9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/1

9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/2

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Būsimo Europos mobilumo moksliniai tyrimai ir inovacijos. Europos transporto technologijų strategijos kūrimas“ (COM(2012)0501),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizontas 2020“ (COM(2011)0808),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. Komisijos baltąją knygą „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“ (COM(2011)0144),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 27 d. rezoliuciją dėl 2011–2020 m. Europos kelių eismo saugos (1),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Transporto ir turizmo komiteto pranešimą ir Regioninės plėtros komiteto nuomonę (A7-0241/2013),

A.

kadangi Komisija nustatė Europos transporto inovacijų sistemos trūkumų;

B.

kadangi investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas transporto sektoriuje kartu yra investicijos į ekonomiką ir darbo vietų kūrimą, todėl gali turėti trejopą poveikį;

C.

kadangi inovacijos būtinos siekiant sukurti išmanesnę, saugesnę ir pažangesnę transporto sistemą piliečiams, išspręsti aplinkos apsaugos problemas, su kuriomis susiduria transporto sektorius, ir įtvirtinti mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomiką;

D.

kadangi strategijos „Europa 2020“ kovos su klimato kaita ir energetikos tikslai glaudžiai susiję su transporto inovacijomis: siekiama 20 proc. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, palyginti su 1990 m., naudoti 20 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos, 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą ir 50 proc. sumažinti per avarijas keliuose žūstančių žmonių skaičių, palyginti su 2001 m.;

E.

kadangi labai svarbu, kad iš tiesų pasikeistų naudotojų požiūris ir jų reikalavimų lygis, jei norima daugelį įmonių ir paslaugų teikėjų įtikinti pakeisti savo veiklos modelius ir naudotis inovacijų teikiamomis galimybėmis, kurias užtikrina kūrybinis sąlytis ir pradininkiškomis idėjomis pagrįstas požiūris, kaip nurodyta Komisijos komunikato (COM(2012)0501) 5.3 dalyje;

F.

kadangi palankiai vertinamos Baltojoje knygoje dėl transporto išdėstytos iniciatyvos, ypač paminėtos 3.2 skirsnyje („Ateities inovacijos: technologijos ir elgsena“), kartu su 7 iniciatyva („Daugiarūšis prekių vežimas. E. kroviniai“) ir 22 iniciatyva („Sklandus judumas nuo durų iki durų“);

G.

kadangi Europos strategija būtina užtikrinti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp pastangų, kuriomis siekiama sumažinti transporto poveikį aplinkai, ir tarp pastangų, kuriomis siekiama užtikrinti judumo laisvę Europos Sąjungoje siekiant sukurti bendrą Europos transporto erdvę, kurioje būtų naudojamas įvairių rūšių transporto sistemos, kuri būtų integruota ir kurioje būtų veiksmingai naudojami ištekliai;

H.

kadangi 2012 m. Europos Sąjungos keliuose įvykusiose eismo nelaimėse vis dėlto žuvo daugiau nei 31 000 ir buvo iš dalies sunkiai sužeista daugiau kaip 1 500 000 žmonių;

I.

kadangi jau parengtos technologijos, kurias taikant bus lengviau įgyvendinti saugios Europos transporto erdvės tikslus, tačiau jos vis dar nepateiktos į rinką;

1.

pabrėžia, kad Europos transporto technologijų strategija siekiant būsimo tvaraus judumo Europoje visų pirma turėtų skatinti paslaugų kokybę, keleivių ir įmonių patogumą ir tvarų judumą ir turėtų būti pagrįsta Sąjungos tikslais ir teisės aktais dėl energijos naudojimo, transporto keliamo triukšmo, oro teršalų, žaliavų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio iki 2020, 2030 ir 2050 m. mažinimo, taip pat turėtų skatinti sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimą, paslaugų kokybės didinimą pateikiant sprendimus, kurie vis labiau būtų pritaikyti prie individualių poreikių ir tenkintų naudotojų reikmes, ir saugos bei saugumo didinimą;

2.

atsižvelgdamas į mokslinių tyrimų ir inovacijų (MTI) svarbą visos Europos ekonomikai, ragina Komisiją ir Tarybą pripažinti iniciatyvos „Horizontas 2020“ svarbą ir tinkamai ją finansuoti;

3.

patvirtina Komisijos tikslą kiekvienoje srityje transporto mokslinius tyrimus ir inovacijas (MTI) geriau suderinti su Europos transporto politikos tikslais ir gairėmis, tačiau mano, kad Komisijos komunikate pasiūlytą požiūrį reikia suderinti su toliau išdėstytais prioritetais;

4.

mano, kad veiksminga Europos transporto technologijų strategija turi apimti visus ES regionus siekiant užtikrinti veiksmingą asmenų ir prekių judėjimą ir taip iš tiesų sukurti Europos bendrąją rinką;

5.

mano, kad nustatant ir įgyvendinant transporto politiką būtina veiksmingiau, nuosekliau ir tikslingiau naudotis moksliniais tyrimais ir inovacijomis, jei norima gebėti reaguoti į naujas aktualijas, atsiriboti nuo tradicinio mastymo ir sutelkti dėmesį novatoriškoms idėjoms, ir taip įgyti galimybę vartotojams pasiūlyti novatoriškus transporto srities sprendimus, kurie patenkintų jų poreikius ir atitiktų prieinamumo, pelningumo, patikimumo, kokybės ir tęstinumo reikalavimus;

6.

ragina Komisiją sukurti moksliniams tyrimams ir inovacijoms palankią sistemą parengiant teisingas, veiksmingas ir novatoriškas visų judumo ir transporto rūšių kainodaros sistemas, visų pirma į vidaus išlaidas įtraukiant išorės išlaidas, ir atsižvelgiant į principus „teršėjas moka“ ir „naudotojas moka“;

7.

pažymi Komisijos pasiūlytos Transporto mokslinių tyrimų ir inovacijų stebėjimo ir informacijos sistemos (TMTISIS) naudingumą ir mano, jog reikia, kad ji apimtų naudotojų požiūrį, nes tai būtų ideali priemonė kliūtims inovacijų taikymui, kylančioms dėl įprastinio požiūrio, nustatyti, galimybėms išsiaiškinti ir naujų paslaugų galimybėms, siekiant paskatinti keistis visuomenės požiūrį į tvarų transportą, skatinti;

8.

pabrėžia, kad technologinis sustabarėjimas gali trukdyti iki galo išnaudoti transporto inovacijų potencialą ir skleistis naujoms novatoriškoms idėjoms; mano, kad Sąjungos politika turėtų būti neutrali alternatyvių transporto technologijų atžvilgiu („technologinis neutralumas“), dėl prioritetų ir finansavimo turėtų būti sprendžiama remiantis konkrečiose transporto srityse taikytų technologijų viso gyvavimo ciklo rezultatais, o suderinimo pastangos neturi kliudyti plėtojant novatoriškus ir alternatyvius sprendimus transporto srityje, energijos tiekimo įvairovei ir naudojimuisi išmaniomis ryšių technologijomis;

9.

pabrėžia, kad, siekiant padėti verslo subjektams ir viešojo sektoriaus įstaigoms perimti naujus sprendimus ir novatoriškas technologijas, reikalinga efektyvesnė inovacijų grandinė ir daugiau investicijų į priemones, kaip antai ekonominės paskatos siekiant įveikti technologijų taikymo ir jų pateikimo į rinką kliūtis („viso ciklo įsipareigojimai“); todėl skatina Komisiją imtis veiksmų, kad, siekiant atskleisti visą transporto sektoriaus inovacijų potencialą ir remti novatoriškas įmones, subsidijos būtų naudojamos taip pat ir naujų sprendimų pateikimui į rinką, jų demonstracijai ir visiškam įgyvendinimui finansuoti ir kad tinkamomis valdymo ir finansavimo priemonėmis būtų galima užtikrinti spartų mokslinių tyrimų rezultatų įgyvendinimą;

10.

mano, kad visi Europos regionai ir atitinkama jų darbo jėga turėtų gauti naudos iš tokios strategijos, ir pabrėžia, kad būtina atsižvelgti į regionų ypatumus ir galimybes, ypač kuriant mažiau taršias transporto rūšis; ragina antrinio lygmens valdžios institucijas kartu su suinteresuotaisiais subjektais kurti inovacijų partnerystes tvaraus judumo srityje;

11.

ragina tvirčiau remti mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) mokslinių tyrimų ir inovacijų veiklą, ypač suteikiant joms galimybę lengviau gauti ES lėšų ir sumažinant administracinę naštą, ir pabrėžia, kad svarbu pasitelkiant mokslinius tyrimus ir inovacijas sukurti ir išlaikyti darbo vietas ir tvarų ekonomikos augimą;

12.

teigia, kad ES struktūrinių fondų ir investicinių fondų lėšomis vykdomos investicijos teikia puikių galimybių Europos regionuose tvaraus judumo srityje plėtoti pažangiąją specializaciją;

13.

skatina nacionalines ir regionines valdžios institucijas rengti mokslinių tyrimų ir vystymosi strategijas, pagrįstas pažangiosios specializacijos koncepcija, siekiant užtikrinti, kad būtų veiksmingiau naudojamos struktūrinių fondų lėšos ir didinama viešojo ir privačiojo sektorių investicijų sąveika;

14.

atsižvelgdamas į tai, primena, kad inovacinių technologijų strategija turi būti parengta atsižvelgiant į atitinkamų teritorijų ypatybes ir savitumus, todėl nebus galima taikyti visų atžvilgiu vienodo požiūrio; mano, kad, pavyzdžiui, regionai, turintys tam tikrų teritorinių apribojimų, kaip antai salos, kalnuoti, atokiausi ir retai apgyvendinti regionai, turi savitų ekonominių ir kitų galimybių, kurioms panaudoti reikia surasti tinkamus ir naujoviškus su judumu susijusius sprendimus; todėl pabrėžia, kad reikia skirti tinkamus išteklius tvariai transporto infrastruktūrai;

15.

pabrėžia, kad, siekiant sukurti aiškią ir skaidrią teisinę sistemą, būtina labiau supaprastinti administracines mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo procedūras Europos, nacionaliniu, regionų, vietos ir tarpvalstybiniu lygmenimis;

16.

pabrėžia, kad būtina nesiliaujant dėti pastangas sumažinti keliuose žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių; primygtinai ragina Komisiją apsvarstyti ir įgyvendinti Parlamento didžiąja balsų dauguma priimtus pasiūlymus dėl kelių eismo saugos gerinimo;

17.

mano, kad transporto technologijų pokyčiai yra tinkami ir svarbūs; vis dėlto pabrėžia, kad šie pokyčiai turi vykti taikant ne draudimus, bet paskatas naudoti naujas išteklius tausojančias technologijas;

18.

pabrėžia, kad neturi būti jokių draudimų ieškoti inovacinių naujų transporto sprendimų ar naudoti jau taikytą ir išbandytą praktiką naujuose deriniuose;

19.

mano, kad tvaraus judumo srities moksliniai tyrimai ir inovacijos turėtų būti pagrįsti integracijos principu, ypač sukuriant trūkstamas tarpvalstybines grandis (jungtys), didinant sistemų tarpusavio ir sistemų vidaus dalių suderinamumą (sąveikumas) ir skatinant labiausiai tam tikram maršrutui pritaikytas ir tvarias transporto rūšis (įvairiarūšis ir mišrusis transportas);

20.

primena, kad ES turi parengti iš tiesų bendrąją transporto politiką ir taip užtikrinti galimybes naudotis tinkamu transportu Europos regionuose ir tarp jų, taip pat nuoseklumą vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos lygmenimis; ragina valstybes nares ir regionus užtikrinti, kad naudojant įvairių rūšių transporto derinius daugiau dėmesio būtų teikiama iš tiesų tvariam judumui;

21.

pabrėžia, kad šią strategiją būtina pagrįsti integruotu modeliu, kuriame daugiausia dėmesio būtų skiriama tarpregioninėms jungtims ir trūkstamoms tarpvalstybinėms jungtims, įskaitant geografiškai pasklidusiuose regionuose, o novatoriškais sprendimais, susijusiais su įvairių rūšių transportu, būtų galima mažinti regionų skirtumus, skatinti darbo jėgos judumą ir didinti teritorinę sanglaudą; pripažįsta, kad šiuo metu regionų transporto tinklai labai skiriasi, ir atkreipia dėmesį į tai, kad būtina investuoti į tvarias transporto technologijas ir sprendimus regionuose, kuriuose susiklosčiusios tam tikros nepalankios sąlygos, atsižvelgiant taip pat į Europos infrastruktūros tinklų priemonės teikiamas galimybes;

22.

pabrėžia, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos taip pat turėtų būti sutelkti į tvarios infrastruktūros elementų naudojimą, siekiant remti perėjimą prie tokių atsinaujinančiųjų pirminių produktų, kaip antai mediena ar sudėtinės medžiagos, naudojamos kaip geležinkelių infrastruktūros komponentai (pvz., grandininiai ar signalizavimo stulpai, platformų ar tiltų statybinės medžiagos); pažymi, kad ši nuostata taip pat apima mokslinių tyrimų ir inovacijų veiklą siekiant sukurti impregnuojamąją medinių sijų medžiagą, galinčią būti alternatyva kreozotui, kurį pagal ES teisės aktus nuo 2018 m. bus draudžiama naudoti;

23.

pabrėžia, kad negalima primesti naujų judumo koncepcijų ir kad siekiant skatinti tvaresnę elgseną būtinos aktyvesnės mokslinių tyrimų pastangos ekologinių ir socialinių žinių, miestų ir erdvės planavimo srityse, taip pat technologijų judumo paklausos ir elgsenos pokyčių, kuriais siekiama geriau valdyti transporto srautus pasitelkiant, be kita ko, novatoriškas judumo valdymo priemones, naudotojų reikalavimus atitinkančias sklandaus judumo nuo durų iki durų grandines, ekologiško ir pažangaus vairavimo sistemas ir naudojimąsi informacinėmis ir ryšių technologijomis su informacija realiuoju laiku, srityse;

24.

mano, kad labai svarbu į Europos inovacijų politikos valdymą, taikomą transportui ir judumui, įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas; atkreipia dėmesį, kad tokios valdžios institucijos gali dalytis savo patirtimi ir žiniomis, kurios gali tikti ir vykdant technologijų, infrastruktūros, transporto priemonių ir keleivių integravimą, ir skatinant naujus su judumu susijusius visuomenės įpročius; pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali nustatyti didžiausias judumo problemas ir joms pavesta jas valdyti, kad jos nuolat tiria ir pradeda taikyti pažangiąją praktiką ir novatoriškas idėjas ir kad, turint mintyje įvairias situacijas, kuriomis joms tenka veikti, jos yra itin gerai susipažinusios su inovacijomis;

25.

pabrėžia, kad reikia atlikti vienos rūšies transporto ir įvairių rūšių transporto sąžiningos konkurencijos transporto sektoriuje, taip pat kliūčių, kurių kyla dėl interesų, susijusių su dabartiniais verslo modeliais, mokslinius tyrimus, įskaitant visų pirma technologinių priemonių, kurių reikia siekiant pagerinti kabotažo taisyklių, socialinių nuostatų kelių transporto sektoriuje ir šiame sektoriuje dirbančių asmenų darbo sąlygų nuoseklų ir veiksmingą taikymą ir kontrolę, mokslinius tyrimus;

26.

pabrėžia, kad, siekiant apsaugoti ES piliečių sveikatą ir gyvenimo kokybę ir užtikrinti gyventojų pritarimą, reikia skubiai parengti novatoriškus visų rūšių transporto triukšmo mažinimo, ypač jo ištakose, sprendimus; šiomis aplinkybėmis pabrėžtinai primena savo rezoliuciją dėl bendros Europos transporto erdvės, kurioje raginama iki 2020 m. 20 proc., t. y. iki 2010 m. lygio, sumažinti geležinkelio transporto priemonių keliamą triukšmą ir vibracijas, taip pat jų energijos sąnaudas, ir dar kartą pabrėžia, kad kuriant naujas transporto srities technologijas, strategijas ir infrastruktūrą nuo pat pradžių keliamo triukšmo klausimui reikėtų skirti daug dėmesio;

27.

yra įsitikinęs, kad novatoriškos technologijos, kuriomis sprendžiamas infrastruktūros ir transporto priemonių sąveikos klausimas, gali atlikti svarbų vaidmenį mažinant avarijų skaičių, triukšmą ir vibraciją, energijos sąnaudas, išmetamą dujų kiekį ir poveikį klimatui;

28.

patvirtina, jog pastangos siekiant, kad transportas ir judumo technologijos naudotų ekologiškesnę energiją, turėtų būti siejamos su efektyvesnėmis koncepcijomis ir geresniu transporto priemonių dizainu; pabrėžia, kad naudojant novatoriškas idėjas, kaip antai energijos surinkimo priemonės, kurias taikant išnaudojamos atsinaujinančiosios energijos ir alternatyviojo kuro naudojimo teikiamos galimybės, galima sutaupyti energijos;

29.

pabrėžia būtinybę ne tik galvoti apie naujos transporto infrastruktūros kūrimą, bet ir moksliniuose tyrimuose ir vystymosi strategijose aiškiai atsižvelgti į taisymo, techninės priežiūros ir kokybės gerinimo aspektus (pvz., įrengiant pažangaus eismo valdymo ir vadinamosios automobilio ir infrastruktūros ryšio technologijos komponentus);

30.

ragina valstybes nares ir Komisiją investuoti į intelektinių transporto sistemų (ITS) mokslinius tyrimus ir užtikrinti, kad jie būtų vykdomi, siekiant mažinti eismo spūstis, gerinti Europos transporto ekologinį efektyvumą ir didinti eismo saugą;

31.

ragina Komisiją apsvarstyti galimybę suvienodinti konteinerius ir kitas transportavimo talpyklas, taip pat visų transporto rūšių transporto priemonių matmenis tam, kad būtų galima skatinti siekti sąveikumo ir įvairių rūšių transporto naudojimo tikslo;

32.

ragina Komisiją valstybėms narėms pateikti geriausios praktikos, kaip laikytis Oro kokybės direktyvoje nustatytų ribų, vadovą;

33.

pripažįsta individualaus judumo srities mokslinių tyrimų ir inovacijų svarbą ir pabrėžia, kad daug ką lemia transporto naudotojų elgsena; ragina numatyti paskatas, kad būtų renkamasi tvarios, su fiziniu aktyvumu susijusios, saugios ir sveikatai neigiamo poveikio nedarančios transporto ir judumo priemonės siekiant plėtoti inovacinį požiūrį, skatinantį rinktis aplinką tausojantį viešąjį transportą, vaikščiojimą pėsčiomis, važiavimą dviračiu, atsižvelgiant į miestų, priemiesčių, tarp miestų esančių vietovių ir kaimo vietovių poreikius ir ypatumus; mano, jog svarbu gerinti transporto paslaugų sąveikumą, ir mano, jog patvirtinimą suteikiančios institucijos turės itin atidžiai ir skubiai spręsti tokias galimas technines ir administracines problemas tam, kad rinkai būtų galima pateikti naujų transporto pasirinkčių, atitinkančių minėtas charakteristikas;

34.

pabrėžia, kad ES institucijos turi parengti geros praktikos pavyzdžių savo pačių judumo valdymo tarnybose ir skaidriai valdyti reikiamas pastangas ir jų rezultatus siekiant, kad tai taptų Bendrijos institucijų skiriamuoju ženklu;

35.

pabrėžia, kad būtina skatinti veiksmingą praktiką tvaraus transporto srityje ir paspartinti bendradarbiavimą ir keitimąsi gerąja patirtimi tarp regionų, kurių vystymosi galimybės panašios; rekomenduoja vietos valdžios institucijoms, glaudžiai konsultuojantis su pilietine visuomene, kurti gerosios patirties pavyzdžius rengiant tvaraus judumo miestuose planus;

36.

mano, kad Europos palydovinės navigacijos sistemos, kaip antai „Galileo“, turėtų būti pagrindinis pažangaus ir veiksmingo transporto kūrimo Europoje ramstis;

37.

remia mokslinius tyrimus ir inovacijas, kuriais galima padėti pereiti nuo naudojimosi nuosavais automobiliais prie netradicinės transporto naudotojų elgsenos ir naujų formų su transportu susijusių paslaugų, kaip antai bendras naudojimasis automobiliais ir dviračiais; ragina Komisiją aktyviau skatinti kolektyvines individualaus judumo formas ir individualiems poreikiams pritaikytas viešojo ir bendrojo transporto sistemas;

38.

ragina išplėsti mokslinius tyrimus – atlikti taip pat ir mokesčių ir administracinėje srityje – siekiant numatyti su mokesčiais, užmokesčiais ir viešosiomis išlaidomis susijusias kūrybiškas paskatas, skirtas ir privatiems asmenims, ir gaminių, paslaugų ir (arba) turinio gamintojams ar paslaugų kūrėjams arba teikėjams, kurias taikant būtų skatinama važiuoti dviračiu ir vaikščioti pėsčiomis, tam tikrais atvejais derinant šiuos judumo būdus su naudojimusi viešuoju transportu ir kitomis tvaraus judumo priemonėmis;

39.

dar kartą pabrėžia būtinybę pasitelkiant integruotas ir elektronines informacijos teikimo ir bilietų pardavimo sistemas, pagrįstas atviros prieigos duomenų sprendimais, gerinti ir skatinti įvairių rūšių transportą; pažymi, kad mokslinius tyrimus ir inovacijas šioje srityje reikėtų nukreipti visų pirma į kliūčių šalinimą, sąveikumą, įperkamumą, kainų skaidrumą, patogumą naudotojams ir veiksmingumą;

40.

pabrėžia, kad reikia plėtoti novatoriškus ilgalaikės infrastruktūros sprendimus – įskaitant aktyvesnį informacijos teikimo, mokėjimo ir rezervavimo sistemų kūrimą – kuriais visų pirma užtikrinama galimybė nekliudomai naudotis infrastruktūra visiems keleiviams, ypač neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims, kaip antai asmenys su neįgaliųjų vežimėliais, vaikų vežimėliais, dviračiais ar asmenys, gabenantys sunkų bagažą;

41.

pritaria tam, kad būtų laisvai teikiami su viešojo transporto priemonių tvarkaraščiais ir vėlavimu susiję duomenys, kad tretieji asmenys turėtų galimybę kurti įvairias keleivių patogumą didinančias telematines taikomąsias programas, pvz., informacijos, kaip pasiekti kelionės tikslą naudojantis skirtingų rūšių transportu, teikimo realiuoju laiku programas arba įvairių rūšių transporto naudojimo keliaujant konkrečiu maršrutu ekologinio pėdsako palyginimo programas;

42.

pabrėžia, kad vystant miestų ir gyvenamųjų vietovių transporto ir judumo inovacijas pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas sveikatai ir gyvenimo kokybei, taip pat, kad visiems tektų sąžininga erdvės dalis, būtų mažiau triukšmo ir būtų švaresnis oras;

43.

primena Komisijai, kad skubiai reikia gerinti visų kelių eismo dalyvių, ypač pažeidžiamiausių, kaip antai vaikai, pagyvenę žmonės, pėstieji, dviratininkai ir neįgalieji ar riboto judumo asmenys, saugą; pritaria mokslinių tyrimų ir inovacijų projektams, kuriais technologiniai sprendimai derinami su pažangiais vairuotojais ir jų elgsenos pokyčiais;

44.

mano, kad, siekiant miesto teritorijose ir labai tankiai užstatytuose regionuose mažinti grūstis keliuose, svarbu ne tik didinti dabartinių transporto priemonių veiksmingumą, bet ir pasitelkiant technologijų pažangą nustatyti alternatyvaus transporto sprendimus ir skatinti juos taikyti;

45.

ragina Komisiją aktyviai skatinti inovacijas, pagrįstas atsinaujinančiąja vėjo, saulės, bangų energija ir susijusias su kuro elementų technologijomis aplinkos neteršiančių laivų srityje, ypač skirtas keltams, kruiziniams laivams ir jūrų laivams;

46.

ragina Komisiją sutelkti mokslinių tyrimų pastangas tam, kad toliau būtų mažinamas visų rūšių transporto išmetamųjų teršalų poveikis sveikatai ir klimatui;

47.

mano, kad nuosekli ir veiksminga Europos transporto technologijų strategija turi būti suderinta su strategija „Europa 2020“ (COM(2010)2020) ir 1990 m. nustatytais išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tikslais, be to, teritorinės sanglaudos ir darnaus vystymosi požiūriais ši strategija turi visiškai atitikti 2011 m. Baltąją transporto knygą „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“ (COM(2011)0144); mano, kad ši strategija turėtų suteikti galimybę mažinti energijos suvartojimą, eismo triukšmą, eismo poreikius, oro teršalus ir išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį; pabrėžia, kad ES, siekdama šio tikslo, turi nustatyti aiškius tikslus iki 2020, 2030 ir 2050 m.;

48.

pabrėžia, kad reikia skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas vidaus vandenų laivybos srityje, būtent siekiant kurti ekologiškus laivus ir technologijas, pritaikytas nedidelių krovinių navigacijai, pvz., upėms pritaikyti laivai, skirti tvariai vidaus vandenų laivybai (angl. RASSIN), taip būtų galima sutaupyti vidaus vandenų infrastruktūros srityje;

