15.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 58/1

15.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 58/2

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją (UNCLOS) ir į du jos įgyvendinimo susitarimus: IX dalies įgyvendinimo susitarimą ir Jungtinių Tautų susitarimą dėl žuvų išteklių (UNFSA),

—

atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl tarptautinės teisiškai privalomos priemonės pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją dėl jūrų biologinės įvairovės išsaugojimo ir tausaus jos išteklių naudojimo nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose parengimo,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. Rio de Žaneire surengtos Jungtinių Tautų konferencijos darnaus vystymosi klausimais išvadų dokumentą „Ateitis, kurios norime“ (angl. „The Future We Want“),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų atviros neformalios ad hoc darbo grupės ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į Biologinės įvairovės konvenciją ir Biologinės įvairovės konvencijos šalių priimtus Aičio biologinės įvairovės tikslus, ypač į 6, 10 ir 11 tikslus,

—

atsižvelgdamas į Azorų 2009 m. ekologiniu arba biologiniu požiūriu svarbių jūrų rajonų nustatymo ir Biologinės įvairovės konvencijoje nurodytų saugomų jūrų rajonų tarptautiniuose vandenynų vandenyse ir giliavandenių jūrų buveinių reprezentatyvių tinklų kūrimo mokslinius kriterijus ir gaires,

—

atsižvelgdamas į Biologinės įvairovės konvencijos šalių vykdomą ekologiniu arba biologiniu požiūriu svarbių jūrų rajonų nustatymo procesą, per kurį jau nustatyti 204 rajonai, atitinkantys kriterijus – daug šių rajonų yra nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose;

—

atsižvelgdamas į tai, kad ekologiniu arba biologiniu požiūriu svarbūs jūrų rajonai nustatyti Pietų Indijos vandenyne, Rytų tropinės ir vidutinės juostos Ramiajame vandenyne, Šiaurės Ramiajame vandenyne, Pietryčių Atlante, Arkties vandenyne, Šiaurvakarių Atlante, Viduržemio jūroje, Pietvakarių Ramiajame vandenyne, platesniame Karibų regione ir Vakarų vidurio Atlante, o kiti regionai dar nenagrinėti,

—

atsižvelgdamas į Rio deklaraciją dėl aplinkos ir vystymosi, „Darbotvarkę 21“, tolesnio „Darbotvarkės 21“ įgyvendinimo programą, pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo darnaus vystymosi klausimais įgyvendinimo planą (Johanesburgo deklaraciją dėl darnaus vystymosi ir įgyvendinimo planą),

—

atsižvelgdamas į Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) 1995 m. spalio mėn. konferencijoje priimtą FAO atsakingos žvejybos elgesio kodeksą ir su juo susijusias priemones, ypač 1995 m. Susitarimą dėl skatinimo žvejybos laivams atviroje jūroje laikytis tarptautinių išsaugojimo ir valdymo priemonių,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų 2030 m. darnaus vystymosi darbotvarkę (priimtą 2015 m., JT GA A/RES/70/1) ir 14-ąjį darnaus vystymosi tikslą išsaugoti ir tausiai naudoti vandenynus, jūras ir jūrų išteklius siekiant darnaus vystymosi,

—

atsižvelgdamas į 14-ąjį Jungtinių Tautų darnaus vystymosi programos tikslą,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą (A8-0042/2016),

A.

kadangi jūra dengia 71 proc. Žemės paviršiaus ir joje yra 97 proc. planetos vandens; kadangi jūra yra didelės dalies pasaulio biologinės įvairovės, kurios dar daug neištirta, buveinė;

B.

kadangi apie 64 proc. jūros, visų pirma atviroji jūra ir giliavandenės jūros dugnas, yra nacionalinei valstybių jurisdikcijai nepriklausantys rajonai ir jiems taikoma tarptautinė teisė;

C.

kadangi vandenynai atlieka neatskiriamas funkcijas daugelyje Žemės sistemų, įskaitant klimatą ir oro reiškinius, ir kadangi juose vykdoma labai įvairi žmogaus veikla, tokia kaip žvejyba, energetikos projektai, transportas ir prekyba;

D.

kadangi, nustačius saugomus jūrų rajonus, yra apsaugoti mažiau kaip 1 proc. nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančių rajonų ir kadangi daugumai vandenynų regionų netaikoma jokia valdymo sistema, pagal kurią būtų galima teisiškai nustatyti saugomus jūrų rajonus;

E.

kadangi jūrų biologinės įvairovės išsaugojimas ir apsauga turėtų būti visos žmonijos rūpestis ir turėtų būti laikomasi atitinkamo požiūrio;

F.

kadangi sveikų jūrų buveinių ir tvarių žuvų išteklių išlaikymas yra būtinas siekiant ilgalaikio žuvininkystės tvarumo;

G.

kadangi 2014 m. saugomos ekosistemos apėmė 15,2 proc. sausumos ir tik 8,4 proc. jūrų rajonų visame pasaulyje;

H.

kadangi klimato kaita ir rūgštėjimas dar labiau padidina neigiamą pernelyg intensyvaus naudojimo, taršos, jūrų šiukšlinimo ir jūrų buveinių bei ekosistemų irimo poveikį;

I.

kadangi JT konferencijos darnaus vystymosi klausimais (Rio de Žaneiras, 2012 m.) išvadų dokumente „Ateitis, kurios norime“ pabrėžiama, kad gamtos išteklių apsauga ir valdymas, kuriais grindžiamas ekonominis ir socialinis vystymasis, yra visa apimantys tikslai ir esminiai reikalavimai siekiant darnaus vystymosi;

J.

kadangi jūros ir vandenynai suteikia galimybių mėlynosios ekonomikos augimui, kurių dauguma vis dar nepanaudojama, pavyzdžiui, tokiose srityse, kaip atsinaujinančiųjų išteklių energija ir farmacijos produktai, ir šiomis galimybėmis vystymosi tikslais taip pat galėtų naudotis dabartinės besivystančios šalys; kadangi būtina išankstinė jūrų sektoriaus vystymosi ir mėlynosios ekonomikos augimo galimybių sąlyga yra žinių apie jūrines rūšis ir jūrų aplinką plėtotė, batimetrija ir pažeidžiamų jūrų ekosistemų žemėlapių sudarymas;

K.

kadangi jūrų biologinės įvairovės išsaugojimas ir tausus jos naudojimas yra tiesiogiai susiję su ilgalaikiu darniu vystymusi ir todėl yra socialiniu, ekonominiu ir aplinkos požiūriu svarbūs visoms šalims ir teritorijoms;

L.

kadangi esama teisinė nacionalinei jurisdikcijai nepriklausantiems rajonams taikytina sistema, sukurta daugiau kaip prieš 30 metų, grindžiama laisvės naudotis atvira jūra doktrina, turi būti toliau plėtojama siekiant sėkmingai skatinti nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančių rajonų jūrų biologinės įvairovės išsaugojimą ir tausų naudojimą;

M.

kadangi per pastaruosius dešimtmečius padaugėjo jūrų aplinkoje vykdomos veiklos rūšių; kadangi pripažįstame įvairių rūšių atviroje jūroje vykdomos veiklos mastą ir poveikį jūrų biologinei įvairovei;

N.

kadangi pripažįstame įvairių rūšių atviroje jūroje vykdomos veiklos sąveiką ir kumuliacinį poveikį jūrų biologinei įvairovei ir kadangi įvairių rūšių veikla turi poveikį jūrų biologinei įvairovei;

O.

kadangi 2004 m. JT Generalinė Asamblėja įsteigė atvirą neformalią ad hoc darbo grupę, siekdama ištirti ir išnagrinėti nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančių rajonų jūrų biologinės įvairovės išsaugojimo ir tausaus naudojimo klausimus;

P.

kadangi 2011 m. darbo grupė rekomendavo inicijuoti procesą, per kurį būtų nustatyti trūkumai ir jų šalinimo būdai, be kita ko, galbūt parengtas daugiašalis susitarimas pagal UNCLOS, ir per kurį būtų sprendžiami ir visi jūrų genetinių išteklių klausimai (įskaitant naudos pasidalijimo klausimus), nustatomos priemonės, pavyzdžiui, rajonų principu grindžiamo valdymo priemonės (įskaitant saugomus jūrų rajonus), poveikio aplinkai vertinimo procesai, sprendžiami pajėgumų didinimo ir jūrų technologijų perdavimo klausimai;

Q.

kadangi 2011 m. darbo grupės pirmininkų pateiktose išvadose pripažįstama, jog yra atotrūkis tarp ekologiniu ir biologiniu požiūriu svarbių rajonų nustatymo mokslinio proceso ir faktinio tokių rajonų nustatymo, nes nė vienas pasaulinis forumas tuo metu neturėjo tam oficialių įgaliojimų, o esamiems regioniniams ir sektoriniams forumams kilo teisinių sunkumų tai padaryti;

R.

kadangi 2011 m. darbo grupės pirmininkų išvadose pažymėta, kad bendrai pripažįstamos esamos padėties ribotos galimybės ir trūkumai;

S.

kadangi 2012 m. birželio mėn. „Rio + 20“ išvadų dokumente valstybių ir vyriausybių vadovai, remdamiesi darbo grupės išvadomis, įsipareigojo nedelsdami, kol nepasibaigė 69-a JT Generalinės Asamblėjos sesija, išspręsti nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančių rajonų jūrų biologinės įvairovės išsaugojimo ir tausaus naudojimo problemą, be kita ko, priimti sprendimą dėl tarptautinės priemonės pagal Jūrų teisės konvenciją parengimo;

T.

kadangi žvejyba, pati savaime ir drauge su klimato kaita, jūrų tarša ar kitų rūšių žmogaus veikla jūroje, daro didelį poveikį jūrų biomasei ir biologinei įvairovei ir todėl žvejybos poveikį jūrų biologinei įvairovei nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose turėtų išsamiai reglamentuoti visos jūrų išsaugojimo ir valdymo priemonės, kad tokio poveikio būtų išvengta arba jis būtų kuo mažesnis; kadangi, be to, žvejyba yra ne vienintelis žmogaus veiklos sukeliamo vandenynų išteklių mirtingumo veiksnys, todėl tarptautinių veiksmų derėtų imtis ne tik dėl jos;

U.

kadangi, be kita ko, mineralinių medžiagų gavyba, gręžiniai ir sausumos plotų panaudojimas urbanistinėms platformoms yra kiti šiandieniniai žvejybos išteklių mirtingumo veiksniai ir ateityje jūrų sektoriaus vystymasis gali nulemti nenumatytus mirtingumo veiksnius, dėl kurių reikia būti budriems;

V.

kadangi jūrų biologinė įvairovė jau yra gerokai sumažėjusi; kadangi yra glaudi sąsaja tarp žvejybos galimybių išsaugojimo būsimoms kartoms ir jūrų biologinės įvairovės apsaugos bei jūrų ekosistemų išsaugojimo;

W.

kadangi tausūs ir selektyvūs žvejybos būdai yra itin svarbi tvaraus žvejybos išteklių valdymo ir atsitiktinės priegaudos mažinimo priemonė, padedanti išsaugoti jūrų biologinę įvairovę;

X.

kadangi, siekiant užtikrinti jūrų biologinės įvairovės išsaugojimą ir tausų išteklių naudojimą, visiems veiklą jūrose vykdantiems subjektams būtina koordinuoti savo veiksmus ir tarpusavyje konsultuotis;

Y.

kadangi dėl savo pobūdžio ES atokiausi regionai turi tam tikrų geografinių ir kartais geopolitinių ypatumų ir jiems taikomi specialūs regioninio bendradarbiavimo mechanizmai;

Z.

kadangi žvejyba yra labai svarbi veikla, vykdoma tiek nacionalinės jurisdikcijos rajonuose, tiek jai nepriklausančiuose rajonuose;

AA.

kadangi ES atlieka pagrindinį vaidmenį pasaulinio jūrų ir vandenynų valdymo srityje ir turi didelę tarptautinę įtaką žuvininkystės srityje, nes, be kita ko, priklauso 17 regioninių žuvininkystės valdymo organizacijų (RŽVO); kadangi toks lyderės vaidmuo reiškia, kad ES yra atsakinga už tai, kad būtų patvirtinta iniciatyvi politika dėl jūrų biologinės įvairovės apsaugos visame pasaulyje;

AB.

kadangi UNFSA, kurioje nustatytos konvencijos šalių teisės ir pareigos, susijusios su vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsauga ir valdymu, yra išsamus ir ateities perspektyvas numatantis dokumentas – jo nereikėtų keisti, menkinti ar apeiti ir privalu užtikrinti visapusišką jo įgyvendinimą vykdant tvirtesnio bendradarbiavimo procesus, kuriuos reikėtų nustatyti naujoje tarptautinėje priemonėje;

AC.

kadangi, siekiant sudaryti sąlygas tvariai valdyti išteklius visame pasaulyje, reikėtų pasimokyti iš pastarojo meto ES nesutarimų su Farerų salomis ir Islandija;

AD.

kadangi kiekviena šalis turi teisę gauti naudos iš savo išteklių išsaugojimo ir tausaus naudojimo, kaip nustatyta UNCLOS;

AE.

kadangi pripažįstame valstybių pareigą saugoti ir išlaikyti jūrų aplinką, įskaitant retų ir trapių ekosistemų ir pažeidžiamų rūšių, kurių ištekliai išeikvoti, kurioms gresia pavojus ir kurios nyksta, bei kitų formų jūrų gyvųjų išteklių buveinių apsaugą;

AF.

kadangi UNFSA nustato atsargumo principo ir ekosistema grindžiamo požiūrio į žuvininkystės valdymą taikymo, vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių išsaugojimo ir valdymo priemonių, tarptautinio bendradarbiavimo per regioninių ir subregioninių žuvininkystės valdymo organizacijų (RŽVO) veiklą ir susitarimus sistemą; kadangi reikėtų gerinti jos faktinį įgyvendinimą;

AG.

kadangi JT GA rezoliucijose 61/105 ir 64/72 valstybės ir RŽVO raginamos patvirtinti įvairias priemones, kuriomis būtų užtikrinama veiksminga giliavandenių jūrų išteklių apsauga ir neleidžiama dugninei žvejybai daryti neigiamo poveikio pažeidžiamoms jūrų ekosistemoms nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose;

AH.

kadangi pripažįstame ir remiame besivystančių valstybių teises ir specifinius reikalavimus, susijusius su pajėgumų didinimu, kad jos galėtų gauti naudos iš išteklių išsaugojimo bei tausaus naudojimo ir vienos valstybės ribas viršijančių bei toli migruojančių žuvų išteklių;

AI.

kadangi vykdant su vadinamuoju Kobės procesu susijusius veiksmus pripažįstamos tunų išteklius valdančių RŽVO, kurios jau atliko nepriklausomus veiklos rezultatų vertinimus, jau įdėtos pastangos ir visos RŽVO raginamos reguliariai atlikti tokius vertinimus, viešai paskelbti rezultatus ir visapusiškai įgyvendinti pateiktas rekomendacijas; kadangi tokios institucijos kaip JT Generalinė Asamblėja ir Žuvininkystės komitetas (COFI) taip pat paragino kitas RŽVO imtis panašių veiksmų ir kadangi tokie vertinimai atliekami;

AJ.

kadangi RŽVO gali ir kai kurios jau siekia nustatyti saugomus jūrų rajonus, kad būtų išsaugoti ir atkurti tvaraus lygio žuvų ištekliai;

AK.

kadangi Biologinės įvairovės konvencija paskatino surengti praktinių seminarų siekiant nustatyti ekologiniu arba biologiniu požiūriu svarbius jūrų rajonus, be kita ko, nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose, seriją ir šių praktinių seminarų rezultatai valdymo konsultacijų tikslais dabar plačiai prieinami Biologinės įvairovės konvencijos interneto svetainėje;

AL.

kadangi nepaprastai svarbu rinkti duomenis ir dalytis moksliniais duomenimis ir žiniomis, siekiant priimti teisingus sprendimus, pagrįstus patikimiausiomis turimomis mokslinėmis rekomendacijomis;

AM.

kadangi aplinkosauginė jūrų taršos plastiku problema kelia tiesioginę grėsmę jūrų biologinei įvairovei ir kadangi kovos su šia problema mastas ir priemonės tebėra nepakankamai tiriami, taip pat kadangi šios problemos sprendimas gali pasirodyti besąs ekonomiškai naudingas;

AN.

kadangi darbo grupė 2015 m. sausio 23 d. dokumente pabrėžė visapusiškos pasaulinės tvarkos, pagal kurią būtų užtikrinamas geresnis nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančių rajonų jūrų biologinės įvairovės išsaugojimas ir valdymas, būtinybę;

AO.

kadangi ES aktyviai rengia ir skatina geriausią praktiką, siekdama užtikrinti tausų žuvų išteklių naudojimą, taip pat, vykdydama programas, tokias kaip „Horizontas 2020“, skatina rinkti duomenis, atlikti mokslinius tyrimus, darniai vystytis ir visa tai finansuoja;

AP.

kadangi 2015 m. sausio 23 d. darbo grupė pareiškė pritarianti rekomendacijai vadovaujantis konvencija parengti tarptautinę teisiškai privalomą priemonę;

AQ.

kadangi 2015 m. birželio 19 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją dėl tarptautinės teisiškai privalomos priemonės pagal UNCLOS dėl jūrų biologinės įvairovės išsaugojimo ir tausaus naudojimo nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose parengimo;

1.

palankiai vertina JT GA priimtą sprendimą parengti naują tarptautinę teisiškai privalomą priemonę pagal UNCLOS dėl jūrų biologinės įvairovės išsaugojimo ir tausaus naudojimo nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose siekiant, be kita ko, pašalinti dabartinius trūkumus; pabrėžia, kad šis procesas nepakenks nei esamoms atitinkamoms priemonėms ir sistemoms, nei atitinkamoms pasaulinėms, regioninėms ar sektorinėms institucijoms (pvz., RŽVO); pabrėžia, kad svarbu užtikrinti sparčią, tačiau tikrai pagrįstą pažangą šios priemonės rengimo procese ir kad svarbu pasiekti tikslą iki 2017 m. pabaigos priimti galutinį teksto projektą;

2.

atkreipia dėmesį į UNCLOS viziją, galimybes ir poveikį geriems ryšiams tarp valstybių ir tausiam išteklių naudojimui, tačiau sykiu pripažįsta, kad dėl naujų iššūkių ir galimybių reikia pakoreguoti nuostatas;

3.

pabrėžia vandenynų ir jūrų bei jų išteklių išsaugojimo ir tausaus naudojimo svarbą; ragina ES ir tarptautinę bendruomenę skatinti jūros išteklių įvairovės išsaugojimą ir tausų naudojimą įgyvendinant, be kitų priemonių, modernias ir tvarias jūrų ekosistemų valdymo koncepcijas, vandenynų valdymo principus, valdant jūrų išteklių naudojimą (pavyzdžiui, mineralinių medžiagų gavybą, gręžinius ir pan.) ir žuvininkystę, įskaitant mokslu grindžiamą jūrų valdymą, išteklių lygio, kurį pasiekus užtikrinamas didžiausias galimas tausios žvejybos laimikis, atkūrimą ir išlaikymą, ekosistema grindžiamą valdymą ir jūrų biologinės įvairovės išsaugojimą, esamų teisės aktų vykdymo užtikrinimą ir atsargumo principą;

4.

pažymi, kad siekiant iki 2020 m. įveikti jūrų biologinei įvairovei kylančius iššūkius, valstybės narės turės imtis veiksmų, kad įgyvendintų valdymo planus, stebėtų, kaip įgyvendinamos taisyklės, gerintų savo žinių bazę ir stiprintų mokslinių tyrimų tinklus, koordinuotų informaciją apie jūrų biologinę įvairovę;

5.

pripažįsta ir remia teigiamą vadovaujamąjį ES ir Komisijos atliekamą vaidmenį, atsižvelgiant į svarbią ES žvejybos pramonės ir rinkos užimamą padėtį ir į tai, kad Europos žuvininkystės politika yra siekiama tvarumo;

6.

pripažįsta svarbų vaidmenį, kurį ES atlieka siekiant užtikrinti tausų gyvųjų jūrų išteklių naudojimą, ypač kovojant su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba; pabrėžia, kad neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba iš esmės kelia grėsmę jūrų biologinei įvairovei ir labai trukdo išsaugoti jūrų ekosistemas; pažymi, kad ES teikia pirmenybę kovai su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba ir kad norint, jog ši kova būtų sėkminga, nepaprastai svarbus tarptautinis bendradarbiavimas; ragina Maisto ir žemės ūkio organizaciją ir regionines žuvininkystės valdymo organizacijas dėti daugiau pastangų gerinti daugiašalį bendradarbiavimą;

7.

atkreipia dėmesį į teigiamą jūros maisto produktų sektoriaus aplinkosauginio ženklinimo poveikį, nes toks ženklinimas sudaro sąlygas vartotojams prisidėti prie išteklių tvarumo ir jūrų biologinės įvairovės išsaugojimo, kadangi jie gali pasirinkti produktus remdamiesi informacija;

8.

ragina Komisiją labiau skatinti, koordinuoti ir užtikrinti, kad žmogaus veiklos, įskaitant žuvininkystę ir visų rūšių jūros dugno ir vandenynų išteklių panaudojimą, poveikio biologinei įvairovei nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose klausimas būtų veiksmingai išspręstas priimant šį naują tarptautinį susitarimą; todėl pažymi, kad reikia labiau skatinti užtikrinti esamų teisės aktų vykdymą ir parengti reikiamas valdymo priemones, siekiant užtikrinti darną ir nuoseklumą;

9.

ragina RŽVO užtikrinti, kad jų rekomendacijų būtų visapusiškai laikomasi, toliau atlikti reguliarius nepriklausomus vertinimus ir užtikrinti, kad tų vertinimų išvados būtų tinkamai įgyvendinamos;

10.

primygtinai ragina Komisiją remti ir skatinti holistinį ir visapusišką požiūrį į saugomus jūrų rajonus, nes neįmanoma iš tikrųjų koordinuoti pastangų, susijusių su apsauga, ir bendradarbiauti šiuo klausimu, jei nedalyvauja kiek įmanoma platesnis suinteresuotųjų subjektų, vykdančių įvairias sritis apimančią jūrinę žmogaus veiklą vandenynuose ir jūrose, ratas;

11.

skatina ir primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares siekti, kad nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose būtų taikomos ir įgyvendinamos ekologiniu ir biologiniu požiūriu svarbių jūrų rajonų nuostatos;

12.

primygtinai ragina Komisiją bendradarbiauti su visais atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, kad būtų ir toliau siekiama ir skatinama, priimant naują tarptautinį susitarimą pagal UNCLOS, sukurti institucinį mechanizmą, pagal kurį būtų nustatomos, administruojamos ir taikomos reikalingos nuostatos, susijusios su sujungtų, darnių, veikiančių ir reprezentatyvių saugomų jūrų rajonų tinklų stebėjimu ir užtikrinimu, nes tai pagrindinės priemonės užtikrinti ekologinius ir biologinius ryšius;

13.

ragina Komisiją tvarkyti išsamius duomenis apie jūrų biologinę įvairovę Europos regioninėse jūrose; mano, kad būtina įveikti šį iššūkį surinkti tokius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad 80 proc. rūšių ir buveinių, kurioms taikoma Jūrų strategijos pagrindų direktyva, priskiriamos prie nežinomų;

14.

ragina ES imtis vadovaujančio vaidmens siekiant kovoti su plastiko tarša jūrose ir finansuoti reikiamus tyrimus pagal mėlynosios ekonomikos priemones;

15.

pabrėžia, kad šis naujas tarptautinis susitarimas turėtų užtikrinti vienodas veiklos sąlygas visiems suinteresuotiesiems subjektams; mano, kad naujas tarptautinis susitarimas taip pat turėtų apimti specifinius besivystančių šalių, ypač mažų salų valstybių, poreikius, susijusius su pajėgumų didinimu, siekiant tarptautinės bendruomenės tikslų, be kita ko, susijusių su saugomais jūrų rajonais;

16.

primygtinai ragina Komisiją skatinti tvirtesnį visų atitinkamų suinteresuotųjų subjektų, įskaitant naujų priemonių, dėl kurių deramasi, esamų UNFSA ir FAO priemonių šalis, RŽVO ir kitų sektoriaus institucijų, tokių kaip, be kita ko, Tarptautinė jūros dugno institucija ir Tarptautinė jūrų organizacija, bendradarbiavimą, koordinavimą, skaidrumą ir atskaitomybę;

17.

ragina JT bendradarbiauti su valstybėmis siekiant veiksmingiau įgyvendinti esamas taisykles ir prireikus sukurti papildomas taisykles, kurios galėtų netiesiogiai padėti apsaugoti biologinę įvairovę atviroje jūroje ir pagerinti socialines, saugos ir stebėjimo sąlygas, pavyzdžiui, nustatyti pasaulines valdymo priemones, t. y. centralizuotą laivų registracijos priemonę, tokią kaip visuotinis žvejybos laivų registras, kurį dabar rengia FAO, tačiau vengti didinti biurokratinę naštą žvejams;

18.

pabrėžia, kad RŽVO įgaliojimai turi apimti ir žvejybos poveikį jūrų biologinei įvairovei nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiuose rajonuose;

19.

primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares remti ir skatinti, remiantis naujo tarptautinio susitarimo pagal UNCLOS rengimo įgaliojimais, kad būtų sukurtas institucinis mechanizmas, pagal kurį būtų įgyvendinami išankstiniai veiklos, kuri gali turėti didelį poveikį jūrų aplinkai, poveikio aplinkai vertinimai, kaip reikalaujama pagal UNCLOS 206 straipsnį, įskaitant jūrų išteklių naudojimą, remiantis patikima mokslinių žinių baze, kiek įmanoma, ir kad tai veiklai būtų taikomas nuodugnus aplinkosauginis ir socialinis bei ekonominis stebėjimas;

20.

ragina Komisiją, atsižvelgiant į naują tarptautinį susitarimą, siekti, kad būtų pripažinta žala aplinkai jūroje ir nustatyta atsakomybės už tokią žalą seka;

21.

primygtinai ragina Komisiją paraginti valstybes, kurios nėra pasirašiusios ar ratifikavusios UNCLOS, tai padaryti;

22.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai ir parengiamųjų veiksmų komitetui, atsakingam už būsimo tarptautinio susitarimo teksto rengimą.

