22.6.2013

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/1

Euro kursas (1)

2013 m. birželio 21 d.

2013/C 177/01

1 euro =

	Valiuta	Valiutos kursas
USD	JAV doleris	1,3180
JPY	Japonijos jena	128,66
DKK	Danijos krona	7,4582
GBP	Svaras sterlingas	0,85330
SEK	Švedijos krona	8,6927
CHF	Šveicarijos frankas	1,2257
ISK	Islandijos krona
NOK	Norvegijos krona	7,9090
BGN	Bulgarijos levas	1,9558
CZK	Čekijos krona	25,825
HUF	Vengrijos forintas	298,87
LTL	Lietuvos litas	3,4528
LVL	Latvijos latas	0,7016
PLN	Lenkijos zlotas	4,3289
RON	Rumunijos lėja	4,5350
TRY	Turkijos lira	2,5515
AUD	Australijos doleris	1,4296
CAD	Kanados doleris	1,3705
HKD	Honkongo doleris	10,2239
NZD	Naujosios Zelandijos doleris	1,7004
SGD	Singapūro doleris	1,6790
KRW	Pietų Korėjos vonas	1 521,52
ZAR	Pietų Afrikos randas	13,4906
CNY	Kinijos ženminbi juanis	8,0832
HRK	Kroatijos kuna	7,4905
IDR	Indonezijos rupija	13 088,24
MYR	Malaizijos ringitas	4,2222
PHP	Filipinų pesas	57,707
RUB	Rusijos rublis	43,2260
THB	Tailando batas	41,003
BRL	Brazilijos realas	2,9737
MXN	Meksikos pesas	17,5558
INR	Indijos rupija	78,1200

(1) Šaltinis: valiutų perskaičiavimo kursai paskelbti ECB.

22.6.2013

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/8

Paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 50 straipsnio 2 dalies a punktą

2013/C 177/07

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 (1) 51 straipsnį

BENDRASIS DOKUMENTAS

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (2)

„LIERS VLAAIKE“

EB Nr.: BE-PGI-0005-0967-22.02.2012

SGN ( X ) SKVN ( )

1. Pavadinimas

„Liers vlaaike“

2. Valstybė narė arba trečioji šalis

Belgija

3. Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas

3.1. Produkto rūšis

2.4 klasė.

Duona, pyragaičiai, pyragai, konditerijos gaminiai, sausainiai ir kiti kepiniai

3.2. Produkto, kuriam taikomas 1 punkte nurodytas pavadinimas, aprašymas

„Lierse vlaaike“ – tai apvalus nedidelis maždaug 3 cm aukščio, 5–6 cm skersmens ir maždaug 45 g svorio pyragaitis.

Pyragaitį sudaro tešlos pagrindas ir įdaras.

Pyragaičio tešlos pagrindas – 3–4 mm plonumo ir gana aukštais kraštais, jam naudojama nesaldinta kapota tešla, kuri apkepama iš anksto.

Ant tešlos dedamas prieskoniais pagardintas ir saldus tamsios spalvos tirštas įdaras. Pagrindas pripildomas iki kraštų viršaus, kepamas įdaras kiek iškyla, tampa tirštas ir tamsiai rudos spalvos.

Ryškiausiai juntamas prieskonių ir cukraus sirupo skonis.

Struktūra.

Pagrindas – traškus,

įdaras – tirštas.

Spalva.

Pagrindas – šviesus,

įdaras – tamsiai rudas.

Skonis.

Pagrindas – sausas ir nesaldus,

įdaras – cukraus sirupo ir prieskonių (cinamono, gvazdikėlių, muskatų ir kalendrų) skonio.

3.3. Žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams)

Pagrindo tešla gaminama iš neutralių kvietinių miltų (11,5/680 kokybės), vandens ir sviesto.

Įdarą sudaro stambiai trinti džiūvėsiai, skaidrus cukraus sirupas, nenugriebtas pienas ir neutralūs kvietiniai miltai (11,5/680 kokybės).

Įdaras gardinamas keturių lygiomis dalimis sumaišytų prieskonių (cinamono, gvazdikėlių, muskatų ir kalendrų) mišiniu.

3.4. Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams)

—

3.5. Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje

Tešla ruošiama, pyragaitis formuojamas ir „Liers vlaaike“ kepamas nustatytoje geografinėje vietovėje.

3.6. Specialios pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės

—

3.7. Specialios ženklinimo etiketėmis taisyklės

Etiketėje turi būti nurodyta tokia informacija: žodžiai „Liers vlaaike“, ES saugomos geografinės nuorodos ženklas ir toliau pateiktas „Liers vlaaike“ logotipas.

4. Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas

Geografinė vietovė – Lyro (olandiškai – Lier) miestas, įskaitant Antverpeno provincijoje esančią Koningshooikt savivaldybę.

5. Ryšys su geografine vietove

5.1. Geografinės vietovės ypatumai

„Vlaaien“ ir jų variantai yra Flandrijos konditerijos paveldo dalis. Paprastai tai nesudėtingi pyragai, kuriuos gali gaminti ir mėgėjai, ir profesionalai. Jie vaizduojami net flamandų tapybos meistrų (pvz., Piterio Breigelio) paveiksluose. Kai kurie kepiniai laikui bėgant nebuvo pamiršti ir tapo tikrai tradiciniais regiono gaminiais.

Lyro konditeriai išsaugojo „Liers vlaaike“ tradiciją. Receptas ir kepimo patirtis labai glaudžiai susiję su Lyro miestu, todėl šis pyragaitis niekad nebuvo kepamas kitose vietovėse. Lyro konditeriai jį pardavinėdavo ir už savivaldybės ribų, pvz., Antverpeno turguose.

„Liers vlaaike“ neatsitiktinai pradėtas gaminti netoli uostamiesčio Antverpeno. „Liers vlaaike“ būdingas keturių prieskonių mišinio ir cukraus sirupo skonis. Antverpenas buvo vienas iš pagrindinių uostų, per kurį į Europą patekdavo iš rytų atplukdomi prieskoniai ir cukranendrės. Cukranendrės buvo vietoje perdirbamos į karamelinį cukrų ir rudos spalvos cukrų.

Lyro mieste išliko daug senovinių pyragaičiams gaminti naudotų medinių formų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pyragaičio pagrindas būdavo dedamas į tas nedideles medines formas. Todėl tešla gaminta naudojant šiltą vandenį, o formos išklojamos tešla, kuri keletą dienų jose džiūdavo. Tik vėliau pyragaičio pagrindas būdavo išimamas iš formos ir kepamas jau su įdaru.

5.2. Produkto ypatumai

Ypatingą ir tradicinį „Liers vlaaike“ receptą išsaugojo Lyro kepėjai.

Nuo kitų Flandrijoje kepamų pyragų jis skiriasi:

—	savo forma (nedidelis atskiras pyragaitis),

—	pagrindu (padarytu iš sausos nesaldytos tešlos),

—	įdaru (iš trintų džiūvėsių, cukraus sirupo ir prieskonių).

„Liers vlaaike“ sudėtyje nėra kiaušinių, druskos, konservantų ar maistą gerinančių medžiagų. Dauguma kepėjų džiūvėsius gaminasi patys, sumaldami sausus bandelių, duonelės, sumuštinių arba batonų likučius.

Gaminant šį pyragaitį nesaldinta tešla derinama su labai saldžiu ir prieskoniais pagardintu įdaru. Taip sukuriamas ypatingas regiono gaminys, kurį galima įsigyti tik Lyro kepyklėlėse. Taigi tik šis pyragaitis žinomas „Liers vlaaike“ vardu, jokio kito varianto nėra.

5.3. Priežastinis geografinės vietovės ir produkto, kuriam suteikta SKVN, kokybės ar savybių arba geografinės vietovės ir kurios nors produkto, kuriam suteikta SGN, savybės, gero vardo ar kitos ypatybės ryšys

„Liers vlaaike“ saugoma geografinė nuoroda pagrįsta šio gaminio, kuris jau daugiau nei tris šimtus metų gaminamas Lyro mieste, geru vardu.

Tradiciškai teigiama, kad „Liers vlaaike“ pradėtas gaminti 1722 m. Gento miesto Saint-Bavon katedros kanauninkas Lodewijk Jozef van Kessel receptą mini savo memuaruose. „Jums reikės pusės pintos šviežio pieno, trijų sausainių ir trijų sutrintų gvazdikėlių. Viską užvirkite, apipilkite sirupu ir pasaldinkite. Pilkite šį mišinį ant pyrago pagrindo. Viską kartu iškepkite“. Įdaro receptas išliko beveik nepasikeitęs, sausainius pakeitė džiūvėsiai, o vietoj gvazdikėlio naudojamas prieskonių mišinys.

Per 1890 m. Saint-Gommaire šventę Lyre vyko prekybos paroda, kurios metu kepėjas Van den Eynde Jo Didenybei Karaliui Leopoldui II ir Jos Didenybei Karalienei Marijai Henrietai pasiūlė pasivaišinti keletu ant sidabrinio padėklo pateiktų „Lierse vlaaike“ pyragaičių, nors programoje tai nebuvo numatyta. Jos Didenybė Karalienė paėmė vieną pyragaitį, kurio su malonumu paragavo. Tuomet ji kreipėsi į Van den Eynde ir patvirtino, kad pyragaitis buvo labai skanus, o paskui paklausė, kaip jis gaminamas. Nenorėdamas, kad jo tradicinio gaminio receptą sužinotų aplink susibūrę žmonės, kepėjas atsakęs: „Jūsų Didenybe, nepykite, tačiau norėčiau išsaugoti šią paslaptį!“ Karalienė nusišypsojo: „Suprantama, juk nenorėtumėt, kad jus nukonkuruočiau…“. Po keleto savaičių Antverpeno gatvėje įsikūrusi Van den Eynde kepykla pasipuošė karaliaus herbu ir užrašu „Karaliaus rūmų tiekėjas“.

