Europos regionų komiteto rezoliucija. Žaliasis kursas bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis

(2020/C 79/01)

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS (RK)

atsižvelgdamas į:

—	išrinktosios Europos Komisijos Pirmininkės Ursulos von der Leyen paskelbtą Europos žaliąjį kursą gairėse Daugiau siekianti Sąjunga. Mano Europos darbotvarkė,

—

faktą, kad vietos ir regionų valdžios institucijos įgyvendina 70 proc. visų ES teisės aktų, 70 proc. klimato kaitos švelninimo priemonių, 90 proc. prisitaikymo prie klimato kaitos politikos priemonių ir 65 proc. darnaus vystymosi tikslų, yra atsakingos už trečdalį viešųjų išlaidų ir du trečdalius viešųjų investicijų, būtent jos įgyvendins Europos žaliąjį kursą vietos lygmeniu;

Plataus užmojo žaliojo kurso įgyvendinimas vietos lygmeniu siekiant veiksmų pasaulio mastu

1.

pabrėžia, kad plataus užmojo žaliasis kursas yra būtinas, kad Europa iki 2050 m. taptų pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu ir palankiai vertina tai, kad tvarumas tampa ES politikos formavimo pagrindu. Žaliasis kursas turėtų būti darbotvarkės sudarymo priemonė, kuria vadovaujantis tvarumo kriterijai būtų įtraukti į visas ES politikos sritis, makroekonominius prioritetus ir finansines priemones, Europos semestrą ir 2021–2027 m. daugiametę finansinę programą;

2.

pabrėžia, kad žaliasis kursas turėtų būti priemonė biologinės įvairovės strategijos ir Paryžiaus susitarimo tikslams pasiekti, visapusiškai įgyvendinti JT darbotvarkę iki 2030 m. ir darnaus vystymosi tikslus (DVT) bei užtikrinti plataus užmojo ES indėlį rengiant laikotarpio po 2020 m. pasaulinę biologinės įvairovės programą, dėl kurios sprendimas bus priimtas Biologinės įvairovės konvencijos (BĮK) Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP 15);

3.

ragina Komisiją prireikus peržiūrėti į švarios energijos dokumentų rinkinį įtrauktus ES tikslus, kad ne vėliau kaip iki 2050 m. būtų užtikrintas neutralus Europos poveikis klimatui, kuris skatintų Europos konkurencingumą ir socialinį teisingumą, ir šiuos tikslus įtvirtinti Europos klimato teisėje; atsižvelgdamas į tai ragina iki 2030 m. išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslą padidinti mažiausiai iki 55 proc., o energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslus – iki 40 proc.;

Žaliasis kursas taikant teritorinį požiūrį ir užtikrinant politikos suderinamumą

4.

ragina įgyvendinant žaliąjį kursą laikytis holistinio teritorinio požiūrio, pagal kurį būtų siūlomi konkretūs sprendimai, atsižvelgiant į regionų ir miestų ekonomines, socialines, geografines ir aplinkosaugines problemas ir galimybes, o vietos gyventojai įsitrauktų ir dalyvautų rengiant ir įgyvendinant būsimus pasiūlymus;

5.

tikisi, kad į žaliąjį kursą bus įtrauktas tvarumo aspektas ir politikos integravimas taps taikytinu požiūriu, o ne tik prioritetu, kad bus užtikrintas politikos nuoseklumas, taip pat atliekant vertinimą ir tinkamumo patikras, kad būtų suderinti įvairių ES politikos sričių prioritetai, siekiai ir terminai ir būtų išvengta dubliavimosi ar prieštaringų procedūrų ir rezultatų; prašo Komisijos naudotis geresnio reglamentavimo gairėmis ir priemonių rinkiniu siekiant padėti rengti perspektyvius teisės aktus ir šiomis aplinkybėmis įspėja dėl formalistinio požiūrio į geresnį reglamentavimą, pavyzdžiui, ES teisės aktams taikomą principą „kiek plius, tiek minus“, pagal kurį neatsižvelgiama į sudėtingus politinius ir reguliavimo iššūkius, kuriuos reikės įveikti;

6.

prašo Komisijos pasiūlyti ES lygmens priemonių, kuriomis būtų siekiama internalizuoti išorės sąnaudas, ir nuosekliai įgyvendinti principą „teršėjas moka“;

7.

kartoja savo raginimą į aplinkos ir klimato kaitos aspektus labiau atsižvelgti ES išorės santykių srityje; taip pat pabrėžia, kad svarbu dalytis tarpusavio patirtimi teritorinio bendradarbiavimo platformose, pavyzdžiui, ARLEM ir CORLEAP, taip pat įgyvendinant miestų tarpusavio partnerystes. Kad trečiosios šalys priimtų ir įgyvendintų plataus užmojo politiką siekiant poveikio klimatui neutralumo, klimato kaita ir toliau turėtų likti ES strateginiu diplomatiniu prioritetu;

8.

atsižvelgdamas į šiuos veiksnius pabrėžia, kad nepaprastai svarbi plataus užmojo integruota jūrų politika, kuri sudarytų sąlygas vykdyti visapusišką ir nuoseklią vandenynų strategiją siekiant užtikrinti jų indėlį kovoje su visuotiniu atšilimu, apsaugoti jų biologinę įvairovę, nuo kurios taip pat priklauso mūsų apsirūpinimas maistu, ir stiprinti jų gebėjimą prisidėti prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtojimo;

Apčiuopiami rezultatai vietoje pasitelkiant daugiapakopį valdymą ir aktyvų subsidiarumą

9.

ragina Komisiją užtikrinti, kad žaliasis kursas būtų grindžiamas daugiapakopio valdymo sistema; palankiai vertina Europos Parlamento rezoliucijas dėl 2019 m. JT klimato kaitos konferencijos Madride ir dėl kritiškos klimato padėties raginant imtis neatidėliotinų ir plataus užmojo veiksmų, kad visuotinis atšilimas neviršytų 1,5 °C, pripažįstant, kad ilgalaikis perėjimas prie tvarios ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų visuomenės neįmanomas nesilaikant principų „iš apačios į viršų“ir „iš viršaus į apačią“; pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra pasirengusios kartu su piliečiais, įmonėmis, universitetais ir mokslinių tyrimų centrais parengti Europos klimato paktą;

10.

ragina, kad teikiant paramą iš ES fondų visada būtų atliekamas poveikio klimatui ir tvarumo vertinimas. Tiesioginės ir netiesioginės aplinkai žalingos subsidijos bei pagalbos ir paramos programos turėtų būti persvarstytos atsižvelgiant į jų suderinamumą su klimato ir tvarumo tikslais ir turėtų būti panaikintos;

11.

prašo Komisijos pateikti žaliojo kurso veiksmų darbotvarkes, kuriose būtų nustatyti išmatuojami tikslai, tiksliniai veiksmai ir tinkamas finansavimas, parengti bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis, atsižvelgiant į jų teisinę kompetenciją valstybėse narėse. Žaliasis kursas nebus sėkmingas, jei jis nebus perkeltas į ES, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis rengiamas ir įgyvendinamas strategijas ir planus;

12.

ragina Komisiją stebėti nacionalinių vyriausybių ir vietos ir regionų valdžios institucijų daromą pažangą sprendžiant, kokie veiksniai yra palankūs ir kokie kelia kliūčių vykstant energetikos sąjungos procesui, glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir joms tiesiogiai dalyvaujant;

13.

ragina valstybes nares organizuoti daugiapakopius dialogus klimato ir energetikos klausimais ir rengiant bei persvarstant nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus aktyviai įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas, suderinant jų siekius dėl būdų pereiti prie poveikio klimatui neutralumo ir plėtojant vietos ir regionų lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus nacionaliniu lygmeniu nustatytiems įpareigojantiems veiksmams papildyti (1);

14.

šiuo atžvilgiu įsipareigoja įsteigti vietos ir regionų valdžios institucijų ir suinteresuotųjų subjektų forumą, skirtą bendradarbiavimui su Europos Komisija ir valstybėmis narėmis, siekiant reguliariai suburti visus susijusius subjektus, kad jie teiktų grįžtamąją informaciją apie su žaliuoju kursu susijusių veiksmų ir iniciatyvų įgyvendinimą, taip pat pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų ir keistųsi geriausia patirtimi visais valdymo lygmenimis;

15.

ragina Europos Komisiją žaliąjį kursą įtraukti į būsimos konferencijos dėl Europos ateities nagrinėtinus klausimus, nes klimato kaita ir darnus vystymasis, atsižvelgiant į JT darnaus vystymosi tikslus, daro tiesioginį poveikį ES piliečių gerovei;

16.

tikisi, kad Komisija toliau rems ir plėtos iniciatyvas, pavyzdžiui, Merų paktą dėl klimato ir energetikos, tiek ES, tiek ir už jos ribų;

17.

prašo Europos Komisiją visapusiškai atsižvelgti į išvadas, pateiktas švaraus oro politikos ir viešųjų pirkimų įgyvendinimo ataskaitose, kurios buvo parengtos RK įgyvendinant bandomąjį projektą dėl regioninių centrų tinklo (RegHubs) (2). Regioninių centrų tinklo projektu taip pat turėtų būti naudojamasi žaliojo kurso iniciatyvoms įgyvendinti;

Perėjimo prie tvaresnių regionų ir miestų problemų sprendimas

18.

ragina žaliuoju kursu atremti įvairius su perėjimu susijusius iššūkius, taip pat ir energetikos, vandenynų, žiedinės ekonomikos, maisto gamybos ir vartojimo, judumo, skaitmeninimo ir aplinkos srityse;

19.

ragina Europos Parlamentą užsakyti oficialų tyrimą dėl dvylika kartų per metus vykstančio Europos Parlamento perkėlimo iš Briuselio į Strasbūrą poveikio aplinkai;

20.

prašo Europos Komisijos užtikrinti, kad perėjimas būtų teisingas ir dalyvaujamasis, įtraukiant visus subjektus į partnerystę, kad nė vienas neliktų nuošalyje;

21.

ragina Europos Komisiją užtikrinti ekonominę, socialinę ir teritorinę pereinamojo laikotarpio sanglaudą, ypatingą dėmesį skiriant nepalankiausias sąlygas turintiems regionams, pramonės pertvarkos paveiktoms vietovėms, retai apgyvendintoms ir aplinkos požiūriu pažeidžiamoms teritorijoms, pavyzdžiui, saloms ir kalnų regionams;

22.

pabrėžia, kad viešieji pirkimai gali tapti tvirtu svertu siekiant užtikrinti tvaresnį maisto (vietos ir ekologiško) tiekimą sudarant viešojo sektoriaus maitinimo sutartis su mokyklų ir ligoninių valgyklomis, taip pat siekiant plėtoti tvarų judumą. Šie pavyzdžiai gali sustiprinti kaimo ir miesto ryšį, apie kurį užsimenama naujojoje miestų darbotvarkėje „Habitat III“; dar kartą ragina Komisiją išaiškinti esamus viešųjų pirkimų taisyklėms taikomus apribojimus, pavyzdžiui, paskelbiant vadovus, kad būtų galima laikytis tvarumo kriterijų;

23.

pabrėžia, kad reikia plėtoti visapusišką švietimą ir lavinti įgūdžius, kurie bus labai reikalingi pereinant prie žaliosios ekonomikos; dar kartą kartoja savo raginimą įsteigti tokio perėjimo observatoriją, kuri rinktų regioninio lygmens duomenis ir padėtų visais valdymo lygmenimis formuoti politiką;

Su energetika ir klimato kaita susijusi pertvarka

24.

ragina Komisiją užtikrinti, kad Europos klimato teisė būtų grindžiama išsamia jos poveikio ir naudos, susietų su konkrečiais finansavimo planais, analize, apimtų klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos ir būtų išsamaus ir plataus užmojo poveikio klimatui neutralumo priemonių rinkinio pagrindas;

25.

pabrėžia mokslinių tyrimų ir duomenų apie numatomus klimato pokyčius rinkimo svarbą ir būtinybę stiprinti tarpregioninį bendradarbiavimą siekiant spręsti aktualiausius klimato kaitos klausimus;

26.

kartoja raginimą ES institucijoms užtikrinti, kad į prisitaikymą prie klimato kaitos ir atsparumą nelaimėms, kaip svarbius darnaus vystymosi aspektus, būtų atsižvelgiama ateityje skiriant ES finansavimą ir rengiant projektus, juos susiejant su sanglaudos, kaimo plėtros, sveikatos priežiūros, mokslinių tyrimų ir aplinkos politika (3);

27.

ragina ES padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms apsaugoti ir atkurti svarbius natūralius anglies dioksido absorbentus siekiant neutralizuoti poveikį klimatui, ypač pritaikant organinių dirvožemių valdymą ir atkuriant durpynų ir šlapynių būklę;

28.

ragina Komisiją pasiūlyti aiškias apibrėžtis ir taisykles vietos energetikos bendruomenėms ir kitiems gaminantiems vartotojams ir suteikti jiems tikrumo, galimybių patekti į rinką, naudotis finansinėmis priemonėmis ir praktine patirtimi bei skatinti kolektyvinį pasigamintos energijos vartojimą privačiuose pastatuose;

29.

kalbant apie viešuosius pastatus, ragina tęsti su energijos vartojimo efektyvumu susijusį darbą ir daryti pažangą didinant pasigamintos energijos vartojimą; ragina skatinti duomenų apie elektros energijos ir šilumos suvartojimą rinkimą ir pradėti įgyvendinti dirbtinio intelekto strategijas, kuriomis prisidedama prie energijos taupymo;

30.

ragina Europos Komisiją toliau remti tvarios atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtojimą ir diegimą nustatant aiškią politinę ir reguliavimo sistemą, taip pat teikiant tinkamą paramą moksliniams tyrimams ir plėtrai novatoriškų atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijų srityje, įskaitant veiksmų planą dėl švaraus vandenilio;

31.

tikisi, kad į žaliąjį kursą bus įtrauktas ES veiksmų planas dėl įperkamo būsto, kuris turėtų derėti ir su didesnėmis pastangomis panaikinti energijos nepriteklių. Kad perėjimas būtų teisingas, reikia numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad pažeidžiami asmenys gyventų šiltesniuose, labiau energiją taupančiuose namuose, kuriuose naudojamos atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijos, pavyzdžiui, saulės energija;

32.

pabrėžia, kad pastatų suvartojamos energijos kiekis sudaro daugiau kaip 40 proc. visos ES suvartojamos energijos, todėl mano, kad būsto modernizavimas galėtų labai padėti sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą Europoje ir panaikinti energijos nepriteklių. Atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją pasiūlyti plataus užmojo būstų renovavimo finansavimo planą, kuris būtų žaliojo kurso priemonių rinkinio dalis;

Perėjimas prie žiedinės ekonomikos

33.

mano, kad siekiant žaliojo kurso tikslų labai svarbi išsami ir ilgalaikė Europos pramonės strategija, kuri paskatins inovacijas, suteiks konkurencinių pranašumų ir darbo vietų kūrimo galimybių, ypač jauniems žmonėms; atsižvelgiant į tai, labai svarbu užtikrinti, kad energijai imlios pramonės šakos būtų remiamos pereinant prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių gamybos metodų, siekiant apriboti konkurencijos iškraipymus ir išvengti anglies dioksido nutekėjimo, visų pirma ES lėšomis finansuojant atitinkamus mokslinius tyrimus ir praktinių sprendimų kūrimą;

34.

ragina parengti naują plataus užmojo, per nustatytą laiką įvykdytiną mokslinį žiedinės ekonomikos veiksmų planą laikotarpiui po 2020 m. ir tikisi dėl šių pasiūlymų glaudžiai bendradarbiauti su Europos Komisija;

35.

pažymi, kad prevencija turėtų būti svarbiausias prioritetas, atitinkantis ES atliekų hierarchiją; ragina imtis plataus užmojo priemonių, įskaitant prekių ir paslaugų ekologinį projektavimą, atliekų prevenciją, antrinį perdirbimą, medžiagų ir sudedamųjų dalių regeneravimą ir pakartotinį naudojimą, kenksmingų medžiagų mažinimą, taip pat sunkiai naudojamų medžiagų perdirbimą, siekiant skatinti sutaisymo, antrinio perdirbimo, atnaujinimo ir atsparumo galimybes; atsižvelgdamas į tai, ragina vietos ir regionų valdžios institucijas taikyti įvairias priemones, be kita ko, privalomus ES tikslus pritaikant prie vietos aplinkybių, fiskalines priemones naudojant visais lygmenimis, numatant didesnę gamintojo atsakomybę, organizuojant žaliuosius viešuosius pirkimus ir nustatant privalomus tikslinius rodiklius, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama svarstant kiekvieną ES finansavimo galimybę;

36.

ragina Europos Komisiją pasiūlyti plataus užmojo tikslą iki 2030 m. sumažinti komunalinių atliekų kiekį, siekti, kad iki 2030 m. 70 proc. komunalinių atliekų pagal svorį būtų naudojama pakartotinai ir perdirbama, iki 2030 m. maisto švaistymas sumažėtų 50 proc. ir nustatyti privalomą tikslą iki 2030 m. sąvartynuose šalinti ne daugiau kaip 5 proc. galutinių atliekų;

37.

atsižvelgdamas į tai, taip pat remia naujas pastangas mikroplastiko srityje ir pastangas, dedamas siekiant įgyvendinti teisės aktus dėl plastikų (4), pabrėždamas, kad taršos plastiku klausimas turėtų būti sprendžiamas jos susidarymo vietoje;

38.

prašo Komisijos paraginti visus Europos regionus ir miestus parengti bioekonomikos veiksmų planus arba į savo bendras vystymosi strategijas įtraukti į bioekonomikai skirtą skyrių;

Perėjimas maisto produktų srityje

39.

atsižvelgdamas į tai, kad ES tapo didžiausia pasaulyje maisto produktų importuotoja ir eksportuotoja, primygtinai reikalauja, kad prekybos susitarimai būtų vertinami atsižvelgiant į tikslą sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, įskaitant žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuje, ir kad prekybos susitarimai būtų grindžiami tvariu vystymusi;

40.

atsižvelgdamas į tai, kad žemės ūkis yra atsakingas už 10 proc. išmetamo ŠESD kiekio ir klimato kaita jam daro tiesioginį poveikį, ragina Komisiją skatinti darnų ūkininkavimą pagal abu bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramsčius teikiant didesnę finansinę pagalbą ūkininkavimo praktikai, kuria tausojama aplinka ir klimatas;

41.

siūlo parengti vietos ir regionų lygmenims skirtą skyrių dėl strategijos „Nuo lauko iki stalo“, ypatingai svarbų mažos ekonomikos modelių atveju, kad būtų galima įvertinti tarptautinių ir pasaulinių maisto gamybos modelių poveikį vietos ir regionų gamybos sistemoms;

42.

pabrėžia, kad ES miškai ir durpynai atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant poveikio klimatui neutralumo; ragina parengti tvirtą ES miškų ir durpynų strategiją ir remia plataus užmojo ženklinimo sistemas maisto produktams, pagamintiems nenaikinant miškų (5); šiuo atžvilgiu primena valstybių narių prisiimtus įsipareigojimus pagal LULUCF reglamentą ir pripažįsta pastangas, dedamas siekiant absorbuoti didesnį CO2 kiekį;

43.

atkreipia dėmesį į tai, kad vandenynai svariai prisideda prie mūsų maisto tiekimo; ragina parengti naują strategiją, pagal kurią būtų remiami jūriniai augalai ir mėlynosios biotechnologijos, išvengiant žalos aplinkai ir apsaugant natūralią gamtinę aplinką; pabrėžia, kad svarbų vaidmenį užtikrinant pakrančių zonų pusiausvyrą atlieka tausi žvejyba;

44.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms reikia standartizuotos duomenų apie maisto produktų, įskaitant maisto atliekas, poveikį aplinkai rinkimo ir pranešimo metodikos, kad būtų užtikrinta galimybė palyginti skirtingų valstybių narių duomenis ir būtų skatinama su maisto produktais ar mityba susijusias ekologines ir socialines sąnaudas vertinti ekonominiu požiūriu;

Perėjimas judumo srityje

45.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį netaršaus judumo ir transporto žalinimo srityje, todėl ragina skubiai ES lygmeniu imtis priemonių internalizuoti išorės sąnaudas pagal transporto rūšis, siekiant užtikrinti vienodesnes sąlygas, pirmiausia įskaitant tam tikrų transporto degalų apmokestinimo peržiūrą;

46.

pažymi, kad norint tinkamai pasirengti naujiems ir inovatyviems transportavimo būdams, įskaitant baterines arba vandenilio elementais varomas transporto priemones, reikės modernizuoti elektros energijos tinklus, elektros energijos kaupimą, prekybą ja ir viešosios infrastruktūros valdymą, taip pat transporto taisykles ir apmokestinimą;

47.

pabrėžia, kad panaudojus skaitmeninių technologijų potencialą bus galima optimizuoti vežimą ir sukurti daugiarūšio transeuropinio transporto tinklą (TEN-T). Tam būtinos intelektinės transporto sistemos ir infrastruktūra;

Perėjimas aplinkosaugos srityje

48.

kartoja savo raginimą parengti 8-ąją aplinkosaugos veiksmų programą (6) ir pabrėžia, kad ši programa turėtų būti suderinta su žaliojo kurso tikslais ir padėti veiksmingai jį įgyvendinti vietoje; ragina subnacionalinio lygmens institucijas aktyviau dalyvauti aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūros cikle;

49.

ragina parengti pasaulinę biologinės įvairovės programą laikotarpiui po 2020 m., suderinant visus susijusius JT aplinkosaugos susitarimus su biologinės įvairovės tikslais 2030 m. ir juos įtraukiant. Rengiantis 2020 m. Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijai (COP 15), BĮK šalys turėtų oficialiai pripažinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka nepakeičiamas vaidmuo siekiant sėkmingai įgyvendinti ir nuosekliai stebėti pasaulio ir ES biologinės įvairovės politiką, teikti ataskaitas apie ją ir tikrinti;

50.

kartoja, kad norint įgyvendinti ES nulinės taršos tikslą reikia taikyti plataus masto požiūrį į oro ir vandens kokybę, pavojingas chemines medžiagas, išmetamuosius teršalus, pesticidus ir endokrininę sistemą ardančias medžiagas; ragina Komisiją nebeatidėlioti naujos strategijos dėl endokrininę sistemą ardančių medžiagų ir griežtesnių taisyklių dėl pavojingų cheminių medžiagų rengimo ir priėmimo;

51.

prašo Komisijos aktyviau skatinti gamtos procesais paremtų sprendimų ir žaliosios bei mėlynosios infrastruktūros potencialą; jie negali pakeisti tvirtų biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų srities veiksmų priemiesčiuose ir kaimo vietovėse, bet gali būti naudingos papildomos priemonės;

52.

pabrėžia regioninių aplinkos pagrindų programų, suderintų su įvairiomis nacionalinėmis, Europos ir tarptautinėmis strategijomis, naudą; šios programos galėtų padėti nustatyti tikslus ir pagrindinius veiksmus, užtikrinti regioninių aplinkosaugos sprendimų aiškumą ir parengti ilgalaikį veiksmų planą, kurį rengiant visuomenės dalyvavimas yra labai svarbus, taip pat sudaryti palankesnes sąlygas kurti sąjungas su kitais Europos regionais;

Perėjimas prie skaitmeninių technologijų

53.

primena, kad pažangieji regionai, miestai ir bendruomenės atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant teisingą ir sąžiningą perėjimą prie neutralaus poveikio klimatui; ragina Komisiją vadovautis skaitmeninės sanglaudos koncepcija siekiant užtikrinti, kad nė vienas asmuo, nė vienas regionas nebūtų paliktas skaitmeninės transformacijos nuošalyje, propaguoti tikslines priemones, skirtas padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms parengti pažangius sprendimus ir padidinti pažangiosios specializacijos programų sverto poveikį siekiant pagerinti skaitmeninius įgūdžius;

54.

ragina kurti išsamias sistemas, kurios apimtų ir naudotų duomenis pažangaus valdymo tikslais ir kartu užtikrintų reikiamą duomenų apsaugą;

55.

atkreipia dėmesį į svarbų interneto ir skaitmeninių duomenų tvarkymo anglies pėdsaką, todėl ragina ES dėti daugiau pastangų sprendžiant su skaitmeninimo poveikiu energetikai ir CO2 susijusius klausimus ir skatinti jo tvarumą; mano, kad valdžios institucijos turėtų didinti informuotumą šiais klausimais;

Būtina skirti pakankamai finansinių išteklių ES, nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, kad būtų patenkinti piliečių poreikiai

56.

palankiai vertina pasiūlymą dėl Tvarios Europos investicijų plano, pagal kurį numatyta 2021–2030 m. investicijoms skirti 1 trln. EUR, atsižvelgiant į Europos Audito Rūmų nustatytus poreikius (7); taip pat pritaria Europos investicijų banko sprendimui nuo 2021 m. pabaigos nebefinansuoti daugumos iškastinio kuro energijos projektų ir palaipsniui didinti finansavimo dalį klimato politikos veiksmams ir aplinkosauginiam tvarumui; kartoja savo raginimą mažinti biurokratizmą, supaprastinti su projektų rengimu susijusius mechanizmus ir sustiprinti specialiai pritaikytą techninę pagalbą, kad būtų galima naudotis Europos investicijų banko iniciatyvomis JASPERS ir ELENA ir rengti tinkamus finansuoti projektus, įskaitant mažesnės apimties projektus;

57.

taip pat primygtinai reikalauja skirti papildomų išteklių, pavyzdžiui, kaip siūloma, išplėsti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, įvesti su PPO suderintą pasienio anglies dioksido mokestį ir nustatyti tinkamą aviacinių degalų apmokestinimą;

58.

prašo Komisijos įsteigti naują Teisingos pertvarkos fondą anglių pramonės ir daug anglies dioksido išskiriantiems regionams, kurio lėšomis būtų papildyti sanglaudos politikai skirti ištekliai, o funkcijos papildytų 2021–2027 m. sanglaudos politikos veiksmų programas NUTS 2 lygmeniu;

59.

ragina ne mažiau kaip 30 proc. viso 2021–2027 m. ES biudžeto skirti klimato ir biologinės įvairovės veiksmams, kartu laipsniškai panaikinant subsidijas iškastiniam kurui;

60.

pabrėžia itin svarbų sanglaudos politikos kaip pagrindinės finansinės priemonės įgyvendinant perėjimo tikslus vaidmenį; ragina įgyvendinant sanglaudos politiką užtikrinti pakankamą finansavimą, todėl kitoje DFP sanglaudos politikai skirta biudžeto dalis turėtų išlikti tokia pati;

61.

yra susirūpinęs dėl to, kad žaliojo kurso neįmanoma įgyvendinti be tinkamos finansinės programos; ragina visapusiškai įgyvendinti Komisijos tvaraus augimo finansavimo veiksmų planą ir nedelsiant patvirtinti reglamentavimo sistemą dėl taksonomijos, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tvarioms investicijoms, dėl informacijos, susijusios su tvariomis investicijomis ir tvarumo rizika, atskleidimo, taip pat dėl anglies pėdsako mažinimo ir teigiamo poveikio mažinant anglies pėdsaką lyginamųjų indeksų (8). Ši sistema taip pat turėtų apimti investicijas į branduolinę pramonę, aviaciją ir geležinkelio sektorių. Veiksmų planas taip pat turėtų būti kuo greičiau išplėstas, kad apimtų socialinius kriterijus;

62.

ragina laikytis plataus užmojo požiūrio į ES investicijas gamtos ir biologinės įvairovės srityse, primindamas, kad su ekosisteminėmis paslaugomis susijusias sąnaudas, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros paslaugų, CO2 saugojimo, potvynių sulaikymo, vandens išteklių ir oro valymo ar dirvožemio erozijos prevencijos srityse pranoktų jų teikiama nauda;

63.

kartoja savo įsitikinimą, kad joks susitarimas dėl ES biudžeto išlaidų nebus pasiektas, kol nebus padaryta atitinkama pažanga pajamų srityje, nes ES biudžeto dydis turėtų atitikti dabartinius ir būsimus ES prioritetus (9); primygtinai ragina Komisiją pateikti priemonių nenumatytiems atvejams, kuriomis būtų remiamas žaliasis kursas, jei kitas ES biudžetas nebus pradėtas įgyvendinti iki 2020 m. pabaigos;

64.

pabrėžia bendro finansavimo normų svarbą ES fondams, kad mažos bendruomenės, kaimo vietovės ir salos galėtų lengviau gauti finansavimą; ragina stiprinti šių fondų gebėjimus, kad jie galėtų veikti kaip energetikos pertvarkos „laboratorijos“, t. y. kurti novatoriškus sprendimus ir koordinuoti politikos priemones;

65.

atsižvelgdamas į valstybės pagalbos sistemą po 2020 m., ragina padidinti leistinos valstybės pagalbos dydį ir vėliau pakoreguoti Energijos mokesčių direktyvą siekiant skatinti naudoti mažataršius degalus. Pakankamas lankstumas ir technologiškai neutralūs metodai, susiję su tvarumu ir mažesne tarša, turi būti taikomi su energetikos pertvarka susijusiam reglamentavimui ir projektams;

Tiesioginis bendravimas su piliečiais apie žaliojo kurso naudą

66.

siūlo rengti daugiau informavimo kampanijų ir tiesioginių dialogų su piliečiais siekiant didinti informuotumą apie perėjimo prie tvaresnės visuomenės, sveikesnių vietos bendruomenių ir konkurencingesnės vietos ekonomikos svarbą; ragina Komisiją kartu su RK surengti piliečių dialogų ciklą, informuoti juos apie žaliojo kurso pridėtinę vertę ir ją pagrįsti konkrečios naudos kasdieniame piliečių gyvenime pavyzdžiais;

67.

paveda Komiteto pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Komisijai, Europos Parlamentui, ES Tarybai pirmininkaujančiai Suomijai, pirmininkausiančioms Kroatijai ir Vokietijai ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkui.

---

(1)  CoR (2018) 923.

(2)  https://cor.europa.eu/lt/our-work/Pages/network-of-regional-hubs.aspx

(3)  CoR (2018) 6135.

(4)  CoR (2018) 925 ir CoR (2018) 3652.

(5)  CoR (2019) 973.

(6)  CoR (2019) 1672.

(7)  Europos Audito rūmai, „Padėties apžvalga. ES veiksmai energetikos ir klimato kaitos srityje“, 2017 m. rugsėjo 20 d. https://op.europa.eu/webpub/eca/lr-energy-and-climate/lt/.

(8)  Žr. 2018 m. gruodžio 6 d. RK nuomonę, pranešėjas Tilo Gundlack (PES / DE).

(9)  CoR (2019) 3887.

Europos regionų komiteto nuomonė. Didmiesčių regionams kylantys iššūkiai ir jų padėtis būsimoje sanglaudos politikoje po 2020 m.

(2020/C 79/02)

Pranešėjas

:

Juraj DROBA (SK/ECR), Bratislavos savivaldos regiono pirmininkas

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Bendrosios pastabos

1.

nurodo, kad du trečdaliai ES gyventojų gyvena didmiesčių regionuose, todėl svarbu spręsti šį klausimą, be kita ko, rengiantis sanglaudos politikai po 2020 m.;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad didėjanti urbanizacija yra ne tik Europos, bet ir pasaulinė tendencija. Tai suteikia galimybių, tačiau verčia mus spręsti naujas problemas. Todėl didmiesčių regionuose itin svarbus institucijų ir kitų subjektų bendradarbiavimas;

3.

nurodo, kad šiuo metu nėra bendro sutarimo dėl kriterijų, apibrėžiančių ir nustatančių didmiesčių regionus, kurie atspindėtų įvairovę ir realią padėtį tokiuose skirtingų valstybių narių regionuose;

4.

pažymi, kad Eurostatas didmiesčių regionus apibrėžia kaip NUT 3 regionus arba NUT 3 regionų derinį, kur ne mažiau nei pusė gyventojų gyvena funkcinėje miesto zonoje, turinčioje ne mažiau nei 250 000 gyventojų. Teritorinė klasifikacija grindžiama miestų centrų, kuriuose didelis gyventojų tankis ir kuriuose gyvena ne mažiau kaip 50 000 gyventojų, nustatymu; pabrėžia, kad, remiantis šiuo statistinių duomenų aiškinimu, 2016 m. didmiesčių regionuose gyveno 293,3 mln. ES gyventojų, ir pažymi, kad taip pat reikėtų atsižvelgti į funkciškai su teritorijomis už ES ribų susijusias zonas. EBPO didmiesčių regionus apibrėžia atsižvelgdama į funkciją, kai didelį gyventojų tankį ir gausių užimtumo galimybių turintį miesto centrą su likusia teritorijos dalimi sieja didelis gyventojų kasdien vykstančių į darbą miesto centre ir atgal skaičius;

5.

pabrėžia, kad didmiesčių regionuose yra skirtingų teritorijų rūšių, pirmiausia urbanistinių, vertinant pagal gyventojus, tačiau dažnai kaimiškų, vertinant pagal apimamą teritoriją. Jos yra glaudžiai susijusios su priemiesčiais ir kaimo vietovėmis ir neretai susiduria su suburbanizacijos reiškiniu. Žemės naudojimo priemiesčio vietovėse klausimas yra nepaprastai svarbus gyvenimo kokybei, prisitaikymui prie klimato kaitos ir jos švelninimui. Regionai turėtų aptarti konkrečias politikos priemones, ribojančias miestų drieką;

6.

mano, kad reikia atskirti labai urbanizuotus ir ne tokius urbanizuotus didmiesčių regionus, kuriems reikia taikyti skirtingą politiką ir priemones;

7.

nurodo, kad Londono ir Paryžiaus didmiesčių regionus, kurių gyventojų skaičius viršija 12 mln., galima vertinti atskirai, o daugumos Europos Sąjungos didmiesčių regionų dydis, funkcijos ir ekonominės galios skiriasi, taip pat skiriasi jų policentriškumo laipsnis. Be to, labai skiriasi tai, kaip didmiesčių regionai koordinuoja savo bendrą politiką ir veiksmus;

8.

