19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/1

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, kuriomis jam suteiktos naujos prerogatyvos ir atsakomybė Europos politinėje sistemoje;

—

atsižvelgdamas į savo misijos deklaraciją, kurioje jis apibūdinamas kaip politinė regionų ir vietos atstovų asamblėja, ES sprendimų priėmimo procese atliekanti dvejopą demokratinio ir teritorinio atstovavimo funkciją;

—

atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 5 d. su Europos Parlamentu pasirašytą bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo oficialiai įtvirtintas bendras noras didinti ES demokratinį teisėtumą;

—

atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 16 d. pasirašytą Europos Komisijos ir Regionų komiteto bendradarbiavimo protokolą, kuriuo jam suteikiama daugiau galimybių įgyvendinant metinę darbo programą ir planuojant teisėkūrą;

—

gina savo išskirtinį vaidmenį, kurį atlieka jau dvidešimt metų tarnaudamas Europos Sąjungai, skatindamas Europos subsidiarumo bei proporcingumo principų laikymąsi ir siekdamas ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslų;

—

pabrėžia, kad atlikdamas savo konsultacinį vaidmenį jis daro vis didesnę įtaką rengiamiems ES teisės aktams ir kad atlieka politinį vaidmenį ES teisėkūros procese: jo pagrindinė užduotis – užtikrinti, kad į teisėkūros procesą būtų įtrauktos vietos ir regionų valdžios institucijų žinios, susijusios su ES teisės taikymu ir įgyvendinimu;

—

nusprendė minėdamas savo 20-ąsias metines apžvelgti savo politinio ir institucinio vaidmens perspektyvas Europos Sąjungos valdyme ir pasidalyti savo Europos Sąjungos integracijos proceso ateities vizija;

—

šiuo tikslu siūlo Europos Sąjungos permainų paskatinimo veiksmų planą, kuriuo būtų siekiama trijų strateginių tikslų;

1.

Stiprinti Europos piliečių pritarimą Europos Sąjungai ir pasitikėjimą

1.1.

atsižvelgdamas į neseniai įvykusių Europos Parlamento rinkimų rezultatus, pažymi, kad būtina stiprinti piliečių pasitikėjimą Europos Sąjunga, kad jos veiksmais būtų sprendžiami jiems rūpimi klausimai ir būtų kuriama tikra pridėtinė vertė;

1.2.

pabrėžia savo, kaip vietos ir regionų valdžios institucijų atstovo, strateginį vaidmenį užtikrinant sėkmingą Europos projekto įgyvendinimą, taip pat siekiant „Regionų Europos“; pažymi, kad Regionų komitetas yra būtinas tarpininkas piliečių interesams išreikšti ir arčiausiai piliečių esantis valdymo lygmuo, todėl jis gali atstovauti jų interesams Europos Sąjungos politikos rengimo procese;

1.3.

atsižvelgdamas į Europos ir nacionaliniu lygmeniu teisėtai nustatytus įgaliojimus, pažymi, kad Europos institucijos, valstybės narės ir vietos bei regionų valdžios institucijos yra bendrai atsakingos už Europos Sąjungos reglamentavimo kokybės didinimą nustatant skaidresnes procedūras, mažinant administracines kliūtis ir sukuriant mechanizmus, leidžiančius įvertinti jos veiksmų poveikį kasdieniam piliečių gyvenimui;

1.4.

atkreipia dėmesį į Eurobarometro tyrimus, kurie rodo Europos piliečių pasitikėjimą išrinktais vietos ir regionų atstovais ir atspindi jų siekius aktyviau dalyvauti Europos valdyme, ir mano, kad labai svarbu įtvirtinti Komiteto kaip politinės asamblėjos statusą sustiprinant jo narių vietos ir regionų įgaliojimų vykdymą Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu;

1.5.

patvirtins savo, kaip Europos institucijos, kuri yra Europos Sąjungos vietos ir regionų atstovų asamblėja, demokratinį teisėtumą ir politinį identitetą ir ketina plačiau informuoti apie savo nuomones ir pozicijas ir didinti jų politinį poveikį; įsipareigoja visais lygmenimis vykdyti aktyvesnę partijų ir frakcijų politinę veiklą;

1.6.

be to, ketina visapusiškai išnaudoti savo specifinį teritorijų atstovo vaidmenį, kad padidintų savo galimybes daryti įtaką sprendimų priėmimo procese ir taip panaudotų nacionalinių delegacijų ir teritorinių ekspertų tinklų indėlį savo misijai vykdyti;

1.7.

ragina valstybes nares skiriant savo narius užtikrinti politinį atstovavimą, atspindintį savivaldybių ir regioninių rinkimų rezultatus, taip pat lyčių lygybės ir lygių galimybių principo laikymąsi, ir pabrėžia būtinybę paspartinti skyrimo procedūras;

1.8.

toliau siekia tikslo visose savo veiklos srityse skatinti lyčių lygybę, kad būtų užtikrintas ES demokratinis teisėtumas;

1.9.

pakartoja, kad Europos Sąjungai reikalinga tikra daugiapakopio valdymo sistema, užtikrinanti veiksmingą miestų, regionų ir valstybių narių bendradarbiavimą; pabrėžia, kad Europos Sąjunga turėtų spęsti klausimus tose srityse, kuriose reikia imtis veiksmų, ir nenustatyti naujų taisyklių dėl dalykų, kuriems spręsti tinkamiausias yra vietos, regionų ar nacionalinis lygmuo;

1.10.

ketina visapusiškai remti savo narius, atliekančius Europos „ambasadorių“ regionuose, miestuose ir savivaldybėse vaidmenį ir atvirkščiai, kad jie sustiprintų savo ryšius su Europos piliečiais;

1.11.

todėl mano, kad valstybėse narėse veikiančiuose Europos Parlamento informacijos biuruose ir Europos Komisijos atstovybėse būtina sukurti paramos narių veiklai priemonę, skatinančią jų bendravimą su EP nariais apygardose; yra pasirengęs padėti organizuoti decentralizuotas informavimo apie Europos Sąjungos prioritetinius veiksmus ir jos teisės aktų poveikį vietos ir regionų lygmeniui kampanijas atsižvelgiant į to regiono oficialias kalbas;

1.12.

ketina labiau remti savo narius jų vietos ir regionų valdžios institucijose, visų pirma organizuojant diskusijas su piliečiais, taip pat rengiant specialias miestų ir regionų tarybų sesijas, skirtas aktualiems europiniams klausimams ir prireikus pasiūlymams dėl Europos piliečių iniciatyvos (EPI);

1.13.

atkreipia dėmesį į savo politinę veiklą, kuri yra dialogo dėl Europos Sąjungos teritorinio matmens pagrindas, įskaitant regionų ir miestų vadovų susitikimus, kurie suteikia galimybę aptarti ilgalaikiškesnes Europos ateities ir vietos bei regionų valdžios institucijų vystymosi perspektyvas;

1.14.

ketina stiprinti savo tarpinstitucinės komunikacijos strategiją, ragina nuodugniai peržiūrėti Europos Sąjungos komunikacijos strategiją ir pritaria, kad su visuomene reikia bendrauti nauju būdu, pagrįstu aiškia ir suprantama kalba; pabrėžia svarbų vietos ir regionų žiniasklaidos ir socialinių tinklų vaidmenį siekiant perorientuoti požiūrį į Europos Sąjungą ir skleisti žinias apie jos politiką ir konkrečius laimėjimus;

2.

Tęsti Europos integraciją, grindžiamą atnaujintu Bendrijos metodu, pagal kurį visapusiškai atsižvelgiama į bendrą įvairių valdymo lygmenų atsakomybę

2.1.

daugiapakopį valdymą laiko vienu iš principų, kuriuo turėtų būti paremtas atnaujintas Bendrijos metodas Europos integracijai tęsti;

2.2.

ketina siekti pritarimo Daugiapakopio valdymo Europoje chartijai, kurią jis priėmė 2014 m. balandžio mėn., ir tokiu būdu įtvirtinti daugiapakopio valdymo principus;

2.3.

pritaria tam, kad elgesio kodekso dėl sanglaudos politikos teisės aktuose jau įtvirtinto partnerystės principo įgyvendinimo nuostatų būtų laikomasi ir kitose Europos Sąjungos veiklos srityse;

2.4.

apgailestauja dėl tiesioginio krizės poveikio vietos ir regionų valdžios institucijų savarankiškumui ir gebėjimui imtis veiksmų; todėl Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios kongreso parengtas šalių ataskaitas naudos decentralizacijos ir regionalizacijos procesų raidai stebėti;

2.5.

sieks, kad būtų paisoma vietos ir regionų valdžios institucijų prerogatyvų Europos lygmeniu taikant koordinavimo mechanizmus; todėl labai svarbu, kad su fiskaline decentralizacija susijusių finansinių išteklių klausimu būtų konsultuojamasi su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

2.6.

pasisako už tai, kad būtų labiau atsižvelgiama į Europos Sąjungos plėtros strategijos vietos ir regionų aspektą, kaimynystės politiką ir vystymosi politiką;

2.7.

pakartoja, kad subsidiarumo principas yra esminis demokratijos principas ir svarbiausia priemonė, didinanti ES teisės aktų kokybę bei ES pridėtinę vertę ir mažinanti administracines kliūtis; pabrėžia, kad svarbu dėti daugiau pastangų užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi; atkreipia dėmesį į Regionų komiteto pastangas užtikrinti šių principų laikymąsi įgyvendinant stebėsenos strategiją ir vykdant vietos ir regionų lygmens konsultacijas;

2.8.

pabrėžia glaudžią partnerystės principo ir daugiapakopio valdymo sąsają;

2.9.

vykdys savo įsipareigojimus diskusijoje dėl kompetencijos sričių Europos Sąjungoje persvarstymo; šioje diskusijoje turi būti siekiama didinti Europos Sąjungos veiksmų pridėtinę vertę ir neapsiriboti požiūrių „daugiau Europos“ ir „mažiau Europos“ konfrontacija;

2.10.

stiprins savo nuomonių poveikį aktyviau vykdydamas teritorinio lygmens konsultacijas ir derindamas veiksmus, be kitų institucijų, su teisės aktų leidybos galią turinčiais regionais ir vietos bei regionų valdžios institucijų atstovaujamosiomis asociacijomis;

2.11.

ketina aktyviau dalyvauti visame teisėkūros cikle, kad prireikus galėtų pasinaudoti teise kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą;

2.12.

jau dabar pradės labiau struktūruotą bendradarbiavimą su Europos Parlamentu, nacionaliniais parlamentais ir prireikus su regionams nacionaliniu lygmeniu atstovaujančiomis valdžios institucijomis ir su regioniniais parlamentais, ir pasisakys už tai, kad regionų valdžios institucijos naudotųsi išankstinio įspėjimo procedūra;

2.13.

džiaugiasi pažanga, kuri suteikia jam galimybę dalyvauti pradiniuose teisės aktų rengimo etapuose; nuo šiol ypatingą dėmesį skirs teritorinio poveikio vertinimui ir teritorinių rodiklių plėtojimui; todėl pabrėžia būtinybę užtikrinti vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą institucinio bendradarbiavimo mechanizmuose, kuriais siekiama geresnės teisėkūros;

2.14.

dar labiau ugdys ir sieks didinti savo gebėjimus, kad galėtų geriau vykdyti patariamąją funkciją pasitelkdamas vietos ir regionų valdžios institucijų ir Europos teritorinių asociacijų patirtį konsultacijose, susijusiose su Komiteto nuomonėmis, teritorinio poveikio vertinimais ir subsidiarumo bei proporcingumo principų laikymusi;

2.15.

siūlo įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programą (REFIT) siekiant pagerinti teisės aktų kokybę ir užtikrinti, kad piliečiai labiau jiems pritartų;

3.

Stiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų institucinį dalyvavimą sprendimų priėmimo procese

3.1.

reikalauja pripažinti jo teisėtumą, savitumą ir jo veiklos papildomumą Europos Sąjungos institucinėje struktūroje ir gins savo politinę nepriklausomybę ir veiklos savarankiškumą įtvirtindamas savo, kaip politinės institucijos vaidmenį, kad galėtų geriau atlikti patariamąją funkciją veiksmingiau sekdamas su nuomonėmis susijusią tolesnę veiklą ir stiprindamas ryšius ir bendradarbiavimą su Parlamentu, Komisija ir Taryba;

3.2.

sutelks dėmesį į savo pagrindinę veiklą; dėmesio ir išteklių sutelkimas į ES teisėkūros procesą padidins Regionų komiteto, kaip patariamosios institucijos, politinį vaidmenį ir pateisins bet kokias papildomas prerogatyvas, kurių Regionų komitetas gali paprašyti ateityje;

3.3.

numato savo ateities strategiją įgyvendinti etapais: trumpuoju laikotarpiu pasinaudoti visomis Lisabonos sutarties teikiamomis galimybėmis, o ilgesniu laikotarpiu veikti atsižvelgiant į sutarčių pakeitimus;

3.4.

atsižvelgdamas į lojalaus bendradarbiavimo principą, prašo institucijų, kurias jis konsultuoja, gerbti jo institucinę kompetenciją ir vykdyti savo pareigą nurodyti priežastis, dėl kurių jo pagrindinės rekomendacijos buvo priimtos ar atmestos;

3.5.

džiaugiasi, kad Europos Parlamentas su juo vis dažniau konsultuojasi, ir tikisi, kad bendradarbiavimo susitarimu bus pasiekta teigiamų politinio bendradarbiavimo rezultatų ir pranešėjų dalyvavimas atitinkamų komisijų veikloje taps abipuse sisteminga praktika;

3.6.

atkreipia Europos teisės aktų leidėjo dėmesį į būtinybę kokybiškai ir kiekybiškai stiprinti Regionų komiteto bendradarbiavimą su Europos Parlamentu ir Europos Vadovų Taryba; ketina daryti didesnį poveikį pasiūlymams dėl teisės aktų ir siekti aktyvesnio savo pranešėjų dalyvavimo visame teisėkūros procese siekiant, kad būtų labiau atsižvelgta pasiūlymus keisti teisės aktus, dėl kurių jie rengia nuomonę;

3.7.

reikalauja suteikti Komitetui stebėtojo statusą trišalėse derybose dėl sričių, kuriose jo konsultacija yra privaloma;

3.8.

rekomenduoja rengti tarpparlamentines sesijas, kuriose RK, Europos Parlamento ir regioninių parlamentų nariai galėtų aptarti Europai aktualius klausimus ir Europos teisės aktų poveikį;

3.9.

ketina aktyviau dalyvauti rengiant ir įgyvendinant ES Tarybai pirmininkaujančių valstybių programų klausimus, kurie yra aktualūs vietos ir regionų valdžios institucijoms, ir veiksmingiau dirbs su Tarybos posėdžiuose dalyvaujančiais regionų ministrais;

3.10.

prašo įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijų ir prireikus teisėkūros galią turinčių institucijų atstovus į Europos Komisijos ir Tarybos darbo grupes, kai jose svarstomi politikos klausimai yra labai svarbūs vietoms ir regionams;

3.11.

teigiamai vertina ryšius, palaikomus su ES Tarybai pirmininkaujančiomis valstybėmis, ir mano, kad juos reikėtų labiau struktūruoti siekiant sustiprinti teritorinio lygmens konsultacijų pridėtinę vertę rengiant ES Tarybai pirmininkaujančios valstybės programą;

3.12.

labai džiaugiasi bendradarbiavimo su Europos Komisija raida, visų pirma dalyvavimu parengiamojo teisėkūros etapo konsultacijose, tačiau dar kartą prašo sistemingai parengti aktualius klausimus, į kuriuos Komitetas pateiktų atsakymus žodžiu arba raštu Europos vykdomajam organui atsižvelgdamas į savo politines rekomendacijas;

3.13.

pabrėžia būtinybę jį kuo ankščiau įtraukti į Europos Sąjungos metinio ir daugiamečio programavimo veiklą, kad jis galėtų dalyvauti priimant Europos svarbius strateginius ir politinius sprendimus; taip pat prašo nuo kitos 2014–2019 m. kadencijos Europos Komisijos sudarymo suteikti jam galimybę dalyvauti už regioninę politiką atsakingo Europos Komisijos nario skyrimo procedūroje nuo pat jos pradžios;

3.14.

siūlo įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į ekonomikos valdymo mechanizmus ir mano, kad Regionų komiteto dalyvavimas Europos Komisijos ir Europos Parlamento dialoge ekonomikos klausimais ir jo narių dalyvavimas Europos Parlamento darbo savaitėje kartu su Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų nariais yra teisėtas;

3.15.

prašo įtraukiant Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje (SSKV) į Europos Sąjungos teisinę sistemą kartu įtraukti horizontaliąją išlygą, pagal kurią su Regionų komitetu turėtų būti konsultuojamasi pasidalijamosios kompetencijos srityse dėl ekonomikos ir užimtumo politikos koordinavimo priemonių ir dėl rėmimo, koordinavimo arba papildomųjų veiksmų;

3.16.

sutarčių peržiūros dėl ES institucinės struktūros atveju dar kartą prašo:

3.17.

siūlo prie dabartinio Komiteto pavadinimo pridėti žodį „Europos“, kad visas pavadinimas būtų „Europos regionų komitetas“;

3.18.

primygtinai prašo į Konventą, kuris bus sušauktas peržiūrėti sutartis, pakviesti dalyvauti Regionų komiteto atstovus, kad būtų užtikrintas kuo didesnis demokratinis teisėtumas;

3.19.

įpareigoja Regionų komiteto pirmininką perduoti šią rezoliuciją Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybos Pirmininkui.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/6

1.

Europos miestai ir regionai yra svarbūs partneriai stiprinant pasitikėjimą Europos Sąjunga

1.1.

mano, kad svarbiausi naujos kadencijos Europos Sąjungos teisės aktų leidėjų tikslai – sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų, siekti tvaraus ir teritoriniu požiūriu subalansuoto augimo bei propaguoti mūsų bendras vertybes, kad būtų sustiprintas piliečių pasitikėjimas Europos projektu;

1.2.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra ne tik ES demokratinio legitimumo šaltinis, bet ir į ateitį orientuota varomoji jėga, informuojanti apie Sąjungos tikslus vietose; primena, kad daugiapakopis valdymas užtikrina, kad visi valdymo lygmenys, naudodamiesi savo įgaliojimais, bendradarbiautų, o subsidiarumas ir daugiapakopis valdymas yra neatsiejami nuo tvirtos vietos ir regionų savivaldos;

1.3.

primena, kad nors Europos vietos ir regionų valdžios institucijos yra atsakingos už du trečdalius tiesioginių viešųjų investicijų ES, šios institucijos skaudžiai nukentėjo nuo ekonomikos ir finansų krizės, dėl to per pastaruosius trejus metus daugiau kaip 20 % sumažėjo viešųjų išlaidų ir padidėjo teritoriniai skirtumai. Tačiau vietos ir regionų valdžios institucijos dažnai susiduria su didėjančiais finansiniais reikalavimais sumažinti aukštą nedarbo lygį ir socialinę atskirtį.

2.

Investicijos į Europos savivaldybes ir regionus siekiant daugiau darbo vietų, augimo ir tvarumo

2.1.

siūlo pasinaudoti 2016 m. pabaigoje numatomu 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio persvarstymu ir išanalizuoti galimus mokėjimų asignavimų viršutinių ribų pakeitimus dabartiniame bendrame DFP biudžete, atsižvelgiant į susikaupusius neapmokėtus mokėjimo prašymus ir didėjančius sunkumus ES laikytis teisinių įsipareigojimų bei užtikrinti, kad biudžetas atitiktų kintančius Sąjungos prioritetus;

2.2.

prašo Komisijos pasiūlyti priemonių padėti padidinti valstybių narių lygmeniu gebėjimą panaudoti lėšas ir persvarstyti savo tyrimą dėl sprendimo nustatant biudžeto deficitą neįtraukti bendro nacionalinio ir regioninio ES remiamų investicijų finansavimo ir apsvarstyti galimybę vidutinės trukmės laikotarpiu skirti kur kas didesnę paramą ES viešosioms investicijoms;

2.3.

ragina pratęsti strategijos „Europa 2020“ projektų obligacijų iniciatyvos galiojimą ir išplėsti jos taikymo sritį, remiantis išsamaus nepriklausomo vertinimo rezultatais, kuris bus atliktas 2015 m.;

2.4.

ragina Komisiją parengti komunikatą dėl viešųjų išlaidų kokybės, kuris padėtų EBPO veiksmingesnio viešojo investavimo principus perkelti į būsimą ES politiką;

2.5.

siūlo Komisijai parengti žaliąją knygą, skirtą padidinti ES, nacionalinio ir subnacionalinio biudžetų sinergiją, kad būtų užtikrintas optimalus ES biudžeto panaudojimas;

2.6.

prašo Komisijos ir Europos investicijų banko daugiau skirti praktinės paramos vietos ir regionų valdžios institucijoms stiprinant jų kompetenciją taikyti novatoriškas finansines priemones.

3.

Sustiprinti ES politikos teritorinį matmenį ir įveikti ES teritorinį susiskaidymą

3.1.

ragina Komisiją, Europos Parlamentą ir valstybes nares numatytos peržiūros metu įtraukti teritorinį matmenį į Europos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją;

3.2.

ragina Europos Sąjungą parengti plačią strategiją ir imtis veiksmų išsaugoti ir propaguoti kultūrą, paveldą ir kalbų įvairovę Europoje; yra tvirtai įsitikinęs, kad daugiau dėmesio turėtų būti skirta politikos lygmeniu kultūros ir paveldo potencialui kurti tvarų ekonomikos augimą ir darbo vietas;

3.3.

be to, ragina, atsižvelgiant į Europos semestrą, užtikrinti aktyvesnį subnacionalinio lygmens dalyvavimą koordinuojant naują ekonomikos ir finansų politiką;

3.4.

prašo Komisijos peržiūrėti vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimo partnerystės susitarimų ir veiklos programų programavimo, įgyvendinimo ir galimo perprogramavimo procese rezultatus, kaip reikalaujama pagal Europos struktūrinių fondų ir investicinių fondų reglamentus bei Europos partnerystės elgesio kodeksą, ir pateikti atitinkamų rekomendacijų, jei valstybės narės šių nuostatų nesilaiko;

3.5.

ragina ES institucijas visuose tolesniuose pasiūlymuose dėl ekonominės ir pinigų sąjungos stiprinimo geriau atsižvelgti į teritorinį matmenį ir prašo Europos Komisijos ir valstybių narių atkreipti ypatingą dėmesį į vietos ir regioninį šalutinį poveikį ir galimą poveikį viešųjų finansų tvarumui bei teritorinei sanglaudai, pirmiausia atsižvelgiant į konvergencijos ir konkurencingumo priemonę bei kitas svarbias ekonomikos ir fiskalines reformas ES;

3.6.

prašo nustatyti, kad teritorinio poveikio vertinimas taptų privalomas, kai Komisija atlieka poveikio vertinimus;

3.7.

ragina Komisiją pateikti baltąją knygą dėl teritorinės sanglaudos, kad sustiprėtų ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos koncepcija, siekiant mažinti didėjančius teritorinius skirtumus ES ir atnaujinti diskusiją dėl gyvenimo kokybės įvertinimo remiantis „ne vien tik BVP“; išlieka dideli ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp regionų, todėl labai svarbu propaguoti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudos politiką, ypatingą dėmesį skiriant mažiau išsivysčiusiems regionams;

3.8.

prašo Komisijos propaguoti miestų ir miestų/kaimo vietovių tvarų vystymąsi pasitelkiant baltąją knygą dėl integruotos miestų plėtros;

3.9.

pabrėžia, kad būtina parengti ES teritorinę viziją ir todėl prašo atnaujinti Europos teritorijų vystymo perspektyvą;

3.10.

siūlo ypatingai akcentuoti tarpvalstybinių sprendimų rengimą, tarpregioninės tinklaveikos ir makroregioninių strategijų vystymą, taip pat plačiau pasinaudojant Europos teritorinio bendradarbiavimo grupe kaip priemone kitoms ES politikos sritims;

3.11.

prašo Komisijos paspartinti pastangas ir baigti kurti bei išplėsti TEN-T pagrindinį tinklą ir pagrindinio tinklo koridorius, ir įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į koridorių darbo planų rengimą bei sustiprinti jų dalyvavimą koridorių centruose.

4.

Parengti Europos Sąjungą naujiems politikos iššūkiams

4.1.

prašo Komisijos pateikti pasiūlymą, kaip Europos mastu koordinuoti pedagogų profesijos modernizavimą;

4.2.

ragina Komisiją pasiūlyti ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros kokybės sistemą bei ES sistemą, skirtą pripažinti įgūdžius ir kompetencijas, įgytus Europos neformaliojo mokymosi ir savišvietos metu;

4.3.

prašo Komisijos parengti konkrečius pasiūlymus, kaip padidinti visų amžiaus grupių piliečių skaitmeninį raštingumą;

4.4.

tikisi, kad Europos Komisija, rengdama savo naują teisingumo ir vidaus reikalų srities politiką, pripažins vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį; primygtinai prašo, propaguojant pagarbą pagrindinėms teisėms ir rengiant išsamią Europos migracijos politiką, įtraukti vietos ir regionų matmenį;

4.5.

pabrėžia iniciatyvos „Jaunimo garantijos“ kaip priemonės kovoti su aukštu jaunimo nedarbo lygiu ir atverti galimybes jauniems europiečiams svarbą. Todėl Komitetas ragina padidinti finansavimą šiai iniciatyvai ir labiau remti vietos ir regionų valdžios institucijas rengiant, vystant ir įgyvendinant šias priemones;

4.6.

siūlo siekti geriau įtraukti kultūrą ir kūrybiškumą į persvarstytą strategiją „Europa 2020“ ir jos būsimas pavyzdines iniciatyvas;

4.7.

ragina Komisiją glaudžiai bendradarbiauti su miestais ir vietos bei regionų valdžios institucijomis, kad būtų integruoti migrantai, nes tai svarbus aspektas siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų ir reaguojant į ES demografines problemas;

4.8.

reikalauja demografinius pokyčius pripažinti prioritetu rengiant susijusius ES teisės aktus ir įgyvendinant visas 2014–2020 m. ES finansavimo programas;

4.9.

pakartoja savo raginimą parengti Europos benamystės strategiją;

4.10.

prašo Komisijos paspartinti pastangas veiksmingai koordinuoti ir prižiūrėti romų integracijos politiką nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis; siūlo glaudžiau bendradarbiauti su Europos Tarybos Europos miestų ir regionų sąjunga romų įtraukčiai užtikrinti.

4.11.

ragina parengti regioninę iniciatyvą „Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programa (REFIT)“, skirtą konkrečiai sumažinti administracinę naštą, pirmiausia mažosioms ir vidutinėms įmonėms; ragina sustiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį peržiūrint Smulkiojo verslo aktą;

4.12.

prašo Komisijos sustiprinti pažangiosios specializacijos strategijų Europoje vaidmenį, kad būtų mažinama inovacijų atskirtis tarp ES regionų; ragina parengti „kompetencijos laiptų“ veiksmų planą, numatant praktines priemones ir nuolat stebint, kaip Europos mokslinių tyrimų programos („Horizontas 2020“) yra susiejamos su Europos struktūriniais ir investiciniais fondais;

4.13.

prašo imtis veiksmų baigti kurti bendrąją rinką sumažinant kliūtis verstis laisvosiomis ir reglamentuojamomis profesijomis valstybėse narėse; taip pat tikisi, kad Europos Komisija inicijuos visus veiksmų plane „Verslumas 2020“ pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų teisės aktų, paskelbtus naujosios teisės aktų leidėjų kadencijos pirmojoje pusėje, kad būtų sparčiau įgyvendintas veiksmų planas ir sukurta daugiau darbo vietų vietos ir regionų lygmeniu;

4.14.

ragina parengti Europos veiksmų planą dėl viešojo sektoriaus inovacijų, ypatingą dėmesį skiriant vietos ir regionų administracijoms;

4.15.

siūlo peržiūrėti 2011 m. baltąją knygą „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas“, į kurią būtų įtrauktos diskusijos dėl Sąjungos būsimos transporto politikos laikotarpiui po 2020 m.;

4.16.

ragina Komisiją ypatingą dėmesį skirti vietos ir regionų valdžios vaidmeniui rengiant integruotą Europos energetikos politiką; decentralizuoti energetikos sprendimai yra būtini tam, kad sumažėtų mūsų priklausomybė nuo iškastinio kuro, todėl ES turi užtikrinti vienodas sąlygas smulkesniems energijos gamintojams;

4.17.

ragina Komisiją pateikti veiksmų planą dėl kovos su energijos nepritekliumi, kuriame būtų nurodytos europinio, nacionalinio ir regioninio (vietos) lygmens priemonės;

4.18.

prašo ES institucijų ir valstybių narių rimtai apsvarstyti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant plataus užmojo privalomus tikslus, susijusius su išmetamo anglies dioksido kiekio mažinimu, atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalies ir energijos vartojimo efektyvumo didinimu, ir toliau plėtoti šioje srityje ES sanglaudos politikai analogišką partnerystės principą; taip pat ragina ES institucijas ir valstybes nares plėsti Merų pakto taikymo sritį, nes tai – Europos priemonė, skirta vietos ir regionų valdžios institucijų integracijai į ES klimato kaitos politiką, ir skirti jam pakankamai išteklių po 2020 m.;

4.19.

ragina Europos Komisiją peržiūrint ir rengiant politiką oro, vandens ir triukšmo srityse vadovautis į taršos susidarymo vietą nukreiptu požiūriu, t. y. kovoti su kylančiomis aplinkosaugos problemomis atsižvelgiant į jų susidarymo vietą ir atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijų patirtį, nes šioms dažnai tenka įgyvendinti atitinkamą politiką neturint galimybės daryti įtakos taršos susidarymo vietai;

4.20.

ragina Europos Komisiją pasiūlyti tinkamą kaimo tvaraus vystymosi strategiją, pagrįstą integruotu teritoriniu principu;

4.21.

prašo, kad pertvarkytoje BŽŪ politikoje numatytos minimalios apsaugos priemonės būtų papildytos kitomis tikslingesnėmis priemonėmis, skirtomis rinkos kintamumo problemai spręsti;

4.22.

reikalauja, kad būtų atlikti poveikio vertinimai ištirti prekybos susitarimų, dėl kurių šiuo metu vyksta derybos, padarinius žemės ūkio sektoriui;

4.23.

prašo Komisijos paremti ir sustiprinti plėtros šalių vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį reformuojant viešojo administravimo sritį ir ypatingą dėmesį savo metinėse pažangos ataskaitose skirti decentralizavimo padėčiai;

4.24.

pabrėžia, kad ES turi ryžtingai paremti Rytų partnerystės šalis remdama vietos ir regioninės demokratijos stiprinimo ir decentralizacijos procesus, bei paskatinti naudoti bendradarbiavimo tarp Rytų partnerystės ir ES vietos bei regionų valdžios institucijų programas;

4.25.

ragina Komisiją naudoti Europos kaimynystės priemonę kaip būdą padidinti socialinę ir teritorinę sanglaudą Viduržemio jūros regiono valstybėse partnerėse, taip pat stiprinti jų regionų ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimą;

4.26.

todėl prašo Komisijos vietos administravimo priemonės programą išplėsti įtraukiant pietines kaimynines šalis; ragina parengti ir įgyvendinti tvarios migracijos politiką Viduržemio jūros regione, įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus, pirmiausia nacionalines Vyriausybes ir regionų bei vietos valdžios institucijas;

4.27.

reikalauja įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į integracijos partnerysčių su trečiosiomis šalimis ir į kitų prevencinių iniciatyvų, susijusių su apykaitinės migracijos skatinimu, plėtojimą;

4.28.

tikisi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvaus įgyvendinant teritorinį vystymo matmenį, nepamirštant šių institucijų didelės patirties decentralizuoto vystomojo bendradarbiavimo srityje; ragina vietos ir regionų valdžios institucijas prisidėti prie 2015 m. – Europos vystymosi metų ir paremti vietos (regionų) vystymosi strategijas;

4.29.

siūlo vesti derybas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės, jeigu bus laikomasi skaidrumo ir demokratinio dalyvavimo principų bei nepažeistos socialinės ir aplinkosauginės normos; prašo, kad RK būtų suteiktas suinteresuotosios šalies statusas šiame procese;

4.30.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl akto dėl rinkimų į Europos Parlamentą dalinio pakeitimo, kad būtų stiprinamas Europos Parlamento demokratinės funkcijos pripažinimas, pvz., nustatant visai ES bendrą atstovavimo Europos Parlamente ribą, ir kad būtų sudaromos palankesnės sąlygos pasinaudoti balsavimo teise siūlant sudaryti Europos balsuotojų registrą;

4.31.

siūlo peržiūrėti strategiją „Europos komunikacinė partnerystė“, kad būtų paremtas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo informuojant piliečius apie Sąjungą ir jos politiką; prašo Komisijos glaudžiau bendradarbiauti su RK įgyvendinant realią decentralizuotos komunikacijos politiką regionų ir vietos lygmeniu, pirmiausia pasitelkiant savo atstovybes valstybėse narėse.

5.

Tvirtesnė partnerystė su Europos institucijomis

5.1.

prašo, kad būtų įtrauktas į prasidėsiančias derybas dėl naujo tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros;

5.2.

siūlo užmegzti glaudesnį bendradarbiavimą su Europos Komisija dar parengiamajame teisėkūros etape remiantis bendradarbiavimo susitarimu, kad nustatytų ilgalaikes strategines iniciatyvas ir skatintų priimti daugiapakopio valdymo sprendimus ES politikos srityse;

5.3.

kviečia Europos Parlamentą pagal 2014 m. bendradarbiavimo susitarimą su RK sustiprinti bendradarbiavimą viso teisėkūros proceso, taip pat ir Europos semestro metu bei vertinant ES teisės aktų teritorinį poveikį;

5.4.

prašo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos ir jų asociacijos turėtų lygias galimybes, kai keičiamas įpareigojimas registruotis Skaidrumo registre, kaip numatyta naujajame Tarpinstituciniame susitarime (IIA) dėl skaidrumo registro;

5.5.

siūlo Tarybai toliau stiprinti bendradarbiavimą su RK tose srityse, kurios yra aktualios vietos ir regionų valdžios institucijoms.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/11

Pranešėjas

:

Bas Verkerk (NL/LDAE), Delfto meras

Pamatinis dokumentas

:

1.

