12.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 55/1

12.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 55/2

—

atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (1),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymo taikymo (COM(2012)0347);

—

atsižvelgdamas į Komisijos vardu atliktą Direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų taikymo tyrimą (išorės tyrimą) (2),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. vasario 21 d. Direktyvos dėl įmonių perėmimo pasiūlymų įgyvendinimo ataskaitą (3),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto rekomendaciją ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (A7-0089/2013),

A.

kadangi Direktyvoje dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (toliau – direktyva) pateiktos būtiniausios gairės, kuriomis užtikrinamas įmonių perėmimo pasiūlymų vykdymo skaidrumas ir teisinis tikrumas, o akcininkams, darbuotojams ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams suteikiama teisė gauti ir skleisti informaciją;

B.

kadangi keletas valstybių narių svarsto galimybę pakeisti arba jau pakeitė suderintas nacionalines taisykles dėl įmonių perėmimo pasiūlymų, siekdamos padidinti kapitalo rinkos skaidrumą ir sustiprinti įsigyjamos įmonės ir suinteresuotųjų subjektų teises;

C.

kadangi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas keliose bylose nusprendė, kad atvejis, kai valstybė narė išsaugo privačioje bendrovėje specialiąsias teises, apskritai turi būti laikomas laisvo kapitalo judėjimo apribojimu ir gali būti pateisinamas tik tinkamai pagrįstais atvejais (4);

D.

kadangi nacionalinės kompetentingos institucijos atsakingos už viešąją įmonių perėmimo pasiūlymų priežiūrą;

E.

kadangi Reglamento (ES) Nr. 1095/2010 1 straipsnio 3 dalyje (5) nustatyta, kad Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (EVPRI) taip pat imasi tinkamų veiksmų sprendžiant įmonių perėmimo pasiūlymų klausimus; kadangi EVPRI sukūrė kompetentingų valdžios institucijų tinklą, kuriuo turėtų būti pagerintas šių valdžios institucijų bendradarbiavimas tarpvalstybinių įmonių perėmimo pasiūlymų srityje;

1.

mano, kad ši direktyva yra svarbi ES bendrovių teisės acquis, kuria siekiama ne vien skatinti tolesnę ES kapitalo rinkų integraciją ir derinimą, bet spręsti ir kitus klausimus, dalis;

2.

pabrėžia, kad direktyva daro poveikį ne tik pagrindinėmis įmonių perėmimo pasiūlymų nuostatomis, bet ją būtina vertinti platesniu bendrovių teisės požiūriu, įskaitant įmonių valdymą, kapitalo rinkų ir darbo teisę;

3.

pakartoja, kad direktyvos tikslai, visų pirma vienodų sąlygų užtikrinimas įmonių perėmimo pasiūlymams, kartu ginant akcininkų, darbuotojų ir kitų suinteresuotųjų subjektų teises, yra tinkamai veikiančios įmonių kontrolės rinkos pagrindas;

4.

atkreipia dėmesį į Komisijos išvadas, kad direktyvos poveikis patenkinamas, ir pritaria išorės tyrimo išvadoms, kad direktyva buvo pagerintas įmonių kontrolės rinkos veikimas; Tačiau susirūpinęs pažymi, kad išorės tyrime darbuotojų atstovai išreiškė nepasitenkinimą dėl darbuotojų teisių gynimo padėties, ir ragina Komisiją imtis reikalingų veiksmų, siekiant geriau spręsti aktualius klausimus;

5.

pabrėžia, kad direktyva sudaromos vienodos sąlygos įmonių perėmimo pasiūlymams vykdyti Europoje, ir mano, kad ilguoju laikotarpiu būtų galima numatyti tolesnius patobulinimus siekiant dar labiau pagerinti tokias vienodas sąlygas;

6.

gerbia valstybių narių kompetenciją imtis papildomų priemonių, nenumatytų pagal direktyvos reikalavimus, jeigu laikomasi bendrų direktyvos tikslų;

7.

šiomis aplinkybėmis pažymi, kad kai kurios valstybės narės pastaruoju metu reagavo į įmonių kontrolės vidaus rinkos pokyčius, įtvirtindamos papildomas nuostatas dėl įmonių perėmimo pasiūlymų vykdymo, pvz., Jungtinės Karalystės Perėmimų tarybos taisyklė „siūlyti arba tylėti“ (angl. put up or shut up), kuria siekiama išsiaiškinti, ar įmonės perėmimo pasiūlymas turi būti pateiktas („siūlyti“), ar ne („tylėti“) tais atvejais, kai neaišku, ar siūlytojas iš tikrųjų ketina pateikti pasiūlymą konkrečiai įmonei;

8.

teigiamai vertina EVPRI pastangas stiprinti nacionalinės valdžios institucijų bendradarbiavimą įmonių perėmimo pasiūlymų vykdymo per Įmonių perėmimo pasiūlymų tinklą srityje;

9.

tačiau mano, kad nebūtina vykdyti įmonių perėmimo pasiūlymų priežiūros ES lygmeniu, nes įmonių perėmimo teisė nėra tik kapitalo rinkų teisės dalis, bet yra įtvirtinta ir nacionalinėje bendrovių teisėje; pabrėžia, kad nacionalinės kompetentingos institucijos turėtų likti atsakingos už viešąją įmonių perėmimo pasiūlymų priežiūrą;

10.

pritaria Komisijos išvadoms ir pateiktai nuomonei dėl problemų, kylančių dėl direktyvos veikimo persvarstymo, ir pažymi, kad mokslininkai bei specialistai nurodė papildomus aspektus (6);

11.

mano, kad „suderintų veiksmų“ sąvoka labai svarbi apskaičiuojant ribą, kurią peržengus atsiranda prievolė pateikti pasiūlymą, ir suvokia, kad valstybės narės nevienodai perkėlė į nacionalinę teisę direktyvoje pateiktą apibrėžtį; tačiau mano, kad siekiant padidinti teisinį tikrumą nepakanka sutelkti dėmesį į „suderintų veiksmų“ sąvokos pakeitimus vien tik šioje direktyvoje, nes ši sąvoka svarbi atliekant ir kitus skaičiavimus, kuriuos būtina atlikti pagal ES įmonių teisę; todėl siūlo atlikti išsamesnę analizę siekiant nustatyti galimas priemones, kurios padėtų geriau išaiškinti ir suvienodinti „suderintų veiksmų“ sąvoką;

12.

todėl laukia, kad Komisija parengtų veiksmų planą dėl ES įmonių teisės, kuriame būtų sprendžiamas šis klausimas, ir pritaria Komisijos teiginiui, kad jokiu atveju nereikėtų apriboti nacionalinės valdžios institucijų gebėjimo įpareigoti sutartinai veikiančias šalis, kurios siekia įgyti kontrolę, sutikti su teisinėmis jų suderintų veiksmų pasekmėmis (7);

13.

pabrėžia, kad įpareigojimas pateikti pasiūlymą – pagrindinė nuostata, kuria ginami smulkieji akcininkai, ir atkreipia dėmesį į išorės tyrime pateiktą išvadą, kad visos valstybės narės leidžia nustatyti šios taisyklės išimtis; supranta, kad šios išimtys dažnai taikomos siekiant apginti stambiųjų akcininkų (pvz., nevyksta realių kontrolės pokyčių), kreditorių (pvz., kai kreditoriai suteikė paskolas) ir kitų suinteresuotųjų subjektų (pvz., siekiant suderinti akcininkų ir kitų suinteresuotųjų subjektų teises) interesus; remia Komisijos siekį surinkti papildomą informaciją siekiant nustatyti, ar plačiai naudojamos išimtys neprieštarauja smulkiųjų akcininkų apsaugos nuostatoms;

14.

be to, pabrėžia, kad pagal įpareigojimo pateikti pasiūlymą taisyklę keičiantis kontrolei smulkieji akcininkai įgyja teisę gauti priemokas už kontrolinį akcijų paketą, ir pažymi, kad direktyva reglamentuojama tik privalomo pasiūlymo kaina (t. y. teisinga kaina), bet ne savanoriško pasiūlymo kaina; visų pirma pabrėžia, kad direktyva panaikinamas įpareigojimas pateikti pasiūlymą tais atvejais, kai po pradinio savanoriško pasiūlymo pasiekiama kontrolinio akcijų paketo riba, todėl siūlytojas toliau gali didinti savo dalyvavimą įprastu būdu įsigydamas akcijų įsigyjamoje įmonėje (vadinamasis laipsniškas patekimas (angl. creeping-in); taip pat pažymi, kad tokiais atvejais keletas valstybių narių nustatė įpareigojimą pateikti antrą pasiūlymą, pagal kurį antras pasiūlymas reikalingas tada, kai per tam tikrą laikotarpį (pvz., 12 mėnesių) įvyksta tam tikras padidėjimas (pvz., 3 proc.) dviejų apibrėžtų ribų intervale (pvz., tarp 30 proc. ir 50 proc.);

15.

mano, kad vadovaujantis Direktyvos 2004/109/EB (8) (šiuo metu persvarstoma Skaidrumo direktyva) 9 straipsnyje nurodytomis pranešimo ribomis užtikrinamas didelis atsakomybės skaidrumas ir sudaromos sąlygos anksti nustatyti laipsniškus įsigijimus; laikosi nuomonės, kad nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos turėtų užkirsti kelią metodams, kuriais siekiama apeiti įpareigojimo pateikti pasiūlymą taisyklę ir taip išvengti kontrolės priemokos išmokėjimo smulkiesiems akcininkams;

16.

pažymi, kad valdybos neutralumo taisyklė, susijusi su apsaugos priemonėmis, taikomomis pateikus pasiūlymą, buvo perkelta į daugumos valstybių narių nacionalinę teisę, ir tik labai mažai valstybių narių perkėlė persilaužimo (angl. breakthrough) taisyklę, pagal kurią apsaugos priemonės, taikomos prieš pateikiant pasiūlymą, negalioja; suvokia, kad tiek apsaugos priemonės, taikomos prieš pateikiant pasiūlymą (pvz., piramidinės struktūros arba „auksinės akcijos“), tiek apsaugos priemonės, taikomos pateikus pasiūlymą (pvz., vadinamojo „baltojo riterio“ arba skolos didėjimo), vis dar galioja valstybėse narėse ir kad atrodo, jog yra pakankamai priemonių tokiems apsaugos mechanizmams apeiti; vis dėlto mano, kad reikėtų paaiškinti, jog pasiūlymą gaunančios bendrovės valdyba turėtų atsižvelgti į ilgalaikio bendrovės tvarumo ir jos akcininkų interesus ir veikti pagal juos;

17.

pabrėžia, jog direktyvoje numatyta tik tai, kad darbuotojams teikiama informacija, visų pirma apie siūlytojo ketinimus dėl įsigyjamos įmonės ateities ir būsimų planų dėl darbo vietų, įskaitant bet kokius esminius darbo sąlygų pokyčius, tačiau nenumatyta teisė konsultuotis;

18.

pabrėžia, kad problemą, susijusią su darbuotojų apsauga ir jų teisių stiprinimu būtina nedelsiant apsvarstyti, taip pat atsižvelgiant į ES teisyną, įskaitant direktyvą 2001/23/EB (9) ir direktyvą 2002/14/EB (10);

19.

primygtinai reikalauja, kad būtų veiksmingai taikomos atitinkamos direktyvos nuostatos dėl darbuotojų teisių ir prireikus būtų užtikrintas tinkamas jų vykdymas;

20.

primena, kad pagal direktyvos 21 straipsnį direktyvos nuostatos iki 2006 m. gegužės 20 d. turėjo būti perkeltos į nacionalinę teisę, ir atkreipia dėmesį į tai, jog išorės tyrime nustatyta, kad dauguma valstybių narių perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę 2006–2007 m. (11);

21.

pabrėžia, kad direktyvos perkėlimo laikotarpis sutampa su finansų krizės, kuri galiausiai pavirto ekonomikos ir skolų krize, pradžia, ir kad įmonių perėmimo veikla yra glaudžiai susijusi su finansiniais ir ekonominiais pokyčiais ir Europos, ir ne Europos šalyse;

22.

pabrėžia, jog atlikus išorės tyrimą nustatyta, kad po direktyvos perkėlimo dėl krizės smarkiai sulėtėjo įmonių perėmimo veikla, įskaitant Jungtinę Karalystę, kurioje įmonių kontrolės rinkos veikla tradiciškai yra labiau sutelkta negu likusioje Sąjungos dalyje;

23.

mano, kad finansų krizės laikotarpiu nuolat mažėjant įmonių kontrolės rinkai nebūtų tikslus vertinimas, ar ir kokiu mastu turėtų būti nustatytos tolesnės derinimo priemonės dėl įmonių perėmimo pasiūlymų;

24.

todėl prašo Komisijos toliau atidžiai stebėti pokyčius įmonių kontrolės rinkoje ir, kai įmonių perėmimo veikla vėl bus įprasto masto, atlikti naują direktyvos taikymo vertinimą;

25.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

12.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 55/6

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 162 straipsnį, kuriame išdėstyti Europos socialinio fondo tikslai ir, inter alia, nurodytas tikslas sudaryti geresnes sąlygas prisitaikyti prie pramonės permainų ir gamybos sistemų pokyčių,

—

atsižvelgdamas į SESV 174 ir kitus straipsnius, kuriais nustatytas ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslas ir apibrėžtos struktūrinės finansinės priemonės jam pasiekti,

—

atsižvelgdamas į SESV 176 straipsnį, kuris apima Europos regioninės plėtros fondo tikslus ir kuriame kalbama, inter alia, apie regionų, kurių vystymasis atsilieka, plėtrą ir struktūrinį prisitaikymą, taip pat apie nuosmukį patiriančių pramoninių regionų pertvarką,

—

atsižvelgdamas į SESV 173 straipsnį (XVII antraštinė dalis), kuris apima ES pramonės politiką ir kuriame kalbama, inter alia, apie Sąjungos pramonės konkurencingumą,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 11 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui, kurių veiklos gairės pateiktos Bendroje strateginėje programoje, bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui ir Sanglaudos fondui taikytinos bendrosios nuostatos, ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (COM(2012)0496),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtų lėšų panaudojimo miestuose, regionuose, valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programą (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos indėlio siekiant Lisabonos ir 2020 m. ES strategijos tikslų (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 15 d. rezoliuciją dėl Bendrijos inovacijų politikos peržiūros besikeičiančiame pasaulyje (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 16 d. rezoliuciją dėl „ES 2020“ (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regionų politikos po 2013 m. (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl globalizacijos erai pritaikytos pramonės politikos (6),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 10 d. Briuselyje vykusio Tarybos susitikimo (3057-asis Konkurencingumo (vidaus rinka, pramonė, moksliniai tyrimai ir kosmosas) tarybos susitikimas) išvadas dėl globalizacijos erai pritaikytos pramonės politikos,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 25 d. Komisijos šeštąją ekonominės ir socialinės sanglaudos pažangos ataskaitą „Kūrybiški ir novatoriški regionai“ (COM(2009)0295),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 30 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Europos pramonė besikeičiančiame pasaulyje. 2009 m. atnaujinta sektorių apžvalga“ (SEC(2009)1111),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 23 d. Komisijos komunikatą „Pasirenkime ateičiai. Bendrosios didelio poveikio technologijų strategijos plėtotė ES“ (COM(2009)0512),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 6 d. Komisijos komunikatą „Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva „Inovacijų sąjunga“ (COM(2010)0546),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 28 d. Komisijos komunikatą „Integruota globalizacijos eros pramonės politika. Didžiausias dėmesys – konkurencingumui ir tvarumui“ (COM(2010)0614),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą „Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvados. Sanglaudos politikos ateitis“ (COM(2010)0642),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 14 d. Komisijos komunikatą „Pramonės politika. Konkurencingumo gerinimas“ (COM(2011)0642) ir į 2011 m. dokumentą „Valstybių narių konkurencingumas ir politika“,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. kovo 14 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „2014–2020 m. Bendros strateginės programos elementai: Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas, Sanglaudos fondas, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondas“ (SWD(2012)0061),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 24 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Partnerystės principas įgyvendinant Bendros strateginės programos fondų paramą. Partnerystei skirto Europos elgesio kodekso elementai“ (SWD(2012)0106),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 10 d. Komisijos komunikatą „Stipresnė Europos pramonė ekonomikos augimui ir atsigavimui skatinti. Komunikato dėl pramonės politikos atnaujinimas“ (COM(2012)0582),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 10 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl Europos konkurencingumo ataskaitos (SWD(2012)0299),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Pramonės veiklos rezultatų suvestinė ir valstybių narių konkurencingumas ir politika“ (SWD(2012)0298),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 26 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) nuomonę dėl būtinybės kompleksiškai vykdyti miestų regeneraciją (7),

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato „Integruota globalizacijos eros pramonės politika. Didžiausias dėmesys – konkurencingumui ir tvarumui“ (CCMI/083 – CESE 808/2011),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A7-0145/2013),

A.

kadangi pramonės sąvoka nėra aiškiai apibrėžta ir gali apimti labai įvairius sektorius;

B.

kadangi pramonė – neabejotinai vienas iš pagrindinių mūsų pranašumų tarptautiniu lygmeniu: be jos ES neatliktų tokio svarbaus vaidmens išsaugant pasaulinę ekonominių jėgų pusiausvyrą;

C.

kadangi pramonės sektorius galėtų atlikti vadovaujamą vaidmenį ES ekonomikoje, nes, remiantis Komisijos skaičiavimais, pramonės sektoriuje sukūrus 100 darbo vietų, kituose ekonomikos sektoriuose galima sukurti 60–200 naujų darbo vietų; kadangi vis dėlto 2008–2011 m. laikotarpiu pramoninė gamyba susitraukė nuo 20 proc. iki 16 proc. ES bendrojo vidaus produkto (BVP) ir darbo vietų skaičius sektoriuje sumažėjo 11 proc.;

D.

kadangi Komisija siekia pramonės nuosmukį ES pasukti priešinga linkme ir užtikrinti, kad jos dabartinė apimtis, t. y. maždaug 16 proc. BVP, iki 2020 m. vėl siektų 20 proc.; kadangi pramonė – pagrindinė privačių ir viešų investicijų į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas sritis;

E.

kadangi sanglaudos politika gali padėti atremti struktūrinius iššūkius, su kuriais susiduria ES pramonė, ir prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ plataus užmojo tikslų, įskaitant perėjimą prie tvarios, mažu anglies dioksido kiekiu ir efektyvaus energijos vartojimu pagrįstos visa apimančios ekonomikos, kurios sąlygomis būtų puoselėjamos žinios ir užimtumas, siekio;

F.

kadangi daugelyje senų Europos pramoninių regionų susiduriama su panašiomis problemomis, kai po praeityje ilgai trukusio augimo pastaraisiais metais ekonomika stipriai smuko;

G.

kadangi didelės dalies pasienio regionų, pvz., tradicinės kasybos, plieno ir tekstilės gamybos regionų, dalyse dažnai susiduriama su tokiais pat pramonės iššūkiais – tai lemia jų ekonominė tarpusavio priklausomybė ir bendri ypatumai;

H.

kadangi įgyvendinant pramonės politiką dėmesys paprastai skiriamas specifinėms kasdienėms pramonės problemoms ir todėl dažnai pamirštamas didelis jos poveikis regionams;

I.

kadangi moksliniai tyrimai atskleidė, kad senų pramoninių regionų restruktūrizacija reikalauja vadovautis plačiu požiūriu ir kad administracinės kliūtys gali trukdyti siekti šio tikslo;

J.

kadangi ES valstybės narės, regionai ir miestai susiduria su finansiniais suvaržymais; kadangi ypač seną pramoninę bazę turinčių vietovių padėtis dažnai nepalanki, kad pritrauktų pakankamai lėšų pertvarkai; kadangi ES finansavimas, skirtas pertvarkai ir restruktūrizacijai padėti įgyvendinti, nepaprastai svarbus norint paremti regioninės ir tarpvalstybinės politikos strategijas;

K.

kadangi miestai yra naujovių ir tvaraus augimo varomoji jėga ir jiems keliamas svarbus uždavinys – spręsti su senomis pramoninėmis vietovėmis susijusias problemas;

L.

kadangi būtinas naujas novatoriškas integruotas požiūris, kuris būtų skatinamas tinkama teisėkūros politikos programa ir pažangiomis specializuotomis strategijomis, kad regionams ir miestams būtų padedama išnaudoti savo inovacijų potencialą ir savo pramoninius pranašumus nukreipti besiformuojančių pramonės sričių ir paslaugų, taip pat pasaulinių rinkų linkme;

M.

kadangi įgyvendinant reindustrializacijos politiką nepakankamai atsižvelgiama į kultūros ir kūrybos pramonę, kuri yra pagrindinis potencialus augimo, inovacijų ir darbo vietų šaltinis, prisideda prie socialinės sanglaudos ir užtikrina veiksmingas kovos su dabartiniu nuosmukiu priemones;

1.

atkreipia dėmesį į esamus išteklius, kurie prieinami įgyvendinant sanglaudos politiką ir struktūrinių fondų pagalbą, naudojantis Europos investicijų banko finansų inžinerijos schemomis, taip pat vykdant nacionalinę, regioninę ir savivaldybių ekonomikos vystymo politiką siekiant paremti senų pramoninių vietovių pertvarką ir nuo krizės nukentėjusių pramoninių vietovių reindustrializacija ir taip užtikrinti šiuolaikišką ir tvarią reindustrializaciją; tačiau apgailestauja, kad naudojantis šiomis galimybėmis ne visada pavyksta išspręsti specifines regionams būdingas problemas ir kad šiuo metu, kai pramonė yra stipriai nukentėjusi nuo krizės, valstybės narės ir regionai ne visapusiškai įsisavina prieinamą investicijų finansavimą;

2.

taip pat pažymi, kad būtina naudoti pagalbos priemones, skirtas padėti seniems pramoniniams regionams, ypač regionams, kuriuose vyrauja viena pramonės šaka, kad jie galėtų sėkmingai atrasti naujus vystymosi kelius, ypatingą dėmesį skiriant kultūros ir kūrybinei pramonei, ir skatinti naudoti neužimtas pramoninei veiklai vystyti skirtas vietas, o tai gali atlikti esminį vaidmenį iš naujo vystant apleistas zonas;

3.

ragina vadovautis labiau integruotu sistemišku požiūriu į pramonės atnaujinimą ir regionų vystymąsi, taip pat siekti didesnio įvairios ES, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis įgyvendinamos politikos nuoseklumo ir taip užtikrinti, kad būtų išnaudotas Europos pramonės sektoriaus potencialas; pabrėžia, kad būtina kurti regioninės svarbos ekonomines zonas ir aukštųjų technologijų parkus viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės pagrindu ir prisidėti prie geresnio vietos ir regionų žmogiškųjų ir ekonominių išteklių naudojimo taikant naujausias technologijas;

4.

pabrėžia, kad tokio su regionų vystymu susieto pramonės atnaujinimo sėkmė priklausys nuo to, ar bus parengta veiksminga politika, pvz., sanglaudos, ekonomikos valdymo, konkurencingumo, mokslinių tyrimų ir inovacijų, energetikos, skaitmeninės darbotvarkės, tvaraus vystymosi, kultūros ir kūrybinės pramonės, naujų kvalifikacijų ir užimtumo bei kitose srityse;

5.

mano, kad pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria seni pramoniniai regionai, yra:

6.

pabrėžia, kad į pramoninėms vietovėms skirtas regionines strategijas kaip pagrindinis elementas turėtų būti įtrauktos žemės, vandens ir oro kokybės apsaugos priemonės, kad būtų apsaugota regionų ir vietos biologinė įvairovė ir gamtos ištekliai ir kad būtų išvalyta žemė ir vanduo – taip aplinkai kenksmingos medžiagos nebenutekėtų į gamtinę aplinką;

7.

laikosi nuomonės, jog svarbu, kad pagal pramoninėms vietovėms skirtas strategijas būtų numatyta integruotą dėmesį skirti galimiems tvaraus vežimo – įskaitant žaliavų, prekių ir darbuotojų vežimą – būdams, taip pat reikiamai infrastruktūrai – nesvarbu, esamai ar planuojamai – ir kad toks dėmesys gali padėti sumažinti pramoninių ir miesto vietovių poveikį aplinkai ir užtikrinti, kad būtų tenkinami bendruomenės poreikiai, kartu apsaugant gamtos išteklius ir kapitalą ir teigiamai prisidedant prie žmonių sveikatos;

8.

mano, kad dėl ES plėtros proceso padidėjo regionų skirtumai, todėl dėmesys ir visuomenės informavimas nukrypo nuo senų pramoninių regionų, kuriems stinga pakankamų investicijų galimybių konkrečioms regionų vystymosi strategijoms įgyvendinti;

9.

ragina Komisiją įvertinti esamą padėtį senuose pramoniniuose regionuose, nustatyti jų pagrindines problemas ir teikti šiems regionams informaciją ir orientavimą, kad taikant demokratines procedūras būtų vystomos plataus masto partnerystėmis pagrįstos regioninės strategijos, pagal kurias būtų galima pagerinti šių regionų tvaraus vystymosi perspektyvas išnaudojant jų vietos potencialą;

10.

pabrėžia, kad norint užtikrinti pažangų ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, taip pat pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir įgyvendinti jos planus, būtina stiprinti ekonomikos pramoninį pagrindą, taip pat kad pranašumai pramonės srityje, pvz., susiję su kultūros, istorijos ir architektūros paveldu, ir praktinė patirtis, kurią galima įgyti senuose pramoniniuose regionuose, gali būti nepakeičiamas šito pagrindas – visa tai turėtų būti išsaugota ir priderinta atsižvelgiant į naujus poreikius;

11.

pažymi, kad daugelyje buvusių pramoninių vietovių sudaromos puikios galimybės energijos vartojimo efektyvumui didinti taikant šiuolaikines technologijas ir statybos standartus ir kad tai bus naudinga tiek susijusių regionų ekonomikai, tiek aplinkai;

12.

pakartoja, kad tais atvejais, kai seni pramoniniai regionai bandė ieškoti naujų regioninio vystymosi galimybių, jiems labiausiai pavykdavo tada, kai jie šias strategijas grindė savo praeities ypatumais, savo teritoriniais pranašumais, savo pramonės paveldu, taip pat savo patirtimi ir pajėgumais;

13.

pažymi, kad miesto teritorijos atlieka svarbų vaidmenį inovacijų ir tvaraus augimo požiūriu ir kad pertvarkos pastangos negali būti sėkmingos neužtikrinus pakankamai investicijų šioje srityje, nes, jei nebus imtasi veiksmų, susijusių su pastatais ir miesto transportu, ES tikslai nebus pasiekti;

14.

laikosi nuomonės, kad daugelio senų pramoninių regionų nuosmukį iš dalies lėmė tai, kad buvo pasikliaujama monostruktūromis; yra įsitikinęs, kad grįsti ekonomiką vien monostruktūromis neproduktyvu ir kad itin svarbi diversifikuota ekonomika – tvaraus ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo pagrindas;

15.

ragina Komisiją parengti politines sampratas ir priemones, kuriomis Sanglaudos fondo ir struktūrinių fondų pagalba būtų derinama su pramonės politikos strategijomis, siekiant paremti struktūrinį senų pramonės regionų virsmą šiuolaikiškais pramonės regionais;

16.

yra įsitikinęs, kad regioninės pramoninės strategijos turi būti pagrįstos integruotu požiūriu, įskaitant užimtumo, švietimo ir mokymo komponentą, pagal kurį būtų siekiama skatinti ekonomikos augimą užtikrinančius sektorius, kuriuose būtų galima kurti ilgalaikes darbo vietas vietos ir regionų lygmeniu, ypač skirtas jaunimui, pvz., novatoriškose MVĮ – tai sudarytų dalį Įmonių konkurencingumo ir MVĮ programos (COSME); atkreipia ypatingą dėmesį į specialų vaidmenį, kurį vystant regionines pramoninių vietovių strategijas atlieka miestai; atsižvelgdamas į tai mano, kad miestai itin svarbūs siekiant pažangaus ekonomikos augimo; todėl pabrėžia tai, kad milžinišką potencialą, kurį ES turėtų visapusiškai ištirti, pirmiausia turi senos pramoninės bazės miestai; ragina Komisiją dalyvauti glaudesniame dialoge su susijusiais miestais, kad būtų labiau skatinamas miestų, kaip tiesioginių ES partnerių, įvaizdis;

17.

pabrėžia, kad parama pastatų renovacijai siekiant, kad jie efektyviai naudotų energiją, pirmiausia padės regionams sumažinti išmetamą anglies junginių kiekį, vietoje kurti darbo vietas ir taupyti vartotojų pinigus, kuriuos jie išleidžia sąskaitoms už šildymą apmokėti;

18.

ragina Komisiją išnaudoti sanglaudos ir pramonės politikos sąveiką, siekiant skatinti konkurencingumą ir ekonomikos augimą ir padėti valstybėms narėms, regionams ir miestams nustatyti pramoninio vystymosi strategijų, kurioms vadovautų regionai, pagrindą;

19.

laikosi nuomonės, kad nesama specifinio pramoninėms vietovėms skirtų regioninių strategijų plano, kuris apimtų visą ES, ir kad vietos ir regioninis požiūris tinkamiausias regioninėms strategijoms vystyti; ragina Komisiją remti regioninius ekonominius mokslinius tyrimus atsižvelgiant į iniciatyvą „Horizontas 2020“, pagal kurią galima vystyti regionų lygmeniu suderintas strategijas, skirtas papildomiems seniems pramoniniams regionams;

20.

pabrėžia, kad planuojant regioninio vystymosi strategijas būtina atsižvelgti į regionų ypatybes; šiame kontekste ir atsižvelgdamas į modelį, kuris kaimo vietovėms numatytas pagal principu „iš viršaus į apačią“ pagrįstas kaimo (LEADER) plėtros strategijas, mano, kad turėtų būti skatinamos miestų vietovėms skirtos principu „iš viršaus į apačią“ pagrįstos vietos vystymosi iniciatyvos;

21.

ragina Komisiją pasinaudoti miesto vietovių, pvz., Mančesterio Jungtinėje Karalystėje, Lilio Prancūzijoje, Eseno ir Rūro srities Vokietijoje ir Bilbao Ispanijoje, praeityje įgyta patirtimi, kai panaudojant ES finansavimą buvo prisidėta prie senų pramoninių regionų pertvarkos ir restruktūrizacijos, siekiant vystyti kitiems ES regionams skirtas ateities strategijas;

22.

palankiai vertina naudą, gaunamą miestui suteikus Europos kultūros sostinės statusą – tai rodo Glazgo, Lilio ir kitų miestų bei miestų aglomeracijų, anksčiau nukentėjusių dėl pramonės nuosmukio, pavyzdžiai – ir pažymi, kad kultūrinė ir kūrybinė veikla yra esminiai miestų atkūrimo ir regionų patrauklumo katalizatoriai;

23.

pabrėžia, kad ilgalaikis senų pramoninių regionų atgaivinimas trunka dešimtmečius, labai brangiai kainuoja ir dažnai viršija in situ viešųjų įstaigų administracinius ir finansinius pajėgumus; todėl pabrėžia, kad būtina plėtoti techninę pagalbą regionų ir vietos institucijoms ir viešosioms įstaigoms;

