24.7.2014

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 240/1

KOMISIJOS PRANEŠIMAS

Rekomenduojamų standartinių licencijų, duomenų rinkinių ir mokesčio už pakartotinį dokumentų naudojimą apskaičiavimo gairės

2014/C 240/01

1. PRANEŠIMO TIKSLAS

Galimybė pakartotinai naudoti viešojo sektoriaus informaciją duoda didelę socialinę ir ekonominę naudą. Viešojo sektoriaus teikiamus duomenis galima naudoti kaip žaliavą novatoriškoms pridėtinės vertės paslaugoms ir produktams, dėl kurių kuriamos naujos darbo vietos ir skatindamos investicijos į duomenis savo veiklai naudojančius sektorius ir taip stiprinama ekonomika. Šie duomenys taip pat prisideda prie valdžios institucijų atskaitomybės ir veiklos skaidrumo didinimo. Neseniai šią atviros viešojo sektoriaus informacijos naudą Atvirųjų duomenų chartijoje (1) pripažino Didžiojo aštuoneto šalių vadovai.

Tačiau Europos Komisijos užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad pramonė ir piliečiai vis dar susiduria su sunkumais šiuos duomenis rasti ir juos pakartotinai naudoti. 2011 m. gruodžio mėn. Komisija priėmė priemonių rinkinį (2), kuriuo siekiama įveikti kliūtis pakartotinai naudoti duomenis ir sumažinti duomenų rinkų susiskaidymą. Svarbiausia šio rinkinio priemonė – neseniai priimta Direktyva 2013/37/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo.

Iš dalies pakeistoje direktyvoje Komisija raginama padėti valstybėms narėms įgyvendinti naujas taisykles ir parengti gaires dėl rekomenduojamų standartinių licencijų, duomenų rinkinių ir pakartotinio dokumentų naudojimo mokesčio apskaičiavimo. Komisija deda pastangas, kad ES ekonomika iš duomenų (įskaitant mokslinius duomenis ir „didžiuosius duomenis“ iš kitų nei viešasis sektorius šaltinių) sukurtų didesnę vertę, ir šios gairės yra svarbus šių pastangų elementas. Gairės taip pat padės pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę kurti atvirųjų duomenų infrastruktūrą.

2013 m. rugpjūčio mėn. Komisija surengė konsultacijas internetu, po jų – viešąjį klausymą ir viešojo sektoriaus informacijos ekspertų iš valstybių narių grupės posėdį. Šio proceso metu buvo siekiama sužinoti visų suinteresuotųjų šalių nuomonę apie būsimų Komisijos gairių taikymo sritį ir turinį.

Gauti atsiliepimai (3) rodo, kad Europoje stiprėja perėjimo prie atviresnės ir sąveikesnės licencijavimo sistemos tendencija ir vis labiau sutariama, jog būtina sparčiai skelbti keletą vertingų duomenų rinkinių. Akivaizdu, kad apskaičiuojant mokestį šiuo metu naudojama daug metodikų, tačiau dauguma respondentų nereiškė abejonių dėl neseniai įvestų kainos nustatymo principų. Tai rodo, kad viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo rinka Europoje dar tik kuriama ir kad būtina parengti gaires dėl svarbiausių neseniai persvarstytos direktyvos elementų, nes tik taip bus galima visiškai pasinaudoti komercinėmis ir nekomercinėmis pakartotinio viešojo sektoriaus duomenų naudojimo galimybėmis.

Šiame Komisijos pranešime išdėstytos neįpareigojančios geriausios praktikos trijose viešojo sektoriaus informacijos pakartotiniam naudojimui Europoje ypač svarbiose teminėse srityse gairės.

2. REKOMENDUOJAMŲ STANDARTINIŲ LICENCIJŲ GAIRĖS

Persvarstytos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešojo sektoriaus institucijos gali leisti pakartotinai naudoti dokumentus nekeldamos jokių sąlygų arba gali taikyti sąlygas, kai tinkama, išduodamos licenciją. Tomis sąlygomis be reikalo neribojamos pakartotinio naudojimo galimybės ir tos sąlygos nenaudojamos konkurencijai riboti. Direktyvos 2013/37/ES 26 konstatuojamoje dalyje, kaip pavyzdys, pateikiamos dvi tokios galimos sąlygos: šaltinio nurodymas ir nurodymas, ar dokumentas buvo pakeistas. Čia taip pat teigiama, kad visais atvejais viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo licencijose turėtų būti numatyta kuo mažiau pakartotinio naudojimo ribojimų, pavyzdžiui, kad tai būtų tik reikalavimas nurodyti šaltinį.

Persvarstytoje direktyvoje taip pat raginama naudoti standartines licencijas, kurios būtų prieinamos skaitmenine forma ir galėtų būti tvarkomos elektroniniu būdu (8 straipsnio 2 dalis). Ankstesnę direktyvą keičiančios direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje raginama naudoti atvirąsias licencijas, kurios galiausiai turėtų tapti įprasta praktika visoje Europos Sąjungoje.

Todėl, pabrėžiant, kad būtina vengti „be reikalo riboti pakartotinio naudojimo galimybes“, ir pritariant „bendrai praktikai visoje Sąjungoje“, direktyvoje raginama, kad valstybės narės, vykdydamos savo licencijavimo politiką, užtikrintų atvirumą ir sąveikumą.

Reikėtų prisiminti, kad direktyva netaikoma dokumentams, į kuriuos trečiosios šalys turi intelektinės nuosavybės teises. Šiame pranešime nebus kalbama apie tokius dokumentus.

2.1. Pranešimas ar licencija

Nors viešosios valdžios institucijos, norėdamos kontroliuoti savo formuluotes ir duomenų atnaujinimą, dažnai yra linkusios parengti visavertes licencijas, direktyvoje nėra įgaliojimo naudoti oficialias licencijas, o tik pastebima, kad jos turėtų būti taikomos, „kai tinkama“. Valstybės narės turėtų pagalvoti, ar atskirais atvejais, priklausomai nuo dokumento, nereikėtų rinktis pranešimo (teksto, iškylančio lango arba hipersaito, nuvedančio į kitą interneto svetainę, pavidalu).

Viešosios srities dokumentams (pavyzdžiui, tais atvejais, kai baigia galioti intelektinės nuosavybės teisių apsauga, arba tose valstybėse, kuriose oficialiems dokumentams teisės aktų nustatyta tvarka išimtinai netaikoma autorių teisių apsauga) konkrečiai rekomenduojama naudoti paprastą pranešimą (pavyzdžiui, Creative Commons viešojo domeno ženklą) (4), aiškiai informuojantį apie teisinį statusą.

Bet kokiu atveju informacijos paskelbimo vietoje arba kartu su informacija reikėtų aiškiai pateikti nuorodą į sąlygas, kuriomis leidžiama pakartotinai naudoti informaciją.