49.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl Transporto mokslinių tyrimų ir inovacijų stebėjimo ir informacijos sistemos (angl. TRIMIS) įdiegimo; pabrėžia reguliariai ir nemokamai teikiamos lengvai prieinamos ir patikimos informacijos svarbą regionų politikos formuotojams; apgailestauja, kad iki šiol vis dar labai sunku susipažinti su informacija apie transporto projektų finansavimą ES lėšomis;

50.

rekomenduoja Komisijai kurti iniciatyvas, kuriomis nustatomi ir apdovanojami tvarios miestų plėtros projektai, panašiai, kaip apdovanojama, pvz., „RegioStars“ apdovanojimais;

51.

pabrėžia, kad visapusiška Europos strategija nuo pat pradžių turi būti pagrįsta vietos ir regionų valdžios institucijų bei nacionalinių vyriausybių puikiai parengtomis integruoto transporto strategijomis; mano, kad Europos Sąjungos fondų lėšomis turi būti remiamas tokių strategijų rengimas;

52.

mano, kad teikiant visą viešąją paramą reikėtų laikytis galiojančių valstybės pagalbą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų, įskaitant taisykles dėl mokslinių tyrimų, vystymosi ir inovacijų veiklos, taip pat dėl transporto veiklos ir infrastruktūros finansavimo; vis dėlto mano, kad pagal ES taisykles, reglamentuojančias valstybės pagalbą, taip pat turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į konkrečią kai kurių regionų nepalankią padėtį;

53.

pabrėžia, kad Komisijai reikia gerinti mokslinių tyrimų ir inovacijų veiklos žinių perdavimo suinteresuotiesiems naudotojams (pvz., MVĮ arba mokslinių tyrimų institutams) veiklą sukuriant sugrupuotą duomenų bazę, kurioje būtų pateikta aiški suskirstų į kategorijas visų ES finansuojamų mokslinių tyrimų ir inovacijų apžvalga;

54.

pabrėžia naujų iniciatyvų, pvz., transporto ir logistikos pajėgumų sutelkimo atsižvelgiant į veiksmingesnį krovinių pervežimą, svarbą; ragina Komisiją šalinti galimas kliūtis tokioms iniciatyvoms;

55.

pabrėžia tam tikrų transporto priemonių, pvz., automobilių, išmetamųjų teršalų standartų svarbą; mano, kad turėtų būti ištirtas panašus požiūris aviacijos ir laivybos srityse;

56.

remia tolesnius mokslinius tyrimus ir inovacijas transporto sektoriaus saugumo sprendimų srityje, jeigu laikomasi proporcingumo, nediskriminavimo ir duomenų apsaugos principų;

57.

patvirtina ir remia Europos Komisijos pasiūlytą koncepciją ir joje numatytas Europos transporto technologijų strategijos rengimo priemones; vis dėlto pabrėžia, kad tai nesuteikia teisinio pagrindo deleguotiesiems aktams ar kitiems aktams, tačiau Komisija turi pasiūlyti priemones, kurios gali būti priimtos taikant bendro sprendimo procedūrą;

58.

ragina Komisiją, rengiant Europos strateginį transporto technologijų planą ir tolesnių veiksmų variantus, atsižvelgti į šiame pranešime išdėstytus prioritetus;

59.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/8

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Postūmis energijos vidaus rinkai“ ir lydimuosius darbinius dokumentus (COM(2012)0663),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 12 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl transeuropinės energetikos infrastruktūros gairių, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 1364/2006/EB (1),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB (2),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1227/2011 dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo (3),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (4),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/54/EB (5),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1228/2003;

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1775/2005;

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo (6),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvą 2009/71/Euratomas, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema (7),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 994/2012/ES, kuriuo nustatomas keitimosi informacija apie tarpvyriausybinius valstybių narių ir trečiųjų šalių energetikos susitarimus mechanizmas (8),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 15 d. Komisijos komunikatą „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“ (COM(2011)0885),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 3 d. Komisijos komunikatą „II bendrosios rinkos aktas. Drauge už naująjį augimą“ (COM(2012)0573),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 6 d. Komisijos komunikatą „Atsinaujinančioji energija – reikšmingas Europos energijos rinkos objektas“ (COM(2012)0271),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl naujos energetikos strategijos Europai 2011–2020 m. (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. birželio 12 d. rezoliuciją dėl bendradarbiavimo su užsienio partneriais energetikos politikos klausimais. Strateginis požiūris siekiant saugaus, tvaraus ir konkurencingo energijos tiekimo (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. gruodžio 13 d. rezoliuciją dėl ES plieno pramonės (11),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 12 d. Aukšto lygio apskritojo stalo rekomendacijas dėl plieno pramonės ateities,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. kovo 15 d. rezoliuciją dėl Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plano (12),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 14 d. rezoliuciją „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m. – energija ateičiai“ (13),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 21 d. rezoliuciją dėl skalūnų dujų ir skalūnų alyvos pramoninių, energetinių ir kitų aspektų (14) ir rezoliuciją dėl skalūnų dujų ir skalūnų alyvos gavybos poveikio aplinkai (15),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonę (A7–0262/2013),

A.

kadangi valstybės narės įsipareigojo laikytis aiškaus termino – iki 2014 m. baigti kurti energijos vidaus rinką ir iki 2015 m. panaikinti ES energetines salas;

B.

kadangi baigta kurti energijos vidaus rinka būtina bendram Sąjungos energetiniam saugumui ir tvarumui įtvirtinti ir iš esmės padeda didinti Sąjungos konkurencingumą pasaulyje, spartinti ekonomikos augimą ir kurti darbo vietas, kaip pripažįstama II bendrosios rinkos akte ir strategijoje „Europa 2020“;

C.

kadangi Komisijos strategija „Energetika 2020“ yra paremta skaičiavimais, kad iki 2020 m. energetikos sektoriui reikia 1 trln. EUR investicijų, iš kurių 540 mlrd. EUR reikalingi energijos gamybai ir 210 mlrd. europinės svarbos elektros ir dujų tinklams;

D.

kadangi Energetikos veiksmų plane iki 2050 m. pabrėžiama, kad siekiant išlaikyti energetinio saugumo, konkurencingumo, išlaidų veiksmingumo, tikslo pereiti prie tvarios ekonomikos ir vartotojų interesų pusiausvyrą būtina visapusiškai integruoti Europos energetikos tikslus ir atverti rinkas; kadangi Energetikos veiksmų plane iki 2050 m. teigiama, kad energijos vartojimo efektyvumas, atsinaujinančiųjų išteklių energija ir energetikos infrastruktūra yra naudingi visais aspektais;

E.

kadangi trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais daugėja atsinaujinančiosios energijos, įeinančios į Europos energijos rūšių derinį, išteklių dalis; kadangi didelio masto energijos rūšių derinio integracijai reikia pritaikyti tinklą ir pagerinti lankstumą;

F.

kadangi bendroji energijos rinka sudarys Sąjungai galimybę vieningai derėtis su išorės partneriais ir užtikrinti vienodas sąlygas visoms ES ir jai nepriklausančių šalių įmonėms taip pat užtikrinant socialinių ir aplinkos nuostatų paisymą bei siekiant abipusiškumo iš trečiųjų šalių pusės;

G.

kadangi turi būti sukurta sistema, kuri leistų valstybėms narėms keistis informacija, susijusia su energijos tiekimo susitarimais su trečiosiomis šalimis;

H.

kadangi Europos energijos vidaus rinka ir jos atitinkamos nacionalinės energijos rinkos turi būti konkurencingos ir suteikti tikrą pasirinkimą bei skaidrų visų vartotojų, kurių vaidmuo energijos rinkoje yra svarbiausias, informavimą; kadangi siekiant baigti kurti energijos vidaus rinką labai svarbu siekiant trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu sumažinti energijos išlaidas ir kainas iki prieinamo ir konkurencingo lygio; kadangi energijos rinkose sumažėjusios kainos vartotojas dažnai nepajunta;

I.

kadangi Europos energijos bendrija taikant Bendrijos metodą turi būti grindžiama tvirta bendra energijos rinka, energijos pirkimo už ES ribų koordinavimu ir bendru europiniu naujų tvarių energijos technologijų finansavimu, visų pirma mokslinių tyrimų ir inovacijų srityse;

J.

kadangi tam tikra pažanga padaryta užtikrinant glaudesnį tarpvalstybinį bendradarbiavimą, iš dalies panaikinant energetines salas ir užkertant kelią energijos tiekimo nepakankamumui;

1.

iš esmės teigiamai vertina komunikatą ir lydimąjį veiksmų planą, kuriuose apibendrinama iki šiol padaryta pažanga ir laukiantys iššūkiai siekiant užbaigti kurti energijos vidaus rinką;

2.

pripažįsta, kad kylančių energijos kainų tendencija veikiausiai išliks, kadangi šios kainos šiuo metu yra susietos – dujų atveju su naftos barelio kaina, o elektros atveju su kintančiomis kuro kainomis, joms taip pat poveikį daro Europos priklausomybė nuo naftos ir dujų importo, reguliavimo priemonių poveikio, nepakankamų energijos vartojimo efektyvumo skatinimo veiksmų ir investicijų, reikalingų energetikos sistemoms išlaikyti ir modernizuoti (įskaitant priešingos krypties srautus bei jungtis), kuriomis būtų siekiama užtikrinti aukštą energijos tiekimo saugumo lygį ir palengvinti energijos rūšių derinio integraciją, trūkumo; todėl ragina dujų kainodaros mechanizmą atskirti nuo naftos kainomis grindžiamo indeksavimo ir pereiti prie lankstesnių alternatyvų, laikantis prekybos mainų laisvės principo;

3.

pabrėžia, kad plėtojant vietos energijos išteklius ES atsiras nauji prekybos mazgai bei naujos dujų ir elektros neatidėliotinų sandorių rinkos, sudarančios ES ir valstybėms narėms realią galimybę nustatyti savo energijos kainas, be kita ko, regioniniu ir vietos lygmenimis;

4.

pripažįsta, kad geresnis valstybių narių energetikos politikos koordinavimas ir bendradarbiavimas vadovaujantis solidarumo dvasia ir veiksmingų bei saugių tarpvalstybinių energetikos sistemų sukūrimas teikia Europos pridėtinę vertę – taip geriau valdant energijos pasiūlą ir paklausą užtikrinama sąveika, kurią palengvina skirstymo sistemos lygmens pažangiosios technologijos;

5.

pabrėžia regioninių rinkų ir valstybių narių bendradarbiavimo svarbą siekiant pašalinti kliūtis, paspartinti integraciją ir padidinti tinklų veiksmingumą;

6.

primena apie savo paramą kuriant valstybių narių Europos energijos bendriją ir prašo Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos pranešti apie pažangą ją kuriant;

7.

pabrėžia, kad galutiniai energijos vartotojai – atskiri asmenys, MVĮ ir pramonė – yra patys svarbiausi naudotojams palankiai ir skaidriai energijos vidaus rinkai; atkreipia dėmesį į tai, kad juos reikia deramai apsaugoti ir juos tiksliai informuoti suteikiant lengvą prieigą prie informacijos, kad jie turėtų galimybę visapusiškai naudotis savo teisėmis, kartu juos raginant atlikti aktyvesnį konkurencijos rinkoje skatinimo vaidmenį – iš pasyvių paslaugos gavėjų tapti aktyviais informuotais vartotojais ir profesionaliais vartotojais;

8.

pabrėžia, kaip svarbu užtikrinti konkurencingą, lengvai valdomą ir skaidrią energijos rinką, kurioje siūlomas realus pasirinkimas ir konkurencingos kainos vartotojams, taip pat visiems dabartiniams ir ateities ES energijos vartotojams užtikrinami saugūs, tvarūs, finansiškai prieinami ir patikimi energijos gamybos būdai, kai atsižvelgiama į būsimųjų kartų interesus;

9.

mano, kad didesnį vartotojų dalyvavimą palengvins vietos atsinaujinančios energijos kooperatyvai, bendro perėjimo prie kitų paslaugų teikėjų iniciatyvos ir agregatoriai ar kitos priemonės, pvz., decentralizuotas kaupimas ir pažangieji prietaisai; mano, kad tokios priemonės padės vartotojams geriau suprasti ir valdyti energijos vartojimą, todėl jie galės tapti lankstesni ir geriau reaguoti (tiek paklausos, tiek pasiūlos požiūriu), ir kad jos gali pagerinti prieigą prie atsinaujinančios energijos ir pritraukti reikiamas finansines investicijas;

10.

atkreipia dėmesį į kintančių tarifų už tinklų naudojimą taikymo naudą siekiant raginti vartotojus energiją vartoti ne piko tarpsniais, kad būtų skatinama energiją vartoti tvariai;

11.

mano, kad pažangiosios technologijos turi vartotojams teikti tikslią, suprantamą ir naudotojams palankią informaciją ir turi sudaryti vartotojams galimybes valdyti savo energijos suvartojimą ir gamybą; todėl mano, kad pažangiosios technologijos turi būti papildytos dinamišku internetiniu perdavimo ir skirstomojo tinklo valdymu, apimančiu tinklo palaikymo paslaugas, savanoriškas vartotojų reakcijos priemones, efektyvaus energijos vartojimo paslaugas, mikrogamybą ir vietos ar buveinės brokerius; vis dėlto pažymi, kad reikia kruopščiai išnagrinėti, kiek energijos suvartoja pažangieji skaitikliai, kad jie atneštų ekonominės naudos, ir kad vartotojai, suvartojantys mažiau nei šis kiekis, į juos investuoti neprivalėtų;

12.

reiškia susirūpinimą dėl atvejų, kai telekomunikacijų bendrovės skatinamos valdyti skirstymo tinklo duomenis, nes tokios jų pareigos kelia rimtų klausimų dėl duomenų apsaugos, taip pat kyla pavojus, kad operatoriams teks pirkti techninius duomenis, kurie jiems reikalingi norint vykdyti savo, kaip skirstymo sistemų operatorių, funkcijas;

13.

pripažįsta, kad energijos nepriteklius kelia didelių sunkumų valstybėse narėse; pažymi, kad taikant vienodą požiūrį neatsižvelgiama į nacionalinių sąlygų įvairovę; todėl mano, kad pažeidžiamiems vartotojams reikia specialios ir efektyvios apsaugos ir kad tuo tikslu turi būti įdiegti veiksmingi mechanizmai, o rinkos iškraipymų turi būti vengiama; pažymi, kad jau esama specialių nacionalinių priemonių, privalomų pagal trečiąjį energetikos dokumentų rinkinį.

14.

pažymi, kad dėl skalūnų dujų revoliucijos JAV sumažėjo išmetamo CO2 kiekis ir buvo sukurtas didelis konkurencinis JAV pramonės pranašumas;

15.

pabrėžia, kad energijos vidaus rinka dar neužbaigta kurti ir kad nacionalinės energijos rinkos nepatenkina vartotojų poreikių ir lūkesčių, nes kai kuriose valstybėse narėse jie ir toliau susiduria su didelėmis kainomis, ribotu tiekėjų, gamintojų ir tarifų pasirinkimu, apskritai žema paslaugų kokybe, silpna vartotojų apsauga ir sunkumais keičiant tiekėją; todėl pabrėžia, kad reikia sukurti naudotojams palankesnę rinką, kurioje vartotojai galėtų atlikti aktyvų vaidmenį ir tapti profesionaliais vartotojais ES rinkoje, kurioje jie apie atskirų tiekėjų siūlomas sąlygas būtų informuojami taip, kad būtų lengva jas palyginti; šiuo atžvilgiu pažymi kolektyvinio persijungimo vaidmenį suteikiant vartotojams galių ir užtikrinant žemesnes energijos kainas;

16.

mano, kad nevisapusiškai įgyvendinti energijos vidaus rinkos teisės aktai tebėra viena iš pagrindinių kliūčių užbaigti kurti šią rinką; mano, kad būtinas vidaus rinkos konsolidavimas apima mūsų infrastruktūros plėtimą, įgyvendinant vidaus rinkos teisės aktus ir užtikrinant kompetencijos taisyklių laikymąsi;

17.

pabrėžia, kad siekiant gerai integruotos ir gerai sujungtos energijos rinkos būtina modernizuoti esamą infrastruktūrą ir kurti naują, pažangią ir lanksčią energijos gamybos, perdavimo (ypač tarpvalstybinių dujų ir elektros jungčių), paskirstymo ir kaupimo infrastruktūrą – tada bus išvengta neigiamo poveikio, pvz., neplanuotų galios srautų, užtikrinta pasiūla prieinamomis kainomis, bus visapusiškai išnaudotos visų tvarių energijos šaltinių mikrogamybos, bendros šilumos ir elektros energijos gamybos ir energijos vartojimo efektyvumo, paklausos valdymo ir kaupimo galimybės, o iki 2015 m. turi būti pasiekta, kad nė viena valstybė narė neliktų izoliuota nuo Europos dujų ir elektros energijos tinklų, be kita ko, izoliuotas energijos sistemas sinchroniškai integruojant į Europos žemyno tinklus; pabrėžia, kad didelio masto investicijos turi būti daromos lygiagrečiai investicijoms į regionų ir netgi vietos tinklus, nes vis daugiau energijos gamybos vyksta regionų ir vietos lygmenimis;

18.

šiuo atžvilgiu pažymi, kad decentralizuotas atsinaujinančiųjų išteklių energijos tiekimas sumažina būtinybę statyti naujas perdavimo linijas ir su tuo susijusias išlaidas, nes decentralizuotos technologijos, kurios gali būti integruotos tiesiog namuose, yra gerokai arčiau galutinių vartotojų;

19.

pripažįsta, kad leidžiant didėti energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamybai ir tuo pat metu proporcingai nevystant reikiamos infrastruktūros gali atsirasti nekoordinuojamų tarpvalstybinių gretutinėmis elektros linijomis tekančių srautų ir atitinkamai neoptimalių energijos kainų;

20.

primena apie dar neįvykdytą valstybių narių tikslą pasiekti elektros ir dujų jungčių lygmenį, prilygstantį bent 10 proc. jų įrengimų pajėgumų, dėl kurio 2002 m. ir 2007 m. aukščiausiojo lygio susitikimų metu susitarė Europos Vadovų Taryba;

21.

palankiai vertina tai, kad Komisija pabrėžia, jog ateityje Europos energetikos sistemos pasižymės lankstumu; pažymi, kad bet kuriuo laikotarpiu veiksmingos tarpvalstybinės didmeninės prekybos rinkos yra lengvai pasiekiami lankstumo šaltiniai; ragina toliau dėti pastangas skatinti įsisavinti būsimas energijos kaupimo technologijas ir gerinti vartotojų reakciją, nes abi šios sritys teikia papildomų lankstumo galimybių;

22.

mano, kad veiksmingas energijos vartojimas yra vienas iš tvariausių ir ekonomiškiausių būdų sumažinti sąskaitas už energiją, sustiprinti energijos tiekimo saugumą, sumažinti importuojamo iškastinio kuro poreikį ir išvengti anglies išmetimo į aplinką; pripažįsta, kad bet kokios veiksmingą energijos vartojimą skatinančios priemonės turi atitikti vartotojų poreikius, būti ekonomiškos ir remiamos tinkamomis paskatomis;

23.

pabrėžia, kad, remiantis Tarptautinės energetikos agentūros išvadomis, ryžtingesniais veiksmais ES dujų importą 2035 m. būtų galima sumažinti trečdaliu, ir tai atitinka 100 mlrd. m3 dujų;

24.

primena, kad telekomunikacijų ir energetikos infrastruktūrų plėtros ir priežiūros sąveikai teks pagrindinis vaidmuo siekiant Europos Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo tikslų;

25.

pabrėžia, kad reikia ir toliau atsieti Europos energetikos rinkas siekiant užtikrinti konkurenciją ir užtikrinti elektros energijos tiekimą už mažiausią įmanomą kainą;

26.

mano, kad investicijos į infrastruktūrą turi būti skatinamos sukuriant stabilias, inovacijoms palankias ir numatomas reglamentavimo sistemas, kurios netrukdytų vidaus rinkos veikimui, ir kad pensijų fondams ir instituciniams investuotojams turėtų būti leidžiama investuoti į perdavimą, pripažįstant, kad investicijų nepavyks pritraukti, jeigu joms rinkoje nebus poreikio; tačiau tuo pat metu pripažįsta, kad tam tikrais atvejais infrastruktūros neįmanoma pakeisti be viešojo finansavimo pagrindiniams infrastruktūros projektams, kurie nebūtinai yra komerciškai perspektyvūs; todėl pabrėžia Europos infrastruktūros tinklų priemonės vaidmenį ir apgailestauja, kad šios priemonės energijai skirtas biudžetas yra mažesnis, nei siūlė Europos Komisija;

27.

siūlo išnagrinėti galimybę sukurti Europos investicijų į energetikos tinklus fondą;

28.

pabrėžia, kad leidimų procedūrų supaprastinimas valstybėse narėse padės plėtoti infrastruktūros tinklus ir suteiks postūmį investicijoms; pabrėžia, kad vietos ir regioninės valdžios institucijos šiuo klausimu turėtų atlikti svarbų vaidmenį supaprastindamos planavimo procedūras ir integruodamos energetikos infrastruktūrą į savo vietos ir regionines planavimo sistemas;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikrais atvejais atvirų ir nediskriminacinių galimybių naudotis perdavimo infrastruktūra stoka toliau trukdo naujiems rinkos dalyviams sąžiningomis sąlygomis prisijungti prie tinklo ar konkuruoti rinkoje su senbuviais; pabrėžia, kad reikia spręsti struktūrinių rinkos iškraipymų problemą, dėl kurios keliose valstybėse narėse yra didelis rinkos koncentracijos lygis;

30.

šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad trečiasis energetikos dokumentų rinkinys turėtų būti be išlygų taikomas ir Europos, ir užsienio bendrovėms; mano, kad turėtų būti ribojama bet kokia Komisijos tvirtinama šių taisyklių išimčių apimtis ir galiojimo trukmė, ir kad tokias išimtis turėtų peržiūrėti Parlamentas ir Taryba;

31.

pabrėžia, kad skaidrumo stoka ir nekonkuravimo praktikos taikymas didmeninėje energijos rinkoje kenkia vartotojų pasitikėjimui; mano, kad būtina, kad būtų kuo greičiau suprasta, kaip formuojasi kaina didmeninėje rinkoje ir kokią įtaką tai turi vartotojų gaunamoms sąskaitoms;

32.

visiškai remia vienodas priemones, kurių imtasi kuriant labiau decentralizuotos ir konkurencingesnės rinkos modelius, atsižvelgiant į tai, kad juos taikant vietos energijos gamintojams ir naujiems pramonės atstovams suteikiama daugiau galimybių;

33.

primena, kad siekiant, jog dabar rinkoje dominuojantys tiekėjai nesutrukdytų atverti rinkos, svarbu sudaryti galimybę kurti naujus verslo modelius, pvz., galimybę sudaryti sutartis su keliais tiekėjais vienu metu;

34.

pažymi, kad stabili reglamentavimo sistema gamintojams, reguliavimo institucijoms, tinklų operatoriams, energijos tiekėjams, su paklausa susijusiems paslaugų teikėjams ir, svarbiausia, galutiniams vartotojams bei gaminantiems vartotojams būtina siekiant, kad gerai veiktų vidaus rinka ir būtų galima pritraukti ilgalaikių investicijų į infrastruktūros plėtrą; pabrėžia, kad parengus tinklų kodeksus, apimančius aiškias, nediskriminacines ir gerai subalansuotas taisykles, turėtų suvienodėti tinklų valdymas, rinkos struktūra ir pagerėti sąveika; pabrėžia, kad labai svarbu, jog visoje ES būtų laikomasi susitarimų dėl perdavimo tinklų, gamybos ir pristatymo atsiejimo, įskaitant susitarimus dėl nepriklausomos energijos reguliavimo institucijų pozicijos ir dėl reikalavimų dėl vartotojų apsaugos; todėl pabrėžia, kad reikia remti ir toliau plėtoti Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūros (angl. ACER) vaidmenį, ypač jos įgaliojimus tikrinti nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimus ir spręsti ginčus;

35.

pažymi, kad esama susirūpinimo, kad kai kurios valstybės narės, siekdamos užtikrinti elektros tiekimą, jau įgyvendino ar planuoja įgyvendinti nacionalinius pajėgumų ir atlygio mechanizmus, tinkamai neišnagrinėjusios visų galimų alternatyvių sprendimų, visų pirma tarpvalstybinių sprendimų ir su lankstumu susijusių išteklių; pripažįsta, kad nors šie mechanizmai tam tikromis aplinkybėmis yra būtini, jie gali trikdyti ir iškreipti didmeninės rinkos struktūrą ir, jei jie sukuriami netinkamai, gali sukelti izoliuojamąjį poveikį; ragina Komisiją užtikrinti labiau koordinuojamą požiūrį ES lygiu, siekiant užtikrinti, kad bet visi tokie pajėgumų ir atlygio mechanizmai būtų reikalingi, efektyvūs, skaidrūs, neutralūs technologiniu požiūriu ir nediskriminaciniai;

36.

apgailestauja, kad iki šiol Direktyvoje 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją nustatytais bendradarbiavimo mechanizmais dar nepasinaudota; atkreipia dėmesį į Komisijos išvadas, kuriose nurodoma, kad geriau išnaudojant esamas bendradarbiavimo galimybes, būtų galima gauti nemažai naudos, pvz., būtų suteiktas postūmis prekybai; todėl ragina valstybes nares, kai tinkama, geriau išnaudoti bendradarbiavimo mechanizmus ir palaikyti geresnius tarpusavio ryšius;

37.

