21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/1

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/2

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/2

1.

Ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią geležinkelių infrastruktūros įrangos naudotojas, iš kurio civiliniame teisme infrastruktūros valdytojas reikalauja mokėti tam tikrą naudojimo mokestį arba kuris reikalauja grąžinti sumokėtą naudojimo mokestį, gali pareikšti, kad infrastruktūros valdytojas mokestį nustatė ne ex aequo et bono, yra suderinama su direktyvos (1) nuostatomis dėl infrastruktūros įmonės valdymo nepriklausomumo (4 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys), mokesčių nustatymo principų (7–12 straipsniai) ir reguliavimo institucijos užduočių (30 straipsnis)?

2.

Jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai: ar su nurodytomis direktyvos nuostatomis suderinama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią teismas, padaręs išvadą, kad nustatytas mokestis yra neteisingas, turi teisę ir pareigą savo sprendimu vietoj neteisingo mokesčio nustatyti mokėtiną mokestį?

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/3

—

panaikinti 2016 m. gegužės 10 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-806/14,

—

panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą byloje R0644/2014-5 arba, jei reikia, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Bendrajam Teismui,

—

nurodyti EUIPO padengti savo pačios ir apeliantės bylinėjimosi Teisingumo Teisme, Bendrajame Teisme ir Apeliacinėje taryboje išlaidas

I.

Pirmasis ieškinio pagrindas: Reglamento Nr. 207/2009 (1) 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas – Netinkamų kriterijų taikymas

II.

Antrasis ieškinio pagrindas: Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimas – Specifiškumo principo netaikymas

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/4

—

panaikinti 2016 m. birželio 1 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-34/15,

—

nurodyti EUIPO ir pirmojoje instancijoje į bylą įstojusiai šaliai padengti jų pačių ir Wolf Oil bylinėjimosi išlaidas.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/5

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/5

1.

Ar 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 (1) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad sąvoka „iš sutarties kylančios teisės“ apima ir teisę į kompensaciją pagal 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio b punktą, kurią siekiama gauti iš oro vežėjo, kuris nėra atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis?

2.

Tiek, kiek taikomas Reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas:

Ar skraidinant keleivius dviem skrydžiais be ilgesnės pertraukos tarp skrydžių tarpiniuose oro uostuose keleivio galutinė paskirties vieta laikytina vykdymo vieta pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką ir tuomet, kai ieškinyje pateiktas reikalavimas į kompensaciją pagal Reglamento (EB) Nr. 261/2004 7 straipsnį grindžiamas pirmojoje maršruto dalyje įvykusiu incidentu ir ieškinys nukreiptas prieš pirmąjį skrydį vykdžiusį oro vežėją, kuris nėra vežimo sutarties šalis?

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/6

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/7

i)

Tuo atveju, jei nacionalinis įstatymų leidėjas nėra aiškiai ir galutinai nustatęs, kurioje procedūros stadijoje sprendimas gali būti užginčytas, ir jei nagrinėdamas kiekvieną konkretų skundą teismas šį klausimą sprendžia vertindamas kiekvieną atvejį atskirai pagal bendrosios teisės sistemos taisykles, ar Direktyvos 2011/92/ES (1) 11 straipsnio 4 dalyje numatyta teise į „ne pernelyg brangią“ procedūrą galima pasiremti nacionalinio teismo vykdomoje procedūroje, kurioje siekiama nustatyti, ar konkretus nagrinėjamas skundas buvo pateiktas tinkamoje stadijoje?

ii)

Ar Direktyvos 2011/92/ES 11 straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas, kad procedūra būtų „ne pernelyg brangi“, taikomas visiems teismo proceso, kuriame ginčijamas sprendimo, veikimo ar neveikimo, kuriam taikomos direktyvos nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo, teisėtumas (nacionalinės arba Sąjungos teisės požiūriu), aspektams, ar tik su Sąjungos teise susijusiems skundo aspektams (arba, konkrečiai, tik tiems skundo aspektams, kurie susiję su minėtos direktyvos nuostatomis dėl visuomenės dalyvavimo)?

