8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/1

—

2018 m. Europos Komisijos darbo programą, COM(2017) 650 final,

—

savo 2017 m. kovo 22 d. rezoliuciją dėl indėlio į 2018 m. Komisijos darbo programą,

—

2012 m. vasario mėn. Protokolą dėl bendradarbiavimo su Europos Komisija;

1.

pabrėžia, kad skubiai reikia strategiją „Europa 2020“ pakeisiančios ilgalaikės ES strategijos, kuria būtų siekiama užtikrinti tvarų, atsparų ir integracinį augimą ir būtų sistemingai nustatoma ES daugiametės finansinės programos, Europos semestro ir ES politikos kryptis; kadangi Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m. ir darnaus vystymosi tikslai suteikia pagrindą tokiai strategijai, siūlo bendrą ES strategiją dėl darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo pateikti kartu su pasiūlymais dėl daugiametės finansinės programos; atsižvelgiant į tai pabrėžia, kad įgyvendinant darnaus vystymosi tikslus nepaprastai svarbus vaidmuo tenka ES miestų darbotvarkei ir ragina Komisiją atsižvelgti į atitinkamas RK rekomendacijas;

2.

pabrėžia, kad būsimas ES biudžetas turėtų būti pajėgus reaguoti į naujai iškylančius iššūkius ir palaikyti įprastų sričių ES politiką, kuri įrodė sukurianti Europos pridėtinę vertę; atmeta Komisijos diskusijoms skirtame dokumente dėl ES finansų ateities pateiktus scenarijus, kuriuose (santykinai ir atsižvelgus į „Brexit“ poveikį) numatoma, kad ES biudžeto apimtis mažės arba išliks tokia pati, nors ir reikės reaguoti į naujus iššūkius; todėl tikisi, kad Komisija savo pasiūlyme dėl kitos daugiametės finansinės programos pateiks konkretesnį pasiūlymą dėl ES nuosavų išteklių;

3.

kartu su „#CohesionAlliance“ partneriais pabrėžia stiprios ir veiksmingos sanglaudos politikos svarbą visos Europos Sąjungos ateičiai, nes trys sanglaudos matmenys (ekonominis, socialinis ir teritorinis) yra neatsiejama ES politikos tikslų dalis; todėl tobulesnė sanglaudos politika turėtų išlikti svarbia ES investicijų politika visiems regionams, numatant pakankamai išteklių po 2020 m. ir tokiu pat santykiu kaip dabar; atsižvelgdamas į tai pakartoja, jog reikia, kad sanglaudos politika kitu finansavimo laikotarpiu būtų lankstesnė ir paprastesnė, nesukeliant grėsmės regionų ir vietos valdžios institucijų strateginei krypčiai ir planavimo tikrumui, tuo užtikrinant daugiapakopio valdymo veikimą, partnerystės principą ir per pasidalijamąjį valdymą – principu „iš apačios į viršų“ paremtą požiūrį, bei visapusiškai peržiūrint Europos struktūrinių ir investicijų (ESI) fondų valdymo ir kontrolės reikalavimus;

4.

dėl ESI fondams skirtų teisėkūros pasiūlymų programavimo laikotarpiui po 2020 m. pakartoja savo raginimą papildyti BVP rodiklį regioniniais rodikliais (susijusiais, be kita ko, su demografija, socialine įtrauktimi, prieinamumu ir klimato kaita) ir radikaliai supaprastinti ESI fondų įgyvendinimo sistemą; pritaria, kad ESI fondams reikia bendro taisyklių rinkinio, kad būtų galima sumažinti teisės aktų sudėtingumą, ir remia Europos socialinio fondo išsaugojimą ESI fondų architektūroje;

5.

pabrėžia, kad reikia sparčiai įgyvendinti pratęstos trukmės Europos strateginių investicijų fondą (ESIF 2.0) ir peržiūrėtą bendrąjį („Omnibus“) reglamentą, ypač siekiant palengvinti ESI fondų ir ESIF derinimą; taip pat ragina Europos infrastruktūros tinklų priemonę ir programą „Horizontas 2020“ geriau koordinuoti su kitais fondais ir apgailestauja dėl šių priemonių procedūrų sudėtingumo;

6.

ragina atnaujinti Europos prisitaikymo prie globalizacijos fondą (EGAF) peržiūrint jo biudžetą, ženkliai sumažinant ribas, kai galima panaudoti EGAF, ir didinant sinergiją su ESI fondais;

7.

pabrėžia svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį Europos semestro procese, nes daugiau kaip 60 % konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų yra tiesiogiai adresuotos būtent joms; todėl pakartoja savo raginimą Komisijai dirbti su Europos Parlamentu ir Taryba ir parengti RK pasiūlymu paremtą elgesio kodeksą dėl vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimo Europos semestre;

8.

pabrėžia, kad visų lygmenų valdžios institucijos, socialiniai partneriai ir pilietinė visuomenė turi bendrą atsakomybę ir interesą dirbti siekiant labiau klestinčios ir ateities iššūkiams atsparios Europos, kurioje ekonominė plėtra vyktų lygiagrečiai su socialine plėtra;

9.

ragina 2015 m. sausio mėn. susitarimą dėl Stabilumo ir augimo pakto lankstumo ribų perkelti į pirminę teisę; taip pat pakartoja savo raginimą imtis tolesnių priemonių viešosioms investicijoms padidinti, visų pirma nebeįtraukiant nacionalinio, regioninio ar vietos bendro finansavimo pagal ESI fondų programas į Stabilumo ir augimo pakto apskaitą, kaip jau numatyta bendram finansavimui su ESIF, ir pasiūlant įtraukti su investicijų lygiu susijusį rodiklį į makroekonominių rezultatų suvestinę;

10.

ragina Komisiją aktyviau kovoti su mokesčių slėpimu ne tik sudarant juoduosius mokesčių rojaus sąrašus ar imantis PVM reformos, bet pasiūlant kvalifikuota balsų dauguma balsuoti dėl su mokesčiais susijusių klausimų, kad sprendimų priėmimo procesas Taryboje vyktų greičiau;

11.

teigiamai vertina Komisijos pastangas nustatyti taisykles, kurios leistų apmokestinti tarptautinių įmonių per skaitmeninę ekonomiką gaunamą pelną;

12.

pabrėžia, jog reikia gerinti ES socialinį matmenį papildant Europos socialinių teisių ramstį stipria Europos socialine darbotvarke, kurioje be kita ko būtų numatytas didesnis socialinių rodiklių vaidmuo Europos semestre ir reali darbo užmokesčio konvergencija, atitinkanti našumą;

13.

ketina ypatingą dėmesį skirti naujiems teisėkūros pasiūlymams, kuriais siekiama konvergencijos tarp valstybių narių, kad būtų galima užtikrinti geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas, pavyzdžiui, pasiūlymui sukurti bendrą darbo rinkos instituciją, taip pat planuojamiems pasiūlymams modernizuoti darbo sutarčių taisykles ir visiems garantuoti galimybę gauti socialinę apsaugą;

14.

pasisako už tolesnį valstybės pagalbos taisyklių supaprastinimą, ypač kiek jos susiję su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, iš esmės peržiūrint atitinkamą sprendimą ir teisinį pagrindą (vadinamąjį Almunia dokumentų rinkinį); taip pat prašo Komisijos išsiaiškinti, ar dėl Jungtinės Karalystės ketinimo išstoti iš ES sukelto ekonominio nestabilumo nereikėtų išplėsti Bendrųjų bendrosios išimties reglamentų ir laikinai sušvelninti valstybės pagalbos taisykles arba sustabdyti jų taikymą tam tikroms įmonėms ir sektoriams, kuriuos „Brexit“ gali paveikti labiausiai;

15.

pabrėžia, jog svarbi yra pramonės strategija, kuri padidintų konkurencingumą, ir patvirtina savo pasiryžimą pabrėžti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį šioje strategijoje;

16.

ragina Komisiją atnaujinti Europos iniciatyvą „Small Business Act“ ir užtikrinti jos vientisumą vadovaujantis Europos Komisijos pasiūlymu dėl pradedančiųjų ir veiklą plečiančių įmonių iniciatyvos;

17.

apgailestauja, kad RK raginimas oficialiai ir sistemingai įtraukti regionų ir vietos MVĮ atstovus į MVĮ atstovų tinklą nepateko į Komisijos darbo programą;

18.

teigiamai vertina sukurtą Komisijos ir RK dalyvaujamąją plačiajuosčio ryšio platformą ir nuolat vykstantį dialogą dėl plačiajuosčio ryšio infrastruktūros poreikio ir geresnio jos diegimo ES, ypač atsižvelgiant į būsimą programavimo laikotarpį, ir dėl būtinybės imtis tolesnių veiksmų pažangiųjų kaimų iniciatyvai įgyvendinti; todėl teigia, kad kaimo ir retai apgyvendintoms vietovėms skirtos skaitmeninės plėtros investicijos, kuriomis siekiama užtikrinti įperkamą plačiajuosčio ryšio prieigą tose vietovėse, kuriose neveikia rinkos dėsniai, turi būti pripažintos visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis ir joms atitinkamai taikomos valstybės pagalbos taisyklės;

19.

ragina ES bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP) keisti taip, kad ji taptų teisinga, darnia ir solidarumu paremta žemės ūkio politika, kuri būtų naudinga ūkininkams, regionams, vartotojams ir visuomenės nariams, ir pasisako už tai, kad būtų apribotos ir sutvarkytos tiesioginės išmokos, tenkančios vienam žemės ūkio darbuotojui, ir kad jos būtų suvienodintos tarp ES valstybių narių pagal pirmąjį ramstį; pabrėžia, jog svarbu tęsti BŽŪP peržiūrą, kad būtų galima skatinti ūkininkus ir maisto pramonę taikyti darnios gamybos būdus;

20.

reiškia nusivylimą, kad Komisijos darbo programoje nėra pasiūlymo dėl ES kaimo strategijos, o tai dar labiau pabrėžia bendros ES finansinės paramos kaimo plėtrai mažėjimą palyginti su ankstesniu programavimo laikotarpiu;

21.

pakartoja Komisijai pateiktą prašymą paaiškinti Paslaugų direktyvos taikymo sritį dalijimosi ir (arba) bendro vartojimo ekonomikoje ir pateikti pasiūlymų dėl darbuotojų teisių apsaugos naujų darbo formų, būdingų dalijimosi ir (arba) bendro vartojimo ekonomikai, atveju;

22.

ragina Komisiją išaiškinti galiojančius suvaržymus jos viešojo pirkimo taisyklėse, kad būtų galima lengviau taikyti darnumo kriterijus; nerimauja, kad šiuo metu ES teisės aktais draudžiama viešųjų pirkimų sutartyse nurodyti teritorinius prioritetus (pavyzdžiui, vietiniams maisto produktams);

23.

ragina Komisiją suteikti naują postūmį Europos mėlynajai ekonomikai paskelbiant baltąją knygą „Jūra svarbi Europai“, sukuriant mėlynosios ekonomikos investicijų mechanizmą ir įsteigiant vandenynų valdymo politikos platformą; taip pat pakartoja raginimą sukurti specialiai mėlynajai ekonomikai skirtą žinių ir inovacijų bendruomenę, kad būtų galima geriau perkelti jūrų mokslinių tyrimų idėjas į privatųjį sektorių;

24.

atsižvelgdamas į galiojantį Tarpinstitucinį susitarimą ir geresnio reglamentavimo dokumentų rinkinį, prašo, kad Komisija, Taryba, Parlamentas ir RK kartu reguliariai organizuotų struktūruotą dialogą dėl vandenynų valdymo siekiant bendrai kurti naujas su jūrų aplinka susijusias politikos iniciatyvas;

25.

prašo jį įtraukti į savanoriškus mainus, kurie numatomi 2018 m. iniciatyvos „Sveikatos būklė ES“ proceso metu;

26.

mano, kad sveikata turėtų būti viena iš prioritetinių ES miestų darbotvarkės proceso temų ir ragina Komisiją ir valstybes nares 2018 m. dėti daugiau pastangų partnerystei sveikatos priežiūros srityje užmegzti;

27.

tikisi, kad Komisija ir 2018–2019 m. Tarybai pirmininkausiančios šalys nuosekliai tęs darbą, susijusį su 2017 m. gruodžio mėn. įvyksiančios Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų (EPSCO) tarybos išvadomis dėl deinstitucionalizavimo ir pareiškia pritariąs perėjimui nuo institucinės priežiūros prie bendruomene grindžiamos priežiūros, kartu atsižvelgiant į nacionalines ir regionines socialines ir medicinos sistemas bei visuomenės pageidavimus;

28.

primena Komisijai, kad reikia Europos demografijos strategijos;

29.

pakartoja savo raginimą Komisijai kruopščiai peržiūrėti savo 2010 m. turizmo strategiją, nustatant aiškią daugiametę darbo programą ir sukuriant specialią biudžeto eilutę Europos turizmo projektams po 2020 m. finansuoti; šiame kontekste sutinka, kad 2018 m., pasinaudojant tuo, kad tai – Europos kultūros paveldo metai, reikia įsteigti tarpinstitucinę Turizmo kontaktų grupę;

30.

apgailestauja, kad Komisija nepasiūlė visavertės ES strategijos tarptautiniams kultūriniams santykiams ir kultūrinės diplomatijos vystymui ir nepaminėjo 2018-ųjų Europos kultūros paveldo metų savo Darbo programoje, ir pakartoja esąs pasiryžęs aktyviai prisidėti prie šių metų renginių Europos, nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, kad būtų galima atskleisti mūsų žemyno kultūrinės ir kalbinės įvairovės turtingumą;

31.

prašo, kad Komisija įtrauktų RK į būsimos ES klimato ir energetikos politikos formavimą, kad būtų pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslai, o tam reikės didesnio užmojo ES lygmeniu; šiuo atžvilgiu primena svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį švelninant klimato kaitą ir prisitaikant prie jos ir pabrėžia, kad pritaria idėjai kurti vietos lygmeniu nustatytų įpareigojančių veiksmų, kurie papildytų nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus dėl CO2 mažinimo, sistemą;

32.

prašo Komisijos energetikos sąjungos klausimais dirbti su RK, rengiant rekomendacijas valstybėms narėms, kaip į jų nacionalinį planavimą, stebėseną ir informavimą apie rezultatus tinkamai įtraukti vietos ir regionų komponentus, ir primena, kad RK turėtų būti atstovaujama būsimame Energetikos sąjungos komitete, kuris bus sudarytas pagal naująjį valdymo reglamentą;

33.

tikisi, kad Komisija, bendradarbiaudama su Europos investicijų banku (EIB) ir privačiu sektoriumi, sustiprins pastangas kurti Pažangiojo išmaniųjų pastatų finansavimo iniciatyvą ir padidins šio proceso skaidrumą, užtikrindama, kad būtų atsižvelgta į Komiteto rekomendacijas šiuo klausimu, sudarant sąlygas skirtingų, vietos ir regionų lygmenims prieinamų finansavimo šaltinių sinergijai, įskaitant nuolatinę techninę paramą nedidelio masto vietos tvariosios energijos projektams, kad projektus būtų galima lengviau sujungti ir jie taptų patrauklūs finansuoti;

34.

kadangi prieiga prie finansavimo yra svarbi sėkmingos energetikos pertvarkos prielaida, ragina Europos Komisiją parengti tvarių išteklių klasifikatorių, į kurį būtų įtrauktos aiškios ir privalomos įvairių kovos su klimato kaita finansavimo tipų apibrėžtys, kad būtų lengviau kurti naujas priemones, tokias kaip žaliosios obligacijos ir kolektyvinės garantijos; pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad investuoti į aplinkosaugą ir kovą su klimato kaita būtų paprasčiau pagal ES valstybės pagalbos ir (arba) Europos apskaitos taisykles, taikomas viešosioms institucijoms;

35.

ragina Komisiją pasirūpinti, kad įvairios skirtingo dydžio subnacionalinės struktūros būtų atstovaujamos Pasaulinio pakto struktūrose ir užtikrinti, kad atstovaujant būtų laikomasi partnerystės ir daugiapakopio valdymo principų;

36.

reikalauja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos būtų oficialiai įtrauktos į Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (UNFCCC) valdymo mechanizmus ir ragina Komisiją peržiūrint būsimą ES strategiją dėl prisitaikymo prie klimato kaitos teikti prioritetą vietos ir regionų matmeniui;

37.

yra pasirengęs įgyvendinant aplinkos apsaugos teisės aktus užtikrinti aktyvesnį vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą visame aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimo peržiūros cikle ir teikti pagrindinių aplinkosaugos direktyvų vertinimus, visų pirma dėl pakartotinai naudojamo vandens būtiniausių kokybės standartų ir geriamojo vandens direktyvos reglamentavimo kokybės ir rezultatų įvertinimo (REFIT); ypač tikisi ateityje betarpiškai dalyvauti žiedinės ekonomikos ir kitų iniciatyvų stebėsenos sistemoje, kad būtų galima užtikrinti spartų žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinio įgyvendinimą; įvertindamas dabartinę septintąją aplinkosaugos veiksmų programą, ketina prisidėti prie aplinkosaugos veiksmų programos po 2020 m.;

38.

remia Veiksmų plano dėl gamtos, žmonių ir ekonomikos įgyvendinimą, ketina ir toliau bendradarbiauti „Natura 2000“ apdovanojimo ir Europos žaliųjų sostinių ar Europos žaliojo lapo miestų apdovanojimo procedūrose bei tikisi ir toliau bendradarbiauti organizuojant Žaliąją savaitę;

39.

pabrėžia, kad visi ES projektai, susiję su naujos infrastruktūros statyba (tiek įgyvendinami per ESI fondus, tiek ir per ESIF), turėtų būti suderinami su darnumu susijusiais ES įsipareigojimais pagal darnaus vystymosi tikslus, taigi, be kita ko, atsparūs nelaimėms; ragina aiškiai šį principą paminėti fondų įgyvendinimo taisyklėse; taip pat ragina Komisiją paskelbti veiksmų planą dėl esamų pastatų seisminio atsparumo didinimo, kad jis taptų valstybių narių regioninės plėtros veiksmų programos prioritetu;

40.

atkreipia dėmesį į pasiūlymus užbaigti kurti Europos saugumo sąjungą ir primena, jog būtina rasti saugumo problemų sprendimo ir asmens pagrindinių teisių, įskaitant duomenų apsaugą, pusiausvyrą; visų pirma pakartoja raginimą Komisijai remti vietos ir regionų valdžios institucijas sprendžiant radikalizacijos, vedančios į smurtinį ekstremizmą, problemą parengiant gaires vietos ir regionų valdžios institucijoms, kaip prevencijos strategijomis užkirsti kelią radikalizacijai; taip pat ragina Komisiją įvairių radikalizacijos ir ekstremizmo aspektų problemas spręsti įtraukiant daugelį žinybų, didinant skaidrumą dėl turimų finansavimo galimybių šioje srityje ir įtraukiant privatųjį sektorių bei viešąsias įmones;

41.

prašo Komisijos kuo skubiau pasiūlyti peržiūrėtą bendrą ir veiksmingą ES mechanizmą, susijusį su teisinės valstybės principu, kuris turėtų apimti esamas demokratijos ir pagrindinių teisių apsaugos priemones ir būti taikomas visiems valdymo lygmenims;

42.

ragina valstybes nares iki 2018 m. birželio mėn. susitarti su Europos Parlamentu dėl Bendros Europos prieglobsčio sistemos reformos, atsižvelgiant į didžiulį poveikį miestams ir regionams migrantų priėmimo ir pabėgėlių integracijos požiūriu, taip pat į ankstesnes RK rekomendacijas; ragina valstybes nares ir Europos Parlamentą bet kokias naujas taisykles pagrįsti pagarbos žmogaus teisėms ir tarptautiniams įsipareigojimams, solidarumui ir abipusiškumui principais; atsižvelgdamas į Europos migracijos darbotvarkės peržiūrą taip pat tikisi, kad bus įgyvendinti Komisijos pasiūlymai dėl asmenų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, teisėtų atvykimo būdų gerinimo, ir tuo bus susigrąžinta visiška migracijos maršrutų kontrolė;

43.

prašo Komisijos dar labiau supaprastinti ir paspartinti finansavimo procedūras ir suteikti regionams bei miestams tiesioginę galimybę gauti finansinių išteklių humanitarinėms krizėms ir trečiųjų šalių piliečių integracijai;

44.

primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad vykstant deryboms dėl naujų prekybos susitarimų būtų atsižvelgiama į ES prekybos politikos vietos ir regionų matmenį, ir prašo leisti nuolat turėti prieigą prie derybų dokumentų taikant skaityklos procedūrą;

45.

pabrėžia, kad RK remia Komisijos tikslą puoselėti stabilumą ir klestėjimą už ES ribų ir tai daro per savo jungtinius konsultacinius komitetus ir darbo grupes su šalimis kandidatėmis ir potencialiomis šalimis kandidatėmis, taip pat per Viduržemio jūros regiono valstybių vietos ir regionų valdžios institucijų asamblėją (ARLEM), Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų konferenciją (CORLEAP), RK darbo grupę Ukrainos klausimais, Ukrainos vietos lygmens įgalėjimo, atskaitomybės ir plėtros programą (U-LEAD) ir Nikosijos iniciatyvą Libijos savivaldybėms;

46.

pabrėžia teritorinį stojimo strategijų matmenį ir tai, kaip svarbu įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į atitinkamų strategijų kūrimą;

47.

pabrėžia, kad reikia visais valdymo lygmenimis nuolat viešai diskutuoti apie ES plėtrą, užtikrinti, kad stojimo į ES perspektyva ir toliau puoselėtų subsidiarumą, demokratiją, nacionalinių mažumų teisių apsaugą ir saugumą; atsižvelgiant į tai, pakartoja savo kvietimą Europos Komisijai drauge su RK organizuoti kasmetinę Plėtros dieną, kad būtų galima suteikti informacijos ir politinę paramą vietos ir regionų valdžios institucijoms plėtros šalyse;

48.

tikisi, kad 2018 m. pradžioje numatomoje paskelbti Komisijos strategijoje dėl Vakarų Balkanų išliks didelis dėmesys vietos ir regionų matmeniui;

49.

ragina Komisiją pripažinti Libijos vietos valdžios institucijų vaidmenį stabilizuojant šalį ir apribojant migracijos maršrutų į Europą naudojimą, taip pat ragina, atsižvelgus į pastangas, kurias Libija turi dėti žmogaus teisių ir teisinės valstybės srityje, įtraukti ją į ES programas, kurios įgyvendinamos Viduržemio jūros regione, pavyzdžiui, į tarpvalstybinio bendradarbiavimo programą CBC-Med; siūlo naudoti novatoriškas teisines priemones, pavyzdžiui, Europos teritorinio bendradarbiavimo grupę, sudarant galimybes Libijos miestams dalyvauti tarpvalstybinio bendradarbiavimo iniciatyvose ir tai daryti sudarius tiesioginę partnerystę su ES miestais ir regionais; ragina Europos Komisiją įtraukti RK ir regionų ir vietos valdžios institucijas, kurioms Komitetas atstovauja, į Europos Sąjungos programų Lotynų Amerikoje planavimą, įgyvendinimą ir stebėseną, ypatingą dėmesį skiriant toms programoms, kuriomis ketinama skatinti bendradarbiavimą darnaus vystymosi srityje ir socialinę sanglaudą;

50.

ragina Europos Komisiją per Regionų komitetą įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimą ir į naują konsensusą dėl vystymosi ir remti visų decentralizuoto vystomojo bendradarbiavimo subjektų veiksmų koordinavimą;

51.

pakartoja raginimą vietos ir regionų suinteresuotųjų subjektų poreikiams dar labiau pritaikyti šiuo metu vykdomas ES finansavimo programas, ypač TAIEX ir„Twinning“;

52.

pabrėžia, kad reikia veiksmingai įtraukti regionų ir vietos valdžios institucijas į Europos darnaus vystymosi fondo įgyvendinimą ir remia Komisijos ketinimą imtis skubių žingsnių, kad per šį fondą būtų galima paremti vietos projektus;

53.

pabrėžia esąs pasirengęs, pasitelkdamas tris savo atstovus Subsidiarumo ir proporcingumo darbo grupėje, prisidėti savo kompetencija, paremta Subsidiarumo stebėsenos tinklo veikla ir ilgalaikiu darbu šioje srityje; šiuo atžvilgiu palankiai vertina tai, kad darbo grupės įgaliojimuose aiškiai nurodytas klausimas, kaip galima geriau įtraukti regionų ir vietos valdžios institucijas į Sąjungos politikos rengimą ir tolesnę su ja susijusią veiklą, ir pabrėžia, kad šiuo klausimu būtina diskutuoti ne vien dėl galimo tam tikrų kompetencijų perdavimo valstybių narių lygmeniu, bet ir dėl visapusiško požiūrio į daugiapakopį valdymą ES;

54.

atkreipia dėmesį į savo indėlį į demokratinę ir įtraukią diskusiją dėl Europos ateities, prie kurios RK taip pat prisidės 2018 m. spalio mėn. numatoma paskelbti nuomone, ypač plačiais svarstymais, paremtais principu „iš apačios į viršų“, kuriuos Komitetas pradėjo įtraukdamas piliečius bei vietos ir regionų suinteresuotuosius subjektus, stengdamasis nustatyti didžiausius iššūkius ES piliečiams ir suformuluoti konkrečius pasiūlymus dėl krypties, kurią turėtų pasirinkti ES, kad ateityje padidintų savo legitimumą; šiuo požiūriu norėtų atkreipti dėmesį į pasiūlymus, kaip tai pasiekti, išdėstytus RK lapkričio mėn. plenarinėje sesijoje priimtoje nuomonėje dėl 2017 m. ES pilietybės ataskaitos;

55.

laukia komunikato, kuriame būtų pasiūlyta, kaip komunikacijos požiūriu padaryti Sąjungą vieningesnę, stipresnę ir demokratiškesnę ir pakartoja esąs pasiruošęs, glaudžiai bendradarbiaudamas su kitomis ES institucijoms ir vietos ir regionų valdžios institucijomis visoje ES, prisidėti prie decentralizuotos komunikacijos strategijų ir veiklos rengimo;

56.

paveda Komiteto pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Komisijai, Europos Parlamentui, ES Tarybai pirmininkaujančiai Estijai ir pirmininkausiančiai Bulgarijai ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkui.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/7

1.

mano, kad dėl konvergencijos ir sanglaudos Europos Sąjungoje stokos ir ekonomikos ir bankų stabilumo problemų, kurios daro ypatingą poveikį vietos ir regionų valdžios institucijoms, visų pirma turint omenyje dėl krizės padidėjusias jų socialines išlaidas, investicinių gebėjimų apribojimus ir tinkamą viešųjų paslaugų kokybę, būtina kuo greičiau ištaisyti ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) struktūrinius trūkumus, kol nekilo dar viena krizė;

2.

todėl ragina siekti kokybės tobulinant EPS, dėmesį sutelkti į atsparumo ekonominiams ir socialiniams sukrėtimams didinimą ir paramą ekonomikos konvergencijai atsižvelgiant į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį. Būsimus EPS žingsnius reikėtų planuoti atlikti keliais etapais iki 2025 m. nustatant priemones, kurias galima nedelsiant taikyti pagal galiojančias Sutartis, ir priemones, dėl kurių reikėtų iš dalies keisti Sutartis, pavyzdžiui, fiskalinio susitarimo perkėlimas į pirminę teisę;

3.

be to, palankiai vertina tai, kad diskusijoms skirtame dokumente EPS nurodoma kaip vienas iš prioritetinių klausimų, svarstytinų diskusijose su piliečiais dėl Europos ateities (1). Nors 73 % euro zonos ir 60 % ES piliečių palankiai vertina EPS (2) ir pritaria bendru paveldu tapusiam eurui, jie aiškiai pasisako už euro zonos reformą (3), kad euras taptų stipria ir stabilia valiuta ir kad būtų užtikrintas tikras demokratinis ekonomikos ir pinigų politikos valdymas. Todėl RK mano, kad EPS reforma turėtų būti viena iš prioritetinių temų decentralizuotuose demokratiniuose forumuose, kurie būtų rengiami Europos regionuose ir savivaldybėse nuo 2018 m. siekiant įtraukti piliečius į reformų procesą;

4.

vis dėlto apgailestauja, kad diskusijoms skirtame dokumente nepakankamai pripažinta, kad tiek ekonomikos, tiek finansų požiūriu būtina skubiai šalinti pradinius euro zonos trūkumus. Dabartinį ES ekonomikos atsigavimą iš tiesų lėmė cikliška parama, kuri buvo galima dėl Europos Centrinio Banko (ECB) pinigų politikos, be kita ko, nuo 2008 m. leidusios iki 1 000 mlrd. EUR sumažinti valdžios institucijų mokamas palūkanas ir daugelyje valstybių narių toliau išlaikyti ypač žemas palūkanų normas. Tačiau valdžios institucijos ir euro zonos finansų rinkos dalyviai turi pasirengti pagal ECB pinigų politiką palaipsniui mažinamai paramai ir ilgainiui vėl padidėsiančioms palūkanų normoms. Be to, ES šiuo metu labai svarbu dar kartą pabrėžti strateginę euro zonos svarbą įrodant jos pridėtinę vertę ekonomikai;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma diskusijoms skirtame dokumente išdėstytų konkrečių pasiūlymų yra susiję su kapitalo rinkų sąjungai ir bankų sąjungai skirtomis ir jau įgyvendinamomis priemonėmis, pavyzdžiui, Europos indėlių garantijų sistema (EIGS), dėl kurios tikimasi susitarti iki 2019 m. pabaigos, kad ji pradėtų veikti 2025 m. RK apgailestauja, kad EPS klausimai svarstomi tik diskusijoms skirto dokumento pabaigoje ir pateikiamos tik įvairios galimybės, o ne konkretūs ir Komisijos įsipareigojimų reikalaujantys pasiūlymai. Todėl diskusijų dokumente pateikiama tik keletas naujovių, palyginti su keturių pirmininkų ataskaita (2012 m. gruodžio mėn.) (4) ir penkių pirmininkų pranešimu (2015 m. birželio mėn.) (5), taip pat palyginti su daugeliu Europos Parlamento rezoliucijų, visų pirma 2017 m. vasario 16 d. rezoliucija dėl euro zonos biudžeto pajėgumų;

6.

mano, kad visų pirma labai svarbu stiprinti struktūrinį kiekvienos valstybės narės augimą ir skatinti sudaryti sąlygas euro zonos konvergencijai, kad ji taptų atsparesnė būsimų finansų krizių sukrėtimams. Iš tikrųjų reikia pabrėžti, kad augimo rodikliai skirtingose valstybėse narėse iš esmės sutapo, tačiau pajamos vienam gyventojui vis dar labai skiriasi. Be to, Europos Sąjungai trūksta konkurencingumo daugelyje ekonomikos sektorių, yra nepakankama vidaus paklausa ir mažos investicijos tiek viešajame, tiek ir privačiame sektoriuje. Nerimą kelia ir tai, kad galiausiai atrodo, jog pinigų politika realiajai ekonomikai mažai naudinga, nes našaus kapitalo dalis nekinta, kai tuo tarpu finansinio ir nekilnojamo turto vertės neproporcingai didėja;

7.

todėl pritaria konvergencijos strategijai, kuri būtų grindžiama ne tik jau įgyvendinama Europos politika, skirta stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, bet ir šiais pasiūlymais:

7.1.

sukurti euro zonos fiskalinį pajėgumą, įtraukiant pasirengimo stojimui į euro zoną skyrių, kad būtų galima imtis priemonių makroekonominei ir socialinei euro zonos konvergencijai skatinti ir atsparumui globalizacijai didinti; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad reikia skirti daugiau dėmesio vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmeniui fiskalinių reikalų srityje, ir šiuo klausimu pažymi, kad dauguma vietos ir regionų valdžios institucijos jau turi fiskalinių galių. Todėl ES lygmens pasiūlymuose šių galių turi būti paisoma;

7.2.

dalį Europos stabilumo mechanizmo (ESM) performuoti į integruotą europinę nepiniginę priemonę, už kurią būtų atsakingos Europos institucijos ir kuri turėtų aiškiai apibrėžtus įgaliojimus, o jos skolinimo ir skolinimosi pajėgumai siektų nuo 100 iki 200 mlrd. EUR, kad būtų galima imtis intervencinių veiksmų trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu netikėtos finansų krizės ir asimetrinių sukrėtimų atveju;

7.3.

sukurti konvergencijos kodeksą, kurį papildytų paskatų sistema, skirta struktūrinėms reformoms, kurių aprėptis būtų nustatyta atsižvelgiant į jų Europos pridėtinę vertę; kodeksas visų pirma galėtų apimti mokesčių konvergenciją, priemones darbo rinkos dinamiškumui skatinti pasitelkiant mokymą, skaitmeninimą ir tvirtesnę socialinę sanglaudą, ypač turint omenyje su demografiniais pokyčiais susijusius iššūkius. Todėl RK atkreipia dėmesį į tai, kad techninė pagalba gali būti remiama ir pagal Struktūrinių reformų rėmimo programą;

8.