15.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 58/9

—

atsižvelgdamas į 1951 m. Ženevos konvenciją ir jos papildomą protokolą, pirmiausia į teisę nebūti sugrąžintam,

—

atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją,

—

atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į 1989 m. Vaiko teisių konvenciją ir 2014 m. lapkričio 27 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl JT Vaiko teisių konvencijos 25-ųjų metinių (1),

—

atsižvelgdamas į 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją, 1974 m. Tarptautinę konvenciją dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje ir iš dalies pakeistą 1979 m. Tarptautinę jūrų paieškos ir gelbėjimo konvenciją,

—

atsižvelgdamas į 1990 m. Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Veiksmų planas dėl nelydimų nepilnamečių (2010–2014 m.)“ (COM(2010)0213) ir į 2013 m. rugsėjo 12 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl nelydimų nepilnamečių padėties ES (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. balandžio 29 d. rezoliuciją dėl pastaruoju metu Viduržemio jūroje įvykusių nelaimių ir ES migracijos ir prieglobsčio politikos (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 10 d. rezoliuciją dėl migracijos ir pabėgėlių Europoje (4),

—

atsižvelgdamas į savo diskusijas, 2015 m. surengtas Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete, t. y. į balandžio 14 d. diskusiją dalyvaujant Komisijos nariui D. Avramopoulosui, gegužės 6 d. diskusiją dėl solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo, įskaitant paieškos ir gelbėjimo įsipareigojimus, gegužės 26 d. diskusiją dėl bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis strategijos, birželio 4 d. diskusiją dėl saugių ir teisėtų kelių į ES užtikrinimo prieglobsčio prašytojams ir pabėgėliams ir dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) įgyvendinimo, birželio 25 d. diskusiją dėl kovos su nusikalstamu neteisėtų migrantų gabenimu, prekyba jais ir išnaudojimu darbui, tinkamų teisėtos ekonominės migracijos kanalų vystymo, taip pat sienų valdymo ir vizų politikos, liepos 2 d. diskusiją dėl to, kaip įgyvendinant migracijos ir vystymosi politiką naudojamos vidaus reikalams skirtos lėšos, liepos 6 d. diskusiją dėl pirmojo Komisijos pasiūlymų rinkinio pagal migracijos darbotvarkę, taip pat dėl solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo, įskaitant paieškos ir gelbėjimo įsipareigojimus bei saugių ir teisėtų kelių į ES užtikrinimą prieglobsčio prašytojams ir pabėgėliams, liepos 16 d. diskusiją dalyvaujant ekspertams ES lėšų naudojimo migracijos politikai klausimais, taip pat klausimais, susijusiais su politika ir praktika nelydimų nepilnamečių atžvilgiu bei duomenimis apie juos ES valstybėse narėse ir Norvegijoje, klausimais dėl ES bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis migracijos srityje ir dėl naujų galimybių rengti teisės aktus dėl ekonominės migracijos, rugsėjo 22 d. diskusiją dėl antrojo Komisijos pasiūlymų rinkinio įgyvendinant migracijos darbotvarkę, rugsėjo 23 d. diskusiją su nacionalinių parlamentų atstovais dėl migrantų antplūdžio valdymo centrų principo ir migracijos klausimo sprendimo nacionaliniu ir vietos lygmenimis, spalio 19 d. diskusiją dėl kovos su neteisėtu nelegalių migrantų gabenimu, prekyba jais ir išnaudojimu darbui, lapkričio 10 d. diskusiją dėl Komisijos komunikato „Pabėgėlių krizės valdymas. Prioritetinių veiksmų pagal Europos migracijos darbotvarkę įgyvendinimo padėtis“ (COM(2015)0510), lapkričio 19 d. diskusiją dėl ES vidaus ir išorės finansavimo, susijusio su jos migracijos ir prieglobsčio politika, gruodžio 10 d. diskusiją dėl ES bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis migracijos srityje, gruodžio 21 d. diskusiją dėl sienų valdymo ir vizų politikos, veiksmingo BEPS įgyvendinimo ir tinkamų teisėtos ekonominės migracijos kanalų vystymo,

—

atsižvelgdamas į bendrame Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų ir Vystymosi komitetų posėdyje 2015 m. balandžio 1 d. surengtas diskusijas dėl vystymosi ir migracijos sąsajos, taip pat į bendrame Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų ir Užsienio reikalų komitetų bei Žmogaus teisių pakomitečio posėdyje 2015 m. rugsėjo 15 d. surengtas diskusijas dėl pagarbos žmogaus teisėms atsižvelgiant į migrantų srautus Viduržemio jūroje,

—

atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimus dėl jo delegacijų vizitų į Lampedūzą dėl paieškos ir gelbėjimo operacijų (2015 m. rugsėjo mėn.) ir į Tunisą dėl bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis migracijos, prieglobsčio ir sienų valdymo srityse (2015 m. spalio mėn.), taip pat atsižvelgdamas į Biudžeto ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetų pranešimą dėl jų bendros delegacijos vizito į Siciliją siekiant rasti būdą išspręsti migracijos spaudimo regione klausimą, visų pirma biudžeto požiūriu (2015 m. liepos mėn.),

—

atsižvelgdamas į Komisijos dešimties migracijos iniciatyvų veiksmų planą, pristatytą 2015 m. balandžio 20 d. Liuksemburge vykusiame bendrame Užsienio ir Vidaus reikalų tarybų posėdyje,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Europos migracijos darbotvarkė“ (COM(2015)0240),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 18 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2015/778 dėl Europos Sąjungos karinės operacijos Viduržemio jūros regiono pietų centrinėje dalyje (EUNAVFOR MED),

—

atsižvelgdamas į Politiniame ir saugumo komitete ES ambasadorių priimtą sprendimą pradėti antrąjį operacijos EUNAVFOR MED), pervadintos operacija „Sophia“, etapą (5) ir atsižvelgdamas į NATO vadovaujamas operacijas Egėjo jūroje,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 9 d. JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 2240 (2015),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES kovos su neteisėtu migrantų gabenimu veiksmų planas (2015–2020 m.)“ (COM(2015)0285),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl EURODAC reglamento nuostatų, susijusių su įpareigojimu paimti pirštų atspaudus, įgyvendinimo (SWD(2015)0150),

—

atsižvelgdamas į Komisijos rekomendaciją dėl Perkėlimo į ES programos (C(2015)3560) ir į 2015 m. liepos 20 d. įvykusiame Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdyje pristatytas Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvadas dėl 20 000 asmenų, kuriems būtina tarptautinė apsauga, perkėlimo pagal daugiašales ir nacionalines programas,

—

atsižvelgdamas į Komisijos paaiškinimą dėl migrantų antplūdžio valdymo centrų principo, taip pat į 2016 m. vasario 10 d. padėties Graikijoje ir Italijoje ataskaitas bei 2016 m. kovo 4 d. pažangos Graikijoje ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 14 d. Tarybos sprendimą (ES) 2015/1523, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos sprendimą (ES) 2015/1601, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje,

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomas krizinis perkėlimo mechanizmas ir iš dalies keičiamas 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (COM(2015)0450),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo sudaromas ES bendras saugių kilmės šalių sąrašas, nurodytas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos, ir kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2013/32/ES (COM(2015)0452),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES veiksmų grąžinimo srityje planas“ (COM(2015)0453),

—

atsižvelgdamas į Komisijos rekomendaciją, kurioje apibrėžiamas vadinamasis Grąžinimo vadovas su grąžinimu susijusias užduotis vykdysiančioms valstybių narių kompetentingoms institucijoms (C(2015)6250), ir į jos priedą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES viešųjų pirkimų taisyklių taikymas ir dabartinė prieglobsčio krizė“ (COM(2015)0454),

—

atsižvelgdamas į bendrą Europos Komisijos ir vyriausiojo įgaliotinio komunikatą „Pabėgėlių krizės Europoje sprendimas. ES išorės veiksmų vaidmuo“ (JOIN(2015)0040),

—

atsižvelgdamas į Komisijos sprendimą dėl Europos Sąjungos skubiosios pagalbos patikos fondo stabilumui didinti ir pagrindinėms neteisėtos migracijos ir asmenų persikėlimo Afrikoje priežastims šalinti įsteigimo (C(2015)7293),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Pabėgėlių krizės valdymas. Skubios operatyvinės, biudžeto ir teisinės priemonės pagal Europos migracijos darbotvarkę“ (COM(2015)0490) ir jo priedus,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Pabėgėlių krizės valdymas. Prioritetinių veiksmų pagal Europos migracijos darbotvarkę įgyvendinimo padėtis“ (COM(2015)0510) ir jo priedus,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Europos sienų ir pakrančių apsauga ir veiksmingas Europos išorės sienų valdymas“ (COM(2015)0673), į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 2007/2004, Reglamentas (EB) Nr. 863/2007 ir Tarybos sprendimas 2005/267/EB (COM(2015)0671), į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos kelionės dokumento neteisėtai ES esantiems trečiųjų šalių piliečiams grąžinti (COM(2015)0668), į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo dėl atitinkamų duomenų bazių tikrinimo prie išorės sienų sugriežtinimo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 562/2006 (COM(2015)0670), į pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo, kuriuo pagal Tarybos sprendimo (ES) 2015/1523 ir Tarybos sprendimo (ES) 2015/1601, kuriais Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje, 9 straipsnį Švedijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (COM(2015)0677) ir į Komisijos rekomendaciją dėl kartu su Turkija vykdomos savanoriškos humanitarinio priėmimo programos (C(2015)9490),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl prioritetinių veiksmų pagal Europos migracijos darbotvarkę įgyvendinimo padėties (COM(2016)0085),

—

atsižvelgdamas į Komisijos rekomendaciją Graikijos Respublikai dėl skubių priemonių, kurių turi imtis Graikija, kad būtų atnaujintas perdavimas pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013 (C(2016)0871),

—

atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Tarybos įgyvendinimo sprendimo dėl 30 proc. prašytojų, priskirtų Austrijai pagal Tarybos sprendimą (ES) 2015/1601, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje, perkėlimo Europos Sąjungoje laikino sustabdymo (COM(2016)0080),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai „Grįžimas prie Šengeno erdvės nuostatų. Veiksmų planas“ (COM(2016)0120),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai „Antroji ataskaita dėl Turkijos pažangos vykdant vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano reikalavimus“ (COM(2016)0140) ir kartu pateiktą Komisijos tarnybų darbinį dokumentą (SWD(2016)0097),

—

atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl skubios pagalbos Sąjungoje teikimo (COM(2016)0115) ir būsimą 2016 m. taisomąjį biudžetą Nr. 1, siekiant sukurti šios priemonės biudžeto eilutę,

—

atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos išvadas, priimtas per 2015 m. balandžio 23 d. įvykusį jos specialųjį posėdį, 2015 m. birželio 25–26 d. posėdį, 2015 m. rugsėjo 23 d. neoficialų ES valstybių ir vyriausybių vadovų posėdį migracijos klausimais, 2015 m. spalio 15 d. posėdį, 2015 m. gruodžio 17–18 d. posėdį ir 2016 m. vasario 18–19 d. posėdį,

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2015 m. liepos 20 d. posėdžio išvadas dėl saugių kilmės šalių, 2015 m. liepos 20 d. posėdžio išvadas dėl migracijos, 2015 m. spalio 8 d. posėdžio išvadas dėl grąžinimo politikos ateities, 2015 m. spalio 12 d. posėdžio išvadas dėl migracijos, 2015 m. lapkričio 9 d. posėdžio išvadas dėl priemonių pabėgėlių ir migracijos krizei spręsti, 2015 m. gruodžio 4 d. posėdžio išvadas dėl bepilietybės ir 2016 m. kovo 10 d. posėdžio išvadas dėl neteisėto migrantų įvežimo,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 14 d. ES pirmininkaujančios valstybės priimtas išvadas,

—

atsižvelgdamas į Taryboje 2015 m. liepos 20 d. posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų priimtas išvadas dėl 20 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai būtina tarptautinė apsauga, perkėlimo pagal daugiašales ir nacionalines programas,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. spalio 15 d. ES ir Turkijos bendrą veiksmų planą ir 2016 m. vasario 10 d. ir kovo 4 d. jo įgyvendinimo ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į ES valstybių ir vyriausybių vadovų 2016 m. kovo 7 d. pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į deklaraciją, kurią 2015 m. spalio 8 d. priėmė aukšto lygio konferencija maršruto per rytinę Viduržemio jūros regiono dalį ir Vakarų Balkanus klausimu, taip pat į vadovų pareiškimą dėl Vakarų Balkanų maršrutu einančio pabėgėlių srauto, priimtą per 2015 m. spalio 25 d. susitikimą, bei į 2016 m. vasario 10 d. pažangos ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 11–12 d. Valetoje įvykusiame Europos Sąjungos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime migracijos klausimais priimtą veiksmų planą ir politinę deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) veiklą ir ataskaitas, visų pirma į jo metinę ataskaitą dėl prieglobsčio padėties Europos Sąjungoje 2014 m. bei mėnesines tendencijas prieglobsčio srityje,

—

atsižvelgdamas į agentūros FRONTEX darbą ir ataskaitas, visų pirma į jos 2015 m. metinę rizikos analizę ir Rizikos analizės tinklo ketvirčio ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į Europolo darbą ir ataskaitas, visų pirma į jungtinės operatyvinės grupės MARE veiklą ir į Europolo įsteigtą Europos kovos su neteisėtu migrantų gabenimu centrą (EMSC),

—

atsižvelgdamas į Eurojusto darbą ir ataskaitas, visų pirma į jo ataskaitas apie prekybą žmonėmis,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) darbą, metines ataskaitas ir tyrimus, visų pirma į jos atliktus kraštutinio išnaudojimo darbe būdų, taip pat teisėto statuso neturinčių migrantų ir su jais susijusių asmenų kriminalizavimo tyrimus,

—

atsižvelgdamas į C teminio skyriaus tyrimus dėl SESV 80 straipsnio įgyvendinimo, dėl naujų metodų, alternatyvių būdų ir priemonių pasinaudoti prieglobsčio suteikimo tvarka tarptautinės apsaugos siekiantiems asmenims, dėl naujų būdų rengti teisės aktus darbo jėgos migracijos į ES srityje, dėl BEPS stiprinimo ir Dublino reglamento alternatyvų, dėl ES bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis migracijos srityje, dėl moterų pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų priėmimo ES, taip pat atsižvelgdamas į D teminio skyriaus tyrimą „ES lėšos migracijos politikai. Veiksmingumo ir gerosios patirties analizė ateičiai“ (angl. EU funds for Migration policies: Analysis of Efficiency and best practice for the future) ir į Išorės politikos GD teminio skyriaus tyrimą „Migrantai Viduržemio jūroje. Žmogaus teisių apsauga“ (angl. Migrants in the Mediterranean: Protecting human rights),

—

atsižvelgdamas į Europos migracijos tinklo (EMT) tyrimus, visų pirma į jo tyrimą dėl politikos ir praktikos nelydimų nepilnamečių atžvilgiu bei duomenų apie juos,

—

atsižvelgdamas į JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro darbą ir ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į JT specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais darbą ir ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos darbą, ataskaitas ir rezoliucijas,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) darbą ir ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į JT Narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro darbą ir ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į Europos regionų komiteto nuomonę „Europos migracijos darbotvarkė“, priimtą per 2015 m. gruodžio 3–4 d. vykusią jo 115-ąją plenarinę sesiją,

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomones dėl Europos migracijos darbotvarkės ir į ES kovos su neteisėtu migrantų įvežimu veiksmų plano,

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. gruodžio 17 d. rezoliuciją dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją (6),

—

atsižvelgdamas į darbo dokumentą dėl SESV 80 straipsnio dėl solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo, įskaitant paieškos ir gelbėjimo įsipareigojimus,

—

atsižvelgdamas į darbo dokumentą dėl kovos su nusikalstamu neteisėtų migrantų įvežimu, prekyba jais ir jų išnaudojimu darbui,

—

atsižvelgdamas į darbo dokumentą dėl sienų valdymo ir vizų politikos, įskaitant agentūros FRONTEX ir kitų susijusių agentūrų vaidmenį,

—

atsižvelgdamas į darbo dokumentą dėl saugių ir teisėtų kelių prieglobsčio prašytojams ir pabėgėliams į ES užtikrinimo, įskaitant Sąjungos įgyvendinamą perkėlimo į ES politiką ir atitinkamą integracijos politiką,

—

atsižvelgdamas į darbo dokumentą dėl tinkamų teisėtos ekonominės migracijos kanalų plėtojimo,

—

atsižvelgdamas į darbo dokumentą dėl ES vidaus ir išorės finansavimo, susijusio su jos migracijos ir prieglobsčio politika,

—

atsižvelgdamas į darbo dokumentą dėl veiksmingo BEPS įgyvendinimo, įskaitant EASO vaidmenį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto, Vystymosi komiteto, Biudžeto komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Transporto ir turizmo komiteto, Regioninės plėtros komiteto, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto bei Peticijų komiteto nuomones (A8-0066/2016),

A.

kadangi 2014 m. gruodžio 17 d. rezoliucijoje Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui pavesta įvertinti įvairias aktualias politikos priemones, parengti rekomendacijas ir apie tai informuoti per plenarinį posėdį pateikiant strateginės iniciatyvos pranešimą;

B.

kadangi, remiantis agentūros FRONTEX duomenimis (7), 2015 m. nustatyta 1,83 mln. asmenų, mėginusių neteisėtai kirsti ES išorės sienas – tai precedento neturintis rekordas, palyginti su 282 500 migrantų, į ES atvykusių 2014 m. laikotarpiu; kadangi, remiantis TMO ir UNICEF duomenimis, apie 20 proc. visų jūra atvykstančių migrantų yra vaikai (8);

C.

kadangi, remiantis EASO duomenimis (9), 2015 m. ES+ (10) pateikta per 1,4 mln. tarptautinės apsaugos prašymų ir nuo balandžio mėn. jų skaičius nuolat augo, o pakartotinių prašymų skaičius tuo pat metu mažėjo; kadangi apie 6 proc. prašymus pateikusių asmenų tvirtino esą nelydimi nepilnamečiai; kadangi 2016 m. vasario mėn. 22 proc. iš jūra į Graikiją atvykusių asmenų buvo moterys ir 40 proc. – vaikai (11);

D.

kadangi pagal JT Vaiko teisių konvenciją vaikas – tai bet kuris jaunesnis nei 18 metų amžiaus asmuo;

E.

kadangi, remiantis TMO duomenimis, 2015 m. pranešta apie daugiau nei 3 771 Viduržemio jūroje žuvusį arba dingusį asmenį (12); kadangi iki 2016 m. kovo 8 d. pranešta apie 444 Viduržemio jūroje nuskendusius asmenis; kadangi per pirmąsias devynias 2016 m. savaites žuvo 77 vaikai – vidutiniškai daugiau nei vienas per dieną; kadangi, remiantis pastarojo meto Europolo duomenimis, yra dingę mažiausiai 10 000 į Europą atvykusių nelydimų vaikų;

F.

kadangi spalio 3-ioji turėtų būti paskelbta diena atminti visiems vyrams, moterims ir vaikams, kurie žuvo mėgindami pabėgti nuo persekiojimo, konflikto ar karo savo šalyje, taip pat vyrams ir moterims, kurie kasdien rizikuoja gyvybe, kad juos išgelbėtų;

G.

kadangi kai kurios pasaulio šalys kenčia dėl karo ir smurto bei patiria sudėtinį ypač didelio skurdo, blogėjančios aplinkos būklės ir jaunimo galimybių stokos poveikį, o tai gali paskatinti dar didesnį smurtą ir nesaugumą regione bei lemti tolesnį gyventojų judėjimą;

H.

kadangi, remiantis SESV 80 straipsniu, solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo principas yra visos Sąjungos sistemos ašis ir juo nustatomas teisinis pagrindas šiems principams įgyvendinti vykdant Sąjungos prieglobsčio, migracijos ir sienų kontrolės politiką;

I.

kadangi solidarumas gali būti vidinis ir išorinis; kadangi perkėlimas Europos Sąjungoje, sprendimų dėl prieglobsčio tarpusavio pripažinimas, operatyvinės paramos priemonės, iniciatyvus dabartinio Dublino reglamento ir Laikinos apsaugos direktyvos aiškinimas yra vidaus solidarumo priemonės, kadangi perkėlimas į ES, humanitarinis priėmimas ir paieška bei gelbėjimas jūroje skatina išorės solidarumą, pagaliau kadangi civilinės saugos mechanizmas gali apimti ir viena, ir kita;

J.

kadangi 2016 m. kovo 3 d. tik 338 iš 39 600 prieglobsčio prašytojų, laukiančių perkėlimo iš Italijos priėmimo įstaigų į kitas valstybes nares, buvo faktiškai perkelti, o Graikijos atveju faktiškai įvykdyti 322 iš 66 400 numatytų perkėlimų;

K.

kadangi neteisėtas migrantų įvežimas, prekyba jais ir jų išnaudojimas darbui yra atskiri teisiniai reiškiniai, su kuriais kovojama taikant atskiras Sąjungos ir tarptautinio lygmens teisines sistemas ir kurie reikalauja tinkamai nukreipto atsako, nors praktiškai visa tai neretai iš dalies ir sutampa; kadangi nusikalstamo migrantų įvežimo ir prekybos jais tinklai gali labai greitai pakeisti veikimo būdą, taigi būtinos greitai pritaikomos atsakomosios priemonės, pagrįstos naujausiais ir tiksliais duomenimis; kadangi pastangos kovoti su nusikalstamu migrantų įvežimu neturėtų neigiamai paveikti humanitarinės pagalbos neteisėtiems migrantams teikėjų;

L.

kadangi, kovojant su nusikalstamu migrantų įvežimu, prekyba jais ir jų išnaudojimu darbui, būtinas ir trumpalaikis, ir vidutinės trukmės, ir ilgalaikis atsakas, įskaitant priemones nusikaltėlių tinklams ardyti ir nusikaltėliams patraukti baudžiamojon atsakomybėn, duomenų rinkimą ir analizę, aukų apsaugos ir neteisėtai apsigyvenusių migrantų grąžinimo priemones, taip pat bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis ir ilgesnio laikotarpio strategijas, skirtas spręsti prekybos žmonėmis aukų ir neteisėtai gabenamų asmenų paklausos problemą, taip pat kovoti su esminėmis migracijos priežastimis, dėl kurių žmonės patenka į nusikaltėlių tarpininkų rankas;

M.

kadangi pagal įprastą teisėkūros procedūrą nagrinėjama nemažai Komisijos pasiūlymų sienų valdymo ir vizų politikos srityje, pirmiausia pasiūlymas dėl reglamento dėl Sąjungos vizų kodekso (nauja redakcija) (2014/0094(COD)), pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo sukuriama kelionių viza (2014/0095(COD)) ir pasiūlymas dėl reglamento, kuriuo nustatoma vienoda vizų forma (saugumas) (2015/0134(COD)); kadangi Komisija neseniai ėmėsi naujų pasiūlymų šioje srityje ir jie bus nagrinėjami pagal įprastą teisėkūros procedūrą;

N.

kadangi vidaus sienų kontrolės panaikinimas turi eiti išvien su veiksmingu išorės sienų valdymu – nustatant aukštus bendrus standartus, valstybėms narėms veiksmingai keičiantis informacija ir visapusiškai paisant kiekvieno asmens pagrindinių teisių;

O.

kadangi Europos Parlamentas yra raginęs agentūrą FRONTEX stiprinti savo pajėgumus, reikalingus galimiems pagrindinių teisių pažeidimo klausimams spręsti – taip pat ir vadovaujantis jos darbo susitarimais, sudarytais su kompetentingomis trečiųjų šalių institucijomis – ir kadangi į Komisijos pasiūlymą dėl naujosios Sąjungos sienų apsaugos agentūros įtrauktas skundų teikimo mechanizmas;

P.

kadangi pagal dabartinį Vizų kodeksą valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo įprastų prašymo išduoti vizą priimtinumo kriterijų dėl humanitarinių priežasčių (19 ir 25 straipsniai);

Q.

kadangi 86 proc. pasaulio pabėgėlių priima nepramoninės šalys; kadangi nusikalstami tinklai ir tarpininkai naudojasi žmonių, kurie mėgina patekti į ES bėgdami nuo persekiojimo arba karo, neviltimi;

R.

kadangi saugių ir teisėtų kelių pabėgėliams patekti į ES nėra daug, todėl nemažai jų toliau rizikuoja ir renkasi pavojingus maršrutus; kadangi, užtikrinus naujus saugius ir teisėtus kelius prieglobsčio prašytojams ir pabėgėliams atvykti į ES remiantis galiojančiais teisės aktais ir praktika, Sąjunga ir valstybės narės galėtų susidaryti išsamesnį įspūdį apie apsaugos poreikius ir asmenų srautą į Sąjungą bei pakirsti tarpininkų verslo modelį;

S.

kadangi ES ir trečiųjų šalių bendradarbiavimas vystomas naudojant politikos priemones (pvz., regioninius ir dvišalius dialogus, bendras migracijos ir judumo darbotvarkes bei partnerystes judumo srityje), teisines priemones (pvz., straipsnius dėl migracijos visuotiniuose susitarimuose, readmisijos susitarimuose, susitarimuose dėl vizų režimo supaprastinimo ir susitarimuose dėl vizų režimo išimčių) ir operatyvines priemones (pvz., regionines apsaugos programas, regioninės plėtros ir apsaugos programas, agentūros FRONTEX darbo susitarimus ir EASO bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis);

T.

kadangi atskiros valstybės narės toliau dvišaliu lygmeniu vysto intensyvius išorės veiksmus migracijos srityje;

U.

kadangi Sąjunga suintensyvino savo išorės bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis migracijos ir prieglobsčio srityse, siekdama tinkamai reaguoti į dabartinę pabėgėlių krizę, ir ėmėsi tokių naujų bendradarbiavimo iniciatyvų, kaip ES ir Turkijos bendras veiksmų planas, priimti įsipareigojimai dėl Vakarų Balkanų maršrutų ir Valetos aukščiausiojo lygio susitikime priimtas veiksmų planas;

V.

kadangi prognozuojama, kad iki 2020 m. darbingo amžiaus Sąjungos gyventojų skaičius sumažės 7,5 mln.; kadangi Sąjungos darbo rinkos poreikių prognozės rodo, kad konkrečiose srityse pradeda trūkti arba ateityje trūks darbuotojų; kadangi trečiųjų šalių piliečiai, siekdami, kad būtų pripažinta užsienyje įgyta jų kvalifikacija, susiduria su daugybe sunkumų, todėl dažnai jų kvalifikacija būna pernelyg aukšta palyginti su darbu, kurį jie dirba;

W.

kadangi dabartinis Sąjungos požiūris į darbo jėgos migraciją nenuoseklus: daugybėje direktyvų dėmesys skiriamas konkrečių kategorijų darbuotojams ir trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tam tikromis sąlygomis leidžiama dirbti; kadangi šis požiūris gali būti būti naudingas tik konkretiems trumpalaikiams poreikiams užtikrinti;

X.

kadangi yra ne viena Sąjungos finansinė priemonė valstybių narių ir trečiųjų šalių veiksmams migracijos, prieglobsčio ir sienų valdymo srityse finansuoti; kadangi, kalbant konkrečiai, valstybėms narėms skirtos lėšos daugiausia skiriamos naudojantis Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondu (PMIF) ir Vidaus saugumo fondu (VSF), tačiau su migracija susijusiai veiklai gali būti naudojama daugybė kitų programų ir fondų; kadangi finansavimas trečiosioms šalims daugiausia skiriamas pagal vystomojo bendradarbiavimo priemonę, tačiau jį administruoja daugybė Komisijos generalinių direktoratų ir Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT);

Y.

kadangi dėl šiuo metu suskaidytų biudžeto eilučių ir atsakomybės gali būti sudėtinga susidaryti visapusišką įspūdį, kaip naudojamos lėšos, ir netgi tiksliai kiekybiškai įvertinti, kiek Sąjunga išleidžia migracijai;