Miestai yra Europos Sąjungos ekonomikos variklis. Jie yra ideali asmeninio ir bendruomeninio vystymosi vieta, kurioje glūdi didelis potencialas taikyti veiksmingas aplinkos apsaugos priemones. Miestų ir miestų regionų dalyvavimas yra labai svarbus įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir siekiant ekonominio, socialinio ir teritorinio ES vystymosi (1).

2.

Svarbus miestų vaidmuo Europos visuomenėje paskatino valstybes nares ir Europos Komisiją įgyvendinti iniciatyvas siekiant nustatyti bendrus su miestais susijusius ES prioritetus. Miestų svarba pripažįstama ir Jungtinėse Tautose. Šiuo metu būtent JT lygmeniu rengiama Nauja miestų programa, kuri bus priimta 2016 m. kitoje Habitat III konferencijoje. ES Miestų darbotvarke galima prisidėti prie jos rengimo.

3.

Europos Sąjungos sutartyje yra daug nuorodų, kurios ES suteikia teisinį pagrindą remti miestų politikos veiksmus nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis papildant svarbiausias valstybių narių kompetencijos sritis, pavyzdžiui, nuorodos į ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą (3 straipsnis), vietos savivaldą (4 straipsnis) ir subsidiarumo principo vietos aspektą (5 straipsnis). Tačiau iki šiol ES lygmeniu nėra bendros ateities miestų strategijos, nepaisant 2011 m. Europos Parlamento raginimo parengti Europos miestų darbotvarkę (2) ir tarpvyriausybinio Leipcigo chartijos proceso bei Toledo deklaracijos. Kadangi nėra tokios bendros strategijos, trūksta nuoseklumo tarp įvairių ES subsidijų programų ir politikos iniciatyvų, o kai kuriais iš šių ES politinių veiksmų nepasiekiama norimų konkrečių rezultatų.

4.

Sukaupta patirtis taip pat rodo, kad visiškai neaišku, ar miestų aspektas bus vienus iš ES prioritetų, kuriam ir toliau bus skiriamas toks pats dėmesys (3). Jau 1997 m. Komisija paskelbė komunikatą dėl ES miestų darbotvarkės (4). Tačiau nepaisant įvairių deklaracijų ir p, praėjus dviem dešimtmečiams ši darbotvarkė vis dar neįgyvendinta. ES turi užtikrinti, kad miestai ir miestų regionai galėtų pasinaudoti visais savo, kaip ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės įtraukties variklio, pajėgumais ir potencialu. Pats laikas priimti tikrą Europos miestų darbotvarkę. Šiuo požiūriu Leipcigo chartija yra tinkamas pagrindas. Europos miestų darbotvarkėje būtina atsižvelgti į visus socialinius, ekonominius ir su aplinka susijusius tvaraus miestų vystymo aspektus.

5.

Paskelbus komunikatą, kurį numatyta parengti pasibaigus 2014 m. vasario 17–18 d. įvykusiam miestų forumui, Regionų komitetas ragina Komisiją parengti baltąją knygą dėl integruotos miestų programos. Ši baltoji knyga turėtų sudaryti galimybę struktūriškai įtvirtinti miestų aspektą visų susijusių sričių Europos politikoje ir teisės aktuose, kad būtų panaikintas dabartinis dubliavimasis ir nenuoseklumas. Rengiant baltąją knygą Komitetas tęs diskusiją apie ES miestų strategiją, kad galėtų suteikti Komisijai konkrečių duomenų, ir sieks užtikrinti, kad ši strategija ir toliau būtų ES darbotvarkėje. Regionų komitetas pabrėžia, kad svarbu laikytis ilgalaikio ir bendro Europos Sąjungos miestų politikos požiūrio, grindžiamo idėjomis ir pasiūlymais, kuriuos Komitetas pateikė papildomose nuomonėse dėl Septintosios bendrosios aplinkosaugos veiksmų programos: dėmesys tvariems miestams (5) ir dėl judumo mieste (6).

6.

ES lygmens miestų darbotvarkė suteiks galimybę pripažinti miestų svarbą įgyvendinant ES tikslus ir stiprinant tarptautinį ES konkurencingumą. Be to, rengiant šią darbotvarkę būtina atsižvelgti į miestų ir kaimo sąveiką bei į jos didžiulę įtaką visam teritoriniam vystymuisi. Todėl labai svarbu siekti stiprios šios miestų programos ir 2020 m. Europos Sąjungos teritorinės darbotvarkės sinergijos.

7.

Pereinant nuo paslaugų prie žinių ekonomikos ir vis didėjant visuomenės skaitmeniniam raštingumui miestai tapo ekonomikos ramsčiais ir darbo vietų kūrimo skatintojais ES. Inovacijos ir naujos ekonominės veiklos formos dažnai kuriamos miestuose. Miestai taip pat yra meno, kultūros ir kūrybiškumo lopšys. Būtent tai formuoja pačių miestų ir jų piliečių tapatumą. Be to, miestai atlieka svarbų vaidmenį, padedantį ES išlikti konkurencingai kitų žemynų atžvilgiu.

8.

Šiuo metu miestų zonose gyvena 68 % ES gyventojų (7). Šalia didžiųjų metropolių – Paryžiaus ir Londono – ES vyrauja unikali daugiacentrė struktūra, kurią sudaro maži, vidutiniai ir dideli miestai. Apie 200 milijonų žmonių gyvena mažesnėse nei 1 00  000 gyventojų aglomeracijose, kurios regionų lygmeniu dažnai atlieka svarbų vaidmenį paslaugų ir infrastruktūros srityje ir gerinant gyvenimo kokybę bei teritorinę pusiausvyrą. Būtent todėl ES miestų darbotvarkė turi būti skirta ne tik didiesiems, bet ir vidutinio dydžio ir mažiems miestams ir miestų zonoms. Todėl reikia pasidžiaugti, kad trys ES Tarybai pirmininkausiančios valstybės (Italija, Latvija ir Liuksemburgas) ypatingą dėmesį skirs mažiems ir vidutinio dydžio ES miestams ir jų vaidmeniui bendro teritorinio vystymosi kontekste.

9.

Miestas ir aplinkinės kaimo vietovės gyventojams šiandien yra daugiau nei tam tikra administracinė teritorija. Miestų ir ne miestų gyventojai juda didesnėse aglomeracijų teritorijose, vyksta į darbo ir funkcines zonas (miesto arba kaimo-miesto) kasdienės miesto sistemos (angl. daily urban system) ribose. Miestų administracijos, norėdamos palengvinti miestų gyventojų gyvenimą, kuria tinklus su gretimomis savivaldybėmis siekdamos tinkamai organizuoti eismą, transportą, teritorijų planavimą, žaliąsias erdves ir ekonomiką. Šiuo požiūriu ypač svarbu užtikrinti miestų zonų ir aplinkinių kaimo vietovių bendradarbiavimą. Priemiesčių ir kaimo vietovėms tenka svarbus vaidmuo, kadangi jos aprūpina šalia esančius miestus maisto produktais, energija, suteikia galimybę naudotis teritorijomis, jose praleidžiamas laisvalaikis ir sutelktas gamtos paveldas. Be to, jos užtikrina apsaugą nuo miškų gaisrų rizikos ir vandens keliamų problemų. Neturime pamiršti, kad šios miesto sistemos gali apimti ne vienos valstybės narės teritoriją. Tokiose pasienio miestų zonose kylančių konkrečių klausimų sprendimui reikia skirti ypatingą dėmesį.

10.

Šioms aglomeracijoms arba funkciniams regionams reikia kitokio valdymo ir ilgalaikės vizijos, kad būtų galima užtikrinti deramą sanglaudą ir pasiekti konkrečių rezultatų, pavyzdžiui, sukurti integruotą transporto sistemą (8). Tokia ilgalaikė perspektyva, kuri kai kuriose valstybėse narėse kuriama bendradarbiaujant vietos ir regionų valdžios institucijoms, yra minėtų vietovių teritorinę sanglaudą užtikrinančios ir konkrečių bei įvertinamų rezultatų pasiekti leidžiančios integruotos regioninės strategijos pagrindas. 2014–2020 m. laikotarpiu kai kuriose valstybėse narėse sudarys galimybę naudotis skirtingų prioritetų sritims ar programoms skirtais ištekliais ir todėl skatinantį vaidmenį atliks integruotos teritorinės investicijos, sustiprinsiančios funkciniais ryšiais susietų miesto ir kaimo vietovių sanglaudą, sukursiančios sinergiją ir finansuosiančios didesnio užmojo projektus ir galiausiai suteiksiančios galimybę bendras problemas spręsti už atskirų vietos ir regionų valdžios institucijų administracinių ribų. Komitetas pažymi, kad savo tyrime dėl ateities miestų Komisija pamini tokią raidą ir pripažįsta, kad savo politikoje ji turi labiau atsižvelgti į funkcinius regionus aglomeracijų ir metropolių lygmeniu bei tarpvalstybiniu mastu (9).

11.

Kai miestų veikla plėtojama aglomeracijų lygmeniu (kurių mastas suteikia teisę gauti paskolas (angl. borrowing size), jie gali naudotis visais didesnės sanglaudos teikiamais privalumais, pavyzdžiui, didesnėmis galimybėmis diegti inovacijas, geriau darbo rinkos poreikius atitinkančiu mokymu, mažesniu ekologiniu pėdsaku, ir kartu sumažinti trūkumus, pavyzdžiui, aplinkos taršą, blogą pasiekiamumą, socialinę atskirtį ir nusikalstamumą (10). Tačiau turėtų būti aišku, kad didesnis ne visada reiškia geresnis, ir todėl vienodai svarbu užtikrinti, kad vietos bendruomenėms būtų aktyviai atstovaujama priimant sprendimus savivaldybėse, ypač tais atvejais, kai aptariamos bendradarbiavimo su kaimyninėmis valdžios institucijomis priemonės.

12.

Vis dėlto visuomenei kylantys iššūkiai ypač akivaizdūs miestuose. Todėl nemažai Europos politikos iniciatyvų – tiesiogiai arba netiesiogiai – daro poveikį miestų politikai. Atsižvelgdamas į tai Komitetas ragina atlikti išsamesnę visų miesto aspektą turinčių Komisijos iniciatyvų, grindžiamų teminiu dokumentu, kuriuo buvo remiamasi 2014 m. vasario mėn. vykusiame miestų forume „Ateities miestai. Investicijos į Europą“, analizę (11).

13.

Miestai imasi atsakomybės, kad galėtų pasinaudoti jiems atsiveriančiomis galimybėmis ir įveikti jiems kylančius sunkumus. Šiuo požiūriu Europos miestai gali atlikti svarbų vaidmenį siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų. Šioje strategijoje nurodyti pagrindiniai visuomenės iššūkiai yra miestų ir regionų politinės darbotvarkės dalis. Piliečių interesams joje skiriamas didžiausias dėmesys. Šiuo metu miestams kyla įvairaus pobūdžio iššūkių ir problemų. Dėl gyventojų senėjimo ir didelės emigracijos vienuose jų mažėja gyventojų ir susiduriama su infrastruktūros masto problemomis, kituose – auga gyventojų skaičius ir todėl didėja spaudimas esamai infrastruktūrai ir dar labiau ryškėja kitos problemos: nedarbas (jaunimo), socialinė atskirtis, skurdas, būstų už prieinamą kainą stygius, eismo spūstys ir aplinkos tarša. Visuotinė problema, kurią pagilino recesija, yra didėjantis atotrūkis tarp augančios vietinių paslaugų paklausos ir finansinių išteklių stagnacijos ar mažėjimo. Į visas šias problemas ir iššūkius turi būti atsižvelgta miestų darbotvarkėje.

14.

ES miestų darbotvarke turėtų būti siekiama dabartinį susiskaidžiusį, nevienalytį ir neįtraukų miestų modelį pakeisti kompaktišku, visaapimančiu ir įtraukiu modeliu. Pagal tokį naują požiūrį vykdant bendrus veiksmus būtina skirti dėmesį žmonių ir veiklos derinimui siekiant skatinti tiek ekonomikos augimą, tiek darbo vietų kūrimą ir kartu išlaikyti deramą miestų vystymosi ekonominių, socialinių ir aplinkos apsaugos aspektų pusiausvyrą.

15.

Iš esmės keičiasi valdžios institucijų ir visuomenės santykiai. Piliečiai vis aktyviau reiškia savo nuomonę, tampa reiklesni ir visuomenės skaitmeninis raštingumas suteikia jiems galių (naujas pilietiškumas). Be to, šie piliečiai vis labiau rūpinasi socialine atsakomybe. Taigi vis daugiau įmonių siūlo grįžtamo ciklo principu siūlo grįžtamo ciklo principu („nuo lopšio iki lopšio“, angl. cradle to cradle) pagamintus produktus, nepritaria žaliavų švaistymui ir suteikia galimybes nepalankioje padėtyje esantiems asmenims patekti į darbo rinką. Savivaldybių administracija, siekdama išspręsti visuomenės problemas, nori dar labiau sustiprinti keturgubos spiralės principu grindžiamą bendradarbiavimą (šis principas paremtas trigubos spiralės modeliu ir apima valdžios institucijų, verslo atstovų, mokslo institucijų ir pilietinės visuomenės organizacijų bendradarbiavimą) įvairiais lygmenimis. Šiuo atveju vietos valdžios institucijos dažnai atlieka koordinatorių vaidmenį ir, kaip pirmosios užsakovės (angl. launching customer) arba koordinatorės, tampa kitiems partneriams sprendimų paieškos platforma. Taip miestai tampa vieta (veikliomis laboratorijomis), kurioje kartu su partneriais įgyvendinami geriausiai vietos sąlygoms pritaikyti projektai. Miestai, kuriuose yra universitetai ir aukštosios mokyklos, atlieka papildomą vaidmenį skatinant verslumą ir susiejant technologijų teikiamas galimybes ir didžiuosius visuomenės iššūkius. Taip ES politikai miestai tampa puikia vieta bandymams.

16.

Valdžios institucijos, kaip visuomenės dalis, turi prisiimti atsakomybę į darbotvarkę įtraukti didžiausias visuomenei kylančias problemas: ekonomikos krizė, demografinė raida ir klimato kaitos iššūkiai. Tradicinės valdymo, organizavimo ir ekonomikos formos nebepadeda išspręsti šių problemų. Atsižvelgiant į iššūkių mastą, biudžeto sumažinimą ir padėties sudėtingumą, valdžios institucijos nebegali visko išspręsti vienos.

17.

Kadangi visuomenė vis aktyviau dalyvauja, vietos valdžios institucijos prieš priimdamos sprendimus turi atsižvelgti į iniciatyvas, kurių bendrai imasi piliečiai, įmonės ir pilietinės visuomenės struktūros miesto ar gyvenamųjų rajonų lygmeniu. Taigi už miesto valdymą atsako ne tik savivaldybės administracija, bet vis daugiau suinteresuotųjų subjektų. Tokioje naujoje visuomenėje labai svarbu užtikrinti visų piliečių dalyvavimą ir ypač svarbu įtraukti jaunimą ir imigrantus siekiant išvengti dviejų greičių visuomenės. Atlikti socialinės integracijos skatintojo vaidmenį ir suteikti daugiau galių miesto gyventojams yra du pagrindiniai šiuolaikiško miesto uždaviniai.

18.

Vietos lygmens iniciatyvos sudaro galimybes teikti vis daugiau miestui ar miesto zonai pritaikytų specialių paslaugų. Tokia padėtis suformavo Europoje daugybę įvairių požiūrių. ES politikoje ir teisės aktuose turi būti atsižvelgta į naujus vietos lygmeniu įsitvirtinančius santykius ir požiūrių į visuomenei kylančius iššūkius įvairovę ir turėtų būti bandoma kaupti šios besiformuojančios geriausios praktikos pavyzdžius ir sudaryti palankias sąlygas jais dalytis visoje Europoje.

19.

Iki šiol ES taikė bendrus teisės aktus ir laikėsi vienodų terminų politikos tikslams pasiekti. Nuo šiol įgyvendindama savo politiką ES turi geriau atsižvelgti į šių iniciatyvų įgyvendinamumą vietos ir (sub)regionų lygmeniu ir būti atviresnė vietos ir regionų valdžios institucijų indėliui atliekant poveikio vertinimus ir rengiant naują politiką (principas „iš apačios į viršų“). Atliekant visų naujų pasiūlymų poveikio vertinimą, laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų, reikėtų kritiškai įvertinti poveikį miestams. Tik taip jau iš anksto galima įvertinti ir užtikrinti ES politikos ir teisės aktų įgyvendinamumą vietos lygmeniu.

20.

Siekdamas ES lygmeniu struktūriškai įtvirtinti diskusijas dėl miestų aspekto Komitetas siūlo 2014 m. vasario 17–18 d. vykusį Miestų forumą nuo šiol rengti kas dveji metai, taip pat ragina Komisiją savo struktūroje paskirti patarėją miesto politikos klausimais, kuriam kartu su Komisijos tarpžinybine grupe miestų politikos klausimais būtų pavesta įvertinti visus pasiūlymus ir iniciatyvas atsižvelgiant į jų miesto aspektą, ir siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi integruoto politinio požiūrio. Šiai grupei taip pat būtų pavesta koordinuoti miestų indėlį nustatant naują ES politiką, turinčią poveikio miestų teritorijoms. Komitetas galėtų paskirti savo atstovą miestų politikos klausimais, kad būtų įvertintas visų pasiūlymų miestų aspektas.

21.

Komitetas pritaria pasiūlymui sudaryti valstybių narių darbo grupę, kuriai būtų pavesta parengti bendrą Europos miestų viziją ypatingą dėmesį skiriant miestų vaidmeniui įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, ir ją pateikti 2016 m. Jis ragina valstybes nares glaudžiai šiuo klausimu bendradarbiauti su Komitetu ir vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijomis. Ši bendra vizija galėtų suteikti tvirtą pagrindą toliau plėtoti miestų darbotvarkę ne tik Europos, bet ir atskirų valstybių narių ir vietos bei regionų lygmeniu.

22.

Regionų komitetas pakartoja savo raginimą Komisijai parengti baltąją knygą dėl integruotos miestų politikos (12) prieš paskelbiant „Europa 2020“ pakeisiančią strategiją ir ES biudžetą po 2020 m. Šios baltosios knygos tikslas – siekti, kad su miestais ir miesto zonomis susijusioje ES politikoje ir teisės aktuose būtų laikomasi labiau integruoto požiūrio, kad rengiant politiką būtų labiau įtraukiami miestai ir vietos bei regionų valdžios institucijos, ir pateikti rekomendacijas, kokie Europos finansuojamų programų elementai skatintų miestų vystymąsi. Naujas valdymas – svarbiausias veiksnys šiems tikslams pasiekti. Ateityje baltoji knyga turėtų padėti horizontaliai įtvirtinti miestų aspektą ES sprendimų priėmimo procese (miestų aspekto integravimas), o ne konkrečioje ES strategijoje ar programoje. Glaudžiai bendradarbiaudama su miestais šią baltąją knygą turi parengti naujos sudėties Komisija siekiant atkreipti dėmesį į būtinybę užtikrinti ES lygmeniu naują miestų politikos valdymą.

23.

Baltojoje knygoje turėtų būti numatyti šie elementai:

24.

Regionų komitetas pažymi, kad tolesnis Europos tarptautinis konkurencingumas visų pirma priklauso nuo gyvybingų ir dinamiškų miestų. ES politika ir teisės aktais turi būti sudarytos palankios sąlygos šiam tikslui pasiekti. Turint omenyje tai, kad apie 70 % ES politikos ir teisės aktų įgyvendinami vietos ir regionų lygmeniu, būtinas visuotinis nuoseklumas, tačiau Komitetas pažymi, kad ES taisyklės kartais turi atvirkštinį poveikį. Savo nuomonėje „ES oro kokybės ir taršos politikos persvarstymas“ (13) Komitetas pateikia gerą pavyzdį, kuris rodo, kad, norint pasiekti laukiamų rezultatų, įgyvendinant oro kokybės gerinimo strategiją reikia suderinti įvairių ES aplinkos pasaugos teisės aktų tikslus ir suvienodinti jų įgyvendinimo terminus.

25.

Dėl teršalų mažinimo taršos šaltinio vietoje politikos spragų ES lygmeniu susiklostė sudėtinga padėtis. Kai kurie miestai yra nepajėgūs laikytis nustatytų standartų ir, vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais, atitinkamoms valstybėms gali tekti mokėti ES numatytas baudas už šių standartų nesilaikymą. Todėl Komitetas ragina Komisiją sukurti metodą, kuris padėtų laikytis labiau integruoto, politikos ir teisės aktų nuoseklumą užtikrinančio požiūrio, pradedant nuo patikimesnio ir aktyvesnio teritorinio poveikio vertinimo dalyvaujant vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad ES miestams ir miestų regionams sudarytų tinkamas sąlygas įgyvendinti ES politiką.

26.

Siekiant, kad būtų laikomasi iš tiesų integruoto požiūrio, baltojoje knygoje turėtų būti pateikta tiksli integruoto tvaraus miestų vystymosi apibrėžtis ir nurodyti aiškūs tikslai, kurių šioje srityje turi pasiekti ES. Tai visų pirma horizontalieji tikslai, kuriuos reikia įgyvendinti pasitelkiant įvairių sričių politiką.

27.

Miestų politikos srityje laikantis integruoto požiūrio atsižvelgiama į teritorinio planavimo politiką, kadangi miestų zonos pranoksta savivaldybių lygmens ribas.

28.

Šiuo klausimu Regionų komitetas primena savo poziciją dėl teritorinio poveikio vertinimo priemonės, kaip svarbaus elemento, kuris padėtų užtikrinti labiau integruotą požiūrį į politiką, sudarantį galimybę skatinti teritorinę sanglaudą (14). Todėl Komitetas apibrėžia teritorinę sanglaudą kaip trijų dimensijų sąvoką, apimančią darnų teritorijų vystymąsi, teritorijų integraciją ir teritorinį valdymą. Komitetas apgailestauja, kad teritorinio poveikio vertinime Europos Komisija apsiriboja pirmąja iš šių trijų sričių, tuo tarpu būtent antroji padeda skatinti integruotą požiūrį į politiką ir teisės aktus. Svarbiausia, kad būsimas pačios Komisijos parengtų poveikio vertinimo gairių persvarstymas sudaro puikią galimybę miestų aspektą deramai įtraukti į Komisijos politikos formavimo vidaus procesus.

29.

Mes taip pat manome, kad Baltojoje knygoje dėl integruotos miestų politikos turėtų būti aptariami nualintų miesto zonų atkūrimo, miestų atgaivinimo ir renovacijos, taip pat pastatų statybos energijos vartojimo efektyvumo klausimai.

30.

Pažangių Europos miestų ir bendruomenių inovacijų partnerystė yra integruoto požiūrio ES lygmeniu pavyzdys. Ši partnerystė sukurta siekiant įdiegti plėtojant viešojo ir privačiojo sektorių iniciatyvas sukurtas miestams skirtas naujoves, vienu metu susijusias su judumu mieste, efektyviu energijos vartojimu ir informacijos bei komunikacijos technologijomis. Europos inovacijų partnerystė sudaro galimybę perkelti ES lygmens makroekonominę politiką į miesto veiklą. Todėl vis dėlto svarbu suteikti miestams veiksmų laisvę nustatyti prioritetus ir galimybę atlikti reikšmingą koordinatoriaus vaidmenį, kad jie galėtų visapusiškai juo pasinaudoti.

31.

Geri pavyzdžiai, tokie kaip „Pažangūs miestai ir gyvenvietės. Europos inovacijų partnerystė“ visiškai neatitinka dėmesio, kuris miestams skiriamas 2007–2013 m. struktūrinių fondų programose. 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu ypatingas dėmesys sanglaudos politikoje skiriamas miesto aspektui numatant įgyvendinti keletą iniciatyvų (reikalavimas 5 % ERPF biudžeto skirti miestų plėtrai, miestų plėtros Europos tinklų kūrimui bei novatoriškų tvarios miestų plėtros veiksmų finansavimui). Tačiau raginimas sutelkti dėmesį gali lemti tai, kad bus neatsižvelgiama į bendrą miesto plėtrą. Reikalingas geresnis koordinavimas pačioje Komisijoje siekiant skatinti geresnį sektoriams skirtų specializuotų politikos krypčių (aplinkos, energijos infrastruktūros, judumo) miesto aspekto supratimą visuose Europos Komisijos padaliniuose.

32.

Regionų komitetas dar kartą pabrėžia, kad palankiai vertina Komisijos dėmesį, kurį naujojoje sanglaudos politikoje ji skiria integruotai miesto plėtrai (15). Šiuo požiūriu taip pat džiaugiasi, kad naujajame sanglaudos dokumentų rinkinyje sustiprintas partnerystės principas ir kad paskelbtas Europos partnerystės elgesio kodeksas. Regionų komitetas atidžiai stebės, kad būtų konkrečiai įgyvendinami Komisijos pasiūlymai vykdant naujas ERPF ir ESF veiklos programas, visų pirma, kaip miestai ir miesteliai dalyvauja šių programų administravime ir valdyme.

33.

Regionų komitetas ragina Komisiją taip pat vykdyti miestų dalyvavimo naujose struktūrinių fondų programose stebėseną ir, prireikus, šį dalyvavimą skatinti. Remiantis padarytomis išvadomis bus galima pateikti tiek svarbias politines rekomendacijas dėl sanglaudos politikos po 2020 m. rengimo, tiek dėl kitų ES programų siekiant skatinti ES tikslų įgyvendinimą vietos lygmeniu.

34.

Miestai taip pat dalyvauja kitose ES finansuojamose programose, pavyzdžiui, LIFE, „Horizontas 2020“, Pažangi energetika Europai ir t. t., nors šiose programose neskiriamas pakankamas dėmesys miestų klausimams ir sinergijoms su ESI programomis. Ypatingas dėmesys ES finansavimo programų sinergijoms turėtų teigiamą poveikį miestams.

35.

Sukurdama Europos vietos ir regionų valdžios institucijų tinklą Komisija atsižvelgė į miestų poreikį įvairiose srityse keistis gerąja praktika. Teritorinio bendradarbiavimo programa URBACT – ES tvaraus miestų vystymo iniciatyva – taip pat atitinka šį poreikį. Be to, dotacijomis pagrįsta programa „Europa piliečiams“ savivaldybės skatinamos kurti teminius tinklus įvairiais bendro intereso klausimais, kadangi tai būtų svarbi priemonė sudaryti sąlygas keistis gerąja praktika. Be šių struktūrinių fondų bendrai finansuojamų programų ir dotacijomis grindžiamų ES organizuojamų veiksmųyra ir kitų iniciatyvų, kurios suteikia miestams galimybę dalytis žiniomis (pvz., Civitas, Merų paktas, Mayors ADAPT, Pažangių miestų ir pažangių gyvenviečių iniciatyva, Europos tvarių miestų orientacinė programa). Komitetas konstatuoja, kad daugelis šių dalijimosi žiniomis ir patirtimi iniciatyvų įgauna vis platesnį mastą ir tampa vis įvairesnės. Komitetas konstatuoja, kad daugelis šių dalijimosi žiniomis ir patirtimi iniciatyvų įgauna vis platesnį mastą ir tampa vis įvairesnės. Siekiant plėtoti labiau integruotą požiūrį Komitetas ragina Komisiją konsoliduoti šias skirtingas Europos finansavimo programas ir remti tinklus, kad vietos lygmuo galėtų juos geriau suprasti ir juose veiksmingiau nei šiuo metu dalyvautų.

36.

Siekiant miestus ir miestų teritorijas įvertinti tinkamiau nei vien tik remiantis BVP rodikliais, dalijantis žiniomis ir atliekant miestų politikos lyginamąją analizę svarbu turėti pakankamai duomenų, jei įmanoma, funkcinių regionų lygmeniu. Iš tikrųjų šiuo požiūriu viena esminių problemų yra tai, kad Eurostato NUTS teritorijos neatspindi realios miestų ir vietos geografijos. Šiuo tikslu reikia ir toliau stebėti, kad Eurostatas teiktų ir kauptų daugiau vietos lygmens duomenų, plėtotų miestų audito praktiką ir panašius tyrimus arba parengtų vienodus kriterijus metropolių zonoms apibrėžti, taip pat nustatytų konkrečias priemones, kurios leistų įvertinti integruotos miestų darbotvarkės pažangą ir poveikį ES lygmeniu. Todėl Komitetas ragina Komisiją parengti naują ES stebėsenos priemonę ES miestų strategijai plėtoti.

37.

Atėjo laikas naujam valdymui, kuriuo būtų stiprinamas ankstyvas miestų dalyvavimas (pavyzdžiui, tarpininkaujant RK, tokiems miestų tinklams kaip Eurocities arba merų paktui) visuose Europos politikos rengimo etapuose. ES, užtikrindama aktyvesnį miestų ir vietos bei regionų valdžios institucijų dalyvavimą visuose šio politikos rengimo ciklo etapuose, galės veiksmingiau prisidėti prie šiuo metu miestuose vykstančių permainų. Taip bus galima geriau įvertinti ir valdyti politinių iniciatyvų ir su miestais susijusių teisės aktų poveikį ir sumažinti riziką, kad ES politika bus nenuosekli ir neturės nieko bendro su vietos realijomis. Be to, Bendrojo Reglamento (EB) Nr. 1303/2013 dėl ES struktūrinių fondų 5 straipsnyje nurodoma, kad šio „daugiapakopio valdymo“ turi būti laikomasi rengiant ir įgyvendinant su ES sanglaudos politika susijusias programas.

38.

Daugiapakopio valdymo principas yra labai svarbus, tačiau jis turi būti pritaikytas prie naujų valdžios institucijų ir visuomenės santykių. Tai neatsiejama nuo vis didėjančio miestų ir vietos bei regionų valdžios institucijų vaidmens Europos politikos rengimo procese. Todėl ES savivaldybių pasirašyta Daugiapakopio valdymo Europoje chartija padės užtikrinti įvairių valdymo lygmenų (vietos, regionų, nacionalinio ir Europos) dalyvavimą rengiant veiksmingą viešąją politiką laikantis dalyvavimo, bendradarbiavimo, skaidrumo, įtraukties ir politikos nuoseklumo principų, kurių taikymas yra esminė sąlyga siekiant užtikrinti piliečių interesus ginančios viešosios politikos sėkmę.

39.

Komisijos atstovai turi struktūriškai įtraukti miestų ir vietos bei regionų valdžios institucijų atstovus į šį politikos rengimą (pvz., užtikrinant jų dalyvavimą ekspertų grupėse) siekiant kuo geriau ir remiantis praktine patirtimi bei konkrečiais duomenimis sutarti dėl miesto aspekto ES politikoje. Nuostatos šiuo klausimu galėtų būti įtrauktos naują Komisijos ir Regionų komiteto tarpinstitucinį susitarimą.

40.

Komitetas teikia didelę svarbą miestų aspektui ES politikoje ir ES miestų darbotvarkės kūrimui. Todėl nurodo, kad, būdamas vietos ir regionų valdžios institucijų atstovu, jis atidžiai stebės baltosios knygos rengimą ir tiek Komitete, tiek už jo ribų tęs diskusijas apie miestų darbotvarkę. Ši nuomonė yra pirmasis Komiteto indėlis kuriant tikrą integruotą ES miestų strategiją.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/18

Pranešėjas

:

Albert Bore (UK/PES), Birmingemo miesto tarybos narys

Pamatiniai dokumentai

:

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos judumo sistemos mieste kūrimas“ COM(2013) 913 final

Raginimas imtis veiksmų miesto logistikos srityje – SWD(2013) 524 final

Tikslinės priemonės kelių eismo dalyvių saugumui užtikrinti miestuose – SWD(2013) 525 final

Raginimas pažangiau reglamentuoti eismą mieste – SWD(2013) 526 final

Intelektinių transporto sistemų diegimas ES miestuose – SWD(2013) 527 final

1.

Tvarios miesto transporto sistemos garantuoja aukštesnę Europos piliečių gyvenimo kokybę ir yra svarbios užtikrinant ekonominį miestų, regionų ir visos Europos Sąjungos konkurencingumą. Miestuose gyvena 70 % Europos piliečių, jie yra svarbūs ekonominės veiklos centrai, kuriuose sukuriama daugiau kaip 80 % Sąjungos BVP.

2.

Judumas mieste ir miesto transportas priklauso vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai; jos atsako už judumo mieste politikos priemonių rengimą ir įgyvendinimą ir už viešojo transporto paslaugų teikimą savo teritorijoje. Vietos lygiu priimami sprendimai dažnai būna susiję su nacionalinės politikos sukurta ir naujosios ES miestų darbotvarkės nuostatas atitinkančia struktūra. Reikia pripažinti, kad Judumo mieste darbotvarkę daug kas laiko Pažangiųjų miestų iniciatyvos dalimi.

3.

Regionų komitetas paskelbė rekomendacijas savo ankstesnėse nuomonėse dėl judumo mieste, visų pirma savo nuomonėje „Žalioji knyga dėl miesto transporto“ (1), dviejose nuomonėse dėl Judumo mieste veiksmų plano (2), ir, galiausiai, nuomonėje dėl baltosios knygos „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas“ (3). Šiose rekomendacijose remiamos tvaraus judumo mieste politikos priemonės, kuriomis atsižvelgiama į ekonominį, aplinkos ir socialinį aspektus.

4.

Judumo mieste dokumentų rinkinyje visiškai atsižvelgiama į subsidiarumo principą, numatant tikslines priemones tose srityse, kuriose ES veiksmai turėtų pridėtinės vertės, ypač skirtas bendradarbiavimo skatinimui, keitimuisi geriausia praktika ir orientavimui. Be to, jame pateikiamos rekomendacijos valstybėms narėms imtis veiksmų miesto logistikos, eismo mieste reglamentavimo, intelektinių transporto sistemų (ITS) diegimo ir kelių eismo saugos mieste srityse.

5.

Pabrėžia išsamios Europos Sąjungos miestų politikos, pagrįstos Komiteto lygiagrečiose ir papildomosiose nuomonėse dėl integruotos miestų darbotvarkės ir 7-osios aplinkosaugos veiksmų programos, kurios pagrindinė tema yra darnūs miestai ir judumas mieste, idėjomis ir pasiūlymais, svarbą.

