20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/1

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/2

—

atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 18 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 2177 (2014) dėl taikos ir saugumo Afrikoje,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 19 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 69/1 dėl priemonių, kuriomis siekiama stabdyti neseniai Vakarų Afrikoje išplitusią Ebolos viruso epidemiją ir su ja kovoti,

—

atsižvelgdamas į JT Generalinio Sekretoriaus Ban Ki-moono sprendimą įsteigti pirmąją JT ekstremaliųjų situacijų sveikatos reikalų misiją – JT reagavimo į ekstremaliąją situaciją dėl Ebolos viruso misiją (angl. UNMEER), po to, kai buvo priimta Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 69/1 ir Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 2177 (2014) dėl Ebolos viruso epidemijos,

—

atsižvelgdamas į Pasaulio sveikatos organizacijos 2005 m. parengtas Tarptautines sveikatos priežiūros taisykles (WA 32.1),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. gegužės 5 d. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) po konsultacijų dėl zoonozių parengtas rekomendacijas,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. rugpjūčio 8 d. PSO pareiškimą, kuriame Ebolos viruso epidemija paskelbta tarptautinio masto ekstremalia visuomenės sveikatos situacija,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. rugpjūčio 28 d. PSO reagavimo į Ebolos virusą veiksmų planą ir naujausias jo redakcijas,

—

atsižvelgdamas į PSO generalinio direktoriaus pranešimą vykdomajai tarybai, 2015 m. sausio 25 d. Ženevoje (Šveicarija) susirinkusiai į neeilinę sesiją Ebolos viruso klausimu,

—

atsižvelgdamas į PSO 2015 m. gegužės 9 d. pranešimą dėl Ebolos viruso epidemijos pabaigos Liberijoje,

—

atsižvelgdamas į PSO parengtas gaires dėl imunizacijos programų Afrikos regione, atsižvelgiant į Ebolos viruso epidemiją,

—

atsižvelgdamas į pareiškimą, padarytą po Pasaulio banko grupės ir Tarptautinio valiutos fondo 2015 pavasario susitikimo, surengto Vašingtone (JAV) 2015 m. balandžio 17–19 d.,

—

atsižvelgdamas į tarptautinę konferenciją Ebolos viruso klausimais „Ebola – nuo neatidėliotinos pagalbos teikimo iki atkūrimo“, surengtą Briuselyje 2015 m. kovo 3 d.,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. rugpjūčio 21 d. Afrikos Sąjungos pradėtą misiją „Afrikos Sąjungos parama kovojant su Ebolos virusinės ligos protrūkiu Vakarų Afrikoje“,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Reglamentą (ES) Nr. 1291/2013, kuriuo sukuriama programa „Horizontas 2020“ – Bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa (2014–2020 m.),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą COM(2010)0128 ir dokumentus SEC(2010)0380, 0381 ir 0382 dėl ES vaidmens sprendžiant visuotinės sveikatos klausimus,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. spalio 24 d. vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 10 d. Briuselyje vykusios 3011-osios Užsienio reikalų tarybos išvadas dėl ES vaidmens visuotinės sveikatos srityje,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. rugpjūčio 15 d., spalio 20 d., lapkričio 17 d. ir gruodžio 12 d. ir 2015 m. kovo 16 d. ES Užsienio reikalų tarybos išvadas dėl Ebolos viruso sukeltos krizės Vakarų Afrikoje,

—

atsižvelgdamas į Komisijos nario ir ES koordinatoriaus Ebolos viruso klausimais Christoso Stylianideso 2014 m. lapkričio mėn. ir 2015 m. kovo mėn. pranešimus Europos Vadovų Tarybai,

—

atsižvelgdamas į Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) parengtą išsamią atsakomųjų priemonių reaguojant į Ebolos viruso protrūkį Vakarų Afrikoje sistemą,

—

atsižvelgdamas į Gavybos pramonės skaidrumo iniciatyvą (GPSI) ir į GPSI 2011 m. Siera Leonės pažangos ataskaitą, GPSI 2012 m. Liberijos pažangos ataskaitą ir GPSI 2012 m. Gvinėjos pažangos ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į Prancūzijos reagavimo programą „Visuomenės sveikatos institucijų tinklas Vakarų Afrikoje“,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 3 d. Strasbūre (Prancūzija) priimtą AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos rezoliuciją dėl Ebolos viruso epidemijos,

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. rugsėjo 18 d. rezoliuciją dėl ES reakcijos į Ebolos viruso protrūkį (1),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetų pateiktas nuomones (A8-0281/2015),

A.

kadangi Liberijos, Siera Leonės ir Gvinėjos sveikatos sistemose yra labai daug spragų ir kadangi šios trys šalys dar prieš prasidedant epidemijai užėmė vienas iš paskutiniųjų vietų JTVP žmogaus socialinės raidos indekse, kadangi maždaug 80 proc. šių šalių piliečių gyvena didžiuliame skurde, o ankstyvo suaugusiųjų mirtingumo bei jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirtingumo lygis yra didžiausias pasaulyje, daugiausia dėl gydymo sąlygų;

B.

kadangi Ebolos viruso sukelta krizė yra sisteminė krizė ne tik vietos ir regionų lygmeniu, bet ir pasaulinio valdymo lygmeniu;

C.

kadangi nelaimės mastas gali priklausyti nuo kelių veiksnių, tai yra: politinės nukentėjusių šalių nesėkmės pranešti apie artėjantį pavojų, situacijos neatitinkančios tarptautinės bendruomenės reakcijos, sekinančio sienų uždarymo ir žmonėms taikomų apribojimų poveikio, neveiksmingų stebėsenos ir įspėjimo mechanizmų, lėtų ir nepritaikytų veiksmų, kai pagalba jau buvo skirta, akivaizdaus PSO vadovavimo trūkumo, vaistų mokslinių tyrimų bei jų kūrimo, diagnostikos ir vakcinų trūkumo;

D.

kadangi per 2015 m. spalio 18 d. pasibaigusią savaitę buvo įregistruoti trys nauji patvirtinti Ebolos virusinės ligos atvejai, iš kurių visi Gvinėjoje; kadangi valstybė pranešė apie nulį atvejų per praėjusias dvi savaites; kadangi Siera Leonė pranešė apie nulį atvejų penktą savaitę iš eilės; kadangi 2015 m. rugsėjo 3 d. PSO paskelbė, kad Liberijoje Ebolos viruso perdavimo tarp gyventojų nebeliko; kadangi 28 512 atvejai buvo patvirtinti, įskaitant 11 313 patvirtintų mirčių atvejus;

E.

kadangi vis dar per mažai žinoma apie Ebolos viruso paplitimą, perdavimą ir galimas mutacijas; kadangi Ebolos virusas vis labiau plito dėl to, kad kilo didelis sąmyšis ir vyravo neteisingas Ebolos virusinės ligos priežasčių ir padarinių supratimas; kadangi etnografijos moksliniai tyrimai yra naudingi siekiant suprasti, kaip veikia bendruomenės ir kaip bendrauti su žmonėmis, kurių kultūrinės tradicijos yra skirtingos;

F.

kadangi Ebolos virusinė liga buvo rasta sveikstančių ligonių spermoje ir akių skysčiuose; kadangi esama akivaizdžių perdavimo lytiniu būdu atvejų, galima manyti, kad bus sunku likviduoti virusą ir nustatyti konkretų momentą, kai jau galės būti laikoma, jog šalyse Ebolos viruso nebėra;

G.

kadangi daugelyje Afrikos šalių sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų padėtis pablogėjo vykdant TVF ir Pasaulio banko paskirtas struktūrinio koregavimo programas, pagal kurias reikalaujama mažinti viešojo sektoriaus biudžetą;

H.

kadangi iš Ebolos viruso protrūkio Vakarų Afrikos šalyse matyti, kad mažas pajamas gaunančių šalių vietos ir nacionalinės sveikatos priežiūros sistemos neturi priemonių arba gebėjimo reaguoti į užkrečiamųjų ligų, kaip antai Ebolos viruso, protrūkį; kadangi dėl šios priežasties visuotinės sveikatos sistemos stiprinimas tapo neatsiejama visuotinės sveikatos valdymo dalimi;

I.

atsižvelgdamas į kultūros ir tradicinių papročių svarbą valdant Ebolos viruso sukeltą krizę (2),

J.

kadangi vaikai, paauglės ir jaunos moterys per tokias krizes yra labiausiai socialiai atskirtos ir pažeidžiamos, o tai kelia rimtą grėsmę moterų dalyvavimui ekonominėje veikloje ir didina lyčių nelygybę švietimo srityje; kadangi našlaičių gali būti atsižadėta ir jie gali tapti stigmatizavimo aukomis;

K.

kadangi Ebolos epidemija Vakarų Afrikoje yra didžiausias ir sudėtingiausias ligos protrūkis per visą ligos istoriją; kadangi PSO pirmąsyk dėl Ebolos viruso protrūkio buvo perspėta 2014 m. kovo 23 d., tačiau tik 2014 m. rugpjūčio 8 d. Tarptautinių sveikatos priežiūros taisyklių kritinės padėties komitetas paskelbė jį tarptautinio masto pavojaus visuomenės sveikatai padėtimi; kadangi prieš šį protrūkį Ebolos virusas nebuvo laikomas didele visuomenės sveikatos problema;

L.

kadangi beveik 500 sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų mirė nuo Ebolos viruso Gvinėjoje, Liberijoje ir Siera Leonėje – šalyse, kuriose dar prieš prasidedant Ebolos viruso krizei labai trūko darbuotojų; kadangi kovai su Ebolos epidemija buvo mobilizuota daug išteklių, todėl ligoninės ir sveikatos priežiūros tarnybos nebeturėjo pajėgumų gydyti kitų ligų; kadangi siekiant užtikrinti tvarų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reikia apsaugoti sveikatos priežiūros įstaigas ir sveikatos priežiūros darbuotojus;

M.

kadangi daugelį išgijusių pacientų jų artimieji ir visuomenė stigmatizavo; kadangi ši padėtis ypač didelį neigiamą poveikį daro vaikams, netekusiems vieno ar abiejų tėvų, o daugelį šių vaikų jų gyvi giminaičiai atstūmė, bijodami užsikrėsti;

N.

kadangi siekiant padaryti tinkamas išvadas dėl Ebolos viruso protrūkio būtina integruoti epidemiologiją, visuomenės sveikatą ir socialinius mokslus;

O.

kadangi pirmaisiais Ebolos viruso krizės mėnesiais humanitarinės NVO, visų pirma organizacija „Gydytojai be sienų“ ir Raudonais Kryžius, buvo veiksmingiausi, geriausiai informuoti ir turintys didžiausią patirtį veikėjai, pasirengę atlikti svarbiausią vaidmenį šiuo kovos su virusu etapu;

P.

kadangi dėl to, kad uždaromos mokyklos ir pasireiškia tendencija našlaičius paversti pagalbininkais namų ūkiuose, kyla pavojus, kad atsiras „prarastoji“ vaikų karta, kuri ilgą laiką negalės naudotis formaliojo švietimo paslaugomis;

Q.

kadangi savo praktine patirtimi ir gebėjimu veikti išvien humanitarinės organizacijos įrodė, kad krizės pradžioje prireikus jos gali būti tinkamesnės ir veiksmingesnės už institucinius subjektus;

R.

kadangi Ebolos viruso krizė sukėlė kitą reiškinį, kurį organizacija „Gydytojai be sienų“ pavadino „krize krizėje“, t. y. asmenys, sergantys kita liga, nei Ebolos karštinė, vengė ligoninių, bijodami, kad neužsikrėstų Ebolos virusu;

S.

kadangi ES kartu su valstybėmis narėmis yra didžiausia paramos vystymuisi teikėja pasaulyje ir skyrė daugiau kaip 1,39 mlrd. eurų, kad neleistų Vakarų Afrikoje pasireiškusiam Ebolos virusinės ligos protrūkiui plisti toliau; kadangi ES, skyrusi tokią sumą, turi galimybę derėtis su šalimis partnerėmis ir kitais paramos teikėjais, siekdama, kad būtų remiamas visapusiškas nacionalinės sveikatos priežiūros sistemos vystymasis, grindžiamas nuoseklia, integruota, poreikiais pagrįsta strategija;

T.

kadangi pasitvirtino, jog pagal Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programą yra veiksmingų logistikos pajėgumų, kuriuos ateityje galima būtų naudoti taip pat norint iš anksto perspėti ir reaguoti į pavojų;

U.

kadangi slaugytojų sauga yra labai svarbi siekiant mobilizuoti sveikatos priežiūros darbuotojus tarptautiniu mastu;

V.

kadangi 2014 m. spalio 23 d. Europos Vadovų Taryba paskyrė ES koordinatorių Ebolos klausimais, kuriuo tapo už humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą atsakingas Komisijos narys R. Stylianides; kadangi nuo 2014 m. lapkričio 12 d. jis, kartu su už sveikatą atsakingu Komisijos nariu V. Andriukaičiu, apsilankė šalyse, kurios labiausiai nukentėjo nuo viruso;

W.

kadangi Jungtinės Tautos, PSO ir Europos Komisija pradėjo vykdyti epidemijos valdymo vertinimo procedūras;

X.

kadangi PSO 2015 m. balandžio mėn. paskelbtame pareiškime pripažino, kad pasaulis ir PSO buvo nepasirengę kovoti su ilgalaike epidemija;

Y.

kadangi būtina gerinti tarptautinį valdymą sveikatos krizių valdymo srityje;

Z.

kadangi galimybė gauti vaistų yra esminė teisės į sveikatos priežiūrą dalis;

AA.

kadangi pasaulyje 2 mlrd. žmonių neturi galimybės būti paskiepyti ar gydomi, nors to reikia, kad jie išliktų gyvi ir sveiki;

AB.

kadangi galimybė įsigyti vaistų ir naudotis šios srities mokslinių tyrimų bei technologinės plėtros rezultatais visų pirma privalo būti suteikiama ligoniams, kuriems to reikia, nesvarbu, ar jie gyvena Europoje ir besivystančiose šalyse;

AC.

kadangi naujoviškų vaistų iniciatyva yra didžiausia pasaulyje gamtos mokslų srities viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, kurios biudžetas – 3,3 mlrd. eurų 2014–2024 m. laikotarpiui, iš kurių 1,638 mlrd. eurų skiriama pagal programą „Horizontas 2020“;

AD.

kadangi dėl per Ebolos viruso epidemiją patirtos traumos žmonės nebepasitiki sveikatos priežiūros įstaigomis, sveikatos priežiūros darbuotojai bijo grįžti į tarnybą, o bendruomenės yra nuskurdusios ir įtarios; kadangi reikia skubiai atnaujinti pagrindines sveikatos priežiūros paslaugas; be to, kadangi lygiai taip pat svarbu visose besivystančiose šalyse sukurti patikimas ir veiksmingas sveikatos priežiūros sistemas, įskaitant rizikos pasidalijimo sistemas, o tai reiškia, kad reikia gerai apmokyti vietinius medicinos darbuotojus;

AE.

kadangi Ebolos viruso krizė buvo dar gilesnio šalių, esančių Ebolos virusu užkrėstoje teritorijoje, nuosmukio priežastis ir kadangi, remiantis Pasaulio banko duomenimis, dėl to vien 2015 m. trijų labiausiai nuo ligos protrūkio nukentėjusių šalių BVP sumažės 2 mlrd. JAV dolerių;

AF.

kadangi šios trys šalys paprašė TVF ir Pasaulio banko parengti „Maršalo planą“ – skirti 7 500 mln. eurų siekiant padėti joms įveikti ekonominius sunkumus;

AG.

kadangi kai kurios NVO paragino Pasaulio banką skirti 1,7 mlrd. JAV dolerių siekiant padėti šioms šalims atlikti ilgalaikius jų sveikatos priežiūros infrastruktūrų patobulinimus;

AH.

kadangi tarptautinė bendruomenė turi neprarasti budrumo ir kadangi reikia pasiekti laikotarpio po Ebolos viruso etapą, kai ilgą laiką nebus konstatuotas joks naujas užsikrėtimo atvejis;

AI.

kadangi būtina taikyti gerąją higienos praktiką; vis dėlto, kadangi šioms trims šalims trūksta vandens tiekimo ir sanitarijos sistemų;

AJ.

kadangi reikia nuogąstauti, kad įvykus kitam ligos protrūkiui nemirtų tiek pat žmonių;

AK.

kadangi vyriausioji įgaliotinė ir pirmininko pavaduotoja Federica Mogherini, už humanitarinę pagalbą atsakingas Europos Komisijos narys ir ES koordinatorius Ebolos viruso klausimais Christos Stylianides, už tarptautinį bendradarbiavimą ir vystymąsi atsakingas Komisijos narys Neven Mimica, Europos Parlamento nariai, valstybių narių vyriausybės ir parlamentų nariai ne kartą ragino sustiprinti sveikatos apsaugos sistemas;

AL.

kadangi pagal 11-ąjį Europos plėtros fondą sveikatos sistemų stiprinimas ir vandens bei sanitarijos paslaugų gerinimas laikomi svarbiausiais sektoriais Gvinėjoje, tačiau ne Liberijoje ir ne Siera Leonėje;

AM.

kadangi Komisijos komunikate dėl ES vaidmens sprendžiant visuotinės sveikatos uždavinius (COM(2010)0128) pateikiama išsami ir visa apimanti poreikiais grindžiama visuotinės sveikatos strategija, kurią patvirtino valstybės narės;

AN.

kadangi ne visos valstybės narės visapusiškai įgyvendino Tarptautines sveikatos priežiūros taisykles (TST); kadangi TST turėtų būti peržiūrėtos atsižvelgiant į patirtį, įgytą per paskutiniąją Ebolos epidemiją;

AO.

kadangi nedaug žinoma apie potencialiai pavojingas zoonozes; kadangi dėl maisto naudojimo ir žemės ūkio praktikos, miškų kirtimo ir prekybos gyvūnais ir gyvūniniais produktais kyla naujai besivystančios zoonozės ligos, kaip antai paukščių gripas, Ebola ir ŽIV;

AP.

kadangi PSO rekomenduoja koordinuoti visuomenės sveikatos ir veterinarijos sektorius;

AQ.

kadangi Vystymosi komiteto delegacija 2015 m. lapkričio mėn. lankysis Siera Leonėje;

1.

kritiškai vertina lėtą tarptautinį reagavimą į krizę per pirmuosius jos mėnesius; vis dėlto atkreipia dėmesį į ES ir jos valstybių narių veiksmus ir įsipareigojimus, vykdytus nuo 2014 m. kovo mėn., siekiant padėti sustabdyti Ebolos viruso plitimą; atkreipia dėmesį į siekiant kovoti su krize didinamus Europos Komisijos ir valstybių narių finansinius įsipareigojimus humanitarinės pagalbos, pagalbos vystymuisi, logistikos ir mokslinių tyrimų srityse;

2.

palankiai vertina tai, kad (per rekordiškai trumpą laiką) sukurta nauja vakcina, kurios 100 proc. veiksmingumas patvirtintas skiepijant asmenis Gvinėjoje nuo 2015 m. kovo 23 d., ir ragina skubiai užtikrinti galimybę visiems asmenims Liberijoje ir Siera Leonėje naudotis šia vakcina už prieinamą kainą;

3.

mano, kad tam tikrų naujų Ebola viruso, kurio perdavimo būdai išlieka „atviru“ klausimu, atvejų atžvilgiu neturėtų būti prarastas budrumas;

4.

ragina visas atitinkamas šalis, ypač besivystančių šalių vyriausybes, Europos institucijas bei tarptautines organizacijas, pasimokyti iš šios krizės, taip pat atsižvelgti į neigiamą TVF ir Pasaulio banko struktūrinės pertvarkos programų poveikį sveikatos sektoriui besivystančiose šalyse, ir parengti veiksmingas tarptautinių sveikatos krizių valdymo priemones;

5.

todėl atkreipia dėmesį į PSO direktoriaus 2015 m. gegužės 18 d. paskelbtą reformą, visų pirma į naujos skubios pagalbos programos ir pasaulinio darbuotojų, kuriuos būtų galima greitai dislokuoti vietoje, rezervo sukūrimą, taip pat naujo 100 mln. JAV dolerių dydžio rezervinio fondo, skirto ekstremalioms situacijoms, steigimą; pritaria įsipareigojimui per dvejus metus padidinti PSO biudžetą 10 proc. iki 4,5 mlrd. JAV dolerių;

6.

ragina tarptautinę bendruomenę skatinti vykdyti informavimo ir švietimo kampanijas atitinkamose šalyse; pabrėžia, kad valdant krizę itin svarbu rengti prevencijos ir informacijos kampanijas, visų pirma siekiant mažinti užsikrėtimo atvejų skaičių ir didinti informuotumą apie nesaugų elgesį, kurio reikėtų vengti; pabrėžia alternatyvių informacijos skleidimo priemonių svarbą;

7.

primygtinai pabrėžia, kad svarbu kovoti su didėjančia įvairų grupių tarpusavio įtampa, atsiradusia po Ebolos protrūkio, nes sukurtais mitais kai kurios etninės grupės galėtų būti kaltinamos esančios atsakingos už Ebolos viruso protrūkį;

8.

mano, kad nebesant poreikio teikti neatidėliotiną pagalbą Europos Sąjunga visų pirma turėtų teikti ilgalaikę pagalbą vystymuisi, kuri turėtų apimti investicijas į sveikatos priežiūros sektorių, kad būtų skatinamas atsparumas, ypač atsižvelgiant į sveikatos priežiūros sistemų organizavimą ir valdymą, sveikatos būklės stebėseną ir informavimą apie ją, vaistų tiekimo sistemas, vidaus valdymą ir valstybės kūrimą, o paskui turėtų būti teikiama būtina pagalba minėtųjų trijų valstybių ekonomikai atkurti;

9.

ragina valdžios institucijas atsižvelgti į įgytą patirtį, susijusią su stigmatizavimo reiškiniu, ir remtis tokia patirtimi per panašias humanitarines krizes, kurios gali kilti;

10.

primena, kad svarbu užkirsti kelią konfliktams, kadangi konfliktai ir nestabilumas daro labai neigiamą poveikį sveikatos sistemoms;

11.

ragina sukurti nuolatinę Europos greitojo reagavimo grupę, sudarytą iš ekspertų, paramos laboratorijoms grupių ir epidemiologų, ir logistikos infrastruktūrą, įskaitant mobilias laboratorijas, kurią būtų galima perkelti per kuo trumpesnį laiką; ypač atkreipia dėmesį į pridėtinę vertę, kurią ES galėtų suteikti tikrinimo prie sausumos ir jūros sienų srityje, ir į tai, kad ES galėtų pasinaudoti jai naudinga JAV sveikatos priežiūros institucijų sukaupta kompetencija atliekant patikrinimus oro uostuose;

12.

taip pat ragina ES remti stebėjimo punktų tinklo besivystančiose šalyse steigimą, kad būtų galima kuo anksčiau nustatyti naujus infekcinių ligų, kurios gali išsivystyti į pandemijas, atvejus siekiant tose šalyse sukurti kontrolinį tinklą;

13.

pripažįsta, kad reikia remti ES bei jos valstybių narių ir besivystančiųjų šalių, ypač Vakarų Afrikos šalių, bendradarbiavimą mokant medicinos darbuotojus;

14.

pabrėžia, kad svarbu gerinti apsaugos ir skubios evakuacijos sistemas, skirtas tarptautiniams sveikatos priežiūros darbuotojams;

15.

apgailestauja dėl to, kad praeityje vykdyti koregavimai ir reformos, taip pat šališka vystymosi politika paskatino sveikatos sistemų neveiksmingumą; ragina Komisiją padėti šioms trims šalims plėtoti savo visuomenės sveikatos sistemas, kad jos galėtų tenkinti pagrindinius sveikatos priežiūros poreikius, ir sukurti infrastruktūrą, kurios reikia norint visiems savo piliečiams užtikrinti galimybes naudotis visuomenės sveikatos priežiūros paslaugomis; visų pirma mano, kad kuriant atsparią ilgalaikę sveikatos priežiūros sistemą reikia, be kita ko, i) investuoti išteklius į pagrindines visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, ii) užtikrinti saugią ir kokybišką sveikatos priežiūrą didinant išteklius, skirtus sveikatos priežiūros darbuotojams mokyti, jiems vadovauti ir tinkamai atlyginti, suteikiant galimybes gauti saugių vaistų, iii) įtraukti vietos suinteresuotuosius subjektus ir bendruomenes į reagavimo į krizes veiksmus ir vystymosi planavimą; ragina tarptautinius paramos teikėjus padidinti oficialią pagalbą vystymuisi (OPV) minėtoms šalims, naudojant šalims skirtas sistemas, pvz., paramą biudžetui; ragina Komisiją, bendradarbiaujant su šalimis partnerėmis, PSO, Pasaulio banku ir kitais rėmėjais, parengti suderintus poreikiais pagrįstus sveikatos priežiūros planus ir stebėsenos procedūras;

16.

pabrėžia, kad tokiomis priemonėmis turėtų būti šalinamos pagrindinės atstovavimo moterims, prieigos prie sveikatos priežiūros ir paslaugų spragos ir sprendžiamas pragyvenimo šaltinių praradimo klausimas; ypač pabrėžia, kad reikia teikti kokybiškas pagrindines ir sveikatos priežiūros paslaugas, ypač motinystės priežiūros, akušerines ir ginekologines paslaugas;

17.

palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl ES vaidmens sprendžiant visuotinės sveikatos uždavinius (COM(2010)0128) ir jame išdėstytą visa apimantį požiūrį į visapusiškas sveikatos priežiūros sistemas, pateiktą horizontalųjį požiūrį ir pastangas užtikrinti visuotinę sveikatos apsaugą; ragina Komisiją peržiūrėti šį komunikatą remiantis naujomis įžvalgomis, įgytomis per Ebolos viruso krizę, kartu toliau laikytis visapusiško ir horizontalaus požiūrio, ir laiku pristatyti veiksmų programą bei ją įgyvendinti;

18.

apskritai pabrėžia, kad besivystančios šalys turėtų savo biudžetuose numatyti prioritetą steigti patikimas ir atsparias valstybines socialinės apsaugos ir visuomenės sveikatos sistemas, pastatyti pakankamai gerai įrengtų tvarių sveikatos apsaugos infrastruktūrų (įskaitant laboratorijas, vandens ir sanitarijos įrenginius) ir teikti aukštos kokybės pagrindines paslaugas bei sveikatos priežiūros paslaugas; pabrėžia, kad reikia užtikrinti pakankamai sveikatos priežiūros darbuotojų tam tikram gyventojų skaičiui, ir ragina nuo epidemijos nukentėjusių šalių vyriausybes užtikrinti, kad sveikatos priežiūros darbuotojams būtų mokamas atlyginimas ir kad sveikatos priežiūrai skirtos lėšų pasiektų žmones; vis dėlto pripažįsta, kad sveikatos apsaugos sistema negali pati viena įveikti tokių krizių, kaip dabartinė, ir kad siekiant ištaisyti didžiausius visų pagrindinių paslaugų trūkumus reikia laikytis visapusiško požiūrio, pagal kurį būtų įtraukti įvairūs sektoriai, pvz., švietimo ir mokymo, sanitarijos, pagalbos maistu ir geriamojo vandens sektoriai; kartu pabrėžia, kad ekonomikos atsigavimui taip pat labai svarbus švietimas, nepamirštant kultūrinių aspektų ir įsitikinimų;

19.

nurodo, kad investicijos į sveikatos sektorių yra svarbus ekonomikos vystymosi veiksnys ir padeda mažinti skurdą besivystančiose šalyse; palankiai vertina tai, kad į pasiūlymą dėl būsimų darnaus vystymosi tikslų (TVT) įtrauktas 3-iasis tikslas „Užtikrinti sveiką gyvenimą ir skatinti visų įvairaus amžiaus žmonių gerovę“;

20.

pabrėžia, kad norint kurti atsparias ir visapusiškas sveikatos priežiūros sistemas būtina ilgalaikiuose išlaidų planuose numatyti pakankamą kvalifikuotų sveikatos priežiūros darbuotojų skaičių, galimybes gauti pakankamai medicinos priemonių ir patikimas sveikatos srities informacines sistemas;

21.

ragina Vakarų Afrikoje sustiprinti mokslinių tyrimų infrastruktūrą sukuriant regioninį visuomenės infekcinių ligų mokslinių tyrimų centrą ir pradėti aukštųjų mokyklų bendradarbiavimą, kuriame dalyvautų ES ir jos valstybės narės;

22.

pabrėžia, kad reikia kovoti su socialine nelygybe siekiant sukurti atsparią tvarią visuomenės sveikatos sistemą; taigi pritaria tam, kad būtų užtikrinta valstybės finansuojama visuotinė sveikatos apsauga, kai paslaugos jų teikimo vietoje teikiamos nemokamai, ir ragina Komisiją kartu su šalimis partnerėmis ir kitais paramos teikėjais kaip galima greičiau pateikti programą, pagal kurią būtų diegiama visuotinė sveikatos apsauga, užtikrinant atsakomybės už riziką sveikatai pasidalijimą;

23.

ragina visas šalis įsipareigoti siekti visuotinės sveikatos apsaugos ir parengti planą, kuriame būtų numatyti vidaus ištekliai ir tarptautinio finansavimo galimybės, kuriais remiantis būtų galima šį tikslą pasiekti; pritaria tikslui visose šalyse padidinti sveikatos priežiūros išlaidas iki ne mažiau kaip 86 JAV dolerių už vieno asmens pagrindines sveikatos priežiūros paslaugas;

24.

teigiamai vertina 2015 m. kovo 3 d. surengtą ES globojamą ES ir pagrindinių partnerių aukšto lygio tarptautinę konferenciją Ebolos klausimu, kurioje buvo siekiama įvertinti nukentėjusioms šalims padarytą poveikį, siekiant užtikrinti, kad pagalba vystymuisi būtų paremta humanitariniais veiksmais;

25.

pritaria minčiai parengti „Maršalo planą“ siekiant atgaivinti šių šalių ekonomiką; siūlo teikti techninę pagalbą administracijoms siekiant stiprinti jų pajėgumus ir užtikrinti, kad lėšos pasiektų žmones ir nebūtų prarandamos dėl korupcijos ar kitų tikslų;

26.

palankiai vertina tarptautines pastangas sumažinti nuo Ebolos viruso nukentėjusių šalių tarptautinius įsiskolinimus;

27.

mano, kad ES ir krizės ištiktos zonos partnerystė bus veiksminga tik tada, jei Liberija, Gvinėja ir Siera Leonė pajėgs kiek įmanoma greičiau pasirūpinti savo pačių vystymusi;

28.

mano, kad reikėtų peržiūrėti 11-ojo Europos plėtros fondo programavimą siekiant užtikrinti, kad investicijos į sveikatos apsaugą ir gerą valdymą taptų prioritetinėmis visų šalių, kurių viešoji infrastruktūra nėra stipri, sritimis; yra susirūpinęs dėl to, kad Liberijos ir Siera Leonės nacionalinėse orientacinėse programose sveikatos priežiūra, vandens tiekimas ir sanitarija nenurodyti kaip svarbiausi sektoriai; ragina Komisiją sukurti mechanizmus, skirtus pagalbai atidžiau stebėti;

29.

mano, kad atliekant daugiametės finansinės programos vidurio laikotarpio peržiūrą nebebus galima ignoruoti rizikos, kurią kelia struktūrinis nepakankamas ES humanitarinės veiklos finansavimas;

30.

sveikina humanitarinės pagalbos teikėjus ir vietos medicinos darbuotojus, kurie, rizikuodami savo gyvybe, siekė įveikti šią didžiulę sveikatos krizę;

31.

didžiuojasi Jungtinių Tautų reagavimo į ekstremalią situaciją dėl Ebolos viruso misijos (UNMEER), organizacijų partnerių ir nevyriausybinių humanitarinių organizacijų, pvz., „Gydytojai be sienų“, Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos ir kt. darbu, kurį jie atliko minėtose šalyse ir labai palankiai vertina jų milžinišką įnašą ir pagalbą suvaldant šį protrūkį; apgailestauja dėl tų atvejų, kai medicinos personalas ir kiti darbuotojai, kovoję su Ebolos protrūkiu, buvo netinkamai gydomi jiems grįžus iš Afrikos;

