1.7.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/1

1 SKYRIUS.

1 skyrius.

2 skyrius.

2.1.

2.2.

2.3.

2.4.

2.5.

3 skyrius.

3.1.

3.2.

3.3.

3.4.

3.5.

3.6.

3.7.

II DALIS

1 skyrius.

1.1.

1.1.1.

1.1.1.1.

1.1.1.2.

1.1.1.3.

1.1.1.4.

1.1.2.

1.1.3.

1.1.4.

1.1.5.

1.1.5.1.

1.1.5.2.

1.1.6.

1.1.7.

1.1.8.

1.1.9.

1.1.10.

1.1.10.1.

1.1.10.2.

1.1.10.3.

1.1.11.

1.2.

1.2.1.

1.2.1.1.

1.2.1.2.

1.2.1.3.

1.2.1.4.

1.2.1.5.

1.2.1.6.

1.2.1.7.

1.2.2.

1.2.2.1.

1.2.2.2.

1.3.

1.3.1.

1.3.2.

1.3.3.

1.3.4.

1.3.5.

1.3.6.

2 skyrius.

2.1.

2.1.1.

2.1.2.

2.1.3.

2.1.4.

2.1.5.

2.1.6.

2.2.

2.3.

2.4.

2.5.

2.6.

2.7.

2.8.

2.8.1.

2.8.2.

2.8.3.

2.8.4.

2.8.5.

2.8.6.

2.9.

2.9.1.

2.9.2.

3 skyrius.

3.1.

3.2.

3.3.

3.4.

3.5.

3.6.

3.7.

3.8.

3.9.

3.10.

3.11.

III SKYRIUS

1.

2.

3.

4.

5.

6.

(1)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(2)

Tačiau, nors ir yra nustatytas toks bendro pobūdžio draudimas, valstybės pagalbos gali reikėti tuomet, kai atsiranda rinkos nepakankamumas ir kai reikia užtikrinti deramą ir sąžiningą ekonomikos veikimą. Todėl Sutartyje numatyta galimybė skirti valstybės pagalbą tuomet, kai reikia pasiekti kelis politikos tikslus. Žemės ir miškų ūkio sektoriams ypač aktuali pagalba (visų pirma pagal Sutarties 107 straipsnio 2 dalies b punktą) – gaivalinių nelaimių ar ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti skirta pagalba – yra suderinama su vidaus rinka. Antra, remdamasi Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktu, Komisija gali laikyti, kad su vidaus rinka yra suderinama pagalba, kuria siekiama skatinti ekonominę žemės ir miškų ūkio sektorių bei kaimo vietovių plėtrą, su sąlyga, kad tokia pagalba nedaro neigiamo poveikio prekybos sąlygoms.

(3)

Be to, dėl žemės ūkio sektoriaus ypatumų Sutarties 42 straipsnyje numatyta, kad konkurencijos taisyklės žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai taikomos tik Europos Parlamento ir Tarybos nustatyta apimtimi.

(4)

Šiose gairėse Komisija nustato sąlygas ir kriterijus, kuriais remiantis pagalba žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms bus laikoma suderinama su vidaus rinka; taip pat kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomos Sutarties 107 straipsnio 3 dalies sąlygas tenkinančios vietovės. Dėl pagalbos, kuri skiriama pagal 107 straipsnio 2 dalies b punktą: Komisija šiose gairėse nustato sąlygas, kurios bus įvertintos siekiant nustatyti, ar tas straipsnis iš tiesų taikytinas priemonei, laikomai pagalba, kuria siekiama atitaisyti gaivalinių nelaimių ar ypatingų įvykių padarytą žalą.

(5)

Valstybės pagalba, kuria siekiama skatinti ekonominę žemės ir miškų ūkio sektorių bei kaimo vietovių plėtrą, yra numatyta bendroje žemės ūkio politikoje (BŽŪP). Pagal BŽŪP Sąjunga teikia finansinę paramą žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms. Kadangi ekonominis valstybės pagalbos poveikis nepriklauso nuo to, ar pagalbą (net jos dalį) finansuoja Sąjunga, ar ją finansuoja tik valstybė narė, Komisija mano, kad jos valstybės pagalbos kontrolės politika ir parama, skiriama pagal Sąjungos vykdomą bendrą žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką, turėtų būti iš esmės suderintos ir susietos. Dėl šių priežasčių valstybės pagalbos naudojimas gali būti pateisinamas tik jei siekiama šios politikos tikslų ir visų pirma 2020 m. BŽŪP reformos (1) tikslų. Todėl, kai Komisija taiko ir aiškina šiose gairėse nustatytas taisykles, susijusias su konkrečiomis pagalbos schemomis, ji atsižvelgia į BŽŪP taisykles bei politiką.

(6)

Su BŽŪP susijusios valstybės pagalbos sričiai ypač svarbūs yra šie Europos Sąjungos teisės aktai:

(7)

BŽŪP grindžiama dviem ramsčiais: pirmąjį ramstį sudaro priemonės, susijusios su žemės ūkio rinkų veikimu ir maisto tiekimo grandine (Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013, Reglamentas (EB) Nr. 3/2008, Reglamentas (ES) Nr. 228/2013 ir Reglamentas (ES) Nr. 229/2013) bei tiesioginėmis išmokomis (Reglamentas (ES) Nr. 1307/2013), o jų taikymo sąlyga – teisės aktais nustatyti valdymo reikalavimai ir gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė. Šių priemonių visuma – tai Sąjungos ūkininkams teikiamos paramos pagrindas, kuriuo remiantis visoje Sąjungoje užtikrinamas darnus ūkininkavimas. Pirmojo ramsčio priemonės privalomos valstybėms narėms, ir nėra numatyta bendro finansavimo (išskyrus retas išimtis). Taip užtikrinamas bendros politikos taikymas vidaus rinkoje. Antrasis BŽŪP ramstis yra kaimo plėtros politika (ji reglamentuojama Reglamentu (ES) Nr. 1305/2013), kuria siekiama remti žemės ūkio konkurencingumą, tausų gamtos išteklių valdymą bei klimato politiką ir subalansuotą teritorinę kaimo vietovių plėtrą. Dauguma kaimo plėtros priemonių yra neprivalomos, grindžiamos sutartimis, bendrai finansuojamos ir įgyvendinamos pagal strateginę sistemą ir kaimo plėtros programas, atitinkančias Sąjungos kaimo plėtros nacionalinio, regioninio ir vietos lygmens prioritetus.

(8)

Pagal Sutarties 39 straipsnio 1 dalį BŽŪP tikslai – didinti žemės ūkio našumą, užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, stabilizuoti rinkas ir užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas. Pagal Sutarties 39 straipsnio 2 dalį, kuriant BŽŪP ir numatant specialius jos įgyvendinimo būdus, turi būti atsižvelgiama į žemės ūkio veiklos savitumą, kuris priklauso nuo socialinės žemės ūkio struktūros ir nuo struktūrinių bei gamtinių įvairių žemės ūkio regionų skirtumų, į tai, kad atitinkami pokyčiai turi vykti palaipsniui ir kad žemės ūkis valstybėse narėse yra glaudžiai susijęs su visa ekonomika.

(9)

Žemės ūkis turi prisitaikyti prie naujų sąlygų ir būti pasiruošęs įveikti iššūkius, susijusius su aprūpinimu maistu, aplinka, klimato kaita ir kaimo ekonomikos gyvybingumo išlaikymu. Kad apsvarstytų pagrindinius iššūkius, Komisija komunikate „BŽŪP artėjant 2020 m.“ (10) išdėstė šiuos 2014–2020 m. laikotarpio BŽŪP tikslus: 1) užtikrinti perspektyvią maisto produktų gamybą; 2) užtikrinti tvarų gamtos išteklių valdymą ir klimato politikos veiksmus, 3) subalansuotą teritorinę kaimo plėtrą.

(10)

Įgyvendinant 2014–2020 m. kaimo plėtros politiką, kuri yra sudėtinė BŽŪP dalis, bus siekiama šių tikslų: 1) skatinti žemės ūkio konkurencingumą, 2) užtikrinti tvarų gamtos išteklių valdymą ir klimato politikos veiksmus, 3) užtikrinti subalansuotą teritorinę kaimo ekonomikos ir bendruomenių plėtrą, be kita ko, kurti darbo vietas ir jas išlaikyti. Šių kaimo plėtros tikslų bus siekiama nustatant šiuos Sąjungos kaimo plėtros prioritetus: 1) skatinti žinių perdavimą ir inovacijas žemės ūkyje, miškų ūkio sektoriuje ir kaimo vietovėse; 2) didinti ūkių perspektyvumą ir visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumą visuose regionuose, taip pat skatinti inovacines ūkių technologijas ir darniai vykdyti miškų ūkio veiklą; 3) skatinti maisto tiekimo grandinės organizavimą, įskaitant žemės ūkio produktų perdirbimą ir prekybą jais, gyvūnų gerovę ir rizikos valdymą žemės ūkyje; 4) atkurti, išsaugoti su žemės ir miškų ūkiu susijusias ekosistemas bei pagerinti jų būklę; 5) remti perėjimą prie klimato kaitai atsparios mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos žemės ūkio, maisto ir miškų ūkio sektoriuose; 6) skatinti socialinę įtrauktį, skurdo mažinimą ir ekonominę plėtrą kaimo vietovėse (11).

(11)

BŽŪP tikslai taip pat susiję su tikslais, išdėstytais 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (12) ir tos strategijos pavyzdinėje iniciatyvoje „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ (13); jose nustatyti konkurencingumo, klimato, energijos ir biologinės įvairovės sričių tikslai.

(12)

Valstybės pagalbos žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms politika taip pat turi būti įtraukta į bendrąją Komisijos valstybės pagalbos modernizavimo iniciatyvą. Savo Komunikate dėl valstybės politikos modernizavimo (14) Komisija paskelbė tris tikslus, kurių siekiama modernizuojant valstybės pagalbos kontrolę: 1) skatinti tvarų, pažangų ir integracinį ekonomikos augimą konkurencingoje vidaus rinkoje; 2) Komisijai atliekant ex ante nagrinėjimą, daugiausia dėmesio skirti didžiausią poveikį vidaus rinkai darančioms byloms, kartu stiprinant valstybių narių bendradarbiavimą valstybės pagalbos teisės vykdymo srityje; 3) supaprastinti taisykles ir pagreitinti sprendimų priėmimą. Visų pirma, Komisija ragino persvarstyti įvairias gaires ir sistemas, vadovaujantis bendru požiūriu ir siekiu stiprinti vidaus rinką, skatinti veiksmingiau naudoti viešąsias lėšas, tinkamiau prisidėti valstybės pagalbos lėšomis prie bendros svarbos tikslų ir skirti daugiau dėmesio skatinamajam poveikiui, mažinti pagalbą iki minimumo ir vengti galimo neigiamo pagalbos poveikio konkurencijai ir prekybai. Gairėse išdėstytos suderinamumo sąlygos grindžiamos bendraisiais vertinimo principais ir taikomos pagalbos schemoms ir individualiai pagalbai, apie kurias būtina pranešti.

(13)

Laikantis Sutarties 42 straipsnio, Sutarties I priede išvardytų produktų atveju Sutarties 107–109 straipsniuose išdėstytos valstybės pagalbos taisyklės taikomos tik Europos Parlamento ir Tarybos nustatyta apimtimi.

(14)

Paprastai pagal Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 211 straipsnio 1 dalį valstybės pagalbos taisyklės taikomos žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai tais produktais. Tačiau esama įvairių šio bendrojo principo taikymo išimčių, kurios nustatytos, be kita ko, Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 211 straipsnio 2 dalyje, Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 13 straipsnyje, Reglamento (ES) Nr. 3/2008 13 straipsnio 6 dalyje, Reglamento (ES) Nr. 228/2013 23 straipsnyje ir Reglamento (ES) Nr. 229/2013 17 straipsnyje.

(15)

Paramos kaimo plėtrai srityje bendrasis valstybės pagalbos taisyklių taikymo principas nustatytas Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 81 straipsnio 1 dalyje. To reglamento 81 straipsnio 2 dalyje ir 82 straipsnyje nustatyta, kad valstybės pagalbos taisyklės netaikomos pagal Reglamentą (ES) Nr. 1305/2013 ir jo laikantis skiriamoms valstybių narių išmokoms arba papildomam nacionaliniam finansavimui, kurie patenka į Sutarties 42 straipsnio taikymo sritį.

(16)

Todėl valstybės pagalbos taisyklės netaikomos bendram kaimo plėtros paramos finansavimui (EŽŪFKP daliai ir nacionalinei daliai) arba papildomam tokios paramos nacionaliniam finansavimui, jei tam tikra priemonė yra susijusi su Sutarties 42 straipsnio taikymo sričiai priskirta žemės ūkio veikla ir yra numatyta kaimo plėtros programoje.

(17)

Tačiau valstybės pagalbos taisyklės visa apimtimi taikomos visoms bendrai finansuojamoms pagalbos priemonėms (EŽŪFKP daliai ir nacionalinei daliai) ir papildomam nacionaliniam finansavimui, skiriamam Sutarties 42 straipsnio taikymo sričiai nepriskirtoms priemonėms ir numatytam Reglamente (ES) Nr. 1305/2013 tokiais atvejais: a) priemonės, kuriomis remiama veikla kaimo vietovėse, ir b) miškininkystės priemonės.

(18)

Jeigu priemonę, kuri parengta iš esmės laikantis tam tikros kaimo plėtros priemonės („į kaimo plėtros priemones panašios priemonės“) sąlygų, valstybė narė ketina finansuoti tik iš nacionalinių lėšų (t. y. neteikiamas bendras EŽŪFKP finansavimas), valstybės pagalbos taisyklės taikomos visa apimtimi, neatsižvelgiant į tai, ar priemonė patenka į Sutarties 42 straipsnio taikymo sritį.

(19)

Komisija taikys šias gaires pagalbos schemoms ir individualiai pagalbai.

(20)

Šios gairės taikomos valstybės pagalbai, kuri skiriama pirminei žemės ūkio produktų gamybai, žemės ūkio produktų perdirbimui, kurio rezultatas – kitas žemės ūkio produktas, ir prekybai žemės ūkio produktais.

(21)

Remiantis bendraisiais principais, apibūdintais šių gairių I dalies 2.1 skirsnyje, taip pat siekiant darnos su kaimo plėtros politika ir siekiant užtikrinti, kad laikytis valstybės pagalbos taisyklių būtų paprasčiau, tikslinga į šias gaires įtraukti tam tikras kaimo plėtros priemones, kurios nepatenka į Sutarties 42 straipsnio taikymo sritį (bendrai finansuojamas EŽŪFKP lėšomis arba papildomomis nacionalinėmis lėšomis), taip pat į kaimo plėtros priemones panašias priemones, kurios finansuojamos tik nacionalinėmis lėšomis. Todėl šios gairės taikomos ne tik žemės ūkio sektoriui – jose dar nustatyti suderinamumo kriterijai, taikomi pagalbai miškų ūkio sektoriui ir pagalbai kaimo vietovėse veiklą vykdančioms įmonėms – šių rūšių pagalba nepatenka į Sutarties 42 straipsnio taikymo sritį.

(22)

Analizuodama valstybės pagalbą ir jos suderinamumą su bendraisiais valstybės pagalbos principais Komisija, kiek įmanoma, atsižvelgs į Reglamente (ES) Nr. 1305/2013 ir jo įgyvendinimo nuostatose bei deleguotajame akte nustatytas sąlygas.

(23)

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į šių gairių taikymo sritį įtraukta toliau nurodytų kategorijų pagalba:

(24)

Pagalbai vietos plėtrai pagal iniciatyvą LEADER, minimai Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 35 straipsnyje ir Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 42–45 straipsniuose, susijusiai su individualiais projektais, kuriuos rengia ir vykdo vietos lygmens partnerystės, siekdamos spręsti konkrečias vietos problemas, šios gairės gali būti taikomos tiek, kiek ta plėtra atitinka susijusių kaimo plėtros priemonių sąlygas, nustatytas šiose gairėse.