6.

pabrėžia, kad miestai turi būti plėtojami laikantis tvaraus ir holistinio požiūrio. Taikant tik į sektorius orientuotą požiūrį judumo mieste problemų išspręsti neįmanoma. Ypač daug dėmesio būtina skirti transporto politikos miesto aspekto sąsajai su platesne teritorijų planavimo koncepcija, kad būtų galima ne tik pagerinti miesto transportą ir infrastruktūrą, bet ir spręsti miestų drėkos problemą bei dar kartą apsvarstyti miesto ir jį supančios aplinkos (miesto ir kaimo) santykį. Su kitais pasiūlymais dėl tvarumo Komitetas rekomenduoja susipažinti nuomonėje „7-oji bendroji aplinkosaugos veiksmų programa: dėmesys tvariems miestams“ (4);

7.

mano, kad tam reikalingos valstybių narių lygmeniu taikomos priemonės (sąmoningumo didinimo kampanijos, paskatos ir kt.), kurios galėtų pakeisti gyventojų elgesį ir juos paskatintų naudoti mažiau energijos naudojančias transporto priemones;

8.

mano, kad tvaraus judumo mieste planai turėtų būti glaudžiai susieti su žemėnaudos politika. Dėl netinkamai planuojamos ir veiksmingai į transporto tinklą neintegruotos plėtros padidėja transporto poreikis, o tuo pačiu daugelyje kelionių ir priklausomybė nuo nuosavo automobilio;

9.

sutinka, kad tvaraus judumo mieste planai yra tinkama strateginė priemonė kuriant integruotą požiūrį į judumą mieste, apimantį visas visos funkcinės miesto arba miesto aglomeracijos teritorijos transporto rūšis ir formas: viešąjį ir individualųjį transportą, taksi, keleivinį ir krovininį, motorizuotą ir nemotorizuotą, važiuojantį ir stovintį, ir visų jų atveju turėtų būti atsižvelgta į gyventojų lyties ir judumo aspektus. Pagrindiniu Regionų komiteto reikalavimu ir toliau išlieka raginimas visiems miestams parengti tvaraus judumo mieste planus, tačiau už šių planų rengimą ir įgyvendinimą atsakingi patys miestai;

10.

apgailestauja, kad nors daugelis miestų jau parengė tvaraus judumo planus, kurie pasirodė esantys puikiu pagrindu rengti diskusijas ir įgyvendinti priemones judumui mieste pagerinti, tačiau iki šiol neapibrėžta bendra Europos lygmeniu taikoma tvaraus judumo mieste planų koncepcija;

11.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija Regionų komitetą aktyviai įtraukė į judumo mieste dokumentų rinkinio poveikio vertinimo procesą, ir ypač tai, kad Mobilumo ir transporto generalinis direktoratas atsižvelgė į pagrindinius Regionų komiteto nuogąstavimus dėl teisiškai neprivalomo pasiūlymo rengimo;

12.

abejoja būdu, kuriuo Komisija ketina užtikrinti tinkamą Judumo mieste dokumentų rinkinyje nurodytų tikslų ir priemonių įgyvendinimą, žinodama, kad Europoje yra miestų ir regionų, kurių miestų teritorijų planai yra skirtinguose rengimo ir įgyvendinimo etapuose. Tai taikytina žmonių judumui arba priemonėms, skirtoms miestų logistikai, eismo mieste reglamentavimui ir pažangesnei stebėsenai, miesto intelektinių transporto sistemų (ITS) diegimui ir kelių eismo saugai mieste;

13.

tokią koncepciją suvokia kaip neprivalomas gaires ir kaip paaiškinimą, kad ji gali ir turėtų būti priderinta prie konkrečių sąlygų valstybėse narėse ir konkrečiose miestų teritorijose;

14.

palankiai vertina Komisijos įsipareigojimus remti koncepcijos kūrimą ir propagavimą, visų pirma pasiūlymą įsteigti Europos tvaraus judumo mieste planų platformą ir įsipareigojimą remti nacionalines, regionines ir vietos valdžios institucijas rengiant ir įgyvendinant tvaraus judumo mieste planus, įskaitant ir finansavimo skyrimą. Europos Komisija turėtų besąlygiškai įsipareigoti užtikrinti vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą kuriant Europos platformą;

15.

primygtinai ragina, kad į Komisijos pasiūlymu steigiamą valstybių narių judumo mieste ir transporto ekspertų grupę būtų įtrauktos ir vietos valdžios institucijos ar miestų atstovai, tokiu būdu užtikrinant jų indėlį kuriant siūlomą Europos platformą;

16.

ragina nacionaliniu lygmeniu skatinti tvaraus judumo mieste planus i siūlydamas valstybėms narėms parengti reikiamus teisės aktų pakeitimus, kad būtų užtikrintos reikiamos pagrindinės sąlygos, kuriomis vietos valdžios institucijos galėtų kurti ir sėkmingai įgyvendinti vietos judumo mieste strategijas;

17.

atkreipia dėmesį į tai, kad miestai yra centrai, kur susikerta įvairios transporto rūšys ir kur paprastai prasideda ir baigiasi kelionės. Todėl juos būtina laikyti labai svarbia ir neatsiejama visų transporto tinklų dalimi ir dėl to judumui mieste turėtų būti skiriamas pakankamas dėmesys;

18.

mano, kad eismo mieste reglamentavimas ir kelių naudotojų apmokestinimas gali būti veiksmingos priemonės valdyti tarpusavyje konkuruojančius erdvės mieste poreikius ir spręsti tokias svarbias problemas, kaip transporto spūstys, tarša ar miesto drėka. Tai atitinka principą „naudotojas ar teršėjas moka“ ir skatina perėjimą prie tvaresnių transporto rūšių;

19.

atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo principą eismo mieste reglamentavimas ir kelių naudotojų apmokestinimas gali būti įgyvendinamas tik vietos valdžios institucijų sprendimu. Toks reglamentavimas turi būti pritaikytas konkrečioms vietos aplinkybėms ir poreikiams, todėl „visiems tinkamo“ recepto šiuo atveju nėra. Tokius veiksmus gali atlikti tik vietos ir regionų valdžios institucijos vietos lygmeniu;

20.

nurodo, kad per pastaruosius metus visoje ES įgyvendinta daugybė įvairių schemų, tačiau dėl to kartais gali būti sunkiau keliauti po Europą, visų pirma dėl daugeliu atvejų trūkstamos informacijos, kaip laikytis įvairių vietinių schemų reikalavimų;

21.

atkreipia dėmesį į tai, kad eismo mieste reguliavimas turėtų būti pagrįstas aiškiomis taisyklėmis, kurių tikslai turi būti kuo universalesni – eismo mažinimas, mažesnė tarša ir paskatos naudoti kitas, tausesnes transporto rūšis;

22.

atsižvelgdamas į tai, o kartu ir į 2009 m. RK nuomonę „Judumo mieste veiksmų planas“ (5), sutinka, kad būtinas minimalus Europos masto derinimas ir nuoseklumas, ypač susijęs su transporto priemonių skirstymu į kategorijas, išmetamųjų teršalų klasėmis ir kelio ženklais; ir tai turi būti daroma bendradarbiaujant vietos, nacionalinėms ir ES valdžios institucijoms;

23.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą skatinti valstybes nares ir eismo mieste reglamentavimo specialistus keistis informacija ir parengti neprivalomas gaires, kurios padėtų miestams veiksmingai įgyvendinti eismo mieste reglamentavimo schemas;

24.

mano, kad diegiant intelektines transporto sistemas (ITS) būtina nustatyti bendrus techninius standartus siekiant užtikrinti tarpusavio sąveiką ir užkirsti kelią naujoms techninio pobūdžio kliūtims laisvam judėjimui ES;

25.

apgailestauja, kad ES žuvusiųjų keliuose skaičius tebėra nepriimtinai didelis – 2013 m. keliuose žuvo 26  000 žmonių. Susirūpinimą kelia tai, kad labiausiai nukenčia pažeidžiami eismo dalyviai, pavyzdžiui, dviratininkai, pėstieji, ir ypač vyresnio amžiaus žmonės. Ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad palyginti su 2010 m. žuvusių dviratininkų skaičius netgi padidėjo;

26.

pabrėžia kelių eismo saugos svarbą užtikrinant tvarias transporto formas – važiavimą dviračiu ir ėjimą pėsčiomis – ir teigiamą poveikį sveikatos darbotvarkės įgyvendinimui sudarant sąlygas didesniam skaičiui žmonių aktyviai judėti. Šie klausimai turėtų būti neatsiejama tvaraus judumo mieste planų dalis ir būtų prasminga parengti papildomas gaires, kaip tai užtikrinti;

27.

ragina taip pat skatinti tinkamą piliečių švietimą kelių eismo saugos klausimais, kadangi šis švietimas yra tiesiogiai susijęs su kelių eismo įvykiais;

28.

primena, kad RK jau anksčiau yra pritaręs 2011 m. Baltojoje knygoje dėl transporto politikos nustatytiems kelių eismo saugos tikslams iki 2050 m. užtikrinti beveik visišką kelių saugą ir iki 2020 m. pasiekti, kad aukų keliuose sumažėtų perpus palyginti su 2010 m.;

29.

pripažįsta, kad pastangos didinti kelių eismo saugą gerinant transporto priemonių konstrukciją ir naudojant ITS, pavyzdžiui, vairavimo pagalbos sistemas (pirmiausia V2I ir V2V sprendimus), sumažins nelaimingų atsitikimų skaičių, tačiau mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi dar daug ką nuveikti skatindamos naudoti saugesnes transporto priemones, pavyzdžiui, organizuodamos viešųjų pirkimų konkursus;

30.

rekomenduoja ITS pagrįstuose sprendimuose išanalizuoti ir galimybę, kaip realių vairavimo elgsenos pokyčių skatinimas galėtų duoti naudos aplinkosaugos, kelių eismo saugos ir energijos vartojimo efektyvumo srityse;

31.

palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą įtraukti kelių eismo saugos klausimus į Judumo mieste dokumentų rinkinį ir atkreipia dėmesį į Europos Komisijos įsipareigojimą kaupti ir skleisti gerosios kelių eismo saugos planavimo patirties pavyzdžius ir analizuoti priemones sunkių sužalojimų kelių eismo įvykiuose skaičiui miestų teritorijose mažinti. Ši veikla turėtų būti vykdoma ne dvejus metus, kaip pasiūlyta, tačiau, prireikus, būti tęsiama;

32.

palankiai vertina Europos Komisijos rekomendaciją valstybėms narėms užtikrinti tinkamą kuo išsamesnių duomenų apie kelių eismo saugos rodiklius rinkimą ir skatinti vietos valdžios institucijas naudoti šiuos duomenis atliekant vietos analizę ir kelių eismo saugos planavimą. Pripažįstama, kad techninių patobulinimų poveikis iš tikrųjų yra labai ribotas ir, kad naudojant duomenis apie kelių eismo saugą galima nustatyti grupes, kurios labiausiai nukenčia kelių eismo įvykiuose. Tai leis parengti tikslingesnes kelių eismo saugos kampanijas ir elgesio pokyčių skatinimo programas;

33.

pabrėžia, kad laikantis subsidiarumo ir daugiapakopio valdymo principų, vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai priklauso kelių eismo saugos politika, kai ji skirta spręsti vietos problemas ir parengta atsižvelgiant į vietos sąlygas. Tvaraus judumo mieste planai galėtų būti veiksminga priemonė skatinti integruotą požiūrį į kelių eismo saugą vietos lygmeniu;

34.

pabrėžia, kad negalima nuvertinti krovininio transporto ir logistikos vaidmens. Nors miestų logistika sudaro palyginti nedidelę miesto eismo dalį, tačiau ji užima didelę miesto erdvės dalį, pavyzdžiui, pakrovimui ir iškrovimui, ir tokiu būdu didina spūstis ir sukelia kitų problemų. Miestuose važinėjantys krovininiai automobiliai neproporcingai didina oro taršą ir triukšmą ir dažnai yra susiję su sunkiais kelių eismo įvykiais, kuriuose nukenčia pažeidžiami eismo dalyviai, pavyzdžiui, dviratininkai ir pėstieji. Atsižvelgiant į tai, miestų logistikos optimizavimas turėtų teigiamą poveikį visai miesto transporto sistemai;

35.

pabrėžia didelį naujų technologijų, pavyzdžiui, alternatyvaus kuro, diegimo potencialą. Pripažįstama, kad ekologiškų transporto priemonių kūrimas ir kuo ankstyvesnis jų diegimas gali duoti tiesioginės naudos mažinant priklausomumą nuo naftos ir naudos sveikatai dėl geresnės oro kokybės miestuose ir triukšmo mažinimo. RK iki šiol remia 2011 m. Transporto baltojoje knygoje nustatytą tikslą iki 2030 m. pasiekti, kad vykdant miestų logistikos veiklą didžiuosiuose urbanistiniuose centruose faktiškai nebebūtų išmetamas anglies dioksido;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad gali prireikti paskatų mechanizmų, pagrįstų su išorės veiksniais susijusia nauda, pirmiausia smulkesniems ekonominės veiklos vykdytojams, jeigu miestų logistikos parką papildžius švaresnėmis transporto priemonėmis bus siekiama ekonominio tvarumo. Todėl reikėtų nustatyti kiekybinius tikslus viešų ir privačių transporto priemonių parkams;

37.

palankiai vertina tai, kad į Judumo mieste dokumentų rinkinį įtrauktas ir miestų logistikos klausimas, ypač, atsižvelgiant į tai, kad planuojant miestų transportą šiai sričiai dažniausiai skiriama nepakankamai dėmesio;

38.

palankiai vertina Europos Komisijos įsipareigojimą imtis veiksmų gerinti geriausios miesto logistikos patirties sklaidą ir perėmimą, visų pirma parengti gaires, kurios padėtų praktiškai gerinti miesto logistikos veiksmingumą, ir, atliekant netaršių transporto priemonių portalo turinio peržiūrą palengvintų miesto logistikai skirtų netaršių transporto priemonių įsigijimą (www.cleanvehicle.eu);

39.

pripažįsta, kad iki šiol trūksta duomenų ir informacijos apie krovinių srautus, kuri padėtų veiksmingiau planuoti krovinių judėjimą miestų teritorijose. Susieti su ITS prietaikomis tokie duomenys ir informacija sudarytų galimybę miestų valdžios institucijoms geriau suprasti miestų logistikos poreikius, padėtų pagerinti krovinių pervežimo efektyvumą ir identifikuoti tinkamesnius transporto priemonių maršrutus, taip sumažinant teršalų išmetimą;

40.

pritaria Europos Komisijos pozicijai, kad valstybės narės miestų logistikai turėtų skirti tinkamą dėmesį formuojant nacionalinį požiūrį į judumą mieste ir ypač į tvaraus judumo mieste planus;

41.

dar kartą pripažįsta ITS potencialą optimizuojant judumą mieste ir įgyvendinant politikos tikslus didinti saugą ir mažinti transporto spūstis. Informacinėms technologijoms tenka svarbus vaidmuo skatinant naujus judumo modelius, kurie paremti visų rūšių transportu derinimu tarpusavyje (pavyzdžiui, tikralaikė kelionių ir pristatymo daugiarūšiu transportu informacija, integruotos elektroninės kelionių daugiarūšiu transportu bilietų sistemos, dalijimasis automobiliu ir dviračiu);

42.

apgailestauja, kad dėl trūkstamos tarpusavio sąveikos ir veiksmingo bendradarbiavimo stokos ITS prietaikų diegimas iki šiol yra labai padrikas. Komitetas pritaria Europos Komisijos pozicijai, kad visas ITS galimybes galima realizuoti tik diegiant jas plačiu mastu visoje Europoje. Toks visaapimantis suderinimas ir tarpusavio sąveika skatintų tarpvalstybines keliones ir laisvą judėjimą ES. Tai pasakytina ir apie miestų teritorijas, kurios yra svarbūs transeuropinio transporto tinklo mazgai;

43.

ragina paremti vietos valdžios institucijų iniciatyvas įgyvendinant ITS. Būtina sparčiau diegti technines ir technologines inovacijas, gerinančias judumą, efektyvumą, saugą ir transporto kokybę miestų teritorijose;

44.

primena jau nuveiktą Europos Komisijos darbą sąveikių ir nuoseklių ITS srityje, ypač teisinio pagrindo nustatymą Direktyva 2010/40/ES (ITS direktyva) ir Miestų ITS ekspertų grupės įsteigimą – ši grupė jau parengė Pagrindinių ITS prietaikų diegimo miestų teritorijoje gaires;

45.

atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina Europos Komisijos ketinimą tęsti dabartinių teisės aktų dėl prieigos prie eismo ir kelionių duomenų papildomąjį darbą, parengti tikralaikės eismo informacijos ir kelionių daugiarūšiu transportu informacijos paslaugų specifikacijas, kaip numatyta pagal ITS direktyvos 2010/40/ES sistemą ir palengvinti informacijos perdavimo iš vienos transporto priemonės į kitą ir iš transporto priemonės į infrastruktūrą sistemos diegimą miestų teritorijose. Tačiau, kad tokios sistemos būtų priimtinos, būtina visapusiškai atsižvelgti į visus duomenų apsaugos ir privatumo aspektus;

46.

apgailestauja, kad šiame Komunikate oro kokybei ir klimato kaitai skiriama nepakankamai dėmesio. Dėl klimato kaitos padidės dienų, kai transporto sistemos turės veikti ekstremaliomis oro sąlygomis. Jei nebus imtasi priemonių pritaikyti mūsų transporto sistemas veikti tokiomis sąlygomis, galima tikėtis daugiau transporto sistemos trukdžių ir didesnių socialinių ir ekonominių išlaidų;

47.

pabrėžia, kad dėl daugybės kitų priežasčių oro kokybė yra didelis daugelio didelių ir mažesnių Europos miestų rūpestis, nes prastos oro kokybės pasekmės žmonėms yra dar didesnės nei kelių eismo įvykių ir yra pagrindinis ankstyvą mirtį ES sukeliantis aplinkos veiksnys. Prasta oro kokybė turi poveikio ir gyvenimo kokybei, nes ji yra astmos ir kvėpavimo takų sutrikimų priežastis. Dėl oro taršos prarandama daug darbo dienų ir atsiranda didelių sveikatos priežiūros išlaidų, o labiausiai nuo to nukenčia pažeidžiamos grupės, pavyzdžiui, vaikai, astma sergantys žmonės ir vyresnio amžiaus asmenys. Oro tarša kenkia ekosistemoms dėl pernelyg didelės taršos azotu (eutrofikacijos) ir rūgštaus lietaus. Tiesioginės oro taršos sukeliamos išlaidos visuomenei, įskaitant žalą derliui ir pastatams, sudaro apie 23 mlrd. eurų per metus, o išorės išlaidos, susijusios vien su sveikatos priežiūra, vertinamos 330–940 mlrd. eurų (3–9 % ES BVP);

48.

nurodo, kad daugeliui valstybių narių dėl ES nustatytų leistinumo sveikatos požiūriu NO2 ribinių verčių viršijimo gresia Europos Komisijos vykdoma pažeidimų tyrimo procedūra, kuri gali būti susijusi su didelėmis baudomis vietos valdžios institucijoms ir viešosioms įstaigoms tais atvejais, kai jos nepasinaudojo savo turimais įgaliojimais ir nesiėmė tinkamų veiksmų. Nepaisant to, tai turėtų būti daroma atsargiai. Ilgainiui paaiškėjo, kad vietos lygmens pažeidimus dažnai, be kitų dalykų, lemia netinkama nacionalinė ir Europos Sąjungos politika, skirta taršos problemoms spręsti jos susidarymo vietoje. Būtina taikyti daugiapakopį metodą, pagal kurį kiekvienas valdymo lygmuo (Europos Sąjungos, nacionalinis, regionų ir vietos) prisiima atsakomybę ir nustato priemones, kurios gali ir turi būti priimtos atitinkamo lygmens;

49.

atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienas tvaraus judumo mieste planų elementas gali padėti gerinti oro kokybę. ITS sprendimai užtikrina veiksmingesnį transporto judėjimą. Geresnis miestų logistikos valdymas sumažina triukšmą ir spūstis ir pagerina kelionės efektyvumą; transporto priemonių eismo mieste reglamentavimu galima uždrausti ypatingai orą teršiančias transporto priemones ir skatinti naudoti tylesnes itin mažai teršalų į aplinką išmetančias transporto priemones; ir, saugaus eismo priemonėmis galima skatinti geresnius vairavimo įpročius, kurie turi padėti sumažinti bendrą išmetamų teršalų kiekį, taip mažinant kelių eismo įvykius transporto tinkle ir dažnai juos lydinčias transporto spūstis. Tinkamas pavyzdys yra tokios programos kaip „Civitas“ ar „Ecostars“;

50.

įsitikinęs, kad tvaraus mobilumo mieste planuose (TMMP) numatytos priemonės turėtų padidinti pėsčiomis vaikštančių, važiuojančių dviračiais arba besinaudojančių viešuoju transportu žmonių skaičių, sumažinti ne tik transporto priemonių išmetamų teršalų kiekį ir triukšmą, bet ir visiems užtikrinti didesnį prieinamumą, bei skatinti didesnį fizinį aktyvumą ir gerinti visuomenės sveikatą;

51.

primena, kad dabartiniai ES oro kokybės, triukšmo ir transporto priemonių apmokestinimo teisės aktai šiuo metu yra peržiūrimi, ir ragina juos suderinti su šio komunikato nuostatomis;

52.

mano, kad svarbu miestuose, kuriems gresia triukšmo tarša, nustatyti triukšmo zonų planus, kurie leistų suskirstyti miesto teritorijas pagal leidžiamą didžiausią triukšmo taršos lygį ir nustatyti miestų ir priemiesčių teritorijas, visų pirma esančias prie parkų, mokyklų, ligoninių ir senelių globos ir slaugos namų, kuriose triukšmo tarša turi būti minimali;

53.

todėl reikalauja, kad rūpestis dėl oro ir triukšmo taršos atsispindėtų numatytais veiksmais tvaraus judumo mieste planuose – tiek ES, tiek valstybių narių lygmeniu;

54.

palankiai vertina Europos Komisijos įsipareigojimą stiprinti ES paramą tvariam judumui mieste bendradarbiavimo, keitimosi patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais, mokslinių tyrimų ir inovacijų, finansinės paramos ir tarptautinio bendradarbiavimo srityse;

55.

ypač palankiai vertina ketinimą tobulinti esamą Judumo mieste stebėsenos centrą ELTIS, integruojant dabartinį judumo planų portalą, kad jis taptų išsamių žinių ir kompetencijos centru. Tokiu būdu bus sujungiama informacija apie transporto planavimą miestuose iš visos ES ir prisidedama prie ketinamos steigti Europos tvaraus judumo mieste planų platformos kūrimo, o vietos ir regionų valdžios institucijoms bus suteiktos reikalingos priemonės sėkmingai taikyti tvaraus judumo mieste planus;

56.

remia pasiūlymą toliau rengti judumo mieste rezultatų suvestinę, kuri pirmą kartą buvo pasiūlyta 2011 m. Transporto baltojoje knygoje, įvardijant suderintus rodiklius, kad būtų nustatyti visos Europos miestų teritorijų lyginamieji standartai ir lyginama pažanga;

57.

atkreipia dėmesį į tai, kad tokia suvestinė turi būti rengiama labai kruopščiai, kad ji netaptų paprasčiausia reitingavimo sistema. Judumo mieste rezultatų suvestinės turi būti skirtos konkretiems miestams siekiant nustatyti su laiku susijusį bazinį lygį ir įtraukti pagrindinius rodiklius (pavyzdžiui, transporto rūšių paskirstymą, prieinamumą, efektyviai kurą naudojančias transporto priemones, oro kokybę ir sveikatą). Atitinkamose paraiškose ES finansavimui gauti turi būti konkrečiai nurodoma, kaip projektas arba vystymo veikla pagerins arba paveiks bazinius rezultatus, o rezultatų suvestinės turėtų būti kasmet tikrinamos;

58.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl didėjančio transporto priemonių skaičiaus miestams tenka vis didesnė našta. Padėtį šioje srityje galėtų iš esmės pagerinti kai kuriuose Europos miestuose sukurtos dalijimosi automobiliu paslaugos. Tačiau iki šiol šios paslaugos Europos šalyse išvystytos labai netolygiai, nors Europos MOMO projektas žada didelį potencialą. Komisija į savo strategijas turėtų konkrečiai įtraukti dalijimosi modelius (pavyzdžiui, bendrą naudojimąsi dviračiais, bendrą naudojimąsi automobiliais ir dalijimąsi vienu automobiliu);

59.

ragina Europos struktūrinių ir investicinių (ESI) fondų skiriamą finansinę paramą tvariam judumui mieste paremti Europos Komisijos gairėmis vietos ir regionų valdžios institucijoms dėl sistemingesnio ESI fondų naudojimo integruotiems judumo mieste priemonių rinkiniams finansuoti, įskaitant naujų instrumentų, pavyzdžiui, Integruotų teritorinių investicijų, naudojimą. Gairės reikalingos ir judumo planų kūrimo procesui, siekiant parodyti, kad investicijos į šiuos planus ekonomiškai apsimoka, ir pasinaudoti sąveika su kitomis ES lėšomis finansuojamomis programomis, pavyzdžiui, „Horizontas 2020“;

60.

palankiai vertina Komisijos ketinimą daugiau dėmesio skirti mažiems ir vidutinio dydžio miestams, kurie atlieka lemiamą vaidmenį visoje Europos miestų sistemoje. Be to, šie miestai turi didelį potencialą dėl savo mažesnio dydžio nulemtų socialinių, aplinkos ir institucinių privalumų. Su judumu mieste susijusios problemos nėra tik didiesiems metropoliams būdingas reiškinys, nes padėtį apsunkina tai, kad maži ir vidutinio dydžio miestai dėl judumo mieste gerinimo projektų brangumo ir mažesnės masto ekonomijos susiduria su didesniais tokių projektų finansavimo sunkumais;

61.

mano, kad būtų labai prasminga tvaraus judumo mieste planus susieti su ES miestų veiksmais įgyvendinant Merų paktą. Savanoriški miestų įsipareigojimai, prisiimti įgyvendinant Merų paktą, galėtų būti pavyzdžiu propaguojant tvaraus judumo mieste planų diegimą;

62.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje miestų, pirmiausia naujose valstybėse narėse, ekonominės ir socialinės permainos radikaliai pakeitė konkrečių miesto teritorijų funkciją, o kartu iš pamatų pakeitė ir transporto srautus. Šie pokyčiai dažnai verčia iš esmės ir labai brangiai rekonstruoti kiekvieną transporto infrastruktūros objektą. Dėl to šiems miestams labai svarbu pirmiausia imtis svarbios infrastruktūros rekonstravimo ir, gavus BSP fondus, remti tokią rekonstrukciją, kad šia infrastruktūra būtų pradėta naudotis ir ji atitiktų paskirtį.Todėl BSP fondų parama neturėtų būti skiriama tik TEN-T tinklams, ja turėtų būti leista finansuoti vietinio ryšio įrangą ir infrastruktūrą, skirtą viešajam ir alternatyviam transportui, kuris akivaizdžiai prisideda prie judumo mieste;

63.

tiki, kad jei tvaraus judumo mieste planai bus rengiami vadovaujantis ES gairėmis, jie atitiks vietos piliečių judumo poreikius, gaus vietos suinteresuotųjų subjektų paramą ir vietos politikų pritarimą. Tvaraus judumo mieste planais galima užtikrinti, kad lėšos integruojamos į platesnį planavimą ir programavimą, už kuriuos vietos lygmuo prisiima politinį įsipareigojimą;

64.

pritaria tam, kad skiriant Regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo lėšas būtų prašoma, kad miestai ir regionai pateiktų nuoseklų ir nepriklausomų ekspertų patvirtintą judumo mieste veiksmingumo ir darnumo audito sertifikatą.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/25

Pranešėja

Daiva Matonienė (LT/ECR), Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė

Pamatinis dokumentas

2013 m. lapkričio 27 d. Europos Komisijos prašymas pateikti nuomonę

1.

Siekiant pereiti prie efektyvesnio išteklių naudojimo ir sukurti mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomiką, kurioje saugomas ir stiprinamas gamtinis kapitalas ir rūpinamasi piliečių sveikata bei gerove, pagal 7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą (AVP) turės būti pasiekti aplinkosaugos ir klimato kaitos tikslai, dėl kurių ES jau susitarta, užtikrintas aplinkos politikos iki 2020 m. teisinis pagrindas, ES ir valstybėms narėms aprašyta ilgalaikė vizija iki 2050 m.

2.

Europos Komisija paprašė Regionų komiteto parengti nuomonę dėl pasiūlytų priemonių, skirtų įgyvendinti 7-osios aplinkosaugos veiksmų programos aštuntąjį tikslą, ir pateikė keturis konkrečius klausimus:

3.

Apie 350 milijonų (70 %) ES gyventojų gyvena aglomeracijose, kuriose daugiau nei 5  000 žmonių. Tikėtina, kad ne vėliau kaip 2020 m. 80 % jos gyventojų gyvens miestuose arba priemiesčiuose. Miesto aplinkos būklė daro tiesioginę įtaką gyvenimo kokybei ir globaliai aplinkai. Pagrindiniai taršos kiekiai į aplinką patenka dėl miestų veiklos.

4.

Daugeliui miestų kyla panašūs aplinkos iššūkiai: oro kokybės gerinimas, triukšmo lygio, transporto spūsčių ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas, biologinės įvairovės nykimo sustabdymas, vandens trūkumas, potvyniai ir audrų sukeliama žala, žaliųjų zonų išsaugojimas, užterštų teritorijų atgaivinimas, atliekų ir energijos valdymo pagerinimas.

5.

Regionų komitetas pabrėžia apčiuopiamą tvarios politikos ir priemonių įgyvendinimo naudą, įskaitant geresnę aplinkos ir gyvenimo kokybę, geresnę visuomenės sveikatą, didesnę reguliavimo tikrumo naudą įmonėms ir mažiau rinkos iškraipymų. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad ES aplinkosaugos teisės aktų neįgyvendinimo kaina apytikriai siekia apie 50 mlrd. eurų išlaidų sveikatos priežiūrai ir tiesioginių išlaidų aplinkai per metus (1).

6.

Komitetas pabrėžia, kad miestai yra darnūs, jeigu sugeba pasiekti klimato kaitos švelninimo tikslinius rodiklius. Atsižvelgdamas į gyventojų santalką miestuose, atkreipia dėmesį į tai, kad miestams teks vadovaujantis vaidmuo mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, jeigu norima, kad temperatūra pasaulyje nepakiltų daugiau nei 2 laipsniais Celsijaus; miestai turi geriausias galimybes paskatinti keisti įpročius, nes tai būtina radikaliai pertvarkant energetikos ir transporto infrastruktūrą. Be to, pripažįsta, kad miestų gebėjimas prisitaikyti prie neišvengiamos klimato kaitos ir ekstremalių oro sąlygų nulems jų ekonominį ir socialinį tvarumą, o kartu ir Europos Sąjungos konkurencingumą.

7.

Vertinant ir planuojant Europos Sąjungos priemones, susijusias su darnaus miesto plėtra, reikia atsižvelgti ir į pasaulio kontekstą. 2012 m. birželio 22 d. JT konferencijos tvaraus vystymosi klausimais metu buvo priimta deklaracija „Rio+20“, kurioje akcentuojama integracinė žalioji ekonomika ir darnaus vystymosi tikslai po 2015 m.

8.

Atsižvelgdamas į Rio+20 deklaraciją, Regionų komitetas mano, kad miestas yra darnus tuomet, kai propaguoja visuomenę, kuri yra ekonominiu, aplinkos ir socialiniu požiūriais tvari, daranti mažiausią poveikį aplinkai bei skatinanti naujas technologijas, darbo vietų kūrimą, gamtinio ir kultūros paveldo išsaugojimą ir užtikrina socialinę apsaugą. Be to, tai miestas, kuris suteikia vietos bendruomenei galimybę dalyvauti priimant sprendimus.

9.

Darniems miestams skatinti reikalingas holistinis požiūris leidžiantis spręsti tiek aplinkosaugos, tiek socialinius ir ekonominius miestų klausimus, taip pat nustatyti, kokiais būdais miestai galėtų tapti atsparesni nelaimėms. Darnaus miesto koncepcija neturi apsiriboti aplinkosauga. Sunkiausia yra užtikrinti, kad kriterijai būtų pagrįsti tinkama skirtingų dalykinių sričių informacija ir būtų tinkami įvairiausių tipų Europos Sąjungos miestams. Tai itin svarbu siekiant užtikrinti, kad kriterijus būtų galima taikyti bet kuriam miestui, norinčiam tapti darniu ir prisiimti viešą atsakomybę už šį procesą. Toks požiūris bus būtinoji išankstinė būsimos miestų plėtros sąlyga. Daugiau pasiūlymų dėl miestų politikos ir atsparumo politikos pateikiama Regionų komiteto nuomonėse „ES miestų darbotvarkė“ ir „Rizikos valdymas siekiant padidinti atsparumą“ (2).

10.

Kad miestai taptų darniais, reikalingos patikimos aplinkosaugos priemonės, kurios būtų integruotos į visas atitinkamas politikos sritis ir būtinai susietos su kitų sektorių politika ir veikla, ypač skatinančia darbo vietų kūrimą ir augimą.

11.

Darnaus miesto planavimas ir teritorijų planavimas pagal subsidiarumo principą priklauso valstybių narių kompetencijai. Šis principas vienareikšmiškai turėtų būti išlaikytas. Vietos ir regionų valdžios institucijos turi dalyvauti kuo ankstesniame šios politikos rengimo, įgyvendinimo ir jos vykdymo užtikrinimo vietose etape. Europos Sąjunga gali imtis paramos priemonių ir paskatinti miestus, regionus ir valstybes nares keistis informacija, dalytis geriausios praktikos pavyzdžiais ir pasimokyti vieniems iš kitų.

12.

Nepaisant to, kad ES priemonės, finansavimo mechanizmai ir prioritetai taip pat daugiausia orientuoti į didelius miestus, turinčius daugiau kaip 1 00  000 gyventojų, Komitetas pažymi, kad apie 56 % Europos miestų turi 5  000–1 00  000 gyventojų. Komitetas pabrėžia svarbų mažų, vidutinių ir didelių miestų akumuliacinį poveikį tvarumui ir mažų bei vidutinių miestų turimą didelį potencialą kurti ir įgyvendinti darnaus miesto principus.

