27.9.2019

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 323/4

KOMISIJOS PRANEŠIMAS

Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais aiškinimo ir taikymo gairės

(Tekstas svarbus EEE)

(2019/C 323/04)

TURINYS

ĮVADAS

NSS DIREKTYVOS TIKSLAI IR TAIKYMO SRITIS

1.1.

NSS direktyvos tikslai

1.2.

NSS direktyvos taikymo sritis

1.2.1.

Sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“, „vartotojas“ ir „pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromos sutartys“

1.2.2.

Sutarčių sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi (NSS direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalys)

1.2.3.

Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas, taikoma išimtis (NSS direktyvos 1 straipsnio 2 dalis)

1.2.4.

Sąveika su kitais ES teisės aktais

1.2.5.

NSS direktyvos taikymas trečiosiose šalyse įsteigtiems prekybininkams

RYŠYS SU NACIONALINE TEISE, ĮSKAITANT MINIMALŲ SUDERINIMĄ

2.1.

Minimalus derinimas ir taikymo srities išplėtimas (NSS direktyvos 8 ir 8a straipsniai), įskaitant nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmenį

2.2.

Kitos nacionalinės teisės nuostatos

BENDRIEJI NESĄŽININGUMO VERTINIMO KRITERIJAI IR SKAIDRUMO REIKALAVIMAI

3.1.

Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.2.

Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

3.2.1.

Su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu susijusios sutarties sąlygos

3.2.2.

Sutarties sąlygos, susijusios su kaina ir atlygiu

3.3.

Skaidrumo reikalavimai

3.3.1.

Skaidrumo reikalavimai pagal NSS direktyvą

3.3.2.

Skaidrumo reikalavimai, kylantys iš kitų ES aktų

3.4.

Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

3.4.1.

Vertinimo pagal 3 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį sistema

3.4.2.

Įstatymų nuostatų aktualumas ir neatitikimo reikšmė

3.4.3.

Sankcijos arba pasekmės, atsirandančios dėl to, kad vartotojas nesilaiko sutartinių įsipareigojimų

3.4.4.

Galimas kainos ar atlygio nesąžiningumas

3.4.5.

Aplinkybės sutarties sudarymo metu

3.4.6.

Skaidrumo trūkumas dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo

3.4.7.

NSS direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto priedo vaidmuo

NEPRIVALOMASIS NESĄŽININGŲ SUTARČIŲ SĄLYGŲ POBŪDIS (NSS DIREKTYVOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIS)

4.1.

NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

4.2.

„Neprivalomų vartotojui“ sąlygų teisinės pasekmės

4.3.

Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

4.3.1.

Principas: nesąžiningos sutarties sąlygos turi būti panaikintos ir negali būti peržiūrėtos

4.3.2.

Išimtis: sutarčių spragų pildymas, siekiant išvengti negaliojimo

4.3.3.

Dispozityvių nuostatų taikymas kitais atvejais

4.3.4.

Galimas nesąžiningų sutarties sąlygų taikymas nepaisant jų nesąžiningumo?

4.4.

Pranašumų, gautų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, grąžinimas

TEISIŲ GYNIMO PRIEMONĖS IR PROCEDŪRINĖS GARANTIJOS, REIKALAUJAMOS PAGAL NSS DIREKTYVOS 6 STRAIPSNIO 1 DALĮ IR 7 STRAIPSNIO 1 DALĮ

5.1.

NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.

Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.2.1.

Ryšys tarp 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies

5.2.2.

Ryšys su civilinio proceso principais

5.2.3.

Ex officio kontrolė ir bendrinis vartotojų pasyvumas

5.3.

Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.3.1.

Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolė

5.3.2.

Kitos pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.4.

Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.4.1.

Taikytinas vertinimas

5.4.2.

Teisių gynimo priemonių veiksmingumui svarbūs veiksniai

5.5.

Ką reiškia ex officio kontrolė?

5.5.1.

Pagrindiniai įsipareigojimai

5.5.2.

Vertintini aspektai

5.5.3.

Reikalingų teisinių ir faktinių aplinkybių buvimas

5.5.4.

Nesąžiningumo įvertinimo išvados

5.6.

Ex officio kontrolės, veiksmingumo ir lygiavertiškumo poveikis nacionaliniam procedūros reglamentui

5.7.

Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės ir neteisminis procesas

SU KOLEKTYVINIAIS VARTOTOJŲ INTERESAIS SUSIJĘ PAŽEIDIMAI (NSS DIREKTYVOS 7 STRAIPSNIO 2 IR 3 DALYS)

I PRIEDAS. Šiame pranešime minimų Teisingumo Teismo bylų sąrašas

II PRIEDAS. Pranešimų pagal NSS direktyvos 8a straipsnį apžvalga

ĮVADAS

Tarybos direktyva 93/13/EEB (1) yra principais pagrįsta direktyva. Ja vartotojai saugomi nuo nesąžiningų sąlygų visų rūšių sutartyse, kuriose apibrėžiami įmonių santykiai su vartotojais. Todėl ši direktyva yra pagrindinė priemonė siekiant sąžiningumo vidaus rinkoje.

Prieš 26 metus priėmus NSS direktyvą, ji buvo aiškinama daugeliu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismo) sprendimų, visų pirma prejudiciniais sprendimais, kuriais Teisingumo Teismas toliau tobulino daugelį NSS direktyvoje nustatytų bendrųjų principų. Teisingumo Teismo aiškinimas neapsiriboja tik sutarties sąlygų esminio įvertinimo kriterijais ir pasekmėmis, kurios atsiranda dėl nesąžiningų sutarties sąlygų; jis taip pat turi įtakos nacionaliniam procedūros reglamentui tiek, kiek jis susijęs su veiksminga apsauga nuo nesąžiningų sutarties sąlygų.

Atliekant 2017 m. vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikrą (2), buvo atliktas ir išsamus NSS direktyva vertinimas. Atlikus patikrą buvo nustatyta, kad NSS direktyvoje išdėstytas principais pagrįstas požiūris yra veiksmingas ir padeda užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. Tačiau atlikus vertinimą taip pat nustatytas nepakankamas aiškumas dėl šios direktyvos aiškinimo ir taikymo, susijusių, pavyzdžiui, su: i) kainų ir pagrindinio dalyko sąlygų išimčių taikymo sritimi; ii) neprivalomojo pobūdžio nesąžiningų sutarties sąlygų teisinėmis pasekmėmis ir iii) nacionalinių teismų pareiga aktyviai dalyvauti taikant NSS direktyvą atskirose bylose. Todėl, tinkamumo patikros ataskaitoje rekomenduojama spręsti šiuos klausimus konkrečiomis Komisijos gairėmis.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2018 m. balandžio 11 d. Komisijos pasiūlyme (3), kuriuo iš dalies keičiamos kelios vartotojų apsaugos direktyvos, NSS direktyvos daliniu pakeitimu tik pasiūlyta įtraukti nuostatą dėl sankcijų. Kartu 2018 m. balandžio 11 d. Komisijos komunikate „Naujos galimybės vartotojams“ (4) buvo paskelbta, kad 2019 m. Komisija parengs gaires dėl NSS direktyvos, siekiant atsakyti į klausimus, kurie iškilo taikant minėtą direktyvą.

Pagrindinis šio gairių pranešimo (toliau – šis pranešimas) tikslas – struktūruotai pristatyti Teisingumo Teismo pateiktą pagrindinių NSS direktyvos sąvokų ir nuostatų aiškinimą, atsižvelgiant į konkrečias valstybių narių teismuose nagrinėjamas bylas. Taip Komisija siekia didinti visų suinteresuotųjų šalių, pvz., vartotojų, įmonių, valstybių narių valdžios institucijų, įskaitant nacionalinius teismus, ir teisės specialistų visoje ES informuotumą apie teismų praktiką ir sudaryti sąlygas ją taikyti praktiškai.

Nors NSS direktyva buvo pasiektas aukštas vartotojų apsaugos lygis ir suderintos pagrindinės sąvokos, susijusios su apsauga nuo nesąžiningų sutarties sąlygų vidaus rinkoje, rinkos dalyviai ir teisės specialistai taip pat turės atsižvelgti į valstybių narių specifinius ypatumus. Tokie specifiniai ypatumai gali būti susiję su platesne teisės nuostatų, kuriomis NSS direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, taikymo sritimi arba su išsamesnėmis ar griežtesnėmis taisyklėmis dėl nesąžiningų sutarties sąlygų. Paminėtini pavyzdžiai yra sutarčių sąlygų, kurios visada laikomos nesąžiningomis, juodasis sąrašas, sutarčių sąlygų, kurios numanomai yra nesąžiningos, sąrašai, taip pat sutarčių sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, vertinimas, sutarčių sąlygų, kuriomis apibrėžiamas pagrindinis dalykas arba kainos ar atlygio adekvatumas, nesąžiningumo vertinimas, net jei tokios sąlygos yra skaidrios. Taip pat gali būti taikomi ne tokie griežti reikalavimai pripažinti sutarties sąlygą nesąžininga pagal bendrą nesąžiningumo nuostatą, pavyzdžiui, kai teisės nuostatomis, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, nereikalaujama, kad šalių teisių ir pareigų pusiausvyros sutrikdymas būtų reikšmingas arba kad šalių teisių ir pareigų pusiausvyros sutrikdymas pažeistų sąžiningumo reikalavimą. Tokios taisyklės iš esmės gali būti įgyvendintos minimaliai suderinus NSS direktyvos 8 straipsnyje numatytą nuostatą (5). Šio pranešimo II priede apžvelgiami valstybių narių pranešimai, pateikti pagal NSS direktyvos 8a straipsnį (6), kurie atspindi nukrypimus nuo NSS direktyvos.

Šis pranešimas grindžiamas NSS direktyvoje apibrėžtu minimaliu standartu, todėl jame negalima pateikti išsamios NSS direktyvos taikymo atskirose ES valstybėse narėse apžvalgos, įskaitant nacionalinių teismų ir kitų kompetentingų institucijų sprendimus dėl konkrečių sutarčių sąlygų vertinimo. Be skirtingų valstybių narių turimų informacijos šaltinių, informacija apie teisės nuostatas, kuriomis NSS direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, teismų praktiką ir teisinę literatūrą paskelbta vartotojų teisės duomenų bazėje, kuri prieinama Europos e. teisingumo portale (7).

Jei nenurodyta kitaip, šiame pranešime nurodyti straipsniai yra NSS direktyvos straipsniai. Kai vartojama sąvoka „sutarties sąlyga“ arba „sąlyga“, ji reiškia „sutarties sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi“, kaip apibrėžta NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje. Kitokiu šriftu paryškintos NSS direktyvos teksto arba Teisingumo Teismo sprendimų citatos taip išskirtos Komisijos iniciatyva.

Šio pranešimo 1 skirsnyje nurodyti NSS direktyvos tikslai ir taikymo sritis, o 2 skirsnyje dėmesys skiriamas minimalaus derinimo principui ir bendrajai sąsajai su nacionaline teise. 3 skirsnyje aptariamas sutarties sąlygų skaidrumo ir (ne)sąžiningumo vertinimas pagal 3, 4 ir 5 straipsnius. 4 skirsnyje paaiškinamas nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms pagal 6 straipsnio 1 dalį. 5 skirsnyje išsamiai aprašomi sutarties sąlygų vertinimo procedūriniai reikalavimai, įskaitant nacionalinių teismų pareigą aktyviai dalyvauti vertinant sutarties sąlygas. Galiausiai 6 skirsnyje aptariami atitinkami teisminio uždraudimo procedūros ypatumai.

Teisingumo Teismo parengti principai, susiję su procedūrinėmis garantijomis pagal NSS direktyvą, įskaitant ex officio kontrolės principą, mutatis mutandis taikomi ir kitiems ES vartotojų teisės aktams (8). Be to, šiame pranešime atsižvelgiama į konkrečius sprendimus, susijusius su kitomis vartotojų apsaugos direktyvomis, jei jie yra svarbūs taikant NSS direktyvą.

Nors prejudiciniai sprendimai yra skirti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir nacionaliniams teismams, kurie privalo juos taikyti tiesiogiai, jie susiję su visomis nesąžiningas sutarties sąlygas nagrinėjančiomis nacionalinėmis institucijomis, įskaitant už NSS direktyvos vykdymą atsakingas administracines institucijas ir už teisės aktų projektų teikimą atsakingas ministerijas. Atsižvelgdamos į Teisingumo Teismo aiškinimą, valstybės narės turi išnagrinėti, kokiu mastu jų taisyklės ir praktika atitinka NSS direktyvą, ir prireikus nustatyti atitikties gerinimo galimybes, kad vartotojai būtų veiksmingai apsaugoti nuo nesąžiningų sutarties sąlygų.

Šis pranešimas skirtas ES valstybėms narėms, Islandijai, Lichtenšteinui ir Norvegijai – šalims, pasirašiusioms Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimą (9). Todėl, kai jame minima ES, Sąjunga arba bendroji rinka, reikėtų suprasti, kad turima omenyje EEE arba EEE rinka.

Tai yra rekomendacinis dokumentas, nes teisinę galią turi tik pačių ES teisės aktų tekstai. Bet koks autoritetingas įstatymo aiškinimas turi būti grindžiamas Direktyvos 93/13/EEB tekstu ir Teisingumo Teismo sprendimų (10) dabartine formuluote ir galima formuluote ateityje.

Šiame pranešime atsižvelgiama į Teisingumo Teismo sprendimus, paskelbtus iki 2019 m. gegužės 31 d., ir jis negali iš anksto nulemti tolesnių Teisingumo Teismo praktikos pokyčių.

Šiame pranešime išreikštas požiūris negali iš anksto nulemti Europos Komisijos pozicijos būsimose Teisingumo Teismo bylose.

Šiame pranešime pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nėra skirta konkrečiam asmeniui ar subjektui. Nei Europos Komisija, nei joks asmuo, veikiantis Komisijos vardu, nėra atsakingas už tai, kaip toliau nurodyta informacija gali būti panaudota.

1. NSS DIREKTYVOS TIKSLAI IR TAIKYMO SRITIS

1 straipsnis

Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.

Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.

2 straipsnis

Šioje direktyvoje:

a)	nesąžiningos sąlygos – tai 3 straipsnyje apibrėžtos sutarčių sąlygos;

b)	vartotojas – bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija;

c)	pardavėjas ar tiekėjas – bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva veikia […] savo verslo, prekybos ar profesijos [tikslais], nesvarbu ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė.

3 straipsnio 1 ir 2 dalys

Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

Faktas, kad buvo atskirai derėtasi dėl tam tikrų sąlygos aspektų arba vienos konkrečios sąlygos, neužkerta kelio šį straipsnį taikyti likusiai sutarties daliai, jeigu bendrai įvertinus sutartį paaiškėja, jog tai vis dėlto yra iš anksto suformuluota tipinė sutartis.

Tuo atveju, kai bet kuris pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga.

6 konstatuojamoji dalis

kadangi, siekiant palengvinti vidaus rinkos sukūrimą bei apsaugoti pilietį kaip vartotoją, įsigyjant prekes ar paslaugas pagal sutartis, kurioms taikomi kitų valstybių narių įstatymai, būtina iš šių sutarčių pašalinti nesąžiningas sąlygas;

9 konstatuojamoji dalis

kadangi pagal principą, išdėstytą tekste su antrašte „Vartotojų ekonominių interesų apsauga“, kaip nurodyta tose programose: „asmenys, įsigyjantys prekes ir paslaugas, turi būti apsaugoti nuo pardavėjo ar tiekėjo piktnaudžiavimo savo galia, ypač nuo vienašalių tipinių sutarčių ir nuo esminių teisių nesąžiningo neįtraukimo į sutartis“;

10 konstatuojamoji dalis

kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; kadangi tos normos turėtų būti taikomos visoms pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims; kadangi todėl, inter alia, darbo sutartys, sutartys susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys neturi būti įtrauktos į šią direktyvą;

11 konstatuojamoji dalis

kadangi ir žodžiu, ir raštu sudaromos sutartys turi vienodai apsaugoti vartotoją, nepriklausomai nuo to, ar raštu sudaromų sutarčių atveju jų sąlygos išdėstomos viename ar keliuose dokumentuose;

13 konstatuojamoji dalis

[…] kadangi tuo požiūriu 1 straipsnio 2 dalyje pateikiama formuluotė „įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosios nuostatos“ numato ir normas, kurios pagal įstatymą yra taikomos susitariančioms šalims, jei nebuvo susitarta kitaip;

1.1. NSS direktyvos tikslai

NSS direktyva siekiama suderinti nacionalinius teisės aktus, kad būtų padidinta vartotojų apsauga nuo nesąžiningų sąlygų, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.

Todėl NSS direktyva siekiama dviejų tikslų:

—	veiksmingai apsaugoti vartotojus, kurie paprastai yra silpnesnioji sutarties šalis, nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų, kurias naudoja pardavėjas ar tiekėjas ir dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, ir

—	prisidėti prie vidaus rinkos kūrimo minimaliai suderinus nacionalines taisykles, susijusias su tokia apsauga.

Teisingumo Teismas (11) pabrėžė NSS direktyvos vaidmenį bendrų ES tikslų atžvilgiu, teigdamas, kad

„[…] Be to, svarbu pabrėžti, jog remiantis šia Teisingumo Teismo praktika visa ši direktyva pagal EB 3 straipsnio 1 dalies t punktą yra būtina priemonė Europos bendrijos nustatytoms užduotims vykdyti ir būtent gyvenimo lygiui ir kokybei kelti visoje Bendrijoje […] (12).“

Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas kartotinai priskyrė apsaugą pagal NSS direktyvą „viešajam interesui“ (13). Remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) (14) 114 straipsniu, kuris yra NSS direktyvos teisinis pagrindas, taip pat remiantis SESV 169 straipsniu ir ES pagrindinių teisių chartijos (15) 38 straipsniu, NSS direktyva užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką (16) Direktyvoje 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta

„[…] mintimi […], kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas tiek dėl galimybių derėtis, tiek informacijos lygio, tai reiškia, kad vartotojas turi sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir neturi galimybės daryti įtaką jų turiniui[…].“

Taip NSS direktyva siekiama išspręsti šalių nelygybės atvejus, susijusius su sutarties sąlygomis, kai tokia nelygybė kyla dėl informuotumo ir techninių kompetencijų nesimetriškumo (17) arba galimybių derėtis (18) dėl sutarties sąlygų.

Visų pirma, akcentuojant neprivalomą nesąžiningų sutarčių sąlygų pobūdį (pagal 6 straipsnio 1 dalį), NSS direktyva siekiama sukurti realią pusiausvyrą (19) tarp sutarties šalių, išvengiant pusiausvyros pažeidimo dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų (20), kad būtų kompensuojama mažiau palanki vartotojų padėtis (21).

Be to, NSS direktyva siekiama atgrasyti pardavėjus ar tiekėjus ateityje naudoti nesąžiningas sąlygas (22). Komisija primena, kad savo 2000 m. NSS direktyvos įgyvendinimo ataskaitoje (23) ji pabrėžė, kad nesąžiningų sutarčių sąlygų naudojimas daro neigiamą poveikį visai ES teisinei ir ekonominei tvarkai, ir akcentavo, kad NSS direktyvos svarba yra didesnė nei vien siekis apsaugoti pavienius vartotojus, kuriems tiesiogiai taikomos nesąžiningos sutarčių sąlygos.

1.2. NSS direktyvos taikymo sritis

1.2.1. Sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“, „vartotojas“ ir „pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromos sutartys“

Kaip nurodyta NSS direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, NSS direktyva taikoma „pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromoms sutartims“.

Kad sutarčiai būtų taikoma NSS direktyva, viena iš sutarties šalių turi būti pardavėjas ar tiekėjas (pagal 2 straipsnio c punkto apibrėžtį), o kita šalis – vartotojas (24) (pagal 2 straipsnio b punkto apibrėžtį). Ši taikymo sritis nepažeidžia to, kad valstybėms narėms a priori nedraudžiama išplėsti teisės nuostatų, kuriomis NSS direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, taikymo srities ir taikyti jas kitokioms sutartims, pavyzdžiui, sudaromoms dviejų pardavėjų ar tiekėjų arba tarp dviejų vartotojų.

1.2.1.1. „Pardavėjo ar tiekėjo“ ir „vartotojo“ apibrėžtys

Vartotojai yra fiziniai asmenys (pagal 2 straipsnio b punktą), o pardavėjas ar tiekėjas gali būti fizinis ar juridinis asmuo (pagal 2 straipsnio c punktą).

Siekiant nustatyti, ar konkretus asmuo yra pardavėjas ar tiekėjas ar vartotojas, svarbu apsvarstyti nagrinėjamos sutarties šalių galių pusiausvyrą. Tipiniai veiksniai yra informuotumo, techninių kompetencijų ir patirties nesimetriškumas arba galimybės derėtis. Sąvokos „pardavėjas ar tiekėjas“ ir „vartotojas“ yra funkcinės koncepcijos , pagrįstos šalių vaidmeniu nagrinėjamoje sutartyje. Tuo pat metu „vartotojo“ sąvoka yra objektyvi ir nurodo paprastai mažiau palankią vartotojo padėtį nei pardavėjo ar tiekėjo; tai reiškia, kad nepaisant konkretaus vartotojo didesnių žinių ir patirties, jis gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal NSS direktyvą (25).

Teisingumo Teismas šiuos funkcinius ryšius paaiškino taip (26):

„53	Taigi, sutartys, kurioms taikoma ši direktyva, joje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos arba profesijos tikslais, ar ne […] (27).“

„55	[Iš to matyti], kad sąvoka „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą, yra funkcinė sąvoka, dėl kurios reikia įvertinti, ar sutartiniai santykiai priskirtini prie veiklos, kurią asmuo vykdo profesiniais tikslais […] (28).“

Siekiant nustatyti, ar fizinis asmuo, kuris verčiasi verslu, prekyba ar profesija, yra pardavėjas ar tiekėjas ar vartotojas, svarbu nustatyti, ar nagrinėjama sutartis susijusi su viena iš šių veiklos rūšių.

Nepaisant tam tikrų NSS direktyvos 2 straipsnio c punkte apibrėžtos „pardavėjo ar tiekėjo“ sąvokos kalbinių versijų skirtumų (29), ši sąvoka turi būti aiškinama vienodai (30), atsižvelgiant į direktyvos tikslus (31). Tai reiškia, kad griežtesnė terminologija, vartojama tam tikrų kalbų NSS direktyvos versijose ir teisės nuostatose, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, negali apriboti sutarčių, kurioms taikoma NSS direktyva, rūšių, taigi ir jos apsaugos taikymo srities (32). Iš tiesų, pagal 2 straipsnio c punktą sąvoka „pardavėjas ar tiekėjas“ turi būti aiškinama taip pat kaip sąvoka „prekiautojas“ kitose vartotojų apsaugos direktyvose, o teismų praktika, susijusi su kitose direktyvose vartojamomis sąvokomis „prekiautojas“ ir „vartotojas“, taip pat galioja NSS direktyvai (33).

Teisingumo Teismas (34) nurodė, kad 2 straipsnio c punkte apibrėžta „pardavėjo ar tiekėjo“ sąvoka turi būti aiškinama plačiai:

„47	Kaip numatyta Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte, „pardavėjas ar tiekėjas“ yra bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma Direktyva 93/13, veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė.

48	Iš tos pačios nuostatos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas „pardavėjo ar tiekėjo“ sąvoką apibrėžė plačiai […] (35).“

Todėl bet kuris fizinis ar juridinis asmuo yra pardavėjas ar tiekėjas, kai sutartis susijusi su jų profesine veikla, nesvarbu, ar tokia veikla siekiama privataus ar viešojo intereso užduočių (36), ar jos subjektams suteikiamas viešosios teisės statusas (37). Organizacijos ar įstaigos, vykdančios viešojo intereso užduotį arba siekiančios labdaros ar etikos tikslų, bus laikomos pardavėjais ar tiekėjais, kai sutartys sudaromos dėl produktų pardavimo ar bet kokių paslaugų teikimo vartotojams. Šiuo požiūriu nėra svarbu, ar veikla vykdoma nesiekiant pelno. Teisingumo Teismo teigimu (38),

„Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą iš jos taikymo srities nepašalinami nei bendrojo intereso užduotį vykdantys subjektai, nei viešosios teisės suteikiamą statusą turintys subjektai […] (39). Be to, […], kadangi visuomeninio pobūdžio ir bendrojo intereso užduotys neretai vykdomos nesiekiant pelno, tai, ar subjektas siekia pelno, ar ne, apibrėžiant sąvoką „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nėra svarbu.“

Tai reiškia, kad į taikymo sritį bus įtrauktos ir, pavyzdžiui, sutartys, susijusios su sveikatos ir priežiūros paslaugomis, neatsižvelgiant į paslaugų teikėjo teisinį statusą.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad pripažįstant asmenį „pardavėju ar tiekėju“nebūtina, kad sutartis būtų sudaryta dėl asmens pagrindinės veiklos, ir todėl ji galėtų būti susijusi su papildoma ar pagalbine veikla (40). Todėl, pavyzdžiui, darbuotojams siūloma bendrovės paskola (41) arba studentui suteikta švietimo įstaigos paskola (42) taip pat gali būti įtraukta į taikymo sritį.

Apibendrinant pažymėtina, kad nustatant, ar asmuo gali būti laikomas „pardavėju ar tiekėju“ arba „vartotoju“, būtina įvertinti konkrečią nagrinėjamą sutartį kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamos sutarties pobūdį ir paskirtį, ir į tai, kad NSS direktyva siekiama apsaugoti vartotojus kaip paprastai silpnesniąją šalį.

Tai reiškia, kad sudarydamas tam tikras sutartis atitinkamas fizinis asmuo gali būti „pardavėjas ar tiekėjas“, pvz., advokatas, sudarantis sutartį dėl teisinių paslaugų (43), o sudarydamas kitas sutartis, pvz., dėl paskolos privatiems tikslams, – „vartotojas“ (44). Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas (45) nustatė:

„Tokiu atveju, net jei būtų manoma, kad advokatas turi aukšto lygio specialių žinių [… (46)], tai neleidžia preziumuoti, kad santykiuose su pardavėju arba tiekėju jis nėra silpnesnioji šalis. […] palyginti su pardavėju ar tiekėju, mažiau palanki vartotojo padėtis, kurią siekiama kompensuoti Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema, susijusi tiek su vartotojo turima informacija, tiek su jo galimybėmis derėtis esant pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtoms sąlygoms, kurių turiniui šis vartotojas negali daryti įtakos.“

Be to, fizinis asmuo, veikdamas pagal pagalbinę sutartį, kaip dviejų komercinių subjektų sudarytos sutarties laiduotojas, turi būti laikomas vartotoju, jei tas asmuo veikė siekdamas tikslų, nesusijusių su jo vykdoma prekyba, verslu ar profesija, ir neturi jokių funkcinių ryšių su besiskolinančia bendrove. Funkciniai ryšiai, pavyzdžiui, gali būti nustatyti, jei minėtasis asmuo yra tos bendrovės direktorius arba valdo reikšmingą jos akcijų dalį (47).

1.2.1.2. Pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromos sutartys

Jei viena sutarties šalis yra pardavėjas ar tiekėjas, o kita šalis – vartotojas, tokiai sutarčiai taikoma NSS direktyva, kaip tai suprantama pagal 10 konstatuojamosios dalies antrą sakinį. 10 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad NSS direktyva taikoma visoms pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims.

Tai reiškia, kad NSS direktyva taikoma visoms prekių pirkimo ir paslaugų teikimo sutartims, o Teisingumo Teismas paaiškino, kad NSS direktyva turi būti taikoma „visuose ekonominės veiklos sektoriuose“ (48).

Be to, 10 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad, inter alia, darbo sutartys, sutartys susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys (49)„neturi būti įtrauktos“ į šią direktyvą. Atsižvelgiant į direktyvos taikymo srities išimtis, tokie pavyzdžiai (50) turės būti aiškinami siaurai (51).

NSS direktyvoje nereikalaujama, kad vartotojas už prekę ar paslaugą būtinai turi sumokėti piniginį atlygį. Teisingumo Teismo nuomone, piniginis atlygis nėra privalomas. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas (52) nusprendė, kad fiziniai asmenys, laiduojantys už kitai šaliai suteiktą paskolą, gali būti apsaugoti pagal NSS direktyvą, net jei laidavimo sutartyje nenumatytas joks piniginis atlygis už konkrečią paslaugą. Todėl NSS direktyva taip pat turi būti taikoma tarp vartotojų ir socialinės žiniasklaidos paslaugų teikėjų sudarytoms sutartims, neatsižvelgiant į tai, ar vartotojai turi sumokėti konkrečią pinigų sumą, ar atlygis už paslaugas yra vartotojų sukurtas turinys ir profiliavimas (53).

Jei pardavėjas ar tiekėjas ir vartotojas sudaro pagalbinę sutartį, pavyzdžiui, laidavimo sutartį, tokiai sutarčiai taikoma NSS direktyva, net jei pagrindinę sutartį, pvz., paskolos sutartį, sudaro dvi komercinės bendrovės ir todėl ji nėra įtraukta į direktyvos taikymo sritį (54).

Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl kelių konkrečių atvejų, kai nacionaliniai teismai abejojo dėl atitinkamos sutarties klasifikavimo, ir išaiškino, kad NSS direktyva aprėpia šias sutarčių rūšis:

—	gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, sudarytas tarp profesinę veiklą vykdančio nuomotojo ir su profesine veikla nesusijusiais tikslais veikiančio nuomininko (55),

—	teisinių paslaugų sutartis (56),

—	hipoteka užtikrintos paskolos sutartį, kurią advokatas sudarė privačiais tikslais (57),

—	sutartį, kurią sudarė laisvoji švietimo įstaiga, pagal kurią ji susitarė su viena iš savo studenčių dėl šios studentės mokėtinų sumų, susijusių su studijų mokesčiu ir studijų kelionės išlaidomis, mokėjimo būdo (58),

—

laidavimo sutartį ar garantijos sutartį, sudarytą kredito įstaigos su fiziniu asmeniu siekiant užtikrinti įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė komercinė bendrovė šiai kredito įstaigai, įvykdymą, kai laiduotojas veikė siekdamas tikslų, nesusijusių su jo vykdoma prekyba, verslu ar profesija, ir neturi jokių funkcinių ryšių su minėta bendrove (59),

—	hipotekos paskolą, kurią darbdavys suteikė įmonės darbuotojui ir jo sutuoktinei privačiais tikslais (60).

1.2.2. Sutarčių sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi (NSS direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalys) (61)

Pagal 2 straipsnio a punktą ir 3 straipsnio 1 dalį NSS direktyva taikoma tik toms sutarčių sąlygoms, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi. 3 straipsnio 2 dalyje numatytos konkrečios prielaidos ir nuostatos dėl įrodinėjimo pareigos, siekiant įrodyti, ar dėl atitinkamos sutarties sąlygos buvo atskirai derėtasi. Kaip ir 9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse, 3 straipsnio 2 dalyje taip pat pateikti sutarčių sąlygų, kurioms taikoma direktyva, pavyzdžiai. Paprastai, bet ne išimtinai, į direktyvos taikymo sritį patenka standartinės (62), tipinės (63) arba iš anksto suformuluotos (64) sutarties sąlygos, kurios dažnai aptinkamos vadinamosiose bendrosiose sąlygose.

Nėra svarbu, kokia forma pateiktos sąlygos, pvz., spausdintinės, pateiktos internete ar ne, užrašytos ranka ar net įvardytos žodžiu (65), kokiu būdu sudaryta sutartis, pvz., privačiai arba patvirtinta notaro, kurioje sutarties dalyje išdėstytos sąlygos, taip pat ar sąlygos išdėstomos viename ar keliuose dokumentuose. Lemiamas dalykas yra tas, kad jomis apibrėžiamos šalių teises ir pareigos ir kad dėl konkrečios (-ų) sąlygos (-ų) nebuvo atskirai derėtasi.

Tai, ar buvo atskirai derėtasi dėl tam tikros vienos sutarties sąlygos, yra faktinės aplinkybės, kurias turi įvertinti nacionaliniai teismai. Remiantis 3 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, jeigu sutarties sąlyga buvo „parengta iš anksto“, pavyzdžiui, „iš anksto suformuluotos tipinės sutarties“ atveju, „visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi“. 3 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nurodoma, kad kai pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl „tipinės sąlygos“ buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga. Pagal 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, jei buvo atskirai derėtasi dėl tam tikrų sąlygos aspektų arba vienos konkrečios sąlygos, tai nereiškia, kad buvo atskirai derėtasi dėl kitų sutarties sąlygų. Vartotojo parašas, kuriuo patvirtinta sutartis ar atskiri jos straipsniai, jokiu būdu nenurodo, kad dėl sutarties sąlygų buvo atskirai derėtasi.

Teisingumo Teismas gali pateikti tolesnes šio kriterijaus ir „derybų“ sampratos aiškinimo rekomendacijas (66).

Kai šiame pranešime minimos „nesąžiningos sutarčių sąlygos“ arba „sutarčių sąlygos“, tokios nuorodos yra susijusios su „sutarčių sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi“, net jei žodžiai „nebuvo atskirai derėtasi“ nekartojami. Tai nepažeidžia to, kad kai kuriose valstybėse narėse NSS direktyvos apsauga taikoma ir toms sutarčių sąlygoms, dėl kurių buvo atskirai derėtasi (67).

1.2.3. Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas, taikoma išimtis (NSS direktyvos 1 straipsnio 2 dalis)

1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Sąjunga, nuostatas ar principus, NSS direktyvos nuostatos netaikomos. Teisingumo Teismas (68) pabrėžė, kad 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, kuria apribojama vartotojų apsauga nuo nesąžiningų sąlygų, turi būti aiškinama siaurai:

„[…] nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, atsižvelgiant į tos pačios direktyvos tikslą – būtent apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sąlygų taikymo jų su komercinės veiklos vykdytojais sudaromose sutartyse, turi būti aiškinama siaurai […] (69).“

Norint atmesti vertinimo pagal NSS direktyvą būtinybę, reikia nustatyti, kad sutarties sąlyga atspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąją nuostatą.

Taikant 1 straipsnio 2 dalį ir laikantis 13 konstatuojamosios dalies, nuostata yra privalomoji, jei

—	ji taikoma susitariančiosioms šalims, nepaisant jų pasirinkimo,

—	taip pat tais atvejais, kai ji yra papildomo pobūdžio ir todėl įprastai taikoma susitariančioms šalims, t. y. jeigu nebuvo susitarta kitaip (70).

Tokiais atvejais NSS direktyvos taikymo išimtis grindžiama tuo, kad

„[…] galima daryti pagrįstą prielaidą, jog nacionalinės teisės aktų leidėjas yra užtikrinęs visų sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (71).“

Iš esmės ji taikoma ir tada, kai sudarius sutartį priimama privalomoji nuostata ir nustatoma tvarka, pakeičianti nesąžiningą sutarties sąlygą (72).

Tuo pat metu 1 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis turi būti griežtai apribota tokiomis privalomosiomis taisyklėmis reglamentuojamu klausimu (73). Be to, privalomosios nacionalinės teisės taisyklės, taikomos tam tikroms klientų grupėms, nėra lygiavertės privalomajai taisyklei pagal NSS direktyvos 1 straipsnio 2 dalį tiek, kad būtų taikomos kitiems klientams pagal sutarties sąlygas (74).

Teisingumo Teismas (75) išaiškino, kad išimtis pagal 1 straipsnio 2 dalį netaikoma, jei nacionalinėse taisyklėse sutarties šalims suteikiamos pasirinkimo galimybės, pavyzdžiui, nustatant teismo jurisdikciją.

Teisingumo Teismas gali pateikti tolesnes 1 straipsnio 2 dalies aiškinimo rekomendacijas remdamasis trimis prašymais priimti prejudicinius sprendimus, kurie priimant šį pranešimą dar nebuvo priimti (76).

Be to, 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės, nuostatoms ar principams, konkrečiai nurodant tarptautines konvencijas transporto srityje, NSS direktyvos nuostatos nėra taikomos (77).

1.2.4. Sąveika su kitais ES teisės aktais

NSS direktyva taikoma pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromoms sutartims visuose ūkinės veiklos sektoriuose (78). Todėl atitinkamai sutarčiai, priklausomai nuo jos pobūdžio, gali būti taikomos ir kitos ES teisės aktų nuostatos, įskaitant kitas vartotojų apsaugos taisykles. Tarp kitų svarbių taisyklių, kurios gali būti taikomos lygiagrečiai, galėtų būti horizontaliosios taisyklės dėl ikisutartinės informacijos ir teisės atsisakyti sutarties, numatytos Direktyvoje 2011/83/ES (79) dėl vartotojų teisių, arba taisyklės dėl nesąžiningos komercinės veiklos, numatytos Direktyvoje 2005/29/EB (80). Panašiai, be NSS direktyvos, gali būti taikomos taisyklės, susijusios su konkrečiomis sutarčių rūšimis, pavyzdžiui, Direktyva 2008/48/EB (81) dėl vartojimo kredito sutarčių, Direktyva 2008/122/EB (82) dėl vartotojų apsaugos, susijusios su kai kuriais pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto, perpardavimo ir keitimosi sutarčių aspektais, Direktyva 2014/17/ES (83) dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, Direktyva (ES) 2015/2302 (84) dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, taip pat Direktyva (ES) 2018/1972 (85), kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas, Reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 (86) dėl oro susisiekimo paslaugų, Direktyva 2009/72/EB (87) dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB, arba Direktyva 2009/73/EB (88) dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/55/EB (89). Be to, nagrinėjant bylas, susijusias su nesąžiningomis sutarties sąlygomis, gali būti taikomos teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose taisyklės, pavyzdžiui, dėl taikytinos teisės (90) ir jurisdikcijos (91), bei procedūrinės taisyklės, pavyzdžiui, dėl nedidelių sumų reikalavimų (92) arba dėl Europos mokėjimo orderio (93).

Kai kuriuose konkretiems sektoriams taikomuose teisės aktuose aiškiai nurodoma, kad jie nedaro poveikio NSS direktyvų nuostatoms. Pavyzdžiui, Direktyva 2009/72/EB (94), Direktyva 2009/73/EB (95), Direktyva 2014/17/ES (96) ir Direktyva (ES) 2018/1972 (97).

Atsižvelgiant į NSS direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, kuri aptariama 1.2.3 punkte, sutarties sąlygos, atspindinčios privalomąsias nuostatas, įskaitant tas, kurios nustatytos konkrečių sektorių teisės aktuose, arba tarptautinių konvencijų nuostatas, į NSS direktyvos taikymo sritį neįtrauktos.

Tačiau priėmus konkrečios srities teisės aktus po NSS direktyvos priėmimo, reikia atsižvelgti į tai, kad tokiems teisės aktams netaikyti NSS direktyvos leidžiama tik su sąlyga, kad toks netaikymas turi būti aiškiai numatytas teisės aktų nuostatose (98). Paprastai taip nėra (99), todėl NSS direktyva dažniausiai taikoma papildomai su konkretiems sektoriams taikomomis taisyklėmis.

Jei be NSS direktyvos taikomos ir kitos ES nuostatos, paprastai bus remiamasi aiškinimu, kuris kuo labiau išlaiko NSS direktyvos ir galimai prieštaraujančios nuostatos veiksmingumą. Pavyzdžiui, procedūros reglamentas neturėtų pažeisti NSS direktyvoje numatytos apsaugos nuo nesąžiningų sutarties sąlygų veiksmingumo.

Į kitas ES nuostatas gali būti atsižvelgta vertinant sutarties sąlygų skaidrumą ir nesąžiningumą pagal NSS direktyvą. Pavyzdžiui, pardavėjo ar tiekėjo nesąžininga komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29/EB (100), gali būti atskirų sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo elementas (101). Tuo pat metu tokia išvada neturi tiesioginio poveikio vertinant sutarties galiojimą pagal NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalį (102).

3.3.2 punkte aptariamas konkretiems sektoriams taikomų taisyklių ir NSS direktyvos santykis, ypač atsižvelgiant į skaidrumo ir (arba) ikisutartinės informacijos reikalavimus (103) arba privalomąjį sutarčių turinį (104).

1.2.5. NSS direktyvos taikymas trečiosiose šalyse įsteigtiems prekybininkams

NSS direktyvos taikymas sutarčiai, sudarytai tarp vartotojo, gyvenančio ES valstybėje narėje, ir prekiautojo ar verslininko (105), įsisteigusio ES nepriklausančiose ir EEE nepriklausančiose šalyse, iš esmės apibrėžiamas Reglamente (EB) Nr. 593/2008 (106) (Roma I).

Reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas:

a)	vykdo komercinę ar profesinę veiklą vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje; arba

b)	bet kokiomis priemonėmis kreipia šią veiklą į tą valstybę ar kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė;

ir ta sutartis patenka į tokios veiklos sritį.

Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimams atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu.

Todėl kai trečiojoje šalyje įsisteigęs profesionalas (t. y. prekiautojas arba „pardavėjas ar tiekėjas“) tęsia veiklą valstybėje narėje arba skiria savo veiklą vartotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, tokie vartotojai turi teisę į apsaugą pagal NSS direktyvą ir jų valstybės narės vartotojų apsaugos taisykles. Tai taikoma net ir tais atvejais, kai šalys pasirinko taikyti trečiosios šalies teisę. Tačiau reglamento „Roma I“ 5 straipsnyje numatytos konkrečios vežimo sutarčių taisyklės.

Be to, NSS direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje numatyta:

Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad vartotojas neprarastų šia direktyva teikiamos apsaugos, sutarčiai taikytina teise pasirenkant Bendrijai nepriklausančios valstybės teisę, jei pastaroji yra artimai susijusi su valstybių narių teritorija.

Šia nuostata gali būti užtikrinama papildom vartotojų apsauga, nes ji taikoma visais atvejais, kai pasirinkta trečiosios šalies teisė, jei pastaroji yra glaudžiai susijusi su valstybe nare. Taigi jos taikymo sąlygos yra platesnės už reglamento „Roma I“ 6 straipsnio sąlygas.

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė (107), kad pagal NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga, pagal kurią su vartotoju sudaryta sutartis reglamentuojama pardavėjo ar tiekėjo buveinės valstybės narės teise, yra nesąžininga, jei joje aiškiai nenurodyta, kad pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį vartotojai taip pat turi apsaugą, užtikrinamą pagal valstybės narės, kurioje yra jų įprastinė gyvenamoji vieta, vartotojų apsaugos taisyklių imperatyvias nuostatas. Be šio patikslinimo, vartotojas gali būti klaidinamas, nes jam sudaromas klaidingas įspūdis, kad sutarčiai taikoma tik pasirinkta teisė. Tokia pati logika turi būti taikoma pasirinkus trečiosios šalies taikytiną teisę sutarties sąlygomis, kaip jos suprantamos NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje (108).

2. RYŠYS SU NACIONALINE TEISE, ĮSKAITANT MINIMALŲ SUDERINIMĄ

NSS direktyvos 8 straipsnis

Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.

NSS direktyvos 8a straipsnis (109)

Kai valstybė narė priima nuostatas pagal 8 straipsnį, apie tai ir apie bet kuriuos tolesnius pakeitimus pranešama Komisijai, visų pirma:

—	kai tomis nuostatomis pratęsiamas nesąžiningumo patikrinimas atskirai suderėtos sutarties sąlygų ar kainos arba atlygio atitikties atveju, arba

—	kai tose nuostatose pateikiami sutarties sąlygų, laikytinų nesąžiningomis[, sąrašai.]

