19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/1

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/2

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų konvenciją prieš korupciją (UNCAC), pateiktą pasirašyti 2003 m. gruodžio 9 d. Meridoje,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų chartiją,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdamas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) konvenciją dėl kovos su užsienio valstybės pareigūnų papirkinėjimu sudarant tarptautinius verslo sandorius, pateiktą pasirašyti 1997 m. gruodžio 17 d. Paryžiuje, ir į rekomendacijas, kuriomis ji papildyta,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 12 d. bendrą Europos Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Žmogaus teisės ir demokratija – svarbiausias ES išorės veiksmų elementas. Veiksmingesnio požiūrio formavimas“ (COM(2011)0886),

—

atsižvelgdamas į ES strateginę programą žmogaus teisių ir demokratijos srityje ir ES veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje, kuriuos per 2012 m. birželio 25 d. vykusį 3179-ąjį posėdį priėmė Užsienio reikalų taryba,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. gegužės 8 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Europos Sąjungos vaidmens skatinant žmogaus teises ir demokratizaciją trečiosiose šalyse (COM(2001)0252),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 25 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Atnaujinta 2011–2014 m. ES įmonių socialinės atsakomybės strategija“ (COM(2011)0681),

—

atsižvelgdamas į Tarybos dokumentų rinkinį „Žmogaus teisių ir lyčių aspekto integravimas į Europos saugumo ir gynybos politiką“ (1), ypač į Tarybos dokumentą „Bendros elgesio normos ESGP operacijų metu“ (dok. 08373/3/2005),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo 8 d. Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtą pasaulinį veiksmų planą „Ištesėti pažadą. Susivieniję siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų“,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 27 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui „Pasiturimas gyvenimas visiems. Skurdo panaikinimas ir tvarios pasaulio ateities užtikrinimas“ (COM(2013)0092),

—

atsižvelgdamas į Europos investicijų banko (EIB) pranešimą „Politika, kuria siekiama užkirsti kelią korupcijai, sukčiavimui, slaptų susitarimų sudarymui, prievartos taikymui, pinigų plovimui ir terorizmo finansavimui Europos investicijų banko veikos srityje ir nuo šių veikų sulaikyti“ (EIB kovos su sukčiavimu politika), patvirtintą 2008 m.,

—

atsižvelgdamas į Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) teisės taikymo politiką ir procedūras, įsigaliojusias 2009 m. kovo mėn.,

—

atsižvelgdamas į Verslo ir žmogaus teisių pagrindinius principus: Jungtinių Tautų programos „Saugok, gerbk ir gink“ įgyvendinimas (HR/PUB/11/04),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl ES išorės politikos siekiant demokratizacijos (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl skaitmeninės laisvės strategijos, taikomos vykdant ES užsienio politiką (3),

—

atsižvelgdamas į ES gaires dėl žmogaus teisių gynėjų, priimtas per 2914-ąjį Bendrųjų reikalų tarybos posėdį, vykusį 2008 m. gruodžio 8 d.,

—

atsižvelgdamas į Montrė dokumentą dėl atitinkamų tarptautinių teisinių įsipareigojimų ir gerosios patirties, taikomų valstybėms, susijusioms su privačių karinių ir saugumo bendrovių (PKSB) veiksmais ginkluotų konfliktų metu, priimtą 2008 m. rugsėjo 17 d. Montrė,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos, pateiktą pasirašyti 1999 m. sausio 27 d., ir į Europos Tarybos civilinės teisės konvenciją dėl korupcijos, pateiktą pasirašyti 1999 m. lapkričio 4 d., taip pat į 1998 m. gegužės 5 d. ir 1999 m. gegužės 1 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtas rezoliucijas Nr. (98) 7 ir (99) 5, kuriomis įsteigiama Valstybių prieš korupciją grupė (GRECO),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 26–27 d. priimtą Džakartos pareiškimą dėl kovos su korupcija agentūrų principų,

—

atsižvelgdamas į Paryžiaus nacionalinių žmogaus teisių institucijų principus (4),

—

atsižvelgdamas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas daugiašalėms įmonėms (5),

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) trišalę deklaraciją dėl tarptautinio verslo įmonių ir socialinės politikos principų (6),

—

atsižvelgdamas į JT pasaulinio susitarimo iniciatyvą (7),

—

atsižvelgdamas į Tarptautinį privačių saugos paslaugų teikėjų elgesio kodeksą,

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl prekybos ginklais, priimtą per 2013 m. kovo 18–28 d. Niujorke vykusią baigiamąją Jungtinių Tautų konferenciją dėl prekybos ginklais (8),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto nuomonę (A7-0250/2013),

A.

kadangi korupciją galima apibrėžti kaip piktnaudžiavimą patikėtais įgaliojimais siekiant asmeninės ar bendros, tiesioginės ar netiesioginės privačios naudos ir kadangi, kaip apibrėžta UNCAC, korupcija, be kitų veikų, apima nusikalstamą kyšininkavimo, turto iššvaistymo, prekybos poveikiu, piktnaudžiavimo pareigomis ir neteisėto praturtėjimo veiką; kadangi sukčiavimas, turto prievartavimas, šantažas, piktnaudžiavimas veiksmų laisve, favoritizmas, nepotizmas, klientelizmas ir neteisėti politinių tikslų rėmimo įnašai yra glaudžiai susiję su korupcija; kadangi korupcija gali būti susijusi su organizuoto nusikalstamumo veikla, t. y. greta valstybės valdžios vykdoma veikla, kuriai vadovaujama kolegialiai, ypač tais atvejais, kai valdžios institucijos neužtikrina įstatymų taikymo;

B.

kadangi dėl korupcijos įsigali ir didėja nelygybė, neteisybė ir diskriminavimas vienodų galimybių naudotis žmogaus teisėmis atžvilgiu, nesvarbu, ar tai būtų pilietinės, politinės ir ekonominės, ar socialinės ir kultūrinės teisės; kadangi korupcija gali turėti neigiamą netiesioginį poveikį aplinkai neproporcingai veikia nepalankiausioje padėtyje esančias ir marginalizuotas visuomenės grupes, todėl visų pirma jos neturi vienodų galimybių dalyvauti politiniame gyvenime, naudotis viešosiomis paslaugomis, teise kreiptis į teismą, apsauga, taip pat įsigyti žemės, įsidarbinti, įgyti išsilavinimą, rūpintis sveikata ir turėti būstą, ir kadangi dėl korupcijos ypač sunku siekti pažangos kovos su diskriminacija srityje ir lyčių lygybės bei suteikti moterims savarankiškumą, nes dėl to mažėja jų galimybės apginti savo teises;

C.

kadangi korupcija gali kenkti valstybių ekonomikos plėtrai, kartais trukdant prekybai ir investicijoms;

D.

kadangi kova su korupcija yra Kotonu susitarimo 9 straipsnio 3 dalyje ir 97 straipsnyje pripažinto ir apibrėžto gero valdymo principo dalis;

E.

kadangi korupcija ir žmogaus teisių pažeidimai paprastai susiję su piktnaudžiavimu įgaliojimais, atskaitomybės stoka ir įvairių formų diskriminacija institucijose; kadangi korupcija visada dažnesnė ten, kur nepakankamai arba visai neužtikrinamos žmogaus teisės, ir kadangi dažnai korupcija trukdo veiksmingai veikti institucijoms ir subjektams, paprastai užtikrinantiems stabdžių ir atsvarų sistemos veikimą ir sukurtiems tam, kad užtikrintų demokratinių principų laikymąsi ir pagarbą žmogaus teisėms, pvz., parlamentams, teisėsaugos institucijoms, teismams, teisės sistemoms ir pilietinei visuomenei;

F.

kadangi korupcija dažniausiai yra giliai įsišaknijusi visuomenių, kuriose ji paplitusi, mentalitete ir kadangi visos pastangos, dedamos kovojant su korupcija, turėtų būti pirmiausia sutelktos į švietimo sistemą ir nukreiptos į kuo jaunesnio amžiaus žmones;

G.

kadangi valstybės kartais nesiima priemonių korupcijai viešajame ir privačiajame sektoriuose pažaboti arba už ją nebaudžia ir kartu pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą ir kitus svarbius tarptautinius ir regioninius su žmogaus teisėmis susijusius dokumentus;

H.

kadangi korupcija iškraipo vyriausybės išlaidų dydį ir sudėtį, labai sumažina valstybės gebėjimą kuo geriau panaudoti esamus išteklius siekiant visapusiškai įgyvendinti ekonomines, socialines ir kultūrines teises ir kadangi dėl korupcijos pasisavinama daug investicijoms į ekonomiką skirtų lėšų, todėl ekonominių sunkumų patiriančioms šalims, įskaitant ES valstybes nares, sunku atsigauti;

I.

kadangi dėl aukšto rango pareigūnų korupcijos susijusios valstybės gali tapti labai nesaugios ir nestabilios, taip keliant grėsmę pačiai valstybei;

J.

kadangi, remiantis Pasaulio banko duomenimis, korupcija sudaro 5 proc. pasaulio BVP (2,6 trln. JAV dolerių) ir daugiau nei 1 trln. JAV dolerių kasmet sumokama kyšiams; taip pat kadangi dėl korupcijos visos pasaulio mastu vykdomos verslo veiklos išlaidos padidėja 10 proc., o viešojo pirkimo sutarčių išlaidos besivystančiose šalyse – 25 proc. (9);

K.

kadangi Pasaulio bankas nustatė, kad dėl aukšto lygio pareigūnų korupcijos kasmet iš besivystančių šalių valstybės biudžetų pavagiama ir slepiama užjūryje 20–40 mlrd. JAV dolerių, o tai sudaro 20–40 proc. oficialios paramos vystymuisi lėšų (10);

L.

kadangi 2000–2009 m. besivystančios šalys dėl neteisėtų finansinių srautų prarado 8,44 trln. JAV dolerių, o ši suma dešimt kartų didesnė nei jų gaunama pagalba iš užsienio; kadangi kiekvienais praeito dešimtmečio metais besivystančios šalys dėl nelegalių srautų netekdavo 585,9 mlrd. JAV dolerių per metus; kadangi vykdant korupcinę veiką kasmet pavagiamų lėšų pakaktų 80 kartų pamaitinti badaujančius pasaulio gyventojus, o kyšių ir vagysčių suma net 40 proc. viršija bendrą projektų, kuriais siekiama aprūpinti gyventojus saugiu geriamuoju vandeniu ir sukurti jiems sanitarines sąlygas, vertę (11);

M.

kadangi keldama grėsmę demokratijos įtvirtinimui ir žmogaus teisių užtikrinimui korupcija išlieka pagrindinė konfliktų, plačiai paplitusių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų ir nebaudžiamumo besivystančiose šalyse priežastis bei katalizatorius ir kadangi tebesant tokiai korupcijai ir neteisėtam valstybės pareigūnų praturtėjimui imta grobstyti ir įtvirtinti valdžią, taip pat pradėjo kurtis naujos karinės grupuotės ir išplito smurtas;

N.

kadangi dėl korupcijos teismų sektoriuje pažeidžiamas nediskriminavimo principas, atimamos galimybės kreiptis į teismą, taip pat teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą, nors tai labai svarbu siekiant užtikrinti visas kitas žmogaus teises, ir kadangi korupcija labai iškraipo teisminių ir kitų viešojo administravimo institucijų nepriklausomumą, kompetenciją ir nešališkumą, o dėl to didėja nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis, kartu kenkiama teisinei valstybei ir skatinamas smurtas;

O.

kadangi teikdamos viešąsias paslaugas valstybės gali vykdyti tarptautinius žmogaus teisių įsipareigojimus, kartu užtikrinti vandens ir maisto produktų tiekimą, sveikatą, švietimą, būstą, saugumą ir tvarką kaip žmogaus socialinės raidos elementus ir kadangi korupcija viešųjų pirkimų srityje klesti trūkstant atvirumo, skaidrumo, informacijos, konkurencijos, paskatų, aiškių taisyklių ir nuostatų, kurių laikymasis būtų griežtai užtikrinamas, taip pat neveikiant nepriklausomiems stebėsenos ir sankcijų mechanizmams;

P.

kadangi dėl plačiai paplitusios korupcijos, nepakankamo skaidrumo ir neturėdami galimybių susipažinti su informacija bei aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procese piliečiai negali iš vyriausybių ir politinių atstovų reikalauti atsakomybės siekdami, kad su išteklių paieška ir rinkos tyrimu susijusios pajamos būtų naudojamos jų žmogaus teisėms užtikrinti; kadangi valstybės valdžia privalo dėti visas pastangas kovojant su korupcija valstybės ir privačiose įmonėse;

Q.

kadangi žmogaus teisių gynėjų, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės organizacijų (PVO), profsąjungų ir tiriamosios žurnalistikos veiklą vykdančių žurnalistų vaidmuo kovojant su korupcija labai svarbus, nes jie tikrina viešuosius biudžetus, stebi vyriausybių ir didelių – ypač daugiašalių – įmonių veiklą, politinių partijų finansavimą, perteikia gebėjimų ugdymo įgūdžius ir patirtį, taip pat reikalauja skaidrumo ir atskaitomybės; kadangi apie korupciją ir organizuotus nusikaltimus pranešantys žurnalistai vis dažniau tampa organizuotų nusikalstamų grupuočių, lygiagrečiai veikiančių jėgų ir valdžios institucijų taikiniu ir priekabiavimo objektu, pirmiausia besivystančiose šalyse;

R.

kadangi laisva ir nepriklausoma spauda ir žiniasklaida, ir internetinė, ir kitų rūšių, yra būtinos užtikrinant skaidrumą ir priežiūrą, kurių reikia kovojant su korupcija, nes jos sukuria forumą korupcijos atvejams atskleisti ir suteikia piliečiams ir visuomenei galimybę gauti informaciją;

S.

kadangi atvirų duomenų ir atviros vyriausybės iniciatyva piliečiams suteikiama galia, nes suteikiama galimybė susipažinti su informacija apie vyriausybių biudžetus ir išlaidas;

T.

kadangi informatoriai, nors jiems gresia didelis pavojus, yra labai svarbūs išaiškinant korupciją, sukčiavimą, netinkamą valdymą bei žmogaus teisių pažeidimus ir kadangi dėl apsaugos nuo keršto stokos, informacijos kontrolės ir įstatymų dėl šmeižto ir garbės bei orumo įžeidimo, taip pat netinkamai nagrinėjant informatorių ieškinius žmonės gali bijoti atvirai kalbėti ir dažnai vengia tai daryti dėl jų ir jų šeimos narių saugumui kylančio pavojaus; kadangi ES privalo juos apsaugoti, visų pirma kuo geriau naudodama turimas bendradarbiavimo priemones ir pirmiausia Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę (EDŽTRP);

U.

kadangi ekstremaliosios padėties aplinkybėmis ir teikiant pagalbą, atsižvelgiant į veiklos pobūdį, veiksmų sudėtingumą ir juos vykdančius subjektus, atsiranda galimybių korupcijai ir kadangi šios „galimybės“ apima kyšininkavimą, trukdymą, pagalbos agentūrų darbuotojų apiplėšimus, netinkamus pagalbos agentūrų darbuotojų veiksmus, sukčiavimą, apgaulingą apskaitos tvarkymą, netinkamą gautos pagalbos panaudojimą ir vargingai gyvenančių žmonių išnaudojimą bei didina plačiai paplitusį nusivylimą valstybės institucijomis, kokios jos bebūtų; kadangi netinkamas humanitarinės pagalbos panaudojimas yra grubus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas;

V.

kadangi 25 proc. visų Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) pradėtų tyrimų buvo susiję su Europos išorės pagalba trečiosioms šalims ir kadangi atlikus šiuos tyrimus buvo susigrąžinta 17,5 mln. EUR (12);

W.

kadangi ES pagalba besivystančioms šalims gali būti iššvaistyta, jei pagalba besinaudojančiosiose šalyse nebus įdiegta tinkama stabdžių ir atsvarų sistema ir nebus vykdoma visiškai nepriklausoma su lėšų panaudojimu susijusi sąžiningumo sistemos stebėsena;

X.

kadangi Europos valstybiniai bankai, kurie yra priskiriami ES institucijoms (EIB) arba kurių dauguma akcininkų yra ES valstybės narės (ERPB), vykdydami savo veiklą už Europos Sąjungos ribų buvo tariamai įsivėlę į korupcijos skandalus;

Y.

kadangi pagalbos teikėjai ir tarptautinės finansų įstaigos (TFĮ), pvz., Pasaulio bankas (PB) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) turėtų šalyse skolininkėse skatinti tikrą valdymo reformą ir prisidėti prie veiksmingos kovos su korupcija taip pat ir kritiškai vertindami su daugeliu priemonių, taikytų įgyvendinant struktūrinio prisitaikymo programas (SPP), pvz., valstybinių įmonių ir išteklių privatizavimo programą, susijusią korupcijos ir žmogaus teisių pažeidimų riziką ir imtis ją mažinti;

Z.

kadangi prekyba žmonėmis labai susijusi su sudėtingais korumpuotais tinklais, veikiančiais visose nukentėjusių asmenų kilmės, tranzito ir paskirties šalių vyriausybių, viešojo administravimo institucijų, teisėsaugos ir privačiojo sektoriaus srityse ir kadangi korupcija silpnina kovotojų su prekyba žmonėmis veiksmus, nes ji yra apėmusi policijos ir teisminių institucijų darbuotojus ir ji vykdoma per prekiautojų žmonėmis persekiojimo, sulaikymo ir teisinės pagalbos bei liudytojų apsaugos teikimo prekybos žmonėmis aukoms procedūras;

AA.

kadangi dėl korupcijos ir netinkamų veiksmų ginkluotosiose pajėgose, gynybos sektoriuje, teisėsaugos institucijose ir taikos palaikymo pajėgose kyla didelis pavojus besivystančių šalių piliečių gyvybei, fizinei neliečiamybei, apsaugai, laisvei ir teisėms, taip pat kadangi ir toliau išlieka nepriimtinas korupcijos lygis gynybos sektoriuje ir viešųjų pirkimų gynybos srityje, ir tai yra ypatingai įslaptinta nacionalinio saugumo sumetimais; kadangi reikėtų kruopščiai tikrinti viešuosius pirkimus saugumo įrangos srityje;

AB.

kadangi per pastarąjį dvidešimtmetį privatūs ir viešieji subjektai pradėjo labai dažnai naudotis privačių karinių ir saugumo bendrovių (PKSB) paslaugomis ir kadangi atsižvelgiant į šių bendrovių veiklos pobūdį jose išlieka labai didelė korupcijos tikimybė ir, nors jos daugiausia veikia už griežto reguliavimo srities ribų, neatsiskaitydamos visuomenei, o to paprastai reikalaujama iš ginkluotųjų pajėgų, jos apkaltintos rimtais žmogaus teisių pažeidimais;

AC.

kadangi UNCAC IV ir V skyriuose numatytų tarpusavio teisinės pagalbos ir turto grąžinimo mechanizmų įgyvendinimas, naudojimas ir veiksmingumas valstybėse, UNCAC šalyse, nepakankamas ir kadangi tos valstybės konvencijos šalys dar nėra visapusiškai įgyvendinusios įsipareigojimų pagal šios konvencijos IV skyrių („Tarptautinis bendradarbiavimas“) ir V skyrių („Turto grąžinimas“) dėl tarptautinio bendradarbiavimo ir, pirmiausia, dar nėra pakankamai įvykdžiusios tarpusavio teisinės pagalbos įsipareigojimų pagal UNCAC 46 straipsnį;

AD.

kadangi prastai reguliuojama ir neskaidri prekyba įprastiniais ginklais ir šaudmenimis skatina konfliktus, korupciją, skurdą, žmogaus teisių pažeidimus ir nebaudžiamumą;

AE.

kadangi didelio masto korupcija besivystančiosiose šalyse vykdoma daugiausia bendrininkaujant ir net padedant tam tikriems verslininkams, teisininkams, finansų įstaigoms ir valstybės tarnautojams išsivysčiusiose šalyse, įskaitant ES valstybes nares, ir kadangi ES ir tarptautiniu lygmeniu akivaizdžiai neatsižvelgiant į kovos su pinigų plovimu teisės aktus šios įstaigos ir bendrovės sudarė sąlygas plauti korumpuotais būdais įgytą turtą išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, steigti neskaidrias struktūras ir slėpti turtą jurisdikcijose, kuriose saugoma paslaptis;

AF.

kadangi taikant žmogaus teisėmis paremtą požiūrį į kovos su korupcija politiką gerinamas bendras supratimas, kad korupcija neigiamai veikia ne tik viešąsias lėšas, bet ir piliečių asmenines teises bei galimybes; kadangi glaudžiai susiejus tarptautinę kovą su korupcija ir žmogaus teisių judėjimus visuomenė bus geriau informuota ir reikalaus daugiau atvirumo, atskaitomybės ir teisingumo ir kadangi susiejant korupciją su žmogaus teisių pažeidimais atveriamos naujos galimybės imtis veiksmų, pirmiausia tose srityse, kuriose su korupcija galima kovoti taikant esamus nacionalinius, regioninius ir tarptautinius žmogaus teisių užtikrinimo stebėsenos mechanizmus;

1.

mano, kad patikima ir įtakinga kovos su korupcija lydere ES gali tapti tik tinkamai spręsdama organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir pinigų plovimo problemas savo teritorijoje; šiuo atžvilgiu palankiai vertina ES kovos su korupcija ataskaitą, kurią turi paskelbti Komisija; tikisi, kad, kai Komisija valstybėse narėse nustatys labiausiai korupcijai palankias sritis, bus lengviau skatinti kovą su korupcija, dalijimąsi geriausia patirtimi, nustatyti ES tendencijas ir skatinti savitarpio mokymąsi bei tolesnį ES ir tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi; ragina Komisiją pateikti ES politikos kovos su korupcija srityje iniciatyvų, pvz., ES kovos su korupciją planą;

2.

šiuo atžvilgiu palankiai vertina pasiūlymą persvarstyti Taupymo pajamų apmokestinimo direktyvą siekiant veiksmingai panaikinti banko paslapties praktiką; mano, kad išankstinė korupcijos ES ir trečiosiose šalyse mažinimo sąlyga yra įmonių registrų ir patikos registrų reglamentavimo ir skaidrumo didinimas visose ES valstybėse narėse; mano, kad ES taisyklėmis reikėtų nustatyti prievolę registruoti visas teisines struktūras ir jų nuosavybės ryšių duomenis, taip pat viešai paskelbti šią informaciją internete, paženklintą elektroninėmis žymomis ir pritaikytą paieškai, kad ja galima būtų naudotis nemokamai;

3.

mano, kad ES, imdama pavyzdį iš Jungtinių Amerikos Valstijų, priėmusių 2012 m. Sergejaus Magnitskio teisinės valstybės atskaitomybės aktą, turėtų priimti panašų teisės aktą ES lygmeniu, kaip pavyzdinę veiklos sistemą, kuria būtų nustatomas ryšys tarp korupcijos ir žmogaus teisių pažeidimų; todėl ragina Tarybą priimti sprendimą dėl bendro ES valstybės tarnautojų, susijusių su Sergejaus Magnitskio mirtimi, tolesnę teisminę priedangą ir tebevykstantį priekabiavimą prie jo šeimos narių, sąrašo sudarymo; taip pat mano, kad šiame Tarybos sprendime reikėtų nustatyti tiems valstybėms tarnautojams taikytinas sankcijas, pvz., visoje ES galiojantį draudimą išduoti vizą ir nutarimą įšaldyti visą finansinį turtą, kurį jie arba jų artimiausi šeimos nariai gali turėti Europos Sąjungoje; ragina Komisiją parengti veiksmų planą siekiant sukurti mechanizmą, kurį taikant būtų sudaromi sąrašai ir nustatomos panašios sankcijos, taikytinos trečiųjų šalių valstybės tarnautojams (įskaitant policijos pareigūnus, prokurorus ir teisėjus), susijusiems su sunkiais žmogaus teisių pažeidimais ir teisminėmis manipuliacijomis informatorių, apie korupciją pranešančių žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų trečiosiose šalyse atžvilgiu; pabrėžia, kad įtraukimo į sąrašą kriterijai turėtų būti parengti remiantis gerai dokumentuotais, susijusiais ir nepriklausomais šaltiniais ir įtikinamais įrodymais, kad į sąrašą įtraukti asmenys galėtų naudotis teisių gynimo priemonėmis;

4.

visiškai pritaria ES įsipareigojimui į visą savo vystymosi politiką įtraukti ir integruoti demokratinės atsakomybės koncepciją, t. y. užtikrinti veiksmingą ir visapusišką žmonių dalyvavimą rengiant, įgyvendinant ir stebint vystymosi strategiją ir pagalbos teikėjų bei vyriausybių politiką; mano, kad tokia politika skatinamas programos naudos gavėjų dalyvavimas ir todėl gerinama stebėsena ir atskaitomybė kovojant su korupcija; ragina Komisiją ir valstybes nares savo pagalbos vystymuisi programose taikyti tarptautinių normų sąlygų laikymosi principą korupcijos srityje ir įtraukti kovos su korupcija nuostatas į viešųjų pirkimų vykdymo sutartis kaip rekomenduoja EBPO; prašo, kad Komisija toliau skatintų aukštą paramos skaidrumo lygį pateikiant duomenis skaitmeniniu, elektroniniu formatu ir bendro standarto taikymą siekiant užtikrinti palyginamumą tiek su kitais pagalbos teikėjais, tiek ir, visų pirma, atsižvelgiant į vyriausybių gavėjų poreikius;

5.

pabrėžia, kad norint pasiekti didesnį vystymosi finansavimo veiksmingumą taikant derinimo priemones, šias priemones reikia peržiūrėti siekiant nustatyti skaidresnius projektų atrankos kriterijus ir griežtesnius atskaitomybės visai visuomenei reikalavimus; primena, kad nustačius kritinį būtinųjų reikalavimų dėl projektų atrankos, jų įgyvendinimo stebėsenos ir vertinimo skaičių galima būtų užtikrinti informacijos apie operacijų vykdymą palyginamumą ir nuoseklų pagrindą; pažymi, kad apie pažangą įgyvendinant projektus ir jų poveikį vystymuisi turėtų būti nuolat pranešama siekiant pagrįsti pagalbai skirtų išteklių naudojimą taikant derinimo priemones ne tik paramos teikėjams ir susijusioms Europos institucijoms, bet ir plačiajai visuomenei;

6.

mano, kad Komisija turėtų įpareigoti užtikrinti didžiausią ES lėšomis finansuojamų projektų viešųjų pirkimų procedūrų sąžiningumą, konkrečiai skatindama sudaryti geresnes galimybes dalyvauti konkursuose vietos organizacijoms; pabrėžia, kad žmogaus teisėmis paremtą požiūrį į viešuosius pirkimus įgyvendinti lengviau, kai juose dalyvauja daugiau subjektų, būtent tokių, kuriems turi įtakos pasiūlymų teikimo procesas (pvz., žemės savininkų asociacijos ir nepalankioje padėtyje esančių asmenų grupės); mano, kad laikantis žmogaus teisėmis paremto požiūrio į viešuosius pirkimus valdžios institucijos taip pat skatinamos sudaryti sąlygas nepalankioje padėtyje esančių asmenų grupėms pačioms varžytis viešųjų pirkimų procedūrose ir išplėsti įmonių vertinimo viešųjų pirkimų procedūrose kriterijus; primena, kad, siekiant nustatyti, ar ES lėšos naudojamos tinkamai, labai svarbu bendradarbiaujant su pilietine visuomene stebėti projektų rezultatus ir reikalauti iš vietos valdžios institucijų atskaitomybės; ragina Komisiją neskirti projektų rangovų, jei nežinomi jų tikrieji savininkai, arba jei jų bendrovės struktūra tokia, kad jie lengvai gali dalyvauti sandorių kainodaroje;

7.

primygtinai ragina ES užtikrinti dar didesnį skaidrumą ir šiuo tikslu paremti visuotinės pažadų teikti pagalbą kontrolės sistemos sukūrimą, kad būtų galima įpareigoti paramą teikiančias valstybes laikytis savo pažadų ir būti atsakingas už projektus, institucijas ar grupes, kurias remia;

8.

be to, primena, kad reikia užkirsti kelią tokiems korupcijos įgyvendinant ES lėšomis finansuojamus projektus būdams, kaip, be kita ko, projektų sąnaudų didinimas, išmokų mokėjimas fiktyviems projektams ir darbuotojams, netinkamas ir korumpuotas ekonominių ir (arba) pramoninių kompensacijų taikymas, atviras valstybės lėšų vogimas, kelionės išlaidų padidinamas ir papirkimas; todėl primygtinai reikalauja stebėti visą finansavimo iš ES grandinę, įskaitant politikos formavimą ir reglamentavimą, planavimą ir biudžeto sudarymą, finansavimą, fiskalinius pervedimus, valdymą ir programų rengimą, konkursus ir viešuosius pirkimus, statybą, veikimą, priežiūrą ir mokėjimą už paslaugas;

9.

siūlo Komisijai viešai paskelbti pranešimo OLAF apie netinkamą ES lėšų naudojimą, kai šias lėšas netinkamai naudoja viešųjų pirkimų konkursų dalyviai ir ES paramos gavėjai, mechanizmus ir parengti apie korupciją perspėjančių asmenų pateikiamos informacijos apie minėtą netinkamą šių lėšų naudojimą trečiosiose šalyse apdorojimo politikos gaires, kuriomis remiantis būtų galima imtis tinkamų tolesnių veiksmų, gauti grįžtamąjį ryšį ir apsaugoti nuo keršto, ypatingą dėmesį skiriant labiausiai pažeidžiamų gyventojų ir visų pirma moterų padėčiai daugelyje besivystančių šalių, nes jos itin dažnai nukenčia nuo korupcijos ir bendradarbiauja siekdamos su ja kovoti, bet taip pat yra pažeidžiamesnės ir labiau persekiojamos dėl bendradarbiavimo;

10.

pabrėžia, kad visuose dialogo su trečiosiomis šalimis forumuose, įskaitant dvišalius santykius, taip pat ir aukščiausiuoju lygmeniu, ES turi atkreipti dėmesį į dalyvavimo teisės ir teisės naudotis informacija bei viešosios atskaitomybės mechanizmais, pvz., atvirais duomenimis, kaip pagrindinių demokratijos principų įgyvendinimo pagrindu svarbą; pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu ir internetinės, ir kitų rūšių spaudos ir žiniasklaidos laisvė yra nepaprastai svarbi; siūlo, kad Europos Sąjunga trečiosiose šalyse finansuotų tų principų laikymosi užtikrinimo projektus, pirmiausia tose šalyse, kuriose vykdomi demokratizavimo procesai, užtikrindama lyčių klausimo integravimą ir taip pat pilietinės visuomenės narių ir visų pirma žmogaus teisių gynėjų, profesinių sąjungų, moterų ir labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių integravimą ir padėdama rengti veiksmingus apie korupciją perspėjančių asmenų apsaugos teisės aktus;

11.

