13.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 167/1

13.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 167/6

13.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 167/7

—

Komisijos konkurencijos svetainės susijungimų skiltyje (http://ec.europa.eu/competition/mergers/cases/). Šioje svetainėje konkrečius sprendimus dėl susijungimo galima rasti įvairiais būdais, pavyzdžiui, pagal įmonės pavadinimą, bylos numerį, sprendimo priėmimo datą ir sektorių,

—

elektroniniu formatu EUR-Lex svetainėje (http://eur-lex.europa.eu/en/index.htm). Dokumento numeris 32013M6930. EUR-Lex svetainėje galima rasti įvairių Bendrijos teisės aktų.

13.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 167/8

13.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 167/9

1)

Abbeville

2)

Agen-la Garenne

3)

Ajaccio-Campo dell'Oro

4)

Albert-Bray

5)

Amiens-Glisy

6)

Angers-Marcé

7)

Angoulême-Brie-Champniers

8)

Annecy-Methet

9)

Annemasse

10)

Auxerre-Branches

11)

Avignon-Caumont

12)

Bâle-Mulhouse

13)

Bastia-Poretta

14)

Beauvais-Tillé

15)

Bergerac-Roumanière

16)

Besançon-la Vèze

17)

Béziers-Vias

18)

Biarritz-Bayonne-Anglet

19)

Bordeaux-Mérignac

20)

Brest-Guipavas

21)

Brive-Souillac

22)

Caen-Carpiquet

23)

Calais-Dunkerque

24)

Calvi-Sainte-Catherine

25)

Cannes-Mandelieu

26)

Carcassonne-Salvaza

27)

Châlons-Vatry

28)

Chambéry-Aix-les-Bains

29)

Châteauroux-Déols

30)

Cherbourg-Mauperthus

31)

Clermont-Ferrand-Aulnat

32)

Colmar-Houssen

33)

Deauville-Saint-Gatien

34)

Dijon-Longvic

35)

Dinard-Pleurtuit

36)

Dôle-Tavaux

37)

Epinal-Mirecourt

38)

Figari-Sud Corse

39)

Grenoble-Saint-Geoirs

40)

Hyères-le Palivestre

41)

Issy-les-Moulineaux

42)

La Môle

43)

Lannion

44)

La Rochelle-Laleu

45)

Laval-Entrammes

46)

Le Castelet

47)

Le Havre-Octeville

48)

Le Mans-Arnage

49)

Le Touquet-Paris-Plage

50)

Lille-Lesquin

51)

Limoges-Bellegarde

52)

Lognes-Emerainville

53)

Lorient-Lann-Bihoué

54)

Lyon-Bron

55)

Lyon-Saint-Exupéry

56)

Marseille-Provence

57)

Metz-Nancy-Lorraine

58)

Monaco-Héliport

59)

Montbéliard-Courcelles

60)

Montpellier-Méditérranée

61)

Nantes-Atlantique

62)

Nevers-Fourchambault

63)

Nice-Côte d'Azur

64)

Nîmes-Garons

65)

Orléans-Bricy

66)

Orléans-Saint-Denis-de-l'Hôtel

67)

Paris-Charles de Gaulle

68)

Paris-le Bourget

69)

Paris-Orly

70)

Pau-Pyrénées

71)

Perpignan-Rivesaltes

72)

Poitiers-Biard

73)

Pontoise-Cormeilles-en-Vexin, laikinai:

74)

Quimper-Cornouailles, laikinai nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki rugsėjo 8 d.

75)

Rennes Saint-Jacques

76)

Rodez-Marcillac

77)

Rouen-Vallée de Seine

78)

Saint-Brieuc-Armor

79)

Saint-Étienne-Bouthéon

80)

Saint-Nazaire-Montoir

81)

Strasbourg-Entzheim

82)

Tarbes-Ossun-Lourdes

83)

Toulouse-Blagnac

84)

Tours-Saint-Symphorien

85)

Troyes-Barberey

86)

Vichy-Charmeil

1)

Ajaccio

2)

Bastia

3)

Bayonne

4)

Bonifacio

5)

Bordeaux

6)

Boulogne

7)

Brest

8)

Caen-Ouistreham

9)

Calais

10)

Calvi

11)

Cannes-Vieux Port

12)

Carteret

13)

Cherbourg

14)

Dieppe

15)

Douvres

16)

Dunkerque

17)

Granville

18)

Honfleur

19)

La Rochelle-La Pallice

20)

Le Havre

21)

Les Sables-d'Olonne-Port

22)

L'Ile-Rousse

23)

Lorient

24)

Marseille

25)

Monaco-Port de la Condamine

26)

Nantes-Saint-Nazaire

27)

Nice

28)

Port-de-Bouc-Fos/Port-Saint-Louis

29)

Port-la-Nouvelle

30)

Porto-Vecchio

31)

Port-Vendres

32)

Roscoff

33)

Rouen

34)

Saint-Brieuc (maritime)

35)

Saint-Malo

36)

Sète

37)

Toulon

1)

Gare d’Ashford International

2)

Gare d'Avignon-Centre

3)

Cheriton/Coquelles

4)

Gare de Chessy-Marne-la-Vallée

5)

Gare de Fréthun

6)

Gare de Lille-Europe

7)

Gare de Paris-Nord

8)

Gare de St-Pancras International

9)

Gare d’Ebbsfleet International

1)

Pas de la Case-Porta

13.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 167/18

1.

