19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/1

Pagrindinis pranešėjas:

Dumitru FORNEA

Pagrindinė bendrapranešėjė:

Renata EISENVORTOVÁ

1.1.

Vykstant perėjimui prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, ES energetikos sistema susiduria su esminiais technologiniais, ekonominiais ir socialiniais pokyčiais, kurie turės poveikio daugeliui energetikos sektorių, įskaitant anglies pramonę, taigi, šiuos pokyčius pajus ir ES akmens anglių kasybos regionai.

1.2.

Kai kuriose valstybėse narėse vietinė akmens anglis ir lignitas tebėra svarbūs elektros energijos ir šilumos šaltiniai. Jie padeda užtikrinti saugų ir įperkamą energijos tiekimą, ekonominį konkurencingumą ir techniniu bei ekonominiu požiūriu prisideda prie energetikos sistemos stabilizavimo.

1.3.

Tačiau akmens anglių kasybos regionai, kuriuose šiuo metu vykdoma akmens anglių gavyba, turi pasirengti laipsniškam akmens anglių gavybos nutraukimui, kad atitiktų ES energetikos ir klimato politikos sprendimų dėl iškastinio kuro naudojimo nuostatas, arba dėl ekonominių priežasčių.

1.4.

Į perspektyvinius planus, apimančius dvi kartas, t. y. 25–50 metų, turi būti įtraukta regionų, kurie šiuo metu priklauso nuo akmens anglių naudojimo, ateitis ir būsimos gyvenimo sąlygos. Laipsniškas akmens anglių naudojimo energijos gamybos tikslais šiuose regionuose mažinimas neturėtų tapti regionų sąstingio priežastimi. Atsižvelgiant į šių regionų ekonominį ir socialinį potencialą, jie turi dalyvauti įgyvendinant ES energetikos ir klimato politiką. Šių regionų tvaraus vystymosi turi būti siekiama užtikrinant politinį, pilietinį ir socialinį dialogą, kuriais remiantis turi būti parengti nacionalinio, sektorių ir įmonių lygmens perėjimo planai.

1.5.

Norint išsaugoti energetinį saugumą, konkurencingą pramonę, aplinkos apsaugą, užtikrinti atitiktį išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo reikalavimams ir socialinę sanglaudą akmens anglių kasybos regionuose, EESRK rekomenduoja taikyti nuo akmens anglių gavybos priklausomoms bendruomenėms ir regionams skirtą perėjimo prie kitokio energijos vartojimo modelio paramos planą (toliau – Planas), siekiant spręsti akmens anglies pramonės restruktūrizavimo problemas perėjimo laikotarpiu, kad akmens anglių kasybos regionai galėtų prisitaikyti prie pokyčių.

1.6.

Planą galėtų parengti patariamoji grupė, bendradarbiaudama su Europos Komisija ir Europos Parlamentu. Šią patariamąją grupę turėtų sudaryti kasybos regionų, profesinių sąjungų, NVO, MTTP ir akmens anglies pramonės atstovai.

1.7.

Planas turėtų būti pagrįstas trimis ramsčiais: i) politiniu, pilietiniu ir socialiniu dialogu, ii) ekonominėmis, socialinėmis ir aplinkosaugos investicijomis ir iii) investicijomis į švietimą, mokymą, mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, inovacijas ir kultūrą.

1.8.

Planas turėtų paskatinti regionus imtis permainų, skatinti kurti naujoves, išlaikyti investicijų patrauklumą, kurti užimtumo galimybes ir užtikrinti orų gyvenimą. Šiuo perėjimo laikotarpiu būtina visapusiškai išnaudoti praktinę patirtį ir akmens anglies kasybos regionų potencialą.

1.9.

Regionų valdžios institucijos, valstybių narių vyriausybės ir ES institucijos turi dalyvauti vykdant akmens anglių kasybos regionų perėjimą prie kitokio energijos vartojimo modelio ir susijusį jų restruktūrizavimą.

1.10.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas turi reikiamos patirties dalyvauti šiame procese tiek Europos, tiek nacionaliniu lygmeniu. Jie taip pat gali sudaryti veiksmingas sąlygas politiniam, socialiniam ir pilietiniam dialogui, kuris yra būtinas konsultacijoms su žmonėmis iš akmens anglių kasybos regionų.

1.11.

Kalbant apie perėjimą prie kitokio energijos vartojimo modelio, vienas iš labiausiai ES akmens anglių kasybos regionams rūpimų klausimų yra tinkama institucinė ir politinė sistema, galinti paskatinti viešąsias ir privačias investicijas, kurių prireiks ateinančiais metais.

2.1.

Per pastarąjį dešimtmetį ES energetikos sistema iš esmės pasikeitė. ES siekia pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos ir pasiekti savo tikslus, susijusius su išmetamu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu, energijos vartojimo efektyvumu ir atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais, atsižvelgiant į tikslus „20-20-20“. 2014 m. ES patvirtino 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategiją, kuria siekiama 40 proc. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, iki 27 proc. padidinti suvartojamos energijos dalį, kurią sudaro atsinaujinantieji energijos ištekliai, ir sutaupyti 27 proc. energijos. Šie vidutinės trukmės laikotarpio tikslai turėtų padėti ES pasiekti savo ilgalaikį 2050 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslą – 80–95 proc. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

2.2.

Taigi, ES energetikos sistema žengia į naują laikotarpį, kuriame atsisakoma iškastinio kuro, ir elektros energija gaminama nebe didelėse centrinėse jėgainėse, o išgaunama iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir gaminama decentralizuotose jėgainėse, kartu kuo geriau išnaudojant didesnio energijos vartojimo efektyvumo ir geresnio energijos paklausos valdymo galimybes.

2.3.

Perėjimas prie kitokio energijos vartojimo modelio ir plataus užmojo ES klimato politika buvo labai palankiai įvertinti rengiant energetikos sąjungos projektą ir aktyviai remiami po Paryžiaus susitarimo, o tai yra aiškus signalas, kad reikia sumažinti išmetamų teršalų kiekį siekiant, kad iki šio amžiaus pabaigos vidutinės temperatūros pasaulyje kilimas neviršytų sutartos 2 oC ribos.

2.4.

Siekiant stabilizuoti klimatą, būtina iš esmės keisti visų ekonomikos sektorių energetikos sistemas (1).

2.5.

Perėjimas prie kitokio energijos vartojimo modelio apima technologinius, mokslinių tyrimų, socialinius, kultūrinius, ekonominius ir aplinkosaugos aspektus ir akivaizdu, kad asmenims ir bendruomenėms tenka aktyvesnis vaidmuo. Įgyvendinant šį procesą daug dėmesio reikia skirti moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, nes taip keliami nauji iššūkiai energetikos sistemai ir pramonės sektoriams, kurie turi reaguoti ir prisitaikyti prie tokios padėties.

3.1.

Akmens anglių pramonė yra vienas iš sektorių, kuriems perėjimas prie kitokio energijos vartojimo modelio turės labai didelį poveikį. Akmens anglis šimtmečiais buvo pramonės ir visuomenės pokyčių Europoje ir visame pasaulyje ašis. Pati Europos Sąjunga buvo sukurta įtvirtinus politinę valią sutelkti pirmųjų šešių valstybių narių steigėjų anglių ir plieno gamybos išteklius (2).

3.2.

Šiuo metu svarstant susirūpinimą keliančius klausimus dėl aplinkos apsaugos, klimato kaitos ir žmonių sveikatos  (3) atsirado įvairių politinių ir visuomeninių nuomonių, išreiškiančių abejonę dėl būtinybės toliau naudoti akmens anglį ir kitų rūšių iškastinį kurą elektros energijai ir šilumai gaminti.

3.3.

Pagal šį naują politinį požiūrį atrodo, kad akmens anglies dienos atrodo suskaičiuotos, nepaisant to, kad šiuo metu daugiau kaip ketvirtis ES elektros energijos vis dar išgaunama 280 anglimi kūrenamų elektrinių 22 šalyse. Akmens anglis elektros energijai išgauti nenaudojama tik šešiose šalyse: Kipre, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Liuksemburge ir Maltoje (4).

3.4.

Nors valstybės narės, kuriose vietinės akmens anglies ištekliai neeksploatuojami, apskritai pritaria minčiai laipsniškai pašalinti akmens anglis iš energijos rūšių derinio, to negalima pasakyti apie ES akmens anglių kasybos regionus, kuriuose anglių sektoriuje tiesiogiai dirba 240 000 žmonių. Siūlydama darbo vietas kasyklų įrangos pramonėje, kitas darbo vietas tiekimo grandinėje ir netiesiogiai susijusias darbo vietas, ši pramonė sukuria beveik milijoną darbo vietų, kurių daugelis yra regionuose, turinčiuose mažai kitų užimtumo galimybių (5).

3.5.

Antracitas kasamas šešiose valstybėse narėse: Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Lignitą kaip konkurencingą kurą energijai gaminti naudoja šios dešimt valstybių narių: Bulgarija, Čekija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Ispanija.

3.6.

Šiose šalyse vietinė akmens anglis ir lignitas atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant energijos tiekimo saugumą ir padeda užtikrinti ES energetinį saugumą bei sumažinti didelę priklausomybę nuo importo. Kaip numatyta Europos energetinio saugumo strategijoje (6), ES išorės energijos išlaidos sudaro daugiau kaip 1 mlrd. EUR per dieną. 2013 m. bendros išlaidos sudarė apie 400 mlrd. EUR, t. y. daugiau nei penktadalį viso ES importo. ES turėjo importuoti 90 proc. žalios naftos, 66 proc. gamtinių dujų, 42 proc. kietojo kuro ir 40 proc. branduolinio kuro. Kai kuriose ES valstybėse narėse, kuriose iš vietinių telkinių išgaunamas didelis kiekis akmens anglies, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Čekijoje, apie 50 proc. elektros energijos pagaminama akmens anglimis kūrenamose elektrinėse. Lenkijoje ši dalis viršija 80 proc.

3.7.

Akmens anglis naudojama ne tik elektros energijai gaminti, bet ir daugeliui kitų tikslų. Ji naudojama cemento gamyboje ir gali būti paversta į skystąjį kurą. Daug akmens anglies naudoja plieno perdirbėjai, popieriaus gamintojai, chemijos ir farmacijos pramonės sektoriai ir maisto perdirbimo sektorius.

3.8.

Akmens anglis taip pat esminė sudėtinė dalis gaminant specialius produktus, pavyzdžiui, aktyvintąsias anglis, naudojamas filtruose, arba anglies pluoštą, naudojamą orlaivių ir erdvėlaivių pramonėje, civilinėje inžinerijoje, kariniame sektoriuje ir kt. Pasitelkiant pramoninius procesus galima gaminti sintetinius degalus arba pramonėje naudojamus pagrindinius chemikalus, pavyzdžiui, metanolį. Iš metanolio galima gaminti įvairius naftos chemijos produktus, kurie dabar gaminami iš kitų rūšių iškastinio kuro.

3.9.

Siekdami savo tikslo – sukurti atsparią energetikos sąjungą su perspektyvia klimato kaitos politika – ES energetikos sektoriai turi daug ir intensyviai dirbti, kad užtikrintų būtiną perėjimą prie kitokio energijos vartojimo modelio. Akmens anglių pramonė turėtų sutelkti dėmesį į veiksmingesnį ir ekologiškesnį anglių panaudojimą ir plėtoti alternatyvius akmens anglių panaudojimo būdus. Todėl ES turėtų skirti reikiamų lėšų anglių chemijos srities moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai.

4.1.

Net jei ES ateityje ir planuoja laipsniškai atsisakyti akmens anglių naudojimo, kai kuriose šalyse ir kasybos regionuose akmens anglis bus naudojama dar keletą dešimtmečių. Pagal Lisabonos sutartį valstybės narės turi teisę eksploatuoti savo energijos išteklius ir nustatyti įvairias naudojamas energijos rūšis, atsižvelgdamos į tai, kad energijos gamyba neturėtų būti subsidijuojama, ir laikydamosi visų su klimato kaita susijusių įsipareigojimų. Tačiau akmens anglių pramonė turi reaguoti į vykstantį perėjimą prie kitokio energijos vartojimo modelio bei mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos ir ypač į priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslo siekį pasinaudodama visomis turimomis priemonėmis ir metodais, kuriais siekiama mažiau kenksmingo ir veiksmingesnio akmens anglies naudojimo. Šiuo atžvilgiu vertėtų paminėti kelias naudingas ir patikrintas priemones – naudingumo padidinimas, lankstumas ir kogeneracija.

4.2.

Kadangi daugiausiai akmens anglies sunaudojama elektros energijos gamybai, didesnis naudingumas yra svarbi priemonė, kurią taikant akmens anglies naudojimas taptų mažiau taršus. Padidinus naudingumą iš kiekvienos tonos akmens anglių gali būti pagaminama daugiau elektros energijos ir išmetamo CO2 kiekis gali būti sumažintas 30 proc. ar daugiau. Kalbant apie akmens anglimi kūrenamas didelio naudingumo elektrines, gerų pavyzdžių galima rasti Vokietijoje, kur elektrinėse taikoma optimizuotų sistemų technologija. Šios akmens anglimi kūrenamos elektrinės taip pat yra labai lanksčios ir gali greitai padidinti ar sumažinti gamybos apimtį, taip remiant energijos gamybą iš kintančiųjų atsinaujinančiųjų išteklių.

4.3.

Kogeneracija (bendra šilumos ir elektros energijos gamyba) yra veiksmingas ir efektyvus energijos gamybos būdas, labai naudingas tiek energetikos, tiek aplinkosaugos požiūriu. Įprastos elektrinės atliekinę šilumą išskiria į aplinką. Kogeneracinės jėgainės šią šilumą surenka ir ją panaudoja, todėl kuras naudojamas veiksmingiau. Šiuo metu 11,7 proc. ES elektros energijos pagaminama naudojant kogeneraciją (7).

4.4.

Tikimasi, kad siekiant pereiti prie nuo iškastinio kuro nepriklausančios ekonomikos, vidutinės trukmės laikotarpiu tam tikrą vaidmenį gali atlikti anglies dioksido surinkimas ir saugojimas (CCS). Prieš imantis bet kokių nors veiksmų, kuriems įgyvendinti reikia CCS, reikia dideliu mastu patobulinti esamus procesus, optimizuoti infrastruktūrą ir saugojimą, ir turėti aiškios informacijos apie anglimi kūrenamose elektrinėse gaminamose elektros energijos konkurencingumą su CCS. Reikėtų atlikti sąnaudų ir naudos bei poveikio aplinkai analizę.

4.5.

Svarstant veiksmingesnio ir mažiau taršaus akmens anglies naudojimo galimybes reikėtų paminėti alternatyvius akmens anglies panaudojimo būdus, pavyzdžiui, akmens anglių skystinimą. Akmens anglys gali būti paverčiamos į skystąjį kurą – benziną, dyzeliną, reaktyvinius degalus ar naftos chemijos produktus. Šios technologijos jau sukurtos, tačiau reikia atsižvelgti į investicijas ir veiklos sąnaudas.

5.1.1.

Akmens anglies regionai yra tradicinės pramoninės vietovės, kur industrializacija buvo susijusi su vietos mineralinių išteklių panaudojimu. Todėl šie regionai yra istoriškai susiję su tradiciniais ekonomikos sektoriais, iš kurių pagrindinis vaidmuo tenka sunkiosios metalurgijos, chemijos ir energetikos pramonės sektoriams. Pastaraisiais metais šie pramonės sektoriai ir juose veikiančios įmonės susidūrė su sparčiais išorės aplinkos pokyčiais (susijusiais su rinkos sąlygomis, konkurencija, vartotojais, technologijomis) ir esminiais vidaus pokyčiais (nuosavybės teisių, savininkų tikslų ir kapitalo stiprinimo pokyčiais).

5.1.2.

Tam tikri tradiciniai pramonės sektoriai patyrė ne tik didelių pokyčių, bet ir sąstingį, buvo pašalinti iš regiono arba jų netgi palaipsniui atsisakyta. Kai kuriuose regionuose Europos akmens anglis negalėjo konkuruoti su importuota akmens anglimi ir kitais iškastiniais energijos ištekliais, todėl akmens anglių kasyba patyrė didžiulį nuosmukį. Pakanka paminėti vieną pavyzdį – prieš 100 metų Jungtinė Karalystė kasmet pagamindavo apie 300 mln. tonų akmens anglių ir šiame sektoriuje dirbo daugiau kaip milijonas angliakasių. Dėl deindustrializacijos darbo vietų sumažėjo, tačiau daugelyje regionų akmens anglių gavybos įmonės vis dar yra vienos iš didžiausių darbdavių. Taigi laipsniškas arba visiškas akmens anglių įmonių veiklos nutraukimas turi didelio poveikio tokiems regionams. Ši padėtis labai paveikė ir su akmens anglių kasybos įmonėmis susijusias mažas ir vidutines įmones.

5.1.3.

Daugelyje šalių akmens anglies regionams būdingas už nacionalinį vidurkį aukštesnis nedarbo lygis ir ilgalaikis nedarbas. Todėl atleistiems angliakasiams bus sunku rasti naujų darbo galimybių. Taip didėja skurdas, sąstingis, blogėja gyvenimo lygis ir daugėja socialinę atskirtį patiriančių vietovių ir žmonių.

5.1.4.

Pagrindinė problema, kurią lėmė didėjantis nedarbo lygis, yra nesubalansuota pasiūla ir paklausa darbo rinkoje. Kitaip tariant, palyginti su aukštu nedarbo lygiu, darbuotojų paklausa yra labai aiški, tačiau ieškoma darbuotojų su įgūdžiais, atitinkančiais darbo rinkos reikalavimus. Buvusių angliakasių išsilavinimo profilis (vyrauja fizinio darbo įgūdžiai) nevisiškai atitinka darbo rinkos poreikius dėl profesinių (kvalifikacija) ir asmeninių (motyvacija) priežasčių. Kai uždarius kasyklą atleidžiama daug angliakasių, staiga prarandama labai daug darbo vietų ir tai gali sukelti didelį sukrėtimą toje vietovėje.

5.1.5.

Akmens anglių gavybos darbuotojai taip pat pasižymi mažiau išvystyta verslumo dvasia ir nėra linkę kurti naują verslą. Jiems trūksta ryžto užsiimti individualia veikla, nes ilgus metus jiems įtaką darė didelės ir galingos kasybos įmonės, kurios skatino tam tikrą savo darbuotojų kultūrą, įskaitant nenorą rizikuoti. Tačiau ši tendencija akivaizdi ir apskritai. Net universitetų studentai baigę mokslą norėtų turėti darbą.

5.1.6.

Padėtį dažnai apsunkina tai, kad trūksta patrauklių darbo ir karjeros galimybių, sąlygos užsiimti individualiu verslu yra mažiau palankios, gyvenimo sąlygos nėra geros, inovacijų rezultatai neatitinka standartų, ir tai susiję su susilpnėjusiu mokslo, mokslinių tyrimų ir technologijų vaidmeniu. Viešieji MTTP pajėgumai ne visur yra pakankamai išvystyti ir žinios bei pritaikymo galimybės nėra sėkmingai perkeliamos į verslo sektorių. Dėl šių priežasčių ekonomikos pertvarkymas yra sudėtingesnis, sunkesnis ir ne visada sėkmingas.

5.2.1.

Akmens anglis išgaunančiose ES šalyse restruktūrizavimas dažnai buvo vykdomas kaip atsakas į krizes neprisiimant jokių politinių įsipareigojimų. Tai turėjo didelio poveikio kasyklų bendruomenėms priklausančių žmonių gyvenimo kokybei. Bet koks akmens anglių gamybos mažinimas gali paskatinti didesnį nedarbą, ypač tuose kasybos regionuose, kuriuose vyksta ilgalaikis struktūrinis gamybos mažėjimas. Daugelis buvusių kasyklų darbuotojų ir su kasyba susijusių įmonių darbuotojų susiduria su ilgalaikiu ir dažnai nuolatiniu nedarbu, kuris didina skurdą.

5.2.2.

Deja, nepaisant kelių išimčių, atitinkamos Europos ir nacionalinės valdžios institucijos kurdamos politiką iki šiol ignoravo tikėtiną klimato politikos poveikį akmens anglių kasybos pramonei ir vengė dalyvauti tinkamose pilietinėse ir socialinėse diskusijose su kasyklų bendruomenių darbuotojais ir gyventojais. Ankstesnės restruktūrizavimo veiklos, kuri buvo atliekama remiantis populistiniais politiniais pažadais, galiausiai nevirtusiais konkrečiomis priemonėmis, skirtomis ekonomiškai pertvarkyti šias bendruomenes, patirtis dar ir dabar pasireiškia padidėjusiu darbuotojų nepasitikėjimu institucijų pajėgumu veiksmingai spręsti su pramonės restruktūrizavimo procesais susijusias problemas.

5.2.3.

Be to, Europos ir nacionaliniu lygmeniu susiduriama su empatijos trūkumu ir nepakankamu supratimu apie problemas, su kuriomis susiduria akmens anglių kasybos regionai. Linkstama pernelyg politizuoti diskusijas dėl kasybos ateities įgyvendinant klimato politiką, ypač akmens anglių kasybos regionuose, kuriuose anglių gavybos veiklai vykdyti nereikalinga valstybės pagalba, bet ir kasybos regionuose, kuriuose akmens anglių pramonė jau susiduria su skausmingu restruktūrizavimo procesu; politikai vengia šios temos, nes pereinamojo laikotarpio priemonės, kuriomis siekiama sukurti naują regiono profilį, neužtikrina jokių tiesioginių rinkėjų balsų, yra nepopuliarios ir jų rezultatus galima pamatyti tik po kelių dešimtmečių.

5.2.4.

Kadangi laipsniškas akmens anglių naudojimo atsisakymas ir klimato kaitos politika yra aiškiai susiję, viena Europos klimato politikos, susijusios su klimato tikslų įgyvendinimu, dalis turi būti skirta padėti struktūrinių pokyčių patiriantiems regionams, t. y. akmens anglių kasybos regionams.

5.2.5.

Dažnai susiduriama su padėtimi, kai vietos valdžios institucijos neturi reikiamų finansinių ir administracinių pajėgumų prisiimti atsakomybę už projektus ir juos valdyti pagal konkrečius Europos Komisijos ir nacionalinių valdžios institucijų reikalavimus, todėl Europos fondų veiklos rezultatai, susiję su galimybių suteikimu akmens anglių kasybos bendruomenėse gyvenantiems žmonėms ir jų gyvenimo kokybės gerinimu, yra gana riboti.

5.3.1.

Sklandų kasybos bendruomenių perėjimą (8) galima užtikrinti, jei nacionalinės ir Europos valdžios institucijos gali parengti laiku įgyvendinamą, sutelktą priemonių planą, skirtą: užtikrinti deramą atlyginimą ir darbo saugumą susijusiems darbuotojams, sudaryti palankias sąlygas mokymui, įgūdžių lavinimui ir įsidarbinimui kitoje deramoje darbo vietoje, užtikrinti žmogaus teises ir socialinės apsaugos priemones, įskaitant pensijas, kuriomis žmonės galėtų remtis perėjimo laikotarpiu, užtikrinti investicijas, skirtas bendruomenės atgaivinimui, įskaitant kasyklų uždarymą ir kasyklų vietovių atkūrimo veiklą arba su perėjimu prie kitokio energijos vartojimo modelio susijusias statybas arba paslaugas.

5.3.2.

Todėl šiems regionams reikės skubios finansinės ir mokslinės pagalbos, ne tik siekiant pereiti prie naujo ekonominio ir socialinio modelio, bet taip pat per pagrįstą laikotarpį valdyti daugialypį pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai, susijusį su dabartine ir istorine kasybos veikla. Šiuo atžvilgiu valstybių narių geologinių tyrimų įstaigos ir institucijos, atsakingos už kasyklų uždarymą ir atkūrimą, privalo bendradarbiauti rinkdamos ir saugodamos naudingųjų iškasenų ir kasybos duomenis ir nustatydamos pagrindinius pavojus, susijusius su praeityje vykdyta kasybos veikla, kasyklos uždarymu arba išsaugojimu.

5.3.3.

Į perspektyvinius planus, apimančius dvi kartas, t. y. 25–50 metų, turi būti įtraukta regionų, kurie šiuo metu priklauso nuo akmens anglių naudojimo, ateitis ir būsimos gyvenimo sąlygos. Laipsniškas anglių naudojimo energijos gamybos tikslais šiuose regionuose mažinimas neturėtų tapti regionų sąstingio priežastimi. Atsižvelgiant į šių regionų ekonominį ir socialinį potencialą, jie turi dalyvauti įgyvendinant ES energetikos ir klimato politiką. Šių regionų tvarus vystymasis turi būti pasiektas pasitelkiant politinį, pilietinį ir socialinį dialogą, per kurį reikia užtikrinti, kad būtų parengti perėjimo planai nacionaliniu, pramonės ir įmonių lygmenimis.

5.3.4.

Taip pat reikėtų sustabdyti patrauklumo naujiems užsienio ir vidaus investuotojams mažėjimą; patrauklumas mažėja ne tik dėl netinkamų darbuotojų įgūdžių, bet ir dėl tinkamos ir gerai parengtos verslui skirtos infrastruktūros ir didelių strateginių pramoninių teritorijų trūkumo.

5.3.5.

Taigi, buvusių angliakasių padėtis akmens anglies regionuose nėra lengva. Sąmoningi anglių kasybos regionų atstovai turėtų kreiptis į savo nacionalines valdžios institucijas ir kartu jie turėtų pasirengti akmens anglies regionų restruktūrizavimui ir plėtrai gerokai anksčiau prieš bet kokį akmens anglių kasybos mažinimą arba laipsnišką atsisakymą.

5.3.6.

Regionų valdžios institucijos, valstybių narių vyriausybės ir ES institucijos turi dalyvauti vykdant perėjimą prie kitokio energijos vartojimo modelio ir susijusį restruktūrizavimą akmens anglių kasybos regionuose.

5.3.7.

Vis dėlto akmens anglies regionai turi didelį restruktūrizavimo ir plėtros potencialą. Reikėtų parengti tam tikras plėtros priemones, įskaitant MTTP skatinimą novatoriškoje aplinkoje ir tradicinių sektorių, kurie išsilaikė akmens anglies regionuose, taip pat naujų besiplečiančių sektorių įtrauktį.

5.3.8.

Būtina visapusiškai išnaudoti esamą akmens anglių kasybos regionų energetikos infrastruktūrą ir kvalifikuotus žmogiškuosius išteklius, taip pat šiuo atžvilgiu, be kita ko, reikėtų skatinti viešąsias ir privačias investicijas. Esamos įmonės ir kiti rinkos dalyviai turi daug investuoti į naujus gamybos įrenginius, įskaitant atsinaujinančiosios energijos gamybos įrenginius.

5.3.9.

Galimybių studijų rezultatai rodo, kad tam tikri akmens anglių kasybos regionai ne tik turi puikų saulės, vėjo ir geoterminės energijos gamybos potencialą, bet ir lengviau atitinka kitas investicijoms ir švarios energijos technologijų vystymui taikomas sąlygas: jie gali lengvai naudotis žeme naujos gamybos infrastruktūros statybai, turi aukštos kvalifikacijos žmogiškųjų išteklių arba persikvalifikuoti norinčių darbuotojų, jų vietos valdžios institucijoms žinomos energetikos sektoriaus problemos, o vietos bendruomenės yra įpratusios prie pramonės projektų.

5.3.10.

Esamos kasybos bendrovės turi ar pagal koncesiją valdo didelius žemės plotus ir (arba) šimtus kilometrų požeminių šachtų, kurie gali būti naudojami pereinant prie kitokio energijos vartojimo modelio. Be to, dauguma kasyklų yra patikimai sujungtos su regioniniais ir nacionaliniais energijos transportavimo tinklais.

5.3.11.

Kad paskatintų papildomas investicijas iš privataus sektoriaus, kuriam tenka labai svarbus vaidmuo, Europos struktūriniai ir inovacijų (ESI) fondai nustatė mažiausią tikslinį 27 mlrd. EUR įnašą būtent mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikai, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą. Siekiant remti visų sektorių perėjimą prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos mažiau išsivysčiusiuose, pereinamojo laikotarpio ir labiau išsivysčiusiuose ES regionuose reikia investuoti, atitinkamai, bent 12 proc., 15 proc. arba 20 proc. valstybėms narėms paskirstytų Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) lėšų. Jei tokioms investicijoms būtų naudojamas Sanglaudos fondas, mažiau išsivysčiusiems regionams skirta dalis padidėtų iki 15 proc (9).

5.3.12.

Europos fondai gali iš dalies padėti kasybos bendruomenėms įvairinti ekonomiką ir pereiti prie kitokio energijos vartojimo modelio, tačiau didžioji dalis ekonominiam vystymuisi skirtų investicijų turi būti iš susijusių valstybių narių viešųjų lėšų arba pritraukiant naujų privačių investicijų.

5.3.13.

Į pirmiau minėtus aspektus turi būti atsižvelgiama nustatant pagalbos priemones, skirtas padėti akmens anglių kasybos regionams, patiriantiems šį neišvengiamą perėjimo prie kitokio energijos vartojimo modelio procesą ir susiduriantiems su ekonomikos įvairinimu; socialiniai partneriai, pilietinė visuomenė ir šių regionų gyventojai turi dalyvauti nustatant naujas savo bendruomenių plėtros galimybes.

5.3.14.

Nuo akmens anglių gavybos priklausomoms bendruomenėms ir regionams skirtas perėjimo prie kitokio energijos vartojimo modelio paramos planas turėtų paskatinti regionus imtis permainų, skatinti kurti naujoves, išlaikyti investicijų patrauklumą, kurti užimtumo galimybes ir užtikrinti orų gyvenimą.

5.3.15.

Planą galėtų parengti patariamoji grupė, bendradarbiaudama su Europos Komisija ir Europos Parlamentu. Šią patariamąją grupę turėtų sudaryti kasybos regionų, profesinių sąjungų, NVO, MTTP ir akmens anglies pramonės atstovai.

5.3.16.

Paramos nuo akmens anglių gavybos priklausomoms bendruomenėms ir regionams planas turėtų būti pagrįstas trimis ramsčiais:

5.4.1.

Europos akmens anglių kasybos regionai ateityje bus vystomi dviem kryptimis. Kai kuriuose akmens anglių kasybos regionuose akmens anglių gavyba gali būti nutraukta greitai ar net skubotai, o kituose ji gali tęstis dar keletą dešimtmečių.

5.4.2.

