6.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 67/1

1.1.1

Privatusis sektorius, jei laikomasi tarptautiniu mastu pripažintų vystomojo bendradarbiavimo principų ir deramos darbo vietos kuriamos laikantis TDO deramo darbo darbotvarkės, gali atlikti labai svarbų vaidmenį mažinant skurdą pasaulyje, kadangi jame kuriamos darbo vietos, gaminamos prekės ir teikiamos paslaugos, gaunamos pajamos ir pelnas, be to, šis sektorius sumokamais mokesčiais prisideda prie valstybės išlaidų padengimo.

1.1.2

EESRK prašo užtikrinti aktyvesnį privačiojo sektoriaus dalyvavimą vystymosi po 2015 m. programoje ir naujosios pasaulinės partnerystės veikloje. Dalyvaudamas nustatant skurdo mažinimo, tvaraus vystymosi ir darnaus ir integracinio augimo kiekybinius ir kokybinius tikslus, privatusis sektorius taip pat turės dalytis bendra atsakomybe už šių tikslų įgyvendinimą.

1.1.3

Pilietinės visuomenės organizacijos atkreipia dėmesį ne tik į teigiamus privačiojo sektoriaus dalyvavimo aspektus, bet ir į su tuo susijusią riziką. Todėl parama viešajam sektoriui besivystančiose šalyse turėtų būti grindžiama tokiais principais kaip skaidrumas, atviras dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose, veiksmingumas, investuotų lėšų nauda ir valstybės pareigūnų atsakomybė visų priimtos vystymosi strategijos įgyvendinimu suinteresuotųjų subjektų atžvilgiu. Dėl didėjančios privačiojo sektoriaus vystymuisi skiriamos oficialios paramos vystymuisi (OPV) dalies, neturėtų mažėti OPV lėšos pačioms skurdžiausioms besivystančioms šalims.

1.2.1

Šioje nuomonėje privačiajam sektoriui, kuris taip pat apima socialinį sektorių, priklauso įvairūs subjektai: savarankiški darbuotojai, labai mažos įmonės, MVĮ, didžiosios daugiašalės įmonės, kooperatyvai ir kitos socialinės įmonės, privačių įmonių darbuotojai ir jiems atstovaujančios profesinės sąjungos, privačiojo sektoriaus projektuose dalyvaujančios nevyriausybinės organizacijos. Skiriant paramą privačiajam sektoriui ir bendradarbiaujant su juo būtina atsižvelgti į kiekvieno suinteresuotojo subjekto ypatumus. Be to, besivystančiose šalyse susiformavęs didelis neoficialus privatusis sektorius ir pagalba vystymuisi turėtų taip pat padėti spręsti neoficialaus darbo problemą ir šalinti šį reiškinį skatinančias priežastis.

1.2.2

Būtina, kad pilietinė visuomenė aktyviai dalyvautų privačiojo sektoriaus vaidmens apibrėžimo ir jo indelio į tarptautinį vystomąjį bendradarbiavimą rodiklių nustatymo procese. Pilietinės visuomenės dalyvavimą užtikrintų didelės Europinės platformos, kurioje dalyvautų visi suinteresuotieji subjektai, sukūrimas.

1.2.3

OPV turėtų atlikti didinamąjį poveikį ir pritraukti privataus kapitalo investicijas į besivystančias šalis šiuo tikslu taikanti naujoviškas finansines priemones. Teikiama parama turi būti derinama su aiškiai nustatytais tikslais, pavyzdžiui, kurti daugiau deramų ir kokybiškų darbo vietų, gerinti gamybos kokybę, perduoti valdymo žinias privačiajam sektoriui ir pan.

1.2.4

Viešojo ir privataus sektorių partnerystė gali tapti svarbia priemone įgyvendinti vystymosi strategijas, tačiau partnerystė turi būti tinkamai reguliuojama ir užtikrinama suinteresuotųjų subjektų tarpusavio komunikacija.

1.3.1

Norint, kad besivystančiose šalyse privatusis sektorius atliktų savo vaidmenį siekiant vystymosi, būtina sukurti palankią verslumo aplinką, t. y. užtikrinti visuotinai pripažintų demokratijos principų laikymąsi, kadangi tai sudaro didesnes galimybes kurti ir vystyti įmones, mažinti biurokratiją, stiprinti skaidrumą, suvaldyti įsigalėjusią korupciją, taip pat skatina užsienio ir vietos subjektų investicijas.

1.3.2

Įmonių socialinė atsakomybė turėtų būti suprantama kaip savanoriška įmonių iniciatyva ir jų pritarimas etiškam verslui. Reikėtų pasiūlyti įmonių socialinės atsakomybės vystymosi srityje apibrėžtį, parengtą laikantis EBPO deklaracijos ir sprendimų dėl tarptautinių investicijų ir daugiašalių įmonių bei šios organizacijos pagrindinių įmonių socialinės atsakomybės principų – „EBPO gairių tarptautinėms įmonėms“.

1.3.3

Kuriant naujas darbo vietas privačiajame sektoriuje turi būti laikomasi pagrindinių ekonominių ir socialinių teisių, visų pirma pagrindinių TDO konvencijų nuostatų. Naujos darbo vietos turi būti kuriamos atsižvelgiant į TDO deramo darbo darbotvarkę.

1.4.1

Reikėtų kurti besivystančių šalių administracinės valdžios institucinių gebėjimų stiprinimo programas glaudžiai bendradarbiaujant su atitinkamais socialiniais partneriais ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kurių veikla susijusi su parama vystymuisi, be to būtina gerinti veiklos sąlygas MVĮ, kadangi būtent šios įmonės turi didžiausią darbo vietų kūrimo ir skurdo mažinimo potencialą.

1.4.2

Besivystančių šalių verslininkų organizacijoms būtina įgyti žinių, kurios stiprintų jų gebėjimus daryti teigiamą įtaką verslo aplinkai. Išsivysčiusių šalių organizacijos partnerės galėtų aktyviai padėti stiprinti šiuos gebėjimus. Todėl pagal ES išorės pagalbos programas turėtų būti taip pat finansuojama techninė pagalba, kurią Europos verslininkų organizacijos teikia savo partneriams besivystančiose šalyse, ir stiprinama jų motyvacija.

1.4.3

Parama vystymuisi visų pirma turėtų būti skiriama novatoriškiems projektams ir verslo modeliams, kuriais skatinama įtrauktis ir kuriama visiems atvira visuomenė, kadangi tai padeda mažinti rizikos grupėms priklausančių gyventojų – neįgaliųjų, moterų, vyresnio amžiaus asmenų ir kt. – skurdą.

1.4.4

Reikėtų remti privačiojo sektoriaus ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, pavyzdžiui, skatinti savanorius perduoti vietos įmonėms praktinę valdymo ir technologijų taikymo ir pan. patirtį, be to, turėtų būti sistemingai ir aktyviai informuojama apie sėkmingus novatoriškus verslo projektus.

1.4.5

Siekiant privačiojo sektoriaus vystymo, būtina labiau remti visų pirma žemos kvalifikacijos darbuotojų mokymą ir žinių ugdymą svarbiausių technologijų srityje.

1.4.6

Komitetas rekomenduoja išplėsti programą „Erasmus“ jauniems verslininkams ir sudaryti sąlygas ja taip pat naudotis suinteresuotiems asmenims iš besivystančių šalių arba sukurti atskirą panašių tikslų siekiančią programą ir skirti reikiamus finansinius išteklius.

1.4.7

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas gavybos pramonės ir žaliavų sektoriui, kuriame turi būti griežtai taikomi aplinkos apsaugos reikalavimai, užtikrinamos darbuotojų socialinės sąlygos ir siekiama tvaraus šalies ekonomikos vystymosi.

1.4.8

Besivystančios šalys dažnai neturi MVĮ vystymosi strategijos, todėl vienas vystomojo bendradarbiavimo tikslų turėtų būti padėti spręsti šią problemą. Europos patirtis paramos MVĮ srityje turėtų būti kryptingai ir tikslingai perduodama besivystančioms šalims.

2.1

Europos Komisijos narys Maroš Šefčovič laiške EESRK pirmininkui pranešė, kad Komisija rengia pasiūlymus dėl veiksmingesnio privačiojo sektoriaus dalyvavimo pasaulinėje vystymosi po 2015 m. partnerystės veikloje ir paprašė Komiteto parengti tiriamąją nuomonę dėl šiuo metu JT aptariamo klausimo – privačiojo sektoriaus vaidmens siekiant spartesnio pažangaus, tvaraus ir integracinio vystymosi po 2015 m.

2.2

Savo nuomonėje REX/372 (1) dėl Komisijos komunikato „Deramas gyvenimas visiems. Skurdo panaikinimas ir tvarios pasaulio ateities užtikrinimas“ EESRK pateikė keletą rekomendacijų, kaip įtraukti pilietinę visuomenę į tvaraus vystymosi po 2015 m. pasaulinių tikslų nustatymo, įgyvendinimo ir stebėsenos procesus.

2.3

Komitetas jau ilga laiką aktyviai rengia nuomones (2) dėl vystomojo bendradarbiavimo ir išorės bendradarbiavimo ir įgijo įvairios patirties ir konkrečių žinių vykdydamas savo iniciatyvas, susijusias su AKR, Euromed, Rytų partnerystės šalimis, su tarptautinėmis prekybos derybomis ir kitomis vystymuisi svarbiomis sritimis. EESRK visapusiškai pasinaudojo įgyta patirtimi rengdamas šia nuomonę.

3.1

Privatusis sektorius, jei laikomasi tarptautiniu mastu pripažintų vystomojo bendradarbiavimo principų, gali atlikti labai svarbų vaidmenį mažinant skurdą pasaulyje, kadangi jame kuriamos darbo vietos, gaminamos prekės ir teikiamos paslaugos, gaunamos pajamos ir pelnas, be to, šis sektorius sumokamais mokesčiais prisideda prie valstybės išlaidų padengimo. Net ir po 2015 m. oficiali parama vystymuisi išliks svarbiu vystymosi katalizatoriumi, tačiau vien tik šios paramos nepakaks skurdui panaikinti (3).

3.2

Nebuvo aiškiai apibrėžti tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo būdai, trūko tikslų tarpusavio sąsajų, be to, neįvertintas privačiojo sektoriaus vaidmuo siekiant vystymosi (4). Reikėtų labiau įtraukti privatųjį sektorių į būsimą vystomojo bendradarbiavimo po 2015 m. programą, jis turi būti vertinamas kaip strateginis partneris ir tvaraus augimo garantas pagrindiniuose trijuose – ekonomikos, socialiniame ir aplinkos – tvarų augimą remiančiuose sektoriuose, kuriems svarbūs ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai rodikliai.

3.3

Pilietinės visuomenės organizacijos (5) atkreipia dėmesį ne tik į teigiamus privačiojo sektoriaus dalyvavimo vystomojo bendradarbiavimo veikloje aspektus, bet ir į su tuo susijusią riziką. Siekiant pašalinti šią riziką, parama, t. y. vystymuisi numatytų lėšų skyrimas privačiajam sektoriui turėtų būti grindžiamas tokiais principais kaip skaidrumas, veiksmingumas, investuotų lėšų nauda, atviras dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose ir valstybės pareigūnų atsakomybė visų priimtos vystymosi strategijos įgyvendinimu suinteresuotųjų subjektų atžvilgiu.

3.4

Privačiajam sektoriui priklauso įvairūs subjektai: savarankiški darbuotojai, labai mažos įmonės, MVĮ, didžiosios daugiašalės įmonės, kooperatyvai ir kitos socialinės įmonės, finansų įstaigos ir pan. Plačiąja prasme šiam sektoriui taip pat priklauso privačių įmonių darbuotojai ir profesinių sąjungų organizacijos ir nevyriausybinės organizacijos, dalyvaujančios privačiojo sektoriaus projektuose. Be teisėtai veikiančių privačių įmonių besivystančiose šalyse susiformavęs didelis neoficialus privatusis sektorius. Skiriant paramą vystymuisi būtina atskirai vertinti kiekvieną iš minėtų privačių subjektų ir, atsižvelgiant į jų dydį, veiklos sritį, taip pat į šalies išsivystymo lygį (mažiau, vidutiniškai, besivystanti ar dar labai pažeidžiama šalis), įvertinti jų veiklos poveikį vystymuisi.

3.5

Privatusis sektorius kartu su pilietinės visuomenės atstovais kiekvienoje šalyje turėtų dalyvauti nustatant poreikius vystymosi srityje ir padėti užsibrėžti naujus tvaraus vystymosi po 2015 m. tikslus, kad prisiimtų savo atsakomybės dalį juos įgyvendinant. Šie tikslai turėtų tęsti tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimą, jie turėtų būti konkretūs, išmatuojami ir apimti vandens, žemės ūkio, maisto saugos, energetikos, transporto infrastruktūros, švietimo, sveikatos sektoriaus, skaitmeninės ekonomikos, lyčių lygybės ir socialinės lygybės klausimus.

3.6

Privatųjį sektorių reikėtų pripažinti vienu pagrindinių naujos pasaulinės vystomojo bendradarbiavimo partnerystė dalyvių. Būtų pageidautina sukurti platformą, kuri vienytų verslininkų atstovus ir Europos darbdavius ir būtų atvira kitiems suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant pilietinės visuomenės atstovus, kad būtų užtikrintas dialogas su Europos ir finansų institucijomis dėl privačiojo sektoriaus dalyvavimo tarptautiniame vystomajame bendradarbiavime.

3.7

Valstybių donorių privatusis sektorius dalyvauja vystomajame bendradarbiavime kaip paslaugų ir oficialios paramos vystymuisi finansuojamos įrangos teikėjas, kaip tiesioginis pagalbos vystymuisi teikėjas filantropiniais tikslais įgyvendinant bendrus projektus su viešuoju sektoriumi ir nevyriausybinėmis organizacijomis ir kaip investuotojas į projektus, kurie ne tik naudingi įmonei, bet ir daro teigiamą poveikį vystymuisi. Pirmiausia reikėtų remti inovacijų projektus paramą gaunančiose šalyse: skatinti inovacinius gebėjimus, teikti konsultavimo paslaugas, kurti verslo inkubatorius ir branduolius. Viešieji pirkimai, vykdomi įgyvendinant plėtros projektus, turi būti skaidrūs ir atviri.

3.8

Privačiojo sektoriaus parama vystymuisi turėtų apimti visiems atviros visuomenės kūrimą, tai turėtų padėti mažinti rizikos grupėms priklausančių piliečių, pavyzdžiui, neįgaliųjų, moterų, pagyvenusių žmonių ar laikinų sunkumų turinčių žmonių, skurdą. Todėl norint šį reikalavimą įtraukti į būsimą vystymosi programą būtų galima remtis bendruoju susitarimu dėl įtraukiosios darbo rinkos, kurį 2010 m. kovo mėn. sudarė Europos socialiniai partneriai.

3.9

Besivystančių šalių privačiajam sektoriui nuolat reikalinga pagalba, kad jis galėtų vystymosi procese atlikti savo vaidmenį. Todėl didėja OPV dalis, skirta privačiojo sektoriaus vystymui. Vis dėlto tai neturėtų būti daroma OPV, teikiamos mažiausiai pažengusioms šalims, be kurios jos negalėtų išspręsti skubiausių savo problemų, sąskaita.

3.10

Didelių daugiašalių įmonių privačios investicijos į vystymosi projektus sudaro galimybę pakviesti prie jų įgyvendinimo prisidėti seniai veikiančias ir naujas vietos MVĮ, o bendradarbiavimas su partneriais iš išsivysčiusių šalių joms padėtų įgyti techninių žinių ir susipažinti su atitinkamomis pažangiomis technologijomis. Daugiašalės įmonės turėtų laikytis pripažintų JT, EPBO ir kitų tarptautinių organizacijų nustatytų principų (6).

3.11

Besivystančiose šalyse, kaip, beje, ir visame pasaulyje, mažosios ir vidutinės įmonės sudaro pagrindinį vystymosi potencialą, prie kurio išlaisvinimo visų pirma turėtų prisidėti vystymąsi finansuojančių Europos ir tarptautinių institucijų mikrokreditai ir lengvatinės paskolos. Be to, perkeliamos emigrantų santaupos ir kitos finansinės priemonės yra svarbus investicijų šaltinis, tad būtina skatinti šias lėšas labiau orientuoti į konkrečios valstybės vystymosi poreikius.

3.12

Komitetas palankiai vertina komunikate „Visa apimančio ir integruoto požiūrio į skurdo išnaikinimo veiksmų ir darnaus vystymosi finansavimą po 2015 m. koncepcija“ (7) pateiktas Komisijos idėjas ir prašo įtraukti privatųjį sektorių ir organizuotą pilietinę visuomenę į siūlomas diskusijas dėl integruoto požiūrio į finansavimą.

3.13

OPV turėtų atlikti didinamąjį poveikį ir pritraukti privataus kapitalo investicijas į besivystančias šalis, visų pirma šiuo tikslu reikėtų taikyti naujoviškas finansines priemones. Įvairios novatoriškos priemonės, pavyzdžiui, išteklių derinimas (angl. blending), garantijų mechanizmai ir sumažintos palūkanos turėtų padėti tai padaryti. Nustatant oficialios paramos vystymuisi sumą reikėtų atsižvelgti į valstybės garantijas, teikiamas investicijoms besivystančiose šalyse. Tokiu būdu teikiama parama turi būti derinama su privačiu kapitalu pagal aiškiai nustatytas sąlygas ir rodiklius atsižvelgiant į tvarų vystymosi pobūdį, aplinkosaugą, ekologišką ekonomiką, darbo vietų kūrimą, gamybos kokybės gerinimą, valdymo žinių perdavimą privačiajam sektoriui ir kt.

3.14

Investicijas reikėtų labiau nukreipti į paslaugų sektoriaus, pavyzdžiui, bankų, draudimo, telekomunikacijų, transporto ir kitų pagalbos įmonėms paslaugų stiprinimą, kadangi be jų pramonė ir žemės ūkis negali tinkamai vystytis. Todėl valstybė turi stebėti, kaip laikomasi konkurencijos sąlygų ir užtikrinti tinkamą investicijų apsaugą.

3.15

Viešojo ir privataus sektorių partnerystė gali tapti pagrindine vystymosi strategijų įgyvendinimo priemone, kadangi šioje partnerystėje apjungiamas viešųjų lėšų dotacijų mechanizmas ir privačios investavimo iniciatyvos siekiant patenkinti galutinių naudos gavėjų vystymosi poreikius. Sėkmingam šių projektų įgyvendinimui reikalinga skaidri informacija ir atvira komunikacija su suinteresuotaisiais subjektais.

4.1

Besivystančiose šalyse – paramos gavėjose būtina įvykdyti tam tikras pagrindines sąlygas, kad privatusis sektorius galėtų egzistuoti, sėkmingai plėtoti veiklą ir prisidėti prie vystymosi. Todėl vystomasis bendradarbiavimas turėtų būti labiau orientuotas į nuolatinį verslumo aplinkos gerinimą, kuris sudarytų palankesnes sąlygas įmonių kūrimui ir augimui, mažintų biurokratiją, didintų skaidrumą ir tokiu būdu padėtų suvaldyti įsigalėjusią korupciją. Teisinės valstybės principų įtvirtinimas skatina užsienio ir vietos investuotojus ir prisideda prie vietos ekonomikos įvairinimo.

4.2

Sveikos verslumo aplinkos kūrimas turi būti grindžiamas rinkos mechanizmais, įskaitant konkurenciją, pažangias finansų rinkas, nepriklausomus teismus, visuotinį galiojančių įstatymų taikymą, visų pirma prekybos srityje, tarptautinės prekybos taisyklių ir intelektinės nuosavybės teisių laikymąsi. Reikia gerbti vietos kultūros tradicijas, tačiau jos neturėtų kliudyti konkurencijai ir skatinti korupciją ar nerezultatyvų lėšų perskirstymą.

4.3

Įmonių socialinė atsakomybė vystomojo bendradarbiavimo kontekste turėtų būti suprantama kaip savanoriška įmonių iniciatyva ir jų pritarimas etiškam verslui. Atsižvelgdamos į pasaulyje pripažintus pagrindinės sistemos principus (8) įmonės pačios sprendžia, kokios nuostatos labiausiai tinka jų ekonominei veiklai. Apibrėžus šią sistemą bus galima užtikrinti teisingą konkurenciją su kitomis sektoriaus įmonėmis.

4.4

Privatusis sektorius kuria darbo vietas ir taip gali prisidėti prie skurdo mažinimo; vis dėlto būtina kartu laikytis pagrindinių ekonominių bei socialinių teisių. Reikia griežtai taikyti pagrindines TDO konvencijas (dėl asociacijų laisvės ir kolektyvinių derybų, dėl priverstinio darbo, vaikų darbo ir bet kokios diskriminacijos darbe uždraudimo).

4.5

Naujai sukurtos darbo vietos turi atitikti TDO deramo darbo darbotvarkę, kurioje numatyta, kad darbas turi būti laisvai pasirenkamas, darbuotojams turi būti suteikta socialinė apsauga, darbdavys privalo laikytis pagrindinių darbuotojų teisių ir turi būti palaikomas socialinis dialogas. Svarbu, kad visi investuotojai, visų pirma tie, kurie naudojasi OVP savo projektams įgyvendinti, griežtai laikytųsi šių principų, ir kad savo partneriams darytų atitinkamą teigiamą poveikį.

4.6

Besivystančiose šalyse administracinės valdžios institucinių gebėjimų stiprinimo programomis reikėtų stiprinti teisinės valstybės principus ir padėti gerinti verslo aplinką bei didinti vietos įmonių įsisavinimo gebėjimus. Šias programas reikėtų kurti glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir susijusiomis nevyriausybinėmis organizacijomis.

5.1

Valstybių donorių verslo organizacijos, pavyzdžiui, prekybos rūmai, profesinės grupės ir asociacijos, darbdavių federacijos ir socialinės ekonomikos organizacijos turėtų būti kviečiamos aktyviai dalyvauti rengiant besivystančių šalių pagalbos privačiajam sektoriui programas visais etapais. Šiuo tikslu reikėtų sukurti paramos vietos organizacijoms, atstovaujančioms mažosioms ir vidutinėms įmonėms, programą, kuri padėtų pastarosioms įgyti patirties, visų pirma rinkodaros, integracijos į tiekimo grandines, sertifikavimo, logistikos ir kt. srityse.

5.2

Besivystančiose šalyse verslininkų organizacijoms būtina įgyti gebėjimų gerinti verslo aplinką, stiprinti savo struktūrų demokratinį valdymą, pritraukti daugiau narių ir aktyviai su jais bendrauti. Panašios ES organizacijos partnerės galėtų aktyviai padėti stiprinti šiuos gebėjimus. Todėl pagal ES išorės pagalbos programas turėtų būti finansuojama ir techninė pagalba, kurią Europos verslininkų organizacijos teikia savo partneriams.

5.3

Privatųjį sektorių reikia vystyti numatant ir verslininkų mokymo modulius, įskaitant stažuotes išsivysčiusiose šalyse. Komitetas rekomenduoja apsvarstyti galimybę išplėsti programą „Erasmus“ jauniems verslininkams ir leisti ja taip pat naudotis suinteresuotiems asmenims iš besivystančių šalių arba sukurti atskirą panašių tikslų siekiančią programą ir skirti reikiamus finansinius išteklius.

