1.

Ar SESV 49 straipsnį, prireikus taikomą kartu su SESV 56 straipsniu, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 ir 16 straipsniais bei lygybės principu, reikia aiškinti taip, kad jis prieštarauja tokiam nacionaliniam teisiniam reguliavimui, pagal kurį asmenys arba įmonės, kurie Belgijos uosto teritorijoje norėtų atlikti uosto darbus, kaip tai suprantama pagal 1972 m. įstatymą (įskaitant ir veiklą, nesusijusią su laivų pakrovimu ir iškrovimu tiesiogine prasme), privalo tam samdyti tik pripažintus dokininkus?

2.

Teigiamo atsakymo atveju, ar Grondwettelijk Hof turi teisę laikinai palikti galioti aptariamas 1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatas, siekiant išvengti teisinio netikrumo ir socialinės įtampos, taip pat suteikti įstatymui leidėjui galimybę jas suderinti su Sąjungos teisėje numatytais įpareigojimais?

1.

Ar sudarius subsidijų sutartį atsiradusių santykių srityje valstybių narių tarpinės įstaigos ir institucijos, kompetentingos pirmuoju arba antruoju lygmeniu vykdyti procedūrą dėl pažeidimo, pagal 2006 m. liepos 11 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (1) (toliau – Reglamentas), visų pirma jo 60, 70 ir 98 straipsniuose reglamentuojamo kontrolės mechanizmo srityje, turi teisę vykdydamos procedūras tiesiogiai nagrinėti bet kurį pažeidimą, dėl kurio padaryta arba gali būti padaryta žalos Europos Sąjungos biudžeto finansiniams interesams, ir ar, kai reikia, privalo taikyti finansinę korekciją?

2.

Ar nacionaline proceso teisės norma arba ją aiškinančia jurisprudencija, pagal kurią subsidijų sutarties atveju leidžiama konstatuoti tik šios sutarties nevykdymą, taip pat reiškiantį viešųjų pirkimų teisės normų pažeidimą, ir pareikšti bet kokį tuo grindžiamą civilinį ieškinį tada, kai Arbitražo komisija arba teismas, nagrinėjantis skundą dėl Arbitražo komisijos sprendimo, galutinai konstatavo tokį pažeidimą, užtikrinama tinkama Sąjungos finansinių interesų apsauga?

3.

Ar tokiu atveju, jei viešųjų pirkimų teisės normų pažeidimas reiškia nusižengimą, bet procedūra Arbitražo komisijoje neinicijuojama, su subsidijų sutarties vykdymu susijusius civilinius ieškinius nagrinėjantis teismas gali nagrinėdamas sutarties sąlygų nevykdymo atvejį vertinti su viešaisiais pirkimais susijusį pažeidimą?

1.

Į ką reikia atsižvelgti pagal teritorinę aprėptį vertinant, ar palestiniečiui be pilietybės JTPDO apsaugos ar paramos teikimas nutrūko, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2011/95/ES (1) 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje – vien į konkrečią veiklos teritoriją (Gazos Ruožas, Jordanija, Libanas, Sirija, Vakarų Krantas), kurioje asmuo be pilietybės iš tikrųjų gyveno prieš išvykdamas iš JTPDO mandato teritorijos (šiuo atveju – Sirijos), ar ir į kitas JTPDO mandato teritorijai priklausančias veiklos teritorijas?

2.

Jei turi būti atsižvelgiama ne tik į veiklos teritoriją prieš išvykstant: ar visada ir nepriklausomai nuo kitų sąlygų turi būti atsižvelgiama į visas mandato teritorijos veiklos teritorijas? Jeigu ne: ar į kitas veiklos teritorijas turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, jei asmenį be pilietybės su šia veiklos teritorija sieja esminis (teritorinis) ryšys? Ar šiam ryšiui būtina – išvykstant esama arba ankstesnė – įprastinė gyvenamoji vieta? Ar vertinant esminį (teritorinį) ryšį reikia atsižvelgti į kitas aplinkybes? Jeigu taip: kokias? Ar turi reikšmės aplinkybė, ar asmeniui be pilietybės išvykstant iš JTPDO mandato teritorijos pagrįstai įmanoma atvykti į atitinkamą veiklos teritoriją?

