros ir ar per jas buvo priimtas vienas ar keli sprendimai, kuriuos galima skųsti?

10.

Ar teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės normas, turi būti aiškinamas taip, kad juo suteikiamos subjektyvios teisės ir kad jis yra pažeidžiamas, jeigu taikomi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisminės apsaugos siekiantis ir prašymą dėl peržiūros teikiantis pareiškėjas įpareigojamas sumokėti fiksuotus tam tikro dydžio, kurio jis prašymo pateikimo momentu negali numatyti, mokesčius, nes pareiškėjas viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kuri jo atžvilgiu nebuvo skaidri, atveju paprastai negali žinoti, ar perkančioji organizacija vykdė pareiškėjo požiūriu neskaidrų tiesioginį sutarčių skyrimą pagal nacionalinę teisę, ar neskaidrias derybas be išankstinio skelbimo apie pirkimą, kokio dydžio yra numatoma viešojo pirkimo procedūros be išankstinio skelbimo apie pirkimą sutarčių numatoma vertė ir kiek buvo priimta atskirai skųstinų sprendimų?

1.

Ar 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyvos 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (1) 1 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad ne tik transliuotojas, bet ir nedalomame ir vieningame transliavimo veiksme dalyvaujantis palydovinės televizijos kanalų paketo teikėjas naudojimo veiksmą – bent jau tokį, kuriam reikalingas sutikimas – atlieka tik toje valstybėje, kurioje atsakingam transliuotojui kontroliuojant programos signalai yra įvedami į nepertraukiamą komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn link žemės, taigi palydovinės televizijos kanalų paketo teikėjo dalyvavimas transliavimo veiksme negali pažeisti autorių teisių valstybėje narėje, kurioje priimami programos signalai?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

Ar 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyvos 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (2) 1 straipsnio 2 dalies a ir c punktuose ir 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 3 straipsnio 1 dalyje vartojama „viešo perdavimo“ sąvoka turi būti aiškinama taip, kad viešame perdavime per palydovą dalyvaujantis palydovinės televizijos kanalų paketo teikėjas, kuris savo nuožiūra sujungia kelis koduotus įvairių transliuotojų mokamų ir nemokamų televizijos programų didelės raiškos signalus į paketą ir taip sukurtą atskirą audiovizualinį produktą už atlygį siūlo savo klientams, taip pat turi gauti atskirą susijusių teisių turėtojo leidimą naudoti į programų paketą įeinančių nemokamų televizijos programų saugomą turinį, nors šiuo požiūriu jis tik suteikia savo klientams prieigą prie tokių kūrinių, kurie transliavimo regione jau yra laisvai prieinami visiems – tegu ir būdami prastesnės, t. y. standartinės raiškos, kokybės?

1.

Ar teisė į kompensaciją už patirtą žalą pagal Reglamento (ES) 2016/679 (1) (BDAR) 82 straipsnį gali būti pripažinta tik tada, kai yra ne tik pažeistos BDAR nuostatos, bet ir kai ieškovas patyrė žalą, o gal pakanka vien tik BDAR nuostatų per se pažeidimo tam, kad būtų pripažinta teisė į kompensaciją už žalą?

2.

Ar, apskaičiuojant kompensaciją už žalą, be veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų, reikia vadovautis dar ir kitais Sąjungos teisės reikalavimais?

3.

Ar su Sąjungos teise suderinama nuomonė, kad teisė į kompensaciją už nematerialinę žalą gali būti pripažinta tik tuomet, kai teisės pažeidimas turi bent kiek reikšmingą padarinį arba pasekmę, pranokstančią teisės pažeidimo sukeltą nepasitenkinimą?

—

panaikinti skundžiamą nutartį,

—

nuspręsti, kad pirmojoje instancijoje pareikštas ieškinys yra visiškai pagrįstas, ir panaikinti Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) 2020/389 (1), kiek jis susijęs su apeliantėmis, ir

—

įpareigoti Komisiją padengti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese ir procese Bendrajame Teisme

1.

Kaip reikia apibrėžti „bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygų“ sąvoką, vartojamą Direktyvos 2008/104/EB (1) 5 straipsnio 3 dalyje, ar ji, be kita ko, apima daugiau nei nacionalinėje ir Sąjungos teisėje nustatytus privalomus visų darbuotojų apsaugos reikalavimus?

2.

Kokios sąlygos ir kriterijai turi būti įvykdyti norint daryti prielaidą, kad nuo Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vienodo požiūrio principo nukrypstančios kolektyvinės sutarties nuostatos, reglamentuojančios laikinųjų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygas, buvo priimtos laikantis bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygų?

3.

Ar nacionalinės teisės aktų leidėjas socialiniams partneriams privalo nustatyti bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygų laikymosi, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 3 dalį, sąlygas ir kriterijus, jeigu jis suteikia jiems galimybę sudaryti kolektyvines sutartis, kuriose yra nuo vienodo požiūrio principo nukrypstančių nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygas, o nacionalinėje kolektyvinių sutarčių sistemoje numatyti reikalavimai, leidžiantys tikėtis protingos pusiausvyros tarp kolektyvinės sutarties šalių interesų (vadinamoji kolektyvinių sutarčių teisėtumo garantija)?