24.

pabrėžia, kad taikant naują integruotų teritorinių investicijų priemonę, pasiūlytą naujo 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio bendrųjų nuostatų reglamento projekto 99 straipsnyje, galėtų būti užtikrinta galimybė vystyti regionines strategijas be administracinių apribojimų;

25.

ragina valstybes nares vengti pernelyg sudėtingų taisyklių paramos gavėjams; pakartoja, kad srityse, kuriose taikomos ES taisyklės, nacionalinės taisyklės gali būti panaikintos – taip būtų išvengta taisyklių kartojimosi ar jų tarpusavio prieštaravimų;

26.

ragina Komisiją sukurti esamų pramoninių parkų ir regioninės veiklos vietovių duomenų bazę, siekiant nustatyti geriausius modelius, kurie taip pat galėtų būti naudojami kituose regionuose, ir specialiai juos pritaikyti ilgalaikėms vietos ir regionų vystymosi strategijomis, taip pat pateikti gaires, kaip naudoti lėšas, skirtas pertvarkos procesui paremti;

27.

laikosi nuomonės, kad didesnė parama turėtų būti skiriama jaunimo verslumo dvasiai plėtoti, sudarant galimybę gauti ES lėšų ir pasinaudoti konsultacijomis verslo klausimais;

28.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad seni pramoniniai regionai visapusiškai pasinaudotų nacionalinėmis ir Europos Sąjungos lėšomis – taip ES būtų sudaryta galimybė pradėti naują pramonės revoliuciją;

29.

pabrėžia būtinybę sanglaudos politikos paramą toliau koncentruoti regionų pramonės pertvarkai verslo inovacijų ir investicijų, socialinės įtraukties, integruoto požiūrio į miestų plėtrą ir miestų atkūrimo srityse;

30.

ragina valstybes nares remti savo regionus, dalyvaujančius taikant pažangios specializacijos principą; pakartoja, kad siekiant regionų sėkmės būtinos specialiai pritaikytos tvaraus vystymosi strategijos; pažymi, kad daugeliu atvejų vietos valdžios įstaigos negali įgyti reikalingų praktinių žinių ir patirties, jei negauna Komisijos ir valstybių narių paramos;

31.

laikosi nuomonės, kad būtina kurti pramonines zonas, kurios paskatintų miestų vystymąsi; pažymi, kad daugiau dėmesio turėtų būti skirta mokslinių tyrimų veiklai, inovacijoms ir mokymuisi, ir šiuo požiūriu primena kūrybišką universitetų vaidmenį; pritaria inovacijų, konkurencingumo ir verslininkystės tinklų kūrimui regioniniu lygmeniu siekiant skatinti didesnius universitetų, įmonių ir žinių centrų tarpusavio ryšius ir taip puoselėti naują pramoninę veiklą, skirtą sektorių specializacijos strategijų vystymui ir pramonės klasterių formavimuisi paskatinti; ragina Komisiją ir susijusias valstybes nares primygtinai reikalauti daugiau skaidrumo skirstant paramą atitinkamoms suinteresuotosioms šalims;

32.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

12.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 55/12

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Atsinaujinančioji energija – reikšmingas Europos energijos rinkos objektas“ ir į susijusius darbinius dokumentus (COM(2012)0271),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 194 straipsnio 1 dalį,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“ (COM(2011)0885),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (1),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą, pridedamą prie pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (SEC(2008)0057),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1227/2011 dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo (2),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/54/EB (3);

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/55/EB (4);

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir Tarptautinės prekybos komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Regioninės plėtros komiteto ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomones (A7–0135/2013),

A.

kadangi trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais daugėja atsinaujinančiųjų išteklių energijos, įeinančios į Europos energijos rūšių derinį, ir kadangi atsinaujinantieji energijos ištekliai nemažai prisideda užtikrinant saugų, nepriklausomą ir įvairų mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios energijos tiekimą Europai;

B.

kadangi atsinaujinančiųjų išteklių energijos tiekimo potencialas Europos mastu dar neišnaudotas;

C.

kadangi dėl to, kad Europos energijos rūšių derinyje vis didesnę dalį sudaro atsinaujinančiųjų išteklių energija, itin svarbu plėsti esamus tinklus ir IT infrastruktūrą;

D.

kadangi energijos rūšių derinio diversifikacija priklauso nuo daugybės atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijų (hidroenergija, geoterminė energija, saulės, jūrų, vėjo energija, šilumos siurbliai, biomasė, biodegalai), kurias taikant teikiamos tokios paslaugos, kaip elektra, šildymas ir vėsinimas bei transporto sprendimai;

E.

kadangi energetikos politika turi būti vykdoma nuolat atsižvelgiant į tiekimo saugumo, konkurencingumo, ekonominio veiksmingumo ir aplinkos tvarumo tikslų pusiausvyrą;

F.

kadangi ES šiuo metu yra priklausoma nuo energijos importo; importuojama energija sudaro daugiau kaip pusę galutinio suvartojamos energijos kiekio;

G.

kadangi Sąjungos energetikos politika, pagrįsta valstybių narių solidarumu įgyvendinant vidaus rinką ir atsižvelgiant į būtinybę išsaugoti ir pagerinti aplinką, be kita ko, siekiama tikslo skatinti plėtoti naujų ir dabartinių atsinaujinančiųjų rūšių energiją;

H.

kadangi energijos vidaus rinka, kuri bus baigta kurti 2014 m., turėtų sudaryti palankesnes sąlygas naujiems ir gausesniems rinkos dalyviams, įskaitant didėjantį atsinaujinančiųjų išteklių energiją gaminančių MVĮ skaičių;

I.

kadangi liberalizavimas ir konkurencija atlieka pagrindinį vaidmenį mažinant energijos kainas visiems ES vartotojams;

J.

kadangi pagal ES sutartis valstybių narių teisė nustatyti savo energijos išteklių naudojimo sąlygas, pasirinkti iš įvairių energijos šaltinių ir bendra energijos tiekimo struktūra priklauso valstybių narių kompetencijai, vis dėlto geresnis bendradarbiavimas ir komunikacija būtini; kadangi Komisijos Energetikos veiksmų plane iki 2050 m. daroma išvada, kad bet kokio Europos energetikos sistemos scenarijaus atveju reikia iš esmės didesnės atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies;

K.

kadangi, remiantis apytikriais įvertinimais, ES sėkmingai siekia savo tikslo – iki 2020 m. 20 proc. energijos rūšių derinio gauti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių;

L.

kadangi pastaraisiais metais atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos srityje padaryta technologijų pažanga ir kadangi Europos Sąjunga šioje srityje yra pasaulio lyderė;

M.

kadangi ekonomikos ir skolų krizė Europoje dar neįveikta ir valstybių biudžetams dar kyla didelių sunkumų, taip pat susijusių su investuotojų pasitikėjimu; kadangi reikėtų krizę panaudoti kaip galimybę investuoti reikiamas investicijas į švarias technologijas, siekiant sukurti darbo vietų ir paskatinti ekonominį augimą;

N.

kadangi liberalizuotose Europos energijos rinkose atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies augimas priklauso nuo privačių investicijų, o šias lemia atsinaujinančiųjų išteklių energijos politikos pastovumas;

O.

kadangi investuotojams reikia tikrumo ir tęstinumo, susijusio su jų prognozuojamomis investicijomis ir po 2020 m.;

P.

kadangi būtina mažinti suvartojamos energijos kiekį ir didinti energijos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą;

Q.

kadangi šildymo ir vėsinimo atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijos atlieka svarbiausią vaidmenį mažinant energetikos sektoriaus priklausomybę nuo iškastinio kuro;

R.

kadangi Energetikos veiksmų plane pripažįstama, kad dujos bus labai svarbios pertvarkant energetikos sistemą, užtikrinant tiek kintamosios apkrovos, tiek bazinės apkrovos tenkinimą ir papildant atsinaujinančiųjų išteklių energiją;

S.

kadangi Europos Komisija apskaičiavo, kad optimali prekyba atsinaujinančiųjų išteklių energija galėtų padėti sutaupyti iki 8 mlrd. eurų per metus;

T.

kadangi esamos miškų valdymo teisinės priemonės sudaro pakankamą pagrindą įrodyti Europos Sąjungoje pagamintos miškų biomasės tvarumą;

1.

pritaria Komisijos teiginiams, kad atsinaujinančioji energija, energijos vartojimo efektyvumo priemonės ir lanksti bei pažangi infrastruktūra bus naudingos bet kuriuo atveju, kad atsinaujinančiųjų išteklių energija Europoje ateityje sudarys vis didesnę energijos tiekimo dalį aprūpinant elektra, šildant (sudaro beveik pusę visos energijos paklausos ES) ir aušinant, taip pat transporto sektoriuje, ir kad dėl to sumažės Europos priklausomybė nuo įprastų energijos išteklių; priduria, kad laikotarpiui iki 2050 m. reikia nustatyti tikslus ir gaires, siekiant užtikrinti, kad atsinaujinančiųjų išteklių energija turėtų patikimą ateitį ES; primena, kad pagal visus Komisijos Energetikos veiksmų plane iki 2050 m. nurodytus planus numatoma, jog ES sunaudojamos energijos derinį sudaranti atsinaujinančiosios energijos dalis 2030 m. sudarys bent 30 proc.; todėl siūlo ES užsibrėžti ir siekti dar didesnės dalies ir ragina Komisiją pasiūlyti privalomą visai ES bendrų atsinaujinančiųjų energijos išteklių tikslą 2030 m. atsižvelgiant į tokio tikslo įgyvendinimo sąveiką su kitais galimais klimato ir energetikos politikos tikslais, visų pirma, išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio tikslu, taip pat įvertinti jo poveikį ES pramonės, įskaitant atsinaujinančiųjų energijos išteklių pramonės sektorius, konkurencingumui;

2.

pabrėžia, kad naudojant atsinaujinančiųjų išteklių energiją ne tik kovojama su klimato kaita ir didinama Europos energetinė nepriklausomybė, bet ir užtikrinama didžiulė papildoma aplinkosauginė nauda dėl sumažėjusios oro taršos, atliekų susidarymo ir vandens naudojimo, taip pat dėl sumažėjusios rizikos, susijusios su kitomis energijos gamybos rūšimis;

3.

pabrėžia, kad Europos pramonės ir ekonomikos konkurencingumui būtinas saugus, patikimas, įperkamas ir tvarus energijos tiekimas; pabrėžia, jog per ateinantį dešimtmetį reikia pakeisti beveik pusę ES elektrinių, atnaujinti energijos tiekimo sistemą ir užtikrinti, kad ji būtų gerokai lankstesnė, norint sudaryti galimybes padidinti atsinaujinančiosios energijos dalį; pabrėžia, kad atsinaujinančiosios energijos dalis elektros energijos gamybos, šildymo ir vėsinimo bei transporto srityse turi būti ekonomiškai efektyviai padidinta atsižvelgiant į visus su atsinaujinančia energija susijusius privalumus ir visas išlaidas, įskaitant sistemos išlaidas, ir nepakenkiant energijos tiekimo saugumui; pripažįsta vis augantį atsinaujinančiosios energijos technologijų konkurencingumą ir pabrėžia, kad atsinaujinančiosios energijos ištekliai ir su švariomis technologijomis susijusi pramonė yra svarbūs Europos konkurencingumo augimo veiksniai, turintys itin daug galimybių kurti naujas darbo vietas ir labai prisidėti prie naujų pramonės šakų ir eksporto rinkų vystymo;

4.

pažymi, kad intensyviau plėtojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius valstybėse narėse gali būti naudojama daugiau biomasės, todėl savo ruožtu reikės nustatyti išsamius dujinės ir kietosios biomasės tvarumo kriterijus;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad atsinaujinančiosios energijos sektoriuje esamas ir tikėtinas biomasės ir kitų valdomų energijos išteklių indėlis turėtų būti gerokai akivaizdesnis suinteresuotiesiems subjektams siekiant, jog būtų užtikrintas sąžiningas ir suderintas sprendimų priėmimo procesas;

6.

ragina ES užtikrinti, kad atsinaujinančiųjų energijos išteklių skatinimas vykdant gamybą ir naudojant energiją nekeltų pavojaus aprūpinimui maistu ir aukštos kokybės tvariai maisto gamybai bei žemės ūkio konkurencingumui;

7.

pažymi, kad daug maisto sistemos elementų yra priklausomi nuo didesnių išlaidų energijai ir tai galėtų turėti neigiamą poveikį gamintojams ir vartotojams;

8.

pripažįsta, kad yra didelė galimybė sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį transporto priemonėms, ypač sunkiosioms transporto priemonėms, trumpiems ir ilgiems atstumams daugiau naudojant biometaną ir transporto priemonėms trumpiems atstumams miestuose daugiau naudojant elektros energiją;

9.

yra įsitikinęs, kad atliekų panaudojimas suteikia galimybes tolesniam atsinaujinančiosios energijos išteklių vystymui ir Europos energetikos plano tikslų įgyvendinimui;

10.

pažymi, kad galima vietos lygmeniu nuolat tiekti šilumą ir energiją iš kai kurių atsinaujinančiųjų energijos išteklių, pvz., geoterminės energijos; laikosi nuomonės, kad tokie vietiniai energijos ištekliai didina energetinę nepriklausomybę, įskaitant atskirtų bendruomenių nepriklausomybę;

11.

pabrėžia, kad visų formų tvari hidroenergija padeda siekti tikslo ateityje tiekti atsinaujinančiąją energiją ir ji naudinga ne tik energijai gaminti, bet ir kitiems tikslams, įskaitant potvynių prevenciją ir pagalbą siekiant užtikrinti saugų geriamojo vandens tiekimą; ragina Komisiją ir valstybes nares didinti visuomenės informuotumą apie daugialypę hidroenergijos naudą;

12.

ragina Komisiją ir valstybes nares skirti daugiau dėmesio daug kur neišnaudojamoms atsinaujinančių energijos išteklių galimybėms šildymo ir šaldymo sektoriuose ir, viena vertus, didesnio atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo ir, antra vertus, Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos bei Pastatų direktyvos įgyvendinimo tarpusavio priklausomybei;

13.

atkreipia dėmesį, kad vystant atsinaujinančiąją energiją, būtina atsižvelgti į galimą ekonomiją, atsirandančią dėl saulės judėjimo skirtingomis Europos laiko zonomis;

14.

pažymi, kad įgyvendindamos ES Atsinaujinančių energijos išteklių direktyvą 2009/28/EB valstybės narės šiuo metu savarankiškai skatina atsinaujinančiosios energijos naudojimą pagal itin skirtingas nacionalines administracines sistemas, todėl atsinaujinantieji energijos ištekliai plėtojami taip nevienodai, o galimybės vystyti atsinaujinančiąją energiją skiriasi dėl techninių, netechninių ir gamtinių aplinkybių, susijusių su įvairiais regionų konkurenciniais privalumais; atkreipia dėmesį į tai, kad veikianti rinkos ekonomika galėtų prisidėti kompensuojant atsinaujinančiųjų energijos išteklių kintamumą ir nevienodą gamtos išteklių pasiskirstymą; mano, kad daugelis vietovių gali prisidėti naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius; tačiau pastebi, kad reikia skatinti investicijas į atsinaujinančiuosius energijos išteklius ten, kur jų potencialas didžiausias, kad būtų užtikrintas veiksmingas viešojo finansavimo panaudojimas;

15.

pabrėžia, kad visuomenės ir politikų pritarimo atsinaujinančiajai energijai, kaip ir kitų rūšių energijai ir infrastruktūrai, mastas skirtingas; pažymi, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus lėšos, skiriamos atsinaujinančiajai energijai skatinti labai skiriasi; pabrėžia, kad galimybė gauti kapitalo investicijoms yra lemiamas veiksnys toliau naudojant atsinaujinančiąją energiją, ypač dėl finansinės krizės, dėl kurios atsirado didelių investuotojų kapitalo skirtumų; mano, kad tais atvejais, kai nustatoma rinkos trūkumų arba gamintojai susiduria su ribotomis galimybėmis gauti finansavimą rinkos sąlygomis, turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos pasinaudoti kapitalu atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtojimo tikslais; siūlo Komisijai kartu su Europos investicijų banku ir nacionalinėmis institucijomis ištirti galimybes inovatyvias finansines priemones skirti atsinaujinančiosios energijos projektams finansuoti, o anglies dioksido rinkos turėtų atlikti savo vaidmenį skatindamos investuoti į atsinaujinančiųjų energijos išteklių projektus;

16.

pažymi, kad dalis energijos rinkoje esančių atsinaujinančiųjų energijos išteklių yra konkurencinga ekonominiu požiūriu, o kitos technologijos artėja prie rinkos kainų; pritaria Komisijai, kad turi būti panaudotos visos tinkamos, finansiškai tvarios priemonės siekiant toliau piginti atsinaujinančiuosius energijos išteklius, kad augtų jų ekonominis konkurencingumas;

17.

mano, jog reikia palaipsniui atsisakyti subsidijų, kurios daro žalą konkurencijai ir kuriomis remiama aplinkai kenksminga iškastinio kuro energetika;

18.

pažymi, kad dujų ir elektros energijos vidaus rinka, kuri turi būti baigta kurti iki 2014 m., bus itin svarbi atsinaujinančiųjų energijos išteklių integracijai ir pasitarnaus kaip ekonomiškai efektyvi permainingos elektros energijos gamybos subalansavimo priemonė; palankiai vertina Komisijos ataskaitą dėl padėties baigiant kurti energijos vidaus rinką ir įgyvendinant trečiąjį energetikos paketą; ragina Komisiją naudotis visomis turimomis priemonėmis, įskaitant perduoti valstybes nares svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, siekiant kuo greičiau baigti kurti energijos vidaus rinką; ragina Komisiją spręsti netinkamos rinkos koncentracijos klausimą, jeigu ši koncentracija trukdo konkurencijai; ragina valstybes nares toliau visapusiškai įgyvendinti energijos vidaus rinkos teisės aktus, kurti jungtis ir naikinti energetines salas ir kliūtis;

19.

atkreipia dėmesį, kad dėl nacionalinės rinkos ypatumų Europos Sąjungoje šiuo metu taikos skirtingos galimybes ir skirtingi modeliai, susiję su technologijomis ir išvystymu, taip pat ir skirtingos atsinaujinančiosios energijos skatinimo schemos; pabrėžia, kad dėl tokios įvairovės pasunkėja energetikos vidaus rinkos problemos, pvz., tarpvalstybinė prekyba elektros energija vyksta ne itin veiksmingai; palankiai vertina Komisijos pateiktas gaires dėl paramos schemų reformos;

20.

pažymi, kad daugiausia naudos baigus kurti energijos vidaus rinką gaus vartotojai; pritaria Komisijos vertinimui, kad konkurencija turi vykti ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje jiems tapus išvystytais ir ekonomiškai perspektyviais, ir kitų energijos išteklių srityje, nes tai geriausia paskata siekiant esminių inovacijų ir kainų sumažinimo, tokiu būdu užkertant kelią energijos nepritekliaus problemos išplitimui; pabrėžia, kad ir toliau mažmeniniame lygmenyje reguliuojant kainas keliama grėsmė vartotojų gebėjimui visapusiškai naudotis pasirinkimo galimybėmis;

21.

atkreipia dėmesį, kad Direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sukurtais bendradarbiavimo mechanizmais iki šiol beveik nesinaudojama, tačiau šiuo metu planuojamos kai kurios bendradarbiavimo programos; atkreipia dėmesį į Komisijos išvadas, kuriose nurodoma, kad geriau išnaudojant esamas bendradarbiavimo galimybes, pvz., skatinant prekybą, galėtų būtį gauta daug naudos; palankiai vertina Komisijos pareikštą ketinimą parengti bendradarbiavimo ES gaires, kuriose būtų nustatyta, kaip praktiškai turėtų veikti bendradarbiavimo mechanizmai ir apibrėžti susiję uždaviniai ir jų sprendimo būdai; ragina Komisiją užtikrinti, kad valstybės narės taikys ES gaires; ragina Komisiją įtraukti Atsinaujinančių energijos išteklių direktyvos (2009/28/EB) 13 straipsnio aiškinimą siekiant užtikrinti, kad valstybės narės tinkamai taikytų direktyvą, ir neleisti, kad viešojo sektoriaus institucijos taikytų sertifikavimo ir leidimų išdavimo procedūras taip, kad būtų iškraipoma konkurencija; ragina valstybes nares paskui, kai reikia, geriau išnaudoti bendradarbiavimo priemones ir padidinti tarpusavio komunikaciją;

22.

teigiamai vertina tai, kad galimų pateikti į dienos rinkas vėjo pajėgumų prognozės metodai buvo patobulinti ir taip sudarytos sąlygos geresnei elektros energijos, gaminamos naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, integracijai; taip pat teigiamai vertina pagal trečiąjį energijos vidaus rinkos teisės aktų paketą reikalaujamus tinklo kodeksus, kuriuos šiuo metu rengia atitinkami veikėjai ir kurių laikantis bus užtikrintas dažnio stabilumas ir tokiu būdu prisidėta prie geresnės elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, integracijos;

23.

pabrėžia, kad atitinkamais rinkos susitarimais privalo nedelsiant būti palengvinta visų valstybių narių atsinaujinančių energijos išteklių integracija į energetikos sistemą ir Europos energijos vidaus rinką ir kad skirtingų rūšių atsinaujintieji energijos ištekliai ilgainiui pagal savo esmines savybes ir pajėgumus privalo atlikti sistemos stabilumo užtikrinimo funkcijas ir užduotis, kurias iki šiol atliko įprasti energijos ištekliai; pabrėžia, kad ES egzistuoja daug žadantys tokių rinkų pavyzdžiai; taigi ragina planuojant ir įgyvendinant labiau atsižvelgti į teigiamą ir neigiamą bei tiesioginį ir netiesioginį pašalinį atsinaujinančiųjų energijos išteklių poveikį, ypač atsižvelgiant į poveikį esamai infrastruktūrai, pvz., perdavimo ir paskirstymo sistemoms, aplinkai, biologinei įvairovei bei gamtos apsaugai; ragina Komisiją ir valstybes nares didinti visuomenės informuotumą apie įvairių atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų galimą poveikį;

24.

ragina Komisiją remiantis patikima ekonominės veiklos analize apsvarstyti, kokį poveikį atsinaujinantiesiems energijos ištekliams turės galiojantys aplinkos apsaugos teisės aktai, pvz., Vandens pagrindų direktyva arba Paukščių direktyva;

25.

pažymi, kad atitinkamais atvejais atsinaujinančiosios energijos išteklių tiekimas perdavimo tinklui vyksta decentralizuotai, toli nuo apkrovos centrų, priklauso nuo oro ir kinta, todėl reikia kitos nei dabartinė energetikos infrastruktūros, kuri buvo sukurta remiantis tik įprastais energijos ištekliais; pabrėžia, kad atliekant šį energetikos tinklo modernizavimą reikia prisitaikyti prie gamybos, perdavimo, paskirstymo ir balansavimo technologijų pokyčių, jis atliekamas kaip bendros energetikos sistemos dalis; pabrėžia, kad kai kurie atsinaujinančios energijos ištekliai gali subalansuoti kintančius energijos išteklius ir tokiu būdu sumažinti papildomos tinklų infrastruktūros poreikį; pabrėžia, kad infrastruktūros plėtros reikia imtis skubiai; ji būtina siekiant bendrosios rinkos sėkmės ir atsinaujinančiosios energijos integravimo; pažymi, kad energetikos infrastruktūros dokumentų rinkinio įgyvendinimas šiuo atžvilgiu yra labai svarbus, ypač siekiant paspartinti naujos, tarpvalstybinį poveikį turinčios infrastruktūros statybą; pabrėžia, kad būtina pagreitinti energijos infrastruktūros projektų leidimų išdavimo procedūras;

26.

atkreipia dėmesį į tai, kad yra daug atsinaujinančiosios energijos gamybos vietų, kuriose neišnaudojami visi numatyti pajėgumai, nes tinklas nepajėgia priimti tokiu būdu pagamintos energijos;

27.

pažymi, kad naudojant daugiau atsinaujinančiosios energijos, kurios tiekimas svyruoja, siekiant užtikrinti energijos tiekimo saugumą, reikės lanksčiai subalansuoti svyravimus ir reikės lanksčių atsarginių išteklių naudojant integruotą ir tarpusavyje sujungtą Europos elektros energijos tinklą, kuriuo leidžiama tarpvalstybinė prekyba, reagavimo į paklausą sistemos, energijos kaupimas ir lanksčios elektrinės. ragina Komisiją įvertinti, ar ES aktuali pajėgumų problema ir nustatyti, kiek turima nuolatinių pajėgumų, kuriuos gali teikti kintami atsinaujinantieji energijos ištekliai integruotoje ES energijos sistemoje, ir koks tų pajėgumų galimas poveikis gamybos pakankamumui; pritaria Komisijos analizės išvadoms, kad rezervinių pajėgumo mechanizmų statybos sąnaudos nemažos ir gali iškraipyti kainų signalus; pažymi, kad vis labiau reikia stabilios politinės sistemos, kuri teiktų ekonomines garantijas, susijusias su šių rezervinių pajėgumų užtikrinimu, taip pat ir sistemos ir balansavimo paslaugų; nepritaria energijos išteklių konkuravimui dėl subsidijų ir ragina sukurti prie ilgalaikių Sąjungos energijos ir klimato politikos tikslų pritaikytą energijos rinkos modelį, kuris užtikrintų galimybes integruoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijas į energijos vidaus rinką, bet pripažįsta, kad istoriškai valstybės pagalba būdavo reikalinga plėtojant visus energijos išteklius;

28.

pabrėžia, kad svarbu ekonomiškai efektyviai naudoti supertinklo ir Šiaurės jūros energijos tinklo atsinaujinančiųjų išteklių energiją; taigi pabrėžia Šiaurės jūrų šalių jėgainių tinklo jūroje iniciatyvos svarbą, kai buvo paskelbta apie 140 GW galios vėjo jėgainių jūroje projektus; ragina valstybes nares ir Komisiją suteikti Šiaurės jūrų šalių jėgainių tinklo jūroje iniciatyvai papildomą varomąją jėgą;

29.

primena, kad pastarųjų dešimt metų investicijos į atsinaujinančiuosius energijos išteklius sudaro daugiau nei pusę investicijų į naujus gamybos pajėgumus ir joms tenkanti dalis augs toliau; pabrėžia, kad tuo atveju, kai atsinaujinantieji energijos ištekliai sudaro didelę energijos rūšių derinio dalį, esamai tinklo infrastruktūrai kyla itin didelių problemų, ir norint išspręsti šias problemas reikalingos investicijos; pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse, kuriose padidinus atsinaujinančiųjų energijos išteklių perdavimo tinklui apimtis nebuvo vystoma energetikos infrastruktūra, dėl tokio padidinimo kyla energijos tiekimo saugumo problemų; pabrėžia, kad, ENTSO-E duomenimis, didelė dalis visų Europos elektros energijos tinklų sunkumų susiję su atsinaujinančiosios energijos tiekimu perdavimo tinklui; pabrėžia, jog svarbu taikyti naujus paskirstymo tinklų sunkumų įveikimo metodus, kuriuos taikant ne visada plečiami ir stiprinami tinklai; yra įsitikinęs, kad Europos tinklo modernizavimo, kurį taip pat paskatino bendra elektros energijos rinka, nauda gali viršyti jo sąnaudas, nes taip bus užtikrintas veiksmingesnis ES energijos sistemos veikimas; ragina perdavimo sistemos operatorius atnaujinti savo tinklo plėtros politiką, siekiant užtikrinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos pajėgumų integraciją, tuo pat metu išlaikant tiekimo saugumą, ir padidinti paskirstymo sistemų operatorių bendradarbiavimą;

30.

pažymi, kad daugelis geriausių ir konkurencingiausių atsinaujinančios energijos išteklių vietų ES yra gerokai nutolę nuo vartotojų centrų, ir todėl tokių vietų optimalus panaudojimas priklauso nuo perdavimo ir paskirstymo sistemų plėtros ir tarpvalstybinių jungčių sustiprinimo; taip pat atkreipia dėmesį į decentralizuotą atsinaujinančiosios energijos tiekimą netoli energijos vartojimo centrų; pabrėžia, kad tai gali paskatinti išlaidų sumažėjimą, sumažinti poreikį plėsti tinklą ir išvengti susigrūdimų, kai yra taikoma atitinkama infrastruktūra; pabrėžia, kad Komisija turėtų palengvinti tinkamų modeliavimo priemonių plėtrą siekiant apibrėžti optimalų atokių ir didelių elektrinių ir paskirstymo įrenginių derinį; pabrėžia integruoto požiūrio į energijos sistemą, kuris apimtų šilumą ir elektros energijos paklausą ir pasiūlą, potencialą; taip pat atkreipia dėmesį į vietos atsinaujinančių energijos išteklių gamybą (pvz., mikrogamyba arba kooperatyvai), kurią vykdo piliečiai, bendrai investuojantys į atsinaujinančios energijos (geoterminio šildymo ir saulės energijos) gamybą ir tiekimą, kaip nurodyta Komisijos komunikate;

31.

pažymi, kad nepakankamas tinklo pajėgumas ir saugyklos bei perdavimo sistemos operatorių bendradarbiavimo stoka gali prisidėti prie nekoordinuojamų energijos žiedinių srautų (angl. loop-flow) susidarymo ir gali sukelti rimtus gedimus kitose valstybėse narėse, ir tada, jei didesnis šios energijos naudojimas nebuvo susietas su būtinu tinklo optimizavimu (pvz., su temperatūros linijos stebėsena) ir plėtra tose valstybėse narėse, siekiant išlaikyti energijos tiekimo saugumą, reikia vis daugiau apkrovą koreguojančių veiksmų; reiškia susirūpinimą dėl tinklų infrastruktūros plėtojimo ir priežiūros padėties valstybėse narėse; ragina valstybes nares nedelsiant pradėti vystyti perdavimo ir paskirstymo sistemas ir skatinti didesnį perdavimo sistemos operatorių bendradarbiavimą;

32.

pabrėžia išmaniųjų energijos tinklų, paklausos valdymo priemonių ir energijos kaupimo sprendimų svarbą siekiant kiek įmanoma labiau integruoti atsinaujinančius energijos išteklius ir suvienodinti tinklo svyravimus; primena, kad būtina toliau vykdyti energijos kaupimo mokslinius tyrimus ir vykdyti šio sektoriaus plėtrą, taip pat remiantis bendradarbiavimu su hidroenergijos išteklių kaupimo įmonėmis; ypač pažymi, kad būtina toliau vykdyti kintamo greičio kaupimo mokslinius tyrimus, nes juos vykdant taikoma lankstesnė kaupimo spartos kontrolės sistema ir todėl galima palengvinti spartesnį ir geresnį jungčių suderinimą; ragina valstybes nares elektros energijos kaupimo operatoriams netaikyti dvigubo apmokestinimo;

33.