(25)

Iš principo šios gairės taikomos pagalbai MVĮ ir didelėms įmonėms. Didelėms įmonėms rinkos nepakankamumas paprastai daro mažesnį poveikį nei MVĮ. Be to, yra didesnė tikimybė, kad žemės ir miškų ūkio sektoriuose bei kaimo vietovėse veikiančios didelės įmonės bus svarbios rinkos dalyvės, todėl konkrečiais atvejais pagalba didelėms įmonėms gali ypač iškreipti konkurenciją ir prekybą vidaus rinkoje. Kadangi pagalba žemės ir miškų ūkio sektoriuose bei kaimo vietovėse veikiančioms didelėms įmonėms ir kitoms didelėms įmonėms potencialiai gali panašiai iškreipti konkurenciją, šiose gairėse nustatytos didelėms įmonėms taikytinos valstybės pagalbos taisyklės turėtų būti suderintos su bendrosiomis valstybės pagalbos taisyklėmis, taip pat joms turėtų būti taikomi šių gairių I dalies 3 skyriuje nustatyti bendrieji vertinimo principai. Nedarant poveikio minėtiems bendriesiems vertinimo principams, kaimo plėtros priemonių atžvilgiu, siekiant nuoseklumo ir darnos su kaimo plėtros politika, didelėms įmonėms taikytinos valstybės pagalbos taisyklės turėtų būti suderintos su atitinkamomis Reglamente (ES) Nr. 1305/2013 nustatytomis taisyklėmis. Gyvulininkystės sektoriaus pagalbos priemonių, kurioms netaikomas Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013, atžvilgiu Komisija tebesilaiko ankstesnės politikos, t. y. didelės įmonės turėtų būti pajėgios padengti šių priemonių išlaidas pačios. Todėl gyvulininkystės sektoriaus pagalba turėtų būti skiriama tik MVĮ.

(26)

Sunkumų patiriančios įmonės (15), iš principo, neįtraukiamos į šių gairių taikymo sritį. Komisija mano, kad tais atvejais, kai įmonė patiria finansinių sunkumų, ir atsižvelgiant į tai, kad kyla grėsmė jos išlikimui, ji negali būti laikoma tinkama priemone siekti kitų viešosios politikos tikslų, kol bus užtikrintas jos gyvybingumas. Todėl, kai pagalbos gavėjas patiria finansinių sunkumų, kaip apibrėžta (35) punkto 15 papunktyje, pagalba bus vertinama pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (16) (su pakeitimais arba pakeistas). Šis principas netaikomas kompensacinei pagalbai, kuria siekiama atlyginti gaivalinių nelaimių ir ypatingų įvykių padarytą žalą (ji minima šių gairių II dalies 1.2.1.1 ir 2.1.3 skirsniuose), suderinamai su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 2 dalies b punktą. Jeigu žemės ir miškų ūkio sektoriuose veiklą vykdančios įmonės finansinius sunkumus sukėlė pavojingas įvykis, nurodytas šių gairių II dalies 1.2.1.2, 1.2.1.3, 1.2.1.5, 2.1.3 arba 2.8.5 skirsniuose, pagalba, kuria siekiama kompensuoti ar atkurti tokių pavojingų įvykių padarytus nuostolius ar žalą, taip pat pagalba, kuria siekiama padengti augalų kenkėjų išnaikinimo išlaidas, gali būti skiriama pagal šias gaires ir gali būti tebelaikoma suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Be to, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir atsižvelgiant į ekstremalias situacijas, 1.2.1.4 skirsnyje minima kritusių gyvulių pašalinimo ir sunaikinimo pagalba ir gyvūnų ligų atveju likvidavimo priemonėms skiriama pagalba, nurodyta 1.2.1.3 skirsnio (375)(c) punkte, tam tikromis sąlygomis neturi priklausyti nuo įmonės ekonominės padėties.

(27)

Vertindama pagalbą, skirtą įmonei, kuriai išduotas vykdomasis raštas sumoms išieškoti pagal ankstesnį Komisijos sprendimą, kuriame pagalba skelbiama neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka, Komisija atsižvelgs į pagalbos sumą, kuri dar turi būti išieškota (17). Tai netaikytina pagalbai, kuria pagal Sutarties 107 straipsnio 2 dalies b punktą kompensuojama gaivalinių nelaimių padaryta žala.

(28)

Komisija nepatvirtins pagalbos su eksportu į trečiąsias šalis ar valstybes nares susijusiai veiklai, kuri bus tiesiogiai susijusi su eksportuojamu kiekiu; pagalbos, skiriamos, jei vietos prekėms teikiama pirmenybė prieš importuotas prekes; pagalbos paskirstymo tinklui diegti ir eksploatuoti arba kitoms su eksporto veikla susijusioms išlaidoms. Pagalba, kuria kompensuojamos dalyvavimo prekybos mugėse arba tyrimų ar konsultavimo paslaugų, kurių reikia teikiant naują arba esamą produktą naujai rinkai, išlaidos, iš esmės nėra laikoma eksporto pagalba.

(29)

Atkreipiamas valstybių narių dėmesys į tai, kad apie finansavimo sistemą taikant, pvz., parafiskalinius mokesčius, turėtų būti pranešama, jei ši sistema yra neatskiriama pagalbos priemonės dalis (žr. Sprendimo T-275/44 (18) 41–44 punktus).

(30)

Komisija vertins visas pagalbos priemones, kurioms netaikomos šios gairės arba kurios nors kitos valstybės pagalbą reglamentuojančios atitinkamos taisyklės, kiekvienu atveju atskirai, tiesiogiai remdamasi Sutarties 107 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Sutarties 107, 108 ir 109 straipsniuose nustatytas taisykles, BŽŪP ir, pagal analogiją, šias gaires (kai įmanoma). Valstybės narės, pranešančios apie valstybės pagalbą, kuriai netaikomos šios gairės, turės įrodyti, kad ta valstybės pagalba atitinka šių gairių I dalies 3 skyriuje nustatytus bendruosius vertinimo principus. Komisija šias priemones patvirtins tik jei teigiamas poveikis sektoriaus plėtrai bus aiškiai didesnis už konkurencijos iškraipymo vidaus rinkoje ir poveikio prekybai tarp valstybių narių riziką.

(31)

Iš principo, siekiant supaprastinti valstybės pagalbos taisykles ir dėl to, kad žemės ir miškų ūkio sektoriuose bei kaimo vietovėse veikiančios įmonės panašios į kitas įmones, į šias gaires įtrauktiems sektoriams taikomi bendrieji valstybės pagalbą reglamentuojantys teisės aktai, kuriuose nustatyti pagalbos suderinamumo kriterijai. Tai visų pirma Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, Valstybės pagalbos moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms sistema (19) (su pakeitimais ar pakeista), 2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairės (20) (su pakeitimais ar pakeistos), Valstybės pagalbos taisyklių taikymo plačiajuosčio ryšio tinklų sparčiam diegimui ES gairės (21) (su pakeitimais ar pakeistos), Valstybės pagalbos rizikos finansų investicijoms skatinti gairės (22) (su pakeitimais ar pakeistos), Komisijos komunikatas „Valstybės pagalbos mokymui, apie kurią turi būti pranešta atskirai, suderinamumo analizės kriterijai“ (23) (su pakeitimais ar pakeistas), Komisijos komunikatas „Valstybės pagalbos palankių sąlygų neturinčių ir neįgalių darbuotojų užimtumui, apie kurią turi būti pranešta atskirai, suderinamumo analizės kriterijai“ (24) (su pakeitimais ar pakeistas) ir teisės aktai, susiję su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis (25).

(32)

Minėtosios horizontaliosios priemonės taikomos žemės ūkio produktų gamybai, perdirbimui ir prekybai, išskyrus atvejus, kai šiose gairėse nustatytos specialios taisyklės. Šiose gairėse numatytos specialios pagalbos aplinkos apsaugai priemonės, pavyzdžiui, agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities bei gyvūnų gerovės srities įsipareigojimų įgyvendinimo pagalba (II dalies 1.1.5 skirsnis), išlaidų, patiriamų dėl sunkumų, susijusių su tinklo „Natura 2000“ teritorijomis ir Vandens pagrindų direktyva (26), kompensavimo pagalba (II dalies 1.1.6 skirsnis) ir ekologinio ūkininkavimo pagalba (II dalies 1.1.8 skirsnis). Pagalba investicijoms į aplinkosaugos tikslų įgyvendinimą pirminės žemės ūkio produktų gamybos srityje bus vertinama vadovaujantis taisyklėmis, išdėstytomis šių gairių II dalies 1.1.1.1 skirsnyje. Aplinkosaugos pagalba žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos veiklą vykdančioms įmonėms bus pripažįstama suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ji tenkins 2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairių sąlygas. Šių gairių II dalies 2 ir 3 skyriai netaikomi pagalbai investicijoms į energijos taupymą, biodegalus ir energiją iš atsinaujinančiųjų išteklių, nes tokia pagalba turėtų atitikti 2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gaires (išskyrus atvejus, kai jai netaikomas įpareigojimas pranešti). Tačiau pagalba investicijoms į pirminę žemės ūkio produktų gamybą, kuri susijusi su energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų išteklių arba biodegalų gamyba valdose, gali patekti į šių gairių taikymo sritį, jei tokia gamyba neviršija tam tikros žemės ūkio valdos vidutinio metinio sunaudojamų degalų arba energijos kiekio (1.1.1.1 skirsnis).

(33)

2014–2020 m. regioninės valstybės pagalbos gairės (27) netaikomos su pirminių žemės ūkio produktų gamyba susijusiai pagalbai dėl sektoriaus specifiškumo. Tačiau šiose gairėse nustatyta apimtimi jos taikomos žemės ūkio produktų perdirbimui ir prekybai tais produktais.

(34)

Bendrosios valstybės pagalbos taisyklės ir konkretesnės šių gairių nuostatos gali būti taikomos miškų ūkio sektoriuje arba kaimo vietovėse veikiančioms įmonėms. Kai taikytina, pagalba miškų ūkio sektoriuje arba kaimo vietovėse veiklą vykdančioms į įmonėms taip pat gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, laikantis bendrųjų Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių ir jose nustatytų sąlygų (visų pirma, 2014–2020 m. regioninės valstybės pagalbos gairių, Valstybės pagalbos moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms sistemos bei 2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairių).

(35)

Šiose gairėse:

(36)

Jei tenkinamos Sutarties 107 straipsnio 1 dalies sąlygos, valstybės narės pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį Komisijai turi pranešti apie pagalbą žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms, ir netaikyti siūlomos priemonės, kol pagal šią procedūrą bus priimtas galutinis sprendimas; toks reikalavimas netaikomas priemonėms, kurios tenkina bendrosios išimties reglamente nustatytas sąlygas.

(37)

Pagal pagalbos schemą teikiamai individualiai pagalbai Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas įpareigojimas pranešti taikomas, jeigu pagalba viršija šias pranešimo ribas:

(38)

Kad įvertintų, ar pagalbos priemonė, apie kurią pranešta, gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį, Komisija paprastai analizuoja, ar pagalbos priemonė parengta taip, kad teigiamas pagalbos poveikis siekiant bendros svarbos tikslo yra didesnis nei galimas jos neigiamas poveikis prekybai ir konkurencijai.

(39)

Komunikate dėl valstybės pagalbos modernizavimo raginama įvardyti ir apibrėžti bendruosius principus, taikytinus visų pagalbos priemonių suderinamumo vertinimui, kurį atlieka Komisija. Šiuo tikslu Komisija laikys, kad pagalbos priemonė suderinama su Sutartimi tik tuo atveju, jei ji tenkina visus toliau nurodytus kriterijus:

(40)

Bendram tam tikrų kategorijų schemų poveikiui gali būti taikomas ir ex post vertinimo reikalavimas, kaip nurodyta (720)–(723) punktuose. Tokiais atvejais Komisija gali apriboti tų schemų taikymo trukmę (paprastai iki ketverių metų ar trumpesnio laikotarpio), palikdama galimybę pakartotinai pranešti apie jų taikymo pratęsimą vėliau.

(41)

Be to, jei valstybės pagalbos priemonė arba su ja susietos sąlygos (įskaitant finansavimo metodą, kai jis yra neatsiejama tos priemonės dalis) neišvengiamai pažeidžia Sąjungos teisę, pagalba negali būti paskelbta suderinama su vidaus rinka (38). Visų pirma, neišvengiamai pažeidžiančia ES teisę laikoma toliau nurodyta pagalba:

(42)

Bendrieji vertinimo principai turi būti siejami su specifiniu BŽŪP kontekstu. Todėl šie bendrieji konkurencijos politikos principai taikomi šiose gairėse numatytų visų rūšių pagalbai, išskyrus atvejus, kai šių gairių I dalies 3.1–3.7 skirsniuose numatytos išimtys, atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio sektoriuje taikytini ypatingi principai.

(43)

Pagalbos žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms tikslai yra užtikrinti perspektyvią maisto produktų gamybą ir skatinti efektyviai ir tausiai naudoti išteklius, siekiant pažangaus ir darnaus ekonomikos augimo.

(44)

Pagalba žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms turėtų būti glaudžiai susieta su BŽŪP, derėti su šių gairių (10) punkte nurodytais kaimo plėtros tikslais ir atitikti bendro žemės ūkio produktų rinkų organizavimo taisykles.

(45)

Vertinant pagalbos suderinamumą su vidaus rinka bus atsižvelgiama į kaimo plėtros tikslus kartu su bendraisiais valstybės pagalbos principais.

(46)

Komisija mano, kad priemonės, įgyvendinamos pagal Reglamentą (ES) Nr. 1305/2013 ir jo įgyvendinimo bei deleguotuosius aktus ir laikantis tų aktų, arba įgyvendinamos pagal kaimo plėtros programą skiriant papildomą nacionalinį finansavimą, savaime dera su kaimo plėtros tikslais ir padeda jų siekti.

(47)

Į kaimo plėtros priemones panašių priemonių, kurios finansuojamos tik nacionalinėmis lėšomis, atveju, siekiant užtikrinti derėjimą su kaimo plėtros priemonėmis, kurios pagal kaimo plėtros programas bendrai finansuojamos EŽŪFKP lėšomis, valstybės narės turėtų pateikti duomenų apie tai, kaip tam tikra valstybės pagalba susijusi su atitinkamomis kaimo plėtros programomis ir kaip ji su tomis programomis dera. Tokie dokumentai turi būti pridėti prie kiekvieno pranešimo.

(48)

Komisija mano, kad šių gairių II dalies 1.2, 1.3, 2.8 ir 2.9 skirsniuose numatytų pagalbos priemonių, kurios nesusijusios su kaimo plėtra, atveju atitiktis indėlio į kaimo plėtros tikslų siekimą principui užtikrinta, nes Komisija turi pakankamai šių priemonių indėlio į kaimo plėtros tikslų siekimą vertinimo patirties.

(49)

Pagal kokią nors schemą skirdama pagalbą investiciniams projektams, apie kuriuos būtina pranešti atskirai, pagalbą teikiančioji institucija turi įrodyti, kad atrinktas projektas padės siekti schemos tikslo ir kartu pagalbos žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms tikslų. Jei reikia apibūdinti teigiamą investicijų poveikį atitinkamai vietovei, šiuo tikslu valstybės narės gali naudotis pagalbos paraiškos teikėjo pateikta informacija.