Komisija užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta informacija būtų lengvai prieinama vartotojams ir prekiautojams, inter alia, tam skirtoje interneto svetainėje.

Komisija persiunčia 1 dalyje nurodytą informaciją kitoms valstybėms narėms ir Europos Parlamentui. Komisija dėl tos informacijos konsultuojasi su suinteresuotaisiais subjektais.

17 konstatuojamoji dalis

kadangi prie šios direktyvos pridedamas sąlygų sąrašas gali būti tik orientacinis ir dėl to, jog direktyva yra minimalaus pobūdžio, šių sąlygų apimtis gali būti valstybių narių plečiama ar labiau ribojama jų nacionaliniais įstatymais;

NSS direktyva su nacionaline teise sąveikauja įvairiai. Viena vertus, yra

—	nuostatos, kuriomis NSS direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, įskaitant nuostatas, kuriomis išplečiama jų taikymo sritis arba nustatomi griežtesni reikalavimai,

—	kita vertus, yra esminio ar procedūrinio pobūdžio nacionalinės teisės nuostatos, kurios apima papildomus aspektus, tačiau į kurias reikia atsižvelgti, kai teismai priima sprendimus dėl nesąžiningų sutarties sąlygų.

2.1. Minimalus derinimas ir taikymo srities išplėtimas (NSS direktyvos 8 ir 8a straipsniai), įskaitant nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmenį

Pagal 8 straipsnį valstybės narės gali užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį, nei numatytas NSS direktyvoje (110). NSS direktyvos 8a straipsniu (111) valstybės narės įpareigojamos pranešti apie nacionalines taisykles, kuriose numatyti griežtesni standartai arba kuriomis išplečiama nacionalinių taisyklių, kuriomis NSS direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, taikymo sritis (112).

Pavyzdžiui, valstybės narės taip pat gali taikyti nacionalines taisykles, kuriomis NSS direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, atskirai suderėtoms sutarties sąlygoms (113) arba įmonių tarpusavio santykiams ar vartotojų tarpusavio sandoriams (114).

Valstybės narės taip pat gali sugriežtinti taisykles, visų pirma nustatydamos aiškesnes ribas sutarties sąlygoms pripažinti nesąžiningomis. Pavyzdžiui, jos gali sudaryti sutarčių sąlygų, kurios visada laikomos nesąžiningomis, „juodąjį sąrašą“, nereikalaudamos kiekvienu konkrečiu atveju atlikti bendrąjį nesąžiningumo vertinimą pagal NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus (115), ir (arba) skirtingų rūšių pilkąjį (-uosius) sąrašą (-us). Daugiau informacijos apie NSS direktyvos priedą pateikta 3.4.7 punkte.

Pavyzdžiui, nacionalinėje teisėje galima numatyti, kad neskaidrios sutarties sąlygos gali būti tiesiogiai pripažintos negaliojančiomis, netaikant nesąžiningumo patikrinimo pagal 3 straipsnio 1 dalį (116).

Teisingumo Teismas (117) taip pat išaiškino, kad 8 straipsniu valstybės narės nėra įpareigotos reikalauti (pagal 4 straipsnio 2 dalį) (118) atlikti vertinimą, susijusį su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu arba su kainos ir atlygio adekvatumu, tik jei atitinkamos sąlygos nepateikiamos aiškia, suprantama kalba.

Teisingumo Teismas (119) patvirtino, kad nacionalinių aukščiausiųjų teismų praktika nepatenka į griežtesnių nacionalinių nuostatų pagal 8 straipsnį taikymo sritį. Vis dėlto, kai nacionaliniai aukščiausieji teismai nustato tam tikrus sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo kriterijus, kuriuos žemesnės instancijos teismai de facto turi pripažinti, jei nenori, kad jų sprendimai būtų panaikinti, arba kurie žemesnės instancijos teismams yra net privalomi, tai iš esmės yra suderinama su NSS direktyva. Tačiau nacionalinių aukščiausiųjų teismų taikomi kriterijai turi atitikti Teisingumo Teismo praktiką ir neturi kliudyti kompetentingam teismui pasiūlyti vartotojams veiksmingos teisių gynimo priemonės jų teisėms apsaugoti arba kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (120).

2.2. Kitos nacionalinės teisės nuostatos

Kitos nacionalinės taisyklės, kurios gali būti taikomos byloms, susijusioms su nesąžiningomis sutarties sąlygomis, apima bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, visų pirma dėl sutarčių sudarymo ir galiojimo, taip pat nacionalinių teismų procedūros reglamentus. Tokie klausimai nėra konkrečiai reglamentuojami NSS direktyvoje, tačiau gali turėti didelį poveikį jos taikymui.

Pavyzdžiui, vertinant sutarčių, kuriose apibrėžiami įmonių santykiai su vartotojais, atskiras sąlygas, NSS direktyvoje bendrai nereglamentuojamas visų sutarčių galiojimas. Tačiau pagal nacionalinę sutarčių teisę vienos ar kelių sutarties sąlygų nesąžiningumas gali paveikti visos sutarties galiojimą, pavyzdžiui, kai sutartis negali būti vykdoma nesant susitarimų dėl šalių esminių pareigų. Ši galimybė numatyta NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje ir aptarta 4 skirsnyje.

Be to, nacionalinėje teisėje yra taisyklių, kuriomis galima panaikinti visos sutarties galiojimą, pavyzdžiui, jei ji pažeidžia teisinį draudimą, yra lupikiško pobūdžio arba kitaip pažeidžia pagrindinės moralės reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad pagal nacionalinę teisę vartotojai gali atsisakyti sutarčių dėl to, kad jų sudarymas grindžiamas nesąžiningu ar agresyviu pardavėjo ar tiekėjo elgesiu, kuris gali būti prilyginamas klaidinančiai, agresyviai ar kitaip nesąžiningai komercinei praktikai, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2005/29/EB (121).

Kai tokiais atvejais yra ir nesąžiningų sutarties sąlygų, NSS direktyvos nuostatos paprastai nedaro poveikio tokioms nacionalinėms taisyklėms, jei tomis taisyklėmis neginčijamas NSS direktyvos, ypač jos 6 straipsnio 1 dalies, veiksmingumas (122). Teisingumo Teismas (123) nurodė, kad iš esmės sutarčių panaikinimo taisyklės turi būti nagrinėjamos pagal jų logiką (124) ir, jei jos sutampa su nesąžiningomis sutarties sąlygomis, tokios taisyklės yra priimtinos pagal NSS direktyvos 8 straipsnį tiek, kiek jos yra palankesnės vartotojams, palyginti su minimalia apsauga, kuri reikalaujama pagal NSS direktyvą (125).

Reikėtų pabrėžti, kad pagal savo taikymo sritį ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinę teisę ir nacionalinėms valdžios institucijoms, įskaitant nacionalinius teismus, kyla pareiga nacionalinę teisę aiškinti kuo labiau laikantis ES teisės, kad būtų užtikrintas jos veiksmingumas. Teisingumo Teismo žodžiais (126),

„[…] reikia priminti, kad vien tarp privačių asmenų kilusį ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, turi atsižvelgti į nacionalinės teisės normų visumą ir jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į atitinkamai sričiai taikytinos direktyvos tekstą ir tikslą, kad priimtų šios direktyvos tikslą atitinkantį sprendimą […] (127).“

Kai nacionalinės teisės aktai, įskaitant procedūros reglamentą, negali būti aiškinami laikantis ES teisės, nacionaliniai teismai privalo nuo jų atsiriboti ir tiesiogiai remtis Sąjungos teise (128). Teisingumo Teismas (129) patvirtino, kad nacionaliniai teismai turi pareigą užtikrinti visišką NSS direktyvos veiksmingumą, prireikus savo iniciatyva atsisakydami taikyti bet kokią, net vėlesnę, jai prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą. Todėl teismai neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta įstatyminėmis arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis. Tai apima atvejus, kai nacionalinėje teisėje nenumatytas ex officio nesąžiningų sutarčių sąlygų vertinimas arba netgi neleidžiama jo atlikti, nors tokia kontrolės priemonė reikalaujama pagal NSS direktyvą (130), arba kai nacionalinė teisė kitaip pažeidžia NSS direktyvą arba lygiavertiškumo ar veiksmingumo principus (131).

Be to, valstybės narės privalo pakeisti NSS direktyvos neatitinkančias taisykles, įskaitant tas, dėl kurių aiškinimo yra netikrumo (132).

3. BENDRIEJI NESĄŽININGUMO VERTINIMO KRITERIJAI IR SKAIDRUMO REIKALAVIMAI

3.1. Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3 straipsnio 1 ir 3 dalys

Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.

4 straipsnis

Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.

5 straipsnis

Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Jeigu abejojama dėl sąlygos prasmės, aiškinama vartotojo naudai. Ši taisyklė dėl interpretavimo netaikoma 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų procedūrų atveju.

16 konstatuojamoji dalis

[…] kadangi vertinant sąžiningumą ypač reikia atsižvelgti į šalių derybinių pozicijų tvirtumą, į tai ar vartotojas turėjo paskatų sutikti su sąlyga ir ar prekės arba paslaugos buvo parduotos arba suteiktos pagal specialų vartotojo užsakymą; kadangi pardavėjas ar tiekėjas gali patenkinti sąžiningumo reikalavimą, kai jis dorai ir teisingai veikia kitos šalies atžvilgiu, į kurios teisėtus interesus jis turi atsižvelgti;

20 konstatuojamoji dalis

kadangi sutartys turi būti rašomos aiškia, suprantama kalba, ir vartotojui faktiškai turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, o kilus abejonėms, turi būti interpretuojama vartotojo naudai;

NSS direktyvos priedo 1 punkto i papunktis (3 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos)

Sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas:

(…)

i)	sąlygas, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, padaryti jam neatšaukiamai privalomomis;

j)	įgalinti pardavėją ar tiekėją vienašališkai be pakankamos priežasties, kuri nurodoma sutartyje, pakeisti jos sąlygas;

3 straipsnio 1 dalyje nurodyti bendrieji kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas pardavėjų ar tiekėjų sutarties sąlygų sąžiningumas. Šie bendrieji kriterijai turi atsispindėti valstybių narių taisyklėse ir jų valdžios institucijų turi būti taikomi kiekvienu atveju vertinant atskiras sąlygas.

Be 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų bendrųjų kriterijų, 3 straipsnio 3 dalyje pateikta nuoroda į priedą, kuriame pateikiamas orientacinis ir neišsamus sutarties sąlygų, kurios gali būti laikomos nesąžiningomis, sąrašas (133).

Be to, NSS direktyvoje numatyti skaidrumo reikalavimai, taikomi pardavėjams ar tiekėjams, naudojantiems sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi. Jie išdėstyti taisyklėse, kuriomis numatoma, kad sutarties sąlygos turi būti (pateikiamos) aiškia, suprantama kalba (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis), ir reikalavime, kad vartotojams turi būti sudaryta reali galimybė susipažinti su sutarties sąlygomis iki sutarties sudarymo (priedo 1 punkto i papunktis ir 20 konstatuojamoji dalis).

NSS direktyvoje numatytos trys skaidrumo reikalavimų funkcijos:

—	5 straipsnio antrame sakinyje nurodyta, kad sutarties sąlygos, kurios nėra pateikiamos aiškia, suprantama kalba, turi būti interpretuojamos vartotojo naudai (134),

—	remiantis 4 straipsnio 2 dalimi, pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimas ir kainos ir atlygio adekvatumas turi būti vertinami pagal 3 straipsnio 1 dalį tik jei šios sąlygos nepateikiamos aiškia, suprantama kalba (135),

—	neatitiktis skaidrumo reikalavimams gali būti tam tikros sutarties sąlygos nesąžiningumo vertinimo elementas (136) ar net reikšti jos nesąžiningumą (137).

Teisingumo Teismas pateikė rekomendacijas tiek dėl skaidrumo reikalavimų, kuriuos turi atitikti pardavėjai ar tiekėjai, tiek dėl bendrųjų nesąžiningumo vertinimo kriterijų. Daugiau informacijos apie skaidrumą pateikta 3.3 punkte, o apie bendruosius nesąžiningumo vertinimo kriterijus – 3.4 punkte.

Tuo pat metu Teisingumo Teismas ne kartą primygtinai tvirtino (138), kad nors jo vaidmuo yra pateikti skaidrumo ir nesąžiningumo aiškinimo rekomendacija, konkrečių sutarčių sąlygų skaidrumo ir nesąžiningumo vertinimas yra nacionalinių institucijų, ypač nacionalinių teismų, kompetencija, atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes. Teisingumo Teismas (139) šią poziciją išreiškė taip:

„42

Nors tiesa, kad naudodamasis pagal EB (140) 234 straipsnį jam priklausančia kompetencija Teisingumo Teismas minėto sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 22 punkte išaiškino bendrus kriterijus, kuriuos Bendrijos teisės aktų leidėjas naudoja tam, kad apibrėžtų nesąžiningos sąlygos sąvoką, vis dėlto jis negali nuspręsti dėl šių bendrų kriterijų taikymo konkrečiai sąlygai, kuri turi būti išnagrinėta atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. minėto sprendimo Freiburger Kommunalbauten 22 punktą).

43	Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar sutarties sąlygą galima pripažinti nesąžininga direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme.“

Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, sąlyga atitinka sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus.

Tas pats pasakytina ir apie vertinimą siekiant nustatyti, ar sutarties sąlygos yra „pagrindinis sutarties dalykas“, ar jos turi būti nagrinėjamos „kainos ir atlygio adekvatumo“ prasme, kaip ji suprantama pagal NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalį (141).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teisingumo Teismas (142) paprastai susilaiko nuo galutinio konkrečios sutarties sąlygos nesąžiningumo vertinimo, palikdamas šį vertinimą atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Tačiau tam tikrais atvejais Teisingumo Teismas vis dėlto aiškiai nurodė, kad atitinkama sutarties sąlyga yra nesąžininga (143).

Nacionaliniai teismai gali parengti konkretesnius sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo kriterijus, jei jie atitinka Teisingumo Teismo nustatytą metodiką (144). Jei nacionaliniai aukščiausieji teismai, siekdami vienodo teisės aiškinimo, priima privalomus sprendimus dėl NSS direktyvos įgyvendinimo būdų, tokie sprendimai negali kompetentingiems teismams trukdyti užtikrinti visiško tos direktyvos veiksmingumo ir suteikti vartotojui veiksmingą teisių gynimo priemonę ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (145).

Šis pranešimas negali apimti gausios teismų praktikos, susijusios su tam tikrų rūšių sutarties sąlygų vertinimu valstybėse narėse.

3.2. Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu, yra įtrauktos į NSS direktyvos taikymo sritį (146). Tokios sutarties sąlygos ypatingos tuo, kad, laikantis minimalaus standarto, numatyto NSS direktyvos 4 straipsnio 2 punkte (147), jų sąžiningumo vertinimas pagal 3 straipsnio 1 dalį yra neprivalomas (148) arba ribotas (149), jei sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba, kitaip tariant, jei sąlygos atitinka NSS direktyvos skaidrumo reikalavimus.

Kadangi NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta nesąžiningumo įvertinimo pagal 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus taikymo išimtis, ta nuostata turi būti aiškinama griežtai (150). Be to, 4 straipsnio 2 dalis turi būti vienodai aiškinama visoje Europos Sąjungoje, atsižvelgiant į NSS direktyvos tikslą (151). Išnagrinėję konkrečias sutarties sąlygas, nacionaliniai teismai kiekvienu atskiru atveju nustato, ar atitinkama sutarties sąlyga a) yra susijusi su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu ir ar jos nesąžiningumo įvertinimas bus tolygus kainos ir atlygio adekvatumu vertinimui (152), b) ar tokios sutarties sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai (153).

3.2.1. Su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu susijusios sutarties sąlygos

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad prie „pagrindinio sutarties dalyko“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, priskirtinomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį ir kurios, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį (154). Tačiau sąvoka „pagrindinis sutarties dalykas“ negali apimti sąlygų, kurios tik papildo sutarties esmę apibrėžiančias sąlygas (155). Siekiant nustatyti, ar sąlyga priskirtina sąvokai „pagrindinis sutarties dalykas“, būtina atsižvelgti į sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir nuostatas, taip pat teisines ir faktines aplinkybes (156).

Teisingumo Teismas (157) taip pasisakė dėl užsienio valiuta išreikštų vartojimo kredito sutarčių:

„37

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje esančių kelių dokumentų matyti, kad sąlyga, […], įtraukta į kredito sutartį, sudarytą užsienio valiuta tarp veiklos vykdytojo ir vartojo dėl to individualiai nesitarus, pagal kurią kreditas turi būti grąžintas ta pačia valiuta, priskirtina sąvokai „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį.

38	[…] tai, kad kreditas turi būti grąžintas tam tikra valiuta, iš principo reiškia ne papildomą mokėjimo tvarką, bet pačią skolininko pareigą, kuri yra pagrindinis paskolos sutarties aspektas.“

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas (158) pabrėžė skirtumą tarp sutarties sąlygų, kuriose numatyta, kad paskola turi būti grąžinta ta pačia užsienio valiuta, kuria ji buvo suteikta, ir sutarties sąlygų, pagal kurias paskolos, nors išreikštos užsienio valiuta, turėjo būti grąžintos nacionaline valiuta pagal banko taikomą valiutos pardavimo kursą (159). Teisingumo Teismas (160) nusprendė, kad užsienio valiuta išreikštos paskolos sutarties sąlyga, pagal kurią paskola turi būti grąžinta ta pačia valiuta, kuria ji suteikta, nustato esminę prievolę, apibūdinančią tą sutartį. Todėl ji susijusi su „pagrindiniu sutarties dalyku“, kaip tai suprantama pagal 4 straipsnio 2 dalį. Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, kad paskolos suma vartotojui suteikiama nacionaline valiuta, o ne sutartyje nurodyta valiuta (161). Priešingai, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad valiutos perskaičiavimo mechanizmą apibūdinanti sąlyga yra papildomas susitarimas (162).

3.2.2. Sutarties sąlygos, susijusios su kaina ir atlygiu

Sąlygoms, susijusioms su kaina ir atlygiu, t. y. vartotojo finansiniais įsipareigojimais, iš esmės taikomas nesąžiningumo vertinimas pagal 3 straipsnio 1 dalį. Tačiau pagal 4 straipsnio 2 dalį (163) nesąžiningumo vertinimas gali apimti kainos ir atlygio adekvatumą arba, kaip nurodyta 19 konstatuojamojoje dalyje, „prekių ar teikiamų paslaugų kokybės/kainos santykį tinkamumo vertinimą“ tik jei atitinkamos sąlygos nėra skaidrios. Priešingai, kitų su kaina ar atlygiu susijusių aspektų, pvz., vienašališkų kainų pokyčių galimybės ar mechanizmo, nesąžiningumas turi būti vertinamas net ir tada, kai atitinkamos sąlygos yra visiškai skaidrios.

Teisingumo Teismas (164) taip apibūdino tokių sutarčių sąlygų vertinimo apribojimą paskolos sutarties atveju:

„Taigi sąlygos, susijusios su atlygiu, kurį vartotojas turi mokėti paskolos davėjui arba kuris turi įtakos bendrai kainai, kurią vartotojas turi jam mokėti, iš principo nepriskirtinos prie šios antros sąlygų kategorijos, išskyrus tai, kiek jos susijusios su klausimu, ar sutartyje nustatytas atlygio ar kainos dydis yra adekvatus paskolos davėjo mainais teikiamai paslaugai.“

Teisingumo Teismas (165) taip pat patikslino, kad sutarties sąlygoms, susijusioms su kainų pokyčiais, visa apimtimi taikomas nesąžiningumo vertinimas pagal 3 straipsnio 1 dalį:

„[…] Tačiau ši išimtis netaikytina sąlygai, pagal kurią nustatomas vartotojui teikiamos paslaugos išlaidų pakeitimo mechanizmas.“

Tai atitinka faktą, kad NSS direktyvos priede pateikiamos sąlygos, kurias turi paprastai atitikti sutarties sąlygos, susijusios su kainų pokyčiais, kad nebūtų laikomos nesąžiningomis (166).

Teisingumo Teismo nuomone, faktas, jog tam tikras mokestis turėjo būti įtrauktas į bendrą vartojimo paskolos kainą pagal Direktyvą 2008/48/EB, nereiškia, jog sutarties sąlygoms, kuriomis šis mokestis numatytas, taikoma NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis (167).

Galiausiai Teisingumo Teismas išaiškino, kad kainos ar atlygio adekvatumas nėra nesąžiningumo vertinimo objektas tik jei atitinkamomis sąlygomis nustatomas tikras atlygis mainais teikiamoms paslaugoms arba tiekiamoms prekėms (168). Šiuo pagrindu Teisingumo Teismas (169) nusprendė

„[…] kad ši išimtis neturėtų būti taikoma sąlygoms, kuriose […] tik nustatomas užsienio valiutos, kuria išreikšta paskolos sutarties suma, keitimo kursas, skirtas paskolos grąžinimo įmokoms apskaičiuoti, nors atlikdamas šiuos skaičiavimus paskolos davėjas neteikia jokios valiutų keitimo paslaugos, taigi, tokiose sąlygose nenumatytas „atlygis“, kurio adekvatumas paskolos davėjo mainais teikiamai paslaugai, vadovaujantis Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi, negalėtų būti nesąžiningumo vertinimo objektas.“

3.3. Skaidrumo reikalavimai

3.3.1. Skaidrumo reikalavimai pagal NSS direktyvą

NSS direktyvos skaidrumo reikalavimai taikomi visų rūšių sutarčių sąlygoms (dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi (170)), kurios įtrauktos į NSS direktyvos taikymo sritį (171).

Teisingumo Teismas aiškina 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio reikalavimą, pagal kurį sutarties sąlygos turi būti pateikiamos aiškia, suprantama kalba, plačiai. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pagal NSS direktyvos priedo 1 punkto e papunktį, jei vartotojai neturėjo realios galimybės susipažinti su sutarties sąlygomis (172), tai nurodo jų nesąžiningumą.

Nors Teisingumo Teismas konkrečiai nenagrinėjo daugelio toliau išvardytų veiksnių, Komisijos nuomone, šie veiksmai bus svarbūs vertinant, ar konkreti sutarties sąlyga yra pateikiama aiškia, suprantama kalba, kaip tai suprantama pagal NSS direktyvą:

—

ar vartotojas turėjo realią galimybę susipažinti su sutarties sąlyga prieš sudarydamas sutartį; tai apima klausimą, ar vartotojas turėjo prieigą prie sutarties sąlygos (-ų) ir jam buvo suteikta galimybė ją perskaityti; kai sutarties sąlyga nurodoma į priedą ar kitą dokumentą, vartotojas turi turėti galimybę susipažinti ir su tais dokumentais,

—

atskirų sąlygų suprantamumas, atsižvelgiant į jų formuluotės aiškumą ir vartojamos terminijos specifiškumą, jei reikia, aiškinant kartu su kitomis sutarties sąlygomis (173). Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į vartotojų, kuriems taikomos atitinkamos sąlygos, poziciją ar perspektyvą (174); tai taip pat apima klausimą, ar vartotojai, kuriems taikomos atitinkamos sąlygos, pakankamai gerai moka kalbą, kuria šios sąlygos pateikiamos,

—

sąlygų pateikimo būdas. Tai galėtų apimti tokius aspektus:

—	vizualinio pateikimo aiškumas, įskaitant šrifto dydį,

—	ar sutarties struktūra yra logiška ir ar svarbios nuostatos tinkamai išryškintos, o ne paslėptos tarp kitų nuostatų,

—	arba ar sąlygos sutartyje išdėstytos ten, kur jų galima pagrįstai tikėtis, įskaitant jų sąsajas su kitomis susijusiomis sutarties sąlygomis ir t. t.

Pavyzdžiui, sutarties sąlygos, kurių poveikį galima suprasti tik jas skaitant kartu, neturėtų būti pateikiamos taip, kad jų bendras poveikis taptų neaiškus, pvz., perkeliant jas į skirtingas sutarties dalis (175).

Teisingumo Teismas remiasi 4 straipsnio 2 dalimi ir 5 straipsniu, kartais taip pat nurodydamas NSS direktyvos 20 konstatuojamąją dalį ir priedą, ypač 1 dalies i ir j punktus, skaidrumo standartus, įskaitant informacijos reikalavimus, kurie viršija pirmiau nurodytus aspektus. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat vartoja sąvoką „materialieji skaidrumo reikalavimai“ (176). Pasak Teisingumo Teismo, skaidrumas „neturėtų būti susiaurintas iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu požiūriu ir reiškia, kad vartotojui turi būti sudaryta galimybė […] numatyti ekonominius padarinius“, kurie jam atsiranda dėl sutarties sąlygos ar sutarties (177):

„44

Dėl sutarčių sąlygų skaidrumo reikalavimo, įtvirtinto Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šis reikalavimas, taip pat primintas šios direktyvos 5 straipsnyje, neturėtų būti susiaurintas iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, bet, priešingai, minėtoje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojas yra silpnesnėje padėtyje nei veiklos vykdytojas dėl, be kita ko, turimos informacijos lygio, tad šį toje pačioje direktyvoje įtvirtintą sutarčių sąlygų aiškumo ir suprantamumo, todėl ir skaidrumo reikalavimą reikia aiškinti plačiai […] (178).“

„45

Taigi sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ir tai, kad sutartyje būtų skaidriai nurodyta, kaip konkrečiai veikia atitinkamoje sąlygoje nurodytas mechanizmas, taip pat prireikus šio mechanizmo ryšys su kitose sąlygose nustatytu mechanizmu, kad šiam vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl tokios sąlygos […] (179).“

Šis platus skaidrumo aiškinimas reiškia, kad, prieš sudarydami sutartį, pardavėjai ir tiekėjai turi pateikti aiškią informaciją vartotojams apie sutarties sąlygas ir jų pasekmes/poveikį. Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė tokios informacijos svarbą, kad vartotojai prieš įsipareigodami galėtų suprasti savo teisių ir pareigų pagal sutartį apimtį. Teisingumo Teismas (180) konstatavo, kad

„Iš […] jurisprudencijos matyti, kad iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų veiklos vykdytojo […] (181).“

Teisingumo Teismas išsamiau apibrėžė reikalavimus, visų pirma susijusius su sutarties sąlygomis, kurios yra esminės vartotojams prisiimant įsipareigojimus, pavyzdžiui, sutarties sąlygos, kuriomis nustatomos mokėjimo sąlygos, kurias vartotojai turi vykdyti pagal paskolos sutartį. Kai kurie iš minėtų sprendimų visų pirma susiję su hipoteka užtikrintomis paskolos sutartimis (išreikštomis) užsienio valiuta arba indeksuojamomis užsienio valiuta. Teisingumo Teismas taip apibendrino standartą, kurio tikimasi iš pardavėjų ir tiekėjų (182):

„[…] nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas su sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, turi patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti, be kita ko, visą jo paskolos kainą.

Atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi, pirma, tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai, kad leistų vidutiniam vartotojui, t. y. pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui, įvertinti šią kainą, ir,

antra, ar aplinkybė, kad kredito sutartyje nenurodyta informacija, kuri, atsižvelgiant į šioje sutartyje nurodytų prekių ir paslaugų pobūdį,

laikoma esmine […] (183)“

Teisingumo Teismas šiuos standartus taikė, pavyzdžiui, valiutos konvertavimo mechanizmų, taikomų hipoteka užtikrintoms paskoloms, indeksuojamoms užsienio valiuta (184), ir mokėtinų palūkanų bei mokesčių, įskaitant jų pritaikymą, pagal vartojimo kredito sutartį, veikimui (185). Teisingumo Teismas taip pat taikė šiuos skaidrumo standartus atsižvelgdamas į tai, kad užsienio valiuta suteiktų paskolų atveju vartotojai prisiima valiutos, kuria jie gauna pajamas, nuvertėjimo riziką (186). Toks nuvertėjimas iš tikrųjų gali paveikti jų galimybes grąžinti paskolą. Tokiais atvejais Teisingumo Teismas reikalauja, kad pardavėjas ar tiekėjas nustatytų galimus valiutos kurso svyravimus ir riziką, susijusią su suteikta paskola užsienio valiuta, ir prašo nacionalinius teismus patikrinti, ar pardavėjas ar tiekėjas pranešė vartotojui visą svarbią informaciją, kuri padėtų jam įvertinti savo finansinius įsipareigojimus (187). Taip pat bus svarbu, ar pardavėjas ar tiekėjas tinkamai pabrėžė tokią svarbią informaciją.

Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad nacionaliniai teismai, vertindami atitiktį skaidrumo reikalavimams, turi patikrinti, ar vartotojai gavo reikiamą informaciją (188), taip pat atsižvelgdami į reklamą ir per derybas dėl kredito sutarties paskolos davėjo pateiktą informaciją (189).

Jei pagal sutarties sąlygas reikalaujama, kad pardavėjai ar tiekėjai prieš sudarydami sutartį pateiktų tam tikrą informaciją ar paaiškinimus, jie taip pat privalės įrodyti, kad pateikė vartotojams reikiamą informaciją, kad galėtų teigti, jog atitinkamos sąlygos yra aiškios ir suprantamos (190).

Nors sprendimai dėl skaidrumo dažnai yra susiję su sutarties sąlygomis, kuriomis apibrėžiamas pagrindinis sutarties dalykas arba atlygis, arba su sutarties sąlygomis, kurios glaudžiai susijusios su pagrindiniais sutarties aspektais, skaidrumo reikalavimai pagal 5 straipsnį neapsiriboja sąvokų, nurodytų NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje, rūšimi. Skaidrumas, įskaitant nuspėjamumą, yra svarbus aspektas, taip pat susijęs su vienašališkais sutarties pakeitimais, ypač kainų pokyčiais, pavyzdžiui, paskolų sutartyse arba ilgalaikio tiekimo sutartyse (191).

Nors visos sutarties sąlygos turi būti aiškios ir suprantamos, tikėtina, kad pardavėjų ar tiekėjų įsipareigojimų dėl sutarties sudarymo apimtis, susijusi su NSS direktyva, taip pat priklauso nuo sutarties sąlygos reikšmės sandoriui ir jos ekonominio poveikio.

Teisingumo Teismui (192) buvo pateiktas prašymas pateikti skaidrumo kriterijų, kuriais remiantis nacionalinio banko nustatytas taikytinos palūkanų normos indeksas įtraukiamas į hipoteka užtikrintą paskolos sutartį, rekomendacijas.

3.3.2. Skaidrumo reikalavimai, kylantys iš kitų ES aktų

Įvairiuose ES teisės aktuose išsamiai reglamentuojama ikisutartinė informacija, kurią prekiautojai turi teikti vartotojams bendrai arba tam tikros rūšies sutartyse. Pavyzdžiai: Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva (193), Vartotojų teisių direktyva (194), Vartojimo kreditų direktyva (195), Hipoteka užtikrintų paskolų direktyva (196), Kelionių paketų direktyva (197), Europos elektroninių ryšių kodeksas (198), Reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų (199) ir Direktyvos 2009/72/EB (200) ir 2009/73/EB (201) dėl elektros energijos ir gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių. Tokiais teisės aktais taip pat gali būti reguliuojamas privalomasis atitinkamų sutarčių turinys (202) ir juose yra taisyklių dėl sutarties pakeitimų priimtinumo ir jų skaidrumo (203).

NSS direktyva nepažeidžia tokių nuostatų ar jų nesilaikymo pasekmių, kurios nustatytos konkrečiuose teisės aktuose (204).

Tiek, kiek taikomi konkretūs išankstinės ir sutartinės informacijos reikalavimai, į juos taip pat būtina atsižvelgti vertinant skaidrumo reikalavimus pagal NSS direktyvą kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į minėtų teisės aktų tikslą ir taikymo sritį.

Taigi, pavyzdžiui, dėl ES vartojimo paskolų teisės aktus (205) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad svarbu, jog skolininkas turėtų visą informaciją, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai (206), pateikiant pagal vienodą matematinę formulę apskaičiuotą bendrą kredito kainą (207). Todėl nenurodyta bendros kredito kainos metinė norma (APR), kuri yra privaloma pagal ES vartojimo kredito taisykles (208), yra „lemiamas kriterijus“ įrodant, ar sutarties sąlyga dėl bendros kredito kainos suformuluota aiškiai ir suprantamai. Taip yra ir tais atvejais, kai nėra pateikta reikiama informacija apie APR apskaičiavimą (209). Tas pats pasakytina apie atvejus, kai nurodoma APR yra klaidinga ar klaidinanti. Jei nepateikiama informacija apie bendrą paskolos kainą, kuri yra privaloma pagal ES vartojimo kredito taisykles, arba jei nurodyta informacija yra klaidinanti, atitinkamos sąlygos bus laikomos neaiškiomis ir nesuprantamomis.

Kalbant apie hipoteka užtikrintų paskolų sutartis su vartotojais, visi iki šiol Teisingumo Teismo priimti sprendimai buvo susiję su sutartimis, sudarytomis prieš pradedant taikyti Direktyvą 2014/17/ES (210) dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl ryšio tarp konkrečios informacijos reikalavimų pagal Direktyvą 2014/17/ES ir skaidrumo reikalavimų pagal NSS direktyvą. Direktyva 2014/17/ES taikomi aukšti skaidrumo standartai, reikalaujant, kad vartotojams būtų prieinama aiški ir suprantama informacija apie paskolos sutartis naudojant Europos standartinį informacijos lapą (ESIL) ir apskaičiuojant bendros kredito kainos metinę normą (APR). Paskolų užsienio valiuta atveju Direktyvos 2014/17/ES 23 straipsnio 6 dalyje reikalaujama, kad kreditoriai ir tarpininkai ESIL ir kredito sutartyje atskleistų vartotojui galimas priemones, kuriomis jis galėtų apriboti valiutos kurso rizikos poveikį paskolos laikotarpiu. Jeigu kredito sutartyje nėra nuostatos dėl valiutos kurso rizikos, kylančios vartotojui, kai valiutos kurso pokytis yra mažesnis nei 20 % valiutos kurso, ribojimo, ESIL pateikiamas paaiškinamasis pavyzdys, kokį poveikį gali turėti 20 % valiutos kurso pokytis.

Teisingumo Teismas (211) papildomuoju būdu pritaikė skaidrumo reikalavimus pagal Direktyvą 2003/55/EB (212) dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir NSS direktyvą.

Faktas, kad pardavėjas ar tiekėjas laikosi konkrečių sektorių reikalavimų, yra svarbus elementas vertinant atitiktį skaidrumo reikalavimams pagal NSS direktyvą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad NSS direktyva taikytina kartu su sektorių teisės aktais, atitiktis jų reikalavimams automatiškai nereiškia, kad laikomasi visų skaidrumo reikalavimų pagal NSS direktyvą. Be to, tai, kad konkrečiame teisės akte nėra reikalavimų pateikti konkrečią informaciją, nepanaikina informacijos teikimo įsipareigojimų pagal NSS direktyvą dėl sutarties sąlygų, kurias pardavėjai ar tiekėjai įtraukia savo iniciatyva.

3.4. Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

3.4.1. Vertinimo pagal 3 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį sistema

Sutarties sąlygos turi būti laikomos nesąžiningomis pagal 3 straipsnio 1 dalį, jei:

—	jos prieštarauja sąžiningumo reikalavimams,

—	dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

Nors iki šiol Teisingumo Teismo nebuvo paprašyta paaiškinti šių dviejų kriterijų santykio, 3 straipsnio 1 dalies ir 16 konstatuojamosios dalies formuluotė rodo, kad nesąžiningumas yra susijęs su ryškiu teisių ir pareigų neatitikimu, atsiradusiu dėl sutarties. 16 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie šalių derybinių pozicijų tvirtumą ir paaiškinama, kad „sąžiningumo“ reikalavimas susijęs su klausimu, ar pardavėjas ar tiekėjas dorai ir teisingai elgiasi su vartotoju ir atsižvelgia į jo teisėtus interesus. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas (213) mano, kad ypač svarbu apsvarstyti, ar pardavėjas ar tiekėjas galėjo pagrįstai manyti, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi:

„Kalbant apie tai, kokiomis aplinkybėmis atsiranda toks neatitikimas „nepaisant sąžiningumo reikalavimo“, svarbu konstatuoti, kad atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 šešioliktą konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi […] (214).“

Tai patvirtina, kad 3 straipsnio 1 dalies prasme sąžiningumo sąvoka yra objektyvi sąvoka, susijusi su klausimu, ar, atsižvelgiant į jos turinį, nagrinėjama sutarties sąlyga yra suderinama su sąžininga ir teisinga rinkos praktika, pakankamai atsižvelgiant į vartotojo teisėtus interesus. Taigi tai yra glaudžiai susiję (215) su šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ar jos sutrikdymu.

Vertinant ryškų neatitikimą reikia išnagrinėti, kokią įtaką sutarties sąlyga daro šalių teisėms ir pareigoms. Jei yra papildomų taisyklių, nuo kurių nukrypsta sutarties sąlyga, tai bus pagrindinis kriterijus vertinant ryškų šalių teisių ir pareigų neatitikimą (216). Jei nėra atitinkamų įstatyminių nuostatų, ryškus neatitikimas turės būti vertinamas atsižvelgiant į kitus atskaitos taškus, pvz., sąžiningą ir teisingą rinkos praktiką arba šalių teisių ir pareigų palyginimą pagal tam tikrą sąlygą, atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir kitas susijusias sutarties sąlygas.

Pagal 4 straipsnio 1 dalį (217) sutarties sąlygos turi būti vertinamos atsižvelgiant į

—	prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį,

—	visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas ir

—	visas aplinkybes sutarties sudarymo metu.

Valstybės narės gali nukrypti nuo šio bendrojo nesąžiningumo patikrinimo tik vartotojų naudai, t. y. tik jei perkėlus direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę lengviau padaryti išvadą, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga (218).

NSS direktyvos priede (219) pateiktas orientacinis sutarčių sąlygų sąrašas yra esminis elementas, kuriuo remiantis gali būti pagrįstas vertinimas, ar tam tikra sąvoka yra nesąžininga pagal 3 straipsnio 1 dalį (220). Priešingai, kai tam tikra sutarties sąlyga yra įtraukta į nacionalinį „juodąjį sąrašą“, kiekvienu konkrečiu atveju nebereikia atlikti įvertinimo pagal 3 straipsnio 1 dalies kriterijus. Panaši logika bus taikoma ir tada, kai valstybė narė patvirtina sutarties sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis, sąrašą.

3.4.2. Įstatymų nuostatų aktualumas ir neatitikimo reikšmė

Vertindami, ar dėl sutarties sąlygos „atsiranda ryškus neatitikimas“ tarp šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai, nacionaliniai teismai visų pirma turi atlikti atitinkamos sutarties sąlygos palyginimą su bet kokiomis taisyklėmis, susijusiomis su nacionaline teise, kuri būtų taikoma nesant sutarties sąlygų (221), t. y. papildomomis taisyklėmis. Tokie reglamentavimo modeliai visų pirma gali būti nustatyti nacionalinėje sutarčių teisėje, pavyzdžiui, taisyklėse, kuriomis nustatomos tam tikrų sutarties įsipareigojimų nevykdymo pasekmės. Tai gali apimti sąlygas, kuriomis gali būti prašoma skirti baudas, pvz., delspinigius, arba nuostatas dėl įstatymų nustatytų palūkanų normų (222).

Atlikęs tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir kiek dėl sutarties vartotojas patenka į mažiau palankią teisinę padėtį, palyginti su numatyta galiojančioje sutarčių teisėje. Sutarties sąlygos gali sukurti mažiau palanką teisinę situaciją vartotojams, pavyzdžiui, kai jomis apribojamos teisės, kuriomis vartotojai kitu atveju galėtų naudotis, arba galimai apribojamas jų naudojimas. Ji taip pat gali nustatyti papildomą vartotojo prievolę, kuri nėra numatyta atitinkamose nacionalinėse taisyklėse (223).

Neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai yra ryškus, jei „pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje vartotojas […] atsiduria dėl taikomų nacionalinės teisės nuostatų (224)“. Tai nebūtinai reiškia, kad sąlyga turi turėti reikšmingą ekonominį poveikį sandorio vertei (225). Todėl, pavyzdžiui, sutarties sąlyga, pagal kurią vartotojui nustatomas mokėtinas mokestis, kai pagal taikomus nacionalinės teisės aktus šis mokestis turėtų būti padengiamas pardavėjo ar tiekėjo, gali sukelti ryškų šalių teisių ir pareigų neatitikimą, neatsižvelgiant į sumas, kurias vartotojas turės mokėti pagal tokią sutarties sąlygą (226).

Sutarties sąlygos poveikis taip pat priklausys nuo jos pasekmių pagal nacionalinę teisinę sistemą, taikomą sutarčiai, o tai reiškia, kad reikia atsižvelgti ir į kitas teisines nuostatas, įskaitant procedūros reglamentą (227). Atsižvelgiant į tai, taip pat svarbu, ar vartotojui sunku užkirsti kelią tolesniam nagrinėjamos sutarties sąlygos naudojimui (228).

Teisingumo Teismas apibūdino, kad šalių teisių ir pareigų ryškus neatitikimas vertinamas taip (229):

„21

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „ryškus neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai šiuo klausimu nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikęs tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar (o jei reikia, kiek) dėl sutarties vartotojas patenka į mažiau palankią teisinę padėtį, palyginti su numatyta galiojančioje nacionalinėje teisėje […] (230).

22	Vadinasi, atsakant į klausimą, ar yra šis ryškus neatitikimas, negalima apsiriboti vien kiekybinio pobūdžio ekonominiu vertinimu, grindžiamu sandorio, kuris yra sutarties dalykas, bendros sumos ir pagal šią sąlygą vartotojui perkeltų išlaidų palyginimu.

Atvirkščiai, ryškus neatitikimas gali atsirasti vien dėl to, kad pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje vartotojas, kaip nagrinėjamos sutarties šalis, atsiduria dėl taikomų nacionalinės teisės nuostatų, nesvarbu, ar tai pasireiškia teisių, kurių pagal šias nuostatas jam atsiranda iš šios sutarties, turinio apribojimu, trukdymu jas įgyvendinti arba nacionalinės teisės nuostatose nenumatytos papildomos pareigos jam nustatymu.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra priminęs, kad, vadovaujantis direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties sąlygomis […] (231). Iš to matyti, kad šiuo tikslu taip pat reikia įvertinti pasekmes, kurių ši sąlyga gali sukelti atsižvelgiant į tokiai sutarčiai taikytiną teisę, o dėl to reikia išnagrinėti nacionalinės teisės sistemą […] (232).“

Kai sutartiniai susitarimai pažeidžia įstatymų numatytą nacionalinę ar ES sutarčių teisę, nuo kurios šalys negali nukrypti pagal sutartį, tokios sutarčių sąlygos paprastai yra jau savaime negaliojančios. Sutarčių sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, kurios nukrypsta nuo tokių nuostatų, gali pažeisti ir NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

3.4.3. Sankcijos arba pasekmės, atsirandančios dėl to, kad vartotojas nesilaiko sutartinių įsipareigojimų

Siekiant išvengti ryškaus neatitikimo vartotojo nenaudai, sankcijos arba pasekmės, atsirandančios dėl to, kad vartotojas nesilaiko sutartinių įsipareigojimų, turi būti pateisinamos atsižvelgiant į vartotojo prievolės svarbą ir į tai, kad ji nevykdoma (233). Kitaip tariant, jos turi būti proporcingos (234). Į šį vertinimą turi būti įtrauktas klausimas, ar sutarties sąlyga nukrypsta nuo įstatyminių nuostatų, kurios būtų taikomos tuo atveju, jei šiuo klausimu nebūtų sudarytos sutarties sąlygos, ir, jei dėl sąlygos inicijuojama tam tikra procedūra, ar vartotojui prieinamos procedūrinės priemonės (235).

