5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/1

1.1

EESRK mano, jog Viduržemio jūros regionui būtina makroregioninė strategija (ES VJMRS), norint šiems regionams padėti spręsti klausimus, kurių regionai ar šalys negali patys vieni savo įprastinėmis priemonėmis tinkamai išspręsti. Tokia strategija padėtų šiems regionams panaikinti Viduržemio jūros regione vyraujančias netikrumo priežastis didindama teigiamų rezultatų, pasiektų įgyvendinant kitas iniciatyvas ir strategijos „Europa 2020“ tikslus, pridėtinę vertę. VJMRS sėkmė turės teigiamą poveikį visai ES.

1.2

ES Viduržemio jūros pakrantės regionai (ES VJPR) idealiai tinka bendradarbiavimo platformai sukurti, kuri būtų svarbi strateginiu požiūriu stiprinant ekonominius, socialinius ir politinius ryšius, įskaitant su Viduržemio jūros regiono trečiosiomis šalimis, konkrečiose srityse (imigracija, jūrų transportas, jūrų saugumas, aplinkos apsauga ir kt.). VJPR turi potencialo katalizuoti ekonomikos augimo procesą ir pertvarką išskirtiniais novatoriškais būdais.

1.3

Atsižvelgdamas į teritorijos dydį, EESRK siūlo ES VJMRS padalyti į tris makroparegionius, nustatytus geografiniu pagrindu, (pagal regionų artumą), kuri būtų įgyvendinama pagal veiksmų planus, sudarytus bendriems klausimams spręsti funkcijų pagrindu.

1.4

EESRK pasisako už ES VJMRS, pagrįstą trijų „taip“ taisykle (daugiau papildomojo finansavimo, daugiau institucinio koordinavimo ir daugiau naujų projektų), kuri sustiprintų skirtingų ES politikos sričių sinergiją ir derintų didelio skaičiaus įvairių ES makroregione esančių suinteresuotųjų subjektų veiklą.

1.5

EESRK pritaria ES VJMRS sukūrimui; ji turėtų įtraukti visus strategijos „Europa 2020“ tikslus, ypač tokius prioritetus kaip pažangus augimas (skatinantis inovacijomis ir naujomis technologijomis grindžiamą žinių ekonomiką), tvarus ekonomikos augimas (skatinantis tvarią, ekologiškesnę ir konkurencingesnę ekonomiką), integracinis augimas (skatinantis ekonomiką, kurioje pagrindinis dėmesys būtų skiriamas darbo vietų kūrimui ir skurdo mažinimui – pagrindinėms socialinės ir teritorinės sanglaudos prielaidoms).

1.6

EESRK išskiria 5 permainas skatinančius veiksnius, kurie gali padėti sėkmingai įgyvendinti Europos sanglaudos politiką 2014–2020 m. Viduržemio jūros regione:

1.7

EESRK atkreipia dėmesį į mėlynojo augimo strategijos rėmimo svarbą, kadangi tai potencialus Viduržemio jūros regiono konkurencingumo didinimo, labiau į ekologiją orientuotos politikos ir perėjimo prie mažaanglės ekonomikos visuose sektoriuose veiksnys. Komitetas taip pat pritaria, kad ES VJMRS, turi būti atsižvelgta į Europos strategiją dėl negalios  (1) ir į Moterų ir vyrų lygybės strategiją  (2). Šios trys strategijos įgyvendinimo procese turėtų viena kitą sustiprinti.

1.8

EESRK palankiai vertiną Europos Komisijos pasiūlymą dėl Viduržemio jūros regiono Integruotos jūrų politikos kontekste. Tačiau norėtų pasiūlyti platesnio užmojo makroregioninę strategiją, kuri apimtų teritorinius ir jūrų aspektus ir kurioje būtų atsižvelgta į Baltijos jūros ir Dunojaus regionų patirtį ir į Europos Parlamento ataskaitą dėl Europos makroregioninių strategijų raidos Viduržemio jūros regione bei į Europos Komisijos ataskaitą dėl makroregioninių strategijų pridėtinės vertės.

1.9

EESRK pažymi, kad ES VJMRS valdymo struktūra turėtų būti grindžiama daugiapakopio valdymo principu, t.y.valdyme turėtų dalyvauti regioninės, nacionalinės ir viršnacionalinės institucijos, o ši veikla neturėtų būti laikoma papildoma šių institucijų veikla.

1.10

EESRK mano, kad ES VJMRS turi būti įgyvendinama laikantis integruoto požiūrio, suformuoto pirmiausia rengiant apskritojo stalo diskusijas, o vėliau įsteigiant Europos ir Viduržemio jūros regiono forumą (EVJMRF), kad būtų skatinamas aktyvus institucijų ir suinteresuotųjų pilietinės visuomenės atstovų dalyvavimas šiame procese ir kad dabartinė politika būtų suderinta su funkciniais tikslais, siekiant suformuoti bendrą visiems priimtiną politiką. Siūlomas EVJMR forumas pasinaudos patirtimi, sukaupta rengiant, stebint ir vertinant Viduržemio jūros regiono teritorinius ir jūrų klausimus. EVJMRF taps makroregionine priemone, kuri nustatys bendras strategines veiksmų gaires ir aktyviai dalyvaus nustatant prioritetinius teritorinės sanglaudos Viduržemio jūros regione projektus.

1.11

Atsižvelgdamas į ESSRK ir Regionų komiteto paramą Viduržemio jūros regiono sanglaudos plėtojimo strategijai, EESRK mano, jog strateginiu požiūriu būtų teisinga, jei šios dvi institucijos teiktų prieglobą ir imtųsi Viduržemio jūros regiono forumo lyderių vaidmens. Šiuo tikslu būtų įsteigta lyderių grupė sudaryta iš EP, Komisijos, EESRK ir RK atstovų. Ši lyderių grupė teiktų sisteminę paramą rengiat strategiją, o vėliau koordinuojant jos įgyvendinimą.

1.12

EESRK pritaria nuomonei, kad strategija neturi būti laikoma tik dokumentu. Pirmiausia tai turi būti procesas. Tai reiškia, kad strategija turi būti įgyvendinta per tam tikrą laiką. EESRK tikisi, kad makroregioninių Baltijos jūros ir Dunojaus regionų strategijų geroji patirtis bus taikoma Viduržemio jūros regione ir padės efektyviai ir deramu laiku įgyvendinti naują Viduržemio jūros makroregioninę strategiją, kad atitinkamų regionų gyventojai pajustų konkrečią jos naudą per pagrįstą laiką.

2.1

Svarbu nustatyti bendrą makroregiono apibrėžtį. Paprastai makroregionas apibrėžiamas kaip „teritorija, apimanti keleto šalių ar regionų teritorijas, turinčias vieną ar kelis bendrus geografinio, kultūrinio, ekonominio ar kito pobūdžio bruožus ar problemas (...)“ (3).

2.1.1

Komisija nustatė makroregioninės strategijos pagrindą, kuris apima tris elementus:

2.2

Dabartiniu metu ES yra priėmusi dvi makroregionines strategijas, vieną Baltijos jūro regiono, patvirtintą 2009 m., ir kitą Dunojaus regiono, patvirtintą 2011 m. Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninė strategija, kurią 2011 m. pasiūlė Regionų komitetas (RK) (4) yra šiuo metu tvirtinama, o Atlanto strategija, pagrįsta jūros baseino principu, jau patvirtinta.

2.2.1

Dėl ES MRS turėtų būti diskutuojama atsižvelgiant į įvairius ES politinės programos pokyčius: Lisabonos sutartis, teritorinė sanglauda tapo pagrindiniu ES politikos tikslu; patvirtinus strategiją „Europa 2020“, teritorinis valdymas tapo pagrindiniu ES sanglaudos politikos tikslų rėmimo veiksniu kitu programavimo laikotarpiu (2014–2020 m. daugiametė finansinė programa).

2.2.2

2012 m. Komisija paskelbė komunikatą, kuriame vertinami Adrijos ir Jonijos jūrų regione su jūra susijusios veiklos poreikiai ir jos potencialas ir nustatoma sistema, pagal kurią „bus siekiama iki 2013 m. parengti nuoseklią jūrų strategiją ir atitinkamą veiksmų planą“; komunikate taip pat sakoma, kad „jei ES valstybės narės nuspręstų paprašyti Komisijos parengti Adrijos ir Jonijos jūrų regionui skirtą ES strategiją, ji galėtų būti pirmoji ES makroregioninės strategijos, apimančios papildomas sritis, sudedamoji dalis“ (5).

2.3

Atsižvelgdamas į tai, kad ES politikoje vis labiau įsigali makroregioninis požiūris, EESRK mano, jog būtina apibrėžti pačią „makroregiono“ sąvoką. Be to, EESRK remia, kaip ir ankstesnėse savo nuomonėse (6), šią svarbią politinę strategiją bei Europos Parlamento rezoliuciją dėl makroregioninių perspektyvų Viduržemio jūros baseine (7).

2.3.1

Išskiriami du pagrindiniai makrostrategijų tikslai: pirmas tikslas – spręsti problemas, kurių regionai arba šalys negali gerai išspręsti veikdami pavieniui (pavyzdžiui, aplinkos apsauga); antras tikslas – atitinkamiems regionams ir šalims naudingas bendradarbiavimas. Ši klasifikacija atspindi tarptautinio klausimo skyrimą nuo bendro klausimo (buvo taikoma diskusijoje dėl ES finansavimo tarptautiškumo ir subsidiarumo). Viduržemio jūros regiono geografiniai, socialiniai–ekonominiai ir administraciniai ypatumai aiškiai rodo, jog MRS svarbiausia yra pirmoji tikslų kategorija.

2.4

Viduržemio jūros baseinas pasižymi panašiais aplinkos, istoriniais ir kultūriniais ypatumais, ir todėl jį būtų galima laikyti vienu makroregionu (8). EESRK nuomone, vieną bendrą makroregioninę strategiją reikia įgyvendinti Viduržemio jūros baseine, t.y. 149 (įskaitant 7 Kroatijos pakrantės regionus) ES Viduržemio jūros pakrantės regionuose (Ispanijos, Prancūzijos, Kroatijos, Italijos, Maltos Slovėnijos, Graikijos ir Kipro kaip apibrėžta NUTS 3) (9).

2.5

2009 m. ES VJPR aktyvūs gyventojai sudarė 32,4 milijono, 41 proc. iš jų yra moterys. Apskritai, šiems gyventojams iškilusi didesnė vidutinio nedarbo lygio grėsmė: ES VJPR vidutinis nedarbo lygis 2009 m. buvo apie 12,9 proc. (ES – 8,9 proc.). 2007 m. ES VJPR bendras vidaus produktas (BVP) buvo 1 715 mlrd. PGS (perkamosios galios standartas) arba 13,9 proc. ES BVP. Šiuose regionuose vidutinis BVP, tenkantis vienam gyventojui, buvo 23 000 PGS vienam gyventojui, t.y. žemesnis nei ES (24 000 PGS vienam gyventojui) (10).

2.5.1

Atsižvelgdamas į teritorijos dydį, EESRK laikosi nuomonės, kad ES Viduržemio jūros makroregionas (ES VJMR) turėtų būti suskaidytas mažiausiai į tris makroparegionius.- Pastarojo meto Europos Parlamento (EP) konsultacijos dėl makroregionų raidos parodė, kad linkstama prie nuomonės, jog reikia išsaugoti tris atskirus makroparegionius: i) vieną vakarinėje Viduržemio jūros dalyje, ii) antrą centrinėje Viduržemio jūros dalyje – Adrijos ir Jonijos jūros makroregionas – ir iii) trečią rytinėje Viduržemio jūros dalyje, su konkrečiais tarpusavyje suderintais veiksmų planais.

2.5.2

Kalbant apie makroparegionį centrinėje Viduržemio jūros dalyje ir atsižvelgiant į Europos Parlamento nuomones bei Eurostato nustatytą geografinį suskirstymą, EESRK mano, jog svarbu į Adrijos ir Jonijos makroregioną įtraukti Siciliją ir Maltą. Dar svarbiau, kad šalys ir regionai, esantys prie įsivaizduojamų makroparegionių sienų galėtų dalyvauti keliuose makroparegioniuose, kad būtų įmanoma geriau koordinuoti veiksmus ir išvengti jų dubliavimo bei konfliktų.

3.1

Viduržemio jūros regionas kaip visuma pergyveno ne vieną ES požiūrių kaitą bei įvairias, metai iš metų įgyvendinamas iniciatyvas ir priemones. Šios iniciatyvos davė ir teigiamų rezultatų, tačiau jomis nepavyko pasiekti visų užsibrėžtų socialinio, politinio ir ekonominio vystymosi tikslų. Dabar atėjo laikas papildyti tai, ką ES daro per Viduržemio jūros sąjungą ir savo kaimynystės politiką, kaip išorės politikos dalį, ir pradėti įgyvendinti geriau integruotą Sąjungai priklausančių Viduržemio jūros regionų politiką.

3.1.1

Aiškios ir bendros strategijos, skirtos regionui kaip visumai bei paregioniams, kartu su atitinkamais veiksmų planais galėtų padėti išspręsti kai kuriuos regioninės politikos neiaškumus, kilusius dėl nesėkmių, susijusių su ES išorės politika regione, pavyzdžiui Viduržemio jūros sąjunga ir ES kaimynystės politika. Aiškios strategijos taip pat gali padėti pasinaudoti kai kuriais teigiamais vykdomos ES išorės politikos rezultatais ir projektais ir išvengti jų nesėkmės.

3.2

EESRK pasisako už makroregioninį požiūrį, kuris sustiprintų skirtingų ES politikos sričių sinergiją ir suderintų daugybės įvairių ES makroregione esančių veiklos subjektų veiklą. Apskritai, makroregionine strategija turėtų būti siekiama suteikti pridėtinę vertę makroregione jau vykdomiems veiksmams Europos, nacionaliniams ir regioniniams ištekliams koordinuoti siekiant bendrų tikslų ir rodiklių, kad būtų sukurtas visų pagrindinių veikėjų bendro pasiekimo jausmas bei suburtos organizacijos ir bet kurio lygmens valdžios institucijos, kad galėtų pasinaudoti kai kuriomis svarbiomis galimybėmis ir atremti iššūkius. Konkrečiau, būtent šiuo didžiulių fiskalinių suvaržymų laikotarpiu, neigiamai veikiančiu privačiojo sektoriaus galimybes vėl paleisti ekonomikos variklį, gyvybiškai svarbu pasiekti turimų išteklių panaudojimo Pareto efektyvumą.

3.3

Esant dabartinei ekonomikos padėčiai, kurią lėmė 2008 m. kilusi pasaulinė finansų krizė, būtinos nuolatinės pastangos, skatinančios augimą naujose srityse, kurios galėtų padėti šalims išbristi iš ekonomikos krizės ir sudarytų joms galimybę kurti taip reikalingas darbo vietas. Pietinės ES pakrantės teritorijos dėl savo unikalių savybių turi galimybę tapti dinamiško augimo inovacijų centrais.

3.3.1

Tačiau tam reikia precedento neturinčių pastangų koordinuoti visą pagrindinių veiklos subjektų regione atliekamą darbą, sutelktą į didesnę šių teritorijų integraciją, bei įtraukti į jį socialinius partnerius ir pilietinę visuomenę.

3.3.2

Mūsų nuomone, jau yra daugybė priemonių ir politikų, kurios galėtų svariai prisidėti prie makroregioninės strategijos įgyvendinimo. Tai projektai, finansuojami iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir Europos socialinio fondo, vadinamųjų struktūrinių fondų ir fondų, skirstomų pagal Konvergencijos tikslą, Regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslą, pagal transporto ir teritorinės sanglaudos programas (rezervuota strategijai „Europa 2020“), ypač turinčias konkretų jūrinį aspektą, pavyzdžiui Europos jūrų ir žuvininkystės fondas, Europos infrastruktūros tinklų priemonė, taip pat Europos investicijų banko ir nacionalinėmis lėšomis finansuojami projektai.

3.3.2.1

Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad visos ES valstybės narės (o konkrečiau 163 Viduržemio jūros regionai) šiuo metu rengia savo atskirus partnerysčių susitarimus, kuriuose bus numatyta, kaip kiekviena valstybė narė pasinaudos Bendros strateginės programos lėšomis. Nors reikia pripažinti, jog šie susitarimai turi teritorinio bendradarbiavimo elementą, EESRK mano, kad praleidžiama proga geriau suderinti Viduržemio jūros šalių ir regionų veiklą.

3.3.2.2

Be to, EERSK reikalauja, kad būtų sukurtos tarpinės makroregioninių strategijų įgyvendinimo priemonės, ir jos turėtų būti baigtos kurti iki ES valstybių narių sudarytų partnerystės susitarimų laikotarpio vidurio peržiūros.

3.3.3

Norint užtikrinti, kad šioms priemonėms būtų skiriamas dėmesys ir jos būtų optimalios, būtina koordinuoti susijusių institucijų veiksmus įvairiais lygmenimis, imtis proceso lyderio vaidmens ir užtikrinti, kad ištekliai būtų panaudoti efektyviausiu būdu bei išvengta dubliavimo. Regionų veiklos koordinavimas įgijo esminę svarbą ir yra neatidėliotinas, ypač kai su tokiais pačiais ištekliais (ar mažesniais) reikia nuveikti daugiau. Todėl norint užtikrinti koordinavimą ir efektyvumą, būtina turėti tinkamas ir efektyvias priemones.

3.3.3.1

Konkurencingame globalizuotame pasaulyje 163 regionai turi gebėti konkuruoti su artimais ir tolimais konkurentais, o tam būtina lyderystė ir savalaikiai sprendimai.

3.3.4

Periferiniai pajūrio regionai, kurie yra Periferinių pajūrio regionų konferencijos (CPMR) nariai ir RK ne kartą ragino Europos Komisiją įdiegti Teritorinį paktą, kad strategija „Europa 2020“ susilauktų didesnio visų ūkinės veiklos grupių pritarimo (11).

3.4

Visų pirma būtina derinti pagrindinę politiką su decentralizuotu sprendimų priėmimu, kadangi tai padėtų užtikrinti, kad ištekliai būtų koordinuojami taip, kad jie būtų naudojami ten, kur turėtų didžiausią poveikį ekonomikos augimui darbo vietų kūrimui.

3.4.1

Tik gerai apgalvota strategija, kuri būtų paprasta ir kuri sulauktų plačiausio įmanomo pritarimo, gali padėti ES VJPR pasirinkti kelią, kuriuo jie turėtų toliau eiti.

3.4.2

Svarbu sukurti politikos efektyvumo Viduržemio jūros makroregione vertinimo metodą, kad būtų galima laiku atlikti koreguojamuosius veiksmus. Anksčiau dėl politikos sėkmingumo/nesėkmingumo vertinimo kriterijų ir koordinavimo nebuvimo, pastangų dubliavimo ir švaistymo, atskaitomybės trūkumo nebuvo galima laiku imtis koreguojamųjų veiksmų ir tai galiausiai dar padidindavo politikos ydingumą.

3.4.3

Kartu su strategija turi būti parengtas ir veiksmų planas, kuriame būtų aiškiai nustatyti projektai, iš esmės pasirinkti dėl jų poveikio keliems regionams ir svarbumo ekonomikos augimui, bei nustatyti šiems projektams įgyvendinti būtini finansavimo šaltiniai. Tai itin svarbu ir pageidautina, kad būtų padaryta per pirmuosius dvejus metus nuo 2014–2020 m. DFP įgyvendinimo pradžios.

3.4.4

Ypač svarbu sumažinti ataskaitų teikimo ir formų apie suinteresuotuosius subjektus ir veiklos vykdytojus pildymo biurokratinius reikalavimus. NVO, MVĮ ir regionų valdžios institucijos, ypač mažesnių regionų, dažnai nenori dalyvauti dėl gebėjimų trūkumo ir gąsdinančios biurokratinių procedūrų naštos. Nors tikrinimai ir balansai yra būtini, tačiau kur kas svarbiau, kad projektų vystytojai savo laiką ir išteklius galėtų skirti rezultatams, kurie būtų iš tikrųjų naudingi visuomenei ir ekonomikai apskritai.

3.4.5

EESRK mano, kad jei veiksmų planai nebus parengti, regionai negalės pasinaudoti ekonomikos augimo didinimo galimybe. O tokios galimybės praradimo kaina ypač didelė šiais krizės laikais. EESRK yra įsitikinęs, jog inovatyvus bendradarbiavimas gali padėti gerokai padidinti augimui skatinti skiriamų išteklių panaudojimo efektyvumą. Veiksmų planų neparengimas kelia pavojų ir regionų politiniams vadovams bei jų piliečiams. Artimiausius dvejus metus daugumos susijusių regionų augimo perspektyvos nėra labai geros ir ši padėtis dar pablogės, jei regionai pasuks keliu, kuris nesudarys galimybės pasinaudoti makroregionine strategija ir regiono žmogiškaisiais bei gamtos ištekliais efektyviu ir tvariu būdu (12).

3.4.6

Šios strategijos atspirties taškas turėtų būti pagrindinių tikslų nustatymas ir esamų ES, nacionalinių ir regioninių programų, taip pat vietos valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės asociacijų, kurios galėtų atlikti koordinatoriaus funkciją, identifikavimas. Yra keletas ES finansuojamų projektų pagal ES makroregionines strategijas, kurie, jei būtų gerai koordinuojami, galėtų padidinti jų sukuriamą pridėtinę vertę. Tokie jau egzistuojantys, bent jau popieriuje, projektai ir nauji projektai, kurie, be abejonės, bus pradėti įgyvendinti ateityje, gali būti naudingi siekiant kai kurių ES makroregioninės strategijos tikslų.

4.1

Pagrindinis užmojis – paskatinti apibrėžti Viduržemio jūros makroregioną ir parengti jo makroregioninę strategiją; šiame regione veikla būtų vykdoma pagal konkrečius veiksmų planus, pagrįstus trijų „taip“ taisykle: daugiau papildomojo finansavimo, daugiau institucinio koordinavimo ir daugiau naujų projektų.

4.2

Viduržemio jūros regionams reikia bendro įsipareigojimo dirbti kartu strategijos srityje visais veiksmų lygmenimis, kad būtų galima pasinaudoti strategijos „Europa 2020“ tikslais, skatinančiais įvairių ES sričių politikos ir išteklių integraciją (teritorinis bendradarbiavimas). Makroregioninė strategija turėtų būti įgyvendinama siekiant padėti regionams ir teritorijoms spręsti klausimus, kurių jos negali išspręsti savo nacionalinėmis priemonėms.

4.3

EESRK nuomone, makroregioninės strategijos kūrimas turėtų būti paremtas trimis augimo ramsčiais. Tai:

4.3.1

Pažangųjį augimą sustiprins mėlynojo augimo koncepcija. 2012 m. rugsėjo 13 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą dėl mėlynojo augimo, kuriame išskyrė penkias vertės grandines. Tai: mėlynoji energija, akvakultūra, jūrų, pakrančių ir kruizų turizmas, jūrų mineraliniai ištekliai ir mėlynosios biotechnologijos (13).

4.3.1.1

Mėlynasis augimas atspindi jūrų ir pakrantės regionų pasirinkimą stiprinti savo konkurencingumą ir ekonomikos augimą pasinaudojant savo geografine padėtimi ir specifika, būtent jūrine veikla, arba kitaip tariant, tuo, ką jie gali daryti geriausiai.

4.3.1.2

Pažangusis augimas ES Viduržemio jūros makroregiono pakrantės regionams kelia dvigubą iššūkį:

4.3.1.3

Tvarus Viduržemio jūros regiono išteklių naudojimas sudaro galimybę kurti turtą ir naujas darbo vietas. Turėtų būti plėtojami pažangių aplinkosauginių sistemų ir technologijų moksliniai tyrimai, sustiprinantys nykstančią tradicinę Viduržemio jūros regiono veiklą, taigi ir atveriantys naujas galimybes.

4.3.1.4

Šiems iššūkiams atremti reikalingas mokslo, technologijų ir ekonominės bendruomenės, įskaitant socialinius partnerius, dalyvavimas. Reikėtų atsižvelgti į paramos teikimą tokiose srityse kaip infrastruktūra, pramonė, mokymas, moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla, investicinė politika, universitetų bendradarbiavimas ir klasterių kūrimas.

4.3.1.5

Laivybos sektorius yra labai stiprus ir padeda įgyvendinti plėtros strategijas. Jūrų turizmas generuoja ekonominę veiklą ir darbo vietas, taip pat padeda plėtoti Europos ir Viduržemio jūros šalių tapatumą.

4.3.2

Pagrindinės tvaraus ekonomikos augimo varomosios jėgos ir sektoriai siejasi tarpusavyje daugeliu būdų. Pasiektas tvarumas ir ekologiškesnės politikos įgyvendinimas, taip pat perėjimas prie mažaanglės ekonomikos visuose sektoriuose padeda siekti klimato kaitos bei prisitaikymo prie klimato kaitos tikslų. Reikia efektyviai naudoti išteklius, didinti įvairių sričių sinergiją, nustatyti išteklių švaistymo ir pastangų dubliavimo atvejus ir imtis priemonių, kad tokių atvejų būtų išvengta. Būtina nuolat modernizuoti svarbiausią infrastruktūrą, įskaitant jūrų ir antžeminio transporto, energijos perdavimo ir IT tinklų, kad būtų užtikrinta, jog nesusidarys veiklos trikdžių.

4.3.2.1

Pakrantės ir jūros tvarumas siejasi tarpusavyje ir lengvai pažeidžiamas žmogaus veiklos, įskaitant taršą iš sausumoje esančių šaltinių, kuri galiausiai patenka į Viduržemio jūrą, bei CO2 taršą iš laivų (14). Kompleksinė krantotvarka neturėtų apsiriboti ekonomine veikla kranto zonoje ir tarša. Kiekviena paskata privalo skatinti jūrų sektorių ir Viduržemio jūroje plaukiojančius laivus pereiti prie moderniausių „žaliųjų“ technologijų.

4.3.2.2

Europos Sąjunga ir aštuonios jos valstybės narės yra 1975 m. Barselonos konvencijos dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos ir jos protokolų, sudarytų globojant UNEP, šalys. 2012 m. pabaigoje patvirtintu Tarybos aktu ES tapo šios konvencijos Protokolo dėl atviroje jūroje vykdomos veiklos, kuriuo siekiama apsaugoti Viduržemio jūros pakrantės zonas nuo taršos, susidarančios dėl atviroje jūroje vykdomos veiklos, šalimi. Ši konvencija gali būti labai naudinga ES Viduržemio jūros regionams, be to turėtų jiems padėti siekti „mėlynojo augimo“ tikslų.

4.3.2.3

Viduržemio jūros atsinaujinančiosios energijos potencialas – tai didžiulis švarios vietinės energijos šaltinis, kuris vis dar neišnaudojamas. Į ES makroregioninę strategiją turėtų būti įtrauktos prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos prevencijos priemonės, atitinkančios strategijos „Europa 2020“ tikslus.

4.3.2.4

ES makroregioninėje strategijoje turi būti numatyti darniojo transporto veiksmai, kad būtų sumažintas išmetamo anglies dioksido kiekis. Dalis kelių transporto eismo turėtų būti perkelta į jūrų transportą (15). Savo ruožtu, jūrų transportas turi ir toliau siekti naudoti švaresnį kurą. Be to, į strategiją reikėtų įtraukti jūrų saugumo ir bendradarbiavimo nelaimių prevencijos srityje, taip pat veiksmų ištikus nelaimei, klausimus.

4.3.3

ES MRS turėtų būti numatytas stiprus socialinis matmuo, remiantis integracinį augimą ES Viduržemio jūros pakrantės regionuose. Ekonomikos vystymasis ir naujų darbo vietų kūrimas turėtų padėti gerinti šių regionų gyventojų gyvenimo kokybę. Regionų valdžios institucijos turėtų skatinti socialinį dialogą ir socialinių bei pilietinės visuomenės partnerių dalyvavimą. Remiantis integruotu požiūriu į teritorinę sanglaudą, reikėtų atsižvelgti į miestų, metropolinių zonų, kaimo vietovių, pajūrio miestelių ir salų integracijai palankias situacijas. Infrastruktūros, technologijų ir paslaugų prieinamumas žmonėms su negalia turėtų būti susietas su tvariu vystymusi kaip pagrindine integracinio augimo prielaida.