2.2. Atvirosios licencijos

Internete galima rasti keletą licencijų, kurios atitinka Open Knowledge fondo aprašytus „atvirumo“ principus (5), kuriais skatinamas neribojamas pakartotinis interneto turinio naudojimas. Jos buvo išverstos į daugelį kalbų, centralizuotai atnaujinamos ir jau plačiai naudojamos visame pasaulyje. Panaudojant atvirąsias standartines licencijas, pavyzdžiui, naujausias Creative Commons (CC) licencijas (6) (4.0 versiją), būtų galima pakartotinai naudoti viešojo sektoriaus informaciją nacionaliniu ar subnacionaliniu lygmenimis nebekuriant ir nebeatnaujinant specialių licencijų. Iš šių licencijų ypač įdomus perdavimo viešajai sričiai ženklas CC0 (7). Kaip teisinė priemonė, kuri leidžia nebetaikyti autorių ir duomenų bazių teisių viešojo sektoriaus informacijai, ji užtikrina visišką lankstumą pakartotinai naudojantiems informaciją ir sumažina komplikacijų, kurių atsiranda tais atvejais, kai reikia tvarkyti daugybę licencijų su tarpusavyje galbūt prieštaraujančiomis nuostatomis. Jeigu perdavimo viešajai sričiai ženklo CC0 naudoti negalima, viešojo sektoriaus institucijos raginamos naudoti atvirąsias standartines licencijas, kurios atitinka valstybės narės nuosavą nacionalinę intelektinės nuosavybės ir sutarčių teisę ir kurios atitinka toliau išdėstytas rekomenduojamas licencijavimo nuostatas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas rekomendacijas reikėtų apsvarstyti galimybę sukurti tinkamą nacionalinę atvirąją licenciją.

2.3. Rekomenduojamos licencijavimo nuostatos

2.3.1. Taikymo sritis

Ši nuostata turėtų apibrėžti, kiek laiko ir kokioje geografinėje teritorijoje galioja licencijavimo sutartyje numatytos teisės, kokios yra suteiktų teisių rūšys ir leidžiama pakartotinio naudojimo apimtis. Siekiant sudaryti sąlygas lengviau kurti produktus ir paslaugas, kuriems pakartotinai naudojamas turinio, kuris priklauso skirtingoms viešojo sektoriaus institucijoms ir kuriam taikomos skirtingos atvirosios licencijos (ši problema dažnai vadinama „licencijų sąveikumu“ (8)), derinys, reikėtų rinktis bendro pobūdžio formuluotę, o ne pateikti išsamius naudojimo atvejų ir teisių sąrašus.

Siekiant aktyviai skatinti pakartotinį licencijuojamos medžiagos naudojimą, patartina, kad licencijos davėjas suteiktų visame pasaulyje galiojančias (tiek, kiek tai leidžia nacionalinė teisė), nuolatines, autoriniu honoraru neapmokestintas, neatšaukiamas (tiek, kiek tai leidžia nacionalinė teisė) ir neišimtines teises naudoti informaciją, kuriai taikoma licencija.

Patartina, kad teisės, kurioms licencija netaikoma, būtų aiškiai išdėstytos, plačiai apibrėžiant suteikiamų teisių pobūdį (autorių teisės, duomenų bazės teisė ir susijusios teisės).

Galiausiai būtų galima kuo plačiau apibrėžti veiksmus, kuriuos galima atlikti su duomenimis, kuriems taikoma licencija (tokie terminai kaip naudojimas, pakartotinis naudojimas, dalijimasis gali būti plačiau apibūdinti pateikiant orientacinį galimų pavyzdžių sąrašą).

2.3.2. Šaltinio nurodymas

Tais atvejais, kai licencijų reikalaujama pagal įstatymą ir jų negalima pakeisti paprastais pranešimais, patartina, kad licencijos apimtų tik reikalavimą nurodyti šaltinį, nes bet kokie kiti įpareigojimai gali riboti licencijos gavėjo kūrybiškumą arba trukdyti jo ūkinei veiklai, todėl gali turėti įtakos atitinkamų dokumentų pakartotinio naudojimo potencialui.

Reikalavimų nurodyti šaltinį tikslas yra įpareigoti pakartotinį naudotoją licencijos davėjo (viešojo sektoriaus institucijos) nurodytu būdu nurodyti atitinkamų dokumentų šaltinį. Rekomenduojama, kad (priklausomai nuo taikomų įstatymų) įpareigojimai būtų minimalūs, apsiribojant:

a)	dokumentų šaltinio nurodymu ir

b)	nuoroda į reikiamą informaciją apie licenciją (kai tokia reikalinga).

2.3.3. Išimtys

Kai pakartotinai naudojami duomenų rinkiniai pateikiami kartu su pakartotinai nenaudojamais duomenų rinkiniais (pavyzdžiui, kai kalbama apie skirtingas to paties dokumento dalis arba lentelę), patartina aiškiai nurodyti, kuriems duomenų rinkiniams licencija netaikoma.

Ši nuostata suformuluota taip, kad užtikrintų didesnį teisinį tikrumą pakartotiniams naudotojams ir viešojo sektoriaus institucijai ir ją galėtų papildyti informacija, kurią pateiktų naudotojai, informuodami apie atvejus, kai, jų nuomone, duomenų rinkiniai pagal licenciją buvo išplatinti per klaidą, arba atvejus, kai duomenų rinkiniais per klaidą nebuvo galima pasinaudoti. Tokiais atvejais būtų tinkamas atsakomybės apribojimo pareiškimas.

2.3.4. Sąvokų apibrėžtys

Patartina, kad pagrindinės licencijos sąvokos (licencijos davėjas, naudojimas, informacija, licencijos gavėjas ir kt.) būtų apibrėžtos glaustai ir kuo suprantamiau ne specialistui ir atitiktų direktyvos ir jos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliančių aktų sąvokas.

Atsižvelgiant į ankstesnio 2.3.1 punkto nuostatas ir siekiant nesumažinti sąveikumo patartina sąvokas „naudojimas“ arba „pakartotinis naudojimas“ apibrėžti naudojant orientacinį, o ne baigtinį teisių sąrašą.

2.3.5. Atsakomybės apribojimo pareiškimas

Šią nuostatą reikėtų naudoti (tiek, kiek tai leidžia taikytini teisės aktai) norint atkreipti dėmesį į faktą, kad licencijos davėjas pateikia informaciją tokią, kokia ji yra, ir neprisiima atsakomybės už tai, ar ta informacija teisinga ir ar ji pateikta visa.

Kai viešojo sektoriaus institucija negali garantuoti nuolatinio tokios informacijos teikimo ir prieigos prie tokios informacijos, apie tai turi būti aiškiai pasakyta licencijoje.

2.3.6. Nesilaikymo padariniai

Būtų galima nurodyti, kokios bus licencijos sąlygų nesilaikymo pasekmės, ypač jeigu tai reiškia automatišką ir nedelsiamą pakartotinio naudotojo teisių panaikinimą.