Pirmuoju atveju laipsnišką gavybos nutraukimą gali lemti sudėtinga ekonomikos ir rinkos padėtis, ypač kalbant apie Europos antracito pramonę, kuri konkuruoja su labai mažomis importuojamos akmens anglies kainomis. Tai kelia labai daug problemų, net ir toms kasykloms, kurios iki šiol veikė pelningai. Kai kuriuose regionuose vyriausybė arba bendrovės gali nuspręsti uždaryti kasyklas pagal Lisabonos sutartį ir ES valstybių narių teisę pasirinkti savo energijos rūšių derinį.

5.4.3.

Šiuose regionuose būtų naudinga greitai sukurti socialinę programą, pagrįstą geriausia įvairių ES šalių, turinčių patirties laipsniškai nutraukiant akmens anglių gamybą arba besirengiančių ją nutraukti, patirtimi. Šiuo požiūriu gali būti naudinga Vokietijos patirtis – antracito kasyba šioje šalyje bus nutraukta 2018 m., kaip ir buvo suplanuota. Daug kitų buvusių akmens anglių kasybos regionų, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Belgijoje, taip pat turi vertingos patirties.

5.4.4.

Regionuose, kuriuose akmens anglių gavybą planuojama tęsti ilgiau, svarbu visų pirma skirti dėmesio veiksmingam ir mažiau žalingam šios anglies naudojimui. Tuo atveju, jei akmens anglis bus naudojama elektrai gaminti, ir toliau bus visų pirma siekiama mažinti išmetamųjų teršalų kiekį. ES turi tam reikiamų priemonių – tai peržiūrėta apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, pagal kurią iki 2058 m. išmetamo anglies dioksido kiekis turi sumažėti iki nulio, Direktyva dėl pramoninių išmetamų teršalų ir naujasis GPGB informacinis dokumentas dėl didelių kurą deginančių įrenginių, kuris netrukus bus parengtas.

5.4.5.

Rengiant akmens anglies regionų, kuriems numatyta ilgalaikė ateitis, strategiją, labai svarbus vaidmuo teks moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai – dar labiau padidinus elektrinių veiksmingumą bus išmetama dar mažiau teršalų ir sunaudojama mažiau kuro. Padidinus elektrinių lankstumą galima padėti remti energijos gamybą iš kintančiųjų atsinaujinančiųjų išteklių. Reikia atsižvelgti ne tik į švarių anglių technologijas arba CO2 naudojimą ir saugojimą, bet ir į kitus akmens anglių naudojimo būdus.

5.4.6.

Tačiau net ir tuose regionuose, kuriuose numatytos ilgalaikės akmens anglių kasybos perspektyvos, pirmiausia turi būti pasirengta akmens anglių kasybos nutraukimui ir šių regionų restruktūrizavimui.

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/10

Pranešėjas:

Raymond HENCKS

1.1.

EESRK teigiamai vertina 21-ojoje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje (COP 21) priimtą Paryžiaus susitarimą bei ES ir jos valstybių narių numatomus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus, kuriais įsipareigojama iki 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ES sumažinti ne mažiau kaip 40 proc., o palyginti su 1990 m. teršalų kiekiu – 80–95 proc.

1.2.

Jis taip pat pritaria, kad šio tikslo turi būti siekiama bendromis ES ir valstybių narių pastangomis ir dalijantis atsakomybe, ir kad kas penkerius metus būtų skelbiami nauji numatomi nacionaliniu lygmeniu nustatyti įpareigojantys veiksmai.

1.3.

Transporto srityje tikslas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 60 proc. palyginti su 1990 m. lygiu yra labai plataus užmojo ir jam pasiekti reikia daug pastangų. Nors sprendimas dėl pastangų pasidalijimo laikotarpiu iki 2020 m. (Sprendimas Nr. 406/2009) ir būsimas sprendimas dėl 2020–2030 m. laikotarpio valstybėms narėms suteiks visišką laisvę pasirinkti ekonomikos sektorius, kuriuose reikės sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, Komisija siūlo, jeigu reikia papildomų pastangų, naudoti tarptautines kvotas ir vengti papildomų įsipareigojimų tuose sektoriuose, kuriems netaikoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATLPS) (COM(2015) 81). Be to, Komisija mano, kad transporto atžvilgiu „galima pasiekti, kad kituose ūkio sektoriuose teršalų būtų išmetama daug mažiau“ (COM(2011) 144). Taigi tikslą transporto srityje 60 proc. sumažinti išmetamą ŠESD kiekį vis dar galima laikyti aktualiu ir atitinkančiu ES bendrąjį COP 21 tikslą, jeigu skubiai, pakankamai ryžtingai ir kuo greičiau bus įgyvendinami susiję veiksmai ir iniciatyvos.

1.4.

Bet dėl to Sąjunga ir valstybės narės nebus atleistos nuo pareigos iš naujo įvertinti įvairius veiksmus ir iniciatyvas, inicijuotus ar numatytus Transporto politikos baltojoje knygoje (COM(2011) 144 final) ir Atsparios energetikos sąjungos pagrindų strategijoje (COM(2015) 80 final), visų pirma jų veiksmingumą, įgyvendinamumą, ypač siekiant tikslo mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro transporto srityje, juos reformuoti ir (arba) imtis naujų iniciatyvų persvarstant Transporto politikos baltąją knygą (planuojama 2016 m.) ir nepakenkiant ES konkurencingumui. Kai kurie veiksmai bus teisėkūros iniciatyvos, bet dauguma jų turės būti grindžiami savanoriškomis nacionalinėmis priemonėmis elgsenos arba įpročių keitimo linkme, nes tai būtina siekiant sėkmės.

1.5.

EESRK taip pat atkreipia dėmesį į Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) numatytų veiksmų svarbą siekiant sukurti pasaulinę ATLPS aviacijos srityje ir į Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) pastangas siekiant stebėti jūrų transporto išmetamus teršalus ir ragina siekti aukštų rezultatų vykstant deryboms su šiomis organizacijomis.

1.6.

Komitetas sutinka, kad principą „teršėjas moka“ reikia taikyti lanksčiai, ypač atokiose kaimo ir kalnuotose vietovėse bei salų regionuose, kad būtų išvengta padarinių, atvirkščiai proporcingų sąnaudoms, ir kad vėliau šis principas būtų naudinga priemonė sprendžiant, kaip organizuoti transporto operacijas panaikinant bet kokią nesąžiningą įvairių transporto rūšių konkurenciją. EESRK rekomenduoja ištirti galimybę sukurti visuose regionuose kaimo transporto sistemą atsižvelgiant į COP 21 susitarimą ir į pažeidžiamų asmenų poreikius.

1.7.

Bet kuriuo atveju principo „teršėjas moka“ taikymo nepakaks perėjimui prie mažai anglies dioksido vartojančios visuomenės užtikrinti. Dar svarbesnės yra tokios papildomos priemonės kaip energijos vartojimo efektyvumo didinimas, elektromobilumas, dalijimasis vienu automobiliu, atskirų transporto rūšių ir jų derinių naudojimas, alternatyvių energijos šaltinių plėtra, aplinkos kokybės standartų rengimas ir, visų pirma, viešojo transporto populiarinimas.

1.8.

Bioenergetikos srityje reikės nuolatinių pastangų siekiant labiau sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir užkirsti kelią žemės naudojimo keitimui. Todėl reikėtų toliau skatinti degalų gamybai naudoti šalutinių produktų likučių ir atliekų energiją. Krovininis kelių transportas, aviacija ir jūrų transportas vis dar turi potencialo. Tačiau biodegalai nėra vienintelis sprendimas ir tai nereiškia, kad nebereikia vystyti ir remti sprendimų, kuriais siekiama pakeisti degimo variklius elektromobilumu ir (arba) vandenilio technologijomis.

Galiausiai bus siekiama ne riboti patį judumą, o sumažinti individualių kelionių motorinėmis transporto priemonėmis skaičių, kai tam yra tinkamų alternatyvų, ir skatinti naudojimąsi viešuoju transportu aplinkosaugos tikslais ir siekiant išvengti, kad miestai nedustų dėl eismo.

1.9.

Investicijų į taršią veiklą mažinimas neturi būti vien vyriausybių reikalas ir negali vykti geriau neinformuojant visos transporto grandinės dalyvių (gamintojų, vežėjų, naudotojų) ir jų nesutelkiant teisinėmis, skatinamosiomis ar net atgrasomosiomis priemonėmis. Gebėjimų ugdymas, techninė pagalba ir daugiau galimybių gauti finansavimą vietos ir nacionaliniu lygmeniu yra labai svarbūs veiksniai pereinant prie mažo anglies dioksido kiekio transporto sistemos. Todėl į Europos Sąjungos investicijų programas integruojant visas transporto rūšis pirmenybė turėtų būti teikiama veiksmingiausiems klimato projektams taikant COP 21 išvadas atitinkančius vertinimo kriterijus.

1.10.

Reikėtų pratęsti COP 21 metu parodytą didelę pilietinės visuomenės organizacijų ir ekonominės bei socialinės veiklos vykdytojų mobilizaciją siekiant išplėsti pilietinį judėjimą už klimato teisingumą bei investicijų į taršią veiklą mažinimą.

1.11.

Todėl EESRK rekomenduoja pasitelkti dalyvavimu grindžiamą dialogą su pilietine visuomene, kaip apibrėžta jo 2012 m. liepos 11 d. tiriamojoje nuomonėje „Transporto baltoji knyga: pilietinės visuomenės įtraukimas ir dalyvavimas“ (CESE 1598/2012).

2.1.

Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijoje (kuria vadovautasi per 2015 m. COP 21) tebuvo stabilizuota šiltnamio efektą sukeliančių dujų (svarbiausios transporto sektoriuje susidarančios šiltnamio efektą sukeliančios dujos yra anglies dioksidas (CO2), į atmosferą patenkantis elektros gamybos etapu ir degalų gamybos bei naudojimo etapais) koncentracija atmosferoje tokiame lygyje, kuris neleidžia žmogaus veiklai pavojingai sutrikdyti klimato sistemos. 2015 m. gruodžio 12 d. Paryžiaus susitarimas, priešingai, pirmą kartą įpareigoja visas 195 minėtos bendrosios konvencijos šalis sparčiau mažinti ŠESD siekiant ilgalaikio galutinio tikslo – riboti planetos vidutinės temperatūros kilimą, kad ji (iki 2100 m.) nepadidėtų 2 oC palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu, toliau tęsti veiksmus siekiant klimato kaitą sustabdyti ties 1,5 oC riba, turint omenyje, kad išlaikant dabartinį jos tempą, dvidešimt pirmojo amžiaus pabaigoje temperatūra pakiltų 3 oC.

2.2.

Ratifikavus minėtą susitarimą, jį pasirašiusios šalys turės prisiimti įsipareigojimus ir pranešti apie numatomus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus, kurie, siekiant galutinio tikslo, bus vykdomi pagal 5 metų programas.

2.3.

Paryžiaus susitarimas turėtų įsigalioti 2020 m., jeigu jį ratifikuos ne mažiau kaip 55 valstybės, kuriose susidaro ne mažiau kaip 55 proc. pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išsaugant galimybę (ir aktyviai rekomenduojant) jį taikyti jam dar neįsigaliojus.

2.4.

2015 m. kovo 6 d. ES ir valstybės narės, vadovaudamosi Europos Vadovų Tarybos 2014 m. spalio 23–24 d. išvadomis, susitarė dėl privalomo tikslo iki 2030 m. ES sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ne mažiau kaip 40 proc., o iki 2050 m. – 80–95 proc.

2.5.

Vadovaujantis minėtomis išvadomis, kolektyvinėmis pastangomis ES ir valstybės narės iki 2030 m. turėtų pasiekti tikslą 43 proc. sumažinti ŠESD apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemai (ATLPS) priskirtuose sektoriuose ir 30 proc. – jai nepriskirtuose sektoriuose (palyginti su 2005 m. duomenimis), ir jų indėliai turėtų būti nustatomi pagal lygybės ir solidarumo principus.

3.1.

2011 m. Transporto politikos baltojoje knygoje (COM(2011) 144 final) Europos Komisija jau buvo paskelbusi raginimą smarkiai sumažinti ŠESD kiekį, kad klimato kaita nepasiektų 2 oC ribos, nurodydama, kad transporto srityje būtina ŠESD sumažinti ne mažiau kaip 60 proc. palyginti su 1990 m. lygiu, ir pažymėjo, kad „galima pasiekti, kad kituose ūkio sektoriuose teršalų būtų išmetama daug mažiau“.

3.2.

Transporto srityje susidaro apie ketvirtadalis ES ŠESD: 12,7 proc. visų transporto srities išmetamo CO2 kiekio susidaro aviacijoje, 13,5 proc. – jūrų transporte, 0,7 proc. – geležinkelyje, 1,8 proc. – upių laivyboje ir 71,3 proc. – kelių transporte (2008 m. duomenimis). Tam tikros transporto rūšies poveikis aplinkai visgi priklauso ne vien nuo tiesioginių, bet ir nuo netiesioginių išmetalų, dažniausiai susidarančių gaminant kelionėms reikalingą energiją.

3.3.

Pasaulio lygmeniu transporto sektoriui būdingas didžiausias išmetamo CO2 kiekio augimas iš visų pramonės sektorių. ES transporto sektorius užimą antrą vietą pagal išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Be to, aviacijos ir jūrų sektoriuose išmetamas teršalų kiekis didėja greičiausiai, o šie sektoriai į Paryžiaus susitarimą neįtraukti.

3.4.

2011 m. Transporto politikos baltojoje knygoje nurodoma, kad ES transporto sistema dar nėra tvari ir kad siekiant pataisyti padėtį reikia:

3.5.

Transporto politikos baltojoje knygoje ir Atsparios energetikos sąjungos pagrindų strategijoje Komisija pasiūlė keletą nuo iškastinio kuro nepriklausomo transporto sektoriaus plėtros priemonių.

3.6.

Siūlomos priemonės apima išmetamo CO2 kiekio standartų griežtinimą lengviesiems automobiliams ir furgonams po 2020 m., degalų naudojimo efektyvumo didinimo ir sunkvežimių išmetamo CO2 kiekio mažinimo priemones bei geresnį eismo valdymą. Reikia skatinti įrengti kelių mokesčio rinkimo sistemas, grindžiamas principu „teršėjas moka“ arba „naudotojas moka“, taip pat skatinti alternatyvių degalų naudojimą (įskaitant elektromobilumą), ypač atsižvelgiant į poreikį kurti adekvačią infrastruktūrą.

4.1.

Ratifikavus minėtą susitarimą (tai turi būti padaryta iki 2017 m. balandžio 21 d.), jį pasirašiusios šalys turės prisiimti įsipareigojimus ir pranešti apie numatomus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus, kurie, siekiant galutinio tikslo, bus vykdomi pagal 5 metų programas.

4.2.

Pagal Paryžiaus susitarimo 4 straipsnio 16 dalį Europos Sąjunga gali veikti kartu su savo valstybėmis narėmis, dalydamasi su jomis atsakomybe, ir turės informuoti Paryžiaus susitarimo sekretoriatą apie kiekvienai valstybei narei paskirtą išmetamųjų teršalų kiekį.

4.3.

Vadovaujantis Paryžiaus susitarimo 4 straipsnio 9 dalimi ir sprendimu 1/CP.21 apie laikotarpio iki 2030 m. kalendoriuje numatytus veiksmus turi būti pranešama arba informacija turi būti atnaujinama iki 2020 m. Iki 2050 m. įgyvendinant ŠESD kiekio mažinimu grindžiamą vystymosi strategiją tai turės būti daroma kas 5 metus. Vienas po kito įgyvendinami veiksmai turės būti vis pažangesni (4 straipsnio 3 dalis).

4.4.

Nors Europos Sąjunga jau nusistatė tikslus ir veiksmus iki 2030 m. ir iki 2050 m., bendras išmetamų teršalų kiekis (visuose ūkio sektoriuose), COP 21 įvertintas pagal 2030 m. nacionalinių veiksmų planus (55 gigatonos), yra nepakankamas turint omenyje tikslą neleisti temperatūrai pakilti daugiau kaip 2 oC, todėl, norint sumažinti šį kiekį iki 40 gigatonų, būtinos papildomos pastangos.

4.5.

Nors sprendimas dėl pastangų pasidalijimo laikotarpiu iki 2020 m. (Sprendimas Nr. 406/2009) ir būsimas sprendimas dėl 2020–2030 m. laikotarpio valstybėms narėms suteiks visišką laisvę pasirinkti ekonomikos sektorius, kuriuose reikės sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, komunikate „Paryžiaus protokolas. Kaip švelninsime klimato kaitą pasaulyje po 2020 m.“ (COM(2015) 81 final) Komisija siūlo, tuo atveju, jei prireiktų papildomų pastangų, panaudoti tarptautines kvotas ir stengtis neprisiimti papildomų įsipareigojimų ATLPS nepriskirtuose sektoriuose. EESRK palaikė šią ES poziciją (nuomonė NAT 665/2015). Be to, Transporto politikos baltojoje knygoje Komisija nurodė, jog „galima pasiekti, kad kituose ūkio sektoriuose teršalų būtų išmetama daug mažiau“.

4.6.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir turint omenyje, kad jau gerokai prieš Paryžiaus konferenciją buvo priimtas sprendimas transporto sektoriuje ŠESD kiekį sumažinti 60 proc., kad klimato kaita nepasiektų 2 oC ribos, EESRK mano, kad šis tikslas 60 proc. sumažinti ŠESD kiekį išlieka aktualus ir atitinka COP 21 sprendimus.

4.7.

Belieka pažymėti, kad ES įsipareigojimas imtis veiksmų ICAO organizacijoje siekiant paremti ATLPS plėtrą pasaulinėje aviacijoje, ir Tarptautinėje jūrų organizacijoje, kiek ji susijusi su jūrų transporto sektoriaus prievole atsiskaityti už ŠESD, nėra numatomų nacionaliniu lygmeniu nustatytų įpareigojančių veiksmų dalis. ES turėtų siekti aukštų rezultatų vykstant deryboms su Tarptautine civilinės aviacijos organizacija (ICAO) ir Tarptautine jūrų organizacija (TJO).

5.1.

EESRK konstatuoja, kad ES numatomi nacionaliniu lygmeniu nustatyti įpareigojantys veiksmai ir įvairiuose Komisijos komunikatuose apibrėžti tikslai su transportu susijusių klimato politikos priemonių srityje yra labai nuoseklūs. Tačiau būtina, kad Transporto politikos baltojoje knygoje numatyti 40 veiksmų ir 131 iniciatyva būtų įgyvendinti pakankamai ryžtingai ir kuo greičiau.

5.2.

Vis dėlto, atsižvelgiant į ES numatomus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus bei Energetikos sąjungos dokumentų rinkinyje apibrėžtus tikslus, reikia pakartotinai įvertinti Transporto politikos baltojoje knygoje nurodytas ŠESD mažinimo priemones 2016 m. persvarstant baltąją knygą, kaip planuoja Komisija (1).

5.3.

Reikės įvertinti įvairias iniciatyvas, pradėtas įgyvendinti pagal Transporto politikos baltąją knygą ir Energetikos sąjungos dokumentų rinkinį, konkrečiai – jų veiksmingumą, įgyvendinamumą, ypač siekiant tikslo mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro transporto srityje, bei jas reformuoti ir (arba) imtis naujų iniciatyvų. Kai kurie veiksmai bus teisėkūros iniciatyvos, bet dauguma jų turės būti grindžiami savanoriškomis nacionalinėmis priemonėmis elgsenos arba įpročių keitimo linkme, nes tai būtina siekiant sėkmės.

5.4.

Pereinant prie mažai anglies dioksido išskiriančio transporto iškyla tokie uždaviniai:

Tinkama su transportu susijusi veikla siekiant mažinti taršą nacionaliniu ir subnacionaliniu lygmeniu paskatintų miestus pasukti teisingu keliu siekiant iki 2050 m. 50 proc. sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, palyginti su įprastinės veiklos scenarijumi. Jau egzistuojantys pavieniai sprendimai turėtų būti įtraukti į strateginę judumo planavimo politiką, kuri suteiktų galimybę geriau koordinuoti miesto ir transporto politiką. Gebėjimų ugdymas, techninė pagalba ir daugiau galimybių gauti finansavimą vietos ir nacionaliniu lygmeniu yra labai svarbūs veiksniai siekiant šių tikslų.

5.5.

Europos infrastruktūros tinklų priemonė, struktūriniai ir sanglaudos fondai, Europos strateginių investicijų fondas ir visos kitos ES programos, pagal kurias finansuojamais projektais remiamos investicijos į transportą, pirmenybę turi teikti veiksmingiausiems klimato projektams ir kartu integruoti skirtingas transporto rūšis į Europos transporto tinklą. Kriterijai, pagal kuriuos vertinami prašymai skirti finansavimą, turėtų remtis aiškiais principais, atitinkančiais COP 21 išvadas.

5.6.

Pastangų paskirstymas valstybėms narėms ir ATLPS priskirtiems bei nepriskirtiems sektoriams, įskaitant transportą, bus esminis dalykas siekiant įgyvendinti ES numatomus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus ir turės atitikti jų strateginius tikslus. Atliekant paskirstymą reikia atsižvelgti į Europos Vadovų Tarybos 2014 m. spalio mėn. išvadas, kad rezultatas būtų subalansuotas, atsižvelgiant į veiksmingumą sąnaudų bei konkurencingumo požiūriu. Šie parametrai turėtų būti laikomi prioritetiniais 2016 m. priimant sprendimą dėl pastangų pasidalijimo 2020–2030 m. laikotarpiu (COM(2015) 80, 1 priedas), kartu atsižvelgiant į tolesnį ES konkurencingumą.

5.7.

Persvarstant minėtą baltąją knygą taip pat reikės numatyti konkrečias priemones, kaip skatinti plataus masto diskusijas su pilietine visuomene, atsižvelgiant į tai, kad visuomenės pritarimas priemonėms, kartais nelabai populiarioms, yra būtinas, nes veiksmai neduos rezultatų, jei tie, kam jie skirti, šiems veiksmams nepritars. Taigi, reikėtų pratęsti COP 21 metu parodytą didelę pilietinės visuomenės organizacijų ir ekonominės bei socialinės veiklos vykdytojų mobilizaciją siekiant išplėsti pilietinį judėjimą už klimato teisingumą bei investicijų į taršią veiklą mažinimą.

5.8.

Tokios iniciatyvos, kaip pasaulinė degalų taupymo iniciatyva (GFEI), suburianti šalis, įsipareigojusias rengti transporto priemonių energijos vartojimo efektyvumo politiką ir teisės aktus, Paryžiaus deklaracija dėl elektromobilumo ir klimato kaitos, raginimo imtis veiksmų remiantis šimtų subjektų įsipareigojimais dėti ryžtingas pastangas siekiant darnios transporto elektrifikacijos, iniciatyva „MobiliseYourCity“, kuria siekiama remti miestus ir besivystančias ar besiformuojančios ekonomikos šalis rengiant ir įgyvendinant tvaraus judumo mieste planus ir nacionalinę miesto transporto politiką, ar Pasaulinis ekologiško krovinių vežimo veiksmų planas, turėtų būti skatinamos ir plečiamos.

5.9.

EESRK jau yra pažymėjęs (2), kad siekiant užtikrinti efektyvumą ir pasiekti norimus tikslus dalyvaujamajam valdymui būtina gerai parengta organizacinė ir procedūrinė struktūra. Suinteresuotųjų subjektų įsipareigojimas siekti ilgalaikio darnaus vystymosi yra veiksmingesnis, jei dalyvavimas nėra pavienis ar atskiras veiksmas, o yra organizuojamas kaip tęstinis integracinis procesas.

5.10.

EESRK nusprendė įsteigti Europos pilietinės visuomenės forumą tvaraus vystymosi klausimais, kuris turėtų tapti savarankiška struktūrine sistema, kurioje pilietinė visuomenė galėtų dalyvauti įgyvendinant, stebint ar persvarstant Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 metų horizontaliuosius punktus ir ypač 13 tikslą (imtis skubių veiksmų siekiant švelninti klimato kaitą ir jos poveikį). Sprendžiant su transporto sektoriumi susijusius klausimus, reikėtų pasinaudoti EESRK vedamu dalyvaujamuoju dialogu, kurį numatyta pasitelkti įgyvendinant 2011 m. Transporto politikos baltąją knygą.

5.11.

Be to, EESRK rengia nuomonę (NAT/684) dėl pilietinės visuomenės ir subnacionalinių valdžios institucijų koalicijos kūrimo Paryžiaus susitarimo įsipareigojimams įgyvendinti. Paryžiaus susitarimui nereikėtų kurti dar vienos įsipareigojimų platformos, veikiau reikėtų parengti visapusišką sistemą, kuri padėtų ilgainiui suderinti nevalstybines ir vyriausybines priemones. Pilietinės visuomenės vaidmuo įgyvendinant įsipareigojimus yra labai svarbus.

5.12.

Investicijų į taršią veiklą mažinimas neturi būti vien vyriausybių reikalas ir negali vykti geriau neinformuojant visos transporto grandinės dalyvių (gamintojų, vežėjų, naudotojų) ir jų nesutelkiant teisinėmis, skatinamosiomis, ar net atgrasomosiomis priemonėmis.

5.13.

Pagal COP 21 parengtą savanoriškų įsipareigojimų strategiją kiekvienai šaliai nurodomi neprivalomi įsipareigojimai, bet siekiant Paryžiaus susitarime užsibrėžto rezultato veiksmingiausias sprendimas būtų nustatyti privalomus laikytis išmetamųjų teršalų kiekio standartus. Vis dėlto 2020–2030 m. ES paskirsčius pastangas, apie kurias kalbama 5 dalies 5 punkte, prisiimti įsipareigojimai bus tvirtesni.

6.1.

Kaip nurodyta Lisabonos sutartyje (žr. SESV 191 straipsnio 2 dalį), ES aplinkos politika grindžiama atsargumo principu, prevencinių veiksmų principu, principu, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir principu „teršėjas moka“.

6.2.

Reikia išreikalauti, kad teršėjai sumokėtų aplinkai padarytos žalos kainą. Tačiau anglies dioksido kaina labai skirtingai įtraukta į valstybių narių klimato politiką: dominuoja mokesčiai, pirmiausia darantys poveikį darbo vietoms ir kukliausiai gyvenančių namų ūkių perkamajai galiai.

6.3.

Pagal Transporto politikos baltąją knygą, tarifai ir mokesčiai turi būti pertvarkyti siekiant geriau atsižvelgti į principus „teršėjas moka“ bei „naudotojas moka“.

6.4.

Komisijos požiūris grindžiamas sistema „teršėjas moka“ ir kelių apmokestinimo suteikiamomis galimybėmis finansuoti infrastruktūros statybą bei priežiūrą. Šios sistemos paskirtis – remti tvarias transporto rūšis į kainą įtraukiant išorės sąnaudas ir užtikrinti finansavimą.

6.5.

Bet Sąjunga yra nenuoseklus skirtingų sistemų derinys, kurį sudaro elektroninio mokėjimo sistemos, vinjetės, rinkliavos už spūstis, palydovų (pasaulinės navigacijos palydovinės sistemos GNSS) apskaičiuojamos rinkliavos už kilometražą. Be to, Bendrijos taisyklės dėl kelių transporto apmokestinimo sunkiasvorėms transporto priemonėms (Eurovinjetė) galioja tik keturiose valstybėse narėse, tuo tarpu kitos valstybės narės neima visiškai jokio kelių mokesčio. Ši padėtis kelia rimtų problemų bendrosios rinkos vystymuisi ir piliečiams, nes daro neigiamą poveikį ekonomikos augimui ir didina socialinę nelygybę daugelyje valstybių narių. Be to, nepavykstant surinkti mokesčių už naudojimąsi keliais (jau nekalbant apie neigiamo poveikio aplinkai kainą), gali būti daromas poveikis konkurencijos sąlygoms geležinkelių transporto atžvilgiu, kai teikiamos geležinkelių transporto paslaugos.

6.6.

Vis dėlto Europos kelių apmokestinimo sistemoje svarbu numatyti šiek tiek lankstumo siekiant atsižvelgti į atokių regionų ir atokių kaimo ir kalnuotų vietovių bei salų regionų padėtį: juose gyventojų tankis yra mažas ir nėra tinkamų alternatyvų kelių transportui, taigi, išorės sąnaudų internalizavimas neturėtų įtakos gyventojų elgsenai arba transporto organizavimui ir tik pakenktų jo konkurencingumui. Kaimo regionų ekonominė ir socialinė gerovė priklauso nuo ekonomiškai efektyvios ir aplinką tausojančios transporto sistemos. Kaip priemonę transporto priemonių išmetamų teršalų kiekiui sumažinti kai kurios vyriausybės pradėjo taikyti įvairių formų anglies dioksido mokestį, kuris nepadėjo sumažinti transporto priemonių išmetamų teršalų kiekio ir iš esmės padidino šeimų, ypač kaimo, atokiose ir kalnuotose vietovėse, išlaidas.

6.7.

Pasak už transportą atsakingo Komisijos nario, Komisija ketina 2016 m. pabaigoje pateikti pasiūlymą dėl sunkvežimiams ir asmeniniams automobiliams taikytinos ES sistemos, pagal kurią būtų vienodai reglamentuojamas mokestis už kelius visose ES valstybėse narėse, grindžiamas vien nuvažiuotų kilometrų skaičiumi.

6.8.

EESRK palankiai vertina Komisijos ketinimą Europos lygmeniu suderinti kelių mokesčio sistemą, grindžiamą principu „teršėjas moka“, bet mano, kad sąnaudų internalizavimo akivaizdžiai nepakaks tam, kad būtų sukurta tvari transporto politika, pagal kurią būtų laikomasi COP 21 prisiimtų įsipareigojimų, o tam reikia papildomų priemonių, tokių kaip energijos vartojimo efektyvumo didinimas, elektromobilumas, dalijimasis vienu automobiliu, atskirų transporto rūšių ir jų derinių naudojimas, alternatyvių energijos šaltinių plėtra, aplinkos kokybės standartų rengimas ir, visų pirma, viešojo transporto populiarinimas

6.9.

Kita priemonė galėtų būti ekonominiais ir socialiniais kriterijais grindžiama anglies dioksido kaina. Šiuo metu galiojanti per žema naftos kaina, žinoma, nėra perspėjimas, kad visi transporto sektoriaus veikėjai turi pakeisti savo elgseną ir imtis priemonių siekiant sumažinti energijos vartojimą. Vis dėlto griežtesnių reikalavimų ir standartų taikymas degalams, energijos vartojimo efektyvumui, eismo valdymui informacinėms priemonėms bei alternatyvių degalų naudojimo plėtrai gali padėti sumažinti išmetamo CO2 kiekį nedarant neigiamo poveikio konkurencingumui.

7.1.