4.3.3.1

Informacinės technologijos privalo būti plėtojamos, ypač periferinėse vietovėse, gerinant jungtis, kad būtų remiama bendra Viduržemio jūros regionų teritorinė ir socialinė sanglauda laikantis įvairiomis temomis paremto požiūrio. Reikėtų skatinti plėtoti informacines ir ryšių technologijas.

4.3.3.2

Taip pat svarbu pabrėžti būtinumą toliau plėtoti oro uostus ir oro susisiekimo paslaugas Viduržemio jūros makroregione siekiant stiprinti regiono ekonominę integraciją. Oro susisiekimo paslaugos ir oro transporto infrastruktūra vis dar turi didelį neišnaudotą potencialą ir šioms sritims būtinos didesnės investicijos.

4.3.3.3

Švietimo ir mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį remiant integracinį augimą Viduržemio jūros regione. Reikia nustatyti bendrus ES Viduržemio jūros makroregiono švietimo tikslus.

4.3.3.4

EESRK mano, jog būtina stiprinti socialinių bei pilietinių partnerių ir švietimo/mokymo institucijų dialogą. Pirmenybę būtina teikti mokymui jūrų ir laivybos srityse, taip pat universitetų ir mokymo centrų bendradarbiavimui.

4.3.3.5

ES VJPR bedarbiai taip pat neturi būti pamiršti rengiant būsimą strategiją, kuria siekiama sudaryti jiems galimybes grįžti į darbo rinką. Taip pat itin svarbu dėti tikras, apčiuopiamas pastangas siekiant įtraukti labiausiai pažeidžiamas „atskirtųjų“ grupes, pavyzdžiui migrantų bendruomenes, neįgaliuosius ir moterų organizacijas. EESRK besąlygiškai remia ES politiką, nukreiptą prieš diskriminaciją dėl rasinės ar etninės kilmės, neįgalumo, amžiaus, seksualinės orientacijos ar lyties.

4.3.3.6

Atsižvelgiant į Europos gyventojų senėjimo perspektyvas, į strategiją turėtų būti įtraukti konkretūs veiksmai, remiantys vyresnio amžiaus žmonių sveikatinimą ir aktyvumą ES Viduržemio jūros pajūrio regionuose. Viduržemio jūros regionai taip pat turi pradėti įgyvendinti perspektyvų ilgalaikį kontroliuojamos imigracijos ir sezoninių darbuotojų planą, siekiant užpildyti dėl gyventojų senėjimo atsiradusias spragas ir spręsti didėjančio bendrojo išlaikomo amžiaus žmonių koeficiento problemą. EESRK nuomone, ES turėtų aktyviau padėti Viduržemio jūros regionams spręsti sudėtingus migracijos ir migrantų integravimo į visuomenę klausimus.

4.3.3.7

EESRK mano, jog ES Viduržemio jūros makroregiono strategiją būtina plėtoti atsižvelgiant į Europos prioritetus, kuriais siekiama gerinti socialinę įtrauktį, gerovę, gerbti neįgaliųjų teises, taip pat skatinti lyčių lygybę Viduržemio jūros teritorijoje. Todėl būtina užtikrinti neįgaliųjų savarankiškumą, orumą bei laisvę ir didinti moterų vaidmenį Viduržemio jūros regiono darbo rinkoje, visuomenėje ir sprendimų priėmimo procese.

5.1

Viduržemio jūros makroregioninės strategijos įgyvendinimas gali pasiūlyti daug galimybių, pirmiausia pateikdamas sanglaudos politikai svarbų orientacinį pagrindą ir skatinantis paslaugų ir darbo požiūriu įvairių sektorių bendradarbiavimą bendroje teritorijoje. Ši strategija gali padėti papildyti finansavimą investicijomis ir daryti įtaką atitinkamiems to paties Europos makroregiono kiekvieno regioninio vystymosi plano prioritetams, užtikrindama bendrą viziją ir tikrą sinergiją laikantis integruoto požiūrio.

5.2

Bet kuri ES makroregioninė strategija užtikrintų platesnį įvairių ES intervencinių mechanizmų taikymą ir geresnį jų derinimą, neapsiribojant asignavimais sanglaudos politikai, o per daugiapakopį valdymą sutelktų regionų ir valstybių narių išteklius. Tai būtų visiems vietos lygmens susijusiems subjekatms „win-win“ strategija.

5.3

Viduržemio jūros makroregioninė strategija naudinga pirmiausia dėl savo labai išsamaus ir daugiasluoksnio integruojamojo pobūdžio; ji sudaro galimybę didinti įvairių ES sričių politikos ir programų sinergiją bei panaudoti papildomus finansavimo šaltinius.

5.4

Viduržemio jūros makroregioninė strategija padės įgyvendinti strateginę veiklą pakrantės ir salų zonose, taip pat plės Viduržemio jūros regionų, administracijų, miestų, uostų ir, prireikus, nacionalinių valdžios institucijų bendradarbiavimą.

5.5

Bus vykdoma su Integruota jūrų politika ir mėlynuoju augimu susijusi veikla, pabrėžianti, regis, su jūrų sektoriumi nesusijusios veiklos tarpusavio priklausomumą ir sinergiją.

5.6

Siūlomais veiksmais bus sprendžiami su pirmiau nustatytais trimis ekonomikos augimo ramsčiais susiję klausimai. Pasirenkant siūlomus veiksmus, kiekvienas jų privalo tenkinti šiuos kriterijus:

—

regionas, besiribojantis su jūra (šį kriterijų atitinka 372 regionai);

—

regionas, kurio daugiau kaip pusė gyventojų gyvena netoliau kaip 50 km. nuo jūros (šį kriterijų atitinka 73 regionai),

—

Hamburgas, Vokietijos regionas, netenkina apibrėžties kriterijų, tačiau jis įtrauktas į ES pakrantės regionų sąrašą dėl jo didelės įtakos jūrinei veiklai.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/11

1.1

Kadangi savanoriška veikla yra:

1.1.1

stiprus įtraukaus augimo, kuris didina ir socialinį, ir žmogiškąjį kapitalą ir skatina kartų solidarumą, variklis, taip pat turintis nemažą ekonominę vertę;

1.1.2

svarbus daugelio socialinės politikos priemonių veiksnys ir viešosios politikos poveikio rodiklis, kurį reikėtų efektyviai įvertinti ir stebėti, kad sprendimus priimantiems asmenims būtų galima pateikti tikrą informaciją;

1.1.3

tyrimų objektas, kuris šiuo metu nėra pakankamai įvertintas, nes atliekami nenuoseklūs ir pernelyg siauri tyrimai, kuriuose neatsižvelgiama į tokius dalykus, kaip savanoriška pagalba, tiesiogiai teikiama žmonėms už organizacijų ribų, ir kurie nepaiso savanoriško darbo ekonominės vertės,

1.2

Komitetas ragina Europos Komisiją:

1.2.1

sudaryti sąlygas pradėti metodinį darbą ir bandomuosius tyrimus, skirtus nustatyti tyrimus, kuriais ES valstybių narių nacionalinės statistikos tarnybos galėtų grįsti savanoriško darbo tyrimus. Šiuo tikslu reikėtų pasinaudoti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Savanoriško darbo įvertinimo vadovu ir ankstesne šalių, kurios jau atliko tyrimus, naudodamos šiame vadove pasiūlytus sprendimus, ankstesne patirtimi;

1.2.2

per keletą ateinančių metų parengti standartizuotą savanoriško darbo tyrimų metodiką ir užtikrinti, kad ji būtų priimta atitinkamu Europos Komisijos reglamentu ir valstybės narės ją naudotų reguliariems tyrimams;

1.2.3

imtis priemonių ir paskatinti valstybių narių statistikos tarnybas nelaukiant, kol bus priimtas reglamentas, pradėti savanoriško darbo tyrimus;

1.2.4

rinkti ir pateikti nuoseklią informaciją, gautą atskirose valstybėse ar ES lygmeniu atliekant savanoriškos veiklos tyrimus;

1.2.5

imtis teisinių priemonių, privalomų ES ir valstybių narių lygmeniu ir leidžiančių ne pelno sektoriui bendrai finansuoti viešąsias dotacijas, kai ekonominė savanoriško darbo vertė nustatoma remiantis patikimais statistiniais duomenimis, gautais naudojant atsižvelgiant į šią nuomonę parengtas statistikos priemones.

1.3

Naudodamasis proga EEESRK taip pat primena, jog būtina sudaryti palankias sąlygas savanoriškai veiklai ir ją remti. Konkretūs pasiūlymai dėl palankių sąlygų savanoriškai veiklai buvo parengti Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.) proga. Be kita ko, buvo pasiūlyta nuolat remti savanorišką veiklą, kuri labai prisideda prie bendros gerovės (1).

2.1

Plačiai (ES institucijose) vartojama termino „savanoriška veikla“ apibrėžtis apima visų rūšių savanorišką veiklą, vykdomą tiek oficialiai, tiek neoficialiai, asmens laisva valia, jo sprendimu ir jam pačiam norint bei nesitinkint gauti finansinės naudos.

2.2

Šią savanoriškos veiklos sampratą atitinka kiek tikslesnė savanoriško darbo apibrėžtis, kuri pateikiama TDO Savanoriško darbo įvertinimo vadove. Šis vadovas naudojamas kaip konceptualus pagrindas įvertinti įvairiomis kultūrinėmis ir teisinėmis sąlygomis vykdomą oficialią ir neoficialią savanorišką veiklą Šiame vadove savanoriškas darbas apibrėžiamas kaip „neapmokamas neprivalomas darbas, tai yra laikas, kurį asmenys, negaudami atlygio, skiria veiklai, kurią jie vykdo per organizaciją arba tiesiogiai kitiems asmenims ne iš savo namų ūkio“ (2). Ši apibrėžtis, kurioje tiksliai išvardijami savanoriško darbo ypatumai, turėtų būti naudojama ir tarptautiniuose palyginamuosiuose tyrimuose. To reikia, nes būtina atsižvelgti į visus svarbius savanoriško darbo ypatumus, kurie minimi atskirose šalyse naudojamose apibrėžtyse, tuo užtikrinant, kad ši tyrimų sritis būtų vienodai apibrėžta nepriklausomai nuo vietos aplinkybių.

2.3

Pastaraisiais metais, ypač dėl 2011-ųjų – Europos savanoriškos veiklos metų, daugelyje Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos, taip pat EESRK ir Regionų komiteto ir Europos pilietinės visuomenės dokumentų, buvo pažymėta, kad savanoriška veikla yra susijusi su pagrindinėmis ES vertybėmis, tokiomis kaip piliečių dalyvavimas ir solidarumas su tais, kuriems reikia pagalbos. Pabrėžiama, kad savanoriška veikla daug prisideda prie to visuomenės gerovės komponento, kurio negalima įvertinti bendru vidaus produktu (BVP), ir turi didelę įtaką žmonių gyvenimo kokybei. Vertinant sistemiškai savanoriškas darbas padeda kurti socialinį kapitalą, kurti ir stiprinti pasitikėjimo ir bendradarbiavimo ryšius ir tuo pat metu puoselėja visuotinai priimtinas visuomenės normas ir vertybes. Neoficiali savanoriška veikla yra svarbi investavimo į žmogiškąjį kapitalą forma, pavyzdžiui, per neoficialią vaikų ir jaunimo priežiūrą ir jų savišvietą, o oficiali savanoriška veikla be kita ko atlieka svarbų vaidmenį ugdant transversaliuosius įgūdžius ir įgyjant naujus profesinius įgūdžius. Savanoriška pagyvenusių žmonių priežiūra, taip pat savanoriška priežiūra, kuria teikia pagyvenę žmonės, yra nepaprastai svarbi senėjančiai Europos valstybių visuomenei. Visi šie ypatumai, kurie atkreipia dėmesį į savanoriškos veiklos vaidmenį siekiant socialinės sanglaudos ir sudarant sąlygas užimtumui, reiškia, kad savanoriška veikla laikoma svarbiu įtraukaus augimo, kuris yra vienas iš ES vystymosi strategijos „Europa 2020“ kertinių akmenų, elementu.

2.4

Buvo daug diskutuojama dėl rekomendacijų, kurios atkreipia dėmesį į būtinybę rinkti palyginamus duomenis, iliustruojančius socialinę ir ekonominę savanoriškos veiklos svarbą. Šiuo klausimu buvo minėta, kad TDO vadove pasiūlyta metodika būtų tinkamas modelis statistiniams tyrimams šioje srityje (3).

2.5

Šios rekomendacijos buvo neabejotinai susijusios su išvadomis, kad apie savanorišką veiklą nėra pakankamai duomenų – ši išvada tebegalioja ir šiandien.

2.6

Savanoriška veikla atskirose šalyse šiek tiek tyrinėta – buvo nagrinėjami daugelis svarbių savanoriškos veiklos aspektų (ne tik dalyvavimo savanoriškoje veikloje lygis ir į šį darbą įsitraukusių žmonių demografinis profilis, bet ir savanorių motyvacija). Viena iš kliūčių panaudoti šiuos tyrimus analizei ES lygmeniu yra nenuoseklumas, nes skirtinga yra savanoriškos veiklos apibrėžties aprėptis ir šios apibrėžties nustatymo priemonės, taip pat yra ir kitų metodologinių skirtumų (pavyzdžiui, tiriamasis laikotarpis, skirtingos apklausiamų gyventojų amžiaus kategorijos, skirtingi tyrimų metodai, rezultatų tikslumas), taip pat skiriasi tyrimų datos. Kaip teigiama konsultantų bendrovės GHK Europos Komisijos užsakymu parengtoje ataskaitoje, rezultatai kai kuriais atvejais gali skirtis netgi 30–40 procentinių punktų (4).

2.7

Reguliariai renkami ir tarptautiniu lygmeniu palyginami duomenys apie savanorišką veiklą yra palyginti ribotos aprėpties ir daugiausia susiję su dalyvavimo savanoriškame darbe (taikant įvairias tokio darbo apibrėžtis) per įvairias organizacijas (oficiali savanoriška veikla) paplitimu ir demografiniu tokią veiklą vykdančių žmonių profiliu. Kartais tyrimai būna skirti ir kitiems klausimams, pavyzdžiui, savanoriškos veiklos dažnumui (5). Kai kurie iš šių tyrimų neapsiriboja bendru klausimu apie vienaip ar kitaip apibrėžtą savanorišką veiklą, tačiau domisi įvairioms (dažniausiai daugiau kaip dešimčia) organizacijų ar veiklos, kurioms žmonės skiria savo laisvą laiką, rūšims (6). Palyginti rečiausiai užduodamas klausimas yra klausimas apie tai, kiek valandų dirba savanoriai (7).

2.8

Nepaisant didelių rezultatų skirtumų tarp atskirų tarptautinių tyrimų, taip pat didelių skirtumų tarp nacionalinių ir tarptautinių rezultatų, vis tiek galima teigti, kad savanoriška veikla, net jeigu tik kalbama apie oficialią savanorišką veiklą, yra labai paplitusi. Apskaičiuota, kad ES tarp vyresnių kaip 15 metų gyventojų yra 92–150 milijonų savanorių, o tai reiškia, kad nuo 22 iki 26 proc. suaugusių žmonių visose ES šalyse imasi savanoriško, neapmokamo darbo įvairiose organizacijose (8). Didžiųjų ES institucijų pozicija savanoriškos veiklos atžvilgiu remiasi prielaida, kad savanorių yra palyginti nedaug – ne daugiau kaip 100 milijonų (9).

2.9

Remiantis šiuo metu turimais duomenimis apie savanorišką veiklą kol kas neįmanoma atlikti analizės, apie kurią kalbama Europos Komisijos, Parlamento, Tarybos ar EESRK dokumentuose. Šiuo metu neįmanoma patikimai įvertinti ekonominės savanoriškos veiklos svarbos ar jos indėlio į ES lygmens politiką. Taip pat neįmanoma nustatyti ir kiek iš viso laiko skiriama savanoriškam darbui ar nustatyti savanoriško darbo piniginės vertės, taigi savanoriškos veiklos masto neįmanoma įvertinti universaliaisiais ekonominiais rodikliais, tokiais kaip nacionalinis užimtumas (žmonių, kurie dirba nacionalinėje ekonomikoje, skaičius) ar BVP. Vieninteliai šiuo metu turimi duomenys yra duomenys apie oficialią savanorišką veiklą, vykdomą ne pelno organizacijose ir įvertintą taikant nelabai nuoseklią metodiką. Šie duomenys gauti vykdant tarptautinį Palyginamąjį ne pelno sektoriaus projektą, kurio koordinatorius buvo Johns Hopkins universitetas. Šie duomenys parodė, kokia dalis BVP tenka savanoriškam darbui, atliekamam ne pelno organizacijose, ir nustatė dirbančių gyventojų užimtumo potencialą tik trijose ES valstybėse: Čekijoje (0,2 proc. BVP ir 0,5 proc. dirbančių gyventojų), Prancūzijoje (1,4 proc. ir 3,2 proc.) ir Belgijoje (0,7 proc., apie dirbančius gyventojus duomenų nėra) (10).

2.10

Vadovaudamosi metodiniais TDO vadovo principais, trijų ES valstybių (Lenkijos, Vengrijos ir Italijos) statistikos tarnybos jau atliko tyrimus, skirtus savanoriško darbo mastui ir vertei, tuo tarpu kitų šalių statistikai tik ruošiasi tokiems tyrimams (11). Šiuo metu Lenkija turi 2011 m. duomenis. Jie rodo, kad bendra, oficiali ir neoficiali savanoriška veikla sudarė 9,6 proc. platesnėje nacionalinėje ekonomikoje (apimančioje savanorių darbą) dirbančių darbo ekvivalento ir 2,8 proc. plačiai apibrėžto BVP. Lenkijoje, kur šeimos ryšiai yra ypač tamprūs, savanoriškas darbas daugiausia yra neoficiali savanoriška veikla – tokių savanorių dalis sudaro 8 proc. žmonių, dirbančių nacionalinėje ekonomikoje, kuri apima ir savanorišką veiklą, ir jų veiklos indėlis į plačiai apibrėžtą BVP buvo įvertintas 2,2 proc. Oficiali savanoriška veikla sudarė 1,6 proc. ir 0,6 proc. pirmiau minėtų rodiklių (12).

3.1

Kaip minėta pirmiau, TDO paskelbtas savanoriško darbo vertinimo vadovas visuose savanoriškai veiklai skirtuose ES dokumentuose minimas kaip tinkamas šios srities statistinių tyrimų modelis. Į šiame vadove pateikiamus metodinius sprendimus taip pat buvo atkreiptas dėmesys Tarptautinėje darbo statistikos konferencijoje, kur buvo pasakyta, jog vadovas – tinkamas pagrindas savanoriško darbo tyrimams. Siūloma savanorišką darbą įtraukti į oficialią užimtumo statistiką (13). Šiame vadove siūlomiems sprendimams pritarė ir suinteresuotieji subjektai iš trečiojo sektoriaus – daugelis nevyriausybinių organizacijų sutiko, jog šį modelį galima naudoti atliekant savanoriškos veiklos tyrimus (14).

3.2

TDO vadove pasiūlyta metodika taip pat padėtų pašalinti duomenų apie savanorišką veiklą trečiajame sektoriuje trūkumą arba nenuoseklumą – į šią problemą dėmesį atkreipė Palyginamasis ne pelno sektoriaus projektas. Vėliau buvo pažymėta, jog ši problema – didelė kliūtis parengti tikslius statistinius duomenis nacionalinėms sąskaitoms arba ne pelno sektoriaus palydovinei sąskaitai (15).

3.3

Ši metodika remiasi praktine reiškinio, kuris vadove vadinamas „savanorišku darbu“, apibrėžtimi. Apibrėžtis nesiremia konkrečiu terminu ar terminais, kurie vienodai vartojami šalyse, kuriose atliekamas tyrimas, bet veikiau yra aprašomojo pobūdžio apibrėžtis, kuri akcentuoja tris svarbiausius ypatumus. Savanoriškas darbas tai veikla, kuri yra:

TDO vadove yra daug papildomų paaiškinimų, kurie padeda pašalinti galimas abejones dėl kriterijų interpretavimo (16).

3.4

Kadangi vadove tyrimams numatyta plati sritis, galima patenkinti daugelio suinteresuotųjų subjektų poreikius gauti tam tikrą informaciją. Pagrindinė vadove pateikiama savanoriško darbo apibrėžtis reiškia, jog tyrimai apims didelį spektrą, įskaitant oficialią savanorišką veiklą (TDO vadinama netiesioginiu savanorišku darbu) ir neoficialią savanorišką veiklą (TDO vadinamą tiesioginiu savanorišku darbu). Be to, taikant vadovo metodiką neapsiribojama vieninteliu sektoriumi, o apimama savanoriška veikla tiek trečiajame sektoriuje, tiek viešojo sektoriaus institucijose, ir yra galimybė atskirti duomenis, pavyzdžiui, pagal sritį ir institucinį sektorių. Renkami duomenys yra aiškiai apibrėžti ir juos galima lanksčiai panaudoti.

3.5

TDO vadove pasiūlytas tyrimų modelis remiasi keletu bendrųjų principų, kurie užtikrina nuoseklumą, nepriklausomai nuo apklausos, kuria remiasi tyrimas tipo:

3.6

Siūloma metodika suteikia galimybę tyrimus orientuoti į duomenis, kurių reikia norint įprastais ekonominiais vienetais įvertinti savanoriško darbo apimtį ir vertę ir taip šiuos dydžius palyginti su nacionaliniu užimtumu arba BVP. Surinkti duomenys gali būti naudojami siekiant nustatyti įvairių rūšių instituciniame ar ūkio sektoriuose atliekamo savanoriško darbo apimtį ir vertę pagal veiklos rūšį, regioną, urbanizacijos lygmenį ir kt.

3.7

Remiantis duomenimis, surinktais naudojant savanoriško darbo modulį, taip pat galima atlikti įvairią socialinio pobūdžio analizę. Įmanoma išanalizuoti savanoriško darbo mastą ir intensyvumą, jo formas (darbas žmonėms ar organizacijoms, o oficialių organizacijų atveju įmanoma patikslinti veiklos sritį ar sektorių). Atliekant tokią analizę galima atsižvelgti į įvairias savanorių savybes: demografinius ypatumus (pavyzdžiui, amžių, lytį, šeiminį statusą), vietą (pavyzdžiui, regioną, vietovės dydį) ir profesiją, išsilavinimą ir materialinę padėtį. Savanoriško darbo modulį papildžius papildomais klausimais taip pat būtų galima analizuoti savanorių motyvaciją, priežastis, kodėl savanoriškos veiklos nesiimama ir kt.

3.8

Kadangi respondentai išsamius ir patikimus duomenis paprastai gali pateikti tik apie neseną praeitį, vadove klausimams apie savanorišką darbą siūlomas keturių savaičių tiriamasis laikotarpis Tai lemia poreikis kiek galima tiksliau nustatyti, kiek iš tikrųjų valandų skiriama savanoriškai veiklai. Šis keturių savaičių laikotarpis yra gerokai trumpesnis už įprastą 12 mėnesių laikotarpį, kuris naudojamas atliekant daugelį savanoriškai veiklai skirtų tyrimų. Trumpesnis tiriamasis laikotarpis reiškia, jog gaunami mažesni savanoriško darbo masto (savanorių skaičiaus) rodikliai, todėl kyla pavojus, kad rezultatus iškreips sezoniniai svyravimai. Todėl palyginamumo tikslais rekomenduojama naudoti keturių savaičių laikotarpį ir rasti būdų išlyginti sezoniškumą ir užtikrinti tinkamo dydžio imtį, kad apklausos metu būtų nustatyta pakankamai savanorių ir būtų galima atlikti tolesnius valandų skaičiaus skaičiavimus įvairiose grupėse.

3.9

Vadovo rekomenduojamas savanoriško darbo tyrimų metodas yra Darbo jėgos tyrimas arba kitas namų ūkių apklausos modulis. Darbo jėgos tyrimas turi nemažai privalumų:

3.10

Savanoriškos veiklos tyrimai naudojant Darbo jėgos tyrimo modulį taip pat turi savo trūkumų ir problemų, kurios sprendžiamos atsižvelgiant į vietos sąlygas arba remiantis bendrais principais:

3.11

Savanoriško darbo įvertinimui skirtas vadovas yra išsamus, jame yra gairės, kaip organizuoti ir atlikti tyrimus, taip pat rekomendacijos, kaip parengti ir pateikti jų rezultatus. Nustatant savanoriško darbo vertę vadovas rekomenduoja visapusiškai taikyti atkuriamosios vertės principą, naudojant vidutinį atlyginimą, kuris būdingas tam tikrai veiklos rūšiai (profesijai) nacionalinėje ekonomikoje ir ekonomikos ir institucinį sektoriuje, kuriam priklauso organizacija, kuriai dirbamas savanoriškas darbas.

3.12

Nepriklausomai nuo siūlomiems sprendimams būdingo universalumo ir patikimo jų pagrindimo, TDO vadove yra pakankamai lankstumo daugeliu klausimų, kuriuos atskiros šalys gali spręsti atsižvelgdamos į vietos sąlygas. Tai susiję su tokiais dalykais, kaip klausimų formulavimas pagal vietos aplinkybes, arba daugiau ar mažiau išsamus savanoriško darbo vertės apskaičiavimas (kitų pavyzdžių pateikiama 3.10 punkte). Kita vertus, jeigu norima užtikrinti tarptautinį duomenų palyginamumą, reikėtų naudoti pagrindinius savanoriško darbo apibrėžčių elementus.

3.13

TDO vadovo lankstumas pirmiausia susijęs su noru, kad vadovas būtų universalus ir plačiai taikomas, nepriklausomai nuo didelių pasaulinių kultūrinių ir visuomeninių skirtumų. ES šie skirtumai yra palyginti nedideli, todėl būtų galima parengti vienodesnę metodiką, taigi, gauti labiau palyginamus duomenis.

4.1

Kadangi labai reikia duomenų apie savanorišką veiklą, kuri atlieka svarbų vaidmenį skatinant įtraukų augimą ir stiprinant socialinę sanglaudą, kaupiant socialinį ir žmogiškąjį kapitalą, skatinant savišvietą, integraciją į darbo rinką ir kartų solidarumą, būtina ES lygmeniu sudaryti sąlygas remti palyginamuosius savanoriškos veiklos tyrimus valstybėse narėse. EESRK pripažįsta, kad tokiems išsamiems ir nuosekliems duomenims surinkti tikriausiai reikėtų daug išteklių. Komitetas savo ruožtu ir toliau ieškos visų įmanomų būdų paremti ir finansuoti savanoriškai veiklai įvertinti skirtus tyrimus, įskaitant Europos ir nacionalinėmis lėšomis, taip pat per suinteresuotąsias filantropines organizacijas.

4.2

Remiantis ES dokumentų rekomendacijomis, kuriose valstybėms narėms siūloma savanoriškos veiklos tyrimus grįsti TDO vadovu, EESRK ragina Europos Komisiją per ateinančius keletą metų parengti standartizuotą savanoriško darbo tyrimų metodiką ir užtikrinti, kad ši metodika būtų patvirtinta priėmus atitinkamą reglamentą, skirtą reguliariems tyrimams valstybėse narėse.

4.3

Kol reglamentas bus priimtas, Europos Komisija turėtų imtis priemonių, skirtų paremti metodinį darbą ir bandomuosius tyrimus, siekiant nustatyti nuoseklius nacionalinių statistikos tarnybų atliekamų savanoriško darbo tyrimų principus, panaudojant TDO vadovo pagrindinius principus ir šalių, kurios jau vykdė tyrimus, pasinaudodamos minėtame vadove aprašytais sprendimais, patirtį. Rengiant reglamentą reikia imtis priemonių sumažinti sąnaudas ir biurokratinius reikalavimus. Tuo tikslu geriausia būtų derinti savanoriško darbo tyrimus su vienoje iš kitų sričių valstybių narių nacionalinių statistikos tarnybų atliekamais tyrimais.