2.3.7. Informacija apie licencijos suderinamumą ir versijas

Šią nuostatą būtų galima naudoti nurodant, su kokiomis kitomis licencijomis dera licencija, t. y. informaciją, gautą iš skirtingų šaltinių pagal skirtingas tarpusavyje derančias licencijas, galima pakartotinai naudoti kartu, jeigu laikomasi bet kurios iš licencijų sąlygų.

Galiausiai svarbu užtikrinti aiškią licencijos versijų seką ir jų grafiką ir jais remtis nurodant, kada licencijos buvo atnaujintos.

2.4. Asmens duomenys

Naudingos gairės ir geriausia praktika pakartotinio asmens duomenų naudojimo srityje išdėstytos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonėje Nr. 06/2013 (dėl atvirųjų duomenų ir viešojo sektoriaus informacijos) (9) ir susijusiuose Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno (EDAPP) dokumentuose (10).

Nuomonėje Nr. 06/2013 primygtinai rekomenduojama tais atvejais, kai pakartotinai naudojama informacija apima ir asmens duomenis, iš karto supažindinti pakartotinius naudotojus su tokių duomenų tvarkymo taisyklėmis. Tai galima padaryti įtraukiant į licenciją reikiamą nuostatą, kuria asmens duomenų apsauga taptų sutartiniu įsipareigojimu; šią nuostatą taip pat būtų galima naudoti anonimizuotų duomenų rinkinių pakartotinio identifikavimo prevencijai. Kitas variantas būtų priimti nuostatą, kuria asmens duomenys neįtraukiami į atvirosios licencijos taikymo sritį. Egzistuoja ir kitų sprendimų, pavyzdžiui, „išmanieji pranešimai“ (11), kai viešojo sektoriaus institucija nusprendžia leisti išduoti licenciją asmens duomenims. Tokie pranešimai galėtų egzistuoti atskirai nuo licencijos, jie galėtų būti saugomi nuolatinėje vietoje internete, galėtų nurodyti pirminę asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo paskirtį ir priminti apie ES taisyklėmis dėl asmens duomenų apsaugos ir šių taisyklių nuostatas į nacionalinę teisę perkėlusiais įstatymais nustatytus įpareigojimus. Pranešimai, nebūdami licencijos dalimi, netrukdytų derinti viešojo sektoriaus informacijos, kuriai taikomos skirtingos licencijos.

3. DUOMENŲ RINKINIŲ GAIRĖS

Viešojo sektoriaus duomenys tam tikrose teminėse srityse yra didelis visos ekonomikos ir visuomenės turtas. Tai pripažinta tarptautinėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama atverti Vyriausybių informaciją (pavyzdžiui, Didžiojo aštuoneto priimta Atvirųjų duomenų chartija (12) ir Atvirų Vyriausybių partnerystė (13)), akcentuojant strateginius duomenų rinkinius, kurie nustatomi išklausius visuomenės nuomonę arba padedant ekspertams.

Prieiga prie tokių duomenų rinkinių ir jų pakartotinis naudojimas ne tik paspartina pridėtinės vertės informacijos produktų ir paslaugų atsiradimą, bet ir skatina dalyvaujamąją demokratiją. Be to, jų platesnis naudojimas valdymo institucijoms taip pat duoda apčiuopiamos naudos, nes jos gali efektyviau vykdyti viešąsias užduotis.

3.1. Duomenų kategorijos. Paskelbimo prioritetai

Remiantis pirmiau minėtomis tarptautinėmis iniciatyvomis ir vadovaujantis atvirose konsultacijose išdėstytais pageidavimais, būtų galima teigti, kad šios penkios teminių duomenų rinkinių kategorijos yra paklausiausios pakartotiniams naudotojams visoje ES, todėl jas pateikti pakartotiniam naudojimui būtų galima prioritetine tvarka.

Kategorija

Duomenų rinkinių pavyzdžiai

1.	Geografinė ir erdvinė informacija

Pašto indeksai, nacionaliniai ir vietos žemėlapiai (kadastro, topografiniai, jūrų, administracinių sienų ir kt.)

2.	Žemės stebėjimas ir aplinka

Iš kosmoso gauti ir in situ duomenys (orų, dirvožemio ir vandens kokybės, energijos suvartojimo, išmetamų teršalų kiekio ir kt. stebėsena)

3.	Transporto duomenys

Viešojo transporto tvarkaraščiai (visos transporto rūšys) nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, kelio darbai, informacija apie eismą ir kt. (14)

4.	Statistiniai duomenys

Nacionaliniai, regioniniai ir vietos statistiniai duomenys, įskaitant pagrindinius demografinius ir ekonominius rodiklius (BVP, amžių, sveikatą, nedarbą, pajamas, išsilavinimą ir kt.)

Bendrovės

Įmonių ir verslo registrai (registruotų bendrovių sąrašai, nuosavybės ir valdymo duomenys, registracijos identifikatoriai, balansai ir kt.)

Priklausomai nuo aplinkybių (aktualumo strateginiams tikslams, poslinkių rinkoje, visuomeninių tendencijų ir kt. (15)) svarbiems arba labai vertingiems duomenims galima priskirti ir kitų kategorijų duomenis. Todėl rekomenduojama, kad atsakingos valdžios institucijos iš anksto įvertintų (pageidautina – gavusios atitinkamų suinteresuotųjų subjektų atsiliepimus), kuriuos duomenų rinkinius reikėtų skelbti prioritetine tvarka. Pirmiausia tai turėtų būti susiję su numatomo poveikio pirmiau minėtose trijose srityse įvertinimu: inovacijos ir verslo kūrimas, Vyriausybės veiklos skaidrumas ir atskaitomybė ir padidėjęs administracinis efektyvumas.

3.2. Kitos rekomendacijos

Siekiant kuo labiau padidinti numatomą tų paklausių duomenų rinkinių naudą ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam, kad tie duomenys būtų prieinami, kokybiški, tinkami naudoti ir sąveikūs.

Tačiau pakartotinio duomenų naudojimo paklausą ir pasiūlą riboja techninės galimybės, dėl kurių gali sumažėti arba padidėti potenciali viešojo sektoriaus duomenų vertė visuomenei ir ekonomikai.