32.

mano, kad galimybė įsigyti vaistų iš esmės turėtų priklausyti nebe nuo pacientų perkamosios galios, o nuo jų poreikių, ir kad vien rinkos veiksniai neturėtų lemti, kokius vaistus gaminti;

33.

ragina ES ir jos valstybes nares laikytis ES politikos suderinamumo vystymosi labui principo, nustatyto SESV 208 straipsnyje, ir skatinti sąžiningą ir lygiateisę tarptautinę prekybą, medicinos mokslinius tyrimus ir inovacijų politiką ir taip puoselėti visuotinę prieigą prie vaistų ir sudaryti jai palankesnes sąlygas;

34.

ragina Komisiją išnagrinėti alternatyvius modelius nei modeliai, paremti patentų monopolijomis, kai kuriami vaistai ir vakcinos, kurie gaminami vykdant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystes, pvz., naujoviškų vaistų iniciatyvą, kurios gali užtikrinti pacientų prieigą prie gydymo paslaugų, sveikatos priežiūros paslaugų tvarumą ir veiksmingą reagavimą į tokias krizes, kaip Ebolos viruso sukelta krizė, ar panašias grėsmes;

35.

pabrėžia, kad svarbu didinti pasaulinius epidemiologijos srities mokslinių tyrimų pajėgumus, plėtojant greituosius tyrimus ir užtikrinant galimybę būti paskiepytiems; atsižvelgdamas į tai, džiaugiasi, kad kovojant su Ebolos virusu buvo sutelkta daug ES mokslinių tyrimų, be kita ko, pagal naujoviškų vaistų iniciatyvą, programą „Horizontas 2020“ ir Europos ir besivystančių šalių partnerystės klinikinių tyrimų srityje (EBŠPKTS) programą; pabrėžia, kad nors vakcinos yra svarbios, jos tikriausiai netiks siekiant išnaikinti Ebolos virusą, nes jis mutuoja; taigi pabrėžia, kad finansuojant pirmenybė turi būti teikiama visuotinės sveikatos sistemos stiprinimui, higienai, izoliavimui, patikimam ir greitam tyrimų atlikimui atogrąžų sąlygomis ir vaistams nuo viruso ir simptomų, kuriuos jis sukelia;

36.

ragina visas suinteresuotąsias šalis visuomenėje propaguoti sveikatos srities mokymus, sutelkiant dėmesį į tradicinius papročius, kurie yra netinkami kovojant su ligos plitimu tarp gyventojų;

37.

pabrėžia, kad ES turėtų skatinti veiksmingai ir sąžiningai finansuoti tyrimus, kurie būtų naudingi visų sveikatai ir kuriais būtų užtikrinta, kad inovacijos ir intervencijos priemonės sudarytų galimybes rasti įperkamus ir prieinamus sprendimus; dar kartą pabrėžia, kad ypač reikėtų išnagrinėti modelius, kuriuos taikant mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) sąnaudos atsiejamos nuo vaistų kainos, įskaitant technologijų perdavimo besivystančioms šalims galimybes;

38.

dar kartą tvirtina, kad reikia investuoti į apleistas ligas; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją tęsti diskusijas šiuo klausimu ir susitarti dėl plataus masto viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo siekiant sustiprinti nacionalines sveikatos priežiūros sistemas ir palengvinti rezultatų perdavimą suinteresuotiems gyventojams, su sąlyga, kad bus nustatytos apsaugos priemonės, neleidžiančios viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystėms daryti žalos pažeidžiamiausiems žmonėms nereguliuojamojoje rinkoje; taigi palankiai vertina tai, kad, siekdama skubiai vykdyti naujų gydymo būdų mokslinius tyrimus, ES pagal programą „Horizontas 2020“ ir naujoviškų vaistų iniciatyvą skyrė 138 mln. EUR projektams, pagal kuriuose plėtojami naujų vakcinų, greitų diagnostinių tyrimų ir gydymo klinikiniai tyrimai; giria Europos farmacijos pramonę, kuri taip pat įsipareigojo skirti nemažai išteklių mokslinių tyrimų veiklai remti;

39.

pabrėžia, kad Ebolos viruso ir kitos epidemijos yra tarpvalstybinės grėsmės, kurias šalinti reikia bendradarbiaujant tarptautiniu mastu; ragina PSO persvarstyti TST siekiant į jas įtraukti tarpusavyje susijusios atsakomybės ir finansinės paramos, naudojamos, be kita ko, ir šalinant pagrindines priežastis, klausimus;

40.

atsižvelgiant į paviršutinišką TST įgyvendinimą ir epidemiologinės stebėsenos stoką, palankiai vertina Prancūzijos reagavimo programą „Visuomenės sveikatos institucijų tinklas Vakarų Afrikoje“;

41.

pabrėžia, kad šiuo metu, kai epidemijos protrūkis rimsta, nors pasveikus virusas lieka lytinėse liaukose dar kelis mėnesius, reikia, kad būtų sudarytos galimybės gauti seksualinio konsultavimo ir šeimos planavimo paslaugas, kurios būtų integruotos į sveikatos priežiūros sistemą ir švietimo priemones;

42.

pabrėžia, jog labai tikėtina, kad po epidemijos, kuri suniokojo smulkiuosius ūkininkus, seks maisto krizė; ragina valstybes nares, Komisiją ir tarptautinę bendruomenę investuoti į smulkiųjų ūkininkų ilgalaikį vystymąsi siekiant užtikrinti, kad ateityje nekiltų grėsmė žemės ūkio veiklą vykdantiems namų ūkiams ir Vakarų Afrikos maisto saugumui;

43.

ragina savo atsakingą komitetą prieš pateikiant galutinį gerai apibrėžtais kriterijais paremtą vertinimą stebėti krizės valdymo priemones glaudžiai bendradarbiaujant su ES koordinatoriumi Ebolos viruso klausimu ir Parlamento misijai grįžus iš Siera Leonės;

44.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Afrikos Sąjungos valstybių vyriausybėms ir parlamentams, JT Generaliniam Sekretoriui ir Pasaulio sveikatos organizacijai.

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/11

—

atsižvelgdamas į klausimą Komisijai dėl išmetamų teršalų matavimų automobilių sektoriuje (O-000113/2015 – B8-0764/2015),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 715/2007 dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš lengvųjų keleivinių ir komercinių transporto priemonių (Euro 5 ir Euro 6) ir dėl transporto priemonių remonto ir priežiūros informacijos prieigos (1),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/46/EB, nustatančią motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (2),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/81/EB dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (3),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (4),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 333/2014, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 443/2009 ir nustatomi būdai, kaip pasiekti tikslą iki 2020 m. sumažinti naujų keleivinių automobilių išmetamo CO2 kiekį (5),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 4 dalį,

A.

kadangi Jungtinių Amerikos Valstijų Aplinkos apsaugos agentūra (angl. EPA) ir Kalifornijos oro išteklių valdyba (angl. CARB) 2015 m. rugsėjo 18 d. paskelbė pranešimą apie taršos taisyklių, taikomų įmonėms „Volkswagen AG“, „Audi AG“ ir „Volkswagen Group of America“ (bendrai žinomų kaip „VW“) pažeidimą; kadangi buvo pradėtas tyrimas nevyriausybinei organizacijai kartu su universiteto mokslininkais atlikus mokslinį tyrimą dėl dyzelinių transporto priemonių išmetamo azoto oksidų (NOx) kiekio ir šio mokslinio tyrimo rezultatai 2014 m. gegužės mėn. buvo pateikti EPA ir CARB;

B.

kadangi dėl oro taršos ES kasmet pirma laiko miršta daugiau kaip 430 000 žmonių ir su taršos poveikiu sveikatai susijusios išlaidos siekia apie 940 mlrd. EUR per metus; kadangi NOx yra pagrindinis oro teršalas, nes, be kita ko, jis sukelia plaučių vėžį, astmą ir daugelį kvėpavimo ligų, taip pat dėl jo blogėja aplinkos būklė, pvz., vyksta eutrofikacija ir rūgštėjimas; kadangi pagrindinis NOx šaltinis Europos miestuose yra dyzelinių transporto priemonių išmetamosios dujos; kadangi beveik trečdalis ES miestų gyventojų toliau susiduria su ES nustatytas ribines vertes arba siektinas vertes viršijančia tarša; kadangi transportas tebėra pagrindinė prastos oro kokybės miestuose ir susijusio poveikio sveikatai priežastis; kadangi daugiau kaip 20 valstybių narių šiuo metu nesilaiko ES oro kokybės ribinių verčių, visų pirma, dėl miestų taršos;

C.

kadangi nuo 2012 m. PSO Tarptautinė vėžio mokslinių tyrimų agentūra (angl. IARC) dyzelinių variklių išmetamąsias dujas priskyrė kancerogenams ir rekomendavo, atsižvelgdama į papildomą dyzelino kietųjų dalelių poveikį sveikatai, pasauliniu mastu sumažinti sąlytį su šių išmetamųjų cheminių medžiagų mišiniu;

D.

kadangi automobilių sektorius yra vienas iš pagrindinių sektorių, skatinančių augimą ir inovacijas, ir padeda kurti darbo vietas daugelyje valstybių narių; kadangi, jei nebus imtasi ryžtingų veiksmų, dabartinis skandalas gali pakenkti viso sektoriaus reputacijai ir konkurencingumui;

E.

kadangi mažosios ir vidutinės įmonės dominuoja automobilių atsarginių dalių pramonėje ir 50 proc. prisideda prie šio sektoriaus mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros; kadangi stiprią daugelio Europos regionų ekonomiką lemia automobilių ir automobilių atsarginių dalių pramonė;

F.

kadangi sąžininga konkurencija, įskaitant konkurenciją tarp automobilių gamintojų, reiškia, kad klientas turi galimybę rinktis produktą, atsižvelgdamas į išsamiai ir nešališkai pateiktas technines charakteristikas;

G.

kadangi ES dėjo daug pastangų siekdama pašalinti ekonomikos krizės poveikį automobilių pramonei, panaudodama turimas valstybės pagalbos priemones;

H.

kadangi Reglamente dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš lengvųjų transporto priemonių (Reglamentas (EB) Nr. 715/2007, dėl kurio 2006 m. gruodžio mėn. susitarė Europos Parlamentas ir Taryba), kuriame nustatyti Euro 5 ir Euro 6 išmetamųjų teršalų standartai, yra įtvirtintas reikalavimas gamintojams įrengti savo transporto priemones taip, kad „įprastai naudojama“ transporto priemonė atitiktų reikalavimus dėl išmetamųjų teršalų (5 straipsnio 1 dalis);

I.

kadangi Reglamente (EB) Nr. 715/2007 (5 straipsnio 2 dalis) aiškiai uždraudžiama naudoti valdiklius, kurie apibrėžiami kaip „bet kokia sudedamoji konstrukcijos dalis, registruojanti temperatūrą, transporto priemonės greitį, variklio sukimosi dažnį (min –1), perdavimo mechanizmo veikimą, slėgį kolektoriuje prieš droselinę sklendę arba bet kokį kitą parametrą, kad galėtų įjungti kiekvieną išmetamų teršalų kontrolės sistemos sudedamąją dalį, kuri, esant įprastoms ir pagrįstai numatytinoms transporto priemonės veikimo ir eksploatavimo sąlygoms, mažina išmetamų teršalų kontrolės sistemos veiksmingumą, arba tolygiai keisti jos veikimo parametrus, sulėtinti tos dalies veikimą ar ją išjungti“; kadangi valstybės narės įpareigotos užtikrinti, kad būtų laikomasi šio draudimo; kadangi reglamente Komisija aiškiai raginama pradėti taikyti testus ir priimti priemones, susijusias su valdiklių naudojimu;

J.

kadangi pagal Direktyvą dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (1999/44/EB) vartotojai turi teisę į mažiausiai dvejų metų garantijos laikotarpį nuo produkto įsigijimo dienos ir kadangi pardavėjas privalo vartotojui pateikti prekes, kurios atitinka pardavimo sutartį; kadangi, jei nėra minėtos atitikties, vartotojas turi teisę į nemokamą remontą arba prekės pakeitimą kita, arba į kainos sumažinimą;

K.

kadangi Vartotojų teisių direktyvoje (2011/83/ES) reikalaujama pateikti informaciją apie pagrindines produkto savybes prieš sudarant sutartis prekybos vietoje, ne prekybai skirtose patalpose ar nuotolines sutartis ir reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų taisykles dėl veiksmingų, proporcingų ir atgrasančių sankcijų, jei nesilaikoma šios direktyvos nuostatų;

L.

kadangi Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje (2005/29/EB) visų pirma draudžiama bet kokia veikla, kuri „iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, […] ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu“, numatyta, kad komercinė veikla, kuri visomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, apima „tvirtinimą, kad viešoji arba privati įstaiga prekybininką (įskaitant jo vykdomą komercinę veiklą) arba gaminį patvirtino, pritarė ar suteikė leidimą jo gamybai (veiklai), jei tai iš tiesų nebuvo padaryta, arba tokį tvirtinimą nesilaikant tvirtinimo, pritarimo gamybai ar leidimo suteikimo sąlygų“, ir reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas;

M.

kadangi dyzelinėms transporto priemonėms nustatyta Euro 5 NOx ribinė vertė yra 180 mg/km, kuri taikoma transporto priemonių tipams, patvirtintiems laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., ir visoms transporto priemonėms, parduotoms laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., ir kadangi atitinkama Euro 6 vertė yra 80 mg, taikoma naujiems tipams nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. ir visoms transporto priemonėms, parduotoms nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.; kadangi Euro 6 transporto priemonėms, užregistruotoms iki nustatant standartą kaip teisinę ribą, buvo daugelyje valstybių narių taikoma mokesčio atskaita; kadangi nepriklausomų tyrimų rezultatai patvirtina, kad faktinis transporto priemonių išmetamųjų teršalų kiekis jas įprastai naudojant smarkiai skiriasi nuo abiejuose standartuose nustatytų ribinių verčių;

N.

kadangi Komisijos Jungtinio tyrimų centro 2011 m. analizėje (6) padaryta išvada, kad dyzelinių transporto priemonių išmetamas NOx kiekis, išmatuotas naudojant nešiojamąsias išmetamųjų teršalų matavimo sistemas, smarkiai viršijo atitinkamas Euro 3–5 išmetamųjų teršalų ribines vertes – nuo 2–4 kartų matuojant vidutinį išmetamą NOx kiekį per visą bandymo kelią iki 14 kartų atskirais bandymų etapais; kadangi kitoje Komisijos Jungtinio tyrimų centro ataskaitoje (7), paskelbtoje 2013 m., pateikiama išvada, kad Euro 6 transporto priemonės gali viršyti Euro 5 transporto priemonių išmetamųjų teršalų lygius; kadangi 2014 m. spalio mėn. atliktoje nepriklausomoje analizėje užregistruota, kad vidutiniškai išbandytų dyzelinių transporto priemonių kelyje išmetamas NOx kiekis yra apie 7 kartus didesnis negu Euro 6 standartu nustatytos ribinės vertės;

O.

kadangi įmonė „VW“ pripažino, kad bent 11 mln. dyzelinių transporto priemonių, kurias ji pardavė visame pasaulyje, buvo įdiegti valdikliai; kadangi įmonė „VW“ paskelbė, kad atšauks 8,5 mln. dyzelinių transporto priemonių ES po Vokietijos federalinės automobilių transporto institucijos sprendimo;

P.

kadangi šie nurodyti skirtumai, susiję su išmetamaisiais teršalais, susidarė ir dėl netinkamos dabartinės ES taikomos bandymų procedūros, kuri neatspindi įprastinių važiavimo sąlygų, ir dėl valdiklių naudojimo; kadangi yra nepaprastai svarbu, kad transporto priemonių bandymų procedūra būtų patikima ir tvirta, norint pasiekti išmetamųjų teršalų ribines vertes ir sustiprinti visuomenės sveikatos apsaugą ir aplinkos apsaugą ES;

Q.

kadangi Reglamento (EB) Nr. 715/2007 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta prievolė Komisijai tikrinti išmetamiesiems teršalams matuoti taikomus bandymų ciklus ir, nustačius, kad bandymai nebetinkami, pritaikyti juos taip, kad tinkamai atspindėtų realiomis vairavimo kelyje sąlygomis išmetamus teršalus; kadangi bandymai kol kas dar nėra taip pritaikyti; kadangi vis dėlto Komisija šiuo metu rengiasi patvirtinti naują bandymų ciklą, grindžiamą realiomis važiavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekiu;

R.

kadangi gamybos atitikties bandymams ir eksploatacinės atitikties bandymams nebuvo taikomi bendri standartais ES lygiu nepaisant Komisijai suteikto įgaliojimo taikant komiteto procedūrą nustatyti konkrečius reikalavimus tokioms procedūroms; kadangi dėl to gamybos atitikties ir eksploatacinės atitikties reikalavimai apskritai nėra tinkamai vykdomi; kadangi nėra reikalavimo Komisijai, kitoms valstybių narių tipo patvirtinimo institucijoms ar kitiems suinteresuotiesiems subjektams atskleisti informaciją apie kompetentingų tipo patvirtinimo institucijų atliktus bandymus ir jų rezultatus;

S.

kadangi pagal dabartinę ES tipo patvirtinimo tvarką Komisija ar kitos valstybių narių valdžios institucijos negali iš naujo įvertinti transporto priemonių tipo patvirtinimo ar atitikties sertifikatų, atšaukti transporto priemonių ar sustabdyti jų pateikimo į rinką, jei jų tipą patvirtino kita valstybė narė; kadangi pagal dabartinę sistemą tipo patvirtinimo institucijų vykdoma bandymų veikla nėra prižiūrima siekiant užtikrinti, kad visos institucijos laikytųsi bendrų ES taisyklių ir neįsitrauktų į nesąžiningą konkurenciją patvirtindamos mažesnius standartus;

T.

kadangi šiuo metu Komisija persvarsto tipo patvirtinimo aktą; kadangi šis persvarstymas yra itin svarbus siekiant atkurti vartotojų pasitikėjimą išmetamųjų teršalų ir degalų suvartojimo nustatymo bandymais;

U.

kadangi dabartinės dyzelinu varomų keleivinių automobilių išmetamo NOx kiekio kontrolės sistemos remiasi trimis pagrindinėmis technologijomis: vidiniais variklio pakeitimais, derinamais su išmetamųjų dujų recirkuliacija (EGR), taupaus deginimo NOx adsorberiais (mažos koncentracijos NOx gaudyklės, angl. LNT) ir selektyviąja katalizine redukcija (SCR); kadangi, siekiant laikytis Euro 6 standartu nustatytų ribinių verčių, daugelyje transporto priemonių naudojamos ne mažiau kaip dvi ar trys technologijos; kadangi visas šias technologijas gali išjungti programinės įrangos valdikliai;

V.

kadangi siekiant užtikrinti atitiktį išmetamųjų teršalų standartams iš transporto priemonių, kuriose įrengti valdikliai, jie turi būti pašalinti, turi būti pakeista išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų programinė įranga ir, priklausomai nuo variklio technologijos, atlikti techninės įrangos pakeitimai; kadangi gali būti įmanoma patobulinti transporto priemonėse jau įmontuotų išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veikimą pašalinant valdiklius, jas perprogramuojant ir perkalibruojant;

W.

kadangi bandymų rezultatų ir įprastai naudojamų transporto priemonių veikimo rezultatų skirtumai susiję ne tik su NOx, bet ir su kitais teršalais bei CO2; kadangi, nepriklausomų tyrimų duomenimis, keleivinių automobilių išmetamo CO2 oficialaus ir faktinio kiekio Europoje skirtumas 2014 m. buvo 40 proc.;

X.

kadangi, norint pereiti prie pasaulinės suderintos lengvųjų automobilių bandymų procedūros (angl. WLTP), ES reikia gamintojams nustatytas esamo parko vidutines CO2 išmetimo normas pritaikyti prie naujo bandymo;

1.

griežtai smerkia bet kokį automobilių gamintojų sukčiavimą ir primygtinai įmones prisiimti visą atsakomybę už savo veiksmus ir vykstant tyrimui visapusiškai bendradarbiauti su valdžios institucijomis; apgailestauja dėl to, kad milijonai vartotojų buvo nuvilti ir suklaidinti neteisingos informacijos apie jų transporto priemonių išmetamus teršalus;

2.

mano, kad tais atvejais, kai patvirtinta, jog padaryti pažeidimai, vartotojams turi būti aiškiai pranešama apie žalos atlyginimo priemones, šios priemonės turi būti taikomos nedelsiant ir vartotojas dėl to neturi patirti daugiau žalos;

3.

apgailestauja dėl to, kad pernelyg dideli išmetamųjų teršalų kiekiai sukelia ankstyvas mirtis, kenkia žmogaus sveikatai ir daro žalą aplinkai;

4.

mano, kad Komisija ir valstybės narės, imdamosi konkrečių veiksmų, būtinai privalo atkurti vartotojų pasitikėjimą ir dėti visas įmanomas pastangas, kad būtų deeskaluota situacija; išreiškia savo solidarumą su susijusiais darbuotojais ir yra susirūpinęs dėl poveikio visoje tiekimo grandinėje, ypač poveikio MVĮ, kuriuos šiuo metu nepelnytai susiduria su dėl sukčiavimo kilusiais didžiuliais sunkumais; pabrėžia, kad darbuotojai neturėtų būti tie asmenys, kurie galiausiai padengs manipuliavimo išmetamųjų teršalų matavimu sąnaudas;

5.

pabrėžia, kad prieš svarstydami, ar atleisti darbuotojus, gamintojai turi panaudoti savo nuosavus finansinius išteklius, be kita ko, užuot paskirstę dividendus, pelną panaudodami tam, kad būtų padengta kuo daugiau išlaidų, susidariusių dėl taikytinų teisės aktų pažeidimų;

6.

yra labai susirūpinęs dėl valstybių narių valdžios institucijų ir Komisijos vėlavimo imtis veiksmų gavus įrodymų, kad labai ir nuolat viršijamos išmetamųjų teršalų ribinės vertės, numatytos ES teisės aktuose įprastai naudojamoms transporto priemonėms;

7.

primena, kad dyzelinu varomų automobilių išmetamo CO2 kiekis vienam kilometrui yra mažesnis, nei išmetamas benzinu varomų transporto priemonių, ir kad šie automobiliai yra svarbi priemonė, suteikianti gamintojams galimybę įgyvendinti ES 2021 m. automobilių parko vidutinio išmetamo CO2 kiekio tikslus; primena, kad jie ir toliau bus svarbus veiksnys, prisidedantis siekiant tikslų laikotarpiu po 2021 m., tačiau pabrėžia, kad gamintojai turi panaudoti esamas švarias technologijas NOx, kietųjų dalelių ir kitų teršalų kiekiui sumažinti;

8.

primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares laikytis visiško skaidrumo dėl turimos informacijos apie minėtus pažeidimus ir veiksmų, kurių imtasi siekiant išspręsti su šiais pažeidimais susijusius klausimus; ragina atlikti išsamų tyrimą dėl Komisijos ir valstybių narių valdžios institucijų vaidmens ir atsakomybės, atsižvelgiant, be kita ko, į Komisijos Jungtinio tyrimų centro 2011 m. ataskaitoje paminėtas problemas;

9.

ragina Komisiją intensyviau įgyvendinti ES strategiją dėl tvarios, tausiai išteklius naudojančios transporto sistemos kelių ir kitų rūšių transporto srityje, palaipsniui atsisakant dabar taikomos sistemos, grindžiamos iškastiniu kuru, ir naudojant naujas technologijas bei energijos šaltinius, pvz., vandenilį, elektros energiją ir suslėgtą orą;

10.

palankiai vertina tai, kad kelios valstybės narės ir kitos pasaulio šalys pradėjo tyrimus, susijusius su transporto priemonių išmetamųjų teršalų bandymų rezultatų klastojimu; pritaria Komisijos raginimui nacionalinėms priežiūros institucijoms atlikti išsamius įvairių tipų ir modelių transporto priemonių patikrinimus; mano, kad tokiame tyrime turi dalyvauti ir Komisija; primygtinai ragina atliekant tyrimą užtikrinti visišką skaidrumą ir veiksmingumą, deramai atsižvelgiant į būtinybę tinkamai informuoti vartotojus, tiesiogiai nukentėjusius nuo nustatyto atitikties reikalavimų nesilaikymo;

11.

prašo Komisijos iki 2016 m. kovo 31 d. raštu pranešti Parlamentui šių tyrimų rezultatus;

12.

prašo, kad, radus valdiklius, valstybių narių valdžios institucijos imtųsi visų reikiamų veiksmų padėčiai ištaisyti ir taikytų reikiamas sankcijas pagal Direktyvos 2007/46/EB 30 straipsnį ir Reglamento (EB) Nr. 715/2007 10 straipsnį;

13.

atkreipia dėmesį į J. Girling pranešimą (dėl tam tikrų teršalų išmetimo nacionalinių ribų) (A8-0249/2015), kurį 2015 m. liepos 15 d. priėmė Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas, ir ypač į komiteto prašymą Komisijai ir valstybėms narėms nedelsiant pabaigti rengti šiuo metu svarstomą pasiūlymą dėl naujo „Euro 6“ reikalavimų dėl realiomis važiavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekio reglamento;

14.

primygtinai ragina Komisiją daugiau nedelsiant patvirtinti ir įgyvendinti naują realiomis važiavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekio matavimo bandymų ciklą ir užtikrinti, kad reguliavimo tikslais jis įsigaliotų; palankiai vertina pranešimą dėl kelių transporto priemonių išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo (A. Deß pranešimas A8-0270/2015), kurį 2015 m. rugsėjo 23 d. priėmė Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas, ypač reikalavimą, kad Komisija nustatytų „bandymus išmetamiesiems teršalams matuoti realiomis vairavimo sąlygomis visoms transporto priemonėms, kurių tipas patvirtintas arba kurios registruotos nuo 2015 m., siekiant užtikrinti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą ir sudaryti sąlygas, kad transporto priemonės galėtų atitikti šį reglamentą ir jį įgyvendinančias priemones, o kad atitikties veiksnys atspindėtų tik galimą išmetamųjų teršalų matavimo tvarkos, kuri bus įdiegta iki 2017 m., toleranciją“; ragina valstybes nares ir Komisiją šiuo pagrindu greitai susitarti dėl bandymų ciklą reglamentuojančio akto;

15.

pažymi, kad pagal dabartinius Komisijos planus realiomis vairavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekio matavimo bandymai būtų naudojami tik matuoti išmetamą NOx kiekį; ragina realiomis vairavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekio matavimo bandymus patvirtinti visiems teršalams;

16.

apgailestauja, kad svarstymuose pagal komiteto procedūrą dėl pasiūlymo dėl įprastinėmis važiavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekio bandymo trūksta skaidrumo, ypač dėl to, kad Komisija neperdavė informacijos Parlamentui tuo pačiu metu kaip valstybių narių atstovams; ragina Komisiją pateikti visus reikiamus dokumentus Parlamentui tomis pačiomis sąlygomis kaip ir valstybėms narėms ir visų pirma paskelbti Variklinių transporto priemonių techniniam komitetui skirtus parengiamuosius dokumentus, susijusius su naujo įprastinėmis važiavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekio bandymo patvirtinimu;

17.

pabrėžia, kad būtina gerokai sustiprinti dabartinę ES tipo patvirtinimo sistemą, įskaitant didesnį ES vadovavimą, ypač vykdant rinkos priežiūrą, koordinavimą ir Sąjungoje parduotų transporto priemonių tolesnę priežiūrą, įgaliojimus reikalauti, kad valstybės narės pradėtų taikyti įrodymais grindžiamas kontrolės procedūras ir įgaliojimus priimti atitinkamas priemones ES teisės pažeidimo atvejais;

18.

ragina Komisiją pakeisti esamą tipo patvirtinimo tvarką siekiant užtikrinti, kad nacionalinių kompetentingų institucijų tipo patvirtinimus ir sertifikatus būtų galima nepriklausomai tikrinti ir kad galbūt Komisija galėtų juos iš naujo įvertinti, ir visoje ES nustatyti vienodas sąlygas, taip pat užtikrinti, kad ES taisyklių taikymas būtų veiksmingai įgyvendinamas, o įgyvendinimo priemonių trūkumai ištaisyti nedidinant administracinės naštos;

19.

todėl ragina apsvarstyti galimybę įsteigti ES lygmens priežiūros instituciją;

20.

mano, jog itin svarbu, kad Komisija ir visos kompetentingos valstybių narių institucijos turėtų teisę iš naujo įvertinti tipo patvirtinimą ir atitikties sertifikatus, reikalauti atšaukti transporto priemones ir sustabdyti jų pateikimą į rinką, jei jos turi įrodymų, kad nesilaikoma ES išmetamųjų teršalų ribinių verčių pagal Euro 5 ir Euro 6 reglamentą arba nukrypstama nuo bet kokio kito reikalavimo, numatyto pagal tipo patvirtinimo tvarką;

21.

mano, kad ateityje persvarstant Tipo patvirtinimo pagrindų direktyvą būtina apsvarstyti gamybos atitikties reikalavimų išplėtimą ir patikslinimą siekiant užtikrinti, kad atsitiktinės atrankos būdu iš gamybos linijų paimta pakankama ir pavyzdinė naujų modelių imtis kasmet būtų tikrinama atliekant realiomis vairavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekio matavimo bandymus, skirtus patikrinti jų atitiktį ES išmetamų teršalų ir CO2 ribinėms vertėms; be to, ragina patobulinti keliuose jau naudojamų transporto priemonių eksploatacinius bandymus, taip pat remiantis realiomis vairavimo sąlygomis išmetamų teršalų kiekio nustatymo procedūra, siekiant patikrinti skirtingos ridos transporto priemonių eksploatacinę atitiktį, kaip reikalaujama pagal reglamentą. ragina pagerinti stebėjimą keliuose atliekant periodines technines apžiūras siekiant nustatyti ir taisyti transporto priemones, kurios neatitinka ES teisės aktų reikalavimų;

22.

ragina nacionalines institucijas visiškai netoleruoti vadinamojo transporto priemonių bandymo optimizavimo, kai taikoma tokia paplitusi praktika, kaip per stiprus padangų pripūtimas, šoninių veidrodėlių nuėmimas, plyšių tarp kėbulo plokščių panaikinimas siekiant sumažinti aerodinaminį pasipriešinimą, specialių tepalų, kurie paprastai nenaudojami varikliams, naudojimas varikliams ir pavarų dėžėms, pagalbinės įrangos, pvz., grotuvų, pašalinimas ir bandymai didžiausioje leidžiamoje aplinkos temperatūroje taip padidinant skirtumą tarp bandymų laboratorijoje ir vartotojo patirties kelyje;

23.

pabrėžia, kad vartotojai turi turėti galimybę lengvai naudotis savo teisėmis, kaip numatyta Direktyvose 1999/44/EB, 2005/29/EB ir 2011/83/ES;

24.

ragina Komisiją, kuri atsakinga už konkurenciją ES vidaus rinkoje, bendradarbiaujant su nacionalinėmis priežiūros institucijomis užtikrinti vienodas sąlygas rinkoje veikiantiems konkurentams;

25.

primena, kad reikia visapusiškai ir nuosekliai į nacionalinę teisę perkelti ir taikyti Europos taisykles dėl vidaus rinkos veikimo visose valstybėse narėse, ir taip pat ragina Europos ir nacionalines rinkos priežiūros institucijas išsamiai tirti visus skundus dėl sukčiavimo;

26.