šiuo atžvilgiu pažymi, kad ES turi rodyti pavyzdį; reikalauja, kad ES ir jos valstybės narės aktyviai dalyvautų įgyvendinant tarptautines biudžetų skaidrumo didinimo iniciatyvas, pvz., Atvirų vyriausybių partnerystę, Atviro biudžeto iniciatyvą ir Tarptautinę paramos skaidrumo iniciatyvą, siekdamos skatinti šalis partneres prisiimti tokį įsipareigojimą kaip privalomus tarptautinių žmogaus teisių standartų reikalavimus;

12.

ragina Komisiją pasiūlyti išplėsti ES gairėse dėl žmogaus teisių gynėjų pateiktą žmogaus teisių gynėjų apibrėžtį, įtraukiant į ją kovotojus su korupcija, tiriamosios žurnalistikos atstovus ir pirmiausia informatorius;

13.

pabrėžia, kad ES kaip pagrindinė pasaulyje pagalbos teikėja turėtų ir toliau vis daugiau sieti ES išorės pagalbos teikimą su biudžeto reformomis, kuriomis siekiama didesnio skaidrumo, užtikrinti galimybę susipažinti su duomenimis ir dalyvaujamuosius procesus, ir šiuo atžvilgiu derinti pagrindinius principus su kitais pagalbos teikėjais; mano, kad ES, vadovaudamasi paskatomis grindžiamu požiūriu, turėtų nustatyti aiškias ir viešas gaires bei kriterijus vyriausybėms padaryti savo biudžetų procedūras atviras ir dėti pastangas įtraukti skaidrumo, visuomenės dalyvavimo ir priežiūros klausimus rengiant mokymo kursus arba teikiant techninę pagalbą; ragina ES skatinti ir remti priežiūros įstaigoms (įskaitant parlamentus, audito rūmus, PVO ir žiniasklaidą) palankios aplinkos kūrimą, kad jos galėtų atlikti pagrindines funkcijas ir kartu kovoti su korupcija;

14.

nurodo, kad ES turėtų taikyti privilegijuotųjų partnerysčių su trečiosiomis šalimis sistemą siekiant veiksmingai priversti režimus, kenčiančius dėl jiems būdingos korupcijos, sutikti įgyvendinti reformas ir ankščiau minėtus principus; mano, kad ES politinis dialogas, spaudimas ir bendradarbiavimas siekiant atsižvelgti į reformos būtinybę turėtų būti matomi ir skaidrūs ir turėtų apimti tinkamus ir ryžtingus stebėsenos mechanizmus; mano, kad ES turėtų viešai pasmerkti teisės aktų, kuriais ribojama žiniasklaidos laisvė ir pilietinės visuomenės veikla kaip svarbiausi atskaitomybės principai, priėmimą ir kad ji turėtų parengti strategiją, pagal kurią su šiomis šalimis būtų palaikomi atitinkami santykiai siekiant matomai skatinti reformą; pabrėžia, kad susitarimuose su trečiosiomis šalimis reikia aiškiai apibrėžtų nuostatų dėl žmogaus teisių, kurios suteiktų galimybę laikinai nutraukti bet kokį partnerystės susitarimą šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų atvejais;

15.

pritaria tam, kad sprendimai dėl investicijų Europos viešosiomis lėšomis, būtent dėl EIB ir ERPB projektų, galinčių daryti neigiamą poveikį žmogaus teisėms, turi būti priimami skaidriau; primygtinai ragina EIB ir ERPB sustiprinti savo kovos su sukčiavimu ir korupcija politiką siekiant užtikrinti, kad investicijos už Europos Sąjungos ribų būtų visiškai skaidrios; pabrėžia, kad EIB ir ERPB turi patvirtinti savo norą vengti rizikingų investicijų, ypač kai investuojama per finansinius tarpininkus, taip pat taikyti rizika grindžiamą metodą ir patobulinti savo remiamų projektų poveikio žmogaus vertinimus, papildant jais atliekamą patikimą išsamų visų savo klientų operacijų patikrinimą siekiant įsitikinti, kad vykdant jas yra gerbiamos žmogaus teisės ir laikomasi sąžiningumo principo; mano, kad visais finansuojamų projektų planavimo, įgyvendinimo, stebėsenos ir vertinimo etapais ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam, kad būtų užtikrintas visuomenės dalyvavimas ir kad būtų gautas laisva valia iš anksto ir turint visą susijusią informaciją projektų veikiamų bendruomenių duodamo pritarimo; ragina ES valstybes nares ir Komisiją pasinaudojant savo, kaip išskirtines teises turinčių EIB narių ir pagrindinių ERPB akcininkių, įtaka skatinti iš esmės pertvarkyti šias įstaigas siekiant užtikrinti geresnę demokratinę jų sprendimų ir atskaitomybės priežiūrą;

16.

mano, kad tarptautinės finansų įstaigos, pvz., TVF ir Pasaulio banko grupė, turėtų visada atlikti priemonių, siūlomų šalims skolininkėms pagal SPP, korupcijos rizikos vertinimą, juo papildant šių priemonių poveikio žmogaus teisėms vertinimą; mano, kad SPP turėtų apimti reformas, kuriomis siekiama pagerinti valdymą ir padidinti skaidrumą; primygtinai reikalauja, kad įgyvendinus programas būtų taikomos tinkamos, nestokojančios išteklių ir nepriklausomos priežiūros sistemos, pagal kurias būtų dažnai atliekami auditai ir patikrinimai; be to, mano, kad ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į žemės grobimą, priverstinius iškeldinimus, viešuosius pirkimus gynybos srityje, atskirus gynybos biudžetus ir karinių bei pusiau karinių veiksmų finansavimą šalyse skolininkėse; ragina ES valstybes nares pasinaudojant savo kaip TVF ir Pasaulio banko narių įtaka derybose dėl SPP ir kitų finansavimo programų reikalauti didesnio skaidrumo ir dalyvaujamųjų mechanizmų ir skatinti užtikrinti geresnę demokratinę šių institucijų sprendimų ir atskaitomybės priežiūrą;

17.

ragina dvišales ir daugiašales finansų įstaigas, įskaitant Pasaulio banko grupę, TVF, regioninius plėtros bankus, eksporto kreditų agentūras ir privačius bankus reikalauti, kad gavybos įmonės ir vyriausybės kaip išankstinę visų projektų rėmimo sąlygą įvykdytų iniciatyvos „Paskelbk, už ką moki“ reikalavimus ir (arba) įgyvendintų GPSI mokėjimų skaidrumo standartus;

18.

palankiai vertina Didžiojo dvidešimtuko Seule patvirtintą kovos su korupcija veiksmų planą ir mano, kad pasiektą tempą reikėtų išlaikyti, kad būtų užtikrintos suderintos tarptautiniu mastu dedamos pastangos kovoti su korupcija pagrindinėse srityse;

19.

pabrėžia, kad neturtingiausi besivystančių šalių žmonės, kurie daug naudojasi viešosiomis paslaugomis, neproporcingai nukenčia nuo smulkios korupcijos, įskaitant vadinamąją tyliąją korupciją, kai valstybės tarnautojai neteikia paslaugų arba neskiria išteklių, už kuriuos sumokėjo vyriausybė (valstybinėse mokyklose nėra mokytojų, o svarbiausiose klinikose – gydytojų);

20.

pabrėžia, kad korupcija apsunkina tiesiogines užsienio investicijas (TUI) ir atgraso išorės subjektus nuo bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis;

21.

mano, kad kova su korupcija, taip pat su mokesčių rojais, mokesčių slėpimu ir neteisėtu kapitalo nutekėjimu, yra platesnio masto pastangų skatinti gerą valdymą, kuris 2011 m. pokyčių darbotvarkėje (COM(2011)0637) apibrėžtas kaip vienas iš svarbiausių ES vystymosi politikos veiksmingumo didinimo prioritetų, dalis; pabrėžia, kad būtina nedelsiant pradėti visiškai taikyti JTO konvenciją prieš korupciją;

22.

pažymi, kad dedant visas pastangas kovoti su korupcija kartu turėtų būti remiamos programos, kuriomis siekiama užkirsti kelią korupcijai įgyvendinant švietimo ir sąmoningumo kėlimo kampanijas;

23.

primena įsipareigojimus, prisiimtus sudarant Pusano veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystę, ir ragina ES ir jos valstybes nares juos įgyvendinti, kad būtų dedama daugiau bendrų pastangų kovojant su korupcija ir neteisėtais srautais;

24.

mano, kad siekiant kovoti su korupcija ir ją panaikinti labai svarbu užtikrinti politikos suderinamumą vystymosi labui; taip pat pabrėžia, kad būtina didinti naudojantis vystomojo bendradarbiavimo finansine priemone ir Europos plėtros fondu (EPF) teikiamą ES pagalbą mokesčių valdymo ir kovos su mokestiniu sukčiavimu srityse;

25.

ragina valstybes nares prireikus iš dalies pakeisti savo baudžiamosios teisės aktus siekiant nustatyti jurisdikciją, taikytiną jų teritorijoje nustatytiems bet kokios pilietybės asmenims, padariusiems kyšininkavimo arba valstybinių lėšų išeikvojimo veiką, neatsižvelgiant į tai, kur baudžiamoji veika padaryta, jei ta baudžiamąja veika įgytas turtas nustatytas ar jo plovimas vykdytas atitinkamoje valstybėje narėje arba asmuo glaudžiai susijęs su valstybe nare, pvz., yra jos pilietis, joje gyvena arba turi valstybėje narėje įsikūrusios įmonės arba patronuojamosios įmonės faktinės nuosavybės;

26.

tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad ES valstybės narės turėtų elgtis atsargiai teikdamos trečiosioms šalims informaciją apie korupcija, turto iššvaistymu ar mokestiniu sukčiavimu kaltinamus asmenis, kad į tai nebūtų nepagrįstai įtraukti žmogaus teisių gynėjai, kaip kad atsitiko Alesio Beliackio atveju;

27.

mano, kad įstatymų dėl šmeižto ir (arba) garbės bei orumo įžeidimo teisės aktais galima atgrasyti nuo galimo pranešimo apie korupciją trečiosiose šalyse; todėl ragina visas valstybes nares rodyti pavyzdį ir savo teisinėse sistemose dekriminalizuoti įstatymus dėl šmeižto ir (arba) garbės bei orumo įžeidimo, bent įtarimų dėl organizuotų nusikaltimų, korupcijos ir pinigų plovimo valstybėse narėse ir užsienyje atžvilgiu;

28.

primygtinai ragina valstybes nares atsižvelgiant į JT Konvencijoje prieš korupciją pateiktas rekomendacijas priimti teisės aktus ir imtis kitų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kaip tyčinis neteisėtas praturtėjimas, tai yra žymus valstybės pareigūno turto padidėjimas, kurio jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis;

29.

palankiai vertina 2012 m. lapkričio mėn. Džakartos pareiškimą dėl kovos su korupcija agentūrų principų; ragina ES ir valstybes nares imtis tolesnių veiksmų ir tarptautiniu lygmeniu skatinti atsižvelgti į būtinybę spręsti nepakankamo daugelyje besivystančių šalių įsteigtų kovos su korupcija institucijų veiksmingumo kovojant su korupcija problemą, daugiausia susijusią su jų institucine tvarka, nepakankamu veiklos nepriklausomumu nuo vykdomosios valdžios, politinės paramos trūkumu, finansavimo šaltiniais, pareigūnų atrankos ir paskyrimo taisyklėmis ir joms suteiktais vykdymo įgaliojimais;

30.

ragina ES ir jos valstybes nares inicijuoti tarptautinių kovos su korupcija agentūrų nepriklausomumo ir veiksmingumo standartų rengimą tarpvyriausybiniu lygmeniu siekiant, kad jie būtų galutinai priimti JT Generalinėje Asamblėjoje ir prilygtų Paryžiaus nacionalinių žmogaus teisių institucijų principams, o jų taikymo sritis būtų taip pat griežtai apibrėžta; pabrėžia, kad šiais principais turėtų būti vadovaujamasi kaip atskaitomybės atliekant tarpusavio vertinimo rezultatų vertinimus gairėmis;

31.

ragina Komisiją sustiprinti bendradarbiavimą su kitais paramos teikėjais ir Tarptautine aukščiausiųjų audito institucijų organizacija plėtojant aukščiausiųjų audito institucijų pajėgumus paramą gaunančiose šalyse siekiant įgyvendinti Tarptautinius aukščiausiųjų audito institucijų standartus besivystančiose šalyse;

32.

ragina ES ir jos valstybes nares skatinti ir padėti steigti tarptautinę kovos su korupcija komisiją, nustatytą tarptautinėje sutartyje arba UNCAC protokole, siekiant sukurti tarptautinę baudžiamųjų tyrimų įstaigą, kuriai būtų suteikti nacionalinių teisėsaugos ir baudžiamojo persekiojimo institucijų įgaliojimams prilygstantys įgaliojimai tirti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą korupcijos veiką sutartį arba protokolą pasirašiusios valstybės teritorijoje ir kuri taip pat galėtų pareikšti kaltinimus asmenims nacionaliniuose baudžiamuosiuose teismuose;

33.

ragina ES valstybes nares remti JT specialiojo pranešėjo finansinių nusikaltimų, korupcijos ir žmogaus teisių klausimais pareigybės įsteigimą suteikiant jam plačius įgaliojimus, apimančius į tikslus orientuotą planą ir periodinį valstybių įgyvendinamų kovos su korupcija priemonių vertinimą; ragina valstybes nares, pasirašiusias Europos Tarybos parengtą Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos, kurią galima pasirašyti nuo 1999 m. sausio 27 d., tačiau šios konvencijos neratifikavusias, tą padaryti kuo greičiau;

34.

primena, kad egzistuoja vadovas, paremtas EBPO konvencija dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų korupcija vykdant tarptautines ekonomines operacijas, pagal kurią įmonėms sudaromos sąlygos imtis veiksmingų priemonių, susijusių su vidaus kontrole, profesine etika ir siekiant tarptautinės korupcijos prevencijos ir aptikimo tikslų;

35.

ragina visas ES įmones vykdyti įmonių socialinės atsakomybės įsipareigojimą gerbti žmogaus teises laikantis JT pagrindinių principų; palankiai vertina tai, kad Komisija yra pasirengusi parengti mažosioms ir vidutinėms įmonėms skirtą žmogaus teisių vadovą; ragina ES valstybes nares parengti savo nacionalinius JT pagrindinių principų įgyvendinimo planus ir skatinti taip pat šalis partneres laikytis tarptautiniu lygmeniu pripažįstamų įmonių socialinės atsakomybės standartų, kaip antai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijų daugiašalėms įmonėms ir TDO trišalės deklaracijos dėl daugiašalėms įmonėms ir socialinės politikos srityje taikytinų principų;

36.

ragina parengti veiksmingesnius ES technologijų įmonėms taikytinus skaidrumo ir atskaitomybės standartus, susijusius su technologijų, kuriomis naudojantis gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės, prisidedama prie korupcijos ar imamasi ES saugumo interesams prieštaraujančių veiksmų, eksportu;

37.

pažymi, kad dauguma įmonių praktikos trečiosiose šalyse, pirmiausia konfliktų zonose, gerinimo iniciatyvų, pvz., JT pasauliniu susitarimu ir JT verslo ir žmogaus teisių pagrindiniais principais, nenustatytas bendras pagrindas ir neužtikrinama tinkamo gairių laikymosi, nes pasikliaujama savanoriška įmonių iniciatyva jų laikytis; ragina ES imtis vadovaujamo vaidmens tarptautiniu lygmeniu nustatyti tuos normatyvinius standartus, bent ES jurisdikcijoje, daugiausia dėmesio skiriant tarptautinių korporacijų direktorių atskaitomybei ir nukentėjusiųjų žalos atlyginimo mechanizmams;

38.

ragina Komisiją pasiūlyti teisės aktus, kuriuose būtų reikalaujama, jog ES įmonės užtikrintų, kad jų pirkimais nebūtų remiami korupcijos, konfliktų ir šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų kaltininkai, visų pirma atliekant žaliavų tiekimo grandinės patikrinimus ir auditus bei skelbiant jų rezultatus; mano, kad privalomas išsamus ES įmonių atliekamas tikrinimas, remiantis EBPO paskelbtomis gairėmis, padėtų siekti pažangos Europos įmonėms ir užtikrintų didesnį ES žmogaus teisių ir plėtros politikos krypčių suderinamumą, visų pirma konfliktų nualintose srityse;

39.

primena, kad ES ir valstybėms narėms reikia imtis atitinkamų priemonių, siekiant stebėti įmones, kurių registruota buveinė yra jų teritorijoje ir kurios užsiima korupcija trečiosiose šalyse, ir galiausiai taikyti šioms įmonėms sankcijas, įskaitant ir bausmes pagal baudžiamąją teisę; ragina Komisiją sudaryti viešą įmonių, kurios buvo pripažintos kaltomis dėl korupcijos arba kurių darbuotojams pareikšti kaltinimai dėl korupcijos valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse, sąrašą; mano, kad į tokį sąrašą įtrauktoms tokioms įmonėms turėtų būti draudžiama dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose arba pasinaudoti ES lėšomis ES valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse, kol bus priimtas galutinis teismo išteisinamasis nuosprendis; atkreipia dėmesį į tai, kad įtraukimas į juodąjį sąrašą gali būti veiksminga įmonių atgrasymo nuo korupcijos priemonė ir yra gera paskata joms tobulinti ir įtvirtinti savo vidaus sąžiningumo procedūras;

40.

palankiai vertina Europos Parlamento ir Tarybos sudarytus susitarimus, kuriais reikalaujama, kad gavybos sektoriaus įmonės ir neliestų miškų kirtėjai vyriausybėms atskleistų su konkrečia šalimi ir konkrečiu projektu susijusią informaciją apie mokėjimus; ragina visų šalių partnerių vyriausybes reikalauti atskleisti tokią pačią informaciją apie jų jurisdikcijos finansų rinkose registruotų arba į sąrašus įtrauktų tarptautinių įmonių mokėjimus; ragina ES skatinti laikytis šio pranešimo standarto santykiuose su šalimis partnerėmis; mano, kad Komisija, atlikdama būsimą atitinkamų teisės aktų peržiūrą, turėtų apsvarstyti, ar reikėtų išplėsti reikalavimo pranešti su kiekviena konkrečia šalimi susijusią informaciją taikymo sritį įtraukiant į ją visuose sektoriuose veikiančias tarptautines įmones ir daugiau teiktinos informacijos, pvz., apie apyvartą, turtą, darbuotojus, pelną ir mokesčius;

41.

pabrėžia, kad korupcija dažnai kursto nusikalstamumą ir prisideda prie konfliktų bei pažeidžiamumo, ir mano, kad ES konfliktų prevencijos srityje, taip pat nagrinėjant pažeidžiamumo atvejus kovai su korupcija reikėtų skirti daugiau dėmesio;

42.

pabrėžia, kad JT ir Afrikos Sąjungos (AS) taikos palaikymo pajėgose, būtent įgyvendinant Afrikos taikos priemonę, labai didelis vaidmuo tenka aukštiems sąžiningumo standartams; pritaria reikalavimams dėl JT sąžiningumo priemonių sistemos reformos, konkrečiai dėl būtinybės stiprinti visas netinkamo pareigūnų elgesio tyrimo – įskaitant tyrimus karo lauke – procedūras, pavedant jas vienam vidaus priežiūros padaliniui; todėl ragina JT imtis veiksmų užtikrinti, kad nukentėjusieji nuo taikdarių turėtų teisę į teisinę gynybą, taip pat gerinti pranešimo mechanizmus ir informatorių apsaugos politiką;

43.

pabrėžia, kad reikia tobulinti ir atnaujinti bendras elgesio normas ir ES BSGP misijų elgesio kodeksą, kad būtų galima tinkamai atsižvelgti į kovos su korupcija pastangas misijose ir misijų srityse; ragina ES ir jos valstybes nares imtis priemonių užtikrinti, kad nukentėjusieji nuo Europos personalo per taikos palaikymo ir teisinės valstybės misijas turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą; ragina Tarybą sukurti saugaus ir tinkamo pranešimo mechanizmus ir veiksmingą informatorių apsaugos politiką; pabrėžia, kad šie mechanizmai turi būti parengti atsižvelgiant į lyčių aspektus;

44.

palankiai vertina tokias iniciatyvas, kaip Montrė dokumentas ir Tarptautinis privačių saugumo paslaugų teikėjų elgesio kodeksas (ICoC); palankiai vertina neseniai Europos Sąjungos išreikštą pritarimą Montrė dokumentui ir tai, kad jam pritaria vis daugiau ES valstybių narių; vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad reikia geriau užtikrinti nustatytų principų laikymąsi; ragina visas ES valstybes nares tobulinti savo nacionalinę teisę ir teisės aktus atsižvelgiant į Montrė dokumente nustatytus standartus ir rekomenduoja, kad jos ir ES sudarytų sutartis tik su tomis PKSB, kurios laikosi iniciatyvų principų; ragina ES ir jos valstybes nares teikti paramą kuriant ICoC priežiūros mechanizmą, kuris turėtų būti atitikties užtikrinimo institucija, galinti nagrinėti skundus ir skirti atgrasančias sankcijas (įskaitant sutarčių, kurias reikia papildomai apriboti, pakeitimus, skirti oficialius papeikimus, finansines nuobaudas ir laikinai arba visam laikui pašalinti PKSB iš ICoC sistemos) siekiant užtikrinti, kad PKSB vykdytų ICoC įsipareigojimus ir galiausiai būtų laikomos už juos atsakingomis;

45.

reikalauja, kad ES ir jos valstybės narės pritartų tarptautinės PKSB reguliavimo sistemos, kuria būtų sudaromos vienodos sąlygos, kūrimui, kad priimančiosioms valstybėms būtų suteiktas įgaliojimas reguliuoti PKSB, o sutartis pasirašiusios valstybės galėtų pasinaudoti įgaliojimais ginti žmogaus teises ir užkirsti kelią korupcijai; pabrėžia, kad į tokią sistemą būtina įtraukti atgrasomas sankcijas už pažeidimus, pažeidėjų atsakomybę ir galimybę nukentėjusiesiems veiksmingai pasinaudoti teisės gynimo priemonėmis, papildant ją licencijavimo ir stebėsenos sistema, pagal kurią iš visų PKSB reikalaujama sudaryti sąlygas atlikti nepriklausomus jų auditus ir, kad visi jų darbuotojai dalyvautų privalomuose žmogaus teisių mokymo kursuose;

46.

rekomenduoja, kad valstybės narės geriau įgyvendintų UNCAC IV skyrių („Tarptautinis bendradarbiavimas“) ir V skyrių („Turto grąžinimas“), pirmiausia siekdamos padidinti trečiųjų šalių prašomos tarpusavio teisinės pagalbos veiksmingumą, konkrečiai aiškindamos nacionalinės teisės aktus taip, kad būtų lengviau teikti prašomą pagalbą, ir prašančioje valstybėje atsiejant konfiskavimą nuo nuteisimo, kad būtų galima teikti tarpusavio teisinę pagalbą, bei aprūpinant jų teismines sistemas žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais, leidžiančiais joms tinkamai ir greitai nagrinėti bylas; ragina ES teikti pirmenybę šiam labai svarbiam klausimui trečiosiose šalyse, kuriose vykdomi demokratizavimo procesai, konkrečiai šalinant teisines kliūtis ir didinant nepakankamą finansinių ES centrų, dažnai palaikančių abejingą ir neveiksmingą tarpusavio teisinės pagalbos teikimo tvarką, norą bendradarbiauti;