1925 m. garsus Flandrijos rašytojas Felix Timmermans mini „Lierse vlaaike“ savo himne, pavadintame „Schoon Lier“.

„Lierse vlaaike“ pyragaičiai minimi daugelyje senesnių ir naujesnių leidinių apie regiono produktus. Pavyzdžiui, knygoje „De Zoete Provincie; Ambachtelijke specialiteiten uit Antwerpen“ (1998 ir 2007 m. leidimai) „Lierse vlaaike“ minimas kartu su seniausiais regiono konditerijos gaminiais. A. Vanaise (1932 m.) leidinyje „Wat folklore in betrekking met de Pasteibakkerij“ nurodyta, kad „Liersche Vlaaikens“ yra gerai žinomas gaminys. Šie apvalūs sausainiai kepami formose ir gaminami sumaišius maltą duoną, sirupą ir pieną.

„Liers vlaaike“ minimas turizmo vadovuose, kaip antai Jan Lambin paskelbtame „Zwerven door Vlaanderen“ (1961 m.), „Ippa’s Streekgerechtengids voor België“ (1995 m.), „Lekker Antwerpen“ (1993 m.) ir „Kleine culinaire encyclopedie“ (2009 m.). Apie šį kepinį internetu sužinojo ir užsienio šalių gyventojai.

2003 m. VLAM (Vlaams Centrum voor Agro- en Visserij Marketing vzw) kiekybinio rinkos tyrimo, atlikto tarp Antverpeno provincijos gyventojų, metu paaiškėjo, kad 72 % apklaustųjų „Liers vlaaike“ laiko tradiciniu regiono produktu.

1995 m. „Liers vlaaike“ buvo įtrauktas į Flandrijos „Euroterroir“ sąrašą, o 2007 m. – pripažintas tradiciniu Flandrijos regiono produktu.

Šie pyragaičiai kepami visus metus; pakviesti į svečius ne savo mieste, Lyro gyventojai dažnai juos dovanoja kaip desertą. Pyragaičiai dažnai patiekiami mažose ir didelėse savivaldybės rengiamose šventėse, net ir merijoje. Princas Filipas ir Princesė Matilda ragavo šių pyragaičių 2000 m. viešėdami Lyro mieste. Per vietines šventes, pvz., Lyro miesto vyresniems nei 75 m. amžiaus gyventojams surengtoje šventėje, miesto valdžia visus svečius vaišina kava ir „Liers vlaaike“ pyragaičiu. Daugelis vietos restoranų „Liers vlaaike“ pateikia kaip skanėstą kartu su kava.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją

(Reglamento (EB) Nr. 510/2006 (3) 5 straipsnio 7 dalis)

http://lv.vlaanderen.be/nlapps/data/docattachments/20120117_dossier%20met%20bijlage.pdf

arba

http://www.vlaanderen.be/landbouw – beleid – kwaliteitssystemen – Europese kwaliteitssystemen – vlaamse dossiers

(1) OL L 343, 2012 12 14, p. 1.

(2) Pakeistas Reglamentu (ES) Nr. 1151/2012.

(3) Žr. 2 išnašą.

22.6.2013

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/12

Paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 50 straipsnio 2 dalies b punktą

2013/C 177/08

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1151/2012 (1) 51 straipsnį.

GTG REGISTRAVIMO PARAIŠKA

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 509/2006

dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių (2)

„SALINĀTĀ RUDZU RUPJMAIZE“

EB Nr.: LV-TSG-0007-01043-11.10.12

1. Pareiškėjų grupės pavadinimas ir adresas

Asociacija „Latvijas Maiznieku biedrība“

Adresas: Lizuma iela 5

Rīga, LV-1006

LATVIJA

Tel. +371 6754540, +371 27063370

El. paštas: birojs@maizniekubiedriba.lv

2. Valstybė narė arba trečioji šalis

Latvija

3. Produkto specifikacija

3.1. Registruojamas (-i) pavadinimas (-ai) (Komisijos reglamento (EB) Nr. 1216/2007 2 straipsnis)

„Salinātā rudzu rupjmaize“

3.2. Pavadinimas

☒	pats yra specifinis
	turi specifinių žemės ūkio produkto arba maisto produkto savybių

Žodis „salināt“ reiškia „daryti saldų, saldinti, pvz., pilant karštą vandenį ant miltų“ (K. Karulis, „Latviešu etimoloģijas vārdnīca“ („Latvių kalbos etimologinis žodynas“), T. II, 1992). Tai yra senas žodis, plačiai vartotas 18 a. Latvijos vakarinėje dalyje.

Terminas „Salinātā rudzu rupjmaize“ (saldinta ruginė duona) reiškia iš ruginių miltų kepamą duoną, kuriai kepti naudojami plikyti miltai, t. y. duona saldinama pilant karštą vandenį ant dalies miltų.

Etnografė Indra Čekstere veikale „Mūsu maize/Our Daily Bread“ („Mūsų duona“) (2004 m.) rašo, kad Kuržemėje ruginė duona žinoma kaip „saldinta duona“ – duona, kurią kepant dalis miltų plikoma karštu vandeniu.

3.3. Nurodyti, ar išimtinės pavadinimo naudojimo teisės siekiama pagal Reglamento (EB) Nr. 509/2006 13 straipsnio 2 dalį

☒	Registravimas nustačius išimtinę pavadinimo naudojimo teisę
	Registravimas nenustačius išimtinės pavadinimo naudojimo teisės

3.4. Produkto tipas

2.3 klasė.

Konditerijos gaminiai, duona, pyragaičiai, pyragai, sausainiai ir kiti kepiniai

3.5. Žemės ūkio produkto ar maisto produkto, kuriam taikomas 3.1. punkte numatytas pavadinimas, apibūdinimas (reglamento (EB) Nr. 1216/2007 3 straipsnio 1 dalis)

Duona „salinātā rudzu rupjmaize“ yra Latvijoje kepama natūraliai rauginta duona iš ruginių miltų. Ją kepant naudojami plikyti miltai ir raugas. Tokia duona kepama įkaitintame krosnies židinyje ir padalijama į vieną ar daugiau kilogramų sveriančius pailgus kepalus, kurių pluta yra lygi ir blizgi. Iškepus ant plutos dedama kleisterio ar vandens.

Išorės pavidalas ir forma. Duonos kepalas pailgas (jo ilgis yra ne mažiau nei du kartus didesnis nei plotis), su apvaliais kraštais. Ant paviršiaus gali būti paliekama žymė, o ant šonų – antspaudai.

Duonos pluta. Duonos pluta tamsi, lygi ir blizgi. Ji gali būti apibarstyta kmynų sėklomis, po ja gali būti selėnų, miltų arba klevo lapų.

Duonos minkštimas. Duonos minkštimas tamsus, su didelėmis arba mažomis akutėmis, elastingas. Jis gali būti šiek tiek drėgnas.

Duonos skonis ir kvapas. Malonus keptos duonos ir kmynų sėklų kvapas ir saldžiarūgštis ruginės duonos skonis.

3.6. Žemės ūkio produkto ar maisto produkto, kuriam taikomas 3.1. punkte numatytas pavadinimas, gamybos būdo apibūdinimas (reglamento (EB) Nr. 1216/2007 3 straipsnio 2 dalis)

Duonos „salinātā rudzu rupjmaize“ kepimo procesą sudaro keli etapai: paruošimas, vėsinimas ir plikytų miltų rauginimas, maišymas ir tešlos rauginimas, dalijimas, kepalų formavimas, kepimas.

Duonos „salinātā rudzu rupjmaize“ receptas (10 kg miltų) (3)

Plikyti miltai

Rupūs ruginiai miltai

3 kg

Kmynai

0,08–0,1 kg

Karštas vanduo

6–8 litrai

Nefermentuotas

0,2–0,3 kg salyklas

Vandens temperatūra

85–95 °C

Plikytų miltų temperatūra:

Pradinė	:	63–68 °C
Galutinė	:	35–28 °C

Paruošimo laikas

12–24 valandos

Plikytų miltų rauginimas

Atvėsinti plikyti miltai	7–10 kg
Raugas	0,4–0,6 kg
Rauginimo trukmė	3–6 valandos
Rauginimo temperatūra	35–36 °C

Tešla

Rauginti plikyti miltai	7–10 kg
Ruginiai miltai	7 kg
Cukrus	0,4–0,8 kg
Druska	0,15–0,2 kg
Rauginimo trukmė	2–3 valandos
Rauginimo temperatūra	30–34 °C

Kepant duoną „salinātā rudzu rupjmaize“ plikomi ruginiai miltai. Tradiciškai plikyti miltai ruošiami iš lapuočių – drebulės ar liepos – medienos pagamintuose 30 litrų talpos mediniuose kubiluose ir maišomi medinėmis mentelėmis. Ant kubilo šonų likusi anksčiau raugintos tešlos mikroflora skatina rūgimą, todėl kubilas neplaunamas, tik kruopščiai išgramdomas ir laikomas sausioje vietoje. Apytiksliai 30 % (3 kg) visos duonai kepti naudojamų miltų masės (10 kg) yra naudojama plikytiems miltams gaminti. Plikyti skirti miltai ir kmynų sėklos yra saldinami, t. y. plikomi 95 °C vandeniu. Po šių procesų plikytų miltų temperatūra turi būti apie 63–68 °C.

Paprastai vandens reikia 2–2,5 karto daugiau nei miltų. Vanduo pilamas po truputį, kol miltai ir vanduo lengvai sumaišomi į vienalytę, riebų kremą primenančią masę. Kai plikyti miltai pasiekia 63–65°C temperatūrą, pridedama apie 200–300 g nefermentuoto ruginio salyklo ir gerai išmaišoma. Kmynų sėklos ir salyklas plikytiems miltams suteikia kmynų sėklų kvapą, o kepiniui – savitą saldžiarūgštį skonį. Saldumas atsiranda salyklui skaidant krakmolą į cukrų, o rūgštus skonis atsiranda dėl pieno rūgšties ir acto rūgšties, susidarančios vykstant pieno rūgšties fermentacijai.