Komitetas pabrėžia, kad absoliučiai būtina vykdyti aktyvią pramonės politiką ir skatinti koordinuojamus mokslinius tyrimus bei technologinę plėtrą (MTTP), kurie padėtų pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos. Norint atsieti neišvengiamą transporto sektoriaus augimą ir išmetamųjų teršalų kiekio mažinimą, būtinos didesnės pastangos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros srityje.

7.2.

Iš transporto srities gairių galima suprasti, kad reikės toliau vystyti biodegalų naudojimą, ypač aviacijos ir sunkvežimių transporto srityse, taip pat nurodant, kad biodegalų plėtra kelia maisto saugos ir aplinkos problemų; pabrėžiama, kad svarbu kurti tvaresnius antrosios ir trečiosios kartos biodegalus.

7.3.

Bioenergetikos srityje reikės nuolatinių pastangų siekiant labiau sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir užkirsti kelią žemės naudojimo keitimui. Todėl reikėtų toliau skatinti degalų gamybai naudoti šalutinių produktų likučių ir atliekų energiją. Krovininis kelių transportas, aviacija ir jūrų transportas vis dar turi potencialo. Tačiau biodegalai nėra vienintelis sprendimas ir tai nereiškia, kad nebereikia vystyti ir remti sprendimų, kuriais siekiama pakeisti degimo variklius elektromobilumu ir (arba) vandenilio technologijomis.

7.4.

Perėjimas prie elektra varomų transporto priemonių turės vykti kartu su perėjimu prie dalijimosi automobiliu. Tačiau reikės nepamiršti, kad net visiškai perėjus prie tvarių degalų variklių išliks pavojus miestams dusti dėl eismo, kol viešasis transportas ir veiksmingos skirstymo sistemos netaps bendra taisykle.

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/17

Pranešėja:

Emmanuelle BUTAUD-STUBBS

1.1.

Deramo darbo pasaulinėse tiekimo grandinėse, pavyzdžiui, tekstilės, drabužių ir avalynės, elektronikos, naudingųjų iškasenų ir žemės ūkio pramonės, klausimas – labai svarbus visiems nacionalinio ir tarptautinio lygmens viešiesiems ir privatiems subjektams, susijusiems su tiekimo grandinių valdymu.

1.2.

Europos ekonomikos ir socialinių komitetas (EESRK) pakeitė savo vidaus procedūras, kad šią nuomonę galėtų pateikti iki Ženevoje vyksiančios Tarptautinės darbo konferencijos (TDK) 105-osios sesijos, skirtos deramo darbo pasaulinėse tiekimo grandinėse klausimams.

EESRK rekomenduoja:

1.3.

Europos Komisijai priimti išsamią plataus užmojo strategiją, kad visa vidaus (galimybė dalyvauti ES viešuosiuose pirkimuose, naudotis ženklinimu ir kt.) ir išorės (prekybos, plėtros, kaimynystės ir kt.) politika pasaulinėse tiekimo grandinėse būtų skatinamas deramas darbas.

1.4.

Siekiant išvengti painiavos ir klaidingo aiškinimo, nustatyti bendrą kalbą, bendras apibrėžtis ir įvertinti įvairių suinteresuotųjų šalių – EBPO, TDO (1), PPO, Europos Komisijos, Pasaulio banko ir TVF – statistinius duomenis, taip pat parengti nuoseklią su šia sritimi susijusių viešojo sektoriaus institucijų, atsakingų už įvairias kompetencijos sritis, politiką.

1.5.

Vadovaudamiesi JT Pagrindiniais verslo ir žmogaus teisių principais, turime pripažinti ir skatinti dabartiniame priemonių rinkinyje – EBPO rekomendacijose daugiašalėms įmonėms, EBPO sektoriams (tekstilės ir drabužių, naudingųjų iškasenų, žemės ūkio ir finansų) skirtose išsamaus patikrinimo rekomendacijose, pagalbos prekybai priemonėse, finansinėse žalos kompensavimo sistemose, elgesio kodeksuose, ženklinimo, standartų ir savikontrolės priemonėse – esamą geriausią praktiką ir iniciatyvas. Tikslas – įgyvendinti laipsnišką, nuoseklią ir tvarią atsakingo pasaulinių tiekimo grandinių valdymo politiką.

1.6.

Skatinti laikytis praktinio, tinkamo ir rizika grindžiamo požiūrio, kartu atsižvelgiant į specifinį pasaulinės vertės grandinės ir pasaulinės tiekimo grandinės pobūdį (linijinė ar modulinė, paprasta ar sudėtinga, trumpalaikė ar ilgalaikė).

1.7.

Remiantis esamos praktikos vertinimu, skatinti daugiašalę suinteresuotųjų šalių veiklą, kurią vykdant dalyvautų viešojo ir privataus sektorių subjektai, socialiniai partneriai, nevyriausybinės organizacijos (NVO), ekspertai ir kt., kad būtų parengtas geriausias, EBPO rekomendacijomis paskatintų veiksmų, kuriais būtų nustatoma rizika, užkertamas jai kelias ir ji mažinama, rinkinys, teikiama informacija apie veiksmų planą ir rengiamos su juo susijusios ataskaitos. Priemonės, kurių imamasi įgyvendinant veiksmų planus, galėtų apimti ir teisėkūros, ir ne teisėkūros priemones, geriausią praktiką, finansines paskatas, galimybes mokytis, socialinio dialogo ir profesinių sąjungų gebėjimų stiprinimą.

1.8.

Primygtinai siekti, kad būtų konkrečiai svarstoma, kokias skaidrumo priemones būtų galima įdiegti, kad galutiniai vartotojai žinotų apie socialines gamybos sąlygas.

1.9.

Būsimos TDO konferencijos metu apsvarstyti galimybes aktyviai imtis priemonių deramam darbui pasaulinėse tiekimo grandinėse apsaugoti, taip pat ištirti galimybę parengti ir ateityje priimti atitinkamas priemones, kurios visų suinteresuotųjų subjektų pastangomis padėtų efektyviai pagerinti darbo sąlygas.

2.1.1.

Pasaulinė vertės grandinė. Ši sąvoka pradėta vartoti praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, siekiant apibūdinti „visą veiklą, kurios reikia, kad sumanytas produktas būtų pagamintas, ir kuri apima tam produktui pagaminti reikiamų žaliavų šaltinius, visus tarpinius produktus, produkto rinkodarą, platinimą ir naudingumą galutiniam vartotojui“ (2).

Pasaulinės vertės grandinės turėtų būti palankios proceso modernizavimui (siekdamas didesnio našumo, gamintojas diegia geresnę technologiją) ir funkciniam tobulinimui (gamintojo galimybė ugdyti projektavimo, prekių ženklų kūrimo ir rinkodaros gebėjimus). Tačiau iš daugelio pavyzdžių matyti, kad taip būna ne visada.

Darnaus ir atsakingo pasaulinės vertės grandinių valdymo užtikrinimo klausimas – vienas svarbiausių tarptautinės darbotvarkės (EBPO, TDO, Didžiojo septyneto (G 7), Didžiojo dvidešimtuko (G 20), ES ir JT) klausimų, nes visame pasaulyje vis daugiau prekybos ir investicijų vykdoma pasaulinėje vertės grandinėje, o tai, kad dominuojančios įmonės užsako paslaugas ir tarptautiniu mastu koordinuoja pasaulinę gamybą, turi didžiulį socialinį poveikį. Tas poveikis gali būti teigiamas, – pavyzdžiui, geriau apmokamos darbo vietos, didesnis moterų užimtumas, kuriant darbo vietas atsiranda daugiau užimtumo galimybių, įgūdžių ugdymas, žinių ir technologijų sklaida. Tačiau yra ir kita to poveikio pusė, dėl kurios kyla susirūpinimas, – pavyzdžiui, mažų garantijų darbas, prastos darbo sąlygos (įskaitant darbuotojų sveikatos ir saugos sritį), socialinių teisių nebuvimas (įskaitant tai, kad nėra socialinės apsaugos) ir žmogaus bei pagrindinių darbuotojų teisių pažeidimas.

Dėl to rengiami ir įgyvendinami įvairūs nacionalinio ir tarptautinio lygmens dokumentai, pavyzdžiui, TDO konvencijos, EBPO rekomendacijos ar JT pagrindiniai verslo ir žmogaus teisių principai (taip pat žr. 2.3.3 punktą), ir politikos programos, pavyzdžiui, Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m. (3), su ja pateikiama Adis Abebos vystymosi finansavimo veiksmų darbotvarkė (4), kuria raginama laikytis darbo standartų ir skatinamas deramas darbas, taip pat tolesnė prekybos, investicijų, privačiojo sektoriaus ir tiekimo grandinių plėtra.

2.1.2.

Pasaulinė tiekimo grandinė. Pasaulinę tiekimo gandinę sudaro tarpusavyje susijusios organizacijos, ištekliai ir procesai, dėl kurių sukuriami ir galutiniams klientams teikiami produktai ir paslaugos. Taigi tai pasaulinės vertės grandinės dalis, susijusi su ištekliais, bet ne su prekių ar paslaugų sumanymu ar platinimu.

2.1.3.

Deramas darbas. TDO šalių suformuluota ir TDK Deklaracijoje dėl socialinio teisingumo siekiant teisingos globalizacijos (5) patvirtinta sąvoka, apimanti nacionalines ir vietos programas, įgyvendinamas siekiant keturių strateginių tikslų:

TDO, pasaulinė standartus nustatanti institucija, priėmė kelias pasaulinių tiekimo grandinių sričiai svarbias konvencijas. Tai konvencijos, kuriomis nustatyti visuotiniai (pagrindiniai) darbo standartai (t. y. skatinama asociacijų laisvė ir teisė į kolektyvines derybas, darbuotojų nediskriminavimas, draudžiamas priverčiamasis ir vaikų darbas), taip pat darbuotojų sveikatos ir saugos, darbo inspekcijos ir kitų sričių konvencijos. Jas ratifikuojančios valstybės privalo savo teisės aktus ir praktiką suderinti su konvencijomis. Be to, remiantis 1998 m. TDO deklaracija dėl pagrindinių darbo principų ir teisių (6), visos TDO valstybės narės, net ir neratifikavusios atitinkamų konvencijų, privalo laikytis pagrindinių darbo standartų ir juos įtvirtinti savo teisės aktuose ir praktikoje.

2.1.1.

Pasaulinių vertės grandinių įtaka pasaulio prekybai sparčiai didėja ir, pasak PPO, EBPO, TDO bei remiantis 2013 m. UNCTAD (7) medžiaga, joms tenka 60–80 proc. tarptautinės prekybos ir 20 proc. viso pasaulio darbo vietų (8). Sektoriai, kuriems būdingos tokios tarpusavyje susijusios organizacinės dalys, kaip sumanymas, gamyba, platinimas ir vartojimas, ir kurių varomoji jėga – daugiašalės įmonės, yra žemės ūkis, pramonė (pvz., automobilių, aviacijos, tekstilės ir drabužių, žaislų, elektronikos) ir paslaugos (pvz., skambučių centrai, informacinės technologijos).

2.1.2.

Skiriasi ir tų pasaulinių vertės grandinių forma bei struktūra: vienos būna gana trumpos (nedaug veiklos rūšių), kitos – ilgesnės, taigi ir ekonominiai, socialiniai bei ekonominiai bendrovių ryšiai driekiasi per daugelį ir atokių šalių (nuo JAV iki ES ir Azijos). Pasak Gary Gereffi (9), vyrauja trijų rūšių valdymas: pasaulines vertės grandines valdo pirkėjai, jos dažniausiai valdomos atsižvelgiant į sąnaudas (drabužių ir avalynės pasaulinės vertės grandinės) ir jas valdo gamintojai, besinaudojantys tam tikra technologine tiekėjų iš besivystančių šalių kompetencija, taip pat susijusia su dizainu ir inovacijomis (elektronika).

2.1.3.

Pasaulinės vertės grandinės sudedamoji dalis pasaulinė tiekimo grandinė grindžiama pirkėjų, tiekėjų ir galimų subrangovų santykiais. Ši grandinė gali būti įvairių formų: vertikaliai integruota, priklausoma grandinė, modulinė grandinė (stambieji tiekėjai gali veikti nepriklausomai nuo pagrindinės įmonės) arba su prekių rinkomis siejamos rinkos grandinės.

2.2.1.

ES įmonių socialinę atsakomybę apibrėžia kaip „įmonių atsakomybę už jų poveikį visuomenei“ (10).

2.2.2.

Remiantis tuo, kad per pastaruosius dvidešimt metų kilo nemažai problemų, visų pirma tokiuose sektoriuose kaip elektronika, sporto prekės ir drabužiai, nustatyti (visų pirma tai nustatė EBPO) šie svarbūs klausimai, kuriuos būtina išspręsti siekiant, kad daugiašalės įmonės, būdamos pagrindinėmis įmonėmis, darniai valdytų savo pasaulines vertės ir tiekimo grandines:

2.2.3.

Šiuos klausimus dabar stengiasi spręsti įvairiausi subjektai – daugybė viešųjų ir privačiųjų, nacionalinių, Europos ir tarptautinių organizacijų ir institucijų, visų pirma po to, kai 2013 m. Bangladeše pastate „Rana Plaza“ žuvo daugiau kaip 1 100 darbuotojų:

Įgyvendinamos įvairios nuolatinės arba laikinos privačios iniciatyvos, pavyzdžiui, iniciatyvos, kurių po nelaimės pastate „Rana Plaza“ imtasi siekiant Bangladešo drabužių gamyklose gerinti darbuotojų sveikatą ir saugą (Susitarimas dėl Bangladešo gatavų drabužių sektoriaus priešgaisrinės ir pastatų saugos (20)).

2.2.4.

Visi šie viešieji ir privatūs subjektai dalyvauja rengiant ir įgyvendinant įvairias priemones, kuriomis siekiama darbuotojams gerinti sąlygas ir užtikrinti jų teises:

3.1.1.

Drabužių ir avalynės pramonės pasaulinė tiekimo grandinė apima įvairius veiklos vykdytojus ir gamybos procesus. Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui teko 601 mlrd. JAV dolerių (USD) vertės pasaulinio drabužių, tekstilės ir avalynės eksporto, tai sudaro 60 proc. visos pasaulio prekybos, o didžioji dalis teko Kinijai. Vis daugiau drabužių ir avalynės gamina ir eksportuoja tokios šalys kaip Bangladešas ar Kambodža – 2014 m. šios prekės sudarė atitinkamai 89,2 ir 77,4 proc. šių šalių visų prekių eksporto (22). Pokytį labiausiai lėmė tai, kad labai padidėjo Kinijos drabužių ir tekstilės pramonės darbuotojų atlyginimai, taigi tarptautiniai pirkėjai naujų tiekėjų ėmė ieškoti Azijoje.

Pasak TDO (23), 2014 m. daugumoje šalių vidutinis darbo užmokestis buvo mažesnis nei 200 USD per mėnesį. Minimalus mėnesinis atlyginimas nekvalifikuotiems drabužių pramonės darbininkams mokamas Kinijoje (iki 297 USD), Filipinuose, Malaizijoje, Indonezijoje (247 USD), Tailande, Vietname (145 USD), Indijoje (136 USD), Kambodžoje (128 USD), Pakistane (119 USD), Bangladeše (71 USD) ir Šri Lankoje (66 USD).

Didžiausi pavojai kyla dėl to, kad negaunama pragyvenimą užtikrinančio darbo užmokesčio, taip pat dėl priverčiamojo ar vaikų darbo, prastų darbo santykių (nes asociacijų laisvė silpnai apsaugota, o kolektyvinės derybos ribotos), prastos darbuotojų saugos ir sveikatos, nepakankamos darbo inspekcijos, nepakankamai išplėtotos profesinių traumų sistemos, užteršto vandens, cheminių medžiagų poveikio ir dirbančių moterų išnaudojimo.

3.1.2.

2013 m. balandžio 24 d. Bangladeše sugriuvus pastatui „Rana Plaza“, kuriame veikė drabužių fabrikai, žuvo 1 136 darbuotojai, daugiausia moterys. Dėl labai prastos techninės pastato būklės ir nesamų avarinio išėjimo vietų nelaimė buvo tokio masto, kad vyriausybės (ES ir jos valstybių narių, JAV, Kanados, Norvegijos), tarptautinės organizacijos (TDO, EBPO ir Pasaulio bankas), tarptautinės ir vietos suinteresuotosios šalys išskirtinai susitelkė ir ėmėsi plataus užmojo veiksmų, kuriais siekiama raginti imtis nacionalinių trumpalaikių priemonių (kompensacijos nukentėjusiųjų šeimoms, patikrinimai ir taisomieji veiksmai drabužių fabrikuose, nauji audito metodai, darbo teisės persvarstymas), nacionalinių vidutinės trukmės priemonių (pvz., plėtoti nepriklausomas profesines sąjungas, stiprinti darbo inspekciją) ir sisteminių priemonių, kad būtų skatinamas atsakingas pasaulinių tiekimo grandinių valdymas.

3.1.3.

EBPO rengia išsamaus patikrinimo rekomendacijas dėl gatavų drabužių ir avalynės sektorių atsakingo tiekimo grandinių.

3.1.4.

Bendradarbiaudama su tarptautiniais paramos teikėjais, vyriausybėmis, darbuotojais ir darbdaviais, TDO drabužių sektoriuje (pvz., Azijoje) įgyvendina projektus, kuriais siekiama sudaryti sąlygas lengviau gauti informaciją apie atlyginimus, darbo sąlygas ir darbo santykius, kad būtų gerinama socialinio dialogo darbo standartų klausimais kokybė, didėtų socialinių partnerių kompetencija ir stiprėtų kolektyvinių derybų sistema, taip pat, kad fabriko lygmeniu būtų užtikrinti darbo standartai (25).

3.1.5.

Europos Komisija rengia pavyzdinę darnios drabužių tiekimo grandinės iniciatyvą, kartu tai apima bendrą planavimą, koordinuojamą finansavimą, bendrą programų įgyvendinimą, vartotojų informuotumo didinimą ir kt.

3.1.6.

Tekstilės ir drabužių sektoriaus ES socialiniai partneriai parengė Europos Komisijos remiamą bendrą iniciatyvą ir įmonių socialinės atsakomybės vertinimo priemonę, tinkamą pasaulinėms tiekimo grandinėms. Dabar jie atlieka baigiamuosius darbus ir rengiasi jos sklaidai tarp MVĮ ir kitų suinteresuotųjų subjektų.

3.1.7.

ES pirmininkaujantys Nyderlandai, siekdami padėti užtikrinti pasaulinių vertės grandinių darną, nori ištirti, kokiomis priemonėmis būtų galima padidinti ES vystymosi ir prekybos politikos sinergiją.

3.1.8.

Vokietijos Federalinis ekonomikos, bendradarbiavimo ir vystymosi ministras Gerdas Mulleris sudarė specialų darnaus tekstilės sektoriaus aljansą, kuriame dalyvauja pagrindiniai partneriai. Pastarajame G7 susitikime jis labai konkrečiai apibūdino padėtį: „prisiimti atsakomybę kainuotų vieną eurą, prie kiekvienos suknelės, švarko ar kelnių poros pridėjus tik po eurą būtų užtikrinta, kad Bangladeše, Kambodžoje ar Afrikoje būtų pakankamai mokama už sunkų darbą, o vaikų ir siuvėjų gyvenime atsirastų galimybių“ (26).

3.1.9.

Daugėjant privačių iniciatyvų, įgyta patirties ir padedama dalytis geriausios praktikos pavyzdžiais. Kelios iš jų – Socialinių išlygų iniciatyva, kurią įgyvendinant 22 pagrindiniai mažmenininkai, tokie kaip „Monoprix“, „Carrefour“ arba „Casino“, kurių apyvarta didesnė nei 243 mlrd. EUR, savo socialiniams auditams taiko panašią metodiką; Verslo socialinio suderinamumo iniciatyva, kurios 2003 m. ėmėsi Briuselyje veikianti Užsienio prekybos asociacija, vienijanti daugiau kaip 1 700 mažmenininkų ir importuotojų, turinčių verslo ryšių su 30 000 gamyklų, iš 36 šalių.

3.2.1.

Remiantis T. J. Sturgeono ir M. Kawakamio (27) atliktu pasaulinių vertės grandinių tyrimu, „tarpiniai produktai vertės požiūriu, tiekiami tarpiniai produktai drabužių pramonei gerokai mažiau svarbūs negu elektronikos ir keleivinių transporto priemonių pramonei“.

3.2.2.

Elektronikos pasaulinė vertės grandinė – viena svarbiausių prekių sektoriuje. 2006 m. šiai vertės grandinei teko daugiau kaip 17 proc. visų pagamintų tarpinių prekių, palyginti su 2,7 proc., tenkančiais cheminėms medžiagoms ir plastikui, ir 1,9 proc. – orlaivių dalims. Vertinant elektronikos tarpinių produktų eksportą, pirmauja dvi šalys – Kinija/Honkongas ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

3.2.3.

Trys įsitvirtinusios veiklos vykdytojų grupės, nuo kurių priklauso vertės grandinės modulinė struktūra, yra šios:

Šios konkrečios vertės grandinės modulinę struktūrą lemia tai, kad pagrindiniai veiklos procesai, pavyzdžiui, kompiuterizuotas projektavimas, gamybos planavimas ir atsargų bei logistikos valdymas, yra kodifikuoti ir standartizuoti.

3.2.4.

Buitinės elektroninės įrangos gyvavimo ciklas trumpas – nuo trijų iki aštuoniolikos mėnesių, ir gyvavimo ciklo pabaiga ateina greitai. Taigi šių produktų tiekėjų gaunamų užsakymų pateikimo rinkai trukmė labai trumpa. Pavyzdžiui, 2007 m. bendrovei „Apple“ pristačius telefoną „iPhone“, pateikimo rinkai trukmė buvo šeši mėnesiai, o 2012 m. tai jau truko mažiau nei dvi savaites (28). Gamintojams ir darbuotojams tai sunkus uždavinys, taigi reikia ieškoti sprendimų ir juos diegti.

Vienose bendrovėse susitarta, kad gausiausių užsakymų laikotarpiu bus dirbama viršvalandžius arba pamainomis, o per metus tai bus kompensuojama, kitose matyti, kad gerokai padaugėja laikinų sutarčių, per įdarbinimo agentūras pasamdytų darbuotojų ar migrantų (pvz., 2009 m. Meksikoje 60 proc. elektronikos pramonės darbo jėgos buvo laikinieji per įdarbinimo agentūras įdarbinti darbuotojai, o gausiausių užsakymų laikotarpiu jų buvo net 90 proc.) (29). Tai dažnai reiškia, kad darbuotojai turi mažiau teisių, pavyzdžiui, gauna mažesnį atlyginimą, negauna socialinės apsaugos arba jiems neleidžiama tapti profesinių sąjungų nariais. Be nacionalinės teisės aktų, sprendimas galėtų būti rastas ir įmonių lygmeniu pasirašant susitarimus, taip pat pirkėjams ir tiekėjams labiau derinant savo veiksmus ir dalijantis informacija, taip suteikiant galimybių geriau planuoti gamybą ir naudotis nuolatinių, o ne laikinųjų darbuotojų paslaugomis.

3.2.5.

Kalbant apie pagarbą žmogaus ir darbuotojų teisėms, elektronikos pramonėje taip pat aktualu tai, kad naudingosios iškasenos išgaunamos konflikto ir didelės rizikos zonose, pavyzdžiui, Afrikos Didžiųjų ežerų regione (30). JAV priėmus teisės aktą (Doddo ir Franko aktas), Europos Komisija 2014 m. pateikė pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo nustatomas pasitvirtinimo mechanizmas, taikomas alavo, tantalo, volframo ir aukso importuotojams į ES rinką; šiuo pasiūlymu Komisija siekia užtikrinti, kad tų naudingųjų iškasenų gavybos ir prekybos pajamomis nebūtų remiamas vietos ginkluotas konfliktas. Išsamiu tikrinimu, taip pat kartu įgyvendinamomis kitomis priemonėmis turėtų būti padedama užtikrinti visos tiekimo grandinės skaidrumą, tai taip pat turėtų turėti teigiamą poveikį darbo vietų kūrimui ir darbo sąlygoms kasyklose, pavyzdžiui, darbuotojų sveikatai ir saugai, pajamų lygiui ar veiklos legalizavimui. Tokiomis sąlygomis taip pat būtų galima išteklius nuolat gauti iš Afrikos, užuot ieškojus jų kituose pasaulio regionuose, kuriuose nėra konfliktų (31).

3.2.6.

EBPO parengė išsamaus patikrinimo rekomendacijas dėl atsakingo naudingųjų iškasenų tiekimo iš konfliktų zonų ir didelės rizikos regionų grandinių (32).

3.3.1.

EESRK taip pat norėtų pabrėžti, kad kitų sektorių, pavyzdžiui, paslaugų ir žemės ūkio pramonės, pasaulinės vertės ir tiekimo grandinėse sunkumų gali kilti dėl darbo sąlygų, o visų pirma dėl darbuotojų sveikatos ir saugos.

3.3.2.

TDO dokumente, kuriuo remiamas deramas darbas kaimo ekonomikos sektoriuje (33), dėmesys sutelktas į tris prioritetines sritis, kuriose reikėtų imtis veiksmų: deramą darbą palankių sąlygų neturintiems, marginalizuotiems ir pažeidžiamiems gyventojams, deramą darbą kaimo darbuotojams tiekimo grandinėse, deramą darbą kaimo darbuotojams plantacijose.

—

vyriausybės atsakingos už nacionalinių darbo ir socialinių įstatymų rengimą, įgyvendinimą ir įgyvendinimo užtikrinimą, TDO konvencijų ratifikavimą ir veiksmingą įgyvendinimą, o ES valstybės narės taip pat atsakingos už ES direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę ir įgyvendinimą, jų pareiga taip pat suteikti visus administracinius ir finansinius išteklius, įskaitant darbo inspekciją, kad būtų užtikrinta atitiktis teisinei sistemai.

—

Tarptautinės organizacijos nustato standartus ir plėtoja pasaulines iniciatyvas, kad būtų skatinamas tarptautinių darbo standartų laikymasis ir atsakingas verslas. Šiuo atveju dokumentais, pavyzdžiui, JT Pagrindiniais verslo ir žmogaus teisių principais (koncepcija „ginti, gerbti ir padėti“), padedama suprasti pagrindinių subjektų funkcijas ir atsakomybę.

—

Socialiniai partneriai raginami dalyvauti socialiniame dialoge darbo standartų ir sąlygų klausimais ir skatinti jį, taip pat ir konkrečiame sektoriuje bei tarpvalstybiniu mastu, o vyriausybės turėtų užtikrinti, kad būtų veiksmingai ginama ir skatinama asociacijų laisvė ir kolektyvinės derybos.

—

Daugiašalės įmonės turėtų laikytis šalių, kuriose jos veikia, galiojančių įstatymų, jos taip pat raginamos įsipareigoti laikytis įmonių socialinės atsakomybės ir išsamaus patikrinimo principų.

—

NVO papildo kitų subjektų pastangas, joms tenka svarbiausia funkcija didinant informuotumą darbuotojų teisių klausimais ir smerkiant išnaudojimą.

Atsižvelgdamas į sudėtingumą ir akivaizdžią didžiulę riziką, kylančią šiems pagrindiniams subjektams, EESRK mano, kad tokioms sudėtingoms problemoms spręsti reikia struktūruotos, skaidrios ir įtraukios suinteresuotųjų subjektų platformos.

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/28

Pranešėja:

Ariane RODERT

Bendrapranešėjis:

Oliver RÖPKE

1.1.

Europa susiduria su sudėtingais iššūkiais, kuriuos norint įveikti reikalingi nauji socialiniai ir ekonominiai modeliai. Siekiant užtikrinti pažangą, ekonomikos augimą ir gerovę Europoje, reikia pereiti prie inovacijomis grindžiamos ekonomikos.

1.2.

Esant tokioms aplinkybėms, atsiranda novatoriškų idėjų ir verslo modelių, parodančių, kad vyksta perėjimas nuo tradicinių inovacijų prie inovacijų, kuriose atsižvelgiama į techninius, aplinkosaugos ir socialinius aspektus, dėmesį sutelkiant į žmonių gyvenimą ir gerovę.

1.3.

Todėl EESRK ragina Europos Komisiją parengti politikos strategiją šių naujų verslo modelių atsiradimui remti. Joje turi būti pripažįstamos, sujungiamos ir remiamos pagrindinės šių įmonių modelių idėjos, besiremiančios tokiomis teorijomis kaip bendra vertė, kolektyvinis poveikis, poveikio vertinimas, spiralinė partnerystė ir socialinės inovacijos.

1.4.

Ši strategija apima tokių palankių sąlygų sudarymą, kurios padeda šalinti kliūtis ir išplečia tradicines verslo sąvokas. Nagrinėti klausimai būtų viešieji pirkimai, inovacijoms palankus reguliavimas, specialiai pritaikyta finansinė priemonė, tikslingesnė struktūrinių fondų parama, galimos mokesčių paskatos, mokymas, parama ir įgūdžių atnaujinimas, pastarųjų atveju konkrečiai atsižvelgiant į skaitmeninimą ir robotų naudojimą.

1.5.

Labai svarbu, kad valstybės narės ir Europos institucijos visiškai pripažintų ir remtų „sąžiningesnius“ verslo modelius, kuriais visų pirma siekiama inovacijų socialiniam vystymuisi, įtraukdamos socialinio poveikio vertinimą kartu su ataskaitomis apie ekonominę pažangą.

1.6.

EESRK primygtinai ragina Komisiją visapusiškai įtraukti socialinių investicijų dokumentų rinkinio principus ir jo sąsajas su socialinėmis inovacijomis kuriant Europos socialinių teisių ramstį, nes daugelis šių naujų verslo modelių yra konkreti šių principų išraiška.

1.7.

Valstybės narės ir Komisija privalo užtikrinti, kad socialinės inovacijos būtų visiškai integruotos į inovacijų programas. Turėtų būti visapusiškai panaudojama ES finansinė parama, pavyzdžiui, pagal programą „Horizontas 2020“, socialinėms inovacijoms ir įvertinta atsižvelgiant į (kiekvieno suinteresuotojo subjekto) technines įsigijimo galimybes ir politinį poveikį.

1.8.

Valstybės narės ir ES institucijos privalo inovacijų principus įtraukti į įmonių politiką, kad būtų užtikrintas kultūrai palankių sąlygų, kurios skatintų inovacijas, būtų palankios joms, atlygintų ir skleistų jas, sudarymas. Šiai kultūrai būdingi šie aspektai: eksperimentavimas, nauja partnerysčių konfigūracija ir platesnis požiūris į vertės kūrimą visuomenėje.

1.9.