(50)

Nors valstybės pagalbos taisyklės žemės ūkio sektoriui paprastai yra taikytinos, dėl žemės ūkio sektoriaus specifikos (39) tą taikymą reglamentuoja pirmojo BŽŪP ramsčio reglamentų nuostatos. Kitaip tariant, valstybių narių teisė taikyti valstybės pagalbos priemones negali būti viršesnė už Reglamentą (ES) Nr. 1308/2013 (40). Todėl Komisija neleis skirti valstybės pagalbos, kuri nesuderinama su nuostatomis, kuriomis reglamentuojamas bendras rinkos organizavimas, arba kuri sutrikdytų tinkamą bendro organizavimo veikimą.

(51)

Be to, konkrečios atitikties žemės ūkio rinkų bendro organizavimo principams sąlygos, išdėstytos šių gairių II dalies 1.1.1.1 skirsnyje dėl pagalbos, kuria kompensuojamos su pirmine žemės ūkio produktų gamyba susijusios investicijos į žemės ūkio valdas, 1.1.4 skirsnyje dėl gamintojų grupių ir organizacijų veiklos pradžios pagalbos, ir 1.2.2 skirsnyje dėl gamybos pajėgumų atsisakymo.

(52)

Sutarties 11 straipsnyje nustatyta: „Nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus.“ Teisinis svarbiausių aplinkosaugos priemonių, susijusių su 1-uoju ir 2-uoju BŽŪP ramsčiais, pagrindas yra Sutarties 11 straipsnis. Atsižvelgiant į šį reikalavimą, Sąjungos kaimo plėtros prioritetai turėtų būti įgyvendinami laikantis darniojo vystymosi strategijos. Sutarties 11 straipsnyje įtvirtintas Sąjungos siekis saugoti aplinką taip pat grindžiamas principu „teršėjas moka“ (41). Todėl aplinkosaugos klausimams būsimuose pranešimuose apie valstybės pagalbą turi būti skirta ypač daug dėmesio. Visuose pranešimuose apie valstybės pagalbą ateityje turėtų būti nurodoma, ar remiama veikla gali padaryti poveikį aplinkai. Tais atvejais, kai daromas poveikis aplinkai, pranešimuose apie valstybės pagalbą turėtų būti pateikiama įrodymų, kad taikant pagalbos priemonę nebus pažeisti taikytini Sąjungos aplinkosaugos teisės aktai. Pavyzdžiui, jei pagalbos schema bus susijusi su investicijomis, kuriomis siekiama padidinti gamybą ir dėl kurių būtų daugiau eikvojama ribotų išteklių arba padidėtų tarša, reikės įrodyti, kad taikant schemą nebus pažeisti taikytini Sąjungos teisės aktai, įskaitant aplinkosaugos teisės aktus (42), ir su gera agrarine ir aplinkosaugos būkle susiję kompleksinės paramos reikalavimai, nustatyti Reglamente (ES) Nr. 1307/2013. Jeigu valstybės pagalba, apie kurią pranešta, numatyta kaimo plėtros programoje, tokiai valstybės pagalbos priemonei taikomas aplinkosaugos reikalavimas turėtų būti tapatus kaimo plėtros priemonės aplinkosaugos reikalavimui.

(53)

Norint įvertinti, ar valstybės pagalba yra būtina bendros svarbos tikslui pasiekti, pirmiausia reikia išanalizuoti spręstiną problemą. Valstybės pagalba turėtų būti svarstoma tais atvejais, kai ja galima iš esmės pagerinti padėtį taip, kaip to rinka negali padaryti pati.

(54)

Valstybės pagalbos priemonės tam tikromis sąlygomis iš tiesų gali padėti išspręsti rinkos nepakankamumo problemą ir taip paskatinti efektyvų rinkų veikimą ir padidinti konkurencingumą. Be to, kai rinka duoda veiksmingų rezultatų, tačiau teisingumo ar sanglaudos požiūriu jie laikomi nepakankamais, valstybės pagalba gali būti naudojama labiau pageidaujamiems, teisingesniems rinkos rezultatams gauti.

(55)

Komisija mano, kad pagalbos priemonių, kurios tenkina šių gairių II dalyje išdėstytas konkrečias sąlygas, atveju be valstybinės intervencijos rinka numatytų tikslų nevykdo. Todėl turėtų būti laikoma, kad tokia pagalba būtina norint pasiekti šių gairių I dalies 3.1 skirsnyje nurodytus bendros svarbos tikslus.

(56)

Siūloma pagalbos priemonė turi būti tinkama politikos priemonė siekiant atitinkamo politikos tikslo. Pagalbos priemonė nebus laikoma suderinama su vidaus rinka, jei tą patį teigiamą poveikį siekiant BŽŪP ir kaimo plėtros tikslų galima pasiekti kitomis mažesnį iškraipomąjį poveikį turinčiomis politikos priemonėmis ar kitų kategorijų mažesnio iškraipomojo poveikio pagalbos lėšomis. Būtina atsižvelgti į tai, kad gali būti kitų tinkamesnių priemonių tiems tikslams siekti, pavyzdžiui, reguliavimas, rinka grindžiamos priemonės, infrastruktūros plėtojimas ir verslo sąlygų gerinimas.

(57)

Komisija mano, kad žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms skiriama pagalba, tenkinanti konkrečias sąlygas, išdėstytas atitinkamuose šių gairių II dalies skirsniuose, yra tinkama politikos priemonė.

(58)

Jeigu valstybė narė nusprendžia taikyti į kaimo plėtros priemonę panašią pagalbos priemonę, finansuojamą tik nacionalinėmis lėšomis, ir jei tuo pat metu tokia pati priemonė numatyta atitinkamoje kaimo plėtros programoje, valstybė narė turėtų pateikti duomenų apie tokios nacionalinės pagalbos priemonės privalumus, palyginti su kaimo plėtros programoje numatyta priemone.

(59)

Pagalba gali būti teikiama įvairiomis formomis. Vis dėlto valstybė narė turėtų užtikrinti, kad pagalba būtų skiriama taip, kad būtų kuo mažesnė prekybos ir konkurencijos iškraipymo tikimybė.

(60)

Kai šių gairių II dalyje apibūdintai priemonei numatoma konkreti forma, šių gairių taikymo tikslais tokia forma laikoma tinkama pagalbos priemone.

(61)

Be to, kaimo plėtros priemonių, kurios bendrai finansuojamos EŽŪFKP lėšomis arba kurias taikant tokioms bendrai finansuojamoms kaimo plėtros priemonėms skiriamas papildomas finansavimas, atžvilgiu Komisija laikosi nuomonės, kad pagalba, suteikta tokia forma, kokia numatyta atitinkamoje kaimo plėtros priemonėje, yra tinkama pagalbos priemonė.

(62)

Investicinės pagalbos, kuriai netaikomas Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 ir kuri numatyta kaimo plėtros programoje arba skiriama kaip papildomas finansavimas tokiai kaimo plėtros priemonei, atveju, kai pagalba skiriama suteikiant tiesioginį turtinį pranašumą (pavyzdžiui, tiesioginės dotacijos, atleidimas nuo mokesčių ar socialinio draudimo ar kitų privalomųjų įmokų, arba jų sumažinimas), valstybė narė turi įrodyti, kodėl ne taip tikslinga teikti pagalbą kitais, galbūt mažiau konkurenciją ar prekybą iškraipančiais būdais, pavyzdžiui, grąžintinais avansais arba teikiant pagalbą, kuri grindžiama skolos ar nuosavo kapitalo priemonėmis (pavyzdžiui, lengvatinės paskolos ar mažesnės palūkanos, valstybės garantijos ar kiti būdai suteikti kapitalo palankiomis sąlygomis).

(63)

Valstybės narės turi įrodyti, kad šių gairių II dalies 2.8 skirsnyje numatytų miškininkystės priemonių ekologiniai, apsaugos ir rekreaciniai tikslai negali būti pasiekti taikant į kaimo plėtros priemones panašias miškininkystės priemones, numatytas šių gairių II dalies 2.1–2.7 skyriuose.

(64)

Jeigu tai yra tam tikrų kategorijų pagalba, pavyzdžiui, pagalba, kuria kompensuojamos rinkos tyrimų veiklos, produkto koncepcijos ir dizaino išlaidos, kokybės sistemų pripažinimo paraiškų rengimo pagalba, pagalba žinių perdavimo ir informavimo veiklai, konsultavimo paslaugų teikimo pagalba, pavadavimo ūkyje paslaugų teikimo pagalba, pardavimo skatinimo priemonių įgyvendinimo pagalba, pagalba, kuria kompensuojamos išlaidos, susijusios su gyvūnų ligų ir augalų kenkėjų prevencija ir likvidavimu ar išnaikinimu, gyvulininkystės sektoriaus rėmimo pagalba, tai pagalba turi būti skiriama galutiniams pagalbos gavėjams netiesiogiai, natūra, teikiant subsidijuojamas paslaugas. Tokiais atvejais pagalba mokama atitinkamos paslaugos teikėjui ar veiklos vykdytojui.

(65)

Pagalbos priemonės suderinamumo su vidaus rinka vertinimas nedaro poveikio taikytinoms viešųjų pirkimų taisyklėms ir skaidrumo, atvirumo bei nediskriminavimo principams, kuriais grindžiamas paslaugų teikėjo atrankos procesas.

(66)

Pagalba žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms gali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka tik jei ji turi skatinamąjį poveikį. Skatinamasis poveikis egzistuoja, jei pagalba daromas toks poveikis įmonės elgesiui, kad ji pradeda vykdyti papildomą veiklą, kuria prisideda prie sektoriaus plėtros, ir be pagalbos ji šios veiklos nevykdytų arba vykdytų ją mažesniu mastu ar kitaip. Tačiau naudojant pagalbos lėšas negali būti subsidijuojamos veiklos išlaidos, kurias įmonė būtų patyrusi bet kuriuo atveju, ir negali būti kompensuojama įprasta ekonominės veiklos verslo rizika.

(67)

Jei Sąjungos teisės aktuose arba šiose gairėse nėra numatyta aiškių išimčių, tiesiog gamintojų finansinei padėčiai gerinti skirtos ir niekaip sektoriaus plėtros neskatinančios vienašalės valstybės pagalbos priemonės, ypač tos, kurios grindžiamos tik kaina, kiekiu, gamybos vienetu arba gamybos priemonių vienetu, yra laikomos veiklos pagalba, kuri yra nesuderinama su vidaus rinka. Be to, tikėtina, kad tokia pagalba dėl savo pobūdžio kliudytų vidaus rinkos organizavimo reguliavimo mechanizmams.

(68)

Dėl tų pačių priežasčių Komisija nusprendė leisti teikti pagalbą, kuria siekiama palengvinti privalomų standartų laikymąsi – tik jei tokia pagalba atitinka kaimo plėtros politikos tikslus.

(69)

Tuo pačiu pagrindu pagalbos, suteiktos pagal šių gairių II dalies 1.2 ir 2.8.5 skirsnius, lėšomis turėtų būti tik siekiama padėti žemės ir miškų ūkio sektoriuose veiklą vykdančioms įmonėms, kurios patiria įvairių sunkumų, nors jau ir ėmėsi pagrįstų pastangų kuo labiau sumažinti tokią riziką. Valstybės pagalba neturėtų skatinti įmonių be reikalo rizikuoti. Žemės ir miškų ūkio sektoriuose veiklą vykdančios įmonės turėtų pačios atsakyti už neapgalvoto gamybos metodų ar produktų pasirinkimo pasekmes.

(70)

Dėl tų pačių priežasčių Komisija mano, kad pagalba nedaro skatinamojo poveikio jos gavėjui, jeigu su konkrečiu projektu ar veikla susijęs darbas jau buvo pradėtas anksčiau nei pagalbos gavėjas nacionalinėms valdžios institucijoms pateikė pagalbos paraišką.

(71)

Pagalbos paraiškoje turi būti nurodyta bent ši informacija: pareiškėjo vardas, pavardė arba pavadinimas, įmonės dydis, projekto ar veiklos apibūdinimas (įskaitant projekto ar veiklos vykdymo vietą, pradžios ir pabaigos datas), projektui ar veiklai reikalinga pagalbos suma ir tinkamos finansuoti išlaidos.

(72)

Be to, didelės įmonės paraiškoje turi apibūdinti padėtį, kuri susiklostytų be pagalbos – vadinamąjį priešingos padėties scenarijų arba alternatyvų projektą ar veiklą, ir pateikti dokumentus, kuriais įrodomas paraiškoje apibūdintas priešingos padėties scenarijus.

(73)

Gavusi paraišką pagalbą teikianti institucija turi patikrinti, ar priešingos padėties scenarijus yra įtikinamas, ir patvirtinti, kad pagalba daro būtiną skatinamąjį poveikį. Priešingos padėties scenarijus laikomas įtikinamu, jei jis tikroviškas ir susijęs su sprendimo priėmimo veiksniais, vyraujančiais tuo metu, kai pagalbos gavėjas priima sprendimą dėl atitinkamo projekto ar veiklos.

(74)

Nukrypstant nuo (70)–(73) punktų, MVĮ skiriama pagalba, kurią sudaro mokesčių lengvatos, laikoma turinčia skatinamąjį poveikį, jei taikant pagalbos schemą sukuriama teisė gauti pagalbą pagal objektyvius kriterijus, toliau nepaliekant valstybei narei teisės spręsti savo nuožiūra, ir jei pagalbos schema patvirtinta ir galioja prieš pradedant vykdyti su remiamu projektu ar veikla susijusius darbus. Šis reikalavimas netaikomas fiskalinių teisių perėmimo schemų atveju, jeigu veiklai jau buvo taikomos ankstesnės schemos, kurias sudaro mokesčių lengvatos.

(75)

Nukrypstant nuo šių gairių (70)–(74) punktų, toliau nurodytų kategorijų pagalbai netaikomas skatinamojo poveikio reikalavimas arba manoma, kad tų kategorijų pagalba turi skatinamąjį poveikį:

(76)

Investicinei pagalbai, apie kurią būtina pranešti atskirai, taikomi ne tik pirmiau nurodyti reikalavimai – valstybė narė dar turi pateikti aiškių įrodymų, kad pagalba iš tikrųjų turi poveikį renkantis investiciją. Kad būtų galima atlikti išsamų vertinimą, valstybė narė turi pateikti ne tik informaciją apie remiamą projektą, bet ir išsamiai apibūdinti priešingos padėties scenarijų, t. y. kai gavėjui pagalbos neskiria jokia valdžios institucija.

(77)

Valstybės narės raginamos pasikliauti dokumentais, kaip antai oficialiais valdybos dokumentais, rizikos vertinimu (įskaitant su vietos pasirinkimu susijusios rizikos vertinimą), finansinėmis ataskaitomis, vidaus verslo planais, ekspertų nuomonėmis ir kitais su vertinamu investiciniu projektu susijusiais tyrimais. Įrodyti skatinamąjį poveikį valstybėms narėms gali padėti dokumentai, kuriuose pateikiama informacija apie paklausos prognozes, išlaidų prognozes, finansines prognozes, investicijų komitetui pateikti dokumentai, kuriuose išsamiai nagrinėjami skirtingi investavimo scenarijai, arba finansų institucijoms pateikti dokumentai.

(78)

Atsižvelgiant į minėtus dalykus, pelningumo lygį galima įvertinti taikant metodus, kurie paprastai naudojami konkrečiame sektoriuje ir kurie gali apimti projekto grynosios dabartinės vertės (GDV) (43), vidinės grąžos normos (VGN) (44) arba vidutinės panaudoto kapitalo grąžos (PKG) vertinimo metodus. Projekto pelningumas turi būti lyginamas su įprastomis grąžos normomis, kurias įmonė taiko kitiems panašaus pobūdžio investiciniams projektams. Jei šių normų nėra, projekto pelningumas turi būti lyginamas su visos įmonės kapitalo kaina ar atitinkamame sektoriuje įprastai taikomomis grąžos normomis.

(79)

Jeigu konkretus priešingos padėties scenarijus nėra žinomas, skatinamasis poveikis gali būti numanomas, kai yra finansavimo trūkumas, t. y. kai, remiantis ex ante verslo planu, investicinės išlaidos viršija investicijos tikėtino veiklos pelno GDV.