13.

Komitetas pabrėžia, kad būtina bendra diskusija dėl darnių miestų krypties, siekiant nustatyti bendrus tikslus laikotarpiui iki 2050 m.

14.

Miestai yra atsakingi už teritorijų planavimą, plėtros politikos, aplinkosaugos, energetikos priemonių įgyvendinimą. Todėl miestai yra tinkamiausias valdymo lygmuo siekiant darnaus miesto priemonių įgyvendinimo kaštų požiūriu efektyviausiu būdu.

15.

Būtina skatinti daugiapakopio valdymo principą, nes sėkmė priklauso nuo bendro darbo dėl miestų darnios plėtros ir vieningo miestų, kuriems tenka atsakomybė už miestų plėtrą, ir kitų lygmenų (regioninio, nacionalinio ir europinio), kurie prisideda prie bendros darnumo sistemos, požiūrio.

16.

Regionų komitetas, kaip ES institucija, atstovaujanti ES regionams ir miestams, ir būdamas informaciniu centru daugeliui vietos tinklų, turi būti pagrindiniu šios valdymo sistemos elementu. Tai užtikrins, kad ES teisės aktai geriau atspindėtų miestų situaciją ir poreikius. Be to, miestams būtų suteikta galimybė tapti atsakingais už darnaus miesto priemonių įgyvendinimą.

17.

Siekiant sukurti darnius miestus turi būti taikomas tiek „iš apačios į viršų“, tiek „iš viršaus į apačią“ požiūris. Miestų iniciatyvos nepakanka. Reikia bendro ES koordinavimo, kuriame aktyviai dalyvautų vietos ir regionų valdžios institucijos ir kuris būtų pakankamai lankstus ir padėtų miestams identifikuoti esamą situaciją pagal bendrus darnaus miesto kriterijus ir siekti darnaus miesto tikslų įgyvendinant savo priemones. Taip pat reikia sudaryti geresnes galimybes šiuo tikslu pasinaudoti ES finansavimo mechanizmais. Pagal ES rekomendacinius kriterijus, kurie remtųsi Europos tvarių miestų orientacine sistema, būtų atlikta miesto darnumo analizė: įvertintos miesto stipriosios ir silpnosios vietos. Atsižvelgiant į tai miestas galėtų nusistatyti savo plėtros kryptis ir geriausias priemones situacijai pagerinti. Šie kriterijai galėtų būti skirtingo svorio atsižvelgiant į jų svarbą.

18.

Vietos, regionų ir nacionaliniai valdymo lygmenys turi vykdyti horizontalų ir vertikalų koordinavimą, įskaitant miestų tarpusavio ir pasienio bendradarbiavimą, užtikrinantį visuminį požiūrį į miesto plėtrą, siekiant išvengti dubliavimosi ir pavienių nesuderintų investicijų.

19.

Regionų komitetas palankiai vertina naująją „Partnerystės įgyvendinimo susitarimų“ priemonę ir prašo Komisijos pateikti aiškesnės informacijos ir gairių, kaip įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į šią priemonę.

20.

Todėl Regionų komitetas siūlo ES lygiu nustatyti bendrus darnaus miesto tikslus iki 2050 m. remiantis rekomendacinių kriterijų rinkiniu. Šios priemonės, reikalingos tikslams pasiekti, jau dabar turėtų būti numatytos Europos Komisijos rengiamose konkrečiai šaliai skirtose rekomendacijose, skirtose nubrėžti gaires, kaip įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus. Ilgalaikių tikslų ir reikalingų kriterijų nustatymas turėtų būti paremtas esamomis šios srities iniciatyvomis, įskaitant Leipcigo chartiją.

21.

Regionų komitetas skatina vietos ir regionų valdžios institucijas aptarti su visais atitinkamais skirtingų valdymo lygmenų suinteresuotaisiais subjektais savo darnaus miesto koncepcijas. Šiuo požiūriu viešosios konsultacijos yra puiki priemonė įtraukti juos į strategijų rengimo procesą. Kai tik darnumo kriterijai bus parengti, viešosios diskusijos apie veiklą pagal šiuos kriterijus galėtų paskatinti daugiau miestų siekti darnumo.

22.

Komitetas ragina Europos Komisiją bendradarbiauti su valstybėmis narėmis, kad būtų nustatytas vieningas požiūris į priemones, kurios skirtos skatinti darnių miestų plėtrą, ir surinkti informaciją apie jau dabar sėkmingai taikomus tokio skatinimo mechanizmus. Bendras požiūris ir lankstūs mechanizmai leistų miestams pasirinkti pačias geriausias ir ilgalaikes priemones, nukreiptas į darnaus miesto plėtrą.

23.

Miestai turėtų skatinti naujovišką ir veiksmingą viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, kad būtų kuo geriau įgyvendinami darnaus miesto koncepciją atitinkantys projektai.

24.

Būtina panaudoti esamas finansavimo galimybes ir struktūras, įskaitant ir tas, kurios yra numatytos pagal Life+ programą, skirtą bandomiesiems projektams paremti. EIB programa energijos vartojimo efektyvumo priemonėms finansuoti jau sėkmingai įgyvendinama ir turėtų būti ištirtos galimybės rengti panašias programas kitose srityse, susijusiose su darnumu.

25.

Dažnai praktikoje naudojamas projektų grupavimo mechanizmas turėtų būti skatinamas per visas finansavimo schemas. Tai sudaro palankias sąlygas finansuoti regionui svarbius nedidelius projektus.

26.

Gyventojų informuotumo didinimas ir paskatų nustatymas yra vienas iš esminių darnaus miesto koncepcijos įgyvendinimo veiksnių. Vandens taupymo skatinimo, perdirbimo ir kompostavimo paslaugų plėtros, viešojo transporto naudojimo skatinimo, energijos taupymo ir pan. priemonės nepakankamos, kad visuomenė aktyviai ir gausiai dalyvautų darnaus miesto kūrime. Regionų komitetas ragina Europos Komisiją patarti miestams dėl galimybių įgyvendinti vizualines informavimo priemones, kad gyventojai kasdien būtų tinkamiau informuoti apie miesto būklę (oro taršos rodiklius, transporto kamščius ir pan.).

27.

Regionų komitetas palankiai vertina Europos Komisijos darbą leidžiant naudoti interneto portalą kaip vieną kanalą ir ragina savo narius teikti svarbią informaciją tais atvejais, kai jos reikia. Komitetas ragina valstybes nares užtikrinti, kad informacija apie kriterijus, finansavimo priemones ir iniciatyvas pasiektų miestus. Reikia parengti atitinkamus komunikacijos planus įtraukiant ES institucijas, jų atstovybes ES šalyse, vietos bei regionų valdžios institucijų asociacijas ir visus kitus svarbius suinteresuotuosius subjektus.

28.

Esamos platformos, institucijos ir jų duomenų bazės bei iniciatyvos turi būti įtrauktos į ES lygmens pastangas remti darnius miestus ir naudojamos skatinti bendradarbiavimą tarp jų ir tarp miestų bei regionų, jau prisijungusių prie tokių tinklų kaip Merų paktas, „Europos tvarių miestų orientacine sistema“, „EnergyCities“, „Eurocities“, ICLEI, Pasaulinis kovos su klimato kaita aljansas.

29.

Europos Komisija turėtų peržiūrėti ir sustiprinti komunikacijos strategiją naujos finansinės programos kontekste ir paskatinti, kad ir valstybės narės, ir miestai bei miesteliai pasinaudotų ERPF numatyta 5 % lėšų dalimi, skirta darniai miestų plėtrai.

30.

Regionų komitetas, supažindindamas su vietos ir regionų valdžios institucijų patirtimi ir bendradarbiaudamas su Europos Komisija ir suinteresuotaisiais subjektais, toliau skleis informaciją ir skatins gerą praktiką darnių miestų kūrimo ir esamų finansavimo galimybių klausimais.

31.

Regionų komitetas dar kartą patvirtina, kad remia struktūrinių įgyvendinimo ir informavimo sistemų (SIIF), skirtų visiems svarbiausiems ES aplinkosaugos teisės aktams, kūrimą ir ragina EK į SIIF įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas.

32.

Komitetas pabrėžia, kad tvarus ir aplinką tausojantis judumas mieste atlieka svarbų vaidmenį mūsų miestų darnumo srityje. Daugiau pasiūlymų dėl tvarumo ir tvaraus miestų transporto pateikiama Regionų komiteto nuomonėse dėl Judumo mieste dokumentų rinkinio (3).

33.

Europos Sąjunga turėtų toliau skatinti ir, kai tinka, plėsti esamas iniciatyvas, kuriomis remiamos inovacijos ir geriausia praktika miestuose, miestų tinklų kūrimas ir mainai, taip pat miestai turėtų būti skatinami tapti lyderiais darnios miestų plėtros srityje. Šiuo tikslu Regionų komitetas atkreipia dėmesį į novatoriškus veiksmus darnios miestų plėtros srityje, kuriuos 2014–2020 m. ketinama finansuoti ERPF lėšomis. Šios priemonės apima bandomuosius projektus, skirtus naujiems Sąjungos lygmeniu svarbiems ir su darnia miestų plėtra susijusių iššūkių sprendimams išbandyti.

34.

Be to, Regionų komitetas siūlo Europos Komisijai remti ir plėsti vietos tinklų pasiūlytus projektus, kurie buvo kitur sėkmingai įgyvendinti, kaip kad tarpusavio vertinimai ir tarpusavio mokymasis, įskaitant apsilankymus vietose, ekologiškas porines programas, partnerių tarpusavio mokymus ir rengimą, mokymą darbo vietoje, peržiūras ir vertinimus bei miestų specialistams skirtas judumo programas.

35.

Nacionaliniu ir regionų bei miestų lygiu galėtų būti paskirti darnaus miesto vystytojai (angl. Focal Points). Tokiu būdu per juos būtų lengviau koordinuojamos priemonės, ekspertų keitimosi programos ir pan. Energetikos agentūros ir NUTS II lygmens regionų už plėtrą atsakingos valdžios institucijos galėtų atlikti koordinatorių vaidmenį. Šios struktūros jau yra sukūrusios tvirtą ryšį su jų jurisdikcijai priklausančiomis aglomeracijomis tinklą, taip pat turi neginčijamos Europos programų koordinavimo patirties.

36.

Žaliosios sostinės apdovanojimo sistema buvo gana sėkminga ir turėtų būti vystoma toliau. Europos kultūros sostinės pavyzdys rodo, kad apdovanojimas, pagrįstas tvirta teisine ir finansine baze, turi netgi didesnį potencialą skatinti miestus dalyvauti ir duoti ilgalaikių rezultatų. Regionų komitetas pritaria tam, kad tokia kryptimi judėtų ir Žaliosios sostinės nominacijos.

37.

Vienas iš Žaliosios sostinės apdovanojimo aspektų, kurį reikėtų persvarstyti, yra tas, kad pagal esamą atrankos kriterijų varžytis gali tik daugiau kaip 1 00  000 gyventojų turintys miestai. Todėl Regionų komitetas siūlo apsvarstyti galimybę įsteigti antrą apdovanojimų kategoriją bent 50  000 gyventojų turintiems miestams, taip sudarant platesnes galimybes mažesniems Europos miestams. Tokiu atveju atrankos kriterijus vertėtų pakoreguoti pagal mažesnių miestų išteklius ir poreikius, kad konkurse galėtų dalyvauti kuo daugiau dalyvių.

38.

Regionų komitetas ragina toliau stiprinti Europos žaliosios sostinės tinklą, kad laureatai ir dalyviai viešintų savo miestus, keistųsi pasiektais rezultatais ir technologinėmis idėjomis pasinaudojant atskira platforma arba jie galėtų būti integruoti į esamą struktūrą.

39.

Regionų komitetas aktyviai propaguoja Europos žaliosios sostinės apdovanojimą ir siūlo, kad už aplinką atsakingas Europos Komisijos narys parengtų ne tik valstybėms narėms skirtą laišką, kuriuo būtų prašoma, kad informacija apie apdovanojimą būtų skleidžiama jų miestams ir regionams, bet toks laiškas galėtų būti išsiųstas ir aplinkosaugos organizacijoms, kurios glaudžiai bendradarbiauja su miestais.

40.

Būtų galima apsvarstyti galimybę Komisijai įsteigti ekologiškiausio Europos rajono apdovanojimą siekiant paskatinti skurstančiais ar pažeidžiamais pripažintų gyvenamųjų rajonų atkūrimą ir paraginti vietos bendruomenes įsitraukti į savo teritorijų valdymą.

41.

Papildant Europos Komisijos iniciatyvas reikėtų apsvarstyti galimybę vietos, regionų ir nacionaliniu lygiu teikti kitus apdovanojimus, pavyzdžiui, žaliosios vėliavos, biologinės įvairovės išsaugojimo, ekologiško transporto skatinimo ir pan.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/30

Pranešėja

Lotta Håkansson Harju (SV/ESP), Jerfelos savivaldybės tarybos narė Pamatiniai dokumentai

Pamatiniai dokumentai

Kuriame atvirą ir saugią Europą

COM(2014) 154 final

ES teisingumo darbotvarkė 2020 m. Pasitikėjimo didinimas ir judumo bei augimo skatinimas Sąjungoje

COM(2014) 144 final

1.

palankiai vertina Komisijos ketinimą įtvirtinti iki šiol padarytą pažangą teisingumo ir vidaus reikalų srityje tinkamai ją įgyvendinant ir užtikrinant veiksmingą tolesnių susijusių veiksmų stebėseną. Kartu Komitetas pabrėžia, kad šio konsolidavimo rezultatu galėtų būti papildomos teisėkūros priemonės, atitinkančios subsidiarumo ir proporcingumo principus ir skirtos užpildyti esamas sistemos spragas, kad ES galėtų lanksčiau spręsti naujus pasaulinius iššūkius;

2.

pabrėžia, kad aktyvesnis ES įsipareigojimų pagrindinių teisių srityje vykdymas turi būti realiai juntamas visais lygmenimis. ES pagal pagrindinių teisių chartiją tęsia ir toliau plėtoja savo darbą šioje srityje, kad išliktų viešumo ir saugumo erdve, grindžiama bendra pagarba pagrindinėms teisėms;

3.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija parengė teisinių priemonių, kad pašalintų sistemines grėsmes teisinei valstybei bet kurioje iš ES valstybių narių, nes teisinė valstybė, kaip ir lygybės įstatymui principas, yra būtinos sąlygos pagrindinių teisių įgyvendinimui ir paisymui ES (1);

4.

nurodo, kad ES pagrindinių teisių chartija apima tiek pagrindines visiems žmonėms galiojančias teises, tiek konkrečias Sąjungos piliečių teises. Kad kiekvienas asmuo iš tikrųjų galėtų pasinaudoti visomis šiomis teisėmis, būtinas plataus masto bendradarbiavimas visais lygmenimis, kurio metu vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbus, aktyvus ir į ateitį orientuotas vaidmuo;

5.

pabrėžia, kad būtent vietos bendruomenėje paklojami įtraukios visuomenės, kuri iš tikrųjų gerbia pagrindines žmogaus teises, pamatai ir kurios stiprybė yra lygios teisės, įvairovė ir įsipareigojimas ginti pačius pažeidžiamiausius. Be to, kaip tik vietos ir regionų lygmeniu teisingumo ir vidaus reikalų srities problemos yra labiausiai pastebimos ir turi didžiausią poveikį kiekvienam visuomenės nariui;

6.

pritaria Komisijos pasiūlymui priimti papildomas teisines priemones, siekiant palengvinti piliečių gyvenimą ir prisidėti prie ekonomikos augimo, su sąlyga, kad jos nebūtų perteklinės, veiksmingai veiktų ir kiek įmanoma skatintų dabartinės reguliavimo sistemos derinimą ir supaprastinimą. Geresni teisėkūros metodai skatina ekonomikos augimą, nes jie sudaro palankias sąlygas verslo santykiams ir kasdieniam piliečių gyvenimui;

7.

rekomenduoja Europos Komisijai daugiau pastangų dėti konkretiems ir pragmatiškiems pasiūlymams dėl teisės aktų, kurie, visų pirma paaštrėjus ekonominėms ir socialinėms problemoms, darytų tiesioginį teigiamą poveikį piliečiams ir labai konkrečiai jiems padėtų spręsti gyvenime iškylančius sunkumus. Tokie sunkumai visų pirma kyla mažiau išsivysčiusiuose pasienio regionuose, kuriuose piliečiams sunkiau vykdyti ekonominę ir socialinę veiklą. ES turėtų ieškoti tinkamų priemonių siekdama tinkamai apsaugoti individų teises susiklosčius tokioms aplinkybėms. Be kitų dalykų, tai padėtų pagerinti ES įvaizdį piliečių akyse;

8.

mano, kad norint visiškai užtikrinti visų gyventojų pagrindines teises, reikia veikti kartu ir nuosekliai, kad atsakomybė bendrai tektų visiems lygmenims. Darbas pagrindinių teisių srityje turi būti suprantamas kaip ilgalaikis ir nuolatinis procesas. Dėl to, kaip jį įgyvendinti, turi būti susitarta vietos, regionų, nacionaliniu ir ES lygmenimis. Neveiksmingu skirtingų lygmenų bendradarbiavimu gali pasinaudoti ekstremistų, rasistinės ir ksenofobinės jėgos, be to, tai trukdytų visos ES pažangai;

9.

nori pabrėžti pagrindinį vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį teisingumo ir vidaus reikalų politikos srityje. Joms tenka didžiausia atsakomybė už įvairių dabartinių nacionalinių ir Europos teisės aktų įgyvendinimą; jos rengia ir išbando naujus politinius sprendimus; jos padeda piliečiams naudotis savo pagrindinėmis teisėmis, be to, jos kaupia informaciją ir patirtį, reikalingą toliau plėtoti šias politikos sritis. Todėl vietos ir regionų valdžios institucijos gali daug prisidėti kuriant politikos priemones – nuo planavimo ir įgyvendinimo iki tolesnės stebėsenos ir vertinimo;

10.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra gyvybiškai svarbios partnerės formuojant ir įgyvendinant teisingumo ir vidaus reikalų politiką. Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją, Europos Parlamentą ir Tarybą pripažinti vietos ir regionų valdžios institucijas šios politikos visateisėmis partnerėmis ir suteikti joms galimybę prisiimti savo atsakomybės dalį;

11.

mano, kad teisingumo ir vidaus reikalų politika turi būti suderinta su kitų sričių ES politika. Komitetas atkreipia dėmesį į būtinybę geriau koordinuoti, viena vertus, su teisingumu ir vidaus reikalais susijusius klausimus, kita vertus – su ES ekonomika, socialine ir užsienio reikalų politika susijusius klausimus siekiant didinti pagarbą teisėms visose srityse ir užtikrinti vienodą jų laikymąsi. Teisingumo ir vidaus reikalų politika turi būti derinama su ekonomine ir socialine politika, vykdoma Europos struktūrinių ir investicinių fondų visų pirma mažiau išsivysčiusiuose regionuose, ypač mokymo ir užimtumo srityse. Komitetas taip pat pritaria Komisijai, kad teisingumo ir vidaus reikalų politiką būtina tokiu būdu integruoti į visaapimančią ES užsienio reikalų politiką, kuri leistų užmegzti sustiprintą dialogą su trečiosiomis šalimis ir sukurti sinergiją su kitomis ES politikos sritimis; (2);

12.

pasisako už aktyvų visų lygmenų valdžios institucijų dalyvavimą apsaugant ir skatinant visų žmonių pagrindines teises ir laisves. Vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurios yra arčiausiai piliečių, tenka ypač didelė atsakomybė užtikrinant informuotumą apie pagrindines teises;

13.

pabrėžia, kad pagrindinės teisės ir laisvės taikomos visiems žmonėms, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, odos spalvą, etninę ar socialinę kilmę, ypatingas genetines savybes, kalbą, religiją ar įsitikinimus, politinius ar kitus įsitikinimus, priklausymą tautinei mažumai, turtą, prigimtį, negalią, amžių ar seksualinę orientaciją; be to, planuojant, įgyvendinant, prižiūrint ir vertinant politikos priemones visais atvejais ypatingą dėmesį būtina skirti vadinamosioms pažeidžiamoms grupėms, pavyzdžiui, vaikams, dokumentų neturintiems migrantams ir prieglobsčio prašytojams;

14.

yra įsitikinęs, kad strateginė komunikacija apie visų lygmenų atsakomybę užtikrinant pagarbą pagrindinėms ES piliečių teisėms, jų apsaugą, įgyvendinimą ir propagavimą, bendrų tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimą bei ilgalaikę naudą, kurią suteikia prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių priėmimas, yra labai svarbi užkertant kelią ekstremizmo, rasizmo ir ksenofobijos stiprėjimui, kuris pastebimas daugelyje ES valstybių narių;

15.

pažymi, kad praktinio pagrindinių teisių įgyvendinimo patirtis yra esminis veiksnys kuriant Europos teisinę erdvę, kurioje gerbiamos ir propaguojamos pagrindinės teisės, įvairovė ir bendradarbiavimas. Dėl šios priežasties Regionų komitetas palankiai vertina Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros parengtą internetinį vadovą, kuris padeda vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijų pareigūnams kasdieniame jų darbe taikyti daugiapakopį bendradarbiavimą ir geriau apsaugoti ir propaguoti pagrindines teises (3). Regionų komitetas ragina Komisiją skirti papildomų išteklių šiems praktiniams instrumentams, padedantiems įvairių valdžios lygmenų pareigūnams ir išrinktiems atstovams juos kurti, atnaujinti ir platinti;

16.

atsižvelgdamas į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbiausią vaidmenį ir turi specialių žinių ir patirties, pabrėžia, jog būtinas forumas informacijai ir geriausiai praktikai tarp vietos ir regionų valdžios institucijų, pilietinės visuomenės subjektų ir kitų valdžios lygmenų (nacionalinio, Europos ir tarptautinio) keistis. Regionų komitetas ragina ES toliau remti šį darbą tikslinėmis priemonėmis arba programomis;

17.

pasisako už tai, kad rengiant ES pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimo metinę ataskaitą, turėtų būti peržiūrėtas chartijos įgyvendinimas vietos ir regionų lygiu. Tai leistų atkreipti dėmesį į tas sritis, kuriose vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų dėti daugiau pastangų ir gerinti įvairių lygmenų bendravimą;

18.

mano, kad pagrindinės teisės yra ne tik teisingumo ir vidaus reikalų klausimas, bet iš esmės ir visų generalinių direktoratų reikalas. Komiteto nuomone, už teisingumą ir vidaus reikalus atsakingi Komisijos nariai turėtų koordinuoti pagrindines teises su visais Europos komisijos generaliniais direktoratais;

19.

mano, jog koordinavimo tikslas turėtų būti racionalizuoti generalinių direktoratų kompetencijos sritis, kad būtų išvengta prieštaringų tikslų, stebėti pagrindinių teisių įgyvendinimą, tirti su teisių ir lyčių lygybe susijusius klausimus, kaupti duomenis, skatinti valstybes nares ratifikuoti ir įgyvendinti svarbiausius tarptautinius ir regioninius teisinius instrumentus, konsultuoti įvairius suinteresuotuosius subjektus ir užtikrinti teisingos terminologijos vartojimą bei gerą komunikavimą. Koordinavimas turėtų būti atliekamas glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra;

20.

mano, kad bendradarbiauti pagrindinių teisių srityje būtų daug paprasčiau, jei chartijoje įteisintos teisės būtų tiesiogiai taikomos valstybėse narėse;

21.

mano, kad būtina geriau informuoti apie specifines teises, kurias vienos ES valstybės narės piliečiai turi kitoje valstybėje narėje. Direktyvos dėl laisvo asmenų judėjimo taikymas yra labai svarbus norint garantuoti ES piliečiams ir jų šeimos nariams teisę laisvai judėti ES ir apsigyventi vienoje iš ES valstybių narių;

22.

mano, kad teisė į laisvą judėjimą galėtų būti dar aiškiau apibrėžta. Komisija atkreipia dėmesį į dažnai pasitaikančias praktines ir teisines Sąjungos piliečių problemas, kai savo gimtosiose šalyse turimomis teisėmis jie nori pasinaudoti kitose ES valstybėse narėse (4). Be to, reikėtų geriau spręsti ir problemas, kylančias dėl laisvo asmenų judėjimo konkrečiose savivaldybėse ir (arba) regionuose. Šiais atvejais taip pat būtų naudingos tikslinės priemonės ir programos;

23.

pabrėžia, kad ES turėtų dėti daugiau pastangų įgyvendinti Europos prieglobsčio ir migracijos politiką, grindžiamą pagrindinėmis teisėmis, solidarumu ir abipusiu pasitikėjimu bei bendra valstybių narių ir vietos bei regionų valdžios institucijų atsakomybe;

24.

siekia, kad ES ir ateityje išliktų prieglobsčiu bėgantiems nuo persekiojimo arba kitiems apsaugos reikalingiems žmonėms Niekada negalima leisti teikti pirmenybę asmenų migrantų priėmimui ir išorės sienų vientisumui teisės siekti tarptautinės apsaugos atžvilgiu. Todėl Regionų komitetas pabrėžia, kad sausumos ir jūros sienų kontrolė ir stebėjimas negali trukdyti pagrindinei prievolei gelbėti žmonių gyvybes ir užtikrinti žmogaus teises;

25.

mano, kad veiksmingas vietos, regionų, nacionalinio ir Europos lygmenų bendradarbiavimas ir pasitikėjimas dalijantis ištekliais ir užduotimis yra būtina sąlyga užtikrinant tvarų ir sąžiningą prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių priėmimą. Toks bendradarbiavimas svarbiausiais aspektais šiuo metu yra nepakankamas, o tai trukdo imigrantams įsikurti ir gali skatinti ksenofobines tendencijas. Iš esmės toks pat veiksmingas bendradarbiavimas yra būtinas priimant ir kitokius migrantus;

26.

ragina visus ES valdymo lygmenis dalytis atsakomybe už pabėgėlių priėmimą ir integraciją ir pasisako už glaudesnį tarpregioninį bendradarbiavimą, koordinavimą ir solidarumą kuriant pabėgėlių paskirstymo tarp valstybių narių, regionų ir miestų bei savivaldybių mechanizmą atsižvelgiant į struktūrinius trūkumus, išteklius ir kitus svarbius veiksnius. Šiuo metu kiekviena valstybė narė yra atsakinga už prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių politiką; taigi joms tenka ir finansinė atsakomybė už šių asmenų priėmimą. Tačiau iš tikrųjų jų priėmimas yra nevienodas tiek skirtingose šalyse, tiek ir valstybių viduje – vienoms savivaldybėms tenka didesnė našta nei kitoms, nes jos priima didesnį imigrantų skaičių; Komitetas pažymi, kad Europos Sąjunga turi atkreipti dėmesį į ypatingus sunkumus, su kuriais susiduria Europos regionai, per kuriuos bet kuriuo metu gali atvykti migrantai. Jiems reikia tokios pagalbos ir paslaugų, kurios dažnai viršija šių regionų galimybes. Todėl reikėtų specialios finansinės priemonės, visų pirma skirtos regionams, į kuriuos migrantai atvyksta, ir tranzito zonoms;

27.

su nerimu pažymi, kad ES valstybės narės ne visada laikosi JT Vaiko teisių konvencijos ir Veiksmų plano dėl nelydimų nepilnamečių (2010–2014 m.) prieglobsčio prašančių nepilnamečių, pabėgėlių, migrantų ir nelydimų nepilnamečių priėmimo atvejais; pabrėžia savivaldybių ir regionų tarpusavio pagalbos svarbą, kad jie galėtų prisiimti savo atsakomybės dalį siekiant užtikrinti šių nuostatų laikymąsi tiek berniukų, tiek mergaičių atveju. Primena Komisijai, kad pirmiau minėtas veiksmų planas nustoja galioti 2014 m., todėl prašo jos pradėti šio plano atnaujinimo procesą;

28.

pabrėžia, kad iki šiol nepasinaudota SESV 80 straipsniu su laisvu judėjimu susijusioms solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių priemonėms įgyvendinti. Su migracija ir repatriacija susiję įsipareigojimai buvo visiškai savanoriški, ir kai kuriais atvejais miestai patys ėmėsi iniciatyvos juos įgyvendinti praktikoje;

29.

mano, kad nevienodas prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių pasiskirstymas tarp valstybių ir tarp regionų ir jų viduje bei darbo vietų, būsto ir kt. trūkumas yra didelis iššūkis vietos ir regionų valdžios institucijoms. Tai pasakytina tiek apie nepakankamą išankstinį planavimą, tiek ir apie galimybę laiku pasirengti priėmimui. Greiti sprendimai gali turėti neigiamų socialinių pasekmių, dėl kurių imigrantams gali būti sunkiau deramai pasirengti integracijos procesui;

30.

todėl mano, kad laikas geriau išsiaiškinti, kokius padarinius gali turėti bendra atsakomybė ir solidarumas prieglobsčio srityje. Akivaizdu, kad skirtingos šalys, regionai ir vietos valdžia, atsižvelgdami į konkrečias sąlygas ir pageidavimus, skirtingai įsivaizduoja tinkamą atsakomybės pasidalijimą arba solidarumą. Tai apima daug įvairių klausimų – nuo tiesiai į jų teritorijas atvykstančių prieglobsčio prašytojų ir nagrinėtinų prieglobsčio prašymų skaičiaus iki finansinės padėties, būsto trūkumo, ankstesnių priėmimų, gyventojų tankumo ir kt. Be to, reikia atsižvelgti ir į trumpalaikę ir ilgalaikę perspektyvas;

31.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms ir valstybėms narėms būtina keistis geriausia praktika, susijusia su prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių prašymų apdorojimu, integracijos politika ir nelegalios migracijos prevencija. Komitetas nurodo, kad tai leistų taikyti „iš apačios į viršų“ principą sprendžiant klausimus, susijusius su pirmą kartą atvykusių prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių ir nelegalių migrantų apgyvendinimo sąlygų skirtumais valstybėse narėse ir regionuose bei skirtumais, susijusiais su prašymų ir bylų nagrinėjimo efektyvumu ir spartumu. Komitetas pabrėžia, kad mažoms savivaldybėms nepakanka išteklių susidoroti su dideliais migrantų srautais, todėl pabrėžia, kad šiuo atveju labai svarbus savivaldybių solidarumas, ir ragina stiprinti FRONTEX siekiant veiksmingesnio ir efektyviai sustiprinto bei supaprastinto nacionalinių pasienio tarnybų bendradarbiavimo ir apsaugoti migrantus bei ES išorės sienas;

32.

siekiant šiose diskusijose pasistūmėti į priekį, siūlo atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kaip valstybės narės, regionai ir savivaldybės įsivaizduoja bendrą atsakomybę ir solidarumą ir kokį poveikį skirtingos apibrėžtys turėtų skirtingiems scenarijams. Šio tyrimo metu reikėtų išsiaiškinti ir tai, kaip tolygiau paskirstyti prieglobsčio prašytojus ir pabėgėlius tarp ES savivaldybių, regionų ir valstybių;

33.

be to, mano, jog svarbu, kad ES sugebėtų pasinaudoti šių naujų imigrantų teikiama nauda. Vietos ir regionų lygmeniu valdant įvairovę sėkmingai vykdomas integracinis darbas skatina ekonomikos augimą, suteikia daugiau mokymosi ir verslo galimybių, prisideda tenkinant būsimus darbo jėgos poreikius ir užtikrina gerovės sistemos finansavimą ateityje. Norint užtikrinti tokios politikos sėkmę, būtina investuoti į migrantų švietimą ir darbo vietas, kad jie galėtų patekti į ES darbo rinką, taip pat į mokymą ir kultūrinės įvairovės valdymą siekiant pakeisti plačiosios visuomenės požiūrį ir gerinti socialinius santykius;

34.

pabrėžia, kad sukčiavimo ir piktnaudžiavimo problemą reikia spręsti ES mastu;

35.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl mažo gimstamumo daugelyje valstybių narių ir būsimos kartų kaitos ateityje prireiks daugiau darbingo amžiaus piliečių. Todėl prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių priėmimas ES šalims reiškia ne tik iššūkį, bet ir dideles galimybes. ES turi surasti patikimą sprendimą, kaip susidoroti su Sąjungai iškylančiais demografiniais sunkumais;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad priimant teisės aktus dėl legalios migracijos reguliavimo padaryta menka pažanga. Todėl Europos migracijos reguliavimo sistemoje iki šiol yra labai daug spragų. Komitetas palankiai vertina prioriteto suteikimą visaapimančios migracijos strategijos sukūrimui, ir mano, kad subalansuotai ir tikrai kilmės ir tranzito šalių partnerystei tenka labai svarbus vaidmuo valdant migrantų priėmimą taip, kad būtų užtikrinamos jų teisės;

37.

laikosi nuomonės, kad su organizuotu nusikalstamumu reikia kovoti ir vietos lygmeniu, įgyvendinant socialines ir švietimo iniciatyvas: pirmiausia regionų, kuriuose dominuoja organizuotas nusikalstamumas, gyventojams reikėtų parodyti, kad yra kitokių vystymosi modelių, grindžiamų skaidrumu, dalyvavimu ir demokratija, ir suteikti paramą švietimui, visų pirma jaunimo, kuriam gresia pavojus prisijungti prie nelegalių struktūrų veiklos, taip pata reikėtų konfiskuoti organizuoto nusikalstamumo struktūrų turtą ir jį panaudoti socialiniams projektams, vietos veiklos vykdytojams ir pilietinei visuomenei. Europos, nacionalinėms ir regionų valdžios institucijoms tenka pagrindinis vaidmuo bendradarbiauti įgyvendinant tokio pobūdžio iniciatyvas;

38.

pritaria Komisijos nuomonei, kad gerai reguliuojamoje migracijos politikoje turi būti numatytos ir priemonės sumažinti nelegalią migraciją (5). Tačiau nelegali migracija ir parama nelegaliems migrantams neturi būti laikoma nusikalstama veikla ir svarbu suteikti deramą dėmesį galimoms prekybos žmonėmis aukoms. Vietos ir regionų valdžios institucijos turi spręsti joms kylančius iššūkius; kalbant apie pagrindines teises, tai turi reikšti ir tai, kad savo paslaugas jos privalės teikti ir nelegaliems migrantams;

39.

pasisako už tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijų atstovams būtų sudarytos galimybės kurti keitimosi patirtimi struktūras ir keistis geriausios praktikos pavyzdžiais užimtumo, švietimo ir socialinės įtraukties srityse siekiant, kad integracijos politikos vietos aspektas būtų matomesnis. Būtinas keitimosi žiniomis forumas, norint sukurti aktyvią ES integracijos politiką, kurioje būtų garantuojamos imigrantų teisės. Laikui bėgant toks forumas padėtų pašalinti su integracijos politika susijusius valstybių narių skirtumus;

40.

mano, kad sprendžiant problemas, kurios turi poveikį žmonių saugumui ir kelia pavojų pagrindinėms teisėms, – pavyzdžiui, organizuotas nusikalstamumas ir ypač prekyba žmonėmis, prekyba narkotikais, seksualinis nepilnamečių išnaudojimas – svarbios tiek prevencinės priemonės, tiek ir baudžiamosios sankcijos. Komitetas primena Komisijai apie esminį vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį kuriant organizuoto nusikalstamumo prevencijos strategijas ir prisiimant atsakomybę už nuolatinę aukų gerovę;

41.

tvirtina, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų atlikti svarbesnį vaidmenį kovojant su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu: vietos lygmens nusikaltimai vis dažniau siejami su tarptautine organizuota nusikalstama veikla ir vietos bendruomenės pirmosios nukenčia nuo nusikalstamų organizacijų, kurios sutrikdo jų socialinių struktūrų veikimą. Sutinka su Komisija, kad reikia sukurti saugias ir patikimas sistemas, kurios leistų žmonėms ir įmonėms visapusiškai išnaudoti interneto potencialą. Šiuo tikslu valstybių narių bendradarbiavimas su Europolo Europos kovos su elektroniniu nusikalstamumu centru (EC3) turi būti vykdomas regionų ir vietos lygiu, siekiant aktyviau kovoti su elektroniniais nusikaltimais arčiausiai piliečių esančiu valdymo lygmeniu;

42.

pažymi, kad korupcija yra labai svarbi tema vietos ir regionų valdžios institucijoms ir jų piliečiams; Regionų komitetas ir toliau visais lygmenimis ir kartu su kitomis ES institucijomis, Europos Taryba ir kitomis organizacijomis kovos su korupcija ir dės pastangas ES finansiniams interesams apginti, pavyzdžiui, įsteigiant Europos prokuratūrą;

43.

remia ES kovos su prekyba žmonėmis strategiją. Vietos ir regionų valdžios institucijos gali labai veiksmingai prisidėti prie sėkmingo šios strategijos įgyvendinimo ir, pasinaudodamos turimais vietos ryšiais, nustatyti prekybos žmonėmis aukas. Todėl Komitetas pritaria, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų padėti rengti aukų, ypač nepilnamečių, nustatymo, apsaugos ir žalos atlyginimo gaires;

44.

pabrėžia, kad savivaldybės ir apygardos yra svarbūs partneriai stiprinant gebėjimus kilmės šalyse. Reikėtų gerinti ir gerokai išplėsti tarptautinį savivaldybių, kurios priima migrantus ar prieglobsčio prašytojus, ir tų, iš kurių šie asmenys atvyksta, bendradarbiavimą abipus sienos. Vietos lygmuo atlieka svarbų vaidmenį rengiant ir įgyvendinant asmenų integracijos ir repatriacijos programas.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/36

Pranešėjas

Gábor Bihary (HU/ESP), Budapešto miesto tarybos narys

Pamatinis dokumentas

1.

mano, kad visiškai nepriimtina, jog 2014 m. mūsų savivaldybėse vis dar yra žmonių, kurie rizikuodami savo sveikata ir gyvybe gyvena gatvėje. Netoleruotina, kad beveik 3 milijonai benamių Europos Sąjungoje gyvena iš socialinės apsaugos sistemos teikiamos pagalbos ar dažnai netgi nežino, kad tokios sistemos apskritai egzistuoja arba šiomis sistemomis jiems nesuteikiama tinkama apsauga;

2.

konstatuoja, kad benamystė yra kraštutiniausia skurdo ir socialinės atskirties forma (1) ir kad ji pažeidžia žmogaus teises ir orumą, kadangi būstas yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių;

3.