prašo Komisijos užtikrinti, kad vartotojams būtų pateikiama tiksli, aktuali ir palyginama informacija pagal ES automobilių ženklinimo direktyvą (1999/94/EB); mano, kad ženklinimas turėtų būti grindžiamas realiomis vairavimo sąlygomis išmetamų teršalų vertėmis ir degalų naudojimo efektyvumu;

27.

yra susirūpinęs dėl oficialių bandymų rezultatuose nurodyto išmetamo CO2 kiekio neatitikimo realiomis vairavimo sąlygomis nustatytam kiekiui; todėl ragina kuo skubiau susitarti dėl transporto priemonių parko vidutinio išmetamo CO2 kiekio tikslų atitikties pasaulinių suderintų lengvųjų automobilių bandymo procedūroms (WLTP), tinkamai laikantis panašaus griežtumo principo, bet neperimant nesąžiningo dabartinės bandymų procedūros lankstumo tam, kad nebūtų susilpnintas 2021 m. tikslas;

28.

ragina Komisiją formuojant naują politiką tvaraus transporto srityje atsižvelgti į šią informaciją; prašo Komisijos imtis tolesnių veiksmų, kad būtų sustiprinta ES tvaraus ir efektyviai išteklius naudojančio kelių ir kitų rūšių transporto sistemos strategija; remiasi strategija, numatyta 2011 m. Komisijos baltojoje knygoje „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“, ir pažymi, kad ji galėtų labai padėti efektyviai sumažinti realiomis vairavimo sąlygomis transporto priemonių išmetamų teršalų kiekį ir pagerinti judumą mieste; primygtinai ragina Komisiją dėti daugiau pastangų, kad būtų pristatytos baltojoje knygoje pasiūlytos priemonės, ir skatina valstybes nares tai paremti;

29.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/17

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 11 straipsnio 4 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 24 straipsnio 1 dalį,

—

atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl piliečių iniciatyvos (A7-0350/2010),

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. vasario 26 d. viešą klausymą dėl piliečių iniciatyvos, kurį kartu surengė Konstitucinių reikalų ir Peticijų komitetai,

—

atsižvelgdamas į Parlamento C teminio skyriaus 2014 m. paskelbtą studiją „Europos piliečių iniciatyva – pirmoji įgyvendinimo patirtis“,

—

atsižvelgdamas į Europos ombudsmeno tarnybos 2015 m. kovo 4 d. sprendimą baigti savo iniciatyva pradėtą tyrimą dėl Komisijos (OI/9/2013/TN),

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento tyrimų tarnybos 2015 m. vasario mėn. tyrimą „Europos piliečių iniciatyvos įgyvendinimas“,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 31 d. Komisijos ataskaitą Europos piliečių iniciatyvos klausimu,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą ir Teisės reikalų komiteto ir Peticijų komiteto nuomones (A8-0284/2015),

A.

kadangi Europos piliečių iniciatyva yra nauja politinė piliečių teisė ir išskirtinė bei novatoriška Europos Sąjungos demokratinių procesų darbotvarkės nustatymo priemonė, sudaranti galimybes piliečiams aktyviai dalyvauti jiems poveikį darančiuose projektuose ir procesuose, o jos galimybės neabejotinai turi būti visiškai išnaudotos ir labai padidintos siekiant geriausių rezultatų ir skatinant ES piliečius kuo labiau dalyvauti ateityje plėtojant Europos integracijos procesą; kadangi ji turi būti vienu iš prioritetinių ES tikslų siekiant sutvirtinti jos institucijų demokratinį teisėtumą;

B.

kadangi praėjus trejiems metams nuo 2012 m. balandžio 1 d., kai buvo pradėtas taikyti Reglamentas (ES) Nr. 211/2011, būtina įvertinti, kaip jis įgyvendinamas, siekiant nustatyti trūkumus ir pasiūlyti veiksmingus skubios jo peržiūros sprendimus;

C.

kadangi iš patirties žinoma, jog dauguma Europos piliečių iniciatyvų organizatorių imdamiesi šios veiklos patyrė įvairių su praktiniais ir teisiniais aspektais susijusių sunkumų ir kadangi keleto atmestų Europos piliečių iniciatyvų organizatoriai pateikė skundus Teisingumui Teismui ir Europos ombudsmenui dėl Komisijos sprendimo neregistruoti jų Europos piliečių iniciatyvų; kadangi taisyklės turi būti taip parengtos, kad Europos piliečių iniciatyvos būtų kuo labiau prieinamos piliečiams ir organizatoriams;

D.

kadangi Parlamentas yra vienintelė tiesiogiai išrinkta Europos Sąjungos institucija, taigi savaime atstovauja ES piliečiams;

E.

kadangi keletas institucijų, nevyriausybinių organizacijų (NVO), ekspertų ir pilietinės visuomenė grupių apsvarstė įvairius su reglamento (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos įgyvendinimo ir Europos piliečių iniciatyvų organizavimo trūkumus ir pasiūlė nemažai patobulinimų, taip pat daugeliu atvejų nurodė, kuriuos reglamento aspektus reikia nedelsiant pakeisti;

F.

kadangi dėl pagal reglamento 6 straipsnį numatytos tvarkos, ypač tvarkos kuriant internetinę pritarimo pareiškimų rinkimo sistemą ir ją sertifikuojant valstybės narės kompetentingai institucijai, organizatoriai daugeliu atvejų turi mažiau nei 12 mėnesių reikalaujamų parašų rinkimui;

G.

kadangi painiavos ir abejonių tiek institucijoms, tiek visuomenei gali kelti ir tai, kad nenustatytas konkretus sėkmingos iniciatyvos pasibaigus parašų rinkimo laikotarpiui pateikimo Komisijai terminas;

1.

palankiai vertina Europos Sąjungos piliečių iniciatyvą, apibrėžtą pagal Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 11 straipsnio 4 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 24 straipsnio 1 dalį, nes ji –pirma priemonė siekiant tarpvalstybinio dalyvavimo demokratiniuose procesuose, sudaranti piliečiams galimybę tiesiogiai bendrauti su ES institucijomis ir aktyviai dalyvauti formuojant Europos politiką ir teisės aktus; ši priemonė papildo teisę teikti peticijas Parlamentui ir kreiptis į Europos ombudsmeną;

2.

pabrėžia, kad piliečių iniciatyva – tai pirmoji dalyvavimo demokratiniuose procesuose priemonė, kuria ES piliečiams surinkus ne mažiau kaip milijoną pritarimo pareiškimų bent ketvirtadalyje ES valstybių narių suteikiama teisė imtis iniciatyvos, taip paremiant jų naująją politinę prerogatyvą, ir prašyti Komisijos jos įgaliojimų pagrindu pateikti atitinkamą pasiūlymą dėl klausimų, kuriuos sprendžiant, piliečių nuomone, būtinas teisėkūros procedūra priimamas aktas Sutarčių nuostatoms įgyvendinti;

3.

pabrėžia, kad Europos piliečių iniciatyva – išskirtinė galimybė piliečiams įvardyti ir išreikšti savo siekius bei paraginti ES imtis veiksmų ir kad ji turi būti skatinama, tobulinama ir remiama visomis turimomis priemonėmis; tačiau pripažįsta, kad yra didelių trūkumų, kuriuos reikia pašalinti ir išspręsti norint, kad Europos piliečių iniciatyva būtų veiksmingesnė; pabrėžia, kad bet kokiu tolesniu šios priemonės vertinimu turėtų būti siekiama kuo didesnio jos palankumo naudotojui, nes ji yra pagrindinė priemonė siejanti ES ir jos piliečius; taip pat pabrėžia, kad gimtosios kalbos vartojimas yra pilietinė teisė, todėl ragina Komisiją ir valstybes nares išnagrinėti kaip dar būtų galima pasiūlyti tai daryti visoje su Europos piliečių iniciatyva susijusioje veikloje, nes taip būtų paskatintas piliečių dalyvavimas; atkreipia dėmesį į visuomenės informuotumo apie Europos piliečių iniciatyvą svarbą, tuo pačiu apgailestauja dėl to, kas ES piliečiai nepakankamai apie ją žino; šiuo tikslu ragina ES rengti viešinimo ir propagavimo kampanijas siekiant, kad žiniasklaidoje ir visuomenėje būtų daugiau informacijos apie Europos piliečių iniciatyvą;

4.

taip pat pabrėžia, kad visų demokratinių valstybių ateičiai būtinas jaunimo pilietinis dalyvavimas, ir ragina Komisiją vadovautis tikrai sėkmingos nacionalinės patirties pavyzdžiais Europos piliečių iniciatyvos srityje;

5.

mano, jog labai svarbu, kad piliečiai galėtų prisidėti prie naudojimosi Sąjungos teisėkūros prerogatyvomis ir tiesiogiai dalyvauti inicijuojant pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų;

6.

atkreipia dėmesį į visuomenės informavimo apie Europos piliečių iniciatyvą svarbą norint, kad ji būtų veiksminga demokratinio dalyvavimo priemone; atsižvelgdamas į tai primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares skleisti kuo daugiau informacijos apie šią priemonę siekiant į ją atkreipti kuo daugiau piliečių dėmesį ir paskatinti juos aktyviai dalyvauti ją įgyvendinant;

7.

ragina Komisiją panaudoti visus viešųjų ryšių kanalus siekiant didinti informuotumą ir imtis priemonių, būtinų Europos piliečių iniciatyvos skaidrumui užtikrinti, taip pat sudaryti palankias sąlygas informuoti apie esamas Europos piliečių iniciatyvas, pvz., sukuriant taikomąsias programas, kuriomis naudojantis būtų teikiama informacija, skelbiami pranešimai ir sudaroma galimybė pasirašyti internetu; pabrėžia, kad aktyvus visuomenės dalyvavimas Europos piliečių iniciatyvose ypač priklauso nuo informavimo apie jas valstybėse narėse, todėl siūlo valstybių narių nacionaliniams parlamentams informaciją apie Europos piliečių iniciatyvą įtraukti į savo oficialias interneto svetaines;

8.

pažymi, kad su piliečių iniciatyva susijusioje veikloje dalyvavo per šešis milijonus ES piliečių, kad pateiktas 51 prašymas imtis iniciatyvos, iš kurių tik trys – „Teisė į vandenį“ (angl. Right2Water), „Vienas iš mūsų“ (angl. One of Us) ir „Stabdykime vivisekciją“ (angl. Stop Vivisection) – paskelbti priimtinais, taip pat kad šešių Europos piliečių iniciatyvų (tai atitinka 30 proc. visų atmestų iniciatyvų) organizatoriai apskundė Komisijos atsisakymą imtis veiksmų Teisingumo Teismui: tai rodo, jog dar daug turi būti padaryta siekiant užtikrinti, kad būtų išnaudotas visas Europos piliečių iniciatyvos potencialas; atkreipia dėmesį į įvairius praktinius sunkumus, su kuriais organizatoriams teko susidurti nuo 2012 m. balandžio mėn., kai įsigaliojo reglamentas, ir į tai, kad iniciatyvų skaičius mažėja;

9.

ragina Komisiją kuo anksčiau teikti Europos piliečių iniciatyvos organizatoriams tinkamas ir išsamias konsultacijas, ypač susijusias su teisiniais klausimais, pasitelkiant informacijos tarnybą „Europe Direct“ – kad jie žinotų, kokios galimybės jiems prieinamos, ir nesiūlytų imtis Europos piliečių iniciatyvų, kurių akivaizdžiai neapima Komisijos įgaliojimai ir kurios neatitinka teisinių priimtinumo kriterijų; ragina apsvarstyti galimybę įsteigti dar vieną nepriklausimą įstaigą, kurios funkcija būtų teikti konsultacijas; visgi pažymi, jog, remiantis Lisabonos sutartimi, klausimai, keliami pagal Europos piliečių iniciatyvą, gali ir ne visiškai atitikti Komisijos kompetenciją; taip pat laikosi nuomonės, kad Komisija turėtų svarstyti galimybę savo atstovybėse kiekvienoje valstybėje narėje steigti specialius Europos piliečių iniciatyvai skirtus biurus, kurie šiuo klausimu teiktų visą reikiamą informaciją, konsultacijas ir paramą;

10.

be to pabrėžia, kad Europos piliečių iniciatyvos biuras taip pat galėtų prisidėti prie visuomenės ir žiniasklaidos informuotumo apie šią iniciatyvą didinimo; todėl siekiant šio tikslo ragina Komisiją remti Europos piliečių iniciatyvą, kuri yra oficiali ES priemonė; pabrėžia, kad įgyvendinant šią priemonę gali tekti įveikti piliečių nepasitikėjimą kalbant apie dalijimąsi asmens duomenimis, būtinais remiant Europos piliečių iniciatyvą;

11.

ragina nustatyti išsamesnes teisinio pagrindo aiškinimo gaires ir teikti daugiau informacijos apie duomenų apsaugos reikalavimus kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje organizatoriai rengia savo kampanijas, siekiant teisinio tikrumo, taip pat apie galimybes rengėjams pasinaudoti ne itin brangiu draudimu;

12.

apgailestauja, kad nepakanka aiškios informacijos apie ES piliečių iniciatyvą ankstyvuose jos etapuose, dėl to buvo neteisingai suprantamas jos pobūdis ir kilo nepasitenkinimas Komisijai atmetus pirmąsias ES piliečių iniciatyvas; primena, kad ši priemonė turėtų būti paprasta, aiški, palanki vartotojui ir apie ją turi būti plačiai skelbiama; pabrėžia, kad Komisija turėtų remti ir skatinti nacionalinius ir vietose išrinktus atstovus kuo labiau didinti informuotumą apie ES piliečių iniciatyvą;

13.

taip pat remia ES piliečių aktyvų dalyvavimą tinkamai naudojantis šia priemone nustatant darbotvarkę; reiškia susirūpinimą dėl galimo interesų konflikto, nes Komisijos išskirtiniams įgaliojimams priklauso vykdyti priimtinumo patikrinimą, ir prašo ateityje tinkamai išnagrinėti šį klausimą; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skaidrumas ir atskaitomybė turėtų būti visų suinteresuotųjų asmenų tikslas, taip siekiant išsaugoti piliečių veiklos aiškumą;

14.

atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją Parlamentą taip pat laikyti sprendimus priimančia institucija, visų pirma todėl, kad jis yra vienintelė institucija, kurios narius ES piliečiai renka tiesiogiai;

15.

pabrėžia, kad, vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 211/2011 4 straipsnio sąlygomis, tuo atveju, kai Komisija atsisako užregistruoti Europos piliečių iniciatyvą, „ji praneša organizatoriams apie tokio atsisakymo priežastis ir apie visas galimas teismines ir neteismines teisės gynimo priemones, kurių jie gali imtis“; atsižvelgdamas į tai pripažįsta, jog gauta nemažai organizatorių skundų dėl to, kad jiems nebuvo išsamiai ir visapusiškai paaiškintos priežastys, dėl kurių buvo atmesta jų pasiūlyta Europos piliečių iniciatyva; ragina Komisiją kuo detaliau paaiškinti priežastis, dėl kurių atmetama Europos piliečių iniciatyva, jeigu, jos nuomone, organizatorių pateikta piliečių iniciatyva „akivaizdžiai nepatektų į Komisijos įgaliojimus“ ir iš karto raštu informuoti organizatorius, taip palengvinant jų darbą, apie atitinkamas teisines pasekmes (siekiant skaidrumo tikslų ši informacija turi būti paskelbta viešai), taip užtikrinant, kad šių elementų tinkamumą ir visišką objektyvumą būtų galima teisiškai patikrinti ir kad kuo labiau būtų sumažinti Komisijos įgaliojimai kaip teisėjos ir kaip subjekto, atliekančio Europos piliečių iniciatyvos priimtinumo vertinimą, taigi organizatoriai galėtų nuspręsti, ar persvarstyti šią iniciatyvą ir ją pakeitus vėl pateikti;

16.

ragina Komisiją apsvarstyti galimybę užregistruoti tik dalį Europos piliečių iniciatyvos, kai ji ne visiškai patenka į Komisijos įgaliojimų sritį; ragina Komisiją registruojant piliečių iniciatyvą informuoti organizatorius apie tai, kurią dalį jie gali užregistruoti, pripažįsta, kad dialogas ir bendravimas su Europos piliečių iniciatyvos organizatoriais viso proceso metu būtinas, taip pat ragina informuoti Parlamentą apie sprendimą dėl Europos piliečių iniciatyvos registravimo; taip pat ragina Komisiją išnagrinėti, kaip būtų galima iniciatyvas arba tas iniciatyvų dalis, kurios nepatenka į Komisijos įgaliojimų sritį, perduoti nacionaliniu ar regioniniu lygiu kompetentingai institucijai;

17.

atkreipia dėmesį į technologijų, kurios gali paskatinti piliečių dalyvavimą, svarbą; ragina Komisiją padaryti labiau vartotojui palankią parašų rinkimo programinę įrangą, kad prie jos galėtų prisijungti neįgalieji, pasiūlyti galimybę jos serveriuose nuolat nemokamai nuolat saugoti internetu surinktus parašus, naudotis ES biudžetu ir supaprastinti bet persvarstyti technines parašų rinkimo internetu specifikacijas, kad neprivalomais pagrindais elektroninio pašto adresus būtų galima rinkti tame pačiame lange kaip ir rėmėjų parašų formas, tačiau jie būtų saugomi kitoje duomenų bazėje;

18.

mano, kad šią priemonę persvarsčius, ji vis dar gali įtraukti visuomenę ir skatinti piliečių tarpusavio ir piliečių bei ES institucijų dialogą; pabrėžia, kad elektroninių parašų rinkimo sistema turi būti susieta su atitinkama ir nauja socialine žiniasklaida ir skaitmeninės žiniasklaidos kampanijų priemonėmis, remiantis kitų sėkmingų interneto kampanijų platformų pavyzdžiais;

19.

ragina Komisiją persvarstyti piliečių iniciatyvos registracijos automatines sąsajas su dvylikos mėnesių laikotarpio pritarimo pareiškimams surinkti pradžia, kad Europos piliečių iniciatyvų organizatoriai galėtų patys nustatyti savo iniciatyvos pradžios datą, kai reikia pradėti rinkti pritarimo pareiškimus;

20.

ragina Komisiją paskatinti valstybes nares naudoti pagal Europos viešojo administravimo institucijų programą parengtas ES piliečių iniciatyvos patvirtinimo priemones siekiant gauti pritarimo pareiškimus;

21.

pabrėžia, kad naudojantis turimomis priemonėmis siekiant padidinti dalyvavimo demokratiją visoje Sąjungoje, informacinės technologijos turi būti prieinamos ir regionuose, taip sudarant galimybę į viešuosius reikalus labiau įtraukti piliečius;

22.

teigiamai vertina Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pasiūlymą užtikrinti nemokamą Europos piliečių iniciatyvos teksto vertimą raštu siekiant sumažinti Europos piliečių iniciatyvos organizavimo išlaidas;

23.

ragina institucijas labiau bendradarbiauti ES piliečių iniciatyvų srityje ES, nacionaliniu ir vietos lygmeniu teikiant informaciją ir remiant ES piliečių iniciatyvų organizatorius; ragina patobulinti Komisijos tvarkomą daugiakalbę interneto svetainę, skirtą ES piliečių iniciatyvai, ir visomis Europos Sąjungos oficialiomis kalbomis parengti bendras gaires ir ES piliečių iniciatyvos organizatorių pareigas, taip pat viso ES piliečių iniciatyvos įgyvendinimo metu taikomas administracines procedūras;

24.

ragina ateityje įsteigti internetu ir tiesiogiai veikiančią vieno langelio sistemą, kur nuolat būtų teikiama informacija, vertimo paslaugos, techninės, teisinės ir politinės konsultacijos apie ES piliečių iniciatyvą, ir mano, kad ji galėtų naudotis dabartiniais kontaktinių asmenų, esančių „Europe Direct“ informacijos centre ir Komisijos atstovybėse bei Parlamento informacijos biuruose valstybėse narėse, ištekliais; mano, kad tokia sistema ES piliečių iniciatyvą priartintų prie piliečių;

25.

mano, kad organizatoriams pernelyg sudėtinga pateikti skirtingus asmens duomenis Europos piliečių iniciatyvoms 28 valstybėse narėse paremti, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 211/2011, remiantis įvairiomis nacionalinėmis nuostatomis, ir siūlo iš dalies pakeičiant Reglamento (ES) Nr. 211/2011 III priedą ir standartizuojant duomenų rinkimo pobūdį valstybėse narėse, nustatyti bendrą rėmėjų pritarimo pareiškimus rinkimo procedūrą; ragina Komisiją toliau vykdyti derybas su valstybėmis narėmis siekiant sumažinti reikalavimus dėl duomenų, atitinkamai pašalinant reikalavimą nurodyti asmens tapatybės numerius ir siekiant palankumo vartotojui, taip pat primena, kad Europos piliečių iniciatyva siekiama dalyvavimo ir darbotvarkės formavimo, o ne privalomų pasiūlymų; siūlo apsvarstyti galimybę sukurti skaitmeninę ES pilietybę ir rekomenduoja pateikti laikiną sprendimą iki bus sukurta skaitmeninė ES pilietybė, taip siekiant išspręsti dabartines problemas, kylančias dėl daugelio registracijų; todėl ragina Komisiją nedelsiant išnagrinėti šį klausimą vadovaujantis savo skaitmenine darbotvarke;

26.

ragina Komisiją iš dalies pakeisti Reglamento (ES) Nr. 211/2011 3 straipsnį ir rekomenduoti valstybėms narėms amžiaus ribą, būtiną Europos piliečių iniciatyvai paremti ar joje dalyvauti, sumažinti nuo 18 metų iki 16 metų, kad ji nebūtų susieta su teise balsuoti rinkimuose į Europos Parlamentą, taip suteikiant galimybę visų pirma jaunimui aktyviai dalyvauti vystant Europos projektą;

27.

pripažįsta jautrią organizatorių asmeninės atsakomybės, susijusios su duomenų apsauga, problemą renkant pasirašiusiųjų asmens duomenis ir siūlo apriboti reikalaujamų duomenų kiekį, o Reglamento (ES) Nr. 211/2011 13 straipsnio formuluotę dėl atsakomybės pakeisti siekiant aiškiai pažymėti, kad asmeninė atsakomybė nėra neribota; šiuo tikslu siūlo sudaryti galimybę piliečių komitetams įgyti juridinio asmens statusą, pavyzdžiui, vadovaujantis 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę 3 straipsniu, taip siekiant nustatyti, kad organizatoriai būtų atsakingi tik už veiksmus, kurie yra neteisėti ir padaryti tyčia arba bent jau dėl didelio neatsargumo;

28.

ragina Komisiją ir valstybes nares siekti labiau naudotojams palankių ir suderintų duomenų rinkimo reikalavimų; ragina kompetentingas nacionalines institucijas periodiškai informuoti nacionalinių parlamentų Europos reikalų komitetus apie vykdomas Europos piliečių iniciatyvas, jau surinkusias daug parašų; ragina Komisiją pasiūlyti persvarstyti Reglamentą (ES) Nr. 211/2011 siekiant užtikrinti piliečiams galimybę pasirašyti Europos piliečių iniciatyvas šalyje, kurioje jie gyvena;

29.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad nuo 2012 m. tik 3 iš 31 registruotos ES piliečių iniciatyvos pasiekė paskutinį etapą; pabrėžia, kad toks didelis naujų iniciatyvų skaičiaus sumažėjimas yra viena iš neproporcingų reikalavimų ir be reikalo sudėtingos sistemos pasekmių; apgailestauja dėl nepakankamo teisėkūros poveikio ir dėl to, kad Komisija neskatinama toliau siekti įgyvendinti sėkmingas iniciatyvas; sėkmingo reglamento įgyvendinimo klausimu laikosi skirtingos nuomonės nei Komisija siekiant užtikrinti visas ES piliečių iniciatyvos galimybes; pabrėžia, kad Europos institucijos ir valstybės narės turi imtis visų reikalingų priemonių, kad propaguotų ES piliečių iniciatyvą ir skatintų piliečių pasitikėjimą šia priemone;

30.

ragina Komisiją persvarstyti Reglamento (ES) Nr. 211/2011 10 straipsnio c punkto formuluotę, kad būtų galima atitinkamai toliau veikti sėkmingos Europos piliečių iniciatyvos atveju; ragina Komisiją pradėti rengti teisės aktą dėl sėkmingos Europos piliečių iniciatyvos per 12 mėnesių nuo teigiamos nuomonės priėmimo dienos;

31.

laikosi nuomonės, kad, siekiant atkreipti dėmesį į politinį Europos piliečių iniciatyvos aspektą, viešas klausymas, planuojamas pagal Reglamento (ES) Nr. 211/2011 11 straipsnio tvarką, turėtų būtų rengiamas taip, kad organizatoriai galėtų įsitraukti į dialogą su Europos Parlamento nariais ir atitinkamais Komisijos pareigūnais; pabrėžia, kad klausymai dėl Europos piliečių iniciatyvos turėtų būti rengiami remiant nepriklausomam komitetui, neatsakingam už jose nagrinėjamą temą, be to, visais atvejais turėtų dalyvauti išorės ekspertai;

32.

jeigu Komisija per 12 mėnesių laikotarpį nepateiktų pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, primygtinai ragina Parlamentą ir jo komitetus prireikus SESV 225 straipsnio tvarka prireikus įgyvendinti savo teisę ir prašyti Komisijos pateikti atitinkamą pasiūlymą mano, kad atsakingas Parlamento komitetas, įgyvendindamas savo teisę, turėtų atsižvelgti į sėkmingos Europos piliečių iniciatyvos turinį ir kitame klausyme pasitarti su Europos piliečių iniciatyvos organizatoriais; ragina atitinkamai iš dalies pakeisti Darbo tvarkos taisykles;

33.

ragina Komisiją išanalizuoti galimybę teikti finansinę paramą Europos piliečių iniciatyvoms ES biudžeto lėšomis pagal tokias ES programas, kaip „Europa piliečiams“ ir Teisių, lygybės ir pilietiškumo programa, įskaitant galimybę finansuoti reklamines radijo ir televizijos programas, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti piliečių lygybę, į realią būtinybę finansiškai paremti Europos piliečių iniciatyvos organizavimą ir į tai, kad šiuo tikslu yra pateikta nemažai ES biudžeto pakeitimų;

34.

ragina Komisiją imantis visų atsargumo priemonių duoti atkirtį neskelbtinos informacijos, susijusios su pasirašiusiais asmenimis, vagystėms, įskaitant vagystes naudojantis interneto priemonėmis, ypač kai vagiami suskirstyti duomenys;

35.

teigiamai vertina 2015 m. kovo 31 d. Komisijos ataskaitą dėl Europos piliečių iniciatyvos ir Europos ombudsmenės sprendimą OI/9/2013/TN ir ragina Komisiją užtikrinti, kad atliekant šios priemonės peržiūrą būtų įgyvendintos visos reikiamos teisinės priemonės, kad būtų galima tinkamai toliau veikti, kai Europos piliečių iniciatyva baigta sėkmingai; todėl ragina Komisiją atsižvelgiant į visus paaiškėjusius trūkumus kuo greičiau pateikti pasiūlymą dėl reglamento (ES) Nr. 211/2011 ir Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1179/2011 persvarstymo;

36.

ragina ES institucijas atlikti esminį ryšių darbą vykdant informavimo apie Europos piliečių iniciatyvą kampaniją;

37.

ragina Komisiją nuolat pranešti Parlamentui apie rengiamas ES piliečių iniciatyvas, kad Parlamentas, vykdydamas savo įsipareigojimus Europos Sąjungos piliečiams, galėtų išnagrinėti, ar priemonė veikia kuo veiksmingiau; pabrėžia, kad ES piliečių iniciatyvos procesas turėtų būti nuolat gerinamas atsižvelgiant į įgytą praktinę patirtį, taip pat turėtų atitikti sprendimus, kuriuos Teisingumo Teismas priims ateityje;

38.

rekomenduoja naudoti visas turimas ryšių priemones, visų pirma visų susijusių EU institucijų socialinės ir skaitmeninės žiniasklaidos platformas, siekiant vykdyti nuolatines informuotumo didinimo kampanijas, kuriose dalyvautų ES institucijos ir atstovybės bei nacionalinės valdžios institucijos; ragina Komisiją remti ES piliečių iniciatyvos taikomosios programos mobiliesiems prietaisams sukūrimą; palankiai vertina tai, kad kai kurios ES piliečių iniciatyvos turėjo poveikį vietos lygmeniu;

39.

mano, kad labai svarbu užtikrinti, jog piliečiai tinkamai taikytų šią dalyvavimo demokratijos priemonę norint užkirsti kelią galimam jos išnaudojimui siekiant privačių interesų, padidinti skaidrumą ir ES piliečių iniciatyvų finansavimo bei rėmimo patikrų kokybę;

40.

atkreipia dėmesį į svarbų Europos ombudsmeno vaidmenį tiriant, kaip Komisija nagrinėja prašymus dėl Europos piliečių iniciatyvų, ypač tais atvejais, kai iniciatyvą atsisakoma registruoti;

41.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/23

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl Europos Sąjungos strategijos Adrijos ir Jonijos jūrų regione (COM(2014)0357) ir į prie jo pridedamus veiksmų planą bei patvirtinamąjį analitinį dokumentą,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (1) (toliau – BNR),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1299/2013 dėl konkrečių Europos regioninės plėtros fondo paramos Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslui nuostatų (2),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. spalio 23 d. Tarybos išvadas dėl Europos Sąjungos strategijos dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono,

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl makroregioninių strategijų pridėtinės vertės (COM(2013)0468) ir į Tarybos 2013 m. spalio 22 d. išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 11 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato dėl Europos Sąjungos strategijos Adrijos ir Jonijos jūrų regione (COM(2014)0357) ir dėl Europos strategijos Adrijos ir Jonijos jūrų regione: moksliniai tyrimai, technologinė plėtra ir inovacijos MVĮ (tiriamoji nuomonė Europos Sąjungai pirmininkaujančios Italijos prašymu),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. sausio 21 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl ES Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategijos (EUSAIR) (tiriamoji nuomonė),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 26 d. Regionų komiteto nuomonę dėl Europos Sąjungos strategijos dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 11 d. Regionų komiteto savo iniciatyva parengtą nuomonę „Teritorinis bendradarbiavimas Viduržemio jūros baseine. Adrijos ir Jonijos jūrų makroregionas“,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. liepos 3 d. rezoliuciją dėl ES makroregioninių strategijų vystymo: šiuo metu taikoma praktika ir ateities perspektyvos, ypač Viduržemio jūros regione (3),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Adrijos ir Jonijos jūrų strategija“ (COM(2012)0713),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą dėl makroregioninių strategijų valdymo (COM(2014)0284),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 26 d. Komisijos komunikatą „Regioninės politikos įnašas į tvarų augimą įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ (COM(2011)0017),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/52/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimą 2005/370/EB dėl Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais sudarymo Europos bendrijos vardu (Orhuso konvenciją),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. gegužės 19–20 d. vykusioje konferencijoje dėl vystymosi ir saugumo Adrijos ir Jonijos jūrų regione priimtą Ankonos deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. birželio 30 d. Puloje vykusią Adrijos ir Jonijos jūrų euroregiono steigimo konferenciją ir į 2009 m. spalio 22 d. Splite surengtoje Adrijos ir Jonijos jūrų euroregiono asamblėjoje patvirtintą deklaraciją dėl iniciatyvos sukurti Adrijos jūros strategiją įgyvendinimo pradžios,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. sausio mėn. savo Vidaus politikos generalinio direktorato (B teminis skyrius. Struktūrinė ir sanglaudos politika) tyrimą „Naujas makroregionų vaidmuo užtikrinant Europos teritorinį bendradarbiavimą“,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. sausio mėn. savo Vidaus politikos generalinio direktorato (B teminis skyrius. Struktūrinė ir sanglaudos politika) tyrimą „Adrijos ir Jonijos jūrų regionas. Transporto ir energetikos tinklų jungčių socialinė ir ekonominė analizė ir vertinimas“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto bei Žuvininkystės komiteto nuomones (A8-0279/2015),