šiuo metu viena iš pagrindinių demografinių tendencijų yra žmonių persikraustymas į miestus, o daugiausiai ES gyventojų gyvena sostinių didmiesčių regionuose. Didmiesčių regionai susiduria su miestų driekos, augančio gyventojų tankio miestų centruose ir, kita vertus, gyventojų skaičiaus mažėjimo kaimo vietovėse problemomis. Ši tendencija didina viešųjų paslaugų gyventojams ir naujos infrastruktūros paklausą, pavyzdžiui, socialiniame, transporto, mokyklų ir sveikatos priežiūros sektoriuose, taip pat skaitmeninimo ir tvarios energetikos pertvarkos įgyvendinimo srityje, todėl daro didelį spaudimą didmiesčių regionų biudžetams; be to, sostinių didmiesčių regionams, kaip valstybių narių sostinėms, kyla papildomų uždavinių, pavyzdžiui, saugumo, visuotinės svarbos paslaugų, skaitmeninių paslaugų ir transporto srityse;

9.

pabrėžia, kad kai kuriais atvejais faktinis gyventojų skaičius didmiesčių regionuose yra didesnis nei rodo oficiali statistika. Ne visi gyvenantys didmiesčiuose juose turi ir nuolatinę gyvenamąją vietą. Be to, yra daug asmenų, kurie į didmiesčių regionus ne tik vyksta dirbti, bet ir naudojasi jų socialine infrastruktūra ir paslaugomis. Be to, didmiesčių regionai dažnai turi stiprų tarpvalstybinį aspektą;

Didmiesčių regionų potencialas

10.

nurodo, kad didmiesčių regionai laikomi valstybių narių ekonomikos varomąja jėga ir ekonomikos augimo centrais. Eurostato duomenimis, apie 72 % 28 ES valstybių narių BVP sukuriama didmiesčių regionuose. Didmiesčių regionai yra ne tik šalių ekonomikos augimo variklis, bet ir mokslinių tyrimų, inovacijų ir kūrybinio potencialo centras, kuris natūraliai pritraukia kapitalą, investicijas ir žmones. Jie yra pažangių sprendimų pradininkai informacijos ir paslaugų teikimo, žiedinės ekonomikos, aplinkos tvarumo, energijos vartojimo efektyvumo ir tvaraus judumo srityse;

11.

pabrėžia harmoningo regionų vystymosi svarbą, kad ES ir valstybės narės pripažintų didmiesčių bendradarbiavimo pridėtinę vertę siekiant bendrų tikslų regioniniams skirtumams mažinti. Sutelkdami išteklius ir žinias didmiesčių regionai gali padėti stiprinti vidinį junglumą, taip pat paskirstyti turtą ir naudą tam tikroje teritorijoje skatindami regionų bendradarbiavimą, ekonomikos augimą ir užmegzdami veiksmingesnių ryšių tarp miesto ir kaimo vietovių. Teikdami paslaugas už savo ribų didmiesčių regionai atlieka svarbų vaidmenį skatinant aplinkinių, dažnai kaimo, vietovių vystymąsi. Jie padeda suburti bendruomenes ir pavienius asmenis, nes gyvi funkciniai santykiai susieja miesto teritorijas, mažesnius miestus ir kaimo vietoves. Kaimo ir miesto vietovių sąveika yra svarbus harmoningo teritorinio vystymosi variklis;

12.

ragina atkreipti dėmesį į tai, kad nacionalinėje politikoje būtina iš tiesų naudoti teritorines priemones, ir užtikrinti, kad ištekliai būtų teisingai paskirstomi visoms teritorijoms, regionams, savivaldybėms – tiek didmiesčių vietovėse, tiek miesto ar kaimo vietovėse, taip pat užtikrinti, kad valstybės narės ankstyvuoju etapu tartųsi su vietos ir regionų valdžios institucijomis, kur ir kaip bus naudojamos teritorinės priemonės. Tai labai svarbu, kad visais lygmenimis būtų teikiama suvienodinta parama, užtikrinant subalansuotą tiek miesto, tiek kaimo vietovių vystymąsi, atsižvelgiant į subsidiarumo principą ir teritorinę sanglaudą;

13.

pažymi, kad dabartiniame pasiūlyme dėl sanglaudos politikos numatoma sąlyga norint gauti finansavimą yra Europos pridėtinė vertė. Parama didmiesčių regionams ne tik turi Europos pridėtinės vertės, bet ir užtikrina ES pasaulinį konkurencingumą ir dėl šalutinio tokios paramos poveikio padeda skatinti valstybių narių regioninę konvergenciją;

14.

nurodo, kad daugiau kaip 70 % klimato kaitos poveikio švelninimo priemonių ir net apie 90 % prisitaikymo prie jos priemonių yra įgyvendinamos subnacionaliniu lygmeniu, vadinasi, didmiesčių regionai yra svarbūs žaidėjai vykdant COP21 įsipareigojimus;

15.

nurodo, kad didelė dalis sanglaudos politikos po 2020 m. finansavimo bus nukreipta į paramą inovacijoms ir pažangiems sprendimams, kuriuos didžiąja dalimi įgyvendina didmiesčių regionai;

Iššūkiai

16.

nurodo, kad kai kurie didmiesčių regionai, įskaitant tuos, kurie, remiantis statistiniais duomenimis, yra turtingiausi, susiduria su iš anksčiau likusia didelio infrastruktūros deficito problema ir turi toliau savo investicijas nukreipti į pagrindinę infrastruktūrą;

17.

pažymi, kad didmiesčių regionai turi spręsti ekonomines, fiskalines ir teritorines problemas kartu grumdamiesi su didėjančia viešųjų paslaugų paklausa ir ribotais finansiniais ištekliais, kurių reikia šioms paslaugoms teikti, ir tai daro pastebimą poveikį gyventojų kasdienio gyvenimo kokybei. Biudžeto pajamos kai kuriuose didmiesčių regionuose beveik nesusijusios su jų ekonomine sėkme ir dideliu BVP. Kai kuriuose didmiesčių regionuose biudžetą sudaro dalis didmiestyje užregistruotų gyventojų pajamų mokesčio, tačiau į jį nepatenka pajamos iš juridinių asmenų, kurie kuria regiono BVP. Dėl šios priežasties tarptautinių bendrovių buvimas nebūtinai papildo viešąjį biudžetą;

18.

nurodo, kad būdingas didmiesčių regionų bruožas yra didelio gyventojų skaičiaus vykimas dirbti į miestų centrus, o vienas didžiausių jų iššūkių yra prieinamas ir aplinką tausojantis viešasis transportas. Didmiesčių regionai turi diegti aktyvias transporto ir judumo sprendimų formas viešosiose erdvėse ir gerinti tarpvalstybinį judumą. Jie turi grumtis su eismo spūstimis, kurios mažina oro kokybę ir kenkia gyventojų sveikatai;

19.

atkreipia dėmesį į tai, kad, be kita ko, dėl pramonės sutelkimo didmiesčių regionams tenka dar didesni iššūkiai, susiję su aplinkos kokybe, tvarių energijos išteklių naudojimu, žiedine ekonomika, oro tarša, požeminio vandens kokybe, atliekų tvarkymu, biologine įvairove ir aplinkos naštos pašalinimu. Didmiesčių regionai taip pat atlieka svarbų vaidmenį prisitaikant prie klimato kaitos padarinių; norint spręsti visus šiuos klausimus, reikia laikytis holistinio požiūrio;

20.

pabrėžia, kad didmiesčių regionai susiduria su didžiule nelygybe. Kai kuriems didmiesčių regionams priklauso skurdžiausios valstybių narių vietovės ir jie turi spręsti miestų skurdo, socialinės įtraukties, didėjančio benamių skaičiaus, skurstančių vaikų, pažeidžiamų grupių, jaunimo nedarbo, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo, migrantų ir pabėgėlių integracijos, augančio nusikalstamumo, gyventojų senėjimo ir dirbančiųjų skurdo problemas. Dažnai nėra žinoma, kad tokios vietovės egzistuoja, nes oficialios statistikos mastas yra platesnis, o tai daro įtaką atitinkamų politikos priemonių ir veiksmų rengimui;

21.

pabrėžia, kad būsto krizė didmiesčių regionams daro ypatingą poveikį. Kai kuriose vietovėse mažėja gyventojų skaičius, o kitose yra didžiulė būstų paklausa. Miestuose, kur didelė būstų paklausa, kainos auga sparčiau nei pajamos, todėl didėja segregacija ir socialinė nelygybė; šiomis aplinkybėmis pakartoja savo raginimą parengti Europos būsto darbotvarkę (1);

22.

ragina Eurostatą rinkti ir analizuoti duomenis apie prieinamumą ir būstų kainas iš vietos ir regionų perspektyvos. Reikėtų išnagrinėti iniciatyvas, taip pat ir pilietinės visuomenės iniciatyvas, statyti įperkamą būstą;

23.

pažymi, kad ypatingą dėmesį reikėtų skirti ekonominio pereinamojo laikotarpio didmiesčių regionams, kurie susiduria su neigiamais uždarytų pramonės įmonių padariniais. Jie susiduria su dideliu, neretai ilgalaikiu nedarbu ir kartu turi spręsti nebenaudojamų pramonės gamyklų pertvarkymo ir nuskurdusių miesto zonų ir rajonų atgaivinimo problemą;

24.

nurodo, kad vienas iš didžiausių didmiesčių regionų iššūkių yra parama skaitmeninės infrastruktūros plėtimui, kuri suteiks galimybę žmonėms įsidarbinti naujose pramonės šakose ir naudotis naujais darbo modeliais, pavyzdžiui, nuotoliniu darbu;

25.

nurodo, kad didmiesčių regionams taip pat priklauso kaimo vietovės ir šiuo požiūriu labai svarbu kurti puikiai veikiančias kaimo ir miesto jungtis didmiesčių regionuose ir vengti nekoordinuoto politikos formavimo; pabrėžia, kad didmiesčių regionai yra išteklių ir žinių centrai ir gali (kiek tai leidžia jų specialistų ir strateginio planavimo galimybės) padėti didesnei teritorijai gauti finansavimą iš sanglaudos politikos lėšų. Todėl didmiesčių regionai gali būti tinkamas lygmuo įgyvendinti integruotas darnaus vystymosi strategijas, dėmesį sutelkiant į vietos ir regionų solidarumą;

26.

svarbu išnagrinėti bendradarbiavimo tarpsektoriniais klausimais naudojant miesto ir kaimo ryšius, kurie prisideda tiek prie kaimo, tiek prie didmiesčių plėtros, galimybes, pavyzdžiui, paramą regionų ir vietos vertės grandinių kūrimui, tiesioginį žemės ūkio produktų pardavimą didmiesčių regionuose siekiant sukurti pridėtinę vertę kaimyniniuose kaimo regionuose;

27.

atkreipia dėmesį į būtinybę geriau suprasti salose esančių didmiesčių regionų ypatumus ir salų teritorijų sąveiką;

28.

pabrėžia, kad reikia plačiau aptarti ne žemyninėje dalyje esančius didmiesčių regionus;

Geresnis didmiesčių regionų dalyvavimas formuojant ir įgyvendinant sanglaudos politiką

29.

nurodo, kad vykstantis sanglaudos politikos po 2020 m. formavimo procesas yra ypatinga galimybė atsižvelgti į poreikį didmiesčių regionams taikyti konkretų požiūrį rengiant būsimus partnerystės susitarimus, o vėliau – veiksmų programas dėl sanglaudos politikos lėšų;

30.

pritaria tam, kad NUTS II regionų, kurie kartu sudaro sostinės regioną (sostinė ir jos regionas) ir kurie norėtų derinti savo strategijas ir procesus pagal savo atitinkamas veiksmų programas bendradarbiavimui nebūtų taikoma jokių administracinių kliūčių. Be to, turėtų būti suteikiama pakankamai lankstumo renkantis glaudaus bendradarbiavimo skatinimo priemones;

31.

pabrėžia didmiesčių vaidmenį sanglaudos politikoje ir rekomenduoja skubiai į sanglaudos politiką po 2020 m. bei kitas atitinkamas Europos politikos sritis, įskaitant naująją Teritorinę darbotvarkę ir strategijos dokumentus, pavyzdžiui, Leipcigo chartiją ir naująją Europos vystymosi strategiją, kuri turi pakeisti strategiją „Europa 2020“, įtraukti šį aspektą ir jį sustiprinti;

32.

ragina didmiesčių regionus tiesiogiai įtraukti į sanglaudos politikos formavimo, veiksmų programų ir ES projektų įgyvendinimo ir vertinimo procesą, jei šie regionai parengtų teritorinio bendradarbiavimo susitarimus;

33.

ragina EK atsižvelgti į tai, kuri partnerystės susitarimų ir paskesnių veiksmų programų šalis yra kompetentinga vykdyti atskiras operacijas, nes kiekvienoje valstybėje narėje skiriasi didmiesčių regionų ir vietos valdžios institucijų įgaliojimai;

34.

nurodo, kad dėl santykinio savo turtingumo didmiesčių regionų galimybės gauti sanglaudos politikos finansavimą yra ribotos, todėl didėja spaudimas veiksmingai naudoti lėšas. Tai, kad sanglaudos politikos lėšų paskirstymo metodas pagal atitinkamus nacionalinius asignavimus yra visų pirma grindžiamas vienu rodikliu – BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą – ir kad socialiniai, demografiniai ir aplinkos aspektai yra įtraukti tik iš dalies, neleidžia visapusiškai įvertinti išsivystymo lygio. Todėl svarbu, kad būtų tinkamai atlyginta regionams, kurie atsiduria nepalankesnėje padėtyje dėl ekonomika grindžiamų finansinių asignavimų paskirstymo. Šiuo požiūriu svarbi priemonė yra siūlomas išteklių perkeliamumas (2). Valstybės narės skatinamos aptarti perkėlimus su visais atitinkamais regionais ir užtikrinti, kad visi priimami sprendimai būtų bendrai sutarti ir atitiktų daugiapakopio valdymo principą;

35.

remia Europos Komisijos pasiūlymą padidinti finansinio perkėlimo iš vienos regionų kategorijos į kitą galimybę nuo 3 iki 15 % visų valstybės narės asignavimų ir ragina valstybes nares šia galimybe naudotis; tačiau nurodo, kad norint taikyti lankstumo priemones, reikės atlikti išsamią analizę;

Duomenų rinkimas ir analizė regionų lygmeniu

36.

ragina EK per ES Jungtinį tyrimų centrą pradėti nagrinėti galimą paramos didmiesčių regionams pridėtinę vertę atsižvelgiant į sanglaudos politikos pirminį tikslą sumažinti regionų skirtumus. Atliekant šiuos tyrimus būtų galima nagrinėti, pavyzdžiui, šalutinį paramos didmiesčių regionams poveikį ir jų indėlį į šalių ir regionų sanglaudą (3);

37.

rekomenduoja naudotis socialinės pažangos indekso metodika siekiant įvardyti didmiesčių regionams aktualiausias problemas, kurių sprendimui reikalingas sanglaudos politikos finansavimas. Tai gali padėti regionų ir vietos suinteresuotiesiems subjektams tinkamai įvertinti ir apibrėžti savo regiono investicijų poreikius;

38.

rekomenduoja, kad vertindamas regionų ekonominį brandumą, Eurostatas pateiktų regioninių duomenų, o vertindamas regionų BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą nesivadovautų nacionaliniu vidurkiu;

39.

rekomenduoja toliau plėtoti statistinių duomenų rinkimą regionų lygmeniu, visų pirma duomenų, rodančių funkcinius santykius didmiesčių regionuose. Tai suteiktų galimybę gauti išsamesnės informacijos apie gyventojus ir jų judumą didmiesčių regionuose, parengti pritaikytų priemonių ir tikslingiau nukreipti investicijas iš sanglaudos politikos lėšų;

40.

siekiant sumažinti biurokratizmą ir sąnaudas, susijusias su duomenų rinkimu, rekomenduoja remti inovatyvius duomenų rinkimo metodus, kuriais galima pasinaudoti nustatant vykimo į darbą ir atgal modelius didmiesčių regionuose;

Sanglaudos politika, atitinkanti didmiesčių regionų ir jų gyventojų poreikius

41.

rekomenduoja teikti didesnę paramą priemonėms, kurios prisideda prie didmiesčių bendradarbiavimo, pavyzdžiui, integruotai teritorinei investicijai ir bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai, atskirti didmiesčių regionų prioritetines kryptis pagal atskiras veiksmų programas, regionines integruotas teritorines strategijas, tvaraus miestų vystymosi strategijas ir tvaraus judumo mieste planus, kuriuos reikėtų toliau plėtoti pagal sanglaudos politiką po 2020 m. ir kurios turėtų tapti investicijas skatinančiais dokumentais;

42.

apgailestauja, kad numatomas sanglaudos politikos biudžetas pirmą kartą sudaro mažiau nei trečdalį ES biudžeto. Tačiau paramos telkimas pagal temas yra glaudžiai susijęs su pirmais dviem naujosios sanglaudos politikos tikslais – pažangesne ir ekologiškesne Europa. Tokio pobūdžio priemonės plačiai naudojamos didmiesčių regionuose; todėl rekomenduoja, kad valstybės narės, rengdamos partnerystės susitarimus, glaudžiai bendradarbiautų su didmiesčių regionais, kad galėtų aiškiai nurodyti, kaip ketinama įgyvendinti paramos telkimą pagal temas;

43.

ragina EK nustatyti sąlygas ir remti mechanizmus, susijusius su žinių perdavimu, pasikeitimu patirtimi ir geriausia praktika tarp didmiesčių regionų jiems kylančių pagrindinių iššūkių, sprendimų arba jų rengiamų projektų klausimais, pavyzdžiui, valdymo, srityje, taip pat rodiklius, skirtus stebėti, kaip įgyvendinamos didmiesčių planavimo strategijos arba plėtojamos pažangiosios politikos priemonės;

44.

atkreipia dėmesį į tai, kad didmiesčių regionams būdingos susiskaidžiusios valdymo struktūros, kurias sudaro didelis regionų ir vietos valdžios institucijų skaičius, ir tai daro poveikį jų gebėjimui veiksmingai spręsti ekonomines, socialines ir aplinkosaugos problemas; todėl skatina didmiesčių regionus keistis geriausia patirtimi rengiant ilgalaikes strategijas ir įgyvendinant inovatyvius sprendimus, kurie padėtų joms išspręsti šią galių susiskaidymo problemą;

45.

pritaria idėjai įsteigti Teisingos pertvarkos fondą, kuris remtų tvarią energetikos pertvarką, kai atsižvelgiama į su darbo jėgos judumu susijusius socialinius iššūkius ir į didelius demografinius pokyčius, ir kuri būtų finansuojama naujomis lėšomis, papildant sanglaudos politikos lėšas;

46.

nurodo, kas didmiesčių regionai turi didelių žmogiškojo kapitalo ir talento išteklių, tačiau jie susiduria su įvairiomis problemomis nuo socialinės atskirties, iki būsimų įgūdžių pritaikymo prie darbo rinkos poreikių. Siekiant spręsti šias didmiesčių regionų problemas, reikėtų naudotis ESF+, glaudžiai bendradarbiaujant ir atsižvelgiant į ERPF finansuojamas infrastruktūros priemones;

47.

ragina visas pagal naująją ES miestų darbotvarkę užmegztas partnerystes spręsti vykstančios teritorijų metropolizacijos problemą arba sukurti naują partnerystę dėl miestų darbotvarkės didmiesčių aspekto, kuri būtų horizontalaus ir strateginio pobūdžio.

---

(1)  2019 m. birželio 27 d. RK rezoliucijos dėl pasiūlymų naujam Europos Sąjungos teisėkūros laikotarpiui 20 punktas https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2019-02550-00-01-res-tra-lt.docx/content.

(2)  COM (2018) 375, 105 straipsnis.

(3)  Šiuo klausimu žr. ataskaitą „Didmiesčių regionų poveikis juos supančioms vietovėms“ (The Impacts of metropolitan regions on their surrounding areas), https://cor.europa.eu/en/engage/studies/Documents/Metropolitan-regions.pdf

Europos regionų komiteto nuomonė. Karpatų regionui skirta makroregioninė strategija

(2020/C 79/03)

Pranešėjas

:

Władysław ORTYL (PL/ECR), Pakarpatės vaivadijos maršalka

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Makroregioninių strategijų vaidmuo siekiant ES sanglaudos

1.

primena, kad pagal Europos Sąjungos (1) sutartis Europos Sąjunga turi plėtoti ir vykdyti savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą;

2.

mano, kad makroregioninės strategijos padeda įveikti bendrus iššūkius konkrečiose teritorijose, kurios vertinamos plačiame, tarpvalstybiniame geografiniame kontekste. Sutelkiant ir kartu naudojant pasienio regionų potencialą, šios strategijos reikšmingai prisideda prie teritorinės šalių ir regionų sanglaudos kūrimo (2). RK pažymi, kad makroregioninių strategijų kūrimas atspindi natūralų ES vystymąsi ir yra kitas sustiprinto valstybių, regionų ir vietos bendruomenių bendradarbiavimo per sieną etapas;

3.

pabrėžia, kad makroregioninės strategijos yra daugiapakopio valdymo priemonė, apimanti Europos, nacionalinių, regioninių ir vietos subjektų veiklą siekiant pasirinktų tikslų. Jomis taip pat didinamas įvairių politikos sričių ir programų, priimtų ir įgyvendinamų skirtingais valdžios lygmenimis, papildomumas. Šis bendrai apibrėžto potencialo sutelkimas ir veiksmų, kuriais siekiama pašalinti vystymosi kliūtis, koordinavimas sukuria reikšmingą Europos pridėtinę vertę;

4.

pažymi, kad makroregioninės strategijos atlieka esminį vaidmenį gilinant ES integraciją, nes jos užtikrina didesnę vystymo procesų dinamiką regionų ir vietos lygmeniu. Prie to prisideda ir galimybė keistis patirtimi ir perduoti veiksmingą geriausią patirtį iš šalių ir regionų, kuriuose įgyvendinama strategija. Tai natūraliai sukuria sąlygas Europos solidarumui ir atsakomybei už viso makroregiono vystymąsi. Tai leidžia atsisakyti tam tikrų požiūrių siekiant įgyvendinti koncepciją, kurioje atsižvelgiama į platesnį viso makroregiono kontekstą. Makroregioninės strategijos taip pat skatina įgyvendinti vietos ir regionų bendruomenių iniciatyvas, kurios suteikia galimybę Europos idėjas priartinti prie žmonių;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį skatinant demokratiją, decentralizaciją ir vietos bei regionų savivaldą, ir pripažįsta jų veiklą įgyvendinant esamas makroregionines strategijas ir rengiant naujas. Strategijos taps principu „iš apačios į viršų“ veikiančia teritorinio bendradarbiavimo priemone ir bus grindžiamos vietos ir regionų subjektų bei pilietinės visuomenės dalyvavimu. Vykdant bendrus veiksmus, kuriais siekiama makroregioninių strategijų tikslų, sukuriama bendradarbiavimo platforma, kuri propaguoja Europos vertybių sistemą, stiprina demokratijos principus ir griežtina regionų vystymosi valdymo standartus, įskaitant daugiapakopio valdymo modelio kūrimą;

Karpatai – ypatingas Europos makroregionas

6.

pabrėžia, kad Karpatai užima 190 000 km2, todėl po Alpių tai yra antras pagal dydį kalnų regionas Europoje, turintis apie 68 milijonus gyventojų. Karpatai yra vienalytė kalnų grandinė, kuriai, atsižvelgiant į jos geografines sąlygas, būdingi ypatingi iššūkiai ir vystymosi galimybės;

7.

atkreipia dėmesį į unikalius Karpatų išteklius, pavyzdžiui, gamtos turtus, unikalų daugiakultūrį paveldą, žmogiškuosius išteklius ir bendrą kalnų bendruomenių tapatybę. Visa tai suteikia didelių galimybių kartu siekti dinamiškesnio, tvaresnio ir labiau subalansuoto socialinio ir ekonominio šios teritorijos vystymosi;

8.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į aukštą biologinės įvairovės lygį ir natūralios aplinkos apsaugos būklę, Karpatai yra išskirtinės svarbos teritorija, kuri yra išskirtinė Europos lygiu. Tai Europos paveldo šaltinis, kurį reikia išsaugoti ateities kartoms. Kartu tai reiškia pareigą ieškoti tinkamų ekonominės plėtros kelių, kurie leistų išlaikyti ir apsaugoti šį paveldą. Todėl visais valdymo lygmenimis reikėtų koordinuoti atitinkamus suinteresuotųjų subjektų veiksmus, atsižvelgiant į tarpvalstybinį aplinkos klausimų pobūdį;

9.

atkreipia dėmesį į ne vieną šimtmetį gyvuojančių kaimyninių bendruomenių, esančių įvairiose Karpatų vietose, potencialą, taip pat į turtingą kalnuotų regionų kultūrą, išaugusią iš rytų ir vakarų įtakos susiliejimo, bendros istorinės patirties ir ganyklinės gyvulininkystės tradicijų. Dabartinės bendro kultūros paveldo išsaugojimo ir populiarinimo iniciatyvos (3) rodo didelį vietos bendruomenių vienijimo potencialą. Karpatų regionui itin svarbu gerbti etninių mažumų teises ir apsaugoti jų kultūros paveldą;

10.

pažymi, kad didelę Karpatų makroregiono dalį sudaro neturtingiausi valstybių narių regionai, o BVP vienam gyventojui rodiklis daugelyje jų yra mažesnis nei 50 % ES vidurkio. Jų vystymosi galimybes riboja atstumas nuo Europos vystymosi centrų, prasta infrastruktūros jungčių plėtra dėl kalnuoto reljefo sąlygų ir istoriškai paveldėtų sienų. Dar vienas veiksnys – infrastruktūros stoka, kurią lėmė daugelio metų nepakankamos investicijos, ekonomikos pertvarkymo procesai ir vystymosi galimybių nepaisymas;

11.

mano, kad būtina atkreipti dėmesį į ypatingus Karpatų kalnuotų regionų poreikius ir išnaudoti specifinį makroregionui būdingą potencialą. Bendradarbiaudamos partnerystės pagrindu Karpatų šalys ir regionai turės galimybę geriau pritaikyti savo veiksmus prie ypatingų vystymosi aplinkybių ir poreikių, atsirandančių dėl jų socialinių, istorinių, infrastruktūros ir geopolitinių sąlygų;

12.

mano, kad Europos Komisija, parengdama strateginį dokumentą dėl Karpatų politikos, atkreiptų dėmesį į šios teritorijos problemas ir sudarytų sąlygas išnaudoti šiuo metu nenaudojamą unikalų viso makroregiono potencialą ir imtis veiksmų pagrindinėms horizontaliosioms problemoms ir iššūkiams spręsti;

13.

pabrėžia, kad Karpatai yra ypač svarbus geopolitinis regionas, kuriame susikerta strateginiai politiniai ir ekonominiai Rytų ir Vakarų Europos interesai. Tai dar labiau paaštrėjo po 2004 m. ES plėtros, nes šis regionas tapo nauja rytine visos ES siena;

14.

atkreipia dėmesį į tai, kad Karpatų makroregionas apima ne tik ES valstybes nares, bet ir Moldovą, Serbiją ir Ukrainą, o tai gali ne tik sustiprinti ES valstybių narių integraciją, bet ir daryti poveikį kaimyninėms šalims įtraukiant jas į glaudesnį bendradarbiavimą;

Karpatų regionui skirtos makroregioninės strategijos tikslai

15.

atkreipia dėmesį į daugelį įvairių lygmenų ir įvairių suinteresuotųjų subjektų įgyvendinamų iniciatyvų, kuriomis siekiama sukurti Karpatų regionui skirtą makroregioninę strategiją (Karpatų strategiją) (4). Šių iniciatyvų rezultatas yra deklaracijos, kuriose pritariama idėjai sukurti tokią strategiją (5). Reikia pabrėžti, kad šių iniciatyvų imamasi tiek Vyriausybių ir nacionalinių parlamentų, tiek regionų ir miestų bei vietos bendruomenių lygmeniu;

16.

palankiai vertina tai, kad visi dokumentai buvo priimti remiantis konkrečių būsimos strategijos suinteresuotųjų šalių dialogu ir atsižvelgiant į jos tarpvalstybinį, tarpregioninį ir vietos pobūdį. Tai aiškiai rodo veiksmų, kurių buvo imtasi, papildomumą, kuris ateityje gali tapti Karpatų regiono makroregioninės strategijos sėkmės sąlyga;

17.

palankiai vertina priemones, kurių imtasi siekiant įgyvendinti 2003 m. priimtą Bendrąją Karpatų apsaugos ir tvaraus vystymosi konvenciją (Karpatų konvenciją), kuri yra daugiašalis tarptautinis susitarimas dėl Karpatų regiono, pagrįstas tarptautinės teisės sutarčių principais. Konvencijos šalys yra įpareigotos bendradarbiauti ir vykdyti išsamią Karpatų regiono apsaugos ir tvaraus vystymosi politiką, atsižvelgdamos į konvencijos tikslus ir nuostatas savo sektorių politikoje (pvz., teritorijų planavimo, žemės ūkio ir miškininkystės, transporto ir turizmo), užtikrindamos geresnį šių priemonių koordinavimą ir taikydamos integruoto požiūrio principą žemėtvarkos srityje;

18.

pažymi, kad Karpatų konvencija yra daugelį aspektų apimantis valdymo mechanizmas Karpatų regionui, kuris sudaro sąlygas įvairių sektorių integracijai ir plataus masto įvairių lygių (nacionalinio, regionų, NVO ir kt.) suinteresuotųjų subjektų dalyvavimui; parengti daugiapakopio bendradarbiavimo standartai, po kurių buvo priimti penki Karpatų konvencijos teminiai protokolai (6), gali būti naudojami kaip esminis tolesnio bendradarbiavimo elementas (7);

19.

teigiamai vertina Karpatų euroregiono patirtį ir laimėjimus; jis buvo įsteigtas 1993 m. kaip Karpatų valstybių Vyriausybių remiama visuomeninė ir politinė iniciatyva ir yra seniausia organizacija, remianti socialinį ir ekonominį šio regiono vystymąsi. Remiantis daugiau nei per 26 metus įgyta patirtimi, sukurta daugelį sričių apimanti, tarptautinė ir specializuota bendradarbiavimo struktūra, vienijanti daugiau kaip 1 000 subjektų;

20.

primena, kad 2016 m. vasario mėn. Europos regionų komitetas įsteigė tarpregioninę grupę „Karpatai“, kuri subūrė regionų ir vietos valdžios atstovus iš šalių, suinteresuotų kurti Karpatų makroregioninę strategiją;

21.

atkreipia dėmesį į savo nuomonę „Makroregioninės strategijos, pavyzdžiui, Dunojaus. Tarpvalstybinių branduolių skatinimo sistema“ (8), kurioje jis išreiškė paramą Karpatų regiono strategijos sukūrimui, pareikšdamas įsitikinimą, kad tokia strategija puikiai papildytų dabartines iniciatyvas, pavyzdžiui, Karpatų konvenciją ar Karpatų euroregioną, be to, tai leistų išnaudoti esamą visų valdžios ir administravimo lygmenų bendradarbiavimo potencialą;

22.

pažymi, kad pagrindinis Karpatų strategijos tikslas turėtų būti išsaugoti didelę šios teritorijos gamtinę vertę ir didinti Karpatų makroregiono konkurencingumą ir patrauklumą pasinaudojant unikaliu gamtos ir kultūros paveldu, šiam regionui būdingu vidaus vystymosi potencialu ir sukuriant konkurencinį pranašumą. Tai reiškia, kad reikia kelti Karpatų regiono gyventojų gyvenimo lygį ir gyvenimo kokybę, kartu išsaugant jo unikalią aplinkosauginę vertę;

23.

laikosi nuomonės, kad būtina skubiai spręsti Karpatų regiono gyventojų skaičiaus mažėjimo ir vietos gyventojų senėjimo klausimus. Todėl vienas iš svarbiausių bendradarbiavimo pagal Karpatų makroregioninę strategiją uždavinių turėtų būti plėtoti šiame regione pagrindines socialines paslaugas, ypač susijusias su galimybėmis gauti išsilavinimą, naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir su socialine įtrauktimi;

24.

mano, kad strategijoje siūlomos priemonės turėtų būti skirtos stiprinti tvarų ir ekonominį bendradarbiavimą makroregionui strategiškai svarbiose srityse (švari pramonė, tvarus turizmas ir žemės ūkio ir maisto produktų pramonė), plėtojant Karpatų klasterius ir makroregioninę inovacijų ekosistemą. Siūlomos priemonės turi būti orientuotos į veiksmingą vietos išteklių naudojimą, pavyzdžiui, sertifikuojant ir įvedant prekės ženklą produktams iš Karpatų, bendrą Karpatų regiono šalių ir regionų potencialo išnaudojimą, taip pat skatinti socialinių ir ekonominių sunkumų turinčių regionų plėtrą, siekiant stiprinti viso makroregiono konkurencingumą;

25.

pabrėžia, kad Karpatų aplinkosauginė vertė yra neatsiejama makroregiono vystymosi dalis. Makroregioninio bendradarbiavimo gerinimas siekiant apsaugoti ir išsaugoti natūralią aplinką, gamtinių pavojų valdymas, klimato kaitos švelninimas ir prisitaikymas prie jos padarinių bei jos susiejimas su dauginamosios medžiagos valdymu vykdant tvarią miškotvarką ir švietėjiška veikla, skirta didinti informuotumą apie aplinką padės pagerinti regiono aplinkos kokybę. Veiksmų koordinavimas visame Karpatų regione leis pasiekti masto ekonomiją;

26.

mano, kad visa Karpatų kalnų zona turi atlikti svarbų vaidmenį ir svariai prisidėti prie ES politikos klimato kaitos srityje, siekiant bendro tikslo – užtikrinti, kad būtų vykdomi pagal Paryžiaus susitarimą prisiimti įsipareigojimai. Be to, Karpatuose turi būti išsaugoti miškai, nes jie atlieka labai svarbų vaidmenį mažinant išmetamą CO2 kiekį ir yra svarbi vandens sulaikymo, dirvožemio apsaugos ir biologinės įvairovės išsaugojimo priemonė;

27.

mano, kad iniciatyvų, kuriomis siekiama didinti regiono konkurencingumą ir inovatyvumą, įgyvendinimą reikia susieti su prieinamumo gerinimu. Priemonės kitose srityse negali būti įgyvendinamos be tvaraus transporto bei skaitmeninės ir socialinės infrastruktūros. Bendros priemonės šioje srityje padės atverti Karpatų regioną ir sustiprins jo vidaus sanglaudą, įskaitant tarpvalstybines jungtis;

28.

atkreipia dėmesį į tai, kad teritorijų planavimas ir bendradarbiavimas regione yra labai svarbūs sudėtingo Karpatų regiono vystymosi aspektai. Bendradarbiavimo kokybė ir makroregiono plėtros perspektyvos labai priklausys nuo gero institucijų, įskaitant vietos valdžios institucijas, darbo. Strategijoje turi būti konkrečiai atsižvelgta į Karpatų gyvenviečių struktūros ypatumus (t. y. daug mažų slėniuose išsibarsčiusių miestų, o didesniame aukštyje – tradicinės ganyklinės gyvulininkystės bendruomenės, kurias susilpnino per pastaruosius dešimtmečius įvykę socialiniai ir ekonominiai pokyčiai). Svarbu plėsti Karpatų kalnų regionų funkcinius ryšius su aplinkiniais regionais ir stiprinti miestų zonas;

29.

atsižvelgdamas į ankstesnę savo nuomonę (9) mano, kad Karpatų regionui skirta makroregioninė strategija padės papildyti veiksmus, kurių imamasi pagal esamą Dunojaus strategiją, nes joje atsižvelgiama į kalnuotojo Karpatų regiono ypatumus. Komitetas pabrėžia, kad Dunojaus strategija (2010 m. EUSDR) šiuo metu yra didžiausią plotą apimanti ES makroregioninė strategija, o kai kurioms jos dalims taip pat taikoma ES strategija dėl Alpių regiono (2016 m. EUSALP) ir ES Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategija (2014 m. EUSAIR), ir tai neturėjo jokio neigiamo poveikio. Komitetas yra įsitikinęs, kad taip bus ir Karpatų regionui skirtos makroregioninės strategijos atveju;

30.

kartoja ir patvirtina savo nuomonėse daugybę kartų išreikštą pritarimą (10) iniciatyvai kurti Karpatų regionui skirtą makroregioninę strategiją ir mano, kad tai yra gerai išplėtota iniciatyva, apimanti visus valdžios lygmenis – Europos, nacionalinį, regionų ir vietos;

31.

atkreipia dėmesį į Tarybos raginimą suteikti naują politinį postūmį regioninėms strategijoms ir jos pasirengimą apsvarstyti iniciatyvas kurti naujas strategijas (11);

32.

ragina Europos Komisiją remti iniciatyvas, kuriomis siekiama parengti Karpatų regionui skirtą makroregioninę strategiją kaip dar vieną makroregioninę strategiją ir kaip antrą Europos kalnų regionui skirtą strategiją;

33.

mano, kad makroregioninė strategija suteikia galimybę veiksmingiau panaudoti turimus finansinius išteklius pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslą (ETB) sukuriant tikrą bendro finansavimo ir įgyvendinimo priemonių, skirtų remti Karpatų regiono šalių regionus, sistemą. Tokiu būdu šiems regionams taip pat būtų lengviau gauti ES finansavimą (12);

34.

pripažindamas teigiamą Karpatų konvencijos poveikį, jos tikslų svarbą ir jų suderinamumą su ES prioritetais, ragina Europos Komisiją imtis veiksmų, kad ES prisijungtų prie šios konvencijos kaip sutarties šalis, ir pabrėžia, kad ES jau yra Alpių konvencijos sutarties šalis.