ES, įgyvendindama inovacijų politikos iniciatyvas, privalo daugiau dėmesio skirti MVĮ, ypač socialinės ekonomikos įmonėms, labai mažoms įmonėms, šeimos įmonėms ir visų tipų pradedančiosioms įmonėms, kad būtų pagerintos tvarumo ir atkartojimo (masto didinimo) sąlygos.

1.10.

Į naujus ir novatoriškus verslo modelius turi būti visapusiškai atsižvelgiama politikos iniciatyvose, skirtose ketvirtajai pramonės revoliucijai ir susijusiose su žiedine, dalijimosi ir funkcionalumo ekonomika, šiuo tikslu skatinant pritaikyti esamas įmones ir modelius, remiant naujų ir netradicinių įmonių formų atsiradimą, plėtojant naujus santykius ir pritaikytus bendradarbiavimo modelius.

1.11.

EESRK ragina Komisiją į būsimą bendrosios rinkos strategijos peržiūrą, kuri numatyta 2017 m., įtraukti visus šiuos naujus verslo modelius ir pasiūlyti naujų šios krypties priemonių.

1.12.

Kaip ir visų įmonių atveju, naujuosiuose verslo modeliuose yra labai svarbu laikytis visų deramo darbo principų, gerbti darbuotojų socialines teises ir socialinių partnerių vaidmenį.

2.1.

Europoje sparčiai keičiasi socialinis klimatas, todėl reikalingi nauji socialiniai ir ekonominiai modeliai, kad būtų galima performuoti Europą į modernią ir pasaulyje konkurencingą ekonomiką.

2.2.

Siekiant ekonomikos augimo, skatinančio pažangą, socialinę sanglaudą ir gerovę, reikalingas naujas požiūris į inovacijas. Visame pasaulyje, kaip ir daugelyje įmonių, kurios šiuo metu siekia socialinio, aplinkosauginio ir ekonominio augimo ir poveikio, inovacijoms ir moksliniams tyrimams yra taikomas šis požiūris. Be to, vartotojų lūkesčiai ir paklausa rodo, kad toks požiūris yra remiamas. Tai aiškiai parodo atsiradusios naujos iniciatyvos, pvz., bendro vartojimo, žiedinė ir dalijimosi ekonomika. Šioms iniciatyvoms yra bendra tai, kad jos yra pagrįstos naujomis vertybėmis ir jomis siekiama išmanaus, tvaraus ir integracinio, pažangą skatinančio augimo, apimančio technines, su aplinka susijusias ir socialines inovacijas.

2.3.

Šios nuomonės tikslas – išnagrinėti keletą naujų sąvokų, kurios yra svarbiausios inovatyviems naujiems verslo modeliams. Kaip pavyzdys joje visų pirma bus naudojamos socialinės ekonomikos įmonės. Nuomonė grindžiama šios srities EESRK acquis ir visų pirma darbu, atliktu vykdant EESRK socialinės įmonės projektą (1). Šioje nuomonėje nenagrinėjamos tokios sąvokos kaip, pvz., žiedinės, bendro vartojimo, funkcionalumo ar dalijimosi ekonomikos, inovacijų ar MVĮ politikos, kurios yra išnagrinėtos susijusiose EESRK nuomonėse.

3.1.1.

Europa susiduria su sudėtingais socialiniais iššūkiais, kurių esamos sistemos išspręsti negali. Tai rodo pasikeitusią paradigmą, kuriai reikalingas naujas požiūris ir novatoriški sprendimai. Šios inovacijos dažnai vadinamos socialinėmis arba visuomeninėmis inovacijomis. „Socialinės inovacijos – tai inovacijos, kurių priemonės ir tikslai yra socialiniai. Konkrečiai socialines inovacijas apibrėžiame kaip naujas idėjas (produktus, paslaugas ir modelius), kurie kartu patenkina socialinius poreikius (veiksmingiau už kitas alternatyvas) ir sukuria naujus socialinius santykius ar bendradarbiavimą. Tai yra tokios inovacijos, kurios yra naudingos ne tik visuomenei, bet ir stiprina visuomenės gebėjimą veikti“ (2). Socialinių inovacijų atsiranda visuose sektoriuose ir tai nebe naujiena, tačiau jų bendra savybė yra ta, kad galiausiai dėl jų įvyksta sisteminės permainos.

3.1.2.

Mokslo pasaulyje šiais laikais inovacijos reiškia daugiau nei vien technikos raidą. Šiais laikais tyrėjai sutinka, kad inovacijose ir moksliniuose tyrimuose reikia atsižvelgti į techninius, aplinkosauginius ir socialinius aspektus. Socialinės, skaitmeninės ir techninės inovacijos yra tarpusavyje susijusios. Šiuo atžvilgiu skaitmeninės technologijos yra kaip priemonė dalijimuisi paskatinti ir įgalinti žmones veikti, o socialinės inovacijos yra pagrindinis tikslas.

3.1.3.

Socialinės inovacijos pasireiškia kitaip, nei techninės inovacijos. Jos atsiranda iš poreikio, dažnai būna skirtos visuomenės problemai spręsti ar konkrečios naudotojų grupės poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į socialinius, aplinkosauginius ir ekonominius aspektus. Sėkmingiausios socialinės inovacijos apima holistinį mąstymą, kuris galiausiai lemia sistemines permainas, o ne tik vieno klausimo ar temos sprendimą.

3.1.4.

Socialinių inovacijų pagrindas – etinis, ideologinis arba bendro intereso požiūris. Tai matyti iš dabartinio pilietinės visuomenės vaidmens formuojant gerovės sistemas ir jos vaidmens praeityje. Socialinė inovacija galbūt ir nauja sąvoka, bet ji egzistuoja jau labai seniai.

3.1.5.

Socialinės inovacijos yra pagrįstos atviru bendravimu ir bendradarbiavimu grindžiamu problemų sprendimu, kurį priimant dalyvauja įvairūs suinteresuotieji subjektai ir taikoma įvairi praktika naujiems sprendimams sukurti. Socialinės inovacijos griauna sektorius ir rinkas skiriančias sienas, pakeisdamos konkuravimo logiką bendradarbiavimu grindžiamais ir ilgalaikės partnerystės sprendimais. Tai reiškia dalijimąsi, susijusį su atviro kodo judėjimu ir nekonkurencinių metodų taikymu.

3.1.6.

Socialinės inovacijos užtikrina naują pagrindą Europai ir jos skatins „tikrą socialinę rinkos ekonomiką“, kaip nustatyta Lisabonos sutarties 2 straipsnyje. Tačiau tai įmanoma pasiekti tik tuo atveju, jei inovacijos bus aiškiai orientuotos į tikslus, pvz., dėl įtraukties ir lygybės. Tai savo ruožtu paspartins tolesnes visuomenines inovacijas.

3.2.1.

Atsiranda suvokimas, kad patraukliam verslo planui svarbiausia yra kurti ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriu išsamesnę vertę. Tai, kad ekonominis pelnas gaunamas arba padidinamas užtikrinant didesnę socialinę ir aplinkos vertę, aiškiai parodo, kad ekonomikos augimas susijęs su pažanga socialinėje ir aplinkos srityse. Tai vadinama bendros vertės kūrimu; šią sąvoką nagrinėja keli tyrėjai (3).

3.2.2.

Svarbiausia šiai strategijai yra perėjimas nuo trumpalaikės finansinės veiklos optimizavimo standarto prie ekonominės vertės kūrimo tokiu būdu, kuriuo būtų kuriama ir socialinė pažanga bei vertė visuomenei. Bendra vertė gali paskatinti naują inovacijų bangą ir našumo augimą pasaulinėje ekonomikoje.

3.2.3.

Remiant tikrą socialinę rinkos ekonomiką, reikia skatinti konkrečias investavimo formas labiau dalyvavimu grindžiamos, demokratinės ir integracinės ekonomikos atsiradimui skatinti. Šiuo požiūriu būtina sukurti visą finansinę ekosistemą ir ypač įdomu apsvarstyti mišraus kapitalo formas, kurias EESRK nagrinėjo savo ankstesniame darbe (4).

3.2.4.

Bendros vertės logika reiškia, kad vertės kūrimas jau nėra tik esamos vertės perdavimas, bet reiškia bendrai padidėjusią socialinę, aplinkosauginę ir ekonominę vertę. Taip pat akcentuojama, kad rinka nėra apibrėžiama vien tik ekonominiais terminais, bet apima ir socialinius bei aplinkos aspektus. Svarbiausia yra tai, kad bendra vertė grindžiama privačiojo ir pilietinės visuomenės sektorių, kurie taiko bendrų veiksmų modelį, privalumais ir skirtumais, kuris galiausiai lemia naujų ir augančių rinkų kūrimą.

3.3.1.

Sudėtingoms visuomenės problemoms spręsti dažnai reikalingas glaudus vyriausybės, rinkos ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimas, kad būtų parengti veiksmingi sprendimai. Ši partnerystė yra pagrįsta giliu kiekvieno suinteresuotojo subjekto požiūrio supratimu ir sparčiu sprendimų priėmimu bei empatiškais metodais.

3.3.2.

Bendradarbiavimas, bendri veiksmai ir tarpsektorinės inovacijos turi milžiniškų pranašumų, palyginti su būdais, kuriais visuomenė anksčiau sprendė visuomenines problemas. Svarbiausia – iš anksto suburti suinteresuotuosius subjektus, kad būtų galima kartu nustatyti bendrą visuomenės tikslą ir būdą jo siekti.

3.3.3.

Vertėtų paminėti, kad dėmesys ir parama turi būti skiriama visai visuomenei, nes inovacijos dažnai sukuriamos vietos lygmeniu, arti realių poreikių. Esama didelio potencialo kaupti ir dalytis šia vietos patirtimi, kurios didelę dalį galima atkartoti ir platesniu mastu panaudoti kituose regionuose ir šalyse.

3.4.1.

Kaip minėta, didelio masto socialinėms permainoms reikalingas platus įvairių sektorių veiklos suderinimas, koordinavimas ir partnerystė. Be to, turi būti pasiektas kolektyvinis poveikis.

3.4.2.

Kolektyvinis poveikis yra pagrįstas įvairių sektorių pagrindinių suinteresuotųjų subjektų įsipareigojimu, vadovaujantis bendra darbotvarke, spręsti konkrečią visuomenės ar socialinę problemą. Be to, tam reikalinga centralizuota infrastruktūra, tam paskirti darbuotojai, struktūrizuotas procesas, bendras vertinimas, nuolatinis bendravimas ir abipusiai stiprinama visų dalyvių veikla. Didelio masto socialiniai pokyčiai atsiras ne dėl atskirų organizacijų veiklos, bet geriau koordinuojant įvairių sektorių veiklą.

3.5.1.

Jei inovacijos sąvoka skirta apimti ne tik techninį, bet ir socialinį bei aplinkosaugos aspektus, pažangą būtina vertinti kitaip. EESRK anksčiau yra nagrinėjęs kitas temas (Socialinio poveikio vertinimas (5) ir Ekonomika bendrosios gerovės kūrimui (6)), kuriose buvo aiškiai įrodyta, kad reikalingas platesnis požiūris į rezultatus ir ataskaitų teikimą.

3.5.2.

Ilgą laiką buvo įprasta rezultatus vertinti pagal ekonominius rodiklius. Tačiau atsiranda vis daugiau mišrių inovacijas kuriančių struktūrų, todėl reikia naujų holistinių rodiklių, kuriais remiantis būtų galima įvertinti jų socialinį, su aplinka susijusį ir ekonominį poveikį.

3.5.3.

Socialinio poveikio vertinimo principo taikymas apima suinteresuotojo subjekto požiūrį, bendrą supratimą ir pagrindinių rezultatų apibrėžimą, taip pat bendrą rodiklių nustatymą. Taip bus lengviau užfiksuoti tikrą sukurtą vertę. Svarbiausia yra pereiti nuo ekonominių ataskaitų prie tokių veiksnių kaip socialinis indėlis, našumas, rezultatas ir poveikis, įvertinimo. Svarbu, kad suinteresuotieji subjektai taip pat suprastų šias sąvokas, nes jos taikomos ir inovacijų, ir verslo kontekste.

3.6.1.

Socialinės ir technologinės naujovės gali turėti didelį poveikį darbo organizavimui ir darbuotojų darbo sąlygoms. Individualizavimo didinimas ir didesnė autonomija bei darbo santykių lankstumas neturi pabloginti socialinės apsaugos. Kad nauji modeliai būtų sėkmingi, deramo darbo principai turi būti užtikrinami net ir pasikeitusioje aplinkoje (7).

3.6.2.

Inovacijos bus neatsiejamos nuo bendros socialinės pažangos tik tuo atveju, jei bus įtraukti visi suinteresuotieji subjektai ir jei inovacijos jiems bus ekonomiškai naudingos, jei pridėtinė vertė bus sąžiningai paskirstoma ir jei nebus naikinamos socialinės teisės. Socialinė darbuotojų apsauga ir toliau turi būti garantuojama net ir pasikeitusiomis sąlygomis.

3.6.3.

Tas pats taikytina ir individualioms darbuotojų socialinėms teisėms, ypač – susijusioms su darbo sąlygomis ir darbo užmokesčiu. Dėl novatoriškų modelių ir visų pirma – skaitmeninimo, darbo vieta dažnai tampa labiau individualizuota ir kyla pavojus socialiniams standartams. Taikant tvarius novatoriškus modelius turi būti gerbiamos darbuotojų teisės ir užtikrinamos jų darbo sąlygos – net ir besikeičiančiame profesiniame pasaulyje.

3.6.4.

Nauji novatoriški verslo modeliai turi skatinti kolektyvines darbuotojų teises, jų praktinį įgyvendinimą ir socialinių partnerių vaidmenį. Socialiniai partneriai, kolektyvinės sutartys ir darbuotojų dalyvavimas dažnai būna inovacijų šaltinis, nes sukuria reikalingas pagrindines sąlygas.

3.6.5.

Ir toliau turėtų būti skatinamas socialinis dialogas ir visapusiškos kolektyvinės sutartys, nes jie gali padėti gerinti pagrindines sąlygas perėjimui prie novatoriškų verslo modelių. Anksčiau „socialines žaidimo taisykles“ reikėjo nuolat derinti prie techninių ir socialinių pokyčių; tai turės būti daroma ir ateityje. Žr., pavyzdžiui, darbo jėgos perskirstymą (pavyzdžiui, darbo laiko trumpinimas).

4.1.

EESRK pritaria tam, kad būtina pripažinti ir skatinti visapusišką verslo ir įmonių modelių, kurie kartu sudaro bendrąją rinką, įvairovę ir gausą (8). Sritis, kurioje EESRK turi specialių žinių, yra socialinės ekonomikos įmonių sritis. Socialinės ekonomikos įmonės ir socialiai atsakingi verslininkai taiko ne vieną pirmiau aptartą koncepciją ir parodo, kad Europoje atsiranda mišrios įmonių modelių formos.

4.2.

Europoje veikia daugiau kaip 2 mln. socialinių įmonių, kurių indėlis į BVP sudaro 10 proc. Tačiau daugelyje valstybių narių šis sektorius yra naujas ir nepakankamai išsivystęs ir tai rodo didžiulį vystymosi potencialą. Pilietinė visuomenė ir socialinė ekonomika yra glaudžiai susijusios ir diegdamos inovacijas prisidėjo prie didelių sisteminių pokyčių visuomenėje, pavyzdžiui, šiose srityse: vaikų priežiūra, ligoninės, asmens savarankiškumo ir nepriklausomo vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų gyvenimo skatinimas, profesinio ir asmeninio gyvenimo suderinimas, darbo integracija ir (socialinis) būstas, taip pat daugybė mokslo atradimų ir išradimų.

4.3.

Sutelkusios dėmesį į konkrečias naudotojų grupes, nepatenkintus poreikius arba užpildydamos spragą, vykdydamos ekonominę veiklą socialinės ekonomikos įmonės eksperimentuoja ir kuria novatoriškus sprendimus. Jos perinvestuoja gautą pelną, siekdamos atlikti socialinę misiją ir daryti poveikį. Pastaruoju metu dėmesys buvo ypač atkreiptas į socialinės ekonomikos įmones, radusias įdomų sprendimą kurti vertę dvejopu būdu: socialiai per savo veiklą (socialinė sanglauda arba įtrauktis) ir ekonominiu būdu (per prekybą, verslo ir darbo vietų kūrimą).

4.3.1.

Inovacijų ir kūrybiškumo stiprinimas priklauso nuo kiekvieno suinteresuotojo subjekto, taip pat nuo elgsenos ir požiūrio. Todėl labai svarbu ne tik stiprinti socialinės ekonomikos įmonių sektorių, bet ir užtikrinti atvirą požiūrį į atsirandančius kitus įvairius modelius. Būtina puoselėti bendradarbiavimo ir bendrų vertybių kultūrą – principą, kuris nuo pat pradžių yra, pavyzdžiui, socialinės ekonomikos pagrindas. Suvokiant, kad socialinės ekonomikos įmonės per diegiamas inovacijas sukuria naujas rinkos galimybes, ypatingą dėmesį būtina skirti šių įmonių apsaugai, kad joms būtų leista toliau vystytis.

4.3.2.

Ypač vertėtų paminėti, kad moksliniai tyrimai rodo, jog socialinėse įmonėse moterų yra daugiau nei tradicinėse. Be to, tyrimai, kurių metu renkami pagal lytį suskirstyti duomenys, parodė, kad moterų, kurios yra socialiai atsakingos verslininkės, skaičius kai kuriose Europos šalyse netgi viršija vyrų skaičių. Iš šių tyrimų taip pat galima spręsti, kad socialiai atsakingos verslininkės yra novatoriškesnės už socialiai atsakingus verslininkus ir inovacijoms išleidžia mažiau lėšų (9). Šie moksliniai tyrimai rodo didelę vystymosi sritį ypatingą dėmesį skiriant socialiai atsakingų verslininkių rėmimui.

5.1.

Nauji ir novatoriški verslo modeliai, pavyzdžiui, socialinės ekonomikos įmonės, yra įprastos ekonomikos dalis ir neprieštarauja kitiems verslo modeliams. Keičiantis Europos socialiniam klimatui, būtina sutelkti dėmesį į įvairių formų inovacijų įgyvendinimą, skatinantį naujus verslo modelius. Nors šie nauji modeliai grindžiami daugeliu 3 skyriuje aptartų sąvokų, tačiau dauguma esamų verslo paramai, vystymuisi ir steigimuisi skirtų programų, taip pat kitos būtinos sąlygos, pavyzdžiui, teisės aktai ir finansinės priemonės, dažnai būna netinkamos remti šiuos skirtingus verslo modelius, nes didelė dalis paramos priemonių ir politikos ir toliau lieka pritaikytos standartiniams ir labiau tradiciniams įmonių modeliams bei logikai. Todėl tam, kad parama būtų naudojama plačiam Europoje atsirandančių skirtingų verslo modelių spektrui, reikėtų atsižvelgti į toliau nurodytus aspektus.

5.1.1.

Socialinės ekonomikos įmonių atveju, EESRK aktyviai ragina sukurti visą ekosistemą, kuri būtų specialiai pritaikyta unikalioms šio konkretaus verslo modelio savybėms (10). Panašiai ekosistemos taip pat turi būti plėtojamos naujoms ir mišrioms verslo koncepcijoms. Be to, esamos paramos priemonės turi būti atnaujintos ir pritaikytos šiems naujiems modeliams ir tam, kad būtų galima remti veikiančias įmones, siekiančias prisitaikyti prie šių naujų tendencijų ir jomis sekti. Optimalią ekosistemą sudaro šie elementai: individualiai pritaikyta ekosistema, taikanti mišraus kapitalo sprendimus, geresnės viešųjų pirkimų formos, individualiai pritaikyta parama verslo plėtrai ir atliekamas socialinio poveikio vertinimas. Tai yra itin svarbu siekiant remti kiekvieno verslo modelio atsiradimą ir tvarumą.

5.1.2.

Inovacijos nebėra tiesinės. Ieškant būsimų sprendimų, būtinas techninių, aplinkos ir socialinių inovacijų derinys. Norint visiškai integruoti šias sąvokas, reikia naujo požiūrio į pažangos ataskaitas, t. y. jis turėtų būti pagrįstas rezultatais arba poveikio vertinimu. Šiuo požiūriu ypač svarbūs du aspektai: bendras vertės kūrimas ir trigubas galutinis rezultatas (užtikrinant, kad socialinė, aplinkosaugos ir ekonominė pažanga būtų vienodos svarbos). Pripažįstant bendrą vertę, sukuriamą pasitelkus kolektyvinį ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių aspektų poveikį, greitai atsiras naujų rūšių mišrios įmonės. Bendros vertės koncepcija vis dar yra ankstyvojoje stadijoje. Todėl vadovai turi įgyti naujų įgūdžių ir žinių, o vyriausybės turi mokytis tokių reglamentavimo būdų, kuriuos taikant būtų sudarytos galimybės kurti bendrą vertę ir nestabdyti šio proceso.

5.1.3.

Finansinių rinkų pagrindinė funkcija – tinkamai paskirstyti išteklius visuomenėje. Išaugęs finansinių rinkų dėmesys trumpalaikiams tikslams vis dėlto tiesiogiai prieštarauja reikalavimui spręsti ilgalaikius visuomenės poreikius, ir apie tai kalbama įvairiose ataskaitose (11). Įmonės turi turėti galimybių investuoti į ateitį, kad sukurtų vertę investuotojams ir apskritai visuomenei. Todėl reikia naujų sistemų, atlyginančių už ilgalaikį investuotojų požiūrį. Šiuo požiūriu svarbus vaidmuo tenka viešajam finansavimui, dažnai – mišraus kapitalo sprendimuose, kuris neretai sustiprina įmonių vystymąsi.

5.1.4.

Kad inovacijos skatintų naujus verslo modelius, būtina nuolat propaguoti inovacijoms palankią kultūrą. Siekiant sustiprinti Europos inovacijų kultūrą, būtina remti eksperimentavimo programas, kuriose palankiai vertinama ir sėkmė, ir nesėkmės (kaip mokymosi etapai). Inovacijų principas turėtų papildyti atsargumo principą, kuris neturėtų kliudyti inovacijoms; pagal inovacijų principą reikia atsižvelgti į teisės aktų ir reguliavimo poveikį inovacijoms. Pradėti reikia nuo partnerystės idėja pagrįstų procesų ir sistemų kūrimo, įtraukiant pagrindinius suinteresuotuosius subjektus (remiant atvirus forumus, dialogų erdves ir bendradarbiavimo susitikimus). Tai jau vyksta visoje Europoje ir šią veiklą būtų galima lengvai išplėsti, bendrinti ir skleisti (12).

5.2.

Politinė valia ir atsakomybė yra svarbūs, siekiant paskatinti naujų įmonių kūrimąsi Europoje. Būtina ES ir valstybių narių lygmeniu kurti darnias politikos darbotvarkes, pritaikytas skirtingiems verslo modeliams remti. Akivaizdu, kad siekiant užtikrinti Europos ekonomikos augimą ir gerovę, reikia pereiti prie inovacijomis grindžiamos ekonomikos ir visuomenės. Todėl reikia atitinkamai pakoreguoti vidaus rinkos teisės aktus ir politiką. 2017 m. numatyta bendrosios rinkos strategijos peržiūra yra galimybė apsvarstyti naujas šios krypties priemones.

5.2.1.

Labai svarbi pakankama ir ilgalaikė parama fundamentiniams ir taikomiesiems moksliniams tyrimams kaip būsimų inovacijų užuomazgoms, akcentuojant bendrą vertę ir trigubą galutinį rezultatą. Be to, šių naujų verslo modelių veikla turi būti užfiksuota statistiniais duomenimis, kad būtų galima užtikrinti tinkamiausią politinę paramą.

5.2.2.

Svarbu informuoti apie įvairias inovacijų ir inovatorių formas. Socialinės ekonomikos įmonės ir pilietinė visuomenė retai kada save vadina inovatoriais. Socialinių inovacijų matomumo didinimas ir pastangos, kad jos būtų atpažįstamos, akivaizdžiai įvertinant jų didelį indėlį į visuomenę, paskatins procesus, nulemsiančius, kad visuose sektoriuose rastųsi daugiau inovacijų.

5.2.3.

ES ir toliau atlieka svarbiausią vaidmenį kaupdama naujas iniciatyvas ir jomis dalydamasi, stiprindama palankią aplinką ir užtikrindama, kad šios tendencijos atsispindėtų pagrindinėse politikos iniciatyvose. Komisijos įgaliojimai suteikia jai galimybių palengvinti šiuos geriausios patirties ir modelių mainus, kad juos būtų galima atkartoti.

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/36

Pranešėjas:

Jorge PEGADO LIZ

1.1.

EESRK, atsižvelgdamas į ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų pateiktą prašymą parengti tiriamąją nuomonę dėl „Dalijimosi ekonomikos ir savireguliacijos“, baigė darbą, pristato savo nuomonę ir toliau pateikia išvadas.

1.2.

Daugelyje savo nuomonių, kuriomis, žinoma, remiamasi šioje nuomonėje, EESRK jau nagrinėjo įvairius šio reiškinio aspektus, skirtingus jo įvardijimus, kurie skiriasi priklausomai nuo kalbos ir požiūrio taško.

1.3.

Atsižvelgdamas į jam pateiktą prašymą, Komitetas siekė apibrėžti dalijimosi ekonomikos sąvoką apimančios ekonominės veiklos ypatumus, taip pat nustatyti, kokia forma ir kokiomis priemonėmis, visų pirma savireguliacija arba bendru reguliavimu, užtikrinti šios ekonominės ir socialinės praktikos teisinę apsaugą.

1.4.

Dalijimosi ekonomika, socialiniu ir ekonominiu požiūriu suklestėjusi 2000 metais pradėjus naudoti internetą ir socialinius tinklus, yra ne tarpusavio mainai, kurie yra toks pat senas reiškinys kaip ir žmogaus atsiradimas, o veikiau susijusi su „neabipuse socialine elgsena“ arba, tiksliau tariant, „aktu ir procesu, kurių tikslas – dalytis su kitais, tuo, kas turima savo reikmėms, arba gauti ir priimti naudoti savo reikmėms tai, ką turi kiti“.

1.5.

Ne tiek svarbu apibrėžti dalijimosi ekonomiką – nors pamėginsime tai padaryti – kiek nustatyti jos ypatumus, tarp kurių svarbiausi yra šie:

1.6.

Toks gana sutartinis šio reiškinio apibūdinimas suteikia galimybę apibrėžti tokių ekonominių santykių modelį ir atskirti su dalijimosi ekonomika iš tiesų susijusią veiklą, kuriai būtina nustatyti specialią tvarką, nuo veiklos, kuri netinkamai dangstoma šia sąvoka tiesiog siekiant išvengti reglamentavimo teisės aktais, kurių turi būti laikomasi, kaip pavyzdžiui, Uber atveju. Tiksliau analitiškai nustačius skirtumą tarp „dalijimosi“ sąvokos ir platformų naudojimu grindžiamų sistemų, būtų galima labiau prisidėti prie politinių sprendimų priėmimo ir nustatyti tinkamesnes taisykles.

1.7.

Didėja ne tik ekonominė įvairių dalijimosi ekonomikos formų svarba, kurią rodo jau didelė jos apyvarta Europoje ir pasaulyje, bet ir šios ekonomikos reikšmė socialinėje ir aplinkos srityje, kas padeda sustiprinti piliečių solidarumą, atgaivinti vietos ekonomiką, kurti darbo vietas, gerinti namų ūkių vartojimą bendrai naudojantis tam tikromis gerybėmis, mažinti anglies pėdsaką ir skatinti atsakingą ir tvarų vartojimą. 5.2 punkte pateikiama atitinkamų pavyzdžių.

1.8.

Tokiomis aplinkybėmis EESRK norėtų paraginti Komisiją įgyvendinti visas reikiamas politines priemones siekiant, kad ES lygmeniu ir visose valstybėse narėse būtų remiamos ir įgyvendinamos įvairios dalijimosi ekonomikos formos ir jos veikimo būdai, didėtų jos patikimumas ir pasitikėjimas ja.

1.9.

EESRK taip pat pabrėžia, kad šie nauji ekonomikos modeliai turi atitikti galiojančius valstybių narių ir ES teisės aktus ir, visų pirma, užtikrinti darbuotojų teises, atitinkamą apmokestinimą, suinteresuotųjų subjektų duomenų apsaugą ir privatumą, socialines teises, sąžiningą konkurenciją ir antimonopolinę ir antikonkurencinę praktiką, platformų atsakomybę už dalyvių sudarytus sandorius ir jų paslaugų teisėtumą ir, svarbiausia, visų rinkos ekonomikos suinteresuotųjų subjektų, įskaitant gaminančius vartotojus (angl. prosumers), teisių apsaugą šiuos santykius pritaikant prie viso ES vartotojų teisių acquis, ypač prie jo nuostatų dėl nesąžiningų sąlygų, nesąžiningos komercinės praktikos, sveikatos, saugos ir elektroninės prekybos.

1.10.

Be to, EESRK mano, kad ES ir, žinoma, pirmininkaujančių Nyderlandų vadovaujamos valstybės narės turėtų kuo skubiau nustatyti aiškią ir skaidrią teisinę sistemą, kuria remiantis Europoje būtų plėtojama ir vykdoma ši veikla (kaip ji apibrėžta 8.2.4 punkte), ir ragina Komisiją ilgiau nebedelsti ir skubiai paskelbti dalijimosi arba bendro vartojimo ekonomikos programą.

1.11.

Šioje programoje Komisija turėtų apibrėžti papildomąjį vaidmenį, kurį turėtų atlikti savireguliacija ir bendras reguliavimas, atsižvelgiant į principus ir nuostatas, kuriuos prieš keletą metų EESRK jau nurodė šiems klausimams skirtose nuomonėse ir informaciniuose pranešimuose. Komitetas dar kartą atkreipia į juos dėmesį ir mano, kad jie turi būti paminėti šioje nuomonėje.

2.1.

Socialinių reikalų ir užimtumo ministerijos Komitetui atsiųstame rašte ES Tarybai pirmininkaujantys Nyderlandai paprašė EESRK parengti tiriamąją nuomonę dėl „Dalijimosi ekonomikos ir savireguliacijos“, tačiau nenurodė nei gairių, kuriomis būtų galima remtis, nei nagrinėtinų klausimų.

2.2.

Dalijimosi ekonomikos klausimas – labai prieštaringas ir labai aktualus tiek apibrėžties ir aprėpties, tiek įvairių jos apimamų sąvokų, jai priskiriamos veiklos ir šios veiklos poveikio požiūriu.

2.3.

Pastaraisiais metais su šia sąvoka siekiama susieti daugybę veiklos rūšių, šiai temai skirta daug įvairaus pobūdžio rašytinių dokumentų.

2.4.