pabrėžia, kad nepažeidžiant valstybių narių teisės pasirinkti energijos rūšių derinį ir nesumenkinant ES lygmens koordinavimo poreikio visa ES turi visapusiškai naudotis visais ES valstybių narių turimais tvariais energijos ištekliais, visapusiškai siekiant trijų ES energetikos politikos, kaip visumos, tikslų – konkurencingumo, tvarumo ir energijos tiekimo saugumo;

38.

pažymi, kad kai kurios valstybės narės, būdamos energetinėmis salomis, vis dar yra visiškai atskirtos nuo Europos dujų ir elektros tinklų ir toliau moka didesnę kainą už energijos išteklius, dėl to paveikiamas jų konkurencingumas; pažymi, kad nedarant didelių investicijų į infrastruktūrą tos valstybės narės negalės pasiekti ne kartą išsakyto Europos Vadovų Tarybos įsipareigojimo, pagal kurį iki 2015 m. nei viena valstybė narė neturėtų būti atskirta nuo ES tinklų; mano, kad Komisija, toms valstybėms narėms paprašius, turėtų dalyvauti derybose su ne ES energijos išteklių tiekėjais dėl energijos išteklių, pavyzdžiui, dujų pirkimo, kainų;

39.

pabrėžia, kad į ES sutartyje įtvirtintą raginimą užtikrinti valstybių narių solidarumą turėtų būti atsižvelgta tiek atliekant kasdienį vidaus ir išorės energetikos politikos darbą, tiek valdant krizes; ragina Komisiją pateikti aiškią „energetinio solidarumo“ apibrėžtį siekiant užtikrinti, kad jos laikytųsi visos valstybės narės;

40.

pabrėžia, kad trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu reikia spręsti numatomo dujų ir elektros energijos importo iš trečiųjų šalių į ES augimo klausimą siekiant užtikrinti energijos tiekimo saugumą, naštos pasidalijimą ir sąžiningą vidaus rinkos veikimą; primena, kad kai kurioms valstybėms narėms šis iššūkis artimai susijęs su priklausomybe nuo dujų ir naftos importo iš vienos trečiosios šalies ir kad siekiant šį iššūkį įveikti reikia imtis veiksmų, kuriais būtų įvairinamas energijos tiekėjų, maršrutų ir išteklių derinys; pripažįsta, kad strateginiai tikslai šiuo klausimu yra sukurti pietinį dujų koridorių, apimantį dujotiekį „Nabucco“ ir galimą jo sujungimą su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, ir pasiekti, kad iki 2020 m. būtų sukurtas maršrutas, kuriuo į ES būtų tiekiama maždaug 10–20 proc. ES reikalingų dujų, siekiant sudaryti sąlygas kiekvienam Europos regionui fiziškai naudotis dujomis mažiausiai iš dviejų skirtingų šaltinių;

41.

mano, kad atviroje ir skaidrioje vidaus rinkoje, kurioje visos ES ir trečiųjų šalių įmonės laikosi energetikos srities acquis communautaire, lengviau sustiprinti ES energijos tiekėjų derybines pozicijas išorės konkurentų atžvilgiu, o tai itin svarbu siekiant išnaudoti galimybes toliau koordinuoti išorinį energijos pirkimą ES lygmeniu; ragina ES apsvarstyti galimybę įsteigti bendrą dujų pirkimo agentūrą ir parengti tam reikalingus mechanizmus, kad būtų sukurta atsvara monopolistinei dominuojančių išorės tiekėjų padėčiai; atkreipia dėmesį į tai, kad palaikant santykius su ES ir išorės energijos tiekėjais turi būti vadovaujamasi abipusiškumo principu; pabrėžia, kad Komisija, palaikydama ryšius su energijos tiekėjais iš trečiųjų šalių, privalo atsižvelgti į savo sprendimų padarinius vartotojų mokamoms kainoms bei apie juos pranešti;

42.

yra įsitikinęs, kad Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai vykdyti derybas dėl strateginės svarbos infrastruktūros projektų, turinčių įtakos visos ES energijos tiekimo saugumui, ir kad šie įgaliojimai turėtų būti svarstomi ir kalbant apie kitus tarpvyriausybinius susitarimus, kurie, kaip manoma, turi didelį poveikį ilgalaikiams ES energetikos politikos tikslams, ypač jos energetinei nepriklausomybei; atsižvelgdamas į tai, teigiamai vertina Komisijos vadovaujamose derybose dėl ES, Azerbaidžano ir Turkmėnistano sutarties dėl Kaspijos jūros dujotiekio statybos padarytą pažangą;

43.

pabrėžia, kad, siekiant sukurti gerai veikiančią ir efektyvią didmeninę ir mažmeninę energijos vidaus rinką ir sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančių energijos šaltinių ilgalaikei plėtrai ir didelio masto naudojimui, būtina palaipsniui suvienodinti su atsinaujinančiaisiais ištekliais ir našumu susijusias paskatas ir papildomas energijos sąnaudas visose valstybėse narėse po 2020 m.;

44.

mano, kad trumpuoju laikotarpiu kaimyninių valstybių narių regioninės grupės turėtų būti skatinamos nuo nacionalinių planų pereiti prie suderintos arba bendros regioninės atsinaujinančiųjų išteklių rėmimo sistemos;

45.

ragina valstybes nares reguliariai ir skaidriai persvarstyti savo supirkimo arba kitokius paramos tarifus, kad juos reikiamu tempu būtų galima suderinti su mažėjančiomis technologinėmis ir tiekimo sąnaudomis;

46.

pripažįsta, jog bendri ES mokslinių tyrimų projektai, remiami pagal bendrąsias programas, SET planą ir kitas panašias iniciatyvas, nepakankamai panaudojami kuriant naujas technologijas, leidžiančias pagerinti veiksmingumą, didinti atsinaujinančiųjų išteklių naudojimą, gerinti branduolinių elektrinių saugą ir saugumą, didinti iškastinio kuro naudojimą mažataršiais būdais, plėtoti pažangiuosius tinklus; visa tai yra būtini energijos rinkos aspektai;

47.

mano, jog svarbu daryti didesnę pažangą tiesiant ateities elektros energijos perdavimo linijas, ypač Pietryčių–Šiaurės elektros perdavimo liniją, kuri taip pat padėtų perduoti fotovoltinės energijos parkų, pvz., pagal projektą „Helios“, pagaminamą elektros energiją iš Europos pietryčių į šiaurę ir vakarus;

48.

ragina valstybes nares skubiai iki galo perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti visus aktualius ES teisės aktus, visų pirma trečiąjį energetikos dokumentų rinkinį; primygtinai ragina Komisiją imtis veiksmų prieš tas valstybes nares, kuriose įgyvendinimas nepagrįstai vilkinamas; teigiamai vertina, kad Europos Komisija pradėjo oficialiai tirti ES taisyklių pažeidimus;

49.

pabrėžia, kad reikia spręsti struktūrinių rinkos iškraipymų ir skaidrumo stokos rinkoje problemas; ragina Komisiją didinti pastangas, kad būtų įgyvendintas trečiasis energetikos dokumentų rinkinys;

50.

prašo Komisiją atidžiai stebėti, kaip veiksmingai įgyvendinami ES energetikos teisės aktai, ypač nuostatos, kuriomis nustatomos pagrindinės vartotojų teisės, nuostatos, susijusios su sistemos operatoriais, nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ir konkurencijos ir valstybės pagalbos taisyklėmis, ir nuostatos, kuriomis siekiama sumažinti gretutinėmis elektros linijomis tekančių elektros srautų reiškinį elektros energijos vidaus rinkoje, keliantį energijos vidaus rinkai nemažai, tačiau išsprendžiamų problemų, nes dėl jo silpnėja energetikos sistemos saugumas, kadangi sumažinami energijos kaupimo variantai ir tinklo pajėgumai; primygtinai ragina Komisiją tinkamiausiomis turimomis priemonėmis kovoti su tolesniu aktualių ES teisės aktų nevykdymu;

51.

atkreipia dėmesį, kad iki šiol visi elektros tiekimo sistemos gedimai įvykdavo dėl veiklos sutrikimų, o ne dėl pajėgumų trūkumo; pripažįsta, kad dėl ekonomikos nuosmukio, didelių gamtinių dujų kainų ir vis didesnio periodinės atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos gamybos dalies investuotojai, plėtodami lanksčius elektros energijos gamybos pajėgumus, ES susiduria su nemažu neapibrėžtumu; ragina Komisiją naudojant suderintą metodiką atlikti išsamų gamybos pakankamumo vertinimą ir pateikti gaires, kaip didinti lankstumą ir užtikrinti energijos tiekimą;

52.

ragina Komisiją ir valstybes nares geriau koordinuoti infrastruktūros projektus ir bendrai planuoti tinklo plėtrą, ir užtikrinti visapusišką ES masto sistemos sąsają ir veiksmingumą pasinaudojant tarpvalstybinio sąveikumo ir veiksmingesnio infrastruktūros tinklo teikiamais pranašumais; pažymi, kad turėtų būti skatinama taikyti integruotą požiūrį, pagal kurį būtų įtraukiami skirstymo operatoriai; tuo tikslu ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad būtų sparčiai analizuojami, atrenkami, patvirtinami ir įgyvendinami bendros europinės svarbos projektai, ypač susiję su elektros energijos ir dujų tarpvalstybinėmis jungtimis, įskaitant tiekimo priešinga kryptimi mechanizmus, suskystintomis gamtinėmis dujomis, energijos kaupimo infrastruktūra ir pažangiaisiais perdavimo ir paskirstymo tinklais – visa tai itin svarbu siekiant gerai integruotos ir gerai veikiančios energijos rinkos;

53.

rekomenduoja Komisijai taikant Europos infrastruktūros tinklų priemonės nuostatas energetikos srityje pirmenybę skirti didžiausią poveikį vidaus rinkos veikimui turintiems projektams, taip skatinant konkurenciją, atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą, būtinų tarpvalstybinių jungčių kūrimą ir tiekimo saugumą;

54.

ragina Komisiją peržiūrėti esamus planus energetikos projektų srityje, ypač dėl regioninių suskystintų dujų terminalų statybų, kurios užtruktų ilgiau nei dešimtmetį, ir įvertinti jų ekonominę naudą, atsižvelgiant į atskirose valstybėse narėse statomus ar planuojamus statyti nacionalinius suskystintų dujų terminalus, kurie jau netolimoje ateityje prisidės prie energetiškai izoliuotų valstybių narių energetinio saugumo didinimo, taip pat prisidėti prie tokių projektų finansavimo;

55.

primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares įdiegti veiksmingą perkrovos valdymo sistemą, kad mažinant plečiamų tinklo pajėgumų sąnaudas būtų skatinama našiai naudoti esamus dujų ir elektros energijos perdavimo pajėgumus, ir sudaryti geresnes sąlygas daugiau atsinaujinančiųjų energijos išteklių prijungti prie elektros tinklo;

56.

ragina valstybes nares kaip įmanoma anksčiau susilaikyti nuo viršutinių kainų ribų nustatymo ar energijos kainų reguliavimo nacionaliniu lygmeniu, nes šios priemonės iškreipia konkurenciją ir kelia rimtą grėsmę būsimoms investicijoms į energetikos sektoriaus pajėgumus ir infrastruktūrą; vis dėlto pabrėžia, kad politikoje šiuo klausimu bus atsižvelgiama į teisėtus pažeidžiamų vartotojų interesus – šie vartotojai ne visada turi galimybių pasinaudoti tikrąja energijos rinkų konkurencija;

57.

teigiamai vertina Komisijos ryžtą užtikrinti, kad visų Europos Sąjungos teritorijoje veikiančių energetikos sektoriaus įmonių ir jų patronuojamųjų įmonių atžvilgiu būtų laikomasi antimonopolinių ir valstybės pagalbos taisyklių, kuriomis visiems rinkos dalyviams būtų sudaromos vienodas sąlygas vykdyti veiklą ir patekti į rinką; ragina Komisiją paskelbti gaires, kaip įvertinti bet kokios įmonės piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi mažmeninėse dujų ir elektros energijos rinkose, taip pat pateikti gaires dėl geriausios praktikos ir patirties, įgytos taikant atsinaujinančių energijos išteklių rėmimo schemas;

58.

prašo Komisijos persvarstyti valstybės pagalbos taisykles, susijusias su nacionalinėmis energijos vartojimo efektyvumo priemonėmis ir pagal sanglaudos politiką bendrai finansuojamais projektais, siekiant užtikrinti, kad daugiau šių veiksmų atitiktų valstybinio finansavimo kriterijus – tada daugiau projektų bus užbaigta;

59.

rekomenduoja Komisijai naudojantis savo turimais valstybės pagalbos tikrinimo įgaliojimais skatinti plėtoti tarpvalstybinę infrastruktūrą; mano, kad tokios jungtys atliktų gyvybiškai svarbų vaidmenį didinant galimybes energetinės avarijos ar energijos disbalanso atveju naudotis kaimyninės šalies tiekiama energija ir palaipsniui sumažinant subsidijas;

60.

tvirtai remia Komisijos pastangas Europos perdavimo sistemos operatorių tinklo atlikto koordinuoto darbo pagrindu pagal planą iki 2014 m. priimti suderintus tinklo kodeksus ir taisykles ir užtikrinti energijos vidaus rinkos reglamentavimo sistemos stabilumą ir didesnį palankumą inovacijoms;

61.

ryžtingai pritaria reguliavimo priemonėms, kurių ėmėsi ACER ir nacionalinės reguliavimo institucijos siekdamos skatinti, tobulinti ir supaprastinti tarpvalstybinę prekybą energija, įskaitant prekybą tos pačios dienos, išvakarių dienos ir balansavimo rinkose, ir panaikinti įvairių valstybių narių energetikos sistemų tarpusavio spragas skatinant skaidrų jungčių naudojimą; pabrėžia, kad užduotims, susijusioms su didmeninių operacijų stebėsena ir prekybos pasinaudojant viešai neatskleista informacija atvejų ir bandymų manipuliuoti rinka nustatymu, vykdyti ACER ir nacionalinėms valdžios institucijoms reikia pakankamai darbuotojų, turinčių reikiamą kvalifikaciją, patirtį ir žinių;

62.

vidaus elektros rinkos klausimu ragina Komisiją skubiai pateikti išsamią nacionalinių gamybos pajėgumų sistemos pakankamumo ir lankstumo trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu analizę, visapusiškai atsižvelgiant į naudą, kurią gali teikti visos lankstumo priemonės, pvz., reagavimas į paklausą, energijos kaupimas ir jungtys, ir pranešti apie taikytų nacionalinių priemonių, susijusių su pajėgumų vertinimu ir plėtros planavimu, poveikį energijos vidaus rinkai ir konkurencijos taisyklėms, atsižvelgiant pasekmes energijos tiekimo saugumui ir tarpvalstybiniams šios papildomos rinkos struktūros formavimo politikos aspektams; todėl ragina toliau stengtis, kad ateityje būtų pradėta taikyti energijos kaupimo technologijas ir reagavimo į paklausą priemones – visa tai teikia papildomo lankstumo;

63.

ragina Komisiją parengti gaires, kaip naudotis su lankstumu susijusiais ištekliais – paklausos valdymu, energijos kaupimu ir fizine infrastruktūra, įskaitant tarpvalstybinę infrastruktūrą, kad valstybės narės galėtų parengti ir įgyvendinti nacionalines strategijas, kaip savo teritorijose naudotis su lankstumu susijusiais ištekliais;

64.

ragina Komisiją ir Europos elektros energijos perdavimo sistemos operatorių tinklą (ENTSO-E) parengti nuoseklią ir suderintą gamybos pakankamumo Europoje užtikrinimo metodiką, apimančią teigiamą atsinaujinančiųjų, ypač kintamų, energijos išteklių įnašą;

65.

ragina Komisiją išnagrinėti būsimas energijos rinkos formas, kurios, priešingai negu dabartiniai nacionaliniai pajėgumų mechanizmai, galėtų teikti papildomus nediskriminacinius pajamų srautus investuotojams visų rūšių energijos gamybos srityse ir būtų užtikrintas ekonomiškai efektyviausias lanksčių paslaugų teikimas energetikos sektoriuje;

66.

ragina Komisiją nustatyti taisykles, kuriomis būtų skatinama toliau plėtoti papildomų paslaugų rinką, kurioje galėtų dalyvauti visų energijos išteklių, įskaitant atsinaujinančiuosius, eksploatuotojai;

67.

ragina Komisiją, valstybes nares ir atitinkamus suinteresuotuosius subjektus teikti paskatas ir remti regionines iniciatyvas ir partnerystės projektus, kuriais siekiama didesnės rinkos integracijos sukuriant regionines energijos biržas ir prekybos dujomis centrus, nustatant darnesnes prekybos dujomis taisykles ir rinkos susiejimo mechanizmus visiems laikotarpiams ir užtikrinant pakankamą rinkos likvidumą ir skaidrumą;

68.

pabrėžia, kad vidaus rinkos priemonėmis turėtų būti skatinama įvairinti vietos ir išorės energijos išteklius ir pagrindinis dėmesys neturėtų būti skiriamas tolesnei dabartinių maršrutų ir tiekimo būdų plėtotei ar plėtrai;

69.

atkreipia dėmesį į energijos rinkos, kuria siekiama palengvinti visų valstybių narių prieigą prie įvairių energijos išteklių, išorinį aspektą; ragina Komisiją, koordinuojant su EIVT, naudotis savo užsienio politikos priemonėmis populiarinant energijos vidaus rinkos taisykles ir standartus trečiosiose šalyse, ypač ES kaimyninėse šalyse; primygtinai ragina Komisiją dvišaliuose dialoguose su atitinkamų trečiųjų šalių atstovais spręsti klausimą, kaip nustatyti aiškias perkrovos valdymo tarpvalstybinėse elektros ir dujų jungtyse ir trečiųjų šalių naudojimosi perdavimo tinklais taisykles; labai ragina Komisiją imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama užkirsti kelią antikonkurenciniams trečiųjų šalių bendrovių veiksmams, kuriais gali būti ribojama konkurencija, nustatomos didesnės kainos ar mažinamas energijos tiekimo saugumas; ragina Komisiją palaikant santykius su išorės partneriais užtikrinti, kad ES įmonės galėtų vienodomis sąlygomis konkuruoti visame pasaulyje; primygtinai ragina Komisiją stiprinti bendradarbiavimą su ES kaimyninėmis šalimis branduolinės saugos klausimais; ragina Komisiją pranešti apie visus veiksnius, kurie vis dar kelia sunkumų įgyvendinant trečiąjį energetikos dokumentų rinkinį, ir pateikti aiškius skaičius, parodančius šių veiksnių padarinius vartotojų mokamoms kainoms;

70.

prašo valstybių narių ir Komisijos padidinti politinę ir finansinę paramą Energijos bendrijai ir imtis tolesnių priemonių, kuriomis būtų siekiama, kad vidaus rinkos taisyklės taip pat būtų taikomos Pietryčių ir Rytų Europoje;

71.

atsižvelgdamas į keitimosi informacija sistemos, aktualios rengiant tarpvalstybinius ES valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimus energetikos politikos srityje, sukūrimą, ragina Komisiją ir valstybes nares parodyti daugiau užmojo užtikrinant, kad nebūtų sudaromi vidaus rinkos teisės aktams prieštaraujantys susitarimai; mano, kad Komisijai turėtų būti sudaryta galimybė išnagrinėti susitarimų projektus, kad būtų patikrintas jų suderinamumas su acquis communautaire, ir, kai tinkama, dalyvauti derybose;

72.

primena Komisijai, kad vidaus rinka nėra nepriklausoma nuo pasaulinės rinkos; prašo Komisijos planuojant savo veiksmus vidaus rinkoje visapusiškai atsižvelgti į Parlamento rekomendacijas dėl energetikos politikos išorės dimensijos (16); pritaria minčiai, kad tik visapusiškai veikianti vidaus rinka leis mums visame pasaulyje kalbėti vienu balsu; prašo Komisijos toliau rengti papildomus veiksmus energetikos išorės politikos srityje;

73.

mano, kad į būsimąjį ES ir JAV laisvosios prekybos susitarimą turėtų būti įtrauktas skyrius, kuriame būtų kalbama tik apie energetikos klausimus, galinčius turėti poveikį vidaus rinkai, įskaitant, be kita ko, didmeninę prekybą energija, prekybą biržos prekėmis, energijos transportavimo jūra taisykles, šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemas, kuro saugos standartus, apskaitos praktiką, valstybės subsidijas energetikai ir intelektinės nuosavybės perdavimą, susijusį su energijos išteklių žvalgymu, gavyba, transformavimu ir gyvavimo ciklo pabaigos produktais;

74.

pritaria Europos Vadovų Tarybos Komisijai suteiktiems įgaliojimams iki 2013 m. pabaigos pateikti energijos kainų ir išlaidų atskirose valstybėse narėse sudėtį ir veiksnius, ypač dėmesį atkreipiant į poveikį namų ūkiams, MVĮ ir energijai imliai pramonei, plačiau pažvelgiant į ES konkurencingumą ir jį palyginant su kitų pasaulio dalių konkurencingumu; taip pat ragina Komisiją nuolat stebėti energijos kainas ir išlaidas valstybėse narėse;

75.

dujų vidaus rinkos klausimu ragina Komisiją ir valstybes nares persvarstyti visas dujų tiekimo sutartis, grindžiamas pasenusiais kainų nustatymo mechanizmais, ypač naftos kainų indeksavimo principu, nes jais vartotojams nustatomos didelės kainos, ir primygtinai ragina Komisiją padėti ištirti galimybes iš naujo susiderėti dėl šių sutarčių, ne tik svarstant jų pratęsimo klausimus; pabrėžia, kad reikia kurti ir remti visus produktus ir mechanizmus, kuriais siekiama sustiprinti trumpalaikius prekybos dujomis pajėgumus; pabrėžia, kad minėtosios priemonės itin svarbios siekiant užtikrinti tikrąjį visiems dujų vidaus rinkos vartotojams tiekiamų dujų kainos konkurencingumą;

76.

ragina Komisiją, valstybes nares ir atitinkamus suinteresuotuosius subjektus gerinti vartotojams teikiamos informacijos kokybę ir prieinamumą, nurodyti jiems aiškius ir skaidrius sąskaitų išrašymo metodus, parengti kainų palyginimo priemones, kuriomis naudodamiesi jie galėtų priimti geriausius turima informacija pagrįstus sprendimus ir informuoti juos apie būdus kontroliuoti vartojimą, galimybes taupyti energiją, didinti energijos vartojimo efektyvumą ir nedideliu mastu gaminti energiją; primygtinai ragina valstybes nares įgyvendinti Direktyvą dėl vartotojų ginčų alternatyvaus sprendimo ir Reglamentą dėl vartotojų ginčų elektroninio sprendimo; teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą sukurti informacijos apie vartotojų teises platformą; rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms inicijuoti vartotojams pritaikytas informavimo kampanijas, kuriose turėtų aktyviai dalyvauti valdžios institucijos ir regioninės pilietinės visuomenės organizacijos;

77.

pažymi, kad nors viso pasaulio didmeninės prekybos rinkose energijos kainos sumažėjo, vartotojai ir toliau moka dideles kainas; ragina Komisiją, valstybes nares ir valstybių narių reguliavimo institucijas užtikrinti, kad vartotojai gautų tiesioginės ir pakankamos naudos iš didmeninės kainos pokyčių;

78.

ragina valstybes nares ir Komisiją parengti išsamią strategiją, kuria būtų siekiama skatinti vartotojus ir gaminančius vartotojus aktyviai dalyvauti energijos rinkoje, inter alia, juos įtraukti taikant galiojančius teisės aktus ir įgyvendinant atitinkamas Direktyvos dėl energijos vartojimo efektyvumo nuostatas; ragina, kad reguliariai būtų pritaikoma tinklų naudojimo kainų pranešimo priemonė siekiant pateikti gaires ne tik esamiems, bet ir būsimiems naudotojams ir taip užtikrinti tinklų plėtros ir individualių sprendimų suderinamumą;

79.

ragina Komisiją skatinti tolesnį energetikos bei informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektorių bendradarbiavimą ir persvarstyti galiojančias reglamentavimo sistemas siekiant skatinti su energetika susijusias inovacijas, kad jos būtų naudingos visiems vartotojams, sudaryti sąlygas naudotojams palankiai, saugiai ir patikimai įdiegti pažangiuosius tinklus, dėl kurių neuždedama finansinė našta vartotojams ir kuriais naudojantis atsižvelgiama į vartotojų duomenų privatumą; ragina bendradarbiauti tiesiant pažangiuosius tinklus Europos, nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu ir kuriant Europos pažangiųjų tinklų standartus;

80.

primygtinai ragina valstybes nares, regionų ir vietos valdžios institucijas įtraukti ir sukurti finansines paskatas investicijoms į pažangiųjų tinklų IRT sprendimus ir siekti, kad susiformuotų profesionalių vartotojų rinka, kad būtų galima užtikrinti didesnį lankstumą, energijos vartojimo efektyvumą ir (arba) taupymą ir aktyvesnį vartotojų dalyvavimą;

81.