4.

Jeigu į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

5.

Jeigu į trečiąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

Ar tuo atveju, kai kolektyvinėje sutartyje yra nuo vienodo požiūrio principo nukrypstančių nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 3 dalį, nacionaliniai teismai turi teisę neribotai tikrinti, ar šie nukrypimai atitinka bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygas, ar pagal Pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnį ir (arba) atsižvelgiant į Direktyvos 2008/104 19 konstatuojamojoje dalyje minimą „socialinių partnerių autonomiją“ yra reikalaujama kolektyvinės sutarties šalims bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygų klausimu suteikti diskreciją, kurią teismai gali vertinti tik ribotai, ir, jei taip, kokio masto yra ši diskrecija?

1.

Ar 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (1), 63 straipsnio 1 dalies antra pastraipa per se ir siejant ją su Sąjungos teisės principų – vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo sudarant viešojo pirkimo sutartis – taikymo sritimi turi būti aiškinama taip, kad perkančioji organizacija, nustačiusi, kad įmonė, kurios pajėgumu remiasi ekonominės veiklos vykdytojas, netenkina atrankos kriterijų, turi reikalauti, kad ekonominės veiklos vykdytojas pakeistų šią įmonę, ar vis dėlto taip, kad esant tokioms aplinkybėms perkančioji organizacija turi galimybę reikalauti, kad toks pakeitimas būtų atliktas, jeigu ekonominės veiklos vykdytojas nori būti atrinktas?

2.

Ar yra aplinkybių, kuriomis perkančioji organizacija, taip pat priklausomai nuo viešojo pirkimo procedūros eigos, dėl vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principų privalo arba gali ne(be)reikalauti, kad pakeitimas būtų atliktas?

1.

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Reglamento (ES) Nr. 604/2013 27 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 19 konstatuojamąja dalimi, reikia aiškinti kaip draudžiančią tarptautinės apsaugos prašytojui, apskundusiam sprendimą dėl perdavimo, veiksmingai remtis tuo, kad šis perdavimas negali būti įvykdytas, nes pasibaigė anksčiau tarp dviejų valstybių narių (šiuo atveju – Vokietijos ir Italijos) sutarto perdavimo terminas?

1.

Ar 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013 (1)), 29 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nepasibaigusio perdavimo termino, kaip jis suprantamas pagal 29 straipsnio 1 ir 2 dalis, eiga vėl prasideda tuo momentu, kai užsienietis, kuris slapstydamasis trukdo valstybei narei jį perduoti, vėl paprašo tarptautinės apsaugos kitoje (šiuo atveju – trečiojoje) valstybėje narėje?

2.

Jeigu į 1-ąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar Reglamento (ES) Nr. 604/2013 27 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 19-ąja konstatuojamąja dalimi, reikia aiškinti kaip draudžiančią tarptautinės apsaugos prašytojui, apskundusiam sprendimą dėl perdavimo, veiksmingai remtis tuo, kad šis perdavimas negali būti įvykdytas, nes pasibaigė anksčiau tarp dviejų valstybių narių (šiuo atveju – Prancūzijos ir Austrijos) sutarto perdavimo terminas ir todėl baigėsi terminas, per kurį Nyderlandai galėtų perduoti?

1.

Ar remiantis Reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 taikymo taisykles (1), 45 straipsnio 4 dalies aiškinimu galima daryti prielaidą, kad tokiu atveju, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, „valda yra iš naujo padalyta“ arba „taikomos žemių konsolidacijos priemonės“, todėl paramos gavėjas negali įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar aplinkybė, kad valstybė narė nesiėmė priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad paramos gavėjo įsipareigojimai galėtų būti suderinti su nauja padėtimi valdoje, suteikia pagrindą nereikalauti grąžinti lėšas už laikotarpį, kurį toks įsipareigojimas faktiškai buvo vykdomas?

3.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, kaip, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, reikia aiškinti 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 (2) 31 straipsnį ir kokio pobūdžio yra 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės (3), 75 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas?

1.

Ar Šengeno konvencijos (1) 55 straipsnis yra suderinamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsniu ir dar galiojantis, kiek jame leidžiama taikyti ne bis in idem principo išimtį, pagal kurią Susitariančioji Šalis ratifikuodama, priimdama arba patvirtindama šią Konvenciją gali pareikšti, jog Šengeno konvencijos 54 straipsnis jos nesaisto, jei veikos, dėl kurių kitose valstybėse buvo priimtas nuosprendis, sudaro nusikaltimą tos Susitariančiosios Šalies nacionaliniam saugumui ar kitiems ne mažiau svarbiems interesams?

2.