Todėl natūralu, kad kelete savo nuomonių, kuriomis, žinoma, remiamasi šiame dokumente toliau plėtojant jose pateiktą bendrą teoriją (1), EESRK, būdamas atidus įvairiems pilietinei visuomenei rūpimiems klausimams, nagrinėjo įvairius šio reiškinio aspektus, įvairius jo įvardijimus, kurie skiriasi priklausomai nuo kalbos ir požiūrio taško.

2.5.

Šios nuomonės tikslas – atsakyti į ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų prašymą ir pabandyti nustatyti dalijimosi ekonomikos ypatumus siekiant pateikti atskirą sąvoką, apimančią su ja susijusią ekonominę veiklą, ir išsiaiškinti, ar tokiai ekonominei ir socialinei praktikai būtina teisinė apsauga, ir, jei taip, tai kokia forma ir kokiomis priemonėmis, įskaitant savireguliaciją arba bendrą reguliavimą, ji turėtų būti užtikrinama.

3.1.

Tam tikrų formų taip vadinamos dalijimosi ekonomikos veikla atsirado kur kas anksčiau, nei ją apibūdinanti sąvoka. Tai siejama su požiūriu į „būti ir turėti“, požiūris kuris grindžiamas idėja kad „mus apibūdina ne tai, ką turime“, o „tai, kuo galime naudotis“.

3.2.

Akivaizdu, kad kai kurios dalijimosi ekonomikos formos yra tokios pat senos, kaip žmonija, o jų istorinės šaknys slypi primityviosios bendruomenės natūriniuose mainuose, kurie palaipsniui buvo išstumti tik įvedus pinigus, suteikiančius jų turinčiam teisę pirkti, taigi, ir turėti.

3.3.

Dalijimosi ekonomika, socialiniu ir ekonominiu požiūriu suklestėjusi 2000 metais pradėjus naudoti internetą ir socialinius tinklus, yra ne tarpusavio mainai, o veikiau susijusi su „neabipuse socialine elgsena“ arba, tiksliau tariant, „aktu ir procesu, kurių tikslas – dalytis su kitais tuo, kas turima savo reikmėms, arba gauti ir priimti naudoti savo reikmėms tai, ką turi kiti“. Taigi dalijimosi ekonomika grindžiama įvairiomis mąstymo teorijomis nuo skatinančių laisvą, visuotinę ir nemokamą prieigą prie žinių iki funkcionalumo arba dovanų ekonomikos (angl. gift economy), orientuotos į mainus nesiekiant pelno. Priešingai nei išskirtinai natūrinių mainų atveju, dalijimosi ekonomika grindžiama piniginio arba nepiniginio atlygio idėja.

4.1.

Remiantis būtent šiuo teiginiu reikėtų pabandyti nustatyti konkrečią dalijimosi ekonomikos sritį, įvairius jos aspektus ir ypatumus, būdingus su ja susijusiai veiklai ir padedančius šią veiklą atskirti nuo kitos rinkos ekonomikos praktikos.

4.2.

Visų pirma svarbiausias ir bendras šios ekonomikos bruožas yra tai, kad siekiama ne tapti susijusių gėrybių savininku ar bendrasavininkiu, o bendro jomis naudotis.

4.3.

Be to, ypač svarbu, kad veiktų tarpininkavimo platforma, kuri – dažniausiai elektroninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, naršyklės arba taikomosios programos forma, – susieja daugybę prekių arba paslaugų turinčių subjektų ir vartotojų.

4.4.

Šios veiklos bendras tikslas ir ypatumas – pagerinti atitinkamų prekių ir paslaugų prieinamumą (ang. idling capacity) jomis dalijantis.

4.5.

Be to, manoma, kad šiame ekonomikos modelyje ypač svarbu yra tai, kad galutinių vartotojų mainai niekada nevirsta sutartiniais santykiais su įmonėmis (B2C), o iš esmės vyksta tarp vartotojų (P2P), t. y. fizinių ar juridinių asmenų, kurie gali turėti ir įmonę, tačiau šie mainai netampa verslo objektu, pavyzdžiui, įmonė gali dalytis su kitais savo automobilių parku arba kopijavimo įranga. Vis dėlto negalima atmesti dviejų vartotojų sandorio galimybės.

4.6.

Toliau pateikiamoje schemoje parodyti atitinkamų ekonomikos modelių skirtumai:

4.7.

Tokio tipo sandoriai susiję su sudėtinga trišale sutartine struktūra, kuriai būdingas sutartinis santykis visų pirma tarp prekę turinčio arba paslaugą teikiančio asmens ir platformą valdančio subjekto, tarp vartotojo ir minėtos platformos tarpininko vaidmenį atliekančio subjekto (kartais už šią paslaugą mokama) ir galiausiai tarp įvairių naudotojų.

4.8.

Todėl manoma, kad dalijimosi ekonomikos skiriamaisiais arba jai būdingais bruožais nereikėtų laikyti:

5.1.

Atsižvelgiant į ribotą šios nuomonės apimtį bus neįmanoma joje paminėti ir juo labiau išsamiai išnagrinėti daugybę įvairių situacijų, kurios gali būti siejamos su dalijimosi ekonomikai priskiriamais ypatumais.

5.2.

Kad būtų galima geriau suprasti šios nuomonės temą, paminėsime bent keletą iš jų:

5.2.1.

Apgyvendinimo paslaugų sektoriuje, visų pirma, paminėsime Airbnb, Rentalia, Homeaway, Couchsurfing ir Bedycasa. Tai yra platformos, į kurias registruojasi nekilnojamojo turto savininkai norėdami pasiūlyti vieną iš kambarių arba visą būstą ir kuriose savo pasiūlymus teikia ir nakvynės namai, nedideli viešbučiai ir kitos turistų apgyvendinimo struktūros. Atsižvelgiant į tai, kad šiuose dalijimosi tinkluose visi norintieji gali labai paprastai registruoti savo nuosavybę ir kad savininkai iš šios veiklos gauna vis didesnį pelną, vis didėjančios apgyvendinimo galimybės šiame segmente, ypač Paryžiuje ir Amsterdame, paskatino pasirašyti bendradarbiavimo susitarimus tarp šių platformų ir vykdyti mokesčių administravimą siekiant užtikrinti privalomo mokesčio surinkimą ir mokėjimą. Amsterdame, Barselonoje, Londone ir Berlyne įvesta privaloma tokio būsto registracijos sistema ir naudojimosi trukmę ribojančios taisyklės siekiant, kad nebūtų daromas neigiamas poveikis ilgalaikei nuomai ir išvengta nuomos kainų didėjimo.

5.2.2.

Transporto srityje galima paminėti Blablacar, Umcoche, Liftshare arba Karzoo – taikomąsias programas, kuriose gali registruotis lengvųjų transporto priemonių savininkai, norintys pasiūlyti savo automobiliu pavežti kitus asmenis (dalijimasis vienu automobiliu). Kai kuriose iš šių platformų leidžiama pasidalyti transporto išlaidas, tačiau nė vienoje iš jų negalima priimti mokėjimo siekiant pelno. Iš jau minėtų platformų reikėtų išskirti Uber atvejį. Dalyvaujantiems šioje platformoje suteikiama galimybė dalytis lengvaisiais automobiliais, pavyzdžiui, UberPop (ji uždrausta praktiškai visoje ES), ir kartu prašyti profesionalių vairuotojų teikiamos kelionės paslaugų (Uberblack ir UberX), kas panašu į tradicines taksi paslaugas. Neaišku, kokiai kategorijai reikėtų priskirti Uber. Jo verslo modelis nevisiškai skaidrus. Teisminės institucijos netgi jau nagrinėjo klausimą siekdamos išsiaiškinti, ar Uber vairuotojai yra įdarbinti šioje įmonėje (2). Uber paslaugos sukėlė reakciją – kartais aštrią – ir dėl jų visoje Europoje vyko teisminės procedūros. Jungtinė Karalystė ir Estija yra vienintelės šias paslaugas įteisinančius teisės aktus priėmusios ES šalys, kol Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar nepateikė atsakymo Barselonos ir Briuselio teismams į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, dėl šios paslaugos pobūdžio išaiškinimo (3).

5.2.3.

Galima paminėti šiuos sutelktinio finansavimo pavyzdžius: Zopa ir Auxmoney, teikiančias paskolas už palūkanas; Fundedbyme ir Crowdcube teikiančias finansavimą naujai kuriamų bendrovių akcijoms įsigyti, Kickstarter arba Indiegogo, teikiančias finansavimą už pelną, arba galiausiai finansinė parama dotacijų forma nesitikint investicinės grąžos.

6.1.

Dažnai pastangos apibrėžti sąvoką nepaklūsta linijinei trajektorijai – ypač jei laikomais indukcinio metodo – nes sąvokai įtvirtinti ir dėl jos susitarti reikia laiko. Tai pasakytina ir apie sąvoką „dalijimosi ekonomika“, kuri socialinėje žiniasklaidoje siejama su kitomis sąvokomis tokiomis kaip „socialinė ekonomika“, „solidarioji ekonomika“, „funkcionalumo ekonomika“, „žalioji ekonomika“, „mėlynoji ekonomika“, „sprendimų ekonomika“, „horizontalioji ekonomika“, „užsakomųjų paslaugų ekonomika“, „platformų ekonomika“ arba dar „trumpų projektų ekonomika“ (angl. gig economy).

6.2.

Dėl šios priežasties kai kurie autoriai netgi nesiekia apibrėžti šio reiškinio baimindamiesi, kad apibrėžtis bus nepakankamai išsami arba priešingai – ja bus netinkamai apibrėžta jos taikymo sritis.

6.3.

EESRK nuomonėse dažnai minima dalijimosi ekonomika, nors Komitetas niekada nebandė šios sąvokos apibrėžti. Kaip ir Regionų komitetas, kuris savo nuomonėse (4) šiuo klausimu bando suklasifikuoti dalijimosi ekonomiką į dvi kategorijas ir keturias formas, tačiau nesiėmė ją apibrėžti. Galiausiai, Komisija neseniai priimtame komunikate „Bendrosios rinkos tobulinimas“ (5) veikiau vartoja sinonimišką terminą collaborative economy, tačiau vietoj to, kad ją apibrėžtų, tik nurodo privalumus kai kuriems suinteresuotiesiems subjektams (vartotojams, darbuotojams), pabrėžia jos poveikį našumui ir tvarumui ir pažada 2016 m. parengti Europos dalijimosi ekonomikos darbotvarkę. Europos Parlamentas kol kas nepateikė svaraus indėlio, išskyrus 2015 m. gruodžio 21 d. pranešimą „Bendrosios skaitmeninės rinkos akto rengimas“ (6), keletą gerai parengtų tyrimų ir keletą pranešimų atskirais klausimais. Bent jau iki šiol niekas nė viename iš šių dokumentų nesiėmė atlikti poveikio darbo vietų kūrimui ir augimui vertinimą.

6.4.

Todėl EESRK mano, kad nereikia siekti originalumo, nes tarp daugybės pateiktų apibrėžčių yra viena, kuriai plačiai pritariama. Todėl laikysimės Botsman ir Rogers pateiktos apibrėžties, pagal kurią dalijimosi ekonomika apibrėžiama kaip ekonomikos sistema, grindžiama tiesioginiais nepakankamai naudojamų daiktų ir paslaugų mainais tarp asmenų nemokamai arba už užmokestį pasitelkiant internetines platformas, nors analitiškai tiksliau atskyrus „dalijimosi“ sąvoką, visų pirma jos „ne pelno“ pobūdį, nuo platformų naudojimo būtų galima labiau prisidėti prie politinių sprendimų priėmimo ir nustatyti tinkamesnes taisykles.

6.5.

Ši apibrėžtis yra pakankamai plati ir apima tokias skirtingas sritis kaip gamybos ar vartojimo, taip pat finansines priemones (sutelktinį finansavimą) arba netgi žinias ir sudaro galimybę išskirti keturis gana savarankiškus sektorius: bendras vartojimas, bendradarbiavimu grindžiamas švietimas, mokymas ir žinios, sutelktinis finansavimas ir galiausiai bendradarbiavimu grindžiama gamyba (7).

6.6.

Ši apibrėžtis taip pat suteikia galimybę atskirti ekonominius modelius, pagal kuriuos, dangstantis dalijimosi ekonomika, iš tiesų vykdoma veikla, kuria siekiama tik pelno ir kuri vykdoma pagal modelį „verslas vartotojui“ (B2C). Šią išvadą galima padaryti išanalizavus, kaip veikia šios platformos (nors jų veikla ne visada skaidri), ir galima rasti iš tiesų gerų dalijimosi ekonomikos pavyzdžių, kai platformos kuriamas santykis yra P2P (angl. peer-to-peer) ir jos vaidmuo – padėti žmonėms užmegzti ryšius. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių, kai įmonės prisidengdamos P2P platformomis vykdo verslą: gauna komisinius, priima mokėjimus arba teikia papildomas paslaugas. Tokios įmonės turėtų būti laikomos ne dalijimosi ekonomikos dalyvėmis, o vartotojams paslaugas teikiančiomis įmonėmis ir prisiimti visą su tuo susijusią atsakomybę.

6.7.

Taigi ši apibrėžtis taip pat suteikia galimybę dalijimosi ekonomikos apibrėžties netaikyti tam tikrų rūšių veiklai, kurią kai kas norėtų šiai sričiai priskirti, pavyzdžiui:

7.1.

Nors nėra aiškiai apibrėžta šio reiškinio aprėptis, atlikta daugelis tyrimų ir apklausų siekiant nustatyti šio reiškinio ekonominę reikšmę ES ir visame pasaulyje.

7.2.

Todėl akivaizdu, kad pastaraisiais metais, ypač krizės laikotarpiu ir kaip atsakas į tokią ekonomikos padėtį, vis daugėjo dalijimosi ekonomikos iniciatyvų; svetainėje www.collaborativeconsumption.com nurodoma daugiau nei tūkstantis tokių iniciatyvų.

7.3.

Europos Komisijos naudojami skaičiavimai rodo, kad 2013 m. dalijimosi ekonomikos kategorijai priskiriamos veiklos pasaulinė apyvarta siekė 3,5 mlrd. dolerių, o metinis augimas siekė 25 proc. Šiandien šios veiklos apyvarta sudaro 20 mlrd. dolerių. PwC tyrimų biuro atliktose prognozėse nurodomas kur kas didesnis augimas iki 2025 m (8).

7.4.

Dalijimosi ekonomika ne tik kuria ekonominę vertę. Socialiniu ir aplinkos požiūriu ji padeda stiprinti piliečių solidarumą, atgaivinti vietos ekonomiką, kurti darbo vietas, gerinti namų ūkių vartojimą bendrai naudojantis tam tikromis gerybėmis, mažinti anglies pėdsaką ir skatinti atsakingą ir tvarų vartojimą.

7.5.

EESRK manymu, tokio tipo ekonomika „yra naujoviškas, ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą nešantis gamybos ekonomikos papildymas į naudojimą orientuota ekonomika“ ir „gali būti būdas ekonomikos ir finansų krizei įveikti“ (9).

7.6.

Todėl EESRK ne kartą ragino Komisiją įgyvendinti visas reikiamas politines priemones siekiant, kad ES lygmeniu ir visose valstybėse narėse būtų remiamos ir įgyvendinamos įvairios dalijimosi ekonomikos formos ir jos veikimo būdai, didėtų jos patikimumas ir pasitikėjimas ja. Šioje nuomonėje, galime tik pakartoti dėl įvairių šio klausimo aspektų jau išdėstytą EESRK poziciją, kurią išsamiai nurodysime. Todėl EESRK mano, kad reikia nedelsiant spręsti su naujais ekonomikos modeliais t. y. platformomis, susijusius klausimus, visų pirma siekiant užtikrinti nacionalinės teisės aktų taikymą, darbuotojų teises ir deramą darbo užmokestį. Komitetas ragina Komisiją spręsti šiuos klausimus, kad būtų pasinaudota privalumais, kuriuos toks veiklos modelis teikia visuomenei.

7.7.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad būtina nedelsiant Europos lygmeniu pateikti apibrėžtis, rekomendacijas ir nustatyti gaires, nes kai kurios valstybės narės atskirai ir nelaukdamos jau pradėjo formuoti savo politiką, kadangi Europos institucijos vėluoja tai padaryti ir joms akivaizdžiai trūksta ryžto.

8.1.1.

Dalijimosi ekonomika, kaip ir bet kokia savų interesų (galbūt ir prieštaringų) turinčių asmenų vykdoma veikla, priklauso teisės taikymo sričiai ir jai taikomos minėtus interesus reglamentuojančios taisyklės. Todėl EESRK mano, kad visiškai neteisūs tie, kurie teigia, kad dalijimosi ekonomika neturi būti teisiškai reglamentuojama ir ji turi būti vykdoma laisvai be suvaržymų ir kliūčių, grindžiama tik žmogaus pasitikėjimu ir prigimtiniu gerumu (kaip Ž. Ž. Ruso „kilnaus laukinio“ samprata).

8.1.2.

EESRK nuolat ir nuosekliai teigė, kad reikia užtikrinti bet kokios ekonominės veiklos teisinę apsaugą, tačiau yra ir kitas argumentas, kurį Komitetas nuolat kartojo, t. y. tai, kad šioms nuostatoms gali būti suteikta ir kitokia forma ir bet kuriuo atveju jas reikia darniai koordinuoti.

8.1.3.

Savo neseniai paskelbtoje toliau cituojamoje nuomonėje dėl savireguliacijos ir bendro reguliavimo (10) EESRK, be visų kitų pirmiausia rėmė nuostatą, kad šios dvi reguliavimo formos kaip „savaiminiai arba įdiegti ekonominių ir socialinių interesų arba įvairių ekonominės veiklos vykdytojų (suinteresuotųjų subjektų) santykių ir komercinės praktikos reguliavimo mechanizmai“ turi būti laikomos „svarbiomis įpareigojančią teisę (angl. hard law) papildančiomis ar papildomomis“, o kad jos galiotų „jų struktūra ir taikymo sritis turi būti apibrėžtos aiškiomis ir konkrečiomis nuostatomis, kurios būtų teisiškai privalomos ir vykdytinos tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu. Be to, minėtose nuostatose reikia atsižvelgti į šių priemonių pobūdį, visų pirma į savanorišką šalių susitarimą“.

8.2.1.

Iš tiesų, kadangi visiškai spontaniška privačių asmenų veikla įgauna ekonominės veiklos formas, o abipusės šalių teisės ir pareigos yra sutartinio pobūdžio, jai, žinoma, turėtų būti taikomos nacionalinės arba Europos teisės aktų nuostatos, sudarančios teisinę abiejų šalių teisių ir pareigų sistemą.

8.2.2.

Atsižvelgiant į šio reiškinio santykių sudėtingumą, apibūdintą 4.7 punkte, tikslinga nustatyti teisinę sistemą, pagal kurią dalyviai vykdytų veiklą, ypač kai tam tikra veikla yra mišraus pobūdžio, pavyzdžiui, nemokamos paslaugos ir papildomos mokamos paslaugos (freemium) arba programinė įranga, kurią savo nuožiūra pasirenka naudotojai (donationware) ir į kurią buvo atkreiptas dėmesys pateikiant tipinį geocaching pavyzdį.

8.2.3.

Kadangi dėl savo pobūdžio šis reiškinys, veikiausiai, yra tarpvalstybinis, ES privalo apibrėžti savo bendros ir integruotos bendrosios rinkos teisinę sistemą, taikytiną tais atvejais, kai šie veiksmai vykdomi tarptautiniu mastu. Tokios sistemos nebuvimas jau dabar įvairiose valstybėse narėse paskatino skirtingas ir prieštaringas nuomones dėl tam tikrų konkrečių atvejų, pavyzdžiui, dėl Uber; tokia pati padėtis stebima ir Jungtinėse Valstijose.

8.2.4.

Ši teisinė sistema visų pirma turi apimti šias prioritetines sritis:

8.3.1.

EESRK mano, kad ES lygmeniu, kuris yra vienintelis aktualus šios nuomonės atveju, ES institucijos, visų pirma Komisija, kadangi ji turi iniciatyvos teisę, o taip pat Taryba ir Europos Parlamentas turi užsibrėžti tikslą skirti ypatingą dėmesį ir nedelsiant priimti reglamentavimo sistemą, kurioje būtų apibrėžta dalijimosi ekonomikos aprėptis ir sąlygos, kuriomis ši veikla turi būti vykdoma, atsižvelgiant į tai, kad priemonės turi būti pritaikytos įvairioms dalijimosi ekonomikos formoms.

8.3.2.

Šioje sistemoje svarbi vieta turi būti skiriama bendriesiems viešojo intereso ir viešosios politikos principams, apimantiems reikalavimus, kurių privalo laikytis šios formos ekonominės veiklos dalyviai ir kurie susiję su 8.2.4 punkte nurodytais aspektais.

8.3.3.

Tačiau, kaip EESRK ne kartą nurodė, paraleliai ir tuo pačiu metu yra erdvės, kuri turėtų būti skirta savireguliacijai ir bendram reguliavimui – netgi atrodo, kad šis atvejis yra geras taip vadinamo „pasidalijamojo reglamentavimo“ (angl. shared regulation) pavyzdys, kaip neseniai pabrėžė Londono Royal Society siekdama paskatinti menus, pramonę ir prekybą (RSA House) arba kaip pažymima Sharing Economy UK parengtame elgesio kodekse (12).

8.4.1.

EESRK visada laikėsi nuomonės, kad nei ES institucijos, nei nacionalinės valdžios institucijos negali apibrėžti savireguliacijos kodekso turinio ir kad tai savo nuožiūra turi atlikti atitinkamos suinteresuotosios šalys, tačiau pastarosios neturi siekti abipusiai privalomo pripažinimo.

8.4.2.

Tačiau, kadangi norima, kad šie susitarimai būtų pripažinti kaip papildomos reguliavimo priemonės konkrečioje teisinėje sistemoje, EESRK savo pirmiau minėtoje nuomonėje nurodo, kad ES turi „aiškiai apibrėžti minėtų reguliavimo priemonių pripažinimo parametrus ir principus, kuriuos jos turi atitikti“. Toks požiūris yra visiškai tinkamas dalijimosi ekonomikai ir jai neturi būti taikoma išimtis.

8.4.3.

EESRK apgailestauja, kad Taryba, Europos Parlamentas ir Komisija, nepatobulino 2016 m. balandžio 13 d. priimto naujo tarpinstitucinio susitarimo, kaip EESRK buvo nurodęs savo pirmiau minėtoje nuomonėje dėl savireguliacijos ir bendro reguliavimo, visų pirma su šia sritimi susijusių ankstesnio susitarimo aspektų; apgailestauja, kad komunikate dėl geresnio reglamentavimo teisės aktų rinkinio, be keleto pavienių užuominų gairėse ir priemonių rinkinyje, šis klausimas paminimas tik išnašoje, kurioje išdėstyti geresnės savireguliacijos ir bendro reguliavimo principai, paminėta CoP platforma (angl. Pilot Community of Practice for better self- and co-regulation).

8.4.4.

Tačiau dalijimosi ekonomika neabejotinai yra ta sritis, kurioje būtina nustatyti pirmiau minėtus parametrus, kad ji būtų patikima ir kad ja pasitikėtų vartotojai; dalijimosi ekonomikai būtų labai naudinga tvirta struktūra, užtikrinanti jai patikimą savireguliacijos arba bendro reguliavimo sistemą Europos lygmeniu.

8.4.5.

Todėl EESRK su dideliu susidomėjimu laukia Europos programos dėl dalijimosi ekonomikos ir jau dabar ragina Komisiją joje deramai atsižvelgti į šios veiklos reglamentavimo aspektus ir savireguliacijos ir bendro reguliavimo vaidmenį šioje srityje.

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/45

Pranešėjas:

Denis MEYNENT

1.1.

Komitetas primena, kad svarbiausias programos REFIT tikslas (1) – gerinti ES teisės aktų kokybę ir veiksmingumą ir rengti paprastus, suprantamus ir nuoseklius teisės aktus nedarant poveikio nustatytiems strateginiams tikslams ir nekenkiant piliečių, vartotojų, darbuotojų apsaugai ir socialiniam dialogui ar aplinkai.

1.2.

Europinis reglamentavimas yra esminis integracijos veiksnys ir neužkrauna naštos ar sąnaudų, kurias reikėtų mažinti. Priešingai, proporcingas reglamentavimas užtikrina didelę apsaugą, paramą ir teisinį tikrumą visiems Europos subjektams ir piliečiams.

1.3.

Kiekvieno pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto poveikio vertinimas turi būti integruotas, o ekonominiams, socialiniams ir aplinkos aspektams, taip pat MVĮ, teikiama derama reikšmė. Komitetas ragina Europos Parlamentą, Tarybą ir Europos Komisiją susitarti dėl bendros poveikio vertinimo metodikos, kuria taip pat galėtų remtis Komitetas ir Regionų komitetas (RK).

1.4.

Viešų konsultacijų ir konsultacijų su ekspertais bei suinteresuotaisiais subjektais procesas turi būti kuo atviresnis, tačiau šios konsultacijos neturėtų pakeisti konsultacijų su socialiniais partneriais ir Komitetu.

1.5.

Komitetas prašo Komisijos į savo rezultatų suvestinę įtraukti metinį programos REFIT priemonių pagrindinių sąnaudų ir naudos kiekybinį ir kokybinį vertinimą, kuriame taip pat būtų atsižvelgiama į užimtumo, socialinės ir aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos lygį ir kokybę.

1.6.

Sprendimų priėmimo procesas turi išlikti kuo sklandesnis ir aktualesnis. Minėto proceso pagrįstumui tikrinti sukurti organai ir priemonės negali daryti neigiamo poveikio politiniam sprendimui, kuris turi išlikti nepriklausomas. Šiuo atžvilgiu reikia kovoti su sprendimų priėmimo proceso biurokratizacija.

1.7.

Komitetas atsižvelgia į tai, kad sukurta programos REFIT platforma, kuriai suteikti įgaliojimai siekti veiksmingesnių teisės aktų ir paprastesnių administracinių taisyklių. Jis pažymi, kad ši platforma turėtų nagrinėti tik tam tikrus klausimus ir negali pakeisti vienos iš teisėkūros institucijų ar Sutartyse numatytų privalomų konsultacijų su Komitetu, taip pat konsultacijų su socialiniais partneriais, nes jo darbas yra kitokio pobūdžio. Jis ragina Komisiją paviešinti išankstinės platformai pateiktų siūlymų atrankos kriterijus, užtikrinti jų pusiausvyrą ir aiškiai nurodyti, kokių tolesnių veiksmų imtasi dėl platformos rekomendacijų, kad būtų galima atsekti padarytą įtaką.

1.8.

Dėl programos REFIT platformos reprezentatyvumo Komitetas mano, kad suteikus dvi papildomas vietas jam būtų suteikta galimybė visapusiškai vykdyti savo įgaliojimus ir atspindėti pilietinę visuomenę, kuriai jam pavesta atstovauti. Be to, Komitetas pažymi, kad platformos suinteresuotųjų subjektų grupėje visos Europos lygmeniu neatstovaujama labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms, ir prašo šią padėtį kuo greičiau ištaisyti.

1.9.

Komitetas, turėdamas išskirtinę galimybę tiesiogiai susipažinti su vietos realijomis, pasinaudoti ryšiais su plačiu organizacijų tinklu nacionaliniu lygmeniu ir savo narių patirtimi, gali svariai prisidėti prie šio Europos lygmeniu atliekamo poveikio vertinimo. Jis ketina teikti pirmenybę ex post ir kokybiniams vertinimams, galintiems padėti tiksliai nustatyti ES teisėkūros arba tam tikros politikos poveikį ir atskleisti Europos ekonomikos ir socialinių partnerių patirtį ir nuotaikas.

1.10.

Perkeliant kai kurias direktyvas į nacionalinę teisę, Komitetas norėtų konkrečiai prisidėti prie Europos Parlamento pranešimo savo iniciatyva dėl metinės ataskaitos, susijusios su tuo, kaip ES valstybės narės įgyvendina ES teisės aktus, atsižvelgiant į valstybių narių perkėlimo metu atliktus papildymus.

1.11.

Komitetas ragina, kad programa REFIT veiktų dviem kryptimis, t. y. kad nebūtų iš anksto nustatyta reglamentavimo kryptis: teisėkūros procedūra priimto akto patvirtinimas, papildymas, pakeitimas ar panaikinimas.

1.12.

Komitetas negali prisiimti įsipareigojimo siekti konkrečių ES acquis kiekybinio mažinimo tikslų, iš anksto neįvertinus visų pasekmių socialinei ir aplinkos apsaugai bei vartotojų apsaugai.

1.13.

Komitetas palankiai vertina griežtesnį ES reglamentavimo poveikio ex post vertinimą atsižvelgiant į ES politikos ciklą, visų pirma kiek tai susiję su poveikio vertinime, pridėtame prie pradinio pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, numatomu poveikiu augimui ir užimtumui. Ex post vertinimai turėtų būti įvairiapusiai ir atliekami praėjus pagrįstam laikotarpiui nuo galutinio perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

2.1.

Komitetas primena, kad teisės aktai yra būtini Sutarties tikslams pasiekti ir piliečiams, įmonėms bei darbuotojams naudingo pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo sąlygoms sudaryti (2). Teisės aktais taip pat padedama didinti gerovę, saugoti bendrąjį interesą ir pagrindines teises, skatinti aukštą socialinės ir aplinkos apsaugos lygį ir užtikrinti teisinį tikrumą bei nuspėjamumą. Jie turėtų padėti išvengti konkurencijos iškraipymo ir socialinio dempingo.

2.2.

Todėl Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisijos pirmininko pavaduotojas F. Timmermans keletą kartų priminė, kad programa REFIT negali nei lemti ES acquis reguliavimo panaikinimo, nei sumažinti socialinės, aplinkos ir pagrindinių teisių apsaugos lygio (3).

2.3.

Komitetas mano, kad dėl reglamentavimo ne tik patiriama administracinės naštos ir sąnaudų, kurios gali pasirodyti didelės arba nebūtinos, bet ir suteikiama daug naudos piliečiams, įmonėms ir valstybės institucijoms. Jis primena, kad pažangiu reglamentavimu visada reikėtų siekti realios papildomos naudos. Kai įmanoma, ES taisyklėmis našta turi būti panaikinama, o ne sukuriama papildomai.

2.4.

Komiteto nuomone, geresniu reglamentavimu pirmenybę reikėtų teikti tinkamiausiems sprendimams, kad būtų toliau kuriama ES vidaus rinka: tikslinis derinimas, tinkamas tarpusavio pripažinimo principo taikymas nesuderintose srityse, bendras reguliavimas, savireguliavimas ir normalizavimas. Komitetas šiuo atžvilgiu primena, kad tikslinis ir pažangus teisės aktų derinimas padeda panaikinti kliūtis tinkamam vidaus rinkos veikimui. 28 šalių nacionalinės teisės aktų derinimas įmonėms ir ES piliečiams yra svarbus reglamentavimo ir administracinės naštos paprastinimo bei mažinimo šaltinis.