iii)

Ar Direktyvos 2011/92/ES 11 straipsnio 1 dalyje pavartota frazė „sprendimai, veikimas ar neveikimas“ apima administracinius sprendimus, kurie priimti išnagrinėjus paraišką dėl leidimo atlikti statybos darbus, net jei šie administraciniai sprendimai negrįžtamai ir galutinai nenustato šalių teisių?

iv)

Ar siekdamas užtikrinti veiksmingą teisminę apsaugą tose srityse, kuriose taikoma Sąjungos aplinkos teisė, nacionalinis teismas savo nacionalinę teisę a) procese, kuriame ginčijamas leidimo atlikti statybos darbus išdavimo procedūros dėl bendros svarbos intereso projekto, nustatyto pagal 2013 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 347/2013 dėl transeuropinės energetikos infrastruktūros gairių, teisėtumas, ir (arba) b) procese, kuriame ginčijamas leidimo atlikti statybos darbus išdavimo procedūros teisėtumas, kai ši veikla daro poveikį Europos svarbos vietovei, įsteigtai pagal 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, turėtų aiškinti taip, kad ji atitiktų 1998 m. birželio 25 d. Orhuse pasirašytos JT/EEK Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija) 9 straipsnio 3 dalyje nustatytus tikslus?

v)

Jei į iv) a) ir (arba) b) pateiktą klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar reikalavimas, kad pareiškėjai „atitiktų vidaus teisėje nustatytus kriterijus, jeigu tokie nustatyti“, neleidžia Orhuso konvencijos laikyti turinčia tiesioginį poveikį tada, kai pareiškėjai atitinka visus vidaus teisėje nustatytus skundo pateikimui taikomus kriterijus ir (arba) yra akivaizdu, kad jie turi teisę pateikti skundą a) procese, kuriame ginčijamas leidimo atlikti projekto statybos darbus, susijusius su bendros svarbos projektu, nustatytu pagal 2013 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 347/2013 dėl transeuropinės energetikos infrastruktūros gairių (2), išdavimo procedūros teisėtumas, ir (arba) b) procese, kuriame ginčijamas leidimo atlikti projekto statybos darbus išdavimo procedūros teisėtumas, jei projektas daro poveikį Europos svarbos vietovei, įsteigtai pagal 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos?

vi)

Ar valstybė narė gali nustatyti įstatyminių išimčių iš taisyklės, kad aplinkos bylų nagrinėjimo procedūros turi būti ne pernelyg brangios, jei tokia išimtis nenustatyta Direktyvoje 2011/92/ES arba 1998 m. birželio 25 d. Orhuse pasirašytoje JT/EEK Konvencijoje dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais?

vii)

Konkrečiau kalbant, ar 1998 m. birželio 25 d. Orhuse pasirašyta JT/EEK Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais draudžia tai, kad pagal nacionalinę teisę šios konvencijos 9 straipsnio 4 dalį įgyvendinantys nacionaliniai įstatymai, siekiant, kad aplinkos bylų nagrinėjimo procedūros būtų ne pernelyg brangios, būtų taikomi tik tuomet, jeigu tarp tariamai neteisėtų veiksmų ar sprendimo ir žalos aplinkai nustatomas priežastinis ryšys?

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/8

1.

Ar ESS 19 straipsnis, SESV 263, 266 ir 267 straipsniai bei lojalaus bendradarbiavimo principas (ESS 4 straipsnio 3 dalis), pagal kuriuos valstybės narės ir jų kompetentingos valdžios institucijos privalo imtis visų bendro ar specialaus pobūdžio priemonių, kad ištaisytų Sąjungos teisės pažeidimą ir įvykdytų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, kai tai susiję būtent su Sąjungos institucijų visuotinai taikomų aktų galiojimu, įpareigoja valstybes nares panaikinti arba atitinkamai pakeisti teisės aktą, kuriuo buvo perkelta direktyva, Teisingumo Teismo vėliau pripažinta negaliojančia dėl prieštaravimo Sutartims ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (ar jų pažeidimo), kad būtų užtikrintas Teisingumo Teismo sprendimo įvykdymas ir taip ištaisytas Sutarčių ar Chartijos pažeidimas ir išvengta naujų pažeidimų ateityje?