---

(1)  Žr., be kita ko, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) XVIII antraštinę dalį.

(2)  Panašiai kaip kitos priemonės, pavyzdžiui, Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG), Interreg programos arba pagal Europos kaimynystės priemonę įgyvendinamos programos.

(3)  Kaip pavyzdį galima nurodyti projektus pagal dabartines Europos teritorinio bendradarbiavimo programas, įskaitant savivaldybių ar NVO įgyvendinamus projektus.

(4)  Karpatų strategijos klausimas aptariamas nuo 2011 m. rengiamo tarptautinio konferencijų ciklo „Karpatų Europa“ metu. Krynicos ekonomikos forume vyksta Karpatų strategijai skirtos diskusijos, kuriose dalyvauja tarptautiniai partneriai, atstovaujantys parlamentams, Vyriausybėms ir regionams. Vietos valdžios iniciatyvų pavyzdžiai yra Tarptautinio Karpatų regiono bendradarbiavimo forumo organizavimas, geros kaimynystės dienų Karpatuose rengimas, daugybė konferencijų ir susitikimų.

(5)  2018 m. rugsėjo mėn. Vengrijos, Slovakijos, Ukrainos ir Lenkijos Vyriausybių atstovai pasirašė Karpatų deklaraciją (Declaration of Intent to Create the ES Macro-Regional Strategy for the Carpathian Region).

(6)  Protokolas dėl biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės apsaugos ir tvaraus naudojimo, 2008 m., Bukareštas; Protokolas dėl tvaraus turizmo, 2011 m., Bratislava; Protokolas dėl tvarios miškotvarkos, 2011 m., Bratislava; Protokolas dėl tvaraus transporto, 2015 m., Mikulovas, ir Protokolas dėl tvaraus žemės ūkio ir kaimo plėtros, 2017 m., Lillafüred.

(7)  Bendradarbiavimas pagal Karpatų konvenciją, kuriai priklauso septynios Karpatų šalys (Čekija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Serbija, Slovakija ir Ukraina), yra esminis Europos integracijos elementas, nes jį sudaro penkios valstybės narės ir dvi artimiausios ES kaimynės (Serbija ir Ukraina).

(8)  RK nuomonė 6422/2018 – Makroregioninės, pavyzdžiui, Dunojaus regiono, strategijos: tarpvalstybinių branduolių skatinimo sistema, pranešėjas Dainis Turlais (LV/ALDE)

(9)  RK nuomonė 6422/2018.

(10)  Pavyzdžiui, RK nuomonės „Makroregioninės, pavyzdžiui, Dunojaus regiono, strategijos: tarpvalstybinių branduolių skatinimo sistema“, 6422/2018; „Makroregioninių strategijų įgyvendinimas“, 2554/2017; bei „Sanglaudos politikos ateitis“, (2017/C 306/03).

(11)  COM(2019) 21 final – Dok. 5927/19 + ADD 1.

(12)  Atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos išvadas ir savo nuomones, pavyzdžiui, nuomonę 2017/C/306/03, kurioje raginama, kad Europos struktūrinių ir investicijų fondai turi remtis orientavimosi į konkrečias teritorijas principu, nurodant, kad ES politika ir intervencinės priemonės turėtų būti skirtos tų sričių problemoms spręsti, kuriose socialinė, ekonominė ir struktūrinė padėtis pagrindžia konkrečių priemonių įgyvendinimą laikantis SESV.

Europos regionų komiteto nuomonė „Geležinkelių sektoriaus potencialas įgyvendinant ES politikos prioritetus“

(2020/C 79/04)

Pranešėjas

:

Pascal MANGIN (FR/PPE), Didžiojo rytų regiono tarybos narys

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

1.

atkreipia dėmesį į geležinkelių sektoriaus indėlį ir ypač regioninės ir vietinės reikšmės geležinkelių linijų potencialą įgyvendinant keletą Sąjungos bendrų politinių prioritetų: mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir švelninti klimato kaitą, siekti teritorinės, ekonominės ir socialinės sanglaudos, kurti vidaus rinką ir užtikrinti laisvą asmenų ir prekių judėjimą bei skatinti tvarų judumą;

2.

atkreipia dėmesį į transporto tinklo kaip ES ekonomikos pagrindo vaidmenį ir geležinkelių tinklo potencialą sujungiant pagrindinius transporto maršrutus su Sąjungos periferiniais regionais ir teritorijomis, kartu prisidedant prie ES logistikos paskirstymo žalinimo šiuo tikslu skatinant perėjimą nuo tolimojo krovinių vežimo keliais prie vežimo geležinkeliais; pabrėžia, kad šiomis aplinkybėmis reikėtų remti ne tik prioritetiniais laikomus tinklus, bet ir atkreipti dėmesį į antraeilių regioninės reikšmės geležinkelių linijų vaidmenį;

3.

atkreipia dėmesį į geležinkelių sektoriaus teikiamas kvalifikuoto ir stabilaus užimtumo galimybes, kai visoje ES teritorijoje darbo vietos pasiskirsčiusios vienodai, ir į teigiamą šalutinį poveikį kitiems ekonomikos sektoriams;

4.

ragina imtis priemonių, kad šis indėlis būtų optimizuotas Europos žaliojo kurso kontekste, atsakant į piliečiams rūpimus klausimus šiose srityse;

5.

pabrėžia transporto daugiarūšiškumo ES judumo sistemai, kurioje išnaudojamas kiekvienos transporto rūšies privalumai, svarbą, taip pat poreikį tvariomis pastangomis užtikrinti vienodas sąlygas, visų pirma internalizuojant išorės sąnaudas;

6.

pažymi, kad geležinkeliai gali tapti svarbiausiu judumo elementu. Šis sektorius turi visapusiškai išnaudoti skaitmeninimą ir automatizavimą, kad keleivių ir krovinių vežimo sektoriuose būtų galima užtikrinti paslaugas vietinėse linijose, ir taip remti perėjimą prie tvaresnės transporto sistemos;

7.

ragina Europos Komisiją užtikrinti deramą dabartinės geležinkelių reguliavimo sistemos įgyvendinimą;

8.

atkreipia dėmesį į stočių, kaip kultūros veiksnių ir paslaugų centrų, vaidmenį ir kelionių geležinkeliais programų, pavyzdžiui, „#DiscoverEU“ sėkmę propaguojant ES kultūrą ir paveldą;

Teritorinė sanglauda

9.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra atsakingos ne tik už savo teritorijose teikiamas viešojo transporto paslaugas, bet ir už didesnės miesto ir kaimo vietovių teritorinės sanglaudos skatinimą. Kalbant apie Sąjungos įsipareigojimus pagal Paryžiaus susitarimą, vietos ir regionų valdžios institucijos įgyvendina tvaresnio geležinkelių sektoriaus sprendimus, kurie bus labai svarbūs siekiant tvarios Europos iki 2030 m. tikslo;

10.

mano, kad geležinkeliai turi atlikti svarbų vaidmenį siekiant keleto Sąjungos bendrų politinių prioritetų, visų pirma įgyvendinti tvaraus vystymosi tikslus laikantis naujojo Europos žaliojo kurso, paskelbto Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen politinėse gairėse. Visų pirma, geležinkeliai padeda mažinti miestų ir priemiesčių, kaimo ir miesto vietovių skirtumus;

11.

savo nuomonėje CDR 18/2017 nurodė, kad tuose regionuose, kuriuose geležinkelių sektorius mažiau išvystytas, reikia kurti reikiamą infrastruktūrą, kad piliečiai ir įmonės galėtų vienodomis sąlygomis naudotis geležinkelių transportu kaip ir likusioje ES, kad būtų sukurta bendra Europos geležinkelių erdvė, nebent yra tvaresnių transporto sprendimų, pigesnių vartotojams ir bendruomenei;

12.

pabrėžia, kad, nors dabartinės ES politikos tiksluose nurodyta, kad pagrindinio tinklo koridoriai ir krovinių vežimo geležinkeliais koridoriai turėtų tapti pagrindinėmis įvairiarūšiškumo plėtojimo kryptimis visoje ES, Europos Parlamento Transporto ir turizmo komitetui parengtoje tyrimo ataskaitoje dėl perėjimo prie kitų transporto rūšių atkreipiamas dėmesys, kad ne visuose ES regionuose susisiekimas vienodas. Ataskaitoje visų pirma akcentuojama, kad visoje ES teritorijoje turi būti užtikrintos vienodos galimybės prisijungti prie geležinkelių tinklo, „vadovaujantis sanglaudos ir prieinamumo principu […] ir remiantis aiškiais paklausos lygio rodikliais ir socialinėmis bei ekonominėmis mikrorajono sąlygomis“ (1). Siekiant tikslo užtikrinti tinkamą susisiekimą Europoje, Europos lygmeniu reikia finansuoti ne tik pagrindinio tinklo koridorius, bet ir antraeilius koridorius;

13.

pabrėžia tarpvalstybinių geležinkelių jungčių, įskaitant regionines, reikšmę. ES turi atsižvelgti į ypatingą jų indėlį siekiant teritorinės sanglaudos ir numatyti finansavimą pagal ES programas;

Ekonominė ir socialinė sanglauda

14.

nurodo, kad sanglaudos požiūriu užimtumas geležinkelių sektoriuje yra labai išsklaidytas po Sąjungos regionus – pradedant operatoriais ir infrastruktūros valdytojais ir baigiant tiekėjais ir gamintojais, taip pat priežiūros, saugos ir saugumo tarnybomis. Tyrimų duomenimis, šiame sektoriuje dirba 2,3 mln. žmonių, o jei atsižvelgiama į didesnio masto poveikį ekonomikai – 4 mln. (2) Dėl sektorių ir veiklos įsipareigojimų geležinkelių sektorius yra socialiai atsakingas darbdavys, skatinantis kvalifikuotos darbo jėgos kūrimą, ir veikia kaip katalizatorius ekonomikos augimo srityje vietos, nacionaliniu ir ES lygiu;

15.

ragina Komisiją glaudžiai bendradarbiauti su geležinkelių sektoriumi siekiant spręsti mokymo, įdarbinimo ir geležinkelių sektoriaus profesijų patrauklumo, visų pirma jauniems suaugusiesiems, klausimus, o specialistus, kuriems pavesta atlikti patikrinimus, laikyti Europos lygmens teisėsaugos pareigūnais, nes taip būtų galima sumažinti agresijų prieš šias pareigas einančius asmenis skaičių, šiuo tikslu užtikrinant, kad nacionaliniuose baudžiamuosiuose kodeksuose būtų numatytos sankcijos;

16.

atkreipia dėmesį, kad dėl vis didesnio šio sektoriaus skaitmeninimo ir automatizavimo geležinkelių pramonėje didės IRT ir kibernetinio saugumo specialistų paklausa. Tokie pokyčiai darys teigiamą šalutinį poveikį kitiems ekonomikos sektoriams, nes geležinkelių pramonėje sukūrus vieną naują darbo vietą, kituose sektoriuose, daugiausia MVĮ, bus sukuriama papildomai 0,52 darbo vietos (3);

17.

pažymi, kad geležinkelių sektoriuje trūksta kvalifikuotų darbuotojų ir tam tikruose sektoriuose keičiasi įgūdžių poreikiai dėl skaitmeninimo ir automatizavimo (4);

18.

atkreipia dėmesį į tai, kad tiek esamoms, tiek naujoms geležinkelių sektoriaus profesijoms būtų naudingos struktūruotos geležinkelių sektoriaus stažuotojų programos, kurias būtų galima kurti bendradarbiaujant su profesinio mokymo įstaigomis ir vidurinėmis mokyklomis ir finansuoti iš ES kvalifikacijos kėlimui ir persikvalifikavimui skirtų lėšų, atsižvelgiant į perėjimą prie didesnio tam tikrų profesijų skaitmeninimo ir automatizavimo (5);

19.

pabrėžia, kad vienas svarbių aspektų – tai mažas geležinkelių sektoriuje dirbančių moterų skaičius. Remiantis 2019 m. Geležinkelių rinkos stebėsenos (RMMS) tyrimu (6), ES ši procentinė dalis sudaro 8–49 % ir tik keturiose valstybėse narėse ji viršija 30 % Geležinkelių sektoriaus profesijų patrauklumo didinimas moterims galėtų padėti sumažinti įdarbinimo kliūtis. Regionų komitetas atkreipia dėmesį į ES Permainų platformos veiklos rezultatus ir jos gerosios praktikos, kaip šalinti šiuos skirtumus, pavyzdžių sąrašą (7). Reikia, kad priemonės, kurių imasi įmonės, būtų derinamos su sektorinėmis priemonėmis ir politiniais veiksmais;

Ypatingas keleivių stočių, kaip kultūros platformų, vaidmuo

20.

pakartoja pagrindinę savo nuomonės CDR 185/2018 (8) nuostatą ir atkreipia dėmesį į stočių vaidmenį kultūros srityje, taip pat pažymi, „kad įvairios kultūros paveldo formos yra didelė Europos vertybė, tai – instrumentas, galintis daryti didelį sverto poveikį ES regionų tvarumui ir sanglaudai didinti ir padėti sustiprinti regiono ir visos Europos tapatybę ir ypač atitinkantis ES šūkį „suvienijusi įvairovę““;

21.

pažymi, kad stotys ne tik atlieka savo keleivių vežimo funkciją, bet ir yra svarbūs kultūros centrai ir jose sukuriamas platus informacijos tinklas. Todėl jos puikiai gali skleisti kultūrą ir atverti kultūros galimybių platesnei auditorijai ir taip prisidėti prie gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos. Tai ypač taikytina vidutinio dydžio miesteliams ir miestams, kuriuose neišnaudotos stočių, kaip alternatyvių kultūros vietų muziejams ir festivaliams, galimybės;

22.

todėl ragina stočių valdytojus ir vietos ir regionų valdžios institucijas stiprinti stotyse vykdomas kultūrines iniciatyvas ir kuo geriau pasinaudoti esamomis programomis, pavyzdžiu, Europos Sąjungos šiuolaikinės architektūros premija (9), galimu bendradarbiavimu su tinklu „Europos pramonės paveldo kelias“ (angl. European Route of Industrial Heritage (ERIH)) didinant informuotumą apie ES kultūros paveldą ir įvairovę (10), ES kūrybinių centrų tinklu, kuriam priklauso keletas pertvarkytų stočių, ES šiuolaikinės architektūros apdovanojimų nominacijomis ir ES programa „Kūrybiška Europa“, kuri taikoma projektams, kuriuose dalyvauja daugiau kaip trys valstybės narės, pageidaujančios skatinti tam tikrus kultūros aspektus;

23.

mano, kad dabartinės programos #DiscoverEU (11) sėkmė neturėtų būti laikoma savaime suprantama. Ši programa 30 000 jaunų europiečių suteikė galimybę nuo vienos dienos iki vieno mėnesio nemokamai keliauti geležinkeliais; todėl siūlo pradėti įgyvendinti bendrą iniciatyvą, kuri bendrai sutelktų Europos Komisijos programą „#DiscoverEU“, geležinkelių sektorių ir RK ir kurios tikslas galėtų būti susieti jaunimo keliones „Interrail“ su Europos miestuose ir regionuose vykstančių renginių programa daugiausiai dėmesio skiriant kultūrinei veiklai geležinkelių stotyse ir jų apylinkėse ir (arba) techninio pobūdžio apsilankymams, kad jaunimas daugiau sužinotų apie geležinkelius;

24.

primena didėjantį naktinių traukinių populiarumą tarp jaunimo, taip pat poreikį atnaujinti šias paslaugas tam tikrose Europos geležinkelių maršrutuose kaip vieną iš perėjimą prie žaliosios ekonomikos veiksnių; pažymi, kad tarptautinio meno festivalio „Europalia“ 2021 m. renginiuose dėmesys bus skiriamas geležinkelių įtakai menui, ir siūlo pabrėžti naktinių traukinių naudą ir šia proga paskatinti jų atgaivinimą. Komitetas taip pat ragina stiprinti geležinkelių indėlį į tvarų turizmą aktyviau plėtojant bendradarbiavimą su kelionių agentūromis ir kitų transporto rūšių sektoriais;

Europos žaliasis kursas

25.

pažymi, kad ES ne kartą patvirtino siekianti, kad jos pramonės sektoriai pirmautų pasaulyje inovacijų, skaitmeninimo ir priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo srityse. Vieni svarbiausių naujosios Komisijos politinės darbotvarkės įgyvendinant Europos žaliąjį kursą klausimų yra priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimas ir klimato kaitos švelninimas. Todėl skubiai reikia novatoriškų ir subalansuotų Komisijos pasiūlymų, kurie turėtų būti pateikti per 100 dienų nuo naujos Komisijos darbo pradžios. Komisija turėtų nurodyti, kokių finansinių išteklių reikia priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslams įgyvendinti;

26.

atkreipia dėmesį į stiprėjančius populiarius judėjimus, pavyzdžiui, „skraidančiųjų lėktuvais gėdinimo“, arba streikus dėl klimato, ir yra įsitikinęs, kad jie gali padėti pereiti prie kitų transporto rūšių tik tuo atveju, jeigu geležinkeliai už prieinamą kainą taptų tikra alternatyva taršesnėms transporto rūšims. Tai priklauso nuo vietos ir regionų valdžios institucijų ir viešųjų institucijų pastangų ir nuo sektoriaus pajėgumų dar labiau tausoti aplinką;

Aplinkosauginis veiksmingumas ir principo „teršėjas moka“ įgyvendinimas

27.

pabrėžia, kad transporto sektorius išmeta 27 % ES išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Dabartiniai ES politiniai siekiai išdėstyti 2016 m. priimtoje Komisijos mažataršio judumo strategijoje, po kurios priimti trys judumo teisės aktų rinkiniai. Geležinkelių sektoriaus išmetamas teršalų kiekis yra gerokai mažesnis nei visų kitų transporto rūšių. Be to, geležinkeliai – vienintelis transporto sektorius, kurio bendras išmetamas teršalų kiekis mažėja (12), nepaisant didėjančių transporto apimčių;

28.

atkreipia dėmesį į organizacijos „CE Delft“ atliktą 2019 m. tyrimą (13) dėl išorės sąnaudų internalizavimo. Jo duomenimis, geležinkelių sektorius sėkmingai mokesčiais padengia kintamas infrastruktūros sąnaudas ir kompensuoja neigiamą poveikį, pavyzdžiui, oro taršą, CO2 ir triukšmą, o jo vieno keleivio nuvažiuoto kilometro ar tonkilometrio sąnaudų padengimo eurais skirtumai mažesni nei kitų transporto rūšių;

29.

mano, kad geležinkelių sektoriaus aplinkosauginis veiksmingumas būtų dar didesnis, jeigu jame pagrindiniai trūkumai būtų šalinami sistemingiau naudojant ilgesnius ir sunkesnius krovininius traukinius, paleidžiant tylesnius traukinius, skatinant vagonuose įrengti kompozitines stabdžių trinkeles ir naudojant švarią ir našią energiją;

30.

mano, kad geležinkelių sektorius taip pat turėtų aktyviai ieškoti alternatyvų kenksmingiems produktams, pavyzdžiui, glifosatui ir kreozotui, kurie naudojami daugybei bėgių kilometrų;

31.

teigiamai vertina tai, kad daugelis geležinkelių sektoriaus subjektų yra įsipareigoję iki 2050 m. pasiekti poveikio klimatui neutralumą, tačiau mano, kad šį tikslą galima pasiekti greičiau;

32.

mano, kad teisėkūros institucijos gali padėti siekti šio tikslo taikydamos principą „teršėjas moka“. Regionų komitetas primena savo nuomonę CDR 18/2017 (14), kurioje nurodyta, kad „visos transporto rūšys, vadovaujantis principu „teršėjas moka“, turėtų proporcingai savo taršos mastui prisidėti prie jų sukuriamų išorės sąnaudų“ ir kad „didelį prioritetą reikėtų teikti perėjimo prie kitų transporto rūšių sprendimams, skatinantiems mažataršį judumą, pavyzdžiui, reikėtų iš naujo apsvarstyti esamo užslėpto ar atviro kelių transporto subsidijavimo klausimą“;

33.

ragina peržiūrėti Tarybos direktyvoje 2006/112/EB (15), pagal kurią visos valstybės narės nuo PVM atleidžia tarpvalstybinį aviacijos sektorių, tačiau ne tarpvalstybinį geležinkelių sektorių, numatytas dabartines atleidimo nuo PVM nuostatas. Iš dalies pakeitus direktyvą, valstybės narės galėtų darniau taikyti PVM tarifus tarpvalstybinėms keleivinio transporto paslaugoms. Šiomis aplinkybėmis RK atkreipia dėmesį į Europos piliečių iniciatyvą „Atleidimo nuo aviacinio kuro mokesčio Europoje panaikinimas“ (16); Komitetas taip pat atsižvelgia į už Europos žaliąjį kursą atsakingo vykdomojo Komisijos pirmininko pavaduotojo F. Timmermans prisiimtus įsipareigojimus dėl būtinybės peržiūrėti tam tikrų rūšių transporto degalų apmokestinimo tvarką siekiant užtikrinti, kad ji geriau atitiktų Sąjungos užmojus klimato srityje;

34.

atsižvelgdamas į Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen paskelbtą Energijos mokesčių direktyvos (2003/96/EB) (17) peržiūrą, ragina panaikinti privalomą atleidimą nuo mokesčių aviacijai ir jūrų transportui (tačiau toks atleidimas nuo mokesčių gali būti taikomas energijos produktams ir prekių bei keleivių vežimui geležinkeliais, metro, tramvajais ir kt. skirtai elektros energijai), kad būtų toliau skatinamas perėjimas prie tvaresnių transporto rūšių;

Geležinkelių patrauklumas ir perėjimas prie kitų transporto rūšių

35.

mano, kad perėjimą prie kitų transporto rūšių reikėtų skatinti didinant traukinių patikimumą ir patogumą. Stotys taip pat sudaro didelę patogaus keliavimo dalį. Kokybiškesnės paslaugos traukiniuose ir stotyse turėtų būti pritaikytos ir riboto judumo asmenims; vėl populiarėja naktiniai traukiniai ilgesniems atstumas įveikti, nes keleiviai vis dažniau ieško tvarių kelionių alternatyvų; Geležinkelių sektorius (geležinkelio įmonės ir infrastruktūros valdytojai) gali prisidėti prie šio judėjimo siūlydamas patrauklias kainas, patogius vagonus ir tinkamas traukinių linijas;

36.

nurodo, kad keliaujant geležinkeliais tinkamai suderinama sparta, saugumas, patogumas, efektyvumas ir aplinkosauginis veiksmingumas. Vis dėlto daugiau kaip 50 % krovinių vežama keliais, o geležinkeliu – 12 % Geležinkeliais keliaujančių keleivių dalis vis dar vidutiniškai sudaro mažiau kaip 10 % transporto rinkos, nors pastaraisiais metais šis skaičius šiek tiek padidėjo. Vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbus vadovaujamas vaidmuo diskusijose dėl finansavimo ir sprendimų dalyvaujant ir viešiesiems, ir privatiems subjektams siekiant užtikrinti patrauklią transporto paslaugų pasiūlą. Atsižvelgdamas į tai, RK ragina Europos Komisiją remti geležinkelių greitkelius ir skatinti viešąjį jų terminalų ir riedmenų finansavimą, nes tai būtų optimizuota transporto rūšių keitimo alternatyva, kuri padėtų gerokai paspartinti krovininio transporto priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimą;

Skaitmeninimas, inovacijos ir pramonės politika

37.

mano, kad dviejų milžiniškų Prancūzijos ir Vokietijos geležinkelių operatorių patirtis rodo, kad geležinkelių sektorius pagrindinę savo veiklą turėtų sutelkti į sunkiasvorį geležinkelių transportą. Tinkama pramonės strategija ir skaitmeninimas paskatins naudoti daugiau traukinių;

38.

skaitmeninimo srityje rekomenduoja: — sparčiai diegti ERTMS, kad būtų galima geriau suderinti papildomus pajėgumus ir saugesnį transportą; — skaitmeninimą plėtoti įvairiarūšio transporto lygmeniu, kad būtų optimizuoti viso transporto sektoriaus veiklos rezultatai. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į riboto judumo ir bet kokią kitą negalią (fizinę, jutimo ar protinę) turintiems asmenims skirtas paslaugas; — siekiant pagerinti klientų aptarnavimą ir keleiviams užtikrinti našų duomenų perdavimą ir prieigą prie interneto, reikėtų visapusiškai naudotis 5G technologija; — netrukus pradėti naudotis skaitmeniniais krovininiais traukiniais. Juose bus renkama informacija apie prekių būklę ir patį traukinį (temperatūrą, smūgius, saugumui kilusį pavojų ir kt.); ja bus dalijamasi traukinio viduje ir su geležinkelio kelio kontrolės centrais; — užtikrinti greitą profilaktinės riedmenų ir infrastruktūros priežiūros masto didinimą plačiu mastu diegiant nuotolinius belaidžius susietus jutiklius (DI), skirtus temperatūrai, slėgiui, vibracijoms ir saugumui kilusiam pavojui nustatyti svarbiuose taškuose ir tikruoju laiku, automatiniu būdu renkant ir tvarkant visų šių jutiklių duomenis, dirbtiniu intelektu pagrįstoms automatinėms sistemoms nedelsiant atliekant analizę;

39.

pabrėžia, kad integruoto bilietų pardavimo ir paslauginio judumo galimybės priklauso nuo to, kaip transporto sektoriaus subjektai likusiai ekosistemai užtikrins paprastą prieigą prie savo duomenų. Reikėtų parengti ES lygmens gairių, kuriomis geležinkelių sektorius būtų skatinamas atviriau pateikti savo duomenis ir taip prisidėti prie išmaniųjų miestų vystymosi. Kartu vietos ir regionų valdžios institucijos turės plėtoti naujus viešųjų duomenų rengimo, jų valdymo ir keitimosi jais gebėjimus;

40.

pabrėžia, kad integruotos bilietų pardavimo sistemos turi būti tarpusavyje suderintos, tokiu būdu sumažinant vidaus rinkos susiskaidymo pavojų;

41.

mano, kad atsižvelgiant į didelį skaitmeninimo ir automatizavimo poveikį, kuris per ateinančius keletą metų bus daromas procesams ir paslaugoms, kuriuose dalyvauja vietos ir regionų valdžios institucijos, labai svarbu kitoje DFP rasti, kuo pakeisti bendrąją įmonę „Shift2Rail“. Abu partneriai, ES ir geležinkelių sektorius, turės laikytis savo finansinių įsipareigojimų, o geležinkelių sektorius turėtų pasinaudoti šia galimybe, kad parengtų daugiau keleto partnerių vykdomų Europos lygmens projektų, į kuriuos būtų įtrauktos MVĮ;

42.

nurodo, kad mainais bendroji įmonė „Shift2Rail“ turės įvykdyti savo pažadus: 50 % sumažinti geležinkelių sistemų gyvavimo ciklo sąnaudas (infrastruktūros ir riedmenų plėtojimo, valdymo ir atnaujinimo), padvigubinti geležinkelių sistemos pajėgumus, 50 % padidinti geležinkelių paslaugų punktualumą ir patikimumą, pašalinti likusias sąveikumo ir efektyvumo kliūtis ir sumažinti neigiamą poveikį, pavyzdžiui, triukšmą, vibracijas ir išmetamus teršalus, taip pat užtikrinti visuotinės prieigos skatinimą ne tik laikantis šioje srityje galiojančių nacionalinių reikalavimų;

Vienarūšio transporto konkurencija

43.

pažymi, kad apskaičiuota, jog 2019–2034 m. tolesnio rinkos atvėrimo, gausesnių atvirų konkursų dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių ir tolesnio veiklos rūšių atsiejimo grynasis pelnas sudarys 18–32 mlrd. EUR. Todėl RK ragina Komisiją ir Europos geležinkelių agentūrą užtikrinti tinkamą ketvirtojo geležinkelių dokumentų rinkinio įgyvendinimą, kad būtų galima pasinaudoti rinkos atvėrimo ir taisyklių supaprastinimo teikiama nauda;

44.

pažymi, kad viešųjų paslaugų sutartį sudariusi kompetentinga valdžios institucija ar institucijos gali paprašyti reguliavimo institucijos įvertinti ekonominę pusiausvyrą, siekiant užtikrinti, kad dėl naujų geležinkelių paslaugų nekiltų pavojus dabartinėms viešosioms paslaugoms. Taip pat labai svarbu stiprinti reguliavimo institucijas, kad geležinkelių ekosistema pasiektų geresnių rezultatų. Šiuo tikslu turi būti užtikrintas jų nepriklausomumas ir galia;

45.

nurodo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos taip pat yra svarbūs riedmenų rinkos subjektai ir gali padėti naujiems rinkos dalyviams įgyti teisę naudotis geležinkelių parku. Be to, tai reikėtų sieti su didesne ES lygmens naudotų keleivinių ir krovininių riedmenų rinkos dinamika. Už tai yra atsakingos rinkoje įsitvirtinusios geležinkelių įmonės, nes jos yra pagrindinės riedmenų savininkės;

Įvairiarūšiškumas/daugiarūšiškumas

46.

pabrėžia, kad visai geležinkelių sistemai bus vis svarbiau atsižvelgti ne tik į geležinkelių transportą, bet ir į judumą. Šiuo metu ES teritorijoje keleiviai tikisi daugiarūšių vežimo paslaugų „nuo durų iki durų“ ir yra linkę išbandyti naujas transporto rūšis (dalijimąsi automobiliais, elektrinius paspirtukus, viešąjį transportą ir kt.). Visapusiškai atsižvelgiant į paslauginio judumo sąvoką ir kitų transporto rūšių integracijos potencialą ir įskaitant vietines linijas, būtų galima padidinti geležinkelių transportui tenkančią rinkos dalį;

47.

nurodo, kad J. C. Junckerio vadovaujama Komisija svarstė galimybę sukurti Europos judumo tapatybę. Regionų komitetas pageidauja, kad naujos sudėties Komisija toliau nagrinėtų technologines ir teisines galimybes tai įgyvendinti. Tai – itin plataus užmojo ir sudėtingas projektas, kuriuo siekiama, kad vienintelis prietaisas/kortelė apimtų: — profilio informaciją, įskaitant ribotą judumą patvirtinančius dokumentus ir vairuotojo pažymėjimą; — mokėjimo priemonę ir elektroninį bilietą visoms transporto rūšims; — sąskaitos, į kurią būtų gaunama kompensacija už keleivių teisių pažeidimus, numerį; — asmens judumo anglies pėdsako apskaičiavimo priemonę;

48.

ragina Komisiją imtis veiksmų šalinti kliūtis, pavyzdžiui, susijusias su garantijomis keleiviams praleistų persėdimų ar informacijos teikimo atvejai; visų pirma, iš vienos valstybės narės į kitą traukiniu su persėdimu vykstantys keleiviai dažnai daug mažiau žino apie savo teises, negu, pavyzdžiui, oro transporto keleiviai;

49.

mano, kad investuojant į krovinių vežimą geležinkeliais reikėtų sutelkti dėmesį į kliūtis vietinėse linijose. Tai taikytina ne tik miestų transporto mazgams, bet ir uostuose esančioms geležinkelių jungtims. Planuojant pajėgumus pirmenybę reikia teikti kroviniams. Be to, RK ragina didinti Europos finansavimo šaltinius siekiant plėtoti didelių investicijų reikalaujančius įvairiarūšio transporto punktus ir centrus;

50.

apgailestauja, kad iki institucijų sudėties pasikeitimo 2019 m. nebuvo galima užbaigti tarpinstitucinių derybų dėl Kombinuoto krovinių vežimo direktyvos (92/106/EEB) (18), ir tikisi, kad 2019 m. rudenį šios derybos bus atnaujintos;

51.

mano, kad reikėtų apsvarstyti galimybę investicijoms į tarprūšinės logistikos platformas taikyti bendrąją išimtį. Tai būtų svarbi supaprastinimo priemonė vietos ir regionų valdžios institucijoms. Tačiau, kad ši išimtis būtų taikoma, geležinkelių sektorius neturi vykdyti kryžminio subsidijavimo. Tai padės įtikinti sprendimus priimančius asmenis, kad valstybės pagalbos taisyklėmis turėtų būti skatinami geležinkeliai, o ne taršesnės transporto rūšys, laikantis 2008 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos geležinkelių įmonėms (19);

Geležinkelių sauga ir saugumas

52.

pabrėžia, kad sauga yra vienas iš geležinkelių infrastruktūros ypatumų ir kad ją reikia toliau didinti kartu su reikiamais sąveikumo patobulinimais. Automatinis traukinių valdymas, Europos geležinkelių eismo valdymo sistema (ERTMS), profilaktinė priežiūra ir kibernetinis saugumas bus tokio patobulinimo skaitmeniniai elementai, kaip ir pervažų panaikinimas;

Prekyba

53.

pabrėžia suderinto požiūrio į dešimt veiksmų, dėl kurių susitarta santykių su Kinija srityje ir kurie 2019 m. kovo mėn. pateikti Europos Vadovų Tarybai (ES ir Kinija. Strateginė perspektyva) (20), svarbą;

54.

pritaria komunikate nurodytam poreikiui vykdyti tinkamą priežiūrą siekiant užtikrinti, kad tarptautinio lygmens konkurencijos iškreipimas (prieiga prie statybos rinkų, geležinkelių paslaugų valdymas ir kt.) nepagrįstai nepakenktų dabartiniams ES pajėgumams ir būsimam potencialui, susijusiems su gamyba, kuriai reikalinga aukšta kvalifikacija (ir atitinkamomis užimtumo galimybėmis ES teritorijoje);

55.

pažymi, kad i) Strateginės perspektyvos komunikato 6 veiksmu Europos Parlamentas ir Taryba raginami iki 2019 m. pabaigos patvirtinti tarptautinę viešųjų pirkimų priemonę, ii) Europos Komisija nurodė, kad 2019 m. viduryje turėtų būti paskelbtos gairės dėl ES viešųjų pirkimų rinkos konkursuose dalyvaujančių ir prekes siūlančių užsienio subjektų, ir iii) iki 2019 m. pabaigos Komisija turėtų nustatyti, kaip panaikinti esamas ES teisės spragas;

56.

kalbant apie viešuosius pirkimus geležinkelių sektoriuje, pabrėžia, kad svarbu taikyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo principą, kaip nurodyta ES 2014 m. Viešųjų pirkimų dokumentų rinkinyje, ir ragina Komisiją pateikti gairių dėl šio principo taikymo. Tuo pat metu reikia užtikrinti, kad vykdant viešuosius pirkimus į specifikacijas būtų įtrauktos nuostatos dėl ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių patobulinimų;

---

(1)  http://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2018/629182/IPOL_STU(2018)629182_EN.pdf

(2)  Europos geležinkelių mokslinių tyrimų patariamoji taryba (ERRAC): https://errac.org/wp-content/uploads/2019/03/122017_ERRAC-RAIL-2050.pdf.