mano, kad būtina sukurti tarpvalstybines elektros energiją balansuojančių paslaugų rinkas ir kuo skubiau vystyti Europos perdavimo sistemas, siekiant pagerinti tarpvalstybinį akumuliacinės hidroenergijos integravimą, ypač Skandinavijoje, Alpių ir Pirėnų regionuose;

34.

pabrėžia, kad vykdant suplanuotą atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą hidroenergijai suteikiamas pagrindinis vaidmuo, pirmiausia siekiant subalansuoti didėjančią kintančios atsinaujinančiosios energijos ištekliais pagaminamos energijos gamybą, bet taip pat naudojant akumuliaciją kaip elektros energijos kaupimo metodą; todėl pabrėžia, kad ES būtina visapusiškai išnaudoti hidroelektros energijos gamybos ir hidroakumuliacijos vystymo potencialą;

35.

pripažįsta, kad dujų infrastruktūra atliks svarbų vaidmenį vystant Europoje atsinaujinančiąją energiją; pabrėžia, kad biodujos, pvz., biometanas, kaip atsinaujinanti energija, šiuo metu gali lengvai būti įtrauktos į veikiančią dujų tinklų infrastruktūrą ir kad naujos technologijos, pvz., vandenilio ir dujų gamyba naudojant energiją, ateityje bus naudingos mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos sistemai, pasinaudojant veikiančiomis ir naujomis infrastruktūromis, kurios turėtų būti skatinamos ir kuriamos;

36.

mano, kad IRT ateityje prisidės prie energijos pasiūlos ir paklausos valdymo ir paskatins vartotojus aktyviau veikti šioje rinkoje; ragina Komisiją, vadovaujantis trečiuoju energijos vidaus rinkos dokumentų rinkiniu, nedelsiant pateikti pasiūlymus dėl išmaniųjų energijos tinklų ir skaitiklių plėtojimo, skatinimo ir standartizacijos, kadangi dėl to padidės galimybės į rinką įtraukti daugiau dalyvių ir bus paskatintos telekomunikacijų ir energetikos tinkluose atliekamų diegimo, plėtros ir priežiūros darbų galimos sinergijos; ragina Komisiją skirti ypatingą paramą šios srities moksliniams tyrimams ir plėtrai; pabrėžia, kad svarbų vaidmenį turi atlikti ne tik planavimo saugumas tiekėjų požiūriu, bet ir vartotojų, kurie turėtų būti pagrindiniai išmaniųjų skaitiklių naudotojai ir kurių apsaugos teisės turi būti užtikrintos pagal naują duomenų apsaugos direktyvą, požiūris; ragina Komisiją atidžiai įvertinti išmaniųjų skaitiklių įdiegimo ekonominę naudą ir jų poveikį vartotojų grupėms; pripažįsta, kad išmaniųjų skaitiklių įdiegimo sėkmė labai priklauso nuo vartotojų dalyvavimo;

37.

pažymi, kad IRT sektorius yra didžiausias elektros energijos vartotojas, ES turintis duomenų centrus, ir kuris sudaro 1,5 % viso elektros energijos suvartojimo, ir kadangi vartotojai vis labiau suvokia apie informacinių technologijų anglies dioksido išmetimo rodiklius ir nuotolinių kompiuterinių išteklių naudojimą, IRT gali tapti energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo pavyzdžiu;

38.

atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriuose regionuose, ypač mažose bendruomenėse ir salose, įrengiant vėjo malūnus ir fotovoltines plokštes sulaukta visuomenės pasipriešinimo; atkreipia dėmesį, kad vėjo malūnai ir fotovoltinės plokštės neigiamai veikia turizmo pramonę ir gamtą bei kaimo (salų) kraštovaizdį;

39.

pabrėžia, kad tada, kai piliečiams per kooperatyvus ar taikant bendruomenės modelius priklauso atsinaujinančiosios energijos gamybos įrenginiai, visuomenės pritarimas didėja, dėl to trumpėja įgyvendinimui skirtas planavimo laikotarpis ir skatinamas geresnis visuomenės supratimas apie perėjimą prie naujo energetikos modelio;

40.

pabrėžia, kad toliau plėtojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir kuriant visus kitus energijos gamybos įrenginius ir infrastruktūrą Europos peizažas pakis; primygtinai reikalauja, kad dėl to nebus padaryta ekologinės žalos, ypač „Natura 2000“ buveinėms ir saugomo kraštovaizdžio teritorijoms; pabrėžia, kad taikant skaidrų ir suderintą planavimą, taip pat statybų ir leidimų išdavimo procedūras, su visais suinteresuotaisiais subjektais privalomai ir laiku konsultuojantis, įskaitant vietos lygmeniu, galima pasiekti, kad visuomenė nuo pat pradžių pritartų atsinaujinančiųjų energijos išteklių infrastruktūrai; pabrėžia, kad piliečių ir suinteresuotų subjektų, pvz., kooperatyvų, dalyvavimas gali padėti pelnyti visuomenės paramą ir pagerinti informuotumą apie naudą vietos ekonomikai;

41.

mano, jog reikia imtis tolesnių veiksmų siekiant užtikrinti platesnį visuomenės pritarimą atsinaujinantiesiems energijos ištekliams; taip pat tvirtina, kad šiuo tikslu būtų veiksminga nustatyti holistinį požiūrį į gamintoją ir vartotoją arba gaminantį vartotoją (angl. prosumer), kuris sugebėtų valdyti energijos gamybos procesą;

42.

pripažįsta mažo masto gamybos svarbą didinant iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gaminamos energijos dalį; pripažįsta, kad mažu mastu naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius pavieniams namų ūkiams, pramonės šakoms ir bendruomenėms suteikiama galimybė tapti energijos gamintojais ir taip susipažinti su veiksmingais energijos gamybos ir vartojimo būdais; pabrėžia itin mažo masto gamybos svarbą siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą; pabrėžia, kad mažu mastu naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius gali būti sutaupyta nemažai pinigų, skirtų sąskaitoms už energiją apmokėti, ir sukurta naujų verslo modelių ir darbo vietų;

43.

šiuo klausimu pažymi, kaip svarbu skatinti vietos kooperatyvus gaminti atsinaujinančiąją energiją didinant piliečių dalyvavimą, prieigos prie atsinaujinančiosios energijos galimybes ir kuriant finansines investicijas;

44.

pabrėžia, kad išmintingai derinant mažo masto atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybą, kaupimą, paklausos valdymą ir energijos vartojimo efektyvumą gali sumažėti vietos tinklų naudojimas didžiausios apkrovos metu, taigi sumažėti bendros investavimo išlaidos, kurių patiria paskirstymo sistemos operatoriai;

45.

pažymi, kad išankstinė efektyvaus energijos vartojimo ir gamybos vietoje sąlyga gaminančio vartotojo (angl. prosumer) ir paskirstymo tinklų požiūriu, yra pažangiųjų skaitiklių ir, žvelgiant plačiau, pažangiųjų tinklų įdiegimas;

46.

palankiai vertina Komisijos pranešimą, kad ji pateiks komunikatą dėl energetikos technologijų ir inovacijų, kuriame dėmesys bus skiriamas mikrogamybai;

47.

mano, kad ES regioninei politikai tenka svarbiausias vaidmuo skatinant atsinaujinančiosios energijos gamybą ir efektyvų energijos vartojimą visos Europos mastu, taip pat elektros energijos tiekimo ir perdavimo paslaugų srityje; palankiai vertina tai, jog sanglaudos ir regioninės politikos įnašas siekiant skatinti atsinaujinančiosios energijos vartojimą laipsniškai toliau didėjo, kad atsinaujinantieji energijos ištekliai visapusiškai padėtų pasiekti ES energetikos politikos tikslus ir kad ES tikslai energetikos srityje būtų įgyvendinti visos ES mastu; mano, jog ypač svarbu, kad vykdant ES politiką būtų galima užtikrinti pakankamą finansavimo normą būsimu 2014–2020 m. laikotarpiu;

48.

remia daugiapakopį valdymą ir decentralizuotą požiūrį į energetikos politiką ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius – tai turėtų apimti, be kita ko, merų paktą ir tolesnę Pažangiųjų miestų iniciatyvos plėtrą, taip pat geriausių sprendimų regionų ir vietos lygmeniu skatinimą rengiant informacijos kampanijas;

49.

pažymi, kad žemės ūkyje ir kaimo vietovėse gali būti gaminama didelė atsinaujinančiosios energijos dalis, ir todėl mano, kad naująja žemės ūkio ir kaimo plėtros politika turėtų būti skatinama atsinaujinančiosios energijos gamyba;

50.

pripažįsta, kad svarbu populiarinti ir skatinti alternatyviosios energijos šaltinių plėtrą ūkiuose, ypač mažesniuose ūkiuose, taip pat svarbu populiarinti atitinkamus metodus tarp ūkininkų ir vartotojų;

51.

pabrėžia, kad ūkininkų bendradarbiavimas gali padėti pasiekti gerų rezultatų įgyvendinant atsinaujinančiuosius energijos išteklius skatinančią politiką;

52.

ragina Europos investicijų banką įsteigti per finansinius tarpininkus atnaujinamuosius fondus, kurie teiktų būtiną veiklos pradžios kapitalą ir techninę paramą ūkyje vykdomos ir bendruomenės valdomos labai mažo ir mažo masto atsinaujinančiosios elektros ir šilumos energijos gamybai sistemoms, iš kurių gautas pelnas gali būti dar kartą investuotas į papildomas sistemas;

53.

primena, kad ES prekybos balanso deficitas, susidarantis dėl iškastinio kuro importo, ateityje vis augs ir kad priklausomybė nuo iškastinio kuro importo reiškia nuolatinį politinės, ekonominės ir aplinkosaugos rizikos didėjimą; atsižvelgdamas į tai pabrėžia šalies atsinaujinančiųjų energijos išteklių vaidmenį užtikrinant tiekimo saugumą ir atkuriant teigiamą prekybos su naftą ir dujas eksportuojančiomis šalimis balansą ir todėl pabrėžia, kad šiems ištekliams turėtų tekti didesnis vaidmuo siekiant energetinio ES saugumo;

54.

suvokia, kad pasaulio atsinaujinančiųjų energijos išteklių rinkos auga ir tai teigiamai paveiks Europos pramonę, darbo vietų kūrimą, kainas ir esamų bei naujų technologijų tolesnę plėtrą visame pasaulyje ir ES, jei ES politinė ir reguliavimo atsinaujinančiųjų energijos išteklių sistema išliks nuspėjama ir padės švarias technologijas naudojančioms įmonėms išlaikyti konkurencinį pranašumą prieš pasaulinius konkurentus ir juos pralenkti; pripažįsta, kad EBPO nepriklausančios šalys yra svarbūs prekybos partneriai dėl savo didelio atsinaujinančiųjų energijos išteklių tiekimo potencialo;

55.

pabrėžia, kad neleistinas konkurencijos iškraipymas rinkoje nepriimtinas, nes tik esant sąžiningai konkurencijai ES gali būti užtikrinta, kad atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų kainų lygis būtų pagrįstas; ragina Komisiją kuo greičiau baigti tebevykstančius procesus, susijusius su nesąžininga praktika; pabrėžia, kad laisvos ir atviros pasaulio rinkos sudaro geriausias sąlygas atsinaujinančiosios energijos augimui; atkreipia dėmesį į būtinybę dėti daugiau pastangų šalinant prekybos apribojimus; ragina Komisiją nesudaryti jokių naujų kliūčių prekybai gatavais produktais ar dalimis, naudojamomis atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijose; ragina Komisiją imtis veiksmų šalinti kliūtis prekybai, užtikrinti sąžiningą konkurenciją, padėti ES įmonėms patekti į ne ES rinkas ir spręsti tariamo prekybos iškraipymo, įskaitant neteisėtos valstybės pagalbos, klausimus;

56.

taip pat primygtinai ragina Komisiją aktyviai stebėti ES prekybos partnerių nepagrįstų netarifinių kliūčių, subsidijų ir dempingo priemonių taikymą šioje srityje;

57.

ragina Komisiją atsižvelgti į PPO Informacinių technologijų susitarimą ir išsiaiškinti, kokios galimybės sudaryti laisvosios prekybos aplinkosaugos technologijomis susitarimą, pagal kurį būtų prekiaujama aplinkosaugos technologijų produktais netaikant jokių muitų tarifų;

58.

pabrėžia, kad šia strategija taip pat turėtų būti skatinama sudaryti palankesnes prekybos sąlygas siekiant remti besivystančių šalių pastangas šioje konkrečioje srityje ir sudaryti sąlygas naudotis atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais kaip prekėmis;

59.

pabrėžia, kad prekyba yra svarbi užtikrinant, jog atsinaujinančioji energija būtų tvariai gaminama ir finansuojama; primena, kad importuojama bioenergija ir agrodegalai turėtų atitikti ES tvarumo kriterijus, o pastarieji turėtų būti aiškiai apibrėžti; šiuo tikslu ragina Komisiją kaip papildomą kriterijų nustatyti netiesioginį žemės naudojimą; rekomenduoja į prekybos susitarimus įtraukti nuostatas, kuriomis būtų siekiama spręsti miškų naikinimo ir miškų alinimo klausimus ir kuriomis būtų skatinamas tinkamas žemės ir vandens išteklių valdymas; ragina Komisiją toliau vesti derybas dėl savanoriškos partnerystės susitarimų su atitinkamomis trečiosiomis šalimis, siekiant uždrausti neteisėtą medienos ruošą;

60.

pabrėžia, kad būtinas glaudesnis bendradarbiavimas su ES kaimyninėmis šalimis dėl energetikos politikos, įskaitant atsinaujinančiosios energijos srityje, ir tai, kad būtina veiksmingiau išnaudoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių prekybos potencialą; pabrėžia, kad būtina atitinkama infrastruktūra, kuri palengvintų bendradarbiavimą tiek su ES, tiek su kaimyninėmis šalimis; atkreipia dėmesį į tai, kad bendradarbiavimas atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje turėtų apimti atitinkamus ES politikos tikslus; pažymi, kad ypač Viduržemio jūros regione esama didelių galimybių gaminti elektros energiją iš atsinaujinančiųjų išteklių; primena ne vidaus projektų, kaip antai projektų Desertec, Medgrid ir Helios, galimybes, taip pat tolesnės hidroelektrinių Norvegijoje ir Šveicarijoje plėtros galimybes, įskaitant galimybes subalansavimo tikslais; pabrėžia, kad vykdant tokius didelius atsinaujinančiųjų energijos išteklių projektus reikia ir didelės pridėtinės vertės vietoje;

61.

pabrėžia, kad tarptautinis bendradarbiavimas turi būti pagrįstas patikima reguliavimo sistema ir Sąjungos acquis atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje, pavyzdžiui, Energijos bendrijoje, kad toks bendradarbiavimas būtų stabilesnis ir patikimesnis;

62.

ragina koordinuoti veiksmus su kitais lyderiais technologijų srityje (JAV ir Japonija) siekiant spręsti kylančias problemas, kaip antai žaliavų ir retųjų žemių elementų trūkumo, kurios trukdo naudoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijas;

63.

pabrėžia, kad ES būtina plėtoti tvirtą mokslinį bendradarbiavimą ir aiškią mokslinių tyrimų ir bendradarbiavimo atsinaujinančiosios energijos inovacijų srityje politiką su tarptautiniais partneriais, ypač su BRICS šalimis;

64.

pažymi, kad Europa, jei ji ir toliau nori pirmauti atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų srityje, turi dėti pastangas, susijusias su pramonės ir mokslinių tyrimų bei technologinės plėtros pajėgumais; pabrėžia būtinybę sudaryti palankesnes sąlygas konkurencinei aplinkai MVĮ veiklai ir internacionalizavimui ir dedant tokias pastangas stengtis sumažinti biurokratines kliūtis; pabrėžia, kad tik naujovės vykdant mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą gali užtikrinti technologinį Europos pirmavimą atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų rinkose; pabrėžia, jog būtina užtikrinti tikrumą privatiems investuotojams; ragina Komisiją skatinti energijos technologijų pramonės strategiją, pirmiausia įskaitant atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijas, siekiant užtikrinti, kad būtų išlaikytas ES pirmavimas energijos technologijų, ypač atsinaujinančiųjų energijos išteklių, srityje;

65.

pabrėžia, kad ES pramonė pirmauja vėjo jėgainių sausumoje technologijų srityje ir kad Europos vėjo jėgainių jūroje pramonė turi daug galimybių prisidėti prie pakartotinės valstybių narių, supančių Baltijos ir Šiaurės jūras, industrializacijos;

66.

pabrėžia, kad pagrindinis prioritetas yra švietimo įstaigos, gebančios parengti kvalifikuotą darbo jėgą ir kitą mokslininkų ir naujovių diegėjų atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų srityje kartą; šiuo atžvilgiu primena svarbų programos „Horizontas 2020“ ir Europos inovacijos ir technologijos instituto vaidmenį šalinant atotrūkį tarp švietimo, mokslinių tyrimų ir įgyvendinimo atsinaujinančiosios energijos sektoriaus srityje;

67.

teikia ypatingą svarbą Europos patentų apsaugos atsinaujinančiosios energijos srityje mechanizmų bendradarbiavimui siekiant palengvinti prieigą prie vertingos ir neišnaudotos intelektinės nuosavybės; pabrėžia, kad numatytas Europos patentas atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje turėtų būti pradėtas taikyti pirmenybės tvarka;

68.

mano, kad tiksliniai moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra taikant esamas priemones turi tapti veiksmingesni ir reiškia susirūpinimą, kad moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra buvo apleisti kai kuriose atsinaujinančiosios energijos pramonės srityse, todėl tam tikrais atvejais kilo prekybos sunkumų; pabrėžia, kad norint ir toliau išlaikyti konkurencingumą ar jį pasiekti ir užtikrinti, kad esamos technologijos išliktų tvarios per visą jų gyvavimo ciklą, būtinos investicijos į tolesnę naujoviškų, atsirandančių ir esamų technologijų, taip pat transporto ir energijos integracijos sistemos, plėtrą; pabrėžia būtinybę investuoti į atsinaujinančiosios energijos mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, ypač pajėgumų, veiksmingumo ir teršalų išmetimo į erdvę rodiklio mažinimo srityje;

69.

ragina Komisiją ir valstybes nares investuoti į mokslinius tyrimus, grindžiamus atsinaujinančiosios energijos vartojimu pramoninėms reikmėms, pvz., automobilių sektoriuje;

70.

palankiai vertina Komisijos pranešimą, kad 2013 m. ji pateiks komunikatą dėl energetikos technologijų politikos; ragina Komisiją, įgyvendinant atitinkamas Strateginio energetikos technologijų (SET) plano dalis, sutelkti dėmesį į technologijas, dėl kurių didėja atsinaujinančiosios energijos konkurencingumas ir jos integracija į energetikos sistemą, kaip antai tinklo valdymas, kaupimo technologijos ar šildymas ir vėsinimas naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius, nenuvertinant pasitvirtinusių atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų, kurios naudojamos daugelį metų;

71.

pabrėžia, kad moksliniai tyrimai yra itin svarbūs siekiant naujų ir švarių technologijų plėtros ir įperkamumo; mano, kad SET planas gali svariai prisidėti siekiant, kad atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijos taptų įperkamos ir konkurencingos;

72.

pabrėžia, kad valstybės narės šiuo metu naudojasi daugybe įvairių skatinimo mechanizmų; pažymi, kad ši parama lėmė didelį augimą, visų pirma esant tinkamai parengtoms paramos sistemoms, tačiau kai kurios paramos sistemos parengtos prastai ir, kaip matyti, yra nepakankamai lanksčios, jog prisitaikytų prie mažėjančių kai kurių technologijų sąnaudų, ir kai kuriais atvejais tai tapo pernelyg didelio kompensavimo priežastimi, taigi buvo užkrauta finansinė našta vartotojams; džiaugiasi galėdamas konstatuoti, kad dėl subsidijų kai kuriems atsinaujinantiesiems energijos ištekliams, palyginti su įprastais energijos gamybos būdais tam tikrose vietovėse, pavyzdžiui, palankioje geografinėje padėtyje esančiose zonose, ten, kur geros galimybės gauti kapitalo, pati mažiausia administracinė našta arba jei taikomas masto ekonomijos principas, pavyko tapti konkurencingiems;

73.

pabrėžia, kad tam tikrose valstybėse narėse elektros energijos mažmeninės kainos vartotojams ir pramonei didėjimui įtakos turėjo valstybės įtaka ir kiti veiksniai, įskaitant kylančias iškastinio kuro kainas; primena, kad 2010 m. 22 proc. ES namų ūkių kėlė rūpestį tai, kad jie negalės apmokėti elektros energijos sąskaitų, ir spėja, kad ši problema dabar galėtų būti dar didesnė; pabrėžia, kad energija turėtų būti prieinama visiems ir kad negalima pakenkti pramonės gebėjimui konkuruoti; ragina valstybes nares imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti veiksmingą mažas pajamas gaunančių vartotojų apsaugą, didinant visuomenės informuotumą apie energijos taupymo galimybes ir energijos vartojimo efektyvumo priemones; taip pat pažymi, kad mažėjančios didmeninės prekybos kainos turi duoti naudos ir vartotojams;

74.

perspėja, kad per didelės skatinimo sumos dėl pernelyg didelio kompensavimo stabdo technologinę pažangą ir gali sutrukdyti rinkos integracijai, nes jos mažina paskatas kurti naujoviškesnius ir pigesnius produktus; atkreipia dėmesį į tai, kad norint išvengti pernelyg didelio kompensavimo ypač svarbi išmani paramos mechanizmų koncepcija; mano, kad greičiau pereinant prie sistemos, pagal kurią gamintojai turi atsižvelgti į rinkos kainas, skatinamas technologijų konkurencingumas ir palengvinama integracija į rinką;

75.

yra įsitikinęs, kad Komisija turėtų remti valstybes nares nustatant ekonomiškai efektyviausius atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir būdą, kaip geriausiai išnaudoti jų potencialą; primena, kad sąnaudų atžvilgiu optimali politika skiriasi atsižvelgiant į paklausos modelį, tiekimo potencialą ir vietos ekonominį kontekstą;

76.

palankiai vertina Komisijos pranešimą apie tai, kad ji ketina rengti gerosios praktikos gaires ir nacionalinių atsinaujinančiosios energijos skatinimo nuostatų reformą; ragina Komisiją kuo greičiau parengti gaires, kad būtų užtikrinta, jog dėl skirtingų nacionalinių sistemų nebūtų iškraipoma konkurencija ar sudaroma kliūčių prekybai ir investicijoms ES, siekiant skatinti nuspėjamumą, ekonominį efektyvumą ir išvengti pernelyg didelio subsidijavimo; primygtinai ragina Komisiją šiuo atžvilgiu užtikrinti, kad valstybės narės visiškai laikytųsi vidaus rinkos acquis; yra įsitikinęs, kad geriausios praktikos gairės yra svarbus žingsnis siekiant užtikrinti bendrosios energijos rinkos veikimą, ir mano, kad gairės galėtų būti papildytos dabartinių nacionalinių paramos sistemų ekonominio efektyvumo vertinimu, atsižvelgiant į skirtingas joms taikomas technologijas, kad būtų užtikrintas geresnis reguliarios ir laipsniškos nacionalinių paramos mechanizmų konvergencijos palyginamumas ir koordinavimas; yra taip pat įsitikinęs, kad šių gairių įgyvendinimas valstybių narių lygmeniu bus itin svarbus, nes jos gali padėti išvengti nacionalinių paramos sistemų keitimo arba netaikymo atgaline data, nes tai būtų pražūtingas ženklas investuotojams ir galbūt sukeltų didelių ekonominių sunkumų privatiems asmenims, kurie pagal tokias sistemas investavo į atsinaujinančiuosius energijos išteklius; pabrėžia, kad valstybės narės turėtų užtikrinti šių gairių įgyvendinimą ir kad turėtų būti leidžiama taikyti specialias paramos vietos ir regioninių išteklių plėtojimui nuostatas;

77.

mano, kad atsižvelgiant į daugybę valstybėse narėse taikomų paramos nuostatų būtina paspartinti diskusijas apie didesnę konvergenciją ir tinkamą Europos paramos sistemą, taikytiną po 2020 m.; yra įsitikinęs, kad ilgainiui labiau integruota atsinaujinančiųjų energijos išteklių ES lygmeniu sistema, pagal kurią visiškai atsižvelgiama į regioninius bei geografinius skirtumus ir esamas viršvalstybines iniciatyvas ir kuria prisidedama prie bendrų pastangų mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, galėtų padėti užtikrinti ekonomiškai efektyviausią atsinaujinančiųjų energijos išteklių sistemą ir vienodas sąlygas išnaudoti visas jų galimybes; pažymi, kad esama Atsinaujinančių energijos išteklių direktyva sudaro galimybes vyriausybėms naudoti bendras paramos sistemas; atkreipia dėmesį į tam tikrų Europos šalių patirtį, iš kurios akivaizdžiai matyti, kaip bendras požiūris į integruotą elektros energijos rinką sudaro sąlygas apibusiškai naudingoms nacionalinių sistemų naujovėms; prašo Komisiją atsižvelgiant į sistemą po 2020 m. įvertinti, ar ES masto atsinaujinančiųjų energijos išteklių skatinimo mechanizmas būtų ekonomiškai efektyvesnė sistema, pagal kurią būtų galima išnaudoti visų jų potencialą, ir kaip galėtų veikti laipsniška konvergencija;

78.

pabrėžia valstybių narių keitimosi geriausia praktika paramos mechanizmų klausimu naudą; atkreipia dėmesį į tai, kad Jungtinė Karalystė ir Italija neseniai pranešė keičiančios paramos sistemą – pereinančios nuo kvotų sistemos prie supirkimo sistemos, nes remiantis panašių geografinių vietovių duomenimis buvo nustatyta, kad paramos supirkimui modeliai pigesni; ragina Komisiją įtraukti šiuos aspektus į dabartinius tyrimus (5) ir į būsimą pasiūlymą dėl gairių;

79.

siūlo remtis tokiomis iniciatyvomis kaip Norvegijos ir Švedijos įgyvendinta bendra paramos sistema, kad, kur tinkama, palaipsniui būtų parengtos regioninės bendros paramos sistemos, susijusios su tokiomis bendromis energijos rinkomis kaip Nord Pool;

80.

ragina biudžeto valdymo instituciją Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrai (ACER) suteikti lėšų, kad ji galėtų atlikti savo užduotis ir pasiekti tikslus, išdėstytus reglamente dėl didmeninės energijos rinkos vientisumo, skaidrumo ir veiksmingumo; pažymi, jog tai yra būtina norint iki 2014 m. sukurti integruotą ir skaidrią elektros ir dujų vidaus rinką;

81.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

12.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 55/23

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 8 ir 19 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdamas į 1979 m. gruodžio 18 d. JT Generalinėje Asamblėjoje priimtą Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 1325 (UNSCR 1325),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos priimtą Europos lyčių lygybės paktą (2011–2020) (1),

—

atsižvelgdamas į 1995 m. rugsėjo 15 d. Pekine vykusioje ketvirtojoje Pasaulinėje moterų konferencijoje priimtą veiksmų platformą ir į 2000 m. gegužės 18 d. Parlamento rezoliuciją dėl Pekino veiksmų platformos įgyvendinimo (2), 2005 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų po Ketvirtosios pasaulinės konferencijos moterų klausimais – veiksmų platforma (Pekinas + 10) (3) ir 2010 m. vasario 25 d. rezoliuciją dėl Pekino + 15 – JT veiksmų programos siekiant lyčių lygybės (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikatą „2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategija“ (COM(2010)0491),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą „Komisijos nuomonė dėl Albanijos narystės Europos Sąjungoje prašymo“ (COM(2010)0680), kuriame teigiama, kad lyčių lygybė nėra pakankamai praktiškai užtikrinama, labiausiai dėl to kenčia ieškantieji darbo ir ekonominę paramą mėginantys gauti asmenys,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą „Komisijos nuomonė dėl Juodkalnijos narystės Europos Sąjungoje prašymo“ (COM(2010)0670), kuriame teigiama, kad lyčių lygybė nėra pakankamai praktiškai užtikrinama,

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2012 m. parengtas pažangos šalyse kandidatėse ir galimose šalyse kandidatėse ataskaitas, pridėtas prie 2012 m. spalio 10 d. Komisijos komunikato „2012–2013 m. plėtros strategija ir pagrindiniai uždaviniai“ (COM(2012)0600),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 10 d. Komisijos komunikatą dėl Europos Sąjungos ir Kosovo stabilizacijos ir asociacijos susitarimo galimybių studijos (COM(2012)0602),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 10 d. Komisijos komunikatą „Kroatijos rengimosi narystei Europos Sąjungoje išsamios stebėjimo ataskaitos svarbiausios išvados“ (COM(2012)0601),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. kovo 5 d. Komisijos komunikatą „Vakarų Balkanai. Europos perspektyvos artinimas“ (COM(2008)0127),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. sausio 27 d. Komisijos komunikatą „Vakarų Balkanų valstybių kelias į ES: siekiant didesnio stabilumo ir klestėjimo“ (COM(2006)0027),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 2 ir 3 d. vykusių Tarybos posėdžių išvadas, kuriose valstybės narės ir Komisija raginamos stiprinti institucines lyčių lygybės skatinimo priemones ir sukurti Pekino veiksmų platformos įgyvendinimo vertinimo sistemą siekiant plėtoti nuoseklesnę ir sistemingesnę pažangos stebėseną,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 30 d. ir 2006 m. gruodžio 1 d. Tarybos išvadas dėl valstybių narių ir ES institucijų vykdomo Pekino veiksmų programos įgyvendinimo peržiūros. Rodikliai, susiję su instituciniais mechanizmais,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 30 d. Tarybos išvadas dėl valstybių narių ir ES institucijų vykdomo Pekino veiksmų programos įgyvendinimo peržiūros,

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gruodžio 4 d. rezoliuciją dėl moterų padėties Balkanuose (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl ES strategijos dėl romų įtraukties (6),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto nuomonę (A7-0136/2013),

A.

kadangi septynios Vakarų Balkanų valstybės – Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Kosovas, buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija (BJRM), Juodkalnija ir Serbija – yra skirtinguose įstojimo į Europos Sąjungą proceso etapuose; kadangi per šį procesą šios valstybės turi priimti ir įgyvendinti Bendrijos teisyną (acquis communautaire) ir kitus ES įsipareigojimus lyčių lygybės srityje;

B.

kadangi įgyvendinant moterų teisių ir lyčių lygybės priemones būtina užtikrinti geresnį visuomenės informavimą apie šias teises, teisminius ir neteisminius jų gynimo būdus, taip pat vyriausybės ir nepriklausomas institucijas, kurios pradeda, vykdo ir stebi šių teisių įgyvendinimo procesą;

C.

kadangi moterys atlieka esminį vaidmenį taikos palaikymo, stabilizavimo ir susitaikymo srityje ir kadangi jų įnašą reikėtų pripažinti ir skatinti remiantis JT Saugumo Tarybos rezoliucija 1325 ir tolesnėmis rezoliucijomis;

1.

pažymi, kad narystės siekiančios Vakarų Balkanų šalys priėmė daugelį teisės aktų, kurių reikalaujama stojimo į ES procese, bet šie teisės aktai daugeliu atvejų nėra veiksmingai įgyvendinami;

2.

pabrėžia, kad reikia, jog Vakarų Balkanų moterys, visais lygmenimis aktyviai dalyvaudamos ir atstovaudamos politiniame, ekonominiame ir socialiniame gyvenime, atliktų pastebimą visuomeninį vaidmenį; pabrėžia kad labai svarbu siekti lygiaverčio moterų dalyvavimo priimant sprendimus visais valdymo lygmenimis (tiek vietos, tiek nacionaliniu lygmeniu, tiek vykdomosios, tiek leidžiamosios valdžios lygmeniu);

3.

su susirūpinimu pažymi, kad daugumos šalių gyventojai nėra išsamiai informuoti apie galiojančius teisės aktus ir politikos kryptis, kuriais skatinama lyčių lygybė ir moterų teisės, ir kad toks informuotumas retai pasiekia pažeidžiamus ar už visuomenės ribų esančius visuomenės narius, ypač romų moteris; ragina Komisiją ir narystės siekiančių šalių vyriausybes skatinti informuotumą per žiniasklaidą, rengiant visuomenės informavimo kampanijas, įgyvendinant švietimo programas, kad būtų panaikinti lyčių stereotipai ir skatinamas pavyzdinis moterų vaidmuo ir aktyvus moterų dalyvavimas visose gyvenimo srityse, įskaitant sprendimų priėmimą; visų pirma ragina užtikrinti asmeninį vyriausybės narių ir pareigūnų indėlį;

4.

pabrėžia informuotumo didinimo kampanijų svarbą kovojant su stereotipais, diskriminacija (dėl lyties, kultūros, religijos) ir smurtu šeimoje ir apskritai siekiant lyčių lygybės; pažymi, kad reikėtų ne tik vykdyti šias kampanijas, bet ir žiniasklaidos, reklamos, švietimo priemonių ir interneto pagalba skatinti teigiamą požiūrį pateikiant pavyzdinius moterų vaidmenis; pabrėžia, kad svarbu kaimo vietovėse pagerinti moterų padėtį, ypač susijusią su diskriminavimo papročiais ir stereotipais.