A.

kadangi makroregioninės strategijos yra naujas daugiapakopio valdymo modelis, ir, norint užtikrinti sėkmingą jo įgyvendinimą ir tikslų siekimą, būtina, kad dalyvautų ES, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis veikiantys suinteresuotieji subjektai, įskaitant ekonominius ir socialinius partnerius ir pilietinės visuomenės organizacijas, ir kad įvairios politikos kryptys bei programos papildytų viena kitą; kadangi regionų ir vietos valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį skatinant demokratiją, decentralizaciją ir didesnę vietos bei regionų autonomiją;

B.

kadangi ankstesnės Baltijos jūros regiono ir Dunojaus regiono strategijos šiems regionams davė apčiuopiamos naudos, įrodė, kad ES bendradarbiavimo mechanizmai yra sėkmingi, ir pasitarnavo kaip naudinga patirtis plėtojant naujas makroregionines strategijas;

C.

kadangi regionų susidomėjimas šia šiuolaikine regioninio bendradarbiavimo forma ir susijusiu valdymo modeliu auga; kadangi pastaruoju metu tai pasireiškė kalnų regionų, pvz., Karpatų ir Alpių, atvejais, kai gamtinės kliūtys rodo, kad turi būti vykdoma konkreti regioninė politika

D.

kadangi makroregioninė strategija, kaip integruota sistema, susijusi su valstybėmis narėmis ir ES nepriklausančiomis šalimis toje pačioje geografinėje vietovėje, ir kuriai pritarė Europos Vadovų Taryba, yra ES strategija;

E.

kadangi tarp šalių, dalyvaujančių įgyvendinant šią strategiją, visų pirma tarp ES valstybių narių ir ES nepriklausančių šalių, esama didelių socialinių ir ekonominių skirtumų;

F.

kadangi dėl padidėjusio Adrijos ir Jonijos jūrų regiono šalių suinteresuotumo bendradarbiavimu ir bendrų veiksmų nustatymu kovojant su sunkumais naudojantis viso regiono potencialu ir dedant nuolatines pastangas sinergijai sukurti buvo patvirtinta ES strategija dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono (EUSAIR);

G.

kadangi makroregioninės strategijos gali būti laikomos Europos integracijos ir didesnės teritorinės sanglaudos priemone, grindžiama savanorišku valstybių narių ir kaimyninių šalių bendradarbiavimu sprendžiant bendras problemas; kadangi EUSAIR yra nauja regioninio bendradarbiavimo forma, galinti padėti dalyvaujančioms šalims kandidatėms ir potencialioms šalims kandidatėms siekti narystės ES, ji taip pat yra svarbi platesnės ES Viduržemio jūros regiono politikos, kurią atspindi Viduržemio jūros šalių sąjunga, dalis; kadangi EUSAIR, kaip ES regioninės politikos dalis, yra būtina ekonominės ir socialinės sanglaudos skatinimo priemonė, kurios pagrindiniai tikslai yra regioninių skirtumų mažinimas, tikros konvergencijos, augimo ir užimtumo skatinimas;

H.

kadangi dėl dalinio izoliuotumo Adrijos jūra yra ypač pažeidžiama taršos atžvilgiu ir pasižymi neįprastomis hidrografinėmis savybėmis, pvz., gyliu ir kranto linija, kurios šiaurinėje ir pietinėje regiono dalyse labai skiriasi; kadangi žuvų ištekliais naudojasi visos pakrantės valstybės ir dėl to kyla nuolatinis pavojus išteklių atsikūrimui; kadangi būsimame pagrindų reglamente dėl techninių priemonių reformuotoje BŽP priemones reikėtų kurti atsižvelgiant į regionus ir pritaikant jas prie šios srities ir jų jūros išteklių bei žuvininkystės ypatybių;

1.

palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl Europos Sąjungos strategijos Adrijos ir Jonijos jūrų regione ir prie jo pridedamą veiksmų planą; mano, kad šis komunikatas yra labai svarbus žingsnis šio Europos regiono plėtros procese; pabrėžia, kad EUSAIR sukurta siekiant papildyti ES, nacionalinių ar regioninių valdžios institucijų ar privataus sektoriaus veiksmus taip, kad būtų žymiai sustiprintas makroregiono veikimas; pabrėžia strategijoje nustatytas šio regiono šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių ateities galimybes; pabrėžia, kad svarbu, jog strategija būtų grindžiama integravimo, koordinavimo, bendradarbiavimo ir partnerystės principais; pabrėžia trijų neiginių principo – nepriimti naujų teisės aktų, nekurti naujų institucijų, nenumatyti naujo finansavimo – svarbą, nes makroregionai yra bendradarbiavimo iniciatyvų pagrindas, grindžiamas sinergija, kuri yra įvairių ES politikos priemonių, įskaitant ESI fondus, derinimo rezultatas;

2.

palankiai vertina visų suinteresuotųjų šalių pastangas kuriant EUSAIR įgyvendinti skirtą institucinę struktūrą pasinaudojant esama institucijų sistema; ragina visus nacionalinius, regionų ir vietos subjektus prisiimti visą atsakomybę už projektų, kuriems taikoma ši makroregioninė strategija, įgyvendinimą; pabrėžia, kad kiekvienoje dalyvaujančioje šalyje svarbu stiprinti institucinius gebėjimus ir didinti viešojo administravimo bei viešųjų paslaugų veiksmingumą ir užtikrinti pakankamus ir kompetentingus administracinius išteklius, kurie konkrečiai skirti EUSAIR įgyvendinti;

3.

pabrėžia, kad būtinas teritorinis požiūris į bendradarbiavimo veiklą, ir atkreipia dėmesį į daugiapakopio valdymo modelio pridėtinę vertę – pasitelkus šį modelį reikia spręsti administracinių pajėgumų trūkumo klausimus ir jis gali būti naudojamas siekiant ateityje telkti išteklius makroregione; šiuo atžvilgiu pakartoja, kad būtina įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į politinio valdymo įstaigas ir strategijos veiklos, technines ir vykdomąsias įstaigas išsaugant Komisijos vaidmenį koordinavimo procese; pabrėžia, kad bendruomenės inicijuota plėtra gali sutelkti ir įtraukti vietos veikėjus į sprendimų priėmimo procesą ir padėti stiprinti atsakomybę už projektus piliečių lygmeniu;

4.

pabrėžia, kad svarbu užtikrinti skaidrų strategijos tvirtinimo, stebėsenos ir vertinimo procesą, taip pat atvirumą ir įtrauktį pilietinės visuomenės ir visų atitinkamų suinteresuotųjų subjektų atžvilgiu; pabrėžia, kad komunikacija ir informuotumo didinimas visose srityse yra labai svarbus suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo atžvilgiu sprendimų priėmimo procese ir siekiant stiprinti visuomenės paramą; ragina valstybes nares užtikrinti tinkamą strategijos matomumą nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu, plėtoti atitinkamus ryšius siekiant strategijos tikslų ir rezultatų, skatinti koordinavimą ir keitimąsi geriausia patirtimi su kitomis esamomis ir būsimomis makroregioninėmis strategijomis;

5.

pabrėžia, kad ES nepriklausančios šalys turi suderinti savo teisės aktus su konkrečių su strategija susijusių sektorių acquis, tam, kad būtų užtikrinta, kad būtų siekiama ES tikslų ir kad jie būtų įgyvendinami nuolat, teisėtai ir laiku, remiantis ES standartais ir teisės aktais; ragina visas dalyvaujančias šalis sukurti ekspertų grupių ir reguliariai organizuoti susitikimus siekiant keistis geriausia praktika, kad būtų užtikrintas šios procedūros taikymas ir didesnis jos veiksmingumas;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl itin didelio privačių investicijų sumažėjimo visose regiono šalyse, taip pat dėl fiskalinio konsolidavimo ir ribotų investicijų į viešąjį sektorių gali kilti problemų finansuojant pagal šią strategiją vykdomus projektus; ragina dalyvaujančias šalis išlaikyti aukšto lygio atsakomybę, įsipareigojimą ir imtis vadovaujamo vaidmens, kurio reikia siekiant sėkmingai įgyvendinti šią strategiją;

7.

palankiai vertina tai, kad iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESI fondų) ir pagal 2014–2020 m. Pasirengimo narystei pagalbos priemonę, visų pirma pagal 2014–2020 m. Adrijos ir Jonijos jūrų regiono bendradarbiavimo programą (ADRION), šiai strategijai įgyvendinti numatyta skirti daug išteklių ir suteikti įvairiausių priemonių bei techninių galimybių; palankiai vertina tai, kad galima naudotis kitais fondais ir priemonėmis, susijusiais su šios strategijos sritimis, visų pirma programa „Horizontas 2020“ ir „Erasmus +“ (visose srityse), Europos infrastruktūros tinklų priemone (antroje srityje), programa LIFE (trečioje srityje, taip pat klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos veiklai) ir MVĮ programa COSME (ketvirtoje srityje), taip pat programa INNOVFIN inovacijoms finansuoti; ragina bendradarbiauti siekiant sukurti turimų lėšų sinergiją tarp regioną apimančių teritorinio bendradarbiavimo programų, stebėsenos komitetų, EUSAIR valdybos ir už ESI fondų valdymą atsakingų institucijų; pabrėžia, kad ši strategija turėtų padėti veiksmingiau bei efektyviau naudoti esamas priemones ir lėšas;

8.

ragina Europos Komisiją ir nacionalines, regionines ir vietos įstaigas, kurios atsakingos už ESI fondų programų rengimą, valdymą ir įgyvendinimą atkreipti dėmesį į makroregioninių projektų ir veiksmų svarbą;

9.

pabrėžia, kad svarbu nustatyti įgyvendinimo struktūrą ir koordinavimo mechanizmus makroregionų lygmeniu, siekiant palengvinti bendradarbiavimą, įskaitant bendrą planavimą, finansavimo galimybių suderinimą su principu „iš apačios į viršų“; pabrėžia, kad reikia suderinti nacionalines ir regionines veiklos programas su strategijos tikslais, be kita ko, kai įmanoma, įtraukiant EUSAIR į programas; mano, kad reikia koordinuoti ir derinti iniciatyvas, pasiūlymus ir projektus, kurių objektas yra Adrijos ir Jonijos jūrų regionas;

10.

ragina Komisiją, Europos investicijų banką (EIB) ir dalyvaujančias šalis visapusiškai išnaudoti naujai įsteigto Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) teikiamas galimybes finansuoti šiame regione įgyvendinamus projektus, nes tai padėtų kurti pridėtinę vertę, skatinti tvarų vystymąsi ir socialinę bei ekonominę sanglaudą, ekonomikos augimą, didinti užimtumą makroregiono lygmeniu ir siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų; todėl projektų atrankos etapu skatina teikti „premijinius taškus“ makroregioniniams projektams dėl jų tarptautinio pobūdžio;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad nėra konkrečių lėšų, skiriamų tik makroregioninėms strategijoms įgyvendinti ir kad stipri šalių politinė valia, partnerystė ir koordinavimas yra sėkmės prielaida; todėl ragina šio regiono šalis sujungti lėšas (ESI fondų, PNPP ir ESIF), taip pat įnašus iš nacionalinių šaltinių taikant EIB priemones, kaip finansų ir investicijų platformą projektams, padedantiems įgyvendinti strategijoje nustatytus tikslus, finansavimui remti; ragina sukurti skaidrią ir viešai prieinamą Adrijos ir Jonijos jūrų regiono projektų duomenų bazę, kurioje būtų matyti dabartiniai ir galimi su investicijomis susiję poreikiai ir projektai, kad investuotojai būtų skatinami investuoti į šiuos projektus;

12.

primygtinai ragina suinteresuotuosius subjektus keistis geriausios praktikos pavyzdžiais, naudotis įgyta patirtimi, nustatyti kliūtis, trukdančias įgyvendinti ES makroregionines strategijas, ir stiprinti bendradarbiavimą su suinteresuotaisiais subjektais iš Baltijos jūros, Dunojaus baseino ir Alpių makroregionų;

13.

ragina Komisiją pašalinti administracines ir nefinansines kliūtis, kurios dažnai atgraso investuotojus nuo investavimo į tokius projektus;

14.

mano, kad būtina surasti būdus – bent jau įgyvendinant atskirus ir konkrečius projektus – įtraukti įgyvendinant šią strategiją nedalyvaujančias šalis, kurios geografiniu ir ekonominiu požiūriais yra glaudžiai susijusios su šiuo regionu, šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kaip svarbu tarpvalstybinis ir tarptautinis bendradarbiavimas pagal sanglaudos politiką, ir ragina atitinkamas valstybes nares ir regionus pasinaudoti geriausios praktikos pavyzdžiais šioje srityje;

15.

primena apie didelį ekonomikos krizės poveikį šiam regionui ir pabrėžia poreikį reguliariai vertinti strategijas, kuriomis siekiama atgaivinti ekonomiką; nurodo, kad šio regiono šalių išsivystymo lygis ir poreikiai yra skirtingi; ragina Komisiją pabrėžti, kad svarbu sukurti sąlygas tam, kad būtų mažinami ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp šalių; remia reformas mažiau išsivysčiusiose šalyse ir ragina keistis žiniomis, patirtimi ir geriausia praktika šioje srityje;

16.

pabrėžia, kad būtina skatinti, atnaujinti ir stiprinti bendradarbiavimą kultūros, mokslo ir švietimo srityje, be kita ko, didinant studentų ir universitetų darbuotojų akademinio judumo galimybes; pabrėžia, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos yra būtina sąlyga siekiant pažangaus, integracinio ir tvaraus augimo; atkreipia dėmesį į mokslinio bei kultūrinio bendradarbiavimo ir ekonomikos dinamikos augimo tarpusavio ryšį ir įvairovės ir tvaraus turizmo lygį šiame regione;

17.

teigiamai vertina tai, kad Europos Parlamentui atstovaujama EUSAIR valdymo organų veikloje; ragina Komisiją išnagrinėti bendras šalių (ES valstybių narių ir trečiųjų šalių) pastangas regione ir veiksmingą vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą siekiant strategijos tikslų;

18.

atkreipia dėmesį į precedentus, nustatytus atsižvelgiant į kitas ES makroregionines strategijas, ir prašo remti, vykdant bandomuosius projektus ir atliekant parengiamuosius veiksmus, įvairius veiksmus, pradedant nuo tyrimų parengiamojo etapo investicijoms į projektus pagal įvairias prioritetines sritis;

19.

mano, kad įgyvendinant strategiją būtina deramai atsižvelgti į jos bendruosius principus, ypač į aspektus, susijusius su aplinkos apsauga ir tausiu gamtos išteklių naudojimu, visose keturiose srityse, taip pat siekiant laikytis holistinio požiūrio į iškilusius sudėtingus ir įvairius makroregiono uždavinius;

20.

pabrėžia, kad itin daug dėmesio reikėtų skirti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnyje nurodytoms vietovėms, pavyzdžiui, salų, kalnų ir kaimo regionams, siekiant nustatyti ir išnaudoti konkrečias jų teikiamas galimybes, ypač turizmo sektoriuje, atsižvelgiant į veiklos sritis ir prioritetus, nustatytus šiame pranešime; be to, ragina Komisiją pasiūlyti paskelbti Europos salų ir kalnų metus;

21.

mano, kad būtina rasti būdų, kaip dalyvaujančioms šalims įtraukti kitas svarbias sritis, kurios galėtų teikti su vystymusi susijusios naudos tokiai sričiai kaip žemės ūkis dėl tam tikrų geografinių ir klimato sąlygų, biologinės įvairovės ir galimybių sukurti koordinuojamų padarinių ir tolesnio augimo sąveiką; rekomenduoja sausumos teritorijoms, pakrančių zonoms ir saloms glaudžiai bendradarbiauti ir koordinuoti veiklą, siekiant sukurti švarios energijos projektų ir sveiko maisto gamybos sąveiką;

22.

atkreipia dėmesį į tinkamo ataskaitų teikimo ir strategijos įgyvendinimo vertinimo svarbą; atsižvelgdamas į tai, ragina, kad dalyvaujančios šalys kartu su Komisija surinktų patikimus pradinius duomenis ir nustatytų konkrečius tikslus pagal kiekvieną sritį, kurie būtų vertinami kiekvienais metais ir būtų viešai skelbiami;

23.

ragina laikytis visa apimančio ir integruoto europinio požiūrio į migraciją; pabrėžia dideles šio regiono problemas, susijusias su migracija, ir apgailestauja dėl visų Viduržemio jūroje įvykusių tragedijų; primygtinai pabrėžia, kad norint išspręsti šias problemas būtina iš esmės keisti migracijos politiką – laikytis valstybių narių solidarumo politikos; pabrėžia būtinybę išnagrinėti visą bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis strategiją; apgailestauja dėl nepakankamo ES valstybių narių bendradarbiavimo sprendžiant migracijos problemas; ragina keistis gerąja migrantų priėmimo patirtimi ir kuo skubiau ypatingą dėmesį skirti regionui aktualiems socialiniams ir humanitariniams klausimams, siekiant ateityje galbūt iš naujo nustatyti EUSAIR prioritetus;

24.

tikisi, kad bus suteiktas naujas postūmis taikos ir saugumo stiprinimui Pietryčių Europoje;

25.

ragina valstybes keistis geriausia patirtimi pagarbos mažumų teisėms srityje, kad būtų taikomi aukščiausi standartai atsižvelgiant į tai, kad tai yra itin opus klausimas lingvistiniu požiūriu;

26.

pabrėžia, kad įvairiais įgyvendinimo etapais viešiesiems ir privatiesiems ekonominiams subjektams, visuomenės nariams ir įvairioms organizuotos pilietinės visuomenės grupėms turi būti rengiami tinkami mokymai pagal specialią programą, įskaitant organizacinę ir techninę pagalbą;

27.

ragina Komisiją kas dvejus metus Parlamentui ir Tarybai teikti EUSAIR įgyvendinimo ataskaitą tam, kad būtų įvertintas jos veikimas ir pridėtinė vertė augimo ir darbo vietų kūrimo, skirtumų mažinimo ir tvaraus vystymosi srityse;

28.

ragina imtis konkrečių priemonių siekiant remti socialinį aspektą; pabrėžia, kad svarbu įtraukti prioritetus ir priemones, kuriomis siekiama remti neįgaliųjų įtrauktį ir užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai;

29.

pabrėžia, kad išskirtinė šio regiono geografinė padėtis ir specifinė pakrantės struktūra, taip pat didelė jūrų biologinė įvairovė suteikia didelių galimybių kurti vadinamąsias mėlynąsias darbo vietas ir užtikrinti novatorišką ir tvarią ekonominę plėtrą ir ekonomikos augimą, įskaitant mėlynąsias technologijas, žuvininkystę ir akvakultūrą, taip pat geresnį jūrų aplinkos ir laivininkystės valdymą ir paslaugas;

30.

atkreipia dėmesį į mėlynąją ekonomiką kaip būdą ekonominei krizei įveikti, nes ji skatina naujų darbo vietų kūrimą ir ekonominį vystymąsi, ypač kalbant apie darbo vietas pakrančių ir salų valstybėse gyvenančioms moterims ir jaunimui; mano, kad nesilaikant mėlynosios ekonomikos koncepcijos, kuri apjungia ekonomikos sektorius, susijusiu su jūromis, vandenynais, akvakultūra, jūrų ir upių transportu, turizmu ir aplinkos apsauga, įgyvendinti ES strategijos dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono neįmanoma;

31.

ragina Komisiją ir strategiją įgyvendinančias valstybes sukurti skatinamąsias priemones, kurios pritrauktų jaunų žmonių į žvejybos ir akvakultūros sektorių Adrijos ir Jonijos jūrų regione ir paskatintų juos imtis tokios veiklos;

32.

ragina užtikrinti politikos koordinavimą ir strategijos tikslų, taip pat bendrų projektų, suderinimą su bendros žuvininkystės politikos vertybėmis, principais ir tikslais; be to, skatina remti tvaraus žuvininkystės sektoriaus plėtrą ir tradicinių sveikų maisto produktų gamybą; ragina kurti žuvininkystės vietos veiklos grupes, kurios galėtų būti natūrali žuvininkystės diversifikavimo priemonė; pabrėžia, kad siekiant tvarios ir pelningos žvejybos ir akvakultūros reikia labiau įtraukti suinteresuotuosius subjektus į bendrą valdymą, taip pat pagerinti ir diversifikuoti žuvininkystės veiklą;

33.

laikosi nuomonės, kad mėlynasis augimas apima labai įvairius sektorius ir verslo įmones, todėl norint jį plėtoti reikia labai kvalifikuotos darbo jėgos visuose šiuose sektoriuose; ragina ES strategijoje dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono dalyvaujančias valstybes nares savo mokymo programose skatinti įvairius mėlynojo augimo sektorius, atsižvelgiant į mokymosi visą gyvenimą sistemas ir darbuotojų mokymą; atkreipia dėmesį į sudėtingas veiklos, sektorių ir su mėlynuoju augimu susijusių socialinių ir ekonominių sistemų disciplinų savybes ir todėl mano, jog labai svarbu, kad ES strategijoje dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono dalyvaujančios valstybės narės priimtų darbo rinkos politiką siekiant didinti gebėjimus prisitaikyti prie pokyčių, inovacijų ir daugiadiscipliniškumo, pritaikyti žmogiškojo kapitalo mokymą ir didinti moterų dalyvavimo lygį;

34.

pabrėžia, kad svarbu užtikrinti didesnę ir realesnę strategijos „Europa 2020“ ir trijų EUSAIR sričių (ypač mėlynojo augimo srities) tarpusavio sąveiką remiantis Europos Komisijos veiksmų planu; mano, kad veiksmų planas yra vienas iš strategijos metodo, kuriame nustatyti konkretūs makroregiono prioritetai, rezultatų; pažymi, kad remiantis tuo, kiekvienas veiksmas ar projektas yra atrenkamas surengiant išsamias principu „iš apačios į viršų“ grindžiamas konsultacijas, kuriose dalyvauja įvairūs Adrijos ir Jonijos jūrų regiono suinteresuotieji subjektai, atstovaujantys nacionalinėms, regioninėms ir vietos valdžios institucijoms, socialiniams partneriams, taip pat privačiajam sektoriui, socialinės ekonomikos sektoriui, akademinei ir pilietinei visuomenei;

35.

ragina kurti viešųjų ir privačiųjų įmonių, universitetų, mokslinių tyrimų institutų ir kitų susijusių suinteresuotųjų subjektų klasterius ir skatinti jų tarpusavio bendradarbiavimą jūrų ir jūrininkystės sektoriuose, siekiant skatinti diegti inovacijas ir visapusiškai naudotis sąveikų teikiama nauda; mano, kad, siekiant užtikrinti veiksmingesnes ir naudingesnes investicijas, mėlynojo augimo srities veiksmai turėtų būti grindžiami nacionalinėmis ir regioninėmis pažangiosios specializacijos mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijomis; ragina valstybes ir regionus dalyvauti Komisijos S3 platformoje siekiant pasinaudoti pagalba pažangiosios specializacijos strategijų vystymui, įgyvendinimui ir persvarstymui; atsižvelgdamas į tai, mano, kad būtina suteikti MVĮ daugiau galimybių gauti paskolas ir gerinti esamus verslo tinklus (klasterius), pasitelkiant internacionalizavimo procesą, kad būtų sukurta naujų kokybiškų ir tvarių darbo vietų;

36.

pritaria tam, kad būtų sukurtas bendras kokybės ženklas šio regiono aukštos kokybės jūros produktams, siekiant padidinti jų konkurencingumą;

37.

pabrėžia socialinio dialogo svarbą ir tai, jog svarbu, kad gebėjimų stiprinimo veikloje kartu su valdžios institucijomis dalyvautų pilietinės visuomenės atstovai; mano, kad tą galima pasiekti kiekvienoje valstybėje narėje įsteigiant nuolatinę makroregioninio lygmens ir regioninio lygmens platformą, kurioje būtų atstovaujama socialiniams ir ekonominiams partneriams, laikantis praktikos, kuri jau buvo pritaikyta universitetams, prekybos rūmams ir miestams;

38.

pabrėžia, kad svarbu vykdyti jūrų ir jūrininkystės mokslinius tyrimus ir stiprinti mokslininkų tyrėjų, valstybių narių ir regionų, dalyvaujančių ES strategijoje dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono, bendradarbiavimą šiuose sektoriuose, siekiant pašalinti skirtumus tarp šių valstybių narių ir padidinti pakrantės sričių konkurencingumą bei sukurti naujų kokybiškų ir tvarių vietos lygmens darbo vietų;

39.

susirūpinęs atkreipia dėmesį į dėl peržvejojimo atsiradusio žuvų išteklių išeikvojimo Adrijos ir Jonijos jūrose lygį, taip pat neteisėtą, nedeklaruojamą ir nereglamentuojamą (NNN) žvejybą ir didelę riziką visai jūrų augalijai ir gyvūnijai; pabrėžia, kad žvejyba yra vienas iš pagrindinių pakrantės sričių ir salų ekonomikos sektorių; todėl mano, kad žuvų išteklių ir jūrų ekosistemų apsaugą ir išsaugojimą, laikantis didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio principo, įtraukto į bendros žuvininkystės politiką, būtina laikyti svarbiausiu šios strategijos tikslu; pabrėžia, kad reikia pereinamuoju laikotarpiu remti prisitaikymą prie žvejybos apribojimų skiriant subsidijas naujos įrangos įsigijimui pasitelkiant Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) lėšas; ragina imtis ryžtingų veiksmų, pavyzdžiui, suderinti trečiųjų šalių žuvininkystės teisės aktus su ES teisės aktais, dalytis duomenimis ir kurti bendras stebėsenos platformas ir daugiamečius žuvininkystės valdymo planus, taip pat ragina apsvarstyti, kaip plėtoti tvarios akvakultūros sektorių, turintį didelį potencialą naudoti energiją iš atsinaujinančiosios energijos šaltinių;

40.

primena, jog komerciniais tikslais naudojamų žuvų ir jūrinių bestuburių ištekliai turėtų atitikti saugias biologines ribas, kad būtų užtikrinta gera aplinkos būklė ir apsaugotas ilgalaikis žvejybos pramonės tvarumas;

41.

prašo Komisijos registruoti pramoginės žvejybos sužvejotą žuvų kiekį, šią žvejybą reguliuoti ir, kaip ir profesionaliai žvejybai, šiai veiklai taikyti didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio tikslą;

42.

primygtinai ragina atlikti išsamius žuvų, ypač nykstančių rūšių, išteklių ir biologinių jų tarpusavio ryšių mokslinius tyrimus, nes neturint tikslių duomenų vertinimai būtų neaiškūs ir nepatikimi; primygtinai ragina išsaugoti natūralias nerštavietes;

43.

ragina įvertinti ir remti projektus, kuriais siekiama įvertinti netiesioginės žuvininkystės (žvejų palikti ar pamesti tinklai, midijų auginimo tinklai) poveikį ir saugomų žuvų priegaudą: apytikriai nustatyta, kad vien tik Adrijos jūroje atsitiktinai sugaunama daugiau nei 40 000 jūros vėžlių; laikosi nuomonės, kad reikia skubiai atlikti aplinkosauginius tyrimus ir ištirti, kaip sumažinti šią problemą (pvz., naudoti vėžlių išlaisvinimo įrangą (angl. turtle excluder devices));

44.

primygtinai ragina tvirtai remti laivų, įskaitant pramoginius laivus, statybos sektorių pagrindinį dėmesį skiriant jų modernizavimui ir specializavimui, siekiant kurti darbo vietas ir prisitaikyti prie reikalavimų užtikrinti tvarų ir konkurencingą su mėlynosiomis technologijomis suderintą ekonomikos augimą;

45.

ragina tvirtai remti gamybos teritorijas, porinius projektus ir bendradarbiavimą tarp įvairių šio makroregiono teritorijų; ragina keistis gerąja patirtimi, apimančia svarbiausią šio sektoriaus ir kitų regionų, kurie stengiasi laikytis tų pačių principų, patirtį, siekiant skatinti gamybos teritorijų steigimą;

46.

pabrėžia, kad, siekiant išsaugoti vietos kultūros tradicijas ir salų gyventojų bei mažų pakrantės miestelių su jūra susijusį gyvenimo būdą, svarbu remti ir skatinti rekreacinę sportinę žūklę ir šeimos žvejybą kartu su integruota žvejybos ir turizmo politika (žvejybą ir žvejybos turizmą, marikultūrą), ypač salose; ragina plėtoti tvarią, nedidelio masto, tradicinę žvejybą ir akvakultūrą, susietas su įvairesne kulinarine pasiūla ir vietos žuvų aukcionais – tai geriausias būdas užtikrinti tvarumą ir teikti didesnę paramą pakrančių turizmo veiklai;

47.

ragina Komisiją remti ir propaguoti žuvininkystės ir žuvininkystės srities darbuotojų dalyvavimą projektuose, pvz., susijusiuose su kultūriniu ir istoriniu turizmu, apimant žuvininkystę ir jūrų veiklos, tradicinės žvejybos vietų ir profesijų pažinimą;

48.

pabrėžia socialinės ekonomikos ir moterų verslumo svarbą siekiant mėlynojo augimo srities tikslų ir ragina EUSAIR dalyvaujančias valstybes nares skatinti ir remti moterų dalyvavimą visuose atitinkamuose sektoriuose; primena apie itin svarbų mažų ir labai mažų įmonių vaidmenį atitinkamuose regionuose ir teritorijose ir prašo ES strategijoje dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono dalyvaujančių valstybių narių vykdyti aktyvią politiką siekiant skatinti tokias ekonominės veiklos formas;

49.

remia priemones, kuriomis siekiama mažinti hidrogeologinę ir pakrančių erozijos riziką;

50.

pabrėžia mokslinių tyrimų svarbą ir ragina teikti tvirtą paramą jūrų ir jūrininkystės teritorijoms;

51.

pabrėžia, kad akvakultūros ir marikultūros plėtojimas gali būti svarbus net tik rūšių įvairovės atsikūrimui, bet taip pat Adrijos ir Jonijos jūrų regiono ekonomikos augimui;

52.

ragina Komisiją aktyviau keistis gerąja patirtimi, pvz., pakrančių veiklos grupių rengiamų projektų tvarumo klausimais.

53.

pabrėžia, kad geresnės dalyvaujančių šalių transporto ir energetikos tinklų jungtys, taip pat jų jungtys su kitomis kaimyninėmis šalimis, įskaitant jūrų transportą, įvairiarūšio transporto jungtis su sausumos zonomis ir energetikos tinklus, yra būtinai reikalingos šiam makroregionui ir yra būtina išankstinė sąlyga jo ekonominei ir socialinei plėtrai; pabrėžia, kad trūksta abiejų Adrijos jūros pakrančių jungties ir atkreipia dėmesį į Adrijos ir Jonijos jūrų regione esamą tinklo infrastruktūros spragą;

54.

ragina teikti paskatas, kad būtų sukurtos tvarios prekių ir keleivių vežimo jungtys, kurios padėtų sutrumpinti kelionės laiką, sumažinti transporto ir logistikos sąnaudas ir išorės veiksnių poveikį; ragina vykdyti didelės apimties strateginius jūrų ir sausumos transporto apjungimo darbus, siekiant sudaryti sąlygas įvairiarūšiam vežimui tarp šalių, prisidėti prie socialinės sanglaudos, padidinti bendrą tinklą ir sumažinti kelių taršą, taigi ir išmetamą CO2 kiekį; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia gerinti kabotažo, jūrų greitkelių ir turistinių kelionių laivais jūrinę ir uosto dimensiją tarp abiejų Adrijos jūros pakrančių, tiek Adrijos jūros Šiaurės–Pietų maršrutais, tiek Rytų–Vakarų maršrutais; atkreipia dėmesį į tai, jog būtina pagerinti koordinavimą, kad būtų užkirstas kelias jūrų eismo spūstims ir pagerintas jų valdymas ir kontrolė;

55.

ragina vadovautis reglamentu dėl jūrų transporto išmetamo anglies dioksido kiekio stebėsenos, ataskaitų teikimo ir tikrinimo (Reglamentas (ES) 2015/757), siekiant skatinti naujoves ir stiprinti tausų jūrų transportą makroregione naudojant alternatyvius varomuosius laivų variklius ir kurą išmetamam šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui mažinti, bei gerinti energijos vartojimo efektyvumą transporto sektoriuje.