Z.

kadangi bendra Europos prieglobsčio sistema (BEPS) apima bendras taisykles, kuriomis reglamentuojama bendra prieglobsčio politika, vienodas prieglobsčio statusas ir bendros visoje Sąjungoje galiojančios prieglobsčio procedūros; visgi kadangi daugybė įspėjimų, įskaitant Komisijos priimtus sprendimus dėl pažeidimo, rodo, kad nemažai valstybių narių nėra visapusiškai įgyvendinusios BEPS; kadangi įgyvendinimas nepaprastai svarbus norint suderinti nacionalinės teisės aktus ir skatinti valstybių narių solidarumą ir kadangi valstybės narės, norėdamos atitikti pagal bendrą Europos prieglobsčio sistemą reikalaujamus standartus, gali kreiptis į EASO pagalbos; kadangi suderinus priėmimo sąlygas ir prieglobsčio procedūras šalys, kuriose siūlomos geresnės sąlygos, išvengtų įtampos, taigi atsakomybės pasidalijimo požiūriu tai itin svarbu;

AA.

kadangi šiuo metu galiojantys Dublino sistemos mechanizmai nebuvo objektyvūs, juos taikant nepavyko nustatyti teisingų atsakomybės už tarptautinės apsaugos prašymus paskirstymo kriterijų ir suteikti galimybės skubiai gauti apsaugą; kadangi sistema praktiškai netaikoma ir dviem Tarybos sprendimais dėl laikino perkėlimo Europos Sąjungoje buvo priimtos aiškios nukrypti leidžiančios nuostatos; kadangi Komisija paskelbė pasiūlymą dėl deramos reglamento „Dublinas III“ peržiūros iki 2016 m. kovo mėn.;

AB.

kadangi, vadovaujantis 1951 m. Ženevos konvencijos 3 straipsniu, valstybės narės negali diskriminuoti pabėgėlių dėl jų rasės, religijos ar kilmės šalies;

1.

pažymi, kad solidarumas turi būti principas, kuriuo būtų grindžiama Sąjungos veikla migracijos srityje; pažymi, kad solidarumo principas, nurodytas SESV 80 straipsnyje, apima prieglobsčio, imigracijos ir sienų kontrolės politiką; laikosi nuomonės, kad 80 straipsnis kartu su SESV 77–79 straipsniais yra teisinis pagrindas įgyvendinti solidarumo principą šiose srityse;

2.

pradeda prielaida, kad gyvybės gelbėjimas turi būti didžiausias prioritetas, taigi nepaprastai svarbu, kad paieškos ir gelbėjimo operacijų būtų deramai finansuojamos Sąjungos ir valstybių narių lygmenimis; pažymi, kad padidėjo neteisėtai jūra atvykstančių migrantų skaičius, kad pavojingai daugėja žuvusiųjų jūroje ir kad geresnės Europos atsakomosios priemonės tebėra būtinos;

3.

primena, kad gyvybės gelbėjimas yra ne tik solidarizavimosi su žmonėmis, kuriems gresia pavojus, aktas, bet ir teisinis įsipareigojimas pagal tarptautinę teisę: vadovaujantis JT jūrų teisės konvencijos, kurią yra ratifikavusios visos valstybės narės ir pati Sąjunga, 98 straipsniu, pagalba turi būti teikiama visiems nelaimės jūroje ištiktiems asmenims;

4.

laikosi nuomonės, kad, norint užkirsti kelią migrantų, kurie žūva mėgindami perplaukti Viduržemio jūrą, skaičiaus didėjimui, Sąjunga turi nuolat energingai ir veiksmingai reaguoti vykdydama paieškos ir gelbėjimo jūroje operacijas;

5.

atsižvelgdamas į tai siūlo stiprinti paieškos ir gelbėjimo pajėgumus, o valstybių narių vyriausybės turėtų skirti daugiau išteklių – didesnę finansinę paramą ir praktinę pagalbą – vykdant Sąjungos masto humanitarinę operaciją, kurios tikslas – rasti ir gelbėti pavojuje atsidūrusius migrantus bei jiems padėti, taip pat pristatyti juos į artimiausią saugią vietą;

6.

pažymi, jog privačių laivų kapitonams ar nevyriausybinėms organizacijoms (NVO), kurie išties padeda nelaimės jūroje ištiktiems asmenims, neturėtų grėsti pavojus būti nubaustiems už tai, kad jie teikia tokią pagalbą; mano, kad prekybiniai laivai neturėtų prisiimti valstybių narių ir Sąjungos pareigos vykdyti paieškos ir gelbėjimo operacijas;

7.

ragina aiškiai skirti į Sąjungą neteisėtai įvežtus asmenis ir prekybos žmonėmis tikslu į Sąjungą atgabentus asmenis, nes politinės atsakomosios priemonės turi būti ne tik tinkamai integruotos, bet ir tinkamai nukreiptos; pažymi, kad apskritai nusikalstamas migrantų įvežimas apima pagalbą asmeniui šiam siekiant neteisėtai patekti į valstybę narę, o prekyba žmonėmis apima asmens užverbavimą, pervežimą ar priėmimą smurtinėmis, apgaulingomis ar užgauliomis priemonėmis, siekiant jį išnaudoti;

8.

laikosi nuomonės, kad bet koks holistinis požiūris į migraciją būtinai turi apimti priemones, kuriomis būtų ardoma nusikaltėlių tinklų, užsiimančių prekyba žmonėmis ir neteisėtu jų gabenimu, veikla;

9.

palankiai vertina teigiamą vaidmenį, kurį gelbstint gyvybes jūroje ir ardant nusikalstamus tinklus iki šiol atliko karinių jūrų pajėgų laivai; remia karinių jūrų pajėgų operacijų, pvz., operacijos „Sophia“, tikslus ir akcentuoja būtinybę saugoti gyvybes pabrėždamas, kad migrantų gyvybės apsauga turėtų būti užtikrinta visais operacijos aspektais;

10.

pabrėžia, kad karinės operacijos neturėtų būti vyraujantis bet kokio holistinio požiūrio į migraciją aspektas, ir pakartoja, kad operacija „Sophia“ neturi tapti priežastimi Viduržemio jūros regione jau dislokuotoms pajėgoms nukreipti dėmesį nuo gyvybių gelbėjimo jūroje;

11.

pažymi, kad įgyvendinant politines atsakomąsias priemones būtina prisitaikyti prie naujausių ir tiksliausių duomenų, nes nusikaltėliai savo veikimo būdą gali pakeisti ir keičia labai greitai; atkreipia dėmesį į teigiamą žingsnį pirmyn – 2015 m. gegužės 27 d. Komisijos priimtą Sąjungos kovos su neteisėtu migrantų įvežimu veiksmų planą (Kovos su neteisėtu įvežimu veiksmų planas), pagal kurį numatyta sukurti Sąjungos agentūrų kontaktinę grupę neteisėto migrantų įvežimo klausimais, siekiant stiprinti jų operatyvinį bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija;

12.

pabrėžia, kad turėtų būti visapusiškai naudojamasi esamomis priemonėmis, pvz., agentūrų rizikos analizėmis; pažymi, kad Sąjungos agentūros ne tik turėtų visapusiškai bendradarbiauti tarpusavyje, bet ir stiprinti bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis; pažymi, kad labiau koordinuojant pastangas turėtų būti įmanoma rinkti duomenis nacionaliniu lygmeniu ir juos perduoti agentūroms;

13.

primena, kad perkėlimo Europos Sąjungoje procesas, t. y. tarptautinės apsaugos prašytojo arba asmens, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą, yra praktinis solidarumo Sąjungoje pavyzdys; taip pat primena, kad Parlamentas nuo 2009 m. ragino parengti privalomą mechanizmą prieglobsčio prašytojams visose valstybėse narėse paskirstyti;

14.

pažymi, kad pernai Taryba priėmė du sprendimus dėl laikinų perkėlimo Europos Sąjungoje priemonių (Perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimai) (13) ir kad pagal juos numatytas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimas iš Graikijos ir Italijos į kitas valstybes nares; pažymi, kad Perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimai yra laikinos nukrypti nuo Dublino reglamento taisyklių leidžiančios nuostatos, tačiau jais nenutraukiamas dabartinių Dublino reglamento taisyklių dėl atsakomybės paskirstymo taikymas;

15.

laikosi nuomonės, kad skubių perkėlimo Europos Sąjungoje priemonių nustatymas yra žingsnis teisinga kryptimi, ir ragina valstybes nares kuo greičiau vykdyti savo įsipareigojimus, susijusius su šiomis priemonėmis;

16.

primena, kad Perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimų tikslais perkėlimas Europos Sąjungoje apims tik tų šalių piliečius, kurių atveju teigiamų sprendimų suteikti tarptautinę apsaugą Sąjungoje dalis per tris ankstesnius mėnesius, Eurostato duomenimis, sieks 75 proc. arba daugiau; pažymi, kad Perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimai paveiks santykinai nedaug žmonių ir nebus taikomi daugybei iš kitų trečiųjų šalių atvykstančių tarptautinės apsaugos prašytojų – pastarieji negalės būti perkeliami pagal šiuos sprendimus;

17.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad pagal šiuo metu galiojančius Perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimus pirmoji valstybė narė, į į kurią atvykstama, ir toliau turės nagrinėti sudėtingesnius prašymus suteikti tarptautinę apsaugą (bei apeliacinius skundus), pasirūpinti ilgesnės trukmės priėmimu ir koordinuoti asmenų, kuriems tarptautinė apsauga galiausiai nebus suteikiama, grąžinimą; pakartoja, kad bet kokia nauja BEPS valdymo sistema turi būti pagrįsta solidarumu ir teisingu atsakomybės pasidalijimu;

18.

laikosi nuomonės, kad turėtų būti atsižvelgiama ne tik į Perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimuose nustatytus kriterijus, t. y. į valstybės narės BVP, valstybės narės gyventojų skaičių, nedarbo lygį valstybėje narėje ir ankstesnį prieglobsčio prašytojų skaičių valstybėje narėje, bet ir į du kitus kriterijus, t. y. į valstybės narės teritorijos dydį ir valstybės narės gyventojų tankį;

19.

mano, kad, perkeliant prieglobsčio prašytoją Europos Sąjungoje, turėtų būti – kiek tik tai įmanoma praktiškai – atsižvelgta į tai, kam jis teikia pirmenybę; pripažįsta, kad tai vienas iš būdų atgrasyti nuo antrinio judėjimo ir skatinti prieglobsčio prašytoją patį pritarti sprendimui dėl perkėlimo, tačiau tai neturėtų sustabdyti perkėlimo Europos Sąjungoje proceso;

20.

laikosi nuomonės, kad perkėlimas į ES yra viena iš pageidautinų galimybių pabėgėliams ir asmenims, kuriems būtina tarptautinė apsauga, saugiai ir teisėtai patekti į Sąjungą tais atvejais, kai pabėgėliai negali nei grįžti į savo gimtąją šalį, nei užsitikrinti veiksmingos apsaugos ar integruotis priimančiojoje šalyje;

21.

taip pat pažymi, kad perkėlimas į ES remiant UNHCR yra nusistovėjusi humanitarinė programa ir naudinga priemonė tvarkingam asmenų, kuriems būtina tarptautinė apsauga, atvykimui į valstybių narių teritoriją valdyti;

22.

pažymi, kad, atsižvelgdama į precedento neturinčius migrantų, kuriems pavyko pasiekti Sąjungos išorės sienas ir kurie toliau prie jų plūsta, srautus ir nuolat didėjantį asmenų, prašančių tarptautinės apsaugos, skaičių, Sąjunga turi taikyti įpareigojantį ir privalomą teisinį požiūrį į perkėlimą į ES, kaip nustatyta Komisijos migracijos darbotvarkėje; kad būtų užtikrintas poveikis, rekomenduoja remiantis šiuo požiūriu numatyti į ES perkelti didelį pabėgėlių skaičių atsižvelgiant į bendrą tarptautinės apsaugos Sąjungoje siekiančių pabėgėlių skaičių ir į bendras perkėlimo reikmes, kurias kasmet skelbia UNHCR;

23.

pabrėžia, kad būtina nuolatinė Sąjungos masto perkėlimo į ES programa, kurioje privalėtų dalyvauti valstybės narės ir pagal kurią būtų numatyta perkelti didelį pabėgėlių skaičių atsižvelgiant į bendrą tarptautinės apsaugos Sąjungoje siekiančių pabėgėlių skaičių;

24.

pažymi, kad humanitarinis priėmimas gali būti naudojamas kaip papildoma perkėlimo į ES priemonė, siekiant skubiai suteikti apsaugą – dažnai trumpalaikę – pažeidžiamiausiems asmenims, kai kyla tokia būtinybė, pvz., nelydimiems nepilnamečiams, neįgaliems pabėgėliams arba asmenims, kuriems būtina skubi medicininė evakuacija;

25.

pabrėžia, kad tol, kol trečiųjų šalių piliečiai negali būti perkeliami į ES, visos valstybės narės turėtų būti skatinamos parengti ir įgyvendinti humanitarinio priėmimo programas;

26.

pažymi, kad asmenims, kuriems būtina tarptautinė apsauga, humanitarinė viza yra būdas patekti į trečiąją šalį ir pateikti prieglobsčio prašymą; ragina valstybes nares pasinaudoti visomis esamomis galimybėmis, kad kilmės ar tranzito šalyse veikiančiose Sąjungos ambasadose ir konsulatuose būtų išduodamos humanitarinės vizos, pirmiausia pažeidžiamiems asmenims;

27.

mano, kad tarptautinės apsaugos siekiantys asmenys turėtų turėti galimybę dėl Europos humanitarinės vizos tiesiogiai kreiptis į bet kurį valstybės narės konsulatą ar ambasadą ir kad atlikus įvertinimą ir išdavus tokią humanitarinę vizą ją gavusiam asmeniui turėtų būti leidžiama atvykti į šią vizą išdavusios valstybės narės teritoriją vieninteliu tikslu – pateikti joje tarptautinės apsaugos prašymą; todėl mano, kad būtina iš dalies pakeisti ES vizų kodeksą, į jį įtraukiant konkretesnes nuostatas dėl humanitarinių vizų;

28.

pažymi, jog būtina imtis tolesnių veiksmų siekiant užtikrinti, kad BEPS taptų išties viena bendra sistema;

29.

primena, kad, siekiant gerinti derinimą, absoliučiai būtinas visapusiškas šio dokumentų rinkinio įgyvendinimo įvertinimas (Komisijos įvertinimo ataskaitos), o jį atlikus – skubūs tolesni veiksmai tuo atveju, jei įgyvendinimas kuriose nors valstybėse narėse būtų nepatenkinamas;

30.

pažymi, pvz., kad nepriimtini prašymai, tolesni prašymai, pagreitintos ir pasienio procedūros yra specifiniai atvejai, kuriais naujojoje Prieglobsčio procedūrų direktyvos redakcijoje mėginta užtikrinti trapią sistemos veiksmingumo ir prašytojų teisių – ypač pažeidžiamų asmenų – pusiausvyrą, ir pabrėžia, kad tokia pusiausvyra gali būti užtikrinta tik visapusiškai ir tinkamai įgyvendinant teisės aktus;

31.

atkreipia ypatingą dėmesį į visų sulaikymo būdų teisminės priežiūros svarbą vadovaujantis teisės aktais dėl imigracijos ir prieglobsčio; primena, jog ir tarptautinėje teisėje, ir Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje reikalaujama, kad valstybės narės svarstytų sulaikymo alternatyvas; ragina valstybes nares teisingai taikyti prieglobsčio suteikimo tvarką ir Priėmimo sąlygų direktyvas galimybės apsilankyti sulaikymo centruose aspektu;

32.

primena, kad svarbu mažinti asmenų be pilietybės skaičių, ir ragina valstybes nares nustatyti asmenų be pilietybės nustatymo procedūras bei dalytis gerąja praktika, susijusia patikimų duomenų apie asmenis be pilietybės rinkimu, taip pat su asmenų be pilietybės nustatymo procedūromis;

33.

pažymi, kad reglamento „Dublinas III“ veikimas (14) sukėlė daug klausimų, susijusių su teisingumu ir solidarumu paskiriant valstybę narę, kuri būtų atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą; pažymi, kad pagal dabartinę sistemą nepakankamai atsižvelgiama į ypatingą migracijos spaudimą, kurį patiria prie Sąjungos išorės sienų esančios valstybės narės; mano, kad valstybės narės turi susitaikyti su užsitęsusiais sunkumais, kurių kyla dėl Dublino reglamento logikos, ir kad Sąjunga turėtų numatyti galimybes užtikrinti ir valstybių narių savitarpio, ir susijusių migrantų solidarumą;

34.

pažymi, jog Dublino reglamentu nustatytai sistemai tenkantis spaudimas dėl to, kad į Sąjungą atvyksta vis daugiau migrantų, parodė, kad pagal šiuo metu įgyvendinamą sistemą daugeliu atžvilgiu nepavyko pasiekti dviejų svarbiausių tikslų – nustatyti objektyvių ir teisingų atsakomybės paskirstymo kriterijų ir suteikti galimybės skubiai užsitikrinti tarptautinę apsaugą; pakartoja abejojąs kriterijumi, pagal kurį šiuo metu pirmoji valstybė narė, į kurią atvykstama, tampa atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, ir mano, kad šis kriterijus turėtų būti peržiūrėtas;

35.

taip pat pažymi, kad tuo pat metu antrinio judėjimo atvejų skaičius Sąjungoje tebėra didelis; mano, jog akivaizdu, kad nuo pat Dublino sistemos sukūrimo jos tikslas buvo ne atsakomybės padalijimas valstybėms narėms – jos pagrindinis tikslas buvo atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą skubiai priskirti vienai valstybei narei;

36.

rekomenduoja kriterijus, kuriais grindžiami Perkėlimo Europos Sąjungoje sprendimai, tiesiogiai integruoti į standartines Sąjungos taisykles, taikomas paskirstant atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymų tvarkymą; pabrėžia, kad peržiūrint Dublino reglamentą svarbu persvarstyti prašytojo, kuriam akivaizdžiai būtina tarptautinė apsauga, sampratą, nes į šią kategoriją nepatenkančių migrantų ir pabėgėlių atvejus vis tiek turėtų nagrinėti pirmoji valstybė narė, į kurią jie atvyksta;

37.

laikosi nuomonės, kad daugiausia prieglobsčio prašymų gaunančias valstybes nares Europos Sąjunga turėtų paremti skirdama proporcingą ir tinkamą finansinę ir techninę pagalbą; mano, kad naudojimosi solidarumo ir atsakomybės padalijimo priemonėmis loginis pagrindas yra BEPS kokybės ir veikimo gerinimas;

38.

pažymi, kad viena iš galimybių iš esmės pakeisti Dublino sistemą būtų nustatyti centralizuotą Sąjungos lygmens prašymų surinkimo sistemą – į kiekvieną prieglobsčio prašytoją žiūrint kaip į asmenį, kuris siekia gauti prieglobstį visoje Sąjungoje, o ne konkrečioje valstybėje narėje – ir sukurti centralizuotą atsakomybės už bet kurį prieglobsčio Sąjungoje prašantį asmenį paskirstymo sistemą; mano, kad pagal tokią sistemą kiekvienai valstybei narei galėtų būti numatytos tam tikra viršutinė riba, susijusi su atvykstančių asmenų skaičiumi – gali būti, kad tai padėtų atgrasyti nuo antrinio judėjimo, nes visos valstybės narės visapusiškai dalyvautų taikant centralizuotą sistemą ir nebebūtų individualiai atsakingos už prašytojų paskyrimo į kitas valstybes nares; mano, kad tokios sistemos veikla galėtų būti grindžiama Sąjungos migrantų antplūdžio valdymo centrais, kuriuose būtų nustatoma asmens perkėlimo vieta Sąjungoje; pabrėžia, kad bet kokia nauja atsakomybės paskirstymo sistema turi apimti esmines šeimos vientisumo ir vaiko interesų sampratas;

39.

pažymi, kad šiuo metu valstybės narės pripažįsta kitų valstybių narių sprendimus dėl prieglobsčio tik tuomet, jeigu jie yra neigiami; pakartoja, kad, tarpusavyje pripažindamos teigiamus sprendimus dėl prieglobsčio, valstybės narės žengtų logišką žingsnį tinkamo SESV 78 straipsnio 2 dalies a punkto, kuriame raginama sukurti visoje Sąjungoje galiojantį vienodą prieglobsčio statusą trečiųjų šalių piliečiams, įgyvendinimo link;

40.

pažymi, kad masinio antplūdžio atveju Komisija, veikdama savo iniciatyva arba išnagrinėjusi valstybės narės prašymą, gali pasiūlyti taikyti Tarybos direktyvą 2001/55/EB dėl laikinosios apsaugos (Laikinosios apsaugos direktyvą) (15); pažymi, kad, norint ją faktiškai taikyti, Taryba turi priimti sprendimą kvalifikuota balsų dauguma; pažymi, jog direktyva turėtų būti taikoma kilus pavojui, kad pagal Sąjungos prieglobsčio sistemą nepavyks išspręsti masinio perkeltųjų asmenų antplūdžio arba tokio antplūdžio grėsmės problemos; tačiau pabrėžia, kad nuo jos priėmimo 2001 m. Laikinosios apsaugos direktyva niekada nebuvo pritaikyta;

41.

pažymi, kad Laikinosios apsaugos direktyvoje taip pat numatyta galimybė evakuoti perkeltuosius asmenis iš trečiųjų šalių ir kad tokiai evakuacijai būtų galima panaudoti humanitarinius koridorius bendradarbiaujant su UNHCR, o valstybės narės būtų įpareigotos sudaryti visas sąlygas gauti vizas, jei kiltų tokia būtinybė;

42.

mano, kad kai kurių valstybių narių, kurios pirmosios susiduria su migrantų antplūdžiu, prieglobsčio sistemos ir taip aiškiai perkrautos, taigi, remiantis pačios Laikinosios apsaugos direktyvos logika, ji turėtų būti pradėta taikyti; bet kuriuo atveju peržiūrint šią direktyvą ragina aiškiai apibrėžti, kas yra masinis antplūdis; daro išvadą, kad Dublino sistemos peržiūra gali apimti šią Laikinosios apsaugos direktyvos peržiūrą;

43.

pažymi, jog nepaprastai svarbu, kad dalyvautų visi visuomenės veikėjai, todėl siūlo stiprinti geriausios patirties mainus šioje srityje paisant valstybių narių kompetencijos integracijos priemonių klausimu; pabrėžia, kad visų teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integracijos priemonėmis turėtų būti skatinama įtrauktis, o ne izoliacija; pažymi, kad esminį vaidmenį integracijos procesuose atlieka vietos ir regioninės valdžios institucijos, įskaitant miestus;

44.

pabrėžia, kad priimančiosios valstybės narės turi teikti pabėgėliams pagalbą ir galimybes integruotis bei kurti gyvenimą naujojoje visuomenėje; pažymi, kad tai turi būtinai apimti būstą, raštingumo lavinimą ir kalbos kursus, kultūrų dialogą, švietimą ir kvalifikacijos kėlimą, taip pat veiksmingą prieigą prie visuomenės demokratinių struktūrų, kaip nustatyta Priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų direktyvoje (16); pažymi, kad pabėgėliai, kaip ir Sąjungos piliečiai, priimančioje valstybėje narėje turi teises ir pareigas; todėl pabrėžia, kad integracija – dvipusis procesas ir kad pagarba vertybėms, kuriomis grindžiama Sąjunga, kaip ir pagarba pagrindinėms pabėgėlių teisėms, turi būti sudėtinė integracijos proceso dalis;

45.

primena, kad pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 15 straipsnį valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis tarptautinės apsaugos prašytojams užtikrinama prieiga prie jų darbo rinkos, tačiau ši prieiga turi būti veiksminga ir suteikiama laikantis šio straipsnio 1 dalyje nustatytų laiko ribų; supranta, kad, vadovaujantis 15 straipsnio 2 dalimi, dėl priežasčių, susijusių su darbo rinkos politika, valstybės narės gali teikti pirmenybę Sąjungos piliečiams ir valstybių, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalys, piliečiams, taip pat valstybėje narėje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams;

46.

laikosi nuomonės, kad jei asmenys, kuriems buvo suteikta tarptautinė apsauga Sąjungoje, gauna pasiūlymą dirbti kitoje valstybėje narėje, o ne toje, kurioje jiems buvo suteikia tarptautinė apsauga, jie turėtų turėti galimybę pasinaudoti tokiu pasiūlymu;

47.

pakartoja, kad geresnis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra vienas iš būdų praktiškai užtikrinti geresnę Sąjungoje jau esančių trečiųjų šalių piliečių integraciją, ir ragina Komisiją pateikti atitinkamus pasiūlymus šiuo klausimu;

48.

ragina rengti privačias ir bendruomenines integracijos programas asmenims, kuriuos sutikta perkelti, bendradarbiaujant su valstybių narių ir vietos valdžios institucijomis bei remiantis geriausia jų praktika;

49.

ragina valstybes nares stengtis, kad šeimos liktų kartu: ilgainiui tai padės užtikrinti geresnes integracijos perspektyvas, nes pagrindinis dėmesys galės būti skiriamas naujo gyvenimo kūrimui, o ne rūpinimuisi šeimos nariais, kurie tebėra nesaugūs;

50.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų įveikti visas teisines ir praktines kliūtis ir greičiau priimti sprendimus dėl šeimų susijungimo;

51.

laikosi nuomonės, jog svarbu, kad iki iš esmės peržiūrint Dublino reglamentą valstybės narės labiau naudotųsi diskrecinėmis išlygomis siekiant laikytis šeimos vientisumo principo;

52.

pabrėžia, jog į Sąjungą atvykstantys vaikai yra pažeidžiamoje padėtyje, ir pakartoja, jog kiekvienas vaikas turi teisę į tai, kad su juo pirmiausia būtų elgiamasi kaip su vaiku; ragina valstybes nares visapusiškai taikyti konkrečias BEPS nuostatas dėl nelydimų nepilnamečių, įskaitant galimybę gauti teisinę pagalbą, globą, naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, būstu ir švietimu, teisę kalbėti jiems suprantama kalba ir dalyvauti pokalbiuose su tinkamai apmokytais pareigūnais; pakartoja, kad valstybės narės neturėtų sulaikyti vaikų dėl to, kad jie yra migrantai;

53.

primena, kad parama, informacija ir apsauga nelydimiems bei nuo šeimos atskirtiems vaikams turėtų būti užtikrinta atsižvelgiant į jų interesus ir kad nelydimų bei nuo šeimos atskirtų vaikų pateikti prašymai dėl šeimos susijungimo turėtų būti nagrinėjami greičiau;

54.

pažymi, kad veiksminga globa ir vaiko interesų paisančios apsaugos sistemos yra itin svarbios užkertant kelią piktnaudžiavimui, aplaidumui ir tėvų priežiūros netekusių vaikų išnaudojimui; pabrėžia, kad svarbu apibrėžti Sąjungos gaires, skirtas globos sistemai, pagal kurią būtų siekiama suteikti deramą paramą ir apsaugą bei užtikrinti vienodą požiūrį į vaikus iš užsienio ir savo šalies vaikus;