Teisingumo Teismas (236) pateikė atitinkamus kriterijus, susijusius su vadinamosiomis nutraukimo prieš terminą arba išankstinio grąžinimo sąlygomis hipoteka įkeistu turtu užtikrintos paskolos sutartyse, pagal kurias kreditorius gali pradėti hipotekos vykdymo procedūras:

„[…] Direktyvos 93/13 […] 3 straipsnio 1 ir 3 dalis ir jos priedo 1 punkto e ir g papunkčius bei 2 punkto a papunktį reikia aiškinti taip, kad siekiant įvertinti, ar hipoteka įkeistu turtu užtikrintos paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga yra nesąžininga, visų pirma svarbiausi šie kriterijai:

—	ar pardavėjo arba tiekėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamuose sutartiniuose santykiuose yra esminė,

—	ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai rimtas, palyginti su paskolos trukme ir suma,

—	ar tokia teise nukrypstama nuo nesant šalių susitarimo taikytinų nuostatų ir dėl to vartotojui, atsižvelgiant į jo turimas procesines priemones, tampa sunkiau kreiptis į teismą ir pasinaudoti teise į gynybą ir

—	ar nacionalinėje teisėje numatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, prieš kurį tokia sąlyga nukreipta, pašalinti vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pasekmes.

Tokį vertinimą turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į visas ginčo, kurį jo prašoma išspręsti, aplinkybes.“

Numatytųjų delspinigių atžvilgiu Teisingumo Teismas (237) šį vertinimą paaiškino taip:

„[…] kalbant apie sąlygą dėl delspinigių nustatymo, reikia priminti, kad atsižvelgiant į direktyvos priedo 1 punkto e papunktį, siejamą su direktyvos 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma turės patikrinti, […] pirma, nacionalines taisykles, taikytinas tarp šalių tuo atveju, kai aptariama sutartimi ar kitomis šio tipo su vartotojais sudarytomis sutartimis nepasiektas joks susitarimas, ir, antra, nustatytą delspinigių normą, palyginti su įstatymais nustatyta palūkanų norma, siekiant patikrinti, kad ji tinkama užtikrinti valstybėje narėje siekiamų tikslų įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti.“

Spręsdamas dėl sutarties sąlygomis numatytų sankcijų proporcingumo (238) ir nesąžiningumo, Teisingumo Teismas taip pat nurodė (239), kad būtina įvertinti visų nagrinėjamoje sutartyje numatytų sankcijų sąlygų bendrąjį poveikį, neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius iš tikrųjų primygtinai reikalauja, kad visos jos būtų visiškai patenkintos.

NET jei sutarties sąlygos tampa neproporcingomis tik dėl bendrojo sankcijų poveikio, visos atitinkamos sutarties sąlygos turi būti laikomos nesąžiningomis (240), neatsižvelgiant į tai, ar jos buvo pritaikytos (241).

3.4.4. Galimas kainos ar atlygio nesąžiningumas

Kaip pirmiau minėta (242), pagal minimalų NSS direktyvos standartą kainos arba atlygio adekvatumas turi būti vertinamas pagal 3 straipsnio 1 dalį tik jei sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma taikoma kaina ar atlygis, nėra pateikiamos aiškia, suprantama kalba. Vertinant pagal 3 straipsnio 1 dalį, jei atitinkamoje nacionalinėje teisėje nėra papildomų taisyklių, reikės atsižvelgti, pavyzdžiui, į sutarties sudarymo metu vyraujančias rinkos praktikas lyginant vartotojo mokamą sumą ir konkrečios prekės ar paslaugos vertę (243). Pavyzdžiui, dėl galimos nesąžiningos paskolos sutartyje nustatytą paprastųjų palūkanų normos Teisingumo Teismas (244) konstatavo, kad

„jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sutarties sąlyga, susijusi su paprastųjų palūkanų skaičiavimo metodu, […] nėra surašyta aiškiai ir suprantamai, kaip reikalaujama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, jis turi išnagrinėti, ar ši sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Atlikdamas tokį nagrinėjimą šis teismas turi, be kita ko, palyginti šioje sąlygoje numatytą paprastųjų palūkanų normos skaičiavimo metodą ir faktinį šios normos dydį, gautą taip apskaičiavus, su įstatyme įtvirtinta palūkanų norma ir įprastai taikomais skaičiavimo metodais, taip pat su pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties sudarymo momentu rinkoje vyravusia palūkanų norma nagrinėjamai paskolos sutarčiai lygiaverčio dydžio ir trukmės paskolos atveju;“

Atsižvelgdama į 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą „sąžiningumo reikalavimą“, Komisija mano, kad atliekant šį vertinimą gali būti atsižvelgiama tik į sąžiningą ir teisingą rinkos praktiką.

3.4.5. Aplinkybės sutarties sudarymo metu

Remiantis 4 straipsnio 1 dalimi, nesąžininga sutarties sąlyga, t. y. rimta neatitiktis sąžiningumo reikalavimams, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutarties pobūdį, kitas sutarties sąlygas bei „visas aplinkybes sutarties sudarymo metu“. Pastarasis aspektas neapima aplinkybių, pasireiškiančių vykdant sutartį. Tačiau sutarties sudarymo aplinkybės turi apimti visas aplinkybes, kurios buvo žinomos arba pagrįstai galėjo būti žinomos pardavėjui ar tiekėjui ir kurios galėtų paveikti paskesnį sutarties vykdymą (245).

Viena iš tokių aplinkybių yra rizika, kad sudarant paskolos sutartį užsienio valiuta galimas valiutos keitimo kurso svyravimas, kuris gali pasireikšti tik vykdant sutartį. Tokiais atvejais nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į skolintojo žinias ir patirtį, turės įvertinti, ar valiutos kurso rizikos poveikis vartotojui atitinka sąžiningumo reikalavimus, t. y. ar tai yra sąžininga ir teisinga praktika, ar ji sukelia ryškų neatitikimą, kaip jis suprantamas pagal 3 straipsnio 1 dalį (246).

Jei sutarties sąlygos yra iš dalies ar visiškai pakeistos, vertinant naujas sutarties sąlygas, tikslinga atsižvelgti į pakeitimo metu buvusias aplinkybes (247).

Ryškus neatitikimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į sutarties sąlygos turinį ir neatsižvelgiant į tai, kaip jis buvo praktiškai taikomas (248). Pavyzdžiui, kai dėl sutarties sąlygos pardavėjas ar tiekėjas gali reikalauti nedelsiant visiškai grąžinti paskolą, jei vartotojas nesumoka nustatyto mėnesio įmokų skaičiaus, nesąžiningumas turi būti vertinamas pagal nemokamų mėnesinių įmokų, kurių reikalaujama pagal sutartį, skaičių. Jis negali būti grindžiamas mėnesinių įmokų, kurių vartotojas faktiškai nesumokėjo prieš tai, kai pardavėjas ar tiekėjas pasinaudojo atitinkama sąlyga, skaičiumi (249).

3.4.6. Skaidrumo trūkumas dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo

Skaidrumo nebuvimas savaime nereiškia, kad pagal NSS 3 straipsnio 1 dalį tam tikra sutarties sąlyga yra nesąžininga (250). Tai reiškia, kad nustačius, kad 4 straipsnio 2 dalyje (251) nurodyta sutarties sąlyga „nėra pateikiama aiškia, suprantama kalba“, jos nesąžiningumas paprastai turi būti vertinamas pagal 3 straipsnio 1 dalies kriterijus (252). Atvirkščiai, skaidrumo stoka nėra būtinas elementas vertinant nesąžiningumą pagal 3 straipsnio 1 dalį (253), taigi taip pat, atsižvelgiant į jų nesubalansuotą turinį, visiškai skaidrios sutarties sąlygos gali būti nesąžiningos pagal 3 straipsnio 1 dalį (254).

Tačiau tiek, kiek sutarties sąlygos nėra aiškios ir suprantamos, t. y. kai pardavėjai ar tiekėjai nesilaiko skaidrumo reikalavimų, ši aplinkybė gali padėti nustatyti nesąžiningą sutarties sąlygą pagal 3 straipsnio 1 dalį arba netgi gali nurodyti nesąžiningumą. Priedo 1 punkto i papunkčiu bendrai ir priedo 1 punkto j papunkčiu, ypač atsižvelgiant į vienašališkus sutarties sąlygų pakeitimus, patvirtinama, kad skaidrumo stoka gali būti lemiama aplinkybė nustatant nesąžiningas sutarties sąlygas.

Keli sprendimai yra susiję su skaidrumo trūkumu, kaip (svarbiu) elementu vertinant bent jau tam tikrų rūšių sutarčių sąlygų (255) nesąžiningumą arba tuo pačiu metu nurodant ir skaidrumo trūkumą, ir sutarties sąlygų nesąžiningumą (256).

Teisingumo Teismas pabrėžė skaidrumo svarbą sutarties sąlygų sąžiningumui, pavyzdžiui, kalbant apie nuostatas, kurios leidžia pardavėjui ar tiekėjui keisti vartotojų mokamas palūkanas ilgalaikėse sutartyse (257), kurios apibrėžia pagrindines vartotojo pareigas paskolų sutartyse (258) arba teisės pasirinkimo išlygas (259).

Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad kalbant apie teisės pasirinkimo sąlygą, kurioje nepripažįstama, jog pagal reglamentą „Roma I“ vartotojai visada gali remtis palankesnėmis valstybės narės, kurioje yra jų gyvenamoji vieta (260), taisyklėmis, todėl nepateikus tokios informacijos arba suformulavus klaidinančią sąlygą, ji gali būti laikoma nesąžininga. Teisingumo Teismas (261), primindamas ryškaus šalių teisių ir pareigų neatitikimo kriterijų, nurodė, kad

„[visų] pirma nesąžiningą tokios sąlygos pobūdį gali lemti formuluotė, neatitinkanti Direktyvos 93/13 5 straipsnio reikalavimo pateikti ją aiškia ir suprantama kalba. […]“

Taigi galima daryti išvadą, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos sutarties sąlygos turinį ir atsižvelgiant į skaidrumo trūkumo poveikį, galima nesąžiningas sutarties sąlyga gali būti glaudžiai susijusi su skaidrumo stoka arba sutarties sąlygos skaidrumo trūkumas gali nurodyti jos nesąžiningumą. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai vartotojai negali suprasti sąlygos pasekmių arba yra klaidinami.

Iš tiesų, kai vartotojai atsiduria nepalankioje padėtyje dėl sutarties sąlygų, kurios yra neaiškios, paslėptos ar klaidinančios, arba jei nėra paaiškinimų, reikalingų jų pasekmėms suprasti, mažai tikėtina, kad pardavėjas ar tiekėjas dorai ir teisingai elgiasi su vartotoju, atsižvelgdamas į jo teisėtus interesus.

3.4.7. NSS direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto priedo vaidmuo

Kaip nurodyta NSS 3 straipsnio 3 dalyje, NSS direktyvos priede pateikiamas tik orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurios gali būti pripažintos nesąžiningomis, sąrašas. Teisingumo Teismas tai ne kartą pabrėžė (262). Neišsamus priedas ir minimalus suderinimo principas pagal NSS direktyvos 8 straipsnį reiškia, kad nacionalinės teisės aktuose sąrašas gali būti išplėstas arba naudojamos formuluotės, dėl kurių taikomi griežtesni standartai (263).

Kadangi sąrašas yra tik orientacinis, jame pateiktos sąlygos neturėtų būti automatiškai laikomos nesąžiningomis. Tai reiškia, kad jų nesąžiningumas dar turi būti vertinamas atsižvelgiant į bendruosius kriterijus, apibrėžtus NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnyje (264). Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad priedo sąraše nurodyta sąlyga nebūtinai turi būti laikoma nesąžininga ir, atvirkščiai, – ten nesanti sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga (265). Nepaisant to, priedas yra svarbus elementas vertinant nesąžiningas sutarties sąlygas. Teisingumo Teismo žodžiais,

„Nors atsižvelgiant vien į aptariamo priedo turinį nėra savaime akivaizdu, kad ginčijama sąlyga yra nesąžininga, tai yra esminis elementas, kuriuo remdamasis kompetentingas teismas gali pagrįsti šios sąlygos nesąžiningumo vertinimą. (266)“

Jei valstybė narė (267) patvirtino sąlygų, kurios visada laikomos nesąžiningomis, „juodąjį sąrašą“ (268), tokiuose sąrašuose esančios sutarties sąlygos nebus vertinamos pagal nacionalines nuostatas, perkeliančias 3 straipsnio 1 dalį.

Priešingu atveju nacionalinės valdžios institucijos turi išnagrinėti sąlygą pagal 3 straipsnio 1 dalį, naudodamos priedą kaip atskaitą tam, kas paprastai sukelia ryškų neatitikimą tarp šalių teisių ir pareigų ir prieštarauja sąžiningumo reikalavimams.

Teisingumo Teismas savo praktikoje nurodė šiuos priedo punktus:

—	1 punkto e papunktis (269): Nutartis Pohotovosť, C-76/10; Sprendimas Aziz (270), C-415/11; Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-94/17 ir C-96/16, dėl delspinigių,

—	1 punkto e papunktis: Sprendimas Radlinger Radlingerová, C-377/14, dėl bendro sutartinių sankcijų poveikio,

—	i, j ir l papunkčiai kartu su 2 punkto b ir d papunkčiais: Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, Sprendimas Invitel (271), C-472/10, Sprendimas Bucura (272), C-348/14, dėl kainų svyravimo sąlygų,

—

1 punkto i, j ir l papunkčiai kartu su 2 punkto b ir d papunkčiais:

—	Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai (273), C-26/13, dėl valiutos kurso perskaičiavimo mechanizmo užsienio valiuta išreikštai hipoteka užtikrintai paskolai,

—	Sprendimas Matei ir Matei (274), C-143/13, dėl vienašališkų palūkanų normų pokyčių,

—

1 punkto q papunktis (275):

—

Sprendimas Océano Grupo Editorial, C-240/98; Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08; Sprendimas Pannon GSM, C-243/08; nurodymas, kad jurisdikcijos sąlygos, pagal kurias vartotojas įpareigojamas kreiptis į išimtinės jurisdikcijos teismą, kuris gali būti toli nuo jo nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl jam bus sunku atvykti į teismą, iš esmės yra įtrauktas į 1 punkto q papunktį (276); Sprendimas Aqua Med, C-266/18, susijęs su įstatymų nuostatomis dėl jurisdikcijos,

—	Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-240/08; Sprendimas Katalin Sebestyén, C-342/13, dėl arbitražo išlygų,

—	Sprendimo Aziz, C-415/11, 75 punktas dėl hipoteka užtikrintų paskolų sutarčių priverstinio vykdymo nuostatų, jų vertinimo atsižvelgiant į esamas teisių gynimo priemones.

Vienas iš priedo pranašumų yra tai, kad jame galima rasti bendrą pagrindą, kai valstybės narės koordinuoja savo vykdymo veiksmus, susijusius su nesąžiningomis sutarties sąlygomis. Be to, remdamiesi NSS direktyvos priedu ir įvairių nacionalinių teisės aktų, kuriais direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, priedais, pardavėjai ar tiekėjai geriau supranta, kokios rūšies sutarties sąlygos yra problemiškos, ir gali padėti vykdymo įstaigoms oficialiai arba neoficialiai įgyvendinti NSS direktyvą.

4. NEPRIVALOMASIS NESĄŽININGŲ SUTARČIŲ SĄLYGŲ POBŪDIS (NSS DIREKTYVOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIS)

6 straipsnis

Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.

21 konstatuojamoji dalis

kadangi valstybės narės turi užtikrinti, kad pardavėjo ar tiekėjo su vartotojais sudaromose sutartyse nebūtų naudojamos nesąžiningos sąlygos, o jeigu vis dėlto tokių sąlygų yra, kad jos vartotojui nebūtų privalomos, o sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų;

4.1. NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

Teisingumo Teismas (277) nuolat pabrėžia 6 straipsnio 1 dalies svarbą vartotojų apsaugos sistemoje pagal NSS direktyvą, kuri

„[…] pagrįsta mintimi, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio […] (278).“

Neprivalomasis nesąžiningų sutarties sąlygų pobūdis pagal 6 straipsnio 1 dalį yra privaloma taisyklė, kuria remiantis NSS direktyvoje siekiama spręsti šią nelygybę ir sudaryti veiksmingą pusiausvyrą (279) tarp sutarties šalių. Teisingumo Teismo žodžiais (280),

„[…] direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui, yra imperatyvi nuostata, skirta sutartimi nustatytą formalią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą pakeisti realia, atkuriančia sutarties šalių lygybę.“

Atsižvelgiant į tai, kad vartotojų apsauga nuo nesąžiningų sutarties sąlygų pagal NSS direktyvą yra viešojo intereso klausimas, Teisingumo Teismas (281) ne kartą yra pareiškęs, kad 6 straipsnio 1 dalis yra lygiavertė valstybių narių teisėje nustatytoms viešosios tvarkos taisyklėms:

„Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad, atsižvelgiant į viešojo intereso, kuriuo grindžiama direktyva užtikrinama vartotojų apsauga, pobūdį ir svarbą, jos 6 straipsnį reikia laikyti lygiaverčiu nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos prie viešosios tvarkos normų kategorijos […]. Reikia manyti, kad taip kvalifikuotinos visos direktyvos nuostatos, kurios būtinos šio 6 straipsniu siekiamam tikslui pasiekti.“

Privalomasis arba imperatyvus 6 straipsnio 1 dalies pobūdis reiškia, kad ši nuostata yra privaloma visoms šalims ir valdžios institucijoms ir nuo jos iš esmės negalima nukrypti. Tai patvirtinama NSS direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, nurodant, kad vartotojai negali prarasti NSS direktyva teikiamos apsaugos, net jei sutarčiai pasirenkama kitos valstybės narės teisė šalių susitarimu dėl taikytinos teisės pasirinkimo (282).

6 straipsnio 1 dalies imperatyvumas taip pat reiškia, kad vartotojai iš esmės negali atsisakyti šios apsaugos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, sutartimi (283) ar vienašališku pareiškimu. Ši išlyga taikoma prieš išsprendžiant bet kokius ginčus dėl konkrečių pretenzijų, susijusių su sutarties sąlygų nesąžiningumu (284).

6 straipsnio 1 dalies reikšmingos pasekmės pateiktos 4.2, 4.3 ir 4.4 punktuose. Procedūrinės garantijos, kylančios iš 6 straipsnio 1 dalies, aptartos 5 skirsnyje. Esminės pasekmės, atsirandančios dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, taikomos nepriklausomai nuo teismo proceso ir neatsižvelgiant į tai, ar nesąžiningas sutarties sąlygas iškelia vartotojas, ar teismas, savo iniciatyva.

4.2. „Neprivalomų vartotojui“ sąlygų teisinės pasekmės

„Neprivalomų vartotojui“ nesąžiningų sutarties sąlygų sąvoka gali būti verčiama skirtingomis teisinėmis sąvokomis nacionaliniu lygmeniu tol, kol bus pasiekta NSS direktyva įtvirtinta apsauga. Nepaisant to, nesąžiningų sutarties sąlygų negaliojimu bus veiksmingiausiai pasiekta numatyta apsauga. Teisingumo Teismas (285) konstatavo, kad

„[…] Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui. Taigi teismo konstatavimas, jog tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą.“

„Neprivalomų vartotojui“ nesąžiningų sutarties sąlygų pobūdis tiesiogiai kyla iš NSS direktyvos ir pagal jį nereikalaujama, kad teismas ar kita įgaliota institucija iš anksto paskelbtų sutarties sąlygą nesąžininga ar netinkama. Tačiau tokie pareiškimai suteikia teisinį tikrumą dėl tam tikros sutarties sąlygos sąžiningumo, ypač tais atvejais, kai gali kilti skirtingų nuomonių dėl jos nesąžiningumo.

Todėl neprivalomasis pobūdis negali priklausyti nuo to, ar vartotojas iškėlė tam tikros sutarties sąlygos nesąžiningumo klausimą ar užginčijo jos galiojimą, kaip patvirtino Teisingumo Teismas (286), nurodydamas, kad

„[…] direktyvos 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog nesąžininga sutarties sąlyga neprivaloma vartotojui, ir šiuo atžvilgiu nėra reikalavimo, kad tokią sąlygą vartotojas būtų iš anksto sėkmingai užginčijęs.“

Tai taip pat reiškia, kad vartotojams negali būti užkirstas kelias iš principo prašyti pardavėjo ar tiekėjo išbraukti tam tikrą nesąžiningą sąlygą iš sutarties, prašyti nacionalinio teismo, kad sutarties sąlyga būtų paskelbta negaliojančia, arba prieštarauti pardavėjų ar tiekėjų reikalavimams remiantis nesąžiningomis sutarties sąlygomis dėl taikytinų senaties terminų (287). Tas pats pasakytina ir apie nacionalinių teismų įgaliojimus savo iniciatyva įvertinti nesąžiningas sutarties sąlygas. Teisingumo Teismas (288) konstatavo, kad

„[…] remiantis Direktyvoje įtvirtinta vartotojų apsauga, draudžiama nacionalinė nuostata, pagal kurią procese, kurį pradėjo pardavėjas ar tiekėjas prieš vartotoją remiantis tarp jų sudaryta sutartimi, nacionalinis teismas, pasibaigus nustatytam terminui, nebegali ex officio arba vartotojui paprašius nurodyti sutarties sąlygos nesąžiningumo.“

Kai, nagrinėdamas atskirą ginčą ar kolektyvinį ieškinį, nacionalinis teismas nustato, kad tam tikra sąlyga yra nesąžininga, tokia išvada ar deklaracija taikoma ex tunc. Tai reiškia, kad ji turi įsigalioti nuo sutarties sudarymo arba nuo to momento, kai atitinkama sąlyga buvo įtraukta į sutartį, o ne ex nunc nuo sprendimo priėmimo momento (289).

4.3. Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Šiame skirsnyje aptariamas principas, kad nesąžiningos sutarties sąlygos turi būti panaikintos ir negali būti peržiūrėtos (4.3.1 punktas), ir konkrečios aplinkybės, kuriomis gali būti užpildytos sutarties spragos, atsiradusios panaikinus nesąžiningą sutarties sąlygą (4.3.2 punktas).

4.3.1. Principas: nesąžiningos sutarties sąlygos turi būti panaikintos ir negali būti peržiūrėtos

Pagal 6 straipsnio 1 punktą, nors nesąžiningos sutarties sąlygos nėra privalomos vartotojams, likusioji sutarties dalis išlieka privaloma šalims, „jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“. Teisingumo Teismas (290) ne kartą pabrėžė, kad

„[…] pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nesąžiningą sutarties sąlygą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo jos netaikyti tam, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, tačiau jis negali pakeisti jos turinio. Iš tiesų ši sutartis iš esmės turi išlikti be jokių kitų pakeitimų, išskyrus tuos, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas […] (291).“

Tai reiškia, pavyzdžiui, kad, nagrinėdami nesąžiningas sankcijų sąlygas, nacionaliniai teismai negali sumažinti pagal sutarties sąlygą mokėtinos sumos iki priimtino lygio, bet turi visiškai jos netaikyti (292).

Nesąžiningų sutarties sąlygų peržiūra iš tikrųjų reikštų, kad nagrinėjamos sąlygos išliktų iš dalies privalomos ir kad pardavėjai ar tiekėjai turėtų šiek tiek naudos toliau naudodami tokias sąlygas. Tai pakenktų NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies veiksmingumui ir panaikintų atgrasantį poveikį, kuris siekiamas NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, laikant nesąžiningas sutarties sąlygos neprivalomomis (293). Tokio atgrasančio poveikio panaikinimas taip pat prieštarautų tikslui kovoti su tolesniu nesąžiningų sutarties sąlygų naudojimu, kaip nurodyta NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje (294).

Vadovaujantis ta pačia logika, taip pat nepriimtinas dalinis nesąžiningos sutarties sąlygos panaikinimas, nes apskritai jis bus lygiavertis sutarties sąlygos persvarstymui pakeičiant jos turinį (295).

Kitaip gali būti tik tais atvejais, kai tai, kas gali atrodyti kaip „sutarties sąlyga“, iš tikrųjų yra skirtingų sutarčių sąlygų darinys, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalyje. Taip gali būti visų pirma tais atvejais, kai sutarties sąlygoje yra dvi (ar daugiau) sąlygų, kurios gali būti atskirtos viena nuo kitos, vieną iš jų panaikinant, o likusios nuostatos, kurios yra aiškios ir suprantamos, gali būti vertinamos atskirai.

Iki šiol Teisingumo Teismas yra nurodęs tik keletą požymių dėl kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kas yra sutarties sąlyga. Pavyzdžiui, jis atskiria sutarties sąlygas, kuriomis nustatomi pagrindiniai įsipareigojimai grąžinti paskolą tam tikra valiuta, ir sąlygas, kuriomis nustatomas valiutos konvertavimo mechanizmas (296), taigi jos pagal apibrėžtį yra atskiros sutarties sąlygos. Tas pats pasakytina ir apie sąlygas, kuriomis nustatoma kaina, kurią turi mokėti vartotojas, ir kainų pokyčių mechanizmą ilgalaikiuose sutartiniuose santykiuose (297).

Teisingumo Teismas (298) taip pat atskyrė sąlygą, kuria nustatoma įprastų palūkanų norma, mokėtina už hipoteka užtikrintą paskolą, ir sąlygą dėl delspinigių už pavėluotą mokėjimą, net jei pastarieji yra apibrėžiami kaip paprastųjų palūkanų normos priemoka. Konstatavęs, kad įprastos palūkanos ir delspinigiai atlieka labai skirtingas funkcijas, Teisingumo Teismas paaiškino, kad

„[…] šie argumentai taikomi neatsižvelgiant į tai, kaip yra suformuluotos sutarties sąlygos, kuriose nustatyti delspinigiai ir įprastos palūkanos. Tai taikytina ne tik tada, kai sąlyga, kurioje nustatomi delspinigiai, skiriasi nuo tos, kurioje nustatoma įprasta palūkanų norma, bet ir tada, kai delspinigių norma išreiškiama kaip tam tikru skaičiumi procentinių punktų padidinta įprastų palūkanų norma. Pastaruoju atveju šis padidinimas laikytinas nesąžininga sąlyga, todėl pagal Direktyvą 93/13 neturi būti taikomas.“

Dėl dalinio panaikinimo Teisingumo Teismas iki šiol nenurodė, ar „mėlynojo pieštuko doktrina“, kurią, pavyzdžiui, taikė Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, yra suderinama su NSS direktyva (299). Pagal šią doktriną atskiriama nepriimtina sutarties sąlygos pataisa (300) ir leistinas nesąžiningos sutarties sąlygos turinio panaikinimas, jei likęs sąlygos turinys gali būti taikomas be jokio tolesnio įsikišimo. Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, kad hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sąlygos atveju, pagal kurią bankas gali pareikalauti grąžinti visą paskolą, kai vartotojas nesumokėjo vienos mėnesio įmokos, grąžinimo anksčiau termino įsipareigojimas negali būti atskirtas nuo sąlygos dėl (tik) vienos nesumokėtos mėnesio įmokos, nepakeičiant šių sąlygų esmės. Šiuo atveju sąlyga yra neatskiriama.

Apibendrinant,

—	sutarčių sąlygų atskiriamumui svarbus tam tikrų sąlygų turinys ar funkcija, o ne jų pateikimo būdas konkrečioje sutartyje, ir

—	dalinis panaikinimas neįmanomas, kai dvi sutarties sąlygos dalys yra susietos taip, kad vienos dalies panaikinimas paveiktų likusios sutarties sąlygos turinį.

Šiuo atžvilgiu negalima atmesti galimybės, kad vienoje sutartyje esančioje dalyje / punkte yra daugiau nei viena sutarties sąlyga, kaip apibrėžta NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje. Atvirkščiai, įmanoma, kad dvi dalys / punktai ar netgi nuostatos skirtinguose dokumentuose, atsižvelgiant į jų turinį, sudaro vieną sutarties sąlygą.

Principas, kad nacionaliniai teismai negali peržiūrėti nesąžiningų sutarties sąlygų, taikomas nepaisant to, ar vartotojas kreipiasi dėl nesąžiningumo, ar yra taikomas ex officio principas.

Tačiau šis principas neturi įtakos šalių teisei iš dalies keisti ar pakeisti nesąžiningą sutarties sąlygą vadovaujantis jų sutartine laisve. Jei naujoji sąlyga yra sutarties sąlyga, kaip ji suprantama NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, pagal NSS direktyvos 3, 4 ir 5 straipsnius ji turi būti vertinama atskirai. Tuo pačiu metu, iš dalies keičiant ar pakeičiant nesąžiningą sutarties sąlygą, iš esmės negali būti panaikintos vartotojo teisės, atsirandančios dėl neprivalomojo iš dalies pakeistos / pakeistos sąlygos, pvz., reikalavimo dėl restitucijos, pobūdžio (301). Teisingumo Teismas gali išsamiau išnagrinėti šiuos klausimus, spręsdamas dėl vadinamųjų novacijos sutarčių (302).

Principas, kad nesąžiningos sutarties sąlygos paprasčiausiai turi būti pašalintos iš sutarties, o likusi sutarties dalis yra privaloma šalims, nesukelia sunkumų tais atvejais, kai sutartis gali būti vykdoma be nesąžiningos sutarties sąlygos. Pavyzdžiui, tai gali būti sąlygos dėl sutartinių nuobaudų, pvz., delspinigių (303), sąlygos, ribojančios prekiautojo atsakomybę už netinkamą sutarties vykdymą, teisės pasirinkimo, jurisdikcijos arba arbitražo išlygos. Sudėtingesni atvejai aptariami 4.3.2 punkte.

4.3.2. Išimtis: sutarčių spragų pildymas, siekiant išvengti negaliojimo

Remiantis NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, likusi sutartis ir toliau bus taikoma tik „jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“.

Prieš atsakant į klausimą, ar sutartis gali išlikti be nesąžiningos sąlygos, „būtinas teisinis įvertinimas pagal nacionalinės teisės nuostatas (304)“. Tai reiškia, kad „kiekvienu konkrečiu atveju analizuojama, ar sutartis gali būti teisiškai ar techniškai vykdoma be nesąžiningos sutarties sąlygos“. Todėl vertinimas negali būti grindžiamas tik ekonominiais sumetimais. Vertinimas, ar sutartis gali būti tęsiama, turi būti objektyvus, t. y. jis negali būti grindžiamas tik vienos šalies interesais (305). Tai reikštų, kad nesvarbu, jog pardavėjas ar tiekėjas nesudarė sutarties be nesąžiningos sąlygos, arba kad panaikinus sąlygą sutartis ekonominiu požiūriu tampa mažiau patraukli.

Sutartis negali būti vykdoma, t. y. „negali būti tęsiama“, jei pašalinama sąlyga, kuria apibrėžiamas jos pagrindinis dalykas, arba sąlyga, kuri yra būtina apskaičiuojant vartotojo mokamą atlygį (306). Tai taikytina, pavyzdžiui, valiutos, kuria turi būti atlikti mokėjimai (307), įvardijimui arba valiutos keitimo kursą nustatančiai sąlygai, kad būtų galima apskaičiuoti paskolą užsienio valiuta (308).

Tuo pačiu metu reikia atsižvelgti į tai, kad 6 straipsnio 1 dalies tikslas yra atkurti pusiausvyrą tarp šalių, iš esmės išsaugant galiojančią visą sutartį, o ne panaikinti visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų (309). Tačiau valstybė narė gali numatyti, kad sutartis, kurioje yra nesąžiningų sąlygų, gali būti visa paskelbta negaliojančia, jei taip užtikrinama geresnė vartotojų apsauga (310).

Sutarties negaliojimas gali turėti neigiamų pasekmių vartotojui, pavyzdžiui, gali atsirasti įsipareigojimas nedelsiant grąžinti visą paskolą, o ne sutartas įmokas, taip prieštaraujant NSS direktyvos numatytai apsaugai. Todėl Teisingumo Teismas (311) pripažino, kad išimtiniais atvejais tam tikromis sąlygomis nacionaliniai teismai gali pakeisti nesąžiningą sutarties sąlygą papildoma nacionalinės teisės nuostata, kad būtų išvengta sutarties negaliojimo. Byloje, kai taikant papildomą nuostatą išvengta užsienio valiuta indeksuotos paskolos sutarties negaliojimo dėl valiutos perskaičiavimo mechanizmo nesąžiningumo, Teisingumo Teismas konstatavo:

„80	Tačiau iš to, kas išdėstyta, nematyti, kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis draustų nacionaliniam teismui vadovaujantis sutarčių teisės principais panaikinti nesąžiningą sąlygą ir ją pakeisti dispozityvia nacionalinės teisės nuostata.

Priešingai, tai, kad nesąžininga sąlyga pakeičiama tokia nuostata, kurioje, kaip matyti iš Direktyvos 93/13 tryliktos konstatuojamosios dalies, turi nebūti nesąžiningų sąlygų, ir taip pasiekiama, kad sutartis gali būti toliau vykdoma ir privaloma šalims nepaisant to, kad panaikinta jos III/2 sąlyga, visiškai atitinka Direktyvos 93/13 tikslą.“

Teisingumo Teismas taip pat paaiškino, kad „ypač nepalankios pasekmės“ dėl sutarties panaikinimo vartotojui gali kelti grėsmę numatomam atgrasančiam nesąžiningos sutarties sąlygos panaikinimo poveikiui (312).

Todėl, atsižvelgiant į iki šiol taikomą teismų praktiką (313), prieš pakeisdami nesąžiningas sutarties sąlygas „dispozityviomis nacionalinės teisės nuostatomis“, nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar

—	objektyviai nesąžiningos sutarties sąlygos panaikinimas priešingu atveju lemtų visos sutarties negaliojimą

—	ir ar tai turi ypač neigiamų pasekmių vartotojui (314), atsižvelgiant į visas atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, įskaitant procedūros reglamentą (315).

NSS direktyvoje neapibrėžta ir nevartojama sąvoka „dispozityvi nacionalinės teisės nuostata“. Kitoje vietoje nurodomos „normos, kurios pagal įstatymą yra taikomos susitariančioms šalims, jei nebuvo susitarta kitaip“. Ši dalinė apibrėžtis atspindi tai, kas paprastai suprantama kaip dispozityvių nuostatų funkcija, ir, vartodamas šią sąvoka kartu su 6 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas iš tikrųjų nurodo NSS direktyvos 13 konstatuojamąją dalį (316).

Teisingumo Teismas gali išplėsti sąvokos „dispozityvios nacionalinės teisės nuostatos“ aiškinimą. Pavyzdžiui, jis gali išaiškinti, ar ji susijusi tik su nuostatomis, kurios konkrečiai reglamentuoja sutarties šalių teises ir pareigas, ar gali apimti ir bendrąsias sutarčių teisės nuostatas (317). Jei tokios bendrosios nuostatos leidžia kūrybiškai pritaikyti sutartį, kyla klausimas, ar tai iš tikrųjų nėra atitinkamos (-ų) sutarties sąlygos (-ų) „nepriimtinos“ peržiūros atitikmuo (318).

Teisingumo Teismas (319) nurodė, kad esant tam tikroms aplinkybėms, norint pakeisti nesąžiningą sutarties sąlygą ir siekiant užkirsti kelią sutarties negaliojimui, gali būti naudojamos įstatyminės nuostatos, kurios yra pavyzdinės ar atskaitinės sutarties sąlygų atžvilgiu, bet kurios nėra techniškai papildomos nuostatos.

Teisingumo Teismas taip pat dar gali išaiškinti, ar esant labai specifinėms aplinkybėms gali būti priimtinos ir kitos nesąžiningų sutarties sąlygų spragų užpildymo priemonės (320).

Vertindami ypač neigiamas pasekmes vartotojams, nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į vartotojo interesus tuo metu, kai kyla klausimas nacionaliniame teisme (321). Tais atvejais, kai sutarties pratęsimas yra teisiškai neįmanomas panaikinus nesąžiningą sutarties sąlygą ir jei sutarties pratęsimas prieštarautų vartotojo interesams, Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionaliniai teismai negali išsaugoti sutarties galiojimo (322). Tokiais atvejais nacionalinė teisė gali neleisti vartotojams remtis sutarties negaliojimu pagal NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalį (323).

Iki šiol Teisingumo Teismas aiškiai nenurodė (324), ar nacionalinis teismas turi nustatyti vartotojo interesą dėl sutarties negaliojimo, grindžiamo vien objektyviais kriterijais, ar vartotojo pageidavimu, kaip nurodyta procese. Nepaisant to, esama gerų argumentų, kad būtų laikomasi vartotojo pageidavimų, atsižvelgiant į tai, kad vartotojas teisminiame procese netgi gali reikalauti, kad būtų taikoma nesąžininga sąlyga (325).

4.3.3. Dispozityvių nuostatų taikymas kitais atvejais

Iki šiol Teisingumo Teismas konkrečiai nenagrinėjo klausimo, ar gali būti taikomos dispozityvios nacionalinės teisės nuostatos, jei panaikinus sutarties sąlygą, pvz., nuostatos dėl sankcijų, sutartis netampa negaliojančia, tačiau tai nereiškia, kad nacionalinis teismas turi „peržiūrėti“ nesąžiningą sąlygą. Teisingumo Teismas (326) yra nusprendęs, kad nacionalinio aukščiausiojo teismo, kuris netaikė jokių įstatymuose nustatytų delspinigių panaikinęs nesąžiningą sąlygą dėl delspinigių, požiūris buvo suderinamas su NSS direktyva. Tačiau Teisingumo Teismas nenurodė, kad toks rezultatas reikalaujamas pagal NSS direktyvą. Nepaisant to, remiantis 4.3.2 punkte aptarta teismų praktika, galima daryti prielaidą, kad dispozityvių nuostatų taikymas galimas tik tuo atveju, jei sutartis kitaip būtų negaliojanti.

4.3.4. Galimas nesąžiningų sutarties sąlygų taikymas nepaisant jų nesąžiningumo? (327)

Teisingumo Teismas (328) konstatavo, kad tais atvejais, kai sutartis gali egzistuoti be nesąžiningos sąlygos (329) ir kai teisėjas informavo vartotoją apie nesąžiningą ir neprivalomą nesąžiningos sutarties sąlygos pobūdį, vartotojas gali nuspręsti nepasinaudoti šia apsauga ir pasirinkti, kad sutarties sąlyga būtų faktiškai taikoma.

4.4. Pranašumų, gautų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, grąžinimas

Kita nesąžiningų sutarties sąlygų neprivalomo pobūdžio pasekmė yra ta, kad tais atvejais, kai vartotojai mokėjo pagal nesąžiningas sutarties sąlygas, jie turi turėti teisę į tokių išmokų grąžinimą (330):

„62	Darytina išvada, kad nacionalinio teismo pareiga netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį šių sumų atžvilgiu.

63	Iš tiesų tokio restitucinio poveikio nebuvimas gali panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi kartu su tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi siekiama priskirti konstatavimui, jog pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos yra nesąžiningos.“

Toks restitucinis poveikis gali būti apribojamas tik teisinio saugumo nuostatomis, ypač res judicata ir protingais senaties terminais (331). Tuo pačiu metu valstybės narės, įskaitant nacionalinius įstatymų leidėjus ir teismus, negali apriboti laiko, kada nustatoma, kad tam tikra sutarties sąlyga yra nesąžininga (332), ir taip, pavyzdžiui, atmesti restitucijos reikalavimus iki tokios išvados (333):

„[…] Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokią nacionalinių teismų praktiką, pagal kurią laiko atžvilgiu ribojami restitucijos padariniai, susiję su teismo pripažinimu, jog pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje esanti sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ir šie padariniai pripažįstami tik dėl sumų, kurios pagal šią sąlygą nepagrįstai sumokėtos po teismo sprendimo, kuriame konstatuotas toks nesąžiningumas, paskelbimo.“

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad tik Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į esminį reikalavimą dėl bendro ir vienodo ES teisės taikymo, turi nuspręsti dėl laiko apribojimų, kurie turi būti nustatyti aiškinant ES teisės normų turinį (334). Apskritai Teisingumo Teismo pateiktą ES teisės normos aiškinimą nacionaliniai teismai turi taikyti ir teisiniams santykiams, atsiradusiems ir įtvirtintiems iki Teisingumo Teismo sprendimo, nes jo aiškinimu nustatoma, kaip atitinkama taisyklė turi ar turėjo būti suprantama ir taikoma nuo jo įsigaliojimo (335). Todėl Teisingumo Teismas savo sprendimų galiojimo laiką gali apriboti tik „išimtiniais atvejais“, taikydamas bendrą teisinio saugumo principą, jei įvykdomos dvi sąlygos: i) atitinkami rinkos dalyviai veikė sąžiningai ir ii) kyla rimtų sunkumų dėl Teisingumo Teismo praktikos taikymo „atgaline data“ rizika (336).

5. TEISIŲ GYNIMO PRIEMONĖS IR PROCEDŪRINĖS GARANTIJOS, REIKALAUJAMOS PAGAL NSS DIREKTYVOS 6 STRAIPSNIO 1 DALĮ IR 7 STRAIPSNIO 1 DALĮ

5.1. NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

6 straipsnis

(…)

7 straipsnis

Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.

(…)

Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis

Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą

Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

(…)

NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis nustatomi vartotojų apsaugos nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų būdai ir jos papildo viena kitą (337).

Neprivalomojo pobūdžio nesąžiningų sutarties sąlygų pasekmės šalių teisėms ir pareigoms pateiktos 4 skirsnyje. Šiame skirsnyje aprašomos 6 straipsnio 1 dalies, siejant ją su 7 straipsnio 1 dalimi ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principais, pasekmės nacionalinių teismų procedūros reglamentui ir teisėms bei pareigoms.

NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nurodoma, ypač atsižvelgiant į nesąžiningas sutarčių sąlygas, bendroji teisė į veiksmingą teisinę gynybą prieš teisių ir laisvių pažeidimus, kuriuos garantuoja ES pagrindinių teisių chartijos (338) 47 straipsnyje įtvirtinta ES teisė.

Nors 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje nenurodytas konkretus procedūros reglamentas, jų tikslus galima pasiekti tik pasitelkiant nacionalinius procedūros reglamentus, kurie nesukeltų nepagrįstų kliūčių vartotojams, kad jie galėtų remtis NSS direktyva jiems suteikiama apsauga.