tikisi, kad Komisijos gairės padės nustatyti plataus užmojo politikos tikslus pažeidžiamų vartotojų atžvilgiu, o tai valstybėms narėms padės geriau apibrėžti savo požiūrį į šią vartotojų kategoriją; ragina Komisiją, deramai atsižvelgiant į esamus nacionalinius mechanizmus ir priemones šiems vartotojams apsaugoti, parengti šias gaires siekiant užtikrinti nuoseklesnę ir visapusiškesnę ES lygmens koncepciją, bet tinkamiausias tokios paramos priemones paliekant pasirinkti valstybėms narėms; taip pat pažymi, kad šios kategorijos vartotojų konsultavimo paslaugos ir keitimasis geriausia praktika gali vaidinti svarbų vaidmenį;

82.

teigiamai vertina energijos nepritekliaus Europos Sąjungoje analizę, kurią atliks Komisija; mano, jog, atlikdama šią analizę, Komisija turėtų stengtis užtikrinti, kad kova su energijos nepritekliumi taptų Europos socialinių paslaugų krepšelio dalimi, pvz., pasinaudojant Socialiniu ir Sanglaudos fondais; pabrėžia, kad esamose ir naujose energijos vartojimo efektyvumo didinimo programose visada konkretų dėmesį reikėtų skirti mažas pajamas gaunančioms grupėms;

83.

primygtinai ragina Komisiją parengti ir rekomenduoti tinkamą pagal tiekėjus sudarytą mažmeninės rinkos struktūrą Europos mažmeninėms rinkoms suderinti, taip palengvinant administracinę naštą vartotojams – leidžiant tiekėjams visus mokesčius tiesiogiai nurodyti sąskaitoje už elektros energiją;

84.

ragina valstybes nares, Komisiją ir atitinkamus suinteresuotuosius subjektus reikiamas paramos visiems elektros energijos gamintojams sistemas kaip įmanoma greičiau paversti skaidriomis, numatomomis, darniomis ir rinka grindžiamomis priemonėmis, kad būtų sukurta bendra rinka, kurioje būtų teikiama parama reikalingoms sritims – energijos vartojimo efektyvumui, gaminantiems vartotojams, bendrai šilumos ir elektros energijos gamybai, lankstumui, atsinaujinančiųjų išteklių energijai ir tinklo palaikymo paslaugoms tokiu būdu, kad būtų užtikrinamas jų suderinamumas ir išvengiama bet kokio dubliavimosi; ragina Komisiją pateikti gaires dėl veiksmingų ir ekonomiškai efektyvių atsinaujinančios energijos paramos sistemų;

85.

ragina Komisiją, valstybes nares ir nacionalines reguliavimo institucijas persvarstyti rodiklius, pagal kuriuos nustatoma konkurencija energijos rinkose, ir prie jų priskirti tokius rodiklius kaip pigiausius tarifus mokančių vartotojų dalis, naujų įmonių galimybės patekti į rinką ir vartotojų aptarnavimo bei inovacijų lygis – visa tai padės susidaryti aiškų vaizdą apie konkurencijos lygį rinkoje;

86.

elektros energijos vidaus rinkos srityje ragina Komisiją išsamiai išnagrinėti vis didėjančios atsinaujinančiųjų išteklių dalies integravimo į energijos tinklus padarinius, susijusius su finansine parama, visos sistemos techniniais reikalavimais ir rinkos struktūra; pabrėžia, kad nesant koordinuoto požiūrio į šiuos išteklius iki šiol buvo sudėtinga juos integruoti į Europos energetikos sistemas; pabrėžia, kad esami Europos energijos tinklai ir kaupimo infrastruktūra turi būti pritaikyti atsižvelgiant į atsinaujinančiųjų išteklių energijos paskirstytosios gamybos įnašą; pabrėžia dujų, kaip atsarginio kuro, naudojamo sprendžiant atsinaujinančios energijos gamybos variacijos klausimą, svarbą ir prašo Komisijos įvertinti reikalingą elektros energijos sistemos lankstumo (pažangiųjų tinklų, paklausos valdymo, kaupimo ir lanksčių atsarginių pajėgumų) lygį; mano, kad kaupiant elektrą didelis vaidmuo tenka hidroakumuliacinėms elektrinėms;

87.

prašo Komisijos, toliau naudojantis regioninės plėtros, sanglaudos ir kitų ES struktūrinių fondų lėšomis, ateinančiu laikotarpiu remti pažangiųjų dujų ir elektros energijos tinklų tiesimą siekiant geriau panaudoti naujų tipų ir išteklių energiją ir modernizuoti visus Europos regionus; mano, kad paskirstymo sistemos operatoriai taip pat turėtų būti skatinami duoti sutikimą pritaikyti savo tinklus;

88.

ragina Komisiją ir valstybes nares taikyti paskatas, kad būtų naudojamasi neišnaudotomis mikrogamybos galimybėmis, ir atkreipti dėmesį į būtinybę toliau plėtoti bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą, nes tai yra vienas iš ekonomiškiausių būdų gaminti elektros energiją ir šilumą, ir remiant šią galimybę plačiai diegti efektyvias centrinio šildymo ir centrinio vėsinimo sistemas;

89.

pabrėžia centriniam šildymui ir centriniam vėsinimui skirtų bendros šilumos ir elektros energijos gamybos pajėgumų galimybes priimti vis didesnę periodinės elektros energijos dalį – energijos rinkai tai teikia lankstumo, atsparumo ir galimybę ekonomiškai kaupti perteklinę elektros energiją; ragina Komisiją spręsti šį klausimą ir būsimoje iniciatyvoje dėl pajėgumų ir atlygio mechanizmų sistemos numatyti atlygį už šių galimybių diegimą ir remti šią tarpsektorinę integraciją ir balansavimą pagal programą „Horizontas 2020“;

90.

ragina Komisiją atlikti tyrimą, kad būtų išnagrinėti nauji ir ekonomiškai efektyvūs Europos elektros energijos rinkos struktūros variantai siekiant užtikrinti, kad vartotojai elektros energiją gautų priimtinomis kainomis, ir užkirsti kelią anglies dioksido nutekėjimui;

91.

teigiamai vertina darbą, atliktą siekiant energetikos srities mokslinius tyrimus padaryti programos „Horizontas 2020“ prioritetu, ir ragina valstybes nares visapusiškai pasinaudoti šia lėšų programavimo sritimi; ragina Komisiją ir valstybes nares taip pat remti programai „Horizontas 2020“ ir Europos technologijų instituto (EIT) projektams nepriklausančius novatoriškus energetikos technologijų mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą ir tobulinti esamas technologijas; ragina valstybes nares siekti europinių ir nacionalinių mokslinių tyrimų programų sąveikos, pripažįstant, kad moksliniai tyrimai yra vienintelis būdas sumažinti išmetamuosius teršalus, pagerinti energetinį saugumą ir ES pramonės konkurencinę padėtį pasaulinėje rinkoje, išlaikyti technologinį ES pirmavimą ir padėti siekti Europos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo darbotvarkės tikslų; pabrėžia, kad pramonės atstovams reikia suteikti teisinį tikrumą dėl laikotarpio po 2020 m.;

92.

labai ragina Komisiją pradėti skirti pakankamą finansavimą pažangiųjų paskirstymo tinklų plėtrai – tai ekonomiškai efektyviausias būdas įgyvendinti didelę atsinaujinančiųjų išteklių energijos paskirstytosios gamybos skvarbą ir kartu užtikrinti energijos tiekimo saugumą ir geriausiai išnaudoti energijos taupymo galimybes;

93.

pažymi, kad esant dabartinei sistemai, kai vidaus rinka yra suskaidyta, įmonėms ir investuotojams nesuteikiamas ilgalaikis stabilumas, todėl gali tekti uždaryti įrenginius ir tuomet susidarytų neapibrėžta padėtis, susijusi su užimtumu ir pajėgumais; prašo Komisijos atlikti nepriklausomą elektros energijos ir dujų vidaus rinkos ateities vertinimą, kuriame daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama klausimams, susijusiems su investicijomis, sektoriaus užimtumu, aplinka ir vartotojų apsauga; prašo šį vertinimą parengti iki 2014 m. kovo mėn. ir jame atsižvelgti į socialinių partnerių, mažas pajamas gaunančių namų ūkių, aplinkosaugos organizacijų, MVĮ ir kitų suinteresuotųjų subjektų nuomones;

94.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/21

—

atsižvelgdamas į SESV 194 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į ES pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į SESV 3 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1783/1999,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1084/2006, įsteigiantį Sanglaudos fondą ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1164/94,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, keičiančią direktyvas 2009/125/EB ir 2010/30/EU ir panaikinančią direktyvas 2004/8/EB ir 2006/32/EB,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/31/EU dėl pastatų energinio naudingumo,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 18 d. Komisijos ataskaitą „Finansinė parama energijos vartojimo pastatuose efektyvumui gerinti“ (COM(2013)0225),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. Briuselyje paskelbtos Europos profesinių sąjungų instituto (EPSI) ataskaitos „Benchmarking Working Europe 2013“ 5 skyrių „Švarios energijos ir energijos nepritekliaus takoskyra Europos šalyse“ („The European divide in clean energy and fuel poverty“),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų, pagal kurią panaikinama Tarybos direktyva 93/76/EEB,

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 11 d. rezoliuciją dėl socialinio būsto Europos Sąjungoje (1),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 4 d. Tarybos ataskaitą „Europos semestro įgyvendinimas – Apibendrinamoji ataskaita“ (6754/13),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 26 d. Komisijos komunikatą „Regioninės politikos įnašas į tvarų augimą 2020 m. Europoje“ (COM(2011)0017),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. Komisijos statistinių duomenų knygelę „ES energetikos skaičiai“ (2),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 16 d. Komisijos komunikatą „Sanglaudos politika: investavimas į realiąją ekonomiką“ (COM(2008)0876),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 19 d. Komisijos komunikatą „Efektyvaus energijos vartojimo veiksmų planas: išnaudoti potencialą“ (COM(2006)0545),

—

atsižvelgdamas į Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 21/2012 „Sanglaudos politikos investicijų į energijos vartojimo efektyvumą ekonominis veiksmingumas“,

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 11 d. rezoliuciją dėl Europos ekonomikos atkūrimo plano (3),

—

atsižvelgdamas į „KfW Research“ ataskaitą „KfW skatinimo programų, susijusių su efektyvaus energijos vartojimo pastatais ir jų rekonstrukcija, poveikis valstybių biudžetams“ (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos politikos ir jos veikėjų vaidmens įgyvendinant naują Europos energetikos politiką (5),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatą „Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planas“ (COM(2011)0112),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. gegužės 24 d. rezoliuciją dėl efektyviai išteklius naudojančios Europos (6),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 18 d. Komisijos ataskaitą „Sanglaudos politika. 2013 m. strateginė ataskaita dėl programų įgyvendinimo 2007–2013 m.“ (COM(2013)0210),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gegužės 4 d. Regionų komiteto nuomonę „Efektyvus energijos vartojimas miestuose ir regionuose. Skirtumai tarp kaimo vietovių ir miestų“ (7),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 14 d. Regionų komiteto nuomonę dėl energijos vartojimo efektyvumo (8),

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (ESRK) nuomonę dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl energijos vartojimo efektyvumo (9),

—

atsižvelgdamas į strateginį dokumentą „Viduržemio jūros regiono valstybių (MED) tarptautinio bendradarbiavimo priemonių gerinimas sprendžiant energijos vartojimo pastatuose efektyvumo uždavinius“, parengtą įgyvendinant „MARIE/ELIH-MED“ projektus,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatą „2011 m. efektyvaus energijos vartojimo planas“ (COM(2011)0109),

—

atsižvelgdamas į struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo rekomendacijas dėl investavimo į tvarios energijos vartojimą (projektas „SF Energy Invest“) „Praktinės rekomendacijos siekiant didinti investicijas į tvarios energijos vartojimą būsimuoju struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu“ (10),

—

atsižvelgdamas į „Ismeri Europa“ Komisijai pateiktą ataskaitą „Ekspertų tinklas 2007–2013 m. sanglaudos politikos rezultatams įvertinti. 2011 m. nacionalinių ataskaitų apibendrinimas. Atsinaujinantieji energijos ištekliai ir energijos vartojimo efektyvumas būsto sektoriuje“,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 27 d. Komisijos žaliąją knygą „2030 m. klimato ir energetikos politikos strategija“ (COM(2013)0169),

—

atsižvelgdamas į bendrovės „Copenhagen Economics“ atliktą tyrimą „Daugialypė investavimo į pastatų renovaciją siekiant efektyvaus energijos vartojimo nauda“ („Multiple benefits of investing in energy efficient renovation of buildings“) (11),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pranešimą 2013 m. gegužės 22 d. Europos Vadovų Tarybos posėdžiui „Energetikos uždaviniai ir politika“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonę (A7-0271/2013),

A.

kadangi didesnis energijos vartojimo efektyvumas (angl. EE) reiškia, kad tokio pat lygio ekonominei veiklai ar paslaugai suvartojama mažiau energijos (12);

B.

kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 194 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką siekiama skatinti energijos vartojimo efektyvumą;

C.

kadangi energijos vartojimo efektyvumo užtikrinimas yra svarbiausias Komisijos ir valstybių narių prioritetas, nes vienas iš strategijos „Europa 2020“ tikslų – 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą;

D.

kadangi vartojimo mažinimas pasitelkiant efektyvaus energijos vartojimo priemones – tai tvariausias būdas priklausomybei nuo iškastinio kuro mažinti, dėl kurio importas sumažėtų apytiksliai 25 proc.;

E.

kadangi didžioji dalis energijos vis dar išgaunama iš angliavandenilių, kuriuos deginant, išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos;

F.

kadangi investicijos į energijos vartojimo efektyvumą gali duoti ekonominę, socialinę ir aplinkos grąžą Europos regionams;

G.

kadangi laiku ir sąnaudų požiūriu veiksmingai įgyvendinant direktyvą dėl energijos vartojimo efektyvumo atsiranda galimybių gerokai sumažinti energijos suvartojimą, sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro importo, sukurti naujas darbo vietas, užtikrinti socialinę apsaugą ir panaikinti energijos nepriteklių;

H.

kadangi per dabartinį 2007–2013 m. programavimo laikotarpį Sanglaudos politikos biudžete energijos vartojimo efektyvumui, kogeneracijai ir energijos naudojimo vadybai skirta 5,5 mlrd. EUR;

I.

kadangi naujausioje Komisijos ataskaitoje (13) apibendrinama, kad iki 2011 m. pabaigos konkretiems energijos vartojimo efektyvumo projektams, įskaitant apyvartinius fondus, skirta beveik 3,8 mlrd. EUR, t. y. panaudota 68 proc. lėšų; kadangi ataskaitoje taip pažymima, jog šios lėšos Sąjungoje buvo naudojamos netolygiai;

J.

kadangi 2013 m. kovo mėn. Taryba savo apibendrinamojoje ataskaitoje (14) nurodė, kad veiksniai, darantys neigiamą poveikį energijos vartojimo efektyvumo srities plėtojimui, apima informacijos ir finansinių paskatų stoką, nepakankamą energijos vartojimo efektyvumo priemonių matomumą ir netinkamą galiojančių teisės aktų įgyvendinimą, pažymėdama, kad šie veiksniai yra labiau praktinio nei reguliuojamojo pobūdžio;

K.

kadangi mažiausia pagal priemonę ELENA tinkamo finansuoti projekto suma yra 50 mln. EUR, o mažiausia pagal programą „Pažangi energetika Europai“ tinkamo finansuoti projekto suma yra didesnė kaip 6 mln. EUR, o tai viršija daugelio projektų mažose ir kaimo vietovių bendruomenėse sumą;

1.

pabrėžia, kad dabartiniu krizės laikotarpiu ir Sąjungai importuojant daugiau kaip 50 proc. jai reikalingos energijos rentabilus energijos vartojimo efektyvumo didinimas gali būti labai svarbi priemonė skatinant Sąjungos konkurencingumą, darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą vietos ir regionų lygmenimis, ir dėl to, kovojant su klimato kaita ir didelėmis išlaidomis energijai, laimėtų visi ir netektų apgailestauti;

2.

pritaria ES įsipareigojimui siekti iškelto tikslo iki 2020 m. 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą; pažymi, kad spartus ir tinkamas direktyvos dėl energijos vartojimo efektyvumo ir jos priemonių įgyvendinimas, atsižvelgiant į sąlygas atskirose valstybėse, padėtų valstybėms narėms grįžti į teisingą kelią, kad galėtų būti pasiektas 20 proc. sumažinimo tikslas; todėl ragina valstybes nares toliau dėti pastangas siekiant strategijoje „Europa 2020“ iškelto tikslo ir sudaryti sąlygas sutaupyti dar daugiau energijos po šios datos;

3.

pažymi, kad Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšomis padedant skatinti privačias investicijas į efektyviu energijos vartojimu grindžiamus produktus, tokių rūšių transportą, pastatus, pramonę, veiklą ir paslaugas, įskaitant energijos vartojimo efektyvumo didinimo paslaugas, galima būtų padėti mažinti valdžios institucijų sąskaitas už energiją ir sudaryti sąlygas efektyviau panaudoti lėšas; palankiai vertina tai, kad programos „Horizontas 2020“ energetikos mokslinių tyrimų skyriuje pirmenybę siūloma teikti energijos vartojimo efektyvumui;

4.

atkreipia dėmesį, kad dabartinio finansavimo laikotarpio patirtis rodo, kad energijos vartojimo efektyvumui skirtos Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšos negali būti pilnai išnaudotos; todėl įgyvendinant 2014–2020 m. finansinę programą, kurioje energijos vartojimo efektyvumui numatyta dar didesnė lėšų dalis, būtina pasirūpinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms būtų sudarytos geresnės galimybės gauti šių lėšų;

5.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų vertinti Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšų naudojimą energijos vartojimo efektyvumui didinti kaip didelį sverto poveikį turinčią investavimo galimybę, o ne kaip išlaidas; be to, ragina Komisiją persvarstyti valstybės pagalbos taisykles, kad, be Europos investicijų, būtų užtikrintas geresnis nacionalinis energijos vartojimo efektyvumo finansavimas;

6.

pažymi sanglaudos politikos ir jos finansinių išteklių svarbą siekiant plėtoti elektros energijos tinklus ir pažangiuosius tinklus, kurie regionuose padeda taikyti efektyvesnes energijos sistemas, mažinti energijos vartojimą ir energijos nuostolius;

7.

pabrėžia, kad vietos ir regioninės valdžios institucijos turi turėti atitinkamą kompetenciją ir prisiimti atsakomybę ne tik dėl energijos tiekimo ir vartojimo, bet ir dėl energijos vartojimo efektyvumo tikslų įgyvendinimo;

8.

ragina Komisiją didinti teisinį tikrumą taikant regioninės valstybės pagalbos teikimo taisykles, susijusias su socialinio būsto, atitinkančio energijos vartojimo efektyvumo standartus, statyba ir investicijomis į tvarias statybas ir energetiką;

9.

primena, kad, remiantis tam tikrais akademiniais moksliniais tyrimais, 2010 m. beveik 9 proc. ES, Norvegijos ir Šveicarijos gyventojų (52,08 mln. žmonių) negalėjo tinkamai apšildyti savo būstų; pažymi, kad energijos nepriteklius itin didelis naujosiose valstybėse narėse, ir kad daugeliu atvejų jis susidaro dėl netinkamai užsandarintų namų; ragina Komisiją nuodugniai išnagrinėti sąsajas tarp energijos vartojimo efektyvumo skatinimo, energijos nepritekliaus ir pažeidžiamų vartotojų; pabrėžia, kad nauda, gauta įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo priemones, turi lemti mažesnes vartotojų sąskaitas;

10.

nurodo, kad tam tikruose ekonomikos sektoriuose, pvz., statybos ir transporto, dar nėra veiksmingai panaudotas energijos vartojimo efektyvumo potencialas ir kad asignavimai iš struktūrinių fondų, Sanglaudos fondo ar kitos investicijos į didesnį energijos vartojimo efektyvumą turėtų padėti pagerinti užimtumo galimybes šiame sektoriuje;

11.

pabrėžia, kad būtina užtikrinti, jog socialinių būstų statyba ir renovacija būtų vykdoma siekiant įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo tikslus ir standartus; atsižvelgdamas į subsidiarumo principą ragina valstybes nares ir visas suinteresuotąsias šalis būsimu 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu partnerystės susitarimų strateginėse kryptyse ir nacionalinėse reformų programose apsvarstyti socialinį būstą; atsižvelgdamas į tai, primena valstybėms narėms Direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo 20 straipsnio nuostatas;

12.

pripažįsta, kad viena iš didžiausių energijos taupymo vietos ir regiono lygiu kliūčių yra išankstinių investicijų poreikis; yra įsitikinęs, kad imantis bet kokių ES lygio priemonių turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į poveikį savivaldybėms ir regionams ir jų biudžeto apribojimus; todėl rekomenduoja, kad kuriant energetikos srities gaires būtų konsultuojamasi su vietos ir regionų atstovais, o vietos ir regioninio lygmens programoms, skirtoms naudoti esamus energijos išteklius, būtų teikiama finansinė pagalba;

13.

primena, kad Parlamentas jau patvirtino ES sanglaudos politikos ir jos dalyvių vaidmens įgyvendinant naująją Europos energetikos politiką ataskaitą ir kad į šią ataskaitą taip pat įtraukti energijos vartojimo efektyvumo klausimai;

14.

pažymi, kad prioritetinis sanglaudos politikos tikslas – mažinti ekonominius, socialinius ir teritorinius regionų skirtumus, ir mano, kad energijos vartojimo efektyvumo priemonės neturėtų trukdyti šiam tikslui; pabrėžia, kad kai kurie iš skurdžiausių ES regionų gali turėti kitus prioritetus ir jiems visų pirma reikalingos investicijos kitose srityse; pabrėžia, kad sanglaudos politikos pranašumas yra jos lankstumas ir decentralizuotas vietos lygmens lėšų administravimas;

15.

primena apie 2009 m. iš dalies pakeistą Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) reglamentą dėl energijos vartojimo efektyvumo siekiant, kad būstas atitiktų paramos kriterijus visose ES šalyse ir nustatant 4 proc. viršutinę ribą; pažymi, kad daugelyje valstybių narių dėl tokių politinių veiksmų šiam tikslui skiriamos lėšos iš esmės nepadidėjo, nes teisės aktų nuostatos, konkrečiai – veiklos programos, buvo pakeistos vėlai, jau programavimo laikotarpiu; pažymi, kad šiems pakeitimams įgyvendinti nebuvo naujai skirta papildomų ES lėšų, todėl kai kurios valstybės narės atmetė šią galimybę, o kitose buvo nustatytas pastebimas ryšys tarp menko lėšų įsisavinimo ir silpno administravimo; atkreipia dėmesį į teisinio aiškumo dėl energijos vartojimo efektyvumo priemonių svarbą prieš naująjį 2014–2020 m. programavimo laikotarpį ir jo metu;

16.

palankiai vertina ERPF ir Sanglaudos fondo siūlomas naujas galimybes ir svarbesnį vaidmenį, kuris šiems fondams teikiamas įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo tikslus 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu; visų pirma pritaria dėl būsimo Sanglaudos politikos finansavimo vaidmens visame statybos sektoriuje, įskaitant apgyvendinimą;

17.

ragina valstybes nares savo veiklos programose nustatyti paprastas ir nebiurokratinės lėšų, skirtų gerinti būsto energijos vartojimo efektyvumą, naudojimo procedūras;

18.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad taikant decentralizuotą tvarką savivaldybių institucijos galėtų tiesiogiai gauti finansavimą būsto energijos vartojimo efektyvumui didinti;

19.

palankiai vertina derybų dėl ERPF reglamento dėl skiriamų lėšų minimalios procentinės dalies, kuri turi būti naudojama konkretiems kiekvienos kategorijos regionų teminiams tikslams, taip sudarant galimybę skirti daugiau lėšų energijos vartojimo efektyvumui ir atsinaujinantiesiems energijos ištekliams, rezultatus; primena, kad pakankamai didelė minimali dalis yra labai svarbi siekiant sutelkti vietos veikėjus ir ja taip pat prisidedama rengiant stabilias ir ilgalaikes programas;

20.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą išplėsti naujoviškų finansinių priemonių taikymą 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu siekiant visų teminių tikslų, įskaitant energijos vartojimo efektyvumo didinimą;

21.

pritaria Komisijos pasiūlymams naujuoju 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu supaprastinti Europos struktūrinių ir investicijų fondų veiklą; mano, kad derybų dėl bendrųjų nuostatų reglamento užbaigimas turėtų sudaryti sąlygas sėkmingai naudotis įvairių fondų lėšomis, o tai būtų labai naudinga įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo projektus;

22.

palankiai vertina derybų dėl bendrųjų nuostatų reglamento pažangą, pasiektą partnerystės susitarimų srityje; todėl ragina valstybes nares ir valdymo institucijas bendradarbiauti su energijos vartojimo efektyvumo srities ekspertais, kad rengiant veiklos programas būtų tinkamai pasinaudota šiuo mechanizmu;

23.

skatina valstybes nares stiprinti atitinkamų nacionalinių energijos vartojimo efektyvumo veiksmų planų sąsajas su veiklos programomis siekiant užtikrinti, kad Europos struktūriniai ir investicijų fondai taptų nuoseklios strategijos dalimi, kartu ir toliau atsižvelgiant į teritorinius poreikius; pabrėžia, kad pagrindinis energijos vartojimo efektyvumo tikslas turėtų būti energetinis savarankiškumas regionų ir vietos lygmeniu;

24.

