14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/1

—

atsižvelgdamas į Susitarimą dėl techninių kliūčių prekybai (TKP susitarimą), kuris priimtas 1994 m. kaip PPO derybų Urugvajaus raundo dalis (1),

—

atsižvelgdamas į 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 3286/94, nustatantį Bendrijos procedūras bendros prekybos politikos srityje siekiant užtikrinti tarptautinėmis prekybos taisyklėmis, ypač sudarytomis globojant Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), suteiktų Bendrijos teisių įgyvendinimą (2) (Prekybos kliūčių reglamentą (PKR)),

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas, ypač į 2005 m. spalio 13 d. rezoliuciją dėl ES ir Kinijos prekybos santykių perspektyvų (3), į 2006 m. birželio 1 d. rezoliuciją dėl ES ir Jungtinių Amerikos Valstijų transatlantinių ekonominių santykių (4), į 2006 m. rugsėjo 28 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos ir Indijos ekonominių ir prekybinių ryšių (5), į 2006 m. spalio 12 d. rezoliuciją dėl ekonominių ir prekybinių ES ir Mercosur santykių, siekiant sudaryti tarpregioninį asociacijos susitarimą (6), į 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl pasaulinės Europos. Išoriniai konkurencingumo aspektai (7), į 2007 m. birželio 19 d. rezoliuciją dėl ES ekonominių ir prekybinių santykių su Rusija (8), į 2008 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl ES strategijos siekiant užtikrinti Europos įmonių patekimą į rinkas (9), į 2008 m. balandžio 24 d. rezoliuciją dėl siekio reformuoti Pasaulio prekybos organizaciją (10), į 2009 m. vasario 5 d. rezoliuciją dėl prekybos ir ekonominių santykių su Kinija (11), į 2009 m. kovo 26 d. rezoliuciją dėl ES ir Indijos laisvosios prekybos susitarimo (12), į 2010 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos ir Lotynų Amerikos prekybos ryšių (13), į 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Korėjos Respublikos laisvosios prekybos susitarimo projekto (14), į 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl būsimosios Europos tarptautinės investicijų politikos (15), į 2011 m. gegužės 10 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma valstybių narių ir trečiųjų šalių dvišaliams investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka (16), į 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją dėl derybų dėl ES ir Indijos laisvosios prekybos susitarimo padėties (17), į 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją dėl ES ir Japonijos prekybos santykių (18), į 2011 m. birželio 8 d. rezoliuciją dėl ES ir Kanados prekybos santykių (19), į 2011 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją dėl veiksmingos Europos žaliavų strategijos (20), į 2011 m. rugsėjo 27 d. rezoliuciją dėl naujos Europos prekybos politikos strategijos pagal strategiją „Europa 2020“ (21) ir į 2011 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl viešųjų pirkimų modernizavimo (22),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje. ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis“ (COM(2006)0567),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ (COM(2010)0612),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Vadovų Tarybai „2011 m. prekybos ir investavimo kliūčių ataskaita. Bendradarbiavimas su strateginiais ekonominiais partneriais siekiant geresnių patekimo į rinką sąlygų. Prekybos kliūčių šalinimo veiksmų prioritetai“ (COM(2011)0114),

—

atsižvelgdamas į įmonės „Copenhagen Economics“2009 m. lapkričio 30 d. paskelbtą pranešimą „Kliūčių prekybai ir investicijoms tarp ES ir Japonijos vertinimas“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės prekybos komiteto pranešimą ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonę (A7-0365/2011),

A.

kadangi taisyklėmis grindžiama daugiašalė prekybos sistema, sukurta pasitelkus Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), yra pati tinkamiausia sistema siekiant reguliuoti ir skatinti atvirą ir sąžiningą prekybą bei siekiant parengti sąžiningas ir nešališkas pasaulio prekybos taisykles; kadangi vis dar reikalingos pastangos pertvarkyti PPO, siekiant jos didesnio demokratiškumo ir efektyvumo bei norint paaiškinti jos santykius su kitomis pagrindinėmis tarptautinėmis organizacijomis;

B.

kadangi ES turėtų toliau prioritetą teikti Dohos vystymosi darbotvarkės (DVD) subalansuotų rezultatų siekimui, kurie padėtų besivystančioms šalims, visų pirma mažiausiai išsivysčiusioms šalims (MIŠ), integruotis į tarptautinę prekybos sistemą ir padėtų nustatyti ir įgyvendinti sąžiningesnes ir nešališkesnes daugiašalės prekybos taisykles visose šalyse narėse;

C.

kadangi PPO tarptautinės prekybos 2000–2009 m. statistikos duomenys rodo didelį prekybos padidėjimą tuose regionuose, kurie savo rinkas atvėrė panaikindami arba gerokai sumažindami prekybai trukdančias kliūtis (23); tačiau tuo pat metu bendra Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) ir PPO ataskaita parodė, kad vykstant finansinei krizei kai kurios šalys (tiek pramoninės, tiek besivystančios), kurios vykdė atviresnę prekybai politiką, patyrė daugiau išorinių prekybos sukrėtimų, o tai lėmė didelius darbo vietų praradimus šiose šalyse (24);

D.

kadangi Komisijos 2011 m. Prekybos ir investicijų kliūčių ataskaitoje pateikiami pavyzdžiai tų atvejų, kai ES galimybės patekti į įvairių pasaulio šalių rinką, įskaitant pramonines šalis ir pagrindines sparčiai besivystančios ekonomikos šalis bei PPO nares, įvairiomis netarifinėmis kliūtimis (NTK) ribojamos labiau negu prekybos tarifais, kurie daugeliu atveju panaikinami dėl globalizacijos pažangos;

E.

kadangi ES strateginių partnerių viešųjų pirkimų procedūros dažniausiai neprieinamos užsienio dalyviams ir joms vis dar galioja palyginti mažai tarptautinių įsipareigojimų, o ES šioje srityje yra daug atviresnė negu kitos šalys;

F.

kadangi ES gamintojai patiria ilgai trunkančių sunkumų JAV registruodami ir gindami savo geografines nuorodas (GN); kadangi JAV kai kuriuos Europos vyno pavadinimus laiko pusiau bendriniais (pvz., „šampanas“), nepaisydamos galimos žalos atitinkamų ES geografinių nuorodų reputacijai ir rinkos daliai;

G.

kadangi Europos gamintojams sunku patekti į Japonijos rinką, ypač į automobilių, aviacijos ir aeronautikos sektorius, visų pirma – viešųjų pirkimų atvejais; kadangi šie sunkumai Japonijos automobilių rinkoje daugiausia yra susiję su tuo, kad Japonija lėtai įgyvendina atitinkamus tarptautinius standartus (deja, Japonija priėmė tik 40 iš 127 Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (JT EEK) reglamentų, kuriems taikomas 1958 m. susitarimas); vis dėlto pripažįsta, kad jie apima 30 iš 47 reglamentų, susijusių su keleiviniais automobiliais (M1 sektorius), t.y. su tuo Japonijos rinkos sektoriumi, kuris svarbiausias Europos automobilių gamintojams, o dėl to, kad Japonija tarptautinius standartus įgyvendina lėtai, ribojami 1958 m. JT EEK susitarimo abipusio pripažinimo nuostatų privalumai; kadangi 1994 m. pradėtu ES ir Japonijos dialogu dėl reguliavimo reformos (RRD) dar nepasiekta jokios reikšmingos pažangos taisyklių suderinimo arba abipusio pripažinimo srityje, o tai rodo, kad, ypač atsižvelgiant į dabartinę ekonomikos padėtį, svarbu spręsti nereikalingų netarifinių kliūčių klausimą ir jas šalinti, galbūt pradedant derybas dėl ES ir Japonijos ekonominės integracijos arba laisvosios prekybos susitarimo, jei pirminė apžvalga parodys, kad tenkinamos būtinos sąlygos (tokios, kaip pirmiau nurodytos, tačiau ne vien jos), įskaitant 17 M1 sektoriaus klausimų, taip pat pastebi, kad dėl Japonijos testų ciklo, kuriuo apskaičiuojamas lengvųjų automobilių išmetamų teršalų kiekis ir kuro naudojimo efektyvumas, Europos lengviesiems automobiliams sunkiau gauti teisę naudotis Japonijos mokesčių paskatomis, grindžiamomis poveikiu aplinkai;

H.

kadangi dėl to, kad Rusija nuo 2010 m. gruodžio mėnesio nuo 0 % iki 10 % padidino variui taikomus ir nuo 5 % iki 10 % – nikeliui taikomus eksporto mokesčius, ir dėl didelių medienai taikomų eksporto mokesčių padidėjo Europos pramonei svarbių žaliavų eksporto apribojimai, ypač plieno (25) ir miškininkystės sektoriuje;

I.

kadangi Gavybos pramonės šakų skaidrumo iniciatyva turėtų būti veiksminga skaidrumo užtikrinimo ir kovos su spekuliacija biržos prekių rinkose priemonė;

J.

kadangi pastaraisiais metais Kinijoje atsiranda vis daugiau netarifinių kliūčių ir jos gali stabdyti įmonių, ypač Kinijos teritorijoje įsisteigusių mažųjų ir vidutinių įmonių, plėtrą;

K.

kadangi daugiau kaip metus Kinijoje buvo beveik neįmanoma registruoti Europos kosmetikos produktų, ypač tų, kuriuose yra naujų sudedamųjų dalių, nes Kinija nebuvo parengusi tinkamo jų teisinio apibrėžimo ir aiškių pačios procedūros gairių (26);

L.

kadangi nuo 2010 m. pabaigos iškilo rūpesčių dėl Indijos telekomunikacijų reguliavimo institucijos (angl. TRAI) rekomendacijų dėl telekomunikacijų įrangos gamybos politikos, pagal kurią pirmenybė patekti į rinką būtų suteikiama šalies viduje pagamintiems produktams ar telekomunikacijų įrangai, daugiausia taikant subsidijas ir specialias su mokesčiais bei vyriausybės viešaisiais pirkimais susijusias priemones (27);

M.

kadangi Brazilija ir Argentina reguliariai priima tarifines ir netarifines priemones, turinčias nepalankų poveikį Europos įmonėms, nors abi šios šalys dalyvauja derybose dėl laisvosios prekybos susitarimo su ES kaip MERCOSUR narės; be to, kadangi ES įmonės praneša apie patenkant į Brazilijos rinką sutinkamus intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir įgyvendinimo trūkumus ir apie didelį vėlavimą registruojant patentus ir prekės ženklus, darantį poveikį įvairioms prekėms, taip pat apie papildomus diskriminacinius reikalavimus, taikomus farmacijos produktams; kadangi Brazilijos vėlavimas ratifikuoti Madrido protokolą ir tai, kad ji neprisijungia prie Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) sutarčių, susijusių su internetu, trukdo šalyje veiksmingai veikti intelektinės nuosavybės teisių apsaugai; kadangi sankcijos nepakankamai atgraso kovojant su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais;

N.

kadangi ES eksportuotojai susiduria su įvairių pobūdžių apribojimais kitose rinkose, pavyzdžiui, su Vietnamo ribotais prekių įvežimo punktais ir reikalavimu pateikti papildomus dokumentus importuojant vyną, stipriuosius alkoholinius gėrimus, kosmetiką ir judriojo ryšio telefonus (28), taip pat su Ukrainos sunkia muitų vertinimo sistema, savavališku produktų perklasifikavimu ir padidėjusiu PVM mokesčiu, taikomu žemės ūkio ir maisto produktams, vynui, stipriesiems alkoholiniams gėrimams, drabužiams ir mechanizmams;

O.

kadangi švarių ir atsinaujinančios energijos technologijų sričiai Kinijoje, Indijoje, Ukrainoje, Brazilijoje ir Nigerijoje bei panašiose šalyse vis dažniau taikomos netarifinės kliūtys, kaip antai reikalavimai dėl vietinio turinio, diskriminacija viešųjų pirkimų srityje, favoritizmas valstybės valdomų bendrovių atžvilgiu, atitinkamos valstybės pilietybės neturinčių darbuotojų judėjimo apribojimai, reikalavimai dėl vietos išteklių ir nuosavybės ir t. t.;

P.

kadangi ES turėtų, kai tik reikia, aktyviai ginti savo pramonę nuo susitartų taisyklių, PPO standartų ir principų pažeidimų, kuriuos daro jos prekybos partnerės, naudodama visas turimas priemones, įskaitant daugiašales ir dvišales ginčų sprendimo sistemas ir su PPO suderinamas prekybos apsaugos priemones;

Q.

kadangi pagal ES teisę Europos ir užsienio įmonės gali dalyvauti konkursuose dėl Europos viešojo pirkimo sutarčių be diskriminacijos ir kadangi Sąjungos partneriai turėtų padaryti viską, kas įmanoma, kad ir Europos įmonėms būtų leista sąžiningomis ir nešališkomis sąlygomis dalyvauti konkursuose dėl viešojo pirkimo sutarčių trečiosiose šalyse;

1.

mano, kad vienas iš naujos ES prekybos politikos pagal strategiją „Europa 2020“ reguliavimo prioritetų turėtų būti šalių, kurios yra ES pagrindinės strateginės partnerės, taikomų nepateisinamų netarifinių kliūčių ir kitų reguliavimo kliūčių pašalinimas arba sumažinimas vykdant dialogą reguliavimo klausimais; mano, kad jokios kliūtys, kylančios dėl nenuoseklaus dvišalės ir daugiašalės prekybos taisyklių taikymo, nėra pateisinamos; tačiau pabrėžia, kad vykdant dialogą reguliavimo klausimais derėtų atsižvelgti į visų valstybių teisę stiprinti žmogaus teises, aplinkos apsaugos taisykles, socialines taisykles ir visuomenės sveikatą;

2.

ragina Komisiją taikant sistemingai atkreipti dėmesį į netarifinių kliūčių didelę įvairovę, techninį sudėtingumą ir politinį jautrumą, taikant holistinę strategiją, įskaitant sustiprintą dialogą reguliavimo klausimais su visomis ES prekybos partnerėmis, ypač su tomis, kurios yra strategiškai svarbios; mano, kad ypač komitetai, kurie atlieka dvišalių laisvosios prekybos susitarimų (LPS) įgyvendinimo peržiūrą, atitinkami PPO komitetai ir JT standartų nustatymo agentūros yra tinkami forumai šiems reguliavimo klausimams aptarti;

3.

ragina Komisiją aiškiai atskirti netarifines kliūtis, kurios lemia nesąžiningus konkurencijos iškraipymus, nuo tų, kurios atspindi teisėtus viešosios politikos tikslus, ypač susijusius su visuomenės sveikata ir aplinkosauga; pabrėžia, kad, pavyzdžiui, Europos teisės aktai dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir sanitarijos bei fitosanitarijos taisyklės žemės ūkio srityje negali būti laikomos nesąžiningomis netarifinėmis kliūtimis, bet, priešingai, turėtų būti ginami tarptautinės prekybos arenoje;

4.

pabrėžia, kad vykdant dvišaliuose laisvosios prekybos susitarimuose numatytus oficialius dialogus reguliavimo klausimais turi būti visapusiškai paisoma demokratinio standartų priėmimo proceso tiek ES, tiek šalyse, kurios yra jos prekybos partnerės;

5.

primygtinai nurodo, kad netarifinės kliūtys yra kelių tarnybų uždavinys, kurį sprendžiant turėtų dalyvauti įvairūs Komisijos generaliniai direktoratai, ir turėtų būti laikomos Komisijos reguliavimo paramos darbotvarkės prioritetu, ypač derinant technines taisykles pagal tarptautinius standartus;

6.

prašo Komisijos sistemingai naudotis atitinkamais bendradarbiavimo su bendraminčiais partneriais kanalais siekiant spręsti netarifinių ir kitų reglamentavimo kliūčių trečiosiose šalyse klausimus ir parengti bendras šių kliūčių šalinimo strategijas;

7.

laikosi nuomonės, kad reikalavimas taikyti patekimo į rinką abipusiškumo principą pramoninėms ir sparčiai besivystančioms valstybėms turėtų sudaryti neatskiriamą ES prekybos strategijos dalį – lygiai tokią pat, kaip ir netarifinių kliūčių šalinimas arba mažinimas;

8.

ragina Komisiją spręsti šiuos daugeliu atvejų svarbius ir nuolat iškylančius klausimus sudarant visus daugiašalius ir dvišalius prekybos susitarimus, ypač laisvosios prekybos susitarimus, ir užtikrinti, kad netarifinėms kliūtims būtų skiriama bent jau tiek dėmesio, kiek atitinkamuose forumuose reguliavimo klausimais šiuo metu jo skiriama tarifų panaikinimui, ypač Komisijai derantis su pramoninėmis ir sparčiai besivystančios ekonomikos šalimis; pabrėžia, kad bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis, ypač MIŠ ir mažų salų besivystančiomis šalimis (MSBŠ), srityje pirmenybė turi būti teikiama pagalbai prekybos srityje ir techninei bei finansinei paramai siekiant padėti tokioms šalims pagerinti jų reguliavimo aplinką, kartu atsižvelgiant į specialius jų poreikius plėtojant vidaus rinkas ir apsaugant naujas pramonės šakas ir žemės ūkio struktūras, kurios dažnai yra pažeidžiamos;

9.

mano, kad ateityje Europos Parlamentas, vertindamas prekybos susitarimus, kuriais užtikrinama Europos eksportuotojų ir investuotojų, ypač MVĮ, prieiga prie trečiųjų šalių rinkų, turėtų daugiau dėmesio skirti būdui, kuriuo sprendžiamas netarifinių, ypač nepateisinamų, kliūčių klausimas, kartu atsižvelgdamas į poreikį taikyti specialų ir diferencijuotą režimą besivystančioms šalims, kaip numatyta PPO nuostatose;

10.

ragina Komisiją ir toliau tvarkyti nuolat atnaujinamą pagrindinių kliūčių, su kuriomis susiduria ES eksportuotojai arba investuotojai svarbiose trečiųjų šalių, ypač laisvosios prekybos susitarimų partnerių, rinkose, sąrašą, įskaitant valstybių narių ir bendrovių pateiktų nusiskundimų skaičių ir pobūdį, kad būtų galima įvertinti padėtį trečiosiose šalyse;

11.

primena Komisijai, kad Europos intelektinės nuosavybės teisių (INT) politika besivystančių šalių atžvilgiu turėtų atitikti TRIPS sutartyje numatytus įsipareigojimus ir ją vykdant turi būti laikomasi visų 2001 m. Dohos deklaracijos dėl TRIPS sutarties ir visuomenės sveikatos, ypač generinių vaistų ir visuomenės sveikatos srityje, nuostatų, kad besivystančioms šalims būtų duota daugiau politinių veiksmų laisvės spręsti visuomenei svarbias problemas;

12.

mano, kad, nors šiuo metu negalima nustatyti jokio konkrečių netarifinių kliūčių ir kitų reguliavimo kliūčių, su kuriomis ES bendrovės susiduria bandydamos patekti į užsienio rinkas, tiesioginio ryšio su dabar ES valstybėse narėse prarandamomis darbo vietomis, kad Komisija turėtų konsultuodamasi su kitomis susijusiomis tarptautinėmis organizacijomis ištirti, ar konkrečios netarifinės kliūtys ES ir trečiosiose šalyse yra susijusios su šiuo metu ES sukuriamomis ar prarandamomis darbo vietomis;

13.

pabrėžia, kad Komisija turėtų ištirti, ar būtų galima sukurti ir įdiegti išankstinio įspėjimo sistemą, pagal kurią būtų galima nustatyti netarifines kliūtis, ir turėtų stiprinti savo turimas analitines šių kliūčių kokybinio vertinimo priemones bei aiškiau apibrėžti nepagrįstas netarifines kliūtis; siūlo šią sistemą taikyti pasitelkiant trečiosiose šalyse veikiančias ES delegacijas, joms bendradarbiaujant su valstybių narių jau įsteigtomis tarnybomis;

14.

ragina Komisiją gerinti tarptautinį bendradarbiavimą reguliavimo srityje, taip pat ir daugiašaliuose forumuose, ir labiau suvienodinti reguliavimo reikalavimus remiantis tarptautiniais standartais, taip pat, kai galima, pradėti dialogą reguliavimo klausimais siekiant kovoti su esamomis ir ateityje galinčiomis atsirasti prekybos kliūtimis, kad būtų galima sumažinti ginčus ir susijusias prekybos sąnaudas;

15.

ragina Komisiją tarp Viešųjų pirkimų susitarimo (VPS) šalių propaguoti viešųjų pirkimų nuostatas, grindžiamas tarptautiniais standartais, kaip numatyta VPS, ir naudoti ar plėsti esamus dialogus reguliavimo klausimais siekiant stiprinti bendradarbiavimą reguliavimo sistemos srityje, taip pat keisti ir, jei reikia, šalinti tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos praktiką ES santykiuose su pramoninėmis valstybėmis, kurios yra jos partnerės;

16.

mano, kad vienas iš netarifinių prekybos ir investavimo kliūčių mažinimo būdų yra persvarstyti Viešųjų pirkimų susitarimą PPO, deramai atsižvelgiant į daugiafunkcinį viešųjų pirkimų politikos pobūdį; ragina didžiąsias sparčiai besivystančios ekonomikos šalis dalyvauti šiame procese ir nedelsiant pasirašyti bei ratifikuoti būsimąjį susitarimą;

17.

prašo Komisijos išlaikyti pozityvią ir tvirtą poziciją derybose dėl Kinijos Viešųjų pirkimų susitarimo (VPS) pasirašymo siekiant, kad Kinija atvertų savo viešuosius pirkimus tiek pat, kiek ir ES, ir vienodai traktuotų savo ir Europos įmones ir nustatytų joms nuspėjamas sąlygas;

18.

rekomenduoja apsvarstyti galimybę imtis reguliavimo priemonių, skirtų užtikrinti, kad viešųjų pirkimų sutartys dėl projektų, finansuojamų ES subsidijomis, nebūtų sudaromos su trečiųjų šalių, kurios nepasirašė nei Viešųjų pirkimų susitarimo (VPS), nei dvišalių abipusio rinkos atvėrimo susitarimų, valstybinėmis įmonėmis arba kad tokiais atvejais ES galėtų pareikalauti subsidijas grąžinti;

19.

primena tiesioginių užsienio investicijų svarbą Europos ekonomikai ir tai, kad Europoje investuojantiems užsienio investuotojams reikia sukurti stabilią ir patrauklią aplinką bei visoje Europoje skatinti atvirą investicijų aplinką; tačiau mano, kad siekiant abipusės naudos reikėtų Europos lygmeniu apsvarstyti galimybę įvertinti šių investicijų poveikį vidaus rinkai, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam galimam neigiamam poveikiui Europos inovacijai ir praktinėms žinioms kai kuriuose strateginiuose sektoriuose;

20.

ragina ES įmones ir eksportuotojus naudotis esamais būdais, įskaitant skundus pagal Prekybos kliūčių reglamentą ar Patekimo į rinką duomenų bazės skundų registrą, siekiant Komisijai pranešti apie esminę žalą, patiriamą dėl įvairių prekybos kliūčių, o Komisija turėtų ją įvertinti ir imtis visų būtinų priemonių kovojant su nepateisinamomis prekybos kliūtimis;

21.

mano, kad, kalbant apie žaliavas, Komisija turėtų laikytis tvarios, išsamios ir įvairias politikos sritis apimančios strategijos, kartu pripažindama, kad MIŠ, MSBŠ ir kitose besivystančiose šalyse, išskyrus BRIC šalis, eksporto apribojimai ir eksporto mokesčiai gali būti laikomi svarbiomis priemonėmis remiant vystymosi uždavinius, aplinkos apsaugą arba tvarų gamtos išteklių naudojimą; pastebi, kad dauguma PPO valstybių narių, kurios taiko eksporto mokesčius, yra besivystančios ir mažiausiai išsivysčiusios šalys; ragina ES nesistengti PPO ir sudarant dvišalius prekybos ir ekonominės partnerytės susitarimus uždrausti MIŠ, MSBŠ ir kitoms besivystančioms šalims, išskyrus BRIC šalis, taikyti eksporto mokesčius, kadangi tai apribotų jų politines laisvę taikyti šią priemonę sprendžiant pridėtinės vertės, įvairinimo, naujų pramonės šakų apsaugos, aprūpinimo maistu saugumo, įplaukų ir aplinkosaugos klausimus, kol jos nepasiekė aukštesnio išsivystymo lygio;

22.

daro išvadą, kad siekdamos visapusiškai naudotis visais prekybos liberalizavimo tose šalyse, kurios atveria savo rinkas ir panaikina tarifus ir netarifines kliūtis, privalumais, prekybos partnerės turi tarpusavyje susitarti dėl laipsniško perėjimo prie naujos sistemos laikotarpių, numatytų prieigai prie rinkos tam tikruose jautriuose sektoriuose ir prie investavimo į juos, arba, išskirtiniais atvejais, visiškai juos išskirtų;

23.

remdamasis ES ir JAV prekybos informacijos ir ryšių technologijų (IRT) paslaugomis principais (pasirašytais su JAV Transatlantinės ekonomikos tarybos (TET) susitikime), ragina Komisiją peržiūrėti ir keisti visas prieš IRT tinklus ir paslaugas nukreiptas diskriminuojančias arba neproporcingas taisykles, įsipareigojimus ir kitus teisėkūros metodus, kuriais apribojamas atviras informacijos srautas, galimybės patekti į paslaugų rinką ir didinamas skaitmeninis atotrūkis;

24.

mano, kad derėtų teikti pirmenybę prekybos ir investicijų kliūtims, su kuriomis susiduria Europos paslaugų sektoriai, be kita ko, IRT ir telekomunikacijų, profesinių ir verslo paslaugų, finansinių paslaugų, statybos, mažmeninės prekybos bei platinimo sektoriai; šios netarifinės priemonės, įskaitant nacionalines taisykles, nuosavybės apribojimus ir įvairias krizės priemones (taip pat diskriminacines nuostatas viešųjų pirkimų srityje), yra itin svarbios atsižvelgiant į didesnę paslaugų sektoriaus pridėtinę vertę ir ES, kaip didžiausios paslaugų eksportuotojos, padėtį;

25.

laikosi nuomonės, kad PPO derėtų sukurti tarpininkavimo mechanizmą, kuris padėtų konstruktyviai, veiksmingai, greitai ir nekonfrontuojant šalinti netarifines kliūtis, kaip pavyzdį panaudojant SOLVIT sistemą, remiantis ankstesniais panašiais ES ir Indijos siūlymais;

26.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/8

—

atsižvelgdamas į Europos bendrijos ir Maroko Karalystės partnerystės susitarimą žuvininkystės sektoriuje (2006 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 764/2006 (1)),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės protokolo, kuriuo nustatomos Europos bendrijos ir Maroko žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarime numatytos žvejybos galimybės ir finansinis įnašas, projektą (11225/2011);

—

atsižvelgdamas į pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 43 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnio 6 dalies antros pastraipos a punktą taikomą pritarimo procedūrą (C7–0201/2011),

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto ir Biudžeto komiteto nuomones, pridėtas prie Žuvininkystės komiteto rekomendacijos (A7–0394/2011),

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto rekomendacijos (A7-0394/2011) aiškinamąją dalį, kurioje nurodomi esamo vienerių metų trukmės protokolo trūkumai,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 4 dalį,

A.

kadangi, atsižvelgus į Komisijos užsakytą išorės ex post vertinimą, esamas protokolas yra aiškiai nenaudingas ekonominiu požiūriu dėl mažo numatytų žvejybos galimybių panaudojimo lygio, žuvų pergaudymo ir nepasisekimo išspręsti ekologinius ir socialinius klausimus;

B.

kadangi Komisija, derėdamasi dėl kiekvieno būsimo protokolo, turi išspręsti rimtas problemas, susijusias su ankstesniais ir esamais protokolais;

C.

kadangi žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimu turi būti pasiekti ekonominiai ir socialiniai tikslai, remiantis glaudžiu moksliniu ir techniniu bendradarbiavimu, kad būtų užtikrintas žuvininkystės išteklių tvarus panaudojimas;

1.

ragina Komisiją siekti pažangos derybose dėl naujo protokolo siekiant išvengti tokios padėties, kai protokolas turėtų būti taikomas laikinai, nes Parlamentas dar nesuteikė savo pritarimo;

2.

ragina Komisiją užtikrinti, kad kiekvienas būsimas protokolas būtų tvarus ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu požiūriu ir būtų abipusiai naudingas;

3.

ragina Komisiją užtikrinti, kad visuose būsimuose protokoluose būtų laikomasi principo, pagal kurį ES laivams galėtų būti suteikiama prieiga tik prie perteklinių išteklių; ypač pabrėžia, kad turėtų būti atliktas kruopštus visų išteklių vertinimas;

4.

ragina Komisiją užtikrinti, kad, pagal būsimą protokolą, nustatant žvejybos galimybes yra atsižvelgiama į mokslines konsultacijas, išteklių vertinimą bei žvejybos sektoriaus poreikius ir prie jų prisiderinama; be to, pabrėžia, kad techninės priemonės ir žvejybos galimybės privalo būti priimamos atsižvelgiant į mokslines konsultacijas, konsultuojantis su žvejais;

5.

ragina Komisiją užtikrinti, kad pagal kiekvieną būsimą protokolą būtų prisidedama plėtojant Maroko žvejybos valdymo sistemą, įskaitant kontrolę ir priežiūrą, mokslinius tyrimus, vietos laivyno vystymą, mokymus, t. t.;

6.

ragina Komisiją užtikrinti, kad būtų veiksmingiau pasinaudojama sektorine parama ir pabrėžia, kad stebėsena privalo būti efektyvesnė; mano, kad į Žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimą būtina įtraukti efektyvius priežiūros mechanizmus siekiant užtikrinti tinkamą tikslinės paskirties vystymuisi skirtų lėšų panaudojimą, ypač žuvininkystės sektoriaus infrastruktūrai vystyti;

7.

ragina Komisiją imtis veiksmų, kurių reikia siekiant gauti reikiamos informacijos apie protokolo įgyvendinimą, taigi užtikrinti, kad teisėkūros procedūra būtų skaidresnė;

8.

ragina Komisiją į žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimą įtraukti sąlygą dėl žmogaus teisių laikymosi, kaip buvo raginama jo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliucijoje dėl žmogaus teisių, socialinių ir aplinkos apsaugos standartų tarptautiniuose prekybos susitarimuose (2);

9.

ragina Komisiją užtikrinti, kad būsimu protokolu būtų visapusiškai laikomasi tarptautinės teisės normų ir teikiama nauda visoms poveikį patiriančioms vietos gyventojų grupėms;

10.

ragina, kad Komisija pateiktų Europos Parlamentui išsamią ataskaitą raštu, kurioje pabrėžiama, kaip turi būti atsižvelgiama į Parlamento pageidavimus būsimajame protokole;

11.

be to, ragina Komisiją, laikantis Lisabonos sutarties nuostatų, gerbti tarpinstitucinio pagrindo susitarimą ir Europos Parlamento vaidmenį;

12.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, valstybėms narėms ir Maroko vyriausybei.

14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/9

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties V antraštinę dalį, ypač į jos 21, 42, 45 ir 46 straipsnius, taip pat į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo ir jos protokolą Nr. 10,

—

atsižvelgdamas į Europos saugumo strategiją (ESS) „Saugi Europa geresniame pasaulyje“, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2003 m. gruodžio 12 d., taip pat į 2008 m. gruodžio 11–12 d. Europos Vadovų Tarybos patvirtintą Europos saugumo strategijos įgyvendinimo ataskaitą „Saugumo užtikrinimas besikeičiančiame pasaulyje“, parengtą pavedus ES vyriausiajai įgaliotinei,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos nustatytus tikslus, siekiant didinti Europos karinius pajėgumus,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 1 d., 2011 m. gegužės 23 d., 2011 m. sausio 31 d. ir 2010 m. gruodžio 9 d. Tarybos išvadas dėl Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP), dėl karinių pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais, dėl BSGP ir dėl karinių pajėgumų plėtojimo,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimą Nr. 2011/411/BUSP, kuriuo apibrėžiamas Europos gynybos agentūros statutas, būstinė ir veiklos nuostatai, ir kuriuo panaikinami Bendrieji veiksmai 2004/551/BUSP (1),

—

atsižvelgdamas į vyriausiosios įgaliotinės ataskaitą dėl BSGP, pateiktą per 2011 m. liepos 18 d. Užsienio reikalų tarybos posėdį,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje sąlygų supaprastinimo (2),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo tam tikrų sutarčių, kurias sudaro perkančiosios organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos derinimo ir iš dalies keičiančią direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją dėl bendros saugumo ir gynybos politikos plėtojimo įsigaliojus Lisabonos sutarčiai (4), 2010 m. lapkričio 23 d. rezoliuciją dėl civilinio ir karinio bendradarbiavimo bei civilinių ir karinių pajėgumų tobulinimo (5) ir 2010 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl Europos saugumo strategijos ir Bendros saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo (6), taip pat į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Europos saugumo ir gynybos politikos,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonę (A7-0428/2011),

1.

su susirūpinimu atkreipia dėmesį į itin sustiprėjusią tendenciją, pagal kurią dėl finansų, ekonomikos ir skolų krizės apkarpomi daugumos ES valstybių narių gynybos biudžetai, ir į galimą neigiamą šių priemonių poveikį šalių kariniams pajėgumams, taigi ir ES gebėjimui veiksmingai vykdyti įsipareigojimus, susijusius su taikos palaikymu, konfliktų prevencija ir tarptautinio saugumo stiprinimu, remiantis Jungtinių Tautų chartijos principais, jei valstybės narės nesugebės kompensuoti to neigiamo poveikio didesniu Europos bendradarbiavimu ir koordinavimu; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad gynyba yra viešoji gėrybė, susijusi su visų Europos piliečių saugumu, ir kad visos valstybės narės turi prisidėti prie jos, vadovaudamosi bendradarbiavimo, naštos pasidalinimo ir ekonomiškumo principais;

2.