šiame kontekste pakartoja (2) savo raginimą sukurti Europos socialinio būsto veiksmų programą siekiant:

4.

pripažįsta, kad nors ES valstybės narės turi pasaulyje labiausiai išvystytas socialinės apsaugos sistemas, benamystės atvejų padaugėjo beveik visose Sąjungos šalyse dėl keleto veiksnių tokių kaip ekonomikos krizė, visuomenės pokyčiai, mažumų diskriminacija ar blogai reguliuojama migracija. Be to kai kuriose šalyse nepakanka socialinių būstų ir būstų už prieinamą kainą;

5.

pabrėžia, kad investicijų, skirtų kovai su benamyste, grąža yra didelė. Jos padeda tvariai ir ilgam sumažinti einamąsias „simptominiam gydymui“ numatytas socialines išlaidas;

6.

pažymi, kad reikia ES lygmens priemonių, skirtų spręsti nepasiturinčių ir pažeidžiamų ES piliečių, vykstančių iš vienos ES valstybės narės į kitą, klausimą. Socialinis judumas prisidėjo prie atsiradusių tarpvalstybinių benamystės problemų, kurių neįmanoma išspręsti nacionaliniu, regionų ar vietos lygmeniu arba ribojant ES piliečių judumą;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad nors būtent valstybės narės, ir ypač vietos ir regionų valdžios institucijos, yra tiesiogiai atsakingos už kovą su benamyste, laikantis subsidiarumo principo reikėtų stiprinti Europos Komisijos vaidmenį rengiant politiką, įgyvendinant bendradarbiavimo projektus Europos lygmeniu ir skleidžiant gerosios praktikos pavyzdžius. Europos Sąjunga turėtų labiau stengtis papildyti ir paremti valstybių narių ir vietos bei regionų valdžios institucijų pradėtas įgyvendinti iniciatyvas, laikantis Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi plane numatytų gairių (3);

8.

pažymi, kad visos valstybės narės turėtų parengti savo nacionalines benamystės strategijas, galbūt papildytas regioninėmis strategijomis, ir aiškiai nurodyti, kas atsakingas už duomenų apie šį reiškinį rinkimą, už strategijos įgyvendinimą ir stebėseną; todėl ragina ES šalis parengti išsamias benamystės strategijas, visų pirma nurodant už šios problemos sprendimą atsakingas nacionalines tarnybas, taip pat prašo nustatyti aiškius ir skaidrius tikslus, kuriuos jos įsipareigoja ES įgyvendinti, bei pateikti vertinimo modelius, kurie leistų skaidriai įvertinti kiekvienos ES valstybės narės strategijos įgyvendinimo rezultatus;

9.

pabrėžia, kad šiose išsamiose benamystės strategijose taip pat būtina apibrėžti vietos ir regionų valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės vaidmenį ir, laikantis gero valdymo principų, patikslinti, už kokias konkrečias užduotis atsakingi skirtingi valdymo lygmenys ir kaip jiems paskirstyti ištekliai;

10.

atkreipia dėmesį, kad kai kurioms ES valstybėms narėms dėl praktinės daugiapakopio valdymo patirties trūkumo iškilo sunkumų įgyvendinti savo benamystės strategiją;

11.

palankiai vertina anksčiau ir visai neseniai Europos Parlamento priimtas nuostatas dėl Europos benamystės strategijos (4), kuriose valstybės narės primygtinai raginamos daryti didesnę pažangą siekiant gatvės benamystės panaikinimo iki 2015 m. tikslo;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad benamių skaičius ir benamystės priežastys valstybėse narėse, net ir regionuose, skiriasi, todėl rengiant benamystės strategiją turėtų dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijos. Koks metodas bus pasirinktas, turėtų priklausyti nuo šios problemos priežasčių. Vietos valdžios institucijos turi geriausias galimybes kaupti praktines šios srities žinias, nes jos tiesiogiai susiduria su šiuo reiškiniu;

13.

šiame kontekste palankiai vertina benamystei skirto HABITACT tinklo (www.habitact.eu) atliktą darbą; tai vietos ir regionų valdžios institucijų tinklas integruotomis benamystės strategijomis skatinantis socialines inovacijas benamystės srityje.

14.

pritaria Europos Parlamento ir Komisijos raginimui sudaryti aukšto lygio ekspertų grupę, kuri padėtų rengti ir tobulinti Europos benamystės strategiją; pabrėžia, jog labai svarbu, kad ekspertų grupės darbe taip pat dalyvautų vietos ir regionų valdžios institucijų atstovai;

15.

pažymi, kad jau paskelbtas Komisijos tarnybų darbo dokumentas (5), kuriame pateikiamos gairės, kaip spręsti benamystės problemą, tačiau apgailestauja, jog šiam dokumentui trūksta europietiško užmojo. Iš tikrųjų, būtina parengti visos Europos strategiją, kurioje būtų numatytos priemonės, kurias galėtų veiksmingai praktiškai taikyti vietos ir regionų valdžios institucijos, NVO ir jų savanoriai, kuri padėtų keistis gerosios praktikos pavyzdžiais ir juos skleisti ir imtis teisinių veiksmų, galinčių užkirsti kelią benamystės kriminalizavimui, taip pat griežtai bausti už netoleruotinus priešiškumo benamių atžvilgiu, smurto prieš juos arba jų persekiojimo veiksmus;

16.

pabrėžia, kad skurdas ir benamystė nėra nusikaltimai ir todėl benamių kriminalizavimas bei antisocialinių vietos taisyklių, prieštaraujančių žmogaus teisėms, priėmimas bei taikymas kai kuriose valstybėse narėse yra nesuderinami su vienodo požiūrio principu ir žmogaus orumu;

17.

prašo labiau pripažinti ir remti vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos lygmeniu organizacijų pastangas ginti šios gyventojų grupės laisves ir piliečių teises, kadangi benamiai patiria policijos persekiojimus ir jau savaime yra pažeidžiami ir turi menkas galimybes apginti savo teises;

18.

tikisi, kad jokioje valstybėje narėje (neteisėtai, o kartais dėl atitinkamų teisės aktų pakeitimų) asmenys nesulaukia policijos grasinimų, tik todėl, kad jie yra benamiai;

19.

remia veiksmus, kurių benamių labui jau ėmėsi ES valstybių narių pilietinės visuomenės organizacijos, jų asociacijos ir skėtinės organizacijos, aktyviai vykdančios veiklą Europos lygmeniu, taip pat jų veiklą, skirtą benamius geriau supažindinti su jų teisėmis, bei jų pastangas sudaryti palankesnes sąlygas ugdyti socialinį sąmoningumą ir formuoti visiems atvirą visuomenę, kurioje dauguma piliečių benamystę vertintų empatiškai ir pritartų priemonėms, būtinoms jai panaikinti, visų pirma valstybės lėšų naudojimui šiuo tikslu;

20.

ragina valstybes nares ir Europos Sąjungai pirmininkaujančią valstybę užtikrinti, kad kompetentingi ministrai benamystės klausimą reguliariai įtrauktų į apskritojo stalo diskusijų darbotvarkes. Regionų komitetas taip pat pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų atstovus reikėtų pakviesti dalyvauti šiuose susitikimuose ir prašo Europos Komisijos jiems suteikti praktinio pobūdžio ir finansinę paramą;

21.

pabrėžia, kad rengiant Europos benamystės strategiją svarbu pirmenybę teikti požiūriui, pagal kurį visų veiksmų esmė – būsto užtikrinimas (angl. Housing-led) arba pirmasis etapas – apsirūpinimas būstu (angl. Housing first), ir ypatingą dėmesį skirti tarpvalstybinei benamystei ir konkrečiai nepilnamečių bei moterų benamystės problemų sprendimui;

22.

pabrėžia, kad benamystės problemų sprendimas yra susijęs su regionų vystymusi ir ES finansavimo priemonėmis (pavyzdžiui, ESF ir ERPF) (6), taip pat su socialine įtrauktimi ir žmogaus teisėmis. Tai taip pat glaudžiai susiję su strategijos „Europa 2020“ tikslu pasiekti, kad 20 milijonų žmonių įveiktų skurdą (7);

23.

atkreipia valstybių narių regionų, kuriuose labiausiai paplitęs benamystės reiškinys, dėmesį į galimybę rengiant savo veiksmų programas pasinaudoti Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo ar kitų fondų, pavyzdžiui, Europos socialinio fondo (ESF), finansavimu, siekiant pagerinti benamių padėtį, taip pat ragina šiuos regionus sudaryti palankesnes sąlygas benamių socialinei integracijai ir jų integracijai į darbo rinką;

24.

pabrėžia prevencijos svarbą vietos ir regionų lygmeniu, kad ankstyvas pavojaus tapti benamiu nustatymas leistų žmonėms, kuriems gresia šis pavojus, užtikrinti jų poreikiams pritaikytą pagalbą, kad būtų išvengta jų iškraustymo iš būsto, o jau iškraustytiems žmonėms – pasiūlyti skubią pagalbą. Todėl reikėtų numatyti nuo gerovės neatsiejamas struktūrines priemones, pavyzdžiui, būsto, užimtumo, švietimo, šeimos ir susijusiose politikos srityse;

25.

pažymi, kad norint užkirsti kelią staigiam žmonių, kurie ką tik tapo benamiais, gyvenimo kokybės, taigi, ir sveikatos būklės pablogėjimui, būtina teikti visapusišką pagalbą ir stiprinti socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos tarnybų bendradarbiavimą, ypač tais atvejais, kai sprendžiami asmenų, kuriems jau teko pasinaudoti šių tarnybų paslaugomis praeityje, klausimai;

26.

nurodo, kad pagalbą benamiams reikėtų pradėti teikti gatvėje, nes psichikos sutrikimų arba piktnaudžiavimo medžiagomis nustatymas ir gydymas negali laukti, kol bus išspręsta būsto problema;

27.

pabrėžia, kad svarbu numatyti pakankamą paramą, visų pirma, aprūpinimą būstu, kadangi tai gali padėti išvengti benamystės;

28.

pažymi, kad norint, kad su benamystės problema susijusių subjektų veiksmai būtų efektyvūs, reikia atitinkamo tiek valstybių narių, tiek ir Europos Sąjungos finansavimo ir paramos, kad būtų galima imtis veiksmingų priemonių ir sutelkti užimtumo tarnybas, benamiams pasiūlyti mokymų, juos paskatinti vėl ieškotis darbo ir jiems padėti tą darbą išlaikyti;

29.

profesinį mokymą, persikvalifikavimą, suaugusiųjų švietimą, t. y. mokymąsi visą gyvenimą laiko itin veiksmingomis, nors ir netiesioginėmis priemonėmis, galinčiomis padėti žmonėms įveikti benamystę. Tinkamai struktūruotas mokymas, galintis užtikrinti tikrą darbo vietą, tiek piliečių, tiek visuomenės požiūriu yra gera investicija ir gali padėti benamiams ilgam įveikti sunkų gyvenimo etapą. Išsilavinimas dažnai yra privalomas bazinis reikalavimas, bet svarbiausia – kad žmonės būtų motyvuoti imtis ilgalaikių ir iniciatyvių priemonių, kad patys taptų aktyviais visuomenės dalyviais. Tam benamiai turi bendradarbiauti ir aktyviai stengtis pagerinti savo padėtį;

30.

pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijų, labdaros asociacijų, pilietinės visuomenės ir religinių organizacijų administruojami manevriniai ar laikini butai būtų geros kokybės, būtų siūlomi vietoje ar bent regione ir atitiktų jais besinaudojančiųjų poreikius; vis dėlto mano, kad tinkamiausias sprendimas yra koncepcijos, pagal kurias prioritetas teikiamas būsto suteikimui, pavyzdžiui, Housing First (svarbiausia būstas);

31.

atkreipia dėmesį į tai, kad benamiams ir mažas pajamas gaunantiems asmenims užtikrinta galimybė už prieinamą kainą gauti nuolatinį, vietoje esantį būstą, yra nepaprastai svarbi. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei, atsižvelgiant į atitinkamas vietos sąlygas, bus užmegzta tinkama visų suinteresuotųjų subjektų partnerystė;

32.

remia ES lygmeniu pradėtas dėti tikslines pastangas įveikti benamystę įgyvendinant įvairių Europos susijusių sektorių politiką, visų pirma ekonomikos, finansų, socialinės apsaugos, regionų vystymo, sveikatos, žmogaus teisių, jaunimo, lyčių lygybės, imigracijos ir integracijos srityse;

33.

pritaria benamystės klausimo įtraukimui į strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo procesą. Tai galėtų vykti kiekvienai šaliai pateikiant rekomendacijas, kurios papildytų valstybių narių dedamas pastangas, ypač šalyse, kuriose skubiai reikia daryti pažangą kovos su benamyste srityje;

34.

ragina Europos Komisiją neapsiriboti šalims teikiamomis rekomendacijomis ir skatinti valstybes nares tęsti darbą ir benamystės problemą įtraukti į nacionalines reformų programas;

35.

pabrėžia, kad būtina rinkti išsamius ir palyginamus duomenis apie benamystę, vengiant bet kokio neigiamo benamių vertinimo. Šie duomenys turėtų būti diferencijuojami pagal benamystės priežastis ir reiškinio intensyvumą bei suskirstyti pagal regionus, bent jau NUTS 2 lygmeniu. Tokia duomenų bazė padėtų užtikrinti vystymosi politikos priemonių veiksmingumą ir, galiausiai, visiškai išspręsti benamystės problemą;

36.

kadangi vietos ir regionų lygmens veiksmai turi lemiamos reikšmės mažinant benamystę, pažymi, jog ES turėtų įvertinti bendrą veiksmingumą ir nuspręsti, kuriais atvejais be ESF ir ERPF benamystės problemai spręsti tikslinga naudotis kitomis finansavimo priemonėmis (pvz., PROGRESS programa, Socialinių pokyčių ir inovacijų programa, JESSICA, Europos žemės ūkio fondu kaimo plėtrai, LEADER programa ir Pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims programa);

37.

siekiant pagerinti benamių padėtį, ragina valstybes nares naudotis atitinkamais Europos fondais ir socialinę integraciją susieti su profesine integracija;

38.

Svarbu skatinti savanorišką veiklą, kad benamiams būtų teikiamos paslaugos ir jie dalyvautų sprendžiant socialines problemas, geriau informuojant apie šios gyventojų grupės problemas ir, galiausiai, ją įtraukiant į socialinės integracijos procesus;

39.

Reikia sustiprinti prie benamiams būdingų bruožų priderintas dalyvavimo priemones sudarant sąlygas veiksmingam jų dalyvavimui, skatinant priimti bendrus visų suinteresuotųjų subjektų sprendimus ir, galiausiai, pagerinant pagalbos kokybę benamius padarant jų socialinės integracijos proceso varomąja jėga.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/40

Pranešėjas

Gian Mario Spacca (IT/LDAE), Markės regiono pirmininkas

Pamatiniai dokumentai

COM(2014) 357 final

SWD(2014) 190 final

SWD(2014) 191 final

1.

palankiai vertina 2012 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadas, kuriose Komisija raginama iki 2014 m. pabaigos pateikti ES Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategiją (EUSAIR). Priimti tokį sprendimą buvo rekomenduojama 2011 m. spalio 11 d. priimtoje Regionų komiteto nuomonėje savo iniciatyva „Teritorinis bendradarbiavimas Viduržemio jūros baseine. Adrijos ir Jonijos jūrų makroregionas“ (1);

2.

pritaria Europos Vadovų Tarybos patvirtintai makroregioninės strategijos apibrėžčiai, pagal kurią tai yra integruota sistema, siejanti toje pačioje geografinėje vietovėje esančias valstybes nares ir trečiąsias šalis, padedanti spręsti bendrus uždavinius ir glaudesniu bendradarbiavimu prisidedanti prie ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos (2);

3.

teigiamai vertina pasiūlymą dėl EUSAIR, pagal kurį šiam regionui priklausys keturios ES valstybės narės (Kroatija, Graikija, Italija ir Slovėnija) ir keturios ES nepriklausančios šalys (Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija ir Serbija) ir kuris bus labai naudingas regiono šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių Europos integracijai. ES integracijos elementas šiai makroregioninei strategijai suteikia pridėtinės vertės (3);

4.

pabrėžia susitaikymo, saugumo ir stabilumo aspektus Adrijos ir Jonijos jūrų regione bendradarbiaujant su kitomis ES nepriklausančiomis šalimis, kurios gali būti įtrauktos į šį makroregioną ateityje; šiuo požiūriu akcentuoja vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, nes jos yra pagrindinės veikėjos, skatinančios demokratiją, decentralizaciją, didesnę vietos regioninę savivaldą ir gebėjimų stiprinimą;

5.

pažymi, kad Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategija galėtų padėti pagrindą labiau integruoto požiūrio taikymui ir visą Viduržemio jūros baseiną apimančiai strategijai, kaip yra pabrėžęs Europos Parlamentas (4);

6.

pažymi, kad ARLEM (Europos ir Viduržemio jūros šalių vietos ir regionų valdžios institucijų asamblėja) taip pat ragina taikyti makroregioninį požiūrį visam Viduržemio jūros regiono baseinui, remiantis besivystančiomis trimis integruotomis makroregioninėmis sritimis – Viduržemio jūros vakarų regionu, Adrijos ir Jonijos jūrų regionu ir Viduržemio jūros rytų regionu (5);

7.

sutinka su 2013 m. spalio mėn. Bendrųjų reikalų tarybos išvadomis, kuriose nurodoma, kad reikia peržiūrėti makroregionų valdymo sistemas, ir teigiamai vertina 2014 m. gegužės 20 d. paskelbtą Europos Komisijos komunikatą, taip pat 2014 m. birželio 17 d. Europos Komisijos komunikatą dėl ES strategijos Adrijos ir Jonijos jūrų regione; be to, pritaria Tarybos požiūriui dėl atitinkamų šalių atsakomybės ir priklausymo jausmo svarbos – šiuo tikslu reikia stiprinti atitinkamus regioninius ir vietos veikėjus ir užtikrinti aiškų bei ilgalaikį suinteresuotųjų subjektų įsipareigojimą (6). Siekdamas padėti Europos Komisijai, prašo labiau įtraukti regionus ir Regionų komitetą į koordinavimo ir įgyvendinimo etapus. Sutinka su veiksmų plane numatyta valdymo struktūra, pagal kurią kiekvienoje pagrindinėje srityje veiklą koordinuos atitinkamų ministerijų koordinatoriai, ir pabrėžia, kad jais gali būti ir regioninių Vyriausybių atstovai;

8.

pabrėžia, kad būtinas pažangus koordinuotas valdymas su keturiais tarpusavyje susijusiais valdymo lygmenimis: stiprus politinis vadovavimas, užtikrinantis aiškų dalyvaujančių šalių sprendimų priėmimo procesą – šioje srityje paramą suteikia Europos Komisija ir Regionų komitetas, – tinkamas koordinavimas, sutarimas dėl teritorinio įgyvendinimo ir plataus masto pasidalijamoji atsakomybė;

9.

pabrėžia, kad ES Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategijai reikia stipraus politinio vadovavimo ir šioje srityje svarbų koordinavimo vaidmenį gali atlikti Adrijos ir Jonijos jūrų regiono iniciatyva, kurią įgyvendina aštuonių atitinkamų šalių užsienio reikalų ministrai. Kita vertus, ES Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategijai būtina daugiapakopio valdymo platforma, o vietos ir regionų valdžios institucijos gali suteikti aukšto lygio įgūdžių veiksmingam projektų įgyvendinimui taikant integruotą makroregioninį požiūrį;

10.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas aktyviau dalyvauti strategijos valdyme ir įgyvendinime.

11.

atitinkamai pažymi, kad 2013 m. sausio 30 d. buvo įsteigta Regionų komiteto Adrijos ir Jonijos jūrų valstybių tarpregioninė grupė, kuriai buvo pavesta užduotis padėti Europos Komisijai iki 2014 m. pabaigos parengti Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategiją ir propaguoti Adrijos ir Jonijos jūrų regiono bendrą identitetą siekiant pabrėžti visą šio regiono potencialą.

12.

nurodo, kad šis Europos Vadovų Tarybos „įgaliojimas“ Komisijai – regiono šalių bendrų pastangų rezultatas. Jis remiasi keletu iniciatyvų, kaip antai Adrijos ir Jonijos jūrų šalių iniciatyva, kuri buvo pradėta įgyvendinti paskelbus 2000 m. Ankonos deklaraciją, ir kitais Adrijos ir Jonijos jūrų valstybių forumais ir tinklais, kaip kad Adrijos ir Jonijos jūrų regiono miestų asociacijos forumas, Adrijos ir Jonijos jūrų šalių prekybos rūmų forumas, universitetų tinklas „UniAdrion“ ir Adrijos ir Jonijos jūrų euroregionas;

13.

pabrėžia, kad teritoriniai poreikiai gali būti patenkinti pagal principą „iš apačios į viršų“ taikant daugiapakopio valdymo metodą, kuriuo siekiama Adrijos ir Jonijos jūrų regione išspręsti bendras problemas ir iššūkius plataus pritarimo sulaukusiais sprendimais; tai esminis šios ES strategijos sėkmės veiksnys;

14.

sutinka, kad svarbiausias siūlomos strategijos tikslas – šiame regione skatinti tvarų ekonominį ir socialinį klestėjimą, augimą ir darbo vietų kūrimą, numatytą strategijoje „Europa 2020“, didinant regiono patrauklumą, konkurencingumą ir sujungimą, kartu išsaugant aplinką ir pakrančių bei jūrų ekosistemas;

15.

palankiai vertina Komisijos priimtą „Adrijos ir Jonijos jūrų strategiją“ (7), kuri įtraukta į EUSAIR kaip jos sudedamoji dalis;

16.

teigiamai vertina EUSAIR keturių ramsčių, nustatytų remiantis išsamiomis konsultacijomis su regiono suinteresuotaisiais subjektais, mastą ir turinį, būtent: „mėlynasis augimas“, „sujungti regioną“, „aplinkos kokybė“ ir „tvarus turizmas“; džiaugiasi, kad komunikacija įtraukta į daugiasektorinius „gebėjimų stiprinimo, įskaitant komunikaciją“ ir „mokslinių tyrimų, inovacijų ir MVĮ plėtros“ klausimus;

17.

ragina Europos Komisiją išsamiai išdėstyti pradinę EUSAIR makroekonominę padėtį ir parengti poveikio vertinimą, kaip pirmąjį žingsnį siekiant stiprinti gebėjimus, sudaryti palankesnes sąlygas strategijos įgyvendinimui ir įgyvendinti praktikoje keturis ramsčius/prioritetinius veiksmus siekiant geriau nustatyti tikslus ir vertinti padarytą pažangą juos įgyvendinant;

18.

prašo labiau akcentuoti teritorinę, socialinę bei ekonominę sanglaudą ir opiausius klausimus, kurių pavienės šalys negali veiksmingai išspręsti, pavyzdžiui, sveikatos apsauga, vyresnių žmonių aktyvumas, regiono šalių demografinių ir ekonominių sąlygų skirtumai ir tokie skirtumai šalių viduje, taip pat su saugumu, organizuotu nusikalstamumu, neteisėta migracija, įmonių perkėlimu ir jaunimo nedarbu susijusias problemas. Šie klausimai turėtų būti sprendžiami visuose keturiuose ramsčiuose siekiant užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą, atitinkantį strategijos „Europa 2020“ politiką ir tikslus, ir padidinti EUSAIR regiono konkurencingumą ir patrauklumą;

19.

rekomenduoja išsamiai įvertinti Baltijos jūros ir Dunojaus regionų strategijų įgyvendinimo patirtį ir rengti metinį EUSAIR forumą, kuris sudarytų palankias sąlygas ekonominiam ir socialiniam dialogui ir bendros atsakomybės už Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategiją prisiėmimui, užtikrindamas veiksmingą socialinių ir ekonominių suinteresuotųjų subjektų (profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų, NVO, jaunimo organizacijų, pilietinės visuomenės asociacijų ir pan.) dalyvavimą;

20.

palankiai vertina laiku atsiradusią galimybę įtraukti EUSAIR į ES struktūrinių ir investicinių fondų ir pasirengimo narystei pagalbos priemonės (PNPP) lėšų (partnerystės susitarimo, PNPP strateginių dokumentų, veiksmų programų) naujos kartos 2014–2020 m. planavimo ir programavimo dokumentus, taip pat į visų atitinkamų sričių ES politiką ir programas, pavyzdžiui, „Horizontas 2020“, Įmonių konkurencingumo ir MVĮ programą (COSME) ir pan.;

21.

pažymi, kad Bendrųjų nuostatų reglamentas (BNR), reglamentas dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo (ETB) ir reglamentas dėl pasirengimo narystei pagalbos priemonės EUSAIR atveria puikių galimybių, nes juose reikalaujama suteikiant bet kokį ES struktūrinių ir investicinių fondų ir PNPP finansavimą atsižvelgti į makroregioninius prioritetus;

22.

pabrėžia, kad būtina labiau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į Adrijos ir Jonijos jūrų regionui skirtų prioritetinių projektų kūrimą. Teigiamai vertina gaivalinių nelaimių rizikos valdymo principo įtraukimą į visas keturias Komisijos EUSAIR komunikate nurodytas veiklos sritis ir prašo veiksmų plane skirti didesnį dėmesį horizontaliesiems klausimams: migracija, teisė į sveikatos priežiūrą ir administracinis mokymas (pvz., sukurti aukštąją Adrijos ir Jonijos jūrų regiono administravimo mokyklą);

23.

ragina Europos ir tarptautines finansų įstaigas, pavyzdžiui, EIB, ERPB, Pasaulio banką ir kt., aktyviai teikti paramą, kaip daroma pagal Vakarų Balkanų investicijų programą;

24.

rekomenduoja bendradarbiaujant su EIB ir tarptautinėmis finansų įstaigomis sukurti įgyvendinimo priemonę, pagal kurią būtų galima teikti „bankams priimtinus projektus“ (8);

25.

ragina turimą finansavimą papildyti privačiojo sektoriaus finansavimu;

26.

pripažįsta „trijų ne taisyklę“ (jokių naujų teisės aktų, jokių naujų institucijų ir jokių papildomų fondų) ir pabrėžia daugelyje forumų minimą „trijų taip taisyklę“: daugiau papildomo finansavimo, daugiau institucinio koordinavimo ir daugiau naujų projektų;

27.

pabrėžia, kad ES lygmens finansinė parama su makroregioninėmis strategijomis susijusiai techninei pagalbai jau pasitvirtino kaip labai naudinga priemonė įgyvendinant Baltijos jūros regiono strategiją ir turėtų būti taikoma ir Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninei strategijai; prašo numatyti atskirą biudžeto išlaidų kategoriją techninei pagalbai Adrijos ir Jonijos jūrų makroregionui, kaip buvo padaryta 2014 m. numatant po 2,5 mln. EUR įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų Baltijos jūros ir Dunojaus makroregionams;

28.

ragina daugiau dėmesio skirti komunikacijai kaip kompleksiniam klausimui siekiant didesnio visuomenės pritarimo šiai makroregioninei strategijai ir stipresnio valdymo, kaip, be kita ko, buvo pabrėžta 2013 m. gruodžio 13 d.„Regionų komiteto Adrijos ir Jonijos jūrų valstybių tarpregioninės grupės pranešime, skirtame konsultacijoms su suinteresuotaisiais subjektais“, kuris buvo pateiktas Europos Komisijai;

29.

pabrėžia, kad komunikacija yra priemonė, skirta pilietinės visuomenės informuotumui didinti apie šios strategijos svarbą piliečiams ir jos pridėtinę vertę stiprinant Adrijos ir Jonijos jūrų regiono identitetą;

30.

sutinka, kad gebėjimų stiprinimas yra aktualus daugiasektorinis klausimas siekiant užtikrinti EUSAIR sėkmę, nes Adrijos ir Jonijos jūrų regionas apima didelę erdvę, kuriai priklauso ES valstybės, šalys kandidatės ir potencialios šalys kandidatės, turinčios skirtingas administracines struktūras;

31.

nurodo, kad tiek ES valstybės, tiek ir ES nepriklausančios šalys turi stiprinti įgūdžius ir gebėjimus, kad rastų pažangius, tvarius ir integracinius bendrų problemų sprendimus žmogiškųjų išteklių valdymo, tarptautinių santykių ir pan. srityse. Viena galima priemonė būtų įsteigti Adrijos ir Jonijos jūrų regiono aukštąją administravimo mokyklą, panašią į Prancūzijos ENA (pran. Ecole Nationale d’Administration), kurioje šio regiono valstybės tarnautojai galėtų ugdyti savo įgūdžius ir gebėjimus, reikalingus daugiapakopiam valdymui ir leidžiančius jiems įgyvendinti novatoriškus procesus viešojo administravimo srityje;

32.

