—

Ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja SESV 107 straipsnio 1 daliai, nes Vokietijos atsinaujinančios energijos įstatyme (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien; toliau – EEG) kompensavimo sistema netaikoma iš valstybės išteklių ir nėra kontroliuojama valstybės. Faktinės aplinkybės, reikšmingos šių priemonių kvalifikavimui, buvo nustatytos ikiteisminėje procedūroje tarp Komisijos ir Vokietijos. Nėra jokių abejonių, kurias turėtų išaiškinti Komisija taikant procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 4 straipsnio 4 dalį.

—

Ieškovė tvirtina, kad Komisija, peržiūrėdama jos preliminarų EEG vertinimą pagalba ir taikydama naujos pagalbos procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį, o ne esamos pagalbos procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, nesilaikė SESV 108 straipsnio 1 dalies ir teisinio saugumo principo. Šiuo aspektu ji tvirtina, kad 2002 m. gegužės 22 d. sprendime Komisija nelaikė 2000 m. EEG pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo pervestos valstybės lėšos. 2012 m. EEG padarytų 2000 m. EEG pakeitimų nepakanka atsižvelgiant į 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimą. Todėl Komisija galėjo remtis procedūros pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį teisinio aiškinimo pasikeitimu nenumatant pareigų ieškovei.

—

Ieškovė taip pat tvirtina, kad atsakovė priėmė sprendimą nesuteikus jai galimybės pateikti savo pastabas.

—

Ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien (Atsinaujinančių energijos išteklių pirmenybės įstatymas, toliau – EEG) nustatytas EEG mokestis ir speciali kompensavimo tvarka nėra valstybės išmoka ar išmoka iš valstybės kontroliuojamų lėšų. Visos su šių lėšų kvalifikavimu susijusios aplinkybės buvo nustatytos preliminarioje procedūroje tarp Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Nėra daugiau abejonių, kurios kilo Komisijai procese pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1) 4 straipsnio 4 dalį.

—

Šiuo klausimu ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė SESV 108 straipsnio 1 dalį ir teisinio saugumo principą, nes taikė naujos pagalbos procedūrą Reglamento (EB) Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį vietoj egzistuojančios pagalbos procedūros pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, siekdama peržiūrėti savo išankstinį EEG kaip pagalbos vertinimą. Visų pirma šiuo klausimų ieškovės pastebi, kad Komisija 2002 m. gegužės 22 d. sprendime 2000 m. EEG nelaikė pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes valstybės lėšos nebuvo pervestos. Pokyčiai tarp 2000 m. EEG ir 2012 m. EEG, palyginti su 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimu, nebuvo esminiai. Todėl Komisija galėjo pateikti pakeistą teisinę nuomonę procedūroje pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį be įtakos ieškovėms.

—

Ieškovės taip pat teigia, kad atsakovė priėmė ginčijamą sprendimą nesuteikusi galimybės ieškovėms pateikti pastabų.

—

Ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien (Atsinaujinančių energijos išteklių pirmenybės įstatymas, toliau – EEG) nustatytas EEG mokestis ir speciali kompensavimo tvarka nėra valstybės išmoka ar išmoka iš valstybės kontroliuojamų lėšų. Visos su šių lėšų kvalifikavimu susijusios aplinkybės buvo nustatytos preliminarioje procedūroje tarp Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Nėra daugiau abejonių, kurios kilo Komisijai procese pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1) 4 straipsnio 4 dalį.

—

Šiuo klausimu ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė SESV 108 straipsnio 1 dalį ir teisinio saugumo principą, nes taikė naujos pagalbos procedūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį vietoj egzistuojančios pagalbos procedūros pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, siekdama peržiūrėti savo išankstinį EEG kaip pagalbos vertinimą. Visų pirma šiuo klausimu ieškovės pastebi, kad Komisija 2002 m. gegužės 22 d. sprendime 2000 m. EEG nelaikė pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes valstybės lėšos nebuvo pervestos. Pokyčiai tarp 2000 m. EEG ir 2012 m. EEG, palyginti su 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimu, nebuvo esminiai. Todėl Komisija galėjo pateikti pakeistą teisinę nuomonę procedūroje pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį be įtakos ieškovėms.

—

Ieškovės taip pat teigia, kad atsakovė priėmė ginčijamą sprendimą nesuteikusi galimybės ieškovėms pateikti pastabų.

—

Ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja SESV 107 straipsnio 1 daliai, nes Vokietijos atsinaujinančios energijos įstatyme (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien; toliau – EEG) kompensavimo sistema netaikoma iš valstybės išteklių ir nėra kontroliuojama valstybės. Faktinės aplinkybės, reikšmingos šių priemonių kvalifikavimui, buvo nustatytos ikiteisminėje procedūroje tarp Komisijos ir Vokietijos. Nėra jokių abejonių, kurias turėtų išaiškinti Komisija taikant procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 4 straipsnio 4 dalį.

—

Ieškovė tvirtina, kad Komisija, peržiūrėdama jos preliminarų EEG vertinimą kaip pagalbą ir taikydama naujos pagalbos procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį, o ne esamos pagalbos procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, nesilaikė SESV 108 straipsnio 1 dalies ir teisinio saugumo principo. Šiuo aspektu ji tvirtina, kad 2002 m. gegužės 22 d. sprendime Komisija nelaikė 2000 m. EEG pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo pervestos valstybės lėšos. 2012 m. EEG padarytų 2000 m. EEG pakeitimų nepakanka atsižvelgiant į 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimą. Todėl Komisija galėjo remtis procedūros pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį teisinio aiškinimo pasikeitimu nenumatant pareigų ieškovei.

—

Ieškovė taip pat tvirtina, kad atsakovė priėmė sprendimą nesuteikus jai galimybės pateikti savo pastabas.