įspėja, jog, nekoordinuojant gynybos biudžeto mažinimo, Europa gali visiškai prarasti tam tikrus karinius pajėgumus; todėl palankiai vertina ir remia Tarybos raginimą valstybėms narėms keistis, kai reikia, informacija ir padidinti dabartinio ir būsimo gynybos biudžeto mažinimo skaidrumą, ir ragina įvertinti šio biudžeto mažinimo poveikį pajėgumų, kuriais remiama BSGP, plėtojimui; primena, jog intervencija į Libiją aiškiai parodė, kad netgi Europos šalių koalicija negali atlikti tokios operacijos be JAV pagalbos;

3.

pažymi, kad gynybos klausimais ir toliau neproporcingai pasikliaujama Jungtinėmis Valstijomis, atsižvelgiant į tai, kad visų Šiaurės Atlanto aljanso gynybos išlaidų JAV dalis padidėjo iki 75 %, todėl reikia, kad gynybos išlaidų Europos sąjungininkių dalis padidėtų; susirūpinęs pažymi, kad, be pastaruoju metu mažinamų biudžetų, valstybės narės jau daugiau kaip dešimtmetį nepakankamai investuoja į saugumo ir gynybos sritis ir skiria joms per mažai lėšų;

4.

kadangi saugumo padėtis vis sudėtingesnė ir sunkiau nuspėjama, primygtinai ragina visas ES valstybes nares glaudžiau bendradarbiauti ir koordinuoti veiksmus, kuriais siekiama kovoti su bendromis grėsmėmis, nustatytomis Europos saugumo strategijoje (ESS), visapusiškai prisiimant savo įsipareigojimų dėl taikos ir saugumo Europoje, kaimyninėse jos šalyse ir platesniame pasaulyje dalį; pripažindamas, kad ne visos grėsmės yra karinio pobūdžio ir kad ES turi įvairių krizės prevencijos ir valdymo priemonių, kuriomis gali pasinaudoti, pvz., civilinius pajėgumus ir techninės pagalbos priemones, primena valstybėms narėms jų ne kartą prisiimtus įsipareigojimus, įskaitant Sutartį ir Europos Vadovų Tarybos išvadas, gerinti karinius pajėgumus ir ragina jas užtikrinti, kad šių įsipareigojimų būtų laikomasi;

5.

pakartoja savo nuomonę, kad sustiprintas Europos gynybos pajėgumas padidins ES strateginę autonomiją ir labai prisidės prie kolektyvinio saugumo, kurio siekiama NATO ir kitomis partnerystėmis; pabrėžia, kad Lisabonos sutarties nuostatos suteikia šiuo požiūriu daug galimybių ir primygtinai ragina valstybes nares įgyvendinti nuolatinį struktūruotą bendradarbiavimą, apibrėžti solidarumo ir tarpusavio gynybos nuostatų taikymo sąlygas ir visapusiškai panaudoti Europos gynybos agentūrą;

6.

neignoruodamas to, kad užmojai skirtingo masto, pažymi, kad valstybės narės iš viso gynybai išleidžia apie 200 mlrd. EUR per metus, o tai sudaro tik maždaug vieną trečdalį JAV gynybos biudžeto, tačiau vis tiek tai – ženkli suma, rodanti, kokie galėtų būti nuostoliai dėl Europos masto veiksmų gynybos srityje nebuvimo;

7.

apgailestauja dėl to, kaip panaudojama didelė dalis šių lėšų, nes remiamasi nekoordinuotais nacionalinės gynybos planavimo sprendimais, dėl to atsiranda ne tik pastovių pajėgumų trūkumų, bet ir dažnai nereikalingų pernelyg didelių pajėgumų ir dubliavimosi, nevientisa pramonė ir rinkos, taigi ES tampa nematoma, neturi išteklių ir veltui išleidžia 200 mlrd. EUR;

8.

mano, kad ekonomikos ir finansų krize gali būti pasinaudota kaip galimybe suvienyti ES gynybos politiką, nes tai gali suteikti paskatą pagaliau parengti ir įgyvendinti ilgai lauktas plataus užmojo reformas;

9.

atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares pripažinti, kad sustiprintas bendradarbiavimas yra geriausias būdas žengti į priekį ir kad, visų pirma: A. geresnis gynybos planavimo koordinavimas, į kurį įeitų karinių reikalavimų suderinimas ir sąveikos didinimo priemonės, B. tam tikrų pajėgumų ir paramos priemonių sutelkimas ir dalijimasis jais, C. sustiprintas bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje, D. sąlygų pramonės bendradarbiavimui ir konsolidavimui sudarymas ir E. viešojo pirkimo optimizavimas ir rinkos kliūčių pašalinimas padėtų valstybėms narėms plėtoti pajėgumus ekonomiškesniu būdu, kuris neturėtų neigiamo poveikio jų suverenitetui;

10.

pabrėžia, kad ES disponuoja priemonėmis ir mechanizmais, kurie gali padėti valstybėms narėms pasiekti toliau nurodytų tikslų, įskaitant sričių, kuriose galėtų būti teikiamas didesnis Europos lygio finansavimas, nustatymą (F);

11.

vis dėlto pripažįsta, kad tinkamos pramoninės ir technologinės bazės išlaikymas ir tiekimo patikimumo užtikrinimas yra svarbiausi nacionalinės gynybos klausimai, kuriuos sprendžiant neturėtų būti vadovaujamasi vien ekonominiais tikslais;

12.

mano, kad visos ES priemones gynybos srityje reaguojant į finansų krizę iš esmės turėtų vykdyti Europos gynybos agentūra (EGA), kurios veikla gali apimti plačią politikos peržiūros ir planavimo sritį, tačiau vis dar negalima to padaryti dėl dabartinės jos struktūros; ragina atnaujinti EGA struktūrą, turint mintyje, kad jos biudžeto, personalo, atsakomybės ir visų įgaliojimų padidinimas būtų ekonomiškai efektyvus atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, nes būtų sudarytos sąlygos jai geriau siekti ES gynybos sektoriaus optimizavimo ir vykdyti specialų uždavinį išvengti brangiai kainuojančio dubliavimosi ir finansiniu požiūriu netvarios gynybos politikos;

13.

pakartoja savo raginimą valstybėms narėms atlikti sistemingas saugumo ir gynybos peržiūras, laikantis bendrų kriterijų ir suderinto tvarkaraščio; siūlo, kad ši veikla taptų reguliari ir būtų susieta su biudžeto procedūromis – būtų tarsi saugumo ir gynybos peržiūrų „Europos semestras“;

14.

pabrėžia, kad tokiomis koordinuotomis peržiūromis būtų siekiama panaikinti nacionalinės gynybos planavimo su niekuo nesitariant praktiką ir sukurti struktūruotų diskusijų platformą, kuri sudarytų valstybėms narėms sąlygas atsižvelgti į bendrą padėtį – Europos perspektyvą, prieš priimant svarbiausius strateginius sprendimus dėl savo gynybos pajėgumų; pabrėžia, kad iniciatyva turėtų papildyti atitinkamų valstybių narių veiklos koordinavimą NATO gynybos planavimo proceso metu;

15.

dar kartą ragina priimti ES baltąją knygą dėl saugumo ir gynybos, kurioje, atsižvelgiant į turimas priemones ir išteklius, taip pat į netradicinius saugumo aspektus, būtų aiškiau apibrėžti ES saugumo ir gynybos tikslai, interesai ir poreikiai, plėtojant ir įgyvendinant Europos saugumo strategiją; pabrėžia, kad knyga turėtų būti parengta ir reguliariai atnaujinama, remiantis nacionalinėmis peržiūromis, joje turėtų būti pateikta peržiūroms reikalinga informacija, susiejant nacionalinės gynybos planavimą su bendra saugumo apžvalga ir grėsmės įvertinimu; pabrėžia, kad tokia baltoji knyga, kurioje bus apibrėžta bendra su iššūkiais ir sprendimais susijusi vizija, padės stiprinti pasitikėjimą ir pateiks kryptingas gaires, kaip turėtų būti formuojamos ES pajėgos;

16.

primena, kad Lisabonos sutartis sustiprino Europos gynybos agentūros (EGA) vaidmenį remiant valstybių narių pastangas tobulinti karinius pajėgumus bendros saugumo ir gynybos politikos srityje; todėl siūlo, kad valstybės narės paprašytų agentūros išnagrinėti, kaip būtų galima pagerinti gynybos planavimo koordinavimą Europoje; be to, primena, kad Sutartyje nustatyti EGA uždaviniai – įvertinti įsipareigojimų dėl pajėgumų laikymąsi ir skatinti veiklos reikmių suderinimą, ir ragina geriau vykdyti šiuos uždavinius; rekomenduoja, kad žengdamos pirmąjį „Europos semestro“ žingsnį, valstybės narės pateiktų savo nacionalinio saugumo ir gynybos peržiūrų projektus EGA konsultacijai, kad agentūra įvertintų juos, ypač atsižvelgdama į pajėgumų prioritetus, nustatytus EGA valdančiosios tarybos Pajėgumų plėtojimo plane, ir kitų valstybių narių planus bei NATO gynybos planavimą; mano, kad per labai trumpą laiką EGA galėtų taip pat atlikti svarbų vaidmenį nustatant Europos pajėgumus ir ginkluotės politiką;

17.

mano, kad kitas valstybių narių žingsnis galėtų būti abipusių konsultacijų procesas, siekiant suderinti karinius reikalavimus ir išnagrinėti visas galimybes padidinti ekonomiškumą, sudarant ES lygio, regioninius, dvišalius ar kitokius susitarimus;

18.

ragina valstybes nares šiame procese taip pat spręsti klausimus, susijusius su esamu pajėgumų pertekliumi, ypač kalbant apie įrangą ir personalą, kuriems neteikiama pirmenybė vykdant operacijas;

19.

yra tvirtai įsitikinęs, kad pajėgumų telkimas ir dalijimasis jais nebėra tik galimybė – tai būtinybė; remia valstybių narių pastangas nustatyti perspektyviausius projektus, vykdant procesą, inicijuotą 2010 m. rugsėjo mėn. Gente vykusiame ministrų susitikime, ir pagal 2010 m. lapkričio mėn. Vokietijos ir Švedijos iniciatyvą, kartu pripažindamas, kad telkimas ir dalijimasis negali pakeisti realaus pajėgumų plėtojimo, tačiau gali jį paspartinti ir pagerinti; atkreipia dėmesį į pirmą projektų, kuriuos rėmė EGA ir kuriuos 2011 m. gruodžio 1 d. patvirtino Taryba, rinkinį ir ragina valstybes nares ir EGA pateikti išsamią informaciją apie siekiant konkrečių rezultatų padarytą pažangą ir vėliausiai iki 2012 m. pavasario apibrėžti tolesnes galimybes; ragina valstybes nares, ypač vadinamojo Veimaro trikampio šalis, taip pat prie Veimaro trikampio prisidėjusias šalis, tapti politine varomąja jėga ir taip užtikrinti pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais sėkmę;

20.

pabrėžia, kad ypač tokiose srityse, kaip strateginis ir taktinis transportavimas, logistinė pagalba, priežiūra, kosmoso pajėgumai, kibernetinė gynyba, medicininė pagalba, švietimas ir mokymas, taip pat tam tikri specifiniai pajėgumai, valstybės narės gali gauti daug naudos, jei kai kurios funkcijos ir ištekliai būtų telkiami arba dalijamasi jais, nesukuriant didelės priklausomybės, kuri apribotų jų suverenų sprendimų priėmimą; labai skatina iniciatyvas, kuriomis būtų siekiama panaikinti pajėgumų trūkumus tokiose srityse, kaip transportiniai sraigtasparniai, degalų atsargų papildymas ore, jūros stebėjimas, nepilotuojamos mašinos, apsauga nuo cheminės, biologinės, radiologinės ir branduolinės grėsmės, kova su savadarbių sprogstamųjų užtaisų gamyba, palydovinė komunikacija, žvalgyba, komandų ir kontrolės sistemos, žvalgybos, sekimo ir atpažinimo davikliai ir sistemos, įskaitant alternatyvas palydovinėms sistemoms, pvz., autonominius dideliame aukštyje ilgą laiką skraidančius (angl. High Altitude Long Endurance, HALE) orlaivius, ir būtinas žaliąsias technologijas, kurių reikia norint užtikrinti plačią veikimo laisvę ir ekonomiškumą;

21.

pabrėžia, jog išteklių telkimo priemonės turi būti glaudžiai susietos su specializacijos didinimo priemonėmis, kad valstybės narės, atsisakančios tam tikrų pajėgumų, galėtų būti tikros, kad jų gaus iš kitų veikėjų, ir pripažįsta, kad, norint tai įgyvendinti, reikės rimtų nacionalinių vyriausybių politinių įsipareigojimų;

22.

ragina valstybes nares kūrybiškai panaudoti įvairius pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais modelius, kuriuos galima apibrėžti, pvz.: 1. telkimą, kai nustatoma bendra pajėgumų nuosavybė, 2. telkimą, kai išteklių nuosavybė nacionalinė, 3. viešojo pirkimo telkimą arba 4. vaidmenų ir uždavinių pasidalijimą, arba, jei tikslinga, naudoti kelių modelių kombinaciją, ir ragina daryti sparčią pažangą, ypač minėtose srityse;

23.

pirmiausia, kalbant apie atvejus, kai nustatoma bendra nuosavybė, ragina valstybes nares išnagrinėti, ar būtų galima tam tikrą įrangą įsigyti bendrai, sudarant dalyvaujančių šalių konsorciumą, arba pačiai ES, kaip pavyzdį imant tokias iniciatyvas, kaip NATO įgyvendinta Strateginio oro transporto pajėgumų iniciatyva, NATO programa AWACS ar ES programa „Galileo“, arba surasti valstybių narių konsorciumų įsigyjamos įrangos ES finansavimo ar bendro finansavimo galimybių; pabrėžia, kad bendra nuosavybė gali sudaryti sąlygas įsigyti pačią brangiausią įrangą, pvz., kosminius pajėgumus, nepilotuojamus orlaivius arba strateginio oro transporto pajėgumus;

24.

antra, kalbant apie telkimą, kai išteklių nuosavybė nacionalinė, mano, kad keturių valstybių narių iniciatyva dėl Europos oro transporto vadovavimo struktūros (angl. EATC) yra ypač naudingas pavyzdys, kaip esami pajėgumai gali būti optimizuojami perkeliant kai kurias kompetencijas į bendrą struktūrą ir sykiu išlaikant visišką išteklių nacionalinę nuosavybę; mano, kad šis modelis, kai sutelkiami atskiri pajėgumai, gali būti nesunkiai pritaikytas ir kitoms veiklos palaikymo sritims, pvz., transportinių sraigtasparnių, jūrų patrulių orlaivių ir karinio transportavimo jūra ištekliams; mano, kad bet koks kompetencijos perdavimas integruotai struktūrai turi būti lankstus ir neturi būti reikalaujama, kad visi dalyviai perduotų tokias pačias kompetencijas, siekiant išvengti pavojaus, kad bus nustatytas žemiausias bendravardiklis; mano, kad visgi pageidautina, jog valstybės narės pateiktų nacionalinius pajėgumus pagal visą EATC uždavinių spektrą;

25.

trečia, kalbant apie viešojo pirkimo telkimą, pvz., A400M programą, pabrėžia galimus bendro viešojo pirkimo privalumus, atsižvelgiant į masto ekonomiją, perspektyvios pramoninės bazės kūrimą, sąveikumą ir tolesnes galimybes telkti vidaus tarnybų teikiamo aptarnavimo, priežiūros ir mokymo pajėgumus ir jais dalintis; apgailestauja, kad šie privalumai dažnai prarandami dėl reikalavimų ir darbo pasidalijimo susitarimų skirtumų, kaip tai buvo programos „Eurofighter“ atveju; siekiant išnaudoti visas taupymo galimybes, pabrėžia bendrai viešojo pirkimo procedūra įsigytos įrangos bendros konfigūracijos palaikymo viso jos gyvavimo ciklo metu svarbą, siekiant palengvinti vidaus tarnybų teikiamą aptarnavimą; ragina valstybes nares taip pat nagrinėti išorinių subjektų teikiamų paslaugų telkimo galimybę;

26.

ketvirta, kalbant apie vaidmenų ir uždavinių pasidalijimą, mano, kad geri pavyzdžiai yra tokios iniciatyvos, kaip Prancūzijos ir Belgijos bendradarbiavimas naikintuvų pilotų mokymo srityje, JK ir Prancūzijos susitarimas dėl dalijimosi lėktuvnešiais, Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva sraigtasparnių pilotų mokymo srityje arba Belgijos ir Nyderlandų laivynų bendradarbiavimas, pagal kurias tam tikromis nacionalinėmis tarnybinėmis struktūromis dalijamasi su partneriu; ypač pabrėžia, kad yra daug galimybių švietimo, mokymų ir pratybų srityje, visų pirma, galima dalintis karinėmis akademijomis, testavimo ir vertinimo įstaigomis ir pilotų mokymo įstaigomis; kalbant apie tam tikrus specifinius pajėgumus, mano, kad vaidmenų ir uždavinių pasidalijimas yra vienintelis perspektyvus būdas daugeliui valstybių narių užtikrinti prieigą prie kai kurių retų pajėgumų, pvz., apsaugos nuo cheminio, biologinio, radiologinio ir branduolinio ginklo grupės arba medicininės pagalbos orlaivių;

27.

primena EGA vaidmens, kaip apibrėžta Sutartyje, svarbą siūlant daugiašalius projektus, koordinuojant valstybių narių programas ir valdant bendradarbiavimo mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje programas; pabrėžia, kad EGA vykdomi projektai jau įgyvendinti, pvz., Sraigtasparnių pilotų mokymo programa ir kilnojama kriminalistikos laboratorija, skirta kovai su savadarbių sprogstamųjų užtaisų gamyba ir taikoma Afganistane, ir ragina siekti didesnės pažangos vykdant kitas iniciatyvas, pvz., Europos oro transporto laivyno iniciatyvą; ragina valstybes nares panaudoti galimybes, kurias agentūra suteikia administravimo ir teisinės pagalbos klausimais, ir patikėti jai bendradarbiavimo iniciatyvų valdymą ir pabrėžia, kad EGA turi būti suteiktos priemonės padidintiems įpareigojimams vykdyti;

28.

pripažįsta dvišales ir regionines iniciatyvas, pvz., 2010 m. JK ir Prancūzijos gynybos susitarimus, Šiaurės gynybos bendradarbiavimo ir Baltijos šalių gynybos bendradarbiavimo susitarimą, kaip svarbias pastangas racionaliai panaudoti išteklius ir panaikinti trumpalaikių pajėgumų trūkumus; atkreipia dėmesį į panašius pasiūlymus dėl bendradarbiavimo kituose regionuose, pvz., projektus su Vyšegrado grupės šalimis; vis dėlto mano, kad išlieka ženklūs struktūriniai trūkumai, kuriuos reikia panaikinti koordinuotu būdu ES lygiu, ir kad todėl tam tikru metu tuos dvišalius ir regioninius susitarimus reikia integruoti į platesnę Europos perspektyvą, užtikrinant, kad jie prisidėtų prie BSGP plėtojimo ir jokiu būdu su ja nesikirstų; šiuo atžvilgiu mano, kad EGA turėtų būti suteikta funkcija užtikrinti bendrą BSGP veiksmų nuoseklumą, ir primygtinai ragina toliau svarstyti, kaip būtų galima panaudoti Sutarties nuostatas dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo, kad būtų sukurta bendro koordinavimo sistema;

29.

mano, kad ES civilinių ir karinių operacijų štabas, kurį įsteigti Parlamentas ne kartą ragino, ne tik iš esmės pagerintų ES pajėgumą palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, bet ir per ilgą laikotarpį sudarytų galimybes sutaupyti nacionalinių biudžetų lėšų, remiantis telkimo ir dalijimosi principu; pabrėžia, kad reikia politinio Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės vadovavimo ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę toliau tęsti darbą, grindžiamą Veimaro iniciatyva, ir išnagrinėti teisines galimybes kuo greičiau įsteigti autonominį operacijų planavimo ir vykdymo pajėgumų organą, kurį sudarytų dvi atskiros (civilinė ir karinė) subordinacijos struktūros pagal 2011 m. liepos mėn. Tarybos pateiktą modelį;

30.

palankiai vertina NATO vykdomą išmaniosios gynybos iniciatyvą ir dar kartą patvirtina ES ir NATO tęstinio koordinavimo ir nekonfliktavimo svarbą visais lygiais, siekiant išvengti nereikalingo dubliavimosi; pabrėžia, kad būtinas intensyvesnis ES ir NATO praktinis bendradarbiavimas, visų pirma tam, kad būtų galima įveikti dėl finansų krizės kilusius sunkumus; ypač ragina glaudžiai bendradarbiauti EGA ir Sąjungininkų pajėgų pertvarkos vadavietę, siekiant užtikrinti, kad abiejų organizacijų pajėgumų telkimui ir dalijimuisi jais skirti projektai papildytų vieni kitus ir būtų visada sistemingai įgyvendinami, užtikrinant didžiausią pridėtinę vertę;

31.

atkreipia dėmesį į kibernetinės gynybos išteklių telkimo galimybes, atsižvelgiant į Europos kibernetinių sistemų integraciją, ir į tai, kad reikia užtikrinti didesnį šios srities koordinavimą ES lygmeniu;

32.

primena, kad svarbų vaidmenį saugumo ir gynybos sektoriuje atlieka moksliniai tyrimai ir naujovės, nes jie – Europos gynybos pramonės konkurencingumo ir atsparumo pagrindas, ir kad jie yra labai svarbūs norint pasiekti strategijos „Europa 2020 m.“ tvaraus augimo tikslų; pažymi, kad dabartinių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pastangos nulems, kaip bus įvaldyti ateities technologiniai pasiekimai; apgailestauja, kad tik apie 1 % ES šalių bendrų išlaidų gynybai tenka moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, o daugiau kaip 50 % vis dar skiriama personalui, ir ypač apgailestauja dėl to, kad dauguma valstybių narių skiria gerokai mažiau nei 1 %; ragina valstybes nares neįtraukti mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros į išlaidų apkarpymo planus, nes tai prioritetinis klausimas;

33.

apgailestauja, kad dažniausiai nepasinaudojama galima masto ekonomija, kurią teikia bendradarbiavimo projektai, nes apie 85 % išlaidų moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai vis dar išleidžiama šalių viduje, o didžioji likusių išlaidų dalis išleidžiama dvišaliams, o ne daugiašaliams projektams – tai lemia valstybių narių susiskaldymą; primena, kad 2007 m. lapkričio mėn. Europos gynybos ministrai susitarė dėl kolektyvinių gairių, pagal kurias gynybai skirtos mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo išlaidos būtų padidintos iki 2 % visų gynybai skirtų išlaidų, o bendras gynybai skirtų Europos mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo išlaidų lygis pasiektų 20 %;

34.

pabrėžia, kad EGA tenka pagrindinis vaidmuo koordinuojant ir planuojant bendrą mokslinių tyrimų gynybos srityje veiklą; pabrėžia bendradarbiavimo mokslinių tyrimų srityje privalumus, t. y. geresnį nacionalinių ginkluotųjų pajėgų įrangos ir pajėgumų sąveikumą, žymiai geresnį homogeniškumą, nes moksliniai tyrimai yra pirmasis bet kokios įrangos programos etapas;

35.

primena, kad atsiranda vis daugiau dvejopo panaudojimo technologijų, todėl svarbu didinti Europos gynybos ir civilinių saugumo mokslinių tyrimų programų sąveiką, kad jos viena kitą papildytų, ir sinergiją; ragina EGA ir Komisiją koordinuoti pagal Europos bendradarbiavimo sistemą, siekiant kuo didesnės pagal bendrąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą atliekamų tyrimų saugumo tema sinergijos, visų pirma tokiose srityse, kaip apsauga nuo cheminio, biologinio, radiologinio ir branduolinio ginklo, kova su savadarbių sprogstamųjų užtaisų gamyba, nepilotuojamos oro sistemos, jūros stebėjimas, informacijos valdymas ir apdorojimas ir kibernetinė gynyba;

36.

pabrėžia, kad moksliniai tyrimai saugumo srityje turi išlikti nepriklausoma tyrimų tema kitoje „Horizontas 2020“ programoje; mano, kad mokslinių tyrimų saugumo tema sritis turėtų būti išplėsta, kad tyrimuose atsispindėtų būtinybė civilinei ir karinei pramonei dalintis naujovėmis ir technologijomis, tačiau, tinkamai atsižvelgiant į visus atitinkamus su gynyba susijusių programų ir projektų reikalavimus, tema turėtų išlikti civilinės pakraipos;

37.

pažymi, kad kaip civilinių mokslinių tyrimų rezultatai dažnai pritaikomi gynyboje, taip ir moksliniai tyrimai gynybos srityje dažnai naudingi visai visuomenei; ypač primena interneto ir GPS pavyzdžius; mano, kad ilgainiui kitose bendrosiose programose reikėtų numatyti aiškiau apibrėžtą tyrimų gynybos srityje temą, siekiant paskatinti bendradarbiavimą Europos mokslinių tyrimų srityje ir padėti sutelkti išsklaidytas nacionalines lėšas;

38.

tačiau pažymi, kad civilinės srities moksliniams tyrimams skiriamos lėšos negali būti perskiriamos karinės srities tyrimams, kad bet kokia ES finansuojama gynybos srities mokslinių tyrimų veikla pirmiausia turėtų būti siekiama plėtoti ES krizių valdymo pajėgumus ir kad daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama dvejopo panaudojimo technologijų moksliniam tyrimams;

39.

primena, kad, kaip pažymima remiantis Septintosios bendrosios programos teisiniu pagrindu, šios programos lėšomis remiama mokslinių tyrimų veikla turėtų atitikti pagrindinius etikos principus, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje išdėstytus principus; ragina Komisiją gerinti etikos principų laikymąsi, kai atliekamas tinkamumo dalyvauti Septintosios bendrosios programos saugumo mokslinių tyrimų programose kriterijų vertinimas; taip pat ragina Komisiją užtikrinti, kad poveikio etikai ir visuomenei vertinimas būtų standartinis kiekvieno projekto, kurį ketinama finansuoti Septintosios bendrosios programos ir būsimųjų mokslinių tyrimų programų lėšomis, dalis;

40.

atkreipia dėmesį į SESV 185 straipsnio nuostatą, pagal kurią ES leidžiama prisidėti prie grupės valstybių narių vykdomų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programų; mano, kad būtų galima apsvarstyti galimybę pasinaudoti tuo straipsniu siekiant paspartinti BSGP misijoms ir operacijoms reikalingų pajėgumų kūrimą;

41.

taip pat primena, kad ne mažiau svarbu siekti Europos kosmoso programų sinergijos, ir ragina toliau koordinuoti EGA, Komisijos ir Europos kosmoso agentūros veiklą pagal Europos bendradarbiavimo sistemą, ypač Žemės stebėjimo iš kosmoso ir informacijos apie padėtį kosmose srityse; ragina glaudžiau koordinuoti programas MUSIS, GMES ir EDRS, siekiant stebėti Žemę ir suderinti civilinės ir karinės kosmoso duomenų infrastruktūros standartus; prašo, kad projektas GMES būtų ir toliau finansuojamas iš ES biudžeto pagal kitą daugiametę finansinę programą (2014–2020 m.);

42.

primena, kad reikia pažangos konsoliduojant Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę: kadangi technologijos darosi vis sudėtingesnės, auga tarptautinė konkurencija, o gynybos biudžetai mažėja, jokioje ES valstybėje narėje gynybos pramonė nebegali išlikti tvari, jei taikomos vien tik nacionalinės priemonės; apgailestauja, kad nors ir pasiekta tam tikro lygio koncentracija Europos kosmoso pramonės srityje, antžeminės ir jūrų laivyno įrangos sektoriai vis dar nepaprastai susiskaidę pagal nacionalines programas; įspėja valstybes nares, jog dėl investicijų mažinimo gali kilti grėsmė, kad Europos gynybos pramonės šakų ir technologinių naujovių srities kontrolę perims trečiosios jėgos, turinčios kitokių strateginių interesų;

43.

mano, kad karinių reikalavimų suderinimas, vykdant koordinuojamų saugumo ir gynybos peržiūrų procesą, kaip nurodyta A punkte, turėtų padėti suderinti ES valstybių narių įrangos įsigijimą, o tai yra pirmoji išankstinė sąlyga norint paklausos sektoriuje sukurti sąlygas sėkmingai tarpvalstybinei gynybos pramonės restruktūrizacijai Europoje;

44.

nors ir pripažįsta, kad tikėtina restruktūrizacijos pasekmė bus kai kurių neperspektyvių nacionalinių pramonės pajėgumų atsisakymas, pabrėžia, jog, rengiant bet kokius vidutinės trukmės ir ilgalaikius restruktūrizavimo planus, turėtų būti siekiama kuo mažesnio jų poveikio užimtumui; todėl rekomenduoja užtikrinti geresnį persiorientavimą ir didesnę sinergiją, remiantis didesnės specializacijos, sąveikumo ir papildomumo principais; ragina geriau panaudoti ES finansavimą, pvz., Europos socialinį fondą ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos fondą, siekiant padėti pasirengti pokyčiams ir prie jų prisitaikyti;

45.

pabrėžia, kad, skatinant kurti Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę, galima Europos piliečiams sukurti tvarių darbo vietų ES gynybos pramonėje;

46.

atsižvelgdamas į pramonės restruktūrizaciją, taip pat pabrėžia, kad labai svarbu užtikrinti, jog nekiltų grėsmė tiekimo patikimumui; ragina valstybes nares ir Komisiją sparčiai parengti išsamią ir plačių užmojų tiekimo patikimumo visoje ES sistemą, grindžiamą abipusių garantijų sistema; ragina valstybes nares žengti pirmą žingsnį siekiant šio tikslo ir visapusiškai pasinaudoti direktyvos dėl siuntimo teikiamomis galimybėmis bei paspartinti veiklą, kad imtų veikti 2006 m. bendrasis susitarimas dėl tiekimo patikimumo operatyvinės skubos aplinkybėmis;

47.

ragina EGA toliau plėtoti bendrą Europos požiūrį į svarbiausius pramonės pajėgumus, kuriuos reikėtų išsaugoti ar plėtoti Europoje; dedant šias pastangas, ragina agentūrą analizuoti priklausomybę nuo ne europietiškų technologijų ir tiekimo šaltinių, siekiant Europos strateginės nepriklausomybės, ir pateikti valstybėms narėms konkrečių rekomendacijų, atitinkančių Europos Komisijos priemones, kuri taip pat turi parengusi tam tikrų programų, kuriomis siekia sumažinti Europos priklausomybę nuo tiekimo ir energetinę priklausomybę;

48.

mano, kad bendradarbiavimo ginkluotės srityje programos, pvz., EGA inicijuotos ir Bendradarbiavimo ginkluotės srityje jungtinės organizacijos (angl. OCCAR) valdomos programos, yra svarbiausios priemonės siekiant sumažinti plėtros išlaidas, remti pramonės konsolidavimą, skatinti standartizaciją ir sąveikumą ir didinti pasaulinį konkurencingumą; pabrėžia EGA vaidmenį skatinant pajėgumų poreikių tenkinimą bendradarbiavimo programomis ir nustatant galimybes bendradarbiauti ankstyvuose gyvavimo ciklo etapuose; ragina EGA tęsti veiklą, susijusią su bendradarbiavimo duomenų baze, kuri padeda surasti atitinkančius nacionalinius projektus ir atverti bendradarbiavimo galimybes, ir ragina valstybes nares populiarinti šią duomenų bazę; ragina EGA pateikti bendradarbiavimo ginkluotės srityje geriausios praktikos vadovą, kaip numatyta jos Europos bendradarbiavimo ginkluotės srityje strategijoje;

49.

ragina valstybes nares vengti vykdant bendras programas ginkluotės srityje taikomų nelanksčių veiklos pasidalijimo susitarimų, atkreipdamas dėmesį į neigiamas atsipirkimo principo (pranc. juste retour) pasekmes, t. y. neveiksmingą veiklos pasidalijimą, dėl kurio įgyvendinimas sulėtėja, o išlaidos išauga; ragina atsipirkimo principą pakeisti žymiai lankstesne visuotinio balanso koncepcija, kuri sudarytų sąlygas veiksmingai konkurencijai visoje ES atrenkant subjektus, su kuriais bus sudaromos sutartys, jei tik pasiekiamas atitinkamas pusiausvyros lygis siekiant užtikrinti, kad vidutinės įmonės galėtų vienodomis sąlygomis konkuruoti su didžiosiomis įmonėmis; palankiai vertina tai, kad visuotinio balanso principas taikomas EGA vykdomoje bendroje investicijų į pajėgų apsaugą programoje, ir ragina agentūrą įgyvendinti šį principą visų rūšių veikloje, siekiant galutinio tikslo sukurti vienodas veiklos sąlygas Europos gynybos įrangos rinkoje ir atsižvelgti į mažų ir vidutinių įmonių interesus;

50.

ragina valstybes nares pasinaudoti OCCAR valdymo patirtimi įgyvendinant bendras programas, kurias parengė EGA, ir primygtinai ragina EGA ir OCCAR sudaryti administracinį susitarimą dėl bendradarbiavimo; primena, kad bet kuri ES valstybė narė gali prisijungti prie OCCAR, jei norėtų ir jei atitinka narystės kriterijus;

51.

ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti ir užtikrinti kibernetinį saugumą, kuris yra neatsiejamas gynybos sektoriaus veiklos aspektas;

52.

pažymi, kad Europos gynybos pramoninė ir technologinė bazė (GTPB) dar nėra teisiškai apibrėžta Europos mastu, ir ragina Komisiją ir EGA išnagrinėti galimus apibrėžimo kriterijus ir jų poveikį; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad vienas iš svarbių kriterijų galėtų būti technologijų pridėtinė vertė, sukuriama steigiant dizaino biurus ES valstybių narių teritorijoje; ragina valstybes nares svarstyti, ar nustatyti gynybos pramonės siektiną tikslą, kad būtų aiški ilgalaikė GTPB plėtojimo vizija;

53.

pažymi, kad siekiant konkurencingos Europos gynybos pramonės svarbu transatlantinis pramonės bendradarbiavimas, kuris gali suteikti lengvesnę prieigą prie naujų technologijų, paskatinti pažangių produktų kūrimą ir užtikrinti paskatą ieškoti veiksmingų priemonių sąnaudoms sumažinti ir gamybos ciklui sutrumpinti; atkreipia dėmesį į bendradarbiavimo su išorės partneriais galimybes;

54.

primena, kad siekiant padidinti Europos gynybos pramonės konkurencingumą, taip pat užtikrinti, kad būtų tinkamai apsaugoti mokesčių mokėtojų interesai, valstybės narės turi skubiai gerinti savo gynybos rinkų skaidrumą ir atvirumą; primena, kad Direktyva 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo gynybos ir saugumo srityse stiprinama bendroji rinka, nes mažinama gynybos sektoriaus viešojo pirkimo taisyklių įvairovė ir nacionalinės rinkos atveriamos didesnei konkurencijai, ir primena, kad tos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas – 2011 m. rugpjūčio 21 d.; ragina Komisiją tinkamu laiku pateikti ataskaitą dėl perkėlimo priemonių, kurių ėmėsi valstybės narės, ir imtis visų reikalingų veiksmų siekiant užtikrinti, kad direktyva būtų laiku ir nuosekliai perkelta ir teisingai įgyvendinta;

55.

pabrėžia, kad direktyva parengta atsižvelgus į gynybos ir saugumo srities viešojo pirkimo sutarčių specifiką ir kad todėl bet kokia sutartims taikoma ES teisės išimtis pagal SESV 346 straipsnį gali būti laikoma teisėta tik išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais, siekiant užtikrinti esminius valstybės saugumo interesus; ragina Komisiją užtikrinti, kad direktyva ir leidžianti nukrypti nuostata pagal SESV 346 straipsnį būtų teisingai taikomos; pabrėžia, kad būtų naudingas Komisijos įvertinimas, kuriame būtų pateikiama geroji praktika ir neteisingo naujų taisyklių taikymo pavyzdžiai;

56.

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į dedamas pastangas modernizuoti ir suvienodinti visą Europos viešojo pirkimo sistemą, taikant direktyvą turėtų atsispindėti administravimo supaprastinimo ir naštos mažinimo tikslai ir kad, siekiant sudaryti sąlygas tarpvalstybiniams konkursams, reikia persvarstyti nesuderinamus ar neproporcingus techninius reikalavimus, kurie sudaro kliūčių vidaus rinkoje; be to, primena, kad potencialūs subrangovai neturėtų būti diskriminuojami dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei;

57.

primena, kad EGA Pirkimo gynybos srityje elgesio kodeksu ir Geriausios praktikos tiekimo grandinėje kodeksu nustatyta tvarka taikytina tik sutartims, kurioms taikoma leidžianti nukrypti nuostata pagal SESV 346 straipsnį; ragina EGA ir Komisiją iš naujo įvertinti šios tvarkos tinkamumą įsigaliojus direktyvai dėl pirkimo gynybos srityje;

58.

ragina valstybes nares suteikti aukščiausią prioritetą kovai su korupcija, kai vykdomas pirkimas gynybos srityje, t. y. siekti tinkamai įgyvendinti direktyvą, apgailestaudamas dėl itin neigiamų korupcijos padarinių – išpūstų kainų, nereikalingos, netinkamos ar neoptimalios įrangos įsigijimo, trukdymo bendram pirkimui ir bendradarbiavimo programoms ir kliudymo rinkos atvėrimui, nes dėl to nacionaliniams biudžetams tenka sunki našta; be visuotinio skaidrių ir konkurencingų viešojo pirkimo procedūrų taikymo, labai rekomenduoja laikytis NATO ir Ženevos ginkluotųjų pajėgų demokratinės kontrolės centro (DCAF) parengtame Moralumo kūrimo ir korupcijos mažinimo gynybos srityje geriausios praktikos kompendiume pateikiamų rekomendacijų; pabrėžia teigiamus pavyzdžius, pvz., „gynybos moralumo paktų“, sudaromų tarp vyriausybės ir konkurso dalyvių dalyvaujant nepriklausomiems stebėtojams, principą arba sistemingą parlamentinę priežiūrą visais pirkimo procedūros etapais, kai pirkimo suma viršija nustatytą ribą, kaip praktikuojama keliose valstybėse narėse;

59.

pabrėžia, kad kompensacijų reikalavimus galima pateisinti tik tada, kai kompensacijos būtinos siekiant apsaugoti svarbiausius saugumo interesus pagal SESV 346 straipsnį, kad jos turėtų atitikti skaidrumo principus ir ypač – kad jos negali sudaryti sąlygų korupcijai ar trikdyti Europos gynybos įrangos rinkos veikimo;

60.

ragina EGA ir Komisijos veikti kartu siekiant palaipsniui panaikinti kompensacijas ir sykiu siekiant paskatinti mažesnių valstybių narių pramonės integraciją į Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę kitais būdais nei kompensacijos;

61.

ragina Komisiją ir EGA taip pat nagrinėti būdus, kaip spręsti kitų rinką iškraipančių praktikų, pvz., valstybės pagalbos ir eksporto pagalbos, problemą, remiantis EGA vienodų veiklos sąlygų iniciatyva;

62.

mano, kad, atsižvelgiant į dabartinę biudžeto padėtį, pirmenybės Europoje pagamintai gynybos įrangai teikimas gynybos įrangos viešuosiuose pirkimuose gali būti laikomas Europos solidarumo forma; ragina Komisiją ir EGA pateikti pirmenybės tam tikrų rūšių Europoje pagamintai gynybos įrangai teikimo išlaidų ir naudos analizę, atsižvelgiant į tai, kad svarbu išsaugoti strateginę nepriklausomybę ir į tai, kad nėra lygiavertės prieigos prie trečiųjų šalių rinkos; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti didesnę Europos gynybos įrangos gamintojų prieigą prie trečiųjų šalių rinkų;

63.

primena, kad ES vidaus prekybos gynybos produktais licencijavimo prievolių administracinė našta kliudo pramonės konsolidavimui ir yra didelė kliūtis tarpvalstybinėms bendradarbiavimo ginkluotės srityje programoms; primena, kad Direktyvos 2009/43/EB dėl su gynyba susijusių produktų siuntimo Bendrijoje perkėlimo terminas – 2011 m. birželio 30 d. ir kad reikalaujama, jog valstybės narės taikytų naujas taisykles nuo 2012 m. birželio 30 d.; ragina Komisiją tinkamu laiku pateikti ataskaitą dėl perkėlimo priemonių, kurių ėmėsi valstybės narės, ir imtis visų reikalingų veiksmų siekiant užtikrinti teisingą įgyvendinimą;

64.

primygtinai ragina valstybes nares kuo geriau panaudoti naujas bendras licencijas, išduodamas produktams, kurie siunčiami kitų valstybių narių ginkluotosioms pajėgoms, nes tai svarbi priemonė, siekiant pagerinti tiekimo patikimumą visoje ES;

65.

pabrėžia, kad direktyvos sėkmė, ypač vienos bendrovės produktų siuntimo kitai bendrovei licencijos, labai priklauso nuo valstybių narių pasitikėjimo viena kitos eksporto kontrole; primygtinai ragina valstybes nares griežtai laikytis įpareigojimų, nustatytų Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, nustatančioje bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, ir užtikrinti, kad jos nuodugniai vertintų visas licencijų paraiškas pagal visus aštuonis kriterijus, kaip reikalaujama; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę įvertinti tai, kaip valstybės narės laikosi įsipareigojimų, atsižvelgiant į bendrosios pozicijos peržiūrą ir į tiek prekybos, tiek užsienio politikos interesus, įskaitant pagarbą žmogaus teisėms ir demokratijos principams importuojančiose valstybėse;

66.

dar kartą pakartoja, kad nepaprastai svarbu standartizuoti gynybos įrangą siekiant sukurti bendrą Europos gynybos rinką, taip pat užtikrinti sąveikumą ir sudaryti sąlygas bendradarbiavimo ginkluotės srityje programoms, projektų telkimui ir dalijimuisi jais bei panašioms operacijoms; ragina EGA, Komisiją ir Europos standartizacijos organizacijas (CEN, CENELEC ir ETSI), kad jos, bendradarbiaudamos su pramone ir ypač NATO standartizacijos agentūra, paspartintų veiklą, kuria siekiama sumažinti gynybos ir saugumo pramonės standartų bei civilinės ir karinės įrangos skirtumus; skatina naudoti ir toliau plėtoti Europos standartų gynybos srityje informacinę sistemą ir Europos pirkimo gynybos srityje vadovą;

67.

ragina valstybes nares ir Komisiją įdiegti visos Europos sertifikatą saugumo ir gynybos produktams, kad nebesitęstų neracionali tvarka, kai kiekvienoje valstybėje narėje reikalaujama atskirų testavimų; pažymi, kad šis daug laiko atimantis ir biurokratinis procesas ženkliai padidina gamintojo išlaidas ir taip kenkia jo konkurencingumui, kad ypač mažesnėms bendrovėms veikla tampa neįmanoma; remia EGA veiklą karinio tinkamumo skraidyti srityje ir ragina valstybes nares paspartinti Europos jungtinės tinkamumo skraidyti organizacijos, kuri būtų Europos aviacijos saugos agentūros karinis atitikmuo, suformavimą;

68.

pabrėžia, kad minėtas standartizavimas ir konsolidavimas turėtų būti ES lygmeniu, o ne pramonės vykdomas procesas, kuris atitiktų Europos interesus bei realius visuomenės poreikius, ir kad dalyvavimas bendrose ES programose ir sąveikos kūrimas iš esmės turėtų būti atviras visoms valstybėms narėms;

69.

yra įsitikinęs, kad, ypač atsižvelgiant į naujos daugiametės finansinės programos priėmimą, reikia apsvarstyti galimybes, kaip ES biudžetas galėtų padėti valstybėms narėms pasiekti bendros saugumo ir gynybos politikos tikslų ekonomiškesniu būdu;

70.

kaip išdėstyta C. punkte, ragina sustiprinti ir išplėsti mokslinius tyrimus saugumo srityje pagal mokslinių tyrimų bendrąją programą, panaudoti SESV 185 straipsnį bendram esamų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programų finansavimui ir parengti naują temą gynybos moksliniams tyrimams, kurie būtų pritaikomi civilinėje ir karinėje srityje, siekiant skatinti bendradarbiavimą gynybos mokslinių tyrimų srityje;

71.

mano, kad ES lėšos turėtų būti naudojamos siekiant sustiprinti bendradarbiavimą švietimo ir mokymo srityje ir paskatinti gynybos pramonės, mokslinių tyrimų institutų ir mokymo įstaigų tinklų kūrimą; ragina sudaryti reikiamus susitarimus, kad būtų galima skirti stipendijas kadetams, dalyvaujantiems karinėje Erasmus programoje, iš ES biudžeto, siekiant vienodo požiūrio į juos ir į studentus, kurie mokosi civilinėse aukštosiose įstaigose ir taip sudaryti palankesnes sąlygas bendros saugumo kultūros ir požiūrio vystymui;

72.

rekomenduoja Stabilumo priemonės lėšomis finansuoti Europos saugumo ir gynybos koledžo veiklą, kurios tikslas – mokyti civilinius ir karinius ekspertus krizių valdymo ir BSGP klausimais, ir skatinti bendrą saugumo kultūrą ES;

73.

skatina toliau plėtoti koledžo, kaip nacionalinių gynybos akademijų ir civilinių saugumo mokymo institucijų bendradarbiavimo platformos, vaidmenį, taip pat siekiant nustatyti ir plėtoti lėšas taupantį institucijų projektų telkimą ir dalijimąsi jais; ragina valstybes nares pertvarkyti koledžą į tikrą akademinę instituciją ir, atsižvelgdamas į tvirtą jo civilinę ir karinę pakraipą, siūlo, kad jis būtų ES finansuojamas pagal kitą daugiametę finansinę programą;

74.

ragina visus atitinkamus subjektus įvertinti, ar ištekliai, kurie būtų ES nuosavybė pagal „Galileo“ modelį, kaip išdėstyta B. punkte, galėtų būti perspektyvi ir ekonomiška galimybė, ypač tokiose srityse, kaip strateginis ir taktinis transportas arba stebėjimas;

75.

ragina valstybes nares padidinti EGA biudžetą kaip prioritetinį, pripažįstant agentūros pridėtinę vertę kompensuojant bendradarbiavimu apkarpymus, dėl kurių nuspręsta nacionaliniu lygiu; apgailestauja, kad Tarybos sprendime dėl EGA agentūrai nenumatyta daugiametė biudžeto programa, panaši į ES bendrąjį biudžetą;

76.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES palydovų centras, turėdamas kuklų biudžetą, įrodė savo efektyvumą ir pridėtinę vertę įvairių saugumo ir gynybos operacijų metu; primena didėjančią palydovinių vaizdų, įskaitant pastarojo meto įvykius Šiaurės Afrikoje, paklausą; ragina valstybes nares skirti šiam centrui didesnį biudžetą ir, visų pirma atsižvelgdamas į jo naudojimą civilinėms ir karinėms reikmėms, laikosi nuomonės, kad jis turėtų būti finansuojamas iš ES biudžeto;

77.

palankiai vertina Tarybai pirmininkaujančios Lenkijos pastangas persvarstyti ATHENA mechanizmą; ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų, siekiant sutarti dėl bendro finansavimo; ragina valstybes nares mechanizmo ATHENA persvarstymo metu apsvarstyti galimybę išplėsti mechanizmą, siekiant taip pat teikti bendrą finansavimą veiksmams ar įsigijimui, kuriais remiamas didesnio Europos gynybos išlaidų ekonomiškumo tikslas, tačiau kurie negali būti finansuojami iš ES biudžeto, t. y. visų pirma užtikrinti siūlomos įrangos bendrą finansavimą;

78.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją vyriausiajai įgaliotinei-Komisijos pirmininko pavaduotojai, Tarybai, Komisijai, ES valstybių narių parlamentams, NATO parlamentinei asamblėjai ir NATO generaliniam sekretoriui.

14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/21

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Rusijos, ypač į savo 2011 m. birželio 9 d. rezoliuciją dėl 2011 m. birželio 9–10 d. ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo (1) ir 2010 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo (2),

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl ES ir Rusijos santykių, įskaitant 2011 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl pasirengimo Rusijos Valstybės Dūmos rinkimams, kurie vyks 2011 m. gruodžio mėnesį (3), taip pat savo 2010 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją dėl 2009 m. metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje (4),

—

atsižvelgdamas į ES ir Rusijos Federacijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą (5) ir į 2008 m. prasidėjusias derybas dėl naujo ES ir Rusijos susitarimo, taip pat į 2010 m. inicijuotą Partnerystę siekiant modernizavimo,

—

atsižvelgdamas į bendrame pareiškime, paskelbtame pasibaigus 2003 m. gegužės 31 d. Sankt Peterburge vykusiam 11-ajam ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimui, nurodytą bendrą ES ir Rusijos tikslą sukurti bendrą ekonominę erdvę, bendrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, bendrą bendradarbiavimo išorės saugumo klausimais erdvę ir bendrą mokslinių tyrimų ir švietimo, įskaitant kultūrinius aspektus, erdvę (keturios bendros erdvės),

—

atsižvelgdamas į ES ir Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto 2011 m. rugsėjo 19–20 d. Varšuvoje vykusio posėdžio galutinį pareiškimą ir rekomendacijas,

—

atsižvelgdamas į ES ir Rusijos nuolatinės partnerystės tarybos posėdyje laisvės, saugumo ir teisingumo klausimais 2011 m. spalio 11 d. Varšuvoje priimtą bendrą pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton pastabas, pateiktas per 8-ąjį ES ir Rusijos nuolatinės partnerystės tarybos susitikimą, vykusį Maskvoje 2011 m. lapkričio 17 d.,

—

atsižvelgdamas į naujausią ES ir Rusijos dialogą žmogaus teisių klausimais, vykusį 2011 m. lapkričio 29 d.,

—

atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton 2011 m. gruodžio 6–7 d. pareiškimą dėl Rusijos Federacijoje vykusių rinkimų į Dūmą,

—

atsižvelgdamas į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ESBO/ODIHR), ESBO parlamentinės asamblėjos ir Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos gruodžio 5 d. pateiktas preliminarias išvadas po tarptautinės 2011 m. gruodžio 4 d. vykusių rinkimų į Valstybės Dūmą stebėjimo misijos,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 15 d. ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 4 dalį,

A.

kadangi ES ir Rusija priklauso viena nuo kitos tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu; kadangi dėl to glaudesnis ES ir Rusijos bendradarbiavimas ir geri kaimynystės ryšiai yra labai svarbūs siekiant užtikrinti stabilumą, saugumą ir gerovę Europoje ir už jos ribų; kadangi Europos Sąjunga ir toliau laikosi įsipareigojimo dar labiau stiprinti ir plėtoti ES ir Rusijos santykius, grindžiamus tvirtu įsipareigojimu laikytis demokratinių principų; kadangi ES ir Rusijos Federacijos strateginės partnerystės susitarimo sudarymas tebėra itin svarbus siekiant kurti tikrą strateginę partnerystę;

B.

kadangi energijos tiekimo patikimumas yra vienas iš svarbiausių ES uždavinių ir viena iš pagrindinių bendradarbiavimo su Rusija sričių; kadangi nepaprastai svarbu, kad ES kalbėtų vienu balsu ir parodytų tvirtą vidaus solidarumą;

C.

kadangi Rusija, kaip nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė, kartu su kitomis narėmis yra atsakinga už stabilumo palaikymą pasaulyje; kadangi daugelio tarptautinio lygmens problemų, visų pirma susijusių su tomis pačiomis kaimyninėmis šalimis (Pietų Kaukazu ir Moldovos Respublika), Šiaurės Afrika, Sirija, Artimaisiais Rytais, Iranu, terorizmu, energijos tiekimo patikimumu, klimato kaita ir finansų krizėmis, gali būti išspręstos tik laikantis suderinto požiūrio, kurio laikytųsi ir Rusija;

D.

kadangi Rusijos Federacija yra visateisė Europos Tarybos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos narė ir todėl yra įsipareigojusi laikytis demokratijos principų ir gerbti pagrindines teises, kadangi žmogaus teisių padėties, teisinės valstybės, teisminių institucijų nepriklausomybės ir represinių priemonių, kurių imamasi prieš žurnalistus ir opoziciją, klausimai vis dar kelia susirūpinimą;

E.

kadangi 2011-ieji žymi vieno svarbiausių Europos istorijos įvykių – SSSR iširimo 20-ąsias metines; kadangi turėtų būti pripažintas prie šių įvykių prisidėjusių, aktyviai totalitariniam režimui pasipriešinusių asmenų, kurie padėjo iš jo išsilaisvinti, indėlis;

F.

kadangi 2011 m. balandžio 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas kritiškai įvertino pernelyg sudėtingą politinių partijų registravimo tvarką Rusijoje, kuri neatitinka Europos Tarybos ir ESBO nustatytų rinkimų standartų; kadangi politinių partijų, norinčių dalyvauti rinkimuose, patiriami sunkumai, kurie iš tikrųjų riboja politinę konkurenciją ir pliuralizmą Rusijoje ir sumenkina rinkimų teisėtumą, kelia didelį susirūpinimą;

G.

kadangi rinkimų dieną pranešta apie gausius pažeidimus, įskaitant balsavimą kelis kartus (vadinamąją karuselę autobusu), trukdymą partijų stebėtojams ir rinkimų biuletenių klastojimą; kadangi policijos pareigūnai sulaikė šimtus opozicijos aktyvistų, kurie mėgino mitinguoti Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose Rusijos miestuose 2011 m. gruodžio 4 d. ir kelias kitas dienas, protestuodami prieš tai, kaip buvo organizuoti rinkimai;

H.

kadangi 2011 m. gruodžio 10 d. bent 50 000 žmonių mitingavo Bolotnajos aikštėje, Maskvoje, ragino panaikinti 2011 m. gruodžio 4 d. rinkimų rezultatus, surengti naujus rinkimus, reikalavo, kad atsistatydintų rinkimų komisijos pirmininkas, kad būtų tiriamas įtariamas biuletenių klastojimas ir nedelsiant paleisti suimti protestuotojai; kadangi panašios demonstracijos vyko ir kituose Rusijos miestuose;

I.

kadangi praėjo vieni metai nuo to laiko, kai Europos Parlamentas paragino Tarybą tuo atveju, „jei Rusijos institucijos nesiims teigiamų veiksmų siekdamos bendradarbiauti ir tirti Sergejaus Magnickio atvejį, primygtinai raginti, kad Rusijos institucijos patrauktų atsakomybėn kaltus asmenis, ir apsvarstyti galimybę taikyti draudimą atvykti į ES“ ir ragino, kad „ES teisėsaugos institucijos bendradarbiautų siekiant įšaldyti šių Rusijos pareigūnų bankų sąskaitas ir kitą turtą visose ES valstybėse narėse“ (6);

1.

dar kartą patvirtina savo įsitikinimą, kad kuriant strateginį bendradarbiavimą, Rusija tebėra viena svarbiausių Europos Sąjungos partnerių, su kuria sieja ne tik bendri ekonominiai ir prekybos interesai, bet ir tikslas veikti kartu glaudžiai bendradarbiaujant pasauliniu lygmeniu;

2.

ragina ES ir Rusiją pasinaudoti būsimo aukščiausiojo lygio susitikimo teikiama galimybe ir paspartinti derybas dėl naujojo partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo; pakartoja pritariąs išsamiam, teisiškai privalomam susitarimui, kuriame būtų aptarti politiniai, ekonominiai ir socialiniai klausimai ir įtrauktos visos sritys, susijusios su demokratija, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms; pakartoja savo nuomonę, kad demokratija ir žmogaus teisės turi būti neatskiriama šio susitarimo dalis, visų pirma turi būti apibrėžta ir įtraukta veiksminga ir realiai taikoma žmogaus teisių užtikrinimo sąlyga;

3.

ragina dėti didesnes pastangas siekiant padaryti pažangą ES ir Rusijos partnerystės siekiant modernizavimo srityje; pabrėžia, jog tiki, kad Partnerystė siekiant modernizavimo paskatins reformas, suteiks naują impulsą ES ir Rusijos santykiams, padės plėtoti abiem šalims naudingą bendradarbiavimą prekybos, ekonomikos ir energetinio saugumo srityse ir padės atgaivinti pasaulio ekonomiką; mano, kad Partnerystė siekiant modernizavimo turi būti įgyvendinama kartu su plačių užmojų vidinių reformų procesu, į kurį įeina demokratinių institucijų ir patikimos teisinės sistemos įtvirtinimas; į tai atsižvelgdamas, ragina ES ir Rusijos vyriausybę nustatyti veiksmus, kurių reikia imtis norint pasiekti šių tikslų;

4.

džiaugiasi, kad užbaigtos derybos dėl Rusijos įstojimo į PPO, nes tai padės sudaryti vienodas veiklos sąlygas abiejų šalių verslo bendruomenei ir palengvins bei liberalizuos prekybą pasaulinėje ekonomikoje; pabrėžia, kad, įstodama į PPO, Rusija teisiškai įsipareigoja laikytis visų PPO taisyklių, įskaitant protekcionistinių priemonių atsisakymą; taigi išreiškia susirūpinimą dėl Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos muitų sąjungos, dėl kurios padidėjo konsoliduoti tarifai; išreiškia įsitikinimą, kad Rusijos narystė PPO taip pat bus svarbus pagrindas didinti dvišalę ekonominę integraciją ir kad ši integracija taip pat padidės užbaigus vykstančias derybas dėl naujojo susitarimo;

5.

pabrėžia, kad svarbu stiprinti partnerystę su Rusija energetikos srityje; dar kartą pabrėžia, kad gamtinių išteklių tiekimas negali būti naudojamas kaip politinė priemonė; pabrėžia, kad abiem pusėms svarbu bendradarbiauti energetikos srityje, nes tai galimybė tęsti bendradarbiavimą prekybos ir ekonomikos srityje, atviroje ir skaidrioje rinkoje, visapusiškai atsižvelgiant į ES poreikį užsitikrinti energijos tiekėjų ir tiekimo kanalų įvairovę; pabrėžia, kad tokio bendradarbiavimo pagrindą turėtų sudaryti tarpusavio priklausomybės ir skaidrumo principai bei lygios galimybės patekti į rinką, naudotis infrastruktūra, investicijomis ir teisiškai privaloma energetikos sistema, kuri užtikrintų patikimą energijos tiekimą, grindžiamą vienodais visoms ES valstybėms narėms taikomais standartais;

6.

ragina Tarybą ir Komisiją užtikrinti, kad Energetikos chartija ir prie jos pridėto Tranzito protokolo principai būtų įtraukti į naująjį ES ir Rusijos partnerystės susitarimą; palankiai vertina 2011 m. vasario mėn. atnaujinto išankstinio įspėjimo mechanizmo susitarimo pasirašymą, siekiant toliau gerinti koordinavimą tiekimo ar paklausos sutrikimų atvejais;

7.

pabrėžia, kad ES turėtų plėsti savo bendradarbiavimą su Rusija energetikos srityje ir taikyti jį tokiose srityse, kaip energijos vartojimo efektyvumas arba atsinaujinančių šaltinių energijos technologijų moksliniai tyrimai; pakartoja, kad energetikos srities tarpvyriausybiniai susitarimai ir komerciniai Rusijos ir Europos įmonių susitarimai turi atitikti abiejų šalių teisinius įsipareigojimus;

8.

ragina Rusijos Federaciją padidinti savo įnašą, siekiant spręsti klimato kaitos problemą, ir mažinti šalyje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, dalyvauti tarptautinėse derybose dėl visapusiškos klimato politikos po 2012 m. programos pagal JTBKKK ir Kioto protokolą; į tai atsižvelgdamas, pabrėžia, kad norėdamos iki 2020 m. pasiekti reikiamus sumažinto palyginus su 1990 m. išmestu kiekiu į I priedą įtrauktų šalių išmetamo kiekio rodiklius, visos pramoninės šalys turi įsipareigoti siekti rodiklių, kurie rodytų ženklų dabartinio išmetamo kiekio sumažinimą ir didėjantį miškų įsisavinamą anglies dioksido kiekį;

9.

ragina Rusiją nedelsiant ratifikuoti Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (JTEEK) konvenciją (ESPOO) ir jos laikytis ir primena Rusijai įsipareigojimą plėtoti bendrus poveikio aplinkai vertinimo standartus, taikomus tarpvalstybiniams projektams;

10.

pritaria 2011 m. spalio 11 d. bendroms išvadoms, kuriose skelbiamas galutinis bendrų veiksmų siekiant bevizio režimo sąrašas, ir tam, kad jis būtų oficialiai patvirtintas ir įgyvendintas; primena, kad labai svarbu, jog patvirtintas požiūris į vizų liberalizavimą Rusijai ir Rytų partnerystės šalims užtikrintų regionų darną; palankiai vertina derybų dėl esamo 2006 m. Rusijos ir ES vizų režimo supaprastinimo susitarimo pakeitimų užbaigimą ir ES ir Rusijos dialogo migracijos klausimais užmezgimą; pabrėžia, kad svarbu veiksmingai įgyvendinti Rusijos ir ES readmisijos susitarimą; ragina toliau bendradarbiauti neteisėtos imigracijos, pasienio kontrolės punktų veiklos gerinimo ir keitimosi informacija, susijusia su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu, klausimais;

11.

palankiai vertina pasiūlymą supaprastinti vietinį eismą per sieną Kaliningrado srities regione ir pabrėžia, kad tai padės toliau skatinti strateginę ES ir Rusijos partnerystę pagal Bendros laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės gairėse nustatytus prioritetus;

12.

atkreipia dėmesį į 2011 m. gruodžio 4 d. rinkimų į Dūmą rezultatus; pabrėžia, kad rinkimų organizavimas parodė, kad Rusija nesilaiko ESBO nustatytų rinkimų standartų; išreiškia didelį susirūpinimą dėl pranešimų apie klastojimą ir dėl preliminarių išvadų, pateikiamų ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro ataskaitoje dėl procedūrinių pažeidimų, žiniasklaidos nešališkumo trūkumo, trukdymų nepriklausomiems stebėtojams ir dėl nepakankamo partijos ir valstybės atskyrimo;

13.

dar kartą teigia, kad dėl sudėtingo registracijos proceso rinkimuose negalėjo dalyvauti kelios opozicijos partijos ir tai nuo pat rinkimų pradžios pažeidė asociacijų laisvę, politinės konkurencijos ir pliuralizmo principus;

14.

smerkia veiksmus, kurių Rusijos valdžios institucijos ėmėsi prieš Rusijos stebėjimo grupę „Golos“ po to, kai ji sukūrė specialią interneto svetainę, kurioje buvo galima registruoti rinkimų klastojimo ir pažeidimų atvejus;

15.

palankiai vertina Rusijoje vykstančias demonstracijas kaip Rusijos gyventojų siekio, kad šalyje būtų daugiau demokratijos, išraišką; smerkia policijos susidorojimą su taikiomis demonstracijomis, protestavusiomis prieš rinkimų pažeidimus ir klastojimą, apie kuriuos pranešė tarptautiniai stebėtojai; ragina Rusijos valdžios institucijas gerbti susirinkimų ir žodžio laisvę, nedaryti žalos taikiems protestuotojams ir nedelsiant bei besąlygiškai paleisti visus dėl rinkimų areštuotus taikius demonstracijų dalyvius; ragina nedelsiant visapusiškai išnagrinėti visus pranešimus apie klastojimą ir grasinimus ir nubausti už tai atsakingus asmenis, taip pat tikisi, kad Prezidento D. Medvedevo įsakymas ištirti šį klausimą bus svarus ir skaidrus;

16.

atkreipia dėmesį į naujausius raginimus panaikinti 2011 m. gruodžio 4 d. Valstybės Dūmos rinkimų rezultatus; ragina Rusijos valdžios institucijas nuodugniai ištirti visus rinkimų klastojimo atvejus, siekiant nubausti su tuo susijusius pareigūnus, ir iš naujo surengti balsavimą ten, kur buvo pažeidimų;

17.

ragina įregistravus visas opozicines partijas, iš naujo surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus;

18.

ragina Europos Vadovų Tarybos pirmininką, Komisijos pirmininką ir Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę iškelti 2011 m. gruodžio 4 d. rinkimų klausimą aukščiausiojo lygio susitikime ir primygtinai paraginti Rusiją laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų, susijusių, visų pirma, su Rusijos naryste Europos Taryboje ir ESBO; ragina Europos Tarybą ir ESBO įvertinti, kaip Rusija laikosi įsipareigojimų, susijusių su jos naryste šiose organizacijose;

19.

ragina Rusijos valdžios institucijas atsižvelgti ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro rinkimų stebėjimo ataskaitoje pateiktas išvadas ir bendradarbiaujant su Venecijos komisija reformuoti rinkimų įstatymus, kad jie atitiktų ESBO ir Europos Tarybos standartus, ir šių standartų laikytis praktikoje siekiant užtikrinti laisvus ir demokratinius prezidento rinkimus 2012 m., opozicijos kandidatams suteikiant lygias galimybes; ragina Rusiją sudaryti galimybes pakankamai ir veiksmingai stebėti rinkimus pagal ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro ir Europos Tarybos standartus;

20.

dar kartą reiškia susirūpinimą dėl žmogaus teisių padėties Rusijoje ir teisinės valstybės bei nepriklausomų teismų stokos; išreiškia didelį susirūpinimą ypač dėl Sergejaus Magnickio bylos, taip pat dėl to, kad nebaudžiami už jo mirtį atsakingi asmenys; atsižvelgia į Prezidento D. Medvedevo Žmogaus teisių tarybos 2011 m. liepos mėnesį paskelbtą pranešimą, kuriame pateikiami įrodymai, kad Sergejaus Magnickio areštas buvo neteisėtas ir kad kalėjime jis buvo mušamas ir kankinimas siekiant išgauti kaltės prisipažinimą; pažymi, kad, Rusijos valdžios institucijoms nesiėmus veiksmų, JAV Valstybės departamentas, JK Užsienio reikalų ministerija ir Nyderlandų parlamentas 2011 m. nusprendė uždrausti išduoti vizas 60 Rusijos pareigūnų, kurie, kaip manoma, yra susiję su Sergejaus Magnickio mirtimi;

21.

ragina Tiriamąjį komitetą atlikti išsamų ir kruopštų tyrimą, nepaisant jokių tabu, greitai pateikti konkrečias išvadas ir imtis visų reikalingų veiksmų, kad atsakingi asmenys būtų patraukti atsakomybėn; ragina Tarybą tuo atveju, jei Rusijos valdžios institucijos ir toliau nesiims veiksmų, svarstyti galimybę imtis tokių veiksmų kaip draudimas keliauti ES ar finansinio turto užšaldymas, taikomi tiems asmenims, kurie kalti dėl Sergejaus Magnickio kankinimų ir mirties bei dėl jo bylos nuslėpimo;

22.

pabrėžia, kad rengiant ES ir Rusijos žmogaus teisių konsultacijas svarbu nuolat keistis nuomonėmis su Rusija žmogaus teisių klausimais ir taip stiprinti šalių sąveiką visose bendradarbiavimo srityse, ir prašo pagerinti šių susitikimų pobūdį siekiant, kad jie būtų veiksmingesni, ir ypatingą dėmesį skiriant bendriems kovos su rasizmu ir su ksenofobija veiksmams bei į šį procesą įtraukti veiksmingą Europos Parlamento, Valstybės Dūmos ir žmogaus teisių nevyriausybinių organizacijų (NVO) darbą, nesvarbu, ar dialogas vyktų Rusijoje ar ES valstybėje narėje;

23.

smerkia naujausius pasiūlymus nusikaltimu laikyti viešą informaciją apie seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę įvairiuose Rusijos regionuose ir federaliniu lygmeniu;

24.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją kartu su Rusijos vyriausybe tęsti bendras iniciatyvas, kuriomis siekiama stiprinti saugumą ir stabilumą bendros kaimynystės šalyse; ragina Rusiją aktyviai prisidėti sprendžiant įšaldytus konfliktus jos kaimynystėje ir gerbti visų į įšaldytus konfliktus įsitraukusių valstybių suverenumą ir teritorinį vientisumą;

25.

pakartoja, kad Rusija yra įsipareigojusi visapusiškai įgyvendinti šešių punktų paliaubų susitarimą, taip pat gerbti Gruzijos suverenumą ir teritorinį vientisumą; palankiai vertina Rusijos pasirengimą siekti pažangos sudarant bendrąjį susitarimą krizių valdymo operacijų srityje; taigi ragina Rusijos valdžios institucijas elgtis nuosekliai ir leisti ES stebėjimo misijai Gruzijoje patekti į okupuotas Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijas pagal 2008 m. paliaubų susitarimą;

26.

palaiko ESBO Minsko grupės ir jos pirmininkų pastangas išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą;

27.

palankiai vertina derybų dėl Padniestrės konflikto atnaujinimą dalyvaujant 5 derybų šalims ir 2 šalims stebėtojoms ir atkreipia dėmesį į 2011 m. gruodžio 1 d. įvykusį pirmą oficialų susitikimą, kuris, kaip tikimasi, paskatins pradėti spręsti konfliktą;

28.

mano, kad veto teisę JT Saugumo Taryboje turinti Rusija turi vykdyti savo įsipareigojimus tarptautinių krizių metu; pabrėžia, kad tarptautinio lygmens problemos, ypač susijusios su Sirija ir Iranu, negali būti išspręstos, jei nebus laikomasi suderinto požiūrio, kurio laikytųsi ir Rusija; ragina Rusiją laikytis konstruktyvesnio požiūrio, ypač susijusio su JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis; ragina Rusiją prisidėti prie pasaulio lygmens pastangų sutrukdyti Irano bandymams sodrinti uraną ir vykdyti kitokią branduolinę veiklą siekiant gaminti branduolinius ginklus; ragina Rusijos valdžios institucijas patvirtinti tarptautines sankcijas Irano subjektams, nustatytas reaguojant į JK ambasados užpuolimą;

29.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Rusijos Federacijos vyriausybei ir parlamentui, Europos Tarybai ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai.