56.

pabrėžia, kaip svarbu sujungti jūrų transporto maršrutus ir uostus su kitais Europos regionais, taip pat užtikrinti jungtis su transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) koridoriais; ragina dalyvaujančias šalis sutelkti savo pastangas projektams, įtrauktiems į dabartinį transeuropinį transporto tinklą ir kitus veiksmus dėl pasiūlymo jį išplėsti iki Pietryčių Europos/rytinės Adrijos jūros pakrantės, kuris leistų užpildyti Adrijos ir Jonijos jūrų regione egzistuojančią tinklo spragą, įgyvendinti; todėl ragina dalyvaujančias šalis nustatyti prioritetinius infrastruktūros projektus, kuriančius regionams ir ES pridėtinę vertę, ir siūlo dėmesį, inter alia, skirti:

57.

ragina optimizuoti esamo infrastruktūros tinklo pajėgumus, ypač atsižvelgiant į makroregione esamas kelių ir geležinkelių jungtis, įskaitant jungtis su galutinės paskirties punktais; pabrėžia būtinybę kuo greičiau užbaigti Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantės greitkelį, kuris paskatins ekonominę ir socialinę šio makroregiono plėtrą; primena, kokie svarbūs yra nauji transporto koridoriai, kurie abiejose Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantėse sujungia greitkelius, geležinkelius ir kitą infrastruktūrą; atkreipia dėmesį į tai, jog būtina pagerinti koordinavimą, kad būtų užkirstas kelias jūrų eismo spūstims ir pagerintas jų valdymas ir kontrolė;

58.

ragina plėtoti greitojo geležinkelio infrastruktūrą, kuri sujungtų visą makroregioną ir pagerintų susisiekimą su ES ir ES viduje; pabrėžia, kad svarbu pagerinti geležinkelių susisiekimą Adrijos ir Jonijos jūrų regione ir tarp Tirėnų jūros pakrantės ir Adrijos bei Jonijos jūrų pakrantės;

59.

ragina dalyvaujančias šalis tobulinti savo jūrų, geležinkelių ir oro transporto infrastruktūrą, plėtoti jūrų greitkelius šiame makroregione, derinant įvairių transporto rūšių priemones, ypač skirtas sausumos zonoms pasiekti, taip pat gerinti transporto logistiką, kiek įmanoma geriau panaudojant pažangiausias technologijas ir visuomet užtikrinant aukšto lygio saugą ir aplinkosauginį tvarumą; taip pat ragina dalyvaujančias šalis įvertinti, kaip būtų galima pagerinti sąsajas su elektromobilumo priemonėmis, kurios galėtų sudaryti palankesnes sąlygas tarptautinei elektroninių bilietų pardavimo paslaugai;

60.

pabrėžia, kad trūksta veiksmingos jungties su salomis; primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares sudaryti palankesnes sąlygas geresniam susisiekimui, ištiriant naujas suderintas ir pridėtinės vertės teikiančias galimybes, optimizuojant krovinių ir keleivių vežimo maršrutų naudojimą ir įtraukiant privačiuosius ir viešuosius suinteresuotuosius subjektus, siekiant gerinti gyvenimo kokybę, sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą ir sudaryti sąlygas išnaudoti socialines ir ekonomines galimybes šiose vietovėse; akcentuoja, kad reikia gerinti salų vidaus ryšius ir tvariam vidaus judumui skirtą transporto infrastruktūrą; taip pat pabrėžia, kad salų gyventojams būtina užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūrą ir švietimo programas visus metus;

61.

ragina įgyvendinti didelės apimties projektus, kurių tikslas – sukurti salose įvairiarūšio transporto jungtis, ir ypač pageidauja, kad būtų intensyviai remiamas strateginiu požiūriu svarbių oro uostų plėtojimas gerinant infrastruktūrą ir sukuriant naujus maršrutus į kitus makroregiono regionus;

62.

primygtinai ragina dalyvaujančias šalis toliau stengtis įvairinti energijos tiekimo šaltinius, nes šis procesas padės ne tik užtikrinti didesnį šio makroregiono energetinį saugumą, bet ir padidinti konkurencingumą ir kovoti su energijos nepritekliumi, o tai bus labai naudinga ekonominei ir socialinei šio regiono plėtrai; pabrėžia, kad būtina atlikti išsamų veiksmų energetikos sektoriuje poveikio aplinkai vertinimą; pabrėžia, kad svarbu bendrai planuoti investicijas į suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalų ir trūkstamų dujotiekių tinklų statybą makroregione, taip padedant siekti didesnio savarankiškumo ir energetinio saugumo; be to, ragina taikyti priemones, kuriomis didinamas energijos vartojimo ir išteklių naudojimo efektyvumas, tokiu būdu taip pat didinant konkurencingumą;

63.

ragina plėtoti energetikos infrastruktūrą, kuri būtų pajėgi sumažinti anglies dioksido išmetimo rodiklį, padidinti energijos vartojimo efektyvumą ir užtikrintų energetinį saugumą šiame makroregione ir už jo ribų; be to, pabrėžia, kad yra svarbu plėtoti ir skatinti pažangiųjų miestų koncepciją, siekiant suteikti pridėtinės vertės dabartinei visai šio makroregiono energetikos infrastruktūrai;

64.

pripažįsta didelį makroregione nepakankamai naudojamų atsinaujinančiųjų energijos išteklių potencialą; ragina derinant energijos gamybos šaltinius išnaudoti turimus atsinaujinančiuosius energijos išteklius, pavyzdžiui, saulės, vėjo, potvynių bei atoslūgių (kai tai techniškai įmanoma) ir bangų energiją; atkreipia dėmesį į galimų hidroelektrinių visose dalyvaujančiose šalyse tvarumą ir konkurencingumą; ragina dalyvaujančias šalis padėti šiame makroregione sukurti tinkamai veikiančią ir tarpusavyje sujungtą dujų ir elektros energijos rinką, kuri užtikrintų vienodas galimybes gauti pigios ir prieinamos energijos; pabrėžia, kaip svarbu stiprinti tarpvalstybines energetikos tinklų jungtis remiant investicijas į energetikos sektorių – tai yra itin svarbi išankstinė susijungimo su ES energetikos tinklu sąlyga, taip pat pašalinti kliūtis tarpvalstybinėms investicijoms energetikos sektoriuje;

65.

pritaria bendram planavimui ir investicijoms į energetikos infrastruktūrą, skirtą elektros ir dujų gamybai ir perdavimui šiame makroregione, atsižvelgiant į transeuropinį energetikos tinklą (TEN-E), įgyvendinant konkrečius projektus, nurodytus Energijos bendrijai aktualių projektų (angl. PECI) sąraše;

66.

yra susirūpinęs dėl dar vieno naftos ir dujų žvalgymo bei eksploatavimo pagyvėjimo jūroje, dėl kurių šiam makroregionui gali kilti gaivalinių nelaimių, sukelsiančių labai rimtų padarinių aplinkai, ekonomikai, įskaitant žuvininkystės sektorių, ir visuomenės sveikatai, pavojus; pabrėžia, kad tokia veikla turi atitikti Europos Sąjungos taisykles ir gaires klimato kaitos ir atsinaujinančiosios energijos srityse; pabrėžia, kad Adrijos jūra yra uždara sekli jūra, neturinti galimybių išsklaidyti teršalų, ir kad abiejose jos pakrantėse klesti turizmo prekyba, taip pat kad makroregiono augimas pirmiausia turėtų priklausyti nuo turizmo ir ekonominės veiklos, susijusios su jo specifiniais aplinkos bruožais ir ekosistemomis; pabrėžia, kad būtina nuosekliai įgyvendinti ES teisės aktus ir tarptautines konvencijas dėl jūrinės veiklos aplinkosauginio tvarumo ir saugos; ragina visapusiškai įgyvendinti Jūrų strategijos pagrindų direktyvą (2008/56/EB) ir Naftos ir dujų operacijų jūroje saugos direktyvą (2013/30/ES);

67.

ragina parengti bendrus Europos transporto saugos standartus Adrijos ir Jonijos jūrų makroregione;

68.

pabrėžia, kad reikia skatinti tarpvalstybines oro susisiekimo paslaugas įgyvendinant bendrus projektus, skirtus apsaugoti ir sustiprinti jungtis šiame makroregione;

69.

primena, kad dalyvaujančių šalių jūros, pakrantės ir sausumos ekosistemos yra labai gausios; pažymi, kad Adrijos jūroje gyvena beveik pusė (49 proc.) užregistruotų Viduržemio jūrinių rūšių ir dėl jos seklumo, ribotų srovių ir didelės upių įtakos tai yra neįprasčiausias Viduržemio paregionis; ragina kartu stengtis imtis visų galimų priemonių, pavyzdžiui, naudoti švarų kurą jūrų transporto ir logistikos srityje, siekiant išsaugoti jūros aplinkos biologinę įvairovę ir kelias šalis apimančias sausumos buveines, taip pat mažinti jūros taršą ir kitas jūros ir pakrantės biologinei įvairovei kylančias grėsmes; pabrėžia, kaip svarbu yra apsaugoti nykstančias jūrines ir sausumos rūšis, kaip antai Viduržemio jūros ruonis vienuolis, Europinis protėjus, lūšis, palšasis grifas ir kitos rūšys, ragina dalyvaujančias šalis įgyvendinti proporcingas priemones šiam tikslui pasiekti;

70.

ragina dalyvaujančias šalis, siekiant sukurti tvarius turizmo objektus, keistis gerąja patirtimi gamtos ir kultūrinio paveldo valdymo srityje, įskaitant „Natura 2000“ teritorijas ir UNESCO paveldo vietas;

71.

primygtinai ragina visas dalyvaujančias šalis suvienyti jėgas įgyvendinant jūrinių teritorijų planavimo, pagal Direktyvą 2014/89/ES, kuria nustatoma jūrinių teritorijų planavimo sistema, ir integruoto pakrantės zonos tvarkymo programas, įtraukiant įvairius suinteresuotuosius subjektus (nacionalines, regionų ir vietos valdžios institucijas, vietos gyventojus, mokslinių tyrimų bendruomenę, nevyriausybines organizacijas ir kt.); mano, kad tinkamas bendras jūrų erdvės valdymas yra svarbi galimybė tvariam ir skaidriam jūrų ir jūrų išteklių naudojimui;

72.

pabrėžia, kad yra svarbu apsaugoti ir išsaugoti Adrijos ir Jonijos jūrų baseino upes ir ežerus;

73.

atkreipia dėmesį į būtinybę atsakingai išspręsti ankstesnės ir tarpvalstybinės taršos problemas ir išvalyti vietoves, nukentėjusias nuo pramonės įmonių, taip pat, jeigu taikytina, karinių konfliktų sukeltos dirvožemio, vandens ir oro taršos; palaiko visas aktyvias priemones, skirtas jūros taršai cheminiais ir įprastiniais ginklais mažinti; pritaria tam, kad būtų mažinamas šiukšlių išmetimas į jūrą, ypač Adrijos jūros salų teršimas atliekomis, ir siekiama tikslo jį nutraukti laikantis Jūrų strategijos pagrindų direktyvos;

74.

yra susirūpinęs dėl plastiko atliekų jūroje keliamos žalos; ragina Komisiją paremti iniciatyvas rinkti ir perdirbti šias atliekas; pabrėžia, kad į šį procesą svarbu įtraukti žvejus;

75.

ragina šalis parengti ir įgyvendinti detalius planus, kaip pakartotinai panaudoti nebenaudojamas pramonines ir karines teritorijas; pabrėžia, kad šios teritorijos ne tik kelia grėsmę aplinkai, bet ir turi svarbaus ekonominio potencialo, kuris yra neišnaudojamas;

76.

prašo raginti perkelti pramonę iš miestų centrų ir pakrančių teritorijų siekiant pagerinti gyvenimo kokybę;

77.

primygtinai reikalauja visas esamas priemones naudoti įgyvendinant geriausius šio regiono atliekų tvarkymo ir nuotekų apdorojimo sprendimus vadovaujantis 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 91/271/EEB dėl miesto nuotėkų valymo ES valstybėse narėse;

78.

atkreipia dėmesį į pastaraisiais metais įvairias regioną užklupusias gaivalines ir žmogaus sukeltas nelaimes; atkreipia dėmesį į miškų naikinimo problemą ir kitus klimato kaitos pavojus; pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti veiksmų planą ir kiekvienos srities prioritetus, būtina visapusiškai taikyti horizontaliuosius principus gaivalinių nelaimių rizikos valdymo ir prisitaikymo prie klimato kaitos srityse; ragina bendradarbiauti šalių hidrometeorologijos institutus kovojant su ekstremaliais meteorologiniais reiškiniais, klimato kaitos padariniais ir valdant nelaimių riziką; pripažįsta, kad vandens, žemės ūkio ir turizmo sektoriai – labiausiai pažeidžiami klimato kaitos požiūriu, todėl ragina nacionalines valdžios institucijas bendradarbiauti, siekiant sukurti sistemą ir pagalbos mechanizmą, reikalingus prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo priemonėms įgyvendinti;

79.

pabrėžia, kad reikia mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, ypač jūrų transporto sektoriuje;

80.

pabrėžia, kad esama geografinių ir sezoninių skirtumų nulemtos galimybių pasiekti vandens išteklius problemos, nes salose ir pakrančių teritorijose vasarą, kai atvykus dideliam skaičiui turistų vandens paklausa išauga kelis kartus, pastebimai trūksta vandens;

81.

primygtinai ragina įsteigti pasirengimo nelaimėms regioninį centrą ir parengti bendrą nenumatytų atvejų planą dėl naftos išsiliejimo ir didelio masto taršos atvejų, kad būtų sukurta ankstyvojo perspėjimo sistema, skirta gaivalinėms nelaimėms, taip pat pramonės, transporto ir kitų veiksnių, pavyzdžiui, potvynių, gaisrų ir eksploatavimo veiklos Adrijos jūros regione, sukeliamoms nelaimėms išvengti; pabrėžia, kad šis centras turėtų būti tiesiogiai susietas su ES civilinės saugos mechanizmu; pabrėžia, kaip svarbu išsaugoti šio regiono ekosistemą ir biologinę įvairovę stengiantis geriau jas suprasti ir keičiantis geriausia praktika;

82.

ragina ES nepriklausančias valstybes, besirengiančias ateityje stoti į Europos Sąjungą, paspartinti sektorių acquis (kaip antai Vandens pagrindų direktyva) įgyvendinimą;

83.

primygtinai ragina valstybes nares konsultuoti kaimyninių šalių kompetentingas valdžios institucijas ir vietos bendruomenes makroregione, visų pirma dėl ekonominės veiklos, kuriai taikomas poveikio aplinkai vertinimas pagal 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/52/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo;

84.

pabrėžia, kad turizmas nepaprastai svarbus Europos ekonomikai ir socialinės sanglaudos plėtojimui Europos Sąjungoje, ypač Viduržemio jūros regiono šalims ir visam regionui; pabrėžia, kad reikia plėtoti naujus požiūrius siekiant kovoti su sezoniškumu atsižvelgiant į turizmo poveikį aplinkai ir jo aplinkosauginį tvarumą; primygtinai ragina labiau remti turizmo projektų finansavimą Europos struktūrinių ir investicijų fondų ir kitų šaltinių lėšomis;

85.

primygtinai ragina skubiai gerinti tarpvalstybines kelių jungtis siekiant padidinti turizmo konkurencingumą atsižvelgiant į tai, kad dėl prasto susisiekimo susidaro eismo grūstys ir sugaištama daug laiko; pabrėžia, kad turizmo tikslais reikia pagerinti esamą oro transporto infrastruktūrą ir jūrinę jungtį tarp abiejų Adrijos jūros pakrančių;

86.

pabrėžia, kad, siekiant išvengti pernelyg didelės keleivių koncentracijos keliuose didžiuosiuose oro uostuose ir skatinti tvarius ir labiau subalansuotus turistų srautus įvairiose vietovėse, reikia skatinti naudotis makroregione esančiais oro uostais;

87.

pripažįsta, kad gausus šio regiono kultūros ir gamtos paveldas (įskaitant kultūrinę veiklą, kaip antai kinas, teatras ir muzika) yra didelis turtas, kuriuo grindžiamas turizmo sektorius; atkreipia dėmesį į tai, kad visose dalyvaujančiose šalyse esama daug saugomų UNESCO paveldo vietų ir „Natura 2000“ teritorijų; mano, kad, nepaisant didelio turizmo indėlio į ekonomiką, šio sektoriaus teikiamos galimybės nėra visapusiškai išnaudojamos, visų pirma dėl didelio sezoniškumo ir nepakankamų inovacijų, tvarumo, transporto infrastruktūros, turizmo pasiūlos kokybės, dalyvaujančių suinteresuotųjų subjektų įgūdžių ir atsakingo turizmo valdymo; ragina dalyvaujančias šalis priimti politikos priemones, kuriomis būtų užtikrintos tinkamos jungtys ir turistinės struktūros ne tik vasaros sezono metu, bet ir jam pasibaigus, siekiant įvairinti turistų srautus ir užtikrinti jų nuolatinį buvimą visais sezonais; pabrėžia, kad svarbu suderinti turizmą su gamtos, kultūros ir meno paveldu;

88.

ragina valstybes nares skatinti tvaraus judumo sprendimus turizmo sektoriuje, taip gerinant turizmo paslaugų kokybę ir didinant jo įvairovę;

89.

pripažįsta nacionalinių ir gamtos parkų bei saugomų teritorijų svarbą, nes tai yra būsimo piliečių švietimo su aplinkos apsauga ir kovos su klimato kaita susijusiais klausimais pagrindas;

90.

pabrėžia, kad, norint užtikrinti tolesnę turizmo plėtrą šiame regione, šalių bendradarbiavimas yra labai svarbus; ragina formuoti turizmo Adrijos ir Jonijos jūrose strategijas, kurios būtų grindžiamos tvarumu ir leistų šalims naudotis esamomis sąveikomis bei spręsti bendras problemas makroregioniniu lygiu; mano, kad yra svarbu dirbti išvien siekiant didinti kelionės vietų Adrijos ir Jonijos jūrų regione matomumą;

91.

ragina Europos Komisiją, dalyvaujančias šalis ir vietos bei regiono valdžios institucijas imtis priemonių, kuriomis suinteresuotieji subjektai būtų skatinami gerinti turizmo infrastruktūrą;

92.

pabrėžia, kaip svarbu remti kultūrinę ir kūrybinę veiklą ir ypač plėtoti verslo veiklą ir ją integruoti į muzikos, teatro, šokio ir filmų sritis; ragina organizuoti festivalius, suvažiavimus ir kultūrinius renginius, kuriuose būtų skatinama integracija;

93.

atkreipia dėmesį į tai, kad reikia sudaryti palankesnes galimybes MVĮ, kurios yra reikalingos turizmo sektoriui, gauti paramą ir finansavimą; ragina šio regiono suinteresuotuosius subjektus tapti Europos įmonių tinklo dalyviais, kad jie galėtų keistis patirtimi, jungtis į tinklą ir rasti tarpvalstybinių partnerių;

94.

pabrėžia pažangiosios specializacijos ir pažangių gyvenviečių projektų, apimančių naudojimąsi esamomis inovacijų platformomis, kaip antai Adrijos ir Jonijos jūrų regiono kūrybinės erdvės kūrimas, svarbą;

95.

pritaria sumanymui teikti įvairesnius turizmo pasiūlymus, įskaitant susijusius su teminiais turizmo parkais ir maršrutais, ir plėtoti kultūrinį, kaimo, sveikatos, medicinos, jūreivystės, enogastronominį, konferencijų ir sporto turizmą, įskaitant važinėjimą dviračiais, golfą, nardymą, keliones pėsčiomis, slidinėjimą, alpinizmą ir sportines pramogas lauke, siekiant prailginti turizmo sezoną ir didinti turistų lankomų vietų konkurencingumą, remiantis tvarumu; pritaria tam, kad, siekiant sumažinti spaudimą didiesiems turizmo centrams ir siaurai pakrantės teritorijai bei padėti įveikti sezoniškumą, būtų plėtojamas kaimo turizmas; palaiko sumanymą plėtoti turizmo veiklą toliau nuo pakrančių sukuriant integruotus turizmo produktus, kurie apimtų pagrindines makroregiono ir jo sostinių lankytinas vietas;

96.

pabrėžia, kaip yra svarbu derinti turizmo valdymą ir infrastruktūrą, ir kad reikia gerinti paslaugų ir pasiūlos kokybę ir jas įvairinti atsižvelgiant į konkrečius šio regiono ypatumus; taip pat pabrėžia, kaip yra svarbu skatinti ir išsaugoti vietos ir regiono tradicijas;

97.

pabrėžia, kaip svarbu ištirti alternatyvius maršrutus ir verslo modelius ir geriau susieti kruizų paketus su vietos gyventojais ir produktais – taip būtų galima veiksmingiau spręsti netvarių spūsčių problemą ir geriau išnaudoti visas galimybes, gaunant labiau ilgalaikės ekonominės naudos vietos ekonomikai; pripažįsta, kaip svarbu plėtoti makroregiono turizmo maršrutus ir kurti jų prekės ženklus sudarant žemėlapius ir populiarinant esamus maršrutus;

98.

pritaria tam, kad turizmo ir populiarinimo bei rinkodaros programų plėtojimo tikslais būtų naudojami labiausiai reprezentatyvūs regiono ištekliai;

99.

pabrėžia, kad siekiant plėtoti aukštos kokybės ekologinį turizmą, transportas turi būti įvairiarūšis ir apimti integruotą paslaugų ir transporto mazgų tinklą;

100.

ragina parengti Adrijos ir Jonijos jūrų chartiją, kurioje būtų išdėstyti tvaraus turizmo skatinimo kriterijai, principai ir gairės įgyvendinant Europos turizmo rodiklių sistemą (angl. ETIS), skirtą turistų lankomų vietų vertinimui siekiant pagerinti jų tvarų vystymąsi;

101.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir įgyvendinat ES strategiją dėl Adrijos ir Jonijos jūrų regiono dalyvaujančių šalių (Kroatijos, Graikijos, Italijos, Slovėnijos, Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos ir Serbijos) vyriausybėms ir parlamentams.

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/37

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač jos 4, 162 ir 174–178 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – Bendrųjų nuostatų reglamentas) (1),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1301/2013 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir dėl konkrečių su investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslu susijusių nuostatų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1080/2006 (2),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1304/2013 dėl Europos socialinio fondo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1081/2006 (3),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1299/2013 dėl konkrečių Europos regioninės plėtros fondo paramos Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslui nuostatų (4),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1302/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1082/2006 dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) atsižvelgiant į patikslintas, supaprastintas ir pagerintas tokių grupių steigimo ir jų veiksmų įgyvendinimo sąlygas (5),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1300/2013 dėl Europos socialinio fondo ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1084/2006 (6),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa (7),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 23 d. Komisijos šeštąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitą „Investicijos į darbo vietų kūrimą ir augimą: vystymosi ir gero valdymo ES regionuose ir miestuose skatinimas“ (toliau – Šeštoji sanglaudos ataskaita),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (8),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 26 d. Komisijos aštuntąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos pažangos ataskaitą „Miestų ir regioninis krizės aspektai“,

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. sausio 14 d. rezoliuciją „Pažangioji specializacija. Patikimos sanglaudos politikos kompetencijos centrų tinklas“ (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. sausio 14 d. rezoliuciją dėl ES valstybių narių pasirengimo veiksmingai ir laiku pradėti naująjį sanglaudos politikos programavimo laikotarpį (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 26 d. rezoliuciją dėl Europos Komisijos 7-osios ir 8-osios pažangos ataskaitų dėl ES sanglaudos politikos ir 2013 m. strateginio pranešimo dėl programų įgyvendinimo 2007–2013 m. (11),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. lapkričio 27 d. rezoliuciją dėl vėlavimo pradėti įgyvendinti 2014–2020 m. sanglaudos politiką (12),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 19 d. Komisijos komunikatą „Naujos kartos naujoviškų finansinių priemonių – ES nuosavo kapitalo ir skolos platformų – programa“ (COM(2011)0662),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2015/760 dėl Europos ilgalaikių investicijų fondų (13),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. sausio 13 d. Komisijos komunikatą „Maksimalus Stabilumo ir augimo pakto taisyklėse leidžiamo lankstumo išnaudojimas“ (COM(2015)0012),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 19 d. Bendrųjų reikalų (sanglauda) taryba patvirtintas Tarybos išvadas dėl „Šeštosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos. Investicijos į darbo vietų kūrimą ir augimą“,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gruodžio 3 d. Regionų komiteto nuomonę dėl šeštosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos (14),

—

atsižvelgdamas į darbo dokumentą „Strategijos „Europa 2020“ peržiūros metmenys. Regionų komiteto Strategijos „Europa 2020“ stebėsenos platformos iniciatyvinio komiteto indėlis“ (15),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. sausio 21 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę apie Komisijos šeštąją sanglaudos ataskaitą (16),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 2 d. Komisijos komunikatą „Viešų konsultacijų dėl pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ rezultatai“ (COM(2015)0100),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. sausio 13 d. Komisijos komunikatą „Geriausias pasinaudojimas lankstumu, kurį suteikia galiojančios stabilumo ir augimo pakto taisyklės“ (COM(2015)0012),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą (A8-0277/2015),

A.

kadangi sanglaudos politika yra pagrindinė ES investicijų didinimo ir vystymosi politika, kuri yra suderinta su pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ tikslais; šia politika siekiama mažinti skirtumus tarp regionų ir skatinti konvergenciją ir iki 2020 m. pabaigos jai skirtas 351,8 mlrd. EUR biudžetas; kadangi ES ir toliau susiduria su ekonominės ir finansų krizės padariniais – dideliu nedarbu bei netolygiu ir lėtu ekonomikos atsigavimu; be to, kadangi sanglaudos politika siekiama užtikrinti, kad visos pastangos ir pajėgumai būtų sutelkti ir nukreipti strategijoje „Europa 2020“ numatytiems tvaraus augimo ir darbo vietų kūrimo tikslams pasiekti;

B.

kadangi itin svarbu, kad įgyvendinant įvairias ES iniciatyvas, kuriomis siekiama užtikrinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą ir saugoti aplinką bei klimatą, būtų laikomasi nuoseklaus požiūrio; kadangi strategijos „Europa 2020“ pavyzdinėms iniciatyvoms tenka itin svarbus vaidmuo siekiant stiprinti sanglaudos politikos įgyvendinimo koordinavimą vietos ir regionų lygmenimis; kadangi nuostatose dėl programavimo ar ataskaitų teikimo nėra aiškiai numatyto akivaizdžiai pavyzdinėms iniciatyvoms skirto mechanizmo, kuriuo remiantis Europos struktūriniai ir investicijų (ESI) fondų lėšomis būtų prisidedama prie šių iniciatyvų įgyvendinimo; kadangi persvarstant strategiją „Europa 2020“ turės būti sprendžiamas pavyzdinių iniciatyvų įgyvendinimo klausimas ir siekiama užtikrinti finansinių, fiskalinių ir ekonominių priemonių pusiausvyrą su socialinės, švietimo, aplinkos ir lygybės (ypač lyčių lygybės) sričių veiksmais;

C.

kadangi didėja poreikis užtikrinti stipresnį įvairių valdymo lygmenų ir įvairių dalyvaujančių subjektų bendros atsakomybės už strategiją jausmą ir bendrą atsakomybę kartu su atitinkamomis teisėmis ir pareigomis visais įgyvendinimo lygmenimis; kadangi būtina stiprinti daugiapakopį valdymą ir partnerystę, nes taikant šiuos principus galima spręsti administracinių pajėgumų trūkumo klausimus;

D.

kadangi akivaizdu, kad sanglaudos politikos tikslai remiant investicijas į pagrindinius ES prioritetus keitėsi bėgant laikui, taip parodydami savo pritaikomumą ir veiksmingumą; vis dėlto pagrindinis tikslas išliko įvairių regionų išsivystymo lygio skirtumų mažinimas, didinant regionų galimybes ir skatinant tvarų vystymąsi; kadangi sukūrus Europos strateginių investicijų fondą į bendrą ES strategiją, kuria siekiama užtikrinti inovacinį, tvarų ir integracinį ekonomikos augimą ir kvalifikuoto darbo vietų kūrimą, įtraukiami nauji elementai;

E.

kadangi atliekant strategijos „Europa 2020“ peržiūrą reikėtų atsižvelgti rimtas ir nevienodas pasekmes, kurias dėl ekonominės ir finansinės krizės patyrė valstybės narės ir regionai, ir laikytis pažangaus ir subalansuoto požiūrio siekiant užtikrinti suderinamumą ir veiksmingumą; vis dėlto, kadangi atliekant peržiūrą gali būti įtrauktos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, su infrastruktūra, vidaus rinka ir administraciniais pajėgumais susijusios priemonės; kadangi reikėtų atsižvelgti į įvairius teritorinius ypatumus, itin didelį dėmesį skiriant SESV 174 ir 349 straipsniuose nurodytiems regionams;

F.

kadangi strategijos „Europa 2020“ laikotarpio vidurio peržiūra (nors 2015 m. ji buvo atidėta) visų pirma suteikia galimybę įvertinti (ir pripažinti) sanglaudos politikos indėlį siekiant strategijoje apibrėžtų tikslų, pagerinti esamą sąveiką ir sąsajas tarp įvairių ES politikos sričių, taip pat su ES biudžetu, siekiant užtikrinti, kad minėtosios politikos sritys ir ES biudžetas veiksmingai atliktų strategijos įgyvendinimo varomosios jėgos funkciją; kadangi šis etapas itin svarbus siekiant formuoti būsimą sanglaudos politiką, kaip ES masto investavimo politiką, pirmenybę skiriant išsivystymo skirtumų mažinimui ir pakartotiniam konvergencijos proceso paspartinimui;

1.

primena, kad strategija „Europa 2020“ – tai Europos Sąjungos bendroji ilgalaikė augimo ir darbo vietų kūrimo strategija, apimanti penkis ambicingus tikslus: užimtumą, inovacijas, klimato kaitą ir energetinį tvarumą, švietimą bei kovą su skurdu ir socialine atskirtimi; pažymi, kad, numačius tikslus, buvo numatytos ir septynios pavyzdinės iniciatyvos ir kad atsižvelgiant į 2010 m. nustatytus iššūkius buvo imtasi netolygių veiksmų, o ES lygmeniu daroma pažanga siekiant su jais susijusių tikslų, pavyzdžiui, kovoti su nedarbu, vis dar lieka nedidelė; pabrėžia, kad ES turėtų skirti daugiau dėmesio tvariam ekonomikos augimui ir vystymuisi, taip pat tinkamų darbo vietų kūrimui, kad jos investicijos neštų ilgalaikę naudą;

2.

pabrėžia, kad pažanga lyčių lygybės srityje taip pat galėtų prisidėti prie ekonomikos augimo, tvaraus vystymosi ir socialinės sanglaudos;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES ekonomikos valdymo sistema ir jos įgyvendinimo mechanizmas (Europos semestras) buvo nustatyti 2010 m. siekiant koordinuoti valstybių narių fiskalinę politiką ir struktūrines reformas, geriau suderinti nacionalinę biudžeto politiką su ES ir nacionaliniais tikslais, susijusiais su ekonomikos augimu bei darbo vietų kūrimu, taip remiant strategijos įgyvendinimą; atkreipia dėmesį į tai, kad vis dar būtina spręsti tolesnio koordinavimo ir sinchronizavimo iššūkius;

4.