4.4

Kadangi labai reikia duomenų apie oficialios ir neoficialios savanoriškos veiklos mastą ir jos poveikį bendram gerovės lygmeniui ir tam tikroms viešojo gyvenimo sritims atskirose valstybėse ir visoje ES, reikėtų numatyti sąlygas, kurios leistų Europos Komisijai surinkti ir skelbti pakankamai suderintus duomenis iš valstybėse narėse ir ES lygmeniu atliktų tyrimų. Viena iš galimybių atlikti tyrimus, skirtus savanoriško darbo poveikiui, galėtų būti Suaugusiųjų švietimo tyrimas, kurio metu būtų galima surinkti ir išanalizuoti duomenis apie savanoriško darbo poveikį įgyjant įgūdžius, kurių reikia norint gauti pageidaujamą darbo vietą.

4.5

Ekonominę savanoriško darbo vertę būtina pripažinti, ją turi įvertinti valdžios institucijos. Europos Komisija ir valstybės narės turėtų nustatyti taisykles, kurios užtikrintų, kad savanoriško darbo ekonominė vertė būtų viena iš priemonių bendrai finansuoti viešai finansuojamus projektus. Patirtis ir duomenys, įgyti remiantis visoje ES taikoma bendra metodika atliekant savanoriškos veiklos ekonominės vertės tyrimus, bus labai naudingi ieškant praktinių sprendimų.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/18

1.1

EESRK palankiai vertina diskusijas dėl socialinių įmonių socialinio poveikio vertinimo, tačiau pabrėžia, jog svarbu šiai sudėtingai temai skirti daugiau laiko. Komisija turi visų pirma pradėti rinkti duomenis, kurie reikalingi socialinio poveikio vertinimo valstybėse narėse palyginamajai analizei atlikti, be to, ji turi atlikti papildomus tyrimus atsižvelgdama į Europos socialinį matmenį.

1.2

EESRK manymu, netinkamai arba skubotai ėmusis šios temos gali būti pakenkta ES institucijų tikslui remti socialinių įmonių sektoriaus plėtrą ir augimą. Daugelyje valstybių narių šiam sektoriui skiriamas nedidelis dėmesys, todėl EESRK ragina Komisiją ir toliau teikti pirmenybę informavimo kampanijoms ir Socialinio verslo iniciatyvos darbotvarkės visiškam įgyvendinimui.

1.3

Socialinio poveikio vertinimu siekiama įvertinti ne pačių įmonių, o socialinių įmonių konkrečios veiklos socialinis rezultatus ir poveikį, net jeigu pačių socialinės ekonomikos įmonių struktūra prisideda kuriant socialinę vertę. Tai yra nuolatinis procesas, integrali įmonės veiklos dalis ir viena iš svarbių strateginio planavimo priemonių.

1.4

Sunku pasirinkti tik vieną kurį metodą, todėl EESRK rekomenduoja Komisijai rengti informavimo apie plačiausiai taikomus principus kampanijas, užuot kūrus naują metodą. Tiems principams bendra tai, kad tai yra iš apačios į viršų kylančios iniciatyvos, skirtos užtikrinti socialinius pasikeitimus, paremtus realiais poreikiais ir realia veikla.

1.5

Bet koks vertinimo metodas turi būti parengtas remiantis socialinės įmonės veiklos pagrindiniais rezultatas, turi remti jos veiklą, būti proporcingas ir neslopinti socialinių inovacijų. Tokiu metodu turėtų būti siekiama užtikrinti kokybinių ir kiekybinių duomenų pusiausvyrą, taip kad vertinimo sėkmės centre būtų „istorija“. Be to, būtina pažymėti, kad reikėtų toliau tirti, su kokiais sunkumais susiduriama siekiant socialinio poveikio vertinimo mikrolygiu (vietos lygiu) rezultatus perkelti į makrolygmenį (ES lygmenį).

1.6

EESRK mano, kad reikia parengti socialinio vertinimo metodus konkrečiai ESVF (1) ir SPIP (2) reglamentams, todėl rekomenduoja, kad šiems reglamentams parengti metodai būtų išbandyti atliekant atidžią stebėseną ir prireikus peržiūrėti. To reikia siekiant užtikrinti, kad jie nesutrukdys socialinėms įmonėms gauti finansavimą pagal šias priemones. Tokiu būdu Komisija galėtų parengti bendras gaires ir principus ir nustatyti ne tai, kaip turi būti vertinama, o kas turi vertinama.

1.7

EESRK toliau nagrinės šią temą ir atidžiai stebės, kaip Komisija įgyvendina metodą, kad užtikrintų, jog šis neslopina socialinių įmonių vystymosi Europoje. Be to, jis toliau plėtos diskusiją apie tai, kaip ilgainiui galima būtų vertinti socialinį poveikį kitose srityse.

2.1

Komisijos komunikatas „II bendrosios rinkos aktas. Drauge už naująjį augimą“ (3) pabrėžia poreikį parengti metodus, skirtus įvertinti socialinių įmonių teikiamą socialinę ir ekonominę naudą įgyvendinant ESVF ir SPIP.

2.2

Atitinkamai Komisijos Socialinio verslo komisijos ekspertų grupės (GECES) pakomisei (4) buvo pavesta parengti Komisijai gaires, kaip socialinės įmonės galėtų vertinti jų socialinį poveikį.

2.3

Šioje nuomonėje aptariama socialinių įmonių vaidmuo rengiant ES socialinio poveikio vertinimo metodą visų pirma atsižvelgiant į ESVF ir SPIP. Tačiau ši tema yra svarbi, todėl EESRK pabrėžia, jog ilgainiui socialinio poveikio vertinimo taikymas turėtų būti svarstomas ir kitose srityse siekiant užtikrinti nuoseklų požiūrį.

2.4

Socialinės įmonės minimos keliose naujausiose ES iniciatyvose. Be to, EESRK dėjo nemažai pastangų nagrinėti šią temą (5), pavyzdžiui, aptariant ESVF ir socialinėms įmonėms iškylančius uždavinius (6). Vienas pagrindinių vaidmenų tenka Komisijos pradėtai įgyvendinti Socialinio verslo iniciatyvai (SVI) (7), kuria siekiama skatinti socialinio verslumo ir socialinių įmonių plėtrą ir augimą ES.

2.5

Socialinės įmonės įkuriamos siekiant socialinių tikslų ir veikia socialinėje ekonomikoje. EESRK pabrėžia, kad siekiant apsaugoti šį modelį kiekviename SVI grindžiamas reglamentas, norma ar programa turėtų remtis SVI pateikta socialinių įmonių apibrėžtimi, nes ji apima platų socialinių įmonių spektrą, kuris tinka įvairiems valstybių narių taikomiems modeliams.

2.6

Svarbu nurodyti, kad šia nuomone nėra siekiama pagrįsti bet kokių įmonių socialinio poveikio vertinimą. Jos tikslo nereikia painioti su įmonių socialinės atsakomybės iniciatyva ar visų darbdavių įpareigojimu sudaryti deramas darbo sąlygas ir laikytis kolektyvinių sutarčių. Be to, reikėtų pažymėti, kad valstybės narės ir toliau lieka atsakingos už veiksmingą socialinės sferos funkcionavimą ir infrastruktūrą.

2.7

Net jeigu šioje nuomonėje aptariamas tik socialinių įmonių veiklos rezultatų, o ne pačių socialinių įmonių, socialinis poveikis, tų įmonių struktūra ir veiklos modeliai yra pagrindiniai elementai, kurie daro socialinį poveikį internalizuodami socialines sąnaudas ir kurdami teigiamus išorės veiksnius.

3.1

Ekonominiai rezultatai seniai tapo pagrindiniais organizacijų ir šalių išsivystymo rodikliais, neatsižvelgiant į tai, ar jų pagrindinis rūpestis yra ekonominė, ar socialinė pažanga. Siekiant tvarumo, turėtų būti laikomasi labiau holistinės vizijos ir atsižvelgiama į socialines, aplinkosaugines bei ekonomines pasekmes.

3.2

Pastaraisiais metais į tai kreipiamas vis didesnis dėmesys. 2008 m. EESRK priėmė nuomonę savo iniciatyva „Ne vien tik BVP. Tvaraus vystymosi rodikliai“ (8), kurioje pabrėžė būtinybę parengti naujus tvarumo ir gerovės vertinimo metodus, kad būtų sprendžiami socialiniai uždaviniai. 2009 m. Komisija atsiliepė parengdama komunikatą „BVP ir kiti rodikliai: pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“ (9), kuriame atkreipė dėmesį į būtinybę parengti naujas socialinio vystymosi stebėsenos ir vertinimo priemones. Be to, kitos organizacijos taip pat patvirtino naujas priemones, pvz., OECD priėmė Geresnio gyvenimo indeksą (angl. Better Life Index) (10).

3.3

Europai šiuo metu, keičiantis gerovės modeliams, labiau negu bet kada svarbu sutelkti dėmesį į realios vertės kūrimą. Pastaraisiais metais tai buvo pabrėžta iniciatyvomis, kuriomis skatinamas Ekonominės ir pinigų sąjungos socialinis matmuo (11) ir siūloma apibrėžti socialinius rodiklius ir veiksmus, kurie papildytų ekonomines ataskaitas. Šiuo metu tokios pozicijos laikomasi daugelyje ES dokumentų; siekiant veiksmingai įgyvendinti direktyvas, programas ar veiksmus būtina vertinti ir stebėti socialinę pridėtinę vertę, socialinius pasiketimus ir poveikį.

3.4

Socialinio poveikio vertinimas yra svarbi tema, jis atlieka pagrindinį vaidmenį atkuriant Europos socialinį matmenį. Todėl EESRK abejoja, ar Komisija turėtų taip skubėti šioje srityje, ir ragina skirti daugiau laiko išsamioms diskusijoms išplečiant klausimų ratą, kad būtų galima parinkti tinkamiausias formas ir metodikas. Todėl reikėtų nurodyti, kad atsižvelgiant į pagrindinį tikslą – remti socialines įmones joms siekiant įvykdyti savo uždavinius, Komisija rengdama priemones turi elgtis atsargiai, kad šios neduotų priešingų rezultatų.

3.5

Reikia turėti omeny, kad daugelyje valstybių narių informacijos apie socialines įmones ir socialinę ekonomiką yra labai mažai. Sektoriaus plėtrai diskusijos apie socialinį poveikį gali būti žalingos, jei prie štai neaptariami palankių sąlygų socialinių įmonių vystymuisi skatinimo klausimai. Todėl EESRK ragina komisiją tekti pirmenybę visiškam SVI įgyvendinimui siekiant užtikrinti teisingas ir skaidrias sąlygas socialinėms įmonėms visose valstybėse narėse, o tik po to pradėti įgyvendinti socialinio poveikio vertinimo iniciatyvą.

4.1

Socialinio poveikio vertinimas duoda naudos visiems visuomenės sektoriams. Socialinės įmonės pagrindinis tikslas yra daryti teigiamą socialinį poveikį ir tai dažnai yra įmonės veiklos nuolatinė, integrali dalis. Svarbu atskirti socialinius rezultatus ir įmonių rezultatus; turi būti vertinamas socialinis poveikis, o ne organizacijos.

4.2

Suinteresuotieji subjektai apibūdina socialinį poveikį panašiai, tačiau esama ir skirtumų. EESRK pabrėžia bendro sutarimo svarbą ir siūlo, kad jis būtų apibūdintas kaip socialinės įmonės konkrečios veiklos socialiniai rezultatai ir poveikis.

4.3

Taip pat svarbu pažymėti, kad poveikio vertinimu vertinami ne tik siekiami rezultatai, bet ir visuotiniai rezultatai (siekiami ir nesiekiami) ir jų poveikis.

4.4

Įvertinti socialinį poveikį nėra lengva, nes veiklos ryšį su rezultatais gali būti sunku įrodyti. Teigiamas poveikis dažnai yra kokybinio pobūdžio ir kartais jis išryškėja tik po ilgo laiko tarpo. Jei bus siekiama išreikšti veiklą skaičiais, kyla nemažas pavojus, kad gauta informacija įvertins ne tai, ko siekiama, arba įvertins ne taip, kaip siekiama. Todėl socialinių įmonių negalima versti viską vertinti kiekybiškai, taigi sutelkti dėmesį tik į tokią veiklą, kurią galima lengvai išmatuoti, kiekybiškai įvertinti ar iš išorės pastebėti.

4.5

Reikėtų kiekybinį vertinimą laikyti tik vienu iš vertinimo būdų, kartu taikant kokybinius modelius, tokius kaip naratyviniai metodai. Toks alternatyvus, arba papildomas, modelis, kai renkamos informatyvios istorijos, kurias pasakoja naudos gavėjas, yra labai svarbus vertinant socialinės įmonės veiklos „pridėtinę vertę“. Be to, pažymėtina, kad vertės sukūrimo vertinimo rezultatas nebūtinai turi būti galutinis skaičius – tai gali būti skaičių ir teksto derinys.

4.6

Tam, kad būtų dar išsamiau išnagrinėta ši sudėtinga tema, EESRK rekomenduoja Komisija inicijuoti duomenų apie turimus metodus rinkimą, kad būtų galima atlikti palyginamą valstybių narių duomenų analizę.

5.1

ES dabartinėmis sąlygomis (ESVF ir SPIP) taikytino socialinio poveikio vertinimo metodo būtina sąlyga yra suinteresuotųjų subjektų, visų pirma socialinių įmonių, naudotojų, politinius sprendimus priimančių veikėjų, finansuotojų bei tam tikrais atvejais socialinių paslaugų teikėjų, valstybinių institucijų ir socialinių partnerių dalyvavimas. Toks suinteresuotųjų subjektų įtraukimas užtikrina pasitikėjimą ir pagrindžia bendrą požiūrį į pageidaujamą poveikį.

5.2

Išankstinė tokio suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo sąlyga yra bendras sutarimas dėl socialinio poveikio vertinimo pagrindinių sąvokų. Tokie terminai kaip indėlis (angl. input) , produkcija (angl. output) , rezultatas (angl. outcome) ir poveikis (angl. impact) skirtinguose kontekstuose dažnai apibrėžiami nevienodai. Svarbu, kad suinteresuotieji subjektai šiuos terminus traktuotų vienodai.

5.3

Tikrindami tik produkciją (pvz., mokymo kursuose dalyvaujančių asmenų skaičių) mes neįvertinsime realaus veiklos poveikio. Todėl svarbu pripažinti, kad vertinant socialinį poveikį vertinama nebe produkcija, o poveikis. Tokiu būdu galima nustatyti realią pridėtinę vertę, sykiu atsižvelgiant į sudėtingą ir tarpdisciplininį socialinio poveikio vertinimo pobūdį.

5.4

Be to, būtina pažymėti, kad reikėtų toliau tirti, su kokiais sunkumais susiduriama siekiant socialinio poveikio vertinimo mikrolygiu (vietos lygiu) rezultatus perkelti į makrolygmenį (ES lygmenį); taip pat reikia tirti, kaip vertinimo metoduose atsižvelgiama į asmenų ir įmonių teises ir poreikius.

6.1

Socialinis poveikis vertinamas daugeliu įvairių būdų, todėl sunku raginti susitarti dėl vieno metodo ar net palyginti skirtingus metodus (12). Yra parengta daug metodų, daugelis jų buvo sukurti vykdant skirtingus EQUAL projektus (13). Jiems bendra tai, kad tai yra iš apačios į viršų kylančios iniciatyvos, skirtos užtikrinti socialinius pokyčius, paremtus realiais poreikiais ir realia veikla.

6.2

Žinomiausi metodai yra: socialinės investicijų grąžos metodas, kuris paremtas rezultatais ir kuriuo siekiama atskleisti, kaip organizacija kuria socialinę, aplinkosauginę ir ekonominę vertę, ir socialinės apskaitos metodas, kuris skirtas organizacijos socialinių tikslų planavimui, matavimui ir vertinimui (14). Bendresnis socialinės pridėtinės vertės nustatymo metodo pavyzdys galėtų būti Visuotinės atskaitomybės indeksas (angl. Global Reporting Index) – tvarumo atskaitomybės sistema, pagal kurią pateikiamos socialinės, aplinkosauginės ir ekonominės ataskaitos. Tačiau esama ir daug kitų metodų (15).

6.3

Šiems metodams bendra tai, kad jie sukurti atsižvelgiant į socialinės įmonės veiklos tikslus, o ne vadovaujantis kituose sektoriuose taikomais modeliais. Jais ne tik matuojama produkcija per tam tikrą laiko tarpą, bet ir dažnai remiamasi platesniu nelinijiniu procesu, pvz., Pokyčių teorija (16), kuri, kalbant paprastai, apibrėžia, kiekybiškai įvertina ir fiksuoja. Naudojant tokius metodus vertinimo procesas integruojamas į įmonės verslo planavimą ir tampa svarbia vidinio tobulinimo priemone.

6.4

Rengiant socialinio poveikio vertinimo metodus turi būti laikomasi proporcingumo principo ir jais turi būti siekiama paremti socialinę įmonę. Daugelis socialinių įmonių yra mažos ir neseniai įkurtos, jų riboti ištekliai neleidžia joms taikyti sudėtingų metodų. Todėl siekdamas užtikrinti, kad biurokratinė našta būtų ribota ir proporcinga, EESRK rekomenduoja, kad poveikio vertinimo išlaidas padengtų ne socialinės įmonės, o kiti suinteresuotieji subjektai (ES, fondų valdytojai).

6.5

EESRK siūlo, kad rodiklius parinktų socialinės įmonės pasitarusios su vartotojais ir suinteresuotaisiais subjektais. Pavyzdžiui, galėtų būti pasirinkti tokie rodikliai kaip socialinės įmonės „sąnaudos, kurių išvengė visuomenė“ arba jos „padarytas poveikis“, tačiau taip pat gali būti atsižvelgiama į įmonės tikslų gynimo veiksmus bei į jų struktūrą ir veiklos modelius.

6.6

Remdamasi esamais metodais Komisija turėtų apsvarstyti galimybę remiantis EESRK rekomendacijomis parengti ES sistemą, kuri suderintų kai kuriose šalyse taikomus konkrečius reglamentus ir jų gerovės organizacijų bei socialinių įmonių modelius.

7.1

Kadangi yra be galo sunku parinkti kurį nors vieną socialinio poveikio vertinimo metodą ar standartinius rodiklius, Komisijai visų pirma reikėtų paskleisti informaciją apie dažniausiai visų naudojamus principus ir metodus ir paskatinti įmones jais pasinaudoti. Remdamasi šia patirtimi Komisija gali parengti socialinių rezultatų (o ne produkcijos) vertinimo bendras gaires ir sukurti principų sistemą, nurodančią, ką vertinti, užuot bandžius apibrėžti kaip vertinti socialinį poveikį.

7.2

Kadangi tema yra sudėtinga, EESRK rekomenduoja visų pirma išbandyti ESVF ir SPIP parengtus metodus. Tokiu būdu Komisija galės atidžiai stebėti taikomų metodų poveikį ir prireikus atlikti jų peržiūrą. Visi duomenys turėtų būti skirstomi pagal lytį, kad galima būtų pripažinti moterų vaidmenį socialinio verslumo srityje ir užtikrinti finansavimo skaidrumą. Tai padėtų užtikrinti, kad naudojami metodai neapribotų galimybės naudotis finansavimu numatytiems tikslams.

7.3

Rengdama šiuos bandomuosius projektus Komisija taip pat turi apsvarstyti tokius aspektus kaip „audito“ funkcijos/suinteresuotojo subjekto kompetencija ir uždavinys. Tai glaudžiai siejasi su papildomomis sąnaudomis ir šių veikėjų motyvais. EESRK ragina Komisiją stengtis rengiant vertinimo reikalavimus mažinti šias sąnaudas, taip pat vengti kurti nereikalingas biurokratines kliūtis ar iškraipyti socialinį vystymąsi.

7.4

Esama pavojaus, kad konkrečiai ESVF ir SPIP parengtas vertinimo metodas dominuos ir įgyvendinant kitas su socialinėmis įmonėmis susijusias priemones bei taisykles nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis. Netinkamai ar neteisingai naudojant socialinio poveikio vertinimą gali būti trukdoma socialinėms inovacijoms ir eksperimentams. Siekiant sumažinti šį pavojų Komisijai reikėtų valstybėms narėms siūlyti informavimo ir mokymo programas.

7.5

Ši nuomonė yra pirmas EESRK žingsnis socialinio poveikio vertinimo srityje. Ja reaguojama į Komisijos darbą šiuo klausimu. Tačiau, EESRK manymu, labai svarbu tęsti ir plėsti šią diskusiją, todėl jis stebės Komisijos darbą ir toliau tirs šiuos klausimus kitose savo politinio darbo srityse.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/23

1.1

Kadangi struktūrinės reformos nebuvo įgyvendintos, o krizė padarė neigiamą socialinį ir ekonominį poveikį, Europoje sulėtėjo ekonomikos augimas, buvo prarastos darbo vietos, plinta skurdas ir atskirtis, kartu senėja visuomenė, didėja migracijos srautai ir įsigali euroskepticizmas; todėl dabar labai skubiai reikia tokio politinio modelio, kuris stiprintų politinę atsakomybę, solidarumą ir pagrindines Europos socialinio acquis vertybes.

1.2

mano, kad šiuo kritiniu momentu minimalių pajamų įvedimas Europoje padės užtikrinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, apsaugoti pagrindines žmogaus teises, garantuoti ekonominių ir socialinių tikslų pusiausvyrą ir teisingai paskirstyti išteklius ir pajamas;

1.3

atkreipia dėmesį į EESRK tarnybų lygmeniu vykusias svarbias diskusijas ir pabrėžia, kad Europos Sąjungoje būtina skubiai garantuoti pakankamas minimalias pajamas priimant pagrindų direktyvą, kuri padėtų veiksmingai šalinti skurdą sudarant palankesnes sąlygas patekti į darbo rinką, kaip ragina Regionų komitetas (1) ir įvairios su skurdu kovojančios organizacijos (2), ir prašo Komisijos imtis suderintų veiksmų atsižvelgiant į 2011 m. priimtą Europos Parlamento rezoliuciją (3);

1.4

siūlo Komisijai išnagrinėti minimalių pajamų Europoje finansavimo galimybes ir visų pirma sutelkti dėmesį į atitinkamo Europos fondo įsteigimo perspektyvą;

1.5

prašo įgyvendinti daugiau priemonių, kad strategijoje „Europa 2020“ nustatyti tikslai dėl užimtumo, skurdo ir socialinės atskirties būtų iš tikrųjų pasiekti. Šiose priemonėse turėtų būti numatyta: pirma, toliau siekti horizontaliųjų užimtumo tikslų; antra, nustatyti trijų rodiklių, sudarančių sudėtinį skurdo ir socialinės atskirties rodiklį (indikatorių), kiekybinio sumažinimo tikslus; trečia, nustatyti Europos ir nacionalinio lygmens tarpinius tikslus visuomenės grupėms, kurioms kyla didesnė skurdo rizika negu kitiems gyventojams (pavyzdžiui, vaikams ir nepilnoms šeimoms) ir skurstantiems dirbantiesiems; ketvirta, atlikti tyrimą, kaip valstybės narės apskaičiuoja skurdo lygį ir nustato nacionalinius tikslus; penkta, gauti valstybių narių atnaujintą įsipareigojimą užtikrinti, kad jungtinėmis visų jų pastangomis būtų galima pasiekti bendrą Europos Sąjungos tikslą;

1.6

ragina veiksmingai įvertinti į nacionalines reformų programas (NRP), nacionalines socialines ataskaitas (NSA) ir finansų konsolidavimo programas įtrauktų priemonių socialinį poveikį užtikrinant, kad tokios priemonės nedidintų skurdo ir socialinės atskirties, ir siekiant aktyviau įtraukti pilietinę visuomenę į NRP ir NSA rengimo procesą;

1.7

primygtinai ragina atidžiau stebėti blogėjančią skurdo ir socialinės atskirties padėtį ir ragina Komisiją, kad ji įvertindama NRP ir NSA kiekvieną kartą, kai tai yra reikalinga, siūlytų konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas dėl socialinės įtraukties. Jos taip pat turėtų būti taikomos specialiose Europos Komisijos, Europos Centrinio Banko ir Tarptautinio valiutos fondo pagalbos programose dalyvaujančioms šalims;

1.8

pabrėžia, kad turėti deramą darbą – geriausia apsaugos nuo skurdo ir socialinės atskirties garantija, ir ragina Komisiją, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, įgyvendinti Susitarime dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo numatytas augimą skatinančias priemones; pritaria Europos Komisijos nario Antonio Tajani ketinimui sudaryti pramonės susitarimą, kuriuo siekiama sustiprinti ES pramonę ir jos potencialą kurti darbo vietas;

1.9

ypač pabrėžia, kad svarbu didinti darbuotojų, bedarbių ir visų pažeidžiamų visuomenės grupių dalyvavimą mokymosi visą gyvenimą programose ir gerinti profesinių kvalifikacijų lygį ir naujų įgūdžių įgijimą, nes tai gali paspartinti integraciją į darbo rinką, padidinti našumą ir paskatinti galimybes rasti geresnį darbą.

2.1

Garantuotos minimalios pajamos (GMP) – tai įmokomis nepagrįstas pajamų rėmimas, suteikianti apsaugą tiems asmenims, kurie negali gauti socialinio draudimo išmokų (4). Kaip paskutinė apsisaugojimo nuo skurdo priemonė, jos yra neatsiejamos nuo kito pajamų šaltinio neturinčių žmonių ir jų išlaikytinių teise į orų gyvenimą (5). Garantuotų minimalių pajamų sampratos nereikia painioti su minimaliu darbo užmokesčiu, kuris nustatomas kolektyvinėmis sutartimis arba įstatymų leidėjo.

2.2

Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos (1989 m.) (6) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta darbo rinkoje nedalyvaujančių žmonių, neturinčių pakankamų pragyvenimo lėšų, teisė „turėti pakankamai išteklių ir gauti socialinę paramą“.

2.3

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (2000 m.), kuri yra teisiškai privaloma kaip neatsiejama naujosios Reformų sutarties dalis, nurodoma: „Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti [...]“ (1 straipsnis), taip pat teigiama, kad „siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad [...] būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų“ (34 straipsnio 3 punktas).

2.4

Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (153 straipsnio 1 dalies h punktas) Sąjungai leidžiama priimti teisės aktus, kuriais remiama ir papildoma valstybių narių veikla iš darbo rinkos išstumtų asmenų integracijos srityje. Horizontaliojoje socialinėje išlygoje (9 straipsnis) tarp reikalavimų, į kuriuos Sąjunga privalo atsižvelgti nustatydama ir įgyvendindama savo politiką ir veiksmus, nurodomas didelis užimtumas, tinkama socialinė apsauga ir kova su socialine atskirtimi.

2.5

Rekomendacijoje 92/441/EEB (7) valstybės narės raginamos pripažinti „pagrindinę asmens teises į pakankamas [ir patikimas] pajamas ir socialinę paramą“, pritaikyti savo socialinės apsaugos sistemas ir nustatyti bendrus įgyvendinimo kriterijus, tačiau nenurodomas minimalus ribinis dydis ES lygmeniu.

2.6

2008 m. Komisijos paskelbtoje rekomendacijoje (8) pripažįstama, kad pajamų rėmimas yra vienas iš trijų aktyvios įtraukties elementų ir kartu pabrėžiama, kad tokią paramą gaunantys asmenys turi būti pasirengę įsitraukti į darbo rinką, profesinį mokymąsi arba bet kokią kitą socialinės įtraukties priemonę.