mano, kad ES priemonėmis efektyvus energijos vartojimas turėtų būti remiamas energijos gamybos, platinimo ir vartojimo etapais; pažymi, kad, nors energetikos finansavimas pagal sanglaudos politiką šiuo metu daugiausia skiriamas atsinaujinantiems ištekliams (15), reikia užtikrinti didesnę pusiausvyrą ir skirti didesnę finansavimo procentinę dalį projektams, susijusiems su energijos vartojimo efektyvumu;

25.

pabrėžia, kad dėl pernelyg išsamių reikalavimų ir privalomų tikslų, susijusių su energijos vartojimo efektyvumo tikslų įgyvendinimu, gali išaugti regionų ir vietos valdžios institucijų išlaidos įgyvendinant šias priemones ir atsirasti papildomų išlaidų pirkėjams;

26.

pabrėžia, kaip svarbu įtraukti energijos vartojimo efektyvumo aspektą į mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijas, skirtas pažangiajai specializacijai, kurias valstybės narės ir jų regionai turės parengti, kad galėtų gauti lėšų inovacijoms pagal būsimą sanglaudos politiką;

27.

dar kartą primena valstybėms narėms, kad svarbu numatyti pakankamai lėšų 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos biudžete, nes pagal šią programą sanglaudos politika gali ir turėtų tapti atgaivinimo varikliu;

28.

ragina Komisiją tinkamiau skleisti vietos ir regionų valdžios institucijoms praktinę informaciją apie energijos vartojimo efektyvumą, taip pat apie naudą, gaunamą iš investicijų į energijos vartojimo efektyvumo didinimą, geriausias metodikas ir atitinkamų paslaugų teikėjus, įskaitant sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo, ir gerinti šios informacijos kokybę; atkreipia dėmesį į tai, kad energetinių paslaugų bendrovių trūkumas daugelyje regionų ir valstybių narių gali turėti įtakos lėšų energijos vartojimo efektyvumui didinti įsisavinimui;

29.

pabrėžia, kad išsamios informacijos apie esamų pastatų savybes stoka regioniniu lygmeniu yra didžiulė kliūtis nacionalinėms ir regioninėms valdžioms institucijoms, joms rengiant strategijas ir planus; atkreipia dėmesį į Direktyvoje 2012/27/ES numatytus reikalavimus teikti tokią informaciją ir prašo baigti rinkti ją taip pat ir regioniniu lygmeniu bei paskelbti visuomenei;

30.

ragina valdymo institucijas pagerinti veiklos programų matomumą ir sudaryti geresnes sąlygas galimiems naudos gavėjams, pasiūliusiems tvarios energetikos projektus; šiuo tikslu siūlo kurti nacionalines interneto svetaines, platformas ar duomenų bazes, kurios būtų skirtos galimiems naudos gavėjams ir suinteresuotosioms šalims, rengti praktinius seminarus ir organizuoti renginius siekiant informuoti tikslines grupes ir taikyti priemones, kuriomis būtų pagerintas esamų interneto išteklių matomumas ir galimybės jais naudotis (pvz., „Build Up“ žiniatinklio portalas ir projekto „SF Energy Invest“ vadovas);

31.

ragina valdymo institucijas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu skatinti integruotus projektus priimant visa apimantį požiūrį į energijos vartojimo efektyvumą teritoriniu lygmeniu, visų pirma pasinaudojant naujomis strateginėmis programavimo priemonėmis, pvz., integruotų teritorinių investicijų, taip pat rengti integruotus planus pasitelkti tokias esamas iniciatyvas kaip merų paktas; ragina Komisiją ir valstybes nares paspartinta tvarka finansuoti paraiškas, pateikiamas institucijų, kurios yra pasirašiusios Merų paktą ir visiškai įgyvendinusios jo reikalavimus;

32.

palankiai vertina metinę „Atvirų durų dienų“ (angl. Open days) konferenciją ir tai, kad tiek daug forumų buvo skirti vietos ir regionų energijos vartojimo efektyvumo projektams; siūlo Komisijai, valstybėms narėms ir valdymo institucijoms įsteigti šiam renginiui skirtą keitimosi informacija platformą, taip siekiant skatinti itin reikalingą dialogą ir keistis geriausia patirtimi, sukaupta įgyvendinant ir valdant energijos vartojimo efektyvumo projektus, finansuojamus Europos Sąjungos struktūrinių ir investicijų fondų lėšomis;

33.

ragina valstybes nares laikytis Komisijos rekomendacijų (16) ir didinti gebėjimus pasinaudojant techninei pagalbai skirtais biudžetais, kad vietiniai, regioniniai ir pilietinės visuomenės veikėjai galėtų veiksmingiau dalyvauti įgyvendinant regionines ir vietos energetikos srities programas;

34.

pripažįsta, kad pereinant prie efektyvaus energijos vartojimo technologijų būtini nauji įgūdžiai, profesinis švietimas, per kurį atsižvelgiama į aplinkos poreikius, taip pat specialus mokymas statybos ir kituose sektoriuose; todėl ragina valstybes nares toliau naudotis fondų lėšomis visais lygmenimis teikiant techninę pagalbą (pvz., įgyvendinant Europos pagalbos vietinei energetikai (ELENA) priemonę); be to, ragina valstybes nares naudotis Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšomis perkvalifikuojant darbuotojus, kad jie galėtų dirbti naujose darbo vietose, sukurtose pereinant prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, ir gerinant jų įgūdžius ir taip išvengti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo šiame sektoriuje;

35.

pabrėžia galimą JESSICA (Bendra Europos parama tvarioms investicijoms į miestų teritorijas) ir ELENA iniciatyvų naudą siekiant užtikrinti tvarias energijos investicijas vietos lygmeniu ir padėti miestams bei regionams energijos vartojimo efektyvumo srityje įgyvendinti perspektyvius investicinius projektus ir ragina skatinti šias iniciatyvas;

36.

ragina toliau teikti administracinę paramą vietos ir regioninėms valdžios institucijoms grupuojant mažus ir vidutinio dydžio energijos vartojimo efektyvumo projektus, kurių vertė paprastai būtų mažesnė nei žemutinė finansinė riba, nustatyta norint pasinaudoti ELENA, JESSICA ir Pažangios energetikos programų lėšomis; atkreipia valstybių narių ir Komisijos dėmesį į tai, kad maži ir vidutinio dydžio miestai bei kaimo bendruomenės dažnai neturi reikiamų administracinių gebėjimų, kad galėtų visapusiškai pasinaudoti naujomis finansinėmis priemonėmis;

37.

pabrėžia, kad dėl biurokratijos ir procedūrinio aiškumo stokos sunku naudotis struktūriniais fondais ir Sanglaudos fondu ir kad tai neskatina dalyvių, kuriems labiausiai reikia tokio finansavimo, teikti paraiškas; todėl pritaria, kad reikia supaprastinti taisykles ir procedūras, pašalinti biurokratines kliūtis ir lanksčiau paskirstyti šias lėšas tiek ES, tiek nacionaliniu lygmeniu; mano, kad supaprastinus taisykles ir procedūras bus galima veiksmingiau paskirstyti lėšas ir jos bus geriau panaudojamos, bus daroma mažiau klaidų ir sutrumpės mokėjimo terminai, o neturtingiausios valstybės narės ir regionai galės visapusiškai pasinaudoti finansinėmis priemonėmis, kuriomis siekiama sumažinti regioninius ir tarpvalstybinius skirtumus; mano, kad reikia rasti taisyklių ir procedūrų supaprastinimo ir stabilumo pusiausvyrą;

38.

pabrėžia, kad subsidijų ir finansinių priemonių derinys gali būti sėkmingas ir naujoviškas metodas pritraukiant privačiojo sektoriaus investicijas, kuriant naujus privačiojo ir viešojo sektoriaus partnerystės modelius ir didinant investicijas; pabrėžia, kad svarbu pritraukti ES ir trečiųjų šalių privačiojo sektoriaus investicijas į energijos vartojimo efektyvumą;

39.

pažymi, kad siekiant gauti lėšų investicijoms į energijos vartojimo efektyvumo projektus dažnai susiduriama su rinkos ir reguliavimo kliūtimis, taip pat pasitikėjimo stoka, pvz., didelėmis išankstinėmis investuotojų sąnaudomis ir sunkumais nuspėjant tikslias energijos taupymo galimybes; ragina valstybes nares rasti tinkamų būdų skatinti investicijas į energijos vartojimo efektyvumą namų ūkiuose;

40.

susirūpinęs pabrėžia, kad dabartinė ekonomikos ir finansų krizė valstybėms narėms sukelia vis daugiau sunkumų rasti finansavimą, kuris reikalingas siekiant bendrai finansuoti su energijos vartojimo efektyvumu susijusias sanglaudos politikos programas; todėl mano, kad itin svarbu rasti naujoviškus energijos vartojimo efektyvumo projektų finansavimo būdus, taip pat privačiojo sektoriaus lėšomis;

41.

pripažįsta Komisijos paramą didesniam naujų ir novatoriškų finansinių priemonių vaidmeniui 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu; pabrėžia, kad įgyvendinimo laiku ir teisinio aiškumo stoka sukelia didelių sunkumų valstybėms narėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims, kurios dalyvauja tokių priemonių valdyme; ragina Komisiją nedelsiant pateikti pasiūlymus dėl tinkamų finansinių priemonių, kuriomis būtų galima remti energijos vartojimo efektyvumo priemones;

42.

ragina valstybes nares keistis geriausia patirtimi kuriant nacionalinius energijos vartojimo efektyvumo fondus, kai Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšos būtų naudojamos kaip kapitalo įnašai (ar panašiu būdu), kurie būtų naudojami kartu su papildomais finansavimo šaltiniais iš privačiojo sektoriaus;

43.

ragina Komisiją toliau didinti Europos investicijų banko (EIB), Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB), Europos plėtros banko tarybos (angl. CEB) ir Europos efektyvaus energijos vartojimo fondo (EEEF) teikiamą tikslinę finansinę paramą energijos vartojimo efektyvumo projektams; ragina EIB, Europos plėtros banko tarybą (CEB) ir ERPB sudaryti jungtinę darbo grupę, kuri išnagrinėtų naujų finansinių priemonių, kurias valstybės narės galėtų taikyti kartu su savo nacionaliniais energijos vartojimo efektyvumo fondais ar per juos siekiant skatinti papildomas privačiojo sektoriaus investicijas, alternatyvas;

44.

pabrėžia, kad lėšų paskirstymas turi būti pagrįstas proporcingumo, ekonomiškumo ir ekonominio efektyvumo principais ir kad skirstant lėšas neturi būti didinama administracinė našta;

45.

pabrėžia, kad svarbu reguliariai vertinti, ar energijos vartojimo efektyvumo priemonės ir reikalavimai tebėra pakankami atsižvelgiant į klimato sąlygas, konkurencijos poveikį pramonei ir MVĮ, taip pat energijos kainų padarinius skirtingose valstybėse narėse ir regionuose; ragina Komisiją nuodugniai apsvarstyti šį aspektą rengiant veiklos rodiklių rinkinį;

46.

taip pat pabrėžia, kad užtikrinant energijos vartojimo efektyvumą reikia atsižvelgti į geografinius atokiausių regionų ypatumus, kad būtų labiau įvertinti šių regionų gamtos turtai, susiję su jų atokumu (geotermija, saulės, vėjo ir jūrų energija);

47.

remia pagal MARIE programą pasiektą pažangą rengiant Viduržemio jūros regiono šalių pastatų energijos vartojimo efektyvumo gerinimo strategiją; todėl ragina šio regiono šalis keistis geriausia patirtimi siekiant parengti Pietų Europai sąnaudų atžvilgiu tinkamiausią modelį; ragina parengti panašias programas ir kitiems Europos regionams, ypač Vidurio Europos; mano, kad būtų galima įgyvendinti panašią priemonę, skirtą atokiausiems regionams, ypač atsižvelgiant į tai, kad dauguma šių regionų (tačiau ne visi) yra tropiniai;

48.

ragina valstybes nares nustatyti plačių užmojų tikslus siekiant užtikrinti, kad viešieji pastatai bei kitos paskirties pastatai atitiktų aukščiausius energijos vartojimo efektyvumo standartus, kaip numatyta Direktyvoje 2010/31/ES, ir nustatyti reikalavimą reguliariai atlikti jų energijos vartojimo efektyvumo sertifikavimą;

49.

ragina Komisiją patikslinti sanglaudos politikai skirtus bendruosius energijos vartojimo efektyvumo rodiklius, kuriuos valstybės narės turi taikyti ir naudoti būsimuoju 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu;

50.

ragina Komisiją tinkamai atsižvelgti į valstybių narių ekonominę, geografinę bei socialinę padėtį nustatant konkrečiai valstybei narei ar regionui vienos kWh sutaupymo investicines sąnaudas;

51.

ragina Komisiją glaudžiai konsultuojantis su valstybėmis narėmis ir regionais nedelsiant parengti energijos vartojimo efektyvumo projektų vertinimo gaires, kurios galėtų tapti pagrindu kuriant projektų vertinimo, stebėsenos ir tikrinimo mechanizmą bei nustatyti ekonominio veiksmingumo apibrėžtį;

52.

ragina valstybes nares energijos vartojimo efektyvumo projektams taikyti rezultatų rodiklius, apibrėžtus ERPF reglamento I priede, taip pat naudoti projektų atrankos kriterijus bei standartines vienam sutaupomos energijos vienetui tenkančias investicines sąnaudas, nustatant maksimalų priimtiną paprastąjį investicijų į energijos vartojimo efektyvumo projektus grąžos laikotarpį;

53.

atkreipia dėmesį į naujausią Audito Rūmų ataskaitą dėl sanglaudos politikos investicijų į energijos vartojimo efektyvumą ekonominio veiksmingumo; pabrėžia, kad Audito Rūmai rekomenduoja taikyti skaidrius ir griežtesnius projektų atrankos kriterijus tiek ES, tiek valstybių narių lygmeniu; sutinka su Audito Rūmų išvada, kad vertinimo kriterijai, kurie taikomi priimant sprendimą dėl investavimo, turi būti aiškesni ir tikslesni nustatant, kaip turi būti vertinami energijos vartojimo efektyvumo aspektai;

54.

tačiau pažymi, kad Audito Rūmų vertinimas yra pakankamai griežtas dėl projektų atrankos ir atsipirkimo laikotarpio; pabrėžia, kad sanglaudos politika yra integruota politikos sritis, todėl vertinant projektus turi būti laikomasi visapusiško požiūrio, pagrįsto gyvavimo ciklo sąnaudų analize;

55.

pažymi, kad 2010 m. energijos suvartojimas pastatuose sudarė didžiausią dalį, t. y. 40 proc., bendro galutinio energijos suvartojimo ES, o 26,7 proc. bendro suvartojimo sudarė suvartojimas namų ūkiuose ir dėl to susidaro 36 proc. išmetamo CO2 kiekio; apgailestauja, kad daugeliui valstybių narių nepavyksta visapusiškai išnaudoti pastatų energijos taupymo galimybių; ragina Komisiją surasti būdų, kaip galima būtų skatinti, kad didžiausios energijos taupymo galimybės neliktų neišnaudotos teikiant pasiūlymus dėl aiškių tikslų, susijusių su Sąjungos valstybių narių pastatuose suvartojama energija;

56.

primena, kad natūralus pastatų renovavimo ciklas yra 40 metų ir kad energijos taupymo technologijos šiame sektoriuje yra pakankamai ištobulintos, taigi dauguma likusių kliūčių, trukdančių visapusiškai naudotis energijos taupymo potencialu, yra ne techninio pobūdžio; pažymi, kad taip pat ir dėl renovacijos siekiant efektyvaus energijos vartojimo projektų, kurie dažnai yra mažiau pastebimi, mažesni ir kuriuos sudėtingiau kartu įvertinti, pobūdžio Europos struktūriniams ir investicijų fondams tenka itin svarbus vaidmuo užtikrinant finansavimą, reikalingą šioms kliūtims įveikti;

57.

atkreipia dėmesį į tai, kad energijos taupymo galimybės, kurios daugiausia priklauso nuo esamų pastatų būklės, valstybėse narėse ir regionuose yra nevienodos; ragina valstybes nares tobulinti savo padoraus būsto apibrėžtį, įtraukiant į ją energijos vartojimo efektyvumo standartus;

58.

pabrėžia, kad valstybės investicijos į energijos vartojimo efektyvumo didinimą pastatuose itin reikalingos mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose ir sanglaudos politikos finansavimą gaunančiose valstybėse narėse, kuriose esama didelių energijos suvartojimo mažinimo galimybių taikant ekonomiškai efektyvias priemones;

59.

ragina valstybes nares kuo labiau pasinaudoti nacionalinėmis ir regioninėmis programomis siekiant užtikrinti, kad naujuose pastatuose būtų pasiektas aukštas energijos vartojimo efektyvumo lygis, o esami pastatai būtų modernizuoti (angl. retrofitting), įskaitant mažas pajamas gaunančių namų ūkių gyvenamuosius namus;

60.

atkreipia dėmesį, kad kaimo ir atokiose vietovėse yra idealios sąlygos diegti efektyvią decentralizuotą energijos gamybą, kuri leistų sumažinti energijos nuostolius, susidarančius dėl elektros energijos perdavimo dideliais atstumais;

61.

ragina atitinkamas valdžios institucijas paspartinti joms priklausančių pastatų renovavimą panaudojant sanglaudos politikai skirtas lėšas, kad būtų daromas reikiamas poveikis ir tai taptų pavyzdžiu;

62.

ragina valstybes nares ypatingą dėmesį atkreipti į sunkumus, su kuriais susiduriama esant bendrai daugiabučių namų nuosavybei, nes iškyla sudėtinga nenorinčių finansiškai prisidėti gyventojų problema;

63.

ragina Komisiją didinti informuotumą apie tikrąsias jau esamų pastatų esminės ir keliais etapais vykdomos esminės renovacijos galimybes ir remti valstybes nares ir regionus rengiant jų renovacijos strategijas; rekomenduoja šias strategijas rengti kartu su pasiūlymais dėl veiklos programų ir užtikrinti, kad į juos būtų įtrauktos naujoviškos finansinės priemonės, taip pat orientaciniai tarpiniai tikslai, tuo didinant investuotojo pasitikėjimą;

64.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Regionų komitetui.

9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/31

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Adrijos ir Jonijos jūrų strategija“ (COM(2012)0713),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1967/2006 dėl žuvų išteklių tausojančio naudojimo Viduržemio jūroje valdymo priemonių, iš dalies keičiantį Reglamentą (EEB) Nr. 2847/93 ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1626/94 (1), ir į vėlesnius jo pakeitimus (Reglamentas dėl Viduržemio jūros),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. vasario 6 d. rezoliuciją dėl bendros žuvininkystės politikos (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl bendros žuvininkystės politikos išorės aspekto (3),

—

atsižvelgdamas į Direktyvą 2008/56/EB ir į valstybių narių įsipareigojimą imtis būtinų priemonių, kad vėliausiai iki 2020 m. būtų užtikrinta arba palaikoma gera jūrų aplinkos būklė,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. liepos 3 d. rezoliuciją dėl ES makroregioninių strategijų vystymo: šiuo metu taikoma praktika ir ateities perspektyvos, ypač Viduržemio jūros regione (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl tam tikrų žvejybos VJBŽK (Viduržemio jūros bendrosios žvejybos komisijos) susitarimo rajone nuostatų (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl integruotos jūrų politikos (IJP). Padarytos pažangos vertinimas ir nauji uždaviniai (6),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl direktyvos, kuria nustatoma jūrų erdvės planavimo ir integruoto pakrančių zonų valdymo sistema (COM(2013)0133),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl naujo postūmio įgyvendinti Europos akvakultūros darnios plėtros strategiją (7),

—

atsižvelgdamas į Buveinių direktyvą (8),

—

atsižvelgdamas į Europos ministrų, atsakingų už integruotą jūrų politiką, ir Komisijos 2012 m. spalio 7 d. deklaraciją dėl Jūrų ir jūrininkystės darbotvarkės siekiant augimo ir darbo vietų kūrimo (Limasolio deklaracija),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Mėlynasis augimas. Tvaraus jūrų ir jūrininkystės sektoriaus augimo galimybės“ (COM(2012)0494),

—

atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos 2011 m. birželio 23–24 d. rezoliucijas,

—

atsižvelgdamas į Viduržemio jūros aplinkos ir pakrančių zonos apsaugos konvenciją ir jos protokolus (9),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto savo iniciatyva pateiktą 2011 m. spalio 12 d. nuomonę, kurioje raginama vystyti naują Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioną (10),

—

atsižvelgdamas į Jonijos jūros tarybos posėdyje 2010 m. gegužės 5 d. priimtą Ankonos deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją (angl. UNCLOS),

—

atsižvelgdamas į 1995 m. spalio 31 d. priimtą Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) atsakingos žuvininkystės elgesio kodeksą,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendaciją Nr. 199 dėl darbo žvejybos sektoriuje,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą (A7-0234/2013),

A.

kadangi septynios šalys turi išėjimą į Adrijos ir Jonijos jūras (11) – tarp jų keturios valstybės narės (Italija, Graikija, Kroatija ir Slovėnija) viena šalis kandidatė (Juodkalnija) ir dvi potencialios šalys kandidatės (Albanija ir Bosnija ir Hercegovina);

B.

kadangi tarpvalstybinis bendradarbiavimas nepaprastai svarbus norint nustatyti bendro žvejybos veiklos valdymo tvarką ir užtikrinti tausų žuvų išteklių naudojimą;

C.

kadangi, nors kai kurios Adrijos jūros pakrantės šalys sukūrė specialias zonas, didelė Adrijos ir Jonijos jūrų vandenų dalis tebepriskiriama tarptautiniams vandenims;

D.

kadangi Parlamentas savo neseniai priimtoje rezoliucijoje dėl ES makroregioninių strategijų vystymo pabrėžė, kad Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninė strategija yra svarbus veiksnys stengiantis sutaikyti Vakarų Balkanų šalis ir gali sustiprinti šių šalių pastangas prisijungti prie ES, o taip būtų galima įgyvendinti bendrą viso Viduržemio jūros baseino politiką;

E.

kadangi Ankonos deklaraciją pasirašiusios šalys paragino Komisiją parengti Adrijos ir Jonijos jūrų regiono makroregioninę strategiją remiantis jos jau parengtomis makroregioninėmis Baltijos jūros (2009 m.), Dunojaus upės (2010 m.) ir Atlanto vandenyno (2011 m.) (12) strategijomis;

F.

kadangi Europos Vadovų Taryba savo 2011 m. birželio 23–24 d. rezoliucijoje pakvietė valstybes nares toliau bendradarbiauti su Komisija rengiant galimas būsimas makroregionines strategijas, pirmiausia susijusias su Adrijos ir Jonijos jūrų regionu;

G.

kadangi neseniai pateiktoje nuomonėje Regionų komitetas paragino Parlamentą paremti ES strategijos, kuri būtų skirta Adrijos ir Jonijos jūrų makroregionui ir kurioje būtų atsižvelgta į pagrindinius iššūkius, su kuriais ši zona susiduria, pirmiausia žvejybos ir akvakultūros sektoriuje, sukūrimą;

H.

kadangi žvejyba – tradiciškai svarbus sektorius daugumoje Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantės regionų ir kadangi žvejybos veiklą šioje zonoje dabar administruoja Bendroji Viduržemio jūros žvejybos komisija (BVJŽK) ir Tarptautinė Atlanto tunų apsaugos komisija (ICCAT);

I.

kadangi pagrindinis Adrijos jūros baseino geofizinis bruožas, ypač šiaurinėje jo dalyje, yra seklus smėlėtas jūros dugnas, kuris tampa gilesnis tik už daugybės mylių nuo kranto, o Jonijos jūros baseino savybės panašios į likusias kur kas gilesnės Viduržemio jūros savybes, ypač BVJŽK 18-ajame ir 19-ajame geografiniuose parajoniuose, kur gylis siekia iki 2 000 metrų;

J.

kadangi Adrijos ir Jonijos jūrų baseine vykdomai įvairių rūšių žuvų žvejybai naudojami įvairūs žvejybos įrankiai – nuo nedidelio masto tradiciniais žvejybos įrankių iki dugninių tralų, nuo pelaginių žuvų žvejybos vidutiniame gylyje iki mėgėjų žvejybos;

K.

kadangi Adrijos jūroje veisiasi daug tik tai jūrai būdingų rūšių žuvų; kadangi, nežiūrint į tai, dėl padidėjusių žvejybos pastangų ir (arba) didesnės taršos atsirado didelių su žuvų ištekliais ir su žvejybos pramone apskritai susijusių problemų, ypač Italijos pusėje esančioje pietinėje Adrijos jūros pakrantėje;

L.

be to, kadangi per pastaruosius metus Adrijos ir Jonijos jūrų baseino teritorijoje labai suintensyvėjo akvakultūros veikla, nežiūrint į tai, kad esama didelių aplinkos ir erdvės apribojimų, ir į tai, kad ne visi rajonai tinkami jūroje veikiantiems veisimo įrenginiams instaliuoti, o jeigu jie tinkami, tai minėtieji įrenginiai ne visada suderinami su kita veikla;

M.

kadangi jau vykdoma ne viena vertinga regioninė programa, skirta moksliniam bendradarbiavimui, kurios tikslas – užtikrinti atsakingą žvejybą Adrijos jūroje, skatinti, pvz., projektas „Adriamed“ (13);

N.