pabrėžia, kad 2007–2013 m. laikotarpio sanglaudos politika, kuri buvo suderinta su ankstesne Lisabonos strategija ir kuria buvo siekiama panašių pagrindinių tikslų, jau buvo pasiekusi įgyvendinimo etapą, kai buvo pradėta įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, ir kad būtų buvę sudėtinga ir nenaudinga šią politiką perprogramuoti atsižvelgiant į naujos strategijos tikslus; vis dėlto pažymi, kad pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu sanglaudos politika ne tik buvo vienintelis investicijų šaltinis daugelyje valstybių narių, bet ir, pasitelkiant vadinamuosius asignavimus Lisabonos darbotvarkės tikslais, šia politika buvo stipriai remiama atskirų šalių politika siekiant įgyvendinti šią strategiją ir prisidedama prie tokios politikos įgyvendinimo, kaip nurodoma Šeštojoje sanglaudos ataskaitoje ir kai kuriuose Komisijos komunikatuose ir tyrimuose; primena, kad bėgant laikui buvo prarastas valstybių narių, regionų ir miestų įsipareigojimas įgyvendinti Lisabonos strategiją, o strategijos „Europa 2020“ valdymas yra gerai suderintas su sanglaudos politikos principais ir priemonėmis, todėl tai gali padėti užtikrinti, kad įgyvendinant šią strategiją bus prisiimta bendra atsakomybė;

5.

ragina Komisiją, atliekant į 2007–2013 m. programavimo laikotarpio ex post vertinimą, pateikti informaciją apie orientavimąsi į veiksmingumą ir rezultatus bei konkretų sanglaudos politikos indėlį prisidedant prie strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo; pabrėžia, kad svarbu suprasti turimų faktinių duomenų, susijusių su sanglaudos politikos įnašu siekiant bendrųjų strategijos tikslų, realybę ir apribojimus ir atsižvelgti į ES šalių patirtus ekonominius sunkumus, visų pirma turint omenyje tas šalis, kurios sunkiai nukentėjo nuo krizės; mano, kad tokios išvados galėtų būti naudingos šiuo metu įgyvendinant strategiją;

6.

pabrėžia, kad sanglaudos politika – tai pagrindinė ES investavimo į realiąją ekonomiką priemonė, apimanti visus regionus, ir būdas pademonstruoti Europos Sąjungos lygmens solidarumą išplečiant ekonomikos augimą ir gerovę ir mažinant ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus; pabrėžia, kad sanglaudos politika visiškai suderinta su strategijos „Europa 2020“ tikslais ir ja sukuriama būtinos investavimo sistema, taigi ji yra ne vien tik strategijos įgyvendinimo priemonė; šiuo atžvilgiu pabrėžia, jog taikant paramos telkimo pagal temas principą ESI fondai orientuojami į 11 teminių tikslų, nustatytų tiesiogiai remiantis strategijos „Europa 2020“ tikslais, ir jog su šiais teminiais tikslais tiesiogiai susietos išankstinės sąlygos buvo numatytos siekiant užtikrinti, kad būtų investuojama tokiais būdais, kurie padėtų užtikrinti maksimalų šių investicijų veiksmingumą; pabrėžia, kad visiškai pritaria šiam naujam metodui, kuris padės didinti išlaidų efektyvumą;

7.

pabrėžia, kad įgyvendinant sanglaudos politiką kuriama sąveika su kitomis ES politikos sritimis, pavyzdžiui, bendrąja skaitmenine rinka, energetikos sąjunga, bendrąja kapitalo rinka ir socialine politika, ir kad sanglaudos politika, atsižvelgiant į visas jos priemones ir tikslus, įskaitant makroregionų strategijas, miestų darbotvarkę, teritorinę darbotvarkę, investicijas į MVĮ, pažangų augimą ir pažangiosios specializacijos strategijas, iš esmės padeda stiprinti bendrąją rinką ir siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų; ragina visas Europos nacionalines ir regionines valdžios institucijas parengti pažangiosios specializacijos strategijas ir ištirti galimybes užtikrinti įvairių ES, nacionalinio bei regioninio lygmenų viešųjų bei privačiųjų priemonių sinergiją;

8.

atkreipia dėmesį į sąsają su platesnio masto ekonomikos valdymo procesu taikant priemones, kuriomis susiejamas ESI fondų veiksmingumas ir patikimas ekonomikos valdymas; ragina valstybes nares imtis atsakingų veiksmų siekiant, kiek įmanoma, išvengti tokių priemonių taikymo ir užkirsti kelią tam, kad būtų daromas neigiamas poveikis ESI fondų panaudojimui ir sanglaudos politikos tikslų įgyvendinimui; taip pat pabrėžia, kad reikėtų teikti paramą valstybėms narėms, kurios susiduria su laikinais biudžeto sunkumais; palankiai vertina lankstumo priemones, kurios užtikrinamos pagal galiojančias Stabilumo ir augimo pakto taisykles (COM(2015)0012), siekiant stiprinti investicijų, struktūrinių reformų ir išteklių panaudojimo sąveiką, kad būtų skatinimas ilgalaikis tvarus ekonomikos augimas ir sudarytos geresnės sąlygos siekti pažangos įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus;

9.

susirūpinęs pabrėžia, kad dabartiniu programavimo laikotarpiu vėluojama įgyvendinti sanglaudos politiką; atkreipia dėmesį į tai, kad, nors šiuo metu susitarta dėl didelės daugumos veiklos programų, įgyvendinimas vis dar tėra pasiekęs tik pradinius etapus; vis dėlto pabrėžia, kad galima įvertinti, kaip politikos ištekliai paskirstomi prioritetams, kuriais prisidedama prie tvaraus augimo ir darbo vietų kūrimo; atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pažymi, kad, remiantis pirmuoju Komisijos paskelbtu vertinimu, moksliniams tyrimams ir inovacijoms, MVĮ rėmimui, informacinėms ir ryšių technologijoms (IRT), mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikai, užimtumui, socialinei įtraukčiai, švietimui ir pajėgumų stiprinimui skirtos sumos buvo labai padidintos palyginti su ankstesniais programavimo laikotarpiais, o paramos transportui ir aplinkosaugos infrastruktūrai lygis sumažėjo; atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai bus atliekama strategijos „Europa 2020“ laikotarpio vidurio peržiūra, vis dar trūks duomenų apie ESI fondų įgyvendinimą 2014–2020 m., todėl tuo etapu vis dar gali būti neįmanoma konkrečiai įvertinti minėtųjų fondų indėlio siekiant numatytų strategijos tikslų; palankiai vertina tai, kad valstybės narės ėmėsi veiksmų, pavyzdžiui, siekdamos užtikrinti, kad 20 proc. jų išteklių būtų skiriama veiksmams klimato srityje;

10.

pripažįsta, kad veiklos rezultatų plano rengimas ir ex ante sąlygų nustatymas, taip pat glaudesnių sąsajų su konkrečiai šaliai skirtomis rekomendacijomis užtikrinimas programuojant 2014–2020 m. sanglaudos politiką galėtų sudaryti geresnę investavimo aplinką, kad būtų kuo labiau padidintas sanglaudos politikos indėlis siekiant pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų;

11.

primena, kad Komisija pradėjo strategijos peržiūros procesą 2014 m., kai buvo paskelbtas jos komunikatas „Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ rezultatų apžvalga“, ir apgailestauja dėl to, kad šiame dokumente buvo nepakankamai atsižvelgta į sanglaudos politiką ir su ja susijusias priemones; palankiai vertina tai, kad procesas buvo tęsiamas rengiant viešąsias konsultacijas, kurios vyko 2014 m. gegužės–spalio mėnesiais, siekiant surinkti peržiūrai atlikti reikiamus duomenis, ir tai, kad buvo patvirtinta strategijos svarba ir jos tikslų ir prioritetų prasmingumas;

12.

pažymi, jog laikomasi nuomonės, kad pavyzdinės iniciatyvos atlieka savo funkciją, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad jų matomumas, kaip manoma, yra palyginti nedidelis; apgailestauja dėl to, kad ekonomikos ir finansų krizė padidino skirtumus Europos Sąjungoje ir kad buvo padaryta nepakankama pažanga siekiant kai kurių pagrindinių strategijos tikslų, visų pirma susijusių su užimtumu, moksliniais tyrimais ir technologine plėtra, kova su skurdu ir socialine atskirtimi; palankiai vertina padarytas išvadas dėl poreikio stiprinant vertikaliąją ir horizontaliąją partnerystę didinti atsakomybę ir dalyvavimą vietoje, kad būtų galima pagerinti strategijos įgyvendinimą; pabrėžia, kad įgyvendinant strategiją būtų skatinama nuo orientavimosi į procesą ir rezultatus pereiti prie orientavimosi į konkrečius rezultatus metodo, kad būtų užtikrintas didžiausias susijusių ES politikos sričių efektyvumas ir veiksmingumas;

13.

palankiai vertina tai, kad Eurostatas reguliariai skelbia pažangos rodiklius, susijusius su strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimu; vis dėlto ragina pateikti išsamesnius ir tikslesnius duomenis apie regionus, kiek tai susiję su NUTS II ir NUTS III lygiais pateikiamais duomenimis, nes tai bus vis svarbiau, turint omenyje įvairiuose ES regionuose, nepaisant jų išsivystymo lygio, iškylančias nenumatytas ekonomines ir socialines problemas; be to, pabrėžia tris sanglaudos politikos dimensijas – ekonominę, socialinę ir teritorinę, todėl mano, kad ši politika neturėtų būti vertinama remiantis vien tik ekonominiais rodikliais; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją ir valstybes nares tęsti diskusiją dėl daugiau veiksnių apimančių rodiklių rinkinio rengimo siekiant jais papildyti BVP rodiklį ir veiksmingiau bendradarbiauti šioje srityje, norint užtikrinti, kad šie rodikliai būtų naudingesni vertinant pažangą, padarytą įgyvendinant prioritetinius strategijos „Europa 2020“ tikslus;

14.

pažymi, kad Komisijos pasiūlymas dėl strategijos „Europa 2020“ peržiūros turi būti paskelbtas iki 2015 m. pabaigos, ir apgailestauja dėl tokio delsimo, nes pateikti šį pasiūlymą buvo numatyta 2015 m. pradžioje; pabrėžia, kad tai ir vėl vyks netinkamu sanglaudos politikos ciklo momentu, jau gerokai įsibėgėjus pačiam įgyvendinimo procesui; be to, pabrėžia, kad ankstyvas perprogramavimas būtų visiškai nenaudingas siekiant užtikrinti ilgalaikį strateginį sanglaudos politikos planavimą;

15.

palankiai vertina ES fondų geresnio įgyvendinimo darbo grupės sukūrimą; taip pat palankiai vertina tai, kad įsteigta Paramos struktūrinėms reformoms tarnyba, kurios oficiali veiklos pradžia buvo 2015 m. liepos 1 d. ir kuri teiks techninę pagalbą valstybėms narėms, kad būtų veiksmingiau įgyvendinamos struktūrinės reformos ir konkrečiai šaliai skirtos rekomendacijos;

16.

tuo pat metu pripažįsta, kad reikia atsižvelgti į ekonomikos perspektyvų pokyčius, naujų priemonių naudojimą, pažangą, padarytą siekiant strategijos tikslų, ir su tuo susijusį poreikį pritaikyti veiklą;

17.

atsižvelgdamas į tai, ragina atliekant strategijos „Europa 2020“ laikotarpio vidurio peržiūrą laikytis pažangaus ir subalansuoto požiūrio ir dėmesį skirti penkių strategijos tikslų ir pavyzdinių iniciatyvų geresniam susiejimui, taip pat siekiui nustatyti metodus, kaip šiuos tikslus ir iniciatyvas būtų galima geriau įgyvendinti ir vertinti nesukuriant papildomų sunkumų ir pernelyg didelės administracinės naštos; pabrėžia, kad atliekant peržiūrą reikėtų atsižvelgti į ES ekonomikos stipriąsias ir silpnąsias puses, vis didėjančią nelygybę (pavyzdžiui, turto aspektu), aukštą nedarbo lygį ir didelį viešojo sektoriaus įsiskolinimą; pabrėžia, kad skiriant dėmesį fiskalinio ir ekonomikos valdymo makroekonominiams kriterijams tuo pat metu turėtų būti daroma pažanga siekiant visų strategijoje „Europa 2020“ numatytų pagrindinių tikslų; mano, kad dėmesys taip pat turėtų būti skiriamas didesniam visuomenės ir aplinkos tvarumui, aktyvesnei socialinei įtraukčiai ir didesnei lyčių lygybei; pabrėžia, kad svarbu, jog Komisijos tarnybos ir toliau padėtų valstybių narių valdžios institucijoms gerinti administracinius gebėjimus;

18.

pakartoja savo raginimą stiprinti atsakingumo, bendro atsakomybės jausmo, skaidrumo ir dalyvavimo įgyvendinant strategiją aspektus, į įvairius strategijos etapus (nuo tikslų nustatymo ir plėtojimo iki įgyvendinimo, stebėjimo ir vertinimo) įtraukiant vietos ir regionines valdžios institucijas, visus atitinkamus pilietinės visuomenės subjektus ir suinteresuotąsias šalis; primygtinai pabrėžia, kad nepaprastai svarbu sustiprinti valdymo struktūrą, grindžiamą daugiapakopio valdymo principu, paskatų struktūromis, veiksmingu principų „iš viršaus į apačią“ ir „iš apačios į viršų“ derinimu, partneryste paremta sanglaudos politika ir viešojo ir privačiojo sektorių partneryste apskritai, siekiant konsultuotis ir bendradarbiauti su visais suinteresuotaisiais subjektais, kad būtų galima užtikrinti veiksmingus pajėgumus įgyvendinti ilgalaikius tikslus; primena, kad atsižvelgiant į valstybių narių institucines ir teisines sistemas vietos ir regioninės valdžios institucijos taip pat atsako už viešąsias investicijas, todėl jos turėtų būti pripažintos pagrindinėmis veikėjomis įgyvendinant strategiją;

19.

be to, siūlo atnaujinti vietos ir regioninių valdžios institucijų ir suinteresuotųjų subjektų, dalyvaujančių įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ projektą, įsipareigojimus sudarant šių partnerių, valstybių narių ir Komisijos susitarimą, kad būtų užtikrintas bendros atsakomybės jausmas ir dalyvavimas, ir patvirtinti elgesio kodeksą, kuris būtų panašus į 2014–2020 m. sanglaudos politikos srityje nustatytą partnerystės elgesio kodeksą;

20.

pabrėžia, kad būtina laikytis veiksmingo teritorinio požiūrio strategijos „Europa 2020“ atžvilgiu, kad viešosios intervencijos veiksmai ir investicijos būtų pritaikyti prie įvairių teritorinių ypatumų ir konkrečių reikmių; mano, kad itin svarbu susieti strategijos „Europa 2020“ bendrą požiūrį ir 2020 m. teritorinės darbotvarkės teritorinį požiūrį; be to, mano, kad turėtų būti galima nustatyti prie konkrečių reikmių pritaikytus savanoriškus strategijos „Europa 2020“ regioninius tikslus ir kad šiuos tikslus reikėtų aptarti regionų lygmeniu, neužkraunant papildomos biurokratinės naštos vietoje; pabrėžia, kad tokie prie konkrečių reikmių pritaikyti savanoriški regioniniai tikslai turėtų atitikti strategijos pagrindinę struktūrą ir patekti į iš anksto nustatytų tikslų taikymo sritį; atsižvelgdamas į tai, primena apie bendruomenės inicijuotos vietos plėtros strategijų svarbą;

21.

pripažįsta svarbų miestų ir miesto vietovių vaidmenį skatinant augimą ir darbo vietų kūrimą ir reikalauja, kad atliekant strategijos „Europa 2020“ peržiūrą taip pat būtų atsižvelgta į platesnio masto holistinį požiūrį miestų, kaip subjektų, kurie atlieka aktyvų vaidmenį siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, raidos klausimu; taigi, ragina Komisiją deramai atsižvelgti į Rygos deklaraciją dėl miestų darbotvarkės, turint omenyje itin svarbų miesto teritorijų (tiek mažųjų, tiek vidutinio dydžio ar didelių) atliekamą vaidmenį; visų pirma pabrėžia, kad reikia numatyti strategiją, kuria atsižvelgiama į konkrečius mažųjų ir vidutinio dydžio miesto teritorijų poreikius, laikantis požiūrio, kuriuo vadovaujantis skatinama sinergija su skaitmenine darbotvarke ir Europos infrastruktūros tinklų priemone;

22.

ragina Komisiją pateikti informaciją apie teritorinių aspektų, kaip ekonomikos augimo, darbo vietų kūrimo ir tvaraus vystymosi veiksnių, vaidmenį ir prašo atliekant strategijos „Europa 2020“ peržiūrą atsižvelgti į teritorinio poveikio klausimus ir pateikti gaires, kaip tokius klausimus spręsti; dar kartą pabrėžia, kad svarbu šiuo klausimu konsultuotis su vietos ir regioninėmis valdžios institucijomis, nes jos atlieka pagrindinį vaidmenį įgyvendinant teritorines vystymosi strategijas; be to, atkreipia dėmesį į tai, koks vaidmuo gali tekti makroregioninėms strategijoms ir Europos teritoriniam bendradarbiavimui siekiant sėkmingai įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, turint omenyje tai, kad daugelis vystymosi projektų apima tarpvalstybines zonas, apimančias keletą regionų arba valstybių, ir juos įgyvendinant galima parengti vietinio pobūdžio veiksmus siekiant rasti atsakymus į ilgalaikius iššūkius;

23.

atkreipia dėmesį į naujos ES investavimo priemonės – Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) – svarbą; šis fondas rems investicijų iki 315 mlrd. EUR mobilizavimą siekiant sumažinti ES investicijų atotrūkį ir kaip įmanoma padidinti viešųjų lėšų panaudojimo poveikį; pabrėžia, kad ESIF lėšos turėtų ne pakeisti, bet papildyti pagal ESI fondus skiriamas lėšas; apgailestauja dėl to, kad šis fondas nėra aiškiai susietas su strategija „Europa 2020“, tačiau mano, kad įgyvendinant šio fondo tikslus ir atrenkant perspektyvius ir tvarius projektus jis turėtų prisidėti prie šios strategijos įgyvendinimo konkrečiose srityse;

24.

be to, pabrėžia, kad pažangiosios specializacijos strategijas laikant viena iš pagrindinių investavimo priemonių absoliučiai būtina užtikrinti visišką visų ES priemonių suderinamumą ir sąveiką, kad būtų išvengta dubliavimosi arba nesuderinamumo įgyvendinant šias priemones arba įvairiais lygmenimis įgyvendinant politiką; todėl reikalauja, kad atliekant strategijos „Europa 2020“ peržiūrą būtų patvirtintas jos kaip ES ilgalaikio strateginio pagrindo siekiant augimo ir darbo vietų kūrimo vaidmuo ir kad būtų sprendžiamas politikos priemonių, įskaitant ESIF, koordinavimo klausimas siekiant veiksmingai panaudoti visus turimus išteklius ir pasiekti norimus rezultatus, susijusius su bendraisiais strateginiais tikslais;

25.

prašo, kad siekiant skatinti bendrą darnų ES vystymąsi ir atsižvelgiant į tai, koks vaidmuo tenka sanglaudos politikai įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus, Komisija, atlikdama šios strategijos tikslų ir uždavinių peržiūrą, atsižvelgtų į konkrečių teritorijų, pavyzdžiui, kaimo vietovių, pramonės pereinamojo laikotarpio vietovių, didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčių regionų, salų, pasienio ir kalnuotų vietovių bei ES atokiausių regionų, kaip nurodyta SESV 174 ir 349 straipsniuose, ypatumus ir ribotas galimybes; šiuo klausimu atkreipia dėmesį į minėtųjų regionų potencialą tokiose srityse kaip biotechnologijos, atsinaujinančiųjų išteklių energija ir biologinė įvairovė;

26.

atsižvelgdamas į strategijos „Europa 2020“ laikotarpio vidurio peržiūrą, pažymi, kad didinant moksliniams tyrimams ir inovacijoms skiriamų investicijų mastą, kokybę ir poveikį pasiekta geresnių rezultatų, šiuo tikslu koordinuojant naudojamas sanglaudos politikos priemones ir programą „Horizontas 2020“; atsižvelgdamas į tai, prašo Komisijos atliekant strategijos „Europa 2020“ tikslų ir uždavinių peržiūrą sutvirtinti visas galimas šių dviejų svarbių politikos pagrindų tarpusavio sąsajas ir sąveiką ir parengti internetinę stebėjimo sistemą siekiant nustatyti atvejus, kai ESI fondų finansavimas taikomas kartu su programa „Horizontas 2020“, ESIF ir kitomis Bendrijos finansuojamomis programomis; palankiai vertina planą, pagal kurį numatyta paramos prašytojams, kurie įvertinami kaip pažangūs, tačiau negauna finansavimo pagal programą „Horizontas 2020“, suteikti pažangumo pripažinimo ženklą, kad jiems būtų lengviau gauti ESI fondų paramą;

27.

ragina Komisiją nustatyti suderintą nuolatinį vertinimo procesą siekiant reguliariai vertinti strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo pažangą ir pasiūlyti jiems pasiekti tinkamų priemonių rinkinį, taip pat parengti rekomendacijas ruošiantis nustatyti sanglaudos politiką po 2020 m.; be to, pabrėžia Parlamento vaidmenį koordinuotai ne tik pačiame Parlamente, bet ir su kitomis institucijomis, prižiūrint strategijos „Europa 2020“ ir sanglaudos politikos įgyvendinimą; atsižvelgdamas į tai, ragina laiku įtraukti Parlamentą į visas susijusias diskusijas, kuriose aptariamas strategijoje nurodytų politikos sričių priemonių rengimas, įgyvendinimas ir vertinimas; atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu į šį keitimą nuomonėmis įtraukti taip pat ir Regionų komitetą, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą, nacionalinius ir regioninius parlamentus, vietos bei regionines valdžios institucijas ir kitus suinteresuotuosius subjektus;

28.

mano, kad atliekant strategijos „Europa 2020“ peržiūrą, kuri bus vykdoma anksčiau nei bus pateiktas pasiūlymas dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP) laikotarpio vidurio peržiūros, bus nustatytas būsimos sanglaudos politikos po 2020 m. struktūros ir kitų DFP priemonių pagrindas; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad svarbu veiksmingai spręsti visus nurodytus susirūpinimą keliančius klausimus, kartu užtikrinant strateginio požiūrio tęstinumą; be to, primena apie pridėtinę ES masto sanglaudos politikos vertę; ši politika turi likti viena iš pagrindinių ES investavimo priemonių, kuria skatinamas ekonomikos augimas, darbo vietų kūrimas ir klimato apsauga, tuo pat metu siekiant užtikrinti subalansuotą ir tolygų vystymąsi visoje ES, turint omenyje šios politikos kaip permainų katalizatoriaus ir gerovės skatinimo priemonės, įskaitant silpniau išsivysčiusiuose regionuose, vaidmenį; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad reikia užtikrinti, jog po 2020 m. būtų išsaugotas tvaraus lygmens finansavimas, skiriamas ESI fondams;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad tiek būsima sanglaudos politika, tiek ir būsima ES ilgalaikė strategija turėtų būti parengtos prieš pasibaigiant dabartinei Komisijos kadencijai, turint omenyje tai, kad 2019 m. vyks rinkimai į Europos Parlamentą ir kad dėl to teisėkūros institucijų derybų tvarkaraščiui bus taikomi griežti ir konkretūs laiko apribojimai; tokie laiko apribojimai bus taikomi taip ir naujos sudėties Komisijai ir valstybėms narėms rengiant ir patvirtinant naujus partnerystės susitarimus ir veiklos programas prieš pradedant taikyti kitą DFP; tuo pat metu pažymi, kad bus pradėtos derybos ir dėl būsimos DFP; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją atsižvelgti į visus konkrečius laiko apribojimus, susijusius su tarpusavio sąsajomis ir laiko derinimo reikalavimais, ir parengti darnią poziciją dėl būsimos ES ilgalaikės tvaraus augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos, ES biudžeto, sanglaudos politikos ir kitų priemonių pagal DFP;

30.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybėms narėms ir regionams.

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/45

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Priemonių, kuriomis Europos struktūrinių ir investicinių fondų veiksmingumas siejamas su patikimu ekonomikos valdymu pagal Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 23 straipsnį, taikymo gairės“ (COM(2014)0494) (toliau – gairės),

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač jos 4, 162, 174–178 ir 349 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (1) (toliau – Bendrųjų nuostatų reglamentas, BNR),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pareiškimą dėl 23 straipsnio, įtrauktą į pareiškimus dėl Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 8 d. rezoliuciją dėl biudžeto apribojimų poveikio regionų ir vietos valdžios institucijoms, susijusio su ES struktūrinių fondų išlaidomis valstybėse narėse (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos indėlio siekiant Lisabonos ir 2020 m. ES strategijos tikslų (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 26 d. rezoliuciją dėl Europos Komisijos 7-osios ir 8-osios pažangos ataskaitų dėl ES sanglaudos politikos ir 2013 m. strateginio pranešimo dėl programų įgyvendinimo 2007–2013 m. (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. spalio 22 d. rezoliuciją „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: 2014 m. prioritetų įgyvendinimas“ (6),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. liepos 23 d. Komisijos šeštąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitą „Investavimas į darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą. Ekonomines plėtros ir gero valdymo skatinimas ES regionuose ir miestuose“,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 18 d. Komisijos ataskaitą „Sanglaudos politika. 2013 m. strateginė ataskaita dėl programų įgyvendinimo 2007–2013 m.“ (COM(2013)0210),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. vasario 12 d. Regionų komiteto nuomonę dėl priemonių, kuriomis Europos struktūrinių ir investicijų (ESI) fondų veiksmingumas siejamas su patikimu ekonomikos valdymu, taikymo gairių,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. sausio mėn. Parlamento tyrimą „Europos ekonomikos valdymas ir sanglaudos politika“ (Vidaus politikos generalinio direktorato B teminis skyrius (struktūrinė ir sanglaudos politika)),

—

atsižvelgdamas į Parlamento 2014 m. gruodžio mėn. informacinį pranešimą „Europos struktūriniai ir investicijų fondai bei patikimas ekonomikos valdymas: Bendrųjų nuostatų reglamento 23 straipsnio įgyvendinimo gairės (Vidaus politikos generalinio direktorato B teminis skyrius (struktūrinė ir sanglaudos politika)),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą, taip pat į Biudžeto ir Užimtumo ir socialinių reikalų komitetų nuomones (A8-0268/2015),

A.

kadangi sanglaudos politika yra SESV grindžiama politika ir Europos solidarumo išraiška, kurios tikslas – stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ES ir ypač mažinti regionų skirtumus, skatinant subalansuotą ir darnų socialinį ir ekonominį vystymąsi; kadangi tai ir investicijų politika, kurią įgyvendinant prisidedama prie pažangaus, tvaraus ir įtraukaus augimo strategijos „Europa 2020“ tikslų siekio;

B.

kadangi, nors dabartinė sanglaudos politikos teisės aktų sistema užtikrina ryšį su ES pažangaus, tvaraus ir įtraukaus augimo strategija, Europos semestru ir integruotomis strategijos „Europa 2020“ gairėmis, taip pat su atitinkamomis konkrečiai šaliai skirtomis rekomendacijomis ir Tarybos rekomendacijomis, jai keliami labai konkretūs uždaviniai ir tikslai bei taikomi labai konkretūs horizontalieji principai;

C.

kadangi dabartinės ESI fondų teisės aktų sistemos tikslas – stiprinti koordinavimą, papildomumą ir sąveiką su kitų sričių ES politika ir priemonėmis;

D.

kadangi esama įrodymų, kad geras valdymas ir veiksmingos viešosios institucijos yra itin svarbios tvariam ir ilgalaikiam ekonominiam augimui, darbo vietų kūrimui bei socialiniam ir teritoriniam vystymuisi, nors įrodymų, susijusių su makroekonominiais veiksniais, darančiais poveikį sanglaudos politikos įgyvendinimo būdui, yra mažiau;

E.

kadangi ekonominis ir finansinis nenuspėjamumas ir teisinis neapibrėžtumas gali vesti į viešųjų ir privačiųjų investicijų mažėjimą, taigi kiltų grėsmė sanglaudos politikos tikslų siekiui;

F.

kadangi šios gairės susijusios su pirmąja priemonių, kuriomis ESI fondų veiksmingumas pagal BNR 23 straipsnį siejamas su patikimu ekonomikos valdymu, dalimi; kadangi, kitaip nei BNR 23 straipsnio antrosios dalies atveju, pagal kurią valstybėms narėms nesiimant su ekonomikos valdymo procesu susijusių taisomųjų veiksmų įsipareigojimus ar mokėjimus reikalaujama stabdyti, pirmoji susijusi su mokėjimų, kurie nėra privalomi, perprogramavimu ir sustabdymu;

G.

kadangi valstybių narių pažanga įgyvendinant konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas menka – tai rodo Komisijos atlikti įgyvendinimo pažangos įvertinimai, susiję su 2012 m. ir 2013 m. paskelbtomis 279 konkrečiai šaliai skirtomis rekomendacijomis: į 28 konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas (10 proc.) buvo visapusiškai atsižvelgta arba jas įgyvendinant padaryta didelė pažanga, įgyvendinant 136 rekomendacijas (48,7 proc.) padaryta tam tikra pažanga, tačiau 115 rekomendacijų (41,2 proc.) atveju padaryta pažanga menka arba išvis neužfiksuota;

1.

atkreipia ypatingą dėmesį į sanglaudos politikos priemonių ir išteklių svarbą palaikant Europos pridėtinę vertę turinčių investicijų mastą valstybėse narėse ir regionuose, siekiant skatinti kurti darbo vietas bei gerinti socialines ir ekonomines sąlygas, ypač investicijoms labai susitraukus dėl ekonomikos ir finansų krizės;

2.

pripažįsta ekonomikos valdymo mechanizmų svarbą prisidedant prie stabilių makroekonominių sąlygų kūrimo bei veiksmingos, naudingos ir į rezultatus orientuotos sanglaudos politikos įgyvendinimo, tačiau mano, kad jie neturėtų būti kliūtis įgyvendinant ESI fondų politikos tikslus ir uždavinius;

3.

mano, kad BNR 23 straipsnis turi būti taikomas tik kaip paskutinė išeitis, siekiant padėti veiksmingai įgyvendinti ESI fondus;

4.

atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad, palyginti su metiniu Europos semestro ciklu, ESI fondų programos ir tikslai yra daugiamečio ir ilgalaikio pobūdžio; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad būtina užtikrinti Europos semestro įgyvendinimo mechanizmų aiškumą, ir ragina glaudžiai koordinuoti šiuos du procesus ir už atitinkamą jų įgyvendinimą atsakingų tarnybų veiklą;

5.

pabrėžia, jog būtina, kad Komisija pateiktų baltąją knygą, kurioje būtų atsižvelgta į viešųjų investicijų poveikį ilguoju laikotarpiu ir nustatyta kokybiškų investicijų tipologija – taip būtų galima aiškiai įvardyti investicijas, kurių poveikis ilguoju laikotarpiu geriausias;

6.

primena, kad sanglaudos politikos vaidmuo buvo gyvybiškai svarbus ir kad ji parodė turinti didelį potencialą imtis veiksmų susidūrus su makroekonominiais ir fiskaliniais suvaržymais dabartinės krizės kontekste: 2007–2012 m. buvo perprogramuota daugiau kaip 11 proc. turėtų biudžeto lėšų, siekiant užtikrinti pačius svarbiausius poreikius ir sustiprinti tam tikras intervencijas; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad keliose valstybėse narėse sanglaudos politika 2007–2013 m. laikotarpiu apėmė per 80 proc. viešųjų investicijų;

7.