14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/26

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 25 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą „Naujas požiūris į kintančią kaimynystę“ (COM(2011)0303) ir 2011 m. kovo 8 d. bendrą komunikatą „ES ir Pietinių Viduržemio jūros regiono šalių partnerystė siekiant demokratijos ir bendros gerovės“ (COM(2011)0200),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. kovo 11 d. Komisijos komunikatą „Platesnė Europos kaimynystė: naujos ribos ES santykiuose su rytinėmis ir pietinėmis kaimynėmis“ (COM(2003)0104), 2004 m. gegužės 12 d. komunikatą „Europos kaimynystės politika – strategijos dokumentas“ (COM(2004)0373), 2006 m. gruodžio 4 d. komunikatą dėl Europos kaimynystės politikos stiprinimo (COM(2006)0726), 2007 m. gruodžio 5 d. komunikatą „Ryžtinga Europos kaimynystės politika“ (COM(2007)0774), 2008 m. gruodžio 3 d. komunikatą dėl Rytų partnerystės (COM(2008)0823), 2008 m. gegužės 20 d. komunikatą „Barselonos procesas: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga“ (COM(2008)0319) ir 2010 m. gegužės 12 d. komunikatą „Europos kaimynystės politikos apžvalga“ (COM(2010)0207), ir 2011 m. gegužės 24 d. komunikatą „Migracijos, judumo ir saugumo dialogas su pietinėmis Viduržemio jūros regiono valstybėmis“ (COM(2011)0292),

—

atsižvelgdamas į Europos kaimynystės politikos (EKP) plėtrą nuo 2004 m. ir ypač į Komisijos pažangos ataskaitas dėl EKP įgyvendinimo,

—

atsižvelgdamas į bendrai patvirtintus veiksmų planus su Egiptu, Izraeliu, Jordanija, Libanu, Maroku, Palestinos savivalda ir Tunisu, taip pat su Armėnija, Azerbaidžanu, Gruzija ir Moldova priimtus veiksmų planus ir į kartu su Ukraina sudarytą asociacijos darbotvarkę,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 26 d. ir 2011 m. birželio 20 d. Užsienio reikalų tarybos išvadas dėl EKP ir į 2011 m. rugsėjo 26 d. Užsienio reikalų tarybos išvadas dėl prekybos,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 13 d. Rytų partnerystės užsienio reikalų ministrų susitikimo išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 7 d. įvykusiame Prahos Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime ir 2011 m. rugsėjo 29–30 d. įvykusiame Varšuvos Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime priimtas bendras deklaracijas,

—

atsižvelgdamas į 1995 m. lapkričio 27–28 d. vykusioje Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių užsienio reikalų ministrų konferencijoje patvirtintą Barselonos deklaraciją, kuria sukuriama Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystė,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. kovo 13–14 d. Briuselyje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime išreikštą pritarimą iniciatyvai „Barselonos procesas: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga“,

—

atsižvelgdamas į Paryžiuje 2008 m. liepos 13 d. vykusio Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitikimo Viduržemio jūros regiono tema deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į ES ir Maroko asociacijos tarybos 2008 m. spalio 13 d. išvadas, kuriose Marokui suteiktas aukštesnio lygio statusas,

—

atsižvelgdamas į ES ir Jordanijos asociacijos tarybos 2010 m. spalio 26 d. išvadas, kuriose Jordanijai su teiktas aukštesnio lygio statusas,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1638/2006, išdėstantį bendrąsias nuostatas, kurios nustato Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę (EKPP) (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 27 d. pareiškimą dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono programų „Erasmus“ ir „Leonardo da Vinci“ parengimo (2),

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialųjį pranešimą Nr. 13/2010 „Ar naujoji Europos kaimynystės politikos priemonė pradėta taikyti sėkmingai ir ar pasiekiama rezultatų Pietų Kaukaze (Armėnijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje)?“,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 18 d. Tarybos sprendimą 2011/424/BUSP, kuriuo skiriamas Europos Sąjungos specialusis įgaliotinis pietinėms Viduržemio jūros regiono šalims (3) ir į 2011 m. rugpjūčio 25 d. Tarybos sprendimą 2011/518/BUSP, kuriuo skiriamas Europos Sąjungos specialusis įgaliotinis Pietų Kaukaze ir krizės Gruzijoje klausimais (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. balandžio 7 d. rezoliucijas dėl Europos kaimynystės politikos peržiūros rytų aspekto (5) ir dėl Europos kaimynystės politikos peržiūros pietų aspekto (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. sausio 19 d. rezoliuciją dėl Europos kaimynystės politikos (7), 2007 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl Europos kaimynystės politikos stiprinimo (8), 2006 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės (9), 2008 m. birželio 5 d. rezoliuciją dėl metinio Europos Parlamentui teikiamo Tarybos pranešimo dėl pagrindinių BUSP aspektų ir pasirinkimų (10), 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės persvarstymo (11), 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl iniciatyvos „Barselonos procesas: Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga“ (12), 2008 m. sausio 17 d. rezoliuciją dėl požiūrio į Juodosios jūros regioninę politiką (13), 2011 m. sausio 20 d. rezoliuciją dėl ES Juodosios jūros strategijos (14), 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos (15), 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl Pietų Kaukazui skirtos ES strategijos būtinybės (16), 2010 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją dėl Jordano upės, ypač Jordano žemupio, padėties (17), 2011 m. vasario 3 d. rezoliuciją dėl padėties Tunise (18), 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl padėties Egipte (19), 2011 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl kaimyninių pietų šalių, ypač Libijos, įskaitant humanitarinius aspektus (20) ir 2011 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl Sirijos, Jemeno ir Bahreino, atsižvelgiant į padėtį arabų šalyse ir Šiaurės Afrikoje, 2011 m. sausio 20 d. ir 2011 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijas dėl padėties Baltarusijoje ir savo ankstesnes rezoliucijas dėl Baltarusijos ir į 2011 m. rugsėjo 15 d. rezoliuciją dėl padėties Libijoje (21) ir į rezoliuciją dėl padėties Sirijoje (22),

—

atsižvelgdamas į Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinės asamblėjos rekomendacijas, priimtas 7-ojoje plenarinėje sesijoje, vykusioje Romoje 2011 m. kovo 3–14 d.,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 3 d. ES ir Rytų kaimyninių šalių parlamentinės asamblėjos (EURONEST) steigiamąjį aktą,

—

atsižvelgdamas į Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių vietos ir regionų valdžios institucijų asamblėjos (ARLEM) steigiamosios sesijos, įvykusios Barselonoje 2010 m. sausio 21 d., išvadas,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 12 d. rezoliuciją dėl ES išorės veiksmų kultūrinių aspektų (23),

—

atsižvelgdamas į Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę (COM(2007)0242),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 8 ir 21 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto, Biudžeto komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Regioninės plėtros komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A7–0400/2011),

A.

kadangi pagarba demokratijai ir žmogaus teisių, ypač moterų, vaikų ir mažumų teisių, teisingumo, teisinės valstybės principu ir pagrindinių laisvių, įskaitant žodžio, sąžinės, religijos ar įsitikinimų, lytinės orientacijos, susirinkimų ir žiniasklaidos laisvę, įskaitant neribotas galimybes susipažinti su informacija, naudotis ryšiais ir internetu, paisymas ir jų skatinimas, pilietinės visuomenės, saugumo stiprinimas, įskaitant taikų konfliktų sprendimą ir gerus kaimynystės santykius, demokratinis stabilumas, gerovė, sąžiningas pajamų, visuomenės turto ir galimybių paskirstymas, socialinė sanglauda, kova su korupcija ir gero valdymo bei tvaraus vystymosi skatinimas yra pagrindiniai ES principai ir tikslai, kurie turi būti pripažinti pagrindinėmis bendromis vertybėmis persvarstant EKP;

B.

kadangi ES ypač svarbu siekti ambicingų tikslų ekonominio bendradarbiavimo srityje bei vykdyti atsakingą ir lanksčią, abiem pusėms naudingą strategiją, paremtą pagalbos teikimu pereinant prie demokratinio valdymo, įsisavinant ES ir valstybių narių patirtį iš ankstesnių nesėkmingai įgyvendintų politikos krypčių ir padarytų klaidų, ypač atsižvelgiant į pernelyg nuolaidų požiūrį į autoritarinius pietinių kaimyninių šalių režimus, o minėtoji patirtis parodo, jog bendra Europos Sąjungos kaimynystės politika turėtų būti grindžiama vertybėmis;

C.

kadangi šiame naujame scenarijuje santykiams su tomis šalimis turėtų būti duotas naujas postūmis, didžiausią dėmesį skiriant bendradarbiavimui, kai pirmenybė teikiama demokratijai ir klestėjimui abiejose Viduržemio jūros pusėse, o ne vien saugumui ir migracijos kontrolei;

D.

kadangi Viduržemio jūros šalių sąjunga buvo sukurta siekiant plataus užmojo tikslo kaip nuolatinė priemonė, skirta stiprinti santykiams su pietinėmis kaimyninėmis šalimis, pakeičiant seną Barselonos procesą, siekiant jį sustiprinti ir padidinti jo žinomumą;

E.

kadangi bendradarbiaujant pagal EURONEST parlamentinės asamblėjos programą siekiama teigiamo poveikio keičiantis požiūriais, surandant bendrą poziciją dėl tokių mūsų laikų pasaulinių iššūkių, kurie susiję su demokratija, politika, ekonomika, energetiniu saugumu ir socialiniais reikalais, taip pat stiprinant šio regiono šalių ryšius su ES;

F.

kadangi ES Sutarties 49 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena Europos valstybė, gerbianti vertybes, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, t. y. demokratija, teisinės valstybės principas, žmogaus teisės bei pagrindinės laisvės, ir įsipareigojusi jas remti, gali pareikšti norą tapti Europos Sąjungos nare;

G.

kadangi stiprinant ryšius reikia aiškaus ir tvirto įsipareigojimo reformų srityje, siekiant realios pažangos įgyvendinant iš anksto nustatytus kriterijus;

H.

kadangi ES turėtų numatyti lanksčias ir tinkamai finansuojamas priemones, reikalingas jos tikslams pasiekti atsižvelgiant į padėtį regionuose, pirmenybę suteikiant optimaliam esamų priemonių naudojimui;

I.

kadangi dėl ekonomikos ir finansų krizės poveikio dar labiau sustiprėjo šalyse partnerėse esami politiniai ir socialiniai iššūkiai, visų pirma susiję su nedarbo problema; kadangi šios šalys ir ES kartu siekia sumažinti nedarbo lygį regione ir suteikti viltį dėl ateities šiems žmonėms, ypač moterims, jauniems asmenims ir kaimo vietovių gyventojams;

J.

kadangi Europos Parlamentas 2011 m. rugsėjo 27 d. savo pareiškimu išreiškė paramą rengiant Europos ir Viduržemio jūros regiono programas „Erasmus“ ir „Leonardo da Vinci“;

1.

palankiai vertina Komisijos ir Europos Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrus komunikatus „Naujas požiūris į kintančią kaimynystę“ bei „ES ir pietinių Viduržemio jūros regiono šalių partnerystė siekiant demokratijos ir bendros gerovės“ ir juose pateikiamą požiūrį, visų pirma dėl tarpusavio atskaitomybės principo ir bendro įsipareigojimo puoselėti visuotines žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės vertybes, taip pat sąlygotumo ir specializuoto požiūrio į šalis partneres, kartu stiprinant daugiašalį ir subregioninį bendradarbiavimą bei visuomenių įtraukimo į EKP principą;

2.

pripažįsta kai kurių partnerių europinius siekius ir pasirinkimą bei įsipareigojimą kurti tikrą ir tvarią demokratiją, taip pat pabrėžia, kad būtina apibrėžti naujus ir aiškius ES ir Rytų partnerystės šalių santykius ir remti šių šalių pastangas įtvirtinant tvarią demokratiją ir rinkos ekonomiką;

3.

vis dėlto primygtinai ragina teikti juntamas ir patikimas paskatas kaimyninėms šalims, kad jos įsitrauktų į bendrą tikslą kurti tvirtą demokratiją, taip pat kiekvienos šalies politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis realijomis ir rezultatais bei pasiekimais grindžiamą diferenciaciją pagrįsti aiškiai apibrėžtais kriterijais ir įvertinamais reguliariai stebimais rodikliais, nustatytais kiekvienai atskirai šaliai partnerei; šiuo atžvilgiu ragina Komisiją ir Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) atsižvelgti į bendrame komunikate pateiktus rodiklius kaip į siekiamus tikslus, o vertinant pasiektą pažangą įgyvendinant šiuos tikslus reikia naudoti konkretesnius, išmatuojamus, įgyvendinamus ir tam tikro laikotarpio rodiklius, kurių pradinis taškas skirias Pietų ir Rytų kaimynystės šalims; laikosi nuomonės, kad įgyvendinant į rezultatus sutelktas politikos sritis būtina taikyti aiškesnę lyginamosios analizės metodologiją ir šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad labai svarbu įdiegti tinkamas pažangos stebėjimo priemones, kad būtų galima įvertinti EKP šalių pasiektą pažangą; pabrėžia, kad toks požiūris turi atsispindėti EKP veiksmų planuose ir atitinkamose metinėse pažangos ataskaitose;

4.

mano, kad persvarstant Europos kaimynystės politiką ES sukuriama galimybė veiksmingai siekti savo tikslų ir gerbti vertybes, kaip nustatyta ES sutarties 2, 3, 6, 8 ir 21 straipsniuose;

5.

pabrėžia, kad ES politika vystomojo bendradarbiavimo srityje turi būti vykdoma atsižvelgiant į Sąjungos išorės veiksmų, šiuo atveju, Europos kaimynystės politikos, principus ir tikslus, taigi ES turi konstitucinę pareigą, įtvirtintą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 208 straipsnio 1 dalies antros pastraipos nuostatoje, atsižvelgti į vystomojo bendradarbiavimo tikslus savo įgyvendinamos politikos srityse, kurios gali turėti įtakos besivystančioms šalims; taigi ragina Komisiją ir EIVT įgyvendinant Europos kaimynystės politiką tiek Rytų, tiek Pietų kaimynystės šalyse partnerėse visada laikytis šių tikslų, kurie apima skurdo sumažinimą ir ilgainiui jo panaikinimą;

6.

remia tai, kad Europos kaimynystės politikoje (toliau – EKP) sujungtos užsienio politikos ir paramos politikos sritys, kurios anksčiau buvo atskirtos; tikisi, kad bus stiprinamas stabilus institucinių susitarimų tinklas, kuris ekonomiškai ir atsižvelgiant į rezultatus būtų skirtas vystyti artimesnei visų suinteresuotų subjektų ekonominei integracijai ir politiniam bendradarbiavimui, taip pat visuose tarptautiniuose forumuose, ypač Jungtinėse Tautose, siekiant vertybes suderinti su Europos Sąjungos vertybėmis;

7.

nors ES nesiekia primesti politinės reformos modelio ar išankstinio scenarijaus, pabrėžia, kad EKP grindžiama bendromis vertybėmis, bendra atsakomybe, tarpusavio atskaitomybe ir pagarba bei įsipareigojimu siekti demokratijos, gerbti žmogaus teises, teisinės valstybės, kovos su korupcija, rinkos ekonomikos ir gero valdymo principus;

8.

pabrėžia, kad aktyvios ir nepriklausomos pilietinės visuomenės organizacijos, įskaitant socialinius partnerius, yra labai svarbios demokratijai; pabrėžia dialogo su pilietinės visuomenės organizacijomis ir tinkamo pagal Europos kaimynystės priemonę (EKP) teikiamo finansavimo šioms organizacijoms svarbą, pabrėžia, kad ES ir EKP šalių bei jų pilietinių visuomenių partnerystė turėtų būti sustiprinta siekiant padėti kurti veikiančią demokratiją, skatinti reformas ir tvarų ekonomikos augimą; pabrėžia, kad ši partnerystė su pilietine visuomene turi būti integracinė, visų pirma įtraukiant moterų organizacijų ir mažumų grupių atstovus; ragina EIVT ir Komisiją remti parlamentus, vietinės ir regioninės valdžios institucijas ir pilietinė visuomenę padedant joms tinkamai atlikti savo vaidmenį apibrėžiant EKP strategijas, siekiant vyriausybių atskaitomybės, stebint ir vertinant atliktą veiklą ir pasiektus rezultatus;

9.

pabrėžia, jog svarbu kurti partnerystę su pilietine visuomene kaip priemonę, kuria skatinami pokyčiai ir demokratizacija; šiame kontekste atkreipia dėmesį į 22 mln. EUR, skirtų pilietinės visuomenės priemonei (PVP) 2011–2013 m. laikotarpiu, ir tikisi, kad priemonė bus geriau finansuojama kitoje daugiametėje finansinėje programoje; ragina EIVT ir Komisiją išsamiau paaiškinti galimos PVP tikslus ir taikymo sritį ir ragina užtikrinti didesnį PVP aiškumą, atsižvelgiant į jos papildomumą su Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemone (EIDHR) ir Europos kaimynystės ir partnerystės priemone (EKPP); pažymi, kad taip pat turėtų būti sukurtos priemonės, kuriomis būtų konkrečiai remiamos religinės ir etninės mažumos tose srityse, kuriose taikoma iniciatyva; rekomenduoja panaudoti šią priemonę siekiant pagerinti Rytų partnerystės Pilietinės visuomenės forumo veiklą ir galbūt sukurti tokį forumą Pietų partneriams;

10.

palankiai vertina pasiūlymą sukurti Europos demokratijos fondą (EDF), kuris pateiktas tinkamu laiku reaguojant į mūsų kaimyninių šalių gyventojų protestus reikalaujant demokratijos; pabrėžia, kad tai turėtų būti lankstus, greitas ir tikslinės paskirties paramos mechanizmas ir papildyti jau egzistuojančias ES priemones bei ilgalaikę Europos politinių ir nepolitinių fondų ir pilietinės visuomenės organizacijų pavyzdinę veiklą, atsižvelgiant į tai, kad apčiuopiami rezultatai turėtų būti šios iniciatyvos tikslas; ragina, kad šis fondas nesidubliuotų su veiksmais, kurių jau imtasi šiuo klausimu ar su šioje srityje įgyvendinamomis Europos programomis, pavyzdžiui, Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonė; pabrėžia, kad reikėtų aiškiai apibrėžti jo kompetencijas ir organizacinę struktūrą ir kad jo institucijos ir procedūros turėtų būti lengvos ir nesudėtingos; ragina EIVT, Komisiją ir Tarybai pirmininkaujančią valstybę (Lenkiją) aiškiai atskirti busimo EDF kompetencijos sritį nuo šių priemonių ir sistemų; reikalauja, kad Europos Parlamentui būtų suteikta teisė tikrinti ir dalyvauti jo valdymo struktūroje, padėti apibrėžti metinius tikslus, prioritetus, laukiamus rezultatus ir finansinių išteklių paskirstymą plačiąja prasme, taip pat atlikti vaidmenį stebėsenos veikloje; reiškia tam tikrą susirūpinimą dėl to, kad šis būsimasis fondas galėtų būti visiškai arba iš dalies finansuojamas ne iš ES biudžeto, ir dar kartą pabrėžia, kad biudžeto valdymo institucija turi teisę stebėti ir tikrinti, kaip šis fondas panaudojamas; todėl prašo Komisijos ir Tarybos išaiškinti šį klausimą.

11.

ragina Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) ir Komisiją pagal jų naują paskatomis grindžiamą strategiją „daugiau už daugiau“ (angl. „more for more“) toliau skatinti visų rūšių politines reformas, atsižvelgiant į kiekvienos šalies partnerės ekonomikos augimo poreikius ir socialinį vystymąsi; ragina Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) ir Komisiją nustatyti aiškią metodologiją ir aiškius kriterijus EKP šalių pasiekimams, susijusiems su demokratijos skatinimu ir pagarba žmogaus teisėms (ypač žodžio, sąžinės, religijos, asociacijų ir žiniasklaidos laisvėms), įvertinti ir reguliariai rengti pakankamai išsamias ataskaitas, kuriomis remiantis fondų lėšos būtų skiriamos pagal naują rezultatais grindžiamą požiūrį „daugiau už daugiau“; prašo įtraukti šiuos vertinimus į EKP pažangos ataskaitas ir kasmet pateikti šias ataskaitas Parlamento Užsienio reikalų komitetui; pabrėžia, jog būtina užtikrinti, kad pilietinės visuomenės organizacijos sistemingai dalyvautų visuose persvarstymo proceso etapuose; laikosi nuomonės, kad šis rezultatais grindžiamas požiūris reiškia ir „mažiau už mažiau“, ir pakartoja raginimą veiksmingai įgyvendinti žmogaus teisių ir demokratijos išlygą, įtrauktą į ES susitarimus su trečiosiomis šalimis;

12.

ragina EIVT ir Komisiją suteikti daugiau informacijos apie tai, kaip bus įgyvendintas tarpusavio atskaitomybės principas;

13.

mano, kad reikėtų nuolat stebėti žmogaus teisių padėtį, ypatingą dėmesį skiriant vaikų, moterų ir mažumų teisėms, ir dialogus žmogaus teisių klausimais su šalimis partnerėmis ir kad kiekvienos šalies partnerės metinės pažangos ataskaitos priede turėtų būti pateikiamas metų padėties įvertinimas ir dialogų rezultatai, taip pat numatytas aiškus mechanizmas, pagal kurį dvišalis bendradarbiavimas būtų persvarstomas ir palaipsniui apribojamas, kai nustatomi žmogaus teisių pažeidimai; pabrėžia, kad požiūris į įvairias šalis partneres dėl žmogaus teisių padėties turi būti patikimas;

14.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares bendradarbiaujant su EKP šalimis sutelkti dėmesį į tokių ES demokratinių veikėjų tarpusavio ryšius kaip profesinės sąjungos, NVO, atitinkamos darbdavių, ūkininkų, moterų, religinio dialogo dalyvių, vartotojų, jaunimo, žurnalistų, mokytojų organizacijos, vietos valdžios institucijos, universitetai, studentų organizacijos, klimato kaitos srityje veikiančios organizacijos ir jų naujieji partneriai EKP šalyse;

15.

pabrėžia, kad žodžio laisvė ir žiniasklaidos nepriklausomumas bei pliuralizmas – tvirtos ir tvarios demokratijos ir bendrų vertybių ramsčiai; pabrėžia nepriklausomų, tvarių ir atsakingų visuomeninės žiniasklaidos paslaugų svarbą teikiant kokybišką, pliuralistinę ir įvairiapusę informaciją, ir primena, kad laisva ir nepriklausoma visuomeninė žiniasklaida visada atlieka labai svarbų vaidmenį stiprinant demokratiją, kuo aktyviau į visuomeninius reikalus įtraukiant pilietinė visuomenė, o piliečiams suteikiant galios žengti demokratijos keliu;

16.

tvirtai remia ir ragina užtikrinti laisvą informacijos srautą, sudaryti sąlygas žurnalistams veiksmingai ir laisvai dirbti, nedarant jiems politinio, ekonominio ar kito spaudimo, taip pat sukurti infrastruktūrą, kurioje būtų įmanoma plėtoti šiuolaikiškas elektronines technologijas; pritaria 2011 m. birželio 6 d. JT deklaracijai dėl interneto prieigos kaip vienos iš žmogaus teisių; šiuo atžvilgiu ragina EIVT ir Komisiją sukurti specialias priemones, skirtas padėti EKP šalių pilietinės visuomenės organizacijoms ir asmenims turėti nevaržomą galimybę naudotis internetu bei kitomis elektroninių komunikacinių technologijų formomis;

17.

pabrėžia, kad vadinamąjį Arabų pavasarį išgyvenančiose šalyse vykstant perėjimo prie demokratijos procesui moterų, jaunų žmonių ir pilietinės visuomenės dalyvavimas bei laisva ir nepriklausoma žiniasklaida bus labai svarbios, ir ragina ES padidinti paramą rengiant mokymus šiems dalyviams ir juos sutelkiant, taip pat kviečiant juos stebėti, kaip vykdomi rinkimai ir kaip veikia demokratinės institucijos ES;

18.

mano, kad visapusė ir veiksminga pagarba teisei į religijos laisvę (jos individualiajam, kolektyviniam, viešajam, privačiajam ir instituciniam aspektui) turi būti prioritetas, ypač kalbant apie regione esančias religines mažumas, kurių grupėms reikia suteikti konkrečią pagalbą;

19.

ypač pabrėžia vaikų teisių rėmimo ir vaikų apsaugos užtikrinimo svarbą, kaip įtvirtinta Lisabonos sutartyje;

20.

ragina remti demokratiškų partijų plėtrą tose kaimyninėse šalyse, kuriose vis dar siekiama demokratijos, taip pat NVO ir pilietinės visuomenės organizacijų steigimą;

21.

pabrėžia, kad svarbus tinkamas moterų atstovavimas parlamente, ministerijose, aukščiausiose valdžios institucijose, viešojo administravimo ir vietos valdžios institucijose priimant sprendimus ir akcinių bendrovių valdymo organuose; skatina EKP šalis partneres parengti ir integruoti lyčių lygybės politikos sritis bei patvirtinti veiksmų planus lyčių lygybės srityje;

22.

palankiai vertina aukšto lygio ES patariamosios grupės vykdomą darbą Armėnijoje ir tai, kad panaši grupė pradėjo veiklą Moldovoje; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją teikti tokią paramą visiems Rytų partneriams užtikrinant, kad būtų įtrauktas parlamentinis aspektas, kaip ir Armėnijos atveju; prašo patobulinti šią ES priemonę ir rekomenduoja EIVT būti tiesiogiai atsakingai už patarėjų samdą ir vadovavimą šiems patarėjams siekiant užtikrinti tinkamiausią ES žinių perdavimą Rytų partnerystės šalims;

23.

ragina Europos Komisiją padidinti Rytų partnerystės ir Viduržemio jūros šalių sąjungos projektų matomumą šalyse partnerėse ir pasistengti, kad šie projektai taptų suprantamesni tų šalių piliečiams, atskleidžiant bendradarbiavimo su ES teikiamą papildomą naudą;

24.

primena, kad ES turėtų bendradarbiauti su kaimynais su sąlyga, kad šiose šalyse bus užtikrinta demokratinė pažanga ir žmogaus teisių paisymas; todėl ragina tarptautinę bendruomenę įšaldyti savo ir tarptautinių finansų institucijų, kurioms priklauso jos narės, finansinę paramą Baltarusijos režimui, kol nebus išlaisvinti visi sulaikyti ir suimti opozicijos lyderiai, žurnalistai, kandidatai į prezidentus ir jų rėmėjai ir kol jiems nebus panaikinti kaltinimai bei grąžintos jų teisės;

25.

pritaria dabartinei oficialiai ES pozicijai dėl sankcijų Baltarusijos valdžios institucijoms, kartu stengiantis sustiprinti ryšius su Baltarusijos pilietine visuomene ir žmonėmis; šiuo atžvilgiu ragina Europos Sąjungą nukreipti savo dėmesį į visuomenę, padidinti paramą Baltarusijai, kad būtų atsižvelgta į gyventojų poreikius, taip pat sustiprinti finansinę ir techninę paramą demokratinei opozicijai, žmogaus teisių gynėjams ir pilietinės visuomenės organizacijoms, įskaitant neįregistruotas organizacijas, taip pat studentams ir laisvajai žiniasklaidai;

26.

pabrėžia, kad tvari demokratija, veikiančios ir nebiurokratinės institucijos, teisinė valstybė ir kokybiškas švietimas ne tik padeda užtikrinti stabilumą, socialinę gerovę ir sanglaudą, bet ir skatina ekonomikos augimą, nes gerėja verslo aplinka ir pritraukiamos investicijos, steigiamos naujos MVĮ ir skatinama prekyba, ekologiška ekonomika ir turizmas, o visa tai padeda kurti naujas darbo vietas ir suteikia naujų galimybių; primena, kad būtina sukurti investicijoms palankią sistemą, kurioje svarbiausia būtų teisinis stabilumas ir saugumas, taip pat kova su korupcija; šiuo tikslu ragina Europos Sąjungą skatinti, padedant pereiti prie demokratinio valdymo, įgyvendinti struktūrines reformas ekonomikos, socialinėje ir teisinėje srityse, aiškiai nurodydamas, kad demokratijos plėtra glaudžiai susijusi su socialinės ekonomikos plėtra; palankiai vertina Komisijos pavyzdines iniciatyvas, susijusias su MVĮ, regioninėmis energetikos rinkomis ir energijos vartojimo efektyvumu; mano, kad šias pastangas reikėtų perteikti daugiametėje finansinėje programoje;

27.

pabrėžia, kad siekiant palengvinti padėtį tų šalių, kurios dabar išgyvena rimtą socialinę ir ekonominę krizę, būtina nedelsiant imtis skubių priemonių, pavyzdžiui, bendrai finansuoti jau pripažintus pavyzdinius ar bandomuosius projektus arba kitus konkrečius strateginės svarbos ekonominius projektus, kuriuos galima greitai įgyvendinti vietoje ir kurie neabejotinai duotų apčiuopiamų rezultatų, ypač atsižvelgiant į šalis partneres, kuriose vykstant perėjimui prie demokratijos padidėja ekonominiai sunkumai; pabrėžia, kad tokių ES finansuojamų priemonių galima imtis tik jei visos suinteresuotosios šalys konkrečiu atveju įsipareigos laikytis tarptautinių ir ES taikomų socialinių, ekologinių ir darbo teisės standartų ir bus galima patikrinti, kaip jos jų laikosi, ir jei šiomis priemonėmis bus tiesiogiai pagerinama socialinė EKP valstybių piliečių padėtis;

28.

tvirtai pritaria subregioninio bendradarbiavimo ir tarpvalstybinių projektų skatinimui ir pabrėžia, jog būtina vystyti partnerystės principu grindžiamą papildomą dvišalį ir daugiašalį ekonominį bendradarbiavimą, kuris duotų realios naudos piliečiams ir pagerintų regiono politinį klimatą; pabrėžia, kad šis subregioninis ekonominis bendradarbiavimas turi būti didesnio integracijos projekto, skatinančio subregioninių projektų įgyvendinimą judumo, socialinės apsaugos ir aplinkos apsaugos, kultūros ir švietimo aspektais, dalis; teigia, kad ypač svarbu skatinti Pietų šalių ir atitinkamai Rytų šalių tarpusavio prekybos mainus ir jų ekonominę integraciją; mano, kad toks pagerintas partnerių bendradarbiavimas reikštų įsipareigojimą siekti Europos vertybių sukuriant gerus kaimyninius santykius ir užmezgant abiem pusėms naudingą partnerystę;

29.

ragina Komisiją remti administracinių pajėgumų didinimą užimtumo ir socialinių reikalų srityse, ypatingą dėmesį atkreipiant į teisės tarnybų, kurios padės užtikrins geresnį pasirengimą šių reformų vykdymui, pajėgumus;

30.

pabrėžia profesinių sąjungų ir socialinio dialogo svarbą kaip EKP šalių partnerių demokratijos plėtros dalį; skatina stiprinti profesinių sąjungų teises šiose šalyse; pažymi, kad socialinis dialogas gali atlikti labai svarbų vaidmenį kovojant su socialiniais ir ekonominiais regionų iššūkiais;

31.

primena, kad reikia užtikrinti, jog minimalus atlyginimas, nustatomas pagal nacionalinę praktiką, suteiktų pakankamą pragyvenimo lygį darbuotojams ir jų šeimoms, ir kad atskaitymai iš atlyginimų neturėtų atimti darbuotojų ir jų išlaikomų asmenų pragyvenimo šaltinio;

32.

pažymi, kad reikėtų numatyti tinkamą darbo sutarties nutraukimo terminą, atsižvelgiant į darbuotojo tarnybos trukmę;

33.

pažymi, kad Europos Sąjunga turi teikti ypatingą svarbą decentralizuotam bendradarbiavimui vietos lygmeniu, sudarytam iš mažų projektų, kurie nedelsiant ir akivaizdžiai pagerintų kaimyninių šalių gyventojų gyvenimo kokybę, taip užtikrinant demokratinės pažangos stiprinimą visoje tų šalių teritorijoje;

34.

ragina Komisiją vadovautis Skurdo mažinimo strategijos dokumentais kaip pagrindinėmis neturtingų šalių augimo ir sąžiningo turto padalijimo pagal šalies poreikius politikos gairėmis vidutiniu laikotarpiu;

35.