kadangi daugelis valstybių neturi konkrečių nacionalinių ar regioninių plėtros planų, pagal kuriuos būtų reguliuojamas įrenginių instaliavimas pakrančių ir jūrų teritorijose ir būtų aiškiai apibrėžtos akvakultūros veisykloms prieinamos zonos – taip būtų išvengiama nesunkiai numatomų interesų konfliktų su kitų ūkio sektorių, pvz., turizmo, žemės ūkio, pakrančių žvejybos, atstovais;

O.

kadangi sukurtas Adrijos jūros saugomų teritorijų tinklas („AdriaPAN“), kurio tikslas – optimizuoti šių teritorijų valdymą ir planavimą naudojantis partnerystėmis;

P.

kadangi jūrų veikla yra tarptautinio pobūdžio ir ištekliai bendri, taigi norint vystyti integruotą požiūrį į jūrų politiką Adrijos ir Jonijos jūrų baseino teritorijoje būtinas dialogas ir partnerystės, kuri apimtų visas pakrančių valstybes, procesas;

1.

pažymi, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Parlamentas įgijo visapusiškus įgaliojimus kartu su Taryba rengti teisės aktus dėl žvejybos ir akvakultūros sektoriaus ir kad jis ketina atlikti visapusišką vaidmenį formuojant žuvininkystės politiką ES, taip pat regioniniu ir tarptautiniu lygmenimis;

2.

laikosi nuomonės, kad Adrijos ir Jonijos jūrų baseinui skirtoje strategijoje ypatingas dėmesys turėtų būti atkreiptas į tvarų žvejybos ir akvakultūros sektoriaus vystymąsi ir augimą, įskaitant užimtumą;

3.

mano, kad remiantis Adrijos ir Jonijos jūrų baseinui skirta strategija turėtų būti siekiama išsaugoti ir saugoti aplinką;

4.

teigiamai vertina 2012 m. gruodžio 3 d. Komisijos komunikatą, kaip svarbų žingsnį siekiant priimti teisės aktų sistemą, pagal kurią būtų skatinamas glaudesnis Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantės šalių ir regionų bendradarbiavimą, kad žvejyba būtų vykdoma atsakingai ir kad ji būtų ekonomiškai perspektyvi pakrantėms bendruomenėms;

5.

atsižvelgdamas į tai mano, kad integruota jūrų politika (IJP) turėtų atlikti ypač svarbų vaidmenį vystant ilgalaikę strateginę politiką Adrijos ir Jonijos jūrų regione ir kad ja turėtų būti siekiama tvaraus jūrininkystės ir laivybos augimo ir jūrų ekosistemų išsaugojimo ateities kartoms;

6.

taip pat mano, kad jūrų erdvės planavimas, kaip viešas žmogaus veiklos Adrijos ir Jonijos jūrų zonose, ypač šiaurinėje Adrijos jūros dalyje, erdvės ir laiko paskirstymo analizės ir planavimo procesas, gyvybiškai svarbus tvariai žvejybos sektoriaus ateičiai kitos atitinkamos veiklos atžvilgiu;

7.

pakartoja, jog pritaria, kad šiam svarbiam jūrų regionui būtų pradėta taikyti makroregioninė strategija siekiant atremti bendrus iššūkius ir išspręsti problemas, su kuriais susiduria atitinkamų pakrančių regionų gyventojai, ir skatinti ekonomikos vystymąsi ir Europos integraciją regione;

8.

laikosi nuomonės, kad visos Adrijos ir Jonijos jūrų baseinui skirtos ES programos ir finansavimo priemonės (14), įskaitant Pasirengimo narystei pagalbos priemonę (PNPP), turėtų derėti tarpusavyje ir būti naudojamos kuo veiksmingiau, siekiant užtikrinti tikrą pridėtinę vertę žvejams ir žuvininkystės sektoriaus operatoriams;

9.

yra tvirtai įsitikinęs, kad visos pastangos, padarytos siekiant užtikrinti atsakingą, tausią žvejybą Adrijos ir Jonijos jūrų baseine, gali būti atitinkamų šalių pakrančių ir kaimo vietovių plėtros katalizatorius ir jomis gali būti puoselėjamas suderintos ekonominės veiklos vystymas, pvz., žvejybos turizmas, kai profesionalūs žvejai žvejybos išvykose lydi turistus ar mokslininkus – tai taip pat turi būti daroma visapusiškai laikantis tausios žvejybos, kurią vykdant būtų saugoma aplinka ir biologinė įvairovė, principo;

10.

mano, kad 2011 m. kovo mėn. įsigaliojusi Barselonos konvencija ir jos protokolas dėl integruoto pakrančių zonų tvarkymo galėtų būti pavyzdys, kaip integruota politika galėtų tapti privaloma valstybėms narėms, turinčioms sienas Adrijos ir Jonijos jūrose;

11.

mano, kad turimi duomenys apie žuvų išteklius Adrijos ir Jonijos jūrose, jų judėjimą ir jų pasiskirstymą, taip pat apie mėgėjų žvejybą nepakankami, ir todėl ragina atitinkamas institucijas ir mokslinių tyrimų tarnybas atsiradus pirmai progai išspręsti šių trūkumų problemą;

12.

ragina Komisiją imtis tolesnių priemonių, kuriomis būtų skatinamos mokslinių tyrimų programos, susijusios su jūrų aplinka ir žuvininkyste, ir skatinti remtis šių mokslinių tyrimų išvadomis bei jas platinti;

13.

laikosi nuomonės, kad sėkmingos įvairių regionų administracinių institucijų bendradarbiavimo komerciniais klausimais programos (15) gali būti geriausios praktikos pavyzdžiai, kuriais būtų galima remtis kitose srityse, siekiant gerinti žvejybos ir akvakultūros produktų, ypač vietinių, atsekamumą, pelningumą ir prekybą jais;

14.

pritaria visų suinteresuotųjų šalių dalyvavimui plėtojant tvarų ir produktyvų žuvininkystės sektorių šiame regione;

15.

mano, jog, siekiant užtikrinti tvarų žvejybos ir akvakultūros sektoriaus visame Adrijos ir Jonijos jūrų baseine vystymą ir padidinti užimtumą pakrančių vietovėse, itin svarbu, kad būtų pripažintas nepaprastai reikšmingas moterų darbas žuvininkystės sektoriuje, kad moterims būtų sudarytos lengvesnės galimybės įgyti profesinę kvalifikaciją ir joms įsitraukti į pakrančių vietovių veiklos grupes ir gamintojų organizacijas;

16.

ragina imtis iniciatyvų siekiant pritraukti jaunus žmones į žvejybos ir akvakultūros sektorius šiame regione ir paskatinti juos užsiimti šia veikla;

17.

pažymi, kad Parlamentas praeityje jau yra atkreipęs dėmesį į tai, kad būtini paprastesni, nuoseklesni ir skaidresni teisės aktai dėl akvakultūros, kuriais būtų pašalintos kliūtys, iki šiol trukdžiusios visapusiškai išnaudoti ES akvakultūros potencialą, ir kad dėl to turės būti parengtos aiškios ir nuoseklios ES ir nacionalinės taisyklės, taip pat aiškiai apibrėžti valstybių narių jūrų ir pakrančių vystymo planai vadovaujant BVJŽK neseniai patvirtintomis gairėmis (16);

18.

pažymi, kad tikslingai vykstant akvakultūros sektorių Adrijos ir Jonijos jūrų pakrantės regionuose, kurie labai priklausomi nuo vasaros turizmo veiklos, būtų galima kurti nesezonines darbo vietas ir taip stipriai paskatinti užimtumą regione;

19.

pabrėžia, kad plečiant akvakultūros veiklą neturi būti rizikuojama siekiu užtikrinti gerą aplinkos būklę, kaip nustatyta pagal Direktyvą 2008/56/EB, ir kad ji turi būti vykdoma visapusiškai laikantis visų susijusių Sąjungos teisės aktų dėl aplinkos;

20.

pažymi, jog vienintelis būdas užtikrinti, kad žuvų ištekliai ir jūrų aplinka būtų apsaugota nuo taršos ir peržvejojimo ir (arba) neteisėtos žvejybos – sukurti integruotą jūrinės veiklos informacinių ir stebėjimo sistemų tinklą glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis ir pakrančių regionais, kuriems tai aktualu;

21.

ragina su Adrijos ir Jonijos jūrų baseinu susijusias pakrantės šalis bendradarbiauti rengiant bendrą specifinių vietovės geofizinių ir batimetrinių savybių, įvairių jūrinių rūšių buvimo ir pasiskirstymo, taip pat skirtingų žvejybos būdų apžvalgą, siekiant susidaryti bendrą vaizdą, kuris būtų geresnio žuvininkystės valdymo pagrindas ir kuriuo remiantis būtų galima stiprinti žuvininkystės veiklą remiantis bet kuria būsima makroregionine strategija;

22.

ragina Komisiją kuo anksčiau ir vėliausiai iki 2013 m. patvirtinti veiksmų planą Adrijos jūros ir Jonijos jūros strategijai makroregioniniu pagrindu praktiškai įgyvendinti ir pažymėti, jog žuvininkystės sektorius turėtų būti vienas iš tos strategijos prioritetų, atsižvelgiant į specifines geofizines ypatybes ir susiejant šį veiksmų planą su regionine politika, Sąjungos IJP ir Europos infrastruktūros tinklų priemone, kad būtų užtikrintas maksimalus jo sverto poveikis;

23.

ragina Komisiją kuo anksčiau pateikti pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo būtų apibrėžtos bendros techninės žvejybos Adrijos ir Jonijos jūrų baseine priemonės ir nustatytos leistinos žvejybos pastangos, žvejybos laikotarpiai ir žvejybos įrankiai bei kitos reikiamos valdymo priemonės;

24.

apgailestauja, kad valstybės narės labiau nepasinaudojo šiais atskirais valdymo planais, pagal kuriuos leidžiama sustabdyti tam tikrų bendrų taisyklių taikymą siekiant atsižvelgti į tas specifines savybes; mano, kad tai būtų labai palengvinę valdymą vietos lygmeniu ir kad būtų gauta vertingų duomenų apie padėtį įvairiose zonose, o taip būtų buvę galima atlikti atitinkamus pakeitimus; todėl ragina pakrantės valstybes nares konstruktyviai bendradarbiauti tarpusavyje ir su Komisija atnaujinant ir nuolat derinant žvejybos valdymo priemones;

25.

ragina Komisiją užmegzti nuolatinį dialogą su Adrijos ir Jonijos jūrų baseino šalimis, kurios nepriklauso ES, siekiant sudaryti dvišalius ir daugiašalius susitarimus, kuriais būtų siekiama pažangos derinant ir standartizuojant žuvininkystės valdymo taisykles – taip Viduržemio jūros regione būtų pasiekti ES bendros žuvininkystės politikos (BŽP) tikslai kartu visapusiškai pasinaudojant tarptautinių ir regioninių žuvininkystės organizacijų pateikta bendradarbiavimo sistema; pažymi, kad pridėtinė Adrijos ir Jonijos jūroms skirtos strategijos vertė galima tik jei bus atsižvelgta į visas – ir ES, ir jai nepriklausančios – šalis, kurios turi sieną šiose jūrose;

26.

ragina Komisiją skatinti siekti BŽP tikslų, pirmiausia tikslo vėliausiai iki 2020 m. užtikrinti didžiausią galimą tausios žvejybos laimikį ir skatinti užimtumą ne ES šalių atžvilgiu laikantis ekosistema pagrįsto požiūrio;

27.

ragina Komisiją stiprinti geriausios praktikos išsaugojimo srityje mainus bendradarbiaujant su pakrantės valstybėmis ir skatinti kurti saugomas jūrų zonas rūšims, kurioms gresia didžiausias pavojus, atkurti;

28.

ragina Komisijos skatinti ES nepriklausančias šalis, turinčias sienas Adrijos ir Jonijos jūrose, siekti Jūrų strategijos pagrindų direktyvos tikslų, pirmiausia siekti vėliausiai iki 2020 m. užtikrinti gerą jūrų aplinkos būklę arba ją palaikyti;

29.

šiuo požiūriu ragina Komisiją skatinti sieną Adrijos ir Jonijos jūrose turinčias valstybes nares kurti ir įgyvendinti jūrų strategijas, pagal kurias būtų remiamasi ekosistema pagrįstu požiūriu ir užtikrintas susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų įtraukimas į įvairių sričių politiką, darančią poveikį jūrų aplinkai, atsižvelgiant į tarpvalstybinį poveikį kaimyninių trečiųjų šalių jūrų vandenų kokybei;

30.

primena, kad prieinamas tiek būsimo Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) finansavimas – įgyvendinant jo duomenų rinkimo programas – tiek pagal įvairias Sąjungos mokslinių tyrimų programas numatytas finansavimas, skirtas žinioms apie jūrų aplinką, įskaitant žuvų rūšis, gilinti, taip pat gausesnėms inovacijoms ir geresnei žuvininkystės praktikai taikyti; todėl ragina valstybes nares teikti projektus šioje srityje ir mano, kad vykdant išankstinį įvairių pakrančių šalių – nesvarbu, ar jo priklauso ES – bendradarbiavimą gali būti rengiamos nepaprastai įdomios iniciatyvos, kurios, įgyvendinant valstybių narių pateiktus projektus, gali būti naudingos visam Adrijos ir Jonijos jūrų baseinui;

31.

ragina Komisiją apsvarstyti, ar bendradarbiaujant su Europos investicijų banku (EIB) turėtų būti sukurta speciali finansavimo eilutė šioje strategijoje numatytiems veiksmams ir tikslams įgyvendinti atsižvelgiant į pagal FEMIP įgytą patirtį (17), kad būtų išvengta dar didesnio šio klausimo komplikavimo tvirtinant naujas biudžeto priemones; ragina Komisiją taip pat svarstyti galimybę naudoti projektų obligacijas ir viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes, kaip itin tinkamas finansavimo priemones;

32.

ragina Komisiją pasiūlyti, kad Viduržemio jūros regionui jau įsteigtoje regioninėje patariamojoje taryboje būtų sukurti specialūs patariamieji organai Adrijos jūrai ir Jonijos jūrai, remiantis teigiama patirtimi, įgyta Italijos vandenyse sukūrus jūrininkystės rajonus (18) (pvz., Šiaurės Adrijos jūros žvejybos rajoną, 2012 m. sukurtą siekiant bendro ir darnaus šiaurinio Adrijos jūros žuvininkystės sektoriaus valdymo politiniu, ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriais);

33.

ragina Komisiją į būsimą pasiūlymą dėl teisės akto dėl jūrų erdvės planavimo įtraukti nuostatas, kuriomis valstybės narės būtų įpareigotos parengti atitinkamoje jų nacionalinėje teritorijoje galiojančių aplinkos ir turizmo apsaugos taisyklių aprašą ir, kai tai susiję su rajonais, kuriems netaikomi apribojimai, priimti jūrų ir pakrančių plėtros planus, pagal kuriuos būtų apibrėžtas šių rajonų naudojimo ir valdymo priimtinumas ir suderinamumas, siekiant palengvinti prieigą prie rajonų, kurie tinkami akvakultūros įmonėms steigti;

34.

prašo Komisijos parengti specialų Adrijos ir Jonijos jūroms skirtą darbo planą, kuriame būtų išdėstyti būsimieji tikslai tame regione, kaip šiuo metu daroma Viduržemio jūroje (IJP Viduržemio jūroje projektas); pabrėžia, kad šis darbo planas turėtų būti laikomas tinkamu finansuoti EJRŽF lėšomis;

35.

ragina Komisiją sukurti sankcijų rinkinį siekiant užtikrinti, kad valstybei narei, kuri nevykdo savo įsipareigojimų rinkti duomenis ir juos perduoti arba nesugeba spręsti problemų, susijusių su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama (NNN) žvejyba savo vandenyse arba su savo laivyno vykdoma NNN žvejyba, galėtų būti pritaikytos sankcijos;

36.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/37

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 286 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. rugsėjo 5 d. rezoliuciją dėl Audito Rūmų specialiosios ataskaitos Nr. 5/2005 dėl Parlamento, Komisijos ir Tarybos vertimo žodžiu išlaidų (1),

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 5/2005 „Parlamento, Komisijos ir Tarybos vertimo žodžiu išlaidos“, su institucijų atsakymais (2),

—

atsižvelgdamas į pranešimą Biuro nariams „Vertimas žodžiu į visas kalbas efektyviai naudojant išteklius. Sprendimo dėl Europos Parlamento 2012 m. biudžeto įgyvendinimas“,

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento generalinio sekretoriaus 2013 m. balandžio 9 d. pranešimą „Pasirengimas sudėtingoms sąlygoms. Europos Parlamentas 2025 m. Atsakymai“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą (A7-0233/2013),

A.

kadangi daugiakalbystė yra viena iš Europos Parlamento, taip pat ir visos Sąjungos, pagrindinių ypatybių, ir kadangi dėl jos užtikrinama pagarba kultūrų ir kalbų įvairovei ir vienodos sąlygos įvairios kilmės ir išsilavinimo ES piliečiams;

B.

kadangi daugiakalbystės Europos Parlamente principas yra šios institucijos politinės, bendros teisės leidybos veiklos ir komunikacinio darbo pagrindas;

C.

kadangi pagal daugiakalbystės Europos Parlamente principą saugoma, kad Europos piliečiams nebūtų be reikalo trukdoma pasinaudoti teise būti renkamiems į EP;

D.

kadangi daugiakalbystė užtikrina piliečių teisę bendrauti su Parlamentu bet kuria oficialiąja ES kalba ir taip jiems sudaro sąlygas naudotis demokratinės kontrolės teise;

E.

kadangi Parlamento lingvistinės paslaugos palengvina bendravimą ir šiuo būdu užtikrinama, kad Parlamentas išliktų atviras visiems Europos piliečiams, garantuojant Sąjungos unikalios daugiakalbės sąrangos, pagrįstos 24 oficialiosiomis kalbomis, skaidrumą;

F.

kadangi Parlamento darbo tvarkos taisyklėse nurodoma, kad Parlamento nariai gali rinktis, kuria oficialiąja kalba kalbėti, ir kad bus užtikrinamas vertimas žodžiu į kitas oficialiąsias kalbas, taigi gerbiama demokratinė teisė būti išrinktam į Europos Parlamento narius neatsižvelgiant į kalbų mokėjimo įgūdžius;

G.

kadangi vykstant vis tolesnei plėtrai daugiakalbystės keliami uždaviniai visiškai pakito apimties, sudėtingumo ir politikos aktualumo aspektais į ir kadangi natūralu, kad didelės apimties daugiakalbystė lemia dideles ir vis didėjančias išlaidas Parlamentui, taigi, ir Sąjungos piliečiams;

H.

kadangi, kalbant apie Parlamento 2012 m. biudžetą, reikėjo labai taupyti lėšas, įskaitant vertimo žodžiu išlaidų sumažinimą 10 mln. EUR per metus, siekiant apriboti biudžeto padidėjimą, kad jis išaugtų tik 1,9 proc., palyginti su ankstesniais metais;

1.

pripažįsta, kad Europos Sąjunga yra vienintelis subjektas pasaulyje, vykdantis oficialią daugiakalbystės politiką, pagrįstą 24 oficialiosiomis kalbomis, ir naudojantis iš viso 552 kalbų poras; šiomis aplinkybėmis palankiai vertina labai aukštą Parlamento vertimo žodžiu kokybę, tačiau mano, kad reikėtų ieškoti būdų sumažinti šios sudėtingos daugiakalbystės struktūros užkraunamą naštą bei dideles ir vis didėjančias su ja susijusias išlaidas;

2.

pažymi, kad iš visų kalbų, kuriomis nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. vasario mėn. buvo kalbama plenariniuose posėdžiuose Strasbūre ir Briuselyje, anglų kalba buvo vartojama 26 979 minutes (29,1 %), vokiečių – 12 556 minutes (13,6 %), prancūzų – 8 841 minutes (9,5 %), estų – 109 minutes (0,1 %) ir maltiečių – 195 minutes (0,2 %);

3.

pabrėžia, kad ir plenarinius, ir komitetų posėdžius visi gali stebėti viešai, žiūrėdami tiesioginę jų transliaciją internete ar naudodami užsakomąją vaizdo transliaciją, t. y. naujas medijas, kuriomis ES piliečiams užtikrinamas didesnis Europos Parlamento veiklos skaidrumas; taip pat pabrėžia, kad atsižvelgiant į galimybę naudotis šiomis medijomis visomis oficialiosiomis kalbomis akcentuojamas demokratinis ir daugiakultūris Parlamento pobūdis;

4.

pažymi, kad kai kurios tarptautinės organizacijos, kaip antai Jungtinės Tautos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, veikia tik tarpvyriausybiniu lygmeniu ir neturi teisėkūros funkcijos; atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad JT, kurioms priklauso 192 narės, kalbų režimas apima šešias oficialiąsias kalbas, o NATO, kuriai priklauso 28 narės, dažniausiai vartoja anglų kalbą, nors turi dvi oficialiąsias kalbas;

5.

vis dėlto pabrėžia, kad Parlamentas yra tiesiogiai renkamas politinis organas, kurio nariai išrenkami neatsižvelgiant į jų kalbų mokėjimo įgūdžius; taigi dar kartą patvirtina visų Parlamento narių teisę kalbėti pasirinkta oficialiąja kalba, nes tai yra pagrindinis Parlamento veiklos tvarkos principas;

6.

pažymi, kad oficialiųjų kalbų vartojimo praktinis taikymas Europos Parlamente nustatytas Parlamento daugiakalbystės kodekse, atnaujintame 2008 m.; pažymi, kad Kodekse įrašyta sąvoka „kontroliuojama visiška daugiakalbystė“ sudaro sąlygas Parlamento narių ir piliečių lygybei; pažymi, kad visiškos daugiakalbystės įgyvendinimas, nors ir pagrįstas principu „vertimas žodžiu pareikalavus“, ilgainiui priklausys nuo kalbos paslaugų naudotojų išsamaus informavimo apie minėtų paslaugų teikimo kainas, taigi ir nuo jų atsakomybės kuo geriau šiomis paslaugomis naudotis;

7.

mano, kad patikimo finansų valdymo principas turi būti taikomas taip pat ir vertimo žodžiu paslaugoms ir kad siekiant Europos Sąjungos mokesčių mokėtojams užtikrinti ekonomiškai naudingiausias paslaugas, reikėtų nuolat atlikti kritišką analizę siekiant įvertinti, kur ir kaip galima pagerinti efektyvumą ir valdyti ar sumažinti išlaidas;

8.

palankiai vertina Biuro 2011 m. priimtą sprendimą dėl vertimo žodžiu į visas kalbas efektyviai naudojant išteklius, kuris padeda didinti vertimo žodžiu paslaugų efektyvumą ir sumažinti jų struktūrines sąnaudas šiais būdais:

9.

palankiai vertina tai, kad dėl šios priežasties pradėjo mažėti Parlamento vertimo žodžiu paslaugoms skiriami biudžeto ištekliai; pažymi, kad 2010 m. iš biudžeto buvo panaudota 54 990 000 EUR, 2011 m. – 56 964 283 EUR ir 2012 m. šiuo metu nustatyta suma yra 47 000 000 EUR, nors galutinė 2012 m. suma bus aiški tik 2013 m. gruodžio 31 d. ir gali būti didesnė;

10.

pažymi, kad Vertimo žodžiu GD 2013 m. biudžeto sąmata yra 58 000 000 EUR, iš kurių 53 000 000 EUR yra tiesiogiai susiję su vertimo žodžiu paslaugomis; prašo išsamiai ir reguliariai informuoti Parlamentą apie konkrečius iniciatyvos „Vertimas žodžiu į visas kalbas efektyviai naudojant išteklius“ rezultatus, susijusius su 2013 m. biudžetu, ypač apie numatomą išlaidų sumažėjimą arba padidėjimą;

11.

be to, pažymi, kad Parlamento vertimo žodžiu paslaugų kaina siekia 157 954 283 EUR per trejų metų laikotarpį iki 2012 m. pabaigos, o lyginant biudžeto panaudojimo sumas 2010 ir 2012 metais, pasiektas 17 proc. sumažėjimas; pažymi, kad sumanus vertimo žodžiu paslaugoms skirtų lėšų taupymas nekelia pavojaus daugiakalbystės principui, ir reikalauja, kad Parlamento nariams turi būti užtikrinta vienoda prieiga prie vertimo paslaugų ir kad atitinkamoms tarnyboms turi būti ir toliau užtikrinamos tinkamos darbo sąlygos;

12.

palankiai vertina tai, kad Parlamento 2014 finansinių metų pajamų ir išlaidų sąmatoje siūloma rinkimų metais 23 proc. sumažinti vertimo žodžiu sąnaudas, palyginti su 2013 m. biudžetu, pagal kurį numatyta suma siekia 58 000 000 EUR; prašo pateikti išsamią informaciją, įrodančią, kad įmanoma atlikti siūlomus sumažinimus ir išlaikyti puikią vertimų žodžiu kokybę;

13.

pabrėžia, kad vertimo žodžiu į visas kalbas efektyviai naudojant išteklius įgyvendinimas tolygiau paskirstant komitetų posėdžius per savaitę davė daug naudos ir nė kiek nesumažino bendro komitetų posėdžių skaičiaus; pažymi, kad dėl bendro vertėjų žodžiu darbo dienų skaičiaus sumažėjimo nuo 105 258 (107 047 386 EUR) 2011 m. iki 97 793 (100 237 825 EUR) 2012 m. sutaupyta 6 809 561 EUR;

14.