2013 m. kovo 4 d. pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 (1) 4 straipsnį Komisija gavo pranešimą apie siūlomą koncentraciją: įmonė „KKR & Co. L.P“ („KKR“, JAV), pirkdama vertybinius popierius, įgyja, kaip apibrėžta Susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte, visą įmonės „Gardner Denver, Inc.“ („GDI“, JAV) kontrolę.

2.

Įmonių verslo veikla:

3.

Preliminariai išnagrinėjusi pranešimą Komisija mano, kad sandoriui, apie kurį pranešta, galėtų būti taikomas EB susijungimų reglamentas. Komisijai paliekama teisė priimti galutinį sprendimą šiuo klausimu. Remiantis Komisijos komunikatu dėl supaprastintos procedūros, taikomos tam tikroms koncentracijoms pagal EB susijungimų reglamentą (2), reikėtų pažymėti, kad šią bylą numatoma nagrinėti komunikate nurodyta tvarka.

4.

Komisija kviečia suinteresuotas trečiąsias šalis teikti savo pastabas dėl pasiūlyto veiksmo.

Pastabos Komisijai turi būti pateiktos ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio pranešimo paskelbimo. Pastabas galima siųsti faksu (+32 22964301), e. paštu COMP-MERGER-REGISTRY@ec.europa.eu arba paštu su nuoroda COMP/M.6906 – KKR/Gardner Denver adresu:

13.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 167/19

1.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 101 ir 102 straipsnių (toliau – ES konkurencijos taisyklės) pažeidimais padaroma didelė žala visai ekonomikai ir sutrikdomas tinkamas vidaus rinkos veikimas. Siekiant užkirsti kelią tokiai žalai, Komisijai suteikti įgaliojimai skirti baudas įmonėms ir įmonių asociacijoms už ES konkurencijos taisyklių pažeidimus (1). Komisijos skiriamomis baudomis siekiama atgrasomojo poveikio, t. y. nubausti atitinkamas įmones (konkretus atgrasomasis poveikis) ir atgrasyti kitas įmones imtis SESV 101 ir 102 straipsniams prieštaraujančių veiksmų arba juos tęsti (bendras atgrasomasis poveikis) (2).

2.

Be to, SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimais padaroma didelė žala vartotojams ir įmonėms. Bet kuris asmuo, patyręs žalą dėl ES konkurencijos taisyklių pažeidimo, turi teisę į kompensaciją. Tai garantuojama ES teise, kaip keletą kartų pabrėžė Teisingumo Teismas (3). Baudomis siekiama daryti atgrasomąjį poveikį, o reikalavimais atlyginti žalą siekiama atitaisyti dėl pažeidimo patirtą žalą. Veiksmingesnės su žalos atlyginimu susijusios teisės gynimo priemonės vartotojams ir įmonėms taip pat savaime turėtų teigiamos įtakos siekiant atgrasyti nuo pažeidimų ateityje ir užtikrinti griežtesnį tų taisyklių laikymąsi (4).

3.

Pagrindinė problema, kurią patiria ieškinius dėl žalos atlyginimo nagrinėjantys teismai ir tokių ieškinių šalys, yra kaip nustatyti patirtos žalos dydį. Žalos dydis nustatomas remiantis ieškovų faktinės padėties ir padėties, kurioje jie būtų, jei pažeidimo nebūtų, palyginimu. Hipotetiškai vertinant rinkos sąlygų ir rinkos dalyvių sąveikos raidą tuo atveju, jei pažeidimo nebūtų, dažnai kyla sudėtingų ir specifinių ekonominių ir konkurencijos teisės klausimų. Teismams ir šalims vis dažniau tenka spręsti šiuos klausimus ir svarstyti galimus jų sprendimo metodus ir priemones.

4.

SESV 101 ir 102 straipsniai yra viešosios politikos objektas (5) ir yra labai svarbūs vidaus rinkos veikimui, įskaitant sistemą, kuria užtikrinama, kad konkurencija nebūtų iškraipyta (6). Šiomis Sutarties nuostatomis nustatomos asmenų – įmonių ar vartotojų – teisės ir pareigos. Tokios teisės tampa šių asmenų teisėtu turtu (7) ir yra saugomos pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (8). Nacionaliniai teismai, nagrinėdami iškeltas bylas, turi ES teisėje nustatytą pareigą visapusiškai ir veiksmingai užtikrinti šias teises ir pareigas.

5.