Tinkamai paruošta plikytų miltų tešla turi būti vienalytės tekstūros, panaši į riebų kremą, pilkai rudos spalvos. Paruošti plikyti miltai paliekami 2–4 valandas kubile, kuriame buvo pagaminti, palaikant tinkamą temperatūrą (63–65 °C), kurioje krakmolas skyla į cukrų. Tada plikomi miltai maišomi, kol atvėsta. Plikyti miltai vėsta ir rūgsta tame pačiame kubile maždaug 12–24 valandas. Kai miltai pasiekia 36 °C temperatūrą, į juos įdedama apie 0,2 kg anksčiau keptos duonos raugo pieno rūgšties fermentacijai skatinti. Raugas pirma turi būti įdedamas į viršutinę kubilo dalį, po kelių valandų jis įdedamas giliau, per plikytų miltų vidurį, ir galiausiai – apačią. Rūgimo metu plikyti miltai parūgštėja ir skonis tampa švelniai saldžiarūgštis.

Kai plikyti miltai surūgsta, tešla minkoma mediniame maišymo inde ar dubenyje. Į suraugintus plikytus miltus pridedama ruginių miltų, cukraus ir druskos. Galima pridėti iki 10 % kvietinių miltų. Tešla minkoma, kol ji nekimba prie rankų ir visos sudedamosios dalys išmaišomos. Viršutinis tešlos sluoksnis išlyginamas šlapiomis rankomis, tešla uždengiama ir padedama į šiltą vietą toliau rūgti. Suskilinėjęs viršutinis tešlos paviršius ir dvigubai padidėjusi masė rodo, kad tešla jau surauginta. Tuomet ji gali būti dalijama į kepalus ir kepama.

Rauginama tešla vandeniu sudrėkintomis rankomis padalijama į kepalus. Duona „salinātā rudzu rupjmaize“ formuojama į pailgus kepalus, jie šlapiomis rankomis išlyginami. Didesnių kepalų kraštai įpjaunami, kad būtų išvengta skilinėjimo. Kepalo paviršiuje gali būti išpjaunamas kryžius ar kitas simbolis arba daromos įpjovos. Iš tešlos padaryti duonos kepalai gali būti padedami ant audiniu, lentomis ar žievėmis, kurios apibarstytos selėnomis, dengto paviršiaus arba gali būti uždengiami klevo lapais ir įdedami į krosnį. Kepalai kepami ne ant kepimo skardos ar kepimo formose, o įkaitintame židinyje. Kepimo pradžioje židinys įkaitinamas iki aukštesnės temperatūros (280–350 °C), todėl skrudinant susidaro neskilinėjanti kieta pluta. Toliau kepama žemesnėje temperatūroje (200–250 °C). Priklausomai nuo kepalo dydžio kepimas trunka nuo vienos iki dviejų valandų. Iš židinio ištrauktas kepalas tepamas kleisteriu ar vandeniu, kad pluta suminkštėtų ir taptų blizgesnė.

Organoleptiniai, fiziniai ir cheminiai duonos kokybės rodikliai

Forma, išorinė išvaizda	Pailgas kepalas, kurio ilgis ne mažiau nei du kartus didesnis nei plotis, su stora, tamsia, blizgia pluta; gali būti apibarstytas kmynų sėklomis
Minkštimo akytumas	Tolygiai akytas, akutės gali būti didelės arba mažos
Minkštimo elastingumas	Tamsus, elastingas ir truputį drėgnas
Skonis ir kvapas	Malonus keptos duonos ir kmynų sėklų kvapas ir saldžiarūgštis ruginės duonos skonis
Duonos rūgštingumas, pH	8–14
Duonos drėgnis, %	38–45

Po kepimo karšta duona paliekama vėsti, o vėliau laikoma gerai vėdinamoje vėsioje patalpoje arba uždengiama lininiu audeklu. Atvėsinta duona gali būti parduodama nesupjaustyta arba supjaustyta į mažesnes dalis ar riekes. Duona taip pat gali būti supakuojama į audinį, popierių ar plastikinį maišelį. Kepalas gali būti laikomas kambario temperatūroje (15–25 °C) arba užšaldomas (– 18 °C). Duona „salinātā rudzu rupjmaize“ ilgai išlieka šviežia ir gali būti laikoma mažiausiai 5–10 dienų.

3.7. Specifinės žemės ūkio produkto ar maisto produkto savybės (reglamento (EB) Nr. 1216/2007 3 straipsnio 3 dalis)

Dėl recepto ir kepimo būdo duona „salinātā rudzu rupjmaize“ pasižymi specifinėmis savybėmis.

Skirtingai nei kitų rūšių ruginė duona, kepant duoną „salinātā rudzu rupjmaize“ nenaudojamos kepimo mielės, tačiau naudojami ruginiai miltai, apie 0,8 % kmynų sėklų, 4–8 % cukraus ir 0,3 % nefermentuoto ruginio salyklo.

Kepimo būdas yra savitas tuo, kad prieš tešlos paruošimą apie 30 % ruginių miltų yra saldinami, t. y. plikomi, ir atidedami bei rauginami mažiausiai 12 valandų. Be to, plikyti miltai paruošiami iš lapuočių medienos pagamintuose kubiluose ir po plikymo šiose kubiluose miltai vėsta lėčiau nei metaliniuose ar iš kitų medžiagų pagamintuose dubenyse. Užplikius miltus karštu vandeniu (85–95 °C), tešla toliau 2–4 valandas laikoma 63–65 °C temperatūroje, kad krakmolas skiltų į cukrų ir kepinys įgytų saldų skonį. Be to, ant kubilo šonų lieka anksčiau keptos duonos raugo mikroflora, kurioje yra pieno rūgšties bakterijų, – tai palaipsniui skatina pieno rūgšties fermentaciją ir padidina plikytų miltų rūgštingumą, kol jie vėsta. Nepageidaujamų mikroorganizmų atsiradimą stabdo pieno rūgšties fermentacija. Dėl plikytų miltų paruošimo ir rauginimo trukmės mikroorganizmai gali daugintis reikiamais kiekiais ir suteikti duonai reikalaujamą rūgštumą, kvapą ir akytumą, nepaisant to, kad nenaudojamos kepimo mielės.

Kita latviškos duonos „salinātā rudzu rupjmaize“ specifinė savybė yra ta, kad plikytų miltų ir tešlos paruošimo metu pridedama kmynų sėklų – taip duonai suteikiamas savitas kmynų sėklų aromatas.

Be to, Latvijoje kepamos duonos „salinātā rudzu rupjmaize“ ypatybės yra šios: pailgas kepalas, kurio ilgis ne mažiau nei du kartus didesnis nei plotis, rankomis suapvalinti galai, lygi ir blizgi tamsiai ruda, kleisteriu dengta pluta ir aromatingas minkštimas. Duona „salinātā rudzu rupjmaize“ kepama ne ant kepimo padėklų ar formose, o įkaitintoje krosnyje. Taip geriau perduodamas karštis padeda išlaikyti rankomis padarytą formą ir suformuoti didesnį kepalą su kietesne pluta.

3.8. Tradicinės žemės ūkio produkto ar maisto produkto savybės (reglamento (EB) Nr. 1216/2007 3 straipsnio 4 dalis)

Ruginė duona visą laiką buvo vienas iš pagrindinių Latvijos patiekalų, todėl ji ir šiomis dienomis yra Latvijos nacionalinio identiteto simbolis. Ruginė duona įtraukta į Latvijos kultūros kanonų „Tautos tradicijų“ skyrių. Kaip ir jo atitikmenys kitose Europos šalyse, Latvijos kultūros kanonas sudarytas kaip išskirtinių ir svarbiausių autorinių gaminių ir kultūros vertybių, parodančių svarbiausius tautos kultūros pasiekimus istorijoje, sąrašas.

Etnografė Indra Čekstere veikale „Mūsu maize/Our daily bread“ („Mūsų duona“) (2004 m.) teigia, kad Latvijos namuose rugine duona laikoma duona „salinātā rudzu rupjmaize“, kurią kepant dalis miltų plikomi karštu vandeniu. Anksčiau keptos duonos tešlos gabalas ištirpinamas šiltame vandenyje ir pridedamas kaip raugas. Skysta tešla maišoma ir paliekama per naktį rūgti. Ji plakama ilga medine mentele. Ryte pradedama minkyti. Minkymas trunka ilgai, minkant pridedama papildomai miltų ir kmynų sėklų. Kai tešla nebekimba prie rankų, minkymas baigiamas. Kubilas su rauginama tešla padedamas prie krosnies, ant miltais pabarstyto ar klevo lapais iškloto paviršiaus suformuojami pailgi nedideli kepalai ir greitai pašaunami į krosnį.

Straipsnyje „Latviešu tradicionālie ēdieni“ („Tradiciniai latviški patiekalai“) (sudarė I. Heinola ir S. Stinkule, išleista 2006 m., rėmė Valstybės kultūros kapitalo fondas) pažymima, kad iki pat 20-ojo amžiaus pradžios latvių ir lyvių pagrindinė veikla buvo žemės ūkio veikla ir žvejyba, todėl mitybos pagrindas buvo naminė ruginė duona ir įvairūs virti patiekalai. Straipsnyje apie rašoma, kad duonai „salinātā rudzu rupjmaize“ kepti buvo naudojami ruginiai miltai ir kad jų dalis buvo plikoma. Tešla ruošta mediniuose kubiluose ir rauginta naudojant anksčiau keptos duonos raugą ir ant kubilo sienelių likusius mikroorganizmus. Iš tešlos formuoti ilgi kepalai ir jie kepti malkomis kūrenamoje krosnyje.