Nesant procedūros reglamentų suderinimo ES teisės aktais, Teisingumo Teismas pabrėžė valstybių narių procesinę autonomiją (339), tačiau ir jų atsakomybę užtikrinti teisių, kylančių iš ES teisės aktų, veiksmingą apsaugą (340). Teisingumo Teismas konstatavo, kad tiek, kiek valstybių narių procedūros reglamentai paveikia pagal ES teisę suteiktas teises, tokios taisyklės turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus (341). Jis nurodė, kad šie principai išreiškia bendrą valstybių narių pareigą užtikrinti iš ES teisės kylančių asmenų teisių teisminę gynybą (342).

Lygiavertiškumas reiškia, kad procedūros reglamentai iš ES teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti neturi būti mažiau palankūs nei taikomi panašių teisių apsaugai pagal vidaus teisės aktus (343) arba taikomi panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (344).

Veiksmingumas reiškia, kad dėl nacionalinių procedūros reglamentų neturi tapti praktiškai neįmanoma (345) ar pernelyg sudėtinga piliečiams, įskaitant vartotojus, pasinaudoti pagal ES teisę suteiktomis teisėmis (346).

Teisingumo Teismas lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus apibrėžė taip (347):

„Nesant Bendrijos teisės reglamentavimo, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, procesines taisykles. Tačiau šios taisyklės neturi būti mažiau palankios už taikomas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams ir dėl jų Bendrijos teisėje nustatytų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas […].“

Teisingumo Teismas toliau išplėtojo šiuos principus vartotojų teisės ir ypač NSS direktyvos atžvilgiu, pagrįsdamas jais įvairius konkrečius procesinius reikalavimus, siekdamas užtikrinti, kad vartotojai būtų veiksmingai apsaugoti nuo nesąžiningų sutarties sąlygų, taip pat teismo proceso metu.

Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų iškeltus klausimus, Teisingumo Teismas šiuos reikalavimus grindė:

—	nesąžiningų sutarties sąlygų neprivalomojo pobūdžio pagal NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalį veiksmingumu (348),

—	reikalavimu taikyti tinkamas ir veiksmingas priemones, kad būtų užkirstas kelias toliau naudoti nesąžiningas sąlygas pagal NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalį (349),

—	pagrindine teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę pagal Chartijos 47 straipsnį (350),

—	taip pat, priklausomai nuo taikytinos nacionalinės teisės, lygiavertiškumo principu (351).

Teisingumo Teismas beveik pakaitomis remiasi 7 straipsnio 1 dalimi, kartais kartu su Chartijos 47 straipsniu, ir veiksmingumo principu kaip teisės šaltiniais spręsdamas dėl garantijų, susijusių su procedūrinės apsaugos nuo nesąžiningų sutarties sąlygų veiksmingumu (352).

Procedūriniai reikalavimai yra susiję su, viena vertus, teisių gynimo priemonėmis ir procesinėmis teisėmis, kuriomis gali naudotis vartotojai, ir, kita vertus, nacionalinių teismų pareigomis. Iš esmės jie apima principus, kuriais remiantis

—	vartotojams turi būti užtikrintos veiksmingos teisių gynimo priemonės, siekiant išsiaiškinti nesąžiningas atitinkamų sutarčių sąlygas, o

—	nacionaliniai teismai privalo ex officio įvertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą.

Teisingumo Teismas toliau išplėtojo šias procedūrines garantijas, atsižvelgdamas į konkrečias procedūrų rūšis ir procedūrines situacijas, pavyzdžiui, įprastus civilinius procesus (353), apeliacines procedūras (354), nutarimus dėl įsipareigojimų neįvykdymo (355), ieškinius dėl arbitražo sprendimo panaikinimo (356), arbitražo sprendimo vykdymą (357), ieškinius dėl uždraudimo (358), įvairias mokėjimo įsakymo procedūras (359), hipotekos vykdymo procedūras (360), savanoriškus aukcionus (361) ir nemokumo procedūras (362). Teisingumo Teismo taip pat buvo paprašyta priimti sprendimą dėl sąsajų tarp Reglamento (EB) Nr. 1896/2006 (363), nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, ir procedūrinių garantijų pagal NSS direktyvą (364).

Nors dauguma prejudicinių sprendimų buvo susiję su bylomis, kai vartotojai buvo atsakovai ar skolininkai (365), Teisingumo Teismas šiuos principus taikė ir byloms, kai vartotojas paprašė paskelbti sutarties sąlygą negaliojančia.

Nors, vertinant konkrečių nuostatų suderinamumą su NSS direktyva, reikia atsižvelgti į kiekvieno tipo procedūros kontekstą ir ypatumus, Teisingumo Teismo parengti standartai ir vertinimo procedūros taikomi visoms procedūrų rūšims .

Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė (366), kad procedūros, pagal kurias kreditoriams suteikiama veiksmingesnio reikalavimų vykdymo galimybė remiantis ne teismo sprendimais, o kitais vykdymo dokumentais, priimtais deklaratyvaus proceso metu, kai nacionaliniai teismai neatlieka arba iki galo neatlieka esminių patikrinimų, neturi atimti iš vartotojų teisės į tinkamą apsaugą nuo nesąžiningų sutarties sąlygų. Tai reiškia, kad tam specifinė procedūra, kurią pasirenka pardavėjas ar tiekėjas arba kuri taikoma pagal nutylėjimą, negali daryti poveikio teisinei apsaugai, kurią vartotojai turi turėti pagal NSS direktyvos nuostatas. Teisingumo Teismo žodžiais (367),

„[…] procedūrų specifinis pobūdis negali daryti poveikio teisinei apsaugai, kurią vartotojai turi turėti pagal Direktyvos 93/13 nuostatas.“

Tuo pat metu, taikant veiksmingumo principą (368), būtina įvertinti nacionalinius procedūros reglamentus visa apimtimi ir atsižvelgiant į tinkamą kontekstą. Teisingumo Teismas (369) šią poziciją išreiškė taip:

„43

[…] kiek tai susiję su veiksmingumo principu, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra priminęs, kad kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos Sąjungos teisės taikymas tampa neįmanomas ar pernelyg sudėtingas, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos svarbą visam procesui, į proceso eigą ir jo ypatumus įvairiose nacionalinėse instancijose […]

44	Prireikus būtina atsižvelgti ir į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą […].“

Tai reiškia, kad reikia atsižvelgti į apsaugą nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų, kuri nacionalinėse taisyklėse numatyta įvairiuose etapuose, pavyzdžiui, prieš išduodant mokėjimo įsakymą ir vykdymo arba prieštaravimų etape (370) arba taikant teisių gynimo priemones, susijusias su hipotekos vykdymu, remiantis notariniu aktu (371).

Nacionaliniai teismai privalo taikyti šias procedūrines garantijas net ir tais atvejais, kai pagal nacionalinės teisės aktus jos netaikytinos, ir turi ignoruoti nacionalinių aukščiausiųjų teismų praktiką, jei ji nesuderinama su NSS direktyva, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas (372).

Visos procedūrinės garantijos, kylančios iš ES teisės, taikomos byloms, susijusioms su nesąžiningomis sutarties sąlygomis, net jei jos nėra konkrečiai paminėtos šiame pranešime. Tai apima Chartijos 47 straipsnyje nurodytas procesines teises, įskaitant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (373) ir lygybės principą (374). Veiksmingos vartotojų teisminės apsaugos principas pats savaime nesuteikia vartotojams teisės į antros instancijos teismo (375) atliekamą sutarties sąlygų vertinimą. Tačiau tokia teisė gali būti grindžiama NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi kartu su lygybės principu, garantuojamu pagal Chartijos 47 straipsnį, kai toje pačioje byloje pardavėjai ar tiekėjai turi teisę apskųsti sprendimą dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo (376).

5.2. Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas (377)

5.2.1. Ryšys tarp 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies

Siekdami kompensuoti struktūriškai silpnesnę vartotojų, kurie nežino savo teisių ir todėl nereiškia reikalavimų dėl nesąžiningos sutarties sąlygos, padėtį, nacionaliniai teismai, kaip neutralioji instancija, vaidina aktyvų vaidmenį bylose, susijusiose su nesąžiningomis sutarčių sąlygomis. Nuo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo (378) Teisingumo Teismas nuosekliai laikosi nuomonės, kad nacionaliniai teismai yra įpareigoti savo iniciatyva (ex officio) vertinti nesąžiningas sutarties sąlygas, t. y. net jei vartotojas nereiškia reikalavimų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų:

„1.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga sutarties sąlyga yra neprivaloma vartotojui, ir šiuo atžvilgiu nėra reikalavimo, kad tokią sąlygą vartotojas būtų iš anksto sėkmingai užginčijęs.

Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą.“

Teismas ne kartą patvirtino šį reikalavimą (379):

„[…] Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, kad nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, jei tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės […] (380).“

Ex officio kontrole siekiama 6 straipsnio 1 dalyje numatyto rezultato atskirais atvejais ir prisidedama prie 7 straipsnio tikslo, nes ji gali atgrasyti nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų taikymo (381). Ex officio kontrolės prievolė taikoma a fortiori, kai vartotojas iš esmės ginčija sutarties galiojimą ar sąžiningumą, tačiau konkrečiai nenurodydamas teisinių nuostatų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų (382).

5.2.2. Ryšys su civilinio proceso principais

Visose valstybėse narėse pagrindinis civilinių bylų (383) principas yra šalių valia (arba šalių autonomijos). Tai paprastai reiškia, kad tik šalys savo nuožiūra apibrėžia bylos pagrindinį dalyką ir apimtį, kad teisėjas negalėtų patenkinti reikalavimo, kuris nebuvo iškeltas (ultra petita) arba priteisti daugiau, nei buvo prašyta (extra petita). Taip pat plačiai pripažįstama, kad visų pirma šalių atsakomybė yra pateikti faktus, kuriais remiamasi, siekiant pagrįsti jų prašymus, ir pateikti reikiamus įrodymus. Iš esmės kiekviena šalis turi įrodyti, kad faktai, patvirtinantys jų reikalavimą, yra įrodomi, išskyrus atvejus, kai yra konkrečių nuostatų, dėl kurių tam tikri klausimai perkelia ar palengvina įrodinėjimo pareigą.

Visuotinai pripažįstama, kad nors šalys turi pateikti faktus, teismas turi atlikti privalomą teisinį įvertinimą (384), kuris pagrįstas principais da mihi factum dabo tibi ius ir iura novit curia. Taip pat įprasta, kad teismai savo iniciatyva, t. y. šalims nereikalaujant, turi apsvarstyti tam tikras imperatyvias taisykles, dažnai vadinamas viešosios tvarkos klausimais.

Pagal šią bendrąją sistemą valstybės narės skiriasi tuo, kokiu mastu teismai gali arba privalo prisiimti aktyvesnį vaidmenį procese (385), įskaitant labiau tiriamąjį vaidmenį, pavyzdžiui, užduodami klausimus, pateikdami patarimus ar grįžtamąjį ryšį, tačiau atsižvelgdami ir į įrodymų rinkimą.

Sutarties sąlygų nesąžiningumo ex officio kontrolė iš esmės yra fakto, kad sutarties sąlygų nesąžiningumas ir jų neprivalomasis pobūdis yra privalomos viešosios tvarkos taisyklės, kurios taikomos ex jure ir kurios yra teisiniai aspektai, todėl nepriklauso nuo jokios šalies, kuri jomis remiasi, procedūrinė pasekmė. Todėl nesąžiningų sutarties sąlygų ex officio kontrolė neprieštarauja pagrindiniams civilinio proceso principams, pvz., šalių valiai. Nepaisant to, dėl konkrečių nacionalinių nuostatų ex officio kontrolė gali būti apsunkinta arba neįmanoma. Išsamesnė informacija apie tokius atvejus pateikta 5.4, 5.5 ir 5.6 punktuose.

5.2.3. „Ex officio“ kontrolė ir bendrinis vartotojų pasyvumas

Paprastai tikimasi, kad vartotojai pasinaudos turimomis teisių gynimo priemonėmis ir nebebus visiškai pasyvūs, kad galėtų pasinaudoti NSS direktyvos apsauga. Teisingumo Teismas pripažino, kad veiksmingumo principas negali būti išplėstas tiek, kad nacionalinis teismas visapusiškai kompensuotų bendrą vartotojo inertiškumą (386) tais atvejais, kai jie gali imtis veiksmingų teisių gynimo priemonių priimtinomis sąlygomis (387). Todėl vien tai, kad vartotojui gali prireikti kreiptis į teismą ir pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, siekiant apsisaugoti nuo nesąžiningų sutarties sąlygų, savaime neprieštarauja veiksmingumo principui (388). Tuo pat metu Teisingumo Teismo praktika reiškia, kad nacionaliniai teismai savo iniciatyva turi įvertinti nesąžiningas sutarties sąlygas, net jei vartotojai yra visiškai pasyvūs, kai toks įsikišimas būtinas pagal lygiavertiškumo principą, kuris aptartas 5.3 punkte, pagal 7 straipsnio 1 dalį arba pagal veiksmingumo principą, kuris aptartas 5.4 punkte.

5.3. Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.3.1. Nesąžiningų sutarčių sąlygų „ex officio“ kontrolė

Pagal lygiavertiškumo principą (389) nacionaliniai teismai privalo savo iniciatyva apsvarstyti privalomas ES teisės normas visais atvejais, kai pagal nacionalinės teisės nuostatas jie yra įpareigoti arba bent jau turi įgaliojimus ar diskreciją savo nuožiūra iškelti teisės klausimus, remdamiesi privalomomis nacionalinėmis normomis. Kaip pirmiau minėta, 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas nesąžiningų sutarties sąlygų neprivalomasis pobūdis ir visos NSS direktyvos nuostatos, kurios yra esminės šiam tikslui pasiekti, turi būti laikomos lygiavertėmis viešosios tvarkos svarstymams, pripažintiems pagal valstybių narių teisę. Šis statusas bus taikomas visoms NSS nuostatoms, kurios yra svarbios vertinant sutarties sąlygos nesąžiningumą ir darant reikiamas išvadas.

Teisingumo Teismas (390) šią poziciją išreiškė taip:

„44

[…] atsižvelgiant į viešojo intereso, kuriuo grindžiama direktyva užtikrinama vartotojų apsauga, pobūdį ir svarbą, jos 6 straipsnį reikia laikyti lygiaverčiu nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos prie viešosios tvarkos normų kategorijos[…]. Reikia manyti, kad taip kvalifikuotinos visos direktyvos nuostatos, kurios būtinos šio 6 straipsniu siekiamam tikslui pasiekti.

Darytina išvada, kad kai pagal vidaus proceso taisykles nacionalinis teismas turi kompetenciją ex officio nagrinėti teisinio akto teisėtumą pagal nacionalines viešosios tvarkos taisykles, […], jis ja turi pasinaudoti, kad pagal direktyvoje įtvirtintus kriterijus ex officio įvertintų į šios direktyvos taikymo sritį patenkančią galimą nesąžiningą sutarties sąlygą.

46	Reikia priminti, kad tokią pareigą nacionalinis teismas turi ir tada, kai jam pagal vidaus teisminę sistemą suteikta paprasčiausia galimybė ex officio vertinti tokios sąlygos ir nacionalinių viešosios tvarkos taisyklių prieštaravimą […].“

Todėl nacionaliniai teismai savo iniciatyva privalo įvertinti atitinkamos sutarties sąlygų nesąžiningumą, kai jie yra įpareigoti arba įgalinti nacionalinės teisės aktų ex officio patikrinti atitiktį laikantis atitinkamose nacionalinėse nuostatose minimų viešosios politikos principų, įskaitant, pavyzdžiui, teisinius draudimus, bendruosius dorovės principus (391) ar viešąją politiką apskritai (392). Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas (393) nustatė, pavyzdžiui, kad:

„kai teismas, į kurį kreiptasi prašant vykdyti arbitražinio teismo sprendimą, privalo, net ex officio, nutraukti šio sprendimo vykdymą, kai juo atitinkamai šaliai nustatomas įpareigojimas, objektyviai neįmanomas įvykdyti, kuris draudžiamas pagal įstatymus arba prieštarauja geriems papročiams, šis teismas, kai turi būtiną faktinę ir teisinę informaciją, per vykdymo procedūrą turi įvertinti, kad ir ex officio, ar tarp kreditoriaus ir vartotojo sudarytoje kredito sutartyje numatyta sankcija (394) arba arbitražinė išlyga (395) yra nesąžininga.“

Ex officio kontrolės prievolė pagal lygiavertiškumo principą taikoma visų rūšių procedūroms ir visiems jų etapams, įskaitant teismo sprendimus, priimtus atsakovui nedalyvaujant procese (396), apeliacinio teismo procesus (397), arba per vykdymo procedūrą (398), kai pagal nacionalinės teisės aktus nacionaliniai teisėjai yra įgalioti patikrinti atitiktį viešosios politikos taisyklėms.

Todėl nacionaliniai teismai privalo mutatis mutandis taikyti atitinkamas nacionalines nuostatas, taikomas ex officio kontrolei, kad savo iniciatyva įvertintų nesąžiningas sutarties sąlygas (399).

Skirtingai nuo veiksmingumo principo, šis įpareigojimas nepriklauso nuo tolesnio vertinimo, ar nuo to, kad be tokios ex officio kontrolės nėra veiksmingos apsaugos nuo nesąžiningų sutarties sąlygų.

5.3.2. Kitos pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

Lygiavertiškumo principas taip pat galioja ir kitoms procedūrinėms taisyklėms. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nusprendė (400), kad mažiau palankios taisyklės dėl vartotojų apsaugos asociacijų įsikišimo, susijusios su prieštaravimu mokėjimo įsakymui, grindžiamam sutarties sąlygų nesąžiningumu, palyginti su taisyklėmis, taikomomis ginčams, susijusiems tik su nacionaline teise, pažeistų lygiavertiškumo principą.

Tas pats taikytina bet kokioms sąlygoms, teisėms būti išklausytiems, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms, teisėms prieštarauti ar apskųsti ir visoms kitoms procedūrinėms priemonėms.

5.4. Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.4.1. Taikytinas vertinimas

Pagal NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalį arba veiksmingumo principą (401) nacionalinėje teisėje būtina numatyti teisių gynimo priemones, kurias pasitelkus būtų galima ginčyti sutarties sąlygų nesąžiningumą, ir tokios priemonės turi būti veiksmingos. Tai reiškia, kad vartotojai turi turėti galimybę tokiomis teisinėmis priemonėmis pasinaudoti priimtinomis sąlygomis, o tai reiškia, kad neturi būti reikalavimų ar apribojimų, dėl kurių jiems praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku gauti reikiamą apsaugą. Be to, vartotojai gali nepasinaudoti teisinėmis priemonėmis ne tik dėl procedūrinių kliūčių, bet ir dėl ribotų žinių ar informacijos.

Todėl, norėdamas nustatyti, ar egzistuoja veiksmingos teisių gynimo priemonės, Teisingumo Teismas (402) taiko visapusišką patikrinimą, kad įvertintų, ar yra didelė rizika, kad vartotojai nepasinaudos veiksminga apsauga,

—	nes dėl konkrečių procedūrinių reikalavimų ar apribojimų pateikti bet kokias galimas priemones yra pernelyg sudėtinga (ar net praktiškai neįmanoma)

—	arba todėl, kad vartotojai neturi reikiamų žinių apie savo teises arba negauna reikiamos informacijos, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti priemonėmis.

Šis vertinimas atsispindi keliuose sprendimuose, pavyzdžiui, mokėjimo įsakymo procedūrose (403),

„yra didelė rizika, kad atitinkami vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo arba dėl ypač trumpo šiam tikslui numatyto termino, arba dėl to, kad jie gali būti atgrasyti nuo to, kad gintų savo teises dėl išlaidų, kurių patirtų kreipdamiesi į teismą, palyginti su ginčijamos skolos suma, arba dėl to, kad jie nežino ar nesuvokia savo teisių apimties, arba dėl pardavėjų ar tiekėjų pateikto prašymo dėl įsakymo riboto turinio, taigi, dėl turimos neišsamios informacijos […].“

Kaip paaiškinta 5.1 punkte, veiksmingumo požiūriu būtina apsvarstyti taikomą procedūros reglamentą visa apimtimi ir atsižvelgiant į įvairius jo etapus (404). Veiksmingumo vertinimui svarbūs veiksniai aptariami 5.4.2 punkte.

Jei yra didelė rizika, kad vartotojai gali neprieštarauti mokėjimo įsakymui, Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionaliniai teismai savo iniciatyva turi įvertinti sutarčių sąlygų nesąžiningumą atitinkamu procedūros etapu, bet ne vėliau kaip iki vykdymo procedūrą prieš vartotoją (405). Teisingumo Teismo žodžiais (406),

„Iš tiesų šia direktyva vartotojui suteiktų teisių veiksmingą apsaugą galima užtikrinti tik tuomet, kai pagal nacionalinę proceso sistemą, vykstant mokėjimo įsakymo išdavimo procedūrai arba mokėjimo įsakymo vykdymo procedūrai, galima ex officio patikrinti, ar atitinkamoje sutartyje nėra potencialiai nesąžiningų sąlygų […].“

Tai reiškia, kad

—	jei yra didelė rizika, kad vartotojas nepasinaudos teisių gynimo priemonėmis prieš mokėjimo įsakymą, teismas savo iniciatyva privalo įvertinti atitinkamų sutarties sąlygų nesąžiningumą prieš išduodamas mokėjimo įsakymą (407).

Tačiau,

—	jei prieš išduodant įsakymą nebuvo atlikta ex officio kontrolė, ji turi būti atlikta, blogiausiu atveju, vykdymo etape (408).

Panašiai,

—

jei ankstesniame procedūros etape atlikti patikrinimai neapima visų atitinkamų sutarčių sąlygų, nacionaliniai teismai privalo įvertinti kitas atitinkamas sutarties sąlygas, net savo iniciatyva, net jei ankstesni patikrinimai buvo baigti sprendimu, kurio rezultatas yra res judicata pagal nacionalinį procedūros reglamentą (409).

Teisingumo Teismas (410) taip pat nurodė, kad sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas, kurį atliko teismo pareigūnas, kuris neturi žemesniojo teismo teisėjo rango, prieš išduodant mokėjimo įsakymą, neužtikrina reikiamos apsaugos. Tai reiškia, kad jei yra didelė rizika, kad vartotojas nepateiks prieštaravimo, teisėjas vis tiek turi įvertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, jei reikia, savo iniciatyva ir vėliausiai vykdymo etapu.

Konkrečiu hipotekos vykdymo atveju Teisingumo Teismas (411) iš esmės pritarė, kad vykdymo procesas gali būti pradėtas remiantis notariniu aktu, prieš tai neatlikus teisminės nesąžiningų sutarties sąlygų ex officio kontrolės. Tačiau tai suderinama su NSS direktyva tik tiek, kiek vartotojai gali imtis teisinių veiksmų prieš tokį vykdymą priimtinomis sąlygomis, įskaitant galimybę taikyti laikinąsias priemones, ir jei nesąžiningos sutarties sąlygų ex officio kontrolė užtikrinama vėlesniame proceso etape.

Todėl hipotekos vykdymas, pagrįstas notariniu aktu, neatitinka NSS direktyvos, jei vartotojams nepasiekiamos veiksmingos teisių gynimo priemonės arba jei yra didelė rizika, kad vartotojai jomis nepasinaudos. Veiksmingos teisių gynimo priemonės nepasiekiamos, pavyzdžiui, kai vartotojai per vykdymo procedūrą negali prieštarauti vykdymui, kuris pagrįstas nesąžiningomis sutarties sąlygomis, o deklaratyvios procedūros metu, kai galima įvertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, jie negali sustabdyti vykdymo proceso (412).

Šių principų logika turi būti taikoma mutatis mutandis visų rūšių procedūroms (413).

5.4.2. Teisių gynimo priemonių veiksmingumui svarbūs veiksniai

Vertinant teisių gynimo priemonių veiksmingumą, reikia atsižvelgti į atitinkamos procedūros ypatumus. Be to, atsižvelgiant į pažeidžiamų vartotojų perspektyvą, turėtų būti atsižvelgta į poveikį, kurį gali sukelti tam tikros kliūtys vartotojų gebėjimui imtis teisių gynimo priemonių arba kokias pasekmes gali šiuo atveju turėti ribotos žinios ir informacija. Tokie vartotojai gali ypač nenoriai naudoti turimas teisių gynimo priemones, net jei prieš juos nukreiptos sutarties sąlygos yra akivaizdžiai nesąžiningos (414).

Šie veiksniai yra alternatyvos. Tai reiškia, kad teisių gynimo priemonės neveiksmingumą gali sukelti vienas reikalavimas, pavyzdžiui, dideli arba diskriminuojantys teismo mokesčiai (415), arba skirtingų reikalavimų derinys, pvz., trumpas terminas kartu su būtinybe samdyti advokatą (416) arba būtinybė pateikti išsamius pareiškimus (417). Nors daugelis toliau nurodytų aspektų yra susiję su procesine teise, šiuo atveju nėra svarbu, ar tam tikras veiksnys yra kvalifikuojamas kaip atitinkamos valstybės narės procesinės ar materialinės teisės klausimas (418). Toliau pateiktas sąrašas nėra baigtinis, bet atspindi dažniausiai pasitaikiusius Teisingumo Teismo praktikos pavyzdžius.

Jurisdikcijos taisyklės

Teisingumo Teismas nurodė, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą taikoma jurisdikcijos taisyklėms ir procedūros reglamentams (419). Reglamente (ES) Nr. 1215/2012 (420) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nurodomos vartotojų apsaugos taisyklės, susijusios su tarpvalstybinėmis bylomis (421), tačiau panaši apsauga nebūtinai gali būti taikoma pagal nacionalines jurisdikcijos taisykles vidaus bylose. Jurisdikcijos taisyklės, tiesiogiai ar netiesiogiai (422) įpareigojančios vartotojus pareikšti savo reikalavimus arba apsiginti teismuose, kurie yra nutolę nuo jų gyvenamosios vietos, gali atgrasyti vartotojus nuo teisių gynimo priemonių, ypač jei nagrinėjamoje byloje privaloma fiziškai dalyvauti (423). Šiuo atveju nacionaliniai teismai turi išnagrinėti, ar atstumas iki teismo sukelia pernelyg dideles kelionės išlaidas vartotojui, kad jis / ji negalėtų patekti į teismo posėdį (424).

Tačiau tai, kad tam tikra byla turi būti išklausyta ne vietos teismo, o aukštesnės instancijos teismo, kuris yra toliau nuo gyvenamosios vietos ir į kurį nuvykti kainuoja brangiau, savaime nereiškia, kad buvo pažeista NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalis (425). Be to, kolektyvinius procesus inicijuojančios vartotojų apsaugos organizacijos nėra tapačios atskiriems vartotojams jurisdikcijos taisyklių atžvilgiu (426).

Terminai

Pagal taikomą teismų praktiką, tai, kad teisinio saugumo sumetimais nustatomi protingi naikinamieji terminai ieškiniui pareikšti, atitinka ES teisę (427). Dėl protingų senaties terminų negali tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis pagal ES teisę suteikiamomis teisėmis (428).

Trumpi terminai gali būti problemiški jau dėl to, kad jais vartotojams skiriama mažai laiko, kad jie galėtų apsvarstyti savo galimybes, kurios dažnai gali būti susijusios su teisiniu vertinimu, įskaitant poreikį kreiptis į teismą. Iki šiol Teisingumo Teismas nėra nustatęs terminų trukmės kiekvienu konkrečiu atveju, o daugiausia kartu su kitomis aplinkybėmis, todėl nėra absoliutaus masto, nustatant, kokie terminai yra protingi ir kurie ne.

Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad dviejų mėnesių terminas, per kurį galima ginčyti arbitražo sprendimą, yra protingas (429). Priešingai, 20 dienų terminas, skirtas pateikti prieštaravimą mokėjimo įsakymui, Teisingumo Teismo nuomone (430), yra „ypač trumpas“, tačiau Teisingumo Teismas taip pat atsižvelgė į pareigą būti atstovaujamam advokato ir su tuo susijusius mokesčius, kurie gali atgrasyti vartotojus nuo teisių gynimo priemonių.

Spręsdamas dėl neteisminio turto arešto vykdymo (431), Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad pardavimas aukcione gali būti ginčijamas per 30 dienų nuo pranešimo apie mokesčio įvykdymą ir kad vartotojai turėjo tris mėnesius po viešojo aukciono imtis veiksmų. Be to, buvo galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymui sustabdyti arba nutraukti atliekant esminį vertinimą. Tuo remdamasis, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamuose teisės aktuose vartotojams nebuvo pernelyg sudėtinga pasinaudoti NSS direktyvoje numatyta apsauga.

Byloje dėl pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl naujos teisės prieštarauti hipotekos vykdymui, remiantis sutarčių sąlygų nesąžiningumu (432), Teisingumo Teismas (433) nusprendė, kad keturių savaičių laikotarpis, per kurį reikia pateikti prieštaravimus dėl nagrinėjamų bylų, iš esmės buvo protingas ir proporcingas (434). Nepaisant to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, kad nukentėję vartotojai buvo informuoti apie šią teisę tik per valstybės narės oficialųjį leidinį, o ne asmeniškai atitinkamo teismo (435), sukėlė didelę riziką, kad terminas baigsis ir vartotojai nebegalės pasinaudoti savo teisėmis, taip pažeidžiant veiksmingumo principą ir NSS direktyvą (436).

Teisingumo Teismas pavadino dviejų savaičių terminą prieštaravimui dėl mokėjimo įsakymo pareikšti „trumpu laikotarpiu“ (437). Jo nuomone, šis laikotarpis yra ypač problemiškas, kai atsakovas per dvi savaites turi organizuoti savo gynybą, pateikti visus savo skundus, faktus bei įrodymus.

Teisingumo Teismas (438) taip pat nusprendė, kad 15 dienų laikotarpis kartu su reikalavimu motyvuoti prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo gali atgrasyti vartotoją naudoti šią teisių gynimo priemonę.

Įteikimas

Faktas, kad priemonė ar sprendimas, kuris gali būti ginčijamas, įteikiamas vartotojui iki termino pradžios, suteikia bent jau minimalią garantiją, kad vartotojas yra informuotas apie atitinkamą sprendimo priemonę (439). Reikalingas įteikimo lygis ir informacija, kuri pateikiama vartotojams, kai dokumentas jiems įteikiamas, taip pat gali būti svarbūs vertinant riziką, kad vartotojai nesinaudos turimomis teisių gynimo priemonėmis.

Teisiniai mokesčiai ir prievolė turėti advokatą

Teismo mokesčiai ir mokesčiai už teisines konsultacijas ir atstovavimą taip pat gali būti vienas iš veiksnių, trukdančių vartotojams naudotis teisių gynimo priemonėmis. Svarbi ne tik absoliučioji suma, bet ir, pavyzdžiui, jos santykis su ieškinio verte arba diskriminacinis pobūdis. Būtina atsižvelgti į advokato mokesčius, kai vartotojai yra oficialiai įpareigoti būti atstovaujami advokato arba bent jau praktiškai yra priversti kreiptis į advokatą.

Taip pat reikia atsižvelgti į mechanizmus, kuriais siekiama kompensuoti vartotojo finansinius sunkumus, pvz., teisinę pagalbą (440), nes jie gali bent jau sumažinti mokesčių poveikį.

Teisingumo Teismas (441) nusprendė, kad prievolė būti atstovaujamam advokato bylose, kurių vertė viršija 900 EUR, ir susiję mokesčiai, yra veiksnys, kuris gali atgrasyti vartotojus nuo gynybos.

Teisingumo Teismas (442) konstatavo, kad taisyklė, pagal kurią atsakovas turi sumokėti tris ketvirtadalius teismo mokesčių, kai jis pateikia prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, pati savaime gali atgrasyti vartotoją pateikti prieštaravimą.

Pareiga pagrįsti šios teisių gynimo priemonės naudojimą

Pareiga pateikti esminius argumentus dėl teisinių ir faktinių bylos aplinkybių, įskaitant įrodymus, kai pasitelkiamos teisių gynimo priemonės, gali atgrasyti vartotojus pareikšti ieškinį, ypač jei taikomas trumpas terminas (443). Tas pats pasakytina ir apie atvejus, kai vartotojai per 15 dienų turi nurodyti priežastis, dėl kurių jie pasinaudojo prieštaravimu dėl mokėjimo įsakymo (444).

NET jei nėra oficialaus įpareigojimo samdyti advokatą, poreikis pateisinti teisinės gynybos priemonę gali sukelti advokato konsultacijos poreikį, kuris, atsižvelgiant į reikalaujamą laiką ir susijusias išlaidas, kaip nurodyta pirmiau, gali būti papildomas veiksnys, skatinantis vartotojus nenaudoti teisių gynimo priemonės.

Laikinųjų apsaugos priemonių prieinamumas

Teisingumo Teismas (445) ne kartą pabrėžė laikinųjų apsaugos priemonių prieinamumo svarbą, ypač siekiant sustabdyti vykdymą prieš vartotoją, kol teismas vertina nesąžiningas atitinkamų sutarčių sąlygas. Be laikinųjų apsaugos priemonių kyla pavojus, kad apsauga nuo nesąžiningų sutarties sąlygų yra pritaikoma per vėlai ir todėl nėra veiksminga. Laikinosios apsaugos priemonės yra ypač svarbios vykdant sprendimus, susijusius su vartotojo namais (446), įskaitant iškeldinimus, tačiau jos taip pat svarbios ir kitoms vykdymo priemonėms. Teisingumo Teismas (447) taip apibendrino teisinę padėtį:

„44

[…] Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad valstybės narės teisės aktai neatitinka Direktyvos 93/13, kai, vykstant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai, šiuose teisės aktuose nenumatyti prieštaravimo pagrindai, susiję su sutarties sąlygos, kuria grindžiamas vykdomasis dokumentas, nesąžiningumu, pagal kuriuos bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui, turinčiam jurisdikciją įvertinti tokios sąlygos nesąžiningumą, neleidžiama imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis būtų sustabdyta minėta vykdymo procedūra […] (448).

Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvai 93/13 prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias vykstant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai su vykdymu susijusius klausimus nagrinėjantis teismas negali nei ex officio ar vartotojo prašymu įvertinti į sutartį, pagal kurią susidaro reikalaujama sumokėti skola, įtrauktos sąlygos, pagrindžiančios vykdomąjį dokumentą, nesąžiningumo, nei imtis laikinųjų apsaugos priemonių, visų pirma vykdymo sustabdymo, kai imtis tokių priemonių būtina siekiant užtikrinti visišką teismo, kuriame iš esmės nagrinėjama atitinkama byla ir kuris turi jurisdikciją patikrinti, ar tokia sąlyga yra nesąžininga, galutinio sprendimo veiksmingumą […] (449).“

Laikinosios priemonės gali būti būtinos ne tik siekiant sustabdyti vykdymą prieš vartotojus, bet ir tais atvejais, kai vartotojai imasi teisinių veiksmų prašydami paskelbti tam tikras sutarties sąlygas negaliojančiomis (450).

Pagal 7 straipsnio 1 dalį taip pat gali būti reikalaujama, kad nacionaliniai teismai turi turėti galimybę savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai

—	tokia priemonė yra būtina siekiant užtikrinti visišką vėlesnio sprendimo, susijusio su nesąžiningomis sutarties sąlygomis, veiksmingumą

—	ir kai yra didelė rizika, kad vartotojai neprašys taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (451).

Galiausiai, ne tik visiškas laikinųjų apsaugos priemonių nebuvimas gali pažeisti teisių gynimo priemonių veiksmingumą, bet ir tai, kad vartotojams jos sunkiai pasiekiamos, atsižvelgiant į, pavyzdžiui, griežtus terminus, pateiktinus dokumentus ar garantijas bei būtinus įrodymus.

Žinių ir informacijos trūkumas

Vartotojai dažnai nežino savo teisių, nesuvokia savo teisių apimties arba jiems gali būti sunku įvertinti teisinę padėtį dėl jiems suteiktos ribotos informacijos, pavyzdžiui, prieštaraujant mokėjimo įsakymui (452). Dėl žinių trūkumo ar ribotos informacijos galima rizika, kad vartotojai negalės pasinaudoti turimomis teisinėmis priemonėmis (453). Teismas patvirtino (454), kad informacija, pateikta vartotojams sprendime, kuris gali būti ginčijamas, arba susijusi su juo, yra labai svarbi. Ji apima informaciją apie tai, kad sprendimas gali būti ginčijamas, kokiais pagrindais ir kokia forma jis gali būti ginčijamas, taip pat apie atitinkamą terminą. Be to, ribota informacija apie pretenzijos turinį gali apsunkinti vartotojų gebėjimą įvertinti sėkmės galimybes, kai ginčijami atitinkami dokumentai, pvz., mokėjimo įsakymai. Taip pat įmanoma, kad, atsižvelgiant į turinį, vartotojams teikiama informacija gali atgrasyti vartotojus nuo galimų teisių gynimo priemonių.

Iki šiol Teisingumo Teismas (455) yra nurodęs tik kelis požymius, kaip galima nustatyti didelę riziką, dėl kurios vartotojai nesiims teisių gynimo priemonių dėl žinių ar informacijos trūkumo. Bet kuriuo atveju, išnagrinėjus šią riziką, reikės atsižvelgti į tipinę vartotojų, įskaitant pažeidžiamus vartotojus, padėtį nagrinėjamoje procedūroje.

Res judicata ir senaties terminai apskritai

Panašiai kaip terminai, senaties terminai ir teismų ar kitų įstaigų sprendimų galiojimo taisyklės (res judicata) yra susiję su teisinio saugumo principu. Nors ir senaties terminai, ir res judicata yra teisinės kliūtys ieškiniui pareikšti, res judicata taip pat gali turėti įtakos tam, kad teismas negalėtų (pakartotinai) svarstyti tam tikrų materialinės teisės klausimų, įskaitant apeliacinį skundą ar vykdymo etapą, nesvarbu, ar vartotojo prašymu, ar teismo iniciatyva.

Nepaisant to, kad res judicata ir senaties terminai tam tikromis aplinkybėmis gali prieštarauti „materialiniam teisingumui“, Teisingumo Teismas pripažino teisinio tikrumo vertę Sąjungos ir valstybių narių teisinėje sistemoje. Tuo remdamasis, Teisingumo Teismas (456) patvirtino, kad vartotojų teisės veiksmingumas iš esmės nereikalauja panaikinti vidaus taisyklių dėl res judicata ir protingų terminų, įskaitant senaties terminus:

„68

[…] pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad vartotojo apsauga nėra absoliuti. Konkrečiai šiuo klausimu jis nusprendė, kad Sąjungos teisė nenustato nacionaliniam teismui pareigos netaikyti vidaus proceso teisės normų, suteikiančių, be kita ko, sprendimui res judicata galią, net jei tai leistų pašalinti Direktyvoje 93/13 įtvirtintos nuostatos, nepaisant jos pobūdžio, pažeidimą […] (457).

69	Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad teisinio saugumo sumetimais nustatomi protingi naikinamieji terminai ieškiniui pareikšti yra suderinami su Sąjungos teise […] (458).

70	Vis dėlto reikia skirti procesinės taisyklės, kaip antai protingo senaties termino, taikymą nuo Sąjungos teisės normos aiškinimo padarinių apribojimo laiko atžvilgiu. […]“

— „Res judicata“ galia

Atsižvelgiant į šias Teisingumo Teismo išvadas, res judicata galia paprastai bus taikoma tose bylose, kurios užbaigiamos galutiniu ir neginčijamu teismo sprendimu. Tai taikoma net ir tuo atveju, jei toks sprendimas pažeidė NSS direktyvą ir (arba) kai pasikeitė konkrečios sutarties sąlygos vertinimo praktika.

Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar nagrinėjama konkreti res judicata taisyklė neproporcingai ar pernelyg riboja teisių gynimo priemones arba dėl jos negalima sutarties sąlygų nesąžiningumo ex officio kontrolė.

Kaip paaiškinta 5.4.1 punkte, nacionalinė taisyklė dėl res judicata nebus suderinama su veiksmingumo principu, jei dėl jos negalima sutarties sąlygų ex officio kontrolė prieš įvykdant prieš vartotoją iškeltą ieškinį, kai nėra veiksmingų teisių gynimo priemonių arba yra didelė rizika, kad vartotojai nepasinaudos turimomis teisių gynimo priemonėmis (459). Teisingumo Teismas (460) taip pat yra nusprendęs, kad jei teismas išnagrinėjo tik kai kurias atitinkamas sutarties sąlygas, res judicata negali užkirsti kelio vėlesniam papildomam sutarties sąlygų vertinimui, nesvarbu, ar jis vykdomas vartotojo prašymu, ar teismo iniciatyva:

„Taigi, tuo atveju, kai per ankstesnį ginčijamos sutarties nagrinėjimą, kuris užbaigtas priėmus sprendimą, įgijusį res judicata galią, nacionalinis teismas savo iniciatyva išnagrinėjo tik vienos ar tik kai kurių šios sutarties sąlygų atitikties Direktyvai 93/13 klausimą, ši direktyva įpareigoja nacionalinį teismą, […], į kurį, vadovaudamasis teisės aktų nustatytais reikalavimais, kreipėsi vartotojas, pateikdamas atskirąjį prieštaravimą, savo iniciatyva ar šalių prašymu įvertinti, jei tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, galimą kitų šios sutarties sąlygų nesąžiningumą. Iš tiesų, nesant tokios kontrolės, vartotojo apsauga taptų nepilna ir nepakankama ir tai nebūtų nei tinkama, nei veiksminga priemonė užkirsti kelią šios sąlygos naudojimui, priešingai, nei numatyta Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje […] (461).“

Be to, kaip aptarta 5.3.1 punkte, teismai gali būti įpareigoti savo iniciatyva įvertinti nesąžiningas sutarties sąlygas pagal lygiavertiškumo principą (462), kai nacionalinis procedūros reglamentas suteikia teismams teisę nagrinėti viešosios tvarkos klausimus, nepaisant kitaip taikytinos res judicata taisyklės.

— Senaties terminai

Kaip pirmiau minėta (463), Teisingumo Teismas iš esmės mano, kad teisinio tikrumo sumetimais pagrįsti senaties terminai yra priimtini, pavyzdžiui, dėl reikalavimų atlyginti permokėtas sumas remiantis nesąžiningomis sutarties sąlygomis. Iki šiol Teisingumo Teismas nėra nusprendęs, kas šiuo atžvilgiu yra pagrįstas senaties terminas, ir nėra priėmęs sprendimo dėl jo pradžios. Tačiau Teisingumo Teismo buvo paprašyta pateikti rekomendacijas dėl pastarojo aspekto (464).

Reikia atskirti teisės aktuose nustatytus senaties terminus ir laikiną apribojimą, susijusį su teismo sprendimu dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo ir jo pasekmėmis (465), pavyzdžiui, vartotojų teise į kompensaciją (466), kai toks laikinas apribojimas neleistinas (467).

Bet kuriuo atveju, kaip nurodyta 4.2 punkte, neprivalomasis nesąžiningų sutarties sąlygų pobūdis savaime negali būti ribojamas senaties terminu. Tai reiškia, kad vartotojai visada, be senaties, gali pasikliauti šia apsauga, kai susiduria su pardavėjų ar tiekėjų reikalavimais, grindžiamais nesąžiningomis sutarties sąlygomis, arba patys iškeldami nesąžiningumo klausimą arba pasikliaudami ex officio kontrole (468). Tas pats taikytina ir prašymams paskelbti nesąžiningas sutarties sąlygas atskiruose procesiniuose veiksmuose ar įsakymuose, kaip apibrėžta NSS direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje.