47.

mano, kad standartinė nuostata dėl žmogaus teisių, įtraukta į visus susitarimus su trečiosiomis šalimis, taip pat turėtų apimti įsipareigojimą užtikrinti ir skatinti gerą valdymą;

48.

ragina Komisiją kitą kartą persvarstant Kotonu susitarimą pasiūlyti įtraukti į jį pagarbą gero valdymo principams kaip vieną iš pagrindinį susitarimo elementų, suteikiantį galimybę taikyti sankcijas už nuostatos dėl gero valdymo pažeidimus visais rimtais atvejais, o ne tik su sektorine politika ir programomis, kurių atžvilgiu Europos Sąjunga yra svarbi partnerė finansinės paramos požiūriu, susijusiais atvejais;

49.

palankiai vertina ES ir Egipto bei ES ir Tuniso darbo grupės sprendimą galutinai patvirtinti neteisėtai įgyto turto, kuris šiuo metu vis dar įšaldytas daugelyje trečiųjų šalių, grąžinimo veiksmų planą; ragina ES ir jos valstybes nares visapusiškai laikytis galiojančių tarptautinių normų dėl turto grąžinimo, kaip antai UNCAC V skyriaus, Didžiojo aštuoneto (G8) parengto Dovilio partnerystės su pereinamojo laikotarpio Arabų šalimis turto sugrąžinimo veiksmų plano ir naujo teisinio pagrindo, kurį parengė Taryba 2012 m. lapkričio 26 d.; mano, kad nuostatomis dėl turto grąžinimo bus remiamos šalių pastangos atitaisyti blogiausius korupcijos padarinius, ir primygtinai ragina ES ir jos valstybes nares dėti dideles pastangas siekiant palengvinti ankstesnių režimų neteisėtai pasisavinto turto grąžinimą Arabų pavasario šalių žmonėms; pabrėžia, kad sprendžiant klausimą dėl šalių, atsigaunančių nuo korumpuotų diktatūrų, turto grąžinimo ir valstybės skolos, svarbu vadovautis žmogaus teisėmis grindžiamu požiūriu; pritaria iniciatyvoms atlikti išorės ir vidaus valstybės skolos auditą siekiant išsiaiškinti korupcijos atvejus ir jos poveikį žmogaus teisėms; ragina valstybes nares paremti iniciatyvas dėl skolos audito;

50.

ragina ES ir valstybes nares teikti politinę, teisinę ir techninę pagalbą besivystančioms šalims, kurios siekia susigrąžinti pavogtą turtą (arba neteisėtai sukauptą turtą diktatūrų atveju), laikomą Europos Sąjungos teritorijoje;

51.

pažymi, kad korupcija prekybos ginklais srityje sudaro didelę korupcijos visų pasaulyje sudaromų sandorių srityje dalį; palankiai vertina Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2013 m. balandžio 2 d. patvirtintą Sutartį dėl prekybos ginklais, kuri bus taikoma daugybei įvairių ginklų, įskaitant šaudmenis; palankiai vertina valstybių narių įsipareigojimą pasirašyti Sutartį dėl prekybos ginklais kuo greičiau ir ragina jas taip pat imtis vadovaujamo vaidmens Jungtinėms Tautoms dedant pastangas, kad Tarptautinė ginklų sutartis būtų greitai ratifikuota ir įgyvendinta visose JT valstybėse narėse; ragina ES užtikrinti budresnį ginklus gaminančių Europos įmonių eksporto stebėjimą ir kovoti su neskaidrumu prekybos ginklais sektoriuje, ypač atkreipiant dėmesį į atvejus, kai naudojamasi tarpininkų paslaugomis bei ekonominėmis ir (arba) pramoninėmis kompensacijomis, kaip reikalaujama pagal 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrąją poziciją 2008/944/BUSP, nustatančią bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę;

52.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos išorės veiksmų tarnybai, ES valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, šalims kandidatėms ir asocijuotosioms šalims, Europos Tarybai, Afrikos Sąjungai, Tarptautiniam valiutos fondui, Pasaulio bankui, Europos investicijų bankui, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui ir Jungtinėms Tautoms.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/16

—

atsižvelgdamas į 2013 finansinių metų Europos Sąjungos bendrąjį biudžetą (1), visų pirma į 2013 m. biudžeto parengiamuosius veiksmus „Tarpinstitucinė sistema, skirta ilgalaikėms tendencijoms nustatyti“,

—

atsižvelgdamas į Sąjungos bendrajam biudžetui taikomą finansinį reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 966/2012, visų pirma į jo 54 straipsnio 2 dalies a ir b punktus ir į 54 straipsnio e punktą, taip pat į jo taikymo taisykles,

—

atsižvelgdamas į įgyvendinant ESPAS (Europos strategijos ir politikos analizės sistemos) projektą Europos Sąjungos saugumo studijų instituto (ESSSI) parengtą ataskaitą „Pasaulio tendencijos 2030 m. Piliečiai susijusiame ir policentriniame pasaulyje“ (2),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą ir į Regioninės plėtros komiteto bei Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A7-0265/2013),

A.

kadangi išgyvename greitų pokyčių laikotarpį – tai akivaizdu atsižvelgiant į galios, demografinių pokyčių, klimato kaitos, urbanizacijos ir technologijų dinamiką, – vis labiau būtina, kad visų jurisdikcijų politikos formuotojai labiau stengtųsi ištirti ir stebėti svarbiausias pasaulines tendencijas;

B.

kadangi Parlamento iniciatyva 2010 m. ES biudžete buvo numatyta, kad Komisija per dvejus metus turėtų įgyvendinti bandomąjį projektą, kurio tikslas būtų išnagrinėti galimybę įdiegti „tarpinstitucinę sistemą, skirtą ilgalaikėms pagrindinių politikos klausimų, kuriuos reikia spręsti Europos Sąjungoje, tendencijoms nustatyti“;

C.

kadangi 2012 m. ES biudžete buvo leista pereiti prie kito šio projekto etapo ir pradėti trejų metų (2012–2014 m.) trukmės parengiamuosius veiksmus, siekiant iki 2014 m. pabaigos įdiegti visapusiškai veikiančią ir visas svarbias ES institucijas apimančią Europos strategijos ir politikos analizės sistemą (ESPAS), plėtojant „glaudesnį įvairių ES institucijų ir įstaigų mokslinių tyrimų padalinių, kurie atlieka vidutinės trukmės ir ilgalaikių politikos tendencijų analizę, bendradarbiavimą“ (3);

D.

kadangi, įdiegus administraciniu lygmeniu veikiančią patikimą tarpinstitucinę sistemą, skirtą svarbiausioms tendencijoms, galinčioms daryti įtaką formuojant būsimos politikos padėtį, nustatyti ir pažymėti, ES institucijos galėtų geriau pasirengti iššūkiams ir į juos reaguoti, taip pat apibrėžti ateinantiems metams skirtus nuoseklius strateginius pasiūlymus;

E.

kadangi tokia patikima ir pripažinta sistema galėtų būti svarstymų pagrindas rengiant ES biudžetą ir nustatant kasmetinius bei daugiamečius politinius prioritetus ir labiau tiesiogiai susiejant finansinius išteklius su politikos prioritetais;

F.

kadangi moterims negali būti suteikta galia nepripažinus ir veiksmingai neįgyvendinus jų teisių; kadangi ESPAS galėtų būti teikiama veiksminga įvairių problemų: nuo politinės galios iki kovos su įvairia moterų diskriminacija, su kuriomis susiduriama skatinant lyčių lygybę, analizė;

G.

kadangi pirmojoje pagal ESPAS projektą parengtoje ataskaitoje „Pasaulio tendencijos 2030 m. Piliečiai susijusiame ir policentriniame pasaulyje“, kurią pavedė parengti ESSSI, nustatytos kelios pasaulinės tendencijos, kurios, tikėtina, ateinančiais dešimtmečiais gali daryti įtaką formuojant pasaulį;

H.

kadangi šios tendencijos yra visų pirma didėjantis asmenų įgalinimas, kurį iš dalies skatina technologijų raida, didesnė tvaraus vystymosi, kurį sunkina klimato kaitos poveikis, svarba didėjančio išteklių trūkumo ir nuolatinio skurdo aplinkybėmis ir tarptautinės sistemos, kuriai būdingas valdžios iš valstybių atėmimas ir didėjančios valdymo spragos, nes įprastomis tarpvalstybinių santykių priemonėmis negalima tinkamai reaguoti į visuomenės poreikius, atsiradimas;

1.

mano, kad nuoseklus ir veiksmingas ES politikos formavimas vis labiau priklausys nuo laiku nustatomų šių ilgalaikių pasaulinių tendencijų, kurios susijusios su Sąjungai kylančiais iššūkiais ir jos pasirinkimo galimybėmis vis sudėtingesniame ir susijusiame pasaulyje;

2.

pabrėžia, kaip svarbu, kad ES institucijos veiksmingai bendradarbiautų siekdamos stebėti ir analizuoti šias ilgalaikes tendencijas, taip pat bendradarbiautų ir palaikytų ryšius su kitais veikėjais, įskaitant platesnę mokslinius tyrimus atliekančių mokslininkų bendruomenę Europos Sąjungoje ir už jos ribų, kurie yra suinteresuoti išspręsti panašius klausimus trečiosiose šalyse; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kaip svarbu toliau stiprinti veiksmingus pajėgumus teikti nepriklausomas aukštos kokybės tarpinstitucines analizes ir konsultacijas pagrindinių tendencijų, su kuriomis politikos formuotojai susiduria ES sistemoje, klausimais;

3.

nurodo, kad laikantis subsidiarumo principo ilgalaikių socialinių ir ekonominių strategijų kūrimas ir politikos įgyvendinimas ES yra įvairių viešųjų organizacijų, pvz., ES institucijų, vyriausybių ministerijų, regionų ar vietos valdžios institucijų skyrių ir konkrečių agentūrų, atsakomybė; atkreipia dėmesį į tai, kad kuriant ilgalaikes strategijas, be valstybių narių viešųjų įstaigų ir ES institucijų, dalyvauja ir ekonominiai ir socialiniai partneriai, nevyriausybinės organizacijos ir kitos suinteresuotosios šalys; todėl pažymi, kad turi būti taikomas daugiapakopio valdymo metodas;

4.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, jog sanglaudos politika yra daugiametė, ilgalaikė ir horizontalaus pobūdžio, ji būtinai turi turėti svarbų perspektyvinio planavimo aspektą, ir turint mintyje tai, kad jai skiriama didelė ES biudžeto dalis, jai turi būti skiriamas nemažas dėmesys vykdant visą perspektyvinį biudžeto planavimą;

5.

mano, kad politikos formavimas, susijęs su sanglaudos politika ir kitomis sritimis, vis labiau priklauso nuo laiku nustatomų ilgalaikių pasaulinių tendencijų; šiuo atžvilgiu pažymi tokias įvairias perspektyvines ataskaitas kaip „Projektas „Europa 2030“ (svarstymų grupės ataskaita Europos Vadovų Tarybai dėl „ES 2030“ ateities) ir „Pasaulinės tendencijos 2030 m. Piliečiai tarpusavyje susijusiame ir policentriniame pasaulyje“, kurias parengė Europos Sąjungos saugumo studijų institutas (ESSSI), įgyvendindamas Europos strategijos ir politikos analizės sistemos (ESPAS) projektą; rekomenduoja glaudžiau koordinuoti tokias ataskaitų rengimo iniciatyvas;

6.

ragina lyčių aspektą kaip kovos su žmogaus teisių pažeidimais, diskriminacija ir skurdu priemonę įtraukti į ilgalaikių pasaulinių tendencijų ir būsimų ataskaitų vertinimą;

7.

itin palankiai vertina rezultatus, kurių iki šiol pasiekta administraciniu lygmeniu įgyvendinant 2010–2011 m. bandomąjį projektą ir 2012–2014 m. parengiamuosius veiksmus, skirtus Europos strategijos ir politikos analizės sistemai (ESPAS) sukurti, siekiant padėti nustatyti ilgalaikes svarbiausių klausimų, kuriuos reikia spręsti Sąjungoje, tendencijas, ir primygtinai rekomenduoja tęsti šiuos procesus pasibaigus dabartinių parengiamųjų veiksmų etapui; taip pat mano, kad kuriant šią sistemą turėtų dalyvauti visų susijusių ES institucijų ir įstaigų, įskaitant Regionų komitetą, darbuotojai; mano, kad ataskaitų teikimo mechanizmas turi būti aptariamas diskusijoje dalyvaujant visoms susijusioms interesų grupėms, įmonėms ir nevyriausybinėms organizacijoms;

8.

primygtinai ragina keturias šiuo metu įgyvendinant EPSAS projektą dalyvaujančias institucijas ir įstaigas – Komisiją, Parlamentą, Tarybą ir Europos išorės veiksmų tarnybą – parengti ir pasirašyti kokį nors tarpinstitucinį susitarimą, kurį idealiu atveju reikėtų sudaryti 2014 m. pavasarį, o kiekvienas partneris turėtų įsipareigoti nuolat palaikyti šį susitarimą ir dalyvauti su juo susijusioje veikloje;

9.

pabrėžia, kad dalyvaujančios institucijos ir įstaigos, visapusiškai laikydamosi Finansinio reglamento, visų pirma jo 54 straipsnio e punkto, per kasmetinę biudžeto sudarymo procedūrą savo biudžetuose turi numatyti ESPAS sistemai būtinus darbuotojus ir finansinius išteklius, siekiant užtikrinti, kad ateinančiais metais būtų galima stiprinti šiuos pajėgumus nedarant poveikio biudžetui; pažymi, kad ES institucijos turėtų investuoti į darbuotojus – atitinkamos srities specialistus, kurie galėtų visapusiškai prisidėti prie pasaulinių tendencijų analizės ir stebėsenos, taip pat specialistus, kurie galėtų nustatyti galimybes ir teikti politikos rekomendacijas dėl kiekvienos ES institucijos konkrečių poreikių;

10.

primygtinai reikalauja, kad ESPAS vadovautų ir ją prižiūrėtų tinkamu būdu sudaryta tarpinstitucinė valdyba, kuri nustatys ESPAS užduotis ir prioritetus ir paskirs jos direktorių arba kitus pareigūnus ir kurioje Parlamentui, jei jis taip pasirinks, atstovaus jo nariai; tai reiškia, kad ESPAS kompetencijos srityje ESPAS pavestas darbas turėtų būti vykdomas nepriklausomai;

11.

palankiai vertina ketinimą pasinaudoti ESPAS procesu ir remtis šios sistemos pasauliniu tinklu siekiant sukurti pasaulinę internetinę iš įvairių šaltinių gaunamų dokumentų ir medžiagos, susijusios su vidutinės trukmės ir ilgalaikėmis tendencijomis, saugyklą, kuria laisvai gali naudotis galėtų naudotis viso pasaulio politikos formuotojai ir piliečiai;

12.

palankiai vertina tai, kad, ES institucijoms glaudžiau bendradarbiaujant administraciniu lygmeniu per ESPAS sistemą, kaip dalis parengiamųjų veiksmų bus pristatyta prognozių ataskaita, kurioje bus nagrinėjamos ilgalaikės tendencijos ir jų poveikis 2014–2019 m. Sąjungoje kylantiems iššūkiams ir esamoms pasirinkimo galimybėms ir kuri 2014 m. turės būti pateikta būsimiems institucijų pirmininkams susipažinti; mano, kad tokia praktika veiksminga ir kad nuo tada ataskaitas reikėtų teikti ne rečiau kaip kas penkerius metus;

13.

mano, kad į nuolatinę sistemą, kurios paskirtis būtų reguliariai teikti ES institucijoms vidutinės trukmės ir ilgalaikių tendencijų analizę, kad būtų skatinama vadovautis labiau strateginiu požiūriu į sprendimų priėmimą, reikėtų įtraukti nuostatas dėl kasmetinių strateginių tendencijų ataskaitų teikimo institucijoms prieš diskusijas dėl Sąjungos padėties ir metinės Komisijos darbo programos paskelbimą,, kad būtų galima stebėti ir vertinti kintančius ilgalaikių tendencijų modelius, taip pat konkrečiai padėti biudžeto valdymo institucijai pasirengti deryboms dėl laikotarpio po 2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP) ir atlikti bet kurią 2014–2020 m. DFP laikotarpio vidurio peržiūrą;

14.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/19

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12, 15, 16, 27, 28, 30, 31 ir 33 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45, 81 ir 146 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus bylose C-18/02 (1), C-341/05 (2) ir C-438/05 (3),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (A7-0291/2013),

A.

kadangi reglamento „Briuselis I“ (4) persvarstymas buvo labai sėkmingas, nes jį atlikus iš esmės patobulintos jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo Europos Sąjungoje taisyklės;

B.

kadangi išdėstymo nauja redakcija procedūros taikymo sritis neapėmė tam tikrų darbo teisės klausimų;

C.

kadangi 2001 m. lapkričio 28 d. Tarpinstituciniame susitarime (5) numatoma, kad išdėstymo nauja redakcija metodas turi būti taikomas dažnai iš dalies keičiamiems teisės aktams;

D.

kadangi svarbu užtikrinti taisyklių, kuriomis reglamentuojama ginčams taikoma jurisdikcija, ir taisyklių, kuriomis reglamentuojama ginčui taikytina teisė, nuoseklumą;

E.

kadangi taip pat vienas iš pagrindinių su ES lygmens tarptautine privatine teise susijusių susirūpinimą keliančių klausimų –užkirsti kelią palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimui, visų pirma tuo atveju, kai taip gali būti daroma žala silpnesnei šaliai, ypač, pavyzdžiui, darbuotojams, ir užtikrinti kuo didesnį jurisdikcijos nuspėjamumo lygį;

F.

kadangi paprastai jurisdikcija turėtų priklausyti teismui, kuris glaudžiausiai susijęs su byla;

G.

kadangi dėl kai kurių daug dėmesio sulaukusių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylų dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės, susijusios su individualiomis darbo sutartimis ir kolektyviniais veiksmais, kilo nuogąstavimų, kad ES taisyklėmis gali būti pažeidžiamos nacionalinės nuostatos dėl darbo teisės ir dėl to tam tikrais atvejais vienos valstybės narės teismas gali taikyti kitos valstybės narės teisę (6);

H.

kadangi, atsižvelgiant į tai, jog darbo teisė itin svarbi valstybių narių konstituciniam ir politiniam savitumui, svarbu, kad šios srities nacionalinės tradicijos būtų gerbiamos ES teisėje;

I.

kadangi, siekiant užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą, taip pat svarbu kiek įmanoma jurisdikcijos taisykles suderinti su taikytinos teisės taisyklėmis;

J.

kadangi būtų tikslinga įvertinti, ar būtina padaryti jurisdikcijos taisyklių darbo teisės srityje pakeitimus;

K.

kadangi, visų pirma kalbant apie kolektyvinius veiksmus, jurisdikcija turėtų būti suteikiama valstybės narės, kurioje ketinama imtis arba buvo imtasi kolektyvinių veiksmų, teismams;

L.

kadangi, visų pirma kalbant apie individualias darbo sutartis, turėtų būti tiek, kiek pageidaujama, užtikrinta, kad jurisdikcija būtų suteikiama valstybės narės, kuri glaudžiausiai susijusi su darbo santykiais, teismams;

1.

sveikina institucijas sėkmingai persvarsčius reglamentą „Briuselis I“;

2.

mano, kad Komisija turėtų toliau spręsti darbo teisės klausimus atsižvelgiant į tai, kad ateityje bus galima atlikti persvarstymą;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš pagrindinių tarptautinės privatinės teisės principų, susijusių su jurisdikcija, yra silpnesnės šalies apsauga, ir į šiuo metu galiojančiose jurisdikcijos taisyklėse išdėstytą tikslą apsaugoti darbuotojus;

4.

pažymi, kad apskritai darbuotojai gerai saugomi jurisdikcijos taisyklėmis darbo srityje tais atvejais, kai jie yra atsakovai savo darbdavių iškeltose bylose, pagrįstose išimtinės jurisdikcijos pagrindais, nustatytais reglamente „Briuselis I“;

5.

ragina Komisiją įvertinti, ar dabartinėje teisinėje sistemoje pagal reglamentą „Briuselis I“ pakankamai atsižvelgiama į bylų ypatumus užimtumo sektoriuje;

6.

ragina Komisiją ypač atidžiai išnagrinėti šiuos klausimus:

7.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/21

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 straipsnį, kuriame atkreipiamas dėmesys į valstybėms narėms bendras vertybes, pvz., į pliuralizmą, nediskriminavimą, toleranciją, teisingumą, solidarumą ir lyčių lygybę, ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 8 straipsnį, pagal kurį nustatytas lyčių aspekto integravimo principas ir kuriuo remiantis teigiama, kad visuose savo veiksmuose Sąjunga siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę,

—

atsižvelgdamas į SESV 19 straipsnį, kuriame kalbama apie kovą su diskriminacija dėl lyties,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 1979 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims,

—

atsižvelgdamas į 1995 m. rugsėjo 15 d. Ketvirtojoje pasaulinėje konferencijoje moterų klausimais priimtą Pekino deklaraciją ir veiksmų programą ir į savo 2000 m. gegužės 18 d. (1), 2005 m. kovo 10 d. (Pekinas + 10) (2) ir 2010 m. vasario 25 d. (Pekinas + 15) (3) rezoliucijas,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų Tūkstantmečio aukščiausiojo lygio susitikime patvirtintus Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT) ir pirmiausiai į TV tikslą skatinti lyčių lygybę ir suteikti daugiau galių moterims – tai prielaida norint įveikti badą, skurdą ir ligų plitimą, siekti lygybės visais švietimo lygmenimis ir visose darbo srityse, vienodos išteklių kontrolės ir vienodo atstovavimo viešajame ir politiniame gyvenime,

—

atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos 2011 m. kovo mėn. patvirtintą Europos lyčių lygybės paktą (2011–2020 m.),

—

atsižvelgdamas į Europos konsensusą vystymosi klausimais,

—

atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos gaires, kuriomis siekiama skatinti laikytis tarptautinės humanitarinės teisės (THT), dėl mirties bausmės, kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar bausmių ir dėl žmogaus teisių gynėjų, taip pat dėl dialogų žmogaus teisių klausimais su ES nepriklausančiomis šalimis, dėl vaiko teisių skatinimo ir apsaugos ir dėl smurto prieš moteris ir mergaites bei visų formų diskriminacijos moterų atžvilgiu panaikinimo,

—

atsižvelgdamas į 1998 m. gruodžio 2 d. vykusio Tarybos posėdžio išvadas, kuriose nustatyta, kad metinis Pekino veiksmų programos įgyvendinimo vertinimas bus grindžiamas kokybiniais ir kiekybiniais rodikliais ir lyginamaisiais standartais,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 2–3 d. vykusių Tarybos posėdžių išvadas, kuriose valstybės narės ir Komisija raginamos stiprinti institucinius lyčių lygybės skatinimo mechanizmus ir sukurti Pekino veiksmų programos įgyvendinimo vertinimo sistemą siekiant užtikrinti nuoseklesnę ir sistemingesnę pažangos stebėseną,

—

atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 5–6 d. vykusių Tarybos posėdžių išvadas dėl ES institucijų ir valstybių narių vykdomo Pekino veiksmų programos įgyvendinimo peržiūros, taip pat į ES pirmininkavusios Portugalijos pridėtą pranešimą, kuriame patvirtinami su moterimis ir skurdu susiję rodikliai,

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. rugsėjo 21 d. pristatytą 2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategiją ir į kartu pateiktą tarnybų darbinį dokumentą dėl veiksmų šiai strategijai įgyvendinti,

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl ES plano dėl lyčių lygybės ir galių moterims suteikimo vystomojo bendradarbiavimo srityje (2010–2015 m.),

—

atsižvelgdamas į ES ministrų lyčių lygybės klausimais bendrą 2005 m. vasario 4 d. deklaraciją, parengtą atsižvelgiant į Pekino veiksmų programos dešimtmečio peržiūrą, kurioje, inter alia, dar kartą patvirtinama tvirta parama Pekino deklaracijai ir veiksmų programai ir įsipareigojimas visapusiškai ir veiksmingai jas įgyvendinti,

—

atsižvelgdamas į išvadas, kurias per 2013 m. kovo 15 d. įvykusią savo 57-ąją sesiją patvirtino Jungtinių Tautų Moterų padėties komisija – tai pirmas kartas, kai tarptautiniame dokumente aiškiai pripažintas žudymo dėl lyties arba moterų genocido (angl. femicide) reiškinys,

—

atsižvelgdamas į tarpžinybinį 2011 m. pranešimą „Atrankos pagal biologinę lytį, kurią lemia nusistatymas prieš socialinę lytį, stabdymas“, pateiktą Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro (angl. OHCHR), Jungtinių Tautų gyventojų fondo (angl. UNFPA), Jungtinių Tautų vaikų fondo (angl. Unicef), Jungtinių Tautų Lyčių lygybės ir moterų įgalinimo padalinio (JT moterys) ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO),

—

atsižvelgdamas į 1994 m. Kairo tarptautinės konferencijos gyventojų ir vystymosi klausimais deklaraciją ir veiksmų programą ir į pagrindinius jos tolesnio įgyvendinimo veiksmus, taip pat į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2010 m. gruodžio mėn. priimtą rezoliuciją Nr. 65/234 dėl tolesnės veiklos, susijusios su Tarptautine konferencija gyventojų ir vystymosi klausimais, po 2014 m.,

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl lyčių lygybės ir moterų teisių stiprinimo vystomojo bendradarbiavimo srityje (4), ypač į jos 37 dalį,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją dėl 2009 m. metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje (5), ypač į jos 76 dalį, kurioje pabrėžiama būtinybė panaikinti visų formų diskriminaciją ir prievartą prieš moteris ir mergaites, įskaitant nėštumo nutraukimą dėl nepageidaujamos kūdikio lyties,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. gruodžio 13 d. rezoliuciją dėl Metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje 2011 m. ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. spalio 11 d. rezoliuciją dėl moterų žudymo Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje ir į Europos Sąjungos vaidmenį kovojant su šiuo reiškiniu (7),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto nuomonę (A7-0245/2013),

A.

kadangi lyties genocidas yra biologinės lyties požiūriu neutrali sąvoka, reiškianti sistemišką, tyčinį ir masinį socialine lytimi pagrįstą konkrečios lyties žmonių žudymą ir kai kuriose šalyse tai vis didesnė problema, apie kurią menkai informuojama ir kurios pasekmės mirtinos; kadangi šiame pranešime konkrečiai tiriamos lyties atžvilgiu šališkos praktikos, pagrįstos atranka pagal biologinę lytį, priežastys, dabartinės tendencijos, pasekmės ir kovos su ja būdai – ši praktika taip pat gali apimti kūdikių žudymą ir prievartą renkantis kūdikio biologinę lytį (kitos sąvokos, pvz., moterų genocidas (angl. femicide/feminicide), su kuriuo susijęs Parlamento pranešimas jau buvo parengtas (8), naudojamos kalbant apie moterų ir mergaičių žudymą – kraštutinę moterų diskriminacijos ir prievartos prieš jas išraišką);