3.

Ar asmuo be pilietybės, išvykstantis iš JTPDO mandato teritorijos dėl to, kad faktinės gyvenamosios vietos veiklos teritorijoje jaučiasi labai nesaugus, o JTPDO neturi galimybės suteikti jam toje teritorijoje apsaugos ar paramos, turi galimybę ipso facto pasinaudoti Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinyje numatyta apsauga ir tuo atveju, jei jau atvyko į šią veiklos teritoriją, nors savo ankstesnės gyvenamosios vietos veiklos teritorijoje nesijautė labai nesaugus, o pagal sienos perėjimo laikotarpiu buvusias sąlygas negalėjo tikėtis pasinaudoti JTPDO apsauga ar parama veiklos teritorijoje, į kurią vyko, ir artimiausioje ateityje turėti galimybę grįžti į savo ankstesnės gyvenamosios vietos veiklos teritoriją?

4.

Ar svarstant klausimą, ar asmeniui be pilietybės ipso facto pabėgėlio statusas negali būti suteiktas, nes išvykus iš JTPDO mandato teritorijos nebetenkinamos Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio sąlygos, reikia atsižvelgti tik į paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos veiklos teritoriją? Jeigu ne: ar papildomai reikia atitinkamai atsižvelgti į teritorijas, į kurias turi būti atsižvelgiama pagal 2 punktą nustatant išvykimo laiką? Jeigu ne: kokiais kriterijais remiamasi nustatant teritorijas, į kurias turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą dėl prašymo? Ar išnykus Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio sąlygoms (valstybinės arba iš dalies valstybinės) institucijos turi būti pasirengusios priimti (atgal) asmenį be pilietybės atitinkamoje veiklos teritorijoje?

5.

Tuo atveju, jei lemiamą reikšmę turi paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos veiklos teritorija, kiek tai susiję su tenkinamomis arba išnykusiomis sąlygomis pagal Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį: kokiais kriterijais vadovaujamasi grindžiant įprastinę gyvenamąją vietą? Ar buvimas šalyje turi būti teisėtas, turint gyvenamosios vietos valstybės leidimą gyventi? Jeigu ne: ar veiklos teritorijos atsakingos institucijos turi bent sąmoningai toleruoti atitinkamo asmens be pilietybės buvimą šalyje? Jei taip: ar atsakingoms institucijoms turi būti žinoma apie konkretaus asmens be pilietybės buvimą, ar pakanka, jei institucijos sąmoningai toleruoja šio asmens, kaip didesnės asmenų grupės nario, buvimą? Jeigu ne: ar pakanka vien ilgesnio faktinio buvimo šalyje?

1.

2.

Jei į 1 klausimą būtų atsakyta, kad šis draudimas atvykti patenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį:

—

konstatuoti, kad nesiėmusi priemonių, būtinų užkirsti kelią Donjanos regione esančių požeminio vandens telkinių būklės blogėjimui, neatlikusi papildomos charakteristikų analizės tam, kad nustatytų telkinius, kuriems gresia pavojus, taip pat nenustačiusi būtinų priemonių ir į Gvadalkivyro upės baseino valdymo planą neįtraukusi tinkamų pagrindinių ir papildomų priemonių, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (1), 4 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su 1 straipsnio a punktu ir V priedo 2.1.2. punktu; taip pat pagal šios direktyvos 5 straipsnį, siejamą su II priedo 2 2 punktu; ir pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalį, trečios dalies a, c ir e punktus bei 4 dalį,

—

konstatuoti, kad nesiėmusi priemonių, būtinų išvengti natūralių buveinių ir tam tikrų rūšių, dėl kurių nustatytos atitinkamos teritorijos (ZEPA/LIC ES0000024 Donjana, ZEPA/LIC ES6150009 Donjanos Šiaurė ir Vakarai, ir ZEPA ES6150012 Dehesa del Estero ir Montes de Moguer), buveinių blogėjimo Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (2) 6 straipsnio 2 dalį, siejamą su 7 straipsniu,

—

priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

1.