pabrėžia, kad derybos dėl asociacijos susitarimų suteikia galimybę skatinti reformas; pabrėžia, kad reikėtų susieti visus tokių susitarimų komponentus, kad ES galėtų plėtoti savo ryšius visa apimančiu ir suderintu būdu; mano, kad juose reikėtų numatyti konkrečias sąlygas, tvarkaraščius ir rezultatyvumo rodiklius, kurie turėtų būti reguliariai stebimi; pabrėžia, kad į šiuos susitarimus reikia įtraukti realias ir apčiuopiamas paskatas partneriams, kad reformų procesas taptų patrauklesnis;

36.

pažymi, kad prekių ir paslaugų prekybai turėtų būti taikoma diferenciacija ir ragina EKP šalis partneres siekti sudaryti tokias sąlygas, kurios leistų įsteigti išsamias ir visapusiškas laisvosios prekybos erdves (IVLPE), ir ragina ES padėti joms įgyvendinti reformas ir atverti savo vidaus rinką, atsižvelgiant į būtiną saugos ir kokybės sąlygų suderinimą su Europos standartais, kartu laipsniškai ir proporcingai atverti savo rinkas dėl abipusės naudos; pabrėžia, kad ES taip pat turėtų įvertinti kiekvienos šalies politines, socialines ir aplinkos apsaugos sąlygas ryšium su jų dalyvavimu būsimoje IVLPE ir galiausiai apibrėžti laipsniškus jos įgyvendinimo veiksmus, užtikrinant tarptautinių darbo konvencijų ir konvencijų dėl vaikų darbo įgyvendinimo stebėseną; pabrėžia, kad prekybiniai ryšiai, visų pirma IVLPE, atsižvelgiant į jiems keliamus reikalavimus, turėtų būti suvokiami kaip priemonė, kuria stiprinamas EKP šalių įsipareigojimas siekti demokratinių vertybių, ir kaip sąlygotumo principo dalis; kartu remia visų Rytų partnerystės programos valstybių siekį tapti tikrosiomis PPO narėmis;

37.

pabrėžia, kad europiniai siekiai, įskaitant Europos Sąjungos sutarties 8 straipsnį bei Rytų partnerystės programos šalių narystės siekimas pagal ES sutarties 49 straipsnį, galėtų būti paskata reformoms įgyvendinti šiose šalyse ir toliau stiprinti jų įsipareigojimą siekti bendrų vertybių ir principų, pvz., demokratijos, teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms ir gero valdymo; mano, kad asociacijos susitarimų sudarymas gali būti svarbus žingsnis tolesniame politiniame procese ir sustiprintu ryšius su Europa, keičiantis geriausia patirtimi ir vedant bendrą politinį ir ekonominį dialogą;

38.

dar kartą patvirtina, kad Pietų partnerystės tikslas yra suartinti dviejų Viduržemio jūros regiono pusių šalis, siekiant, kad šis regionas taptų taikos, demokratijos, saugumo ir gerovės erdve 800 mln. regiono gyventojų, ir siekti ES ir jos partnerėms pasiūlyti veiksmingą dvišalę ir daugiašalę sistemą, kuri atremtų demokratijos, socialinius ir ekonominius iššūkius, skatintų regioninę integraciją, ypač prekybos srityje, ir užtikrintų bendrą ir visiems naudingą vystimąsi, bei padėti šalims partnerėms kurti demokratines, pliuralistines ir pasaulietines valstybes, būtent įgyvendinant institucinių pajėgumų stiprinimo programas, taip pat sudarant abiem pusėms naudingus, suderintus ir ambicingus prekių ir paslaugų prekybos susitarimus, prieš tai atlikus atitinkamus poveikio tyrimus, kurių pagrindu būtų galima sukurti IVLPE, kurios neabejotinai taps pirmuoju žingsniu kuriant didelę Europos ir Viduržemio jūros regiono ekonominę erdvę, kuri taip pat padėtų spręsti mūsų pietinių kaimyninių šalių ekonomines problemas ir palengvintų Pietų šalių tarpusavio integraciją; prašo Komisijos ir Tarybos palengvinti šešių priemonių paketų, pateiktų 2011 m. kovo 30 d. Komisijos dokumente dėl prekybos ir investicijų iniciatyvų, skirtų pietinių Viduržemio jūros regiono šalių partnerėms, įgyvendinimą;

39.

skatina nustatyti objektyvius ir privalomus kriterijus, pagal kuriuos suteikiamas „aukštesnio lygio statusas“; pabrėžia, kad reikia patikslinti teises ir pareigas, susijusias su šiuo dvišaliu įsipareigojimu šalims partnerėms ir Europos Sąjungai;

40.

pabrėžia, kad į sutartinius santykius su visomis EKP šalimis turi būti įtrauktos nuostatos dėl žmogaus teisių pakomitečio formos reguliaraus forumo, siekiant spręsti žmogaus teisių klausimus; ragina EIVT kuo labiau pasinaudoti šiomis nuostatomis ir įtraukti esamus pakomitečius į visas derybas;

41.

pabrėžia, kad ES turėtų skatinti Europos išorės ir vidaus politikos sąveiką, ypač derindama teisės aktus, kuriais siekiama kurti darbo vietas, mažinti skurdą, modernizuoti darbo politiką, didinti energetinį saugumą, energijos vartojimo efektyvumą, atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą ir aplinkos apsaugą, gerinti socialinę apsaugą, kurti gerovę, stiprinti teisingumą ir palengvinti prekybą, atsižvelgiant į įvairinimo principą;

42.

mano, kad padalijus bendras erdves reikia tinkamai padalyti ir atsakomybę ir ragina labiau bendradarbiauti, ypač kalbant apie tarpvalstybinius politikos ir problemų aspektus; šiuo tikslu ragina stiprinti regioninius ir tarpvalstybinius sektorių bendradarbiavimo aspektus;

43.

palankiai vertina didesnę šalių partnerių sąveiką įvairiose srityse ES agentūrose; ragina Komisiją pateikti aiškų ir išsamų atitinkamų agentūrų, su kuriomis gali bendradarbiauti kaimyninės šalys, ir programų, kuriose jos gali dalyvauti, sąrašą bei šio diferencijuoto dalyvavimo pobūdžio, finansinio indėlio ir jam taikytinų metodų apžvalgą;

44.

reiškia paramą tolesniam bendradarbiavimui tokiuose sektoriuose, kaip, pvz., MVĮ, moksliniai tyrimai, technologinė plėtra ir inovacijos, IT sistemų saugumas, kosmosas ir turizmas, ir pabrėžia naudą, kurią ES ir kaimyninėms šalims teikia bendro mokslinių tyrimų programavimo iniciatyvos; palankiai vertina Komisijos pasiūlymus dėl bendros žinių ir inovacijų erdvės ir IRT paremtos skaitmeninės ekonomikos plėtojimo ir ragina valstybes nares ir kaimynines šalis patvirtinti savo įsipareigojimą siekti šio plėtojimo; pakartoja, kad svarbūs ES ir jos kaimyninių šalių veiksmingi prekybos ir investavimo palengvinimo mechanizmai, siekiant stiprinti prekybos partnerystes ir sudaryti sąlygas ekonominės veiklos vykdytojams, visų pirma MVĮ, susipažinti su tinkama ir patikima informacija apie šalyse partnerėse esančias prekybos ir investavimo sąlygas;

45.

palankiai vertina Europos kaimynystės politikos bendradarbiavimo energetikos klausimais aspekto sustiprinimą; pabrėžia, jog svarbu, kad ES dalytųsi patirtimi, susijusia su energetikos sektoriaus reformomis, su kaimyninėmis šalimis; mano, kad būtina didinti energijos vartojimo efektyvumą ir skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą; reikalauja energijos tiekimo saugumo įvairinant šaltinius ir valdant paklausą, užmezgant glaudesnius ryšius su pagrindiniais tiekėjais ir tranzito valstybėmis ir derinimo su branduolinės saugos priemonėmis, visų pirma regionuose, kuriems būdingas didelis seisminis aktyvumas, kartu didinant skaidrumą, siekiant užtikrinti, jog visiškas suderinamumas su tarptautiniais susitarimais dėl aplinkos apsaugos ir branduolinės saugos lieka ES energetikos politikos prioritetu ir kad suderintos ES išorės energetikos politikos pagrindinis prioritetas vis dar teikiamas ir rytinėms, ir pietinėms kaimynėms; ragina imtis veiksmingų priemonių, skirtų užtikrinti, kad energetikos srityje būtų laikomasi solidarumo principo;

46.

palankiai vertina pasiūlymą sukurti Europos energijos bendriją ir mano, kad ji galėtų būti svarbus žingsnis siekiant bendradarbiauti su mūsų kaimynėmis; pabrėžia svarbų pietinių kaimyninių valstybių vaidmenį tiekiant energiją įvairioms valstybėms narėms; pažymi, kad būtina skatinti Europos ir Viduržemio jūros regiono tinklų sujungimą dujų ir elektros sektoriuose; pabrėžia „Nabucco“ projekto ir spartaus jo įgyvendinimo, taip pat suskystintų gamtinių dujų transportavimo įgyvendinant AGRI projektą strateginę svarbą; ragina Komisiją skatinti, taip pat investicijomis, modernių energetikos tinklų ir infrastruktūros tarpusavio jungčių su ES kaimynėmis tiesimą, modernizavimą ir vystymą;

47.

pabrėžia ES paramos svarbą sprendžiant aplinkos problemas kaimo vietovėse, ypač tvarkant didžiulius kiekius sandėliuojamų naudoti nebetinkamų pesticidų, kurie kelia didelio masto cheminės taršos pavojų;

48.

remia tolesnį bendradarbiavimą transporto srityje, įskaitant tvirtesnį ES ir šalių partnerių infrastruktūros tinklo susiejimą, siekiant palengvinti žmonių ir prekių mainus, kurio galima pasiekti glaudesne rinkos integracija ir geresniais infrastruktūros ryšiais;

49.

mano, kad tarptautinis, regioninio lygmens ir tarpregioninis kultūrinis bendradarbiavimas, pagrįstas tikru kultūrų dialogu, ir įtraukiantis visus visuomenės dalyvius (kultūros valdžios institucijas, institucijas, kultūros organizacijas ir asociacijas)yra svarbus; ragina Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) ir Komisiją koordinuoti išorės politikos kultūrinių aspektų strateginį išdėstymą, siekiant papildomumo su valstybių narių išorės kultūros politika;

50.

primygtinai pabrėžia ryšį tarp Sąjungos ir EKP šalių mainų ir bendradarbiavimo kultūros, švietimo ir sporto srityse ir atviros pilietinės visuomenės, demokratijos ir teisinės valstybės kūrimo ir sustiprinimo bei pagrindinių laisvių ir žmogaus teisių skatinimo; pabrėžia, kad abipusis bendradarbiavimas šiose srityse suteikia pridėtinę naudą tiek Sąjungai, tiek ir EKP šalims;

51.

mano, kad skatinimas dalyvauti ES kultūros programose prisideda prie materialios ir nematerialios plėtros EKP šalyse, todėl pabrėžia programų, pavyzdžiui, MEDIA MUNDUS, ir projektų, vykdomų pagal Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungą ir Rytų partnerystės kultūros programą, svarbą; todėl atkreipia dėmesį, kad į kultūros ir judumo programas taip pat reikėtų įtraukti menininkus ir bestudijuojančius šią profesiją; pritaria kultūros vizų, skirtų EKP šalių menininkams ir kitiems kultūros srities profesijos atstovams, sukūrimui; taip pat prašo Komisijos pateikti iniciatyvą dėl trumpalaikių vizų siekiant kultūros sektoriuje panaikinti kliūtis ir trukdžius judumui;

52.

pabrėžia būtinybę pagal EKP sustiprinti bendradarbiavimą, skirtą sporto vystymuisi minėtose šalyse, atsižvelgiant į mokomąją sportinės veiklos vertę; ragina valstybes nares ir Europos institucijas siekti laisvo sportininkų judėjimo pasauliniu mastu, pradedant tai įgyvendinti EKP šalyse;

53.

ragina atlikti esamų programų įvertinimą, siekiant užtikrinti veiksmingą išteklių panaudojimą įgyvendinant ES tikslus ir siekius; remia Komisijos vidaus išteklių suvienodinimą dėl skirtingų naudojamų programų ir projektų, susijusių su kultūra ir švietimu;

54.

pabrėžia TEMPUS IV programos pridėtinę vertę skatinant bendradarbiavimą ir siekiant modernizuoti Sąjungos kaimyninių šalių švietimo sistemas ir ragina Komisiją remti šią programą kitoje daugiametėje finansinėje programoje;

55.

siekia glaudaus šalių partnerių bendradarbiavimo vykdant Europos mokymo fondo ir Švietimo, garso ir vaizdo bei kultūros vykdomosios įstaigos veiklą;

56.

pažymi, kad Rytų partnerystės ir Viduržemio jūros šalių sąjungos jaunimo aspekto stiprinimas – tai svarbi investicija į būsimus ES ir EKP santykius, nes sudaromos didelės galimybės ateičiai, šalių partnerių demokratizacijos procesui ir jų teisės aktų derinimui su Europos standartais; pakartoja, kad 2012 m. skiriant papildomą finansavimą programoms „Erasmus Mundus“ ir „Veiklus jaunimas“ iš 2012 m. ES biudžeto turėtų būti paskatintas aukštojo mokslo institucijų bendradarbiavimas, pagerinti akademinių darbuotojų ir studentų mainai ir sukurti tinklai, kuriais bus stiprinami NVO pajėgumai Europos ir Europos kaimynystės politikos šalių jaunimo srityje;

57.

mano, kad Europos ir Viduržemio jūros regiono universitetas (EMUNI) sudaro unikalias sąlygas ir galimybę didinti bendradarbiavimą su Pietų kaimyninėmis šalimis aukštojo mokslo ir studentų judumo srityje, būtent šiuo metu, kai itin svarbu sustiprinti santykius su Pietų partnerystės šalimis, visų pirma jų jaunąja karta; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad EMUNI galimybės turėtų būti kuo labiau plečiamos;

58.

ragina Europos Komisiją priimti Europos Parlamento pasiūlymą, pateiktą reaguojant į Arabų pavasario įvykius, siekiant sukurti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių „Erasmus“ programą, kuri, jei būtų įgyvendinama sėkmingai, galėtų būti įgyvendinama ir kaimyninėse šalyse; šiuo tikslu apgailestauja, kad Europos Komisijos pasiūlymai yra silpni ir jais numatoma, nepaisant 2011 m. rugsėjo 27 d. pranešimų, labai mažas programos „Erasmus Mundus“ stipendijų didinimas;

59.

ragina Europos Komisiją priimti Europos Parlamento pasiūlymą, pateiktą reaguojant į Arabų pavasario įvykius, siekiant sukurti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių programą „Leonardo da Vinci“, skirtą skatinti jaunimo judumui, kad jaunimas galėtų įgyti profesinės patirties užsienyje, taip prisidedant prie kovos su jaunimo nedarbu, kuris yra labai paplitęs Europos ir Viduržemio jūros regiono šalyse;

60.

dar kartą patvirtina, kad itin remia ES finansuojamą EKP stipendijų universitetų absolventams iš EKP ir ES šalių projektą Europos kolegijoje; mano, kad tai padės parengti būsimus Europos ir kaimyninių šalių veikėjus, kurie būtų visapusiškai susipažinę su ES politikos esme ir dvasia, teise ir institucijomis, ir profesionaliai pasirengę atlikti darbą, susijusį su ES ir EKP; ragina šalis partneres, kurių piliečiams skiriamos tokios stipendijos, pasinaudoti šių žmonių žiniomis ir patirtimi, įdarbinant juos nacionalinėje administracijoje ir pasiūlant atitinkamas darbo sąlygas;

61.

pabrėžia, kad vietos valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant demokratinį mūsų šalių partnerių vystymąsi; taigi ragina Komisiją stiprinti ir plėtoti TAIEX (Techninės pagalbos ir informacijos mainų programa) ir porinius projektus su ES ir šalių partnerių vietos valdžios institucijomis;

62.

primena, kad ES turėtų gerinti migracijos valdymą ir gauti iš jos didžiausią abipusę naudą vystymosi tikslais, inter alia užtikrindama geresnes sąlygas teisėtiems migrantams įsitvirtinti ES ir spręsdama pagrindines neteisėtos migracijos priežastis šalyse partnerėse; mano, kad ES turi remti teisėtą darbo jėgos migraciją sudarydama judumo partnerystes, atsižvelgiant į demografinę, sociologinę ir profesijų pusiausvyrą, ir skatinti ES ir trečiųjų šalių mainus specialistais; ragina valstybes nares vertinti diskusijas judumo klausimais kaip svarbų kaimynystės politikos aspektą, kad jose dėmesys nebūtų sutelkiamas visų pirma į saugumo problemas; pabrėžia, kad svarbu užkirsti kelią nelegaliai imigracijai ir patraukti už prekybą žmonėmis atsakingas organizacijas baudžiamojon atsakomybėn;

63.

mano, kad ES turėtų toliau paraleliai ir itin skaidriai rengti susitarimus dėl vizų išdavimo supaprastinimo ir readmisijos, siekiant laipsniškai kiekvienu atveju pereiti prie bevizio režimo, kai tik bus įvykdytos visos sąlygos; taip pat prašo sudaryti materialias sąlygas, kad būtų galima geriau atsižvelgiant į žmogaus teises suteikti ir atnaujinti vizas; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad jaunimo ir studentų judumui reikėtų teikti pirmenybę; pabrėžia, kad Rytų partnerystės šalims reikėtų parengti privilegijuotą ES pasiūlymą dėl vizų režimo liberalizavimo, atsižvelgiant į jo įvedimo tvarkaraštį ir šio pasiūlymo turinį; pabrėžia, kad suteikiant prieglobstį, būtina visapusiškai laikytis tarptautinių įpareigojimų ir pareigų bei ES standartų, ypač susijusių su žmogaus teisėmis;

64.

todėl primena, kad valstybės narės privalo laikytis negrąžinimo principo ir dėti visas pastangas, kad būtų sudarytos sąlygos prieinamos, teisingos ir saugančios Europos prieglobsčio sistemos sukūrimui;

65.

ragina valstybes nares ir ES ratifikuoti Protokolą dėl migrantų kontrabandos sausuma, jūra ir oro transportu, papildantį Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą; mano, kad persvarstant Europos kaimynystės politiką turėtų būti supaprastintas specialių priemonių šiose srityse priėmimas; pritaria Komisijos pastaboms apie migracijos dėl šeiminių priežasčių padėtį ir palankiai vertina būsimą žaliąją knygą šia tema;

66.

pabrėžia, kad ypatingą dėmesį reikia skirti jaunimui ir pažymi, jog būtina stiprinti „Judaus jaunimo” programos ir EKP sąveiką; pabrėžia, kad ES turėtų stiprinti bendradarbiavimą akademinio švietimo ir profesinio mokymo srityse, nedelsiant plėtoti ir didinti stipendijų programas ir studentų, absolventų, mokytojų ir akademikų judumą, skatindama aukštojo mokslo ir profesinio mokymo įstaigų mainus ir viešojo bei privataus sektoriaus partnerystę mokslinių tyrimų ir įmonių srityje; mano, kad itin svarbu sukurti lankstesnes, spartesnes vizų išdavimo tokių programų dalyviams procedūras; pabrėžia, kad būtina tęsti veiklą abipusio kvalifikacijos pripažinimo ir švietimo sistemų srityje su EKP šalimis partnerėmis, ypač siekiant, kad aukštojo mokslo diplomai ir standartai būtų pritaikyti prie Europos aukštojo mokslo erdvės; pabrėžia, kad labai reikalinga struktūrinė informacijos politika, siekiant informuoti EKP šalių partnerių piliečius apie galimybes dalyvauti ES programose;

67.

ragina Tarybą ir Komisiją sukurti struktūrinį dialogą su trečiųjų šalių valdžios institucijomis siekiant suformuoti visuotinės naudos požiūrį, susijusį su judumu, supaprastinti vizų išdavimo formalumus, labiau pasinaudoti ES vizų kodekso teikiamomis galimybėmis, kartu gerinant ir harmonizuojant paraiškų teikimo procesą, kad būtų užtikrintos lygios ir teisingos sąlygos pareiškėjams visose valstybėse narėse, ypač dėmesį sutelkiant į paramos vystymuisi, saugumo, teisėtos migracijos ir neteisėtos migracijos tarpusavio priklausomybės poveikį, kaip apibrėžta pagal visuotinį požiūrį į migraciją; ragina ypač stengtis užtikrinti, kad šalys partnerės nepatirtų neigiamo protų nutekėjimo poveikio;

68.

ragina ES didinti prieinamumą prie ES lėšų ir jų skyrimą projektams, kuriais siekiama informuoti migrantus apie jų teises ir pareigas ir apsaugoti jų teises, ypač atkreipiant dėmesį į nelydimų nepilnamečių, moterų ir kitų pažeidžiamų grupių teises; taigi prašo Komisijos pateikti Europos Parlamentui išsamią ataskaitą dėl ES lėšų, skirtų kaimyninėms šalims, panaudojimo, taip pat ir dėl lėšų panaudojimo pagal Komisijos teminę programą „Bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis migracijos ir prieglobsčio srityse“;

69.

primena savo įsitikinimą, kad Europos kaimynystės politika gali būti veiksminga tik tokiu atveju, jei bus sukurta sąveika tarp dvišalio ir daugiašalio lygmens; taigi teigia, kad būtina stiprinti daugiašalį EKP aspektą ir jam skirti daugiau Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės lėšų;

70.

pritaria pasiūlymui strategiškiau išnaudoti daugiašalę programą siekiant pagerinti dvišalius partnerių santykius ir tikisi, kad bus imtasi konkrečių priemonių įgyvendinant šį pasiūlymą; šiuo atžvilgiu labai viliasi, kad iki metų pabaigos Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė ir Komisija pateiks gaires, kuriose bus nurodyti tikslai, priemonės ir veiksmai;

71.

mano, kad reikėtų toliau stiprinti ir plėtoti daugiašalį Rytų partnerystės aspektą, įskaitant Pilietinės visuomenės forumą; atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu užmegzti naudingą dialogą su Turkija ir Rusija bendrų interesų regioniniais klausimais ir, visų pirma, saugumo klausimais;

72.

atkreipia dėmesį, kad regionų vaidmuo yra lemiamas siekiant užtikrinti ilgalaikių socialinių ir ekonominių reformų sėkmę ir tvarų vystymąsi; pabrėžia, kad EKP turėtų būti suvokiama plačiai, siekiant skatinti ekonomikos vystymąsi pasienio teritorijose; mano, kad teritorinio bendradarbiavimo principai taip pat turi būti taikomi išorės sienoms ir yra labai svarbi ES ekonomikos augimo didinimo ir bendrų ES EKP politinių tikslų siekimo priemonė; laikosi nuomonės, kad įgyvendinant naująją EKP politiką reikia atsižvelgti į makroregionines ES strategijas ir kad reikėtų visapusiškai išnaudoti ES kaimynines šalis apimančių ES makroregionų teikiamas galimybes siekiant užtikrinti geresnį prioritetų ir ES bei EKP šalims skirtų bendro intereso projektų koordinavimą, siekiant pasiekti rezultatų, kurie būtų naudingi abiem šalims, ir kuo geriau panaudoti investuotas lėšas;

73.

pabrėžia puikų euroregionų vaidmenį siekiant sanglaudos politikos tikslų ir ragina Komisiją skatinti ir padėti juos plėtojant, ypač pasienio regionuose, siekiant padidinti euroregionų vaidmenį EKP politikoje;

74.

pabrėžia didelį Europos teritorinio bendradarbiavimo grupių (ETBG), kuriose dalyvauja už ES išorės sienų esančių regionų atstovai, potencialą; skatina su kaimyninėmis trečiosiomis šalimis sudaryti konkrečius susitarimus dėl nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos šių šalių nacionalinės teisės aktais būtų leidžiama įtvirtinti ETBG struktūras, priėmimo ir sudaryti tarpvalstybinius susitarimus, kuriais remdamosi trečiųjų šalių vietos ir regioninės valdžios institucijos galėtų dalyvauti ETBG veikloje;

75.

mano, kad ateityje pagal EKP turėtų būti atsižvelgiama į atokiausių regionų vaidmenį ES išorės santykių politikoje; pažymi, kad jie suteikia realią galimybę paveikti ES išorės politiką, nes sudaro sąlygas ES palaikyti glaudesnius santykius su dideliu skaičiumi trečiųjų šalių ir spręsti sudėtingas problemas, kaip antai neteisėta migracija; ragina Komisiją siekti didesnio lankstumo atrinktų sanglaudos politikos projektų inovacinių finansavimo sistemų srityje, kad projektai galėtų būti įgyvendinami Europos regionuose ir trečiosiose šalyse ir duotų joms naudos;

76.

pabrėžia, kad svarbus platesnis geografinis ir strateginis požiūris aptariant EKP ateitį, ir primena, kad, atsižvelgdama į 2006 m. sausio 19 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Europos kaimynystės politikos, 2007 m. lapkričio mėn. ES sukūrė konkrečias politikos kryptis dėl Atlanto vandenyno salų valstybių, kurios ribojasi su ES atokiausiais regionais prie Europos žemyno ir kuriose aktualūs ypatingi geografinio artumo, kultūrinio ir istorinio bendrumo bei abipusio saugumo klausimai; palankiai vertina aukštą pasiektų rezultatų lygį ir jau įgyvendintų konkrečių politikos krypčių dinamiškumą, būtent ES ir Žaliojo Kyšulio ypatingąją partnerystę; ir ragina ES toliau stiprinti dialogą ir politinę konvergenciją su šiomis šalimis, taip pat remti šių šalių pastangas įtvirtinant politines, socialines ir ekonomines reformas;

77.

supranta, kad Komisijos Regioninės politikos generalinis direktoratas yra sukaupęs didžiulę ERPF valdymo patirtį, ir yra įsitikinęs, kad siekiant EKPP tikslų būtų naudinga remtis Regioninės politikos generalinio direktorato patarimais dėl lėšų valdymo; todėl mano, kad šių finansinių priemonių, susijusių su tarpvalstybinio bendradarbiavimo programomis, valdymas turėtų būti grąžintas Regioninės politikos generaliniam direktoratui, kuris anksčiau už jį buvo atsakingas;

78.

palankiai vertina 2011 m. rugsėjo 30 d. įvykusiame Varšuvos Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime priimtą bendrą deklaraciją, taip pat deklaraciją dėl padėties Baltarusijoje, visų pirma atsižvelgiant į demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės principus, įsipareigojimą stiprinti ekonominius ir politinius dvišalius santykius, įskaitant pasiryžimą siekti pažangos derybose dėl asociacijos susitarimų, daugiašalio partnerių bendradarbiavimo stiprinimą ir judumo palengvinimą bei įsipareigojimą paspartinti įgyvendinimo procesą, kad šalių partnerių visuomenė pajustų akivaizdžią naudą;

79.

mano, kad Rytų partnerystės stiprinimas bus svarbiausias ES pasienio regionų vystymosi veiksnys; pabrėžia, kad Rytų partnerystė ir regioninė plėtra turi būti neatsiejamos ir padėti skatinti dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą, pvz., sudaryti laisvosios prekybos susitarimus, taip pat įgyvendinti tinkamai finansuojamus bendrus projektus, pvz., kultūros ir pilietinės visuomenės mainų projektus;

80.

pabrėžia, kad svarbu ir toliau remti regioninį bendradarbiavimą Juodosios jūros srityje ir toliau plėtoti Juodosios jūros regionui skirtą ES strategiją; pabrėžia ES Juodosios jūros politikos sričių ir Rytų partnerystės tarpusavio papildomumą; ragina Komisiją ir EIVT teigiamai išnaudoti skirtingus dviejų iniciatyvų aspektus ir visais lygmenimis išaiškinti, kaip šis aukštas tarpusavio papildomumas gali būti geriausiai panaudotas;

81.

pabrėžia Viduržemio jūros šalių sąjungos kaip nuolatinio dialogo ir bendradarbiavimo forumo ir demokratijos skatinimo priemonės svarbą; ragina, kad (busimoji) Viduržemio jūros regionų sąjungai pirmininkaujanti šalis pasiryžtų siekti pradžioje nustatytų plataus užmojo tikslų ir prisidėtų prie veiksmingos Europos kaimynystės politikos plėtros Viduržemio jūros baseine; mano, kad Viduržemio jūros šalių sąjunga turi skatinti sveiką ekonominę, socialinę ir demokratinę plėtrą ir sukurti tvirtą bendrą pagrindą glaudžiam ES ir jos pietinių kaimynių regioniniam bendradarbiavimui; palankiai vertina tai, kad Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga suteikia galimybę stiprinti dvišalės ir regioninės politikos papildomumą, siekiant veiksmingiau įgyvendinti Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių bendradarbiavimo tikslus, grindžiamus abipusiu bendrų vertybių pripažinimu taikios, saugios ir klestinčios erdvės kūrimu; ypač palankiai vertina naujojo ES Tarybos generalinio sekretoriaus įsipareigojimą dirbti ir pateikti Viduržemio jūros šalių sąjungos projektus demokratijos ir pilietinės visuomenės srityse; atsižvelgiant į dabartinę padėtį, palankiai vertina Kaimynystės investicinei priemonei skiriamo bendro biudžeto didinimą;

82.

primena, kad svarbu, kad EKP daugiašaliu aspektu remtų veiksmingą ir greitą konkrečių Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos projektų, duodančių apčiuopiamos naudos ir skirtų bendram vystymosi ir integracijos procesui, įgyvendinimą, būtent bendrai finansuojant galimybių studijas ir remiant platesnį lengvatinių paskolų naudojimą;

83.

ragina Komisiją ir EIVT išnagrinėti EKP ir pagrindinių regiono veikėjų, visų pirma Turkijos, kaimynystės politikos sričių institucinės sąveikos galimybes; primena Ankaros siekius įkvėpti ir padėti įvykti perėjimui prie demokratijos ir socialinėms bei ekonominėms reformoms pietinėse kaimyninėse šalyse; pažymi, kad Turkijos institucijų ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimu įgyvendinant EKP priemones būtų sukurta unikali sąveika ir jos nauda, ypač tokiose srityse kaip institucijų kūrimas ir pilietinės visuomenės plėtra; mano, kad praktinį bendradarbiavimą būtų galima papildyti struktūriniu ES ir Turkijos dialogu siekiant suderinti atitinkamas kaimynystės politikos sritis; siūlo, kad panašus pasiūlymas dėl bendradarbiavimo remiantis EKP programa iš esmės turėtų būti išplėstas Rusijai ir kitoms suinteresuotosioms šalims;

84.

primena, kad taikus regioninių karinių konfliktų, įskaitant vadinamuosius įšaldytus konfliktus, sprendimas yra būtina demokratijos įtvirtinimo, pagarbos žmogaus teisėms, klestėjimo ir ekonominio augimo sąlyga, o todėl turėtų būti svarbiausiu ES interesu;

85.

primena, kad ES turėtų aktyviau, nuosekliau bei konstruktyviau dalyvauti sprendžiant regioninius konfliktus, inter alia, įsitraukiant EIVT, ir parengti daugiau pasitikėjimą didinančių priemonių, taikyti susitaikymo ir tarpininkavimo priemones, svarstyti naujus pragmatinius ir novatoriškus metodus, įskaitant visuomenės informavimo strategijas šalyse partnerėse, skatinti Europos pilietinės taikos korpuso ir vietinio tarpininkavimo veiklą, remti pilietinę kultūrą, ypač vaikų ir jaunimo mokymą, švietimą ir jų dalyvavimą, dialogą tarp bendruomenių ir jų viduje, įtraukti pilietinės visuomenės organizacijas, kurti tarpvalstybinius projektus, stiprinti gerus kaimyninius santykius; primena, kad strategiškai svarbu stiprinti politinį bendradarbiavimą saugumo ir kovos su terorizmu ir ekstremizmu srityse;

86.

mano, kad būtinas tarpkultūrinis ir įvairių religijų dialogas siekiant padidinti tarpusavio supratimą, pagarbą, solidarumą ir toleranciją su kaimyninėmis šalimis partnerėmis ir tarp jų; ragina, kad įgyvendinant pasiūlytas naujas EKP priemonės ypač daug dėmesio būtų skiriama jų rėmimui;

87.

atsižvelgdamas į Šiaurės Afrikos revoliucijų rezultatus, pabrėžia, kad svarbu teikti paramą pereinamojo laikotarpio teisingumui ir ragina visas šalis partneres bendradarbiauti tarptautinio teisingumo srityse, visų pirma su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu (TBT);

88.

primygtinai ragina išsaugoti regioninį požiūrį ir palankiai vertina sprendimą paskirti ES specialųjį įgaliotinį ir Pietų Kaukaze, ir pietiniame Viduržemio jūros regione, ir įsteigti pietinių Viduržemio jūros regiono šalių darbo grupę; mano, kad reikėtų apsvarstyti panašios darbo grupės įsteigimą Pietų Kaukazo šalims; pabrėžia, kad būtina užtikrinti, jog būtų skiriami pakankami ištekliai ES atliekant proaktyvų vaidmenį „5+2“ derybose Padnestrėje, ypač pasibaigus ES specialiojo įgaliotinio įgaliojimams;

89.

pabrėžia, kad regioniniai konfliktai negali būti svarstomi neatsižvelgiant į kultūrinį aspektą; ragina įgyvendinti suderintą strategiją remiantis „Bouclier bleu“ strategija, pagal kurią kultūra atlieka svarbų vaidmenį konfliktų prevencijos ir taikos atkūrimo srityse;

90.

palankiai vertina darbą, kurį tarptautinės organizacijos, ypač ESBO ir JT agentūros, atlieka vietoje konfliktinių situacijų metu ir po konflikto, taip pat skatindamos tvarų vystymąsi visose kaimyninėse šalyse, ypač ilgalaikę JT paramos ir darbo agentūros (UNRWA) paramą Palestinos pabėgėliams;

91.