(3)  http://www.esce.at/ecodev/wp-content/uploads/2016/04/2013-Der-%C3%B6konomische-Fu%C3%9Fabdruck-des-Systems-Bahn-Folder.pdf

(4)  https://ec.europa.eu/transport/modes/rail/market/market_monitoring_en

(5)  http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-15431-2017-INIT/lt/pdf.

(6)  https://ec.europa.eu/transport/modes/rail/market/market_monitoring_en

(7)  https://ec.europa.eu/transport/themes/social/women-transport-eu-platform-change_en

(8)  Socialinės politikos, švietimo, užimtumo, mokslinių tyrimų ir kultūros komisija.

(9)  https://ec.europa.eu/programmes/creative-europe/actions/architecture-prize_en

(10)  https://www.erih.net/

(11)  https://europa.eu/youth/discovereu/

(12)  https://www.eea.europa.eu/data-and-maps/daviz/share-of-transport-ghg-emissions-1#tab-chart_1

https://www.eea.europa.eu/data-and-maps/daviz/specific-co2-emissions-per-tonne-2#tab-chart_1

(13)  https://ec.europa.eu/transport/sites/transport/files/studies/internalisation-state-of-play-isbn-978-92-76-01413-3.pdf

(14)  OL C 342, 2017 10 12, p. 57

(15)  2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006 12 11, p. 1).

(16)  https://www.fairosene.eu/

(17)  2003 m. spalio 27 d. Tarybos Direktyva 2003/96/EB, pakeičianti Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003 10 31, p. 51).

(18)  1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos direktyva 92/106/EEB dėl tam tikrų kombinuoto krovinių vežimo tarp valstybių narių tipų bendrųjų taisyklių nustatymo (OL L 368, 1992 12 17, p. 38).

(19)  https://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2008:184:0013:0031:LT:PDF

(20)  https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-7566-2019-INIT/lt/pdf

Europos regionų komiteto nuomonė. Vietos ir regionų valdžios institucijų administracinių gebėjimų stiprinimas siekiant stiprinti investicijas ir struktūrines reformas 2021–2027 m.

(2020/C 79/05)

Pranešėja

:

Manuela BORA (IT/PES), Markės regiono tarybos narė ir administracijos narė

NUOMONĖ

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Uždavinys – tinkamų administracinių gebėjimų užtikrinimas ES miestams ir regionams

1.

pabrėžia, kad administraciniai gebėjimai yra pagrindinis sėkmingo investicijų ir reformų, būtinų siekiant ilgalaikių ES politikos tikslų, aspektas. Baigus galioti strategijai „Europa 2020“, šie ilgalaikiai tikslai turėtų būti suformuluoti taip, kad būtų įgyvendinami darnaus vystymosi tikslai, kurie taip pat turėtų būti viršesni už ekonominio valdymo sistemas, susijusias su administraciniais gebėjimais, pavyzdžiui, Europos semestro procesu; taip pat pabrėžia, kad itin svarbu stiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų administracinius gebėjimus spręsti su aplinka ir klimatu susijusius uždavinius įgyvendinant naująjį žaliąjį kursą;

2.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra svarbios veikėjos galių pasidalijimo požiūriu valstybėse narėse, kad jos yra atsakingos už daugiau nei pusę ES viešųjų investicijų ir kad jos gerokai skatina privačiąsias investicijas; pabrėžia, kad geresni vietos ir regionų valdžios institucijų administraciniai gebėjimai padėtų veiksmingiau įgyvendinti teritorinę viešąją politiką, kuri yra būtina išankstinė piliečių pasitikėjimo vietos, regionų, nacionalinėmis ir ES institucijomis sąlyga;

3.

pabrėžia, kad nuo 2017 m. sausio mėn. mažiausiai 38 RK nuomonėse ir rezoliucijose buvo nagrinėjama būtinybė stiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų administracinius gebėjimus daugelyje sričių, įskaitant sanglaudos politiką, ESIF/„InvestEU“ ir bendrosios rinkos programą (1); taip pat atkreipia dėmesį į savo 2019 m. spalio 9 d. rezoliuciją dėl Europos semestro ir atsižvelgiant į 2020 m. metinę augimo apžvalgą (MAA) (2);

4.

pabrėžia, kad 12 % visų papildomų rekomendacijų, įtrauktų į 2019 m. konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas, sprendžiami uždaviniai, susiję su 17 valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijų administraciniais gebėjimais (3);

5.

mano, kad administracinių gebėjimų gerinimas yra sisteminis uždavinys. Jis susijęs su: a) žmogiškaisiais ištekliais (įskaitant darbuotojų trūkumą, sunkumus užpildant aukštos kvalifikacijos reikalaujančias darbo vietas, nepakankamą vidaus techninę kompetenciją, nepakankamą atlygį už nuopelnus, mažesnius atlyginimus nei privačiajame sektoriuje, valstybės tarnautojų mokymo poreikius, susijusius su skaitmeniniais įgūdžiais, gebėjimą atlikti aukštos kvalifikacijos reikalaujančias ir technines užduotis bei žinias apie ES veikimą, taip pat finansavimo galimybes); b) sistemomis ir procedūromis ir c) tinklų kūrimu su išorės subjektais;

6.

pažymi, kad, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, atsakomybė už viešojo administravimo kokybę tenka valstybėms narėms ir apima skirtingus valdžios lygmenis. Tačiau ES gali atlikti papildomąjį vaidmenį suderinant standartus teisės aktais ar koordinavimo procesais, pavyzdžiui, Europos semestru, sudarant sąlygas keistis geriausia patirtimi ir remiant viešojo administravimo veiksmingumą bei naujoves, taip pat stiprinant viešojo administravimo ir administracinius gebėjimus visais valdžios lygmenimis. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 14 straipsnis gali būti svarbus viešojo administravimo kokybės teikiant visuotinės ekonominės svarbos paslaugas teisinis pagrindas;

Dabartinės DFP vertinimas

7.

pabrėžia, kad pagal dabartinę DFP vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimų stiprinimą ES rėmė įgyvendindama sanglaudos politiką, struktūrinių reformų rėmimo programą ir keletą kitų priemonių ir programų (4), įskaitant programas, kurioms vadovauja EIB, remdamas vietos ir regionų valdžios institucijų investicijas (5);

8.

apgailestauja, kad trūksta skaidrios informacijos apie bendrą ES išteklių, skirtų vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimams stiprinti, apimtį ir faktinį panaudojimą (6), taip pat apie bendrą jų poveikį, ir ragina Komisiją kuo greičiau pateikti šios informacijos; taip pat siūlo į struktūrinių reformų rėmimo programos metinę stebėsenos ataskaitą įtraukti nuolatinį skyrių dėl vietos ir regionų valdžios institucijų, kaip programos paramos gavėjų, dalyvavimo;

9.

pažymi, kad iš turimos informacijos galima spręsti, kad ES ištekliai, turimi vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimams stiprinti pagal dabartinę DFP, buvo nepakankamai išnaudojami, atsižvelgiant į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį galių pasidalijimo požiūriu ir vietos ir regionų valdžios institucijoms pateiktų konkrečiai šaliai skirtų rekomendacijų skaičių (7). Informacija, gauta įgyvendinant dvi programas, kuriose vietos ir regionų valdžios institucijos taip pat gali būti tiesioginėmis naudos gavėjomis, rodo, kad: a) vietos ir regionų valdžios institucijos gavo 15 % ESI fondų (TO11) 11-ajam teminiam tikslui skirtų lėšų gebėjimams stiprinti ir b) vietos ir regionų valdžios institucijos iš esmės menkai pasinaudojo ESI fondų technine parama valstybių narių iniciatyva, kuri taip pat galėtų padėti stiprinti su fondų naudojimu susijusius gebėjimus;

10.

Į Europos fondų taisykles būtų naudinga įtraukti papildomų elementų, kurie suteiktų galimybę dar labiau supaprastinti įvairių Europos fondų derinimą vienam projektui ir ne tik integruotų projektų atveju;

11.

pabrėžia, kad turimos informacijos apie vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą struktūrinių reformų rėmimo programoje (SRRP) nepakanka. Neoficialiais skaičiavimais, tik apie 6 % projektų, gautų pagal SRRP, buvo susiję su vietos ir regionų valdžios institucijomis, o tai yra labai maža procentinė dalis, atsižvelgiant į tai, kad 55 % visų konkrečiai šaliai skirtų rekomendacijų yra tiesiogiai ar netiesiogiai skirtos vietos ir regionų valdžios institucijoms; todėl apgailestauja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali naudotis SRRP tik per savo nacionalines Vyriausybes;

12.

mano, kad kliūtys vietos ir regionų valdžios institucijoms naudotis ES gebėjimų stiprinimo parama gali būti: informuotumo apie esamas galimybes trūkumas, įgūdžių, reikalingų kreipiantis dėl paramos, trūkumas, bendro finansavimo sunkumai, pernelyg didelė administracinė našta ir nacionalinių Vyriausybių paramos stoka;

13.

pažymi, kad valstybių narių atotrūkis viešojo administravimo kokybės srityje, atrodo, pamažu nyksta (8); pažymi, kad ES sanglaudos politika atliko tam tikrą vaidmenį šiame procese, visų pirma tose valstybėse narėse, kuriose fondai sudaro pusę ar daugiau visų viešųjų investicijų; pabrėžia, kad Komisijos iniciatyva teikiama techninė parama sudarė beveik pusę jos išteklių, skirtų pagerinti ESI fondų valdymo gebėjimų stiprinimą visais lygmenimis (9);

14.

pabrėžia, kad viešųjų institucijų kokybė taip pat gali skirtis ir toje pačioje šalyje, kaip nurodyta Pasaulio banko verslo sąlygų palankumo vertinimo ataskaitoje; taip pat pritaria Europos Parlamento nuomonei, kad „ypač mažiau išsivysčiusiuose regionuose pasitaiko sunkumų norint gauti finansavimą [viešojo sektoriaus reformai] arba jį panaudoti, pirmiausia dėl biurokratizmo, administracinių pajėgumų problemų ar dėl pažeidimų“, ir tikisi, kaip ir Parlamentas, kad „valstybės narės vykdys vidaus reformas, dėl kurių gero administravimo principo taikymas duos konkretesnių rezultatų ir kurios paspartins teismo procesus“ (10);

15.

pabrėžia, kad nepakankamų administracinių gebėjimų problemą kartais sustiprina procedūros, kuriomis sukuriama pernelyg didelė administracinė našta; todėl pažymi, kad yra susirūpinęs dėl ES pasiūlymų dėl e. paslaugų kortelės, pranešimų pateikimo tvarkos ir proporcingumo patikros, įtrauktos į paslaugų dokumentų rinkinį, taip pat dėl papildomos administracinės naštos, kurią lemia viešųjų pirkimų srities ES ir nacionalinės teisės aktai;

Pasiūlymai dėl veiksmų pagal kitą DFP

16.

primygtinai reikalauja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos ir toliau galėtų tiesiogiai naudotis pakankamu gebėjimų stiprinimo finansavimu (t. y. ne mažiau nei 2014–2020 m. laikotarpiu), taikant pasidalijamojo valdymo politikos priemones; todėl siūlo, kad pasiūlyto Bendrųjų nuostatų reglamento 2021–2027 m. 32 straipsnyje arba pasiūlyto ERPF/SF reglamento 2 straipsnyje būtų numatyti veiksmai visose veiksmų programose, kuriais siekiama stiprinti valdžios institucijų ir suinteresuotųjų subjektų gebėjimus visais lygmenimis, o ne tik susijusius su ESI fondų valdymu;

17.

atkreipia dėmesį į savo nuomones: dėl pasiūlyto Bendrųjų nuostatų reglamento 2021–2027 m. (11), kurioje siūloma padidinti ERPF ir SF techninės paramos fiksuotąją normą (31 straipsnis) iki 5 %, dėl kitos ERPF/SF (12), kurioje siūloma teikti papildomą finansavimą gebėjimams stiprinti, kartu atsižvelgiant į poreikį DVT suteikti vietos atspalvį, ir dėl ESF+ (13), kurios tikslas – sugrįžti prie 11-ojo teminio tikslo laikotarpiu po 2020 m.;

18.

pabrėžia žinių ir gerosios patirties, pavyzdžiui, Italijos administracinio stiprinimo planų (14), Merų pakto dėl klimato ir energetikos ir Tarpregioninio bendradarbiavimo „Interreg Europe“ programos, sklaidos svarbą; palankiai vertina Komisijos iniciatyvas „TAIEX-REGIO PEER 2 PEER“, sąžiningumo paktus ir bandomąją iniciatyvą, įgyvendinamą bendradarbiaujant su EBPO, pagal kurią raginama parengti veiksmų gaires, kuriomis siekiama stiprinti administracinius gebėjimus po 2020 m.;

19.

administracinius gebėjimus stiprinti gali padėti jo pateiktas pasiūlymas parengti programą „Erasmus“ išrinktiems vietos ir regionų atstovams (15);

20.

valstybių narių regionų ir vietos valdžios institucijų valstybės tarnautojai turėtų būti raginami šiek tiek laiko praleisti įvairiose Europos institucijose, organuose ir agentūrose pagal deleguotųjų nacionalinių ekspertų, nacionalinių ekspertų profesiniam mokymui ir „Erasmus“ viešojo administravimo programas;

21.

pabrėžia, kad bendram nacionaliniam ir regioniniam gebėjimų stiprinimo programų finansavimui neturėtų būti taikomos Stabilumo ir augimo pakto viršutinės deficito ribos;

22.

vietos ir regionų valdžios institucijos yra įpareigotos įgyvendinti DVT savo teritorijose; todėl RK turi remti 17 tikslą – partnerystę siekiant tikslų. Vis labiau susietame pasaulyje svarbu gerinti prieigą prie technologijų ir didinti vietos ir regionų valdžios institucijų žinias, kad būtų keičiamasi idėjomis ir skatinamos viešos inovacijos.

Geresnis valdymas ir supaprastinimas

23.

mano, kad ilgalaikis ES tikslas turėtų būti tvarus vietos ir regionų valdžios institucijų institucinių ir administracinių gebėjimų stiprinimas; pabrėžia, kad tam reikia ilgalaikio planavimo, nes kyla kompromisų su valstybių narių trumpalaikiais techninės paramos prašymais pavojus;

24.

kartoja, kad Merų paktas yra svarbi priemonė vietos ir regionų valdžios institucijoms remti pereinant prie poveikio klimatui neutralizavimo; vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių gebėjimų trūkumas buvo įvardytas kaip viena iš pagrindinių kliūčių sėkmingesniam pakto įgyvendinimui, ypač kalbant apie vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimą pasinaudoti palankiomis finansavimo sąlygomis renovacijos projektams, skirtiems energijos vartojimo efektyvumui didinti;

25.

pabrėžia esamų ES finansuojamų gebėjimų stiprinimo priemonių koordinavimo ir sąveikos, taip pat skaidraus ir savalaikio tokių priemonių stebėjimo ir vertinimo poreikį; todėl pakartotinai rekomenduoja (16), kad Komisija parengtų bendrą gairių rinkinį dėl gebėjimų stiprinimo, taikytiną visoms susijusioms ES programoms;

26.

apgailestauja, kad pastangos labiau supaprastinti fondų valdymo administravimą nedavė norimų rezultatų. Tai labai didelė kliūtis, dėl kurios silpnėja tarpinių institucijų ir visų pirma paramos gavėjų gebėjimai. Iš tiesų, neseniai atlikti tyrimai rodo, kad administracinės išlaidos sudaro 3 % vidutinių programos išlaidų ERPF atveju ir 2,2 % Sanglaudos fondo atveju.

27.

pabrėžia, kad skyriai dėl gebėjimų stiprinimo visais valdymo lygmenimis turėtų būti įtraukti į metinę augimo apžvalgą, šalių ataskaitas ir nacionalines reformų programas. Poreikių ir susijusios gebėjimų stiprinimo politikos vertinimas visais valdymo lygmenimis paverstų nacionalines reformų programas strateginio koordinavimo priemone; pritaria Europos Parlamento pasiūlymui į MAA pakartotinai įtraukti skyrių, skirtą viešajam administravimui ir valdymui (17);

28.

mano, kad tiesioginis struktūrinis vietos ir regionų valdžios institucijų arba jų nacionalinių organizacijų dalyvavimas Europos semestre, paremtas partnerystės ir daugiapakopio valdymo principais, suteiktų joms galimybę padėti įvertinti gebėjimų stiprinimo poreikius ir nustatyti ilgalaikius tikslus bei politiką, taip sustiprinant jų atsakomybę ir skatinant imtis veiksmų. Vietos ir regionų valdžios institucijos arba nacionalinės vietos ir regionų valdžios institucijų organizacijos turėtų būti įtrauktos į Europos semestrą kaip visateisės partnerės, taikant teisiškai privalomą Europos elgesio kodeksą (18), juo labiau, kad šiuo metu semestro procesas pateikia sanglaudos politikos programavimo gairių (19) šalių ataskaitų D priede. Tai suteiktų galimybę vietos ir regionų valdžios institucijoms pagal semestro ciklą sėkmingai prisidėti prie ES politikos pritaikymo prie faktinių teritorinių skirtumų ir konkrečių uždavinių;

29.

atsižvelgiant į Europos Komisijos pasiūlymus dėl supaprastinimo kitu 2021–2027 m. laikotarpiu ir į sanglaudos politikos įgyvendinimą derinant įvairius ES finansavimo šaltinius, reikia laikytis integruoto požiūrio, apimančio bendrą planavimą, taip padedant naudotis įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, integruotomis teritorinėmis investicijomis (ITI) ir bendruomenės inicijuota vietos plėtra, įtraukiant vietos ir regionų valdžios institucijas į priėmimo ir įgyvendinimo procesą;

30.

pritaria Europos Parlamento susirūpinimui, kad „Komisija neturi nei standartizuotos ir bendros viešojo administravimo vertinimo sistemos, nei sistemingo duomenų rinkimo metodo“, ir prašo Europos Komisijos parengti šias priemones;

31.

rekomenduoja, kad naujasis regioninės strategijos dokumentas (RSD) būtų tiesiogiai prieinamas vietos ir regionų valdžios institucijoms ir labiau sutelktas į viešojo administravimo kokybės gerinimą ir gebėjimų stiprinimo rėmimą visais valdymo lygmenimis; atkreipia dėmesį į savo rekomendacijas, kad RSD valdymas turėtų būti grindžiamas partnerystės ir daugiapakopio valdymo principais (20); prašo dalį RSD išmokų skirti projektams, kurių prašo vietos ir regionų valdžios institucijos; rekomenduoja nuolat stebėti ir skatinti vietos ir regionų valdžios institucijų paraiškas, nes valstybės narės gali kreiptis į Paramos struktūrinėms reformoms tarnybą tik per nacionalinius informacijos centrus;

32.

pabrėžia skaitmeninimo ir e. valdymo, įskaitant skaitmeninius regioninius centrus ir atvirųjų duomenų platformas, svarbą ir pritaria EP nuomonei, kad „viešosios valdžios institucijose reikia skatinti novatoriškus procesus, kurie padėtų užtikrinti geresnius ryšius, skaitmeninimą ir kokybiškas skaitmenines paslaugas“ (21).

---

(1)  Ir daug kitų, įskaitant DVT, Aplinkos veiksmų programą, pažangiuosius kaimus, makroregionines strategijas, EGF, „Erasmus+“, Europos skaitmeninę darbotvarkę (su skaitmeniniais centrais), pažangiosios specializacijos strategijas, pastangų pasidalijimą ir LULUCF reglamentą, Prieglobsčio ir migracijos fondą, strategiją „Dirbtinis intelektas Europai“, mėlynąją ekonomiką ir visišką Paryžiaus klimato susitarimo įgyvendinimą šalies lygmeniu.

(2)  https://memportal.cor.europa.eu/Handlers/ViewDoc.ashx?doc=COR-2019-03856-00-00-RES-TRA-LT.docx

(3)  RK konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų teritorinė analizė.

(https://portal.cor.europa.eu/europe2020/Pages/welcome.aspx#).

(4)  Žr. RK užsakytą tyrimą „Administrative capacity of local and regional authorities: Opportunities and challenges for structural reforms and a more effective European economic governance“ (https://portal.cor.europa.eu/europe2020/Documents/publi-file/AdminCapacity/AdminCapacity.pdf), taip pat EP tyrimą „Public Sector Reform: How the ES budget is used to encourage it“ (http://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2016/572696/IPOL_STU(2016)572696_EN.pdf)

(5)  https://eiah.eib.org/index

(6)  Žr. 2018 m. spalio mėn. RK užsakytą tyrimą „Administrative capacity of local and regional authorities: Opportunities and challenges for structural reforms and a more effective European economic governance“ (https://cor.europa.eu/en/engage/studies/Documents/Administrative-capacity/AdminCapacity.pdf)

(7)  Žr. 11 išnašoje nurodytus dokumentus.

(8)  Remiantis naujausia EPRS apžvalga, kuri grindžiama 2017 m. Europos valdymo kokybės indekso (EQI) išvadomis, rytiniai regionai, palyginti su ankstesniais metais, padarė reikšmingą pažangą, o kai kuriuose pietiniuose regionuose buvo nuosmukio požymių (http://www.europarl.europa.eu/thinktank/en/document.html?reference=EPRS_BRI(2018)628244)

(9)  Šios iniciatyvos pateikiamos šioje konkrečioje Komisijos sanglaudos politikos tinklalapio skiltyje https://ec.europa.eu/regional_policy/lt/policy/how/improving-investment/

(10)  http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?type=TA&reference=P8-TA-2019-0012&format=XML&language=LT

(11)  Priimta 2018 m. gruodžio 5 d. (https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2018-03593-00-00-ac-tra-lt.docx/content)

(12)  Priimta 2018 m. gruodžio 5 d. (https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2018-03594-00-00-ac-tra-lt.docx/content)

(13)  Priimta 2018 m. gruodžio 5 d. (https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2018-03597-00-00-ac-tra-lt.docx/content)

(14)  http://www.pra.gov.it/cosa-sono/

(15)  Priimta 2018 m. sausio 31 d. (https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2017-01298-00-00-ac-tra-lt.docx/content)

(16)  Nuomonė dėl 2017–2020 m. SRRP, priimta 2016 m. balandžio 7 d. (https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2016-01214-00-00-ac-tra-lt.docx/content)

(17)  2019 m. sausio 15 d. EP rezoliucija dėl ES biudžeto panaudojimo viešojo sektoriaus reformai vertinimo http://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-8-2019-0012_LT.html

(18)  Nuomonė „Europos semestro valdymo gerinimas. Elgesio kodeksas dėl vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimo“, priimtas 2017 m. gegužės 11 d. (https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2016-05386-00-00-ac-tra-lt.docx/content)

(19)  Nuomonė „Europos semestras ir sanglaudos politika: struktūrinių reformų ir ilgalaikių investicijų derinimas“, priimta 2019 m. balandžio 10 d. (https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2018-05504-00-00-ac-tra-lt.docx/content)

(20)  Nuomonė „Reformų rėmimo programa ir Europos investicijų stabilizavimo priemonė“, priimta 2018 m. gruodžio 5 d.

(https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2018-03764-00-00-ac-tra-lt.docx/content)

(21)  2019 m. sausio 15 d. EP rezoliucija dėl ES biudžeto panaudojimo viešojo sektoriaus reformai vertinimo http://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-8-2019-0012_LT.html

Europos regionų komiteto nuomonė „Merų paktas po 2020 m.“

(2020/C 79/06)

Pranešėja

:

Benedetta BRIGHENTI (IT/PES), Kastelnuovo Rangone komunos tarybos narė (Modena)

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Merų pakto svarba įgyvendinant Europos klimato politiką

1.

pažymi, kad pagrindiniuose tarptautiniuose klimato kaitos tyrimuose (1) pabrėžiama, kad reikia nedelsiant įgyvendinti plataus užmojo klimato politiką ir kad Europos visuomenės susirūpinimas dėl klimato kaitos nuolat auga, todėl laukia naujosios Europos Komisijos pasiūlymų dėl Europos žaliojo kurso nustatymo ir Europos klimato teisės ir ragina Europos Komisiją ir visas valstybes nares pripažinti Merų paktą svarbia priemone, skirta skubiai spręsti klimato problemas ir padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms pereiti prie poveikio klimatui neutralizavimo bei prisitaikymo prie klimato kaitos, taip pat vykdyti įsipareigojimus pagal Paryžiaus susitarimą ir ilgalaikę strategiją iki 2050 m. (2) Paktas gali svariai papildyti vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą rengiant integruotus nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus;

2.

primena, kad Merų paktas suburia aukštesnių tikslų siekiančius ir daug patirties vykdant vietos klimato politiką turinčius miestus, dažnai viršijančius savo atitinkamų valstybių narių nustatytus standartus, todėl valstybės narės, stengdamosi įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į integruotų nacionalinių energetikos ir klimato srities veiksmų planų rengimo procesą, turėtų pakto signatarus ir koordinatorius laikyti išskirtiniais partneriais;

3.

ragina Europos Komisiją Merų pakte aktyviau skatinti 2050 m. tikslą ir apsvarstyti galimybę išplėsti iniciatyvos taikymo sritį, įtraukiant tokius naujus sektorius kaip pramonės, žemės ūkio, miškotvarkos, ir tokius naujus neprivalomus aplinkosaugos klausimus kaip oro kokybė, žiedinė ekonomika ir biologinė ir biokultūrinė įvairovė ir natūralūs anglies dioksido absorbentai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų geriau reaguoti į kompleksinius, dėl poveikio klimatui neutralizavimo kylančius iššūkius ir galimybes ir būtų galima paremti pažangiausias savivaldybes. Įtraukus šiuos naujus sektorius dėmesys pirmiausia turėtų būti skiriamas veiksmų planui, kartu reikėtų vengti papildomų reikalavimų pakto signatarams dėl ataskaitų teikimo ir stebėsenos. Taip pat svarbu remti kitas bendradarbiavimo klimato ir aplinkos srityse formas, kuriose dalyvauja vietos ir regionų valdžios institucijos ir kurios plėtojamos daugelyje valstybių narių, ir skatinti jas susieti su Merų paktu. Jei toks bendradarbiavimas turi atitinkamo potencialo skatinti darbą vietoje, jį reikėtų atitinkamai pripažinti ir remti;

4.

pakartoja savo raginimą Europos Komisijai dar tvirčiau pripažinti, kad RK atlieka strateginį vaidmenį valdant Merų paktą, įskaitant šios iniciatyvos pasaulinius aspektus, kartu užtikrinant, kad ji nenutoltų nuo savo europinių šaknų, toliau tenkintų ES miestų poreikius ir visame pasaulyje propaguotų veiksmus klimato kaitos srityje;

5.

palankiai vertina Žaliojo miesto susitarimo iniciatyvą ir ragina Europos Komisiją pasinaudoti šia proga siekiant apsvarstyti galimybę įtraukti į Merų pakto protokolą naujus aplinkosaugos klausimus, pavyzdžiui, susijusius su oro kokybe, biologine įvairove, triukšmu ir žiedine ekonomika. Įtraukus šiuos klausimus neturėtų būti nustatomi sudėtingesni minimalūs reikalavimai signatarams, o veikiau suteikiama galimybė laipsniškai spręsti naujus klausimus ir įveikti klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos, perėjimo prie kitokio energijos vartojimo modelio uždavinius taikant labiau horizontalų ir holistinį požiūrį bei pasinaudojant sąveika;

6.

pabrėžia, kad Darnaus vystymosi tikslai (DVT) (3) turėtų būti svarbiu pagrindu darniam savivaldybių ir regionų vystymuisi, todėl mano, kad Merų paktas turėtų būti tvirtai susietas su DVT ir būti laikomas viena iš svarbiausių priemonių stebėti, kaip šie tikslai įgyvendinami vietos lygmeniu; todėl ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą į metodinę Merų pakto sistemą įtraukti nuorodą į DVT, visų pirma įvairius pakto veiksmus priskiriant atitinkamam DVT;

7.

teigiamai vertina tai, kad Merų paktas tapo pasaulinio masto iniciatyva, taip pat pastangas sukurti nuoseklią sistemą; mano, kad pasaulinis paktas yra svarbi diplomatinė ir dialogo su trečiosiomis šalimis priemonė; pripažįsta, be kita ko, svarbų jo vaidmenį užtikrinant, kad ES pastangoms nesutrukdytų nepakankami užsienio šalių įsipareigojimai; vis dėlto įspėja, kad derinant pasaulinę pakto sistemą nebūtų nutolta nuo ES vietos ir regionų valdžios institucijų poreikių ir praktikos, nes tai pakenktų šios iniciatyvos sėkmei ateityje;

8.

palankiai vertina įvairias principu „iš apačios į viršų“ grindžiamas Europos Komisijos iniciatyvas, skirtas miestams ir regionams, pavyzdžiui: „Anglių pramonės regionų pertvarkos platforma“, „Energetikos pažangiosios specializacijos platforma (S3PEnergy)“, „Švari energija ES saloms“, „Pažangieji miestai ir bendruomenės“, „Žalioji sostinė“ ir kt.; atsižvelgdamas į tai, ragina Europos Komisiją remtis pagal vieno langelio principą miestams atlikta elementų analize (4) ir visapusiškai ištirti šių iniciatyvų tikslus ir vaidmenį, ypač galimą sinergiją su Merų paktu, kad būtų pereita prie kuo patogesnės naudoti struktūros. Toks požiūris padėtų sukurti aiškią ir nuoseklią įvairių su DVT susijusių iniciatyvų sistemą, išsaugant jų bruožus ir ypatumus;

9.

primena valstybėms narėms, kad dėl nacionalinių klimato ir energetikos planų rengimo reikėtų tartis su subnacionaliniu lygmeniu, ir ragina valstybes nares rengiant, persvarstant ir įgyvendinant planus ir ilgalaikes strategijas iki 2050 m. atsižvelgti į Merų pakto bendruomenės, taip pat energetikos agentūrų, kurių ES yra daugiau nei 400 ir kurių daugelis koordinuoja arba remia Merų paktą ir yra atsakingos už regioninį energetikos planavimą, patirtį ir atsiliepimus;

Merų pakto valdymas

10.

pakartoja, kad remia regionų ir vietos lygmeniu nustatytų įsipareigojimų sistemą, nes tai būdas oficialiai pripažinti, stebėti ir skatinti miestų, savivaldybių ir regionų išmetamo anglies dioksido kiekio mažinimą. Europos Komisijos prašoma kartu su RK ieškoti galimybių, kaip tvarios energijos ir klimato veiksmų planai arba lygiaverčiai planai galėtų būti naudojami kaip regionų ir vietos lygmeniu nustatyti įsipareigojimai, kuriais vietos lygmuo prisidėtų prie JT Paryžiaus klimato susitarimo;

11.

primena, kad bėgant metams Merų paktas buvo plėtojamas ir keitėsi taip, kad atitiktų grietai besikeičiančias aplinkybes, ir kad labai svarbu pertvarkyti struktūrą siekiant patenkinti dabartinius ir būsimus lūkesčius; todėl primena, kad RK gali atlikti strateginį vaidmenį ir tapti dvikrypčiu nuolatiniu komunikacijos kanalu tarp Europos Komisijos ir vietos ir regionų valdžios institucijų; šiuo tikslu prašo Europos Komisijos geriau įtvirtinti RK vaidmenį Europos merų pakte, be kita ko, įtraukiant RK į iniciatyvos kontrolės ir valdymo struktūras;

12.

ragina Europos Komisiją bendradarbiauti su Merų pakto biuru ir RK siekiant, kad Merų paktas arba atitinkamos vietos arba regionų lygmeniu įgyvendinamos nacionalinės ir regionų iniciatyvos būtų įtrauktos į nacionalines programas, ypač į nacionalinius klimato ir energetikos veiksmų planus ir nacionalines ilgalaikes strategijas iki 2050 m.; atsižvelgdamas į tai, prašo Europos Komisijos sudaryti Merų pakto ekspertų grupę, kurioje dalyvautų nacionaliniai koordinatoriai, RK ambasadoriai, Merų pakto biuro, Europos Komisijos ir Jungtinio tyrimų centro atstovai, taip pat kiti ekspertai, įskaitant kitų bendradarbiavimo klimato ir aplinkos srityje iniciatyvų atstovus, ir kuri galėtų reguliariai aptarti Merų pakto įgyvendinimo problemas ir galimybes atsižvelgiant į skirtingas nacionalines sąlygas, visų pirma susijusias su kitomis vietos lygmeniu jau įgyvendinamomis panašaus tipo iniciatyvomis;