Šiomis aplinkybėmis primena savo raginimą:

9.

ragina užtikrinti veiksmingą demokratinį Europos Parlamento dalyvavimą ir konsultuotis su RK ir socialiniais partneriais prieš priimant konkrečioms šalims skirtas Europos semestro rekomendacijas, visų pirma siekiant užtikrinti, kad šios rekomendacijos atitiktų subsidiarumo principą ir kad jos nebūtų rengiamos remiantis galimu makroekonominiu disbalansu, grindžiamu tik nacionaliniais rodikliais, ir neatsižvelgiant į jų svarbą regionų ir (arba) vietos lygiu;

10.

ragina stiprinti demokratinį euro zonos veikimą, suteikiant daugiau galių Europos Parlamentui ir nacionaliniams parlamentams, visų pirma Europos stabilumo mechanizmo stebėsenos srityje ir atsižvelgiant į būsimą šio mechanizmo išplėtimą performuojant jį į Europos Sąjungos fondą. Tačiau RK nepritaria naujų parlamentinių struktūrų sukūrimui, nes, remiantis Sutartimis, euras yra bendra Europos Sąjungos valiuta ir Europos Parlamentas jau yra ir euro zonos parlamentas. Tačiau, jei laikui bėgant reikės persvarstyti Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), būtų galima Europos Parlamente nustatyti balsavimo procedūras, panašias į SESV 138 straipsnyje numatytas procedūras dėl balsavimo Taryboje, siekiant atsižvelgti į tai, kad Europos Parlamento nariai gali būti išrinkti ne euro zonos valstybėse;

11.

ragina sujungti euro grupės pirmininko ir už ekonomikos ir pinigų reikalus atsakingo Komisijos nario funkcijas, siekiant atstovauti euro zonos bendram interesui euro grupėje;

12.

pabrėžia, kad būtina nustatyti oficialias euro grupės veiklos taisykles, kuriomis būtų skatinamas skaidrumas;

13.

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į 2012 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos veiksmų planą, ekonominę ir pinigų sąjungą reikia papildyti tikru socialiniu ramsčiu, kad užimtumas ir suderinti aukštos kokybės socialiniai standartai taptų makroekonomikos prioritetais (6);

14.

rekomenduoja keturis pagrindinius principus, kuriuos siūlo Komisija EPS sustiprinti, papildyti penktu principu dėl indėlio į tvarų vystymąsi ir į Paryžiaus klimato konferencijos tikslų įgyvendinimą;

15.

pakartoja savo įsitikinimą, kad dabartinio ES biudžeto, kuris šiuo metu sudaro tik 1 % BVP, nepakanka anticikliniam makroekonominiam poveikiui ES lygmeniu užtikrinti. Vis dėlto RK pabrėžia, kad Europos struktūriniai ir investicijų fondai (ESI fondai), nepaisant jų santykinai mažos apimties (0,37 % bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP)), tebėra svarbus svertas vietos investicijoms skatinti ir padeda siekti būsimų 27 ES valstybių narių ekonominės konvergencijos. Todėl ragina sanglaudos politikai po 2020 m. skirti pakankamai išteklių, t. y. bent vieną trečdalį būsimo ES biudžeto;

16.

pabrėžia, kad būtina kitą ES finansinę programą laikotarpiui nuo 2020 m. papildyti naujų tipų nuosavais ištekliais (7). Šio pasiūlymo tikslas turėtų būti gerinti demokratinį valdymą ir ES biudžeto aiškumą, taip pat didinti ES biudžeto valdymo veiksmingumą. Nauji nuosavi ištekliai visų pirma galėtų būti gaunami iš ES įmonių pelno mokesčio nustatant bendrą konsoliduotąją pelno mokesčio bazę (BKPMB), taip pat iš skaitmeninės ekonomikos pelno apmokestinimo ir (arba) šio sektoriaus apyvartos mokesčio, finansinių sandorių mokesčio ir iš išmetamųjų teršalų kiekį skatinančio mažinti anglies dioksido mokesčio, dėl kurių, pratęsdama 2017 m. rugsėjo 21 d. komunikatą, Komisija turėtų pateikti pasiūlymų iki 2018 m. pavasario;

17.

nepritaria, kad euro zonos fiskalinis pajėgumas būtų viena iš ES biudžeto eilučių, skirta euro zonai, jei nuosavų išteklių riba išliks nepakitusi, t. y. 1,23 % ES bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). euro zonos fiskalinį pajėgumą įtraukus į Sąjungos biudžetą reikštų, kad jam per metus skiriama suma nesiektų net 30 mlrd. EUR, o šių lėšų visiškai nepakanka Komisijos numatytoms fiskalinio pajėgumo funkcijoms atlikti: 1) teikti paramą struktūrinėms reformoms; 2) atlikti stabilizuojamąjį vaidmenį; 3) sukurti paramos mechanizmą arba bendrą finansinio stabilumo priemonę bankų sąjungai; 4) teikti pasirengimo narystei paramą euro neįsivedusioms valstybėms narėms. Be to, priėmus sprendimą fiskalinį pajėgumą įtraukti į ES biudžetą atsirastų tam tikra išstūmimo poveikio (angl. crowding out) rizika kalbant apie Sąjungos politikos finansavimą, pavyzdžiui, Europos struktūrinių ir investicijų (ESI) fondų lėšomis;

18.

mano, kad prieš sukuriant konvergencijos priemones siekiant valstybių prisijungimo prie euro zonos, visų pirma reikia paaiškinti jų taikymo sritį Europos struktūrinių ir investicijų fondų ir ypač Sanglaudos fondo požiūriu (8);

19.

atkreipia dėmesį į tai, kad diskusijoms skirtame dokumente nurodoma galimybė stiprinti struktūrinių reformų ir ES biudžeto sąsają, pavyzdžiui, naudojant specialų fondą, skirtą paskatinti valstybes nares vykdyti reformas, arba skirti (visiškai arba iš dalies) struktūrinių ir investicijų fondų išmokas atsižvelgiant į pasiektą pažangą įgyvendinant konkrečias konvergenciją skatinančias reformas. Reformų įgyvendinimas būtų stebimas vykdant Europos semestrą. Atsižvelgdamas į tai, RK primena savo griežtą nepritarimą bet kokioms makroekonominėms sąlygoms, dėl kurių ESI fondai taptų atgrasymo arba sankcijų taikymo priemone. RK taip pat yra susirūpinęs, kad Europos semestro procese nacionalinio valdžios sektoriaus deficito mažinimui, kaip priemonei išlaikyti arba sumažinti skolos ir BVP santykį, skiriama kur kas daugiau dėmesio nei priemonėms ekonomikos augimui skatinti. Galiausiai, RK apgailestauja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos nepakankamai dalyvauja Europos semestro valdyme, nors daugiau kaip trys ketvirtadaliai 2017 m. konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų yra susijusios su teritorijomis, o šių rekomendacijų įgyvendinimas priklauso nuo subnacionalinių valdžios lygmenų;

20.

mano, kad 2016 m. vasario mėn. Tarybos susitarimas dėl lankstaus Stabilumo ir augimo pakto taikymo turėtų būti įtvirtintas ir ES pirminėje teisėje. Atsižvelgdamas į tai, RK primena savo prašymą vietos ir regionų valdžios institucijų viešųjų investicijų neįtraukti į struktūrinį deficitą siekiant vidutinės trukmės tikslo, nustatyto Stabilumo ir augimo pakte ir fiskaliniame susitarime, ir valstybių narių ir vietos bei regionų valdžios institucijų viešųjų išlaidų pagal ESI fondų bendrą finansavimą neįtraukti į struktūrines išlaidas. Iš tiesų, šis bendras finansavimas iš esmės yra bendros Europos svarbos investicijos ir jau įrodė turintis sverto poveikį ekonomikos augimo skatinimui (9);

21.

pabrėžia, kad siekiant baigti kurti bankų sąjungą labai svarbu laikytis suderinto europinio požiūrio į neveiksnias paskolas (10), kurios 2016 m. pabaigoje sudarė apie 1 000 mlrd. EUR, t. y. maždaug 6,7 % ES BVP ir 5,1 % visų bankų paskolų, kurios labai skiriasi ES viduje ir gali svyruoti nuo 1 iki 46 % ir yra labai nevienodai pasiskirsčiusios pagal ekonomikos sektorius. Todėl RK remia 2017 m. liepos 11 d. Tarybos patvirtintą veiksmų planą, kuriuo siekiama spręsti neveiksnių paskolų bankų sektoriuje problemą įgyvendinant keletą iniciatyvų bankų priežiūros srityje, reformuoti nemokumo ir skolų išieškojimo sistemas, sukurti neveiksnių paskolų antrinę rinką ir restruktūrizuoti bankų sektorių;

22.

abejoja dėl pasiūlymo sukurti vertybiniais popieriais užtikrintus finansinius produktus, kuriuos gali išleisti komercinis subjektas arba įstaiga, kurie įsigytų euro zonos valstybės obligacijų portfelį ir išleistų savo šiomis valstybės obligacijomis užtikrintus vertybinių popierius (angl. sovereign bond-backed securities (SBBS)), panašius į JAV iždo ilgalaikes obligacijas. Žinoma, dėl tokių vertybinių popierių galėtų būti nutraukti bankų ir jų atitinkamų valstybių ryšiai ir sumažėti valstybės obligacijų vaidmuo, kartu būtų išvengta skolų pasidalijimo ir neatsakingo elgesio rizikos. Be to, turto pakeitimo vertybiniais popieriais metodas suteiktų bankams galimybę paskirstyti finansinę riziką nereguliuojamiems finansų sektoriaus subjektams. Tačiau dėl tokių valstybės obligacijomis užtikrintų vertybinių popierių galėtų padidėti valstybės obligacijų palūkanų normų skirtumai ekonominių sunkumų metu.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/11

1.

pabrėžia, kad makroregioninės strategijos atspindi veiksmingą ir labai europietišką viziją, ir palankiai vertina tai, kad Europos Komisija pirmą kartą paskelbė vieną ataskaitą dėl ES makroregioninių strategijų įgyvendinimo; pažymi, kad ES reikia valstybės sienomis neapsiribojančios teritorinės vizijos (1) siekiant kurti „visuotinį požiūrį“;

2.

pastebi, kad nors makroregioninės strategijos pradėtos taikyti neseniai (2), jos įsitvirtino kaip požiūriu „iš apačios į viršų“ ir vietos poreikiais grindžiamos veiksmingesnio bendrų makroregionų galimybių išnaudojimo priemonės, skirtos geriau įgyvendinti ir koordinuoti politikos atsaką į įvairius iššūkius, tokius kaip ekonomikos augimas, inovacijos, transportas, aplinka ir klimato kaita;

3.

nurodo, kad makroregioninės strategijos yra itin svarbios siekiant ES strateginių tikslų ir yra labai svarbi ES daugiapakopio valdymo struktūros dalis. Makroregioninės strategijos atlieka svarbų vaidmenį išjudinant vystymosi procesus ir mažiau išsivysčiusiuose regionuose. Šios strategijos taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį pereinamuoju laikotarpiu, siekiant narystės, taip pat ES nepriklausančiose kaimyninėse šalyse;

4.

pabrėžia makroregioninių strategijų svarbą remiant priemones, skirtas kovai su klimato kaita pažeidžiamuose regionuose, pavyzdžiui, strategijos gali būti veiksmingai panaudotos kovojant su potvyniais, gaisrais, kylančiais pasienio teritorijose;

5.

mano, kad makroregioninės strategijos ir kitos ES tarpvalstybinio ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonės, kaip antai ETBG ir kitos teritorinio bendradarbiavimo struktūros, pavyzdžiui, darbo bendruomenės, bei programos Interreg, yra svarbiausi būsimos ES elementai;

6.

labai palaiko vienos ataskaitos dėl keturių makroregioninių strategijų įgyvendinimo koncepciją ir laukia įgyvendinimo ataskaitų, kurias Europos Komisija turi parengti iki 2018 m. pabaigos;

7.

pabrėžia potencialų makroregioninių strategijų vaidmenį integruotam vystymuisi už ES ribų ir ypač atsižvelgiant į būsimą JK išstojimą iš ES; todėl siūlo ištirti, kaip makroregioninės strategijos galėtų padėti kurti būsimus Jungtinės Karalystės ir ES santykius, ir prašo į būsimas diskusijas šiuo klausimu įtraukti abiejų pusių vietos ir regionų valdžios institucijas;

8.

pateikia nuorodą į ankstesnes RK nuomones šiuo klausimu dėl konkrečių pastabų apie kiekvieną makroregioninę strategiją (3) ir remiasi tais pastebėjimais rengdamas šioje nuomonėje pateikiamas bendrojo pobūdžio pastabas, kurias galima pritaikyti visoms makroregioninėms strategijoms. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad svarbu didinti veiksmingumą ir nustatyti rezultatų prioritetus, taip pat skirti daugiau praktinio dėmesio makroregioninių strategijų įgyvendinimui;

9.

pabrėžia, kad makroregioninių strategijų pranašumas yra tas, kad nacionaliniai, regioniniai ir vietos subjektai, vadovaudamiesi bendra sistema, dirba drauge tam, kad sukurtų visa apimančią strategiją ir bendro programavimo procesus, kuriais prisidedama siekiant ES sutartyje iškelto ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslo ir kuriais veiksmingai atsižvelgiama į vietos poreikius. Be to, makroregioninėmis strategijomis galima lengviau įtraukti piliečius į Europos projektą ir sumažinti atotrūkį tarp ES ir vietos politikos formavimo;

10.

vis dėlto atkreipia dėmesį, kad dabar yra labai svarbus makroregioninių strategijų etapas, kuriuo vis labiau pripažįstamos jų teikiamos galimybės, tačiau siekiant naudotis visais šių strategijų teikiamais privalumais reikia toliau gerinti jų įgyvendinimą. Šia nuomone pateikiamas vietos ir regionų lygmens požiūris į makroregionines strategijas – ja siekiama platesnio strateginio tikslo, atsižvelgiant į vykstantį pasirengimą kitam programavimo laikotarpiui ir Europos ateitį platesne prasme;

11.

palaiko iniciatyvas parengti naujas makroregionines strategijas. Vis dėlto reikėtų laikytis labiau sisteminio požiūrio, kuriuo vadovaujantis funkciniai poreikiai nustatomi pagal principą „iš apačios į viršų“. Esamose ir įtvirtintose teritorinio bendradarbiavimo struktūrose turėtų atsispindėti tai, ar makroregioninėmis strategijomis būtų sukuriama pridėtinė vertė ir ar atsirastų naujų galimybių patobulinti esamas teritorinio bendradarbiavimo struktūras;

12.

be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad esamos makroregioninės strategijos yra sukurtos plėtojant daugelio ES šalių partnerystę, tačiau taip pat turėtų būti įmanoma kurti makroregionines strategijas, kurios apimtų mažiau šalių, bet daugiau regionų ir kuriomis, taikant šį teritorinį požiūrį, būtų rastas tinkamas ir veiksmingas bendrų problemų sprendimas, ypatingą dėmesį skiriant regionams, kuriuose esama gamtinių kliūčių, pavyzdžiui, salų ir atokiausiems regionams;

13.

mano, kad pilietinė visuomenė ir įgalinti vietos suinteresuotieji subjektai, regionai ir miestai gali labai svariai prisidėti stiprinant Europos idėją ir siekiant tinkamų finansinių svertų; todėl kuriant strategines programas labai svarbu įtraukti svarbiausius makroregioninius įgyvendintojus ir pilietinę visuomenę. Įsitraukus šiems subjektams galėsime siekti, kad Europoje subsidiarumo principas geriau veiktų ne tik santykių tarp politikos formuotojų ir institucijų srityje, bet ir santykių tarp ekonominių ir socialinių suinteresuotųjų subjektų vietos ir regionų lygmenimis srityje;

14.

pažymi, kad makroregioninės strategijos iš esmės yra politikos priemonė, skirta įvairios politikos įgyvendinimui koordinuoti. Šių strategijų taikymo sritis yra daug platesnė nei Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslas – viena vertus, įvairiomis politikos sritimis prisidedama įgyvendinant makroregionines strategijas, kita vertus, visa ES politika turėtų naudos iš geresnio koordinavimo per makroregionines strategijas;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kad makroregioninės strategijos tikslai turi būti suderinti su bendra ES strategija po 2020 m. ir į ją įtraukti ir taip sukurti nuoseklią sistemą visoms programoms, kurios leistų strategiškai planuoti visas politikos sritis, darančias poveikį regioninei plėtrai siekiant atsižvelgti į makroregionines strategijas. Šis principas taikomas visų formų politikai visais lygmenimis, įskaitant politiką, vykdomą pagal pasidalijamojo valdymo principą, taip pat visai Europos Komisijos tiesiogiai valdomai politikai ir nacionalinei regioninei politikai;

16.

apgailestauja, kad makroregioninėmis strategijomis sukurta pridėtinė vertė šiuo metu nepakankamai atspindima sektorių politikoje ir jos finansavimo programose. Dėl to kyla praktinių sunkumų, kai projektai turi atitikti strateginius makroregioninių strategijų ir sektorių politikos, pagal kurią skiriamas finansavimas, reikalavimus, o ši politika gali labai skirtis nuo makroregioninių strategijų. Todėl makroregioninėms strategijoms priskiriamus projektus tenka rengti ilgiau ir jie būna ne tokie konkurencingi kaip „įprasti“ sektorių politikos projektai;

17.

mano, kad, siekiant užtikrinti galimybę naudotis finansiniais ištekliais programavimo laikotarpiu po 2020 m., visose ES politikos srityse (įskaitant sanglaudos politiką) turėtų būti nustatytos konkrečios projektų, kuriais prisidedama prie makroregioninių strategijų, įgyvendinimo taisyklės, taip sudarant geresnes sąlygas gauti finansavimą ir sumažinant administracinius reikalavimus. Reikia kuo greičiau supaprastinti ES programų įgyvendinimą;

18.

ragina stiprinti sąsajas tarp makroregioninių strategijų ir ES finansavimo šaltinių sektorių politikos kūrimo ir įgyvendinimo etapais. Būtina vengti dubliuoti procedūras ir ataskaitų teikimą. Iš esmės, lėšas reikia skirti jau suformavus politiką, o ne atvirkščiai. Deja, atrodo, kad šiuo metu laikomasi priešingo požiūrio, nes norint vykdyti makroregionines strategijas reikia prašyti paramos pagal finansavimo programas;

19.

ragina valstybes nares pradėti būsimas diskusijas, kaip, vadovaujantis pagrindiniais makroregioninių strategijų principais, makroregionines strategijas reikėtų integruoti į ES daugiametę finansinę programą po 2020 m. Kalbant apie kitos kartos finansavimo programas, Komisija turėtų numatyti tinkamą finansavimą toms tarpvalstybinėms programoms, kurios atitinka makroregionines strategijas ir kuriomis sukuriamas mechanizmas, teikiantis pirmenybę tiems reikalavimus atitinkantiems projektams, kurie makroregioninėje strategijoje nurodomi kaip strateginiai, papildant projektų, kuriems taikomos kitos ES tarpvalstybinio ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonės, finansavimą;

20.

primygtinai ragina makroregioninių strategijų koordinatorius nedelsti rengiant strategijos dokumentus, kaip skirtingų sričių politika turėtų prisidėti prie makroregioninių strategijų įgyvendinimo. Siekiant parengti teisės aktus programavimo laikotarpiui po 2020 m., tokiais strategijos dokumentais ES politikos formuotojai būtų raginami teisės aktus pritaikyti makroregioninių strategijų poreikiams. Be to, strategijos dokumentai būtų tiesiogiai įtraukti į programavimo etapą ir jų pagrindu būtų formuojamos veiksmų programos;

21.

ragina Europos Komisiją bendradarbiaujant su programa Interact, makroregioninių strategijų temų ir nacionaliniais koordinatoriais ir esamų bei būsimų makroregioninių strategijų suinteresuotaisiais subjektais palaikyti šį procesą rengiant specializuotus praktinius seminarus, skirtus tokių strategijos dokumentų projektams ruošti, ir skiriant tokiems seminarams finansavimą; ragina Europos Komisiją bendradarbiaujant su Interact programa skatinti keturių makroregioninių strategijų patirties mainus tiek kalbant apie strategijų teminius prioritetus, tiek apie bendruosius jų įgyvendinimo aspektus. Be to, naujų makroregioninių strategijų rengimas taip pat turėtų būti paremtas metodika;

22.

nurodo, kad Europos Komisija turėtų prisiimti reikšmingesnį (aktyvesnį) vaidmenį koordinuojant ir skatinant bendradarbiavimą pagal makroregionines strategijas. Remiant makroregioninių strategijų strateginių tikslų įgyvendinimą turėtų aktyviau dalyvauti ne tik Regioninės ir miestų politikos generalinis direktoratas, bet ir kiti Komisijos generaliniai direktoratai. Makroregioninės strategijos turėtų būti geriau susietos su visomis ES politikos sritimis ir priemonėmis siekiant užtikrinti didesnį indėlį siekiant bendrų ES tikslų;

23.

ragina įvertinti galimybę įtraukti paskatas, be kita ko, ekonomines, regionams ir valstybėms narėms, remiant Europos Komisijai, kad būtų lengviau taikyti naujus Europos politikos ir teisės aktų įgyvendinimo metodus makroregioninių strategijų kontekste. Šiais naujais metodais, pavyzdžiui, galėtų būti galimų būsimų Europos standartų ar politikos išbandymas ar jau priimtų Europos teisės aktų ir politikos įgyvendinimo palengvinimas (galimybė greičiau pasiekti tam tikrus tikslus, pavyzdžiui, klimato, energetikos, transporto ir kt., arba siekti kokybiniu ir kiekybiniu požiūriu platesnio užmojo tikslų nei nustatyta ES teisės aktais). Šis paskatų mechanizmas gali būti taikomas makroregioniniams partneriams ir Europos Komisijai savanoriškai pasirašant „programos susitarimą“, kuriame būtų nustatyti programos tikslai, sąlygos ir siektini tikslai bei numatytos paskatos, jei įsipareigojama juos įgyvendinti greičiau;

24.

pabrėžia, kad sanglaudos politika yra ne tik ES regionų vystymosi politika, kuria siekiama sumažinti skirtumus, bet ir svarbiausia ES investavimo priemonė. Reikia glaudesnių ir tiesioginių ryšių tarp makroregioninių strategijų ir sanglaudos politikos priemonių, kad makroregioninės strategijos turėtų naudos iš veiksmų programose taikomo integruoto ir konkretaus požiūrio;

25.

nurodo, kad sanglaudos politika suteikia labai reikalingos paramos makroregioninėms strategijoms. Sanglaudos politika suteikia būtinos finansinės paramos projektams, kurie prisideda prie makroregioninių strategijų įgyvendinimo, o teikiant techninę pagalbą valdymo mechanizmams ji gali užtikrinti makroregioninių strategijų kasdienį veikimą;

26.

pažymi, kad sanglaudos politika vykdoma per nacionalinius asignavimus, taip daugiausia dėmesio skiriant nacionaliniams prioritetams. Praktikoje tai reiškia, kad netgi jei šalis arba regionas nusprendžia remti pagal makroregionines strategijas vykdomus projektus, negalima užtikrintai manyti, kad kita šalis arba regionas taip pat imsis veiksmų tokiems projektams remti. Deja, tokiais atvejais projektas būna ne toks veiksmingas, makroregioninėmis strategijomis sukuriama mažiau pridėtinės vertės. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į makroregionines strategijas planuojant sanglaudos politiką;

27.

todėl palaiko tai, kad ateityje įgyvendinant sanglaudos politiką toliau būtų stiprinamas Europos teritorinis bendradarbiavimas, kartu didinant pagrindinių veiklos programų, apimančių maždaug 95 % sanglaudos politikos, tarptautinį mastą ir, kai taikytina, priderinant jas, prie makroregioninių strategijų. Taip pat reikėtų siekti didesnės sąveikos tarp ESI fondais grindžiamų programų ir tiesiogiai valdomų programų, tokių kaip „Horizontas 2020“, Erasmus+ ir Europos infrastruktūros tinklų priemonė (EITP). Atitinkamose veiksmų programose turėtų būti aiškiai atsižvelgta į atitinkamos teritorijos makroregiones strategijas; pasisako už tai, kad visos ES vidaus ir išorės sausumos sienos, taip pat jūros sienos (regionai, atskirti ne daugiau kaip 150 km arba atokiausių ir salų regionų atveju – daugiau kaip 150 km) galėtų gauti paramą ir dalyvauti tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir makroregioninėse programose;

28.

pakartoja savo neseniai paskelbtoje nuomonėje „Žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai ir nedidelės apimties projektai pagal tarpvalstybinio bendradarbiavimo programas“ pateiktą prašymą suteikti daugiau galimybių gauti finansavimą nedideliems projektams. Patirtis rodo, kad kai kurie nedideli tarptautiniai projektai atitinka makroregioninių strategijų tikslus. Tačiau dauguma ES finansavimo programų nėra skirtos teikti paramą nedidelės apimties projektams – daug vietos bendruomenių ir pilietinės visuomenės organizacijų negali dalyvauti, nes neturi reikiamų finansinių pajėgumų ir administracinių gebėjimų. Atsižvelgiant į tai rekomenduojama sukurti finansines priemones, kuriomis galima nesunkiai pasinaudoti ir lengvai valdyti, įskaitant išankstinio finansavimo modelius ir projektų rengimą mažesniems projektams;

29.

pabrėžia, kad Europos teritorinio bendradarbiavimo programoms tenka labai svarbus vaidmuo teikiant paramą makroregioninėms strategijoms. Tačiau Europos teritorinio bendradarbiavimo programos sudaro tik nedidelę dalį viso finansavimo, todėl jos svarbios kokybės, o ne kiekybės požiūriu. Pagrindinis Europos teritorinio bendradarbiavimo programų tikslas turėtų būti parama pasienio, tarpvalstybinio ir regionų bendradarbiavimo bandymams ir inovatyvioms programoms, taip pat techninė pagalba finansuojant ir įgyvendinant makroregionines strategijas. Europos teritorinio bendradarbiavimo programų ir makroregioninių strategijų tarpusavio konkuravimas dėl išteklių yra žalingas ir jo turėtų būti vengiama;

30.

pabrėžia Europos teritorinio bendradarbiavimo grupių (ETBG) vaidmenį įgyvendinant makroregionines strategijas ir kitas tarptautines ir tarpvalstybines iniciatyvas, pavyzdžiui, darbo bendruomenes. Vis dėlto ETBG dar neišnaudojo viso savo potencialo, nes kai kuriose valstybėse narėse nepakankamai įgyvendinami atitinkami teisės aktai, trūksta žinių apie šios priemonės teikiamas galimybes, vis dar yra kitų administracinių trukdžių;

31.