2.

Ar atsižvelgiant į pirmąjį klausimą SESV 266 straipsnis (buvęs EB 233 straipsnis) gali būti aiškinamas taip, kad „įstaigos ar organo“ sąvoka apima (aiškinant plačiai ar pagal analogiją) ir valstybę narę, kuri į savo teisės sistemą perkėlė direktyvą, vėliau pripažintą neteisėta dėl Sutarčių ar Chartijos pažeidimo, ar vis dėlto tokiu atveju pagal analogiją gali būti taikoma SESV 260 straipsnio 1 dalis?

3.

Jei į pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų atsakyta iš esmės teigiamai, t. y. jei būtų pripažinta, kad valstybė narė turi imtis visų bendro ar specialaus pobūdžio priemonių, kad ištaisytų Sąjungos pirminės teisės pažeidimą ir panaikintų ar pakeistų atitinkamą teisės aktą, kuriuo buvo perkelta direktyva, vėliau Teisingumo Teismo pripažinta negaliojančia dėl Chartijos ar Sutarčių pažeidimo, ar ši pareiga tenka ir nacionaliniams teismams, t. y. ar šie privalo netaikyti teisės akto, kuriuo buvo perkelta direktyva, vėliau pripažinta negaliojančia (šiuo atveju Direktyva 2006/24/EB (1)) (bent jau iš dalies), prieštaraujanti Chartijai ar Sutartims, ir neatsižvelgti į pagal šiuos aktus (direktyvą ir ją perkeliantį nacionalinės teisės aktą) surinktus įrodymus?

4.

Ar nacionalinės teisės aktai, kuriais perkeliama Direktyva 2006/24, 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimu Digital Rights Ireland Ltd  (2) (C-293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238) pripažinta negaliojančia, nes ja pažeidžiama Chartija, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, tik dėl to, kad jais perkeliama Direktyva 2006/24 ir neatsižvelgiant į tai, kad ši direktyva vėliau Teisingumo Teismo buvo pripažinta negaliojančia?

5.

Kadangi Direktyva 2006/24, kurią Teisingumo Teismas vėliau panaikino, buvo priimta siekiant įtvirtinti pagal Direktyvos 2002/58/EB 15 straipsnio 1 dalį Europos lygiu suderintą sistemą dėl duomenų saugojimo pas ryšių paslaugų teikėjus taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas, nesudarant kliūčių elektroninių ryšių vidaus rinkai, ar nacionalinės teisės aktai, kuriais perkeliama Direktyva 2006/24, yra susijęs su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, ir todėl patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį?

6.

Kadangi galimas apkaltinamasis nuosprendis Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui, kaip šiuo atveju, neišvengiamai ir pagrįstai apribos naudojimąsi teise laisvai judėti, suteikta pagal Sąjungos teisę, net jeigu toks apribojimas iš principo būtų pateisinamas, ar vien tik dėl to reikėtų laikyti, kad visos tokios baudžiamosios bylos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį?

Jei atsakymai į pirmiau pateiktus klausimus iš esmės reikštų, kad Chartija turi būti taikoma remiantis jos 51 straipsnio 1 dalimi:

7.

Ar Chartijos 7 ir 8 straipsniai bei 52 straipsnio 1 dalis leidžia, kad pagal Direktyvą 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį saugomi duomenys skubos ir ypač nusikaltimų, kuriuos padarę asmenys yra žinomi, atveju būtų prieinami policijai ir ji jais galėtų naudotis vykdydama nusikaltimo tyrimą, be išankstinio teismo [ar nepriklausomos administracinės valdžios institucijos] leidimo, suteikiamo laikantis nustatytų materialinių ir procesinių reikalavimų?

8.