Įsipareigojimų neįvykdymas pagal Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su tos pačios direktyvos 1 straipsnio a punktu ir V priedo 2.1.2. punktu

Pagal Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės įpareigojamos užkirsti kelią visų požeminio vandens telkinių būklės blogėjimui. Ši nuostata turi būti siejama su tos pačios direktyvos 1 straipsniu, kuriame patikslinami aplinkos apsaugos tikslai, kurių valstybės narės turi siekti, kiek tai susiję su požeminiu vandeniu, ir tos direktyvos V priedo 2.1.2. punktu, kuriame pateiktas požeminio vandens geros kiekybinės būklės apibrėžimas. Komisija mano, kad Ispanijos Karalystė nesiėmė reikiamų priemonių, kad užkirstų kelią tokio vandens būklės pablogėjimui, kurį lėmė pernelyg didelis požeminio vandens telkinių naudojimas Donjanos regione. Taigi Komisija daro išvadą, kad Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/60/EB 4 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su tos pačios direktyvos 1 straipsnio a punktu ir V priedo 2.1.2. punktu.

2.

Įsipareigojimų neįvykdymas pagal Direktyvos 2000/60/EB 5 straipsnį, siejamą su tos pačios direktyvos II priedo 2.2. punktu

Direktyvos 2000/60/EB 5 straipsnyje numatyta procedūra, kurios reikia laikytis siekiant nustatyti upės baseino rajoną; kiekvienu atveju reikalaujama, kad būtų atlikta upės baseino charakteristikų analizė, žmogaus veiklos poveikio paviršinio vandens ir požeminio vandens telkiniams apžvalga ir vandens naudojimo ekonominė analizė. Kai atlikus pirminę charakteristikų analizę nustatoma, kad kilo pavojus kuriam nors iš požeminio vandens telkinių, pagal direktyvos II priedo 2.2 punktą valstybės narės privalo atlikti papildomą charakteristikų analizę. Komisija mano, kad Ispanijos Karalystė netinkamai taikė Direktyvos 2000/60/EB 5 straipsnio 1 dalį, siejamą su tos pačios direktyvos II priedo 2.2. punktu, nes neatliko papildomos Donjanos regione esančių požeminio vandens telkinių, kuriems kyla pavojus, charakteristikų analizės, taip pat nenustatė būtinų priemonių. Todėl Komisija daro išvadą, kad Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/60/EB 5 straipsnį, siejamą su tos pačios direktyvos II priedo 2.2. punktu.

3.

Įsipareigojimų neįvykdymas pagal Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 1 dalį, 3 dalies a, c ir e punktus bei 4 dalį

Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „kiekviena valstybė narė kiekvienam upės baseino rajonui arba tarpvalstybinio upės baseino rajono daliai, esančiai jos teritorijoje, sudaro priemonių programą 4 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti, atsižvelgdama į analizių, kurių reikalaujama 5 straipsnyje, rezultatus“. 3 dalies a, c ir e punktuose nurodytos tam tikros pagrindinės priemonės, kurios turi būti įtrauktos į tokias priemonių programas. To paties straipsnio 4 dalyje daroma nuoroda į papildomas priemones, kurios sukuriamos ir įgyvendinamos kaip papildomos, palyginti su pagrindinėmis priemonėmis. Komisija mano, kad Ispanijos Karalystė į Gvadalkivyro upės baseino valdymo planą neįtraukė tinkamų pagrindinių ir papildomų priemonių, taigi, neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/60/EB 11 straipsnio 1 dalį, 3 dalies a, c ir e punktus bei 4 dalį.

4.