2.5.

Komitetas primena, kad svarbiausias programos REFIT tikslas – gerinti ES teisės aktų kokybę ir veiksmingumą ir rengti paprastus, suprantamus ir nuoseklius teisės aktus nedarant poveikio nustatytiems strateginiams tikslams ir nekenkiant piliečių, vartotojų, darbuotojų apsaugai ir socialiniam dialogui ar aplinkai.

2.6.

Šiuo klausimu Komitetas primena savo siekį, kad svarstomi teisės aktai ir su jais susijusi našta būtų tikslingi, kad šių teisės aktų teikiama nauda galiausiai būtų didesnė už dėl jų patiriamas sąnaudas ir kad šie teisės aktai būtų proporcingi ir užtikrintų pakankamą teisinį tikrumą.

2.7.1.

Komitetas atsižvelgia į tai, kad 2016 m. balandžio 13 d. trys institucijos pasirašė Tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros.

2.7.2.

Komitetas pirmiausia palankiai vertina tai, kad trys institucijos pripažino, jog poveikio vertinimo sistema yra priemonė, turinti padėti joms priimti išsamia informacija grindžiamus sprendimus ir negalinti pakeisti politinių sprendimų (4).

2.7.3.

Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisija į savo integruotus, suderintus ir įvairiapusius poveikio vertinimus įtraukia alternatyvius sprendimus, susijusius su neeuropinėmis sąnaudomis ir įvairių galimybių poveikiu konkurencingumui, taip pat pasiūlymų poveikiu MVĮ ir labai mažoms įmonėms bei skaitmeniniu ir teritoriniu aspektu (5).

2.7.4.

Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisija gali užbaigti poveikio vertinimą savo iniciatyva arba Europos Parlamento ar Tarybos prašymu, tačiau apgailestauja, kad kiekviena institucija pati nustato, kaip organizuoti savo vertinimo darbą. Komitetas ragina visas tris institucijas susitarti dėl bendros poveikio vertinimo metodikos, kuria, rengdami savo pakeitimus, taip pat galėtų remtis EESRK ir RK.

2.7.5.

Komiteto požiūriu, poveikio vertinimas turi būti atliekamas pačiose Europos institucijose. Vis dėlto, jeigu dėl konkrečių priežasčių numatoma pasitelkti privačius konsultantus, Komitetas primygtinai ragina, kad:

2.8.1.

Komitetas mano, kad konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais ir ekspertais neturi pakeisti nei konsultacijų su socialiniais partneriais, Komitetu ar Regionų komitetu, kurie dalyvauja labai konkrečiais teisėkūros ciklo etapais ir pagal SESV nustatytas ribas, nei vykdomų konsultacijų nacionaliniu lygmeniu, kurios turi būti paremtos aktyvesniu socialinių partnerių dalyvavimu. Jis pažymi, kad tinkamas suinteresuotųjų subjektų žemėlapių sudarymas yra labai svarbus tinkamam dalyvių atstovaujamumui ir kokybiškai konsultacijų procedūrai, ir ragina Komisiją šiuo tikslu remtis Skaidrumo registru.

2.8.2.

Komitetas prašo, kad konsultacijos vyktų nedarant neigiamo poveikio struktūriniam pilietiniam dialogui (SESV 11 straipsnio 2 dalis) arba konsultavimuisi konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, konsultacijoms su socialiniais partneriais palaikant socialinį dialogą (darbdavių ir profesinių sąjungų, SESV 154 straipsnis), arba konsultavimuisi su patariamaisiais organais, pavyzdžiui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (SESV 304 straipsnis).

2.8.3.

Komitetas pažymi, kad sudarant suinteresuotųjų subjektų žemėlapius turi būti užtikrintas tinkamas geografinis paskirstymas ir paskirstymas pagal tikslines grupes, ypatingą dėmesį skiriant nepakankamai atstovaujamoms grupėms. Analizuojant atsakymus į konsultacijas, turėtų būti taikomas motyvuoto vertinimo mechanizmas (6).

2.9.1.

Komitetas atsižvelgia į Komisijos nustatytus bendruosius programos REFIT tikslus ir nurodo savo nuomones (7), kuriose nagrinėjama programa „Geresnis reglamentavimas“ ir „Pažangus reglamentavimas“. Komitetas laikosi nuomonės, kad pažangus reglamentavimas neatleidžia nuo įpareigojimo taikyti teisės aktus dėl piliečių, darbuotojų ir vartotojų apsaugos, lyčių lygybės arba aplinkos apsaugos standartų ir neužkerta kelio jų tobulinimui. Pažangaus reglamentavimo procese turi būti atsižvelgiama ir į vidaus rinkos socialinį aspektą, kaip numatyta Sutartyje, visų pirma į nacionalinę teisę perkeliant susitarimus, dėl kurių susitarta plėtojant Europos socialinį dialogą.

2.9.2.

Komitetas pažymi, kad Komisija siekia pagerinti priemonių, skirtų užtikrinti optimalią įgyvendinimo priežiūrą, procesą ir kokybę.

2.9.3.

Komitetas prašo Komisijos į savo rezultatų suvestinę įtraukti metinį programos REFIT priemonių pagrindinių sąnaudų ir naudos kiekybinį ir kokybinį vertinimą, kuriame taip pat būtų atsižvelgiama į užimtumo, socialinės ir aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos lygį ir kokybę.

2.9.4.

Komitetas patikslina, kad geresnis reglamentavimas negali ir neturi pakeisti politinių sprendimų.

2.10.1.

Komitetas atsižvelgia į programos REFIT platformos, kurioje jis dalyvauja ir kuri turi išanalizuoti pasiūlymus, kaip sumažinti nereikalingą administracinę ir reguliavimo naštą ir palengvinti ES teisės aktų taikymą valstybėse narėse, sukūrimą. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad socialiniam dialogui ir socialinių partnerių kompetencijai priklausančios sritys buvo pašalintos iš platformos įgaliojimų.

2.10.2.

Vis dėlto Komitetas pažymi, kad platforma turi:

2.10.3.

Komitetas taip pat tikisi, kad:

2.10.4.

Komitetas atkreipia dėmesį, kad dėl didelio šios platformos dalyvių skaičiaus, labai skirtingo jų pobūdžio (valstybės narės, socialiniai partneriai, NVO, pilietinės visuomenės nariai), labai plataus į jos darbotvarkę įtrauktų temų spektro ir retų posėdžių negalima surengti išsamių diskusijų dėl platformos nagrinėjamų pasiūlymų.

2.11.1.

Šiuo klausimu Komitetas pažymi, kad jis turi tik vieną vietą ir jo trys grupės platformos darbe dalyvauja pakaitomis, nors jis yra Sutartimis įsteigta institucija, atstovaujanti ES įvairovei.

2.11.2.

Taigi Komitetas mano, kad suteikus jam dvi papildomas vietas būtų galima atsižvelgti į trišalį šios institucijos ir jos įgaliojimų pobūdį ir taip atstovauti pilietinei visuomenei, kuriai atstovauti ji yra įgaliota.

2.11.3.

Komitetas daro išvadą, kad platformos suinteresuotųjų subjektų grupėje visos Europos lygmeniu neatstovaujama labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms, ir prašo šią padėtį kuo greičiau ištaisyti.

2.12.1.

Komitetas prašo Komisijos:

3.1.1.

Komitetas pažymi, kad jį reikia laikyti visateisiu instituciniu partneriu, o ne įvairių, skirtingų ir prieštaringų interesų turinčių suinteresuotųjų subjektų pakomitečiu.

3.1.2.

Komitetas primena, kad turėdamas išskirtinę galimybę tiesiogiai susipažinti su vietos realijomis, pasinaudoti ryšiu su plačiu organizacijų tinklu nacionaliniu lygmeniu ir savo narių patirtimi, gali svariai prisidėti prie šio poveikio vertinimo.

3.1.3.

Komitetas pažymi, kad ši vertinimo veikla turėtų sustiprinti jo santykius su įvairiomis pilietinės visuomenės organizacijomis ir leisti jam dar aktyviau tarpininkauti palaikant institucijų ir pilietinės visuomenės atstovų ryšius.

3.1.4.

EESRK patikslina, kad šis vertinimas, kurį jis atliks, bus pateiktas kaip rekomendacijos dėl politikos ir kad jose bus pabrėžtas didžiausias konkrečios srities politikos poveikis pilietinei visuomenei, kartu pasiūlytas geriausias veikimo būdas ateičiai.

3.1.5.

Komitetas pažymi, kad ketina teikti pirmenybę ex post ir kokybiniams vertinimams, galintiems padėti tiksliai nustatyti ES teisėkūros arba tam tikros politikos poveikį ir atskleisti Europos ekonomikos ir socialinių partnerių patirtį ir nuotaikas.

3.1.6.

Komitetas laikosi nuomonės, kad, remiantis Komisijos ir Parlamento ex post vertinimais, kuriuos atliekant dalyvaus Komitetas, bus iš dalies keičiami arba rengiami nauji teisės aktai, dėl kurių bus konsultuojamasi su Komitetu.

3.1.7.

Komitetas palankiai vertina tai, kad jis galės visapusiškai dalyvauti teisėkūros cikle ir turės daugiau galimybių prisidėti rengiant būsimas ES politikos strategijas.

3.2.1.

Perkeldamos direktyvas į nacionalinę teisę valstybės narės dažnai įtraukia aspektus, kurie niekaip nesusiję su atitinkamais Sąjungos teisės aktais; todėl Komitetas mano, kad šiuos papildomus aspektus reikėtų pažymėti perkėlimo į nacionalinę teisę akte ar aktuose arba su jais susijusiuose dokumentuose (8). Tokiomis aplinkybėmis Komitetas mano, kad sąvoka „gold-plating“, reiškianti perteklinį reglamentavimą, nevartotina, nes ja stigmatizuojama tam tikra nacionalinė praktika, kartu atmetamas diferencijuotas ir lankstus požiūris.

3.2.2.

Komiteto nuomone, atliekant šį minimalų derinimą, valstybės narės turi išlaikyti teisę savo vidaus teisėje numatyti nuostatas, kuriomis būtų siekiama skatinti užimtumą, gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas, užtikrinti tinkamą socialinę apsaugą, aukštą ir tvarų užimtumo lygį, kovoti su atskirtimi (9), remti ir vystyti MVĮ, užtikrinti aukštą žmonių ar vartotojų sveikatos apsaugos (10) ir aplinkos apsaugos (11) lygį, kartu nekuriant netikslingų reglamentavimo ar administracinių kliūčių, tad kiekvieną kartą, kai tik tai įmanoma, pirmenybę reikėtų teikti reglamentams, o ne direktyvoms.

3.2.3.

Komitetas konstatuoja, kad dėl siekio pasiūlymuose dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų užtikrinti maksimalų suderinimą paprastai atsiranda įvairios nukrypti leidžiančios nuostatos ir išlygos, dėl kurių sukuriamos ir įteisinamos papildomos kliūtys vidaus rinkai.

3.2.4.

Komitetas mano, kad jis gali atlikti naudingą vaidmenį kaip tarpininkas tarp ES teisės aktų leidėjų ir naudotojų ir konkrečiai prisidėti prie Europos Parlamento pranešimo savo iniciatyva dėl metinės ataskaitos, susijusios su ES teisės aktų įgyvendinimu valstybėse narėse, išskirdamas valstybių narių perkeliant ES teisės aktus į nacionalinę teisę papildomai įtrauktus aspektus, ir šiuo klausimu mano, kad metodiniu požiūriu, be kita ko, galėtų būti naudingas jo Bendrosios rinkos observatorijos tyrimas „Paslaugų direktyvos taikymas statybų sektoriuje“ (12) ir Darbo rinkos observatorijos tyrimas dėl jaunimo nedarbo (13).

3.3.1.

Komitetas ragina programą REFIT vykdyti dviem kryptimis, t. y. iš anksto nenustatant reglamentavimo krypties: teisėkūros procedūra priimto akto patvirtinimas, papildymas, pakeitimas ar panaikinimas.

3.3.2.

Komitetas sutinka su tuo, kad ES acquis nuolat tikrintų ir iš naujo vertintų Komisija, visų pirma tikrindama ES teisėkūros procedūra ir ne teisėkūros procedūra priimamų aktų svarbą ir papildomą naudą.

3.3.3.

Komitetas laikosi nuomonės, kad labai svarbią reikšmę turi integruotas ir kompleksinis poveikio vertinimų pobūdis ir kad Komisija neturi susitelkti tik į konkurencingumo aspektą; jis mano, kad reikia tinkamai atsižvelgti į papildomą ES veiksmų naudą, o sąnaudų ir naudos analizėje reikėtų numatyti visus aspektus, įskaitant sąnaudas nesiėmus jokių veiksmų.

3.3.4.1.

Komitetas mano, kad dėl padaugėjusių poveikio vertinimo kriterijų Komisija negali nesiimti veiksmų ar atsisakyti iniciatyvos motyvuodama tuo, kad nėra tenkinamas vienas ar keli kriterijai; taigi jis laikosi nuomonės, kad Komisija turi pasverti kriterijus tarpusavyje ir kad dėl didelio kriterijų skaičiaus sprendimų priėmimo procesas neturi tapti biurokratiškas ir sustoti teisėkūra.

3.3.4.2.

Komitetas atkreipia ypatingą dėmesį į principą „visų pirma galvokime apie mažuosius“ (Think Small First) ir į MVĮ testą, visų pirma savo nuomonėje dėl Smulkiojo verslo akto (Small Business Act) (14), tačiau mano, kad labai mažoms įmonėms nereikia taikyti bendro pobūdžio išimčių ir kad, kiek tai susiję su pasiūlymais dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, būtų teisingiau laikytis kiekvienu konkrečiu atveju grindžiamo požiūrio, paremto išsamiu poveikio vertinimu.

3.3.4.3.

Komitetas pažymi, jog sutinka su tuo, kad Komisijos pasiūlymai būtų rengiami kartu su griežtu poveikio vertinimu, paremtu įrodymais (evidence-based), tačiau pabrėžia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi pasinaudoti savo diskrecija užtikrindamas tam tikrą sveikatos, aplinkos ir vartotojų apsaugos bei subjektų ekonominių interesų apsaugos pusiausvyrą, siekdamas Sutartimi jam pavesto tikslo užtikrinti aukštą sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį (15).

3.3.4.4.

Komitetas patikslina, kad taip būtų galima kiekybiškai įvertinti reglamentavimo ir administracinę naštą, tik jeigu:

3.3.4.5.

Komitetas negali prisiimti įsipareigojimo siekti konkrečių ES acquis kiekybinio mažinimo tikslų, iš anksto neįvertinus visų pasekmių socialinei ir aplinkos apsaugai bei vartotojų apsaugai.

3.3.4.6.

Dėl suminių sąnaudų vertinimo Komitetas patikslina, kad, kai Komisija vertins Europos teisės akto ex ante ar ex post poveikį, ji turės atsižvelgti į tai, kad šios naujos sąnaudos papildo esamas reikalavimų laikymosi ir įgyvendinimo sąnaudas. Komitetas pripažįsta, kad suminės sąnaudos apskaičiuojamos atsižvelgiant į finansines sąnaudas, atsirandančias dėl teisės akto konkrečiame sektoriuje, tačiau patikslina, kad šio vertinimo neturėtų visiškai ar iš dalies išvengti nė vienas sektorius.

3.3.5.1.

Komitetui susirūpinimą kelia tai, kad diskusijos vis dažniau nukeliamos į pradinį teisėkūros proceso etapą, kuriame dar nedalyvauja teisės aktų leidėjai ir socialiniai partneriai, tad kyla grėsmė, kad jie nesužinos apie šių diskusijų, kurios jau įvyko jiems nedalyvaujant, turinį.

3.3.6.1.

Komitetas mano, kad ex post vertinimai yra bent tokie pat svarbūs kaip ir ex ante vertinimas; jis prašo Komisijos šiuo atžvilgiu pateikti orientacinę metodiką dėl darnaus vystymosi kriterijų.

3.3.6.2.

Komitetas palankiai vertina griežtesnį ES reglamentavimo poveikio ex post vertinimą atsižvelgiant į ES politikos ciklą, visų pirma kiek tai susiję su poveikio vertinime, pridėtame prie pradinio pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, numatomu poveikiu augimui ir užimtumui.

3.3.6.3.

Komitetas laikosi nuomonės, kad ex post vertinimai turėtų būti įvairiapusiai ir atliekami praėjus pagrįstam laikotarpiui nuo galutinio perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

3.3.6.4.

Komitetas mano, kad ex post vertinimai yra svarbios analizės priemonės ir kad jų išvados gali būti tiesiogiai panaudotos atliekant galimą poveikio vertinimą, susijusį su teisės akto peržiūra.

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/54

Pranešėja:

Kathleen WALKER SHAW

1.1.

Darbo ir darbo santykių pobūdis sparčiai kinta. ES uždavinys – skatinti inovacijas, technologinę plėtrą ir kūrybiškumą, kad būtų galima siekti ir gauti naudingų rezultatų tvariai ir konkurencingai socialinei rinkos ekonomikai kurti. Reikia įvertinti, kaip šie pokyčiai veikia darbo rinką, standartus, ekonomiką, mokesčių ir socialinės apsaugos sistemas bei pragyvenimą užtikrinantį darbo užmokestį. Vienodų veiklos sąlygų ir sąžiningos skaitmeninės ekonomikos sistemos sukūrimas darbuotojams ir įvairaus dydžio bei visų sektorių įmonėms bei skaitmeninių įgūdžių tobulinimas yra vieni svarbiausių uždavinių, kuriuos turime išspręsti. Europai ir jos socialiniams partneriams tenka vienas pagrindinių vaidmenų užtikrinant, kad šio proceso rezultatai būtų naudingi, sąžiningi, tvarūs ir būtų išaiškinti visi neaiškūs teisių ir apsaugos aspektai.

1.2.

EESRK mano, kad pirmiausia visoje ES reikia išsaugoti socialinės paramos sistemų kokybę ir finansinį tvarumą, ir rekomenduoja, kad ES Komisija ir valstybės narės, konsultuodamosi su socialiniais partneriais, atliktų geriausios patirties tyrimus, kuriais būtų galima remtis kuriant lankstesnėms užimtumo formoms pritaikytus socialinės paramos modelius, užtikrinant, kad atitinkamo lygmens socialinės apsaugos sistemoje dalyvautų visi dirbantieji, net ir savarankiškai dirbantys darbuotojai, kurie tradicinėje socialinės paramos sistemoje nedalyvauja. Į tai reikėtų atsižvelgti plėtojant siūlomą ES socialinių teisių ramstį. Džiaugiamės, kad EESRK šį klausimą nagrinėja atskiroje nuomonėje.

1.3.

EESRK rekomenduoja atlikti išsamesnę šių pokyčių poveikio gebėjimams analizę, taip pat įvertinti, kokios mokymosi visą gyvenimą, perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo galimybės yra prieinamos darbuotojams pagal šiuos naujus darbo santykių modelius, kad atsiradus šioms inovacijoms kvalifikacija netaptų žemesnė ar jai nebūtų daromas neigiamas poveikis ir būtų užtikrintos geresnės užimtumo galimybės. Skatinimas visiems įgyti skaitmeninių įgūdžių ir juos lavinti privalo būti vienas iš ES prioritetų.

1.4.

EESRK mano, kad reikia daugiau duomenų ES lygmeniu apie visuomenės patalkos mastą, visuomenės patalkoje dalyvaujančių darbuotojų ypatybes, įvairias naujas užimtumo formas, kaip nefiksuoto darbo laiko ir darbo pagal poreikį sutartys, naujas profesijas, civilinės teisės sutartis, platforminės ekonomikos dydį, sektorius, kuriuose ji veikia, ir jos geografinį pasiskirstymą ES, taip pat reikia šių sričių analizės. Tai padės įvertinti verslo sektoriaus ir darbuotojų poreikius, kai pasirenkamos šios užimtumo formos.

1.5.

Duomenis apie šiuos pokyčius reikia rinkti reguliariau, atliekant Europos darbo jėgos tyrimus ir rengiant darbo rinkos ataskaitas, kuriose nustatoma geriausia patirtis, jeigu tokia yra. Taip bus galima stebėti naujų darbo ir darbo santykių formų poveikį darbo rinkai ir ekonomikai, vertinti, kaip jomis prisidedama prie tvarių kokybiškų darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo, ir šia informacija remtis kuriant ES užimtumo politiką, taip pat įgyvendinant ES semestrą ir 2020 m. strategiją. Šie tyrimai turėtų būti finansuojami iš programos „Horizontas 2020“ ir kitų susijusių ES finansavimo eilučių lėšų.

1.6.

Siekiant nustatyti naujų užimtumo formų reikšmę darbuotojų gyvenimui ir jų poveikį darbo tvarumui viso gyvenimo laikotarpiu, taip pat reikalingi išilginio pjūvio duomenys (1). Be to, svarbu nustatyti, kokiu mastu jos yra susijusios su lytimi ar kitais demografiniais kintamaisiais (pvz., amžiumi, negalia, etnine kilme ir migranto statusu).

1.7.

Reikia skubiai išaiškinti tokių naujų darbo rinkos tarpininkų, kaip interneto platformos, teisinį statusą, kad juos būtų galima aiškiai nurodyti oficialiuose statistiniuose duomenyse, stebėti jų augimą ir nustatyti, kokius standartus, įpareigojimus, atsakomybę ir veiklos taisykles reikėtų jiems taikyti ir kurios reguliavimo institucijos turėtų būti atsakingos už jų tikrinimą ir reikalavimų vykdymo užtikrinimą, kartu pripažįstant, kad šios interneto platformos gali būti inovacijų, užimtumo galimybių ir ekonomikos augimo šaltinis.

1.8.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisija šiuo metu konsultuojasi dėl Direktyvos dėl rašytinės pažymos (2), ir tikisi, kad, jeigu ES Komisija nuspręstų peržiūrėti šį teisės aktą, pasiūlymuose bus atsižvelgta į naujų darbo santykių formų klausimą. Konkrečiai, tikimasi, kad bus aiškiau nurodytos naujos darbo santykių ir darbo formos, tuo pat metu atsižvelgiant į MVĮ poreikius. Taip pat galima pagalvoti apie galimybę išplėsti taikymo sritį, įtraukiant į ją darbuotojus, nustatyti, kad rašytinės pažymos turi būti pateikiamos pačią pirmą dieną, ir, siekiant užkirsti kelią nefiksuoto darbo laiko sutartims, nustatyti minimalų darbo valandų skaičių.

1.9.

EESRK rekomendacija dėl interneto platformų, visuomenės patalkos, ekonomiškai priklausomų savarankiškai dirbančių asmenų ir kitų naujų savarankiško užimtumo formų – išspręsti su tarpininkų veiklos reguliavimu, atsakomybe už nelaimingus atsitikimus, padarytą žalą ir nesuteiktas paslaugas susijusius klausimus, kad būtų apsaugoti darbuotojai, vartotojai ir plačioji visuomenė. Reikia išaiškinti, kaip šioms naujoms užimtumo formoms taikomi esami ES darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai, kokia tvarka nagrinėjami šių teisės aktų pažeidimai ir kam tenka atsakomybė už tikrinimą bei už darbuotojų, vartotojų ir visuomenės civilinės atsakomybės draudimą.

1.10.

Darbo inspekcijoms turėtų būti suteikti aiškūs įgaliojimai laikantis nacionalinės praktikos šių formų darbą įtraukti į jų kompetencijos sritį, o inspektoriams turėtų būti skirta reikiamų išteklių, rengiami atitinkami mokymai ir užtikrinama reikiama kompetencija. Partnerystės ryšiai su profesinėmis sąjungomis, vartotojų arba kitomis atstovaujamosiomis asociacijomis galėtų būti naudingi padedant atsakyti į visuomenei susirūpinimą keliančius klausimus ir ginant teises. Keitimasis geriausia patirtimi bus svarbi šio proceso dalis.

1.11.

Atsižvelgiant į tai, kad daugelis darbuotojų gali netekti galimybės naudotis kolektyvinių derybų struktūromis ir profesinių sąjungų atstovavimo paslaugomis, taip pat reikėtų išanalizuoti poveikį kolektyvinių derybų aprėpčiai tuose sektoriuose, kuriuose tai aktualu. EESRK susirūpinimą kelia tai, kad gali kilti klausimas dėl savarankiškai dirbančiais asmenimis laikomų darbuotojų teisės laisvai jungtis į asociacijas, jeigu jų vienijimąsi į asociacijas būtų imta laikyti kartelio sudarymu ir dėl to kiltų rizika, kad tai gali prieštarauti antikonkurencinius veiksmus draudžiančioms ES taisyklėms. Į šiuos susirūpinimą keliančius klausimus, dėl kurių gali iškilti grėsmė šiai pagrindinei teisei, būtina atsakyti, o spragas pašalinti. Reikia rekomendacijų, kaip konkurencijos taisykles taikyti savarankiškai dirbantiems asmenims, kai jų darbas panašus į samdomų darbuotojų darbą. Jei šiuo atveju būtų remiamasi TDO darbuotojo (angl. worker) samprata, o ne siauresne samdomo darbuotojo (angl. employee) apibrėžtimi, būtų galima geriau suprasti, kaip taikyti pagrindinius darbo principus ir teises (3), o ES konkurencijos taisyklėmis neturėtų būti trukdoma naudotis tais principais ir teisėmis.

1.12.

EESRK ragina ištirti visuomenės patalkoje dalyvaujančių darbuotojų sutartinį statusą ir kitas naujas darbo bei darbo santykių formas, taip pat tarpininkų įsipareigojimus, atsižvelgiant į tai, ar šie darbuotojai gali derėtis dėl atlyginimo (arba jį nustatyti), darbo valandų ir sąlygų, atostogų, pensijų, motinystės teisių, darbdavio apmokamo sveikatos draudimo ir kitų darbo teisių ir ginti nuosavybės teisę į sukurtą intelektinį turtą. Taip pat reikalingos gairės, kuriose būtų paaiškinti su apmokestinimu ir socialiniu draudimu susiję darbo statuso aspektai, kurie galbūt yra neaiškūs.

1.13.

EESRK rekomenduoja, kad Europos Komisija, EBPO ir TDO kartu su socialiniais partneriais parengtų reikiamas nuostatas dėl deramų internetu dirbančių asmenų ir dirbančiųjų pagal naujus darbo santykius darbo sąlygų ir apsaugos. EESRK mano, kad būtų naudinga sukurti metodiką ES lygmeniu, bet kartu pažymi, kad didžiąją dalį darbo reikės atlikti nacionaliniu, sektoriaus arba darbo vietos lygmenimis.

1.14.

Kaip nurodė Europos socialiniai partneriai, svarbu, kad Europos Komisija planuotų užimtumo politikos darbotvarkę taip, kad būtų palaikomas skaitmeninis mūsų ekonomikos ir darbo rinkų pertvarkymas. Kartu ji turėtų stengtis, kad kokybiškų užimtumo galimybių būtų kuo daugiau, o jų gali atsirasti suskaitmeninus mūsų ekonomiką. Pagal darbo rinkos politiką taip pat turėtų būti siekiama apsaugoti asmenis, kuriuos paveiks skaitmeninimas, ir juos perkvalifikuoti arba patobulinti jų įgūdžius. EESRK rekomenduoja šioje srityje įtvirtinti veiksmingas teises ir apsaugos, stebėsenos bei vykdymo užtikrinimo priemones, kad pajamų atotrūkis nedidėtų, grynosios pajamos nemažėtų ir visoje ES būtų užtikrintos tvarios ekonomikos augimo galimybės.

1.15.

EESRK Europos Komisijai siūlo apsvarstyti, kokiais būdais būtų galima skatinti Europos platformas kurti taip, kad, remiantis tvirtai susiformavusia Europos tradicija darbo rinkos koordinavimo srityje (jis dažnai vykdomas bendruomenės lygmeniu, aktyviai bendradarbiaujant profesinėms sąjungoms, vietos darbdaviams ir nacionalinėms savarankiškai dirbančiųjų asociacijoms) laikytis abipusiškumo ir bendradarbiavimo principų, sukurta vertė išliktų vietos ekonomikos dalimi. Būtų svarbu apsvarstyti, kokios priemonės padėtų įmonėms kurti tvarias kokybiškas darbo vietas, ir galimybę remti įmones ne tik pradiniu veiklos etapu po įmonės įsteigimo, bet ir tolesniu savarankiškos plėtros etapu, kuriuo daugeliui naujų įmonių dabar trūksta finansavimo.

2.1.

Vykstant sparčiai technologinei plėtrai ir kitokiai ekonomikos bei visuomenės raidai, padaugėjo naujų darbo ir darbo santykių formų, dėl to darbo rinkos sąlygos smarkiai keičiasi ir tampa dar sudėtingesnės. Inovacijos ir kūrybiškumas yra svarbūs tvarią ir konkurencingą socialinę rinkos ekonomiką skatinantys veiksniai. Gyvybiškai svarbu užtikrinti pusiausvyrą: skatinti, kad šiais naujais pokyčiais būtų didinama ekonominė ir socialinė nauda, užtikrinant darbuotojų, vartotojų ir verslo įmonių apsaugą, bet kartu vengti piktnaudžiavimo jais kaip priemone nepaisyti sąžiningos darbo praktikos.

2.2.

Naujomis užimtumo formomis gali būti užtikrintas darbo vietų kūrimas ir sklandesnis darbo rinkų veikimas, nes ir darbuotojai, ir darbdaviai taptų lankstesni, padidėtų darbuotojų savarankiškumas ir darbo vietų pritaikomumas, būtų skatinama ugdyti įgūdžius ir suteikta geresnių galimybių sukurti teigiamą darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Kartu svarbu visada, kai tik galima, skatinti kokybišką užimtumą, socialinį dialogą ir kolektyvinių derybų struktūras ir pašalinti visas informacijos apie darbdavių ir darbuotojų teises ir įsipareigojimus, darbuotojų užimtumo statusą, atsakomybę už nelaimingus atsitikimus, draudimą ir profesinę atsakomybę, mokesčių, socialinės apsaugos ir kitų teisės aktų taikymą spragas. Siekiant išvengti didesnio pajamų atotrūkio, užtikrinti, kad žmonės išsaugotų deramas ir patikimas pajamas ir galėtų derinti darbą ir šeimos gyvenimą, reikalingas visapusiškas galimybių prisitaikyti prie šių pokyčių dabartinėje darbo rinkoje ir socialinės apsaugos sistemose įvertinimas.