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas:

Ar pagal Šengeno konvencijos 54 ir 55 straipsnius bei Chartijos 50 ir 52 straipsnius Vokietijos teismams yra draudžiama aiškinti Vokietijos Federacinės Respublikos ratifikuojant Šengeno konvenciją dėl StGB [Strafgesetzbuch (Baudžiamasis kodeksas)] 129 straipsnio pateiktą deklaraciją (Bundesgesetzblatt 1994 II 631) taip, kad ši deklaracija apima ir tokius nusikalstamus susivienijimus, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, kurie daro išimtinai turtinius nusikaltimus, nesiekdami jokių politinių, ideologinių, religinių ar filosofinių tikslų ir neketindami nesąžiningomis priemonėmis daryti įtakos politikai, žiniasklaidai, viešajai administracijai, teisėsaugai ar ekonomikai?

—

panaikinti skundžiamą sprendimą;

—

priteisti iš Crédit lyonnais bylinėjimosi išlaidas.

—

ECB atliktą sudėtingų ekonominių elementų vertinimą pakeitė savuoju, taip peržengė teisminės kontrolės ribas ir pažeidė Sąjungos teismų šioje srityje nustatytą standartą;

—

pažeidė savo pareigą motyvuoti, nes neleido ECB suprasti, kodėl jo atliktas dvigubos valstybės garantijos, suteiktos reguliuojamų taupomųjų indėlių kontekste, vertinimas yra klaidingas;

—

iškraipė vykstant procesui jam pateiktus įrodymus, nes akivaizdžiai klaidingai suprato tiek pirmojoje instancijoje ginčytą sprendimą (2019 m. gegužės 3 d. sprendimas ECB-SSM-2019-FRCAG-39), tiek ECB taikytą metodologiją, kuria remiantis buvo nagrinėjamas Crédit lyonnais pateiktas prašymas taikyti išimtį;

—

pažeidė KRR (1) 4 straipsnio 1 dalies 94 punktą, į pernelyg didelio sverto rizikos apibrėžtį įtraukdamas kriterijus, kurių joje nėra, ir KRR 429 straipsnio 14 dalį, susijusią su sverto koeficiento apskaičiavimo netaikymu tam tikroms pozicijoms, ir taip užkirto kelią ECB pasinaudoti šio straipsnio jam suteikta diskrecija.

1.

Panaikinti 2014 m. liepos 23 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimą, kuriuo užbaigiama procedūra dėl BZ ligos pripažinimo profesine.

2.

Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.

Priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

1.

Atmesti ieškinį.

2.

Priteisti iš FD bylinėjimosi išlaidas.

1.

Panaikinti 2019 m. gegužės 22 d. Europos Audito Rūmų sprendimą atmesti GW prašymą kreiptis į Neįgalumo komisiją.

2.

Priteisti iš Audito Rūmų bylinėjimosi išlaidas.

1.

Panaikinti 2019 m. sausio 28 d. Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimą tiek, kiek pagal jį atsisakoma GY skirti namų ūkio išmoką už 2019 m.

2.

Priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

1.

Atmesti ieškinį.

2.

Priteisti iš Joëlle Mélin bylinėjimosi išlaidas.

1.

Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2.

Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

1.

Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2.

Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

—

panaikinti Europos Komisijos sprendimą, konkrečiai 2021 m. kovo 18 d. Europos Komisijos Ryšių tinklų, turinio ir technologijų generalinio direktorato priimtą individualų teisės aktą „Vykdomasis raštas sumoms susigrąžinti ir debetinis dokumentas“ ARES(2021)1955613,

—

grąžinti finansavimo prašymus Europos Komisijai audito procedūrai atlikti ir išreikalauti atitinkamas pagal dotacijos susitarimą „Slovak Safer Internet“ Nr. SI-2010-SIC-1231002 tinkamas finansuoti išlaidas,

—

nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovės sprendimas ir vykdomasis raštas sumoms susigrąžinti ARES(2021)1955613 turi būti panaikintas dėl to, kad buvo pažeistas esminis procedūrinis reikalavimas, Sutartys ar jų taikymo nuostatos arba piktnaudžiauta įgaliojimais, visų pirma teisiniu požiūriu netinkamai įvertinti faktai ir išvados (teisės į gynybą, teisės į gerą administravimą, teisinio saugumo principo, teisinės valstybės principo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir negaliojimo atgal principų pažeidimas, teisiniu požiūriu netinkamas faktų ir išvadų, išdėstytų Audit 12-INFS-024 ir paskesnėje išvadoje Audit 15-NR01-044, vertinimas).

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovei turėtų būti nurodyta padengti ieškovės, kaip pirminės paramos gavėjos ir dotacijos susitarimo Nr. SI-2010-SIC-123002 – „Slovak Safer Internet“ šalies, pagal teisėtą ir galiojantį dotacijos susitarimą tinkamas finansuoti išlaidas, nes atsakovė yra kompetentinga spręsti projekto įgyvendinimo ir mokėjimų klausimus, susijusius su teisėta ir galiojančia atsakovės ir ieškovės sutartimi.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovei turėtų būti nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas. Dėl pirma nurodytų argumentų ir savavališko ginčijamo sprendimo pobūdžio ieškovė reikalauja padengti bylinėjimosi Europos Sąjungos Bendrajame Teisme ir su šiuo ieškiniu susijusios teisinės pagalbos išlaidas.