—

panaikinti sprendimus taikyti apeliantams 2011 m. gruodžio 13 d. EIB valdybos sprendimą, kuriuo nustatomas ne didesnis kaip 2,8 % atlyginimo didėjimas, ir 2012 m. vasario 14 d. EIB administracijos sprendimą, kuriuo nustatoma nuopelnų balų lentelė, pagal kurią atlyginimas sumažėja 1 %, įtvirtintus 2012 m. balandžio mėn. atlyginimo lapeliuose, taip pat dėl tos pačios priežasties panaikinti visus sprendimus, įtvirtintus vėlesniuose atlyginimo lapeliuose,

—

atitinkamai,

—

priteisti iš EIB visas bylinėjimosi išlaidas;

—

panaikinti sprendimus taikyti apeliantams premiją pagal naują tarnybinės veiklos sistemą, nustatytą 2010 m. gruodžio 14 d. valdybos sprendime ir 2010 m. lapkričio 9 d. ir 2011 m. lapkričio 16 d. administracijos sprendimuose; individualus sprendimas taikyti šią sistemą yra 2012 m. atlyginimo lapelyje, kurį suinteresuotieji asmenys gavo ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 22 d,

—

atitinkamai

—

prireikus, jei EIB to nebūtų padaręs, taikant proceso organizavimo priemonę nurodyti jam pateikti šiuos dokumentus:

—

priteisti iš EIB bylinėjimosi išlaidas;

—

Įstatyme įtvirtintos privilegijos, kai nenaudojami valstybės ištekliai, nepakanka, kad būtų pripažinta valstybės pagalba. Valstybės ištekliai nenaudojami, keik tai susiję su EEG mokesčiu, nes šį mokestį renka tik privatūs asmenys ir surinktos lėšos negali būti priskiriamos valstybei, nes nėra nuolatinės kontrolės ir galimybės įsikišti.

—

Valstybės vykdomos EEG mokesčio kontrolės galimybė atkrinta vien dėl to, kad jo dydis nustatomas ne valstybės institucijų, o atsižvelgiant į elektros energijos kainą elektros energijos biržoje ir į elektros energijos kiekį, gautą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Be to, valstybė neturi galimybės daryti įtakos energijos tiekėjo ir galutinio vartotojo santykiams EEG numatyto kompensavimo mechanizmo 5-ajame lygmenyje. Šiuo atveju išlaidų perkėlimas vyksta klostantis vien privačiosios teisės reguliuojamiems santykiams.

—

Dėl EEG mokesčio kvalifikavimo ir jo sumažinimo daug energijos naudojančioms įmonėms būtino ryšio reikalinga valstybės kontrolė neatliekama ir kiek tai susiję su EEG numatytomis specialiosiomis dėl kompensavimo. Kontrolės negalima grįsti ir tuo, kad sprendimą dėl kontrolės priima Federalinė ūkio ir eksporto kontrolės tarnyba, nes šiai tarnybai priskirta tik vykdomoji funkcija.

—

Be to, sumažindama mokestį daug energijos naudojančioms įmonėms valstybė neatsisako lėšų, kurių paprastai galėtų gauti. Dėl specifinės EEG įtvirtintos kompensavimo schemos struktūros sumažinus mokestį bendros iš EEG mokesčio gaunamos pajamos nesumažėja. Daug energijos naudojančioms įmonėms taikomas sumažintas mokestis kompensuojamas veikiau didesniais tarifais, taikomais kiekvienai neprivilegijuotiems galutiniams vartotojams tiekiamai elektros energijos kilovatvalandei.

—

Komisija neteisingai preziumavo, kad finansinių lėšų srautai pagal EEG vyko naudojant „valstybinius išteklius“, kaip jie suprantami pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

—

EEG papildomą mokestį moka tik privatūs asmenys. Surinktų lėšų taip pat negalima priskirti valstybei. Kiek tai susiję su pačiu EEG papildomu mokesčiu ir jo sumažinimu daug energijos naudojančioms įmonėms, nėra reikalaujamos nuolatinės valstybės kontrolės ir su tuo susijusių faktinių galimybių institucijoms imtis priemonių.

—

Papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms bet kuriuo atveju nereiškia pajamų, kurias valstybė paprastai galėtų gauti, atsisakymo. Mokesčio sumažinimas finansuojamas vien privačiomis lėšomis, t. y. padidinant papildomą mokestį už kiekvieną neprivilegijuotiems galutiniams vartotojams patiektos elektros energijos kilovatvalandę. Taigi vadinamoji EEG speciali kompensavimo tvarka neturi įtakos bendrų pajamų iš EEG papildomo mokesčio dydžiui ir reguliuoja tik vidinį naštos paskirstymą.

—

Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 107 straipsnio 1 dalis, nes Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomas mokestis ir speciali kompensavimo tvarka nėra valstybinių išteklių arba valstybės kontroliuojamų išteklių suteikimas. Visos šių priemonių kvalifikavimui svarbios aplinkybės buvo nustatytos per ikiteisminę procedūrą tarp Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Nebėra jokių abejonių, kurias Komisija turėjo nustatyti per procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 4 straipsnio 4 dalį.

—

Ieškovė šiuo klausimu teigia, kad Komisija nepaisė SESV 108 straipsnio 1 dalies ir teisinio tikrumo principo, nes naujai pagalbai taikė procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį vietoj procedūros dėl esamos pagalbos pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, siekdama peržiūrėti pirminį EEG pripažinimą pagalba. Šiuo atžvilgiu ji visų pirma tvirtina, kad Komisija 2002 m. gegužės 22 d. sprendimu 2000 m. EEG nekvalifikavo kaip pagalbos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteikti valstybiniai ištekliai. 2012 m. pataisomis padaryti 2000 m. EEG pakeitimai, lyginant su 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimu, buvo neesminiai. Todėl pasikeitusį teisinį požiūrį Komisija galėjo išdėstyti procedūroje pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį, nesukeldama naštos ieškovei.