(80)

Jeigu pagalba, kuria skatinamos papildomos investicijos, nepakeičia pagalbos gavėjo elgesio, ji neturi teigiamo poveikio atitinkamo sektoriaus plėtrai. Todėl pagalba nebus patvirtinta tokiais atvejais, kai paaiškėja, kad tos pačios investicijos vis tiek būtų atliekamos ir be pagalbos.

(81)

Pagalba, skiriama žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms, laikoma proporcinga, jei vienam gavėjui teikiamos pagalbos suma neviršija mažiausios sumos, kuri būtina bendros svarbos tikslui, susijusiam su skiriama pagalba, pasiekti.

(82)

Kad pagalba būtų pripažinta proporcinga, Komisijos manymu, pagalbos suma paprastai neturėtų viršyti tinkamų finansuoti išlaidų sumos. Tai nedaro poveikio taisyklėms, kurios taikomos aplinkos ar aplinkosaugos ar kitoms viešosioms paskatos priemonėms, aiškiai nurodytoms šių gairių II dalies 1.1.3 ir 1.2.2 skirsniuose.

(83)

Norėdama užtikrinti nuspėjamumą ir vienodas sąlygas, šiose gairėse Komisija taip pat pagalbai taiko didžiausią pagalbos intensyvumą. Kai didžiausio pagalbos intensyvumo neįmanoma nustatyti (pavyzdžiui, kai teikiama jaunųjų ūkininkų veiklos pradžios ir smulkiųjų ūkių plėtros pagalba), nustatomos didžiausios pagalbos sumos, išreikštos nominalia verte, taip siekiant užtikrinti, kad pagalba būtų proporcinga.

(84)

Jei tinkamos finansuoti išlaidos apskaičiuojamos tinkamai ir neviršijamos šių gairių II dalyje numatytos didžiausio pagalbos intensyvumo vertės ar didžiausios pagalbos sumos, laikoma, kad atitiktis proporcingumo kriterijui užtikrinta.

(85)

Didžiausią pagalbos intensyvumą ir pagalbos sumą pagalbą teikianti institucija turi apskaičiuoti ją skirdama. Tinkamos finansuoti išlaidos turi būti patvirtinamos dokumentais, kurie turėtų būti aiškūs, tikslūs ir naujausi. Apskaičiuojant pagalbos intensyvumą ir tinkamas finansuoti išlaidas visi naudojami skaičiai turi būti imami prieš bet kokį mokesčių ar kitokios rinkliavos atskaitymą.

(86)

Pagalba neteikiama pridėtinės vertės mokesčiui (PVM) kompensuoti, išskyrus atvejus, kai to mokesčio neįmanoma susigrąžinti pagal nacionalinius PVM reglamentuojančius teisės aktus.

(87)

Jeigu pagalba teikiama ne dotacijos forma, pagalbos suma atitinka pagalbos bendrąjį subsidijos ekvivalentą.

(88)

Keliomis dalinėmis išmokomis mokama pagalba diskontuojama iki jos vertės pagalbos suteikimo metu. Tinkamos finansuoti išlaidos diskontuojamos iki jų vertės pagalbos suteikimo metu. Palūkanų norma, kuri turi būti naudojama diskontuojant, yra pagalbos suteikimo dieną taikoma diskonto norma.

(89)

Kai pagalbą sudaro mokesčių lengvatos, pagalbos dalys diskontuojamos remiantis diskonto normomis, taikomomis įvairiu mokesčių lengvatos įsigaliojimo metu.

(90)

Kaimo vietovėms skirtos investicinės pagalbos atveju didžiausias pagalbos intensyvumas dideliems investiciniams projektams turi būti sumažintas iki pakoreguotos pagalbos sumos, kaip apibrėžta (35) punkto 31 papunktyje. Be to, dideliems investiciniams projektams negali būti taikomas MVĮ nustatytas didesnis pagalbos intensyvumas.

(91)

Kai įsipareigojimai pagal šių gairių II dalies 1.1.5.1, 1.1.8, 2.3 ir 3.4 skirsnius išreiškiami kitokiais vienetais nei nustatytieji Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 II priede, valstybės narės išmokas gali apskaičiuoti naudodamosi tais kitais vienetais. Tokiais atvejais valstybės narės turi užtikrinti, kad neviršijamos didžiausios metinės sumos.

(92)

Išskyrus 1.1.5.1 skirsnyje nurodytą įsipareigojimų veisti vietines veisles, kurioms gresia išnykimas ūkiuose, vykdymo pagalbą, šių gairių II dalies 1.1.5.1, 1.1.8, 2.3 ir 3.4 skirsniuose numatyta pagalba negali būti skiriama už sutartinį galviją. Įvairių kategorijų gyvulių perskaičiavimo į sutartinius galvijus normos nustatytos Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 įgyvendinimo akto II priede.

(93)

Pagalbos sumą šių gairių II dalies 1.1.5, 1.1.6, 1.1.7, 1.1.8, 2.3, 3.4 ir 3.5 skirsniuose nurodytoms priemonėms arba veiksmų tipams valstybės narės gali nustatyti vadovaudamosi standartinėmis prielaidomis dėl papildomų išlaidų ir prarastų pajamų. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad skaičiavimai ir atitinkama suma a) būtų sudaryti tik iš tokių elementų, kuriuos galima patikrinti; b) būtų grindžiami duomenimis, nustatytais remiantis tinkamomis specialiosiomis žiniomis; c) būtų aiškiai nurodyti duomenų šaltiniai; d) būtų diferencijuoti siekiant atsižvelgti į regionines ar vietos sąlygas ir faktinį žemės naudojimą (kai taikytina); ir e) neturi elementų, susijusių su investicinėmis išlaidomis.

(94)

Komisija, vertindama pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, atsižvelgs į bet kokį įsigytą draudimą arba draudimą, kurį pagalbos gavėjas būtų galėjęs įsigyti. Kai pagalba skiriama siekiant atitaisyti nepalankių klimato reiškinių, kurie gali būti prilyginami gaivalinėms nelaimėms, padarytą žalą, taip siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo pavojaus, didžiausio intensyvumo pagalba turėtų būti skiriama tik tai įmonei, kuri negali apsidrausti nuo tokių nuostolių. Todėl, siekiant toliau gerinti rizikos valdymą, pagalbos gavėjus būtina skatinti sudaryti draudimo sutartis visais atvejais, kai tai įmanoma.

(95)

Paprastai investicinė pagalba, apie kurią būtina pranešti atskirai, laikoma sumažinta iki minimumo, jei jos suma atitinka grynąsias papildomas išlaidas, patiriamas įgyvendinant investiciją atitinkamoje vietovėje, palyginti su priešingos padėties scenarijumi, jei pagalba nebūtų skirta. Norėdamos teikti investicinę pagalbą didelėms įmonėms pagal schemas, apie kurias pranešama, valstybės narės turi užtikrinti, kad pagalbos suma būtų sumažinta iki minimumo, remiantis grynųjų papildomų išlaidų metodu.

(96)

Pagalbos suma neturėtų viršyti minimumo, būtino pakankamam projekto pelningumui užtikrinti, pvz., dėl tos pagalbos VGN neturėtų būti didesnė už įprastas grąžos normas, kurias atitinkama įmonė taiko kituose panašaus pobūdžio investiciniuose projektuose, arba, kai informacijos apie tokias normas neturima, VGN neturėtų būti didesnė už visos bendrovės kapitalo kainą ar už grąžos normas, įprastai taikomas atitinkamame sektoriuje.

(97)

Jei pagal schemas, apie kurias pranešama, teikiama investicinė pagalba didelėms įmonėms, valstybės narės turi užtikrinti, kad pagalbos suma atitiktų grynąsias papildomas išlaidas, patiriamas įgyvendinant investiciją atitinkamoje vietovėje, palyginti su priešingos padėties scenarijumi, jei pagalba nebūtų skirta. Turi būti naudojamas ir (96)punkte apibūdintas metodas, kartu taikant didžiausią pagalbos intensyvumą kaip viršutinę ribą.

(98)

Komisija patikrins, ar investicinės pagalbos, apie kurią būtina pranešti atskirai, suma neviršija minimumo, būtino pakankamam projekto pelningumui užtikrinti, taikydama (96) punkte nustatytą metodą. Skaičiavimus, naudojamus skatinamajam poveikiui nustatyti, taip pat galima taikyti pagalbos proporcingumui įvertinti. Valstybė narė turi įrodyti pagalbos proporcingumą remdamasi (77) punkte nurodytais dokumentais. Šis reikalavimas netaikomas investicinei pagalbai, susijusiai su pirmine žemės ūkio produktų gamyba.

(99)

Pagalba gali būti skiriama pagal kelias schemas tuo pačiu metu arba sumuojama su ad hoc pagalba, jeigu bendra veiklai ar projektui skirtos valstybės pagalbos suma neviršija šiose gairėse nustatytų viršutinių pagalbos ribų.

(100)

Pagalba, kurios tinkamas finansuoti išlaidas galima nustatyti, gali būti sumuojama su kita valstybės pagalba, jeigu tos pagalbos priemonės susijusios su skirtingomis finansuoti tinkamomis išlaidomis. Pagalba, kurios tinkamų finansuoti išlaidų negalima nustatyti, gali būti sumuojama su kita valstybės pagalba tų pačių tinkamų finansuoti išlaidų atžvilgiu, kurios iš dalies arba visiškai sutampa – tik jei taip susumavus neviršijamas pagal šias gaires tokios kategorijos pagalbai taikomas didžiausias pagalbos intensyvumas ar pagalbos suma.

(101)

Pagalba, kurios tinkamų finansuoti išlaidų negalima nustatyti, numatyta šių gairių II dalies 1.1.2 ir 3.3 skirsniuose, gali būti sumuojama su kita valstybės pagalbos priemone, kurios tinkamas finansuoti išlaidas galima nustatyti. Pagalba, kuria finansuotinų išlaidų negalima nustatyti, gali būti sumuojama su kita valstybės pagalba, kuria finansuotinų išlaidų negalima nustatyti, iki didžiausios atitinkamos bendros finansavimo ribos, nustatytos šiose gairėse ar kitose valstybės pagalbos gairėse, bendrosios išimties reglamente arba Komisijos priimtame sprendime, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes.

(102)

Žemės ūkio sektoriui skirta valstybės pagalba neturėtų būti sumuojama su išmokomis, nurodytomis Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 81 straipsnio 2 dalyje ir 82 straipsnyje, tų pačių tinkamų finansuoti išlaidų atžvilgiu, jeigu taip susumavus pagalbos intensyvumas arba pagalbos suma viršytų šiose gairėse nustatytą pagalbos intensyvumą ar pagalbos sumą.

(103)

Kai Sąjungos finansavimas, kurį centralizuotai valdo Sąjungos institucijos, agentūros, bendrosios įmonės ar kitos įstaigos ir kurio tiesiogiai ar netiesiogiai nekontroliuoja valstybė narė, yra derinamas su valstybės pagalba, nustatant, ar laikomasi pranešimo ribų ir didžiausio pagalbos intensyvumo ir viršutinių ribų, bus atsižvelgiama tik į pastarąjį elementą su sąlyga, kad suteikto viešojo finansavimo, susijusio su tomis pačiomis tinkamomis finansuoti išlaidomis, visa suma neviršija palankiausios finansavimo normos (-ų), nustatytos (-ų) taikomose Sąjungos teisės taisyklėse.

(104)

Pagalba, kuri yra leidžiama pagal šias gaires, neturėtų būti sumuojama su de minimis pagalba siekiant kompensuoti tas pačias tinkamas finansuoti išlaidas, jeigu taip susumavus pagalbos intensyvumas arba pagalbos suma viršytų šiose gairėse nustatytą pagalbos intensyvumą ar pagalbos sumą.

(105)

Pagalba investicijoms, kuriomis siekiama atkurti žemės ūkio gamybos potencialą, kaip nurodyta (143)(e) punkte, neturėtų būti sumuojama su materialinės žalos kompensavimo pagalba, minima šių gairių 1.2.1.1, 1.2.1.2 ir 1.2.1.3 skirsniuose.

(106)

Turėtų būti vengiama skirti dvigubą finansavimą klimatui ir aplinkai naudingai žemės ūkio veiklai pagal šių gairių II dalies 1.1.5.1, 1.1.6, 1.1.8 ir 3.5 skirsnius bei lygiavertei veiklai, nurodytai Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 43 straipsnyje. Nuostata dėl peržiūros, numatyta šių gairių (724) punkte, taip pat turėtų užtikrinti, kad būtų vengiama dvigubo finansavimo.

(107)

Veiklos pradžios pagalba žemės ūkio sektoriuje veikiančioms gamintojų grupėms ir organizacijoms, nurodyta šių gairių II dalies 1.1.4 skirsnyje, neturėtų būti sumuojama su žemės ūkio sektoriaus gamintojų grupių ir organizacijų steigimosi pagalba, numatyta Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 27 straipsnyje. 1.1.2 skirsnyje nurodyta jauniesiems ūkininkams skiriama veiklos pradžios pagalba ir veiklos pradžios pagalba smulkiems ūkiams plėtoti neturėtų būti sumuojamos su verslo pradžios pagalba jauniesiems ūkininkams arba smulkių ūkių plėtros pagalba, nurodytomis Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i ir iii papunkčiuose, jei dėl tokio sumavimo pagalbos suma viršytų šiose gairėse nustatytas pagalbos sumas.

(108)

Kad pagalba būtų suderinama, neigiamas pagalbos priemonės poveikis (konkurencijos iškraipymas ir poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai) turi būti ribotas ir mažesnis už teigiamą poveikį siekiant bendros svarbos tikslo.

(109)

Vertindama pagalbos priemonės neigiamą poveikį, Komisija, atlikdama konkurencijos iškraipymo tyrimą, daugiausia dėmesio skirs numatomam žemės ir miškų ūkio sektorių bei kaimo vietovių rėmimo pagalbos poveikiui įmonių konkurencijai atitinkamose produktų rinkose (45).

(110)

Visų pirma, jei pagalba tikslinga, proporcinga ir neviršija grynųjų papildomų išlaidų, neigiamas pagalbos poveikis sušvelninamas, o pavojus, kad pagalba nederamai iškreips konkurenciją, bus mažesnis. Antra, Komisija nustato didžiausią pagalbos intensyvumą. Tai pagrindinis suderinamumo reikalavimas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad valstybės pagalba nebūtų naudojama projektams, jei pagalbos sumos ir tinkamų finansuoti išlaidų santykis labai didelis ir yra ypač didelė tikimybė, kad pagalba iškreips konkurenciją. Paprastai kuo didesnis gali būti teigiamas remiamo projekto poveikis ir kuo didesnis tikėtinas pagalbos poreikis, tuo aukštesnė bus pagalbos intensyvumo riba.

(111)

Tačiau net jei pagalba būtina ir proporcinga, suteikus pagalbą, pagalbos gavėjų elgesys gali pasikeisti taip, kad bus iškreipta konkurencija. Tai labiau tikėtina žemės ūkio sektoriuje, kuris skiriasi nuo kitų rinkų dėl specifinės pirminės žemės ūkio produktų gamybos struktūros, kuriai būdinga tai, kad veiklą vykdo daug mažų įmonių. Tokiose rinkose konkurencijos iškraipymo pavojus yra didelis net kai skiriamos nedidelės pagalbos sumos.

(112)

Žemės ir miškų ūkio sektoriams bei kaimo vietovėms skirta pagalba gali iškraipyti konkurenciją ir prekybą dviem pagrindiniais būdais. Gali būti iškraipyta produktų rinka bei padarytas poveikis vietovei. Abiejų rūšių iškraipymai gali nulemti neveiksmingą išteklių paskirstymą, dėl kurio prastėja ekonominiai vidaus rinkos rezultatai, ir paskirstymo problemas, kai pagalba paveikia ekonominės veiklos pasiskirstymą regionuose.