5.5. Ką reiškia ex officio kontrolė?

5.5.1. Pagrindiniai įsipareigojimai

Ex officio kontrolei reikalingas aktyvus nacionalinių teismų įsikišimas, nepriklausomai nuo šalių pateiktų pastabų (469),

—	tiek nagrinėjant, ar atitinkama sutarties sąlyga yra nesąžininga ir todėl nėra privaloma, tiek

—	darant išvadas, nustačius, kad nagrinėjama sąlyga yra nesąžininga, siekiant užtikrinti, kad vartotojas nebūtų saistomas šios sąlygos.

Nacionaliniai teismai gali taikyti nesąžiningas sąlygas tik jei išimties tvarka vartotojas, kuris buvo informuotas apie jo teises, prieštarauja nesąžiningų sutarties sąlygų netaikymui (470). Teisingumo Teismas konstatavo, kad

„Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. […] (471).

Iš tiesų siekiant užtikrinti, kad direktyvoje numatyta apsauga būtų veiksminga, reikia, kad nacionalinis teismas, kuris ex officio konstatuoja, jog sąlyga nesąžininga, galėtų nustatyti visas dėl tokio konstatavimo kylančias pasekmes ir nelaukti, kol vartotojas, informuotas apie turimas teises, pateiktų pareiškimą, kuriame prašytų tokią sąlygą panaikinti [… (472)] (473).“

Taikant ex officio kontrolės prievolę taip pat galima reikalauti, kad teisėjai savo iniciatyva priimtų laikinąsias apsaugos priemones, jei tai būtina teisinės gynybos priemonės veiksmingumui užtikrinti ir jei yra didelė rizika, kad vartotojai negali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (474).

Be to, teisėjai privalo informuoti šalis apie sutarties sąlygų ex officio vertinimo rezultatus ir išvadas, kurias reikia padaryti, kad būtų galima nagrinėti šį klausimą teisme (475).

5.5.2. Vertintini aspektai

Taikant nacionalinių teismų pareigą savo iniciatyva įvertinti nesąžiningas sutarties sąlygas reikalaujama, kad jie išnagrinėtų visas prielaidas, leidžiančias nustatyti nesąžiningą sąlygą (476), įskaitant klausimus (tiek, kiek reikalinga perkėlus atitinkamas direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę),

—

ar sutarties sąlygos patenka į direktyvos (477) taikymo sritį, pagal kurią reikalaujama, kad

—	būtų sudaryta sutartis tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo (478),

—	dėl nagrinėjamos sąlygos nebuvo atskirai derėtasi (479),

—	nagrinėjama sąlyga neatspindėtų privalomų taisyklių, kaip jos suprantamos 1 straipsnio 2 dalyje,

—	ar sutarties sąlyga patenka į 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ir, jei taip, ar ji atitinka skaidrumo reikalavimus,

—

ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, t. y. ar, priešingai sąžiningumo reikalavimams, dėl jos atsiranda ryškus šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, įskaitant galimą atitinkamų sąlygų skaidrumo trūkumą, arba (jei taikoma), ar ji atitinka vieną iš juodajame arba pilkajame sąraše pateiktų sąlygų.

5.5.3. Reikalingų teisinių ir faktinių aplinkybių buvimas

Pagrindinis sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimo objektas yra sutartis ir visos jos sąlygos. Tačiau, kaip pirmiau paaiškinta, prieš vertinant nesąžiningą sąlygą, reikia atsižvelgti į kitus elementus, pvz., į tai, ar viena iš šalių yra vartotojas, ar dėl sąlygos buvo atskirai derėtasi, ar pardavėjas ar tiekėjas pateikė vartotojui visą būtiną informaciją prieš sudarant sutartį.

Gali iškilti problema, kad konkrečiu atveju nacionaliniam teismui gali būti nepasiekiamos visos teisinės ir faktinės aplinkybės, kad jis galėtų priimti sprendimą dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo. Teisingumo Teismas tai pripažįsta daugelyje sprendimų formuluočių, pvz., „jeigu [nacionalinis teismas] turi tam reikalingą teisinę ir faktinę informaciją“ (480).

Tuo pačiu metu Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad ex officio kontrolė reiškia aktyvų požiūrį, kad būtų galima susipažinti su aplinkybėmis, reikalingomis sutarties sąlygoms įvertinti (481), pavyzdžiui, kai kalbėdamas apie NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalies būtinųjų sąlygų nagrinėjimą jis vartojo sąvoką „imtis tyrimo priemonių“ (482):

„[…] Teisingumo Teismas nurodė, kad šis teismas turi ex officio imtis tyrimo priemonių, kad nustatytų, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje numatyta sąlyga patenka į direktyvos taikymo sritį, o jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai – ex officio įvertinti, ar tokia sąlyga yra nesąžininga […] (483).“

Teisingumo Teismas (484) taip pat pabrėžė, kad nacionaliniai teismai turi gauti būtinus paaiškinimus, ar viena iš šalių yra vartotojas, jei yra bent keletas požymių, kad taip gali būti:

„[…] veiksmingumo principas reikalauja, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis ginčą dėl sutarties, kuri gali patekti į šios direktyvos taikymo sritį, žinodamas tokiu atveju reikalingas teisines ir faktines aplinkybes arba galėdamas jas sužinoti pateikęs paprastą prašymą paaiškinti, turėtų patikrinti, ar pirkėjas gali būti laikomas vartotoju, net jei jis aiškiai nesirėmė šiuo statusu.“

Todėl, jei yra požymių, kad atitinkama sutartis gali būti sutartis su vartotoju, nacionalinis teismas privalo ištirti šį klausimą, net jei šalys jo nepateikė. Toks aktyvus požiūris iš tikrųjų reikalingas pagal 6 straipsnio 1 dalies privalomus reikalavimus.

Taip pat, jei yra požymių, kad reikalavimas gali būti grindžiamas sutarties sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, tačiau ne visos aplinkybės yra betarpiškai prieinamos šiam tyrimui užbaigti, nacionaliniai teismai turės pareikšti šį klausimą šalims, kad gautų reikiamus paaiškinimus ir įrodymus (485). Kai pardavėjai ar tiekėjai privalėjo teikti konkrečią informaciją vartotojams, teismai turi patikrinti, ar vartotojai gavo reikiamą informaciją (486).

Tiek, kiek dėl konkretaus procedūros reglamento, pvz., mokėjimo įsakymų ar vykdymo procedūrų, teismai negali atlikti esminio vertinimo, nepaisant šių aplinkybių prieinamumo (487), arba jie neturi galimybės susipažinti su minėtomis aplinkybėmis (488), įskaitant sutartį, kuria grindžiamas reikalavimas, tokie procedūriniai apribojimai negali panaikinti prievolės užtikrinti ex officio kontrolę.

Šis aiškinimas grindžiamas tuo, kad:

—	Jau pati Teisingumo Teismo vartojama formuluotė ir skirtingų sprendimų kontekstas nurodo, kad Teisingumo Teismas pripažįsta faktą, jog nacionalinis teismas praktiškai negalės atlikti būtinojo vertinimo, neturėdamas galimybės susipažinti su šiomis aplinkybėmis (489).

—

Daugeliu atvejų Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo prieigą prie būtinų aplinkybių. Be to, keliuose iš šių sprendimų Teisingumo Teismas vartojo formuluotę „… net jeigu (490) jis žino šiuo tikslu reikalingas teisines ir faktines aplinkybes…“, nurodydamas a fortiori argumentą, o ne teisinę sąlygą.

—	Jei dėl nacionalinio procedūros reglamento teismas negalėtų atlikti ex officio kontrolės, nes tiesiog negautų prieigos prie reikiamos informacijos, tai pakenktų teisei į veiksmingą gynybą.

—	Jei dėl lygiavertiškumo principo reikalaujama ex officio kontrolės, praktiškai tokiai kontrolei galėtų būti užkirstas kelias, kai dėl nacionalinių procedūrų reglamentų teismams neleidžiama susipažinti su reikalinga informacija.

Teisingumo Teismas (491) patvirtino šį išaiškinimą, kai, nustatęs, kad yra didelė rizika, jog vartotojai nepateiks prieštaravimo dėl mokėjimo įsakymo (492), jis nusprendė, kad mokėjimo įsakymo išdavimas prieš tai neatlikus ex officio patikrinimo dėl nesąžiningų sutarties sąlygų nesuderinamas su NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi. Teisingumo Teismas priėjo prie šios išvados, nors žinojo, kad pagal atitinkamus procedūrų reglamentus nacionaliniai teismai paprastai neturėjo galimybės susipažinti su tyrimo teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis (493), ir nepaminėjo galimybės susipažinti su tokiomis aplinkybėmis kaip jo išvadų sąlygos (494), konstatuodamas, kad

„[…] Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiama procedūra, pagal kurią leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, kai teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti pripažintos nesąžiningomis, ir teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti, kad paisoma pagal šią direktyvą vartotojui suteikiamų teisių.“

Todėl tais atvejais, kai pagal NSS direktyvą reikalaujama ex officio kontrolė, nacionaliniai teismai turi būti įpareigoti gauti būtinus ex officio vertinimo elementus aiškindami nacionalines taisykles, atitinkančias ES teisę, arba, jei tai neįmanoma, panaikinant prieštaringas nacionalines taisykles.

5.5.4. Nesąžiningumo įvertinimo išvados

Atlikę vertinimą, nacionaliniai teismai, remdamiesi 4 skirsnyje išdėstytais principais, turi padaryti išvadas dėl atitinkamų sutarties sąlygų nesąžiningumo ir jų neprivalomumo. Priklausomai nuo reikalavimo, procedūros rūšies ir sutarties sąlygos pobūdžio, tokios išvados, pavyzdžiui, gali lemti, kad ieškinys prieš vartotoją, kuris grindžiamas nesąžiningomis sutarties sąlygomis, bus visiškai ar iš dalies atmestas, vykdymo procedūra bus nutraukta ar apribota, arba sutartis bus pripažinta negaliojančia.

Kaip pirmiau minėta, prieš nuspręsdamas netaikyti sutarties sąlygos, kurią jis įvertino savo iniciatyva ir kuri, jo manymu, yra nesąžininga, nacionalinis teismas turi išklausyti abi šalis šiuo klausimu (495).

Be to, vartotojai gali nuspręsti nesinaudoti šia apsauga teismo procese, kuriame kompetentinga institucija turės taikyti nesąžiningą sutarties sąlygą, po to, kai jie buvo informuoti apie nesąžiningą nagrinėjamos sutarties sąlygų pobūdį ir neprivalomumą (496). Atsižvelgiant į privalomą NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdį, tokia deklaracija turėtų būti galiojanti tik tuomet, kai teisėjas įsitikinęs, kad vartotojas visiškai suprato teisinę situaciją ir kad jo deklaracija nėra pagrįsta klaidingais įsitikinimais ar kitų šalių spaudimu.

5.6. Ex officio kontrolės, veiksmingumo ir lygiavertiškumo poveikis nacionaliniam procedūros reglamentui

Kai ES teisėje reikalaujama ex officio kontroliuoti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nacionaliniai teismai turi užtikrinti tokią kontrolę aiškindami ir taikydami nacionalinę teisę, kiek tai įmanoma pagal ES teisę (497). Jei tai neįmanoma, o nacionaliniai procedūros reglamentai neatitinka veiksmingumo principo ir (arba) negarantuoja veiksmingos teisių gynimo priemonės, nacionaliniai teismai turi nustatyti tokias nacionalines taisykles, kad galėtų atlikti ES teisės aktuose numatytus ex officio patikrinimus (498).

Be to, taikant ex officio kontrolės ir veiksmingumo principus, iš valstybių narių gali būti reikalaujama, kad jos atitinkamai pakeistų savo teisės aktus, jei nacionaliniai procedūros reglamentai ir pagrindas prieštarauja šiems principams, kaip aprašyta ankstesniuose punktuose. Todėl valstybės narės raginamos išnagrinėti visas nacionalines nuostatas, kurios gali prieštarauti pagal NSS direktyvą reikalaujamoms garantijoms, kaip jas aiškina Teisingumo Teismas.

Kai taikant lygiavertiškumo principą (499) būtina ex officio kontrolė, nacionaliniai teismai privalo taikyti atitinkamas nacionalines nuostatas mutatis mutandis, kad savo iniciatyva įvertintų nesąžiningas sutarties sąlygas. Tačiau, jei šios nuostatos aiškiai neapima ES teisėje numatytų veiksmų, kyla pavojus, kad nacionaliniai teismai gali nevykdyti šios kontrolės, remdamiesi tik tomis nacionalinėmis nuostatomis. Todėl, siekiant atitikties lygiavertiškumo principui, taip pat gali prireikti pritaikyti teisės aktus.

Galiausiai Teisingumo Teismas (500) patikslino, kad paskutinės instancijos nacionalinio teismo, kuris nevykdo savo prievolės savo iniciatyva įvertinti nesąžiningas sutarties sąlygas, veiksmai gali būti vertinami kaip pakankamai rimtas ES teisės pažeidimas, užtraukiantis valstybės narės atsakomybę už vartotojams padarytą žalą.

5.7. Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės ir neteisminis procesas

Teisingumo Teismo praktika dėl procedūrinių garantijų, kylančių iš NSS direktyvos, skirta tik „teismams“, kaip apibrėžta SESV 267 straipsnyje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad arbitražo teismai negali pateikti prašymų priimti prejudicinį sprendimą (501).

Atsižvelgdamas į NSS direktyvą, Teisingumo Teismas (502) nusprendė, kad teismų praktika, susijusi su nacionalinių teismų ex officio pareiga, netaikoma notarams, kurie prie autentiško dokumento prideda vykdymo sąlygą. Tačiau visapusiškai vertinant procedūrą gali būti atsižvelgiama į notarų vaidmenį pagal atitinkamus nacionalinius teisės aktus rengiant tokius dokumentus (503). Tuo pat metu ikiteisminio etapo garantijos negali pakeisti galimybės gauti išsamų teisminį įvertinimą, kurį atlieka teisėjas (504).

Tačiau Teisingumo Teismas patikslino, kad dėl arbitražo procedūrų, kurias inicijuoja prekiautojai prieš vartotojus, jei jos yra priimtinos pagal taikytiną nacionalinę teisę, turi būti veiksminga teisminė arbitražo sprendimų kontrolė apeliacinėse ir vykdymo procedūrose (505). Remiantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo (506) principais, tai gali reikšti teismų pareigą savo iniciatyva įvertinti atitinkamų sutarties sąlygų, įskaitant sutarties sąlygas, kuriomis pardavėjui ar tiekėjui suteikiamos sąlygos pasinaudoti arbitražu, nesąžiningumą vykdymo etape. Nacionalinės taisyklės dėl tokių procedūrų, kurios kelia grėsmę veiksmingos teisminės apsaugos principo taikymui prieš nesąžiningas sutarties sąlygas, turi būti laikomos prieštaraujančiomis NSS direktyvai (507). Sutarčių sąlygos, kuriomis prekiautojai gali taikyti arbitražo procedūras vartotojams, gali būti nesąžiningos, jei jomis bus trukdoma vartotojui imtis teisinių veiksmų arba pasinaudoti teisinėmis gynimo priemonėmis (508), įskaitant atvejus, kai dėl jų neįmanoma veiksmingai kontroliuoti nesąžiningų sutarties sąlygų.

Kalbant apie vartotojų inicijuotas ginčų sprendimo procedūras, Direktyvoje 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo (509) (AGS) numatytos svarbios garantijos, susijusios su, inter alia, vartotojų ir prekiautojo susitarimais teikti skundus AGS subjektui, taip pat dėl pripažintų AGS subjektų procedūrų teisingumo ir teisėtumo. Taikant Direktyvą 2013/11/ES, vartotojo ir prekiautojo susitarimas skundus teikti AGS subjektui nėra privalomas vartotojui prieš kylant ginčui, jei juo iš vartotojo atimama teisė kreiptis į teismus dėl ginčo sprendimo. Tai taikoma a fortiori, kai toks susitarimas yra sudarytas atskirai nesusitarus dėl sutarties.

6. SU KOLEKTYVINIAIS VARTOTOJŲ INTERESAIS SUSIJĘ PAŽEIDIMAI (NSS DIREKTYVOS 7 STRAIPSNIO 2 IR 3 DALYS)

7 straipsnis

Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.

Tinkamai atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, antrojoje straipsnio dalyje nurodytos teisinės apsaugos priemonės gali būti atskirai arba kartu nukreiptos prieš kelis pardavėjus ar tiekėjus iš tos pačios [to paties] ekonomikos sektoriaus arba prieš jų asociacijas, kurios naudoja arba rekomenduoja naudoti tas pačias bendrąsias sutarčių sąlygas arba panašias sąlygas.

NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys papildo Direktyvą 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (510), ypač kalbant apie teisminius uždraudimus, kuriais ginami kolektyviniai vartotojų interesai, kad pardavėjai ar tiekėjai ar jų grupės nebegalėtų toliau taikyti nesąžiningų sutarties sąlygų atskiriems asmenims. Vadovaujantis 7 straipsnio 1 dalimi, teisminiai uždraudimai turi būti pakankami ir veiksmingi (511). Atsižvelgiant į atgrasomąjį tokių priemonių tikslą, taip pat nuo į jų nepriklausomumą nuo konkrečių ginčų, įgalioti asmenys ar organizacijos, pvz., vartotojų apsaugos asociacijos, gali pareikšti ieškinį dėl uždraudimo, nors atitinkamos sąlygos dar nebuvo naudojamos konkrečiose sutartyse (512). Priešingai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Chartijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir 47 straipsniu valstybės narės neįpareigojamos leisti vartotojų apsaugos organizacijai įsikišti, kad padėtų individualiems vartotojams bylose dėl galimų nesąžiningų sutarties sąlygų įvykdymo (513), nebent tai būtina siekiant lygiavertiškumo principo (514).

Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai bei ex officio kontrolė, taip pat Chartijos 47 straipsnis vienodai taikomi teisminiams uždraudimams, susijusiems su kolektyviniais vartotojų interesais, atsižvelgiant jų ypatingą pobūdį.

Konkrečiai, pagal 6 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, reikalaujama, kad sutarties sąlygos, kurios pripažintos nesąžiningomis ieškinyje dėl uždraudimo, nebūtų privalomos nei vartotojams, kurie yra ieškinio šalys, nei vartotojams, sudariusiems sutartis, kurioms taikomos tos pačios sąlygos, su tuo pačiu pardavėju ar tiekėju (515). Sąlyga, kuri laikoma nesąžininga tokiame procese, laikoma nesąžininga ir visose būsimose to paties prekiautojo sutartyse su vartotojais (516). Nacionaliniai teismai, sprendžiantys atskirus atvejus, privalo atsižvelgti į šias uždraudimų pasekmes vykdydami savo ex officio pareigas ir negali laikyti atitinkamos sąlygos sąžininga ir galiojančia.

Teisingumo Teismas taip pat iš esmės pripažino galimybę padidinti apsaugą nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų pagal 8 straipsnį, sudarant nacionalinį sutarčių sąlygų, kurios įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintos nesąžiningomis, registrą, pagal kurį vykdymo institucija gali skirti baudą ir kitiems pardavėjams ar tiekėjams, naudojantiems lygiavertes sąlygas. Tačiau, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, tokie pardavėjai ar tiekėjai turi turėti teisę į veiksmingą teisminę gynybą prieš sprendimą, kuriuo sąlygos paskelbiamos lygiavertėmis, ir prieš sprendimą, kuriuo nustatoma baudos suma (517).

Nepaisant aiškių kolektyvinių ieškinių naudos pagal 7 straipsnio 2 dalį, tokie veiksmai neturi pakenkti vartotojų, kurie pareiškia analogiškus individualius ieškinius, kuriais siekiama pripažinti sutarties sąlygą nesąžininga, teisei atsiskirti nuo kolektyvinio ieškinio, susijusio su panašiomis sąlygomis, kurios naudojamos tos pačios rūšies sutartyse. Teisingumo Teismas išaiškino, (518) kad individualūs ir kolektyviniai ieškiniai pagal NSS direktyvą papildo vienas kitą ir turi skirtingus tikslus ir teisinius padarinius. Kolektyvinis ieškinys dėl uždraudimo yra abstraktus, bendrasis vertinimas, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, o individualus ieškinys – konkretus sutarties sąlygos nagrinėjimas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (519). Todėl kolektyviniai ieškiniai gali turėti tik ribotą procesinį poveikį atskiriems veiksmams, kurie visų pirma pagrįsti patikimu teisingumo vykdymu ir būtinybe išvengti nesuderinamų teismo sprendimų. Taigi, 7 straipsniu draudžiamos nacionalinės normos, pagal kurias teismas privalo automatiškai stabdyti tokio individualaus ieškinio nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl nagrinėjamo asociacijos pareikšto kolektyvinio ieškinio (520).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjant individualų ieškinį laikinosios priemonės turėtų būti prieinamos tiek vartotojo prašymu, tiek teismo iniciatyva tiek, kiek reikia, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl nagrinėjamo kolektyvinio ieškinio (521). Tai ypač svarbu, kai būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad būtų užtikrintas visiškas teismo sprendimo veiksmingumas.

Jurisdikcijos taisyklių klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad nacionalinės normos, pagal kurias vartotojų apsaugos asociacijų pareikšti ieškiniai dėl uždraudimo turi būti pateikiami teismuose pagal atsakovo, t. y. pardavėjo ar tiekėjo įsisteigimo vietą, nepažeidžia veiksmingumo principo (522). Teisingumo Teismas nusprendė, kad vartotojų apsaugos asociacijų, besikreipiančių dėl teisminių uždraudimų taikymo pardavėjams ar tiekėjams, pozicija yra stipresnė nei individualių vartotojų, ir pateikė nuorodą į Direktyvos 2009/22/EB 4 straipsnio 1 dalį (523).

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Sąjungos jurisdikcijos taisyklės reiškia, jog vartotojų apsaugos asociacijos pateiktas ieškinys dėl uždraudimo, siekiant užkirsti kelią prekiautojui naudoti sąlygas, laikomas nesąžiningomis sutartyse su privačiais asmenimis, yra civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto byla, kaip apibrėžta Briuselio konvencijoje (524). Toks aiškinimas galioja ir Reglamentui „Briuselis I“ (525). Tai reiškia, kad jurisdikcija gali būti priskirta teismui vietoje, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, kuris vartotojų apsaugos srityje turi būti suprantama plačiai, apimantis ne tik situacijas, kai asmuo patyrė asmeninę žalą, bet ir atvejus, kai naudojant nesąžiningas sąlygas pakenkiama teisiniam stabilumui (526). Tokiam ieškiniui taikytina teisė turi būti nustatyta pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį (527), o konkrečios sutarties sąlygos vertinimui taikytina teisė visada turi būti nustatyta pagal reglamentą „Roma I“ (528), nepriklausomai nuo to, ar šis vertinimas atliekamas nagrinėjant individualų, ar kolektyvinį ieškinį (529).

(1) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau –NSS direktyva) (OL L 95, 1993 4 21, p. 29), pakeista Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES (OL L 304, 2011 11 22, p. 64).

(2) 2017 5 23 galutinė ataskaita, SWD(2017) 208 final.

(3) Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiamos 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/6/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES nuostatos, susijusios su geresniu ES vartotojų apsaugos taisyklių vykdymo užtikrinimu ir modernizavimu, COM(2018) 185 final. Priėmus šį pranešimą, Taryba ir Europos Parlamentas iš esmės pritarė NSS direktyvos daliniam pakeitimui, įterpiant 8b straipsnį dėl sankcijų.

(4) COM(2018) 183 final.

(5) 2.1 punktas.

(6) Ši informacija taip pat pateikta Teisingumo ir vartotojų generalinio direktorato interneto svetainėje https://archiefotc01.archiefweb.eu/archives/archiefweb/20171125145225/http://ec.europa.eu/consumers/consumer_rights/rights-contracts/directive/notifications/index_en.htm#HR.

(7) https://e-justice.europa.eu/content_text_of_the_directive-628-en.do#partDisplayArea

(8) Bent jau kiek tai susiję su vartotojų sutarčių teise. Žr. Sprendimo Radlinger Radlingerová, C-377/14, 60–74 punktus, ypač 62 punktą, kuriame pateikiamos nuorodos į kitus sprendimus: kiek tai susiję su 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, 1985 12 31, p. 31), Sprendimo Martín Martín, C-227/08, 29 punktą ir, kiek tai susiję su 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, 1999 7 7, p. 12), Sprendimo Duarte Hueros, C-32/12, 39 punktą. Kiek tai susiję su Direktyva 1999/44/EB, taip pat žr. Sprendimo Froukje Faber, C-497/13, 42–48 punktus. Kiek tai susiję su 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 42, 1987 2 12, p. 48), kurią panaikino Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB (OL L 133, 2008 5 22, p. 66), žr. Sprendimo Rampion, C-429/05, 69 punktą ir rezoliucinę dalį ir Nutarties Pohotovost’, C-76/10, 76 punktą.

(9) OL L 1, 1994 1 3, p. 3.

(10) Paprastai minimi sprendimai, kartais – nutartys.

(11) Pavyzdžiui, Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 51 punktas.

(12) Nuoroda į Sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, 37 punktą.

(13) Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, 31 punktas; Sprendimas Mostaza Claro, C-168/05, 3 punktas; Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 78 punktas.

(14) Priėmus Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 100a straipsnį.

(15) Toliau – Chartija.

(16) Sprendimo Karel de Grote, C-147/16, 54 punkto citata. Šio punkto pabaigoje Teisingumo Teismas nurodo Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, 31 punktą ir Sprendimo Costea, C-110/14, 18 punktą ir juose nurodytą jurisprudenciją. Panašūs teiginiai minimi ir kituose sprendimuose, pvz., Sprendimo Sánchez Morcillo, C-169/14, 22 punkte.

(17) Šis aspektas išsamiai nagrinėjamas Sprendimo Karel de Grote, C-147/16, 59 punkte.

(18) Šis aspektas pabrėžiamas Sprendimo Costea, C-110/14, 27 punkte.

(19) Pvz., Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 41 punktas; Sprendimas Sánchez Morcillo ir Abril García, C-169/14, 23 punktas; Sprendimas Gutiérrez Naranjo ir kt., sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 53 ir 55 punktai.

(20) Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17, 69 punktas.

(21) Pvz., Sprendimas Sánchez Morcillo ir Abril García, C-169/14, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

(22) Generalinio advokato G. Pitruzella išvada byloje Dziubak, C-260/18, 53 punktas.

(23) Komisijos ataskaita dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais įgyvendinimo, 2000 4 27, COM(2000) 248 final, p. 13.

(24) Sutarties šalimis taip pat gali būti daugiau nei vienas pardavėjas ar tiekėjas ir (arba) daugiau nei vienas vartotojas.

(25) Sprendimas Pouvin Dijoux, C-590/17, 25–28 punktai su nuorodomis į Sprendimo Costea, C-110/14, 21 punktą dėl „vartotojo“ sąvokos; Sprendimas Tarcău, C-74/15, 27 punktas; Sprendimas Dumitraş, C-534/15, 36 punktas; Sprendimas Bachman, C-535/16, 36 punktas.

(26) Pvz., Sprendimas Karel de Grote, C-147/16, 53 ir 55 punktai, kurie čia cituojami.

(27) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 30 punktas, ir Sprendimas Costea, C-110/14, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

(28) Pagal analogiją daroma nuoroda į 2017 m. balandžio 27 d. Nutarties Bachman, C-535/16, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

(29) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 25 punktas.

(30) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 26 punktas.

(31) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 31 punktas.

(32) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 27–30 punktai; Sprendimas Karel de Grote, C-147/16, 40–42 punktai.

(33) Žr., pvz., Sprendimo Karel de Grote, C-147/16, 51 punkto nuorodą į Sprendimą Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs, C-59/12, susijusį su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (OL L 149, 2005 6 11, p. 22).

(34) Sprendimas Karel de Grote, C-147/16, 47 ir 48 punktai.

(35) Nuoroda į Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

(36) Sprendimas Karel de Grote, C-147/16, 49–51 punktai.

(37) Sprendimas Zentrale zur Bekämpfung des unlauteren Wettbewerbs, C-59/12, 32 punktas.

(38) Sprendimas Karel de Grote, C-147/16, 51 punktas.

(39) Pagal analogiją daroma nuoroda į Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs, C-59/12, 32 punktą.

(40) Sprendimas Pouvin Dijoux, C-590/17, 37 punktas, Sprendimas Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C-147/6, 57 ir 58 punktai.

(41) Byla Pouvin Dijoux, C-590/17.

(42) Byla Karel de Grote, C-147/16.

(43) Byla Šiba, C-537/13.

(44) Byla Costea, C-110/14.

(45) Sprendimas Costea, C-110/14, 27 punktas.

(46) Nuoroda į Sprendimo Šiba, C-537/13, 23 punktą.

(47) Sprendimai Dumitru Tarcău, C-74/15, ir Dumitraş, C-534/15, 34–40 punktai.

(48) Sprendimas Air Berlin, C-290/16, 44 punktas.

(49) Teisingumo Teismas gali pateikti papildomų išaiškinimų dėl šios sutarčių kategorijos Byloje Verein für Konsumenteninformation / TVP Treuhand- und Verwaltungsgesellschaft für Publikumsfonds mbH & Co KG, C-272/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.) dėl patikėjimo sutarčių tarp patikėtojo ir patikėtinio komanditinės ūkinės bendrijos veikloje pagal Vokietijos įstatymus.

(50) Generalinio advokato išvados byloje Pouvin Dijoux, C-590/17, 56 punkte teigiama, kad 10 konstatuojamojoje dalyje „pateikiami teisinių sandorių rūšių, kurių neapima direktyvos 1 straipsnio 1 dalis, siejama su 2 straipsnio b ir c punktais, iliustratyvūs pavyzdžiai“.

(51) Dėl darbo sutarčių žr. Sprendimo Pouvin Dijoux, C-590/17, 32 punktą.

(52) Bylos Dumitru Tarcău, C-74/15, ir Dumitraş, C-534/15.

(53) Tai patvirtinta Bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje tinklo, sukurto pagal 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo („Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje“) (OL L 364, 2004 12 9, p. 1), bendroje pozicijoje dėl vartotojų apsaugos socialiniuose tinkluose, kuri pateikta http://europa.eu/rapid/press-release_IP-17-631_en.htm (2016 m. lapkričio mėn.). Dėl atlygio sampratos taip pat žr. 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1972, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas, 16 konstatuojamąją dalį (OL L 321, 2018 12 17, p. 36).

(54) Sprendimas Dumitru Tarcău, C-74/15, 26 punktas, ir Sprendimas Dumitraş, C-534/15, 31 punktas.

(55) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 32–34 punktai.

(56) Sprendimas Šiba, C-537/13, 23 ir 24 punktai.

(57) Sprendimas Costea, C-110/14.

(58) Sprendimas Karel de Grote, C-147/16.

(59) Sprendimas Dumitru Tarcău, C-74/15, ir Sprendimas Dumitraş, C-534/15.

(60) Sprendimas Pouvin Dijoux, C-590/17. Teisingumo Teismas nusprendė, kad įmonės darbuotojas ir jo sutuoktinis, kurie su šia įmone sudaro paskolos sutartį, kuri pirmiausia yra galima sudaryti su minėtos įmonės darbuotojais, skirtą finansuoti privataus nekilnojamojo turto įsigijimą, turi būti laikomi „vartotojais“, kaip tai suprantama pagal direktyvos 2 straipsnio b punktą. Kiek tai susiję su tokios paskolos suteikimu, tokia įmonė turi būti laikoma „pardavėju ar tiekėju“, kaip tai suprantama pagal direktyvos 2 straipsnio c punktą, kai ji tokią paskolos sutartį sudaro vykdydama savo profesinę veiklą, net jeigu paskolų teikimas nėra jos pagrindinė veikla.

(61) Kai kuriose valstybėse narėse (žr. II priedą) nesąžiningų sutarčių sąlygų taisyklės taikomos ir sutarčių sąlygoms, dėl kurių buvo atskirai derėtasi.

(62) 3 straipsnio 2 dalis.

(63) 9 konstatuojamoji dalis.

(64) 3 straipsnio 2 dalis; Sprendimas Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, 63 punktas.

(65) 11 konstatuojamoji dalis.

(66) Byla Ibercaja Banco, C-452/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.).

(67) Žr. II priede pateiktus atitinkamus valstybių narių pranešimus pagal 8a straipsnį.

(68) Cituojamas Sprendimo OTP Bank / Ilyés ir Kiss, C-51/17, 54 punktas. Analogiškas teiginys minimas, pvz., Sprendimo Andriciuc, C-186/16, 31 punkte ir Sprendimo Kušionová, C-34/13, 77 punkte.

(69) Nuoroda į Sprendimo Andriciuc ir kt., C-186/16, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

(70) Sprendimas Aqua Med, C-266/18, 33 punktas, Sprendimas Woonhaven Antwerpen, C-446/17, 25 punktas, Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 29 punktas; Sprendimas Barclays Bank, C-280/13, 31 ir 42 punktai, Sprendimas Kušionová, C-34/13, 77 punktas, Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, 26 punktas.

(71) Sprendimas OTP Bank / Ilyés ir Kiss, C-51/17, 53 punktas, Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, 28 punktas. Taip pat žr. NSS direktyvos 13 konstatuojamąją dalį.

(72) Sprendimas OTP Bank / Ilyés ir Kiss, C-51/17, 62–64 punktai. Tačiau tokia nuostata negali apriboti vartotojų teisių, kurias jie gal įgyti dėl sutarties negaliojimo dėl nesąžiningos sutarties sąlygos. Žr. 4.3.2.1 punktą ir Sprendimo Dunai, C-118/17, 51–55 punktus.

(73) Sprendime OTP Bank / Ilyés ir Kiss, C-51/17, Teisingumo Teismas nustatė, kad standartinė hipotekos paskolos, išreikštos užsienio valiuta, sutarties sąlyga, susijusi su užsienio valiutos keitimo rizika, priskirtina NSS direktyvos taikymo sričiai, nepaisant nacionalinės teisės privalomųjų nuostatų dėl valiutos konvertavimo mechanizmo.

(74) Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, rezoliucinės dalies 1 punktas: „1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ši direktyva taikoma į įmonių sutartis su vartotojais įtrauktoms bendrųjų tiekimo sąlygų nuostatoms, kuriomis pažodžiui perkeliama nacionalinės teisės norma, taikytina kitai sutarčių rūšiai, ir kurioms tie nacionalinės teisės aktai netaikytini.“

(75) Sprendimas Aqua Med, C-266/18, 35–38 punktai.

(76) Bylos Gómez del Moral, C-125/18, Mikrokasa, C-779/18 ir Banca Transilvania, C-81/19 (dar neišnagrinėtos 2019 m. gegužės 31 d.).

(77) Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (Monrealio konvencija), patvirtinta 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje.

1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu.

1974 m. Atėnų konvencija dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra su pakeitimais, padarytais 2002 m. protokolu (Atėnų konvencija).

(78) Sprendimas Air Berlin, C-290/16, 44 punktas.

(79) 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011 11 22, p. 64).

(80) OL L 149, 2005 6 11, p. 22.

(81) 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008 5 22, p. 66).

(82) 2009 m. sausio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/122/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su kai kuriais pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto, perpardavimo ir keitimosi sutarčių aspektais (OL L 33, 2009 2 3, p. 10).

(83) 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 60, 2014 2 28, p. 34).

(84) 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (OL L 326, 2015 12 11, p. 1).

(85) OL L 321, 2018 12 17, p. 36. 260 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad galutiniai naudotojai turėtų būti informuojami, inter alia, apie paslaugos kokybės lygius, reklaminių akcijų sąlygas, sutarčių nutraukimo sąlygas, taikomų tarifų planus ir paslaugų, kurių kainos nustatomos pagal specialias sąlygas, tarifus.

(86) 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių (OL L 293, 2008 10 31, p. 3).

(87) 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 55).

(88) 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/55/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 94).

(89) Ryšys tarp NSS direktyvos ir 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 98/30/EB (OL L 176, 2003 7 15, p. 57), aptartas Sprendime RWE Vertrieb, C-92/11, kuriame Teisingumo Teismas pritaikė abi priemones vadovaudamasis papildomumo principu.

(90) 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, 2008 7 4, p. 6).

(91) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012 12 20, p. 1).

(92) 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 861/2007, nustatantis Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą (OL L 199, 2007 7 31, p. 1).

(93) 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006 12 30, p. 1). Ryšio tarp NSS direktyvos ir šio reglamento klausimas keltas sujungtose bylose Bondora, C-453/18 ir 494/18 (dar neišnagrinėtos 2019 m. gegužės 31 d.).

(94) Direktyvos 2009/72/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 55) priedo 1 punkto įžanginėje dalyje teigiama: „Nepažeidžiant Bendrijos taisyklių dėl vartotojų apsaugos, ypač […] ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, 3 straipsnyje nurodytos priemonės skirtos užtikrinti, kad vartotojai […]“.

(95) Direktyvos 2009/73/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 94) priedo 1 punkto įžanginėje dalyje teigiama: „Nepažeidžiant Bendrijos taisyklių dėl vartotojų apsaugos, ypač […] ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, 3 straipsnyje nurodytos priemonės skirtos užtikrinti, kad vartotojai: […]“.

(96) Direktyvos 2014/17/ES (OL L 60, 2014 2 28, p. 34) 50 konstatuojamojoje dalyje nurodoma: „[…] Šios direktyvos nuostatos dėl papildomų produktų ir paslaugų (pavyzdžiui, nuostatos dėl banko sąskaitos atidarymo ir išlaikymo išlaidų) neturėtų daryti poveikio […] 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatoms […].“

(97) Direktyvos (ES) 2018/1972 (OL L 321, 2018 12 17, p. 36) 258 konstatuojamojoje dalyje nurodoma: „Be šios direktyvos, vartotojų sandoriams dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų taikomi galiojantys Sąjungos vartotojų apsaugos teisės aktai, susiję su sutartimis, visų pirma Tarybos direktyva 93/13/EEB […]“. Panašiai formuluojama 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyvos) 30 konstatuojamoji dalis (OL L 108, 2002 4 24, p. 51).

(98) Sprendimas Air Berlin, C-290/16, 45 ir 46 punktai.

(99) Sprendimo Air Berlin, C-290/16, rezoliucinės dalies 2 punkte ir 45–52 punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų (OL L 293, 2008 10 31, p. 3) 22 straipsnio 1 dalyje numatytomis taisyklėmis dėl laisvės nustatyti kainas nepanaikinamos NSS direktyvos nuostatos dėl sutarčių sąlygų, susijusių su kainų nustatymu.

(100) OL L 149, 2005 6 11, p. 22.

(101) Sprendimo Pereničová ir Perenič, C-453/10, rezoliucinės dalies 2 punkto priešpaskutinis sakinys: „Komercinės veiklos nesąžiningo pobūdžio nustatymas yra vienas iš elementų, kuriais gali remtis kompetentingas teismas, kai pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį vertina sutarties sąlygos, susijusios su vartotojui suteikto kredito kaina, nesąžiningą pobūdį.“

(102) Sprendimo Pereničová ir Perenič, C-453/10, rezoliucinės dalies 2 punkto paskutinis sakinys.

(103) Pavyzdžiui, Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (OL L 133, 2008 5 22, p. 66) 5 ir 6 straipsnis arba Direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių (OL L 326, 2015 12 11, p. 1) 5 straipsnis.

(104) Pavyzdžiui, žr. Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (OL L 133, 2008 5 22, p. 66) 10 straipsnį (papildomas nuostatas) ir Direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių (OL L 326, 2015 12 11, p. 1) 7 straipsnį.

(105) Sąvoka „prekiautojas“ vartojama daugelyje vartotojų apsaugos direktyvų (NSS direktyvoje – „pardavėjas ar tiekėjas“), o reglamente „Roma I“ vartojama sąvoka „profesionalas“.

(106) OL L 177, 2008 7 4, p. 6.

(107) Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, konkrečiai rezoliucinės dalies 2 punktas.

(108) Žr. Bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje tinklo bendrą poziciją dėl vartotojų apsaugos socialiniuose tinkluose (2016 m. lapkričio mėn.), http://europa.eu/rapid/press-release_IP-17-631_en.htm.

(109) 8a straipsnis buvo įtrauktas Direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių 32 straipsniu (OL L 304, 2011 11 22, p. 64).

(110) Tai patvirtinta, pavyzdžiui, Sprendimo Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, 55 punkte: „[…] Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad vienos valstybės narės vartotojų apsaugos lygis taip pat skiriasi nuo kitos, remiantis Direktyvos 93/13 8 straipsniu, todėl sąlygos vertinimas gali skirtis pagal taikytiną teisę, nors kitos aplinkybės, be kita ko, yra vienodos.“ Teisingumo Teismas tą patį patvirtino ir Sprendime Pereničová ir Perenič, C-453/10.

(111) Įtrauktas Direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių 32 straipsniu (OL L 304, 2011 11 22, p. 64).

(112) Valstybių narių pranešimai dėl nacionalinių taisyklių pateikti II priede:

https://ec.europa.eu/info/notifications-under-article-8a-directive-93-13-eec_en.

(113) Aiškiai nurodyta 8a straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje.

(114) Pastarieji du pavyzdžiai aiškiai nenurodyti 8a straipsnyje.

(115) Sprendimo Matei ir Matei, C-143/13, 61 punkte Teisingumo Teismas patvirtino, kad nesąžiningomis laikytinų sąlygų „juodasis sąrašas“ yra viena iš griežtesnių nuostatų, kurias valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės, gali priimti ar palikti galioti NSS direktyva reglamentuojamoje srityje siekdamos užtikrinti didesnį vartotojo apsaugos lygį.

(116) Taip pat žr. 4 skirsnį, kuriame aprašomas skaidrumo ir nesąžiningumo santykis.

(117) Sprendimas Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid, C-484/08, 41–44 punktai.

(118) 4 straipsnio 2 dalies paskirtis išsamiau paaiškinta 3.1 punkte.

(119) Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17, 69 punktas.

(120) Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17, 62–71 punktai; Sprendimas Dunai, C-118/17, 60–64 punktai.

(121) OL L 149, 2005 6 11, p. 22.

(122) 6 straipsnio 1 dalis išsamiai aptarta 4 skirsnyje ir, kalbant apie procedūrines pasekmes, 5 skirsnyje.

(123) Pvz., Sprendimas Pereničová ir Perenič, C-453/10.

(124) Žr. Sprendimo Pereničová ir Perenič, C-453/10, 46 punktą ir 47 punkto pabaigą:

„46	Todėl komercinės veiklos nesąžiningo pobūdžio nustatymas neturi tiesioginės įtakos klausimui, ar sutartis galioja, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį.

[…] Komercinės veiklos nesąžiningo pobūdžio nustatymas yra vienas iš elementų, kuriais gali remtis kompetentingas teismas, kai pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį vertina sutarties sąlygos, susijusios su vartotojui suteikto kredito kaina, nesąžiningą pobūdį. Tačiau tokia išvada neturi tiesioginio poveikio vertinant sudarytos kredito sutarties galiojimą pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį.“

(125) Sprendimas Pereničová ir Perenič, C-453/10, 35 punktas: „Todėl Direktyva 93/13 nedraudžiama, kad valstybė narė, laikydamasi Sąjungos teisės, numatytų nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos būtų leidžiama pripažinti niekine visą prekybininko su vartotoju sudarytą sutartį, kurioje numatytos viena ar kelios nesąžiningos sąlygos, jei tai užtikrina geresnę vartotojo apsaugą.“

(126) Pvz., Sprendimas Unicaja Banco, sujungtos bylos C-482/13, C-484/13, C-485/13 ir C-487/13, 38 punktas.