—

panaikinti 2020 m. liepos 15 d. sprendimą nepratęsti ieškovės sutarties;

—

panaikinti 2019 m. vertinimo ataskaitą;

—

prireikus, panaikinti 2021 m. vasario 11 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas skundas;

—

įpareigoti atlyginti ieškovės patirtą turtinę žalą, nurodytą ieškinyje;

—

įpareigoti atlyginti ieškovės patirtą neturtinę žalą, ex aequo et bono įvertintą 10 000 eurų;

—

nurodyti atsakovei padengti visas bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad 2019 m. vertinimo ataskaita nėra užbaigta ir sutarties galiojimo pratęsimo ataskaita pagrįsta neužbaigta vertinimo ataskaita.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas Tarnybos nuostatų 11 straipsnyje ir ES pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtino nešališkumo principo galimu pažeidimu.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas teisės būti išklausytam ir motyvavimo pareigos pažeidimu, Tarnybos nuostatų 25 straipsnio, ES pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio ir EIOPA sutarties pratęsimo procedūros 6.7, 6.9 ir 6.10 punktų pažeidimais.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas akivaizdžia vertinimo klaida, nuodugnaus vertinimo, apimančio visus šios bylos apsektus, nebuvimu, ES pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio ir EIOPA sutarties pratęsimo procedūros 4 straipsnio bei 6.5 punkto pažeidimais.

5.

Penktasis ieškinio pagrindas grindžiamas diskriminacija dėl lyties ir šeiminės padėties – Tarnybos nuostatų 1 straipsnio ir ES pagrindinių teisių chartijos 21 ir 23 straipsnių pažeidimais.

6.

Šeštasis ieškinio pagrindas grindžiamas rūpestingumo pareigos pažeidimu.

—

panaikinti Europos Komisijos sprendimą, konkrečiai 2021 m. kovo 30 d. Europos Komisijos, INEA priimtą individualų teisės aktą „Priemonių nutraukimas“ Nr. ARES(2021)1953853,

—

grąžinti svarstyti priemonę Europos Komisijai ir INEA, taip pat laikyti priemonę ir dotacijos susitarimą galiojančiais ir nepasibaigusiais pagal dotacijos susitarimą Nr. INEA/CEF/ICT/A2015/1154788 projektui „Slovak Safer Internet Centre IV“ Nr. 2015-SK-IA-0038,

—

nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Europos Komisijos sprendimas „Priemonių nutraukimas“ ARES(2021)1953853 turėtų būti panaikintas dėl to, kad buvo pažeistas esminis procedūrinis reikalavimas, Sutartys ar jų taikymo nuostatos arba buvo piktnaudžiauta įgaliojimais, visų pirma teisiniu požiūriu netinkamai įvertinti faktai ir išvados (teisės į gerą administravimą, proporcingumo principo, teisinio saugumo principo, teisinės valstybės principo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas ir teisiniu požiūriu netinkamas faktų ir išvadų, išdėstytų prašyme dėl galutinio apmokėjimo pagal projektą „2015-SK-IA-0038 Slovak Safer Internet Centre IV“, vertinimas).

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad prašymas dėl galutinio apmokėjimo pagal projektą „Slovak Safer Internet Centre IV“ turėtų būti grąžintas Europos Komisijai ir INEA, siekiant jį [sic] įvertinti, įgyvendinti kontrolės įgaliojimus ir įvykdyti sutartines prievoles pagal dotacijos susitarimą Nr. INEA/CEF/ICT/A2015/1154788, ir kad Komisijai turėtų būti nurodyta ieškovei galutinai apmokėti pagal teisėtą ir galiojantį dotacijos susitarimą tinkamas finansuoti išlaidas, nes Komisija yra kompetentinga spręsti projekto įgyvendinimo ir mokėjimų klausimus, susijusius su teisėta ir galiojančia Komisijos ir ieškovės sutartimi.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Komisijai turėtų būti nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas. Dėl pirma nurodytų argumentų ir savavališko Komisijos sprendimo pobūdžio ieškovė reikalauja padengti bylinėjimosi Europos Sąjungos Bendrajame Teisme ir su šiuo ieškiniu susijusios teisinės pagalbos išlaidas.

—

panaikinti 2021 kovo 16 d. Europos Parlamento generalinio sekretoriaus sprendimą;

—

panaikinti Europos Parlamento 2021 m. kovo 31 d. išrašytą debeto avizą Nr. 7010000523;

—

priteisti iš Parlamento ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Parlamentas nepagrįstai, nesąžiningai ir neprotingai pavėlavo priimti sprendimą, nesilaikydamas pagrįsto termino principo vykdant administracines procedūras, numatyto Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje. Tokiu būdu pažeista ieškovo teisė į gynybą dėl jo atžvilgiu per vėlai pradėtos susigrąžinimo procedūros, nes jis dėl šios trukmės prarado galimybę veiksmingai gintis nuo pateiktų kaltinimų ir pateikti įrodymus.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Europos Parlamento generalinio sekretoriaus sprendimas, kuriuo grindžiama debeto aviza, kaip ieškovui įtaką darantis teisės aktas, buvo priimtas pažeidžiant nešališko ir sąžiningo bylos nagrinėjimo, procesinio lygiateisiškumo ir ieškovo teisės į gynybą principus:

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Parlamentas padarė vertinimo klaidą: nevertino ieškovo teiktų įrodymų, patvirtinančių, kad padėjėjo nurodytos aplinkybės Bendrajame Teisme, kuriomis remiasi Parlamentas ir kurių pagrindu buvo pradėta sumų susigrąžinimo procedūra, yra klaidingos (patvirtina, kad tyrimas pradėtas be pagrindo) ir pažeidė pareigą motyvuoti, įtvirtintą Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Parlamentas pažeidė proporcingumo principą ir pareigą motyvuoti, įtvirtintą SESV 296 straipsnyje ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte, kiek tai susiję su grąžintinos 78 838,21 EUR sumos dydžio nustatymu. Reikalaujama grąžinti suma išsamiai nepagrįsta ir neapskaičiuota, todėl ginčijamame sprendime daroma prielaida, kad Parlamento nario padėjėjas niekada nedirbo ieškovui.

5.

Penktasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Parlamento viešai prieinama informacija patvirtina, kad Parlamento nario padėjėjas vykdė funkcijas ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 15 d., o tai rodo, kad lėšų susigrąžinimo procedūra pradėta nepagrįstai ir todėl sprendimas turėtų būti panaikintas.

—

Panaikinti 2021 m. kovo 29 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2021/546, kuriuo importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliuminio ekstruzijoms nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinis laikinojo muito surinkimas (1);

—

Nurodyti Komisijai padengti ieškovės ir savo šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas procesinės lygybės ir gero administravimo principų pažeidimu, akivaizdžia vertinimo klaida ir teisės į gynybą pažeidimu bei ieškovo atskleidimu.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas Komisijos padaryta akivaizdžia vertinimo klaida, kai ji vertino žalą ir priežastinį ryšį, kiek tai susiję su metodika, duomenimis ir taikyta procedūra, ir 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (toliau – Pagrindinis reglamentas) (2) 3 straipsnio pažeidimu.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tariamu Pagrindinio reglamento 1 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes buvo neteisingai apibrėžtas atitinkamas produktas.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas Pagrindinio reglamento 1 straipsnio 2 dalies ir 3 straipsnio pažeidimu, taip pat akivaizdžia vertinimo klaida, kiek tai susiję su atitinkamo produkto apibrėžimu, taip pat su importo iš atitinkamos valstybės vertinimu dėl žalos analizės ir priežastinio ryšio (KN kodas CN Code 7610 90 90).

5.

Penktasis ieškinio pagrindas grindžiamas tariamu Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies a punkto pažeidimu, nes Komisija netinkamai pasirinko „tipišką tinkamą“ valstybę.

6.

Šeštasis ieškinio pagrindas grindžiamas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies a punkto pažeidimu, kiek tai susiję su ataskaitos, kuria Komisija nustato, kad atitinkamoje šalyje ar tam tikrame sektoriuje toje šalyje egzistuoja dideli rinkos iškraipymai. Ieškovė tvirtina, kad buvo pažeistas Reglamentas Nr. 1/1958, nustatantis kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos atominės energijos bendrijoje (3), taip pat jos pagrindinės teisės, nes ji negali gauti minėtos ataskaitos italų kalba.

—

panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato (EMPL) sprendimą atmesti prašymą, EMPL.B.2/AP/ab; Nr. Ares (2021);

—

įpareigoti ES Komisiją priimti teisėtą sprendimą dėl pagalbos;

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

1.

Ginčijamame 2021 m. balandžio 14 d. Komisijos sprendime atmesti prašymą neatsižvelgiama į ES finansinio reglamento (1) 197 straipsnio 2 dalies c punkto, siejamo su kvietimu teikti paraiškas VP/2020/008, reikšmę ir šios nuostatos teisiškai neleistinai taikomos Europos darbo taryboms. Reikalavimas, kad paraiškas teikiančios Europos darbo tarybos įrodytų savo biudžetą arba metinį balansą ir banko sąskaitą kaip stabilumo ir finansinio pajėgumo įrodymą, automatiškai užkirstų kelią gauti finansavimą didžiajai daugumai Europos darbo tarybų, kurioms pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2009/38/EB (2), nesuteiktas juridinio asmens statusas. Taip pažeidžiamas vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principas ir kartu visiškai prieštaraujama paramos programos tikslui.

2.

Kadangi kvietime teikti paraiškas nebuvo nurodytas asmenų, turinčių teisę pateikti paraiškas, rato apribojimas, o kvietime teikti paraiškas netgi buvo aiškiai ir be apribojimų nurodyta, kad paraiškas gali teikti, be kita ko, ir Didžiosios Britanijos Europos darbų tarybos, šis apribojimas papildomai pažeistų elementarų ES skaidrumo principą.

3.