55.

mano, kad amžius turėtų būti nustatomas ne taip agresyviai, taikant daugiadisciplininį metodą ir saugiai, gerbiant vaiko fizinį neliečiamumą ir žmogaus orumą bei ypatingą dėmesį skiriant mergaitėms, o tai turėtų atlikti nepriklausomi kvalifikuoti specialistai ir ekspertai;

56.

ragina valstybes nares rinkti suskirstytus duomenis apie pabėgėlių ir migrantų vaikų padėtį, siekiant gerinti sistemų pajėgumą integruoti pabėgėlių ir migrantų vaikus;

57.

laikosi nuomonės, jog tinkamas BEPS įgyvendinimas turi apimti saugų asmenų, kurių atveju atlikus individualų jų prašymo suteikti prieglobstį vertinimą nustatoma, kad jie negali pretenduoti į apsaugą Sąjungoje, grąžinimą;

58.

pripažįsta, jog atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. 36 proc. trečiųjų šalių piliečių, turėjusių išvykti iš Sąjungos, buvo veiksmingai grąžinti, reikia didinti Sąjungos grąžinimo sistemos veiksmingumą;

59.

mano, kad, siekiant didinti readmisijos veiksmingumą ir užtikrinti nuoseklų grąžinimą Europos lygmeniu, turės būti priimti nauji ES readmisijos susitarimai ir pirmenybė turės būti teikiama jiems, o ne dvišaliams valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimams;

60.

mano, kad migrantai turi būti grąžinami tik saugiai, visapusiškai laikantis atitinkamų migrantų pagrindinių ir procesinių teisių, ir jei šalis, į kurią jie grąžinami, jiems saugi; atsižvelgdamas į tai primena, kad pirmenybė turėtų būti teikiama savanoriškam grįžimui, o ne priverstiniam grąžinimui;

61.

siūlo, kad bet koks valstybių narių bandymas atstumti migrantus, kuriems nebuvo suteikta proga pateikti prašymus suteikti prieglobstį, prieštarauja Sąjungos ir tarptautinei teisei, ir kad Komisija turėtų imtis atitinkamų veiksmų prieš bet kurią valstybę narę, kuri bandytų tai daryti;

62.

pripažįsta, kad neseniai pateiktas Komisijos pasiūlymas dėl saugių kilmės šalių Sąjungos sąrašo, kuriuo iš dalies keičiama Prieglobsčio procedūrų direktyva (17); pažymi, kad, jei toks Sąjungos sąrašas taptų privalomas valstybėms narėms, iš principo jis galėtų būti svarbi priemonė prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo procesui, įskaitant grąžinimą, palengvinti;

63.

apgailestauja dėl dabartinės padėties: valstybės narės taiko skirtingus sąrašus, į kuriuos įtrauktos skirtingos saugios šalys, o tai trikdo vienodą taikymą ir skatina antrinį judėjimą;

64.

pabrėžia, jog bet kuriuo atveju – kad ir koks saugių šalių sąrašas būtų taikomas – vis vien turėtų būti laikomasi principo, jog kiekvienas asmuo gali kreiptis dėl to, kad būtų atskirai išnagrinėtas jo tarptautinės apsaugos prašymas;

65.

pažymi, kad 2015 m. rugsėjo mėn. Komisijai teko priimti 40 sprendimų dėl pažeidimų, susijusio su BEPS įgyvendinimu, 19 valstybių narių atžvilgiu – dar 34 panašūs atvejai tebenagrinėjami; pakartoja, kad Parlamentas turėtų būti nuolat visapusiškai informuojamas apie procedūras, kurias Komisija inicijuoja valstybių, neįgyvendinančių arba tinkamai neįgyvendinančių Sąjungos teisės aktų šioje srityje, atžvilgiu;

66.

dar kartą pabrėžia, jog nepaprastai svarbu, kad, susitarus dėl Sąjungos teisės aktų ir juos priėmus, valstybės narės laikytųsi duoto žodžio ir įgyvendintų šiuos teisės aktus;

67.

taip pat pažymi, kad tinkamai įvertinti tam tikrų BEPS elementų privalumų ir trūkumų neįmanoma, nes nemažai valstybių narių dar nėra visapusiškai įgyvendinusios atitinkamų teisės aktų;

68.

kad būtų užtikrintas vienodas BEPS taisyklių taikymas, rekomenduoja EASO ilgainiui padaryti pagrindiniu šios sistemos koordinatoriumi; pakartoja, kad BEPS tampant išties europine sistema, EASO iš valstybių narių ekspertų grupės turi evoliucionuoti į visavertę Sąjungos agentūrą, kuri teiktų operatyvinę paramą valstybėms narėms ir prie išorės sienų; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad jam turi būti užtikrintas reikiamas finansavimas ir žmogiškieji ištekliai trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu;

69.

pažymi, kad 2015 m. EASO biudžetas perkėlimo Europos Sąjungoje ir į ES bei išorės aspekto tikslais siekė vos 30 000 EUR; pakartoja, jog, atsižvelgiant į dabartinius įvykius Viduržemio jūros regione ir į tai, kad EASO nuolat minimas Perkėlimo ES sprendimuose, šis labai mažas biudžetas negali būti vertinamas rimtai; primena, kad trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu turės būti gerokai padidintas EASO biudžetas, žmogiškieji ištekliai ir lėšos, kurias jis skirsto perkėlimo Europos Sąjungoje ir į ES tikslais;

70.

atkreipia dėmesį į vaidmenį, kurį teikdama pagalbą visiems laivams ar asmenims, ištiktiems nelaimės jūroje, pastaruoju metu atliko agentūra FRONTEX, ir pripažįsta jos indėlį gelbstint ir išsaugant daugybę gyvybių Viduržemio jūroje vykdant bendras operacijas „Triton“ ir „Poseidon“;

71.

kaip supranta, neseniai pasiūlytos Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgos turėtų pakeisti agentūrą FRONTEX, o jų pareiga būtų užtikrinti Europos masto integruotą sienų valdymą prie išorės sienų, siekiant veiksmingai valdyti migraciją ir užtikrinti aukšto lygio vidaus saugumą Sąjungoje, kartu išsaugant laisvą asmenų judėjimą joje; atsižvelgdamas į Sutartis ir jų protokolus pažymi, kad valstybės narės, kurios yra Šengeno susitarimų šalys, tačiau dar nėra tapusios vidaus sienų kontrolės netaikančios Šengeno erdvės narėmis, gali dalyvauti visuose pagal naująjį pasiūlymą numatytuose veiksmuose ir (arba) jais naudotis;

72.

nekantriai laukia derybų dėl pasiūlymo teisėkūros institucijose ir tarp jų taikant įprastą teisėkūros procedūrą, kaip nustatyta SESV 294 straipsnyje;

73.

primena, kad sukūrus Šengeno erdvę Sąjunga tapo erdve be vidaus sienų, kad Šengeno erdvės valstybės narės palaipsniui sukūrė bendrą Šengeno erdvės išorės sienų politiką ir kad pagal tokiai sistemai būdingą logiką vidaus sienų kontrolės panaikinimas visuomet turi eiti išvien su kompensacinėmis priemonėmis – Šengeno erdvės išorės sienų stiprinimu ir keitimusi informacija naudojantis Šengeno informacine sistema (SIS);

74.

pripažįsta, kad Šengeno erdvės vientisumas ir vidaus sienų kontrolės panaikinimas priklauso nuo to, ar išorės sienos valdomos veiksmingai – visoms valstybėms narėms taikant aukštus bendrus standartus prie išorės sienų ir veiksmingai keičiantis informacija tarpusavyje;

75.

sutinka, kad Sąjunga turi sustiprinti savo išorės sienų apsaugą ir toliau vystyti BEPS ir kad būtinos priemonės Šengeno erdvės pajėgumui atremti naujus iššūkius, su kuriais susiduria Europa, stiprinti ir pagrindiniams saugumo ir laisvo asmenų judėjimo principams išsaugoti;

76.

pažymi, jog, vadovaujantis Šengeno sienų kodeksu, patekimas į Šengeno erdvės teritoriją apskritai kontroliuojamos prie išorės sienų, be to, kad patektų į Šengeno erdvę, daugelio trečiųjų šalių piliečiai turi turėti vizą;

77.

dar kartą atkreipia dėmesį į UNHCR kreipimąsi, kad pagarba pagrindinėms teisėms ir tarptautiniams įsipareigojimams gali būti užtikrinta tik tuomet, jei imantis veiklos procedūrų ir planų šie įsipareigojimai bus įtraukti į praktiškas ir aiškiais gaires pasienio pareigūnams, įskaitant dirbančius prie sausumos, jūrų ir oro sienų; pažymi, kad būtina dar labiau stiprinti Sąjungos civilinės saugos mechanizmą, siekiant reaguoti į įvairialypį poveikį darančius įvykius, kurie paveikia didelę dalį valstybių narių;

78.

dar kartą pabrėžia, jog – kaip ir konkrečiai teisės aktų dėl prieglobsčio ir migracijos atveju – norint užtikrinti teisės aktų dėl vidaus ir išorės sienų veiksmingą, itin svarbu, kad valstybės narės tinkamai įgyvendintų priemones, dėl kurių susitarta Sąjungos lygmeniu; pabrėžia, jog nepaprastai svarbu, kad, padidėjus spaudimui, valstybės narės geriau įgyvendintų priemones prie išorės sienų, nes tai padės bent šiek tiek nuraminti dėl saugumo nuogąstaujančius piliečius;

79.

pažymi, kad 2015 m. gruodžio 15 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl tikslinės Šengeno sienų kodekso peržiūros, kuriame siūloma vykdyti sistemingą visų Sąjungos (ne tik trečiųjų šalių) piliečių kontrolę prie Šengeno erdvės išorės sienų naudojantis atitinkamomis duomenų bazėmis;

80.

mano, kad Šengeno erdvė – vienas svarbiausių Europos integracijos laimėjimų; pažymi, kad dėl konflikto Sirijoje ir kitose regiono šalyse į Sąjungą plūstelėjo rekordinis pabėgėlių ir migrantų skaičius, o tai, savo ruožtu, atskleidė kai kurių Sąjungos išorės sienų valdymo trūkumus; reiškia susirūpinimą dėl to, kad, reaguodamos į šią padėtį, kai kurios valstybės narės nusprendė uždaryti savo vidaus sienas arba nustatyti laikinąją sienų kontrolę, taigi kilo pavojus tinkamam Šengeno erdvės veikimui;

81.

primena, kad, remiantis migrantų antplūdžio valdymo požiūriu, kurį savo Europos migracijos darbotvarkėje išdėstė Komisija, agentūra FRONTEX, EASO, Europolas ir Eurojustas, vykdydami savo atitinkamus įgaliojimus, turi teikti operatyvinę pagalbą valstybėms narėms;

82.

pažymi, jog šiuo požiūriu Sąjungos agentūroms reikalingi ištekliai, kad jos galėtų vykdyti joms paskirtas užduotis; primygtinai ragina Sąjungos agentūras ir valstybes nares nuolat visapusiškai informuoti Parlamentą apie darbą migrantų antplūdžio valdymo centruose;

83.

pažymi, kad abiejuose Perkėlimo ES sprendimuose numatyta operatyvinė parama migrantų antplūdžio valdymo centruose, kuri Italijai ir Graikijai turi būti teikiama migrantams patikrinti tik jiems atvykus, jų tarptautinės apsaugos prašymams užregistruoti, prašytojams informuoti apie perkėlimą Europos Sąjungoje, asmenų, kurie nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos ir kitu atveju negali pasilikti arba kurių prašymai buvo atmesti, grąžinimo operacijoms organizuoti ir visiems pačios perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros etapams supaprastinti;

84.

ragina migrantų antplūdžio valdymo centrus kurti kuo greičiau, kad šioms valstybėms narėms būtų galima teikti konkrečią operatyvinę pagalbą; ragina skirti techninius ir finansinius išteklius ir paremti pirmąsias atvykimo valstybes nares, pvz., Italiją ir Graikiją, kad visi į Sąjungą atvykstantys migrantai būtų greitai ir veiksmingai užregistruojami ir nukreipiami į kompetentingas institucijas užtikrinant visapusišką pagarbą jų pagrindinėms teisėms; mano, kad greita ir veiksminga Sąjungos parama valstybėms narėms ir tokios paramos priėmimas svarbūs abipusiam pasitikėjimui skatinti;

85.

pripažįsta, kad vienas iš pagrindinių migrantų antplūdžio valdymo centrų tikslų yra sudaryti sąlygas Sąjungai greitai suteikti apsaugą ir humanitarinę pagalbą tiems, kuriems ji būtina; pabrėžia, jog ypač būtina pasirūpinti tuo, kad migrantų antplūdžio valdymo centruose migrantai būtų suskirstomi į kategorijas visapusiškai paisant visų migrantų teisių; visgi pripažįsta, kad tinkamas tarptautinės apsaugos prašytojų identifikavimas pirmojo atvykimo į Sąjungą vietoje turėtų padėti palengvinti bendrą reformuotos BEPS veikimą;

86.

pažymi, jog Komisija savo Kovos su neteisėtu įvežimu veiksmų plane teigia, kad ji svarsto galimybę peržiūrėti Tarybos direktyvą 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos padėjimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis;

87.

mano, kad ši peržiūra būtina ir kad ją atliekant turėtų būti svarstoma galimybė taikyti sistemą, pagal kurią prekybos žmonėmis ir nusikalstamo žmonių gabenimo aukos galėtų imtis veiksmų ir padėti vykdant veiksmingą prekiautojų žmonėmis arba nusikalstamo žmonių gabenimo tarpininkų baudžiamąjį persekiojimą nesibaimindamos, jog bus pačios persekiojamos;

88.

pažymi, kad Komisija svarsto galimybę peržiūrėti Tarybos direktyvą 2002/90/EB, apibrėžiančią padėjimą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi; laikosi nuomonės, kad nė vienas asmuo, teikiantis visokeriopą humanitarinę pagalbą tiems, kuriems ji būtina, neturėtų būti kriminalizuojamas ir kad Sąjungos teisė turėtų atspindėti į šį principą;

89.

pabrėžia, kad kitas gyvybiškai svarbus žingsnis ardant nusikalstamo žmonių gabenimo ir prekybos žmonėmis tinklus yra finansinių tyrimų prioritetizavimas, nes, norint susilpninti ir galiausiai išardyti šiuos nusikaltėlių tinklus, be galo svarbu susekti ir konfiskuoti jų pelną; atsižvelgdamas į tai ragina valstybes nares greitai ir veiksmingai į nacionalinę teisę perkelti Ketvirtąją kovos su pinigų plovimu direktyvą;

90.

primena, jog, norint užtikrinti, kad baudžiamosios veikos tyrimai būtų vykdomi veiksmingai, labai svarbu apmokyti specialistus – taip su tyrimais susiję asmenys visapusiškai suprastų reiškinį, su kuriuo siekia kovoti, ir žinotų, kaip jį atpažinti ankstyvuoju etapu;

91.

pažymi, kad ES visuotinio požiūrio į migraciją ir judumą (VPMJ) prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos ramstis turėtų būti vystomas toliau, labiau įtraukiant trečiąsias šalis; pažymi, kad dabartiniais veiksmais šioje srityje, vykdomais pagal regioninės apsaugos programas arba regioninės plėtros ir apsaugos programas, daugiau dėmesio skiriama gebėjimų kovoti su nusikalstamo žmonių gabenimo ir prekybos žmonėmis tinklais trečiosiose kilmės ir tranzito šalyse ugdymui; taip pat pažymi, kad šių programų perkėlimo į ES komponentas tebėra silpnas; mano, kad gebėjimų ugdymo pastangos ir perkėlimo į ES veiksmai turėtų būti intensyvesni ir vykdomi kartu su daug pabėgėlių priimančiomis trečiosiomis šalimis;

92.

pripažįsta, kad VPMJ yra pagrindinė priemonė Sąjungos išorės politikos tikslams migracijos, prieglobsčio ir sienų valdymo srityse nustatyti; pažymi, kad tai apima įvairias priemones, įskaitant regioninius ir dvišalius dialogus, partnerystes judumo srityje, bendras migracijos ir judumo darbotvarkes, readmisijos susitarimus, susitarimus dėl vizų režimo supaprastinimo ir vizų režimo išimčių, regioninės apsaugos programas ir regioninės plėtros ir apsaugos programas;

93.

kaip supranta, išorės aspektas daugiausia turėtų apimti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis kovojant su esminėmis neteisėtų asmenų srautų į Europą priežastimis ir sprendžiant šią problemą; kaip supranta, ypatingas dėmesys ir toliau turėtų būti skiriamas partnerystei ir bendradarbiavimui su pagrindinėmis kilmės, tranzito ir paskirties šalimis, pvz., naudojantis Chartumo ir Rabato procesais, Afrikos ir ES dialogu migracijos ir judumo klausimais, Budapešto ir Prahos procesais;

94.

pažymi, kad Sąjunga ir jos valstybės narės turi būti išrankios teikdamos paramą trečiųjų šalių teisėsaugos agentūroms: būtina atsižvelgti į tai, ar esama duomenų apie tų agentūrų įvykdytus migrantų žmogaus teisių pažeidimus;

95.

rekomenduoja bendradarbiaujant su trečiosiomis šalimis įvertinti tų šalių prieglobsčio sistemas, jų paramą pabėgėliams ir jų gebėjimą bei pasiryžimą spręsti prekybos žmonėmis ir nusikalstamo žmonių gabenimo į tas šalis ir per jas problemą;

96.

ragina Sąjungą padėti trečiosioms šalims kurti jų prieglobsčio sistemas ir integracijos strategijas, kad trečiųjų šalių piliečiai, kuriems būtina tarptautinė apsauga, galėtų dėl apsaugos kreiptis tose šalyse; mano, kad Sąjunga, bendradarbiaudama su trečiosiomis šalimis, turi vadovautis visiems naudingu požiūriu, t. y. požiūriu, kuris būtų naudingas Sąjungai, atitinkamai trečiajai šaliai, taip pat pabėgėliams ir migrantams toje trečiojoje šalyje;

97.

primena, jog Sąjunga vykdo aktyvesnį išorės bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis migracijos ir prieglobsčio srityse, kad galėtų tinkamai reaguoti į dabartinę pabėgėlių krizę, ir ėmėsi naujų bendradarbiavimo iniciatyvų, pvz., ES ir Turkijos bendro veiksmų plano; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad visos šalys turi laikytis savo įsipareigojimų, kylančių iš bendro veiksmų plano, įskaitant spręsti pagrindinių priežasčių, dėl kurių Sirijos gyventojai masiškai palieka savo šalį, problemą, intensyvinti bendradarbiavimą teikiant paramą Sirijos piliečiams, kuriems suteikta laikina apsauga, ir juos priimančioms bendruomenėms Turkijoje, ir kad Turkija turi laikytis savo įsipareigojimų užkirsti kelią neteisėtos migracijos srautams iš savo teritorijos į Sąjungą;

98.

pažymi, kad nemažai neteisėtai įvežtų asmenų tam tikru mastu suvokia, kuo rizikuoja leisdamiesi į potencialiai pavojingą kelionę į Europą, tačiau vis tiek nusprendžia vykti, nes, jų įsitikinimu, ši rizika mažesnė už tą, su kuria jiems tektų susidurti, jeigu jie nemigruotų;

99.

palankiai vertina tai, kad pagal Kovos su neteisėtu įvežimu veiksmų planą naujosios informuotumo didinimo kampanijos susiejamos su esamų kampanijų vertinimu; rekomenduoja į bet kurią tokią kampaniją įtraukti informaciją apie kriterijus, kuriais remiantis bus nustatomas apsaugos statusas Sąjungoje, nes tokia informacija gali įtikinti nevykti tuos migrantus, kurie rizikuoja leistis į pražūtingą kelionę vien tam, kad būtų grąžinti, jei jiems nebūtų suteikta apsauga;

100.

pakartoja, jog Sąjunga turi priimti ilgalaikę strategiją, kad padėtų neutralizuoti emigraciją skatinančius veiksnius trečiosiose šalyse (konfliktus, persekiojimą, etninį valymą, bendro pobūdžio smurtą ar kitus veiksnius, pvz., ypač didelį skurdą, klimato kaitą ar gaivalines nelaimes), dėl kurių žmonės patenka į rankas nusikalstamo žmonių gabenimo tinklams, nes yra įsitikinę, kad tai jų vienintelė galimybė pasiekti Sąjungą;

101.

primena, jog JT specialusis pranešėjas migrantų žmogaus teisių klausimais taip pat paragino Sąjungą atverti teisėtos migracijos kelius, kad migrantai galėtų naudotis oficialiais atvykimo ir išvykimo kanalais, o ne nusikalstamo žmonių gabenimo tinklais;

102.

pabrėžia, jog pastaruoju metu išaugęs į Sąjungą atvykstančių pabėgėlių skaičius rodo, kad, norint valdyti dabartinį migracijos reiškinį, prevencinių priemonių savaime nepakanka;

103.

kaip supranta, ilgainiui būtinas didesnis postūmis sprendžiant geopolitinius klausimus, darančius poveikį esminėms migracijos priežastims, kaip antai karas, skurdas, korupcija, badas, o galimybių stoka reiškia, kad žmonės ir toliau jausis verčiami bėgti į Europą, nebent Sąjunga rastų būdą padėti atstatyti tas šalis; pažymi, jog tai reiškia, kad Komisija ir valstybės narės turi skirti lėšų, siekiant padėti ugdyti gebėjimus trečiosiose šalyse, pvz., skatinant investicijas ir švietimą, stiprinant ir taikant prieglobsčio sistemas, padedant geriau valdyti sienas, taip pat stiprinant teisines ir teismų sistemas jose;

104.

pažymi, kad pagrindinė finansavimo priemonė trečiosioms šalims yra vystomojo bendradarbiavimo priemonė, kuri apima vienintelį Sąjungos visuotinį teminį finansavimą migracijai pagal Visuotinių viešųjų gėrybių ir uždavinių programą, administruojamą Tarptautinio bendradarbiavimo ir vystymosi (DEVCO) GD; taip pat pažymi, kad, kaip ir valstybėms narėms tiesiogiai skiriamų lėšų atveju, administruojant vystomojo bendradarbiavimo priemonę dalyvauja ir kiti Komisijos generaliniai direktoratai bei Sąjungos įstaigos, pvz., Sąjungos pagalbą kaimyninėms šalims pagal Pasirengimo narystei pagalbos priemonę teikia Kaimyninės politikos ir plėtros derybų GD, humanitarinę pagalbą teikia Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos (ECHO) GD, o EIVT administruoja priemonę, kuria prisidedama prie stabilumo ir taikos; primena, kad du Migracijos ir vidaus reikalų (HOME) GD administruojami fondai – Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas (PMIF) ir Vidaus saugumo fondas (VSF) – taip pat apima išorės aspektą, taigi taip užtikrinama nauja suinteresuotoji šalis išorės finansavimo srityje;

105.

palankiai vertina neseniai įsteigtą Skubiosios pagalbos Afrikai patikos fondą ir tai, kad į jį įsipareigota sumokėti 1,8 mlrd. EUR – tai papildomas trečiųjų šalių finansavimo elementas; ragina valstybes nares toliau remti šį fondą;

106.

vadovaudamasis VPMJ rekomenduoja, kad įgyvendinant Sąjungos išorės politiką ir teikiant finansavimą vienodai svarbiais būtų laikomi visi keturi teminiai ramsčiai, pagal kuriuos sprendžiami i) teisėtos migracijos ir judumo, ii) neteisėtos migracijos ir prekybos žmonėmis, iii) tarptautinės apsaugos ir iv) migracijos poveikio vystymuisi klausimai;

107.

pažymi, kad Sąjungos migracijos politika įgyvendinama taikant įvairias politikos priemones, kurių kiekviena turi savo tikslus ir jie nebūtinai turi būti susiję tarpusavyje, taip pat, kad daug susijusių veiklos vykdytojų nepakankamai tarpusavyje derina finansavimą; pabrėžia, kad dėl biudžeto eilučių ir atsakomybės suskaidymo susidaro valdymo struktūra, dėl kurios gali būti sudėtinga išsamiai apžvelgti, kaip paskirstomos ir galiausiai panaudojamos įvairios lėšos; taip pat pabrėžia, kad dėl tokio suskaidymo sunkiau tiksliai įvertinti, kiek iš viso Sąjunga išleidžia migracijos politikos srityje;

108.

mano, kad turi būti teikiama tokia išsami Sąjungos finansavimo, susijusio su migracija, tiek pačioje Sąjungoje, tiek už jos ribų, apžvalga, kadangi neatlikus tokios apžvalgos aiškiai trukdoma skaidrumui ir racionaliam politikos formavimui; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad viena galimybė būtų sukurti interneto svetainę, kurioje būtų pateikiama visų Sąjungos finansuojamų projektų, susijusių su migracijos politika, duomenų bazė; pabrėžia, kad reikia garantuoti ir biudžeto eilučių skaidrumą siekiant užtikrinti tinkamą visų Sąjungos migracijos politikos tikslų finansavimą;

109.

primena, kad teigiamas ES migracijos fondų poveikis priklauso nuo procesų nacionaliniu ir Sąjungos lygmenimis, kuriais užtikrinamas skaidrumas, veiksmingas stebėjimas ir atskaitomybė; mano, kad reikėtų apsvarstyti, kaip padaryti taip, kad stebėjimo ir vertinimo procesai būtų vykdomi nuolat, o ne tik kaip ex post procesai, taip pat mano, kad šiuo atveju reikėtų sustiprinti Audito Rūmų vaidmenį; pažymi, kad reikėtų nustatyti kokybinius ir kiekybinius rodiklius, siekiant nustatyti ES fondų poveikį ir padėti įvertinti, ar šie fondai pasiekė savo tikslus;

110.

palankiai vertina tai, jog 2016 m. Sąjungos biudžete numatytas papildomas finansavimas, kad būtų galima pradėti spręsti dabartinio migracijos reiškinio klausimą; pabrėžia, kad didžioji šio finansavimo dalis yra finansavimas pagal 2014–2020 m. daugiametę finansinę programą (DFP), kuri buvo pasiūlyta, o tai reiškia, kad Sąjunga šiuo metu leidžia lėšas, kurias leisti buvo numatyta vėliau;

111.

sutinka, kad nors pastarieji biudžeto pasiūlymai ir 2016 m. Sąjungos biudžete numatytas papildomas finansavimas, įskaitant lankstumo priemonės panaudojimą, turėtų būti vertinami palankiai, finansavimas vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu tebekelia susirūpinimą; yra susirūpinęs dėl to, kad padidinus 2016 m. PMIF skirtose biudžeto eilutėse pasiūlytas sumas nebuvo atlikta to fondo 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiui skirtų visuotinių išteklių peržiūra, kaip buvo siūlyta; supranta, kad jei padėtis bus tokia, kaip dabar, PMIF finansavimo lėšos išseks daug anksčiau nei 2020 m.;

112.

ragina valstybes nares visapusiškai naudotis fondų, kurie nėra tiesiogiai susiję su migracijos politika, bet kurie gali būti panaudoti veiksmams toje srityje (pvz., integravimo veiksmams) finansuoti, teikiamomis galimybėmis, pvz., Europos socialinio fondo, Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo, „Horizontas 2020“, Europos regioninės plėtros fondo ir Teisių ir pilietiškumo programos teikiamomis galimybėmis;