5.

susirūpinęs pažymi, kad moterims tebėra nepakankamai atstovaujama darbo rinkoje ir priimant ekonominius bei politinius sprendimus; pritaria kvotoms ir ragina to dar neįgyvendinusias valstybes nares skatinti atstovavimą moterims ir, prireikus, veiksmingai taikyti kvotas politinėse partijose ir nacionalinėse asamblėjose, taip pat ragina tai jau padariusias šalis tęsti šį procesą siekiant užtikrinti, kad moterys galėtų dalyvauti politiniame gyvenime ir įveiktų nepakankamo atstovavimo joms problemą; pažymi, kad ten, kur buvo įdiegtos lyčių kvotos priimant sprendimus, jos turi būti tinkamai įgyvendinamos ir papildytos veiksmingomis teisinėmis sankcijomis; šiuo atžvilgiu pritaria 2012 m. spalio mėn. Prištinoje neseniai vykusiam tarptautiniam moterų aukščiausiojo lygio susitikimui dėl pokyčius skatinančios partnerystės, kurį rėmė Atifete Jahjaga – vienintelė moteris valstybės vadovė šiame regione;

6.

susirūpinęs pažymi, kad moterų užimtumo lygis Vakarų Balkanų šalyse išlieka labai žemas; pabrėžia, kad, siekiant ekonominio ir socialinio vystymosi narystės siekiančiose Balkanų šalyse, svarbu remti lygių galimybių politiką; ragina vyriausybes imtis priemonių siekiant sumažinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus, moterų ir vyrų pensijų skirtumus ir išspręsti didelio nedarbo problemą, visų pirma kreipiant dėmesį į moteris, ypač gyvenančias kaimo vietovėse; ragina Balkanų šalių vyriausybes sukurti teisinę vienodo darbo užmokesčio abiejų lyčių atstovams sistemą siekiant padėti moterims suderinti privatų ir profesinį gyvenimą, užtikrinti geresnes darbo sąlygas, mokymąsi visą gyvenimą, lanksčius darbo grafikus ir taip pat sudaryti galimybes moterų verslumui skatinti;

7.

su susirūpinimu pažymi, kad kai kuriose šio regiono valstybėse moterys verslininkės dažnai diskriminuojamos, kai bando užsitikrinti paskolas, kreditą savo verslui, ir vis dar dažnai susiduria su lyčių stereotipais pagrįstomis kliūtimis; ragina šio regiono valstybes apsvarstyti galimybę sukurti orientavimo sistemas ir remti programas, kuriomis būtų galima pasitelkti verslo profesionalų konsultacijas ir patirtį; ragina Vakarų Balkanų šalis vystyti aktyvios darbo rinkos priemonių programas, skirtas moterų nedarbui sumažinti; ragina vyriausybes vystyti paskolų sistemas ir teikti finansavimą naujai įkurtoms įmonėms;

8.

pabrėžia, kaip svarbu kovoti su visų rūšių diskriminacija darbo vietoje, įskaitant diskriminaciją dėl lyties įdarbinant, paaukštinant ir mokant išmokas;

9.

pabrėžia, kad tinkamai veikiančių demokratinių institucijų kūrimo procese būtina užtikrinti aktyvų moterų, kurios sudaro daugiau negu pusę Balkanų šalių gyventojų, dalyvavimą; su susirūpinimu pažymi, kad trūksta finansinių ir žmogiškųjų išteklių, skiriamų vyriausybės ir nepriklausomų institucijų, kurioms pavesta inicijuoti ir įgyvendinti lyčių lygybės priemones ir ypač lyčių integravimo politikos priemones daugelyje šalių, veiklai; ragina valdžios institucijas skirti pakankamus išteklius, įskaitant atitinkamas darbuotojas moteris, priemonėms ir veiksmų planams įgyvendinti; pabrėžia, kad Pasirengimo narystei pagalbos priemonė (PNPP) gali ir turėtų būti naudojama projektams, susijusiems su moterų teisių ir lyčių lygybės skatinimu ir šalių valdžios institucijos yra visapusiškai atsakingos už gerai veikiančius moterų teisių ir lyčių lygybės įgyvendinimo mechanizmus; ragina Komisiją atidžiai tikrinti, ar lėšos panaudojamos veiksmingai;

10.

su susirūpinimu pažymi, kad trūksta statistinės informacijos apie lyčių lygybę ir smurtą prieš moteris, apie galimybes gauti kontracepcijos priemonių ir nepatenkintą kontracepcijos priemonių paklausą – informacijos, kuri reikalinga įgyvendinimui stebėti ir kuri būtų standartizuota ir laikui bėgant palyginama narystės siekiančiose šalyse ir tarp ES valstybių narių ir narystės siekiančių šalių; ragina narystės siekiančių Balkanų šalių vyriausybes kartu su Eurostatu, Europos lyčių lygybės institutu ir kitais atitinkamais institutais nustatyti bendrą metodiką, skirtą statistiniams duomenims rinkti; pabrėžia, kad turi būti parengtos konkrečios strategijos ir įgyvendintos esamos strategijos, kad būtų pagerinta daugialypę diskriminaciją patiriančių moterų, pvz., romų moterų, lesbiečių, biseksualių ar transseksualių moterų, neįgaliųjų, etninių mažumų atstovių ir pagyvenusių moterų, padėtis;

11.

mano, kad moterys atlieka pagrindinį vaidmenį stabilizavimo ir konfliktų sprendimo procese ir kad šis vaidmuo itin svarbus siekiant viso regiono susitaikymo; pabrėžia, kad karo nusikaltimų, ypač išžaginimo, aukoms moterims svarbu užtikrinti teisę kreiptis į teismą; dar kartą primena visų šalių atsakomybę siekiant panaikinti nebaudžiamumą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus, kurie susiję su moterų ir mergaičių seksualine prievarta, atsakingus asmenis ir atskleisti bei pasmerkti šias piktadarybes kaip nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus; pabrėžia būtinybę šiuos nusikaltimus pašalinti iš amnestijos nuostatų; pritaria tokių tinklų kaip „Regional Women's Lobby“ pastangoms remti moteris siekiant taikos ir užtikrinti teisingumo prieinamumą moterims šalyse, kuriose vyko konfliktai; pabrėžia, kad toliau reikia spręsti su praeitimi susijusius klausimus ir nuolat užtikrinti teisingumą ir su konfliktais susijusio seksualinio smurto aukų reabilitaciją; ragina patvirtinti ir įgyvendinti tinkamas valstybės programas siekiant užtikrinti liudininkų apsaugą ir baudžiamąjį persekiojimą už šiuos nusikaltimus;

12.

smerkia visas smurto prieš moteris formas ir susirūpinęs pažymi, kad Balkanų šalyse tebevyrauja smurtas dėl lyties ir įžeidinėjimai; kviečia Balkanų šalių vyriausybes stiprinti teisėsaugos institucijas siekiant sėkmingai spręsti tokias problemas, kaip smurtas dėl lyties, smurtas šeimoje, priverstinė prostitucija ir prekyba moterimis, steigti prieglaudas aukoms, patyrusioms ar tebepatiriančioms smurtą šeimoje, ir užtikrinti jautresnį teisėsaugos institucijų, teisės organų ir valstybės tarnautojų požiūrį į šį reiškinį; ragina nacionalines regiono valdžios institucijas nustatyti sąmoningumo ugdymo programas dėl smurto šeimoje;

13.

labai susirūpinęs atkreipia dėmesį, kad 30 proc. nukentėjusiųjų nuo tarpvalstybinės prekybos žmonėmis ES yra Balkanų šalių piliečiai, o moterys ir mergaitės sudaro didžiąją nustatytų nukentėjusiųjų dalį; pabrėžia, kad, siekiant užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir apsaugoti galimas aukas, būtina užtikrinti lyčių lygybę, rengti informavimo skatinimo kampanijas ir imtis priemonių, kuriomis siekiama kovoti su korupcija ir su organizuotu nusikalstamumu; ragina nacionalines valdžios institucijas dirbti kartu siekiant sukurti bendrą frontą;

14.

ragina narystės siekiančių Balkanų šalių vyriausybes teikti tvarų finansavimą siekiant kovoti su prekyba žmonėmis, toliau stiprinti savo pajėgumus aktyviai nustatyti ir saugoti pažeidžiamų gyventojų grupių nukentėjusiuosius, įstatymais užtikrinti, kad nustatyti nukentėjusieji nebūtų baudžiami už nusikaltimų, kurie yra tiesioginis prekybos šiais nukentėjusiaisiais rezultatas, padarymą, remti nukentėjusiųjų apsaugos iniciatyvas, mokyti teisėsaugos pareigūnus, toliau plėtoti priėmimo centrų ir prieglaudų pajėgumus; taip pat ragina atitinkamų šalių vyriausybes geriau įgyvendinti esamus teisės aktus, kad būtų sukurta atgrasoma aplinka prekiautojams žmonėmis – prekybos žmonėmis bylos būtų tinkamai tiriamos ir kaltininkams būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir jie būtų nuteisti; ragina Komisiją paraginti narystės siekiančias Balkanų šalis, kad jos pagerintų savo baudžiamojo persekiojimo ir bausmių taikymo praktiką ir remtų vietos iniciatyvas, kuriomis būtų šalinamos esminės prekybos žmonėmis priežastys – smurtas šeimoje ir ribotos ekonominės moterų galimybės;

15.

mano, kad tikra lyčių lygybė taip pat grindžiama lygybe ir nediskriminavimu dėl lytinės orientacijos ar lytinės tapatybės; ragina narystės siekiančių šalių vyriausybes teisiškai, politiškai ir praktiškai, įskaitant teisės aktus dėl neapykantos nusikaltimų, policijos mokymų ir kovos su diskriminacija teisės aktus, spręsti tebesitęsiančius homofobijos ir transfobijos klausimus ir prašo šio regiono nacionalinės valdžios institucijų pasmerkti lytinės orientacijos, lytinės tapatybės ar lytinės saviraiškos pagrindu reiškiamą neapykantą ir šiuo pagrindu vykdomą smurtą;

16.

teigiamai vertina tai, kad pagausėjo tarpvalstybinių regioninių iniciatyvų moterų teisių ir lyčių lygybės srityje; ragina vyriausybes ir Komisiją remti šias iniciatyvas ir skatinti keistis gerąja patirtimi apie jų įgyvendinimą ir ją skleisti, inter alia, pasitelkiant pasirengimo narystei lėšas ir užtikrinant pakankamas subsidijas šioms iniciatyvoms, įskaitant lyčių aspektams skirto biudžeto sudarymo perspektyvą;

17.

ragina Juodkalnijos vyriausybę ir Serbijos, BJRM ir Albanijos vyriausybes, pradėjus derybas dėl narystės, susitarti su savo parlamentais, politinėmis partijomis ir pilietine visuomene dėl pagrindų susitarimo dėl pilietinės visuomenės organizacijų, inter alia, veikiančių moterų teisių ir lyčių lygybės srityje, įsitraukimo į stojimo derybas ir rengiant veiksmų planus dėl reformų, kurios bus vykdomos po šių derybų, taip pat užtikrinti joms galimybę susipažinti su atitinkamais dokumentais, susijusiais su stojimo procesu;

18.

ragina narystės siekiančių Balkanų šalių vyriausybes pripažinti ir remti pilietinės visuomenės ir moterų organizacijų vaidmenį konkrečiose srityse, pvz., skatinant lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų teises, kovojant su smurtu prieš moteris, didinant moterų dalyvavimą ir atstovavimą joms politikoje bei skatinant taikos palaikymo veiksmus; stipriai remia veiklą, kuria siekiama, kad moterys turėtų daugiau įtakos, ir siekiama sustiprinti jų padėtį atitinkamoje visuomenėje;

19.

susirūpinęs atkreipia dėmesį, kad daugumos Balkanų šalių teritorijose romų socialinės įtraukties procesas sulėtėjo, o kai kuriais atvejais netgi sustojo; ragina atitinkamų šalių vyriausybes labiau stengtis dėti daugiau pastangų siekiant integruoti romus ir užtikrinti, kad būtų panaikinta visų formų diskriminacija ir išankstinės nuostatos prieš romus, ypač moteris bei mergaites, kenčiančias nuo daugialypės, sudėtinės ir tarpsektorinės diskriminacijos; ragina Komisiją labiau stengtis įtraukti narystės siekiančias šalis, nesvarbu, koks jų stojimo į ES etapas, ir panaudoti Pasirengimo narystei pagalbos priemonę (PNPP) bei taikyti stabilizacijos ir asociacijos proceso (SAP) mechanizmą;

20.

susirūpinęs atkreipia dėmesį, kad lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų teisių aktyvistai ir žmogaus teisių aktyvistai, pabrėžiantys, kaip svarbu išspręsti praeities problemas, nuolat susiduria su neapykantos kurstymu, grasinimais ir fiziniais išpuoliais, ir ragina narystės siekiančių Balkanų šalių vyriausybes imtis konkrečių priemonių, kad būtų užkirstas kelias smurtui prieš moterų žmogaus teisių gynėjus ir su šiuo smurtu būtų kovojama;

21.

ragina Komisiją užtikrinti, kad moterų teisių įgyvendinimas, lyčių lygybės integravimas ir nuolatinė kova su smurtu šeimoje taptų Vakarų Balkanų šalių stojimo proceso prioritetu, toliau sprendžiant šiuos klausimus, juos kontroliuojant ir pranešant apie jų įgyvendinimą pažangos ataskaitose, taip pat pabrėžti jų svarbą palaikant santykius su valdžios institucijomis ir rodyti gerą pavyzdį užtikrinant, kad jų delegacijos, derybų grupės ir atstovavimas susitikimuose ir žiniasklaidoje būtų proporcingi vyrų ir moterų atžvilgiu;

22.

prašo ES delegacijų Balkanų šalyse atidžiai stebėti pasiektą pažangą moterų teisių ir lyčių lygybės srityje rengiantis stoti į ES ir ragina kiekvieną delegaciją, siekiant pagerinti keitimąsi gerąja patirtimi Balkanų regione, po vieną darbuotoją paskirti atsakingu už lyčių politiką;

23.

ragina šio regiono nacionalinės valdžios institucijas remti lyčių lygybę švietimo priemonėmis mokyklose ir universitetuose; pabrėžia, kad jau nuo vaikystės daugelis mergaičių neskatinamos mokyklose ir universitetuose rinktis dalykus, kurie suvokiami kaip „vyriški“, pvz., gamtos mokslus, matematiką ir technologijas; rekomenduoja, kad mokyklose būtų įvesti mergaitėms prieinamų dalykų ir profesinės veiklos pradmenų kursai ir išplėstas jų spektrą, kad mergaitės galėtų gilinti žinias ir įgyti visapusiškus gebėjimus, reikalingus bet kokiam sėkmingui gyvenimo keliui, kurį jos gali nuspręsti pasirinkti;

24.

pabrėžia, kad visoms moterims svarbu suteikti galimybę kontroliuoti savo lytines bei reprodukcijos teises, įskaitant galimybę įsigyti finansiškai prieinamų geros kokybės kontracepcijos priemonių; reiškia susirūpinimą dėl lytinės bei reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo apribojimų narystės siekiančiose Balkanų šalyse;

25.

ragina narystės siekiančių Balkanų šalių valdžios institucijas priimti teisės aktus ir politikos priemones, kuriomis būtų užtikrinamas visuotinis reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir skatinamos reprodukcinės teisės, ir sistemingai rinkti duomenis, reikalingus lytinės bei reprodukcinės sveikatos padėčiai gerinti;

26.

ragina Albanijos vyriausybę remti gausesnį moterų dalyvavimą priimant politinius sprendimus, visų pirma atsižvelgiant į artėjančius parlamento rinkimus 2013 m.;

27.

ragina Albanijos vyriausybę įgyvendinti Nacionalinę integracijos ir plėtros strategiją ir Apsaugos nuo diskriminacijos įstatymą stiprinant Apsaugos nuo diskriminacijos įgaliotosios įstaigos biurą ir sukurti skundų nagrinėjimo instituciją, kuri veiktų kaip įgaliotoji įstaiga, atsakinga būtent už atvejų, susijusių su diskriminacija dėl lyties, nagrinėjimą siekiant skatinti aplinką, kurioje moterys pagimdžiusios mergaites nebūtų diskriminuojamos;

28.

prašo Albanijos vyriausybės gerinti nacionalinės ir vietos valdžios institucijų koordinavimą, ypač kovos su smurtu šeimoje srityje, ir pažymi, kad moterys turėtų būti labiau įtraukiamos į Albanijos nacionalinio ir vietos lygmens sprendimų priėmimo procesą;

29.

ragina Albanijos vyriausybę pasiūlyti atlikti nuosavybės teisių reglamentavimo teisės aktų, baudžiamojo kodekso, rinkimų įstatymo ir darbo teisės aktų reformas, kuriomis būtų paisoma lyčių lygybės;

30.

giria Albaniją už teisėjams surengtus mokymus, kaip įgyvendinti lyčių lygybės teisės aktus ir kovos su smurtu prieš moteris priemones, ir už tai, kad numatyta galimybė nuo diskriminacijos ar smurto nukentėjusiems asmenims gauti valstybės finansuojamą teisinę pagalbą;

31.

giria Albaniją už sprendimą lyčių integraciją įtraukti į visų sričių ministerijų vidutinio laikotarpio biudžeto programą ir laukia jos įgyvendinimo rezultatų;

32.

ragina Albanijos vyriausybę įgyvendinti ir, jei reikia, pritaikyti veiklos rodiklius, pagal kuriuos būtų galima stebėti moterų teisių ir lyčių lygybės priemonių įgyvendinimą;

33.

ragina Albanijos parlamentą įsteigti parlamento komitetą, kuris būtų konkrečiai atsakingas už moterų teisių ir lyčių lygybės klausimus;

34.

ragina Albanijos vyriausybę aktyviau įgyvendinti, ypač vietos lygmeniu, moterų teisių skatinimo politikos priemones, pvz., Nacionalinę strategiją dėl lyčių lygybės, smurto šeimoje ir smurto prieš moteris (2011–2015 m.);

35.

giria Albanijos valdžios institucijas, kad jos parengė veiksmingumo rodiklius moterų teisių ir lyčių lygybės priemonių įgyvendinimui vertinti ir paskelbė 2012 m. nacionalinę ataskaitą dėl moterų ir lyčių lygybės padėties Albanijoje;

36.

ragina Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas suderinti teisės aktus dėl lyčių lygybės, taip pat teisinę praktiką skirtingais lygmenimis siekiant, kad šalyje būtų sukurta vienoda teisinė padėtis, ir stiprinti departamento, atsakingo už lyčių lygybę centriniu lygmeniu, veiklą, kad būtų pašalintas tebejaučiamas moterų trūkumas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ir kontroliuojamos problemos, iki šiol kilusios dėl šio įstatymo neįgyvendinimo; ragina Komisiją pasinaudojant visomis turimomis priemonėmis siekiant padidinti Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijų atskaitingumą ir kad jos imtųsi aktyvesnių veiksmų šia linkme; ragina Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybę daugiau dėmesio skirti Bosnijos ir Hercegovinos Lyčių lygybės įstatymui ir Diskriminacijos draudimo įstatymui įgyvendinti ir jiems suderinti su kitais valstybės lygmens teisės aktais;

37.

itin susirūpinęs atkreipia dėmesį į nėščių moterų ir ką tik pagimdžiusių moterų diskriminaciją darbo rinkoje ir skirtingų administracinių vienetų bei kantonų motinystės socialinės apsaugos teisių skirtumus; ragina Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas suderinti asmenų, išeinančių motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų, socialinės apsaugos teises nustatant aukštą jų standartą ir sukuriant visiems piliečiams vienodą padėtį;

38.

su susirūpinimu atkreipia dėmesį į žemą ne tik visų gyventojų, bet ir teisėsaugos srityje dirbančių asmenų informuotumo apie teisės aktus lyčių lygybės ir kovos su smurtu prieš moteris srityje lygį; ragina valdžios institucijas įgyvendinti veiksmų planą, kuriuo būtų padidintas informuotumas ir kuriuo remiantis būtų mokomi teisėsaugos pareigūnai;

39.

labai susirūpinęs atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiųjų nuo smurto šeimoje apsaugos įstatymus dar reikia suderinti su administracinių vienetų įstatymais, kad smurtas šeimoje abiejų Bosnijos ir Hercegovinos administracinių vienetų baudžiamuosiuose kodeksuose būtų pripažįstamas nusikaltimu, nes kitaip šie nukentėjusieji teisiškai neapsaugomi; ragina Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybę kuo greičiau išspręsti šį klausimą siekiant pagerinti nukentėjusiųjų apsaugą;

40.

giria Bosnijos ir Hercegovinos parlamento moteris už tarppartines diskusijas su atitinkamais ministrais apie smurtą dėl lyties; ragina Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas po šių diskusijų imtis konkrečių priemonių kovai su smurtu dėl lyties populiarinti;

41.

ragina Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas pateikti oficialius duomenis dėl užregistruotų smurto atvejų skaičiaus remiantis policijos pranešimų, socialinės rūpybos centrų ir teisminių institucijų duomenimis ir kad tokie duomenys būtų viešai prieinami; atitinkamai ragina Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas rinkti ir viešai skelbti duomenis apie priemones, kuriomis siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo smurto šeimoje apsaugą;

42.

ragina Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybę Bosnijos ir Hercegovinos Lyčių lygybės įstatymą suderinti su Rinkimų įstatymu, kad būtų sureguliuota visų sprendimų priėmimo lygmenų (savivaldos, kantonų, administracinių vienetų ir valstybės lygmens) vykdomosios valdžios organų sudėtis;

43.

giria Bosniją ir Hercegoviną, kad ji priėmė teisės aktus, kuriuose numatyta, kad valstybės ir vietos lygmens valdžios įstaigose kiekvienos lyties atstovai turi sudaryti mažiausiai 40 proc. administracines pareigas einančių asmenų, tačiau pažymi, kad moterys nesudaro 40 proc. administracines pareigas einančių asmenų; ragina Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas parengti veiksmų planą, kuriame būtų nustatyti aiškūs tvarkaraščiai ir aiškiai paskirstyta šių teisės aktų įgyvendinimo atsakomybė;

44.

su susirūpinimu pažymi, kad trūksta finansinių ir žmogiškųjų išteklių įgyvendinti veiksmų planui dėl JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 1325, taip pat instituciniams mechanizmams, kurie sukurti siekiant užtikrinti lyčių lygybę, tinkamam teisės į teisingumą įgyvendinimui ir prieglaudoms, skirtoms nuo smurto šeimoje nukentėjusiems asmenims; ragina visų lygmenų Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas visais lygmenimis savo biudžetuose skirti pakankamai lėšų šiems tikslams;

45.

apgailestauja, kad iki šiol Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijos ištyrė ir pasmerkė tik nedaugelį karo nusikaltimų, susijusių su seksualiniu smurtu, atvejų; labai susirūpinęs atkreipia dėmesį, kad daug tokių nusikaltimų kaltininkų išvengė teisingumo sistemos ir liko nenubausti; taip pat pažymi, kad Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijos nukentėjusiesiems nesudarė galimybės dalyvauti atitinkamose liudytojų apsaugos programose; todėl ragina Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas užtikrinti, kad visi nukentėjusieji nuo karo nusikaltimų, susijusių su seksualiniu smurtu, turėtų saugias ir atitinkamas galimybes pasinaudoti teismų sistema ir kad visos pateiktos karo nusikaltimų bylos būtų nagrinėjamos greitai ir veiksmingai;

46.

ragina Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybę pagerinti moterų teisių ir lyčių lygybės srityje galiojančių teisės aktų kontrolę politikoje ir veiksmų planuose nustatant aiškius tikslus ir aiškiai nurodant už įgyvendinimą atsakingas valstybės institucijas; be to, ragina visų lygmenų Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijas bendradarbiauti renkant išsamius statistinius duomenis apie lyčių lygybę visoje šalyje;

47.

ragina Kroatijos vyriausybę įstojus į Europos Sąjungą toliau derinti savo teisės aktus su ES acquis communautaire lyčių lygybės srityje;

48.

ragina Kroatijos valdžios institucijas visapusiškai įgyvendinti teisės aktus, kuriuose numatyta, kad 40 proc. į vietos ir regioninius savivaldos organus, parlamentą ir Europos Parlamentą renkamų asmenų turi būti moterys, atsižvelgiant į tai, kad per 2011 m. parlamento rinkimus du trečdaliai politinių partijų nepasiekė nustatyto tikslinio rodiklio;

49.

palankiai vertina tai, kad Kroatija įsteigė lyčių lygybės ombudsmeno tarnybą, ir užtikrino informuotumą apie moterų teisių ir lyčių lygybės priemones, kurį padidino šios įstaigos veiklos matomumas; rekomenduoja visoms regiono valstybėms apsvarstyti, ar jos gali sekti šiuo pavyzdžiu kaip geriausios patirties atveju; ragina Kroatijos vyriausybę toliau finansuoti ombudsmenų biurą ir įgyvendinti jų rekomendacijas;

50.

teigiamai vertina vietos lyčių integracijos veiksmų planus, ypač Istrijos regione, ragina Kroatijos vyriausybę skatinti patvirtinti ir įgyvendinti tokius planus visoje šalyje;

51.

ragina Kroatijos vyriausybę užmegzti struktūrinį dialogą su pilietinės visuomenės organizacijomis, visų pirma atsižvelgiant į padėtį po stojimo;

52.

teigiamai vertina Kroatijoje padarytą pažangą, susijusią su policijos tinkamai sprendžiamais smurto prieš moteris ir diskriminacijos dėl lyties atvejais, padarytą surengus policijos pareigūnų tikslinius mokymus šioje srityje, ir ragina valdžios institucijas toliau tęsti šiuos veiksmus; pažymi, kad, nepaisant to, teismai vis dar netinkamai nagrinėja bylas, ir ragina valdžios institucijas pradėti veiksmus, kuriais siekiama informuoti teisėjus ir jiems vykdyti mokymus; be to, ragina Kroatijos vyriausybę nuo smurto dėl lyties ir diskriminacijos nukentėjusiems asmenims teikti nemokamą teisinę pagalbą;

53.

prašo Kroatijos valdžios institucijų Nacionalinėje apsaugos nuo smurto šeimoje strategijoje (2011–2016 m.) aiškiai išdėstyti, kuri valdžios institucija už kuriuos veiksmus atsakinga, ir skirti valdžios institucijoms ir pilietinės visuomenės organizacijoms deramą finansavimą šiai strategijai įgyvendinti;

54.

palankiai vertina Kosovo asamblėjos vaidmenį tvirtinant, peržiūrint lyčių lygybės programą ir stebint jos įgyvendinimą; ragina įgyvendinti stebėsenos ataskaitose pateiktas rekomendacijas;

55.

ragina Kosovo vyriausybę skatinti visoje šalyje įsteigti nukentėjusiesiems nuo smurto šeimoje ir su lytimi susijusio smurto skirtą pagalbos karštąją liniją, kad didėtų informuotumas apie galimybes pranešti apie smurto atvejus ir imtis veiksmų;

56.

giria Kosovo vyriausybę, kad ji Lyčių lygybės agentūrą padarė pavaldžią Ministro Pirmininko tarnybai, ir ragina vyriausybę užtikrinti, kad agentūra be politinio kišimosi veiksmingiau įgyvendintų Lyčių lygybės įstatymą ir stebėtų, kaip jis vykdomas;

57.

ragina Kosovo vyriausybę kuo greičiau įsteigti siūlomą Lygių galimybių centrą;

58.

palankiai vertina tai, kad Kosove policijos pareigūnams rengiami mokymai apie smurto dėl lyties atvejų nagrinėjimą ir policijos biuruose steigiamos specialios patalpos nukentėjusiems asmenims ir jų vaikams; ragina Kosovo vyriausybę taip pat teisminėms institucijoms rengti mokymus, susijusius su šių atvejų nagrinėjimu, ir padidinti prieglaudų, skirtų nukentėjusiems asmenims, skaičių bei pailginti galimą buvimo šiose prieglaudose trukmę;

59.

primygtinai ragina Kosovo vyriausybę pripažinti 2012 m. spalio mėn. Kosovo moterų aukščiausiojo lygio susitikime nustatytus Prištinos principus ir siekti juos įgyvendinti;

60.

pabrėžia, kad reikia toliau populiarinti kontracepcijos priemonių naudojimą, didinti jų pasiūlą ir prieinamumą, turint mintyje, kad nors šiuo metu moterų, naudojančių kontraceptines priemones, procentinę dalis padidėjo, bet šis padidėjimas dar anaiptol nėra visuotinis ir neapima visų Kosovo moterų;

61.

ragina Kosovo vyriausybę pripažinti nukentėjusiuosius nuo seksualinio smurto per 1998–1999 m. konfliktą kaip ypatingą į įstatytus įtrauktą kategoriją iš dalies pakeičiant Įstatymą Nr. 04/L-054 dėl kankinių, neįgaliųjų, veteranų, Kosovo išlaisvinimo armijos narių, civilių karo aukų ir jų šeimų statuso ir teisių;