B.

kadangi nepaisant neseniai priimtų teisės aktų dėl kovos su praktika, pagrįsta atranka pagal biologinę lytį, mergaitės neproporcingai dažnai tampa nuožmios diskriminacijos dėl lyties taikiniu; ši diskriminacija neretai apima negimusius kūdikius ir iš anksto nustatytos moteriškos lyties vaisius: tokiais atvejais nutraukiamas nėštumas, kūdikiai paliekami likimo valiai ar nužudomi be jokios kitos priežasties, išskyrus tą, kad jie moteriškos lyties;

C.

kadangi apskaičiuota, kad dar 1990 m. dėl lyties genocido pasaulio gyventojų skaičius buvo mažesnis 100 mln. – tiek moterų, vertinant demografiškai, buvo dingusios be žinios (9); kadangi, remiantis naujausiais skaičiavimais, šis visame pasaulyje be žinios dingusių moterų skaičius yra padidėjęs beveik iki 200 mln. (10);

D.

kadangi lyties genocidas – pasaulinio masto problema, kelianti susirūpinimą ne tik Azijoje ir Europoje, bet ir Šiaurės Amerikoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje; kadangi lyties genocidas vykdomas visais atvejais, kai besilaukianti moteris tikslingai arba patirdama spaudimą nusprendžia negimdyti moteriškos lyties kūdikio, nes jis laikomas našta visuomenei;

E.

kadangi Azijoje – pirmiausia Kinijoje, Indijoje ir Vietname – lyčių santykis ypač iškreiptas; kadangi 2012 m. Kinijoje 100 mergaičių gimė 113 berniukų, o Indijoje ir Vietname 100 mergaičių gimė 112 berniukų (11);

F.

kadangi kai kuriose Europos šalyse lyčių santykis itin iškreiptas, pvz., 2012 m. kiekvienam 100 Albanijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje gimusių mergaičių teko 112 berniukų (12);

G.

kadangi lyties genocido praktika dažniausiai giliai įsišaknijusi kultūrose, kuriose pirmenybė teikiama sūnui, vyrauja lyčių nelygybė, nuolatinė dukterų diskriminacija ir prieš jas nukreipti stereotipai, taip pat kai kuriais atvejais šalyse, kuriose vykdoma prievartinė valdymo politika;

H.

kadangi pirmenybės sūnui samprata giliai įsišaknijusi senose tradicijose, susijusiose su tokiais aspektais, kaip turto paveldėjimas, senstančių tėvų pasikliovimas sūnumis tikintis ekonominės paramos ir saugumo, šeimos pavardės ir šeimos linijos tęstinumas ir noras sutaupyti pinigų už tradiciškai brangiai kainuojantį dukters kraitį bei išvengti finansinių sunkumų, ir minėtoji samprata yra dalis šių tradicijų;

I.

kadangi netinkamos šeimų socialinės apsaugos sistemos, schemos ir draudimo galimybės kai kurių kultūrų šalyse gali klaidinamai lemti tai, kad pirmenybė teikiama sūnui ir vykdoma atranka pagal biologinę lytį pagrįsta praktika;

J.

kadangi dėl atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos visuomenėse suardoma lyčių pusiausvyra, lyčių santykis tampa iškreiptas ir daromas ekonominis ir socialinis poveikis; kadangi sutrikusi lyčių pusiausvyra, kai vyrų daugiau, neigiamai paveikia ilgalaikį socialinį stabilumą ir tai lemia bendrą nusikalstamumo, nusivylimo, smurto, prekybos žmonėmis, seksualinės vergovės, išnaudojimo, prostitucijos ir išprievartavimų masto padidėjimą;

K.

kadangi dėl nuolatinės pirmenybės sūnui kultūros ne tik išlieka stereotipai, susiduriama su demokratijos stoka ir lyčių nelygybe, bet ir diskriminuojamos moterys, taigi joms trukdoma visapusiškai naudotis tokiomis pat sąlygomis ir lygiomis galimybėmis visose gyvenimo srityse;

L.

kadangi atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos atvejai, aukštas labai jaunų mergaičių mirštamumo rodiklis ir mažesnis mergaičių negu berniukų mokyklų lankomumo rodiklis gali būti ženklas, kad kai kuriose visuomenėse vyrauja pirmenybės sūnui kultūra, svarbu tirti ir nustatyti, ar tokius reiškinius lydi tolesnė demokratijos stoka vaiko amžiaus mergaičių atžvilgiu, pvz., ar neblogėja jų galimybės gerai maitintis, įgyti išsilavinimą, gauti sveikatos priežiūros paslaugas, naudotis higienos priemonėmis, gerti švarų vandenį, gauti medicininės priežiūros ir socialinės pagalbos paslaugas, siekiant rasti veiksmingus kovos su šiomis negerovėmis būdus;

M.

kadangi demokratijos stokos problema daugelyje šalių negali būti išspręsta dėl to, kad neturima patikimų statistinių gimimo ir mirties atvejų stebėsenos duomenų;

N.

kadangi suteikus moterims daugiau galių bus galima skatinti elgesio ir socialinius pokyčius, kurie būtini norint ilgainiui panaikinti atranka pagal biologinę lytį pagrįstą praktiką;

O.

kadangi atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos panaikinimas – sudėtingas procesas, kurį įgyvendinant būtina vadovautis įvairiais tarpusavyje susijusiais principais ir metodais, taip pat rengti specializuotus mokymus medicinos darbuotojams, kad jie galėtų konsultuoti atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos klausimais ir užkirsti jai kelią ES ir visame pasaulyje;

P.

kadangi ginamosios, politinės priemonės ir gera praktika, pvz., Kinijoje vykdoma kampanija „Rūpinimasis mergaitėmis“, kurios tikslas – išsamiau informuoti apie mergaičių vertę, ir Indijoje įgyvendinama schema „Balika Samriddhi Yojana“, pagal kurią teikiamos piniginės paskatos iš skurstančių šeimų kilusioms mergaitėms lavinti, itin svarbios norint pakeisti elgesio nuostatas mergaičių ir moterų atžvilgiu;

Q.

kadangi pažymėtinas sėkmingas Pietų Korėjos, kuriai pavyko pakeisti labai iškreiptą lyčių santykį, pavyzdys: 1994 m. kiekvienam 100 mergaičių čia gimė 114 berniukų, o 2010 m. kiekvienam 100 mergaičių gimė 107 berniukai (13);

1.

pabrėžia, kad lyties genocidas tebėra nusikaltimas ir šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas ir kad dėl to būtina rasti veiksmingus būdus klausimams, susijusiems su visomis esminėmis jo priežastimis, lemiančiomis patriarchato kultūrą, spręsti ir šias priežastis šalinti;

2.

pabrėžia, kad visos valstybės ir vyriausybės turi pareigą skatinti ir apsaugoti žmogaus teises ir užkirsti kelią diskriminacijai – tai kovos su visų formų prievarta prieš moteris pagrindas;

3.

ragina vyriausybes parengti ir taikyti priemones, kuriomis būtų skatinami fundamentalūs žmonėms būdingo moterų klausimo suvokimo ir požiūrio į moteris pokyčiai, siekiant kovoti su žalingais įsitikinimais ir elgsena, dėl kurių moterys nuolat patiria prievartą;

4.

ragina vyriausybes konkrečiai priskirti moterų genocidą ar lyties genocidą nusikaltimo rūšiai, taip pat parengti ir įgyvendinti teisės aktus, kad moterų genocido atvejai būtų tiriami, nusikaltėliai teisiami, o likusioms gyvoms aukoms užtikrinta galimybė be vargo naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir ilgalaike parama;

5.

pabrėžia, kad, remiantis Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, taip pat Pekino deklaracija ir veiksmų programa, bet koks šeimos ar visuomenės spaudimas moteriai nutraukti nėštumą dėl nepageidaujamos kūdikio lyties laikomas fizinio ir psichologinio smurto forma;

6.

pažymi, kad atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos panaikinimas – sudėtingas procesas, kurį įgyvendinant būtina vadovautis įvairiais tarpusavyje susijusiais principais ir metodais – pradedant pagrindinių priežasčių, taip pat kultūrinių ir socialinių ekonominių veiksnių, būdingų šalims, kuriose pirmenybė teikiama sūnui/vyriškai lyčiai, tyrimais ir baigiant kampanijų už mergaičių ir moterų teises ir jų statusą vykdymu, taip pat teisės aktų ir reglamentų taikymu; apskritai mano, kad vienintelis ilgalaikis būdas užkirsti kelią tolesniam atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos plitimui, yra skatinti lygią lyčių vertę visose visuomenėse;

7.

pabrėžia, kad būtina skatinti išsamius mokslinius esminių atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos priežasčių tyrimus ir jas vertinti, kad būtų skatinami moksliniai konkrečioms šalims būdingų papročių ir tradicijų, galinčių lemti atranką pagal biologinę lytį, taip pat ilgalaikių visuomeninių atrankos pagal biologinę lytį padarinių tyrimai, ir ragina Komisiją imtis šių veiksmų;

8.

ragina atlikti išsamią pagrindinių finansinių ir ekonominių priežasčių, kuriomis taip pat prisidedama prie atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos, analizę; be to, ragina vyriausybes veiksmingai spręsti tokios šeimoms užkraunamos naštos problemą, kuri gali lemti vadinamojo vyrų pertekliaus reiškinį;

9.

pabrėžia, kad svarbu rengti teisės aktus, kuriais būtų kovojama su atranka pagal biologinę lytį ir kurie apimtų moterims skirtus socialinės apsaugos dokumentų rinkinius, vykdyti geresnę galiojančių teisės aktų įgyvendinimo stebėseną ir didesnį dėmesį skirti kultūrinėms, taip pat socialinėms ir ekonominėms šio reiškinio priežastims, siekiant, kad klausimas būtų sprendžiamas tvariai ir vadovaujantis holistiniu požiūriu, puoselėjant lyčių lygybę ir skatinant aktyvų pilietinės visuomenės dalyvavimą;

10.

ragina vyriausybes išspręsti demokratijos ir teisėkūros stokos problemą, kovoti su nuolatinėmis kliūtimis, dėl kurių diskriminuojamos vaiko amžiaus mergaitės, užtikrinti moterims paveldėjimo teises, vykdyti nacionalinius teisės aktus, kuriais visuose gyvenimo sektoriuose būtų užtikrinta lyčių lygybė prieš įstatymą, ir suteikti mergaitėms ir moterims galias ekonomikos, švietimo ir politikos srityse;

11.

ragina Komisiją remti ir skatinti visų tipų iniciatyvas, kuriomis būtų siekiama išsamiau informuoti apie diskriminaciją, lemiamą nusistatymo prieš lytį, įskaitant lyties genocidą, ir rasti veiksmingus būdus su juo kovoti užtikrinant orientavimą, pagalbą, tinkamą politiką ir finansavimą – tai būtų dalis jos vykdomos išorės ryšių, humanitarinės pagalbos ir lyčių aspekto integravimo politikos;

12.

pažymi, kad didesnių galių moterims ir mergaitėms nesuteikimas ir pastangų pakeisti socialines normas ir struktūras nebuvimas turi rimtų teisinių, etinių pasekmių, taip pat pasekmių sveikatai ir žmogaus teisėms, be to, tai gali turėtų rimtų ilgalaikių atitinkamoms visuomenėms pražūtingų padarinių;

13.

pabrėžia, jog ne vienas tyrimas rodo, kad sutrikus lyčių pusiausvyrai gali išaugti prekybos žmonėmis santuokos ar lytinio išnaudojimo tikslais, smurto prieš moteris ir vaikus, ankstyvų ir priverstinių santuokų, ŽIV ir AIDS ir kitų lytiškai plintančių ligų mastas; pabrėžia, kad dėl to sutrikusi lyčių pusiausvyra kelia grėsmę visuomenės stabilumui ir saugumui, ir todėl ragina atlikti nuodugnius galimų šio laipsniškai augančio „vyrų pertekliaus“ pasekmių sveikatai, ekonomikai ir saugumui tyrimus;

14.

remia būtinas teisės aktų dėl lyčių lygybės ir nediskriminavimo reformas, nuolatinę jų stebėseną ir veiksmingą įgyvendinimą, ypač mažas ir vidutines pajamas gaunančiose ir pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalyse;

15.

ragina Komisiją intensyviai dirbti siekiant užkirsti kelią atrankai pagal biologinę lytį, kurią lemia nusistatymas prieš socialinę lytį, ne nustatant apribojimus, susijusius su galimybe naudotis reprodukcinės sveikatos paslaugomis ir technologijomis, o skatinant atsakingai jomis naudotis, parengti ir stiprinti gaires, rengti specializuotus mokymus medicinos darbuotojams, kad jie galėtų konsultuoti atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos klausimais ir užkirsti jai kelią, išskyrus retas išimtis, kai atvejį galima pateisinti su biologine lytimi susijusia genetine liga, ir neleisti naudoti ir reklamuoti technologijų atrankai pagal biologinę lytį vykdyti ir (arba) pelnytis;

16.

pabrėžia, kad teisės aktais, kuriais siekiama valdyti arba riboti atranką pagal biologinę lytį, turi būti apsaugota moterų teisė be savo sutuoktinio leidimo naudotis teisėtomis lytinės ir reprodukcinės sveikatos technologijomis ir paslaugomis, kad tokie teisės aktai turi būti veiksmingai įgyvendinami ir kad įstatymo pažeidėjams turi būti numatytos atitinkamos sankcijos;

17.

ragina vyriausybes ir medikų bendruomenę palaikyti glaudesnius ryšius ir tvirčiau bendradarbiauti, taip pat ragina patvirtinti griežtesnes klinikų ir ligoninių savireguliacijos gaires – tai būtų veiksminga priemonė užkirsti kelią atrankai pagal biologinę lytį kaip finansiškai pelningam verslui;

18.

ragina Komisiją ir valstybes nares įvardyti Europoje veikiančias klinikas, kuriose atrankos pagal biologinę lytį pagrindu atliekamos nėštumo nutraukimo operacijos, pateikti statistinius duomenis apie šią praktiką ir parengti geriausios praktikos, susijusios su tokių operacijų prevencija, veiksmų sąrašą;

19.

pripažįsta, kad moterų ir mergaičių teisių užtikrinimas ir rėmimas sudarant joms lygias galimybes, ypač švietimo ir užimtumo srityse, nepaprastai svarbus siekiant kovoti su seksizmu ir kurti visuomenę, kurioje iš tiesų laikomasi lyčių lygybės principo; atkreipia dėmesį į tai, kad didesnis moterų išsilavinimas, didesnės užimtumo galimybės ir integruotos moterų sveikatos priežiūros paslaugos, įskaitant lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugas, atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį stengiantis panaikinti atranka pagal biologinę lytį pagrįstą praktiką – pradedant abortais ir baigiant kūdikių žudymu – ir užtikrinti bendrą ekonomikos augimą besivystančiose šalyse bei sumažinti skurdą; pabrėžia, kad didesnių galių suteikimas moterims ir vyrų dalyvavimas itin svarbūs kovojant su lyčių nelygybe ir skatinant elgesio ir socialinius pokyčius, kurie būtini norint ilgainiui panaikinti atranka pagal biologinę lytį pagrįstą praktiką;

20.

todėl ragina Komisiją puoselėti švietėjišką ir visuomeninę aplinką, kurioje būtų gerbiami abiejų lyčių atstovai, kurioje į abiejų lyčių atstovus būtų žiūrima vienodai ir kurioje būtų pripažinti abiejų lyčių atstovų gebėjimai ir galimybės – aplinką be stereotipų ir diskriminacijos, kurioje būtų stiprinamas lyčių aspekto integravimas, lygios galimybės ir lygi partnerystė;

21.

ragina Komisiją, taip pat primygtinai ragina susijusias tarptautines organizacijas remti švietimo programas, kuriomis moterims suteikiama daugiau galių, kad jos galėtų ugdyti didesnę savigarbą, įgyti žinių, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus, sveikatą ir darbą, taip pat kad jos galėtų gyventi finansiškai nepriklausomą gyvenimą;

22.

ragina Komisiją, Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) ir trečiųjų šalių vyriausybes rengti visuomenės informavimo kampanijas, per kurias būtų populiarinamas lyčių lygybės principas ir būtų siekiama išsamiau informuoti apie tai, kad kiekvienas poroje gyvenantis asmuo turi gerbti savo partnerio žmogaus teises, ypač teises į nuosavybę, darbą, tinkamą sveikatos priežiūrą, teisingumą ir švietimą;

23.

primena TVT ir pabrėžia, kad galimybė įgyti išsilavinimą ir gauti sveikatos priežiūros paslaugas, įskaitant lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūrą ir teises, yra pagrindinės žmogaus teisės; pabrėžia, kad dialoguose ir ataskaitose TVT klausimais bei kituose tarptautiniuose forumuose, skirtuose dalytis patirtimi, būtina ypatingą dėmesį atkreipti į lyties genocidą ir atrankos pagal biologinę lytį problemas ir konkrečiai apie tai kalbėti;

24.

pabrėžia, jog moters sugebėjimas pasinaudoti savo teisėmis neginčytinai susijęs su jos gebėjimu priimti sprendimus individualiai ir nepriklausomai nuo sutuoktinio – dėl to itin svarbu užtikrinti, kad moterys galėtų įgyti išsilavinimą, įsidarbinti, naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir kad joms būtų užtikrinta galimybė gauti kontraceptinių priemonių ir atsidaryti banko sąskaitą be kito asmens leidimo ar pritarimo;

25.

ragina šalių partnerių vyriausybes mažinti su vaikų, ypač mergaičių, gydymu susijusias sveikatos priežiūros išlaidas, kadangi kartais mergaitės miršta dėl blogos ar netinkamos joms teikiamos priežiūros;

26.

ragina vyriausybes užtikrinti moterims geresnę prieigą prie sveikatos priežiūros, ypač prenatalinės ir gimdyvių priežiūros, paslaugų, taip pat švietimo, žemės ūkio, kreditų ir mikropaskolų, ekonominių galimybių ir nuosavybės srityse;

27.

ragina ypatingą dėmesį skirti solidarumo sąlygų besivystančiose šalyse kūrimui, inter alia, steigiant pensijų fondus, kad sumažėtų ekonominė našta šeimoms ir asmenims ir, savo ruožtu, jų priklausomybė nuo vyriškos lyties vaikų ir pirmenybės jiems teikimas;

28.

pažymi, kad atranka pagal biologinę lytį pagrįsta praktika vykdoma net ir klestinčiuose regionuose, kurių gyventojai raštingi;

29.

ragina kurti paramos mechanizmus moterims ir šeimoms, kuriuos taikant būtų galima teikti moterims informaciją ir jas konsultuoti apie atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos pavojų ir žalą, taip pat teikti konsultacines paslaugas siekiant paremti moteris, kurioms gali būti daromas spaudimas atsikratyti nešiojamo moteriškos lyties kūdikio;

30.

ragina pilietinę visuomenę ir vyriausybines įstaigas imtis bendrų veiksmų siekiant skatinti informavimą ir visuomenės informavimo apie neigiamas atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos pasekmes motinai kampanijas;

31.

ragina Komisiją teikti techninę ir finansinę paramą naujoviškai veiklai ir švietimo kampanijoms paremti – jomis būtų siekiama skatinti diskusijas ir supratimą apie vienodą mergaičių ir berniukų vertę naudojantis visais prieinamas žiniasklaidos ir socialiniais tikslais, kreipiantis į jaunimą, religinius ir dvasinius vadovus, mokytojus, bendruomenių lyderius ir kitas įtakingas asmenybes ir juos įtraukiant, kad būtų pakeistas kultūrinis lyčių lygybės suvokimas konkrečioje visuomenėje ir ypatingas dėmesys atkreiptas į nediskriminacinės elgsenos būtinybę;

32.

ragina ES į visas savo partnerystes ir dialogus su besivystančiomis šalimis įtraukti tvirtas nuostatas lyčių klausimu ir daug dėmesio skirti didesnių galių moterims suteikimui, kaip buvo raginama Europos konsensuse dėl vystymosi; be to, mano, kad visais paramos biudžetui etapais būtina integruoti lyčių aspektą, inter alia, skatinant dialogą su moterų asociacijomis besivystančiose šalyse ir pradedant taikyti pagal lytį diferencijuotus rodiklius;

33.

ragina atitinkamų šalių valdžios institucijas gerinti lyčių santykio stebėseną ir statistinių duomenų apie lyčių santykį rinkimą, taip pat imtis veiksmų galimo pusiausvyros sutrikimo klausimui spręsti; atsižvelgdamas į tai ragina užtikrinti glaudesnį ES, JT agentūrų ir kitų tarptautinių partnerių ir vyriausybių partnerių bendradarbiavimą;

34.

ragina Komisiją ir visas atitinkamas suinteresuotąsias šalis imtis reikiamų teisėkūros ar kitų priemonių siekiant užtikrinti, kad už priverstinį nėštumo nutraukimą ir atrankos pagal biologinę lytį pagrindu atliktą nėštumo nutraukimo operaciją negavus išankstinio informacija paremto atitinkamos moters sutikimo ar jai nepatvirtinus, kad ji supranta, kokia tai procedūra, būtų baudžiama;

35.

ragina vyriausybes ir visas atitinkamas suinteresuotąsias šalis užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinami teisės aktai dėl kovos su atranka pagal biologinę lytį ir kad įstatymo pažeidėjams būtų numatytos atitinkamos sankcijos;

36.

ragina Komisiją tvirčiau bendradarbiauti su kitomis tarptautinėmis organizacijomis ir įstaigomis, pvz., su JT, PSO, Unicef, OHCHR, UNFPA ir JT Lyčių lygybės ir moterų įgalinimo padaliniu, siekiant spręsti atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos problemą ir kovoti su esminėmis jos priežastimis visose šalyse, taip pat bendrauti su vyriausybėmis, parlamentais, įvairiomis suinteresuotosiomis šalimis, žiniasklaida, nevyriausybinėmis organizacijomis, moterų organizacijomis ir kitomis bendruomeninėmis įstaigomis, kad būtų išsamiau informuojama apie lyties genocidą ir jo prevencijos būdus;

37.

ragina Komisiją ir EIVT bendradarbiauti su minėtosiomis tarptautinėmis organizacijomis siekiant spręsti atranka pagal biologinę lytį pagrįstos praktikos problemą ir kovoti su esminėmis jos priežastimis visose šalyse, taip pat bendrauti su vyriausybėmis, parlamentais, įvairiomis suinteresuotosiomis šalimis, žiniasklaida, nevyriausybinėmis organizacijomis, moterų organizacijomis ir kitomis bendruomeninėmis įstaigomis, kad būtų išsamiau informuojama apie lyties genocidą ir jo prevencijos būdus;

38.

ragina Komisiją ir EIVT aptariant humanitarinės pagalbos paketus pirmenybę teikti lyties genocidui, kaip klausimui, kurį turi spręsti atitinkamos trečiosios šalys, ir reikalauti, kad pastarosios įsipareigotų prioritetą teikti kovai su lyties genocidu, išsamiau informuoti šiuo klausimu ir daryti spaudimą, kad būtų užtikrinta šio reiškinio prevencija;

39.

ragina ES ir jos šalis partneres vykdant su vystomuoju bendradarbiavimu susijusią veiklą gerinti naujagimių lyčių santykio stebėseną ir duomenų apie tai rinkimą ir nedelsiant imtis veiksmų siekiant spręsti galimo pusiausvyros sutrikimo klausimą; pabrėžia, kad su diskriminacija dėl lyties susijusios žmogaus teisių nuostatos taip pat turėtų būti įtrauktos į tarptautinius prekybos ir bendradarbiavimo susitarimus;

40.

ragina Europos Sąjungą užtikrinti, kad būtų vadovaujamasi teisėmis grindžiamu požiūriu, kuris apimtų visas žmogaus teises, ir kartu ypatingą dėmesį skirti didesnių galių moterims ir mergaitėms suteikimui, taip pat jų teisių, įskaitant su lytine ir reprodukcine sveikata susijusias jų teises ir lyčių lygybę, skatinimui, užtikrinimui ir įgyvendinimui, nes tai kovos su lyties genocidu, kaip esminiu klausimu, įtrauktu į vystymosi politikos po 2015 m. darbotvarkę, prielaida;

41.

tvirtina, kad įgyvendinant specialią Kairo tarptautinėje konferencijoje gyventojų ir vystymosi klausimais numatytą sąlygą dėl draudimo naudoti prievartą ar spaudimą lytinės ir reprodukcinės sveikatos srityje ir atsižvelgiant į tarptautines teisiškai privalomas žmogaus teisių srities priemones, Bendrijos teisyną ir Sąjungos politinę kompetenciją šiais klausimais, Sąjungos parama neturėtų būti teikiama jokioms valdžios institucijoms, organizacijoms ar programoms, pagal kurias skatinama vykdyti veiklą, susijusią su tokiais žmogaus teisių pažeidimais, kaip antai priverstiniai abortai, priverstinis moterų ar vyrų sterilizavimas, vaisiaus lyties nustatymas dėl priešgimdyminės lyties atrankos arba vaikų žudymas, tokia veikla remiama ar joje dalyvaujama;

42.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/29

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 28–29 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas (1),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 14–15 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas (2),

—

atsižvelgdamas į vykstančias tarpinstitucines derybas dėl būsimos sanglaudos politikos ir daugiametės finansinės programos,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl Europos Vadovų Tarybos, Europos Komisijos, Europos Centrinio Banko ir Euro grupės pirmininkų ataskaitos „Siekis sukurti tikrą ekonominę ir pinigų sąjungą“ (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 23 d. rezoliuciją dėl Europos miestų darbotvarkės ir jos ateities vykdant sanglaudos politiką (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 12 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl euro zonos valstybių narių biudžeto planų projektų stebėsenos bei vertinimo ir perviršinio deficito padėties ištaisymo užtikrinimo bendrųjų nuostatų (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 12 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl valstybių narių, kurios turi didelių finansinio stabilumo euro zonoje sunkumų arba kurioms tokie sunkumai gresia, ekonominės ir biudžeto priežiūros griežtinimo (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 11 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos. Investicijos į tikrąją ekonomiką (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl Europos Vadovų Tarybos 2013 m. vasario 7–8 d. susitikimo išvadų dėl daugiametės finansinės programos (8),

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto 2013 m. kovo 6 d. nuomonės „Privačių investicijų ir viešojo finansavimo sąveika vietos ir regionų lygmenimis. Partnerystės siekiant ekonomikos augimo ir klestėjimo“ projektą,

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto 2013 m. vasario 1 d. nuomonę „Didesnės ES, nacionalinių ir subnacionalinių biudžetų sąveikos kūrimas“,

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto 2012 m. informacinį dokumentą „Griežto biudžeto lėšų taupymo poveikis vietos finansams ir investicijoms“,