remia Sąjungos humanitarinės ir vystymosi pagalbos, taip pat taikos palaikymo Rytų partnerytės šalyse veiksmus, ypač remia svarbų ES indėlį į Jungtinių Tautų Paramos ir darbo agentūros Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA) veiklą; tačiau apgailestauja, kad šie veiksmai dar nesustiprino ES, kaip pagrindinės politinės veikėjos Artimuosiuose Rytuose, vaidmens; ragina EIVT ir Komisiją dėti visas pastangas, kad Sąjungos buvimas ir veiksmai šiame regione įgytų tokią politinę svarbą, kuri atitiktų lemiamus ES įsipareigojimus teikti humanitarinę ir vystymosi pagalbą;

92.

pabrėžia, kad Europos Parlamentas per savo parlamentines delegacijas ir delegacijas į parlamentines asamblėjas atlieka svarbų vaidmenį stiprinant politinį dialogą ir skatinant visapusišką laisvę, demokratines reformas ir teisinės valstybės principo taikymą kaimyninėse šalyse partnerėse ir pabrėžia, kad šie ryšiai taip pat galėtų būti panaudoti vertinant, kaip laikomasi naujų kriterijų ir pritaikant dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą remiantis įvykiais ir pažanga;

93.

dar kartą patvirtina, kad daugiašalės parlamentinės asamblėjos, kaip antai EURONEST ir Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinė asamblėja, yra ypač svarbios didinant ES ir šalių partnerių, taip pat atskirų šalių partnerių tarpusavio pasitikėjimą ir stiprinant jų ryšius, taigi ir labai padeda siekti Rytų partnerystės ir Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos tikslų; ragina EIVT ir Komisiją kiek galima labiau įtraukti EURONEST narius į daugiašales Rytų partnerystės programos struktūras ir platformas; primygtinai ragina Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinę asamblėją pripažinti teisėta VJRVS parlamentine institucija; pabrėžia, kad nepriklausomas sekretoriatas leis geriau derinti EURONEST ir Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinių asamblėjų darbą ir užtikrins, kad jis derėtų su EKP programomis, kurios numatytos įgyvendinant rytų ir pietų regioninį aspektą;

94.

ragina Europos Komisiją teikti didesnę finansinę ir techninę pagalbą bei specialistų paramą Rytų partnerystės šalių nacionalinių parlamentų administracijoms, įgyvendinant išsamią institucijų stiprinimo programą, kad būtų padidintas jų veiksmingumas, skaidrumas ir atskaitomybė, kurie itin svarbūs, jei parlamentai ketina tinkamai atlikti savo vaidmenį demokratiškuose sprendimų priėmimo procesuose;

95.

patvirtina pasirengimą priimti Baltarusijos parlamento atstovus EURONEST parlamentinėje asamblėjoje, kai tik parlamento rinkimus Baltarusijoje pripažins demokratiškais tarptautinė bendruomenė, įskaitant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO);

96.

palankiai vertina pasiūlymą sukurti naują Europos kaimynystės priemonę ir skirti EKP didesnį finansavimą, kaip buvo raginama ankstesnėse Parlamento rezoliucijose; mano, kad lėšos abiem regionams turėtų būti paskirstomos lanksčiai ir adekvačiai, išlaikant regioninę pusiausvyrą ir laikantis požiūrio, grindžiamo šalių partnerių rezultatais, įsipareigojimais ir pažanga reformų srityje, taip pat jų poreikiais ir pajėgumu; pažymi, kad didesnio lankstumo ir supaprastinimo turėtų būti siekiama užtikrinant teisę į demokratinę kontrolę ir numatant griežtesnę išlaidų priežiūrą;

97.

mano, kad svarbu užtikrinti tinkamą dėmesio Rytų ir Pietų valstybėms pusiausvyrą, visų pirma todėl, kad Rytų kaimynystės šalys įgyvendina su Rytų partnerystės politika susijusias programas bei reformas ir siekia narystės ES; vis dėlto mano, kad tokia pusiausvyra negali būti nustatoma visam laikui; visiškai palaiko diferencijuotos, teikiamos atsižvelgiant į rezultatus ir lanksčios finansinės paramos, pagrįstos realiomis reikmėmis, įsisavinimo galimybėmis ir pasiektais tikslais, principą;

98.

mano, kad EKP persvarstymas turi būti derinamas su šiuo metu atliekamu 2007–2013 m. DFP vertinimu ir derybomis dėl laikotarpio po 2013 m. ir vykdomas į tai atsižvelgiant, kad 2012 ir 2013 m. nebereikėtų atnaujinti derybų dėl kaimynystės politikos finansavimo;

99.

reikalauja gerokai padidinti ES biudžeto 4 išlaidų kategorijos viršutinę ribą Europos kaimynystės ir partnerystės priemonei, atsižvelgiant į tai, kad nepaisant tam tikros pažangos per pastaruosius metus skatinant didesnį Europos Sąjungos ir šalių partnerių bendradarbiavimą ir laipsnišką ekonominę integraciją, dar reikia daug pasiekti, nes atsiranda nauji iššūkiai ir naujos bendradarbiavimo sritys;

100.

pabrėžia, kad asignavimų, reikalingų didesniam EKP finansavimui, perskirstymas turėtų būti grindžiamas aiškiais prioritetais, todėl neturėtų pakenkti Europos Sąjungos vieninteliai reagavimo į krizę ir taikos kūrimo priemonei, Stabilumo priemonei, kaip siūlo Komisija; pažymi, kad dabartinės valstybių skolos krizės neturėtų daryti poveikio EKP finansavimui;

101.

apgailestauja, kad didelė turimų EKP lėšų dalis išleidžiama konsultacijoms, o ne projektams ir programoms vykdyti, todėl ragina sparčiai pertvarkyti šių lėšų panaudojimą įgyvendinant naująją priemonę;

102.

pabrėžia, kad tais atvejais, kai ES teikia humanitarinę pagalbą, svarbu rūpintis tinkamu perėjimu nuo atkūrimo prie atstatymo ir plėtros procesų, siekiant pataisyti kai kurias griaunamąsias revoliucijų pasekmes;

103.

mano, kad Pilietinės visuomenės forumas turėtų būti laikomas neatskiriama Europos kaimynystės priemonės dalimi; rekomenduoja svarstyti galimybę perduoti Europos kaimynystės priemonės lėšų valdymą Pilietinės visuomenės forumui, jei valstybės narės netenkins finansavimo sąlygų dėl nepatenkinamų rezultatų;

104.

pabrėžia, kad EKP atlieka labai svarbų vaidmenį remiant ES makroregionines strategijas, kaip antai ES Baltijos jūros regiono strategija ir ES Dunojaus regiono strategija, nes pagal ją teikiamas finansavimas šių strategijų išorės aspektui, svarbiausia, su kaimyninėmis šalimis susijusiai veiklai, finansuoti;

105.

atkreipia dėmesį į tai, kad išteklių paskirstymas turėtų būti grindžiamas keletu aiškiai apibrėžtų prioritetų ir išmatuojamų tikslų, dėl kurių susitaria šalys partnerės, atsižvelgdamos į šalių partnerių poreikius, ir susietas su aiškiomis sąlygomis ir jau pasiekta pažanga; pabrėžia, kad biudžeto parama turėtų būti naudojama tik jei yra patikimo biudžeto valdymo garantijos ir kad reikėtų išnaudoti visas esamas priemones, siekiant kuo labiau atsižvelgti į prioritetus; šiuo atveju pabrėžia, kad būtina tobulinti teisės aktus, kuriais reglamentuojamos viešųjų pirkimų procedūros, ir valstybės finansų valdymą EKP šalyse;

106.

pabrėžia, kad reikia laikytis nuoseklaus požiūrio į kiekvienos atskiros ES valstybės narės ir ES pagal Europos kaimynystės politikos programą kaimyninėms šalims teikiamą paramą; pritaria bet kokiam mechanizmui, kuris padėtų koordinuoti ir racionalizuoti skirtingų ES donorų EKP šalyse veiksmus, nesudarant nereikalingų biurokratinių kliūčių;

107.

pabrėžia, kad nors pagalba gali tapti svertu EKP šalims, to nepakanka siekiant užtikrinti tvarų ir nuolatinį vystymąsi; todėl ragina EKP šalis sustiprinti ir sutelkti vietinius išteklius, įdiegti skaidrias apmokestinimo sistemas, veiksmingai įtraukti privatųjį sektorių, vietos valdžios institucijas ir pilietinę visuomenę į EKP darbotvarkę ir siekti didinti savo dalyvavimą EKP projektuose;

108.

palankiai vertina Didžiojo aštuoneto valstybių sprendimą suteikti daugiau lengvatų gauti banko paskolas Pietų partnerystės šalims, kurios skatina perėjimą prie demokratinio valdymo; mano, kad 2011 m. gegužės 27 d. pagal Dovilio partnerystę priimti įsipareigojimai skatina sutelkti finansinius pajėgumus siekiant demokratijos ir vystymosi Europos Sąjungos šalyse partnerėse;

109.

ragina, atsižvelgiant į Arabų šalių pavasario įvykius ir į tai, kad kai kurios Rytų partnerystėje dalyvaujančios šalys išsižadėjo demokratijos – atsisakė atlikti ypatingą savikritišką finansinių priemonių, kurios anksčiau buvo naudojamos pagal EKKP, vertinimą, atsižvelgdamos į jų veikimą demokratijos, žmogaus teisių, valdymo, kovos su korupcija, institucijų stiprinimo ir paramos pilietinei visuomenei srityse; mano, kad ES reikalingas naujas požiūris, kad būtų sustiprintas bendradarbiavimas siekiant užkirsti kelią konfliktams;

110.

yra tvirtai įsitikinęs, kad atliekant šį persvarstymą būtina išnagrinėti finansinės paramos Palestinos Administracijai ir JT PDO klausimą ir kad kaip neatskiriama kaimynystės politikos dalis turi būti taikomas ilgalaikis šios paramos programavimas; nemano, jog yra svarus argumentas, kad dėl politinio nestabilumo regione ir taikos proceso ypatumų galima programuoti tik laikinai ir teikti paramą tik atsižvelgiant į kiekvieną atvejį atskirai;

111.

atsižvelgdamas į dabartinius skubius, ypač Pietų kaimynystės šalių, poreikius, ragina nedelsiant sudaryti Europos Parlamento ir Tarybos susitarimą dėl pasiūlymo dėl kaimynystės priemonės sustiprinimo 2012–2013 m. laikotarpiu; be to, ragina valstybes nares skubiai įvykdyti savo dvišalius įsipareigojimus pietinėms Viduržemio jūros regiono ir Rytų partnerystės šalims;

112.

primygtinai ragina Tarybą neatidėliojant pritarti teisės akto pasiūlymui iš dalies pakeisti EKPP reglamento 23 straipsnį, kurį Komisija pateikė 2008 m. gegužės mėn. ir Europos Parlamentas patvirtino 2008 m. liepos 8 d. ir kuris sudarytų galimybę iš naujo investuoti lėšas grąžintas iš ankstesnių operacijų; primena, kad dėl šios priemonės jau susitarta ir ji įtvirtinta pasiūlyme dėl EKP persvarstymo finansavimo 2011–2013 m. biudžete; ragina Komisiją apsvarstyti alternatyvius būdus, kaip užtikrinti galimybę nedelsiant panaudoti papildomas rizikos kapitalo fondų lėšas, pasitelkiant Europos investicijų banką, ir pietinėms, ir rytinėms šalims;

113.

teigiamai vertina Europos investicijų banko (EIB) vykdomą veiklą, būtent Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių investicijų ir partnerystės programą, ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) vykdomą veiklą, ir pabrėžia, kad svarbu ir būtina užtikrinti didesnę sąveiką su kitomis nacionalinėmis bei tarptautinėmis finansinėmis institucijomis, taip pat veikiančiomis tose šalyse; pritaria ERPB nuostatų pakeitimui siekiant, kad Pietų kaimynystės partnerės taip pat galėtų gauti banko paramą, taip pat siekiant, kad tarp EIB ir ERPB, kurie yra daugiausiai Europos kapitalo, užsimegztų veiksmingas bendradarbiavimo, o ne varžymosi ryšys;

114.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai-Komisijos pirmininko pavaduotojai, Europos išorės veiksmų tarnybai, valstybių narių ir EKP šalių vyriausybėms ir parlamentams ir Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos generaliniam sekretoriui.

14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/45

—

atsižvelgdamas į Europos pagrindinių teisių chartiją, Europos Sąjungos sutarties 2, 3 ir 6 straipsnius ir į atitinkamus Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2003 m. Europos saugumo strategiją (1) ir 2008 m. paskelbtą jos įgyvendinimo ataskaitą (2),

—

atsižvelgdamas į 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2002/475/TVR dėl kovos su terorizmu (3) su pakeitimais, padarytais Pamatiniu sprendimu 2008/919/TVR (4), ypač į jo 10 straipsnį dėl apsaugos ir pagalbos aukoms,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. ES kovos su terorizmu strategiją (5),

—

atsižvelgdamas į ES strategiją dėl kovos su radikalizmo skatinimu ir verbavimu terorizmui (6),

—

atsižvelgdamas į Stokholmo programą „Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (7) ir į 2010 m. balandžio 20 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams. Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų planas“ (KOM(2010)0171),

—

atsižvelgdamas į Europolo 2011 m. ataskaitą dėl terorizmo padėties ir tendencijų Europos Sąjungoje (TE-SAT 2011),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 20 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „ES kovos su terorizmu politika. Svarbiausi laimėjimai ir ateities uždaviniai“ (KOM(2010)0386),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 24 d. Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno nuomonę dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „ES kovos su terorizmu politika. Svarbiausi laimėjimai ir ateities uždaviniai“ (8),

—

atsižvelgdamas į būsimą Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „ES kovos su terorizmu politika. Svarbiausi laimėjimai ir ateities uždaviniai“ (9),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „ES vidaus saugumo strategijos įgyvendinimas. Penki žingsniai kuriant saugesnę Europą“ (KOM(2010)0673),

—

atsižvelgdamas į 1983 m. Europos Tarybos konvenciją dėl kompensacijos smurtinių nusikaltimų aukoms (CETS Nr. 116), 2005 m. Europos tarybos konvenciją dėl terorizmo prevencijos (CETS Nr. 196), 2005 m. Europos Tarybos gaires dėl teroro aktų aukų apsaugos, 2006 m. Europos Tarybos rekomendaciją (2006)8 dėl pagalbos nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims ir 2011 m. Komisijos pasiūlymą dėl direktyvos, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai (KOM(2011)0275),

—

atsižvelgdamas į Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos laikotarpio vidurio peržiūrą ir žaliąją knygą „Iššūkius paversti galimybėmis. Bendros strateginės ES mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programos kūrimas“,

—

atsižvelgdamas į įvairias savo rezoliucijas, susijusias su kova su terorizmu,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (10), ir į 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendrąją poziciją 2001/931/CFSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (11),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto bei Teisės reikalų komiteto nuomones (A7-0286/2011),

A.

kadangi po brutalių 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį paženklino vadinamasis karas su terorizmu, ypač dėl JAV požiūrio; kadangi, nors šie arba kiti panašaus masto išpuoliai įvykdyti ne Europoje, jų planavimas ir pasiruošimas jiems iš dalies vyko Europoje ir daug Europos gyventojų suprato, kad buvo pasikėsinta į jų vertybes ir gyvenimo būdą;

B.

kadangi XXI amžiuje Europos Sąjunga vis dažniau tampa teroristų taikiniu ir auka ir susiduria su nuolatine terorizmo keliama grėsme;

C.

kadangi žiaurūs teroristiniai išpuoliai, įvykdyti ES teritorijoje po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose, įskaitant 2004 m. teroristų išpuolius Madride ir 2005 m. išpuolius Londone, smarkiai paveikė ES piliečių bendro saugumo jausmą;

D.

kadangi Europolo parengtoje 2011 m. ataskaitoje apie terorizmo padėtį ir tendencijas (TE-SAT 2011) teigiama, kad teroristinių išpuolių grėsmė Europos Sąjungoje tebėra didelė, ir panašu, kad terorizmo ir organizuoto nusikalstamumo ryšiai nuolat auga, ir pažymima, jog pastebima teroristinių išpuolių, už kuriuos atsakomybę prisiima separatistų teroristinės organizacijos arba ji priskiriama joms, mažėjimo tendencija, nors jų rengiami išpuoliai vis dar sudaro teroristinių išpuolių Europos Sąjungoje daugumą;

E.

kadangi Stokholmo programoje nustatytos dvi grėsmės vidaus saugumui – tarptautinio terorizmo ir organizuoto nusikalstamumo – ir kadangi daugeliu atvejų jos kyla tuose pačiuose, pvz., ginklų ir narkotikų prekybos, sektoriuose;

F.

kadangi terorizmas nėra naujas reiškinys; kadangi pastaraisiais dešimtmečiais terorizmas įgyja naujų formų, pvz., kibernetinio terorizmo, ir teroristų tinklai tapo sudėtingesni, nes pasikeitė jų struktūra, priemonės ir finansavimas, todėl terorizmo grėsmė dar labiau padidėjo; kadangi kova su terorizmu visada buvo viena iš valstybių narių kompetencijos sričių ir viena iš teisėsaugos įprastos veiklos sričių; kadangi 2001 m. rugsėjo 11-osios, Madrido ir Londono išpuoliai paskatino iš pagrindų pakeisti terorizmo reiškinio suvokimą ir kovos su terorizmu metodus ir priemones; ir kadangi dėl šių išpuolių terorizmas tapo ne tik valstybių narių nacionalinio saugumo, bet visos Europos Sąjungos saugumo klausimu, kuriam taikoma visai kitokia teisinė bazė;

G.

kadangi, nors nesama vienareikšmių tarptautinių terorizmo apibrėžčių, ES apibrėžė teroristinius nusikaltimus Pagrindų sprendime 2002/475/TVR;

H.

kadangi tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas, siekiant sugriauti finansinę, logistinę ir operatyvinę terorizmo bazę;

I.

kadangi terorizmo patirtis ir jo pavojaus lygiai ES valstybėse narėse skiriasi, tačiau būtinas bendras ES požiūris į terorizmą, nes teroristų veiksmai dažnai vykdomi visos Europos mastu, ir vykdydami savo išpuolius teroristai naudojasi tuo, kad skiriasi Europos šalių teisės aktai, kovos su terorizmu pajėgumai ir yra panaikinta pasienio kontrolė;

J.

kadangi ES piliečiai ir kiti asmenys pageidauja, kad jų apsauga ir saugumas būtų užtikrinti ES teritorijoje ir kitose šalyse, ir šiuo atžvilgiu ES turi atlikti svarbų vaidmenį;

K.

kadangi teroristiniai išpuoliai kelia didelį pavojų žmogaus teisėms ir demokratijai, ir jais siekiama destabilizuoti teisėtai išrinktas vyriausybes, kenkti pliuralistinėms piliečių visuomenėms ir mesti iššūkį kiekvieno žmogaus siekiui gyventi laisvai ir nevaržomam baimės;

L.

kadangi kovos su terorizmu politikos tikslas turėtų būti sutrukdyti teroristams siekti savo tikslų ir vykdyti išpuolius, kuriais siekiama sugriauti mūsų laisvų, atvirų ir demokratinių visuomenių pamatus; kadangi kovojant su terorizmu pirmiausia turi būti siekiama apsaugoti ir sutvirtinti šiuos demokratinių visuomenių pamatus stiprinant pilietines laisves ir demokratinę priežiūrą, užtikrinant Europos piliečių saugumą, nustatant terorizmo vykdytojus ir patraukiant juos baudžiamojon atsakomybėn ir reaguojant į teroristinio išpuolio padarinius pasitelkiant įtraukties politiką, teismų ir policijos bendradarbiavimą ir ES mastu suderintą strategiją; kadangi kovos su terorizmu politikos veiksmingumas turėtų būti vertinamas pagal tai, kaip sekasi įgyvendinti šias užduotis; ir kadangi sėkmingiausia kovos su terorizmu taktika būtų skirti didžiausią dėmesį žiauraus ekstremizmo ir padėties paaštrėjimo prevencijai;

M.

kadangi dėl to Europos Sąjungos kovos su terorizmu strategija turėtų apimti ne tik terorizmo padarinius, bet ir jo priežastis;

N.

kadangi kova su žiauriu ekstremizmu yra esminis terorizmo prevencijos ir malšinimo elementas;

O.

kadangi kova su terorizmu reiškia kovą su visų formų terorizmu, įskaitant kibernetinį terorizmą, narkoterorizmą ir glaudų teroristinių grupuočių, vykdančių ir įsitraukusių į įvairią nusikalstamą veiklą, bendradarbiavimą ir jų naudojamą veiklos taktiką kaip antai neteisėtas finansavimas, turto prievartavimas, pinigų plovimas ir teroristinių grupuočių veiklos slėpimas steigiant fiktyvius juridinius asmenis ar institucijas;

P.

kadangi terorizmas yra valstybės problema ir todėl demokratinės institucijos turėtų sukurti ir išsaugoti svarbiausias kovos su terorizmu politikos gaires, siekiant kuo platesnio politinio ir socialinio sutarimo; kadangi demokratinės kovos su terorizmu klausimas, būtinai laikantis konstitucinės valstybės ir įstatymo viršenybės principų, turi rūpėti visoms demokratinėse institucijose atstovaujamoms politinėms partijoms, nesvarbu, ar jos būtų valdančios, ar opozicinės; ir kadangi tikslinga išsaugoti kovos su terorizmu politikos, kuri visose demokratinėse visuomenėse priskiriama valdžiai, kylančiai iš teisėtos politinių partijų konfrontacijos, taigi ir rinkiminės kovos, apibrėžtį;

Q.

kadangi tikslinga įvertinti kovos su terorizmu politikos išlaidas ir naudą, nes politikos kūrėjai turi žinoti, ar jų sprendimai daro pageidaujamą poveikį, o piliečiai turi teisę reikalauti iš savo išrinktų atstovų atskaitingumo;

R.

kadangi praėjus dešimtmečiui po šių visą pasaulį sukrėtusių išpuolių, pats laikas įvertinti kovos su terorizmu laimėjimus; kadangi vertinimas padeda užtikrinti veiksmingesnį ir tinkamesnį politikos formavimą, todėl bet kurioje modernioje demokratinėje valstybėje politiniai sprendimai turi būti nuolatos vertinami ir peržiūrimi;

S.

kadangi įdėta labai mažai pastangų siekiant įvertinti, kokiu mastu buvo pasiekti užsibrėžti tikslai įgyvendinant ES kovos su terorizmu politiką; kadangi Parlamentas ne kartą ragino nuodugniai įvertinti ES kovos su terorizmu politiką, nes vertinimas – tai būtina politikos kūrėjų skaidrumo ir atskaitomybės sąlyga; ir kadangi tinkamo ES kovos su terorizmu politikos vertinimo nebuvimas daugiausia grindžiamas tuo, kad dauguma šios politikos veiksmų atliekama žvalgybos ir saugumo srityse, kuriose galioja konfidencialumo principas;

T.

kadangi teroristiniais išpuoliais ne kartą siekta nužudyti daug asmenų, metant iššūkį esamiems instituciniams pajėgumams;

U.

kadangi teroristai, siekdami savo tikslo sunaikinti demokratiją, nusitaiko į nekaltus civilius gyventojus; kadangi tie, kurie buvo sužeisti, patyrė žalą arba prarado artimuosius teroristinių išpuolių metu nusipelnė mūsų paramos ir solidarumo bei turi teisę į nuostolių atlyginimą, kompensaciją ir pagalbą;

V.

kadangi labai svarbu užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas, kad nusikaltusieji būtų teisiami ir kad teroristų nusikaltimai neliktų nebaudžiami, kadangi teisme parodymus duodantiems nukentėjusiesiems turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys;

W.

kadangi atskaitomybė ir atsakomybė – tai pagrindinės kovos su terorizmu politikos demokratinio teisėtumo sąlygos ir kadangi klaidos, neteisėti veiksmai ir tarptautinės teisės bei žmogaus teisių teisės pažeidimai turi būti ištirti, o kalti asmenys turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn;

X.

kadangi kovos su terorizmu priemonės negali pažeisti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pripažintų teisių, ir kadangi bet kokios priemonės, kurių buvo imtasi šioje srityje, turi atsakomąjį poveikį piliečių laisvėms;

Y.

kadangi masinis sekimas tapo pagrindiniu kovos su terorizmu politikos bruožu ir kadangi didelio masto asmens duomenų rinkimas, aptikimo ir atpažinimo technologijos, stebėjimas ir sekimas, duomenų gavyba ir klasifikavimas, rizikos vertinimas ir elgesio analizė – visa tai naudojama kovos su terorizmu tikslais; kadangi įgyvendinant šias priemones kyla pavojus, kad įrodinėjimo našta bus perkelta piliečiams; kadangi šių priemonių veiksmingumas ir sėkmės koeficientas siekiant užkirsti kelią terorizmui yra abejotinas; ir kadangi agentūrų keitimasis informacija yra nepakankamas;

Z.

kadangi valdžios institucijos vis dažniau naudoja komerciniais arba asmeniniais tikslais surinktus duomenis; kadangi įvairių sektorių privačios bendrovės yra įpareigotos saugoti ir teikti savo klientų duomenų bazėse laikomus asmens duomenis; kadangi su duomenų saugojimu ir paieška susijusios sąnaudos (tiek investicijos į infrastruktūrą, tiek veiklos sąnaudos) yra labai didelės;

AA.

kadangi siekiant mažinti neapibrėžtumą dėl veiklos, kuri draudžiama ir kurią leidžiama vykdyti, nedelsiant būtina sukurti vienodą teisinę „klasifikavimo“ (angl. profiling) sąvokos apibrėžtį, kuri būti pagrįsta atitinkamomis pagrindinėmis teisėmis ir duomenų apsaugos standartais;

1.

palankiai vertina Komisijos komunikatą ir pabrėžia, kad jis turi būti siejamas su būsima ES vidaus saugumo strategija; tačiau apgailestauja dėl to, kad jo aprėptis yra gana siaura, nes apima tik sutartų politikos priemonių įgyvendinimą, tačiau neapima nacionalinės kovos su terorizmu politikos arba nacionalinių priemonių, pagal kurias perkeliama Europos arba tarptautiniu lygmeniu nustatyta politika, ir dėl to, kad neatlikta išsamesnių tyrimų dėl galimų teisinių spragų arba galimo kovos su terorizmu veiksmų arba ES lygmeniu priimtų dokumentų sutapimo arba kartojimosi; pabrėžia nuoseklaus požiūrio – ES ir valstybių narių lygmeniu – į vidaus saugumo srityje patvirtintas iniciatyvas, ypač susijusias su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu, būtinybę;

2.

taip pat apgailestauja dėl to, kad komunikate nepakankamai dėmesio skirta kitų nei Teisingumo, laisvės ir saugumo generalinio direktorato (pavyzdžiui, Transporto, Energetikos arba Vidaus rinkos ir paslaugų GD) taikomoms priemonėms, taip pat nepateikiama aiškios informacijos apie tai, kaip šios priemonės viena kitą veikia, kur jos sutampa arba kur esama spragų; mano, kad taip pat būtina atsižvelgti į visus minėtuosius lygmenis, nes Europos, nacionalinės ir tarptautinės priemonės viena kitą papildo, ir įvertinus tik atskiras priemones negalima susidaryti išsamaus vaizdo apie kovos su terorizmu politikos poveikį Europoje;

3.

apgailestauja, kad praleista proga paaiškinti, kaip tam tikros ES kovos su terorizmu priemonės, pvz., duomenų saugojimas, keleivio duomenų įrašas (angl. PNR) ir SWIFT susitarimas, turėtų būti pritaikytos vykdant ES kovos su terorizmu strategiją;

4.

mano, kad Pagrindinių teisių chartija Europos Sąjungai visada turėtų būti šios srities politikos, o valstybėms narėms – jos įgyvendinimo kompasu, kuriuo reikėtų vadovautis ir bendradarbiaujant su trečiosiomis šalimis ir trečiosiomis valstybėmis;

5.

pabrėžia, kad Europos Sąjungai, jos valstybėms narėms ir šalims partnerėms reikia pagrįsti savo kovos su tarptautiniu terorizmu strategiją teisinės valstybės principu ir pagrindinių teisių laikymusi; be to, pabrėžia, kad kovos su tarptautiniu terorizmu srityje Sąjungos išorės veiksmais visų pirma turėtų būti siekiama prevencijos, ir pažymi, kad būtina skatinti skirtingų kultūrų, civilizacijų ir religijų dialogą, toleranciją ir tarpusavio supratimą;

6.

primena, kad įgyvendinant kovos su terorizmu politiką reikėtų laikytis tam tikrų standartų, susijusių su būtinumu, veiksmingumu, proporcingumu, piliečių laisvėmis, teisinės valstybės ir demokratinės priežiūros bei atskaitomybės principais, kurių Europos Sąjunga įsipareigojo laikytis ir juos plėtoti, ir kad įvertinimas, ar šių standartų yra laikomasi, turi sudaryti neatsiejamą visų ES kovos su terorizmu veiksmų vertinimo dalį; mano, kad ši politika turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į ES pirminės teisės nuostatas ir ypač pirmenybę teikiant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pripažintų teisių laikymuisi;

7.

dar kartą pabrėžia, kad ribojančios priemonės, taikomos su fiziniais arba juridiniais asmenimis ir organizacijomis, vykdančiomis teroristinius išpuolius arba dalyvaujančiomis juose, susijusiam turtui ir lėšoms areštuoti, konfiskuoti arba užšaldyti, gali pasitarnauti kovojant su terorizmu, bet jos privalo visiškai atitikti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 75 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartiją;

8.

mano, kad teroristinės veiklos prevencija, sekimas ir baudžiamasis persekiojimas yra labai svarbūs ES lygmeniu taikomi metodai, kurie turi sudaryti sisteminio požiūrio, grindžiamo ne ekstremaliųjų situacijų normomis, o nuoseklia būtinumu paremta strategija, dalį, turi būti veiksmingi siekiamų tikslų ir išlaidų atžvilgiu ir juos taikant turi būti vengiama kompetentingų institucijų, įstaigų ir organų priemonių dubliavimosi ir nemotyvuoto nukrypimo nuo funkcijų vykdymo (angl. function creep);

9.

pabrėžia, kad atlikus pastarųjų dešimties metų Europos Sąjungos kovos su terorizmu politikos vertinimą turėtų būti aiškiai apibrėžti šios politikos tikslai;

10.

mano, kad terorizmas yra nuolat kintantis reiškinys, su kuriuo reikia kovoti vykdant kovos su terorizmu politiką, pagal kurią būtų atsižvelgiama į šią terorizmo savybę;

11.

teigiamai vertina sprendimą gilinti ir plėtoti keturis esminius kovos su terorizmu strategijos aspektus: užkirsti kelią, apsaugoti, persekioti ir reaguoti;

12.

mano, kad teroristinės veiklos prevencija, tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas turėtų būti grindžiami policijos ir teismų bendradarbiavimo stiprinimu ES lygmeniu, kartu vykdant visapusišką parlamentinę priežiūrą, taip pat visiškai ir laiku užbaigiant aukšto lygio vienodų procedūrinių garantijų planą;

13.

mano, kad mokymai ir teismų bei policijos institucijų sąmoningumo ugdymas turi būti prioritetu siekiant pagerinti visos Europos Sąjungos parengtį kovai su terorizmu;

14.

pabrėžia valstybių narių bendradarbiavimo su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (angl. OLAF), taip pat su Europos agentūromis, pvz., Europolu, Eurojustu ir Europos policijos koledžu (angl. CEPOL), svarbą;

15.

šiuo atžvilgiu ragina Komisiją visapusiškai įvertinti patvirtintą kovos su terorizmo strategijų rinkinį ir priemones dėl ateities iššūkių, į kurias įtraukta ir Europolo bei Eurojusto reforma, atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje numatytas naujas galimybes, taip pat poreikį sukurti vienodus įrodymų rinkimo ir tyrimų atlikimo standartus, užtikrinti visapusišką jungtinių tyrimų grupių projekto įgyvendinimą, sukurti stipresnę ES teismų ir policijos mokymo sistemą, parengti tinkamas įtraukties ir integracijos politikos kryptis;

16.

mano, kad kovos su terorizmu priemonės turi atitikti grėsmės lygmenį ir turi būti pakoreguotos reaguojant į sumažėjusią ar padidėjusią grėsmę; pažymi, kad kovos su terorizmu priemonės naujų vyriausybėms suteikiamų įgaliojimų ir agentūrų požiūriu turi būti parengtos taip, kad jos galėtų būti proporcingai sustiprintos arba susilpnintos atsižvelgiant į konkrečią padėtį;

17.

primena, kad radikalizmo skatinimas ir verbavimas yra pagrindinės ir nuolatinės ilgalaikės grėsmės, kaip jau pabrėžta Komisijos komunikate, todėl į šią sritį turi būti sutelktos ES kovos su terorizmu prevencijos priemonės pačiu pradiniu etapu; pabrėžia, kad investicijos į kovos su rasizmu ir kovos su diskriminacija politikos sritis yra esminė priemonė sprendžiant problemas bei užkertant kelią radikalizmui ir galimų teroristų verbavimui;

18.

primena, kad svarbus daugelio NVO ir pilietinės visuomenės, kurias dažnai bendrai finansuoja ES ir valstybės narės, indėlis į socialinę ir ekonominę plėtrą, taikos kūrimą, tautos stiprinimą ir demokratizaciją svarbą, nes visi išvardyti dalykai būtini siekiant pasipriešinti radikalizmo skatinimui ir verbavimui teroristinei veiklai;

19.

ragina sukurti visapusišką strategiją tiriant ryšius tarp tarptautinio organizuoto nusikalstamumo, prekybos narkotikais ir terorizmo; ir ragina nuolat analizuoti naujas tendencijas susijusias su diversifikacija, radikalizacija ir verbavimu bei su tarptautinių nevyriausybinių organizacijų vaidmeniu finansuojant terorizmą;

20.