5.4

Būtina kiek galima labiau remti visų pirma žemos kvalifikacijos darbuotojų mokymą ir žinių ugdymą svarbiausių technologijų srityje. Jau seniai trūksta profesinio mokymo programų, kadangi šalys donorės dažniausiai skiria stipendijų universitetinėms studijoms. Tačiau tiek pramonėje, tiek ir kitose srityse privačiajam sektoriui reikalingi įprastiniai profesiniai gebėjimai, įgyjami tradicinio mokymo sistemose, bei tam tikri darbo įgūdžiai, būtini įsidarbinant užsienio investuotojo įmonėje arba mišraus kapitalo bendrovėje.

5.5

Pagalba vystymuisi turėtų būti labiau remiami novatoriški projektai ir nauji įmonių modeliai, skatinantys įtrauktį, suteikiantys didelių privačiojo sektoriaus bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis galimybių. Pavyzdys galėtų būti deleguojami ekspertai savanoriai, besivystančiose šalyse padedantys plėtoti verslumą (9). Platesnė informacija apie sėkmingus novatoriškus vystymąsi skatinančius verslo projektus padėtų valstybėms narėms veiksmingiau keistis patirtimi.

5.6

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti gavybos pramonės ir žaliavų sektoriui. Rengiant investicinius projektus reikėtų atsižvelgti į tokias problemas, kaip aplinkos apsauga, socialinės darbuotojų sąlygos, vystymosi tvarumas. Paramą gaunančių šalių valstybės tarnybos ir vietos ir regionų valdžios institucijos turi nustatyti tinkamą sistemą kiekvienam veiklos sektoriui, visų pirma mokestinių prievolių vykdymo srityje, ir stebėti, kaip jos laikomasi. Parama turėtų padėti suformuoti šį sisteminį požiūrį, visų pirma nustatant tinkamiausias taisykles, kurios padėtų sumažinti pernelyg didelę administracinę naštą ir užkirstų kelią korupcijos plitimui.

5.7

Pagalba vystymuisi turėtų būti remiamas tvarus žemės ūkis ir vietos perdirbimo pramonė siekiant pagerinti maisto produktų ir žaliavų perdirbimą. Reikėtų skatinti steigti žemdirbių ir smulkiųjų gamintojų, perdirbančių žemės ūkio produktus, asociacijas ir juos įtraukti į tiekimo grandines.

6.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 67/6

1.1

Europos Sąjunga, jos valstybės narės ir pilietinė visuomenė yra sukaupusi neįtikėtinai turtingą perėjimo prie demokratijos patirtį. Šia patirtimi reikėtų geriau pasinaudoti siekiant stabilumo Europoje, ES kaimyninėse šalyse ir visame pasaulyje vykstant pokyčių procesams.

1.2

Šiuo metu vykstančiuose Jungtinių Tautų debatuose dėl vystymosi darbotvarkės po 2015 m. ES ėmėsi vadovaujamojo vaidmens ir ji privalo raginti įgyvendinti solidarumu ir nuoseklia politika pagrįstus konkrečius veiksmus. Būtina atsižvelgti į šią ir ankstesnes nagrinėjamos srities EESRK nuomones (1).

1.3

Perėjimo prie demokratijos patirtis, sukaupta Europos Sąjungoje ir skirta jai, turi būti panaudota praktiškai. ES privalo geriau susisteminti savo teigiamą ir neigiamą perėjimo prie demokratijos patirtį, turimas paramos priemones bei duomenis apie atitinkamus veikėjus. Reikėtų parengti veiksmų planą, skirtą perėjimo prie demokratijos patirties panaudojimui programavimo procese ir nedelsiant parengti įgyvendinimui Europos pereinamojo proceso kompendiumą ir kitus pasiūlymus, pateiktus naujausiuose ES dokumentuose.

1.4

ES išorės politika turi tapti ryžtingesnė, pagrįsta didesniu dalyvavimu, atviresnė, veiksmingesnė ir nuoseklesnė. Šia politika reikėtų siekti skatinti žmogaus teises, pagrindines laisves (įskaitant asociacijos ir taikių susirinkimų laisvę), teisinę valstybę ir padėti kurti palankią demokratinę aplinką, suteikiant žmonėms ir pilietinės visuomenės organizacijoms galimybių prisidėti prie politikos formavimo ir įgyvendinimo stebėsenos. Reikia ilgalaikės strategijos.

1.5

Svarbų vaidmenį privalo atlikti ES pilietinė bei politinė visuomenė ir šalys partnerės. Partnerystės susitarimai, paramos programos ir dotacijos neturėtų būti tvirtinami, jeigu vadovaujantis ES partnerystės principu nėra užmegztas struktūruotas dialogas su pilietine visuomene, visų pirma su organizuota pilietine visuomene. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas dialogui su įvairiomis šalių partnerių socialinėmis grupėmis ir jų įtraukimui į šį procesą, nepamirštant mažumų ir atokiausių regionų gyventojų.

1.6

Šiuo metu daugelis galimų tvaraus vystymosi propaguotojų negali gauti ES paramos, nes tai draudžia diskriminuojančios administracinės ir kitokios taisyklės. Pozityvioji diskriminacija (neatverianti jokios galimybės manipuliuoti) ir reikalavimas, kad vystymo projektuose būtinai dalyvautų neseniai perėjimą prie demokratijos patyrę partneriai yra būtini tam, kad pagal dabartinius vertinimus silpnesniems dalyviams būtų sudarytos tokios pat sąlygos kaip kitiems. Pirmenybę privaloma teikti projektų kokybei ir rezultatams.

1.7

Reikia pradėti taikyti naujas priemones ir išplėsti jau įgyvendinamus mechanizmus (visų pirma žr. 3.3.4, 3.3.6, 3.3.7 ir 3.3.8 punktus), pavyzdžiui, pasaulinius porinius projektus, Techninės pagalbos ir informacijos mainų programą (TAIEX), „Erasmus+“, naują mainų platformą ir kt.

1.8

Su autoritariniu režimu susijusiems veikėjams ir (arba) nedemokratiškai praktikai (pavyzdžiui, valstybinėms nevyriausybinėms organizacijoms (VNVO), „geltonosioms“ profsąjungoms ir kt.) parama neturėtų būti skiriama.

1.9

Apskritai platūs visuomenės sluoksniai šalyse partnerėse turėtų sulaukti visapusiškos pagalbos.

1.10

Demokratinius pokyčius, tvarų vystymąsi, integracinį ekonomikos augimą ir stabilią rinką kartu su didesne gerove ir didesniu užimtumu geriausia pasiekti pasinaudojus tinkamu valdymu ir tvirtu teisėmis grindžiamu požiūriu. Praktinė patirtis rodo, kad stipri pilietinė visuomenė, ypač tada, kai ji organizuota, yra didžiausias sėkmės garantas.

2.1

EESRK pritaria plačiam požiūriui į tvarų vystymąsi. Kaip jau yra pažymėjusi ES Taryba, tai apima tokius aspektus kaip „demokratinis valdymas, žmogaus teisės, teisinė valstybė, ekonominė ir socialinė gerovė, taika ir stabilumas“ (2).

2.2

Perėjimas prie demokratijos gali būti glaustai apibrėžtas kaip stabilizacija, parama demokratijai, institucijų kūrimas, gebėjimų ugdymas, dalijimasis geriausiąja patirtimi ir reformų įtvirtinimas, kad pokyčiai taptų tvarūs. Jis pagrįstas solidarumu ir pavienių asmenų, pilietinės visuomenės organizacijų, vyriausybių ir kitų subjektų veiksmais.

2.3

Keletas bendradarbiavimo su prie demokratijos pereinančiomis šalimis aspektų jau buvo svarstomi EESRK darbotvarkėje (3). Šioje nuomonėje siekiama pateikti medžiagos iš dar nenagrinėtų šaltinių ir atskleisti specialius ES Tarybai pirmininkaujančią Lietuvą dominančius klausimus ir Europos pilietinės visuomenės bendrus interesus (taip pat norint prisidėti prie 2013 m. lapkričio mėn. Vilniaus Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo ir Europos vystymosi dienų).

2.4

Kitas motyvas atnaujinti dabartinę politiką – nauji įvykiai ES šalyse partnerėse. EESRK vis dar kyla abejonių dėl kai kuriose ES rytinėse kaimyninėse šalyse, EUROMED regiono valstybėse ir kitose šalyse partnerėse įvykusių pokyčių ilgaamžiškumo. Galima pastebėti keletą teigiamų pokyčių Vakarų Balkanų regione (itin pažymėtina Kroatijos įstojimo į ES svarba).

3.1.1

Kad pokyčiai taptų tvarūs, įvairios ES politikos priemonės, programos ir veikla, skirta tam pačiam regionui arba politikos sričiai, turėtų būti geriau koordinuojamos, kad atsirastų sinergija ir nedingtų nuoseklumas. ES išorės veiksmų pajėgumus reikia vystyti toliau, kad būtų pasiektas toks lygis, kai bendros europinės vertybės ir tikslai yra iš tikrųjų veiksmingai remiami europiniu mastu (4).

3.1.2

Privaloma užtikrinti ir atidžiau stebėti „politikos suderinamumą vystymosi labui“. Įpareigojimas siekti „politikos suderinamumo vystymosi labui“, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (pakeistos Lisabonos sutartimi) 208 straipsnyje, turėtų tapti politiniu ir įgyvendinimo pagrindu visiems išorės veiksmų priemones nustatantiems reglamentams, todėl šis įpareigojimas turi būti aiškiai taikomas visose ES politikos priemonėse, programose ir veikloje. Naujų ES iniciatyvų nuoseklumas turi būti įvertintas absoliučiai visais atvejais. Visos programos (įskaitant jų vertinimą ir biudžeto išlaidų kategorijas) turėtų atspindėti ES tarptautinius įsipareigojimus ir prievoles žmogaus teisėms ir vystymuisi (įskaitant Jungtinių Tautų bendrąjį susitarimą dėl žmogaus teisėmis grindžiamo požiūrio) ir pirmiausia turėtų būti skirti visuomenės užribyje atsidūrusioms ir pažeidžiamoms žmonių grupėms. Taip pat svarbu stebėti, ar vykstant perėjimui prie demokratijos ir ES integracijai teigiami poslinkiai vienose politikos srityse nėra lydimi neigiamų pasikeitimų kitose.

3.1.3

Reikia bendros platformos, kuria būtų lengva naudotis ir kurioje būtų apžvelgiamos visos ES ar jos valstybių narių įgyvendinamos priemonės (pavyzdžiui, dotacijos, konkursai, programos ir pan.), darančios tiesioginį arba netiesioginį išorinį poveikį. Galima rasti keletą panašumų (bendradarbiavimo galimybių) su portalu „Jūsų Europa“. Privaloma stengtis teikti informaciją mažesnėms (taip pat ir subregioninėms) organizacijoms. Papildomos tikslinės grupės turėtų būti ES valstybinių narių ir prie demokratijos pereinančių šalių institucijos. Pavyzdžiui, platformą turėtų papildyti naujienlaiškis arba socialinio tinklo Twitter žinutės.

3.1.4

ES turėtų siekti sutelkti ir koordinuoti ES ir jos valstybių narių šalyse partnerėse vykdomą veiklą ir kurti jos sinergiją, taip pat vengti pernelyg didelio vidinio konkuravimo. Valstybės narės galėtų apsvarstyti galimybę dalytis pareigomis kuriant bendro išorės bendradarbiavimo formas (perėjimo prie demokratijos proceso koordinatoriai, vertimo raštu centrai, teisinės pagalbos centrai, švietimo įstaigos ir t. t.) savo teritorijoje arba šalyse partnerėse.

3.2.1

ES išorės veiksmų mechanizmai turi tapti kuo įtraukesni, skaidresni ir kiek galima labiau dalyvaujamojo pobūdžio, kad būtų užtikrintas bendros atsakomybės už vystymąsi ir bendradarbiavimą jausmas. Šiuo metu pastebima trūkumų. Reikėtų ištirti partnerystės principo potencialą suvienyti pilietinę visuomenę ir valdžios institucijas, pavyzdžiui, kaip išankstinį reikalavimą dotacijoms gauti.

3.2.2

Glaudus ir, pageidautina, struktūruotas pilietinės ir politinės visuomenės atstovų dalyvavimas yra būtina sąlyga ilgalaikiam įsipareigojimui vykdyti reformas. Taip pat žr. 1.5 punktą. Pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant socialinius partnerius, aktyvumas tiek Europos Sąjungoje, tiek ir šalyse partnerėse yra būtinas planuojant ir įgyvendinant visus vystymosi ir bendradarbiavimo veiksmus. Turi būti stiprinamos jau užmegztos ir skatinamos naujos partnerystės.

3.2.3

EESRK yra pasirengęs prisidėti prie šios veiklos, o jo partneriai iš viso pasaulio yra toks pats vertingas šaltinis, kaip ir vykstantys reguliarūs forumai.

3.2.4

ES privalo vykdyti aktyvesnę veiklą tiek Europos Sąjungos, tiek ir partnerių subjektų gebėjimų ugdymo srityje. Tai galima daryti teikiant finansinę paramą, keičiantis patirtimi, įgyvendinant švietimo ir mokymo priemones ir kitus veiksmus ar programas.

3.2.5

Įvairiems valstybiniams ir nevalstybiniams veikėjams – ir ES, ir šalyse partnerėse, – turėtų būti sudarytos vienodos galimybės dalyvauti šiame procese. Turi būti pašalinta nepaliaujama bet kokios formos tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, įskaitant pernelyg griežtus tinkamumo reikalavimus, projekto dydžio ir technines sąlygas, diskriminaciją taikant administracines taisykles, be kita ko, tuose pačiuose projektuose dirbančių ekspertų atlyginimo ir (arba) apmokestinimo skirtumus, bendram finansavimui keliamus reikalavimus (problemos, susijusios su įnašų natūra priėmimu), nacionalinį lobizmą, dėl kurio iškraipomi rezultatai, ir t. t. (5). Žr. 1.6 punktą.

3.2.6

Reikia taikyti ir aktyviau propaguoti XXI amžiaus technologines galimybes, įskaitant e. vyriausybę, kad vyktų dialogas ir būtų užtikrintas dalyvavimas. Galima būtų sukurti specialią Paramos demokratijai 2.0 programą.

3.3.1

Dabartinė ES ir su ES susijusi finansavimo sistema ir paramos galimybės dažnai būna kritikuojamos kaip bereikalingai sudėtingos. EESRK palankiai vertina planus nuo 2014 m. supaprastinti ir suderinti ES išorės finansavimo priemones, įskaitant Europos kaimynystės priemonę, ir pritaria lėšų sutelkimui.

3.3.2

Svarbiausia – kokybė. Reikėtų objektyviai įvertinti konkrečią perėjimo prie demokratijos patirtį ir gebėjimą suprasti bei prisitaikyti prie šalies partnerės poreikių ir tai turėtų būti svarbiau už ankstesnę ES projektų įgyvendinimo patirtį.

3.3.3

Rengiant ES išorės (įskaitant vystymosi) politiką privaloma geriau pasinaudoti turima ES perėjimo prie demokratijos patirtimi (6). Reikėtų visapusiškai susisteminti ir išsamiai ištirti sėkmės sulaukusius atvejus ir įgytą patirtį. Išvadas reikia panaudoti, paversti veiksmais ir įtraukti į programavimo ciklą. Reikia imtis konkrečių tolesnių veiksmų, be kita ko, remtis šiomis žiniomis rengiant veiklos programas ir vertinant projektų dydį, skiriant jiems dotacijas ir pan.

3.3.4

Turi pradėti veikti Europos pereinamojo proceso kompendiumas, taip pat ir programavimo tikslais, ir jį reikia papildyti valstybiniuose ir nevalstybiniuose sektoriuose dirbančių ekspertų perėjimo prie demokratijos patirties duomenų baze. Partneriams turi būti sudarytos patrauklios sąlygos ieškoti ekspertų ir šį procesą reikėtų plačiai propaguoti, ypač šalyse partnerėse. Europos Komisija ir Europos išorės veiksmų tarnyba ES atstovybėms turėtų parengti kontrolinį sąrašą, padedantį naudotis kompendiumu programavimo tikslais (inter alia, gali būti nustatyta, jog toks sąrašas yra privalomas informacijos šaltinis ES veikloje dalyvaujantiems ekspertams).

3.3.5

Europos Komisija turėtų parengti veiksmų planą geresniam turtingos ES perėjimo prie demokratijos patirties panaudojimui programavimo tikslais. Toks veiksmų planas užtikrintų, kad patirtis sistemingai naudojama tose srityse, kuriose ji aktuali. Europos Komisija taip pat turėtų skirti pakankamai administracinių išteklių tokio veiksmų plano įgyvendinimui.

3.3.6

Atsižvelgiant į jau dabar egzistuojančių priemonių, kurios naudojamos keičiantis perėjimo prie demokratijos patirtimi, įvairovę, būtų patartina sukurti skėtinę platformą arba struktūrą, kuri kauptų tokią patirtį ir ją sutelktų, kad Komisija organizuotų horizontalųjį valdymą ir jas sutelktų ir pristatytų vienoje vietoje.

3.3.7

Reikėtų apsvarstyti galimybę išplėsti į paklausą reaguojančias ES ekspertų priemones, tokias kaip SOCIEUX ar MIEUX. Šios priemonės yra puikus būdas operatyviai reaguoti į šalių partnerių poreikius. Geografinė teritorija, kurioje įgyvendinamos dabartinės poreikiais grindžiamos patirties mainų priemonės ir kitos programos, visų pirma Techninės pagalbos ir informacijos mainų programa (TAIEX), poriniai projektai ir „Erasmus+“, turi būti atvira visam pasauliui (ypač Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybėms), kartu nemažinamos numatytos lėšos projektams, įgyvendinamiems šiuo metu programose dalyvaujančiose šalyse.

3.3.8

Reikėtų pradėti taikyti „NVO dvejeto ir (arba) trejeto“ koncepciją, kuri apimtų bent vieną partnerį iš ES-15, vieną iš ES-13 ir vieną iš besivystančios arba prie demokratijos pereinančios šalies (7). Taip pat reikėtų remti privačiojo sektoriaus atstovų keitimąsi patirtimi.

3.3.9

Europos plėtros fondas turėtų sudaryti palankesnes sąlygas ES valstybėms narėms keistis naujausia patirtimi perėjimo prie demokratijos srityje.

3.3.10

Kad patirtis veiksmingai paremtų perėjimą prie demokratijos, ES ir jos valstybės narės turi skirti pakankamą finansavimą ir užtikrinti visuomenės paramą. Be to, EESRK pakartoja, kad perėjimas prie demokratijos ir pavienių asmenų, pilietinės visuomenės ir valstybės vaidmuo turi tapti vienu iš Europos vystymosi metų (jais paskelbti 2015-ieji metai) aspektų.

4.1.1

Tvarus vystymasis priklauso nuo sugebėjimo pasiekti kuo platesnį bendrą sutarimą šalių partnerių visuomenėje. Būtina užtikrinti paramą demokratijai, geram valdymui, pagrindinėms laisvėms (įskaitant asociacijos ir taikių susirinkimų, žodžio laisves, nepriklausomą žiniasklaidą ir kt.), pilietiniam ugdymui, neformaliajam švietimui ir savišvietai, ir teisingumui ir socialiniam teisingumui visose sferose ir visais lygmenimis.

4.1.2

Daugiau dėmesio reikėtų skirti politikos ir projektų veiksmingumui ir rezultatams. Projektai turi būti papildyti administracinėmis ir veiklos programomis bei paramos priemonėmis, skirtomis pavieniams asmenims. Veiksmingumo negalima pasiekti be geresnio koordinavimo šalyse partnerėse. Reikėtų teikti paramą ir konsultacijas planavimo klausimais.

4.1.3

ES partnerių ir visų jų visuomenės narių (įskaitant tokias grupes kaip moterys, mažumos ir kt.) nediskriminavimas, vienodų sąlygų taikymas ir aktyvus dalyvavimas yra esminis bendras principas ir išankstinė ES patikimumo sąlyga. Politikos diferencijavimas atsižvelgiant į šalies partnerės reikalavimus, aišku, yra būtinas ir turi būti tobulinamas. Be to, ES neturėtų būti atlaidesnė „strategiškai svarbioms“ šalims vien dėl siaurų interesų, nesusijusių su tvariu vystymusi. Žmogaus teisių laikymasis yra ta sritis, kurioje ES ir jos partneriai turi bendradarbiauti.

4.1.4

ES atstovai turi būti ir „moderatoriai ir tarpininkai“ (analizuojantys vidaus poreikius ir remiantys ir skatinantys vietos suinteresuotųjų subjektų tarpusavio dialogą), ir „ekspertai“ (pasidalijantys savo sukaupta patirtimi ir perduodantys savo šalių perėjimo prie demokratijos darbo patirtį).

4.1.5

Platūs visuomenės sluoksniai šalyse partnerėse turėtų sulaukti visapusiškos pagalbos. Dabartiniu metu valdžios sektoriaus institucijos ir, kai kuriais atvejais, pilietinės visuomenės organizacijos (įskaitant socialinius partnerius), jaunimas ir mokslo darbuotojai yra laikomi svarbiausiomis tikslinėmis grupėmis ES pagalbai gauti. Tvariam vystymuisi ir demokratiniams pokyčiams reikalinga visapusiška parama ir glaudus bendradarbiavimas su „ambasadoriais“, „propaguotojais ir vadovais“ arba „ilgalaikių pokyčių atstovais“, kilusiais iš pilietinės visuomenės, taip pat jos lyderių ir tinklų, tačiau reikia ne tik to. Būtina universali, visuotinai prieinama ir plačiai matoma parama partneriams ir jų visuomenėms. Kaimyninių šalių integracija į ES ir tokioms šalims teikiama parama neturėtų būti laikoma naudinga tik keletui išrinktųjų. Akivaizdūs patobulinimai tokiose srityse, kaip švietimas ir mokslas (įskaitant profesinio švietimo ir mokymo reformas, vaikams skirtą veiklą ir kt. (8)), mažą anglies dioksido kiekį išmetanti ekonomika, infrastruktūra ir viešosios paslaugos (įskaitant IRT, sveikatos priežiūrą, žaidimų aikšteles ir kt.), deramas darbas ir kokybiško darbo galimybės, lyčių lygybė, parama socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamiems žmonėms ir vietiniams gyventojams ir sąlygos, skatinančios verslo vystymąsi (įskaitant socialinių partnerių stiprinimą ir jų dalyvavimą (9)), ir kt., paskatins pokyčius ir sudarys sąlygas pasiekti didesnį bendrą sutarimą dėl europietiškos orientacijos.

4.1.6

Tikėtina, kad demokratijos stygių patiriančiose šalyse finansavimas, skiriamas oficialioms institucijoms arba per jas, yra panaudojamas ne socialiniams uždaviniams įgyvendinti, bet režimui palaikyti, o tikras demokratines vertybes puoselėjančioms vietinėms pilietinės visuomenės organizacijoms nesuteikiama galimybė teikti paraiškų finansavimui gauti. Europos demokratijos fondo įsteigimas, be abejonės, yra svarbus žingsnis, kurį žengti reikėjo jau ir seniai. Vis dėlto vien tik šis fondas nepajėgs išspręsti šių plataus masto problemų. Vienas iš sprendimų galėtų būti „smulkaus regione veikiančių pilietinės visuomenės organizacijų ir kitų pagalbos gavėjų žemėlapio parengimas“ (10). Vietos ir (arba) neformali pilietinė visuomenė ir iniciatyvos taip pat turi būti plačiau remiamos – keletas ES valstybių narių jau turi lankstaus projektų finansavimo patirties. Be to, per pilietinę visuomenę skirstomos pagalbos procentinė dalis turi būti padidinta, pirmiausia autoritarinių režimų atveju.