—

Toliau ieškovė tvirtina, kad atsakovė ginčijamą sprendimą priėmė, prieš tai nesuteikusi ieškovei galimybės pareikšti savo nuomonę.

—

Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 107 straipsnio 1 dalis, nes Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomas mokestis ir speciali kompensavimo tvarka nėra valstybinių išteklių arba valstybės kontroliuojamų išteklių suteikimas. Visos šių priemonių kvalifikavimui svarbios aplinkybės buvo nustatytos per ikiteisminę procedūrą tarp Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Nebėra jokių abejonių, kurias Komisija turėjo nustatyti per procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 4 straipsnio 4 dalį.

—

Ieškovė šiuo klausimu teigia, kad Komisija nepaisė SESV 108 straipsnio 1 dalies ir teisinio tikrumo principo, nes naujai pagalbai taikė procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį vietoj procedūros dėl esamos pagalbos pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, siekdama peržiūrėti pirminį EEG pripažinimą pagalba. Šiuo atžvilgiu ji visų pirma tvirtina, kad Komisija 2002 m. gegužės 22 d. sprendimu 2000 m. EEG nekvalifikavo kaip pagalbos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteikti valstybiniai ištekliai. 2012 m. pataisomis padaryti 2000 m. EEG pakeitimai, lyginant su 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimu, buvo neesminiai. Todėl pasikeitusį teisinį požiūrį Komisija galėjo išdėstyti procedūroje pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį, nesukeldama naštos ieškovei.

—

Toliau ieškovė tvirtina, kad atsakovė ginčijamą sprendimą priėmė, prieš tai nesuteikusi ieškovei galimybės pareikšti savo nuomonę.

—

Ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 107 straipsnio 1 dalis, nes Vokietijos įstatyme dėl pirmenybės atsinaujinančiai energijai teikimo (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG mokestis ir speciali kompensavimo tvarka nėra valstybės ar valstybės kontroliuojamų lėšų skyrimas. Visos šioms priemonėms kvalifikuoti reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos ankstesnėje tarp Komisijos ir Vokietijos Federalinės Respublikos vykusioje procedūroje. Nebebuvo likę jokių abejonių, kurias Komisija būtų turėjusi nustatyti procese pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 4 straipsnio 4 dalį.

—

Ieškovė šiuo klausimu teigia, kad Komisija pažeidė SESV 108 straipsnio 1 dalį ir teisinio tikrumo principą, nes tam, kad dar kartą patikrintų savo preliminarų EEG įvertinimą kaip valstybės pagalbos, taikė naujai valstybės pagalbai skirtą procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį, o ne esamai valstybės pagalbai skirtą procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius. Šiuo atžvilgiu ji visų pirma nurodo, kad Komisija 2013 m. gegužės 18 d. sprendimu nekvalifikavo 2000 m. EEG kaip valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo valstybės lėšų perdavimo. 2012 m. EEG atlikti 2000 m. EEG pakeitimai, palyginti su 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimu, buvo neesminiai. Todėl Komisija pasikeitusią teisinę poziciją galėjo pareikšti procedūroje pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį, neapsunkindama ieškovės.

—

Toliau ieškovė nurodo, kad atsakovė ginčijamą sprendimą priėmė, prieš tai nesuteikusi ieškovei galimybės išsakyti savo poziciją.

—

Ieškovės teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 107 straipsnio 1 dalis, nes Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomas mokestis ir speciali kompensavimo tvarka nėra valstybinių išteklių arba valstybės kontroliuojamų išteklių suteikimas. Visos šių priemonių kvalifikavimui svarbios aplinkybės buvo nustatytos per ikiteisminę procedūrą tarp Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Nebėra jokių abejonių, kurias Komisija turėjo nustatyti per procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 4 straipsnio 4 dalį.

—

Ieškovės šiuo klausimu teigia, kad Komisija nepaisė SESV 108 straipsnio 1 dalies ir teisinio tikrumo principo, nes naujai pagalbai taikė procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį vietoj procedūros dėl esamos pagalbos pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, siekdama peržiūrėti pirminį EEG pripažinimą pagalba. Šiuo atžvilgiu jos visų pirma tvirtina, kad Komisija 2002 m. gegužės 22 d. sprendimu 2000 m. EEG nekvalifikavo kaip pagalbos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteikti valstybiniai ištekliai. 2012 m. pataisomis padaryti 2000 m. EEG pakeitimai, lyginant su 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimu, buvo neesminiai. Todėl pasikeitusį teisinį požiūrį Komisija galėjo išdėstyti procedūroje pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį, nesukeldama naštos ieškovėms.

—

Toliau ieškovės tvirtina, kad atsakovė ginčijamą sprendimą priėmė, prieš tai nesuteikusi ieškovėms galimybės pareikšti savo nuomonę.

—

Ieškovė tvirtina, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (toliau – EEG) numatytas finansavimo mechanizmas, ypač specialiosios nuostatos dėl kompensavimo, taikomos daug energijos naudojančioms įmonėms, nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes tiesiogiai ar netiesiogiai nenaudojami valstybės ištekliai. Parama teikiama tik iš privačių asmenų lėšų ir valstybės institucijos to nekontroliuoja.