2.7

Skurdo ir socialinės atskirties šalinimas yra strategijos „Europa 2020“ prioritetinis tikslas. Joje buvo parengtas Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas  (9). Šiame plane pirmą kartą nustatytas skurdo ir socialinės atskirties sumažinimo tikslas, t. y. iki 2020 m. sudaryti sąlygas bent 20 mln. žmonių išbristi iš šios padėties remiantis trim rodikliais: skurdo rizikos riba (apibrėžta kaip gyventojų, kurių pajamos mažesnes nei 60 proc. nacionalinės disponuojamų pajamų medianos, procentinė dalis), didelis materialinis nepriteklius (kai dėl lėšų stygiaus susiduria nepritekliaus elementais iš apibrėžto materialinio nepritekliaus elementų sąrašo) ir galiausiai labai žemas užimtumas (t. y. priklausymas darbo neturintiems namų ūkiams) (10). EESRK teigiamai įvertino tokį įsipareigojimą ir pabrėžė, kad ES politika neturėtų didinti skurdo rizikos (11).

2.8

Strategijoje „Europa 2020“ nustatytas pagrindinis tikslas skurdo ir socialinės atskirties mažinimo srityje pagrįstas konkrečiu asmenų skaičiumi, o tai labai skiriasi nuo kitų didžiųjų tikslų įgyvendinimo metodų (12): pastarieji išreikšti procentine dalimi, todėl valstybėms narėms lengviau pasiekti tą patį tikslinį skaičių procentine išraiška.

2.9

Valstybės narės pačios nusprendžia, pagal kokius metodus jos nustato savo nacionalinius tikslus ir priemones jiems pasiekti/jų pasiekimo priemones. Tačiau susumavus nacionalinius tikslus tikrai nebus pasiektas 20 mln. žmonių tikslas, nustatytas strategijoje „Europa 2020“: apskaičiuota, kad susumuoti nacionaliniai tikslai nuo didžiojo strategijos „Europa 2020“ tikslo atsilieka 5–8 mln. žmonių (13). Be to, daugelyje nacionalinių reformų programų nėra pakankamai aiškiai nurodyta, kaip bus pasiektas skurdo mažinimo tikslas, ir trūksta tinkamų priemonių socialinei įtraukčiai skatinti (14). Šalys, gaunančios specialią paramą iš Europos Komisijos, Europos Centrinio Banko ar Tarptautinio valiutos fondo, neprivalo pateikti konkrečių nacionalinių reformų programų (15): jos turi atsiskaityti tik pagal savo susitarimo memorandumą, tačiau juose nenumatytos skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemonės.

2.10

2010 m. priimtoje rezoliucijoje Europos Parlamentas (16) ragina valstybes nares įvesti sistemas, kuriomis būtų garantuojamos minimalios pajamos, lygios 60 proc. nacionalinių disponuojamų pajamų medianos, ir prašo ES pateikti ryžtingesnių rekomendacijų, o 2011 m. paskelbtoje rezoliucijoje (17) Europos Parlamentas primygtinai prašo Komisijos pradėti konsultacijas dėl galimybės inicijuoti teisės aktą dėl pakakamų minimalių pajamų.

3.1

EESRK pripažįsta, kad skurdas yra žmogaus teisių pažeidimas, todėl juo labiau būtina imtis papildomų veiksmų siekiant įgyvendinti tikslus, nustatytus Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 punkte, ir laikosi nuomonės, kad nepritekliaus pašalinimas yra visos Europos mastu siektinas uždavinys.

3.2

Daugelyje šalių (18) neįgyvendintos struktūrinės reformos ir nuo 2008 m. tebesitęsianti krizė padidino skurdo ir socialinės bei profesinės atskirties riziką: naujausi Eurostato duomenys (19) patvirtina, kad 24,2 proc. (t. y. 119,7 mln.) Europos Sąjungos gyventojų yra iškilusi skurdo arba socialinės atskirties rizika (20). 2011 m. šis rodiklis pakilo 19-oje valstybių narių, o 2008–2011 m. laikotarpiu skurdą arba socialinę atskirtį patiriančių žmonių skaičius padidėjo 4 mln. Nuo 2008 m. pablogėjo ir trys rodikliai, sudarantys „skurdo ar socialinės atskirties riziką“: 17 proc. gyventojų kyla skurdo rizika, 9 proc. patiria didžiulį materialinį nepriteklių ir 10 proc. asmenų priklauso žemo užimtumo namų ūkiams). Daugelyje šalių neturtingieji dar labiau skursta (21).

3.3

Vaikai (iki 18 metų amžiaus) yra viena iš visuomenės grupių, kurioms skurdo ar socialinės atskirties rizika kyla dažniau nei kitiems gyventojams (22). Jų yra 27,1 proc. Kai kuriose šalyse skurdas gresia santykinai didelei daliai vyresnių nei 65 metų amžiaus asmenų (23).

3.4

Visose valstybėse narėse didėja tiek vidiniai, tiek ir tarpvalstybiniai ir tarpregioniniai pajamų lygio skirtumai ir socialinė nelygybė; jie dar labiau paaštrėjo krizės sąlygomis (24). Be to, visuomenės grupės, kurios dar prieš krizę buvo nepalankioje padėtyje, tampa dar labiau pažeidžiamos (25).

3.5

Krizė išryškino naujas skurdo formas, pavyzdžiui, benamystę, energetinį skurdą, finansinę atskirtį (negalėjimą pasinaudoti pagrindinėmis bankų paslaugomis ar gauti paskolos) ar pernelyg didelį namų ūkių įsiskolinimą; be to, įvairių rūšių socialinė rizika dažniau iškyla moterims nei vyrams. Be to, pažeidžiamiausios visuomenės grupės, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenys (ypač labai senyvo amžiaus asmenys ir pagyvenusios moterys), neįgalieji, sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantys asmenys, nepilnos šeimos, mažas pajamos gaunantys namų ūkiai, taip pat imigrantai ir kai kurios etninės mažumos, pavyzdžiui, romai, patiria neproporcingai didelį įvairių rūšių nepriteklių.

3.6

Užimtumo ir socialinė padėtis Europos Sąjungoje yra kritinė. Nedarbo lygis nuolat didėja: 2013 m. sausio mėn. darbo neturėjo 26,2 mln. žmonių, t. y. 10,8 proc. darbingo amžiaus Sąjungos gyventojų (euro zonoje – 19 mln. žmonių, t. y. 11,9 proc. darbingo amžiaus gyventojų); didelį susirūpinimą kelia namų ūkių ekonominė padėtis (26). Visoje Europos Sąjungoje jaunimo nedarbas pasiekė rekordinį lygį: darbo neturi 23,6 proc. darbingo amžiaus jaunuolių ir ryškėja tendencija, kad jaunimas tokioje padėtyje būna vis ilgiau ir ilgiau.

3.7

EESRK labai susirūpinęs dėl didėjančio skurstančių dirbančiųjų skaičiaus, kurį visų pirma lemia plintantys nenuolatiniai darbo santykiai ir mažas darbo užmokestis. 2011 m. 8,9 proc. darbuotojų gyveno žemiau skurdo ribos ir jie sudarė trečdalį visų darbingo amžiaus suaugusiųjų, kuriems kyla skurdo rizika (27).

4.1

EESRK išdėstė savo poziciją dėl klausimų, kurie yra tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su minimaliomis pajamomis ir skurdu, ir įvairiose nuomonėse pateikė atitinkamas rekomendacijas (28). Atsižvelgiant į neigiamą krizės poveikį, šiandieną kaip niekad aktualios 1989 m. Komiteto pateiktos pastabos ir rekomendacijos (29). Visų pirma jis pritaria Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planui, nes mano, kad atviras koordinavimo metodas ir horizontalioji išlyga gali padėti užtikrinti minimalias pajamas ir kovoti su skurdu bei socialine atskirtimi.

4.2

Būtinybė skubiai sukurti minimalių pajamų sistemą buvo pabrėžta viešame klausyme (30), kurį EESRK organizavo rengdamas nuomonę ir kuriame susirinkę ekspertai ir visuomenės veikėjai svarstė, kaip patobulinti skurdo įvertinimo metodus ir kokius sunkumus reikia įveikti siekiant sukurti Europos minimalių pajamų sistemą.

4.3

Skurdas (31) ir socialinė atskirtis yra daugialypio pobūdžio, todėl būtina stiprinti Europos valdymo socialinį aspektą: socialiniu požiūriu tvari makroekonominė politika yra būtina išankstinė sąlyga krizei įveikti ir visuomenės sanglaudai užtikrinti. Nuolatinis skurdas ir atskirtis kenkia ekonomikai, nes mažėja disponuojamos pajamos ir paklausa, silpnėja konkurencingumas ir varžomas nacionalinis biudžetas.

4.4

Šiuo požiūriu EESRK yra įsitikinęs, kad reikia iš naujo persvarstyti prioritetus ir politiką, ypač pinigų politiką, įskaitant Stabilumo ir augimo paktą, konkurencijos ir užsienio prekybos, biudžeto bei mokesčių politiką.

4.5

EESRK teigiamai vertina 2013 m. vasario 20 d. atnaujintą socialinių investicijų dokumentų rinkinį (32), kuriame valstybės narės raginamos sukurti veiksmingą ir tinkamą pajamų rėmimą, atsižvelgiant į vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu įvertintus socialinius poreikius, ir nustatyti orientacinius biudžetus, pagrįstus prekių ir paslaugų sąrašu, kad tam tikro dydžio ir sudėties šeima galėtų gyventi pakankamai gerai, kartu įvertinant atitinkamas mėnesio ar metines išlaidas.

4.6

EESRK primygtinai ragina Komisiją greičiau ištesėti duotą pažadą (33), t. y. remti valstybių narių veiklą ir šiuo tikslu vykdyti aktyvios įtraukties skatinimo reformų stebėseną, parengti orientacinių biudžetų sudarymo metodiką ir stebėti paramos pajamoms (pajamų rėmimo) adekvatumą, remdamasi minėtais orientaciniais biudžetais, kai jie bus parengti bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis.

4.7

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad geriausias būdas sumažinti skurdą ir išvengti socialinės atskirties – atgaivinti ekonomikos augimą, padidinti konkurencingumą ir kurti palankias veiklos sąlygas Europos įmonėms (įskaitant, pavyzdžiui, pernelyg didelės administracinės naštos šalinimą ir galimybių gauti finansavimą užtikrinimą), kad jos galėtų plėstis ir kurti darbo vietas atitinkamų įgūdžių turintiems žmonėms.

4.8

Komitetas pabrėžia, kad būtina ypatingą dėmesį skirti mokymosi visą gyvenimą programoms, nes tai viena iš pagrindinių kovos su skurdu ir socialine atskirtimi priemonių, skatinanti užimtumą ir galimybę įgyti žinių bei patekti į darbo rinką. Svarbu didinti mokymosi visą gyvenimą programų dalyvių skaičių, įskaitant darbuotojų, bedarbių ir pažeidžiamų socialinių grupių, ir tobulinti profesines kvalifikacijas bei įgyti naujų įgūdžių, kurie gali padėti greičiau integruotis į darbo rinką, padidinti našumą ir padėti žmonėms gauti geresnį darbą.

4.9

EESRK pritaria integruotam požiūriui į socialinį verslumą, pagal kurį skiriamas didesnis finansavimas Europos socialinio verslumo fondui ir šioje srityje gerinama teisinė ir administracinė aplinka siekiant skatinti socialinės ekonomikos įmones, kurios, būdamos ekonomikos augimo, inovacijų ir užimtumo centrai, gali spręsti atskirties problemas.

4.10

EESRK palankiai vertina neseniai paskelbtą rekomendaciją dėl vaikų skurdo (34), tačiau apgailestauja, kad tokiam dideliam skaičiui nuolat kylanti jų skurdo rizika, kuri perduodama iš kartos į kartą, parodo šiuo metu įgyvendinamos politikos trūkumus.

4.11

EESRK su nerimu konstatuoja, kad strategijoje „Europa 2020“ nustatytas skurdo ir socialinės atskirties mažinimo tikslas (skurstančiųjų skaičių Sąjungoje iki 2020 m. sumažinti 20 mln.) nebus pasiektas.

4.12

EESRK jau anksčiau yra nurodęs, kad pilietinės visuomenės dalyvavimo nacionalinių reformų programų rengimo procese lygis įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi, o kai kuriose jai praktiškai nesudaromos galimybės dalyvauti (35).

4.13

Atnaujintų duomenų apie pajamas ir gyvenimo sąlygas trūkumas trukdo įgyvendinti strategiją „Europa 2020“.

5.1

EESRK supranta, kad suteikti Europos Sąjungai konkretų pagrindinį vaidmenį garantuojant minimalių pajamų apsaugą būtų išskirtinai sudėtingas politinis uždavinys atsižvelgiant į labai skirtingą valstybių narių ekonominę padėtį, minimalių pajamų sistemą (36) ir socialinės apsaugos struktūrą, taip pat į subsidiarumo principą, įvairiausias teises ir pareigas, susijusias su apsauga garantuojant minimalias pajamas, ir sudėtingą sąveika tarp, viena vertus, politikos ir jos rezultatų ir, kita vertus, „solidarumo“ sampratos Sąjungoje.

5.2

Nepaisant to, EESRK mano, kad reikia įvesti minimalių pajamų sistemas ir sustiprinti jau veikiančias, nes praėjus 22 metams po rekomendacijos 92/441/EEB paskelbimo dar ne visos valstybės narės užtikrino galimybę visur ir visapusiškai jomis pasinaudoti ir tinkamą veikimą, o valstybių narių bendri tikslai skurdo ir socialinės atskirties mažinimo srityje smarkiai atsilieka nuo strategijoje „Europa 2020“ nurodyto tikslo (37).

5.3

Atsižvelgdamas į skurdo ir ekonomikos sąveiką, EESRK pabrėžia, kad minimalių pajamų sistemos turi stabilizavimo priemonės potencialą: gali sušvelninti socialinius krizės padarinius ir kartu padaryti priešciklinį poveikį ir suteikti papildomų išteklių paklausai vidaus rinkoje didinti.

5.4

EESRK labai nuogąstauja, kad minimalių pajamų sistemos, kurių taikymo sritis, visuotinumas ir veiksmingumas daugelyje valstybių narių labai skiriasi, nesugebės pakankamai sumažinti skurdo, ir yra susirūpinęs dėl to, kad tokių sistemų nenaudojimas bus dar didesnis tokio veiksmingumo išbandymas (38).

5.5

EESRK palankiai vertina kai kuriuos teigiamus rezultatus, pasiektus taikant atviro koordinavimo metodą socialinėje srityje, tačiau apgailestauja, kad taikomos priemonės ir sistemos nebuvo išsamiai ištirtos, o pasiekta pažanga sprendžiant skurdo ir socialinės atskirties problemas yra ribota.

5.6

EESRK teigiamai vertina tai, kad papildomai prie atviro koordinavimo metodo socialinės politikos srityje būtų priimta ES direktyva, kuri įpareigotų visas valstybes nares įvesti minimalių pajamų sistemas, leistų užtikrinti didesnį jau veikiančių sistemų veiksmingumą atsižvelgiant į skirtingas nacionalines sąlygas ir taip pasiųsti stiprų signalą dėl Europos socialinio ramsčio.

5.7

Siūlomoje direktyvoje reikėtų nustatyti standartus ir bendrus rodiklius, pateikti metodiką jos įgyvendinimo stebėsenai ir sudaryti sąlygas socialinių partnerių, paramos gavėjų ir kitų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimui nacionalinių minimalių pajamų sistemų kūrimo arba reformos įgyvendinimo procese.

5.8

EESRK laikosi nuomonės, kad, įgyvendinant dabartines strategijas ir naudojant esamas priemones bei sistemas, biudžeto ir makroekonominė politika kaip būtinoji sąlyga siekiant sustiprinti solidarumą ir socialinę sanglaudą skirtingose valstybėse narėse ir tarp jų, taip pat turi padėti siekti socialinių investicijų tikslų, numatytų strategijoje „Europa 2020“.

5.9

EESRK yra įsitikinęs, kad Europos Sąjungos pastangos gerinti apsaugą garantuojant minimalias pajamas turi padėti valstybėms narėms – visų pirma toms, kuriose toks poreikis yra opiausias – atverti savo rinkas ir taikyti veiksmingą makroekonominę politiką, taip pat veiksmingiau ir tikslingiau naudotis esamais fondais ir nedelsiant išnagrinėti galimybes, kaip padidinti reikiamus išteklius.

5.10

EESRK primena, kad nors minimalių pajamų sistemos neabejotinai yra tiesiogiai susijusios su socialinės apsaugos ir išmokų sistemomis, jos neturėtų tapti priklausomos nuo pastarųjų, todėl Komitetas pakartoja sąlygas, nustatytas 1989 m. (39) Siekiant šio tikslo minimalių pajamų sistemas turėtų papildyti bendroji politika ir tikslinės priemonės, pavyzdžiui, aktyvi darbo rinkos politika, skirta padėti darbo neturintiems žmonėms grįžti į darbo rinką, įdarbinimo tarnybos, išmokų administravimas ir darbo rinkos programos, pavyzdžiui, profesinis mokymas ir darbo vietų kūrimas, paremtas tinkamomis aktyvinimo strategijomis, kad darbo ieškantys asmenys turėtų daugiau galimybių jį rasti. Labai svarbios ir veiksmingai veikiančios darbo rinkos institucijos, sveikatos priežiūros ir būsto politika, taip pat įperkamos, prieinamos ir kokybiškos viešosios paslaugos.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/32

1.1.

Europos inžinerinei pramonei (1) Europos ekonomikos atgaivinimo procese tenka labai svarbus vaidmuo ir jai keliamas ambicingas tikslas pramonės apimtis iki 2020 m. padidinti tiek, kad ji sudarytų daugiau kaip 20 % BVP. Tačiau norint tokį augimo lygį pasiekti, į priešingą pusę pakeisti dabartines tendencijas ir ištraukti žmones iš nedarbo, reikia, kad įmonės daugiau investuotų.

1.2.

Kad šio tikslo pasiektų, Europa turi susikurti aiškią pramonės viziją ir iškelti jai aiškų tikslą. Be jų reikia ir suderintos, aiškiai į Europos pramonės konkurencingumą orientuotos politikos, apimančios ir kitų sričių politiką, kuri Europą paverstų patrauklesne vieta pradėti verslą.

1.3.

Europa turi būti pozityviau nusiteikusi pramonės permainų, ypač sėkmingų poslinkių Vidurio ir Rytų Europos šalyse, atžvilgiu.

1.4.

Europai reikia geriau suvokti, kokį ji turi turtą, jį didinti ir stiprinti (kvalifikuoti ir motyvuoti darbuotojai, didelė švietimo galimybių įvairovė, milžiniškos mokslo žinios, daug pasaulyje pirmaujančių regioninių klasterių, gerai integruotos tiekėjų ir paslaugų grandinės, gerai išplėtota transporto infrastruktūra ir didžiulė, daugiau kaip 500 milijonų vartotojų vienijanti vidaus rinka, kurioje glaudžiai bendradarbiaujama su socialiniais partneriais).

1.5.

Norint sulaukti naujų investicijų, Europa turi laikytis tokios strategijos, kad jos pramonė pirmautų technologinių inovacijų srityje, o tam, kad būtų pasiektos reikiamos gamybos apimtys ir užimtumo lygis, kaip pagrindinė konkurenciją stiprinanti priemonė, Europa turi tapti patrauklesne masinės gamybos prekes gaminančioms (aukštąsias, mažo ir vidutinio sudėtingumo technologijas taikančioms) įmonėms. EESRK ragina Europos Komisiją paskelbti strategiją, kaip pritraukti daugiau investicijų į aukštųjų technologijų įmones, įskaitant modernias gamyklas, atsiradusias po ketvirtojo pramonės perversmo, taip pat investicijų į nepaprastai aukšto lygio kompetencijas, skatinančias inovacijas visoje vertės grandinėje.

1.6.

Europos mokslinių tyrimų finansavimą reikėtų labiau susieti su pramonės poreikiais ir įmones į inovacijų procesą reikėtų įtraukti jau ankstyvajame etape, taip pat reikėtų remti kūrybingą MVĮ inžineriją, kad naujos idėjos paprasčiau ir greičiau virstų naujais produktais. Reikėtų skatinti ir remti gamybos įmones ir mokslinių tyrimų įstaigas vienijančius klasterius.

1.7.

Europos Komisija turėtų dar labiau stengtis, kad Europos įmonėms, ypač MVĮ, būtų paprasčiau vykdyti savo veiklą. Naujus techninio ir administracinio pobūdžio teisės aktus reikėtų priimti tik tuo atveju, jeigu juose keliamų tikslų neįmanoma pasiekti kitaip. Europos Komisija turėtų daugiau dėmesio skirti tam, kad visose valstybėse narėse būtų nuosekliai taikomos jau galiojančios taisyklės, ir suderinti bei stiprinti rinkos priežiūrą. Europos Komisija turėtų skatinti tokius pat reikalavimus tolygiai taikyti ir kitiems pasaulio regionams.

1.8.

Trūkumus (pavyzdžiui, sudėtingas finansavimo sąlygas, dideles energijos kainas arba su administracinėmis procedūromis ir teisės aktais susijusias sąnaudas) reikėtų šalinti priimant nuoseklesnius ir geriau nuspėjamus teisės aktus.

1.9.

Aukštą užimtumo lygį Europoje bus galima išlaikyti tik tuo atveju, jeigu darbuotojai bus labiau išsilavinę ir profesiniu požiūriu kvalifikuotesni nei šalyse, su kuriomis konkuruojama. Reikėtų skatinti jaunimą (tiek vaikinus, tiek merginas) rinktis su technologijomis susijusias profesijas, reikalaujančias vis didesnio nusimanymo apie įrengimus ir apimančias vis sudėtingesnes paslaugas. Reikia skatinti įmones bendradarbiauti su universitetais ir mokyklomis, taip pat profesinį mokymą ir mokymąsi visą gyvenimą.

2.1.

Inžinerinė pramonė – labai platus ir nevienalytis sektorius, pagal NACE klasifikatorių apimantis 25, 26, 27, 28, 29.3, 32.11 ir 33 skyrius ir klases, išskyrus 33.15–33.17 klases. Inžinerinei pramonei nuo seno priskiriama mechanikos ir elektrotechnikos pramonė bei mašinų pramonė; elektronika, metalo gaminiai ir metalo apdirbimas.

2.2.

Europoje inžinerinės pramonės sektoriuje iš viso veikia maždaug 130 000 įmonių, kuriose dirba daugiau kaip 10,3 mln. labai kvalifikuotų ir patyrusių darbuotojų ir kurių metinė gamyba siekia maždaug 1 840 mlrd. EUR ir sudaro apie trečdalį viso ES eksporto.

2.3.

Šiame pramonės sektoriuje gaminama daug įvairių galutinių produktų ir kitiems sektoriams tiekiamos sudedamosios dalys, detalės, įrankiai, mašinos, įrenginiai, sistemos, technologijos ir kt., taigi jis daro didelę įtaką daugelio kitų sektorių technologijos lygiui ir poslinkiams visuomenėje energijos vartojimo efektyvumo, sveikatos, judumo, komunikacijos ir saugumo srityse.

2.4.

Inžinerinė pramonė – milžiniškas sektorius, kuriame dirba labai daug žmonių ir daug eksportuojama, todėl jis turi didelės reikšmės gaivinant Europos ekonomiką ir siekiant Europos Komisijos komunikate „Stipresnė Europos pramonė ekonomikos augimui ir atsigavimui skatinti“ nustatyto ambicingo tikslo priešinga linkme nukreipti dabartines tendencijas ir pasiekti, kad pramonės dalis BVP iki 2020 m. viršytų 20 %

2.5.

Europos inžinerinę pramonę reikia vertinti ir nagrinėti atsižvelgiant į ES ekonomikos raidą. Ši pramonė yra neatsiejama ir būtina atitinkamos vertės grandinės grandis. Šiuo požiūriu joje susiduriama su tokiomis pat problemomis kaip ir kitose grandyse (plieno pramonėje, energetikos sektoriuje).

3.1.1.

Didelė Europos inžinerinės pramonės produkcijos dalis eksportuojama. Pastaraisiais metais investuota mažiau nei kituose pasaulio regionuose. Dėl to pavojingai plinta vertės grandinių perkėlimo iš Europos reiškinys ir Europos inžinerinė pramonė susiduria su vis didesne pasauline konkurencija.

3.1.2.

Šiaurės Amerika patvirtino reindustrializacijos strategiją, kurioje visų pirma remiamasi mažomis energijos kainomis ir mažesnėmis darbo jėgos sąnaudomis Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo (NAFTA) zonoje. Kinija ir keletas Pietryčių Azijos šalių yra pritraukusios didelių investicijų, ypač elektrotechnikos ir elektronikos sektoriuose, o neseniai ir mašinų pramonėje. Turėdamos valstybės remiamus vystymosi planus, šios pramonės šakos ne tik konkuruoja mažesniais darbo užmokesčiais, bet ir netrukus pradės gaminti didesnę pridėtinę vertę turinčias prekes. Japonijos konkurencingumas šiuo metu auga, nes apie 30 % buvo devalvuota jena. Galiausiai, investicijas gamybos srityje pastaraisiais metais pavyko pritraukti Afrikai ir Artimiesiems Rytams.

3.1.3.

Norint, kad pramonės dalis BVP sudarytų 20 %, reikia sukurti mažiausiai 400 000 naujų darbo vietų per metus. Tik tuo atveju, jeigu Europai pavyks pritraukti daugiau investicijų, bus galima sukurti pakankamai darbo vietų ir turto, kad Europoje būtų galima išlaikyti aukštus socialinius standartus ir įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus. O investuojama Europoje bus tik tuo atveju, jeigu ji bus konkurencinga.

3.1.4.

Akivaizdu, kad tiek daug (daugiau kaip 10 mln.) daugiausia gerai apmokamų darbo vietų pavyks išlaikyti tik tuo atveju, jeigu Europa visą dėmesį skirs tik viršutiniam inžinerinės pramonės rinkos segmentui. Pažangiųjų technologijų įmonės turi lemiamos įtakos pirmavimui technologijų srityje ir inovacijų skatinimui visoje vertės grandinėje, tačiau nepaisant to, labai svarbu, kad Europoje ir toliau būtų gaminami visų rūšių inžineriniai produktai ir prekės, taip pat mažo ir vidutinio sudėtingumo technologijų sektoriuje. Tai turi lemiamos reikšmės ne tik kuriant darbo vietas, bet ir integruotam tiekėjų tinklui, kuris yra vienas didžiausių Europos gamintojų privalumų ir leidžia greitai keistis žiniomis, greitai pritaikyti gamybą ir pasinaudoti regioninių klasterių teikiamais privalumais.

3.2.1.

Inžinerinė pramonė bene labiausiai perorientuojama į žaliąją ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomiką: keičiami inžinerinės pramonės įmonių gaminami produktai, sistemos ir technologijos. Ši pramonės šaka sparčiai juda ketvirtojo pramonės perversmo (2) link, kai masinę gamybą bus galima pritaikyti individualiems poreikiams ir pramonė bus pajėgi visuomenei pasiūlyti naujausius jos reikalavimus atitinkančius sprendimus.

3.2.2.

Europa turi reikiamų mokslo žinių ir kompetencijos mokslinių tyrimų srityje, kad pereitų prie žaliosios ekonomikos, tačiau kuriant inovatyvius produktus to nepakanka. Daugelis Europos technologijų neabejotinai turi mokslinį pranašumą, tačiau šių mokslinių tyrimų rezultatais naudojasi už Europos ribų veikiančios įmonės: Europa nepakankamai patraukli norintiems šias inovacijas diegti gamyboje ir tiekti į rinką, taigi žinių nutekėjimas į konkurentų ekonomiką kelia realią grėsmę.

4.1.1.

Vertinant ES galimybes įgyvendinti iš tikrųjų reikalingą pramonės politiką, susiduriama su rimtomis būdingomis problemomis, kurios darytų poveikį reikalingam perėjimui. Pirma, ES, deja, neturi vizijos ir vadovavimo, todėl įgyvendinama pernelyg daug nenuoseklių iniciatyvų, o reglamentavimo sistema yra labai nenuosekli. Antra, tvarumo koncepcija, kuri galėtų būti integracijos strategija, vis dar apsiriboja aplinkos (planetos) klausimais, o žmonių ir pelno kriterijai iš esmės pamirštami!