Ar remiantis Chartijos 7 ir 8 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi policijai arba ne visai teisminei institucijai vykdant nusikaltimo tyrimą ir prašant prieigos prie pagal Direktyvą 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį saugomų duomenų ir leisti juos naudoti, ypač kai minėtu tyrimu nėra siekiama užkardyti, ištirti ir nustatyti nacionalinės teisės aktų leidėjo konkrečiai nurodytus sunkiais laikomus nusikaltimus, asmens, kurio duomenų prašoma, sutikimas panaikina būtinybę gauti išankstinį teismo [ar nepriklausomos administracinės valdžios institucijos] leidimą susipažinti su tokiais duomenimis ir juos naudoti, suteikiamo laikantis nustatytų materialinių ir procesinių reikalavimų, ypač atsižvelgiant į tai, kad prašomi duomenys neišvengiamai apima ir trečiųjų asmenų (pvz., asmens, kuriam skambinta ar kuris skambino) duomenis?

9.

Ar vykstant nusikaltimo tyrimui paprastas prokuroro leidimas susipažinti su pagal Direktyvą 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį saugomais duomenimis ir juos naudoti atitinka Chartijos 7 ir 8 straipsnius bei 52 straipsnio 1 dalį, kai nėra išankstinio teismo [ar nepriklausomos administracinės valdžios institucijos] leidimo, suteikto laikantis nustatytų materialinių ir procesinių reikalavimų, ypač, kai minėtu tyrimu nėra siekiama užkardyti, ištirti ir nustatyti nacionalinės teisės aktų leidėjo konkrečiai nurodytus sunkiais laikomus nusikaltimus?

10.

Ar atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Digital Rights Ireland Ltd (C-293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238, 60 ir 61 punktai) ir į Direktyvos 2006/24 1 straipsnio 1 dalyje vartojamą žodžių junginį „sunkūs nusikaltimai“, šis junginys yra savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoką, o jei taip, tai koks yra jos turinys, kuriuo remiantis konkretus nusikaltimas gali būti laikomas pakankamai sunkiu ir pateisinti prieigą prie pagal Direktyvą 2006/24 saugomų duomenų ir jų naudojimą?

11.

Atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Digital Rights Ireland Ltd (C-293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238, 60 ir 61 punktai) ir neatsižvelgiant į tai, ar Direktyvos 2006/24 1 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodžių junginys „sunkūs nusikaltimai“ yra savarankiška sąvoka, ar Chartijos 7 ir 8 straipsniuose bei 52 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendri kriterijai, kuriais remiantis konkretus nusikaltimas turi būti laikomas pakankamai sunkiu nusikaltimu, kad pateisintų prieigą prie pagal Direktyvą 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį saugomų duomenų ir jų naudojimą, ir jei taip, kokie yra šie kriterijai?

12.

Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta iš esmės teigiamai, ar toks proporcingumo vertinimas galiausiai turi būti atliekamas (a) tik Teisingumo Teismui vertinant nagrinėjamo nusikaltimo požymius, ar (b) juos turėtų vertinti nacionalinis teismas, remdamasis bendraisiais Teisingumo Teismo nustatytais kriterijais?

13.

Atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Digital Rights Ireland Ltd (C-293/12 ir C-594/12, EU:C:2014:238, 58–68 punktai ir rezoliucinė dalis), ar prieiga prie saugomų duomenų ir jų naudojimas baudžiamajame procese remiantis bendra duomenų saugojimo tvarka, įtvirtinta Direktyvoje 2006/24 ir (arba) Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje, kuri atitinka minėto sprendimo 60- 62, 67 ir 68 punktuose nustatytus reikalavimus, tačiau neatitinka to paties sprendimo 58, 59, 63 ir 64 punktuose nustatytus reikalavimų, yra suderinami su Chartijos 7 ir 8 straipsniu bei 52 straipsnio 1 dalimi?