Dėl sprendime atmesti prašymą pateikto aiškinimo ir jo taikymo Europos darbo taryboms papildomai būtų sudarytos neleistinos palankesnės sąlygos įmonėms, kurios, kaip socialiniai partneriai, kvietime teikti paraiškas VP/2020/008 iš esmės buvo raginamos pateikti tinkamus paramos projektus.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas,

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 95 straipsnio 2 dalies ir Komisijos deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalies pažeidimas.

—

panaikinti 2021 m. kovo 8 d. Tarybos sprendimo, susijusio su skundu ir papildomu skundu, ieškovės pateiktais remiantis Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi dėl 2020 m. liepos 27 d. Europos Sąjungos Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2020/1117 (OL L 244, 2020, p. 18), kuriuo skiriami Europos prokuratūros Europos prokurorai, dalį, kuria į Europos prokuratūros Europos prokuroro pareigas laikinuoju AD 13 kategorijos tarnautoju nuo 2020 m. liepos 29 d. trejų metų laikotarpiui, kurio negalima pratęsti, buvo paskirtas vienas iš trijų Portugalijos pasiūlytų kandidatų – José Eduardo Moreira Alves d’Oliveira Guerra (OL L 244, 2020, p. 18),

—

panaikinti 2020 m. liepos 27 d. Europos Sąjungos Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2020/1117, kuriuo skiriami Europos prokuratūros Europos prokurorai, dalį, kuria į Europos prokuratūros Europos prokuroro pareigas laikinuoju AD 13 kategorijos tarnautoju nuo 2020 m. liepos 29 d. trejų metų laikotarpiui, kurio negalima pratęsti, buvo paskirtas José Eduardo Moreira Alves d’Oliveira Guerra,

—

priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

1.

Ieškinio pirmasis pagrindas grindžiamas akivaizdžia vertinimo klaida, nes, Tarybos nuomone, skirdama Europos prokurorus pagal Reglamento 2017/1939 96 straipsnio 1 dalį ji nėra „paskyrimų tarnyba“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1 straipsnio 1 ir 2 dalis, aiškinant jas kartu su 6 straipsniu, nustatančiu kitų pareigūnų priėmimo į tarnybą sąlygas.

2.

Ieškinio antrasis pagrindas grindžiamas Europos prokurorų skyrimo taisyklių, kuriomis užtikrinamas Europos prokuratūros nepriklausomumo principas, pažeidimu. Ieškovė teigia, kad tai, jog Portugalijos vyriausybė 2019 m. lapkričio 29 d. Europos Sąjungos Tarybai išsiųstame rašte išdėstė prieštaravimą Reglamento (ES) 2017/1939 14 straipsnio 3 dalyje nurodytos atrankos komisijos sudaryto vyriausybės pasiūlytų kandidatų eiliškumui, nurodant kitą kandidatą, kuriam ji teikia pirmenybę (Taryba šiai kandidatūrai pritarė), kelia abejonių dėl Europos prokurorų skyrimo procedūros.

3.

Ieškinio trečiasis pagrindas grindžiamas akivaizdžia klaida dėl sprendimo prielaidų. Ieškovė, be kita ko, teigia, kad 2019 m. lapkričio 29 d. Portugalijos rašte Tarybai buvo padarytos dvi rimtos klaidos (jas, be kita to, pripažino ir pati vyriausybė): šešis kartus buvo nurodyta, kad Portugalijos vyriausybės pageidaujamas kandidatas yra „generalinio prokuroro pavaduotojas José Guerra“, taip pat pažymėta, kad tas prokuroras vykdė ikiteisminį tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą vienoje svarbioje byloje dėl nusikaltimų Europos Sąjungos finansiniams interesams.

4.

Ieškinio ketvirtasis pagrindas grindžiamas piktnaudžiavimu suteiktais įgaliojimais. Ieškovė tvirtina, kad Europos Sąjungos Tarybai buvo suteikti įgaliojimai vykdant Europos prokurorų atrankos ir skyrimo procedūrą tam, kad būtų galima užtikrinti šios institucijos nepriklausomumą ir paskirti tinkamiausius šalies kandidatus, siekiant visapusiškų nepriklausomumo garantijų, jiems einant Europos prokuroro pareigas.

5.

Ieškinio penktasis pagrindas grindžiamas teisės į gerą administravimą pažeidimu. Ieškovė teigia, kad Taryba neatsižvelgė į atrankos komisijos nuomonę, taigi ir į eiliškumą, pagrįstą šios komisijos vertinimo rezultatais, o bendro pobūdžio motyvai, t. y. paprasta nuoroda į „kitokį nei kompetentingų Tarybos parengiamųjų organų atliktą kandidatų nuopelnų vertinimą“ reiškia visišką motyvų nebuvimą, todėl ieškovė negali sužinoti, kodėl Taryba vadovavosi kitokiu kriterijumi.

6.