—

Ieškovė taip pat tvirtina, kad specialiosiose nuostatose dėl kompensavimo nenumatyta selektyvi pagalba daug energijos naudojančioms įmonėms. Pirma, įmonės negauna privilegijų, kurių nebūtų gavusios įprastomis rinkos sąlygomis, nes esant tokioms aplinkybėms EEG nurodytus įrenginius eksploatuojantys asmenys turėtų parduoti elektros energiją rinkos kainomis ir nebūtų taikomas EEG mokestis. Antra, specialiosios nuostatos dėl kompensavimo taikomos tik toms daug energijos naudojančioms įmonėms, kurioms kyla grėsmė netekti tarptautinio konkurencingumo dėl EEG mokesčio, neatsižvelgiant į tai, kokioje ūkio šakoje jos veikia.

—

Net jei specialiosios nuostatos dėl kompensavimo būtų pagalba, ji būtų bet kuriuo atveju akivaizdžiai suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b ir c punktus, atsižvelgiant į bendrą interesą apsaugoti aplinką ir klimatą, užtikrinant tvarią ir stabilią Europos ekonomiką.

—

Ieškovės tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 107 straipsnio 1 dalis, nes Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (toliau – EEG) numatytas sumažintas EEG mokestis ir specialiosios nuostatos dėl kompensavimo nereiškia, kad skiriama valstybės lėšų ar jos kontroliuojamų išteklių. Visos šiai priemonei kvalifikuoti reikšmingos aplinkybės konstatuotos ikiteisminėje procedūroje, kurioje dalyvavo Komisija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Nebebuvo abejonių, kurias Komisija būtų turėjusi išreikšti per procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 4 straipsnio 4 dalį.

—

Ieškovės šiuo klausimu tvirtina, kad Komisija pažeidė 108 straipsnio 1 dalį ir teisinio saugumo principą, kai taikė naujai pagalbai taikomą procedūrą, numatytą Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalyje, o ne esamai pagalbai taikomą procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, kad EEG iš anksto įvertintų kaip pagalbą. Šiuo klausimu jos visų pirma teigia, kad 2002 m. gegužės 22 d. sprendime Komisija pripažino, kad 2000 m. EEG nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo panaudoti valstybės kontroliuojami ištekliai. 2000 m. EEG pakeitimai, padaryti 2012 m. EEG, nebuvo esminiai, palyginti su 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimu. Todėl Komisija galėjo per procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį paskelbti kitokią teisinę nuomonę ir neužkrauti naštos ieškovėms.

—

Be to, ieškovės tvirtina, kad atsakovė priėmė ginčijamą sprendimą, prieš tai nesuteikusi ieškovėms galimybės išsakyti savo poziciją.

—

Ieškovės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja SESV 107 straipsnio 1 daliai, nes Vokietijos atsinaujinančios energijos įstatyme (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien; toliau – EEG) kompensavimo sistema netaikoma iš valstybės išteklių ir nėra kontroliuojama valstybės. Faktinės aplinkybės, reikšmingos šių priemonių kvalifikavimui, buvo nustatytos ikiteisminėje procedūroje tarp Komisijos ir Vokietijos. Nėra jokių abejonių, kurias turėtų išaiškinti Komisija taikant procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 4 straipsnio 4 dalį.

—

Ieškovės tvirtina, kad Komisija, peržiūrėdama jos preliminarų EEG vertinimą pagalba ir taikydama naujos pagalbos procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį, o ne esamos pagalbos procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir paskesnius straipsnius, nesilaikė SESV 108 straipsnio 1 dalies ir teisinio saugumo principo. Šiuo aspektu jos tvirtina, kad 2002 m. gegužės 22 d. sprendime Komisija nelaikė 2000 m. EEG pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo pervestos valstybės lėšos. 2012 m. EEG padarytų 2000 m. EEG pakeitimų nepakanka atsižvelgiant į 2002 m. gegužės 22 d. Komisijos sprendimą. Todėl Komisija galėjo remtis procedūros pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį teisinio aiškinimo pasikeitimu nenumatant pareigų ieškovėms.

—

Ieškovės taip pat tvirtina, kad atsakovė priėmė sprendimą nesuteikus joms galimybės pateikti savo pastabas.

—

Ieškovė tvirtina, kad sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą pažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnį, taip pat Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 13 straipsnio 1 dalį, nes Pirmenybės teikimo atsinaujinančiajai energijai įstatyme (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG mokestis nėra valstybės lėšų skyrimas, o EEG mokesčio apribojimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra valstybės lėšų atsisakymas.

—

Šiuo klausimu ji nurodo, kad atlikdama tyrimą Komisija rėmėsi su ligšiolinėje teismo praktikoje įtvirtintais principais nesuderinamais atskyrimo parametrais. Visų pirma ji visiškai atsisakė valstybės institucijų konkrečių įgaliojimų kriterijaus, kuris pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtinas kvalifikuoti kaip valstybės priemonę, ir manė, jog pakanka to, kad valstybės įstatymų leidėjas daro įtaką mokėjimų tarp privačių asmenų srautams ir kad reguliavimo institucijos prižiūri, kaip privatūs asmenys laikosi įstatymų reikalavimų.

—

Komisiją taip pat saisto jos sprendimas, kuriuo ji 2000 m. EEG nekvalifikavo kaip pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo valstybės lėšų perdavimo, dėl to ji klaidingai kvalifikavo 2012 m. EEG kaip naują, neteisėtai nustatytą pagalbos schemą.

—

Be to, Komisija nepakankamai patikrino ir dėl to neišsiaiškino, kad išimtys daug energijos naudojančioms įmonėms yra pateisinamos 2012 m. EEG tikslu, pobūdžiu ir (arba) vidaus struktūra ir dėl to nesuteikia selektyvios naudos.

—

Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad atlikdama 2012 m. EEG patikrinimą Komisija bet kuriuo atveju privalėjo taikyti esamai pagalbai skirtą procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsnius ir, prieš pradėdama oficialią tyrimo procedūrą, pasiūlyti Vokietijai tikslingas priemones vietoj to, kad dėl 2012 m. EEG kvalifikavimo kaip naujos pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, sukeltų didelę ekonominę grėsmę rinkos dalyviams.