(t. y. pagal saugojimo tvarką, pirma, reikalaujama išankstinio teismo leidimo, suteikiamo laikantis nustatytų materialinių ir procesinių reikalavimų, siekiant užkardyti, ištirti ir nustatyti nacionalinės teisės aktų leidėjo konkrečiai apibrėžtus ir išvardytus nusikaltimus, kurie pastarojo kvalifikuojami kaip sunkūs, ir užtikrina veiksmingą saugomų duomenų apsaugą nuo piktnaudžiavimo rizikos ir bet kokios neteisėtos prieigos ar naudojimo (žr. minėto sprendimo 60- 62, 67 ir 68 punktus), ir, antra, leidžiama saugoti duomenis a) apie bet kurį asmenį, kuris naudojasi elektroninio ryšio paslaugomis, be išankstinių įrodymų, kad minėti asmenys (įtariamasis ar kaltinamasis) gali būti net ir netiesiogiai susiję su sunkiu nusikaltimu, prieš patvirtinant aplinkybę, kuria remiantis ryšių paslaugų teikėjų buvo prašoma pateikti informaciją; b) prašomi duomenys neturi būti susiję (i) su konkrečiu laikotarpiu ir (arba) konkrečia geografine vietove ir (arba) konkrečiam ratui priklausančiais asmenimis, kurie gali būti vienaip ar kitaip prisidėję prie sunkaus nusikaltimo, nei (ii) su asmenimis, kurių duomenų saugojimas dėl kitų priežasčių gali leisti užkardyti, ištirti ir nustatyti sunkius nusikaltimus; c) laikotarpį (šiuo atveju 12 mėnesių), kuris nustatytas visiškai neatsižvelgiant į Direktyvos 2006/24 5 straipsnyje nurodytas duomenų kategorijas pagal jų galimą naudą siekiant konkretaus tikslo ar suinteresuotus asmenis (žr. minėto sprendimo 58, 59, 63 ir 64 punktus))

14.

Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta iš esmės taip, kad prieiga prie tokių duomenų ir jų naudojimas nesuderinami su Chartijos 7 ir 8 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, ar nacionalinis teismas turi netaikyti nacionalinės teisės akto, kuriuo buvo perkelta Direktyva 2006/24, Teisingumo Teismo vėliau pripažinta negaliojančia, arba akto, grindžiamo Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, nes jis prieštarauja Chartijai, ir todėl neturi atsižvelgti į jų pagrindu saugotus ir gautus duomenis?

15.

Ar, atsižvelgiant į Direktyvą 2006/24, o konkrečiai į jos 6 konstatuojamąją dalį, pagal kurią „nacionalinių nuostatų, susijusių su duomenų saugojimu nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu, skirtumai sudaro kliūtis <…> vidaus rinkai“, į jos tikslą, nurodytą 1 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad ja siekiama „suderinti valstybių narių nuostatas“, į kitas konstatuojamąsias dalis (3, 4, 5, 11 ir 21), ir į 2009 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Airija/Parlamentas ir Taryba (C-301/06, EU:C:2009:68, 70–72 punktai), įstatymo, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2006/24, palikimas galioti, nepaisant to, kad ši direktyva Teisingumo Teismo buvo pripažinta negaliojančia, yra vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo kliūtis, nepaisant to, kad po to Sąjungos teisėje neįsigaliojo jokia nauja priemonė?

16.

Konkrečiai kalbant, ar įstatymo, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2006/24, nepaisant to, kad ši direktyva Teisingumo Teismo buvo pripažinta negaliojančia, arba nacionalinio įstatymo, priimto pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, palikimas galioti yra vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo kliūtis, nes kumuliatyviai ar alternatyviai:

17.

Jei bent į vieną iš pirmiau pateiktų klausimų būtų atsakyta teigiamai, ar, remdamasis Sąjungos teise, nacionalinis teismas turi netaikyti nacionalinės teisės akto, kuriuo perkeliama Direktyva 2006/24, vėliau Teisingumo Teismo pripažinta negaliojančia, nes prieštarauja vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, ir todėl turi neatsižvelgti į saugomus duomenis, su kuriais buvo galima susipažinti pagal Direktyvą 2006/24 ar nacionalinės teisės aktus, priimtus įgyvendinant Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį?