(127) Nuoroda į Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 64 punktą.

(128) Sprendimas Simmenthal, 106/77, p. 21–26. Sprendime Simmenthal, C-106/77, nustatyti principai patvirtinti, pavyzdžiui, Sprendimo PFE, C-689/13, 40 ir 41 punktuose:

„40

Nacionalinis teismas įpareigotas neperžengdamas savo kompetencijos ribų taikyti Sąjungos teisės nuostatas ir privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis […]“ (nuoroda į Sprendimo Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 punktus ir Sprendimo A, C-112/13, 36 punktą).

„41

Iš tikrųjų reikalavimams, susijusiems su pačia Sąjungos teisės prigimtimi, prieštarautų bet kuri nacionalinės teisės nuostata arba teisėkūros, administracinė ar teisminė praktika, dėl kurios Sąjungos teisės veiksmingumas sumažėtų atsisakius teismui, kuris yra kompetentingas taikyti šią teisę, suteikti įgaliojimus tokio taikymo metu imtis visų būtinų priemonių netaikyti nacionalinės teisės aktų nuostatų, galinčių kliudyti visiškam Sąjungos teisės normų veiksmingumui […]“ (nuoroda į Sprendimo Simmenthal, 106/77, 22 punktą ir Sprendimo A, C-112/13, 37 punktą).

(129) Sprendimas Dunai, C-118/17, 61 punktas.

(130) Tai numatyta Sprendime Milena Tomášová, C-168/15, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad esant tam tikroms sąlygoms valstybės narės privalo atlyginti vartotojams žalą dėl galutinės instancijos teismo sprendimo, kai toks teismas savo iniciatyva neįvertino svarbių sutarties sąlygų, nors privalėjo tai padaryti pagal NSS direktyvą, net jei šiuo klausimu nacionalinėje teisėje nebuvo aiškios taisyklės. Sprendimais Banco Español de Crédito, C-618/10, Finanmadrid, C-49/14, Profi Credit Polska, C-176/17, ir PKO, C-632/17, iliustruojami atvejai, kai Teisingumo Teismas nustatė, kad nacionaliniai teismai savo iniciatyva turėjo įvertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nors nacionalinėje teisėje toks vertinimas nenumatytas. Sutarties sąlygų nesąžiningumo ex officio kontrolės klausimas išsamiai aptariamas 5 skirsnyje.

(131) NSS direktyvos ir nacionalinių procedūros reglamentų ryšys konkrečiai aptariamas 5 skirsnyje.

(132) Sprendime Komisija prieš Nyderlandus, C-144/99, 21 punktas, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad teisinio tikrumo reikalavimas perkeliant NSS direktyvą yra labai svarbus.

(133) Sprendimo Matei ir Matei, C-143/13, 60 punkte Teisingumo Teismas priedą vadina „pilkuoju sąrašu“. Tačiau sąvoka „pilkasis sąrašas“ gali būti skirtingai suprantama ją perkeliant į valstybių narių nacionalinės teisės aktus ir aprėpti tiek orientacinį sąrašą, kaip nurodyta NSS direktyvos priede, tiek teisinę prezumpciją, kad išvardytos sąlygos yra nesąžiningos.

(134) Tačiau 5 straipsnio trečio sakinio nuostata nukrypsta nuo šio principo kolektyvinių procedūrų, kuriomis siekiama užkirsti kelią nuolatiniam sutarties sąlygų naudojimui, atžvilgiu (taip pat žr. Sprendimo Europos Bendrijų Komisija / Ispanijos Karalystė, C-70/03, 16 punktą).

(135) Tačiau jei valstybės narės nusprendė neperkelti šio reikalavimo į nacionalinės teisės aktus, nacionalinės valdžios institucijos gali įvertinti galimai nesąžiningą pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimą ir kainos ir atlygio adekvatumą net tada, kai atitinkamos sutarties sąlygos pateikiamos aiškiai ir suprantamai. Žr. Sprendimo Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid, C-484/08, 40–44 punktus.

(136) Sprendimas Invitel, C-472/10, rezoliucinės dalies 1 punktas ir 30 ir 31 punktai; Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, 27 punktas.

(137) Sprendimas Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, rezoliucinės dalies 2 punktas ir 65–71 punktai.

(138) Nuo Sprendimo Freiburger Kommunalbauten, C-237/02.

(139) Čia cituojami Sprendimo Pannon GSM, C-243/08, 42 ir 43 punktai. Panašiai formuluojamas, pavyzdžiui, Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 57 punktas; Sprendimas Aziz, C-415/11, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, 20 punktas, Sprendimas Invitel, C-472/10, 22 punktas ir Sprendimas Freiburger Kommunalbauten, C-237/02, 23–25 punktai ir rezoliucinė dalis.

(140) Atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 267 straipsnį.

(141) Sprendimo Andriciuc, C-186/16, 32 ir 33 punktai.

(142) Po Sprendimo Océano Grupo Editorial, C-240/98, rezoliucinės dalies 2 punkto.

(143) Sprendimas Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, 71 punktas ir rezoliucinės dalies 2 punktas; Sprendimas Océano Grupo Editorial, sujungtos bylos C-240/98 ir C-244/98, 21–24 punktai.

(144) Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17.

(145) Sprendimas Dunai, C-118/17, 57–64 punktai, ir Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17.

(146) Žr., pavyzdžiui, Sprendimo Bucura, C-348/14, 50 punktą, Sprendimo Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid, C-484/08, 32 punktą ir Nutarties Pohotovost’, C-76/10, 72 punktą.

(147) Jei valstybės narės neperkėlė minėtojo apribojimo pagal NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalį į nacionalinės teisės aktus (žr. šio pranešimo II priedą), tokių sąlygų, įskaitant kainos adekvatumą, nesąžiningumas gali būti vertinamas neatsižvelgiant į skaidrumo trūkumus. Sprendime Caja de Ahorros Monte de Piedad, C-484/08, Teisingumo Teismas patvirtino, kad 8 straipsnis apima tokį direktyvos nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę. Rezoliucinės dalies 1 punkte Teisingumo Teismas nurodė: „[…] direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 4 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, […], pagal kuriuos teismui leidžiama atlikti sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimą, susijusį su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu arba su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, net jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

(148) Dėl pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimo.

(149) Išskyrus kainos ir atlygio adekvatumo vertinimą.

(150) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 34 punktas; Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 42 punktas, ir Sprendimas Van Hove, C-96/14, 31 punktas. Į Teisingumo Teismą buvo kreiptasi su prašymu išsamiau išaiškinti šį klausimą Byloje Credit Profi Polska, C-84/19 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.).

(151) Sprendimas Matei ir Matei, C-143/13, 50 punktas.

(152) Sprendimas Matei ir Matei, C-143/13, 53 punktas.

(153) Sprendimas OTP Bank ir OTP Faktoring, C-51/17, 68 punktas, ir Sprendimas Dunai, C-118/17, 49 punktas.

(154) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 35 punktas; Sprendimas Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid, C-484/08, 34 punktas. Sprendimas Van Hove, C-96/14, 33 punktas.

(155) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 36 punktas; Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 50 punktas Sprendimas Van Hove, C-96/14, 33 punktas.

(156) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 50 ir 51 punktai.

(157) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 37 ir 38 punktai.

(158) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 39–41 punktai.

(159) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13.

(160) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 41 punktas, Sprendimas Lupean, C-119/17, 17 punktas.

(161) Sprendimas Lupean, C-119/17, 18–21 punktai.

(162) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13.

(163) Pagal nacionalinę teisę teismams gali būti suteikta galimybė įvertinti kainos adekvatumą, net jei tokios sąlygos pateikiamos aiškiai ir suprantamai (žr. šio pranešimo II priedą).

(164) Pvz., Sprendimas Matei ir Matei, C-143/13, 56 punktas.

(165) Sprendimas Invitel, C-472/10, 23 punktas.

(166) Sprendimo Invitel, C-472/10, 24 punkte Teismas konstatavo: „Dėl sutarties sąlygos, pagal kurią numatoma pakeisti vartotojui teikiamos paslaugos bendrą kainą, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į direktyvos priedo 1 dalies j ir l punktus bei 2 dalies b ir d punktus, turi būti nurodoma priežastis arba metodas, pagal kurį kinta kainos, o vartotojas turi teisę nutraukti sutartį.“

(167) Sprendimas Matei ir Matei, C-143/13, konkrečiai 47 punktas. Be to, tai, kad už šį mokestį neteikiama jokia paslauga, reiškia, kad jo vertinimas nesusijęs su šio mokesčio adekvatumu (žr. 70 punktą).

(168) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 57 ir 58 punktai.

(169) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 58 punktas, patvirtintas, pavyzdžiui, Sprendimo Matei ir Mate, C-143/13, 70 punkte.

(170) Jei perkėlus direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, jos netaikomos ir sutarties sąlygoms, dėl kurių buvo atskirai derėtasi (žr. šio pranešimo II priedą).

(171) Sprendimas Lupean, C-119/17, 23 punktas, Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

(172) 20 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad „vartotojui turi būti sudaryta reali galimybė susipažinti su visomis sutarties sąlygomis“.

(173) Sprendimas Van Hove, C-96/14, 50 punktas.

(174) Sprendimas Van Hove, C-96/14, 48 punktas.

(175) 2019 m. gegužės 15 d. generalinio advokato G. Hogan išvada byloje Kiss, C-621/17, 41 punktas.

(176) Sprendimas Gutiérrez Naranjo ir kt., sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 48 ir 49 punktai.

(177) Pvz., Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 44 ir 45 punktai, kurie čia cituojami. Panašūs teiginiai minimi, pavyzdžiui Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 71 ir 72 punktuose, Sprendimo Verein für Konsumentenforschung / Amazon, C-191/15, 68 punkte ir Sprendimo Van Hove, C-96/14, 40 punkte bei juose pateiktose nuorodose.

(178) Nuorodos į Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 71 ir 72 punktus ir Sprendimo Van Hove, C-348/14, 52 punktą.

(179) Nuorodos į Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 75 punktą ir Sprendimo Van Hove, C-96/14, 50 punktą.

(180) Pavyzdžiui, Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 48 punktas, kuris čia cituojamas.

(181) Nuoroda į Sprendimo RWE Vertrieb, C-92/11, 44 punktą ir Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 50 punktą.

(182) Pvz., Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 47 punktas, kuris čia cituojamas. Tas pats pasakyta ir Sprendimo Matei ir Matei, C-143/13, 74 punkte.

(183) Nuoroda į Sprendimo Bucura, C-348/14, 66 punktą.

(184) Pvz., Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 73–74 punktai.

(185) Sprendimas Bucura, C-348/14, 45–66 punktai.

(186) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 49–51 punktai.

(187) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 50 punktas.

(188) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 43 punktas, Sprendimas Lupean, C-119/17, 23 punktas.

(189) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 46 punktas; Sprendimas Matei ir Matei, C-143/13, 75 punktas. Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 74 punktas.

(190) Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo šiuo klausimu dėl NSS direktyvos, tačiau jam buvo pateiktas prašymas dėl išaiškinimo Byloje Crédit Logement, C-829/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.). Paminėtina, kad vartotojams sunku įrodyti, kad tokia informacija nebuvo pateikta. Be to, ES direktyvose, kuriomis numatomi konkretūs įsipareigojimai teikti informaciją prieš sutarties sudarymą, patvirtinama, kad ši pareiga tenka prekiautojui, pvz., Direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių (OL L 304, 2011 11 22, p. 64) 5 ir 6 straipsniuose, Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (OL L 133, 2008 5 22, p. 66) 5 ir 6 straipsniuose, Direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto (OL L 60, 2014 2 28, p. 34) 14 straipsnyje ar Direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių (OL L 326, 2015 12 11, p. 1) 5 straipsnyje. Kai kuriose iš jų taip pat kodifikuotas principas, kad įrodinėjimo pareiga šiuo atžvilgiu tenka prekiautojui, pavyzdžiui, Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 9 dalyje ir Direktyvos (ES) 2015/2302 8 straipsnyje.

(191) Sprendimas Invitel, C-472/10; Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11; Sprendimas Matei ir Matei, C-143/13.

(192) Byla Gómez del Moral, C-125/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.).

(193) Direktyva 2005/29/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 22).

(194) Direktyva 2011/83/ES (OL L 304, 2011 11 22, p. 64).

(195) Direktyva 2008/48/EB (OL L 133, 2008 5 22, p. 66).

(196) Direktyva 2014/17/ES (OL L 60, 2014 2 28, p. 34).

(197) Direktyva (ES) 2015/2302 (OL L 326, 2015 12 11, p. 1).

(198) Direktyva (ES) 2018/1972 (OL L 321, 2018 12 17, p. 36).

(199) OL L 293, 2008 10 31, p. 3. Pagal šį reglamentą plačiajai visuomenei skelbiami oro susisiekimo tarifai/kainos turi atitikti taikomas sąlygas. Visada nurodoma galutinė mokėtina kaina, kuri turi apimti taikomą oro susisiekimo kainą ar oro susisiekimo tarifą ir visus taikomus mokesčius, rinkliavas, papildomas rinkliavas ir įmokas, kurių neįmanoma išvengti ir kuriuos galima numatyti skelbimo metu. Taip pat nurodoma bent oro susisiekimo kaina ar oro susisiekimo tarifas, mokesčiai, oro uostų mokesčiai ir kitos privalomos rinkliavos, papildomos rinkliavos ir įmokos, pavyzdžiui, susijusios su saugumu ar degalais.

(200) OL L 211, 2009 8 14, p. 55.

(201) OL L 211, 2009 8 14, p. 94.

(202) Pvz., Direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių (OL L 326, 2015 12 11, p. 1) 7 straipsnis; Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (OL L 133, 2008 5 22, p. 66) 10 straipsnis; Direktyvos 2002/22/EB (OL L 108, 2002 4 24, p. 51) 21 straipsnis ir II priedas; 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Europos Sąjungoje (OL L 172, 2012 6 30, p. 10) 14 ir 15 straipsniai; 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/2120, kuriuo nustatomos priemonės, susijusios su atvira interneto prieiga, ir kuriuo iš dalies keičiami Direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, ir Reglamentas (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Sąjungoje, 4 straipsnis (OL L 310, 2015 11 26, p. 1); juose nurodyti Direktyvos (ES) 2018/1972 (OL L 321, 2018 12 17, p. 36) 102 ir 103 straipsniai bei priedai; Direktyvos 2009/72/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 55) I priedo 1 dalies a punktas ir Direktyvos 2009/73/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 94) I priedo 1 dalies a punktas.

(203) Pvz., Direktyvos (ES) 2015/2302 (OL L 326, 2015 12 11, p. 1) 10 ir 11 straipsniuose, Direktyvos 2008/48/EB (OL L 133, 2008 5 22, p. 66) 11 straipsnyje, Direktyvos 2009/72/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 55) I priedo 1 dalies b punkte ir Direktyvos 2009/73/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 94) I priedo 1 dalies b punkte nurodytos taisyklės dėl sutarčių pakeitimo ir jų skaidrumo.

(204) Žr., pavyzdžiui, Nutartį Pohotovosť, C-76/10, kurioje be nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimo taip pat aptariama trūkstama informacija apie bendros kredito kainos metinė norma (APR) vartojimo paskolos sutartyje ir tokiu atveju taikomos sankcijos. Žr. visų pirma 74–76 punktus. Taip pat žr. Sprendimą Matei ir Matei, C-143/13.

(205) Dabar Direktyva 2008/48/EB (OL L 133, 2008 5 22, p. 66), anksčiau Direktyva 87/102/EEB (OL L 42, 1987 2 12, p. 48).

(206) Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17, 63 punktas, ir Sprendimas Bucura, C-348/14, 57 punktas.

(207) Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17, visų pirma rezoliucinės dalies 3 punktas, taip pat 63–68 punktai, atsižvelgiant į Nutartį Pohotovost’, C-76/10, visų pirma jos 68–77 punktus.

(208) Dabar reikalaujama pagal Direktyvą 2008/48/EB (OL L 133, 2008 5 22, p. 66). Priimant Sprendimą EOS KSI Slovensko, C-448/17, ir Nutartį Pohotovost’, C-76/10, atitinkamoms vartojimo paskolų sutartims dar buvo taikoma Direktyva 87/102/EEB (OL L 42, 1987 2 12, p. 48).

(209) Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17, 66 punktas ir rezoliucinės dalies 3 punktas. Teismas nusprendė, kad pateikus tik matematinę APR apskaičiavimo formulę, nenurodant duomenų, reikalingų šiai normai apskaičiuoti, daroma išvada, kad APR nenurodyta.

(210) Remiantis Direktyvos 2014/17/ES (OL L 60, 2014 2 28, p. 34) 43 straipsniu, ši direktyva netaikoma paskolų sutartims, sudarytoms iki 2016 m. kovo 21 d.

(211) Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11. Žr. visų pirma rezoliucinės dalies 2 punktą: „Direktyvos 93/13 3 ir 5 straipsnius, siejamus su 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 98/30/EB, 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad, siekiant įvertinti, ar standartinė sutarties sąlyga, pagal kurią tiekimo įmonė pasilieka teisę vienašališkai pakeisti su dujų tiekimu susijusius mokesčius, atitinka šiose nuostatose įtvirtintus sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus, svarbiausia nustatyti:

—

ar sutartyje skaidriai pateikta šių mokesčių keitimo priežastis ir būdas, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų numatyti galimus šių mokesčių pasikeitimus. Informacijos šiuo klausimu nebuvimo prieš sudarant sutartį iš principo neturėtų kompensuoti vien tai, kad jau vykdant sutartį vartotojams iš anksto pranešama apie mokesčių pakeitimą ir apie jų teisę nutraukti sutartį, jeigu jie nesutinka su šiuo pakeitimu, ir

—	ar konkrečiomis aplinkybėmis vartotojas gali realiai pasinaudoti jam suteikta teise nutraukti sutartį. […]“

(212) Sprendime Schulz ir Egbringhoff, sujungtos bylos C-359/11 ir C-400/11, Teisingumo Teismas nusprendė dėl skaidrumo reikalavimų, kai patikslinamos elektros energijos ir dujų tiekimo sąlygos pagal bendrąją pareigą aprūpinti. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuriose apibrėžiamas šios rūšies sutarčių, sudarytų su vartotojais, turinys ir numatyta galimybė keisti šio tiekimo kainą, tačiau neužtikrinama, kad vartotojams per tinkamą terminą iki šio pakeitimo įsigaliojimo bus pranešta apie jo priežastis, sąlygas ir apimtį, prieštarauja 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB – Pareiškimai dėl eksploatacijos nutraukimo ir atliekų valdymo (OL L 176, 2003 7 15, p. 37), ir Direktyvos 2003/55/EB (OL L 176, 2003 7 15, p. 57), kurios pakeistos atitinkamai Direktyva 2009/72/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 55) ir Direktyva 2009/73/EB (OL L 211, 2009 8 14, p. 94), skaidrumo nuostatoms. Nagrinėjamų sutarčių turinys nustatomas pagal privalomas Vokietijos teisės nuostatas, o NSS direktyva netaikytina.

(213) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 60 punktas. Taip pat žr. Sprendimo Andriciuc, C-186/16, 57 punktą.

(214) Nuoroda į Sprendimo Aziz, C-415/11, 69 punktą.

(215) 2019 m. kovo 21 d. bylos Ottília Lovasné Tóth, C-34/18, išvadose (56–62 punktai) generalinis advokatas G. Hogan netgi teigia, kad sąžiningumo trūkumas visiškai nesukuria sąlygų nesąžiningoms sutarties sąlygoms, nors kai kurie Teisingumo Teismo pareiškimai (pvz., Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 56 punktas: „[…] visų pirma turi įvertinti galimybę, kad nesilaikyta sąžiningumo reikalavimo, ir, antra, kad yra ryškus teisių ir pareigų neatitikimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį.“) nebūtinai palaiko tokią nuomonę.

(216) Žr. 3.4.2 punktą.

(217) Teisingumo Teismas priminė nacionaliniams teismams apie šią nuostatą keliuose sprendimuose, pvz. Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, rezoliucinės dalies antra įtrauka ir 30 punktas; Sprendimas Aziz, C-415/11, 71 punktas; Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, 39 punktas; Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 42 punktas; Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 61 punktas; Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 53 punktas. Sprendimo Banco Primus, C-421/14, 61 punkto pirmas sakinys išdėstytas taip: „Be to, vadovaujantis minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis“.

(218) Pavyzdžiui, perkėlus 3 straipsnio 1 dalį į nacionalinę teisę neprivalomas sąžiningumo trūkumo kriterijus arba nereikalaujamas, kad neatitikimas būtų „ryškus“. Taip pat žr. 2.1 punktą dėl minimalaus suderinimo.

(219) Taip pat žr. 3.4.7 punktą dėl priedo.

(220) SprendimasInvitel, C-472/10, 25 ir 26 punktai; Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, 37 ir 38 punktai; Nutartis Pohotovost’, C-76/10, 56 ir 58 punktai; Sprendimas Europos Bendrijų Komisija / Švedijos Karalystė, C-478/99, 22 punktas. 3.4.7 punktas.

(221) Sprendimas Aziz, C-415/11, 68 punktas; Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, 21 punktas; Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 59 punktas; Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 59 punktas.

(222) Pastaruoju aspektu nurodomas, pavyzdžiui, Sprendimo Aziz, C-415/11, 74 punktas.

(223) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 59 punktas; Sprendimas Aziz, C-415/11, 68 punktas; Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, 23 punktas.

(224) Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, 23 punktas ir rezoliucinės dalies pirma įtrauka.

(225) Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, 22 punktas ir rezoliucinės dalies pirma įtrauka.

(226) Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, 26 punktas.

(227) Sprendimo Banco Primus, C-421/14, 61 punkto antras sakinys: „[…] taip pat turi būti įvertintos pasekmės, kurių gali sukelti minėta sąlyga pagal sutarčiai taikytiną teisę, o tam reikia įvertinti nacionalinės teisės sistemą“. Taip pat žr. Sprendimo Aziz, C-415/11, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; Sprendimo Freiburger Kommunalbauten, C-237/02, 21 punktą ir Nutarties Pohotovosť, C-76/10, 59 punktą.

(228) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, rezoliucinės dalies 3 punkto pirma įtrauka ir 59 punktas; Sprendimo Aziz, C-415/11, 68 ir 73 punktai.

(229) Sprendimas Constructora Principado, C-226/12, 21–24 punktas.

(230) Nuoroda į Sprendimo Aziz, C-415/11, 68 punktą.

(231) Nuoroda į Sprendimo Banif Plus Bank, C-472/11, 40 punktą.

(232) Nuoroda į Sprendimo Aziz, C-415/11, 71 punktą.

(233) Sprendimas Aziz, C-415/11, 73 punktas; Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 66 punktas.

(234) Tai taip pat nurodyta NSS direktyvos priedo 1 punkto e papunktyje: „reikalauti iš bet kurio vartotojo, kuris neįvykdo savo įsipareigojimo, kaip kompensaciją už tai sumokėti neproporcingai didelę sumą;“.

(235) Sprendimo Aziz, C-415/11, 73 ir 74 punktai; Sprendimas Banco Popular Español ir Banco de Valencia, sujungtos bylos C-537/12 ir C-116/13, 70 ir 71 punktai. Dėl procedūros reglamento atitikties NSS direktyvai, žr. 6 skirsnį.

(236) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 66 punktas, Sprendimas Banco Popular Español Banco de Valencia, sujungtos bylos C-537/12 ir C-116/13, 71 punktas, remiantis Sprendimo Aziz, C-415/11, 73 ir 75 punktais.

(237) Sprendimas Aziz, C-415/11, 74 punktas.

(238) NSS direktyvos priedo 1 punkto e papunktis.

(239) Sprendimas Radlinger Radlingerová, C-377/14, 101 punktas.

(240) Sprendimas Radlinger ir Radlingerová, C-377/14, 101 punktas.

(241) Taip pat žr. 4.3.3 punktą ir Sprendimo Banco Primus, C-421/14, rezoliucinės dalies 4 punktą, 73 punktą. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą (byla A, B / C, C-750/18, dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.), kai Teisingumo Teismo buvo paprašyta pateikti rekomendacijas dėl klausimo, ar bendrasis poveikis gali būti apribotas sankcijomis dėl sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo.

(242) 3.1 ir 3.2.2 punktai. Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17.

(243) Pavyzdžiui, kai valiutų kurso svyravimai gali sukelti šalių teisių ir pareigų neatitikimą, nes padidėja našta vartotojui, Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 52–58 punktai.

(244) Sprendimo Banco Primus, C-421/14, 67 punkto antra įtrauka.

(245) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 54 punktas.

(246) Sprendimo Andriciuc, C-186/16, 55 ir 56 punktai.

(247) Teisingumo Teismo prašoma pateikti papildomą išaiškinimą byloje Ibercaja Banco, C-452/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.) dėl paskolos sutarties atnaujinimo.

(248) Sprendimas BBVA, C-602/13, 50 punktas.

(249) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, rezoliucinės dalies 4 punktas, 73 punktas.

(250) Vis dėlto laikantis minimalaus suderinimo principo, nacionalinėje teisėje gali būti numatyta, kad skaidrumo stoka gali turėti šią tiesioginę pasekmę. Žr. 2 skirsnį apie NSS direktyvos santykį su nacionaline teise ir Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 307 straipsnio 1 dalį.

(251) Žr. 3.2.1 punktą.

(252) Tai netiesiogiai arba aiškiai patvirtinama keliuose sprendimuose, pavyzdžiui, Sprendimo Banco Primus, C-421/14, 62–67 punktuose, ypač 64 punkte ir 67 punkto antroje įtraukoje, Sprendimo Lupean, C-119/17, 22–31 punktuose arba Sprendimo Dunai, C-118/17, 49 punkte.

(253) Skaidrumo trūkumas nėra paminėtas kaip 3 straipsnio 1 dalies sąlyga. Išskyrus sutarties sąlygas, apibrėžiančias sutarties pagrindinį dalyką, arba kurioms įvertinti reikalingas kainos ar atlygio adekvatumo tyrimas.

(254) Patvirtinta Sprendimo Katalin Sebestyén, C-342/13, 34 punkte: „Tačiau net pripažįstant, kad bendro pobūdžio informacija, kuri vartotojui pateikiama prieš sudarant sutartį, atitinka iš minėtos direktyvos 5 straipsnio išplaukiančius aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, vien dėl šios aplinkybės negali būti atmetama galimybė, kad sąlyga […] yra nesąžininga […].“

(255) Pvz., Sprendimo EOS KSI Slovensko, C-472/10, 28 punktas ir rezoliucinės dalies 1 punkto pabaiga: „[…] teismas, turi, atsižvelgdamas į 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, įvertinti šios nuostatos, pagal kurią pardavėjas ar tiekėjas vienašališkai numato su paslaugos teikimu susijusių išlaidų pakeitimą ir aiškiai nenurodo šių išlaidų apskaičiavimo metodo ir rimtų šio pakeitimo priežasčių, nesąžiningumą. Vertindamas šis teismas konkrečiai turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į visas su vartotojais sudarytų sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatas, tarp kurių numatyta ir ginčijama sąlyga, bei į nacionalinės teisės aktus, kuriuose numatytos teisės ir pareigos, kuriomis gali būti papildytos numatytosios minėtose bendrosiose sąlygose, su paslaugos teikimu susijusių išlaidų keitimo priežastys ir metodas yra nustatytas aiškiai ir suprantamai ir, jei reikia, ar vartotojai turi teisę nutraukti sutartis.“

Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, rezoliucinės dalies 2 punktas: „Direktyvos 93/13 3 ir 5 straipsnius, siejamus su […] Direktyvos 2003/55/EB […] 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad, siekiant įvertinti, ar standartinė sutarties sąlyga, pagal kurią tiekimo įmonė pasilieka teisę vienašališkai pakeisti su dujų tiekimu susijusius mokesčius, atitinka šiose nuostatose įtvirtintus sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus, svarbiausia nustatyti:

—	ar sutartyje skaidriai pateikta šių mokesčių keitimo priežastis ir būdas, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų numatyti galimus šių mokesčių pasikeitimus. […], ir

—	ar vartotojas ne tik formaliai turi teisę nutraukti sutartį, bet ir konkrečiomis aplinkybėmis gali faktiškai ja pasinaudoti.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi visa tai įvertinti atsižvelgdamas į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, įskaitant visas bendrųjų tiekimo sąlygų nuostatas, įtrauktas į vartojimo sutartis, kuriose yra ginčijama sąlyga.“

(256) Pvz., Sprendimas Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, 65 punktas: „Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, sąlyga atitinka sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus.“ Taip pat žr. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 50 punktą ir Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 40 punktą.

Sprendimo RWE Vertrieb, C-92/11, 47 punktas: „Tačiau standartinė sąlyga, pagal kurią galimas toks vienašališkas keitimas, turi atitikti minėtose direktyvose įtvirtintus sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus.“

(257) Sprendimas Invitel, C-472/10, 21–31 punktai; Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, 40–55 punktai.

(258) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, Sprendimas Bucura, C-348/14, Sprendimas Andriciuc, C-186/16, ir Sprendimas Lupean, C-119/17, 22–31 punktai.

(259) Sprendimas Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15.

(260) Reglamento „Roma I“ 6 straipsnis.

(261) Sprendimas Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, 68 punktas, kurio ištraukia čia cituojama. Ankstesnis 67 punktas išdėstytas taip: „Šiomis aplinkybėmis, […], iš anksto parengta taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga, pagal kurią nustatoma profesionalo buveinės valstybės narės teisė, yra nesąžininga tik tuomet, jeigu turi tam tikrų ypatumų, būdingų jos formuluotei ar kontekstui ir dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų.“

(262) Sprendimas Invitel, C-472/10, 25 punktas; Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, 37 ir 38 punktai; Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 42 punktas ir Nutartis Pohotovost’, C-76/10, 56 ir 58 punktai.

(263) Sprendimas Europos Bendrijų Komisija / Švedijos Karalystė, C-478/99, 11 punktas.

(264) Sprendimas Europos Bendrijų Komisija / Švedijos Karalystė, C-478/99, 11 punktas.

(265) Sprendimas Freiburger Kommunalbauten, C-237/02, 2 punktas; Sprendimas Europos Bendrijų Komisija / Švedijos Karalystė, C-478/99, 20 punktas. Sprendimo Matei ir Matei, C-143/13, 60 punkte Teisingumo Teismas priedą vadina „pilkuoju sąrašu“. Tačiau gali būti, kad kai kuriuose nacionaliniuose įstatymuose yra „pilkųjų sąrašų“, nes yra (paneigiama) teisinė prezumpcija, kad tam tikrų rūšių sutarties sąlygos yra nesąžiningos.

(266) Sprendimas Invitel, C-472/10, 26 punkto pirma dalis.

(267) Žr. šio pranešimo II priedą.

(268) Sprendimas Matei ir Matei, C-143/13, 61 punktas.

(269) Sąlygos, kuriomis „reikalaujama iš bet kurio vartotojo, kuris neįvykdo savo įsipareigojimo, kaip kompensaciją už tai sumokėti neproporcingai didelę sumą“.

(270) 74 punktas.

(271) 21–31 punktai.

(272) 60 punktas.

(273) Visų pirma 73 punktas.

(274) Visų pirma 59 ir 74 punktai; 74 punktas išdėstytas taip: „Visų pirma iš Direktyvos 93/13 3 ir 5 straipsnių, taip pat šios direktyvos priedo 1 punkto j ir l papunkčių ir 2 punkto b ir d papunkčių matyti, kad siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo itin svarbu tai, ar kredito sutartyje skaidriai išdėstytos palūkanų normos keitimo mechanizmo priežastys ir ypatybės, taip pat šios sąlygos ryšys su kitomis sąlygomis, susijusiomis su atlygiu paskolos davėjui, kad informuotas vartotojas galėtų pagal aiškius ir suprantamus kriterijus numatyti jam dėl to kylančius ekonominius padarinius.“

(275)

„panaikinti arba trukdyti vartotojo teisei pareikšti ieškinį arba naudotis bet kuria kita teisinės apsaugos priemone, ypač reikalaujant, kad vartotojas ginčus pavestų spręsti išskirtinai arbitražui, kuriam nėra taikomos teisinės nuostatos, nederamai apriboti jo turimus įrodymus arba skirti jam įrodinėjimo pareigą, kuri pagal taikytinus teisės aktus turėtų tekti kitai sutarties šaliai“.

(276) Sprendimas Océano Grupo Editorial, C-240/98, rezoliucinė dalis ir 22–24 punktai; Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 54–56 punktai; Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, 41 punktas.

(277) Pvz., Sprendimo Banco Primus, C-421/14, 40 punktas, kuris čia cituojamas.

(278) Nuoroda į Sprendimo Sánchez Morcillo ir Abril García, C-169/14, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

(279) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 41 punktas, Sprendimas Sánchez Morcillo ir Abril García, C-169/14, 23 punktas, Sprendimas Gutiérrez Naranjo ir kt., sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 53 ir 55 punktai.

(280) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 38 punktas su nuoroda į Sprendimo Banco Español de Crédito, C-618/10, 40 punktą ir Sprendimo Banif Plus Bank, C-472/11, 20 punktą.

(281) Pvz., Sprendimas Naranjo Gutierrez, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 54 punktas; Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 44 punktas, kuris čia cituojamas. Šiame punkte Teisingumo Teismas nurodo ankstesnius sprendimus: Sprendimą Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 52 punktą, ir Nutartį Pohotovost’, C-76/10, 50 punktą.

(282) Žr. 1.2.5 punktą dėl prekiautojų, įsisteigusių trečiosiose šalyse.

(283) Nesvarbu, ar pagal sąlygas, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, ar pagal sutarties sąlygas, kaip apibrėžta NSS direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje.

(284) Tačiau Teisingumo Teismas išaiškino, kad teisminio nagrinėjimo metu vartotojai, gavę informaciją apie sutarties sąlygos nesąžiningumą, gali nuspręsti nesiremti šia apsauga (žr. 4.3.3 punktą, taip pat 5.5.1 ir 5.5.5 punktus). Byloje Ibercaja, C-452/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.) Teisingumo Teismas raginamas apsvarstyti sutarties sąlygas, numatytas novacijos sutartyje, pagal kurią vartotojas atsisakė teisės pateikti restitucijos reikalavimą pagal sutarties sąlygas, kurios galėjo būti nesąžiningos, t. y. susijusios su „susitarimu“ dėl nesąžiningos sutarties sąlygos pasekmių, ir gali pateikti papildomų rekomendacijų šiuo klausimu.

(285) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 61 punktas.

(286) Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, 28 punktas, kuris čia cituojamas.

(287) Tai, kad vartotojams taip pat taikomi terminai, susiję su teisių gynimo priemonių naudojimu vykstančiose bylose arba gali būti taikomi pagrįsti senaties terminai, kai prašoma grąžinti mokėjimus pagal nesąžiningas sutarties sąlygas, yra kitas klausimas, žr. Sprendimo Gutierrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 69–70 punktai.

(288) Sprendimas Cofidis, C-473/00, 38 punktas. Nacionalinių teismų prievolė ex officio įvertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą aptarta 5 skirsnyje.

(289) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, rezoliucinė dalis ir 73–75 punktai.

(290) Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17, 73 punktas. Sprendime Banco Español de Crédito, C-618/10, Teisingumo Teismas nustatė esminius principus, susijusius su nesąžiningų sutarčių sąlygų, kurios nėra privalomos, padariniais. Jie patvirtinti įvairiose bylose, pvz., Asbeek Brusse, C-488/11; Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13; Sprendimas Unicaja Banco y Caixabank, sujungtos bylos C-482/13, C-484/13, C-485/13 ir C-487/13; Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 71 punktas Sprendimas Gutiérrez Naranjo ir kt., sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 57–61 punktai.

(291) Nuoroda į Sprendimo Banco Primus, C-421/14, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

(292) Pvz., Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, 59 punktas: „[…] direktyvos 6 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti kaip leidžiančios nacionaliniam teismui, konstatavusiam nesąžiningą tarp verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties baudos sąlygą, sumažinti vartotojui numatytą baudą, užuot jo atžvilgiu visiškai netaikius atitinkamos sąlygos […].“

(293) Sprendimas Gutiérrez Naranjo ir kt., sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 60 ir 62 punktai.

(294) Pvz., Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, 58 punktas: „Teisingumo Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad tokį aiškinimą patvirtina direktyvos tikslas ir bendra struktūra. Šiuo atžvilgiu jis priminė, kad atsižvelgiant į viešojo intereso, kuriuo grindžiama vartotojams suteikiama apsauga, pobūdį ir svarbą, direktyva, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, valstybės narės įpareigojamos numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, „užkertančias kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais“. Tačiau jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama keisti tokiose sutartyse esančių nesąžiningų sąlygų turinį, ši galimybė galėtų pakenkti direktyvos 7 straipsnyje nurodytam ilgalaikiam tikslui, nes sumenkintų atgrasomąjį poveikį, kurį verslininkams turi visiškas nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojo atžvilgiu (Sprendimo Banco Español de Crédito 66–69 punktai).“

(295) Teisingumo Teismas tai patvirtino Sprendime Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 55 punktas: „Šiuo atveju paprasčiausias dalies dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, dėl kurios nagrinėjamos sąlygos tampa nesąžiningos, panaikinimas galiausiai reikštų šių sąlygų turinio pakeitimą ir darytų įtaką jų esmei. Todėl neturėtų būti leidžiama minėtas sąlygas palikti galioti iš dalies, nes tai tiesiogiai pakenktų pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytam atgrasomajam poveikiui.“

(296) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, ir Sprendimas Andriciuc, C-186/16, dėl 4 straipsnio 2 dalies.

(297) Sprendimas Invitel, C-472/11, ir Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11.

(298) Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17, 76 ir 77 punktai.

(299) Sprendime Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, Teisingumo Teismas tiesiogiai nekomentavo šio klausimo, nors byloje C-70/17 Ispanijos Aukščiausiasis Teismas konkrečiai nurodė šią doktriną.

(300) Vadinamoji „geltungserhaltende Reduktion“, taikoma Vokietijos doktrinoje ir jurisprudencijoje.

(301) 5.4 punktas.

(302) Byla Ibercaja Banco, C-452/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.).

(303) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10; Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11; Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17 ir t. t.

(304) Sprendimo Banco Español de Crédito, C-618/10, 65 punkte ir Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, 57 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad „[ši] sutartis iš esmės turi išlikti be jokio kito pakeitimo nei atsirandantieji dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas“.

(305) Sprendimas Pereničová ir Perenič, C-453/10, 32 punktas, Sprendimas Dunai, C-118/17, 51 punktas.

(306) Sprendimas Dunai, C-118/17, 52 punktas.

(307) Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 35 ir 37 punktai.

(308) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13.

(309) Sprendimas Pereničová and Perenič, C-453/10, 31 punktas, SprendimasDunai, C-118/17, 51 punktas, Sprendimas Kásler and Káslerné Rábai, C-26/13, 82 punktas ir Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, 40 punktas.

(310) Sprendimas Pereničová ir Perenič, C-453/10, 35 punktas.

(311) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 80 ir 81 punktai.

(312) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 83 punktas.

(313) Teisingumo Teismas patvirtino principus, nustatytus Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 85 punkte, Sprendimo Unicaja Banco y Caixabank, sujungtos bylos C-482/13, C-484/13, C-485/13 ir C-487/13, 33 punkte, Sprendimo Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17, 74 punkte ir Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 56–63 punktuose.

(314) Teisingumo Teismas pabrėžė sąlygą, kad pasekmės turi būti „ypač neigiamos“ vartotojams, kad pastarieji būtų „nubausti“, Sprendimas Dunai, C-118/17, 54 punktas, Sprendimas Banco Santander ir Escobedo Cortés, C-96/16 ir C-94/17, 74 punktas, Sprendimas OTP Bank ir OTP Faktoring, C-51/17, 61 punktas, arba kad tai „prieštarauja vartotojo interesams“, Sprendimas, Dunai, 55 punktas.

(315) Sprendimas Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 61 ir 62 punktai.

(316) Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13, 80–81 punktai; Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, 26 punktas; Sprendimas Barclays Bank, C-280/13, 31 ir 42 punktai; Sprendimas Banco Popular Español ir PL Salvador, C-7/16, 21 punktas; Sprendimas Woonhaven Antwerpen BV CVBA / Berkani ir Hajji, C-446/17, 25 punktas.

(317) Byla Dziubak, C-260/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.). Ši byla, be kita ko, susijusi su galimo sutarties sąlygos negaliojimo pasekmėmis, kai tokia sąlyga nustatomas valiutos konvertavimo mechanizmas užsienio valiuta išreikštai paskolai.

(318) Savo 2019 m. gegužės 14 d. išvadoje byloje Dziubak, C-260/18, generalinis advokatas G. Pitruzzella mano, kad papildomos nuostatos sąvoka turi būti aiškinama siaurai, nes ji taikoma tik nuostatoms, kurios gali pakeisti nesąžiningą sutarties sąlygą, nereikalaujant teisėjo „kūrybiškumo“ teisėjo, atsižvelgiant į tai, kad toks kūrybiškumas, jo nuomone, atitiktų nesąžiningų sutarties sąlygų peržiūrą (77–79 punktai).

(319) Sprendimas Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 59 punktas.

(320) Byla Gómez del Moral Guasch, C-126/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.), kuri apima galimą hipoteka užtikrintoje paskolos sutartyje esančios nuorodos į taikytinos palūkanų normos indeksą negaliojimą. Jei ši sutarties sąlyga būtų nesąžininga, nebūtų susitarta dėl taikytinos palūkanų normos.

(321) 2019 m. gegužės 14 d. generalinio advokato G. Pitruzzella išvada byloje Dziubak, C-260/18, 60 punktas. Tai turi būti atskirta nuo sutarties sąlygos nesąžiningumo vertinimo pagal 3 straipsnio 1 dalį, kurioje atsižvelgiama į aplinkybes, esančias sudarant sutartį.

(322) Sprendimas Dunai, C-118/17, 55 punktas.

(323) Sprendimas Dunai, C-118/17, 51–55 punktai.

(324) Sprendime Dunai, C-118/17, 53–55 punktai, vartotojų interesas dėl sutarties negaliojimo sutapo su vartotojo prašymu. 2019 m. gegužės 14 d. išvadoje byloje Dziubak, C-260/18, 67 punktas, generalinis advokatas G. Pitruzzella mano, kad vartotojų pageidavimas yra lemiamas. Sprendime Abanca Corporación Bancaria, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 61 ir 62 punktai, Teisingumo Teismas remiasi nacionalinio teisėjo atliekamu vertinimu, atsižvelgiant į taikytiną nacionalinę teisę, tačiau neatmeta galimybės, kad nacionalinis teisėjas šį klausimą kelia vartotojui.

(325) Žr. 4.3.3 punktą.

(326) Sprendimas Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-94/17 ir C-96/16.

(327) Taip pat žr. 5.5.1 ir 5.5.5 punktus.