—

atsižvelgdamas į Europos investicijų banko 2012 m. gruodžio 14 d. pranešimą „2008–2009 m. recesijos poveikis ES regionų konvergencijai“ (9),

—

atsižvelgdamas į Komisijos leidinių serijos „Occasional papers“ 2012 m. gruodžio mėn. publikaciją „The Quality of Public Expenditures in the EU“(„Viešųjų išlaidų kokybė ES“) (10),

—

atsižvelgdamas į Tarptautinio valiutos fondo (TVF) 2012 m. spalio mėn. pasaulio ekonomikos perspektyvas;

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto bei Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomones (A7-0269/2013),

A.

kadangi pasaulinė ekonomikos ir finansų krizė pakenkė ES socialinei, ekonominei ir teritorinei sanglaudai, dėl jos padidėjo nedarbas, sumažėjo BVP, padidėjo regionų skirtumai ir nacionalinio, regioninio ir vietos lygmens biudžeto deficitas;

B.

kadangi krizės trukmė ir sunkumas ES regionuose labai skyrėsi, išryškėjo iki krizės buvę struktūriniai trūkumai, stipriai smuko BVP augimas, rekordiškai padidėjo nedarbo lygis, labai nuskurdo pažeidžiamiausios visuomenės grupės ir pablogėjo verslo aplinka bei sumažėjo vartotojų pasitikėjimas;

C.

kadangi, pablogėjus numanomam nacionalinių ir subnacionalinių vyriausybių kreditingumui, bankai ir finansų rinkos vis dažniau atsisako skolinti;

D.

kadangi paaiškėjo, kad fiskalinis susitarimas netinkamas krizės sukeltoms problemoms spręsti, ir kaip perspektyviausias sprendimas numatytas augimo susitarimas, pagal kurį būtų sudarytos sąlygos didelėms investicijoms visoje Bendrijoje, nes šiandien sutariama, kad vykdant fiskalinę griežto taupymo politiką ir taikant biudžetinius suvaržymus, tačiau neinvestuojant ekonomika neatgaivinama ir nesudaromos palankios sąlygos darbo vietoms kurti ir ekonomikai augti;

E.

kadangi Europos struktūriniai ir investiciniai fondai skirti ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai visoje ES remti mažinant regionų skirtumus, skatinant konvergenciją ir pelningomis investicijomis stimuliuojant vystymąsi, užimtumą ir socialinę pažangą;

F.

kadangi Europos struktūrinių ir investicinių fondų lėšos vienodai numatytos pažangiam, įtraukiam ir tvariam augimui bei konkurencingumui remti ir todėl teigiamai veikia deficito santykio su BVP vardiklį;

G.

kadangi dėl valstybės skolos krizės nulemto valstybės finansų nuosmukio visos ES mastu imta plačiai įgyvendinti griežto taupymo politiką; kadangi jos poveikis vietos finansams buvo žalingas – dėl to teko sumažinti arba apriboti ne vieną biudžeto eilutę, be to, kilo didelis pavojus nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų pajėgumui finansuoti ar bendrai finansuoti pelningas investicijas;

H.

kadangi tik kelios valstybės toliau rėmė vietos investicijas, o kitos, susidūrusios su valstybės skolos krize, nusprendė įšaldyti arba nutraukti vietos valdžios institucijoms skiriamą finansinę paramą investicijoms, įsigalėjo tvirta tendencija centralizuoti arba nustatyti vidaus stabilumo pakto taisykles, dėl kurių stipriai sumažėjo investicijų;

I.

kadangi dideli biudžeto apribojimai svarbiose srityse ir sektoriuose yra viena iš didžiausių problemų, su kuriomis dabartiniu laikotarpiu susiduria vietos ir regioninės valdžios institucijos;

J.

kadangi subnacionalinės vyriausybės atlieka svarbiausią vaidmenį regionų plėtros srityje: jos atstovauja 60 proc. viešųjų investicijų ir 38 proc. konsoliduotųjų vyriausybės išlaidų ekonominiams reikalams, o tai apima didžiausias išlaidas, kurios gali daryti įtaką regionų plėtrai, pvz., išlaidas komerciniams ir darbo reikalams, žemės ūkiui, transportui ar moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai;

K.

kadangi dviejose iš trijų ES šalių investicijos atliko reguliavimo kintamojo vaidmenį – tai iš dalies lėmė 2009 m. įdėtos kovos su krize pastangos; kadangi, palyginti su 2010 m., 2011 m. tiesioginės investicijos sumažėjo 17 valstybių narių, o dešimtyje iš jų (Austrijoje, Latvijoje, Čekijos Respublikoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Vengrijoje ir Ispanijoje) – daugiau kaip 10 proc.; kadangi 2010 m. pradėjusios mažėti investicijos (centrinių vyriausybių teikiamos investicijų dotacijos smuko -8,7 proc.) mažėja toliau, ir panašu, kad rodikliai darosi neigiami;

L.

kadangi subnacionalinių vyriausybių įsiskolinimo lygis gerokai žemesnis nei nacionalinio lygmens veikėjų;

M.

kadangi reikalaujama, kad subnacionalinės valdžios institucijos dalyvautų konsoliduojant pastangas ir mažintų savo deficitą ir skolą, nors skolinimosi sąlygos finansiškai silpnesnėms subnacionalinėms vyriausybėms blogėjo;

N.

kadangi viešosios investicijos itin svarbios socialinei įtraukčiai, o investavimo reikmės labai didelės daugelyje nepaprastai svarbių ES ekonomikos sektorių, pvz., darbo rinkos, infrastruktūros, mokslinių tyrimų ir inovacijų, MVĮ;

O.

kadangi 2000–2007 m. ES didėjusi konvergencija per nuosmukį stipriai sulėtėjo; kadangi labiausiai nukentėjo tie regionai, kuriuose investuota netvariai ir spekuliatyviai ir kuriuose veikė stiprus eksportui skirtų produktų gamybos sektorius;

P.

kadangi ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo tvarka tokia, kad Komisija gali kompensuoti tik tarpinius mokėjimus remdamasi valstybėse narėse jau išmokėtų lėšų deklaracijomis;

Q.

kadangi 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu nacionalinis bendras finansavimas struktūrinių fondų lėšomis ES-27 siekia maždaug 132 mlrd. EUR ir kadangi šis skaičius yra sine qua non norint tinkamai įsisavinti fondų lėšas ir užtikrinti aukštos kokybės investicijas, kurias būtų galima panaudoti atsakomybei ir atskaitomybei už ES finansavimą stiprinti;

R.

kadangi pavojų viešajam bendram pagal sanglaudos politiką remiamų programų finansavimui gali kelti nepakankamai lankstus Stabilumo ir augimo pakto taikymas, o dėl to sanglaudos politika negalėtų būti pasinaudota siekiant naudingo poveikio, t. y. gerinti konkurencingumą ir įveikti dabartinę krizę;

1.

su dideliu susirūpinimu atkreipia dėmesį į aiškią šiuo metu ES didėjančios regionų nelygybės tendenciją, kai daug naujųjų valstybių narių ir Pietų Europos regionų yra palyginti skurdūs, o dauguma Vidurio ir Šiaurės Europos regionų turtingi – ši tendencija pastebima net ir valstybėse narėse ir regionuose; atsižvelgdamas į tai pabrėžia ypatingą ES sanglaudos politikos – pagrindinės investicijų į konvergenciją ir tvarų vystymąsi ES priemonės – svarbą;

2.

pabrėžia, kad vietos ekonomika – esminis bendruomenių atsigavimo veiksnys ir kad ji svarbi dabartinėmis krizės sąlygomis; šiame kontekste atkreipia dėmesį į ekonominį ir socialinį socialinės ekonomikos poveikį gerinant socialinę sanglaudą vietos lygmeniu; ragina valstybes nares 2014–2020 m. laikotarpiu numatyti socialinės ekonomikos finansavimo galimybes struktūrinių fondų lėšomis;

3.

pakartoja sanglaudos politikos, kaip pagrindinės investavimo priemonės, svarbą – jai tenka pagrindinis vaidmuo kovojant su krize, mažinant pusiausvyros nebuvimą ir nukreipiant ES ir jos regionus tvaraus augimo keliu; pabrėžia ypatingą Europos socialinio fondo (ESF) vaidmenį remiant investicijas socialinėje srityje ir įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, ypač jo indėlį užtikrinant aukšto lygio ilgalaikį užimtumą ir produktyvumą ir kartu veiksmingai kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi, taip pat didinant socialinę sanglaudą; taigi pabrėžia, kad vykstant deryboms dėl daugiametės finansinės programos (DFP) svarbu užtikrinti pakankamas biudžeto lėšas struktūriniams ir investiciniams fondams, ir ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad esminė jų investicijų dalis skiriama tokioms sritims, kaip užimtumas, inovacijos, tvarus vystymasis, mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomika ir parama MVĮ;

4.

pažymi, jog, kaip pasitvirtino, sanglaudos politika atspari krizei derinant jos programas ir finansavimo priemones, taigi ji suteikia daugiau lankstumo ir ja nepaprastai prisidedama srityse, kur investicijos reikalingos ekonomikai modernizuoti ir konkurencingumui gerinti, taip pat geografinių kliūčių lemiamiems skirtumams mažinti;

5.

atkreipia dėmesį į keleto subregioninių valdžios institucijų vaidmenį iš naujo subalansuojant biudžetą – išsaugant reikiamo dydžio viešąsias investicijas ir naujų projektų bendrą finansavimą ir užtikrinant sverto poveikį, ypač kai privačios investicijos yra nedidelės; pabrėžia, jog nuosmukio ir silpno augimo metu nepaprastai svarbūs tvarūs viešieji pirkimai ir gebėjimas finansuoti ar bendrai finansuoti ir prisiimti su investicijomis susijusius įsipareigojimus, kad būtų išsaugotos augimo galimybės;

6.

reiškia susirūpinimą, kad nuo 2011 m. ir 2012 m. užsitęsus griežto taupymo priemonių taikymui ir griežtam ekonominiam valdymui, dėl kurių padidėjo spaudimas valstybių biudžetams ir jie labiau varžomi, rizikuojama sumažinti vietos politikos, skirtos siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų, apimtį;

7.

pabrėžia, kad reikia atkurti ir pagerinti finansinį pajėgumą subnacionaliniu lygmeniu ir teikti tinkamą techninę pagalbą, ypač įgyvendinant sudėtingus bendrus projektus, kuriems vadovaujama vietos lygmeniu, siekiant užtikrinti viešas investicijas programoms ir projektams, kurie skirti tvariam augimui skatinti, kovoti su socialine atskirtimi ir socialinei struktūrai atkurti, tinkamoms sveikatos priežiūros ir socialinėms paslaugoms teikti ir darbo vietoms apsaugoti, pirmiausia regionų ir vietos lygmenimis; laikosi nuomonės, kad specialūs papildomi asignavimai atokiausiems regionams neturėtų būti skiriami pagal temas ir kad jie turėtų būti naudojami papildomoms išlaidoms, kurios susijusios su SESV 349 straipsnyje nurodytomis ypatybėmis ir apribojimais ir kurios patiriamos atokiausiuose regionuose, kompensuoti; be to, pažymi, kad specialūs papildomi asignavimai taip pat gali būti naudojami siekiant padėti finansuoti veiklos pagalbą ir išlaidas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimais ir sutartimis atokiausiuose regionuose;

8.

pabrėžia, kad būtina toliau stiprinti administracinius regionų ir vietos valdžios institucijų pajėgumus ir toliau stengtis riboti biurokratines procedūras, kurios taip pat neigiamai veikia šias institucijas, kai jos atlieka savo, kaip paramos gavėjų, vaidmenį ir riboja jų pajėgumą įgyvendinti ES finansuojamus projektus;

9.

ragina institucijas tobulinti esamas nuostatas, kad atitinkamų valstybių narių regionai, kuriems finansų krizė yra smogusi ypač stipriai, galėtų toliau gerinti savo pajėgumą įsisavinti struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšas ir kad būtų užkirstas kelias numatomiems dideliems įsipareigojimų panaikinimams;

10.

ragina toliau paprastinti taisykles ir didinti struktūrinių fondų programavimo ir valdymo lankstumą ir skaidrumą – taip bus galima geriau įgyvendinti projektus, taip pat greičiau ir tinkamiau reaguoti į socialinius iššūkius ir grėsmes;

11.

palankiai vertina Komisijos 2012 m. ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) viešųjų finansų ataskaitą ir visų pirma jos skyrių dėl fiskalinės decentralizacijos ES, kurioje pabrėžiamas fiskalinio federalinio modelio – pagal jį atsakomybė už pajamų didinimą ir išlaidas perduodama subnacionalinėms valdžios institucijoms – pagrįstumas; ragina Komisiją tokį skyrių dėl subvalstybinių viešųjų finansų būklės ir reformų įtraukti į kitų metų valstybės finansų EPS ataskaitą;

12.

pabrėžia, kad būtina didesnė nacionalinių, subnacionalinių ir Europos viešųjų išlaidų biudžetų sąveika aiškiai apibrėžiant skirtingų ES, valstybių narių ir subnacionalinio lygmens biudžeto valdymo institucijų vaidmenis ir pareigas, įskaitant aiškią poziciją ES politikos ir finansavimo veiksmų vaidmens ir loginio pagrindo klausimais, laikantis Pavėluotų mokėjimų direktyvoje 2011/7/ES nustatytų mokėjimo laikotarpių, paisant subsidiarumo principo, taip pat vietos ir regioninių valdžios institucijų teisių, susijusių su biudžetu (jų vaidmuo priimant sprendimus ir atliekant patikrą), t. y. atsižvelgiant į jų demokratinę atskaitomybę jas renkančioms bendruomenėms, ir užtikrinant kiekvieno valdymo lygmens autonomiją nustatant prioritetus ir išlaidas; ragina Komisiją pateikti aiškius faktinius duomenis apie tai, kaip galėtų būti sustiprintas ES biudžeto vaidmuo darant įtaką investicijoms skirtingais lygmenimis;

13.

tvirtai palaiko didesnį biudžeto procesų skaidrumą ir supaprastinimą visais valdymo lygmenimis (įskaitant aiškų ES finansavimo šaltinių įvardijimą nacionaliniuose ir regioniniuose biudžetuose), taip pat duomenų apie ES finansuojamų programų išlaidų profilius regionų lygmeniu prieinamumo ES lygmeniu užtikrinimą (kai tai įmanoma), tačiau taip pat ir išaiškinimą, kaip prioritetai ir finansavimas ES, valstybių narių ir regionų lygmenimis derinami su ES lygmens prioritetais, dėl kurių susitarta;

14.

pabrėžia, kad svarbu prisitaikyti prie Europoje tebetaikomų biudžeto apribojimų ir kartu toliau investuoti ateityje; primena valstybėms narėms, kad uždavinys – ne išleisti daugiau lėšų, o lėšas leisti veiksmingiau;

15.

taip pat palankiai vertina tai, kad pagal sanglaudos politiką išplečiamas finansinių priemonių taikymas įtraukiant visus teminius tikslus ir visus Europos struktūrinius ir investicinius fondus; ragina Komisiją parengti išsamią naujų finansavimo priemonių ir šaltinių augimui skirtoms investicijoms paremti, pvz., obligacijų rinkų, rizikos pasidalijimo priemonės ir inovatyvių finansinių priemonių naudojimo, potencialo analizę ir vertinimą; ragina Komisiją ir Europos investicijų banką (EIB) numatyti inovatyvius būdus ilgalaikėms vietos ir regioninių valdžios institucijų investicijoms finansuoti – taip pat ir pritraukiant privatųjį kapitalą; atkreipia ypatingą dėmesį į ypač svarbų EIB paskolų schemų vaidmenį finansuojant Europai svarbius projektus ir ragina užtikrinti geresnį šių schemų ir struktūrinių fondų savitarpio koordinavimą ir sąveiką;

16.

pabrėžia Bendros Europos paramos tvarioms investicijoms į miestų teritorijas (angl. Jessica) svarbą remiant tvarią miestų plėtrą ir finansų inžinerijos priemonėmis atkuriant miestų teritorijas ir ragina plačiau ją taikyti būsimuoju programavimo laikotarpiu;

17.

atkreipia dėmesį į vaidmenį, kurį vietos ir regioninės valdžios institucijos galėtų atlikti siekiant strategijos „Europa 2020“ pažangaus, tvaraus ir įtraukaus augimo tikslų; pakartoja, kad svarbios centrinės valdžios institucijų, taip pat regioninių ir vietos valdžios institucijų partnerystės nustatant prioritetus ir teikiant būtiną bendrą finansavimą programoms įgyvendinti, nes tai prielaida norint ribotais ištekliais pasiekti geriausius rezultatus; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad svarbi nauja bendruomenės vadovaujama vietos vystymosi priemonė, kurią taikant vietos lygmens veiklos grupės galėtų kurti ir įgyvendinti vietos pažangaus, tvaraus ir įtraukaus augimo strategijas; ragina valstybes nares sudaryti tokias galimybes siekiant pasinaudoti didžiuliu vietos veiklos grupių potencialu inovacijų srityje – tai būtų dalis vykstančio programavimo proceso; pabrėžia vietos ir regioninių valdžios institucijų ir, kai taikoma, socialinių ir kitų atitinkamų partnerių svarbą programuojant, įgyvendinant, stebint ir vertinant struktūrinių fondų lėšas, taip pat rengiant partnerystės susitarimus, kuriais remiantis galėtų būti užtikrintos geresnės ES, nacionalinių, regioninių ir vietos strategijų sąsajos;

18.

reiškia įsitikinimą, kad būtina teminė su nedideliu skaičiumi prioritetų susijusi koncentracija; tačiau pabrėžia, jog norint, kad valstybės narės ir regionai galėtų kuo veiksmingiau siekti bendrų tikslų kartu paisant teritorinės, ekonominės ir socialinės specifikos, būtinas lankstumas;

19.

tvirtai pakartoja, kad nepritaria makroekonominių sąlygų įtraukimui į 2014–2020 m. sanglaudos politiką – taip būtų baudžiami dėl krizės ir taip nusilpę regionai ir socialinės grupės, o mokėjimų sustabdymas keliose valstybėse narėse ir ypač regionuose galimai darytų neproporcingą poveikį, nors jie ir visapusiškai dalyvauja stengiantis subalansuoti valstybės biudžetus, be to, taip tik būtų susilpnintos su finansiniais sunkumais susiduriančios valstybės ir pakirstos pastangoms užtikrinti solidarumą, kurios itin svarbios norint, kad Sąjungoje būtų išsaugota makroekonominė pusiausvyra; taip pat laikosi nuomonės, kad tokio pobūdžio baudžiamas požiūris apskritai būtų nesuprastas visuomenės ir dėl to galėtų padidėti visuomenės nepasitikėjimas laikotarpiu, kai žmonės ir taip stipriai nukentėję dėl krizės ir griežto taupymo politikos;

20.

laikosi nuomonės, kad valstybės finansų mažinimo laikotarpiu turėtų būti permąstytas papildomumo principas, kuris turėtų būti įgyvendinamas laikantis Europos ekonominio valdymo sistemos, ir tikisi, kad šis klausimas bus aptartas derantis dėl sanglaudos politikos po 2013 m.;

21.

atkreipia dėmesį į TVF neseniai pateiktas pastabas, kad griežto taupymo priemonės kenkia šalims, kuriose jos taikomos neapgalvotai, o priežastis yra tai, kad, kai pasaulio ekonomikos perspektyvos prastos, skubotas vyriausybės deficito mažinimas trikdo atsigavimą trumpuoju laikotarpiu, nes mažinamos mokestinės pajamos ir todėl deficitas dar labiau didinamas; pritaria TVF, kad, užuot apsiribojus fiskaliniu konsolidavimu, akcentai turėtų būti dėliojami plačiau, siekiant derinti konsolidavimą ir augimą;

22.

teigiamai vertina kai kurių valstybių narių pasiūlymą į derybas dėl DFP įtraukti nuostatą dėl peržiūros, kuri būtų taikytina 2015 m. ir 2016 m. ir pagal kurią būtų galima padidinti įgyvendinamą biudžetą siekiant skatinti jaunimo užimtumą, MVĮ ir kitus esminius sektorius;

23.

ragina Komisiją ir valstybes nares pasinaudoti visomis lankstumo galimybėmis, kurios numatytos pagal Stabilumo ir augimo pakto prevencinę dalį, siekiant užtikrinti pelningų ir tvarių viešųjų investicijų reikmių ir fiskalinės drausmės tikslų pusiausvyrą; mano, kad tai galėtų būti padaryta, pvz., atskiriant bendras nacionalinio bendro finansavimo Europos struktūrinių ir investicinių fondų lėšomis sumas nuo Stabilumo ir augimo paktu nustatytų apribojimų, pagrindžiant su paktu susijusius skaičiavimus valstybių narių grynųjų pinigų reikalavimais, o ne bendraisiais reikalavimais, t. y. grynaisiais tikrosioms išlaidoms taikomais mokesčiais (labiausiai PVM), arba skirtingai planuojant dviejų šaltinių(Europos Sąjungos ir nacionalinio), skirtų programoms finansuoti, laiką, kad pirmieji programos metai būtų finansuojami tik Europos Sąjungos lėšomis, o paskutiniaisiais būtų naudojami tik nacionaliniai šaltiniai, tikintis, kad iki to laiko atskiroms valstybėms narėms bus pavykę pasiekti apčiuopiamų rezultatų skolos santykio su BVP mažinimo politikos srityje;

24.

ragina Komisiją užtikrinti, kad viešosios išlaidos, su kuriomis valstybės narės susidūrė bendrai finansuodamos struktūrinių fondų lėšomis remiamas programas, nebūtų įtrauktos į viešas ar lygiavertes struktūrines išlaidas, į kurias atsižvelgiama pagal partnerystės susitarimus, siekiant įsitikinti, ar laikomasi Stabilumo ir augimo pakto nuostatų, nes pastarosios išlaidos – tai pareiga, tiesiogiai susijusi su papildomumo principo laikymusi; todėl ragina viešąsias išlaidas, susijusias su programų, kurios bendrai finansuojamos Europos struktūrinių ir investicinių fondų lėšomis, įgyvendinimu, visiškai išbraukti iš Stabilumo ir augimo pakto struktūrinio deficito apibrėžties, kadangi tai išlaidos, skirtos strategijos „Europa 2020“ tikslams siekti ir konkurencingumui, augimui ir darbo vietų kūrimui remti, ypač kai tai susiję su jaunimo užimtumu;

25.

ragina Komisiją pranešti apie galimų veiksmų aprėptį laikantis esamos ES fiskalinės sistemos sąlygų, kad būtų galima toliau spręsti einamųjų išlaidų ir investicijų atskyrimo apskaičiuojant biudžeto deficitą klausimą – taip siekiama, kad ilgalaikę grynąją naudą duodančios investicijos nebūtų vertinamos kaip neigiamos;

26.

šiuo metu vykstant deryboms dėl ekonominės ir pinigų sąjungos ateities ragina Komisiją ir valstybes nares atsižvelgti į visas makroekonominio valdymo sistemos lankstumo galimybes, kad būtų galima pelningai investuoti, pirmiausia permąstant Stabilumo ir augimo pakto ir pelningų viešųjų investicijų santykį, be to, Stabilumo ir augimo pakto biudžeto priežiūros taisyklės neturėtų būti taikomos viešosioms išlaidoms, susijusioms su struktūrinių ir investicinių fondų lėšomis bendrai finansuojamų programų įgyvendinimu vykdant augimui palankią politiką;

27.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/35

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV),

—

atsižvelgdamas į 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją,

—

atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijas dėl žuvininkystės, pirmiausia į Rezoliucijos 66/68 157 dalį dėl išsivysčiusių šalių įsipareigojimų mažiausiai išsivysčiusioms šalims ir mažoms besivystančioms salų valstybėms,

—

atsižvelgdamas į 1995 m. susitarimą dėl 1982 m. gruodžio 10 d. JT jūrų teisės konvencijos nuostatų, susijusių su dviejų ar kelių valstybių vandenyse aptinkamų žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsauga ir valdymu, įgyvendinimo,

—

atsižvelgdamas į Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) Tarptautinį žvejybos pajėgumų valdymo planą (toliau TŽPVP), kuriam FAO taryba pritarė 2000 m. lapkritį,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1005/2008, nustatantį Bendrijos sistemą, kuria siekiama užkirsti kelią neteisėtai, nedeklaruojamai ir nereglamentuojamai žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti (1),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 22 d. vykusioje FAO konferencijos 36-ojoje sesijoje patvirtintą susitarimą dėl uosto valstybės priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią neteisėtai, nedeklaruojamai ir nereglamentuojamai žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl bendros žuvininkystės politikos išorės aspekto (2),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. kovo 21 d. bendrą Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Atnaujinama ES ir Ramiojo vandenyno valstybių vystymosi partnerystė“ (3),

—

atsižvelgdamas į Konvenciją dėl toli migruojančių žuvų išteklių apsaugos ir valdymo vakarinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyse, kurios susitariančioji šalis pagal Tarybos sprendimą 2005/75/EB (4) nuo 2005 m. sausio 25 d. yra ES;

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 22 d. Tarybos sprendimą 2006/539/EB dėl Konvencijos dėl 1949 m. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kosta Rikos Respublikos konvencija sudarytos Amerikos tropinių tunų komisijos stiprinimo sudarymo Europos bendrijos vardu (5),

—

atsižvelgdamas į Konvenciją dėl pietų Ramiojo vandenyno atviros jūros žuvininkystės išteklių išsaugojimo ir valdymo (6), kuri pagal Tarybos sprendimą 2012/130/ES (7) patvirtinta Europos Sąjungos vardu ir kuria įsteigiama Regioninė žvejybos pietų Ramiajame vandenyne valdymo organizacija (SPRFMO),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 15 d. Tarybos sprendimą 2011/144/ES dėl Europos bendrijos ir Ramiojo vandenyno valstybių laikinojo partnerystės susitarimo sudarymo (8),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytą Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybių grupės ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių partnerystės susitarimą (9) (Kotonu susitarimas),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 215/2008 dėl 10-ajam Europos plėtros fondui taikomo finansinio reglamento (10),

—

atsižvelgdamas į Europos bendrijos ir Mikronezijos Federacinių Valstijų partnerystės susitarimą dėl žvejybos Mikronezijos Federacinių Valstijų vandenyse (11),

—

atsižvelgdamas į Europos bendrijos ir Kiribačio Respublikos žvejybos partnerystės susitarimą (12),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos ir Saliamono Salų žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimą (13),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 15 d. Komisijos sprendimą dėl pranešimo trečiosioms šalims, kad Komisija svarsto galimybę jas pripažinti nebendradarbiaujančiomis trečiosiomis šalimis pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1005/2008, kuriuo nustatoma Bendrijos sistema, kuria siekiama užkirsti kelią neteisėtai, nedeklaruojamai ir nereglamentuojamai žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti (14),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto nuomonę (A7-0297/2013),

A.