Komitetas taip pat mano, kad ilgalaikę Adrijos ir Jonijos jūrų regiono taikaus dialogo ir bendradarbiavimo erdvę galima sukurti tik tada, jei šiame procese nuosekliai dalyvaus atitinkamų regionų jaunimas. Todėl ragina valstybes nares ir Europos Komisiją skatinti, supaprastinti ir pagerinti esamų jaunimo judumo programų įgyvendinimą EUSAIR teritorijoje;

33.

pabrėžia, kad su regionu susijusius skubius politinius klausimus, kaip antai migracija, reikia vertinti kaip integracijos ir užimtumo veiksnį, padedantį Adrijos ir Jonijos jūrų regionui ir visai Viduržemio jūros sričiai spręsti opiausias problemas;

34.

pabrėžia, kad saugumas – tai kitas didelį susirūpinimą keliantis klausimas, kurio pavienės šalys negali spręsti, ir ragina Europos Komisiją numatyti konkrečius veiksmus šiam klausimui spręsti visuose keturiuose strategijos ramsčiuose;

35.

pritaria Europos Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bendram komunikatui „Atviros ir saugios bendros jūrų erdvės kūrimas. Europos Sąjungos jūrų saugumo strategijos elementai“ (9), kuriame pabrėžiama, kad Europos jūriniai interesai yra iš esmės susiję su jos piliečių ir bendruomenių gerove, klestėjimu ir saugumu;

36.

atkreipia dėmesį, kad gyventojų gerovė yra labai svarbus aspektas siekiant darnaus regiono vystymosi ir pabrėžia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir moksliniai tyrimai turėtų būti koordinuojami, kad būtų sveikatos sektorius veiktų veiksmingai;

37.

pabrėžia „žuvininkystės ir akvakultūros“, „mėlynųjų technologijų“ ir „jūrų laivybos paslaugų“ temų aktualumą;

38.

palankiai vertina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, kuria nustatoma jūrų erdvės planavimo ir integruoto pakrančių valdymo sistema (10); primygtinai ragina Europos Komisiją atsižvelgti į šią direktyvą, kai bus planuojami konkretūs veiksmai Adrijos ir Jonijos jūrų regione;

39.

pabrėžia, kad daugiapakopis valdymas, kurį taiko jūrų ir laivybos augimu suinteresuotieji subjektai, yra esminis veiksnys siekiant veiksmingai valdyti Adrijos ir Jonijos jūrų regioną taikant bendras taisykles ir protokolus žvejybos ir žuvų išteklių išsaugojimo srityje, taip pat naudojant standartizuotas valdymo sistemas ir procedūras;

40.

pabrėžia, kad ekologinės inovacijos, kartu su žvejybos ir akvakultūros modernizavimu ir jūrų transporto bei uostų, įskaitant jų sausumos infrastruktūrą ir jūrų sektoriaus įmonių grupes, modernizavimu (tai glaudžiai susiję su antruoju ramsčiu), yra iš esmės svarbios siekiant užtikrinti racionalų jūrų išteklių ir jūrinių sistemų naudojimą. Bendras prekės ženklas, kuriuo būtų ženklinami aukštos kokybės ir atsekami žuvų produktai, galėtų būti svarbi priemonė reklamuojant šį regioną;

41.

pabrėžia „jūrų transporto“, „įvairiarūšio transporto sausumos infrastruktūros“ ir „energijos tinklų“ temų aktualumą ir akcentuoja nematerialiosios IRT infrastruktūros plėtros svarbą. Adrijos ir Jonijos jūrų regiono debesija galėtų sujungti šiuo metu veikiančias platformas siekiant standartizuoti bendrus procesus ir protokolus, sudaryti sąlygas veiksmingam įvairiarūšiam krovinių ir keleivių vežimui, paslaugų teikimui, aplinkos apsaugai ir jūrų saugumui;

42.

pabrėžia, kad Adrijos ir Jonijos jūrų regionas turi gerinti Pietryčių Europos susisiekimo galimybes su kitais pasaulio kraštais, įskaitant Viduržemio jūros regioną, šiuo tikslu išplečiant Baltijos–Adrijos jūrų koridorių per Adrijos jūros regiono kalnus. Šioje srityje reikia sustiprinti įvairiarūšio transporto sistemas, kad būtų sustiprinta šio regiono kaip tarptautinės sistemos transporto mazgo pozicija;

43.

pabrėžia „jūrų biologinės įvairovės“, „jūrų taršos“ ir „tarptautinių sausumos buveinių ir biologinės įvairovės“ temų aktualumą;

44.

pabrėžia, kad Adrijos ir Jonijos jūrų regionas turi išsaugoti buveines ir ekosistemas ir spręsti klimato kaitos problemas taikydamas integruotą daugiapakopį valdymą, kurio bendrame ir integruotame procese dalyvautų visi suinteresuotieji subjektai;

45.

nurodo, kad Viduržemio jūra yra pusiau uždara jūra ir vandens atsinaujinimo greitis joje yra pats mažiausias pasaulyje, todėl šiai jautriai ekosistemai reikia aukšto lygio apsaugos ir pažangių bandomųjų projektų;

46.

pritaria 2013 m. balandžio mėn. paskelbtai ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijai (11), kurioje raginama keistis geriausia praktika ir rengti makroregioninius veiksmų planus kaip visuotinio požiūrio pavyzdžius, kad būtų galima geriau įvertinti riziką ir pažeidžiamumą;

47.

pabrėžia Atėnų konferencijoje vykusiose konsultacijose su suinteresuotaisiais subjektais nurodytų „diversifikuotų turizmo produktų ir paslaugų“ ir „turizmo valdymo“ temų svarbą;

48.

pabrėžia, kad regiono patrauklumą labiausiai atspindi turizmas kaip vienas pagrindinių augimo sektorių, suteikiantis didelį impulsą regiono jūrų ir sausumos ekonomikos vystymuisi. Sektoriaus plėtrai reikia daugiapakopio valdymo, kuriame dalyvautų nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijos ir visi teritoriniai suinteresuotieji subjektai – nuo prekybos rūmų iki universitetų;

49.

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į bendrą gamtos, kultūros ir istorijos paveldą, kokybiškus žemės ūkio maisto produktus, profesionaliai puoselėjamas svetingumo tradicijas ir vaizdingą kraštovaizdį, kurie būtų viešinami naudojantis Adrijos ir Jonijos jūrų regiono prekės ženklu, turizmas gali būti svarbiu augimo, jaunimo užimtumo galimybių ir socialinės įtraukties svertas, nes dabartiniu metu „pusė Europos pakrančių turizmo darbo vietų ir pridėtinės vertės sukuriama Viduržemio jūros regione“ (12);

50.

pabrėžia šios trečiosios ES makroregioninės strategijos svarbą. Ji remiasi jau įgyvendinamų makroregioninių strategijų patirtimi siekiant plėtoti naujo tipo novatorišką ir pažangų bendradarbiavimą ir taikyti novatorišką bandomąjį „patirtinio mokymosi“ daugiapakopio valdymo metodą siekiant sinergijos su kitomis ES strategijomis ir keičiantis praktika;

51.

akcentuoja EUSAIR tikslingumą suteikiant naują impulsą regione iškylančių bendrų problemų sprendimui ir skatinant tvarų ekonominį ir socialinį klestėjimą, ypatingą dėmesį skiriant augimo didinimui ir darbo vietų kūrimui, kurie atitinka strategijos „Europa 2020“ tikslus, didinant regiono patrauklumą, konkurencingumą ir sujungimą, kad Adrijos ir Jonijos jūrų regionas taptų svarbiu centru;

52.

primygtinai ragina Europos Komisiją atlikti svarbų koordinavimo ir įgyvendinimo vaidmenį novatoriškoje daugiapakopio valdymo platformoje, kurioje sprendimai priimami bendrai, siekiant užtikrinti suinteresuotųjų subjektų politinį įsipareigojimą ir atsakomybę Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis, vadovaujantis subsidiarumo principu; siekiant užtikrinti tvirtą ir plataus masto atsakomybę už strategiją, turėtų būti įtrauktas privatusis sektorius ir pilietinė visuomenė vykdant komunikaciją pagal principus „iš viršaus į apačią“ ir „iš apačios į viršų“, užtikrinant atskaitomybę ir skaidrius rezultatus, pavyzdžiui, sukuriant atvirą duomenų portalą, rengiant metinį ekonominio ir socialinio dialogo forumą EUSAIR klausimais ir pan.;

53.

pabrėžia, kad ES integracija yra esminis EUSAIR elementas, nes šis regionas apima keturias ES valstybes ir keturias ES nepriklausančias šalis, ir akcentuoja glaudesniu bendradarbiavimu užtikrinamus susitaikymo, saugumo, stabilumo ir klestėjimo aspektus ir regionų, kaip pagrindinių veikėjų, skatinančių regionų savivaldą, gebėjimų stiprinimą, decentralizaciją ir demokratiją, vaidmenį.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/45

Pranešėja

Kadri Tillemann (EE/ELP)

Keilos rajono savivaldybės tarybos pirmininkė

Pamatinis dokumentas

2013 m. gruodžio 13 d. Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo raštas

1.

pripažįsta, kad 2011 m. ES vadovai įsipareigojo siekti pagrindinio ES tikslo „iki 2020 m. ES sustabdyti biologinės įvairovės nykimą bei ekosistemų funkcijų blogėjimą ir jas kuo labiau atkurti, kartu intensyvinant ES veiksmus siekiant užkirsti kelią visuotiniam biologinės įvairovės nykimui“. 2011 m. gegužės mėn. Europos Komisijos priimtą (1) ir Tarybos patvirtintą (2) ES biologinės įvairovės strategiją iki 2020 m. sudaro 6 pagrindiniai tikslai ir 20 veiksmų, kurie turėtų padėti ES pasiekti 2020 m. biologinės įvairovės tikslą;

2.

pripažįsta, kad ES strategija atitinka pasaulinius įgaliojimus. Ji atspindi pasaulinius tikslus ir įsipareigojimus, kuriuos ES prisiėmė 10-ojoje Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijoje 2010 m., visų pirma 2011–2020 m. strateginį biologinės įvairovės išsaugojimo planą (Sprendimas X/2), į kurį įtraukti 20 Aichi biologinės įvairovės tikslų 2020 m. (3);

3.

primena, kad biologinės įvairovės nykimas yra pasaulinė problema, turinti sunkių ekologinių, sveikatos ir socialinių bei ekonominių pasekmių ir daranti poveikį žmonių gyvenimo kokybei. Šį reiškinį sukelia įvairios priežastys, įskaitant ir žmogaus veiklą.

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant ES ir tarptautinius biologinės įvairovės tikslus ir taip padedant nacionalinėms valdžios institucijoms užkirsti kelią tolesniam biologinės įvairovės nykimui, itin svarbų vaidmenį turi atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos (4). Dėl daugelyje valstybių narių vykstančios decentralizacijos, vis didėja vietos ir regionų valdžios institucijų atsakomybė už politikos, susijusios su biologine įvairove, įgyvendinimą;

5.

pabrėžia, kad įgyvendinant ES biologinės įvairovės strategiją ir Aichi tikslus, labai svarbu taikyti RK baltosios knygos dėl daugiapakopio valdymo ir daugiapakopio valdymo Europoje chartijos, kurią Regionų komitetas priėmė 2014 m. balandžio mėn. (5) principus. RK nuomone, daugiapakopis valdymas – tai partneryste pagrįsti koordinuoti ES, valstybių narių ir vietos ir regionų valdžios institucijų veiksmai visuose politikos ciklo etapuose, pradedant ES politikos rengimu, baigiant įgyvendinimu. Biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų valdymui reikia nuoseklios politikos priemonių ir įgaliojimų visais valdžios lygmenimis;

6.

ragina Europos Komisiją parengti valstybių narių biologinės įvairovės daugiapakopio valdymo įvertinimą ir nustatyti aktyvų regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmenį tokio valdymo srityje. Šiame dokumente taip pat reikėtų nurodyti sritis, kuriose biologinei įvairovei pavojų kelia tai, jog nėra valdymo modelio, sujungiančio valstybes nares, regionų ir vietos valdžios institucijas ir atitinkamus ekonominius ir socialinius subjektus, ir pateikti pasiūlymų, kaip įveikti šiuos pavojus.

7.

šiuo požiūriu palankiai vertina tai, kad ES biologinės įvairovės strategijoje iki 2020 m. teigiama, jog „bendrų ES ir Biologinės įvairovės konvencijoje nustatytų tikslų turi būti siekiama derinant subnacionalinius, nacionalinius ir ES veiksmus“ ir kad Europos Komisija siekia sukurti veiksmingą ilgalaikę partnerystę su „teritorijų planavimo ir žemėnaudos veikloje dalyvaujančiomis suinteresuotosiomis šalimis visais lygmenimis įgyvendinant biologinės įvairovės išsaugojimo strategijas“;

8.

pabrėžia, kad labai svarbus yra Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimas X/22 (6), prie kurio pridedamas „Regionų, miestų ir kitų vietos valdžios institucijų veiksmų planas biologinės įvairovės srityje (2011–2020 m.)“, ir Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimas XI/8(A) (7). RK nuomone Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimas X/22 yra ypatingas, nes jis yra pats pažangiausias daugiašalio aplinkosaugos susitarimo (DAS) daugiapakopio valdymo sprendimas;

9.

primena, kad RK savo nuomone, paskelbta rengiantis 10-ajai Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijai (8), ir RK delegacija 10-ojoje Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijoje tvirtai pritarė Biologinės įvairovės konvencijos šalių Sprendimui X/22; be to, 2012 m. Jungtinių Tautų aplinkos programos susitarimo memorandume RK sutiko skatinti įgyvendinti šį Biologinės įvairovės konvencijos šalių sprendimą;

10.

ragina valstybes nares vykdyti įsipareigojimus, kuriuos jos prisiėmė pagal Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimą X/22, kad pagerintų savo valdymo mechanizmus ir teisines bei savanoriškas priemones, siekiant bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir jas remti įgyvendinant biologinės įvairovės veiksmus vietos ir regionų lygiu kartu atsižvelgiant į misiją, tikslus ir preliminarų veiksmų sąrašą pagal Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimą X/22 ir į ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m. tikslus ir veiksmus;

11.

palankiai vertina tai, kad savo 2014 m. birželio 12 d. išvadose dėl 2014 m. spalio mėn. vyksiančios 12-osios Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos (9) Taryba nurodo vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį rengiantis įgyvendinti Biologinės įvairovės konvencijos strateginį planą iki 2020 m. ir siekiant Aichi biologinės įvairovės tikslų ir ragina Tarybą būsimose savo išvadose dėl Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijos atspindėti daugiapakopio valdymo požiūrį aiškiau pripažįstant vietos ir regionų valdžios institucijų, kaip valdžios suinteresuotųjų subjektų, vaidmenį, jas išskiriant iš kitų suinteresuotųjų subjektų Biologinės įvairovės konvencijos procese;

12.

siekdamas užtikrinti tinkamą ES vietos ir regionų valdžios institucijų atstovavimą nori pasidalyti savo biologinės įvairovės daugiapakopio valdymo ir Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimo X/22 įgyvendinimo patirtimi su vietos ir regionų valdžios institucijomis iš kitų pasaulio regionų 2014 spalio mėn. kartu su ES delegacija stebėtojo teisėmis vykdamas į 12-ąją Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencijos šalių konferenciją ir tuo pratęsdamas darbą, pradėtą RK dalyvavimu 10-ojoje šalių konferencijoje ir savo susitarimo memorandumu su JT aplinkos programa;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad norėdamas pagrįsti šią nuomonę ir išnagrinėti, kaip bendradarbiauja valstybės narės ir vietos ir regionų valdžios institucijos, išnagrinėti novatoriškus vietos ir regionų veiksmus ir esamą geriausią praktiką bei pateikti išsamesnių praktinių pasiūlymų, kaip pagerinti daugiapakopį valdymą, Komitetas užsakė parengti tyrimą „Daugiapakopis gamtinio kapitalo valdymas“ (10);

14.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas rodyti pavyzdį ir labai palankiai vertina strategijas, veiksmus ir novatorišką požiūrį, kuriuos taikė keletas vietos ir regionų valdžios institucijų, norėdamos tvariai apsaugoti ir valdyti biologinę įvairovę ir ekosistemas; taip pat palankiai vertina geras iniciatyvas, kurių jau imasi kai kurios valstybės narės, kad paremtų savo vietos ir regionų valdžios institucijas. Visi šie veiksmai įkvėpė parengti toliau pateiktas politines rekomendacijas;

15.

ragina valstybes nares rengiant, peržiūrint ir įgyvendinant nacionalines biologinės įvairovės strategijas ir veiksmų planus užtikrinti vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą arba jį suaktyvinti, pavyzdžiui, nacionalines vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijas įtraukti į nacionalines biologinės įvairovės komisijas ir (arba) iniciatyvinius komitetus;

16.

ragina valstybes nares bendradarbiaujant su savo nacionalinėmis vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijomis toliau rengti gairių dokumentus, pajėgumų stiprinimo iniciatyvas ir teikti praktines konsultacijų paslaugas, skirtas regionų ir vietos biologinės įvairovės strategijoms rengti;

17.

aktyviai ragina regionų valdžios institucijas rengti regionines biologinės įvairovės strategijas ir veiksmų planus, o miestus ir savivaldybes rengti vietos biologinės įvairovės strategijas ir veiksmų planus ir pripažįsta šioje srityje jau įgyvendinimas iniciatyvas. Jos gali suteikti nuoseklią viziją ir praktinį tvaraus biologinės įvairovės valdymo subnacionaliniu lygiu pagrindą, atsižvelgiant į biologinės įvairovės tikslus, apibrėžtus nacionaliniu, Europos ir Biologinės įvairovės konvencijos lygiu;

18.

ragina valstybes nares, pavyzdžiui, bendradarbiaujant su nacionalinėmis vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijomis, remti, ryšius tarp savo vietos ir regionų valdžios institucijų siekiant stiprinti biologinės įvairovės valdymą ir sukurti arba finansiškai remti nacionalinius apdovanojimus (pripažinimo programas), skatinančius vietos ir regionų valdžios institucijų veiksmus biologinės įvairovės srityje;

19.

ragina valstybes nares savo administracinėse teritorijose laikytis visapusiško požiūrio į biologinę įvairovę ir stiprinti gebėjimus savo administraciniuose padaliniuose, kartu kuo geriau pasinaudojant gebėjimų stiprinimo projektais, mokymo priemonėmis arba nacionaliniu, Europos ar tarptautiniu lygiu vietos ir regionų institucijoms skirtomis gairėmis; taip pat ragina vietos ir regionų valdžios institucijas stiprinti savo bendradarbiavimą biologinės įvairovės klausimais vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijose, tinkluose arba platformose nacionaliniu, ES ir tarptautiniu lygmenimis, nes tai svarbi priemonė sutelkti išteklius ir patirtį sprendžiant bendras problemas ir pateikiant bendras politines rekomendacijas valstybėms narėms, ES ir Biologinės įvairovės konvencijos šalims;

20.

ragina valstybes nares pagerinti savo ir vietos ir regionų valdžios institucijų veiklos koordinavimą rengiant nacionalines pozicijas ir vykdant tolesnę veiklą, susijusią su ES biologinės įvairovės strategijos bendra įgyvendinimo sistema arba nacionaline (ataskaitų teikimo) veikla, susijusia su Biologinės įvairovės konvencija;

21.

ragina valstybes nares, kartu su vietos ir regionų valdžios institucijomis, parengti suderintus rodiklius, kurie leistų palyginti sąlygas ir tendencijas biologinės įvairovės strategijų nurodytose srityse įvairiais lygmenimis;

22.

primena, kad valstybės narės ir vietos bei regionų valdžios institucijos turi veiksmingai ir skubiai bendradarbiauti, kad būtų galima baigti rengti „Natura 2000“ valdymo planus ar panašius instrumentus, numatančius išsaugojimo ir atkūrimo priemones, būtinas siekiant ES biologinės įvairovės strategijos pirmojo tikslo;

23.

tikisi, kad valstybės narės ir vietos bei regionų valdžios institucijos dės bendras pastangas pasiekti ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m. antrąjį tikslą – iki 2020 m. atkurti ne mažiau kaip 15 % nualintų ekosistemų, taip pat sustabdyti biologinės įvairovės ir ekosistemų nykimą ir jas atkurti ne tik „Natura 2000“ vietovėse, bet ir visoje Europos teritorijoje;

24.

kartoja savo raginimą (11), kad vykdydamos miestų ir regionų planavimą, suteikdamos leidimus būsto statybai, pramonės, žemės ūkio, žvejybos, miškininkystės, rekreacijos, turizmo, energijos arba transporto infrastruktūros ir finansinės pagalbos srityse vietos ir regionų valdžios institucijos taikytų principą vengti „grynojo biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų praradimo“, užtikrindamos, kad už likusį neišvengiamą neigiamą poveikį biologinei įvairovei ir ekosistemų funkcijoms būtų taikomos kompensacinės priemonės;

25.

pabrėžia, kad pirmenybę reikia teikti visų pirma ekosistemų būklės blogėjimo prevencijai ir nualintų ekosistemų funkcijų atkūrimui, kadangi žmogaus veiklos sutrikdytos ekologinės pusiausvyros padarinių valdymo priemonės visada yra brangesnės, joms reikia daugiau laiko ir svarbiausia – jų rezultatai nėra užtikrinti;

26.

pabrėžia nacionalinių, regioninių ir vietos ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomikos tyrimų svarbą ekosistemų funkcijų vertei ir tai, kad būtina taikyti šį požiūrį vietos projektams, pavyzdžiui, siekiant parodyti, nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu saugomų vietovių, socialinę ir ekonominę naudą; taip pat pabrėžia būtinybę gamtinio kapitalo vertę įtraukti į nacionalinį, regionų ir vietos planavimą, sąskaitas (ataskaitas) ir biudžeto planavimo praktiką, taip prisidedant prie ES biologinės įvairovės strategijos 5 veiksmo įgyvendinimo;

27.

mano, kad, nors ekosistemų funkcijų ekonominis vertinimas gali būti naudingas tam tikrais atvejais atliekant ekonominės naudos analizę, padedančią apsispręsti susidūrus su vienas kitam prieštaraujančiais tikslais, jis pasižymi metodologiniais ir etiniais sunkumais. Todėl RK remia alternatyvius ir lanksčius su biologinės įvairovės nykimu susijusių sąnaudų vertinimo būdus, įskaitant paminėtuosius RK nuomonėje CDR4577–2013_00_00_TRA_AC;

28.

mano, kad reikia remti vietos ir regionų valdžios institucijų pastangas gilinti žinias apie biologinę įvairovę, ekosistemas ir jų funkcijas bei jų geografinės informacijos sistemas (GIS), naudojant vietos ir (arba) regionų lygmens planavimui ir ekosistemos būklės stebėsenai tinkamus matmenis, kartu atsižvelgiant į šiuos poreikius sudarant ir vertinant ekosistemų funkcijų ir jų naudos Europoje (angl. k. MAES) žemėlapius; mano, kad reikia padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms tvarkyti erdvinius aplinkos duomenis pagal INSPIRE reikalavimus, siekiant supaprastinti apsikeitimą duomenimis ir sujungti ekologišką infrastruktūrą tarpvalstybiniu lygiu;

29.

pažymi, kad būtina sukurti portalus, skirtus teikti reguliariai peržiūrimą ir atnaujinamą informaciją internete biologinės įvairovės kausimais, kuri būtų pagrindinis šaltinis vietos ir regionų valdžios institucijoms ir suinteresuotai auditorijai; palankiai vertina ES ekosistemų funkcijų ir jų naudos Europoje (MAES) žemėlapių skaitmeninio atlaso sukūrimą;

30.

nurodo kad urbanizacija yra ir iššūkis, ir galimybė išlaikyti ir valdyti ekosistemų funkcijas. Akivaizdu, kad reikia apsvarstyti varomųjų jėgų tarpusavio sąsajų ir poveikio, taip pat įeinančių ir išeinančių srautų, kurie miestus susieja su ekosistemomis jų teritorijoje ir už jų ribų, klausimą. Reikėtų remti miestų regionus ir skatinti prisiimti didesnę atsakomybę propaguoti ir kurti būdus, kaip integruoti gamtos aplinką, žmonių poreikius ir gerovę. Taip pat Komitetas pabrėžia kraštovaizdžio, kuris atspindi žmogaus ryšį su jį supančia aplinka, svarbą ir pareigą tausoti kraštovaizdį, nes tai turės didelį poveikį biologinei įvairovei. Jis primena 2000 m. Europos kraštovaizdžio konvencijos svarbą ir pabrėžia, kad reikėtų siekti sinergijos su Biologinės įvairovės strategija;

31.

atkreipia dėmesį į ekosistemų funkcijų vystymo ekonominę perspektyvą; gyvenant sveikų ekosistemų ribose ir didinant jų vertę bus savaime remiami svarbiausi ekologiškos ekonomikos aspektai: tvari ekonomikos pažanga, mažesnė tarša ir tausus išteklių naudojimas. Siekiant pasinaudoti ekologiškos ekonomikos ekosistemų valdymo nauda, jos procesai turėtų būti įtraukti į visų valdžios lygmenų (t. y. vietos, regionų, nacionalinės ir pasaulio) sprendimų priėmimo procesus, kad būtų remiamas racionalesnis išteklių naudojimas;

32.

pabrėžia ekologiškos infrastruktūros, kaip integruotos ir daugiafunkcinės priemonės, suteikiamą galimybę taikyti daugiapakopio valdymo principus valdant biologinę įvairovę ir vykdant jos apsaugą, taip pat gerinant regiono ekosistemų funkcijas. Ja prisidedama prie strategijos „Europa 2020“ teritorinės darbotvarkės stiprinant teritorinę sanglaudą ir identitetą;

33.

kartoja savo raginimą (12), kad vietos ir regionų valdžios institucijos diegtų, išlaikytų ir stebėtų kaimo ir miesto ekologišką infrastruktūrą, visų pirma prisiimdamos atsakomybę už teritorijų, miestų ir teritorinį planavimą, taikydamos žemėnaudos taisykles, sklypų planų patvirtinimo procedūras, statybų standartus, taisykles ir kodeksus;

34.

ragina valstybes nares remti vietos ir regionų ekologišką infrastruktūrą ir planavimo veiklą skiriant joms reikiamų išteklių, pateikiant aiškių gairių ir nurodant kryptį, įskaitant nacionalinių ekologiškos infrastruktūros ir (arba) ekologijos tinklų kūrimą ir nacionalinių teritorijų planavimo įstatymų (politikos) nuostatų parengimą vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad jos apsvarstytų galimybę į savo erdvinio ir teritorijų planavimo sistemą įtraukti ekologišką infrastruktūrą;

35.

pabrėžia, kad norint veiksmingai įgyvendinti žaliąją infrastruktūrą valstybės narės ir vietos ir regionų valdžios institucijos turi palaikyti ir plėtoti esamas bendradarbiavimo programas bei kurti naujas, kad būtų skatinamas tarpvalstybinis vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimas makroregioniniu ir visos Europos mastu ir decentralizuotas bendradarbiavimas vystymosi labui siekiant, stiprinti ir orientuoti bendras ir kompleksines pastangas biologinės įvairovės apsaugos ir valdymo srityje;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos neretai turi žinių, pagrįstų tradicine arba asmenine patirtimi, kaip gamtos ištekliai gali pasitarnauti jų bendruomenėms ir gyvenimo sąlygoms. Jei šios žinios bus pakankamai remiamos ir veiksmingai panaudojamos formuojant ir planuojant biologinės įvairovės politiką, jos gali padėti ekosistemos funkcijų priežiūrai ir atkūrimui; ragina valstybes nares rengti nacionalines iniciatyvas, skirtas remti savarankiškas vietos bendruomenių partnerystes, prisidedančias prie nacionalinių biologinės įvairovės uždavinių įgyvendinimo;

37.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį vykdant komunikaciją, gyventojų švietimą ir didinant jų informuotumą (CEPA veikla). Plačioji visuomenė palyginti mažai žino apie biologinės įvairovės politikos tikslus. Tačiau būtina, kad gyventojai ir platesnės suinteresuotųjų subjektų grupės žinotų, kas pastatyta ant kortos. RK nuomone, mokslinės piliečių iniciatyvos yra svarbus būdas veiksmingai įtraukti, šviesti žmones ir naudotis vietos žiniomis; taip pat ragina valstybes nares padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms vykdyti CEPA veiklą, pavyzdžiui, sukuriant tinkamą nacionalinį koordinavimo mechanizmą.

38.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi toliau dėti ir stiprinti pastangas informuojant visus suinteresuotuosius subjektus ir visuomenę apie biologinės įvairovės tikslus ir, šiuo tikslu, įgyvendinti arba skatinti tikslines informavimo programas;

39.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas remti ir oficialiai įtvirtinti naują įvairių suinteresuotųjų subjektų partnerystę su privačiomis įmonėmis, pilietine visuomene, įskaitant aplinkosaugos NVO, ir mokslininkų bendruomenę; užmegzti vietos (regionų) bendradarbiavimą su šiais partneriais, kad būtų galima veiksmingai panaudoti nacionalinį arba ES finansavimą (pavyzdžiui, „Horizontas 2020“); ir skatinti svarbius sektorius, pavyzdžiui, žemės ūkio, turizmo ir lauko sporto asociacijų ar verslo, savanoriškai įsipareigoti;

40.

pabrėžia būtinybę, kad visi atitinkami valdžios lygmenys užtikrintų sėkmingą ir visapusišką suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą planuojant biologinės įvairovės politiką ir ją įgyvendinant, nes tikėtina, kad tai duos gerų rezultatų visuomenei, pavyzdžiui, bus geriau suprantamos suinteresuotųjų subjektų vertybės, išaugs pasitikėjimas ir bus mokomasi; tai neatsiejama nuo veiksmingų dalyvaujamųjų procedūrų, pavyzdžiui, nustatant didžiąsias saugotinas zonas;

41.

tikisi, kad būsimas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl invazinių svetimų rūšių introdukcijos ir plitimo prevencijos ir valdymo (13) padės vietos ir regionų valdžios institucijoms kovoti su šiuo labai pavojingu vietos biologinei įvairovei, ekosistemų funkcijoms, žmonių sveikatai ir ekonomikai reiškiniu. Atsižvelgiant į invazinėms svetimoms rūšims skirtą ES teisinį pagrindą ir vadovaujantis nacionaliniais įstatymais bei programomis ir tarpvalstybinėmis iniciatyvomis, regionų ir vietos valdžios institucijoms būtų lengviausia imtis priemonių stebėti šias rūšis, užkirsti joms kelią, ir jas išnaikinti, neleisti joms plisti ir jas kontroliuoti bei teikti paramą ir vietos žinias, kad būtų rasta reikiama socialinių, ekonominių ir aplinkos interesų pusiausvyra ir visuomenė geriau suprastų šią problemą;

42.

nurodo, kad biologinė įvairovė yra keletą sektorių apimantis klausimas. Kad politika būtų įgyvendinama veiksmingai, biologinės įvairovės išsaugojimą reikėtų įtraukti į nacionalinės, regionų ir vietos lygmeniu įvairiose srityse vykdomos politikos (teritorijų ir miestų planavimo, žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, energetikos, klimato kaitos, sveikatos, transporto, būsto, žemėnaudos politiką ir kt.) darbotvarkę, atsižvelgiant į ES biologinės įvairovės strategijoje iki 2020 m. pateiktus pasiūlymus ir Biologinės įvairovės konvencijos Aichi tikslus;

43.

atkreipia dėmesį į tai, kad itin svarbu, jog visų lygmenų valdžios institucijos pripažintų ir spręstų žemės ūkio biologinės įvairovės klausimą dėl didelio biologinės įvairovės rūšių ir veislių potencialo ir žemės ūkiui bei apskritai žemės ūkio ekosistemai svarbių genetinių išteklių;

44.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas ir valstybes nares, kaip reikalaujama pagal ES biologinės įvairovės strategiją, tikslingiau naudoti ERPF finansavimą biologinės įvairovės išsaugojimui, įskaitant kiekybinių biologinės įvairovės išsaugojimo tikslų įtraukimą į kaimo plėtros strategijas ir agrarinės aplinkosaugos priemonių lokalizavimą ir šioms priemonėms skiriamus biudžeto asignavimus. Šiuo tikslu būtų itin naudinga skatinti su biologine įvairove susijusias bendruomenės inicijuojamas vietos plėtros iniciatyvas (pavyzdžiui, suburti ūkininkus ir miškininkus siekiant kraštovaizdžio tęstinumo, genetikos išteklių apsaugos);

45.

ragina valstybes nares ir vietos ir regionų valdžios institucijas užtikrinti kuo geresnį naudojimąsi ERPF teikiamomis finansavimo galimybėmis, nes biologinė įvairovė ir ekosistemos į tikslus yra įtrauktos pirmą kartą, tokiu būdu suteikiant papildomų išteklių ekologiškos infrastruktūros finansavimui;

46.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų biologinės įvairovės ir ekologiškos infrastruktūros projektams labai svarbi LIFE programa, ir ragina LIFE nacionalinius kontaktinius punktus rengiant LIFE paraiškas glaudžiai bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir su LIFE regioniniais kontaktiniai punktais; taip pat norėtų, kad būtų sukurta nauja LIFE integruotų projektų finansavimo kategorija siekiant padidinti paramą regioninio masto projektams ir sutelkti kitų ES, nacionalinių ir privačių fondų paramą; (14)

47.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas, remiant jų valstybėms narėms, ieškoti novatoriškų finansavimo būdų, įskaitant, pavyzdžiui, privačius (įmonių) fondus arba pagal viešąją teisę įsteigtus fondus, regionines (nacionalines) loterijas, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, anglies dioksido absorbentų miškininkystės (durpynų atkūrimo) projektus, mokesčių lengvatas, mokėjimą už ekosistemų funkcijas, savanorišką ženklinimą (sertifikavimą) arba vietos įmonių partnerystę; iš teritorijų planavimo ir statybos leidimų gautas pajamas reikėtų tiesiogiai skirti vietos ir regionų iniciatyvoms, susijusioms su biologine įvairove;

48.

ragina vietos valdžios institucijas visais finansinės paramos lygmenimis toliau veiksmingai siekti, kad būtų nutrauktos neigiamą poveikį biologinei įvairovei darančios subsidijos ir mokesčių lengvatos;

49.

pabrėžia, jog svarbu, kad ES projektai būtų bendrai finansuojami nacionaliniu lygiu, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų teikti paraiškas dėl bendrai finansuojamų ES su biologine įvairove susijusių projektų siekiant padidinti jų gebėjimą pasinaudoti galimybėmis finansuoti prie vietos sąlygų pritaikytus biologinės įvairovės ir ekologiškos infrastruktūros sprendimus pagal ES fondų veiklos programas ir investuoti į reikalingą, keletą sektorių apimantį pajėgumų stiprinimą, bendrą finansavimą ir tinklaveiką; taip pat pripažįsta, kad labai svarbios nacionalinės finansavimo programos, finansuojančios vietos ir regionų valdžios institucijų (bandomuosius) veiksmus, kuriais prisidedama prie nacionalinių biologinės įvairovės tikslų įgyvendinimo;

C.