113.

rekomenduoja, kad pagal DFP peržiūrą, kurią planuojama atlikti 2016 m. pabaigoje, pagal 3 išlaidų kategoriją – Pilietiškumas, laisvė, saugumas ir teisingumas – reikia numatyti daug papildomų naujų išteklių, kad būtų skirtas pakankamas finansavimas atsižvelgiant į migracijos tendencijas ir susijusius finansinius reikalavimus Sąjungos ir valstybių narių prieglobsčio, migracijos ir integracijos politikos srityse;

114.

pabrėžia, kad veiklos finansavimo užtikrinimas yra itin svarbus NVO kylantis iššūkis, kadangi didžioji dalis finansavimo yra susijusi su projektais; patvirtina, kad turėtų būti skatinamos savanorių ir pilietinės visuomenės iniciatyvos, skirtos pagalbos migrantams teikimui, ir kai įmanoma, jos turėtų būti finansuojamos Komisijos ir valstybių narių lėšomis; ragina valstybes nares ir Komisiją, prireikus ir esant galimybėms, siekti finansuoti projektus, kuriems vadovauja pilietinės visuomenės organizacijos, veikiančios migracijos, integracijos ir prieglobsčio srityse;

115.

pakartoja, kad vadovaujantis PMIF nustatytu partnerystės principu turi būti užtikrintas pilietinės visuomenės dalyvavimas vystant Sąjungos veiksmus ir nacionalines programas; siūlo Sąjungos lygmeniu apsvarstyti reguliarių Komisijos ir atitinkamų pilietinės visuomenės organizacijų, dirbančių prieglobsčio, migracijos ir integracijos srityje, konsultacijų galimybę;

116.

pažymi, kad prieš išaugant migracijos srautams į Sąjungą 2015 m., 2014 m. atlikto EBPO ir Komisijos tyrimo duomenimis, 2013–2020 m. laikotarpiu darbingo amžiaus (15–64 m.) žmonių skaičius Sąjungoje sumažės 7,5 mln. ir kad, į šias prognozes neįtraukus bendros migracijos, sumažėjimas būtų dar didesnis – darbingo amžiaus žmonių skaičius sumažėtų 11,7 mln.;

117.

nepaisant to pabrėžia, kad 2015 m. lapkričio mėn. duomenimis, jaunimo nedarbo lygis visose valstybėse narėse siekė 20 proc.;

118.

taip pat pažymi, kad, remiantis naujausiomis Eurostato prognozėmis, 65 metų ar vyresnių asmenų dalis, palyginti su 15–64 metų amžiaus asmenų grupe, nuo 2013 m. pradžios iki 2050 m. išaugs nuo 27,5 proc. iki beveik 50 proc.; pažymi, kad tai reikštų, jog dabartinis darbingo amžiaus žmonių ir 65 metų ar vyresnių žmonių santykis, kai vienam 65 metų ar vyresniam asmeniui tenka keturi darbingo amžiaus asmenys, pasikeistų į santykį, kai vienam 65 metų ar vyresniam asmeniui tenka tik du darbingo amžiaus asmenys;

119.

teigia, kad teisėtos migracijos valdymo Sąjungos lygmeniu teisinis pagrindas išdėstytas SESV 79 straipsnyje;

120.

supranta, kad 79 straipsnio 5 dalyje konkrečiai užtikrinama teisė valstybėms narėms nustatyti priimamų trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių į jų teritoriją iš trečiųjų šalių ieškoti darbo, skaičių;

121.

nurodo, kad strategijoje „Europa 2020“ nustatyta, jog siekiant Sąjungos tikslo – pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo – reikalinga išsami darbo jėgos migracijos politika ir geresnė migrantų integracija;

122.

pažymi, kad esama Sąjungos teisinė sistema, reglamentuojanti trečiųjų šalių piliečių galimybes įsidarbinti Sąjungoje, yra gana nevientisa, kadangi joje daugiausia dėmesio skiriama tam tikroms darbuotojų kategorijoms, o ne apskritai visų darbuotojų migrantų reglamentavimui;

123.

laikosi nuomonės, kad ilgainiui Sąjunga turės nustatyti daugiau bendrų taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojamas atvykimas ir apsigyvenimas tų trečiųjų šalių piliečių, kurie ieško darbo Sąjungoje, kad užpildytų nustatytas Sąjungos darbo rinkos spragas;

124.

ragina parengti išsamią Sąjungos darbo rinkos apžvalgą, kadangi tai yra išankstinė sąlyga norint vystyti darbo rinkos politiką; pabrėžia, kad būtina kurti priemones, kuriomis būtų geriau nustatomi ir prognozuojami dabartiniai ir būsimi Sąjungos darbo rinkos poreikiai; atsižvelgdamas į tai siūlo patobulinti ir net sujungti esamas priemones, pvz., Europos profesinio mokymo plėtos centro (CEDEFOP) ar EBPO sukurtas priemones, pasitelkiant tarptautinės statistikos duomenis apie galimą darbo jėgos pasiūlą iš trečiųjų šalių, kad būtų galima susidaryti tikslesnį padėties vaizdą;

125.

mano, kad geresni duomenys ir patobulintos šių duomenų analizės priemonės gali padėti politikos formuotojams nustatyti būsimą darbo jėgos migracijos politiką ir kad Sąjunga ir valstybės narės turėtų nustatyti spragas savo darbo rinkose – tai padėtų užpildyti laisvas darbo vietas, kurios kitu atveju liktų neužpildytos;

126.

pažymi, kad žmonės darbe gali būti išnaudojami vykdant prekybą žmonėmis, neteisėtą žmonių gabenimą arba (net jei nepadaryta šių nusikaltimų) tokį išnaudojimą gali lemti tai, kad asmenys, kurie išnaudoja neteisėtus migrantus valstybėse narėse, kuriose tokia veikla nėra kriminalizuojama, nėra baudžiami;

127.

apgailestauja dėl to, kad nustatyta, jog svarbus didelio darbuotojų išnaudojimo veiksnys, visų pirma tuose sektoriuose, kuriuose yra didžiausia tokio išnaudojimo rizika (žemės ūkio, statybų sektoriai, viešbučiai ir restoranai, namų ūkio darbuotojų ir priežiūros paslaugos), yra tai, kad darbdaviams, išnaudojantiems neteisėtus migrantus darbe, kyla nedidelis pavojus būti nustatytiems ir (arba) persekiojamiems; rekomenduoja, siekiant išspręsti šią nebaudžiamumo problemą, visų pirma užtikrinti, kad visų rūšių didelis darbuotojų išnaudojimas būtų kriminalizuojamas ir už jį tinkamai baudžiama pagal nacionalinę teisę ir, antra, teigia, kad būtina padidinti darbo inspekcijų rizikos sektoriuose skaičių;

128.

atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu daugelis valstybių narių išnaudojimą darbe kriminalizuoja tik tada, jei tai yra prekybos žmonėmis forma, o tai yra didelė spraga tais atvejais, kai išnaudotojai darbe neužsiima prekyba žmonėmis arba jų dalyvavimo negalima įrodyti;

129.

pakartoja, kad reikėtų visapusiškai įgyvendinti ir tinkamai praktikoje taikyti specialias procedūras, kuriomis užtikrinamas paprastesnis skundų teikimo procesas, kaip numatyta Direktyvoje 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai (Direktyva dėl sankcijų darbdaviams); mano, kad būtina padidinti nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų ar neteisėtai į Sąjungą atgabentų asmenų, bendradarbiaujančių ir padedančių vykdyti prekiautojų žmonėmis ir (arba) nusikalstamo žmonių gabenimo tarpininkų baudžiamąjį persekiojimą, apsaugą; siūlo taip pat remti Europos įmonių kovos su prekyba žmonėmis koalicijos sudarymą (kaip svarstoma 2014 m. Kovos su prekyba žmonėmis strategijoje), siekiant sukurti tiekimo grandines, nesusijusias su prekyba žmonėmis;

130.

mano, kad galiausiai imantis bet kokių veiksmų, kuriais siekiama panaikinti išnaudojimą darbe, turi būti laikomasi dvejopo požiūrio – vykdyti veiksmingą baudžiamąjį išnaudojančių darbdavių persekiojimą ir apsaugoti aukas nuo tokio išnaudojimo;

131.

primena, kad Migracijos darbotvarkėje Komisija paskelbė savo ketinimą peržiūrėti Direktyvą dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (Mėlynosios kortelės direktyva), visų pirma svarstant su taikymo sritimi susijusius klausimus (galbūt įtraukiant verslininkus, norinčius investuoti Europoje) ir gerinant judumo ES viduje taisykles;

132.

pakartoja, kad Komisijos įgyvendinimo ataskaitoje dėl dabartinės Mėlynosios kortelės direktyvos pabrėžiami jos trūkumai, įskaitant labai mažą suderinimo lygį dėl to, kad valstybėms narėms suteikiama daug veiksmų laisvės ją įgyvendinant, visų pirma dėl valstybių narių teisės turėti analogiškas nacionalines sistemas;

133.

be to, mano, kad aišku, jog direktyvoje dėmesys turi būti skiriamas ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir tikslinės aukštos kvalifikacijos reikalaujančioms profesijoms, kurių atveju aiškiai trūksta darbo jėgos; taip pat mano, kad Mėlynosios kortelės direktyvos peržiūra turėtų būti plataus užmojo ir tikslinė, ja taip pat turėtų būti siekiama panaikinti esamos direktyvos nesuderinamumus, visų pirma dėl analogiškų nacionalinių sistemų; rekomenduoja apsvarstyti galimybę peržiūrėti taikymo sritį į ją įtraukiant tuos trečiųjų šalių piliečius, kurie galėtų užpildyti nustatytas spragas Sąjungos darbo rinkose;

134.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms, EASO, FRONTEX, Europolui, Eurojustui, FRA, „eu-LISA“, Europos Tarybai, Regionų komitetui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui.

15.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 58/33

—

atsižvelgdamas į Tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros (1),

—

atsižvelgdamas į praktines priemones, skirtas SESV 294 straipsnio 4 daliai įgyvendinti pasiekus susitarimą per pirmąjį svarstymą, dėl kurių 2011 m. liepos 22 d. susitarė kompetentingos Europos Parlamento ir Tarybos tarnybos,

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 4 d. rezoliuciją „ES reglamentavimo kokybė, subsidiarumas ir proporcingumas. 19-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros (2011 m.)“ (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją „18-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros. Subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas (2010 m.)“ (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 14 d. rezoliuciją dėl geresnės teisėkūros, subsidiarumo ir proporcingumo principų bei sumanaus reguliavimo (4),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2012 m. metinę ataskaitą dėl subsidiarumo ir proporcingumo (COM(2013)0566) ir į Komisijos 2013 m. metinę subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo ataskaitą (COM(2014)0506),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 4 d. Tarybos išvadas dėl pažangaus reglamentavimo,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 21 d. Europos Sąjungos parlamentų pranešėjų konferencijos išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 27 d., 2013 m. gegužės 17 d., 2013 m. spalio 4 d., 2014 m. birželio 19 d., 2014 m. lapkričio 14 d. du kartus per metus teikiamas Europos reikalų komitetų konferencijos (COSAC) ataskaitas „Pokyčiai Europos Sąjungoje: su parlamentine priežiūra susijusios procedūros ir praktika“,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. spalio 14 d. Aukšto lygio nepriklausomų suinteresuotųjų šalių grupės administracinei naštai mažinti galutinę ataskaitą „Biurokratizmo mažinimas Europoje – palikimas ir perspektyvos“ (5),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 ir 132 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Tarptautinės prekybos komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto bei Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A8-0301/2015),

A.

kadangi 2012 m. Komisija gavo pagrįstas nuomones dėl 83 pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų; kadangi 2012 m. iš viso gauti 292 dokumentai, įskaitant tuos dokumentus, kurie nelaikomi pagrįstomis nuomonėmis;

B.

kadangi 2013 m. Komisija gavo pagrįstas nuomones dėl 99 pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų; kadangi 2013 m. iš viso gauta 313 dokumentų, įskaitant tuos dokumentus, kurie nelaikomi pagrįstomis nuomonėmis;

C.

kadangi 2012 m. nacionaliniai parlamentai paskelbė 12 pagrįstų nuomonių dėl „Monti II“ pasiūlymo (6), kurios sudarė 19 balsų (o 18 balsų yra riba), todėl pirmą kartą buvo pradėta taikyti geltonosios kortelės procedūra, o tai reiškia, kad institucija, kuri pateikė pasiūlymą, turi jį peržiūrėti ir pagrįsti savo sprendimą dėl to, ar pasiūlymą atsiimti, iš dalies pakeisti arba jo nekeisti;

D.

kadangi Komisija atsiėmė „Monti II“ pasiūlymą, tačiau pareiškė, kad, jos nuomone, pasiūlymas atitinka subsidiarumo principą ir kad jis atsiimtas dėl to, kad Europos Parlamentas ir Ministrų Taryba nepakankamai jį palaikė (7);

E.

kadangi 2013 m. nacionaliniai parlamentai paskelbė 13 pagrįstų nuomonių dėl pasiūlymo dėl Europos prokuratūros įsteigimo (8), kurios sudarė 18 balsų, todėl antrą kartą taikyta geltonosios kortelės procedūra;

F.

kadangi Komisija padarė išvadą, kad jos pasiūlymas atitinka subsidiarumo principą ir kad atsiimti arba iš dalies pakeisti pasiūlymą nebuvo būtina; kadangi Komisija pareiškė, kad teisėkūros proceso metu ji tinkamai atsižvelgs į pagrįstas nuomones (9);

G.

kadangi keli nacionaliniai parlamentai išreiškė susirūpinimą dėl Komisijos požiūrio, nes, jų nuomone, Komisijos pateiktų įrodymų ir argumentų nepakanka; kadangi Europos Parlamento Teisės reikalų komitetas ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas surengė diskusijas šia tema;

H.

kadangi per vėlesnes derybas su Taryba dėl Europos prokuroro taikymo sritis ir darbo metodika buvo susiaurintos, palyginti su pirminiu pasiūlymu, kuriuo remiantis buvo paskelbtos pagrįstos nuomonės;

I.

kadangi Komisija pagal jai suteiktą iniciatyvos teisę privalo užtikrinti, kad ankstyvame politikos formavimo etape būtų tinkamai pasirinkta dėl to, ar reikia siūlyti veiksmą ES lygmeniu ir kaip tai daryti;

J.

kadangi Komisija peržiūri poveikio vertinimo procesui taikomas gaires, taip pat persvarsto subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymą;

K.

kadangi Parlamentas įsteigė savo Poveikio vertinimo skyrių, kuris 2013 m. paskelbė 50 pradinių įvertinimų ir du išsamius Komisijos poveikio vertinimo įvertinimus;

L.

kadangi nacionaliniai parlamentai pažymėjo, kad įtraukus daug svarbių deleguotųjų įgaliojimų sunku veiksmingai įvertinti, ar galutinės taisyklės atitiks subsidiarumo principą;

M.

kadangi subsidiarumo ir proporcingumo įvertinimas, taip pat poveikio vertinimas atliekami tik teisėkūros proceso pradžioje;

1.

atkreipia dėmesį į tai, kad subsidiarumo ir proporcingumo principai yra pagrindiniai Europos Sąjungos principai;

2.

pabrėžia, kad ES kompetencijos įgyvendinimas turėtų būti grindžiamas subsidiarumo ir proporcingumo principais, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje; palankiai vertina tai, kad 2012–2013 m. ES institucijos ir nacionaliniai parlamentai atidžiai vertino, kaip laikomasi šių dviejų principų;

3.

palankiai vertina nacionalinių parlamentų glaudesnį ir aktyvesnį dalyvavimą Europos teisėkūros procesuose pastaraisiais metais, nes jis padidino informuotumą apie principų, kuriais grindžiama ES, įskaitant subsidiarumo ir proporcingumo principus, taikymą tarpinstituciniame kontekste; tačiau pažymi, kad šiame kontekste vis dar reikia vykdyti papildomą darbą; siūlo Komisijai pirmiausia kasmet su kiekvienu nacionaliniu parlamentu diskutuoti, kad būtų stiprinamas Komisijos ir nacionalinių parlamentų dialogas;

4.

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad subsidiarumo ir proporcingumo principai yra politikos formavimo pagrindas; todėl pabrėžia, kad svarbu pradedant teisėkūros procesą įvertinti, ar Europos lygmeniu galima geriau pasiekti politikos tikslų nei įgyvendinant nacionalines arba regionines iniciatyvas;

5.

atkreipia dėmesį į parlamentų svarbą ir jų teritorinį poveikį bei artumą piliečiams, ir ragina, prireikus, aktyviau taikyti išankstinio perspėjimo sistemą;

6.

tačiau pastebi, kad daugumą nacionalinių parlamentų nuomonių pateikė tik keletas nacionalinių parlamentų rūmų; ragina kitus parlamentų rūmus aktyviau dalyvauti diskutuojant apie Europą;

7.

pabrėžia, kad Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje ir prie Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėtame protokole Nr. 2 įtvirtinti subsidiarumo ir proporcingumo principai yra visuotiniai ir įpareigoja Europos institucijas jų laikytis vykdant Sąjungos suteiktus įgaliojimus, išskyrus vienintelę išimtį – sritis, kurios priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, nes joms subsidiarumo principas netaikomas;

8.

mano, kad subsidiarumo principo vertinimo sistema yra itin svarbi Europos ir nacionalinių institucijų bendradarbiavimui;

9.

pažymi, kad Komisijos parengtos metinės ataskaitos yra šiek tiek atsainios, ir ragina Komisiją apsvarstyti galimybę rengti išsamesnes ataskaitas dėl to, kaip formuojant ES politiką laikomasi subsidiarumo ir ypač proporcingumo principų;

10.

atkreipia dėmesį į Komisijos 2012 ir 2013 m. metinių ataskaitų metodiką, kai nurodant statistiką nacionalinių parlamentų pateiktos pagrįstos nuomonės dėl pasiūlymų rinkinio klasifikuojamos tik kaip viena pagrįsta nuomonė, o ne kaip pagrįsta nuomonė dėl kiekvieno atskiro pasiūlymo;

11.

pažymi, kad, palyginti su 2010 ir 2011 m., apskritai labai padidėjo pagrįstų nuomonių dalis kaip visų pateiktų dokumentų procentinė dalis ir kad 2012 m. pagrįstos nuomonės sudarė 25 proc. visų pateiktų dokumentų, o 2013 m. jos sudarė 30 proc. visų nacionalinių parlamentų pagal Protokolo Nr. 2 procesą pateiktų dokumentų; atsižvelgdamas į tai atkreipia dėmesį į konsultavimąsi su nacionaliniais parlamentais vykstant teisėkūros procesui;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. nacionaliniuose parlamentuose pagal subsidiarumo kontrolės mechanizmą, reaguojant į Komisijos pasiūlymą dėl reglamento dėl naudojimosi teise imtis kolektyvinių veiksmų atsižvelgiant į įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves (M. Monti II teisės aktų rinkinys), pirmą kartą buvo panaudota vadinamoji geltonoji kortelė; pažymi, kad nors Komisija ir padarė išvadą, jog subsidiarumo principas pažeistas nebuvo, ji vis tiek pasiūlymą atsiėmė dėl politinės paramos trūkumo; pažymi, kad antrą kartą geltonos kortelės procedūra pradėta 2013 m. dėl Komisijos pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo; pažymi, kad Komisija padarė išvadą, jog pasiūlymas atitinka subsidiarumo principą, ir nusprendė jo nekeisti;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad iš nacionalinių parlamentų pagrįstų nuomonių matyti, jog subsidiarumo ir proporcingumo principai gali būti aiškinami įvairiai; primena, kad pagal ES sutartyse įtvirtintą subsidiarumo principą „tose srityse, kurios nepriklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, ji ima veikti tik tada ir tik tokiu mastu, kai valstybės narės numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti centriniu, regioniniu ir vietiniu lygiu, o Sąjungos lygiu dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiekti būtų geriau“; taip pat primena, kad pagal proporcingumo principą Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių tikslų; ragina nacionalinius parlamentus vertinant pasiūlymų atitikimą subsidiarumo ir proporcingumo principams atidžiai laikytis ES sutarties reikalavimų; primygtinai rekomenduoja nacionaliniams parlamentams ir Europos institucijoms dalyvauti keičiantis nuomonėmis apie subsidiarumo ir proporcingumo vertinimą ir praktika šioje srityje.

14.

pažymi, kad nacionalinių parlamentų pateiktos pagrįstos nuomonės pakankamai skiriasi pateiktais argumentais ir savo forma; apgailestauja dėl to, kad nėra bendro modelio ir todėl sunkiau įvertinti, kuriuo pagrindu nacionaliniai parlamentai teikia nuomones;

15.

primena ankstesnėse Europos Parlamento ataskaitose išreikštą susirūpinimą dėl atvejų, kai į subsidiarumo principą nebuvo tinkamai atsižvelgta Komisijos parengtame poveikio vertinime; taip pat primena, kad Poveikio vertinimo valdybos (PVV) parengtose metinėse ataskaitose buvo iškeltas šis klausimas; pažymi, kad, PVV vertinimu, daugiau kaip 30 proc. 2012 ir 2013 m. peržiūrėtų poveikio vertinimų pateikta nepatenkinama subsidiarumo principo analizė; reiškia didelį susirūpinimą, kad 2014 m. šis skaičius išaugo iki 50 proc., ir primygtinai ragina Komisiją atliekant poveikio vertinimui taikomų gairių peržiūrą spręsti šį klausimą ir pakeisti šią tendenciją;

16.

atkreipia dėmesį į didelę poveikio vertinimo svarbą, nes jis yra priemonė, padedanti priimti sprendimus teisėkūros procese, ir pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai būtina tinkamai apsvarstyti klausimus, susijusius su subsidiarumo ir proporcingumo principais;

17.

pabrėžia, kad išsamus poveikio vertinimas, kurį atliekant kruopščiai įvertinama atitiktis subsidiarumo principui, yra labai svarbus siekiant pagerinti piliečių, kurie dažnai laiko subsidiarumo principą vienu pagrindinių demokratinio proceso aspektu, pasitikėjimą; todėl pabrėžia, kad sustiprintos subsidiarumo principo taikymo patikros galėtų būti laikomos svarbia vadinamosios demokratijos stokos mažinimo priemone;

18.

pakartoja minėtoje savo 2011 m. rugsėjo 14 d. rezoliucijoje pateiktą raginimą nacionalinius poveikio vertinimus naudoti papildant Komisijos poveikio vertinimus, dėl kurių reformos dabar diskutuojama, kurie atlikti remiant siūlomus teisės aktus; mano, kad neseniai Parlamento sukurti poveikio vertinimo skyriai teigiamai prisidės prie Komisijos darbo;

19.

reiškia nusivylimą Komisijos atsakymu nacionaliniams parlamentams dėl atvejų, kai buvo pradėta taikyti geltonosios kortelės procedūra; mano, jog būtina, kad Komisija išsamiai atsakytų į bet kokį nacionalinių parlamentų išreikštą susirūpinimą ir, be to, atskirai pasisakytų dėl bet kokios paskelbtos nuomonės, nes tai yra dialogo dalis; mano, jog taip pat būtina, kad Komisija atitinkamam Parlamento komitetui arba komitetams išsamiai paaiškintų savo poziciją;

20.

pabrėžia, kad geltonosios kortelės procedūra, kuri yra poveikio ES sprendimų priėmimui priemonė, galėtų būti veiksmingai sustiprinta ankstesniais informacijos apie nacionalinių parlamentų pozicijas mainais, todėl ragina nacionalinius parlamentus keistis nuomonėmis apie taikymo sritį ir vertinimo metodus, naudojamus įvertinti, kaip laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų;

21.

mano, kad politinis dialogas tampa vis svarbesnis siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo; mano, kad politinis dialogas turėtų būti sustiprintas ne tik tais atvejais, kai pradedama taikyti geltonosios arba oranžinės kortelės procedūra, bet ir apskritai; šiuo atžvilgiu palankiai vertina J.-C. Junckerio Komisijos įsipareigojimą išreikšti savo poziciją daugiau nacionalinių parlamentų ir ragina Parlamentą svarstyti galimybę įgyvendinti panašias iniciatyvas; mano, kad pranešėjai galėtų būti skatinami dažniau pasitelkti nacionalinius parlamentus, ypač atsižvelgiant į tai, kad dalyvavimas vaizdo konferencijose ir kiti bendradarbiavimo internetu metodai paprastėja ir tampa veiksmingi;

22.

pabrėžia, kad ES institucijos ir nacionaliniai parlamentai turėtų toliau dėti pastangas remdami vadinamąją subsidiarumo kultūrą visoje Europos Sąjungoje; rekomenduoja įgyvendinti dvi konkrečias iniciatyvas, kurios padės šiuo metu geriau atsižvelgti į subsidiarumo principą teisėkūros procese, t. y. sudaryti palankesnes sąlygas labiau įtraukti nacionalinių parlamentų pozicijas, perspektyvas ir kitus pasiūlymus į politinį dialogą, visų pirma atliekant parengiamąjį darbą, pvz., Komisijai rengiant žaliąsias arba baltąsias knygas, ir apsvarstyti galimybę pratęsti konsultavimosi su nacionaliniais parlamentais terminus, dėl kurių susitartų nacionaliniai parlamentai ir Komisija, pagal subsidiarumo principo taikymo patikras, jeigu nacionaliniai parlamentai to prašo dėl laiko trūkumo, remdamiesi pagrįstomis objektyviomis priežastimis, pvz., gaivalinėmis nelaimėmis ir darbo pertraukomis; mano, kad tai būtų galima pasiekti prisiimant politinį įsipareigojimą, dėl kurio pradiniu etapu susitartų institucijos ir nacionaliniai parlamentai, nevilkinant atitinkamo teisės akto priėmimo;

23.

jei valstybės narės sutinka pratęsti laikotarpį, kuris pagal Protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 6 straipsnį suteikiamas nacionaliniams parlamentams pagrįstai nuomonei pateikti, šis klausimas turėtų būti įtrauktas į kitą Sutarties peržiūrą; toks pratęsimo laikotarpis tada galėtų būti apibrėžtas ir antrinės teisės aktuose;

24.

mano, kad svarbu, jog geltonosios kortelės procedūrą parlamentai galėtų lengvai įgyvendinti, taip dar kartą patvirtinant subsidiarumo principą pagal ES sutartis;

25.

pažymi, kad per Europos reikalų komitetų konferenciją (COSAC) keletas nacionalinių parlamentų išreiškė norą pasiūlyti pradėti taikyti žaliąją kortelę kaip politinio dialogo tobulinimo priemonę, kuri nacionaliniams parlamentams, pirmiausia užsitikrinus Parlamento paramą, suteiktų galimybę pateikti konstruktyvius pasiūlymus Komisijai apsvarstyti, tinkamai atsižvelgiant į Komisijos iniciatyvos teisę;

26.