—

Be to, ieškovė nurodo, kad prieš priimdama tokių rimtų teisinių pasekmių turintį sprendimą Komisija privalėjo suteikti ieškovei galimybę išsakyti savo poziciją.

—

Galiausiai ieškovė tvirtina, kad esminės sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą dalys nepakankamai motyvuotos.

—

Ieškovės teigia, kad sprendimu pradėti formalią tyrimo procedūrą pažeisti SESV 107 straipsnio 1 dalis, 108 straipsnis ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (1), 13 straipsnio 1 dalis, nes Atsinaujinančiosios energijos įstatyme (EEG) numatytu EEG papildomu mokesčiu nesuteikiamos valstybės lėšos, o EEG papildomo mokesčio sumažinimu daug energijos naudojančioms įmonėms neatsisakoma valstybės lėšų.

—

Šiuo klausimu jos teigia, kad Komisija savo vertinimą grindė naujais ir su ligšiolinės teismo praktikos principais nesuderinamais atskyrimo kriterijais. Konkrečiai jos teigia, kad Komisija visiškai atsisakė nusistovėjusioje teismo praktikoje dėl pripažinimo valstybės pagalba būtinu laikomo kriterijaus dėl valstybės institucijų konkrečių įgaliojimų duoti privalomus nurodymus ir laikė pakankamu, kad teisės aktų leidėjas daro įtaką privačių subjektų tarpusavio mokėjimams, o reguliavimo institucijos prižiūri, kaip privatūs subjektai laikosi įstatymų reikalavimų.

—

Taip pat teigiama, kad Komisijai privalomas jos sprendimas, kuriuo ji EEG 2000 nepripažino valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo jokio valstybės lėšų perdavimo. Todėl ji padarė teisės klaidą, pripažindama EEG 2012 nauju neteisėtu pagalbos reglamentavimu.

—

Be to, Komisija nepakankamai patikrino, o todėl nesuprato, kad daug energijos naudojančioms įmonėms skirtos išimtys pateisinamos atsižvelgiant į EEG 2012 tikslą, pobūdį ir vidinę struktūrą, todėl jos neteikia atrankinės naudos.

—

Ieškovės teigia, kad vertindama EEG 2012 Komisija bet kuriuo atveju turėjo taikyti esamai pagalbai skirtą procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį bei Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsnius ir prieš pradėdama formalią tyrimo procedūrą turėjo pasiūlyti Vokietijai taikyti tikslines priemones, užuot sukeldama rinkos subjektams didelę ekonominę riziką dėl EEG 2012 pripažinimo nauja pagalba, apie kurią nepranešta.

—

Ieškovės teigia, kad Komisija bet kuriuo atveju turėjo jas išklausyti prieš priimdama sprendimą, sukėlusį tokias rimtas teisines pasekmes.

—

Galiausiai ieškovės teigia, kad pagrindinės sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą dalys nepakankamai motyvuotos.

—

Ieškovė teigia, kad sprendimu pradėti procedūrą pažeista SESV 107 straipsnio 1 dalis, SESV 108 straipsnis ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (1), nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 13 straipsnio 1 dalis, nes Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomas mokestis nėra valstybinių išteklių suteikimas, o EEG sumažintas papildomas mokestis daug energijos naudojančioms įmonėms nėra valstybinių išteklių atsisakymas.

—

Šiuo klausimu ji tvirtina, kad Komisija tikrindama vadovavosi naujais, su ligšioline teismo praktika nesuderinamais atribojimo parametrais. Visų pirma ji visiškai netaikė specialios valstybės institucijų disponavimo teisės kriterijaus, kuris pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtinas kvalifikavimui kaip valstybinės lėšos, ir pakankama laikė aplinkybę, kad valstybės teisės aktų leidėjas daro įtaką mokėjimų srautui tarp privačių asmenų, o reguliavimo institucijos prižiūri, kaip privatūs asmenys laikosi įstatymo reikalavimų.

—

Be to, Komisiją saisto jos sprendimas, kuriuo ji 2000 m. EEG nekvalifikavo kaip valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteiktos valstybinės lėšos, todėl ji 2012 m. EEG neteisingai kvalifikavo kaip naują neteisėtai įvestą pagalbos reglamentavimo tvarką.

—

Komisija taip pat nepakankamai patikrino ir todėl neįžvelgė, kad išimtys daug energijos naudojančioms įmonėms pateisinamos atsižvelgiant į jų tikslą, pobūdį ir vidinę 2012 m. EEG struktūrą ir todėl nėra selektyvi nauda.

—

Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad tikrindama 2012 m. EEG Komisija bet kuriuo atveju turėjo taikyti procedūrą dėl esamos pagalbos pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsnius ir, prieš pradėdama oficialią tyrimo procedūrą, pasiūlyti Vokietijai taikyti atitinkamas priemones, o ne sudaryti sąlygas didelei ekonominei rinkos dalyviams kylančiai rizikai dėl to, kad 2012 m. EEG kvalifikavo kaip naują pagalbą, apie kurią nepranešta.

—

Ieškovė taip pat tvirtina kad, prieš priimdama tokias rimtas teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, Komisija bet kuriuo atveju turėjo išklausyti jos nuomonės.

—

Galiausiai ieškovė teigia, kad esminės sprendimo pradėti procedūrą dalys nepakankamai motyvuotos.

—

Ieškovė teigia, kad sprendimu pradėti procedūrą pažeista SESV 107 straipsnio 1 dalis, SESV 108 straipsnis ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (1), nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 13 straipsnio 1 dalis, nes Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomas mokestis nėra valstybinių išteklių suteikimas, o EEG sumažintas papildomas mokestis daug energijos naudojančioms įmonėms nėra valstybinių išteklių atsisakymas.