50.

mano, kad Europos Komisija, atlikdama savo laikotarpio vidurio peržiūrą, turėtų atsižvelgti į visus pokyčius nuo strategijos įgyvendinimo pradžios 2011 m. iki laikotarpio vidurio peržiūros 2015 m., visų pirma į naują finansinę programą ir 2014–2020 m. ES fondus ir daugelį strategijos veiksmų, kurie turi būti įgyvendinti iki laikotarpio vidurio peržiūros. Šiuo požiūriu RK tvirtai remia Tarybos nuomonę, kad Europos Komisija turėtų rekomenduoti tolesnių veiksmų (15), kurie padėtų padidinti antrojo strategijos įgyvendinimo etapo veiksmingumą siekiant iki 2020 m. pasiekti pagrindinį strategijos tikslą;

51.

pritaria Europos Parlamentui, kad ES įsipareigojimas siekti biologinės įvairovės tikslų bus iš esmės patikrintas galutinai įgyvendinus šiam tikslui skirtus naujus 2014–2020 m. ES fondus. Pirmoji ES strategija 2010 m. (16) buvo nesėkminga dėl to, kad biologinės įvairovės apsauga buvo nepakankamai įtraukta į ES kitų sričių politiką. Šiam tikslui reikalinga su biologine įvairove susijusių ES biudžeto išlaidų stebėsenos metodika, panaši į metodiką, šiuo metu kuriamą su klimato kaita susijusioms išlaidoms stebėti;

52.

Pabrėžia ekologizavimo kaip centrinio bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramsčio svarbą siekiant biologinės įvairovės tikslų. Labai svarbu, kad atliekant BŽŪP laikotarpio vidurio peržiūrą būtų imtasi aiškesnių veiksmų užtikrinti, kad ekologizavimas duotų apčiuopiamos aplinkosauginės naudos, taip pat ir turint omenyje biologinei įvairovę kaimo vietovėse visoje Europoje;

53.

mano, kad ekologiška infrastruktūra turi didelį potencialą sustabdyti biologinės įvairovės praradimą ir išvengti buveinių išskaidymo, todėl, pabrėždamas ankstesnes savo rekomendacijas šiuo klausimu, tikisi, kad peržiūrint šią strategiją bus nurodyti pagrindiniai elementai, į kuriuos turėtų atsižvelgti Europos Komisija savo pažangos ataskaitoje dėl ekologiškos infrastruktūros, kuri turi būti parengta iki 2017 m. pabaigos, ir visų pirma bus 2018 m. numatytas ES teisėkūros pasiūlymas dėl TEN-G – transeuropinės ekologiškos infrastruktūros (finansuojamas iš ES biudžeto po 2020 m.);

54.

primena RK Komisijai pateiktą prašymą (17) į ES teisės aktus įtraukti tikslą užkirsti kelią bet kokiam grynajam biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų praradimui atsižvelgiant į Europos Komisijos atliktą darbą pagal ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m. 7b priemonę;

55.

ragina Europos Komisiją sukurti ES įsipareigojimų ir (arba) apdovanojimų už miestų ir regionų laimėjimus programą biologinės įvairovės srityje ir platformą, kurioje būtų keičiamasi nuomonėmis, kad Europos vietos ir regionų valdžios institucijos būtų įvertintos už sėkmingą veiklą ir svarų indėlį siekiant ES biologinės įvairovės strategijos tikslų. Šiomis aplinkybėmis RK atkreipia dėmesį į naująjį „Natura 2000“ apdovanojimą, kuris vis dėlto skiriamas platesniam suinteresuotųjų subjektų ratui;

56.

ragina Europos Biologinės įvairovės informacinę sistemą BISE) pateikti daugiau vietos lygmens, didelės raiškos ekosistemų funkcijų duomenų ir kitų stebėsenos duomenų, taip pat įtraukiant regioninių biologinės įvairovės observatorijų surinktus duomenis ir miestų suvestinius duomenis (pavyzdžiui, ES miestų vertinimus, pagrįstus, pavyzdžiui, miesto biologinės įvairovės indeksu ar Singapūro indeksu), siekiant miestus ir regionus skatinti keistis duomenimis ir informacija, formuoti labiau regionams pritaikytą ES politiką ir supaprastinti ataskaitų apie Europos regionų ar vietos lygiu padarytą pažangą teikimą;

57.

nurodo, kad reikia veiksmingai tęsti ES dialogą ir bendradarbiavimą su pagrindiniais partneriais šalyse kandidatėse ir potencialiose šalyse kandidatėse siekiant padėti joms rengti arba pritaikyti savo politiką siekiant 2020 m. biologinės įvairovės tikslų. Dalydamosi savo žiniomis ir geriausia patirtimi ir bendradarbiaudamos atitinkamuose RK jungtiniuose konsultaciniuose komitetuose ir darbo grupėse bei ARLEM ir CORLEAP, ES vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų teikti reikalingą paramą ne ES vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad jos galėtų siekti ES ir pasaulinių biologinės įvairovės tikslų; todėl Komitetas ragina Europos Komisiją savo naujai sukurta priemone „Biologinė įvairovė gyvenimui“ (B4Life) propaguoti decentralizuotą ES vietos ir regionų valdžios institucijų bei besivystančių šalių vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimą vystymosi labui;

58.

ragina ES strategijoje pripažinti ir užtikrinti tolesnę paramą vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimui, nes jos yra svarbios Europos užjūrio šalių biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų (BEST) iniciatyvos partnerės; BEST skatina išsaugoti ir tausiai naudotis unikalia biologine įvairove ES atokiausiuose regionuose ir užjūrio šalyse ir teritorijose;

D.

59.

ragina Europos Komisiją pabrėžti, kad ji Biologinės įvairovės konvencijos šalių Sprendimui X/22 ir jo įgyvendinimui Europoje teikia didelę reikšmę;

60.

ragina Europos Komisiją nurodyti, kad ES pasiektas bendras sutarimas, jog būtina, kad ES institucijos, valstybės narės ir vietos ir regionų valdžios institucijos rastų daugiapakopį, bendradarbiavimu grįstą ir integruotą požiūrį į Aichi biologinės įvairovės tikslų ir susijusių ES biologinės įvairovės strategijos tikslų įgyvendinimą. Nors šioje srityje padaryta pažanga yra didelė ir skirtingose valstybėse narėse yra keletas gerosios praktikos pavyzdžių, vyrauja nuojauta, kad šis daugiapakopio bendradarbiavimo ir valdymo procesas vis dar nėra tinkamai įtvirtintas ES ir kad jį reikėtų toliau stiprinti;

61.

ragina Europos Komisiją savo ataskaitoje pripažinti keleto ES vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą pasaulinėje biologinės įvairovės veikloje ir tinkluose, įskaitant tokius patariamuosius komitetus, įsteigtus pagal Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimą X/22, kaip Subnacionalinių valdžios institucijų patariamasis komitetas ir Miestų patariamasis komitetas Pasauliniame vietos ir subnacionalinių veiksmų biologinės įvairovės srityje aljanse;

62.

šia perspektyvine nuomone ir bendradarbiavimu atliekant susijusį RK tyrimą pripažįsta Europos Komisijos indėlį į Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimą X/22, taip pat vertina RK dalyvavimą kuriant ES strategijos bendrą įgyvendinimo sistemą, be to ir pagal LIFE ir INTERREG programas teikiamą paramą gebėjimų stiprinimui ir keitimuisi gerąja patirtimi ir užtikrinamos naujos naujojo Biogeografinio proceso bei jo „Natura 2000“ komunikacijos platformos galimybės;

63.

ragina Europos Komisiją savo ataskaitoje Biologinės įvairovės konvencijai dėl Sprendimo X/22 paminėti konkretų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį vykdant ES išorės veiksmus, kaip vieną svarbiausių priemonių, kurioms Europos Komisija (ES) ateityje ir toliau skirs daug dėmesio, ir, bendradarbiaujant su RK, ieškoti naujų būdų, kaip remti decentralizuotą Europos vietos ir regionų valdžios institucijų ir besivystančių šalių bei ES kaimyninių šalių vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimą tvaraus biologinės įvairovės ir ekosistemų valdymo srityje, atsižvelgiant į Biologinės įvairovės konvencijos Sprendimo X/22 g punkte išdėstytus veiksmus.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/53

Pranešėjas

Adam Struzik (PL/EPP), Mazovijos vaivadijos maršalka

1.

atkreipia dėmesį, kad tai – pirmas kartas, kai Komitetas rengia nuomonę dėl ES biudžeto vykdymo, norėdamas pateikti vietos ir regionų valdžios institucijų požiūrį į dabartinę finansinę programą ir į 2014–2020 m. laikotarpį;

2.

informuoja, kad siekiant kokybiškesnės nuomonės, buvo surengta vietos ir regionų valdžios institucijų apklausa (1), kuri sulaukė nemažai dėmesio; tai patvirtino, kad šis klausimas yra aktualus ir kad vietos ir regionų valdžios institucijos nori bendradarbiauti spręsdamos problemas ir išnaudodamos teritorinio požiūrio potencialą;

3.

pabrėžia, kad ES biudžetas yra svarbi priemonė Europos Sąjungos tikslams pasiekti. Būtina pabrėžti ES biudžeto vaidmenį, ypač dabar, kai daugelyje šalių tebesitęsia viešųjų finansų krizė, ir galvojant apie būtinybę paremti Europos ekonomikos konkurencingumą, kurti darbo vietas ir propaguoti bendras Europos vertybes;

4.

pažymi, kad ES biudžetas ne tik numato išteklių aukščiausiu politiniu lygiu (Europos Sąjungos Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos) nustatytiems ir Sutartyse įtvirtintiems Europos Sąjungos tikslams pasiekti, bet ir yra labai svarbi priemonė, padedanti įgyvendinti valstybių narių viešosios politikos tikslus bei vietos ir regionų valdžios institucijų priemones. Todėl mano, kad labiau į rezultatus orientuotas požiūris paskatins geriau rinktis uždavinius ir priemones, kurie atspindėtų skirtingą įvairių ES teritorijų padėtį ir taip padidintų ES biudžeto veiksmingumą ir efektyvumą;

5.

mano, kad vykdant ES biudžetą vietos ir regionų valdžios institucijos yra tiesioginės gavėjos ir ES fondų lėšų valdytojos, tačiau atsakomybe už biudžeto vykdymą vietos ir regionų lygmeniu dalijasi valstybės narės, Europos Komisija ir kitos ES institucijos;

6.

teigiamai vertina faktą, kad 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu buvo sustiprintas teritorinio matmens vaidmuo įgyvendinant ES politiką – atitinkamai padidės ir vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo vykdant ES biudžetą;

7.

ši nuomonė skirta tiems ES fondams, kurių svarba vietos ir regionų valdžios institucijoms yra didžiausia, pirmiausia Europos struktūriniams ir investiciniams fondams, Europos regioninės plėtros fondui (ERPF), Sanglaudos fondui, Europos socialiniam fondui (ESF), Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui (EJRŽF); vis dėlto pažymi, kad siekiant Europos, nacionalinių, regionų ir vietos lygmeniu nustatytų vystymosi tikslų svarbūs yra ir kiti fondai, pavyzdžiui, programa „Horizontas 2020“;

8.

mano, kad atsižvelgiant į dabartinę socialinę ir ekonominę padėtį, į faktą, jog ES finansavimo 2007–2013 m. laikotarpiui teisinis pagrindas buvo nustatytas vėliau nei planuota, ir į tai, kad daugelyje sričių Europos politika buvo parengta siekiant ilgalaikių struktūrinių tikslų, o ne trumpalaikio pasiūlos efekto, ES biudžeto įgyvendinimo sparta turėtų būti laikoma patenkinama;

9.

sunerimęs pažymi, kad nors ES biudžeto įgyvendinimo sparta iš esmės yra patenkinama, biudžeto įgyvendinimo lygis labai skiriasi priklausomai nuo valstybės narės ir fondo;

10.

mano, kad ES biudžeto įgyvendinimo spartos skirtumus valstybėse narėse lemia daugelis veiksnių, iš kurių tik kai kurie yra tiesiogiai susiję su išlaidomis vietos ir regionų lygmeniu. Veiksniai, turintys įtakos ES biudžeto įgyvendinimo spartai yra šie:

11.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijų nuomone, didžiausią įtaką ES biudžeto vykdymo spartai ES lygmeniu turi valstybės narės, tuo tarpu bendrai su ES finansuojamų projektų atveju, didžiausią poveikį lėšų panaudojimo spartai daro vietos ir regionų valdžios institucijų administraciniai gebėjimai, bendram finansavimui numatytos lėšos (tiek viešosios, tiek nacionalinės) ir fondų taisyklių sudėtingumas;

12.

todėl pastebi, kad kaltinimas, jog iš ES biudžeto bendrai finansuojami projektai įgyvendinami lėtai dėl nepakankamų vietos ir regionų valdžios institucijų administracinių gebėjimų, pagrįstas tik iš dalies. Vietos ir regionų valdžios institucijos žino apie savo dažnai nepakankamus administracinius gebėjimus, tačiau ES lėšų panaudojimo vietos ir regionų lygmeniu spartai įtakos turi ir klausimai, kurie priklauso valstybių narių ir Europos Komisijos kompetencijai;

13.

atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus ragina valstybes nares stiprinti bendradarbiavimą ir koordinuoti savo veiksmus su vietos ir regionų valdžios institucijomis rengiant veiksmų programas ir konkrečius įgyvendinimo sprendimus, kad būtų užtikrinta optimali ES lėšų panaudojimo sparta ir kokybė ir sumažinta gavėjams tenkanti našta;

14.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares užimti aktyvesnę poziciją naujosios finansinės programos atžvilgiu ir pirmiausia pasiūlyti vietos ir regionų valdžios institucijoms informavimo ir mokymo priemones, skirtas ES biudžeto įgyvendinimo spartai ir kokybei pagerinti;

15.

pažymi, kad Europos Komisija, nurodydama, kurie projektai buvo įgyvendinti geriausiai, taip pat galėtų prisidėti prie biudžeto įgyvendinimo spartos, ypač tose vietovėse, kuriose reikia kompleksiško požiūrio, apimančio daugelį fondų, programų ir partnerių, įskaitant projektus, įgyvendinamus pagal tokias naujas priemones kaip Integruotos teritorinės investicijos arba Bendruomenės inicijuota vietos plėtros strategija;

16.

be to, atkreipia dėmesį į kitas priemones ES bendrai finansuojamų projektų įgyvendinimo spartai vietos ir regionų lygmeniu pagerinti:

17.

yra įsitikinęs, kad naujosios Europos struktūrinių ir investicinių fondų taisyklės teigiamai paveiks ES bendrai finansuojamų projektų įgyvendinimo vietos ir regionų lygmeniu spartą. Vis dėlto dabartiniame pasirengimo 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos įgyvendinimo pradžiai etape neįmanoma įvertinti, kokiu mastu arba kur projektų įgyvendinimas paspartės;

18.

palankiai vertina Komisijos paskelbtą „Galutinę 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP) paprastinimo rezultatų suvestinę“ (2);

19.

ragina kitam programavimo laikotarpiui (po 2020 m.) gerinti ES institucijų ir valstybių narių dialogo kokybę ir efektyvumą, kad būtų pateikti teisės aktų projektai, vykdomos derybos ir anksčiau baigiamos visos diskusijos dėl pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų teisės aktų, kad būtų galima pradėti įgyvendinti ES biudžetą nuo 2021 m. pradžios;

20.

pažymi, kad vis dar nėra išsamių statistinių duomenų apie vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant ES biudžetą; todėl ragina Europos Komisiją ir valstybes nares reguliariai skelbti duomenis šia tema (taip pat savo metinėse įgyvendinimo ataskaitose ir periodiškose sanglaudos ataskaitose) ir reguliariai atlikti šio klausimo, kuris turėtų būti aptartas su Regionų komitetu, vertinimus;

21.

remdamasis Europos Komisijos ir Europos Audito Rūmų pateikta informacija nurodo šias pagrindines klaidų grupes:

22.

nurodo, kad sanglaudos išlaidų audito kontrolės sąnaudos gali sudaryti apie 860 mln., arba 0,2 % ERPF/SF ir ESF biudžeto (3);

23.

palankiai vertina tai, kad nuo 2009 m. Audito Rūmai nurodo, kad su sanglauda susijusių išlaidų, patirtų 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu, srityje pažeidimų skaičius yra daug mažesnis nei 2000–2006 m. laikotarpiu (4);

24.

mano, kad šių klaidų kiekis atspindi ne išteklių naudojimo pažeidimus (sukčiavimą), bet veikiau gavėjų, pavyzdžiui, vietos ir regionų valdžios institucijų, grupių gebėjimą laikytis taisyklių ir nacionalinės bei Europos koordinavimo, kontrolės ir valdymo sistemų kokybę;

25.

todėl pažymi, kad norėdamos sumažinti minėtų dviejų klaidų grupių kiekį vietos ir regionų valdžios institucijos, valstybės narės, Europos Komisija ir kitos ES institucijos turi imtis koordinuotų veiksmų; todėl ragina glaudžiau bendradarbiauti ne tik tada, kai įgyvendinamos ES bendrai finansuojamos programos ir projektai, bet ir kai rengiamos teisės normos ir gairės; atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijos tarnyboms tikrinti, ar nacionalinės atitikimo reikalavimams ir viešųjų pirkimų sistemos atitinka ES teisės aktus, reikėtų ne tik įgyvendinant programas ir projektus, bet ir prieš prasidedant įgyvendinimui;

26.

pažymi, kad finansinės klaidos taisomos, kai paaiškėja, jog yra pažeidimų, ir tai daro įtaką ne tik ES fondų įgyvendinimo spartai, bet ir sumažina tikimybę, jog bus pasiekti numatyti rezultatai;

27.

teigiamai vertina faktą, kad taisyklės dėl išlaidų atitikties reikalavimams kitą programavimo laikotarpį bus taikomos lanksčiau. Tokiomis aplinkybėmis teigiamai reikėtų vertinti pasiūlymus ESF atveju vietoje faktinių išlaidų atlyginimo plačiau naudoti vienkartines išmokas ir fiksuotus išmokų dydžius. Tai turėtų sumažinti gavėjams tenkančią administracinę naštą, su sąlyga, kad Komisija atidžiai stebės situaciją ir skatins dvejojančias valstybes nares pasirinkti supaprastintus mechanizmus;

28.

kadangi supaprastintos išlaidos nėra naudojamos viešųjų pirkimų projektų atveju, ragina Komisiją išnagrinėti galimybę numatyti panašų supaprastinimą tiems projektams kurie finansuojami ne tik iš ESF, bet ir iš kitų fondų;

29.

pripažįsta, jog buvo imtasi žingsnių suderinti visų Europos struktūrinių ir investicinių fondų taisykles ir procedūras, tačiau pastebi, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms dar nėra aišku, ar naujosios taisyklės tikrai palengvins projektų įgyvendinimą ir ar padidins Europos struktūrinių ir investicinių ir kitų išorės fondų, tokių kaip programa „Horizontas 2020“, tarpusavio koordinavimo mastą. Tai rodo, jog Europos Komisijai, Europos Audito Rūmams ir valstybėms narėms reikia imtis informavimo ir mokymo priemonių, įskaitant mokymą, skatinantį taikyti supaprastintus išlaidų modelius (5);

30.

pažymi, kad nustačius bendras pagrindines taisykles visiems struktūriniams ir investiciniams fondams ir leidus valstybėms narėms, atsižvelgus į konkrečius vietos poreikius, nustatyti savo pačių nacionalines taisykles dėl išlaidų atitikties reikalavimams, būtų padarytas teigiamas poveikis klaidų kiekio mažinimui;

31.

dėl kontrolės sistemų – siūlo daugiau dėmesio skirti kontrolės, kurią vykdo įvairūs (nacionalinės, regioninės, Europos Komisijos ir Europos Audito Rūmų) valdymo ir audito subjektai, koordinavimo; mano, kad kontrolė turi atitikti savo paskirtį – pagerinti projektų įgyvendinimo kokybę. todėl pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijų nuomone, finansinių klaidų ištaisymas dažnai būna visiškai neproporcingas pažeidimų mastui;

32.

reiškia susirūpinimą, kad dėl administracinių pajėgumų ir išteklių stygiaus, audito institucijos vis dažniau audito darbą paveda privačiojo sektoriaus audito įmonėms (48 %), taip padidindamos bendrą audito kainą ir prarasdamos projektų programavimo kontrolę;

33.

pažymi, kad kiekvienais metais vis sunkiau užtikrinti pastovų pajamų srautą iš valstybių narių į ES biudžetą. Taip yra todėl, kad kiekvienų finansinių metų pabaigoje didėja neapmokėtų skolų skaičius;

34.

pažymi, kad ši problema gali padaryti didelį poveikį vietos ir regionų valdžios institucijų veiklai, nes taip tektų ilgiau laukti, kol bus kompensuotos išlaidos, o tai kelia itin didelį susirūpinimą labiausiai nuo krizės nukentėjusiose šalyse;

35.

pažymi, kad šio neapmokėtų skolų ES biudžetui augimo priežastys yra šios:

36.

sunerimęs pažymi, kad tai gali paskatinti neįvykdytų įsipareigojimų (vadinamųjų RAL) sumos (6) didėjimą. Ši problema pirmiausia susijusi su sanglaudos politika ir kaimo plėtra. Darant prielaidą, kad automatinio įsipareigojimų panaikinimo taisyklė iš principo nereiškia, jog iš esmės bus sumažinti valstybių narių biudžeto asignavimai, 2014 m. ir 2015 m. gali prireikti gerokai padidinti ES biudžetą.

37.

pažymi, jog naujuoju programavimo laikotarpiu pratęsus automatiško įsipareigojimų panaikinimo taisyklę N+3 metams, neįvykdytų įsipareigojimų lygis gali dar labiau padidėti. Tačiau to nereikėtų suprasti kaip paskatos Komisijai panaikinti įsipareigojimus dėl dar daugiau lėšų – veikiau siekiama atkreipti dėmesį į būtinybę gerinti finansinio planavimo kokybę visais lygmenimis: vietos, nacionaliniu ir Europos;

38.

mano, kad veiksmingas būdas pagerinti finansinio planavimo kokybę vietos ir regionų lygmeniu būtų užtikrinti, kad gavėjams būtų aiškiau, kaip naudoti išankstinius mokėjimus, kuriuos valstybėms narėms skyrė Komisija, ir nustatyti naujas sanglaudos politikos taisykles, numatant 90 dienų terminą, per kurį mokėjimai turi būti paskirstyti gavėjams;

39.

mano, kad ES lėšų panaudojimo rezultatai visada geriau matomi vietos ir regionų, o ne makroekonominiu lygmeniu. Vis dėlto, dažnai neįmanoma tiksliai pademonstruoti ES biudžeto poveikio Europos ir atskirų valstybių ir regionų vystymuisi dėl nepatenkinamos analizės kokybės ir fakto, kad visas dėmesys skiriamas lėšų panaudojimo spartai, o ne užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui;

40.

šiuo tikslu teigiamai vertina faktą, kad visos ES lėšos, visų pirma Europos struktūrinių ir investicinių fondų lėšos, 2014–2020 m finansinės programos laikotarpiu bus labiau orientuotos į rezultatus. Kaip parodė apklausa, tai leis efektyviau panaudoti ES fondų lėšas ir suteiks daugiau galimybių įgyvendinant temines ir regionines priemones pasiekti ES tikslus.

41.

pažymi, kad dėmesys rezultatams turėtų padidėti logiškai susiejus nustatytus tikslus, rodiklių vertes, veiklos rezultatų planą ir sistemos stebėseną bei vertinimą;

42.

tačiau pažymi, kad šią rezultatų akcentavimo strategiją bus galima tinkamai panaudoti tik tada, jeigu tikslų, rodiklių ir jų verčių nustatymo procesas veiklos programavimo lygmenyje bus kokybiškas ir atspindės ne tik Europos tikslus, bet ir konkrečius, regioninius skirtumus atspindinčius tikslus;

43.

kadangi šis dėmesys ES biudžeto rezultatams yra ir svarbus, ir naujas, ragina Europos Komisiją imtis informavimo ir mokymo priemonių, kurios būtų skirtos tikslų, rodiklių ir jų verčių nustatymui ir veiklos rezultatų planų parengimui; nurodo, kad stebėsenos ir vertinimo sistemas valstybėse narėse reikėtų dar labiau gerinti, atsižvelgiant į vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį ir poreikius;

44.

pažymi, kad derybų dėl veiksmų programų kokybė, kuri Europos Komisijai ir valstybėms narėms turėtų būti abipusio mokymosi procesas, bus nepaprastai svarbi į rezultatus orientuotos strategijos įgyvendinimui;

45.

pakartoja savo susirūpinimą, kad veiklos rezervas, kuris sudaro 6 % sanglaudos biudžeto pagal investicijų į augimą ir darbo vietų kūrimą tikslą ir toks pat kaimo plėtros rezervas nėra tinkama priemonė šiems reikalavimams patenkinti;

46.

pažymi, kad didesnį ES lėšų veiksmingumą ir efektyvumą pasiekti galima tik aktyviai dalyvaujant visiems suinteresuotiesiems subjektams, visų pirma tiems, kurie atsakingi už didžiąją išlaidų dalį ir kurie galiausiai daugiausiai prisidės prie ES politikos tikslų įgyvendinimo – pirmiausia tai pasakytina apie vietos ir regionų valdžios institucijas;

47.

remdamasis apklausos rezultatais teigia esąs pasiruošęs aktyviai dalyvauti svarbiose diskusijose Europos lygmeniu ir būti patikimas valstybių narų ir ES institucijų partneris rengiant ir įgyvendinat ES biudžetą. Tam visų pirma reikės aktyviau dalyvauti kitų ES institucijų darbe, taip pat rengti ir savo nuomones (įskaitant ir šią nuomonę), atlikti analizę ir teikti ataskaitas ES gyventojams svarbiausiais klausimais.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/58

Pranešėja

Agnès Durdu (LU/ALDE), Vinkranžo savivaldybės tarybos narė

1.

pabrėžia, kad šioje nuomonėje aptariamas ES biudžeto III skirsnis ir nenagrinėjamos su V išlaidų kategorija susijusios administracinės išlaidos;

2.

primena, kad Komitetas antrą kartą parengia nuomonę savo iniciatyva dėl metinės ES biudžeto procedūros;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad metinio ES biudžeto sudarymas turi tiesioginio poveikio vietos ir regionų valdžios institucijoms ir jų viešiesiems finansams ir yra politinio ir strateginio pobūdžio;

4.

apgailestauja, kad 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa (DFP) buvo priimta šešiais mėnesiais vėliau nei ankstesniu 2007–2013 m. laikotarpiu, ir konstatuoja, kad tai turės poveikio įsipareigojimų asignavimų įsisavinimui ir mokėjimų struktūrai vidutinės trukmės laikotarpiu;

5.

apgailestauja, kad Europos Komisija savo pasiūlymą dėl 2015 metinio biudžeto priėmė tik birželio 11 d., t. y. beveik dviem mėnesiais vėliau, negu tai buvo padaryta 2013 ir 2014 m. Šis delsimas neleidžia įvairioms suinteresuotosioms šalims, įskaitant Regionų komitetą, laiku pareikšti savo nuomonę prieš Tarybai pasirenkant poziciją;

6.

apgailestauja, kad trūksta statistinių duomenų, būtinų Regionų komitetui, kad jis galėtų atlikti savo patariamąją funkciją ir parengti lyginamąją valstybių narių analizę. Tokie duomenys RK leistų geriau nustatyti daugiapakopio valdymo privalumus bei trūkumus ir pateikti pasiūlymų, kaip optimizuoti ES biudžeto naudojimą;

7.

šiomis aplinkybėmis Komisijos prašo jam teikti nuolat atnaujinamą informaciją apie ES biudžeto vykdymo eigą;

8.

taip pat Europos Komisijai primena savo prašymą kuo greičiau perduoti:

9.

pabrėžia, kad pastaraisiais metais būta daug taisomųjų biudžetų ir mano, kad dėl jų nukenčia geras valdymas ir metinių biudžetų skaidrumas;

10.

ragina Europos Komisiją, Europos Parlamentą ir Tarybą suderinti biudžeto projektų pakeitimų teikimo tvarką, kad būtų suprantamesnė ir skaidresnė procedūra ir todėl būtų lengviau įgyvendinti demokratinės kontrolės procesą;

11.

primena, kad dauguma ES valstybių narių, nepaisant tam tikrų ekonomikos atsigavimo ženklų, vis dar neįveikė krizės ir nacionalinės bei subnacionalinės valdžios institucijos susiduria su biudžeto suvaržymais; pabrėžia tai, kad 2015 m. biudžetas gali turėti didžiulę reikšmę siekiant įtvirtinti ekonomikos atsigavimo tendenciją, atlikti Europos ateičiai būtinas investicijas ir sušvelninti krizės poveikį Europos Sąjungos piliečiams;

12.

primena lemiamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį atgaivinant ekonomiką ir užtikrinant ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą Europos Sąjungoje, kadangi būtent joms tenka trečdalis viešųjų išlaidų ir du trečdaliai viešųjų investicijų ir jos taip pat aktyviai dalyvauja valdant ir (arba) naudojant ES biudžetą, o tai parodo tiesioginį ES biudžeto poveikį vietos ir regionų valdžios institucijų biudžetams ir patvirtina, kad įsipareigojimų asignavimų perkėlimas į kitą laikotarpį galėtų turėti neigiamo poveikio realiajai ekonomikai;

13.

atkreipia dėmesį, kad pažanga, padaryta įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus, kelia nusivylimą, ir 2015 m. biudžetas turi lemiamą vaidmenį siekiant šių tikslų;

14.

pabrėžia, kad naujais 2014 m., kurie yra pirmi DFP metai, bus prisiimti nedidelio masto įsipareigojimai ir 2015 m., t. y. antri DFP metai, turės lemiamą reikšmę užtikrinant sėkmingą naujųjų 2014–2020 m. daugiamečių programų įgyvendinimą; primena, kad vis tik naujais finansiniais 2015 m. reikia numatyti menką įsipareigojimų įsisavinimą, kurį visų pirma apsunkins „n+3“ taisyklė, todėl Europos Komisiją ir valstybes nares, dalyvaujant regionams, ragina kuo greičiau patvirtinti partnerystės susitarimus ir veiksmų programas, kad jas būtų galima kuo greičiau įgyvendinti;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kaip svarbu kuo anksčiau suplanuoti investicijas, kad būtų sušvelnintas galimas neigiamas jų susikaupimo laikotarpio pabaigoje poveikis, ir apgailestauja, kad Komisija vis dėlto iš anksto nenumato kitų asignavimų šalia tų, kuriuos jau yra numačiusi skirti, pavyzdžiui, Jaunimo užimtumo iniciatyvai, „Horizontas 2020“, „Erasmus+“ ir COSME. Išankstinis planavimas visų pirma galėtų būti vykdomas tokių centralizuotai valdomų programų kaip, pavyzdžiui, Europos infrastruktūros tinklų priemonė (ypač energetikos tinklai), atveju, kadangi decentralizuotai valdomų programų įgyvendinimui reikia laiko ir jų negalima iš anksto suplanuoti 2014–2015 m.;

16.

suvokia su jaunimo nedarbu susijusios problemos mastą ir Europos Komisijos prašo patikslinti Jaunimo užimtumo iniciatyvai numatytų 6 mlrd. eurų, kurie turėtų būti skirti 2014–2015 m., teikimo tvarką ir partnerystės susitarimų sąveiką su nacionaliniais planais įgyvendinant Jaunimo garantijų iniciatyvą; abejoja pajėgumu per 2014–2015 m. panaudoti 6 mlrd. turint omenyje, kad vėluojama priimti veiksmų programas ir nedaug valstybių narių jau buvo numačiusios išlaidas 2013 m. rugsėjo 1 d.; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad 2015 m. pradžioje būtina parengti šios iniciatyvos įgyvendinimo pažangos ataskaitą; ragina Europos Komisiją patikslinti, kiek lėšų šiai ilgalaikei problemai spręsti bus skiriama nuo 2016 m.; galiausiai, pritaria Europos Parlamento nuomonei, kad reikėtų išnagrinėti visas finansavimo galimybes, įskaitant bendrąją DFP įsipareigojimų maržą, kad būtų užtikrintas šios biudžeto išlaidų kategorijos tęstinumas po 2015 m.;

17.

prašo numatyti atskirą biudžeto išlaidų kategoriją techninei pagalbai Adrijos ir Jonijos makroregionui teikti, kaip kad buvo padaryta 2014 m. numatant po 2,5 mln. EUR įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų Baltijos ir Dunojaus makroregionams.

18.

apgailestauja, kad susikaupė daug neapmokėtų sąskaitų (2013 m. pabaigoje už 23,4 mlrd. eurų vien trijų struktūrinių fondų ir sanglaudos fondo atveju); reiškia apgailestavimą, kad pastaraisiais metais šis reiškinys vis labiau plinta; pabrėžia, kad yra nepriimtina tai, kad Europos Komisija nepajėgia vykdyti savo įsipareigojimų, ir dėl mokėjimų asignavimų trūkumo neatsiskaitoma su lėšų gavėjais; palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą panaudoti visus DFP 2015 m. numatytus mokėjimų asignavimus; tačiau labai nuogąstauja dėl mokėjimų asignavimams numatytų nepakankamų lėšų ir dėl su grynųjų pinigų srautais susijusių suvaržymų, kadangi Komisija, ko gero, negalės greitai apmokėti visų mokėjimo prašymų, todėl regionuose gali kilti didelių problemų;

19.

apgailestauja, kad dėl varžančios mokėjimų asignavimų viršutinės ribos ES negali imtis veiksmų susidarius ekstremaliai padėčiai, pavyzdžiui, humanitarinės politikos atveju vėluojantys mokėjimai apsunkina humanitarinių organizacijų darbą. 2013 m. pabaigoje buvo neapmokėta šių organizacijų pateiktų sąskaitų už 160 mln. eurų.