pažymi, kad pagrindinis makroregioninių strategijų valdymo principas yra „trijų „ne“ principas – jokio naujo ES finansavimo, jokių naujų ES formalių struktūrų ir jokių naujų ES teisės aktų. Tačiau įgyvendinant praktikoje šis principas sukėlė šiek tiek painiavos. Pavyzdžiui, visose makroregioninėse strategijose buvo sukurta naujų struktūrų, pavyzdžiui, bendradarbiavimo platformos ir tinklai, tačiau jos nėra oficialios ES struktūros. Makroregioninių strategijų įgyvendinimas labai priklauso nuo ES finansavimo, nors techniškai finansavimas nėra skiriamas naujai, o panaudojamas kitur. Be to, nors makroregioninės strategijos neturėtų būti akstinu kurti naujus teisės aktus, reikėtų leisti siūlyti teisės aktus ar jų pakeitimus visais lygmenimis, jeigu taip būtų galima geriau įgyvendinti makroregionines strategijas;

32.

užtikrintai teigia, kad „trijų „ne“ principą reikėtų pakeisti „trijų „taip“ principu – tobulinti galiojančių teisės aktų taikymą, institucijas ir finansavimo panaudojimą. Imantis priemonių gerinti makroregioninių strategijų veikimą reikėtų laikytis praktinio požiūrio, užuot sutelkus dėmesį į painius principus, tokius kaip „trijų „ne“ principas. RK pasisako už geresnę sąveiką su finansavimo priemonėmis, už tai, kad esamos struktūros būtų geriau įtraukiamos į makroregionines strategijas, taip pat už tai, kad būtų geriau įgyvendinamos dabar galiojančios taisyklės;

33.

pastebi, kad dabar reikia stiprinti makroregioninių strategijų valdymą, o siekiant stiprinti valdymą taip pat reikia stiprinti vietos ir regionų lygmenis. Valdymo negalima patikėti tik nacionalinėms Vyriausybėms, nes taip prieštaraujama makroregioninių strategijų idėjai;

34.

mano, kad siekiant įgyvendinti makroregionines strategijas reikia laikytis konkretaus bendradarbiavimu ir koordinavimu grindžiamo požiūrio į valdymą, ir pabrėžia, kad šiuo tikslu reikia gerinti administracinius gebėjimus, grindžiamus didesne atsakomybe ir geresniu bendradarbiavimu. Šis valdymo metodas turėtų būti suderintai integruotas į esamas valdymo struktūras, siekiant išvengti bet kokio dubliavimo ir sukurti integruotą metodą. Koordinavimo veiksmai jokiu būdu neturėtų virsti slaptu centralizavimu;

35.

pabrėžia, kad, norint gerinti administracinius gebėjimus, Europos, nacionaliniai ir regionų politikai turi prisiimti atsakomybę, ir apgailestauja, kad daugeliu atvejų dėl atsakomybės stokos makroregioninėms strategijoms vis dar daroma žala. Atsakomybę galima padidinti didinant informuotumą apie regionų ir vietos valdžios institucijų atliekamą lemiamą vaidmenį;

36.

supranta, kad iš pradžių makroregioninių strategijų ir susijusių projektų kūrimo bei įgyvendinimo procesai gali atrodyti sudėtingi ir painūs, nes kuriant bendrą vystymosi strategiją susiduria skirtingos administravimo kultūros ir tradicijos. Pirminiais etapais kuriant naujas procedūras ir administracines struktūras makroregioninėms strategijoms prireikia gausių žmogiškųjų išteklių. Reikia sukurti naują administravimo filosofiją (atviresnę ir labiau strateginę), taip pat susipažinti su naujais požiūriais, teisinėmis aplinkybėmis ir kalbomis;

37.

pažymi, kad stiprinant atsakomybę už makroregioninių strategijų įgyvendinimą itin svarbus nuolatinis dialogas, veiksmingos bendradarbiavimo struktūros ir stiprios partnerystės. Pasidalijamasis valdymas yra tinkamiausias įgyvendinimo metodas daugiapakopio valdymo aplinkybėmis. Šiuo atžvilgiu svarbu aiškiai nustatyti kiekvieno atskiro subjekto atsakomybę;

38.

mano, kad ES institucijos turėtų susitarti dėl bendros Europos vizijos ir vystymosi strategijos, kuriai akstinas kiltų dėl nacionalinių, regionų ir vietos poreikių. Makroregioninės strategijos grindžiamos „funkciniais“ regionais, todėl labiausiai tinka įgyvendinti ES vystymosi strategiją ir pasiekti jos tikslus atsižvelgiant į konkrečius atitinkamos teritorijos (geografinės vietovės) poreikius ir reikalavimus bei veiksmingai taikant partnerystės principą;

39.

pakartoja, kad veiksminga partnerystė užtikrinama tada, kai strateginio planavimo ir sprendimų priėmimo procesuose dalyvauja visi suinteresuotieji subjektai. Be abejo, to galima pasiekti tik jei žinoma, kokie yra vietos ir regionų poreikiai, jei atsižvelgiant į ES aplinkybes atlikta tokių poreikių analizė ir jie įtraukti į bendrąsias makroregionines strategijas. Atitinkamai makroregionines strategijas galima sėkmingai įgyvendinti tik jeigu regioniniams ir vietos subjektams, taip pat ir pilietinei visuomenei, suteikiamas lankstumas, pasitikėjimas ir finansinės paskatos, reikalingos tam, kad jie galėtų įgyvendinti bendrų Europos interesų tikslus, pritaikytus prie vietos ir regionų poreikių;

40.

siūlo, kad nacionalinis koordinavimas su kitais politikos formavimo, instituciniais ir administraciniais lygmenimis turėtų būti grindžiamas tvirtais įgaliojimais ir specialiu biudžetu koordinavimo veiklai. Vykdant koordinavimą taip pat būtų galima kiekvienai makroregioninei strategijai sukurti tarpusavyje sujungtas nacionalines koordinavimo platformas siekiant, kad kiekvienoje dalyvaujančioje šalyje įgyvendinimas vyktų įtraukiai ir norint užtikrinti, kad būtų suderintos skirtingos dalyvaujančių šalių ir regionų įgyvendinimo strategijos;

41.

pabrėžia, kad norint gerinti valdymą, būtina, kad makroregionines strategijas palaikytų Europos Komisija, kuri turėtų aktyviai remti nacionalinį koordinavimą ir dirbti tam, kad sustiprintų sąsają tarp ES politikos priemonių ir makroregioninių strategijų įgyvendinimo, regionų ir vietos perspektyvai skirdama didžiausią dėmesį. EK turėtų dažnai ir reguliariai rengti posėdžius ir seminarus, kuriems vykstant įgyvendintojai ir pagrindiniai suinteresuotieji subjektai susidarytų aiškesnį vaizdą apie ES tikslus ir būtų galima keistis geriausia praktika tarp šiuo metu vykdomų makroregioninių strategijų;

42.

mano, kad EK turėtų daug geriau vykdyti vidaus koordinavimą tarp skirtingų generalinių direktoratų ir kovoti su dubliavimusi ES politikos lygmeniu. Kitoje Komisijos ataskaitoje dėl ES makroregioninių strategijų įgyvendinimo turėtų būti skiriama dar daugiau dėmesio gerajai praktikai, kurią būtų galima taikyti kelioms strategijoms;

43.

mano, kad būsimose EK ataskaitose taip pat reikėtų pateikti patikimų duomenų apie finansinį indėlį į makroregionines strategijas, įskaitant tai, kiek projektų gavo paramą. Galiausia, EK taip pat turėtų dėti daugiau pastangų įgyvendindama pasiūlymus suvienodinti terminiją, naudojamą vaidmenims ir procesams makroregioninėse strategijose apibrėžti;

44.

pabrėžia, kad reikia stebėti ir vertinti tai, kaip įgyvendinamos makroregioninės strategijos, kad būtų galima įvertinti, kiek jos veiksmingos, ir palengvinti mokytis formuoti politiką. Vis dėlto ataskaitos turi būti teikiamos aiškiu tikslu, taip pat turi būti aiškus ataskaitų adresatas ir lūkesčiai. Ataskaitų teikimas neturint aiškaus uždavinio ir tikslo yra beprasmis biurokratizmas;

45.

mano, kad remiantis makroregioninių strategijų įgyvendinimo ataskaitomis turėtų būti vertinama, ar ES ir nacionalinės politikos priemonės tebėra nuoseklios ir tinkamos įgyvendinti makroregionines strategijas, be to, šiomis ataskaitomis turėtų būti atkreipiamas ES ir nacionalinių politikos formuotojų dėmesys į tai, kokius aspektus reikia pakeisti. Kaskart teikiant pasiūlymus dėl naujo teisės akto reikėtų atlikti teritorinio poveikio vertinimą siekiant nustatyti, koks poveikis gali kilti makroregioninėms strategijoms. Ataskaitomis taip pat turėtų būti padedama makroregioninių strategijų įgyvendintojams suprasti, kokia padaryta pažanga, gerinti vidaus procesus ir prisitaikyti prie naujų pokyčių;

46.

pabrėžia, kad teritorinis bendradarbiavimas yra kiek rizikingas ir nelengva išsamiai prognozuoti, koks jis bus. Todėl vykdant stebėseną ir vertinimą daugiausia dėmesio reikėtų kreipti į bendradarbiavimo rezultatus ir procesus, o ne į skaičius. Galimos nesėkmės ir klaidos, bet dėl to nereikėtų nedelsiant daryti finansinių pataisų ar nutraukti priemones, nes taip būtų užkertamas kelias inovatyviems, bet rizikingiems projektams;

47.

pritaria EK požiūriui, kad tvirta komunikacijos strategija turėtų tapti makroregioninių strategijų dalimi, ir mano, kad, atsižvelgiant į dabartinę padėtį ES, reikia skleisti informaciją apie ES veiksmų pridėtinę vertę. Dėl makroregioninių strategijų vietos piliečiai geriau mato ir supranta Europos politikos tikslus. Todėl šiomis strategijomis pateikiamas atsakas į dabartinius Europos politikos pokyčius ir galėtų įnešti svarų indėlį į būsimas diskusijas dėl ES 27 ateities, kurias EK neseniai pradėjo savo Baltąja knyga dėl Europos ateities;

48.

pritaria EK Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos įgyvendinimo ir iššūkių vertinimui ir norėtų atkreipti dėmesį, kad 2016 m. įsteigtas Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) valdymo institucijų tinklas dėl ES Baltijos jūros regiono strategijos. Šiuo tinklu siekiama rasti būdų teikti veiksmingesnę finansinę paramą ES Baltijos jūros regiono strategijai įgyvendinti. Panašūs tinklai sukurti ir kitiems fondams. Tai geriausios praktikos pavyzdys, kurį galima taikyti ir kitai makroregioninei strategijai. Kitas geriausios praktikos pavyzdys yra regioninių ir miesto tinklų dalyvavimas ES Baltijos jūros regiono strategijoje.

49.

pažymi, kad ES Baltijos jūros regiono strategijos pradinio kapitalo priemonė yra veiksmingas įrankis sudaryti partnerystės susitarimus su tais, kurie siekia gauti finansavimą arba iš Baltijos jūros regiono programos Interreg arba iš kitų finansavimo programų. Kadangi ES Baltijos jūros regiono strategija buvo pirmoji makroregioninė strategija, ji taip pat pateikia daug gerosios praktikos pavyzdžių, kuriuos būtų galima palyginti su kitomis makroregioninėmis strategijomis;

50.

pritaria EK Europos Sąjungos strategijos dėl Dunojaus regiono įgyvendinimo ir iššūkių vertinimui. Vienas akivaizdžiausių ES strategijos dėl Dunojaus regiono rezultatų – Dunojaus tarpvalstybinės programos Interreg sukūrimas, kurios geografinė aprėptis sutampa su Dunojaus regiono strategijos teritorija. Pagal ES strategiją dėl Dunojaus regiono buvo vystoma keletas projektų ir daugumą jų patvirtino Dunojaus tarpvalstybinė programa arba kiti finansavimo šaltiniai. Be to, 2014 m. keturiolika šalių kartu įsteigė naują struktūrą – Dunojaus strateginį centrą – siekdamos lengvesnio ES strategijos dėl Dunojaus regiono įgyvendinimo ir didesnio visų esamų ir galimų subjektų įsitraukimo. Vykdant abi iniciatyvas padaryta labai didelė pažanga ir joms toliau reikėtų teikti paramą;

51.

teigiamai vertina tai, kad ES strategija dėl Dunojaus regiono yra inovatyvi regioninės politikos, plėtros ir kaimynystės politikos platforma ir ji skatina dalyvauti subnacionalinio lygmens valdžios institucijas ir pilietinę visuomenę, įskaitant socialinius partnerius;

52.

pažymi, kad dėl pabėgėlių ir migracijos padėties Adrijos ir Jonijos jūrų regiono šalys patiria labai didelį poveikį. Antrajame ES strategijos dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono forume, vykusiame 2017 m. gegužės 11–12 d. Janinoje (Graikija) daugiausia dėmesio skirta tam, kaip ES strategija dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono galima prisidėti stiprinant Adrijos ir Jonijos jūrų regiono šalių atsparumą siekiant įveikti krizę. 2-ajame forume priimta rezoliucija dalyvaujančios šalys raginamos sukurti bendradarbiavimo platformą, kurią pasitelkdamos regiono šalys galėtų geriau koordinuoti savo atsaką į krizę ir mokytis vienos iš kitų;

53.

palankiai vertina pastangas skatinti bendradarbiavimą tarp ESI fondų ir Pasirengimo narystei pagalbos priemonės (PNPP). Tai reiškia, kad ESI fondais, PNPP ir kitais susijusiais nacionaliniais ir regioniniais finansavimo šaltiniais turėtų būti prisidedama prie ES strategijos dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono tikslų įgyvendinimo. Šiuo požiūriu galima būtų ieškoti papildomos sinergijos su ES strategija dėl Dunojaus regiono bei regioninėmis tarptautinėmis organizacijomis. Deja, skirtinga terminologija, vartojama skirtingų finansavimo programų įgyvendinimo procesams apibūdinti, vis dar kelia painiavą ir trukdo išnaudoti sinergiją;

54.

pripažįsta ES strategijos dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono pridėtinę vertę tarpvyriausybiniam ir daugiašaliam bendradarbiavimui šios strategijos teritorijoje;

55.

mano, kad reikėtų sumažinti atotrūkį tarp politinių pareiškimų ir turimų įgyvendinimo priemonių. Strategijos tikslus galima pasiekti tik jeigu jai bus skirta finansinių lėšų ir reikiamų valdymo priemonių;

56.

ES strategija dėl Alpių regiono pradėta įgyvendinti 2016 m. pirmoje pusėje. Dar per anksti daryti išvadas, bet ES strategija dėl Alpių regiono pradėta vykdyti išties sėkmingai. Teigiama tai, kad daugelis iš septynių ES strategijos dėl Alpių regiono valstybių įsitraukusios visų pirma regionų lygmeniu. Nacionaliniu ir (arba) federaliniu lygmeniu veikia vykdomoji valdyba, bet strategija daugiausia įgyvendinama regionų lygmeniu. Pasiekus tai, kad atsakomybė būtų prisiimta nacionaliniu ir (arba) federaliniu lygmeniu, ji galėtų tapti pagrindiniu veiksniu strategijai suteikiant didesnių paskatų artimiausioje ateityje. Dėl tokio įsitraukimo vietos ir regionų lygmeniu tikrai bus lengviau užtikrinti atsakomybę ir netolimoje ateityje įtraukiai bei vaisingai įgyvendinti strategiją;

57.

mano, kad Alpių regiono strategija gali padėti įgyvendinti bendrai Europos makroregionuose plėtojamą tvaraus vystymosi modelį. Europoje didžiausia gyventojų ir turto koncentracija yra miestuose ir metropolinėse zonose, tačiau siekiant tolesnio tvaraus miestų vystymosi, būtina išsaugoti juos supančias kaimo ir Alpių kalnų vietoves. Gamtos išteklių apsauga užtikrina piliečiams galimybes pasinaudoti gamtos teikiama gerove, būti aprūpintiems sveikais ir kokybiškais produktais, išsaugoti biologinę įvairovę. Metropolinių zonų, kurios yra gamybos skatintojos ir kūrybiškumo ir inovacijų katalizatorės, ir kaimo ir kalnų vietovių sąveika turės būti svarbiausiu veiksniu siekiant plėtoti projektų sinergiją ir bendras informavimo kampanijas piliečiams;

58.

vis dėlto pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad regione gilios bendradarbiavimo tradicijos, o jo ekonomika klesti, ES strategijos dėl Alpių regiono subjektai galėtų būti dar ambicingesni ir bendradarbiauti glaudžiau, nei numatyta Interreg ir rodyti pavyzdį kitiems makroregionams. Vienas iš būdų, kurį galima apsvarstyti – įkurti strategijos įgyvendinimui skirtą nuolatinę struktūrą, kuria būtų galima veiksmingai grįsti valdymo sistemą;

59.

atkreipia dėmesį į ir palankiai vertina bendrą pirmininkaujančios Bavarijos ir kitų dalyvaujančių regionų pozicijos dokumentą dėl strategijų įtraukimo į būsimos daugiametės finansinės programos reglamentavimo sistemą;

60.

mano, kad pagrindinės makroregioninių strategijų sąlygos yra tvirtas ir realus pagrindas, kuriuo remdamosi Jungtinės Karalystės decentralizuotos administravimo įstaigos, vietos ir regionų valdžios institucijos ir jų bendruomenės galėtų ateityje bendradarbiauti su kolegomis iš ES, ir ragina abiejų šalių derybininkus šį klausimą įtraukti į derybų dėl susitarimo dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES punktų sąrašą.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/19

1.

pripažįsta, kad šiuo metu, kai Sąjungoje tvyro netikrumas, gyvybiškai svarbu stiprinti piliečių priklausomybės pastaruosius šešiasdešimt metų kuriamam integracijos projektui, dalyvavimo jame ir didesnio artumo jausmą. Europos modelis išlieka patrauklus, tačiau pažanga įgalinant piliečius visose srityse (politikos, socialinių reikalų, ekonomikos ir kultūros) turi būti vienas iš būdų suteikti naują postūmį šiam procesui. Tokiomis aplinkybėmis Europos pilietybė, prieš 25 metus įtvirtinta Mastrichto sutartyje ir sukurta kaip bendras visų europiečių statusas, gali būti tinkama priemonė šiems tikslams pasiekti;

2.

ragina stiprinti piliečių teises atsižvelgiant į globalizacijos procesą, kuris teikia galimybių ir kelia iššūkių mūsų piliečiams. Atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina Komisijos neseniai pradėtą svarstymą, kaip suvaldyti šį globalizacijos procesą užtikrinant Europos piliečių apsaugą ir įgalinimą parengiant tvirtą socialinę politiką ir padedant pasiekti gyvenimo lygio konvergenciją kilimo kryptimi, taip pat siekį teikti reikiamą paramą visą gyvenimą trunkančiam švietimui ir mokymuisi privačiam sektoriui atliekant ypatingą vaidmenį, ir visų pirma atkreipia dėmesį į ES struktūrinių ir investicijų fondų vaidmenį taikant šias priemones pažeidžiamiems regionams;

3.

pabrėžia, kad būtina užtikrinti teisinės valstybės principo laikymąsi ir vietos bei regionų lygmeniu, nes būtent šiuo lygmeniu piliečiai jį geriausiai supranta. Kaip pažymėjo RK (1), beveik 100 000 Europos Sąjungos vietos ir regionų valdžios institucijų, palaikančių ryšius su pačiais įvairiausiais piliečiais, prisiima didelę dalį atsakomybės už pagrindinių teisių ir laisvių įgyvendinimą;

4.

atsižvelgdamas į savo parengtas nuomones dėl ankstesnių pilietybės ataskaitų, pakartoja, kad negalima nepaisyti pilietybei būdingo socialinio aspekto ir konkrečios regionų ir vietos valdžios institucijų atsakomybės šioje srityje. Šiuo požiūriu Komitetas palankiai vertina institucijų prisiimtą įsipareigojimą padėti pasiekti gyvenimo standartų konvergenciją kilimo kryptimi, pabrėžia, kad įgyvendinant Europos socialinių teisių ramstį reikia laikytis subsidiarumo principo, ir atkreipia dėmesį į rengiamo šio ramsčio III skyriaus dėl socialinės apsaugos ir įtraukties poveikį vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai, įskaitant nustatytas priemones, susijusias su vaikų apsauga, minimalių pajamų užtikrinimu, neįgaliųjų įtrauktimi, galimybe gauti būstą ir pagrindines paslaugas ir t. t. (2); pabrėžia, kad bet koks šių teisių stiprinimas, kaip numatoma dokumente, turi būti papildytas teritorinio poveikio vertinimu ir subsidiarumo ir proporcingumo analize, kad būtų užtikrinta, jog bus atsižvelgta į vietos ir regionų valdžios institucijų kompetenciją;

5.

yra labai susirūpinęs dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES galimų pasekmių piliečiams; mano, jog būtina labai aiškiai ir visapusiškai laikantis teisinio tikrumo principo užtikrinti Jungtinėje Karalystėje gyvenančių Europos piliečių ir jų šeimos narių ir Jungtinės Karalystės piliečių, gyvenančių kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, teises remiantis abipusiškumo principu. Artimiausiais metais šiam klausimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Šiuo tikslu visų pirma būtina būsimame susitarime numatyti reikiamas veiksmingas, nediskriminacines ir kuo platesnes garantijas, kad būtų apgintos jų teisės, įskaitant ES piliečių teisę nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinės Karalystės piliečių teisę nuolat gyventi ES. Aišku, siekiant teisingo problemos sprendimo, šios teisės turėtų būti užtikrintos ir ES valstybėse narėse gyvenantiems Jungtinės Karalystės piliečiams;

6.

jaučiasi padrąsintas derybų procese dalyvaujančių šalių požiūrio į šį klausimą ir norėtų nuolat gauti kuo išsamesnės ir naujausios informacijos apie šių derybų eigą; mano, jog būtina tiksliai nustatyti naudos gavėjus ir pagrindines teises, kurios turi būti garantuotos, įskaitant galimybę gauti švietimą, sveikatos priežiūrą ir socialines paslaugas, taip pat taikyti apsaugos priemones tam tikrais atvejais (Šiaurės Airijos ir Kipro), kai Europos piliečių teisėms gali būti padarytas ypač didelis poveikis; mano, kad viso šio proceso metu, bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis, turėtų būti suteikta kuo daugiau informacijos susijusiems asmenims ir būtų užkirstas kelias bet kokio pobūdžio diskriminacijai ar ksenofobijai jų atžvilgiu;

7.

atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus teiginius, labai palankiai vertina Europos Komisijos 2017 m. ES pilietybės ataskaitoje pateiktus pasiūlymus ir mano, kad jie yra tinkami pradėti naują piliečių teisių stiprinimo etapą, nors jų turinį būtų galima papildyti;

8.

atkreipia dėmesį, kad Europos piliečiai labiausiai pasitiki regionų ir vietos valdžios institucijomis ir kad vietos ir regionų politikai turėtų atlikti daug svarbesnį vaidmenį ES sprendimų priėmimo procese propaguodami piliečių nuomonę;

9.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijų darbas turės lemiamos reikšmės įgyvendinant Komisijos pasiūlymus, susijusius su informuotumo apie piliečių teises didinimu. Reikėtų stengtis jas įtraukti, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos nedelsiant susipažinti su šia informacija, atsižvelgiant į tai, kad pagal savo pobūdį jos yra arčiausiai piliečių esančios ir jiems prieinamiausios valdžios institucijos. Šiuo požiūriu reikėtų optimizuoti Europos informacijos centrų (Europe Direct) vaidmenį didinant piliečių informuotumą ir teikiant jiems informaciją apie jų ES teises ir finansavimo galimybes, renginius ir seminarus Europos tema ir atitinkamų organizacijų kontaktinę informaciją;

10.

mano, kad piliečių informuotumo didinimas visų pirma turi būti orientuotas į jaunimą. Iki šiol jis labiausiai nukentėjo nuo ekonomikos krizės ir prarado pasitikėjimą integracijos procesu ir piliečio statusu, kurie jam negarantuoja visapusiško asmeninio ir profesinio tobulėjimo, todėl į tai reikėtų ypač atsižvelgti. Imantis būtinų priemonių, kurias įgyvendinant pagrindinį vaidmenį atlieka vietos ir regionų valdžios institucijos, turi būti numatyta ne tik sukurti Europos solidarumo korpusą, bet ir imtis kitokio pobūdžio priemonių (galimybės įsidarbinti, judumas, švietimas, įgūdžių ugdymas ir kt.), kaip praėjusių metų gruodžio mėn. reikalavo Europos Vadovų Taryba;

11.

mano, kad vietos valdžios institucijų indėlis į demokratijos principo stiprinimą yra labai svarbus, kadangi šios institucijos yra pagrindinis ir tiesioginis Europos piliečių atstovaujamosios demokratijos išraiškos lygmuo. Be to, vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas dialoguose su piliečiais ir viešosiose diskusijose padeda skatinti dalyvaujamąją demokratiją, todėl ateityje jis turėtų būti stiprinamas;

12.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip pagalbos ar socialinių išmokų teikėjos, taip pat turi atlikti svarbų vaidmenį užtikrinant Europos piliečių teisę gyventi kitoje valstybėje narėje. Bet kuriuo atveju jų veiksmai socialinio pilietiškumo srityje turi būti grindžiami Europos teisėje nustatytais ir teismų praktika patikslintais kriterijais, kurių žinojimas ir sklaida yra ypač reikalingi;

13.

pripažįsta, kad laisvas asmenų judėjimas keliaujant turistiniais, kultūros, moksliniais ir ekonominiais tikslais prisidėjo ugdant Europos pilietiškumą ir skatinant tarpusavio supratimą; rekomenduoja stiprinant šiuos ryšius ugdyti piliečių ir Europos piliečių vienybės jausmą. Prie to gali ypač prisidėti mūsų kultūros ir paveldo įvairovė. Tai pripažindamos Europos institucijos paskelbė 2018 metus Europos kultūros paveldo metais – vietos ir regionų valdžios institucijos yra pagrindinės ir strateginės dalyvės įgyvendinant veiksmus ir iniciatyvas, kurių planuojama imtis per šiuos Europos kultūros paveldo metus;

14.

pritaria, kad dalyvavimas vietos ir regionų rinkimuose yra vienas iš pagrindinių pilietybės ir su ja labiausiai tiesiogiai susijusių aspektų; be to, pabrėžia, kad dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose gyvenamosios vietos šalyje taip pat yra svarbi Europos piliečių teisių išraiška, tačiau rinkimai pagal skirtingas nacionalines taisykles prieštarauja bendraeuropietiškam požiūriui į dalyvavimą; todėl ragina pritarti Europos Parlamento pasiūlymams dėl rinkimų kampanijos „europinimo“ ir tarpvalstybinių sąrašų renkant EP narius idėjai;

15.

vis dėlto įspėja, kad šis aspektas į Europos piliečių teises neįtrauktas. Tai yra klausimas, dėl kurio reikėtų specialios teisėkūros procedūros, kuriai būtų pritaikytas vieningas balsavimas (pagal SESV sutarties 25 straipsnio 2 dalį), todėl jį reikėtų geriau apsvarstyti. Tuo tarpu valstybės narės galėtų būti paragintos apsvarstyti atviras ES piliečių dalyvavimo formas;

16.

mano, kad norint padidinti Europos piliečių dalyvavimą vietos rinkimuose neišvengiamai reikės glaudžiai bendradarbiaujant su vietos valdžios institucijomis imtis įvairių priemonių (informacijos sklaida, informuotumo didinimo kampanijos, supaprastinti rinkimų registro formalumai ir kt.). Kartu Europos piliečiams vis aktyviau dalyvaujant vietos rinkimuose reikėtų nedelsiant apsvarstyti funkcinių skirtumų turinčių asmenų teises į visavertį politinį dalyvavimą ir kliūtys jų dalyvavimui tose valstybėse narėse, kurios jį riboja, turėtų būti visiškai pašalintos. Šį klausimą, kuris viršija vietos ir regionų valdžios institucijų kompetenciją, Komisija turi įtraukti į savo pasiūlymus;

17.

laikosi nuomonės, kad trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems ES, laikantis gyvenamosios šalies teisės, taip pat reikėtų suteikti galimybę dalyvauti politiniame gyvenime vietos ir regionų lygmeniu;

18.

primena, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos piliečių dalyvavimas yra ne tik naudojimasis balsavimo teise, bet ir dalyvavimas demokratiniame procese įvairiomis dalyvaujamosios demokratijos formomis. Atsižvelgdamos į tai, vietos ir regionų valdžios institucijos turi padėti skleisti žinias ir supažindinti Europos piliečius su šiais naujais dalyvavimo būdais įtraukdamos juos į savo pačių veiklą;

19.

pabrėžia, kad šios priemonės apima ir Europos piliečių iniciatyvą (EPI), kuri iki šiol buvo matomiausias dalyvaujamosios demokratijos Europos Sąjungoje matmuo ir gali sustiprinti tiesioginį piliečių ir valdžios, kuriai priklauso ir vietos bei regionų valdžios institucijos, ryšį. Komisija savo ataskaitoje palankiai vertina penkerius jos įgyvendinimo metus, tačiau akivaizdu, kad būtina šį instrumentą toliau plėtoti ir pritaikyti naudotojams, siekiant išnaudoti jo visą demokratinį potencialą. RK ir ateityje kritišku žvilgsniu vertins EPI raidą ir šiuo metu rengia savo rekomendacijas dėl siūlomo Reglamento (ES) Nr. 211/2011 persvarstymo;

20.

palankiai vertina neseniai priimtus Bendrojo Teismo sprendimus dėl EPI, kuriais siekiama apriboti plačią Komisijos diskreciją ir suteikti EPI daugiau galimybių daryti įtaką įvairaus pobūdžio procesams (3); todėl ragina reformuoti mechanizmą siekiant užtikrinti tikrą piliečių įgalinimą ES politiniuose ir teisiniuose procesuose;

21.