4.1.7

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas padėčiai prie demokratijos pereinančiose pietinėse ir rytinėse Viduržemio jūros regiono šalyse, kur demokratijai, žmogaus teisėms ir moterų teisėms iškilęs rimtas pavojus, ir į būtinumą užtikrinti tvirtesnę ES paramą pilietinei visuomenei ir moterų organizacijoms.

4.1.8

Apskritai ES turi kruopščiai išanalizuoti ir prisitaikyti prie savo šalių partnerių įvairių įgyvendinimo gebėjimų ir ypatumų.

4.1.9

ES turi keistis patirtimi, kaip užtikrinti tvarią išorės ir vidaus paramą vystymuisi, taip pat ir pilietinei visuomenei, pasibaigus pirmiesiems perėjimo prie demokratijos etapams ir pasiekus sąlyginę gerovę.

4.2.1

Integracinis ekonomikos augimas ir stabili rinka, kartu su didesne gerove, užimtumu ir pažangiu ekonomikos liberalizavimu, turi atlikti pagrindinį vaidmenį prie demokratijos pereinančių šalių vystymosi procese (laikantis „ekonominės transformacijos“ koncepcijos diskusijose dėl vystymosi darbotvarkės po 2015 m.). Turi būti sudaromos saugios ir palankios investavimo sąlygos ir jos apsaugomos daugiašalių organizacijų – pavyzdžiui, PPO, EBPO – sudarytais tarptautiniais susitarimais.

4.2.2

Tvarumui esminės reikšmės turi teisinė valstybė ir nepriklausoma teisinė sistema, kurios negali pažaboti korupcija nei diktatūra. Gyvybiškai svarbios ir nepriklausomos pilietinės visuomenės organizacijos, kurių neįmanoma įbauginti, galimybė gauti informacijos, socialinė apsauga ir galimybės gauti orumo nežeminantį darbą, bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų srityje, energijos vartojimo efektyvumas ir nepriklausomybė bei gamtos išsaugojimas.

4.2.3

Būtina gerinti prekybos sąlygas ir prireikus naudotis išsamiais ir visapusiškais laisvosios prekybos susitarimais, kuriais siekiama „peržengti sienas“, kad techniniuose reglamentuose ir jų įgyvendinimo srityje būtų skatinamas nuolatinis taisyklių, principų ir standartų derinimas su tais, kurie galioja ES. ES partnerių tikslas turėtų būti tvirta, įtrauki ekonomika, nuolat mažinanti savo priklausomybę nuo išorės pagalbos, ir tai dar viena sritis, kurioje pasikeitimas patirtimi yra labai svarbus.

4.2.4

Autoritarinių režimų valstybėse prioritetas turi būti teikiamas dialogui su nepriklausomomis įmonėmis (taip pat ir profesinėmis sąjungomis bei kitomis pilietinės visuomenės organizacijomis) ir pagalbai joms. Visais atvejais turėtų būti užtikrinta, kad MVĮ atliktų svarbesnį vaidmenį kaip ekonomikos tvarumo, teisinės valstybės ir vystymosi garantai. Papildomą vaidmenį gali atlikti užsienio investuotojų tarybos ir kiti pilietinės visuomenės organizacijų partneriai.

4.3.1

EESRK ir kiti organai jau yra ne kartą atkreipę dėmesį į būtinybę ES, JT ir kitoms tarptautinėms organizacijoms glaudžiai ir veiksmingai bendradarbiauti dėl vystymosi darbotvarkės po 2015 m.

4.3.2

Be to, ES turi atkreipti dėmesį ir į kitus pastarojo laikotarpio įvykius, įskaitant ir Atvirų vyriausybių partnerystės (iniciatyva, kuri yra itin svarbi EESRK ir kuri atspindi pirmiau minėtą partnerystės principą) sukūrimą. Numatomos transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės ir kitų panašių susitarimų poveikis turi būti kruopščiai planuojamas ir stebima, kokią įtaką jie daro vystomajam bendradarbiavimui ir perėjimo prie demokratijos procesui.

4.3.3

Reikėtų kur kas geriau panaudoti ir remti pasaulinių privačių įmonių ir užsienio investuotojų, kuriems yra artimos ES vertybės, vaidmenį ir potencialą, visų pirma pagrindinių ekonominių ir socialinių teisių užtikrinimo srityje.

4.3.4

Reikėtų numatyti parengti išsamų tyrimą, kuriame būtų išanalizuoti pasaulinių fondų ir pilietinės visuomenės organizacijų geriausios praktikos pavyzdžiai ir priemonės, taikomos prie demokratijos pereinančiose šalyse.

6.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 67/11

1.1

EESRK palankiai vertina Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpuso (ESHPK), kitaip vadinamo ES pagalbos savanorių iniciatyva, įsteigimą, kadangi mano, jog jis gali paskatinti Europos piliečius dalyvauti humanitarinės pagalbos srityje, visų pirma vykdant tokių pilietinės visuomenės organizacijų kaip specializuotos nevyriausybinės organizacijos (NVO) veiklą.

1.2

ESHPK turi būti priemonė paskatinti įsitraukti tas valstybes nares, kurios neturi senų tradicijų dalyvauti vykdant humanitarines užduotis. Todėl EESRK siūlo numatyti konkrečius veiksmus, kuriais būtų paskatintas tiek šių šalių savanorių dalyvavimas, tiek jų socialinių ir humanitarinių organizacijų veikla.

1.3

Siekiant paskatinti piliečius pritarti humanitarinei veiklai ir pripažinti savanoriškos veiklos svarbą, EESRK taip pat rekomenduoja apsvarstyti galimybę imtis visuomenės informavimo šiais klausimais ir sąmoningumo ugdymo veiksmų.

1.4

EESRK visiškai pritaria Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos išdėstytoms mintims dėl humanitarinės veiklos tikslų ir priemonių ir išreiškia įsitikinimą, kad humanitarinė pagalba apima ir humanitarinių krizių aukų apsaugą, jų orumo išsaugojimą bei pagarbą jų teisėms.

1.5

EESRK pabrėžia, kad humanitarinės veiklos sąvoka yra labai plati, apimanti daugiau nei pačią pagalbą, ir primena, kad visų pirma būtina laikytis humanitarinių žmogiškumo, nešališkumo, neutralumo ir nepriklausomumo principų bei humanitarinę veiklą reguliuojančių teisės aktų.

1.6

EESRK nori atkreipti dėmesį į išskirtinį savanoriškos veiklos pobūdį ir jos painiojimo su kitokia profesine veikla pavojų. Dabartinėmis ekonomikos krizės sąlygomis šis aspektas tampa ypač svarbus tiek pačiai Europos Sąjungai, tiek jos išorės veiklai.

1.7

EESRK atkreipia dėmesį, kad atskirose valstybėse narėse savanoriškos veiklos srityje galiojantys skirtingi teisės aktai gali turėti neigiamo poveikio ES pagalbos savanorių iniciatyvai.

1.8

Savanoriai į veiklą turėtų būti įtraukiami tik pagal poreikius, išnagrinėjus ir įvertinus padėtį ir nuo nelaimių ar sudėtingų krizių nukentėjusių gyventojų poreikius.

1.9

Pasiūlyme dėl reglamento (1) pabrėžiama būtinybė nustatyti standartus visiems savanorių dalyvavimo proceso etapams. EESRK pritaria šiam susirūpinimui ir siūlo rengiant šiuos standartus remtis gerąja patirtimi humanitarinės veiklos srityje ir esamomis kokybiškomis iniciatyvomis.

1.10

Savanoriai paprastai dalyvauja socialinių organizacijų, rečiau – pilietinio pobūdžio viešųjų įstaigų veikloje. Įstaigų kokybė ypač svarbi sėkmingam darbui. EESRK pritaria, kad reikia sukurti organizacijų sertifikavimo mechanizmus, paremtus humanitarinės veiklos sektoriaus patirtimi ir įgytomis žiniomis. Sertifikavimo kriterijai turi būti taikomi – juos atitinkamai priderinus – ir nukentėjusių šalių priimančiosioms organizacijoms.

1.11

EESRK yra įsitikinęs, kad sertifikavimo mechanizmas turi būti kuriamas remiantis visa sukaupta patirtimi, o jį taikant reikia laikytis tokių svarbių principų kaip skaidrumas, laisva konkurencija ir lygios galimybės bei atskaitomybė. Ši iniciatyva turi paskatinti į veiklą įsitraukti senų tradicijų šioje srityje neturinčių šalių NVO.

1.12

EESRK nori pabrėžti savo įsitikinimą, kad be techninio ir profesinio pobūdžio mokymo, kuris, savaime aišku, yra svarbus, reikia numatyti ir daugiau dėmesio skirti tokiam mokymui, kurio dėmesio centre būtų vertybės, pagarba nukentėjusiai visuomenei, tarpkultūrinis matmuo, pagarba plačiąja prasme, psichologiniai ir socialiniai pagalbos aspektai ir kt., t. y. daugybė tų klausimų, kurie sudaro humanitarinės veiklos, neapsiribojančios vien techniniais dalykais, esmę.

1.13

Kalbant apie verslo subjektų, kurie taip pat yra sukaupę patirties įmonių ar kitokios savanoriškos veiklos srityje, dalyvavimą, EESRK yra įsitikinęs, kad šį klausimą reikia išsamiai išnagrinėti ir įvertinti mažųjų bei vidutinių įmonių indėlį.

2.1

Nors savanorystė ir savanoriška veikla yra tapusios ES teisyno dalimi ir jau ištisus dešimtmečius Europos institucijos šioje srityje vykdo įvairius projektus bei programas, Sutartyje dėl ES veikimo apie savanorišką veiklą konkrečiai užsimenama tik 214 straipsnio 5 dalyje (skyriuje „Humanitarinė pagalba“). Šioje dalyje siūloma įsteigti Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpusą (ESHPK), kad, kaip teigiama, jaunieji europiečiai būtų skatinami prisidėti prie humanitarinės pagalbos veiksmų.

2.2

Be to, kad šis užsiminimas sukėlė nuostabą dėl įvairių priežasčių, Sutartyje tai vienintelė nuoroda į savanorišką veiklą. Humanitarinis sektorius galbūt yra viena labiausiai specializuotų bendradarbiavimo sričių. Nekalbama apie savanorišką veiklą kituose sektoriuose, kuriuose Europa turi patirties, pavyzdžiui, jaunimo, socialiniame ir kt. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ES institucijos ėmė spręsti šios iniciatyvos įgyvendinimo klausimą. Taigi Komisija ėmėsi įvairių šios iniciatyvos pagrįstumo ir poveikio tyrimų ir įgyvendino daugelį bandomųjų projektų, kad įgytų patirties ir pritaikytų ją praktiškai (2). Iš pagrindinių pokyčių galima paminėti sprendimą pakeisti korpuso pavadinimą į ES pagalbos savanorių iniciatyvą ir diskusijose dėl reglamento, reguliuojančio iniciatyvos įgyvendinimą, pasiektą pažangą.

2.3

EESRK nori priminti, kad daugelis Europos socialinių organizacijų visada iš dalies vykdė savanorišką veiklą, todėl vykdydamas savo užduotis Komitetas visada dėmesį skyrė šios veiklos skatinimui, propagavimui ir pan.

2.4

Be to, EESRK išdėstė savo poziciją daugelyje nuomonių įvairiais ES vystomojo bendradarbiavimo ir išorės veiklos klausimais ir ypač pabrėžė su jo įgaliojimais susijusias aspektus: pilietinės visuomenės vaidmuo, socialinės ir darbo teisės ir kt.

2.5

Humanitarinė pagalba yra vienas iš ES išorės veiklos aspektų ir būtent viena iš sričių, kurioje Europos pilietinės visuomenės dalyvavimas ir vaidmuo yra ryškiausi. Daugiau nei 47 proc. Europos Komisijos humanitarinės pagalbos teikiama per NVO (3); panašiai yra ir daugelyje valstybių narių. Be to, Eurobarometro duomenimis, tai viena iš ES politikos sričių, sulaukianti didžiausios Europos piliečių paramos (4).

2.6

Nuo 1996 m., kai buvo priimtas Reglamentas (EB) Nr. 1275/1996, Europos Komisija savo humanitarinei veiklai turi tvirtą pagrindą, kuris vėliau buvo papildytas priimtu Europos konsensusu dėl humanitarinės pagalbos, kurį trys institucijos (Taryba, Komisija ir Parlamentas) pasirašė 2007 m. ir kuriame nustatyti bendri humanitarinės pagalbos politikos principai. Šiame dokumente apibrėžta bendra ES humanitarinės pagalbos vizija, politiniai tikslai ir principai ir išdėstytas ES siekis vieningiau ir veiksmingiau tenkinti humanitarinius poreikius. Be to, apibrėžiamas valstybių narių ir ES institucijų vaidmuo. Galiausiai Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 214 straipsnyje humanitarinė pagalba nurodoma kaip atskira politikos sritis.

2.7

EESRK pritaria Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos išdėstytam požiūriui, kad „ES humanitarinės pagalbos tikslas – atsižvelgus į poreikius, bet kada prireikus reaguoti į ekstremalią situaciją, siekiant išsaugoti gyvybę, užkirsti kelią žmonių kančioms ir jas palengvinti bei išsaugoti žmonių orumą, jei valdžios organai ir vietos dalyviai negali visko aprėpti, negali arba nenori imtis veiksmų. ES humanitarinė pagalba apima ne tik pagalbos, paramos ir apsaugos operacijas, kurių tikslas – išgelbėti ir išsaugoti gyvybes humanitarinių krizių metu arba iš karto po jų, bet ir veiksmus, kuriais siekiama sudaryti geresnes sąlygas pasiekti žmones, kuriems reikia pagalbos, arba įgyti galimybę juos pasiekti, bei laisvam pagalbos srautui. ES humanitarinė pagalba prireikus teikiama reaguojant į žmogaus sukeltas krizes (įskaitant sudėtingus ekstremalios situacijos atvejus) ir į stichines nelaimes“ (5). EESRK labai palankiai vertina teiginius apie aukų apsaugą ir žmogiškojo orumo išsaugojimą, kadangi tai apima daugiau nei įprastą pagalbos sąvoką.

2.8

Todėl EESRK pabrėžia, kad be tarptautinės humanitarinės teisės apibrėžčių, kuriomis nustatomos aukų teisės, ar be pirmiau minėtų pačios ES teisės aktų, kai kurioms pripažintoms humanitarinėms organizacijoms, pavyzdžiui, organizacijai „Gydytojai be sienų“, humanitarinė veikla yra pilietinės visuomenės ar asmens veiksmas kitos pilietinės visuomenės ar asmens atžvilgiu siekiant išgelbėti gyvybę ar palengvinti kančią. Skirtingai nei teikiant kitokio pobūdžio pagalbą, nesiekiama pakeisti visuomenės, o tik padėti įveikti kritinį laikotarpį. Tai įsipareigojimas asmenims, o ne valstybėms. Pagrindinis vaidmuo humanitarinės pagalbos srityje tenka pilietinei visuomenei.

2.9

EESRK nori pabrėžti, kad humanitarinės pagalbos samprata per pastaruosius dešimtmečius pakito ir apima tokius aspektus kaip prevencija ir pavojaus mažinimas, pagalba, apsauga ir reabilitacija po nelaimės ar konflikto. Europos Sąjunga pasiekusi Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos tapo lydere šioje srityje. Tačiau humanitarinė pagalba nereiškia vien poreikių tenkinimo, ji apima aspektus, kurie įkūnija vadinamąjį „teisėmis grindžiamą požiūrį“, ir ją teikiant žmonėms stengiamasi sugrąžinti jų orumą. Šio žmogaus teisėmis grindžiamo požiūrio klausimu EESRK indėlis gali būti reikšmingas.

2.10

EESRK taip pat nori pabrėžti, kad Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos arba ES pagalbos savanorių iniciatyva gali padėti į šiuos klausimus atkreipti dėmesį tų valstybių narių, kurios neturi senų humanitarinės pagalbos tradicijų, tačiau be jokios abejonės gali suteikti naują viziją, postūmį ir turi didelį savanorių potencialą. Viena iš ES pagalbos savanorių iniciatyvos veiklos sričių turėtų būti piliečių savanoriškos veiklos humanitarinėje srityje skatinimas visoje Europos Sąjungoje.

2.11

Taigi, EESRK palankiai vertina ES pagalbos savanorių iniciatyvą ir nori išdėstyti savo požiūrį vykstant reglamento dėl šios iniciatyvos rengimo procesui visų pirma aptardamas tuos aspektus, kurie yra labiausiai susiję su jo, Europos Sąjungos konsultavimosi su pilietine visuomene institucijos, užduotimis ir patirtimi.

3.1

EESRK pritaria pasiūlyme dėl reglamento pateiktoms savanoriškos veiklos apibrėžtims, kurios buvo minėtos kitose nuomonėse. EESRK nori atkreipti dėmesį į išskirtinį savanoriškos veiklos pobūdį ir jos painiojimo su kitokia profesine veikla pavojus. Ekonomikos krizės, kaip kad šiuo metu, sąlygomis šis aspektas tampa ypač svarbus tiek pačioje Europoje, tiek jos išorės veikloje. Todėl EESRK siūlo tam tikrais atvejais įvertinti galimą ekonominį Europos savanoriškos veiklos poveikį pagalbą gaunančiose šalyse.

3.2

EESRK nori priminti, kad yra svarbu, kad teisės aktai, taikomi savanoriškai veiklai Europos Sąjungoje ir ypač tarptautinei savanorių veiklai, būtų suderinti. EESRK atkreipia dėmesį, kad skirtingose valstybėse narėse savanoriškos veiklos srityje galiojantis nevienodas teisinis pagrindas gali turėti neigiamo poveikio Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpuso iniciatyvai (6).

3.3

EESRK taip pat yra įsitikinęs, kad ši iniciatyva turi padėti į savanoriškos veiklos ir humanitarinės pagalbos klausimus atkreipti dėmesį tų valstybių narių, kuriose nėra senų tradicijų šioje srityje. Vykdant iniciatyvą turi būti siekiama sudaryti sąlygas dalyvauti tų šalių organizacijoms ir vadovaujantis lygių galimybių principu skatinti į veiklą įsitraukti savanorius ir savanores iš visos Sąjungos. EESRK siūlo imtis konkrečių veiksmų, kuriais būtų skatinamos dalyvauti organizacijos ir savanoriai iš tų valstybių narių, kurioms iki šiol buvo mažiau atstovaujama vykdant humanitarines užduotis.

3.4

Nors pradinėje SESV versijoje buvo numatyta, kad jų veiklos sritis apsiribos humanitarinės pagalbos klausimais, iš tiesų didelė finansuojamų bandomųjų projektų dalis ir nemaža savanoriams paskirtų užduočių dalis yra labiau susijusios su vystomojo bendradarbiavimo, nelaimių rizikos mažinimo, atkūrimo ir atstatymo, švelninimo, atsigavimo ir kt. klausimais. EESRK mano, kad šis prisitaikymas yra logiškas ir siūlo išnagrinėti, kaip ateityje galėtų būti vystoma savanoriška veikla Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo srityje.

3.5

Savanoriška veikla teikiant Europos humanitarinę pagalbą ir apskritai imantis vystomojo bendradarbiavimo veiksmų turi derėti su likusiais ES institucijų veiksmais, juos papildyti ir būti jų dalimi. EESRK laikosi nuomonės, kad savanoriška veikla gali būti naudinga kitose tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo srityse, bet savanorių dalyvavimo klausimas turi būti sprendžiamas laikantis rizikos vengimo, nekenkimo ar atsargumo principų, aiškiai nustatant sąlygas, kuriomis savanoriai imasi veiksmų.

3.6

Todėl EESRK pritaria tam, kad Europos Parlamentas apribojo savanorių galimybes dalyvauti konfliktinių, susijusių su grėsme saugumui ar sudėtingų ekstremalių situacijų sąlygomis. Pagalbos gavėjų, savanorių ir darbuotojų saugumui, ypač tokiais atvejais, kai vykdoma humanitarinė veikla, turi būti skiriamas didžiausias dėmesys.

3.7

Šiuo požiūriu EESRK siūlo žengti žingsnį į priekį nustatant projektų, kuriuos vykdant dera įtraukti savanorius, rūšis arba bent jau tiksliau apibrėžti, kokio pobūdžio veikloje neturėtų dalyvauti savanoriai plėtojant aptariamą iniciatyvą. Humanitarinės veiklos sritis yra labai plati ir įvairi ir reikia nustatyti, kuriais atvejais savanorių darbas yra iš tiesų tinkamas sprendimas.

3.8

Kartu EESRK palankiai vertina tai, kad buvo atsisakyta Sutartyje išdėstyto požiūrio į savanorišką jaunimo veiklą pasirenkant realistiškesnį požiūrį, pagal kurį atsižvelgiama į skirtingas savanoriškos veiklos rūšis, šiai veiklai reikalingas savybes, skirtingas vertybes ir kt. EESRK mano, kad reikia dėti pastangas užtikrinti tinkamą lyčių pusiausvyrą šiame projekte.

4.1

ES pagalbos savanorių iniciatyvos įgyvendinimo klausimu Europos Sąjungos institucijos laikosi atsargaus požiūrio. Iki šiol vykdytų bandomųjų projektų ir iniciatyvų įvertinimas turėtų turėti lemiamą reikšmę nustatant ir įveikiant kai kuriuos iš būsimų iššūkių. Visus suinteresuotuosius subjektus reikėtų supažindinti su šių vertinimų rezultatais ir taip pat aptarti sukauptą patirtį.

4.2

Savanoriai į veiklą turėtų būti įtraukiami tik remiantis poreikiais ir prašymais, išnagrinėjus ir įvertinus padėtį bei atsižvelgiant į nuo nelaimių ar sudėtingų krizių nukentėjusių gyventojų poreikius. Labai svarbu Europos lygmens priemones (COHAFA, Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos GD mechanizmai ir kt.)susieti su tarptautiniais koordinavimo mechanizmais bendradarbiaujant su Humanitarinių reikalų koordinavimo biuru (OCHA).

4.3

Humanitarinės veiklos sektoriuje taip pat reikėtų sukurti aiškius mechanizmus su specializuotais tinklais, kaip kad šiuo metu veikiantys Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija, VOICE (savanoriškos bendradarbiavimo ekstremaliųjų situacijų atveju organizacijos) ar Tarptautinė savanorių organizacijų taryba (ICVA) ir kt.

4.4

Pasiūlyme dėl reglamento pabrėžiama būtinybė nustatyti standartus, kurie būtų taikomi visuose savanorių į trečiąsias šalis telkimo etapuose. EESRK pritaria šiam siekiui ir siūlo, kad šie standartai būtų paremti gerąja humanitarinio sektoriaus praktika ir jau sėkmingai vykdomomis atitinkamomis iniciatyvomis (7).

4.5

Nustatant šiuos standartus ypatingą dėmesį reikia skirti saugumui ir užtikrinti būtinas sąlygas, kurios leistų plėtoti savanorių veiklą ir didinti jų pridėtinę vertę humanitariniuose projektuose.