20.

reiškia savo susirūpinimą dėl atotrūkio tarp įsipareigojimų asignavimų ir mokėjimų asignavimų sumų tokiomis aplinkybėmis, kai sparčiai daugėja neįvykdytų įsipareigojimų; pasisako prieš ES biudžeto struktūrinį deficitą ir Komisijos prašo parengti aiškų veiksmų planą, kuris padėtų subalansuoti biudžetą likusiu biudžetiniu 2014–2020 m. laikotarpiu, tuo tikslu primena RK nuomonę dėl ES biudžeto vykdymo (pranešėjas Adam Struzik);

21.

palankiai vertina, kad 2015 m. biudžeto projekte, kaip ir 2014 m., skiriamas labai didelis dėmesys 2007–2013 m. laikotarpiu prisiimtų įsipareigojimų mokėjimams, kad būtų išvengta pavėluotų mokėjimų susikaupimo ir nuo 2016 m. būtų galima įvykdyti kuo daugiau 2014–2020 m. laikotarpio mokėjimų;

22.

pirmenybę siūlo teikti atsiskaitymui su nuo ekonomikos krizės labiausiai nukentėjusiomis valstybėmis narėmis, kurių ES paprašė dėti didžiules pastangas sumažinti valstybės skolą ir biudžeto disbalansą ir kurioms labiausiai reikia ES paramos, kad paskatintų augimą ir padėtų savo pažeidžiamiausiems piliečiams;

23.

apgailestauja, kad 2015 m. ES biudžeto projekte nenumatyta naudoti rezervo nenumatytoms išlaidoms, nes tai galėtų padėti lengviau spręsti grynųjų pinigų srautų problemas ir greičiau apmokėti mokėjimo prašymus;

24.

prašo 2014 ir 2015 m. bendrą maržą, skirtą augimui ir užimtumui, nuo 2016 m. panaudoti sanglaudos politikos išlaidų kategorijai;

25.

džiaugiasi, kad buvo sukurta Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos pirmininkų įgaliojimus turinti aukšto lygio darbo grupė dėl ES nuosavų išteklių, kuriai pavesta patobulinti dabartinę ES biudžeto pajamų sistemą, pasiekusią savo ribas. Iš tiesų yra labai svarbu pertvarkyti sistemą, kad, padidinus ES nuosavus išteklius, ES biudžetas taptų mažiau priklausomas nuo valstybių narių tiesioginių įnašų ir taip būtų sudarytos palankesnės sąlygos deryboms dėl mokėjimų asignavimų;

26.

pakartoja savo pageidavimą, kad RK būtų paprašyta pateikti nuomonę apie artimiausių metų biudžetus;

27.

pageidauja, kad RK būtų kviečiamas į dabartinei padėčiai ir biudžeto įvykdymo perspektyvoms einamaisiais ir būsimais metais skirtus tarpinstitucinius posėdžius, numatytus tarpinstitucinio susitarimo dėl DFP priedo 36 punkte;

28.

prašo persvarstyti teisės aktus, reglamentuojančius 60 dienų mokėjimo terminą, kad jis taptų privalomas pasidalijamojo valdymo programoms ir kad už šio termino nesilaikymą nacionalinėms valdžios institucijoms būtų taikomos finansinės sankcijos;

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/61

Pranešėjas

Harvey Siggs (UK/ECR), Somerseto grafystės tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Laikotarpio po 2015 m. Hiogo veiksmų programa. Rizikos valdymas siekiant padidinti atsparumą“ – (COM(2014) 0216 final

1.

palankiai vertina Komisijos komunikatą, nes nelaimės turi didžiulį ekonominį, socialinį, ekologinį ir saugumo poveikį bei kelia milžiniškus uždavinius vietos ir regionų valdžios institucijoms;

2.

pripažįsta, kad rizikos prevencijos ir valdymo politikos priemonės yra labai svarbios užtikrinant ekonomikos augimą ir darnų vystymąsi, kartu apsaugant žmones; be to, atnaujinta tarptautinė nelaimių rizikos mažinimo programa veiksmingiau padės spręsti būsimus uždavinius, taip pat ir tuos, kuriuos lems klimato kaita, pripažinus Europos Sąjungos ir vietos bei regionų valdžios institucijų vaidmenį švelninant klimato kaitą, prie jos prisitaikant ir kuriant atsparią infrastruktūrą;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad per pastaruosius metus nelaimių gerokai padažnėjo ir jos suintensyvėjo. 2002–2012 m. dėl gaivalinių nelaimių per metus vidutiniškai žuvo daugiau kaip 1 00  000 žmonių ir tiesioginiai bendrieji nuostoliai pasaulyje didėjo, o vidutiniai metiniai ekonominiai nuostoliai siekė daugiau kaip 100 mlrd. EUR. Nors visos šalys yra pažeidžiamos, besivystančiose šalyse žmonių žūsta daugiau ir išsivysčiusios šalys patiria didesnes ekonomines sąnaudas. Europos Sąjungoje per pastarąjį dešimtmetį dėl gaivalinių nelaimių žuvo 80  000 žmonių ir patirta 95 mlrd. ekonominių nuostolių.

4.

pastebi, kad nors ES šiuo metu, po Sąjungos civilinės saugos mechanizmo įgyvendinimo, imasi aktyvaus vaidmens civilinės saugos srityje, ES yra sudėtingiau veikti, nes administravimo ir teisinių sistemų, kurios valdo skirtingus nacionalinius civilinės saugos mechanizmus visoje ES, yra daug ir įvairių.

5.

pripažįsta, kad visų rūšių nelaimių poveikį galima sumažinti nelaimių rizikos valdymu ir stiprinant esamos ir būsimos infrastruktūros atsparumą, tačiau politikos formuotojai turi priimti sunkius fiskalinius, aplinkosaugos, socialinius ir kultūrinius sprendimus, kaip užtikrinti pagrindinius saugos standartus ir gyvenimo kokybę iškilus stichinių nelaimių ar tyčinių išpuolių grėsmei. Be to, būtina skirti ypatingą dėmesį kylančioms problemoms;

6.

mano, kad pakrančių ir jūrų teritorijoms kyla papildomų sunkumų mažinant nelaimių riziką. Šios vietovės, susiduriančios su kylančio jūros lygio, vandenynų šiltėjimo, aukštų bangų, ilgalaikių liūčių ar miškų gaisrų problemomis, dažnai būna sunkiau pasiekiamos, ir gelbėjimo operacijos gali vykti kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis nei kur nors kitur. Ragina ES šį pažeidžiamumo aspektą apsvarstyti ES pakrančių ir jūrų turizmo strategijos kontekste. Papildomų sunkumų kyla geografinius ir demografinius iššūkius patiriantiems regionams, taip pat ir kalnų vietovėms bei ekologiniu požiūriu išskirtinę vertę turinčioms vietovėms; šios vietovės taip pat gali susidurti su didesne tokių gaivalinių nelaimių kaip nuošliaužos, miškų gaisrai ir sausros rizika, o joms įveikti prireikia sudėtingų prevencijos, pasirengimo ir reagavimo priemonių;

7.

pastebi, kad tragiškų ir žmonių gyvybes nusinešančių katastrofų Europoje padariniai tampa dar didesni dėl dviejų pagrindinių veiksnių – teritorijos vidaus pažeidžiamumas ir netinkamas vystymas praeityje;

8.

ragina vėl įsipareigoti nelaimių rizikos mažinimo politiką įtraukti į sektorių ir vystymo planus, kad siekiant atsparumo didinimo būtų laikomasi išsamaus požiūrio;

9.

pripažįsta, kad išsami, patikima ir tiksli informacija yra labai svarbi siekiant suprasti nelaimes bei išmokti įgyvendinti planus, skirtus didinti atsparumą, švelninti būsimų nelaimių poveikį ir kurti finansinių investicijų galimybes. Nors rizikos ir pavojaus vertinimo ataskaitos yra kaupiamos, jų integracija šalies viduje ir tarp šalių turi būti tobulinama;

10.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas visapusiškai taikyti atvirųjų duomenų politiką ir leisti gynybos, saugumo ar komerciniais sumetimais tokios informacijos neviešinti, tik kai tai yra teisėta ir būtinai reikalinga. Komerciniai interesai neturėtų būti aukščiau už visuomenės saugą ir gerovę;

11.

rekomenduoja toliau bendradarbiauti ir investuoti į informacines sistemas ir jų tarpvalstybines jungtis ir dirbti kartu su privačiu sektoriumi (kuris turi svarbios, su nelaimėmis susijusios informacijos), kad su nelaimėmis ir nelaimių valdymu susijusius duomenis būtų galima registruoti, gauti, analizuoti ir panaudoti būsimų nelaimių poveikiui pasirengti ir jį sušvelninti;

12.

pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijos instituciniu ir politiniu požiūriu yra atsakingos už piliečių apsaugą, ir dažnai yra pirmasis valdymo lygmuo, turintis teikti nelaimės atveju pagrindines paslaugas ir stebėti bei valdyti padėtį. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra pirmos, kurios imasi nelaimių valdymo priemonių, atsako už prevenciją, skubų reagavimą ir gelbėjimo operacijas ir labai gerai žino savo vietoves ir bendruomenes. Joms reikia žinių, priemonių, pajėgumų ir išteklių savo pareigoms atlikti – saugoti gyvybes, turtą, ekonomiką ir aplinką;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad atsakomybė už civilinę saugą dažnai būna perduodama vietos ir regionų lygmeniui neskiriant pakankamai lėšų poreikiams patenkinti, todėl ragina nacionalines Vyriausybes skirti pakankamą finansavimą atsižvelgiant į pavestus uždavinius;

14.

ragina atlikti išsamų tyrimą, kaip padidinti vietos valdžios institucijų gebėjimą ir pasiekti, kad jos aktyviau dalyvautų priimant sprendimus dėl atsparumo ir nelaimių rizikos mažinimo;

15.

pripažįsta, kad nelaimės gali būti vietos, regionų, nacionalinio ar tarptautinio masto ir poveikio, todėl rekomenduoja parengti protokolus, skirtus užtikrinti geresnį regioninės ir nacionalinės nelaimių rizikos politikos ir planų derinimą, sklandesnį vietos politikos formuotojų ir planuotojų integravimą bei geresnes suderintas eskalavimo procedūras, skirtas nelaimėms, kurių poveikis apima daugiau nei vieną regioną; atkreipia dėmesį, kad rizikos veiksnius galima kiekybiškai įvertinti, ir pabrėžia, kad gyventojų tankumas turi poveikio rizikai;

16.

atkreipia dėmesį į tarpvalstybines grėsmes ir nelaimes, ištinkančias regionus dviejose ar daugiau ES valstybių narių, ir ragina kaimyninius regionus glaudžiau bendradarbiauti, siekiant užtikrinti, kad prevencinė veikla būtų solidari, o reagavimo veikla – koordinuota. Vietos ir regionų lygmeniu pasienio regionuose reikia sukurti veiksmingas informacines sistemas, kurios tikruoju laiku teiktų informaciją per sieną ir leistų palaikyti ryšius už krizių valdymą atsakingoms įstaigoms;

17.

atkreipia dėmesį į tris svarbias vietos ir regionų valdžios institucijų funkcijas nelaimių valdymo srityje:

18.

pritaria nuomonei, kad investicijos į pasirengimo ir atsparumo didinimą, įvertinus nelaimės tikimybę, yra veiksmingiausias ir ekonomiškiausias kelias sumažinti poveikį ir reagavimo į nelaimes bei nelaimės padarinių šalinimo kainą. Tai apima investicijas į atsparią infrastruktūrą, kuri atlaikytų ištikus nelaimei, įskaitant pastatus, transportą (keliai, geležinkelis, oro uostai), paslaugas (ryšių, energijos tiekimo, vandentiekio, kanalizacijos) ir socialinę infrastruktūrą;

19.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES turi Solidarumo fondą pagalbai teikti nelaimių atvejais, ir palankiai vertina tai, kad Regionų komiteto pasiūlyti Reglamento pakeitimai buvo įtraukti į galutinę redakciją. Dabar fondo lėšomis galima, pavyzdžiui, atkurti sugadintą infrastruktūrą iki tokios būklės, kuri leis jai geriau atlaikyti būsimas nelaimes, arba – netgi – perkelti infrastruktūrą į kitą vietą. Tačiau Regionų komitetas ragina ES biudžete numatyti pakankamai finansinių išteklių Solidarumo fondui. Be to, Regionų komitetas ragina valstybes nares kuo geriau pasinaudoti galimybėmis finansuoti nelaimių rizikos prevencijos ir rizikos valdymo projektus, parengtus pagal 2014–2020 m. programą;

20.

supranta, kad pakeisti požiūrį ir pereiti nuo reagavimo ir gelbėjimo darbų prie prevencijos, pasirengimo ir atsparumo, reikia pakeisti mąstyseną ir požiūrį į finansinių lėšų skyrimą. Todėl reikia iš anksto suplanuotų investicijų, o ne post factum daromų išlaidų. Toks principas, įvertinus nelaimės tikimybę, bus ekonomiškesnis ir naudingesnis ilgesnės trukmės laikotarpiu;

21.

pripažįsta, kad sudėtinga kiekybiškai įvertinti ir nustatyti bendruomenių atsparumą (išskyrus atvejus, kai nelaimės jau įvyko) ir suformuluoti ekonominius argumentus dėl investicijų į atsparumą;

22.

tvirtai įsitikinęs, kad statybos kodeksų taikymas, kruopštus planavimas ir žemėnaudos stebėsena gali gerokai sumažinti pažeidžiamumą;

23.

ragina Komisiją atlikti mokslinius tyrimus ir parengti gaires dėl vietos ir regionų valdžios institucijų galimybių geriausiai užtikrinti, kad visi tobulinimo darbai (įskaitant pastatus, transportą ir paslaugas) visada būtų planuojami pirmiausia atsižvelgiant į atsparumo aspektą; pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atsako už atsparios konstrukcijos standartus ir laikosi jų;

24.

pripažįsta, kad nors atsparumas, tinkamai įvertinus galimų nelaimių tikimybę, ir yra ekonomiškai naudingas ilguoju laikotarpiu, atspariam nelaimėms vystymui gali prireikti nemažo pradinio kapitalo. Saugesni statiniai reikalauja konstrukcinių pakeitimų, kurių statyba paprastai kainuoja 10–50 % brangiau (ir dar brangiau, jeigu būtina perkelti energijos tinklą, transporto ar vandens tinklus); pabrėžia, kad toks darbas dabar yra kur kas ekonomiškesnis nei rekonstruoti nesaugius pastatus. UNISDR skaičiavimais, sąnaudų ir ekonominės naudos santykis dabar 1:4. Be to, naujos atsparios sistemos reikalauja naujų technologijų ir mokymų, o mažiau išsivysčiusiuose regionuose jie dažnai nėra lengvai prieinami;

25.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas įvertinti esamų statinių, pirmiausia tų, kuriuose teikiamos pagrindinės paslaugos, pavyzdžiui, ligoninių ir vandens valymo įrenginių, atsparumą;

26.

ragina Komisiją atlikti tyrimą, kaip geriau kurti atsparias bendruomenes, kurios būtų pasirengusios, turėtų visas būtinas priemones ir galėtų padėti sau ištikus nelaimei;

27.

palankiai vertina tai, kad Komisija dėmesį sutelkia į atsparumą ir pritaria tam, kad suteikia vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijoms galimybę geriau pasirengti nelaimėms planuojant nenumatytus atvejus ir (vietos ir regionų valdžios institucijoms, įmonėms ir kitoms grupėms) įvertinant riziką, kad būtų sumažinti nelaimių padaromi nuostoliai, o ne laukti, kol nelaimė įvyks, o po to mokėti;

28.

remia JT atsparių miestų kampaniją ir įsivertinimo priemonę, leidžiančią vietos valdžiai patikrinti savo atsparumą 10 svarbiausių veiksnių;

29.

Atkreipia dėmesį į UNISDR 2012 Venecijos deklaraciją dėl saugomo kultūros paveldo atsparumo didinimo vietos lygmeniu ir prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos bei būtinybės pasvarstyti, kaip geriau apsaugoti paveldą nuo nelaimių;

30.

pripažįsta, kad nelaimių bus ir toliau, galbūt jų skaičius ateityje netgi didės. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos paskelbtos konsensuso ataskaitos dėl klimato kaitos rodo, kad beveik neabejojama dėl būtinybės projektuoti ir statyti infrastruktūrą, kuri galėtų būti atspari realiai klimato kaitai;

31.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugumai nelaimių yra būdinga prasta komunikacija ir valdymas. Nelaimių valdymas yra horizontalaus pobūdžio užduotis, dalyvaujant dideliam skaičiui organizacijų. Todėl labai palankiai vertina tai, kad į Sąjungos civilinės saugos mechanizmo dokumentą įtrauktos nuostatos dėl mokymo programų, skirtų pagalbos būrių nariams, praktinių seminarų ir seminarų bei bandomųjų projektų, skirtų ugdyti civilinės saugos vadovus;

32.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas pripažinti dažnai nepakankamą savanoriškos veiklos ir visuomenės sektoriaus vaidmenį užtikrinant atsparumą nelaimei įvykus ir skatina sudaryti planus šiam sektoriui išplėtoti ir juo pasinaudoti. Informuoti ir sąmoningi piliečiai yra labai svarbūs didinant atsparumą; pripažįsta, kad atsparių bendruomenių kūrimui būdingas stiprus lyčių matmuo;

33.

pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijos privalo nuolat informuoti visuomenę apie galimą ir kylantį pavojų ir iš anksto kartu su suinteresuotaisiais subjektais planuoti, kaip pranešti apie tokį pavojų nesukeliant baimės arba neatbaidyti įmonių nuo planuojamos veiklos;

34.

pripažįsta didėjantį mobiliųjų technologijų, interneto ir socialinės žiniasklaidos vaidmenį pranešant informaciją apie nelaimes ir ragina atlikti papildomus skaitmeninių komunikacijų naudojimo įvykus nelaimei geriausios praktikos tyrimus. Skaitmeninės komunikacijos vis dažniau tampa priemone pavieniams asmenims ir visuomenei gauti naujienas ir informaciją, o dažnai būna ir pirmuoju informacijos šaltiniu. Be to, šios komunikacijos priemonės gali būti svarbūs kanalai gauti informaciją iš nukentėjusiųjų ir koordinuoti reagavimo veiklą;

35.

pritaria nuomonei, kad visuomenės informuotumo didinimo veikla yra svarbi informacijai skleisti vietos gyventojams. Svarbu, kad visos visuomenės grupės dalyvautų, kad būtų imasi veiksmų kuo anksčiau ir visuomenė būtų raginama planuoti savipagalbą, nes išorės pagalbai atvykti gali prireikti daug laiko. Taip pat labai svarbu sudaryti konkrečias mokymo įstaigų pasirengimo ekstremalioms situacijoms programas ir planus gyventojų sąmoningumui ir informuotumui ugdyti siekiant didinti jų atsparumą nuo ankstyvo amžiaus;

36.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas sukurti veiksmingus komunikacijos būdus pažeidžiamiausioms žmonių grupėms pasiekti ir įdiegti mechanizmus, kad jie būtų nuvežti į saugią vietą esant ekstremalioms oro sąlygoms ir po to bei įvykus kitoms katastrofoms. Europos visuomenės sensta ir riboto judumo bei neįgalių žmonių santykinė dalis didėja. Įvykus nelaimei šie žmonės dažniausiai tampa pažeidžiamiausiais ir pirmieji žūsta;

37.

ragina investuoti į mokymą ir praktinį mokymą pasirengti nelaimėms, nes tokia veikla išgelbsti gyvybes ir sumažina trikdžius. Tikslinis mokymas ir švietimas, skirti už civilinę saugą atsakingiems asmenims, bendruomenių vadovams, socialiniams ir medicininės priežiūros darbuotojams ir gelbėjimo bei priešgaisrinėms tarnyboms, gali sumažinti mirčių skaičių krizės metu ir po jos;

38.

pripažįsta, kad padarinių šalinimo darbai po nelaimės gali užtrukti labai ilgai ir kad draudimas yra svarbus užtikrinant savalaikį ir veiksmingą padarinių šalinimą. Pabrėžia, kad viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė gali atlikti teigiamą vaidmenį ir ragina ją skatinti. Privatus draudimas gali prisidėti prie tvarių viešųjų finansų ir taip pat gali būti svarbus nelaimių rizikos valdymo srityje. Jis padeda sumažinti ekonominį poveikį ir palengvina padarinių šalinimo darbus. Tinkamai parengta draudimo politika taip pat gali atgrasinti nuo rizikingos elgsenos ir skatinti geriau suvokti riziką; reikia aiškiai apibrėžti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės sritis ir susitarti dėl jos tikslų;

39.

sunerimęs, kad dėl didėjančios rizikos kai kuriose teritorijose draudimas gali tapti neprieinamas arba neįperkamas. Tai, savo ruožtu, dar labiau didina pažeidžiamumą ir visuomenės jautrumą, o valdžios institucijos patiria dideles finansines išlaidas;

40.

mano, kad padarinių šalinimas sudaro galimybę atstatant namus ir infrastruktūrą padidinti jų atsparumą ateityje, ypač vietovėse, kurias nuolat ištinka gaivalinės nelaimės (pavyzdžiui, upių pakrantėse esančiuose miestuose ir kaimuose). Valstybių narių lygiu reikia imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų skirtas finansavimas, gal būt plėtojant partnerystę, ne tik atkuriamajam darbui, bet ir apsaugos nuo būsimų nelaimių priemonėms;

41.

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra svarbios padarinių šalinimo procese – joms tenka patenkinti lūkesčius, suvaldyti nusivylimą ir spręsti sveikatos klausimus žmonių, kurie nukentėjo arba dėl nelaimės turėjo palikti savo gyvenamąją vietą, o tam reikalingi nuolatiniai ištekliai;

42.

ragina Komisiją įtvirtinti atsparumo didinimo aspektą humanitarinės pagalbos ir vystymo politikoje;

43.

ragina laikotarpiu po Hiogo veiksmų programos deramai atsižvelgti į sąsają tarp rizikos, atsparumo ir žmonių judumo. Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl nelaimių žmonės dažnai išvyksta iš nelaimės vietos, o tai daro neigiamą nuolatinį poveikį kilmės ir paskirties bendruomenėms;

44.

pripažįsta, kad besivystančių šalių planavimo programos yra prasčiau parengtos ir kad dėl ekonominių veiksnių vystymas patiria didelį spaudimą. Visų lygmenų valdžios organai turi suprasti, kad vystymas gali padidinti nelaimių riziką, o jei leidžia vystyti, tai turi susitaikyti su mintimi, kad rizika bus didesnė.

45.

palankiai vertina tai, kad laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų. Civilinė sauga yra veiklos sritis, kurioje Sąjunga remia, koordinuoja ar papildo valstybių narių veiksmus. Be to, neįpareigojantis komunikato pobūdis ir Komisijos jame paskelbti principai patvirtina proporcingumą.

19.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/66

Pranešėjas

Giuseppe Varacalli (IT/PSE), Gerace miesto meras

Pamatinis dokumentas

Komisijos ataskaita Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui – Žemės ūkio genetiniai ištekliai – apsauga ir tvarus naudojimas

COM(2013) 838 final

1.

pažymi, kad žemės ūkio genetinių išteklių apsaugos ir tvaraus naudojimo Europos strategija, išdėstyta Komisijos ataskaitoje ir pateikta Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, yra susijusi su Europos Sąjungos prisiimtais įsipareigojimais iki 2020 m. visoje Sąjungoje sustabdyti biologinės įvairovės nykimą;

2.

pabrėžia, kad ši strategija visų pirma grindžiama nuostatomis, išdėstytomis 1992 m. Rio de Žaneire priimtoje Biologinės įvairovės konvencijoje, po kurios vėliau priimti svarbūs tarptautiniai įgyvendinimo susitarimai, įskaitant Kartachenos protokolą (2000 m.), Maisto ir žemės ūkio organizacijos Tarptautinę sutartį dėl augalų genetinių išteklių maisto pramonei ir žemės ūkiu (2004 m) ir neseniai priimtą Nagojos protokolą dėl prieigos prie genetinių išteklių ir sąžiningo bei teisingo naudojantis šiais ištekliais gaunamos naudos pasidalijimo (2010 m.);

3.

mano, kad ES veiksmai vykdomi dvejose pagrindinėse veiklos srityse: pirma, kaimo plėtros politikoje įgyvendinant įvairias agrarinės aplinkosaugos priemones ir vykdant aktyvią Europos partnerystės veiklą, ir, antra, mokslinių tyrimų ir inovacijų politikoje įgyvendinant bendrąją programą „Horizontas 2020“, kurios tikslas – patikslinti ir pagerinti mokslo žinias apie genetinę įvairovę žemės ūkyje, taip pat mano, kad šie veiksmai turėtų būti grindžiami augalininkystės ir gyvulininkystės produktus reglamentuojančiomis taisyklėmis, taip pat pačia žemės ūkio politika siekiant užtikrinti visų ūkininkų naudojamo genetinio paveldo įvairovę;

4.

laikosi nuomonės, kad dėl įvairių ir panašių priežasčių vykstančio laipsniško biologinės įvairovės mažėjimo problema ypač svarbi vietos bendruomenėms ir joms atstovaujančioms institucijoms, kadangi biologinės įvairovės nykimas daro tiesioginį poveikį jų teritorijoms;

5.

šiuo požiūriu primena, kad regionų ir vietos valdžios institucijos savo teritorijose turi plačius biologinės įvairovės valdymo įgaliojimus, pavyzdžiui, susijusius su visais leidimų naudoti gamtos išteklius išdavimo aspektais, taip pat institucinius įgaliojimus, susijusius su Natura 2000 teritorijų valdymu – kas yra viena svarbiausių Europos Sąjungos veiklos krypčių biologinės įvairovės srityje – arba kompetenciją bendrai finansuoti kaimo plėtros programas ir vykdyti tarpvalstybinį bendradarbiavimą siekiant gerinti valdymą ir keitimąsi informacija, kadangi daugeliu genetinių išteklių gali būti dalijamasi pasienio teritorijose;

6.

todėl mano, kad reikia dėti daugiau konkrečių ir nuoseklių pastangų siekiant sudominti regionų ir vietos valdžios institucijas programomis, kurių tikslas – išsaugoti ir tausiai naudoti žemės ūkio genetinius išteklius, kartu numatyti veiksmingas teisines veiklos priemones ir pakankamai finansinių išteklių, kad būtų galima užtikrinti šioje srityje vykdomų veiksmų efektyvumą;

7.

atkreipia dėmesį, kad finansinių išteklių klausimu ataskaitos išvadose (9 psl.) Komisija pažymi, kad Iki 2020 m. genetiniams ištekliams saugoti bus galima panaudoti daugiau finansinių išteklių ir įvairesnių finansavimo galimybių, kaip numatyta pagal kaimo plėtros politiką ir programą „Horizontas 2020“, taip pat pagal kitų Sąjungos politikos sričių priemones, ir pabrėžia, kad šiuos teiginius reikėtų objektyviai patikrinti įvertinant, ar iš tiesų realiai turima daugiau išteklių, kuriais būtų galima nedelsiant pasinaudoti, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis žemės ūkio genetinių išteklių apsaugai numatytų Europos Sąjungos lėšų bus skirta moksliniams tyrimams;

8.

pabrėžia, kad svarbu ataskaitoje numatytai veiklai pasiūlyti teisinę ir institucinę sistemą, kuri apimtų genetinių išteklių sritį ir būtų jai taikoma ir kuri ES lygmeniu iš esmės būtų susijusi su pirmiau minėtomis politikos sritimis, t. y. kaimo, plėtros politika ir ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programa, taip pat augalininkystės ir gyvulininkystės produktus reglamentuojančiomis taisyklėmis ir apskritai žemės ūkio politika;

9.

primena savo 2013 m. spalio 9 d. nuomonėje dėl Kaimo vietovių tvarumo išdėstytas nuostatas dėl kaimo plėtros politikos, visų pirma dėl kaimo vietovių potencialo biologinės įvairovės požiūriu;

10.

jau pirmiau nurodė ir dar kartą pabrėžia, kad šios srities iniciatyvos susijusios su tam tikru pasauliniu kontekstu, kurio kertinis akmuo – jau minėta Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO), į kurią oficialiai įstojo Europos Sąjunga, Tarptautinė sutartis dėl augalų genetinių išteklių maisto pramonei ir žemės ūkiui, kuri yra priemonė koordinuoti ir skatinti augalų genetinių išteklių valdymo iniciatyvas ir kuria remiantis genetinės įvairovės išsaugojimas valstybėms narėms yra teisiškai privalomas;

11.

pabrėžia, kad Europa visada skyrė daug dėmesio žemės ūkio genetinės įvairovės apsaugai, ką rodo ir nesenai, 2010 m. Europos Sąjungos valstybių vadovų priimtas sprendimas iki 2020 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą Europos Sąjungoje ir prisiimti atitinkami įsipareigojimai, kurie vėliau nuosekliai perkelti į 2011 m. priimtą Europos biologinės įvairovės strategiją, tačiau šie veiksmai kol kas nedavė rezultatų;

12.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad įvairios ankstesnės Europos programavimo priemonės vis dėlto nepadėjo sustabdyti žemės ūkio biologinės įvairovės nykimo – kas pripažįstama ir ataskaitoje, – todėl galima pritarti Komisijos sprendimui apsaugą laikyti viena iš svarbiausių genetinių išteklių apsaugos ir tvaraus jų naudojimo priemonių;

13.

vis dėlto Komitetas mano, kad toks požiūris, kurį dar reikėtų išplėtoti ir diversifikuoti, nedavė lauktų rezultatų išteklių naudojimo srityje, kadangi faktiškai jį taikant per menkai dalyvavo galutiniai naudotojai, todėl būtina siekti sumažinti vis dar egzistuojantį didelį atotrūkį tarp mokslinių tyrimų veiklos rezultatų ir realaus tvaraus genetinių išteklių naudojimo;

14.

palankiai vertina tai, kad ataskaitoje ypač pabrėžiamas šis klausimas, ir atkreipia dėmesį į būtinybę keisti mokslinių tyrimų ir naudojimo santykį siekiant, kad mokslinė veikla būtų vykdoma atsižvelgiant į žemdirbių konkrečius poreikius, kadangi būtent jiems neabejotinai skirti mokslinių tyrimų rezultatai, taip pat siekiant užtikrinti piliečių apsirūpinimo maistu saugumą ir farmacijos bei chemijos pramonei svarbių veikliųjų medžiagų gamybą;

15.

pabrėžia, kad 2013 m. pabaigoje sukurta genetinių išteklių klausimus nagrinėjanti diskusijų grupė. Deja, informacija apie šios grupės darbą yra tik anglų kalba, o tai bus nemaža kliūtis išplatinti informaciją galutiniams naudotojams. Todėl ypač svarbu, kad Komisija skirtų lėšų kuo platesniu mastu platinti informaciją apie šios grupės veiklą;

16.

palankiai vertina tai, kad Komisija pabrėžia daugiapakopio valdymo metodą, kuris būtinas kuriant visapusiškas ir visuotines politikos priemones, skirtas užtikrinti reikiamą mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos ir kaimo plėtros politikos pusiausvyrą;

17.

taip pat mano, kad svarbu, kaip, beje, pabrėžiama ir ataskaitoje, užtikrinti geresnę prieigą prie duomenų bazių ir esamų rinkinių, kad būtų galima veiksmingiau jais pasinaudoti juo labiau žinant, kad daugeliu atvejų būtent informacijos trūkumas trukdo pasinaudoti esamomis galimybėms;

18.

be to, laikosi nuomonės, kad užtikrinant apsaugą svarbu kartu sistemingai laikytis integruoto požiūrio siekiant stabilių įvairias funkcijas atliekančių proceso dalyvių veiklos santykių, visų pirma ūkių lygmeniu daugiausia dėmesio skiriant tradicinėms ir vietinėms augalų ir gyvūnų rūšims ir stengiantis skatinti ūkininkus naudoti daugiau tradicinių ir vietinių augalų ir gyvūnų veislių ir šiuo tikslu taikyti tarpusavyje susijusias priemones, padedančias atkurti ir padidinti biologinę įvairovę ūkiuose;

19.

todėl palankiai vertina ataskaitoje numatytą nuostatą, kad tokios medžiagos vertei didinti Sąjungoje turi būti sukurti tinklai, t. y. pasiūlyti integravimo mechanizmą, pagal kurį numatytas aktyvus dalyvavimas, grindžiamas principu „iš apačios į viršų“, įskaitant regionų ir vietos institucinį lygmenį;

20.

pritaria, kad būtinas aktyvus regionų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimas atsižvelgiant į tai, kad ataskaitoje politikai ir administracijos atstovai be kita ko konkrečiai raginami darniai plėtoti institucinę ir teisinę sistemą, kad būtų galima pasiekti norimų rezultatų;

21.

mano, kad naudingas Komisijos pakartotas patikslinimas dėl teisės aktų persvarstymo, kuriuo siekiama konkrečiai sustiprinti išteklių apsaugos mechanizmus be kita ko užtikrinant įvairių susijusių sektorių bendradarbiavimą ir kartu sudaryti sąlygas į rinką lengviau patekti tradicinėms veislėms ir skatinti ūkininkus savo veikloje naudoti natūraliai įvairesnę nei šiuo metu genetinę medžiagą. Šiam klausimui ES reglamente turėtų būti skiriamas kur kas didesnis dėmesys;

22.

pritaria integruoto sprendimų priėmimo proceso principui ir tikisi, kad regionų ir vietos valdžios institucijos galės šiame procese atlikti svarbų vaidmenį, siekti apginti daugybę jų teritorijoms būdingų saugotinų ypatumų ir išsaugoti jose esančių augalų ir gyvūnų genetinius ypatumus ir savo indėliu papildyti tiesiogiai dalyvaujančių pagrindinių dalyvių (mokslininkų, ūkininkų, selekcininkų, vartotojų), kurių skirtingas indėlis tinkamai apibendrintas ataskaitoje, veiklą;

23.

būtina informuoti visuomenę apie genetinių išteklių vertę ir jų apsaugos, tyrimo bei tvaraus naudojimo svarbą, kartu skatinti šios srities specialistų ir ūkininkų mokymo programas, taip pat koordinavimo, priežiūros ir vertinimo mechanizmus, kuriais siekiama išsaugoti biologinę įvairovę žemės ūkio sektoriuje;

24.

todėl ypač teigiamai vertina tai, kad didelis dėmesys skiriamas Europos žemės ūkio našumo ir tvarumo inovacijų partnerystės mechanizmams (kartu dalyvaujant Genetinių išteklių komitetui, kuris įsteigtas Reglamentu (EB) Nr. 870/2004), kadangi tai yra konkrečios priemonės, padedančios geriau praktikoje integruoti mokslinių tyrimų veiklos ir genetinių išteklių naudojimo formas, ypač siekiant skelbiamo tikslo – prisitaikyti prie vietos sąlygų ir poreikių;

25.

be to, siekiant to paties tikslo, t. y. veiksmingo visų suinteresuotųjų subjektų dalijimosi žiniomis, siūlo skatinti taip vadinamą bendrą darbą (angl. co-working) atskirose vietos bendruomenėse ir tarp jų tokiu būdu sukuriant produktyvią sistemą, kurioje patirtis gali būti aptariama ir natūraliai vienų kitiems perduodama;

26.