įspėja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos kiekvieną dieną privalo tvarkyti daug piliečiams reikalingų formalumų. Be to, jos yra pirmosios valdžios institucijos, į kurias kreipiamasi;

22.

pažymi, kad Europos piliečiai vis dėlto skundžiasi dėl informacijos trūkumo, lėtų ir sudėtingų daugumos administracinių procedūrų, kurias reikia atlikti norint pasinaudoti savo teise laisvai judėti ir apsigyventi kitose valstybėse narėse. Kritika gali būti ženklas, kad valdžios institucijos, įskaitant regionų ir vietos, skiria nepakankamai dėmesio į juos besikreipiančių piliečių pasiūlymams, lūkesčiams ir poreikiams. Pabrėžia paprastų ir skaidrių taisyklių svarbą siekiant suteikti ES piliečiams galimybę gyventi kitose ES valstybėse narėse ir visapusiškai dalyvauti šalies socialiniame gyvenime. Pripažįsta, kad reikia taikyti daugiapakopio valdymo metodą, pagal kurį visi valdžios lygmenys turėtų dirbti kartu, kad palengvintų šį procesą;

23.

mano, kad Komisijos numatytos priemonės sukurti „bendrąją skaitmeninę prieigą“ turėtų apimti ne tik nacionalines, bet ir vietos bei regionų valdžios institucijas ir turėtų būti vadovaujamasi visapusišku požiūriu žengiant pirmąjį žingsnį būtino administracinio supaprastinimo ir racionalizavimo link, todėl mano, kad, kadangi Europos pilietiškumo, pagrįsto Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje įtvirtintomis demokratinėmis vertybėmis, stiprinimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kaip įvairios viešojo administravimo įstaigos laikosi skaidrumo principo, būtų labai naudinga, jei ES institucijos su jomis bendradarbiautų ir suteiktų joms techninių priemonių ir tinkamų finansinių išteklių, kurie padėtų užtikrinti veiksmingą skaidrumo ir gero valdymo principų taikymą įvairiais Europos viešosios valdžios lygmenimis ir erdvių, kuriose būtų galima keistis patirtimi ir ją vertinti, kūrimą;

24.

pažymi, kad visų pirma netoli sienos gyvenantys pasienio regionų gyventojai kasdien susiduria su kliūtimis norėdami pasinaudoti savo laisvo judėjimo teise. Su daugybe kliūčių judumui visų pirma susiduria tarpvalstybiniai darbuotojai, nes atitinkamose valstybėse narėse nepakankamai suderinti teisės aktai socialinės apsaugos, tiesioginio apmokestinimo ir mokesčių lengvatų srityse, taip pat darbo teisės aktai, kurie neleidžia tokiems darbuotojams pasinaudoti savo teise lygiomis galimybėmis patekti į darbo rinką. Klausimas, ką šiuo atveju reiškia arba gali reikšti jų ES pilietybė, turi būti svarbus ir pačiai ES, nes šiuose Europos šalių pasienio regionuose dabar ypač išryškėja Europos idėja ir Bendrijos vertybės. Europos Komisija pasienio regionuose ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo srityje turėtų sudaryti palankias sąlygas tarpvalstybiniam dialogui, procesams ir dalyvavimui; be to, Europos Komisija turėtų skatinti valstybes nares geriau suderinti savo teisės aktus, kad būtų užtikrintos pasienio regionų gyventojų teisės;

25.

laikosi nuomonės, kad taip pat gali būti tikslinga atsižvelgti į gerąja patirtį, įgytą vietos valdžios institucijoms dalyvaujant programoje „Pažangieji miestai“; šios patirties pritaikymas gali padėti patobulinti naujas Komisijos numatytas priemones;

26.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų veiksmai yra itin svarbūs skatinant lygias galimybes; šiuo požiūriu finansinė įtrauktis yra neatsiejamas pilietybės aspektas Europos Sąjungoje, nes atlieka svarbų vaidmenį mažinant skurdą ir pajamų atotrūkį bei didinant ekonomikos augimą. Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų kurti partnerystes, kad galėtų sukurti priemonių, užkertančių kelią finansinei atskirčiai ir pernelyg dideliam įsiskolinimui, ypač didelį dėmesį skiriant pažeidžiamiausiems piliečiams;

27.

mano, kad siūlomų kovos su smurtu priemonių atveju labai svarbu raginti valstybes nares į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2011/99/ES, skatinti jas dalyvauti Stambulo konvencijoje, taip pat atsižvelgti į regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmenį, kadangi yra šia tema parengtų vietos ar regionų lygmens programų (orientavimas, aukų priėmimo centrų priežiūra, pensijos ar išmokos ir kt.) ir jos natūraliai yra arti aukų;

28.

pabrėžia, kad kalbant apie priemones, kuriomis siekiama derinti profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, šių administracijų vaidmuo taip pat labai svarbus numatant pagalbines priemones, pamokų laiką ir pan.; atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina Komisijos pristatytoje teisėkūros iniciatyvoje pateiktus pasiūlymus; kalbant apie palankesnių sąlygų sudarymą šeimos gyvenimui, taip pat pabrėžia, kad pageidautina Europos lygmeniu skatinti geriausią praktiką ir politiką, kurią savarankiškai įgyvendina vietos ir regionų valdžios institucijos remdamos sunkumų patiriančias šeimas, ypač daugiavaikes;

29.

pabrėžia, kad lygybės skatinimas taip pat labai svarbus vietos ir regionų lygmeniu vykdomoms iniciatyvoms, skirtoms kovai su diskriminacija ir nepripažinimu visuomenėje, kurių aukomis tampa LGBTI asmenų grupės;

30.

primena svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį skatinant funkcinių skirtumų turinčių asmenų integracijos priemones ir dalyvavimą lygiomis teisėmis; šiuo požiūriu pritaria Europos neįgaliųjų kortelės projektui: tai priemonė, leidžianti neįgaliesiems naudotis kiekvienos dalyvaujančios šalies suteikiamomis specialiomis lengvatomis (ypač kultūros, transporto, laisvalaikio ir sporto srityse);

31.

pabrėžia, kad dėl veiksmų, susijusių su sintų ir (arba) romų mažumomis, taip pat kitomis mažumomis, pasakytina, jog vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka pagrindinį vaidmenį sprendžiant tokius klausimus kaip socialinė pagalba, švietimas ar būstas;

32.

pažymi, kad siūlomuose lygybės užtikrinimo veiksmuose neatsižvelgiama į ypatingus jaunimo poreikius. Sunkumai įsidarbinti ar darbo vietų stygius yra veiksniai, trukdantys naudotis vienodomis žmogaus ir piliečio teisėmis, kurios suteikiamos steigimo sutartimis ir Pagrindinių teisių chartija. Todėl jaunimo nepasitenkinimas gali virsti atviru priešiškumu, kurį skatina populistiniai ir ksenofobiniai judėjimai, arba radikalizacija;

33.

mano, kad neginčijamai pagerėjo Europos jaunimo mokymas dėl vis platesnių galimybių naudotis Europos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programomis, kurios šiuo metu įtrauktos į programą „Erasmus +“, todėl dar labiau būtina imtis priemonių palengvinti jų perėjimą nuo mokymosi prie darbinės veiklos, leidžiant jaunimui įgyti papildomų įgūdžių ir padidinti savo įsidarbinimo galimybes pasinaudojant tiek vietos valdžios institucijų šioje srityje jau įgyvendinamomis iniciatyvomis (pvz., per ESF), tiek glaudesniu susijusių sektorių bendradarbiavimu, ir pakeisti prieštaringą padėtį, kai labiausiai išsilavinusi Europos karta patiria daugiausia sunkumų gauti (kokybišką) darbo vietą; galiausiai pabrėžia, kad absoliučiai būtina skatinti jaunimo užimtumą siekiant atkurti jaunimo pasitikėjimą Europos Sąjunga ir jos vertybėmis.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/24

1.

mano, kad Komisijos pasiūlymas dėl Tarybos rekomendacijos yra teisingas, tačiau nedrąsus pirmasis žingsnis Europos bendradarbiavimo požiūriu, nes norint spręsti, be kita ko, protų nutekėjimo Europos regionuose ir iš jų problemą, būtina palyginama informacija apie absolventų užimtumą (nedarbą) ES. Tokie duomenys taip pat sudarytų galimybę Komisijai pateikti nuoseklias politines rekomendacijas laikantis visuotinio požiūrio;

2.

palankiai vertina tai, kad Komisija ir toliau ypatingą dėmesį skiria klausimams, susijusiems su pokyčiais švietimo srityje. Švietimas iš tiesų yra istorinis Europos pasiekimas ir vienas iš svarbiausių valstybių narių ir regionų konkurencingumą, lygias galimybes, socialinį judumą ir Europos pilietybę lemiančių veiksnių;

3.

remia Europos Komisiją vykdant procesą, kuriuo, visapusiškai pripažįstant valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą, galima siekti stiprinti įvairių Europos švietimo, mokymo ir aukštojo mokslo sistemų suderinamumą ir sąveikumą; šiuo požiūriu mano, kad siūlomi veiksmai, kokie jie numatomi šiuo metu, nekelia abejonių dėl subsidiarumo, ir pabrėžia, kad labai svarbu laikytis proporcingumo principo siekiant užtikrinti, kad nebūtų sukurta naujos finansinės arba administracinės naštos;

4.

palankiai vertina tai, kad savo komunikate Europos Komisija nurodo, kad sudaryti visiems jaunuoliams galimybę įgyti visus svarbiausius įgūdžius būtų svarbus žingsnis užtikrinant ES piliečiams lygias galimybes, ir taip pakartoja pasiūlymą, kurį pirmą kartą išdėstė Regionų komitetas savo nuomonėje dėl Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje (2010–2018 m.);

5.

pabrėžia, kad galimybės pasinaudoti švietimo galimybėmis neturėtų priklausyti nuo šeimos pajamų ir besimokančio asmens kilmės bei kalbos, taip pat kad lygybė turėtų būti svarbus Europos mokyklų ir aukštojo mokslo sistemų principas, kad visi ES piliečiai galėtų išnaudoti savo potencialą. Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisija pripažįsta, jog svarbu didinti investicijas į švietimo ir mokymo sektorių, be kita ko, siekiant spręsti mokyklos ir universitetinių studijų nebaigimo problemą, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų užtikrinti visiems asmenims teisę mokytis ir pašalinti kliūtis, kurios apriboja jų galimybes pasirinkti mokymo programas ir ypač jose dalyvauti;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad piliečių universiteto idėją bus galima įgyvendinti tik tuo atveju, jei Sąjunga ir valstybės narės rengdamos aukštojo mokslo politiką iš tiesų ir deramai konsultuosis su vietos ir regionų valdžios institucijomis; ragina Europos Komisiją suteikti naują postūmį Bolonijos procesui ir imtis būtinų priemonių tam tikrose srityse, visų pirma greito, gal net automatiško, diplomų ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo ir lygiavertiškumo, įskaitant daktaro ir kitų mokslinių laipsnių;

7.

skaitmeninimą laiko galimybe spręsti įvairius su švietimu susijusius sunkumus, jis taip pat yra esminis šios sistemos modernizavimo elementas. Be kita ko, skaitmeninimas gali padėti:

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad nepakanka diskutuoti apie švietimo ir aukštojo mokslo modernizavimo tikslus, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu planuojami ES fondai ateinančiam programavimo laikotarpiui, todėl šiuo požiūriu reikia pabrėžti būtinybę numatyti konkrečią paramą po 2020 m. projektams ir veiksmams, skirtiems plėtoti mokymo, švietimo ir aukštojo mokslo infrastruktūros plėtojimo programas mažiau išsivysčiusiuose regionuose;

9.

pabrėžia, kad vienodos galimybės siekti aukštojo išsilavinimo taip pat ir moksleiviams iš nepalankioje padėtyje esančių, nuošalių arba atokiausių regionų ar mažumų bendruomenių gali būti geriau užtikrintos, jei jiems prieinamas valstybinis švietimas būtų efektyvus, veiksmingas ir įtraukus;

10.

nurodo, kad galimybė keliauti ir vykdyti kultūrinius mainus ES (pvz., įgyvendinant programą „Erasmus“) gali praturtinti besimokančių asmenų mokymosi patirtį ir padėti puoselėti ES pilietiškumo dvasią; šiuo atžvilgiu primena, kad labai svarbu užtikrinti lygias judumo galimybes, kad jomis vienodomis sąlygomis galėtų pasinaudoti visi jaunuoliai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos;

11.

mano, kad būtų naudinga remti papildomo mokymo ir taisomojo mokymo programas, kuriomis būtų skatinamas perėjimas nuo tam tikro išsilavinimo lygmens į aukštesnį, tinkamai skatinant dalytis šioje srityje sukaupta geriausia praktika;

12.

siūlo dar kartą apsvarstyti pasiūlymą aukštojo mokslo įstaigų finansavimą labiau orientuoti į rezultatus, siekiant tinkamai atsižvelgti į ypatingus iššūkius, su kuriais susiduria regioninės ir vietinės reikšmės universitetai, ypač mažumoms skirto aukštojo mokymo, kuriame nedaug besimokančiųjų, nors išnykus tokioms mokymosi struktūroms būtų padaryta didelė žala kultūrai, bendruomenei ir ekonomikai;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtinos naujos aukštojo mokslo internacionalizavimo priemonės, visų pirma bendri Europos ir tarptautiniai mainų ir judumo programų diplomai, ir programos „Erasmus“ išplėtimas įtraukiant narystės ES siekiančias šalis ir trečiąsias kaimynines šalis, tuo pat metu laikantis kokybės reikalavimų;

14.

pažymi, kad šiuo metu turima nepakankamai lėšų švietimo sistemų ir profesinio mokymo iki aukštojo mokslo, internacionalizavimui, todėl mano, kad šiam tikslui būtina sistemingai telkti naujus ne tik Europos ir nacionalinius, bet ir vietos ir regionų išteklius;

15.

atsižvelgiant į tai, kad pagal dabartinę aukštojo mokslo ir mokymo sistemą absolventų rengimas, jų kvalifikacija ir įgūdžiai dažnai neatitinka darbo rinkos poreikių ir įsidarbinamumo sąlygų, rekomenduoja dėti pastangas ir numatyti į poreikius orientuotas aukštojo mokslo įgijimo formas, pavyzdžiui, galimybę studentui laisvai pasirinkti dėstomus dalykus kelete universitetų, dalyvaujant reikiamiems suinteresuotiems subjektams, įskaitant vietos darbdavius, ir su jais konsultuojantis. Studentams pabaigus tokį mokymą, jie gautų kreditų, lygiaverčių kreditams, suteikiamiems už įprastinę aukštojo mokslo programą;

16.

pritaria, kad reikia skatinti dualiojo mokymo sistemą, pagal kurią stiprinama švietimo ir profesinio rengimo pasiūlos ir padėties vietoje sąsaja atsižvelgiant į konkrečius atitinkamos darbo rinkos poreikius, taip pat taikyti organizacinius modelius, leidžiančius užtikrinanti bendrą viešųjų ir privačių subjektų atsakomybę siekiant bendrų tikslų. Komitetas ragina aktyviau plėtoti mokymosi darbo vietoje praktiką, pavyzdžiui, pameistrystę arba mokomąją praktiką, nes tai yra galimybė įgyti paklausą rinkoje atitinkančių gebėjimų;

17.

mano, kad iš tiesų būtina parengti trumpus mokymo kursus siekiant aukštojo mokslo sistemos lankstumo, taip pat numatant užtikrinti verslo organizacijų ir asociacijų vykdomo vidaus ir tęstinio mokymo lygiavertiškumą aukštajam mokslui ir, tam tikrais atvejais, sėkmingai baigusiems tokį kokybės reikalavimus atitinkantį mokymą bent jau iš dalies jį pripažinti lygiaverčiu vienam ar daugiau universitetinio mokslo dalykų;

18.

pabrėžia, kad reikia stiprinti profesinį mokymą aukštosiose mokyklose, skatinant profesinio rengimo kursus technikos institutuose ir universitetuose;

19.

laikosi nuomonės, kad svarbu gerbti universitetų autonomiją, tačiau taip pat turėtų būti užtikrinti visuomenei universitetiniai kursai ex cathedra ir visų pirma internetu, pagal „universitas“ idėją;

20.

susirūpinęs pažymi, kad Europos universitetuose atlikta nemažai mokslinių tyrimų, finansuojamų pagal programą „Horizontas 2020“ arba iš nacionalinių viešųjų fondų, tačiau labai dažnai jų rezultatai nėra prieinami nemokamai, bent jau specialistams, mokytojams, kurie nedėsto aukštojo mokslo įstaigose ar kitiems galbūt suinteresuotiems asmenims; taip gerokai sumažinamas MTTP europinės sistemos poveikis ir kartu apribojama galimybė pakankamai išteklių neturintiems mokytojams ir besimokantiems asmenims susipažinti su naujausiais mokslinių tyrimų rezultatais;

21.

sutinka, kad pedagoginis, psichologinis ir metodinis mokytojų, instruktorių ir aukštojo mokslo dėstytojų rengimas ateityje yra svarbiausia sėkmingo mokymosi sąlyga, todėl mano, kad šioje sparčiai besivystančioje srityje itin svarbu dalytis gerąja patirtimi, su kuria mokytojai ir dėstytojai galėtų susipažinti ir kurią jie galėtų įgyti pasinaudodami programos „Erasmus“ teikiamomis judumo galimybėmis, ir remti bendrus inovacijų projektus, įskaitant iniciatyvas, susijusias su mokymo ir studijų programomis, skirtomis darbuotojams, kurie atsakingi už mokytojų ir dėstytojų mokymą ir tęstinį profesinį mokymą; be to, mokytojų ir dėstytojų technologinių įgūdžių atnaujinimas, ypač kai kuriuose regionuose, gali padėti pagerinti mokymo kokybę, taigi kartu sumažinti regionuose ir valstybėse narėse vis dar esamus rezultatų skirtumus;

22.

reiškia susirūpinimą dėl galimo Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES neigiamo poveikio absolventų, Jungtinėje Karalystėje besimokančių mokinių ir aukštųjų mokyklų studentų teisėms; pabrėžia, kad ši rizika yra susijusi ne tik su galimais Jungtinės Karalystės švietimo politikos pokyčiais, bet ir su netikrumu dėl jų mokslo, kvalifikacijos ir diplomų pripažinimo ir lygiavertiškumo valstybėse narėse; tai aktualu visoms ES valstybėms narėms, todėl turėtų būti imamasi bendrų veiksmų ES lygmeniu;

23.

ragina Europos Komisiją, atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės išstojimą iš ES, užtikrinti, kad, tvirtai laikantis abipusiškumo principo, bus siekiama kuo galima labiau sumažinti netiesioginį dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES neigiamą poveikį, net jei dėl to susidarytų pagrįsta biudžeto našta, pavyzdžiui, gali sumažėti nuolatinis glaudus bendradarbiavimas, šiuo metu vykdomas su UK aukštojo mokslo įstaigomis ir mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros centrais;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriuose mažiau išsivysčiusiuose regionuose gali pasireikšti neigiama demografinė ir švietimo tendencija, nes šie du procesai yra tarpusavyje susiję; dėl šio reiškinio dar labiau sumažėtų konkurencingumas ir dar pablogėtų šių regionų švietimo sistemų padėtis, todėl reikalauja parengti strateginius sprendimus, kuriais būtų remiamas didesnis moksleivių ir studentų judumas ir sudarytos palankesnės sąlygos jiems sugrįžti į jų kilmės regioną;

25.

mano, kad pats laikas gerokai padidinti investicijas į švietimo infrastruktūrą tiek pažangiausiuose, tiek mažiau išsivysčiusiuose regionuose visada pritaikant koordinuotas investicijas prie atitinkamo regiono ypatumų. Šiuo požiūriu ypač svarbu numatyti didesnę Europos investicijų banko ir Europos fondų paramą regioninėms švietimo iniciatyvoms;

26.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl aukštojo mokslo, mokymo ir valstybinio švietimo sistemoms keliamų veiksmingumo, tiesioginio konkurencingumo ir greito, netgi tiesioginio, įsidarbinamumo reikalavimų, gali kilti pavojus disciplinoms ir profesijoms, kurių išnykimas turėtų neįkainojamos žalos vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu Europos kultūrai, menams, aukšto lygio mokslui arba vietos žinioms, nors įgijusiems tokį diplomą įsidarbinimo galimybės yra labai menkos;

27.

pabrėžia, kad turi būti imamasi visų priemonių, kad švietimo, mokymo ir, tam tikrais atvejais, aukštojo mokslo įstaigoms, kuriose mokoma nacionalinių arba tautinių mažumų kalbomis, nebūtų taikomi jokie apribojimai įgyti išsilavinimą mažumoms priklausantiems moksleiviams ir sukurti sistemas, pagal kurias visiems absolventams – mažumų atstovams ar ES vidaus migrantams – būtų sudaromos vienodos tęstinio mokymosi ir darbo galimybės kaip ir kitiems diplomą turintiems asmenims;

28.

pripažįsta, kad daugelyje valstybių narių religinės mokslo įstaigos, kaip ir bažnyčios ar religinių organizacijų valdomos švietimo, mokymo, o taip pat aukštojo mokslo įstaigos, svariai prisideda prie Europos švietimo ir aukštojo mokslo, todėl negalima jų diskriminuoti, kaip ir bet kokių kitų mokslo įstaigų, jeigu tik jose mokoma pagal nacionalinę mokymo programą. Taip pat pabrėžia, kad Europos integracijos pagrindas yra pasaulietinis švietimas ir pagarba kitoms religijoms ir įsitikinimams;

29.

mano, kad vienas svarbiausių migracijos krizės ir pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų ir panašioje padėtyje atsidūrusių asmenų padėties valdymo uždavinių – nustatyti susijusių asmenų gebėjimus, kompetenciją ir įgytus diplomus ir, prireikus, pripažinti jų lygiavertiškumą, be ko iš tiesų nebus įmanoma visapusiška jų integracija į švietimo sistemą ar darbo rinką; todėl kartoja savo raginimą, kad valstybės narės remtų galimybes nustatyti įgūdžius, kalbos mokymą, kvalifikacijos kėlimą ir kitas priemones integracijai darbe ir visuomenėje skatinti. Ne mažiau svarbu, kad būtų galima nedelsiant patvirtinti atitinkamoje kilmės šalyje įgytą išsilavinimą ar gautą diplomą (1); mano, kad reikėtų konsultuotis su atitinkamomis vietos ir regionų valdžios institucijomis ir kartu veiksmingai spręsti šią problemą vadovaujantis integracijos, lygių galimybių ir žmogaus teisių tikslais;

30.

ragina apsvarstyti, kaip būtų galima švietimo sistemoje gerinti sporto veiklą ir švietimą sveikatos klausimais, ypatingą dėmesį skiriant pradiniam ugdymui ir visų pirma paramai užklasinės veiklos programoms. Siekiant užkirsti kelią patyčioms ir smurtui mokyklose, požiūris į švietimą sveikatos klausimais turi būti holistinis ir apimti tiek fizinę, tiek psichinę gerovę;

31.

pabrėžia, kad švietimas ir mokymas turėtų skatinti toleranciją ir vertybes, kuriomis pagrįsta ES, t. y. pagarbą žmogaus orumui, laisvę, demokratiją, lygybę, teisinę valstybę ir pagarbą žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, siekiant kovoti su radikalėjimu, atskirtimi, ksenofobija ir įvairių formų ekstremizmo plitimu;

32.

primygtinai prašo, sutartinai stengiantis veiksmingai sumažinti skirtingų regionų atotrūkį, teikti tinkamą pagalbą kai kuriems mažiau išsivysčiusiems regionams, kad jie galėtų modernizuoti mokyklas ir aukštojo mokslo sistemą tuo pat metu toliau vykdant profesinį rengimą ir mokymą; iš tiesų šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad kai kuriuose iš šių regionų darbo pasiūla iš esmės orientuota į profesinio rengimo ir mokymo mokyklų absolventus ir, jei tokio pobūdžio mokymo plėtojimas nebebus vienas iš prioritetų, gali dar labiau pablogėti tam tikrų regionų ekonominė ir socialinė padėtis;

33.

pritaria Komisijos nuomonei, kad daugiapakopio valdymo priemonių sklaida ir, tais atvejais, kai tai tikslinga, decentralizacija švietimo, mokymo ir aukštojo mokslo srityje galėtų būti tinkamas metodas skatinti tam tikrų regionų bendradarbiavimą ir partnerystę – visų pirma pasienio arba panašių ypatumų turinčių regionų – siekiant veiksmingai planuoti ir įgyvendinti švietimo ir aukštojo mokslo modernizavimo procesą;

34.

ragina Europos Komisiją Europos regionų komitetą laikyti partneriu rengiant švietimo ir aukštojo mokslo plėtojimo ir modernizavimo politiką ir konsultacijų procese kuo dažniau pasinaudoti regionų ir vietos valdžios institucijų patirtimi, nes jos yra ir suinteresuotieji subjektai, ir už švietimo sistemos rėmimą ir organizavimą atsakingos institucijos.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/34

1.

atkreipia dėmesį į tai, kad viešasis sektorius atlieka labai svarbų ekonominį vaidmenį kaip reguliavimo subjektas, paslaugų teikėjas ir darbdavys ir kad besikeičiančiame pasaulyje jis taip pat turi siekti permainų, kad patenkintų visuomenės lūkesčius;

2.

tvirtina, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, arčiausiai piliečių esančios administravimo įstaigos yra tiesiogiai atsakingos už kasdieniam piliečių gyvenimui reikalingų paslaugų teikimą ir turi atlikti lemiamą vaidmenį modernizuojant viešąsias paslaugas;

3.

pabrėžia, kad skaitmeniniai sprendimai gali būti labai svarbūs kuriant naują skaidresnį, paprastesnį, veiksmingesnį, įtraukesnį ir labiau vartotojų lūkesčius atitinkantį administravimo modelį;

4.

primena, kad 2013 m. spalio mėn. posėdyje Europos Vadovų Taryba padarė išvadą, kad viešojo administravimo įstaigos turėtų būti modernizuojamos sparčiai diegiant elektronines paslaugas (pvz., e. sveikata, e. sąskaitų faktūrų išrašymas ir e. viešieji pirkimai) ir kad atvirieji duomenys yra neišnaudotas išteklius, suteikiantis plačias galimybes;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad piliečiai bei įmonės vis dar nepakankamai pasinaudoja internetinių viešųjų paslaugų potencialu ir kad skirtingose ES valstybėse narėse ir regionuose e. valdžia buvo plėtojama nevienodai;

6.

mano, kad viešojo sektoriaus modernizavimas taikant skaitmeninius sprendimus atveria naujas ekonomines galimybes įmonėms ir prisideda didinant konkurencingumą Europos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu, kai dauguma valdžios institucijų turi mažinti bendras išlaidas, viešojo administravimo skaitmeninimas yra būdas užtikrinti geresnę paslaugų kokybę ir tuo pačiu metu sutaupyti daug lėšų;

8.

todėl palankiai vertina Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Estijos prioritetus kurti skaitmeninę Europą ir užtikrinti laisvą duomenų judėjimą, taip pat siekį palaipsniui sukurti tarpvalstybines skaitmenines viešąsias paslaugas, kurios palengvintų kasdienį gyvenimą;

9.

pakartoja savo pritarimą Komisijos prioritetui skaitmeninti viešąjį sektorių kuriant bendrąją skaitmeninę rinką, taip pat 2016–2020 m. e. valdžios veiksmų planui;

10.

visiškai pritaria Komisijos vizijai, išdėstytai 2016–2020 m. e. valdžios veiksmų plane, kuriame numatyta, kad ne vėliau kaip 2020 m. viešojo administravimo įstaigos ir viešosios institucijos taps atviros, veiksmingos, įtraukios ir teiks visiems Sąjungos piliečiams ir įmonėms patogias, asmeninėms reikmėms pritaikytas tarpvalstybines skaitmenines paslaugas;

11.

palankiai vertina Komitetui suteiktą stebėtojo statusą 2016–2020 m. e. valdžios veiksmų plano valdančiojoje taryboje ir, atsižvelgiant į svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį vykdant viešojo sektoriaus modernizavimą, siūlo jam suteikti visateisio tarybos nario statusą;

12.

primena savo įsipareigojimą siekti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų ne tik įgyvendinant, bet ir rengiant viešojo sektoriaus modernizavimui naudingas priemones;

13.

pabrėžia, kad ES vietos ir regionų valdžios institucijos turi labai didelius gebėjimus kurti inovacijas ir eksperimentuoti visų pirma šiose srityse: prieiga prie informacijos, energijos vartojimo efektyvumas, tvarus judumas, atliekų tvarkymas, administravimo supaprastinimas, sveikata bei sauga;

14.

pažymi, kad viešojo sektoriaus inovacijos yra viena iš šių metų bendros RK ir Europos Komisijos Mokslinių tyrimų ir inovacijų generalinio direktorato Keitimosi žiniomis platformos temų. Šios platformos veikla turėtų suteikti galimybę pageidaujantiems miestams ir regionams tapti pradininkais novatoriško viešojo administravimo atsinaujinimo ir inovatyvių viešųjų pirkimų srityje, kad būtų galima veiksmingai skleisti geriausią patirtį. Padedant miestams ir regionams pradininkams ir bendradarbiaujant su Komisija visoje ES būtų galima užtikrinti veiksmingesnį paslaugų teikimą ir pasiekti masto ekonomiją;

15.

mano, kad viešojo administravimo įstaigos yra atsakingos už ekosistemų, palankių inovacijoms tiek viešajame, tiek kituose sektoriuose, kūrimą;

16.

pabrėžia, kokios svarbios yra atviros administravimo įstaigos, kurios suteikia saugią prieigą prie savo duomenų ir paslaugų siekdamos didinti skaidrumą ir veiksmingumą, ir pritaria principui, kad viešojo administravimo įstaigos turėtų atvirai ir įtraukiai dalytis informacija tarpusavyje ir su piliečiais bei įmonėmis;