Ieškinio šeštasis pagrindas grindžiamas vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principo pažeidimu. Ieškovė tvirtina, kad Taryba, kiek tai konkrečiai susiję su ieškove, „kitaip nei kompetentingi Tarybos parengiamieji organai įvertindama kandidatų nuopelnus“, pažeidė vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principą.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su paslaugomis, kurias atsisakyta registruoti;

—

panaikinti 2020 m. balandžio 17 d. Operacijų skyriaus sprendimą, priimtą vykstant paraiškos Nr. 17 975 929 procedūrai, kiek tai susiję su paslaugomis, kurias atsisakyta registruoti;

—

grąžinti bylą EUIPO, kad ji pakeistų sprendimą iš esmės ir įregistruotų Europos Sąjungos prekių ženklą Nr. 17 975 929 visoms paslaugoms, kurioms jis taikomas;

—

priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą Operacijų skyriuje, Apeliacinėje taryboje ir Bendrajame Teisme.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priimti sprendimą iš esmės ir patvirtinti Europos Sąjungos prekių ženklo Nr. 2 756 740 registraciją galiojančia,

—

priteisti iš kitos procedūros Apeliacinėje taryboje šalies bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas per procedūrą EUIPO.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimas,

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas,

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies g punkto pažeidimas,

—

Klaidingas ieškovės pateiktų žymens įrodymų, kad dėl naudojimo jis įgijo skiriamąjį požymį, vertinimas.

—

panaikinti 2020 m. kovo 9 d. Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) atrankos komisijos konkurse EPSO/AD/371/19 (AD7) – 6 – Mokslinių tyrimų administratoriai sprendimą ir po peržiūros priimtą 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą neįtraukti ieškovės pavardės į rezervo sąrašą;

—

jei reikia, panaikinti sprendimą atmesti 2021 m. kovo 15 d. skundą;

—

prašyti pateikti konkurso testus ir kiekvieno testo rezultatus, susijusius su ieškove, bei sekančio etapo rezultatus tam, kad būtų galima objektyviai įvertinti su kiekvienu pažeidimu susijusius rezultatus ir streso, kilusio dėl pažeidimų, nustatytų pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnį, pasekmių svarbą;

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirma pagrindo dalis grindžiama tuo, kad organizuojant konkurso EPSO/AD/371/19 (AD7) – 6 – Mokslinių tyrimų administratoriai atrankos testus kilo techninių klaidų, kurias administracija pripažino ir dėl kurių ieškovė patyrė didelį stresą konkurso metu.

2.

Antra pagrindo dalis grindžiama nepakankamu administracijos rūpestingumu ir jos veiksmų, siekiant ištaisyti minėtas klaidas, nebuvimu.

3.

Trečia pagrindo dalis grindžiama tuo, kad vertinant ieškovės rezultatus nebuvo atsižvelgta į klaidas ir nebuvo nustatytos procedūros, užtikrinančios konkurso dalyvių lygybę.

4.

Ketvirta pagrindo dalis grindžiama tuo, kad buvo padaryta akivaizdi ieškovės rezultatų vertinimo klaida.

—

panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. BPV sprendimą dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2021 m. (SRB/ES/2021/22) apskaičiavimo ir jo priedus, bet kuriuo atveju, tiek, kiek šis sprendimas ir jo priedai yra susiję su suma, kurią ieškovė turi sumokėti;

—

sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio c arba d punktus, kol bus priimtas galutinis sprendimas (sujungtose) bylose C-584/20 P (1) ir C-621/20 P (2), C-663/20 P (3) ir C-664/20 P (4), nes šios apeliacine tvarka jau kurį laiką nagrinėjamos bylos iš esmės yra susijusios su tais pačiais teisės klausimais;

—

priteisti iš BPV bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas esminių procedūros reikalavimų pažeidimu dėl to, kad ieškovei buvo pateiktas ne visas ginčijamas sprendimas

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas esminių procedūros reikalavimų pažeidimu dėl to, kad ginčijamas sprendimas nemotyvuotas

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas esminių procedūros reikalavimų pažeidimu dėl to, kad ieškovė nebuvo apklausta ir nebuvo paisoma jos teisės būti išklausytai

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63 (5), kuris yra ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas, neteisėtumu arba šiame reglamente įtvirtintos rizikos koregavimo metodikos neteisėtumu

5.

Penktasis ieškinio pagrindas grindžiamas Direktyvos 2014/59/ES (6) ir Reglamento (ES) Nr. 806/2014 (7), kurie yra Deleguotojo reglamento (ES) 2015/63 priėmimo pagrindas, neteisėtumu

—

panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. BPV sprendimą dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2021 m. (SRB/ES/2021/22) apskaičiavimo ir jo priedus, bet kuriuo atveju, tiek, kiek šis sprendimas ir jo priedai yra susiję su suma, kurią ieškovė turi sumokėti;

—

sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio c arba d punktus, kol bus priimtas galutinis sprendimas (sujungtose) bylose C-584/20 P (1) ir C-621/20 P (2), C-663/20 P (3) ir C-664/20 P (4) nes šios apeliacine tvarka jau kurį laiką nagrinėjamos bylos iš esmės yra susijusios su tais pačiais teisės klausimais;

—

priteisti iš BPV bylinėjimosi išlaidas.