62.

ragina Kosovo vyriausybę nurodyti aiškius lyčių lygybės ir kovos su diskriminacija įstatymams skirtų administracinių instrukcijų atitikties ir neatitikties rodiklius, kad būtų lengviau šiuos įstatymus įgyvendinti ir stebėti, kaip jų laikomasi; be to, ragina vyriausybę surinkti duomenis apie diskriminacijos ir smurto dėl lyties atvejus ir įdiegti jų nacionalinį registrą;

63.

giria Makedonijos vyriausybę už naują kovos su seksualiniu priekabiavimu ir priekabiavimu darbo vietoje įstatymo pasiūlymą, kuriame kaltininkams numatytos baudos, ir ragina įstatymo pasiūlymą suderinti su baudžiamuoju kodeksu; teigiamai vertina Makedonijos vyriausybės ketinimą pakeisti teisės aktus siekiant užtikrinti, kad abiems tėvams būtų suteiktos galimybės turėti vaiko priežiūros atostogas arba šeimos nario priežiūros atostogas tuo atveju, kai reikia rūpintis sergančiais giminaičiais, ir pastaruoju metu priimtus darbo teisės pakeitimus siekiant teikti geresnę teisinę apsaugą darbo rinkoje nėščioms arba neseniai pagimdžiusioms moterims;

64.

nerimauja dėl to, kad romų tautybės moterys patiria dvigubą diskriminaciją dėl lyties ir etninės grupės; todėl ragina Makedonijos vyriausybę patvirtinti išsamią kovos su diskriminacija sistemą, kuria romų moterims būtų sudarytos sąlygos užsitikrinti savo teises;

65.

giria Makedonijos valdžios institucijas, kad jos į įstatymą, kuriame numatyta, jog priimant politinius sprendimus turi dalyvauti ne mažiau kaip 30 proc. kiekvienos lyties atstovų, įtraukė atgrasomas sankcijas už nesilaikymą; ragina Makedonijos vyriausybę atidžiai stebėti, ar taikant šį įstatymą iš tikrųjų bent 30 proc. priimant politinius sprendimus dalyvaujančių narių, ypač vietos lygmeniu, sudaro moterys;

66.

giria Makedonijos parlamentą už aktyvų „moterų klubą“, kuriame įvairioms partijoms priklausančios parlamento narės bendradarbiauja siekdamos skatinti moterų teises ir lyčių lygybę, rengdamos viešąsias diskusijas, konferencijas, tarptautinius ir kitus renginius, kartu bendradarbiaudamos su pilietine visuomene ir spręsdamos opius arba apleistus klausimus, pvz., lytinio švietimo pradinėse mokyklose, smurto šeimoje, ŽIV, gimdos kaklelio vėžio, neapykantos kurstymo ir moterų padėties kaimo vietovėse klausimus;

67.

atkreipia dėmesį į tai, kad Darbo ir socialinės politikos ministerijos, atsakingos už teisines konsultacijas nevienodo elgesio su moterimis ir vyrais klausimais, Lygių galimybių departamente teisinio atstovo taikomos sistemos nėra veiksmingos; ragina Makedonijos vyriausybę imtis priemonių siekiant pagerinti šių sistemų veikimą;

68.

su susirūpinimu atkreipia dėmesį į nevienodą veiksmų planų ir strategijų lyčių lygybės srityje įgyvendinimą ir bendro pastangų koordinavimo stoką; ragina Makedonijos vyriausybę padidinti finansinius ir žmogiškuosius išteklius, skiriamus Lyčių lygybės departamentui, taip pat nacionaliniu ir vietos lygmenimis užtikrinti, kad būtų paskirti ir veiksmingai dirbtų lygių galimybių koordinatoriai;

69.

teigiamai vertina pažangą, padarytą kovojant su smurtu dėl lyties, ją rodo būtent didesnis pranešimų apie smurtą skaičius, kurį lėmė informavimo kampanijos, specializuotų policijos pareigūnų mokymai ir susitarimas dėl institucijų tarpusavio protokolų, tvarkomų nagrinėjant pranešimus; tačiau susirūpinęs pažymi, kad nukentėjusiesiems nuo smurto šeimoje ir nuo kitų formų smurto dėl lyties trūksta prieglaudų;

70.

ragina Makedonijos vyriausybę panaikinti esamas kultūrines ir finansines kontracepcijos priemonių prieinamumo moterims kliūtis;

71.

su susirūpinimu pažymi, kad moterų, dalyvaujančių priimant politinius sprendimus, skaičius procentais beveik nepadidėjo per pastaruosius dešimtmečius; ragina Juodkalnijos vyriausybę reformuoti šios srities teisės aktus ir užtikrinti jų laikymąsi;

72.

ragina Juodkalnijos vyriausybę padidinti žmogiškuosius ir finansinius išteklius, skiriamus Lyčių lygybės departamentui, ir įgyvendinti teisinę ir institucinę sistemą siekiant užtikrinti lyčių lygybę ir lyčių lygybės veiksmų plano vykdymą;

73.

giria Juodkalnijos vyriausybę už naujo Nacionalinio veiksmų plano lyčių lygybei įgyvendinti parengimą bendradarbiaujant su pilietine visuomene ir strateginių bei veiklos tikslų įtraukimą į šį planą; ragina vyriausybę skirti pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių šiam planui įgyvendinti ir sukurti nuolatinio bendradarbiavimo su pilietine visuomene įgyvendinimo etapu sistemą;

74.

teigiamai vertina tai, kad lyčių lygybės priemonės įtrauktos į narystės siekiančios Juodkalnijos reformų programą; ragina Juodkalnijos vyriausybę narystės derybose dėl 23 skyriaus „Teismai ir pagrindinės teisės“ ir dėl kitų aktualių skyrių, įskaitant 19 skyrių „Socialinė politika ir užimtumas“, 24 skyrių „Teisingumas, laisvė ir saugumas“ ir 18 skyrių „Statistika“, teikti pirmenybę veiksmams, kuriais įgyvendinamos lyčių lygybės nuostatos;

75.

giria Juodkalnijos vyriausybę už pažangą sprendžiant smurto šeimoje problemas patvirtinus elgesio kodeksą dėl koordinuoto institucinio atsako procedūrų; tačiau susirūpinęs pažymi, kad smurtas šeimoje tebėra didelė Juodkalnijos problema, ir ragina vyriausybę skirti pakankamai lėšų ir pastangų, kad būtų įgyvendinti atitinkami teisės aktai ir elgesio kodeksas, siekiant pradėti eksploatuoti nacionalinę pagalbos liniją ir rinkti duomenis;

76.

susirūpinęs atkreipia dėmesį į mažą skundų dėl diskriminacijos ir smurto dėl lyties skaičių; ragina Juodkalnijos vyriausybę investuoti siekiant padidinti informuotumą apie moterų teises, apie teisės aktus, kuriais siekiama kovoti su smurtu, ir apie galimybes pranešti apie smurto atvejus ir galimybes imtis atitinkamų veiksmų;

77.

teigiamai vertina Juodkalnijos parlamento pastangas metodiškai nagrinėti lygybės teisės aktų įgyvendinimą;

78.

ragina Serbijos vyriausybę toliau įgyvendinti nacionalinę integracijos į ES programą, tobulinant mechanizmus, kuriais būtų galima stebėti įstatymo, kuriuo draudžiama diskriminacija, taikymą ir pagerinti su lyčių lygybe susijusių įstaigų, įskaitant Lygybės apsaugos komisarą ir ombudsmeno pavaduotoją lyčių lygybės klausimais, administracinius gebėjimus;

79.

giria Serbijos vyriausybę už rinkimų kodeksą, kuriame numatyta, kad į parlamento rinkimų sąrašus įtrauktas kas trečias kandidatas turi priklausyti nepakankamai atstovaujamai lyčiai, ir už visapusišką šios nuostatos įgyvendinimą, kurio užtikrinama, kad 34 proc. vietų parlamente tektų moterims;

80.

ragina Serbijos vyriausybę įtvirtinti mokymus teisėsaugos pareigūnams policijoje ir teisminėse institucijose dėl informuotumo ir tinkamo diskriminacijos ir smurto dėl lyties atvejų nagrinėjimo, sudaryti galimybę nukentėjusiems asmenims gauti nemokamą teisinę pagalbą ir spręsti bendrą bylų vilkinimo teismuose problemą;

81.

teigiamai vertina pažangą kovojant su smurtu šeimoje, patvirtindamas bendrąjį protokolą dėl bendradarbiavimo procedūrų, taikomų smurto šeimoje ir partnerių santykiuose atvejais, taip pat pagalbos telefono linijos įvedimą ir naujos prieglaudos atidarymą; tačiau pažymi, kad smurtas šeimoje vis dar yra didelė Serbijos problema; ragina vyriausybę skirti pakankamai lėšų ir pastangų teisės aktams ir protokolui įgyvendinti, pranešimams apie smurto atvejus skatinti ir institucijų, agentūrų ir moterų pilietinės visuomenės organizacijų tarpusavio praktikai rinkti informaciją ir ja keistis;

82.

giria Serbijos vyriausybę ir parlamentą už jų glaudų bendradarbiavimą su pilietinės visuomenės organizacijomis rengiant plataus pobūdžio veiksmų planą, skirtą JT Saugumo Tarybos rezoliucijai Nr. 1325 įgyvendinti, ir kontroliuojant, kaip jo laikomasi; ragina vyriausybę skirti pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių jai įgyvendinti;

83.

ragina Serbijos valdžios institucijas pagerinti bendradarbiavimą su pilietinės visuomenės organizacijomis siekiant lyčių lygybės, ypač vietos lygmeniu – pagerinti vietos valdžios institucijų ir vietos pilietinės visuomenės organizacijų bendradarbiavimą rengiant ir įgyvendinant teisės aktus ir politikos priemones lyčių lygybės ir smurto dėl lyties klausimais ir kontroliuojant, kaip jų laikomasi, taip pat suteikti struktūrinį finansavimą organizacijų, sprendžiančių smurto dėl lyties problemas, darbui;

84.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir narystės siekiančių Balkanų šalių vyriausybėms.

12.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 55/33

—

atsižvelgdamas į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnį ir UNESCO konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės ir apsaugos skatinimo,

—

atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį, Europos žmogaus teisių teismo praktiką, Europos Tarybos Ministrų komiteto ir Parlamentinės Asamblėjos deklaracijas, rekomendacijas bei rezoliucijas, taip pat į Venecijos komisijos ir Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro dokumentus apie saviraiškos, informacijos ir žiniasklaidos laisvę,

—

atsižvelgdamas į ES pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnį, ES sutarties 2, 7 ir 912 straipsnius, Sutarties straipsnius, susijusius su įsisteigimo laisve, laisve teikti paslaugas, asmenų ir prekių judėjimo laisve, konkurencija ir valstybės pagalba, taip pat į SESV 167 straipsnį (kultūra),

—

atsižvelgdamas į prie ES sutarties pridėtą Protokolą dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos, dar žinomą Amsterdamo protokolo pavadinimu,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (1),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl žiniasklaidos pliuralizmo Europos Sąjungos valstybėse narėse (SEC(2007)0032),

—

atsižvelgdamas į Europos spaudos laisvės chartiją (2),

—

atsižvelgdamas į tai, kad Komisija subūrė Žiniasklaidos laisvės ir pliuralizmo aukšto lygio grupę,

—

atsižvelgdamas į savo 2002 m. lapkričio 20 d. rezoliuciją dėl žiniasklaidos sutelkimo (3), į 2003 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl pagrindinių teisių padėties Europos Sąjungoje (2002 m.) (4), į 2003 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl „Televizijos be sienų“ (5), į 2005 m. rugsėjo 6 d. rezoliuciją dėl Direktyvos 89/552/EEB („Televizija be sienų“) su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/36/EB, 4 ir 5 straipsnių taikymo 2001–2002 m. (6), į 2004 m. balandžio 22 d. rezoliuciją dėl saviraiškos ir informacijos laisvės pažeidimo pavojaus ES, ypač Italijoje (Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio 2 dalis) (7), į 2008 m. rugsėjo 25 d. rezoliuciją dėl žiniasklaidos sutelkimo ir pliuralizmo Europos Sąjungoje (8), į 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl visuomeninio transliavimo paslaugų skaitmeninėje eroje. Dvejopos sistemos ateitis (9) ir į 2011 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl Vengrijos žiniasklaidos įstatymo (10),

—

atsižvelgdamas į Europos iniciatyvą dėl žiniasklaidos pliuralizmo (11), kurią užregistravo Europos Komisija ir kuria siekiama apsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą iš dalies suderinant nacionalines taisykles dėl žiniasklaidos nuosavybės ir skaidrumo, interesų konfliktų, susijusių su politinėmis pareigomis ir žiniasklaidos priežiūros institucijų nepriklausomybės,

—

atsižvelgdamas į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 8 ir 94 konstatuojamąsias dalis, kuriose pabrėžiama, kad valstybės narės privalo užkirsti kelią bet kokiems veiksmams, galintiems sukurti dominuojančią padėtį, dėl kurios atsirastų pliuralizmo apribojimų ir kad nepriklausomos reguliavimo įstaigos galėtų nešališkai ir skaidriai atlikti savo darbą,

—

atsižvelgdamas į ESBO ir ypač jos atstovės žiniasklaidos laisvei atliktą darbą žiniasklaidos laisvės srityje, susijusias ataskaitas ir vaizdo įrašu pateiktą kalbą, pasakytą 2012 m. lapkričio 6 d. per Piliečių laisvių komiteto klausymą dėl žiniasklaidos laisvės,

—

atsižvelgdamas į NVO ataskaitas apie žiniasklaidą, pvz. organizacijos „Žurnalistai be sienų“ spaudos laisvės indeksą ir organizacijos „Freedom House“ ataskaitą „Spaudos laisvė“,

—

atsižvelgdamas į tyrimus su žiniasklaida susijusiais klausimais, kuriuos paskelbė Europos Parlamentas (12) ir Europos universitetinio instituto Žiniasklaidos pliuralizmo ir žiniasklaidos laisvės centras (13),

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos prašymu 2007 m. atliktą ir 2009 m. paskelbtą nepriklausomą tyrimą „Žiniasklaidos pliuralizmo rodikliai Europos Sąjungoje (14). Rizika pagrįsto metodo link“, kuriame žiniasklaidos priemonių stebėjimo instrumentas pateikiamas kartu su rodikliais, siekiant akcentuoti pliuralizmui kylančius pavojus,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimą ir į Kultūros ir švietimo komiteto nuomonę (A7-0117/2013),

A.

kadangi demokratinėse valstybėse žiniasklaida atlieka svarbų vadinamojo visuomenės sergėtojo vaidmenį, nes ji sudaro sąlygas piliečiams pasinaudoti teise būti informuotiems, stebėti ir vertinti valdžią arba įtaką turinčių arba ja besinaudojančių asmenų veiksmus ir sprendimus, ypač kai rengiamos konsultacijos dėl rinkimų; kadangi žiniasklaida taip pat prisideda sudarant visuomeninę darbotvarkę, o pasinaudodama savo kaip informacijos saugotojos autoritetu ji veikia kaip nuomonės formuotoja;

B.

kadangi saviraiškos laisvė viešojoje sferoje įrodė esanti sudėtinė demokratijos ir teisinės valstybės dalis ir ji stipriai susijusi su jų egzistavimu ir išlikimu; kadangi laisva ir nepriklausoma žiniasklaida ir laisvas keitimasis informacija daro lemiamą poveikį demokratinėms permainoms nedemokratinių režimų valdomuose kraštuose, o Komisijos prašoma atidžiai stebėti padėtį, susijusią su žiniasklaidos laisve ir pliuralizmu narystės siekiančiose šalyse ir skirti pakankamai dėmesio laisvos žiniasklaidos vaidmeniui, skatinant demokratiją visame pasaulyje;

C.

kadangi žiniasklaidos laisvė yra Sutartyse įtvirtintų vertybių, pvz., demokratijos, pliuralizmo, pagarbos mažumų teisėms kertinis akmuo ir kadangi spaudos laisvės vardu pažymėta istorija atliko esminį vaidmenį vykdant demokratinių idėjų pažangą ir formuojant Europos idealus istorijoje;

D.

kadangi žiniasklaidos laisvė, pliuralizmas ir nepriklausoma žurnalistika yra labai svarbūs įgyvendinant žiniasklaidos paslaugas visoje Sąjungoje ir ypač bendrojoje rinkoje; kadangi bet kokie žiniasklaidos laisvei, pliuralizmui ir nepriklausomai žurnalistikai taikomi apribojimai yra laikomi nuomonės laisvės ir ekonomikos laisvės apribojimais; kadangi savininkai, vadybininkai ir vyriausybės neturi daryti spaudimo žurnalistams, jiems taip pat neturi būti taikomi finansiniai grasinimai;

E.

kadangi autonomiška ir stipri viešoji erdvė, pagrįsta nepriklausoma ir pliuralistine žiniasklaida yra svarbi terpė, kurioje gali klestėti pilietinės visuomenės kolektyvinės laisvės pvz., susirinkimų ir asociacijų laisvė, individualios laisvės, pvz. saviraiškos laisvė ir teisė gauti informaciją;

F.

kadangi pagrindines piliečių teises į žodžio laisvę ir informaciją galima užtikrinti tik per žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą, todėl žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės turi galėti naudotis savo teise ir vykdyti pareigą, sąžiningu ir neutraliu būdu informuoti piliečius apie visuomenei rūpimus įvykius ir sprendimus; kadangi kiekvienas visuomenės narys turi teisę išreikšti savo nuomonę demokratiniu ir taikiu būdu;

G.

kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsniu, kuriame pateiktos nuostatos yra panašios į Pagrindinių teisių chartijos, sudarančios Bendrijos teisyno dalį, 11 straipsnyje išdėstytas nuostatas, nusprendė, kad valstybėms narėms egzistuoja pozityvi pareiga užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą;

H.

kadangi informacija dėl savo pobūdžio ir ypač dėl paskutiniųjų dešimtmečių technologijų pokyčių peržengia geografines ribas ir vaidina esminį vaidmenį informuojant užsienyje gyvenančias bendruomenes, taip pat suteikia priemonių tarpusavio pažinimui ir supratimui tarpvalstybiniu ir valstybės mastu; kadangi internetinės žiniasklaidos priemonės ir ne tik jos, yra įgavusios pasaulinį pobūdį, nuo kurio šiuo metu priklauso visuomenės ir ypač informacijos vartotojų lūkesčiai ir poreikiai; kadangi žiniasklaidos pasaulio ir komunikacinių technologijų pokyčiais iš naujo buvo apibrėžta keitimusi informacija arena ir žmonių informavimo būdas bei formuojama viešoji nuomonė;

I.

kadangi Europos masto viešoji sfera, pagrįsta nuolatine ir nepertraukiama žiniasklaidos laisvės ir pliuralizmo pagarba, yra svarbus Sąjungos integracijos proceso elementas atsižvelgiant į Sutartyse įtvirtintas vertybes, Europos institucijų atskaitomybę ir Europos demokratijos plėtrą, susijusias su Europos Parlamento rinkimais; kadangi ryškios, konkurencingos ir pliuralistinės (audiovizualinės ir rašytinės) žiniasklaidos priemonės skatina piliečius dalyvauti viešosiose diskusijose, kurios yra labai svarbios geram demokratinės sistemos funkcionavimui;

J.

kadangi nevyriausybinių organizacijų (NVO), žiniasklaidos laisvę stebinčių asociacijų, Europos Tarybos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ataskaitose, taip pat EP tyrimuose ir rezoliucijose pranešama ir įspėjama apie grėsmes, kurias laisvai ir nepriklausomai žiniasklaidai kelia valstybių, įskaitant ir Europos Sąjungos, vyriausybės (15);

K.

kadangi Europos Taryba ir ESBO žmogiškąjį ir demokratinį informavimo aspektą nagrinėja išsamiose deklaracijose, rezoliucijose, rekomendacijose, nuomonėse ir pranešimuose apie žiniasklaidos laisvę, pliuralizmą bei sutelkimą, sukurdamos šioje srityje svarbias būtinąsias europines normas;

L.

kadangi Europos Sąjunga įsipareigojusi saugoti žiniasklaidos pliuralizmą kaip būtiną teisės į informaciją ir saviraiškos laisvės garantą, kurie yra aktyvios pilietybės ir dalyvaujamosios demokratijos kertiniai akmenys, kaip įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje;

M.

kadangi žiniasklaidos laisvė yra valstybių kandidačių prisijungimo prie ES atrankos kriterijus remiantis Kopenhagos kriterijais ir vienas iš principų, kuriuos ES skatina savo užsienio politikos srityje; kadangi ES ir jos valstybės narės viduje turi vadovautis šiuo pavyzdžiu, tokiu būdu užtikrindamos patikimumą ir darną;

N.

kadangi Parlamentas ne kartą reiškė susirūpinimą dėl žiniasklaidos laisvės, pliuralizmo bei sutelkimo ir ragino Komisiją, kaip Sutarčių saugotoją, imtis atitinkamų priemonių, įskaitant ir teisėkūros iniciatyvų siūlymą šiuo klausimu;

O.

kadangi 2007 m. sausio 16 d. Komisija pradėjo įgyvendinti trijų pakopų procesą, kurį turėjo sudaryti Komisijos tarnybų darbinis dokumentas dėl žiniasklaidos pliuralizmo, nepriklausomas žiniasklaidos pliuralizmo ES valstybėse narėse tyrimas su žiniasklaidos pliuralizmo ES valstybėse narėse vertinimo rodikliais (2007 m.), įvertinantis galimą pavojų valstybėse narėse; Komisijos komunikatas dėl ES valstybių narių žiniasklaidos pliuralizmo vertinimo rodiklių (2008 m.) ir vėliau vykdomos viešos konsultacijos (16); kadangi žiniasklaidos pliuralizmo priemonė, sukurta atlikus nepriklausomą tyrimą, dar nebuvo įgyvendinta;

P.

kadangi Komisija, deja, šio proceso nepratęsė, nes taip ir nepaskelbė komunikato ir nepradėjo viešų konsultacijų;

Q.

kadangi, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Pagrindinių teisių chartija tapo teisiškai privaloma; kadangi ši chartija yra pirmasis tarptautinis dokumentas, kuriame aiškiai pareiškiama, jog „turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas“ (11 straipsnio 2 dalis); kadangi Sutartimis Europos Sąjungai suteikiami įgaliojimai ir teisė užtikrinti, kad Europos Sąjungoje būtų ginamos visos pagrindinės teisės, ypač remiantis ES sutarties 2 ir 7 straipsniais;

R.

kadangi saugoti nuomonės, saviraiškos, informacijos ir žiniasklaidos laisvę yra valstybių narių pareiga, nes šie principai užtikrinami ir šių šalių konstitucijose bei teisės aktuose, jos taip pat turi piliečiams suteikti sąžiningas ir lygias galimybes susipažinti su įvairių rūšių informacija ir su besiskiriančiais požiūriais ir nuomonėmis; kadangi pagal chartijos 7 ir 8 straipsnius gerbti ir saugoti piliečių privatų ir šeimyninį gyvenimą, būsto neliečiamybę ir komunikacijos slaptumą bei asmens duomenis taip pat yra valstybių pareiga; kadangi valstybėje narėje iškilus dideliam pavojui šioms laisvėms arba jas pažeidus, Europos Sąjunga, remdamasi Sutartyse ir chartijoje nustatyta kompetencija, laiku ir veiksmingai turi įsikišti, kad apsaugotų ES demokratinę ir pliuralistinę tvarką bei pagrindines teises;

S.

kadangi su žiniasklaida susijusios sritys, pvz., vidaus rinkos, garso ir vaizdo politikos, konkurencijos, įskaitant valstybės subsidijas, telekomunikacijų ir pagrindinių teisių sritys, yra ES kompetencija; kadangi Europos Parlamentas yra pareiškęs, kad šiuo pagrindu reikėtų nustatyti svarbiausias būtinąsias normas, siekiant suteikti, užtikrinti ir skatinti informacijos laisvę bei atitinkamą žiniasklaidos pliuralizmą ir nepriklausomą žiniasklaidos valdymą (17); kadangi Komisija Europos universitetinio instituto Žiniasklaidos pliuralizmo ir žiniasklaidos laisvės centrui pavedė atlikti ES kompetencijos aprėpties žiniasklaidos laisvės srityje analizę;

T.

kadangi dėl nederamo politinio ir finansinio kišimosi, taip pat dėl ekonomikos krizės susirūpinimą kelia žiniasklaidos, būtent valstybinių transliuotojų patiriami sunkumai, susiję su redakcijų nepriklausomumu, trumpalaikių darbuotojų samdymu, savicenzūra, pliuralizmu, neutralumu ir informacijos kokybe, taip pat su galimybe patekti į rinką ir gauti finansavimą;

U.

kadangi dėl didelio žurnalistų nedarbo Europoje patiriami sunkumai ir didelė žurnalistų dalis dirba kaip laisvai samdomi darbuotojai, kurie susiduria su riboto darbo stabilumo, paramos ir didelio nepastovumo problemomis;

V.

kadangi žiniasklaidos organizacijos susiduria su didėjančia vidaus ir tarptautine koncentracija, nes žiniasklaidos konglomeratai platina savo produkciją įvairiose šalyse, taip pat didėja žiniasklaidos investicijos Europos Sąjungoje, o užsienio investuotojai ir jos žiniasklaida vis labiau didina savo įtaką Europoje, dėl to atsiranda informacijos monopolizacija ir pakenkiama nuomonių pliuralizmui; kadangi kyla tam tikrų rūpesčių, susijusių su kai kurios privačios žiniasklaidos finansavimo šaltiniais, įskaitant Europos Sąjungos šaltinius;

W.

kadangi Europos visuomenė, vykdydama daugybę apklausų, nuomonės tyrimų, viešų iniciatyvų, pareiškė savo susirūpinimą dėl žiniasklaidos laisvės padėties ir pliuralizmo pablogėjimo ir pakartotinai paprašė ES imtis veiksmų siekiant apsaugoti žiniasklaidos laisvę ir sukurti stiprią, nepriklausomą ir pliuralistinę žiniasklaidos erdvę;

X.

kadangi paspartinus naujienų ciklą atsirado sunkių žurnalistinių nusižengimų pvz., nekontroliuojami ir netikrinami žurnalistiniai šaltiniai;

Y.

kadangi skaitmeninės aplinkos plėtra gali atlikti svarbų vaidmenį siekiant, kad Europos piliečiai galėtų susipažinti su internetine informacija;

Z.

kadangi žiniasklaidos erdvė kinta iš pagrindų ir kadangi ypač šiuo ekonomikos krizės laikotarpiu vis daugėja netvariomis darbo sąlygomis dirbančių žurnalistų, kuriems trūksta socialinio saugumo, atsižvelgiant į darbo rinkos standartus, o jie susiduria su įvairiais sunkumais, susijusiais su žurnalistikos ateitimi;

AA.

kadangi Europos Parlamentui buvo nusiųstos peticijos, susijusios su tais pačiais piliečių rūpesčiais ir prašymais ir tokiu būdu buvo parodyta, kad Europos institucijos, o ypač Parlamentas, turi imtis veiksmų;

AB.

kadangi interneto, asmeninių kompiuterių naudojimo ir visai neseniai atsiradusios mobiliosios kompiuterijos nulemti technologiniai pokyčiai iš pagrindų pakeitė informacinę infrastruktūrą ir tai turėjo pasekmių tradiciškesnės žiniasklaidos verslo modeliui, ypač jo priklausomybei nuo reklamos rinkos, todėl kilo grėsmė žiniasklaidos priemonių, kurioms tenka svarbus pilietinis ir demokratinis vaidmuo, išlikimui; kadangi valstybių narių ir Sąjungos lygmeniu valstybinės valdžios institucijos yra įpareigotos sukurti priemonių rinkinį, kuriuo bus galima naudotis šiuo pereinamuoju laikotarpiu, ir kuris padės užtikrinti nepriklausomos žiniasklaidos vertybių ir atsakomybės išlikimą, nepriklausomai nuo to, kokia technologijų platforma žiniasklaidoje bus taikoma dabar arba ateityje; šiuo atžvilgiu ragina Komisiją atlikti tyrimą dėl technologinių pokyčių poveikio žiniasklaidos verslo modeliui ir jų pasekmių žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui;

AC.

kadangi neseniai kilusi ekonomikos krizė paaštrino su žiniasklaidos priemonėmis susijusius sunkumus, o dėl nuolatinio žurnalistų padėties blogėjimo ekonomikos ir politikos veikėjams tapo daug paprasčiau daryti spaudimą žiniasklaidai, todėl ji tapo pažeidžiamesnė; šie reiškiniai turėjo ypatingų pasekmių tam tikrų tipų žurnalistikai, kuri daugiau kainuoja arba kuriai reikia daugiau laiko, pvz. tiriamajai žurnalistikai, reportažų rengimui ir tarptautinių bei Europos korespondentų komandiravimui; kadangi šie žurnalistikos tipai yra labai svarbūs siekiant užtikrinti viešųjų ir politinių institucijų atsakomybę ir atskaitomumą siekiant sustabdyti piktnaudžiavimą ekonomine ir institucine jėga ir užtikrinti kriminalinės veiklos atskleidimą ir patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už tokią veiklą socialinėse, aplinkos arba humanitarinėse srityse; ragina Komisiją atlikti tyrimą dėl krizės poveikio ir dėl žurnalistų bendruomenės nepastovių darbo vietų siekiant išanalizuoti ir ištaisyti šio neužtikrintumo žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui padarytas pasekmes;

AD.

kadangi dėl technologinių pokyčių, nepriklausomų profesionalių žurnalistų įvairovės ir įvairios kompetencijos įgijimo, reikalingų siekiant laiku surinkti ir pateikti kokybišką informaciją, susidaro galimybių sukurti naujas tarpvalstybines ir įvairiomis platformomis pagrįstas žurnalistų įmones, kurios gali būti remiamos tiek taikant viešąją, tiek rinkos politiką;

1.

ragina valstybes nares ir Europos Sąjungą gerbti, užtikrinti, saugoti ir remti pagrindinę saviraiškos ir informacijos laisvę, žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą, nekelti grėsmės žiniasklaidos laisvei, pvz., nemėginti daryti nederamos ir politinės įtakos, šališkai kontroliuoti ir cenzūruoti žiniasklaidą, taip pat kurti ir remti priemones tokioms grėsmėms šalinti arba riboti ar neteisingai sugriežtinti žiniasklaidos laisvę ir nepriklausomybę asmeniniais arba politiniais interesais, arba grąsinti visuomeniniams transliuotojams finansiškai;

2.