šiuo atžvilgiu ragina Komisiją ir valstybes nares neleisti stiprėti ekstremizmui;

21.

atkreipia dėmesį į būtinybę išplėsti ir vystyti naujas kovos su terorizmu strategines partnerystes su ne Europos šalimis, jei šios partnerystės plėtojamos laikantis žmogaus teisių; atkreipia dėmesį į strateginį ES ir JAV bendradarbiavimą ir pažymi būtinybę bendradarbiauti su kitais partneriais, dar kartą pabrėžiant, kaip Sąjungai svarbu apsaugoti piliečių asmens duomenis ir jų žmogaus ir pilietines teises;

22.

pabrėžia, kad kova su terorizmu yra sudėtinė Sąjungos santykių su trečiosiomis šalimis dalis; prašo kitoje Stabilumo priemonėje padidinti pagalbos kovai su terorizmu priemonių finansavimą, siekiant išvengti valstybių nepajėgumo; pritaria, kad šiuo atžvilgiu prioritetinės sritys yra Pietų Azija, ypač Pakistanas ir Afganistanas, Sahelio regionas (Mauritanija, Malis, Nigeris), Somalis ir Jemenas; palankiai vertina 2011 m. kovo 21 d. pristatytą Europos Sąjungos saugumo ir vystymosi Sahelio regione strategiją ir ragina Tarybą ją patvirtinti, konsultuojantis su Europos Parlamentu; pritaria kovos su terorizmu išlygoms tarptautiniuose susitarimuose;

23.

ragina Komisiją, Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Tarybą skubiai įgyvendinti pagal Lisabonos sutartį įvestos solidarumo sąlygos nuostatas;

24.

pabrėžia būtinybę nustatyti vienodą specialios terorizmo aukų, taip pat ir liudytojų, apsaugos ir paramos jiems standartų rinkinį, be kita ko vadovaujantis pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai (COM(2011)0275);

25.

pabrėžia, kad siekiant tinkamai įvertinti dešimties metų kovos su terorizmu politiką pirmiausia turėtų būti išnagrinėta, ar ES kovos su terorizmu ir jo prevencijos priemonės yra pagrįstos faktais (ne prielaidomis), orientuotos į poreikius, nuoseklios ir įtrauktos į ES visapusiškos kovos su terorizmu strategiją, parengtą remiantis nuodugniu ir išsamiu vertinimu, kurį reikia atlikti pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 70 straipsnį, o Komisija turėtų atsiskaityti Europos Parlamento jungtiniam parlamentiniam susitikimui ir už kovos su terorizmu veiksmų priežiūrą atsakingiems nacionalinių parlamentų komitetams per šešis mėnesius nuo tyrimo užsakymo, remiantis ataskaitomis, kurias pateikti turi būti paprašytos atitinkamos organizacijos ir agentūros, pvz., Europolas, Eurojustas, Pagrindinių teisių agentūra, Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas, Europos Taryba ir Jungtinės Tautos;

26.

skatina holistinį ir visapusišką požiūrį į kovos su terorizmu politiką, suderinant Europos saugumo strategiją ir Vidaus saugumo strategiją bei sustiprinant Teisingumo ir vidaus reikalų struktūrų, agentūrų bei Europos išorės veiksmų tarnybos esamus koordinavimo mechanizmus, siekiant geriau koordinuoti išorės bei vidaus politikos priemones; pabrėžia, kad kovojant su terorizmu labai svarbi gera žvalgyba ir kad ES turi ypač gerų galimybių palengvinti dalijimąsi žvalgybos informacija tarp valstybių narių, jei toks bendradarbiavimas vyksta remiantis tinkamu teisiniu pagrindu ir jei jis yra integruotas į įprastas sprendimų priėmimo procedūras, tačiau tam turi būti taikomi tie patys atskaitomybės standartai, kokie taikomi valstybėse narėse; todėl atkreipia dėmesį, kad šalia visų turimų techninių priemonių žmogaus intelektas yra nepakeičiamas kovojant su terorizmu ir laiku užkertant kelią išpuoliams;

27.

ragina Komisiją remiantis viešai prieinama informacija ir valstybių narių pagal SESV 70 straipsnį pateikta informacija parengti visapusišką ir išsamų vertinimą, į jį įtraukiant bent šiuo punktus:

28.

ragina Komisiją nustatyti, kurios priemonės naudojamos kitais nei kovos su terorizmu tikslais, arba kur šalia pradinio kovos su terorizmu tikslo buvo nustatyti papildomi tikslai (nemotyvuotas nukrypimas nuo pradinių tikslų arba funkcijų), pavyzdžiui, teisėsauga, imigracijos politika, visuomenės sveikata ar viešoji tvarka;

29.

ragina Komisiją parengti išsamų ir detalų visų kovos su terorizmu strategijų Europoje „žemėlapį“, ypač didelį dėmesį skiriant ES teisės aktams ir jų perkėlimui bei įgyvendinimui nacionaliniu lygmeniu; kartu ragina valstybes nares išsamiai įvertinti savo kovos su terorizmu politiką, ypač tai, koks jos santykis su ES politika, kur jos sutampa ir kur esama spragų, kad būtų galima aktyviau bendradarbiauti vertinant ES politiką, taip pat teikti atitikties lenteles, kuriose būtų nurodyta, kaip perkeliamos skirtingos ES teisės aktų nuostatos į valstybių narių įstatymus ir teisės aktus, ir pateikti reikiamus duomenis laikantis nustatytų terminų, kaip tai daroma pagal Duomenų saugojimo direktyvą;

30.

ragina Komisiją remiantis viešai prieinama informacija ir valstybių narių pagal SESV 70 straipsnį pateikta informacija parengti išsamią ir detalią ataskaitą apie visus Europos Sąjungos, ES valstybių narių ir privačių įmonių išteklius, panaudotus priemonėms, skirtoms tiesiogiai ir netiesiogiai kovoti su terorizmu, įskaitant priemones, specialiai skirtas kovos su terorizmu veiklai, kovos su terorizmu informacinių technologijų personalui, sistemoms ir duomenų bazėms, pagrindinių teisių, duomenų, demokratijos ir teisinės valstybės principų apsaugai ir kovos su terorizmu tyrimų finansavimui, ir apie atitinkamų ES biudžeto eilučių raidą nuo 2001 m., kartu nurodant šiai sričiai skirtus trečiųjų šalių išteklius;

31.

ragina Komisiją nustatyti, ar kovos su terorizmu priemonės taikomos tinkamai, ir savo išvadas reguliariai pranešti Parlamentui ir Tarybai;

32.

ragina Komisiją atlikti tyrimą dėl privačiam sektoriui tenkančių išlaidų įgyvendinant kovos su terorizmu politiką, taip pat parengti sektorių, kuriems naudinga kovos su terorizmu politika, apžvalgą;

33.

ragina Komisiją remiantis viešai prieinama informacija ir valstybių narių pagal SESV 70 straipsnį pateikta informacija atlikti tyrimą siekiant nustatyti, ar kovos su terorizmu politikai veiksminga efektyvi demokratinė priežiūra, ir į šį tyrimą įtraukti bent šiuos klausimus:

34.

taip pat ragina taikant kovos su terorizmo priemones atsižvelgti į proporcingumo principą ir gerbti piliečių pagrindines teises, turint omenyje tai, kad visos šios priemonės turi atitikti įstatymus ir nepažeisti teisinės valstybės principų;

35.

ragina Komisiją, valstybes nares ir kompetentingas teisines institucijas ištirti visus neteisėtus veiksmus arba žmogaus teisių, tarptautinės teisės ir teisėtvarkos pažeidimus, kai esama įrodymų arba įtarimų apie tokį veiksmą arba pažeidimą, ir ragina valstybes nares užtikrinti jų atitaisymą;

36.

laukia Europos Parlamento TDIP komiteto tolesnės ataskaitos apie tariamą CŽV vykdytą kalinių gabenimą ir neteisėtą kalinimą Europos šalyse ir ragina įgyvendinti visas atitinkamas EP rekomendacijas;

37.

pabrėžia, kad ES turi padėti JAV rasti tinkamus sprendimus dėl Gvantanamo kalėjimo uždarymo ir teisingo teismo proceso kaliniams užtikrinimo;

38.

šiomis aplinkybėmis ragina Tarybą ir Komisiją svarstant įtraukimo į juoduosius sąrašus ir turto įšaldymo priemones ypatingą dėmesį skirti NVO ir pilietinės visuomenės pozicijai, siekiant užtikrinti, kad NVO nebūtų įtrauktos į sąrašus remiantis jų „ryšiais“ ir kad joms nebūtų nepagrįstai kliudoma dirbti su savo organizacijomis partnerėmis;

39.

yra susipažinęs su Komisijos pateiktu apeliaciniu skundu dėl Bendrojo Teismo sprendimo naujausioje byloje Kadi prieš Komisiją; ragina visus veikėjus nuodugniai persvarstyti sankcijų režimą ir užtikrinti, kad jis būtų taikomas laikantis tarptautinių žmogaus teisių standartų ir teisinės valstybės principo ir remiantis visa susijusia teismų praktika; laikosi nuomonės, kad subjektams, kuriems numatyta skirti sankcijas, turėtų būti pateikta informacija, kuria grindžiamas šių sankcijų taikymas, ir suteikta teisė į veiksmingą teisminę gynybą;

40.

ragina Komisiją ir Tarybą ištirti asmens duomenų rinkimą teisėsaugos tikslais neturint tinkamo teisinio pagrindo arba taikant reikalavimų neatitinkančias ar net neteisėtas procedūras – jeigu tokie duomenys buvo renkami;

41.

ragina Komisiją kiekvienam pasiūlymui, susijusiam su didelio masto asmens duomenų rinkimu, aptikimo ir atpažinimo technologijomis, stebėjimu ir sekimu, duomenų gavyba ir klasifikavimu, rizikos vertinimu ir elgesio analize arba panašiais metodais, atlikti privalomą proporcingumo patikrinimą ir visapusišką poveikio vertinimą;

42.

pabrėžia, kad būtina gerinti duomenų naudojimą: duomenys turėtų būti renkami tik remiantis būtinumo principu ir kai aiškiai parodoma, jog nėra galimo sutapimo su kitomis esamomis priemonėmis ir nėra jokių kitų mažiau intervencinių priemonių, ir tik laikantis griežto tikslo ribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principų ir kai iš esmės pagerinamas keitimasis duomenimis ir jų tvarkymas;

43.

ragina Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūną ir Pagrindinių teisių agentūrą parengti ataskaitą apie pagrindinių teisių ir asmens duomenų apsaugos lygį Europos Sąjungos kovos su terorizmu politikos srityje;

44.

primygtinai ragina Komisiją ir Tarybą iki galo išaiškinti, koks yra kovos su terorizmu koordinatoriaus ir vyriausiojo įgaliotinio darbo pasidalijimas;

45.

ragina kovos su terorizmu koordinatorių parengti ataskaitą apie žmonių žvalgybinės informacijos naudojimą ir bendradarbiavimą su užsienio žvalgybos tarnybomis vykdant Europos kovos su terorizmu politiką;

46.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymų, kaip stiprinti piliečių laisvių apsaugą, didinti skaidrumą ir demokratinę priežiūrą įgyvendinant kovos su terorizmu politiką, pavyzdžiui, užtikrinant geresnes galimybes naudotis dokumentais sukūrus ES informacijos laisvės aktą ir suteikiant didesnius įgaliojimus Pagrindinių teisių agentūrai ir Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnui bei 29 straipsnio darbo grupei;

47.

ragina Komisiją siūlyti Tarybos pamatinio sprendimo 2002/475/TVR dėl kovos su terorizmu, kuris paskutinį kartą iš dalies keistas 2008 m., pakeitimus, siekiant kelti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos lygį, be kita ko atnaujinant teroristinių nusikaltimų apibrėžtį, ir geriau jį susieti su esamomis ES žmogaus teisių dokumentais, ypač su Pagrindinių teisių chartija;

48.

ragina Komisiją įtraukti vienodą teisinę klasifikavimo sąvokos apibrėžtį;

49.

ragina Komisiją remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 16 straipsniu ir nepažeidžiant Europos Sąjungos sutarties 39 straipsnyje išdėstytų specialių taisyklių pateikti pasiūlymą dėl duomenų apsaugos teisės aktų sistemos, įtraukiant ir bendrą užsienio ir saugumo politiką;

50.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir nacionaliniams parlamentams.

14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/55

—

atsižvelgdamas į ankstesnes savo rezoliucijas dėl Afganistano, visų pirma į 2008 m. liepos 8 d. rezoliuciją dėl Afganistano stabilizavimo (1), 2009 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl Afganistane naudojamų ES lėšų biudžetinės kontrolės (2), 2009 m. balandžio 24 d. rezoliuciją dėl moterų teisių Afganistane (3) ir 2010 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją dėl naujos Afganistanui skirtos strategijos (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. balandžio 23 d. rezoliucijas dėl 2007 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo (5) ir į 2010 m. gegužės 5 d. rezoliucijas dėl 2008 m. biudžeto įvykdymo patvirtinimo (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl būsimos ES paramos besivystančių šalių biudžetams (7),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 20 d. įvykusią Kabulo konferenciją, kurioje paramos teikėjai susitarė geriau suderinti savo programas ir laikytis pagalbos veiksmingumo principų, taip pat į 2010 m. sausio 28 d. įvykusią Londono konferenciją, kurioje paramos teikėjai susitarė įsteigti nepriklausomą Aukščiausią priežiūros biurą siekiant per Afganistano Islamo Respublikos vyriausybę teikti daugiau paramos vystymuisi, kuri būtų remiama vykdant struktūrų ir biudžetų reformas,

—

atsižvelgdamas į Komisijos atsakymus į Biudžeto kontrolės komiteto klausimus, kurie buvo pateikti 2010 m. rugsėjo 7 d. ir 2011 m. birželio 22 d.,

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 3/2011 „Nuo konfliktų nukentėjusiose šalyse per Jungtinių Tautų organizacijas skirstomų ES įnašų efektyvumas ir rezultatyvumas“,

—

atsižvelgdamas į specialiojo Afganistano atstatymo generalinio inspektoriaus audito ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į JAV vyriausybės apskaitos biuro (angl. GAO) audito ataskaitas Afganistano klausimu,

—

atsižvelgdamas į JAV Tarptautinės plėtros agentūros (angl. USAID) generalinio inspektoriaus audito ataskaitas Afganistano klausimu,

—

atsižvelgdamas į galutinę Sutarčių sudarymo karo metu Irake ir Afganistane komisijos JAV Kongresui pateiktą ataskaitą „Sutarčių sudarymo karo metu pertvarka“,

—

atsižvelgdamas į Afganistano įstatymo dėl aukščiausiojo audito biuro projektą,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos (angl. INTOSAI) 2007 m. patvirtintą Meksiko deklaraciją dėl aukščiausiųjų audito institucijų nepriklausomumo,

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2009 m. spalio 27 d. priimtą Afganistanui ir Pakistanui skirtą ES veiksmų planą ir į jos du kartus per metus skelbiamas įgyvendinimo ataskaitas,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vystymo programos, Jungtinių Tautų gyventojų fondo ir Jungtinių Tautų projektų paslaugų biuro vykdomosios valdybos Sprendimą Nr. 2011/23, kuris buvo priimtas per jos metinę 2011 m. sesiją (2011 m. birželio 6–17 d.),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto bei Vystymosi komiteto nuomones (A7-0388/2011),

A.

kadangi Europos Parlamento 2010 m. gruodžio 16 d. rezoliucijoje dėl naujos Afganistanui skirtos strategijos buvo nurodyti keli susirūpinimą keliantys klausimai, susiję su biudžetine ES finansinės pagalbos Afganistanui kontrole;

B.

kadangi organizacija „Integrity Watch“ praneša, kad 2009 m. Afganistane buvo išmokėta daugiau kaip milijardas dolerių kyšiams;

C.

kadangi Biudžeto kontrolės komitetas yra atsakingas už ES bendrojo biudžeto įgyvendinimo sąnaudų efektyvumo stebėseną;

D.

kadangi viešųjų lėšų atskaitomybės ir skaidrumo principai yra itin svarbūs siekiant demokratijos;

E.

kadangi Afganistanas – viena iš šalių, kurios gauna daugiausia civilinės pagalbos iš ES bendrojo biudžeto;

F.

kadangi Europos Komisija nuo 2002 m. Afganistanui skyrė 2 mlrd. ir išmokėjo virš 1,8 mlrd. eurų, numatytų paramai vystymuisi ir humanitarinei pagalbai;

1.

pakartoja, kad Komisija, skirdama ES lėšas Afganistanui, gali svarstyti įvairius finansavimo šaltinius; primena, kad Afganistano Islamo Respublikos vyriausybė negauna tiesioginės (sektorinės) paramos biudžetui iš ES bendrojo biudžeto;

2.

pažymi, kad kiekvienas finansavimo šaltinis turi konkrečius privalumus ir trūkumus, atsižvelgiant į specifinius išlaidų tikslus, kurie nurodomi aiškinamosios dalies lentelėje;

3.

laikosi nuomonės, kad nereikėtų atmesti nė vieno finansavimo šaltinio, nes kiekvienas iš jų turi konkrečių privalumų ir trūkumų; mano, kad būtina įvairinti pagalbą siekiant patenkinti individualius poreikius pasinaudojus tinkamais finansavimo šaltiniais;

4.

ragina Komisiją apsvarstyti, ar reikėtų pradėti teikti Afganistanui tiesioginę paramą biudžetui laikantis griežtų ir aiškiai apibrėžtų sąlygų, įrodžius, kad esama tam reikalingo makroekonominio stabilumo ir pakankamai patikimo finansų valdymo, nes tai būtų geriausia Afganistano administracijos pajėgumų kūrimo priemonė; mano, kad taip būtų užtikrinami tvarūs ir ilgalaikiai rezultatai;

5.

laikosi nuomonės, kad Komisija turėtų įvertinti Afganistano Islamo Respublikos vyriausybės ministerijų pajėgumus, ir mano, jog būtų galima pradėti teikti paramą biudžetui skiriant mažas sumas pagal griežtas ir aiškiai apibrėžtas sąlygas; pažymi, kad kitų šalių paramos teikėjai sektorinę paramą biudžetui pradeda teikti toms Afganistano ministerijoms, kurios atitinka atskaitomybės ir skaidrumo kriterijus; ragina Komisiją svarstyti, ar reikia pradėti teikti paramą biudžetui laikantis griežtų ir aiškiai apibrėžtų sąlygų ne tik centriniu, bet ir provincijų ir vietos lygmenimis, kai tik bus tam būtinos sąlygos ir bus tenkinami reikalingi kriterijai, nes taip būtų skatinamas pajėgumų kūrimas visais valdžios lygmenimis; mano, kad koordinuotas paramos biudžetui, skirtos įvairiems administraciniams lygmenims, įvairinimas taip pat sustiprintų Komisijos poziciją minėtųjų subjektų atžvilgiu ir užtikrintų dar didesnę Komisijos nepriklausomybę nuo santykių su vienu subjektu; pažymi, kad dėl šio įvairinimo neturėtų nukentėti centrinės vyriausybės vaidmuo ir atsakomybė, taigi reikėtų gauti jos pritarimą tokiam įvairinimui;

6.

tuo pat metu ragina Komisiją ateityje galimą paramos biudžetui išmokėjimą susieti su griežtomis ir aiškiai apibrėžtomis sąlygomis, kurios būtų suprantamos ir įvertinamos; laikosi nuomonės, kad įgyvendinant šiuos tikslus turi būti siekiama rezultatų, kuriuos būtų galima įvertinti pritaikius rodiklius ir iš anksto apibrėžtus atskaitomybės ir skaidrumo kriterijus; pabrėžia, kad pagrindinės vertės, pagal kurias bus vertinama būsima pažanga, turi būti nustatytos iš pat pradžių; mano, kad šiomis aplinkybėmis kovai su korupcija ir sukčiavimu skirti mechanizmai yra itin svarbūs; pažymi, kad šalių partnerių vystymosi politikos priemonių veiksmingumas taip pat turi būti tikrinamas remiantis vietos kriterijais; šiuo požiūriu pabrėžia didžiulę valstybės tarnautojų, ypač saugumo pajėgų ir policijos, mokymo svarbą;

7.

pakartoja, kad Parlamentas turi atlikti priežiūros vaidmenį, todėl prašo, jog Komisija skaidriu būdų pradėtų taikyti šias priemones ir viešai paskelbtų:

8.

atkreipia dėmesį į neseniai paskelbtą Europos Audito Rūmų audito ataskaitą dėl nuo konfliktų nukentėjusiose šalyse per Jungtinių Tautų organizacijas skirstomų ES lėšų, kurioje taip pat svarstomas Afganistano klausimas; apgailestauja dėl šių projektų valdymo Afganistane trūkumų, kuriuos nustatė Audito Rūmai:

9.

išreiškia susirūpinimą dėl kitų audito subjektų, pvz., JAV specialiojo Afganistano atstatymo generalinio inspektoriaus (angl. SIGAR), JAV vyriausybės apskaitos biuro (angl. GAO), Sutarčių sudarymo karo metu komisijos ir JAV Tarptautinės plėtros agentūros (angl. USAID) generalinio inspektoriaus, ataskaitų, kuriose nurodomi šie trūkumai:

10.

laikosi nuomonės, kad Komisija taip pat turėtų atsižvelgti į JAV ir kitų, ne Europos auditorių nustatytus trūkumus, kai taip pat nurodomi ES finansuojamų projektų rizikos veiksniai, kadangi daugelis jų yra tokie patys ar bent panašaus pobūdžio;

11.

pripažįsta sudėtingas sąlygas, kuriomis Komisija turi teikti pagalbą šalyje, kuri jau kelis dešimtmečius kenčia nuo karo; pabrėžia, kad patikrinimai vietoje taip pat buvo vykdomi sudėtingomis saugumo sąlygomis; ragina Komisiją taikyti alternatyvius audito ir kontrolės patikrinimus, kurie vis dar gali būti vykdomi vietoje dabartinėmis saugumo sąlygomis; be to, ragina Komisiją ištaisyti nurodytus trūkumus ir finansuoti projektus, jeigu jie atitinka šiuos kriterijus:

12.

ragina Komisiją nustatyti susijusius rizikos veiksnius turint mintyje korupciją, sukčiavimą, projektų tvarumą, paskesnes subrangos sutartis ir kitus lėšų eikvojimo ir netinkamo panaudojimo šaltinius; be to, ragina Komisiją ir toliau tinkamai atsižvelgti į šiuos klausimus sudarant susitarimus dėl dotacijų ir komercines sutartis ir atidžiai stebėti šių taisyklių taikymą;

13.

pabrėžia, kad demokratijos požiūriu labai svarbu įsteigti aukščiausiąją audito instituciją, kuri finansiniu ir veiklos požiūriu būtų visiškai nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios ir turėtų pakankamai pajėgumų ir lėšų atlikti finansinį, atitikties ir veiklos auditą pagal tarptautinius audito standartus;

14.

išreiškia susirūpinimą dėl to, kad įvairūs patikimi ir nepriklausomi šaltiniai praneša, jog Afganistano aukščiausio lygio valdžios institucijos trukdo Afganistano prokurorams vykdyti antikorupcinius tokių pareigūnų, kaip gubernatoriai, tyrimus;

15.

nepritaria tam, kad pagal naują įstatymo projektą dėl Kontrolės ir audito biuro vis dar nebūtų nustatyta visiška nepriklausomybė, turint mintyje tai, kad, pvz., Generalinį auditorių ir jo pavaduotoją skirtų vykdomoji valdžia, o ne teisės aktų leidžiamoji valdžia; pabrėžia, kad tai neatitinka Meksiko deklaracijos dėl aukščiausiųjų audito institucijų nepriklausomumo; taigi ragina Komisiją reikalauti teisės aktais nustatyti visišką Afganistano kontrolės ir audito biuro finansinį ir veiklos nepriklausomumą ir stiprinti pajėgumus; primena Komisijai, kad visiškas Kontrolės ir audito biuro nepriklausomumas, pakankami pajėgumai ir finansavimas turėtų būti esminės tiesioginės paramos biudžetui teikimo sąlygos;

16.

ragina Komisiją apsvarstyti idėją, kad kontrolės ir priežiūros vizitai būtų vykdomi bendrai su Afganistano kontrolės ir audito biuru; atsižvelgdamas į tai siūlo intensyvinti atsakingų įstaigų abipusius audito srities ir su mokymo įgūdžiais susijusius mainus; mano, kad tai būtų galimybė tarpusavio supratimui pagerinti ir pajėgumams kurti;

17.

primena, kad kai kurie iš svarbiausių projektų Afganistane, finansuojamų iš ES bendrojo biudžeto, valdomi ir įgyvendinami pagal Jungtinių Tautų vystymo programą (JTVP);

18.

primena, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 287 straipsnio 3 dalį Europos Audito Rūmai turi teisę, jeigu tai būtina, atlikti auditą vietoje bet kurios įstaigos, biuro ar agentūros, kuri Sąjungos vardu valdo pajamas ir išlaidas, patalpose;

19.

be to, primena, kad Parlamentas ne kartą prašė Komisijos pagerinti JT valdomų projektų, ypač kelių paramos teikėjų patikos fondų, skaidrumą ir atskaitomybę, pvz., numatant patikinimo pareiškimo pateikimą;

20.

atkreipia dėmesį į naują Jungtinių Tautų vystymo programos, Jungtinių Tautų gyventojų fondo ir Jungtinių Tautų projektų paslaugų biuro vykdomosios valdybos sprendimą, priimtą per jos metinį 2011 m. posėdį (2011 m. birželio 6–17 d.), kuriuo tarpvalstybinėms paramos teikėjų organizacijoms, kaip antai Europos Sąjungos institucijoms, suteikiamos tokios pat prieigos prie vidaus auditų ataskaitų teisės, kaip suteiktos JT valstybėms narėms; vis dėlto mano, kad reikia toliau gerinti ataskaitų apie ES lėšų panaudojimą teikimą ir informuoti apie rezultatus, o ne apie veiksmus; be to, primygtinai ragina Komisiją skatinti kitas JT agentūras patvirtinti tokią pat politiką, kaip Jungtinių Tautų vystymo programa, Jungtinių Tautų gyventojų fondas ir Jungtinių Tautų projektų paslaugų biuras; su džiaugsmu pažymi, kad Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF) priėmė sprendimą pasekti šiuo pavyzdžiu;

21.

be to, mano, kad ateityje reikės kur kas radikalesnio požiūrio siekiant tinkamai atsižvelgti į pakartotinus Parlamento prašymus kartu su efektyvumu ir rezultatyvumu užtikrinti daugiau skaidrumo ir atskaitomybės; ragina Europos Audito Rūmus siekti tarpusavio supratimo su JT agentūromis ir susitarti dėl bendrų audito standartų, pagal kuriuos būtų visiškai atsižvelgiama į tarptautinius audito standartus ir užtikrinamas patikinimo pareiškimas;

22.

atkreipia dėmesį į pastangas, kurias deda atskaitomybės ir audito su stichinėmis nelaimėmis susijusios paramos srityje darbo grupė, įsteigta atsižvelgiant į Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos (angl. INTOSAI) veiklą ir vadovaujama Europos Audito Rūmų nario (8); pritaria dviems pagrindiniams jos tikslams:

23.

pritaria INTOSAI darbo grupės pastangoms ir skatina darbo grupę vykdyti savo įpareigojimus pagal nustatytą tvarkaraštį; mano, kad rezultatai taip pat galėtų būti panaudoti bendresnėse srityse, nes dauguma spręstinų uždavinių su nelaimėmis susijusios paramos srityje yra tokie pat, kaip ir uždaviniai, susiję su parama vystymuisi nuo konfliktų nukentėjusiose zonose;

24.

mano, kad tai tinkamas būdas su atskaitomybe susijusiems uždaviniams, pvz., kurių iškilo su Jungtinių Tautų agentūromis, spręsti;

25.

taigi ragina Europos Audito Rūmus ir atitinkamas JT įstaigas pradėti dialogą siekiant išspręsti likusius uždavinius; šiomis aplinkybėmis pabrėžia bendro audito režimo, kuris padidintų audito veiklos efektyvumą, privalumus; mano, kad šiomis aplinkybėmis INTOSAI darbo grupės darbas yra labai svarbus ir ragina Europos Audito Rūmus remiantis tuo pasiekti susitarimą su JT biurais;

26.

šiomis aplinkybėmis primena, kad Parlamentas jau kurį laiką prašo įsteigti Europos kelių paramos teikėjų patikos fondą, ir atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą užtikrinti, kad persvarstytas Finansinis reglamentas (COM(2010)0815) suteiktų teisinį pagrindą, kuriuo remiantis būtų galima steigti nuosavus kelių paramos teikėjų patikos fondus; mano, kad šitaip būtų galima užtikrinti paties aukščiausio masto atskaitomybę, nes ne visos JT agentūros, valdančios kelių paramos teikėjų patikos fondus, atitinka ES skaidrumo ir atskaitomybės standartus;

27.

pažymi, kad paramos veiksmingumą ir paramos teikėjų veiksmų Afganistane koordinavimą struktūriškai varžo tai, kad daug paramos teikėjų linkę siekti trumpalaikių rezultatų nepakankamai atsižvelgdami į Afganistano Islamo Respublikos vyriausybės ir Afganistano gyventojų reikmes; pažymi, kad vien tik geografinis pasirinkimas, kuris susijęs su kariuomenės buvimu, ir regioninis susiskaidymas pagal paramą teikiančias šalis, neprisideda prie paramos teikimo geresnio koordinavimo ir didina finansinės pagalbos pakartotino teikimo ir neefektyvaus naudojimo riziką;

28.

atkreipia dėmesį į Tarybos išvadas dėl ES veiksmų Afganistane ir Pakistane stiprinimo, į kas dveji metai teikiamas susijusias ataskaitas, į Europos Komisijos 2009 m. mėlynąją knygą, į kurią įtraukta visa pagalba, teikiama iš ES bendrojo biudžeto ir valstybių narių nacionalinių biudžetų, ir į tai, kad neseniai paskirtas ES delegacijos vadovas, kuris taip pat atliks ir ES specialiojo įgaliotinio vaidmenį; mano, kad tai bus tinkamas žingsnis siekiant geriau koordinuoti ES ir jos valstybių narių pastangas;

29.

tikisi, kad įsteigus Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) Afganistane bus geriau koordinuojami, derinami ir skaidriau vykdomi ES projektai bei tvariau ir veiksmingiau panaudojamos ES lėšos; taip pat tikisi, kad ES delegacijoje bus aiškiai nustatytos atsakomybės sritys;

30.

ragina Komisiją ir toliau stengtis pagalbą koordinuoti ne tik su valstybėmis narėmis, bet taip pat ir su kitais tarptautiniais pagalbos teikėjais, pvz., priimant bendrus sektoriaus masto metodus, kurie papildytų geografinį požiūrį; atsižvelgdamas į tai pabrėžia Jungtinių Tautų pagalbos misijos Afganistane (angl. UNAMA) ir Afganistano finansų ministerijos vaidmenį;

31.

pabrėžia, kad investicijos, kurias Afganistane vykdo tarptautinė bendruomenė, turi būti suderintos su Afganistano Islamo Respublikos vyriausybės ir Afganistano gyventojų poreikiais;

32.

primena Komisijai, kad Parlamentas ragino Komisiją (9) jam pateikti metinę ataskaitą apie Afganistaną, kurioje būtų išsamiai įvertintas pagalbos veiksmingumas ir poveikis, taip pat patikinimo pareiškimą, kuriame būtų aiškiai nurodyta dalis paramos, kurios panaudojimas buvo stebimas, nurodyti nustatyti trūkumai ir priemonės, kurių imtasi; primena šį raginimą ir skatina Komisiją visapusiškai įgyvendinti Parlamento rekomendaciją jam pateikti metinę ataskaitą apie pagalbos panaudojimą ir jos kontrolę Afganistane;

33.

mano, kad reikia didinti ES lėšų panaudojimo skaidrumą ir atskaitomybę ir padėti ES valstybėms narėms ir kitiems paramos teikėjams išvengti įprastų klaidų; taigi ragina Komisiją viešai skelbti savo į veiklos rezultatus orientuotos stebėsenos vizitų, JT agentūrų skirstomų ES lėšų patikrinimų ataskaitas ir kitas audito ir vertinimo ataskaitas;

34.

atkreipia dėmesį į pastarąjį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento pranešimą, kad iki 2012 m. vasaros bus išvesta maždaug trečdalis Amerikos kariuomenės ir iki 2014 m. atsakomybė bus perduota Afganistano saugumo pajėgoms; primena, kad stabili saugumo padėtis svarbi siekiant tinkamai prižiūrėti ES lėšų naudojimą ir kad dėl saugumo padėties Afganistane pablogėjimo Komisijai ir kitoms organizacijoms vis sunkiau vykti į kontrolės vietoje vizitus Afganistane;

35.

pabrėžia, kad kariuomenės išvedimas galėtų turėti neigiamos įtakos Afganistano ekonomikai; primena, kad didžiąją Afganistano biudžeto ir bendrojo vidaus produkto dalį sudaro užsienio pagalba; pažymi, kad bendram Afganistano vystymuisi labai svarbus ekonomikos atkūrimas; mano, kad sumažėjus karinei pagalbai taps svarbesnė civilinė pagalba Afganistanui;

36.

laikosi nuomonės, kad tai taip pat galėtų suteikti galimybę skirti ribotų išteklių tiems projektams, kurie, labiausiai tikėtina, duos ilgalaikių rezultatų; primena, kad reikia rengti ekonominiu požiūriu tvaresnius projektus, ir mano, kad tai padėtų išvengti spaudimo paramos teikėjams išmokėti šiuo metu turimas lėšas ir spaudimo paramos gavėjams įgyvendinti projektus be ilgalaikės perspektyvos;

37.

laikosi nuomonės, kad pilietinė visuomenė ir parlamentų nariai turi dalyvauti visuose įgyvendinimo, stebėsenos ir rezultatų vertinimo etapuose ir kad šis reikalavimas turi būti lemiamas tinkamumo gauti paramą biudžetui kriterijus;

38.

mano, kad Afganistano ateičiai labai svarbios nuolatinės ir vis didesnės tarptautinės bendruomenės pastangos gerinti teismų gebėjimus ir nepriklausomumą; ragina Komisiją ir valstybes nares šioje srityje dėti daugiau pastangų ir dalyvauti konstruktyviame ir išsamiame dialoge su Afganistano Islamo Respublikos vyriausybe siekiant užtikrinti, kad veiksmingos ir nepriklausomos teismų institucijos išliktų bendras visų Afganistano vystymosi procese dalyvaujančių veikėjų tikslas;

39.