4.1.2.

Dėl šių aplinkybių ES ekonomika ir žmonės susiduria su prarasto investuotojų pasitikėjimo problema (3), kuri tapo užsitęsusio ekonomikos nuosmukio priežastimi. Norint viską pradėti iš naujo reikės persvarstyti ES prioritetus ir užtikrinti tvirtą politinį vadovavimą, kuris padėtų pašalinti nereikalingas kliūtis ir skatintų kurti kūrybingą ir motyvuotą verslo aplinką. Šiuo tikslu galėtų pasitarnauti strategija „Europa 2020“, tačiau jos vienos neužtenka. Iš tikrųjų reikalingas drastiškas demotyvuojančių politikos priemonių panaikinimas.

4.1.3.

Kad menkstanti Europos pramonė atsigautų, reikia daug daugiau investicijų ir augimo. Nustatyto 20 % tikslo pasiekti ir naujų darbo vietų sukurti nepavyks, jeigu Europa neturės aiškios pramonės vizijos ir jai skirtos darbotvarkės. Jos turėtų padėti parengti suderintą, aiškiai į Europos pramonės konkurencingumą orientuotą politiką, apimančią ir kitų sričių politiką, kuri Europą paverstų patrauklesne vieta pradėti verslą.

4.1.4.

Inžinerinės pramonės įmonių veikla yra pernelyg reglamentuota, kartais be reikalo, ir daugelis nacionalinių įstatymų dubliuoja ES teisės aktus. Šis reglamentavimas ypač slegia MVĮ. Svarbiausia inžinerinės pramonės įmonių užduotis turėtų būti ieškoti techninių sprendimų, o ne didžiąją savo išteklių dalį skirti naujausioms taisyklėms įgyvendinti. Tiesiausias kelias norint išspręsti šią problemą būtų mažinti naujų teisės aktų skaičių.

4.1.5.

Kaip nereikalingų teisės aktų pavyzdį galima paminėti jau įprastu tapusį reiškinį, kai priėmus naują jau galiojančių reglamentų ir direktyvų redakciją dauguma šių naujų aktų vėliau yra taisoma. Jeigu galiojančios taisyklės būtų geriau taikomos, daugeliu atvejų problemą pavyktų išspręsti daug geriau nei sukūrus naujas nuostatas. Todėl naujos taisyklės turėtų būti priimamos tik kraštutiniu atveju.

4.1.6.

Europos teisėkūros institucijos dažnai bando tam tikras sritis pernelyg smulkiai reglamentuoti. Galbūt tai tikslinga kai kurių techninių reglamentų atveju, tačiau ši praktika visiškai nedera kitose srityse, pavyzdžiui, elektromagnetinių laukų taisyklės yra pernelyg sudėtingos, kad jų galėtų laikytis MVĮ. Todėl Europos Komisijos 2013–2014 m. sveikatos ir saugos strategija privalo užtikrinti pakankamą apsaugos darbo vietoje lygi, tačiau tuo pat metu turėtų būti nuosekli, trumpa ir ją turi būti lengva taikyti.

4.1.7.

Europos teisės aktai turi būti nuspėjamesni. Įmonių investicijų ciklų požiūriu tai reiškia, kad patvirtinus vienokią ar kitokią metodiką, ji neturi būti keičiama, o rodiklių pakėlimą turi būti galimybė prognozuoti žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Kaip pavyzdį, kai Komisijos sumanyta holistinė koncepcija susmulkėja, galima paminėti ekologinio projektavimo direktyvą. Pirmiausia buvo galvota apie energetiką, todėl reikėtų ir toliau taikyti patikimą ekologinio projektavimo reikalavimų su energija susijusiems gaminiams nustatymo metodiką. Nemažai problemų kyla dėl dažnai atnaujinamų redakcijų. Teisės aktai dėl kai kurių produktų keičiami maždaug kas penkerius metus, o tai ypač kenkia inžinerinės pramonės sektoriui, kur investuojama 10–30 metų į priekį.

4.1.8.

Deja, Europos Komisijos atliktuose poveikio vertinimuose nepakankamai dėmesio skiriama naujų teisės aktų sąnaudoms, kurias patirs įmonės, ypač MVĮ. Didžiausia priimamų papildomų teisės aktų kaina iš tikrųjų yra investicijos ir įmonės, kurias Europa praranda ir kurios, deja, steigiamos už ES ribų.

4.1.9.

Be to, viešųjų konkursų taisyklės turėtų būti aiškios ir suprantamos. Kitaip MVĮ nebegalės teikti pasiūlymų, bus mažiau konkurencijos, pirkimo procedūros metu priimtus sprendimus bus sunkiau patikrinti ir bus didesnė tikimybė, kad viešieji pirkimai bus vykdomi nesąžiningai. Todėl reikėtų siekti paprastumo ir skaidrumo.

4.1.10.

Energijos kainos Europoje yra daug didesnės nei šalyse, su kuriomis konkuruojama. Tam, kad energija taptų įperkamesnė, pirmiausia kuo skubiau reikia sukurti tikrą Europos energijos rinką. Be to, nereikėtų priimti teisės aktų, dėl kurių dar labiau padidėtų kainos. Priklausomybė nuo iškastinio kuro turi būti mažinama prieinamu, technologiniu požiūriu neutraliu būdu ir remiantis rinkos dėsniais.

4.2.1.

Kad konkurencija būtų sąžininga, reikia užtikrinti apsaugą nuo reikalavimų neatitinkančių pavojingų produktų ir klastočių. Šiandien mažiau nei 1 % visų per didžiuosius Europos uostus importuojamų pagamintų prekių jas atplukdžius yra tikrinamos, ar atitinka ES nuostatas, todėl į rinką patenka daug pavojingų ir suklastotų produktų (ypač elektros).

4.2.2.

Kontrolės ir priežiūros institucijos ES valstybėse narėse dirba labai nevienodai. Kai kuriose valstybėse narėse numatytas reikiamą įmonių apsaugą užtikrinantis mechanizmas, kitose – tokių institucijų yra nedaug, jos fragmentiškos ir jų nepakanka arba teisės aktai taikomi kitaip. ES turėtų puoselėti ir stiprinti šių institucijų bendradarbiavimą, kad Europoje būtų sukurta tinkama ir vienoda sistema.

4.3.1.

Standartizavimas tapo svarbiu sėkmingo Europos bendrosios rinkos sėkmingo veikimo elementu. Standartizavimas suteikia galimybę vykdyti produktų mainus, taigi ir jais prekiauti visame pasaulyje ir visoje, net pačioje ilgiausioje, vertės grandinėje. Nepaisant to, pastaraisiais metais daugelis MVĮ skundžiasi, kad Europos Komisija yra išdavusi per daug standartizavimo įgaliojimų ir kad standartizavimas jau peržengė techninių reikalavimų ribas. Reikėtų skatinti ir remti MVĮ, kad jos dalyvautų standartizacijos procese.

4.3.2.

MVĮ vis daugiau dalyvauja vertės grandinėse, todėl joms reikėtų suteikti galimybę deramai prisidėti prie standartų kūrimo. Reikėtų praktinių priemonių lygybei tarp suinteresuotųjų šalių užtikrinti: nacionaliniu lygmeniu reikėtų labiau remti mažiau finansinių išteklių turinčias MVĮ, kad jos irgi galėtų dalyvauti.

4.4.1.

Inžinerinės pramonės įmonės žengia inovacijų priešakyje, nes būtent jos gamina žaliajam perversmui reikalingą įrangą. Energijos vartojimo efektyvumas, CO2 kiekio mažinimas ir klimatui palanki veikla daro teigiamą įtaką šio sektoriaus vystymusi. Inžinerinės pramonės įmonės ne tik kuria naujus produktus, bet ir diegia inovacijas, kurios savo ruožtu keičia gamybos būdus, skatina atsirasti dar labiau aplinką tausojančias prekes ir sistemas, kurių gamyba yra efektyvesnė ir kurios vartotojams yra įperkamesnės.

4.4.2.

Europos mokslinių tyrimų ir jų rezultatų lygis yra aukštas. 2012 m. Europoje pateikta daugiau kaip 250 000 prašymų išduoti patentą. Tačiau norint mokslinių tyrimų rezultatus paversti inovatyviais produktais, neužtenka vien tik žinių ir mokslinės kompetencijos. Europa ilgą laiką turėjo aiškų mokslinį pranašumą daugelyje technologijų, tačiau galiausiai pramonės įmonės, kurios naudojosi šių mokslinių tyrimų rezultatais, dažnai veiklą perkeldavo už Europos ribų. Tokį silpną Europoje turimų žinių pramoninį panaudojimą galima įveikti tik įtraukiant pramonės įmones į mokslinių tyrimų programas ankstyvuoju laikotarpiu ir sukuriant reikiamą bazę, leidžiančią joms laiku pasinaudoti įgytomis žiniomis. Viešosiomis lėšomis reikėtų skatinti naujus, pramonę ir mokslinių tyrimų veiklą jungiančius darinius – klasterius, technologijų parkus, technologinių mainų centrus.

4.4.3.

Kad naujausi moksliniai išradimai būtų geriau panaudojami pramonėje, mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimas turėtų būtų labiau orientuotas į pramonės poreikius ir turėtų būti teikiamas viešosios ir privačios partnerystės forma (kaip pavyzdį galima paminėti programą „Ateities gamyklos“). Norint paskatinti dalyvauti įmones, ypač MVĮ, reikia supaprastinti dalyvavimo gaires ir nuostatas bei projektų tvirtinimo procedūras. Reikėtų skatinti statyti modernias gamyklas, atitinkančias ketvirtojo pramonės perversmo dvasią.

4.5.1.

Jau vien šioje pramonėje dirbančių žmonių skaičius rodo, kad nuo jos nemaža dalimi priklauso, kaip pavyks spręsti dabartinę didelio nedarbo ES problemą, ir kad šiame sektoriuje yra realių galimybių sukurti naujų darbo vietų, jeigu Europai pavyktų skirti investicijų būsimam ekonominiam pakilimui. Sukūrus šias darbo vietas, būtų išspręsta nepateisinama didelio jaunimo nedarbo problema. Neseniai ES paskelbta jaunimo garantijų iniciatyva būtų lyg ir nebloga priemonė šiuo dabartinės krizės laikotarpiu. Tačiau ilgainiui ilgalaikis užimtumas įmanomas tik turint solidžias, Europoje investuojančias įmones.

4.5.2.

Daugeliui gamybos sektorių trūksta jaunų specialistų. Švietimo ir profesinio mokymo sistemos turi būti daug labiau orientuotos į dabartinius ir būsimus įmonių poreikius. Tiek valdžios institucijos, tiek pramonės atstovai turėtų imtis priemonių, kurios padėtų į šį sektorių pritraukti jaunimą ir kartu pagerinti šio sektoriaus įvaizdį. Visų pirma reikėtų spręsti mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos specialistų trūkumo kai kuriuose Europos regionuose problemą, pavyzdžiui, būtų galima sudaryti jiems geresnes sąlygas judėti Europoje.

4.5.3.

Merginos vis dar nenoriai renkasi inžineriją. Daugelyje Europos šalių inžinerinė pramonė jau pradėjo rengti kampanijas, kuriomis siekia paskatinti merginas rinktis gamybinę praktiką šio sektoriaus įmonėse, o Europos socialinis fondas remia projektus, kuriais siekiama padėti merginoms įveikti inžinieriaus profesiją pasirinkti trukdančias psichologines kliūtis. Vis dėlto vien to nepakanka. Mokyklose techniniai ir inžineriniai dalykai turėtų būti dėstomi patraukliau.

4.5.4.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Europos įmonės sugebėjo atsilaikyti dabartinės krizės sąlygomis, yra jų puikūs darbuotojai. Gamybinės praktikos sistema suteikia jų darbuotojams galimybę įgyti plačių teorinių žinių ir gerai suvokti įmonėje vykstantį gamybos procesą. Jie geba inovacijas greitai įdiegti skirtinguose vertės grandinės etapuose. Europos užimtumo politika turėtų skatinti šalis tokias gamybinės praktikos sistemas pritaikyti įmonėse. Reikėtų skatinti įmones bendradarbiauti su mokyklomis ir universitetais, taip pat skatinti naujų darbuotojų mainus ir stažuotes.

4.5.5.

Pramonės asociacijos ir profesinės sąjungos gali imtis savo šalies Vyriausybės remiamų iniciatyvų ir įvertinti mokymą pramonės sektoriuose bei patobulinti mokslo programas, galinčias padėti užpildyti kvalifikuotų darbuotojų trūkumą tose pramonės šakose, kuriose gaminami vis sudėtingesni įrengimai ir teikiamos vis sudėtingesnės paslaugos, kurioms reikia naujų įgūdžių.

4.5.6.

Mokytis visą gyvenimą turi būti privaloma ir darbdaviams, ir darbuotojams. Darbo netekę darbuotojai turi turėti galimybę greitai atnaujinti savo kvalifikaciją. Reikėtų daugiau aktyvių darbo rinkos politikos priemonių ir sparčiau keistis gerosios praktikos pavyzdžiais, ypač tokiais, kai dalinis finansavimas gaunamas iš Europos socialinio fondo ir Europos regioninės plėtros fondo.

4.5.7.

Pramonės sektoriuose vyksta nuolatinės permainos. Nuolat kuriamos naujos darbo vietos ir produktai, kiti tampa nereikalingi. Būtiną restruktūrizavimą reikia planuoti iš anksto. Visi socialiniai partneriai (profesinės sąjungos ir darbdaviai), taip pat Vyriausybės ir ES institucijos turi dalyvauti dialoge, kad pramonės permainos būtų vertinamos lanksčiai ir pozityviai. Vienas svarbiausių dalykų – užtikrinti, kad žmonės nebūtų atleidžiami iš darbo ir patyrę ir kvalifikuoti darbuotojai liktų įmonėse. Neišvengiami atleidimai turėtų būti organizuoti ir sušvelninti socialiniu požiūriu priimtinomis priemonėmis. Kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse galima rasti pavyzdžių, kai modernizavus ekonomiką ji tampa produktyvesnė, švaresnė ir sukuriama naujų gerai apmokamų darbo vietų.

4.5.8.

Valdžios institucijos, pramonės asociacijos ir profesinės sąjungos turi kartu ieškoti sprendimų, kaip prisitaikyti prie ciklinių verslo veiklos svyravimų. Jeigu Europos pramonės įmonės nori atremti vis didėjantį pasaulinės konkurencijos spaudimą, labai svarbu nedelsiant ir efektyviai tam panaudoti kvalifikuotus darbuotojus. Darbo teisės aktuose turi būti numatyti darbo (išorėje ir viduje) modeliai, užtikrinantys efektyvų gamybos procesą ir kartu sveikatos ir saugumo bei darbo ir gyvenimo pusiausvyros aspektus. Didesniam lankstumui skirtomis priemonėmis negali būti mažinami galiojantys Europos socialiniai standartai.

4.5.9.

Kolektyvinėse derybose didelė atsakomybė tenka valstybių narių socialiniams partneriams. Šiandien, kai darbo sąnaudos yra tokios didelės, sunku sėkmingai konkuruoti. Būtina išlaikyti darbuotojų perkamąją galią. Europos įmonių konkurencingumo negalima didinti mažinant darbo užmokestį. Siekiant išsaugoti ir pagerinti užimtumą, reikia dėti pastangas užtikrinti su kainomis nesusijusį konkurencingumą ir valdyti gamybos sąnaudas. Didesnis produktyvumas turėtų būti tolygiai paskirstytas didesniam darbo užmokesčiui, investicijoms ir išmokoms akcininkams.

4.6.1.

Pastaraisiais metais Europos Komisija pripažino, kad norint sustiprinti ekonomiką, reikia padėti MVĮ eksportuoti. Daugeliui MVĮ pirmas žingsnis šia linkme būtų eksportuoti į kitą ES šalį. Štai kodėl labai svarbi konkurencija vidaus rinkoje, nes čia įgyta patirtis gali paskatinti įmones eksportuoti už ES ribų. MVĮ tai nelengva užduotis, todėl jų šiose rinkose negalima palikti vienų. Be to, reikėtų MVĮ sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti eksporto finansavimo priemonėmis.

4.7.1.

Nors šalių viešieji biudžetai tebėra suvaržyti, negalima atidėlioti investicijų į energetikos infrastruktūrą, kitaip nukentės Europos konkurencingumas.

4.7.2.

Šiandien į energetiką ir išteklių efektyvumą investuojama daugiausia tuo atveju, jeigu nenuostolingumo lūžio tašką galima pasiekti greičiau nei per trejus metus, o tai reiškia, kad nepasinaudojama daugeliu pelningų galimybių. Nemažai privačių investicijų neatliekama (nors jos ir būtų naudingos) todėl, kad jų nenuostolingumo lūžio tašką pasiekti paprastai galima tikėtis po 3–5 metų. Šį prieštaravimą būtų galima išspręsti, jeigu būsimos pajamos iš šių investicijų grynųjų pinigų srautą sukurtų tuo pat metu, kai reikia investuoti. Todėl EIB arba nacionaliniuose finansuojančiuose bankuose būtų galima steigti fondus, iš kurių įmonėms ir namų ūkiams tokioms investicijoms būtų teikiami kreditai, mainais, kol bus grąžintas kreditas, reikalaujant minėtomis investicijomis sutaupytų lėšų. Pagal šį modelį investuoti būtų galima be viešųjų subsidijų.

4.8.1.

Šiais laikais, kai žaliavos brangios, Europos gamintojams buvo naudingos ankstesnės geresnio atliekų panaudojimo iniciatyvos. Šiandien perdirbama dauguma metalų, kurie naudojami daugumos produktų gamybai. Vis dėlto tam, kad inžinerinės pramonės įmonės galėtų konkuruoti, labai svarbu, kad jos galėtų gauti importuojamas žaliavas. Todėl ES turi reikalauti, kad prekyba žaliavomis nebūtų ribojama Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimų neatitinkančiais apribojimais, ypač tai pasakytina apie retųjų žemių elementus. Be to, negalima nepaisyti ir etinių, socialinių ir ekologinių reikalavimų.

4.9.1.

Europos įmonės turėtų daug geriau ištirti ir panaudoti naujųjų ES valstybių narių potencialą. Taip ryškūs ekonominiai Europos regionų skirtumai nebebūtų tokie skausmingi ir Europai netgi atneštų naudos.

4.9.2.

EESRK ragina Europos Komisiją stebėti tarptautinę prekybą svarbiausiomis žaliavomis. EESRK rekomenduoja parengti keletą patikimų scenarijų, įskaitant blogiausio atvejo, ir apibūdinti grėsmes bei galimus sprendimus. Turėtų būti sustiprintas bendradarbiavimas su kitomis panašioje padėtyje esančiomis šalimis (JAV, Japonija, Pietų Korėja).

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/38

1.1

Laivų priežiūros, remonto ir perstatymo (LPRP) sektorius yra strategiškai svarbus Europai ir jos tvariam vystymuisi, nes atlieka svarbų vaidmenį aplinkos apsaugos, transporto, saugumo ir energijos vartojimo efektyvumo srityse.

1.2

EESRK mano, kad dėl savo pažangios techninės praktinės patirties esamas ES LPRP sektoriaus įmonių tinklas yra puikiai pasirengęs ir gali patenkinti vis didėjančius tvaraus vystymosi, technologijų, inovacijų, darbuotojų įgūdžių ir laivų statyklų įrangos poreikius.

1.3

Komiteto nuomone, šiam sektoriui, nepaisant sudėtingos ekonomikos padėties, atsiranda naujų galimybių. Taip yra dėl pasaulinio laivyno didėjimo, didėjančios senesnių laivų dalies ir svarbiausia – augančios perstatymo ir modernizavimo paklausos dėl aplinkos apsaugos, energetikos ir su klimatu susijusių reikalavimų. Artimiausiu metu tokių galimybių suteiks auganti tausiai energiją naudojančių laivų paklausa, vėjo jėgainių jūroje veikimas ir vystymas ir gamtinių išteklių kasyba jūroje.

1.4

Vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu šis sektorius galės pasinaudoti Arkties jūros kelių atvėrimu ir gelmine kasyba.

1.5

Komitetas nurodo, kad, nepaisant šių daug žadančių galimybių, dėl besitęsiančios krizės laivų savininkai ir LPRP įmonės vis dar susiduria su finansinėmis kliūtimis (pavyzdžiui, sunku gauti paskolą), todėl susidariusios verslo sąlygos įmonėms yra sudėtingos. Dar viena problema – kaip sektoriuje išlaikyti kritinę masę?

1.6

Norint ją spręsti LPRP pasektoris turėtų glaudžiai bendradarbiauti su jūrų vertės grandine, kad būtų pagerintas jo įvaizdis ir būtų galima gauti ES, valstybių narių ir regionų paramą, nes trečiųjų šalių konkurencija tampa vis aršesnė.

1.6.1

Komitetas mano, kad sektoriui bus naudingos šios priemonės:

1.7

EESRK nurodo, kad nors ES LPRP sektoriaus darbuotojai turi reikiamą kvalifikaciją, ją reikėtų nuolat vertinti ir kelti. Šias priemones reikėtų remti prioritetine tvarka, pavyzdžiui, pagal programos „LeaderSHIP 2020“ iniciatyvą. Senėjant kvalifikuotiems darbuotojams kyla realus pavojus sektoriuje prarasti kritinę masę.

1.8

EESRK nuomone, labai svarbu skatinti naujų ir jaunesnių darbuotojų susidomėjimą sektoriumi. Kartu reikėtų imtis priemonių, kad būtų pagerintas sektoriaus įvaizdis. Taip pat reikėtų teikti finansinę paramą mokykloms ir universitetams, kurių specializacija apima laivų priežiūrą, remontą ir perstatymą.

1.9

Komitetas mano, kad Komisija kartu su socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais (pavyzdžiui, pasinaudodama sektoriaus tarybos dėl kvalifikacijos koncepcija) turėtų parengti planą dėl nuolatinio įgūdžių pritaikymo prie naujų LPRP sektoriaus užduočių, be kita ko įskaitant įrenginius jūroje (platformas, vėjo jėgaines ir kt.), uostus, naujus techninius plaukiojančiuosius įrenginius, suskystintų gamtinių dujų (SGD) bunkeriavimo įrenginius ir laivus ir kt. Todėl reikia stebėti, kokie įgūdžiai yra reikalingi, nuolat gerinti mokymo kokybę ir skatinti judumą Europoje.

1.10

Išsamus principų ir taisyklių rinkinys (aplinkos apsaugos, saugumo, uostų srityse ir taisyklės, susijusios su transportu, montavimu ir perdirbimu) turi didelį poveikį sektoriaus veikimui ir jo paslaugų paklausai. Todėl EESRK mano, kad LPRP sektorius ir naujų laivų statybos pramonė turėtų dažnai ir sistemingai konsultuotis su Europos jūrų saugumo agentūra (EMSA) siekiant užtikrinti, kad laivai būtų saugesni ir ekologiškesni ir kad jie būtų veiksmingai stebimi.

1.11

EESRK nuomone, naujų taisyklių ir reikalavimų, susijusių su pažangiomis technologijomis, rinkinį reikėtų laikyti ne žalingu ar probleminiu, o suteikiančiu naujų galimybių. Šiuo požiūriu LPRP įmonės, naujų laivų statyklos ir plieno perdirbimo sektorius turėtų glaudžiau bendradarbiauti, kad būtų pasiekta geresnių rezultatų. Komitetas ragina Mobilumo ir transporto generalinį direktoratą formuojant strateginę politiką atsižvelgti į LPRP sektorių (įskaitant trumpųjų nuotolių laivybos klausimą).

Vidutinės trukmės laikotarpiu (3 metų) prognozuojama didelė laivų perdirbimo Europoje paklausa. EESRK mano, kad LPRP sektorius turi reikiamą infrastruktūrą ir gali vykdyti tokius projektus. Jis taip pat turi žmogiškąjį kapitalą, kad galėtų laikytis žmonėms ir aplinkai nekenksmingo laivų perdirbimo reikalavimų. Kartu sektoriuje atsižvelgiama į tai, kad tai yra nauja ir kitokia veiklos rūšis, turinti keblių aspektų ir reikalaujanti atsargumo. Komitetas mano, kad laivų perdirbimas taps vis svarbesne strategine Europos pramonės veikla.

1.12

Komiteto nuomone, pagrindiniai trumpalaikiai tikslai, kuriems reikalinga visuomenės parama, kad būtų perskaičiuotas ES LPRP sektoriui teikiamas finansavimas, yra valymo įrenginių ir balastinių vandenų tvarkymo sistemų diegimas (Lloyd's registro duomenimis, gali prireikti beveik 65 000 laivų visame pasaulyje) ir perskaičiavimas, susijęs su energijos vartojimo efektyvumu (įskaitant SGD varomų variklių įmontavimą, SGN bunkeriavimo įrenginių ir šilumos regeneravimo sistemų jūroje montavimą, lėtos eigos įrenginių modernizavimą ir kt.).

1.13

Komitetas yra tvirtai įsitikinęs, kad LPRP pramonė yra labai svarbi atitinkamiems Europos karo laivynams ir kad šį klausimą reikėtų įtraukti į kitas EESRK nuomones dėl ginklų sektoriaus.

1.14

EESRK mano, kad sektoriui labai svarbu, kad būtų praktiškai įgyvendinam Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) taisyklės, visų pirma Balastinių vandenų tvarkymo konvencija. Ši konvencija turėtų būti įgyvendinta tinkamai ir veiksmingai patenkinant aiškius lūkesčius.

2.1

Laivų statybos sektorius apima visas įmones, užsiimančias visų tipų laivų ir kitų atitinkamų jūrų statinių statyba, priežiūra, perstatymu ir remontu. Priežiūros, remonto ir perstatymo įmonių pavadinimo santrumpa yra LPRP. Šiai veiklos sričiai taip pat priklauso klasifikavimo apžiūros. Tokios įmonės veikia 16 šalių ir jose dirba apie 50–55 tūkstančių žmonių (2007–2011 m. vidurkis).

2.2

LPRP sektorius yra ypatingas laivų statybos pramonės segmentas. Plečiantis pasauliniam laivynui ir jūrų (ir vidaus vandens kelių) transporto priemonių parkui, tobulėjant laivų technologijoms ir didėjant vandens transportui keliamiems tvaraus vystymosi reikalavimams, šis sektorius tampa vis svarbesnis.

2.3

Šiuo metu ES šiame sektoriuje užima tvirtą poziciją. Jos turima pasaulinės rinkos dalis – apie 35 proc., vadinasi, šis sektorius Europai yra strategiškai svarbus. Šią poziciją reikėtų išsaugoti ir dar labiau sustiprinti siekiant užtikrinti aukštą jūrų transporto apsaugos lygį ir nustatyti griežtus aplinkos apsaugos ir energijos vartojimo efektyvumo standartus.

2.4

LPRP sektorius nuo naujų laivų statyklų sektoriaus skiriasi daugeliu aspektų. LPRP sudaro šie pasektoriai: laivų remonto, priežiūros ir modernizavimo bei perstatymo.

2.5

Priežiūra ir remontas dažniausiai yra trumpalaikė veikla. Didžiąją laiko dalį laivas būna sausame doke ir vidutiniškai ten lieka 10–12 dienų.

2.6

Remonto darbo planavimas yra gana aiškus ir laivų remonto įmonės gali turėti įtakos laivo savininko sprendimui, kurią laivų remonto įmonę pasirinkti. Neplanuotas remontas dėl sisteminių, mechaninių ar struktūrinių gedimų turi būti vykdomas arčiausiai esančioje laivų remonto įmonėje. Tokiais atvejais sudėtinga daryti įtaką laivo savininko sprendimui.

2.7

2008 m. EBPO ataskaitos (1) duomenimis, laivų savininkams tapo itin svarbu pasirinkti tinkamą laivų remonto įmonę. Jie neretai turi nuspręsti, ar rinktis finansiškai patrauklų pigų variantą, ar užtikrinti patikimumą ir technologijų pažangumą. Svarbiausi faktoriai priimant sprendimą, kur laivas bus remontuojamas, dažniausiai yra: kaina, remonto laikas (įskaitant papildomas išlaidas) ir – ne taip dažnai – naudojamos technologijos tipas.