Siekiant palengvinti duomenų naudojimą viešajame sektoriuje ir pastebimai padidinti duomenų rinkinių, kurie bus pakartotinai naudojami, vertingumą, rekomenduojama, kad duomenų rinkiniai būtų:

a)	skelbiami internete savo originaliu, nepakeistu pavidalu, tuo užtikrinant jų paskelbimą laiku;

b)	skelbiami ir atnaujinami kuo didesniu išsamumo lygiu, užtikrinant jų išsamumą;

c)	skelbiami ir laikomi nuolatinėje vietoje, pageidautina aukščiausiu įstaigos organizaciniu lygmeniu, siekiant užtikrinti lengvą prieigą ir ilgalaikį prieinamumą;

d)	skelbiami elektroniniu (16) ir atviruoju formatu (17) (CSV, JSON, XML, RDF ir kt.), siekiant didesnės prieigos prie duomenų;

e)	aprašomi raiškiais metaduomenų formatais ir klasifikuojami pagal standartinius žodynus (DCAT, EUROVOC, ADMS ir kt.), palengvinant duomenų paiešką ir sąveikumą;

f)	prieinami kaip duomenų kratiniai (angl. data dumps) (didžiulės apimties duomenų išvestys) ir taikant atvirąsias taikomųjų programų sąsajas (angl. API), palengvinant duomenų automatinį tvarkymą;

g)	papildyti paaiškinamaisiais dokumentais apie metaduomenis ir patikrintais vartojamų terminų žodynėliais, tuo skatinant duomenų bazių sąveikumą ir

h)	atnaujinami atsižvelgiant į nuolat gaunamus pakartotinių naudotojų atsiliepimus (viešose konsultacijose, pastabų langeliuose, tinklaraščiuose, automatiniuose pranešimuose ir kt.), tuo užtikrinant ilgalaikę kokybę ir skatinant visuomenės aktyvumą.

4. MOKESČIO APSKAIČIAVIMO GAIRĖS

Šis skyrius skirtas situacijoms, kai viešojo sektoriaus institucijų turimi dokumentai teikiami pakartotiniam naudojimui už mokestį, su sąlyga, kad atitinkamai veiklai taikoma direktyva, t. y. kai dokumentai buvo parengti viešajai užduočiai, atsižvelgiant į 1 straipsnyje išdėstytą direktyvos taikymo sritį, ir išorės pakartotinių naudotojų arba pačios viešojo sektoriaus institucijos bus naudojami kitiems nei viešosios užduoties tikslams (18).

Mokesčio mažinimo politika paremta tyrimais (19) ir Komisijos surengtų viešų konsultacijų rezultatais (20).

4.1. Ribinių sąnaudų metodas

Persvarstytoje direktyvoje (6 straipsnio 1 dalyje) nustatomas principas, kuris taikomas visais mokesčio už pakartotinį viešojo sektoriaus duomenų naudojimą ES taikymo atvejais, išskyrus 6 straipsnio 2 dalyje numatytas situacijas: viešojo sektoriaus institucijų už dokumentų dauginimą, teikimą ir platinimą taikomas mokestis neturi viršyti ribinių sąnaudų (21).

4.1.1. Sąnaudos

Praktika parodė, kad pakartotinio viešojo sektoriaus informacijos naudojimo srityje trys pagrindinės sąnaudų kategorijos yra susijusios su:

a)	duomenų rengimu (įskaitant rinkimą ir laikymą);

b)	duomenų paskirstymu ir

c)	pardavimu ir rinkodara arba pridėtinės vertės paslaugų teikimu.

Palyginus šias kategorijas su tuo, kas pagal direktyvą laikytina ribinėmis sąnaudomis, aišku, kad a ir c kategorijos apima daugiau nei dauginimą, teikimą ir platinimą. Ribinių sąnaudų principo taikymas nustatant mokestį geriausiai tinka plačios „duomenų paskirstymo“ kategorijos sąnaudoms, kurias duomenų pakartotinio naudojimo kontekste būtų galima apibrėžti kaip tiesiogiai su papildoma dokumento kopija ir jos pateikimu pakartotiniam naudojimui susijusias ir dėl šių veiksmų atsiradusias sąnaudas.

Mokesčio dydis gali skirtis priklausomai nuo platinimo būdo (duomenys platinami ne internetu arba internetu) arba duomenų formato (skaitmeninio arba neskaitmeninio).

Skaičiuojant mokestį būtų galima atsižvelgti į šias sąnaudas:

— infrastruktūros: kūrimo, programinės ir aparatinės įrangos priežiūros, prisijungimo sąnaudos, kurių tikrai reikia, kad dokumentai taptų prieinami ir būtų pateikti pakartotiniam naudojimui;

— dauginimo: papildomos DVD, USB atmintuko, SD kortelės ir kt. kopijos sąnaudos;

— tvarkymo: pakavimo medžiagos, užsakymo paruošimas;

— konsultacijų: pokalbiai telefonu ir susirašinėjimas elektroniniu paštu su pakartotiniais naudotojais, klientų aptarnavimo sąnaudos;

— pristatymo: pašto išlaidos, įskaitant paprasto pašto arba skubiųjų siuntų vežėjus, ir

— specialių prašymų: duomenų paruošimo ir formatavimo pagal užsakymą sąnaudos.

4.1.2. Mokesčio apskaičiavimas

Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis nedraudžia taikyti nulinių sąnaudų politikos: dokumentai gali būti nemokamai pateikti pakartotiniam naudojimui. Kartu šioje dalyje nustatoma, kad mokestis turi būti ne didesnis už ribines sąnaudas, patirtas dauginant, teikiant ir platinant dokumentus.

Kai neskaitmeniniai dokumentai platinami fiziškai, mokestis gali būti apskaičiuojamas remiantis visomis pirmiau išvardytomis sąnaudų kategorijomis. Tačiau internetinėje aplinkoje bendras mokestis gali būti skaičiuojamas tik pagal sąnaudas, kurios tiesiogiai susijusios su infrastruktūros (elektroninės duomenų bazės) priežiūra ir veikimu, priklausomai nuo to, kas būtina dokumentų dauginimui ir jų pateikimui dar vienam pakartotiniam naudotojui. Kadangi vidutinės duomenų bazės eksploatavimo sąnaudos yra mažos ir mažėja toliau, jos gali priartėti prie nulio.

Todėl rekomenduojama, kad viešojo sektoriaus institucijos reguliariai įvertintų galimą nulinių sąnaudų ir ribinių sąnaudų politikos ekonominę naudą, atsižvelgiant į tai, kad mokesčio taikymas taip pat kainuoja (sąskaitų faktūrų tvarkymas, mokėjimų stebėjimas ir kontrolė, kt.).

Apibendrinant, ribinių sąnaudų metodą galima taikyti, kad būtų susigrąžintos neskaitmeninių dokumentų dauginimo ir fizinio platinimo išlaidos, tačiau kai skaitmeniniai dokumentai (rinkmenos) platinami elektroniniu būdu (atsisiunčiami), rekomenduojama taikyti nulinių sąnaudų metodą.

4.2. Sąnaudų susigrąžinimo metodas

6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kokiomis aplinkybėmis ribinių sąnaudų principas netaikomas tam tikroms viešojo sektoriaus institucijoms arba tam tikrų kategorijų dokumentams. Tokiais atvejais pagal direktyvą leidžiama susigrąžinti sąnaudas („sąnaudų susigrąžinimas“).

4.2.1. Sąnaudų elementai

Direktyva nustato, kad bendros pajamos iš dokumentų pateikimo pakartotiniam naudojimui ir leidimo juos pakartotinai naudoti negali viršyti rinkimo, rengimo, dauginimo ir platinimo išlaidų kartu su pagrįsta investicijų grąža.