—

panaikinti Panaikinimo skyriaus sprendimą Nr. 22964C dėl panaikinimo ir 2021 m. balandžio 20 d. penktosios apeliacinės tarybos sprendimą, kuriuo patvirtinamas minėtas sprendimas, įskaitant bylinėjimosi išlaidų priteisimą, ir atmesti atsakovės apeliacinėje procedūroje pateiktą prašymą pripažinti registraciją negaliojančia;

—

jei šis prašymas nebūtų patenkintas, panaikinti Panaikinimo skyriaus sprendimą Nr. 22964C dėl panaikinimo ir 2021 m. balandžio 20 d. penktosios apeliacinės tarybos sprendimą, kuriuo patvirtinamas minėtas sprendimas, įskaitant bylinėjimosi išlaidų priteisimą, ir atmesti atsakovės apeliacinėje procedūroje pateiktą prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, kiek tai susiję su 12 klasei priskirtomis transporto priemonėmis ir transporto priemonių dalimis, konkrečiai sausumos transporto priemonėmis ir transporto priemonių dalimis;

—

jei ir šis prašymas nebūtų patenkintas, panaikinti Panaikinimo skyriaus sprendimą Nr. 22964C dėl panaikinimo ir 2021 m. balandžio 20 d. penktosios apeliacinės tarybos sprendimą, kuriuo patvirtinamas minėtas sprendimas, įskaitant bylinėjimosi išlaidų priteisimą, ir atmesti atsakovės apeliacinėje procedūroje pateiktą prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, kiek tai susiję su 12 klasei priskirtomis transporto priemonėmis ir transporto priemonių dalimis, konkrečiai dviračiais ir dviratės transporto priemonėmis bei transporto priemonių dalimis.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 58 straipsnio pažeidimas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 95 straipsnio pažeidimas.

—

panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. BPV sprendimą dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2021 m. (SRB / ES/2021/22) apskaičiavimo tiek, kiek jis susijęs su ieškove;

—

sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio c ir d punktus, kol bus priimtas galutinis sprendimas bylose T-413/18 (1), T-481/19 (2), T-339/20 (3), T-424/20 (4) ir C-664/20 P (5) arba jos bus užbaigtos kitaip;

—

priteisti iš BPV bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014 (6), Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/81 (7) ir SESV pažeidimu dėl to, kad ieškovė buvo įpareigota sumokėti įnašus į Bendrą pertvarkymo fondą.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 2 dalies c punkto ir 47 straipsnio pažeidimu dėl to, kad apskaičiavimo metodas neleidžia visiškai pagrįsti įnašų apskaičiavimą. Deleguotasis reglamentas (ES) 2015/63 yra iš dalies niekinis.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas Chartijos 16 ir 20 straipsnių pažeidimu dėl to, kad atsižvelgiant į ypatingą ieškovės padėtį dėl ginčijamo sprendimo pažeidžiamas bendrasis lygybės principas ir pagrindinė teisė į laisvę užsiimti verslu.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas esminių procedūros reikalavimų ir galbūt Įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/81 5 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad nėra tikra, jog BPV sprendimo autentiškumas patvirtintas. Be to, BPV nepakankamai išnagrinėjo faktines aplinkybes, neišklausė ieškovės prieš priimdama ginčijamą sprendimą ir nepakankamai šį sprendimą motyvavo.

5.

Penktasis ieškinio pagrindas (pateiktas papildomai) grindžiamas Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad buvo nustatytas pernelyg didelis tikslinis finansavimo lygis, nes atsakovė neturėjo teisės nustatyti didesnio nei 55 mlrd. EUR tikslinio lygio.

6.

Šeštasis ieškinio pagrindas (pateiktas papildomai) grindžiamas Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies, siejamos su Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 7 dalimi, pažeidimu dėl to, kad apskaičiuodama įnašų sumą atsakovė iš atitinkamų įsipareigojimų turėjo atimti nerizikingus įsipareigojimus.

7.

Septintasis ieškinio pagrindas (pateiktas papildomai) grindžiamas Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalies, siejamos su Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 3 ir 4 dalimis, pažeidimu dėl to, kad atsakovė nepagrįstai apskaičiavo ieškovės įnašus, atsižvelgdama į jos sutarčių dėl išvestinių finansinių priemonių bruto vertę.

8.

Aštuntasis ieškinio pagrindas (pateiktas papildomai) grindžiamas Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 6 dalies, siejamos su Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 8 dalies a punktu, pažeidimu dėl to, kad atsakovė nepagrįstai laikė ieškovę pertvarkoma įstaiga.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo atmesta paraiška,

—

pakeisti ginčijamą sprendimą ir patenkinti apeliaciją dėl eksperto sprendimo netenkinti paraiškos dėl 16 klasės prekių ir

—

priteisti iš EUIPO ieškovės Bendrajame Teisme ir EUIPO patirtas bylinėjimosi išlaidas.

—

priteisti iš EUIPO ieškovės Bendrajame Teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas,

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimas,

—

Reglamento (ES) 2017/1001 165 straipsnio 5 dalies ir Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625 36 straipsnio 1 dalies g punkto ir 36 straipsnio 2 dalies pažeidimas.