ragina valstybes nares ir ES užtikrinti, kad būtų taikomos teisiškai privalomos žiniasklaidos organizacijų vadovų, valdybų, žiniasklaidos tarybų ir reglamentavimo institucijų atrankos bei paskyrimo procedūros ir tvarka, kuri būtų skaidri, kuria būtų atsižvelgiama į nuopelnus ir neginčijamą patirtį, užtikrinamas profesionalumas, sąžiningumas, nepriklausomumas, maksimaliai įmanomas vienodas požiūris į visą politinį ir socialinį spektrą, teisinis apibrėžtumas bei tęstinumas ir nebūtų remiamasi politiniais ar šališkais kriterijais teikiant pelningus postus už paslaugas, susijusias su rinkimų rezultatais arba su valdžios atstovų valia; pažymi, kad kiekviena valstybė narė turėtų sudaryti kriterijų, kuriais remiamasi skiriant valstybinius žiniasklaidos vadovus ar valdybas, sąrašą atsižvelgiant į nepriklausomumo, integralumo, patirties ir profesionalumo principus; ragina valstybes nares nustatyti garantijas, kuriomis žiniasklaidos taryboms ir reglamentavimo institucijoms užtikrinamas nepriklausomumas nuo vyriausybės, parlamentinės daugumos ar bet kokios kitos visuomenės grupės politinės įtakos;

3.

pabrėžia, kad žiniasklaidos pliuralizmas ir žurnalistų bei redaktorių savarankiškumas yra žiniasklaidos laisvės ramsčiai, nes jie užtikrina žiniasklaidos įvairumą, galimybę į ją patekti įvairiems socialinių ir politinių sričių veikėjams (įskaitant NVO, piliečių organizacijas, mažumas ir kt.), nuomonėms bei požiūriams ir siūlo nuomonių įvairovę;

4.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad kultūrinės bendruomenės, suskirstytos į keletą regiono vyriausybių, arba valstybės narės gali turėti prieigą prie žiniasklaidos priemonių jų kalba ir kad jokiu politiniu sprendimu ši prieiga nebūtų uždrausta;

5.

primena, kad, Europos žmogaus teisių teismo nuomone, valstybės narės privalo užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį. nurodo, kad Konvencijos 10 straipsnio nuostatos yra panašios į ES pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio nuostatas, kurios yra Bendrijos acquis dalis;

6.

pabrėžia, jog Komisija turėtų užtikrinti, kad valstybės narės savo šalies viduje tinkamai įgyventų Pagrindinių teisių chartiją – apie tai turėtų liudytų žiniasklaidos pliuralizmas, lygiavertė prieiga prie informacijos ir pagarba nepriklausomai spaudai vadovaujantis neutralumo principu;

7.

pažymi, kad pagal Kopenhagos kriterijus šalys, pageidaujančios įstoti į Europos Sąjungą, turi taikyti acquis communautaire, apimantį Pagrindinių teisių chartiją ir pirmiausia jos 11 straipsnį, kuriuo remiantis reikalaujama gerbti žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą; visgi pažymi, kad, nors iš dabartinių valstybių narių taip pat reikalaujama laikytis Chartijos, nėra jokios priemonės, kurią taikant būtų galima užtikrinti, kad jos tai darytų;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad svarbi gerai suderinta dvejopa Europos sistema, pagal kurią privačios ir visuomeninės žiniasklaidos priemonėms tenka atitinkamas vaidmuo, kuris turi būti išlaikytas kaip to prašo Parlamentas, Komisija ir Europos Taryba; pažymi, kad multimedijos visuomenėje, kurioje vis daugiau komerciniais interesais besivadovaujančių pasaulinės rinkos dalyvių, ypač svarbi yra visuomeninė žiniasklaida; primena apie svarbų valstybinių žiniasklaidos priemonių, kurias valstybės lėšomis finansuoja piliečiai, vaidmenį tenkinant piliečių poreikius ir jų institucines prievoles įvairiai publikai teikti aukštos kokybės, tikslią ir patikimą informaciją, kuri nepriklauso nuo išorės spaudimo ir politikos bei kapitalo interesų, suteikiant vietoms sritims, kurios privačiajai žiniasklaidai galėtų būti nepelningos; pabrėžia, kad tokias pačias su informacija, ypač institucinio ir politinio pobūdžio informacija, susijusias prievoles turi ir privačioji žiniasklaida pvz., rinkimų, referendumų ir kt. kontekste; pabrėžia poreikį užtikrinti nacionalinių naujienų agentūrų profesinę nepriklausomybę ir vengti naujienų monopolių sukūrimo;

9.

pripažįsta, kad besitęsiančios savireguliacijos ir ne teisėkūros procedūra priimtos iniciatyvos, kai jos yra nepriklausomos, nešališkos ir skaidrios, turi atlikti svarbų vaidmenį užtikrinant žiniasklaidos laisvę; ragina Komisiją imtis priemonių, kuriomis būtų remiama žiniasklaidos nepriklausomybė ir jos reguliavimo agentūros (įskaitant Europos lygmeniu), laikantis tiek valstybės, tiek stiprių komercinių interesų;

10.

mena specifinį ir išskirtinį valstybinės žiniasklaidos priemonių vaidmenį, kaip nustatyta Amsterdamo sutarties protokole dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos;

11.

primena, kad Europos Sąjungos sutarties 29 protokolu ES įsipareigojo įgyvendinti valstybėse narėse visuomeninio transliavimo sistemą pripažindama, kad ji yra tiesiogiai susijusi su kiekvienos visuomenės demokratiniais, socialiniais ir kultūriniais poreikiais bei su poreikiu išlaikyti žiniasklaidos pliuralizmą; todėl numatoma, kad valstybės narės gali finansuoti viešųjų paslaugų transliavimą tik tiek, kiek to reikia viešųjų paslaugų funkcijai įvykdyti, neįtakojant prekybos sąlygų ir konkurencijos Sąjungoje taip, kad tai prieštarautų bendriems interesams;

12.

pabrėžia tinkamą, proporcingą ir stabilų visuomeninės žiniasklaidos finansavimą siekiant užtikrinti politinę ir ekonominę nepriklausomybę, kad visuomeninė žiniasklaida galėtų atlikti savo funkcijas, įskaitant jos socialinį, švietimo, kultūros ir demokratinį vaidmenį, ir kad ji galėtų prisitaikyti prie skaitmeninių pokyčių ir žinių visuomenės, kurioje visiems būtų prieinama reprezentatyvi aukštos kokybės žiniasklaida; pabrėžia susirūpinimą dėl keletoje valstybių narių kylančios tendencijos apkarpyti biudžetą arba sumažinti valstybinių žiniasklaidos priemonių veiklą, taip sumažinant jų galimybes įgyvendinti užduotis; primygtinai reikalauja valstybių narių pasipriešinti šiai tendencijai ir užtikrinti atitinkamą, tvarų ir nusakomą valstybinių žiniasklaidos priemonių finansavimą;

13.

pabrėžia, kad nereikėtų piktnaudžiauti priemonėmis, skirtomis informacijos perdavimo priemonių patekimui į rinką reguliuoti tam taikant transliacijų licencijų išdavimo ir leidimų procedūras, valstybės, nacionalinio, karinio saugumo ir viešosios tvarkos apsaugos taisykles, su morale ir vaikų apsauga susijusias taisykles ir siekiant įvesti politinę arba šališką žiniasklaidos kontrolę bei cenzūrą ir sutrukdyti pagrindinei piliečių teisei būti informuotiems visuomenei rūpimais ir svarbiais klausimais; pažymi, kad šiuo atžvilgiu turi būti užtikrinama tinkama pusiausvyra; įspėja, kad žiniasklaidai neturėtų būti grasinama specialių interesų grupių ir lobistų, ekonomikos veikėjų ar religinių grupių įtaka;

14.

ragina Komisiją ir valstybes nares taikyti konkurencijos ir žiniasklaidos taisykles, siekiant užtikrinti konkurenciją išvengiant dominuojančios padėties, galimai nustatant žiniasklaidos pramonėje mažesnius reikalavimus nei kitose rinkose; užtikrinti naujų dalyvių patekimą į rinką, įsikišti kai pastebimas žiniasklaidos priemonių sutelkimas ir kyla pavojus žiniasklaidos pliuralizmui, nepriklausomumui bei laisvei, siekiant užtikrinti, kad visi ES piliečiais visose valstybėse narėse galėtų naudotis laisva ir įvairia žiniasklaida bei pateikti rekomendacijas kai to reikia; pabrėžia, kad žiniasklaidos nepriklausomumui pavojų kelia spaudos grupės, kurios priklauso įmonėms, galinčioms sudaryti viešojo pirkimo sutartis; ragina Komisiją įvertinti, kaip galiojančios konkurencijos taisyklės siejamos su augančia komercinės žiniasklaidos koncentracija valstybėse narėse; ragina Komisiją pasiūlyti konkrečias priemones, siekiant apsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą ir išvengti pernelyg didelės žiniasklaidos priemonių koncentracijos;

15.

pabrėžia, kad būtina atkreipti dėmesį į žiniasklaidos kaip nuosavybės koncentraciją valstybėse narėse, tuo pat metu pabrėžiant, kad žiniasklaidos pliuralizmo samprata apima daugiau klausimų, pvz. cenzūros draudimą, šaltinių ir informatorių apsaugą, klausimus dėl politikos veikėjų ir rinkos jėgų daromo spaudimo, skaidrumą, žurnalistų darbo sąlygas, žiniasklaidos kontrolės institucijas, kultūrinę įvairovę, naujų technologijų vystymą, neribotą prieigą prie informacijos ir ryšių, necenzūruojamą prieigą prie interneto ir vadinamąjį skaitmeninį padalijimą; mano, kad žiniasklaidos nuosavybė ir valdymas turėtų būti skaidrūs ir nekoncentruoti; pabrėžia, kad žiniasklaidos sistemų nuosavybės koncentracija kelia pavojų pliuralizmui ir kultūrų įvairovei ir paskatina žiniasklaidos turinio vienodumą;

16.

ragina parengti taisykles, kuriomis būtų užtikrinama, kad interesų konfliktai būtų nustatomi ir sprendžiami tinkamai, pvz., konfliktai, kylantys dėl politinių pareigų sujungimo ir žiniasklaidos priemonių kontrolės; ragina veiksmingai taikyti taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti reklamos sutarčių sudarymo valstybės lygmeniu skaidrias ir sąžiningas procedūras, tokiu būdu užtikrinant, kad reklama ir rėmimas netrukdys žiniasklaidos priemonių redakcinei politikai;

17.

pabrėžia, kad nepaisant konkurencijos politikos taikymo pagal ES Susijungimų reglamentą ir ypač šio reglamento 21 straipsnį (18), išreikštas susirūpinimas, kad šiomis priemonėmis nebūtų adekvačiai kontroliuojama žiniasklaidos koncentracija dėl problemų, kurios kilo nustatant rinkos ribas, kai tam tikrais atvejais stambūs mišrios žiniasklaidos susijungimai nepasiekia apyvartos ribų, nustatytų pagal ES konkurencijos politiką ir žiniasklaidos pliuralizmą;

18.

pabrėžia, kad rinkos galią žiniasklaidos sektoriuje sukuria ne tik monopolinė kainodaros galia, tačiau ir politinė įtaka, dėl kurios įgyjamas lemiamas vaidmuo nustatant taisykles, ir todėl yra dar sunkiau padaryti taip, kad neliktų dominuojančių pozicijų, jeigu jose jau įsitvirtinta; ragina, kad konkurencijos ribos žiniasklaidos sektoriuje būtų žemesnės nei kitose rinkose;

19.

primena Komisijai, kad keletą kartų praeityje jos buvo paklausta dėl galimybės įvesti teisinę sistemą, pagal kurią būtų siekiama išvengti nuosavybės koncentracijos ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi; ragina Komisiją siūlyti konkrečių priemonių žiniasklaidos pliuralizmui užtikrinti, įskaitant žiniasklaidos priemonių nuosavybės taisyklių, kuriomis pristatomi minimalūs standartai valstybėms narėms, teisės aktų sistemą;

20.

pabrėžia, kad žurnalistų nepriklausomumą svarbu užtikrinti tiek nuo vidinio redaktorių, leidėjų arba savininkų spaudimo, tiek nuo išorinio politikos arba ekonomikos lobistų ar kitų suinteresuotų grupių spaudimo ir atkreipia dėmesį į redaktorių chartijų arba redaktorių nepriklausomybės kodeksų svarbą, nes jais savininkams, vyriausybėms ar išorės suinteresuotosioms šalims neleidžiama kištis į naujienų turinį; pabrėžia, kad yra svarbu naudotis žodžio laisve be jokios diskriminacijos ir remiantis lygybe ir vienodu požiūriu; pažymi, kad teisė susipažinti su dokumentais ir informacija yra pagrindinė teisė, ir ragina valstybes nares sukurti tvirtą ir išsamią teisinę sistemą, susijusią su vyriausybių informacijos laisve ir prieiga prie viešų dokumentų; kreipiasi į valstybes nares, kad jos teiktų teisines garantijas dėl visiškos šaltinių konfidencialumo principo apsaugos, ir ragina šioje srityje griežtai taikyti Europos žmogaus teisių teismo praktiką, įskaitant ir skundų atvejus;

21.

ragina apsaugoti žurnalistus nuo grasinimų ir smurto, nes tiriamosios žurnalistikos žurnalistams dėl jų veiklos dažnai yra grasinama, jie fiziškai užpuolami arba net pasikėsinama į jų gyvybę; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti teisingumą ir kovoti prieš nebaudžiamumą dėl tokių veiksmų, nurodant, kad tokie veiksmai turi neigiamos įtakos išraiškos laisvei, dėl to tarp žiniasklaidos priemonių atsiranda savicenzūra; pabrėžia, kad tiriamoji žurnalistika padėti stebėti demokratiją ir tinkamą valdymą, taip pat atskleisti nusižengimus ir kriminalinius nusikaltimus, tuo padedant baudžiamosioms institucijoms; primygtinai ragina valstybes nares ir ES skatinti ir remti tiriamąją žurnalistiką, taip pat remti etišką žurnalistiką žiniasklaidoje, kuriant profesines normas ir atitinkamas žalos atlyginimo procedūras, ypač per profesinius mokymus ir žiniasklaidos asociacijų bei profesinių sąjungų patvirtintus elgesio kodeksus;

22.

ragina valstybes nares priimti teisės aktų, kuriais būtų siekiama išvengti žvalgybos tarnybų pareigūnų infiltravimo į žinių skyrius, nes tokia praktika kelia didelę grėsmę saviraiškos laisvei – taip sudaromos sąlygos sekti žinių skyrius ir sukuriama nepasitikėjimo atmosfera, trukdoma rinkti informaciją ir keliama grėsmė šaltinių konfidencialumui, galiausiai taip mėginama klaidingai informuoti visuomenę ir ja manipuliuoti, taip pat sumažinti žiniasklaidos priemonių patikimumą;

23.

pabrėžia, kad vis daugiau žurnalistų dirba pavojingomis sąlygomis, neturėdami socialinių garantijų, kurios paprastai užtikrinamos įprastoje darbo rinkoje ir ragina gerinti žiniasklaidos profesionalų darbo sąlygas; pabrėžia, kad valstybės narės privalo užtikrinti, jog žurnalistų darbo sąlygos atitiktų Europos socialinės chartijos nuostatas; pabrėžia, kokios svarbios žurnalistų kolektyvinės sutartys ir profesinių sąjungų atstovavimas žurnalistų kolektyvams – jis turi būti prieinamas visiems darbuotojams, nesvarbu ar jie – mažų grupių nariai, dirba mažose įmonėse ar yra sudarę netipines sutartis, tokias kaip terminuotos ar laikinosios darbo sutartys, nes darbo vietos garantija suteikia jiems galimybę kalbėti ir veikti drauge ir lengviau bei veiksmingiau ginti savo profesinius standartus;

24.

pabrėžia, kad būtina skatinti etišką žurnalistiką žiniasklaidoje; ragina Europos Komisiją pasiūlyti aktą (pvz., pateikiant rekomendaciją, tokią kaip 2006 m. gruodžio 20 d. Rekomendacija dėl nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugos ir dėl atsakymo teisės, atsižvelgiant į Europos audiovizualinių ir internetinių informacinių paslaugų pramonės konkurencingumą) siekiant užtikrinti, kad valstybės narės paragintų žiniasklaidos sektorių parengti profesinius standartus ir etikos kodeksus, kuriuose būtų numatyta pareiga pranešimuose nurodyti skirtumą tarp faktų ir nuomonių, būtinybė būti tiksliems, nešališkiems ir objektyviems, asmenų privatumo paisymas, pareiga ištaisyti klaidingą informaciją ir atsakymo teisė; šiame akte turėtų būti numatoma žiniasklaidos sektoriuje įsteigti nepriklausomą žiniasklaidos reguliavimo instituciją, kuri veiktų nepriklausomai nuo politinio ar kitokio išorinio kišimosi ir kuri nagrinėtų su spauda susijusius skundus vadovaudamasi profesiniais standartais ir etikos kodeksais ir turėtų galių taikyti atitinkamas sankcijas;

25.

ragina visas valstybes nares, kuriose šmeižtas laikomas kriminaliniu nusikaltimu, tokią klasifikaciją kaip galima greičiau panaikinti; apgailestauja, kad daugelyje valstybių narių žurnalistai ir žiniasklaida patiria spaudimą, prievartą ir grasinimus, dažnai tai įvyksta ir informuojant apie demonstracijas bei visuomeninius įvykius, dėl ko sunerimo Europos ir tarptautinės organizacijos, akademinė ir pilietinė visuomenė; pabrėžia, kad svarbu vykdyti dialogą su valdžios institucijomis, siekiant užtikrinti, kad nebus pakenkta žiniasklaidos laisvei ir nepriklausomumui, kritika nebus užgniaužta, o teisėsaugos darbuotojai paisys žiniasklaidos atliekamo vaidmens ir leis žurnalistams informuoti apie įvykius laisvai ir saugiai;

26.

pabrėžia, kad yra svarbu sukurti savireguliavimo įstaigas pvz., skundų nagrinėjimo komisijas ir ombudsmenus ir remia praktiškas Europos žurnalistų pagal principą „iš apačios į viršų“ pasiūlytas iniciatyvas ginti savo pagrindines teises įsteigiant centrą, kuriam būtų pateikiami dokumentai apie įtariamus šių teisių pažeidimus (pagal bandomąjį projektą (1225 pakeitimas), kuris 2012 m. spalio 23 d. plenariniame posėdyje buvo patvirtintas kaip Parlamento pozicijos dėl 2013 m. biudžeto dalis);

27.

pabrėžia, jog reikalingos politinės informacijos pateikimo visame audiovizualinės žiniasklaidos sektoriuje taisyklės, kad vykstant rinkimams ir referendumams įvairiems politiniams varžovams būtų užtikrinta nešališka galimybė dalyvauti, dėstyti skirtingas nuomones ir požiūrius, o piliečiams užtikrinta galimybė susidaryti nuomonę be nederamos vienos dominuojančios nuomonę formuojančios jėgos daromos įtakos; pažymi, jog reguliavimo institucijos turi užtikrinti, kad šios taisyklės būtų taikomos tinkamai;

28.

pabrėžia, kad pagrindinė teisė į saviraiškos laisvę ir žiniasklaidos laisvę skirta ne vien tik tradicinėms žiniasklaidos priemonėms, bet ir socialinei žiniasklaidai bei naujai kitų formų žiniasklaidai. pabrėžia, kad yra svarbu užtikrinti išraiškos bei informacijos laisvę internete, ypač užtikrinant tinklo neutralumą, todėl ragina ES bei valstybes nares užtikrinti, kad internete šių laisvių ir teisių bus laikomasi, t.y. bus suteikiama neribota prieiga prie informacijos, neribojamas jos teikimas bei cirkuliavimas; įspėja apie bet kokius valdžios institucijų veiksmus, kuriais reikalaujama registracijos ar leidimo arba kuriais būtų ribojamas turinys, kuris jų nuomone yra žalingas; pabrėžia, kad viešajai žiniasklaidai teikiant interneto paslaugas prisidedama prie jos užduoties užtikrinti, kad piliečiai galėtų gauti informaciją internete ir susidaryti savo nuomonę iš įvairių šaltinių;

29.

pabrėžia, kad vis didėja sklaidos kanalų skaitytuvų, tokių kaip paieškos sistemos ir kiti sklaidos ir prieigos prie informacijos ir naujo turinio internete tarpininkai svarba, ir ragina Komisiją įtraukti šiuos interneto subjektus į ES reguliavimo sistemą persvarstant Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą, siekiant išspręsti diskriminavimo dėl turinio ir dėl šaltinių atrankos iškraipymo problemas;

30.

ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinant žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo politiką pakankamai dėmesio skirti švietimo žiniasklaidos srityje svarbai, kadangi taip turi būti ugdomas piliečių gebėjimas kritiškai vertinti ir atsirinkti informaciją iš vis didesnio informacijos srauto;

31.

ragina Komisiją patikrinti ar valstybės narės, išduodamos transliavimo licencijas, vadovaujasi objektyviais, skaidriais, nediskriminuojamaisiais ir proporcingais kriterijais;

32.

pabrėžia, kad svarbu ir būtina reguliariai stebėti žiniasklaidos laisvę visose valstybėse narėse ir, remiantis Europos Tarybos ir ESBO parengtais išsamiais standartais bei rizikos vertinimu paremtu analitiniu požiūriu bei rodikliais, sukurtais per nepriklausomą Komisijos ir NVO, suinteresuotųjų subjektų ir ekspertų parengtą tyrimą, kasmet šiuo klausimu rengti ataskaitas, siekiant stebėti ir prižiūrėti žiniasklaidą reglamentuojančių teisės aktų raidą ir pokyčius bei valstybėse narėse priimtus teisės aktus, turinčius poveikio žiniasklaidos laisvei, ypač kai tai susiję su vyriausybės įsikišimu, tai pat stebėti gerąja praktiką siekiant apibrėžti visuomeninių paslaugų standartus, taikomus tiek visuomeniniams, tiek ir privatiems žiniasklaidos kanalams; pabrėžia, kad svarbu plačiąją visuomenę supažindinti su šiais bendrais Europos standartais; mano, kad šią užduotį privalo atlikti Komisija, ES pagrindinių teisių agentūra ir (arba) Europos universitetinio instituto Žiniasklaidos pliuralizmo ir žiniasklaidos laisvės centras ir paskelbti metinę ataskaitą, kurioje būtų nurodyti šios stebėsenos rezultatai; mano, kad šią ataskaitą Komisija turėtų pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ir, atsižvelgdama į ataskaitoje pateiktas išvadas, pasiūlyti veiksmus bei priemones;

33.

mano, kad ES turi gebėjimų priimti teisės aktus, kuriais būtų užtikrinta, apsaugota ir skatinama saviraiškos ir informacijos laisvė, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas ir kad tie gebėjimai yra bent jau tokie, kokius ji turi nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugos, kultūros įvairovės, piliečių galimybių gauti informaciją ir (arba) pranešimus apie svarbius įvykius, neįgalių asmenų teisių apsaugos, vartotojų apsaugos, susijusios su prekybiniais ryšiais, ir atsakymo teisės srityse, kurioms, kaip visuotinai svarbioms, yra taikoma Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva; vis dėlto yra įsitikinęs, kad bet koks reguliavimas turėtų remtis išsamia ir kruopščia padėties ES ir jos valstybėse narėse, problemų, kurios turi būti išspręstos ir geriausių būdų šioms problemoms išspręsti analize; mano, kad, atsižvelgiant į daugelio suinteresuotųjų subjektų prašymus, šiuo etapu tikslingiau būtų imtis ne teisėkūros priemonių, tokių kaip stebėsena, savireguliacija, elgesio kodeksai ir, jei reikia, ES sutarties 7 straipsnio taikymas, turint mintyje, kad tam tikros didžiausios grėsmės žiniasklaidos laisvei kai kuriose valstybėse narėse kyla dėl naujai priimtų teisės aktų;

34.

dar kartą ragina Komisiją persvarstyti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą ir numatyti išplėsti jos taikymo sritį įtraukiant minimalius standartus dėl pagrindinės teisės į saviraiškos ir informacijos laisvę, žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą paisymo, apsaugos ir skatinimo, taip pat visapusiškai taikyti Pagrindinių teisių chartiją ir EŽTT sprendimus, taip pat kitus šiuo klausimu susijusius sprendimus, kadangi šios direktyvos tikslas sukurti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų erdvę be vidaus sienų ir sykiu užtikrinti visuotinai svarbių tikslų aukšto lygio apsaugą, sukuriant atitinkamą teisinę bei administracinę sistemą, užtikrinančią veiksmingą pliuralizmą (19); todėl ragina Komisiją pervarstyti ir iš dalies pakeisti Garso ir vaizdo žiniasklaidos paslaugų direktyvą siekiant užtikrinti, kaip tai daroma reguliavimo institucijų elektroninių ryšių srityje atveju ir remiantis reguliavimo modeliu, kad nacionalinės reguliavimo institucijos nepriklausomai, nešališkai ir skaidriai priimtų sprendimus, vykdytų savo įgaliojimus bei stebėseną, turėtų reikiamų lėšų savo veiklai atlikti ir galėtų skirti atitinkamas sankcijas savo sprendimų vykdymui užtikrinti;

35.

ragina Komisiją į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos vertinimą ir persvarstymą įtraukti nuostatas žiniasklaidos nuosavybės ir žiniasklaidos koncentracijos klausimais, interesų konfliktus reglamentuojančias taisykles, kuriomis būtų siekiama, kad politinės ir ekonominės jėgos nedarytų nederamos įtakos žiniasklaidai ir žiniasklaidos priežiūros institucijų nepriklausomumo taisykles; ragina Komisiją paskelbti komunikatą dėl žiniasklaidos pliuralizmo stebėsenos priemonės įdiegimo, pagal kurią ES valstybėse narėse būtų vertinamas žiniasklaidos pliuralizmas; tai priemonė jau išplėtota nepriklausomame tyrime „Žiniasklaidos pliuralizmo rodikliai Europos Sąjungoje. Rizika pagrįsto metodo link“, kuris buvo paremtas 2007 m. sausį pasiūlytu trijų žingsnių metodu; tai įgyvendinant būtina vykdyti plataus masto viešas konsultacijas įtraukiant visus veikėjus, inter alia, pasiremiant Žiniasklaidos laisvės aukšto lygio grupės ataskaita ir parengiant pasiūlymą, kuriuo būtų nustatytos ES žiniasklaidos ir pliuralizmo laisvės gairės;

36.

ragina valstybes nares nedelsiant vykdyti reformas, kad būtų pasiekti minėtieji tikslai; ragina Komisiją aiškiai nustatyti žiniasklaidos reguliavimo institucijų kompetenciją, ypač reguliavimo ir stebėsenos klausimais bei stebėti jų derėjimą su būtinumo ir proporcingumo reikalavimais kai yra vykdomos sankcijos; primena, kad yra svarbu reglamento taikymo sritį pritaikyti prie kiekvienos konkrečios žiniasklaidos priemonės;

37.

ragina nacionalines reguliavimo institucijas tarpusavyje bendradarbiauti ir ES lygiu koordinuoti veiklą žiniasklaidos srityje, pvz., steigiant Europos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimo reguliuotojų asociaciją, ir suderinti nacionalinių reguliavimo institucijų, numatytų Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 29 ir 30 straipsniuose, statusą, užtikrinant, kad jos nepriklausomai, nešališkai ir skaidriai priimtų sprendimus, vykdytų savo įgaliojimus ir stebėseną, ir suteikiant joms atitinkamus įgaliojimus skirti sankcijas savo sprendimų vykdymui užtikrinti;

38.

ragina Komisiją, Tarybą ir valstybes nares laiku imtis atitinkamų proporcingų ir palaipsniui įgyvendinamų priemonių, jei kyla abejonių dėl saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvės ir pliuralizmo Europos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse;

39.

mano, kad stojant naujoms valstybės į ES, reikėtų pabrėžti laisvių apsaugą ir žodžio laisvę, nes jos visuotinai laikomos vienomis iš sąlygų žmogaus teisėms ir demokratijai, įtrauktų į Kopenhagos kriterijus; ragina Komisiją ir toliau stebėti ES šalių kandidačių veiklą ir pažangą apsaugant žiniasklaidos laisves;

40.

ragina Komisiją užtikrinti, kad žiniasklaidos pliuralizmu ir nuosavybe grindžiami kriterijai būtų įtraukti į visus poveikio vertinimus, kurie bus atliekami dėl naujų iniciatyvų, susijusių su teisėkūros procedūra priimamų teisės aktų pasiūlymais;

41.

išreiškia susirūpinimą dėl to, kad trūksta skaidrumo žiniasklaidos priemonių nuosavybės Europoje klausimais ir todėl ragina Komisiją ir valstybes nares imtis iniciatyvos ir užtikrinti skaidrumą žiniasklaidos priemonių nuosavybės ir valdymo srityje, t. y. reikalauti, kad transliuojamosios žiniasklaidos, spaudos ir panašios žiniasklaidos atstovai suteiktų nacionalinėms žiniasklaidos institucijoms, įmonių registrams ir visuomenei pakankamos informacijos apie nuosavybę, kuri leistų nustatyti faktiškus galutinius žiniasklaidos priemonių pelno gavėjus, savininkus ir bendrasavininkus, teiktų informacijos apie jų biografijas ir finansavimą, pvz. toliau vystant MAVISE duomenų bazę į bendrą Europos registrą, siekiant nustatyti pernelyg dideles žiniasklaidos priemonių koncentracijas ir neleisti, kad žiniasklaidos organizacijos slėptų tam tikrus interesus ir padėti piliečiams patikrinti jų interesus; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti žiniasklaidos priemonių nuosavybės skaidrumą ir nustatyti, ar valstybės narės lėšas, skirtas valstybinėms žiniasklaidos priemonėms naudoja skaidriai ir griežtai laikantis Sutarčių 29 protokolo; mano, kad nuosavybės skaidrumas yra būtina žiniasklaidos pliuralizmo sudedamoji dalis; ragina Komisiją stebėti ir paremti daromą pažangą, kad būtų skatinama labiau keistis informacija apie žiniasklaidos priemonių nuosavybę;

42.

pabrėžia, kad žiniasklaidos laisvė turi apimti ir laisvę naudotis žiniasklaida – visiems ES piliečiams būtina užtikrinti faktinį plačiajuosčio interneto tiekimą ir prieigą prie jo per pagrįstą laikotarpį ir prieinamomis kainomis, toliau plėtojant belaidžio ryšio technologijas, įskaitant interneto ryšį per palydovą;

43.

pabrėžia, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką valdžios institucijos turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje numatytą pozityvią pareigą apsaugoti laisvę laisvai reikšti mintis, kaip vieną iš būtinų sąlygų demokratijai užtikrinti, nes „tikras, faktinis naudojimasis kai kuriomis laisvėmis nepriklauso vien tik nuo valstybės pareigos nesikišti, bet tam gali prireikti pozityvių apsaugos priemonių“;

44.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, ES pagrindinių teisių agentūrai, ESBO, Europos Tarybos Ministrų Komitetui, Parlamentinei Asamblėjai, Venecijos komisijai ir Žmogaus teisių komisarui.