—

Šiuo klausimu ji tvirtina, kad Komisija tikrindama vadovavosi naujais, su ligšioline teismo praktika nesuderinamais atribojimo parametrais. Visų pirma ji visiškai netaikė specialios valstybės institucijų disponavimo teisės kriterijaus, kuris pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtinas kvalifikavimui kaip valstybinės lėšos, ir pakankama laikė aplinkybę, kad valstybės teisės aktų leidėjas daro įtaką mokėjimų srautui tarp privačių asmenų, o reguliavimo institucijos prižiūri, kaip privatūs asmenys laikosi įstatymo reikalavimų.

—

Be to, Komisiją saisto jos sprendimas, kuriuo ji 2000 m. EEG nekvalifikavo kaip valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteiktos valstybinės lėšos, todėl ji 2012 m. EEG neteisingai kvalifikavo kaip naują neteisėtai įvestą pagalbos reglamentavimo tvarką.

—

Komisija taip pat nepakankamai patikrino ir todėl neįžvelgė, kad išimtys daug energijos naudojančioms įmonėms pateisinamos atsižvelgiant į jų tikslą, pobūdį ir vidinę 2012 m. EEG struktūrą ir todėl nėra selektyvi nauda.

—

Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad tikrindama 2012 m. EEG Komisija bet kuriuo atveju turėjo taikyti procedūrą dėl esamos pagalbos pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsnius ir, prieš pradėdama oficialią tyrimo procedūrą, pasiūlyti Vokietijai taikyti atitinkamas priemones, o ne sudaryti sąlygas didelei ekonominei rinkos dalyviams kylančiai rizikai dėl to, kad 2012 m. EEG kvalifikavo kaip naują pagalbą, apie kurią nepranešta.

—

Ieškovė taip pat tvirtina kad, prieš priimdama tokias rimtas teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, Komisija bet kuriuo atveju turėjo išklausyti jos nuomonės.

—

Galiausiai ieškovė teigia, kad esminės sprendimo pradėti procedūrą dalys nepakankamai motyvuotos.

—

Ieškovės teigia, kad sprendimu pradėti procedūrą pažeista SESV 107 straipsnio 1 dalis, SESV 108 straipsnis ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (1), nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 13 straipsnio 1 dalis, nes Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomas mokestis nėra valstybinių išteklių suteikimas, o EEG sumažintas papildomas mokestis daug energijos naudojančioms įmonėms nėra valstybinių išteklių atsisakymas.

—

Šiuo klausimu jos tvirtina, kad Komisija tikrindama vadovavosi naujais, su ligšioline teismo praktika nesuderinamais atribojimo parametrais. Visų pirma ji visiškai netaikė specialios valstybės institucijų disponavimo teisės kriterijaus, kuris pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtinas kvalifikavimui kaip valstybinės lėšos, ir pakankama laikė aplinkybę, kad valstybės teisės aktų leidėjas daro įtaką mokėjimų srautui tarp privačių asmenų, o reguliavimo institucijos prižiūri, kaip privatūs asmenys laikosi įstatymo reikalavimų.

—

Be to, Komisiją saisto jos sprendimas, kuriuo ji 2000 m. EEG nekvalifikavo kaip valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteiktos valstybinės lėšos, todėl ji 2012 m. EEG neteisingai kvalifikavo kaip naują neteisėtai įvestą pagalbos reglamentavimo tvarką.

—

Komisija taip pat nepakankamai patikrino ir todėl neįžvelgė, kad išimtys daug energijos naudojančioms įmonėms pateisinamos atsižvelgiant į jų tikslą, pobūdį ir vidinę 2012 m. EEG struktūrą ir todėl nėra selektyvi nauda.

—

Šiuo klausimu ieškovės teigia, kad tikrindama 2012 m. EEG Komisija bet kuriuo atveju turėjo taikyti procedūrą dėl esamos pagalbos pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsnius ir, prieš pradėdama oficialią tyrimo procedūrą, pasiūlyti Vokietijai taikyti atitinkamas priemones, o ne sudaryti sąlygas didelei ekonominei rinkos dalyviams kylančiai rizikai dėl to, kad 2012 m. EEG kvalifikavo kaip naują pagalbą, apie kurią nepranešta.

—

Ieškovės taip pat tvirtina kad, prieš priimdama tokias rimtas teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, Komisija bet kuriuo atveju turėjo išklausyti jų nuomonės.

—

Galiausiai ieškovės teigia, kad esminės sprendimo pradėti procedūrą dalys nepakankamai motyvuotos.

—

Ieškovės tvirtina, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (toliau – EEG) įtvirtintos specialiosios nuostatos dėl kompensavimo nesuteikia pranašumo daug energijos naudojančioms įmonėms metalo pramonėje apskritai ir 2–24 ieškovėms konkrečiai.

—

Ieškovės taip pat teigia, kad specialiosiose nuostatose dėl kompensavimo joms nenumatytas selektyvus pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

—

Be to, ieškovės teigia, kad specialiosiose nuostatose dėl kompensavimo nenumatytas finansavimas „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

—

Ieškovės tvirtina, kad specialiosiomis nuostatomis dėl kompensavimo neiškraipoma konkurencija Europos Sąjungoje.

—

Ieškovės taip pat tvirtina, kad specialiosiomis nuostatomis dėl kompensavimo nedaroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai.

—

Ieškovės teigia, kad specialiąsias nuostatas dėl kompensavimo pripažinus pagalba arba žymiai sumažinus kompensacijas ne tik peržengiamos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aiškiai nubrėžtos SESV 107 straipsnio ribos, bet ir pažeistas esminis naštos teisingumo reikalavimas. Todėl specialiosiose nuostatose dėl kompensavimo numatytų kompensacijų panaikinimas ar esminis sumažinimas būtų ir ieškovių pagrindinių teisių, visų pirma įtvirtintųjų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, pažeidimas.