Praktika parodė, kad direktyvos reikalavimus atitinka šios tiesioginės sąnaudos:

A)	sąnaudos, susijusios su duomenų sukūrimu: — rengimas: duomenų ir metaduomenų generavimas, kokybės tikrinimas ir kodavimas, — rinkimas: duomenų rinkimas ir rūšiavimas, — anonimizacija: ištrynimas, maskavimas, duomenų bazių skurdinimas;

sąnaudos, susijusios su „platinimu“ plačiąja prasme:

— infrastruktūra: vystymas, programinės įrangos priežiūra, aparatinės įrangos priežiūra, medijos,

— dauginimas: papildomos DVD, USB atmintuko, SD kortelės ir kt. kopijos kaina,

— tvarkymas: pakavimo medžiagos, užsakymo paruošimas,

— konsultacijos: pokalbiai telefonu ir susirašinėjimas elektroniniu paštu su pakartotiniais naudotojais, klientų aptarnavimo sąnaudos,

— pristatymas: pašto išlaidos, įskaitant paprasto pašto ar skubiųjų siuntų vežėjus;

bibliotekų (įskaitant universitetų bibliotekas), muziejų ir archyvų sąnaudos:

— išsaugojimas: duomenų saugojimo ir laikymo sąnaudos,

— atsiskaitymas už teises: laikas ir sąnaudos, kurių reikia norint nustatyti teisių turėtojus ir gauti jų leidimą.

Pridėtinių išlaidų atveju reikalavimus atitinka tik tos išlaidos, kurios yra tikrai susijusios su pirmiau išvardytomis išlaidų kategorijomis.

4.2.2. Mokesčio apskaičiavimas

Direktyvoje nurodyta, kad mokestis turi būti apskaičiuotas remiantis objektyviais, skaidriais ir patikrinamais kriterijais, tačiau šiuos kriterijus nustatyti ir priimti turi pačios valstybės narės.

Pirmajame sąnaudų apskaičiavimo etape sudedami visi susiję ir reikalavimus atitinkantys sąnaudų elementai. Patartina, kad bet kokios pajamos, gautos renkant arba rengiant dokumentus, pavyzdžiui, registracijos rinkliavos ar mokesčiai, būtų atimti iš visų patirtų sąnaudų, kad būtų galima nustatyti rinkimo, rengimo, dauginimo ir platinimo „grynąsias sąnaudas“ (22).

Mokestį gali tekti nustatyti remiantis numatoma galima pakartotinio naudojimo paklausa per tam tikrą laikotarpį (o ne realiu gautų pakartotinio naudojimo prašymų skaičiumi), nes mokesčio riba susijusi su bendromis pajamomis, kurios skaičiavimo metu nežinomos.

Nors atskiro dokumento arba duomenų rinkinio sąnaudas apskaičiuoti būtų pernelyg sudėtingas darbas, svarbu turėti kiekybiškai įvertintą viešojo sektoriaus veiklos rezultatą, kuriuo būtų galima remtis užtikrinant, kad mokestis būtų apskaičiuotas teisingai ir patikrinamai. Pageidautina, kad šio reikalavimo būtų laikomasi duomenų bazių arba katalogų lygmeniu – rekomenduotina, kad tokiu suvestiniu rodikliu būtų remiamasi apskaičiuojant mokestį.

Viešojo sektoriaus institucijoms patariama nuolat atlikti sąnaudų ir paklausos vertinimus ir atitinkamai koreguoti mokestį. Direktyvoje paminėtas „atitinkamas ataskaitinis laikotarpis“ daugeliu atveju galėtų būti vieni metai.

Todėl bendras pajamas būtų galima apskaičiuoti remiantis sąnaudomis, kurios:

a)	patenka į vieną iš pirmiau pateikto sąrašo (žr. 4.2.1 punktą) kategorijų;

b)	yra susijusios su kiekybiškai įvertinamų dokumentų rinkiniu (pavyzdžiui, duomenų baze);

c)	buvo patikslintos atsižvelgiant į rengimo ar rinkimo proceso metu gautas pajamas;

d)	kasmet įvertinamos ir koreguojamos ir

e)	padidinamos suma, kuri lygi pagrįstai investicijų grąžai.

4.2.3. Ypatingas bibliotekų (įskaitant universitetų bibliotekas), muziejų ir archyvų atvejis

Šios įstaigos neprivalo taikyti ribinių sąnaudų metodo. Šioms įstaigoms toliau taikomi 4.2.2 punkte aprašyti žingsniai, išskyrus tris dideles išimtis:

a)	šioms įstaigoms nereikia atsižvelgti į „objektyvius, skaidrius ir patikrinamus kriterijus“, kuriuos nustato valstybės narės;

apskaičiuojant visas pajamas galima atsižvelgti į du papildomus elementus: duomenų saugojimo ir atsiskaitymo už teises išlaidas. Tai atspindi ypatingą kultūros sektoriaus vaidmenį, kuris, be kita ko, apima ir pareigą saugoti kultūros paveldą. Taip pat turėtų būti galima atsižvelgti į tiesiogines ir netiesiogines duomenų priežiūros ir saugojimo sąnaudas ir sąnaudas, kurių atsiranda nustatant teises turinčias trečiąsias šalis, tačiau ne į realias leidimų suteikimo sąnaudas;

c)	kai apskaičiuojama pagrįsta investicijų grąža, šios įstaigos gali atsižvelgti į privataus sektoriaus kainas, taikomas pakartotiniam identiškų arba panašių dokumentų naudojimui.

4.2.4. Pagrįsta investicijų grąža

Nors direktyva nepatikslina, kas yra „pagrįsta investicijų grąža“, pagrindinius šios sąvokos ypatumus būtų galima apibrėžti remiantis priežastimi, kodėl nukrypstama nuo ribinių sąnaudų principo; ta priežastis – užtikrinti normalų viešojo sektoriaus institucijų, kurioms gali iškilti papildomų biudžeto sunkumų, darbą.

Todėl „investicijų grąžą“ galima laikyti reikalavimus atitinkančias sąnaudas papildančiu procentiniu dydžiu, kuris suteikia galimybę:

a)	susigrąžinti investicines sąnaudas ir

b)	įtraukti realiąją grąžos (pelno) normą.

Panašioje rinkoje veikiančių komercinių subjektų atveju grąžos norma būtų nustatoma atsižvelgiant į verslo rizikos lygį. Tačiau viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo atveju netinka kalbėti apie verslo riziką, nes viešojo sektoriaus informacijos rengimas priskiriamas viešojo sektoriaus institucijų kompetencijai. Direktyva reikalauja, kad grąžos norma būtų „pagrįsta“, taigi ji gali būti šiek tiek didesnė už einamąsias investicines sąnaudas, tačiau daug mažesnė už vidutinę komercinių subjektų gaunamos grąžos normą, kuri dėl didesnės rizikos gali būti daug didesnė.