13.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą stiprinti nacionalines strategijas, ypač nacionalinių ir regioninių koordinatorių bei rėmėjų vaidmenį. Regioniniams koordinatoriams turėtų būti suteikti didesni įgaliojimai ir jų veiksmus turėtų techniškai ir finansiškai remti Europos Komisija, įskaitant tinkamą finansavimą iš ESI fondų. Tai turėtų sudaryti sąlygas koordinatoriams suteikti galimybę gauti techninę paramą pirmiausia mažoms vietos valdžios institucijoms. Šiuo atžvilgiu Komitetas ragina vadovaujančiąsias institucijas apsvarstyti lemiamą su paktu susijusios veiklos vaidmenį jų teritorijoje atremiant klimato, energetikos ir aplinkos iššūkius ir ragina jas į šią veiklą atsižvelgti planuojant kito programavimo laikotarpio veiksmus;

14.

pabrėžia, kad strategiškai svarbu stiprinti nacionalinių ir ypač regioninių koordinatorių tinklą siekiant, kad paktas išliktų svarbia priemone remti nacionalinės ir regioninės politikos įgyvendinimą bei stebėseną ir keistis geriausia patirtimi; todėl ragina Europos Komisiją skirti Merų pakto biurui pakankamai išteklių, kad jis galėtų koordinuoti nacionalinių partnerių veiksmus ir teikti jiems techninę pagalbą, taip pat numatyti lygiagrečius finansinės paramos mechanizmus, skirtus nacionalinei koordinavimo veiklai;

15.

primena didžiulę Merų pakto regioninių koordinatorių svarbą remiant mažas ir vidutines savivaldybes signatares tiek pradiniame planavimo etape, tiek nustatant, įgyvendinant ir stebint veiksmus; taip pat primena, kad svarbų vaidmenį atlieka „rėmėjai“ – paramos organizacijos, kurios suteikia galimybę lengviau prisijungti prie Marų pakto, atlikdamos tarpininkų ir iniciatyvos viešintojų vaidmenį. Šiuo tikslu Komitetas ragina Europos Komisiją remti koordinatorius ir stiprinti paramos organizacijų vaidmenį, siekiant užtikrinti, kad jų veiksmai būtų ilgalaikiai ir tvarūs;

16.

prašo Europos Komisijos užtikrinti, kad RK būtų atstovaujama Europos pakto politinėje taryboje, sukurti stipresnius ryšius tarp Merų pakto valdymo ES lygmeniu ir Merų pakto ambasadorių, siekiant teikti politinę paramą šiai iniciatyvai, propaguoti Merų paktą ir palengvinti dialogą su nacionalinėmis institucijomis; šiuo požiūriu įsipareigoja sutelkti reikiamus išteklius ir užtikrinti, kad Merų pakto ambasadorių tinklas veiktų vis aktyviau bei veiksmingiau ir glaudžiai bendradarbiautų su Europos Komisija ir Merų pakto biuru;

17.

ragina Europos Komisiją viešai skelbti Merų pakto duomenis pateikiant geografines nuorodas. Šiais duomenimis galėtų naudotis sukurtinas ES klimato neutralumo stebėsenos centras, Miestų duomenų platforma (5) ir Energijos nepritekliaus observatorija, kuri turėtų rinkti išskaidytus duomenis bent jau NUTS 2 lygmeniu;

18.

tuo pat metu ragina vietos ir regionų valdžios institucijas pasinaudoti Merų paktu kaip galimybe stiprinti savo administracijų gebėjimus ir mokyti savo valstybės tarnautojus, vengiant pernelyg didelio naudojimosi užsakomosiomis paslaugomis, nes tai gali pakenkti jų darbuotojų gebėjimams įgyvendinti ir atnaujinti Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planus (SECAP);

19.

ragina ES Jungtinį tyrimų centrą užmegzti glaudesnius ryšius su regioniniais Merų pakto koordinatoriais ir teikti jiems techninę ir mokslinę pagalbą renkant ir analizuojant duomenis ir teikiant savivaldybėms pakankamą techninę pagalbą įgyvendinant Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planus, ieškant finansavimo ir kuriant dalyvaujamuosius procesus;

20.

ragina Europos Komisiją, Jungtinį tyrimų centrą ir Merų pakto biurą toliau kurti paprastesnę, stabilią stebėsenos sistemą, kuri padėtų išvengti nuolatinių mokymų ir atnaujinimo būtinybės, tačiau kartu užtikrintų reikiamą lankstumą reaguoti į kintančią politinę aplinką; pabrėžia, kad stebėsenos reikalavimai, nors jie ir yra svarbūs pakto sistemos veikimui ir patikimumui, neturėtų tapti kliūtimi vietos valdžios institucijoms, ypač pačioms mažiausioms, prisijungti prie Merų pakto ir pasinaudoti jo galimybėmis skatinti plataus užmojo veiksmus; atsižvelgdamas į tai, taip pat ragina ištirti, kaip pačią stebėseną būtų galima geriau panaudoti tiek komunikacijos, tiek procedūros požiūriu, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas kuo aktyvesniam dalyvavimui tinkle;

21.

mano, kad taip pat reikėtų apsvarstyti galimybę sukurti teminius tinklus, jungiančius panašaus pobūdžio ar panašių problemų turinčius signatarus, pavyzdžiui, atsižvelgiant į jų dydį, geografinę, socialinę ar ekonominę padėtį;

22.

prašo Europos Komisijos ir Merų pakto biuro remti su Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planais susijusią veiklą, visų pirma prisitaikymo prie klimato kaitos srityje, kuri yra platesnio masto ir neapsiriboja tik savivaldybių, regionų ir nacionalinėmis teritorijomis, siekiant sutelkti bendras pastangas sprendžiant jautrias aplinkos problemas;

23.

prašo Europos Komisijos ir Jungtinio tyrimų centro kartu su regioniniais koordinatoriais bei rėmėjais persvarstyti Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planų vertinimo procedūrą siekiant ją paspartinti ir parengti aiškesnes gaires, kaip priimti politinius sprendimus. Reikėtų dėti pastangas sumažinti administracinių procedūrų kiekį, racionalizuoti ataskaitų teikimo įsipareigojimus ir geriau naudoti duomenis;

24.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą visada naudoti paprasčiausią, šiuolaikiškiausią ir tiksliausią kalbą ir komunikavimo būdus, kad ten, kur pasiekta tam tikrų konkrečių rezultatų, Merų paktas ir kitų formų vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimas klimato ir aplinkos srityse taptų atpažįstami kaip tvarumo simbolis ir kaip kompetencijos klimato politikos veiksmų srityje įrodymas;

Dalyvaujamasis perėjimas prie poveikio klimatui neutralizavimo

25.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto sekretoriatą skatinti įgyvendinti įvairias priemones, skirtas padėti signatarams, kurie dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių nepasieks tikslų, kuriuos jie įsipareigojo pasiekti pasirašydami Merų paktą;

26.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą toliau stiprinti signatarų mokymą ir žinių atnaujinimą siekiant kuo labiau įveikti kalbos barjerą; pažymi, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas prisitaikymui prie klimato kaitos ir energijos nepritekliui, kurie vis dar yra gana nauji dalykai ir todėl daugumai signatarų juos ypač sudėtinga suprasti;

27.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą toliau stiprinti vietos lygmens ekspertų grupę (6) ir užtikrinti didesnį jos skaidrumą viešai paskelbiant grupės sudėtį. Ši grupė yra labai svarbi siekiant užtikrinti, kad Merų pakto sprendimų priėmimo procese būtų laikomasi principo „iš apačios į viršų“ ir kad būtų tinkamai atsižvelgta į vietos ir regionų valdžios institucijų poreikius. Europos Komisija galėtų apsvarstyti galimybę rengti ekspertams skirtus aukšto lygio mokymus, kurie būtų organizuojami vykstant posėdžiams arba kaip papildoma veikla. Šiuos mokymus, kurių pagrindinis tikslas būtų padėti mažų savivaldybių specialistams, galėtų padėti organizuoti mokslininkai, priklausantys Merų pakto akademinei bendruomenei;

28.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą toliau plėtoti vadinamojo „akademinio kampelio“ vaidmenį siekiant užmegzti akademinių ir mokslinių tyrimų įstaigų ir vietos ir regionų valdžios institucijų ryšius; primena, kad tokie ryšiai nepaprastai svarbūs norint gilinti ir plėsti žinias ir kompetencijas, kurių reikia pertvarkai, ir kad jie taip pat būtini didinant paramą moksliniams tyrimams ir studijoms ir tokios veiklos rezultatų sklaidai platesnėje Merų pakto bendruomenėje;

29.

prašo Europos Komisijos ir Merų pakto biuro toliau skatinti ir skleisti gerąją patirtį, susijusią su įgyvendintinais mažai sąnaudų reikalaujančiais veiksmais, pavyzdžiui, pradėti taikyti tvarumo kriterijus šiuo metu jau vykdomoje ar planuojamoje savivaldybės veikloje. Tokiems veiksmams dažniausiai nereikia naujų finansavimo šaltinių, o tik geriau paskirstyti turimus išteklius; šiuo klausimu primena, kad ypatingai svarbu nuolat vykdyti žaliuosius ir tvarius viešuosius pirkimus. Siekiant padidinti dalyvavimą ir politinę priežiūrą, būtų naudinga parengti gaires, kuriomis vadovaujantis būtų apskaičiuojamos reikalingos darbo valandos ir susijusios išlaidos;

30.

ragina Europos Komisiją daugiau dėmesio skirti socialiniam aspektui, visų pirma energijos nepritekliaus klausimui, taip pat sveikatos, klimato kaitos, rizikos valdymo ir gyvenimo kokybės klausimams;

31.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą visais lygmenimis stiprinti mokyklų ir švietimo centrų dalyvavimą visais etapais rengiant, įgyvendinant ir persvarstant Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planus. Tai taip pat bus labai svarbu siekiant ilgalaikių elgesio pokyčių, kurie būtini norint sėkmingai pereiti prie neutralaus poveikio klimatui, kaip tai buvo visuotinai pabrėžta ir 2050 m. ilgalaikėje strategijoje;

32.

pabrėžia, kad itin svarbu pradėti taikyti penkiagubos spiralės principą siekiant sukurti veiksmingus ir perspektyvius veiksmų planus, skirtus valdyti sudėtingą perėjimo procesą, kuris yra būtinas: šiuo tikslu reikia viešojo administravimo institucijų, pramonės atstovų, akademinės bendruomenės, NVO ir piliečių dalyvavimo. Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą stiprinti oficialų privačiojo sektoriaus, kitų savivaldybėms nepriklausančių viešųjų įstaigų (sveikatos įstaigų, mokslinių tyrimų centrų ir t. t.), ne pelno organizacijų ir pilietinės visuomenės vaidmenį Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planų kūrimo ir įgyvendinimo procese;

Tinkamomis finansinėmis priemonėmis paremtas sisteminis planavimas

33.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą pasiūlyti priemonių, kuriomis būtų skatinamos glaudesnės sąsajos su planavimo veikla vietos ir regionų lygmeniu, pradedant tvaraus judumo planais ir miestų planavimu: šiuo tikslu primena, kad neseniai pateiktoje IPCC specialioje ataskaitoje dėl klimato kaitos ir dirvožemio (7) dar kartą pabrėžiamas itin svarbus žemės naudojimo politikos vaidmuo kovojant su klimato kaita; taip pat primena, kad Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planai turėtų tapti veiksminga, lanksčia ir aktyvia priemone vietos administracijoms ir būti glaudžiai susieti su kitais planais ir programomis;

34.

ragina Europos Komisiją atsižvelgti į tai, kad pagrindinė atsakomybė už klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos iš esmės priklauso vietos lygmeniui. Tai reikia pripažinti siekiant, kad Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planams būtų suteikta derama svarba įvairių šalių finansavimo sistemose;

35.

ragina Europos Komisiją ir Merų pakto biurą stiprinti požiūrį į Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planą, kaip į išsamų strateginį dokumentą, kuris turi būti horizontaliai integruotas į vietos valdžios institucijų bendro planavimo veiklą atsižvelgiant į skirtingus vietos poreikius. Kiekvienas veiksmas turėtų būti susietas su konkrečiais jau esamais savivaldybės planais ir (arba) priemonėmis. Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planuose taip pat galėtų būti nustatyti kokybiniai ir (arba) kiekybiniai kriterijai, kurie padėtų savivaldybėms vykdyti planavimo veiklą ir priimti sprendimus, kad būtų pasiekti Merų pakto tikslai;

36.

ragina Europos Komisiją pripažinti signatarų, koordinatorių ir rėmėjų pastangas ir už jas atlyginti pasinaudojant tinkamiausiomis ES finansinėmis priemonėmis. Valstybės narės taip pat turėtų būti skatinamos imtis tokių pačių veiksmų, kad būtų galima tinkamai įgyvendinti savo nacionalinius klimato ir energetikos planus;

37.

ragina Europos Komisiją suteikti didesnį vaidmenį regionams, kurie yra svarbūs daugiapakopio valdymo sistemos elementai; prašo Komisijos šioje srityje numatyti paskatas (tokias kaip pasidalijimą našta), kurios skatintų regionus siekti CO2 mažinimo tikslų; be to, mano, kad į ESI fondus turėtų būti įtraukti regioninių koordinatorių veiklos rėmimo mechanizmai;

38.

mano, kad turėti parengtą Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planą arba lygiavertį energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planą turėtų tapti būtina sąlyga norint pasinaudoti visomis atitinkamomis finansavimo programomis (City Facility, „Europos horizontas“, Life ir kt.);

39.

primena, kad dėl kompleksinio su klimatu susijusių veiksmų planų pobūdžio daugeliui veiksmų gali būti skiriama parama iš ES fondų kaimo plėtrai ir jūrų veiksmams, todėl ragina pakto koordinatorius toliau tirti šią galimybę, o Merų pakto tarnybą – teikti gaires šioje srityje;

40.

ragina Europos Parlamentą išnagrinėti galimybę bendradarbiauti su RK ir jo nariais įgyvendinant RK Merų pakto ambasadorių projektą, siekiant padidinti paktui teikiamos politinės paramos mastą ir matomumą;

41.

ragina Europos Komisiją pateikti regionams aiškias rekomendacijas ir bendradarbiaujant su visais susijusiais generaliniais direktoratais parengti regionams gaires, kaip paremti Tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita veiksmų planų įgyvendinimą pasinaudojant ERPF regioninių veiksmų programomis ir ESF, keistis gerąja patirtimi ir parengti specialistus, galinčius padėti savivaldybėms;

42.

ragina EIB toliau stiprinti savo ryšius su Merų pakto bendrija siekiant stiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimą kuo geriau pasinaudoti EIB priemonėmis ir ypatingą dėmesį skirti priemonių, kuriomis remiamos mažos ir vidutinės vietos valdžios institucijos, kūrimui;

43.

palankiai vertina įsteigtą Europos investavimo konsultacijų centrą (EIKC) (8), kuris teikia vietos ir regionų valdžios institucijoms labai reikalingą paramą ir gaires finansavimo galimybių srityje; vis dėlto pažymi, kad šia priemone iki šiol ribotai pasinaudojo vietos ir regionų valdžios institucijos; todėl ragina Europos Komisiją išnagrinėti tokios padėties priežastis ir sukurti didesnę šios priemonės sąveiką su pagal principą „iš apačios į viršų“ įgyvendinamomis iniciatyvomis, ypač su Merų paktu, ir pareiškia, kad yra pasirengęs padėti Europos Komisijai toliau propaguoti šią priemonę ir ieškoti būdų, kaip ji galėtų tapti veiksmingesne.

---

(1)  https://www.ipcc.ch/2018/10/08/summary-for-policymakers-of-ipcc-special-report-on-global-warming-of-1-5c-approved-by-governments/

(2)  https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:52018DC0773

(3)  https://www.un.org/sustainabledevelopment/

(4)  https://ec.europa.eu/info/eu-regional-and-urban-development/topics/cities-and-urban-development_lt

(5)  https://urban.jrc.ec.europa.eu/#/en

(6)  https://www.eumayors.eu/about/support-the-community/group-of-practitioners.html

(7)  IPCC Special Report on Climate Change and Land (Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos specialioji ataskaita dėl klimato kaitos ir dirvožemio).

(8)  https://eiah.eib.org/about/initiative-urbis.htm

Europos regionų komiteto nuomonė „Darbas platformose – reguliavimo sunkumai vietos ir regionų lygmeniu“

(2020/C 79/07)

Pranešėjas

:

Dimitrios BIRMPAS (EL/PES), Egalėjo savivaldybės tarybos narys

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Įžanginės pastabos

1.

pabrėžia, kad skaitmeninių platformų ekonomika yra neatsiejama Europos ekonomikos dalis, o jos ekonominė ir socialinė svarba ateityje ir toliau labai didės;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisija apibūdino platformų ekonomiką kaip „verslo modelius, pagal kuriuos vykdyti veiklą padedama pasitelkiant bendradarbiavimo platformas“ (1). Tame pačiame šaltinyje teigiama, kad bendradarbiavimo platformomis suteikiama atvira rinka laikinam prekių ir paslaugų, kurias dažnai teikia privatūs asmenys, naudojimui. Bendro vartojimo ekonomika apima tris dalyvių grupes: i) paslaugų teikėjus, kurie dalijasi turtu, ištekliais, laiku ir (arba) įgūdžiais: tai gali būti privatūs asmenys, kurie savo paslaugas siūlo nereguliariai, arba paslaugų teikėjai, vykdantys profesinę veiklą; ii) šių paslaugų vartotojus ir iii) tarpininkus, kurie, suteikdami internetinę platformą, padeda teikėjams susisiekti su vartotojais ir palengvina jų tarpusavio sandorius (bendradarbiavimo platformos);

3.

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad EBPO tokias platformas apibūdina kaip „skaitmeninę paslaugą, kuri suteikia galimybę sąveikauti dviem ar daugiau skirtingų, bet tarpusavyje susijusių naudotojų (įmonių arba privačių asmenų), kurie, naudodamiesi paslauga, palaiko ryšius internete“ (2);

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad naudojimasis skaitmeninėmis platformomis visų rūšių ekonominei veiklai koordinuoti auga eksponentiškai didėjant naudojimuisi internetu;

5.

pripažįsta, kad darbo skaitmeninėse platformose augimą galima paaiškinti tuo, kad jis teikia įvairių privalumų tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, nes jiems reikia lanksčios darbo rinkos. Remiantis Eurofound duomenimis (3), darbas platformose darbo rinkai taip pat suteikia nemažai galimybių, pavyzdžiui, suteikia galimybę lengvai patekti į darbo rinką, užtikrina papildomų pajamų šaltinį, skatina savarankišką darbą, lankstų darbo laiką ir užkerta kelią darbuotojų diskriminavimui dėl jų etninės priklausomybės, negalios ir dėl geografinės padėties. Be to, kaip akcentuoja JTC (4), kadangi daugelis platformų darbuotojų priklauso pažeidžiamoms darbo ieškančiųjų grupėms (tai – jaunimas, moterys, žmonės iš atokių regionų), darbas platformose gali padaryti teigiamos įtakos tokių grupių integracijai į darbo rinką ir „sudaryti sąlygas lengviau pereiti prie stabilesnių užimtumo formų“, jeigu bus numatytos reikiamos priemonės, kuriomis bus užtikrintos deramos darbo sąlygos;

6.

pripažįsta, kad dėl spartaus skaitmeninių darbo platformų daugėjimo pastaraisiais metais kilo nemažai klausimų apie tai, kaip jos veikia, kokia dėl jų vykstančio darbo reorganizavimo nauda ir su tuo susijusi rizika;

7.

pažymi, kad, Eurofound duomenimis (5), atsižvelgiant į specialią platformų darbuotojų darbo tvarką, grindžiamą ad hoc pagrindu atliekamomis užduotimis, kyla didesnis netikrumas dėl socialinės apsaugos teisių ir lygio, darbo sąlygų ar užimtumo stabilumo;

8.

mano, kad reikalinga išsami sistema, pagal kurią būtų užtikrinama visų darbuotojų socialinė apsauga ir socialinės teisės (nuo sveikatos ir saugos iki galimybės mokytis visą gyvenimą), siekiant sukurti vienodas sąlygas platformų ekonomikai ir „tradicinei“ ne interneto ekonomikai, suteikiant vienodas teises ir pareigas visoms suinteresuotosioms šalims;

9.

pabrėžia, kad fiktyvus savarankiškas darbas yra susijęs su atvejais, kai asmenys priskiriami savarankiškai dirbantiems asmenims, tačiau visais atžvilgiais dirba kaip darbuotojai. Reikėtų vengti tokių atvejų, kai darbdaviai tyčia priskiria darbuotojus neteisingai kategorijai, vengdami įdarbinimo teisės aktų, mokestinių prievolių ir darbuotojų atstovavimo, taip pat siekdami perkelti riziką ant darbuotojų pečių ir (arba) įgyti konkurencinį pranašumą;

10.

dar kartą patvirtina, kad Europos socialinių teisių ramsčio, kuriam vieningai pritaria visos ES valstybės narės, nuostatose (6) teigiama, kad visi darbuotojai, nesvarbu, kokia jų darbo santykių rūšis ir trukmė, turi teisę į sąžiningą ir vienodą požiūrį dėl darbo sąlygų, galimybę naudotis socialine apsauga ir mokytis, taip pat teisę į teisingą atlyginimą, kuris jiems užtikrintų deramą gyvenimo lygį;

11.

atkreipia dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria vadinamieji savarankiškai dirbantys asmenys, norėdami turėti kolektyvinio atstovavimo teisę, ir atkreipia dėmesį į tai, kad didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria socialiniai partneriai – tai pasiekti neoficialaus sektoriaus darbuotojus ir darbuotojus, įdarbintus atsižvelgiant į naujas užimtumo formas, pvz., platformų darbuotojus (7); todėl ragina imtis priemonių socialiniam dialogui šio darbo rinkos segmente skatinti ir palengvinti;

12.

teigia, kad bendra Europos iniciatyva, skirta darbui skaitmeninėse platformose reguliuoti, turėtų užtikrinti, kad valstybės narės koordinuotai reaguotų į teisinius iššūkius, kylančius dėl darbo rinkoje vykstančių technologinių pokyčių; mato profesionalios paramos, žinių kaupimo ir mokymosi galimybes, kurias atveria naujos technologijos, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas; be to, pabrėžia, kad reikia tinkamai valdyti neigiamą naujų technologijų poveikį platformų darbuotojams, atsižvelgiant į tai, kad dėl didėjančio tokių technologijų, įskaitant dirbtinį intelektą, paplitimo, šių darbuotojų padėčiai labai didelę įtaką daro dirbtinio intelekto algoritmai;

13.

palaiko TDO raginimą sukurti tarptautinę valdymo sistemą, pagal kurią platformų operatoriai turi laikytis tam tikrų minimalių teisių ir apsaugos principų ir kuria reglamentuojamas duomenų naudojimas ir algoritminė atskaitomybė darbo rinkoje. Tai išspręstų kolektyvinio platformų darbuotojų atstovavimo klausimą, taip pat klausimus, susijusius su dirbtiniu intelektu, nustačius reikalavimą taikyti žmogaus atliekamo proceso valdymo principą, pagal kurį būtų užtikrinama, kad galutinius su darbu susijusius sprendimus priimtų žmogus (8); be to, palankiai vertina nacionalines ir subnacionalines iniciatyvas (9), taip pat platformomis grindžiamas iniciatyvas, skirtas parengti visuomenės patalkos (angl. crowd sourcing ir crowd working) elgesio kodeksus;

14.

pritaria 2019 m. spalio 24 d. Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos išvadose pareikštai nuomonei, kad reikia „stiprinti darbo institucijas, visų pirma darbo administravimo ir inspekcijos institucijas, ir skatinti veiksmingai įgyvendinti tarptautinius darbo standartus dėl visų darbuotojų, be kita ko, dirbančių naujų formų darbą, apsaugos ir perėjimo iš neoficialiosios ekonomikos į oficialiąją“ (10); taip pat sutinka, kad reikia „užtikrinti tinkamą privatumo bei asmens duomenų apsaugą ir reaguoti, kai tikslinga, į iššūkius ir galimybes, ypač atsižvelgiant į skaitmeninę darbo transformaciją, įskaitant darbą platformose“ (11);

15.

palankiai vertina naujosios Europos Komisijos Pirmininkės Ursulos von der Leyen ketinimą, išreikštą 2019 m. liepos 16 d. Europos Parlamento įžanginėje sesijoje, pagerinti platformų darbuotojų darbo sąlygas, visų pirma sutelkiant dėmesį į įgūdžius ir švietimą (12); vis dėlto tikisi, kad šios sąlygos bus pagerintos ne tik minėtose politikos srityse ir kad į jas bus įtrauktas naujos Komisijos pasiūlymas „spręsti platformų darbuotojų darbo sąlygų klausimą ir aktyviai spręsti naujų formų mažų garantijų darbo problemą“ (13);

16.

atkreipia dėmesį į bendrą poreikį atnaujinti dabartines ES lygmens teisines sistemas (t. y. Elektroninės komercijos direktyvą, Paslaugų direktyvą) siekiant reaguoti į sparčią bendro vartojimo ekonomikos plėtrą ir iššūkius, kuriuos kelia pasauliniu mastu veikiančios platformos. Galiojančių ES teisės aktų, kuriais taip pat gali būti reglamentuojamas darbas platformose, pavyzdžiui, Direktyvos dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų, veiksmingumo analizavimas ir tikslus esamų darbo platformose formų nustatymas yra pagrindinė bet kokio teisinės sistemos atnaujinimo sąlyga;

Darbuotojų ir sutarčių skirstymas į kategorijas

17.

primena savo ankstesnę nuomonę, kurioje pabrėžė, kad „bendro vartojimo ekonomikos sąlygomis plėtojami tam tikri verslo modeliai, dėl kurių daromas stiprus neigiamas poveikis visuomenei ir užimtumui, ypač piktnaudžiaujant „savarankiško darbo“ samprata, ir dėl kurių darbuotojams taikomos skirtingos socialinės sąlygos“ (14);

18.

taip pat atkreipia dėmesį į ankstesnę savo nuomonę, kurioje pažymi, kad „daug užimtumo formų bendradarbiaujamosios ekonomikos sektoriuje klasifikuotinos tarp samdomojo ir savarankiško darbo“, todėl „kyla svarbių klausimų dėl darbo sąlygų, sveikatos ir saugos, sveikatos draudimo išmokų, tolesnio darbo užmokesčio mokėjimo susirgus, bedarbio pašalpų ir pensijos“ (15);

19.

pabrėžia, kad diskusijoms skirtame dokumente dėl socialinio Europos aspekto (16) Europos Komisija nurodo, kad norint sustiprinti šį aspektą, reikia, kad ES „susitartų dėl bendrų taisyklių, kuriomis būtų nustatytas skaitmeninių platformų darbuotojų užimtumo statusas. Tai leistų verslui visapusiškai pasinaudoti Europos bendrosios skaitmeninės rinkos potencialu“;

20.

pažymi, kad jaunimas yra geriau susipažinęs su skaitmenine transformacija ir technologijų pokyčiais, todėl darbas skaitmeninėse platformose ir jo dažnai siūlomas lankstumas jiems atrodo patraukli užimtumo galimybė, nepaisant aiškiai nustatytų darbo teisių trūkumo. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu platformų darbuotojai yra vidutiniškai 10 metų jaunesni nei ne internetu dirbantys asmenys (17) ir kad dėl aiškios šias teises apibrėžiančios sistemos nebuvimo daugėja jaunuolių, dirbančių mažų garantijų darbą;

21.

pripažįsta, kad sutartiniai santykiai skaitmeninėse platformose yra sudėtingi, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad labai įvairūs tradicinės ekonomikos modeliai remiasi bendromis pagrindinėmis taisyklėmis, kurios vienodai taikomos visiems veiklos vykdytojams; todėl Regionų komitetas ragina išplėsti pagrindinių darbo ir socialinių nuostatų taikymo sritį, kad ji apimtų platformų ekonomiką ir jos darbuotojus, ir pabrėžia, kad būtina Europos lygmeniu imtis veiksmų dėl bendrosios skaitmeninės rinkos socialinio poveikio. Užtikrinus proporcingą nacionalinį ir tais atvejais, kai tai būtina dėl tarpvalstybinio skaitmeninės ekonomikos pobūdžio, europinę sistemą, skirtą darbo skaitmeninėse platformose reguliavimo sunkumams mažinti, bus sukurtos vienodos sąlygos tradicinei ekonomikai ir skaitmeninių platformų ekonomikai ir bus sprendžiama su socialiniu dempingu susijusi problema. Tokia reguliavimo sistema taip pat turėtų būti numatyta galimybė uždrausti išimtinių teisių sąlygas, kuriomis darbuotojams būtų draudžiama bendradarbiauti su kitomis platformomis;

22.

pabrėžia, kad tokiu reglamentavimu turėtų būti sprendžiami svarbūs su reguliavimu susiję klausimai, kaip antai, prievolė pateikti darbo santykius (taigi ir bet kokį priskyrimą neteisingai kategorijai) įrodančius dokumentus, galimos atmesti prielaidos dėl darbo santykių buvimo vertinimas ir darbo organizavimas pasitelkiant sutartinius santykius, kuriuose yra nesąžiningų sąlygų sąlygų, ir duomenų apie platformų darbuotojų profilį ir jų darbo rezultatus nuosavybės ir perkeliamumo klausimai. Be to, reglamentavimas galėtų apimti darbdavio mokamų socialinio draudimo įmokų klausimą visos darbo jėgos atžvilgiu ir nepaisant darbuotojų statuso, kartu atsižvelgiant į darbo sąlygų kokybę. Siekiant atsižvelgti į tarpvalstybinės skaitmeninės veiklos galimybę ir sudaryti galimybę taikyti Darbuotojų komandiravimo direktyvą (18), turėtų būti įmanoma skirtingai traktuoti darbo vietą ir paslaugų teikimo vietą, kad būtų galima bent minimaliai užtikrinti darbuotojų teises;

23.

pažymi, kad nustatant, ar egzistuoja darbo santykiai turėtų būti remiamasi kiekvienos valstybės narės teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse pateiktomis apibrėžtimis arba taikoma praktika ir atsižvelgiama į Teisingumo Teismo praktiką (19). Vadovaujantis šia teismų praktika, šis statusas gali būti suteikiamas ir platformų darbuotojams, jei jie atitinka svarbius kriterijus; pritaria Europos Parlamentui, kad „nustatant, ar esama darbo santykių, turėtų būti remiamasi su faktiniu darbo atlikimu susijusiais faktais, o ne tuo, kaip šalys apibrėžia santykius“ (20). Taip pat pritaria, kad „piktnaudžiavimas savarankiškai dirbančio asmens statusu, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje, nacionaliniu lygmeniu arba tarpvalstybiniais atvejais yra apgaulingai deklaruojamo darbo forma, dažnai siejama su nedeklaruojamu darbu […], siekiant išvengti tam tikrų teisinių ar mokestinių pareigų“ (21). Todėl pritaria, kad reikia Europos lygmeniu parengti gaires kovai su šiuo reiškiniu;

24.

palankiai vertina tai, kad dauguma ES valstybių narių turi arba įstatymu nustatytas, arba kolektyvinėse derybose suderintas minimalaus darbo užmokesčio sistemas. Užmokesčio nustatymo klausimai priklauso valstybių narių ir (arba) nacionalinių socialinių partnerių kompetencijos ir atsakomybės sričiai. Todėl reikia visapusiškai atsižvelgti į socialinių partnerių savarankiškumą ir jų teisę sudaryti kolektyvines darbo sutartis (22);

25.

pritaria tam, kad būtų sukurta speciali darbo grupė, kuri nagrinėtų ir stebėtų darbo santykius ir skaitmeninių platformų darbuotojų skirstymą į kategorijas – tai galėtų būti Komisijos sprendimu (23) įsteigto ES interneto platformų ekonomikos stebėjimo centro vykdomos veiklos dalis. Stebėjimo centras, kurį sudaro nepriklausomų interneto platformų ekonomikos ekspertų grupė ir speciali Komisijos pareigūnų grupė, jau pradėjo darbą ir teikia Komisijai konsultacijas ir ekspertines žinias dėl interneto platformų ekonomikos pokyčių. Regionų komitetas gali prisidėti prie grupės veiklos nurodydamas geriausios patirties pavyzdžius vietos, regionų ir tarpvalstybiniu lygmeniu, kurie, be kita ko, padėtų kelti vietos ir regionų valdžios institucijų darbuotojų kvalifikaciją; todėl ragina suteikti jam stebėtojo statusą stebėjimo centre;

Regionų ir vietos lygmuo

26.

pažymi, kad nuolat vystoma ir plečiama ekonominė veikla, kurioje skaitmeninės platformos įgauna svarbų vaidmenį, daro poveikį vietos ir regionų lygmeniu, todėl ji taip pat turi būti reguliuojama vietos ir regionų valdžios institucijų lygmeniu, atsižvelgiant į jų kompetencijos sritis, visų pirma mokesčių ir miestų planavimo klausimais;

27.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas spręsti su platformų darbu susijusias socialines ir užimtumo problemas ir nustatyti socialinės paramos priemones, skirtas nestandartinėms darbo šiose platformose formoms, ir priemones užkirsti kelią nereglamentuotoms ir kartais neteisėtoms darbo šiose platformose formoms (kaip antai, fiktyvūs savarankiškai dirbantys asmenys), siekiant užtikrinti platformos darbuotojų teises individualiai ir kolektyviai;

28.

primygtinai ragina vietos ir regionų valdžios institucijas, kaip įvairių internetinių paslaugų, dažnai teikiamų per skaitmenines platformas, teikėjas ir gavėjas, į savo kriterijus, taikomus sudarant viešojo pirkimo sutartis, įtraukti pozityviąją socialiai atsakingų platformų diskriminaciją ir socialinius kriterijus dėl darbo platformose sąlygų;

29.

primygtinai ragina vietos ir regionų valdžios institucijas, kaip paslaugų teikėjas, rengti darbo sutartis, kurios galėtų būti pavyzdžiu kitiems vietos darbdaviams;

30.

primygtinai ragina vietos ir regionų valdžios institucijas formuoti užimtumo, mokymosi visą gyvenimą ir socialinę politiką, kuri neatsiliktų nuo darbo rinkų skaitmeninimo ir jį atitiktų;

31.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas savo kompetencijos srityse užtikrinti, kad darbo inspekcija arba lygiavertė įstaiga ar institucija imtųsi veiksmų dėl neteisėtos darbuotojų klasifikacijos.