Įsipareigojimų neįvykdymas pagal Direktyvos 92/43/EEB 6 straipsnio 2 dalį, siejamą su 7 straipsniu

Direktyvos 92/43/EEB 6 straipsnio 2 dalyje, remiantis prevencijos principu, nustatyta bendra apsaugos pareiga, pagal kurią turi būti išvengta bet kokio buveinių ir rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos atitinkamos teritorijos, pablogėjimo ir trikdymo, galinčių turėti šia direktyva siekiamiems tikslams priešingą poveikį. Pagal tos pačios direktyvos 7 straipsnį ši apsaugos pareiga taikoma teritorijoms, kurios laikomos specialiomis paukščių apsaugos teritorijomis pagal [1979 m. balandžio 2 d. Tarybos] direktyvą 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos (3). Komisija mano, kad nesiėmusi priemonių, būtinų išvengti natūralių buveinių ir tam tikrų rūšių, dėl kurių nustatytos atitinkamos teritorijos ZEPA/LIC ES0000024 Donjana, ZEPA/LIC ES6150009 Donjanos Šiaurė ir Vakarai, ir ZEPA ES6150012 Dehesa del Estero ir Montes de Moguer, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 92/43/EEB 6 straipsnio 2 dalį, siejamą su 7 straipsniu.

—

Panaikinti 2019 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) sprendimą byloje T-20/17, Vengrija/Komisija.

—

Atmesti Vengrijos Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje nurodytus antrąjį ir trečiąjį pagrindus, susijusius su pareigos motyvuoti pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, ir priteisti iš Vengrijos visas bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.

—

Nepatenkinus pirmesnių reikalavimų, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų naują sprendimą, kuriame nuspręstų dėl ieškinio pagrindų, kurie nebuvo išnagrinėti, ir atidėti klausimo dėl bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidų nagrinėjimą.

—

Visų pirma skundžiamo sprendimo 78–83 punktuose Bendrasis Teismas padarė klaidą pripažinęs, kad Komisija, identifikuodama referencinę sistemą, suklydo neįtraukusi progresinių Vengrijos reklamos mokesčio tarifų. Priešingai nei nusprendė Bendrasis Teismas, Komisijos sprendime pasiūlytas požiūris atitinka jurisprudenciją. Todėl nustatydamas referencinę sistemą Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

—

Antra, skundžiamo sprendimo 84–90 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai pripažino, kad Komisija suklydo identifikuodama reklamos mokesčio tikslą, kuriuo remiantis reikia nagrinėti palyginamumą. Remiantis suformuota Bendrojo Teismo jurisprudencija, kiek tai susiję su palyginamumo vertinimu, svarbus yra tik mokesčio tikslas, kuriuo pagrįsta priemonė, t. y. priemonės mokestinis tikslas, kurį lemia apmokestinimo momentas. Kiti tikslai, kaip antai pajėgumas mokėti mokestį, vertinant reikšmingi tik tada, jei objektyviai gali būti pagrįsta kokia nors mokesčiu daroma diferenciacija, jeigu šie tikslai būdingi mokesčiui. Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nurodęs, kad siekiant įvertinti palyginamumą, reklamos mokesčio tikslas yra perskirstymas.

—

Trečia, skundžiamo sprendimo 91–105 punktuose Bendrasis Teismas padarė neteisingą išvadą, kad Komisija suklydo pripažinusi, kad tikslas perskirstyti negali pagrįsti progresinio apyvartos mokesčio pobūdžio. Bendrojo Teismo tvirtinimas, kad Vengrijos reklamos mokestis nėra diskriminacinis ir juo siekiama perskirstymo tikslų, pagrįstas klaidinga prielaida, kad įmonės, kurių didelė apyvarta, neišvengiamai gauna daugiau pelno nei tos, kurių apyvarta mažesnė. Remdamasis šia klaidinga prielaida Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą sutikęs, kad mokesčio lemtą diferencijavimą galima pateisinti tikslu, kuris iš tiesų nėra būdingas minėtam mokesčiui. Be to, pritaręs šiai klaidingai prielaidai Bendrasis Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ir įpareigojo Komisiją įrodyti, kad Vengrijos apmokestinimo tarifų, nustatytų reklamos mokesčiu, negali pateisinti jais siekiamas perskirstymo tikslas.

1.