2.3.

EESRK su šiomis besiformuojančiomis tendencijomis susijusius klausimus apsvarstė įvairiose nuomonėse (4), kurios buvo naudingos rengiant šią tiriamąją nuomonę. ES pirmininkaujančiuose Nyderlanduose ir pirmininkausiančioje Slovakijoje, kurių prašymu parengta ši tiriamoji nuomonė, nestandartinis užimtumas atitinkamai siekia beveik 60 ir 20 proc (5).

2.4.

Naujausios Eurofound (6) ir TDO (7) ataskaitos padėjo nustatyti per pastarąjį dešimtmetį įvykusį perėjimą nuo tradicinių darbo santykių prie labiau nestandartinių užimtumo formų. TDO nurodo: „Tebevykstantys darbo santykių pokyčiai turi svarbių ekonominių ir socialinių pasekmių. Šiais pokyčiais prisidedama prie didėjančio darbo pajamų ir produktyvumo atotrūkio ir <…> gali būti skatinama pajamų nelygybė“ (8). Anot TDO (9), šalyse, kurių duomenys žinomi, ir kurios apima 84 proc. viso pasaulinio užimtumo, tik maždaug ketvirtadalis (26,4 proc.) darbuotojų dirba pagal neterminuotą darbo sutartį, tuo tarpu didelių pajamų ekonomikos šalyse pagal tokias sutartis dirba daugiau kaip trys ketvirtadaliai darbuotojų. Nors įprastas užimtumo modelis dominuoja vis mažiau, jis tebėra svarbus Europos darbo rinkos elementas. TDO pabrėžia, kad vyriausybėms, ES institucijoms ir socialiniams partneriams svarbu nustatyti ir apibrėžti naujas užimtumo formas, kurti ir pritaikyti politikos priemones ir teisės aktus, kuriais būtų valdomi pokyčiai ir užtikrinami teigiami rezultatai, garantuojant palankią politinę ir reglamentavimo aplinką, kurioje būtų ginami įmonių ir įvairių formų darbą dirbančių žmonių interesai.

3.1.

Europos šalių ekonomikoje padaugėjo įvairių užimtumo formų. Jos, viena vertus, konkuruoja su tradicine nuolatinio darbo visą darbo dieną sistema, kuriai būdingos nustatytos darbo valandos, sutartimi nustatytos teisės ir išmokos ir visiškas įtraukimas į nacionalines socialinės apsaugos sistemas. Antra vertus, jos gali padėti sukurti daugiau darbo vietų ir naujoviškų būdų dirbti; svarbu užtikrinti tokių pagal naujus verslo modelius sukurtų darbo vietų kokybę. Vienos šių užimtumo formų yra susijusios su globalizacija, skaitmeninimu, kintančiais gamybos modeliais, pavyzdžiui, darbo, kuris anksčiau buvo atliekamas pačiose įmonėse, perdavimu trečiosioms šalims, kitos – su naujos praktikos diegimu įmonėse, trečios – su visiškai naujais užimtumo modeliais.

3.2.

Naujos darbo formos fiziniams asmenims gali atverti naujų galimybių tapti verslininkais ir rinktis profesijas, kurios anksčiau buvo neprieinamos, arba pasitraukti iš šešėlinės neapskaityto darbo ekonomikos. Įvertinus verslininkų motyvaciją, matyti, kad žmonės dažniau imasi verslo dėl teigiamų priežasčių (pvz., nori išnaudoti gerą idėją) negu dėl neigiamų (pvz., dėl to, kad neturi kitų darbo galimybių) (10).

3.3.

Nauji darbo santykiai apima nefiksuoto darbo laiko, budėjimo arba tik skrydžio laiko (angl. fly-time only) sutartis, smulkius darbus, įvairius darbus (angl. portfolio work), darbą už čekius, civilinės teisės sutartis ir darbo pasidalijimo susitarimus. Juos papildo įvairios sutartinės įdarbinimo formos, pagal kurias darbą organizuoja tarpininkai, įskaitant skėtines bendroves, savarankiško darbo agentūras, įdarbinimo su keliais darbdaviais agentūras arba internetines visuomenės patalkos platformas. Pagal daugelį šių užimtumo formų darbuotojai vadinami nepriklausomais rangovais, jaunesniaisiais nariais, užduočių vykdytojais, partneriais ar kitaip ir iš šių pavadinimų kartais sunku suprasti, koks yra jų užimtumo statusas. Nors toks darbas dažnai laikomas savarankišku, kartais jis neatitinka su tikrai savarankišku darbu siejamų kriterijų, pavyzdžiui, galimybės apibrėžti užduotis, nustatyti darbo užmokesčio dydį arba būti sukurto intelektinio turto savininku. Kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, turizmo, maitinimo ir žemės ūkio, būdingas protarpinis, atsitiktinis arba sezoninis darbas, tad tam tikras lankstumas reikalingas ir darbdaviui, ir darbuotojui. Kad būtų išvengta neapskaityto darbo daromos žalos, reikalingos taisyklės, kuriomis tokios sutartys būtų reglamentuojamos, nesvarbu, ar darbas būtų organizuojamas per agentūrą, ar savarankiškai.

3.4.

Svarbu skirti tikrąją verslininkystę, savarankiškai dirbančius specialistus ir naujas priklausomo savarankiško darbo formas ir užtikrinti darbo kokybę. Dėl darbo organizavimo pokyčių, susijusių su atliktų užduočių vertinimu ir pagal projektus vykdoma veikla, keičiasi netgi darbuotojų, dirbančių pagal oficialias darbo sutartis, tradicinės darbo valandos, o tai daro poveikį gyvenimo tempui ir pajamų garantijoms. Daugelyje darbo vietų, pavyzdžiui, skambučių centruose, socialiniu dialogu ir kolektyvinėmis derybomis sėkmingai pavyko išspręsti su neaiškiais aspektais susijusias problemas ir pagerinti darbo sąlygas.

4.1.

Dėl skaitmeninimo gali padidėti esamų verslo įmonių našumas ir lankstumas, jis gali tapti pagrindu kurtis naujoms pramonės šakoms ir užimtumo formoms ir taip prisidėti prie Europos ekonomikos augimo ir konkurencingumo. Jei skaitmeninimas bus veiksmingai valdomas, jis labai padės kurti socialinę rinkos ekonomiką, tenkinti darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo poreikius, mažinti lyčių nelygybę užimtumo ir socialinės apsaugos srityse. Šiuo klausimu naudingas neseniai Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), „BusinessEurope“, Europos viešąsias paslaugas teikiančių darbdavių ir įmonių centro (CEEP) ir Europos amatų, mažų ir vidutinių įmonių asociacijos (UEAPME) patvirtintas pareiškimas (11).

4.2.

Skaitmeninimas padarė didelę įtaką darbo organizavimui ir užimtumui, taigi jam reikia tolesnio politikų dėmesio, be to, jį reikia tinkamai valdyti. Dėl skaitmeninimo taip pat pakito santykiai su vartotojais, tapo lengva gauti prekes ir paslaugas. Vartotojų pasitenkinimas yra aukštas, tačiau susirūpinimą kelia šio proceso poveikis ekonomikai, todėl reikia tobulinti veiksmingus teisių gynimo mechanizmus. Iniciatyviu politikos formavimu ES ir nacionaliniu lygmenimis reikia užtikrinti, kad būtų išnaudotos skaitmeninimo teikiamos galimybės, bet kartu išvengta su juo susijusių problemų (12).

4.3.

Labai didelė gyventojų dalis daugelyje vietų turi interneto prieigą ir iš esmės su jais bet kada ir bet kur galima susisiekti su darbu susijusiais klausimais, todėl dažnėja darbas internetu ir nyksta erdvės bei laiko ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Šis lankstumas gali būti naudingas ir įmonėms, ir darbuotojams, jeigu paisoma abiejų šalių interesų. Reikėtų išsamiau apsvarstyti, ar ir kokio masto papildoma darbuotojų privataus ir šeimos gyvenimo apsauga yra reikalinga šiomis skaitmeninio judriojo ryšio visuotinio paplitimo sąlygomis ir kokios, galbūt nacionalinio ar ES lygmens, priemonės būtų tikslingos siekiant apriboti visapusišką darbuotojų pasiekiamumą (13).

4.4.

Padaugėjus žmonių, turinčių skaitmeninius įgūdžius bei mokančių naudotis standartine programine įranga ir išplitus pasaulinėms kalboms, darbdaviams atsirado galimybė pirkti užsakomąsias paslaugas pasaulinėse darbo rinkose. Taip Europos piliečiams sukuriamos galimybės dirbti pasaulinio lygio klientams, kur jie bebūtų įsikūrę, tačiau įmonėms ir darbuotojams taip pat kyla nevienodos konkurencijos grėsmė, nes dėl šių darbų jiems tenka konkuruoti su tos pačios srities įmonėmis ar specialistais iš mažo darbo užmokesčio šalių, kurie galbūt nesilaiko pagrindinių TDO darbo standartų ir negarantuoja deramo darbo.

5.1.

Technologiniai pokyčiai gali paskatinti ugdyti įgūdžius, bet tradicinių profesijų darbuotojų kvalifikacija dėl jų taip pat gali sumažėti. Šių pokyčių poveikį įgūdžiams taip pat reikėtų analizuoti ir įvertinti, kokių mokymosi visą gyvenimą, perkvalifikavimo ir kvalifikacijos kėlimo galimybių reikia ir kokios galimybės yra prieinamos darbuotojams pagal šiuos naujus darbo santykių modelius. Bendradarbiaudamos su profesinėmis sąjungomis, Europos profesinio mokymo plėtros centru (CEDEFOP) ir įvairaus lygmens valdžios institucijomis, įmonės turi užtikrinti, kad įgūdžiai būtų ugdomi ir atitiktų kintančio darbo pasaulio poreikius. Sprendžiant šiuos uždavinius, labai svarbu veiksmingai naudotis ES socialinio fondo ir kitais ištekliais.

5.2.

Vienas svarbiausių uždavinių – užtikrinti, kad žmonės turėtų įgūdžių, kurių reikia kintančiose darbo rinkose, norint užimti kokybiškas darbo vietas; tai turėtų būti vienas svarbiausių būsimos ES įgūdžių darbotvarkės punktų. ES ir valdžios institucijų prioritetas turi būti įvertinti, kaip geriausia pritaikyti įgūdžius, kaip patobulinti visų skaitmeninius įgūdžius, visais lygmenimis aktyviai dalyvaujant socialiniams partneriams. EESRK atkreipia dėmesį, kad šis įsipareigojimas jau įtrauktas į 2015–2017 m. ES socialinio dialogo darbo programą.

6.1.

Trūksta patikimų statistinių duomenų apie šiuos pokyčius. Reikia daugiau informacijos apie visuomenės patalkos mastą, visuomenės patalkoje dalyvaujančių darbuotojų ypatybes, įvairias savarankiško darbo, ekonomiškai priklausomo savarankiško darbo, fiktyvaus savarankiško darbo ir mažų garantijų darbo rūšis, platforminės ekonomikos dydį, sektorius, kuriuose ji veikia, ir jos geografinį pasiskirstymą, ES padėtį lyginant su kitų pasaulio šalių padėtimi.

6.2.

Taip pat reikia rinkti statistinius duomenis apie naujų darbo santykių formų poveikį darbo rinkai, darbo poliarizacijai, pajamoms ir ekonomikai, kuriais būtų galima remtis kuriant ES užimtumo politiką, taip pat įgyvendinant ES semestrą ir 2020 m. ES strategiją.

6.3.

Siekiant nustatyti naujų užimtumo formų reikšmę darbuotojų gyvenimui ir jų poveikį darbo tvarumui viso gyvenimo laikotarpiu, taip pat nustatyti, kokiu mastu jos yra susijusios su lytimi ar kitais demografiniais kintamaisiais (pvz., amžiumi, negalia, etnine kilme ir migranto statusu), taip pat reikalingi išilginio pjūvio duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis darbuotojų, norinčių turėti galimybę naudotis kolektyvinių derybų struktūromis ir profesinių sąjungų atstovavimo paslaugomis, tokios galimybės gali neturėti, taip pat reikėtų analizuoti poveikį kolektyvinių derybų aprėpčiai tuose sektoriuose, kuriuose tai aktualiausia.

6.4.

Šie tyrimai turėtų būti remiami iš programos „Horizontas 2020“ ir kitų susijusių ES finansavimo eilučių lėšų.

7.1.

Naujos užimtumo formos atsiranda taip greitai, kad sutartinių santykių raida atsilieka, todėl reikia nagrinėti naujų užimtumo formų teisinį statusą. Reikia skubiai išaiškinti darbo rinkos tarpininkų ir interneto platformų statusą, kad juos būtų galima aiškiai nurodyti oficialiuose statistiniuose duomenyse, stebėti jų augimą ir nustatyti, kokius standartus, įpareigojimus, atsakomybę ir veiklos taisykles reikėtų jiems taikyti ir kurios reguliavimo institucijos turėtų būti atsakingos už tikrinimą ir vykdymo užtikrinimą. Vertinimą apsunkina tai, kad ES vartojami skirtingi darbuotojo, samdomo darbuotojo, savarankiškai dirbančio asmens ir stažuotojo terminai ir sąvokos.

7.2.

EESRK atkreipia dėmesį, kad Europos Komisija šiuo metu konsultuojasi dėl Direktyvos dėl rašytinės pažymos (14), ir tikisi, kad naujos užimtumo formos bus įtrauktos į jos taikymo sritį.

7.3.

Interneto platformos sparčiai plečiasi ir iš esmės teigiamai veikia ekonomiką, užimtumą bei inovacijas, tačiau kai kuriais atvejais jų raida yra tokio masto, kad rizikuojama sukurti monopolijas, galinčias iškraipyti rinką ir sukurti nevienodas konkurencijos sąlygas. Dalijimosi ekonomikos ir kiti nauji užimtumo modeliai neturėtų tapti piktnaudžiavimo priemonėmis, stengiantis nemokėti deramų atlyginimų, išvengti mokestinių ir socialinės apsaugos įsipareigojimų, vengti užtikrinti kitas darbo teises ir sąlygas, sąnaudas perkėlus vartotojams ir darbuotojams, bei išvengti ne internetu vykdomam verslui nustatytų taisyklių. Taip kiltų rizika, kad bus kenkiama kitų sektorių verslo įmonėms ir darbuotojams, trukdoma laikytis sutartų standartų ir užtikrinti vienodas veiklos sąlygas.

8.1.

Darbas už įprastinės darbo vietos ribų gali kelti pavojų darbuotojų, klientų ir plačiosios visuomenės sveikatai ir saugai. Toks darbas gali būti atliekamas viešosiose erdvėse arba savo namuose, naudojant pavojingas medžiagas ir įrangą, be tinkamų instrukcijų ar apsauginių drabužių. Atsakomybė už draudimą, sertifikavimą ir profesinė atsakomybė gali būti neaiški. Gali būti, kad internetu dirbantys asmenys intensyviai dirba prie kompiuterio ekrano netinkamoje aplinkoje ir naudoja ergonominių standartų neatitinkančius baldus ir įrangą.

8.2.

Siekiant apsaugoti darbuotojus, klientus ir plačiąją visuomenę, reikia išspręsti atsakomybės už saugumą ir nelaimingus atsitikimus klausimą, nes kai kuriose interneto platformose šie aspektai neaiškūs.

8.3.

Rengiant šią nuomonę buvo surengtas klausymas (15), kurio metu buvo iškelti kiti aktualūs klausimai, tarp jų – išsekimo dėl darbo ilgas ir nereglamentuotas valandas, su neapibrėžtu darbo pobūdžiu ir pajamomis susijusio streso, nesumokėjimo už atmestą darbą, prastų vartotojų įvertinimų, kurių negalima užginčyti, „išstūmimo“ iš platformos arba sutarties, atsakomybės už priežiūrą be konkretaus darbo grafiko valdymo problemų, socialinės izoliacijos ir bendro keleto darbų derinimo poveikio.

8.4.

Reikia išaiškinti, kaip šioms naujoms užimtumo formoms taikomi esami ES ir nacionalinės teisės aktai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos, kokia tvarka nagrinėjami šių teisės aktų pažeidimai, ir atsakomybę už tikrinimą bei už darbuotojų, vartotojų ir visuomenės civilinės atsakomybės draudimą. Šios srities tyrimus ir analizę galėtų padėti atlikti Bilbao veikianti Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūra (EU-OSHA).

8.5.

Darbo inspekcijoms turėtų būti suteikti aiškūs įgaliojimai laikantis nacionalinės praktikos šių formų darbą įtraukti į jų kompetencijos sritį, o inspektoriams, siekiant užtikrinti jų darbo efektyvumą, turėtų būti skirta reikiamų išteklių, rengiami atitinkami mokymai ir užtikrinama reikiama kompetencija. Partnerystės ryšiai su profesinėmis sąjungomis, vartotojų arba kitomis atstovaujamosiomis asociacijomis galėtų būti naudingi padedant atsakyti į susirūpinimą keliančius klausimus ir ginant teises.

9.1.

Naujos užimtumo formos daro įtaką daugeliui įvairių profesijų ir apima darbą, kuris anksčiau buvo neoficialios ekonomikos dalis, laisvai samdomą darbą ir darbą, kurį paprastai atlieka tiesiogiai dirbantys darbuotojai. Atsiradus šioms užimtumo formoms, gali susidaryti tokia padėtis, kai tas pačias užduotis vienodomis sąlygomis atlieka skirtingą statusą turintys darbuotojai ir dėl to atsiranda tų darbuotojų apsaugos, teisių ir darbo užmokesčio dydžio skirtumai.

9.2.

Į darbo santykius įsitraukus naujiems tarpininkams, kai kuriais atvejais šalių santykiams ėmė trūkti skaidrumo, tai tapo kliūtimi individualiai derėtis dėl darbo sąlygų ir buvo apribota darbuotojų galimybė pasinaudoti kolektyvinių derybų galimybe.

9.3.

Keliami klausimai, kuri šalis turėtų būti laikoma darbdaviu ir kaip turėtų būti apibrėžiamas savarankiškas darbas, įskaitant teisinę apibrėžtį ir nuobaudų už neteisėtą darbą ir sunkesnių formų išnaudojimą sistemą. Interneto platformose taikomi keli skirtingi užimtumo modeliai, pavyzdžiui, kai kurios platformos, siekdamos gerinti paslaugų kokybę ir mažinti darbuotojų kaitą, pradėjo siūlyti savo darbuotojams samdomo darbuotojo statusą (16). Samdomo darbuotojo statusas – tai galimybė gauti ir kitas samdomų darbuotojų teises. Kai darbuotojai laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis, gali kilti klausimas dėl jų teisės laisvai jungtis į asociacijas, jeigu jų vienijimąsi į asociacijas būtų imta laikyti kartelio sudarymu ir išeitų, kad tai prieštarauja antikonkurencinius veiksmus draudžiančioms ES taisyklėms. Šią problemą būtina spręsti, ypač tais atvejais, kai tariamai savarankiškai dirbantiems darbuotojams trūksta autonomijos apibrėžiant užduotis ir nustatant darbo užmokesčio dydį.

9.4.

EESRK ragina išanalizuoti visuomenės patalkos darbuotojų ir kitų naujų darbo santykių formų atstovų užimtumo statusą, atsižvelgiant į jų galimybes derėtis dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio formą (ir kas ją nustato) ir teises į sukurtą intelektinę nuosavybę. Atliekant tyrimą, reikėtų stengtis valstybėms narėms pateikti rekomendacijų ir jose, atsižvelgiant į nacionalinę praktiką, išaiškinti darbuotojų mokestinį, socialinio draudimo ir užimtumo statusą ir šių platformų įsipareigojimus, susijusius su darbo valandomis, darbo užmokesčiu, atostogomis, pensijomis, motinystės teisėmis, darbdavio apmokamu sveikatos draudimu ir kitomis darbuotojų teisėmis.

10.1.

Reikia išaiškinti visuomenės patalkos darbuotojų ir kitų darbuotojų, kurie dirba be garantijų ir nuolat kintančiomis sąlygomis, teises įvairiais klausimais, įskaitant:

10.2.

Europos Komisija, EBPO ir TDO turėtų kartu su socialiniais partneriais parengti reikiamas nuostatas dėl deramų internetu dirbančių asmenų ir dirbančiųjų pagal naujus darbo santykius darbo sąlygų ir apsaugos. EESRK mano, kad būtų naudinga sukurti metodiką ES lygmeniu, bet kartu pažymi, kad didžiąją dalį darbo reikės atlikti nacionaliniu, sektoriaus arba darbo vietos lygmenimis.

10.3.

Profesinės sąjungos ir savarankiškai dirbančiųjų asociacijos neseniai pradėjo vienytis ir drauge teikti rekomendacijas, kad pasirinkti sprendimai, socialinė apsauga ir išmokos būtų geresni.

11.1.

Naujos darbo santykių formos neapsiriboja vien žemos kvalifikacijos fiziniu arba aptarnavimo darbu. Nefiksuoto darbo laiko ir kitos darbo pagal poreikį formos plinta ir pradedamos taikyti geriau apmokamoms profesijoms, kurioms reikalinga aukšta kvalifikacija, įskaitant dėstytojus, orlaivių pilotus ir sveikatos priežiūros bei kitas viešąsias paslaugas teikiančius darbuotojus, todėl kyla rizika, kad gali mažėti jų pajamos ir silpnėti darbo vietos garantijos.

11.2.

Kadangi didelė dalis IRT ir komunikacijos priemonėmis atliekamo darbo gali būti vykdoma ir didelė dalis tokio pobūdžio paslaugų gali būti teikiama bet kurioje pasaulio vietoje, įmonėms ir darbuotojams tenka konkuruoti dar daugiau ir nevienodomis sąlygomis, nes toks darbas vis dažniau užsakomas atlikti mažo darbo užmokesčio šalyse, dėl to mažėja kolektyvinių derybų būdu sulygstami įkainiai.

11.3.

Tyrimais (17) nustatyta, kad dėl skaitmeninimo darbo rinka skyla į aukštos kvalifikacijos gerai apmokamą ir žemos kvalifikacijos prastai apmokamą darbą, o aukomis darbo rinkoje, kurioje įsivyrauja vis didesnė nelygybė, tampa vidutines pajamas gaunantys vidutinės kvalifikacijos bankininkystės, draudimo, administravimo sričių darbuotojai. Daugelis, kad gautų pragyvenimą užtikrinantį darbo užmokestį, yra priversti imtis keleto darbų. Tačiau kai kurie šių nepriklausomų darbuotojų yra labai aukštos kvalifikacijos ir patyrę specialistai, puikiai žinantys savo padėtį rinkoje ir vertę, ir nori vykdyti verslą iš tikrųjų savarankiškai arba užsiimti nepriklausoma veikla, kad diversifikuotų pajamų srautą, užtikrintų atsarginį pajamų šaltinį, jei netektų pagrindinio, užsidirbtų pinigų iš savo aistringo pomėgio arba išbandytų naujas karjeros ir verslo galimybes – realios abi alternatyvos, todėl reikia užtikrinti reikiamas teises ir apsaugą visiems.

11.4.

Kai kurių naujų užimtumo formų atsiradimą lėmė noras išvengti labiau standartinėms užimtumo formoms būdingų sąnaudų ir įsipareigojimų. Yra rizikos, kad nesant veiksmingai užtikrinamų teisių ir apsaugos ir netaikant stebėsenos bei vykdymo užtikrinimo priemonių, daugelio naujų darbo santykių formų atsiradimas lems tai, kad visoje ES pradės prastėti darbo užmokestis ir sąlygos, bus skatinama vis didesnė pajamų nelygybė, sumažės grynosios pajamos, paklausa ir ekonomikos augimo galimybės ir kils dar daugiau ilgalaikių makroekonominių uždavinių. Pragyvenimą užtikrinančiam darbo užmokesčiui išlaikyti yra labai svarbu, kad tokie darbuotojai turėtų galimybę savo darbo užmokesčio dydį ir sąlygas nusistatyti kolektyvinėmis sutartimis.

11.5.

Pagal naujas užimtumo formas dažnai mokamas ne valandinis atlygis, o užmokestis už konkrečias atliktas užduotis. Sąžiningo atlygio principo reikėtų laikytis visomis šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgti į visus svarbius atlygio aspektus, kaip atlikto darbo kokybė ir kompensavimas už darbo laiką (18).

11.6.

Kadangi šeimos paramos ir socialinės paramos sistemos ES šalyse skiriasi, svarbu įvertinti naujų užimtumo formų poveikį šeimos paramos politikos finansavimui, kartu pripažįstant, kad vieno pragyvenimą užtikrinančio atlyginimo gali nepakakti vaikų turinčiai šeimai išlaikyti.

11.7.

Su darbo užmokesčiu susiję klausimai negali būti nagrinėjami atskirai nuo probleminės darbo užmokesčio ir mokesčių bei socialinės apsaugos ir pašalpų sistemų sąveikos, kuri būdinga ne taip aiškiai apibrėžtiems darbo santykiams. Vėlgi labai svarbu aiškiai apibrėžti darbdavio sąvoką ir darbuotojo statusą.

12.1.

EESRK pripažįsta, kad valstybių narių sistemos skiriasi, ir mano, kad reikia ištirti, kaip turėtų būti kuriami lankstesnėms darbo rinkoms pritaikyti socialinės paramos modeliai, kuriais būtų užtikrinamos tvarios ir pakankamos pajamos, kurių pakaktų deramai gyventi. Į tai reikėtų atsižvelgti plėtojant siūlomą ES socialinių teisių ramstį. Džiaugiamės, kad EESRK šį klausimą nagrinėja atskiroje nuomonėje.

12.2.

Darbo rinkoms tampant vis lankstesnėms ir vis didesnei daliai darbuotojų iš anksto nežinant, kada ar kur jie dirbs, didėja nesuderinamumas su nacionalinėmis socialinės apsaugos sistemomis, kurios grindžiamos prielaida, kad dirbančiojo ir bedarbio statusus galima aiškiai atskirti. Toks nesuderinamumas nėra naudingas nei įmonėms, nei darbuotojams.

12.3.

Gali būti, kad vis didesnė dalis dirbančiųjų nemokės įmokų į nustatytas socialinės apsaugos – nedarbo, sveikatos, pensijos ar draudimo – sistemas ir negaus iš jų išmokų. Keliose valstybėse narėse, kuriose socialiniai partneriai veikia aktyviai, jie kartu su vyriausybėmis ta tema jau diskutuoja, tačiau siekiant nustatyti perspektyvias, tvarias politikos priemones, teisės aktus ir papildomas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad visi dirbantieji, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis, visuomenės patalkoje dalyvaujančius ir dalijimosi ekonomikos sistemos darbuotojus, dalyvautų atitinkamo lygmens socialinės apsaugos sistemoje, diskusijas reikia išplėsti visoje ES ir įtraukti vietos valdžios institucijas, kitus pilietinės visuomenės subjektus, asociacijas ir paslaugų teikėjus.

12.4.

EESRK pripažįsta, kad įvairių valstybių narių socialinės paramos sistemos labai skiriasi. Akivaizdu, kad norint išspręsti dėl naujų ekonomikos ir darbo rinkų pokyčių iškilusius uždavinius, reikia įvertinti socialinės paramos sistemų perspektyvumą. EESRK mano, kad svarbu užtikrinti pajamas, o visoje ES apskritai gerinti mokesčių ir socialinės paramos tvarkos kokybę, didinti jos patikimumą, prieinamumą ir veiksmingumą, nes daugelyje valstybių narių ši tvarka dabar priklauso nuo to, kad daug darbuotojų dirba pagal standartinio užimtumo modelį, ir nuo jų mokamų įmokų. Dėl taip mažėjančio efektyvumo gali kilti didelis pavojus Europos socialiniam ir socialinės rinkos ekonomikos modeliui, kuris yra pagrįstas tuo, kad visuomenė aktyviai dalyvauja finansuojant ir teikiant visuotinės svarbos paslaugas bei naudojantis efektyviomis socialinės apsaugos sistemomis.

12.5.

Būtina kruopščiai išnagrinėti mokesčių ir socialinės apsaugos sistemas, siekiant užtikrinti, kad visų formų pajamoms – ar jos būtų gaunamos tradicinės struktūros sektoriuose, ar dalijimosi arba platforminės ekonomikos sistemoje – būtų taikomas tinkamo lygio apmokestinimas ir socialinio draudimo įmokos. EESRK mano, kad šioms platformoms tenkantį vaidmenį būtų galima išaiškinti nuostatomis ir, jei reikia, teisės aktais, juose apibrėžti ir pagal darbo sutartis, ir savarankiškai dirbančių asmenų apsaugą ir šiuos asmenis įtraukti į socialinės apsaugos sistemą ir reglamentavimo, ir įmokų atžvilgiu. ES turėtų raginti valstybių narių lygmeniu imtis reformų, atsižvelgiant į geriausią patirtį, ir tas reformas koordinuoti.

13.1.

Interneto platformos yra naujovė, kuri Europoje jau yra ekonomikos realija. Tačiau šiuo metu didelė jų dalis yra sukurta už ES ribų, todėl už kiekvieną sandorį ES viduje nuskaičiuojama nemaža suma, kartais siekianti net 25 proc. sandorio vertės, kurios didžioji dalis apmokestinama lengvatiniu tarifu. Šios platformos galbūt beveik arba visiškai nemoka mokesčių arba įmokų švietimui, infrastruktūrai ar viešosioms paslaugoms finansuoti tose Europos vietovėse, kuriose veikia. Kai darbuotojai nėra visiškai savarankiškai dirbantys, gali iškilti mokesčių, pensijų ar kitų socialinės apsaugos sistemų įmokų neatitikimų. Reikia įvertinti interneto platformų poveikį tvarių darbo vietų kūrimui ir ekonomikos augimui ES ir jų indėlį šioje srityje.

13.2.

Europos Komisija turėtų apsvarstyti būdus, kaip būtų galima skatinti Europos platformų kūrimą, kad, remiantis sena Europos tradicija, pagal kurią laikomasi abipusiškumo ir bendradarbiavimo principų užtikrinant darbo rinkos koordinavimą, kuris dažnai vykdomas bendruomenės lygmeniu, aktyviai bendradarbiaujant profesinėms sąjungoms ir vietos darbdaviams, sukurta vertė liktų vietos ekonomikos dalimi. Būtų svarbu apsvarstyti, kokios priemonės padėtų įmonėms kurti tvarias kokybiškas darbo vietas, ir galimybę remti įmones ne tik pradiniu veiklos etapu po įmonės įsteigimo, bet ir tolesniu savarankiškos plėtros etapu, kuriuo daugeliui naujų įmonių dabar trūksta finansavimo.

19.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 303/64

Pranešėjas:

Mindaugas MACIULEVIČIUS

1.1.