12.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 55/43

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 7 d. Komisijos komunikatą „Žalioji knyga. Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos“ (COM(2010)0365) ir į savo 2011 m. vasario 16 d. rezoliuciją šiuo klausimu (1),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 16 d. Komisijos komunikatą „Baltoji knyga. Adekvačių, saugių ir tvarių pensijų darbotvarkė“ (COM(2012)0055),

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl 2012 m. vasario 16 d. Komisijos komunikato „Baltoji knyga. Adekvačių, saugių ir tvarių pensijų darbotvarkė“ (2),

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato ir Socialinės apsaugos komiteto bendrai parengtą ataskaitą „Pensijų adekvatumas Europos Sąjungoje 2010–2050 m.“(2012 m. Adekvatumo ataskaita),

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos Ekonomikos ir finansų reikalų generalinio direktorato ir Ekonominės politikos komiteto parengtą bendrą ataskaitą „2012 m. ataskaita dėl senėjimo. Ekonominės ir biudžeto prognozės 27 ES valstybėms narėms (2010–2060 m.)“ (3),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 23 d. Komisijos komunikatą „2012 m. metinė augimo apžvalga“ (COM(2011)0815) ir savo 2012 m. vasario 15 d. rezoliuciją šiuo klausimu (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 21 d. Tarybos sprendimą 2010/707/ES dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 9 d. rezoliuciją dėl socialinės įtraukties skatinimo ir kovos su skurdu, įskaitant vaikų skurdą, Europos Sąjungoje (6),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 7 d. Tarybos deklaraciją dėl Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metų (2012 m.). Tolesni veiksmai (SOC 992/SAN 322);

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7–0137/2013),

A.

kadangi Parlamento nuomonė dėl 2010 m. Komisijos žaliosios knygos „Adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos“ buvo pateikta jo 2011 m. vasario 16 d. rezoliucijoje;

B.

kadangi per pastaruosius dešimtmečius didžiausia finansų ir ekonomikos krizė tapo gilia valstybės skolos krize ir socialine krize, tai stipriai paveikė milijonų ES piliečių pensines pajamas; kadangi ši krizė parodė, kad Europos šalių ekonomika yra tarpusavyje susijusi ir neįmanoma, kad bet kuri šalis galėtų toliau savarankiškai užtikrinti savo socialinės apsaugos sistemų pakankamumą, saugumą ir tvarumą;

C.

kadangi pensijos yra pagrindinis pagyvenusių europiečių pajamų šaltinis ir turėtų užtikrinti tinkamą jų gyvenimo lygį bei leisti jiems būti finansiškai nepriklausomais; tačiau kadangi apie 22 proc. vyresnių nei 75 metų amžiaus moterų gyvena žemiau Europos Sąjungos skurdo ribos, taigi joms gresia socialinė atskirtis, ir kadangi dauguma vyresnių nei 75 metų amžiaus asmenų yra moterys;

D.

kadangi pirmoji staigaus gimstamumo padidėjimo (angl. baby boom) karta pasiekė pensinį amžių, demografinė problema tapo jau ne ateities scenarijus, o dabarties realybė, ir kadangi 60 metų amžiaus ir vyresnių žmonių skaičius išaugs daugiau nei 2 milijonais per metus;

E.

kadangi, net nepaisant ekonomikos krizės, ilgalaikės demografinės ir produktyvumo tendencijos rodo, kad daugelio ES valstybių narių laukia lėto ekonomikos augimo scenarijus, ekonomikos augimo tempams esant gerokai mažesniems nei tie, kurie buvo pasiekti ankstesniais dešimtmečiais;

F.

kadangi Europos Vadovų Taryba 2001 m. kovo mėn. jau priėmė trijų dalių Stokholmo strategiją, kuria siekiama: sparčiai mažinti valstybių skolas, kelti užimtumo ir produktyvumo lygį, taip pat reformuoti pensijų, sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros sistemas;

G.

kadangi dėl neigiamo ekonomikos ir finansų krizės Europoje poveikio uždarbiui ir užimtumui ateityje padidės skurdo senatvėje rizika;

H.

kadangi didėjantis nedarbas ir menka finansų rinkų grąža neigiamai paveikė einamojo finansavimo modeliu grindžiamas sistemas ir investicinius pensijų kaupimo modelius;

I.

kadangi Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas rekomenduoja didinti mažiausią pensijų lygį siekiant suteikti pensijų pajamas, kurios viršytų skurdo ribą;

J.

kadangi pensijų sistemos yra svarbus Europos socialinių modelių elementas, kurio pagrindinis ir neabejotinas tikslas – užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį vyresnio amžiaus žmonėms; kadangi pensijų užtikrinimas išlieka valstybių narių kompetencija;

K.

kadangi pensijų politikos tvarumas susijęs ne vien tik su fiskalinėmis galimybėmis; kadangi privačių santaupų santykis, užimtumo lygis ir numatomi demografiniai pokyčiai taip pat atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant tvarumą;

L.

kadangi dabar Europoje vykstančiose diskusijose pensijų sistemos pernelyg dažnai vertinamos tik kaip našta viešiesiems finansams, o ne esminė kovos su skurdu senatvėje priemonė, suteikianti galimybę perskirstyti lėšas viso asmens gyvenimo laikotarpiu ir visos visuomenės mastu;

M.

kadangi pensininkai yra ypač svarbi vartotojų grupė ir jų vartojimo elgsenos svyravimai turi labai didelį poveikį realiajai ekonomikai;

N.

kadangi daugelyje ES šalių gimstamumo lygis išlieka žemas, todėl ateityje sumažės darbingo amžiaus žmonių skaičius;

O.

kadangi, EBPO duomenimis, judumas tarp valstybių narių yra nedidelis ir tik 3 proc. darbingo amžiaus ES piliečių gyvena kitoje valstybėje narėje (7);

P.

kadangi tyrimas „Vienišos moterys: naujausi duomenys“ (8) (angl. Women living alone – an update), atliktas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto užsakymu, rodo, kad kai kurioms dabar galiojančioms pensijų sistemoms būdinga rizika, dėl kurios gali padidėti lyčių nelygybė, ypač kai tai susiję su vienišomis moterimis;

Q.

kadangi EBPO darbo dokumente Nr. 116 socialiniais, užimtumo ir migracijos klausimais „Maisto ruoša, priežiūra ir savanoriška veikla. Nemokamas darbas visame pasaulyje“ (angl. Cooking, Caring and Volunteering: Unpaid Work Around the World) (9) nušviečiama nemokamo darbo, kuris dar nėra pripažįstamas pagal nacionalines pensijų sistemas, svarba;

R.

kadangi ES 55–64 metų amžiaus asmenų užimtumo rodiklis tesiekia 47,4 proc. ir dirbančių šio amžiaus grupės moterų yra tik 40,2 proc.; kadangi kai kuriose ES valstybėse narėse į visas laisvas darbo vietas priimama tik 2 proc. 55 metų arba vyresnių asmenų; kadangi dėl tokių žemų užimtumo rodiklių atsiranda atotrūkis tarp tos pačios kartos vyrų ir moterų, taip pat skirtingų kartų asmenų atotrūkis, lemiantis didelius skirtingų kartų atstovų finansinių išteklių skirtumus;

S.

kadangi pensijų sistemos valstybėse narėse gerokai skiriasi, pvz., finansavimo mastas, valstybės įsikišimo lygis, valdymo struktūra, prašymo pensijai gauti tipas, ekonominis efektyvumas, kolektyviškumo ir solidarumo laipsnis, todėl negalima pateikti bendros ES tipologijos;

1.

pažymi, kad nacionaliniams biudžetams daromas didelis spaudimas ir kad pensijų išmokos mažinamos daugybėje valstybių narių dėl itin pagilėjusios finansų ir ekonomikos krizė; apgailestauja, kad ženkliai mažinami labiausiai krizės paveiktų valstybių narių biudžetai, todėl daugybė pensininkų atsidūrė už skurdo ribos arba jiems tai gresia;

2.

pabrėžia, kad ES ir valstybės narės turi įvertinti esamą ir būsimą pensijų sistemų tvarumą ir adekvatumą bei nustatyti geriausią patirtį ir politikos strategijas, kuriomis galima sukurti saugiausią ir ekonomiškai efektyviausią pensijų sistemą valstybėse narėse;

3.

pabrėžia, kad tikėtinas ilgalaikis lėto ekonomikos augimo scenarijus, dėl kurio daugeliui valstybių narių tektų konsoliduoti savo biudžetus ir pertvarkyti ekonomiką griežto taupymo sąlygomis, reikalaujant patikimo valstybės finansų valdymo; pritaria Komisijos Baltojoje knygoje išreikštai nuomonei, kad reikia ne tik pirmumo tvarka užtikrinti universalias valstybines pensijas, kuriomis visiems būtų bent jau garantuotas tinkamas gyvenimo lygis sulaukus vyresnio amžiaus, bet taip pat būtina kaupti investicines papildomas profesines pensijas;

4.

pabrėžia, kad pirmosios pakopos valstybinių pensijų sistema tebėra svarbiausias pensininkų pajamų šaltinis; apgailestauja, kad Baltojoje knygoje Komisija tinkamai neįvertina universalių pirmosios pakopos pensijų, kurios bent jau apsaugotų nuo skurdo grėsmės, svarbos; ragina valstybes pagal strategijoje „Europa 2020“ numatytus užimtumo didinimo ir kovos su skurdu tikslus ir toliau rengti aktyvesnes ir įtraukesnes darbo rinkos strategijas siekiant sumažinti ekonominės priklausomybės tarp neaktyvių asmenų ir dirbančių asmenų rodiklį; ragina socialinius partnerius ir valstybes nares derinti šias reformas su nuolatiniu darbo sąlygų gerinimu ir mokymosi visą gyvenimą programų įgyvendinimu, kad žmonių darbinė veikla iki įstatymais nustatyto pensinio amžiaus būtų sveikesnė ir truktų ilgiau, taip padidinant asmenų, mokančių pensijų įmokas, skaičių ir taip pat siekiant išvengti situacijų, kai su valstybinėmis pensijomis susijusių išlaidų didėjimas kelia grėsmę viešųjų finansų tvarumui; ragina valstybes nares įgyvendinti pirmosios pakopos pensijų reformas taip, kad taip pat būtų atsižvelgiama į įmokų mokėjimo metų skaičių;

5.

ragina valstybes nares nuodugniai ištirti poreikį įgyvendinti pirmosios pakopos pensijų reformas atsižvelgiant į kintančią tikėtiną gyvenimo trukmę ir kintantį pensininkų, bedarbių ir ekonominiu požiūriu aktyvių žmonių santyki, kad vyresnio amžiaus žmonėms, ypač priklausantiems pažeidžiamoms grupėms, būtų užtikrinamas orus gyvenimo lygis ir ekonominė nepriklausomybė;

6.

pažymi, kad finansų ir ekonomikos krizė ir iššūkiai, susiję su senėjančia visuomene, atskleidė ir investicinio, ir einamojo finansavimo modelio pažeidžiamumą; rekomenduoja įsteigti daugiapakopes pensijų sistemas, sudarytas iš šių derinių:

pabrėžia, kad vien pirmosios pakopos pensija arba derinama su antrosios pakopos pensija (priklausomai nuo nacionalinių institucijų susitarimų ar teisės aktų) turėtų numatyti deramas pakaitines pajamas, pagrįstas ankstesniais darbuotojo užmokesčiais, jei įmanoma, papildyta:

ragina valstybes nares apsvarstyti galimybę išlaikyti arba sukurti tokias arba panašias finansiniu ir socialiniu požiūriais tvarias sistemas, jei jų dar nėra; ragina Komisiją užtikrinti, kad bet kuriuo esamu ar būsimu pensijų srities reglamentavimu būtų visapusiškai remiamas šis požiūris ir sudarytos sąlygos jam taikyti;

7.

pripažįsta profesinių ir individualių pensijų teikėjų, kaip didelių ir patikimų ilgalaikių investuotojų į ES ekonomiką, potencialą; pabrėžia, kad tikimasi, jog jie prisidės siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ pagrindinius tikslus, susijusius su tvariu ekonomikos augimu, didesniu geresnių darbo vietų skaičiumi ir siekiu sukurti labiau socialiai įtraukias visuomenes; šiomis aplinkybėmis palankiai vertina būsimą Komisijos iniciatyvą parengti Žaliąją knygą dėl ilgalaikių investicijų; primygtinai ragina Komisiją nekelti grėsmės pensijų fondų ir kitų pensijų teikėjų investicinėms galimybėms ir atsižvelgti į įvairius jų ypatumus nustatant naują ar keičiant esamą ES reglamentavimą, ypač persvarstant direktyvą dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros;

8.

ragina Komisiją įvertinti finansų rinkos teisės aktų, pvz., Europos rinkos infrastruktūros reglamento, Finansinių priemonių rinkų direktyvos, persvarstytos Kapitalo poreikio direktyvos IV), bendrą poveikį antrojo ramsčio pensijų fondams ir šių fondų pajėgumui investuoti į realiąją ekonomiką bei pateikti šio įvertinimo ataskaitą būsimoje Žaliojoje knygoje dėl ilgalaikių investicijų;

9.

primena apie Lisabonos strategiją (2000–2010 m.), kurią rengiant Komisija ir valstybės narės visą dešimtmetį išsamiai svarstė struktūrines reformas, susijusias su makroekonomikos, mikroekonomikos ir užimtumo politikos kryptimis, ir po šių diskusijų valstybėms narėms buvo pateiktos Sutartimi grindžiamos konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos, kurių daugelis buvo tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios su adekvačių ir tvarių pensijų užtikrinimu; apgailestauja, kad šios rekomendacijos buvo nepakankamai įgyvendintos, nes jomis buvo galima smarkiai sumažinti krizės poveikį;

10.

palankiai vertina išsamius ir labai kokybiškus leidinius: 2012 m. ataskaitą dėl senėjimo (10) ir 2012 m. pensijų adekvatumo ataskaitą (11), kuriose tiriamas ilgalaikis pensijų sistemų adekvatumas ir tvarumas visose valstybėse narėse; apgailestauja, kad pensijų adekvatumo ir tvarumo aspektai aptariami atskirose itin techninio pobūdžio ataskaitose; primygtinai prašo Komisijos ir Tarybos paskelbti integruotą, glaustą ir ne techninio pobūdžio santrauką piliečiams, kad ES piliečiai galėtų įvertinti problemas, su kuriomis susiduriama jų nacionalinėse pensijų sistemose ir palyginti jas su situacija visoje ES;

11.

pabrėžia, kad svarbu naudoti vienodą metodiką apskaičiuojant ilgalaikį viešųjų finansų tvarumą ir jų dalį, susijusią su įsipareigojimais pensijų srityje;

12.

laikosi nuomonės, kad norint veiksmingai išspręsti pensijų problemą atsižvelgiant į būtinybę daugelyje valstybių narių padidinti įmokų mokėjimo metų skaičių ir pagerinti darbo sąlygas bei skatinti mokymąsi visą gyvenimą, kad žmonės galėtų ilgiau dirbti ir bent jau pasiekti įstatymais nustatytą pensinį amžių arba, jiems pageidaujant, ir ilgiau, itin svarbus vyriausybių, darbdavių ir socialinių partnerių sutarimas;

13.

siūlo, kad dėl bet kokios pensijų reformos turėtų būti konsultuojamasi su visų amžiaus grupių atstovais, įskaitant jaunesniąją ir senesniąją kartas, kurioms atitinkami sprendimai darys didžiausią poveikį, siekiant užtikrinti sąžiningus ir subalansuotus reformų rezultatus ir, kiek įmanoma, išlaikyti kartų santarvę;

14.

palankiai vertina pagrindinį Baltosios knygos principą, pagal kurį siūloma dėmesį sutelkti į: darbo rinkoje ir pensijoje praleisto laiko pusiausvyrą, papildomų profesinių ir privačių pensijų santaupų formavimą ir ES pensijų priežiūros priemonių stiprinimą, kartu pabrėždamas, kad svarbu didinti informuotumą apie pensijas;

15.

pabrėžia, kad struktūrinių reformų, kuriomis siekiama padidinti užimtumo lygį ir sudaryti žmonėms galimybes pasiekti įstatymais nustatytą pensinį amžių, ir taip sumažinti ekonominės priklausomybės rodiklį, įgyvendinimas yra pagrindinis būdas surinkti mokestines pajamas ir socialines bei pensijų įmokas, kurios reikalingos valstybių narių biudžetui konsoliduoti ir adekvačioms, tvarioms ir saugioms pensijų sistemoms finansuoti; pabrėžia, kad šios reformos turi būti įgyvendinamos skaidriai, kad žmonės galėtų laiku ir tinkamai pasiruošti bet kokiems galimiems šių reformų padariniams; atkreipia dėmesį į tai, kad neturint darbo, dirbant mažai apmokamą darbą, dirbant ne visą darbo laiką ir dirbant nestandartinį darbą galima gauti tik dalį pensijos, taigi didėja skurdo rizika senatvėje;

16.

ragina valstybes nares patvirtinti visa apimančias aktyvios darbo rinkos politikos priemones, imtis būtinų priemonių siekiant kovoti su nelegaliu darbu ir mokesčių bei įmokų vengimu, taip pat siekiant išsaugoti sąžiningą konkurenciją, skirti lėšų kovai su didėjančiomis viešosiomis išlaidomis, skiriamomis pensinio amžiaus gyventojams ir skatinti tinkamą užimtumą, be kita ko, teikiant visapusiškas konsultacijas ir paramą darbo ieškantiems asmenims ir ypač sudarant sąlygas pažeidžiamų grupių atstovams susirasti darbą;

17.

atkreipia dėmesį į neseniai Komisijos 2013 m. metinėje augimo apžvalgoje pateiktą nuorodą į būtinybę reformuoti pensijų sistemas; tačiau pastebi, kad faktinio ir įstatymais nustatyto pensinio amžiaus suvienodinimas daugelyje valstybių narių turėtų būti prioritetas;

18.

palankiai vertina valstybių narių prisiimtus įsipareigojimus užtikrinti adekvačių ir tvarių pensijų sistemas pagal konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas, kurias Taryba patvirtino 2012 m. įgyvendinant Europos semestro priemonę;

19.

pažymi, kad dabar 65 metų ir vyresni asmenys sudaro daugiau kaip 17 proc. Europos Sąjungos gyventojų ir kad šis skaičius, remiantis Eurostato prognozėmis, 2060 m. išaugs iki 30 proc.;

20.

pabrėžia dėl demografinės raidos didėjančią nacionalinių biudžetų ir pensijų sistemų patiriamą naštą, kadangi dabar pirmosios staigaus gimstamumo padidėjimo (angl. baby boom) kartos išeina į pensiją; atkreipia dėmesį į netolygią pažangą ir užmojus valstybėse narėse formuluojant ir įgyvendinant struktūrines reformas, skirtas užimtumo lygiui kelti, palaipsniui panaikinant ankstyvo išėjimo į pensiją sistemas ir valstybių narių lygmeniu bei kartu su socialiniais partneriais įvertinant poreikį tvirtai derinti įstatymais nustatytą ir faktinį pensinį amžių su vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimu; pabrėžia, kad valstybės narės, kurios neįgyvendina laipsniškų reformų dabar, gali vėliau atsidurti tokioje padėtyje, kai jos reformas turės įgyvendinti staigiai, patirdamos neigiamų socialinių padarinių;

21.

dar kartą ragina glaudžiai susieti pensijų išmokas su išdirbtais metais ir sumokėtomis įmokomis (aktuarinis teisingumas), kad būtų užtikrinta, jog dirbti daugiau ir ilgiau darbuotojams apsimokėtų dėl geresnės pensijos, kartu deramai atsižvelgiant į laikotarpius, kai nebuvo dalyvaujama darbo rinkoje dėl rūpinimosi išlaikomais asmenimis; rekomenduoja, kad valstybės narės, konsultuodamosi su atitinkamais partneriais, taikytų privalomo išėjimo į pensiją draudimą, kai sulaukiama įstatymais nustatyto pensinio amžiaus, taip sudarant sąlygas asmenims, kurie gali ir nori tai daryti, pasirinkti, ar toliau dirbti ir virš įstatymais nustatyto pensinio amžiaus ribos ar laipsniškai pasitraukti į pensiją, kadangi mokamų įmokų laikotarpio prailginimas, tuo pačiu trumpinant laikotarpį išmokoms gauti, gali padėti darbuotojams labai greitai sumažinti bet kokius pensijų skirtumus;

22.

pabrėžia, jog empiriškai įrodyta, kad ankstyvą išėjimą į pensiją grindžianti prielaida, pagal kurią vyresnio amžiaus darbuotojams leidžiama anksti išeiti į pensiją, kad būtų atlaisvintos darbo vietos jaunesniems darbuotojams, yra klaidinga, kadangi valstybės narės, kurių jaunimo užimtumo lygis yra aukščiausias, paprastai yra ir tos, kuriose didžiausias vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygis;

23.

ragina socialinius partnerius taikyti gyvavimo ciklo metodą žmogiškųjų išteklių politikai ir šiuo požiūriu pritaikyti darbo vietas; ragina darbdavius pasiūlyti programas, kuriomis būtų remiamas vyresnių žmonių aktyvumas ir sveikata; ragina darbuotojus aktyviai naudotis tomis mokymų galimybėmis, kurios jiems prieinamos, ir išlikti pasiruošusius darbo rinkai visais savo darbingo amžiaus etapais; pabrėžia, kad būtina gerinti vyresnio amžiaus darbuotojų integraciją į darbo rinką, ir ragina taikyti socialinių inovacijų metodus, kuriais būtų sudaroma galimybė dirbti ilgiau, ypač kai dirbamas sunkus fizinis darbas, pritaikant darbo vietas, sudarant atitinkamas darbo sąlygas ir siūlant lankstų darbo organizavimą, atsižvelgiant į darbe praleistą laiką ir darbo pobūdį;

24.

pabrėžia, kad reikia taikyti labiau prevencines sveikatinimo priemones, sustiprinti profesinį rengimą arba perkvalifikavimą ir kovoti su jaunesnių ir vyresnių darbuotojų diskriminacija darbo rinkoje; pabrėžia, kad šiuo požiūriu reikia veiksmingo teisės aktais nustatytų darbuotojų sveikatos ir darbo saugos taisyklių laikymosi ir taikymo; pabrėžia, kad kuravimo programos gali būti prasmingas būdas vyresnio amžiaus darbuotojus ilgiau išlaikyti darbo rinkoje, o jų patirtį panaudoti jaunų žmonių integracijai į darbo rinką; ragina socialinius partnerius sukurti patrauklius modelius, suteikiančius galimybes lanksčiai užbaigti darbinę veiklą ir išeiti į pensiją;

25.

primygtinai ragina valstybes nares veikti energingai, kad būtų įgyvendinami užmojai, suformuluoti Europos lyčių lygybės pakte (2011–2020 m.), kuriame dėmesys sutelkiamas į lyčių skirtumų panaikinimą ir kovą su lyčių segregacija bei geresnės moterų ir vyrų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros skatinimą; pabrėžia, kad šie tikslai yra pagrindas keliant moterų užimtumo lygį ir kovojant su darbingo ir pensinio amžiaus moterų skurdu;

26.

pabrėžia, kad mažųjų ir vidutinių įmonių indėlis kuriant darbo vietas ir skatinant ekonomikos augimą ES – vienas iš didžiausių ir kad jos galėtų pastebimai prisidėti siekiant pensijų sistemų tvarumo ir adekvatumo valstybėse narėse;

27.

palankiai vertina Baltojoje knygoje išsakytą raginimą plėtoti tiek investicinį papildomų profesinių pensijų, prieinamų visiems atitinkamiems darbuotojams, sistemas, tiek, jei įmanoma, individualias sistemas; vis dėlto pabrėžia, kad Komisija turėtų verčiau rekomenduoti kolektyvinių solidarumu pagrįstų papildomų profesinių pensijų santaupas, pageidautinai skiriamas kolektyvinių sutarčių pagrindu ir nustatytas nacionaliniu, sektoriaus ar įmonės lygmeniu, nes jomis skatinamas didesnis kiekvienos kartos ir skirtingų kartų tarpusavio solidarumas, tuo tarpu individualios sistemos jo neskatina; parėžia, kad reikia kuo skubiau dėti kiek įmanoma didesnes pastangas siekiant sukurti papildomas profesinių pensijų sistemas;

28.

pažymi, kad daugelis valstybių narių jau pradėjo įgyvendinti pagrindines pensijų reformos programas, kuriomis siekiama ir tvarumo, ir pakankamumo; pabrėžia, jog svarbu užtikrinti, kad bet kuriomis ES lygmeniu siūlomomis priemonėmis būtų papildomos nacionalinės pensijų reformų programos, o ne joms prieštaraujama; primena, kad pensijų klausimai toliau lieka valstybės narės kompetencija, ir yra susirūpinęs, kad bet kokie tolesni ES teisės aktai šioje srityje gali turėti neigiamo poveikio kai kurių valstybių narių sistemoms, ypač dėl profesinių pensijų sistemų ypatumų;

29.

pabrėžia, kad (viso sektoriaus) kolektyvinių (pageidautina ne pelno) profesinių pensijų sistemų veiklos sąnaudos yra mažos palyginti su individualių pensijų santaupų sistemomis; pabrėžia mažų veiklos sąnaudų svarbą, kadangi net nedidelis sąnaudų sumažinimas gali nulemti gerokai didesnes pensijas; tačiau pabrėžia, kad, deja, šios sistemos iki šiol taikomos tik nedaugelyje valstybių narių;

30.

primygtinai ragina valstybes nares ir už pensijų sistemas atsakingas institucijas tinkamai informuoti piliečius apie jų teises į sukauptas pensijas ir didinti jų sąmoningumą bei juos šviesti, kad jie galėtų priimti gerai informacija pagrįstus sprendimus dėl papildomų būsimų pensijų santaupų; taip pat primygtinai ragina valstybes nares laiku informuoti piliečius apie numatomus pensijų sistemos pasikeitimus, kad jie galėtų priimti informacija pagrįstus ir gerai apgalvotus sprendimus dėl savo pensijų santaupų; ragina valstybes nares suformuluoti ir laikytis griežtų informacijos atskleidimo taisyklių dėl veiklos sąnaudų ir rizikos bei jų jurisdikcijoje veikiančių pensijų fondų investicijų grąžos;

31.

pripažįsta, kad valstybių narių profesinių pensijų sistemų ypatybės ir rezultatai palyginus prieigą, solidarumą, ekonominį efektyvumą, riziką ir investicijų grąžą labai skiriasi; palankiai vertina Komisijos ketinimą glaudžiai konsultuojantis su valstybėmis narėmis, socialiniais partneriais, pensijų pramonės atstovais ir kitomis suinteresuotomis šalimis sukurti profesinių pensijų sistemų geros praktikos kodeksą, kuriame būtų sprendžiami tokie klausimai kaip antai: geresnė darbuotojų apsauga, išmokėjimo laikotarpis, rizikos pasidalijimas ir mažinimas, ekonominis efektyvumas ir sukrėtimų absorbavimas laikantis subsidiarumo principo; pabrėžia, kad abipusiškai naudinga tobulinti keitimąsi geriausios praktikos pavyzdžiais tarp valstybių narių;

32.

pritaria Komisijos ketinimui toliau naudoti ES finansavimą – ypač per Europos socialinį fondą (ESF) – remiant projektus, kuriais skatinamas aktyvus ir sveikas senėjimas darbo vietoje, ir per Socialinių pokyčių ir inovacijų programą teikiant finansinę ir praktinę paramą valstybėms narėms ir socialiniams partneriams, svarstantiems galimybę palaipsniui įgyvendinti ekonomiškai efektyvias papildomas pensijų sistemas prižiūrint Parlamentui;

33.

pripažįsta žymius pensijų sistemų skirtumus ES, tačiau pabrėžia, kad darbuotojams svarbu turėti galimybę keisti darbus savo valstybės narės viduje ir už jos ribų; pabrėžia poreiki užtikrinti mobiliesiems darbuotojams galimybę įgyti ir išsaugoti teisę į profesinę pensiją; pritaria Komisijos palaikomam metodui, pagal kurį dėmesys sutelkiamas į tai, kad būtų užtikrintas teisės į pensiją įgijimas ir išsaugojimas, ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad mobiliųjų darbuotojų atidėtos teisės į pensiją galiotų taip pat, kaip ir aktyvių sistemų narių ar išėjusiųjų į pensiją teisės; atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį Komisija gali atlikti šalinant laisvo judėjimo kliūtis, įskaitant kliūtis darbuotojų judumui; laikosi nuomonės, kad be kalbos barjerų ir šeimyninių aplinkybių, mobilumui darbo rinkoje trukdo ilgi teisių suteikimo laikotarpiai ir nepagrįsti amžiaus apribojimai, ir ragina valstybes nares juos sutrumpinti ir sumažinti; pabrėžia, bet kokie veiksmai skatinant judumą turi būti derinami su ekonomiškai efektyviomis papildomų pensijų sistemomis ir turi būti atsižvelgta į nacionalinių pensijų sistemų pobūdį ir tikslą;

34.

atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą įvertinti galimas Reglamento (ES) Nr. 883/2004/EB dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir „tam tikrų“ profesinių pensijų sistemų sąsajas; pabrėžia praktinius sunkumus, kurie patiriami minėtą reglamentą taikant visiškai skirtingoms 27 valstybių narių socialinės apsaugos sistemoms; atkreipia dėmesį į ES veikiančių pensijų sistemų įvairovę ir į tai, kad dėl to sudėtinga taikyti koordinavimo metodą dešimtims tūkstančių itin skirtingų valstybėse narėse veikiančių pensijų sistemų, ir todėl abejoja, ar praktiška šį metodą taikyti papildomų profesinių pensijų sistemų srityje;

35.

ragina Komisiją ir valstybes nares ambicingai dirbti steigiant ir išlaikant veiksmingus stebėsenos mechanizmus (jei įmanoma internete), kurie leidžia piliečiams stebėti su jų darbu ir nedarbu susijusias teises į pensiją ir taip laiku priimti gerai informacija pagrįstus sprendimus dėl papildomų, individualių (trečios pakopos) pensijų santaupų; ragina užtikrinti koordinavimą ES lygmeniu, kad būtų užtikrintas tinkamas nacionalinių stebėsenos mechanizmų suderinamumas; palankiai vertina Komisijos bandomąjį projektą šioje srityje ir ragina Komisiją užtikrinti, kad šis bandomasis projektas būtų papildytas poveikio vertinimu dėl naudos, kurią gautų ES piliečiai, jei apibendrinta informacija apie pensijas jiems būtų teikiama prieinamu būdu;

36.

pažymi, kad kai pensijų stebėsenos mechanizmas bus visiškai sukurtas, idealiu atveju jis turėtų apimti ne tik profesines pensijas, bet ir trečiosios pakopos sistemas bei individualią informaciją apie sukauptą pensiją pagal pirmojo ramsčio sistemą;

37.

abejoja, ar ES pensijų fondo reikia tyrėjams;

38.

mano, kad pailgėjęs, sveikesnis ir turtingesnis žmonių gyvenimas yra vienas iš didžiausių šiuolaikinės visuomenės pasiekimų; ragina palankiai nusiteikti vykdant diskusijas apie senėjimą, viena vertus, aktyviai sprendžiant sudėtingą, bet įveikiamą senėjimo keliamą uždavinį, kita vertus, tuo pat metu pasinaudojant galimybėmis, kurias suteikia senėjimas ir vadinamoji sidabrinė ekonomika; pripažįsta itin aktyvų ir svarbų vaidmenį, kurį vyresnio amžiaus žmonės atlieka mūsų visuomenėje;