pabrėžia, kad kovos su korupcija priemonės yra labai svarbi taikos kūrimo Afganistane proceso dalis, nes korupcija lemia netinkamą lėšų paskirstymą, kliudo galimybei naudotis pagrindinėmis viešosiomis paslaugomis, tokiomis kaip sveikatos apsauga ar švietimas, ir yra didžiulė kliūtis socialiniam ir ekonominiam šalies vystymuisi; taip pat pabrėžia, kad korupcija mažina pasitikėjimą viešuoju sektoriumi ir vyriausybe ir kelia rimtą grėsmę nacionaliniam stabilumui; todėl primygtinai ragina ES teikiant Afganistanui pagalbą ypatingą dėmesį skirti kovai su korupcija;

40.

yra labai susirūpinęs, kad paskirstymo grandinėje prarandama didelė dalis tarptautinės paramos, ir nurodo keturias to priežastis: išeikvojimas, per didelės tarpininkavimo ir saugumo išlaidos, per didelės sąskaitos ir korupcija; todėl primygtinai ragina ES stebėti visos ES pagalbos Afganistane išlaidas ir veiksmingumą siekiant užtikrinti efektyvesnį pagalbos naudojimą;

41.

mano, kad saugumo padėties Afganistane raida ateityje bus pagrindinė Afganistano atstatymo problema, ir ragina Komisiją kartu su tarptautine bendruomene parengti strategiją, kurioje numatoma, kaip užtikrinti Afganistano saugumą ir skatinti savarankišką tvarią ekonomiką, be kita ko, numatant galimybę tinkamai kontroliuoti teikiamą pagalbą;

42.

pabrėžia, kad lyčių lygybė ir moterų teisės yra esminiai klausimai Afganistano vyriausybės nacionalinėje vystymosi strategijoje ir 2007–2013 m. nacionalinės strategijos dokumente, kuriame nurodomas būsimas lyčių aspekto integravimas;

43.

pakartoja ES įsipareigojimą toliau remti Afganistaną; pabrėžia, kad pagrindinis Afganistanui skiriamos ES paramos vystymuisi tikslas turėtų būti pagalba ilgalaikiam ir tvariam šalies vystymuisi, įskaitant socialinių ir ekonominių standartų gerinimą, darbo vietų kūrimą ir MVĮ plitimą, švietimo sektoriaus stiprinimą ir lyčių lygybės užtikrinimą; pabrėžia, kad teikiant pagalbą turėtų būti toliau prisidedama prie viešojo administravimo pajėgumų gerinimo, teisinės valstybės principų sutvirtinimo ir korupcijos mažinimo, taigi turėtų būti kuriamos sąlygos saugumo įsipareigojimų perdavimui Afganistano Islamo Respublikos vyriausybei; rekomenduoja dalį finansinės paramos Afganistanui skirti pagal penkerių metų planą siekiant palaipsniui išnaikinti aguonų laukus ir pakeisti juos kitais pasėliais; pabrėžia, kad reikia palengvinti subregioninį bendradarbiavimą padedant spręsti tarpvalstybinio pobūdžio problemas;

44.

pakartoja, kad reikia nedelsiant didinti pagalbos veiksmingumą, kadangi iš daugelio vystymosi rodiklių vis dar negalima pastebėti aiškaus pagerėjimo, o korupcija ir ilga tarptautinės pagalbos platinimo grandinė išlieka svarbiausiomis kliūtimis teikiant pagrindines paslaugas žmonėms; ragina Europos Sąjungą ir valstybes nares siekiant šio tikslo veiksmingai naudotis visomis turimomis finansinėmis priemonėmis, įskaitant būsimais ES patikos fondais, kai jie bus įsteigti, ir taip užtikrinti, kad gyventojams būtų teikiamos pagrindinės paslaugos;

45.

pažymi, kad didžioji dalis lėšų, skirtų socialiniam ir ekonominiam Afganistano vystymuisi, teikiama naudojantis tarptautinėmis priemonėmis, tačiau didelė šios pagalbos dalis nepasiekia numatytų naudos gavėjų, Afganistano žmonių; atkreipia dėmesį į tai, kad ES, ypač Komisija ir (arba) EIVT, artimai bendradarbiaudamos su kitomis pagalbos teikėjomis, pavyzdžiui, JAV ir Japonija, turėtų vadovauti tobulinant pagalbos teikėjų koordinavimą ir ragina nuosekliai vertinti paramos veiksmingumą siekiant pagerinti skaidrumą ir paramos teikėjų atskaitomybę už pagalbą;

46.

mano, kad Europos Sąjunga, kuri yra viena pagrindinių paramos teikėjų oficialios paramos vystymuisi ir humanitarinės pagalbos Afganistanui srityje (nuo 2002 iki 2010 m. pabaigos buvo suteikta daugiau nei 2 mlrd. eurų), turi ypatingą pareigą įvertinti, ar šios lėšos pasiekė numatytus gavėjus ir pagerino jų gyvenimo sąlygas;

47.

primygtinai ragina, kad EIVT ir Komisija, teikdamos pagalbą per tarptautines organizacijas, skirtų daugiau dėmesio švaistymo, per didelių tarpininkavimo sąnaudų, neveiksmingumo, per didelių sąskaitų ir korupcijos naikinimui, taip pat primygtinai reikalautų, kad joms laiku būtų pateikiama tinkama informacija apie lėšų panaudojimo rezultatus;

48.

pakartoja savo raginimą ES sukurti centralizuotą išlaidų duomenų bazę ir išnagrinėti visos ES paramos, skirtos Afganistanui, išlaidas ir poveikį, nes dėl naujausių ir patikimų duomenų stokos mažėja pagalbos veiksmingumas ir skaidrumas;

49.

laikosi nuomonės, kad Komisija turėtų apsvarstyti galimybę taikyti sektorinę biudžeto paramą; tačiau pabrėžia, kad tokia parama turėtų visiškai priklausyti nuo pamatuojamų poveikio rodiklių, ją turėtų būti galima naudoti tik kartu su pajėgumų didinimo priemonėmis ir ja galėtų naudotis tik tos administravimo institucijos, kurių organizacinė struktūra ir finansų valdymo pajėgumai buvo tinkamai įvertinti ir manoma, kad yra tinkami ir skaidrūs;

50.

pabrėžia, kad pagalba konfliktų paliestoms šalims rodo pripažinimą, kad kyla didelis pavojus, jog rezultatų nebus pasiekta; pabrėžia, kad dėl bendradarbiavimo su JT pavyko pasiekti vystymosi rezultatų ypatingai sudėtingomis veiklos sąlygomis; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad reikia daugiau pažangos ES, kuri yra didžiausia JT sistemos pagalbos teikėja, atskaitomybės ir skaidrumo aspektais;

51.

pabrėžia, kad pagalbos Afganistanui veiksmingumas gali būti didinamas tik tuomet, jeigu iš esmės būtų keičiamas požiūris į korupcijos problemą, dėl kurios šalis žlugdoma nuo 2001 m. ir kuri būdinga visiems, nuo aukščiausiojo iki žemiausiojo, administracijos lygmenims; pabrėžia, kad aukščiausiojo lygmens korupcija, su kuria buvo besąlygiškai susitaikyta per laikotarpį po 2001 m., dabar, kaip įsitikinę Afganistano gyventojai, labai kenkia pagal Afganistano konstituciją įsteigtų institucijų autoritetui; taigi pabrėžia, kad reikia nedelsiant ir visiškai atsisakyti šio susitaikymo su korupcija ir imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad Afganistano teismų sistema ir Afganistano audito rūmai galėtų veiksmingai spręsti šią svarbią problemą ir pasitikėti Europos Sąjunga kaip stipria, patikima ir tvirta sąjungininke, kuri imtųsi pagrindinio vaidmens siekiant kovoti su šiuo sunkumu – tai itin svarbu šalies ateičiai;

52.

ragina EIVT ir Komisiją apibrėžti aiškią pagalbos teikimo strategiją tokioje pažeidžiamoje ir didelės rizikos aplinkoje; pažymi, kad pagalbos veiksmingumas turi būti pagrindinis ES vystymosi politikos principas; atkreipia dėmesį į tai, kad būtinas tinkamas rizikos valdymas ir kad tai reiškia, jog bus užtikrinti pakankami finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, siekiant garantuoti visapusišką pagalbos srautų kontrolę ir rezultatų vertinimą;

53.

pažymi paramos teikėjo įsipareigojimą per dvejus metus ne mažiau kaip 50 proc. vystymosi pagalbos suteikti per Afganistano vyriausybės pagrindinį biudžetą; tačiau pabrėžia, kad paramą biudžetui reikia skirti, jeigu šalies valdymo padėtis akivaizdžiai gerėja ir pagalbos teikėjai labiau pasitiki Afganistano viešųjų finansų valdymu (VFV), ir reikalauja skubiai vykdyti reformas ir sustiprinti gebėjimus, siekiant sutvirtinti VFV sistemas, sumažinti korupciją ir pagerinti biudžeto vykdymą; prašo Komisijos, atsižvelgiant į Afganistano institucijų finansinį pajėgumą ir į VFV pagrindinių reformų pažangos tempą, įvertinti, ar ateityje tam tikros Afganistano ministerijos ar kitos institucijos, įskaitant decentralizuotu lygmeniu, galėtų tapti tinkamomis sektorinės paramos biudžetui gavėjomis ir, jei taip, kokiomis sąlygomis;

54.

pabrėžia Afganistano valdžios institucijų atsakomybę už struktūrinį ir ilgalaikį vystymąsi; primygtinai ragina vyriausybę labiau įsitraukti į pastangas, susijusias su atkūrimu, demokratizacija ir skurdo mažinimu, ir kovoti su korupcija; skatina ES paramos teikėjus savo projektuose ypatingą dėmesį skirti ilgalaikiam pagalbos tvarumui, skatinant Afganistano atsakomybę, sistemingai investuojant į pajėgumų didinimą ir vengiant atskirų projektų, kuriais būtų siekiama tik trumpalaikių rezultatų; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia pagrindinį pilietinės visuomenės organizacijų vaidmenį siekiant užtikrinti atsakomybę už atkūrimo procesą ir apsaugoti nuo korupcijos rizikos;

55.

ypač ragina Afganistano vyriausybę skirti dėmesį institucinių gebėjimų vystymui valstybės sektoriuje ir parengti bendrą nacionalinę viešojo administravimo reformos programą; ragina Komisiją ir valstybes nares savo politikos dialoguose su vyriausybe kartu skatinti viešojo administravimo reformą ir koordinuotai remti vyriausybės viešojo administravimo reformos tikslus;

56.

primygtinai ragina ES ir toliau įsipareigoti remti tvarų ir ilgalaikį Afganistano vystymąsi ir tęsti atitinkamo finansavimo skyrimą po 2014 m., kai saugumo klausimų kuravimą visiškai perims Afganistano valdžios institucijos ir kiti paramos teikėjai galbūt pradės mažinti finansavimą; atsižvelgdamas į tai prašo ES tvirtai pabrėžti Sąjungos įsipareigojimą vystyti ilgalaikę partnerytę su Afganistanu atsižvelgiant į Tarptautinę konferenciją Afganistano klausimais, vyksiančią 2011 m. gruodžio 5 d. Bonoje; ragina ES ieškoti naujų pilietinės visuomenės užsienyje partnerių ir paramos teikėjų;

57.

pabrėžia, kad nuo 2010 m. šiek tiek sumažėjo civilių gyventojų mirčių; teigia, kad, jeigu nebus labiau stiprinamas šalies vidaus, regioninis ir civilinis saugumas, vystymasis bus stabdomas ir toliau bus prarandamos žmonių gyvybės; ragina valstybes nares pripažinti, kad sustiprintas saugumas – būtina sąlyga siekiant vystymosi, ir atsižvelgiant į tai rengti savo pagalbos politiką;

58.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES teikiama parama vystymuisi prisidėjo Afganistano moterims suteikiant galių; teigia, kad dėl didesnio moterų dalyvavimo politinėje ir ekonominėje veikloje pagerės jų gyvenimas ir sumažės pavojus, kad Afganistanas ir toliau liks įklimpęs į konfliktą;

59.

teigia, kad dėl dabartinio paramos teikėjų skiriamos pagalbos susiskaldymo daromas neigiamas poveikis pagalbos veiksmingumui ir taikomos besidubliuojančios strategijos; ragina Komisiją, valstybes nares ir tarptautinę bendruomenę geriau koordinuoti savo pagalbos veiksmus;

60.

teigia, kad Afganistano nacionalinės armijos (ANA) ir Afganistano nacionalinės policijos (ANP) reforma – vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos turi išspręsti Afganistanas; atkreipia dėmesį į tai, kad įvertinus ANA ir ANP veiklą rezultatai neatitinka sutartų tikslų; ragina valstybes nares didinti savo pagalbą šioje srityje ir nusiųsti instruktorius bei keistis geriausios praktikos pavyzdžiais;

61.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Audito Rūmams ir Afganistano Islamo Respublikos vyriausybei ir parlamentui.

14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/65

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Sirijos, ypač į 2011 m. spalio 27 d. rezoliuciją dėl padėties Egipte ir Sirijoje, ypač krikščionių bendruomenėse (1), ir į 2011 m. rugsėjo 15 d. rezoliuciją dėl padėties Sirijoje (2), 2011 m. spalio 27 d. rezoliuciją dėl Rafah Nached bylos (3) ir 2011 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl padėties Sirijoje, Jemene ir Bahreine, atsižvelgiant į padėtį arabų šalyse ir Šiaurės Afrikoje (4),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 10 d., lapkričio 14 d. ir gruodžio 1 d. Užsienio reikalų tarybos išvadas ir į 2011 m. spalio 23 d. ir gruodžio 9 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimą 2011/782/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Sirijai, kuriuo panaikinamas sprendimas 2011/273/BUSP (5),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 8 d., lapkričio 3 ir 28 d. ir gruodžio 2 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir 2011 m. lapkričio 23 d. jos atstovo spaudai pareiškimus dėl Sirijos,

—

atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos 2011 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių Sirijoje,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 2 d. JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją dėl žmogaus teisių padėties Sirijos Arabų Respublikoje,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 2 d. JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro Navi Pillay pareiškimą per JT Žmogaus teisių tarybos 18-ąją ypatingąją sesiją žmogaus teisių padėčiai Sirijos Arabų Respublikoje ištirti,

—

atsižvelgdamas į nepriklausomos tarptautinės tyrimų komisijos padėčiai Sirijos Arabų Respublikoje tirti 2011 m. lapkričio 23 d. ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos trečiojo komiteto 2011 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių padėties Sirijos Arabų Respublikoje,

—

atsižvelgdamas į 1948 m. priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, Vaiko teisių konvenciją ir fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose ir Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, kuriuos Sirija yra pasirašiusi,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. rugpjūčio 27 d., spalio 16 d. ir lapkričio 12, 16 ir 24 d. Arabų Lygos pareiškimus dėl padėties Sirijoje, 2011 m. lapkričio 2 d. Arabų Lygos veiksmų planą ir 2011 m. lapkričio 27 d. priimtas Arabų Lygos sankcijas Sirijai,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 30 d. Turkijos Respublikos sprendimą taikyti ekonomines sankcijas Sirijai,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 30 d. Islamo bendradarbiavimo organizacijos pareiškimą, kuriame Sirijos vyriausybė raginama nedelsiant nutraukti pernelyg didelės jėgos naudojimą prieš piliečius ir gerbti žmogaus teises,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 25 d. Komisijos ir Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės bendrą komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Naujas požiūris į kintančią kaimynystę“,

—

atsižvelgdamas į 1995 lapkričio 27 ir 28 d. Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių ministrų konferencijos baigiamąją deklaraciją (Barselonos deklaracija) ir į 2008 m. liepos 13 d. Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitikimo Viduržemio jūros regiono tema bendrąją deklaraciją, kurią pasirašė Sirija,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 4 dalį,

A.

kadangi, remiantis JT vertinimais, Sirijoje režimui vykdant žiaurias represijas prieš savo gyventojus, nuo 2011 m. kovo mėn. daugiau kaip 5 000 žmonių žuvo (iš jų daugiau kaip 300 vaikų), daug daugiau buvo sužalota, daugiau kaip 14 000 suimta ir dešimtys tūkstančių ieškojo prieglobsčio kaimyninėse šalyse arba buvo perkelti šalies viduje; kadangi, nepaisant plataus tarptautinės bendruomenės pasmerkimo, Sirijoje tęsiasi ir intensyvėja žiaurios Sirijos valdžios institucijų ir karinių ir saugumo pajėgų represijos ir sunkūs žmogaus teisių pažeidimai prieš taikius civilius gyventojus; kadangi buvo pranešta, jog vyriausybinės pajėgos laiko apgultus daugelį Sirijos miestų ir miestelių, neleisdamos jiems gauti maisto ir medicininių atsargų ar naudotis ryšio priemonėmis; kadangi dėl smurto ir perkėlimų šalies viduje daugelis Sirijos gyventojų atsiduria vis blogėjančioje humanitarinėje padėtyje;

B.

kadangi prezidento Basharo al Assado pažadėtos reformos ir amnestijos niekada nebuvo vykdomos ir režimas prarado visą pasitikėjimą; kadangi teisdama politinius aktyvistus ir žmogaus teisių gynėjus Sirijos vyriausybė naudojasi Aukščiausiuoju valstybės saugumo teismu – specialiu teismu, nepatenkančiu į įprastą baudžiamosios teisenos sistemą; kadangi smurtą lydi režimo ir jo šalininkų veiksmai, kuriais skatinama įtampa tarp skirtingų religinių grupių ir etninių ir religinių grupių tarpusavio konfliktas šioje šalyje;

C.

kadangi 2011 m. lapkričio 20 d.„Sunday Times“ laikraštyje išspausdintame interviu ir 2011 m. gruodžio 7 d. interviu JAV televizijai ABC Sirijos prezidentas Bashar al Assad paneigė, kad jo vyriausybė laikosi represijų prieš gyventojus politikos, ir pareiškė, kad nesijaučia kaltas dėl dešimt mėnesių trunkančio sukilimo malšinimo, nors pranešama apie saugumo pajėgų žiaurumą;

D.

kadangi 2011 m. gruodžio 2 d. JT Žmogaus teisių tarybos rezoliucijoje griežtai smerkiami plačiai paplitę, nuolatiniai ir sunkūs Sirijos valdžios institucijų, karinių ir saugumo pajėgų vykdomi žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimai (žudymas, nesankcionuotas mirties bausmės vykdymas, persekiojimas, nesankcionuotas įkalinimas, priverstinis dingimas, kankinimas, blogas elgesys, prievartavimai ir kiti seksualinio smurto prieš civilius, įskaitant vaikus veiksmai, taip pat draudimas ar trukdymas piliečiams gauti medicininį gydymą) ir siūlo suteikti įgaliojimus specialiajam pranešėjui žmogaus teisių padėties Sirijos Arabų Respublikoje klausimais;

E.

kadangi nepriklausomos tarptautinės tyrimų komisijos padėčiai Sirijos Arabų Respublikoje tirti ataskaitoje dokumentuoti plačiai paplitę, nuolatiniai ir didžiuliai žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimai, kuriuos vykdo Sirijos karinės, saugumo pajėgos ir vyriausybę remiančios nereguliariosios karinės pajėgos; kadangi tyrimų komisija yra itin susirūpinusi tuo, kad nusikaltimai žmoniškumui vykdyti skirtingose Sirijos vietovėse; kadangi Sirijos vyriausybė atsisakė bendradarbiauti su tyrimų komisija; kadangi, pagal JT tyrimų komisijos ataskaitą, nuo malšinimų pradžios būta nemažai dezertyravimo iš karinių ir saugumo pajėgų atvejų ir pastaraisiais mėnesiais jų daugėjo;

F.

kadangi 2011 m. gruodžio 2 d. savo pareiškime JT vyriausioji žmogaus teisių komisarė Navi Pillay perspėjo, jog dėl tebesitęsiančių baisių Sirijos režimo represijų prieš savo šalies žmones šioje šalyje gali kilti pilietinis karas, ir paragino JT Saugumo Tarybą dėl padėties Sirijoje kreiptis į Tarptautinį baudžiamąjį teismą;

G.

kadangi Sirijos valdžios institucijos ir toliau neįsileidžia tarptautinių žurnalistų ir stebėtojų; kadangi Sirijos pabėgėlių ir žmogaus teisių gynėjų pranešimai ir mobiliojo ryšio telefonais užregistruoti vaizdai yra svarbiausi informacijos ir dokumentacijos apie sistemingus ir plačiai paplitusius Sirijos kariuomenės ir saugumo pajėgų daromus žmogaus teisių pažeidimus prieš piliečius ir apskritai padėtį Sirijoje šaltiniai;

H.

kadangi 2011 m. gruodžio 1 d. Europos Sąjunga sugriežtino Sirijai taikomas ribojamąsias priemones, įskaitant papildomus, su Sirijos naftos ir finansų sektoriais susijusius draudimus ES teritorijoje įsteigtoms įmonėms ir finansų institucijoms, naujus turto įšaldymus ir draudimą keliauti 11 asmenų ir 12 subjektų, ginklų embargą ir ypač draudimą iš ES į Siriją eksportuoti informacines ir ryšių technologijas (IRT), kurias vyriausybė gali naudoti piliečių žmogaus teisių pažeidimams Sirijoje;

I.

kadangi iki šiol Taryba ir EIVT nesusitarė dėl būtinų paskelbto IRT eksporto draudimo detalių ir jų nepaskelbė; kadangi plačiai pranešta, jog ES įsteigtos įmonės aprūpino Sirijos vyriausybę (pagal užsakymą pagamintomis) technologijomis, skirtomis internetu ir mobiliosiomis ryšio priemonėmis perduodamai informacijai Sirijoje perimti, stebėti ir kataloguoti perimant ir šalies viduje, ir tarptautiniu mastu perduodamą informaciją; kadangi ES (įsteigtos) įmonės statė ir valdė stebėjimo centrus Sirijoje ir teikė susijusią techninę pagalbą Sirijos vyriausybei;

J.

kadangi ir Prancūzijos ambasadorius Sirijoje Eric Chevallier ir JAV ambasadorius Sirijoje Robert Ford grįžo į Damaską tokiu būdu rodydami paramą Sirijos gyventojų kovai ir reikalavimams; kadangi abu ambasadoriai buvo atšaukti spalio mėn. saugumo sumetimais ir dėl išpuolių prieš Prancūzijos interesus;

K.

kadangi savo 2011 m. gruodžio 1 d. išvadose Taryba dar kartą paragino sukurti vieningą platformą, patvirtino, jog ES ir toliau bendradarbiaus su Sirijos opozicijos atstovais, kurie atsisako naudoti smurtą, ir pasveikino Sirijos nacionalinę tarybą įsipareigojus šiuo klausimu;

L.

kadangi 2011 m. lapkričio 22 d. Komisijos pirmininko pavaduotoja-vyriausioji įgaliotinė Catherine Ashton susitiko su Sirijos nacionalinės tarybos atstovais ir pabrėžė visas bendruomenes apimančios opozicinės politinės platformos svarbą;

M.

kadangi pastaraisiais mėnesiais Europos Parlamento nariai pradėjo dialogą ir apsikeitė nuomonėmis su tremtyje ir pačioje šalyje esančiais Sirijos opozicijos atstovais;

N.

kadangi krizė Sirijoje kelia grėsmę viso Artimųjų Rytų regiono stabilumui ir saugumui;

O.

kadangi 2011 m. lapkričio 16 d. Arabų Lyga sustabdė Sirijos narystę šioje regioninėje organizacijoje po to, kai ji nesilaikė Arabų Lygos taikos plano sąlygų, pagal kurias Sirija turėjo išvesti tankus iš neramumų apimtų miestų, nutraukti išpuolius prieš protestuotojus, pradėti dialogą su opozicija ir įsileisti į šalį 500 Arabų Lygos stebėtojų, kad jie įvertintų padėtį šalyje; kadangi 2011 m. lapkričio 27 d. pasibaigus kelių ultimatumų laikui Arabų Lyga patvirtino sankcijas, įskaitant turto įšaldymą ir investicijų embargą, Sirijai;

P.

kadangi 2011 m. lapkričio 30 d. Turkijos vyriausybė ėmė taikyti Sirijai ekonomines sankcijas ir ginklų embargą, nutraukusi ginklų ir karinės įrangos tiekimą ir sustabdžiusi bendradarbiavimo susitarimą su Sirija, kol bus suformuota nauja vyriausybė; kadangi 2011 m. lapkričio 22 d. Turkijos ministras pirmininkas paragino prezidentą B. al Assadą „pagaliau atsistatydinti“; kadangi nuo 2011 m. kovo mėn. dešimtys tūkstančių Sirijos pabėgėlių ieškojo prieglobsčio Turkijoje;

Q.

susirūpinęs dėl daugelio šaltinių pranešamų žinių, jog Sirijos valdžios institucijos įsakė ištremti Mar Musos vienuolyno Sirijoje abatą tėvą Paolo dall’Oglio, 2006 m. laimėjusį pirmąjį „Anna Lindh EuroMed“ apdovanojimą už kultūrų dialogą, plačiai žinomą už savo pastarųjų trisdešimties metų darbus siekiant skirtingų tikėjimų darnos šalyje ir už savo pasišventimą vidaus sutaikinimo darbui, grindžiamam derybomis ir žodžio laisve; ragina Sirijos valdžios institucijas nesiimti šių veiksmų, kurie pakenktų vykstančiam krikščionių ir musulmonų dialogui;

R.

kadangi 2011 m. gruodžio 4 d. Sirijos valdžios institucijos prie Sirijos ir Jordanijos sienos suėmė tinklaraštininkę Razan Gazzawi, kai ji tariamai keliavo į Jordanijos sostinę Amaną dalyvauti jos darbdavio Sirijos žiniasklaidos ir žodžio laisvės centro organizuotame seminare spaudos laisvės klausimais;

1.

dar kartą kuo griežčiausiai smerkia brutalias Sirijos režimo represijas, vykdomas prieš Sirijos gyventojus, įskaitant vaikus; reiškia užuojautą aukų artimiesiems; dar kartą reiškia solidarumą su Sirijos žmonių nesmurtine kova už laisvę, orumą ir demokratiją ir giria jų drąsą ir ryžtą, ypač moterų, kurios atlieka itin svarbų vaidmenį šioje kovoje;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad Sirijos režimas ir ypač prezidentas Bashar al Assad, kuriam tenka visa atsakomybė kaip konstituciniam Sirijos valstybės vadovui, nesilaikė savo įsipareigojimų pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę, ir dar kartą ragina nedelsiant nutraukti smurtinius veiksmus prieš taikius demonstrantus ir liautis persekioti jų šeimas, išlaisvinti visus sulaikytus protestų dalyvius, politinius kalinius, žmogaus teisių gynėjus ir žurnalistus, suteikti tarptautinėms humanitarinėms ir žmogaus teisių organizacijoms bei tarptautinei žiniasklaidai galimybę nekliudomai patekti į šalį;

3.

pakartoja savo raginimą prezidentui Basharui al Assadui ir jo režimui nedelsiant atsistatydinti, kad būtų sudarytos sąlygos demokratiniam pereinamajam procesui šalyje;

4.

ragina skubiai atlikti nepriklausomą ir skaidrų Sirijos valdžios institucijų ir karinių ir saugumo pajėgų padarytų plataus masto, sistemingų ir sunkių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų tyrimą siekiant užtikrinti, kad visi atsakingi už šiuos veiksmus, kurie gali prilygti nusikaltimams žmoniškumui, asmenys tarptautinės bendruomenės būtų patraukti atsakomybėn;

5.

pabrėžia Sirijos opozicijos atstovų ir demonstracijų dalyvių išsakytą raginimą atsiųsti tarptautinius stebėtojus siekiant sustabdyti išpuolius prieš civilius gyventojus ir suteikti galimybę tarptautinėms humanitarinėms ir žmogaus teisių organizacijoms bei tarptautinei žiniasklaidai nekliudomai patekti į šalį;

6.

ragina taikiai ir tikrai pereiti prie demokratijos, atitinkančios teisėtus Sirijos žmonių reikalavimus ir pagrįstos visas suinteresuotąsias šalis apimančiu nacionalinio politinio dialogo procesu, kuriame dalyvautų visos šalies demokratinės jėgos ir pilietinė visuomenė; ragina opozicijos jėgas ginant gyventojus neįsivelti į smurto eskalavimo ir padėties militarizavimo pinkles; reiškia didelį susirūpinimą tuo, kad Sirijos valdžios institucijos gali imtis bauginimo veiksmų ir prieš užsienyje gyvenančius opozicijos aktyvistus, ir ragina ES valstybes nares svarstyti galimybę išsiųsti ES esančius Sirijos diplomatus, prisidedančius prie tokių veiksmų, ar imtis kitų atitinkamų priemonių jų atžvilgiu;

7.

teigiamai vertina ir remia nuolatines Sirijos opozicijos ir šalyje, ir už jos ribų dedamas pastangas sukurti vieningą platformą, toliau bendradarbiauti su tarptautine bendruomene, ypač Arabų Lyga, siekti bendros Sirijos ateities vizijos ir pereiti prie demokratinės sistemos; toliau remia Sirijos nacionalinę tarybą ir pabrėžia, jog svarbu, kad Sirijos opozicija ir Laisvoji Sirijos armija įsipareigotų užtikrinti žmogaus teises, pagrindines laisves ir teisinę valstybę išsaugant aiškų įsipareigojimą laikytis taikaus ir visapusiško požiūrio; pritaria 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos išvadoms ir ragina ES ir jos valstybes nares skubiai jas įgyvendinti bei rasti naujų savo nekarinės pagalbos šioms opozicijos jėgoms stiprinimo būdų;

8.

dar kartą pabrėžia, kad Sirijos vyriausybė nesilaikė savo įsipareigojimo apsaugoti savo gyventojus, nedelsiant nutraukti visus žmogaus teisių pažeidimus ir sustabdyti visus išpuolius prieš civilius; mano, jog jai to nepadarius tarptautinė bendruomenė turi imtis skubių ir tinkamų priemonių;

9.

palankiai vertina ES įsipareigojimą ir toliau didinti tarptautinį spaudimą Sirijos režimui; tvirtai pritaria 2011 m. lapkričio 14 d. ir gruodžio 1 d. Tarybos sprendimams taikyti režimui naujas ribojamąsias priemones ir ragina turto įšaldymą ir draudimą keliauti taikyti ir šeimos ir įmonėms, kurios yra pagrindinės režimo finansuotojos; pabrėžia, kad ES, siekdama padėti Sirijos gyventojams, kurie taikiomis priemonėmis siekia demokratinės ateities, turi būti pasirengusi patvirtinti papildomas priemones; todėl ragina tol, kol tęsis represijos, taikyti naujas ES sankcijas, kurių tikslas būtų Sirijos režimas, tačiau kurias taikant būtų daromas kiek galima mažesnis poveikis gyventojams, ir ragina nustatyti atitinkamus esamos ir būsimos humanitarinės padėties problemų šalyje sprendimo mechanizmus; teigiamai vertindamas pritaria 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos išvadas dėl Sirijos, kuriose deklaruojama, jog ES yra pasirengusi plėtoti naują plataus užmojo partnerystę su Sirija visais abiem šalim svarbiais klausimais, įskaitant pagalbos teikimą ir prekybos ir ekonominių ryšių stiprinimą, kai tik prezidentas Bashar al Assad atsistatydins ir prasidės tikros demokratinės permainos;

10.

teigiamai vertindamas pritaria 2011 m. lapkričio 22 d. JT Generalinės Asamblėjos, 2011 m. gruodžio 2 d. JT Žmogaus teisių tarybos ir 2011 m. lapkričio 22 d. JT Generalinės Asamblėjos trečiojo komiteto priimtoms rezoliucijoms dėl žmogaus teisių padėties Sirijoje ir 2011 m. lapkričio 23 d. nepriklausomos tarptautinės tyrimų komisijos padėčiai Sirijoje tirti ataskaitai; ragina nedelsiant sustabdyti Sirijos narystę UNESCO Žmogaus teisių komitete;

11.

apgailestauja dėl to, kad JT Saugumo Taryba iki šiol nesugebėjo pateikti tinkamo atsako į tebesitęsiančius žiaurumus Sirijoje; pakartoja savo raginimą JT Saugumo Tarybos narėms, ir ypač Rusijai ir Kinijai, laikytis atsakomybės užtikrinti, kad Sirijoje būtų laikomasi tarptautinių žmogaus teisių normų; toliau remia ES ir jos valstybių narių pastangas šioje srityje; tuo pat metu ragina JT Saugumo Tarybą dėl Sirijos režimo nusikaltimų prieš savo gyventojus kreiptis į Tarptautinį baudžiamąjį teismą;

12.

tvirtai remia Arabų Valstybių Lygos pastangas nutraukti smurtą ir gerinti politinę padėtį Sirijoje; palankiai vertina Lygos pasiūlymą pasiųsti stebėtojų misiją siekiant užtikrinti civilių gyventojų apsaugą; yra susirūpinęs tuo, kad Sirijos valdžios institucijos neįsipareigojo įgyvendinti veiksmų plano; palankiai vertina Arabų Valstybių Lygos sprendimą taikyti sankcijas Sirijos režimui; ragina Sirijos režimą susilaikyti nuo bet kokių tiesioginių ir netiesioginių mėginimų destabilizuoti kaimynines šalis;

13.

ragina užtikrinti glaudesnį ES ir Turkijos bendradarbiavimą padėties Sirijoje klausimais; teigiamai vertina tai, kad Turkijos vyriausybė pasmerkė Sirijos režimą, taiko sankcijas šiam režimui ir vykdo atvirų sienų pabėgėliams politiką;

14.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę dėti visas pastangas, kad būtų pradėta diskusija su Turkija, Arabų Lyga ir Sirijos opozicija dėl humanitarinių koridorių Sirijos ir Turkijos pasienyje įsteigimo siekiant apsaugoti Sirijos pabėgėlius ir visus civilius gyventojus, mėginančius pabėgti iš šalies nuo tebesitęsiančių karinių represijų;

15.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybei ir parlamentui, Rusijos Federacijos vyriausybei ir parlamentui, Sirijos Arabų Respublikos vyriausybei ir parlamentui ir Turkijos Respublikos vyriausybei ir parlamentui.

14.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 168/70