Ar 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/29/ES (1), kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai (visų pirma teisė aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese ir teisė gauti kompensaciją baudžiamojo proceso metu), kurios pagal savo pobūdį nėra suteikiamos tik fiziniam asmeniui kaip jaučiančiai būtybei, yra taikytina ir juridiniams asmenims bei valstybei, t. y. valstybės institucijoms, kai pagal nacionalinės teisės nuostatas jiems baudžiamajame procese suteikiamas nukentėjusio asmens statusas?

2.

Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 ir 47 straipsnius, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 straipsnį ir 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/99 (2) 38 straipsnio 1 dalies h punktą, siejamą su 1994 m. liepos 11 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1681/94 (3), atitinka tokie teisės aktai ir jurisprudencija (4), pagal kuriuos valstybė baudžiamajame procese negali imtis veiksmų siekdama, kad jai būtų atlyginta žala, patirta dėl įtariamojo sukčiavimo, kai buvo pasisavintos Europos Sąjungos biudžeto lėšos, taip pat negali, vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 3 dalimi, apskųsti nutarties, kurioje teismas nurodė, jog ji neskundžiama, arba neleido jai atstovaujančiai administracijai pagrindiniame posėdyje paprašyti skirti jai, kaip nukentėjusiajai, kompensaciją, ir juose nėra numatyta kito tipo procedūra, kurią vykdant ji galėtų pasinaudoti teise gauti kompensaciją iš kaltinamojo, todėl negalima netgi užtikrinti jos teisės į kompensaciją už kaltinamojo padarytą žalą turtui ir turtinėms teisėms, kaip numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 50 straipsnyje, todėl ta teisė de facto tampa neįgyvendinama?

3.

Ar 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 (5) 2 straipsnyje, siejamame su 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 69/2001 (6) 2 straipsnio 2 dalimi, vartojama sąvoka „ta pati įmonė“ turi būti aiškinama tiktai formaliai, t. y. taip, kad yra būtina ir pakankama nustatyti, ar atitinkamos bendrovės pagal nacionalinę teisę turi savarankišką teisinį subjektiškumą, todėl kiekvienai iš tų bendrovių būtų galima suteikti iki 100 000 EUR dydžio valstybės pagalbos sumą, ar lemiamas kriterijus yra tiems patiems asmenims priklausančių ir per juos susijusių bendrovių veiklos vykdymo ir valdymo faktinės sąlygos, tarsi tai būtų vienos patronuojančiosios įmonės valdomų patronuojamųjų įmonių sistema, net jeigu pagal nacionalinę teisę visos jos turėtų savo teisinį subjektiškumą, todėl jos turėtų būti laikomos „ta pačia įmone“ ir, kaip grupė, galėtų tiktai vieną kartą gauti ne didesnę kaip 100 000 EUR valstybės pagalbą?

4.

Ar pagal 1995 m. liepos 26 d. Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos konvenciją (7) terminas [atlygintina] „žala“ reiškia tik tą nepagrįstai gautų lėšų dalį, kuri tiesiogiai susijusi su sukčiavimu, ar taip pat reiškia faktiškai patirtas ir tiksliai dokumentuose nurodytas išlaidas bei panaudotą įnašą, jeigu iš įrodymų matyti, kad jų išlaidos buvo būtinos siekiant nuslėpti sukčiavimą, pavėlinti sukčiavimo nustatymą ir gauti visą suteiktos valstybės pagalbos sumą?

1.

Ar Direktyvos 93/13 (1) 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąlygos, kuriose nustatyta, jog paskola grąžinama mokant nustatyto dydžio įmokas ir šiomis įmokomis pirmiausia dengiamos palūkanos, taip pat numatyta prailginti sutarties terminą ir padidinti įmokas, kad būtų apmokėtas sąskaitos likutis, kuris [gali] gerokai padidėti dėl valiutų pariteto pokyčių, yra pagrindinis paskolos užsienio valiuta, kuri grąžinama nacionaline valiuta, sutarties dalykas ir jų negalima vertinti atskirai?

2.

Ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad dėl sąlygų, kuriose nustatyta, jog paskola grąžinama mokant nustatyto dydžio įmokas ir šiomis įmokomis pirmiausia dengiamos palūkanos, taip pat numatyta prailginti [sutarties] terminą ir padidinti įmokas, kad būtų apmokėtas sąskaitos likutis, kuris [gali] gerokai padidėti dėl valiutų pariteto pokyčių, atsiranda didelis sutarties šalių teisių ir pareigų neatitikimas, pirmiausia dėl to, kad dėl šių sąlygų vartotojui kyla neproporcinga valiutos kurso rizika?

3.

Ar Direktyvos 93/13 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį paskolos, išreikštos užsienio valiuta ir grąžinamos nacionaline valiuta, sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas sudarant sutartį turi būti vertinami remiantis numatomomis ekonominėmis aplinkybėmis – šiuo atveju 2007–2009 m. ekonominių sunkumų poveikiu valiutos kurso svyravimui, atsižvelgiant į profesionalaus kreditoriaus kompetenciją ir žinias bei sąžiningumą?

4.

Ar Direktyvos 93/13 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį paskolos, išreikštos užsienio valiuta ir grąžinamos nacionaline valiuta, sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas turi būti vertinami patikrinus, kad profesionalus kompetencijos ir žinių turintis kreditorius pateikė vartotojui tik objektyvią ir abstrakčią, pirmiausia išreikštą skaičiais, informaciją, kurioje neatsižvelgiama į ekonomines aplinkybes, galinčias turėti poveikį valiutos kurso svyravimui?

—

Panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-64/18 (1).

—

Panaikinti 2017 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimą C(2017) 8339 final.

—

Priteisti iš Europos Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.

—

panaikinti 2019 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimą sujungtose bylose T-624/15, T-694/15 ir T-704/15 Komisija/European Food ir kt. (1),

—

atmesti byloje T-704/15 nurodyto pirmojo pagrindo pirmą dalį ir antrojo pagrindo pirmą dalį,

—

atmesti bylose T-624/15 ir T-694/15 nurodyto antrojo pagrindo pirmą ir antrą dalis,

—

grąžinti sujungtas bylas T-624/15, T-694/15 ir T-704/15 Bendrajam Teismui, kad šis išnagrinėtų dar neapsvarstytus ieškinio pagrindus, ir

—

atidėti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese, klausimo nagrinėjimą.

—

Nurodydama pagrindinį argumentą Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai priėjo prie išvados, jog 2005 m. vasario 22 d. panaikinusi paskatų schemą Rumunija suteikė pagalbą Švedijos pilietybę turintiems investuotojams Ioan ir Viorel Micula ir trims jų kontroliuojamoms Rumunijos bendrovėms (toliau – kartu bylos šalys Micula). Pagalba bylos šalims Micula buvo suteikta būtent Rumunijai sumokėjus kompensaciją už tos schemos panaikinimą po jos įstojimo į Sąjungą.

—

Nurodydama papildomą argumentą Komisija tvirtina, kad net jeigu Bendrasis Teismas teisingai priėjo prie išvados, jog Rumunijos panaikintos paskatų schemos reiškė pagalbos priemonę (quod non), Komisija vis tiek turėjo kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą pagal Rumunijos stojimo akto V priedo 2 skyrių.

—

Nurodydama pagrindinį argumentą Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai priėjo prie išvados, jog ES teisė netaikytina skirtai kompensacijai, nes visi įvykiai, kuriais grindžiama kompensacija, įvyko iki stojimo. Vis dėlto kompensacijos skyrimas reiškia iki stojimo susiklosčiusios situacijos padarinius ateityje, kaip tai suprantama pagal ES teisės taikymo ratione temporis nuostatas.

—

Nurodydama papildomą argumentą Komisija tvirtina, kad net jeigu Bendrasis Teismas teisingai priėjo prie išvados, jog kompensacijos skyrimas nereiškia iki stojimo susiklosčiusios situacijos padarinių ateityje (quod non), ES teisė vis tiek taikoma skirtai kompensacijai, nes 1995 m. Europos susitarimas, kuris yra ES teisės dalis, taikytinas visiems tą kompensaciją pagrindusiems įvykiams, įvykusiems iki stojimo.