Duonos kepimo ekspertė Zigrīda Liepiņa knygoje „Daudzveidīgā maizīte“ („Daugelis duonos formų“) (1993 m.) taip pat pateikia tradicinės duonos „salinātā rudzu rupjmaize“, keptos iki pat 20-ojo amžiaus pradžios, kepimo aprašą. Ji aprašo unikalų tešlos plikymo būdą ir jos rauginimo mediniuose kubiluose trukmę, lemiančią ypatingą ir malonų duonos kvapą ir jos akytą bei elastingą minkštimą.

Namų ūkio ruošos ir rankdarbių mokytoja M. Leiše aprašė duonos „salinātā rudzu rupjmaize“ paruošimo procesą ir pateikė receptą. Ji rašė, kad duonai paruošti geriausia naudoti iš lapuočių medienos padarytą indą. Tam tikrą karšto vandens kiekį reikia pilti ant dalies miltų ir sumaišyti medine mentele, kol tešla pasidaro vienalytė. Maždaug po 12 valandų, kai plikyti miltai atvėsta, įdedamas raugas ir mišinys rauginamas, o paskui minkoma tešla. Surauginta tešla padalijama į dalis ir kepama įkaitintame krosnies židinyje („Praktiskā mājturība“ („Praktiška namų ruoša“), išleido A. Gulbis, Ryga, 1931).

L. Dumpe straipsnyje „Latviešu tautas ēdieni“ („Latvių tautiniai patiekalai“) (2006 m.), remdamasi etnografinių ekspedicijų metu sukaupta medžiaga, aprašė 1915 m. keptą duoną „salinātā rudzu rupjmaize“. Ji rašė, kad paprasta duona kepta naudojant šiltą 45–65 °C temperatūros vandenį, o saldinta duona – karštą 95 °C temperatūros vandenį. Ji buvo maišoma, kol nelipdavo prie rankų ir paspaudus pirštu likdavo balta juosta. Išminkyta tešla buvo uždengiama ir pakartotinai rauginama šiltoje vietoje. Surauginta tešla pjaustyta į dalis, formuota į pailgus kepalus ir kepta židinyje. Karšti kepalai buvo tepami kleisteriu ar vandeniu. Tai padarydavo plutą minkštą ir lygią.

3.9. Būtini reikalavimai ir procedūros, taikomi tikrinant produkto specifines savybes (reglamento (EB) Nr. 1216/2007 4 straipsnis)

Duona „salinātā rudzu rupjmaize“ turi atitikti būtinuosius pagrindinius įmonės specifikacijose nustatytus reikalavimus ir turi pasižymėti atitinkamomis specifinėmis savybėmis.

Duonai „salinātā rudzu rupjmaize“ keliami šie būtiniausi pagrindiniai reikalavimai:

1)	duonos „salinātā rudzu rupjmaize“ paruošimas pagal 3.6 punkte numatytą produkto gamybos būdą, naudojant nurodytas sudedamąsias dalis;

iškeptos ruginės duonos

—	išorės pavidalas ir forma: tinkamai suformuotas, pailgas kepalas su apvaliais kraštais; ant šonų arba ant viršaus gali būti daromos žymės ar antspaudai;

—	pluta: tamsi, lygi ir blizgi; gali būti apibarstyta kmynų sėklomis; po pluta gali būti selėnų ar miltų arba kepalas gali būti keptas ant klevo lapų.

—	duonos minkštimas: su didelėmis ar mažomis akutėmis, elastingas; minkštimas gali būti šiek tiek drėgnas;

—	skonis ir kvapas: malonus keptos duonos ir kmynų sėklų kvapas ir saldžiarūgštis ruginės duonos skonis.

Kepėjo iškeptos ir parduotos duonos „salinātā rudzu rupjmaize“ kiekis turi būti žymimas tam tikrame registre.

Kepėjai turi parengti ir pateikti tikrintojui reikalingus dokumentus, kuriais patvirtinama produkto sudėtis.

Kiekvieno kepinio kepalo atitiktį specifikacijoms, specialių sudedamųjų dalių naudojimą, kepimo procesą ir išorės pavidalą bei organoleptines savybes tikrina kepyklos darbuotojas, kuris turi teisę atlikti šią užduotį, taip pat kartą per metus – kontrolės įstaiga.

4. Institucijos arba įstaigos, tikrinančios, ar laikomasi produkto specifikacijos reikalavimų

4.1. Pavadinimas ir adresas

Pavadinimas:	Pārtikas un veterinārais dienests (Maisto ir veterinarijos tarnyba)
Adresas:	Peldu iela 30 Rīga, LV-1050 LATVIJA
Tel.:	+371 67095230
El. paštas:	pvd@pvd.gov.lv

☒ Viešas

 Privatus

4.2. Institucijos ar įstaigos konkrečios užduotys

Kontrolės įstaiga – Maisto ir veterinarijos tarnyba – yra atsakinga už gamybos proceso ir kokybės rodiklių, aprašytų 3.6 punkte, įgyvendinimo patikrą. Per patikras tikrinama, kaip laikomasi gamybos proceso ir recepto, taip pat vertinamos organoleptinės kepinių savybės.

(1) OL L 343, 2012 12 14, p. 1.

(2) OL L 93, 2006 3 31, p. 1.

(3) Naudojant šį receptą galima užmaišyti 15–20 kg tešlos, iš kurios galima iškepti 13–18 kepalų, sveriančių po 1 kg, atsižvelgiant į tai, kad kepama duona netenka 10 % svorio. Po kepimo kepalai padengiami kleisteriu, kuris pagaminamas vandenyje verdant bulvių krakmolą.

22.6.2013

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/18

Paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 50 straipsnio 2 dalies a punktą

2013/C 177/09

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 (1) 51 straipsnį.

PAKEITIMO PARAIŠKA

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (2)

PAKEITIMO PARAIŠKA PAGAL 9 STRAIPSNĮ

„PERAS DE RINCÓN DE SOTO“

EB Nr.: ES-PDO-0105-0251-05.10.2010

SGN ( ) SKVN ( X )

1. Keičiamos produkto specifikacijos dalys

—		Produkto pavadinimas
—	☒	Produkto aprašymas
—	☒	Geografinė vietovė
—	☒	Kilmės įrodymas
—	☒	Gamybos būdas
—		Ryšys su geografine vietove
—		Ženklinimas etiketėmis
—		Nacionaliniai reikalavimai
—	☒	Kita (kontrolės įstaiga, teisiniai reikalavimai)

2. Pakeitimo (-ų) pobūdis

—	☒	Bendrojo dokumento arba santraukos pakeitimas
—		Įregistruotos SKVN ar SGN specifikacijos, kurios bendrasis dokumentas ar santrauka neskelbti, pakeitimas
—		Specifikacijos pakeitimas, dėl kurio paskelbto bendrojo dokumento keisti nereikia (Reglamento (EB) Nr. 510/2006 9 straipsnio 3 dalis)
—		Laikinas specifikacijos pakeitimas dėl valdžios institucijų nustatytų privalomų sanitarijos ar fitosanitarijos priemonių (Reglamento (EB) Nr. 510/2006 9 straipsnio 4 dalis)

3. Pakeitimas (-ai)

3.1. Aprašymas

Pakeičiamas B.3 punktas „Skiriamosios savybės“, kad šio punkto turinį būtų galima suskirstyti į smulkesnes dalis: B.3.1. Fizinės ir cheminės savybės, B.3.2. Juslinės savybės ir B.3.3. Fizinės savybės.

Be to, B.3.1 papunktyje „Fizinės ir cheminės savybės“ (kurios bus vertinamos ne derliaus nuėmimo metu, o išsiunčiant produktą) panaikinama ribinė tirpių kietųjų medžiagų vertė, nes, atsižvelgiant į čia aptariamam produktui būdingą ypatingai švelnų skonį, šios ribos nustatyti nereikia. Tą patį galima pasakyti ir apie kietumo vertę, kuri priklauso nuo šio vaisiaus, kurio brendimas tęsiasi nuėmus derlių (dėl to vaisius tampa saldesnis ir sumažėja jo minkštimo konsistencija), vystymosi, nuo rinkos poreikių ir vartotojų skonio. Be to, atsižvelgiant į įgytą patirtį, prireikus leidžiama 5 mm sumažinti mažiausią nurodytą vaisiaus dydį, kad būtų patenkinti paskirties rinkos poreikiai. Iš B.3.3 papunkčio „Fizinės savybės“ išbraukiamas reikalavimas laikytis Reglamento (EB) Nr. 1619/2001.

3.2. Geografinė vietovė

Ištaisant klaidą, padarytą pirmą kartą nustatant geografinę vietovę, vietovė išplečiama įtraukiant šias Ebro slėnio savivaldybes: Albelda, Alberite, Alcanadre, Agoncillo, Arrubal, Ausejo, Azofra, Cenicero, Entrena, Fuenmayor, Hormilla, Hormilleja, Huércanos, Lardero, Logroño, Murillo, Nalda, Nájera, Navarrete, Pradejón, San Asensio, Torremontalbo, Uruñuela ir Villamediana de Iregua.

Visa ši teritorija priklauso Ebro slėniui ir yra nutolusi nuo kalnuotų vietovių, tačiau sudaro vieną ir nedalomą visumą su iš pradžių nustatyta geografine vietove, nes abiem būdingi tie patys žmogiškieji ir gamtiniai veiksniai.

3.3. Kilmės įrodymas

Šio punkto tekstas išdėstytas trumpiau ir glausčiau, į jį įtraukta nauja Instituto de Calidad Agroalimentaria de La Rioja nomenklatūra ir nauja augintojų registro įstaiga. Nuorodos į Asociación para la Promoción de la Pera de Rincón de Soto pakeistos nuoroda į Reguliavimo tarybą.