---

(1)  Komisijos komunikatas „Europos bendro vartojimo ekonomikos darbotvarkė“, COM(2016) 356 final.

(2)  EBPO „2019 m. užimtumo perspektyva“.

(3)  Eurofound, 2019, Platform work: Maximising the potential while safeguarding standards? https://www.eurofound.europa.eu/sites/default/files/ef_publication/field_ef_document/ef19045en.pdf.

(4)  JRC, 2018, Platform Workers in Europe https://publications.jrc.ec.europa.eu/repository/bitstream/JRC112157/jrc112157_ pubsy_platform_workers_in_europe_science_for_policy.pdf.

(5)  Eurofound, 2018, Employment and working conditions of selected types of platform work, https://www.eurofound.europa.eu/publications/report/2018/employment-and-working-conditions-of-selected-types-of-platform-work.

(6)  II skyrius. Tinkamos darbo sąlygos, 5 ir 6 principai https://ec.europa.eu/commission/priorities/deeper-and-fairer-economic-and-monetary-union/european-pillar-social-rights/european-pillar-social-rights-20-principles_lt.

(7)  Europos Parlamento tyrimas „EU and ILO: Shaping the Future of Work“, 2019 m. (http://www.europarl.europa.eu/meetdocs/2014_2019/plmrep/COMMITTEES/EMPL/DV/2019/09-03/IPOL_STU2019638407_EN.pdf).

(8)  „Work for a brighter future“, TDO pasaulinė ateities darbo komisija, 2019 m. http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/—dgreports/—cabinet/documents/publication/wcms_662410.pdf.

(9)  Įdomus pavyzdys – 2018 m. pradėta įgyvendinti Milano miesto iniciatyva „Savivaldybės informacinis biuras išvežiotojams“, pirmoji įstaiga Italijoje, kurios tikslas – išklausyti maisto pristatymo platformų darbuotojus, teikti jiems informaciją ir patarimus. http://www.ansa.it/lombardia/notizie/2018/07/18/a-milano-primo-sportello-per-i-rider_111a55ca-fc7b-4c16-91f7-60b1b22a3c96.html.

(10)  Tarybos išvados „Darbo ateitis: Europos Sąjunga propaguoja TDO šimtmečio deklaraciją“ (2019 m. spalio 24 d.).

(11)  Ten pat.

(12)  2019–2024 m. kadencijos Europos Komisijai skirtos politinės gairės https://www.europarl.europa.eu/resources/library/media/20190716RES57231/20190716RES57231.pdf.

(13)  Nicolas Schmit, paskirtojo Komisijos nario, atsakingo už darbo vietų kūrimą, įžanginė kalba Europos Parlamento klausyme https://multimedia.europarl.europa.eu/en/-hearing-of-nicolas-schmit-commissioner-designate-jobs-opening-statement-by-nicolas-schmit_I178011-V_v.

(14)  RK nuomonė „Bendro vartojimo ekonomika ir interneto platformos. Bendra miestų ir regionų vizija“ (COR-2016-04163)

(15)  RK nuomonė „Skaidrios ir nuspėjamos darbo sąlygos Europos Sąjungoje“ (COR 1129/2018)

(16)  COM(2017) 206, 2017 m. balandžio 26 d.

(17)  http://publications.jrc.ec.europa.eu/repository/bitstream/JRC112157/jrc112157_pubsy_platform_workers_in_europe_science_for_ policy.pdf, p. 23.

(18)  https://data.consilium.europa.eu/doc/document/PE-18-2018-INIT/lt/pdf

(19)  http://data.consilium.europa.eu/doc/document/PE-43-2019-INIT/lt/pdf

(20)  2019 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų Europos Sąjungoje. https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-8-2019-0379_LT.html.

(21)  Ten pat.

(22)  RK nuomonė „Darbo atlyginimo standartai ES“ (COR-2015-01689).

(23)  2018 m. balandžio 26 d. Komisijos sprendimas, kuriuo sudaroma Interneto platformų ekonomikos stebėjimo centro ekspertų grupė (C(2018) 2393 final).

Europos regionų komiteto nuomonė „Europos reguliavimo priemonių sistema bendro vartojimo ekonomikai“

(2020/C 79/08)

Pranešėjas

:

Peter FLORIANSCHÜTZ (AT/PES), Vienos Landtago narys ir Vienos miesto tarybos narys

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Bendrosios pastabos

1.

ragina Europos Parlamentą, Tarybą ir Komisiją iš visų 2019–2024 m. kadencijos prioritetų didžiausią dėmesį skirti bendro vartojimo ekonomikai;

2.

pažymi, kad bendro vartojimo ekonomika grindžiama trišaliais trijų kategorijų dalyvių – klientų, tiekėjų ir platformų (tarpininkų) – tarpusavio santykiais, o tai gerokai skiriasi nuo tradicinio „grandinės“ modelio ir dvišalių klientų ir tiekėjų santykių, kuriais grindžiama esama ES reguliavimo sistema;

3.

todėl mano, kad tvarka, kaip konkrečiai reikėtų ES teisę taikyti šiems naujiems verslo modeliams, yra toli gražu neišsami ir dažnai ją sunku nustatyti, kaip rodo dėl to kylantys intensyvūs ginčai ir teismo procesai;

4.

primena, kad savo 2016 m. nuomonėje (1) Komitetas nurodė, kad Komisijos komunikate „Europos bendro vartojimo ekonomikos darbotvarkė“ (2) nepateikiami išsamūs atsakymai į kai kuriuos esminius klausimus, kylančius dėl bendro vartojimo ekonomikos; laikosi nuomonės, kad dėl šių nepakankamų veiksmų politiniu požiūriu svarbius sprendimus tenka priimti teismams, o ne Europos ir regionų teisės aktų leidėjams;

5.

pabrėžia vienodomis ir reguliuojamomis sąlygomis veikiančios bendro vartojimo ekonomikos privalumus, pavyzdžiui, didesnę konkurenciją daugelyje sektorių (ji sutrikdo įprastą rinkos senbuvių veiklą, nes vartotojai turi didesnį pasirinkimą ir sąnaudos yra mažesnės), geresnes užimtumo galimybes, ypač pažeidžiamiausioms piliečių grupėms, ir teigiamą poveikį aplinkai dėl veiksmingesnio turto ir išteklių naudojimo;

6.

pažymi, kad be privalumų, bendro vartojimo ekonomika vis dėlto turi ir neigiamo poveikio tradicinėms įmonėms ir vietos bendruomenėms; pabrėžia, kad darbuotojų ir vartotojų teisių ir aplinkos apsaugos standartų menkinimas yra nepriimtinas bendrojoje rinkoje ir atkreipia dėmesį į tai, kad Komitetas rengia atskirą nuomonę dėl darbo platformose užimtumo ir socialinių aspektų (3);

7.

mano, kad bendrojoje rinkoje ekonominė veikla internete ir tradicinė ekonominė veikla turėtų vykti vienodomis sąlygomis. Bendro vartojimo ekonomika suteikia daugiau pasirinkimo vartotojams ir naujų galimybių verslininkams, tačiau piliečiai ir įmonės turi žinoti apie taikomas vietos lygmens taisykles ir pareigas, neatsižvelgiant į tai, kokios rūšies platformų veiklą jie pasirinko (dalijimasis būstu, kelionės automobiliu, įvairios paslaugos namuose pelno ar ne pelno tikslais ir kt.);

8.

taip pat labai apgailestauja dėl vietos gyventojų išstūmimo iš keleto didžiųjų miestų dėl didėjančių nekilnojamojo turto kainų, o šios kainos kyla dėl didėjančios būstų trumpalaikei nuomai turistams pasiūlos per interneto platformas;

9.

vis dėlto pritaria Komisijos norui, išreikštam jos 2016 m. „Europos bendro vartojimo ekonomikos darbotvarkėje“, suderinti du politikos tikslus dabartinėms problemoms išspręsti ir užtikrinti teisinį tikrumą, viena vertus, reguliuojant ir, antra vertus, skatinant inovacijas, naujas įmones ir toliau plėtojant bendro vartojimo ekonomiką;

10.

laikosi nuomonės, kad teisinės valstybės principas reiškia ir teisės aktų kūrimą bei veiksmingą jų vykdymo užtikrinimą, todėl neturėtų būti trukdoma vietos ir regionų valdžios institucijoms taikyti ir įgyvendinti Europos, nacionalinius ar regioninius teisės aktus;

11.

palankiai vertina savanoriškus platformų veiksmus Europoje, bet pabrėžia, kad jie nepakeičia sistemos taisyklių tikrai bendrajai rinkai;

Europos lygmens sistema, apimanti teritorinį aspektą

12.

atsižvelgdamas į šiuos susirūpinimą keliančius klausimus mano, kad dabartinė ES reglamentavimo sistema, įgyvendinta dar prieš bendro vartojimo ekonomikos platformų atsiradimą, yra iš tiesų pasenusi ir, jeigu nebus iš esmės atnaujinta, negalės išspręsti bendro vartojimo ekonomikos sukeltų problemų;

13.

ragina Europos Komisiją šiuo tikslu 2020 m. pateikti pasiūlymų, atsižvelgiant į platesnį „Skaitmeninių paslaugų akto“, numatyto išrinktosios Komisijos pirmininkės darbotvarkėje (4), kontekstą, ypač dėl to, kad pagrindiniai prietaisai (pvz., išmanieji telefonai) ir platformos atsirado praėjus daug laiko po 2000 m. Elektroninės komercijos direktyvos;

14.

atkreipia dėmesį į bendro vartojimo ekonomikos, kuri daro poveikį kasdieniam gyvenimui, tvirtą vietos ir regioninį aspektą, nes daugelis sektorių, kuriuose šios platformos veikia (apgyvendinimo, miesto transporto, pristatymo paslaugų, viešųjų erdvių naudojimo), yra reguliuojami arba apmokestinami vietos ir regionų lygmeniu;

15.

ragina Komisiją ir valstybes nares sukurti skatinamąją reguliavimo aplinką, kuri leis nedidelio masto Europos platformoms labiau pasinaudoti bendrąja rinka ir plėsti veiklą, sėkmingai metant iššūkį pasauliniu mastu dominuojantiems subjektams;

16.

ragina būsimoje Europos sistemoje pripažinti šį teritorinį aspektą ir sustiprinti valdžios institucijų gebėjimą imtis veiksmų bendro vartojimo ekonomikai reguliuoti atsižvelgiant į jų nacionalinę, regionų ar vietos padėtį, visapusiškai laikantis subsidiarumo principo. Užtikrinti galiojančių teismo sprendimų dėl trumpalaikės nuomos platformų gyvenamosios vietos šalyje vykdymą yra didžiulis darbas vietos valdžios institucijoms, nes trūksta išteklių ir gebėjimų bylinėtis kitoje ES valstybėje narėje;

17.

pabrėžia, kad Elektroninės komercijos direktyvoje numatytas kilmės šalies principas kelia problemų miestams ir regionams. Kuo kilmės šalies principas yra stipresnis, tuo turi būti aiškesnės ir veiksmingesnės teisės aktų vykdymo užtikrinimo taisyklės; laikosi nuomonės, kad patekus į bendrąją rinką kyla rizika, jog bus stengiamasi pasirinkti palankiausią variantą, dėl to galiausiai atsiranda teisinis netikrumas ir paskirties šalyje valdžios institucijos praranda administracinę kontrolę;

18.

vis dėlto mano, kad vien tik vietos ar nacionalinio lygmens veiksmų nepakaks kai kuriems pagrindiniams, su bendro vartojimo ekonomika susijusiems klausimams išspręsti ir kad, atsižvelgiant į tai, būtina aiški Europos sistema, kuri papildytų nacionalinius ir regioninius įstatymus;

19.

rekomenduoja atlikti svarbiausių Skaitmeninių paslaugų akto ir Europos bendro vartojimo ekonomikos sistemos elementų teritorinio poveikio vertinimus;

20.

be to, atsižvelgdamas į dinamišką bendro vartojimo ekonomikos pobūdį, siūlo sukurti mechanizmą, skirtą stebėti, kaip įgyvendinamas Skaitmeninių paslaugų aktas ir Europos bendro vartojimo ekonomikos sistema;

21.

prašo Europos Komisijos reguliariai stebėti, kaip plėtojamos bendradarbiavimo platformos (pvz., kaip laikomasi konkurencijos taisyklių), nes regionų ir vietos lygmeniu matyti, jog rinkoje iš esmės dominuoja tik kelios platformos;

Vidaus rinkos susiskaidymas

22.

pabrėžia, kad vidaus rinkos susiskaidymas jau vyksta: nors šis reiškinys yra santykinai naujas, daugelyje valstybių narių, miestų ir regionų plinta bendro vartojimo ekonomikai taikomos taisyklės. Jau nuo 2017 m. maždaug dviejuose trečdaliuose valstybių narių įgyvendinamos arba planuojamos teisinės ir politikos iniciatyvos, pavyzdžiui, mokesčių, būsto ir statybos taisyklių, transporto ir pristatymo paslaugų arba viešųjų erdvių srityse (5);

23.

pabrėžia, kad šių iniciatyvų gausa rodo, jog bendrajai rinkai reikia aiškaus ES reglamentavimo; jo nesant atsirandantis susiskaidymas gali atbaidyti ir naudotojus, ir paslaugų teikėjus nuo noro naudotis bendro vartojimo ekonomikos teikiamomis galimybėmis;

24.

pabrėžia, kad taip pat labai svarbu sustabdyti rinkos susiskaidymą taikant suderintas taisykles visoje ES, kad būtų skatinamas mažesnių bendro vartojimo ekonomikos įmonių augimas, nes esamos didelės tarptautinės platformos dėl savo didelio masto gali geriau prisitaikyti prie reglamentavimo sudėtingumo ir pokyčių;

25.

yra įsitikinęs, kad nustačius aiškią ES lygmens sistemą Europos startuoliams būtų suteikta galimybė augti ir būti konkurencingesniais pasaulio lygmeniu. Ne Europos bendradarbiavimo platformoms reikėtų skirti ypatingą dėmesį, nes taisyklių vykdymo užtikrinimas trečiosiose šalyse daugeliu atvejų yra beveik neįmanomas;

Bendro vartojimo ekonomikos platformų statusas

26.

apgailestauja, kad toks svarbus bendro vartojimo ekonomikos platformų – kartu ir taisyklių, kuriomis reglamentuojama jų veikla – klausimas iki šiol buvo paliktas teismams, nors tai yra itin politinis klausimas, kurio poveikis yra platus ir vien tik ankstesniu reglamentavimu visapusiškų sprendimų pateikti neįmanoma;

27.

pabrėžia, kad Elektroninės komercijos direktyva (6) ir joje numatyta laisvė teikti tarpvalstybines informacinės visuomenės paslaugas yra ypač reikalinga peržiūrai ir atnaujinimui atsižvelgiant į šiuo metu šioje srityje nagrinėjamus ginčus ir teismo bylas (7);

28.

atkreipia dėmesį į tai, kad gali prireikti patikslinti pačios informacinės visuomenės apibrėžtį (8), kad būtų galima atskirti įvairias veiklos rūšis, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad atsiranda vadinamosios „mišrios paslaugos“, kaip apibrėžė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) generalinis advokatas M. Szpunar, įskaitant informacinės visuomenės paslaugą ir, neišvengiamai, pagrindinę paslaugą, kuri elektroninėmis priemonėmis neteikiama (9);

29.

laikosi nuomonės, kad Europos sistema turėtų apibrėžti bendro vartojimo ekonomikos platformų statusą, atsižvelgiant į tikslų platformos vykdomos kontrolės lygį, todėl sąvokai „lemiama įtaka“, kurią nurodė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, apibrėžti naudojami kriterijai turi būti aiškiai nustatyti ES teisėje;

30.

antra vertus, mano, kad „rinkos formuotojo“ kriterijai, kuriuos taip pat nurodė generalinis advokatas, tam tikru mastu galėtų būti taikomi daugumai bendro vartojimo ekonomikos platformų ir todėl yra daug mažiau svarbūs apibrėžiant jų statusą ir jų veiklai taikomas taisykles;

31.

mano, kad bendradarbiavimo platformos turi būti laikomos atsakingomis už neteisėtus veiksmus arba neteisėto turinio platinimą (pvz., socialinio būsto pasiūlymai trumpalaikės būsto nuomos platformose) ir mano, kad diskriminaciniai platformų sprendimai gali būti priimami tik atsižvelgiant į vietos įstatymus arba teismo sprendimus;

Bendro vartojimo ekonomikos platformos naudotojų statusas ir vartotojų apsauga

32.

atkreipia dėmesį į tai, kad skiriamasis bendro vartojimo ekonomikos požymis yra nykstanti riba tarp individualių ir profesionalių veiklos vykdytojų, t. y. tarp prekybininkų ir panašią veiklą vykdančių asmenų;

33.

šiuo požiūriu laikosi nuomonės, kad Paslaugų direktyvoje (10) pateikiama „paslaugų teikėjo“ apibrėžtis turėtų būti peržiūrėta, nes dabartinė formuluotė gali būti aiškinama kaip apimanti bet kokią ekonominę veiklą; mano, kad ši padėtis galėtų būti rimtas atgrasomasis veiksnys, neproporcingą naštą uždedant žmonėms, norintiems retkarčiais imtis neprofesionalių tiekėjų veiklos („vykdyti panašią veiklą“) teikiant paslaugas bendro vartojimo ekonomikos platformoje;

34.

todėl rekomenduoja padėtį išaiškinti visoje ES nustatant ekonominės veiklos masto ribas, kurias peržengus naudotojas būtų laikomas profesionalu ir jam būtų taikomas rinkos reguliavimas; mano, kad šios ribos turėtų būti grindžiamos laiko trukme, o ne pinigine išraiška, kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos visoje ES;

Prieiga prie duomenų

35.

pabrėžia, kad prieiga prie duomenų yra labai svarbus klausimas valdžios institucijoms, ypač vietos ir regionų lygmeniu; neįmanoma užtikrinti tinkamą vietos taisyklių vykdymą ir apsaugoti priežiūros mechanizmus neturint prieigos prie atitinkamų duomenų iš tam tikroje teritorijoje veikiančių platformų;

36.

todėl mano, kad pagal Europos sistemą turi būti reikalaujama, kad platformos, remdamosi teisiniu pagrindu, teiktų valdžios institucijoms duomenis, kurių reikia platformai ir (arba) jos veiklos sektoriui taikomų taisyklių vykdymui užtikrinti (11). Tačiau valdžios institucijos, naudodamosi tokia informacija, privalo tinkamai atsižvelgti į platformų duomenis ir praktinę patirtį, pavyzdžiui, paieškos ir reitingavimo algoritmus. Valdžios institucijos neturėtų pasikliauti platformų noru dalytis duomenimis su jomis, nes kai kuriuose Europos miestuose sukaupta patirtis rodo, kad tais atvejais, kai platformos teigia norinčios bendradarbiauti, jos praktiškai to nenori arba tai daro tik savanoriškai (12);

37.

pripažįsta, kad kai kurios platformos ėmėsi veiksmų, norėdamos pačios užtikrinti tam tikrų taisyklių įgyvendinimą, tačiau, nors šie veiksmai pagirtini, platformos naudotojai savanorišką savireguliavimą gali nesunkiai apeiti (informacija apie nuomojamą būstą gali būti paskelbta keliose platformose ar net keletą kartų toje pačioje platformoje); todėl yra įsitikinęs, kad valdžios institucijų prieiga prie duomenų yra geriausias sprendimas;

38.

teigia, kad didelės skaitmeninės platformos atlieka prieigos kontrolės funkciją skaitmeninės ekonomikos srityje, nes jos gali užimti dominuojančią padėtį rinkoje ir gauti didelės naudos iš teigiamo tinklo poveikio. Rinkoje dominuojančių platformų atveju, būtina sugriežtinti duomenų apsaugos teisės aktuose jau nustatytą prievolę duomenų perkeliamumui užtikrinti (pvz., naudojant atvirąsias sąsajas);

Apmokestinimo problemos

39.

vis dėlto palankiai vertina bendradarbiavimo praktiką, kurią kai kurios platformos įgyvendino siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi taisyklių, pavyzdžiui, savivaldybių vardu renkami turizmo mokesčiai;

40.

tačiau mano, jog reikalavimas, kad visos platformos taip darytų visose vietos ir regionų valdžios institucijose galėtų užkrauti didelę administracinę naštą, o dalijimasis duomenimis neturėtų sukelti tokios didelės naštos;

41.

pabrėžia, kad kai kuriems miestams ir regionams nepavyko su platformomis sudaryti susitarimų mokesčių klausimais, nes kai kurios bendradarbiavimo platformos neparodė noro pripažinti nacionalinių ar regioninių mokesčių teisės aktų arba vietos priežiūros institucijų (pvz., audito įstaigų) arba bet kokių kitų vietos kontrolės mechanizmų, kuriais būtų užtikrintas tinkamas apmokestinimas, priežiūros įgaliojimų;

42.

pabrėžia, kad bendro vartojimo ekonomikos tiekėjų, kurie gali veikti keliose skirtingose šalyse esančiose platformose, gaunamos pajamos gali patekti į pilkąsias zonas ir mokesčių institucijoms būtų sunku jas sekti: kai kurie gavėjai pagrįstai nežino, kokie mokesčiai turėtų būti jiems taikomi, tuo tarpu kiti gali sąmoningai stengtis vengti mokėti mokesčius, pasinaudodami tuo, kad trūksta aiškumo; pabrėžia, kad tokia padėtis pasibaigtų, jei platformos ir visos kompetentingos valdžios institucijos dalytųsi duomenimis ir būtų užtikrinta, kad atitinkami mokesčiai yra mokami;

43.

atkreipia dėmesį į faktą, kad pačių platformų apmokestinimas yra dar vienas svarbus aspektas; interneto platformos turi mokėti teisingą savo mokesčių dalį; nurodo savo nuomonę „Skaitmeninės ekonomikos apmokestinimas“ (13), kurioje teigiama, kad esamos mokesčių sistemos nebeatitinka dabartinių ekonominių sąlygų, kurioms būdinga globalizacija, judumas, skaitmeninės technologijos, nauji verslo modeliai ir sudėtingos įmonių struktūros, ir palankiai vertina susijusius Komisijos pasiūlymus (14);

Poveikis aplinkai

44.

mano, kad bendro vartojimo ekonomika yra dar vienas būdas prisidėti prie įvairių ES priemonių, kad būtų pasiekti 2015 m. Paryžiaus susitarimo klimato tikslai;

45.

prašo Europos Komisijos iki 2020 m. antrojo pusmečio atlikti bendro vartojimo ekonomikos galimo poveikio aplinkai tyrimus, nes tokių išsamių tyrimų trūksta;

Būstas

46.

mano, kad reikia išsaugoti viešojo sektoriaus veiksmų mastą siekiant užtikrinti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą elektroninėmis priemonėmis, tačiau neapribojant konkurencijos ir vietos rinkų veikimo. Todėl Elektroninės komercijos direktyvoje turi būti nustatyti ir išplėsti visuotinės svarbos kriterijai. Įperkamas būstas yra nepaprastai svarbus Europos piliečiams visose valstybėse narėse; trumpalaikė nuoma per platformas gali sustiprinti neigiamas tendencijas būsto rinkoje;

Baigiamosios pastabos

47.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugeliui regionų ir miestų patiems iškyla problemų, susijusių su platformų veiklos jų teritorijose be išankstinio pranešimo atsiradimu; 2018 m. keletas Europos miestų pasirašė „Sharing cities“ deklaraciją (15);

48.

todėl ragina Komisiją pasiūlyti Europos sistemą, pagal kurią būtų privaloma iš anksto pranešti kompetentingoms institucijoms, ir skatinti valdžios institucijų ir platformų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti, kad platformos veiktų pagal taikomas taisykles ir atsižvelgiant į vietos padėtį;

49.

tikisi bendradarbiauti su Europos Komisija, Europos Parlamentu ir Taryba kuriant Europos bendro vartojimo ekonomikos reguliavimo priemonių sistemą.

---

(1)  COR-2016-04163. Žr. https://webapi2016.cor.europa.eu/v1/documents/cor-2016-04163-00-01-ac-tra-lt.docx/content.

(2)  COM(2016) 356 final. Žr. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:52016DC0356.

(3)  RK nuomonė „Darbas platformose – reguliavimo sunkumai vietos ir regionų lygmeniu“, pranešėjas Dimitrios BIRMPAS. Byla SEDEC-VI/051.

(4)  „Daugiau siekianti Sąjunga. Mano Europos darbotvarkė“. Žr. https://ec.europa.eu/commission/sites/beta-political/files/political-guidelines-next-commission_lt.pdf.

(5)  EK teisinės analizės ataskaita, JUST GD, 2017 m. p. 92–101. Žr. https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/annex5_task5_reportmay2017.pdf.

(6)  Direktyva 2000/31/EB (Elektroninės komercijos direktyva). Žr. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/lt/ALL/?uri=CELEX:32000L0031.

(7)  Visų pirma žr. ESTT bylas C-434/15, C-320-16 dėl „Uber“ ir šiuo metu nagrinėjamą bylą C390-18 dėl „Airbnb“.

(8)  Apibrėžtis pateikiama Direktyvoje (ES) 2015/1535, žr. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:32015L1535.

(9)  ESTT, generalinio advokato išvada byloje C-434/15, žr. https://curia.europa.eu/jcms/upload/docs/application/pdf/2017-05/cp170050lt.pdf.

(10)  Direktyva 2006/123/EB, žr. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:32006L0123.

(11)  Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, 6 straipsnio 1 dalies e punktas.

(12)  „The Guardian“, 2019 m. birželio mėn., žr. https://www.theguardian.com/cities/2019/jun/20/ten-cities-ask-eu-for-help-to-fight-airbnb-expansion.

(13)  Nuoroda COR-2018-02748. Žr. https://webapi2016.COR.europa.eu/v1/documents/cor-2018-02748-00-00-ac-tra-lt.docx/content.

(14)  Žr. COM(2018) 147 final ir COM(2018) 148 final.

(15)  Žr. http://www.sharingcitiesaction.net/declaration/.

Europos regionų komiteto nuomonė „Vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo formuojant Rytų partnerystės ateitį“

(2020/C 79/09)

Pagrindinis pranešėjas	:	Tadeuš ANDŽEJEVSKI (LT/ECR), Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys
Pamatinis dokumentas	:	2019 m. liepos 26 d. struktūruotos ES konsultacijos dėl Rytų partnerystės ateities

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Bendrosios pastabos

1.

palankiai vertina prieš dešimt metų bendra Europos Sąjungos, jos valstybių narių bei šešių šalių partnerių iš Rytų Europos ir Pietų Kaukazo – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos – iniciatyva įsteigtą Rytų partnerystę; pažymi, kad Lenkija ir Švedija buvo varomosios jėgos kuriant Rytų partnerystę kaip struktūruotą politiką regioniniam bendradarbiavimui skatinti ir glaudesniems ES ir Rytų Europos partnerių ryšiams užmegzti; mano, kad nuo tada Rytų partnerystė tapo svarbia ES priemone bendraujant su kaimyninėmis šalimis prie jos rytinės išorinės sienos; pabrėžia, kad per dešimtmetį nuo Rytų partnerystės sukūrimo buvo įgyvendinta nemažai projektų ir iniciatyvų, palengvinusių būtinų reformų įgyvendinimą Rytų partnerystės šalyse ir šių šalių pilietinės visuomenės raidą;

2.

remia tolesnį Rytų partnerystės plėtojimą per ateinančius dešimt bendradarbiavimo su ES metų; pritaria Rytų partnerystės šalių dalyvavimo ES institucijų ir agentūrų veikloje bei sektorinėse ES programose išplėtimui, labiau įtraukiant jas į sprendimų priėmimą dėl šių programų ir jų taikymo Rytų partnerystės šalyse; rekomenduoja palaipsniui plėsti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį Rytų Europos šalyse įgyvendinamų ES programų valdyme;

3.

ypač pritaria Rytų partnerystės formavimo teisinio pagrindo išplėtimui, pavyzdžiui, papildant su Ukraina, Gruzija ir Moldovos Respublika pasirašytus asociacijos susitarimus priedais, kad šios šalys galėtų dalyvauti būsimose ES programose; todėl palankiai vertina Europos Parlamento iniciatyvą išplėsti bendradarbiavimą su šiomis trimis valstybėmis; mano, kad vis glaudesnio bendradarbiavimo su šiomis šalimis tikslas turėtų būti narystės ES perspektyva; tačiau kartu pabrėžia, kad reikia stiprinti ir bendradarbiavimą su likusiomis Rytų partnerystės šalimis, be kita ko nustatant bendrus ES ir atskirų šalių partnerystės prioritetus, kuriais būtų galima remtis sudarant pagrindų susitarimus dėl tolesnio bendradarbiavimo;

4.

aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės veikloje, propaguodamas ir stiprindamas šią iniciatyvą regionų ir vietos valdžios lygmeniu; įgyvendindamas įvairias iniciatyvas, pavyzdžiui, įsteigdamas Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų konferenciją (CORLEAP) arba darbo grupes, remiančias decentralizacijos reformas atskirose šalyse (Ukrainoje), Komitetas padėjo sustiprinti vietos savivaldą Rytų partnerystės šalyse bei regioninį bendradarbiavimą tiek tarp atskirų Rytų partnerystės šalių, tiek tarp šių šalių ir ES valstybių narių;

5.

rekomenduoja stiprinti CORLEAP kaip instituciją, kad ji galėtų geriau atlikti savo užduotį skatinti decentralizaciją Rytų šalyse; todėl ragina didžiausių ES ir Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijų atstovus glaudžiau bendradarbiauti remiantis CORLEAP;

6.

pabrėžia, kad moterų ir vyrų lygybė yra įtvirtinta visų Rytų partnerystės šalių konstitucijose ir teisinėse sistemose ir kad visos Rytų partnerystės šalys be išimties besąlygiškai ratifikavo svarbiausias tarptautines konvencijas šioje srityje; primena, kad lyčių lygybė taip pat tvirtai įtvirtinta ES sutartyse. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 8 straipsnyje reikalaujama, kad ES, įgyvendindama visus savo veiksmus (taigi ir susijusius su Rytų partneryste), siektų skatinti moterų ir vyrų lygybę; kartu ragina ES institucijas, keičiantis geriausia patirtimi, remti moterų politinio dalyvavimo ES ir Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijose skatinimą;

7.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms ir toliau teks svarbus vaidmuo siekiant sėkmingai įgyvendinti partnerystę kito Rytų partnerystės programavimo laikotarpiu; todėl tikisi, kad kitame Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime, kurį planuojama surengti Kroatijos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu, Europos Komisija ir ES valstybių ir Vyriausybių vadovai atsižvelgs į rekomendacijas ir nuomones, kurias Komitetas parengė bendradarbiaudamas su arčiausiai piliečių esančiais valdymo lygmenimis;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad pilietinė visuomenė ir vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį stiprinant teisinę valstybę: ES ir Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijos yra pagrindinis demokratinio teisėtumo lygmuo ir atlieka esminį vaidmenį propaguojant teisinės valstybės kultūrą ir stebint, kaip laikomasi su ja susijusių principų;

9.

remia tolesnes decentralizacijos reformas šiose šalyse, tačiau nurodo, kad turi būti paisoma Rytų partnerystės šalių apsisprendimo teisės, susijusios su valstybės teritorine ir institucine struktūra; todėl visiškai pritaria 9-osios metinės CORLEAP konferencijos, vykusios 2019 m. rugsėjo 12 d. Turku, Suomijoje, išvadai, kad reikia laikytis strateginio požiūrio stiprinant regionų ir vietos iniciatyvas, kuriomis siekiama demokratizacijos ir decentralizacijos – taip pat ir viešųjų finansų srityje;

10.

pritaria kai kurių Europos vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijų raginimui leisti vietos valdžios institucijoms aktyviau dalyvauti ES programose, įgyvendinamose su ES asociacijos susitarimus pasirašiusiose Rytų partnerystės šalyse, įskaitant programas platesnio tvaraus planavimo, ekonominio ir socialinio vystymosi, investicijų stiprinimo ir vietos bei regioninės infrastruktūros srityse. Darnaus vystymosi tikslai (DVT) turėtų būti pagrindinis kelrodis ES ir Rytų partnerystės šalims ir propaguojami kaip bendradarbiavimo pagrindas visose su DVT susijusiose srityse. Pavyzdžiais galėtų būti šių šalių dalyvavimas programose URBACT ir „Europa piliečiams“, taip pat klimato apsaugos programose, pavyzdžiui, LIFE; taip pat mano, kad tikslinga išplėsti programą TAIEX ir miestų partnerystes, kad jose galėtų dalyvauti Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijos;

11.

be to, remia Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą nustatant Rytų partnerystės tikslus ir juos vėliau įgyvendinant; atsižvelgdamas į tai, ragina laikytis požiūrio, kad atskiros Rytų partnerystės šalys gali skirtingu mastu įsitraukti į partnerystės programą ir ragina išlaikyti principą, kad jos nebus tarpusavyje supriešinamos;

12.

rekomenduoja remiantis Darbotvarkėje iki 2030 m. nustatytais 17 Darnaus vystymosi tikslų atnaujinti 20 konkrečių tikslų iki 2020 m., kad būtų paremtas jų įgyvendinimas Rytų partnerystės šalyse;

13.

nurodo, kad Europos Sąjunga išlieka įsipareigojusi remti visų savo partnerių teritorinį vientisumą, nepriklausomybę ir suverenumą. Visapusiškas įsipareigojimas įgyvendinti tikslus ir principus, įtvirtintus JT chartijoje, 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte ir 1990 m. ESBO Paryžiaus chartijoje, jų paisymas ir laikymasis yra esminiai mūsų bendros vizijos siekiant taikios ir nedalomos Europos aspektai;

14.

pritaria atnaujintoms pastangoms siekiant skatinti taikiai spręsti konfliktus regione laikantis tarptautinės teisės principų ir normų. Konfliktų išsprendimas, pasitikėjimo didinimas ir geri kaimyniniai santykiai yra labai svarbūs ekonominiam bei socialiniam vystymuisi ir bendradarbiavimui. RK palankiai vertina pastangas ir tvirtesnį ES vaidmenį sprendžiant konfliktus ir stiprinant pasitikėjimą pasitelkus esamus sutartus derybų formatus ir procesus arba juos remiant, be kita ko, atitinkamais atvejais dalyvaujant veiksmų vietoje;

15.

palankiai vertina intensyvesnį bendradarbiavimą su visais partneriais modernizuojant švietimo, mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemas ir gerinant jų kokybės rezultatus bei konkurencingumą, kartu užtikrinant pagarbą teisėms, kuriomis jau naudojasi nacionalinėms mažumoms priklausantys asmenys, kaip įtvirtinta JT ir Europos Tarybos konvencijose ir susijusiuose protokoluose, mažumoms priklausančių asmenų nediskriminavimą bei pagarbą įvairovei ir visapusiškai atsižvelgiant į Europos Tarybos organų ekspertines žinias reformuojant šias sistemas;