pažymi, kad pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų gali gerokai pasikeisti institucijoms rengiantis juos priimti; primena, kad atitikties subsidiarumo principui patikra atliekama tik teisėkūros proceso pradžioje, o ne pabaigoje; taip pat primena, kad apskritai poveikio vertinimas parengiamas tik pirminiams teisėkūros proceso etapams, o ne galutiniams; pabrėžia, kad pradėjus priėmimo procedūrą būtinas laikotarpio vidurio vertinimas ir vertinimas teisėkūros proceso pabaigoje, taip tam tikrais atvejais sudarant galimybes perspėti valstybes nares, nesilaikančias subsidiarumo principo;

27.

todėl ragina pasibaigus teisėkūros deryboms ir prieš priimant galutinį tekstą atlikti dar vieną subsidiarumo principo taikymo patikrą ir išsamų poveikio vertinimą, kad būtų užtikrinta atitiktis subsidiarumo principui ir atliktas poveikio vertinimas, taip pat ir proporcingumo principo; mano, kad toks apsisprendimo laikotarpis padėtų politikos formuotojams įvertinti, ar teisės aktai atitinka Sąjungos principus, ir padidintų dažnai gana intensyvių derybų rezultatų skaidrumą;

28.

atkreipia dėmesį į naujus Komisijos politikos tikslus, susijusius su ES teisės aktų iniciatyviomis ir pasiūlymais, t. y. į: minimalias sąnaudas; naudą piliečiams, verslininkams ir darbuotojams ir nereikalingos administracinės naštos vengimą;

29.

mano, kad pagal daugiametę finansinę programą įgyvendinamos programos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į subsidiarumo principą ir turėtų jį atitikti įrodant jų pridėtinę vertę valstybėse narėse;

30.

prašo Komisijos, laikantis proporcingumo ir subsidiarumo principų, supaprastinti kreipimosi dėl ES lėšų procedūrą siekiant, kad ji būtų veiksmingesnė ir labiau orientuota į rezultatus;

31.

pabrėžia savo įsipareigojimą užtikrinti, kad būtų laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų vykdant pranešimų savo iniciatyva vertinimus, ex ante vertinant Komisijos poveikio vertinimus ir nuolat vertinant galimą ES pridėtinę vertę ir nuostolius dėl ES masto veiksmų nebuvimo;

32.

konkrečiai atkreipia dėmesį į neseniai vykusias diskusijas dėl investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmo ir Komisijos pasiūlymus pakeisti dabartinį modelį kitu; primena, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3 straipsnyje bendra prekybos politika priskiriama prie išimtinės Sąjungos kompetencijos sričių, kurios pagrįstos vienodais principais; todėl atkreipia dėmesį į tai, kad bendrai prekybos politikai netaikomas subsidiarumo principas;

33.

ragina valstybes nares daugiau neblokuoti UNCITRAL konvencijos dėl sutartimis grindžiamo investuotojų ir valstybių arbitražo skaidrumo, kad Komisija galėtų ją pasirašyti visos Sąjungos vardu; apgailestauja dėl dabartinės padėties, nes kai kurios ES valstybės narės prie konvencijos prisijungusios, o kitos – ne; mano, kad šis pavyzdys pabrėžia, jog visiems subjektams reikia daugiau aiškumo kalbant apie išimtinės Sąjungos kompetencijos taikymą tiesioginėms užsienio investicijoms; primena, kad dėl valstybių narių vykdomos skirtingos investicijų apsaugos politikos susidarė dabartinė padėtis, kai ES šalys dalyvauja apie 1 400 dvišalių investicijų susitarimų, kurių skirtingos nuostatos gali lemti skirtingą elgesį su ES investuotojais užsienyje, priklausomai nuo atitinkamos investicijos kilmės;

34.

kalbant apie ES finansinę pagalbą kitoms šalims, konkrečiai makrofinansinę paramą, ragina atlikti nuodugnesnius ex ante ir ex post poveikio vertinimus, susijusius su siūlomų priemonių proporcingumu, kad pagalba būtų veiksminga ir išties naudinga mūsų partneriams, kuriems ji būtina; primygtinai pabrėžia, kad būtina nustatyti paramos išmokėjimo sąlygas ir vykdyti tinkamą naudojamų lėšų kontrolę, įskaitant priemones, susijusias su sukčiavimo ir korupcijos prevencija ir kova su jais, ir visapusišką ir išsamų Parlamento atliekamą tikrinimą; ragina tvirčiau integruoti ES išorės priemones, apimančias prekybą, vystymąsi ir užsienio bei saugumo politiką; pabrėžia, kad valstybės narės šiuo klausimu turi prisiimti didesnius įsipareigojimus;

35.

pažymi, kad vykstant ES sprendimų dėl prekybos politikos priėmimo procesui nepaprastai svarbu tinkamai konsultuotis, palaikyti dialogą su piliečiais, įmonėms (pirmiausia MVĮ) ir pilietine visuomene bei juos įtraukti;

36.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

15.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 58/39

—

atsižvelgdamas į Tarpinstitucinius susitarimus dėl geresnės teisėkūros (1),

—

atsižvelgdamas į praktines priemones, kurios skirtos SESV 294 straipsnio 4 daliai įgyvendinti pasiekus susitarimą per pirmąjį svarstymą ir dėl kurių 2011 m. liepos 22 d. susitarė kompetentingos Europos Parlamento ir Tarybos tarnybos,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 4 d. rezoliuciją „ES reglamentavimo kokybė, subsidiarumas ir proporcingumas. 19-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros (2011 m.)“ (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. lapkričio 27 d. rezoliuciją dėl Komisijos poveikio vertinimo gairių persvarstymo ir poveikio MVĮ tyrimo vaidmens (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 25 d. rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų dėl teisėkūros įgaliojimų delegavimo ir valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės (4),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją „18-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros. Subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas (2010 m.)“ (5),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 14 d. rezoliuciją dėl geresnės teisėkūros, subsidiarumo ir proporcingumo principų bei sumanaus reguliavimo (6),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 8 d. rezoliuciją dėl nepriklausomo poveikio vertinimo užtikrinimo (7),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 4 d. Tarybos išvadas dėl pažangaus reglamentavimo,

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą „Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programa (REFIT). Dabartinė padėtis ir perspektyva“ (COM(2014)0368),

—

atsižvelgdamas į ankstesnius Komisijos komunikatus dėl ES reglamentavimo kokybės (COM(2012)0746) ir COM(2013)0685),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą dėl subsidiarumo ir proporcingumo (19-ąją ataskaitą dėl geresnės teisėkūros 2011 m.) (COM(2012)0373),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Pažangus reglamentavimas – atsižvelgti į mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius“ (COM(2013)0122),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl MVĮ skirto pažangaus reglamentavimo stebėsenos ir konsultavimosi šiais klausimais (SWD(2013)0060),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“ (COM(2010)0543),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2014 m. konsultavimosi su suinteresuotaisiais subjektais gaires,

—

atsižvelgdamas į Aukšto lygio nepriklausomų suinteresuotųjų šalių grupės administracinei naštai mažinti 2014 m. liepos 24 d. galutinę ataskaitą „Biurokratijos mažinimas Europoje. Dabartinė padėtis ir perspektyvos“ ir ypač į keturių šios aukšto lygio grupės narių, turinčių patirties darbuotojų gynimo, visuomenės sveikatos, aplinkos ir vartotojų gynimo srityse, atskirąją nuomonę, kuri pateikta priede Nr. 12,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 10 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (8),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Geresnis reglamentavimas – geresni rezultatai. ES darbotvarkė“ (COM(2015)0215);

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnio reglamentavimo pasiūlymas“ (COM(2015)0216);

—

atsižvelgdamas į Komisijos sprendimą dėl REFIT platformos sukūrimo (C(2015)3261) ir į Komisijos komunikatą „REFIT platforma. Struktūra ir veikimas“ (C(2015)3260);

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos pirmininko sprendimą dėl nepriklausomos Reguliavimo kontrolės valdybos įsteigimo (C(2015)3263), Komisijos komunikatą „Reguliavimo kontrolės valdyba. Tikslas, užduotys ir personalas“ (C(2015)3262) ir Komisijos komunikatą „Aiškinamojo memorandumo struktūra“ (C(2015)3264/2);

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Geresnio reglamentavimo gairės“ (SWD(2015)0111),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto bei Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomones (A8-0208/2015),

A.

kadangi REFIT programa yra viena iš pagrindinių naujosios Komisijos geresnio reglamentavimo strategijos dalių;

B.

kadangi REFIT programa siekiama įtvirtinti geresnės teisėkūros procedūrą, supaprastinti ES teisę ir sumažinti administracinę ir (arba) reglamentavimo naštą, taip pat imtis veiksmų siekiant užtikrinti gerą valdymą, kuris būtų paremtas faktais grindžiamu politikos formavimu ir pagal kurį esminį vaidmenį atliktų poveikio vertinimas ir ex post kontrolė;

C.

kadangi Komisija, siekdama sustiprinti savo veiklą pagal REFIT programą, sukūrė naują REFIT platformą, sudarytą iš dviejų grupių: vyriausybių atstovų grupės, t. y. kiekvienos valstybės narės viešojo administravimo institucijos aukšto lygio specialistų, ir suinteresuotųjų subjektų grupės, t. y. ne daugiau kaip 20 specialistų, iš kurių du atstovaus Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui, o kiti bus ekonomikos sektoriaus, taip pat MVĮ, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės organizacijų atstovai;

D.

kadangi naudojant metinę REFIT rezultatų suvestinę galima įvertinti pažangą, padarytą visose politikos srityse, ir kiekvienos Komisijos nurodytos iniciatyvos įgyvendinimo pažangą, įskaitant veiksmus, kurių ėmėsi Parlamentas ir Taryba;

E.

kadangi 2003 m. Tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros pakeitė dabartinė Lisabonos sutartimi sukurta teisinė sistema;

F.

kadangi per pastaruosius metus geresnio reglamentavimo darbotvarkė vis dėlto padėjo gerinti teisėkūros praktiką; kadangi yra sukurta daug ir įvairiai pavadintų šios srities Komisijos iniciatyvų ir programų, pvz., dėl geresnio reglamentavimo, geresnės teisėkūros, pažangaus reglamentavimo, reglamentavimo kokybės, programa pagal principą „Visų pirma galvokime apie mažuosius“, dėl kokybės patikros, Administracinės naštos mažinimo Europos Sąjungoje veiksmų programa, tačiau jos nesuteikia pakankamo aiškumo ir skaidrumo, t. y. neaiškūs jų tikslai ir taikomos priemonės, visų pirma gyventojams, todėl jas būtų geriau sujungti;

G.

kadangi Komisija savo 2015 m. gegužės 19 d. Komunikatu „Geresnis reglamentavimas – geresni rezultatai. ES darbotvarkė“ nustatė nuoseklų ir visapusišką geresnio reglamentavimo modelį, kuriuo atsižvelgiama į visą politinį teisėkūros ciklą ir reikalaujama tikslingo visų institucijų tarpusavio bendravimo, ir kadangi Parlamentas išsamiai apsvarstys šį komunikatą, kad būtų pasiekti kuo geresni rezultatai Sąjungos piliečiams;

H.

kadangi visi ES sutarties 3 straipsnyje nurodyti Sąjungos tikslai yra vienodai svarbūs; kadangi Komisija pabrėžia, jog programoje REFIT neabejojama dabartiniais politikos tikslais, ši programa taip pat nedaro neigiamo poveikio piliečių sveikatai ir saugumui, vartotojams, darbuotojams ar aplinkai;

I.

kadangi per antrą 2014 m. pusmetį Komisija surengė viešas konsultacijas dėl savo poveikio vertinimo gairių peržiūros ir konsultavimosi su suinteresuotaisiais subjektais gairių;

J.

kadangi Komisija, rengdama savo 2015 m. darbo programą, pagrįsdama savo poziciją, kodėl atsiėmė daug nepriimtų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, pirmą kartą pritaikė vadinamąjį politinio tęstinumo nebuvimo principą;

K.

kadangi 2015 m. darbo programoje Komisija planavo sutelkti savo veiksmus svarbiausiems ekonominiams ir socialiniams uždaviniams spręsti, o jos nauja struktūra siekiama užtikrinti nuoseklesnį politikos požiūrį, tokiu būdu didinant skaidrumą ES, vadinasi, ir priimtinumą piliečiams;

1.

atkreipia dėmesį į Komisijos pirmininko J.-C. Junckerio sprendimą pavesti pirmajam Komisijos pirmininko pavaduotojui geresnio reglamentavimo atsakomybės sritį, o tai atitinka Parlamento raginimus ir pabrėžia didelę politinę šio klausimo svarbą; tikisi, kad dėl šio paskyrimo Europos lygmeniu bus galima sukurti aukščiausios kokybės teisės aktus, kurie atitiks piliečių ir kitų suinteresuotųjų subjektų lūkesčius, ir užtikrina, kad nekils grėsmės viešosios politikos tikslams, įskaitant vartotojų, aplinkosaugos, socialinius ir sveikatos bei saugos standartus;

2.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į pernelyg didelį biurokratizmo lygį visoje ES ir į tai, kad reikia supaprastinti teisės aktus, geresnis reglamentavimas turėtų apimti viešojo administravimo visais Europos Sąjungos lygmenimis kultūrą, Sąjungos aktų įgyvendinimą ir taikymą Europos Sąjungos, taip pat nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, siekiant užtikrinti gerą administravimą ir Europai palankų elgesį visais lygmenimis;

3.

pabrėžia, kad Komisija turėtų teikti prioritetą tam tikrų priemonių plėtrai ir skirti daugiau dėmesio teisėkūros procedūra priimamų aktų kokybei ir geresniam esamų teisės aktų įgyvendinimui, o ne teisės aktų kiekiui; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad sąnaudos neturėtų būti lemiamas veiksnys ir kad vienintelis tinkamas kriterijus turėtų būti teisės akto kokybė bei tai, kad REFIT programa negali daryti neigiamo poveikio tvarumui ar bet kokiems socialiniams, darbo, aplinkos ir vartotojų standartams;

4.

siūlo Komisijai apsvarstyti, ar derėtų, rengiant riboto laikotarpio teisėkūros iniciatyvas, taikyti laikinojo galiojimo išlygas, jei tai nesukelia teisinio netikrumo, ir tam tikrais tinkamais atvejais į teisėkūros priemones įtraukti peržiūros priemones, kad būtų reguliariai iš naujo įvertinamas teisėkūros priemonių aktualumas Europos lygmeniu;

5.

pabrėžia, kad Europos standartas paprastai pakeičia 28 nacionalinius standartus, o tai stiprina vidaus rinką ir mažina biurokratiją;

6.

palankiai vertina 2015 m. gegužės 19 d. geresnio reglamentavimo priemonių paketą; remia tolesnį Komisijos įsipareigojimą siekti geresnės teisėkūros darbotvarkės; pabrėžia, kad REFIT komunikate numatytas darbas turėtų būti laikomas nuolatiniu procesu, kuriuo užtikrinama, kad Europos lygmeniu galiojantys teisės aktai atitiktų paskirtį, jais būtų siekiama bendro teisės aktų leidėjų tikslo ir patenkinami piliečių, visų pirma darbuotojų, įmonių ir kitų suinteresuotųjų subjektų, lūkesčiai;

7.

atkreipia dėmesį į Komisijos įsipareigojimą dėl naujo tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros, kuriame atsižvelgiama į Lisabonos sutartimi ir Parlamento ir Komisijos pagrindų susitarimu nustatytus pokyčius, kuriame įtvirtinta geriausia patirtis teisėkūros planavimo, poveikio vertinimo, sistemingų ES teisės aktų ex post patikrinimų, deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų įgyvendinimo ir tvarkymo procedūrų taikymo srityse, ir atkreipia dėmesį į pasibaigusias derybas;

8.

palankiai vertina Komisijos patvirtinimą, kad jos geresnio reglamentavimo strategija nereikš, jog tam tikras politikos sritis reikia mažiau reglamentuoti arba išsižadėti mums svarbių vertybių, kaip antai socialinės ir aplinkos apsaugos ir pagrindinių teisių, įskaitant teisę į sveikatos priežiūrą;

9.

pripažįsta, kad Aukšto lygio nepriklausomų suinteresuotųjų šalių grupė atliko puikų darbą – pateikė Europos Komisijai daug pasiūlymų dėl administracinės naštos mažinimo ir nurodė geriausią patirtį, kaip galima įgyvendinti ES teisės aktus valstybėse narėse mažiausiai biurokratiniu būdu; atkreipia dėmesį į tai, kad keturi Aukšto lygio nepriklausomų suinteresuotųjų šalių grupės nariai nesutiko su kai kuriomis šios grupės galutinėje ataskaitoje dėl administracinės naštos pateiktomis išvadomis ir parengė atskirąją nuomonę; tikisi, kad Komisija atsižvelgs į visiems šioje procedūroje dalyvavusiems suinteresuotiesiems subjektams rūpimus aspektus;

10.

pabrėžia socialinio dialogo ir socialinių partnerių savarankiškumo svarbą; pabrėžia, ypač atsižvelgdamas į SESV 9 straipsnį, kad socialiniai partneriai gali, kaip nustatyta SESV 155 straipsnyje, sudaryti susitarimus, kurių pagrindu bendru pasirašiusiųjų šalių prašymu tie susitarimai gali tapti ES teisės aktais; tikisi, kad Komisija gerbs šalių savarankiškumą ir derybose pasiektus susitarimus, taip pat rimtai vertins jiems rūpimus klausimus, ir pabrėžia, kad geresnio reglamentavimo darbotvarkė neturėtų būti pretekstas nekreipti dėmesio į socialinių partnerių pasiektus susitarimus ar juos apeiti, todėl pareiškia, kad atmestų visus socialinių partnerių susitarimų poveikio vertinimus;

11.

primena, kad per praėjusią Parlamento kadenciją tarpinstituciniu lygmeniu kilo daug ginčų, ar reikia rinktis įgyvendinimo, ar deleguotuosius aktus; todėl mano, kad svarbu nustatyti konkrečias gaires, kaip buvo prašoma 2014 m. vasario 25 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje;

12.

palankiai vertina Komisijos pasiryžimą supaprastinti bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP), Europos struktūrinių ir investicijų fondų ir programos „Horizontas 2020“ paramos lėšų administravimą;

13.

palankiai vertina tai, kad Komisija pripažino svarbų vaidmenį, kuris programoje REFIT tenka konsultavimosi procesui; pabrėžia, kad pagal ES sutarties 11 straipsnio 2 dalį visos ES institucijos privalo palaikyti atvirą, skaidrų ir nuolatinį dialogą su atstovaujamosiomis asociacijomis ir pilietine visuomene; ragina institucijas ypatingą dėmesį skirti privalomam nuolatiniam dialogui su atstovaujamosiomis asociacijomis ir pilietine visuomene;

14.

nurodo, kad tik pasiekus didesnį skaidrumą ES veikimas taps veiksmingesnis, o pilietinės visuomenės pasitikėjimas ES padidės;

15.

šiuo atveju palankiai vertina tai, jog Komisija pabrėžia, kad dialogas su piliečiais, socialiniais partneriais ir kitais ekonominiais ir pilietinės visuomenės suinteresuotaisiais subjektais padeda užtikrinti skaidrų, tinkamai orientuotą ir darnų ES teisėkūros procesą, ir pritaria Komisijos ketinimui aiškiau parodyti, kaip ji rengia pasiūlymus, pavyzdžiui, teisės aktų tekstus arba komunikatus;

16.

pažymi, kad Komisija savo geresnio reglamentavimo strategijoje gerokai daugiau reikšmės skiria viešoms konsultacijoms; atkreipia dėmesį į tai, kad ateityje Komisija skelbs dvylikos savaičių viešas konsultacijas: a) prieš rengiant naujus pasiūlymus dėl teisės aktų, b) vertinant galiojančius teisės aktus ir atliekant jų tinkamumo patikrą ir c) rengiant planus ir atliekant ex ante poveikio vertinimus; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, Komisijai priėmus pasiūlymą, ji dar suteiks piliečiams ir suinteresuotosioms šalims galimybę per aštuonias savaites išsakyti savo nuomonę apie tą Komisijos pasiūlymą ir šias pastabas pateiks Tarybai ir Parlamentui;

17.

atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją užtikrinti, kad visų suinteresuotųjų šalių konsultacijų procese išsakytos pastabos ir grįžtamosios nuomonės būtų vertinamos proporcingai ir skaidriai, taip pat užtikrinti, kad viešomis konsultacijomis savo tikslais negalėtų piktnaudžiauti pakankamai finansinių ir organizacinių išteklių turintys suinteresuotieji subjektai; ragina Komisiją skelbti savo padarytas konsultacijų išvadas;

18.

pažymi, kad poveikio vertinimai skelbiami tik Komisijai priėmus atitinkamą politinę iniciatyvą; mano, kad, siekiant Komisijos sprendimų priėmimo skaidrumo, poveikio vertinimus būtina skelbti ir tuo atveju, kai Komisija nusprendžia neinicijuoti pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto;

19.

pažymi, kad patariamąjį statusą turintis Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas yra svarbus pilietinės visuomenės atstovas; pažymi, kad taip pat patariamąjį statusą turintis Regionų komitetas yra svarbus ES regionų ir savivaldybių atstovas ir ES teisės aktų įgyvendinimo vertintojas; nurodo, kad pagal galiojančią teisę Parlamentas, Taryba ir Komisija gali iš anksto konsultuotis su abiem patariamaisiais organais visais atvejais, kai Parlamentas ir Taryba nusprendžia, kad tai naudinga; laikosi nuomonės, kad tinkamai iš anksto pasikonsultavus su šiais komitetais dėl konkrečių klausimų ir sumaniai pasinaudojus jų specifine ekspertine informacija būtų galima prisidėti siekiant geresnio reglamentavimo tikslo;

20.

mano, kad regionines ir vietos valdžios institucijas reikėtų labiau įtraukti į ES politikos formavimą, visų pirma ankstyvuoju teisės aktų rengimo etapu, pasinaudojant valstybių narių regioniniu ir vietos lygmenimis sukaupta ekspertine informacija ir patirtimi; pažymi, kad visos ES institucijos, vykdydamos savo teisėkūros veiklą, privalo laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų;

21.

palankiai vertina Komisijos ketinimą teisėkūros procesui suteikti daugiau skaidrumo ir į visą procesą labiau įtraukti piliečius ir suinteresuotuosius subjektus;

22.

palankiai vertina Komisijos sprendimą ateityje prieš valstybių narių balsavimą dėl pozicijos atsakingame komitete skelbti keturių savaičių viešas konsultacijas ir dėl deleguotųjų aktų bei svarbių įgyvendinimo aktų projektų;

23.

ragina Komisiją persvarstyti savo vertinimo gaires, sustiprinant suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą ir konsultavimąsi su jais ir naudojant kuo labiau tiesioginį metodą, kad ES piliečiai galėtų dalyvauti priimant sprendimus;

24.

atkreipia dėmesį į naują Komisijos tvarkomos geresnio reglamentavimo svetainės skiltį „Pasisakyk ir sumažink naštą“ ir ragina gautas pastabas vertinti subalansuotai ir skaidriai ir Komisijoje, ir naujoje REFIT platformoje; vis dėlto mano, kad REFIT grupės procesai ir svarstymai neturėtų būti pernelyg apsunkinantys – tai turėtų būti įstaiga, sugebanti greitai reaguoti ir atlikti išsamesnį darbą Europos teisės aktų priėmimo procese; laikosi nuomonės, kad konsultacijos naudojantis šia Komisijos interneto svetaine, negali pakeisti viešųjų konsultacijų su suinteresuotaisiais subjektais;

25.

pažymi, kad poveikio vertinimas yra svarbus įrankis padedant priimti sprendimus visose ES institucijose ir atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant geresnį reglamentavimą; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją ir valstybes nares kruopščiau vykdyti savo įsipareigojimus vertinti būsimų ir esamų teisės aktų poveikį; vis dėlto pabrėžia, kad tokie vertinimai negali pakeisti politinių vertinimų ir sprendimų ir kad Europos Parlamento narių politinės veiklos laisvė negali būti suvaržyta jokiu aspektu;

26.

mano, kad poveikio konkurencingumui vertinimas turėtų sudaryti didelę poveikio vertinimo dalį; mano, kad persvarstytų gairių projekte turėtų būti nustatytos gairės, kurių reikėtų laikytis galutinėje analizėje vertinant ir apsvarstant poveikį konkurencingumui; pritaria dabar galiojančiai prielaidai, kad pasiūlymai, kuriais daromas neigiamas poveikis konkurencingumui, neturėtų būti priimami, nebent būtų pateikiami įrodymai dėl didelės naudos, kurios negalima apskaičiuoti kiekybiškai;

27.

mano, kad sprendimams dėl antrinės teisės aktų, kaip ir dėl pirminės teisės aktų, turėtų būti taikomi geresnio reglamentavimo principai; ragina Komisiją, kai įmanoma, prie deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų pridėti poveikio vertinimą, taip pat konsultuotis su suinteresuotosiomis šalimis ir subjektais;

28.

mano, kad poveikio vertinimai turi būti išsamūs, kad, visų pirma, turi būti subalansuotai įvertintos pasekmės ekonomikai, socialinei sričiai ir aplinkai ir įvertintas poveikis pagrindinėms piliečių teisėms bei vyrų ir moterų lygybei; pabrėžia, kad sąnaudų ir naudos analizė yra tik vienas iš daugelio kriterijų;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje valstybių narių, kaip antai Švedijoje, Čekijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje, veikia nepriklausomos įstaigos, kurios vyriausybėms padeda teisėkūros procesuose, siekiant juntamai ir įrodomai įmonėms ir piliečiams sumažinti administracinę naštą ir su informacijos teikimo prievolėmis susijusias išlaidas; pažymi, kad būtų galima atsižvelgti į jau veikiančių geresnio reglamentavimo įstaigų geriausią praktiką ir patirtį; pažymi, kad Komisijos Poveikio vertinimo valdybą (PVV) pakeitė nepriklausoma Reglamentavimo patikros valdyba (RPV), ir tikisi, kad nepriklausomų ekspertų įtraukimas padarys teigiamą įtaką poveikio vertinimo procesui Komisijoje; vis dėlto, primygtinai ragina užtikrinti, kad Reglamentavimo patikros valdyba teiktų išimtinai tik patariamojo, o ne privalomojo pobūdžio pastabas; pabrėžia, kad poveikio vertinimai turi būti nuoseklūs ir juose turi būti atsižvelgiama į visus pakeitimus, kurie atlikti per tarpžinybinį konsultacijų etapą, ir turėtų būti grindžiami, be kita ko, skaičiavimais, kokias papildomas sąnaudas valstybės narės patirtų, jei nebūtų rastas sprendimas Europos Sąjungos lygmeniu; mano, kad RPV nuomonė turėtų būti pridėta prie galutinio pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto; siūlo būsimose derybose dėl tarpinstitucinio susitarimo aptarti klausimą, ar Reglamentavimo kontrolės taryba galėtų būti naudinga institucijoms kaip išimtinai patariamasis organas;

30.