kadangi, siekiant įgyvendinti politikos suderinamumą vystymosi labui, ES politika, turinti poveikio Ramiojo vandenyno AKR valstybėms, t. y. žuvininkystės, prekybos ir vystymosi politika, turėtų būti įgyvendinama taip, jog būtų užtikrinta, kad ja būtų prisidedama prie Ramiojo vandenyno AKR valstybių nustatytų tvaraus žuvininkystės vystymosi tikslų; kadangi toks požiūris turėtų būti įtrauktas į Kotonu susitarimą, kurį rengiamasi atnaujinti, arba į priemones, kuriomis šis susitarimas gali būti pakeistas;

B.

kadangi ES turi siekti politikos suderinamumo vystymosi labui remdamasi SESV 208 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią „Sąjunga atsižvelgia į bendradarbiavimo vystymosi labui tikslus savo įgyvendinamos politikos srityse, kurios gali turėti įtakos besivystančioms šalims“;

C.

kadangi šiame regione ES yra antra pagal dydį paramos teikėja po Australijos, nukreipianti savo paramą naudodamasi Europos plėtros fondu (EPF), ir kadangi tik 2,3 proc. paramos, finansuojamos 10-ojo EPF lėšomis, skiriama su žuvininkyste susijusiai veiklai, nors žuvininkystės ištekliai yra pagrindinis Ramiojo vandenyno AKR šalių gerovės šaltinis ir vienintelis bendras jų visų išteklius, o vakarinės ir centrinės Ramiojo vandenyno dalies šalys nuolat kartojo ketinančios užtikrinti, kad tunų žvejyba taptų regiono socialinio ir ekonominio vystymosi varomąja jėga;

D.

kadangi, prieš ES derantis dėl dvišalių ir daugiašalių susitarimų, turėtų būti atliekami poveikio vertinimai, ypač susiję su gyvųjų jūros išteklių išsaugojimu ir šių susitarimų pasekmėmis vietos gyventojams; kadangi sudarant dvišalius ir daugiašalius susitarimus turėtų būti vadovaujamasi tokių poveikio vertinimų išvadomis;

E.

kadangi vykstant dabartinėms deryboms dėl ES ir AKR šalių ekonominės partnerystės susitarimo (EPS), kuriuo siekiama Kotonu susitarimo pagrindu taikomą bendrąją lengvatų sistemą suderinti su Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis, žuvininkystės produktai atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį tiek galimybių patekti į Europos rinkas, tiek prieigos prie išteklių ir gero žuvininkystės valdymo požiūriais siekiant užtikrinti tvarų vystymąsi;

F.

kadangi į II protokolo dėl prekių kilmės taisyklių, pridėto prie Europos bendrijos ir Ramiojo vandenyno valstybių laikinojo partnerystės susitarimo, 6 straipsnio 6 dalį įtraukta nuostata, leidžianti nukrypti nuo kilmės taisyklių, pavojinga, nes dėl to kyla nesąžiningos konkurencijos Europos žuvininkystės produktų rinkoje pavojus;

G.

kadangi ES suinteresuota plėtoti santykius su Ramiojo vandenyno regionu ir bendradarbiauti, kad būtų pasiektas vystymosi tikslas, ir kadangi šito pagrindas – žuvininkystės išteklių išsaugojimas, tvaraus žuvininkystės vystymo skatinimas ir skaidrumo žuvininkystės valdymo srityje puoselėjimas;

H.

kadangi beveik pusė pasaulyje sužvejojamų tunų sugaunama vakarinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyse: iš jų 80 proc. yra salų valstybių išskirtinėse ekonominėse zonose ir tik 20 proc. tarptautiniuose vandenyse;

I.

kadangi, remiantis naujausiais – 2012 m. – Vakarų ir centrinio Ramiojo vandenyno žuvininkystės komisijos Mokslo komiteto atliktais žuvų išteklių vertinimais, jos reguliuojamame rajone neperžvejota nei dryžųjų tunų (Katsuwonus pelamis), nei gelsvauodegių tunų (Thunnus albacares), tačiau vertinimai rodo, kad peržvejota didžiaakių tunų (Thunnus obesus); kadangi didžiulį susirūpinimą kelia didžiaakių tunų jauniklių mirtingumas dėl žvejybos gaubiamaisiais tinklais, ypač kai tai susiję su plūdriosiomis žvejybos priemonėmis;

J.

kadangi, nepaisant Ramiajame vandenyne kiek pagerėjusio žuvininkystės stebėjimo, kontrolės ir priežiūros, grėsmę regiono išteklių tvarumui kelia labai padidėjęs žvejojančiųjų gaubiamaisiais tinklais skaičius (daugiausia iš Azijos ir salų valstybių), išaugusios žvejybos pastangos ir neteisėta žvejyba;

K.

kadangi ES turėtų laikytis tokio požiūrio į žuvininkystę Ramiajame vandenyne, kuriuo remiantis būtų aktyviai palaikomos dabartinės regiono pastangos spręsti perteklinio pajėgumo klausimą ir gerinti žuvininkystės valdymą;

L.

kadangi Ramiajame vandenyne laikomasi tradicijos, pagal kurią tunų žvejybą kontroliuoja regioninės agentūros ir regioniniai subjektai, pvz., Ramiojo vandenyno salų forumo žuvininkystės agentūra (Pacific Islands Forum Fisheries Agency – FFA) ir Nauru susitarimo šalių (Parties to the Nauru Agreement – PNA) paregionio tarnyba;

M.

kadangi 2008 m. Nauru susitarimo šalys pradėjo taikyti laivo dienų schemą, siekdamos kontroliuoti prieigą prie PNA vandenų, apriboti žvejybos pastangas šiuose vandenyse ir kaip galima labiau padidinti žvejybos naudą Ramiojo vandenyno mažoms besivystančioms salų valstybėms;

N.

kadangi pernelyg didelės šalių pastangos yra faktas ir Ramiojo vandenyno žuvininkystės komisijoje vyksta diskusijos dėl naujos išsaugojimo ir valdymo priemonės, kuri būtų taikoma ateinančiais metais, ir per kurias keliamas pastangų ribojimo klausimas;

O.

kadangi 1988 m. Jungtinės Amerikos Valstijos pasirašė daugiašalį susitarimą su Ramiojo vandenyno valstybėmis ir pagal šį susitarimą, dėl kurio šiuo metu iš naujo deramasi, regione suteikiama maždaug 20 proc. žvejybos dienų;

P.

kadangi laivo dienų schema turi būti visiškai skaidri, jos nuostatos turi būti gerinamos ir ją turi įgyvendinti visos ją taikančios šalys, kad būtų pasiekti pagal ją numatyti tikslai ir užtikrintas visapusiškas priemonių, taikomų išskirtinėse ekonominėse zonose ir atviroje jūroje, suderinamumas;

Q.

kadangi ateinančiais metais laukiama didelio prieigos kainų tolimojo plaukiojimo laivynams padidėjimo, nes tai svarbus šio regiono šalių pajamų šaltinis; kadangi PNA metiniame susitikime nuspręsta 2014 m. nustatyti mažiausiai 6 000 JAV dolerių dydžio kainą už žvejybos dieną;

R.

kadangi ES pasirašyti žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimai, įskaitant pasirašytuosius su Ramiojo vandenyno šalimis, tradiciškai pagrįsti laivų skaičiaus ribojimu nurodant orientacinį tonažą ir dėl to atsirado skirtumų, lėmusių tai, kad PNA įvedė laivo dienų schemą ir pareiškė norą ją taikyti partnerystės susitarimams su ES;

S.

kadangi gerai parengta ir tinkamai taikoma laivo dienų schema turi potencialo užtikrinti, kad būtų apsisaugota nuo dar didesnių pastangų regione;

T.

kadangi plėtodama savo santykius su trečiosiomis šalimis ES taiko reikalavimą bendradarbiauti kovos su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba srityje ir vykdyti su šia politika susijusius įsipareigojimus – tai prielaida žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimams sudaryti; kadangi Reglamento (EB) Nr. 1005/2008 dėl kovos su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba 38 straipsnio 9 dalyje pažymima, kad Komisija neturi pradėti derybų tokiems partnerystės susitarimams sudaryti su šalimis, kurios nebendradarbiauja šiuo klausimu;

U.

kadangi į EPS turėtų būti įtraukta konkreti nuoroda į reglamento dėl kovos su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba įgyvendinimą, o ne tiesiog bendrais žodžiais išdėstoma būtinybė su ja kovoti, be to, EPS neturėtų būti sudaromi su trečiosiomis šalimis, kurios įvardytos kaip nebendradarbiaujančios;

V.

kadangi Komisija savo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendime pranešė Fidžiui ir Vanuatu, tarp kitų šalių, kad jos įvardijamos kaip galimai nebendradarbiaujančios pagal reglamentą dėl neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos žvejybos, nes jos netaiko atgrasomųjų priemonių ir baudų su savo vėliava plaukiantiems laivams, dalyvaujantiems vykdant neteisėtą, nedeklaruojamą ir nereglamentuojamą žvejybą, ir nėra įgyvendinusios regioninių žuvininkystės organizacijų rekomendacijų;

W.

kadangi Europos gaubiamaisiais tinklais žvejojančių laivų laivyno žvejybos veikla istoriškai vykdoma centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje – ir tarptautiniuose vandenyse, ir Kiribačio išskirtinėje ekonominėje zonoje, taip pat Tuvalu, Tokelau ir Nauru išskirtinėse ekonominėse zonose remiantis privačiojo sektoriaus susitarimais;

X.

kadangi, nežiūrint į tai, be žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimo su Kiribačiu ES taip pat išsiderėjo šiuos susitarimus su kai kuriomis vakarinės Ramiojo vandenyno dalies valstybėmis, tačiau jie neįsigaliojo, nes susitarimo su Mikronezijos Federacinėmis Valstijomis neratifikavo šios šalies parlamentas, o derybos dėl susitarimo su Saliamono Salomis atnaujinimo sustojusios nuo 2012 m.;

Y.

kadangi Komisija yra baigusi išankstinius Kuko Salų ir Tuvalu vertinimus siekdama padėti derybas dėl žuvininkystės susitarimų su šiomis šalimis ir kadangi pasirašyti atitinkami susitarimo memorandumai, o tai prielaida norint kreiptis į Tarybą su prašymu suteikti derybų mandatą;

Z.

kadangi iki šiol Europos išorės veiksmų tarnyba savo delegacijoje Fidžyje neturėjo už žuvininkystės klausimus atsakingų narių;

1.

ragina Komisiją užtikrinti visų Sąjungos politikos sričių, turinčių poveikio Ramiojo vandenyno regionui – pirmiausia žuvininkystės, prekybos ir vystymosi politikos – suderinamumą, kaip nurodyta SESV 208 straipsnyje, ir stiprinti galimą sąveiką, kad būtų užtikrintas didinamasis poveikis, dėl kurio maksimalią naudą gautų ir Ramiojo vandenyno regiono valstybės, ir ES valstybės narės; kartu turėtų būti skatinama atsižvelgti ir į tarptautinį aspektą stiprinant ES strateginį dalyvavimą, didinant ES matomumą vakarinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyse ir prisidedant prie tvaraus Ramiojo vandenyno išteklių naudojimo;

2.

laikosi nuomonės, jog palaikant santykius su Ramiojo vandenyno AKR šalimis ateityje – kai nustos galioti Kotonu susitarimas – įgyvendinant žuvininkystės strategiją ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas regionui, kad laikantis tokio požiūrio būtų remiama ES pozicija ir vaidmuo vakarinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyse;

3.

ragina Komisiją užtikrinti, jog skirstant 11-ojo EPF lėšas būtų atsižvelgta į šią strategiją ir taip pat būtų atspindėta galimybė didinti procentinę specialios pagalbos sektoriui dalį, reikalingą žvejų bendruomenių reikmių klausimui spręsti (įskaitant didesnį jų indėlį užtikrinant apsirūpinimą maistu vietoje) ir žuvininkystės infrastruktūrai vystyti, kad žuvį iškrauti ir perdirbti būtų galima vietoje, nes žuvininkystė yra vienas pagrindinių regiono ekonominių išteklių;

4.

teigiamai vertina tai, kad neseniai į ES delegaciją Fidžyje įtraukti darbuotojai, atsakingi būtent už žuvininkystės klausimus, ir tikisi, kad tai padės užmegzti nuolatinį profesinį ryšį žuvininkystės srityje su regiono šalimis;

5.

taip pat ragina geriau koordinuoti veiklą su kitais regiono veikėjais ir juos papildyti pagalbos vystymuisi srityje vadovaujantis 2009 m. rugpjūtį sudarytu Kernso susitarimu; palankiai vertina tai, kad 2012 m. birželio 12 d. surengtas ES ir Ramiojo vandenyno salų forumo ministrų susitikimas, kuris sustiprino politinį ES ir Ramiojo vandenyno regiono šalių dialogą, ypač žuvininkystės ir vystymosi srityse, ir kartu užtikrino didesnį veiksmų, kurių šiose srityse ketina imtis ES ir regiono šalys, efektyvumą;

6.

pabrėžia, jog būtina, kad tolimosios žvejybos laivynai, bendradarbiaudami su Ramiojo vandenyno šalimis, prisidėtų prie spaudimo, kuris dėl žvejybos daromas tropinių tunų ištekliams, mažinimo, įskaitant didžiaakių tunų jauniklių – išteklių, kurie regionui nepaprastai svarbūs ekonomiškai ir kurie šiuo metu peržvejoti – mirtingumo mažinimą iš esmės;

7.

pabrėžia, kad svarbu parengti vakarinei ir centrinei Ramiojo vandenyno dalims skirtą žuvininkystės strategiją atsižvelgiant į tai, kad šis regionas svarbus žuvininkystės požiūriu ir vertingas Sąjungos laivynui ir ES rinkai bei žuvų perdirbimo pramonei, taip pat užtikrinti teisinį tikrumą šiame regione žvejojantiems laivams;

8.

pažymi, kad ES strategija, pagal kurią bendradarbiavimo žuvininkystės srityje susitarimais suteikiama prieiga prie išskirtinių ekonominių zonų išteklių, veikė netinkamai (išskyrus Kiribačio atvejį), ir mano, kad norint atnaujinti ir sutvirtinti šiuos susitarimus būtinas naujas įvairių dalyvaujančių šalių artimų ir pažangių santykių pagrindas;

9.

mano, jog dalis problemos yra tai, kad ES, užuot nukreipusi pastangas į centrinę Ramiojo vandenyno dalį, kurioje tradiciškai sutelkta Sąjungos gaubiamaisiais tinklais žvejojančių laivų laivyno veikla, nesėkmingai derėjosi dėl susitarimų su vakarinės Ramiojo vandenyno dalies, kur yra Saliamono Salų ir Mikronezijos Federacinių Valstijų išskirtinės ekonominės zonos, šalimis;

10.

labai teigiamai vertina tai, kad Komisija baigė išankstinius Kuko Salų ir Tuvalu vertinimus siekdama pradėti derybas dėl žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimų ir kad pasirašyti atitinkami susitarimo memorandumai, kurie yra prielaida norint kreiptis į Tarybą su prašymu suteikti derybų įgaliojimus;

11.

mano, kad šis naujas derybų principas labiau atitinka didesnio dėmesio regionui požiūrį, kuriuo vadovautis ne kartą ragino Parlamentas, pirmiausia atsižvelgdamas į toli migruojančių žuvų gaudymą; ragina Komisiją užtikrinti, kad derybų su PNA ir kitomis Ramiojo vandenyno AKR šalimis metu būtų laikomasi Ramiojo vandenyno žuvininkystės komisijos nuostatų;

12.

pažymi, kad vadovaujantis ES požiūriu Ramiojo vandenyno atžvilgiu turėtų būti paremtos besivystančių šalių ir pirmiausia mažų besivystančių salų valstybių pastangos užsitikrinti didesnę dalį naudos tausiai naudojantis vienos valstybės ribas viršijančių ir toli migruojančių žuvų ištekliais, be to, turėtų būti padedama stiprinti regionines pastangas tvariai saugoti ir valdyti su tokiais ištekliais susijusią žuvininkystę, kaip buvo raginama JT susitarimo dėl žuvų išteklių peržiūros konferencijoje;

13.

reiškia savo susirūpinimą dėl to, kad regione vykdoma neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba, ir, nors pripažįsta, jog žuvininkystės valdymas kiek pagerėjo, mano, kad padaryta nepakankama pažanga, ypač kai tai susiję su pagrindinių kovos su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba priemonių taikymu;

14.

ragina Komisiją į EPS, dėl kurių deramasi su Ramiojo vandenyno regiono šalimis, nuostatas įtraukti aiškią nuorodą į Reglamentą (EB) Nr. 1005/2008 dėl neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos žvejybos;

15.

ragina AKR valstybes toliau aktyviai dalyvauti regioninėse žuvininkystės valdymo organizacijose ir reguliariai informuoti savo pilietinę visuomenę, taip pat socialines ir profesines organizacijas apie sprendimus dėl žuvininkystės;

16.

ragina Komisiją numatyti galimybę parengti ilgesnio laikotarpio strategiją, susijusią su galimybe ES laivynui patekti į regiono šalių išskirtines ekonomines zonas, remiantis regioniniu bendruoju ES ir vakarinio ir centrinio Ramiojo vandenyno šalių susitarimu, dėl kurio būtų deramasi su FFA ir kuriame didžiausias dėmesys būtų skirtas šiems aspektams:

17.

pabrėžia, kad baigiamuoju šio proceso etapu didžiausias dėmesys turėtų būti skirtas regionui, t. y. turėtų būti sudarytas daugiašalis bendradarbiavimo žuvininkystės srityje susitarimas su EPS pasirašiusiomis šalimis, pagal kurį Sąjungos laivynui būtų suteikta prieiga prie šių šalių išskirtinių ekonominių zonų;

18.

rekomenduoja Komisijai persvarstant Kotonu susitarimą atsižvelgti į šią Ramiojo vandenyno regiono žuvininkystės strategiją ir į specifinius salų valstybių ypatumus;

19.

pabrėžia, kad Parlamentas turi tinkamai dalyvauti rengiant dvišalius susitarimus vadovaujantis SESV nuostatomis, dėl jų derantis, taip pat atliekant jų ilgalaikę stebėseną ir vertinimą; pabrėžia, kad, vadovaujantis SESV 13 straipsnio 2 dalimi ir 218 straipsnio 10 dalimi, visais procedūros, susijusios su žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimais, etapais Parlamentas turi būti nedelsiant išsamiai informuojamas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir Taryba; primena, jog yra įsitikinęs, kad žuvininkystės susitarimuose numatytuose jungtinio komiteto posėdžiuose Parlamentui turėtų atstovauti stebėtojai; ragina, kad šiuose posėdžiuose dalyvautų ir pilietinės visuomenės stebėtojai, įskaitant ES ir trečiųjų šalių žuvininkystės sektoriaus atstovus;

20.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/41

—

atsižvelgdamas į 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją (UNCLOS),

—

atsižvelgdamas į 1995 m. susitarimą dėl 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos nuostatų, susijusių su dviejų ar kelių valstybių vandenyse aptinkamų žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsauga ir valdymu, įgyvendinimo,

—

atsižvelgdamas į Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) 1995 m. spalio mėn. konferencijoje priimtą FAO Atsakingos žvejybos elgesio kodeksą,

—

atsižvelgdamas į 1992 m. balandžio mėn. Bukarešte pasirašytą Konvenciją dėl Juodosios jūros apsaugos nuo taršos,

—

atsižvelgdamas į 1976 m. vasario mėn. Barselonoje pasirašytą ir 1995 m. birželio mėn. Barselonoje iš dalies pakeistą Viduržemio jūros aplinkos ir pakrančių zonos apsaugos konvenciją ir jos protokolus,

—

atsižvelgdamas į Sofijoje 2009 m. balandžio mėn. priimtą Juodosios jūros aplinkos apsaugos ir atkūrimo strateginį veiksmų planą,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/56/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva) (1),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatoma jūrų erdvės planavimo ir integruoto pakrančių zonų valdymo sistema (COM(2013)0133),

—

atsižvelgdamas į […] Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. […]/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos (2) [VII dalį dėl išorės politikos],

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. sausio 20 d. rezoliuciją dėl ES Juodosios jūros strategijos (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją dėl Juodosios jūros žuvininkystės valdymo dabar ir ateityje (4),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl bendros žuvininkystės politikos išorės aspekto (5),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 10 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Integruota jūrų politika Europos Sąjungai“ (COM(2007)0575),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl integruotos jūrų politikos (IJP). Padarytos pažangos vertinimas ir nauji uždaviniai (6),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 11 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Integruotos jūrų politikos formavimas siekiant geresnio Viduržemio jūros regiono valdymo“ (COM(2009)0466),

—

atsižvelgdamas į Europos kaimynystės politiką ir susijusias finansavimo priemones,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 8 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Žinios apie jūrą 2020 m. Jūrų duomenys ir stebėjimas pažangaus ir tvaraus augimo labui“ (COM(2010)0461),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos patvirtintą 2007–2013 m. Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės (EKPP) tarptautinio bendradarbiavimo programą „Viduržemio jūros baseinas“,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 13 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Mėlynasis augimas. Tvaraus jūrų ir jūrininkystės sektoriaus augimo galimybės“ (COM(2012)0494),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto nuomonę (A7-0288/2013),

A.

kadangi iki 2025 m. Viduržemio jūros regiono šalių miestų plėtros mastas gali pasiekti 60 proc., o trečdalis gyventojų bus susitelkę pakrantės teritorijose – taigi vandens ir žvejybos išteklių paklausa išaugs dvigubai;

B.

kadangi Viduržemio jūroje sutelkta 30 proc. pasaulio jūrų eismo;

C.

kadangi Viduržemio ir Juodajai jūroms būdingos specifinės savybės okeanografijos, žuvininkystės, aplinkos apsaugos, taip pat socialiniu ir ekonominiu požiūriais;

D.

kadangi jūrų ir pakrančių zonų valdymas sudėtingas ir jį įgyvendinant dalyvauja įvairios privačios ir viešos institucijos;

E.

kadangi labai žemas Viduržemio ir Juodosios jūrų baseinų vandens atsinaujinimo lygis (atitinkamai 80–90 ir 140 metų) ir todėl jų vanduo labai jautrus jūrų taršai;

F.

kadangi pereikvota apie 75 proc. Viduržemio jūros žuvų išteklių;

G.

kadangi teisinė tvarka, kuria reglamentuojama laivų galimybė vykdyti nacionalinės žuvininkystės veiklą, skiriasi atsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje registruotas laivas;

1.

reiškia savo susirūpinimą dėl to, kad padidėjo konkurencija dėl sumažėjusių žuvų ir jūrų išteklių, nes ji lemia regioninę įtampą ir galimus jūrinių valstybių ginčus dėl jūrų zonų; atsižvelgdamas į tai ragina dėti daugiau pastangų regioniniu, nacionaliniu ir ES lygmenimis siekiant stiprinti prieigos prie išteklių reglamentavimą;

2.

primygtinai ragina visas jūrines valstybes dėti daugiau pastangų siekiant pamažu atsisakyti peržvejojimo praktikos Viduržemio ir Juodojoje jūrose, nes nykstant žuvų ištekliams didės konfliktų šioje srityje potencialas;

3.

yra tvirtai įsitikinęs, kad taikus ginčų dėl jūrų zonų ir jūrų sienų nustatymo sprendimas atsižvelgiant į valstybių narių ir trečiųjų šalių teises ir pareigas, nustatytas pagal ES ir tarptautinę teisę, pirmiausia Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją, yra esminis gero vandenynų valdymo aspektas;

4.

mano, kad, norint įgyvendinti Viduržemio ir Juodosios jūrų valdymą, būtina tvirtesnė politinė sanglauda ir atitinkamų jūrinių valstybių bendradarbiavimas; pabrėžia, kad svarbus vaidmuo tenka dvišaliam bendradarbiavimui ir tarptautiniams susitarimams, nes dauguma Juodosios ir Viduržemio jūrų regionų šalių nėra ES valstybės narės ir dėl to ES teisės aktai joms netaikomi;

5.

palankiai vertina Komisijos vaidmenį skatinant solidesnį ir labiau struktūrišką dialogą su ES nepriklausančiomis prie Viduržemio ir Juodosios jūrų esančiomis valstybėmis siekiant valdyti bendrus žuvų išteklius šiuose baseinuose; ragina Komisiją šiuo tikslu dėti daugiau pastangų vadovaujantis regioniniu požiūriu;

6.

laikosi nuomonės, kad jūrų valdymas Viduržemio ir Juodosios jūrų regione sudaro galimybes megzti tarptautinius santykius ir veiksmingai valdyti šį regioną;

7.

pabrėžia, kad konkurencija dėl sumažėjusių žuvų ir jūrų išteklių gali tapti trinties su trečiosiomis šalimis šaltiniu; primygtinai ragina ES ir valstybes nares dirbti kartu siekiant užtikrinti pakrančių ir teritorinių vandenų, išskirtinių ekonominių zonų, kontinentinio šelfo, taip pat jūrinės infrastruktūros ir jūrų išteklių stebėseną, kontrolę, saugumą ir saugą; pažymi, kad šiam klausimui ES toliau turi skirti didelį politinį dėmesį ir siekti užkirsti kelią tarptautiniams nesutarimams;

8.

primygtinai ragina ES pasinaudoti savo diplomatiniais ištekliais valstybių narių ir trečiųjų šalių dialogui skatinti siekiant užtikrinti, kad pastarosios vadovautųsi ES bendros žuvininkystės politikos principais, ir stebėti, kaip laikomasi šios politikos taisyklių; pabrėžia, kad šalys kandidatės, besirengiančios tapti ES narėmis, pirmiausia turėtų laikytis ES žuvininkystės politikos principų, taip pat atitinkamų žvejybos veiklai taikomų ES ir tarptautinių teisės aktų;

9.

pažymi, kad trys iš 21 Viduržemio jūros regiono valstybės nėra nei pasirašiusios, nei ratifikavusios UNCLOS; prašo Komisijos primygtinai paraginti tas šalis, ypač šalis kandidates, besirengiančias stoti į ES, tapti šios konvencijos šalimis ir įgyvendinti UNCLOS kaip neatskiriamą dalį ES jūrinių reikalų reguliavimo sistemos;

10.

ragina Komisiją ir trečiąsias šalis plėtoti regioninį požiūrį į žuvų išsaugojimą ir žvejybą Viduržemio ir Juodosios jūrų vandenyse atsižvelgiant į tarpvalstybinį žvejybos aspektą ir į tai, kad kai kurių rūšių žuvys yra migruojančios; šiuo požiūriu atkreipia dėmesį į svarbų Viduržemio jūros bendrosios žuvininkystės komisijos (BVJŽK) – regioninio forumo tausiai žuvininkystei Juodojoje jūroje užtikrinti – vaidmenį sudarant vienodas sąlygas;

11.

pabrėžia, kad būtina šių baseinų aplinkos apsauga ir tvarus jų vystymasis, taip pat didesnės pastangos siekiant užtikrinti jūrų valdymą ir kontrolę pagal tarptautinės teisės aktus, ypač UNCLOS, nes tai būtų būdas prisidėti prie pakrančių teritorijų ir jūrinės erdvės aplinkos apsaugos stiprinimo;