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/11

1.

Ar dabartinė Sąjungos teisė, pirmiausia Sąjungos teisėje įtvirtintas bendrasis vienodo požiūrio principas, bendrasis diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principas, kaip jis suprantamas pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį ir ES pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį, su darbuotojų judėjimo laisve susijęs diskriminacijos draudimas, nustatytas pagal SESV 45 straipsnį ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB (1), nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią siekiant panaikinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Gotthard Starjakob  (2) nustatytą diskriminaciją dėl amžiaus (būtent todėl, kad neatsižvelgta į darbo laikotarpius, kuriuos ÖBB tarnautojai išdirbo iki sukankant 18 metų) nors ir atsižvelgiama į nedaugelio pagal senąją tvarką diskriminuotų ÖBB tarnautojų darbo laikotarpius iki sukankant 18 metų (tačiau tik į tuos, kurie objektyviai susiję su ÖBB ir panašiomis valstybinėmis geležinkelių infrastruktūros ir (arba) geležinkelių transporto įmonėmis Europos Sąjungoje, EEE bei asociacijos susitarimais ir (arba) susitarimais dėl laisvo judėjimo su ES susietose valstybėse), tačiau neatsižvelgiama į visus kitus didžiosios dalies anksčiau diskriminuotų ÖBB tarnautojų darbo laikotarpius iki sukankant 18 metų, pirmiausia į tuos, kurie atitinkamiems ÖBB tarnautojams padėjo įgyti įgūdžių, padedančių geriau atlikti užduotis, kaip, pvz., į ankstesnius darbo laikotarpius privačiose ir kitose valstybinėse transporto įmonėse ir (arba) infrastruktūros įmonėse, kuriose gaminama, platinama arba prižiūrima darbdavio naudojama infrastruktūra (riedmenys, geležinkelių tiesimas, inžinerinių komunikacijų statyba, elektros ir elektroninė įranga, centralizacijos sistema, geležinkelio stočių statyba ir pan.), arba panašiose įmonėse, todėl faktiškai didžiajai daliai su senąja diskriminacine tvarka susijusių ÖBB tarnautojų šitaip galutinai paliekamas galioti skirtingas požiūris dėl amžiaus?

2.

Ar valstybės narės, kuri valdo 100 % geležinkelių transporto įmonės turto ir faktiškai yra tose įmonėse dirbančių tarnautojų darbdavė, veiksmai, kai ji 2011 m. ir 2015 m. teisės aktų pakeitimais atgaline data vien dėl fiskalinių priežasčių stengiasi panaikinti tų tarnautojų iš Sąjungos teisės kylančias teises į darbo užmokesčio skirtumo kompensaciją, pagrįstą keliuose Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose (David Hütter  (3), Siegfried Pohl  (4), Gotthard Starjakob) nustatyta diskriminacija, be kita ko, dėl amžiaus, kuri taip pat buvo pripažinta keliuose nacionalinių teismų, taip pat Aukščiausiojo teismo (Oberster Gerichtshof) (8 ObA 11/15y), sprendimuose, atitinka Teisingumo Teismo praktikoje nustatytas sąlygas tos valstybės atsakomybei pagal Sąjungos teisę, pirmiausia kalbant apie pakankamai sunkų Sąjungos teisės pažeidimą, pavyzdžiui, pažeidus keliuose Teisingumo Teismo sprendimuose (David Hütter, Siegfried Pohl, Gotthard Starjakob) išaiškintą Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 1 dalį kartu su 1 straipsniu?