16.

ypač ragina taikiai išspręsti konfliktą rytiniuose Ukrainos regionuose ir neteisėtos Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos klausimą;

Gero valdymo Rytų partnerystės šalyse skatinimas

17.

ragina stiprinti Rytų partnerystės šalių viešojo administravimo gebėjimus ir kokybę visais lygmenimis, ypač vietos ir regionų valdžios institucijų lygmeniu; taip pat ragina kelti valstybės tarnautojų kvalifikaciją ir didinti valstybės tarnautojų įdarbinimo ir viešojo sprendimų priėmimo skaidrumą, įskaitant kovos su korupcija standartų įvedimą ir sprendimų priėmimą remiantis demokratiniais mechanizmais;

18.

palankiai vertina ES kovos su korupcija iniciatyvą Ukrainoje (EUACI), kurią įgyvendina Danijos plėtros agentūra ir kuri bendrai finansuojama ES ir Danijos lėšomis. Programos tikslas – padėti vietos administracijai sumažinti korupcijos riziką, be kita ko, sukuriant stabilias ir skaidrias administracines procedūras ir taip piliečiams, vietos pilietinės visuomenės organizacijoms ir žiniasklaidai užtikrinti didesnį skaidrumą, susijusį su viešojo administravimo veikla;

19.

atsižvelgdamas į tai pripažįsta Nacionalinės viešojo administravimo mokyklos Varšuvoje (Krajowa Szkoła Administracji Publicznej) vaidmenį – po 2011 m. vykusio Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo pagal Rytų partnerystės viešojo valdymo akademijos programą ji devynis kartus surengė mokymus įvairių valdymo lygmenų valdžios pareigūnams Rytų partnerystės šalyse;

20.

pažymi, kad iš daugiau kaip 500 šių mokymų dalyvių tik nedidelė dalis buvo vietos ar regionų valdžios institucijų darbuotojai; ragina užtikrinti, kad valstybių narių ar ES institucijų rengiamuose mokymuose, kuriais siekiama sustiprinti Rytų partnerystės šalių administracinius gebėjimus, dalyvautų daugiau vietos ir regionų lygmens tarnautojų; atkreipia dėmesį į tai, kad atskirų Rytų partnerystės šalių Vyriausybės jų vietos valdžios institucijoms tiesiogiai įgyvendinant ir valdant ES projektus kylančius sunkumus dažnai paaiškina tuo, kad joms trūksta administracinių gebėjimų;

21.

todėl remia CORLEAP iniciatyvą sukurti mokymams internetu skirtą švietimo platformą ir vienoje iš Rytų partnerystės šalių įsteigti Rytų Europos administracinę akademiją – jų uždavinys būtų užtikrinti visapusišką ir koordinuotą įvairaus valdymo lygmenų valstybės tarnautojų mokymą Rytų partnerystės šalyse, atsižvelgiant į geriausią Europos patirtį; mano, kad tokiu būdu būtų suderintas Rytų partnerystės šalių valstybės tarnautojų mokymo procesas, įskaitant anglų kalbos įgūdžių gerinimą, ir nustatomi aukšti profesiniai bei etiniai standartai;

22.

palankiai vertina pagal programą TAIEX-REGIO PEER 2 PEER įgyvendintą ES bandomąjį projektą, kurio metu Gruzijos, Moldovos Respublikos ir Ukrainos valstybės tarnautojai mokomi taikant „darbo stebėjimo“ principą. Tai leidžia jiems įgyti patirties ES valstybėse narėse ir perduoti šias žinias bei patirtį savo gimtosios šalies viešojo administravimo institucijose; siūlo padidinti šioje programoje dalyvaujančių vietos ir regionų valdžios institucijų pareigūnų skaičių ir leisti joje dalyvauti visoms Rytų partnerystės šalims; palankiai vertina ne tik Rytų partnerystei parengtą Europos Komisijos programą dėl į profesinius mokymus siunčiamų nacionalinių ekspertų delegavimo (ENFP – National Experts in Professional Training), bet ir pranešimą apie naują šių šalių jauniems specialistams skirtos programos (ES4Youth) etapą; be to, mano, kad dalyvavimas JASPERS iniciatyvoje, pagal kurią teikiama pagalba rengiant ES projektus, taip pat galėtų būti naudojamas Rytų partnerystės šalių administraciniams gebėjimams stiprinti;

23.

remia ES valstybių narių ir Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų partnerystes, taip pat panašias vietos ir regionų valdžios institucijų partnerystes atskirose Rytų partnerystės šalyse. Vienas tokio pobūdžio partnerystės pavyzdžių yra regionų, miestų ir savivaldybių bendradarbiavimas; mano, kad tokios partnerystės gali suteikti galimybę keistis informacija ir patirtimi, organizuoti kultūrinius ir jaunimo mainus, mokymus, ekspertų vizitus, valstybės tarnautojų stažuotes ir kitą veiklą;

24.

todėl palankiai vertina sėkmingą bandomąjį projektą, skirtą ES valstybių narių ir Ukrainos miestų ir regionų partnerystei (pagal programą „U-LEAD with Europe“). Šia vienerių metų trukmės RK vadovaujama bendradarbiavimo programa siekiama skatinti decentralizaciją Ukrainoje ir visų pirma gerinti ekonominį valdymą tokiose srityse kaip energetika, turizmas ir kaimo vietovių plėtra;

25.

siūlo, remiant gerą valdymą vietos ir regionų lygmeniu Rytų partnerystės šalyse, skatinti analitinį ir ekspertų darbą vietos ir regionų plėtros srityje ir šalinti svarbiausias šiais lygmenimis nustatytas problemas ir vystymosi kliūtis. Šį techninį darbą gali atlikti vietos pilietinės visuomenės organizacijos (ekspertų grupės) ir kiti analitiniai arba mokslinių tyrimų centrai, bendradarbiaudami su panašiomis ES valstybių narių organizacijomis;

26.

mano, kad techninė ir organizacinė parama pilietinės visuomenės organizacijoms, vietos žiniasklaidai ir vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijoms yra labai svarbi Rytų partnerystės šalyse skatinant gerą valdymą vietos ir regionų lygmeniu;

27.

mano, kad tautinių mažumų teisių paisymas ir jų dalyvavimas priimant sprendimus ir vėliau vietos ir regionų valdžios institucijoms juos įgyvendinant yra dar vienas svarbus gero valdymo elementas;

Ekonominio ir socialinio vystymosi rėmimas

28.

remia visas iniciatyvas, skirtas Rytų partnerystės šalių ekonominiam ir socialiniam vystymuisi, ypač vietos ir regionų lygmeniu; todėl palankiai vertina 2017 m. pradėtą ES iniciatyvą „Merai siekia ekonomikos augimo“ (angl. M4EG – Mayors for Economic Growth), kuri įgyvendinama pagal Rytų partnerystės programą ir kuria siekiama padėti vietos valdžios institucijoms skatinti ekonomikos augimą, be kita ko, iš dalies keičiant teisės aktus, gerinant galimybes gauti finansavimą, plėtojant infrastruktūrą, žmogiškuosius išteklius ir stiprinant pajėgumus pritraukti užsienio investuotojus;

29.

atsižvelgdamas į savo ankstesnę nuomonę CIVEX-VI/030 pakartoja raginimą užtikrinti aukštos kokybės oficialių statistinių duomenų apie Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų lygmenį prieinamumą, kad būtų galima veiksmingiau ir strategiškai geriau valdyti ekonominį ir socialinį vystymąsi. Pateikti statistiniai duomenys kiek įmanoma turėtų būti suskirstyti pagal lytį;

30.

pažymi, kad neturint tokių statistinių duomenų neįmanoma patikimai įvertinti atskirų regionų ar vietovių ekonominio potencialo vietos lygmeniu ir juose įgyvendintų socialinių ir ekonominių projektų veiksmingumo, be to, tai trukdo kovoti su korupcija ir užtikrinti skaidrumą visuomenės gyvenime;

31.

taip pat remia keitimąsi patirtimi su ES valstybėmis narėmis ir jų teikiamą ekspertų pagalbą strateginio vietos biudžeto valdymo ir veiksmingesnio vietos paslaugų teikimo srityse, nustatant dalyvaujamąjį biudžetą, suformuotą padedant piliečiams ir kt.;

32.

rekomenduoja labiau remti iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti vietos ir regionų, ypač MVĮ, verslumą Rytų partnerystės šalyse, taip pat didinti informuotumą apie socialinio verslumo principus;

33.

taip pat rekomenduoja pradėti įgyvendinti programas, skirtas didinti energijos vartojimo efektyvumą ir plėtoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius Rytų partnerystės šalyse, atsižvelgiant į poreikį decentralizuoti šias programas vietos ar regionų lygmeniu; dėl to palankiai vertina iniciatyvą „Rytų merų paktas“ (angl. CoM East – Covenant of Mayors East), kuria siekiama propaguoti ES energetikos ir klimato politikos tikslus Rytų partnerystės šalyse ir juos įgyvendinti. Tai visų pirma turėtų padėti šių šalių vietos valdžios institucijoms pradėti naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, užtikrinti energijos tiekimo saugumą ir prisitaikyti prie klimato kaitos;

34.

remia aktyvesnį Rytų partnerystės šalių dalyvavimą programose „Erasmus+“, „Kūrybiška Europa“, COSME ir „Horizontas 2020“, taip pat kitose tokio pobūdžio iniciatyvose pagal kitą ES daugiametę finansinę programą; kartu ragina nustatyti organizacinius prioritetus, susijusius su šių šalių dalyvavimu išvardytose programose, pavyzdžiui, su bendrų Rytų partnerystės šalių ir ES valstybių narių subjektų konsorciumų steigimu;

35.

ragina įgyvendinant bendras vietos ir regionų valdžios institucijų ir vietos rinkos dalyvių, įskaitant MVĮ ir užsienio investuotojus, programas, visada atsižvelgti į skaidrumo ir kovos su korupcija principus Rytų partnerystės šalyse

Tarpvalstybinio bendradarbiavimo plėtojimas

36.

mano, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo iniciatyvos, ypač skirtos Rytų partnerystės šalių ir ES valstybių narių bendradarbiavimui, taip pat vietos ir regionų vystymuisi, yra svarbios priemonės, galinčios padėti siekti Rytų partnerystės tikslų;

37.

todėl palankiai vertina Rytų partnerystės teritorinių programų (Rytų partnerystės teritorinio bendradarbiavimo programų, EaPTC), kuriose dalyvauja pasirinktos regionų ir vietos valdžios institucijos keturiose porose šalių, pavyzdžiui, tarp Armėnijos ir Gruzijos, Azerbaidžano ir Gruzijos, Baltarusijos ir Ukrainos, taip pat Moldovos Respublikos ir Ukrainos, išplėtimą; mano, kad teritorinio bendradarbiavimo programos turėtų būti įgyvendintos kaip iki šiol tarp Rytų partnerystės šalių, tačiau papildomai ir tarp Rytų partnerystės šalių ir ES valstybių narių pasienio teritorijų;

38.

mano, kad tarpvalstybiniu bendradarbiavimu turėtų būti siekiama šių tikslų: žmonių tarpusavio ryšių plėtojimo, kultūrinių ir jaunimo mainų, dalijimosi patirtimi tarp pilietinės visuomenės ir apie vietos žiniasklaidos darbą, mokslinių ir dalykinių mainų siekiant skatinti decentralizaciją, vietos bei regionų plėtros ir veiksmingesnio viešojo administravimo veikimo bei vietos ir regionų valdžios institucijų partnerysčių;

39.

mano, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo koncepcija gali būti grindžiama panašiomis ES įgyvendinamomis programomis. Šiuo tikslu reikėtų pasinaudoti „Interreg“ programos, kuri jau daugiau nei du dešimtmečius sėkmingai įgyvendinama ES pasienio regionuose, gerąja patirtimi;

40.

mano, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo programose ypatingą dėmesį reikėtų skirti žmogiškajam aspektui, kad Rytų partnerystės šalių pasienio regionai, o taip pat ir su ES valstybėmis narėmis besiribojantys šių šalių regionai taptų bendradarbiavimo, o neretai ir susitaikymo teritorijomis; mano, kad nedideli partnerystės principu grindžiami (P2P) projektai, kuriuos būtų galima administruoti atskirai nuo didesnių programų, pritraukia labai daug žmonių. Todėl reikėtų kiek įmanoma sumažinti administracinę naštą ir maksimaliai padidinti galimų naudos gavėjų (mokyklų, ligoninių, jaunimo organizacijų, religinių organizacijų ir kt.) galimybes dalyvauti tokiuose projektuose sumažinant jų pačių privalomą indėlį. Ateityje kuriant nuolatines juridinio asmens statusą turinčias struktūras, taip pat būtų galima išanalizuoti, ar būtų galimybių sukurti tam tikrą „Rytų partnerystės teritorinio bendradarbiavimo grupę“ (panašią į ETBG);

41.

mano, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo programose finansavimas turėtų būti skirtas Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kad pirmiausia reikėtų kaupti patirtį įgyvendinant bandomuosius projektus;

Komunikacija

42.

mano, kad ryšių tinklų – kelių, geležinkelių ir telekomunikacijų – plėtra yra svarbus veiksnys stiprinant Rytų partnerystės šalių tarpusavio ir jų bei ES valstybių narių bendradarbiavimą;

43.

todėl palankiai vertina Kaimynystės investicijų platformos (KIP) (angl. Neighbourhood Investment Platform) įsteigimą. Jos veikla iš dalies finansuojama Europos darnaus vystymosi fondo (EDVF) lėšomis ir iš dalies iš kitų šaltinių, derinant dotacijas ir paskolas; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad EDVF taip pat teikia finansines garantijas šioms investicijoms ir kad iki 2019 m. Rytų partnerystės šalyse bus įgyvendinta arba patvirtinta 15 projektų pagal KIP, kuriems skirta 151 mln. EUR, o bendra finansavimo apimtis gali siekti iki 1 800 mln. EUR. Daug šių investicijų buvo skirta tinklo infrastruktūros, įskaitant transporto infrastruktūrą, plėtojimui, o kitos – vietos infrastruktūrai pagal municipalinės infrastruktūros investicijų programą (angl. Municipal Infrastructure Investment Programme);

44.

mano, kad transporto iniciatyvos turėtų būti įgyvendinamos naudojant ne tik tiesiogiai Rytų partnerystei skirtas ES lėšas, bet ir įgyvendinant programas, kuriose naudojamas mišrus finansavimas; todėl palankiai vertina investicijas Rytų partnerystės šalyse įgyvendinant TEN-T iniciatyvą ir džiaugiasi galimybe įgyvendinti priemones pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę; pabrėžia, kad kai kurios iš šių investicijų yra vietinio pobūdžio ir prisideda prie transporto jungčių plėtojimo Rytų partnerystės šalių miestuose ir regionuose; mano, kad reikėtų sudaryti daugiau galimybių naudotis kitomis programomis ir ES finansavimu ir kad Rytų partnerystės šalims turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos naudotis šiomis lėšomis;

45.

yra įsitikinęs, kad siekiant Rytų partnerystės tikslų kitoje finansinėje perspektyvoje laikotarpiui po 2020 m. reikia padidinti ES lėšų viršutinę ribą; palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą maždaug 25 % padidinti naujų išorės veiksmų priemonių (kaimynystės, vystomojo bendradarbiavimo ir tarptautinio bendradarbiavimo) finansavimą; tačiau pabrėžia, kad reikia panašiai padidinti ir Rytų partnerystės išteklius; be to, mano, kad turėtų būti apsvarstyta galimybė pagal šią priemonę specialiai skirti išteklius Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų tikslams įgyvendinti ir tarpvalstybiniam bendradarbiavimui.

Europos regionų komiteto nuomonė „Kovos su dezinformacija veiksmų planas“

(2020/C 79/10)

Pranešėjas	:	Randel LÄNTS (EE/PES), Viljandžio miesto tarybos narys
Pamatinis dokumentas	:	Bendras komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Kovos su dezinformacija veiksmų planas“ JOIN(2018) 36 final

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Pastabos

1.

palankiai vertina Europos Komisijos iniciatyvą kovai su dezinformacija (1), kuria didinamas informuotumas apie šią problemą ir įspėjama dėl galimo neigiamo dezinformacijos poveikio rinkimų procesams ir demokratinių institucijų vientisumui. RK palankiai vertina įvairių suinteresuotųjų subjektų požiūrį į dezinformaciją, kuriuo skatinamas Vyriausybių, pilietinės visuomenės ir privačiojo sektoriaus dalyvavimas ir kuris grindžiamas bendradarbiavimu, švietimu ir reguliavimu;

2.

dar kartą patvirtina savo nuomonėje „Europos kova su internetine dezinformacija“išdėstytas nuostatas (2). Visų pirma RK norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad piliečiai turi būti geriau susipažinę su šia problema ir kad šį problemos suvokimą, be kita ko, galima paskatinti per švietimą mokyklose;

3.

palankiai vertina tai, kad dezinformacijos problema, tiek susijusi su procesais Europos Sąjungoje, tiek su įvykiais už jos sienų, dalyvaujant tiek subjektams iš Sąjungos, tiek iš jai nepriklausančių šalių, yra svarbus naujosios Europos Komisijos darbotvarkės klausimas; tikisi glaudžiai bendradarbiauti su naujai sudarytos Europos Komisijos nariais, kad būtų pritaikyta subnacionalinio valdymo lygmens patirtis ir atsakyta į jiems rūpimus klausimus šia tema;

4.

palankiai vertina Europos Parlamento rezoliuciją dėl užsienio subjektų kišimosi į rinkimus bei dezinformacijos vykstant nacionaliniams ir Europos demokratiniams procesams ir pakartoja, kad siekiant kovoti su šiuo reiškiniu būtina laikytis koordinuoto daugiapakopio požiūrio, apimančio įvairius suinteresuotuosius subjektus, taip pat atsižvelgiant ir į vietos bei regionų valdžios institucijų poziciją;

5.

pažymi, kad dezinformacija, kaip problema, susijusi su sudėtingais ir sparčiais socialiniais ir ekonominiais pokyčiais, turi būti sprendžiama kompleksiškai. RK mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra gerai pasirengusios dalyvauti diskusijose apie dezinformacijos pavojų ir inicijuoti bei koordinuoti atsakomąsias priemones;

6.

pabrėžia, kad yra tikrų melagingos informacijos sklaidos centrų ir kad norint juos neutralizuoti reikia bendrų ir nuolatinių institucijų, socialinių tinklų platformų ir pilietinės visuomenės pastangų;

7.

pažymi, kad norint naudotis naujomis informacijos paieškos ir sklaidos galimybėmis reikia suteikti piliečiams galių kovoti su dezinformacija internete pasitelkiant žinias, skaitmeninius įgūdžius ir veiksmus. Gebėjimo naudotis žiniasklaidos priemonėmis ugdymas skatina piliečių kritinį mąstymą ir suteikia jiems galimybę nuodugniai susipažinti su informacija ir jos šaltiniais. Šis procesas suteikia piliečiams galimybę priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl naudojamo turinio ir labai padidina visuomenės atsparumą. Klausimą reikia spręsti skubiai dėl to, kad daugiau kaip pusė ES valstybių narių gyventojų kasdienines savo naujienas sužino iš socialinės žiniasklaidos;

8.

vis dėlto mano, kad žmonių naudojimosi žiniasklaidos priemonėmis įpročiams ir įgūdžiams vis dar įtaką daro „tradicinių“žiniasklaidos priemonių patikimumas, kuris savo ruožtu yra grindžiamas redakcine atsakomybe už spaudos publikacijas. Suvokimas, kad žurnalistinę medžiagą teikianti bendrovė teisiniu, ekonominiu, profesinės etikos požiūriu ir savo reputacija atsako už tai, kad paskelbta informacija atitiktų tikrovę, užtikrino, kad iki šiol gyvenome patikimos ir konstruktyvios viešosios informacijos erdvėje;

9.

pažymi, kad naujų žiniasklaidos priemonių redaktoriai ir per jas skelbiamos informacijos patikimumas yra menkai kontroliuojami arba iš viso nekontroliuojami. Be to, pastaraisiais metais atsirado naujų būdų ir priemonių, leidžiančių melagingą informaciją pateikti kaip galima patikimiau ir realistiškiau;

10.

atkreipia dėmesį į iki šiol įgytą patirtį sprendžiant įvairius klausimus ir vykdant kampanijas pilietinio ugdymo srityje, kuri rodo, kad žmonių sąmoningumo didinimas ir elgsenos pokyčiai (be kita ko, ugdant gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir informacinį raštingumą) yra ilgas ir sudėtingas procesas. Žiniasklaida, politikai ir sprendimus priimantys asmenys gali daug kalbėti apie melagingą informaciją, tačiau jų kalbos nedaro didelio poveikio žmonių elgesio pokyčiams;

11.

pripažįsta, kad iki šiol nepavyko visų šių aspektų įtraukti į pilietinio ugdymo programas ir paskatinti, kad jie taptų bendro žmonių sąmoningumo ir kasdienio naujosios žiniasklaidos darbo dalimi. Siekiant ilgalaikių elgsenos pokyčių reikalingas pilietinis ugdymas ir informavimo veikla. Be švietimo sistemos ir pilietinių pažiūrų bei elgesio ugdymo, labai svarbu ir tai, kad informavimo veikla būtų plačios apimties ir į tikslines grupes būtų tinkamai kreipiamasi per žiniasklaidos kanalus, kuriems jos teikia pirmenybę;

12.

pabrėžia, kad Europos Sąjungoje socialinės žiniasklaidos platformos gauna didelį pelną, tačiau vartotojams neteikia jokių su turiniu susijusių paslaugų, suteikiančių greitą pagalbą. Bendravimas su socialinės žiniasklaidos platformomis yra susijęs su kiekvienu konkrečiu atveju, individualus ir vyksta tik retkarčiais; nėra standartizuotos, greitos ir veiksmingos procedūros, kaip kovoti su klaidinga informacija ar neapykantą kurstančiomis kalbomis;

13.

mano, kad, siekiant užtikrinti suderintą ir faktais grindžiamą viešąją keitimosi informacija erdvę, labai svarbu socialinės žiniasklaidos platformoms, kuriose skelbiami mokami politiniai pranešimai, taikyti vienodus reikalavimus dėl informacijos teisingumo. Paaiškėjus, kad mokamas politinis pranešimas neatitinka šių reikalavimų, socialinės žiniasklaidos platforma turi būti įpareigota pašalinti atitinkamą turinį;

14.

yra susirūpinęs dėl to, kad socialinės žiniasklaidos platformos iki šiol galėjo sėkmingai išvengti teisės aktų, kuriais šios bendrovės būtų faktiškai įpareigotos teikti vartotojams su turiniu susijusias paslaugas ir spręsti problemas realiuoju laiku ir atitinkamos valstybės narės kalba;

15.

yra susirūpinęs dėl to, kad pavieniams asmenims dažnai trūksta reikiamų įgūdžių ir žinių, be to, jie nežino, kaip reaguoti į melagingą informaciją arba kaip elgtis, kai jie ar jų artimieji tampa melagingos informacijos ar neapykantą kurstančių kalbų aukomis. Visų pirma mažesnės savivaldybės vis dar neturi reikiamos patirties ir nežino, kaip krizės atveju elgtis pasaulinių socialinės žiniasklaidos platformų atžvilgiu;

16.

apgailestauja, kad problemas dažnai paaštrina tai, kad socialinės žiniasklaidos platformų atstovai negali suprasti vietos kultūrinių aplinkybių ir ypatumų ir kad komunikacija dažniausiai vyksta anglų kalba ir užima labai daug laiko. Dezinformacijos skleidimo atveju reikia greitai rasti sprendimą, tačiau iki šiol socialinės žiniasklaidos platformų elgesys buvo pasyvus ir neskaidrus;

17.

apgailestauja, kad vietos valdžios institucijoms, kurios yra geriausiai informuotos apie tai, kas vyksta vietoje, kovoje su klaidingos informacijos skleidimu tenka tik antraeilis vaidmuo – joms dažnai trūksta žinių, įgūdžių ir išteklių. Be to, kova su dezinformacija, priešingai nei socialinės paslaugos, švietimas ir gerovė, nepriklauso tradicinėms vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijos sritims;

18.

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų daug nuveikti kovojant su dezinformacija. Atviriau ir skaidriau dirbdamos ir organizuodamos piliečių dialogus bei viešas diskusijas gyvai ir internete jos galėtų padėti piliečiams atskirti tikrą informaciją nuo dezinformacijos. Dėdamos šias pastangas jos turėtų bendradarbiauti su vietos ir regionų žurnalistais, akademine bendruomene ir ekspertų grupėmis, pilietine visuomene, nacionalinėmis valdžios institucijomis, ES įstaigomis, institucijomis, aktyvistais ir politikos apžvalgininkais;

19.

vis tik atkreipia dėmesį į tai, kad kovoti su dezinformacija ir pradėti dėl jos persekiojimą reikia specialių įgūdžių ir priemonių, kurių eilinis vietos ar regionų valdžios institucijos pareigūnas ar specialistas dar neturi. Nepakankami gebėjimai ir žinių spragos bei patirties stoka yra svarbios strateginės kliūtys, kurios trukdo veiksmingai nustatyti dezinformaciją ir užkirsti kelią jos skleidimui;

20.

primena, kad viešosios erdvės svarba ir informacijos sklaidos sparta daro didelį poveikį politiniams procesams ir visuomenės nuotaikoms. Todėl būtina skubiai stiprinti kovos su dezinformacija gebėjimus regionų ir vietos valdžios institucijų ir kitų vietos dalyvių lygmeniu;

21.

pabrėžia, kad kova su dezinformacijos skleidimu neturi būti pažiūrų kontrolė ar cenzūra arba sukelti tokį įspūdį. Potenciali dezinformacijos sklaida turi būti sistemingai ir nuolat – tačiau ne visada – stebima rengiantis rinkimams, krizėms ir vykstant staigiems visuomenės pokyčiams. Dezinformacijos prevencijos negalima prilyginti saviraiškos laisvės apribojimui, politinių pažiūrų kontrolei ar žingsniui visuotinio sekimo link – ji veikiau yra saviraiškos laisvės ir nevaržomo nuomonės formavimo prielaida;

22.

pabrėžia, kad kova su dezinformacija turi vykti visiškai skaidriomis sąlygomis, suteikiant piliečiams galimybę gauti išsamią ir nuolat atnaujinamą informaciją apie, pavyzdžiui, duomenų apsaugą, asmens duomenų tvarkymą ir finansavimo aspektus. Neužtikrinus pakankamo skaidrumo kyla didelis pavojus, kad pačios kovos su dezinformacija priemonės taps priešiškų informacinių išpuolių aukomis;

23.

mano, kad regioninė ir vietos žiniasklaida ir pilietinė visuomenė turi būti kuo plačiau įtrauktos į kovą su dezinformacija. Dėl savo kasdienio darbo ir profesinės patirties žurnalistai žino, kaip atpažinti dezinformaciją, yra geriau informuoti ir atidesni nei kiti veikėjai, kurie kasdien nedalyvauja informacinėje erdvėje;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad pasitelkiant finansinius išteklius, stiprinant bendradarbiavimą ir gilinant praktinę patirtį reikėtų skatinti įvairias žurnalistų ir pilietinės visuomenės atliekamas faktų tikrinimo iniciatyvas, kuriomis siekiama išsklaidyti mitus ir skleisti patikimą informaciją;

25.

mano, kad svarbu įtraukti pilietinės visuomenės veikėjus, taip pat ir vietos ir regionų lygmeniu, kuriant faktų tikrintojų tinklus – tai padidintų skaidrumą ir padėtų skleisti žinias apie vietos aplinkybes. Vadinamasis patikimumo principas, t. y. kai faktų tikrintojams galėtų būti mokama pagal jų veiklos intensyvumą ir tikslumą, galėtų būti perimtas iš bendro vartojimo ekonomikos, siekiant padidinti dalyvaujančių žmonių skaičių. Taikant tokią sistemą, faktų tikrinimo bendruomenė reguliuotų savo veiklą ir taip pat užtikrintų savo standartus atlikdama tarpusavio vertinimą. Be to, būtina nedelsiant toliau kurti institucinius tinklus ir priemones nacionaliniu ir Europos lygmenimis;

26.

pažymi, kad pilietinės visuomenės atstovų mokymas ir jų informuotumo didinimas padeda kurti tinklą, kurio tikslas – kovoti su melagingų naujienų ir klaidingos informacijos sklaida, taip pat padeda sumažinti valdžios institucijų cenzūros riziką arba bandymus apriboti saviraiškos laisvę;

27.

pabrėžia, kad tam tikros viešai prieinamos technologinės priemonės, kurios leidžia laiku ir lengviau nustatyti didelio masto dezinformacijos kampanijas, taip pat padėtų kovoti su dezinformacija. Būtų galima toliau plėtoti atitinkamus algoritmus veiklai socialinėje žiniasklaidoje stebėti, kad būtų galima nustatyti didelio masto dezinformacijos kampanijas ir, kai nustatomi rimti atvejai, imtis tinkamų atsakomųjų veiksmų;

28.

pabrėžia, kad kovojant su dezinformacija labai svarbu skubiai ir veiksmingai keistis informacija ir patirtimi. Analizuojant regioninių ir vietos bendruomenių patirtį ir melagingos informacijos skleidimo atvejus galima apibendrinti šių kampanijų panašumus, modelius, klaidas ir pasiekimus. Todėl Europos Sąjunga turėtų skirti lėšų ir kurti tinklus vietos ir regionų valdžios institucijų bei valstybių narių keitimuisi patirtimi bei tarpusavio mokymuisi skatinti;

Pasiūlymai

29.

siūlo pasinaudoti politikos rekomendacijomis arba reglamentavimo priemonėmis siekiant skatinti socialinės žiniasklaidos platformas kur kas daugiau informuoti vartotojus apie dezinformaciją ir kritišką šaltinio vertinimą. Rengiantis rinkimams ar referendumams, taip pat krizės metu socialinės žiniasklaidos priemonėse galėtų būti pateikiamas turinys, paaiškinantis konkretų kontekstą ir perspėjantis vartotojus apie dezinformacijos šaltinius; šiomis aplinkybėmis atkreipia dėmesį į tai, kad neseniai atlikta Europos rinkimų kampanijos analizė rodo, kad daugelis platformų pateikė informacijos vartotojams apie konkrečią padėtį, kuri padėjo sumažinti bet kokios dezinformacijos poveikį;

30.

mano, kad svarbu politinėmis rekomendacijomis ar reglamentavimo priemonėmis prireikus skatinti socialinės žiniasklaidos platformas labiau nei iki šiol prisidėti prie faktų tikrintojų visuotinių tinklų, kuriems greičiausiai prireiks tam tikros formos kompensavimo sistemos, pagrįstos iš naujų žiniasklaidos priemonių gaunamomis pajamomis, kūrimo; be to, mano, kad labai svarbu skatinti patikimus žiniasklaidos priemonių valdytojus nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu tais atvejais, kai visų pirma viešųjų paslaugų operatoriai atlieka svarbų vaidmenį, ir ketina tai daryti ateityje;

31.

rekomenduoja patvirtinti reguliavimo priemones, skirtas nustatyti ir neutralizuoti melagingos informacijos sklaidos kampanijas, be kita ko, bendradarbiaujant su socialinės žiniasklaidos platformomis ir teikiant pranešimus. Įdiegus vienodus pranešimų apie kovą su klaidinga informacija standartus, būtų galima ilgesnį laikotarpį stebėti socialinės žiniasklaidos veiklą, galbūt įpareigoti nepriklausomus subjektus ją stebėti ir taip susidaryti išsamesnį vaizdą, koks yra su klaidingos informacijos sklaida susijusių problemų mastas;

32.

rekomenduoja sukurti europinę teisinę sistemą, pagal kurią pasaulinės socialinės žiniasklaidos platformos būtų įpareigotos kiekvienoje valstybėje narėje įsteigti pagalbos tarnybą ir kontaktinį centrą, kuris dirbtų atitinkamos šalies kalba. Kiekvienas pilietis, bendruomenės atstovas ir bet kuris nevyriausybinės organizacijos atstovas turėtų turėti galimybę nevaržomai kreiptis į pagalbos tarnybas, kurių darbas būtų grindžiamas panašiais principais visoje Europos Sąjungoje. Tokios paramos vartotojams užtikrinimas jų gimtąja kalba ir fizinis pagalbos tarnybos egzistavimas labai palengvintų kovą su melaginga informacija ir sustiprintų piliečių teises;

33.

rekomenduoja socialinės žiniasklaidos platformoms numatyti piliečiams galimybių prireikus ir be didesnių pastangų pranešti apie klaidingos informacijos skleidimą arba bandymą tai daryti;

34.

ragina apsvarstyti galimybę teikti finansinę paramą regionų ir vietos valdžios institucijoms ir piliečių asociacijoms visoje Europoje, kad būtų galima stiprinti gebėjimus nustatyti klaidingą informaciją, kovoti su jos skleidimu ir stiprinti abipusį ir tarpvalstybinį valdžios institucijų ir piliečių asociacijų bendradarbiavimą;

35.

siekiant skatinti mokymą pasitelkiant švietimo įstaigas ir vietos valdžios institucijas, kad būtų skatinamas kritinis mąstymas kovojant su dezinformacija, rekomenduoja faktų tikrintojų tinkle pateikti kovos su dezinformacija gaires;

36.

nurodo būtinybę lavinti jaunimo gebėjimą analizuoti įvykius, ugdyti kritinį mąstymą ir bendrumo jausmą, kad jis galėtų iššifruoti ir kritiškai vertinti gautą informaciją, ir mano, kad kovojant su dezinformacija švietimo ir mokymo įstaigose reikia skatinti informuotumo didinimo veiklą (diskusijas, dialogus ir kt.).

---

(1)  Bendras komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Kovos su dezinformacija veiksmų planas“.

(2)  Europos regionų komiteto nuomonė „Europos kova su internetine dezinformacija“.