—

Ieškovės taip pat teigia, kad Komisija savo 2002 m. gegužės 22 d. sprendime aiškiai konstatavo, jog EEG ir jame įtvirtintos „nuostatos dėl kompensavimo“ neatitinka sąlygų, reikalingų pripažinti valstybės pagalbą (1). Šis sprendimas taip pat taikomas ir specialiosioms nuostatoms dėl kompensavimo.

—

Be to, ieškovės teigia, kad Komisija nepakankamai įvertino ir neišsiaiškino, kad daug energijos naudojančioms įmonėms taikomos išimtinės nuostatos pateisinamos EEG tikslu, pobūdžiu ir struktūra, todėl nėra selektyvus pranašumas.

—

Ieškovės taip pat tvirtina, kad prieš priimdama sprendimą, kurio teisinės pasekmės tokios rimtos, Komisija turėjo jas išklausyti.

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovės teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatyta speciali kompensavimo tvarka nereiškia, kad daug energijos naudojančioms grūdinimo ir dangų sektoriaus įmonėms apskritai ir ieškovėms konkrečiai suteikiamas pranašumas.

—

Ieškovės taip pat teigia, kad specialia kompensavimo tvarka joms tikrai neteikiamas selektyvus pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

—

Ieškovės, be kita ko, tvirtina, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta parama, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

—

Ieškovės tvirtina, kad specialia kompensavimo tvarka konkurencija Europos Sąjungoje neiškraipoma.

—

Ieškovės, be kita ko, teigia, kad speciali kompensavimo tvarka taip pat nedaro įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai.

—

Ieškovės teigia, kad specialią kompensavimo tvarką kvalifikavus kaip pagalbą arba ją iš esmės apribojus, būtų ne tik peržengtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aiškiai apibrėžtos SESV 107 straipsnio ribos, bet ir pažeistas esminis reikalavimas užtikrinti materialinį naštos paskirstymo teisingumą. Todėl panaikinus arba iš esmės apribojus specialią kompensavimo tvarką būtų pažeistos ir pagrindinės ieškovių teisės, visų pirma įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

—

Ieškovės toliau tvirtina, kad Komisija 2002 m. gegužės 22 d. sprendimu aiškiai konstatavo, jog EEG ir jame numatyta „kompensavimo tvarka“ neatitinka pagalbos kriterijų (1). Šis sprendimas taikomas ir specialiai kompensavimo tvarkai.

—

Be to, ieškovės teigia, kad Komisija nepakankamai patikrino ir todėl neįžvelgė, kad išimtis daug energijos naudojančioms įmonėms pateisina EEG tikslas, pobūdis ir vidinė sistema, todėl jos nereiškia selektyvaus pranašumo.

—

Ieškovės taip pat tvirtina kad, prieš priimdama tokias rimtas teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, Komisija bet kuriuo atveju turėjo išklausyti jų nuomonės.

—

Galiausiai ieškovės teigia, kad esminės sprendimo pradėti procedūrą dalys nepakankamai motyvuotos.

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) įtvirtinta speciali kompensavimo tvarka nėra ieškovės palaikymas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ja tik sušvelninama dėl EEG papildomo mokesčio ieškovei tenkanti našta, kuri stipriai veikia jos konkurencingumą. Ja iš dalies kompensuojami nuostoliai, tačiau nesuteikiamas pranašumas.

—

Ieškovė taip pat teigia, kad speciali kompensavimo tvarka neselektyvi, nes ji taikoma ne vien tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai. Todėl įmonių, kurios praktikoje naudojasi kompensavimo tvarka, spektras labai platus. Ši tvarka visiškai suderinama su 2012 m. EEG ir leidžia sureguliuoti pagal EEG sistemą tenkančią naštą.

—

Ieškovė toliau teigia, kad pajamos iš EEG papildomo mokesčio nėra valstybiniai ar valstybei priskiriami ištekliai. EEG papildomo mokesčio paskirtis – leisti įgyvendinti iš civilinės teisės kylantį perdavimo tinklų operatorių reikalavimą atlyginti jų patiriamas elektros energijos pardavimo išlaidas, kurį jie gali pareikšti elektros energijos tiekėjams. Papildomo mokesčio dydį nustato perdavimo tinklų operatoriai, valstybei visiškai nedalyvaujant. Federalinei tinklų agentūrai (Bundesnetzagentur) suteikti tik įgaliojimai patikrinti, ar perdavimo tinklų operatoriai tinkamai nustatė papildomo mokesčio dydį. Tačiau Bundesnetzagentur nebuvo suteikti įgaliojimai atlikti nuolatinę kontrolę arba disponuoti iš papildomo mokesčio gautomis lėšomis.

—

Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad dėl nevalstybinio pajamų iš papildomo mokesčio pobūdžio šio mokesčio sumažinimas nėra valstybės pajamų atsisakymas. Atsisakymo nėra ir todėl, kad galimas pajamų iš papildomo mokesčio sumažėjimas būtų kompensuojamas privačiomis lėšomis, gautomis papildomą mokestį padidinus neprivilegijuotiems galutiniams vartotojams.

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Ieškovė teigia, kad Įstatyme dėl pirmenybės teikimo atsinaujinantiems energijos ištekliams (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas daug energijos naudojančioms įmonėms nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad vien šia tvarka pranašumas daug energijos naudojančioms įmonėms nesuteikiamas. Speciali kompensavimo tvarka veikiau padeda kompensuoti nepaprastąsias sąnaudas, kurias ieškovė ir panašios įmonės ypač patiria skatinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir yra skirta daug energijos naudojančių įmonių, kurias EEG papildomas mokestis iš pradžių labai paveiktų, konkurencingumui atkurti.