4.6

Savanoriai paprastai dalyvauja socialinių organizacijų, rečiau – pilietinio pobūdžio viešųjų įstaigų veikloje. Įstaigų kokybė ypač svarbi sėkmingai veiklai. EESRK pritaria, kad reikia sukurti organizacijų sertifikavimo mechanizmus, paremtus humanitarinės veiklos sektoriaus patirtimi ir įgytomis žiniomis. Taigi, EESRK siūlo išnagrinėti ir paskleisti patirtį, kurią sukaupė Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos GD įgyvendinant bendruosius partnerystės susitarimus su nevyriausybinėmis organizacijomis ir JTO agentūromis (8).

4.7

EESRK yra įsitikinęs, kad sertifikavimo mechanizmas turi būti kuriamas remiantis visa sukaupta patirtimi, o jį taikant reikia laikytis tokių svarbių principų kaip skaidrumas, laisva konkurencija ir lygios galimybės, taip pat atskaitomybė. Ši iniciatyva turi paskatinti į veiklą įsitraukti senų tradicijų šioje srityje neturinčių šalių NVO. Tuo tikslu EESRK siūlo numatyti konkrečius veiksmus, kuriais būtų siekiama skatinti Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpuso iniciatyvą ir humanitarinę veiklą apskritai visose valstybėse narėse.

4.8

Priimančiosioms organizacijoms atitinkamosešalyse taip pat turi būti taikomi sertifikavimo kriterijai, bet juos reikia priderinti. Priimančiųjų organizacijų gebėjimų stiprinimo veiksmai turi būti vienu iš prioritetų, kuriam būtų skiriama techninė, logistinė ir finansinė projekto pagalba. Iniciatyva gali būti priemonė pietinių šalių partneriams paremti ir prisidėti prie priimančiųjų šalių visuomenės stiprinimo. EESRK šiai temai skyrė ypač daug dėmesio ir ja priėmė įvairių nuomonių (9).

4.9

EESRK pabrėžia, kad savanorius siunčiančios ir priimančios įstaigos turi būti pilietinio pobūdžio, kadangi taip užtikrinama, kad bus laikomasi humanitarinių principų ir puoselėjamos humanitarinės vertybės, o savanoriai sulauks atitinkamos visuomenės palaikymo.

4.10

Kalbant apie verslo subjektų, kurie taip pat yra sukaupę patirties įmonių ar kitokios savanoriškos veiklos srityje, dalyvavimą, EESRK yra įsitikinęs, kad šį klausimą reikia išsamiai išnagrinėti ir pasiūlyti tam tikrus jų dalyvavimo mechanizmus. Bet kuriuo atveju EESRK laikosi nuomonės, kad reikia didinti mažų ir vidutinių įmonių vaidmenį, o ne tik stambių įmonių, turinčių įmonių socialinės atsakomybės ar panašių padalinių, kaip kad yra buvę anksčiau.

4.11

Norint užtikrinti sklandų veiksmų plėtojimą lemiamą reikšmę turi savanorių kandidatų, norinčių dalyvauti Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpuso veikloje, mokymas. EESRK nori pabrėžti savo įsitikinimą, kad be techninio ir profesinio pobūdžio mokymo, kuris, savaime aišku, yra svarbus, reikia numatyti ir daugiau dėmesio skirti tokiam mokymui, kurio objektas būtų vertybės, pagarba nukentėjusiai visuomenei, tarpkultūrinė dimensija, pagarba apskritai, psichologiniai ir socialiniai pagalbos aspektai ir kt., t. y. daugybė tų klausimų, kurie sudaro humanitarinės veiklos, neapsiribojančios vien techniniais dalykais, esmę. Savanoriškos veiklos skiriamasis bruožas ir yra būtent šis dėmesys principams ir vertybėms, kuris mokant savanorius turi būti svarbiausiu dalyku.

4.12

Tuo tikslu reikia bendradarbiauti su šioje srityje patirtį sukaupusiais skirtingų valstybių narių subjektais ir Europos masto mokymo tinklais, ne tik universitetinio pobūdžio, bet ir sukurtais pelno nesiekiančių organizacijų. Išskirtinį dėmesį reikia skirti vykdant bandomuosius projektus įgyvendintų mokymo veiksmų įvertinimui. EESRK ragina neatidėliojant pradėti kaupti informaciją apie gerąją praktiką šioje srityje, kad ji taptų lyginamuoju standartu (angl.benchmarks) būsimiems pasiūlymams.

4.13

Pasiūlyme dėl reglamento numatoma sukurti duomenų bazę, į kurią būtų įtraukiami potencialūs savanoriai, kuriuos vėliau būtų galima pasitelkti imantis veiksmų akredituotoms organizacijoms arba galbūt Komisijos tarnyboms. EESRK nori atkreipti dėmesį į tai, kad savanorio priėmimą į tam tikrą organizaciją lemia ne tik techniniai reikalavimai, bet ir bendrų vertybių puoselėjimas, pritarimas įstaigos įgaliojimams ir misijai ir kt. Todėl, kad ir kokį galutinį duomenų bazės pobūdį nustatytų Europos Komisija, EESRK yra įsitikinęs, kad būtina atsižvelgti į šį aspektą.

4.14

ES pagalbos savanorių iniciatyvos įgyvendinimas – tai galimybė imtis aktyvesnių Europos piliečių informuotumo didinimo ir švietimo veiksmų tokiais klausimais kaip solidarumas, būtinybė ir toliau, netgi krizės sąlygomis, užtikrinti pagalbos srautus ir skleisti visuotines vertybes. EESRK nori pareikšti, kad, kaip jau yra nurodęs kitose nuomonėse, reikia neapsiriboti „žinomumu“, o siekti užmegzti glaudesnius ryšius su piliečiais. Vykdant šias užduotis pilietinės visuomenės organizacijoms, daugeliui kurių atstovauja EESRK, tenka lemiamas vaidmuo. EESRK pasisako už tai, kad šie piliečių informuotumo didinimo veiksmai visų pirma būtų vykdomi tose valstybėse narėse, kurios neturi senų tradicijų humanitarinės veiklos srityje.

6.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 67/16

1.1

EESRK pabrėžia, kad per pastaruosius dešimt metų ES padaryta labai didelė pažanga siekiant suvienodinti su Europos Sąjungos piliečio statusu susijusias teises, laisves ir garantijas stiprinant gyvenimo šalyje kriterijų, palyginti su pilietybės kriterijumi. ES pilietybė pamažu transformuojasi į gyvenamosios šalies pilietybę, susietą su Pagrindinių teisių chartija ir Sutarties (SESV) vertybėmis ir principais.

1.2

Komitetas mano, kad atėjo laikas įvertinti ir išnagrinėti, kokios užduotys neįgyvendintos ir kokios kliūtys dar neįveiktos norint, kad įtraukesnė, dalyvaujamoji ir pilietiška Europos Sąjungos pilietybė taptų prieinama visiems ES nuolat gyvenantiems asmenims.

1.3

XXI a. europiečiams tenka didžiulis iššūkis: išplėsti savo demokratinių sistemų pagrindus įtraukiant naujus piliečius, turinčius vienodas teises bei pareigas. Siekiant šio tikslo, teisė į valstybių narių pilietybę ir į Europos Sąjungos pilietybę turi būti užtikrinama visiems imigrantų kilmės asmenims, kurie įkūnija didžiulę tautų, etninę, religinę ir kultūrų įvairovę. Komitetas laikosi nuomonės, kad Europos demokratinės valstybės yra laisvos ir atviros visuomenės ir jos turi būti grindžiamos visų piliečių įtrauktimi neatsižvelgiant į jų kilmę ir tapatybės ištakas.

1.4

EESRK siūlo apsvarstyti, ar dabartinio teisinio ir politinio pagrindo, kuriuo grindžiama Europos imigracijos, pilietybės ir integracijos politika, pakanka šiandienos Europos visuomenėms, kurių pliuralizmas ir įvairovė nuolat didėja.

1.5

Dėl ekonomikos krizės pagrindinių teisių apsauga, integracija ir kova su diskriminacija buvo išbrauktos iš politinės darbotvarkės. EESRK įspėja apie netolerancijos, rasizmo ir ksenofobijos migrantų ir mažumų atžvilgiu plitimo pavojų. Politikai, socialiniai veikėjai ir žiniasklaida privalo jausti ypač didelę atsakomybę už savo veiksmus ir rodyti aiškų politinį bei socialinį pavyzdį siekiant užkirsti kelią tokiam elgesiui, o Europos Sąjungos institucijos turi imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų užtikrintos pagrindinės teisės.

1.6

Komitetas nori, kad jo tvirtą poziciją žinotų tie, kurie, vadovaudamiesi atskirtį skatinančio nacionalizmo idėjomis, nacionalinį ir europinį identitetą apibrėžia taip, kad dėl savo nacionalinės kilmės teisių į pilietybę netenka milijonai žmonių ir jų teisinis statusas tampa silpnas. Reikia didinti demokratijos kokybę Europoje sudarant daugiau galimybių įgyti valstybių narių pilietybę ir tapti Europos Sąjungos piliečiais.

1.7

Kadangi daugelyje valstybių narių galimybės įgyti pilietybę ribojamos teisės aktais, EESRK rekomenduoja priimti lankstesnius teisės aktus ir nustatyti lankstesnes administracines procedūras, kad pilietybę galėtų įgyti trečiųjų šalių piliečiai, turintys ilgalaikio gyventojo statusą (1).

1.8

Komitetas ragina valstybes nares pasirašyti susitarimus su imigrantų kilmės šalimis, kad pastarieji galėtų turėti dvigubą pilietybę.

1.9

Valstybės narės privalo pasirašyti ir ratifikuoti 1997 m. Europos konvenciją dėl pilietybės bei 1992 m. Konvenciją dėl užsieniečių dalyvavimo vietos bendruomenės visuomeniniame gyvenime ir, vykdydamos pilietybės įgijimo ir jos netekimo politiką, turi laikytis proporcingumo, veiksmingos teisinės gynybos ir nediskriminavimo principų.

1.10

EESRK atkreipia dėmesį, kad skirtingose valstybėse narėse vis dar kyla kliūčių pasinaudoti politinėmis teisėmis, pavyzdžiui, balsavimo teise, teise jungtis į asociacijas, teise dalyvauti politiniame gyvenime, ir rekomenduoja šioms valstybėms narėms pakeisti savo teisės aktus, kad jose nuolat gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai įgytų tokias politines teises.

1.11

Komitetas siūlo Europos Sąjungai ateityje, kai vyks naujas Sutarties (SESV) keitimo procesas, iš dalies pakeisti 20 straipsnį, kad Europos Sąjungos piliečiais taptų ir ES nuolat gyvenantys ir ilgalaikio gyventojo statusą turintys trečiųjų šalių piliečiai.

1.12

Suteikiant Europos Sąjungos pilietybę turi būti taikomas asmenų gyvenimo šalyje kriterijus. Kaip EESRK nurodė savo ankstesnėje nuomonėje (2), Europos teisėje gyvenimas šalyje jau laikomas įvairių ekonominių, socialinių, kultūrinių ir pilietinių teisių ir laisvių suteikimo trečiųjų šalių piliečiams kriterijumi. Daugelis šių teisių savo pobūdžiu yra panašios į Europos Sąjungos pilietybę. Tačiau šiuo metu nesuteikiamos kai kurios politinės teisės, pavyzdžiui, balsavimo teisė. EESRK nori priminti, kad nuolatinis teisėtas gyvenimas šalyje taip pat turi sudaryti galimybę įgyti Europos Sąjungos pilietybę  (3).

1.13

ES pagrindinių teisių chartija yra privalomojo pobūdžio ir ji sudaro naują Europos Sąjungos imigracijos, integracijos ir pilietybės politikos pagrindą. Komisija turėtų išnagrinėti, kokį poveikį ši chartija turi trečiųjų šalių piliečių statusui ir teisėms, kad imtųsi naujų iniciatyvų, kurios leistų imigracijos teisės aktus priderinti prie chartijos garantijų.

1.14

Chartijoje nustatyti trečiųjų šalių piliečiams taikomos naujos „pilietiškos pilietybės“ koncepcijos bendrieji principai (bendras pagrindinių teisių ir pareigų rinkinys). Komitetas siūlo, kad tokios „pilietiškos pilietybės“ plėtojimas taptų vienu iš naujos politinės programos, kuri nuo 2014 m. pakeis Stokholmo programą, prioritetų.

1.15

ES turi priimti Imigracijos kodeksą, kuris užtikrintų didesnį skaidrumą ir teisinį aiškumą dėl ES gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisių ir laisvių. Komitetas mano, kad Europos imigracijos teisės aktai turi užtikrinti vienodas sąlygas ir nediskriminavimo principą.

1.16

Komisija turėtų įvertinti valstybių narių praktikoje tebekylančias problemas, susijusias su trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių, visų pirma socialinių teisių, judumo teisių ir teisių į veiksmingą teisinę gynybą, užtikrinimu.

1.17

Komisija privalo ištirti kliūtis, kurios kai kuriose valstybėse narėse vis dar trukdo gauti ilgalaikio gyventojo statusą ir mėlynąją kortelę (4), ir veiksmingai užbaigti pažeidimo nagrinėjimo procedūras, pradėtas prieš valstybes nares, kurios nesilaiko Europos Sąjungos teisės aktų.

1.18

Įgyvendindama integracijos darbotvarkę, Komisija turi įvertinti valstybėse narėse taikomas pilietybės įgijimo ir netekimo procedūras, šioje srityje iškylančias kliūtis ir jų poveikį Europos Sąjungos pilietybei.

1.19

Komitetas prašo Europos Komisijos parengti pranešimą apie ES vykstančių diskusijų dėl JT Tarptautinės darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos konvencijos eigą (5). Komisija turi sudaryti sąlygas jos ratifikavimui.

2.1

2013-ieji buvo paskelbti Europos piliečių metais. Europos Sąjungos pilietybė yra viena veiksmingiausių priemonių bendrai visų europiečių tapatybei sukurti. Komitetas mano, kad išties aktuali išlieka politinė filosofija, kuria remtasi jau steigiant Europos Sąjungą, kai Jean Monnet pareiškė: „Mes vienijame ne valstybes, bet žmones.“

2.2

Europos Sąjungos pilietybė nėra tuščia samprata – ji įkūnija konkretų teisinį ir politinį statusą, susidedantį iš teisių ir laisvių. Kaip nustatyta Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje, demokratija, laisvė, teisinė valstybė, lygybė ir žmogaus teisės yra pagrindinės Europos Sąjungos vertybės.

2.3

EESRK mano, kad šiais itin sunkiais laikais, Europą prislėgus giliai ekonomikos, socialinei ir politinei krizei, būtina įgyvendinti novatoriškas strategijas, skatinančias atviresnę ir įtraukesnę pilietybę, ir didinti visų Europos Sąjungoje gyvenančių asmenų pasitikėjimą.

2.4

Europos Komisija paskelbė antrąją ES pilietybės ataskaitą ES piliečiai: jūsų teisės, jūsų ateitis, kurioje nagrinėjamos kai kurios iš šiandieninių kliūčių ir problemų. EESRK ataskaitą vertina palankiai, bet pabrėžia, kad trūksta politinių veiksmų dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie turi panašias į ES piliečių teises ir laisves, tačiau neturi visavertės pilietybės.

2.5

Komitetas imasi daugelio aktyvesnės Europos Sąjungos pilietybės skatinimo iniciatyvų, bet atkreipia dėmesį į šios problemos svarbą: daug jaunuolių, kurie yra antros arba trečios kartos imigrantų palikuonys, gyvena sunkiomis diskriminacijos ir atskirties sąlygomis ir dėl to gerokai susilpnėja jų noras tapatintis su visuomene, juos laikančia „antrarūšiais“ piliečiais.

3.1

Jau prieš dešimt metų EESRK pasiūlė, kad integracija taptų neatskiriama bendros imigracijos politikos dalimi, ir reikalavo įgyvendinti Europos darbotvarkę. 2004 m. Taryba patvirtino dešimt bendrų pagrindinių įtraukties principų. Viename jų nurodoma, kad „galimybės imigrantams tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai ir nediskriminuojant kreiptis į institucijas, o taip pat naudotis tiek privačiomis, tiek ir viešosiomis prekėmis ir paslaugomis sudarymas yra esminė sąlyga siekiant geresnės integracijos“. Kitame teigiama, kad „imigrantų dalyvavimas demokratiniame procese ir formuojant integracijos politiką bei rengiant integracijos priemones, ypač vietos lygiu, turi teigiamos įtakos jų integracijai“.

3.2

Europos Komisija, bendradarbiaudama su EESRK, numato Europos integracijos darbotvarkę ir inicijuoja įvairius paramos valstybėms narėms veiksmus. EESRK kartu su Komisija sukūrė Europos integracijos forumą (6), kad paskatintų dalyvauti imigrantus ir pilietinės visuomenės organizacijas.

3.3

Komitetas prie integracijos darbotvarkės prisidėjo parengdamas įvairias nuomones (7).

3.4

Forumas nagrinėjo imigrantų dalyvavimo demokratiniame procese svarbą jų integracijai ir padarė išvadą, kad valstybėse narėse, kuriose imigrantams sudaromos palankios sąlygos įgyti piliečių teises, geriau vyksta integracija. Todėl Komitetas valstybėms narėms rekomenduoja savo nacionalinėje teisėje priimti lankstesnius teisės aktus, kurie ilgalaikio gyventojo statusą turintiems trečiųjų šalių piliečiams suteiktų galimybę įgyti pilietybę.

3.5

Komitetas palankiai vertina tai, kad profesinės sąjungos ir NVO laikosi integracinio požiūrio ir imigrantams sudaro palankias sąlygas dalyvauti savo demokratinėje organizacinėje veikloje. Pilietinė visuomenė skatina trečiųjų šalių piliečius tapti aktyviais organizacijų nariais.

3.6

Integracija yra dvikryptis socialinis imigrantų ir priimančios visuomenės abipusio prisitaikymo procesas, kuris turėtų būti remiamas gero valdymo priemonėmis Europos Sąjungos, nacionaliniu, vietos ir regionų lygmeniu. Bendras Europos požiūris turi didelę pridėtinę vertę, kadangi integracija susiejama su Sutartyje įtvirtintomis vertybėmis ir principais, vienodomis sąlygomis ir nediskriminavimu, Pagrindinių teisių chartija, Europos žmogaus teisių konvencija ir strategijos „Europa 2020“ darbotvarke.

3.7

Europos imigracijos teisės aktai turi užtikrinti vienodas sąlygas ir nediskriminavimo principą. Todėl taip pat reikėtų kalbėti apie teises ir galimybes, susijusias su kalbų vartojimu ir religine praktika. Komitetas mano, kad iniciatyva, kurios ėmėsi Komisija pasiūlydama direktyvą (8), kad darbuotojai galėtų lengviau naudotis laisvo darbuotojų judėjimo teisėmis, yra išties teigiamas dalykas.

3.8

Tačiau EESRK pasiūlė visiems ES gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turimą migranto statusą arba pilietybę, sudaryti vienodas sąlygas ir šiuo tikslu panaikinti tam tikrus dabartinius su Sąjungos piliečio statusu susijusius apribojimus.

4.1

Komitetas nori, kad būtų atnaujintos diskusijos dėl Europos Sąjungos pilietybės pobūdžio ES teisėtai ir nuolat gyvenančių trečiųjų šalių piliečių atveju. Būtina sugrįžti prie Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadose išdėstyto pradinio požiūrio (9). Tamperėje (10) apibrėžtos Europos Sąjungos piliečiams ir trečiųjų šalių piliečiams sudaromos teisingos ir vienodos sąlygos ir toliau išlieka vienu iš politinių prioritetų, tačiau per keturiolika bendros imigracijos politikos vykdymo metų tikslų pasiekti nepavyko.

4.2

Pilietybę suteikia valstybės narės vadovaudamosi savo teisės aktais, kadangi Sutartis šiuo metu ES nesuteikia jokių teisės aktų suderinimo įgaliojimų, todėl tai yra nacionalinio suvereniteto klausimas.

4.3

Tačiau visose valstybėse narėse imigrantų organizacijos, profesinės sąjungos ir NVO vykdo iniciatyvas ir diskusijas, kad būtų sutrumpinti terminai, nustatytos lankstesnės imigrantų natūralizacijos ir pilietybės įgijimo procedūros ir sklandžiau vykdoma integracija, turint omenyje tai, kad nei visuomenė, nei valstybė, kurios nuolat gyvenantiems asmenims nesudaro vienodų sąlygų ir nesuteikia tokių pat dalyvavimo teisių, negali būti laikomos integruojančiomis.

4.4

Europos Sąjungos pilietybės samprata yra neginčijamai įtvirtinta Sutartyse, ES teisėje ir Pagrindinių teisių chartijoje. Sutartyje (SESV), o konkrečiai – jos 20 straipsnyje nurodoma: „Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, bet jos nepakeičia.“ Tokiu būdu pilietybė, t. y. atskirose valstybėse narėse nustatyta teisinė jos įgijimo ir netekimo tvarka, yra „visraktis“, atveriantis duris į ES pilietybę (11).

4.5

Nuo pat Mastrichto sutartimi įteisinto Europos Sąjungos pilietybės įvedimo 1992 m. buvo daug svarstytas ir kritikuotas glaudžios Europos Sąjungos piliečio statuso sąsajos su valstybės narės pilietybe klausimas. Šis ryšys iš esmės lemia tai, kad ES teisėtai gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai formaliai neturi teisės į Europos Sąjungos pilietybę, todėl šie asmenys išlieka „nepastebimi“ Europos Sąjungos diskusijose dėl pilietybės, politinėje veikloje ir demokratiniame gyvenime.

4.6

Tai yra ribojančio pobūdžio Europos Sąjungos pilietybės aiškinimas, kai teigiama, kad egzistuoja vienalytė ir aiškiai identifikuojama Europos Sąjungos piliečiais vadinamų asmenų grupė ir kita grupė, įvardijama kaip trečiųjų šalių piliečiai, kurie nelaikomi Europos Sąjungos piliečiais.

4.7

Tačiau kas gi tie Europos Sąjungos „piliečiai“? Ar teisinga Europos Sąjungos pilietybės taikymą srityje apsiriboti vien valstybių narių pilietybę turinčiais asmenimis? Ar trečiųjų šalių piliečiai jau turi tam tikras teises ir laisves, kurios panašios į turimas Europos Sąjungos piliečių ir su jomis palyginamos? Kokie yra dabartiniai Europos Sąjungos pilietybės apribojimai ir problemos? Koks vaidmuo šiomis aplinkybėmis tenka politiniam dalyvavimui ir teisei balsuoti? Kodėl daugelis jaunuolių, kurie yra imigrantų palikuonys, ir toliau išlieka „antrarūšiais“ piliečiais? Jei imigrantų dalyvavimas demokratiniame procese paspartina jų integraciją, kodėl jie patiria atskirtį?

4.8

Iki šiol sprendimą, kas yra Europos Sąjungos pilietis, o kas – ne, netiesiogiai priimdavo valstybės narės. Tai turi pasikeisti, kad Europos Sąjungos pilietybė taptų Europos integracijos šerdimi.