17.

pakartoja savo pritarimą, kad standartinio paslaugų skaitmeninimo principas būtų taikomas viešojo administravimo įstaigų teikiamoms paslaugoms, įskaitant ir tarpvalstybiniu mastu, jei jos grindžiamos priemonėmis, kuriomis siekiama skaitmeninės įtraukties (1);

18.

pritaria vienkartinio duomenų pateikimo principui, pagal kurį viešojo administravimo įstaigos gali prašyti piliečių ir įmonių pateikti tą pačią informaciją tik vieną kartą. Toks principas leistų supaprastinti piliečių, įmonių ir viešojo administravimo įstaigų ryšius;

19.

pritaria standartinio paslaugų sąveikumo principui, kuris yra pagrindinis veiksnys siekiant pasinaudoti skaitmeninės visuomenės galimybėmis;

20.

pritaria bendro kūrimo principui (2) ir vis aktyvesniam naudotojų dalyvavimui visuose viešųjų paslaugų pertvarkymo procesuose. Tai, beje, atitinka RK prašymą remtis bendro kūrimo principu siekiant, kad kita bendroji ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programa būtų kuriama visapusiškai dalyvaujant teritorijoms (3);

21.

todėl palankiai vertina Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu suderintą teisinę sistemą, kuri, laikantis proporcingumo principo, leidžia suderinti vieną pagrindinių teisių – užtikrinti fizinių asmenų apsaugą tvarkant asmens duomenis – su visomis kitomis atitinkamomis pagrindinėmis teisėmis, ir primena, kad nevienoda asmens duomenų apsauga Sąjungoje sudaro pagrindą teisiniam nesaugumui, kuris žalingas laisvam duomenų judėjimui visoje ES. Plėtojant „MyData“ iniciatyvą Estijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu atsiranda naujų galimybių geriau tvarkyti asmens duomenis taip, kad būtų atsižvelgiama į žmonių poreikius;

22.

pabrėžia svarbų vaidmenį, kurį gali atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos, ypač pasienio teritorijų, nustatant, išbandant ir plėtojant svarbias, veiksmingas ir nenutrūkstamas tarpvalstybines paslaugas;

23.

pabrėžia, kad privatusis sektorius gali atlikti tam tikrą vaidmenį plėtojant visapusišką požiūrį. Inovacijos leidžia supaprastinti procedūras ir suteikia vartotojams galimybes naudotis daugybe įvairių tiek viešojo, tiek privačiojo sektoriaus paslaugų. Todėl privatusis sektorius turėtų būti laikomas visaverčiu dalyviu ir viešojo administravimo įstaigų partneriu inovacijų srityje;

24.

primena, kad ekonomikos skaitmeninimas skatina naujus vartojimo, darbo ir tarpusavio ryšių modelius, todėl formuojasi nauji piliečių su viešosiomis paslaugomis susiję poreikiai. Atsižvelgiant į tai, inovacijos viešajame sektoriuje ir geresnis naudojimasis e. valdžia taip pat atveria galimybes geriau patenkinti šiuos lūkesčius, visų pirma dalijimosi ekonomikos vystymo srityje ir su tuo susijusiais klausimais, pavyzdžiui, registravimo procedūros, mokesčiai ir užimtumas;

25.

mano, kad skaitmeninės įtraukties stiprinimas ir skaitmeninių paslaugų sklaida yra prioritetinė sritis, kuria siekiama tokių pačių tikslų kaip ir bendrąja skaitmenine rinka, t. y. mažinti teritorijų, kuriose vis dar neveikia patikimi, didelės spartos ir prieinamų kainų tinklai, skaičių. Tuo pat metu reikia ir toliau plėtoti veiksmus, kuriais remiamas šių skaitmeninių bendradarbiavimo tinklų diegimas;

26.

mano, kad viešojo administravimo įstaigos, kaip ir visos organizacijos, kurių veikla susijusi su neskelbtinais duomenimis, turi užtikrinti nuolatinį duomenų klasifikavimą ir saugumą. Atsižvelgiant į didelę žalą, kurią gali padaryti neteisėtas įsilaužimas, kibernetiniai išpuoliai ir kibernetinis terorizmas, būtina tam tikrais atvejais numatyti sprendimus, kurie leistų duomenis ar netgi visą sistemą fiziškai atskirti nuo interneto;

27.

pabrėžia Europos Komisijos vaidmenį kuriant pamatines sąveikumo ir derinimo sąlygas, leidžiančias keistis informacija, kuria grindžiami minėti principai;

28.

patvirtina užmojį kurti tarpvalstybines viešąsias paslaugas taikant skaitmeninius sprendimus, todėl palankiai vertina iniciatyvas, kuriomis siekiama gerinti sąveikumą tarp skirtingų administravimo įstaigų, taip pat kurti sprendimus, pavyzdžiui, elektroninę atpažintį ir elektroninį parašą;

29.

ragina laikytis visapusiško požiūrio vystant skaitmeninę infrastruktūrą, kurioje skirtingos administravimo įstaigos taikytų sąveikius sprendimus ir kiek įmanoma naudotųsi bendru techniniu pagrindu, tačiau kartu būtų kuriamos konkrečius jų poreikius atitinkančios taikomosios programos. Laikantis tokio požiūrio nebūtų kuriama kiekvienai paslaugai atskira infrastruktūra, būtų sumažintos sąnaudos, tačiau pavyktų pasiekti didesnį veiksmingumą. Be to, toks požiūris padėtų išvengti bendrosios rinkos teritorinio susiskaldymo;

30.

vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, primena savo raginimą projektus, kuriais plėtojamas plačiajuostis ryšys, pripažinti visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis (4);

31.

remia iniciatyvas, kuriomis siekiama gerinti piliečių ir įmonių prieigą prie viešųjų paslaugų. Supaprastinimas ir dėmesio sutelkimas į vartotojų poreikius turėtų būti pagrindiniai kiekvienos iniciatyvos principai;

32.

mano, kad siekiant iš tikrųjų novatoriško viešojo sektoriaus reikia esminių organizacinės kultūros pokyčių, ir pabrėžia, kad įvairių viešųjų paslaugų teikėjai gali atlikti inovacijų skatintojų vaidmenį;

33.

norėtų, kad tęstiniai valstybės tarnautojų mokymai apie naujus skaitmeninius sprendimus būtų vietos ir nacionalinių administravimo įstaigų prioritetas ir ragina šiose įstaigose skleisti skaidrumo, komunikacijos ir keitimosi patirtimi kultūrą;

34.

ragina įvairiose administravimo įstaigose sukurti aukšto lygio įvairių sričių specialistų grupes, į kurias galėtų būti įtraukti naudotojai ir kurios siūlytų novatoriškus sprendimus viešosios politikos formuotojams;

35.

mano, jog tam, kad e. valdžios galimybės būtų visapusiškai išnaudotos, visų pirma reikia stengtis sustiprinti piliečių ir įmonių pasitikėjimą dėl duomenų, kuriuos jie turės pateikti, naudojimo ir kad siekiant tokio pasitikėjimo tam tikriems duomenims turi būti taikoma suderinta labai aukšto lygio apsauga. Atsižvelgdamas į tai atkreipia dėmesį, kad didesnio pasitikėjimo galima tikėtis tuomet, jei piliečiai ir įmonės turės teisę tikrinti, kaip administravimo įstaigos panaudoja jų duomenis;

36.

mano, kad administravimo įstaigų modernizavimas taikant skaitmeninius sprendimus taip pat turi sudaryti sąlygas piliečiams aktyviau dalyvauti viešame sprendimų priėmimo procese ir turi būti imamasi konkrečių iniciatyvų šiam vietos demokratijai svarbiam uždaviniui spręsti;

37.

todėl pabrėžia, kad viešosios procedūros turi būti grindžiamos bendro kūrimo principu, kuris užtikrina naudotojų dalyvavimą kuriant ir rengiant viešąsias paslaugas. Ši nauja valdžios institucijų, piliečių ir įmonių bendradarbiavimo forma leidžia patenkinti ne tik naudotojų poreikius, bet ir nustatyti žmonių žinias bei gebėjimus ir panaudoti juos bendradarbiavimui ir teikiamų paslaugų kokybės gerinimui. Siūlo pasinaudoti esamomis priemonėmis, kaip antai EBPO dokumentų rinkinys, ir skatinti jas taikyti vietos ir regionų lygmeniu;

38.

siūlo veiksmingai propaguoti Europos inovacijų centrų tinklaveiką, suteikiant postūmį miestų ir regionų inovacijoms;

39.

mano, kad siekiant suskaitmeninti viešąjį administravimą turi būti užtikrinta elektroninė prieiga visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, amžiaus, galimos negalios ir neatsižvelgiant, kurioje Sąjungos valstybėje narėje jie yra;

40.

pabrėžia, kad piliečių ir įmonių, ypač MVĮ informuotumo didinimas ir mokymas naudotis viešosiomis e. paslaugomis, turės lemiamos reikšmės siekiant pritarimo – visų pirma su technologijomis mažiausiai susipažinusios visuomenės dalies – viešojo sektoriaus skaitmeninėms permainoms;

41.

be to mano, kad mąstyseną gali pakeisti švietimas ir mokymas, todėl pritaria IT kursų mokyklose skatinimui, kad naujosios kartos galėtų iš tikrųjų pasinaudoti skaitmeninės kultūros galimybėmis ir tapti aktyviais būsimos žinių visuomenės nariais. Tinkamos mokymosi visą gyvenimą struktūros turėtų padėti visų amžiaus grupių suaugusiesiems įgyti skaitmeninių įgūdžių arba juos pagerinti;

42.

pabrėžia, kad inovacijas viešajame sektoriuje gali paspartinti tarpvalstybinis administravimo įstaigų bendradarbiavimas ir keitimasis gerąja patirtimi;

43.

palankiai vertina eksperimentinę keitimosi duomenimis tarp savivaldybių praktiką, pavyzdžiui, bandomąjį Estijos ir Suomijos projektą (5), ir siūlo remti tokio pobūdžio iniciatyvas vykdant tarpregioninį bendradarbiavimą;

44.

siūlo plėtoti iniciatyvas, kuriomis sudaromos sąlygos surinkti informaciją apie vietos ir regionų valdžios institucijų taikomas inovacijas, keistis patirtimi ir skleisti geriausią praktiką;

45.

pabrėžia, kad regionų ir vietos valdžios institucijos turi betarpiškai dalyvauti visose politikos srityse siekiant inovacijų viešajame sektoriuje taikant skaitmeninius sprendimus;

46.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį modernizuojant viešąjį sektorių;

47.

palankiai vertina Regionų komiteto dalyvavimą jau veikiančiose platformose, pavyzdžiui, 2016–2020 m. e. valdžios veiksmų plano valdančiojoje taryboje. Vis dėlto mano, kad visateisė narystė šioje taryboje, taip pat partnerystės ryšiai su EBPO viešojo sektoriaus inovacijų stebėjimo centru leistų Regionų komitetui prisidėti prie inovacijų skatinimo viešajame sektoriuje;

48.

be to, siūlo užmegzti partnerystę tarp Regionų komiteto ir Atvirų Vyriausybių partnerystės;

49.

siūlo nustatyti konkrečius rodiklius, kuriais remiantis būtų galima palyginti viešojo administravimo įstaigų atvirumo skaitmeniniams sprendimams lygį;

50.

ragina viešąjį sektorių įsipareigoti siekti inovacijų, kuriomis daugiausia dėmesio būtų skiriama naudotojų poreikiams, ir vadovautis šiais principais: vienodos prieigos prie skaitmeninių paslaugų piliečiams ir įmonėms sąlygos, aukšto lygio neskelbtinų duomenų apsauga, standartinis paslaugų skaitmeninimas, vienkartinis duomenų pateikimas ir tarpusavio sąveika;

51.

siūlo suteikti galimybę pageidaujantiems miestams ir regionams tapti pradininkais novatoriško viešojo administravimo atsinaujinimo ir inovatyvių viešųjų pirkimų srityje, kad visoje Europoje būtų galima užtikrinti veiksmingesnį paslaugų teikimą ir pasiekti masto ekonomiją;

52.

pritaria Europos Parlamento raginimui Europos Komisijai būti pavyzdžiu šioje srityje;

53.

siūlo numatyti renginį, kuriuo nuolat būtų atkreipiamas dėmesys į geriausią vietos ir regionų valdžios institucijų praktiką inovacijų srityje taikant skaitmeninius sprendimus.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/39

1.

palankiai vertina Estijos Vyriausybės prašymą pateikti savo nuomonę „Sveikatos priežiūros sistemų deinstitucionalizavimas vietos ir regionų lygmeniu“. Apytikriais skaičiavimais, vienas asmuo iš šešių (iš viso apie 80 milijonų žmonių) Europos Sąjungoje turi tam tikrą skirtingo sunkumo negalią. Daugiau kaip trečdalis visų vyresnių nei 75 metų žmonių turi sutrikimų, dėl kurių jie patiria sunkumų kasdieniame gyvenime. Didėjant pagyvenusių asmenų skaičiui ES visuomenėje ši procentinė dalis ateinančiais metais dar labiau didės (1). Nors per pastaruosius 20 metų neįgaliųjų gyvenimo sąlygos labai pagerėjo, tačiau daugumoje ES valstybių narių vis dar yra didesnių ar mažesnių trūkumų, susijusių su žmonių su negalia priežiūra ir jų suvokimo visuomenėje pobūdžiu. Deja, vis dar esama atvejų, kai, pavyzdžiui, žmonių su raidos sutrikimais ir (arba) sergančių psichikos ligomis teisė priimti sprendimus dėl savo gyvenimo yra ribojama;

2.

yra giliai įsitikinęs, kad neįgaliesiems turėtų būti suteiktos visos galimybės tapti savarankiškais visuomenės nariais ir išsaugota jų pasirinkimo laisvė; šiuo požiūriu primena, kad kiekvienoje šalyje priežiūros sistemos skiriasi ir pereinant prie bendruomenės globos reikia atsižvelgti į vietos ypatumus ir įtraukti tiek susijusias bendruomenes, tiek ir šių paslaugų gavėjus bei jų šeimos narius; norėtų pabrėžti, kad šia nuomone nesiekiama, neatsižvelgiant į situaciją, atmesti arba pasmerkti institucinę priežiūrą; įstaigos nėra sprendimas, tačiau jos taip pat galėtų būti laikomos vienu iš galimų sprendimų. Kai kuriose šalyse jos yra labiau atviros naujiems pagalbos būdams, kad prisitaikytų prie padėties įvairovės ir kiekvienam suteiktų kuo didesnes galimybes jaustis visaverčiu nepriklausomai nuo negalios laipsnio. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti šeimos vaidmeniui šių įstaigų veikime;

3.

pažymi, kad remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 168 straipsniu ES kompetencija visuomenės sveikatos srityje visų pirma apsiriboja valstybėse narėse nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu įgyvendinamos sveikatos politikos papildymu. Laikantis subsidiarumo principo ES uždaviniai apima šias sritis:

4.

pabrėžia, kad 2006 m. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje iš esmės keičiamas požiūris į negalią – dabar pagrindinis dėmesys sutelkiamas į tai, kaip visuomenė ir aplinka galėtų prisitaikyti, kad sumažėtų neįgaliesiems kylančių kliūčių ir tokiu būdu jiems būtų suteikiama galimybių integruotis į visuomenę ir gyventi kiek galima savarankiškesnį gyvenimą. Iki 2017 m. lapkričio mėn. 27 iš 28 ES valstybių narių pasirašė Konvenciją, o 22 iš pasirašiusiųjų ratifikavo Fakultatyvinį protokolą (2). RK rekomenduoja visoms valstybėms narėms ratifikuoti tiek Konvenciją, tiek ir Protokolą;

5.

remsis JT pateikiama sąvokos „neįgalumas“ apibrėžtimi, pagal kurią neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Sutrikimas gali būti ligos arba kitų aplinkybių pasekmė, įgimtas arba gyvenimo eigoje įgytas sužalojimas. Tokios ligos, aplinkybės arba sužalojimai gali būti nuolatiniai arba laikini;

6.

palankiai vertina buvusio Komisijos nario Vladimíro Špidlos iniciatyvą, parengtą padedant ekspertų grupei, „Bendrosios europinės perėjimo nuo institucinės prie bendruomeninės globos gairės“ (3). Atsižvelgdamas į šias gaires, RK rekomenduoja tokią sąvokos „įstaiga“ apibrėžtį: „įstaiga – tai institucinės globos įstaiga, kurioje gyventojai izoliuojami nuo plačiosios bendruomenės ir (arba) yra priversti gyventi kartu. Tokie gyventojai neturi pakankamai galimybių tvarkyti savo gyvenimo ir įtakoti juos paveikiančius sprendimus; pačios organizacijos reikalavimai paprastai dominuoja gyventojų individualių poreikių atžvilgiu“. Gairės parengtos siekiant padėti valstybėms narėms pereiti nuo institucinės priežiūros prie bendruomeninės priežiūros. Vadovaujantis deinstitucionalizavimą įgyvendinusių šalių patirtimi ir žiniomis, bėgant laikui šis procesas turėtų apimti toliau išvardytus aspektus: bendrą strategiją ir viziją; suinteresuotųjų asmenų ir jų artimųjų įtraukimą; bendrą visų lygmenų veikėjų atsakomybės prisiėmimą; vadovavimą procesui ir jo rėmimą. RK atkreipia dėmesį į tai, kad gairės gali remti perėjimą nuo institucinės priežiūros prie platesnio masto priežiūros bendruomenėje ir rekomenduoja visoms valstybėms narėms jas taikyti;

7.

nurodo, kad kyla vis daugiau abejonių dėl institucinės priežiūros; be to, daugelis mokslinių tyrimų parodė, kad institucinė ilgalaikė priežiūra šiems asmenims turi labai sunkių pasekmių, įskaitant laisvės praradimą, stigmatizavimą, savarankiškumo ir asmenybės praradimą. Institucinės globos įstaigų aplinka taip pat daro neigiamą poveikį jų darbuotojams. Todėl susiformavo bendras suvokimas, kad pirmenybę reikėtų teikti atviresnių formų bendruomeninei priežiūrai ir ateityje globos praktika turėtų būti orientuota šia kryptimi. Tai pabrėžiama ir „Europos psichikos sveikatos veiksmų plane“ (4). Šį veiksmų planą parengė PSO Europos regioninis biuras, glaudžiai bendradarbiaudamas ir keisdamasis informacija su valstybėmis narėmis, kurios taip pat remia šį planą. RK taip pat pakartoja, kad Jungtinių Tautų neįgaliųjų konvencijoje nustatomos „neįgaliųjų lygios teisės gyventi bendruomenėje, lygios galimybės su kitais rinktis“ (5);

8.

nurodo, kad per pastaruosius 20 metų daugelyje valstybių narių vyko panašūs pokyčiai: dideles priežiūros įstaigas ir specializuotas ligonines laipsniškai pakeitė atviresnė, į socialinę aplinką integruota priežiūra. Nepaisant to, visoje Europoje iki šiol daugiau nei milijonas neįgaliųjų gyvena priežiūros įstaigose (6). Perėjimas nuo institucinės priežiūros prie atviresnės priežiūros bendruomenėje per naktį neįvyks. Šie pokyčiai užtrunka daugelį metų ir jiems reikia pastangų ir veiksmų visais visuomenės lygmenimis, taip pat ir pakitusio požiūrio ir naujų teisės aktų. Komiteto nuomone, svarbu, kad visos ES valstybės narės teiktų prioritetą bendruomeninės priežiūros sistemos sukūrimui ir kad vykstant deinstitucionalizavimo procesui būtų laikomasi visų tikslinių grupių teisių ir užtikrinami geriausi įmanomi rezultatai susijusiems asmenims;

9.

mano, jog svarbu atkreipti dėmesį į pavojų, kad pereinant prie atviresnių formų bendruomeninės priežiūros, valstybės kurs naujas institucijas, kurios pakeis senąsias. Nuo to gali nukentėti ypač sunkių ir sudėtingų poreikių turinčios tikslinės grupės, į kurias sunku atsižvelgti visuomenės požiūriu ir kurioms dėl individualių sprendimų stokos gali reikėti steigti naujus, į institucinę priežiūrą panašius slaugos namus ir globos įstaigas. Panašią raidą gali sukelti ir sunki krizė, kaip, pavyzdžiui, didelis 2015 m. rudenį į kai kurias ES valstybes nares atvykusių pabėgėlių skaičius. Šiuo atveju būsto poreikį reikėjo patenkinti naudojant priėmimo centrus ir įstaigas. Sprendimai, kurie laikomi ir planuojami kaip laikinos priemonės, gali tapti ilgalaikiais ir turėti neigiamo poveikio susijusiems asmenims;

10.

atkreipia dėmesį į tai, kad atskiros ES valstybės narės daugelyje įstatymų ir politikos dokumentų skirtingu mastu yra nurodžiusios, kad neįgaliesiems turėtų būti suteikta galimybė aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir gyventi tokį gyvenimą, kaip visi kiti žmonės. Nepaisant to, vis dar pastebimas užslėptas, o kartais ir atviras visuomenės priešiškumas neįgaliesiems. Stigmatizuotos grupės dažnai patiria priešiškumą, baimę, tarsi jos būtų suvokiamos kaip menkesnės vertės ir laikomos našta. Daugelis tyrimų atskleidžia, kad psichikos ligomis sergantys žmonės yra stigmatizuojami (7). Savo ruožtu stigmatizacija lemia susijusių asmenų diskriminavimą. Tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, nepakankamomis sveikatos priežiūros paslaugomis ar socialine atskirtimi, o dėl to susijusių asmenų psichikos sveikata dar labiau pablogėja. Tai gali tapti užburtu ratu, kuris vis labiau plečiasi. Deinstitucionalizavimu siekiama daugiau nei tik uždaryti dideles priežiūros įstaigas ir sukurti alternatyvią priežiūros sistemą. Juo taip pat siekiama kovoti su išankstiniu nusistatymu, suabejoti stereotipais ir skatinti keisti mąstymą. Į neįgaliuosius nebeturėtų būti žvelgiama pirmiausia kaip į objektus ir pasyvius paslaugų ir priežiūros gavėjus, bet kaip į visateisius visuomenės narius, turinčius teisę naudotis visomis žmogaus teisėmis. Komiteto nuomone, deinstitucionalizacijos procese valstybės narės turi užtikrinti, kad nebūtų stigmatizavimo ir diskriminavimo. Remiantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija (JT neįgaliųjų konvencijos 4–6 straipsniai), tai reiškia, kad valstybės narės turi imtis teigiamų ir prevencinių priemonių kovoti su visų rūšių diskriminacija ir užtikrinti pagarbą visoms žmogaus teisėms. RK atkreipia dėmesį į tai, kad esama daug gerų nacionalinių kampanijų prieš stigmatizavimą pavyzdžių, įvykdytų tiek ES valstybėse narėse, tiek ir trečiosiose šalyse, kurie gali tapti įkvėpimo šaltiniu;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad perkeliant pacientus į atviresnę bendruomenės teikiamą globą būtina tinkamai įvertinti jų poreikius. Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų užtikrinti šių poreikių patenkinimą, kad šie asmenys galėtų kontroliuoti savo gyvenimą, iš tikrųjų pasirinkti arba nuspręsti kur, su kuo ir kaip gyventi. Paslaugos (įskaitant asmeninę pagalbą) turi būti teikiamos ir prieinamos visiems, kad visi šių paslaugų gavėjai būtų įtraukti į bendruomenę ir galėtų gyventi kuo savarankiškiau;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad, pereinant nuo institucinės priežiūros prie priežiūros ir globos bendruomenėje, prireiks taip pat iš esmės keisti personalo ir jo įgūdžių sritį. Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama medicinos žinioms ir medicinos specialistams, tačiau perėjimas prie bendruomeninės priežiūros lėmė socialinių ir pedagoginių įgūdžių poreikį. Komiteto nuomone, svarbu, kad su neįgaliaisiais dirbantis personalas būtų tinkamai parengtas šiai veiklai (Neįgaliųjų teisių konvencijos 4 straipsnis). Tinkamai parengti darbuotojai ne tik paspartins perėjimą prie bendruomeninės priežiūros, bet ir užkirs kelią naujų priežiūros įstaigų steigimui. Daugelyje šalių ieškoma darbuotojų, turinčių atitinkamas akademines kvalifikacijas. Tarptautinis bendradarbiavimas ir mainai šioje srityje galėtų pagerinti aprūpinimą tinkamais specialistais. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas perėjimui prie bendruomeninės priežiūros, Regionų komitetas rekomenduoja keistis specialistais ir kurti naujas universiteto ir vidurinės mokyklos lygmens mokymosi galimybes. Norint turėti gerai parengtą personalą reikalingas planavimas ir koordinavimas. RK nuomone, rengiant naujus darbuotojus arba perkvalifikuojant turimą personalą, svarbu jiems suteikti žinių apie žmogaus teises, apie gyvenimą su negalia ir gyvenimą priežiūros įstaigoje ir kaip įtraukti žmones į sprendimų priėmimą apie jų pageidaujamą paramą. Atprasti nuo gyvenimo įstaigoje ir pratintis gyventi savo namuose, su galimybe patiems priimti daugelį sprendimų, nėra lengva. Kyla pavojus, kad prie visuomenės prisitaikantis asmuo patirs izoliaciją ir (arba) atskirtį. Labai svarbu nepalikti tokių žmonių vienų ir užtikrinti jiems galimybę bendrauti su kompetentingu personalu, informuotu apie jų padėtį ir individualius poreikius. Šios srities mokslinių tyrimų ir žinių raida teikia vilčių, visų pirma psichikos ir neuropsichiatrinių sutrikimų srityje. Pagerėjo žiniomis ir įrodymais grindžiamų metodų prieinamumas ir pritaikomumas tiek kalbant apie medicininį ir psichologinį gydymą, tiek psichosocialinę paramą ir kognityvines pagalbos priemones. Švedijoje, pavyzdžiui, jau keletą metų kai kurioms kategorijoms, įskaitant šizofreniją ir panašius sutrikimus, taikomos Nacionalinės sveikatos ir socialinių reikalų tarnybos (šved. Socialstyrelsen) gairės (8). Į gaires įtrauktos pagrindinės rekomendacijos dėl įrodymais grindžiamų metodų sveikatos ir socialinio aprūpinimo srityje. Be to, Švedijos sveikatos ir socialinių reikalų tarnyba išleido gaires dėl darbo metodų ir bendrąsias gaires dėl darbuotojų ir darbdavių, dirbančių su įvairią negalią turinčiais asmenimis, žinių ir kvalifikacijos lygio (9)  (10);

13.

teigiamai vertina tai, kad ES užsienio reikalų ministrai priėmė persvarstytas vaiko teisių propagavimo ir apsaugos gaires. Vadovaujantis atitinkamomis Jungtinių Tautų konvencijomis, RK nuomone, visos valstybės narės turėtų palaikyti principą, kad vaikai turėtų augti šeimose. Moksliniai tyrimai rodo, kad priežiūros įstaigose augančių vaikų raida skiriasi nuo šeimose augančių vaikų, ir kad jie turi turėti tokias pačias teises ir galimybes lankyti mokyklą kaip kiti vaikai. Be to, tyrimai rodo, kad priežiūros įstaigose augę vaikai tolesniame gyvenime gali turėti elgesio sutrikimų ir patirti sunkumų socialinėje srityje. Dažnai šie vaikai gauna nepakankamai dėmesio ir kompensuoja tai save žalojančiu arba probleminiu elgesiu. Kad vaikas galėtų normaliai vystytis jam reikalingas pastovumas ir artimi ryšiai. RK rekomenduoja visoms ES šalims stengtis neįgaliems vaikams ir jų tėvams reikalingą pagarbą ir paramą teikti namuose arba artimoje aplinkoje. Tėvams turėtų būti teikiama pagalba ir konsultacijos apie jų vaiko negalią, kartu su bendruomenės ir (arba) savivaldybės teikiama parama tėvų vaidmeniui atlikti. Jeigu tėvai turi trumpinti savo darbo laiką dėl neįgalaus vaiko priežiūros namuose, jiems turėtų būti teikiama finansinė parama;

14.

mano, kad neįgalūs vaikai ir jaunimas turėtų turėti tas pačias teises ir pareigas, susijusias su mokyklos lankymu ir studijomis, kaip ir jų bendraamžiai. Tai reiškia, kad mokyklos turėtų būti pritaikytos šių vaikų poreikiams, nes priešingu atveju kiltų atskyrimo grėsmė ir už vaikų priežiūros įstaigų ribų. Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų daugiau investuoti į mokyklų biudžetą, kad būtų galima spręsti tinkamos infrastruktūros trūkumo problemą ir teikti pirmenybę prieinamumui ir universaliam dizainui. Programos turėtų būti rengiamos siekiant didinti mokyklos darbuotojų ir kitų vaikų sąmoningumą negalios klausimais, taip pat užtikrinti tinkamą mokytojų pasirengimą taikyti įtraukiojo ugdymo metodus ir skatinti juos dirbti su neįgaliais vaikais. Siekiant visiškos integracijos būtina spręsti su visuomenės požiūriu ir stereotipais susijusius klausimus;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugeliui raidos sutrikimų turinčių ir (arba) psichine liga sergančių ES piliečių yra taikomos globos (angl. plenary guardianship) arba rūpybos (angl. partial guardianship) nuostatos. RK pripažįsta, kad rūpyba gali apsaugoti atitinkamo asmens interesus ir apsaugoti juos nuo piktnaudžiavimo, kurį kitu atveju jie galėtų patirti. Tačiau išreiškia savo susirūpinimą, kad taikomos globos atveju susijęs asmuo praranda beveik visas įstatymu nustatytas teises – beveik dėl visų jo gyvenimo aspektų sprendimus priima jo teisinis atstovas. Daugelis suaugusiųjų teismo paskirto atstovo sprendimu prieš savo valią apgyvendinami priežiūros įstaigoje. RK ragina valstybes nares nustatyti taisykles siekiant užtikrinti, kad būtų mažiau taikomos globos ir į sprendimų priėmimą įtraukiami šių paslaugų gavėjai, jų šeimos nariai, teisėms atstovaujančios organizacijos ir specialistai. Peržiūrint teisės aktus dėl teisinio veiksnumo turėtų būti nustatomi reikalavimai dėl susijusių asmenų dalyvavimo priimant bendrą sprendimą ir teisės aktais stiprinamos tikslinių grupių teisės;