Europos regionų komiteto nuomonė „Europos Komisijos 2018 m. konkurencijos politikos ataskaita“

(2020/C 79/11)

Pranešėjas	:	Dominique LÉVÊQUE (FR/PES), Aÿ-en-Champagne meras
Pamatinis dokumentas	:	Europos Komisijos 2018 m. konkurencijos politikos ataskaita COM(2019) 339 final

POLITINĖS REKOMENDACIJOS

EUROPOS REGIONŲ KOMITETAS

Bendrosios pastabos

1.

mano, kad neiškraipyta ir veiksminga konkurencijos politika yra vienas iš esminių Europos projekto ramsčių. Tačiau pati savaime ji yra ne tikslas, o vidaus rinkos įgyvendinimo priemonė, reikalinga ES tikslams, apibrėžtiems Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 3 straipsnyje, pasiekti; ji visų pirma grindžiama Darnaus vystymosi tikslų (DVT) strategine programa, socialine rinkos ekonomika ir socialine pažanga. Konkurencijos politikos įgyvendinimas taip pat turi derėti su kitomis ES politikos sritimis (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 7 straipsnis) ir atitikti horizontaliuosius užimtumo, aplinkos ir vartotojų apsaugos reikalavimus, nustatytus SESV 9, 11 ir 12 straipsniuose;

2.

primena, kad pagal SESV 3 straipsnį ES suteikta išimtinė kompetencija nustatyti konkurencijos taisykles, o Komisijai – tiesioginiai vykdymo įgaliojimai. Todėl teisinės priemonės, kuriomis užtikrinamas subsidiarumo principo laikymasis, konkurencijos politikai netaikomos (ES sutarties 5 straipsnis). Tačiau ši išimtinė kompetencija neatleidžia Komisijos nuo pareigos, rengiant ir vertinant konkurencijos srities priemones, palaikyti nuolatinį dialogą su valstybių narių valdžios institucijomis ir skirti deramą dėmesį visais valdymo lygmenimis, nacionalinėmis konkurencijos institucijomis, Europos Parlamentu, Europos regionų komitetu (RK), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu ir pilietine visuomene, ypač vartotojų asociacijomis;

3.

palankiai vertina 2018 m. metinę konkurencijos politikos ataskaitą, tačiau pažymi, kad joje daugiausia pateikiami svarbiausi 2018 m. Komisijos sprendimai ir pokyčiai konkurencijos teisėje, bet nėra jokių reformų galimybių. Pagal naujosios 2019–2024 m. Europos Komisijos politines gaires, kurias liepos 16 d. pristatė išrinkta Komisijos pirmininkė, būtinos Europos konkurencijos politikos reformos, visų pirma susijusios su Europos žaliuoju kursu, naujais teisės aktais dėl skaitmeninių paslaugų, viešojo ir privačiojo sektorių fondo, kuris specializuosis pradinio viešo MVĮ akcijų platinimo srityje, sukūrimu;

4.

labai apgailestauja, kad 2019 m. spalio 17 d. susitarime dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos nebėra privalomų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad ateityje Jungtinė Karalystė laikysis ES taisyklių ir reglamentavimo nuostatų valstybės pagalbos, konkurencijos ir atitinkamų mokesčių srityje. Jungtinės Karalystės neprivalomas ir nekonkretus įsipareigojimas išlaikyti „vienodas sąlygas visiems“taikant „aukštus bendrus standartus“šiose srityse, kaip nustatyta prie Susitarimo pridėtoje politinėje deklaracijoje, užtikrina nepakankamą Jungtinės Karalystės piliečių, darbuotojų ir įmonių apsaugą;

Jungtinės Karalystės išstojimas iš Europos Sąjungos

5.

pabrėžia, kad ES konkurencijos taisyklės Jungtinei Karalystei (JK) bus taikomos bent iki jos išstojimo iš ES dienos. Iki šios datos pradėti tyrimai galės būti užbaigti po šio termino, tačiau jie turės būti įgyvendinti; šiomis aplinkybėmis palankiai vertina 2019 m. kovo 25 d. pranešime Komisijos pateiktus paaiškinimus dėl JK išstojimo iš ES pasekmių (1) konkurencijos teisės srityje, tačiau apgailestauja, kad šiame pranešime nagrinėjami tik antikonkurencinių veiksmų ir susijungimų kontrolės klausimai;

6.

mano, kad Jungtinei Karalystei išstojus iš ES, reikės išlikti budriems, jei Jungtinės Karalystės Vyriausybė nesilaikys įsipareigojimo kontroliuoti valstybės pagalbą, išsaugodama bendrą reguliavimo sistemą su ES; be to, pakartoja savo prašymą išnagrinėti galimybę taikyti laikinas valstybės pagalbos taisyklių pritaikymo (t. y. sušvelninimo arba sustabdymo) priemones tam tikroms geografinėms vietovėms ir ekonomikos sektoriams, kuriems Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES turės ypač didelio poveikio, ypač jei „Brexit’as“įvyks be susitarimo; dėl to turėtų būti išplėstas Bendrųjų bendrosios išimties reglamentų taikymas;

ES konkurencijos politika ir pramonės strategija

7.

primena, kad Taryba paprašė Komisijos „iki 2019 m. pabaigos pateikti ilgalaikę ES pramonės ateities viziją, kurioje būtų numatytos konkrečios jos įgyvendinimo priemonės“. Šiuo klausimu RK jau yra pabrėžęs, kad „ES pramonės strategija taip pat turėtų apimti išsamų ir įrodymais pagrįstą ES pagalbos ir susijungimų kontrolės taisyklių persvarstymą siekiant užtikrinti vienodas sąlygas tarptautiniu lygiu pagal tarptautinę prekybos politiką ir daugiašalį susitarimą. Be to, šioje strategijoje taip pat reikėtų atsižvelgti į valstybės pagalbos ar susijungimo operacijų suteikiamą investicijų ir inovacijų potencialą“ (2). RK mano, kad šio potencialo rodikliai apima gebėjimą kurti arba išlaikyti darbo vietas ES pramonės sektoriuje, visų pirma prisidedant prie sunkumų patiriančių pramonės sektorių pertvarkymo ir strateginių Europos pramonės komponentų gamybos;

8.

siūlo keisti pagalbos moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms kontrolės metodą, kiek galima sumažinant Komisijos vykdomą ex ante kontrolę, sutrumpinant tokios pagalbos nagrinėjimo terminus ir supaprastinant bendriems Europos interesams svarbių projektų (BEISP) tvarką (3). Tai turėtų palengvinti BEISP įgyvendinimą; vienas iš tokių projektų – mikroelektronikos srityje – jau pradėtas įgyvendinti, jo vertė – 1,75 mlrd. EUR, o BEISP dėl naujos kartos elementų ir modulių gamybos, kurio investicijos 6 mlrd. EUR ir viešoji parama 1,2 mlrd. EUR Komisijai buvo pateiktas šių metų gegužės mėn.;

Valstybės pagalba. Bendrosios nuostatos

9.

palankiai vertina tai, kad 2014 m. pradėtas valstybės pagalbos kontrolės modernizavimo procesas leido padidinti išimčių skaičių: daugiau kaip 96 % naujų pagalbos priemonių, įgyvendintų nuo 2015 m., yra taikomas Bendrasis bendrosios išimties reglamentas (BBIR) ir valstybės pagalbos kontrolės dėmesys sutelkiamas į svarbiausius uždavinius;

10.

pabrėžia, kad skaidrumo srityje yra svarbi IT priemonė „skaidrus skyrimo modulis“ (4) (Transparency Award Module) duomenims apie skirtą valstybės pagalbą, sudarančią daugiau nei 500 000 EUR, teikti ir skelbti ir pažymi, kad 2018 m. pabaigoje 25 valstybės narės paskelbė informaciją apie pagalbos skyrimą daugiau nei 43 000 kartų;

11.

pakartoja savo įsitikinimą, kad 2016 m. Komisijos priimtas komunikatas dėl valstybės pagalbos sąvokos yra naudingas pagrindas valdžios institucijoms geriau suprasti šį sudėtingą klausimą; vis dėlto ragina Komisiją atnaujinti šį dokumentą atsižvelgiant į savo sprendimų priėmimo proceso raidą ir į Europos teismų praktiką, ypač atrankumo klausimu;

12.

ragina Komisiją padidinti de minimis pagalbos viršutinę ribą nuo 200 000 EUR iki 500 000 EUR per trejų mokestinių metų laikotarpį, atsižvelgiant į tai, kad ši viršutinė riba nustatyta 2006 m.;

13.

pabrėžia, kad 2018 m. Komisija pradėjo vykdyti valstybės pagalbos tinkamumo patikrą, po kurios, 2020 m. pradžioje bus pateikta pasiūlymų dėl šių taisyklių persvarstymo; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad RK turi būti visapusiškai ir laiku įtrauktas nagrinėjant pasiūlymus dėl priemonių, kurios yra labiausiai susijusios su vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencija ir veikla politikos, ekonomikos ir socialinėje srityje, visų pirma, dėl Bendrojo bendrosios išimties reglamento (BBIR), de minimis reglamento, Regioninės pagalbos gairių, Mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų sistemos, Komunikato dėl valstybės pagalbos, skirtos bendriems Europos interesams svarbiems projektams, Rizikos finansų gairių, Valstybės pagalbos oro uostams ir oro transporto bendrovėms gairių, Pagalbos energetikai ir aplinkos apsaugai gairių, Valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti gairių, Valstybės pagalbos geležinkelio įmonėms gairių;

14.

atkreipia dėmesį į 2019 m. birželio 6 d. ir rugsėjo 27 d. surengtas viešas konsultacijas dėl pasiūlymo persvarstyti Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą (BBIR), siekiant papildyti kitą daugiametę finansinę programą (DFP) ir nustatyti galimą paprasčiausią ir veiksmingiausią būdą, kaip lengviau suderinti nacionalinį finansavimą ir finansavimą iš ES biudžeto; ypač palankiai vertina tai, kad pasiūlymu išplečiama šiuo metu tik MVĮ teikiamai pagalbai taikomos bendrosios išimties sritis, įtraukiant į ją pagalbą didelėms įmonėms iš anksto nepranešus (20 straipsnis); taip pat teigiamai vertina tai, kad BBIR gali būti nustatyta supaprastinta bendroji išimtis labai mažoms pagalbos, teikiamos ETB projektams, sumoms (iki 20 000 EUR vienai įmonei ir vienam projektui) (20a straipsnis); galiausiai pritaria, kad MVĮ skirtos pagalbos intensyvumo viršutinė riba būtų padidinta iki 80 %; tačiau norėtų atkreipti dėmesį į du papildomus susirūpinimą keliančius aspektus: i) būtinybę paaiškinti, kad viešųjų įstaigų, dalyvaujančių projektuose, nuosavų išteklių naudojimas skaičiuojant didžiausią pagalbos intensyvumo normą nelaikomas viešuoju įnašu; ii) patvirtinimą, kad pagal 20 a straipsnį teikiamai pagalbai netaikomi BBIR nustatyti reikalavimai pranešti (11 straipsnis) ir kontroliuoti (12 straipsnis) ir nenumatyta jokia prievolė trečiosioms šalims teikti informaciją;

15.

atkreipia dėmesį į 2019 m. liepos 22 d. paskelbtą Komisijos komunikatą dėl neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos susigrąžinimo (5), kuris susijęs su 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (6), įgyvendinimu. Remiantis šiuo teisiniu pagrindu, šiame Komunikate nėra numatyta jokių lengvatų valstybės pagalbos gavėjams, ypač de minimis valstybės pagalbos srityje. Iš tiesų de minimis pagalbos dešimties metų senaties terminas nesumažintas, o dėl atidedamųjų procedūrinių veiksmų šis terminas realiai yra dar ilgesnis. Komisija taip pat nesutiko atsisakyti pagalbos susigrąžinimo tais atvejais, kai dėl jos atsirado teisėtų lūkesčių, kai nėra susigrąžinimui būtinos informacijos arba kai nacionalinio teismo, kuris konkrečiai nagrinėja pagalbos buvimą, sprendimas tampa galutiniu. Be to, Komisija mano, kad jeigu pagalbos suma negali būti susigrąžinta iš pagalbos gavėjo, jis turi būti ne tik paskelbtas nemokiu: nesusigrąžinus visos pagalbos sumos, jam turi būti draudžiama vykdyti bet kokią restruktūrizaciją ar laikinai tęsti veiklą. Tokį požiūrį sunku suderinti su nacionalinio ir Europos nemokumo procedūrų tikslu. Nors valstybės pagalbos susigrąžinimo procedūromis siekiama atgaline data pašalinti neteisėtos pagalbos iškreipiamąjį poveikį, įmonių restruktūrizavimas pagal nemokumą reglamentuojančius teisės aktus susijęs ir su kitais tikslais, pavyzdžiui, darbo vietų išsaugojimu. Todėl RK ragina Komisiją apsvarstyti galimybę pateikti pasiūlymą iš dalies pakeisti Reglamentą (ES) 2015/289;

16.

pažymi, kad valstybės pagalbos bankų sektoriuje sistema nebuvo keičiama nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. (7), nors ekonominės aplinkybės pasikeitė iš esmės, todėl kyla klausimas, ar išankstinė sąlyga, kad bet kokia pagalba galėtų padėti „pašalinti didelius valstybės narės ekonomikos sutrikimus“(SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktas), vis dar yra aktuali;

17.

palankiai vertina 2019 m. rugsėjo 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą sujungtose bylose T-755/15 ir T-759/15 dėl Europos Komisijos 2015 m. sprendimo dėl pagalbos, kurią Liuksemburgas suteikė įmonei „Fiat Chrysler Finance Europe“. Sprendime patvirtinama, kad atrankusis pranašumas priimant sprendimą dėl mokesčių gali būti laikomas neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba ir kad Komisijos atliekamas sprendimo dėl mokesčių tyrimas pagal valstybės pagalbos taisykles nėra „mokesčių suderinimas“; taip pat pabrėžia, kad, remiantis 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu sujungtose bylose C-106/09 ir C-107/09P, „valstybės narės turi kompetenciją nustatyti apmokestinimo bazes ir paskirstyti mokesčių naštą skirtingiems gamybos veiksniams ir ūkio sektoriams“;

Valstybės pagalba visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VESP) srityje

18.

primena, kad, taikant ES valstybės pagalbos taisykles, susijusias su VESP, Sutartimis valstybėms narėms suteikiama didelė veiksmų laisvė apibrėžiant VESP. Taip pat būtina laikytis vietos ir regionų savivaldos, ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos principų ir neutralumo dėl nuosavybės sistemos ES valstybėse narėse principo, įtvirtintų ES sutarties 3 straipsnyje, SESV 14, 106 ir 345 straipsniuose bei protokole Nr. 26;

19.

pabrėžia 2018 m. lapkričio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo dėl Nyderlandų socialinio būsto įstaigų ieškinio svarbą su socialiniu būstu susijusioms VESP (8). Šiame sprendime nurodoma, kad, pirma, valstybės narės privalo įrodyti, kad, siekiant išvengti konkurencijos taisyklių, socialinio būsto VESP apimtis turi būti būtina ir proporcinga realiam viešosios paslaugos poreikiui aprūpinti būstu, ir, antra, ribojamas Komisijos vaidmuo stebint, ar nepadaryta akivaizdi klaida. VESP būsto srityje apibrėžtis yra akivaizdžiai klaidinga, jei ji yra neaiški, nes pagal ją numatoma galimybė pirmumo tvarka suteikti būstą tik asmenis, kuriems sunku rasti tinkamą būstą, tačiau ši tikslinė grupė neapibrėžta;

20.

todėl pakartoja savo raginimą (9) paaiškinti 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimo su socialiniu būstu susijusią taikymo sritį. Siekiant reaguoti į nerimą keliančią padėtį būsto srityje, kurioje yra atsidūrę daug nedideles arba vidutines pajamas turinčių žmonių, ir į įvairią vietos nekilnojamojo turto rinkos padėtį, taip pat siekiant gerbti valstybėms narėms suteiktą veiksmų laisvę apibrėžti VESP ir laikantis subsidiarumo principo, sprendimas turėtų būti taikomas tam tikroms grupėms, kurių būsto poreikiai negali būti patenkinti dėl rinkos sąlygų, visų pirma dėl su jų mokumu susijusių suvaržymų ir kitų pažeidžiamumo veiksnių socialiniam būstui įsigyti. Poreikių pobūdį turi aiškiai apibrėžti valstybių narių kompetentingos institucijos, taikydamos tinkamus ir skaidrius kriterijus;

21.

pažymi, kad 2018 m. gruodžio 7 d. Komisija priėmė sprendimą dėl savo de minimis reglamento taikymo pagalbos visuotinės ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms pratęsimo iki 2020 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas primena šiuo klausimu prašęs: — padidinti de minimis ribas VESP skiriamai valstybės pagalbai (be kompensacinių priemonių iki 500 000 EUR per trejų finansinių metų laikotarpį); — peržiūrėti VESP „pagrįsto pelno“apibrėžtį, visų pirma siekiant numatyti paskatas ar padidinti pripažintiną pagrįsto pelno procentinę dalį, nes šis pelnas dažnai reinvestuojamas į VESP;

Valstybės pagalba siekiant ekologinės ir energetikos pertvarkos

22.

pabrėžia, jog svarbu, kad Komisijos pagalbos energetikai ir aplinkos apsaugai politika visapusiškai derėtų su Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (UNFCCC) Paryžiaus susitarimo įgyvendinimu, kad ja būtų skatinama tvari energija, t. y. atsinaujinančiųjų išteklių energija, dedamos pastangos didinti energijos vartojimo efektyvumą, būtų sprendžiamos energijos nepritekliaus, energijos tiekimo saugumo problemos ir stiprinama teritorinė sanglauda; atsižvelgdamas į tai, reikalauja nebeskirti valstybės pagalbos iškastinio kuro gavybai;

23.

atkreipia Europos regionų komiteto narių ir apskritai vietos ir regionų valdžios institucijų atstovų dėmesį į šiuo metu vykstančias konsultacijas (iki 2019 m. lapkričio 6 d.) dėl viešųjų subsidijų, skirtų visuotinės ekonominės svarbos socialinėms ir sveikatos paslaugoms, taisyklių vertinimo (10) ir tikisi, kad jie pateiks svarių pastabų, pagrįstų praktine patirtimi; savo ruožtu, taip pat informuoja apie sunkumus, su kuriais susiduria vietos ir regionų valdžios institucijos apibrėžiant „socialiai remtinus asmenis“, kai tai susiję su socialiniu būstu ir kompensacijų permokos apskaičiavimo metodu;

24.

atkreipia dėmesį į tam tikrų valstybės pagalbos priemonių, susijusių su šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, gairių peržiūra, pradėta 2018 m. gruodžio 20 d.;

25.

norėtų pateikti pastabas dėl būsimo pagalbos energetikai ir aplinkos apsaugai gairių persvarstymo: — reikalauja, kad valstybės pagalbai biomasei ir biometanui būtų taikomas kilmės garantijos reikalavimas; — rekomenduoja priimti nuostatas dėl iš atsinaujinančiųjų išteklių pasigamintos energijos saugojimo ir vartotojų, užtikrinant suderinamumą su persvarstyta Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (visų pirma 21 ir 22 straipsniais); — ragina pagalbos skyrimą susieti su skaidrumo įpareigojimu, pagal kurį išlaidos, kurios perkeliamos vartotojams, būtų aiškiai nurodytos sąskaitose (atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/944 (11) dėl energijos rinkos); — siūlo iš dalies pakeisti gairių 220 punktą taip, kad valstybės narės privalėtų įrodyti, kad jos „visų pirma yra numatę alternatyvius būdus siekti tikslo laipsniškai panaikinti neigiamą poveikį aplinkai ar ekonomikai, pavyzdžiui, teikti pirmenybę paklausos valdymui ir energijos vartojimo efektyvumo priemonėms ir didinti jungčių pajėgumus (12);

26.

ragina Komisiją patikrinti, ar atleidimas nuo aviacinio žibalo mokesčio nėra konkurencijos iškraipymas, naudingas aviacijos sektoriui, remiantis neteisingu tarptautinės Čikagos tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos aiškinimu (1944 m.). Joje nurodoma, kad vykdant tarptautinius skrydžius orlaivio degalų bakuose esantys degalai negali būti apmokestinami atvykus į šalį, tačiau šioje konvencijoje nieko nenurodoma apie apmokestinimą papildant degalus. Todėl valstybė narė, bent jau vidaus skrydžių atveju, galėtų numatyti apmokestinti bilietus, jei orlaivis tiesiogiai konkuruotų su geležinkelio paslauga, arba apmokestinti aviacinį žibalą siekiant sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Vis dėlto, atsižvelgiant į tokių mokesčių poveikį ES vidaus rinkai, pageidautina, kad toks apmokestinimas būtų suderintas Europos lygmeniu; todėl mano, kad reikia atidžiai apsvarstyti Europos piliečių iniciatyvą „Fairosene“, kuria siekiama panaikinti atleidimą nuo mokesčio už aviacinį žibalą Europoje (13);

27.

primena savo raginimą (14) „anglių pramonės regionus priskirti išimtinės paramos vietovėms pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktus ir ES valstybės pagalbos teisės aktus pritaikyti prie šių išimtinės paramos regionų, kad būtų galima imtis struktūriniams pokyčiams įveikti skirtų priemonių (…). Be to, reikėtų patikrinti, ar dėl ypatingos ir pavyzdinės anglių pramonės regionų pertvarkymo klimato labui svarbos siekiant Europos Sąjungos energetikos ir klimato politikos tikslų, tokios paramos priemonės galėtų remtis SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktu;

Konkurencijos politika ir ekonominė, socialinė bei teritorinė sanglauda

28.

palankiai vertina tai, kad 2018 m. Komisija pirmą kartą pradėjo taikyti plačiajuosčio ryšio diegimo gaires, leisdama valdžios institucijoms remti plačiajuosčio ryšio diegimą, būtent Bavarijos projektą (15)dėl itin didelio pralaidumo tinklų diegimo šešiose kaimo vietovių savivaldybėse. Atsižvelgiant į tai, kad, norint pasiekti bendrosios skaitmeninės rinkos junglumo tikslus, per ateinančius dešimt metų reikėtų iš viso investuoti apie 500 mlrd. EUR, labai svarbu, kad vykdant konkurencijos politiką būtų atsižvelgiama į plačiajuosčio ryšio diegimo kaimo vietovėse ypatumus, siekiant patenkinti viešąjį interesą ir pakeisti tendenciją, kuomet skirtumai tarp kaimo ir miesto vietovių technologijų požiūriu didėja;

29.

pabrėžia, kad savo nuomonėje dėl struktūrinių ir investicinių fondų pagrindų reglamento RK siūlė, kad, atsižvelgiant į valstybės pagalbos schemas, pagalbą skirianti institucija gali būti laikoma pagalbos gavėja (2 straipsnis) „kai pagalba vienam ūkio subjektui nesiekia 200 000 EUR“, ir pažymi, kad Europos Parlamentas ir Taryba šiam pasiūlymui pritarė;

30.

primena, kad Bendrajame bendrosios išimties reglamente (26 konstatuojamoji dalis) ES lėšų skyrimo klausimu nurodoma: „Sąjungos finansavimas, kurį centralizuotai valdo Sąjungos institucijos, agentūros, bendrosios įmonės ar kitos įstaigos ir kurio tiesiogiai ar netiesiogiai nekontroliuoja valstybės narės, nėra valstybės pagalba. Kai toks Sąjungos finansavimas yra derinamas su valstybės pagalba, nustatant, ar laikomasi pranešimo ribų ir didžiausio pagalbos intensyvumo, turėtų būti atsižvelgiama tik į pastarąjį elementą, su sąlyga, kad suteikto viešojo finansavimo, susijusio su tomis pačiomis tinkamomis finansuoti išlaidomis, visa suma neviršija palankiausios finansavimo normos, nustatytos taikomose Sąjungos teisės taisyklėse“;

31.

dar kartą ragina Komisiją padidinti BBIR taikymo ribą skiriant pagalbą regioniniams oro uostams, kurių metinis keleivių srautas gerokai viršija dabartinę 200 000 ribą, nes jie negali daryti apčiuopiamo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir yra struktūriškai nepajėgūs padengti veiklos ir kapitalo sąnaudų (16), taip pat todėl, kad viešoji parama padeda kurti saugią bei ekonomiškai perspektyvią oro transporto infrastruktūrą sunkiai pasiekiamuose regionuose (17);

32.

apgailestauja, kad 2018 m. birželio mėn. Komisijos pateiktuose pasiūlymuose dėl BŽŪP reformos po 2020 m., priešingai nei prašė RK, nepateikta pasiūlymų dėl žemės ūkio sektoriui taikomų konkurencijos taisyklių persvarstymo; todėl ragina Komisiją, nepriklausomai nuo tolesnių tarpinstitucinių veiksmų dėl pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl BŽŪP po 2020 m., dar kartą apsvarstyti labai ribojantį SESV 101 straipsnio aiškinimą horizontaliosiose gairėse ir nedaryti kliūčių gamintojų organizacijų sudarytoms kolektyvinėms sutartims;

33.

teigiamai vertina tai, kad Komisija, atsižvelgdama į RK reikalavimą, 2019 m. kovo mėn. individualią viršutinę de minimis pagalbos ribą žemės ūkio sektoriuje padidino nuo 15 000 EUR iki 20 000 EUR ir, tam tikromis sąlygomis, iki 25 000 EUR, kartu padidindama visos de minimis pagalbos nacionalinę viršutinę ribą nuo 1 % iki 1,25 % šalies metinės žemės ūkio produkcijos per tą patį trejų metų laikotarpį. Šie du padidinimai leidžia bent iš dalies atsižvelgti į paaštrėjusią klimato, sveikatos ir ekonomikos krizę;

Konkurencijos politika skaitmeniniame amžiuje

34.

palankiai vertina tai, kad ES konkurencijos politikos pritaikymas skaitmeniniam amžiui Komisijos ataskaitoje laikomas prioritetu ir kad naujoje 2021–2027 m. konkurencijos programoje daugiausia dėmesio bus skiriama klausimams, susijusiems su metaduomenų ir algoritmų naudojimu;

35.

todėl apgailestauja, kad metinėje ataskaitoje išsamiau neaptarti 2019 m. balandžio mėn. ataskaitoje „Skaitmeninio amžiaus konkurencijos politika“ (18) pateikti pasiūlymai; mano, kad ypač svarbūs yra šie pasiūlymai: — strategijos, kurias naudoja dominuojančios platformos siekdamos sumažinti joms daromą konkurencinį spaudimą, turėtų būti uždraustos, kai nėra aiškiai patvirtinta, kad užtikrinama vartotojų apsauga; — Komisijos tyrimuose turėtų būti mažiau dėmesio skiriama rinkos apibrėžimo analizei ir daugiau – žalos teorijoms ir antikonkurencinių strategijų nustatymui; — prieiga prie duomenų, kuriais gali naudotis tariamai dominuojanti įmonė, bet ne konkurentai, ir besitęsianti tokia diferencijuota prieiga prie duomenų turėtų būti nagrinėjami kiekvienu konkrečiu atveju; — turi būti užtikrintas (i) duomenų perkeliamumas, t. y. naudotojų gebėjimas perkelti kitur duomenis, kuriuos apie juos sukaupė platformos ir (ii) duomenų sąveikumas; — platformoms, kurios yra sisteminės tarpininkavimo infrastruktūros, turėtų būti taikoma prievolė įrodyti, kad „automatinis pasirinkimas“neturi ilgalaikio išstūmimo iš rinkos poveikio produktų rinkoms, kaip nurodoma dvidešimt trijų Europos elektroninių darbo biržų skunde, pateiktame prieš programą Google for Jobs;

36.

ragina sukurti Europos teisės aktų sistemą, kuri sudarytų sąlygas atsakingam valdymo lygmeniui (vietos, regionų, nacionaliniam ar Europos), įgaliojusiam platformas, teikiančias visuotinės svarbos paslaugas, turėti prieigą prie platformų naudojamų algoritmų ir juos kontroliuoti;

37.

pritaria, kad būtina griežčiau kontroliuoti atvejus, kai dominuojančios arba sisteminės platformos ir (arba) ekosistemos įsigyja startuolius; taip pat rekomenduoja pakeisti ES teisės aktuose nustatytas susijungimų jurisdikcijos ribas, kad susijungimai būtų vertinami ne tik atsižvelgiant į apyvartą, bet ir į sandorio vertę, siekiant geriau įvertinti konkurencinį startuolių, kurie paprastai nesilaiko trumpalaikio pelno modelio, potencialą;

Susijungimų kontrolė

38.

pabrėžia, kad Komisijos atliekamoje konkurencijos analizėje reikia labiau atsižvelgti į valstybės kontrolės ir subsidijų, skiriamų įmonėms, kurios gali iškraipyti konkurenciją, klausimą, ypač kai tai susiję su konkurentais iš trečiųjų šalių;

39.

taip pat ragina Komisiją apsvarstyti galimybę pritaikyti 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (19) ir atnaujinti dabartines susijungimų gaires. Konkrečiau, Komisija turėtų užtikrinti, kad dėl struktūrinių įsipareigojimų, kurių ji reikalauja, kad būtų suteiktas leidimas susijungimams, nebūtų parduodamas strateginis turtas konkurentams iš trečiųjų šalių (nuo 2010 m. tai konstatuota kas antru atveju). Be to, Komisijos analizės laikotarpis iš esmės yra dveji – treji metai, o tai neleidžia numatyti didelių pokyčių, susijusių su novatoriškų dalyvių atėjimu į rinką, ypač skaitmeniniame sektoriuje. Todėl gaires dėl horizontalių susijungimų būtų galima iš dalies pakeisti išbraukiant nuorodą į dvejų metų terminą (74 straipsnis) ir nustatant, kad analizės laikotarpis „priklauso nuo rinkos bruožų ir dinamikos bei nuo specifinių potencialių naujų rinkos subjektų pajėgumų“;

Konkurencijos politikos pasaulinis aspektas

40.

mano, kad, sudarydama naujus laisvosios prekybos susitarimus, Komisija turėtų ne tik dėti pastangas įtraukti skyrius dėl konkurencijos, bet ir stebėti, kaip įgyvendinami jau pasirašyti susitarimai, ir numatyti atsakomąsias priemones, kai Europos įmonių galimybės patekti į užsienio rinkas yra ribojamos. Šiuo tikslu būtina išnagrinėti galimybę Komisijoje numatyti „už vykdymo užtikrinimą atsakingo pareigūno“(angl. chief enforcer) pareigas;

41.

siekiant atverti viešųjų pirkimų rinkas tarptautinei konkurencijai, ragina pradėti teisėkūros procedūrą, pagal kurią būtų atnaujinta tarptautinių viešųjų pirkimų priemonė, kurią Komisija siūlė 2016 m. Iš tiesų, tokia priemonė yra labai svarbi, kadangi derybose dėl persvarstytos Sutarties dėl viešųjų pirkimų Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) ir dvišalėse derybose su trečiosiomis šalimis ES patvirtino, kad atveria savo viešųjų pirkimų rinkas, kurių suma siekia apie 352 mlrd. EUR, kai tuo tarpu kai kurios šią sutartį pasirašiusios šalys į savo sąrašus įtraukė tik nedidelę dalį viešųjų pirkimų (178 mlrd. EUR Jungtinėse Valstijose ir 27 mlrd. EUR Japonijoje);

42.

ragina visas valstybes nares papildyti reglamentą dėl užsienio investicijų į Sąjungą tikrinimo (20) nacionalinio lygmens kontrolės mechanizmais, visų pirma tam, kad valstybės narės padėtų viena kitai tais atvejais, kai tiesioginės užsienio investicijos vienoje valstybėje narėje gali daryti poveikį kitų valstybių narių saugumui ar viešajai tvarkai.

43.

palankiai vertina tai, kad 2019 m. vasario mėn. Europos Komisija, reaguodama į Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimą nustatyti muitų tarifus geležies ir plieno gaminiams, įgyvendino galutines apsaugos priemones. Iš tiesų, tokių gaminių importas į ES gerokai padidėjo, o tai kelia rimtą pavojų ES geležies ir plieno bendrovėms, kurios dėl nuolatinio perteklinio pajėgumo pasaulinėje plieno rinkoje ir dėl kai kurių prekybos partnerių nesąžiningos prekybos praktikos vis dar yra pažeidžiamos. Laikantis ES įsipareigojimų PPO, šiomis priemonėmis turi būti užtikrintas pastovus importo srautas, garantuojantis tikrą konkurenciją Europos plieno rinkoje ir pakankamą pasirinkimą daugeliui ES plieno naudotojų. Tačiau, atsižvelgiant į tolesnį geležies ir plieno pramonės ekonominių perspektyvų blogėjimą, tikslinga skubiai persvarstyti šias apsaugos priemones ir prireikus jas sustiprinti.

---

(1)  https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/file_import/eu-competition-law_lt.pdf

(2)  RK nuomonė „Teritorinis požiūris į ES pramonės politiką“, 2019 m. birželio 26 d., 16 punktas.

(3)  Žr. Prancūzijos ir Vokietijos manifestą dėl 21-ojo amžiaus iššūkius atitinkančios pramonės politikos https://ue.delegfrance.org/manifeste-franco-allemand-pour-une (nuoroda yra tik prancūzų kalba).

(4)  Žr. https://webgate.ec.europa.eu/competition/transparency/public.

(5)  https://ec.europa.eu/competition/state_aid/legislation/recovery_notice_lt.pdf

(6)  OL L 248, 2015 9 24, p. 9.

(7)  Komisijos komunikatas dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. bankams skirtoms priemonėms finansų krizės sąlygomis paremti.

https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52013XC0730&from=LT.

(8)  Byla T-202/10 RENV II:http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207808&pageIndex=0&doclang=fr&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=14523814(nėra anglų kalba).

(9)  Žr. 2016 m. spalio 11 d. priimtos RK nuomonės „Valstybės pagalba ir visuotinės ekonominės svarbos paslaugos“(ECON-VI/013) 41 punktą.

(10)  https://ec.europa.eu/info/law/better-regulation/initiatives/ares-2019-3777435_lt

(11)  2019 m. birželio5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019 6 14, p. 125).

(12)  2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairės, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A52014XC0628%2801%29.

(13)  https://eci.ec.europa.eu/008/public/#/initiative

(14)  RK nuomonės projekto „Socialiniai ir ekonominiai Europos anglių pramonės regionų struktūros pokyčiai“29–31 punktai, pranešėjas Mark Speich (EPP/DE), nuomonės priėmimas numatytas 2019 m. spalio 8–9 d. plenarinėje sesijoje.

(15)  Byla SA.48418 Bavarijos gigabito eksperimentinis projektas – Vokietija, paskelbta http://ec.europa.eu/competition/elojade/isef/case_details.cfm?proc_code=3_SA_48418.

(16)  2013 m. lapkričio 28 d. Regionų komiteto nuomonė „ES gairės dėl valstybės pagalbos oro uostams ir oro transporto bendrovėms“(COTER-V-043).

(17)  Žr. Europos Komisijos sprendimą dėl Angulemo oro uosto, 2014 m. liepos 23 d.: http://europa.eu/rapid/press-release_MEMO-14-498_en.htm

(18)  http://ec.europa.eu/competition/publications/reports/kd0419345enn.pdf.

(19)  OL L 24, 2004 1 29, p. 1.

(20)  Europos Parlamento reglamentas (ES) 2019/452.