5.1

Pagrindinių teisių chartijoje nustatyti bendrieji principai, kuriais grindžiama nauja pilietiškos, įtraukios ir dalyvaujamosios Europos Sąjungos pilietybės samprata, kurią, Komiteto manymu, reikia vystyti.

5.2

Komisija nurodė, kad Pagrindinių teisių chartija yra pamatinis dokumentas plėtojant trečiųjų šalių piliečiams skirtos „pilietiškos pilietybės“ sampratą (susietą su tam tikromis bendromis pagrindinėmis teisėmis ir pareigomis).

5.3

ES pagrindinių teisių chartija yra privalomojo pobūdžio ir turi panašią į Sutarčių teisinę galią. Chartija pakeitė ir įtvirtino Europos Sąjungos piliečio statuso komponentus. Į jos taikymo sritį patenka ir Europos Sąjungos, ir trečiųjų šalių piliečiai. V antraštinėje dalyje išdėstytos piliečių teisės, tačiau šios dalies 41 straipsnis („Teisė į gerą administravimą“) ir 45 straipsnio („Judėjimo ir apsigyvenimo laisvė“) 2 dalis taikomi ir trečiųjų šalių piliečiams.

5.4

EESRK pabrėžia, kad likusios chartijos nuostatos taikomos visiems asmenims neatsižvelgiant į jų pilietybę. Chartijoje valstybių narių laisvė savo nuožiūra priimti sprendimą apsiriboja klausimais, susijusiais su teisės gyventi šalyje užtikrinimu, šeimos susijungimu, išsiuntimu, taip pat pilietybės įgijimu ir netekimu. Vienas iš svarbiausių dalykų – VI antraštinė dalis „Teisingumas“, kurioje numatyta teisė į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, jei pažeidžiamos tam tikros pagrindinės ir piliečių teisės.

5.5

EESRK laikosi nuomonės, kad Europos Sąjungos pilietybės derinimas su chartija gali turėti didelį poveikį išplečiant Europos Sąjungos piliečio statuso aprėpties sritį. Vienas iš rimčiausių šiandienos iššūkių yra teisės į veiksmingą teisinę gynybą užtikrinimas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems valstybės narės ir jų valdžios institucijos taikė išlygas pagrindinių teisių ir laisvių srityje arba jas pažeidė ES teisės požiūriu (12).

5.6

Vykstant parengiamiesiems Europos Konvento darbams, EESRK priėmė rezoliuciją, kurioje nurodė: „Būtina gerinti imigrantų integracijos politiką. Komitetas prašo Konvento išnagrinėti galimybę Europos Sąjungos pilietybę suteikti ilgalaikių gyventojų statusą turintiems trečiųjų šalių piliečiams.“ (13).

5.7

Savo komunikate dėl Bendrijos migracijos politikos (14) Komisija užsibrėžė tikslą sukurti Europos teisės aktų sistemą trečiųjų šalių piliečių priėmimo ir gyvenimo klausimais ir bendrą teisinį statusą, grindžiamą principu, pagal kurį teisės ir pareigos jiems būtų suteikiamos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Europos Sąjungos piliečiams, bet jos būtų skirtingos atsižvelgiant į buvimo trukmę.

5.8

Jei praėjus minimaliam penkerių metų laikotarpiui imigrantams būtų leista įgyti pilietybę, tai galėtų užtikrinti sėkmingą daugelio imigrantų įsitvirtinimą visuomenėje arba tapti pirmu žingsniu siekiant įgyti valstybės narės pilietybę.

5.9

EESRK savo nuomonėje dėl Europos Sąjungos pilietybės suteikimo nurodė, kad plačioji Europos Sąjungos pilietybės samprata atitinka sampratą, kurią pasirinko Europos Komisija ją pavadinusi „pilietiška pilietybe“.

5.10

EESRK teigė, kad Europos Sąjungos lygmens „pilietiška pilietybė“ turi būti suprantama kaip „dalyvaujamoji ir įtrauki“ pilietybė visiems Europos Sąjungos teritorijoje nuolat gyvenantiems asmenims, o visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas turėtų būti viena pagrindinių jos ašių. EESRK savo nuomonėje dėl Europos Sąjungos pilietybės suteikimo jau pabrėžė, kad taip būtų „įsipareigota užtikrinti vienodas sąlygas siekiant skatinti ir sklandžiau vykdyti kurioje nors iš Europos Sąjungos valstybių narių nuolat ir teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių pilietinę integraciją (lygybė prieš įstatymą)“ ir pavyktų įveikti šiuo metu trečiųjų šalių piliečių patiriamą diskriminaciją.

6.1

Pastarąjį dešimtmetį Europa įgyvendino politiką, priėmė teisės aktus ir nustatė teismo praktiką, kurie yra labai svarbūs ir Europos Sąjungos pilietybei, ir trečiųjų šalių piliečių statusui. Šie procesai įkūnijo laipsnišką su Europos Sąjungos pilietybe susijusių teisių, laisvių ir garantijų išplėtimą remiantis gyvenimo šalyje kriterijumi. Vis dėlto EESRK laikosi nuomonės, kad jos išplėstos nepakankamai ir dar yra pernelyg daug apribojimų.

6.2

Vienas iš svarbiausių žingsnių teisėkūros srityje – Direktyva 2004/38 dėl pilietybės, kurią priėmus vienoje teisinėje priemonėje buvo suderinta iki tol padrika ir nevientisa Europos laisvo judėjimo ir gyvenimo reguliavimo sistema. ES ypač aktyviai dėjo pastangas, kad būtų pripažintos trečiųjų šalių piliečių, kurie yra Europos Sąjungos piliečių šeimos nariai, teisės ir jų nediskriminavimo nuostatos. Direktyvoje konkrečiai pripažįstamos įvairios tokių šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teisės ir laisvės, kurios savo pobūdžiu yra labai panašios į suteiktas Europos Sąjungos piliečiams.

6.2.1

EESRK pritaria Komisijai, kuri pareiškė, kad vienas svarbiausių uždavinių – pašalinant tam tikrą netinkamą nacionalinę praktiką visiems asmenims sudaryti sąlygas kasdieniame gyvenime naudotis direktyvoje numatytomis teisėmis ir suteikti veiksmingą teisinę gynybą tiems, kurių pilietinės laisvės buvo pažeistos.

6.2.2

Kai šios „piliečių teisės“ įgyjamos konkrečiai dėl šeimos santykių, galimybė jomis naudotis gali būti suteikiama tik tuomet, kai Europos Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai naudojasi teise laisvai judėti arba emigruoja į kitą valstybę narę. Judėjimo Europos Sąjungos viduje veiksmai išlieka viena iš sąlygų šeimos nariams norint pasinaudoti Europos Sąjungos pilietybės suteikiama apsauga (15). Direktyva taip pat pripažįstama tokių šeimos narių nuolatinio gyvenimo teisė jiems išgyvenus šalyje penkerius metus.

6.2.3

Tačiau EESRK mano, kad nacionalinės valdžios institucijos vis dar taiko tokius teisės aktus ir praktiką, kurie varžo Europos Sąjungos piliečių šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisę. Taip pat vis dar yra atvejų, kai Europos Sąjungos piliečių šeimos nariai užsieniečiai susiduria su atvirkštine diskriminacija, ir šį klausimą reikia spręsti (16).

6.3

Labai aktyvus buvo ES Teisingumo Teismas, kuris atliko teigiamą vaidmenį siekdamas apsaugoti ir paaiškinti reguliavimo subtilumus ir Europos Sąjungos pilietybės suteikiamas individualias teises (17). ESTT patvirtino, kad Europos Sąjungos pilietybė turi tapti pagrindiniu Europos Sąjungos piliečių statusu (18).

6.3.1

EESRK palankiai vertina Teisingumo Teismo nustatytą teismo praktiką pilietybės klausimais ir pabrėžia, kad priimant direktyvą į ją įtraukta didžioji ESTT teismo praktikos dalis, kadangi į ją sudėti patys svarbiausi iki 2004 m. Teismo priimti sprendimai su laisvu judėjimu ir Europos Sąjungos pilietybe susijusiose bylose.

6.3.2

ESTT sukaupė plačią teismo praktiką ir Europos teisės bendrųjų principų klausimu (19), taip pat dėl proporcingumo ir nediskriminavimo principų, kurie turi būti taikomi visiems asmenims neatsižvelgiant į jų pilietybę ar turimą migranto statusą, jei jų atžvilgiu Europos Sąjunga imasi veiksmų arba jiems taikoma Europos teisė. Teismo praktika apima net valstybių narių kompetenciją pilietybės įgijimo ir netekimo klausimais, jos poveikį Europos Sąjungos pilietybei ir su ja susijusioms teisėms.

6.3.3

Teisingumo Teismas ne kartą yra pareiškęs, kad naudodamosi savo kompetencija pilietybės klausimais valstybės narės ypatingą dėmesį privalo skirti savo teisės aktų ir sprendimų pasekmėms Europos pilietybės ir laisvo judėjimo teisės požiūriu, ypač sudarant tinkamas galimybes pasinaudoti teisėmis ir pareigomis, kurios yra neatskiriama Europos Sąjungos pilietybės dalis (20).

6.4

Nuo 2003 m. galioja Europos teisės dokumentų rinkinys imigracijos tema, kuriame numatytos teisinės priemonės, susijusios su piliečių iš trečiųjų šalių atvykimo ir gyvenimo šalyje sąlygomis ir jiems suteikiančios teises ir garantijas; kai kurios jų yra panašios į užtikrinamas Europos Sąjungos piliečiams. Direktyvoje 2003/109/EB  (21) dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nustatytas bendras teisinis statusas, suteikiamas trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybės narės teritorijoje penkerius metus iš eilės.

6.4.1

EESRK pabrėžia, kad direktyva siekta kuo labiau suvienodinti Europos Sąjungos piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusą ir pastariesiems užtikrinti teisę gyventi Sąjungoje. Tačiau šis bendras statusas minėtiems asmenims vis tik nesuteikia lygybės ir visavertės pilietybės, bet veikiau tariamą lygybę ir tariamą „trečiarūšę“ pilietybę, kuriai taikomos tam tikros sąlygos (22). Kaip Europos Komisija nurodė savo direktyvos taikymo ataskaitoje (23), nors direktyvos 11 straipsnyje numatytas „beveik“ vienodas požiūris į ilgalaikius gyventojus ir piliečius, susidarė didžiulė informacijos apie jos taikymą spraga ir tai kelia problemų bandant direktyvą veiksmingai įgyvendinti.

6.4.2

Kita vertus, direktyvoje, kaip vienas iš jos pridėtinę vertė įkūnijančių aspektų, numatyta galimybė naudotis „laisvo judėjimo“ ar persikėlimo į antrą valstybę narę teise ir teise į „beveik“ vienodą požiūrį. Judumo Europos Sąjungos viduje ar laisvo judėjimo aspekto įtraukimas mums primena tokį patį Europos Sąjungos pilietybės modelį, kuris buvo pasirinktas Europos pilietybės teisėje siekiant skatinti judumą Europos Sąjungos viduje.

6.5

Kitose direktyvose, priklausančiose Europos imigracijos teisei, pavyzdžiui, Direktyvoje 2009/50/EB dėl mėlynosios kortelės aukštos kvalifikacijos imigrantams, taip pat yra judumo Europos Sąjungos viduje aspektas ir laikomasi atitinkamo požiūrio, kurie panašūs į pasirinktus ilgalaikio gyventojo statuso atveju, siekiant padidinti Europos darbo rinkų patrauklumą.

6.6

Vis dėlto EESRK mano, kad dėl netinkamo direktyvų įgyvendinimo kai kuriose valstybėse narėse trečiųjų šalių piliečiams ir jų šeimoms taikomos gyvenimo ir darbo antroje valstybėje narėje, kuri nėra leidimą gyventi išdavusi valstybė narė, sąlygos ir kriterijai toli gražu neprilygsta Europos Sąjungos piliečių turimai tarpvalstybinio judėjimo laisvei.

6.7

Be to, kadangi teisėtos imigracijos srities teisės aktų sistema yra nevientisa ir suskirstyta pagal sektorius, ES gyvenantiems ir laisvo judėjimo teise norintiems pasinaudoti trečiųjų šalių piliečiams neužtikrinamos tokios pat sąlygos ir vienoda teisių sistemos (24).

7.1

Komitetas ankstesnėse nuomonėse siūlė gerinti politinį ir socialinį dialogą su į Europą atvykstančių imigrantų kilmės šalimis. EESRK teigiamai vertina sudarytus įvairius susitarimus.

7.2

Šio dialogo metu turi būti skiriama dėmesio ir piliečių teisėms. Komitetas mano, kad išties teigiamas dalykas yra valstybių susitarimai dėl dvigubos pilietybės įteisinimo, trečiųjų šalių piliečiams suteikiantys galimybę naudotis pilietinėmis, socialinėmis ir politinėmis teisėmis.

7.3

Tačiau kai kurios valstybės narės politinėms teisėms taiko abipusiškumo sąlygą. Komitetas pareiškia, kad, nors tai ir yra teigiama priemonė, kai kuriais atvejais ji riboja asmenų teises, jei kilmės šalys nesutinka su abipusiškumo principu.

7.4

EESRK nori, kad ES, plėtodama išorės politiką, prisiimtų tvirtus įsipareigojimus suteikti postūmį tarptautinės migracijos pasaulinei valdysenai globojant Jungtinėms Tautoms ir remiantis – be kitų taikomų tarptautinių teisinių priemonių – Visuotine žmogaus teisių deklaracija, JT Tarptautine darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos konvencija (Komitetas siūlė (25), kad Europos Sąjunga ją ratifikuotų), Pilietinių ir politinių teisių paktu, Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu ir TDO konvencijomis.

6.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 67/23

1.1

Panašu, kad suplanuotas (užprogramuotas) nusidėvėjimas yra susijęs su pramoninės gamybos būdu, kadangi reikia užtikrinti minimalų naujų gaminių pardavimą. Nors toks gaminių atnaujinimas atrodo būtinas, kartais pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, su kuriais reikia kovoti. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas specialų dėmesį atkreipia į sąmoningai numatomus defektus ir mūsų pagreitinto vartojimo modelius. Būtų galima kelti rinkodaros praktikos klausimą, kai reklamuojamos didelės inovacijos, nors jos dažnai būna nereikšmingos, tačiau mūsų nuomonės tikslas – pažaboti akivaizdžiausius atvejus ir vartotojams suteikti daugiau garantijų. Pagrindinis siekis – padėti padidinti pasitikėjimą Europos įmonėmis. Nuomonėje pateikiama techninio, komercinio, reguliuojamojo, auklėjamojo ir informacinio pobūdžio pasiūlymų. Jie sudaro geresnės gamybos, platinimo ir vartojimo grandinės strateginį pagrindą, kuriuo siekiama teisingos ir sąžiningos pusiausvyros.

1.2

EESRK norėtų, kad būtų visiškai uždraustos prekės, kurios yra sąmoningai gaminamos su defektais, kad greičiau baigtųsi jų naudojimo trukmė. Tokių atvejų nėra daug, bet jie labai akivaizdūs: pavyzdžiui, žiniasklaidoje buvo plačiai nušviestas atvejis apie spausdintuvus, kurie pagaminti taip, kad nustotų veikti po tam tikro spausdinimų skaičiaus. Tokie reiškiniai tik didina piliečių nepasitikėjimą įmonėmis.

1.3

EESRK rekomenduoja įmonėms užtikrinti, kad jų gaminius būtų galima lengviau remontuoti. Tai turėtų vykti trim būdais: pirma, užtikrinamos techninės galimybės (pavyzdžiui, planšetinių kompiuterių baterijos yra įmontuotos prietaiso korpuse, kad būtų neįmanoma gaminio pataisyti ir vartotojui reikėtų pirkti naują prietaisą), antra, vartotojui paliekama galimybė įsigyti dalių per penkerius metus nuo prekės pirkimo. Galiausiai perkant gaminį prie jo turėtų būti pridedama išsami informacija apie taisymo galimybes ir paaiškinama, kaip jomis pasinaudoti. Apskritai šioje nuomonėje EESRK ragina atkreipti didesnį dėmesį į socialinius klausimus ir paremti remonto įmones. Veiksmus, kuriais siekiama didinti įmonių ir vartotojų tarpusavio pasitikėjimą, reikėtų vertinti visų pirma atsižvelgiant į galimybes remti darbo vietų kūrimą.

1.4

EESRK nepritaria privalomų taisyklių nustatymui ir ragina rinktis savanoriško sertifikavimo metodą. Kaip pavyzdį galima pateikti buitinius prietaisus: garantija, kad dalys bus tiekiamos 10 ar 20 metų, yra rimtas pardavimo argumentas. Šią garantiją būtų galima suvienodinti Europos lygmeniu ir taikyti visose 28 Europos Sąjungos valstybėse narėse parduodamiems gaminiams, kad nenukentėtų Europos įmonės. Gamintojai taip pat galėtų įsipareigoti skelbti statistinius duomenis apie dažniausiai pasitaikančius gedimus, kadangi jiems žinomi labiausiai pasikartojantys atvejai. Jie galėtų laikyti reikalingiausių dalių atsargas, įsipareigoti jas pagaminti pagal užsakymą arba rasti paslaugų teikėją, kuris sutiktų prekės ženklo dalis pagaminti. Tai galėtų būti rimtas tam tikrų įmonių įsipareigojimas, laiduojantis ne tik jų ryšį su vartotoju, bet ir gaminių patikimumą, nes tai atitiktų savanoriško sertifikavimo idėją numatant gaminio priežiūros priemones ir garantuojant jo ilgaamžiškumą.

1.5

EESRK ragina valstybes nares rengiant viešuosius pirkimus numatyti kovos su suplanuotu nusidėvėjimu parametrus. Atsižvelgiant į viešųjų pirkimų mastą Europos Sąjungos šalyse (16 proc. BVP), šioje srityje valdžios institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį ir rodyti pavyzdį.

1.6

EESRK laikosi nuomonės, kad pagamintų produktų kokybės ir ilgaamžiškumo gerinimas padės kurti ilgalaikes darbo vietas Europoje, todėl jį reikia skatinti. Tokie pokyčiai, pritaikius tinkamas mokymo priemones, padės įveikti krizę, sunkiai slegiančią Europos darbuotojus.

1.7

EESRK rekomenduoja nurodyti numatomą gaminių naudojimo laiką arba numatomą panaudojimų skaičių, kad vartotojas galėtų atsakingai priimti sprendimą dėl prekės įsigijimo. Komitetas rekomenduoja gamintojams pabandyti savanoriškai nurodyti, kiek prekė atsieina per metus atsižvelgiant į numatytą jos naudojimo laiką, kad vartotojai būtų skatinami įsigyti ilgalaikio vartojimo gaminius. Skelbiamą naudojimo laiką reikėtų patikrinti, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo, nuo kurio nukentėtų vartotojai. Tokiu būdu vartotojai galėtų įsigyti pirkimo metu brangiau kainuojančių, bet laikui bėgant lėčiau nusidėvinčių gaminių. Tai tikrai paskatintų mūsų įmones gaminti ilgiau tarnaujančius gaminius. Skelbiant šią informaciją daugiausia dėmesio reikėtų skirti vartotojui rūpimiems duomenims ir juos pateikti atsižvelgiant į skirtingas gaminių kategorijas, kad ant tam tikrų pakuočių būtų išvengta informacijos pertekliaus.

1.8

EESRK nuomone, būtų naudinga sukurti sistemą, kuri užtikrintų minimalią įsigytų gaminių naudojimo trukmę. Šiuo metu nėra jokių teisės aktų, reglamentuojančių minimalią gaminių naudojimo trukmę, nei ES standartų jai išmatuoti. Tačiau įvedant aplinkosauginį ženklinimą jau atsiranda iniciatyvų. Įmonės, gaminančios ar parduodančios penkerių metų ar trumpesnės naudojimo trukmės prekę, turi internalizuoti jos perdirbimui reikalingas išorės sąnaudas, ypač jeigu į gaminio sudėtį įeina aplinkai kenksmingos medžiagos.

1.9

EESRK siūlo įsigyjamų prekių garantijose numatyti ir minimalaus veikimo garantiją, pagal kurią gaminio remonto išlaidos tektų gamintojui.

1.10

Vartotojams tenka brangiai mokėti už sutrumpintą gaminių naudojimo trukmę ir spręsti problemas, susijusias su ribotomis gaminio remonto galimybėmis. Jiems taip pat tenka atlaikyti įmonių ir kai kurių platintojų politiką, pagal kurią po pirmų metų nuo prekės įsigijimo neretai stengiamasi parduoti ilgesnę garantiją, nors privaloma taikyti dvejų metų garantiją. Atrodo, kad vartotojai dažnai nelabai žino savo teises. Apie jas būtų galima plačiau informuoti gerinant komunikaciją, visų pirma interneto svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Europos suplanuoto nusidėvėjimo observatorija vartotojams sudarytų galimybę geriau susipažinti su taikoma praktika ir atitinkamai geriau pasirinkti.

1.11

Vartotojų sąmoningumo didinimas yra būtina išankstinė sąlyga norint tinkamai ir tvariai naudoti produktus. Taip pat svarbu deramai informuoti vartotojus apie minimalią gaminių naudojimo trukmę, kadangi tai turi reikšmės priimant sprendimą dėl prekės įsigijimo. Šiuo požiūriu būtų sveikintinos savanoriškos prekybininkų ir verslininkų iniciatyvos bei veiksmai.

1.12

Vartotojams dažnai susidaro įspūdis, kad teks įveikti tikrą įstatymų labirintą. Suplanuoto nusidėvėjimo klausimas (prekybos praktika, atliekos ir kt.) sprendžiamas kelete direktyvų, bet atrodo, kad šie dokumentai tarpusavyje nėra labai susiję, todėl juos reikėtų suderinti sujungiant į teisės aktų rinkinį.

1.13

EESRK rekomenduoja valstybėms narėms skatinti atsakingą vartojimą, ypač švietimo sistemoje, kad vartotojai gaminio gyvavimo ciklo metu atsižvelgtų į jo poveikį aplinkai, ekologinį pėdsaką ir kokybę. Komitetas primygtinai rekomenduoja vartotojų atstovams aktyviau dalyvauti vykstančiose diskusijose šiuo svarbiu ir opiu klausimu, kadangi jų dalyvavimas užtikrins platesnį požiūrį.

1.14

EESRK rekomenduoja Europos Komisijai skubiai atlikti tyrimus šiuo klausimu, kad būtų paaiškinta plintanti įvairi ir dažnai prieštaringa informacija. Tai padėtų susidaryti objektyvų vaizdą apie suplanuoto nusidėvėjimo poveikį, ypač ekonominį ir socialinį, ne tik skelbiamos naudos dėl vykstančios gaminių pardavimo rotacijos, bet ir užimtumo bei prekybos balanso požiūriu.

1.15

EESRK siūlo 2014 m. Europoje surengti didelio masto apskritojo stalo diskusijas šiuo klausimu. Šiose diskusijose dalyvautų visi suinteresuotieji subjektai: pramonininkai, finansininkai, platintojai, profesinių sąjungų atstovai, vartotojų asociacijos, NVO, standartų agentūros, ekspertai. Jose reikės dėmesį skirti įvairiems sektoriams, kad nebūtų orientuojamasi tik į keletą pramonės šakų. Galiausiai diskusijų metu turėtų veikti Europos Sąjungos piliečiams atviras forumas siekiant paskatinti kuo aktyvesnį visuomenės dalyvavimą. Vienas iš kanalų šiam dalyvavimui propaguoti bus socialiniai tinklai.