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/12

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/12

—

panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir Komisijos sprendimą (1) dėl motyvų, išdėstytų antrajame apeliacinio skundo pagrinde, kuriame teigiama, kad Telefónica veiksmais nebuvo siekiama ribojimo,

—

nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti skundžiamą teismo sprendimą dėl pirmajame apeliacinio skundo pagrinde nurodytų motyvų ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis išklausytų trūkstamus liudytojų parodymus ir priimtų sprendimą dėl Telefónica ieškinio dėl panaikinimo esmės atsižvelgdamas į surinktus įrodymus,

—

nepatenkinus pirmojo ir antrojo reikalavimų ir remiantis trečiajame apeliacinio skundo pagrinde išdėstytais motyvais:

—

priteisti iš Komisijos atlyginti Telefónica bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje ir per procesą Teisingumo Teisme,

—

leisti, kad šio apeliacinio skundo apimtis būtų šiek tiek didesnė, nei rekomenduojama pagal Teisingumo Teismo praktinius nurodymus, atsižvelgiant į bylos ekonominę reikšmę apeliantei ir pateiktų argumentų sudėtingumą.

1.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio ir 48 straipsnio 2 dalies, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 68 straipsnio pažeidimas dėl atsisakymo išklausyti liudytojų parodymus. Bendrajam Teismui atsisakius išklausyti siūlomų liudytojų parodymus, buvo pažeista Telefónica teisė į gynybą, nes ji neteko galimybės pasinaudoti svarbia ir teisingam bylos sprendimui esmine įrodinėjimo priemone. Bendrojo Teismo veiksmai kritikuotini keturiais aspektais: (i) dėl teleologinio prieštaravimo; (ii) dėl neproporcingo įrodinėjimo pareigos paskirstymo; (iii) dėl išankstinio liudytojų parodymų reikšmės vertinimo; (iv) dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

2.

SESV 101 straipsnio pažeidimas dėl neteisingo tesimo praktikos dėl tyčinių ribojimų, taip pat pareigos motyvuoti ir nekaltumo prezumpcijos taikymo.

3.

Klaidingas Telefónica veiksmais padaryto pažeidimo mažareikšmiškumo ir lengvinančių aplinkybių vertinimas. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į papildomas aplinkybes, kurios patvirtintų veiksmų mažareikšmiškumą ir leistų dar labiau sumažinti Komisijos jau sumažintą baudą.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/14

1.

Atmesti ieškinį.

2.

Priteisti iš Søndagsavisen A/S padengti savo ir Europos Komisijos patirtas išlaidas.

2.

Danijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/14

1.

Atmesti ieškinį.

2.

Priteisti iš Perry Ellis International Group Holdings Ltd bylinėjimosi išlaidas.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/15

1.

Atmesti ieškinį.

2.

Priteisti iš Guccio Gucci SpA bylinėjimosi išlaidas, įskaitant Guess? IP Holder LP Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) apeliacinėje taryboje patirtas išlaidas.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/16

1.

Atmesti ieškinį.

2.

Priteisti iš Guccio Gucci SpA bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, kurias Guess? IP Holder LP patyrė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyboje (EUIPO).

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/16

1.

Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.

2.

Nebereikia priimti sprendimo dėl European Crop Protection Association (ECPA), Dow AgroSciences Ltd ir Dow AgroSciences Iberica SA prašymų įstoti į bylą.

3.

Pesticide Action Network Europe (PAN Europe), Bee Life European Beekeeping Coordination (Bee Life) ir Unione nazionale associazioni apicoltori italiani (Unaapi) padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išvadas.

4.

PAN Europe, Bee Life, Unaapi, Komisija, ECPA, Dow AgroSciences ir Dow AgroSciences Iberica padengia kiekviena savo išlaidas, susijusias su prašymais įstoti į bylą.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/17

—

panaikinti atsakovės pateiktas 2016 m. birželio 28 d. debeto avizas: Nr. 3241608864 dėl 63 653,58 EUR sumos ir Nr. 3241608865 dėl 9 690,30 EUR sumos.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/18

—

panaikinti 2016 m. liepos 3 d. Komisijos sprendimą, priimtą pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 (1), gavus paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais, kuri buvo įregistruota Nr. GESTDEM 2015/5711,

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad nesilaikyta procesinių terminų, nustatytų Reglamente Nr. 1049/2001.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais buvo neteisingai tvarkoma kaip nauja paraiška.