3.4. Gamybos būdas

Šio punkto tekstas išdėstytas trumpiau ir glausčiau atsižvelgiant į technologijų pažangą, tačiau nesumenkinant produkto kokybės aprašymo, o kartu atsižvelgiant į naujus privačius kokybės aprašymus, visų pirma išbraukiant nuorodą į veiksmus, kuriuos galima atlikti tik rankiniu būdu, ir leidimą naudoti tik medines paletes.

3.5. Kita

Į G punktą „Kontrolės įstaiga“ įtraukta nauja kontrolės institucija. Atnaujinti I dalyje „Teisiniai reikalavimai“ išdėstyti taikomi teisės aktai.

BENDRASIS DOKUMENTAS

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (3)

„PERAS DE RINCÓN DE SOTO“

EB Nr.: ES-PDO-0105-0251-05.10.2010

SGN ( ) SKVN ( X )

1. Pavadinimas

„Peras de Rincón de Soto“

2. Valstybė narė arba trečioji šalis

Ispanija

3. Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas

3.1. Produkto rūšis

1.6 klasė.

Švieži ar perdirbti vaisiai, daržovės ir grūdai

3.2. Produkto, kuriam taikomas 1 punkte nurodytas pavadinimas, aprašymas

Pyrus Communis L. rūšies Blanquilla ir Conférence veislių Extra ir I klasės vaisiai, vartojami švieži.

Siunčiamos pirkėjui kriaušės turi pasižymėti šiomis savybėmis:

kietumas – ne didesnis kaip 6,12 kg/cm2,

tirpios kietosios medžiagos – ne mažiau kaip 13 Brikso laipsnių,

mažiausias dydis – nustatomas pagal didžiausią pjūvio ties viduriu skersmenį. Blanquilla – 58 mm, o Conférence – 60 mm. Atsižvelgiant į rinkos poreikius, šie dydžiai gali būti sumažinti 5 mm.

Vaisiai natūraliai rusvi, cheminiai abrazyviniai produktai nenaudojami.

Vaisiai su koteliu.

3.2.1. Juslinės savybės

Šioje geografinėje vietovėje auginamoms Blanquilla kriaušėms būdingas stiprus skonis ir tinkama rūgštumo bei saldumo pusiausvyra. Conférence kriaušių konsistencija medinga, joms būdinga puiki rūgštumo bei saldumo pusiausvyra ir stiprus bei subalansuotas skonis. Abiejų veislių vaisiai sultingi, su dideliu cukraus kiekiu, kuris yra svarbiausias vaisiaus skonio kokybės požymis.

3.3. Žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams)

—

3.4. Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams)

—

3.5. Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje

Auginimo vietovė sutampa su vaisių sandėliavimo ir galutinės atrankos vietove.

Saugoma kilmės vietos nuoroda „Peras de Rincón de Soto“ žymimos kriaušės vartotojams turi būti pateiktos nepriekaištingos būklės. Be to, kriaušės visada turi atitikti visus savo specifinius parametrus.

Kriaušės turi būti tinkamai sandėliuojamos, o prieš išsiunčiamos vartotojams „Peras de Rincón de Soto“ perrenkamos. Atliekant šią galutinę atranką atskiriamos kriaušės su trūkumais, blogai išsilaikiusios arba neatitinkančios nustatytų kokybės kriterijų.

Ši galutinė atranka gali būti atliekama tik rengiantis išsiųsti vaisius iš sodininkystės produktų bazės, kai kriaušės išimamos iš palečių, į kurias buvo sudėtos nuimant derlių ir kuriose buvo saugojamos. Šis etapas laikomas auginimo proceso dalimi, todėl turi vykti saugomoje geografinėje vietovėje.

Kai kriaušės auginamos, sandėliuojamos ir galutinė atranka vyksta saugomoje geografinėje vietovėje, galima užtikrinti ne tik produkto kilmę, bet ir geriausią jo kontrolę, o kartu išsaugomos fizinės bei juslinės vaisių savybės.

3.6. Specialios pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės

Galutinės atrankos metu saugoma kilmės vietos nuoroda „Peras de Rincón de Soto“ žymimos kriaušės dedamos į dėžes – specifikacijos apraše nurodytomis savybėmis pasižymintys vaisiai iš palečių perkraunami į pervežimui naudojamas dėžes, dėl to šis sudėjimas taip pat turi būti atliktas nustatytoje geografinėje vietovėje.

Labai svarbu, kad bazėje pakuojami vaisiai į dėžes būtų dedami vienu sluoksniu, kiekvieną vaisių atskirai apdengiant, kad jis nejudėtų ir dėl to pervežant arba paskirstant dėžes nebūtų pažeistas.

Toks sudėjimas į dėžes negali būti laikomas produkto pakuote, nes galutiniam vartotojui kriaušės neturi būti pateikiamos supakuotos.

3.7. Specialios ženklinimo etiketėmis taisyklės

Etiketėse privaloma nurodyti žodžius Denominación de Origen Protegida„Peras de Rincón de Soto“ (Saugoma kilmės vietos nuoroda „Peras de Rincón de Soto“). Neleidžiama naudoti etikečių, kurios dėl vienos ar kitos priežasties galėtų suklaidinti vartotoją.

4. Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas

Geografinė vietovė apima Arrubal, Ausejo, Azofra, Calahorra, Cenicero, Entrena, Fuenmayor, Hormilla, Hormilleja, Huércanos, Lardero, Logroño, Murillo, Nalda, Nájera, Navarrete, Pradejón, Rincón de Soto, San Asensio, Torremontalbo, Uruñuela ir Villamediana de Iregua savivaldybes, išsidėsčiusias po visą Ebro slėnį.

5. Ryšys su geografine vietove

5.1. Geografinės vietovės ypatumai

Gamtiniai veiksniai

La Rioja regionui labai didelį poveikį daro vietovės topografija: pietuose esantys kalnai natūraliai atskiria Ebro slėnį nuo likusios vietovės ir sukuria ryškų kritulių ir temperatūrų gradientą.

Visa geografinė vietovė įsikūrusi Ebro slėnyje ir nutolusi nuo kalnų, jai būdingos vienodos ir ypatingos dirvotyros ir klimato savybės, dėl kurių ši vietovė labai tinka kriaušėms, pasižyminčioms itin vertinamomis juslinėmis ir kokybės savybėmis, auginti. Dėl šių savybių ir plačiai paplitusių šios kultūros auginimo tradicijų vietovė yra vieninga ir nedaloma.

Reljefas. Saugomos geografinės vietovės padėtis šalia Ebro slėnio, šalnos, šviesos kiekis ir vandens išgaravimas tinka puikios kokybės kriaušėms auginti. Lygumose nėra krūmų, kliūčių, jos gerai vėdinamos ir drėgnos, todėl čia didelis šviesos kiekis ir nekyla su vandens išgaravimu susijusių šalnų.

Dirvožemis. Dėl kriaušių auginimui reikalingų sąlygų ši kultūra sutelkta saugomos geografinės vietovės viduryje, netoli upių plytinčiose gerai vėdinamose lygumose, priemolio arba molingoje ir silicio dirvoje, kuri yra sveika, vientisa, gili, be aktyvaus kalcio (per didelis jo kiekis sukeltų chlorozę) ir pralaidi, nes kriaušės auga drėkinamoje dirvoje ir joms labai kenkia dirvoje besikaupianti drėgmė.

Klimatas. Ebro slėnyje įsikūrusiai ir nuo kalnų nutolusiai nustatytai geografinei vietovei būdingas šiltas Viduržemio jūros klimatas su kai kuriais žemyninio klimato bruožais. Žiemos būna nešaltos, vasaros ilgos, o dienos ir nakties temperatūrų skirtumas nedidelis (išskyrus vasaros mėnesiais); toks klimatas labai tinkamas kriaušėms tinkamai išsivystyti.

Kalbant apie kritulių kiekį ir trukmę, jų stiprumą ir sausojo laikotarpio sezoniškumą, klimatas laikomas Viduržemio jūros sausu klimatu.

Žmogiškieji veiksniai

Auginimo ir (arba) gamybos sąlygos. Ūkininkai rūpinasi, kad vaisių ir medienos proporcija medžiuose būtų tinkama, prireikus dalis vaisių užuomazgų pašalinama rankomis.

Be to, jie visuomet stengėsi, kad medžiai būtų subalansuoti, o jų struktūra tinkamai suformuota. Nuolat genint medžius rankomis, buvo užtikrinamas tinkamas oro ir šviesos, kurie reikalingi fotosintezei, kvėpavimui ir pastoviam derliui, kiekis.

Kad gautų tinkamą derlių ir kad vasarą kriaušės dėl nustatytos geografinės vietovės Viduržemio jūros klimato nenukentėtų nuo sausros, ūkininkai drėkindami turi užtikrinti vandens tiekimą. Remiantis ūkininkų patirtimi, pagrįsta ypatingomis vietovės klimato sąlygomis, nustatyta, kad daugiausia drėkinti reikia dygimo–vaisiaus užsimezgimo ir vaisių sunokimo–vasaros pabaigos laikotarpiais, nes tuo metu vandens poreikis yra didžiausias, o kritulių iškrenta mažiausiai.

Visi ūkininkai sutinka, kad derliaus nuėmimas yra pati svarbiausia operacija, nuo kurios priklauso gera vaisių kokybė, todėl ją reikia atlikti rūpestingai ir vaisiams tinkamai prinokus. Nuo prinokimo iš esmės priklauso ne tik gera vaisių kokybė, bet ir ilgas bei tinkamas jų išlaikymas. Vaisius skinamas jo kotelį atskiriant nuo šakos, todėl jį galima išlaikyti. Blanquilla kriaušes nuskinti sunkiau, nes jų odelė daug plonesnė nei Conférence, o kotelis – daug silpnesnis, todėl šias kriaušes reikia skinti itin atsargiai.

5.2. Produkto ypatumai

Saugomoje geografinėje vietovėje auginamos kriaušės yra didesnės, pailgesnės formos, saldesnės, šiek tiek kietesnės ir žalesnės odelės nei kitos kaimyninėse vietovėse auginamos kriaušės. Dėl šių savybių rinkoje jos vertinamos labiau. Be to, dėl vietovės aukščio ir netoliese tekančių upių vaisiai parusvėja natūraliai, nenaudojant cheminių produktų.