39.

pabrėžia, kad Direktyvos dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros (ĮPPS) persvarstymu turėtų būti siekiama užtikrinti, kad ES profesinės pensijos ir toliau būtų adekvačios, tvarios ir saugios, sukuriant aplinką, skatinančią tolesnę valstybių narių ir vidaus rinkos pažangą šioje srityje, suteikiant didesnę apsaugą dabartiniams ir būsimiems pensininkams ir lanksčiai prisitaikant prie didelės skirtinguose sektoriuose ir valstybėse dabar taikomų sistemų įvairovės;

40.

mano, kad norint pasiekti aukštą antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir naudos gavėjų apsaugos lygį ir paisyti G20 įgaliojimo, pagal kurį visoms finansų įstaigoms turi būti taikomas tinkamas reguliavimas ir priežiūra, labai svarbu, kad ES antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemos griežtai laikytųsi rizikos ribojimo taisyklių;

41.

reikalauja, kad ES teisėkūros iniciatyvose būtų gerbiamas valstybių narių pasirinkimas antrosios pakopos pensijų teikėjų požiūriu;

42.

pabrėžia, kad bet kokia tolesnė reglamentavimo ES lygmeniu veikla, susijusi su apsaugos priemonėmis, turi būti grindžiama patikima poveikio analize, į kurią reikėtų įtraukti nuostatą, kad panašiems produktams turi būti taikomi tie patys rizikos ribojimo standartai, užtikrinant adekvačias lėšų atsargas ir darbuotojų judumą Sąjungoje, ir šia veikla turėtų būti siekiama apsaugoti sukauptas darbuotojų teises gauti išmokas; pabrėžia, kad bet kokia tolesnė ES lygmeniu vykdoma reglamentavimo veikla, susijusi su apsaugos priemonėmis, taip pat turi būti grindžiama aktyviu dialogu su socialiniais partneriais ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis ir tikru nacionalinių savitumų supratimu bei jų paisymu; pabrėžia, kad kiekvienos valstybės narės pensijų sistemos yra labai glaudžiai susijusios su jos kultūrinėmis, socialinėmis, politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis; pabrėžia, kad visoms antrosios pakopos pensijų sistemoms, kad ir koks būtų jų teisinis statusas, turėtų būti taikomas proporcingas ir griežtas reguliavimas, kuriuo būtų atsižvelgiama į jų veiklos ypatumus, ypač ilgalaikėje perspektyvoje;

43.

primygtinai tvirtina, kad antrosios pakopos pensijų sistemoms, kad ir kokie fondai būtų į jas įtraukti, neturėtų kilti grėsmė dėl ES reguliavimo, kuriuo neatsižvelgiama į jų ilgalaikę perspektyvą;

44.

mano, kad Komisijos pasiūlymais, susijusiais su apsaugos priemonėmis, turi būti ne tik nustatomi nacionalinių sistemų skirtumai ir į juos atsižvelgiama, bet taip pat atitinkamai kiekvienos nacionalinės sistemos pakopai turi būti taikomas principas„vienoda rizika, vienodos taisyklės“; pabrėžia, kad šiomis priemonėmis turi būti griežtai paisoma proporcingumo principo atsižvelgiant į tikslų bei naudos ir finansinių, administracinių ir techninių sąnaudų santykį ir turi būti siekiama tinkamos sąnaudų ir naudos pusiausvyros;

45.

mano, kad, kalbant apie kokybines apsaugos priemonių atžvilgiu, yra naudingi pasiūlymai dėl sustiprinto įmonių ir rizikos valdymo bei pasiūlymai dėl didesnio skaidrumo ir informacijos atskleidimo prievolių ir prievolių dėl informacijos apie išlaidas atskleidimo ir investavimo strategijos skaidrumo ir jie turėtų būti teikiami atliekant bet kokią peržiūrą, laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų; pažymi, kad, atsižvelgiant į didelius skirtumus valstybėse narėse, trumpuoju laikotarpiu labiau galima kokybinių apsaugos priemonių konvergencija ES lygmeniu nei kiekybinių apsaugos priemonių konvergencija;

46.

nėra įsitikinęs, atsižvelgdamas į šiuo metu turimą informaciją, kad Europos lygmeniu būtų tinkama nustatyti nuosavo kapitalo arba balanso vertinimo reikalavimus; dėl šios priežasties nepritaria bet kokiam Direktyvos dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros (ĮPPS) persvarstymui, kuriuo to siekiama; tačiau mano, kad šiame politiniame kontekste reikėtų visapusiškai atsižvelgti į šiuo metu Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos (EDPPI) atliekamą kiekybinį poveikio tyrimą ir galimą tolesnę šio tyrimo rezultatų analizę; pabrėžia, kad jei tokius reikalavimus numatoma taikyti vėliau, tiesioginis iniciatyvos „Mokumas II“ reikalavimų taikymas įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, vis tiek nebūtų tinkama priemonė;

47.

pažymi, kad Direktyva dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros taikoma tik savanoriško pensijų kaupimo sistemoms ir neapima jokių priemonių, įtrauktų į privalomą valstybinių pensijų sistemą;

48.

pabrėžia, kad tarp draudimo produktų ir įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, yra esminių skirtumų; pabrėžia, kad tiesiogiai taikyti iniciatyvos „Mokumas II“ kiekybinius reikalavimus įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, būtų netinkama ir kad galėtų pakenkti ir darbuotojų, ir darbdavių interesams; todėl nepritaria tam, kad iniciatyvos „Mokumas II“ reikalavimai būtų tiesiog taikomi įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, tačiau pritartų požiūriui, kuriuo siekiama saugumo ir tvarumo;

49.

pabrėžia, kad socialiniai partneriai (t. y. darbdaviai ir darbuotojai) dalijasi bendra atsakomybe už susitarimų dėl profesinių pensijų kaupimo turinį; pabrėžia, kad socialinių partnerių sutartiniai susitarimai turi būti visada pripažįstami, ypač kalbant apie rizikos ir atlygio pusiausvyrą, kurią profesinių pensijų sistema siekiama užtikrinti;

50.

mano, kad plėtoti ES lygmeniu mokumo modelius, pvz., bendros balanso sumos (angl. Holistic Balance Sheet, HBS), tikslinga tik tuo atveju, jeigu remiantis patikima poveikio analize įsitikinama, kad jų taikymas praktiniu požiūriu įmanomas ir ekonominės naudos požiūriu veiksmingas, ypač atsižvelgiant į įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, įvairovę pavienėse valstybėse narėse ir jų viduje; pabrėžia, kad tolesne iniciatyvos „Mokumas II“ arba bendros balanso sumos variantų plėtra neturi būti siekiama įdiegti nuostatas pagal iniciatyvos „Mokumas II“ modelį;

51.

atkreipia dėmesį į tai, kad pensijų sistemų modeliai yra labai įvairūs ir gali būti grindžiami fiksuotomis išmokomis, fiksuotomis įmokomis arba gali būti mišrūs; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse pereita nuo fiksuotų išmokų modelio prie fiksuotų įmokų modelio arba nustatytos privalomu būdu finansuojamos pakopos; pabrėžia, kad dėl šios priežasties didėja poreikis užtikrinti piliečiams didesnį skaidrumą ir geresnį jų informavimą apie žadamas išmokas, išlaidų lygį ir investavimo strategiją;

52.

pabrėžia, kad sumanymas dėl vienodų konkurencinių sąlygų gyvybės draudimui ir antrosios pakopos sistemoms sukūrimo yra tinkamas tik tam tikru mastu, nes tarp draudimo produktų ir įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, yra esminių skirtumų, ir priklauso nuo rizikos profilio, integracijos į finansų rinką laipsnio, ir nuo to, ar konkretus paslaugų teikėjas turi pelno siekiančios ar ne pelno siekiančios bendrovės statusą; pripažįsta, kad konkurencijos tarp gyvybės draudimo ir antrosios pakopos įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, sąlygomis labai svarbu užtikrinti, kad tos paties rizikos lygio produktams būtų taikomos tos pačios taisyklės, siekiant išvengti naudos gavėjų klaidinimo ir užtikrinti jiems vienodo lygio apsaugą nuo rizikos;

53.

mano, kad nemokumo atveju teisės į pensiją valstybėse narėse turi būti nuosekliai apsaugotos pagal Direktyvos 2008/94/EB 8 straipsnį;

54.

ragina Komisiją atlikti išsamią nacionalinių apsaugos sistemų ir priemonių apžvalgą ir, jeigu atliekant ją bus nustatyta rimtų neatitikimų reikalavimams, pateikti pasiūlymus dėl tobulesnių ES teisės aktų siekiant užtikrinti, kad visoje ES būtų nustatyti visiškai patikimi paprastos, nebrangios ir proporcingos teisių į profesines pensijas apsaugos mechanizmai;

55.

atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse darbdaviai jau remia savo pensijų sistemas taikydami apsaugos sistemas, turto atskyrimą, nepriklausomo sistemų valdymą ir suteikdami pensijų sistemoms prioritetinio kreditoriaus, kurio mokėjimo reikalavimai įmonės nemokumo atveju tenkinami pirmiau nei akcininkų, statusą;

56.

pažymi, kad pensijų apsaugos nemokumo atveju klausimai yra glaudžiai susiję su pagrindiniais Direktyvos dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros aspektais; pabrėžia, kad rengdama šias dvi direktyvas Komisija turėtų užtikrinti jų atitikimą ir visišką suderinamumą;

57.

pažymi, kad trečiosios pakopos reikšmė, paplitimas ir formavimas atskirose valstybėse narėse skiriasi;

58.

apgailestauja, kad trečiosios pakopos sistemos dažniausia yra brangesnės, rizikingesnės ir mažiau skaidrios, negu pirmos pakopos sistemos; ragina suteikti trečiajai pakopai stabilumo, patikimumo ir tvarumo;

59.

mano, kad tam tikrais atvejais privatus pensijos kaupimas galėtų būti būtinas siekiant užsitikrinti adekvačią pensiją; ragina Komisiją bendradarbiauti su valstybėmis narėmis vadovaujantis geriausia patirtimi grindžiamu požiūriu bei įvertinti ir patobulinti paskatas privačiai kaupti pensiją, ypač skirtas asmenims, kurie kitaip negalėtų sukaupti adekvačios pensijos;

60.

mano, kad tikslinga įvertinti patikimas procedūras ir pasiūlymus dėl paskatų tobulinimo;

61.

pabrėžia, kad svarbiausias viešosios politikos prioritetas turėtų būti ne remti trečiosios pakopos sistemas subsidijomis, o užtikrinti, kad visi piliečiai būtų tinkamai apsaugoti gerai veikiančioje ir tvarioje pirmosios pakopos sistemoje;

62.

ragina Komisiją apsvarstyti trečiosios pakopos sistemų pažeidžiamumą krizės atveju ir pateikti rekomendacijas dėl rizikos mažinimo;

63.

siūlo nacionaliniu lygmeniu apsvarstyti įstatymais nustatytus išlaidų apribojimus sudarant ir administruojant sutartis, keičiant paslaugos teikėją arba sutarties rūšį ir šiuo klausimu pateikti pasiūlymus;

64.

mano, kad elgesio kodeksai kokybės, informacijos teikimo vartotojams ir vartotojų apsaugos trečiojoje pakopoje aspektais galėtų padėti padidinti trečiosios pakopos pensijų sistemų patrauklumą; ragina Komisiją sudaryti geresnes sąlygas valstybėms narėms keistis sukaupta geriausia patirtimi;

65.

pritaria tam, kad būtų plėtojami ir nustatomi ES lygmens savanoriški elgesio kodeksai ir galbūt produktų sertifikavimo sistemos, susijusios su trečiosios pakopos kokybe, vartotojų informavimu ir apsauga; rekomenduoja valstybėms narėms reglamentuoti šias sritis, jei savanoriški kodeksai nepasiteisintų,;

66.

ragina Komisiją išsiaiškinti būdus tinkamiau taikyti ES finansų sektoriui skirtus teisės aktus, kai siekiama užtikrinti, kad vartotojams būtų teikiamos tikslia ir objektyvia informacija grindžiamos finansinės konsultacijos pensijų ir su pensijomis susijusių produktų klausimais;

67.

ragina Komisiją ir susijusias valstybes nares tarpvalstybinių pensijų srityje visų pirma susitarti dėl to, kaip išvengti dvigubo apmokestinimo ir dvigubo neapmokestinimo;

68.

mano, kad diskriminaciniai mokesčiai yra didelė kliūtis tarpvalstybiniam judumui, ir ragina juos nedelsiant panaikinti, atkreipdamas dėmesį į tai, kad ES kompetencija valstybių narių mokesčių politikos srityje yra ribota;

69.

mano, kad reikėtų apsvarstyti kliūtis, kylančias pagal sutarčių teisę;

70.

ragina Komisiją tinkamai įtraukti socialinius partnerius pasitelkiant esamas struktūras;

71.

primena, kad reikia spręsti su pensijomis susijusį lyčių klausimą; mano, kad didėjantis pagyvenusių žmonių, ypač moterų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius kelia susirūpinimą; pabrėžia, kad pirmosios pakopos valstybinės pensijų sistemos turėtų bent jau užtikrinti visiems tinkamą gyvenimo lygį; pabrėžia, kad lyčių lygybė darbo rinkoje labai svarbi siekiant užtikrinti pensijų sistemų tvarumą, kadangi didesnis užimtumo lygis skatina ekonomikos augimą ir tuomet mokama daugiau pensijų įmokų; mano, kad vyrų ir moterų pensinio amžiaus suvienodinimas privalo būti vykdomas įgyvendinant veiksmingą politiką, kad būtų užtikrintas vienodas užmokestis už vienodą darbą ir tinkamas profesinio gyvenimo ir priklausomų asmenų priežiūros suderinimas; pabrėžia poreikį apsvarstyti su priežiūra susijusių pensijų kreditų sukūrimą, kad būtų pripažįstama priklausomų asmenų priežiūra, už kurią paprastai neatlyginama;

72.

palankiai vertina baltojoje knygoje valstybės narės pateiktą raginimą apsvarstyti priežiūros kreditų plėtojimo galimybę kaip būdą užtikrinti, jog apskaičiuojant individualią moters ar vyro pensiją būtų atsižvelgta į laikotarpius, praleistus rūpinantis priklausomais asmenimis; primena, kad vyrai ir moterys nelygiai pasiskirsto šeiminius įsipareigojimus, dėl to moterys dažnai turi dirbti nestabilius, prasčiau apmokamus arba net nedeklaruojamus darbus, kurie daro neigiamą poveikį jų pensijoms, taip pat prieinamų paslaugų ir priežiūros infrastruktūros trūkumas ir neseniai šioje srityje pritaikytos taupymo priemonės daro tiesioginį poveikį visų pirma moterų galimybėms įsidarbinti ir kaupti pensijas; taigi ragina Komisiją užsakyti tyrimą šiuo klausimu;

73.

primena, kad valstybėms narėms reikia imtis priemonių, skirtų moterų ir vyrų darbo užmokesčio ir pajamų už tą patį darbą skirtumui ir skirtumams jiems siekiant užimti atsakingas pareigas panaikinti, taip pat lyčių nelygybei darbo rinkoje, nes tai taip pat turi poveikį pensijoms, dėl kurio moterų gaunamos pensijos labai skiriasi nuo vyrų gaunamų daug didesnių pensijų; primygtinai ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl esamų teisės aktų persvarstymo; pažymi, kad didelis vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas sunkiai įveikiamas, nepaisant pastaraisiais metais įgyvendintų nesuskaičiuojamų kampanijų, užsibrėžtų tikslų ir taikytų priemonių;

74.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad būtų taikomas vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas;

75.

pabrėžia, kad būtina skubiai imtis priemonių prieš moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumą privačiame sektoriuje, kuris kai kuriose valstybėse itin didelis;

76.

pabrėžia, kad reikia mažinti tokius pat įgūdžius turinčių ir tą patį darbą dirbančių vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą, nes dėl to moterys savo pajamomis netgi dar labiau atsilieka nuo vyrų, taigi daug pensinio amžiaus sulaukusių arba našlėmis tapusių moterų gyvena skurde;

77.

pabrėžia, kad moterų tikėtina ilgesnė gyvenimo trukmė neturėtų būti diskriminacijos pagrindas apskaičiuojant pensijas;

78.

primygtinai ragina valstybes nares laikytis teisės aktų dėl motinystės teisių ir juos taikyti, kad moterys neatsidurtų nepalankioje padėtyje pensijos požiūriu dėl to, kad būdamos darbingo amžiaus jos buvo motinos;

79.

mano, kad lyčių lygybės požiūriu būtina individualizuoti teises į pensiją ir kad taip pat reikėtų užtikrinti daugybės pagyvenusių moterų, šiuo metu priklausomų nuo našlės pensijos ar kitų įgytų teisių, saugumą;

80.

pažymi, kad valstybės narės turėtų remti mokslinius tyrimus, susijusius su tuo, kaip skirtingos pensijų indeksavimo formulės veikia riziką atsidurti skurde sulaukus vyresnio amžiaus, atsižvelgiant į lyčių aspektą; ragina valstybes nares ypač atsižvelgti į žmogaus senstant kintančius poreikius, pvz., į ilgalaikės priežiūros poreikį, siekiant užtikrinti, kad pagyvenę asmenys, daugiausia moterys, galėtų gauti tinkamą pensiją ir oriai gyventi;

81.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

12.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 55/54

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikatą „Veiksmų planas stiprinti kovą su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu“ (COM(2012)0722),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos rekomendaciją dėl agresyvaus mokesčių planavimo (C(2012)8806),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos rekomendaciją dėl priemonių, kuriomis trečiosios šalys skatinamos laikytis minimalių gero mokesčių srities valdymo standartų (C(2012)8805),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 27 d. Komisijos komunikatą dėl konkrečių kovos su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu, susijusiu ir su trečiosiomis šalimis, stiprinimo būdų (COM(2012)0351),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 28 d. Komisijos komunikatą „2013 m. metinė augimo apžvalga“ (COM(2012)0750),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 5 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (2013/0025(COD)),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. vasario mėn. Finansinių veiksmų darbo grupės (FATF) rekomendacijas dėl kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu ir skatinimu tarptautinių standartų,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. balandžio 19 d. rezoliuciją dėl raginimo konkrečiais būdais kovoti su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu (1),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 10 d. Richardo Murphy, FCA, pranešimą „Mokesčių atotrūkio Europos Sąjungoje panaikinimas“,

—

atsižvelgdamas į 1997 m. gruodžio 1 d. Tarybos rezoliuciją dėl Verslo apmokestinimo elgesio kodekso ir į 2012 m. gruodžio 4 d. Verslo apmokestinimo elgesio kodekso grupės ataskaitą Tarybai,

—

atsižvelgdamas į EBPO pranešimą „Mokesčių bazės erozijos ir pelno perkėlimo problemų sprendimas“ (2013 m.),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 22 d. ECOFIN tarybos išvadas ir ECOFIN tarybos ataskaitą Europos Vadovų Tarybai mokesčių klausimais,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją „Bendradarbiavimas su besivystančiomis šalimis skatinant gerą mokesčių srities valdymą“ (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. balandžio 19 d. teisėkūros rezoliuciją dėl Tarybos direktyvos dėl bendros konsoliduotosios pelno mokesčio bazės (BKPMB) (3),

—

atsižvelgdamas į komunikatą, paskelbtą po 2013 m. vasario15–16 d. Maskvoje vykusio G20 finansų ministrų ir centrinių bankų valdytojų susitikimo;

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. vasario 10 d. rezoliuciją dėl gero valdymo mokesčių srityje skatinimo (4),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto bei Biudžeto kontrolės komiteto nuomones (A7–0162/2013),

A.

kadangi dėl mokestinio sukčiavimo, mokesčių vengimo ir agresyvaus mokesčių planavimo ES kiekvienais metais apytikriai netenkama skandalingos 1 trilijono eurų sumos, kurią sudaro potencialios mokestinės pajamos ir kuri atitinka apytiksliai 2 000 EUR sumą vienam Europos piliečiui per metus (5);

B.

kadangi dėl to, kad nesurenkamos šios įplaukos: kyla pavojus siekiant išlaikyti ES socialinės rinkos ekonomikos modelį, grindžiamą kokybiškomis viešosiomis paslaugomis; kyla grėsmė tinkamam bendrosios rinkos veikimui; mažėja ES mokesčių sistemų veiksmingumas ir teisingumas; kyla rizika ekologiniam ekonomikos pertvarkymui; kadangi dėl to sudaromos dar palankesnės sąlygos socialiniu požiūriu žalingam pasipelnymui, kuris nulemia didėjančią nelygybę, dėl kurio didėja piliečių nepasitikėjimas demokratinėmis institucijomis ir puoselėjama aplinka, kurioje stokojama demokratijos;

C.

kadangi mūsų įplaukų pagrindo užtikrinimas yra svarbi viešųjų finansų tvarumo dalis;

D.

kadangi mokestinis sukčiavimas ir mokesčių slėpimas yra neteisėta mokestinių prievolių vengimo veikla, o mokesčių vengimas yra teisėtas, bet nederamas apmokestinimo tvarkos išnaudojimas mokestinėms prievolėms sumažinti arba jų išvengti, ir kadangi agresyvus mokesčių planavimas yra naudojimasis mokesčių sistemos techninėmis detalėmis arba dviejų ar daugiau mokesčių sistemų nesutapimais siekiant sumažinti mokestinius įsipareigojimus;

E.

kadangi mokesčių vengimo praktika, kurią palengvina vis didėjantis ekonomikos dematerializavimas, atsiranda konkurencijos iškraipymų, kurie kenkia Europos įmonėms ir augimui;

F.

kadangi mokestinio sukčiavimo ir mokesčių vengimo mastas pakerta piliečių pasitikėjimą ir tikėjimą mokesčių surinkimo ir apskritai visos fiskalinės sistemos teisingumu ir teisėtumu;

G.

kadangi dėl mokestinės politikos koordinavimo stokos ES atsiranda dideli nuostoliai ir administracinė našta piliečiams ir verslo subjektams, veikiantiems Europos Sąjungoje tarpvalstybiniu lygmeniu, taip pat gali atsirasti netyčinio neapmokestinimo atvejų arba mokestinis sukčiavimas ir mokesčių vengimas;

H.

kadangi dėl to, kad esama iškraipymų, nulemtų neskaidrios ir žalingos mokestinės praktikos kai kuriose jurisdikcijose, veikiančiose kaip mokesčių rojai, gali susidaryti dirbtiniai pinigų srautai ir atsirasti neigiamų padarinių ES vidaus rinkoje; kadangi kenksminga konkurencija mokesčių srityje ES aiškiai prieštarauja bendrosios rinkos logikai; kadangi turi būti nuveikiama daugiau derinant mokesčių bazę vis glaudesnėje ekonominėje, fiskalinėje ir biudžetinėje sąjungoje;

I.

kadangi pastaraisiais metais pagalbos programose dalyvaujančios šalys, pagerinusios mokesčių surinkimą ir panaikinusios lengvatas pagal trejeto pasiūlymus, patyrė, kaip jų didžiosios įmonės palieka jas, kad galėtų pasinaudoti kitų šalių siūlomomis mokestinėmis lengvatomis;

J.

kadangi praktiškai dėl to mokesčių našta realiai buvo perkelta darbuotojams ir mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams ir vyriausybės buvo priverstos labai sumažinti viešąsias paslaugas;

K.

kadangi daugelio valstybių narių nacionalinėse mokesčių institucijose dėl pastaraisiais metais įgyvendintų taupymo priemonių sumažinus darbuotojų skaičių buvo labai pakenkta Komisijos veiksmų plano įgyvendinimui;

L.

kadangi vengdamos mokesčių tarptautinės bendrovės pažeidžia sąžiningos konkurencijos ir įmonių atsakomybės principą;

M.

kadangi kai kurių mokesčių mokėtojų reakcija į valstybių narių veiksmus siekiant pagerinti padėtį, susijusią skaidrumo trūkumu, buvo perkelti verslo sandorius į mažesnio skaidrumo lygmens jurisdikciją;

N.

kadangi vienašalės nacionalinės priemonės daugeliu atvejų buvo neveiksmingos, nepakankamos ir kai kuriais atvejais netgi prieštaraujančios siekiamiems tikslams ir reikia taikyti suderintus ir daugiakrypčius metodus nacionaliniu, ES ir tarptautiniu lygmenimis; kadangi siekiant veiksmingai kovoti su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir agresyviu mokesčių planavimu reikia labai sustiprinti skirtingų valstybių narių mokesčių institucijų bendradarbiavimą ir sustiprinti mokesčių institucijų bendradarbiavimą su kitomis tos pačios valstybės narės teisėsaugos institucijomis;

O.

kadangi, kaip nurodo EBPO savo pranešime „Mokesčių bazės erozijos ir pelno perkėlimo problemų sprendimas“, pagrindinis politikos klausimas, kurį reikia išspręsti, yra tai, kad bendri tarptautiniai principai, parengti remiantis mokesčių jurisdikcijos dalijimosi nacionaline patirtimi, atsilieka nuo kintančios verslo aplinkos; kadangi tarptautinėje arenoje Komisija ir valstybės narės turi vaidinti aktyvesnį vaidmenį, kad būtų sukurti tarptautiniai standartai, paremti skaidrumo, informacijos mainų ir žalingų mokestinių priemonių atsisakymo principais;

P.

kadangi besivystančios šalys neturi derybinių galių priversti mokesčių rojus bendradarbiauti, keistis informacija ir tapti skaidriais;

Q.

kadangi žurnalistai tyrėjai, nevyriausybinis sektorius ir mokslo bendruomenė padeda atskleisti mokestinį sukčiavimą, mokesčių vengimą ir mokesčių rojus ir apie juos tinkamai informuoti visuomenę;

R.

kadangi griežtinant priemones, skirtas mokestiniam sukčiavimui nustatyti, taip pat reikėtų stiprinti dabartinius teisės aktus dėl pagalbos mokesčių išieškojimo, vienodos apmokestinimo tvarkos ir įvykdomumo įmonėms srityse;

S.

kadangi 2013 m. vasario mėn. G20 susitikime Maskvoje Europos finansų ministrai pasižadėjo imtis veiksmų, kurių reikia siekiant kovoti su mokesčių vengimu, ir patvirtino, kad vien tik nacionalinėmis priemonėmis norimas poveikis pasiektas nebus;

T.

kadangi dėl pervedimų kainodaros atsirandantis mokesčių vengimas daro neigiamą poveikį besivystančių šalių biudžetams, kurie, manoma, kasmet nesurenka apie 125 mlrd. EUR mokesčių įplaukų, o ši suma yra dvigubai didesnė už tarptautinės pagalbos, kurią jos gauna, dydį;

U.

kadangi teisė priimti teisės aktus mokesčių srityje šiuo metu priklauso valstybėms narėms;

1.

palankiai vertina Komisijos veiksmų planą ir jos rekomendacijas, kuriomis valstybės narės raginamos imtis skubių ir suderintų veiksmų prieš mokesčių rojus ir agresyvų mokesčių planavimą;

2.

palankiai vertina G20 finansų ministrų išreikštą ryžtą spręsti mokesčių bazės erozijos ir pelno perkėlimo problemas;

3.

ragina valstybes nares laikytis savo įsipareigojimų, perimti Komisijos veiksmų planą, visiškai įgyvendinti dvi rekomendacijas; primygtinai ragina valstybes nares užmegzti rimtas derybas, užbaigti procedūras dėl visų dar nepriimtų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, susijusių su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių vengimu, agresyviu mokesčių planavimu ir mokesčių rojais joms priklausančiose teritorijose;

4.

apgailestauja, kad valstybės narės dar nesugebėjo pasiekti susitarimo dėl pagrindinių pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, pvz., 2008 m. pasiūlymo iš dalies pakeisti Tarybos direktyvą 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo, arba 2011 m. pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl bendros konsoliduotosios pelno mokesčio bazės;

5.

apgailestauja dėl to, kad iki šiol nepasiekta didelės pažangos mokesčių srityje laikantis paktu „Euro plius“ priimtų įsipareigojimų;

6.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą sukurti „Gero mokesčių valdymo platformą“; ragina Komisiją atidžiai stebėti abiejų rekomendacijų įgyvendinimą visose valstybėse narėse ir konsultuotis su nacionaliniais mokesčių srities darbuotojais, socialiniais partneriais ir profesinėmis sąjungomis ir juos įtraukti į platformos veiklą; ragina Komisiją kasmet Tarybai ir Parlamentui pateikti platformos veiklos ir rezultatų ataskaitą;

7.

mano, kad problemos apimtis ir dydis, taip pat tai, jog reikia nedelsiant imtis veiksmų, atskleidžiama Tarptautinio tiriamojo žurnalizmo konsorciumo 2013 m. balandžio mėn. paskelbtoje informacijoje apie slaptas lengvatinio apmokestinimo šalyse ir teritorijose laikomas banko sąskaitas; atsižvelgiant į tai, dar kartą ragina prisiimti griežtesnius Europos ir tarptautinio lygmens įsipareigojimus dėl skaidrumo, kurie turėtų tapti tarptautiniu mastu privalomu daugiašaliu automatinio keitimosi informacija mokesčių klausimais susitarimu;

8.

pabrėžia, kad ES turėtų vadovauti diskusijoms dėl kovos su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir mokesčių rojais EBPO, pasauliniame forume skaidrumo ir keitimosi informacija mokesčių klausimais, G20, G8 ir kituose atitinkamuose tarptautiniuose forumuose; primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares tarptautinėje arenoje nuolat pabrėžti, kad ypač svarbu tvirčiau bendradarbiauti kovojant su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu, agresyviu mokesčių planavimu ir mokesčių rojais; pabrėžia, kad tam tikrais atvejais ES turėtų įtikinti ne ES valstybes išplėtoti ir pagerinti atitinkamas jų mokesčių rinkimo sistemas, t. y. pradėti laikytis skaidrumo, automatinių informacijos mainų ir žalingų mokestinių priemonių atsisakymo principų, ir joms padėti; ragina Tarybą ir Komisiją pagerinti techninę pagalbą besivystančioms šalims ir jų pastangas stiprinti gebėjimus;

9.

mano, kad nepaprastai svarbu, kad valstybės narės suteiktų įgaliojimus Komisijai ES derėtis dėl mokesčių susitarimų su trečiosiomis šalimis vietoj to, kad būtų toliau tęsiama dvišalių derybų praktika, duodanti neoptimalius rezultatus visai ES, taip pat dažnai atitinkamai valstybei narei;

10.

pabrėžia, kad valstybės narės, kurios gavo (6) arba siekia gauti finansinę pagalbą, privalo įgyvendinti priemones, kuriomis stiprinamas ir gerinamas jų pajėgumas surinkti mokesčius ir kovoti su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu; primygtinai ragina Komisiją išplėsti šią prievolę, kad ji apimtų kovos su pinigų plovimu, mokesčių vengimu ir agresyviu mokesčių planavimu priemones;