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad kartotinės paraiškos nagrinėjimo stadijoje paraiškos dėl galimybės susipažinti su dokumentais apimtis buvo neteisėtai išplėsta.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad atsakovė į ginčijamą sprendimą įtraukė dokumentus, skirtus perduoti trečiosioms šalims, kurių atskleidimas pažeistų Reglamento Nr. 1224/2009 (2) 113 straipsnį.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/19

—

panaikinti 2016 m. liepos 11 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą C(2016) 2136, kuriuo atmestas prašymas atlikti dalinę tarpinę peržiūrą tik dėl dempingo aspektų atsižvelgiant į galutines antidempingo priemones, nustatytas Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 917/2011 importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės keraminėms plytelėms,

—

priteisti iš Komisijos ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/19

—

panaikinti 2016 m. liepos 18 d. Tarnautojų teismo nutartį, kuria atmestas jo ieškinys;

—

patenkinti pirmosios instancijos teisme pateiktus reikalavimus;

—

priteisti iš kitos proceso šalies visas bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su 2009 m. rugpjūčio 27 d. Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros (Frontex) vykdomojo direktoriaus sprendimo, kuriuo nustatoma darbuotojų vertinimo procedūra (toliau – 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas), aiškinamo atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 ir 2 dalis, 11 straipsnio 4, 5 ir 6 dalių pažeidimu.

2.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo 2 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes nesuprastas Frontex nustatytas vertintojo ir tvirtintojo vaidmenų skirtumas.

21.11.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 428/20

—

pagal SESV 264 straipsnio 1 dalį pripažinti negaliojančiais, pirma, Europos Sąjungos Komisijos Pirmininko instrukcijas, kurios ES Komisijos nariams buvo išsiųstos 2016 m. birželio 28 d. elektroniniu laišku, kurias savo 2016 m. birželio 28 d. kalboje (SPEECH/16/2356) per Europos Parlamento plenarinę sesiją minėjo Pirmininkas J. C. Juncker ir pagal kurias uždraudžiamos bet kokios, oficialios ar neoficialios, Komisijos derybos su Jungtinės Karalystės vyriausybe iki tol, kol ši pagal ESS 50 straipsnį praneš apie savo ketinimą išstoti iš ES, ir antra, Europos Sąjungos Komisijos Pirmininko pareiškimą, kad jis davė ES Komisijos nariams minėtas instrukcijas kaip „Pirmininko nurodymą“, kaip jis aiškiai pareiškė 2016 m. birželio 28 d. sakydamas kalbą per Europos Parlamento plenarinę sesiją, kaip tai matyti Europos Komisijos pranešime spaudai, parengtame anglų ir prancūzų kalbomis, kuriame pateikiamas šios kalbos (SPEECH/16/2356) tekstas, ir

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ginčijamos priemonės neturi jokio arba jokio tinkamo teisinio pagrindo.

Ieškovai tvirtina, kad:

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ginčijamomis priemonėmis, pažeidžiant SESV 18 straipsnį, diskriminuojami JK ir jos piliečiai dėl pilietybės.

Ieškovai tvirtina, kad:

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ginčijamomis priemonėmis pažeidžiamos ieškovų pagrindinės teisės pagal ES teisę.

Ieškovai tvirtina, kad:

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ginčijamos priemonės buvo priimtos pažeidžiant lojalaus bendradarbiavimo principą, įtvirtintą ESS 4 straipsnio 3 dalyje.

Ieškovai tvirtina, kad pagal ginčijamas priemones aiškiai draudžiama Komisijai ir jos darbuotojams laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo padedant JK ir kitoms ES institucijoms, kai jos vykdo Sutartyse numatytas užduotis.

5.

Penktasis ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad ginčijamos priemonės yra neteisėtos, tiek, kiek jos buvo visiškai arba iš dalies priimtos tam, kad atgrasytų arba sulaikytų kitų ES valstybių narių piliečius nuo saviraiškos laisvės (dėl narystės ES), kuri yra saugoma Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu, įgyvendinimo.