Geras vardas

Pirmosios istorinės nuorodos, kuriose pabrėžiama kriaušių auginimo ir pardavimo šioje vietovėje svarba, siekia 1747 metus; Blanquilla veislės kriaušės minimos kaip labai skanus vaisius, valgomas karaliaus Pilypo V dvare. 1752 m. rankraščiuose nurodoma, kad jau tuomet Rincón de Soto savivaldybėje augintos kriaušės ir buvo nuiminėjamas jų derlius. XIX a., vykstant Desamortización de Mendizábal procesui, geografinėje vietovėje pradėta liberalizuoti žemės ūkio veikla ir imta prekiauti vaisiais. Iš Alfaro (teisminis centras, kuriame, kaip ir Calahorra vietovėje, buvo žinoma „Rincón de Soto“ istorija ir tradicijos, ir kuris tik XIX a. tapo atskiru administraciniu vienetu) į visą šalį ir užsienį būdavo siunčiami puikios kokybės vaisiai ir ypatingos Blanquilla kriaušės, daugiau reikšmės pradėta teikti ir Conférence kriaušių auginimui. Taip šioje vietovėje žemės ūkis tapo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu, visų pirma dėl kriaušių („La Pera“), kurios jau tuomet labai vertintos.

Gamtiniai veiksniai

Reljefas. Dėl slėnio aukščio ir netoliese tekančių upių kas rytą susidaro migla, kuri išsisklaido tik per keletą valandų, saulei aukštai patekėjus. Ant Conférence kriaušių dėl miglos susidaręs drėgmės sluoksnis saulei ryškiai šviečiant išgaruoja, todėl vaisiai tampa natūraliai rusvi, nenaudojant cheminių produktų, kuriais vaisiaus odelė būtų dirbtinai apdeginama. Šis natūralus rusvumas yra labai vertinamas auginimo vietovėje, nes tuo produktas skiriasi nuo kaimyninėse vietovėse išaugintų kriaušių.

Klimatas

Saugomos geografinės vietovės klimatas turi akivaizdų poveikį „Peras de Rincón de Soto“ spalvai, kvapui, vaisių dydžiui, rūgštumui, minkštimo konsistencijai ir šios vietovės vaisiams būdingam aukštam tirpių kietųjų medžiagų kiekiui. Dėl aukštos vidutinės birželio mėnesio temperatūros (be didelių temperatūrų skirtumų naktį ir be pavasarinių šalnų) vaisiai greitai auga. Vaisiams nokstant, trumpėjančios dienos, nakties temperatūrų skirtumai, daugybė saulėtų valandų ir stipri saulės šviesa daro tiesioginę įtaką aukštam „Peras de Rincon de Soto“ tirpių kietųjų medžiagų kiekiui, lyginant su kaimyninėse geografinėse vietovėse išaugintomis kriaušėmis; cukraus kiekis ir rūgštumas yra du svarbiausi skonį lemiantys veiksniai.

Be to, nuo aukštos vasaros dienos temperatūros ir vėsios laikotarpio prieš nuimant derlių nakties temperatūros skirtumo labiausiai priklauso kriaušėms būdingas kietumas ir tekstūra, o dėl aukštos vaisių nokimo laikotarpiu nustatytos temperatūros išsiskiria lakiosios medžiagos, visų pirma etilenas ir kvapiosios medžiagos, nuo kurių priklauso nepakartojamas „Peras de Rincon de Soto“ kvapas.

Žmogiškieji veiksniai

Tradiciniai ir išskirtiniai vietovėje naudojami auginimo būdai taip pat įrodo „Peras de Rincon de Soto“ specifinių savybių ryšį su jų žmogiškąja bei geografine aplinka.

Stengdamiesi, kad vaisių ir medienos proporcija medžiuose būtų tinkama, vietos ūkininkai nuo senų laikų rankomis pašalina dalį vaisių užuomazgų ir geni medžius. Palikus medžiuose augti tinkamą vaisių skaičių, vaisiai užauga didesni ir saldesni. Be to, siekdami tinkamo derliaus ir kad vasarą kriaušės nenukentėtų nuo sausros, atsižvelgdami į specifines nustatytos geografinės vietovės klimato sąlygas, ūkininkai drėkindami užtikrina vandens tiekimą tuomet, kai tai reikalingiausia, kad nenukentėtų vaisių dydis, jų juslinės savybės, kad vaisiai nesusiraukšlėtų arba nepradėtų kristi nuo medžių. Prieš nuimant derlių medžiai nelaistomi (išskyrus atvejus, kai susidaro nepalankios klimato sąlygos), kad nesumažėtų tirpių kietųjų medžiagų kiekis, nepablogėtų vaisių kokybė ir nebūtų pakenkta jo tolesniam išlaikymui.

Šiais laikais soduose stebint vaisių, jų spalvos ir sėklų spalvos vystymąsi, jų atsparumą skinant ir minkštimo kietumą, taip pat atliekant kietųjų medžiagų bei vaisiaus kietumo tyrimus, derliaus nuėmimo datą galima nustatyti beveik visiškai tiksliai, todėl „Peras de Rincon de Soto“ kriaušes galima nuskinti tinkamai prinokusias – nei per žalias, nei pernokusias.

Be to, nustatytoje geografinėje vietovėje esančių sodininkystės produktų bazių darbuotojai yra sukaupę didelę kriaušių tvarkymo, sandėliavimo ir atrankos patirtį ir puikiai išmano ypatingas „Peras de Rincon de Soto“ savybes, žino, kaip šias kriaušes saugoti iki jų išsiuntimo vartotojams, ir gali plika akimi nustatyti, kurie vaisiai atitinka reikalavimus, o kurie yra pažeisti.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją

(Reglamento (EB) Nr. 510/2006 (4) 5 straipsnio 7 dalis)

http://www.larioja.org/upload/documents/733015_Pliego_y_documento_unico_peras_de_rincon.pdf?idtab=438497

(1) OL L 343, 2012 12 14, p. 1.

(2) Pakeistas Reglamentu (ES) Nr. 1151/2012.

(3) Žr. 2 išnašą.

(4) Žr. 2 išnašą.

22.6.2013

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 177/24

Pakeitimo paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės schemų 50 straipsnio 2 dalies a punktą

2013/C 177/10

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą pakeitimo paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 (1) 51 straipsnį.

PAKEITIMO PARAIŠKA

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (2)

PAKEITIMO PARAIŠKA PAGAL 9 STRAIPSNĮ

„MONTES DE GRANADA“

EB Nr.: ES-PDO-0105-0169-28.07.2008

SGN ( ) SKVN ( X )

1. Keičiamos produkto specifikacijos dalys

—		Pavadinimas
—		Aprašymas
—	☒	Geografinė vietovė
—	☒	Kilmės įrodymas
—	☒	Gamybos būdas
—	☒	Ryšys su geografine vietove
—		Ženklinimas etiketėmis
—	☒	Nacionaliniai reikalavimai
—	☒	Kita (kontrolės institucija)

2. Pakeitimo (-ų) pobūdis

—	☒	Bendrojo dokumento arba santraukos pakeitimai
—		Įregistruotos SKVN ar SGN specifikacijos, kurios bendrasis dokumentas ar santrauka neskelbti, pakeitimas
—		Specifikacijos pakeitimas, dėl kurio paskelbto bendrojo dokumento keisti nereikia (Reglamento (EB) Nr. 510/2006 9 straipsnio 3 dalis)
—		Laikinas specifikacijos pakeitimas dėl valdžios institucijų nustatytų privalomų sanitarijos ar fitosanitarijos priemonių (Reglamento (EB) Nr. 510/2006 9 straipsnio 4 dalis)

3. Pakeitimas (-ai):

3.1. Geografinė vietovė

Geografinė SKVN „Montes de Granada“ gamybos vietovė papildoma 22 savivaldybėmis.

Vietovė išplečiama įtraukiant Sierra Arana apylinkėse esančias Peligros ir Víznar savivaldybes ir šias Grenados plokštikalnei priklausančias savivaldybes:

Beas de Guadix, Benalúa de Guadix, Cortes y Graena, Gor savivaldybė (išskyrus teritoriją, priklausančią Sierra de Baza gamtos draustiniui), Gorafe, Guadix, Marchal, Purullena, Baza ir Caniles savivaldybės (išskyrus abiejų savivaldybių dalį, priklausančią Sierra de Baza gamtos draustiniui), Benamaurel, Cortes de Baza, Cúllar, Cuevas del Campo, Freila, Zújar, Castilléjar, Castril, Galera ir Huéscar.

Šios savivaldybės į saugomos kilmės vietos nuorodos „Montes de Granada“ geografinę vietovę įtraukiamos todėl, kad kartu su dabartine vietove sudaro vientisą visumą tiek gamininiu požiūriu (reljefas, geologija, dirvotyra, klimatas ir kt.), tiek dėl žmogiškųjų veiksnių (auginamos alyvmedžių veislės, auginimo būdai ir gryno alyvuogių aliejaus gamybos būdai); be to, savivaldybėse, kurias siūloma įtraukti išplečiant geografinę vietovę, pagaminam aliejui būdingos tokios pat fizinės, cheminės ir juslinės savybės, kaip ir saugoma kilmės vietos nuoroda „Montes de Granada“ pažymėtam aliejui.

3.2. Išpilstymas

Panaikinamas reikalavimas aliejų išpilstyti gamybos vietovėje, jei nustatomos atsekamumą užtikrinančios priemonės.

3.3. Ryšys su geografine vietove

Pakeičiamas ryšio su geografine vietove tekstas, kad atitiktų bendrojo dokumento 5 dalies „Ryšys su geografine vietove“ struktūrą.