16.

mano, kad neįgaliesiems reikalingos įstatymais nustatytos galimybės ir parama priimti sprendimus, susijusius su jais, jų kasdieniu gyvenimu ir vietos paslaugų organizavimu. Svarbu užtikrinti, kad teikiama informacija būtų pritaikyta tikslinės grupės poreikiams. Bendradarbiavimas su susijusių asmenų ir jų artimųjų organizacijomis ir jų išklausymas gerina jų įsitraukimą ir dalyvavimą. Jų žinios ir patirtis yra labai vertingi ir į juos būtina atsižvelgti. RK rekomenduoja valstybėms narėms padėti steigti susijusių asmenų organizacijas ir remti jų veiklą;

17.

mano, jog svarbu, kad galiojančiais įstatymais ir gairėmis būtų remiamas JT neįgaliųjų teisių konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų nuostatų įgyvendinimas. Ypatingą dėmesį reikia skirti vaiko teisėms. Be to, RK mano, kad teisės aktais žmonėms turėtų būti suteikta galimybė gyventi savarankišką gyvenimą ir parama turėtų būti grindžiama individualiais poreikiais ir pageidavimais;

18.

pabrėžia sunkią negalią turinčių asmenų priežiūros ir apsaugos priemonių svarbą laikotarpiu po jų tėvų ir šeimos narių mirties. Visų pirma, Komitetas mano, kad labai svarbu užtikrinti paramą visapusiškos atsakomybės negalintiems prisiimti žmonėms su negalia, jų gerovę, įtrauktį ir visapusišką savarankiškumą, kad jie nebūtų automatiškai apgyvendinami globos namuose;

19.

pastebi, kad dėl duomenų trūkumo yra sudėtinga stebėti deinstitucionalizavimo proceso eigą ir parengti atskirų valstybių narių lyginamąsias analizes. Atsižvelgdamas į tai, RK rekomenduoja suteikti prioritetą rodiklių apibrėžimui ir jų rengimui. Šie rodikliai turi būti įtraukti į perėjimui prie bendruomenėje teikiamų paslaugų ir priežiūros skirtą strategiją ir planavimą. Esminiai pokyčiai pereinant prie labiau individualizuotos ir labiau į konkretų asmenį orientuotos priežiūros turėtų atsispindėti ir rengiamose normose bei rodikliuose. Juos rengiant daugiau dėmesio reikėtų skirti susijusių asmenų gyvenimo kokybei ir teisėms, o ne pažangai, susijusiai su labiau techninio pobūdžio pagrindiniais duomenimis. RK rekomenduoja valstybėms narėms bendradarbiauti apibrėžiant ir rengiant normas ir rodiklius;

20.

atsižvelgdamas į Neįgaliųjų teisių konvencijos 27 straipsnį, nurodo, kad teisė dirbti yra pagrindinė teisė. Jai negali trukdyti, pavyzdžiui, stereotipai arba prieigos kliūtys. RK pabrėžia, jog būtinos pastangos, kad neįgalieji galėtų dirbti jų asmenines aplinkybes atitinkantį darbą. Gera reabilitacija ir pritaikytos darbo vietos bei darbo užduotys yra labai svarbios. Kitos aktyvumo formos žmonėms, negalintiems dirbti apmokamo darbo įprastoje darbo rinkoje, taip pat laikomos svarbiomis siekiant skatinti sveikatą, mažinti stigmatizaciją ir šalinti atskirtį, todėl ypač svarbios yra darbo terapijos įstaigos ir paramos tarnybos, taip pat įmonės ir dirbtuvės, visų pirma įdarbinančios neįgaliuosius. Šiuo tikslu reikalinga socialinių tarnybų ir darbo rinkos sąveika, sukuriant struktūras, kurios teiktų integravimo į darbo rinką paslaugas, parengtų individualius poreikius atitinkančias programas, apimančias profesinį orientavimą, mokymą, tarpininkavimą įdarbinimo tikslais, darbo vietos išsaugojimą ir socialinę įtrauktį darbo aplinkoje. Su sveikata ir užimtumu susijusias iniciatyvas reikėtų veikiau laikyti investicijomis, o ne išlaidomis. Galimybė dirbti, už tai gaunat užmokestį ar kitą atlygį, ne tik skatina įtrauktį, bet ir sumažina skurdo riziką. Visiems žmonėms svarbu jausti, kad jie priklauso bendruomenei, gali dalyvauti visuomenės gyvenime ir imtis naudingos veiklos. Kartu tai didina visuomenės informuotumą apie neįgaliuosius, jų potencialą ir problemas;

21.

laikosi nuomonės, kad norint pasiekti ilgalaikį bendruomenės globos tvarumą reikės radikaliai keisti viešųjų išlaidų skyrimą ir išteklius orientuoti į prevenciją ir ankstyvąją intervenciją; todėl mano, kad vertinant ir analizuojant perėjimo prie bendruomeninės priežiūros ekonominį poveikį svarbu matyti ne tik izoliuotas išlaidas, bet vertinti jas pagal labiau į kokybę orientuotus rezultatus ir ilgalaikį poveikį tiek individualiems asmenims, tiek ir visuomenei. Sveikatos ekonomikos tyrimai parodė, kad bendruomenėje teikiamos psichiatrinės paslaugos iš esmės kainuoja tiek pat kiek ir stacionarioji sveikatos priežiūra. Vis dėlto, kadangi jų rezultatai konkretiems pacientams dažnai yra geresni, žvelgiant iš visos visuomenės perspektyvos, tokiais atvejais jie laikomi ekonomiškai efektyvesniais. Teigiamas poveikis sveikatai reiškia tai, kad į darbo rinką gali patekti daugiau žmonių. Dėl to padidėja gamyba, gerėja socialinė įtrauktis ir mažėja nusikalstamumo rizika, o tai gali sumažinti teisėsaugos sistemos naštą (11). Prevencija, ankstyvoji intervencija ir parama vaikams ir jaunimui bei jų tėvams – tokios formos investicijos gali padėti jiems baigti mokyklą. Tai reiškia, kad jie galės tęsti savo studijas ir patekti į darbo rinką. Perėjimas nuo didelių įstaigų ir specializuotų ligoninių galimas tik sukūrus alternatyvias ir bendruomenines priežiūros formas Pradiniame perėjimo prie bendruomeninės priežiūros etape tai gali būti susiję su didesnėmis išlaidomis;

22.

atkreipia dėmesį į tai, kad deinstitucionalizavimui nepakaks vieno suinteresuotojo subjekto veiksmų. Reikalingas keleto visuomenės suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas ir tarpusavio bendradarbiavimas. Svarbu aiškiai ir tiksliai paskirstyti užduotis, be to, turi būti aiškiai apibrėžta, ko siekiama šiuo bendradarbiavimu ir kaip jis turėtų vykti. Priklausomai nuo konstitucinės teisės atskiroje valstybėje narėje skiriasi sveikatos ir socialinių paslaugų valdymas ir kontrolė arba jų organizavimas bei įgyvendinimas vietos ir regionų lygmeniu. Pavyzdžiui, Švedijoje, kur savivaldybėms ir lenų taryboms suteiktos didelės savivaldos teisės, atsakomybė už tai, koks turėtų būti perėjimas prie bendruomeninės priežiūros, yra decentralizuota. Be to, atitinkamos valstybės narės konstitucinė teisė labai svarbi nustatant, kokiam lygmeniui yra skiriamos RK rekomendacijos. Nepažeidžiant atsakomybės pasidalijimo tarp nacionalinio, savivaldybių ir regionų lygmens, RK mano, kad nacionalinio lygmens parama yra ypač svarbi ir kad veikla bei priemonės turi būti koordinuojamos įvairiais lygmenimis (12).

23.

atkreipia dėmesį į Neįgaliųjų teisių konvenciją (JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 25 str.), kurioje nurodoma, kad sveikatos priežiūros specialistai neįgaliesiems turi teikti tokios pat kokybės paslaugas kaip ir kitiems asmenims. Tai atvejais, kai priežiūros įstaigas, kuriose integruotos visos medicininės žinios, žmonės palieka siekdami gyventi savarankišką gyvenimą, pirminės sveikatos priežiūros srityje būtina stiprinti su neįgaliaisiais susijusius įgūdžius, kad būtų galima patenkinti ir šios pacientų grupės poreikius. Socialinė įtrauktis įvairiais lygmenimis ir požiūris, kad įvairias negalias turintys žmonės yra natūrali žmonių įvairovės dalis, užkerta kelią socialinei atskirčiai ir skatina vienodą požiūrį į priežiūrą.

24.

pažymi, kad dėl sveikatos mokslų pažangos ilgėja žmonių gyvenimo trukmė. Todėl žmonės su negalia taip pat senėja, nors anksčiau dėl tinkamos priežiūros trūkumo jie nesulaukdavo senyvo amžiaus. Socialinės tarnybos, atsakingos už žmonių su negalia socialinę ir profesinę įtrauktį, turi dirbti su vyresnio amžiaus neįgaliaisiais. Šiose tarnybose dirbantys specialistai nėra pasirengę patenkinti kliento poreikius, susijusius ir su senatve, ir su negalia. Todėl mano, kad būtina pritaikyti mokymą prie socialinių ir sveikatos priežiūros darbuotojų, kurie turi toliau teikti socialinės įtraukties paslaugas šios tikslinės grupės asmenims laikydamiesi ES nustatytų reikalavimų, poreikių.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/45

1.

palankiai vertina Europos Komisijos ES pažangiųjų kaimų iniciatyvą, nes pripažįstama, kad būtina imtis tikslinių veiksmų paremti kaimo vietovių kaip darnių gyvenimo ir darbo vietų atgaivinimą; atkreipia dėmesį į tai, kad kaimo gerovės ir kaimo vietovių gyvybingumo didinimas yra vienos skubiausių užduočių, nes labiau subalansuota teritorinė plėtra gali būti pagrindas siekti didesnio socialinio, ekonominio ir aplinkosauginio tvarumo;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisijos dokumentas ir Europos Komisijos narių, atsakingų už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, regioninę politiką, mobilumą ir transportą, dalyvavimas suteikia tvirtą pagrindą užtikrinti, kad rengiant šią iniciatyvą bus laikomasi suderinto, įvairius sektorius apimančio požiūrio;

3.

vis dėlto apgailestauja, kad dokumentui, kuriame apibendrintos iki šiol parengtos iniciatyvos, trūksta užmojo; ragina užsibrėžti platesnius tikslus ir parengti tikslingą bei į ateitį orientuotą politiką dėl pažangiųjų kaimų laikotarpiu po 2020 m., atsižvelgiant į poreikį sustiprinti daugybę teritorinių „pažangių“ ES priemonių;

4.

pabrėžia, kad jau dabar reikia imtis parengiamųjų darbų, jeigu siekiama darnios ir veiksmingos pažangiųjų kaimų programos kitą finansinį laikotarpį, įskaitant geresnį koordinavimą ir sąveiką tarp atitinkamų ES politikos sričių ir finansavimo šaltinių, parengiant pažangiųjų kaimų iniciatyvai skirtą integruotą politiką ir paramos priemones;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu visais valdžios lygmenimis glaudžiai koordinuoti veiklą deramai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, kad būtų galima apibrėžti „iš apačios į viršų“ ir „teritorinius“ sprendimus; pabrėžia lemiamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant politikos programą;

6.

siūlo išplėsti pažangiųjų kaimų sąvoką, įtraukiant pažangiąsias kaimo vietoves, o pačią iniciatyvą įtraukti į Europos kaimo darbotvarkę siekiant, kad būtų skatinama ir plėtojama ir sinergija tarp mažų kaimyninių savivaldybių, esančių pažangiose kaimo vietovėse;

7.

atsižvelgdamas į tai, pritaria, kad Korko 2.0 deklaracija yra svarbi, nes suteikia pagrindą stiprinti kaimo ir žemės ūkio politiką, ir tvirtai remia nurodytas dešimt politikos sričių, be kita ko, pripažindamas, kad ypatingas dėmesys turi būti skirtas skaitmeninei atskirčiai įveikti (1);

8.

pabrėžia, kad kaimo vietovių atgaivinimu turi būti siekiama spręsti ilgalaikę gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą, imantis veiksmų paskatinti ir paremti tvarumą, kartų kaitą ir kaimo vietovių gebėjimą pritraukti naujus gyventojus;

9.

ragina Komisiją apsvarstyti priemones nesudėtingas, lengvai pritaikomas ir prieinamas netgi labai mažoms savivaldybėms, kurios dažnai neturi tinkamos struktūros, kad galėtų sklandžiai įgyvendinti pažangius sprendimus;

10.

siūlo ypatingą dėmesį skirti problemoms, su kuriomis susiduria atokūs kaimo regionai, kurie, be to, kad susiduria su plačiajuosčio ryšio infrastruktūros trūkumu, patiria didelių sujungiamumo problemų transporto ir energetikos srityse, todėl jiems trūksta prieigos prie svarbiausių viešųjų paslaugų; mano, kad sąvoka „kaimui skirta patikra“ (2) turėtų būti įtraukta į pažangiųjų kaimo vietovių iniciatyvą, siekiant šiuo požiūriu vadovautis rengiant platesnes politikos iniciatyvas, darančias poveikį kaimo vietovėms;

11.

pabrėžia, kad atokūs pasienio regionai susiduria su vis daugiau sunkumų ir poreikiu stiprinti tarpvalstybinio bendradarbiavimo galimybes ir programas šiems uždaviniams įgyvendinti;

12.

pabrėžia, kad, siekiant teikti skaitmenines paslaugas ir užtikrinti gebėjimą tinkamai veikti globalizuotos ekonomikos sąlygomis, reikalingas spartus ir patikimas plačiajuostis ryšys. Todėl IRT infrastruktūra yra lemiamas veiksnys plėtojant Sąjungos regionų potencialą;

13.

todėl pakartoja savo nuomonę, kad reikėtų stengtis užtikrinti tokį patį didelės spartos telekomunikacijų tinklo pajėgumą visoje ES kaip būtiną kaimo vietovių konkurencingumo ir ekonomikos augimo sąlygą ir laikantis 2020 m. Europos skaitmeninėje darbotvarkėje nustatytų tikslų (3);

14.

apgailestauja, kad pažanga yra nepakankama ir nevienoda, išlieka dideli skirtumai, ypač tarp kaimo ir miesto regionų. Problemos mastas akivaizdus – 2012 m. 9,1 mln. ES namų ūkių dar neturėjo prieigos prie fiksuoto plačiajuosčio ryšio tinklų, 90 % jų yra kaimo vietovėse (4);

15.

pažymi, kad ES lygmeniu siekiama iki 2020 m. įdiegti spartesnį nei 30 MB/s ryšį visoje Europoje, be kita ko, daugiau kaimo ir atokiose vietovėse. Tačiau tai yra tik ES vidurkis, o skirtingose šalyse ir teritorijose esama didelių svyravimų, ypač kaimo ir atokiausiose teritorijose, kuriose, net ir ekonomiškai klestinčiose valstybėse narėse, neretai ryšio sparta būna 10 MB/s. Tai standartinio namų ūkio, galinčio naudotis populiariausiomis interneto paslaugomis, įprastas standartas. Nepakankamai spartus plačiajuostis ryšys šiandien ir šiuo laikmečiu yra rimta problema, trukdanti siekti teritorinės sanglaudos; ragina Europos Komisiją dėti daugiau pastangų plėtojant spartųjį internetą kaimo vietovėse naudojant prieinamus finansavimo modelius, kuriais nesiekiama riboti tam tikrų valstybių narių galimybės gauti finansavimą investicijoms į plačiajuosčio ryšio tinklus ir paremti galimybę gauti finansavimą investicijoms į nedidelio masto plačiajuosčio ryšio tinklų diegimo projektus; taip pat prašo plačiajuosčio ryšio diegimui kaimo vietovėse teikti specialias paskolas, kurių nebūtų galima skirti kitoms priemonėms;

16.

siekiant įvykdyti pažadą dėl pažangiųjų kaimų iniciatyvos, primygtinai rekomenduoja interneto prieigos paslaugas pripažinti viešojo intereso paslauga ES ir, jeigu tinkama, nacionaliniu lygmeniu, nustatant minimalius toleruotinus plačiajuosčio ryšio standartus, kurie ne tik užtikrintų patikimą prieigą prie interneto, bet ir užkirstų kelią teikiamos paslaugos keitimui ateityje (įskaitant fiksuoto telefono linijos atjungimą ir naujos kartos technologijos 4G ryšio įdiegimą), numatant galimybę teikti skubiosios pagalbos paslaugas, pirmiausia skaitmeniniu požiūriu atokioms bendruomenėms, kaip tai jau padarė Šveicarija ir Suomija, kuriose prieiga užtikrinama iki „paskutinės mylios“. Tai turėtų būti bent jau ex ante sąlyga skirti finansavimą pažangiųjų kaimų iniciatyvai;

17.

nurodo, kad vystant technologijas, susijusias su pažangiųjų kaimų iniciatyvomis, itin svarbu naudotis atviraisiais standartais, nes tai skatins valdžios institucijų ir įmonių bendradarbiavimą ir pakartotinį rastų sprendimų taikymą bei jų sąveikumą;

18.

pritaria galimybei rengti skirtingų amžiaus grupių gyventojams mokymus, kaip naudotis skaitmeninėmis technologijomis, ir pritaikyti mokymą prie tikslinės auditorijos, atsižvelgiant į tam tikrų viešųjų paslaugų skaitmeninimą vietos ar kitais lygmenimis (dokumentų užsakymai, mokesčių deklaracijos, elektroninės sąskaitos, atsekamumas, BŽŪP ir kt.); taip pat pabrėžia skaitmeninio raštingumo teisę, kuri suteikia galimybę visiems piliečiams lankyti šiuos mokymus, kad jie išmoktų atlikti pagrindines užduotis naujoje skaitmeninėje aplinkoje, ir pabrėžia kad šiam mokymui reikėtų skirti Europos struktūrinių ir investicijų fondų finansavimą;

19.

mano, kad plačiajuosčio ryšio kaimo vietovėse plėtra ir problemos, susijusios su diegimu „iki paskutiniosios mylios“, yra tiesiogiai susijusios su dominavimu rinkoje ir tradiciniais teikėjais. Ši problema nebus išspręsta tol, kol reguliavimo sistema neskatins į rinką ateiti alternatyvių operatorių naujos kartos prieigai (NKP) diegti ir bendruomenės inicijuotų inovacijų plėtrai skatinti;

20.

mano, kad ūkininkai ir žemės ūkio sektorius apskritai turėtų būti prioritetinė skaitmeninio mokymo grupė, siekiant padėti išmokti naudotis e.ūkininkavimo priemonėmis ir metodais bei juos vystyti;

21.

rekomenduoja didinti išteklius, skirtus mokymui ir didesniam informuotumui apie galimybes, kurių dabartinėmis aplinkybėmis kaimo įmonėms suteikia skaitmeninė ekonomika, pavyzdžiui, patekimas į naujas rinkas, naujų produktų kūrimas, klientų lojalumo didinimas ir kt.;

22.

vertina įvairias skaitmeninių inovacijų centrų iniciatyvas, kurios šiuo metu įgyvendinamos įvairiose valstybėse narėse, ir nors jose dar nėra didelės spartos plačiajuosčio ryšio kiekviename kaimo būste, vis dėlto jis įdiegtas specialiuose centruose (5);

23.

pripažįsta šių centrų papildomą naudą ne tik sprendžiant skaitmeninės atskirties problemą, bet ir ugdant bendrumo jausmą, atgaivinant kaimo centrus, kuriant darbo vietas ir sudarant mokymo galimybes kaimo gyventojams;

24.

pripažįsta, kad šie centrai galėtų pritraukti kitas e. paslaugas, pvz., e. sveikatą (pvz., konsultacijos internetu), e. teisines paslaugas (pvz., teisinės konsultacijos), e. valdymą (pvz., balsavimas internetu, mokesčių deklaracijos, išmokų prašymai), e. prekybą (pvz., internetinė bankininkystė, prekyba ir kt.);

25.

mano, kad panašiai kaip pažangiųjų miestų iniciatyva, pažangiųjų kaimo vietovių iniciatyva turėtų remtis plačiu požiūriu į vystymąsi ir inovacijas ir įtraukti šiuos šešis matmenis:

26.

palankiai vertina naują programą „WiFi4EU“, siekiant pagerinti interneto ryšį vietos bendruomenėse, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad projektai bus atrenkami pagal eiliškumo principą, bet išlaikant geografinę pusiausvyrą. Atrenkant projektus turėtų būti atsižvelgiama į papildomas kliūtis, su kuriomis susiduria mažesnės kaimo valdžios institucijos, turinčios mažiau išteklių nei miestai;

27.

pabrėžia, kad pažangiųjų miestų ir pažangiųjų kaimų (pažangiųjų kaimo vietovių) sąvokos neturėtų būti priešpastatomos viena kitai, šios iniciatyvos turėtų papildyti viena kitą – kiekviena turėtų padėti ir stiprinti kitos sėkmingą įgyvendinimą. Kalbant apie strategiją, teritorija nesibaigia administracinėmis sienomis, tačiau yra susijusi su kaimyninės šalies kaimo ar miesto teritoriniais vienetais, ir planuoja savo darnų vystymąsi atsižvelgdama į aplinką. Reikėtų pagalvoti apie teigiamų sąsajų tarp kaimo ir miesto gyventojų sukūrimą ir nelaikyti kaimo vietovių tik paslaugų miestams teikėjomis. Atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad visa gyvenviečių sistema bus perspektyvi tik tuo atveju, jei bus gyvybingi visi jos elementai – nuo didmiesčių iki kaimelių;

28.

vis dėlto mano, kad svarbu pripažinti skirtingus kiekvieno modelio ypatumus. Pažangiojo miesto modelis gali remtis daugeliu subjektų iniciatyvoms skatinti ir remti, tačiau to negalima pasakyti apie kaimo vietoves, kurių žmogiškieji ištekliai ir administraciniai gebėjimai paprastai būna labiau riboti. Į šiuos skirtumus turėtų būti atsižvelgta rengiant būsimą politikos programą ir finansavimo galimybes;

29.

atkreipia dėmesį į Komisijos Energetikos generalinio direktorato inicijuotą Europos inovacijų partnerystę (EIP) „Europos pažangiųjų miestų iniciatyva“, kuria siekiama skatinti ir remti pažangiųjų teritorijų patirtį ES, ir apgailestauja, kad kaimo vietovės vis dar nėra įtrauktos į šios veiklos prioritetų sąrašą;

30.

mano, kad, vystant pažangiųjų kaimų ir kaimo vietovių iniciatyvą, labai svarbios ne tik darnaus transporto jungtys ir tinklai, bet ir skaitmeninis junglumas, atsižvelgiant į ypatingas problemas, su kuriomis susiduria kaimo vietovės dėl didelės gyventojų sklaidos ir didesnių sąnaudų; pažymi, kad Europos Komisijos dokumente „Pažangieji kaimai“ daroma nuoroda į Europos infrastruktūros tinklų priemonės (EITP) programą kaip ES paramos pažangiesiems kaimams sritį, ir ragina išsamiau nurodyti, kaip šios lėšos galėtų būti panaudotos junglumui kaimo vietovėse, visų pirma atokiausiuose kaimo regionuose, paremti;

31.

primena energijos (elektros ir šilumos) gamybos lokalizavimo ekonomines, socialines ir aplinkosaugos galimybes ir galimą sinergiją su kaimo ir (arba) regionine plėtra bei BŽŪP (per 2-ąjį ramstį). Pavyzdžiui, vėjo, saulės, biomasės ir biodujų vaidmuo elektros energijos gamybai, biomasės (pvz., medienos) ir (arba) biodujų vaidmuo vietos šildymui. Pabrėžia, kaip svarbu vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikti įgaliojimus inicijuoti ir valdyti tikslines aplinkosaugos priemones ir leisti joms sudaryti teritorines sutartis, kurias jos bendrai pasirašytų su vietoje gaminamų degalų/energijos išteklių tiekėjais kaimo vietovėse (6);

32.

pripažįsta sėkmingą principo „iš apačios į viršų“ taikymą vietos plėtrai, pvz., LEADER, ir neseniai parengtai bendruomenės inicijuotos vietos plėtros strategijai;

33.

vis dėlto mano, kad galbūt pernelyg pasikliaujama tokiais metodais – galėtų prisidėti ir kiti subjektai (pvz., inovacijų tarpininkai) kaimo vietovių potencialui paskatinti. Inovacijų tarpininkai nustato kaimų ir (arba) kaimo vietovių privalumus ir galimybes ir sutelkia atitinkamas institucijas (trečiąjį sektorių, vietos valdžios institucijas, finansavimo šaltinius ir kt.), kad koordinuotų esamus ir būsimus veiksmus bei galimus finansavimo šaltinius. Jie turi įtraukti ir informuoti bendruomenę ir įgyti jos pasitikėjimą, kad būtų kuriama vizija, prisiimama atsakomybė ir dalijamasi gauta nauda.

34.

mano, kad tokie tarpininkai gali paskatinti mažų įmonių produktų kūrimą ir įveikti rinkos kliūtis, taip pat paskatinti vietos produktų vartojimą ir trumpas žemės ūkio ir maisto produktų produktų paskirstymo grandines bei vietos atsinaujinančiųjų išteklių energijos produktus;

35.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi geriausias galimybes vykdyti šią funkciją ir kai kuriais atvejais jau tai daro, dalyvaudamos vystymosi tarybose, verslo biuruose, konkursuose ir pan.;

36.

pažymi, kad labai svarbu, kad galimybė gauti finansavimą nedideliems projektams būtų prieinama vietos valdžios lygmeniu. Tokia pati finansavimo galimybė turi būti suteikta ir novatoriškoms iniciatyvoms ir projektams, kurie būtų pritaikyti prie kaimo bendruomenių visoje ES, įskaitant atokius regionus, konkrečių poreikių;

37.

ragina supaprastinti paraiškų teikimo dėl galimybės gauti finansavimą tvarką – dabartinėje kaimo plėtros programoje labai trūksta pažangos pereinant nuo kvietimo pareikšti susidomėjimą iki užpildytų paraiškų, nes sunku laikytis paraiškų teikimo reikalavimų; pabrėžia, kad neturėtų būti jokio laiko tarpo tarp šių kaimo plėtros programų pabaigos ir kaimo plėtros programų po 2020 m. pradžios, siekiant neprarasti pagreičio ir pasitikėjimo;

38.

mano, kad patvirtintos finansavimo paraiškos turi paskatinti ne tik kurti tinklus ir branduolius, bet ir dalyvauti juose bei bendradarbiauti – to paprastai trūksta pažangiosiose kaimo vietovėse, kad būtų plečiamas veiksmų mastas ir mokymasis;

39.

siūlo pažangiosioms vietovėms remtis savo socialiniu ir kultūriniu paveldu, siekiant išugdyti ir parodyti aiškų vietos suvokimą, esant visai infrastruktūrai, ypač bendro pobūdžio paslaugoms, reikalingoms verslui vykdyti, ir paskatinti miesto įmonių perkėlimą;

40.

pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms kyla papildomų problemų nuolat gauti naujausią informaciją apie finansavimo galimybes ir jomis pasinaudoti. Atitinkamiems Europos Komisijos generaliniams direktoratams ir valdymo institucijoms teks aktyviau administruoti susijusius ES finansavimo srautus nacionaliniu ir regioniniu lygiu. RK taip pat gali svariai prisidėti dalydamasis informacija, paremdamas tinklus ir teikdamas geriausios patirties pavyzdžių, be kita ko, pasitelkdamas RK ir Europos Komisijos plačiajuosčio ryšio platformos veiklą;

41.

mano, kad veiksmingiau skleisti informaciją apie galimybes ES lygmeniu būtų galima įsteigus Europos Komisijos kasmetinį apdovanojimą už sėkmingiausių pažangiųjų kaimų ir (arba) vietovių ES pasiekimus. Tokie dabartiniai tinklai kaip Europos įmonių tinklas (EĮT) ir jų vietos partneriai valstybėse narėse taip pat galėtų teikti atnaujintą informaciją įvairiais klausimais, kurie aktualūs verslininkams kaimuose ir kaimo vietovėse;

42.

pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų pagalbinį vaidmenį integruojant pažangų požiūrį į planavimo ir regioninių teritorijų strategijas. Tokiose strategijose numatomas regioninių išteklių ir pajėgumų vertinimas, vietų, kur būtų teikiamos paslaugos bendroje vietoje, nustatymas ir palankesnes sąlygas sudaranti ekonominė politika.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/50

1.

palankiai vertina Komisijos metinę 2016 m. konkurencijos politikos ataskaitą, pirmiausia dėl to, kad pripažįstama tiesioginė konkurencijos politikos įtaka žmonių gyvenimui; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad veiksminga konkurencijos politika yra vienas esminių veiksmingo bendrosios rinkos veikimo elementų; ji labai naudinga vartotojams, nes skatina įmones, inovacijas, veiksmingumą ir didina pasirinkimo galimybes Europos Sąjungos piliečiams;

2.

mano, kad globalizuotai ekonomikai reikia atviros ir sąžiningos konkurencijos aplinkos, taigi, būtina reglamentuoti konkurenciją, o ne tik puoselėti konkurencijos „kultūrą“. Taip pat pritaria Europos Komisijos pasirengimui bendradarbiauti su kitomis ES institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir konkurenciją visame pasaulyje užtikrinančiomis institucijomis;

3.