susirūpinęs pažymi, jog Daugiakalbystės kodekso taikymo ataskaitose nurodoma, kad komitetų, delegacijų ir frakcijų pateikti prašymai teikti vertimo žodžiu paslaugas vis dar dažnai atšaukiami pavėluotai ir kad tokių atvejų daugėja, kaip galima spręsti iš toliau pateiktų duomenų:

15.

susirūpinęs pažymi, kad galimos išlaidos dėl šių pavėluotai atšauktų vertimo žodžiu paslaugų sudarytų didelę bendro vertimo žodžiu biudžeto dalį, jei paskutiniu momentu kai kurie vertėjai žodžiu nebūtų perskiriami versti kitur; atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad 2011 m. 4 350 000 mln. EUR (7,6 % vertimo žodžiu biudžeto) ir 2012 m. 5 480 000 mln. EUR (11,9 % vertimo žodžiu biudžeto) būtų buvę panaudoti vertimo žodžiu paslaugoms, kurių teikimas buvo užtikrintas ir kurios tada buvo atšauktos nesilaikant Daugiakalbystės kodekse numatytų terminų; ragina Biurą Biudžeto kontrolės komitetui pateikti išsamią didėjančios pavėluotai atšauktų paslaugų tendencijos analizę ir numatyti mechanizmą, skirtą geriau informuoti apie išteklius, prarastus dėl pavėluotai atšauktų paslaugų, ir ženkliai sumažinti tokių atšaukimų skaičių ir procentinę dalį;

16.

primena, kad išlaikant aukštus darbo standartus taip pat būtina siekti veiksmingiau naudoti vertimo išteklius ir kontroliuoti jų sąnaudas atsižvelgiant į bendrą kiekvienos kalbos padalinio darbo krūvį ir užtikrinant, kad būtų sumažintos sąnaudos, susijusios su tuo, kad nesilaikant Kodekse nurodytų terminų pavėluotai atšaukiamos paraiškos dėl posėdžių ir delegacijų vizitų, kuriuose užtikrinamas vertimas žodžiu; primygtinai reikalauja, kad reikėtų didinti komitetų, delegacijų ir frakcijų informuotumą apie Kodekse nustatytus terminus;

17.

ragina Biurą sukurti sistemą, pagal kurią būtų numatyta imtis tolesnių priemonių, kad būtų užkirstas kelias pavėluotam vertėjų žodžiu paslaugų užsakymo atšaukimui;

18.

ragina administraciją visapusiškai ir veiksmingai atsižvelgti į atnaujintus duomenis apie Parlamento narių kalbų mokėjimą numatant kalbų vartojimo komitetuose, delegacijose ir frakcijose nuostatas, taikomas ne tik darbo vietose, bet ir už jų ribų; primygtinai reikalauja, kad kiekvienais metais būtų atnaujinami duomenys apie visų Parlamento narių kalbų mokėjimo įgūdžius; be to, nurodo, kad atnaujintų duomenų apie kalbų mokėjimo įgūdžius kopija turėtų būti persiunčiama komitetų, delegacijų, frakcijų ir darbo grupių sekretoriatams;

19.

tinkamai atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio mėn. Parlamento biuro sprendimą „Vertimas žodžiu į visas kalbas efektyviai naudojant išteklius“, primygtinai reikalauja, kad per delegacijos kelionę vertimas žodžiu į oficialiąją kalbą būtų vykdomas tik dalyvaujančiam Europos Parlamento nariui pateikus aiškų rašytinį prašymą; pabrėžia, kad per delegacijos kelionę vertėjų žodžiu skaičius turėtų kuo mažesnis laikantis taikomų taisyklių;

20.

primena generalinio sekretoriaus pasiūlymą pradėti taikyti vertimo žodžiu paslaugų naudotojų, įskaitant komitetus, delegacijas ir frakcijas, informuotumo didinimo priemones ir laukia tolesnių išsamių pasiūlymų siekiant didinti informuotumą apie pavėluoto atšaukimo sąnaudas;

21.

ragina administraciją ir toliau reikalauti, kad kiekvieno posėdžio pabaigoje vertėjų žodžiu grupės vadovas, susitaręs su to posėdžio sekretoriatu, sudarytų pareikalautų, bet nepanaudotų vertimo žodžiu paslaugų sąrašą; pažymi, kad to sąrašo kopija turėtų būti perduota atitinkamo posėdžio sekretoriatui; mano, kad šiame sąraše reikėtų atsižvelgti ir į tiesioginės transliacijos internete ir užsakomosios vaizdo transliacijos naudotojus;

22.

atkreipia dėmesį į naują vertimo žodžiu ad personam paslaugą, siūlomą Parlamento nariams, kuri teikiama po 2010 m. pradėto bandomojo projekto; pažymi, kad ši nauja paslauga 2011 m. kainavo 157 000 EUR, o 2012 m. – 115 000 EUR; mano, kad, siekiant pagerinti šią paslaugą, reikėtų ją persvarstyti;

23.

palankiai vertina pastaraisiais metais padidėjusį vertimo žodžiu paslaugų efektyvumą ir išlaidų sumažinimą, išlaikant puikią darbo kokybę; pabrėžia, kad vertimo žodžiu ir raštu išlaidos ir toliau sudaro didelę Parlamento biudžeto dalį, ir todėl mano, kad Parlamentas nuolat turi skirti dėmesį uždaviniui užtikrinti daugiakalbystę priimtina kaina;

24.

mano, kad Biudžeto kontrolės komitetas turėtų būti reguliariai informuojamas apie vertimo žodžiu išlaidų pokyčius; reikalauja, kad vertimo žodžiu tarnyba rengtų metinę ataskaitą apie Kodekso taikymą ir siųstų ją generaliniam sekretoriui, kad ji būtų viešai paskelbta komiteto nariams;

25.

mano, kad reikėtų kiek įmanoma vengti padėties, kai į kai kurias kalbas užtikrinamos vertimo žodžiu paslaugos ir tomis paslaugomis nesinaudojama; pabrėžia, kad reikia imtis nereikalingo vertimo žodžiu posėdžiuose išlaidų mažinimo priemonių, todėl reikalauja parengti ir skubiai įgyvendinti sistemą, kurią taikant nebūtų teikiamos vertimo žodžiu paslaugos į tas kalbas, kuriomis iš tiesų nekalbama atitinkamame posėdyje ar kurių nereikalauja tiesioginės transliacijos internete naudotojai;

26.

tikisi, kad iki metų pabaigos generalinis sekretorius pateiks išsamią vertimo žodžiu kalbų, užtikrinamų visuose (darbo) grupių, komitetų ir delegacijų susitikimuose, ir kalbų, kurios iš tiesų naudojamos šiuose susitikimuose, analizę, taip pat nuo bendrų vertimo žodžiu taisyklių, priimtų Biuro 2012 m. kovo 12 d. posėdyje, leidžiančių nukrypti nuostatų (3), kurių prašyta dėl delegacijų vizitų ir kurios suteiktos, apžvalgą;

27.

ragina Biurą iki metų pabaigos priimti tolesnį sprendimą dėl daugiakalbystės, kuriame visų pirma būtų nustatyti galimi vertimo žodžiu pareikalavus scenarijai ir numatytas su tuo susijęs efektyvumo padidėjimas, kurio tikimasi;

28.

atsižvelgdamas į tai, prašo Audito Rūmų per pagrįstą laikotarpį ir ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo mėn. pateikti Parlamentui specialiąją ataskaitą apie Parlamento, Komisijos ir Tarybos patiriamas vertimo žodžiu ir raštu išlaidas, kurioje būtų įvertintas šios srities finansų valdymo patikimumas ir atnaujinti Specialiojoje ataskaitoje Nr. 5/2005 pateikti duomenys; be to, pažymi, kad ši ataskaita galėtų būti rengiama reguliariai ir naudojama vykdant biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą; pakartoja, kad ataskaitoje turėtų būti pateikiama informacija apie tai, ar atitinkamos institucijos turi pakankamai priemonių ir procedūrų užtikrinti, kad:

29.

be to, pažymi, kad šioje tolesnėje ataskaitoje reikėtų kruopščiai palyginti Parlamento vertimo žodžiu paslaugų ekonominį efektyvumą su Taryboje ir Komisijoje teikiamomis paslaugomis, taip pat palyginti iš tiesų patirtas trijų institucijų išlaidas vertimo žodžiu paslaugoms su per audito ataskaitinį laikotarpį užregistruotomis išlaidomis;

30.

be to, primygtinai reikalauja, kad Parlamentas prioritetine tvarka spręstų didelio pavėluotai atšauktų paslaugų atvejų skaičiaus klausimą, ir ragina Biurą pateikti išsamų veiksmų planą siekiant sumažinti minėtą skaičių;

31.

primena, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra esminis siekiant keistis gerąja patirtimi, kuria skatinamas efektyvumas ir suteikiama galimybė taupyti; mano, kad reikėtų pagerinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą vertimo žodžiu srityje; reikalauja atlikti išsamų persvarstymą pirmenybę teikiant veiksmingesniam visų institucijų dalijimuisi turimais ištekliais ir konkrečioms priemonėms laisvai samdomų vertėjų teikiamo vertimo žodžiu srityje;

32.

pabrėžia taikomosios programinės įrangos, kuri gali būti naudojama kaip valdymo priemonė, svarbą ir primygtinai reikalauja šiuo tikslu kitų metų biudžete numatyti daugiau lėšų; pažymi, kad galima pasiekti didesnį efektyvumą, jei Parlamento administracinėms tarnyboms bus teikiama atitinkama informacija apie administravimą; apgailestauja, kad kai kurie GD vis dar atsilieka taikomosios programinės įrangos įdiegimo aspektu, nepaisant nuo 2010 m. atliekamų IT srities sektoriaus patobulinimų;

33.

ragina atitinkamas tarnybas įvertinti, ar vertimo žodžiu srityje pasiektas didesnis efektyvumas gali būti naudojamas kaip pavyzdys tobulinant kitus GD;

34.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/42

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 23 d. Komisijos komunikatą „Kompleksiškos europinės internetinių lošimų sistemos kūrimas“ (COM(2012)0596),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 18 d. Komisijos komunikatą „ES lygmens veiksmų sporto sektoriuje svarbos didinimas“ (COM(2011)0012),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl susitarimų dėl varžybų baigties ir korupcijos sporte (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. vasario 2 d. rezoliuciją dėl ES lygmens veiksmų sporto sektoriuje (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl internetinių lošimų vidaus rinkoje (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl azartinių lošimų internete patikimumo (4),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 20 d. Nikosijos deklaraciją dėl kovos su susitarimais dėl varžybų baigties,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 10 d. Tarybos išvadas ir Tarybai pirmininkavusių Prancūzijos, Švedijos, Ispanijos ir Vengrijos pažangos ataskaitas dėl lošimų ir lažybų veiklos organizavimo ES valstybėse narėse pagrindo,

—

atsižvelgdamas į parengiamuosius veiksmus „Europos partnerystės sporto srityje“ ir ypač į projektų, kuriais dėmesys sutelkiamas į kelio užkirtimą susitarimų dėl varžybų baigties atvejams šviečiant ir informuojant atitinkamas suinteresuotąsias šalis, rinkinį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 51, 52 ir 56 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į prie SESV pridėtą Protokolą dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią ypatingoje azartinių lošimų organizavimo srityje Teismas visų pirma pripažįsta būtinybę užtikrinti vartotojų apsaugą, vykdyti sukčiavimo ir skatinimo per daug išlaidauti lošiant prevenciją, taip pat bendrą poreikį saugoti viešąją tvarką kaip viršesnį bendrąjį interesą, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimus (5),

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 2012 m. gegužės 22 d. nuomonę,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Kultūros ir švietimo komiteto bei Teisės reikalų komiteto nuomones (A7-0218/2013),

A.

kadangi lošimai nėra įprasta ekonominė veikla atsižvelgiant į galimą neigiamą lošimų poveikį sveikatai ir neigiamą jų socialinį poveikį, apimantį: neįveikiamą potraukį lošti, kurio pasekmes ir sąnaudas sunku įvertinti; organizuotą nusikalstamumą, pinigų plovimą; taip pat susitarimus dėl varžybų baigties; kadangi dėl internetinių lošimų gali kilti didesnė priklausomybės rizika negu tradicinių neinternetinių lošimų atveju, be kita ko, dėl lengvesnės prieigos prie jų ir socialinės kontrolės nebuvimo, tačiau šiuo klausimu reikia papildomų mokslinių tyrimų ir duomenų; pažymi, kad dėl šių priežasčių tam tikros vidaus rinkos taisyklės, įskaitant įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, taip pat abipusio pripažinimo principą, netrukdo valstybėms narėms nustatyti savo pačių papildomas priemones siekiant apsaugoti lošėjus;

B.

kadangi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 35 straipsnyje nustatyta pareiga saugoti žmogaus sveikatą apibrėžiant ir vykdant visą Sąjungos politiką ir veiklą;

C.

kadangi SESV 169 straipsnyje ES įpareigojama užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą;

D.

kadangi dėl specifinio internetinių lošimų sektoriaus pobūdžio žmonių sveikatos ir vartotojų apsauga turėtų būti pagrindinis principas rengiant ES lygmens rekomendacijas ir nacionalinės teisės aktus;

E.

kadangi pagal subsidiarumo principą valstybės narės, vadovaudamosi savo vertybėmis ir siekiamais bendro intereso tikslais, taip pat laikydamosi Sąjungos teisės, turi teisę nustatyti, kaip turi būti organizuojamas ir reguliuojamas internetinių lošimų paslaugų teikimas;

F.

kadangi internetinių lošimo paslaugų pasiūlai dėl jos specifinio pobūdžio ir taikant subsidiarumo principą netaikomas būtent šiam sektoriui skirtas reguliavimas ES lygmeniu ir kadangi internetiniai lošimai nebuvo įtraukti į Paslaugų ir Vartotojų teisių direktyvų taikymo sritis, tačiau jai ir toliau taikomi įvairūs ES antriniai teisės aktai, pavyzdžiui, Duomenų apsaugos direktyva, Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių ir Nesąžiningos komercinės praktikos direktyva;

G.

kadangi internetinių lošimų sektorius nuo kitų rinkų skiriasi pavojais, susijusiais su vartotojų apsauga ir kova su organizuotu nusikalstamumu, kaip ne kartą pripažino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas;

H.

kadangi Teisingumo Teismas patvirtino, kad azartinių lošimų paslaugų teikimas yra ypatingo pobūdžio ekonominė veikla, kuriai taikomus apribojimus galima pagrįsti labai svarbiomis viešojo intereso priežastimis, kaip antai vartotojų apsauga, sukčiavimo prevencija, kova su pinigų plovimu ir viešosios tvarkos bei visuomenės sveikatos išsaugojimas; kadangi bet kokie šiai veiklai taikomi apribojimai turi atitikti apribojimus, numatytus pagal SESV, pavyzdžiui, jie turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir nediskriminaciniai;

I.

kadangi šiuo metu, labiau nei kada nors anksčiau, valstybės narės turi bendrų interesų dėl neteisėtų internetinių lošimų neigiamo socialinio ir ekonominio poveikio nacionaliniu lygmeniu ir jų pagrindiniai tikslai – apsaugoti nepilnamečius ir pažeidžiamus visuomenės narius ir kovoti su priklausomybe, nusikalstamumu ir mokesčių slėpimu;

J.

kadangi dėl internetinių lošimų tarptautinio pobūdžio ir pavojų, susijusių su vartotojų apsauga, sukčiavimo prevencija ir teisėsaugos veiksmais prieš neteisėtą veiklą, kaip antai pinigų plovimas ir susitarimai dėl varžybų baigties, taip pat dėl būtinybės kovoti su nelegalia veikla, susijusia su lošimais, valstybės narės privalo imtis geriau suderintų veiksmų ES lygmeniu;

K.

kadangi itin svarbu taikyti sporto varžybų ir kapitalo judėjimo priežiūros priemones ir priežiūros mechanizmus;

L.

kadangi šiuo metu reikia išsamaus internetinių lošimų sektoriaus vaizdo, t. y. informacijos ir duomenų apie vidaus ir tarpvalstybinę, ES vidaus ir pasaulinę, teisėtą ir neteisėtą pasiūlą;

M.

kadangi valstybėse narėse internetinių lošimų reklamos forma skiriasi arba iš viso nėra reguliuojama;

1.

mano, kad siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač labiausiai pažeidžiamų vartotojų, sąžininga ir teisėta lošimo paslaugų pasiūla, kurią nustatytų kiekviena valstybė narė pagal Sąjungos teisę, galėtų sumažinti socialines sąnaudas ir neigiamą poveikį, patiriamus dėl lošimų veiklos;

2.

įspėja, kad dėl lošimų gali išsivystyti pavojinga priklausomybė; šią problemą reikėtų spręsti visuose pasiūlymuose dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų siekiant apsaugoti vartotojus;

3.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis veiksmų prieš valstybių narių teritorijose siūlomus nelegalius lošimus; šiuo klausimu primygtinai ragina Komisiją savo numatomose rekomendacijose dėl vartotojų apsaugos ir reklamos paraginti valstybes nares imtis vykdymo užtikrinimo priemonių kovojant su nelegalių lošimų pasiūla;

4.

mano, kad esama pavojingo ryšio tarp ekonominės krizės paaštrėjimo ir lošimų masto padidėjimo; pabrėžia, kad labai sudėtinga dabartinė socialinė ekonominė padėtis prisidėjo prie jų eksponentinio paplitimo, ypač vargingiausiuose gyventojų sluoksniuose, todėl mano, kad būtina nuolatinė tęstinė su lošimais susijusios priklausomybės ir problemų stebėsena;

5.

patvirtina, kad internetiniai lošimai yra komercinio pobūdžio sporto naudojimo forma, ir, kadangi sektorius sparčiai auga pasitelkiant technologines naujoves, valstybėms narėms kyla sunkumų vykdant šio sektoriaus kontrolę dėl specifinio interneto pobūdžio, todėl kyla vartotojų teisių pažeidimo pavojus, o pats sektorius tapo tyrimų objektu kovojant su organizuotu nusikalstamumu;

6.

tvirtai pabrėžia, kad, neatsižvelgiant į tai, kaip valstybės narės nusprendžia organizuoti ir reguliuoti internetinių lošimų paslaugų pasiūlą nacionaliniu lygmeniu, turi būti užtikrinta aukšto lygio vartotojų apsauga; ragina Komisiją toliau tirti ES lygmens pažeidžiamų vartotojų apsaugos priemones, įskaitant oficialų valstybių narių reguliavimo institucijų bendradarbiavimą; pabrėžia, jog ekspertų grupė turėtų užtikrinti, kad nepilnamečiams būtų užkirsta prieiga prie internetinių lošimų; ragina valstybes nares įpareigoti valstybės narės licenciją turinčius veiklos vykdytojus savo internetinėse svetainėse gerai matomoje vietoje patalpinti reglamentuojančios valdžios institucijos logotipą, kuris yra šios institucijos patikimumo ženklas;

7.

prašo Komisijos ištirti veiksmus, kuriais būtų galima sustabdyti praktiką, pagal kurią kai kurios vienoje valstybėje narėje įsikūrusios bendrovės siūlo internetinių lošimų paslaugas, pvz., per palydovinę televiziją ar reklamos kampanijos, kitoje valstybėje narėje, kurioje jos neturi licencijos siūlyti šias paslaugas;

8.

ragina įpareigoti lošimų organizatorius rodyti aiškius, išsiskiriančius ir konkrečius įspėjimus nepilnamečiams, kuriuose būtų nurodoma, kad dalyvauti internetiniuose lošimuose jiems neteisėta;

9.

mano, jog reikia imtis priemonių ir užtikrinti, kad socialiai pažeidžiami asmenys dėl lošimų nepatektų į dar sunkesnę padėtį;

10.

mano, jog siekiant išmatuoti priklausomybės nuo lošimų mastą ir su įvairiomis lošimo formomis susijusią riziką reikia papildomų mokslinių tyrimų ir duomenų; ragina visas valstybes nares ir Komisiją suderintu būdu atlikti tolesnius tyrimus siekiant suvokti lošimų problemą; pabrėžia, kad azartinių lošimų organizatoriai būtų įpareigoti prisidėti prie priklausomybės nuo lošimų prevencijos;

11.

ragina Komisiją, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir sudaryta ekspertų grupe, išnagrinėti galimybę ES mastu sukurti nacionalinių savanoriško savo galimybės lošti apribojimo registrų, apimančių, inter alia, galimybės lošti apribojimą ir asmeninių nuostolių ar laiko ribas ir prieinamų nacionalinėms valdžios institucijoms ir licencijuotiems lošimų organizatoriams, sąveikumą, kad visi klientai, norintys savanoriškai išbraukti save iš vieno organizatoriaus sąrašų ar viršijantys savo lošimo ribas, turėtų galimybę būti automatiškai išbraukti iš visų kitų licencijuotų lošimų organizatorių sąrašų; pabrėžia, kad bet kokiai keitimosi asmenine informacija apie probleminius lošėjus priemonei turi būti taikomos griežtos duomenų apsaugos taisyklės; pabrėžia, jog svarbu, kad ekspertų grupė siektų apsaugoti piliečius nuo priklausomybės nuo lošimų; pažymi, kad siekiant informuoti vartotojus apie jų lošimų veiklą, šiame registre turėtų būti pateikiama vartotojui visa su jo lošimo istorija susijusi informacija, kiekvieną kartą, kai jis arba ji pradeda lošti;

12.

rekomenduoja azartinius lošimus aiškiai atskirti nuo kitų internetinių pramogų; paslaugoms, apimančioms skiriamuosius lošimų sektoriaus ypatumus, turi būti taikomi derami lošimų teisės aktai ir turi būti visapusiškai laikomasi amžiaus ir tapatybės tikrinimo priemonių;

13.

pažymi, kad savireguliavimo iniciatyvomis galima itin prisidėti nustatant bendrų standartų turinį; dar kartą patvirtina, kad tokioje opioje srityje kaip azartiniai lošimai savireguliacija gali tik papildyti nacionalines taisykles, bet negali jų pakeisti;

14.

ragina Komisiją apsvarstyti privalomos trečiosios šalies atpažinties kontrolės įdiegimą siekiant, kad nepilnamečiams ar asmenims, naudojantiems suklastotą tapatybės pažymėjimą, būtų užkirstas kelias lošti; siūlo, kad, be kita ko, tai galėtų būti asmens socialinio draudimo numerio, banko sąskaitos informacijos ar kito atskiro identifikacijos numerio patikra; ši patikra turėtų būti atliekama prieš pradedant lošti;

15.

mano, kad būtina užtikrinti didesnį internetiniams lošimams naudojamos programinės įrangos saugumą ir nustatyti minimalius bendrus sertifikavimo reikalavimus siekiant užtikrinti, kad būtų naudojami vienodi parametrai ir standartai;

16.

atkreipia dėmesį, kad reikia parengti veiksmingus geresnės priežiūros metodus, nepamirštant greitos internetinės aplinkos plėtros, tačiau pabrėžia, kaip svarbu apsaugoti asmeninius vartotojų duomenis nuo piktnaudžiavimo;

17.

laikosi nuomonės, kad taikant bendrus internetinių lošimų standartus reikėtų užtikrinti paslaugų teikėjo ir vartotojo teises ir pareigas, užtikrinant piliečių ir vartotojų, ypač nepilnamečių ir kitų pažeidžiamų asmenų, aukšto lygio apsaugą ir užkertant kelią klaidinančiai reklamai ir reklamos pertekliui; ragina Europos lošimų organizatorių asociaciją parengti ir priimti savireguliavimo (elgesio) kodeksus;

18.

ragina Komisiją įtraukti į savo rekomendaciją nuostatą, kad lošimų organizatoriai turėtų būti įpareigoti aktyviai skatinti savęs apribojimo galimybių taikymą registracijos metu, taip pat esant pakartotiniams pralaimėjimams;

19.

rekomenduoja pradėti taikyti vienodus visoje Europoje galiojančius bendrus elektroninės atpažinties ir tarpvalstybinių elektroninio patvirtinimo paslaugų saugumo standartus; palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl direktyvos dėl elektroninės atpažinties ir elektroninio patvirtinimo, kurie sudarys sąlygas nacionalinių elektroninės atpažinties sistemų sąveikai, jeigu tokios esama; todėl ragina suvienodinti registracijos ir atpažinties procedūras ir užtikrinti didesnį jų veiksmingumą, visų pirma siekiant užtikrinti atpažinties mechanizmų veiksmingumą ir užkirsti kelią vienam lošėjui turėti keletą sąskaitų bei galimybę nepilnamečiams patekti į internetines azartinių lošimų svetaines; rekomenduoja valstybėms narėms keistis vykdymo užtikrinimo priemonių srities gerąja praktika, pavyzdžiui, nelegalių lošimų svetainių baltųjų ir juodųjų sąrašų sudarymo, bendrai nustatant saugių ir atsekamų mokėjimų sprendimus ir apsvarstant finansinių sandorių blokavimo įgyvendinamumą, srityse, kad būtų galima apsaugoti vartotojus nuo nelegalių lošimų organizatorių;

20.