1.16

Apskritai EESRK rekomenduoja spartinti tyrimus ir juos atlikti vadovaujantis trimis pagrindinėmis kryptimis, kurios galėtų padėti pažaboti suplanuotą nusidėvėjimą:

1.17

Europos lygmeniu EESRK išreiškia viltį, kad Europa įžengs į ekonominio perėjimo etapą ir iš švaistančios visuomenės taps tausia visuomene, kurioje augimas niekada nebūtų savitikslis dalykas, bet būtų nukreiptas į vartotojų poreikių tenkinimą taikant į piliečius orientuotą požiūrį.

2.1

Suplanuotas nusidėvėjimas yra rimta problema dėl keleto priežasčių: sutrumpėjus vartojimo gaminių naudojimo trukmei jis padidina išteklių suvartojimą ir perdirbtinų išmestų gyvavimo ciklą baigusių gaminių kiekį. Suplanuotas nusidėvėjimas gali būti įvairių formų. Jis naudojamas siekiant skatinti pardavimą ir remti ekonomikos augimą kuriant nemažėjančius poreikius ir tokias vartojimo prekes, kurių nebeįmanoma pataisyti.

2.2

Pasekmės: taip švaistomi ištekliai ir daroma tokia kenksminga tarša, kad pilietinė visuomenė ir kai kurie politikai, kritikuojantys tokią praktiką, imasi veiksmų, norėdami atkreipti dėmesį į šios sistemos nesuderinamumus ir su jais kovoti (pavyzdžiui, JAV pateiktas grupės ieškinys (angl. class actions) prieš įmonę „Apple“, Brazilijoje pateiktas skundas, 2013 m. pradžioje Belgijoje ir Prancūzijoje pateikti pasiūlymai dėl teisės aktų).

2.3

Dažnai skiriami įvairūs suplanuoto nusidėvėjimo tipai, kadangi šis reiškinys gali būti apibūdintas kaip medžiagos ar įrangos nuvertėjimas anksčiau nei ji susidėvi (Le Petit Larousse žodynas); šiuo atveju nuvertėjimas ir nusidėvėjimas nepriklauso nuo fizinio naudojimo, o yra susijęs su technikos pažanga, elgsenos pokyčiais, mada ir t. t.

2.4

Taigi suplanuoto nusidėvėjimo tipai gali būti šie:

2.5

Nėra galutinio bendro sutarimo dėl šių trijų apibrėžčių. Visi apibrėžčių niuansai parodo, kaip svarbu apibrėžti visą sąvoką ir taikyti skirtingas priemones atsižvelgiant į objektyvius (techninius) ir subjektyvius (mada, naujų gaminių atsiradimas rinkoje) nusidėvėjimo faktorius. Tam tikrais atvejais gaminių trumpalaikiškumas gali būti naudingas aplinkai. Be to, nusidėvėjimas priklauso ir nuo vartotojų elgsenos.

2.6

EESRK rekomenduoja taikyti nevienareikšmišką požiūrį. Siekiama ne vienodai ilginti visų gaminių naudojimo trukmę, o atsižvelgti į gaminio naudojimą. Taip pat verčiau reikėtų imtis veiksmų ir optimizuoti naudojimą turint omenyje tai, kad optimizavimas nebūtinai reiškia, jog neišvengiamai pailgės gaminio naudojimo trukmė. EESRK norėtų padėti padidinti Europos įmonių gaminių patikimumą.

2.7

Europos Sąjunga turėtų susirūpinti suplanuoto nusidėvėjimo problema dėl daugelio aplinkosaugos, socialinių, visuomenės sveikatos, kultūrinių ir ekonominių priežasčių. Mūsų nuomone, taip pat reikėtų atsižvelgti į ne tokius akivaizdžius, bet ne mažiau svarbius simbolinius ir etinius aspektus.

2.8

Aplinkosaugos požiūriu šiuo metu kasmet suvartojama maždaug 60 milijardų tonų žaliavų, kitaip tariant, maždaug 50 proc. daugiau gamtos išteklių negu prieš 30 metų. Taigi, vienas Europos gyventojas kasdien sunaudoja 43 kg išteklių, tuo tarpu vienas afrikietis – 10 kg per dieną. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EPBO) nuomone, palyginti su 1999 m. duomenimis, pirminei gamybai kasmet išaugant 2 proc., vario, švino, nikelio, sidabro, alavo ir cinko išteklių nebeliks per mažiau negu 30 metų, o aliuminio ir geležies ištekliai baigsis po 60–80 metų. Taigi vis daugiau medžiagų taps retenybe. Be to, 2012 m. duomenimis, kasmet Europoje susidaro 10 milijonų tonų elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA); manoma, kad 2020 m. šis kiekis pasieks 12 milijonų tonų. Greta perdirbimo ir inovacijų politikos, lygiagrečiai kovojant su suplanuotu nusidėvėjimu, reikėtų remti ir 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsigaliojusioje naujojoje direktyvoje numatytą antrinių žaliavų paėmimą.

2.9

Socialiniu požiūriu suplanuotas nusidėvėjimas kelia trejopo pobūdžio problemų. Visų pirma, krizės sąlygomis suplanuoto nusidėvėjimo įteigiamas požiūris į vartojimo prekes prisideda prie pirkimo į skolą augimo ir įsiskolinimas pasiekė iki šiol nematytą lygį. Nuo suplanuoto nusidėvėjimo labiausiai nukenčia nepalankesnėje socialinėje padėtyje esančios visuomenės grupės, negalinčios brangiai mokėti už ilgaamžius gaminius ir dažnai pasitenkinančios pigiomis prastesnės kokybės prekėmis. Antra, viso remonto įmonių sektoriaus darbuotojams gali tekti neigiamos suplanuoto nusidėvėjimo pasekmės. ADEME (1) ataskaitoje pateikiami skaičiai (2007 m.) šią tendenciją patvirtina: pataisoma tik 44 proc. sugedusių prietaisų. Platintojų nuomone, pataisoma tik 20 proc. prietaisų, kuriems garantija netaikoma. 2010 m. ADEME tyrimas parodo, kad Prancūzijoje 2006–2009 m. smarkiai sumažėjo remonto, ypač buitinių prietaisų, darbų. Remonto įmonių sektoriaus privalumas – šių įmonių negalima perkelti, dauguma darbo vietų yra nuolatinės.

2.10

Nereikėtų pamiršti šio reiškinio pasekmių visuomenės sveikatai. Jos gali būti dvejopos: tiesioginės deginimo pasekmės artimiausiems gyventojams, nes elektroninės dalys yra toksinės, ir tarptautinės pasekmės. Dėl nepakankamos infrastruktūros elektroninėms atliekoms apdoroti daugelis nebenaudojamų gaminių neteisėtai eksportuojama į tokius regionus, kuriuose juos galima išmesti į sąvartynus už mažesnę kainą, bet tai sukelia rimtų padarinių vietos gyventojams (pvz., Ganoje iš atliekų yra ištraukiamas geležies laužas ir siunčiamas į Dubajų ar Kiniją. Daugelio šių atliekų „galutinė stotelė“ – Pietų šalys, kuriose jos kelia pavojų sveikatai ir aplinkai).

2.11

Neigiami padariniai yra ir kultūriniai. Pagal tam tikrus tyrimus, vidutinė buitinių prietaisų naudojimo trukmė yra 6–8 metai, nors prieš 20 metų jų naudojimo trukmė buvo 10–12 metų. Vartotojams pagrįstai gali iškilti klausimas, kodėl trumpėja gaminių naudojimo trukmė, kai taip visur vertinamos inovacijos. Europos piliečių pasitikėjimą Europos pramone sukūrė laikas, tačiau jį griauna nusidėvėjimas. Šiuo metu, kai beveik visos visuomenės apklausos rodo, kad europiečiai nebepasitiki savo pramone, akivaizdu, kad ankstyvi prietaisų gedimai arba taisymo problemos nepadės europiečiams šio pasitikėjimo susigrąžinti. Tai paaiškina, kodėl 92 proc. Europos gyventojų (2) norėtų, kad etiketėse būtų nurodoma gaminio naudojimo trukmė arba naudojimų skaičius. Europos įmonių konkurencingumas taip pat priklauso nuo didesnio vartotojų pasitikėjimo įmonėmis.

2.12

Galiausiai suplanuotas nusidėvėjimas turi ir ekonominių pasekmių. Didžioji dauguma kaltinamų įmonių specializuojasi aukštųjų technologijų srityje, jų gaminiai dažnai importuojami į Europą. Imdamasi šio klausimo Europos Sąjunga savo įmonėms suteikia galimybę išsiskirti iš kitų realiai pradedant gaminti ilgaamžius gaminius.

2.13

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pabrėžia ir ne tokius akivaizdžius, bet ne mažiau svarbius aspektus. Simboline prasme, nors visuose EESRK darbuose atsižvelgiant į Rio+20 pabrėžiama Komiteto teikiama reikšmė tvariam vystymuisi, pripažįstama, kad suplanuotas nusidėvėjimas pats savaime yra mūsų skatinamo tvaraus vystymosi objektas. Galvojant apie etikos vietą visuomenėje, nerimą kelia tai, kad mūsų inžinieriai samdomi kurti greičiau susidėvinčius gaminius arba kad įmonės pradeda reklamines kampanijas, skatindamos vartotojus pirkti gaminius, nesukelsiančius didesnio pasitenkinimo.

6.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 67/27

1.1

Jau keletą tūkstančių metų alus yra mėgstamas daugelio europiečių gėrimas. Nors geriamo alaus rūšimis ir vartojimo įpročiais alaus kultūra visoje Europoje labai skiriasi, tačiau visose Europos Sąjungos šalyse alus atlieka svarbų vaidmenį ir yra neatsiejama kultūros, tradicijų ir mitybos dalis. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pabrėžia nuolatinį šio sektoriaus tobulėjimą, gebėjimą prisitaikyti ir atsigauti netgi dabartinėmis sudėtingomis sąlygomis. Komitetas nurodo, kad sektorius atitinka strategijos „Europa 2020“ tikslus įvairiose prioritetinėse užimtumo, tvarumo, inovacijų, švietimo ir socialinės įtraukties srityse.

1.2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas atkreipia Europos Komisijos, Europos Parlamento, Tarybos ir valstybių narių dėmesį į pagrindines politikos kryptis, kurias reikėtų rimtai apsvarstyti norint, kad Europos alaus sektorius išnaudotų visą savo augimo potencialą. Konkrečiai, EESRK ragina sprendimus priimančius asmenis:

1.3

Be to, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ragina imtis veiksmų valstybių narių, regionų ir vietos lygmeniu siekiant:

1.4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomone, alaus daryklos turėtų:

2.1

Europos Sąjunga yra viena stambiausių alaus gamintojų pasaulyje. 2011 m. maždaug 4 000 Europoje esančių alaus daryklų pagamino daugiau nei 380 mln. hektolitrų (1) alaus. Savo produkciją šie gamintojai parduoda visame pasaulyje. Pagal pagaminamą kiekį ES yra viena iš pagrindinių alaus gamintojų, pagaminančių daugiau kaip ketvirtadalį pasaulinės produkcijos. Tik visiškai neseniai pirmaujančią poziciją perėmė Kinija, tačiau šioje srityje ES vis dar lenkia Jungtines Amerikos Valstijas, Rusiją, Braziliją ir Meksiką (2).

2.2

Struktūros požiūriu Europos alaus pramonė yra labai įvairialypė. Ją daugiausia sudaro mažos ir vidutinės įmonės – nuo labai mažų alaus daryklų, vietos, regionų arba nacionaliniu lygmeniu veiklą vykdančių alaus daryklų iki keturių Europoje įsikūrusių stambių alaus gamintojų (3), kurie savo srityje yra pasauliniai lyderiai. Per pastarąjį dešimtmetį išaugęs naujų mažų ir labai mažų alaus daryklų skaičius – puikus šio sektoriaus inovacijų diegimo potencialo įrodymas ir žingsnis į priekį siekiant tvarumo tikslo.

2.3

Alaus sektoriaus tiekimo grandinė apima vietos veiklos vykdytojus, tačiau joje dalyvauja ir pasauliniai lyderiai, tarp kurių yra salyklą gaminančių įmonių, įrangos gamintojų ir techninių paslaugų teikėjų. Be to, Europos aludarystės institutai savo žinias skleidžia visame pasaulyje. Tokie šia tema organizuojami renginiai kaip Europos aludarių konvencijos kongresas arba pavienės alaus konferencijos sulaukia dalyvių iš viso pasaulio.

2.4

Alus yra pagrindinis perdirbtas žemės ūkio produktas, kurio eksportuojama už daugiau nei 2 mlrd. EUR (4). Be to, alus yra įtrauktas į ES žemės ūkio produktų kokybės politiką (5) jam taikant SKVN / SGN (6) schemas; daugiau nei 2,3 mlrd. EUR realizavimo vertės užtikrina 23 registruotos geografinės nuorodos (7). Tačiau minėtose schemose geografinė alaus rūšių įvairovė ribota, nes jų kilmės šalys sudaro mažiau nei trečdalį ES šalių.

2.5

Pagrindinės alaus gamybai naudojamos medžiagos yra natūralios kilmės – tai vanduo, grūdai, apyniai ir mielės. Svarbiausia alaus pramonėje naudojama žaliava yra vanduo, kuris vidutiniškai sudaro 92 proc. alaus. Todėl požeminio vandens apsauga yra itin svarbus klausimas. Kadangi kaip pagrindinis krakmolo šaltinis alaus gamybai reikalingi grūdai (miežiai, kviečiai ar kiti), aludariams ir salyklo gamintojams nepaprastai svarbu bendradarbiauti su žemės ūkio bendruomene.

2.6

Be to, Europos Sąjunga yra pagrindinė pasaulinės apynių rinkos dalyvė. Apyniai auginami keturiolikoje ES valstybių narių (8), kuriose yra apie trečdalį pasaulyje esančių apynynų (9), o pagrindinis Europos apynių augintojų vartotojas yra alaus gamybos sektorius. Norint užkirsti kelią konkurencijos iškreipimui, galinčiam ilguoju laikotarpiu neigiamai paveikti alaus sektoriaus veiklą, reikėtų iš naujo peržiūrėti apynių augintojų konkurenciją ir diferencijuotą režimą, taikomą ES valstybėse narėse įgyvendinant žemės ūkio politiką.

2.7

Dėl alaus gamintojų priklausomybės nuo žaliavas tiekiančio žemės ūkio sektoriaus pastaraisiais metais alaus pramonei už alaus gamybai reikalingus žemės ūkio produktus teko mokėti brangiau, kadangi derliaus kokybė buvo nevienoda ir kainos svyravo. Tais atvejais, kai tai įmanoma ir reikalinga, žaliavų tiekėjų ir alaus gamintojų bendradarbiavimas turėtų būti orientuotas į tvarius ir ilgalaikius santykius.

2.8

2010 m. bendra alaus pardavimų apimtis siekė 106 mlrd. EUR, įskaitant PVM, ir tai sudaro 0,42 proc. ES BVP. Apskaičiuota, kad daugiau kaip 63 proc. Europos alaus produkcijos parduodama prekybos centruose ir kitose mažmeninės prekybos vietose („mažmeninė prekyba“). Likę 37 proc. alaus suvartojami viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje (pavyzdžiui, baruose, aludėse, restoranuose; „didmeninė prekyba“).

3.1

Per pastaruosius 15 metų Europos alaus rinka patyrė įvairių pokyčių, susijusių su technine pažanga, investicijomis, bendrovių susijungimais, naujų įmonių steigimu ir vartotojų požiūriu. 2007 m. prasidėjęs staigus vartojimo mažėjimas turi tiesioginį poveikį alaus gamintojų veiklai. Po ilgų augimo metų 2011 m. Europos Sąjungoje alaus gamyba drastiškai sumažėjo nuo 420 mln. hektolitrų iki 377 mln. hektolitrų. Tačiau jei ekonominės ir reglamentavimo sąlygos taps palankesnės, ateinančiais metais tikimasi sektoriaus atsigavimo ir augimo potencialo.

3.2

Ekonomikos krizė ir vartojimo sumažėjimas lėmė sektoriaus restruktūrizavimą Europoje didesniems tarptautiniams ir nacionaliniams koncernams konsoliduojant veiklą žemyne ir investuojant už ES ribų. Tuo pačiu metu visose šalyse augo mažos apimties alaus gamintojų įmonių skaičius, kuris padidino pasiūlos vartotojams įvairovę ir parodė, kad aludarių požiūris į verslą atitinka „Verslumas 2020“ veiksmų plano (10) principus. Tai taip pat teigiamas pokytis tvarumo požiūriu, nes paprastai skatina naujų bendrovių, veikiančių regioninio turizmo srityje, kūrimąsi ir dažnai trumpesnes gamybos ir vartojimo grandines tokiu būdu labiau tausojant aplinką.

3.3

Be to, dėl ekonominių sąlygų daugiau alaus buvo suvartojama namie, o ne baruose ar restoranuose ir tai lėmė darbo vietų sumažėjimą, mažesnę pridėtinę vertę ir mažesnes vyriausybės pajamas, gaunamas iš kiekvieno ES išgerto litro alaus (11). Šiai tendencijai įtakos turėjo ir didesnis kainų spaudimas mažmeninės prekybos sektoriuje.

3.4

Dėl augančio alaus gamintojų skaičiaus ir su produktais susijusių inovacijų atsirado naujų produktų, naudingų vartotojams, visuomenei ir aplinkai. Naujos galimybės įvairaus dydžio alaus gamintojams atsivėrė, kai pradėjus įvairinti veiklą silpno ir nealkoholinio alaus srityje padidėjo pardavimai, kartu nuolat didėjant natūralaus alaus pasiūlai.

3.5

Fiskaliniu požiūriu alaus pramonė yra labai naudinga nacionalinėms vyriausybėms. Alaus gamyba ir pardavimas vyriausybėms neša dideles pajamas, kurias sudaro akcizai, PVM, su pajamomis susiję mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos, mokamos alaus pramonės sektoriaus darbuotojų ir jų darbdavių, o taip pat ir kitų, su alaus sektoriaus veikla netiesiogiai susijusių sektorių darbuotojų ir darbdavių. 2010 m. šios pajamos sudarė apie 50,6 mlrd. EUR (12).

3.6

Alaus sektoriaus pajėgumą išsilaikyti dabartinėmis sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis susilpnino didėjantys mokesčiai, daugiausia akcizo mokestis, tačiau ir PVM mokesčiai, ypač viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje. Ši padidėjusi mokesčių našta apsunkino ir taip jau nelengvą ekonominę alaus gamintojų padėtį, ypač Vengrijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje (13). ES alaus gamybos ir pardavimo sukuriama pridėtinė vertė 2008–2010 m. sumažėjo 10 proc. (14), o bendra ES alaus pramonės sektoriuje surinktų mokesčių suma sumažėjo 3,4 mlrd. EUR.

3.7

ES ir nacionaliniu lygmeniu taikomose akcizų sistemose reikėtų pripažinti unikalias alaus savybes, įskaitant paprastai žemą alkoholio kiekį, alaus darymo procesą ir alaus gamybos sektoriaus vietos lygmens indėlį į visuomenę, darbo vietų kūrimą ir apskritai ekonomiką. Šiuo tikslu alui, kaip fermentuotam gėrimui, reikėtų sudaryti vienodas sąlygas, todėl minimalus nulinis tarifas, taikomas vynui ir kitiems fermentuotiems gėrimams, turėtų būti įtvirtintas ir alui taikomuose ES akcizo teisės aktuose (15).

3.8

Subalansuota akcizų mokesčio politika nacionaliniu lygmeniu ir geresnis esamų bendradarbiavimo mechanizmų naudojimas mokesčių administravimo srityje galėtų tapti priemone, leidžiančia išvengti į mokesčius orientuotos prekybos ir su tuo susijusios žalingos praktikos, kartu padedant išsaugoti alaus sektoriaus konkurencingumą, ypač pasienio zonose.

3.9

Atsižvelgiant į didmeninės prekybos segmento svarbą alaus pardavimui (16), mokesčių politika taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį didinant didmeninės prekybos ir alaus sektoriaus, kurie turi teigiamą poveikį užimtumui vietos lygmeniu, augimą.

3.10

Europos alaus pramonė net nepalankiomis sąlygomis išlieka atspari ir konkurencinga. Vietinės alaus daryklos iki šiol išsilaiko rinkose už nacionalinių ir ES sienų. Nepaisant to, kad didžiausia Europos alaus produkcijos dalis parduodama ES bendrojoje rinkoje, eksportas į įvairias pasaulio šalis nuo 2000 m. nuolat augo, o nuo 2007 m. padidėjo 30 proc. Svarbiausios eksporto šalys yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Angola, Kinija, Šveicarija, Taivanas, Rusija ir Australija (17). Be to, Europos alaus gamintojai daug investuoja visuose žemynuose ir dalyvauja įvairiose bendradarbiavimo su vietos aludariais ir platintojais iniciatyvose.

3.11

Tačiau Europos alaus pramonės galimybėms išlaikyti ir plėsti savo veiklą trečiosiose šalyse gali kilti pavojus dėl vietinių teisės aktų, kurie kliudo prekybai ir stabdo alaus eksportą bei investicijas. Šios kliūtys yra ne tik tarifai – tai gali būti ir su teisės aktais susijusios priemonės, pavyzdžiui, produkto apibrėžtis (pavyzdžiui, Rusijoje) arba mokesčių administravimo procedūros (pavyzdžiui, Albanijoje, Turkijoje). Europos Komisijai ir valstybėms narėms tenka pagrindinis vaidmuo bendradarbiaujant su alaus sektoriumi spręsti šias ir kitas užsienio rinkose vis iškylančias problemas.

3.12

Europos Sąjunga pagal atitinkamus prekybos susitarimus taiko nulinį muitų tarifą alaus importui, o kai kurios šalys muitus toliau naudoja kaip atgrasymo priemonę, kad nebūtų importuojami konkuruojantys produktai iš ES valstybių narių. Tebevykstančiose derybose dėl laisvosios prekybos susitarimų svarstomas ir šis aspektas, be to, naujausiuose susitarimuose (pavyzdžiui, su Pietų Korėja) numatoma laipsniškai sumažinti muitus; ši sistema turėtų būti taikoma plačiau.

3.13

Europos alaus rūšių patekimo į užsienio rinkas galimybę stiprina ir informaciniai renginiai, pavyzdžiui, parodos ir mugės, taip pat Europos Komisijos trečiosiose šalyse organizuojamos konsultacinės programos. Iki šiol alaus gamintojai vangiai dalyvaudavo tokiuose vietoje organizuojamuose renginiuose, nes mažai žinota apie galimą naudą ir nebuvo pakankamai reklamos.

4.1

Alaus sektorius neapsiriboja vien alaus gamyba. Jis apima keletą veiklos rūšių, nuo žemės ūkio žaliavų, kurios yra alaus gamybos proceso pagrindas, iki viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriaus ir mažmeninės prekybos sektoriaus. Alaus daryklos Europos Sąjungoje tiesiogiai sukuria daugiau kaip 128 800 darbo vietų. Be to, su alaus gamybos ir pardavimo veikla netiesiogiai gali būti siejami dar du milijonai darbo vietų ir tai sudaro apie 1 proc. visų darbo vietų vien tik ES (18), įvairiomis įdarbinimo sąlygomis.