palankiai vertina Komisijos darbą užtikrinant konkurencijos taisyklių vykdymą, tačiau ragina, kad, skiriant išteklių konkurencijos politikos vykdymo užtikrinimui, būtų deramai atsižvelgta į valstybių narių nacionalinės ir regioninės pramonės politikos investicines priemones, ypač tas, kurios priklauso nacionalinei kompetencijai ir kurioms netaikomos ES sutartys;

4.

pabrėžia, kad Komisija turėtų skaidriau priiminėti savo sprendimus skirdama išteklius svarbiausiems konkurencijos tyrimams ES lygmeniu, ir užtikrinti, kad tie sprendimai visada duotų konkrečių, bendrąją rinką stiprinančių rezultatų;

5.

teigia, kad Komisija, geriau koordinuodama ES politiką ir priemones bei dažniau pripažindama regioninį aspektą, pati turi užtikrinti visapusiškas atsakomąsias priemones, skirtas tarptautinės konkurencijos ir pasaulinės rinkos keliamiems iššūkiams atremti;

6.

pabrėžia, kad Jungtinei Karalystei bent iki 2019 m. kovo 31 d. bus taikomos ES konkurencijos taisyklės ir, kad iki tos dienos pradėti tyrimai, pavyzdžiui, 2017 m. spalio 26 d. pradėtas tyrimas dėl Jungtinės Karalystės suteiktų išimčių tarptautinėms bendrovėms siekiant netaikyti joms mokesčių vengimo taisyklių, gali būti užbaigtas tik po šio termino, tačiau jų sprendimai vis tiek turės būti taikomi;

7.

sutinka, kad negalima piktnaudžiauti „Brexit“ ir prisidengus juo visiškai atsisakyti valstybės pagalbos kontrolės, tačiau mano, kad dėl kitų ES valstybių narių patiriamo „Brexit“ sukelto ekonominio nestabilumo reikėtų išplėsti Bendruosius bendrosios išimties reglamentus ir laikinai sušvelninti arba sustabdyti valstybės pagalbos taisyklių taikymą tam tikriems pramonės sektoriams, kurie galėtų labiausiai nukentėti, jeigu tai nėra atrankinio pobūdžio valstybės pagalba, kuri prieštarautų tikslui ES taisykles sąžiningai taikyti visoms įmonėms;

8.

palankiai vertina Komisijos pastangas kovoti su neteisėta valstybės pagalba, teikiama atrankiųjų mokesčių lengvatų forma – toks darbas gali veiksmingai užtikrinti, kad ES taisyklės būtų teisingai taikomos visoms įmonėms, vykdančioms veiklą bendrojoje ES rinkoje, nepriklausomai nuo jų dydžio, sektoriaus ar šalies, ir kad įmonėms būtų taikoma apmokestinimo tvarka priklausomai nuo jų dydžio ir finansinio pajėgumo, kad jos galėtų prisidėti prie viešųjų paslaugų finansavimo ir kovos su nelygybe – problemos, kurios aktualiausios vietos lygmeniu;

9.

pabrėžia, kad, kalbant apie mokesčių slėpimą, sprendimų dėl mokesčių klausimas yra dalis visų ES pastangų kovojant su stambių įmonių mokesčių vengimu, t. y. taikant Kovos su mokesčių vengimu dokumentų rinkinį, ataskaitas pagal šalis, Pelno mokesčio reformos dokumentų rinkinį ir naujas skaidrumo taisykles, skirtas mokesčių planavimo tarpininkams; taip pat pabrėžia, kad ES būtina apsvarstyti naujų teisės aktų, o ne vykdymo užtikrinimo galimybę, garantuojant didesnį tikrumą sprendimų dėl mokesčių klausimais valstybėse narėse, ir pagalvoti, ar reikėtų kurioje nors naujoje reguliavimo sistemoje numatyti sankcijų procedūrą ES biudžeto nuosavų išteklių naudai;

10.

laikosi nuomonės, kad ES išimtinė kompetencija pagal SESV 3 straipsnį dėl konkurencijos taisyklių, būtinų vidaus rinkos veikimui, nustatymo neturi poveikio valstybių narių suvereniai teisei nustatyti savo pelno mokesčio sistemas arba savo mokesčių tarifus; vis dėlto pripažįsta, jog valstybės narės turi užtikrinti vienodas sąlygas įmonėms ir vartotojams visoje ES vidaus rinkoje (1);

11.

pažymi, kad daugiausia atgarsio sulaukęs Konkurencijos generalinio direktorato vykdymo užtikrinimo sprendimas buvo priimtas 2016 m. rugpjūčio 30 d., kai buvo nustatyta, kad Airijos 1991 m. ir 2007 m. gegužės mėn. priimti sprendimai dėl mokesčių dviejų grupei „Apple“ priklausančių Airijoje registruotų įmonių naudai buvo pagalba, kaip apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje; pripažįsta, kad Europos Komisija savo sprendime teigia, kad Airija, priimdama savo ginčijamus sprendimus dėl mokesčių, dėl kurių „Apple“ bendrovės galėjo nustatyti metinį Airijoje vykdytiną pelno mokesčio įsipareigojimą tais metais, kai tie sprendimai galiojo, neteisėtai suteikė valstybės pagalbą toms „Apple“ bendrovėms ir „Apple“ grupei, pažeisdama Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, todėl Airija privalo susigrąžinti lėšas pagal Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsnį; pabrėžia, kad, pasak Komisijos, šiuo sprendimu nekvestionuojama Airijos bendroji mokesčių sistema ar jos pelno mokesčio tarifas;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad Tarybos direktyvos (ES) 2016/1164, kuria nustatomos kovos su mokesčių vengimo praktika, tiesiogiai veikiančia vidaus rinkos veikimą, taisyklės, įgyvendinimas nacionaliniu lygmeniu šiuo metu kelia problemų. Šios direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje yra nuostata, leidžianti nukrypti nuo palūkanų ribojimo taisyklės paskolų, kurios naudojamos ilgalaikiams viešosios infrastruktūros projektams finansuoti, atveju. Nors direktyvoje numatyta leidžianti nukrypti nuostata dėl veiklos, laikomos atitinkančia viešąjį interesą, yra plati, valstybės narės ne visiškai išnaudoja šią galimybę;

13.

primena, kad Komisija apskaičiavo, jog tokia Airijos suteiktos pagalbos šioms „Apple“ įmonėms suma siekia 13 mlrd. EUR ir kad šios lėšos turi būti grąžintos į Airijos valstybės iždą, tačiau Airijos Vyriausybė Europos Komisijos sprendimą apskundė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Nuo tada, kai buvo priimtas Komisijos sprendimas, Airija turėjo keturis mėnesius, t. y. iki 2017 m. sausio mėn., neteisėtai valstybės pagalbai susigrąžinti, tačiau, nepaisant Airijos Vyriausybės pastangų surinkti rekordines pinigų sumas, kurios būtų laikomos sąlyginio deponavimo sąskaitoje tol, kol bus paskelbtas teismo sprendimas, ji nesugebėjo per nustatytą terminą faktiškai surinkti 13 mlrd. EUR, todėl Europos Komisija 2017 m. spalio 4 d. pateikė ieškinį prieš Airiją ES Teisingumo Teismui, bet abi šalys tikisi išvengti teismo sankcijų;

14.

ragina kuo skubiau baigti nagrinėti „Apple“ bylas, kad būtų užtikrintas tikrumas dėl galimo konkurencijos teisės poveikio kitiems galiojantiems sprendimams dėl mokesčių;

15.

pritaria Komisijos nuomonei, kad didesnis skaidrumas viešųjų išlaidų srityje yra svarbus skatinant optimaliai panaudoti mokesčių mokėtojų pinigus ir mano, kad skaidrumas taip pat yra būdas piliečių pasitikėjimui valdžios institucijų autoritetu ir teisėtumu stiprinti;

16.

primena (2), kad ES valstybės pagalbos taisyklės, susijusios su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, negali apsiriboti vien tik konkurencijos principais, bet turi būti visiškai suderinamos su Sutartyse valstybėms narėms suteikta didele veiksmų laisve nustatyti, ką jos laiko visuotinės ekonominės svarbos paslauga, taip pat su vietos ir regionų savivaldos bei ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos principais ir neutralumo dėl nuosavybės sistemos valstybėse narėse principu (ES sutarties 3 straipsnis, SESV sutarties 14, 106 ir 345 straipsniai bei 26 protokolas). VESP turi atspindėti vartotojų poreikių bei prioritetų ir viešųjų pirkimų sistemų skirtumus, galinčius atsirasti dėl skirtingos geografinės, socialinės ar kultūrinės padėties ir demokratinių procesų valstybėse narėse. Valstybės pagalbos vertinimas gali būti atliekamas tik tuo atveju, jei nacionalinės, regionų ar vietos lygmens VESP taisyklės ar finansavimas turi tarpvalstybinį poveikį arba poveikį vidaus rinkai;

17.

apgailestauja, kad 2016 m. metinės konkurencijos politikos ataskaitoje labai nedaug dėmesio skiriama klausimams, susijusiems su VESP skiriama valstybės pagalba, ir visų pirma nėra jokio aiškumo dėl vadinamojo Almunia dokumentų rinkinio ir reglamento dėl de minimis pagalbos VESP peržiūros. Atsižvelgdamas į tai, primena, kad RK ragino:

18.

dar kartą ragina (3) išplėsti 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendime nustatytą socialinio būsto apibrėžtį: siekiant suteikti valstybėms narėms didesnę veiksmų laisvę planuojant, vykdant, finansuojant ir organizuojant socialinių būstų statybą ir užtikrinti demokratinę sprendimų priėmimo laisvę, reikėtų panaikinti socialinio būsto apribojimą, kaip skirtą „socialiai remtiniems arba pažeidžiamiems asmenims“. Teisei į tinkamą būstą prieinama kaina turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, nes dėl rinkos nepajėgumo patenkinti būsto poreikių iš tiesų kenčia ne tik asmenys, visiškai neturintys galimybių įsigyti būstą, bet ir sveikatai pavojų keliančiuose, netinkamuose ir perpildytuose būstuose gyvenantys arba didžiąją savo pajamų dalį nuomai ar paskolos grąžinimo įmokai išleidžiantys asmenys;

19.

atkreipia dėmesį į 2017 m. birželio 9 d. RK paskelbtą tyrimą „Visuotinės ekonominės svarbos paslaugų sprendimo ir sistemos įgyvendinimas. Vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas teikiant ataskaitas ir socialinių paslaugų kaip ekonominės veiklos vertinimo dabartinė padėtis“ ir jo išvadas, pagal kurias:

—

reikalingi paaiškinimai dėl socialinių paslaugų kaip ekonominės veiklos, ypač socialinių ir sveikatos priežiūros sektoriuje, apibrėžties, atlyginimo, įskaitant pagrįstą pelną, apskaičiavimo bei būtina atsižvelgti į galimą neatitikimą tarp įvairių dokumentų,

—

ataskaitų teikimo prievolė turėtų būti supaprastinta,

—

reikėtų toliau skatinti keitimąsi geriausios praktikos pavyzdžiais;

20.

todėl teigia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų kaip VESP teikėjų vaidmuo užtikrinti ir stiprinti bendrosios rinkos socialinį aspektą yra dar svarbesnis didelio nedarbo, gyventojų senėjimo, socialinių neramumų ir nestabilių ekonominių sąlygų atvejais; be to, teigia, kad tokių paslaugų naudą tiesiogiai pajunta piliečiai ir, šiuo atžvilgiu, prisideda prie didesnio ir tvirtesnio piliečių pasitikėjimo valdžios institucijomis;

21.

pabrėžia visų valdžios lygmenų kolektyvinę atsakomybę užtikrinti tvarias viešąsias paslaugas kiekvienam ES piliečiui ir mano, kad Komisija savo valstybės pagalbos kontrolę VESP srityje turi pagrįsti patikimumo principu, kad padėtų atitinkamoms valdžios institucijoms ir suinteresuotiesiems subjektams, o ne iš anksto laikytųsi nuostatos, kad vietos ir regionų valdžios institucijos pažeidžia taisykles teikdamos VESP;

22.

palankiai vertina Komisijos pastangas supaprastinti valstybės pagalbos taisyklių taikymą, t. y. Pranešimą dėl valstybės pagalbos sąvokos ir tai, kad konkurencijos politikos ataskaitoje pripažįstama, jog ypač svarbu sudaryti palankesnes sąlygas valstybės lėšas investuoti ir kuo labiau padidinti investicijų poveikį ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui – tam tikra prasme atkartojamas RK prašymas toliau supaprastinti VESP ir šioje srityje taikyti išimtis;

23.

tačiau abejoja, ar pranešimu užtikrinamas pakankamas teisinio tikrumo lygis, nes VESP srityje, pirmiausia atitinkami suinteresuotieji subjektai, atkreipia dėmesį į dokumentų sudėtingumą ir galimus neatitikimus tarp įvairių dokumentų, todėl jiems sunku nuspręsti, kokias taisykles konkrečiu atveju taikyti (4);

24.

taip pat yra susirūpinęs dėl atskaitų teikimo reikalavimų, numatytų Visuotinės ekonominės svarbos paslaugų sprendime ir bendrosiose nuostatose, padidėjusios administracinės naštos, kaip nurodyta kai kuriose šių šalių ataskaitose;

25.

nuosekliai rėmė ir remia pastangas taikyti bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją kaip priemonę siekiant integracinio augimo visuose ES regionuose, nes, pagerinus prieigą prie IRT ir plačiajuosčio ryšio paslaugų, ypač periferiniuose ir atokiuose regionuose arba geografiniu požiūriu didelės gyventojų sklaidos regionuose, ji galbūt sudarytų palankesnes sąlygas naudotis paslaugomis (pvz., e. sveikatos ir e. valdžios), padidindama viešojo administravimo veiksmingumą, padėtų užtikrinti žemas kainas ir didesnį pasirinkimą vartotojams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, galbūt atvertų naujų ekonominių galimybių vietos įmonėms, galiausiai pagerindama piliečių gyvenimo kokybę ir padidindama sanglaudą;

26.

šiuo atveju atsižvelgia į savo nuomonę COTER-VI/012 „ESIF supaprastinimas iš vietos ir regionų valdžios institucijų perspektyvos“, kurioje jis aptaria valstybės pagalbos taisyklių taikymo poveikį ESIF įgyvendinimui ir, be kita ko, atkreipia dėmesį į didelį nenuoseklumą taikant valstybės pagalbos taisykles. Regionų komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės pagalbos procedūros netaikomos Europos Komisijos tiesiogiai ir centralizuotai valdomoms programoms (pvz., „Horizontas 2020“, Europos infrastruktūros tinklų priemonė, Europos strateginių investicijų fondas), tačiau jos taikomos pagal sanglaudos politiką finansuojamiems projektams. Praktikoje valstybės pagalbos srityje projektai vertinami ne pagal pobūdį, o pagal tai, kas skyrė lėšas – Komisija ar valstybė narė, ir atsižvelgiant į jų finansavimo šaltinį;

27.

yra ypač susirūpinęs dėl kliūčių tarpvalstybinei prekybai internetu, kurias įmonės gali pačios sukurti, dėl geografinio blokavimo ir dėl to, kad dominuojančios įmonės dirbtinai neleidžia potencialiems konkurentams pasinaudoti tam tikromis verslo galimybėmis;

28.

be to, pabrėžia, kad, atsižvelgiant į nuomonę COTER-VI/012 „ESIF supaprastinimas iš vietos ir regionų valdžios institucijų perspektyvos“, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas valstybės pagalbos pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo programas panaudojimui. Kalbant apie šias programas, paprastai egzistuoja disproporcija tarp pastangų, reikalingų laikytis taisyklių, ir konkurencijos iškraipymo rizikos. Be to, valstybės pagalba valstybėse narėse dažnai aiškinama skirtingai, todėl šių taisyklių neįmanoma taikyti užtikrinant reikiamą teisinį saugumą, o tai dažnai trukdo visapusiškai įgyvendinti aukštos kokybės projektus. Viena iš priemonių, kurią būtų galima nedelsiant pritaikyti siekiant supaprastinti ESI fondų įgyvendinimą, būtų Europos teritorinio bendradarbiavimo nepriskirti valstybės pagalbos taisyklių taikymo sričiai, kaip pavyzdžiui, programos „Horizontas 2020“;

29.

atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina Komisijos iniciatyvas užtikrinti geresnį konkurencijos teisės vykdymą skaitmeniniame sektoriuje, t. y. elektroninės prekybos sektoriaus tyrimą ir neseniai pradėtus tyrimus, kuriais siekiama spręsti konkrečias mažmeninės kainos apribojimų, diskriminacijos dėl vietos ir nepagrįsto geografinio blokavimo problemas (5);

30.

ragina Komisiją užtikrinti konkurencijos teisės aktų vykdymą bendrojoje skaitmeninėje ekonomikoje palaikant vienodas konkurencines sąlygas, kokias visame pasaulyje sudaro panašios konkurencijos institucijos, kad nebūtų stabdomos inovacijos, ir ragina Komisiją padėti užtikrinti glaudesnį nacionalinių konkurencijos institucijų, Europos Komisijos ir tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, EBPO, bendradarbiavimą;

31.

taip pat remia Europos Komisijos pastangas iš naujo suderinti tradicinių įmonių ir skaitmeninio sektoriaus įmonių mokamą veiksmingo apmokestinimo tarifą, nes, kaip nurodoma 2017 m. rugsėjo 21 d. pristatytame Komisijos komunikate dėl skaitmeninio sektoriaus apmokestinimo, tarptautinių interneto įmonių mokamas efektyvusis mokesčio tarifas sudaro 10,1 %, palyginti su 23,2 %, kurį moka tradicinės tarptautinės įmonės. Todėl tikisi, kad Komisija išnagrinės galimybę nustatyti konkretų apyvartos ir (arba) skaitmeninių sandorių mokestį ir apsvarstys galimybę į bendrą konsoliduotą įmonių pelno mokesčių bazę (BKĮPMB) įtraukti „virtualios nuolatinės buveinės“ sąvoką;

32.

atkreipia dėmesį į svarbų nacionalinių konkurencijos institucijų vaidmenį svarbiose konkurencijos srityse (6) ir rekomenduoja geriau aprūpinti ištekliais įvairias valstybių narių nacionalines konkurencijos institucijas ir geriau jas koordinuoti Europos lygmeniu per Europos konkurencijos tinklą (EKT). Taip pat remtų Komisijos pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl nacionalinių konkurencijos institucijų sankcijų nustatymo priemonių sustiprinimo ir įgyvendinimo (vadinamojo EKT+), kuris užtikrintų, kad būtų galima realizuoti visą decentralizuotos ES konkurencijos taisyklių taikymo užtikrinimo sistemos potencialą;

33.

šiuo atžvilgiu palankiai vertina Komisijos iniciatyvą priversti nacionalines konkurencijos institucijas dar veiksmingiau užtikrinti taisyklių laikymąsi, nes kai kuriais rinkos lygmenimis nacionalinės valdžios institucijos turi geresnes galimybes spręsti problemas, susijusias su ES konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimu, atsižvelgdamos į nacionalinius ypatumus;

34.

primygtinai reikalauja, kad tais atvejais, kai dominuojančios įmonės išnaudoja savo klientus, nustatydamos pernelyg dideles kainas arba nesąžiningas sąlygas, konkurencijos institucijos turi imtis veiksmų dėl šių pernelyg didelių kainų, ypač kai jos nustatomos vaistams, siekiant užtikrinti pacientams galimybę gauti veiksmingų ir įperkamų būtinų vaistų ir geriausią rezultatą pacientams ir visuomenei;

35.

išreiškia susirūpinimą dėl šiuo metu vykstančio precedento neturinčio įmonių konsolidavimo jau dabar itin koncentruotoje pasaulinėje sėklų, cheminių medžiagų ir pesticidų ir genetiškai modifikuotų kultūrų genetinių savybių rinkoje, nes tai gali sumažinti konkurenciją ir paskatinti oligopolinių struktūrų atsiradimą;

36.

atkreipia dėmesį į didelę savybių, sėklų ir cheminių medžiagų vertikalios integracijos riziką dėl precedento neturinčio pasaulinės rinkos dominavimo šioje jautrioje srityje, kuris leistų šiame sektoriuje dominuojančią padėtį užimančioms įmonėms daryti dar didesnį poveikį politikai ir piktnaudžiaujant savo padėtimi rinkoje kelti pavojų nepriklausomam mokslui ir viešajam interesui;

37.

pabrėžia svarbų smulkiųjų ūkininkų vaidmenį regionų ekosistemų tvarumo srityje, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad dėl vykstančių įmonių susijungimo nebus trukdoma smulkesniems inovacijų kūrėjams patekti į rinką, nedidės rizika, kad jiems gali būti atimta galimybė naudotis technologijomis ir kitais ištekliais, reikalingais veiksmingai konkuruoti, ir dėl to nepadidės žemės ūkio žaliavų kainos bei nesumenks pasirinkimas ūkininkams;

38.

pabrėžia ūkininkų ir mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ), kurios sudaro 79 % ES ūkių, pažeidžiamumą dėl jų silpnesnės derybinės pozicijos ir dėl nesąžiningos prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje; taip pat pabrėžia, kad ūkininkai yra pagrindinis sukrėtimų absorbavimo funkciją tiekimo grandinėje atliekantis veiksnys, kiek tai susiję su rinkos rizika, pavyzdžiui, kainų svyravimu arba ilgais žemų kainų laikotarpiais, ir ragina Komisiją padėti ūkininkams kompensuoti neigiamą didėjančios koncentracijos perdirbimo ir mažmeninės prekybos grandinėje poveikį;

39.

ragina už žemės ūkį ir konkurenciją atsakingus Komisijos narius glaudžiau bendradarbiauti siekiant supaprastinti pagalbos kaimo plėtrai taisyklių taikymą, taip pat nustatyti integruotą procedūrą, kuria vienu metu būtų patvirtinama kaimo plėtros programa ir pagalba, skirta finansuoti miškų sektorių ir žemės ūkio įvairinimą, kuriems netaikomi žemės ūkio sektoriui numatyti supaprastinimai, ir tokiu būdu paremti pastangas, susijusias su žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus rinkos įvairinimu, pirmiausia žemės ūkio ir maisto produktų pramonės srityje dėl „Brexit“ didžiausią poveikį patiriančiose valstybėse narėse;

40.

dar kartą ragina, kaip aiškinama nuomonėje dėl BŽŪP po 2020 m., peržiūrėti ES konkurencijos teisę, kad visi atitinkamo sektoriaus suinteresuotieji subjektai, įskaitant vartotojus ir viešosios valdžios institucijas, galėtų dalyvauti priimant sprendimus dėl teisingo pridėtinės vertės paskirstymo ir pelno maržų visoje vertės grandinėje, o ūkininkai – sustiprintų savo padėtį rinkoje;

41.

dar kartą ragina peržiūrėti ES viešųjų pirkimų teisės aktus viešojo maitinimo sektoriuje, kuriais įtraukiamos paskatos už Sąjungos ir (arba) vietos maisto produktų tiekimą, įskaitant trumpąsias tiekimo grandines, siekiant skatinti vidaus rinką ir naudojamų produktų saugą;

42.

pabrėžia, kad valstybės pagalbos kontrolė svariai prisidėjo užtikrinant saugesnį ir patikimesnį bankininkystės sektorių ES visą krizės laikotarpį;

43.

tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nevienodas Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvos taikymas gali lemti didesnį netikrumą dėl valstybės pagalbos kontrolės priemonių, kurių imtasi siekiant restruktūruoti finansų įstaigas arba užtikrinti laikiną jų rekapitalizavimą;

44.

mano, kad reikėtų daugiau aiškumo dėl gelbėjimo privačiomis lėšomis ir gelbėjimo valstybės lėšomis vaidmens ir kaip tai susiję su skirtingo dydžio finansų įstaigomis – reikėtų aiškių vienodų valstybės pagalbos kontrolės taikymo sąlygų visai Europos bankų sistemai, nedarant valstybėms narėms išimčių;

45.

laikosi nuomonės, kad reikalinga veiksmingesnė indėlių garantijų struktūra bankų sąjungos lygmeniu, siekiant užtikrinti pakankamai finansinių išteklių visų indėlininkų pasitikėjimui, o kartu ir finansiniam stabilumo apsaugai, sustiprinti;

46.

palankiai vertina tai, kad valstybės pagalbos taisyklės yra pakankamai lanksčios, kad valstybės narės padėtų pažeidžiamiems piliečiams, sunkiai besiverčiančioms mažoms įmonėms ir santaupų turintiems asmenims nelaikant tokios pagalbos valstybės pagalba, kaip Komisija patvirtino savo sprendimais dėl Kipro valstybės pagalbos schemos paskolos gavėjams ir labai mažoms įmonėms (7) ir dėl Peloponeso kooperatinio banko pertvarkymo (Graikija) (8);

47.

palankiai vertina Komisijos tyrimą dėl pajėgumų mechanizmo (9), kartu pabrėždamas, kad pagrindinis prioritetinis ES veiksmas šioje srityje turi būti tvariosios energetikos (atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir tolesnių energijos vartojimo efektyvumo pastangų) skatinimas kaip priemonės išmetamam CO2 kiekiui sumažinti pagal JTBKKK Paryžiaus susitarimą, taip pat kova su energijos nepritekliumi, energijos tiekimo užtikrinimas ir didesnė teritorinė sanglauda;

48.

taip pat pabrėžia, kad galimybė gauti energijos už prieinamą kainą yra viena pagrindinių sąlygų regionų konkurencingumui užtikrinti, visų pirma mažiau palankiuose ūkininkauti ir periferiniuose regionuose, ir, kad regionams, turintiems stiprią pramoninę bazę (o tai jau savaime yra energijai imlus sektorius), didelę įtaką daro energijos mokesčiai ir rinkliavos; šie regionai priklauso nuo įperkamos energijos ir jos saugaus tiekimo;

49.

atkreipia dėmesį į tai, kad mažmeninės energijos kainos pastaraisiais metais padidėjo, nepaisant mažesnių didmeninių kainų, ir pritaria Komisijos nuomonei, kad perėjimas prie švarios energijos turėtų būti teisingas, atsižvelgiant į jo pokyčius lemiantį poveikį suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant pramonės įmones ir darbuotojus (10);

50.

ragina Komisiją, laikantis konkurencijos taisyklių, optimizuoti savo paramą struktūriniams pokyčiams regionuose, kuriuose daug naudojama anglies ir išmetama daug anglies dioksido, ir bendradarbiauti su šių regionų suinteresuotaisiais subjektais, tikslingiau skirti Europos Sąjungos paramą, skatinant keitimąsi gerąja patirtimi, įskaitant diskusijas dėl pramonės planų, perkvalifikavimo poreikių ir sinergijos ir (arba) bendradarbiavimo skatinimą;

51.

pabrėžia, kad, norint užtikrinti sąžiningą konkurenciją, reikia kovoti su socialiniu ir fiskaliniu dempingu, neteisėtu mokesčių planavimu ir mokesčių slėpimu;

52.

yra tvirtai įsitikinęs, kad ES prekybos politika svariai prisideda prie konkurencijos politikos priemonių ir praktikos konvergencijos įvairiose šalyse skatinimo, sukuriant vertybėmis pagrįstą pasaulį;

53.

palankiai vertina valstybės pagalbos susitarimo memorandumą, kurį pasirašė Komisija ir Kinijos nacionalinio vystymosi ir reformų komisija. RK tikisi, kad šiuo memorandumu bus iš esmės prisidėta prie Komisijos platesnės strategijos, siekiant pašalinti dėl nacionalinių subsidijų politikos atsiradusį iškraipymą pasaulinės prekybos srityje (11).