palankiai vertina tai, kad Tarybos darbo grupės dabar, ankstyvuoju diskusijų dėl tam tikrų teisėkūros procedūra priimamų aktų etapu, rengiasi išnagrinėti atitinkamus Komisijos atliktus poveikio vertinimus pagal orientacinį patikrinimų sąrašą; vis dėlto, apgailestauja, kad Tarybos sekretoriate dar nėra poveikio vertinimo skyriaus, ir mano, kad pirmiau minėtas sprendimas galėtų padėti Tarybai įgyvendinti savo įsipareigojimus vertinant visus esminius Komisijos pasiūlymų pakeitimus;

31.

atkreipia dėmesį į tai, kad Parlamentas įsteigė savo Poveikio vertinimo ir Europos pridėtinės vertės direktoratą, kuris teiks daugybę ex ante ir ex post poveikio vertinimo paslaugų Parlamento komitetams, vertins dabartinės ir būsimos ES politikos pridėtinę vertę bei politines mokslo ir technologijų sričių galimybes; pažymi, kad remiantis iš Komisijos gauta informacija, Parlamentas atliko maždaug 20 savo pakeitimų Komisijos pasiūlymams poveikio vertinimų; dar kartą primena, kad Parlamento specializuoti komitetai turėtų nuosekliau naudotis jau turimomis poveikio vertinimo priemonėmis, visų pirma tada, kai numatoma atlikti esminius pradinio Komisijos pasiūlymo pakeitimus; vis dėlto pažymi, kad tai neturėtų suvaržyti Europos Parlamento narių veikimo laisvės;

32.

pabrėžia, kad reikia atsižvelgti į visus pagrindinius Sąjungos principus, įskaitant solidarumo ir proporcingumo principą; ragina visas ES institucijas visuomet apsvarstyti trumpalaikį ir ilgalaikį teisės aktų poveikį;

33.

pažymi, kad būtų galima geriau išnaudoti „atvėsimo laikotarpį“ pasibaigus deryboms, bet prieš galutinį balsavimą (šiuo metu jis naudojamas teisinei ir lingvistinei peržiūrai), kad būtų atliktas poveikio vertinimas ir patikrintas subsidiarumas;

34.

mano, kad visos ES institucijos turėtų parengti bendrą poveikio vertinimams taikomą metodiką; pabrėžia, kad būtina neriboti Parlamento ir Tarybos teisėkūros prerogatyvų keisti Komisijos pasiūlymus;

35.

ragina Komisiją rengiant įgyvendinimo ir deleguotuosius aktus didinti tiek viešų, tiek privačių konsultacijų su visais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant vartotojus, mastą, kad būtų atsižvelgta į tai, kaip geriau padidinti informuotumą apie pasiūlymus pirminiame etape;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija pritarė idėjai toliau gerinti MVĮ tyrimą, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip 20 mln. mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) sudaro 99 proc. visų ES įmonių ir kad MVĮ yra ekonominės veiklos, augimo ir užimtumo pagrindas; pritaria siūlymui apsvarstyti galimybę MVĮ taikyti priderintus susitarimus ir švelnesnę tvarką atliekant poveikio vertinimą tais atvejais, kai galima įrodyti, kad dėl to nesumažėja teisės aktų veiksmingumas ir kad išimtys ar švelnesnė tvarka neskatina vidaus rinkos susiskaidymo ar nemažina MVĮ galimybių į ją patekti; todėl palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą svarstyti galimybę MVĮ taikyti lankstesnes taisykles, o labai mažoms įmonėms reikalavimų visiškai netaikyti tais atvejais, kai tai įmanoma ir prasminga ir dėl to ne mažiau veiksmingai bus pasiekti siūlomo teisės akto socialiniai, aplinkos ir ekonominiai tikslai;

37.

ragina Komisiją nemažinti savo užmojų, mažinant administracinę naštą MVĮ kurti pagrindą kokybiškų darbo vietų kūrimui, ir primygtinai ragina nekelti grėsmės visuomenės gerovės tikslams, įskaitant vartotojams palankius, aplinkosaugos, socialinius ir sveikatos bei saugos standartus, taip pat lyčių lygybės standartus; pabrėžia, kad dėl sumažintos administracinės naštos neturėtų sumažėti užimtumo standartai ar išaugti mažų garantijų darbo sutarčių skaičius ir kad su MVĮ ir labai mažų įmonių darbuotojais turėtų būti elgiamasi taip pat ir jiems turėtų būti taikoma tokia pat aukšto lygio apsauga kaip ir didesnių įmonių darbuotojams;

38.

pabrėžia, kad vertinant naujas taisykles dėl jų poveikio MVĮ jokiu būdu neturėtų būti pakenkta darbuotojų teisėms;

39.

pabrėžia, kad reikia aiškiau suformuluotų reglamentų, kuriuos būtų galima paprastai įgyvendinti ir kurie padėtų visiems veikėjams veikti laikantis įstatymų; pabrėžia, kad paprastesnis ir pažangesnis reglamentavimas gali sudaryti palankesnes sąlygas vykdyti nuoseklų teisės aktų perkėlimą ir veiksmingesnį bei labiau suderintą nuostatų taikymą valstybėse narėse;

40.

palankiai vertina tai, kad Komisija į geresnį reglamentavimą įtraukia ex post analizę; pabrėžia, kad siekiant piliečiams ir įmonėms užtikrinti teisinį aiškumą tokią analizę reikėtų atlikti per pakankamą laikotarpį, pageidautina nuo perkėlimo į nacionalinę teisę praėjus keleriems metams; tačiau primena, kad ex post vertinimai niekada neturėtų atstoti Komisijos kaip Sutarčių saugotojos pareigos veiksmingai ir laiku stebėti, kaip valstybės narės taiko Sąjungos teisę ir imtis visų veiksmų, siekiant užtikrinti jos tinkamą taikymą;

41.

pabrėžia, kad ES teisėkūros ir įvairių sričių politikos įgyvendinimo ir veiksmingumo vertinimui pagal rezultatus, kurių teisės aktų leidėjas jais siekė, yra svarbūs ex post vertinimas ir politikos veiksmingumo vertinimas;

42.

mano, kad atliekant naujų teisės aktų ex post vertinimą reikėtų įtraukti nacionalinius parlamentus, nes tai būtų naudinga rengiant Komisijos ataskaitas ir padėtų išsiaiškinti skirtingas nacionalines problemas, kylančias dėl atskirų teisės aktų ir reglamentų;

43.

pažymi, kad, remiantis Komisija, trečdalį ES teisės aktais sukuriamos reglamentavimo ir administracinės naštos lemia perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės, kurių imasi valstybės narės;

44.

pripažįsta, kad direktyvų atveju valstybėms narėms priklauso prerogatyva nuspręsti, ar nacionaliniu lygmeniu nustatyti aukštesnius socialinės srities, aplinkos ir vartotojų apsaugos standartus už ES lygmeniu susitartus minimalius apsaugos standartus, ir džiaugiasi, jei priimami sprendimai taip padaryti; patvirtina, kad tokių aukštesnių standartų nereikėtų laikyti pertekliniu reglamentavimu; vis dėlto, ragina kompetentingas nacionalines valdžios institucijas atsižvelgti į galimas perteklinio reglamentavimo pasekmes, kuriomis sukuriama nebūtina su ES teisės aktais susijusi biurokratinė našta, nes dėl tokios padėties gali būti neteisingai suvokiama ES teisėkūros veikla, o tai savo ruožtu gali didinti euroskepticizmą; siekiant daugiau artumo piliečiams ragina valstybes nares atsisakyti bereikalingų administracinių taisyklių įgyvendinant direktyvas ir reglamentus;

45.

skatina Komisiją ir valstybes nares intensyviau keistis geriausia patirtimi, sukaupta įgyvendinant ir taikant ES direktyvas; mano, kad tokie veiksmai paskatintų suinteresuotuosius subjektus ir vietos ir regionines valdžios institucijas padėti nustatyti sunkumus, su kuriais susiduriama įgyvendinant ES politiką vietos, regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis;

46.

pabrėžia, kad Parlamentas, kaip vienas iš teisės aktų leidėjų, turi žinoti, kokį poveikį ES teisės aktai iš tikrųjų daro juos įgyvendinus; todėl ragina Komisiją suteikti Parlamentui visapusiškas galimybes gauti visus atitinkamus vertinimus, įskaitant surinktus pradinius duomenis ir parengiamuosius dokumentus;

47.

ragina Komisiją, atsižvelgiant į rimtas ir įsisenėjusias problemas, kurios kyla įgyvendinat Reglamentą (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą, įskaitant konkurencijos iškraipymo problemas, persvarstyti mokslinį šio reglamento pagrindimą ir įvertinti, kiek naudingas ir realistinis jis yra, ir prireikus panaikinti mitybinės sudėties sąvoką; mano, kad Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 tikslai, kaip antai užtikrinti, kad apie maistą pateikiama informacija būtų teisinga ir kad būtų pateikiamos specialios nuorodos apie riebalų, cukraus ir druskos kiekį, jau yra pasiekti Reglamentu (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams;

48.

nurodo 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų ir 2011 m. spalio 27 d. Bendrą Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų ir ragina Komisiją užtikrinti galimybes Parlamentui susipažinti su šiais aiškinamaisiais dokumentais;

49.

pažymi, kad naujai išrinkta Komisija savo 2015 m. darbo programoje, pirmą kartą pritaikiusi politinio tęstinumo nebuvimo principą, suabejojo dėl šiuo metu nepriimtų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų būtinumo;

50.

pažymi, kad Teisingumo Teismas savo 2015 m. balandžio 14 d. sprendime (9) patvirtino, kad Sąjungos akto pagal įprastą teisėkūros procedūrą priėmimo etapo metu Komisija bet kada gali atsiimti pasiūlymą, kol Taryba nesiėmė veiksmų; todėl, siekdamas užtikrinti tarpinstitucinę pusiausvyrą, ragina Komisiją atsiėmimo atveju pirmiausia pasikonsultuoti su Parlamentu, ypač po pirmojo svarstymo, ir visapusiškai atsižvelgti į jo poziciją; šiuo atveju visų pirma remiasi 2015 m. sausio 15 d. Parlamento rezoliucija;

51.

be to, pabrėžia, kad Teisingumo Teismas tame pačiame sprendime atsižvelgia į Tarybos argumentus, kad Komisija tuo atveju, kai teisėkūros procedūra priimamas aktas atsiimamas, privalo paisyti ES sutarties 13 straipsnio 2 dalyje nustatytų kompetencijos priskyrimo, institucinės pusiausvyros ir sąžiningo bendradarbiavimo principų, taip pat ES sutarties 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto demokratiškumo principo;

52.

pabrėžia, kad svarbu išvengti teisės aktų dubliavimosi;

53.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei nacionaliniams parlamentams.

15.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 58/48

—

atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 28 d. Komisijos komunikatą „2015 m. metinė augimo apžvalga“ (COM(2014)0902),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. vasario 7 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl bendrosios rinkos valdymo (1) ir į 2013 m. gegužės 8 d. priimtą Komisijos atsakymą dėl tolesnių veiksmų,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 8 d. Komisijos komunikatą „Geresnė bendrosios rinkos valdysena“ (COM(2012)0259),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 18 d. Komisijos komunikatą „Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programa (REFIT). Dabartinė padėtis ir perspektyva“ (COM(2014)0368),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 7 d. Komisijos komunikatą „Pažangus reglamentavimas – atsižvelgti į mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius“ (COM(2013)0122),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 26–27 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 4 d. Konkurencingumo tarybos išvadas dėl pažangaus reglamentavimo,

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. kovo 11 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos valdymo įgyvendinant 2015 m. Europos semestrą (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 27 d. rezoliuciją dėl SOLVIT (3) ir į 2014 m. gegužės 28 d. Komisijos priimtą atsakymą dėl tolesnių veiksmų,

—

atsižvelgdamas į savo Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto užsakytą mokslinį tyrimą dėl pažangaus bendrosios rinkos reglamentavimo,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio mėn. redakcijos internetinę bendrosios rinkos rezultatų suvestinę,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą (A8-0278/2015),

A.

kadangi bendroji rinka yra viena svarbiausių ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo Sąjungoje skatinimo priemonių;

B.

kadangi, nuo oficialaus bendrosios rinkos sistemos sukūrimo praėjus daugiau kaip 20 metų, ji vis dar nevientisa, ypač todėl, kad valstybės narės nevisapusiškai perkėlė į nacionalinę teisę arba neteisingai įgyvendino ES teisės aktus;

C.

kadangi reikia stiprinti bendrosios rinkos valdymą atkreipiant dėmesį į visą politikos ciklą;

D.

kadangi būsima vidaus rinkos strategija turėtų būti siekiama gerinti bendrosios rinkos reglamentavimą pasinaudojant patirtimi, įgyta laisvo prekių ir paslaugų judėjimo, bendrosios skaitmeninės rinkos, profesinės kvalifikacijos ir viešųjų pirkimų srityse;

E.

kadangi būtent bendros atsakomybės koncepcija turėtų būti grindžiami metodai, kuriais Sąjunga siekia pagerinti bendrosios rinkos reglamentavimą;

F.

kadangi atsakomybė už subsidiarumo principo taikymą priklauso ne tik Komisijai, Tarybai ir Parlamentui – tam tikras vaidmuo tenka ir nacionaliniams, o atitinkamais atvejais taip pat regionų parlamentams; kadangi pagal subsidiarumo principą politika turi būti nustatoma tinkamiausiu instituciniu lygmeniu – vietos, regiono, nacionaliniu arba ES;

G.

kadangi turime bendrąją prekių rinką, o bendrosios paslaugų rinkos nėra;

H.

kadangi, siekiant prisidėti prie konkurencingos reglamentavimo aplinkos mūsų įmonėms kūrimo, augimo ir darbo vietų kūrimo ir vartotojų pasitikėjimo ES teisėkūra didinimo, reikėtų stiprinti, persvarstyti ar aktyviau propaguoti konkrečias priemones;

I.

kadangi piliečiai ir įmonės turi mažai žinių ir yra menkai informuoti apie įvairias pagalbos paslaugas, pvz., „Jūsų Europa“ ir SOLVIT;

J.

kadangi trūksta tinkamų rodiklių ir duomenų sėkmingam įvairių bendrosios rinkos sričių teisės aktų įgyvendinimui įvertinti;

K.

kadangi tokiais rodikliais ir duomenimis būtų galima paaiškinti atitinkamų teisės aktų tikslą ir paskirtį;

L.

kadangi skaitmeninės inovacijos vystosi greičiau nei politika ir kadangi verslininkai yra skaitmeninės darbotvarkės varomoji jėga; kadangi itin svarbu, jog kuriamos taisyklės veiktų ir ateityje ir kad jos visada būtų pritaikytos ir skaitmeninei sričiai;

M.

kadangi vartotojų teisių ir teisės aktų tinkamas perkėlimas į nacionalinę teisę, įgyvendinimas ir vykdymo užtikrinimas turi didžiulę reikšmę siekiant Sąjungoje aukšto vartotojų apsaugos lygio;

N.

kadangi vienas iš pagrindinių 2015 m. Europos vartotojų aukščiausiojo lygio susitikimo (metinio forumo, kuriame susirenka pagrindiniai Europos ir tarptautinės politikos formuotojai ir suinteresuotieji subjektai) prioritetų buvo geresnis teisės aktų įgyvendinimas ir vykdymo užtikrinimas;

1.

prašo Komisijos įgyvendinant neseniai priimtą vidaus rinkos strategiją atsižvelgti į šioje rezoliucijoje pateiktas rekomendacijas;

2.

mano, kad bendrosios rinkos reglamentavimo gerinimas turėtų būti ir ES institucijų prioritetas, ir jų bendra atsakomybė; laikosi nuomonės, kad geri teisės aktai naudingi piliečiams ir turėtų padėti didinti konkurencingumą, kurti darbo vietas, skatinti ekonomikos augimą ir MVĮ vystymąsi bei užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir kad tai turi būti daroma taip, kad Europos ekonomika būtų skatinama, o ne žlugdoma;

3.

vertina sąvoką „geresnis reglamentavimas“ atsižvelgdamas į visą politikos ciklą, kai visi elementai prisideda prie efektyvaus ir veiksmingo reglamentavimo; todėl mano, kad konkretūs rodikliai, skirti teisės aktų įgyvendinimo sėkmei įvertinti, turėtų būti įtraukti dar į pradinį poveikio vertinimą ir naudojami per visą politikos ciklą, be kita ko, įgyvendinant teisės aktus jiems įsigaliojus;

4.

atsižvelgdamas į tai, primena skaidrios ir prieinamos informacijos svarbą; apgailestauja, kad, nors Parlamento dokumentai yra prieinami plačiajai visuomenei, prieiga prie Tarybos dokumentų išlieka ribota;

5.

mano, jog subsidiarumo principas turi būti politikos formavimo pagrindas, kad valdant bendrąją rinką būtų pabrėžiama Europos pridėtinė vertė;

6.

pažymi, kad su subsidiarumo mechanizmu susiję terminai kartais per trumpi, kad parlamentai turėtų pakankamai laiko išsamiai apsvarstyti įgyvendinimo aspektus, darną su galiojančiais teisės aktais ar kitus praktinius dalykus; todėl mano, kad parlamentai patys galėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį, ypač konsultacijų procedūrose;

7.

mano, kad institucijos turėtų imtis bendrų veiksmų siekdamos užtikrinti, kad rengiant atitinkamus teisės aktus būtų atsižvelgta į proporcingumo principą; be to, mano, kad šiuo procesu turėtų būti siekiama paprastumo, skaidrumo, nuoseklumo ir pagarbos pagrindinėms teisėms;

8.

ragina Komisiją ir Tarybą kartu su Parlamentu svarstyti, kaip būtų galima geriausiai užtikrinti, kad paprastinimas vyktų nuolat, nes pastangos šiose srityse duoda naudos vartotojams ir MVĮ;

9.

mano, kad reglamentuojant bendrąją rinką derėtų atsižvelgti į naujas galimybes, kurias suteikia skaitmeninė revoliucija ir užtikrinti visapusišką darną su e. valdžios matmeniu;

10.

ragina Komisiją stiprinti bendrosios rinkos kaip atskiro Europos semestro proceso ramsčio funkciją, kuri turėtų būti remiama pasitelkiant metinę bendrosios rinkos integravimo ataskaitą kaip įnašą į metinę augimo apžvalgą;

11.

laikosi nuomonės, kad bendrosios rinkos teisės aktais turėtų būti siekiama geresnio bendrosios rinkos veikimo, jie turi būti rengiami pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalį ir skatinti konkurencingumą, inovacijas, ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą; veiksmingus poveikio vertinimus laiko svarbia priemone, kuria politikos formuotojams pranešama, kaip geriausiai rengti reglamentavimą, kad būtų pasiekti šie tikslai ir jų bendrosios rinkos tikslai, taip pat apie galimą jo sąveikos su galiojančiais teisės aktais poveikį;

12.

mano, kad apgailėtina, jog maždaug 40 proc. poveikio vertinimo projektų, kuriuos 2010–2014 m. išnagrinėjo Komisijos Poveikio vertinimo valdyba, buvo laikomi nepakankamai kokybiškais ir grąžinti, kad juos patobulintų;

13.

mano, kad norint, jog poveikio vertinimai būtų veiksmingos priemonės, jie turėtų būti rengiami remiantis visapusiška, objektyvia ir išsamia informacija ir faktais, taip pat turėtų apimti visas alternatyvas, kuriomis daromas didelis poveikis arba kurios yra politiškai svarbios; laikosi nuomonės, kad poveikio vertinimai turėtų būti atliekami taip, kad būtų atsižvelgiama ir į tame pačiame sektoriuje galiojančių teisės aktų ex post vertinimą, taip pat atsižvelgiant į naujos teisėkūros iniciatyvos suderinamumą su Europos Sąjungos kitų sričių politika ir bendraisiais tikslais;

14.

apgailestauja, kad kartu su pasiūlymų projektais Parlamentui pateiktuose poveikio vertinimuose vis dar aptinkama trūkumų, kaip, pavyzdžiui, savo analizėje dėl poveikio vertinimo, pridėto prie pasiūlymo dėl radijo ryšio įrenginių tiekimo rinkai, pabrėžė Parlamento Ex ante poveikio vertinimo skyrius;

15.

mano, kad atliekant poveikio vertinimą turėtų būti atidžiai atsižvelgiama į mokslines rekomendacijas ir ypač pagrindžiama, kaip ir kodėl parengiamaisiais etapais buvo priimti politiniai sprendimai, kurie padės įgyvendinti politinį procesą; be to, mano, kad atliekant poveikio vertinimus turi būti atsižvelgiama į skaitmeninės inovacijos ir raidos tempą bei į poreikį užtikrinti, kad teisės aktai būtų neutralūs technologijų atžvilgiu ir kuo labiau tinkami taikyti ateityje;

16.

pažymi, kad nepateikta jokių aiškių gairių, ar galimą REFIT pasiūlymų poveikį reikėtų vertinti kiekybiniu požiūriu; pabrėžia, kad būtina, jog REFIT pasiūlymai būtų tikslingesni, kiekybiniu požiūriu įvertinant galimą kiekvieno pasiūlymo naudą ir sąnaudų santaupas;

17.

pažymi, kad prie pasiūlymo pridedamą poveikio vertinimą reikėtų papildyti teisėkūros institucijų priimtų esminių pakeitimų poveikio vertinimais; pabrėžia, kad reikia nustatyti aiškias ir skaidrias taisykles, kokiomis sąlygomis turėtų būti atliekami tokie papildomi poveikio vertinimai; pavyzdžiui, primena, kad Parlamentas atidžiai įvertino dviejų direktyvų dėl viešųjų pirkimų kai kurių savo pakeitimų galimą poveikį MVĮ; todėl primygtinai ragina Tarybą, kuri nėra atlikusi jokio savo pakeitimų poveikio vertinimo nuo 2007 m., aktyviau dalyvauti;

18.

primena, kad atsakomybė už subsidiarumo principo taikymą priklauso ne tik Komisijai, Tarybai ir Parlamentui – tam tikras vaidmuo tenka ir nacionaliniams parlamentams;

19.

pažymi, kad tyrime „Pažangus bendrosios rinkos reglamentavimas“, kurį užsakė Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetas, siūloma, kad Parlamentas ir Taryba galėtų turėti vertingos informacijos ir prisidėti prie Komisijos poveikio vertinimų; ragina Komisiją ieškoti būdų, kaip į poveikio vertinimų procesą įtraukti Parlamentą ir Tarybą;

20.

primena, kad pagal ES sutarties 11 straipsnio 2 dalį visos ES institucijos privalo palaikyti atvirą, skaidrų ir nuolatinį dialogą su atstovaujamosiomis asociacijomis, pilietine visuomene ir socialiniais partneriais;

21.

mano, kad į konsultacijų etapą visada turėtų būti įtraukta skiltis „standartiškai skaitmeninis“, kuri padėtų Komisijai gerai suprasti naudotojų poreikius ir šios savybės svarbą kuriant paslaugą;

22.

pakartoja savo nuomonę, kad konsultavimasis turėtų būti atviras, skaidrus, įtraukus ir išplėstas, kad apimtų įvairių suinteresuotųjų subjektų pateiktas nuomones dėl poveikio vertinimo projektų; mano, kad tai taip pat svarbu ir antrinės teisės aktams, nes jie labai svarbūs bendrosios rinkos reglamentavimo įgyvendinimui ir dėl to jiems turi būti užtikrinamas didesnis skaidrumas ir tikrinimas; mano, kad Sąjungos muitinės kodeksas yra viena iš sričių, kuriose reguliarios konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais galėtų pagerinti antrinės teisės aktų įgyvendinimą;

23.

pripažįsta pasiūlymus dėl ilgesnio strateginio programavimo etapo geresnio reglamentavimo dokumentų rinkinyje, pavyzdžiui, dėl pradinių poveikio vertinimų įtraukimo; vis dėlto mano, kad vis dar stinga bendro Komisijos darbo proceso vaizdo; ragina Komisiją parengti veiksmų planus, kuriuose būtų aiškiau apibrėžiamos tam tikrų sektorių politikos iniciatyvos, ir sudaryti palankesnes sąlygas juos naudoti;

24.

mano, kad teisėkūros procesui labai svarbus piliečių ir įmonių indėlis į skirtingas pagalbos tarnybas, pvz., „Jūsų Europa“ ir SOLVIT, todėl ragina Komisiją įvertinti šių tarnybų pateiktus duomenis ir atsižvelgti į juos peržiūrint atitinkamus teisės aktus;

25.

mano, kad itin svarbi teisėkūros proceso dalis yra plačios, tinkamos ir subalansuotos konsultacijos; mano, kad skelbiant dokumentus ir įrodymus ir raginant visus suinteresuotuosius subjektus veiksmingai prisidėti prie šios srities politikos plėtojimo aktyviai skatinama diegti naujoves ir stiprinama bendroji rinka, ypač bendrosios skaitmeninės rinkos darbotvarkė;

26.

pabrėžia, kad mažos įmonės dažnai neturi laiko ir išteklių reguliariai dalyvauti konsultacijose; mano, kad Komisija turėtų rasti naudotojams patogų ir naujovišką būdą MVĮ ir pradedančioms veiklą įmonėms įtraukti;

27.

mano, kad suinteresuotųjų šalių konsultavimui reikėtų taikyti holistinį požiūrį – tai turėtų būti nuolatinis procesas per visą teisėkūros ciklą, o ne atsitiktinis veiksmas; šiuo atžvilgiu dar kartą ragina Komisiją svarstyti galimybę įsteigti Europos suinteresuotųjų subjektų forumą, kuris spręstų geresnio reglamentavimo ir mažesnės biurokratijos klausimus;

28.

pabrėžia, kad tokios konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais turi būti kuo platesnės, visų pirma įtraukiant MVĮ, labai mažas įmones ir pilietinės visuomenės organizacijas;

29.

mano, kad suteikus galimybę viešąsias konsultacijas vykdyti bet kuria oficialia kalba, pagerinus jų prieinamumą ir suprantamumą būtų pasiektas atitinkamai aktyvesnis dalyvavimas ir skaidresnė prieiga prie konsultacijų proceso;

30.

mano, kad labai svarbu visiškai ir tinkamai įgyvendinti bendrosios rinkos teisės aktus ir kad aiškūs, išsamūs ir daugiamačiai rodikliai yra naudinga veikla, jei siekiama pajusti visą bendrosios rinkos naudą; reiškia susirūpinimą dėl to, kad įgyvendinimo tikslai ne visada pasiekiami; visų pirma ragina visapusiškai ir tinkamai įgyvendinti Paslaugų direktyvą; primena, kad išlieka didelių skirtumų tarp valstybių narių ir sektorių;

31.

mano, kad, Komisijai siekiant sumažinti savo teisės aktų skaičių, tai leis daugiau dėmesio skirti politikos iniciatyvoms, vadinasi, skirti daugiau laiko nuodugnesniems svarstymams, kurie gali padėti padidinti suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą;

32.

pabrėžia atitikties lentelių svarbą siekiant stebėti tinkamą įgyvendinimą; ragina valstybes nares parengti ir paskelbti savo pačių atitikties lenteles;

33.