prašo Komisijos pateikti daugiau analitinių duomenų apie makroekonominių mechanizmų poveikį ir svarbą regioninei plėtrai, sanglaudos politikos veiksmingumui, taip pat Europos ekonomikos valdymo sistemos ir sanglaudos politikos sąveikai bei suteikti konkrečią informaciją apie tai, kaip sanglaudos politika paveikia atitinkamų konkrečiai šaliai skirtų rekomendacijų ir Tarybos rekomendacijų rengimą;

8.

ragina valstybes nares kuo geriau pasinaudoti pagal Stabilumo ir augimo pakto taisykles numatomu lankstumu;

9.

primena, jog bet koks sprendimas dėl perprogramavimo ar sustabdymo pagal BNR 23 straipsnį turi būti priimamas tik išimtinėse situacijose, gerai pasveriamas, visapusiškai pagrindžiamas ir įgyvendinamas atsargiai, nurodant susijusias programas ar prioritetus, kad būtų užtikrintas skaidrumas bei galimybė atlikti vertinimą ir peržiūrą; be to, pabrėžia, kad priėmus tokį sprendimą neturi padaugėti sunkumų, su kuriais regionai ir valstybės narės susiduria dėl socialinių ir ekonominių sąlygų ar savo geografinės padėties ir specifikos, kaip pažymima SESV 174 ir 349 straipsniuose;

10.

mano, kad einamuoju programavimo laikotarpiu priimtuose partnerystės susitarimuose ir programose atsižvelgta į atitinkamas konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas ir atitinkamas Tarybos rekomendacijas, užtikrinant pagrįstas priežastis vengti bet kokio perprogramavimo vidutinės trukmės laikotarpiu, nebent iš esmės pablogėtų ekonominės sąlygos;

11.

pabrėžia, jog dažnas perprogramavimas kenktų produktyvumui, tad jo turėtų būti vengiama, kad nenukentėtų lėšų valdymas ar nekiltų pavojaus daugiametės investicijų strategijos stabilumui ir nuspėjamumui bei būtų apsisaugota nuo bet kokio neigiamo poveikio – taip pat ESI fondų įsisavinimui;

12.

palankiai vertina atsargų Komisijos požiūrį perprogramavimo klausimu ir jos ketinimą stengtis, kad būtinybė jį taikyti būtų minimali; ragina vadovautis ankstyvojo perspėjimo principu, siekiant informuoti susijusias valstybes nares apie perprogramavimo procedūros inicijavimą pagal BNR 23 straipsnį, ir pabrėžia, kad prieš teikiant bet kokius prašymus dėl perprogramavimo turi būti konsultuojamasi su stebėsenos komitetu;

13.

ragina Komisiją be BNR 23 straipsnio taikymo išsamiai išanalizuoti visas kitas esamas galimybes glaudžiai bendradarbiaujant su atitinkama valstybe nare, siekiant spręsti problemas, dėl kurių gali kilti būtinybė pateikti prašymą dėl perprogramavimo;

14.

atsižvelgdamas į trumpus perprogramavimo procedūros pagal BNR 23 straipsnį terminus ir jos sudėtingumą, apgailestauja dėl neproporcingai išaugusios administracinės naštos ir, savo ruožtu, dėl išlaidų, patiriamų visais administracijos lygmenimis; įspėja, kad perprogramavimo procedūros pagal BNR 23 straipsnį neturi sutapti su tolesniais Europos semestro ciklais; ragina Komisiją svarstyti galimybę iš naujo įvertinti, kaip taikomi BNR 23 straipsnio 16 dalyje numatytos peržiūros terminai;

15.

reiškia susirūpinimą, kad gairėse aiškiai nekalbama apie bendruosius ir horizontaliuosius principus, kurie numatyti BNR 4–8 straipsniuose, ir primena, kad aiškinant BNR 23 straipsnį turi būti atsižvelgta į šiuos – ypač partnerystės ir daugiapakopio valdymo – principus, taip pat į reglamentą ir visą Bendrą strateginę programą apskritai bei jų laikomasi; todėl ragina Komisiją paaiškinti, kaip į šiuos principus bus konkrečiai atsižvelgta taikant BNR 23 straipsnio nuostatas;

16.

pabrėžia, kad valstybės skolos didėjimą pirmiausia lemia valstybių narių vyriausybių vykdoma politika, ir reiškia didelį susirūpinimą, kad dėl nesugebėjimo tinkamai spręsti makroekonominių klausimų nacionaliniu lygmeniu gali būti baudžiamos subnacionalinės valdžios institucijos, taip pat ESI fondų lėšų gavėjai ir pateikusieji prašymus jas gauti;

17.

primena, kad 2014–2020 m. sanglaudos politikai numatytomis paramos telkimo pagal temas taisyklėmis leidžiamas tam tikro laipsnio lankstumas sprendžiant su valstybių narių ir regionų reikmėmis susijusius klausimus, ir pažymi, kad taikant BNR 23 straipsnį šis lankstumas gali būti apribotas; primena, kad būtina atsižvelgti į esminius teritorinius iššūkius, taip pat į BNR 4 straipsnio 3 dalyje numatytą subsidiarumo principą;

18.

ragina Komisiją glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir partneriais įvertinti, kaip numatyta BNR 5 straipsnyje, bet kokių priemonių, priimtų pagal BNR 23 straipsnį, poveikį regionų ir vietos lygmenimis;

19.

pabrėžia, kad vietos ir regioninės valdžios institucijos turi aktyviai dalyvauti bet kokiuose perprogramavimo veiksmuose, ir laikosi nuomonės, jog, turint galvoje, kad ESI fondai susiję su patikimu ekonomikos valdymu, įtraukiant ir šias valdžios institucijas Europos semestras turėtų įgyti teritorinį aspektą;

20.

prašo Komisijos BNR 23 straipsnį aiškinti vadovaujantis proporcingumo principu, t. y. atsižvelgiant į valstybių narių ir regionų, kurie susiduria su socialiniais ir ekonominiais sunkumais ir kuriuose ESI fondai apima didelę investicijų dalį – o kilus krizei tai dar labiau akivaizdu – padėtį; pabrėžia, kad tolesnis poveikis valstybėms narėms ir regionams, ypač atsiliekantiesiems, nebeturėtų būti daromas;

21.

primena, jog tvirtas institucijų veiklos koordinavimas nepaprastai svarbus siekiant užtikrinti, kad skirtingos politikos sritys tinkamai viena kita papildytų ir būtų tarpusavyje susijusios, taip pat deramą ir nuoseklų patikimo ekonomikos valdymo sistemos aiškinimą ir jos sąveiką su sanglaudos politika;

22.

ragina užtikrinti deramą informacijos srautą tarp Komisijos, Tarybos ir Parlamento, taip pat rengti viešas diskusijas tinkamu politiniu lygmeniu, kad būtų bendrai susitarta dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos BNR 23 straipsnio taikymo sąlygos; atsižvelgdamas į tai primena, kad būtina atitinkamos sudėties Taryba, kuri nagrinėtų sanglaudos politikos klausimus ir būtų atsakinga už sprendimus, priimamus pagal BNR 23 straipsnį;

23.

mano, kad nepaprastai svarbu užtikrinti skaidrumą ir atskaitomybę leidžiant Parlamentui vykdyti valdymo sistemos, susijusios su BNR 23 straipsniu, pagal kurią numatomi principo „iš apačios į viršų“ – o jis itin būdingas sanglaudos politikai – apribojimai, demokratinę priežiūrą;

24.

primena, kad klausimą dėl mokėjimų sustabdymo sprendžia Taryba, remdamasi pasiūlymu, kurį Komisija gali priimti tuo atveju, jei atitinkama valstybė narė nesiima efektyvių veiksmų; atkreipia dėmesį į svarbias BNR 23 straipsnyje nustatytas teisinės apsaugos priemones, skirtas užtikrinti, kad sustabdymo mechanizmas būtų taikomas išimtiniais atvejais;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad bet koks mokėjimų sustabdymas yra baudžiamojo pobūdžio, ir ragina Komisiją pasinaudoti savo veiksmų laisve ir pasiūlymus dėl mokėjimų stabdymo teikti kuo atsargiau, griežtai laikantis BNR 23 straipsnio 6 dalies, tinkamai apsvarsčius visą reikiamą informaciją, taip pat struktūrinio dialogo metu paaiškėjusius aspektus ir pareikštas nuomones;

26.

atsižvelgdamas į kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, kurios programos bus stabdomos ir kokio lygio sustabdymas tai bus remiantis pirmąja dalimi, teigiamai vertina atsargų požiūrį, kurio laikomasi gairėse ir pagal kurį į valstybių narių ekonomines ir socialines sąlygas bus atsižvelgiama svarstant švelninamuosius veiksnius, panašius į tuos, kurie sustabdymo atveju numatyti BNR 23 straipsnio 9 dalyje;

27.

ragina Komisiją nustatyti terminą, per kurį mokėjimų sustabdymą būtų galima atšaukti, kaip nustatyta BNR 23 straipsnio 8 dalyje.

28.

apgailestauja, kad gairėse visiškai nekalbama apie Parlamento vaidmenį, nors BNR buvo priimtas pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir Parlamentas nuolat ragino stiprinti demokratinę atskaitomybę ir kontrolę ekonominio valdymo kontekste;

29.

mano, kad Parlamento – pagrindinio demokratinio garanto, kad BNR 23 straipsnio 15 dalis bus taikoma teisingai – dalyvavimas turėtų būti įformintas nustatant aiškią procedūrą, pagal kurią su Parlamentu visais etapais būtų galima konsultuotis dėl perprogramavimo prašymų ar bet kokių pasiūlymų ir sprendimų, susijusių su įsipareigojimų ar mokėjimų stabdymu, tvirtinimo;

30.

pabrėžia, kad būtina nuolat aiškiai ir skaidriai bendradarbiauti tarpinstituciniu lygmeniu, ir mano, kad tokia procedūra turėtų apimti bent šiuos etapus:

31.

ragina Komisiją informuoti apie poveikį ir rezultatus, pasiektus taikant BNR 23 straipsnį, atliekant jo taikymo peržiūrą pagal to straipsnio 17 dalį, įskaitant išsamią informaciją apie tai, kokiu mastu bet kuris prašymas dėl perprogramavimo buvo grindžiamas atitinkamų konkrečiai šaliai skirtų rekomendacijų ar Tarybos rekomendacijų įgyvendinimu ir ar padidėjo esamų ESI fondų poveikis augimui ir konkurencingumui valstybėse narėse, kuriose įgyvendinamos finansinės pagalbos programos, taip pat pateikiant duomenis apie bet kurias sustabdytas sumas ir susijusias programas;

32.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms bei jų regionams.

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/51

—

atsižvelgdamas į teisinį pagrindą, nustatytą Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač jos 2, 3, 4, 5, 6, 7, 10 ir 21 straipsniuose, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos 1, 3, 6, 7, 8, 10, 11, 20, 21, 42, 47, 48 ir 52 straipsniuose, Europos žmogaus teisių konvencijoje, ypač jos 6, 8, 9, 10 ir 13 straipsniuose, ir Europos teismų saugumo, privatumo ir žodžio laisvės sričių teisminėje praktikoje,

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) sekimo programos, sekimo tarnybų įvairiose valstybėse narėse ir jų poveikio ES piliečių pagrindinėms teisėms ir transatlantiniam bendradarbiavimui teisingumo ir vidaus reikalų srityje (1) (toliau – rezoliucija),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. sausio 19 d. darbo dokumentą „Tolesni veiksmai, susiję su LIBE komiteto tyrimu dėl masinio elektroninio ES piliečių sekimo“ (2),

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2015 m. balandžio 21 d. rezoliuciją dėl masinio sekimo,

—

atsižvelgdamas į klausimus Tarybai ir Komisijai dėl tolesnių veiksmų dėl Europos Parlamento 2014 m. kovo 12 d. rezoliucijos dėl masinio elektroninio ES piliečių sekimo (O-000114/2015 – B8-0769/2015 ir O-000115/2015 – B8-0770/2015),

—

atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų pasiūlymą dėl rezoliucijos,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi rezoliucijoje Parlamentas ragino JAV valdžios institucijas ir valstybes nares uždrausti bendro pobūdžio masinį piliečių sekimą ir didelio kiekio piliečių asmens duomenų tvarkymą, taip pat pasmerkė žvalgybos tarnybų veiksmus, apie kuriuos buvo pranešta ir kurie padarė didelę žalą ES piliečių pasitikėjimui ir jų pagrindinėms teisėms; kadangi rezoliucijoje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog atsižvelgiant į masinio sekimo programų, apie kurias buvo pranešta, pajėgumus gali būti, kad esama kitų motyvų, pavyzdžiui, politinio ir ekonominio šnipinėjimo;

B.

kadangi rezoliucija inicijuotas Europos skaitmeninis habeas corpus pagrindinėms teisėms skaitmeniniame amžiuje saugoti, kuriame numatyti aštuoni konkretūs veiksmai, ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui pavesta praėjus vieniems metams kreiptis į Parlamentą siekiant įvertinti, kokiu mastu buvo laikomasi rekomendacijų;

C.

kadangi 2015 m. sausio 19 d. darbo dokumente pranešta apie pokyčius po rezoliucijos priėmimo (atskleidžiama daugybė duomenų apie tai, kad įtariamo masinio elektroninio sekimo veikla tebėra vykdoma) ir apie pasiūlyto Europos skaitmeninio habeas corpus pagrindinėms teisėms skaitmeniniame amžiuje saugoti įgyvendinimo būklę (nurodoma, kad jis nesulaukė didelio institucijų, valstybių narių ir suinteresuotųjų subjektų, kuriems siūlyta imtis veiksmų, dėmesio);

D.

kadangi rezoliucijoje Parlamentas ragino Komisiją ir kitas ES institucijos, įstaigas, tarnybas ir agentūras pagal SESV 265 straipsnį (dėl neveikimo) imtis veiksmų, susijusių su rekomendacijomis;

E.

kadangi „Wikileaks“ neseniai atskleidė tikslingą paskutinių trijų Prancūzijos prezidentų, Prancūzijos vyriausybės ministrų ir Prancūzijos ambasadorių Jungtinėse Amerikos Valstijose ryšių sekimą; kadangi Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) pastaruosius dešimt metų vykdė šį plataus masto strateginį ir ekonominį šnipinėjimą prieš visas Prancūzijos valstybės struktūras bei didžiausias Prancūzijos įmones;

F.

kadangi specialiojo pranešėjo teisės į nuomonės ir žodžio laisvę skatinimo ir apsaugos klausimais ataskaitoje teigiama, kad šifravimas ir anonimiškumas užtikrina privatumą ir saugumą, kurie būtini norint skaitmeniniame amžiuje naudotis teise į nuomonės ir žodžio laisvę; kadangi ataskaitoje taip pat teigiama, kad šifravimo ir anonimiškumo apribojimai turi būti griežtai ribojami siekiant laikytis teisėtumo, būtinumo, proporcingumo ir pagrįstumo principo;

1.

palankiai vertina Vokietijos Bundestago, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų ir Brazilijos senato tyrimus, diskusijas keliuose nacionaliniuose parlamentuose ir daugelio pilietinės visuomenės veikėjų darbą, kurio dėka padidėjo bendras visuomenės informuotumas apie masinį elektroninį sekimą;

2.

ragina ES valstybes nares pripažįstant Edwardo Snowdeno kaip informatoriaus ir tarptautinio žmogaus teisių gynėjo statusą panaikinti jam pateiktus baudžiamuosius kaltinimus, suteikti jam apsaugą ir tokiu būdu užkirsti kelią trečiųjų valstybių ekstradicijai arba perdavimui;

3.

vis dėlto yra labai nusivylęs dėl to, jog daugelis valstybių narių ir ES institucijos apskritai pademonstravo abejingumą ir nenorą rimtai spręsti rezoliucijoje nurodytas problemas ir įgyvendinti joje išdėstytas konkrečias rekomendacijas, taip pat neskaidrumą Parlamento atžvilgiu ir nenorą dalyvauti su juo dialoge;

4.

yra susirūpinęs dėl pastaruoju metu priimtų kai kurių valstybių narių teisės aktų, kuriais išplečiami žvalgybos tarnybų pajėgumai sekimo srityje, be kita ko, dėl 2015 m. birželio 24 d. Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos priimto naujo žvalgybos įstatymo, kurio keletas nuostatų, Komisijos nuomone, sukelia didelių teisinių abejonių, dėl Jungtinėje Karalystėje priimto 2014 m. Duomenų saugojimo ir tyrimo įgaliojimų akto ir vėlesnio teismo sprendimo, kad tam tikri jo straipsniai neteisėti ir neturi būti toliau taikomi, taip pat dėl Nyderlanduose pateiktų pasiūlymų dėl naujų teisės aktų siekiant atnaujinti 2002 m. Žvalgybos ir saugumo aktą; pakartoja savo raginimą visoms valstybėms narėms užtikrinti, kad jų teisės aktų sistemos ir žvalgybos tarnybų veiklai taikomi priežiūros mechanizmai dabar ir ateityje atitiktų Europos žmogaus teisių konvencijos reikalavimus ir visus atitinkamus Sąjungos teisės aktus;

5.

palankiai vertina Vokietijos Bundestago atliktą masinio sekimo tyrimą; yra labai susirūpinęs dėl nustatyto masinio telekomunikacijų ir interneto duomenų srautų sekimo Sąjungos viduje, vykdomo Vokietijos užsienio žvalgybos agentūros BND bendradarbiaujant su NSA; mano, kad tai yra lojalaus bendradarbiavimo principo, nustatyto ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje, pažeidimas;

6.

prašo Parlamento Pirmininko paraginti Europos Tarybos generalinį sekretorių inicijuoti procedūrą pagal 52 straipsnį, kuriame nurodoma, kad „Europos Tarybos Generalinio Sekretoriaus prašymu kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis turi pateikti paaiškinimus dėl to, kaip jos įstatymai užtikrina veiksmingą visų šios Konvencijos nuostatų įgyvendinimą“;

7.

mano, kad ligšiolinė Komisijos reakcija į rezoliuciją, atsižvelgiant į nustatytus faktus, yra visiškai netinkama; ragina Komisiją ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio mėn. imtis rezoliucijoje nurodytų veiksmų; pasilieka teisę pateikti ieškinį dėl neveikimo arba tam tikrus Komisijos biudžeto išteklius perkelti į rezervą, kol ji nesiims tinkamų veiksmų dėl visų rekomendacijų;

8.

pabrėžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo, kuriuo pripažįstama negaliojančia Direktyva 2006/24/EB dėl duomenų saugojimo, svarbą; primena, kad Teisingumo Teismas nurodė, kad šios priemonės poveikis pagrindinei teisei į privatumą turi apsiriboti tik tuo, kas yra griežtai būtina; pabrėžia tai, kad šiame sprendime pristatomas naujas aspektas, kadangi Teisingumo Teismas aiškiai nurodo konkrečią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su bendrų sekimo programų klausimu, ir dabar tie patys principai, atsiradę toje konkrečioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, veiksmingai įtraukti į ES tos pačios srities teisę; pabrėžia, kad todėl tikimasi, kad Teisingumo Teismas ateityje vertindamas kitų ES ir valstybių narių teisėkūros procedūra priimamų tos pačios bendrų sekimo programų srities aktų galiojimą pagal Pagrindinių teisių chartiją, taip pat taikys tokius pačius argumentus;

9.

palankiai vertina tai, kad neoficialiai pradėtos tarpinstitucinės derybos dėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento projekto ir Taryba patvirtino bendrąjį požiūrį į Duomenų apsaugos direktyvos projektą; pakartoja, kad derybas dėl Duomenų apsaugos dokumentų rinkinio ketina užbaigti 2015 m.;

10.

primena Tarybai, kad ji, teikdama Komisijos pasiūlymų pakeitimus, yra įsipareigojusi laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos; be kita ko, pakartoja, kad suteiktos apsaugos lygis neturėtų būti žemesnis nei jau nustatytas Direktyva 95/46/EB;

11.

pabrėžia, kad tiek Duomenų apsaugos reglamentas, tiek Duomenų apsaugos direktyva būtini siekiant apsaugoti asmenų pagrindines teises ir kad dėl to abu teisės aktai turi būti laikomi rinkiniu, kuris turi būti priimtas vienu metu, siekiant užtikrinti, kad ES vykdant bet kokią duomenų tvarkymo veiklą visomis aplinkybėmis būtų suteikiama aukšto lygio apsauga; pabrėžia, kad priimant teisės aktų rinkinį turi būti pasiektas tikslas sutvirtinti asmenų teises ir apsaugą asmens duomenų tvarkymo srityje;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad po to, kai buvo priimta rezoliucija, užbaigtos derybos su JAV dėl ES ir JAV pagrindų susitarimo dėl asmens duomenų apsaugos juos perduodant ir tvarkant teisėsaugos tikslais (toliau – bendrasis susitarimas) ir parafuotas susitarimo projektas;

13.

palankiai vertina JAV administracijos pastangas atkurti pasitikėjimą sudarant bendrąjį susitarimą, o ypač tai, kad 2015 m. spalio 20 d. Atstovų Rūmai sėkmingai priėmė 2015 m. teisės aktą dėl teisminės teisių gynybos (angl. Judicial Redress Act), kas parodo, jog JAV žengė reikšmingus žingsnius teigiama linkme, siekdama spręsti ES susirūpinimą keliančias problemas; mano, kad nepaprastai svarbu tomis pačiomis aplinkybėmis užtikrinti tas pačias ES piliečių ar asmenų, kurių asmens duomenys tvarkomi ES ir perduodami į JAV, teises į veiksmingą teisminį savo teisių gynimą, vienodai traktuojant ES ir JAV piliečius; ragina JAV Senatą priimti tai užtikrinančius teisės aktus; pabrėžia, kad viena iš bendrojo susitarimo pasirašymo ir sudarymo sąlygų – teisės akto dėl teisminės teisių gynybos priėmimas JAV Kongrese;

14.

primena, kad rezoliucijoje raginama nedelsiant sustabdyti „Saugaus uosto“ sprendimo taikymą, nes sprendime nenumatyta tinkama ES piliečių asmens duomenų apsauga;

15.

primena, kad bet koks ES sudarytas tarptautinis susitarimas turi pirmenybę prieš ES antrinės teisės aktus ir todėl pabrėžia, kad reikia užtikrinti, jog bendrasis susitarimas neapribotų duomenų subjekto teisių ir apsaugos priemonių, taikomų duomenų perdavimui pagal ES teisę; todėl ragina Komisiją nuodugniai įvertinti, koks bus konkretus bendrojo susitarimo ryšys su ES duomenų apsaugos teisine sistema, įskaitant atitinkamai dabartinį Tarybos pamatinį sprendimą, Duomenų apsaugos direktyvą (95/46/EB) ir būsimą duomenų apsaugos direktyvą bei reglamentą, ir koks bus jo poveikis šiai sistemai; ragina Komisiją, prieš inicijuojant ratifikavimo procedūrą, pateikti Parlamentui teisinio vertinimo ataskaitą šiuo klausimu;

16.

primena, kad Komisija savo 2013 m. lapkričio 27 d. komunikate dėl „saugaus uosto“ nuostatų veikimo pateikė 13 rekomendacijų JAV, siekiant užtikrinti tinkamą apsaugos lygmenį;

17.

palankiai vertina tai, kad savo 2015 m. spalio 6 d. sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paskelbė negaliojančiu Komisijos sprendimą 2000/520/EB dėl JAV „saugaus uosto“ nuostatų pakankamumo; pabrėžia, kad šis sprendimas patvirtina ilgalaikę Parlamento poziciją dėl to, kad apsauga pagal šią priemonę nėra tinkamo lygio; ragina Komisiją nedelsiant imtis reikiamų priemonių siekiant užtikrinti, kad visiems į JAV perduodamiems asmens duomenims būtų taikoma veiksmingo lygio apsauga, kuri iš esmės būtų lygiavertė garantuojamai Europos Sąjungoje;

18.

reiškia nepasitenkinimą tuo, kad Parlamentas negavo iš Komisijos jokio oficialaus pranešimo dėl 13 rekomendacijų įgyvendinimo padėties, nors Komisija buvo pareiškusi, jog ji tai padarys iki 2014 m. vasaros; pabrėžia, kad, Europos Sąjungos Teisingumo Teismui paskelbus sprendimą pripažinti negaliojančiu Sprendimą 2000/520/EB, Komisija turi skubiai pateikti išsamią naujausią informaciją apie ligšiolines derybas ir sprendimo poveikį tolesnėms deryboms, apie kurias buvo paskelbta; ragina Komisiją nedelsiant apsvarstyti alternatyvas „Saugaus uosto“ sprendimui ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo poveikį bet kurioms kitoms priemonėms dėl asmens duomenų perdavimo JAV, taip pat iki 2015 m. pabaigos pateikti ataskaitą šiuo klausimu;

19.

ragina Komisiją įvertinti 2015 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schremso byloje (C-362/14) teisinį poveikį ir padarinius bet kokiems susitarimams su trečiosiomis šalimis, kuriais numatomas asmens duomenų perdavimas, kaip antai ES ir JAV susitarimas dėl Terorizmo finansavimo sekimo programos (TFSP), susitarimai dėl keleivių duomenų įrašo (PNR), ES ir JAV bendrasis susitarimas ir kiti dokumentai pagal ES teisę, kurie yra susiję su asmens duomenų rinkimu ir apdorojimu;

20.

visapusiškai laikydamasis nuostatos, kad nacionaliniai parlamentai turi visus nacionalinių žvalgybos tarnybų priežiūros įgaliojimus, ragina visus nacionalinius parlamentus, kurie iki šiol nesiėmė atitinkamų veiksmų, nuodugniai įvertinti ir įgyvendinti tikslingą žvalgybos veiklos priežiūrą, taip pat užtikrinti, jog tokie priežiūros komitetai ar tarnybos disponuotų pakankamais ištekliais, techninėmis žiniomis ir teisinėmis priemonėmis bei prieiga prie visų aktualių dokumentų, kad jie galėtų veiksmingai ir nepriklausomai prižiūrėti žvalgybos tarnybas ir informacijos mainus su kitomis užsienio žvalgybos tarnybomis; dar kartą pareiškia savo įsipareigojimą glaudžiai bendradarbiauti su nacionaliniais parlamentais, kad užtikrintų veiksmingų priežiūros mechanizmų (be kita ko, dalijimosi geriausios praktikos pavyzdžiais ir bendrų standartų) nustatymą;

21.

ketina imtis veiksmų reaguodamas į 2015 m. gegužės 28–29 d. vykusią Žvalgybos tarnybų demokratinės priežiūros Europos Sąjungoje konferenciją ir toliau dės pastangas norėdamas užtikrinti, kad būtų dalijamasi žvalgybos priežiūros geriausios praktikos pavyzdžiais glaudžiai derinant veiklą su nacionaliniais parlamentais; palankiai vertina bendras baigiamąsias šios konferencijos pirmininkų pastabas, kuriose jie išsako ketinimą po dvejų metų sušaukti kitą konferenciją;

22.

mano, kad reikėtų remti esamas priežiūros įstaigų bendradarbiavimo priemones, pavyzdžiui, Europos nacionalinių žvalgybos tarnybų kontrolės organizacijų tinklą (angl. ENNIR), ir dažniau jas pasitelkti, galbūt naudojantis Tarpparlamentinių ES informacijos mainų (angl. IPEX) platformos galimybėmis (pagal jos veikimo sritį ir techninius pajėgumus) nacionaliniams parlamentams keičiantis informacija;

23.

pakartoja savo raginimą sustabdyti Terorizmo finansavimo sekimo programos (TFSP) susitarimo galiojimą;

24.

pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, ES ir jos valstybėms narėms reikia, kad būtų nustatyta bendra „nacionalinio saugumo“ sąvoka; pažymi, kad, nesant aiškios sąvokos, sudaromos galimybės ES vykdomajai valdžiai ir žvalgyboms bendruomenėms savavališkai elgtis ir pažeidinėti pagrindines teises bei teisinės valstybės principą;

25.

ragina Komisiją ir valstybes nares teisės aktuose, pagal kuriuos leidžiama rinkti asmens duomenis ar sekti Europos Sąjungos piliečius, numatyti galiojimo pabaigos ir pratęsimo nuostatas; pabrėžia, kad tokios nuostatos yra būtinos apsaugos priemonės siekiant užtikrinti, kad būtų reguliariai stebimas priemonės, kuria kišamasi į privatumą, būtinumas ir proporcingumas demokratinėje visuomenėje;

26.

pabrėžia, kad geri ES ir JAV santykiai tebėra itin svarbūs abiems partnerėms; atkreipia dėmesį į tai, kad pranešimai apie sekimą neigiamai paveikė visuomenės paramą šiems santykiams, ir pabrėžia, kad reikia imtis priemonių siekiant užtikrinti pasitikėjimo atkūrimą, visų pirma atsižvelgiant į dabartinę neatidėliotiną būtinybę bendradarbiauti daugeliu bendros svarbos geopolitinių klausimų; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad reikia ieškoti JAV ir visos ES derybomis pasiekiamo sprendimo, kuriuo nebūtų pažeidžiamos pagrindinės teisės;

27.

palankiai vertina pastarojo meto teisėkūros ir teismo sprendimus, priimtus JAV siekiant apriboti NSA vykdomą masinį sekimą, įskaitant pasiekus dvejų rūmų ir dviejų partijų kompromisą Kongrese be jokių pakeitimų priimtą JAV Laisvės aktą ir Antrosios apygardos apeliacinio teismo (angl. Second Circuit Court of Appeals) sprendimą dėl NSA telefoninių pokalbių duomenų rinkimo programos; vis dėlto apgailestauja dėl to, kad šie sprendimai daugiausia susiję su JAV piliečiais, o ES piliečių padėtis lieka nepakitusi;

28.

mano, kad priimant visus sprendimus naudoti sekimo technologijas reikėtų remtis išsamiu būtinumo ir proporcingumo įvertinimu; palankiai vertina mokslinių tyrimų projekto SURVEILLE rezultatus – pasiūlytą sekimo technologijų vertinimo metodiką atsižvelgiant į teisinius, etinius ir technologinius aspektus;

29.

pabrėžia, kad ES turėtų prisidėti prie tarptautinių standartų ir (arba) principų, suderinamų su JT tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu, rengimo JT lygmeniu, kad būtų sukurta pasaulinė duomenų apsaugos sistema, pagal kurią būtų nustatyti tam tikri apribojimai, susiję su jų rinkimu nacionalinio saugumo tikslais;

30.

yra įsitikinęs, kad tik pasauliniu lygmeniu nustačius patikimas normas, galima išvengti „ginklavimosi varžybų“ sekimo srityje;

31.

palankiai vertina privataus IRT sektoriaus iniciatyvas kurti šifravimo saugumo priemones ir privatumą didinančias interneto paslaugas; skatina toliau plėtoti naudotojui patogius taikomųjų programų nustatymus, padedančius naudotojams valdyti tai, kokia informacija jie dalijasi, su kuo ir kaip; atkreipia dėmesį į tai, kad įvairios bendrovės, reaguodamos į informaciją apie masinį sekimą, informavo apie planus sudaryti galimybes taikyti ištisinį šifravimą;

32.

primena, kad pagal Direktyvos 2000/31/EB 15 straipsnio 1 dalį valstybės narės duomenų perdavimo, saugojimo ir prieglobos paslaugų teikėjams negali nustatyti nei bendros prievolės stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą; ypač primena apie tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendimuose bylose C-360/10 ir C-70/10 atmetė beveik visų atitinkamų paslaugų naudotojų aktyvaus stebėjimo priemones (vienoje byloje – taikomas interneto paslaugų teikėjų, kitoje – socialiniame tinkle) ir nurodė, jog draudžiama reikalauti, kad prieglobos paslaugų teikėjai vykdytų bendro pobūdžio stebėjimą;

33.

palankiai vertina tai, kad IT ir telekomunikacijų bendrovės skelbia skaidrumo pranešimus apie vyriausybių prašymus pateikti naudotojų duomenis; ragina valstybes nares paskelbti statistinius duomenis apie privačioms bendrovėms adresuotus prašymus pateikti privačius naudotojų duomenis;