2.8

Siekiant masto ekonomijos, įvairiose pasaulio vietose naujų laivų statyba ir laivų remontas yra susieti. Šalys, kurios pirmauja laivų statybos pramonės srityje dažniausiai atskiria naujų laivų statybos ir LPRP įmonių veiklą, kad būtų sustiprinta darbo jėgos koncentracija ir padidintas produktyvumas.

Kai kuriose ES šalyse (pvz., Lenkijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose) ir Indijoje naujų laivų statyklos ir LPRP įmonės turi funkcinių ir verslo ryšių. Šis modelis tose šalyse, atrodo, veikia puikiai. Ten abiejų tipų laivų statyklos naudojasi bendrais cechais ir patalpomis (ir kitais organizaciniais vienetais (2)). Tuo pat metu jos gali naudotis skirtingų produktų portfelių ir užsakymų teikiamais pranašumais ir sumažinti su ekonomikos nuosmukiu susijusią riziką.

2.9

Aktualūs sektoriaus rinkos klausimai

2.10

Pastaraisiais dešimtmečiais įvairioje literatūroje LPRP sektoriaus raida buvo vadinama „jaunatviška“. Spartus tarptautinio laivyno augimas nuo 660 mln. dedveito tonų 1990 m. iki 1 468 mln. dedveito tonų 2011 m. sutapo su gausėjančiomis LPRP sektoriaus galimybėmis. 2010 m. pabaigoje apskaičiuota, kad pasaulinė šio sektoriaus apyvarta sudarė apytiksliai 12 mlrd. JAV dolerių (3).

2.11

Europos laivų remonto sektoriaus apyvarta 2010 m. sudarė 3,16 mlrd. eurų (2008 m. pasiekta aukščiausia riba – 4 mlrd. eurų). I priede nurodoma laivų remonto įmonių apyvarta skirtingose Europos valstybėse narėse 2006–2010 m.

2.12

Iki krizės Europos LPRP sektoriui sekėsi visai neblogai. Nuo 2010 m. norėdami sutaupyti laivų savininkai mažino išlaidas arba atidėliojo užsakymus. Antrąjį 2010 m. pusmetį jie sugebėjo padengti nuostolius. Tai patvirtina faktas, jog remonto laukimo laikotarpis vėl pailgėjo (nuo savaitės iki trijų).

2.13

LPRP įmonių yra visame pasaulyje. Nors Azijos įmonėse laivai remontuojami pigiau (dėl pigios darbo jėgos), daug laivų savininkų pasirenka brangesnes laivų remonto įmones, nes jos gali remontą atlikti per trumpesnį laiką (taip išvengiama papildomų išlaidų) ir turi pažangesnės praktinės patirties.

2.14

Kai kuriais atžvilgiais perstatymo ir modernizavimo procesas yra panašesnis į naujų laivų statybą nei į remonto ir priežiūros darbus. Laivų perstatymas dažniausiai trunka ilgiau nei įprastas remontas. Laivų perstatymo darbus galima vadinti gamybos procesu.

2.15

Asociacijos „Sea Europe“ (4) duomenimis, laivų perstatymas terminų požiūriu yra artimesnis naujų laivų statybai, tačiau perstatymui reikalingas visiškai kitoks, lankstumo reikalaujantis požiūris. Tokiu būdu užtikrinama, kad darbo planą būtų galima keisti pagal kliento pageidavimus ir konkrečią perstatomo laivo paskirtį.

2.16

Prieš pat krizę laivų perstatymo veiklą vykdžiusių įmonių rinka veikė labai gerai. Tačiau 2009 m. pradėjo mažėti užsakymų skaičius, o visų mažiausiai jų gauta 2010 m. pradžioje. Tuo metu dauguma laivų perstatymo užsakymų knygų buvo tuščios. Antrąjį 2010 m. pusmetį padėtis truputį pagerėjo. Tačiau šiuo metu dėl finansinių sunkumų daugelis laivų savininkų riboja užsakymus perstatyti laivus.

2.17

Pastaruoju metu vis dažniau atliekamas pagalbinių laivų ir plaukiojančiųjų įrenginių (įskaitant gręžimo platformas) remontas, perstatymas ir modernizavimas. Kadangi nauji tokio pobūdžio laivai (ir plaukiojantieji įrenginiai) yra labai brangūs ir gaminami labai ilgai (kartais gamyba užtrunka net ketverius metus), laivų savininkai verčiau perstato turimus jūroje naudojamus ir plaukiančiuosius įrenginius. Tačiau Europoje kyla didelė pagunda pasinaudoti pigesnėmis užsienio laivų remonto įmonių perstatymo paslaugomis.

3.1

Pagal Mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintosios bendrosios programos ECO REFITEC mokslinių tyrimų programą (5) neseniai atliktas LPRP sektoriaus konkurencingumo ES tyrimas ir analizė. Šių tyrimų rezultatai pateikiami 2 priede.

4.1

Tarptautiniu lygiu nebuvo diskutuojama dėl daugiašalių susitarimų dėl konkurencingumo (globojant PPO), kurie turėtų poveikio LPRP sektoriui. Tikimybė, kad toks susitarimas bus sudarytas artimiausiu metu, yra labai nedidelė.

4.2

ES sudarė dvišalius prekybos susitarimus su JAV, Kanada, Japonija ir Pietų Korėja. Jie turi netiesioginio poveikio konkurencingumui, tačiau jų poveikis LPRP sektoriui yra minimalus.

Europos lygiu ES teisėkūroje sukurta valstybės pagalbos laivų statybai sistema. Pagal šią sistemą Komisija gali leisti laivų statykloms arba, eksporto kreditų atveju, laivų savininkams teikti inovacijoms skirtą arba regioninę pagalbą. LPRP sektoriuje ši sistema taikoma pagalbai laivų remontui ir perstatymui (regioninės pagalbos arba pagalbos inovacijoms atveju) ir pagalbai laivų perstatymui (tik eksporto kreditų atveju).

4.2.1

Esama sistema įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d. ir galios dvejus metus. Komisija numato, kad pasibaigus šiam laikotarpiui laivų statymo sistemą bus galima įtraukti į būsimas ES gaires dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir inovacijoms ir dėl regioninės pagalbos, nes šiuo metu peržiūrimos ir bendra ES sistema, ir konkretesnė naujų laivų statymo sistema.

4.3

4.4.1

Balastinių vandenų tvarkymo konvencija išsprendžia invazinių jūrų organizmų rūšių perkėlimo iš vienos jūrų zonos į kitą problemą išleidžiant laivų transportuojamus balastinius vandenis. Planuojama, kad ši konvencija įsigalios 2014 m. pradžioje.

4.4.2

Šios konvencijos poveikis LPRP sektoriui bus labai didelis, nes reikės modernizuoti ir (arba) perstatyti daug laivų. Lloyd's registro duomenimis, tai turės įtakos beveik 65 000 laivų visame pasaulyje.

4.4.3

Kitos galimos šios konvencijos pasekmės LPRP sektoriui yra visų pirma naujų chemikalų naudojimo ir saugojimo rizika ir griežtesni jų naudojimo teisiniai reikalavimai.

4.5.1

Šia, 2013 m. įsigaliojusia konvencija siekiama sumažinti laivų keliamą oro taršą, visų pirma išmetamą SOx ir NOx kiekį.

4.5.2

Siekiant išvengti nereikalingų apribojimų jūrų pramonei, konvencijos VI priede nurodoma, kad taršą galima sumažinti naudojant alternatyvius degalus arba diegiant išmetamųjų dujų valymo technologijas.

4.5.3

Konvencija suteikia galimybių LPRP sektoriui, nes turimo laivyno laivuose reikės įdiegti taršą mažinančias technologijas. Jei laivų statyklos montuos aplinką tausojančią įrangą, joms gali kilti didesnės priklausomybės nuo įrangos tiekėjų rizika ir joms pačioms gali prireikti tam tikrų investicijų.

4.6.1

Šia konvencija siekiama užtikrinti, kad laivų perdirbimo keliamas pavojus aplinkai, sveikatai ir saugai neperžengtų tam tikros ribos.

4.6.2

Kaip nustatyta konvencijoje, laivų savininkai turi turėti visą informaciją apie visas laivų priežiūrai, remontui ir perstatymui naudojamas medžiagas ir jie turi užtikrinti, kad laivų statyklose nebūtų naudojamos nepageidautinos medžiagos. Tai gali atverti papildomų galimybių daug praktinės patirties turinčioms ES statykloms gauti naujų konkrečių užsakymų.

4.7

Laivų perdirbimas taps vis svarbesne strategine veikla, kuria bus siekiama tiekti, pavyzdžiui, metalo laužą ir kitas žaliavas ES perdirbimo pramonės sektoriams (plieno, aliuminio, vario), kad būtų sumažintas tiesioginis ir netiesioginis poveikis aplinkai ir užkirstas kelias nepriimtinoms darbo ir socialinėms sąlygoms.

5.1

LPRP sektorius ir su juo susijusios pramonės šakos turėtų atsižvelgti į EIB finansavimo galimybes suaktyvėjus banko paskolų teikimo veiklai. Reikėtų propaguoti ir išnagrinėti EIB priemones, skirtas projektams, susijusiems su ekologiška laivyba, atsinaujinančiais jūriniais energijos šaltiniais ir perstatymu. Siūloma, kad Įmonių generalinis direktoratas prioritetine tvarka surengtų seminarus, kuriuose labai išsamiai būtų išnagrinėtos EIB pagalbos perspektyvos.

5.2

Valstybės narės ir pakrančių regionai turėtų išnagrinėti galimybę skirti struktūrinių fondų lėšų, kad, atsižvelgiant į naujus rinkos sektorius, būtų įvairinamos jūrų pramonės technologijos. Tai visų pirma taikytina regionų pažangiosios specializacijos strategijoms.

5.3

Ilgalaikio ES finansavimo srityje Europos Komisija turėtų išnagrinėti laivų statybos ir modernizavimo finansavimo priemonių galimybę. Valstybės narės, finansų įstaigos, jūrų technologijų pramonė ir kiti suinteresuotieji subjektai turėtų peržiūrėti, kokios yra rinkos garantijos.

5.4

Laivų statybos pramonė (įskaitant LPRP), bendradarbiaudama su Europos Komisija ir valstybėmis narėmis arba regionais, turėtų dalyvauti mokslinių tyrimų veikloje pasinaudojant viešojo ir privačiojo sektorių partneryste ir, be kita ko, visiškai atsižvelgiant į jūrų sektorių struktūrą ir atitinkamus valstybės pagalbos principus.

5.4.1

EESRK pritaria pagrindiniam iniciatyvos „LeaderSHIP 2020“ principui, kad norint pasiekti bendrus viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės tikslus laivų statybos sektoriuje, reikia tvirtai įsipareigoti vykdyti mokslinių tyrimų programas. Trumpalaikių tikslų srityje neabejotinai reikia sustiprinti LPRP sektoriaus tvarų konkurencingumą imantis atitinkamų priemonių skatinti verslo inovacijas.

5.5

EESRK pritaria tam, kad laivų statybos pramonės sektorių dialogo komitetas turi dalyvauti apibrėžiant ir įgyvendinant iniciatyvos „LeaderSHIP 2020“ politiką. Šiuo metu ypatinga šio komiteto užduotis turėtų būti įgyvendinti tą iniciatyvos dalį, kuri yra susijusi su geresniu kvalifikacijos ir įgūdžių nustatymu ir palyginimu, kad būtų užtikrintas ilgalaikis sektoriaus klestėjimas.

EESRK laukia, kol dialogo komitetas padarys pažangą socialinių standartų Europos naujų laivų statybos ir LPRP sektorių srityje.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/45

1.1

EESRK iš esmės teigiamai vertina principus, kuriais remdamasis iki šiol veiklą vykdė ES solidarumo fondas (ESSF) (1). EESRK iš pat pradžių pritarė jo steigimui (2).

1.2

EESRK laikosi nuomonės, kad Reglamentas 2012/2002 dėl Europos Sąjungos solidarumo fondo veikimo nedelsiant turi būti iš dalies keičiamas ir kad jau pernelyg vėluojama tai padaryti (3); pritaria Komisijos šia linkme dedamoms pastangoms, nors naujasis pasiūlymas yra itin konservatyvus, kaip tai nurodė ir Europos Parlamentas (4).

1.3

EESRK laikosi nuomonės, kad 2005 m. atmetusi Komisijos pasiūlymą (5) Taryba nepasinaudojo galimybe pagal naujus principus įtvirtinti fondo veiklą.

1.4

EESRK mano, kad būtina imtis visų reikiamų priemonių siekiant sumažinti ESSF mechanizmo biurokratiją ir paspartinti procedūras (6).

1.5

EESRK pritaria naujajame pasiūlyme dėl reglamento (7) rekomenduojamiems pakeitimams: nustatyti išankstinius mokėjimus, patikslinti „didelio masto nelaimės“ ir „ypatingosios regioninės nelaimės“ sąvokas, taikyti priemones valstybėms narėms, kurios nesiima reikiamų atsargumo priemonių, kad būtų užkirstas kelias minėtoms nelaimėms.

1.6

EESRK laikosi nuomonės, kad nepaisant to, jog šiuo metu ES išgyvena itin sunkų finansinį laikotarpį, reikėtų skirti daugiau lėšų ESSF veiklai tuo atveju, jeigu, deja, įvyktų ypač didelio masto nelaimė.

1.7

EESRK mano, kad reikėtų visapusiškai išaiškinti ESSF taikymo sąlygas, kad nebūtų puoselėjami nepagrįsti lūkesčiai ir fondu nebūtų naudojamasi politiniams žaidimams, taip pat kad nekiltų nusivylimų sunkių išbandymų patyrusiems gyventojams.

1.8

EESRK pritaria, kad tokios priemonės, kaip ESSF suteikia ES išskirtinę progą įrodyti savo vieningumą ir solidarumą, su sąlyga, kad bus tinkamai naudojamos ir padės informuoti Europos piliečius apie dedamas pastangas ir teikiamą paramą.

1.9

EESRK mano, kad Fondo veikla turi apimti ir nelaimes, staiga įvykstančias dėl šiltnamio efekto reiškinio, dėl klimato kaitos apskritai, taip pat dėl teroristinės veiklos.

1.10

EESRK svarsto, kodėl ribinės vertės, nustatytos tam, kad nelaimė būtų paskelbta „didelio masto“, yra tokios aukštos. Dėl šios priežasties ESSF gali skirti lėšų tik išimties tvarka ir tik pritaikęs nukrypti leidžiančias nuostatas. Komitetas mano, kad minimos mokėtinų sumų žemiausios ribos dėl konstatuotos žalos dydžio yra labai didelės ir turi būti sumažintos.

1.11

Subsidiarumo išlyga, kurią Taryba griežtai taiko, yra atgrasanti priemonė ir labai apsunkina Komisijos pastangas. EESRK prašo ją taikyti lanksčiau.

1.12

Komitetas yra įsitikinęs, kad pasitelkus turimus Europos Sąjungos mechanizmus ir fondus bei sukauptą patirtį tam tikrais atvejais būtų buvę ir yra įmanoma išvengti didelio masto nelaimių.

1.13

Pritaria principui „už padarytą žalą moka kaltininkas“.

1.14

EESRK konstatuoja, kad pastaraisiais metais Europoje didelio masto nelaimių, deja, smarkiai padaugėjo.

1.15

Komitetas ragina valstybes nares gerinti vidaus procedūras ir mechanizmus ir laiku Komisijai pateikti patikimą, galiojančią ir pagrįstą informaciją, kad būtų galima palengvinti jos darbą.

1.16

EESRK laikosi nuomonės, kad 9–12 mėn. terminas, reikalingas pagalbos lėšoms pervesti, yra nepaprastai ilgas ir nepadeda siekti tikslo suteikti greitą ir skubią pagalbą.

1.17

EESRK mano, kad reikia nustatyti informavimo taisykles ir vykdyti reklamos akcijas, skirtas fondo veiklai propaguoti, kad apie jį daugiau žinotų gyventojai.

2.1

Europos Sąjungos solidarumo fondas buvo įsteigtas 2002 m., po Šiaurės ir Centrinę Europą nusiaubusių pražūtingų potvynių. Fondo tikslas – didelių stichinių nelaimių ištiktoms valstybėms narėms ir šalims kandidatėms suteikti papildomą pagalbą, skirtą nukentėjusių regionų ekonominiam ir socialiniam gyvenimui atkurti.

2.2

ESSF buvo įsteigtas vadovaujantis skubos procedūromis, kai paaiškėjo, kad, nors ES turi labai daug lėšų ir gali reaguoti į stichines nelaimes visame pasaulyje, ji neturi tinkamų priemonių panašių nelaimių savo pačios ar šalies kandidatės, su kuria jau prasidėjo stojimo į ES procesas, teritorijoje padariniams likviduoti.

2.3

Nuo įsteigimo ESSF teko daug nuveikti ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis. Šios veiklos metu paaiškėjo, kad veiksmai buvo ne tik naudingi, bet ir atskleidė tam tikrų struktūrinių ar biurokratinio pobūdžio veikimo problemų, kurias Komisija stengėsi išspręsti ir šiuo tikslu 2005 m. pateikė pasiūlymą dėl reglamento. Europos Parlamentas palankiai įvertino šį pasiūlymą, tačiau jį atmetė Taryba.

2.4

Metinis Fondo biudžetas siekia 1 milijardą eurų. Iki šiol šios sumos pakako.

3.1

Pagrindinės šiuo metu galiojančio ESSF įsteigiančio reglamento nuostatos yra šios:

3.1.1

Fondas įsteigtas siekiant skirti pagalbą valstybėms narėms ir šalims kandidatėms įvykus didelei nelaimei bei ES suteikti galimybę skubiai ir efektyviai imtis veiksmų.

3.1.2

Fondas gali suteikti pagalbą valstybėms narėms ir stojimo derybose dalyvaujančioms šalims.

3.1.3

Fondas – tai pagalbinė priemonė ir teikia papildomą paramą, skirtą finansuoti skubius veiksmus.

3.1.4

Patikslinta, kad pagrindiniai didelių nelaimių aspektai, kuriems skiriamas didžiausias dėmesys – gyvenimo sąlygos, gamta ir ekonomika.

3.1.5

Pagal šį dokumentą didelė stichinė nelaimė yra nelaimė, dėl kurios ekonominiu požiūriu ar matuojant valstybės bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) (8) procentine dalimi padaryta didelė žala.

3.1.6

Dokumente numatyta, kad ESSF turės imtis veiksmų pagal itin skubias procedūras ir priimti skubius sprendimus.

3.1.7

Bet kuriuo atveju atsakomybė dėl pagalbos panaudojimo tenka valstybei naudos gavėjai.

3.2

Reglamente patikslinama, kad svarbu užtikrinti kuo didesnį skaidrumą ir atsargų finansų valdymą.

3.3

Kadangi didelei stichinė nelaimei apibrėžti nustatytos didelės sumos, reglamente pateikiamos ir nukrypti leidžiančios nuostatos dėl ypatingųjų nelaimių ir nelaimių, įvykstančių kaimyninėje šalyje, bet joms taikomi nepaprastai griežti kriterijai ir numatyta aukščiausia 75 mln. eurų pagalbos riba. Šios išimtys pamažu tapo įprasta ESSF pagalbos teikimo praktika, kadangi didelei nelaimei apibrėžti iš pradžių buvo nustatytos labai didelės sumos.

3.4

Pagal reglamentą įvykus didelei nelaimei pagrindiniai ESSF prioritetai yra šie:

3.4.1

skubus energijos, geriamojo vandens, nuotekų, telekomunikacijų, transporto ir švietimo infrastruktūros ir įrangos veiklos atkūrimas,

3.4.2

laikino apgyvendinimo ir finansavimo gelbėjimo tarnyboms skyrimas,

3.4.3

kultūros paveldo apsaugos priemonių užtikrinimas,

3.4.4

skubus nelaimės ištiktų vietovių valymas.

3.5

Nelaimės ištikta valstybė narė turi iškart, kai tik įmanoma, bet ne vėliau kaip per dešimt savaičių nuo nelaimės pradžios, pateikti Komisijai paraišką Fondo paramai gauti ir patikslinti prašomos pagalbos dydį.

4.1

Svarstomame pasiūlyme iš dalies pakeisti Reglamentą 2012/2002, reguliuojantį ESSF veiklą, numatyti šie pakeitimai:

4.1.1

Fondo veiklą įtraukti į naująją 2014–2020 m. daugiametę finansinę programą,

4.1.2

aiškiai apibrėžti Fondo taikymo sritį apsiribojant stichinėmis nelaimėmis, įskaitant sukeltas žmogaus,

4.1.3

nustatoma nauja 1,5 proc. NUTS2 lygmens regiono (800 000 – 3 mln. gyventojų) BVP riba didelių regioninių nelaimių atveju,

4.1.4

sudaroma galimybė nukentėjusios valstybės narės prašymu iš Fondo greitai išmokėti avansą neviršijant 10 proc. planuojamos finansinės pagalbos sumos ir laikantis 30 mln. eurų viršutinės ribos,

4.1.5

pirmą karta atsižvelgiama į ilgalaikes nelaimes, pavyzdžiui, sausrą,

4.1.6

įvedamos nuostatos, skatinančios kuo veiksmingiau užkirsti kelią nelaimėms ir taikyti su nelaimių prevencija susijusius ES teisės aktus suteikiant Komisijai teisę atmesti valstybės narės pateiktą prašymą Fondo paramai gauti jeigu paaiškėja, kad valstybė elgėsi labai aplaidžiai arba nelaimė atsinaujina panašia forma,

4.1.7

numatomos naujos nuostatos dėl PVM tinkamumo finansuoti ir panaikinama galimybė iš Fondo gauti techninę pagalbą,

4.1.8

ypatingomis aplinkybėmis leidžiama daryti išimtis kai kurioms finansinio reglamento nuostatoms,

4.1.9

nustatoma didžiausia 3,53 mlrd. eurų arba 0,6 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų riba didelei nelaimei apibrėžti.

5.1

EESRK sutinka, kad buvo būtina iš dalies keisti Reglamentą 2012/2002 dėl ESSF veikimo, kad Fondas:

5.1.1

taptų veiksmingesniu mechanizmu siekiant stichinės nelaimės atveju padėti ES valstybėms narėms, narystei besirengiančioms šalims kandidatėms ir kaimyninėms šalims,

5.1.2

taip pat gautų įgaliojimus imtis veiksmų įvykus nelaimei dėl pramoninių ar technologinių avarijų.

5.2

EESRK laikosi nuomonės, kad numatytų lėšų nepakanka itin didelėms nelaimėms, galinčioms turėti pasekmių didelei ES teritorijos daliai (branduolinė avarija, epidemijos ir kt.), ir ragina Komisiją šiam aspektui skirti itin didelį dėmesį.

5.3

Komitetas visiškai pritaria Komisijos pastangoms spartinti ESSF veikimą reguliuojančias procedūras, kadangi jos visada turi vykti pagal patikimus mechanizmus ir aiškias bei paprastas veikimo taisykles.

5.4

EESRK ragina valstybes nares apdairiai naudotis Fondo mechanizmais, kad nekiltų nepagrįstos neigiamos reakcijos ES atžvilgiu.

5.5

Komitetas pritaria avansų išmokėjimo procedūrai ir „ilgalaikės žalos“ kategorijos taikymui, pavyzdžiui, sausros atveju. Taip pat mano, kad į planuojamų darbų įvykus stichinei nelaimei sąrašą turėtų būti įtrauktas ir miško atkūrimas.

5.6

EESRK nuomone, Komisija turi itin griežtai elgtis su tomis valstybėmis narėmis, kurios, nepaisydamos ES teisės aktų ir konkrečių Europos finansavimo galimybių, elgiasi aplaidžiai ir dėl to įvyksta didelės nelaimės.

5.7

Komitetas mano, kad ateityje dėl klimato kaitos kils dar daugiau stichinių nelaimių, todėl ragina Komisiją į tai atsižvelgti ir persvarstant šį reglamentą.

5.8

EESRK laikosi nuomonės, kad įvykus didelei nelaimei pilietinė visuomenė visada atlieka svarbų vaidmenį, ir prašo Komisijos į keičiamą reglamentą įtraukti galimybę finansuoti šioje srityje besispecializuojančias ir patvirtintas organizacijas, kurios turi reikiamas struktūras ir patirtį teikti tokio pobūdžio paslaugas.

5.9

Komitetas mano, kad dirbant veiksmingai tokios priemonės, kaip ESSF Europos Sąjungai suteikia galimybę parodyti konkretų ir veiksmingą solidarumą, ir ragina Komisiją imtis visų būtinų priemonių, kad Europos piliečiai būtų informuoti apie Sąjungos vaidmenį.

5.10

EESRK yra įsitikinęs, kad reikėtų įtraukti Fondo finansavimą į ES bendrąjį biudžetą, kad sutrumpėtų dėl dabartinių lėtų ir biurokratinių procedūrų, kuriose dalyvauja Taryba, Parlamentas ir Komisija, ilgai vėluojantys terminai, bet kartu reikėtų sukurti mechanizmą siekiant padidinti biudžetą išskirtinio masto nelaimėms, kurioms reikia didesnės pagalbos.

5.11

EESRK pritaria Europos Parlamentui, kad NUTS2 lygmens regionų 1,5 proc. regioninio BVP riba yra nepaprastai aukšta, todėl nemaža dalis didelių nelaimių dideliam piliečių nusivylimui nepatenka į Fondo paramos taikymo sritį. Todėl Komitetas siūlo ją sumažinti iki 1 proc., kad pirmiausia patektų nedaug gyventojų turinčios šalys.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/50

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina tai, kad Europos Komisija galiausiai paskelbė ilgai lauktą ir ne kartą minėtą pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl pinigų rinkos fondų.

1.2

Šešėlinių bankų rinka yra labai didelė; Finansinio stabilumo tarybos duomenimis, pasaulio mastu jos vertė siekia 51 000 mlrd. EUR, t. y. 25–30 proc. visos finansų sistemos. Europoje dauguma Pinigų rinkos fondų (PRF) (maždaug 80 proc. turto ir 60 proc. fondų) veikia pagal Direktyvos 2009/65/EB (KIPVPS) taisykles. Kiti PRF nuo 2013 m. liepos mėn. veikia pagal Direktyvos 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų taisykles.

1.3

Vadinamųjų šešėlinių bankų veiklą reglamentuoti reikėjo dėl dviejų pagrindinių priežasčių: dėl to, kad šešėlinių bankų sistema gali būti naudojama kaip būdas apeiti taisykles, visų pirma kapitalo reikalavimus, arba vykdyti veiklą, kuri gali būti valdoma pagal tradicinę reguliuojamą sistemą, taip padidinant sisteminio įvykio tikimybę. Ir dėl to, kad šešėlinių bankų finansinė veikla turi didelį sverto poveikį ir, kaip ir tradiciniai bankai, finansų sektoriui gali kelti paniką ir sisteminę riziką.

1.4

EESRK pritaria Komisijos sprendimui šiam sektoriui reguliuoti parengti reglamentą, o ne direktyvą. Atsižvelgiant į PRF pobūdį ir į tai, kad jie veikia pasaulio lygmeniu, tačiau iš esmės yra įsikūrę trijose šalyse – Prancūzijoje, Airijoje ir Liuksemburge, – labai svarbu turėti vienodas ir nedelsiant taikytinas taisykles. Šis pasirinkimas visiškai atitinka proporcingumo ir subsidiarumo principus.

1.5

Finansinio stabilumo tarybos (FST) užsakymu Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija (IOSCO) 2012 m. spalio mėn. parengė pirmąsias rekomendacijas, kad padėtų reguliavimo institucijoms orientuotis vykdant veiksmus PRF rinkose. 2012 m. lapkričio mėn. FST pasiūlė reguliavimo gaires siekdama sumažinti PRF pažeidžiamumą masinio išpirkimo atvejais, o 2012 m. lapkričio 20 d. EP pateikė savo orientacines pastabas. Galiausiai 2012 m. gruodžio mėn. (1) Europos sisteminės rizikos valdyba (ESRV) pateikė savo rekomendaciją.