12.

yra įsitikinęs, kad IJP ir pirmiausia jūrų teritorinis planavimas gali atlikti pagrindinį vaidmenį užkertant kelią ES valstybių narių savitarpio konfliktams ir jų konfliktams su trečiosiomis šalimis;

13.

ragina valstybes nares pradėti įgyvendinti integruotą pakrančių zonų valdymą ir jūrų teritorinį planavimą, pvz., vystyti jūros vėjo energijos gamybą, povandeninių kabelių ir vamzdynų klojimą, jūrų transportą, žvejybą ir akvakultūrą, taip pat išteklių atkūrimo zonų kūrimą, vadovaujantis strategija „Mėlynasis augimas“ ir esamais susitarimais su kaimyninėmis šalimis, įskaitant trečiąsias šalis, esančias prie tos pačios regioninės jūros;

14.

ragina kurti jūrų zonas, pirmiausia išskirtines ekonomines zonas ir saugomas jūrų teritorijas, kuriose būtų ne tik gerinamas žuvininkystės išteklių išsaugojimas ir valdymas už teritorinių vandenų, bet ir skatinami tausūs žuvininkystės ištekliai, sudaromos palankesnės sąlygos neteisėtai, nedeklaruojamai ir nereglamentuojamai žvejybai kontroliuoti ir su ja kovoti, taip pat jūrų valdymui šiuose baseinuose gerinti; pabrėžia, kad šiuo požiūriu ES turi parengti atitinkamas gaires, užtikrinti koordinavimą ir remti valstybes nares;

15.

ragina Komisiją toliau svarstyti šiuos klausimus siekiant užtikrinti atitinkamų ES politikos sričių, pirmiausia bendros žuvininkystės politikos ir IJP, suderinamumą, taip pat skatinti šį suderinamumą ir vienodas sąlygas tiek ES, tiek kaimyninėse šalyse partnerėse tvirtesnio bendradarbiavimo ir dialogo pagrindu;

16.

pabrėžia išteklių vertinimų svarbą ir ragina stiprinti abiejų baseinų teritorijose veikiančių mokslo institutų bendradarbiavimą, įskaitant mokslinių duomenų mainus ir keitimąsi informacija; laikosi nuomonės, kad ES turėtų remti, skatinti ir palengvinti ES mokslo grupių ir jų kolegų iš kitų atitinkamų ES nepriklausančių valstybių bendradarbiavimą ir jungtines pastangas; atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina iniciatyvą „Žinios apie jūras 2020 m.“, kuria siekiama duomenis apie jūrų aplinką pateikti dideliam skaičiui potencialiai suinteresuotųjų šalių, įskaitant viešąsias, pramonės, švietimo ir mokslinių tyrimų įstaigas bei pilietinę visuomenę;

17.

ragina taikyti tvirtesnę žvejybos veiklos stebėsenos, kontrolės ir priežiūros sistemą vadovaujantis visa apimančiu požiūriu, pagal kurį būtų siekiama stiprinti abiejų baseinų ekosistemų išsaugojimą, ir laikantis ES ir tarptautinės teisės aktų, pirmiausia UNCLOS, ir taip prisidėti prie ilgalaikio tausaus žuvų išteklių naudojimo ir veiksmingesnės kovos su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba;

18.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/45

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2, 3, 6 ir 21 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 153, 191, 207 ir 218 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12, 21, 28, 29, 31 ir 32 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 25 d. ES strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. lapkričio 23 d. Kinijos Liaudies Respublikos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją protokolą,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. gegužės 23 d. rezoliuciją „ES ir Kinija: nesubalansuota prekyba?“ (1) ir 2011 m. liepos mėn. Išorės politikos generalinio direktorato pranešimą dėl prekybos ir ekonominių santykių su Kinija,

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl ES ir Kinijos santykių (2),

—

atsižvelgdamas į visuotinai priimtą praktiką ir principus, vadinamus Santjago principais, kuriuos 2008 m. spalio mėn. patvirtino Tarptautinio valiutos fondo (TVF) darbo grupė valstybinių investicinių fondų klausimu;

—

atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 20 d. Briuselyje vykusio 13-ojo ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimo bendrą pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ (COM(2010)0612) ir į savo 2011 m. rugsėjo 27 d. rezoliuciją dėl naujos Europos prekybos politikos pagal strategiją „Europa 2020“ (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gruodžio 13 d. rezoliuciją dėl kliūčių prekybai ir investicijoms (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl Europos tarptautinės investicijų politikos ateityje (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl įmonių socialinės atsakomybės tarptautinės prekybos susitarimuose (6), rezoliuciją dėl žmogaus teisių, socialinių ir aplinkos apsaugos standartų tarptautiniuose prekybos susitarimuose (7) ir rezoliuciją dėl tarptautinės prekybos politikos atsižvelgiant į klimato kaitos reikalavimus (8),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES ir Kinija: artimesnės partnerės, didesnė atsakomybė“ (COM(2006)0631) ir į kartu pateikiamą politikos dokumentą „ES ir Kinijos prekyba ir investicijos: konkurencija ir partnerystė“ (COM(2006)0632),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 5 d. rezoliuciją dėl Europos MVĮ vaidmens tarptautinėje prekyboje stiprinimo (9),

—

atsižvelgdamas į savo neseniai priimtą sprendimą, kuriuo nustatomi reikalavimai gavybos ir medienos ruošos įmonėms dėl jų mokėjimų vyriausybėms paskelbimo (10),

—

atsižvelgdamas į ES ir Kinijos bendrą sprendimą, priimtą 14-ame ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikime, kuris įvyko 2012 m. vasario mėn. Pekine, pradėti derybas dėl dvišalio investicijų susitarimo,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi per pastaruosius tris dešimtmečius prekyba tarp ES ir Kinijos sparčiai ir nuolat plėtėsi ir 2012 m. bendra prekybos suma pasiekė 433,8 mlrd. EUR ir kadangi nuo 1997 m. dvišalės prekybos disbalansas yra Kinijos naudai; kadangi šis prekybos balanso deficitas 2012 m. siekė 146 mlrd. EUR, palyginti su 49 mlrd. EUR 2000 m.;

B.

kadangi ES užsienio investicijų kapitalas Kinijoje 2011 m. sudarė 102 mlrd. EUR, o Kinijos užsienio investicijų kapitalas ES tais pačiais metais sudarė 15 mlrd. EUR; kadangi dar tik 2006 m. užsienio investicijų srautas iš Kinijos į ES sudarė 3,5 mlrd. EUR;

C.

kadangi pagal Lisabonos sutartį tiesioginės užsienio investicijos (TUI) priskiriamos išimtinei Sąjungos kompetencijai;

D.

kadangi ES 26 valstybės narės yra sudariusios galiojančius atskirus dvišalius investicijų susitarimus su Kinija; kadangi ES dar neparengė tvarios ir ilgalaikės pramonės politikos, kuria būtų grindžiami jos aktyvūs ir pasyvūs interesai įgyvendinant naują užsienio investicijų politiką;

E.

kadangi, net jeigu pastaraisiais metais darbo sąnaudos augo 10 proc. per metus, Kinija vis dar yra viena iš trijų geriausių investicijų rinkų pasaulyje;

F.

kadangi vystymosi tiksluose, nurodytuose Kinijos 12-ajame penkerių metų plane, ir atitinkamai strategijoje „Europa 2020“ numatoma daug bendrų interesų ir uždavinių; kadangi dėl didesnio ES ir Kinijos ekonomikos integracijos ir technologijų mainų lygio galima sinergija ir bendri privalumai;

G.

kadangi privačioms ir valstybinėms įmonėms turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos;

H.

kadangi šis investicijų susitarimas yra pirmas, dėl kurio, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ES derėsis remdamasi savo bendrąja kompetencija; kadangi derybos dėl šio investicijų susitarimo, įskaitant pateikimą į rinką, gali sukelti didelį susidomėjimą ir visuomenės susirūpinimą ir todėl turėtų būti vedamos kiek įmanoma skaidriau, kad būtų galima užtikrinti būtiną parlamentinę priežiūrą ir tokiu būdu įgyvendinti vieną iš išankstinių sąlygų, reikalingų norint gauti būtiną Europos Parlamento pritarimą derybų rezultatams;

I.

kadangi investuotojai privalo laikytis priimančiosios šalies įstatymų ir kiekvieno ES ir Kinijos susitarimo nuostatų, kai tik susitarimas įsigalioja, kad galėtų visapusiškai pasinaudoti kuo didesne savo investicijų apsauga;

J.

kadangi prastas kai kurių pagrindinių socialinių ir darbo teisių bei aplinkosaugos standartų, kurie pripažįstami tarptautiniu mastu, įgyvendinimas arba jų neįgyvendinimas Kinijoje – tai viena iš dabartinio ES ir Kinijos prekybos srautų disbalanso priežasčių ir, jeigu nebus padaryta pažanga įgyvendinant šias teises ir standartus, šis disbalansas gali dar padidėti dėl glaudesnių santykių investicijų srityje; kadangi šis investicijų susitarimas neturėtų lemti dar žemesnių socialinių ir aplinkosaugos standartų Kinijoje, priešingai, juo turėtų būti prisidedama prie šių standartų gerinimo (tai turėtų būti išankstinė sąlyga) ir sukuriamos sąlygos labiau suderintiems ir abipusiai naudingiems santykiams prekybos ir investicijų srityje;

K.

kadangi investicijų susitarimas taip pat turėtų apimti investuotojų pareigas, įskaitant pareigą gerbti profesinių sąjungų ir kitas darbo teises, skaidrumo ir aplinkos apsaugos reikalavimus, kaip apibrėžta abiejų šalių teisėje, ir turėtų būti sudarytas laikantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklių ir kitų atitinkamų tarptautinių susitarimų bei pagrindinių konvencijų, kurias abi šalys pasirašė ir ratifikavo; kadangi investicijų susitarimai neturėtų apimti investicijų į konkrečiu tikslu sukurtas zonas, kuriose sudaromos sąlygos apeiti darbo teises bei standartus ir kitus teisinius reikalavimus;

L.

kadangi į ES eksportuojamos prekės, pagamintos priverstinio darbo stovyklose, pavyzdžiui, veikiančiose pagal perauklėjimo darbu sistemą, kurios paprastai žinomos „Loagai“ pavadinimu, neturėtų gauti naudos iš investicijų pagal šį dvišalį investicijų susitarimą;

M.

kadangi Komisija ir Taryba įsipareigojo užtikrinti, kad įgyvendinant ES investicijų politiką būtų atsižvelgiama į Sąjungos išorės veiksmų principus ir tikslus, įskaitant žmogaus teises, ir įsipareigojo nuo 2013 m. užtikrinti rezultatus;

N.

kadangi, atsižvelgiant į tai, kad investicijų susitarimu su Kinija bus labai pagerinti ES ir Kinijos ekonominiai santykiai, šiuo susitarimu taip pat turėtų būti prisidedama gerinant ES ir Kinijos politinį dialogą, būtent tokiais klausimais kaip žmogaus teisės (vedant veiksmingą ir į rezultatus orientuotą dialogą žmogaus teisių klausimu) ir teisinė valstybė, siekiant, kad politiniai ir ekonominiai santykiai būtų plėtojami lygiagrečiai, atsižvelgiant į strateginės partnerystės dvasią;

O.

kadangi investuotojai, įgyvendindami savo valdymo politiką ir praktiką, turėtų siekti investicijomis laikytis priimančiosios šalies ir vietos valdžios tose vietovėse, kur vykdomos investicijos, vystymosi tikslų;

1.

palankiai vertina ES ir Kinijos ekonominių santykių stiprinimą; ragina ES ir Kiniją puoselėti partneryste, reguliariu aukšto lygio dialogu ir abipuse nauda paremtus subalansuotus santykius, užuot įsitraukus į priešišką konkurenciją;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad Kinija, kuri įstojo į PPO 2001 m., turėtų parodyti daugiau pastangų siekdama liberalizuoti savo prekybą ir atverti savo rinką, kad užtikrintų vienodesnes sąlygas ir greičiau panaikintų dirbtines kliūtis, su kuriomis susiduria įmonės, bandančios patekti į Kinijos rinką;

3.

pažymi, jog Europos įmonės apgailestauja, kad yra daugybė tarifinių ir netarifinių kliūčių patekti į Kinijos rinką, kaip antai tam tikros užsienio ūkio subjektų diskriminacijos formos, taip pat sudėtinga tarifų struktūra ir techninės kliūtys prekybai;

4.

palankiai vertina tai, kad į derybų įgaliojimus buvo įtrauktas klausimas dėl patekimo į rinką; mano, kad Kinijos pusės patikinimas, jog patekimo į rinką klausimas bus įtrauktas į derybas, turėtų būti sąlyga jas pradėti;

5.

pabrėžia, kad į derybų procesą reikia aiškiai įtraukti TUI ir portfelinių investicijų klausimus;

6.

pažymi, kad Kinijos įmonės Sąjungą laiko iš esmės stabilia investavimo aplinka, bet jos apgailestauja dėl to, ką jos laiko eksporto subsidijomis Europos žemės ūkio produktams ir dėl tam tikrų prekybos kliūčių patekti į ES rinką, pavyzdžiui, techninių prekybos kliūčių ir kliūčių, skirtų blokuoti trečiosios šalies investicijas tam tikrose valstybėse narėse, ir pažymi, kad jos ragina šalinti likusias nepagrįstas kliūtis ir sudaryti palankesnes sąlygas investicijoms valstybėse narėse; tačiau primena, kad Kinija neseniai parengė saugos peržiūros mechanizmą, skirtą užsienio investicijoms kontroliuoti, ir kad abiejų susitarimo šalių naudojimasis tokiais mechanizmais gali būti pagrįstas teisėtomis priežastimis; pabrėžia, kad ES ir Kinija gali turėti teisėtų nuogąstavimų dėl saugumo, kuriais remiantis laikinai arba ilguoju laikotarpiu būtų iš dalies ar visiškai neleidžiamos užsienio investicijos į tam tikrus sektorius;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinė galimybė užsienio įmonėms įsisteigti Kinijoje yra bendrosios įmonės, kurios dažnai siejamos su strateginių technologijų, dėl kurių skatinamas Kinijos konkurencinis vystymąsis darant žalą Europos pramonei, perleidimu; yra įsitikinęs, kad didesnis Kinijos atvirumas kitų teisinių nuostatų, pagal kurias užsienio investuotojams būtų leidžiama įsisteigti, klausimu, derinamas su tinkama intelektinės nuosavybės teisių (INT), pramoninės nuosavybės, prekių ženklų ir produktų geografinių nuorodų apsauga, yra labai svarbus ir būtų abipusiai naudingas ir prisidėtų prie didesnės Europos ir Kinijos ekonomikų integracijos, grindžiamos strategiškesniu požiūriu į ekonominį bendradarbiavimą, be kita ko, orientuotą į ekologines technologijas ir inovacijas;

8.

yra įsitikinęs, kad, užtikrinus didesnę intelektinės nuosavybės teisių apsaugą ir veiksmingą atitinkamų taisyklių įgyvendinimą Kinijoje, būtų labai paskatintas ES ir kitų užsienio investuotojų tikslas investuoti, dalytis naujais technologiniais pajėgumais ir modernizuoti esamas technologijas šalyje, ypač atsižvelgiant į aplinkos atžvilgiu saugias technologijas;

9.

palankiai vertina Kinijos valdžios institucijų, Kinijai įstojus į PPO, dedamas pastangas sustiprinti intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimą, tačiau ir toliau apgailestauja dėl nepakankamos jų apsaugos ir dėl to, kad Europos įmonėms, ypač MVĮ, trūksta priemonių siekiant veiksmingai kovoti su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais;

10.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad Kinijos teisinė sistema nepakankamai patikima ir ją taikant nepriverčiama laikytis sutartinių įsipareigojimų, ir dėl to, kad teisės aktuose numatyta sistema, kuria vadovaujantis vykdomos investicijos, taikoma nepakankamai skaidriai ir vienodai;

11.

ragina Komisiją derėtis dėl plačių užmojų ir subalansuoto ES ir Kinijos investicijų susitarimo, kuriuo siekiama sukurti geresnę aplinką ES investuotojams Kinijoje ir atvirkščiai, įskaitant palengvintą patekimą į rinką, siekiant padidinti abipusius kapitalo srautus ir užtikrinti tiek valstybinių, tiek privačių įmonių, investuojančių į partnerės ekonomiką, valdymo skaidrumą; rekomenduoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) įmonių valdymo gaires laikyti orientaciniu dokumentu; taip pat primygtinai ragina užtikrinti geresnę teisėsaugą, kad būtų sudarytos sąlygos sąžiningai viešųjų ir privačiųjų veikėjų konkurencijai, apribota korupcija ir didinamas verslo aplinkos teisinis tikrumas bei nuspėjamumas Kinijoje;

12.

pabrėžia, kad šiuo susitarimu svarbu numatyti išankstines ES ir Kinijos sąžiningos konkurencijos sąlygas; šiuo tikslu rekomenduoja, kad Komisija derėtųsi dėl griežtų ir privalomų nuostatų dėl skaidrumo ir sąžiningos konkurencijos, siekdama, kad vienodos sąlygos būtų taikomos ir valstybės įmonėms bei valstybinių investicinių fondų investicinei praktikai;

13.

prašo, kad susitarimas, dėl kurio deramasi, apimtų tiek patekimą į rinką, tiek investuotojų apsaugą;

14.

pabrėžia, kad jokia investicijų susitarimo nuostata nebus apribota susitarimo šalių politikos erdvė ir jų gebėjimas rengti teisės aktus siekiant teisėtų ir pagrįstų viešosios politikos tikslų, bandant nepanaikinti naudos, gaunamos dėl susitarimo šalių įsipareigojimų; pabrėžia, kad prioritetu ir toliau turi išlikti teisinės valstybės principo laikymosi užtikrinimas visiems ES ir Kinijos investuotojams ir piliečiams;

15.

ragina Komisiją užtikrinti visapusišką skaidrumą valstybinių investicinių fondų klausimu;

16.

pažymi, kad reikėtų nustatyti aiškų derybų laikotarpį ir apsvarstyti pagrįstų ir prasmingų pereinamųjų laikotarpių klausimą;

17.

mano, kad investicijų susitarimas su Kinija turėtų būti pagrįstas geriausia praktika, nustatyta atsižvelgiant į valstybių narių patirtį, užtikrinti daugiau nuoseklumo ir apimti šiuos standartus:

18.

dar kartą tvirtina, kad siekiant sėkmingos derybų baigties kokybė visada turi būti svarbiau už greitį;

19.

pažymi, kad susitarimas dėl investicijų apsaugos turėtų apimti aiškias investicijų ir investuotojų, kuriuos siekiama apsaugoti, apibrėžtis, o grynai spekuliatyvios investavimo formos neturėtų būti apsaugotos;

20.

ragina, kad susitarimas būtų suderinamas su daugiašaliais įsipareigojimais pagal Bendrąjį susitarimą dėl prekybos paslaugomis (angl. GATS) ir atitiktų ekonominės integracijos susitarimo kriterijus;

21.

palankiai vertina tai, kad lauktas teisinio tikrumo sustiprinimas padės MVĮ investuoti užsienyje, ir pabrėžia, kad MVĮ balsas turi būti išgirstas derybose (taip pat įtraukiant naują ES MVĮ centrą Kinijoje, ES MVĮ intelektinės nuosavybės teisių pagalbos tarnybą ir ES prekybos ir pramonės rūmus Kinijoje), kad susitarimas, kurį ketinama sudaryti, paspartintų tų MVĮ, kurios siekia patekti į kitos šalies rinką, internacionalizavimą;

22.

pabrėžia, kad tvirto šalių įsipareigojimo užtikrinti tvarų ir integruotą vystymąsi ekonominėje, socialinėje ir aplinkos dimensijose vykdant investicijas įtraukimas turėtų būti išankstinė susitarimo sudarymo sąlyga, kad būtų sukurti labiau suderinti ES ir Kinijos prekybos ir investicijų santykiai, kurie būtų grindžiami ne vien tik žemomis darbo sąnaudomis ir žemais aplinkosaugos standartais Kinijoje;

23.

pabrėžia, kad ES sudarytais investicijų susitarimais neturi būti prieštaraujama pagrindinėms vertybėms, kurias ES pageidauja propaguoti įgyvendindama savo išorės politiką, ir mažinamos galimybės vykdyti viešąsias intervencijas, ypač kai siekiama viešosios politikos tikslų, kaip antai socialinių ir aplinkos kriterijų, žmogaus teisių, kovos su klastojimu, saugumo, darbuotojų ir vartotojų teisių, visuomenės sveikatos ir saugos, pramonės politikos ir kultūrinės įvairovės tikslų; ragina į susitarimą įtraukti atitinkamas specialias ir privalomas sąlygas;

24.

prašo, kad kaip ir kituose Sąjungos prisiimtuose prekybiniuose įsipareigojimuose, viešųjų paslaugų apsauga ir šiame susitarime būtų pagrindinis principas;

25.

pabrėžia, kad būsimas ES ir Kinijos investicijų susitarimo plėtojimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir visapusišku PPO prievolių laikymusi; apgailestauja dėl nepaprastai didelių valstybės subsidijų, skiriamų tam tikriems sektoriams, kuriose didelis augimo potencialas, įskaitant fotovoltinių plokščių sektorių, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad žalingas tokio dempingo ir subsidijų poveikis būtų visiškai pašalintas siekiant paspartinti derybas;

26.

rekomenduoja numatyti, kad abi šalys, patekimo į rinką srityje, tam tikriems sektoriams nustatytų atitinkamus laipsniško perėjimo prie naujos sistemos laikotarpius ir pereinamojo laikotarpio priemones, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos jų visiškam ar daliniam liberalizavimui; taip pat pripažįsta, kad abi susitarimo šalys gali nepajėgti prisiimti įsipareigojimų tam tikruose sektoriuose; atsižvelgdamas į tai, ragina kultūros ir audiovizualinių paslaugų neįtraukti į derybas dėl patekimo į rinką, laikantis atitinkamų ES sutarčių nuostatų; pabrėžia, kad reikia spręsti tokius klausimus, kaip intervencinė pramonės politika, netinkama INT apsauga ir taisyklės bei kitos netarifinės ir techninės prekybos kliūtys, kurios yra nevienareikšmiškos turinio ir taikymo požiūriu;

27.

mano, kad dėl sudėtingo patekimo į Kinijos rinkas, atsižvelgiant į valstybinių įmonių užimamą dalį, susitarimas, siekiant, kad jis būtų subalansuotas, turi būti traktuojamas kaip puiki proga nustatyti vienodas konkurencijos sąlygas valstybinėms ir privačioms įmonėms;

28.

pabrėžia, kad susitarime reikia užtikrinti ES pajėgumą į tam tikrus strateginius sektorius neįsileisti Kinijos investuotojų;

29.

pabrėžia, kad susitarimas turėtų sudaryti sąlygas šalims, o ES atveju, jos valstybėms narėms, nustatyti ir įgyvendinti kultūrinės įvairovės skatinimo ir apsaugos politiką;

30.

pabrėžia, kad susitarimu turi būti skatinamos tvarios, integracinės bei aplinkai nekenksmingos investicijos (ypač gavybos pramonės srityje) ir kokybiškos darbo sąlygos įmonėse, į kurias investuojama;

31.

ragina numatyti sąlygą, pagal kurią investuotojas potencialiai priimančiosios valstybės susitarimo šaliai pateiktų aktualią informaciją, kurios jai galėtų prireikti priimant sprendimus dėl susijusių investicijų arba vien tik statistikos tikslais, o susitarimo šalis saugotų visą konfidencialią verslo informaciją nuo bet kokio atskleidimo, kuris galėtų pakenkti konkurencinei šio investuotojo ar šių investicijų padėčiai;

32.

pabrėžia, kad būtina į būsimą susitarimą įtraukti nuostatas dėl valstybinių įmonių ir valstybinių investicinių fondų skaidrumo bei valdymo, kurios grindžiamos Santjago principais ir priimtos vadovaujant TVF, ir apibrėžti principus, susijusius su valstybinių investicinių fondų valdymu ir institucine struktūra, taip pat jų investavimo strategijų skaidrumu;

33.

primena savo raginimą numatyti veiksmingą verslo socialinės atsakomybės sąlygą, atitinkančią JT verslo ir žmogaus teisių pagrindinius principus; tvirtina, kad investuotojai turėtų atitinkamai taikyti TDO trišalę deklaraciją dėl tarptautinių įmonių ir socialinės politikos ir EBPO rekomendacijas daugiašalėms įmonėms, taip pat konkrečius arba sektoriams taikomus tarptautinius atsakingos praktikos standartus, jeigu jie nustatyti; ragina įtraukti privalomas socialines ir aplinkos sąlygas į visapusišką tvaraus vystymosi skyrių, kuriam būtų taikomas ginčų sprendimo mechanizmas; ragina abi susitarimo šalis įgyvendinti tvarią ir integracinę investicijų strategiją, į kurią būtų įtraukta įmonių socialinės atsakomybės sąlyga ir konkrečios investuotojams skirtos gairės, taip pat veiksmingo vertinimo metodas, kurį taikytų valdžios institucijos, prižiūrinčios atitinkamų investicijų socialinį poveikį ir poveikį aplinkai;

34.

pabrėžia, kad pagal susitarimą Kinijos investuotojai ES privalo laikytis ES socialinių standartų ir socialinio dialogo planų;

35.

pabrėžia, kad reikia, jog įgyvendinant ES ir Kinijos dvišalį investicijų susitarimą būtų užtikrintas tvarus ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas, taip pat puoselėjama sinergija su kitais regioniniais prekybos ir investicijų susitarimais, kuriuos pasirašė ES arba Kinija, ir teigiamas šių susitarimų šalutinis poveikis;

36.

ragina Komisiją papildyti savo poveikio vertinimą, taip pat įvertinant ES ir Kinijos investicijų susitarimo poveikį žmogaus teisėms, kaip ji įsipareigojo pagal strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje;

37.

laikosi nuomonės, jog susitarime turi būti nuostata, kad visi investuotojai visapusiškai laikytųsi priimančiosios šalies įstatymų vietos, regioniniu, nacionaliniu ir, jeigu taikytina, viršvalstybiniu lygmenimis, ir kad investuotojams, kurie nesilaikys įstatymo viršenybės, bus pateikiami civilinės atsakomybės ieškiniai atitinkamos jurisdikcijos teismuose už visus neteisėtus veiksmus ar sprendimus, susijusius su investicijomis, ypač tai atvejais, kai tokie veiksmai ar sprendimai lėmė didelę žalą aplinkai, kūno sužalojimus ar žūtį;

38.

primygtinai reikalauja, kad į susitarimą turėtų būti įtraukta sąlygą, pagal kurią draudžiama sušvelninti socialinius ir aplinkos apsaugos teisės aktus siekiant pritraukti investicijas, ir numatyti, kad susitarimo šalys negali ilgalaike ar reguliaria veikla ar neveikla neužtikrinti veiksmingo atitinkamų teisės aktų įgyvendinimo taip skatindamos įsisteigti, įsigyti, plėstis ar išlaikyti investicijas savo teritorijoje;