Kadangi investicinės sąnaudos yra glaudžiai susijusios su kredito įstaigų nustatytomis palūkanų normomis (kurios yra pagrįstos Europos Centrinio Banko (ECB) pagrindinių refinansavimo operacijų fiksuota palūkanų norma), „pagrįsta investicijų grąža“ paprastai negali daugiau kaip 5 % viršyti ECB fiksuotos palūkanų normos. Komisijos viešų konsultacijų dalyviai išreiškė būtent tokius grąžos lūkesčius, ir tik vienas iš dešimties nurodė didesnį kaip 5 % dydį (23). euro zonai nepriklausančių valstybių narių atveju „pagrįsta grąža“ turėtų būti susijusi su taikoma fiksuota palūkanų norma.

4.3. Skaidrumas

Direktyvoje (7 straipsnyje) reikalaujama, kad būtų iš anksto nustatyta ir skelbiama ši informacija (kai įmanoma ir tinkama – internetu), ją vizualiai ir funkcionaliai susiejant su pakartotiniam naudojimui skirtais dokumentais:

a)	taikytinos sąlygos, standartinių mokesčių (t. y. mokesčių, kuriuos galima taikyti automatiškai iš anksto nustatytiems dokumentams arba dokumentų rinkiniams, nereikalaujant įvertinimo kiekvienu atskiru atveju) skaičiavimo pagrindas ir dydis;

b)	veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant nestandartinį mokestį;

c)	reikalavimai gauti pakankamai pajamų, kad būtų galima padengti didelę dalį išlaidų, susijusių su dokumentų, už kuriuos pagal 6 straipsnio 2 dalies b punktą leidžiama imti ribines sąnaudas viršijantį mokestį, rinkimu, rengimu, dauginimu ir platinimu.

Atsižvelgiant į viešų konsultacijų rezultatus, viešojo sektoriaus institucijos taip pat raginamos skelbti, kiek pajamų gavo iš mokesčių už pakartotinį joms priklausančių dokumentų naudojimą. Tokia informacija turėtų būti pateikiama suvestine forma (duomenų bazės arba visos institucijos lygiu) ir kasmet atnaujinama.

(1) http://www.gov.uk/government/publications/open-data-charter

(2) http://europa.eu/rapid/press-release_MEMO-11-891_en.htm?locale=en

(3) Galutinė ataskaita, kurioje apibendrinami konsultacijų rezultatai, pateikta: http://ec.europa.eu/digital-agenda/en/news/results-online-survey-recommended-standard-licensing-datasets-and-charging-re-use-public-sector

(4) http://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/

(5) http://opendefinition.org/

(6) http://creativecommons.org/licenses/

(7) http://creativecommons.org/publicdomain/zero/1.0/

(8) LAPSI 2.0 Licence Interoperability Report, http://lapsi-project.eu/sites/lapsi-project.eu/files/D5_1__Licence_interoperability_Report_final.pdf

(9) http://ec.europa.eu/justice/data-protection/article-29/documentation/opinion-recommendation/files/2013/wp207_lt.pdf

(10) 2012 m. balandžio 18 d. EDAPP nuomonė dėl Europos Komisijos atvirųjų duomenų dokumentų rinkinio ir 2013 m. lapkričio 22 d. EDAPP komentarai, skirti viešoms konsultacijoms dėl rengiamų rekomenduojamų standartinių licencijų, duomenų rinkinių ir mokesčio už pakartotinį viešojo sektoriaus informacijos naudojimą gairių, http://edps.europa.eu

(11) Žr. 8 išnašą: LAPSI 2.0 Licence Interoperability Report, rekomendacija Nr. 5, p. 17.

(12) Žr. 1 išnašą.

(13) http://www.opengovpartnership.org/

(14) Konkrečių sektorių taisyklės (pavyzdžiui, ES geležinkelių teisės aktai) gali įgyti pirmumą.

(15) Galima remtis Europos viešojo administravimo institucijų sąveikos sprendimų (ISA) ataskaita dėl vertingų duomenų rinkinių: http://ec.europa.eu/isa/actions/01-trusted-information-exchange/1-1action_en.htm

(16) „Elektroninio formato“ apibrėžtį rasite Direktyvos 2013/37/ES 21 konstatuojamoje dalyje.

(17) Žr. Direktyvos 2 straipsnio 7 dalį.

(18) Tiksli direktyvos taikymo sritis nustatyta 1 straipsnyje; sąvoka „pakartotinis naudojimas“ apibrėžta 2 straipsnio 4 dalyje.

(19) https://ec.europa.eu/digital-agenda/en/news/economic-analysis-psi-impacts

(20) Komisijos tarnybų darbinis dokumentas SEC(2011) 1552 final; žr. 3 išnašą.

(21) Ekonomikos terminas „ribinis“ reiškia skirtumą, kuris atsiranda dėl vieno papildomo vieneto.

(22) Papildomas gaires rasite 2013 m. gruodžio 16 d. Europos laisvosios prekybos asociacijos teismo sprendime byloje E-7/13 Creditinfo Lánstraust hf. v þjóðskrá lslands og íslenska.

(23) Žr. galutinę ataskaitą, kurioje apibendrinami konsultacijų rezultatai, p. 14: http://ec.europa.eu/digital-agenda/en/news/results-online-survey-recommended-standard-licensing-datasets-and-charging-re-use-public-sector

24.7.2014

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 240/13

Ištrauka iš 2014 m. birželio 26–27 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės ir keleto susijusių horizontaliųjų klausimų

2014/C 240/05

(…) Europos Vadovų Taryba apibrėžė artimiausiems metams skirtas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės teisėkūros ir veiksmų planavimo strategines gaires (žr. I skyrių) ir taip pat nagrinėjo kai kuriuos susijusius horizontaliuosius klausimus. (…)

I. LAISVĖ, SAUGUMAS IR TEISINGUMAS

Vienas iš pagrindinių Sąjungos tikslų – sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę be vidaus sienų ir visapusiškai gerbiant pagrindines teises. Šiuo tikslu turi būti imtasi nuoseklių politikos priemonių prieglobsčio, imigracijos, sienų ir policijos bei teisminio bendradarbiavimo srityse, vadovaujantis Sutartimis ir jų atitinkamais protokolais.

Visi savo piliečius saugančios ir veiksmingas teises žmonėms Sąjungoje ir už jos ribų užtikrinančios Europos aspektai yra tarpusavyje susiję. Sėkmė ar nesėkmė vienoje srityje priklauso nuo veiklos efektyvumo kitose srityse, taip pat nuo sinergijos su susijusių sričių politika. Daugelio laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės uždavinių sprendimui daro įtaką santykiai su trečiosiomis šalimis, o tam reikia tobulinti ES vidaus ir išorės politikos sąsają. Tai turi būti atspindėta ES institucijų ir įstaigų tarpusavio bendradarbiavime.