1.6

2010 m. Jungtinių Valstijų Vertybinių popierių ir biržos komisija paskelbė šiam klausimui skirtą taisyklę 2-a7, o 2012 m. lapkričio 19 d. (2) FSOC (Financial Sability Oversight Council), JAV reguliavimo institucija, inicijavo galiojančių taisyklių persvarstymą ir pateikė labai panašių pasiūlymų kaip ir EK: reikalavimas sukaupti kapitalo rezervą, privalomas perėjimas prie kintamos GTV PRF, reikalavimas investuoti labai trumpam laikotarpiui ir dažniau informuoti rinką apie investicinio portfelio sudėtį. EESRK, atsižvelgdamas į didelę rinkų integraciją, rekomenduoja kartu su valdžios institucijomis iš už Atlanto taikyti vienodas ir veiksmingas taisykles.

1.7

EESRK pritaria Europos sisteminės rizikos valdybos (ESRV) dokumente pateiktam teiginiui. „Nors 2007–2008 m. finansų krizė kilo ne dėl PRF, jų elgesys finansinės sumaišties metu atskleidė, kad jos krizę gali išplatinti ar net sustiprinti. 2007–2008 m. patirtis parodė, kad PRF gali susidurti su masinio investicijų atsiėmimo atvejais ir jiems gali prireikti bendrovių paramos, visų pirma siekiant išlaikyti pastovią grynąją turto vertę.“

1.8

Komitetas dar kartą pabrėžia, kad, „nors finansų sistemos, kuri dar prieš finansų krizę daugiausia priklausė nuo šešėlinės bankų sistemos, likvidumo poreikiai yra neginčijami, krizės patirtis rodo, kad reguliavimo procese pirmenybę reikia teikti būtinam finansų sistemos stabilumui“. Iš tikrųjų „šešėlinės bankų veiklos būti neturėtų: šešėliniam bankų sektoriui turėtų būti taikomi tie patys reguliavimo ir rizikos ribojimo reikalavimai kaip ir visai finansų sistemai“. „Naujosiomis taisyklėmis turėtų būti siekiama užtikrinti aukštą Europos vartotojų apsaugos lygį.“

1.9

Komitetas, atsižvelgdamas į FST rekomendacijas, ne kartą ragino nedelsiant parengti reglamentą (3). Parlamentas ir Taryba turi kuo greičiau pasiekti reikiamą sutarimą, kad būtų priimtas šioje nuomonėje nagrinėjamas reglamentas atsižvelgus į EESRK siūlomus pakeitimus. Kyla konkretus pavojus, kad tai užtruks keletą mėnesių dėl besibaigiančios Parlamento ir Komisijos kadencijos.

1.10

EESRK nuomone, geresnė ir labiau atitinkanti tikslą yra FST ir ESRV (4) pateikta rekomendacija dėl pastovios GTV rizikingumo ir būtinybės ją pakeisti į kintamą GTV. Atsižvelgiant į tai, kad didžiausia galima rizika, su kuria teko susidurti, viršijo 6 proc., galima teigti, kad 3 proc. kapitalo rezervas yra nepakankamas norint patenkinti likvidumo poreikius tais atvejais, kai visi veiklos vykdytojai, numatydami didelius neramumus rinkoje, skuba atsiimti savo investicijas.

2.1

Komisijos pasiūlymas dėl reglamento yra prieš metus paskelbtos Žaliosios knygos dėl šešėlinės bankininkystės (angl. shadow banking) tąsa (žr. IP/12/253 ir MEMO/12/191). Jame apibendrinamas iki šiol atliktas darbas ir nustatomos galimų tolesnių reguliavimo veiksmų šiame svarbiame sektoriuje gairės.

2.2

Finansų krizės metu išryškėję faktai atskleidė daugelį PRF aspektų, dėl kurių jie tapo pažeidžiami iškilus sunkumų finansų rinkoje ir dėl kurių rizika gali pasklisti ir padidėti visose rinkose.

2.3

Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (CESR) priimtos gairės, kuriomis Sąjungoje siekiama sukurti vienodas sąlygas PRF, po metų nuo jų įsigaliojimo buvo įgyvendintos tik 12 valstybių narių – tai rodo, kad vis dar vyrauja skirtingos nacionalinės taisyklės. Reikalingi skubūs ir ryžtingi veiksmai.

2.4

PRF negalės dirbti su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, jei nebus taikomos įprastos apsaugos nuo valiutos kurso ir palūkanų rizikos priemonės.

2.5

Be to, PRF turės sumažinti sandoriuose dalyvaujančių šalių riziką įvairindami investicijas: tai pačiai sandorio šaliai pagal atpirkimo sandorius sumokama suma turės neviršyti 20 proc. PRF turto.

2.6

Valdytojai turės susilaikyti ir neprašyti specializuotų išorės agentūrų nuomonės; be to, jie turės reguliariai testuoti PRF nepalankiausiomis sąlygomis, kad patikrintų jų tvirtumą.

2.7

Pasiūlymu dėl reglamento siekiama užtikrinti didesnį skaidrumą šiomis priemonėmis:

2.8

Pasiūlyme dėl reglamento siūloma apriboti pinigų rinkos fondų veiklą nustatant griežtesnius likvidumo reikalavimus. Komisijos nuomone, tai užtikrintų fondų pajėgumą nepakenkiant sistemai kompensuoti kapitalą tuo atveju, jei investuotojai nuspręstų jį atsiimti.

2.9

Konkrečiai kalbant, fondai turės užtikrinti, kad jų portfelį sudaro bent 10 proc. dienos termino turto ir 20 proc. savaitės termino turto, ir į vieno emitento priemones galės investuoti ne daugiau kaip 5 proc. turto. Be to, pastovios grynosios turto vertės fondams turės būti užtikrintas 3 proc. kapitalo rezervas.

3.1

Realiosios ekonomikos finansavimo srityje šešėlinė bankininkystė atlieka svarbų vaidmenį. Šešėlinė bankininkystės sistema prisidėjo prie finansų rinkų stiprinimo ekonomikoje ir padėjo susiformuoti nekilnojamojo turto burbului, kuris nuo 2007 m. turėjo įtakos įvairioms išsivysčiusioms šalims ir jų ekonomikai sukėlė žlugimo grėsmę; be to, reikia pripažinti, kad šiam sektoriui tenka nors ir ne išskirtinė, tačiau didžiausia atsakomybė už Jungtinių Amerikos Valstijų ir daugelio ES šalių patiriamą didelį ekonomikos nuosmukį. Visa finansų sistema turi tarnauti realiajai ekonomikai (5). MVĮ visų pirma patiria rimtų problemų, susijusių su sumažėjusiu kredito dydžiu. Susidaro įspūdis, kad bankų sektorius nesugeba įvykdyti savo pirminės realiosios ekonomikos rėmimo funkcijos.

3.2

Pinigų rinkos fondai užtikrina trumpalaikę grynųjų pinigų paklausą ir pasiūlą.

3.3

Kaip konstatavo ir Finansinio stabilumo taryba bei kitos svarbios institucijos, pavyzdžiui, Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija (IOSCO) ir Europos sisteminės rizikos valdyba, nepaisant pripažįstamos pinigų rinkos fondų sisteminės svarbos, jie nebuvo adekvačiai reglamentuojami. Komitetas pritaria tokiam požiūriui.

3.4

Ir atvirkščiai, Europos bankų federacija (EBF) iškėlė tam tikrų abejonių dėl pinigų fondams taikomų pasiūlymų įgyvendinimo padarinių, nes, jos vertinimu, šie pasiūlymai yra varžantys ir fondams juos bus sunku įgyvendinti, o pastarųjų lėšas „bankai gali panaudoti finansuoti paskoloms, skirtoms realiajai ekonomikai“.

3.5

Nuo to laiko netgi Didysis dvidešimtukas (G20) ėmėsi spręsti šį klausimą. Pagrindinis dėmesys skiriamas sektoriaus veiklai (o ne subjektams). Įvairios pastabos, kurias pateikė G20 priklausančios šalys, leidžia manyti, kad atsižvelgiant į šešėlinės bankininkystės atliekamą svarbų vaidmenį užtikrinant bankų sektoriaus likvidumą, PRF sektorius bus reguliuojamas „švelniuoju“ metodu, kad būtų išvengta pernelyg didelių sukrėtimų pasaulio finansų srautams.

3.6

Kalbant apie įstaigas ir jų vykdomą veiklą, 2011 m. Finansinio stabilumo tarybos vertinimu, pasaulio mastu šešėlinės bankininkystės dydis buvo apie 51 trilijonų EUR, t. y. sudarė 25–30 proc. visos finansų sistemos ir pusę bankininkystės veiklos (euro zonoje – beveik 17 trilijonų EUR, Jungtinėje Karalystėje – beveik 7 trilijonus EUR, JAV – 17,5 trilijono EUR (6)).

3.7

Kaip vieni iš skirtingų tarpininkų, dalyvaujančių šioje sistemoje, PRF turi sisteminės svarbos ir yra didelis trumpalaikio finansavimo šaltinis finansų įstaigoms, įmonėms ir vyriausybėms. Todėl atliekant svarstomą tarptautinio reglamentavimo darbą, pinigų rinkos fondų funkcionavimui skiriamas pagrindinis dėmesys.

3.8

Europoje PRF priklauso maždaug 22 proc. vyriausybių ar įmonių sektoriaus išleistų trumpalaikių skolos vertybinių popierių ir 38 proc. bankų sektoriaus išleistų trumpalaikių skolos vertybinių popierių, o jų bendra suma sudaro apie 1 trilijoną EUR.

3.9

Kalbant apie bendrą pastovios GTV PRF geografinį pasiskirstymą, Europos Sąjungoje daugiausia PRF yra įsikūrę Prancūzijoje, Airijoje ir Liuksemburge ir jais labai dažnai naudojasi visų pirma Vokietijos ir Didžiosios Britanijos įmonės.

4.1

PRF sektorius yra labai glaudžiai susijęs su bankais, kurie dažnai valdo šiuos fondus ir net iš šių fondų apsirūpina finansais. Pasak Komisijos, bankai remia daugumą PRF: faktiškai devynis iš dešimt didžiausių PRF valdytojų finansuoja komerciniai bankai. Toks vertinimas parodo itin glaudžią sąveiką, kuri sieja ne tik šiuos du nagrinėjamus sektorius, bet ir PRF bei įmonių ir vyriausybių finansavimą.

4.2

Įmonėms PRF yra alternatyvi galimybė trumpam laikotarpiui investuoti turimus grynuosius pinigus. Faktiškai, naudodamosi šiomis priemonėmis, įmonės gali pelningiau investuoti savo rezervines lėšas nei uždirbtų, laikydamos jas indėlių sąskaitoje banke. Nors EESRK pripažįsta tokio lėšų investavimo būdo galimą vertę, jis pabrėžia jam būdingą riziką. Skirtingai negu bankams, susidarius sudėtingai padėčiai, fondams nebus suteikta centrinių bankų parama.

4.3

PRF aplinkoje netaikomos indėlių garantijų sistemos. Paskolas teikia šešėlinės bankininkystės tarpininkai (rizikos draudimo fondai, PRF arba struktūruotos investavimo priemonės).

4.4

Pagal dabartinį funkcionavimo mechanizmą PRF gali paskolinti visas pinigines lėšas, surinktas iš individualių asmenų ar įmonių. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu vienas ar daugiau lėšų pasiskolinusių subjektų nesugebėtų skolos grąžinti, PRF gali subankrutuoti, nes tuo pat metu kai kuriems indėlininkams ar investuotojams paprašius grąžinti lėšas fondas negalėtų to padaryti. Jeigu šitam mechanizmui nebus taikomos riziką ribojančios taisyklės, gali kilti nauja krizė.

4.5

Atsižvelgdamas į šias pastabas ir turėdamas omenyje tai, kad, kaip buvo nurodyta, didžiausi PRF finansuotojai (rėmėjai) yra patys bankai, EESRK tvirtai laikosi nuomonės, kad PRF sektoriui reikia taikyti tokias pačias taisykles ir kontrolės priemones, kurios jau yra taikomos bankų sistemai.

4.6

EESRK mano, kad Komisijos pasiūlymas panaikinti šią riziką nustatant privalomą 3 proc. grynųjų pinigų rezervą yra nepakankamas, kad būtų galima padengti riziką, būdingą PGTV PRF, kadangi yra buvę atvejų, kai rizika viršijo 6 proc.

4.7

Komisijos nuostatos yra nepakankamos ir atsižvelgiant į Finansinio stabilumo tarybos ir ESRV rekomendacijas. Siekdamos rizikos ribojimu pagrįstomis priemonėmis apsaugoti sistemą, ir FST, ir ESRV rekomendavo Komisijai patvirtinti kintama GTV pagrįstą fondų vertinimo mechanizmą, pagal kurį fondo vertė priklausytų nuo kainų svyravimo. Tačiau teisės akte išliko pradinis pastovios GTV mechanizmas ir tik buvo papildomai numatytas grynųjų pinigų rezervas, skirtas galimoms neigiamų vertės svyravimų problemoms spręsti. EESRK mano, kad minėtų dviejų rinkos reguliavimo institucijų rekomendacijos labiau atitinka finansų sistemos stabilumo apsaugojimo principą, kaip parodoma toliau pateiktoje lentelėje.

Pastovios grynosios turto vertės pinigų rinkos fondas (PGTV PRF) (25 straipsnis)

Lyginamoji lentelė (7)

Kalbant apie siūlomus produktus, EESSRK ragina apsvarstyti tai, kad siekiant išvengti griežtesnių kontrolės priemonių, taikomų bankų priežiūros srityje, šioje paralelinėje bankų sistemoje atsidūrė tradicinėje bankininkystėje platinami ir atitinkamai reglamentuojami produktai.

4.8

EESRK nuogąstauja, kad dabar tokia rizika perkeliama šešėlinei sistemai, siekiant išvengti priežiūros. Todėl Komitetas mano, kad tikslinga remtis principu „ta pati veikla – tos pačios taisyklės“.

4.9

EESRK pakartoja jau keletą kartų išbandytą principą, pagal kurį tinkamo lygio skaidrumas ir pakankama priežiūra užtikrina, kad finansinė sistema tarnautų ekonomikai ir duotų papildomos naudos didesnio pasitikėjimo, veiksmingumo, taigi – rezultatyvumo požiūriu. Teisės akto projekte taip pat draudžiami pinigų rinkos fondų išorės kredito reitingai. Tokia nuostata siekiama užtikrinti, kad galimi kredito reitingų sumažinimai nesukeltų panikos rinkose. Nors tokia nuostata prieštarauja skaidrumo ir veiksmingumo principui ir gali kenkti visiškai informacijos simetrijai, EESRK mano, kad PRF rinkoje veikia profesionalūs veikėjai ir kad kredito reitingų agentūros, paprasčiausiai pakeisdamos savo įvertinimą, gali sukelti paniką tarp investuotojų. Vidiniai kredito reitingo vertinimai, rizikos valdymo procedūrų ir priemonių sustiprinimas, griežtesnė ir nuoseklesnė priežiūra gali padėti veiksmingai apsaugoti atitinkamą turtą ir fondų užtikrinimo priemones.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/55

1.1

EESRK palankiai vertina komunikatą, kadangi jis nuosekliai prisideda prie finansinių paslaugų reformos siekiant atkurti sklandų šio lemiamos reikšmės sektoriaus funkcionavimą ir stabilumą bei sumažinti sisteminę riziką.

1.2

EESRK tikisi, kad naujos finansų rinkos taisyklės teigiamai paveiks ekonomikos būklę ir pabrėžia, kad yra tvirtai įsitikinęs, jog finansų sektoriaus stabilumas ir pradėtų reformų sėkmė turės lemiamo poveikio tvariam ekonomikos augimui, užimtumui ir vidaus rinkos sukūrimui ES.

1.3

EESRK laikosi nuomonės, kad jau priimtos ir būsimos priemonės rodo, kad veiksmų planas vykdomas tinkama kryptimi ir pripažįsta pasiektą pažangą, kartu pabrėžia, kad vis dėlto dar reikia nedelsiant spartinti nemažai darbų ir baigti įgyvendinti rengiamas teisėkūros iniciatyvas. Dėl penkių prioritetinių veiklos sričių (1) EESRK norėtų pateikti šias pastabas:

1.4

Kadangi įgyvendinant finansinių paslaugų reformą nepaprastai svarbu spręsti arbitražo klausimą (2), Komitetas teigiamai vertina siūlomą išsamų priemonių rinkinį (3), konkrečiai, bankų sektoriaus rizikos ribojimo sistemos stiprinimą, kurio tikslas – riboti užkrato ir arbitražo riziką.

1.5

Komitetas palankiai vertina ir įdėtas pastangas didinti skaidrumą, ypač konkrečius veiksmus, kurių tikslas – sukurti šešėlinio bankų sektoriaus priežiūros sistemą Europos Sąjungoje, kartu sandorių duomenų saugyklas produktams, kurie patenka į Europos rinkos infrastruktūros reglamento (ERIR) taikymo sritį (4), persvarstyti Finansinių priemonių rinkų direktyvą (5), įvesti juridinio asmens identifikatorių (angl. LEI, Legal Entity Identifier) ir suteikti daugiau skaidrumo vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandoriams.

1.6

Pripažįsta, kad pasiekta pažanga kuriant sustiprintą investicinių fondų reguliavimo sistemą, visų pirma siekiant pagerinti Europoje įsisteigusių ar parduodamų pinigų rinkos fondų (PRF) likvidumą ir stabilumą.

1.7

Laikosi nuomonės, kad komunikato dalyje „Su vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandoriais susijusios rizikos mažinimas“ apsiribojama bendro pobūdžio teiginiais, kurie, nors ir atitinka tam tikrą realybę, neatspindi esminių sudėtingų dabartinių aplinkybių. Rekomenduoja sparčiau ir tikslingiau imtis numatytų veiksmų, visų pirma, susijusių su vertybinių popierių teisės aktais, kadangi vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandoriai, ypač atpirkimo arba vertybinių popierių skolinimo sandoriai didele dalimi lėmė pernelyg didelį įsiskolinimą finansų sektoriuje.

1.8

Taip pat pažymi, kad vėluojama spręsti tokį svarbų šešėlinės bankininkystės sektoriaus priežiūros stiprinimo klausimą, ir rekomenduoja dėti daugiau pastangų ir kuo skubiau tai spręsti. Komunikate šia tema nurodoma tik keletas problemų ir ateičiai pasiūloma tik viena priemonė – Europos finansų priežiūros institucijų sistemos (EFPIS) peržiūra, kurią Komisija vykdys 2013 m.

1.9

Kadangi nuo finansų ir ekonomikos krizės, nors ir nenumatytai, daugiausia nukentėjo piliečiai, nes jie moka mokesčius, dirba, taupo ir vartoja, EESRK rekomenduoja stiprinti reguliavimo iniciatyvas piliečių apsaugos srityje, stengiantis užtikrinti skaidrumą, tinkamą informavimą, finansų sektoriaus socialinę atsakomybę ir vartotojų bei smulkiųjų investuotojų apsaugą, ir primena savo dalykiškas pastabas dėl pilietinės visuomenės dalyvavimo reguliuojant finansų rinkas (6).

1.10

Komiteto manymu svarbu, kad Komisijos komunikate laikomasi nuomonės, jog šešėlinės bankininkystės nederėtų vertinti vien tik iš jos keliamų pavojų perspektyvos. Ji taip pat yra papildomas alternatyvus realiosios ekonomikos finansavimo šaltinis.

2.1

Šešėlinės bankininkystės sistema apibrėžiama kaip „kredito tarpininkavimo sistema, apimanti įprastai bankų sistemai nepriklausančius subjektus ir veiklą“ (7). Jos pagrindas – du tarpusavyje susiję ramsčiai: „subjektai“ daugiausia priima į indėlius panašių požymių turintį finansavimą, keičia įsipareigojimų įgyvendinimo terminus ir (arba) likvidumą, sudaro sąlygas perleisti kredito riziką ir naudoja finansinio įsiskolinimo tiesioginį ar netiesioginį svertą, o „veikla“ tai galimi svarbūs ne bankų finansavimo šaltiniai: pakeitimas vertybiniais popieriais, vertybinių popierių skolinimas ir atpirkimo sandoriai (angl. repos).

2.2

Ad hoc subjektai yra pakeitimo vertybiniais popieriais subjektai, pavyzdžiui, turtu užtikrintų komercinių vekselių struktūrinio investavimo įmonės, specialiosios investicinės įmonės ir kitos ad hoc investicinės įmonės, pinigų rinkos fondai ir kitokie fondai bei į indėlius panašių požymių turintys investiciniai produktai, kurie masinio išpirkimo (apgulties) atveju tampa pažeidžiami, taip pat kreditus teikiantys arba finansinį svertą naudojantys investiciniai fondai, įskaitant į biržos prekybos sąrašus įtraukti fondai, finansų bendrovės ir vertybinių popierių srityje besispecializuojantys subjektai, teikiantys nereguliuojamus kreditus ar kredito garantijas arba vykdantys įsipareigojimų įgyvendinimo terminų ir (arba) likvidumo keitimo sandorius kaip bankai, taip pat draudimo ir perdraudimo įmonės, kurios leidžia arba garantuoja kredito produktus.

2.3

Šešėlinė bankininkystė atsirado Didžiojoje Britanijoje devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai buvo panaikintas finansų sistemos reguliavimas, vėliau, dešimtajame dešimtmetyje paplito JAV ir kitose šalyse (8). Pirmieji Bazelio susitarimai šiame procese atliko svarbų vaidmenį, kadangi juose spekuliacija įvardyta kaip nebalansinė veikla ir įvestos griežtos bankų balansų taisyklės (9).

2.4

Taisyklių ir nuostatų panaikinimas ar supaprastinimas (10) leido finansų įstaigoms išplėsti savo veiklą įtraukiant naujas sritis ir sudėtingus modelius; o dėl didelio pelno perspektyvų visame pasaulyje nukentėjo milijonai žmonių, labai mažai težinančių apie šešėlinės bankininkystės produktus ir veiklą.

2.5

2007 m. G20 nutarė priimti keletą reglamentavimo priemonių, skirtų finansų sektoriaus saugumui ir stabilumui užtikrinti, bet 2008 m. krizė, padariusi didelę socialinę ir ekonominę žalą, atskleidė su šešėlinės bankininkystės veikla susijusią riziką ir šios srities trūkumus, būtent, reglamentavimo spragas, nepakankamos priežiūros problemas, neskaidrias rinkas ar pernelyg sudėtingi produktai, ir pabrėžė Finansinio stabilumo tarybos (FST) vaidmens svarbą.

2.6

Europos Sąjunga atlieka pagrindinį vaidmenį dalyvaudama G20 ir FST tarptautiniu lygmeniu įgyvendinamuose veiksmuose, ir pabrėžia, kad ji padarė didelę pažangą įgyvendindama ES finansų sistemos reformos veiklos plane užsibrėžtus įsipareigojimus ir kurdama naujas priežiūros struktūras. Daugelis reformų jau tapo teisės aktais, pavyzdžiui, ne biržos išvestinių finansinių priemonių teisės aktas.

2.7

2011 m. spalio mėn. FST ataskaita yra pirmasis visapusiškas tarptautinis bandymas spręsti šešėlinės bankininkystės klausimą. Ataskaitoje pagrindinis dėmesys skiriamas: i) šešėlinės bankų sistemos stebėsenos ir reglamentavimo principų apibrėžimui; ii) sisteminės rizikos nustatymo ir vertinimo procesui; iii) reglamentavimo priemonių taikymo srities nustatymui atsižvelgiant į penkias veiklos kryptis (11). Komisija savo ruožtu paskelbė žaliąją knygą dėl galimos šešėlinės bankininkystės rizikos ES ir numatomų veiksmų šioms problemoms spręsti apibrėžiant reguliavimo priemones.

3.1

Komunikato pradžioje apžvelgiamos jau priimtos priemonės dviejose srityse: pirma, finansų subjektams skirtos priemonės, kuriomis siekiama griežtinti bankams ir draudimo įmonėms keliamus reikalavimus vykdant sandorius su šešėline bankų sistema ir parengti suderintą alternatyvaus investicinių fondų valdytojų sistemą; antra, rinkos vientisumui didinti skirtos priemonės orientuotos į rizikos perleidimo priemones, pakeitimo vertybiniais popieriais susitarimų griežtinimą ir kredito reitingų agentūrų sistemos stiprinimą.

3.2

Komunikate taip pat nustatomos penkios prioritetinės veiklos sritys, kuriose Komisija ketina priimti papildomų priemonių:

3.2.1

kalbant apie šešėlinės bankininkystės skaidrumą, pastangas patikimų ir išsamių duomenų rinkimo ir keitimosi jais srityje papildys šešėlinės bankininkystės rizikos stebėsenos iniciatyvos ir centrinių duomenų apie išvestines finansines priemones saugyklų kūrimas ERIR sistemoje (12), finansinių priemonių rinkų direktyvos (FPRD) peržiūra (13), juridinio asmens identifikatoriaus (LEI) įvedimas ir didesnis vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandorių skaidrumas.

3.2.2

Kai kuriems investiciniams fondams, ypač, Europoje įsisteigusiems ar parduodamiems pinigų rinkos fondams, siūlomos naujos taisyklės jų likvidumui ir stabilumui gerinti, taip pat reformuojamos kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektams (KIPVPS) taikomos taisyklės.

3.2.3

Su vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandoriais susijusios rizikos mažinimo klausimu komunikate pabrėžiamos nuolatinės pastangos geriau suprasti problemas ir padaryti atitinkamas išvadas ir paaiškinama, kad norėdama taisyti padėtį Komisija numato pateikti pasiūlymą dėl vertybinių popierių teisės akto.

3.2.4

Siekiant riboti užkrato ir arbitražo riziką, 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus Kapitalo poreikio reglamentui (KPR) (14) ir Direktyvai dėl kapitalo poreikio (KPD IV) (15) bus sustiprinta bankams taikoma rizikos ribojimo sistema, visų pirma griežtesnėmis taisyklėmis, pagal kurias bankams bus keliami papildomi kapitalo reikalavimai jiems vykdant sandorius su nereguliuojamais finansų subjektais, sugriežtintomis nuostatomis dėl jų mokumo ir naujais likvidumo standartais. Be to, siekiant sumažinti arbitražo riziką, numatoma apsvarstyti galimybę išplėsti rizikos ribojimo taisyklių taikymo sritį.

3.2.5

Siekiant užtikrinti geresnę priežiūrą pabrėžiamas difuzinis, daugiaaspektis ir dinamiškas šešėlinės bankininkystės sektoriaus pobūdis ir dėl rizikos ribojimo kontrolės kylančios problemos, pavyzdžiui, tarpvalstybinės galimybės apeiti rizikos ribojimo taisykles. Europos lygmeniu vyksta preliminarūs darbai Europos sisteminės rizikos valdyboje (ESRV) ir Europos priežiūros institucijose. Šis aspektas, taip pat galimas poreikis išaiškinti kiekvienos institucijos institucinį vaidmenį bus iš esmės svarstomi vykdant Europos finansų priežiūros institucijų sistemos (EFPIS) peržiūrą, kurią Komisija numato atlikti 2013 m.

4.1

Prasidėjus finansų krizei EESRK kelete nuomonių (16) išdėstė pilietinės visuomenės požiūrį į daugelį klausimų, susijusių su finansų sistemos funkcionavimu, ir pateikė tiek bendro pobūdžio, tiek dalykiškų pastabų ir rekomendacijų dėl kredito įstaigų gaivinimo ir pertvar kymo (17).