Pripažindamas būtinybę skubiai atsižvelgti į įvairius ekonominius, su aplinka susijusius ir socialinius maisto gamybos ir vartojimo padarinius, EESRK ragina Europos Komisiją ir valstybes nares parengti aiškią ES tvarios, atsparios, sveikos, teisingos ir klimatui nekenkiančios maisto sistemos, kuria būtų skatinamas visų suinteresuotųjų maisto tiekimo grandinės subjektų bendradarbiavimas ir tarpusavio supratimas, kūrimo politiką ir įgyvendinimo planą. Geresnę su maistu susijusių (pvz., žemės ūkio, aplinkos, sveikatos, klimato, užimtumo ir pan.) politikos tikslų ir priemonių darną ir integraciją būtina užtikrinti atsižvelgiant į tris tvarumo ramsčius.

1.2.

Labai reikia pereiti prie tvaresnių maisto sistemų, apimančių visus etapus nuo gamybos iki vartojimo: gamintojai turi auginti daugiau maisto, mažindami poveikį aplinkai, o vartotojus būtina skatinti pereiti prie maistingos ir sveikos mitybos, paliekančios mažesnį anglies pėdsaką. ES turėtų dėti daugiau pastangų įgyvendinti JT darnaus vystymosi tikslus (DVT), nes jais kuriama labai svarbi bendrų veiksmų, kurių imantis iki 2030 m. galima užtikrinti tvarų pasaulio maitinimą, sistema.

1.3.

EESRK pripažįsta, kad jokia pavienė maisto gamybos sistema neišmaitins planetos saugiai, bet derinant įvairią – įprastinę, novatorišką ir žemės ūkio ekologijos – praktiką būtų galima lengviau šalinti dabartinių maisto gamybos sistemų poveikį aplinkai ir klimatui. Pirmiausia, derinant tikslųjį ūkininkavimą, kuriuo užsiimant toliau plėtojamos informacinės ir ryšių technologijos (IRT) ir palydovinės sistemos, ir žemės ūkio ekologiją, būtų galima papildyti įprastinį žemės ūkį, nustatant principų ir praktikos rinkinį, kuriuo būtų siekiama didinti ūkininkavimo sistemų tvarumą, pavyzdžiui, geriau panaudoti biomasę, gerinti biomasės saugojimą ir sutelkimą, užtikrinti palankias dirvožemio sąlygas, skatinti pasėlių įvairinimą ir kuo labiau mažinti pesticidų naudojimą. Toliau propaguojant uždaruosius žemės ūkio modelius, būtų galima pereiti prie tokio žemės ūkio, kuriame nenaudojama iškastinio kuro. Reformuojant BŽŪP, nustatytas priemonių derinys (žalinimas, agrarinės aplinkosaugos ir klimato schemos ir pan.) – jį galima laikyti žingsniu teisinga kryptimi.

1.4.

Norint užtikrinti tvarias ir nuolatines tolesnes investicijas į agrarinės aplinkosaugos technologijas ir klimatui nekenkiančius metodus, būtina užtikrinti stabilias ir pagrįstas visų maisto tiekimo grandinės subjektų pajamas.

1.5.

Maisto atliekų prevencija ir mažinimas – bendra visų maisto grandinės dalyvių atsakomybė. EESRK palankiai vertina žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinyje nurodytą Komisijos ketinimą sukurti suinteresuotųjų subjektų platformą, kad būtų lengviau nustatyti būtinas priemones ir dalytis geriausia maisto atliekų prevencijos ir mažinimo patirtimi. EESRK ragina Komisiją ištirti, kaip maisto naudojimo hierarchija valstybėse narėse taikoma praktiškai, taip pat atsižvelgti į ekonomines paskatas, kuriomis įmonėms gali būti teikiami įvairūs signalai. Pritardamas veiksmingam atliekų hierarchijos taikymui, EESRK taip pat ragina peržiūrėti Reglamentą (EB) Nr. 1069/2009, kad žmonėms vartoti netinkantį maistą būtų galima, jei saugu, naudoti kaip pašarą.

1.6.

Būtina skatinti rinktis tvarų maistą, gerinant jo pakankamumą ir prieinamumą vartotojams. Tvarių maisto produktų vartojimą reikėtų skatinti kuriant didesnę paklausą rinkoje, vykdant žaliuosius viešuosius pirkimus ir taikant kitus metodus. EESRK ragina valstybes nares persvarstyti nacionalines mitybos gaires, kad būtų atsižvelgiama į tvarumą ir mokymo programose būtų remiamas švietimas maisto klausimais. ES taip pat turėtų skatinti kilmės ženklinimą, kurti ženklus, kuriais būtų aiškiai nurodomas maisto produktų tvarumo aspektas, taip pat rengti ES sveiko maisto ir mitybos vaizdinės reklamos kampanijas.

1.7.

Įgyvendinant ES politiką kartu su specialiomis mokslinių tyrimų ir inovacijų programomis, kartu derinant finansines paskatas maisto gamintojams, reikėtų:

1.8.

Pereinant prie tvarių maisto sistemų reikalinga ne tik žemės ūkio, bet ir plataus masto bioekonomikos strategija bei visuotinė maisto politika. Siekiant spręsti šioje nuomonėje nurodytus tarpusavyje susijusius uždavinius, reikia ne poleminių diskusijų, bet tarpdisciplininio mastymo, suburiant Komisijos generalinius direktoratus, įvairias valstybių narių ministerijas bei institucijas kartu su vietos ir regionų valdžios institucijomis bei maisto sistemų suinteresuotaisiais subjektais. EESRK tikisi, kad bus pripažintas maisto gamybos ir vartojimo tarpusavio priklausomumas ir parengtas tinkamas Europos politikos metodas (apimantis skirtingas privačias iniciatyvas), kuriuo bus nustatyta, kaip siekti tvarumo, sveikatos ir atsparumo. Tačiau bendra žemės ūkio politika ir bendra žuvininkystės politika ateityje taip pat atliks svarbų vaidmenį ES.

2.1.

Gavęs ES pirmininkaujančių Nyderlandų prašymą parengti nuomonę, EESRK šią nuomonę rengia norėdamas atkreipti dėmesį į didėjantį pilietinės visuomenės susirūpinimą dėl maisto gamybos ir vartojimo poveikio aplinkai, sveikatai, ekonomikai ir visuomenei ir dėl susijusių sunkumų iš turimų ribotų išteklių išmaitinti vis daugiau ir daugiau Žemės gyventojų. Maistas – labai svarbi visų mūsų bendruomenių dalis; jis priklauso nuo gamtos išteklių ir juos veikia, daro poveikį visuomenės sveikatai ir atlieka pagrindinį vaidmenį Europos ekonomikoje, nes yra didžiausias Sąjungos sektorius užimtumo ir įnašo į BVP požiūriu.

2.2.

Aprūpinimo maistu pasaulyje komiteto Aukšto lygio ekspertų grupė aprūpinimo maistu ir mitybos klausimais tvarią maisto sistemą (TMS) apibrėžia kaip „maisto sistemą, kuria aprūpinimas maistu ir visų žmonių maitinimas užtikrinamas nekenkiant ekonominiams, socialiniams ir aplinkosauginiams būsimų kartų aprūpinimo maistu ir maitinimo užtikrinimo pagrindams“ (1). Taigi perėjimas prie atsparesnių ir tvaresnių maisto sistemų susijęs su visa tarpusavyje persipynusia ir susijusia veikla, apimančia maisto gamybą, perdirbimą, transportavimą, sandėliavimą, rinkodarą ir vartojimą. Taip pat pripažįstamas pasaulinių vartojimo tendencijų, kaip veiksnio, lemiančio maisto gamybos būdus ir pagaminto maisto tipus, vaidmuo.

2.3.

EESRK spręs tvarių maisto sistemų klausimą taikydamas holistinį požiūrį ir daugiausia dėmesio skirs ES kontekstui, nors įvertins ir išorės poveikį, nes ES yra didžiausia žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotoja ir importuotoja pasaulyje.

2.4.

Komunikato dėl tvaraus maisto laukta 2014 m., bet vėliau jis iš Komisijos darbo programos buvo pašalintas. 2015 m. gruodžio mėn. ES žiedinės ekonomikos veiksmų plane aptarti kai kurie iš šių klausimų, o maisto atliekų mažinimas įtrauktas kaip pagrindinis prioritetas, taigi atsižvelgta į dėl 2030 m. JT darnaus vystymosi tikslų (DVT) ES ir valstybių narių prisiimtą įsipareigojimą perpus sumažinti vienam gyventojui tenkančias maisto atliekas mažmeninės prekybos ir vartotojų lygmeniu ir sumažinti maisto nuostolius gamybos ir tiekimo grandinėse (12.3 DVT).

3.1.

JT Tarptautinė išteklių grupė nustatė, kad su išteklių naudojimu susijęs poveikis aplinkai pasaulio lygmeniu maisto gamybos sektoriuje yra didžiausias iš visų sektorių (2), nors Europos Sąjungoje jis daug mažesnis. Maisto sistemose gaminant azoto trąšas, perdirbant, pakuojant, transportuojant ir šaldant naudojama daug gamtos išteklių, įskaitant žemę, dirvožemį, vandenį, fosforą, ir energiją. Todėl nenuostabu, kad tai veikia ir aplinką pasauliniu lygiu, įskaitant biologinės įvairovės ir miškų nykimą, dirvožemio blogėjimą, vandens ir oro taršą ir išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Didelį susirūpinimą tebekelia nuolatinis žemės ūkio biologinės įvairovės nykimas ūkių lygmeniu (3). Dauguma pasaulio žuvininkystės išteklių visiškai išnaudoti arba naudojami pernelyg intensyviai. Todėl, siekiant užtikrinti nuolatinį sveiko ir įperkamo maisto tiekimą, visus šiuos išteklius būtina valdyti efektyviai ir tvariai.

3.2.

Pasaulyje prarandama arba išmetama trečdalis žmonėms vartoti pagaminto maisto, t. y. iki 1,6 mlrd. tonų maisto; dėl to susidaro 8 proc. pasaulyje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio (4). Gaminant maistą, kuris nebus suvalgomas, daugiau nei 20 proc. padidinamas pasaulinis spaudimas biologinei įvairovei ir panaudojama beveik 30 proc. visos pasaulio žemės ūkio paskirties žemės.

3.3.

Per metus Europos Sąjungoje susidaro apie 100 mln. tonų maisto atliekų  (5); prognozuojama, kad, nesiėmus prevencinių veiksmų, jų kiekis iki 2020 m. padidės 20 proc. Europoje maisto atliekų susidaro visoje tiekimo grandinėje, o jų koncentracija namų ūkių lygmeniu yra 46 proc (6). Reikėtų pažymėti, kad mažmeninės prekybos ir gamybos sektoriai pastaraisiais metais įdėjo daug pastangų, kad būtų pagerinta maisto atliekų susidarymo prevencija ir sumažėtų jų kiekis. Nėra prasminga stengtis didinti gamybą ir tiekimo grandinių tvarumą nesiimant ryžtingų veiksmų mažinti atliekas.

3.4.

Šiuo metu labai nedaug žinoma apie maisto nuostolius ir atliekų susidarymą ūkio lygmeniu (7). Maisto nuostoliai ir atliekos, pavyzdžiui, gali susidaryti dėl nepakankamo kai kurių ūkių modernizavimo, užsakymų atšaukimo ir prekių kainų svyravimų, todėl pasėliai užariami, kai nuimti derlių ekonomiškai nenaudinga (tačiau bent jau daromas teigiamas poveikis aplinkai, nes tai padeda padidinti dirvožemio organinių medžiagų kiekį), arba maisto produktai, kurių negalima perparduoti, išmetami ir kompostuojami. Kitas svarbus iššūkis, kuris ateityje bus vis aktualesnis, – didelis klimato kaitos poveikis meteorologinėms sąlygoms ir galimų ligų protrūkiai. Jeigu atsižvelgsime į šių veiksnių poveikį, kiekvienais metais daug ką galima laikyti maisto atliekomis. Palyginti su kitais pasaulio regionais, ES aktyviai dalyvauja sprendžiant šį klausimą, todėl ji turėtų padėti skleisti savo gerąją praktiką ir žinias šioje srityje.

3.5.

Maisto sistemos – viena iš klimato kaitos priežasčių, bet ir klimato kaita jas labai veikia (8). Klimato kaita darys poveikį pagrindinių gamtos išteklių (vandens, dirvožemio) prieinamumui, todėl kai kuriose srityse labai pasikeis maisto gamybos ir pramonės gamybos sąlygos (9). Ekstremalios klimato sąlygos, pavyzdžiui, potvyniai, sausros, gaisrai, stiprūs vėjai ir tolesnis su klimatu susijęs augalų ir gyvūnų ligų plitimas, jau dabar veikia maisto gamybą, o ateityje ją veiks dar labiau.

3.6.

Neprievalgis šiandien pasaulyje egzistuoja greta kai kurioms pasaulio šalims būdingo maisto pertekliaus. Apie 795 mln. žmonių kenčia badą, o antsvorį turinčių ir (arba) nutukusių suaugusiųjų skaičius pasaulyje pasiekė daugiau kaip 1,4 mlrd. ir sudaro apie 30 proc. visų suaugusiųjų; su nutukimu susijusių sveikatos sutrikimų sparčiai daugėja tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose šalyse (10). Iš šių skaičių matyti didelis maisto gamybos, paskirstymo ir vartojimo disbalansas. Gyventojų daugėja, o prognozuojamas pasaulyje suvartojamos mėsos kiekio padidėjimas 82 proc. iki 2050 m. abi šias problemas dar labiau pagilins (11). Pastarąjį dvidešimtmetį, per kurį pasaulio šalyse vyko urbanizacija ir augo ekonomika, įvyko mitybos pokyčių, todėl pakito maisto gamyba ir vartojimas. Kaip matyti iš pasaulinių valgymo tendencijų, pereinama prie sudėtingesnių produktų, daugiau mėsos ir pieno gaminių, daugiau cukraus ir gėrimų, kuriuose yra cukraus (12). Kartu daugiau žmonių gyvena nejudriai, todėl didėja fizinės veiklos stoka.

3.7.

Maisto sistemose labai svarbią ir nepakeičiamą vietą užima gyvuliai kaip kokybiško proteino ir kitų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, vitaminų ir mineralų, šaltinis. Gyvuliai taip pat svarbūs maisto medžiagų apykaitai ūkiuose ir regionuose, atviro ir įvairaus kraštovaizdžio, daugiamečių pievų, pusiau natūralių buveinių apsaugai ir rūšių įvairovės išsaugojimui. Be to, jie yra žmonių pajamų, turto ir pragyvenimo šaltinis. ES taip pat yra labai daug žemės ūkio paskirties žemės, kuri praktiškai yra tinkama tik gyvulių ganymui. Vis dėlto per pastarąjį penkiasdešimtmetį pasaulinė mėsos ir kiaušinių gamyba padidėjo keturis kartus, o pieno gamyba – daugiau nei dvigubai. Per tą patį laikotarpį pasaulio gyventojų skaičius išaugo tik dvigubai (13). Reikėtų pažymėti, kad paklausos sudėtis taip pat pasikeitė, o padidėjusi mėsos, pieno ir kiaušinių gamyba yra susijusi su pajamų padidėjimu, nors kainos liko žemos.

3.8.

Atsižvelgiant į išauginamą žmonėms skirtą augalinį maistą, išauginamus augalinius gyvuliams skirtus pašarus ir augalinius maistui skirtus pasėlius, naudojamus sėklai ir pramonės reikmėms, pavyzdžiui, biodegalams, šiuo metu pasaulyje pagaminama pusantro karto daugiau maisto nei reikia šiandienos gyventojams ir tikėtina, kad tiek maisto turėtų pakakti 2050 m. gyventojams išmaitinti. Vis dėlto dėl dabartinio pasaulyje susidarančio maisto atliekų kiekio ir pašarų gamybos, kuria siekiama atsižvelgti į didėjantį mėsos vartojimą, atsiranda poreikis labai didinti maisto gamybą. Kad 2050 m. ir vėliau pasaulį būtų galima maitinti tvariai, reikia derinti esamo žemės ūkio paskirties žemės ir žuvininkystės plotų našumo ir optimizavimo didinimą, derantį su aplinkos stabilumu ir kokybe, darbuotojų sauga ir sveikata, socialiniu teisingumu, taip pat perėjimą prie tvaresnės mitybos ir nuolatinį maisto nuostolių ir atliekų mažinimą.

3.9.

Didėjant ir svyruojant žemės ūkio produktų ir žemės ūkyje naudojamų medžiagų kainoms pastarąjį dešimtmetį buvo sunku užtikrinti aprūpinimą maistu ir maisto sistemų tvirtumą, dėl to kilo rimtas vartotojų ir gamintojų susirūpinimas. Viena vertus, aukštos galutinių produktų kainos nesuteikė didesnių pajamų maisto gamintojams (priešingai, jų sumažėjimas arba stagnacija reiškia darbo veiksnio sumažėjimą, keliantį grėsmę visų veiklos vykdytojų pajamų stabilumui); antra vertus, ekonomikos krizė sumenkino vartotojų perkamąją galią. Norint užtikrinti tvarias ir nuolatines tolesnes investicijas į agrarinės aplinkosaugos technologijas ir klimatui nekenkiančius metodus, būtina užtikrinti stabilias ir pagrįstas visų maisto tiekimo grandinės subjektų pajamas.

3.10.

Pastarieji pokyčiai žemės ūkio rinkose, pirmiausia pieno sektoriuje, – aiškus šio galimo disbalanso įrodymas; jų priežastis – ne tik perteklinė pasiūla rinkoje, bet ir ankstesnėse eksporto rinkose taikomi politiniais motyvais grindžiami draudimai. Būsimam stabilumui didelę įtaką turės tiekimo bazės atsparumas sukrėtimams; svarbiausias iš jų – klimato kaita. Vykdant ES politiką reikėtų labai skatinti ūkių veiklos įvairinimą, novatorišką finansavimą, pajamų draudimo schemas ir kitas novatoriškas rinkos valdymo priemones, kuriomis apsaugoma nuo klimato arba rinkų nestabilumo.

3.11.

Į maisto kainų socialinį ir perskirstymo poveikį reikia žvelgti ir gamintojo, ir vartotojo akimis. Dabar daugelis vartotojų negali sau leisti mokėti už aukščiausios kokybės maistą. Pastaraisiais metais galios santykiai maisto tiekimo grandinėje pakito, todėl laipsniškai padidėjo maisto gamintojų ir mažmenininkų dalis rinkoje, o kartu pakito ir derybinė galia, daugiausia mažmeninės prekybos sektoriaus naudai ir pirminių gamintojų nenaudai. Šis klausimas bus nagrinėjamas atskiroje EESRK nuomonėje „Sąžiningesnė maisto tiekimo grandinė“.

3.12.

Kadangi, nepavykus užbaigti PPO Dohos derybų raundo, pasaulio prekybos srityje vis dažniau vykdomos dvišalės ir „didžiulius regionus apimančios“ derybos, labai svarbu visapusiškai atsižvelgti į poveikį aplinkai ir klimatui, maisto kokybės ir sveikatos standartus, platesnio masto sanitarijos ir fitosanitarijos standartus, taip pat į gamybos procesą („pramoninę ekosistemą“, kurioje vyksta gamyba, darbo sąlygas, gamybos kultūrinį kontekstą ir darbo santykius). Europos Sąjungai būtina išvengti patogaus maisto gamybos perkėlimo į trečiąsias šalis, kai vienintelis ar pagrindinis tokio perkėlimo tikslas yra tai, kad jose teisinis maisto gamybos pagrindas nėra toks griežtas kaip ES. ES politikai, pagal kurią skatinama saugaus ir sveiko maisto gamyba ir draudžiama importuoti tarptautinių sanitarinių ir fitosanitarinių standartų ir maisto saugos standartų neatitinkančius maisto produktus, tenka svarbus vaidmuo pasaulyje.

3.13.

Per pastaruosius 140 metų gamintojų kooperatyvai aiškiai parodė, kad jie yra atsparesni žemės ūkio rinkose kylantiems neramumams ir prisideda, kad būtų išvengta žemės ūkio gamybos perkėlimo. Todėl be galo svarbu toliau ir net stipriau skatinti į sektorius ir regionus nukreiptą gamintojų ir kooperatyvų, ypač smulkiųjų, bendradarbiavimą. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tiems sektoriams ir regionams, kuriuose bendradarbiaujama vangiai.

4.1.

Norint sumažinti žemės ūkio, akvakultūros ir žuvininkystės poveikį aplinkai, įskaitant išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, reikia keisti maisto gamybos būdus. Siekiant sustabdyti gamtos išteklių eikvojimą, prisitaikyti prie klimato kaitos poveikio ir jį mažinti, reikia tvaresnės praktikos. Didinti našumą, kartu didinant ekologinį tvarumą ir atsparumą klimato kaitai būtų galima įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, didinant augalų ir gyvūnų veislių įvairovę, veisimo ir selekcijos būdu gerinant galvijų ir augalų kokybę, gerinant žemės ūkio ekosistemų ir vandentvarkos funkcionalumą, skatinant ir įgyvendinant mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, gerinant dirvožemių funkcijas, lengvinant žinių perdavimą ir mokymą ir skatinant technologinius pokyčius teikiant investicinę paramą. Siekiant lengvinti ankstyvą ekstremalių meteorologinių sąlygų ir įvairių ligų nustatymą ir prevenciją arba pasirengimą joms, reikėtų skatinti tolesnį ES palydovinių sistemų ir didžiųjų duomenų centrų kūrimą. Taip pat reikėtų skatinti tikslųjį ūkininkavimą.

4.2.

Europoje taip pat labai svarbu išsaugoti šeimos ūkio modelį; siekiant jį išsaugoti, atsižvelgiant į senėjančią visuomenę, reikėtų skatinti kartų atsinaujinimą ūkiuose. Tai turėtų teigiamo poveikio darbo vietų kūrimui kaimo vietovėse. Taip pat svarbu visuose ES regionuose gebėti išlaikyti žemės ūkio produktų gamybos įvairovę. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas mažiau palankiems ūkininkauti regionams. Šiuo tikslu reikėtų pripažinti įvairias ūkių rūšis ir nustatyti specialias tikslines priemones.

4.3.

Pastaraisiais metais, siekiant iš naujo susieti gamintojus ir vartotojus ir perkelti žemės ūkio ir maisto gamybą, pradėtos reorganizuoti maisto tiekimo sistemos. Pavyzdžiui, užsiimama bendruomenių remiama žemės ūkio veikla, kuriamos trumposios tiekimo grandinės, alternatyvūs maisto tinklai, vietos ūkininkavimo sistemos ir vykdomas tiesioginis pardavimas. Nors šis sektorius palyginti mažas, jį reikėtų toliau skatinti, nes jis labai teigiamai veikia šviežio, kokybiško, sveiko ir paveldui priskiriamo maisto pardavimą ir turi teigiamą socialinį ir ekonominį poveikį. Šioje srityje svarbų vaidmenį taip pat atlieka mažosios ir vidutinės įmonės. Turėtų būti pabrėžiamas konkretus miestų savivaldybių vaidmuo, nes miestuose turi būti įdiegta būtina infrastruktūra ir tikslingai investuojama siekiant sudaryti palankesnes sąlygas gamintojų tiesioginiams pardavimams. Be to, turėtų būti skatinama geras privačiojo sektoriaus praktika, pavyzdžiui, kai tokia infrastruktūra kuriama privačia vietos prekybos centrų iniciatyvos.

4.4.

Siekiant skatinti maisto gamybą efektyviau naudojant išteklius, reformuojant bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP) nustatytas priemonių derinys, kurį sudaro privalomas žalinimas, agrarinės aplinkosaugos schemos, plataus masto parama iš ūkių konsultavimo sistemos ir taikomieji moksliniai tyrimai; taikant šį derinį galima spręsti apsirūpinimo maistu saugumo, klimato kaitos ir tvaraus gamtos išteklių valdymo problemas, kartu išsaugant kaimą ir išlaikant gyvybingą kaimo ekonomiką. Tai galima laikyti svarbiu žingsniu teisinga kryptimi; vis dėlto būtų galima toliau gerinti šios reformos įgyvendinimą biurokratijos ir susijusios naudos požiūriu.

4.5.

Žuvininkystės grandinėje svarbu užtikrinti tinkamą sveiko ir tvaraus maisto pusiausvyrą, nes valgyti žuvį sveika, bet pernelyg didelis spaudimas žuvininkystei dažnai visiškai prieštarauja ekologiniam tvarumui. 2013 m. įvykdyta bendros žuvininkystės politikos reforma turėtų būti prisidedama prie efektyvesnio žvejybos išteklių naudojimo, pirmiausia įgyvendinant visiems Europos žuvų ištekliams nustatytą privalomą didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio tikslą. Taip pat svarbu tvariai plėtoti jūrų ir sausumos akvakultūros modelius.

4.6.

Žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinyje nurodytas ES ir jos valstybių narių įsipareigojimas pasiekti 12.3 JT darnaus vystymosi tikslą – iki 2030 m. perpus sumažinti maisto atliekų. Siekiant padėti įgyvendinti šį tikslą, valdant maisto išteklius reikėtų vadovautis maisto naudojimo hierarchija; ekonominėmis paskatomis tai turėtų būti remiama visose susijusiose ES politikos srityse. Taip būtų galima išvengti dabartinės padėties, kai valgomą maistą dažnai pigiau vežti į sąvartynus nei paruošti ir pristatyti į maisto bankus.

4.7.

Norint tvariai valdyti išteklius, taip pat reikia dėti daugiau pastangų pakartotinai panaudoti liekanų srautus, gaunant iš jų kuo didesnę vertę. Naujais moksliniais tyrimais, kuriuos atliekant būtų lyginamos su perskirstymu, pašarais, anaerobiniu skaidymu ir vežimu į sąvartynus susijusios maisto rengimo sąnaudos 28 valstybių narių Europos Sąjungoje, būtų lengviau nustatyti ekonominių paskatų vaidmenį tinkamai taikant ES atliekų hierarchiją. Maisto dovanojimas iš apgyvendinimo, maitinimo ir maisto paslaugų sektorių tebėra sudėtingas, o su juo susijusius teisės aktus nelengva perprasti. Tai pagrindinė sritis, kurioje apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonėms plačiai išplatintos Europos gairės būtų labai naudingos.

4.8.

Žiedinės ekonomikos rinkinyje taip pat nustatyta būtinybė paaiškinti dabartines su žmonėms vartoti netinkamo maisto naudojimu pašarui susijusias gaires. Griežtais teisės aktais, kuriais centralizuotu pramonės lygmeniu būtų reglamentuojamos naujosios maisto atliekų sterilizavimo technologijos, būtų galima užtikrinti mikrobiologinę pašarų saugą, kartu sukurti naujų darbo vietų, suteikti investavimo galimybių ir naudotis su aplinka susijusiais efektyvesnio atliekų hierarchijos taikymo pranašumais.

4.9.

Kadangi esminės svarbos turi vartotojų informuotumas ir pritarimas, siekiama teikti mokymo medžiagą, susijusią su maistu, maisto tvarumu ir maisto atliekomis, kad būtų didinama maisto produktų vertė ir remiami sisteminiai elgsenos pokyčiai. Remiantis įvairia gerąja praktika, jau parengti moduliai, skirti pradinėms ir vidurinėms mokykloms, universitetams, ir specializuotos programos žemės ūkio, gamybos bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuose.

4.10.

Jau keletą metų ES iniciatyviai skatina veiklą, kuria siekiama mažinti maisto švaistymą. Puikus ES pavyzdys įgyvendinant 12.3 tikslą bus labai svarbus, kad šis tikslas būtų sėkmingai pasiektas pasaulio mastu, pavyzdžiui, skleidžiant Europos gerąja praktiką ir praktines žinias.

4.11.

Klimato kaitos poveikis juntamas visais aprūpinimo maistu aspektais – ne tik derliui ir kultūriniams augalams, bet ir ūkininkų sveikatai, kenkėjų ir ligų plitimui, biologinės įvairovės nykimui, pajamų nestabilumui, vandens kokybei ir pan. Galimas susirūpinimas kyla ir dėl ariamosios žemės praradimo dėl dirvožemio blogėjimo ir žemės ūkio paskirties žemės urbanizacijos. Todėl labai svarbu žemės naudojimo prioritetą ir toliau skirti maisto gamybai. Institucijos ir privatusis sektorius atlieka labai svarbų vaidmenį užtikrinant maisto sistemų atsparumą, pavyzdžiui, tobulindami socialinės apsaugos sistemas, kad namų ūkiai patirtų mažesnius sukrėtimus, ir užtikrindami nuolatines investicijas į mažo anglies dioksido kiekio technologijas žemės ūkio ir maisto sektoriuose, didindami pasėlių įvairovę ir plėtodami genetinius išteklius, investuodami į atsparią žemės ūkio plėtrą ūkiuose ir už jų ribų ir įgyvendindami geresnio su klimato kaita susijusios rizikos valdymo sistemas.

4.12.

Turėdamos omenyje ekonominį tvarumo ramstį, Komisija ir valstybės narės turi atsižvelgti į klimato kaitos švelninimo ir sekvestracijos galimybes ir kartu teikti visas finansinės paramos priemones, kad būtų galima įgyvendinti novatoriškos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės bendradarbiavimo mechanizmus. Papildomais žemės ūkio našumo padidėjimo, esamos žemės, mitybos ir maisto nuostolių ir atliekų rodikliais būtų papildoma informacija apie maisto sistemų poveikį klimato kaitai.

4.13.

Renkantis sveiką maistą, dažnai pasirenkamas tvarus maistas (14), ypač laikantis subalansuotos mitybos. Pavyzdžiui, valgyti daugiau sezoninių, vietinių ir įvairių augalinių maisto produktų naudinga ir sveikatai, ir aplinkai. Sveikesni valgymo įpročiai taip pat mažina lėtinių ligų riziką, sveikatos priežiūros išlaidas ir darbo našumo praradimą ekonomikoje. Reikia sveikos ir tvarios mitybos gairių principų; valstybės narės galėtų apsvarstyti galimybę juos nustatyti. Viešųjų įstaigų, pavyzdžiui, mokyklų ir ligoninių patvirtintos mitybos ir viešųjų pirkimų gairės turi tiesioginį poveikį vartojimui. Taip pat reikėtų pripažinti pasaulyje vykstančius su mityba susijusius pokyčius ir ES vaidmenį teikiant gerą tvarios mitybos modelį. Siekiant mažinti mėsos suvartojimą bent kartą per savaitę taikomas „fleksitarizmo“ metodas, kuris, pavyzdžiui, propaguojamas Nyderlanduose, šiuo požiūriu laikytinas geru pavyzdžiu.

4.14.