(113)

Iš principo, dėl teigiamo pagalbos poveikio sektoriaus plėtrai Komisija mano, kad tais atvejais, kai pagalba tenkina sąlygas ir neviršija atitinkamų didžiausio pagalbos intensyvumo normų, nustatytų taikytinuose šių gairių II dalies skirsniuose, neigiamas poveikis konkurencijai ir prekybai yra kuo mažiausias.

(114)

Tačiau, kadangi investicinė pagalba žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos sektoriuose veikiančioms įmonėms ir kituose sektoriuose (pavyzdžiui, maisto perdirbimo sektoriuje (46)) veikiančioms įmonėms daro panašų iškraipomąjį poveikį konkurencijai ir prekybai, tiems sektoriams taip pat turėtų būti taikomi bendrieji konkurencijos politikos principai dėl poveikio konkurencijai ir prekybai. Todėl skiriant investicinę pagalbą žemės ūkio produktų perdirbimui ir prekybai, miškų ūkio sektoriui ir kaimo vietovėms turi būti įvykdytos (115)–(127) punktuose apibūdintos sąlygos.

(115)

Pagalbos schemomis negali būti stipriai iškraipoma konkurencija ir prekyba. Visų pirma, net jei atskiri iškraipymai gali būti nedideli (su sąlyga, kad visos investicinės pagalbos sąlygos tenkinamos), bendras investicinės pagalbos schemų iškraipomasis poveikis gali būti labai didelis. Gali būti iškraipomos produkcijos rinkos – sukuriami ar padidinami pertekliniai pajėgumai arba kai kurie pagalbos gavėjai įgyja didelę įtaką rinkoje, ją padidina ar išlaiko, darydami neigiamą poveikį dinaminėms paskatoms. Be to, dėl pagalbos, teikiamos pagal investicinės pagalbos schemas, kitos Europos ekonominės erdvės (EEE) vietovės gali prarasti didelę dalį ekonominės veiklos. Investicinės pagalbos schemos, skirtos tam tikriems sektoriams, atveju šių iškraipymų rizika dar didesnė.

(116)

Todėl atitinkama valstybė narė turi įrodyti, kad šis neigiamas poveikis bus kuo mažesnis, atsižvelgdama į, pvz., susijusių projektų dydį, atskiras ir bendras pagalbos sumas, numatomus pagalbos gavėjus ir tikslinių sektorių ypatybes. Kad Komisija galėtų įvertinti galimą neigiamą poveikį, valstybė narė raginama pateikti turimus poveikio vertinimus ir ankstesnių panašių schemų ex post vertinimus.

(117)

Vertindama neigiamą individualios investicinės pagalbos poveikį Komisija ypatingą dėmesį skiria neigiamam poveikiui, susijusiam su perteklinio pajėgumo susidarymu nuosmukį patiriančiose rinkose, trukdymu trauktis iš rinkos ir didelės įtakos rinkoje koncepcija. Šis neigiamas poveikis apibūdintas (118)–(127) punktuose, jį turi atsverti teigiamas pagalbos poveikis.

(118)

Kad būtų galima nustatyti ir įvertinti galimus konkurencijos ir prekybos iškraipymus, valstybės narės turėtų pateikti įrodymų, pagal kuriuos Komisija galėtų nustatyti atitinkamas produkto rinkas (t. y. produktus, kuriems turės įtakos pasikeitęs pagalbos gavėjo elgesys) ir susijusius konkurentus ir klientus / vartotojus.

(119)

Komisija šiuos galimus iškraipymus įvertins atsižvelgdama į įvairius kriterijus, pvz., atitinkamo produkto rinkos struktūrą, rinkos veiklos rezultatus (nuosmukį patirianti rinka arba auganti rinka), pagalbos gavėjo atrankos procesą, patekimo į rinką ir pasitraukimo iš rinkos kliūtis, produktų diferencijavimą.

(120)

Jei įmonė nuolat naudojasi valstybės pagalba, galima daryti prielaidą, kad ji negali pati atlaikyti konkurencijos arba jai netinkamai suteikiamas pranašumas konkurentų atžvilgiu.

(121)

Komisija išskiria du pagrindinius neigiamo poveikio produkto rinkoms šaltinius:

(122)

Norėdama įvertinti, ar pagalba gali prisidėti kuriant arba išlaikant neveiksmingas rinkos struktūras, Komisija atsižvelgs į papildomą gamybos pajėgumą, kuris sukuriamas įgyvendinant projektą, ir į tai, ar rinka veikia nepakankamai gerai.

(123)

Jei nagrinėjama rinka auga, paprastai mažiau tikėtina, kad pagalba neigiamai paveiks dinamines paskatas ar netinkamai trukdys trauktis iš rinkos ar į ją patekti.

(124)

Didesnį susirūpinimą kelia nuosmukį patiriančios rinkos. Šiuo atveju Komisija atskiria atvejus, kai atitinkama rinka patiria ilgalaikį struktūrinį nuosmukį (t. y. kurių augimo tempas neigiamas), ir atvejus, kai atitinkama rinka patiria santykinį nuosmukį (t. y. augimo tempas teigiamas, tačiau nesiekiantis lyginamojo augimo tempo).

(125)

Nepakankamas rinkos veiksmingumas paprastai vertinamas lyginant su praėjusių trejų metų EEE BVP prieš pradedant įgyvendinti projektą (lyginamasis standartas); jį taip pat galima nustatyti remiantis prognozuojamu augimo tempu per kitą trejų–penkerių metų laikotarpį. Galimi rodikliai: numatomas būsimas atitinkamos rinkos augimas ir su juo susijusios tikėtinos pajėgumo panaudojimo normos, taip pat tikėtinas pajėgumo padidėjimo poveikis konkurentams, nes padidėjimas paveiks kainas ir pelno maržas.

(126)

Tam tikrais atvejais produkto rinkos augimas EEE gali būti netinkamas rodiklis pagalbos poveikiui visiškai įvertinti, ypač jeigu geografinė rinka yra pasaulinė. Tokiais atvejais Komisija vertins pagalbos poveikį atitinkamoms rinkos struktūroms, visų pirma galimybę, kad dėl jos bus išstumti EEE gamintojai.

(127)

Norėdama įvertinti, ar pagalbos gavėjas turi didelę įtaką rinkoje, Komisija atsižvelgs į pagalbos gavėjo padėtį iki pagalbos gavimo ir numatomą padėtį rinkoje užbaigus investicinį projektą. Komisija atsižvelgs į pagalbos gavėjo rinkos dalis ir jo konkurentų rinkos dalis bei kitus susijusius veiksnius, įskaitant, pvz., rinkos struktūrą, įvertindama koncentraciją rinkoje, galimas patekimo kliūtis (47), pirkėjų galią (48) ir kliūtis plėstis ar pasitraukti.

(128)

Atitinkama valstybė narė turi užtikrinti, kad išsamioje valstybės pagalbos svetainėje nacionaliniu arba regioniniu lygmeniu būtų skelbiama:

(129)

Jeigu pagalbą sudaro mokesčių lengvatos, informacija apie individualios pagalbos sumas gali būti teikiama laikantis tokių intervalų (mln. EUR): 0,06–0,5 (tik pirminės žemės ūkio produktų gamybos atveju); 0,5–1; 1–2; 2–5; 5–10; 10–30; 30 ir daugiau.

(130)

Jeigu skiriama individuali pagalba patenka į Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 taikymo sritį ir yra arba bendrai finansuojama EŽŪFKP lėšomis, arba skiriama kaip papildomas nacionalinis tokių bendrai finansuojamų priemonių finansavimas, atitinkama valstybė narė gali nuspręsti jos neskelbti (128) minimoje valstybės pagalbos svetainėje, jei ta skiriama individuali pagalba jau paskelbta, laikantis Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 111, 112 ir 113 straipsnių. Tuo atveju (128) punkte nurodytoje valstybės pagalbos svetainėje valstybė narė turėtų pateikti nuorodą į Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 111 straipsnyje minimą svetainę.

(131)

Ši informacija turi būti skelbiama po to, kai priimamas sprendimas suteikti pagalbą, ir turi būti saugoma bent 10 metų; ji taip pat turi būti neribotai prieinama plačiajai visuomenei (49). Iki 2016 m. liepos 1 d. valstybės narės neprivalės pateikti pirmiau nurodytos informacijos (50).

(132)

Siekdamos skaidrumo, valstybės narės turi teikti ataskaitas ir atlikti peržiūrą, kaip reikalaujama šių gairių III dalies 2 skyriuje.

(133)

Šis skirsnis taikomas žemės ūkio valdose vykdomoms investicijoms, kurios susijusios su pirmine žemės ūkio produktų gamyba, investicijoms, susijusioms su žemės ūkio produktų perdirbimu ir prekyba.

(134)

Visų rūšių investicinė pagalba, numatyta šių gairių II dalies 1.1.1.1, 1.1.1.2, 1.1.1.3 ir 1.1.1.4 skirsniuose, turi atitikti šią sąlygą: kai bendro rinkos organizavimo sistemoje (įskaitant iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) lėšų finansuojamas tiesioginės paramos schemas) numatomi gamybos apribojimai arba Sąjungos paramos apribojimai, taikomi individualioms įmonėms, valdoms arba perdirbimo įmonėms, investicijos, dėl kurių gamyba gali padidėti tiek, kad bus viršyti tie apribojimai, valstybės pagalbos lėšomis neremiamos.

(135)

Komisija laikys, kad su pirmine žemės ūkio produktų gamyba susijusių investicijų į žemės ūkio valdų materialųjį turtą ir nematerialųjį turtą kompensavimo pagalba yra suderinama su Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktu, jei ji atitiks šiose gairėse išdėstytus bendruosius vertinimo principus, šių gairių (134) punkte nustatytą bendrąją investicinės pagalbos sąlygą ir toliau nurodytas sąlygas.

(136)

Šis skirsnis taikomas pagalbai, kuria kompensuojamos su pirmine žemės ūkio produktų gamyba susijusios investicijos į žemės ūkio valdų materialųjį ir nematerialųjį turtą. Investicijos vykdomos vieno ar kelių pagalbos gavėjų arba turi būti susijusios su vieno ar kelių pagalbos gavėjų naudojamu materialiuoju ar nematerialiuoju turtu.

(137)

Šis skirsnis taip pat taikomas investicijoms į materialųjį ir nematerialųjį turtą, susijusioms su energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų išteklių arba biodegalų gamyba valdose, jei tos investicijos tenkina toliau nurodytas sąlygas:

(138)

Jeigu kelios žemės ūkio valdos investuoja į energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų išteklių, kad patenkintų savo energijos poreikius, arba į biodegalų gamybą ūkyje, vidutinis metinis sunaudojamas kiekis negali viršyti kiekio, lygiaverčio vidutiniam metiniam visų pagalbos gavėjų sunaudojamam kiekiui.

(139)

Valstybės narės turi reikalauti, kad investicijos į atsinaujinančiųjų išteklių energijos infrastruktūrą, kurioje vartojama ar gaminama energija, atitiktų būtiniausius energijos vartojimo efektyvumo standartus, jei šie yra nustatyti nacionaliniu lygmeniu.

(140)

Investicijos į įrenginius, kurių pagrindinė paskirtis – gaminti elektros energiją iš biomasės, neatitinka pagalbos skyrimo reikalavimų, nebent panaudojama valstybių narių nustatytina mažiausia procentinė šiluminės energijos dalis.

(141)

Valstybės narės skirtingų rūšių įrenginiams turi nustatyti bioenergijos, įskaitant biodegalus, gamybai naudojamų javų ir kitų krakmolingų augalų, cukrinių ir aliejinių augalų didžiausias proporcines dalis. Pagalba bioenergijos projektams vykdyti teikiama tik jei bioenergija atitinka Sąjungos teisės aktuose, įskaitant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnio 2–6 dalis, nustatytus taikytinus tvarumo kriterijus.

(142)

Jeigu įrenginio gamybos pajėgumas viršija vidutinį metinį pagalbos gavėjo ar gavėjų sunaudojamą kiekį, kaip nurodyta šių gairių (137) ir (138) punktuose, valstybės narės turi įvykdyti sąlygas, nustatytas 2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairėse, išskyrus atvejus, kai tokiai pagalbai netaikomas įpareigojimas pranešti.

(143)

Investicijomis turi būti siekiama bent vieno iš šių tikslų:

(144)

Pagalba kompensuojamos šios tinkamos finansuoti išlaidos:

(145)

Iš pagalbos lėšų neturi būti finansuojama:

(146)

Nukrypstant nuo (145) punkto c papunkčio, pagalba gali būti skirta gyvūnų įsigijimui, kuriuo siekiama šių gairių (143) punkto e papunktyje nurodyto tikslo.

(147)

Nukrypstant nuo (145) punkto c papunkčio, pagalba gali būti skirta veislinių gyvūnų įsigijimui, siekiant pagerinti ūkinių gyvūnų genetinę kokybę, jei ta pagalba atitinka šias sąlygas:

(148)

Nukrypstant nuo (145) punkto d papunkčio, standartų laikymosi užtikrinimo pagalba gali būti teikiama, jei laikomasi šių sąlygų:

(149)

Naujų ir esamų drėkinamų plotų drėkinimo atveju tinkamomis finansuoti išlaidomis bus laikomos tik tos investicijos, kurios atitinka šias sąlygas:

(150)

Plotai, kurie nėra drėkinami, bet kuriuose dar neseniai veikė drėkinimo įrenginiai ir kuriuos turi nustatyti ir pagrįsti valstybės narės, gali būti laikomi drėkinimo plotais siekiant nustatyti grynąjį drėkinamo ploto padidėjimą.

(151)

Nuo 2017 m. sausio 1 d. drėkinimo pagalbą moka tik tos valstybės narės, kurios upės baseino rajone, kuriame investuojama, užtikrina, kad įvairiose vandens naudojimo srityse būtų prisidedama prie išlaidų, patirtų teikiant vandens paslaugas žemės ūkio sektoriuje, susigrąžinimo, laikantis Direktyvos 2000/60/EB 9 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos, atitinkamais atvejais atsižvelgiant į tokio susigrąžinimo socialinį bei ekonominį poveikį ir poveikį aplinkai, taip pat į poveikį patiriančio regiono arba regionų geografines ir klimato sąlygas.

(152)

Pagalbos intensyvumas neturi viršyti:

(153)

(152) punkte nurodytos pagalbos intensyvumo normos gali būti padidintos 20 procentinių punktų, jei didžiausia kompleksinė pagalba neviršija 90 %, kai ji skiriama:

(154)

(143) punkto d papunktyje nurodytų negamybinių investicijų ir (143) punkto e papunktyje nurodytų investicijų į gamybos potencialo atkūrimą atveju didžiausias pagalbos intensyvumas neturi viršyti 100 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(155)

(143) punkto e papunktyje nurodytų investicijų, kurių tikslai yra prevenciniai, atveju didžiausias pagalbos intensyvumas neturi viršyti 80 %. Tačiau jis gali būti padidintas iki 100 %, jeigu investicijas bendrai vykdo daugiau nei vienas pagalbos gavėjas.

(156)

Komisija laikys, kad pagalba investicijoms, kuriomis siekiama išsaugoti žemės ūkio valdose esantį kultūros ir gamtos paveldą, yra suderinama su Sutarties 107 straipsnio 3 dalimi, jei ji atitiks šiose gairėse išdėstytus bendruosius vertinimo principus, šių gairių (134) punkte nustatytą bendrąją investicinės pagalbos sąlygą ir toliau nurodytas sąlygas.

(157)

Šis skirsnis taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(158)

Pagalba turėtų būti skiriama kultūros ir gamtos paveldui – gamtiniam kraštovaizdžiui ir pastatams, kuriuos valstybės narės kompetentingos institucijos oficialiai pripažino kultūros arba gamtos paveldu.