34.

yra nusivylęs, kad Komisija neatsižvelgė į aiškius Parlamento raginimus laikinai sustabdyti Susitarimo dėl TFSP taikymą, nes nėra aiškios informacijos, ar pagal šį susitarimą kitos JAV valdžios institucijos, nevykdydamos TFSP, galėtų gauti prieigą prie SWIFT duomenų; ketina į tai atsižvelgti duodamas pritarimą dėl būsimų tarptautinių susitarimų;

35.

pabrėžia savo nuostatą, kad visi susitarimai, priemonės ir sprendimai dėl apsaugos priemonių tinkamumo keičiantis asmens duomenimis su trečiosiomis valstybėmis turi būti griežtai prižiūrimi ir kad Komisija kaip Sutarčių saugotoja turi nedelsdama imtis tolesnių veiksmų;

36.

palankiai vertina 2015 m. birželio 3 d. ES ir JAV Rygos pareiškimą dėl transatlantinio bendradarbiavimo stiprinimo teisingumo, laisvės ir saugumo srityje, kuriame šalys įsipareigojo sustiprinti ES ir JAV susitarimo dėl teisinės savitarpio pagalbos įgyvendinimą, užbaigti jo peržiūrą, kaip numatyta tame susitarime, ir rengti praktinius seminarus siekiant šiuos klausimus aptarti su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis; pabrėžia, kad susitarimai dėl teisinės savitarpio pagalbos yra priemonė, kuria remdamosi valstybių narių teisėsaugos institucijos turėtų bendradarbiauti su trečiųjų šalių valdžios institucijomis; atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares ir JAV vyriausybę laikytis pirmiau minėtų įsipareigojimų siekiant greitai užbaigti JAV ir ES susitarimo dėl teisinės savitarpio pagalbos peržiūrą;

37.

ragina Komisiją iki 2015 m. pabaigos informuoti Parlamentą apie nustatytus įvairių tarptautinio duomenų perdavimo priemonių trūkumus, susijusius su trečiųjų šalių teisėsaugos institucijų ir žvalgybos tarnybų prieiga, ir apie priemones šiems trūkumams pašalinti siekiant užtikrinti būtinos ir tinkamos ES subjektų asmens duomenų, perduodamų į trečiąsias šalis, apsaugos tęstinumą;

38.

mano, kad ES piliečių pagrindinėms teisėms toliau gresia pavojus ir dedama per mažai pastangų norint užtikrinti visapusišką jų apsaugą masinio elektroninio sekimo atveju; apgailestauja dėl to, kad nepakankamai užtikrinama informatorių ir žurnalistų apsauga;

39.

apgailestauja dėl to, jog panašu, kad daugeliui masinių ir didelio masto žvalgybos programų turi poveikio taip pat ir bendrovių, kurios šias programas rengia ir vykdo, ekonominiai interesai, – taip buvo ir tuo atveju, kai buvo nutraukta NSA tikslinė „Thinthread“ programa“ ir pakeista didelio masto sekimo programa „Trailblazer“, kurios vykdymas 2001 m. perduotas bendrovei SAIC;

40.

pabrėžia, kad didelį susirūpinimą jam kelia Europos Tarybos Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų komiteto darbas interpretuojant 2001 m. lapkričio 23 d. Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų (Budapešto konvencija) 32 straipsnį dėl tarpvalstybinės prieigos prie laikomų kompiuterinių duomenų gavus sutikimą arba kai jie viešai prieinami, ir nepritaria jokiam papildomo protokolo sudarymui arba gairėms, kuriais ketinama šios nuostatos taikymo sritį išplėsti už šia konvencija nustatytos tvarkos ribų: ši tvarka ir taip yra didelė teritorialumo principo išimtis, kadangi taip teisėsaugos institucijos galėtų nevaržomai per atstumą pasiekti kitose jurisdikcijose esančius serverius ir kompiuterius nesivadovaudamos susitarimais dėl teisinės savitarpio pagalbos ar kitomis teisminio bendradarbiavimo priemonėmis, kurios buvo nustatytos siekiant užtikrinti pagrindines asmens teises, įskaitant jo teises į duomenų apsaugą ir tinkamą procesą; pabrėžia, kad ES naudojasi savo kompetencija elektroninių nusikaltimų srityje, todėl turėtų būti paisoma ir Komisijos, ir Parlamento prerogatyvų;

41.

apgailestauja, kad Komisija neatsakė į Parlamento prašymą atlikti tyrimą dėl išsamios Europos informatorių apsaugos programos, ir ragina Komisiją ne vėliau kaip iki 2016 m. pabaigos pateikti komunikatą šiuo klausimu;

42.

palankiai vertina 2015 m. birželio 23 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos priimtą rezoliuciją dėl informatorių apsaugos gerinimo, visų pirma jos 9 punktą dėl informatorių veiklos svarbos užtikrinant, kad būtų paisoma sekimo veiklai nustatytų teisinių ribų, ir 10 punktą, kuriame ES raginama įgyvendinti informatorių apsaugos teisės aktus, kurie taip pat būtų taikomi nacionalinių saugumo ar žvalgybos tarnybų ir šioje srityje veikiančių privačių įmonių darbuotojams, ir, kiek tai įmanoma pagal nacionalinę teisę, suteikti prieglobstį informatoriams, kuriems jų šalyje gresia atsakomieji veiksmai, jei atsižvelgiant į jų atskleistą informaciją pagal Asamblėjos remiamus principus gali būti suteikiama apsauga;

43.

pabrėžia, kad masinis sekimas rimtai pažeidžia reglamentuojamųjų profesijų atstovų, įskaitant gydytojus, žurnalistus ir teisininkus, teisę į profesinį konfidencialumą; visų pirma pabrėžia ES piliečių teisę būti apsaugotiems nuo bet kokio konfidencialaus bendravimo su savo advokatais sekimo, dėl kurio būtų pažeidžiama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, ypač jos 6, 47 ir 48 straipsniai, ir Direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą; ragina Komisiją ne vėliau kaip iki 2016 m. pabaigos pateikti komunikatą dėl bendravimo su tam tikrų profesijų atstovais, kurie turi teisę neatskleisti profesinės paslapties, konfidencialumo apsaugos;

44.

ragina Komisiją parengti valstybėms narėms skirtas gaires, kaip bet kurią asmens duomenų rinkimo nusikalstamų veikų, įskaitant terorizmą, prevencijos, nustatymo, tyrimo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas tikslais priemonę suderinti su 2014 m. balandžio 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais dėl duomenų saugojimo (bylos C-293/12 ir C-594/12) ir 2015 m. spalio 6 d. sprendimu dėl „Saugaus uosto“ (byla C-362/14); ypač atkreipia dėmesį į sprendimo dėl duomenų saugojimo 58 ir 59 dalis ir sprendimo dėl „Saugaus uosto“ 93 ir 94 dalis, kuriose aiškiai prašoma taikyti tikslinį, o ne visiško perėmimo (angl. full take) metodą renkant duomenis;

45.

atkreipia dėmesį į tai, kad naujausia teismų praktika ir visų pirma 2014 m. balandžio 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas dėl duomenų saugojimo aiškiai nustato teisinį reikalavimą įrodyti bet kokių priemonių, susijusių su asmens duomenų rinkimu ir naudojimu, kuriomis gali būti sutrikdyta teisė į privatų ir šeimos gyvenimą bei teisė į duomenų apsaugą, būtinybę ir proporcingumą; apgailestauja, kad politiniuose svarstymuose dažnai sumenkinamas šių teisinių principų taikymas sprendimų priėmimo procese; ragina Komisiją užtikrinti, įgyvendinant savo geresnio reglamentavimo darbotvarkę, kad visi ES teisės aktai būtų aukštos kokybės, atitiktų visus teisinius standartus ir teismų praktiką bei ES pagrindinių teisių chartiją; rekomenduoja į visų teisėsaugos ir saugumo priemonių, kurias taikant naudojami ir renkami asmens duomenys, poveikio vertinimą visada įtraukti tikrinimą dėl būtinybės ir proporcingumo;

46.

yra nusivylęs dėl to, kad Komisija nesiima veiksmų reaguodama į rezoliucijoje išdėstytas detalias rekomendacijas siekiant Europos Sąjungoje užtikrinti didesnį IT saugumą ir privatumą internete;

47.

palankiai vertina iki šiol atliktus veiksmus siekiant užtikrinti didesnį Parlamento IT saugumą, kaip nurodyta ITEC generalinio direktorato parengtame veiksmų plane dėl EP IRT saugumo; prašo toliau dėti šias pastangas ir visiškai bei nedelsiant įgyvendinti rezoliucijoje išdėstytas rekomendacijas; ragina taikyti naują požiūrį ir prireikus pakeisti teisės aktus viešųjų pirkimų srityje siekiant užtikrinti didesnį IT saugumą ES institucijose; ragina nuosavybinę programinę įrangą visose ES institucijose sistemingai keisti į audituojamą ir patikrinamą atvirąją programinę įrangą ir ateityje visose IRT viešųjų pirkimų procedūrose numatyti privalomą atvirosios programinės įrangos atrankos kriterijų bei užtikrinti efektyvų šifravimo priemonių prieinamumą;

48.

tvirtai pakartoja savo raginimą atsižvelgiant į naujų iniciatyvų, pavyzdžiui, bendrosios skaitmeninės rinkos, sistemą plėtoti Europos strategiją dėl didesnio IT nepriklausomumo ir privatumo internete, nes tai paskatins IT pramonės plėtrą ES;

49.

ketina po konferencijos „Privatumo internete apsauga didinant IT saugumą ir ES IT nepriklausomumą“, vyksiančios 2015 m. pabaigoje, pateikti papildomas rekomendacijas šioje srityje, pagrįstas neseniai atlikto STOA tyrimo dėl IT naudotojų masinio sekimo išvadomis;

50.

palankiai vertina Komisijos tikslą, kad ES taptų pavyzdine veikėja interneto valdymo srityje, ir Komisijos planuojamą įvairių subjektų dalyvavimu grindžiamą interneto valdymo modelį, kuris vėl buvo paminėtas 2014 m. balandžio mėn. Brazilijoje vykusiame pasauliniame įvairių suinteresuotųjų subjektų susitikime interneto valdymo ateities klausimais („NETmundial“); laukia tarptautinio bendradarbiavimo rezultatų šioje srityje, taip pat ir naudojantis Interneto valdymo forumu;

51.

įspėja dėl akivaizdžios tendencijos vis mažiau paisyti pagrindinės teisės į privatumą ir asmens duomenų apsaugą – bet kokia informacija apie žmogaus elgesį laikoma galinčia būti naudinga kovojant su būsima nusikalstama veika ir tai neišvengiamai virsta masinio sekimo kultūra, kai kiekvienas pilietis laikomas galimu įtariamuoju ir nyksta visuomenės sanglauda ir pasitikėjimas;

52.

ketina atsižvelgti į išvadas, kurias padarė Pagrindinių teisių agentūra, atlikusi nuodugnų tyrimą dėl pagrindinių teisių apsaugos vykdant sekimo veiką, ypatingą dėmesį kreipiant į dabartinę asmenų teisinę padėtį, kiek tai susiję su tokios praktikos atveju jiems prieinamomis teisių gynimo priemonėmis;

53.

paveda savo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui toliau stebėti pokyčius šioje srityje ir tai, kokių tolesnių veiksmų imamasi atsižvelgiant į šioje rezoliucijoje išdėstytas rekomendacijas;

54.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams ir Europos Tarybai.

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/59

—

atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 17 d. Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl ilgalaikių bedarbių integracijos į darbo rinką (COM(2015)0462),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 28 d. Komisijos komunikatą „2015 m. metinė augimo apžvalga“ (COM(2014)0902),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. kovo 11 d. rezoliuciją „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: užimtumo ir socialiniai aspektai 2015 m. metinėje augimo apžvalgoje“ (1),

—

atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 9 d. Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų (EPSCO) tarybos išvadas „2015 m. metinė augimo apžvalga ir bendra užimtumo ataskaita. Politinės užimtumo ir socialinės politikos gairės“ (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2015 m. liepos 8 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (3),

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 3/2015 „ES jaunimo garantijų iniciatyva: žengti pirmieji žingsniai, bet iškyla rizika jos įgyvendinimui“,

—

atsižvelgdamas į Europos socialinės politikos tinklo (ESPN) ataskaitą „Integruota parama ilgalaikiams bedarbiams: nacionalinės politikos tyrimas (2015)“,

—

atsižvelgdamas į klausimą Tarybai dėl ilgalaikių bedarbių integracijos į darbo rinką (O-000121/2015 – B8-1102/2015),

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi dėl ekonomikos krizės ir jos padarinių ilgalaikis nedarbas nuo 2007 m. padvigubėjo ir sudaro pusę viso nedarbo atvejų, t. y. ilgą laiką darbo neturi 12 milijonų žmonių arba 5 proc. ES aktyvių gyventojų; kadangi 2014 m. daugiau kaip 60 proc. ilgalaikių bedarbių buvo nedirbę bent dvejus metus iš eilės;

B.

kadangi valstybėse narėse ilgalaikio nedarbo lygis gerokai skiriasi – nuo 1,5 proc. Austrijoje iki 19,5 proc. Graikijoje; kadangi Italija, Portugalija, Slovakija, Kroatija, Ispanija ir Graikija yra valstybės narės, kuriose ilgalaikio nedarbo lygis didžiausias; kadangi ekonomikos atgaivinimas turi įgauti pagreitį, nes šiuo metu jis nėra pakankamas akstinas siekiant gerokai sumažinti didelio masto struktūrinį nedarbą;

C.

kadangi didelės dalies ilgalaikių bedarbių neregistravimas ir metodinės spragos, susijusios su duomenų rinkimu, nulemia tai, kad oficialiojoje statistikoje nepakankamai įvertinama esama padėtis;

D.

kadangi ilgalaikis nedarbas dažnai lemia skurdą, nelygybę ir socialinę atskirtį ir daro neproporcingą poveikį pažeidžiamiems žmonėms, kurie yra nepalankioje padėtyje darbo rinkoje;

E.

kadangi ilgalaikis nedarbas palaipsniui nutolina žmones nuo darbo rinkos dėl įgūdžių ir profesinių tinklų praradimo ir darbo ritmo netekimo ir gali įsukti į atsiskyrimo nuo visuomenės, įtampos namuose ir susvetimėjimo jausmo spiralę; kadangi kasmet penktadalis ilgalaikių bedarbių nusivilia nesėkmingomis darbo paieškomis ir tampa neaktyvūs;

F.

kadangi ilgalaikio nedarbo padariniai ypač sunkūs namų ūkiuose, kuriuose nė vienas šeimos narys neturi darbo, dažnai jis lemia žemą išsilavinimo lygį, atotrūkį nuo darbo pasaulio, didesnes psichikos ir sveikatos problemas, socialinę atskirtį ir, blogiausiu atveju, skurdą, perduodamą iš kartos į kartą;

G.

kadangi ilgalaikio nedarbo laikotarpiai dažnai turi ilgalaikių neigiamų pasekmių užimtumo perspektyvoms, kilimui karjeros laiptais, atlyginimo dydžiui ir pensijoms (ilgalaikis žalingas poveikis);

H.

kadangi ilgalaikis nedarbas nepaprastai daug kainuoja visuomenei dėl įgūdžių iššvaistymo ir didelių socialinės srities išlaidų, nekalbant apie nepiniginę kainą, kai daugybė žmonių praranda pasitikėjimą savimi ir neišvysto savo asmeninio potencialo ir kai mažėja socialinė sanglauda;

I.

kadangi nuolatinis ilgalaikio nedarbo lygis kelia pavojų pastangoms pasiekti pagrindinius strategijos „Europa 2020“ tikslus, būtent siekiui, kad 75 proc. 20–64 metų amžiaus asmenų turėtų darbą ir kad žmonių, kurie gyvena skurde ar kuriems kyla skurdo rizika ir kurie patiria socialinę atskirtį, būtų 20 mln. mažiau;

J.

kadangi įgūdžių išlaikymas praradus darbą, taip pat išsilavinimas, mokymas ir perkvalifikavimas, kai iš anksto numatoma, kokių įgūdžių reikės ateityje, yra svarbus elementas siekiant išvengti ilgalaikio nedarbo ir su juo kovoti;

K.

kadangi ši rekomendacija panaši į Jaunimo garantijų iniciatyvą; kadangi reikėtų pasimokyti iš pirmosios patirties įgyvendinant Jaunimo garantijų iniciatyvą;

1.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą pateikti pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl ilgalaikių bedarbių integracijos į darbo rinką; pabrėžia, kad anksčiau pateikus pasiūlymą ir susitarus Taryboje būtų buvę galima išvengti dalies šiandien fiksuojamo ilgalaikio nedarbo; reiškia susirūpinimą dėl to, kad Tarybos rekomendacijos gali neužtekti siekiant greitai pagerinti ilgalaikių bedarbių padėtį, ir ragina valstybes nares siekti konkrečių rezultatų;

2.

pritaria trims pagrindiniams pasiūlymo elementams: i) dėti daugiau plataus užmojo pastangų, kad ilgalaikiai bedarbiai būtų registruojami užimtumo tarnybose siekiant užtikrinti visišką jų apskaitą; ii) įvertinti ilgalaikių bedarbių asmeninį potencialą ir poreikius, ir darbus, kuriems jie teiktų pirmenybę, dar nepraėjus 18 nedarbo mėnesių ir iii) pasiūlyti poreikiams pritaikytą, subalansuotą ir išsamų grįžimo į darbo rinką sutartį, sudaromą tarp ilgalaikio bedarbio ir atitinkamų tarnybų ne vėliau kaip praėjus 18 nedarbo mėnesių; vis dėlto pabrėžia, kad individualus vertinimas turėtų būti atliekamas nepraėjus 12 nedarbo mėnesių siekiant užtikrinti, kad integracijos į darbo rinką sutartį būtų galima sudaryti nepraėjus 18 nedarbo mėnesių; primygtinai ragina, kad taikant trijų žingsnių metodą nebūtų pamirštama, esant galimybei, į visą procesą įtraukti nevalstybinių subjektų, tokių kaip NVO, kurios dirba su ilgalaikiais bedarbiais;

3.

pabrėžia būtinybę padėti visiems ilgalaikiams bedarbiams, įskaitant neregistruotus, o ne vien tik 18 ar daugiau mėnesių nedirbantiems asmenims; mano, jog nepaprastai svarbu, kad valstybių narių politikos priemonės, skirtos kovai su trumpalaikiu nedarbu (< 12 mėnesių) ir jaunimo nedarbu (įskaitant Jaunimo garantijų iniciatyvą), visiškai derėtų su politikos priemonėmis, skirtomis ilgalaikio nedarbo klausimams spręsti;

4.

pritaria raginimui, kad visos su ilgalaikių bedarbių reintegracija susijusios šalys, įskaitant, kai taikoma, pilietinės visuomenės organizacijas, glaudžiai bendradarbiautų ir veiksmingai koordinuotų veiksmus ir kad būtų sukurta pagal vieno langelio principą veikianti sistema, kurioje bedarbis turėtų vieną profesionalų bylos tvarkytoją (vadinamasis pagal vieno langelio principą veikiantis subjektas), kad nebūtų pertrauktos jo reintegracijos pastangos tuo atveju, jei pasikeistų išmokų bedarbiui teikimo tvarka;

5.

pabrėžia, kad vertinant ilgalaikių bedarbių gebėjimus ir poreikius, susijusius su jų reintegracija į darbo rinką, būtinas individualus požiūris, kurį taikant turėtų būti paisoma esamų teisių ir atsižvelgiama į platesnę asmeninę padėtį ir visus susijusius poreikius; pabrėžia, kad reikia turėti užtektinai aukštos kvalifikacijos personalo, gebančio taikyti individualų požiūrį heterogeniškai ilgalaikių bedarbių grupei;

6.

atkreipia dėmesį į rekomendaciją pradėti taikyti rašytinę ir išsamią integracijos į darbo rinką sutartį, kurioje būtų išdėstomos atitinkamos bedarbio ir valdžios institucijų, kurioms atstovauja už bylą atsakingas pareigūnas, teisės ir pareigos ir taip apibrėžiami aiškūs visų susijusių šalių lūkesčiai ir kuri būtų sąžininga bedarbio atžvilgiu, ir kurioje būtų paisoma jo asmeninių kvalifikacijų ir jo, kaip darbuotojo, teisių; primygtinai ragina reguliariai atnaujinti šią sutartį;

7.

mano, kad itin svarbu, jog bet kokios ilgalaikių bedarbių reintegracijos programos būtų pritaikytos prie darbo rinkos poreikių ir rengiamos tvirtai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais; ragina valstybes nares motyvuoti darbdavius, taip pat vadovaujantis įmonių socialinės atsakomybės dvasia, aktyviai siūlyti laisvas darbo vietas ilgalaikiams bedarbiams ir, kur reikia, paskirti mentorius siekiant palengvinti sklandžią ilgalaikių bedarbių reintegraciją į darbo aplinką; ragina valstybių narių užimtumo tarnybas padėti MVĮ siekiant palengvinti tokią mentorių veiklą; primena, kad ilgalaikiams bedarbiams reikia ne tik darbo, bet ir išsamių konsultacijų ir pasiruošimo sėkmingai iš naujo integruotis į darbo rinką;

8.

ragina valstybes nares suderinti ES teikiamą nacionalinių politikos priemonių, kuriomis siekiama spręsti ilgalaikio nedarbo klausimus, finansavimą, ypač iš Europos socialinio fondo, su atitinkamu nacionaliniu finansavimu; pabrėžia, kad kai kurių valstybių narių biudžeto apribojimai (ypač tų, kurioms taikomos ekonominio koregavimo programos) neturi užkirsti kelio greitam rekomendacijos įgyvendinimui; ragina Komisiją išnagrinėti greitos prieigos prie ES finansavimo galimybes ir, kur įmanoma, mobilizuoti papildomus išteklius, kaip tai buvo padaryta Jaunimo garantijų iniciatyvos atveju; pabrėžia būtinybę daugelyje valstybių narių skirti atitinkamą finansavimą siekiant sustiprinti administracinius užimtumo tarnybų gebėjimus;

9.

visų pirma ragina didinti valstybinių užimtumo tarnybų finansinius ir administracinius pajėgumus, kad jos galėtų atlikti lemiamą vaidmenį įgyvendinant šį pasiūlymą;

10.

ragina Komisiją ir valstybes nares įvertinti, kaip paremti specialias mokymo darbo vietoje programas ir verslo plėtojimo ir investavimo planus, pagal kuriuos buvo sukurta tvarių kokybiškų darbo vietų ilgalaikiams bedarbiams;

11.

pabrėžia, kad siekiant veiksmingai įgyvendinti šią rekomendaciją nepaprastai svarbus Komisijos ir valstybių narių, ir, nacionaliniu lygmeniu, (sektoriaus) socialinių partnerių, bedarbiams atstovaujančių pilietinės visuomenės organizacijų, vietos ir regioninių valdžios institucijų, valstybinių ir privačių užimtumo tarnybų, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, vietos ir regioninių švietimo ir mokymo įstaigų bendradarbiavimas, taip pat aktyvus darbdavių dalyvavimas siekiant geriau suprasti verslo reikalavimus ir poreikius;

12.

primena savo poziciją dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių, kurioje primygtinai raginama imtis konkrečių priemonių siekiant apsaugoti ilgalaikius bedarbius nuo socialinės atskirties ir reintegruoti juos į darbo rinką deramai laikantis Sutarčių;

13.

ragina valstybes nares formuojant nacionalinį požiūrį į ilgalaikio nedarbo klausimų sprendimą atsižvelgti į regioninius skirtumus, įskaitant miesto ir kaimo vietovių skirtumus;

14.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą pasitelkus Europos semestrą ir Užimtumo komitetą sukurti daugiašalę rekomendacijos įgyvendinimo priežiūros sistemą; tvirtina, kad priežiūra turi būti kruopšti, jog, prireikus, specialiose valstybėms narėms skirtose rekomendacijose būtų teikiami nurodymai; ragina Komisiją sudaryti palankias sąlygas tarpusavio mokymosi procesams, kurie suvestų tas valstybes nares, kuriose aukštas ilgalaikio nedarbo lygis, su valstybėmis narėmis, kurios sėkmingai ir greitai reintegruoja (ilgalaikius) bedarbius į savo darbo rinkas;

15.

ragina užimtumo ir socialinių reikalų ministrus atsižvelgti į Parlamento svarstymus prieš susitariant dėl rekomendacijos;

16.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai ir Tarybai.

20.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 355/63

—

atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 8 d. Komisijos komunikatą „Nauja aviacijos era. Aviacijos rinkos atvėrimas saugiai ir tvariai civiliniais tikslais naudojamoms nuotolinio valdymo orlaivių sistemoms“ (COM(2014)0207),

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 4 straipsnio 2 dalies g punktą, 16 straipsnį ir VI antraštinę dalį,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos 7 ir 8 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo,

—

atsižvelgdamas į Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno nuomonę dėl Komisijos komunikato Parlamentui ir Tarybai „Nauja aviacijos era. Aviacijos rinkos atvėrimas saugiai ir tvariai civiliniais tikslais naudojamoms nuotolinio valdymo orlaivių sistemoms“,

—

atsižvelgdamas į Europos nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų iniciatyvinės grupės baigiamąją ataskaitą „Civilinių nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų integravimo į Europos aviacijos sistemą veiksmų planas“,

—

atsižvelgdamas į Rygos deklaraciją dėl nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių (bepiločių orlaivių) „Aviacijos ateities formavimas“,

—

atsižvelgdamas į Lordų Rūmų pranešimą „Bepiločių orlaivių naudojimas civiliniais tikslais Europos Sąjungoje“,

—

atsižvelgdamas į Europos aviacijos saugos agentūros (EASA) pasiūlymą „Bepiločių orlaivių operacijų koncepcija. Rizika pagrįstas nepilotuojamo orlaivio reglamentavimo metodas“,

—

atsižvelgdamas į 1944 m. gruodžio 7 d. Čikagos konvenciją,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Transporto ir turizmo komiteto pranešimą ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomonę (A8-0261/2015),

A.

kadangi entuziastai nedidelius radijo bangomis valdomų modelių orlaivius skraidina daugelį dešimtmečių; kadangi per pastaruosius penkiolika metų naudojimosi nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemomis, labiau žinomomis kaip bepiločiai orlaiviai, mastas sparčiai didėjo; kadangi visų pirma nedidelės nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemos, skirtos tiek mėgėjams, tiek pramogoms, tampa vis populiaresnės;

B.

kadangi pirmiausia kariniais tikslais sukurta technologija dabar taikoma komerciniais tikslais, todėl kyla poreikis praplėsti teisines ribas; kadangi dabar profesiniais tikslais naudojamos nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemos taip pat duoda daug naudos įvairiose civilinio naudojimo srityse, o jų papildoma nauda auga didėjant atstumui nuo aparato iki nuotolinio valdymo prietaiso (skrydžiai už vizualaus ryšio su orlaiviu ribų); kadangi šių sistemų panaudojimo galimybės labai įvairios ir ateityje gali būti dar labiau išplėtotos: jos, pavyzdžiui, padeda atlikti saugumo patikrinimus ir stebėti infrastruktūrą (geležinkelių bėgius, užtvaras ir energijos įrenginius), taip pat įvertinti gaivalines nelaimes, vykdyti (aplinkos požiūriu atsakingo) tiksliojo ūkininkavimo veiklą, kurti žiniasklaidos produkciją, atlikti aviacinę termografiją ar pristatyti siuntas į izoliuotus regionus; kadangi galima numatyti, kad artimiausioje ateityje bus greitai plėtojami nauji taikymo būdai, o tai rodo, kokia naujoviška ir dinamiška yra nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų pramonė;

C.

kadangi ši technologija gali pakeisti žmogų dirbant pavojingoje aplinkoje;

D.

kadangi nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemos būna dviejų kategorijų – naudojamos profesinėms reikmėms ir naudojamos laisvalaikio tikslais; kadangi šios dvi kategorijos yra iš esmės skirtingos ir joms pagal tą pačią ES reglamentavimo sistemą turėtų taikomi skirtingi reikalavimai;

E.

kadangi dabartiniuose ES teisės aktuose nustatyta, kad Europos aviacijos saugos agentūra (EASA) iš esmės yra nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų, kurių maksimali kilimo masė yra daugiau kaip 150 kg, tvirtinančioji institucija; kadangi 150 kg arba lengvesnės nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemos priskiriamos valstybės narės jurisdikcijai;

F.

kadangi nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų reguliavimo nuostatos galioja arba yra rengiamos Airijoje, Austrijoje, Čekijoje, Danijoje, Italijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje (1), Prancūzijoje (2) ir Vokietijoje; kadangi Danijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose jau veikia sertifikuotos skraidymo mokyklos, o Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje jau dirba daugiau kaip 500 licencijuotų nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų pilotų;

G.

kadangi visos Europoje taikomos nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų taisyklės pritaikytos skrydžių saugos rizikai vertinti; kadangi tokios nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų taisyklės yra orientuotos į naudotoją ir pagal jas netaikomas į orlaivį orientuotas požiūris, kuriuo vadovaujamasi pilotuojamų orlaivių srityje; kadangi rizika priklauso ne tik nuo aparato rūšies ir jo savybių (svorio, greičio ir kt.), bet ir nuo papildomų veiksnių, pavyzdžiui, nuo teritorijos, virš kurios skrendama, aukščio, naudotojo kompetencijos, konkrečios skrydžio rūšies ir naudotojo gebėjimų veikti susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms;

H.

kadangi šiame pramonės sektoriuje (nuo gamintojų iki galutinių naudotojų) tiek didelėms įmonėms, tiek iš tūkstančių MVĮ sudarytai tiekimo grandinei, taip pat naujoviškoms pradedančiosioms įmonėms suteikiama daug ekonomikos augimo galimybių; kadangi būtina išlaikyti pasaulinio lygio gamybos ir veiklos standartus, kartu skatinant Europos lyderystę šioje srityje;

I.

kadangi, pripažįstant sparčią šios rinkos plėtrą, nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemos pagrįstai įtraukiamos į esamas aviacijos programas, pavyzdžiui, į Bendro Europos dangaus oro eismo valdymo mokslinių tyrimų programą (angl. SESAR) ir programą „Horizontas 2020“; kadangi pramonės įmonės jau investavo daug finansinių išteklių ir investuotų dar daugiau, jeigu MVĮ, kurios sudaro didžiąją dalį sektoriaus įmonių, būtų sudarytos geresnės sąlygos gauti finansavimą; papildomas tolesnių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimas bus labai svarbus siekiant remti šią naują pramonę, taip pat saugų ir patikimą nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemos integravimą į oro erdvę;

J.

kadangi net ir šiuo ankstyvu etapu ir valstybės narės, ir pramonė, ir Komisija pripažino šios rinkos teikiamas galimybes ir primygtinai pabrėžia, kad, norint konkuruoti visame pasaulyje, taikant bet kokią politikos sistemą turi būti sudaromos sąlygos šio sektoriaus augimui Europoje;

K.

kadangi ši besiformuojanti rinka suteikia daug galimybių tiek investuoti ir diegti naujoves, tiek kurti naujas darbo vietas visoje tiekimo grandinėje visuomenės labui, kartu pripažįstant, kad privalu apsaugoti viešąjį interesą, įskaitant visų pirma klausimus, susijusius su privatumu, duomenų apsauga, atskaitomybe ir civiline atsakomybe;

L.

kadangi, nepaisant ekonomines nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų teikiamų galimybes, šių sistemų plėtra turi būti vienas svarbiausių ateities uždavinių aviacijos pramonės saugos ir asmenų ir bendrovių saugumo ir saugos klausimais;

M.

kadangi Europos Sąjungai derėtų kuo greičiau parengti teisės aktų rinkinį, kuriuo būtų reglamentuojamas nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemų naudojimas tiktai civiliniais tikslais;

N.