(328) Sprendimas Pannon GSM, C-243/08. Žr. vėlesnį patvirtinimą, pavyzdžiui, Sprendimo Banif Plus Bank, C-472/11, 27 ir 35 punktus, taip pat Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 63 punktą.

(329) Sprendimas Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 63 punktas.

(330) Sprendimas Gutiérrez Naranjo ir kt., sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 62 ir 63 punktai; Sprendimas Sziber, C-483/16, 53 punktas.

(331) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 67–69 punktai.

(332) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 70–71 punktai. Teisingumo Teismas aiškiai atskiria laikiną apribojimą nuo protingų senaties terminų, nustatytų nacionalinėje procesinėje teisėje.

(333) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15. Cituojama rezoliucinė dalis.

(334) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 70 punktas ir nuoroda į Sprendimo Barra ir kt., 309/85, 13 punktą.

(335) Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, 58 punktas ir nuoroda į ankstesnę teismų praktiką.

(336) Sprendimas RWE Vertrieb, C-92/11, 59 punktas ir nuoroda į ankstesnę teismų praktiką.

(337) Pvz., Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 53–56 punktai.

(338) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 59 punktas. Teisingumo Teismas taip pat paaiškino, kad veiksmingos teisminės apsaugos principas yra bendrasis ES teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, Sprendimas Alassini, sujungtos bylos C-317/08, C-318/08, C319/0861 ir C-320/08, 61 punktas.

(339) Pvz., Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 40 punktas; Sprendimas Océano Grupo Editorial, sujungtos bylos C-240/98 ir C-244/98; Sprendimas Mostaza Claro, C-168/05; Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08. Neseniai priimtas Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10; Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08; ir Sprendimas Pereničová ir Perenič, C-453/10.

(340) Sprendimas Alassini, sujungtos bylos C-317/08, C-318/08, C-319/08 ir C-320/08, 61 punktas.

(341) Sprendimas Van Schijndel, sujungtos bylos C-430/93 ir 431/93; Sprendimas Unibet (London) Ltd. ir Unibert (International) Ltd., C-432/05; Sprendimas Eco-Swiss China Time Ltd, C-126/97; Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 40 punktas.

(342) Sprendimas Alassini, sujungtos bylos C-317/08, C-318/08, C-319/08 ir C-320/08, 49 punktas.

(343) Sprendimas Radlinger ir Radlingerová, C-377/14, 48 punktas; Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 40 punktas; Pvz., Sprendimas Sánchez Morcillo ir Abril García, C-169/14, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

(344) Sprendimas Nóra Baczó, C-567/13, 42–47 punktai.

(345) Abi sąvokos minimos Teisingumo Teismo praktikoje.

(346) Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 40 punktas; Sprendimas Sánchez Morcillo ir Abril García, C-196/14, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

(347) Sprendimas Van Schijndel, sujungtos bylos C-430/93 ir 431/93, 17 punktas.

(348) Teisingumo Teismas taiko pagal NSS direktyvą numatytos apsaugos veiksmingumą vertindamas procedūrinius suvaržymus, taip pat teigiamą reikalavimą, kuris visų pirma grindžiamas ex officio kontrole, pvz., Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 44 punktas; Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 4 punktas. Taip pat žr. Sprendimo Froukje Faber, C-497/13, 42–47 punktus dėl Direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, 1999 7 7, p. 12).

(349) Pvz., Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17.

(350) Pvz., Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17.

(351) Pvz., Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, Sprendimas Pohotovost’, C-76/10, ir Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11.

(352) Pavyzdžiui, Sprendime Profi Credit Polska, C-176/17, Teisingumo Teismas remiasi 7 straipsnio 1 dalimi, o Sprendime Banco Español de Crédito, C-618/10, Teisingumo Teismas remiasi veiksmingumo principu.

(353) Sprendimas Duarte Hueros, C-32/12, Sprendimas Froukje Faber, C-497/13, abu susiję su Direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, 1999 7 7, p. 12).

(354) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, ir Sprendimas Erika Jörös, C-397/11.

(355) Kai atsakovas neatvyko į Teisingumo Teismą; Sprendimas Karel de Grote, C-147/16, 24–37 punktai.

(356) Sprendimas Mostaza Claro, C-168/05.

(357) Sprendimas Mostaza Clara, C-168/05, Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, Nutartis Pohotovosť, C-76/10, ir Sprendimas Tomášová, C-168/15.

(358) Sprendimas Invitel, C-472/10.

(359) Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, Sprendimas Finanmadrid, C-49/14; Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17; Sprendimas PKO, C-632/17.

(360) Pvz., Sprendimas Mohammed Aziz, C-415/11; Sprendimas Sanchez Morcillo, C-169/14; Sprendimas Erste Bank Hungary, C-32/14; Sprendimas Banco Primus, C-421/14 ir t. t.

(361) Sprendimas Kušionová, C-34/13.

(362) Sprendimas Radlinger Radlingerová, C-377/14.

(363) OL L 399, 2006 12 30, p. 1.

(364) Sujungtos bylos Bondora, C-453/18 ir C-494/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.).

(365) Įskaitant bylas, kai jie turėjo pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis dėl sprendimo vykdymo, dėl kurio kreipėsi pardavėjas ar tiekėjas.

(366) Pvz., Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, 55 punktas; Sprendimas Aziz, C-415/11; Nutartis Pohotovost’, C-76/10, ir Sprendimas Radlinger Radlingerová, C-77/14, 50 punktas.

(367) Sprendimas Radlinger ir Radlingerová, C-77/14, 50 punktas. Teisingumo Teismas nurodo ankstesnio Sprendimo Kušionová, C-34/13, 52 ir 53 punktus ir juose minimą jurisprudenciją.

(368) Arba NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalis.

(369) Čia cituojami Sprendimo Finanmadrid, C-49/14, 43 ir 44 punktai. Analogišką ar panašią formuluotę galima rasti, pavyzdžiui, Sprendimo Banco Español de Crédito, C-618/10, 49 punkte, Sprendimo Mohammed Aziz, C-415/11, 5 punkte, Sprendimo BBVA, C-8/14, 26 punkte, Sprendimo Radlinger Radlingerová, C-377/14, 50, 54 ir 55 punktuose.

(370) Sprendimas Finanmadrid, C-49/14; Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17; Sprendimas PKO, C-632/17, ir Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17.

(371) Sprendimas Aziz, C-415/11 ir Sprendimas ERSTE Bank Hungary, C-32/14.

(372) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 74 punktas, ir jame nurodyta ankstesnė jurisprudencija. Taip pat žr. Sprendimo Dunai, C-118/17, 64 punktą.

(373) Sprendimas Biuro podróży „Partner“, C-119/15.

(374) Sprendimas Sanchez Morcillo, C-169/14, 44–51 punktai.

(375) Sprendimas Sánchez Morcillo, C-169/14, 36 punktas.

(376) Sprendimas Sanchez Morcillo, C-169/14, 44–51 punktai.

(377) Išsamiau ex officio principas aprašytas tolesniuose punktuose.

(378) Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, rezoliucinė dalis. Pagal ankstesnę teismų praktiką, pradedant nuo Sprendimo Océano Grupo Editorial, sujungtos bylos C-240/98–244/98, kuri patvirtinta keliuose vėlesniuose sprendimuose, Teisingumo Teismas reikalavo, kad nacionaliniai teismai turėtų turėti įgaliojimus savo iniciatyva nagrinėti nesąžiningas sutarties sąlygas. Ši Teisingumo Teismo praktikos raida paaiškinta Sprendimo Milena Tomášová, C-168/15, 28–31 punktuose.

(379) Pvz., Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 43 punktas, kuris čia cituojamas.

(380) Nuoroda į Sprendimo Aziz, C-415/11, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 58 punktą.

(381) Sprendimas Mostaza Claro, C-168/05, 27 ir 28 punktai; Sprendimas Cofidis, C-473/00, 32 punktas; Sprendimas Océano Grupo Editorial, C-240/98, 28 punktas.

(382) Sprendimas Erika Jöros, C-397/11, 30, 35 ir 36 punktai.

(383) Valstybių narių pagrindiniai principai, įskaitant pasekmes vartotojų byloms, apžvelgiami Nacionalinių procesinių įstatymų ir praktikos vertinimo, atsižvelgiant į jų poveikį laisvajam nacionalinių procesinių įstatymų ir praktikos judėjimui, atsižvelgiant į jų poveikį laisvajam teismo sprendimų judėjimui ir vartotojų apsaugos pagal ES vartotojų teisę lygiavertiškumui ir veiksmingumui pateikiama tyrimo, JUST/2014/RCON/PR/CIVI/0082 – 2 kryptis. Vartotojų procesinė apsauga, 3 skyriuje.

(384) Taip pat žr. Sprendimo Froukje Faber, C-497/13, 38 punktą.

(385) Aktyvesnis teisėjų vaidmuo taip pat gali priklausyti ir nuo veiksnių, pavyzdžiui, ar viena šalis yra silpnesnė, kaip antai vartotojas, arba ar šaliai atstovauja advokatas.

(386) Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 47 punktas. Taip pat žr. Sprendimo VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 56 punktą; Sprendimo Aziz, C-415/11, 47 punktą; Sprendimo Banif Plus Bank, C-472/11, 24 punktą.

(387) Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 41–46 punktai. Nagrinėjamu atveju vartotoja nedalyvavo prekiautojo inicijuotame arbitražo procese ir per du mėnesius nepateikė ieškinio dėl arbitražo sprendimo panaikinimo. Tačiau šiuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaliniai teismai privalėjo įvertinti, ar arbitražo sprendimas atitinka NSS direktyvą, remiantis lygiavertiškumo principu.

(388) Sprendimas ERSTE Bank Hungary, C-32/14, 63 punktas.

(389) Ex officio įsipareigojimai, pagrįsti lygiavertiškumo principu, paaiškinami, pavyzdžiui, Sprendimo van Schijndel ir van Veen, C-430/93 ir C-431/93, 13 ir 14 punktuose, nurodant ankstesnę teismų praktiką:

„13

Kai pagal nacionalinius įstatymus ir remdamiesi privalomomis nacionalinėmis normomis, teismai turi savo iniciatyva iškelti teisinius klausimus, kurių neiškėlė šalys nepateikė, toks pat įpareigojimas taikomas Bendrijos normų atžvilgiu (žr. Sprendimo Rewe / Landwirtschaftskammer für das Saarland, C-33/76, 5 punktą).

Tas pats galioja, jei pagal nacionalinę teisę teismams suteikiama diskrecija savo iniciatyva taikyti privalomas teisės normas. Iš tikrųjų, vadovaudamiesi Sutarties 5 straipsnyje nustatytu bendradarbiavimo principu, nacionaliniai teismai turi užtikrinti teisinę apsaugą, kuri asmenims suteikiama tiesiogiai taikant Bendrijos teisės aktus (žr. visų pirma Sprendimo Factortame ir kt., C-213/89, 19 punktą).“

(390) Pvz., Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, 44–46 punktai, kurie čia cituojami. Šiame Sprendime Teisingumo Teismas taip pat nurodė Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 52 ir 54 punktus ir Nutarties Pohotovost’, C-76/10, 5 punktą.

(391) Nutartis Pohotovosť, C-76/10.

(392) Byla Karel de Grote, C-147/16.

(393) Nutartis Pohotovosť, C-76/10.

(394) Žr. visų pirma nutarties 53 punktą.

(395) Žr. visų pirma nutarties 51 punktą.

(396) Sprendimas Karel de Grote, C-147/16, 24–37 punktai.

(397) Sprendimas Erika Jöros, C-397/11, 30, 35, 36 ir 38 punktai; Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 45 punktas.

(398) Pvz., Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, Nutartis Pohotovost’, C-76/10 ir Sprendimas Finanmadrid, C-49/14.

(399) Dėl galimų teisės aktų pakeitimų žr. 5.6 punktą.

(400) Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17, rezoliucinės dalies 1 punktas.

(401) Sprendimo PKO, C-632/17, 43 punkte ir Sprendimo, Nóra Baczó, C-567/13, 52 ir 59 punktuose nurodyta, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą pagal NSS direktyvos 7 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 47 straipsnį turi būti vertinama pagal tuos pačius kriterijus kaip ir veiksmingumo principas.

(402) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, visų pirma 52–54 punktai; Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 61–72 punktai.

(403) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 69 punktas. Kitos nuorodos į Sprendimo Finanmadrid, C-49/14, 52 punktą; Sprendimo Aktiv Kapital Portfolio, C-122/14, 37 punktą ir Sprendimo Banco Español de Crédito, C-618/10, 54 punktą.

(404) Pvz., Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 43 ir 44 punktai, su nuorodomis, inter alia, į Sprendimo C-618/10 Banco Español de Crédito, 49 punktą ir Sprendimo Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León, C-413/12, 34 punktą, ir Sprendimo Pohotovosť, C-470/12, 51 punktą.

(405) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 44, 61–64 ir 71 punktai; Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 45 ir 46 punktai; Sprendimas Aktiv Kapital Portfolio, C-122/14, 30 punktas; Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17, 45, 46 ir 49 punktai; ir Sprendimas PKO, C-632/17, 49 punktas. Visos šios bylos susijusios su mokėjimo įsakymu ir remiasi Sprendimu Banco Español de Crédito, C-618/10.

(406) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 44 punktas.

(407) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, 57 punktas, Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 44 punktas ir Sprendimas PKO, C-632/17, 49 punktas.

(408) Sprendimas Finanmadrid, C-49/14. Savo išvadose AG Szpunar nurodė ex officio tyrimą vykdymo etape kaip „paskutinę priemonę“.

(409) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, rezoliucinės dalies 2 punktas, 52 punktas. Nors ši byla susijusi su hipotekos vykdymu, ta pati logika turi būti taikoma ir kitų rūšių procedūroms. Res judicata taisyklių vertinimas pagal veiksmingumo principus, įskaitant ex officio kontrolę, aptariamas konkrečiai 5.4.2 punkte, kuriame, inter alia, cituojamas Sprendimo Banco Primus 52 punktas.

(410) Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17, visų pirma 49–54 punktai.

(411) Sprendimas ERSTE Bank Hungary, C-32/14, 65 punktas ir rezoliucinė dalis.

(412) Sprendimas Aziz, C-415/11, rezoliucinės dalies 1 punktas ir 43–64 punktai.

(413) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, 55 punktas; Sprendimas Aziz, C-415/11; Nutartis Pohotovost’, C-76/10 ir Sprendimas Radlinger Radlingerová, C-77/14, 50 punktas.

(414) Pvz., Nutartis Pohotovosť, C-76/10 ir Sprendimas Milena Tomášová, C-168/15.

(415) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 67 ir 68 punktai.

(416) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, 52 punktas.

(417) Pavyzdžiui, jei vartotojas nedelsdamas turi pateikti skundą dėl ginčijamo dokumento, pvz., teismo nutarties, ir pateikti faktus bei įrodymus, Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 65 ir 66 punktai.

(418) Tai gali būti ginčytina, pavyzdžiui, dėl senaties terminų.

(419) Sprendimas PKO, C-632/17, 45 punktas.

(420) OL L 351, 2012 12 20, p. 1; reglamentu panaikintas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 (OL L 12, 2001 1 16, p. 1).

(421) Pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (OL L 351, 2012 12 20, p. 1) 17 straipsnio 3 dalį šios taisyklės netaikomos vežimo sutarčiai, išskyrus sutartis, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir nakvynė. Be to, pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 19 ir 25 straipsnius tam tikrais atvejais sutarties šalys gali nesilaikyti jurisdikcijos taisyklių. Į Teisingumo Teismą buvo kreiptasi su prašymu išsamiau išaiškinti šį klausimą Byloje EN, FM, GL / Ryanair, C-629/18 (dar neišnagrinėta 2019 m. gegužės 31 d.).

(422) Pavyzdžiui, suteikiant pardavėjui ar tiekėjui galimybę pareikšti ieškinį vartotojui kitame teisme nei jų gyvenamosios vietos teismas.

(423) Sprendime Océano Grupo Editorial, sujungtos bylos C-240/98–C-244/98, 21 punktas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokie susitarimai dėl jurisdikcijos sutarties sąlygose, dėl kurių nebuvo iš anksto derėtasi, atitinka visus kriterijus, kurie turi būti laikomi nesąžiningais pagal NSS direktyvą.

(424) Sprendimas Aqua Med, C-266/18, 54 punktas, Sprendimas Baczó ir Vizsnyiczai, C-567/13, 49–59 punktai.

(425) Sprendimas Baczó ir Vizsnyiczai, C-567/13, 52 ir 59 punktai.

(426) Sprendimas Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León, C-413/12.

(427) Sprendimas Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral, 33/76, 5 punktas; Sprendimas Palmisani, C-261/95, 28 punktas; Sprendimas Bachman, C-2/06, 58 punktas; Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 41 punktas.

(428) Sprendimas Grundig Italiana, C-255/00, 34 punktas; Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 41 punktas.

(429) Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 44–46 punktai.

(430) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, visų pirma 52–54 punktai.

(431) Sprendimas Kusionová, C-34/13, 55 punktas.

(432) Pateiktas šis Teisingumo Teismo Sprendimas Aziz, C-415/11.

(433) Sprendimas BBVA, C-8/14.

(434) Sprendimas BBVA, C-8/14, 30 ir 31 punktai.

(435) Sprendimas BBVA, C-8/14, 33–42 punktai ir rezoliucinė dalis. Terminas prasidėjo nuo kitos dienos po to, kai naujasis įstatymas buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje.

(436) Sprendimas BBVA, C-8/14, 40 ir 41 punktai.

(437) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 65, 66 ir 70 punktai. Ši byla buvo susijusi su mokėjimo įsakymo procedūra, pagrįsta vekseliu. Taip pat žr. Sprendimą PKO, C-632/17 dėl bendrųjų mokėjimo įsakymų.

(438) Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17, visų pirma 51–53 punktai.

(439) Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 45 punktas, dėl arbitražo sprendimo įteikimo.

(440) Sprendimas Nóra Baczó, C-567/13, 55 punktas.

(441) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, visų pirma 52–54 punktai.

(442) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 67 ir 68 punktai.

(443) Pvz., Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, ir Sprendimas PKO, C-632/17.

(444) Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17.

(445) Pvz., Sprendimas Aziz, C-415/11; Sprendimas Kušionová, C-34/13; Sprendimas Barclays Bank, C-280/13, ir Sprendimas ERSTE Bank Hungary, C-32/14. Teisingumo Teismas padarė bendrą pareiškimą, kad nacionaliniai teismai turi turėti galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad būtų veiksmingai priimami teismo sprendimai, susiję su teisėmis, kurias užtikrina ES teisė, Sprendimas Factortame ir kt., C-213/89, 21 punktas; Sprendimas Siples, C-226/99, 19 punktas; Sprendimas Unibet, C-432/05, 67 punktas.

(446) Pvz., Sprendimo Kušionová, C-34/13, 63–66 punktai, kuriuose pateiktos nuorodos, inter alia, į Europos žmogaus teisių teismo praktiką ir ES pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį dėl teisės į apgyvendinimą.

(447) Sprendimas ERSTE Bank Hungary, C-32/14, 44 ir 45 punktai.

(448) Nuorodos į Sprendimą Aziz, C-415/11, 64 punktas, ir Sprendimą Barclays Bank, C-280/13, 36 punktas.

(449) Sprendimas Banco Popular Español ir Banco de Valencia, sujungtos bylos C-537/12 ir C-116/13, 60 punktas, ir Sprendimas Sánchez Morcillo ir Abril García,C-169/14, 28 punktas.

(450) Sprendimas Ismael Fernández Oliva, sujungtos bylos C-568/14 ir C-570/14. Ši byla buvo susijusi su galimybe pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol buvo nagrinėjamas kolektyvinis teisminis ieškinys.

(451) Teisingumo Teismas nustatė šį reikalavimą spręsdamas dėl kompensavimo reikalavimų, susijusių su sutarties sąlygų nesąžiningumu, ir dėl kartu vykstančių kolektyvinių teisminių procesų, dėl kurių buvo sustabdytas individualus ieškinys. Sprendimas Ismael Fernández Oliva, sujungtos bylos C-568/14–C-570/14, 32–37 punktai. Reikšminga rizika buvo pagrįsta tuo, kad, atsižvelgiant į nacionalinės procedūros pobūdį ir sudėtingumą, vartotojai galėjo nežinoti apie savo teises arba jų tinkamai neįvertino. Kadangi šis reikalavimas atspindi bendrąjį principą, jis galėtų būti taikomas ir kitose procedūrinėse situacijose.

(452) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, 54 punktas.

(453) Tai jau išplaukia iš formulės, kuria Teisingumo Teismas apibrėžia didelės rizikos buvimą. Be to, vartotojų žinių trūkumas arba procedūrinių teisių nežinojimas ar nepakankamas jų vertinimas gali pateisinti ex officio intervenciją. Teisingumo Teismas tai patvirtino Sprendime Ismael Fernández Oliva, sujungtos bylos C-568/14–C-570/14, 33 punktas, nurodydamas, kad „atsižvelgiant į nacionalinio teismo nagrinėjamų bylų eigą ir sudėtingumą, […], yra didelė rizika, kad atitinkamas vartotojas nesuformuluos tokio prašymo, nors gali būti tenkinamos esminės pagal nacionalinę teisę reikalaujamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nes vartotojas nežino ar nesuvokia savo teisių apimties.“

(454) Sprendimas BBVA, C-8/14, 36–40 punktai.

(455) Teisingumo Teismas nagrinėjo gana konkrečią situaciją byloje BBVA, C-8/14, 33–42 punktai.

(456) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 68–70 punktai.

(457) Sprendimas Banco Popular Español ir Banco de Valencia, sujungtos bylos C-537/12 ir C-116/13, 60 punktas, ir Sprendimas Sánchez Morcillo ir Abril Garcia, C-169/14, 28 punktas.

(458) Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 41 punktas.

(459) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 44, 61–64 ir 71 punktai; Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 45 ir 46 punktai; Sprendimas Aktiv Kapital Portfolio, C-122/14, 30 punktas; Sprendimas EOS KSI Slovensko, C-448/17, 45, 46 ir 49 punktai; ir Sprendimas PKO, C-632/17, 49 punktas. Visos šios bylos susijusios su mokėjimo įsakymu ir remiasi Sprendimu Banco Español de Crédito, C-618/10.

(460) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 52 punktas, kuris čia cituojamas. Nagrinėjamu atveju pirmasis tyrimas buvo atliktas ex officio, tačiau taisyklė turėtų būti tokia pati, jei pirmasis tyrimas būtų atliekamas vartotojo prašymu.

(461) Nuoroda į Sprendimo Aziz, C-415/11, 60 punktą.

(462) Sprendimas Banco Primus, C-421/14, 47 punktas, kurio pabaigoje pateikiama nuoroda į Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, 53 punktą; Nutartis Pohotovosť, C-76/10.

(463) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 69 punktas. Tačiau šiuo atveju Ispanijos įstatymai nenumato tokių ieškinių senaties termino.

(464) Bylos Raiffeisen Bank SA, C-698/18, ir BRD Groupe Societe Generale SA, C-699/18 (dar neišnagrinėtos 2019 m. gegužės 31 d).

(465) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 75 punktas.

(466) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 70 punktas ir jame pateiktos nuorodos į kitas teisės sritis.

(467) Žr. 4.4 punktą, kuriame pateikta Sprendimo Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, rezoliucinės dalies citata.

(468) Sprendimas Cofidis, C-473/00, 38 punktas.

(469) Sprendimas Froukje Faber, C-497/13, rezoliucinės dalies 1 punktas ir 46–48 punktai; Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, rezoliucinės dalies 3 punktas ir 45–51 punktai; Sprendimas Erika Jörös, C-397/11.

(470) Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 49 punktas; Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, 63 punktas; Sprendimas Banif Plus Bank, C-472/11, 27 punktas. Taip pat žr. 5.5.1 ir 5.5.5 punktus.

(471) Sprendimas Pannon GSM, C-243/08, rezoliucinės dalies 2 punktas.

(472) Nuoroda į Sprendimo Erika Jőrös, C-397/11, 42 punktą.

(473) Sprendimas Gutiérrez Naranjo, sujungtos bylos C-154/15, C 307/15 ir C-308/15, 59 punktas.

(474) Žr. Sprendimą Ismael Fernández Oliva, sujungtos bylos C-568/14–C-570/14.

(475) Tai svarbu tiek vartotojams, tiek pardavėjams ir tiekėjams, pavyzdžiui, kaip matyti iš Sprendimo Pannon GSM, C-243/08, Sprendimo Banif Plus Bank, C-472/11, 29–35 punktų, Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, … punktų, Sprendimo Biuro podróży „Partner“, C-119/15, 22–47 punktų. Taip pat žr. 5.5.5 punktą.

(476) Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 49 ir paskesni punktai.

Dėl esminių kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti, žr. 3 skirsnį.

(477) Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 49–51 punktai. Dėl NSS direktyvos taikymo srities žr. 1.2 punktą.

(478) Sprendimas Froukje Faber, C-497/13, rezoliucinės dalies 1 punktas ir 46–48 punktai. Šis sprendimas susijęs su Direktyva 1999/44/EB (OL L 171, 1999 7 7, p. 12), tačiau mutatis mutandis taikomas ir NSS direktyvai. Be to, norėdami nustatyti, ar aptariamos sąlygos patenka į NSS direktyvos taikymo sritį, teismai neišvengiamai turi ištirti, ar pardavėjas ar tiekėjas sudarė sutartį su vartotoju.

(479) Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 49–51 punktai. Teismai turi atsižvelgti į tai, kad NSS direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje yra konkreti taisyklė dėl įrodinėjimo pareigos, susijusios su klausimu, ar dėl iš anksto suformuluotos sutarties sąlygos buvo atskirai derėtasi.

(480) Pvz., Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 42 punktas: „Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia pabrėžti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas turi ex officio vertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti nelygybę tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, kai tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Šiame punkte Teisingumo Teismas nurodo Sprendimo Radlinger ir Radlingerová, C-377/14, 52 punktą ir jame nurodomą jurisprudenciją ir Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C-154/15, C-307/15 ir C-308/15, 58 punktą.

(481) Sprendimas Froukje Faber, C-497/13, rezoliucinės dalies 1 punktas ir 46–48 punktai, Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, rezoliucinės dalies 3 punktas ir 45–51 punktai.

(482) Teisingumo Teismas šią sąvoką vartojo Sprendimo VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 56 punkte ir patvirtino Sprendimo byloje C-472/11, 24 punkte, kuris čia cituojamas.

(483) Nuorodos į Sprendimo VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, 56 punktą ir Sprendimo Banco Español de Crédito, C-618/10, 44 punktą.

(484) Sprendimas Froukje Fabe, C-497/13, 44 ir 46 punktai. Citata iš 46 punkto. Nors ši byla buvo susijusi su Direktyva 1999/44/EB (OL L 171, 1999 7 7, p. 12), joje nagrinėjamas horizontalus vartotojų sutarčių teisės klausimas ir ji mutatis mutandis taikoma vartotojų statusui pagal NSS direktyvą nustatyti.

(485) Šiuo atžvilgiu jie turi atsižvelgti į 3 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos. Žr. 1.2.2.1 punktą. Jei tam tikroje valstybėje narėje taip pat taikomos nuostatos dėl sutarties sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, kuriomis NSS direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, toks vertinimas nėra būtinas.

(486) 3.3.1 punktas, Sprendimas Andriciuc, C-186/16, 43 punktas, Sprendimas Lupean, C-119/17, 23 punktas.

(487) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10.

(488) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, ir Sprendimas PKO, C-632/17.

(489) Sprendimas PKO, C-632/17, 38 punktas: „[…], kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas negali įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kol šiuo klausimu neturi informacijos apie visas faktines ir teisines aplinkybes“. Teisingumo Teismas nurodo tą pačią išvadą Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17, 47 punkte.

(490) Sprendimas Banco Español de Crédito, C-618/10, 57 punktas, Sprendimas Finanmadrid, C-49/14, 36 punktas; Sprendimas ERSTE Bank Hungary, C-32/14, 43 punktas. Kitais atvejais, pavyzdžiui, Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, 40 punkte, Teisingumo Teismas vartojo formuluotę „kai tik jam tampa žinomos tam reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės“.

(491) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, ir Sprendimas PKO, C-632/17.

(492) Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 69 ir 70 punktai; Sprendimas PKO, C-632/17, 45–49 punktai.

(493) Sprendimas PKO, C-632/17, 37 ir 38 punktai; Sprendimas Profi Credit Polska, C-176/17, 47 punktas.

(494) Sprendimas PKO, C-632/17, 49 punktas, kuris čia cituojamas ir kuriame pateikta nuoroda į ankstesnio Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17, 71 punktą.

(495) Sprendimas Banif Plus Bank, C-472/11, 29–35 punktai, Sprendimas Asbeek Brusse, C-488/11, 52 punktas: „[…] reikia priminti, kad rungimosi principas reikalauja, kad nacionalinis teismas, kuris ex officio konstatuoja, jog sutarties sąlyga nesąžininga, apie tai informuotų bylos šalis ir suteiktų joms galimybę pateikti savo poziciją paisant rungimosi principo ir šiuo atžvilgiu nacionalinės teisės procesinėse normose numatytos formos (Sprendimo Banif Plus Bank 31 ir 36 punktai).“

(496) Sprendimas Pannon GSM, C-243/08. Taip pat žr. Sprendimo Asbeek Brusse, C-488/11, 49 punktą, Sprendimo Banco Español de Crédito, C-618/10, 63 punktą ir Sprendimo Banif Plus Bank, C-472/11, 27 punktą, Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17, 63 punktą.

(497) Tai yra bendrasis ES teisės principas, kurį Teisingumo Teismas pakartojo, pavyzdžiui, Sprendimo Erika Jörös, C-397/11, 32 punkte.

(498) Žr. 2.2 ir 5.2 punktus ir Sprendimo Dunai, C-118/17, 61 punktą.

(499) 5.3.1 punktas.

(500) Sprendimas Milena Tomášová, C-168/15.

(501) Sprendimas Denuit, C-125/04. Taip pat žr. Sprendimą Margarit Panicello, C-503/15, dėl procedūros Secretario Judicial (Teismo kancleriui) dėl ieškinio dėl advokatų atlyginimo.

(502) Sprendimas ERSTE Bank Hungary, C-32/14, 47–49 punktai.

(503) Sprendimas ERSTE Bank Hungary, C-32/14, 55–58 punktai.

(504) Taip nurodyta, pavyzdžiui, Sprendimo ERSTE Bank Hungary, C-32/14, visų pirma 59 punkte, ir Sprendimo EOS KSI Slovensko, C-448/17, 44–54 punktuose.

(505) Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, Nutartis Pohotovost’, C-76/10.

(506) Norint sužinoti, ar vartotojai yra veiksmingai apsaugoti, reikia patikrinti visas procedūrines garantijas, įskaitant reikalavimus dėl ginčo pateikimo arbitražui, arbitražo proceso procedūrines garantijas, vartotojų riziką nepasinaudoti teisių gynimo priemonėmis dėl arbitražo sprendimo dėl jų ribotų žinių ir informacijos, taip pat teisminio etapo garantijas, įskaitant nesąžiningų sutarties sąlygų ex officio vertinimą.

(507) Taip nurodyta sprendimuose dėl NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies ir veiksmingumo principo. Sprendime Alassini, sujungtos bylos C-317/08, C-318/08, C319/08 ir C-320/08, kurios susijusios su Direktyva 2002/22/EB (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, 2002 4 24, p. 51), Teisingumo Teismo konstatavo bendrąjį principą, pagal kurį nacionaliniai įstatymai dėl atsiskaitymo procedūrų negali užkirsti kelio veiksmingai vartotojų ir galutinių vartotojų teisinei apsaugai (žr. visų pirmą rezoliucinę dalį ir 49, 53, 54, 58, 61, 62 ir 65 punktus).

(508) Žr. NSS direktyvos priedo 1 punkto q papunktį ir Sprendimo Katalin Sebestyén, C-342/13, 36 punktą. Jei nacionaliniais įstatymais draudžiamas arbitražo procesas prieš vartotojus, tokios sąlygos bus negaliojančios jau pagal atitinkamas nacionalines nuostatas.

(509) 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (Direktyva dėl vartotojų AGS) (OL L 165, 2013 6 18, p. 63), 10 straipsnis: „vartotojo ir komercinės veiklos subjekto susitarimas skundus teikti AGS subjektui vartotojui neturėtų būti privalomas, jei jis buvo sudarytas prieš kylant ginčui ir juo iš vartotojo atimama teisė dėl ginčo sprendimo kreiptis į teismus.“

(510) 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (OL L 110, 2009 5 1, p. 30).

(511) Sprendimas Invitel, C-472/10, 35 punktas.

(512) Sprendimas Komisija / Italija, C-372/99, 15 punktas.

(513) Sprendimas Pohotovosť, C-470/12, 54 punktas.

(514) Žr. 5.3 punktą ir jo nuorodą į Sprendimą EOS KSI Slovensko, C-448/17.

(515) Sprendimas Invitel, C-472/10, 38–40 punktai; Sprendimas Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, 56 punktas.

(516) Sprendimas Invitel, C-472/10, 43 ir 44 punktai.

(517) Sprendimas Biuro podróży „Partner“, C-119/15, 22–47 punktai.

(518) Sprendimas, Sales Sinués ir Drame Ba, sujungtos bylos C-381/14 ir C-385/14, 30 punktas.

(519) Generalinio advokato M. Szpunar išvada, Sales Sinués ir Drame Ba, sujungtos bylos C-381/14 ir C-385/14, 72 punktas.

(520) Sprendimas, Sales Sinués ir Drame Ba, sujungtos bylos C-381/14 ir C-385/14, 39 ir 43 punktai.

(521) Sprendimas Ismael Fernández Oliva, sujungtos bylos C-568/14–C-570/14. Taip pat žr. 5.3.2 punktą.

(522) Sprendimas Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León, C-413/12, 49–53 punktai.

(523) Pagal šią nuostatą valstybės narės, kurioje atsakovas yra įsisteigęs arba nurodo savo adresą, teismai turi jurisdikciją nagrinėti kitų valstybių narių vartotojų apsaugos asociacijų pateiktus ieškinius dėl uždraudimo.

(524) Sprendimas Henkel, C-167/00, 50 punktas dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Briuselio Konvencija) 5 straipsnio 3 dalies.

(525) 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001 1 16, p. 1), panaikintas ir pakeistas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 (OL L 351, 2012 12 20, p. 1); žr. Sprendimo Brogsitter, C-548/12, 19 punktą ir Sprendimo Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, 38 punktą.

(526) Sprendimas Henkel, C-167/00, 42 punktas.

(527) 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) (OL L 199, 2007 7 31, p. 40).

(528) Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 (OL L 177, 2008 7 4, p. 6).

(529) Sprendimas Verein für Konsumenteninformation / Amazon, C-191/15, 48–60 punktai.

I PRIEDAS

Šiame pranešime minimų Teisingumo Teismo bylų sąrašas

Bylos numeris ir pavadinimas

Klausimai

Pranešimo skirsnis

1976 m.

Rewe / Landwirtschaftskammer für das Saarland, 33/76

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Bundesverwaltungsgericht, Vokietija

5.3.	Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

1978 m.

Amministrazione delle finanze dello Stato / Simmenthal, 106/77

Nacionalinio teismo atsisakymas priimti Bendrijos teisę pažeidžiantį įstatymą

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

1988 m.

Barra / Belgijos valstybė, 309/85

Nediskriminavimas – Galimybė gauti neuniversitetinį išsilavinimą – Neteisėtai išmokėtų sumų grąžinimas

4.4.	Pranašumų, gautų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, grąžinimas

1990 m.

The Queen / Secretary of State for Transport, ex parte Factortame, C-213/89

Iš Bendrijos teisės nuostatų kildinamos teisės – Nacionalinių teismų užtikrinama apsauga – Nacionalinių teismų teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones kreipiantis dėl prejudicinio sprendimo

5.3.	Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

1995 m.

Van Schijndel / Stichting Pensioenfonds voor Fysiotherapeuten, sujungtos bylos C-430/93 ir C-431/93

Profesinių pensijų fondo, kaip įmonės, traktavimas – Privaloma narystė profesinių pensijų sistemoje – Suderinamumas su konkurencijos taisyklėmis – Ar Bendrijos teisės klausimas gali būti keliamas pirmą kartą kasacine tvarka, taip pakeičiant bylos dalyką ir inicijuojant faktinių aplinkybių tyrimą

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.3.	Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

1997 m.

Palmisani / INPS, C-261/95

Socialinė politika – Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 80/987/EEB – Valstybės narės atsakomybė, atsiradusi dėl pavėluoto direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę – Tinkamas atlyginimas – Senaties terminas

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

1999 m.

Eco Swiss China Time Ltd / Benetton International NV, C-126/97

Konkurencija – EB 81 straipsnio (buvusio 85 straipsnio) taikymas arbitražo teismo iniciatyva – Nacionalinių teismų teisė panaikinti arbitražo sprendimus

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

2000 m.

Océano Grupo Editorial SA / Roció Murciano Quintero ir Salvat Editores SA / José M. Sánchez Alcón Prades, José Luis Copano Badillo, Mohammed Berroane ir Emilio Viñas Feliú, sujungtos bylos C-240/98, C-241/98, C-242/98, C-243/98 ir C-244/98

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Jurisdikcijos sąlyga – Nacionalinio teismo teisė ex officio įvertinti galimą nesąžiningą sąlygos pobūdį

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

2001 m.

Komisija / Nyderlandai, C-144/99

Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Nepakankamas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

Siples, C-226/99

Bendrijos muitinės kodeksas – Apeliaciniai skundai – Muitinės sprendimo vykdymo sustabdymas

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

2002 m.

Verein für Konsumenteninformation / Karl Heinz Henkel, C-167/00

Briuselio konvencija – 5 straipsnio 3 dalis – Jurisdikcija žalos, delikto arba kvazidelikto bylose – Profesiniai asociacijų veiksmai – Vartotojų apsaugos organizacija, siekianti uždrausti prekiautojui naudoti nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Grundig Italiana SpA / Ministero delle Finanze, C-255/00

Bendrijos teisę pažeidžiantys vidaus mokesčiai – Nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas – Nacionaliniai teisės aktai, kuriais atgaline data sutrumpinamas ieškinio pateikimo terminas – Suderinamumas su veiksmingumo principu

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Europos Bendrijų Komisija / Italijos Respublika, C-372/99

Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Priemonės, skirtos užkirsti kelią šių sąlygų naudojimui

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Cofidis, C-473/00

Pardavėjo ar tiekėjo pareikštas ieškinys – Nacionalinės teisės nuostata, kuria nacionaliniam teismui, pasibaigus nustatytam terminui, draudžiama ex officio arba vartotojui paprašius nurodyti sutarties sąlygos nesąžiningumo

4.2.	„Neprivalomų vartotojui“ sąlygų teisinės pasekmės

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

Europos Bendrijų Komisija / Švedijos Karalystė, C-478/99

Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Įpareigojimas pažodžiui perkelti Direktyvos 93/13 priede pateiktų sąlygų, kurios gali būti laikomos nesąžiningomis, sąrašą į nacionalinės teisės aktus

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

2004 m.

Europos Bendrijų Komisija / Ispanijos Karalystė, C-70/03

Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Aiškinimo taisyklės – Kolizinės normos

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

Freiburger Kommunalbauten GmbH Baugesellschaft & Co. KG / Ludger Hofstetter ir Ulrike Hofstetter, C-237/02

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Sutartis dėl automobilių stovėjimo aikštelės statybos ir tiekimo – Pagal nacionalinę teisę numatytų sutartinių įsipareigojimų vykdymo tvarkos panaikinimas – Sąlyga, įpareigojanti vartotoją sumokėti kainą prieš pardavėjui ar tiekėjui įvykdant jo įsipareigojimus – Pardavėjo ar tiekėjo pareiga suteikti garantiją

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

2005 m.

Guy Denuit, C-125/04

Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Nacionalinis teismas EB 234 straipsnio prasme – Arbitražas

5.7.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės ir neteisminis procesas

2006 m.

Mostaza Claro, C-168/05

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Nesąžiningo sutarties sąlygos pobūdžio neginčijimas arbitražo procese – Galimybė pateikti šį prieštaravimą apeliaciniame procese dėl arbitražo teismo sprendimo

1.1.	NSS direktyvos tikslai

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

2007 m.

Rampion ir Godard, C-429/05

Direktyva 87/102/EEB – Vartojimo kreditas – Vartotojo teisė pareikšti reikalavimus kredito davėjui neįvykdžius sutarties dėl kreditu finansuojamų prekių ar paslaugų, arba ją įvykdžius netinkamai – Sąlygos – Finansuojamų prekių ar paslaugų nurodymas kredito pasiūlyme – Paimtas kreditas, kurį galima naudoti keletą kartų – Nacionalinio teismo galimybė ex officio iškelti vartotojo teisę pareikšti reikalavimus kredito davėjui

Įvadas

Unibet (London) Ltd ir Unibet (International) Ltd / Justitiekanslern, C-432/05

Teisminės gynybos principas – Nacionalinės teisės aktai, nenumatantys atskiro ieškinio, skirto ginčyti nacionalinės nuostatos atitiktį Bendrijos teisei – Proceso autonomija – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Laikinoji apsauga

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

2008 m.

Kempter KG / Hauptzollamt Hamburg-Jonas, C-2/06

Galvijų eksportas – Eksporto grąžinamosios išmokos – Galutinis administracinis sprendimas – Teisingumo Teismo sprendimo aiškinimas – Vėliau, palyginti su šiuo sprendimu, priimto Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo poveikis – Persvarstymas ir atšaukimas – Apribojimai laiko atžvilgiu – Teisinis saugumas – Bendradarbiavimo principas – EB 10 straipsnis

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

2009 m.

Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08

Su vartotojais sudarytos sutartys – Nesąžininga arbitražinė išlyga – Negaliojimas – Res judicata galią įgijęs arbitražo sprendimas – Priverstinis vykdymas – Nacionalinio teismo, į kurį kreiptasi dėl sprendimo vykdymo, kompetencija savo iniciatyva nurodyti nesąžiningos arbitražinės išlygos negaliojimą – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai

1.1.	NSS direktyvos tikslai

4.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.3.	Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.7.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės ir neteisminis procesas

Martín Martín, C-227/08

4 straipsnis – Vartotojų apsauga – Ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutartys – Teisė nutraukti sutartį – Pardavėjo pareiga informuoti – Sutarties negaliojimas – Tinkamos priemonės

Įvadas

Pannon GSM Zrt. / Erzsébet Sustikné Győrfi, C-243/08

Nesąžiningos sutarčių su vartotojais sąlygos – Nesąžiningos sąlygos teisinis poveikis – Nacionalinio teismo teisė ir pareiga ex officio įvertinti, ar jurisdikciją nustatanti sąlyga yra nesąžininga – Vertinimo kriterijai

1.1.	NSS direktyvos tikslai

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.2.	„Neprivalomų vartotojui“ sąlygų teisinės pasekmės

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

2010 m.