(159)

Tinkamos finansuoti yra šios siekiant išsaugoti kultūros ir gamtos paveldą patirtos išlaidos:

(160)

Taikomas toliau nurodytas pagalbos intensyvumas:

(161)

Komisija laikys, kad pagalba su ūkio pastatų perkėlimu susijusioms investicijoms yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ji atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus, bendrąją investicinės pagalbos sąlygą, nustatytą šių gairių (134) punkte, ir toliau nurodytas konkrečias sąlygas.

(162)

Šis skirsnis taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(163)

Perkeliant ūkio pastatą turi būti siekiama visuomenės interesus atitinkančio tikslo. Visuomenės interesas, kuriuo siekiama pagrįsti pagal šį skirsnį skiriamą pagalbą, turi būti nurodomas susijusiose atitinkamos valstybės narės nuostatose.

(164)

Taikomas toliau nurodytas pagalbos intensyvumas:

(165)

Komisija laikys, kad pagalba su žemės ūkio produktų perdirbimu ir prekyba susijusioms investicijoms yra suderinama su Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktu, jei ji atitiks šiose gairėse išdėstytus bendruosius vertinimo principus, (134) punkte nustatytą bendrąją investicinės pagalbos sąlygą ir toliau nurodytas sąlygas.

(166)

Siekiant paskatinti perėjimą prie pažangesnių biodegalų rūšių, kaip numatyta horizontaliosiose aplinkos apsaugos ir energetikos sričių valstybės pagalbos taisyklėse, pagalba pagal šį skirsnį neturėtų būti skiriama maistinės kilmės biodegalams gaminti.

(167)

Šis skirsnis taikomas pagalbai investicijoms į materialųjį ir nematerialųjį turtą, susijusioms su žemės ūkio produktų perdirbimu ir prekyba tais produktais, kaip nurodyta šių gairių (35)punkto 11 papunktyje ir (35) punkto 12 papunktyje.

(168)

Valstybės narės gali skirti pagalbą investicijoms, susijusioms su žemės ūkio produktų perdirbimu ir prekyba tais produktais, jeigu pagalba tenkina visas vienos iš toliau nurodytų pagalbos priemonių sąlygas:

(169)

Tinkamos finansuoti išlaidos pagal (168)(c) punktą turi būti tik tokios išlaidos:

(170)

Netinkamos finansuoti išlaidos:

(171)

Didžiausias pagalbos intensyvumas pagal šias gaires neturi viršyti:

(172)

(171) punkte nurodytos pagalbos normos gali būti padidintos 20 procentinių punktų, jei didžiausias pagalbos intensyvumas neviršija 90 %, kai pagalba skiriama veiksmams:

(173)

Apie individualią pagalbą, kuri viršija (37) punkto a papunktyje nustatytą pranešimo ribą, Komisijai turi būti pranešama pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį.

(174)

Komisija laikys, kad jauniesiems ūkininkams skirta veiklos pradžios pagalba ir smulkiems ūkiams plėtoti skirta veiklos pradžios pagalba yra suderinamos su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei jos atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(175)

Šis skirsnis taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(176)

Pagalba skiriama jauniesiems ūkininkams (kaip apibrėžta šių gairių (35) punkto 29papunktyje), kurie turi labai mažų ir mažų įmonių statusą, arba smulkiems ūkiams. Smulkius ūkius valstybės narės turi apibrėžti vadovaudamosi objektyviais kriterijais, ir tokiems ūkiams turi būti priskirtos tik labai mažos ir mažos įmonės.

(177)

Valstybės narės turi nustatyti viršutines ir apatines galimybės gauti jaunųjų ūkininkų veiklos pradžios pagalbą ir smulkiems ūkiams plėtoti skirtą veiklos pradžios pagalbą ribas, kurios grindžiamos žemės ūkio valdos gamybos potencialu, matuojamu kaip standartinė produkcija, apibrėžta Komisijos reglamento (EB) Nr. 1242/2008 (54) 5 straipsnyje, arba lygiaverčiu parametru. Apatinė galimybės gauti jaunųjų ūkininkų veiklos pradžios pagalbą riba turi būti didesnė nei viršutinė galimybės gauti smulkių ūkių plėtros pagalbą riba.

(178)

Jei pagalba teikiama jaunajam ūkininkui, kuris steigia ūkį kaip juridinis asmuo, jaunasis ūkininkas turi veiksmingai ilgą laiką kontroliuoti juridinį asmenį – priimti su valdymu, nauda ir finansine rizika susijusius sprendimus. Jei juridinio asmens kapitalą valdo arba juridiniam asmeniui vadovauja keli fiziniai asmenys, įskaitant asmenis, kurie nėra jaunieji ūkininkai, jaunasis ūkininkas turi būti pajėgus vykdyti nurodytą veiksmingą ilgalaikę kontrolę vienas arba kartu su kitais asmenimis. Jei juridinį asmenį vienas arba kartu su kitais kontroliuoja kitas juridinis asmuo, tie reikalavimai turi būti taikomi bet kuriam fiziniam asmeniui, kontroliuojančiam tą kitą juridinį asmenį.

(179)

Pagalba turi būti teikiama tik tuo atveju, kai atitinkamos valstybės narės kompetentingai institucijai pateikiamas verslo planas, kuris turi būti pradėtas įgyvendinti per devynis mėnesius nuo sprendimo skirti pagalbą priėmimo dienos.

(180)

Jei pagalba skiriama jauniesiems ūkininkams, verslo plane turi būti numatyta, kad pagalbos gavėjas turi atitikti aktyvaus ūkininko sąvokos apibrėžtį, kuri pateikta Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnyje, per 18 mėnesių nuo įsikūrimo dienos.

(181)

Jaunieji ūkininkai, neturintys tinkamų profesinių įgūdžių ir kompetencijos, turi teisę gauti pagalbą, jei jie įsipareigoja įgyti tuos profesinius įgūdžius ir kompetenciją per 36 mėnesius nuo sprendimo skirti pagalbą priėmimo dienos. Tas įsipareigojimas turi būti įtrauktas į verslo planą.

(182)

Verslo plane turi būti apibūdinti bent toliau nurodyti dalykai:

(183)

Pagalba turi būti teikiama mažiausiai dviem dalimis arba išmokama mažiausiai dviem dalinėmis išmokomis per ne ilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį. Jauniesiems ūkininkams paskutinė pagalbos dalis arba paskutinė pagalbos dalinė išmoka turi būti išmokamos tik po to, kai teisingai įgyvendinamas (179)punkte nurodytas verslo planas.

(184)

Didžiausia pagalbos suma neturi viršyti 70 000 EUR vienam jaunajam ūkininkui ir 15 000 EUR vienam smulkiam ūkiui. Valstybės narės pagalbos sumą turi nustatyti atsižvelgdamos į jaunųjų ūkininkų socialinę ir ekonominę padėtį atitinkamoje vietovėje.

(185)

Komisija laikys, kad žemės ūkio valdų perleidimo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ta pagalba atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(186)

Šis skirsnis taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms, kurios visam laikui perleidžia savo žemės ūkio valdą kitai pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančiai įmonei.

(187)

Pagalba skiriama teisę dalyvauti Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 V antraštinėje dalyje nustatytoje smulkiųjų ūkininkų sistemoje turinčioms įmonėms, kurios savo pagalbos paraiškos pateikimo dieną turėjo tokią teisę ne trumpiau kaip vienerius metus ir kurios įsipareigoja visam laikui perleisti visą savo žemės ūkio valdą ir atitinkamas teises į išmokas kitai įmonei.

(188)

Ši pagalba turi būti skiriama kaip metinė išmoka arba kaip vienkartinė išmoka.

(189)

Pagalba turi būti išmokėta nuo žemės ūkio valdos perleidimo dienos iki 2020 m. gruodžio 31 d.

(190)

Pagalba atitinka 120 % metinės išmokos, kurią pagalbos gavėjas turi teisę gauti pagal smulkiųjų ūkininkų sistemą.

(191)

Komisija palankiai vertina gamintojų grupių ir gamintojų organizacijų veiklos pradžios pagalbą, nes taip ūkininkai skatinami vienytis. Todėl ji laikys, kad gamintojų grupių ir gamintojų organizacijų veiklos pradžios pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei tokia pagalba tenkins šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo kriterijus ir toliau nurodytas sąlygas.

(192)

Šis skirsnis taikomas visam žemės ūkio sektoriui (55).

(193)

Pagalba gali būti teikiama tik toms gamintojų grupėms arba organizacijoms, kurias atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija pripažino remdamasi pateiktu verslo planu.

(194)

Veiklos pradžios pagalba turi būti teikiama valstybei narei įsipareigojus patikrinti, ar per penkerius metus nuo oficialaus gamintojų grupės ar organizacijos pripažinimo buvo įgyvendinti verslo plane numatyti tikslai.

(195)

Gamintojų grupės ar organizacijos susitarimai, sprendimai ir suderinta praktika turi atitikti atitinkamas konkurencijos taisykles, taikomas pagal Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 206–210 straipsnius.

(196)

Užuot skyrus veiklos pradžios pagalbą gamintojų grupėms ar organizacijoms, tos pačios bendros sumos neviršijanti pagalba per pirmuosius penkerius metus po grupės ar organizacijos sukūrimo gali būti išmokėta tiesiogiai gamintojams, siekiant kompensuoti jų įnašus į grupių ar organizacijų veiklos išlaidas.

(197)

Valstybės narės gali ir toliau teikti veiklos pradžios pagalbą gamintojų grupėms – net ir pripažinus jas kaip gamintojų organizacijas, laikantis Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 sąlygų.

(198)

Pagalba turi būti skiriama tik toms gamintojų grupėms ir gamintojų organizacijoms, kurios atitinka MVĮ apibrėžtį (56). Komisija nepatvirtins valstybės pagalbos, kuria siekiama kompensuoti didelių įmonių (57) išlaidas, nurodytas šiame skirsnyje.

(199)

Pagal šį skirsnį leistinoms pagalbos schemoms bus taikoma sąlyga, kad tos schemos turėtų būtų koreguojamos atsižvelgiant į reglamentų, kuriais reguliuojamas bendras žemės ūkio rinkos organizavimas, pakeitimus.

(200)

Pagalba gali būti kompensuojamos šios tinkamos finansuoti išlaidos: tinkamų patalpų nuomos išlaidos, biuro įrangos, įskaitant kompiuterinę techniką ir programinę įrangą, įsigijimo išlaidos, išlaidos administracijos darbuotojams, pridėtinės išlaidos, mokesčiai už teisines ir administracines paslaugas. Jeigu įsigyjamos patalpos, tinkamos finansuoti išlaidos patalpoms įsigyti neturi viršyti nuomos išlaidų pagal rinkos įkainius.

(201)

Pagalba neturi būti skiriama:

(202)

Pagalba turi būti teikiama kaip fiksuoto dydžio pagalba ir išmokama metinėmis dalinėmis išmokomis per pirmuosius penkerius metus nuo tos dienos, kurią gamintojų grupę ar organizaciją, remdamasi verslo planu, oficialiai pripažino kompetentinga institucija. Paskutinę dalinę išmoką valstybės narės turi išmokėti tik patikrinusios, ar verslo planas tinkamai įgyvendintas.

(203)

Gamintojų grupėms arba organizacijoms skiriama pagalba su veiklos pradžios išlaidomis nesusijusioms išlaidoms kompensuoti (pavyzdžiui, investicijų ar pardavimo skatinimo veiklos išlaidoms), bus vertinama pagal tokios rūšies pagalbą reglamentuojančias taisykles.

(204)

Didžiausias pagalbos intensyvumas neturi viršyti 100 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(205)

Bendra pagalbos suma neturi viršyti 500 000 EUR. Pagalba turi būti teikiama mažėjančia tvarka.

(206)

Šis skirsnis taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(207)

Komisija laikys, kad agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimų įgyvendinimo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ta pagalba atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(208)

Šis skirsnis taikomas pagalbai, kuri skiriama įmonėms ir tokių įmonių grupėms, kurios savanoriškai įsipareigoja žemės ūkio reikmėms naudojamoje žemėje, kurią turi apibrėžti valstybės narės ir kuri gali apimti šių gairių (35) punkto 50 papunktyje apibrėžtą žemės ūkio paskirties žemę, atlikti veiksmus pagal vieną ar kelis agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimus.

(209)

Šia priemone turi būti siekiama išsaugoti ir skatinti būtinus žemės ūkio praktikos pakeitimus, kurie daro teigiamą poveikį aplinkai ir klimatui.

(210)

Pagalba bus skiriama tik tais atvejais, kai savanoriški įsipareigojimai bus griežtesni nei pagal Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 VI antraštinės dalies I skyrių nustatyti atitinkami privalomi standartai, pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies c punkto ii ir iii papunkčius nustatyti atitinkami kriterijai ir būtiniausia veikla, atitinkami būtiniausi reikalavimai dėl trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimo, taip pat kiti nacionalinės teisės aktais nustatyti atitinkami privalomi reikalavimai. Visi šie privalomi standartai ir reikalavimai turi būti nurodomi ir apibūdinami Komisijai skirtame pranešime.

(211)

Valstybės narės turėtų stengtis užtikrinti, kad įmonėms, įsipareigojusioms įgyvendinti veiksmus pagal šią priemonę, būtų suteiktos tiems veiksmams įgyvendinti būtinos žinios ir informacija, pavyzdžiui, toms įmonėms gali būti teikiamos su įsipareigojimais susijusios ekspertų konsultacijos ir (arba) nustatyta, kad pagalba pagal šią priemonę bus teikiama su sąlyga, kad bus dalyvaujama atitinkamuose mokymuose.

(212)

Įsipareigojimai pagal šią priemonę turi būti vykdomi penkerius–septynerius metus. Tačiau, jei būtina, kad būtų gauta arba išlaikyta norima nauda aplinkai, valstybės narės tam tikrų rūšių įsipareigojimams vykdyti gali nustatyti ilgesnį laikotarpį, pavyzdžiui, numatyti, kad pasibaigus pirminiam laikotarpiui, įsipareigojimų vykdymo laikotarpis bus kasmet pratęsiamas (58). Naujiems įsipareigojimams, prisiimtiems iš karto po pirminio laikotarpio, valstybės narės gali nustatyti trumpesnį laikotarpį.

(213)

Tais atvejais, kai tinkama, turėtų būti užtikrinta atitiktis su plotu susijusias išmokas reglamentuojančioms taisyklėms, nustatytoms Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 47 straipsnyje ir bet kuriame deleguotajame akte, priimtame pagal tą nuostatą.

(214)

Agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimų vykdymo pagalba kitiems žemės valdytojams ir kitoms pagalbos gavėjų grupėms nei žemės ūkio sektoriuje veiklą vykdančios įmonės gali būti skirta pagal šių gairių II dalies 3.4 skirsnį.

(215)

Pagal agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonę prisiimti įsipareigojimai plėtoti gyvulininkystę turi atitikti bent šias sąlygas:

(216)

Vykdant pagal agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonę prisiimtus įsipareigojimus veisti vietines veisles, kurioms gresia išnykimas ūkiuose, ar išsaugoti augalų genetinius išteklius, kuriems gresia genetinė erozija, privaloma:

(217)

Pagalbos skyrimo reikalavimus atitinka šios ūkinių gyvūnų rūšys: galvijai; avys; ožkos; arklinių šeimos gyvūnai; kiaulės ir paukščiai.