—

Pirma, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Komisija neturėjo kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą ir kad ES teisė netaikytina skirtai kompensacijai.

—

Antra, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo visų argumentų, išdėstytų ginčijamame sprendime, kuriame konstatuota, kad Rumunija suteikė naudą bylos šalims Micula. Neišnagrinėtų argumentų savaime pakanka, kad būtų pateisintas naudos faktas.

—

panaikinti 2018 m. rugpjūčio 31 d. ir 2019 m. sausio 10 d. EIVT sprendimus, kuriais įgyvendinamas 2018 m. rugpjūčio 30 d. medicinos tarnybos raštas, atskaitant ligos pašalpą,

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad buvo pažeistas gero administravimo principas ir rūpestingumo pareiga, nes buvo padidintos planuojamos išlaidos, todėl ieškovui nepagrįstai buvo priskirta atsakomybė už tai, kad jis neatvyko į medicininį patikrinimą Briuselyje.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais, esant požymių, kad sąmoningai buvo ketinama pakenkti ieškovui dėl šališkumo.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, kiek tai susiję su klausimu, ar ieškovo teisinė situacija pasikeitė, ir tuo, kad nebuvo išsamiai išnagrinėta, kodėl ieškovui buvo priskirta atsakomybė už neatvykimą į medicininį patikrinimą.

—

panaikinti 2019 m. liepos 22 d. Europos Komisijos sprendimą iš dalies atmesti ieškovių prašymą pratęsti iki 2019 m. rugsėjo 5 d. arba iki 2019 m. rugpjūčio mėn. pabaigos terminą pateikti pastaboms per oficialią tyrimo procedūrą byloje SA. 39078 (2019/C) (ex 2014/N) – Fėmarno juostos fiksuotos geležinkelio ir kelio jungties finansavimas,

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Komisija pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą nepratęsti nagrinėjamo termino iki 2019 m. rugsėjo 5 d. arba iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., nes ginčijamame sprendime nėra šį nepratęsimą pagrindžiančių motyvų ir bet kuriuo atveju jis nepakankamai motyvuotas.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Komisija pažeidė Procedūrinio reglamento (1) 6 straipsnio 1 dalį, taigi ir ieškovių, kaip suinteresuotųjų šalių, teisę veiksmingai dalyvauti oficialioje tyrimo procedūroje dėl valstybės pagalbos bylos SA.39078, nes ieškinys buvo tinkamai pagrįstas ir proporcingas.

—

iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, konkrečiai kiek jis susijęs su Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktu grindžiamo protesto pagrindu,

—

priimti Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos paraišką Nr. 11 853 389,

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

—

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas.

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

panaikinti 2017 m. lapkričio 23 d. Anuliavimo skyriaus sprendimą Nr. 11921 C atšaukti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją drabužių džiovintuvams, skalbimo mašinoms, indaplovėms ir viryklėms,

—

palikti galioti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją drabužių džiovintuvams, skalbimo mašinoms, indaplovėms ir viryklėms,

—

nurodyti atsakovei padengti savo pačios ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

—

Taryba klaidingai taikė teisę nuspręsdama, kad Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimas, kurį patvirtina tai, jog ieškovė pardavė drabužių džiovintuvų, skalbimo mašinų, indaplovių ir viryklių JAV karinėms bazėms Vokietijoje ir Belgijoje, nelaikytinas Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimu pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 58 straipsnį.

—

Taryba klaidingai taikė Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 58 straipsnį, kai, vertindama bendrą ieškovės atliktą Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimą drabužių džiovintuvams, skalbimo mašinoms, indaplovėms ir viryklėms, neatsižvelgė į ieškovės pateiktus naudojimo įrodymus, patvirtinančius pardavimus Johann Fouquet GmbH.

—

Taryba klaidingai taikė Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 58 straipsnį, kai, vertindama bendrą ieškovės atliktą Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimą drabužių džiovintuvams, skalbimo mašinoms, indaplovėms ir viryklėms, neatsižvelgė į ieškovės pateiktus įrodymus, patvirtinančius naudojimą socialinėje žiniasklaidoje.