—

Be to, ieškovė teigia, kad speciali kompensavimo tvarka nėra „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“ suteikta priemonė. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pats EEG papildomas mokestis nėra valstybiniai ištekliai, todėl šių išteklių atsisakymas taikant specialią kompensavimo tvarką negali būti iš valstybinių išteklių suteikta priemonė.

—

EEG papildomą mokestį renka, administruoja ir net skirsto ne valstybė ar jos paskirta ar įsteigta vieša arba privati įstaiga. Priešingai, EEG papildomą mokestį gali tiesiogiai rinkti perdavimo tinklo operatorius, remdamasis atitinkama iš civilinės teisės kylančia teise. EEG papildomas mokestis nepatenka į valstybės biudžetą, todėl speciali kompensavimo tvarka niekaip nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nemažina valstybės įplaukų.

—

Valstybės institucijos taip pat negali disponuoti EEG lėšomis. Be to, nėra jokios valstybinės EEG lėšų kontrolės, kurią atliktų, pavyzdžiui, Federalinė ekonomikos ir importo kontrolės tarnyba (Bundesamt für Wirtschaft und Ausfuhrkontrolle, BAFA) arba Federalinė tinklų agentūra (Bundesnetzagentur).

—

Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad per išankstinį vertinimą, ar specialios kompensavimo taisyklės yra pagalba, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes specialiomis kompensavimo taisyklėmis, kuriose įtvirtinta EEG papildomo mokesčio išimtis, nesuteikiama jokios naudos, kurios daug energijos naudojančios įmonės negalėtų gauti normaliomis rinkos sąlygomis.

—

Ieškovė taip pat teigia, kad nėra naudojamos jokios valstybės lėšos. Kadangi pajamos iš EEG papildomo mokesčio nėra valstybės lėšos, taisyklės dėl daug energijos naudojančioms įmonėms taikomų išimčių taip pat negali turėti įtakos valstybės lėšoms.

—

Ieškovė toliau teigia, kad specialiomis kompensavimo taisyklėmis taip pat neiškraipoma konkurencija. Jomis bet kuriuo atveju sukuriamos konkurencijos sąlygos, kurios egzistuotų be EEG papildomo mokesčio.

—

Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad atlikdama pirminį vertinimą, ar speciali kompensavimo tvarka yra pagalba, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes speciali kompensavimo tvarka, kaip EEG papildomo mokesčio išimtis, nesuteikia pranašumo, kurio daug energijos naudojančios įmonės nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis.

—

Be to, ieškovė teigia, kad nėra sąsajos su valstybinėms lėšomis. Kadangi pajamos iš EEG papildomo mokesčio nėra valstybinės lėšos, daug energijos naudojančioms įmonėms taikoma išimtis taip pat negali turėti sąsajos su valstybinėmis lėšomis.

—

Ieškovė toliau teigia, kad speciali kompensavimo tvarka taip pat neiškraipo konkurencijos. Bet kuriuo atveju ja sukuriamos tokios konkurencijos sąlygos, kurios egzistuotų ir nesant EEG papildomo mokesčio.

—

Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad atlikdama pirminį vertinimą, ar speciali kompensavimo tvarka yra pagalba, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes speciali kompensavimo tvarka, kaip EEG papildomo mokesčio išimtis, nesuteikia pranašumo, kurio daug energijos naudojančios įmonės nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis.

—

Be to, ieškovė teigia, kad nėra sąsajos su valstybinėms lėšomis. Kadangi pajamos iš EEG papildomo mokesčio nėra valstybinės lėšos, daug energijos naudojančioms įmonėms taikoma išimtis taip pat negali turėti sąsajos su valstybinėmis lėšomis.

—

Ieškovė toliau teigia, kad speciali kompensavimo tvarka taip pat neiškraipo konkurencijos. Bet kuriuo atveju ja sukuriamos tokios konkurencijos sąlygos, kurios egzistuotų ir nesant EEG papildomo mokesčio.

—

Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad atlikdama pirminį vertinimą, ar speciali kompensavimo tvarka yra pagalba, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes speciali kompensavimo tvarka, kaip EEG papildomo mokesčio išimtis, nesuteikia pranašumo, kurio daug energijos naudojančios įmonės nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis.

—

Be to, ieškovė teigia, kad nėra sąsajos su valstybinėms lėšomis. Kadangi pajamos iš EEG papildomo mokesčio nėra valstybinės lėšos, daug energijos naudojančioms įmonėms taikoma išimtis taip pat negali turėti sąsajos su valstybinėmis lėšomis.

—

Ieškovė toliau teigia, kad speciali kompensavimo tvarka taip pat neiškraipo konkurencijos. Bet kuriuo atveju ja sukuriamos tokios konkurencijos sąlygos, kurios egzistuotų ir nesant EEG papildomo mokesčio.

—

Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad atlikdama pirminį vertinimą, ar speciali kompensavimo tvarka yra pagalba, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes speciali kompensavimo tvarka, kaip EEG papildomo mokesčio išimtis, nesuteikia pranašumo, kurio daug energijos naudojančios įmonės nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis.

—

Be to, ieškovė teigia, kad nėra sąsajos su valstybinėms lėšomis. Kadangi pajamos iš EEG papildomo mokesčio nėra valstybinės lėšos, daug energijos naudojančioms įmonėms taikoma išimtis taip pat negali turėti sąsajos su valstybinėmis lėšomis.

—

Ieškovė toliau teigia, kad speciali kompensavimo tvarka taip pat neiškraipo konkurencijos. Bet kuriuo atveju ja sukuriamos tokios konkurencijos sąlygos, kurios egzistuotų ir nesant EEG papildomo mokesčio.