(218)

Vietinės veislės bus laikomos veislėmis, kurioms gresia išnykimas ūkiuose, jei tenkinamos toliau nurodytos sąlygos ir jei tos sąlygos taip pat apibūdintos ir įtrauktos į Komisijai skirtą pranešimą:

(219)

Augalų genetiniai ištekliai bus laikomi ištekliais, kuriems gresia genetinė erozija, jei Komisijai skirtame pranešime bus apibūdinta ir į jį įtraukta pakankamai genetinę eroziją patvirtinančių įrodymų, pagrįstų mokslinių tyrimų rezultatais ar rodikliais, rodančiais, kad mažėja vietinių veislių / pagrindinių vietinių rūšių, menksta jų populiacijos įvairovė ir, kai tinkama, rodikliais, rodančiais, kad kinta toje vietoje vyraujanti žemės ūkio praktika.

(220)

Pagalba gali būti numatoma žemės ūkio genetinių išteklių išsaugojimo ir tausaus naudojimo bei tvaraus vystymosi veiksmams, kuriems netaikomos šio skirsnio (208)–(219) punktų nuostatos.

(221)

|Pagalba, išskyrus pagalbą genetinių išteklių išsaugojimo veiksmams, nurodyta (220) punkte, apima pagalbos gavėjams mokamą visų arba dalies papildomų išlaidų arba prarastų pajamų, susijusių su prisiimtais įsipareigojimais, kompensaciją. Pagalba turi būti teikiama kasmet.

(222)

Tinkamai pagrįstais atvejais pagalba su aplinkos išsaugojimu susijusiems veiksmams, susieta su įsipareigojimais atsisakyti naudoti plotus komerciniais tikslais, gali būti skiriama kaip fiksuoto dydžio arba vienkartinė išmoka už vienetą, apskaičiuota remiantis papildomomis patirtomis išlaidomis ir prarastomis pajamomis.

(223)

Jei būtina, pagalbos lėšomis taip pat gali būti padengiamos sandorių išlaidos – iki 20 % įmokos, sumokėtos už agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimus. Jei įsipareigojimus prisiima įmonių grupės, didžiausia padengiama dalis turi būti 30 %.

(224)

Tačiau, jei valstybė narė nori kompensuoti sandorio išlaidas, patirtas dėl prisiimtų agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimų, ji turi pateikti įtikinamų įrodymų, kad tokių išlaidų buvo, pavyzdžiui, pateikti tokių įmonių ir įsipareigojimų neprisiėmusių įmonių išlaidų palyginimą. Todėl Komisija įprastomis aplinkybėmis nepatvirtins valstybės pagalbos, kuria būtų finansuojamos sandorio išlaidos, patirtos tęsiant praeityje prisiimtus įsipareigojimus, nebent valstybė narė įrodo, kad tokių išlaidų vis dar atsiranda arba kad atsirado naujų sandorio išlaidų.

(225)

Jei sandorio išlaidos apskaičiuojamos remiantis vidutinėmis išlaidomis ir (arba) vidutiniais ūkiais, valstybės narės turėtų įrodyti, kad, visų pirma, didelės įmonės negauna per didelių kompensacijų. Apskaičiuodamos kompensaciją, valstybės narės turi atsižvelgti į tai, ar tos sandorio išlaidos tenka vienai įmonei, ar vienam hektarui.

(226)

Pagalba pagal šią priemonę negali būti skiriama įsipareigojimams, kuriems taikoma šių gairių II dalies 1.1.8 skirsnyje apibrėžta ekologinio ūkininkavimo priemonė.

(227)

Žemės ūkio genetinių išteklių išsaugojimo pagalbos lėšomis padengiamos toliau nurodytų veiksmų išlaidos:

(228)

Pagalba, išskyrus pagalbą (220) punkte nurodytiems genetinių išteklių išsaugojimo veiksmams, neturi viršyti šių didžiausių sumų: 600 EUR per metus už hektarą vienmečių kultūrų; 900 EUR per metus už hektarą specializuotų daugiamečių kultūrų; 450 EUR per metus už hektarą kitos paskirties žemės; 200 EUR per metus už sutartinį galviją (vietinės veislės, kuriai gresia išnykimas ūkiuose).

(229)

Tinkamai pagrįstais atvejais šias sumas galima padidinti, atsižvelgiant į specifines aplinkybes, kurios turi būti pagrįstos Komisijai skirtame pranešime.

(230)

Miško genetinių išteklių išsaugojimo žemės ūkyje pagalba neturi viršyti 100 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(231)

Komisija laikys, kad gyvūnų gerovės įsipareigojimų įgyvendinimo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ta pagalba atitinka šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(232)

Šis skirsnis taikomas pagalbai pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms, kurios savanoriškai imasi įgyvendinti veiksmus pagal vieną ar kelis gyvūnų gerovės įsipareigojimus ir kurios laikomos aktyviais ūkininkais.

(233)

Pagalba skiriama tik tais atvejais, kai įsipareigojimai yra griežtesni nei atitinkami privalomi standartai, nustatyti pagal Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 VI antraštinės dalies I skyrių, ir kiti atitinkami privalomi reikalavimai. Šie atitinkami reikalavimai turi būti nurodomi ir apibūdinami Komisijai skirtame pranešime.

(234)

Pagalbos skyrimo reikalavimus atitinkančiais gyvūnų gerovės įsipareigojimais turi būti užtikrinami aukštesni gamybos metodų standartai vienoje iš šių sričių:

(235)

Gyvūnų gerovės įsipareigojimai turi būti prisiimami laikotarpiui nuo vienerių iki septynerių metų, kuris gali būti pratęsiamas.

(236)

Sutartis taip pat gali būti pratęsiama savaime, jei tokio pratęsimo sąlygos nustatytos sutartyje. Gyvūnų gerovės įsipareigojimų pratęsimo mechanizmą valstybės narės turi nustatyti remdamosi savo atitinkamomis nacionalinėmis taisyklėmis. Apie tokį mechanizmą Komisijai turi būti pranešta, kai pagal šį skirsnį teikiamas pranešimas apie valstybės pagalbą. Pratęsiant įsipareigojimus visada turi būti laikomasi Komisijos patvirtintų pagalbos skyrimo pagal šį skirsnį sąlygų.

(237)

Pagalba turi būti skiriama kasmet; iš jos lėšų gali būti kompensuojamos pirminę žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančių įmonių visos papildomos dėl prisiimtų įsipareigojimų patirtos išlaidos ar jų dalis, taip pat prarastos pajamos.

(238)

Jei būtina, jomis taip pat padengiamos sandorių išlaidos – iki 20 % įmokos, sumokėtos už gyvūnų gerovės įsipareigojimus. Tačiau, jei valstybė narė nori kompensuoti sandorio išlaidas, patirtas dėl prisiimtų gyvūnų gerovės įsipareigojimų, ji turi pateikti įtikinamų įrodymų, kad tokių išlaidų buvo, pavyzdžiui, pateikti tokių įmonių ir gyvūnų gerovės įsipareigojimų neprisiėmusių įmonių išlaidų palyginimą. Todėl Komisija įprastomis aplinkybėmis nepatvirtins valstybės pagalbos sandorio išlaidoms, patirtoms tęsiant praeityje prisiimtus gyvūnų gerovės įsipareigojimus, kompensuoti, nebent valstybė narė įrodo, kad tokių išlaidų vis dar atsiranda arba kad atsirado naujų sandorio išlaidų.

(239)

Jei sandorio išlaidos apskaičiuojamos remiantis vidutinėmis išlaidomis ir (arba) vidutiniais ūkiais, valstybės narės turėtų įrodyti, kad, visų pirma, didelės įmonės negauna per didelių kompensacijų. Apskaičiuodamos kompensaciją, valstybės narės turi atsižvelgti į tai, ar tos sandorio išlaidos tenka vienai įmonei, ar vienam hektarui.

(240)

Pagalba neturi viršyti 500 EUR už vieną sutartinį galviją.

(241)

Komisija laikys, kad išlaidų, patiriamų dėl sunkumų, susijusių su tinklo „Natura 2000“ teritorijomis ir Vandens pagrindų direktyva, kompensavimo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ta pagalba atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(242)

Šis skirsnis taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(243)

Pagalba kitiems žemės valdytojams, išskyrus žemės ūkio sektoriuje veiklą vykdančias įmones, tinkamai pagrįstais atvejais gali būti suteikta pagal šių gairių II dalies 3.5 skirsnį.

(244)

Iš pagalbos lėšų kompensuojamos pagalbos gavėjų papildomos išlaidos ir pajamos, prarastos dėl sunkumų atitinkamose teritorijose, atsiradusių įgyvendinant Buveinių direktyvą, Paukščių direktyvą ir Vandens pagrindų direktyvą (59).

(245)

Pagalba, susijusi su Buveinių direktyva ir Paukščių direktyva, gali būti skiriama tik tais atvejais, kai patiriama sunkumų įgyvendinant reikalavimus, kurie yra griežtesni nei geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimai, nustatyti Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 94 straipsnyje ir II priede, ir atitinkami kriterijai bei būtiniausia veikla, nustatyta Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 4 straipsnio 1 dalies c punkto ii ir iii papunkčiuose.

(246)

Su Vandens pagrindų direktyva susijusi pagalba ūkininkams gali būti skiriama tik tuo atveju, kai ji yra susijusi su konkrečiais reikalavimais:

(247)

Reikalavimai, nurodyti (245) ir (246) punktuose, turi būti nurodyti ir apibūdinti Komisijai skirtame pranešime.

(248)

Pagalbos skyrimo reikalavimus atitinka šie plotai:

(249)

Pagalba neturi viršyti šių sumų: 500 EUR didžiausios sumos per metus už hektarą pirminiu ne ilgesniu kaip penkerių metų laikotarpiu; vėliau – ne daugiau kaip 200 EUR už hektarą per metus. Mažiausia su Vandens pagrindų direktyva susijusios pagalbos suma turi būti 50 EUR už hektarą per metus.

(250)

Didžiausios 500 EUR ir 200 EUR sumos gali būti padidintos išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kurias būtina pagrįsti. Su Vandens pagrindų direktyva susijusios pagalbos mažiausia 50 EUR suma gali būti sumažinta tinkamai pagrįstais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kurias būtina pagrįsti.

(251)

Komisija laikys, kad pagalba, skiriama kalnų vietovėse ir kitose vietovėse, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ji atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(252)

Šis skirsnis taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(253)

Pagalba gali būti skiriama įmonėms, kurios įsipareigoja tęsti ūkininkavimo veiklą vietovėse, nustatytose pagal Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 32 straipsnį, ir turi aktyvaus ūkininko statusą.

(254)

Pagalba skiriama siekiant kompensuoti dėl kliūčių, turinčių poveikį žemės ūkio produktų gamybos veiklai atitinkamoje vietovėje, pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančių įmonių patirtas visas papildomas išlaidas ir prarastas pajamas ar jų dalį. Valstybės narės turi pateikti tokių kliūčių egzistavimą įrodančios informacijos ir įrodymų, kad mokėtinos kompensacijos suma neviršija dėl tų kliūčių prarastas pajamas ir papildomas išlaidas.

(255)

Papildomos išlaidos ir prarastos pajamos turi būti apskaičiuojamos lyginant su vietovėmis, kuriose nėra gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, atsižvelgiant į išmokas, kurios skiriamos pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 III antraštinės dalies 3 skyrių.

(256)

Apskaičiuodamos papildomas išlaidas ir prarastas pajamas, tinkamai pagrįstais atvejais valstybės narės gali diferencijuoti išmokos dydį atsižvelgdamos į:

(257)

Pagalba bus skiriama kasmet už žemės ūkio paskirties žemės hektarą.

(258)

Nustatytas pagalbos dydis turi atitikti šias mažiausias ir didžiausias sumas: mažiausia suma – vidutiniškai 25 EUR per metus už hektarą pagalbos gavėjo žemės ploto, o didžiausia suma – 250 EUR per metus už hektarą. Tačiau didžiausia suma gali siekti 450 EUR už hektarą per metus kalnų vietovėse, kurios apibrėžtos Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 32 straipsnio 2 dalyje.

(259)

Tinkamai pagrįstais atvejais didžiausias sumas galima padidinti, atsižvelgiant į specifines aplinkybes, kurios turi būti pagrįstos Komisijai skirtame pranešime.

(260)

Valstybės narės turi numatyti proporcingą pagalbos mažinimą, kai viršijamas vienos valdos ploto ribinis dydis (jis turi būti nustatytas), išskyrus atvejus, kai dotacija susijusi tik su mažiausia suma už hektarą per metus, kaip nustatyta šių gairių (258) punkte. Todėl pranešimuose turėtų būti tiksliai nurodoma, kokio dydžio ūkiams bus mokama tokia pagalba.

(261)

Juridinio asmens arba fizinių ar juridinių asmenų grupės atveju valstybės narės gali taikyti proporcingą išmokų mažinimą šių juridinių asmenų arba grupių narių lygmeniu tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje yra numatyta, kad atskirų narių teisės ir įsipareigojimai yra sulyginami su atskirų ūkininkų, turinčių valdos vadovo statusą – visų pirma ekonominiu, socialiniu ir mokestiniu požiūriu, – teisėmis ir pareigomis, su sąlyga, kad jie prisidėjo stiprinant atitinkamų juridinių asmenų arba grupių žemės ūkio struktūras.

(262)

Be (253) punkte numatytos pagalbos valstybės narės pagalbą pagal šią priemonę 2014–2020 m. gali skirti pagalbos gavėjams, įsikūrusiems vietovėse, kurios atitiko pagalbos skyrimo reikalavimus pagal Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 (60) 36 straipsnio a punkto ii papunktį 2007–2013 m. kaimo plėtros programavimo laikotarpiu. Pagalbos gavėjams vietovėse, kurios nebeatitinka pagalbos skyrimo kriterijų po naujo ribų nustatymo, minimo Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 32 straipsnio 3 dalyje, ši pagalba turi būti teikiama mažėjančia tvarka ne ilgesniu kaip ketverių metų laikotarpiu, kuris prasideda pagal Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 32 straipsnio 3 dalį vykdomo ribų nustatymo užbaigimo dieną ir ne vėliau kaip 2018 m. Tos pagalbos pradinis dydis turi būti ne didesnis nei 80 % vidutinės išmokos, nustatytos 2007–2013 m. kaimo plėtros programoje, arba, jei priemonė taikyta naudojant tik nacionalines lėšas, – atitinkamame valstybės pagalbos sprendime, priimtame laikantis Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 36 straipsnio a punkto ii papunkčio, ir turi būti baigta mokėti ne vėliau kaip 2020 m., o dydis neturi viršyti 20 %. Kai dėl proporcingo mažinimo išmokos dydis pasiekia 25 EUR ribą, valstybė narė šio dydžio pagalbą gali toliau mokėti, kol užbaigiamas laipsniško nutraukimo laikotarpis.

(263)

Baigus nustatyti ribas, vietovėse, kurios tebeatitinka pagalbos skyrimo reikalavimus, įsikūrę pagalbos gavėjai pagal šią priemonę turi gauti viso dydžio išmoką.

(264)

Komisija laikys, kad ekologinio ūkininkavimo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ta pagalba atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(265)

Šis skirsnis taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(266)

Pagalba už žemės ūkio paskirties žemės hektarą gali būti skirta įmonėms arba įmonių grupėms, kurios savanoriškai įsipareigoja pereiti prie ekologinio ūkininkavimo praktikos ir metodų (arba juos išlaikyti), apibrėžtų Tarybos reglamente (EB) Nr. 834/2007 (61), ir kurios turi aktyvaus ūkininko statusą.

(267)

Pagalba skiriama tik jei įsipareigojimai yra griežtesni nei toliau nurodyti standartai ir reikalavimai; jie turi būti nurodyti ir apibūdinti Komisijai skirtame pranešime:

(268)

Įsipareigojimai turi būti vykdomi pradiniu penkerių–septynerių metų laikotarpiu. Tačiau, jei pagalba skiriama perėjimui prie ekologinio ūkininkavimo, valstybės narės gali nustatyti trumpesnį pirminį laikotarpį, atitinkantį perėjimo laikotarpį. Jei pagalba skiriama ekologiniam ūkininkavimui išlaikyti, valstybės narės gali numatyti, kad, pasibaigus pirminiam laikotarpiui, jis bus kasmet pratęsiamas. Valstybės narės gali nustatyti trumpesnį laikotarpį, taikomą su išlaikymu susijusiems naujiems įsipareigojimams, prisiimtiems iš karto po pirminiu laikotarpiu įvykdytų įsipareigojimų.