mano, jog apgailėtina, kad, nepaisant Bendrosios rinkos akte Komisija pasiūlyto 0,5 proc. tikslinio rodiklio, kai kurios valstybės narės vis dar atsilieka; pabrėžia, kad svarbūs ne tik oficialūs perkėlimo į nacionalinę teisę ir įgyvendinimo tikslai, bet ir perkėlimo kokybė, praktinis įgyvendinimas vietoje ir problemos bei iššūkiai, kurių atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams gali kilti kasdieniame gyvenime;

34.

mano, kad siekiant išnaudoti visapusiškai funkcionalios bendrosios rinkos pranašumus Komisijai ir parlamentams reikėtų stengtis mokytis iš geriausios praktikos pavyzdžių ir patirties, įgytos įgyvendinant Sąjungos teisės aktus, siekiant užtikrinti, kad dėl prasto ar nenuoseklaus įgyvendinimo valstybėse narėse nenukentėtų konkrečiuose teisės aktuose numatyti tikslai ir uždaviniai;

35.

mano, kad reikėtų daugiau aiškumo dėl perteklinio reglamentavimo ir kad būtinos stipresnės priemonės siekiant nustatyti jo atvejus, dėl kurių žmonės ir įmonės, siekiantys suprasti ir taikyti ES lygmens teisės aktus, susiduria su problemomis ir papildomomis sąnaudomis; ragina valstybes nares įgyvendinimo dokumentuose paaiškinti ir nurodyti, kas yra ES teisė, o kas – nacionaliniai reikalavimai; primena, kad valstybės narės turi galimybę taikyti griežtesnius standartus, jei ES teisėje numatytas tik minimalus derinimas;

36.

ragina Komisiją toliau dėti pastangas ir reguliariai atnaujinti reglamentavimo gaires; visų pirma ragina, glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Parlamentu, skubiai atnaujinti 2009 m. gaires dėl Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos taikymo, siekiant užtikrinti, kad jos būtų tinkamos skaitmeniniame amžiuje; apgailestauja dėl to, kad paslaugų kokybė valstybėse narėse labai skiriasi, nes nepakankamai aiškiai nustatomi prioritetai ir trūksta išteklių; todėl, siekiant pagerinti šių priemonių ir paslaugų veikimą, ragina ES lygmeniu nustatyti tvirtesnę valdymo sistemą;

37.

mano, kad alternatyvus ginčų sprendimas (AGS) ir elektroninis ginčų sprendimas (EGS) yra labai svarbios priemonės, galinčios pagerinti prekių ir paslaugų bendrąją rinką; pabrėžia, kad jas pasitelkę vartotojai ir prekiautojai galės ekonomiškai efektyviai ir paprastai išspręsti ginčus nesikreipdami į teismą; ragina Komisiją ir valstybes nares didinti informuotumą apie šias svarbias priemones;

38.

pabrėžia, kad vieno langelio principu veikianti ginčų sprendimo parama, paremta SOLVIT, ECC-Net ir FIN-Net principais, yra ES vidaus rinkos veikimą gerinančios paslaugos; ragina Komisiją skirti išteklių, kad būtų informuojama apie šias priemones ir plėtoti jų tarpusavio papildomumą;

39.

labai palankiai vertina tinklą SOLVIT ir sistemą „EU Pilot“, kurie sukurti siekiant, kad Komisijai nereikėtų pradėti pažeidimo tyrimo procedūrų prieš valstybes nares; tačiau mano, kad sistemos „EU Pilot“ teikiamos paslaugos turėtų būti pagerintos pagreitinant atsaką į gautą įspėjimą;

40.

mano, kad siekiant, jog Vidaus rinkos informacinė sistema (IMI) taptų pagrindiniu informacijos centru, ji turėtų ir toliau būti integruojama į kitas su bendrąja rinka susijusias priemones; pabrėžia, kad atitiktų principą „tik vieną kartą“, atsižvelgiant į Komisijos neseniai paskelbtas iniciatyvas;

41.

mano, kad skaitmeninės platformos, pvz., vieno langelio principu veikiančios platformos, IMI ir Europos viešojo administravimo institucijų sąveikumo sprendimų programa (ISA2), yra svarbios siekiant pagerinti bendrosios rinkos veikimą suteikiant galimybių lengviau keistis informacija tarp valdžios institucijų valstybėse narėse;

42.

yra susirūpinęs dėl menko europiečių informuotumo ir supratimo apie esamas tarnybas, kaip antai „Jūsų Europa“, „Jūsų Europos patarėjas“, Europos užimtumo tarnyba, Bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje tinklas, vieno langelio principu veikiantys kontaktiniai centrai, SOLVIT, alternatyvus ginčų sprendimas ir elektroninis ginčų sprendimas;

43.

mano, kad „Jūsų Europa“, „Jūsų Europos patarėjas“, Europos užimtumo tarnyba, Bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje tinklas, vieno langelio principu veikiantys kontaktiniai centrai, SOLVIT ir „SOLVIT Plus“, alternatyvus ginčų sprendimas ir elektroninis ginčų sprendimas bei panašios paslaugos yra naudingos ir nebrangios teisminių veiksmų alternatyvos; pažymi, kad tik 4 proc. vartotojų ir įmonių žino apie tokias priemones ir kad šiuo metu šiomis paslaugomis labai menkai naudojamasi; ragina Komisiją ir valstybes nares, siekiant išspręsti šią problemą, dar labiau pagerinti informuotumą apie tokias priemones ir kartu panagrinėti, ar šių priemonių taikymo rezultatai ir jų pateikiami atsakymai tinkami naudotojams; be to, ragina Komisiją siekti geresnio bendradarbiavimo tarp įvairių pagalbos tarnybų, pvz., „Jūsų Europa“ ir SOLVIT, kad būtų didinamas naudotojų pasitenkinimas;

44.

prašo Komisijos atlikti nuodugnią šių paslaugų tarpusavio sąveikos analizę ir išnagrinėti galimybę pakeisti juos vieno langelio principu veikiančiu vartotojų informacijos centru, kuris nukreiptų vartotoją naudotis kitomis atitinkamomis priemonėmis;

45.

mano, kad ši analizė turėtų užtikrinti geresnę šių tarnybų apibrėžtį siekiant geriau atskirti veiklą ir tokiu būdu išvengti dubliavimosi;

46.

ragina Komisiją parengti komunikatą ir mokymo strategiją siekiant užtikrinti didesnį piliečių ir visų dydžių įmonių informuotumą apie pagalbos tarnybas; atsižvelgdamas į tai, rekomenduoja kurti bendrą portalą, skirtą prieigai prie visų pagalbos tarnybų;

47.

mano, kad ateityje persvarstant Bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje (BVAS) reglamentą turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į poreikį gerinti keitimąsi informacija tarp įvairių bendrosios rinkos priemonių;

48.

pabrėžia svarbų Komisijos stebėjimo priemonės „ES koordinuojamos patikrinimo akcijos“ (angl. „EU Sweeps“) vaidmenį, ypač geram bendrosios skaitmeninės rinkos veikimui;

49.

pripažįsta teigiamą vaidmenį „EU Sweeps“ akcijų, kurių Komisija ėmėsi siekdama pagerinti vykdymo užtikrinimą vykdant suderintas patikrinimų akcijas internetinėje aplinkoje; mano, kad „EU Sweeps“ galėtų būti vykdomos ir ne interneto sektoriuje;

50.

susirūpinęs pažymi, kad pagal „Jūsų Europa“ pranešimus esama sričių, dėl kurių žmonės, kurie stengiasi naudotis savo teisėmis, nuolat teikia užklausas, pvz., dėl elektroninės prekybos ir kvalifikacijų pripažinimo; mano, kad Komisija, kartu su nacionalinėmis ir regioninėmis institucijomis, turėtų į tai atsakyti siekiant skatinti šių teisių supratimą;

51.

mano, kad siekiant susidaryti išsamų vaizdą, kaip bendrosios rinkos teisės aktai iš tikrųjų veikia vartotojus ir įmones, tinkama atlikti kokybinį ir kiekybinį įgyvendinimo vertinimą, o ne tik pateikti plikus skaičius, ar direktyvos buvo formaliai perkeltos, ar ne;

52.

ragina Komisiją apsvarstyti, ar būtų galima sukurti išankstinio perspėjimo sistemą, kuri praneštų apie ES teisės aktų įgyvendinimo ar taikymo problemas;

53.

mano, kad vykdant sistemingą ES lygmens vartotojų rinkų peržiūrą būtų galima labiau laiku nustatyti atsirandančias tendencijas ir kylančius pavojus vartotojams ir įmonėms; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia visų susijusių suinteresuotųjų asmenų, įskaitant vartotojų organizacijas, atliekamą teigiamą vaidmenį;

54.

ragina Komisiją įvertinti produktų kontaktinių centrų, numatytų 2009 m. Abipusio pripažinimo reglamente ir 2011 m. Statybos produktų reglamente, veiklos rezultatus;

55.

pabrėžia, kad būtina užtikrinti glaudesnį bendrosios rinkos valdymo priemonių, gaunančių vartotojų skundų, kad prekiautojai pažeidžia ES teisės aktus, ir nacionalinių vykdymo užtikrinimo įstaigų bendradarbiavimą, atliekant oficialias procedūras ir gerinant keitimąsi duomenimis;

56.

ragina Komisiją rimtai įvertinti įgyvendinimo ir galiausiai pažeidimo tyrimo procedūrų (visų pirma susijusių su bendrosios rinkos teisės aktais) nuoseklumą ir veiksmingumą;

57.

mano, jog apgailėtina, kad Parlamento prieiga prie atitinkamos informacijos, susijusios su procesu iki pradedant nagrinėti pažeidimą ir vykdant pažeidimo procedūrą, yra ribota, ir ragina užtikrinti didesnį skaidrumą šioje srityje, tinkamai laikantis konfidencialumo taisyklių;

58.

primygtinai ragina Komisiją tinkamu metu ir greičiau taikyti pažeidimo tyrimo procedūras tais atvejais, kai esama įrodymų, kad neįgyvendinami teisės aktai, ir kai nepasiteisino pagrįstos pastangos išspręsti problemas taikant tarpininkavimo ir panašias priemones, pvz., taikant AGS, EGS, vykdant projektą „EU Pilot“, naudojantis SOLVIT arba kitais proceso iki pradedant nagrinėti pažeidimą mechanizmais; pabrėžia, kad valstybės narės vienodai atsakingos už ES teisės aktų vykdymo užtikrinimą ir kad jos turėtų užtikrinti veiksmingą ir efektyvų vykdymo užtikrinimą, siekdamos apsaugoti vartotojų teises ir sukurti vienodas sąlygas verslo įmonėms visoje Europoje;

59.

įsipareigoja atlikti savo vaidmenį Sąjungos teisės aktų vykdymo užtikrinimo srityje, be kita ko, peržiūrėti, kaip įgyvendinami teisės aktai, ir kontroliuoti Komisiją, visų pirma įsipareigodamas dalyvauti Komisijai rengiant metines arba bent išsamesnes darbo programų, konkrečiai susijusių su vykdymo užtikrinimu, ataskaitas;

60.

primena, kad savo 2014 m. vasario 4 d. rezoliucijoje dėl Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos taikymo (4) Parlamentas paprašė Komisijos surinkti ir išnagrinėti duomenis apie valstybių narių taikomas sankcijas ir apie vykdymo užtikrinimo sistemų efektyvumą, visų pirma atsižvelgiant į vykdymo užtikrinimo procedūrų sudėtingumą ir trukmę; ne kartą ragino Komisiją pateikti Parlamentui šių tyrimų rezultatus;

61.

mano, kad rinkos priežiūros priemonės turėtų būti naudojamos kartu su bendrosios rinkos priemonėmis, siekiant tvirčiau užtikrinti ES teisės aktų vykdymą;

62.

atsižvelgdamas į tai nurodo, kad nacionalinės valdžios institucijos ne visada tinkamai naudojasi Rinkos priežiūros informacine ir ryšių sistema (ICSMS) arba laiku nesiima reikiamų priemonių; ypač pabrėžia, kad būtina pagerinti bylų perdavimą tarp valdžios institucijų;

63.

yra susirūpinęs, kad, kaip matyti iš atrankinės analizės, kurią Komisija atliko 2014 m., 60 proc. užbaigtų tyrimų apie produktus atvejų nebuvo pranešta apie kilmės šalį, 32 proc. mašinų produktų tyrimų atvejų nebuvo pridėta rizikos kategorija, o 5 proc. įrašų nebuvo pateikta nuoroda į pažeistą ES reglamentą arba direktyvą; ragina Tarybą ir valstybes nares rimtai apsvarstyti šį klausimą ir informuoti Parlamentą apie tolesnius veiksmus, kurių imtasi;

64.

teigiamai vertina reguliarios peržiūros laikotarpį ir tai, kad pagal buvo atliekama sektorių analizė pagal Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programą (REFIT), kurios pagrindinis tikslas turėtų būti gerinti ES teisės aktų kokybę ir juos supaprastinti, tuo būdu veiksmingiau pritaikant juos piliečių ir įmonių poreikiams, ypatingą dėmesį skiriant labai mažoms, mažosioms ir vidutinėms įmonėms;

65.

tačiau mano, kad analizė turėtų būti patobulinta atsižvelgiant į tai, ar iki šiol taikytos teisėkūros priemonės padėjo veiksmingai pasiekti tikslą ir yra suderinamos su dabartiniais politikos tikslais; taip pat pabrėžia REFIT proceso skaidrumo svarbą; šiuo atžvilgiu mano, kad kintamas tikslas sumažinti administracinę ir reguliavimo naštą gali turėti teigiamą poveikį padedant užtikrinti, kad tikslai būtų įgyvendinami kuo efektyviau ir kad žmonės ir įmonės patirtų kuo mažesnes sąnaudas;

66.

pažymi, kad dėl bendros reguliavimo naštos bendrosios rinkos dalyviai, visų pirma MVĮ, dažnai susiduria su kliūtimis; todėl teigiamai vertina Komisijos įsipareigojimą išnagrinėti šį klausimą; pabrėžia, kad atliekant tokią analizę turėtų būti siekiama pašalinti patekimo į rinką kliūtis ir visiems rinkos dalyviams užtikrinti sąžiningą konkurenciją;

67.

ragina Komisiją pagerinti savo supratimą apie veiksnius, turinčius įtakos politikos tikslų įgyvendinimui, pvz., ES ar nacionaliniu lygmeniu priimtų vienas kitą papildančių ar viena kitai prieštaraujančių politikos krypčių poveikį, bet taip pat ir neveikimo poveikį ir sąnaudas, siekiant pagerinti politikos formavimą ir galiausiai padėti geriau reglamentuoti bendrąją rinką;

68.

mano, kad išskirtiniais atvejais galėtų būti svarstoma galimybė taikyti laikino galiojimo ir griežtesnės peržiūros sąlygas, ypač taikomas laikiniems reiškiniams, o institucijos turėtų įsipareigoti nuolat atnaujinti teisės aktus ir juos taikyti tik tada, kai reikia; mano, kad apsaugos priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti, kad esminiai teisės aktai toliau galiotų;

69.

pabrėžia, kad siekis pagerinti bendrosios rinkos reglamentavimą nereiškia nei viso reglamentavimo pašalinimo, nei reglamentavimo užmojo sumažinimo, pvz., aplinkos apsaugos, saugos, saugumo, vartotojų apsaugos ir socialinių standartų srityse – veikiau reikia šalinti nereikalingą reglamentavimą, biurokratizmą ir neigiamą poveikį, kartu pasiekiant politikos tikslų ir sukuriant konkurencingą reglamentavimo aplinką, kuria Europoje būtų remiamas užimtumas ir verslumas;

70.

pabrėžia, kad bendroji rinka, kuri per daug neapsunkina arba nežlugdo gamybos, naujovių diegimo ir prekybos, yra priemonė, grąžinsianti atgal į Europa darbo vietas ir ekonomikos augimą, kuris būtų anksčiau perkeltas už Europos ribų;

71.

todėl pabrėžia, kad bendra atsakomybė už bendrosios rinkos reglamentavimo gerinimą padės pasiekti bendros naudos: stipri ir gyvybinga bendroji rinka prisidės prie ilgalaikio ES ekonomikos augimo ir taip bus užtikrinta jos piliečių gerovė;

72.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Tarybai, Europos Vadovų Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

15.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 58/57

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos (ES) sutarties 2 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 165 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1288/2013, kuriuo sukuriama Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programa „Erasmus+“ ir kuriuo panaikinami sprendimai Nr. 1719/2006/EB, Nr. 1720/2006/EB ir Nr. 1298/2008/EB (1),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1093/2012/ES dėl Europos piliečių metų (2013 m.) (2),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 14 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 390/2014, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. laikotarpio programa „Europa piliečiams“ (3),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų (4),

—

atsižvelgdamas į Deklaraciją dėl pilietiškumo ir bendrų laisvės, tolerancijos ir nediskriminavimo vertybių propagavimo pasitelkiant švietimą (Paryžiaus deklaracija), priimtą per neoficialų 2015 m. kovo 17 d. vykusį Europos Sąjungos valstybių švietimo ministrų susitikimą,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginės programos („ET 2020“) (5),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugpjūčio 26 d. Komisijos komunikatą „2015 m. Tarybos ir Komisijos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginės programos („ET 2020“) įgyvendinimo bendros ataskaitos projektas“(COM(2015)0408),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 14 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą dėl Sąjungos švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programos „Erasmus+“ įgyvendinimo 2016 m. darbo programos patvirtinimo (C(2015)6151),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 28–29 d. Tarybos išvadas dėl besimokančiųjų judumo lyginamojo standarto (6),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 15 d. Komisijos komunikatą „Bendros 2015 m. Tarybos ir Komisijos ataskaitos dėl Europos bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje atnaujintos sistemos (2010–2018 m.) įgyvendinimo projektas“(COM(2015)0429),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 27 d. Komisijos komunikatą „ES jaunimo strategija. Investicijos ir galimybių suteikimas. Atnaujintas atvirasis koordinavimo metodas, taikomas sprendžiant jaunimo problemas ir suteikiant jiems daugiau galimybių“ (COM(2009)0200),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 27 d. Tarybos rezoliuciją dėl Europos bendradarbiavimo jaunimo politikos srityje atnaujintos sistemos (2010–2018 m.) (7),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos rekomendaciją dėl neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo (8),

—

atsižvelgdamas į savo 1992 m. gegužės 15 d. rezoliuciją dėl švietimo ir mokymo politikos rengiantis 1993 m. (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. rugsėjo 26 d. rezoliuciją dėl iniciatyvų siekiant papildyti nacionalinių mokyklų mokymo programas ir aprūpinti atitinkama mokomąja medžiaga, kuri apimtų europinį aspektą (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 23 d. rezoliuciją dėl mokytojų rengimo kokybės gerinimo (11),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Kultūros ir švietimo komiteto pranešimą (A8-0021/2016),

A.

kadangi švietimas yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių ir viešoji gėrybė, kuri turėtų būti vienodai prieinama visiems;

B.

kadangi pagrindinis švietimo vaidmuo yra ugdyti visapusiškai sąmoningus piliečius, todėl yra daug platesnis nei ES ekonominių tikslų ir nacionalinių strategijų įgyvendinimas;

C.

kadangi švietimo tikslai apima asmenų rengimą gyvenimui ir aktyviam pilietiškumui vis sudėtingesnėse, reiklesnėse, daugiakultūrėse ir labiau integruotose visuomenėse;

D.

kadangi, kaip rodo 2014 m. Eurobarometro apklausos duomenys, 44 proc. Europos Sąjungos piliečių mano, jog jie nepakankamai supranta, kaip veikia ES, o 52 proc. piliečių mano, kad jų nuomonė ES nesvarbi (12);

E.

kadangi tik 42,61 proc. ES piliečių ir tik 27,8 proc. 18–24 metų asmenų balsavo paskutiniuose rinkimuose į Europos Parlamentą, o tai mažiausias dalyvavimas nuo 1979 m. (13);

F.

kadangi nepakankamos žinios apie ES ir nepakankamas supratimas apie jos teikiamą konkrečią pridėtinę vertę gali prisidėti prie nuomonės, kad trūksta demokratijos, ir prie valstybėse narėse bei šalyse kandidatėse paplitusio euroskepticizmo; kadangi siekiant panaikinti vis didėjantį ES piliečių nuomonės ir ES institucijų gebėjimo į ją įsiklausyti atotrūkį turi būti mažinamas demokratijos trūkumas;

G.

kadangi, 2015 m. specialiojo Eurobarometro Nr. 437 duomenimis, didžioji dauguma europiečių sutinka, kad į mokyklų programas ir vadovėlius turėtų būti įtraukta informacija apie religijos ar tikėjimo, etninės kilmės, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės įvairovę (14);

H.

kadangi didesnis informuotumas apie ES politikos priemonių naudą, pvz., laisvą asmenų ir paslaugų judėjimą Sąjungoje, ir ES judumo programos gali prisidėti kuriant priklausymo ES jausmą, bendrumo dvasią ir daugiakultūrių bei daugiataučių visuomenių toleravimą;

I.

kadangi sėkmingos švietimo sistemos ir mokymo programos kartu su didesne europiečių įtaka ir dalyvavimu ES politikos sprendimų priėmimo procesuose galėtų paskatinti aktyvesnį domėjimąsi ES reikalais ir supratimo bei priklausymo jausmą ir kartu padėtų mažinti socialinį susiskaldymą, kultūrinę segregaciją ir nepritekliaus jausmą;

J.

kadangi dauguma valstybių narių mokymą apie ES įtraukė į savo mokymo programas ir mokytojų rengimo programas, kadangi vis dar tebėra skirtumų tarp valstybių narių;

K.

kadangi kai kuriose valstybėse narėse, nors ES temos apskritai dėstomos įvairiais švietimo sistemos lygmenimis per įvairių privalomojo lavinimo dalykų pamokas, jos vis dar sudaro mažą konkretaus mokytojo dėstomos mokymo programos dalį;

L.

kadangi mokytojų ir kitų švietimo darbuotojų ES srities žinias ir gebėjimus reikia toliau ugdyti ir atnaujinti organizuojant pradinį ir tolesnį kvalifikacijos kėlimą ir kadangi švietimo įstaigoms ir mokytojams reikia veiksmingos pagalbos, kuri būtų specialiai pritaikyta ir atitiktų konkrečius jų poreikius;

M.

kadangi, Švietimo ir kultūros GD užsakymu bendrovės ICF GHK atlikto tyrimo „Learning Europe at school“ (15) duomenimis, rengiant mokytojus dėstyti su ES susijusius dalykus daugiausia dalyvauja aukštojo mokslo sričiai nepriklausančios įstaigos ir asociacijos;

N.

kadangi iš 2014 m. Komisijos pateikto programos „Erasmus“ poveikio vertinimo matyti, kad judumas švietimo tikslais ir švietimo internacionalizacija daro teigiamą poveikį ne tik mokymo programoms ir įsidarbinimo galimybėms, bet ir Europos pažinimui, Europos pilietiškumo jausmo ugdymui, palankiam požiūriui į Europą ir rinkėjų dalyvavimui Europos Parlamento rinkimuose;

1.

pabrėžia, kad Europos aspektas švietime įgyja vis daugiau svarbos – dėstant įvairius dalykus įvairiais lygiais ir pasitelkus skirtingus mokymo būdus; kartu pabrėžia būtinybę šią sąvoką suprasti plačiai, atsižvelgiant į sudėtingą, dinamišką ir įvairialypį jos pobūdį ir pagrindiniu jos elementu laikant mokymąsi apie ES mokyklose;

2.

pabrėžia, kad ES aspektas švietime yra svarbiausia sudedamoji dalis, galinti padėti piliečiams geriau suprasti ES ir vėl užmegzti kontaktą, taip pat suteikti daugiau prasmės ES sutarties 2 straipsnyje išdėstytoms vertybėms ir sutvirtinti ES balsą tarpusavio sąsajomis pagrįstame pasaulyje;

3.

pabrėžia, kad reikia suvokti pagrindines Europos Sąjungos vertybes ir skatinti jomis vadovautis; pažymi, kad siekiant abipusio supratimo, taikaus sugyvenimo, tolerancijos, solidarumo ir siekiant suprasti pagrindinius Europos Sąjungos principus labai svarbu žinoti ir suprasti bendrą ES istoriją ir vertybes;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad su ES susiję klausimai, atsižvelgiant į Sąjungos poveikį kasdieniniam piliečių gyvenimui, turėtų būti gausiau ir geriau integruoti į mokymo medžiagą; mano, kad aiškiai su ES susijęs turinys galėtų vertingai papildyti mokymo programas ir prisidėti prie besimokančiųjų asmeninės raidos ir ugdymo;

5.

pabrėžia, kad reikia naudoti aktyvius ir dalyvavimu pagrįstus mokymo metodus, kurie būtų pritaikyti besimokančiųjų lygiui, poreikiams ir interesams, ir visapusiškai išnaudoti informacinių ir ryšių technologijų ir žiniasklaidos, įskaitant socialinę žiniasklaidą, teikiamas galimybes;

6.

pabrėžia, kad ES aspektas švietime turėtų sudaryti galimybes besimokantiems ne tik įgyti žinių ir puoselėti Europos pilietiškumo jausmą, bet ir ugdyti kritinį mąstymą su ES susijusiais klausimais, be kita ko, suteikiant žinių apie pagrindines ES vertybes, grindžiamas teisinės valstybės principais ir žmogaus teisėmis, ES valdymą ir sprendimų priėmimo procesą ir tai, kokią įtaką tai daro valstybėms narėms bei jų demokratiniam procesui; ragina naudotis Europos jaunimo parlamento vaidmenų žaidimais ir taip padėti vaikams ir studentams suprasti Europos procesus ir didinti jų informuotumą Europos klausimais;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES formuoja valstybės narės, remdamosi savo išskirtine istorija bei kultūra, ir Sąjungos vystymasis ir toliau neatsiejamai susijęs su jos valstybėmis narėmis; kartu pabrėžia įvairių kultūrų įnašą į Europos šalių visuomenę ir paveldą;

8.

pažymi, kad ES poveikis valstybėms narėms yra labai didelis ir kad mokantis apie ES mokyklose reikėtų atsižvelgti ir į valstybių narių vaidmenį vystantis ES, ir į ES poveikį nacionaliniam vystymuisi;

9.

pažymi, kad valstybės narės ir ES turi rodyti pavyzdį visiems mokymo ir mokymosi apie ES subjektams – praktiškai vadovautis pagrindinėmis Europos vertybėmis, t. y. socialine įtrauktimi ir Europos bei tarptautiniu solidarumu;

10.

primena, kad reikia užtikrinti, padidinti ir plėtoti pradines ir tęstines mokytojų ir pedagogų profesinio vystymosi visą gyvenimą galimybes ir teikti jiems tinkamą paramą ir išteklių, kad būtų galima įtraukti ES aspektą į mokymo programas, visų pirma turint mintyje pilietiškumo ugdymą, taip pat įgyvendinti į besimokančiuosius orientuotas strategijas, pritaikyti savo mokymo metodus besimokančiųjų poreikiams;

11.

pabrėžia, kad reikia populiarinti ir skatinti švietimo darbuotojų daugiakalbystę ir tarpkultūrinę kompetenciją, taip pat judumo galimybes, tarpusavio mokymąsi ir keitimąsi geriausia patirtimi, pavyzdžiui, rengiant Europos lygmens seminarus;