Pohotovosť s.r.o. / Iveta Korčkovská, C-76/10

Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos – Direktyva 2008/48/EB – Direktyva 87/102/EEB – Vartojimo kredito sutartys – Bendros kredito kainos metinė norma – Arbitražo procesas – Arbitražinio teismo sprendimas – Nacionalinio teismo teisė ex officio įvertinti galimą nesąžiningą tam tikrų sąlygų pobūdį

Įvadas

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.2.	„Neprivalomų vartotojui“ sąlygų teisinės pasekmės

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.3.	Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

VB Pénzügyi Lízing Zrt. / Ferenc Schneider, C-137/08

Vertinimo kriterijai – Nacionalinio teismo ex officio atliekamas vertinimas, ar jurisdikciją nustatanti sąlyga yra nesąžininga – Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Rosalba Alassini / Telecom Italia SpA, Filomena Califano / Wind SpA, Lucia Anna Giorgia Iacono / Telecom Italia SpA ir Multiservice Srl / Telecom Italia SpA, sujungtos bylos C-317/08, C-318/08, C-319/08 ir C-320/08

Veiksmingos teisinės apsaugos principas – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Direktyva 2002/22/EB – Universalioji paslauga – Galutinių paslaugų gavėjų ir teikėjų ginčai – Privaloma neteisminė taikinimo procedūra

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.7.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės ir neteisminis procesas

Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid / Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc), C-484/08

Su vartotojais sudarytos sutartys – 4 straipsnio 2 dalis – Pagrindinį sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos – Teismo atliekamas jų nesąžiningumo vertinimas – Didesnę vartotojų apsaugą užtikrinančios griežtesnės nacionalinės nuostatos

2.1.	Minimalus derinimas ir taikymo srities išplėtimas (NSS direktyvos 8 ir 8a straipsnis), įskaitant nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmenį

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

Barth / Bundesministerium für Wissenschaft und Forschung, C-542/08

Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Nacionalinės teisės aktuose nustatytas specialus priedas už darbo stažą universiteto dėstytojams, kurį Teisingumo Teismas buvo pripažinęs neatitinkančiu Bendrijos teisės – Senaties terminas – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

2012 m.

Pereničová ir Perenič / SOS financ spol. s r. o., C-453/10

Vartojimo kredito sutartis – Klaidingai nurodyta bendros kredito kainos metinė norma – Nesąžiningos komercinės veiklos ir nesąžiningų sąlygų poveikis visos sutarties galiojimui

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

2.1.	Minimalus derinimas ir taikymo srities išplėtimas (NSS direktyvos 8 ir 8a straipsnis), įskaitant nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmenį

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

Nemzeti Fogyasztóvédelmi Hatóság / Invitel Távközlési Zrt, C-472/10

3 straipsnio 1 ir 3 dalys – 6 ir 7 straipsniai – Sutartys su vartotojais – Nesąžiningos sąlygos – Pardavėjo ar tiekėjo vienašališkas sutarties sąlygų pakeitimas – Ieškinys viešajam interesui ginti dėl nesąžiningų sąlygų uždraudimo, vartotojų vardu pareikštas pagal nacionalinės teisės aktus paskirto subjekto – Sąlygos pripažinimas nesąžininga – Teisinės pasekmės

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Banif Plus Bank Zrt / Csaba Csipai ir Viktória Csipai, C-472/11

Nacionalinio teismo ex officio atliekamas sutarties sąlygos nesąžiningumo vertinimas – Nacionalinio teismo, kuris ex officio konstatuoja, kad sutarties sąlyga nesąžininga, pareiga prieš nustatant dėl tokio konstatavimo kylančias pasekmes prašyti bylos šalių pateikti savo pastabas – Sutarties sąlygos, į kurias reikia atsižvelgti vertinant nesąžiningumą

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Banco Español de Crédito SA / Joaquín Calderón Camino, C-618/10

Su vartotojais sudarytos sutartys – Nesąžininga sąlyga dėl palūkanų už pavėluotas įmokas – Mokėjimo įsakymo procedūra – Nacionalinio teismo jurisdikcija

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

4.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

2013 m.

Duarte Hueros, C-32/12

Direktyva 1999/44/EB – Vartotojų teisės, kai prekė turi trūkumų – Nedidelis trūkumas – Galimybės nutraukti sutartį nebuvimas – Nacionalinio teismo kompetencija

Įvadas

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs, C-59/12

Direktyva 2005/29/EB – Nesąžininga komercinė veikla – Taikymo sritis – Valstybinei socialinio draudimo sistemai priklausančios ligonių kasos skleidžiama klaidinanti informacija – Ligonių kasa, įsteigta kaip viešosios teisės įstaiga

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

RWE Vertrieb AG / Verbraucherzentrale Nordrhein-Westfalen eV, C-92/11

Direktyva 2003/55/EB – Gamtinių dujų vidaus rinka – Direktyva 93/13/EEB – 1 straipsnio 2 dalis ir 3–5 straipsniai – Įmonių ir vartotojų sutartys – Bendrosios sąlygos – Nesąžiningos sąlygos – Įmonės vienašališkas paslaugos kainos pakeitimas – Nuoroda į privalomąsias teisės nuostatas, skirtas kitai vartotojų grupei – Direktyvos 93/13 taikytinumas – Aiškumo, suprantamumo ir skaidrumo reikalavimai

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

4.4.	Pranašumų, gautų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, grąžinimas

Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei / SC Volksbank România SA, C-143/13

Nesąžiningos sąlygos pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse – 4 straipsnio 2 dalis – Sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas – Su pagrindiniu sutarties dalyku arba kainos ar atlygio adekvatumu susijusių sąlygų nevertinimas, jei jos išdėstytos aiškiai ir suprantamai – Sąlygos, apimančios paskolos davėjo imamus „rizikos komisinius“ ir tam tikromis aplinkybėmis šiam leidžiančios vienašališkai keisti palūkanų normą

2.1.	Minimalus derinimas ir taikymo srities išplėtimas (NSS direktyvos 8 ir 8a straipsnis), įskaitant nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmenį

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

Erika Jőrös / Aegon Magyarország Hitel Zrt, C-397/11

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Nacionalinio teismo ex officio atliekamas sutarties sąlygos nesąžiningumo klausimo nagrinėjimas – Nacionalinio teismo konstatuoto sąlygos nesąžiningumo padariniai

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.3.	Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León / Anuntis Segundamano España SL, C-413/12

Regiono vartotojų apsaugos asociacijos pareikštas ieškinys dėl uždraudimo – Teritorinis teismingumas – Galimybės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti kompetencijos neturėjimą nebuvimas – Valstybių narių procesinė autonomija – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Mohamed Aziz / Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11

Sutartys su vartotojais – Hipoteka užtikrintos paskolos sutartis – Priverstinio vykdymo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo procedūra – Bylą iš esmės nagrinėjančio teismo kompetencija – Nesąžiningos sąlygos – Vertinimo kriterijai

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C-488/11

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, sudaryta tarp profesiniais tikslais veikiančio nuomotojo ir privačiais tikslais veikiančio nuomininko – Sutarties sąlygos nesąžiningumo nagrinėjimas, kurį nacionalinis teismas atlieka ex officio – Baudos sąlyga – Sąlygos pripažinimas negaliojančia

1.1.	NSS direktyvos tikslai

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

4.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.3.	Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Banco Popular Español SA / Maria Teodolinda Rivas Quichimbo ir Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA / Joaquín Valldeperas Tortosa ir María Ángeles Miret Jaume, sujungtos bylos C-537/12 ir C-116/13

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Sutartys su vartotojais – Hipoteka įkeistu turtu užtikrintos paskolos sutartis – Išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra – Su vykdymu susijusius klausimus nagrinėjančio nacionalinio teismo jurisdikcija – Nesąžiningos sąlygos – Vertinimo kriterijai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

2014 m.

Kásler ir Káslerné Rábai, C-26/13

Nesąžiningos sąlygos verslininkų su vartotojais sudaromose sutartyse – 4 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis – Sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas – Netaikymas su sutarties pagrindiniu dalyku arba kainos ar atlygio adekvatumu susijusioms sąlygoms, jei jos suformuluotos aiškiai ir suprantama kalba – Užsienio valiuta išreikštos vartojimo kredito sutartys – Valiutos keitimo kursui skirtos sąlygos – Išmokant paskolą taikomo pirkimo ir ją grąžinant taikomo pardavimo kursų skirtumas – Nacionalinio teismo galios esant „nesąžininga“ pripažintai sąlygai – Nesąžiningos sąlygos pakeitimas dispozityvia nacionalinės teisės nuostata – Leistinumas

1.1.	NSS direktyvos tikslai

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Kušionová / SMART Capital, C-34/13

Vartojimo paskolos sutartis – 1 straipsnio 2 dalis – Sąlyga, atspindinti privalomojo pobūdžio įstatymo nuostatą – Direktyvos taikymo sritis – 3 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis – Prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti įkeistas nekilnojamasis turtas – Galimybė nukreipti išieškojimą į šį įkeistą turtą jį parduodant aukcione – Teisminė kontrolė

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Sánchez Morcillo ir Abril García, C-169/14

7 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Sutartys su vartotojais – Hipoteka užtikrintos paskolos sutartis – Nesąžiningos sąlygos – Išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra – Teisė pareikšti ieškinį

1.1.	NSS direktyvos tikslai

4.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Constructora Principado SA / José Ignacio Menéndez Álvarez, C-226/12

Su vartotojais sudarytos sutartys – Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis – Nesąžiningos sąlygos – Vertinimo kriterijai

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

Barclays Bank / Sara Sánchez García ir Alejandro Chacón Barrera, C-280/13

13 konstatuojamoji dalis – 1 straipsnio 2 dalis – Sutartys su vartotojais – Hipoteka užtikrintos paskolos sutartis – Išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra – Nacionalinės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos – Sutarties pusiausvyra

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Katalin Sebestyén / Zsolt Csaba Kővári ir kt., C-342/13

Su banku sudaryta hipotekinės paskolos sutartis – Sutarties sąlyga, kurioje numatyta išimtinė arbitražo institucijos jurisdikcija – Sudarant sutartį banko pateikta informacija apie arbitražo procedūrą – Nesąžiningos sąlygos – Vertinimo kriterijai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

Alexandra Schulz / Technische Werke Schussental GmbH und Co. KG ir Josef Egbringhoff / Stadtwerke Ahaus GmbH, sujungtos bylos C-359/11 ir C-400/11

Direktyvos 2003/54/EB ir 2003/55/EB – Vartotojų apsauga – Elektros energijos ir gamtinių dujų vidaus rinka – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriose apibrėžiamas sutarčių su vartotojais, sudarytų pagal bendrąją pareigą aprūpinti, turinys – Įmonės vienašališkas paslaugos kainos pakeitimas – Pranešimas apie šio pakeitimo priežastis, sąlygas ir apimtį per tinkamą terminą iki jo įsigaliojimo

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

Pohotovosť s. r. o. / Miroslav Vašuta, C-470/12

Vartojimo kredito sutartis – Nesąžiningos sąlygos – Direktyva 93/13/EEB – Arbitražo teismo sprendimo priverstinis vykdymas – Prašymas leisti įstoti į sprendimo vykdymo procesą – Vartotojų apsaugos asociacija – Nacionalinės teisės aktai, kuriais neleidžiamas toks įstojimas – Valstybių narių procesinė autonomija

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

2015 m.

ERSTE Bank Hungary / Attila Sugár, C-32/14

Nesąžiningos sąlygos pardavėjų ar tiekėjų ir vartotojų sudarytose sutartyse – Hipoteka užtikrintos paskolos sutartis – 7 straipsnio 1 dalis – Nesąžiningų sąlygų naudojimo nutraukimas – Pakankamos ir veiksmingos priemonės – Skolos pripažinimas – Notarinis dokumentas – Notaro daromas vykdomasis įrašas – Vykdomasis dokumentas – Notaro pareigos – Nesąžiningų sąlygų vertinimas ex officio – Teisminė kontrolė – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.7.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės ir neteisminis procesas

Tarcău, C-74/15

1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio b punktas – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Hipotekos ir laidavimo sutartys, kredito įstaigos sudarytos su fiziniais asmenimis, kurie veikė siekdami su jų profesine veikla nesusijusių tikslų ir kurių su komercine bendrove, dėl kurios jie suteikė garantijas, nesieja funkcinio pobūdžio ryšys

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Jean-Claude Van Hove / CNP Assurances SA, C-96/14

Draudimo sutartis – 4 straipsnio 2 dalis – Sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas – Su pagrindiniu sutarties dalyku susijusių sąlygų nevertinimas – Sąlyga, kuria siekiama užtikrinti įmokų pagal būsto paskolos sutartį padengimą – Visiškas paskolos gavėjo nedarbingumas – Šios garantijos netaikymas esant patvirtintam gebėjimui užsiimti atlygintine ar neatlygintine veikla

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

Costea, C-110/14

2 straipsnio b punktas – „Vartotojo“ sąvoka – Paskolos sutartis, kurią sudarė advokato profesija besiverčiantis fizinis asmuo – Paskolos gavėjo advokato kontorai priklausančiu pastatu užtikrintos paskolos grąžinimas – Žinių, reikalingų įvertinti sąlygos nesąžiningumą prieš sudarant sutartį, turintis paskolos gavėjas

1.1.	NSS direktyvos tikslai

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Maria Bucura / SC Bancpost SA, C-348/14

Direktyva 87/102/EEB – 1 straipsnio 2 dalies a punktas – Vartojimo kreditas – „Vartotojo“ sąvoka – Direktyva 93/13/EEB – 2 straipsnio b punktas, 3–5 straipsniai ir 6 straipsnio 1 dalis – Nesąžiningos sąlygos – Nacionalinio teismo nagrinėjimas savo iniciatyva – „Aiškiai ir suprantamai suformuluotos“ sąlygos – Informacija, kurią turi suteikti kreditorius

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

Unicaja Banco, SA / José Hidalgo Rueda ir kt. ir Caixabank SA / Manuel María Rueda Ledesma ir kt., sujungtos bylos C-482/13, C-484/13, C-485/13 ir C-487/13

Pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromos sutartys – Hipoteka užtikrintos sutartys – Sąlygos dėl delspinigių – Nesąžiningos sąlygos – Išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra – Palūkanų sumažinimas – Nacionalinio teismo įgaliojimai

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Froukje Faber / Autobedrijf Hazet Ochten BV, C-497/13

Direktyva 1999/44/EB – Vartojimo prekių pardavimas ir garantijos – Pirkėjo statusas – Vartotojo statusas – Pateiktos prekės neatitikimas – Pareiga informuoti pardavėją – Neatitikimas, išaiškėjęs per šešis mėnesius nuo prekės pateikimo – Įrodinėjimo pareiga

Įvadas

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Šiba, C-537/13

Taikymo sritis – Su vartotojais sudaromos sutartys – Advokato ir vartotojo sudaryta teisinių paslaugų sutartis

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Baczó ir Vizsnyiczai / Raiffeisen Bank Zrt, C-567/13

7 straipsnis – Būsto paskolos sutartis – Arbitražinė išlyga – Nesąžiningas pobūdis – Vartotojo ieškinys – Nacionalinė procesinė norma – Teismo, kuriame pareikštas ieškinys dėl prisijungimo sutarties pripažinimo negaliojančia, jurisdikcijos nagrinėti prašymą pripažinti, kad šios sutarties sąlygos nesąžiningos, nebuvimas

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

(BBVA) Banco Bilbao Vizcaya Argentaria SA / Fernando Quintano Ujeta ir María Isabel Sánchez García, C-602/13

Pardavėjo ar tiekėjo sutartiniai santykiai su vartotoju– Hipoteka užtikrinta sutartis – Delspinigių sąlyga – Grąžinimo prieš terminą sąlyga – Išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra – Delspinigių dydžio sumažinimas – Nacionalinio teismo kompetencija

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

2016 m.

Banco Popular Español ir PL Salvador S.A.R.L. / Maria Rita Giraldez Villar ir Modesto Martínez Baz, C-7/16

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos – Skolinio reikalavimo perleidimas – Skolininko teisė padengti savo skolą – Naudojimosi šia teise sąlygos

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Finanmadrid EFC SA / Jesús Vicente Albán Zambrano ir kt., C-49/14

Nesąžiningos sąlygos – Mokėjimo įsakymo procedūra – Priverstinio vykdymo procesas – Vykdymo klausimus nagrinėjančio nacionalinio teismo kompetencija ex officio išnagrinėti nesąžiningos sąlygos galiojimą – Res judicata principas – Veiksmingumo principas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Teisminė gynyba

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Biuro podróży Partner Sp. z o.o, Sp. komandytowa w Dąbrowie Górniczej / Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów, C-119/15

Direktyva 93/13/EEB – Direktyva 2009/22/EB – Vartotojų apsauga – Į viešą registrą įtrauktų nesąžiningų sąlygų erga omnes poveikis – Piniginė sankcija, skirta sąlygą, laikomą lygiaverte įtrauktosioms į minėtą registrą, panaudojusiam pardavėjui ar tiekėjui – Pardavėjas ar tiekėjas, kuris nedalyvavo per procedūrą, per kurią tam tikra sąlyga buvo pripažinta nesąžininga – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – „Valstybės narės teismo, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka“ sąvoka

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Aktiv Kapital Portfolio AS, Oslo, succursale à Zug, anksčiau – Aktiv Kapital Portfolio Invesment / Angel Luis Egea Torregrosa, C-122/14

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Mokėjimo įsakymo procedūra – Vykdymo procedūra – Nacionalinio vykdymo klausimus nagrinėjančio teismo kompetencija ex officio spręsti dėl nesąžiningos sąlygos negaliojimo – Veiksmingumo principas – Res judicata principas

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Gutiérrez Naranjo ir kt., sujungtos bylos C-154/15, C-307/15 ir C-308/15

Sutartys su vartotojais – Hipoteka užtikrintos paskolos – Nesąžiningos sąlygos – 4 straipsnio 2 dalis – 6 straipsnio 1 dalis – Pripažinimas negaliojančia – Nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia padarinių apribojimas laiko atžvilgiu, kurį atlieka nacionalinis teismas

1.1.	NSS direktyvos tikslai

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

4.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

4.2.	„Neprivalomų vartotojui“ sąlygų teisinės pasekmės

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

4.4.	Pranašumų, gautų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, grąžinimas

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Tomášová / Slovenská republika, C-168/15

Kredito sutartis, kurioje yra nesąžininga sąlyga – Taikant šią sąlygą priimto arbitražo teismo sprendimo priverstinis vykdymas – Valstybės narės atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl nacionaliniam teismui priskiriamų Sąjungos teisės pažeidimų – Atsiradimo sąlygos – Pakankamai sunkaus Sąjungos teisės pažeidimo buvimas

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Verein für Konsumenteninformation / Amazon ES Sàrl, C-191/15

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 864/2007 ir Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Duomenų apsauga – Direktyva 95/46/EB – Pirkimo–pardavimo sutartys, sudarytos internetu su vartotojais, gyvenančiais kitose valstybėse narėse – Nesąžiningos sąlygos – Bendrosios sąlygos, kuriose nustatyta taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga, pagal kurią taikoma valstybės narės, kurioje bendrovė turi buveinę, teisė – Teisės, taikytinos nagrinėjant ieškinį dėl uždraudimo, kai vertinamas šiose bendrosiose sąlygose nustatytų sąlygų nesąžiningas pobūdis, nustatymas – Teisės, kuria reglamentuojamas vartotojų asmens duomenų tvarkymas, nustatymas

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

2.1.	Minimalus derinimas ir taikymo srities išplėtimas (NSS direktyvos 8 ir 8a straipsnis), įskaitant nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmenį

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Radlinger Radlingerová / Finway a.s., C-377/14

7 straipsnis – Nacionalinės proceso normos dėl bankroto bylų – Skolos, susijusios su vartojimo kredito sutartimi – Veiksminga teisminė gynyba – Priedo 1 dalies e punktas – Kompensacijos sumos neproporcingumas – Direktyva 2008/48/EB – 3 straipsnio l punktas – Bendra kredito suma – I priedo I dalis – Kredito lėšų išmokėjimo suma – Bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavimas – 10 straipsnio 2 dalis – Pareiga informuoti – Vertinimas savo iniciatyva – Sankcija

Įvadas

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Jorge Sales Sinués ir Youssouf Drame Ba / Caixabank SA ir Catalunya Caixa SA (Catalunya Banc S.A.), sujungtos bylos C-381/14 ir C-385/14

Nutartis, kuria ištaisomas sprendimas

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Dumitraş, C-534/15

1 straipsnio 1 dalis – 2 straipsnio b punktas – Vartotojo statusas – Skolos perleidimas taikant kredito sutarties novaciją – Hipotekos sutartis, pasirašyta fizinių asmenų, neturinčių jokių profesinių ryšių su naująja skolininke komercine bendrove

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Ismael Fernández Oliva ir kt. / Caixabank SA ir kt., sujungtos bylos C-568/14–C-570/14

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromos sutartys – Hipoteka užtikrintos sutartys – Apatinės ribos sąlyga – Grupės ieškinio byla – Individualaus ieškinio dėl to paties dalyko nagrinėjimas – Laikinosios apsaugos priemonės

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

FE (Puligienica Facility Esco SpA) / Airgest SpA, C-689/13

Direktyva 89/665/EEB – 1 straipsnio 1 ir 3 dalys – Peržiūros procedūros – Dalyvio, kurio pasiūlymas buvo atmestas, skundas, kuriuo siekiama sprendimo sudaryti viešojo pirkimo sutartį panaikinimo – Laimėtojo priešpriešinis skundas – Sąjungos teisės viršenybės principas

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

2017 m.

Andriciuc ir kt., C-186/16

3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis – Sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas – Kredito sutartis, sudaryta užsienio valiuta – Valiutos keitimo rizika, visiškai tenkanti vartotojui – Ryškus šalių teisių ir pareigų pagal sutartį neatitikimas – Momentas, kuriuo neatitikimas turi būti vertinamas – Sąvokos „aiškiai ir suprantamai surašytos“ sąlygos apimtis – Informacijos, kurią turi pateikti bankas, apimtis

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Air Berlin, C-290/16

Transportas – Bendrosios oro susisiekimo paslaugų teikimo Sąjungoje taisyklės – Reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 – Kainų nustatymo nuostatos – 22 straipsnio 1 dalis – 23 straipsnio 1 dalis – Informacija, reikalaujama pateikiant visuomenei siūlomus tarifus – Pareiga nurodyti tikrąjį mokesčių, rinkliavų, papildomų rinkliavų ir įmokų dydį – Laisvė nustatyti kainas – Administracinio mokesčio taikymas keleiviui atšaukus skrydžio rezervaciją arba neatvykus į skrydį – Vartotojų apsauga

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Banco Primus SA / Jesús Gutiérrez García, C-421/14

Pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromos sutartys – Nesąžiningos sąlygos – Hipoteka užtikrintos paskolos sutartys – Išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra – Naikinamasis terminas – Nacionalinių teismų pareigos – Res judicata galia

1.1.	NSS direktyvos tikslai

3.1.	Nesąžiningumas ir skaidrumas bendrąja prasme

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pobūdis ir vaidmuo apsaugant nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Woonhaven Antwerpen BV CVBA / Khalid Berkani ir Asmae Hajji, C-446/17

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Nesąžiningos sąlygos – Įgaliotosios teikti socialinį būstą bendrovės ir nuomininko sudaryta būsto nuomos sutartis – Standartinės nuomos sutarties pripažinimas privaloma pagal nacionalinės teisės aktą – Direktyva 93/13/EEB – 1 straipsnio 2 dalis – Šios direktyvos netaikymas

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Margarit Panicello, C-503/15

SESV 267 straipsnis – Secretario Judicial – „Nacionalinio teismo“ sąvoka – Privalomoji jurisdikcija – Teisminių funkcijų vykdymas – Nepriklausomumas – Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas

5.7.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės ir neteisminis procesas

Bachman, C-535/16

2 straipsnio b punktas – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Sąvoka „vartotojas“ – Fizinis asmuo, sudaręs novacijos sutartį su kredito įstaiga ir įsipareigojęs grąžinti kreditus, kuriuos pagal sutartį su šia įstaiga gavo komercinė bendrovė

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

2018 m.

OTP Bank ir OTP Faktoring Követeléskezelő Zrt / Teréz Ilyés ir Emil Kiss, C-51/17

Taikymo sritis – 1 straipsnio 2 dalis – Įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosios nuostatos – 3 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi“ – Į sutartį po jos sudarymo dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įsikišimo įtraukta sąlyga – 4 straipsnio 2 dalis – Aiški ir suprantama sąlygos formuluotė – 6 straipsnio 1 dalis – Nacionalinio teismo atliekamas sutarčių sąlygų nesąžiningumo nagrinėjimas ex officio – Komercinės veiklos vykdytojo ir vartotojo sudaryta paskolos, išreikštos užsienio valiuta, sutartis

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Banco Santander Escobedo Cortés, sujungtos bylos C-96/16 ir C-94/17

Nesąžiningos sąlygos – Taikymo sritis – Skolinio reikalavimo perleidimas – Paskolos sutartis, sudaryta su vartotoju – Šios delspinigius nustatančios sutarties sąlygos nesąžiningumo vertinimo kriterijai – Šio nesąžiningumo pasekmės

1.1.	NSS direktyvos tikslai

2.1.	Minimalus derinimas ir taikymo srities išplėtimas (NSS direktyvos 8 ir 8a straipsnis), įskaitant nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmenį

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C-147/16

Nesąžiningos sąlygos pardavėjo ar tiekėjo su vartotojais sudarytose sutartyse – Nacionalinio teismo ex officio atliekamas vertinimas, ar sutartis patenka į šios direktyvos taikymo sritį – 2 straipsnio c punktas – „Pardavėjo ar tiekėjo“ sąvoka – Aukštojo mokslo švietimo įstaiga, kuri daugiausia finansuojama viešosiomis lėšomis – Sutartis dėl studijų mokesčio grąžinimo ir studijų kelionės išlaidų padengimo neskaičiuojant palūkanų plano

1.1.	NSS direktyvos tikslai

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Liviu Petru Lupean, Oana Andreea Lupean / SC OTP BAAK Nyrt., C-119/17

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis – Sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas – Užsienio valiuta sudaryta paskolos sutartis – Valiutos kurso kitimo rizika, visiškai tenkanti vartotojui – Ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų – Paskolos sutarties pagrindinis dalykas

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

Profi Credit Polska S.A. w Bielsku Białej / Mariusz Wawrzosek, C-176/17

Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 2008/48/EB – Mokėjimo įsakymo išdavimo remiantis paprastuoju vekseliu, kuriuo užtikrinami iš vartojimo kredito sutarties kylantys reikalavimai, procedūra

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

EOS KSI Slovensko s.r.o. / Ján Danko ir Margita Danková, C-448/17

Nesąžiningos sąlygos – 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis – Pareiga pateikti sąlygas aiškia, suprantama kalba – 7 straipsnis – Asmenų arba organizacijų, turinčių teisėtą interesą apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sąlygų, kreipimasis į teismą – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis remiantis vartotojų apsaugos asociacija gali įstoti į bylą tik esant vartotojo sutikimui – Vartojimo kreditas – Direktyva 87/102/EEB – 4 straipsnio 2 dalis – Pareiga nurodyti rašytinėje sutartyje bendros kredito kainos metinę normą – Sutartis, kurioje nurodyta tik matematinė formulė bendros kredito kainos metinei normai apskaičiuoti, bet nepateikiami duomenys, reikalingi jai apskaičiuoti

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.3.	Pareigos, kylančios iš lygiavertiškumo principo

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.7.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės ir neteisminis procesas

6.	Su kolektyviniais vartotojų interesais susiję pažeidimai (NSS direktyvos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Sziber / ERSTE Bank Hungary Zrt, C-483/16

7 straipsnio 1 dalis – Paskolos užsienio valiuta sutartys – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyti specialūs procedūriniai reikalavimai siekiant ginčyti nesąžiningą pobūdį – Lygiavertiškumo principas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą

4.4.	Pranašumų, gautų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, grąžinimas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Powszechna Kasa Oszczędności (PKO) Bank Polski S.A. w Warszawie / Jacek Michalski, C-632/17

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 2008/48/EB – Mokėjimo įsakymo procedūra remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu – Teismo negalėjimas vertinti, ar sutarties sąlygos nėra nesąžiningos, jei vartotojas nepasinaudoja teisių gynimo priemone

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

2019 m.

Abanca Corporación Bancaria SA / Alberto García Salamanca Santos ir Bankia SA / Alfonso Antonio Lau Mendoza ir Verónica Yuliana Rodríguez Ramírez, sujungtos bylos C-70/17 ir C-179/17

6 ir 7 straipsniai – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą – Sąlygos pripažinimas iš dalies nesąžininga – Nacionalinio teismo galios esant „nesąžininga“ pripažintai sąlygai – Nesąžiningos sąlygos pakeitimas nacionalinės teisės nuostata

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.5.	Ką reiškia ex officio kontrolė?

Dunai / ERSTE Bank Hungary Zrt, C-118/17

1 straipsnio 2 dalis – 6 straipsnio 1 dalis – Paskolos užsienio valiuta sutartis – Valiutos keitimo skirtumas – Įstatymo nuostatos taikymas vietoj negaliojančia pripažintos nesąžiningos sąlygos – Valiutos keitimo rizika – Sutarties išlikimas panaikinus nesąžiningą sąlygą – Nacionalinė vienodo teisės aiškinimo sistema

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

2.2.	Kitos nacionalinės teisės nuostatos

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

5.2.	Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas

5.6.	Ex officio kontrolės, veiksmingumo ir lygiavertiškumo poveikis nacionaliniam procedūros reglamentui

Aqua Med sp. z o.o., C-266/18

1 straipsnio 2 dalis – Direktyvos taikymo sritis – Sąlyga, suteikianti teritorinę jurisdikciją konkrečiam teismui pagal bendrąsias taisykles – 6 straipsnio 1 dalis – Nesąžiningumo kontrolė ex officio – 7 straipsnio 1 dalis – Nacionalinio teismo pareigos ir kompetencija

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

3.4.	Nesąžiningumo vertinimas pagal NSS direktyvos 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Pouvin ir Dijoux, C-590/17

Taikymo sritis – 2 straipsnio b ir c punktai – „Vartotojo“ ir „pardavėjo ar tiekėjo“ sąvoka – Pagrindinio gyvenamojo būsto įsigijimo finansavimas – Nekilnojamojo turto paskola, kurią darbdavys suteikė savo darbuotojui ir jo sutuoktiniui kaip solidariam bendraskoliui

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

2019 m. gegužės 31 d. dar neišnagrinėtos bylos

Gómez del Moral Guasch, C-125/18

1 straipsnio 2 dalis – 4 straipsnio 2 dalis – 6 straipsnio 1 dalis – 7 straipsnio 1 dalis – 8 straipsnis

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

Dziubak, C-260/18

1 straipsnio 2 dalis – 6 straipsnio 1 dalis

4.3.	Nesąžiningų sutarties sąlygų poveikis šalių teisėms ir pareigoms

Verein für Konsumenteninformation, C-272/18

Dėl patikėjimo sutarčių tarp patikėtojo ir patikėtinio komanditinės ūkinės bendrijos veikloje pagal Vokietijos įstatymus

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Ibercaja Banco, C-452/18

Priedo q punktas – 3 straipsnis – 4 straipsnio 2 dalis – 6 straipsnis

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

4.2.	„Neprivalomų vartotojui“ sąlygų teisinės pasekmės

Bondora, sujungtos bylos C-453/18 ir C-494/18

6 straipsnio 1 dalis – 7 straipsnio 1 dalis

5.1.	NSS direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikšmė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams bendrąja prasme

Raiffeisen Bank SA ir BRD Groupe Societe Generale SA, sujungtos bylos C-698/18 ir C-699/18

2 straipsnio b punktas – 6 straipsnio 1 dalis – 7 straipsnio 2 dalis – 8 straipsnis – 12, 21 ir 23 konstatuojamosios dalys

5.4.	Ex officio vertinimas ir teisių gynimo priemonių veiksmingumas

Mikrokasa ir Revenue Niestandaryzowany Sekurytyzacyjny Fundusz Inwestycyjny Zamknięty w Warszawie, C-779/18

1 straipsnio 2 dalis

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Crédit Logement, C-829/18

1 straipsnio 2 dalis – 3 straipsnio 1 dalis – 4 straipsnis – 5 straipsnis – 6 straipsnio 1 dalis – 7 straipsnio 1 dalis – priedo 1 punkto i papunktis

3.3.	Skaidrumo reikalavimai

Banca Transilvania, C-81/19

1 straipsnio 2 dalis – 3 straipsnio 1 dalis – 4 straipsnis – 5 straipsnis – 6 straipsnio 1 dalis – 7 straipsnio 1 dalis – priedo 1 punkto i papunktis

1.2.	NSS direktyvos taikymo sritis

Profi Credit Polska, C-84/19

1 straipsnio 2 dalis – 3 straipsnio 1 dalis – 4 straipsnio 2 dalis – Direktyva 2008/48/EB

3.2.	Sutarties sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku ir su kaina bei atlygiu (NSS direktyvos 4 straipsnio 2 dalis)

II PRIEDAS

Pranešimų pagal NSS direktyvos 8a straipsnį apžvalga (1)

Šioje lentelėje nurodyta informacija, kurią valstybės narės pateikė Komisijai pagal Direktyvos 93/13/EEB (NSS direktyvos) 8a straipsnį. Tai nėra išsami teisės priemonių, kuriomis Direktyva 93/13/EEB perkeliama į nacionalinę teisę, apžvalga, joje tik apytiksliai nurodomi kai kurie atitinkamos nacionalinės teisės ypatumai. Pavyzdžiui, priklausomai nuo tikslios atitinkamų nacionalinių nuostatų formuluotės, „pilkasis sąrašas“ gali turėti skirtingas teisines pasekmes.

Ši informacija taip pat prieinama interneto svetainėje, kuri bus reguliariai atnaujinama:

https://ec.europa.eu/info/notifications-under-article-8a-directive-93-13-eec_en

BELGIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas).
BULGARIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas).
ČEKIJA	Nacionalinės teisės nuostatose taip pat apibrėžtas sutarčių sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, nesąžiningumo vertinimas ir standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas).
DANIJA	Nacionalinės teisės nuostatos neperžengia minimalaus NSS direktyvos standarto.
VOKIETIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžti du standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis, juodieji sąrašai.
ESTIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas).
AIRIJA	Nacionalinės teisės nuostatos neperžengia minimalaus NSS direktyvos standarto.
GRAIKIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas).
ISPANIJA	Nacionalinės teisės nuostatose išplėstas sutarčių sąlygų, kurios susijusios su sutarties pagrindinio dalyko apibrėžtimi, ir kainos arba atlygio atitikties nesąžiningumo vertinimo taikymo sritis, neatsižvelgiant į tai, ar tokios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba. Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas).
PRANCŪZIJA	Nacionalinės teisės nuostatose taip pat apibrėžtas sutarčių sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, nesąžiningumo vertinimas ir standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas) ir sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis, jei neįrodoma, kad jos yra sąžiningos, sąrašas (t. y. pilkojo sąrašo forma).
KROATIJA	Nacionalinės teisės nuostatos neperžengia minimalaus NSS direktyvos standarto.
ITALIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas), įskaitant tokias sąlygas, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, ir sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis, jei neįrodoma priešingai, sąrašas (t. y. pilkojo sąrašo forma). Šis sąrašas išplėstas, palyginti su NSS direktyvos priedu.
KIPRAS	Nacionalinės teisės nuostatos neperžengia minimalaus NSS direktyvos standarto.
LATVIJA	Nacionalinės teisės nuostatos neperžengia minimalaus NSS direktyvos standarto.
LIETUVA	Nacionalinės teisės nuostatose nėra jokių nuostatų, kurios peržengia minimalų NSS direktyvos standartą.
LIUKSEMBURGAS	Nacionalinės teisės nuostatose išplėsta sutarčių sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, ir pagrindinio dalyko nesąžiningumo vertinimo taikymo sritis. Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas), kuris išplėstas, palyginti su NSS direktyva.
VENGRIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas) ir sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis, jei neįrodoma priešingai, sąrašas (t. y. pilkojo sąrašo forma).
MALTA	Nacionalinės teisės nuostatose išplėsta sutarčių sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, ir kainos arba atlygio atitikties nesąžiningumo vertinimo taikymo sritis, neatsižvelgiant į tai, ar tokios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba. Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis, sąrašas, kuriame pateiktos papildomos sąlygos, palyginti su NSS direktyvos priedu.
NYDERLANDAI	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas) ir sąlygų, kurios gali būti laikomos nesąžiningomis, sąrašas (t. y. pilkojo sąrašo forma). Sąrašas išplėstas, palyginti su NSS direktyva.
AUSTRIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas juodasis ir pilkasis standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis, sąrašai, taip pat iš dalies išplėstas sutarčių sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, nesąžiningumo vertinimas.
LENKIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant abejonei, sąrašas (t. y. pilkojo sąrašo forma), kuris išsamesnis nei NSS direktyvos priedas.
PORTUGALIJA	Nacionalinės teisės nuostatose išplėstas sutarčių sąlygų, kurios susijusios su sutarties pagrindinio dalyko apibrėžtimi, ir kainos arba atlygio atitikties nesąžiningumo vertinimo taikymo sritis, neatsižvelgiant į tai, ar tokios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba. Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas standartinių sutarčių sąlygų, kurios griežtai uždraustos, sąrašas (t. y. juodasis sąrašas) ir sąlygų, kurios gali būti laikomos nesąžiningomis esant tam tikroms aplinkybėms, sąrašas (t. y. pilkojo sąrašo forma).
RUMUNIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas orientacinis sutarčių, kurios laikomos nesąžiningomis, sąrašas, kuris buvo išplėstas, palyginti su NSS direktyvos priedu.
SLOVĖNIJA	Nacionalinės teisės nuostatose išplėstas sutarčių sąlygų, kurios susijusios su sutarties pagrindiniu dalyku, ir kainos arba atlygio atitikties nesąžiningumo vertinimas, neatsižvelgiant į tai, ar tokios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.
SLOVAKIJA	Nacionalinės teisės nuostatose apibrėžtas sutarčių sąlygų, kurios laikomos nesąžiningomis esant visoms aplinkybėms, juodasis sąrašas.
SUOMIJA	Nacionalinės teisės nuostatose išplėsta sutarčių sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, ir kainos arba atlygio atitikties nesąžiningumo vertinimo taikymo sritis, neatsižvelgiant į tai, ar tokios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.
ŠVEDIJA	Nacionalinės teisės nuostatose išplėstas sutarčių sąlygų, kurios susijusios su sutarties pagrindinio dalyko apibrėžtimi, taip pat sąlygų, dėl kurių buvo atskirai derėtasi, ir kainos arba atlygio atitikties nesąžiningumo vertinimas, neatsižvelgiant į tai, ar tokios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.
JUNGTINĖ KARALYSTĖ	Nacionalinės teisės nuostatos neperžengia minimalaus NSS direktyvos standarto. Tačiau išplėstas NSS direktyvos priedo orientacinis sąrašas.

(1) 2019 m. gegužės 31 d. padėtis.

		ISSN 1977-0960
Europos Sąjungos oficialusis leidinys		C 323

Leidimas lietuvių kalba	Informacija ir pranešimai	62 metai 2019m. rugsėjo 27d.

Turinys		Puslapis
	IV Pranešimai
	EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ, ĮSTAIGŲ IR ORGANŲ PRANEŠIMAI
	Taryba
2019/C 323/01	Pranešimas asmenims, kuriems taikomos Tarybos sprendime (BUSP) 2017/2074 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Venesueloj su pakeitimais, padarytais Tarybos sprendimu (BUSP) 2019/1596, ir Tarybos reglamente (ES) 2017/2063 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Venesueloje, kuris įgyvendinamas Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2019/1586, numatytos ribojamosios priemonės	1
2019/C 323/02	Pranešimas duomenų subjektams, kuriems taikomos Tarybos sprendime (BUSP) 2017/2074 ir Tarybos reglamente (ES) 2017/2063 dėl ribojamųjų priemonių Venesuelai numatytos ribojamosios priemonės	2
	Europos Komisija
2019/C 323/03	Euro kursas	3
2019/C 323/04	Komisijos pranešimas. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais aiškinimo ir taikymo gairės ( 1 )	4

	V Nuomonės
	ADMINISTRACINĖS PROCEDŪROS
	Europos Komisija
2019/C 323/05	Kvietimas pareikšti susidomėjimą dalyvauti medicinos priemonių ir in vitro diagnostikos medicinos priemonių srities ekspertų komisijose. 804/PP/GRO/CODEL/20	93
	PROCEDŪROS, SUSIJUSIOS SU KONKURENCIJOS POLITIKOS ĮGYVENDINIMU
	Europos Komisija
2019/C 323/06	Išankstinis pranešimas apie koncentraciją (Byla M.9500 – Lindsay Goldberg Group / Bilcare Research Swiss Holding I and II) ( 1 )	100
2019/C 323/07	Išankstinis pranešimas apie koncentraciją (Byla M.9473 – KIRKBI / Blackstone / CPPIB / Merlin). Bylą numatoma nagrinėti supaprastinta tvarka ( 1 )	101
2019/C 323/08	Išankstinis pranešimas apie koncentraciją (Byla M.9453 – Phillips 66 / Fortress Investment Group / United Pacific). Bylą numatoma nagrinėti supaprastinta tvarka ( 1 )	102

	Valiuta	Valiutos kursas
USD	JAV doleris	1,0938
JPY	Japonijos jena	117,73
DKK	Danijos krona	7,4643
GBP	Svaras sterlingas	0,88505
SEK	Švedijos krona	10,6598
CHF	Šveicarijos frankas	1,0864
ISK	Islandijos krona	135,60
NOK	Norvegijos krona	9,9235
BGN	Bulgarijos levas	1,9558
CZK	Čekijos krona	25,851
HUF	Vengrijos forintas	334,93
PLN	Lenkijos zlotas	4,3871
RON	Rumunijos lėja	4,7481
TRY	Turkijos lira	6,1899
AUD	Australijos doleris	1,6162
CAD	Kanados doleris	1,4482
HKD	Honkongo doleris	8,5739
NZD	Naujosios Zelandijos doleris	1,7315
SGD	Singapūro doleris	1,5104
KRW	Pietų Korėjos vonas	1 313,91
ZAR	Pietų Afrikos randas	16,3723
CNY	Kinijos ženminbi juanis	7,7976
HRK	Kroatijos kuna	7,4063
IDR	Indonezijos rupija	15 496,96
MYR	Malaizijos ringitas	4,5861
PHP	Filipinų pesas	57,064
RUB	Rusijos rublis	70,2190
THB	Tailando batas	33,509
BRL	Brazilijos realas	4,5113
MXN	Meksikos pesas	21,3975
INR	Indijos rupija	77,5600

Komisijos pavadinimas	Patarėjų skaičius
Atrankos komisija	86
Širdies ir kraujagyslių / limfinė sistema	30
Ortopedija, traumatologija, reabilitacija, reumatologija	35
Neurologija	15
Kvėpavimo sistema, anesteziologija, intensyvi terapija	5
Endokrinologija ir diabetas, įskaitant insulino dozavimo sistemas	5
Bendroji ir plastinė chirurgija, odontologija	20
Akušerija ir ginekologija, įskaitant reprodukcinę mediciną	5
Gastroenterologija ir hepatologija	5
Nefrologija ir urologija	5
Oftalmologija	5
In vitro diagnostikos sistema	30

I.	Paraiškos forma
II.	Interesų deklaracijos forma
III.	Interesų deklaravimo procedūrinės gairės
IV.	Konfidencialumo ir įsipareigojimų deklaracija
V.	Pareiškimas apie privatumo apsaugą


	(1) Tekstas svarbus EEE.