(269)

Tais atvejais, kai tinkama, turėtų būti užtikrinta atitiktis su plotu susijusias išmokas reglamentuojančioms taisyklėms, nustatytoms Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 47 straipsnyje ir bet kuriame deleguotajame akte, priimtame pagal tą nuostatą.

(270)

Pagalba kompensuojamos visos dėl įsipareigojimų vykdymo pagalbos gavėjų patirtos papildomos išlaidos ir prarastos pajamos arba jų dalis.

(271)

Jei būtina, pagalba taip pat gali būti padengiamos sandorių išlaidos – ne daugiau kaip 20 % už įsipareigojimą sumokėtos priemokos. Jei įsipareigojimus prisiima įmonių grupės, didžiausia padengiama dalis yra 30 %. Pagalba skiriama kasmet.

(272)

Tačiau, jei valstybė narė nori kompensuoti sandorio išlaidas, patirtas dėl prisiimtų ekologinio ūkininkavimo įsipareigojimų, ji turi pateikti įtikinamų įrodymų, kad tokių išlaidų buvo, pavyzdžiui, pateikti tokių įmonių ir įsipareigojimų neprisiėmusių įmonių išlaidų palyginimą. Todėl Komisija įprastomis aplinkybėmis nepatvirtins valstybės pagalbos, kuria būtų kompensuotos sandorio išlaidos, patirtos tęsiant praeityje prisiimtus ekologinio ūkininkavimo įsipareigojimus, nebent valstybė narė įrodo, kad tokių išlaidų vis dar atsiranda arba kad atsirado naujų sandorio išlaidų.

(273)

Jei sandorio išlaidos apskaičiuojamos remiantis vidutinėmis išlaidomis ir (arba) vidutiniais ūkiais, valstybės narės turėtų įrodyti, kad, visų pirma, didelės įmonės negauna per didelių kompensacijų. Apskaičiuodamos kompensaciją, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tai, ar tos sandorio išlaidos tenka vienai įmonei, ar vienam hektarui.

(274)

Pagalba pagal šį skirsnį negali būti skiriama įsipareigojimų, prisiimtų pagal agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonę, išlaidoms arba išlaidoms, nurodytoms skirsnyje dėl pagalbos, kuria siekiama paskatinti žemės ūkio produktų gamintojus dalyvauti kokybės sistemose, padengti.

(275)

Teikiant pagalbą investicijoms į ekologiškų produktų pirminę gamybą ir perdirbimą bei prekybą, taikomos skirsnių dėl pagalbos investicijoms nuostatos.

(276)

Didžiausia pagalbos suma: 600 EUR per metus už hektarą vienmečių kultūrų; 900 EUR per metus už hektarą specializuotų daugiamečių kultūrų; 450 EUR per metus už hektarą kitos paskirties žemės.

(277)

Šias viršutines ribas galima viršyti išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kurios turi būti pagrįstos.

(278)

Komisija laikys, kad pagalba žemės ūkio produktų kokybės sistemose dalyvaujantiems gamintojams ir jų grupėms yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ji atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(279)

Šis skirsnis taikomas žemės ūkio produktų gamintojams. (280) punkto a papunktyje nurodytą pagalbą gali gauti tik aktyvūs ūkininkai.

(280)

Iš pagalbos lėšų finansuojamos šios tinkamos finansuoti išlaidos, susijusios su šių gairių (282) punkte nurodytomis kokybės sistemomis:

(281)

(280) punkto a ir b papunkčiuose nurodyta pagalba neturi būti skiriama kontrolės, kurią atlieka patys pagalbos gavėjai, išlaidoms kompensuoti arba tais atvejais, kai Sąjungos teisės aktuose numatyta, kad kontrolės išlaidas privalo padengti žemės ūkio produktų gamintojai ar jų grupės, tačiau nenurodytas faktinis mokesčių dydis.

(282)

Šių gairių (280)(a) punkte minimos kokybės sistemos turi būti tokios:

(283)

Turi būti sudarytos sąlygos pagalba naudotis visoms pagalbos skyrimo reikalavimus atitinkančioms įmonėms atitinkamoje vietovėje, remiantis objektyviai nustatytomis sąlygomis.

(284)

Šių gairių (280) punkto b ir c papunkčiuose nurodyta pagalba neturi apimti tiesioginių išmokų pagalbos gavėjams ir turi būti mokama už kontrolės priemones atsakingai įstaigai, mokslinių tyrimų ar konsultavimo paslaugų teikėjui.

(285)

(280) punkto a papunktyje nurodyta pagalba turi būti skiriama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, o jos suma neturi viršyti 3 000 EUR vienam pagalbos gavėjui per metus. Ji turi būti teikiama kaip metinė skatinamoji išmoka, kurios dydis nustatomas pagal fiksuotųjų dalyvavimo kokybės sistemose išlaidų dydį.

(286)

(280) punkto b ir c papunkčiuose nurodyta pagalba gali siekti 100 % patirtų faktinių išlaidų.

(287)

Šis skirsnis taikomas techninės paramos teikimo žemės ūkio sektoriuje pagalbai, išskyrus pavadavimo ūkyje paslaugų teikimo pagalbą, kuri gali būti skiriama tik pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(288)

Techninę paramą gali teikti gamintojų grupės arba kitos organizacijos, nepriklausomai nuo jų dydžio.

(289)

Turi būti sudarytos sąlygos pagalba naudotis visiems pagalbos skyrimo reikalavimus atitinkantiems subjektams atitinkamoje vietovėje, remiantis objektyviai nustatytomis sąlygomis. Jeigu techninę paramą teikia gamintojų grupės arba organizacijos, narystė šiose grupėse arba organizacijose neturi būti sąlyga, norint pasinaudoti paslauga. Bet koks atitinkamai grupei ar organizacijai nepriklausančių subjektų įnašas į jos administracines išlaidas neturi viršyti paslaugos teikimo išlaidų.

(290)

Komisija laikys, kad pagalba žinių perdavimo ir informavimo veiklai yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ji atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus, bendrąsias techninės paramos teikimo pagalbos sąlygas ir toliau nurodytas sąlygas.

(291)

Pagalba teikiama profesinio mokymo ir įgūdžių įgijimo veiklai, įskaitant mokymo kursus, seminarus ir patariamąją veiklą, taip pat parodomajai bei informavimo veiklai vykdyti.

(292)

Pagalba taip pat gali būti skiriama trumpalaikiams ūkio valdytojų apsikeitimams ir apsilankymams ūkiuose atlikti.

(293)

Pagalba kompensuojamos šios tinkamos finansuoti išlaidos:

(294)

(293) punkto d papunkčio i–iv dalyse nurodytos išlaidos laikomos tinkamomis finansuoti tik jeigu jos naudojamos parodomajam projektui vykdyti ir tik parodomojo projekto vykdymo laikotarpiu. Tinkamomis finansuoti laikomos tik tos nusidėvėjimo išlaidos, kurios atitinka parodomojo projekto trukmę ir yra apskaičiuotos pagal visuotinai priimtus apskaitos principus.

(295)

Žinių perdavimo ir informavimo veiklą vykdančios įstaigos turi turėti tinkamų pajėgumų (t. y. kvalifikuotų darbuotojų) ir reguliariai rengti mokymus, kad galėtų atlikti tokias užduotis.

(296)

(293) punkto a ir c papunkčiuose, taip pat d papunkčio i–iv dalyse nurodyta pagalba neturi apimti tiesioginių išmokų pagalbos gavėjams ir turi būti mokama žinių perdavimo ir informavimo paslaugų teikėjui. (293) punkto d papunkčio v dalyje nurodyta pagalba turi būti mokama tiesiogiai pagalbos gavėjams. (293) punkto d papunkčio i–iv dalyse nurodyta pagalba nedidelio masto parodomiesiems projektams gali būti mokama tiesiogiai pagalbos gavėjams.

(297)

Didžiausias pagalbos intensyvumas neturi viršyti 100 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(298)

(293)(d) punkte nurodytų tinkamų finansuoti išlaidų atveju didžiausia pagalbos suma neturi viršyti 100 000 EUR per 3 finansinius metus.

(299)

Komisija laikys, kad konsultavimo paslaugų teikimo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ji atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus, bendrąsias techninės paramos teikimo pagalbos sąlygas ir toliau nurodytas sąlygas.

(300)

Pagalba turėtų būti siekiama padėti įmonėms, vykdančioms veiklą žemės ūkio sektoriuje, ir jauniesiems ūkininkams pasinaudoti konsultavimo paslaugomis, siekiant pagerinti savo įmonės ir (arba) investicijų ekonominės ir aplinkosaugos veiklos rezultatus, taip pat palankumą klimatui ir atsparumą.

(301)

Konsultacijos turi būti susijusios su bent vienu Sąjungos kaimo plėtros prioritetu ir apimti bent vieną iš šių elementų:

(302)

Konsultacijos gali apimti kitus klausimus, visų pirma susijusius su informacija klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos srityje, biologine įvairove ir vandens apsauga, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 I priede, arba klausimus, susijusius su žemės ūkio valdos ekonominės veiklos rezultatais ir aplinkosauginiu veiksmingumu, įskaitant konkurencingumo aspektą. Tai, be kita ko, gali būti konsultacijos dėl trumpų tiekimo grandinių ir ekologinio ūkininkavimo plėtojimo, taip pat ūkinių gyvūnų sveikatos apsaugos aspektų.

(303)

Pagalba neturi apimti tiesioginių išmokų pagalbos gavėjams. Pagalba turi būti mokama konsultavimo paslaugų teikėjui.

(304)

Teikti konsultavimo paslaugas atrinktos įstaigos turi turėti pakankamai nuolat mokomų bei kvalifikuotų darbuotojų ir konsultavimo patirties ir turi būti patikimos tose srityse, kurių konsultacijas jos teikia.

(305)

Teikdami konsultavimo paslaugas konsultavimo paslaugų teikėjai turi laikytis Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų įpareigojimų neatskleisti informacijos.

(306)

Tinkamai pagrįstais ir tinkamais atvejais dalis konsultacijų gali būti teikiamos grupėms, atsižvelgiant į atskirų pagalbos gavėjų, kuriems teikiamos konsultavimo paslaugos, padėtį.

(307)

Pagalbos suma neturi viršyti 1 500 EUR vienai konsultacijai.

(308)

Komisija laikys, kad pavadavimo ūkyje paslaugų teikimo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107straipsnio 3 dalies c punktą, jei ji atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus, bendrąsias techninės paramos teikimo pagalbos sąlygas ir toliau nurodytas sąlygas.

(309)

Pagalba neturi apimti tiesioginių išmokų ūkininkui. Pagalba turi būti mokama pavadavimo ūkyje paslaugų teikėjui.

(310)

Pagalba kompensuojamos ūkininko, fizinio asmens, kuris yra ūkininko namų ūkio narys, arba ūkio darbininko pavadavimo jam neatliekant pareigų dėl ligos, įskaitant jo vaiko ligą, atostogų, motinystės ir vaiko priežiūros atostogų arba mirties atveju pavadavimo faktinės išlaidos.

(311)

Visa pavadavimo trukmė neturėtų viršyti 3 mėnesių per metus vienam pagalbos gavėjui, išskyrus motinystės ir vaiko priežiūros atostogų, kurių kiekvienos trunka ne ilgiau kaip 6 mėnesius, atveju. Tačiau tinkamai pagrįstais atvejais Komisija gali pritarti ilgesniam laikotarpiui.

(312)

Didžiausias pagalbos intensyvumas neturi viršyti 100 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(313)

Komisija laikys, kad bendradarbiavimo žemės ūkio sektoriuje rėmimo pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, jei ta pagalba atitiks šiose gairėse nustatytus bendruosius vertinimo principus ir toliau nurodytas sąlygas.

(314)

Šis skirsnis taikomas visam žemės ūkio sektoriui (68).

(315)

Pagalba turėtų būti skiriama, siekiant skatinti bendradarbiavimo, kuriame dalyvauja bent du subjektai, formas, neatsižvelgiant į tai, ar jie vykdo veiklą žemės ūkio sektoriuje, tačiau toks bendradarbiavimas turi būti naudingas tik žemės ūkio sektoriui; bendradarbiavimas visų pirma apima:

(316)

Pagalba bus skiriama bendradarbiavimui, susijusiam su, visų pirma, tokia veikla:

(317)

Pagalba klasterių ir tinklų kūrimui turi būti skiriama tik tiems klasteriams ir tinklams, kurie yra naujai suformuoti arba kurie pradeda naują veiklą.

(318)

Pagalba (316) punkto a ir b papunkčiuose nurodytai veiklai gali būti skiriama ir individualiems subjektams. Kai pagalba skiriama individualiems subjektams, remiamo projekto ar veiklos rezultatai turi būti išplatinami.

(319)

Trumpo tiekimo grandinių kūrimo ir plėtojimo pagalba, nurodyta (316) punkto d ir e papunkčiuose, turi apimti tik tiekimo grandines, kuriose ūkininką nuo vartotojo skiria ne daugiau kaip vienas tarpininkas.

(320)

Šiame skirsnyje numatyta pagalba turėtų atitikti atitinkamas konkurencijos teisės nuostatas, visų pirma Sutarties 101 ir 102 straipsnius – taip, kaip jie taikomi pagal Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 206–210 straipsnius.

(321)

Pagalba skiriama šioms tinkamoms finansuoti išlaidoms padengti, jei jos susijusios su žemės ūkio veikla:

(322)

Pagalba turi būti teikiama ne ilgiau kaip septynerius metus, išskyrus tinkamai pagrįstus kolektyvinių aplinkos veiksmų atvejus.

(323)

Didžiausias pagalbos intensyvumas gali siekti 100 % tinkamų finansuoti išlaidų.

(324)

(321) punkto d papunktyje nurodytos tiesioginės išlaidos neturi viršyti didžiausio investicinės pagalbos intensyvumo, nurodyto skirsnyje dėl investicinės pagalbos.

(325)

Valstybės pagalbos teikimas gali būti tinkama parama tam tikrų rūšių rizikos žemės ūkio sektoriuje atvejais, nes žemės ūkio veiklai apskritai ypač būdinga rizika bei krizės. Tačiau pirminę žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančių įmonių rizika skiriasi nuo žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos įmonių rizikos, nes šios paprastai turi didesnių galimybių rizikai sušvelninti. Taigi kai kurių kategorijų pagalba, minima šiame skirsnyje, bus prieinama tik pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms.

(326)

Teikdama valstybės pagalbą veiklai, kuriai poveikį daro tokia rizika ir krizės, Komisija atsižvelgs į būtinybę išvengti pernelyg didelio konkurencijos iškraipymo, reikalaudama, kad gamintojai skirtų minimalų įnašą nuostoliams ar su tokiomis pagalbos priemonėmis susijusioms išlaidoms padengti arba taikytų kitas tinkamas priemones, kad būtų sumažintas konkurencijos iškraipymo pavojus ir užtikrinta, kad valstybės pagalba būtų proporcinga patirtiems nuostoliams. Atlikdama vertinimą, Komisija atsižvelgs į tai, kad pagalbos gavėjas turi imtis tinkamų prevencinių priemonių tam, kad bendra visos suteiktos pagalbos suma būtų kuo mažesnė.

(327)

Komisija laikys, kad gaivalinių nelaimių ar ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti skirta pagalba yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 2 dalies b punktą, jeigu ji atitiks toliau nurodytas sąlygas.

(328)

Šis skirsnis taikomas žemės ūkio sektoriui (70).