4.2

Strategijoje „Europa 2020“ nustatyti ES tikslai, kuriais siekiama pažangios, tvarios ir integracinės ekonomikos, atitinka alaus sektoriaus ypatumus. Alaus daryklos veikia visose Europos šalyse ir, atsižvelgiant į dideles išlaidas prekėms ir paslaugoms bei didelę viešbučių ir viešojo maitinimo, taip pat mažmeninės prekybos sektorių sukuriamą apyvartą, išlaiko daugiau nei du milijonus darbo vietų. Daugiau nei 73 proc. su alumi susijusių darbo vietų sukuriama viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje.

4.3

Kadangi viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriui taip pat tenka svarbus vaidmuo užtikrinant darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą ne tik tiesiogiai susijusiose įmonėse, bet ir netiesiogiai – stambiuose Europos ekonomikos sektoriuose, būtina imtis priemonių, kurios skatintų jo vystymąsi, kad būtų išsaugotos darbo vietos, visų pirma jaunų ir nekvalifikuotų darbuotojų, išvengiant nestabilių darbo vietų ir mažo atlyginimo.

4.4

Šioje unikalioje įvairovėje dera tradicijos, kultūra ir naujovės ir taip sukuriamos įvairios galimybės panaudoti profesinius įgūdžius alaus daryklose ir už jų ribų. Reikia ne tik darbuotis tiekimo ir realizavimo grandinėje, bet ir toliau vystyti su kulinarine patirtimi ir turizmu susijusį potencialą siekiant sukurti daugiau darbo vietų pačioms alaus daryklos plėtojant veiklą, o taip pat naudojant ES ir nacionalines finansavimo programas.

4.5

Dėl pasaulio ekonomikos padėties alaus gamybos pramonė 2008–2010 m. neteko 9 proc. tiesioginių darbo vietų, nes sumažėjo produkto vartojimas. Nepaisant dėl įtemptos Europos ekonomikos padėties sumažėjusio vartojimo, bendras alaus daryklų (įskaitant labai mažas alaus daryklas) skaičius Europoje 2010 m. buvo didesnis (3 638) nei 2008 m. (3 071). Šis skaičius nuolat auga, o tai reiškia tolesnį darbo vietų kūrimo potencialą. Būtina užtikrinti, kad šiam potencialui nekiltų pavojaus dėl pardavimus ribojančių arba žalą darančių finansinių priemonių, todėl jį reikėtų stiprinti įgyvendinant profesinio rengimo ir mokymo programas arba net ir aukštesnės pakopos mokymo programas, kad šiame sektoriuje būtų sukurta kokybiškesnių darbo vietų.

5.1

Įgyvendindama savo tvarumo įsipareigojimus Europos alaus pramonė turi siekti įvairių tikslų, susijusių su energijos vartojimo efektyvumu, išmetamo CO2 kiekio mažinimu ir išteklių vartojimu. Pastarųjų metų investicijos sudarė sąlygas sumažinti gamtos išteklių suvartojimą, gaminti mažiau atliekų ir nuolat pakartotinai panaudoti antrines alaus gamybos proceso žaliavas.

5.2

Alaus gamintojų įsipareigojimai aplinkos apsaugos srityje tai konkretūs žingsniai ir investicijos, kurios lėmė mažesnį energijos sunaudojimą ir išmetamo CO2 kiekio sumažinimą, mažesnį nuotekų kiekį ir permainas pakuočių srityje. Be to, alaus gamybos sektorius parengė „Geriausių turimų technologijų“ gaires, kuriose daug dėmesio skiriama tvariam valdymui ir kurios gali būti įsipareigojimų aplinkos apsaugos tikslų srityje pavyzdžiu. Reikėtų skatinti alaus gamybos sektoriuje kaip savianalizės priemonę kuo plačiau taikyti gyvavimo ciklo vertinimus, savo ruožtu atsižvelgiant į dėl nepakankamų pajėgumų ribotas mažų šeimyninių alaus daryklų galimybes.

5.3

2008–2010 m., nepaisant blogėjančių sąlygų, alaus sektorius ir toliau dėjo pastangas. Rezultatai rodo, kad vienam hektolitrui alaus pagaminti suvartota 4,5 proc. mažiau vandens ir 3,8 proc. mažiau energijos. Apskaičiuota, kad išmetamo CO2 kiekis sumažėjo 7,1 proc. (19).

5.4

Svarbūs alaus gamybos proceso veiksniai yra vandens kokybė ir jo sunaudojimas. Todėl vandens tiekėjai ir alaus gamintojai privalo pasirūpinti tinkamu vandens valdymu, kad būtų užtikrintas alaus gamybos tvarumas. Šiomis aplinkybėmis reikia imtis tinkamų atsargos priemonių, kad žvalgant skalūnų dujas nebūtų užterštas vartotojams, įskaitant ir pramoninius vartotojus, tiekiamas gruntinis vanduo. Konkrečiai alaus pramonės atveju EESRK pastebi, kad Olandijos ir Vokietijos aludariai šio sektoriaus naujienas jau seka su didžiuliu susirūpinimu.

5.5

Alaus gamybos proceso metu raugiant žaliavas gaunami ir kiti vertingi produktai (vadinami antriniais produktais). Jie labai vertinami kaip žaliava kitiems pramonės procesams arba medžiagos konkrečiam galutiniam naudojimui, pavyzdžiui, vaistams, sveikam maistui, atsinaujinantiems energijos šaltiniams, pramonės prietaikoms, gyvūnų maistui ir žemės ūkio produktams (20), kosmetikai ar sveikatinimo produktams. Šios medžiagos atitinka griežtus kokybės standartus ir maisto bei pašarų saugos ir kitus teisės aktus. Dėl šių antrinių medžiagų svarbos ir vertės alaus gamintojams pavyko sudaryti ilgalaikius tiekimo susitarimus su prekybininkais ir galutiniais vartotojais.

6.1

Daugelį metų alaus gamybos bendrovės ir asociacijos visose Europos šalyse įgyvendino iniciatyvas, skirtas informacijai apie atsakingą vartojimą skleisti, plėsti vartotojų žinias, užtikrinti atsakingą reklamą ir rinkodarą, platinti prevencinio pobūdžio informaciją ir sulaikyti vartotojus nuo neatsakingo elgesio. Daugelis iš šių vietos iniciatyvų buvo įgyvendintos su partneriais ir nacionalinių valdžios institucijų pripažintos svarbiu indėliu į visuomenę ir pratęstos Europos lygmeniu plėtojant Europos alkoholio ir sveikatos forumo (21) veiklą.

6.2

Remdamiesi tokia veikla, vyriausybė, alaus gamintojai, kiti ekonominės veiklos vykdytojai ir pilietinės visuomenės grupės galėtų bendradarbiauti įgyvendinami iniciatyvas, skirtas skatinti atsakingą ir visiškai suderinamą su sveiku suaugusio žmogaus gyvenimo būdu alaus vartojimą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui alkoholiu.

6.3

Alus yra su konkrečia vieta siejamas produktas, todėl Europos alaus gamintojai yra gerai įsitvirtinę savo vietos bendruomenėse ir remia įvairaus pobūdžio veiklą. Europos Sąjungos alaus sektorius kasmet išleidžia daugiau kaip 900 mln. EUR bendruomenėms paremti (22) prisidėdamas prie įvairiausios veiklos vietos ir regionų lygmeniu.

6.4

Pramonininkai ir platesnis suinteresuotųjų subjektų ratas yra tvirtai pasiryžę remti įmonių ir institucijų atsakomybės iniciatyvų įgyvendinimą siekiant kovoti su neigiamais žalingo vartojimo padariniais. Šis įsipareigojimas turėtų būti įtvirtintas suderintoje programoje dėl alaus gamintojų vykdomos rinkodaros ir komercinių pranešimų (23).

6.5

Atsižvelgiant į svarbų alaus vaidmenį kultūros, tradicijų ir vartojimo srityse reikėtų apsvarstyti ES iniciatyvą, skirtą finansuoti visų pakopų švietimo įstaigų mokytojų ir auklėtojų specialius mokymus, kuriuose būtų nagrinėjami fermentuotų gėrimų vartojimo sveikatos, socialinis ir kultūrinis aspektai.

7.1

Švietimui ir moksliniams tyrimams tenka nepaprastai svarbus vaidmuo užtikrinant tolesnį sektoriaus įsipareigojimų vykdymą. Šiuo tikslu palaikomi ryšiai su universitetais, aludarių mokyklomis, maisto technologijos institutais ir kitais tinklais. Reikėtų ir toliau organizuoti keitimosi žiniomis forumus, kad Europa išliktų svarbiu alaus gamintojų, jų partnerių, mokslininkų ir susidomėjusių piliečių atliekamų tyrimų centru.

7.2

Reikia skatinti mokslinių tyrimų pajėgumą ir potencialą, nes alaus gamintojai yra svarbūs pramoniniai partneriai įvairiose srityse, susijusiose su maistu ir alaus gamybos technologijomis, sveikatos aspektais arba aplinkosauginiu veiksmingumu. Esamą potencialą padidintų aktyvesnis dalyvavimas Europos mokslinių tyrimų erdvėje, programoje „Horizontas 2020“ ir kitų technologinių platformų veikloje (24).

7.3

Alaus sektoriaus pastangų siekti kuo geresnių rezultatų, vadovaujantis aukščiausiais mokslinių tyrimų standartais, nustatytais alaus ypatumams ir jo poveikiui sveikatai ir elgesiui, palaikymas taip pat gali pagerinti informavimą ir švietimą šioje svarbioje srityje. Visos aktyvios šalys turėtų apsvarstyti galimybę plačiau dalyvauti ES finansavimo ir bendradarbiavimo programose.

6.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 67/32

1.1

EESRK ne kartą įvairiais požiūriais nagrinėjo neteisėtos imigracijos temą (1). Neteisėtos imigracijos reiškinys yra labai sudėtingas ir įvairiapusis todėl sprendžiant su juo susijusias problemas reikia taikyti trumpalaikes ir ilgalaikes priemones. Šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama toliau išvardytiems aspektams:

1.2

Atsižvelgdamas į tai, Komitetas giliai liūdi dėl nemažiau kaip 311, o, galimas dalykas, dar didesnio skaičiaus Afrikos migrantų žūties per neseniai įvykusias dvi nelaimes nuskendus laivams prie Lampedūzos krantų. Nors šios tragedijos priežasčių yra ne viena, Komitetas mano, kad šios nelaimės atvėrė platesnės neteisėtos imigracijos jūra į ES problemos opą ir yra priežastinis ryšys tarp šių dviejų nelaimių ir ES akivaizdaus nesugebėjimo nustatyti patenkinamą ir nuoseklią, solidarumu grindžiamą neteisėtos imigracijos politiką, įskaitant paieškos, gelbėjimo ir išsilaipinimo. Komitetas ragina ES ir valstybes nares laikyti šias nelaimes perspėjimo signalu ir imtis šioje nuomonėje rekomenduojamų veiksmų, kol neįvyko dar viena tragedija. Lampedūzos tragedijos atskleidė absoliučią būtinybę ES spręsti neteisėtos imigracijos ir sienų kontrolės klausimą Europos lygmeniu.

1.3

Žmogaus teisės: Komitetas yra susirūpinęs dėl didėjančios netolerancijos, rasizmo ir ksenofobijos imigrantų atžvilgiu, kurie Europoje laikomi „kitokiais“, ir baiminasi, kad finansų krizės socialiniai padariniai šių reiškinių nepaaštrintų. Siekiant užkirsti tokiam elgesiui kelią politikai ir kiti įtakingi visuomenės veikėjai bei žiniasklaida turi jausti ypač didelę atsakomybę už savo veiksmus ir rodyti aiškų politinį bei socialinį pavyzdį. Visais etapais, pradedant išgelbėjimu ar sulaikymu ir baigiant apsaugos statuso suteikimu ar kai asmenys neteisėtai gyvena be tapatybę įrodančių dokumentų, ar kai yra repatrijuojami į savo kilmės šalį, turi būti užtikrinamos neteisėtų imigrantų žmogaus teisės.

1.4

Jūroje esančių asmenų gelbėjimas: kiekvienam nelaimės jūroje ištiktam asmeniui, įskaitant neteisėtus imigrantus, turi būti suteikiama pagalba, taip pat kai gresia pavojus.

1.5

Išlaipinimas: ES privalo nustatyti tokią išlaipinimo politiką, kuri nepadidintų tų valstybių narių, kurios jau patiria neproporcingo dydžio antplūdį, naštos. Išlaipinimo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis išlaipinimo artimiausioje saugioje vietoje principu, bet tik tuo atveju, jei ta šalis laikosi visų su žmogaus teisėmis susijusių tarptautinių konvencijų ir ją stebi žmogaus teisių organizacijos.

1.6

Teisė į prieglobstį ir jo suteikimas: pasienyje turi būti užtikrintas negrąžinimo principo laikymasis, o visi asmenys, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, turi turėti galimybę pateikti prašymą ES. Tokius prašymus turi nagrinėti kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos. Atsižvelgiant į tai, būtina sukurti veiksmingesnę prieglobsčio prašymų nagrinėjimo sistemą. EESRK pritaria bendradarbiavimui su trečiosiomis šalimis siekiant, kad jos stiprintų savo prieglobsčio sistemas ir labiau laikytųsi tarptautinių standartų.

1.7

Neteisėtų imigrantų repatriacija: Direktyva dėl grąžinimo (2) sukurta Europos teisinių ir procedūrinių garantijų sistema (3), kuriai pritaria ir EESRK, apimanti veiksmingą teisių gynimo priemonę, leidžiančią sprendimus dėl grąžinimo apskųsti kompetentingame teisme arba administracinėje institucijoje ar kompetentingoje nepriklausomoje įstaigoje, taip pat nemokamai teikiamą teisinę pagalbą ir atstovavimą, apsaugos priemones iki grąžinimo ir sulaikymo sąlygas. Komitetas siūlo, kad Europos grąžinimo politika būtų grindžiama savanoriškumo principu ir kuo didesne pagarba humanitarinėms vertybėms. Šie dalykai lemia Europos imigracijos politikos teisėtumą ir pasitikėjimą ja. Pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnyje aiškiai numatyta, kad kolektyvinis asmenų išsiuntimas draudžiamas ir kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas – „negrąžinimo“ principas (Chartijos 4 ir 19 straipsniai).

1.8

Solidarumu grindžiama visapusiška Europos politika neteisėtos imigracijos srityje: EESRK mano, kad norint užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms, turėtų būti stiprinamas ES solidarumas su tomis valstybėmis narėmis, kuriose dėl jų geografinės padėties yra didelis nusikalstamų prekybos žmonėmis, kurie atvyksta neteisėtais būdais, ir (arba) neteisėto asmenų įvežimo tinklų aukų skaičius. ES sienos, įskaitant ES valstybių narių jūrų sienas Europos ir Viduržemio jūros regione, yra visų ES valstybių narių sienos, todėl atsakomybę už tinkamą jų apsaugą turėtų pasidalyti visos valstybės narės, vadovaudamosi sutartimis. Tai yra ne tik solidarumo klausimas, bet svarbu ir tai, kad valstybės narės prisiimtų joms tenkančią atsakomybę taikant neteisėtos imigracijos keliamos naštos pasidalijimo mechanizmus. Todėl reikėtų būti solidariais su prie išorinių ES sienų esančiomis valstybėmis narėmis ir joms padėti įdiegiant naštos pasidalijimo mechanizmus, kurie leistų prieglobsčio prašytojus perkelti ES viduje. EESRK tvirtai pritaria tam, kad būtų taikomas Europos paskirstymo raktas, pristatytas Europos Parlamento pranešime dėl didesnio ES valstybių narių solidarumo prieglobsčio srityje (2012/2032 INI).

1.9

Susitarimų sudarymas su trečiosiomis šalimis: ES su trečiosiomis šalimis plėtojant dialogus migracijos ir judumo klausimais visų pirma turi būti siekiama sudaryti palankias sąlygas teisėtai ir tvarkingai migracijai, užtikrinti tarptautinės prieglobsčio teisės taikymą, sumažinti neteisėtą imigraciją ir kovoti su nusikalstamais prekybos žmonėmis tinklais. Dažnai bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis turi lemiamą reikšmę kaip išankstinė sąlyga siekiant užtikrinti veiksmingą repatriacijos procedūrų vykdymą. Norint pasiekti geresnių rezultatų šį bendradarbiavimą būtina stiprinti. Kartu reikia teikti pagalbą tam tikroms tranzito šalims, kad jos galėtų geriau valdyti savo sienas ir sutelkti pajėgumus teikti apsaugą tiems, kuriems jos reikia.

1.10

„Europos sienų valdymo agentūra Frontex: reikia tęsti Frontex pertvarkymą į tikrą Europos išorės sienų valdymo agentūrą, kuriai būtų patikėtas didesnis vaidmuo koordinuojant bendrus ES veiksmus prie jos valstybių narių išorės sienų. Šiuo požiūriu reikia plėtoti su Europos sienos apsaugos pareigūnų būrių projekto įgyvendinimu susijusį darbą, kaip kad pabrėžta Europos Parlamento pranešime dėl Frontex (A7-0278/2011). Taip pat reikėtų išplėsti jos veiksmų laisvę, kad ji galėtų dėti daugiau pastangų prevencijos srityje. Aišku, norint, kad šios agentūros veikla būtų veiksmingesnė, prireiks daugiau, o ne mažiau išteklių. Tačiau agentūros koordinuojamoms bendroms operacijoms (įskaitant jų poveikį Sienų kodekse numatytoms pagrindinėms teisėms ir administracinėms garantijoms) turėtų būti numatyta demokratinė kontrolė, kurią vykdytų Parlamentas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra.

1.11

Europos prieglobsčio paramos biuras: (EPPB) savo veiklą pradėjo gana neseniai. Todėl tikimasi, kad jis netrukus visu pajėgumu pradės vykdyti savo uždavinius ypatingą dėmesį skirdamas patikėtam vaidmeniui ieškoti tvarių sprendimų ir imtis iniciatyvos ES valstybių narių solidarumo srityje, laikydamasis Reglamente dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nustatytų įsipareigojimų. Europos prieglobsčio paramos biuras turi gebėti aiškiai nustatyti valstybių narių prieglobsčio praktikos skirtumus, taip pat jų teisės aktų skirtumus ir pasiūlyti reikiamus pakeitimus.

1.12

Neteisėtas asmenų įvežimas ir kova su juo: EESRK taip pat pabrėžia, kad reikia dėti visas įmanomas pastangas ryžtingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu. Reikėtų negailėti išteklių persekiojant ir traukiant baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie palengvina neteisėtą asmenų įvežimą. Šiuo tikslu būtina ieškoti trečiųjų šalių vyriausybių pagalbos.

1.13

Finansavimas: EESRK pabrėžia, kad migracijos srautų sustabdymas ir valdymas yra visos Europos Sąjungos (ES) reikalas, ir tai turi atspindėti veiksmingai politikai vykdyti būtinų priemonių finansinės naštos pasidalijimas. Komitetas pritarė Komisijos pasiūlymui, kuriuo siekiama, kad nuo 2014 m. Prieglobsčio ir migracijos fondo, taip pat Vidaus saugumo fondo administravimas būtų lankstesnis.

2.1

Bendra imigracijos politika turi būti grindžiama visuotiniu požiūriu, pagal kurį būtų atsižvelgiama į įvairius aspektus: demografinę ir darbo rinkų padėtį, pagarbą žmogaus teisėms, vienodą požiūrį ir nediskriminavimą, naujų imigrantų priėmimo teisės aktus, neteisėtų migrantų padėtį, prieglobsčio prašytojų priėmimą ir apsaugą, kovą su nusikalstamais prekybos žmonėmis tinklais, bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis, Europos solidarumą, socialinę politiką ir integraciją.

2.2

Komitetui didelį susirūpinimą kelia pastarųjų metų įvykiai, pareiškimai ir politiniai sprendimai, kadangi visoje Europoje vėl plinta sena ir žinoma europiečių liga – ksenofobija ir atskirtį skatinantis nacionalizmas. Mažumos ir imigrantai tampa menkinimo, įžeidinėjimų ir agresyvios bei diskriminuojančios politikos aukomis.

2.3

Neteisėtos imigracijos tema yra ypač rimta ir sudėtinga, kaip rodo dokumento pabaigoje pateikiamų priedų lentelės. Be to, tai yra visos ES problema ir ją reikia spręsti visai ES. Neteisėti imigrantai, kertantys pietinę sieną, paprastai siekia apsigyventi kitose ES šalyse.

2.4

Kadangi Šengeno erdvėje nėra vidaus sienų, neteisėtos imigracijos problema turi poveikio visai Europai ir ji turi būti sprendžiama taikant veiksmingą bendrą Europos politiką.“

2.5

EESRK nuodugniai išnagrinėjo neteisėtos imigracijos klausimą ir savo nuomonę išdėstė keliose didžiajai daugumai pritarus priimtose nuomonėse.

2.6

Šiose nuomonėse analizuojamos neteisėtos imigracijos į ES priežastys ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad nėra visapusiškos ES politikos dėl neteisėtos imigracijos ir kad labai lėtai judama ES bendros imigracijos ir prieglobsčio politikos ir kruopštaus teisės aktų suderinimo link. Išsamiai išdėstomos šios problemos pasekmės ir pasiūloma keletas sprendimų.

2.7

Tūkstančiai neteisėtų imigrantų į ES atvyksta jūra. Tai reiškia, kad neteisėtos imigracijos jūra, kuri, kaip teigia Frontex, iš esmės yra sutelkta Europos ir Viduržemio jūros regione, klausimą reikia spręsti specialiomis priemonėmis.

2.8

Pagrindinis nuomonės tikslas yra išnagrinėti neteisėtos imigracijos jūra reiškinį kartu atkreipiant dėmesį į keletą svarbiausių su neteisėta imigracija apskritai susijusių klausimų, kad būtų rasti išsamūs sprendimai, užtikrinantys veiksmingą, žmogišką ir finansiškai prieinamą imigracijos politiką.

3.1.1

Visais etapais, pradedant išgelbėjimu ar sulaikymu ir baigiant apsaugos statuso suteikimu ar grąžinimu į jų kilmės šalį, turi būti užtikrinamos neteisėtų imigrantų žmogaus teisės. Neteisėta imigracija jūra dažnai baigiasi žūtimi. Šiuo požiūriu EESRK pabrėžia, kad pagrindines žmogaus teises svarbu užtikrinti bet kuriuo momentu. EESRK pasiūlė, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra taip pat stebėtų sienų kontrolės priemones ir Frontex veiksmus. Komitetas remia Frontex konsultacinio forumo veiklą ir išreiškia savo norą bendradarbiauti.

3.2.1

Valstybės narės ir privatūs laivai privalo gelbėti kiekvieną nelaimės jūroje ištiktą žmogų. Tai turėtų galioti ir imigrantams ar prekyba žmonėmis ir (arba) neteisėtu asmenų įvežimu užsiimantiems asmenims, kurie sąmoningai rizikavo. Daugeliu atvejų nusikalstami tinklai, užsiimantys prekyba žmonėmis ir (arba) neteisėtai įvežantys prieglobsčio prašytojus ar neteisėtus imigrantus, šiuos asmenis stato į didelį pavojų. Agentūros ir NVO pranešė, kad tokiomis aplinkybėmis kiekvienais metais Viduržemio jūroje žūsta tūkstančiai žmonių ir kad kai kuriais atvejais tokiems asmenims pro šalį plaukiantys laivai nesuteikė pagalbos ar jų negelbėjo.