ragina valstybes nares ir organizatorius skatinti internetinių azartinių lošimų reklamos atsakomybės principą; palankiai vertina Komisijos iniciatyvą priimti rekomendaciją dėl atsakingos lošimų reklamos; ragina Komisiją įtraukti bendrus minimaliuosius standartus, kuriais būtų užtikrinta pakankama pažeidžiamų vartotojų apsauga; rekomenduoja, kad reklama būtų atsakinga, į ją būtų įtraukti aiškūs įspėjimai dėl priklausomybės nuo lošimų rizikos, neturi būti reklamos pertekliaus, ji neturėtų būti rodoma įtraukta į turinį, aiškiai skirtą nepilnamečiams, arba jei yra didesnė rizika, kad minėtą turinį žiūrės nepilnamečiai, kaip, pavyzdžiui, yra reklamavimo socialinėje žiniasklaidoje atveju;

21.

ragina nustatyti ir įgyvendinti priemones, kuriomis vaikai ir nepilnamečiai įgytų skaitmeninių priemonių naudojimo raštingumo ir jį sustiprintų; mano, kad mokyklose įvedus geriausių interneto naudojimo būdų kursus naudotojai sugebėtų geriau apsisaugoti nuo priklausomybės nuo internetinių lošimų paslaugų;

22.

pabrėžia, kokį svarbų vaidmenį atlieka švietimas, konsultavimo paslaugos ir tėvai didinant informuotumą internetinių lošimų ir jų padarinių nepilnamečiams tema;

23.

ragina Komisiją ir valstybes nares pradėti taikyti veiksmingas informavimo apie priklausomybės nuo lošimų pavojų priemones, ypač skirtas jaunimui;

24.

ragina vykdyti socialiai atsakingą reklamą, leidžiant reklamuoti tik teisėtus internetinių lošimų produktų pasiūlymus; mano, kad negalima leisti interneto lošimus reklamuoti padidinant laimėjimo galimybę, tuo sudarant klaidingą įspūdį, kad azartiniai lošimai yra tinkama strategija asmens finansinei padėčiai pagerinti; mano, kad reklamoje reiktų pareikti aiškia informaciją apie neįveikiamo potraukio lošti padarinius;

25.

pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti, kad 18 metų neturintys asmenys neloštų, ir kovoti su probleminiais lošimais ir neįveikiamu potraukiu lošti, itin svarbu apibrėžti nežalingą reklamos formatą ir jos sklaidos taisykles;

26.

pabrėžia, kad vartotojų apsaugos priemonės turėtų būti įgyvendinamos kartu su prevencinėmis ir atsakomosiomis vykdymo užtikrinimų priemonėmis, siekiant sumažinti piliečių bendravimą su organizatoriais, veikiančiais be leidimo; pabrėžia, kad svarbu bendrai apibrėžti legalių azartinių lošimų organizatorių sąvoką, kad valstybės narės, laikydamosi ES teisės aktų, išduotų leidimus tik tiems veiklos vykdytojams, kurie atitinka bent jau toliau nurodytus reikalavimus ir dėl to yra laikomi legaliais:

27.

mano, kad į registracijos procesą, kaip privaloma funkcija, reikėtų įtraukti pasirinktį apibrėžti didžiausią nuostolių per tam tikrą laiko tarpą ribą, kurią galėtų nustatyti pats lošėjas; ši funkcija turėtų būti taikoma bent jau srityse, kuriose renginiai vyksta trumpais laiko tarpsniais;

28.

pabrėžia, kad, viena vertus, internetinių azartinių lošimų organizatoriai visais atvejais turėtų laikytis valstybių narių, kuriose jie veikia, nacionalinės teisės, kita vertus, valstybės narės turėtų pasilikti teisę taikyti apribojimus, kuriuos jos laiko tinkamais ir pagrįstais kovojant su nelegaliais internetiniais lošimais ir reikalingais norint įgyvendinti nacionalinius teisės aktus ir neleisti nelegaliems organizatoriams patekti į rinką;

29.

pripažįsta, kad taikant subsidiarumo principą valstybės narės turi teisę nustatyti, kaip nacionaliniu lygmeniu turėtų būti organizuojamas ir reguliuojamas internetinių lošimų paslaugų teikimas, ir teisę taikyti visas priemones, kurios, jų nuomone, būtinos kovojant su neteisėtomis lošimo paslaugomis priemones, kartu laikydamosi pagrindinių ES sutarties principų; pripažįsta, kad tokie teisės aktai turi būti proporcingi, nuoseklūs, skaidrūs ir nediskriminaciniai; pažymi, kad, siekiant atsižvelgti į tarptautinį internetinių lošimų pobūdį, būtina sukurti nuoseklesnę ES politiką;

30.

pažymi, kad Komisija kelioms valstybėms narėms išsiuntė laiškus, prašydama pateikti išsamią informaciją apie galiojančius lošimus reglamentuojančius teisės aktus; ragina Komisiją tęsti dialogą su valstybėmis narėmis; atkreipia dėmesį į Komisijos darbą nagrinėjant kai kurioms valstybėms narėms iškeltas bylas dėl pažeidimų ir prieš jas pateiktus skundus; ragina Komisiją bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis toliau stebėti, ar nacionaliniai įstatymai ir praktika atitinka ES teisę, ir pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūras prieš valstybes nares, kurios pažeidžia ES teisę; gerbia valstybių narių sprendimą įvesti monopolijas šiame sektoriuje, su sąlyga, kad, laikantis Teisingumo teismo praktikos, šioms monopolijom taikoma griežta kontrolė ir užtikrinamas ypatingai aukštas vartotojų apsaugos lygis, kad šių monopolijų veikla atitinka bendro intereso tikslus ir jos nuosekliai mažina galimybes lošti;

31.

ragina Komisiją, valstybes nares ir ekspertų grupę lošimo klausimais parengti suderintas priemones, strategijas ir keistis gerąja patirtimi, siekiant išnagrinėti reiškinį, kai Europos Sąjungos rinkoje veikiantys, bet Europoje ir už jos ribų esančiuose mokesčių rojuose turintys registruotąsias buveines licencijuoti organizatoriai vengia mokesčių, ir su juo kovoti;

32.

atkreipia dėmesį į riziką, kuri gali kilti dėl vartotojų galimybės naudotis nelegalių azartinių lošimų paslaugomis; ragina Komisiją ir valstybes nares ekspertų grupei lošimų klausimais padedant apsvarstyti socialines sąnaudas, patiriamas leidžiant užsiimti reguliuojama lošimų veikla, ir neigiamą poveikį, patiriamą vartotojams naudojantis nelegalių organizatorių paslaugomis;

33.

pabrėžia, kad tos valstybės narės, kurios nusprendžia atverti savo internetinių lošimų sektorių, turi, visapusiškai laikydamosi ES teisės, nustatyti skaidrią ir teisiškai pagrįstą licencijų taikymo procedūrą, grindžiamą objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, pagal kurią užtikrinama pakankama ir griežta piliečių ir vartotojų apsauga;

34.

ragina ekspertų grupę lošimų klausimais ir Komisiją kiek galima labiau palengvinti valstybių narių reguliavimo institucijų keitimąsi duomenimis, kad būtų galima keistis geriausia praktika ir duomenimis, siekiant lengviau sukurti bendrą lošėjų nustatymo sistemą, vykdymo užtikrinimo priemones, taikomas nelegaliems organizatoriams, sustiprinti vartotojų apsaugą, įgyvendinti reklamos atsakomybės principą, baltuosius ir juoduosius sąrašus, užkirsti kelią susitarimams dėl varžybų baigties, taip pat nustatyti savanoriško savo galimybės lošti apribojimo priemones, kurios apima, be kita ko, asmenines lošimo laiko ir pinigų ribas, taikomas visoje ES; ragina Komisiją sudaryti ekspertų grupę, kuri savo darbe vadovautųsi visomis prieinamomis žiniomis; primygtinai ragina valstybes nares iš naujo pradėti dialogą dėl internetinių lošimų paslaugų Tarybos Įsisteigimo ir paslaugų darbo grupės forume;

35.

ragina Komisiją visada į ekspertų grupes ir konsultacijas įtraukti ekspertus, kurie specializuojasi probleminio ir patologinio lošimo srityje;

36.

mano, kad Europos lygmeniu turėtų būti stiprinamas nacionalinių socialinės ir sveikatos srities ekspertų, kurie specializuojasi patologinio ir probleminio lošimo srityje, bendradarbiavimas ir keitimasis geriausia patirtimi;

37.

pabrėžia, kad, nors tyrimo institucijoms svarbu veiksmingai keistis informacija, siekiant užtikrinti sėkmingą teisės aktų vykdymą, kovos su susitarimais dėl varžybų baigties veiksmai turi atitikti nacionalinius įstatymus ir ES duomenų apsaugos teisės aktus;

38.

ragina valstybes nares pasitelkus ekspertų grupę glaudžiai bendradarbiauti su Komisija ir tarpusavyje siekiant derinti veiksmus, kuriais siekiama kovoti su neleistina tarpvalstybinių lošimų paslaugų pasiūla, bei įgyvendinti Komisijos komunikato dėl internetinių lošimų veiksmų planą;

39.

pripažįsta, kad valstybių narių bendradarbiavimas yra būtinas, tačiau pabrėžia, kad taip pat labai svarbu, jog ekspertų grupė lošimų klausimais dirbtų glaudžiai bendradarbiaudama su visomis suinteresuotosiomis šalimis, įskaitant lošimų sektorių ir vartotojų organizacijas;

40.

pabrėžia, jog svarbu, kad ekspertų grupė siektų skaidresnių ir paprastesnių procedūrų, kad panaikintų nereikalingą administracinę naštą, tenkančią valstybėms narėms, dėl kurios gali be reikalo didėti legalių internetinių paslaugų teikėjų sąnaudos tose šalyse, kurios nusprendė atverti savo rinkas; pažymi, kad administracinės naštos mažinimas neturi kelti pavojaus vartotojų apsaugai;

41.

mano, kad būtina imtis veiksmų lošimų apmokestinimo tvarkai suderinti siekiant, kad per didelės mokesčių lengvatos nepaskatintų plėsti ir koncentruoti internetinių lošimų veiklos;

42.

ragina nacionalines reguliavimo institucijas tose valstybėse narėse, kurios nusprendė taikyti licencijavimo sistemas, keistis geriausia patirtimi, kuri padėtų sudaryti palankesnes sąlygas nacionalinėms azartinių lošimų licencijoms, įskaitant lošimų įrangos techninius standartus, taikyti; ragina kompetentingas nacionalines reguliavimo institucijas leisti lošimų įmonės veiklą savo jurisdikcijoje tik tada, jei ši įmonės savo veikla nepažeidžia galiojančių įstatymų nė kitoje ES valstybėje narėje, kurios įstatymai nebuvo pripažinti neatitinkančiais teisingumo Teismo praktikos;

43.

pabrėžia, kad internetiniai lošimai vyksta aplinkoje, kurioje nenaudojami grynieji pinigai, ir kad, atsižvelgiant į priklausomybę nuo finansines paslaugas teikiančių trečiųjų šalių, reikia papildomų apsaugos nuo pinigų plovimo priemonių; pabrėžia nacionalinių lošimus prižiūrinčių institucijų, nacionalinės policijos ir nacionalinių teisėsaugos įstaigų bendradarbiavimo poreikį siekiant užkirsti kelią nusikalstamai veiklai;

44.

ragina Komisiją, valstybes nares ir ekspertų grupę lošimų klausimais imtis aktyvių kovos su pinigų plovimu veiksmų; palankiai vertina pasiūlymą išplėsti Pinigų plovimo prevencijos direktyvos taikymo sritį ir įtraukti visas lošimų formas, taip pat ragina kompetentingas nacionalines valdžios institucijas užtikrinti, kad pagal Trečiąją pinigų plovimo prevencijos direktyvą būtų pranešama apie įtartinus sandorius, kurie yra galimai susiję su pinigų plovimu ar kita nusikalstama veikla;

45.

ragina Tarybą sparčiai ir drąsiai tęsti derybas dėl Komisijos pasiūlymo dėl direktyvos dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (COM(2013)0045) ir spręsti visų rūšių lošimų problemas, įskaitant internetinius azartinius lošimus, siekiant kovoti su internetinių sporto lažybų veiklos išnaudojimu nusikalstamiems interesams – pinigų plovimo tikslais;

46.

pabrėžia, kad patikimos ir nedviprasmiškos registracijos ir patikros sistemos yra pagrindinės priemonės užkertant kelią bet kokiam piktnaudžiavimui lošimų internete srityje, kaip antai pinigų plovimas; pažymi, kad tapatybės patikrai atlikti galima būtų naudoti jau esamas ir plėtojamas internetines struktūras, kaip antai internetinės banko ir kredito kortelių patikros sistemos;

47.

mano, kad internetinių lošimų bendrovės, veikiančios ES teritorijoje, turi būti įregistruotos kaip teisėti ES subjektai;

48.

pabrėžia, kad visos valstybės narės turi nustatyti ir paskirti kompetentingą valdžios instituciją, atsakingą už internetinių lošimų stebėseną; pažymi, kad šiai institucijai taip pat turėtų būti suteikta teisė įsikišti įtartinų internetinių lošimų atvejais; be to, iš lošimus organizuojančių bendrovių turėtų būti reikalaujama pranešti šiai institucijai apie bet kokią įtartiną lošimų veiklą;

49.

pabrėžia, kad kovojant su susitarimais dėl varžybų baigties, kurie yra tarptautinio pobūdžio, būtina, kad visos suinteresuotosios šalys, taip pat ir viešosios institucijos, teisėsaugos tarnybos, sporto sektoriaus subjektai, lošimų organizatoriai, lošimų reguliavimo institucijos, sportininkai ir rėmėjai veiksmingiau bendradarbiautų, kartu reikėtų skirti didesnį dėmesį švietimui ir prevenciniams veiksmams šioje srityje; todėl palankiai vertina neseniai atliktus Komisijos 2012 m. parengiamuosius veiksmus, kuriais remiami tarpvalstybiniai švietimo projektai siekiant kovoti su susitarimais dėl varžybų baigties; pažymi, kad susitarimai dėl varžybų baigties sudaromi tiek neinternetinėse, tiek internetinėse lošimų rinkose, taip pat kad daugeliu atvejų su internetinėmis lažybomis susiję susitarimai dėl varžybų baigties sudaromi padedant lošimų organizatoriams, kurie veikia nereguliuojamose rinkose, esančiose už ES ribų;

50.

ragina imantis savireguliavimo iniciatyvos priimti elgesio kodeksą ir nustatyti bendrą draudimą visiems sporto renginių darbuotojams (žaidėjams, treneriams, teisėjams, medicinos ir techniniam personalui), galintiems turėti tiesioginę įtaką rezultatui, lažintis varžybose arba renginiuose, kuriuose jie dalyvauja; šiuo klausimu taip pat pabrėžia, kad valstybių narių lygmeniu reikalingos griežtos ir patikimos amžiaus ir tapatybės tikrinimo sistemos; ragina sporto organizacijas pasitelkti švietimo kampanijas ir elgesio kodeksus siekiant nuo ankstyvo amžiaus informuoti sportininkus, teisėjus ir pareigūnus apie manipuliavimo sporto varžybų eiga neteisėtumą;

51.

pripažįsta, kad pastangos kovoti su sporto organizacijų įsitraukimu į korumpuotą veiklą, kaip antai susitarimai dėl varžybų baigties ar pinigų plovimas, taip pat kaip ir elgesio kodeksai turi apimti visas suinteresuotųjų asmenų grupes (pareigūnus, savininkus, vadybininkus, agentus, lošėjus, teisėjus ir rėmėjus) ir visas organizacijas (klubus, lygas, federacijas ir t.t.);

52.

ragina valstybes nares daugiau dėmesio skirti korupcijai sporte ir pabrėžia, kad šiuo požiūriu reikia daugiau dėmesio skirti veiksmingam teisėsaugos institucijų darbui; ragina nacionaliniu lygmeniu patvirtinti veiksmingas priemones tam, kad būtų išvengta interesų konfliktų, visų pirma vengiant visų sporto sektoriaus suinteresuotųjų šalių įsitraukimo į lažybas dėl varžybų, kuriose jie dalyvauja; ragina visus sporto valdymo organus įsipareigoti laikytis gero valdymo praktikos siekiant sumažinti pavojų nukentėti dėl susitarimų dėl varžybų baigties; todėl ragina Komisiją atsižvelgti į Europos Tarybos darbą vertinant tam tikrų tipų lažybų riziką ir įvertinti lažybas taškiniuose lažybų punktuose, kur galima lažintis dėl kai kurių rezultatų varžybų metu, bei imtis atitinkamų veiksmų;

53.

ragina sporto federacijas ir lošimų organizatorius į elgesio kodeksą įtraukti draudimą lažintis dėl vadinamųjų neigiamų įvykių varžybose ar renginiuose, pvz., geltonųjų kortelių, baudinių ar laisvųjų smūgių; ragina valstybes nares ir lošimų organizatorius uždrausti bet kokias tiesiogines sporto lažybas, nes jos pasitvirtino kaip ypač susijusios su susitarimais dėl varžybų baigties ir todėl kelia pavojų sąžiningumui sporte;

54.

ragina nustatyti pareigą sporto organizacijoms, viešojo sektoriaus institucijoms, Europolui ir Eurojustui nacionaliniu ir Europos lygmeniu bendradarbiauti ir keistis informacija apie įtartiną veiklą siekiant kovoti su nusikalstama veikla, susijusia su tarpvalstybiniais internetiniais lošimais;

55.

palankiai vertina Komisijos ketinimą skatinti labiau keistis gerąja patirtimi kovos su susitarimais dėl varžybų baigties srityje; pabrėžia, kad Europos Sąjungai svarbu remti Europos Taryboje vykstantį darbą rengiantis deryboms dėl tarptautinės konvencijos dėl sporto vientisumo apsaugos ir skatinimo; pabrėžia, kad susitarimas dėl varžybų baigties ne visada susijęs su lažybomis ir kad turi būti kovojama su šiuo su lažybomis nesusijusiu susitarimu dėl varžybų baigties, kuris taip pat kelia problemų sporto sąžiningumui; pabrėžia, kad būtina stiprinti bendradarbiavimą ES ir pasauliniu lygmeniu kovojant su susitarimais dėl varžybų baigties; ragina Komisiją imtis vadovaujamojo vaidmens kuriant pasaulinę platformą, skirtą keistis informacija ir geriausia patirtimi, taip pat reguliavimo institucijų, sporto organizacijų, policijos, teismų institucijų ir lošimų organizatorių bendriems prevencijos ir įgyvendinimo veiksmams koordinuoti;

56.

mano, kad nuosekli baudžiamųjų sankcijų politika yra būtina europiniam internetinių lošimų sektoriaus reglamentavimo metodui, ir šiuo tikslu primygtinai ragina valstybes nares užtikrinti, kad nesąžiningas manipuliavimas rezultatais siekiant finansinės ar kitokios naudos būtų uždraustas, bet kokią grėsmę varžybų sąžiningumui, įskaitant tas varžybas, kurios susijusios su lažybomis, įtvirtinant kaip nusikalstamą veiką; primygtinai ragina Komisiją imtis veiksmų ES lygmeniu prieš nereglamentuojamus internetinius lošimus ir prisidėti kovojant su susitarimais dėl varžybų baigties;

57.

pripažįsta, kad kai kuriose valstybėse narėse iš lošimų ir loterijų gaunamos didelės pajamos, kurios galėtų būti nukreiptos visuomeninės naudos ir labdaros reikmėms, kultūrai, mėgėjų sportui ir arklių lenktynėm bei žirgų sportui finansuoti; be to, pabrėžia šio tvaraus indėlio svarbą ir specifinį vaidmenį, kuris turėtų būti pripažintas Europos lygmeniu vykstančiose diskusijose; pakartoja savo poziciją, kad sporto lažybos – tai sporto rungtynių panaudojimas komerciniais tikslais; rekomenduoja, visapusiškai gerbiant valstybių narių kompetenciją šiuo klausimu, apsaugoti sporto varžybas nuo bet kokio neleistino komercinio naudojimo, visų pirma pripažįstant sporto organizacijų nuosavybės teises į jų rengiamas varžybas, siekiant ne tik užtikrinti sąžiningą finansinę grąžą, kuri būtų naudinga visų lygių profesionaliam ir mėgėjų sportui, bet ir stiprinti kovą su sukčiavimu sporte, t. y. su susitarimais dėl varžybų baigties;

58.

ragina, koordinuojant Komisijai, daugiau bendradarbiauti Europos lygmeniu tam, kad būtų nustatyti internetinių lažybų organizatoriai, užsiimantys nelegalia veikla, pvz., be kita ko, sudarantys susitarimus dėl varžybų baigties arba organizuojantys lažybas dėl jaunimo varžybų, kuriose dalyvauja nepilnamečiai, ir kad būtų uždrausta jiems vykdyti šią veiklą, ir tikisi, kad lošimų pramonė laikysis šio draudimo taikydama savireguliacijos taisykles;

59.

ragina valstybes nares apsvarstyti galimybę uždrausti visų formų susitarimus dėl varžybų dalies baigties, pvz., lažybas dėl kampinių, laisvųjų smūgių, įmetimų iš užribio ir geltonųjų kortelių, nes, kaip rodo patirtis, šie susitarimai labai nulemia varžybų rezultatą;

60.

ragina Komisiją sukurti lažybų reguliavimo institucijoms skirtą Europos įspėjimo sistemą siekiant sparčiai keistis informacija apie susitarimus dėl sporto įvykių baigties;

61.

teigiamai vertina tarptautinius švietimo projektus, kuriais siekiama su susitarimais dėl varžybų baigties kovoti pasaulio mastu;

62.

pabrėžia, kad sportininkams reikia veiksmingų apsaugos mechanizmų, kuriais būtų pasipriešinta korupcijos įtakai – reikia apsaugoti moralinį ir fizinį sportininkų orumą, užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, atlyginimus ar atlygį ir ši apsauga turi apimti draudimą dalyvauti įvairių lygmenų varžybose sporto organizacijoms, nuolat nesilaikančioms šių pareigų savo sportininkų atžvilgiu;

63.

pabrėžia, kad bylos dėl susitarimų dėl varžybų baigties dažnai nagrinėjamos valstybių teismuose, taip pat sporto arbitražo teisme ir kad abiem atvejais privaloma laikytis Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje nustatytų minimalių tarptautinių procesinių standartų;

64.

ragina, kiekvienos valstybės narės lygmeniu atlikus vertinimą, griežtai reguliuoti ar uždrausti pavojingas lošimų formas;

65.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

9.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/52

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnį ir 3 straipsnio 3 dalį,

—

atsižvelgdamas į ES pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Komisijos atlikto tyrimo „Euromosaic“ rezultatus, kurie patvirtino, kad Europos kalbos nyksta, nes šiuo metu naudojamomis priemonėmis nepavyksta jų apsaugoti,

—

atsižvelgdamas į 2003 m. spalio 17 d. Unesco Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kuri apima žodinės kūrybos ir išraiškos formas, įskaitant kalbą, kaip nematerialaus kultūros paveldo raiškos priemonę,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 20 d. Unesco Konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo,

—

atsižvelgdamas į Unesco Pasaulio kalbų, kurioms gresia išnykimas, atlasą,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 18 d. Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios institucijų kongreso priimtą rezoliuciją (301/2010) dėl mažumų kalbų indėlio į regionų vystymąsi (1),

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos pranešimą Nr. 12423/2010, rezoliuciją Nr. 1769/2010 ir į rekomendaciją Nr. 1944/2010,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. rugsėjo 18 d. Komisijos komunikatą „Daugiakalbystė – Europos turtas ir bendras rūpestis“ (COM(2008)0566),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų (2),

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto nuomonę dėl istorinių kalbinių mažumų apsaugos ir puoselėjimo įgyvendinant Lisabonos sutartį“ (3),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 21 d. Tarybos rezoliuciją dėl Europos daugiakalbystės strategijos (4),

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos 1992 m. lapkričio 5 d. pateiktą pasirašyti Europos regioninių arba mažumų kalbų chartiją,

—

atsižvelgdamas į 1996 m. priimtą Visuotinę kalbinių teisių deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į 1995 m. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją,

—

atsižvelgdamas į savo 2004 m. sausio 14 d. rezoliuciją „Kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir skatinimas: Europos regionų ir tarptautinių organizacijų, kaip antai UNESCO ir Europos Tarybos, vaidmuo“ (5) ir į savo 2003 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl Europos regioninių ir rečiau vartojamų kalbų (ES mažumų kalbų) atsižvelgiant į plėtrą ir kultūrinę įvairovę (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2003 m. sausio 14 d. rezoliuciją dėl regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmens Europos integracijoje (7), kurioje aptariama kalbų įvairovė Europoje,

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl daugiakalbystės – Europos turto ir bendro rūpesčio (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 25 d. rezoliuciją dėl bendruomenių žiniasklaidos Europoje (9),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Kultūros ir švietimo komiteto pranešimą (A7-0239/2013),

A.

kadangi Lisabonos sutartimi sustiprinamas tikslas saugoti ir skatinti visą Europos Sąjungos kultūrų bei kalbų paveldą;

B.

kadangi kultūrų ir kalbų įvairovė yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos principų, įtvirtintų ES pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnyje: „Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę“;

C.

kadangi kalbų įvairovė yra Pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 straipsniuose pripažįstama piliečių teisė, o tai reiškia, kad bandymas suteikti absoliučią pirmenybę vienai kalbai yra Europos Sąjungos pagrindinių vertybių apribojimas ir pažeidimas;

D.

kadangi kalbas, kurioms gresia išnykimas, reikėtų suvokti kaip Europos kultūros paveldo dalį, o ne kaip priemones politiniams, etniniams ar teritoriniams siekiams įgyvendinti;