Remiantis ankstesnėmis programomis, dabartinis bendras prioritetas – nuosekliai perkelti į nacionalinę teisę priimtus teisės aktus ir politikos priemones, veiksmingai juos įgyvendinti ir konsoliduoti. Itin svarbu bus intensyvinti operatyvinį bendradarbiavimą, naudojantis informacinių ir ryšių technologijų inovacijų potencialu, sustiprinti įvairių ES agentūrų vaidmenį ir užtikrinti strateginį ES lėšų naudojimą.

Artimiausiais metais toliau plėtojant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, bus nepaprastai svarbu užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą ir propagavimą, įskaitant duomenų apsaugą, kartu sprendžiant su saugumu susijusius klausimus, be kita ko, palaikant santykius su trečiosiomis šalimis, ir ne vėliau kaip 2015 m. priimti patikimą ES bendrąją duomenų apsaugos sistemą.

Sąjungai, susiduriančiai su tokiais uždaviniais kaip nestabilumas daugelyje pasaulio vietų, taip pat pasaulinės ir Europos demografinės tendencijos, reikalinga veiksminga ir tinkamai valdoma migracijos, prieglobsčio ir sienų politika, pagrįsta Sutartyje nustatytais solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo principais, vadovaujantis SESV 80 straipsniu ir jį veiksmingai įgyvendinant. Būtinas visapusiškas požiūris, kurio laikantis būtų optimizuota teisėtos migracijos teikiama nauda ir suteikta apsauga tiems, kuriems jos reikia, kartu ryžtingai kovojant su neteisėta migracija ir veiksmingai valdant ES išorės sienas.

Kad Europa išliktų patrauklia vieta talentų ir gebėjimų turintiems asmenims, ji turi plėtoti strategijas siekiant kuo geriau išnaudoti teisėtos migracijos teikiamas galimybes taikant nuoseklias ir veiksmingas taisykles, pasitelkiant dialogą su verslo bendruomene ir socialiniais partneriais. Sąjunga taip pat turėtų remti valstybių narių pastangas siekiant aktyvios integracijos politikos, kuria būtų skatinama socialinė sanglauda ir ekonomikos dinamiškumas.

Siekiant įvykdyti Sąjungos įsipareigojimą užtikrinti tarptautinę apsaugą, būtina tvirta Europos prieglobsčio politika, grindžiama solidarumu ir atsakomybe. Absoliutus prioritetas – visiškas bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) perkėlimas į nacionalinę teisę ir veiksmingas jos įgyvendinimas. Tai turėtų užtikrinti aukštus bendrus standartus ir tvirtesnį bendradarbiavimą, sudarant vienodas sąlygas, kad prieglobsčio prašytojams būtų suteiktos tos pačios procedūrinės garantijos ir tokia pati apsauga visoje Sąjungoje. Tuo pačiu turėtų būti sustiprintas Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) vaidmuo, visų pirma skatinant vienodai taikyti acquis. Suderinus praktiką bus padidintas tarpusavio pasitikėjimas ir sudaryta galimybė ateityje pereiti prie kitų priemonių.

Esminė ES migracijos politikos dalis – šalinti pagrindines neteisėtos migracijos srautų priežastis. Ši veikla ir neteisėtos migracijos prevencija bei kova su ja padės išvengti į pavojingas keliones besileidžiančių migrantų žūties. Tvarų sprendimą galima rasti tik intensyvinant bendradarbiavimą su kilmės ir tranzito šalimis, be kita ko, teikiant paramą, skirtą jų migracijos ir sienų valdymo pajėgumams stiprinti. Migracijos politika turi tapti daug tvirtesne neatsiejama Sąjungos išorės ir vystymosi politikos dalimi, taikant principą „parama pagal pažangą“ ir remiantis visuotiniu požiūriu į migraciją ir judumą. Daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama šiems aspektams:

—

regioninių apsaugos programų stiprinimui ir išplėtimui, visų pirma netoli nuo kilmės regionų, glaudžiai bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru (UNHCR); turi būti daugiau prisidedama prie pasaulinių pastangų perkėlimo srityje, visų pirma atsižvelgiant į dabartinę užsitęsusią krizę Sirijoje,

—	tvirtesniam neteisėto žmonių gabenimo ir prekybos žmonėmis problemos sprendimui, daug dėmesio skiriant prioritetinėms šalims ir maršrutams,

—	veiksmingos bendros grąžinimo politikos nustatymui ir susitarimuose su trečiosiomis šalimis nustatytų readmisijos įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui,

—	visapusiškam Viduržemio jūros regiono specialios paskirties darbo grupės nustatytų veiksmų įgyvendinimui.

Atsižvelgiant į tai, kad Šengeno erdvė suteikia žmonėms galimybę keliauti be kontrolės kertant vidaus sienas ir kad didėja į ES keliaujančių žmonių skaičius, būtina veiksmingai valdyti ES bendras išorės sienas, kad būtų užtikrinta tvirta apsauga. Sąjunga turi sutelkti visas savo turimas priemones, kad teiktų valstybėms narėms paramą joms vykdant šią užduotį. Šiuo tikslu:

—	turėtų būti ekonomiškai efektyviai modernizuotas integruotas išorės sienų valdymas, kad būtų užtikrintas pažangus sienų valdymas, apimantis atvykimo ir išvykimo sistemą bei Registruotų keliautojų programą, kurį vykdyti padėtų naujoji didelės apimties IT sistemų valdymo agentūra („eu-LISA“),

—

agentūra FRONTEX, kaip viena iš priemonių, padedančių užtikrinti Europos solidarumą sienų valdymo srityje, turėtų sustiprinti savo operatyvinę pagalbą, visų pirma siekiant remti valstybes nares, susiduriančias su stipriu spaudimu prie išorės sienų, ir gebėti aktyviau reaguoti į sparčius migracijos srautų pokyčius, visapusiškai naudodamasi naująja Europos sienų stebėjimo sistema EUROSUR,

—	ilgalaikio FRONTEX plėtojimo kontekste turėtų būti išnagrinėta galimybė sukurti Europos sienos apsaugos pareigūnų sistemą, kad būtų sustiprinti kontrolės ir stebėjimo pajėgumai prie mūsų išorės sienų.

Tuo pačiu metu turi būti modernizuota bendra vizų politika, sudarant palankesnes sąlygas teisėtai keliauti ir vykdant tvirtesnį konsulinį bendradarbiavimą Šengeno klausimais vietos lygiu, kartu išlaikant aukštą saugumo lygį ir įgyvendinant naująją Šengeno valdymo sistemą.

10.