3.3.1

Pastaraisiais metais būta tam tikrų juridinių ir politinių ginčų dėl žmonių gelbėjimo Viduržemio jūros regiono tarptautiniuose vandenyse, dėl kurių visiškai be reikalo daugelio jų gyvybei grėsė pavojus. EESRK pabrėžia, kad išlaipinimo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis išlaipinimo artimiausioje saugioje vietoje principu, bet tik su sąlyga, kad ta šalis laikosi visų su žmogaus teisėmis susijusių tarptautinių konvencijų ir ją stebi žmogaus teisių organizacijos. Kalbant apie Frontex misijas, EESRK visiškai nesutinka, kad migrantai visuomet būtų pristatomi į misijas vykdančias valstybes nares. Dėl tokios politikos kyla mažiausiai dvi problemos: a) migracijos spaudimas dar labiau sutelkiamas į valstybes nares, kurioms jau tenka sunki našta tol, kol valstybės narės, kurioms labiausiai reikia Frontex, nebebus pajėgios vykdyti Frontex misijos; b) tai nepalanku išgelbėtiems žmonėms, kadangi jie turėtų būti gabenami į Frontex misiją vykdančią šalį, o ne į tomis aplinkybėmis tinkamiausią vietą (paprastai – artimiausią saugią vietą).

3.4.1

EESRK ragina ES toliau kurti bendrą prieglobsčio sistemą, pagrįstą plačiu mastu suderintais teisės aktais. Dublino reglamente apibrėžiama kiekvienos valstybės narės pareiga išnagrinėti prieglobsčio prašymus. Komitetas yra nurodęs, kad ši sistema kelia daug problemų. Reikėtų paklausti paties prieglobsčio prašytojo, kuri valstybė narė, jo pageidavimu, turėtų nagrinėti prašymą. Savo nuomonėje dėl žaliosios knygos (4) Komitetas siūlo, „kad prieglobsčio prašytojas galėtų laisvai pasirinkti šalį, kuriai teikti prieglobsčio prašymą, todėl nuo šiol valstybės narės yra raginamos taikyti humanitarinę išlygą, numatytą reglamento 15 straipsnio 1 dalyje“.

3.4.2

Valstybių narių bendradarbiavimo srityje veiklą ėmė plėtoti EURASIL – nacionalinių ekspertų grupė, kuriai pirmininkauja Komisija. Be to, įsteigiant Europos pabėgėlių fondą, sukurta finansinio solidarumo priemonė. Nuo 2014 m. Prieglobsčio ir migracijos fondui bus suteikta daugiau lėšų ir lankstumo ekstremaliais atvejais.

3.4.3

Prieglobsčio prašytojų prašymai dėl apsaugos turi būti nagrinėjami vadovaujantis Europos teisės aktais dėl prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos suteikimo. Tiems, kam iš tikrųjų reikia apsaugos, ji turėtų būti suteikta.

3.4.4

EESRK dar kartą nurodo, kad elgesys su prieglobsčio prašytojais prie sienų ir jiems suteikiamos garantijos privalo būti tokios pačios, kaip ir valstybės narės teritorijoje prašymą pateikiančių prieglobsčio prašytojų atveju.

3.4.5

Komitetas ragina ES prisiimti didesnius įsipareigojimus kovojant su nusikalstamais prekybos žmonėmis tinklais, tačiau mano, kad tam tikra politika „kovojant su neteisėta imigracija“ kelia rimtą prieglobsčio krizę Europoje. Kelete savo nuomonių (5) EESKR pabrėžė, kad kova su netesėta imigracija neturėtų kelti naujų problemų dėl prieglobsčio ir kad už sienų kontrolę atsakingiems pareigūnams reikia suteikti atitinkamų žinių, kad jie užtikrintų teisę į prieglobstį.

3.4.6

EESRK pritaria Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (JTPRVK) pateiktiems pasiūlymams įsteigti prieglobsčio ekspertų grupes, kurios padėtų visų ES vykdomų sienų kontrolės operacijų metu.

3.4.7

Ypač svarbu pabrėžti, kad tūkstančiai atvykstančiųjų į ES neprašo prieglobsčio, kadangi jie yra ekonominiai migrantai ir pagrindinė priežastis, dėl kurios jie atvyko į ES – tęsti kelionę į kitas Europos šalis, o ne pasilikti šalyje, į kurią jie pirmiausiai atvyko.

3.4.8

Partnerystė judumo srityje šalims partnerėms neturi užkrauti visų su per jų teritoriją vykstančių asmenų prieglobsčio procedūromis susijusių išlaidų naštos. Prieglobsčio fondas turėtų būti ES paramos išraiška. Šis fondas turėtų padėti sukurti mechanizmus ir struktūras, kurios leistų per tinkamą laiką išnagrinėti prieglobsčio prašymus ir priimti sprendimus remiantis tarptautinėmis teisinėmis garantijomis.

3.4.9

EESRK ragina ES toliau kurti bendrą prieglobsčio sistemą, kuri apimtų ir plataus masto teisės aktų suderinimą. Prieglobsčio prašymai turėtų būti nagrinėjami ne tik atvykimo šalyse, bet ir kitose valstybėse narėse. Reikėtų paklausti paties prieglobsčio prašytojo, kuri valstybė narė, jo pageidavimu, turėtų nagrinėti prašymą. Savo nuomonėje dėl žaliosios knygos (6), Komitetas siūlo, „kad prieglobsčio prašytojas galėtų laisvai pasirinkti šalį, kuriai teikti prašymą, todėl nuo šiol valstybės narės yra raginamos taikyti humanitarinę išlygą, numatytą Reglamento 15 straipsnio 1 dalyje“ taip paspartinant prašymų nagrinėjimą ir palengvinant atvykimo šalims tenkančią biurokratinę naštą. EESRK pasisako už tai, kad ES bendradarbiautų su trečiosiomis šalimis siekiant pagerinti jų prieglobsčio sistemas ir jas suderinti su tarptautiniais standartais. Kalbant apie prieglobsčio politikos išorės matmenį, pažangos pasiekta remiant trečiąsias šalis, kuriose daug pabėgėlių (ypač svarbios yra regioninės apsaugos programos), arba perkeliant pabėgėlius Europos Sąjungoje.

3.5.1

Migrantų, kurie neteisėtu būdu pateko į ES, grąžinimas turi būti vykdomas labai atsargiai. Šiomis aplinkybėmis labai svarbūs grąžinimo susitarimai su trečiosiomis šalimis užtikrinant, jog bus gerbiamos visos grįžtančių migrantų teisės.

3.5.2

Partnerystė judumo srityje turėtų sudaryti sąlygas visų pirma savanorišku grįžimu grindžiamoms grąžinimo procedūroms ir būtų sukurtos paramos sistemos (7). Jei taikoma priverstinio grąžinimo procedūra, ji turi būti vykdoma visapusiškai užtikrinant grąžinamų asmenų žmogaus teises atsižvelgiant į Europos Tarybos rekomendacijas (8).

3.5.3

Komitetas ragina užtikrinti dar didesnį skaidrumą, susijusį su ES ir už jos ribų esančiais sulaikymo centrais, taip pat informuoti JT žmogaus teisių tarybą apie juose esančių sulaikytų asmenų padėtį ir sudaryti galimybę tokiems asmenims gauti tinkamą pagalbą iš nevyriausybinių organizacijų. EESRK mano, kad nėščiosioms ir nepilnamečiams turėtų būti skiriama ypatinga apsauga ir jie turėtų gyventi atitinkamomis sąlygomis, kurioms sukurti turėtų būti teikiama ES finansinė parama.

3.6.1

EESRK pabrėžia, kad ši problema yra visos Europos, o ne vien Viduržemio jūros regiono šalių problema; tai, kad egzistuoja Šengeno susitarimas, reiškia, kad imigracijos į Viduržemio jūros regioną problema turi būti sprendžiama bendromis Europos pastangomis. Tai nėra tik bendrijos solidarumo parodymas, svarbu tai, kad visos ES valstybės narės prisiimtų joms tenkančią atsakomybę vykdant bendrą Europos politiką, kurią turėtų pasiūlyti Komisija ir patvirtinti Taryba ir Parlamentas.

3.6.2

Europos Sąjungos valstybių narių sienos, įskaitant Viduržemio jūros pakrantėje esančių ES valstybių narių jūrų sienas, yra visų ES valstybių narių sienos, todėl atsakomybę už tinkamą jų valdymą turėtų pasidalyti visos valstybės narės.

3.6.3

Šiuo požiūriu visos valstybės narės turėtų teikti pagalbą ir dalyvauti: a) vykdant veiksmingas gelbėjimo jūroje operacijas ir sienų kontrolę, b) nagrinėjant prieglobsčio prašymus pagal savo atsakomybės sritį, c) ypatingais atvejais įgyvendinant repatriacijos ir išsiuntimo procedūras, d) perskirstant migrantus ES viduje iš mažų Viduržemio jūros regiono valstybių narių, e) kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir neteisėtu žmonių gabenimu.

3.6.4

Perskirstymas turi būti vykdomas taikant nuolatinį nustatytą mechanizmą. Šiuo atveju Komisija turėtų pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl nuolatinio ir veiksmingo prieglobsčio prašytojų perskirstymo ES viduje mechanizmo taikant Europos paskirstymo raktą, pristatytą Europos Parlamento pranešime dėl didesnio ES valstybių narių solidarumo prieglobsčio srityje (2012/2032 INI). Norint užtikrinti kuo didesnį šio mechanizmo veiksmingumą pasiūlyme dėl teisėkūros procedūra priimamo akto reikėtų atsižvelgti į praktinę patirtį, sukauptą įgyvendinant Maltai skirtą bandomąjį projektą EUREMA (9).

3.7.1

Europos Sąjunga turėtų pasinaudoti visa savo politine ir ekonomine įtaka, ypač šalyse, gaunančiose reikšmingą ES finansinę paramą, kad įpareigotų jas bendradarbiauti imigracijos srityje. Komitetas mano, kad partnerystės judumo srityje susitarimai turi apimti visus keturis visuotinio požiūrio ramsčius: sudaryti palankias sąlygas teisėtai migracijai ir judumui ir juos organizuoti, vykdyti neteisėtos migracijos ir prekybos žmonėmis prevenciją ir mažinti jų mastą, skatinti tarptautinę apsaugą ir plėtoti prieglobsčio politikos išorės aspektą, didinti migracijos ir judumo poveikį vystymuisi.

3.7.2

Sprendžiant šią problemą reikia ne apsiriboti viešosios tvarkos palaikymo priemonėms, o orientuotis į prevencijos priemones, kurias reikėtų įgyvendinti trečiosiose šalyse, didesnę svarbą teikiant bendradarbiavimo programoms remti žemdirbystę ir gyvulininkystę, MVĮ ir kt. ES privalo parodyti, kad turi politinę galią dirbti kartu su šalimis, su kuriomis ji turi bendradarbiauti ir kurios gauna nemažą finansavimą, kad kartu spręstų saugumo, organizuoto nusikalstamumo ir neteisėtos imigracijos klausimus. EESRK palankiai vertina neseniai sudarytą susitarimą su Maroko karalyste ir iniciatyvą užmegzti judumo partnerystes tarp ES ir Tuniso, Egipto ir Libijos. Tačiau reikėtų atlikti nepriklausomą šiuo metu veikiančių judumo partnerysčių veiksmingumo ir poveikio įvertinimą. EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai užtikrinti, kad judumo partnerystė turėtų veiksmingą vertinimo mechanizmą. Kita vertus, reikėtų, kad judumo partnerystė, kuri yra dalyvaujančioms šalims neprivaloma bendra politinė deklaracija, taptų tarptautiniais susitarimais. Komitetas mano, kad ES ir valstybės narės turėti pasirašyti naujus susitarimus su kitomis regiono šalimis. Atsižvelgiant į ypatingus ES ir Turkijos santykius, abi šalys turėtų aktyviau spręsti migracijos klausimus, visų pirma kovojant su nusikalstamais tinklais.

3.7.3

Siekiant užtikrinti sklandų administracinių ir teisinių procedūrų veikimą, nepaprastai svarbu, kad ES neteisėtų migrantų kilmės šalis paprašytų sparčiai pateikti kelionės dokumentus.

3.7.4

Šis klausimas turėtų būti sprendžiamas taip pat plėtojant Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių konferencijos veiklą, kadangi dalis neteisėtų migrantų į ES atvyksta per trečiąsias Viduržemio jūros pakrantės šalis.

3.7.5

Reikėtų teikti pagalbą tam tikroms tranzito šalims, kad jos galėtų geriau valdyti savo sienas, sukurti prieglobsčio struktūras ir taip pat sutelkti pajėgumus ir pačios teikti apsaugą tiems, kuriems jos reikia.

3.8.1

Reikia tęsti Frontex pertvarkymą į tikrą Europos išorės sienų valdymo agentūrą, turinčią platesnius įgaliojimus koordinavimo ir prevencijos srityje. Šiuo tikslu ją būtina sustiprinti suteikiant tinkamus finansinius išteklius, kad ji galėtų teikti reikiamą pagalbą pietinėms valstybėms narėms, sunkiai susitvarkančioms su imigracijos srautais. Kartu turi būti didinamas darbuotojų (įskaitant sienos apsaugos pareigūnus) skaičius ir gerinamos elektroninės stebėjimo ir registravimo priemonės. Šiomis aplinkybėmis, reikia dėti daugiau pastangų paremti Europos sienos apsaugos pareigūnų būrių projekto įgyvendinimą, kaip pabrėžta Europos Parlamento pranešime dėl Frontex (A7-0278/2011). Be to, jau dabar reikia rimtai apsvarstyti, kaip Frontex panaudos savo naujus pajėgumus (pavyzdžiui, galimybę įsigyti įrangos).

3.8.2

Reikia sustiprinti regioninių sienų saugumą užtikrinantį Europos patrulių tinklą sudarant sąlygas koordinuoti nacionalinius išteklius ir Europos priemones, taip pat sustiprinant bendradarbiavimą nacionaliniu ir Europos lygmenimis.

3.9.1

EPPB turi gebėti aiškiai nustatyti valstybių narių prieglobsčio praktikos skirtumus, taip pat jų teisės aktų skirtumus ir pasiūlyti reikiamus pakeitimus. Kaip žaliojoje knygoje siūlė Komisija, jo kompetencijos sričiai turi priklausyti ir įvairių ES prieglobsčio acquis procedūrinių ir materialinių aspektų aiškinimo ir taikymo bendrų gairių rengimas.

3.9.2

Biuras galėtų tapti svarbiu gerosios praktikos mainų ir mokymo prieglobsčio klausimais veiklos (visų pirma skirtos pasienio pareigūnams) plėtojimo centru. Šis biuras taip pat galėtų būti naujų priemonių, kurias ES plėtoja prieglobsčio srityje, stebėsenos ir tyrimo centras. Jis kartu galėtų būti vieta, kur būtų kuriamos ir valdomos bendros prieglobsčio ekspertų grupės.

3.9.3

EPPB turės užsiimti tinklaveika, bendradarbiauti su EURASIL ir palaikyti glaudžius ryšius su JTVPKV bei specializuotomis NVO.

3.9.4

Europos prieglobsčio paramos biuras savo veiklą pradėjo gana neseniai. Tikimasi, kad jis nedelsdamas visu pajėgumu pradės vykdyti savo uždavinius ypatingą dėmesį skirdamas jam patikėtam vaidmeniui ieškoti tvarių sprendimų ir užtikrinti, kad valstybės narės sąnaudas pasidalytų taip, kaip nurodyta Reglamente dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo. Kartu EPPB privalo imtis iniciatyvos ES valstybių narių solidarumo srityje, laikydamasis Reglamente dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nustatytų įsipareigojimų.

3.10.1

Neteisėta imigracija jūra yra pavojinga ir ji kelia pavojų žmonių gyvybei. Tūkstančiai žmonių prarado gyvybę kirsdami Viduržemio jūrą plaukioti netinkamais laivais. Šias pavojingas keliones organizuoja nusikaltėlių tinklai, kurie šimtus žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, be atitinkamos įrangos ar aprūpinimo (netgi be gelbėjimosi įrangos-) sugrūda į laivus, kurių didžioji dauguma yra netinkami laivybai. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos priimtoje rezoliucijoje „Žmonių žūtis Viduržemio jūroje. Kas už tai atsakingas?“ (Rezoliucija 1872 (2012)) labai išsamiai aprašomas neteisėtu migrantų įvežimu užsiimančių asmenų vaidmuo organizuojant pavojingas keliones per Viduržemio jūrą ir į jį reikia atsižvelgti norint suprasti, koks rimtas šis klausimas.

3.10.2

Valstybių narių nustatyti prekeivių žmonėmis ir neteisėtu žmonių įvežimu užsiimančių asmenų baudžiamasis persekiojimas ir nuosprendžiai turi būti vieni iš griežčiausių, jiems skiriant įvairias bausmes, įskaitant laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Prekeivių žmonėmis išnaudoti asmenys visada turi būti laikomi nekaltomis aukomis.

3.10.3

Neteisėtas asmenų įvežimas skatina nusikalstamumą, kadangi vežimą organizuojantys nusikaltėlių tinklai renka mokestį iš visų vežamų asmenų, dažnai prievarta ir elgdamiesi nežmoniškai. EESRK pabrėžia, kad ES turėtų bendradarbiauti su išvykimo ir tranzito šalimis, kad būtų suardyti susiję nusikaltėlių tinklai. EESRK taip pat akcentuoja, kad ES privalo imtis pačių ryžtingiausių veiksmų, kad užkirstų kelią neteisėtu žmonių įvežimu užsiimančių asmenų veiklai ir neleistų jiems rizikuoti kitų gyvybe.

3.10.4

ES taip pat turėtų apsvarstyti galimybę siekti susitarimų su trečiosiomis šalimis dėl migrantų priėmimo centrų sukūrimo ir teikti finansinę paramą jų įkūrimui ir išlaikymui. Tose šalyse įkurti centrai galėtų veikti bendradarbiaudami su kitais priėmimo centrais tapatybės nustatymo ir pagalbos teikimo srityse. Tarptautinė migracijos organizacija, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras, Pagrindinių teisių agentūra ir specializuotos NVO turėtų stebėti šių centrų veiklą.

3.10.5

Be to, ES turi imtis informavimo iniciatyvų, kuriomis atgrasytų galimus neteisėtus imigrantus nuo patekimo į ES neteisėtais būdais, juos supažindindama su neteisėtos imigracijos keliamais pavojais ir sunkumais. Galimi neteisėti migrantai taip pat turėtų būti įspėti apie didžiulius sunkumus, su kuriais jie susidurs ieškodami darbo Europoje, kai pateks į ją be dokumentų.

3.10.6

Organizacijoms, kurios išvykimo šalių visuomenę stengiasi supažindinti su minėtais aspektais, kad galimus migrantus įtikintų atsisakyti leisti į pavojingas keliones, būtina teikti moralinę ir finansinę paramą.

3.10.7

EESRK taip pat norėtų pabrėžti, kad būtina skirti dėmesio pagrindinėmis problemos priežastimis, kurios susijusios su išvykimo šalių gyvenimo lygiu. Reikia pradėti įgyvendinti konkrečias tam skirtas programas. Visa ši tema turi būti įtraukta į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių konferencijos darbotvarkę.

3.11.1

Imigracijos srautų prevencijai ir jiems sustabdyti būtinas finansavimas. Planuojant sulaikymo centrus reikia pasirūpinti, kad neteisėti imigrantai būtų laikomi atskirai nuo prieglobsčio prašančių pabėgėlių. Per 15 dienų reikia atskirai apgyvendinti nepilnamečius ir kitus pažeidžiamus asmenis. Kaip nurodoma Frontex pateiktame Italijos tyrime, per dieną vienam neteisėtam migrantui išleidžiama 48 EUR. Jei šį skaičių padauginsime iš 100 000 – tiek, Frontex teigimu (10), kasmet atvyksta imigrantų – ir iš 365 dienų, bendros išlaidos kasmet sudaro 1,752 mlrd. EUR.

3.11.2

EESRK palankiai vertina Europos Komisijos pastangas supaprastinti finansines priemones įsteigiant du fondus: Prieglobsčio ir migracijos (11) bei Vidaus ir saugumo (12), papildytus horizontaliuoju reglamentu, kuriame pateiktas programavimo, informacijos, finansų valdymo, kontrolės ir vertinimo bendrų taisyklių rinkinys (13). EESRK remia Komisijos pasiūlymą skirstant finansinius išteklius valstybėms narėms nustatyti bazinę ir kitą, kintamą arba lanksčią, sumą. EESRK nuomone dėl lanksčios sumos, būtina, kad kiekviena valstybė narė parengtų metinę su ES prioritetais susijusią programą, į kurią būtų įtrauktas bendradarbiavimas su kitomis valstybėmis narėmis. Komitetas pritaria tam, kad nuo 2014 m. Prieglobsčio ir migracijos fondui būtų suteikta daugiau išteklių ir lankstumo ekstremaliais atvejais.

3.11.3

Padarius numatytus pakeitimus galima išspręsti dabartines problemas, nes ES migracijos srauto valdymo ir sulaikymo centrų kūrimo programos yra metinės. Lėšos ir priemonės taip pat numatomos metams. Tačiau priėmimo ir apgyvendinimo įstaigų beveik neįmanoma užbaigti laikantis metinio tvarkaraščio. Dėl šios priežasties tokiose programose turėtų būti numatyta daugiau lankstumo.

3.11.4

Trečiosioms šalims, kurios yra tarpiniai migrantų maršruto iš išvykimo šalies į galutinę paskirties vietą etapai, reikia skirti lėšų priėmimo ir apgyvendinimo centrams steigti.

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą finansinį pavyzdį, ES biudžete reikia numatyti lėšų stebėjimo ir prevencijos priemonėms sustiprinti (patruliavimo laivams, pakrančių apsaugos tarnyboms, sraigtasparniams) ir užtikrinti, kad Frontex ir Europos prieglobsčio paramos biuras turėtų atitinkamą metinį biudžetą, kurio pakaktų jų užduotims tinkamai atlikti. Reikia skirti lėšų atvykimo šalims, kad jos būtų pajėgios veiksmingai kovoti su susijusiais nusikaltėlių tinklais ir kartu sudaryti reikiamas sąlygas atvykstantiems migrantams.

—

2002 m. balandžio 25 d. nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl bendros neteisėtos imigracijos, pranešėjas Pariza Castaños (OL C 221, 2002 9 17),

—

2004 m. sausio 29 d. nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą, įsteigiantį Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą, pranešėjas Pariza Castaños (OL C 108, 2002 4 30),

—

2004 m. spalio 27 d. nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo, iš dalies keičiančio Sprendimą Nr. 2002/463/EB dėl administracinio bendradarbiavimo veiksmų programos išorinių sienų kontrolės, vizų, prieglobsčio ir imigracijos srityse (ARGO programa) patvirtinimo, pranešėjas Pariza Castaños (OL C 120, 2005 5 20),

—

2008 m. kovo 12 d. nuomonė dėl Žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos, pranešėja Le Nouail-Marlière (OL C 204, 2008 8 9).