4.1.1

EESRK mano, kad žalioji knyga „Šešėlinis bankų sektorius“ (18) yra svarbus ir teisingas žingsnis esamoms problemoms spręsti, kartu, be kita ko, pabrėžia, kad būtina naikinti šešėlinę veiklą, kuriai turi būti taikomi tie patys reglamentavimo ir prudenciniai reikalavimai kaip ir visai finansų sistemai.

4.2

EESRK palankiai vertina tai, kad riziką ribojančios priežiūros klausimas keliamas pasaulio mastu siekiant išplėsti reglamentavimo priemonių ir kontrolės taikymą visoms sisteminės svarbos finansų įstaigoms, priemonėms ir rinkoms (19). Komitetas taip pat džiaugiasi, kad neseniai vykusiame G20 (20) susitikime buvo patvirtintos FST rekomendacijos, kurioms nagrinėjamame komunikate visiškai pritariama.

4.3

EESRK ragina Komisiją konkrečiai nurodyti šešėlinės bankininkystės sektoriaus priežiūros stiprinimo veiksmus ir pateikti jų vykdymo grafiką įdiegiant atitinkamą priežiūros mechanizmą, skubiai paaiškinant priežiūros institucijų institucinį vaidmenį vykdant Europos finansų priežiūros institucijų sistemos (EFPIS) peržiūrą.

4.4

Atsižvelgiant į tai, kad vienose šalyse šešėlinei veiklai ir subjektams gali būti taikoma reguliavimo tvarka, o kitose – ne, ypač svarbu skirtingoms šalims, pačiam bankų sektoriui ir šešėlinės bankininkystės subjektams užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas taikant tinkamus mechanizmus, kad dėl reguliacinio arbitražo nebūtų iškraipomos reguliavimo priemonių suteikiamos paskatos.

4.5

Konkrečiai, EESRK pažymi, kad duomenų analizės klausimu reguliavimo institucijos turi taikyti pasaulio mastu suderintą metodą, bendrus principus ir atvirus sektoriams numatytus standartus, kad būtų galima greitai keistis duomenimis ir veikti laiku bei efektyviai siekiant užkirsti kelią sisteminei rizikai ir apsaugoti finansų stabilumą.

4.6

EESRK laikosi nuomonės, kad šešėlinės bankininkystės augimo apimtis ir tempas yra dar vienas svarbus sisteminės rizikos veiksnys ir primena, kad viename FST 2012 m. dokumente (21) teigiama, kad 2011 m. jis pasiekė 67 000 mlrd. dolerių, palyginti su 26 000 mlrd. 2002 m., t. y. sudaro 111 proc. visų FST analizuotų šalių BVP.

4.7

EESRK taip pat mano, kad būtų naudinga klausimą išanalizuoti šešėlinės bankininkystės sektoriaus veiklos, o ne subjektų požiūriu, kadangi minėtos veiklos priežiūra ir kontrolė yra pagrindinis sėkmingo priimtų priemonių taikymo uždavinys.

4.8

EESRK laikosi nuomonės, kad ši didelio masto ir iškreiptos praktikos problema aktuali ne tik šešėlinės bankininkystės sistemai. Akivaizdu, kad dar trūkstant ir skaidrumo, labai didelio banko modelis kelia ekonomikos destabilizavimo pavojų, dėl kurio visai visuomenei tenka mokėti už „per didelių, arba pernelyg tarpusavyje susijusių, kad bankrutuotų“ įstaigų gelbėjimą.

4.9

EESRK pažymi, kad norint didinti Europos finansų pramonės konkurencingumą ir stabilumą reikia ne tik reformuoti Europos finansų sistemą, bet ir iš esmės nagrinėti bankų dydžio problemą, kadangi dideli bankai „negali“ bankrutuoti. Taigi, reikia skatinti skaidrumą, racionalizuoti bankų grupių veiklos apimtis ir sumažinti įmonių grupių tarpusavio priklausomybę.

4.10

Todėl, EESRK manymu, taikant priežiūros priemones ir įgyvendinant struktūrines reformas taip pat būtina veiksmingai kovoti su bet kokiais finansų sektoriaus nukrypimais. Komitetas ragina Komisiją spartinti bendro pertvarkymo mechanizmo įvedimo procedūras atsižvelgiant į E. Liikanen ataskaitoje ir Europos Parlamento ekonomikos ir pinigų politikos komiteto ataskaitoje dėl ES bankų sektoriaus struktūros reformos (22) pateiktas rekomendacijas.

4.11

Kadangi sudėtinga ir sunku veiksmingai prižiūrėti difuzinį, daugiaaspektį ir lengvai prisitaikantį šešėlinės bankininkystės sektorių, EESRK ragina Komisiją skubiai išaiškinti, ar kompetentingos nacionalinės ir Europos priežiūros institucijos, įskaitant bendrą priežiūros mechanizmą (angl. SSM), turi reikiamų išteklių, kontrolės priemonių ir galių.

4.12

EESRK mano, kad tam, kad priežiūra būtų veiksminga, ji turi būti papildoma veiksmingų, atbaidančių ir proporcingų sankcijų sistemomis, skelbiant sankcijų dydžius ir informuojant apie taisyklių pažeidėjus. Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos taisyklių nesilaiko trečiųjų šalių fiziniai ir juridiniai asmenys.

4.13

EESRK pabrėžia, kad būtina užtikrinti finansinių produktų vartotojų apsaugą nuo nesąžiningos praktikos, kai siūlomi produktai ar paslaugos neatitinka tikrovės, jiems nesuteiktos mokumo garantijos arba sutartyse numatytos nesąžiningos sąlygos; primena, kad siekiant labiau apsaugoti vartotojus ir užtikrinti skaidresnį bei veiksmingesnį jų skundų nagrinėjimą siūlė įsteigti Europos finansinių paslaugų vartotojų apsaugos agentūrą.

4.14

Patogios naudoti interneto svetainės ir kitos šiuolaikinės informacinės priemonės gali suteikti vartotojams galimybę palyginti ir išsirinkti produktus bei paslaugas ir taip užtikrinti konkurenciją ir savireguliaciją šio sektoriaus rinkoje.

4.15

EESRK ragina Komisiją skubiai atlikti poveikio analizę, kad būtų baigtos rengti naujos likvidumo taisyklės ir atlikti daugelio nuo ekonomikos ir finansų krizės pradžios priimtų teisės aktų veiksmingumo ir proporcingumo ekonominės naudos tyrimą, kad būtų galima atlikti bendrą ES finansinių produktų rinką reguliuojančių teisės aktų poveikio vertinimą.

4.16

EESRK taip pat pažymi, kad šiems teisės aktams būtina užtikrinti pažangią ekspertų ir mokslininkų paramą sprendžiant su duomenų rinkimu ir keitimusi susijusius klausimus. Taip pat reikėtų apskritai išsamiau stebėti šešėlinės bankininkystės subjektų raidos dinamiką ir nustatyti realiajai ekonomikai palankius aspektus bei veiksnius, galinčius tapti naujais pažeidžiamumo ir sisteminės rizikos šaltiniais.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/61

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) pritaria, kad partnerystės yra labai naudingos plėtojant inovacijas ir kad galima dar labiau pasinaudoti jų potencialu.

1.2

EESRK mano, kad svarbu tobulinti dešimt pasiūlytų iniciatyvų, užtikrinti jų sinergiją ir skirti programos „Horizontas 2020“ finansinę paramą, kadangi nuo kitų partnerystės formų jos skiriasi savo priemonėmis, forma ir turiniu.

1.3

Komitetas prašo užtikrinti šioms iniciatyvoms patikimą ilgalaikį finansavimą ir tvirtą reglamentavimo sistemą siekiant sumažinti joms būdingus didelės rizikos veiksnius ir sudaryti galimybę prisidėti prie ES bendrų tvaraus vystymosi, užimtumo ir aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo tikslų įgyvendinimo.

1.4

EESRK pažymi, kad šios priemonės yra svarbios siekiant užtikrinti daugiau lėšų investicijoms į mokslinius tyrimus ir inovacijas, tačiau jos turi būti lanksčios, paprastos, nebiurokratinės, atviros, skaidrios, atlikti papildomo finansavimo sverto poveikį ir sudaryti galimybę aktyviau dalyvauti mažosioms įmonėms, ypač nepalankių sąlygų regionų.

1.5

EESRK manymu, nustatyti tikslai turi būti išmatuojami ir orientuoti į inovacijas ir jų susiejimą su pramonės tikslais ir naujų vietų kūrimu, grindžiami bendra vidutinės ir ilgalaikės trukmės vizija, įgyvendinama suderintoje ir skaidrioje valdymo sistemoje, kurioje nustatyti aiškūs moksliniai ir techniniai bei socialiniai ir ekonominiai efektyvumo rodikliai.

1.6

Įgyvendinant viešojo ir privačiojo sektorių institucinę partnerystę EESRK rekomenduoja daugiau dėmesio skirti mechanizmams, trukdantiems vykdyti prekybą vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija (angl. insider trading), labiau pasinaudoti sverto poveikiu, programose ir projektuose vis daugiau dėmesio skirti įvairių formų mažosioms įmonėms, įskaitant socialinės ekonomikos, ir įgyvendinti veiksmingą komunikacijos politiką užtikrinant aktyvų vaidmenį suinteresuotųjų subjektų forumui visose bendrosiose įmonėse.

1.7

EESRK mano, kad ES mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros (MTTP) biudžetas turi padėti proporcingiau paskirstyti ES išteklius viešojo sektoriaus subjektų partnerystei (P2P) didesnį dėmesį skiriant MVĮ, kurios grindžiamos aukštosiomis technologijomis ir klinikinėmis, medicinos ir technikinėmis inovacijomis ir skatina visų piliečių gerovę, visų pirma aktyvią gyvenseną ir pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms.

1.8

EESRK prašo vykdyti iniciatyvią komunikacijos politiką ir informuoti apie dešimties iniciatyvų įgyvendinimo pažangą ir rekomenduoja rengti kasmetines konferencijas, kuriose dalyvautų visi suinteresuotieji organizuotos pilietinės visuomenės subjektai, ir jose pristatyti metines ataskaitas apie pasiektus rezultatus ir būsimas strategijas, taip pat daugiakalbius praktinius vadovus apie pažangų dalyvavimą įvairiose ES partnerystės programose.

1.9

EESRK rekomenduoja Komisijai plėtoti iniciatyvią politiką, pavyzdžiui, įsteigti EESRK premiją už inovacijas ekonomikos ir socialinėje srityje. Turėtų būti orientuojamasi į tris svarbiausias kategorijas: susijusią mokslo ir verslo bendruomenę, novatoriškų rinkos pasiekimų naudotojus ir visus Sąjungos piliečius siekiant patenkinti visuomenės poreikius, visų pirma užimtumo ir mokymo srityje. Komitetas siūlo įsteigti Europos premiją už inovacijas ir ją skirti už novatoriškas prietaikas pramonės, ekonomikos arba socialinėje srityje, leidžiančias užtikrinti didesnį Europos pridėtinės vertės matomumą.

2.1

Iniciatyvoje „Horizontas 2020“ numatyta kurti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę svarbiausiuose sektoriuose, kuriuose moksliniai tyrimai ir inovacijos gali padėti:

2.2

Reikia atkreipti dėmesį, kad mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje yra įvairių partnerystės formų:

2.3

Institucinės viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės, kaip ES struktūra remiantis SESV 185 straipsniu (EB, EURATOM Nr. 1605/002) parodė, kad reikia įtraukti kitas kategorijas siekiant išplėsti turimas priemones ir privačioms partnerystėms pasiūlyti lankstesnes ir lengviau prieinamas priemones palyginti su tomis, kurios taikomos ES institucijoms.

2.4

Iniciatyvoje „Horizontas 2020“ numatytas viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystes galima laikyti novatoriškomis finansinėmis priemonėmis, kurios apibrėžtos ir įgyvendinamos atvirai ir skaidriai remiantis nepriklausomų ekspertų atliktu vertinimu. Joms būdinga:

2.5

Jungtinės technologijų iniciatyvos (JTI) yra išbandyta viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo forma.

2.6

JTI dažniausiai susiję su Europos technologijų platformomis (ETP), dėl kurių EESRK jau turėjo progą išdėstyti savo nuomonę (1), ir, visų pirma ETP, kurioms esamų įprastų priemonių MTTP veiklai remti nepakanka, kad būtų galima pasiekti strateginėse programose numatytus tikslus.

2.7

EESRK pritaria, kad partnerystės yra labai naudingos ir kad reikia plačiau pasinaudoti jų potencialu. Todėl palankiai vertina „Komisijos ketinimą, įgyvendinant pavyzdinę iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“, steigti ir skatinti Europos inovacijų partnerystes (EIP)“.

2.8

Be to, Komitetas jau pabrėžė „lemiamą inovacijų reikšmę strategijai „Europa 2020“ ir ne karta tvirtino, kad „inovacijos nebūtinai yra linijinio proceso [...] rezultatas, bet atsiranda sudėtingo proceso metu[...] (2).“

2.9

Nors moksliniai tyrimai ir inovacijos yra glaudžiai tarpusavyje susiję, negalima „nei inovacijų priskirti moksliniams tyrimams, nei mokslinių tyrimų priskirti inovacijoms. Tai būtų pagrindinių Europos vertybių kultūrinis nuskurdinimas (3).“

2.10

EESRK dar kartą pabrėžia, kad pritaria siekiui skatinti socialines inovacijas, ypač įgyvendinant ES finansuojamas programas, pavyzdžiui, struktūrinių fondų arba Socialinių pokyčių ir inovacijų programą, kadangi tai yra priemonė sudaryti sąlygas papildomai remti socialinių įmonių finansinio pajėgumo plėtojimą (4).

2.11

EESRK pabrėžė partnerystės svarbą siekiant padidinti Europos kaip pasaulinio masto dalyvės mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje patrauklumą.

2.12

EESRK pabrėžė, kad remia partnerystės tikslą suburti ES ir nacionalinius viešojo sektoriaus dalyvius į viešojo sektoriaus subjektų partnerystes ir į viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystes (5) siekiant įveikti didžiuosius socialinius iššūkius ir stiprinti ES konkurencingumą. Analizuojant tokias iniciatyvas kaip:

buvo galima šioje srityje pastebėti labai teigiamų aspektų (6).

2.13

EESRK pritaria metodui, kurį Komisija taikė rengdama dešimt investicijų į inovacijas paketo pasiūlymų ir kuriame atsižvelgiama į viešų konsultacijų rezultatus, poveikio vertinimus ir veiksmų planus.

2.14

EESRK savo ruožtu 2013 m. spalio 31 d. surengė klausymą dėl pasiūlytų iniciatyvų rinkinio, kuriame dalyvavo nemažai suinteresuotų pilietinės visuomenės atstovų, įkurtų bendrų įmonių aukštų vadovų ir Komisijos atstovų.

3.1

EESRK tvirtai remia Komisijos iniciatyvų paketą ir mano, kad tiek pasiūlymai dėl viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės, kaip ji apibrėžta SESV 187 straipsnyje, tiek dėl P2P partnerystės remiantis SESV 185 straipsniu yra veiksmingos priemonės įveikti iššūkius, kurie daro poveikį ES konkurencingumui ir jos tvariam ekonominiam ir socialiniam vystymuisi.

3.2

EESRK manymu, svarbu nustatyti dešimt pagal „Horizontas 2020“ finansuojamų iniciatyvų, kadangi savo priemonėmis, forma ir turiniu jos skiriasi nuo kitų partnerystės formų, nors kartais jomis siekiama tokių pačių arba iš dalies panašių tikslų. Tai turėtų padėti išvengti veiklos dubliavimo, dalinio jos sutapimo ir galimų konfliktų ir pasiekti sinergijos ir papildomumo su kitomis iniciatyvomis. Bet kuriuo atveju valstybės narės nėra atleidžiamos nuo su partnerystės iniciatyvomis susijusiose srityse joms tenkančios atsakomybės.

3.3

Komitetas pabrėžia, jog svarbu, kad ES užtikrintų moksliniams tyrimams ir inovacijoms patikimą ilgalaikį finansavimą ir tvirtą reglamentavimo sistemą, o įmonės įgyvendintų iniciatyvas, kurios padėtų sumažinti joms būdingus didelės rizikos veiksnius, tačiau mano, kad finansinė parama iniciatyvoms turi būti skirstoma proporcingiau didesnį dėmesį skiriant kasdienį gyvenimą palengvinančiai aplinkai ir aukštųjų technologijų MVĮ programai.

3.4

Pačios priemonės yra svarbus veiksnys užtikrinant daugiau lėšų investicijoms į mokslinius tyrimus ir inovacijas, tačiau jos turi būti lanksčios, nesudėtingos, nebiurokratinės, atviros ir skaidrios, be to, siekiant tikslo teikti mokesčių mokėtojams ir vartotojams kuo aukštesnės kokybės paslaugas, turi būti išspręstos problemos, susijusios su tolygiu paskirstymu ir (arba) galimu prieštaravimu tarp konkurencijos taisyklių ir inovacijų skatinimo, intelektinės nuosavybės apsaugos, rezultatų sklaidos ir laisvos jų prieigos.

3.5

EESRK ypač pabrėžia, kad „būtina ir toliau užtikrinti mokslininkų ir jų organizacijų autorystę ir intelektualinę nuosavybę“ ir kad „laisva prieiga prie prasmingai atrinktų duomenų, kuriais remiantis rengiami laisvai prieinami moksliniai straipsniai, galėtų būti naudinga – ypač visiško Europos ir ne Europos šalių praktikos suderinimo šioje srityje atveju [...]“ (7)

3.6

EESRK mano, kad turi būti nustatyti išmatuojami tikslai, susiję ne tik su sektoriaus pramonės strategija: jie visų pirma turi padėti spręsti visuomenės, tvaraus ekonomikos ir socialinio vystymosi, ypač užimtumo, problemas ir būti grindžiami vidutinės ir ilgalaikės trukmės vizija, subalansuota ir skaidraus valdymo sistema, kurioje nustatyti aiškūs ir informatyvūs mokslinės ir techninės bei socialinės ir ekonominės pažangos vertinimo rodikliai.

3.7

EESRK palankiai vertina viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės kaip priemonės derinti įvairų finansavimą patirtį ir remia iš esmės supaprastintus sąnaudų finansavimo modelius siekiant padidinti modelio patikimumą, sumažinti pažeidimų naudos gavėjų išlaidų deklaracijose riziką, supaprastinti projektų buhalterinę apskaitą ir panaikinti nebūtinus tikrinimo etapus ir taip supaprastinti ir paspartinti taikymo procesą.

3.8

Todėl EESRK mano, kad siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visoms vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms reikia, kad pagal programą „Horizontas 2020“ skiriant finansavimą viešojo ir privačiojo sektorių partnerystei ir P2P partnerystei būtų laikomasi valstybės pagalbos skyrimo taisyklių siekiant užtikrinti viešųjų išlaidų veiksmingumą ir užkirsti kelią bet kokiam rinkos iškraipymui ir kartu atsižvelgiama į etikos reikalavimus.

3.9

EESRK visų pirma mano, kad kuriamoms viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystėms turi būti keliamos sąlygos užtikrinti veiksmingą ir konkurencingą aplinką ir galimybes naujiems dalyviams bet kuriuo metu prisijungti prie rinkos, taip pat į programas ir projektus sistemingai įtraukti galutinių vartotojų grupes.

3.10

EESRK manymu, reikia pripažinti intelektinės nuosavybės teisių svarbą. Visų pirma būtina skatinti susitarimus dėl bendro patentų naudojimo siekiant sudaryti sąlygas dalytis moksliniais duomenimis ir dėti daugiau pastangų bendradarbiavimo ir mokslinių tyrimų, susijusių su konkrečiomis technologijų šakomis srityje vengiant „patentų tankumyno“ (angl. patent thicket)  (8).

3.11

EESRK rekomenduoja parengti galutiniams vartotojams skirtą „instrukcijų vadovą“, kuriame būtų nurodytos įvairios su inovacijomis susijusios ES priemonės ir įvairios partnerystės formos, bendros iniciatyvos, pavyzdinės iniciatyvos, žinių bendrijos, platformos ir kiti panašūs MTTP srityje vykdomi ES veiksmai. Be to, daugelį sričių apimančių elementų įvedimas paskatintų investicijas (žr. nanotechnologijos ir pagalba vyresnio amžiaus žmonėms) ir padėtų aktyviau įtraukti įvairių formų įmones.

3.12

EESRK nuomone, reikia, kad sudėtinga priemonių sistema, ES sinergija ir susijusi politika – mokslinių tyrimų ir inovacijų, regioninė, sanglaudos ir pramonės politika – būtų patrauklesnė ir skaidresnė vartotojui, visų pirma MVĮ ir mažoms bei socialinės ekonomikos organizacijoms.

3.13

Be to, EESRK manymu, svarbu užtikrinti visų susijusių arba sietinų priemonių ir iniciatyvų matomumą ir pristatymą (įvairiomis kalbomis) ir šiuo tikslu vykdyti aktyvią komunikacijos politiką, rengti visų organizuotos pilietinės visuomenės interesuotųjų šalių kasmetines konferencijas ir jose pristatyti periodines ataskaitas apie pasiektus rezultatus ir apie būsimas strategijas.

3.14

EESRK, atsižvelgdamas į skiriamų išteklių mastą, skirtingą valstybių narių padėtį ir skirtingus realius jų poreikius, rekomenduoja plėtoti komunikacijos politiką, orientuotą į keturias tikslines grupes:

3.15

EESRK mano, kad reikėtų įsteigti EESRK premiją už inovacijas ekonomikos ir socialinėje srityje siekiant įvertinti rezultatus, kurių pasiekta 28 valstybėse narėse įgyvendinant dešimt įvairiose srityse pasiūlytų partnerysčių. Šioje iniciatyvoje turėtų dalyvauti Bendrųjų įmonių statute numatyti suinteresuotųjų subjektų forumai. Komitetas prašo Komisijos savo ruožtu plačiai informuoti ir šviesti apie viešojo ir privataus sektorių partnerystes.

4.1

ESRK palankiai vertina tai, kad akivaizdžiai dažniau vykdomos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės programos visuomenės sveikatos, „švaraus dangaus“, oro eismo vadybos, elektronikos ir informatikos, kuro elementų ir vandenilio srityse. Vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad būtina užtikrinti sinergiją su kitomis esamomis įvairių formų ir kitose ES politikos srityse įgyvendinamomis partnerystėmis ir iniciatyvomis.

4.2

Įgyvendinant Naujoviškų vaistų iniciatyvą EESRK rekomenduoja daugiau dėmesio skirti skurdžiausiems gyventojų sluoksniams prieinamų vaistų, skirtų ilgalaikiam ir retų ligų gydymui, kūrimui. EESRK taip pat rekomenduoja visų pirma spręsti ES mokslinių tyrimų produktų platinimo ES ir kainos už veikliosios medžiagos gramą taisyklių nustatymo klausimus atsižvelgiant į valstybių narių biudžeto sunkumus ir socialines sistemas.

4.3

Kalbant apie Kuro elementų ir vandenilio bendrosios įmonės (KEV 2) iniciatyvą, EESRK mano, kad svarbu į šios iniciatyvos tikslus įtraukti anglies dioksido neišskiriančių vandenilio technologijų plėtojimą.

4.4

Iniciatyvoje „Švarus dangus“ turi būti skiriama daugiau dėmesio nurodytų parodomųjų projektų, įskaitant šiuo metu vykdomus, rezultatų poveikiui ir rizikos valdymo poveikiui saugumui ir aplinkai įgyvendinant Bendro Europos dangaus viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę.

4.5

Reikia atidžiai stebėti iniciatyvą, kuria plėtojama biologiniais ištekliais, ekologiško žemės ūkio produkcija ir biologinėmis medžiagomis grindžiama biologinė pramonė, siekiant, kad šiose technologijose būtų visapusiškai atsižvelgta į gyvąjį pasaulį, aplinką ir žemės ūkio maisto produktų tvarumą laikantis atsargumo principo. EESRK tikisi konkrečių teigiamų ir matomų šios iniciatyvos rezultatų.

4.6

Didelės pastangos, įskaitant finansines, skirtos skaitmeninių technologijų ir nanoelektronikos iniciatyvai ECSEL, kuri jau numatyta ir iniciatyvoje „Horizontas 2020“, turi duoti konkrečios naudos ir piliečiams mokesčių mokėtojams, t. y. užtikrinti jiems geresnę, paprastesnę ir nemokamą galimybę naudotis šiomis technologijomis (9).

4.7

EESRK taip pat ryžtingai remia keturias viešojo sektoriaus subjektų partnerystes, tačiau pabrėžia dviejų iš jų svarbą ir prašo jas paremti ištekliais. Tai:

4.8

Ypač dėl KGPA programos EESRK rekomenduoja atsižvelgti į skirtingą valstybių narių padėtį turint omenyje ir tai, kad dėl demografinės raidos 2024 m. ir vėliau šios problemos dar labiau ryškės: palyginti su 7BP reikėtų gerokai padidinti ES finansavimo lygį ir atsižvelgti į įvairių pilietinės visuomenės kategorijų atstovų nuomonę, kurią jie pateiks šiuo klausimu, ir sukurti ad hoc komitetą.

4.9

Siekiant spartesnio vystymosi, didesnių galimybių kurti darbo vietas ir daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų, EESRK rekomenduoja šias institucines partnerystes plėtoti užtikrinant glaudžią sinergiją ir koordinavimą su kitomis panašiomis sanglaudos politikos srities ir regioninių inovacijų diegimo strategijų pavyzdinėmis pramonės politikos ir pažangiosios specializacijos iniciatyvomis.

4.10

Dėl metrologijos programos EESRK primena savo nuomonę šiuo klausimu (10) ir rekomenduoja labiau remti, įskaitant finansiškai, mažąsias įmones ir vartotojų grupes; dėl Europos ir Afrikos žemyno besivystančių šalių partnerystės klinikinių tyrimų srityje primena savo nuomonę dėl ES ir Afrikos strategijos (11) ir specialią rekomendaciją sugrįžus į Europą atkreipti dėmesį į ligų, kurios yra mokslinių tyrimų objektas, simptomus ir stebėti, ar protokoluose visapusiškai laikomasi etikos principų.

5.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 170/68

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau daugiau kaip dvidešimt metų ragina Bendrijos lygmeniu nustatyti kolektyvinio teisių gynimo priemones, kurios kolektyvinio teisių pažeidimo atveju suteiktų veiksmingą teisinę apsaugą. Kolektyvinio teisių gynimo priemonės turėtų apimti visas sritis, kuriose piliečius gina ES teisė, kartu atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių teisės tradicijas.

1.2

EESRK palankiai vertina tai, kad Europos Komisija pagaliau ėmėsi iniciatyvos ir ragina valstybes nares, remiantis bendrais Europos principais, įvesti nacionalines kolektyvinio teisių gynimo sistemas. Šios iniciatyvos reikėjo imtis jau daug anksčiau. Kolektyvinio teisių gynimo priemonės yra naudingos ir piliečiams, ir įmonėms, kurios sąžiningai ir laikydamosios įstatymų vykdo savo veiklą. Jos apsaugo ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos ir stiprina Sąjungos piliečių pasitikėjimą ekonomika.

1.3

EESRK apgailestauja, kad Europos Komisija nepateikė pasiūlymo dėl direktyvos. Vien komunikato ir rekomendacijos nepakanka norint užtikrinti būtiną vienodą įgyvendinimą valstybėse narėse. Todėl EESRK ragina, kad Europos Komisija pateiktų pasiūlymą dėl direktyvos. Kolektyvinis teisių gynimas yra vienintelė procedūra, galinti Europos Sąjungoje užtikrinti visapusiškai veiksmingas teisių gynimo priemones.

1.4

EESRK pripažįsta Europos Komisijos pastangas siekti suderinto metodo, kuris turėtų užtikrinti pamatines šalių procesines teises ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui. EESRK taip pat remia tai, kad Europos Komisija nori numatyti galimybę kolektyviniu teisių gynimo būdu prašyti įpareigojimo nutraukti neteisėtą veiklą arba patirtos žalos atlyginimo. Galimybę išplėsti ieškinių tipus dar reikėtų apsvarstyti.