39.

primygtinai ragina užtikrinti, kad ES ir Kinijos dvišalis investicijų susitarimas atitiktų ES acquis nuostatas, įskaitant galiojančius socialinius ir aplinkos apsaugos teisės aktus, ir kad kiekviena susitarimo šalis galėtų veiksmingai įgyvendinti savo teisės aktus šiose srityse siekiant, jog visomis šio susitarimo nuostatomis būtų skatinamas teisėtas investicijų įsteigimas, įsigijimas, plėtra arba išlaikymas atitinkamoje susitarimo šalies teritorijoje, ir kad būtų skatinama geriausia verslo praktika ir vienodos verslo sąlygos;

40.

primygtinai pabrėžia, jog susitarime turi būti reikalaujama, kad užsienio investuotojai laikytųsi ES duomenų apsaugos standartų;

41.

išreiškia didžiulį susirūpinimą dėl tarptautinių arbitrų veiksmų laisvės plačiai aiškinti investuotojų apsaugos sąlygas lygio, nes taip panaikinama teisėto valstybės reguliavimo galimybė; reikalauja, kad vykstant ginčui susitarimo šalių paskirti arbitrai būtų nešališki ir nepriklausomi ir kad jų vykdomas arbitražas atitiktų elgesio kodeksą, grindžiamą Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) taisyklėmis, Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro (ICSID) taisyklėmis ar visomis kitomis susitarimo šalių pripažįstamomis tarptautinėmis konvencijomis ir tarptautiniais standartais;

42.

mano, kad pagrindinio prioriteto tvarka į susitarimą reikia įtraukti veiksmingus valstybių tarpusavio bei investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmus siekiant užkirsti kelią tam, kad nerimti ieškiniai nelemtų nepagrįstų arbitražo sprendimų, taip pat užtikrinti, jog visi investuotojai galėtų pasinaudoti teisingu bylos nagrinėjimu ir visų arbitražo sprendimų įgyvendinimu nedelsiant;

43.

mano, kad šiame susitarime turėtų būti numatytos valstybės ginčų su kita valstybe sprendimo procedūros, taip pat investuotojų ir valstybės ginčų mechanizmai, atitinkantys tinkamą teisinę sistemą ir tenkinantys griežtus skaidrumo reikalavimus;

44.

ragina ES ir Kiniją bendrai nustatyti išankstinio perspėjimo mechanizmą, kad būtų sudaryta galimybė šalims kuo ankstesniu etapu aktyviai spręsti kylantį ginčą dėl prekybos ar investicijų, pasinaudojant visomis tinkamomis priemonėmis, įskaitant švelniąją galią ir prekybos diplomatiją;

45.

taip pat mano, kad susitarime turėtų būti numatytos nuostatos dėl neteisminio ginčų sprendimo siekiant skatinti greitą, prieinamą ir taikingą ginčų sprendimą tarp šalių, kurios laisvai sprendžia, ar norėtų juo pasinaudoti;

46.

siūlo lanksčius ginčų sprendimo mechanizmus, kaip antai tarpininkavimą, tiksliai apibrėžti susitarime, kiek tai susiję, pavyzdžiui, su susitarimo šalių priimto ginčo sprendimo būdo trukme, išlaidomis ir įgyvendinimu;

47.

reiškia savo nuomonę, kad po to, kai bus sudarytas ir abiejų šalių ratifikuotas ES ir Kinijos investicijų susitarimas, laikantis Sąjungos teisės nuostatų jis turėtų pakeisti visus galiojančius dvišalius pavienių ES valstybių narių ir Kinijos investicijų susitarimus;

48.

rekomenduoja derybas pradėti tik su sąlyga, jei Kinijos valstybinių reikalų taryba iš anksto oficialiai pritars tam, kad patekimas į rinką būtų įtrauktas į investicijų susitarimą;

49.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/52

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“ (1),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 5 dalį ir Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 7 straipsnį, kuriuose atitinkamai nustatoma, kad „palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga […] prisideda prie […] griežto tarptautinės teisės laikymosi ir jos plėtojimo“ ir kad „Sąjunga užtikrina savo politikos krypčių ir veiksmų suderinimą“,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją dėl 2009 m. Tarybos metinio pranešimo Europos Parlamentui dėl bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) pagrindinių aspektų ir esminių pasirinkimų (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. rugsėjo 12 d. rezoliuciją dėl Tarybos metinio pranešimo Europos Parlamentui dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl ES ir Kinijos santykių (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių, socialinių ir aplinkos apsaugos standartų tarptautiniuose prekybos susitarimuose (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 5 d. rezoliuciją dėl Europos MVĮ vaidmens tarptautinėje prekyboje stiprinimo (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gruodžio 18 d. rezoliuciją dėl klastočių poveikio tarptautinei prekybai (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl prekybos paslaugomis (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl prekybos žaliavomis ir prekėmis (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl ES strategijos siekiant užtikrinti Europos įmonių patekimą į rinkas (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją „Pasaulinė Europa. Išoriniai konkurencingumo aspektai“ (11),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl ES, Kinijos ir Taivano santykių ir saugumo Tolimuosiuose Rytuose (12),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ (COM(2010)0612),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje. ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis“ (COM(2006)0567),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 28 d. Komisijos paskelbtą 2013 m. prekybos ir investavimo kliūčių ataskaitą (COM(2013)0103),

—

atsižvelgdamas į klausimą Komisijai dėl ES ir Taivano prekybos santykių (O-000093/2013 – B7-0509/2013),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi taisyklėmis pagrįsta daugiašalė prekybos sistema, kurią nustatė Pasaulio prekybos organizacija (PPO), yra tinkamiausia priemonė siekiant atviros ir sąžiningos prekybos visame pasaulyje; kadangi vis dėlto svarbu suprasti, kad dvišaliai susitarimai yra taip pat bendro su tarptautiniais reikalais susijusių priemonių rinkinio dalis;

B.

kadangi ES ir toliau visapusiškai įsipareigojusi siekti suderintų ir sąžiningų Dohos vystymosi darbotvarkės (DVD) rezultatų ir šiam požiūriui teikia pirmenybę ir kadangi taip pat tinkamas pasirinkimas yra tuo pat metu siekti sudaryti dvišalius susitarimus su kitomis pramoninėmis šalimis;

C.

kadangi bendra ES ir Taivano dvišalės prekybos apimtis per pastaruosius du dešimtmečius padidėjo daugiau kaip dvylika kartų ir 2011 m. viršijo 40 mlrd. EUR;

D.

kadangi Taivanas yra septintas pagal dydį ES prekybos partneris Azijos ir 23 pagal dydį ES prekybos partneris pasaulio mastu;

E.

kadangi 2010 m. 31,5 proc. visų ES tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautų ir 21 proc. tiesioginių užsienio investicijų atsargų teko Taivanui ir ES buvo didžiausia užsienio investuotoja šioje šalyje;

F.

kadangi šiuo metu gana menkai išnaudojamos ES ir Taivano bendrų prekybos santykių galimybės;

G.

kadangi atvira ir sąžininga prekyba – tai veiksminga priemonė didesniam augimui ir gerovei užtikrinti pasinaudojant kiekvienos ekonomikos lyginamaisiais privalumais ir galima sąveika, atsirandančia dėl didesnės ekonominės integracijos ir naujų įnašų į žiniomis pagrįstą ekonomiką;

H.

kadangi abiejų prekybos partnerių muitai jau yra labai maži; kadangi ES ir Taivanas palaiko reguliarų struktūrinį dialogą, kuriame aptaria bendrus svarbius ir susirūpinimą keliančius prekybos ir investicijų klausimus; kadangi dialogui vykdyti įsteigtos keturios techninės darbo grupės, skirtos aptarti su intelektinės nuosavybės teise, techninėmis prekybos kliūtimis, sanitarinėmis ir fitosanitarinėmis priemonėmis ir farmacijos sektoriumi susijusius klausimus;

I.

kadangi, nepaisant palyginti mažų tarifų, dvišalės ES ir Taivano prekybos apimtis yra kur kas mažesnė nei ES su kitais pagrindiniais prekybos partneriais vykdomų prekybos mainų apimtys;

J.

kadangi IRT pramonė yra didelės pridėtinės vertės sektorius ir augimo šaltinis ir ES, ir Taivane, ypač turint mintyje tolesnį pažangiųjų produktų ir paslaugų plėtojimą;

K.

kadangi ES ir Taivanas gali toliau stiprinti savo ekonominius ryšius tokiu būdu, kuris iš tiesų duotų naudos abiem pusėms, taip pat galėtų padėti spręsti bendrus socialinius iššūkius;

L.

kadangi Taivanas nuo 2002 m. yra visateisis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narys, taip pat visateisis Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo forumo (APEC) ir Azijos plėtros banko narys;

M.

kadangi 2009 m. liepos mėn. Taivano prisijungimas prie PPO sutarties dėl viešųjų pirkimų (SVP) yra svarbus ir teigiamas žingsnis, nes Taivanas turės naudos ne tik iš pagal Sutartį dėl viešųjų pirkimų abipusiškai atvertų rinkų, bet taip pat galės pagerinti vidaus rinkos veiksmingumą;

N.

Taivanas ir Kinijos Liaudies Respublika (KLR) pasirinko konstruktyvų požiūrį, kuris prisidėjo prie to, kad buvo sudaryta 19 susitarimų, kuriuos Taivano vardu pasirašė organizacija „Straits Exchange Foundation“ ir KLR vardu – organizacija „Association for Relations Across the Taiwan Straits“; kadangi šie susitarimai apima 2010 m. birželio 29 d. pasirašytus Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano preliminarųjį susitarimą dėl ekonominio bendradarbiavimo ir susitarimą dėl intelektinės nuosavybės teisių, taip pat 2012 m. rugpjūčio 9 d. pasirašytą susitarimą dėl investicijų ir muitinių bendradarbiavimo;

O.

kadangi Taivanas, naudodamasis kitomis konstruktyviomis alternatyvomis, sudarė 31 dvišalį investicijų susitarimą (DIS) su trečiosiomis šalimis, įskaitant 2011 m. rugsėjo 22 d. susitarimą su Japonija, ir 2013 m. liepos 10 d. sudarė ekonominio bendradarbiavimo susitarimą su Naująja Zelandija, 2013 m. kovo 10 d. atnaujino derybas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis dėl prekybos ir investicijų preliminariojo susitarimo, šiuo metu vykdo derybas su Korėjos Respublika dėl investicijų susitarimo ir su Singapūru dėl laisvosios prekybos susitarimo;

P.

kadangi Taipėjaus ekonominės ir kultūrinės atstovybės biuras Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Amerikos institutas Taivane sutarė dėl bendrų pareiškimų dėl tarptautinių investavimo principų ir IRT paslaugų; kadangi Taivanas taip pat sudarė išsamius pajamų mokesčio susitarimus su 25 šalimis, įskaitant devynias ES valstybes nares;

Q.

kadangi glaudesni ekonominiai ryšiai su Taivanu jokiu būdu neprieštarauja ES „vienos Kinijos politikai“, turint mintyje tai, kad Kinija ir Taivanas 1991 m. prisijungė prie Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo forumo (APEC) ir 2002 m. įstojo į PPO;

1.

mano, kad PPO principais grindžiama daugiašalė prekybos sistema kol kas yra veiksmingiausia priemonė siekiant atviros ir sąžiningos prekybos visame pasaulyje; mano, kad ES ir Taivanas turėtų prisidėti prie daugiašalės prekybos derybų pažangos;

2.

mano, kad tuo tarpu, kai ES deda pastangas, siekdama pagerinti savo ekonominius santykius su Kinija, ji turėtų apsvarstyti ir ekonominių santykių su Taivanu pagerinimo galimybę tam, kad būtų galima toliau nuosekliai remti Taivano demokratinę sistemą, socialinį pliuralizmą ir pažangą laikantis žmogaus teisių ir teisinės valstybės principų;

3.

vis dėlto mano, kad ES turėtų palankiai reaguoti į Taivano norą tuo pačiu metu pradėti derybas dėl dvišalių investicijų apsaugos susitarimų ir patekimo į rinką, kuriais siekiama toliau sustiprinti investicijų teisinį tikrumą ir padidinti investicijų srautų apimtį ir kokybę;

4.

mano, kad sprendimas pradėti tokias derybas su Taivanu turėtų būti pagrįstas ekonominėmis priežastimis ir neturėtų būti siejamas su ES ir Kinijos Liaudies Respublikos santykių vertinimu;

5.

pabrėžia, kad Parlamentas pritaria susitarimams su Taivanu dėl investicijų apsaugos ir patekimo į rinką, kurie padėtų stiprinti dabartinius ES ir Taivano ekonominius santykius;

6.

mano, kad ES ir Taivano susitarimai dėl investicijų apsaugos ir patekimo į rinką iš tiesų gali būti naudingi abiem šalims ir tai bus naudinga jų ekonomikai;

7.

pažymi, kad kiekviename susitarime turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į MVĮ ir gerinamos jų galimybės investuoti užsienyje;

8.

taip pat primena, kad ES ir Taivanas jau yra užmezgę puikiai integruotus ekonominius santykius, abi pusės yra nustačiusios gana mažus muitus, taip pat vykdo gerai struktūrizuotą dialogą, kurio metu reguliariai susitinka spręsti dvišalius prekybos ir investicijų klausimus;

9.

pabrėžia, kad susitarimas turėtų apimti tvirtą šalių įsipareigojimą tvaraus ir integracinio vystymosi ekonominiais, socialiniais ir aplinkos aspektais, susijusiais su investicijomis;

10.

pabrėžia, kad ES sudarytuose investicijų susitarimuose būtina atsižvelgti į viešosios intervencijos galimybę, ypač kai siekiama viešosios politikos tikslų, kaip antai socialinių, aplinkos apsaugos standartų, žmogaus teisių, saugumo, darbuotojų ir vartotojų teisių, visuomenės sveikatos bei saugos ir kultūrinės įvairovės; ragina į susitarimą įrašyti specialias išlygas dėl šių tikslų;

11.

rekomenduoja abiem šalims, kad galėtų apsaugoti strateginius nacionalinius interesus, suteikti galimybę svarstant patekimo į rinką klausimą tam tikriems sektoriams netaikyti liberalizavimo įsipareigojimų;

12.

primena savo raginimą įrašyti veiksmingos įmonių socialinės atsakomybės išlygą ir veiksmingos socialinės ir aplinkos apsaugos išlygas;

13.

pabrėžia, kad pagal šį susitarimą užsienio investuotojams ES numatoma prievolė laikytis Europos socialinių standartų ir socialinio dialogo reikalavimų;

14.

ragina Komisiją pradėti derybas dėl tokių susitarimų tarp ES ir Taivano;

15.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Taivano vyriausybei ir Taivano parlamentui.

19.5.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/56

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Sirijos, ypač į 2012 m. vasario 16 d. rezoliuciją (1), 2012 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją (2), 2013 m. gegužės 23 d. rezoliuciją (3), 2013 m. rugsėjo 12 d. rezoliuciją (4) ir rezoliuciją dėl pabėgėlių iš ginkluotų konfliktų zonų,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. sausio 23 d, vasario 18 d., kovo 11 d., balandžio 22 d., gegužės 27 d., birželio 24 d., liepos 9 d. ir liepos 22 d. vykusių Užsienio reikalų tarybos posėdžių išvadas dėl Sirijos; atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 8 d. įvykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas dėl Sirijos,

—

atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton 2013 m. rugpjūčio 21 d. pareiškimą dėl naujausių pranešimų apie cheminių ginklų naudojimą Damaske, 2013 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimą dėl būtinybės skubiai rasti politinį Sirijos konflikto sprendimą (jis atitinka poziciją Sirijos klausimu, dėl kurios 2013 m. rugsėjo 7 d. susitarė ES), 2013 m. rugsėjo 10 d. pareiškimą dėl pasiūlymo vykdyti Sirijos cheminių ginklų tarptautinę kontrolę ir 2013 m. rugsėjo 14 d. pareiškimą, paskelbtą JAV ir Rusijai pasiekus susitarimą dėl cheminių ginklų Sirijoje, taip pat į jos pareiškimus, paskelbtus per Parlamento plenarinio posėdžio diskusijas, 2013 m. rugsėjo 11 d. vykusias Strasbūre,

—

atsižvelgdamas į Komisijos narės, atsakingos už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą, Kristalinos Georgievos pareiškimus dėl Sirijos pabėgėlių ir ES atsako, visų pirma į jos 2013 m. rugsėjo 3 d. pareiškimą dėl naujausių duomenų apie bėgančiuosius nuo krizės Sirijoje ir į Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos (ECHO) GD pranešimus apie padėtį Sirijoje ir informacijos apie Siriją suvestines,

—

atsižvelgdamas į JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro António Guterreso pastabas, pateiktas neoficialiame Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdyje, kuris 2013 m. liepos 18 d. vyko Vilniuje (5),

—

atsižvelgdamas į Saugumo Tarybos informaciją apie Siriją, kurią pateikė JT Generalinio Sekretoriaus pavaduotoja humanitariniams klausimams ir humanitarinės pagalbos koordinatorė Valerie Amos, ypač į 2013 m. balandžio 18 d. informaciją,

—

atsižvelgdamas į sieną su Sirija turinčių valstybių ministrų bendrą pareiškimą, paskelbtą per 2013 m. rugsėjo 4 d. vykusį jų susitikimą, kurį surengė JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras,

—

atsižvelgdamas į JT žmogaus teisių tarybos rezoliucijas dėl Sirijos,

—

atsižvelgdama į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją,

—

atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, Vaiko teisių konvenciją ir fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose, taip pat Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį – visus šiuos dokumentus yra pasirašiusi Sirija,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 78, 79 ir 80 straipsnius,

—

atsižvelgdama į 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi iki 2013 m. rugsėjo 20 d. JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (angl. UNHCR) iš viso užregistravo 1 929 227 Sirijos pabėgėlius kaimyninėse šalyse ir Šiaurės Afrikoje; kadangi manoma, kad visas pabėgėlių, įskaitant neregistruotus, skaičius yra apie 2 102 582; kadangi, remiantis tais pačiais šaltiniais, 76 proc. iš Sirijos pabėgusių gyventojų sudaro moterys ir vaikai; kadangi 410 000 Sirijos pabėgėlių vaikų yra pradinės mokyklos mokinio (5–11 metų) amžiaus; kadangi, kaip teigia JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras (OCHA), šalies viduje perkeltų asmenų skaičius 2013 m. rugsėjo 9 d. siekė 4,25 mln.;

B.

kadangi, remiantis UNHCR informacija, priimančiose šalyse esančių pabėgėlių (įskaitant laukiančius registracijos) skaičius 2013 m. rugsėjo 20 d. buvo toks: Turkijoje – 492 687, Libane – 748 608, Jordanijoje – 531 768, Irake – 190 857, Egipte – 124 373, Maroke, Alžyre ir Libijoje – 14 289 (registruoti); kadangi tūkstančiai Sirijos gyventojų kasdien bėga į kaimynines šalis, o JT regioninės pagalbos teikimo Sirijai plane numatyta, kad iki 2013 m. pabaigos pabėgėlių iš Sirijos skaičius iš viso sieks 3,5 mln.;

C.

kadangi 2013 m. toliau augo Sirijos piliečių prašymų suteikti prieglobstį ES skaičius: nuo konflikto pradžios 2011 m. pateikti 52 037 prašymai suteikti prieglobstį ES ir jos artimiausiose kaimynėse (Šveicarijoje ir Norvegijoje);

D.

kadangi 59 proc. ES-28 pateiktų prašymų gavo Vokietija (14 842) ir Švedija (14 083); kadangi, nors kitose šalyse stipriai didėjo prašymų skaičius, tik viena valstybė narė jų gavo per 2 000 (Jungtinei Karalystei pateikti 2 634 prašymai);

E.

kadangi trūksta visapusiškai tikslių ir patikimų duomenų apie visą į Europą atvykstančių Sirijos piliečių skaičių ir informacijos apie prieglobsčio Europos šalyse siekiančių bei visą čia esančių asmenų skaičių; kadangi, pasak UNHCR, nepaisant šių spragų ir fakto, kad statistika ir duomenys apie prašymų suteikti prieglobstį ES valstybėse narėse nagrinėjimo praktiką nėra tobuli, esama požymių, kad tebesusiduriama su Sirijos piliečių apsaugos ES spragomis;

F.

kadangi pabėgėlių iš Sirijos krizė yra pirmas naujai persvarstytos bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) išbandymas;

G.

kadangi ES teisės aktais jau numatytos kai kurios priemonės, pavyzdžiui, Vizų kodeksas (6) ir Šengeno sienų kodeksas (7), kurias taikant vizos gali būti išduodamos iš humanitarinių paskatų;

H.

kadangi valstybės narės turėtų būti skatinamos naudoti lėšas, kurias bus galima gauti iš Prieglobsčio ir migracijos fondo, ir lėšas, kurias galima gauti vykdant parengiamuosius veiksmus, siekiant užtikrinti pabėgėlių perkėlimą esant kritiškai padėčiai; minėtieji veiksmai, be kita ko, apima šias priemones: paramą asmenims, kuriuos UNHCR jau yra pripažinęs pabėgėliais, paramą veiksmams susidarius nepaprastajai padėčiai, kai pabėgėlių grupės, kurioms teikiama pirmenybė, patiria ginkluotą užpuolimą ir susiduria su itin didelio pažeidžiamumo ir grėsmės gyvybei aplinkybėmis, prireikus papildomą finansinę paramą UNHCR ir jo ryšių palaikymo organizacijoms, veikiančioms valstybių narių ir ES lygmeniu, susidarius nepaprastajai padėčiai;

I.

kadangi naujausios tragedijos, 2013 m. spalio 3 d. įvykusios šalia Lampedūzos krantų, aukomis tapo 130 migrantų, o šimtai kitų dingo be žinios; kadangi dešimtys tūkstančių migrantų žuvo bandydami pasiekti ES; dar kartą atkreipdamas dėmesį į būtinybę daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išgelbėtos pavojuje atsidūrusių žmonių gyvybės, ir į tai, kad valstybės narės turi vykdyti savo tarptautinius gelbėjimo jūroje įsipareigojimus;

1.

reiškia didžiulį susirūpinimą dėl užsitęsusios humanitarinės krizės Sirijoje ir dėl didelės įtampos, kurią dėl to patiria kaimyninės šalys; reiškia susirūpinimą dėl to, jog toliau spartėja masinis pabėgėlių išsikėlimas ir nesama ženklų, kad šis srautas greitu metu nuslūgtų;

2.

labai palankiai vertina tų šalių valdžios institucijų pastangas ir solidarumą, taip pat jų gyventojų dosnumą padedant pabėgėliams iš Sirijos;

3.

teigiamai vertina Sirijos kaimyninių valstybių atvirų durų politiką ir ragina jas užtikrinti, kad jų sienos toliau būtų atviros visiems bėgantiems iš Sirijos;

4.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad vis daugiau Sirijos piliečių rizikuodami savo gyvybėmis leidžiasi į pavojingas keliones laivais per Viduržemio jūrą į ES;

5.

teigiamai vertina tai, kad ES ir jos valstybės narės skyrė per 1 mlrd. EUR humanitarinei ir nehumanitarinei pagalbai, teikiamai Sirijos piliečiams, esantiems Sirijoje ir už jos ribų; pažymi, kad krizės Sirijoje metu ES yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja; taip pat ragina ES stebėti, kaip paskirstomos šios lėšos;

6.

ragina ES toliau dosniai finansuoti humanitarines ir nehumanitarines pastangas siekiant patenkinti žmonių Sirijoje ir pabėgėlių iš Sirijos kaimyninėse šalyse reikmes;

7.

ragina valstybes nares spręsti neatidėliotinų reikmių klausimą leidžiant papildyti nustatytą nacionalinę perkėlimo kvotą ir priimant asmenis iš humanitarinių paskatų; ragina valstybes nares pasinaudoti lėšomis, kurios vis dar prieinamos parengiamiesiems veiksmams/bandomajam projektui persikėlimo srityje įgyvendinti;

8.

ragina tarptautinę bendruomenę, ES ir valstybes nares toliau teikti paramą reaguojant į šią išskirtinę humanitarinę krizę ir įsipareigoti teikti veiksmingą pagalbą Sirijos kaimyninėms šalims;

9.

ragina ES sušaukti humanitarinę konferenciją pabėgėlių iš Sirijos krizės klausimais pirmenybę teikiant veiksmams, nukreiptiems į priimančiąsias regiono valstybes (visų pirma, į Libaną, Jordaniją, Turkiją ir Iraką), siekiant paremti jų pastangas priimti vis daugiau bėgančių gyventojų ir toliau vykdyti atvirų durų politiką; pabrėžia, kad tokioje konferencijoje turėtų dalyvauti visos ES institucijos ir pilietinės visuomenės organizacijos ir kad pagrindinis dėmesys joje turėtų būti skiriamas humanitarinėms pastangoms, taip pat ES vaidmens ir dalyvavimo dedant diplomatines pastangas siekiant, kad būtų baigtas konfliktas Sirijoje, stiprinimui;

10.

pabrėžia, kad šiuo etapu svarbu konkrečiai išsiaiškinti, ar valstybės narės galėtų padaryti daugiau, kad sustiprintų savo atsakomuosius apsaugos veiksmus Sirijoje, kaip jos tai galėtų padaryti ir kada; pažymi, kad ES būtinas solidarumas ir aktyvus bendrų atsakomųjų apsaugos veiksmų stiprinimas glaudžiau bendradarbiaujant, dalijantis informacija, ugdant gebėjimus ir palaikant politinį dialogą;

11.

palankiai vertina bendrą valstybių narių savitarpio sutarimą, kad Sirijos piliečiai neturėtų būti grąžinami į Siriją; tačiau pabrėžia, kad priimant pabėgėlius iš Sirijos būtina vadovautis nuoseklesniu požiūriu ir labiau solidarizuotis su valstybėmis narėmis, kurios patiria ypatingą spaudimą; ragina valstybes nares užtikrinti, kad visos skirtingų BEPS priemonių nuostatos būtų teisingai įgyvendintos;

12.

ragina valstybes nares išnagrinėti visus esamus ES teisės aktus ir procedūras, susijusius su saugiu patekimu į ES, kad būtų laikinai priimami iš savo šalies bėgantys Sirijos piliečiai; pažymi, kad teisėtas atvykimas į ES labiau pageidautinas negu pavojingesnis neteisėtas atvykimas, dėl kurio gali kilti prekybos žmonėmis pavojus; pažymi, kad kai kurios valstybės narės Sirijos piliečiams yra suteikusios nuolatinio gyventojo statusą (pvz., Švedija), o kitos juos yra priėmusios laikinai (pvz., Vokietija);

13.

primena valstybėms narėms, kad nuo konflikto bėgantys Sirijos piliečiai, siekiantys tarptautinės apsaugos, turėtų būti nukreipti į kompetentingas nacionalines prieglobsčio institucijas ir jiems turi būti užtikrinta galimybė pasinaudoti teisinga ir veiksminga prieglobsčio suteikimo tvarka;