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/57

1.

primena, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą būstui, kurios tikslas užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas visiems neturintiems pakankamai lėšų ir kuri yra įtvirtinta ES pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnyje, ir kad teisė į būstą taip pat yra vienas iš Europos Sąjungos ir valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų Europos Tarybai ir Jungtinėms Tautoms. Todėl už būsto politiką atsakingos nacionalinio, regionų arba vietos lygmens institucijos turi užtikrinti teisę į tinkamą būstą prieinama kaina;

2.

atkreipia dėmesį, kad ES neturi tiesioginės kompetencijos būsto politikos srityje ir todėl užtikrinant vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu vykdomos politikos ir ES politikos sąveiką būtina laikytis subsidiarumo principo. Kartu pažymi, kad daugelio ES tikslų (ekonominis stabilumas, kova su klimato kaita, socialinė įtrauktis ir kt.) įgyvendinimas ir daugelio sričių ES politika (regionų politika, miestų darbotvarkė, konkurencija, energetika, socialinė politika ir kt.) įvairiais lygmenimis daro poveikį būsto politikai ir nuo jos priklauso. Todėl šioje srityje būtinas geresnis koordinavimas;

3.

palankiai vertina tai, kad Europos socialinių teisių ramstyje, kurį 2017 m. lapkričio 17 d. Geteborge surengtame socialiniame aukščiausiojo lygio susitikime deramų darbo vietų ir ekonomikos augimo tema paskelbė Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija, numatyta teisė gauti socialinį būstą, teisė į pagalbą kokybiškam būstui ir teisė į paramą ir apsaugą nuo iškeldinimo;

4.

todėl primena svarbų miestų ir regionų valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant valstybių narių būsto politiką atsižvelgiant į didėjančius poreikių skirtumus vietos būsto rinkose tiek dėl vidaus migracijos valstybėse narėse iš palankių būsto požiūriu teritorijų į būsto nepritekliaus teritorijas, tiek dėl pastarojo meto išorės migracijos į būsto nepritekliaus teritorijas;

5.

pakartoja, kad labai svarbi tvirta partnerystė su įvairiomis ne pelno sektoriaus organizacijomis, būsto asociacijomis ir kooperatyvais, nuomininkais ir gyvenamųjų kvartalų organizacijomis, kurios tiesiogiai suteikia būstą ir (arba) sudaro galimybes gauti paramą būstui, taip pat su patikimais privačiais investuotojais, siūlančiais būstą už prieinamą kainą;

6.

atkreipia dėmesį į būsto tradicijų ir sistemų įvairovę valstybėse narėse ir pabrėžia, kad svarbu laikytis neutralus požiūrio į būsto panaudojimo formas įgyvendinant dabartinę politiką;

7.

atkreipia dėmesį, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka esminį vaidmenį vykdant darnią būsto politiką ir taip reikšmingai prisideda prie ES politinių tikslų praktinio įgyvendinimo;

8.

atkreipia dėmesį į struktūrinio pobūdžio būsto krizę Europos miestų teritorijose ir į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi skatinti būsto už prieinamą kainą pasiūlą, kurios vien tik rinkos jėgomis negalima automatiškai užtikrinti, nes daugelyje ES valstybių narių ir regionų sklypų prieinamomis kainomis pasiūla, ypač miestuose, neatitinka didelės būsto paklausos. Šį neatitikimą visų pirma lemia vidaus ir išorės migracijos srautų mastas ir didėjanti būsto, kuris atitiktų demografinius pokyčius, susijusius su gyventojų senėjimu daugumoje valstybių narių visuomenių, paklausa;

9.

atkreipia dėmesį į tai, kad būsto paklausa ES ir netgi atskirose valstybėse ir regionuose yra skirtinga, todėl parama naujo būsto statybai turėtų būti lankstesnė;

10.

pabrėžia didėjantį ES politikos ir teisės aktų poveikį valstybių narių, vietos ir regionų valdžios institucijų būsto politikos įgyvendinimo sąlygoms tiek dėl taikomų valstybės pagalbos schemų, PVM sistemos, socialinio būsto, kaip visuotinės ekonominės svarbos paslaugos, apibrėžties, viešųjų pirkimų sąlygų ir viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo, tiek dėl konkrečioms šalims skirtų Europos semestro rekomendacijų, visų pirma susijusių su nuomos klausimų ir socialinės paramos būstui valdymu;

11.

palankiai vertina tai, kad ES politikoje vis daugiau dėmesio skiriama ilgalaikėms investicijoms į būsto sektorių: jau galima gauti ERPF finansavimą, kai šios investicijos skirtos šiluminei renovacijai, atskirtį patiriančių bendruomenių apsirūpinimui būstu ir miestų atkūrimui; šios investicijos įtrauktos į J.-C. Juncker planą atsižvelgiant į jų didinamąjį poveikį vietos užimtumui ir vis dažniau EIB paskolomis finansuojamas ilgalaikes investicijas į socialinį būstą ir socialinį sumažintos nuomos kainomis būstą;

12.

palankiai vertina Amsterdamo paktu priimtą sprendimą sukurti ES miestų darbotvarkę ir plėtoti partnerystę būsto klausimais daugiausia dėmesio skiriant didesniam Europos teisės aktų būsto srityje nuoseklumui ir gerosios patirties, susijusios su Europos miestuose įperkamo būsto pasiūlos skatinimu ir jo finansavimu, nustatymui;

13.

siekiant pagal ES miestų darbotvarkę plėtojamos partnerystės būsto klausimais tęstinumo, ragina įgyvendinti Europos būsto darbotvarkę, kuri padėtų geriau tarpusavyje derinti ES ir valstybių narių ir jų regionų bei vietos valdžios institucijų politiką, geriau koordinuoti ES politiką ir pagalbos priemones siekiant jomis paremti būsto politiką ir palyginti Europos miestų patirtį užtikrinant būsto už prieinamą kainą pasiūlą;

14.

primena, kad Europos Sąjungos politika ir priemonės turi būti veiksmingesnės, visų pirma ES piliečiai jas turi aiškiau matyti kasdieniame gyvenime;

15.

pabrėžia tiesioginį ryšį tarp išlaidų būstui ir asmenų ir šeimų privataus vartojimo galimybių ir išlaidų švietimui, sveikatos priežiūrai ir pensijai, t. y. visiems ekonominės ir socialinės gerovės veiksniams;

16.

pabrėžia, kad svarbu teikti visuomenei informaciją būsto klausimais ir kartu juos spręsti, ir skatina nacionalinių, vietos ir regionų atstovus dalyvauti masto viešinimo akcijose, tokiose kaip Pasaulinė būsto diena, Pasaulinė architektūros diena, ir kitose iniciatyvose;

17.

pabrėžia, kad būtina išspręsti būsto trūkumo problemą aglomeracijose, pramonės rajonuose ir vietovėse, kuriose išvystytos verslo paslaugos, ir kartu užtikrinti su gerove siejamas sąlygas, ypač asmenims, kurie priskiriami vyresnio amžiaus žmonių ar nebegalinčių dirbti žmonių kategorijoms dėl natūralių ar kitų priežasčių (ligos, negalios ir pan.). Svarbu, visų pirma remiantis duomenimis apie laisvą būstą ir pragyvenimo išlaidas atskiruose ES regionuose, išnagrinėti migracijos suteikiamas galimybes, pavyzdžiui, mažinti spaudimą didiesiems miestams ir perkelti žmones į vietoves, kuriose sumažėjęs gyventojų skaičius;

18.

primena, kad įvairių valstybių narių finansų sistemose dėl hipotekos paskolų negrąžinimo ir būsto vertės sumažėjimo kilusi įtampa yra pagrindinė pastaruoju metu Europą sukrėtusios krizės priežastis, ir ragina į būsimos Europos būsto darbotvarkės tikslus įtraukti siekį užtikrinti pusiausvyrą tarp galimybių gauti būstui įsigyti reikalingą finansavimą ir finansų įstaigų mokumo;

19.

taip pat mano, kad užtikrinti būstą už prieinamą kainą yra viena iš išankstinių socialinės sanglaudos ir socialinės įvairovės sąlygų, kurios svarbios siekiant sukurti socialinei, ekonominei ir geografinei atskirčiai atsparias bendruomenes; pažymi, kad galimybė gauti valstybės remiamą būstą taip pat gali būti kliūtis įsidarbinti, jeigu įsidarbinus prarandama teisė likti gyventi valstybės remiamame būste;

20.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą susieti Europos socialinių teisių ramstį su Europos semestru, nes tai, Komisijos nuomone, įgyvendinant būsto politiką leistų atidžiau stebėti socialinio būsto reformą, būsto prieinamumą ir įperkamumą, taip pat būsto pašalpų veiksmingumą. Todėl tikisi, kad Europos semestre bus pakeistos tam tikros neteisingos prielaidos dėl būsto, nes: i) kai kurių šalių padėties analizėse arba konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose būsto srityje yra ginčitina ES kompetencija pagal subsidiarumo principą (pvz., abejota dėl nuomos kontrolės ir t. t.) ir ii) rekomendacijos dėl būsto buvo pateiktos tik atsižvelgiant į galimą makroekonominį disbalansą, remiantis nacionaliniais duomenimis, todėl buvo siūlomos bendros politikos priemonės, neatsižvelgiant į vietos ir regionų ypatumus;

21.

prašo būsimoje Europos būsto darbotvarkėje taip pat skirti reikiamą dėmesį kaimo vietovių būsto poreikiams ir paklausai;

22.

todėl ragina prieš priimant konkrečioms šalims skirtas Europos semestro rekomendacijas dėl būsto politikos užtikrinti tinkamą demokratinį Europos Parlamento dalyvavimą ir konsultuotis su RK, kuris atstovauja Europos vietos ir regionų valdžios institucijoms, ir socialiniais partneriais bei ypatingą dėmesį skirti subsidiarumo principo laikymuisi šioje srityje;

23.

pabrėžia, kad biudžeto ir finansinėse taisyklėse numatyti didesnį lankstumą viešųjų investicijų į būstą atžvilgiu, siekiant pritraukti privačių investicijų, skatinti darbo vietų kūrimą ir augimą vietos lygmeniu ir taip suteikti ilgalaikės naudos visai visuomenei; todėl prašo įgyvendinant Stabilumo ir augimo paktą sudaryti daugiau galimybių investuoti į socialinę infrastruktūrą vietos ir regionų lygmeniu pagal;

24.

atsižvelgiant į neseniai atlikto tyrimo rezultatus, kurie rodo, kad būsto kainos skirtinguose regionuose kinta labai nevienodai, siūlo makroekonominio disbalanso rezultatų suvestinėje ribinei vertei, kuri pateisina atidžią stebėseną, nustatyti būtų naudojami ne tik nacionaliniai, bet ir regioniniai duomenys apie būsto kainų pokyčius per metus; taip pat prašo Komisijos išsiaiškinti, ar būtų galima skatinti diferencijuotą makroprudencinę politiką regionų lygmeniu, hipotekos paskoloms taikant įvairias paskolos ir turto vertės santykio arba paskolos ir pajamų santykio ribas, visų pirma metropolinėse zonose ir kitose teritorijose;

25.

mano, kad viešosios investicijos į būstą yra ilgalaikės investicijos, kurios turėtų būti pripažintos reglamentavimo sistemoje ir ESS 2010 standartuose. Be to, reikėtų pasinaudoti galimybe sudaryti geresnes sąlygas stabilioms, nespekuliacinėms privačiojo sektoriaus subjektų (pvz., draudimo bendrovių), turinčių panašių ilgalaikių interesų, investicijoms;

26.

pabrėžia, kad Paryžiaus kovos su klimato kaita tikslų įgyvendinimas yra ypatingas iššūkis būsto sektoriui ir atveria daug galimybių taupyti energiją, nes būsto sektoriuje išmetama 40 % viso išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, apie 75 % Europos pastatų energija vartojama neefektyviai ir kiekvienais metais renovuojama tik 0,4–1,2 % pastatų ūkio objektų;

27.

pabrėžia, kad įgyvendinant pastatų renovavimo ir energijos vartojimo efektyvumo politiką dėmesys turi būti skiriamas ne tik pastatų energijos vartojimo efektyvumui, bet ir pastatų saugumo vertinimui; visų pirma būtinos finansinės priemonės, kurios pirmiausia turi būti skiriamos pastatų seisminio pritaikymo veiksmams, nes tai yra prevencinis ir toliaregiškas sprendimas pastatų saugumo, energijos vartojimo efektyvumo, galimybių piliečiams taupyti ir išmetamo taršalų kiekio mažinimo požiūriu;

28.

prašo, kad atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu pradėta PVM direktyvos peržiūra, valstybės narės galėtų toliau taikyti lengvatinį PVM tarifą aprūpinant būstu pagal socialinę politiką, taip pat būsto renovacijos ir pastatų atnaujinimo darbams, kurie atliekami vykdant miestų atkūrimo ir renovavimo veiklą;

29.

palankiai vertina tai, kad Komisijos ataskaitoje dėl ES miestų darbotvarkės (1) atsižvelgta į Komiteto prašymą (2) persvarstyti Sprendimą Nr. 2012/21/ES užtikrinant galimybę gauti socialinį būstą ne tik „socialiai remtiniems arba pažeidžiamiems asmenims“. Toks galimybių išplėtimas derėtų su valstybių narių veiksmų laisve planuojant, skiriant, finansuojant ir organizuojant socialinį būstą ir patvirtintų, kad jos gali savarankiškai nuspręsti, kokiais būdais taikyti būsto politiką kaip priemonę užtikrinti socialinę įvairovę, išvengti getų kūrimo ir sukurti tvarias bendruomenes. Ši priemonė leistų labiau pabrėžti teisės į tinkamą būstą prieinama kaina svarbą, nes dėl rinkos nesugebėjimo kai kuriuose regionuose patenkinti būsto poreikių iš tiesų kenčia ne tik asmenys, visiškai neturintys galimybių įsigyti būstą, bet ir sveikatai pavojų keliančiuose, netinkamuose ir perpildytuose būstuose gyvenantys ar didžiąją savo pajamų dalį nuomai arba paskolos grąžinimo įmokai išleidžiantys asmenys. Todėl mano, kad vertėtų Europos lygmeniu apibrėžti kriterijus, kuriai remiantis būtų apibūdinamas deramas ir įperkamas būstas;

30.

taip pat pritaria Europos Parlamento raginimui Komisijai remti valstybių narių pastangas užkirsti kelią stiprėjančiai benamystės tendencijai, siekiant palaipsniui ją visai panaikinti;

31.

ragina, kad investicijas į būstą būtų galima finansuoti pagal sanglaudos politiką po 2020 m. siekiant tinkamiau reaguoti į vietos poreikių (pvz., energijos, miestų planavimo, migrantų, atskirties ir pan.) įvairovę ir toliau taikyti esamas priemones, skirtas būsto šiluminei renovacijai, atskirtį patiriančių bendruomenių apsirūpinimui būstu ir miestų regeneracijos politikai laikantis horizontalaus požiūrio į pagal sanglaudos politiką bendrai finansuojamas investicijas į būstą. Socialiniai veiksmai tose miesto teritorijose ir būsto ūkyje, kur jų reikia, turi būti horizontali viešosios būsto politikos priemonė;

32.

mano, kad Europos strateginių investicijų fondas (ESIF) galėtų padėti užpildyti investicijų socialinio būsto srityje trūkumo spragą tais atvejais, kai įgyvendinami didelės rizikos projektai, kuriems neįmanoma gauti finansavimo pagal įprastą EIB skolinimo tvarką. Vis dėlto, socialinio būsto srityje naujos finansinės priemonės, pavyzdžiui, ESIF, turi atitikti specialius ilgalaikius įperkamo būsto ir energijos vartojimo efektyvumo poreikius. Tokį sunkumą parodo faktas, kad iki 2017 m. birželio mėn. 4 % viso ESIF biudžeto buvo skirta socialinei infrastruktūrai, o padėtį dar labiau gali pabloginti nepakankamas naudojimasis Stabilumo ir augimo pakte numatytomis nuostatomis dėl investicijų ir sprendimas apskaičiuojant valdžios sektoriaus deficitą investicijas į socialinį būstą įtraukti į ESA 2010 apskaitos viešojo administravimo kategoriją; todėl ragina įvertinti J.-C. Juncker planą ir Europos investicijų banko (EIB) paskolas, susijusias su investicijoms į būstą, ir tikisi, kad naujai įsteigta aukšto lygio darbo grupė dėl socialinės infrastruktūros atliks svarbų vaidmenį šioje srityje;

33.

tikisi, kad būsto politika bus geriau koordinuojama su ES prioritetais demografinių pokyčių srityje. Reikalingos priemonės ir tinkami regionų lygmens duomenys siekiant užtikrinti informacijos perdavimą, ypač apie turimą nenaudojamą būstą visoje ES, nes tai leistų bent jau iš dalies padėti šalinti teritorinių būsto pasiūlos ir paklausos skirtumų problemą;

34.

skatina investicijoms į būsto statybą taikyti inovatyvius finansavimo mechanizmus bei siekti didinamojo poveikio sujungiant viešąsias ir privačias lėšas;

35.

remia pagal Miestų darbotvarkę įgyvendinamos partnerystės būsto klausimais veiklą, susijusią su ES taisyklėmis būsto srityje ir Europos miestų geriausios praktikos būsto pasiūlos ir finansavimo pavyzdžių kaupimą;

36.

palankiai vertina pirmąsias pagal ES miestų darbotvarkę vykdomos partnerystės būsto klausimais išvadas, kuriomis konkrečiai prisidedama prie Europos reglamentavimo kokybės ir rezultatų programos (REFIT), ir ragina valstybes nares ir Europos Komisiją atsižvelgiant į šiuos rezultatus parengti konkrečius pasiūlymus, pavyzdžiui, dėl VESP sprendimo peržiūros;

37.

pabrėžia, kad svarbu šioje Europos būsto programoje suderinti bendrą horizontalųjį požiūrį į ES politiką, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusią su būstu, ir teritorinį palyginamąjį požiūrį į vietos lygmens įperkamo būsto pasiūlos skatinimo ir finansavimo politiką;

38.

mano, kad pagal 2013 m. kovo 14 d. ESTT sprendimą Byloje C-618/10 (Banco Español de Crédito), valstybės narės privalo įgyvendinti 1992 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, kad būtų užtikrinta hipotekos paskolų turėtojų apsauga, visų pirma tais atvejais, kai hipoteka įkeistas turtas yra šeimos gyvenamoji vieta, siekiant išvengti su būstu susijusios atskirties rizikos;

39.

pabrėžia, jog svarbu, kad socialiniams būstams skirti pastatai atitiktų būtinuosius energetinius reikalavimus ir šiuos kriterijus: energijos vartojimo efektyvumo, energijos taupymo, mažo anglies dioksido kiekio, investicijų į švarią ir atsinaujinančią energiją. Todėl ragina statyti ir renovuoti būstą taikant pažangias technologijas atsižvelgiant į programos „Horizontas 2020“ tikslus.

8.5.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 164/62

1.

teigiamai vertina Europos Komisijos pasiūlymą, kuris dera su esamomis šios srities nuostatomis ir su Europos socialinių teisių ramsčio iniciatyva, kuria siekiama stiprinti Sąjungos socialinį matmenį ir spartinti didesnę valstybių narių socialinės veiklos rezultatų konvergenciją, ir yra jų tąsa. Teisėkūros ir ne teisėkūros priemonių derinimas sudaro galimybę parengti priemones, būtinas užtikrinti Sąjungoje didesnę konvergenciją, kurios galiojančiais teisės aktais iki šiol nepavyko pasiekti, kartu išsaugant tam tikrą lankstumą;

2.

primena, kad Komisijos pasiūlymo dėl direktyvos teisinis pagrindas – SESV 153 straipsnis – susijęs su ES ir valstybių narių pasidalijamąja kompetencija, todėl taikytinas subsidiarumo principas. mano, kad, atsižvelgiant į tai, kad Komisijos pasiūlymu siekiama modernizuoti esamą teisinę sistemą siekiant nustatyti bendrus būtiniausius profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimo politikos standartus, ES lygmens veiksmai yra būtini ir tinkami. Todėl atkreipia dėmesį į tai, kad SESV 153 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad teisinė priemonė, naudojama siekiant nustatyti būtiniausius reikalavimus, kuriuos palaipsniui įgyvendina valstybės narės, yra direktyva; tai turėtų užtikrinti, kad iki žemiausio lygio apriboti veiksmai padėtų pasiekti pasiūlymo tikslus. RK pritaria, kad būtiniausi standartai ypač svarbūs atsižvelgiant į laisvą darbuotojų judėjimą ir laisvę teikti paslaugas ES vidaus rinkoje. Vis dėlto pabrėžia, kad Sąjungos veiksmais turėtų būti paliekama kuo daugiau laisvės priimti individualius ir nacionalinio lygmens sprendimus, nes įprasta, kad tiek ES, tiek nacionaliniu lygmeniu šią sritį reguliuoja socialiniai partneriai. Regionai ir savivaldybės tiek kaip darbdaviai, tiek kaip valdžios institucijos turi atlikti tam tikrą vaidmenį;

3.

pabrėžia, kad atsakomybę už darbo ir šeimos gyvenimo derinimą turi pasidalyti darbuotojai, šeimos, socialiniai partneriai, vietos ir regionų valdžios institucijos ir visi viešojo ir privataus sektoriaus darbdaviai ir paslaugų teikėjai. Tik laikantis visapusiško požiūrio, apimančio visas galimybes, bus galima išugdyti socialiniu ir ekonominiu požiūriu tvarią visuomenę, kurioje asmenys ir jų šeimos nariai yra politikos dėmesio centre;

4.

pažymi, kad dėl įsitikinimų ir kultūros normų prižiūrinčiųjų asmenų nemokamo darbo našta dažniausiai tenka moterims. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios moterys, palyginti su vyrais, mažiau dalyvauja darbo rinkoje. Todėl, Komitetas mano, kad derinimo politikos priemonės, įskaitant atostogas dėl šeiminių priežasčių, galėtų padėti didinti moterų užimtumo lygį ir gimstamumą ir taip duoti didesnės ekonominės naudos visoms ir visiems. Kartu būtina užtikrinti, kad atostogos dėl šeiminių priežasčių moterims netaptų spąstais, dar labiau apribojančiais jų galimybes darbo rinkoje; todėl šeimos ir profesinio gyvenimo derinimo politika turėtų būti įgyvendinama kartu su politika, kuri užtikrintų, kad atsakomybe dalintųsi abiejų lyčių asmenys. Tokia politika sudarytų sąlygas pakeisti socialinę struktūrą ir sudaryti naują socialinį paktą, suteikiantį galimybę vyrams ir moterims vienodai organizuoti darbo laiką, buities darbus, priežiūrą, laisvalaikį ir asmeninį gyvenimą;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl dabartinių demografinių tendencijų būtina permąstyti lyčių vaidmenis ir skatinti lankstesnę ir vienodesnę darbo tvarką ir taip sudaryti palankesnes sąlygas rinktis trumpesnes darbo valandas ir priežiūros atostogas tiek moterims, tiek vyrams, kad jie galėtų prižiūrėti savo vaikus ar kitus giminaičius;

6.

apgailestauja, kad direktyva taikoma tik darbo sutartį ar darbo santykius turintiems darbuotojams ir jos taikymo sritis neapima įvairių netipinių darbo formų, pavyzdžiui, savarankiškai dirbančių asmenų, kas derėtų su Direktyva 2010/41/ES dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo. Tai leistų apimti ir paslėptus darbo santykius arba ekonomiškai priklausomas darbo vietas (fiktyviai savarankiškai dirbantys asmenys);

7.

pritaria Europos Komisijos nuomonei dėl profesinio ir asmeninio gyvenimo geresnio derinimo ekonominės ir socialinės naudos. Tai svarbu siekiant užtikrinti ne tik sąžiningumą, lyčių lygybę ir optimalų gebėjimų paskirstymą, bet ir šalių fiskalinį tvarumą ir indėlį įgyvendinant augimo ir užimtumo prioritetus;

8.

todėl ragina pereiti prie naujos darbo kultūros, kuria būtų pripažįstama tinkamesnės profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros bendra nauda moterims, šeimoms ir visuomenei: galimas moterų užimtumo lygio padidėjimas ir mažesnis vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas turės teigiamo poveikio pačioms moterims asmeninio pasitenkinimo, ekonominių pajamų ir būsimų pensijų požiūriu dėl didesnių ir tolygesnių pensijos įmokų, taip pat jų šeimų ekonominei padėčiai, socialinei įtraukčiai ir sveikatai, o įmonėms bus naudinga didesnė tinkamų darbuotojų pasiūla, labiau motyvuota ir našesnė darbo jėga ir mažesnis neatvykimo į darbą atvejų skaičius;

9.

primena, kad tėvai ir prižiūrintieji asmenys, ar tai būtų moterys, ar vyrai, jauni ar vyresnio amžiaus asmenys yra samdomi (-os) darbuotojai (-os), gyvenantys (-čios) tiek kaimo vietovėse, tiek miestuose ir dirbantys jų naudai; pabrėžia, kad regionuose sunku rasti slaugytojų, nes juose gyvena daugiau senyvo amžiaus žmonių. Atsižvelgiant į tai būtų galima apsvarstyti galimybę sukurti šeimos gyvenimui palankių miestų ir miestelių Europos ženklą, kuris būtų suteikiamas miestams ir miesteliams, turintiems šeimai palankią infrastruktūrą, skatinančią piliečius likti ar apsigyventi juose, taip padidinant konkretaus miesto ar miestelio investicinį patrauklumą (1);

10.

atkreipia dėmesį į vaidmenį, kurį, atsižvelgiant į joms suteiktas kompetencijas, vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka kasdieniniame šeimos gyvenime, pavyzdžiui, vaikų, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų priežiūros, švietimo, socialinių paslaugų ir užimtumo srityse. Todėl daugiapakopis valdymas yra svarbus optimaliam šios direktyvos įgyvendinimui (2);

11.

todėl primygtinai reikalauja remti vietos valdžios institucijų, kurios daugelyje valstybių narių yra dideli viešojo sektoriaus darbdaviai, pastangas įgyvendinti tinkamą socialinę ir užimtumo politiką, įskaitant paramą ir gebėjimų stiprinimą siekiant įgyvendinti politiką, kurios tikslas – skatinti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą;

12.

pabrėžia, kad Europos struktūriniai ir investicijų fondai yra svarbi priemonė, leidžianti, visų pirma, vietos ir regionų valdžios institucijoms, tinkamai skatinti parengti priemones, skirtas geriau derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą. Ypač reikėtų sustiprinti Europos socialinį fondą, kad jis geriau spręstų nepritekliaus, dirbančiųjų skurdo ir socialinės įtraukties klausimus, o ne vien remtų įsidarbinamumą;

13.

pažymi, kad vietos ir regionų lygmeniu jau sukaupta daug gerosios praktikos, kuria reikėtų keistis, ją skatinti ir ja pasinaudoti visais lygmenimis; reikėtų apdovanoti tas įmones, kurios siekia, kad jų darbuotojai galėtų realiai derinti asmeninį ir profesinį gyvenimą;

14.

pažymi, kad regionai ir savivaldybės gali užtikrinti ir lengvesnę prieigą prie paslaugų ir laisvalaikio veiklos ir šiuo tikslu parengti ir įgyvendinti integruotą kultūros, prekybos ir transporto politiką, kurioje būtų atsižvelgta į poreikį derinti profesinį ir šeimos gyvenimą;

15.

apgailestauja, kad menkai atsižvelgiama į Barselonos tikslus, kuriais buvo siekiama didinti moterų dalyvavimo darbo rinkoje lygį. Europos Vadovų Taryba 2002 m. sutarė visoje ES užtikrinti bent 90 % vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus priežiūrą ir pasiekti, kad vaikų iki trejų metų amžiaus priežiūros lygis siektų 33 % Šiuos tikslus pasiekė ne visos valstybės narės, todėl reikia dėti daugiau pastangų juos įgyvendinti;

16.

nurodo, kad Europos semestras yra veiksminga fiskalinės politikos priemonė, galinti būti labai naudinga pateikiant valstybėms narėms skirtas gaires ir rekomendacijas, kaip įveikti ekonominius veiksnius, dėl kurių antrasis šeimoje uždirbantis asmuo atsisako dirbti, ir nustatant gaires dėl priežiūros paslaugų;

17.

pabrėžia, kad reikia taikyti lanksčias darbo sąlygas ir užtikrinti, kad jos nebūtų valdomos taip, kad taptų mažo darbo užmokesčio ir mažesnių paaukštinimo darbe perspektyvų sinonimu, ypač moterims. Be to, lanksčias darbo sąlygas reikėtų tinkamai apsvarstyti su darbdaviais, kad kuo labiau sumažėtų galimų sutrikimų pavojus, ypač MVĮ atveju;

18.

dar kartą pažymi, kad svarbu sudaryti palankias sąlygas mokytis tėvams ar prižiūrintiesiems asmenims, kurie dėl šeimos ir priežiūros įsipareigojimų ilgą laiką negalėjo mokytis, ir pasinaudoti prižiūrinčiųjų asmenų įgyta kompetencija;

19.

pabrėžia, kad nūdienos darbo rinkoje norint pagerinti visų europiečių, o ypač jaunimo, moterų ir prižiūrinčiųjų asmenų, įsidarbinamumo perspektyvas, reikia imtis priemonių padidinti naujų verslo modelių ir naujų užimtumo formų lankstumą ir saugumą. Tinkamai reglamentuota didesnė darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra kartu užtikrinant teisinį tikrumą ir aiškumą garantuojančias priemones naudinga ir darbuotojams, ir darbdaviams;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad vienišiems tėvams kyla ypatingų sunkumų derinant profesinį ir šeimos gyvenimą ir jiems reikalinga speciali parama. Jie ypač dažnai dirba ne visą darbo dieną, turi nedaug karjeros galimybių ir patiria ypatingų sunkumų švietimo ir mokymo srityje. Valstybės narės ir socialiniai partneriai raginami visų pirma vienišiems tėvams siūlyti lankstų darbo grafiką ir organizuoti jiems profesinį mokymą, kurį galima suderinti su jų šeiminėmis pareigomis;

21.

svarbu, kad priežiūros patirtis, kurią prižiūrintys asmenys įgyja atlikdami šią užduotį asmeniniame gyvenime, būtų praktiškai pripažįstama, nes tai jiems suteiktų galimybę patekti į darbo rinką profesiniu pagrindu atliekant tas pačias užduotis, kurioms reikalingus įgūdžius jie įgijo asmeniniame gyvenime;

22.

apgailestauja, kad trūksta pasiūlymų, skirtų tobulinti su motinyste susijusius teises, pavyzdžiui, apsaugos nuo atleidimo iš darbo ilgą laikotarpį ir, apskritai, apimančius diskriminacijos darbe aspektus. Tai yra neišnaudota galimybė, ypač atsižvelgiant į direktyvos tikslą, t. y. pakeisti 2015 m. panaikintą Motinystės atostogų direktyvą;

23.

palankiai vertina tai, kad įvestos tėvystės atostogos naudingos tiek abiems tėvams, tiek ir vaikams. Reikia kultūrinių pokyčių, kad vyrai pajustų galį kurį laiką nedirbti tam, kad prižiūrėtų vaiką, o tie pokyčiai vyktų sparčiau, jeigu abu tėvai būtų panašiau traktuojami nuo pat nėštumo pradžios;

24.

pritaria pasiūlymui teisę į tėvystės atostogas suteikti nepriklausomai nuo santuokinės ar šeiminės padėties, kaip ji apibrėžiama nacionalinėje teisėje, siekiant išvengti diskriminavimo. Valstybėms narėms tenka atsakomybė nustatyti galimybes naudotis vaiko priežiūros atostogomis ir konkrečias tokių atostogų suteikimo sąlygas tuo atveju, kai yra daugiau nei du šių atostogų prašytojai;

25.

ragina numatyti vaiko priežiūros atostogas, už kurias atlygį nustatys valstybės narės, turinčios šioje srityje išimtinę kompetenciją priimant teisės aktus arba vedant kolektyvines derybas, suteikiant joms galimybę apibrėžti tikslias nuostatas. Be to, laikosi nuomonės, kad tinkama tėvų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, kuri leistų jiems turėti daugiau laiko neprarandant garantijų dėl darbo, yra labai svarbi vaikų ir visuomenės gerovei;