3.4. Kontrolės įstaiga

Nurodoma už kontrolę atsakinga kompetentinga įstaiga ir jos interneto svetainės adresas, kuriame išvardyti skyriai, atsakingi už specifikacijos laikymosi kontrolę prieš parduodant produktą.

3.5. Nacionaliniai reikalavimai

Atnaujinta informacija apie teisės aktų reikalavimus ir išvardyti galiojantys teisės aktai.

BENDRASIS DOKUMENTAS

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (3)

„MONTES DE GRANADA“

EB Nr.: ES-PDO-0105-0169-28.07.2008

SGN ( ) SKVN ( X )

1. Pavadinimas

„Montes de Granada“

2. Valstybė narė arba trečioji šalis

Ispanija

3. Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas

3.1. Produkto rūšis

1.5 klasė.

Aliejus ir riebalai (sviestas, margarinas, aliejus ir kt.)

3.2. Produkto, kuriam taikomas 1 punkte nurodytas pavadinimas, aprašymas

Aukščiausios kokybės grynas alyvuogių aliejus, spaudžiamas iš nustatytoje geografinėje vietovėje auginamų pagrindinių (Picual, Lucio ir Loaime) ir išvestų (Escarabajuelo, Negrillo de Iznalloz, Hojiblanca ir Gordal de Granada) alyvmedžio (Olea europea) veislių sveikų ir prinokusių vaisių.

Gaunamas aliejus yra bendro pagrindinių ir išvestų veislių alyvuogių spaudimo produktas, t. y. daugiarūšis aliejus, kuriam būdingos įvairių veislių savybės. Jusliniu požiūriu dominuoja stipri Picual veislė (žalia spalva, vidutinis–stiprus kartumas ir vaisių kvapas), kurią sušvelnina Lucio ir Loaime ir išvestinės šviežio įvairius vaisius primenančio kvapo, ne tokio kartaus skonio ir geltonesnių spalvų veislės.

Šioje vietovėje pagamintam aukščiausios kokybės grynam alyvuogių aliejui būdingas vaisių skonis ir kvapas (vidutiniškai stiprus arba stiprus), primenantis ką tik išspaustas arba prinokusias alyvuoges, šiek tiek kartokas stiprus skonis, kintantis priklausomai nuo alyvuogių prinokimo. Aliejaus rūgštingumas nedidelis, o spalva kinta nuo ryškiai žalios iki geltonai žalsvos.

Kalbant apie lipidus, reikia pabrėžti didelį oleino rūgšties kiekį, kuris paprastai viršija 80 %, o kartais siekia 83 %. Šiam aliejui taip pat būdingas aukštas santykinis mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų rūgščių dydis (12–20), kuris nulemia geras dietines savybes ir atsparumą oksidacijai. Didelis šio aliejaus cheminis stabilumas daugiausia priklauso nuo sudėtyje esančių polifenolių, dėl kurių aliejui būdingas kartus skonis ir didesnis nei kitų aukščiausios kokybės gryno alyvuogių aliejaus rūšių atsparumas oksidacijai.

3.3. Žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams)

Netaikoma

3.4. Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams)

Netaikoma

3.5. Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje

Alyvuogės auginamos ir aliejus spaudžiamas 4 punkte nurodytoje geografinėje vietovėje.

3.6. Specialios pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės

Aliejus išpilstomas tinkamomis sąlygomis ir į maisto produktams tinkančias talpas, kad būtų užtikrintas ilgalaikis produkto komercinis gyvavimas. Išpilstytas produktas turi būti laikomas tamsioje ir vėsioje vietoje, kad vartotojai gautų geriausios kokybės aliejų.

3.7. Specialios ženklinimo etiketėmis taisyklės

Ant produkto klijuojamas atitikties ženklas (etiketės nugarėlė) su raidiniu ir skaitmeniniu kodu; ši etiketės nugarėlė, kuria užtikrinamas produkto atsekamumas, priklijuojama taip, kad jos nebūtų galima panaudoti dar kartą.

4. Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas

Nustatytą geografinę vietovę sudaro šios savivaldybės: Alamedilla, Alfacar, Alicún de Ortega, Beas de Guadix, Benalúa de Guadix, Benalúa de las Villas, Benamaurel, Calicasas, Campotéjar, Castillejar, Castril, Cogollos Vega, Colomera, Cortes de Baza, Cortes y Graena, Cúllar, Cuevas del Campo, Darro, Dehesas de Guadix, Deifontes, Diezma, Fonelas, Freila, Galera, Gobernador, Gorafe, Guadahortuna, Guadix, Güevéjar, Huélago, Huéscar, Iznalloz, La Peza savivaldybės šiaurinė dalis (iki Fardes upės), Marchal, Montejícar, Montillana, Morelábor, Nívar, Pedro Martínez, Píñar, Peligros, Purullena, Torrecardela, Villanueva de las Torres, Víznar, Zújar, Moclín savivaldybė (rytinė jos dalis, kurią natūraliai riboja Velillos upė), Albolote y Atarfe savivaldybė (šiaurinė jos dalis, kurią natūraliai riboja Cubillas ir Colomera upių santaka) ir Baza, Caniles ir Gor savivaldybės (išskyrus jų dalis, priklausančias Sierra de Baza gamtos draustiniui).

5. Ryšys su geografine vietove

5.1. Geografinės vietovės ypatumai

Nustatytos „Montes de Granada“ geografinės vietovės aplinka yra vienalytė ir labai gerai tinka alyvmedžių auginimui Pirėnų pusiasalyje.

Šioje vietovėje išsidėsčiusi alyvmedžių auginimo teritorija yra aukštesniame už vidutinį Pirėnų pusiasalio aukštį, t. y. aukščiau nei 900 m. virš jūros lygio. Ji priklauso Sierras Subbéticas kalnų sistemai. Didelėje Grenados „Sierra“ (vidutinio aukščio kalnų) dalyje auginami alyvmedžiai. Ši vietovė nuo seno žinoma Montes de Granada pavadinimu. Pirmosios geografinės nuorodos į „Montes de Granada“ siekia XVI amžiuje; jose rašoma apie „kalvotas žemes“ ir „alyvmedžių kultūrą“Montes de Granada vietovėje. Dokumente Repartimientos, kuris paskelbtas katalikų karaliams atkovojus Grenadą, rašoma, kad „kiekviena šeima turi teisę į alyvmedžių plantacijų dalį“ (Peinado Santaella, 1989 m. leidinys La repoblación de la tierra de Granada: Los Montes, Universidad de Granada).

Šioje vietovėje dominuoja vidutinio dydžio kalnai: lygumos, esančios 750–900 m aukštyje virš jūros lygio ir 1 400–2 000 m aukščio kalnų grandinės, besitęsiančios iš rytų į vakarus. Vietovės peizažas – stačios klinčių uolos ir kitos skardingo reljefo formos: klinčių, mergelio klinčių ir mergelio kalvos ir atkalnės. Einant link rytų, nuo Peligros savivaldybės, esančios tolimiausiame nustatytos vietovės pietryčių taške, šalia Vega de Granada (Depresión Intrabética), peizažas tampa švelnesnis, kalnai virsta 1 200 m aukščio plokštikalne; ten esančioje Huéscar savivaldybėje, kuri yra labiausiai į šiaurės rytus nutolusi Montes de Granada geografinės vietovės dalis, susijungia Sierras Subbéticas ir Depresión Intrabética kalnų sistemos.

Montes de Granada regiono klimato sąlygos yra ypatingos, jos daro didžiausią įtaką ten gaminamo gryno alyvuogių aliejaus savybėms.

Regiono klimatas yra Viduržemio žemyninis, su dideliais paros ir atskirų metų laikų temperatūros svyravimais. Žiemos būna ilgos ir šaltos, trunka nuo lapkričio iki kovo mėn., vidutinė temperatūra siekia 5–6 °C, o vidutinė žemiausia temperatūra – žemesnė nei 2 °C; dėl vietovės aukščio (750–2 000 m) čia dažnai sninga. Tačiau Grenados provincija plyti pietuose, todėl vasaros čia ilgos ir karštos, trunkančios nuo gegužės pabaigos iki spalio mėn., o vidutinė aukščiausia temperatūra gali pasiekti daugiau nei 30 °C. Vidutinė metinė kritulių norma yra 400–600 mm, o sausros metais dar mažesnė.

Nors geografinė vietovė yra pietuose, jos žiemos panašios į Pirėnų pusiasalio šiaurės plokštikalnės žiemas. Šio pietinėms vietovėms neįprasto temperatūrų režimo paaiškinimas – geografinė Montes de Granada vietovės padėtis. Vietovė išsidėsčiusi viduryje ketursienio, kurį supančios viršukalnės sutampa su kalnų sistemomis, pasižyminčiomis žemiausia visuose pusiasalio pietuose temperatūra. Geografinę Montes de Granada vietovę pietvakariuose riboja Sierra Nevada (vidutinė metinė temperatūra – 8–10 °C), šiaurės vakaruose – Sierra Mágina-Sierra de Lucena-Montejícar (vidutinė metinė temperatūra – 10–12 °C), pietryčiuose – Sierra de Baza (vidutinė metinė temperatūra – 10–12 °C), o šiaurės rytuose – Sierra de Castril ir Sierra de la Sagra (vidutinė metinė temperatūra – 8–10 °C).

Šios ypatingos klimato sąlygos laikui bėgant nulėmė alyvmedžių auginimo Montes de Granada regione įpročius: buvo atrinktos šaltoms žiemoms atsparios alyvmedžių veislės, derlius nuimamas anksti, siekiant išvengti sausio ir vasario mėnesių šalnų, o medžiai genimi siekiant išlaikyti proporcingai tinkamiausią lapų ir medžio kiekį, kad alyvmedžiai būtų apsaugoti nuo žiemos šalnų. Dėl tokių atšiaurių klimato sąlygų Andalūzijos alyvmedžių auginimo vietovėse neplinta kenkėjai ir endeminės ligos, tokios kaip alyvmedžių musės ir dėmėtligė, taigi vaisiai yra geros kokybės (mažo rūgštingumo), todėl gera ir iš jų gaminamo aliejaus kokybė.