Itin svarbu garantuoti Europos piliečiams tikrą saugumo erdvę pasitelkiant operatyvinį policijos bendradarbiavimą bei užkertant kelią sunkių formų ir organizuotam nusikalstamumui, įskaitant prekybą žmonėmis ir neteisėtą jų gabenimą, taip pat korupcijai ir su jais kovojant. Kartu reikia veiksmingos ES kovos su terorizmu politikos, kurią vykdant visi atitinkami subjektai glaudžiai bendradarbiautų, integruojant kovos su terorizmu vidaus ir išorės aspektus. Todėl Europos Vadovų Taryba dar kartą patvirtina ES kovos su terorizmu koordinatoriaus vaidmenį. Kovojant su nusikalstamumu ir terorizmu, Sąjunga turėtų remti nacionalines valdžios institucijas sutelkdama visas teisminio ir policijos bendradarbiavimo priemones ir užtikrindama, kad būtų sustiprintas Europolo ir Eurojusto atliekamas koordinuojamasis vaidmuo, be kita ko:

—	iki 2015 m. vidurio atliekant vidaus saugumo strategijos peržiūrą ir ją atnaujinant,

—	gerinant tarpvalstybinio masto keitimąsi informacija, įskaitant informaciją iš nuosprendžių registrų,

—	toliau plėtojant visapusišką požiūrį į kibernetinį saugumą ir elektroninius nusikaltimus,

—

užkertant kelią radikalizacijai bei ekstremizmui ir imantis veiksmų siekiant spręsti su užsienio kovotojų reiškiniu susijusius klausimus, be kita ko, veiksmingai naudojantis esamomis ES priemonėmis, skirtomis teikti perspėjimus visos ES mastu, ir parengiant tokias priemones kaip ES keleivio duomenų įrašo sistema.

11.

ES itin svarbu užtikrinti sklandų tikros Europos teisingumo erdvės, kurioje gerbiamos valstybių narių skirtingos teisinės sistemos ir tradicijos, veikimą. Todėl turėtų būti toliau stiprinamas tarpusavio pasitikėjimas viena kitos teisingumo sistemomis. Patikima Europos teisingumo politika bus prisidedama prie ekonomikos augimo, padedant įmonėms ir vartotojams gauti naudos iš patikimos verslo aplinkos vidaus rinkoje. Reikia toliau imtis veiksmų siekiant:

—	propaguoti ES teisės aktų nuoseklumą ir aiškumą piliečiams ir įmonėms,

—	supaprastinti galimybes naudotis teise kreiptis į teismą, skatinti veiksmingą teisinę gynybą ir skatinti taikyti technologines inovacijas, be kita ko, naudotis e. teisingumo paslaugomis,

—	toliau dėti pastangas stiprinti kaltinamųjų ir įtariamųjų teises baudžiamuosiuose procesuose,

—	išnagrinėti asmenų, visų pirma vaikų, teisių teismo procesuose stiprinimo galimybes, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas teismo sprendimų šeimos teisės srityje ir tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse bei komercinėse bylose vykdymo užtikrinimui,

—	didinti aukų apsaugą,

—	stiprinti sprendimų ir teismo sprendimų civilinėse ir baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimą,

—	stiprinti valstybių narių valdžios institucijų tarpusavio keitimąsi informacija,

—	kovoti su sukčiavimo veiksmais ir ES biudžetui padaroma žala, be kita ko, darant pažangą derybose dėl Europos prokuratūros,

—	sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybinei veiklai ir operatyviniam bendradarbiavimui,

—	rengti daugiau mokymo kursų specialistams,

—	sutelkti atitinkamų ES agentūrų, pavyzdžiui, Eurojusto ir Pagrindinių teisių agentūros (FRA), ekspertines žinias.

12.	ES piliečių teisė laisvai judėti, gyventi ir dirbti kitose valstybėse narėse yra viena iš Europos Sąjungos pagrindinių laisvių, todėl reikia užtikrinti jos apsaugą, be kita ko, nuo galimo piktnaudžiavimo ar nesąžiningų reikalavimų.

13.	Europos Vadovų Taryba ragina ES institucijas ir valstybes nares užtikrinti tinkamą su šiomis gairėmis susijusią tolesnę veiklą teisėkūros ir įgyvendinimo srityje; 2017 m. ji atliks laikotarpio vidurio peržiūrą.

		ISSN 1977-0960
Europos Sąjungos oficialusis leidinys		C 240

Leidimas lietuvių kalba	Informacija ir pranešimai	57 tomas 2014m. liepos 24d.

Pranešimo Nr.	Turinys	Puslapis
	II Komunikatai
	EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ, ĮSTAIGŲ IR ORGANŲ PRIIMTI KOMUNIKATAI
	Europos Komisija
2014/C 240/01	Komisijos pranešimas – Rekomenduojamų standartinių licencijų, duomenų rinkinių ir mokesčio už pakartotinį dokumentų naudojimą apskaičiavimo gairės	1

2014/C 240/02	Neprieštaravimas koncentracijai, apie kurią pranešta (Byla M.7169 – Weichai Power/KION Group) ( 1 )	11

2014/C 240/03	Neprieštaravimas koncentracijai, apie kurią pranešta (Byla M.7279 – Apollo / Endemol) ( 1 )	11

2014/C 240/04	Neprieštaravimas koncentracijai, apie kurią pranešta (Byla M.7215 – Amec/Foster Wheeler) ( 1 )	12

	IV Pranešimai
	EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ, ĮSTAIGŲ IR ORGANŲ PRANEŠIMAI
	Europos Vadovų Taryba
2014/C 240/05	2014 m. birželio 26–27 d. Ištrauka iš Europos Vadovų Tarybos išvadų dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės ir keleto susijusių horizontaliųjų klausimų	13

	Europos Komisija
2014/C 240/06	Euro kursas	16

	Valiuta	Valiutos kursas
USD	JAV doleris	1,3465
JPY	Japonijos jena	136,51
DKK	Danijos krona	7,4569
GBP	Svaras sterlingas	0,79080
SEK	Švedijos krona	9,2016
CHF	Šveicarijos frankas	1,2150
ISK	Islandijos krona
NOK	Norvegijos krona	8,3235
BGN	Bulgarijos levas	1,9558
CZK	Čekijos krona	27,454
HUF	Vengrijos forintas	307,15
LTL	Lietuvos litas	3,4528
PLN	Lenkijos zlotas	4,1340
RON	Rumunijos lėja	4,4228
TRY	Turkijos lira	2,8204
AUD	Australijos doleris	1,4248
CAD	Kanados doleris	1,4436
HKD	Honkongo doleris	10,4362
NZD	Naujosios Zelandijos doleris	1,5501
SGD	Singapūro doleris	1,6674
KRW	Pietų Korėjos vonas	1 378,93
ZAR	Pietų Afrikos randas	14,1759
CNY	Kinijos ženminbi juanis	8,3475
HRK	Kroatijos kuna	7,6210
IDR	Indonezijos rupija	15 473,21
MYR	Malaizijos ringitas	4,2654
PHP	Filipinų pesas	58,183
RUB	Rusijos rublis	46,9397
THB	Tailando batas	42,813
BRL	Brazilijos realas	2,9864
MXN	Meksikos pesas	17,4173
INR	Indijos rupija	80,8573


	(1) Tekstas svarbus EEE