Nustatytos Montes de Granada geografinės vietovės vietos alyvmedžių veislės – Lucio, Loaime, Escarabajuelo ir Negrillo de Iznalloz – buvo atrinktos per ilgą laiką, kaip prisitaikiusios prie atšiaurių gamtos sąlygų, visų pirma dėl jų atsparumo šalnoms ir ankstyvai prinokstančių alyvuogių, kad derlių būtų galima nuimti neprasidėjus žiemos šalčiams. 1634 m. bibliografiniuose šaltiniuose minimos Cogollos Vega savivaldybės aukštos kokybės alyvuogės ir aukšti medžiai, nokinantys kokybiškus vaisius (Libro de apeos de Cogollos Vega, Real Chancillería de Granada). Dar ir šiandien yra senesnių nei 500 metų medžių, priskiriamų Loaime (arabiškos kilmės žodis) veislei, kuri buvo auginama iki tol, kol katalikų karaliai atkovojo Grenadą.

XIX a. viduryje regione buvo pradėta auginti Picual veislė (kuri dabar populiariausia), kuri puikiai prisitaikė prie vietos sąlygų, duoda pastovesnį derlių ir yra atsparesnė už vietines veisles. Didžioji dalis dabartinių alyvmedžių giraičių apsodinta šios veislės ir senesnių vietos veislių medžiais.

Svarbus XIX a. istorinis šaltinis (Diccionario geografico estadistico e historico, Pascual Madoz, 1845, kurio naują leidimą 1987 m. parengė Bosque Maurel) aukština šio regiono alyvmedžių kokybę ir jų aliejaus skonį tokiais žodžiais: „Montes de Granada (…) nors geriamo vandens trūksta, Cubillos, Benalua ir Moclín upių vanduo naudojamas kai kurioms pakrančių žemėms drėkinti; čia auga įvairiausios javų rūšys, spaudžiamas labai šviesus ir skanus aliejus, gaminamas vynas ir auginamos įvairios sėklos …“.

5.2. Produkto ypatumai

„Montes de Granada“ aliejui būdingos šios savybės:

—	būdinga su lipidais susijusi savybė – didelis oleino rūgšties kiekis, kuris paprastai viršija 80 %, o kartais siekia 83 %. Be to, šiam aliejui būdingas aukštas santykinis mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų rūgščių dydis (12–20), kuris nulemia geras dietines savybes,

—	mažas rūgštingumas,

—	priklausomai nuo alyvuogių prinokimo ir daugiarūšės aliejaus sudėties, spalva kinta nuo ryškiai žalios iki geltonai žalsvos,

—	vidutiniškai stiprus arba stiprus šviežių ir prinokusių vaisių skonis bei kvapas (vaisių požymių mediana ≥ 3).

—	kiek karstelėjęs ir aštrokas skonis, kurio stiprumas priklauso nuo alyvuogių prinokimo ir nuo aliejaus sudėtyje esančių polifenolių.

Didelis Montes de Granada auginimo vietovės aukštis ir itin žema rudens bei žiemos (alyvuogių brendimo laikotarpis) temperatūra daro didžiausią poveikį šio aliejaus kokybei.

Moksliškai nustatyta, kad alyvuogių auginimo vietovių temperatūra ir aukštis turi įtakos alyvuogių brendimui. Nuo šių sąlygų labai priklauso riebiųjų aliejaus rūgščių kiekis ir chlorofilo kiekis, lemiantis žalią aliejaus spalvą. Taigi kuo didesnis aukštis ir žemesnė aplinkos temperatūra (ypač vaisiaus brendimo laikotarpiu, rudenį ir žiemą), tuo didesnis nesočiųjų riebalų rūgščių, visų pirma oleino rūgšties, ir chlorofilo kiekis aliejuje. Tai susiję su ilgu alyvuogių brendimo laikotarpiu esant žemai temperatūrai – savybe, būdinga Montes de Granada auginimo vietovei. Svarbi ir alyvuogių veislė. Iš visų Ispanijoje auginamų veislių, Picual veislės (populiariausios auginimo vietovėje) alyvuogėse yra didžiausias oleino rūgšties kiekis. Šiuo požiūriu Montes de Granada vietovėje gaminamo gryno aliejaus oleino rūgščių kiekis (80–83 %) yra vienas iš didžiausių, kokį galima nustatyti gryname aliejuje. Dėl tos pačios priežasties šis aliejus pasižymi aukštu santykiniu mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų rūgščių dydžiu (12–20). Šį santykinį dydį sušvelnina vietos veislių Lucio ir Loime alyvuogės, kuriose šių rūgščių mažiau nei Picual veislės alyvuogėse. Tačiau dėl Picual veislės alyvuogėse esančio chlorofilo (daugiausia iš visų Ispanijoje auginamų alyvuogių) Montes de Granada vietovėje gaminamas aliejus yra žalios spalvos, kuri gali būti ryški arba geltonai žalsva. Chlorofilo kiekis dar labiau padidėja dėl lėto alyvuogių brendimo, susijusio su auginimo vietovės sąlygomis.

Be to, dėl Montes de Granada vietovės, kurioje auginami alyvmedžiai, aukščio (900 metrų ir daugiau, didelė vietovės dalis kalnuota arba vidutinio aukščio) alyvuogės yra mažo rūgštingumo, nes derliaus nuėmimo metu (žiemą) temperatūra žema, o lipazės žemoje temperatūroje nedaro poveikio. Mažai parazitų (pvz., alyvmedžių musių), todėl rudenį vaisiuose nevyksta lipolitiniai procesai.

Galiausiai nuo seno žinoma, kad žemės ūkio sąlygos turi įtakos gryno aliejaus juslinėms savybėms, taigi kalnuotose vietovėse auginamos alyvuogės būna kvapnesnės, o iš jų pagamintas aliejus – skanesnis už žemesnėse vietovėse ar lygumose gaminamą aliejų. Paaiškinimas – gauto gryno aliejaus nemuilinamos medžiagos dalis, nuo kurios priklauso kvapas ir kuri didėjant aukščiui taip pat didėja. Taigi, dėl lėtesnio alyvuogių brendimo šioje kalnuotoje arba kalvotoje vietovėje alyvuogės tampa daug aromatingesnės. Lėtas brendimas ir atšiaurios Montes de Granada vietovei būdingos rudens ir žiemos gamtos sąlygos (žema temperatūra ir vandens trūkumas) nulemia didesnį polifenolių kiekį ir kartesnį bei aštresnį aliejaus skonį. Polifenoliai taip pat priklauso nuo veislės – Picual veislėje jų yra daugiau nei kitose Ispanijoje auginamų alyvuogių veislėse.

Nuoroda į specifikacijos paskelbimą

(Reglamento (EB) Nr. 510/2006 (4) 5 straipsnio 7 dalis)

Visą produkto specifikacijos tekstą galima rasti adresu

http://www.juntadeandalucia.es/agriculturaypesca/portal/export/sites/default/comun/galerias/galeriaDescargas/cap/industrias-agroalimentarias/denominacion-de-origen/Pliegos/PliegoMontesdeGranadamodificado.pdf

(1) OL L 343, 2012 12 14, p. 1.

(2) Pakeistas Reglamentu (ES) Nr. 1151/2012.

(3) Žr. 2 išnašą.

(4) Žr. 2 išnašą.

		ISSN 1977-0960 doi:10.3000/19770960.C_2013.177.lit
Europos Sąjungos oficialusis leidinys		C 177

Leidimas lietuvių kalba	Informacija ir prane_imai	56 tomas 2013m. birželio 22d.

Prane_imo Nr.	Turinys	Puslapis
	IV Pranešimai
	EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ, ĮSTAIGŲ IR ORGANŲ PRANEŠIMAI
	Europos Komisija
2013/C 177/01	Euro kursas	1

	VALSTYBIŲ NARIŲ PRANEŠIMAI
2013/C 177/02	Komisijos pranešimas, teikiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta tvarka – Su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų dėl reguliariojo oro susisiekimo paslaugų teikimo pakeitimas ( 1 )	2

2013/C 177/03	Komisijos pranešimas, teikiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka – Kvietimas dalyvauti su viešosiomis paslaugomis susijusius įsipareigojimus atitinkančių reguliariojo oro susisiekimo paslaugų teikimo konkurse	3

2013/C 177/04	Komisijos pranešimas, teikiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta tvarka – Su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų dėl reguliariojo oro susisiekimo paslaugų teikimo pakeitimas ( 1 )	4

2013/C 177/05	Komisijos pranešimas, teikiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka – Kvietimas dalyvauti su viešosiomis paslaugomis susijusius įsipareigojimus atitinkančių reguliariojo oro susisiekimo paslaugų teikimo konkurse	5

	V Nuomonės
	PROCEDŪROS, SUSIJUSIOS SU KONKURENCIJOS POLITIKOS ĮGYVENDINIMU
	Europos Komisija
2013/C 177/06	Išankstinis pranešimas apie koncentraciją (Byla COMP/M.6959 – Onex/JELD-WEN) – Bylą numatoma nagrinėti supaprastinta tvarka ( 1 )	6

	KITI AKTAI
	Europos Komisija
2013/C 177/07	Paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 50 straipsnio 2 dalies a punktą	8

2013/C 177/08	Paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 50 straipsnio 2 dalies b punktą	12

2013/C 177/09	Paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų 50 straipsnio 2 dalies a punktą	18

2013/C 177/10	Pakeitimo paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės schemų 50 straipsnio 2 dalies a punktą	24


2013/C 177/11	Pastaba skaitytojui (žr. antrajį viršelio puslapį)	s3


	(1) Tekstas svarbus EEE