Viena iš ES teisėje užtikrintų teisių – teisė į kompensaciją už žalą, patirtą dėl SESV 101 arba 102 straipsnio pažeidimo: jeigu nukentėjusiosios šalys negalėtų reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jos patyrė dėl ES konkurencijos taisyklių pažeidimo, kiltų pavojus šių taisyklių veiksmingumui. Bet kuris asmuo gali reikalauti kompensacijos už patirtą žalą, jei yra žalos ir ES konkurencijos taisyklėmis uždrausto susitarimo ar veiksmų priežastinis ryšys (9).

6.

Kompensaciją už patirtą žalą gavusios nukentėjusiosios šalies padėtis tampa tokia, kokia ji būtų, jei nebūtų SESV 101 arba 102 straipsnių pažeidimo. Todėl nuo tiesiogiai taikomų ES taisyklių pažeidimo nukentėjusioms šalims turėtų būti atlyginta visa reali patirtų nuostolių vertė: teisė į visą kompensaciją apima kompensaciją už faktiškai patirtą nuostolį (damnum emergens) ir kompensaciją už dėl pažeidimo prarastą pelną (lucrum cessans) (10); taip pat teisę į palūkanas nuo to momento, kai patiriama žala (11).

7.

Kai nėra ES taisyklių, kuriomis reglamentuojami su SESV 101 arba 102 straipsnių pažeidimais susiję ieškiniai dėl žalos atlyginimo, išsamios taisyklės, kuriomis reglamentuojama ši ES teisėje užtikrinta teisė į kompensaciją, turi būti nustatytos pagal kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės sistemą. Tačiau dėl tokių taisyklių neturi būti pernelyg sudėtinga arba praktiškai neįmanoma pasinaudoti ES teisėje nustatytomis teisėmis (veiksmingumo principas). Jos taip pat neturi būti mažiau palankios nei taisyklės, kuriomis reglamentuojami su panašių nacionalinėje teisėje nustatytų teisių pažeidimais susiję ieškiniai dėl žalos atlyginimo (lygiavertiškumo principas) (12).

8.

Kalbant apie žalos dydžio nustatymą, tiek, kiek tai nėra reglamentuojama ES teisėje, tinkamas įrodymų standartas ir reikiamas tikslumo lygis siekiant įrodyti patirtą žalą nustatomas valstybių narių teisės normomis. Nacionalinėmis taisyklėmis paprastai priskiriama prievolė įrodyti ir atitinkama šalių atsakomybė pateikti faktinius duomenis teismui. Nacionalinėje teisėje gali būti nustatytas prievolės įrodyti perkėlimas tada, kai ieškovas pateikia įrodymų dėl tam tikrų veiksnių, joje taip pat gali būti nustatytos supaprastintos skaičiavimo taisyklės ir nuginčijamosiosios arba nenuginčijamosios prezumpcijos. Nacionalinėje teisėje taip pat nustatoma, kokia apimtimi ir kaip teismai gali nustatyti patirtos žalos dydį, remdamiesi apytikriai tiksliausias įverčiais, arba pasinaudoti nešališkais vertinimais. Visos šios nacionalinės taisyklės ir procedūros, kuriomis reglamentuojamas žalos dydžio nustatymas, turėtų būti nustatomos ir taikomos atskirais atvejais taip, kad nuo ES konkurencijos teisės pažeidimų nukentėjusios šalys galėtų gauti kompensaciją už visą patirtą žalą, nepatirdamos neproporcingų sunkumų; jokiomis aplinkybėmis jos negali būti mažiau veiksmingos nei panašiuose nacionaline teise grindžiamuose ieškiniuose.

9.

Vienas iš veiksmingumo principo padarinių yra tas, kad taikomose nacionalinėse teisės normose ir jų aiškinime turėtų būti atsižvelgiama į sunkumus ir ribas, susijusias su žalos dydžio nustatymu konkurencijos bylose. Norint nustatyti patirtos žalos dydį, reikia palyginti faktinę nukentėjusiosios šalies padėtį ir padėtį, kurioje ji būtų, jei nebūtų pažeidimo. To neįmanoma stebėti realybėje; neįmanoma tikrai žinoti, kokia tiksliai būtų rinkos sąlygų ir rinkos dalyvių sąveikos raida, jei nebūtų pažeidimo. Įmanoma tik nustatyti scenarijų, kuris, tikėtina, būtų vykęs, jei nebūtų pažeidimo. Nustatant žalos dydį konkurencijos bylose tikėtinas tikrumo ir tikslumo lygis dėl paties šio proceso pobūdžio visada yra labai ribotas. Kartais įmanomi tik apytikriai įverčiai (13).

10.

Atsižvelgdamos į šias aplinkybes, Komisijos tarnybos parengė Praktinį vadovą dėl žalos ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, susijusiuose su SESV 101 arba 102 straipsnių pažeidimais, dydžio nustatymo (toliau – praktinis vadovas).

11.

Šio praktinio vadovo tikslas – padėti ieškinius dėl žalos atlyginimo nagrinėjantiems nacionaliniams teismams ir šių ieškinių šalims, platinant informaciją apie žalos, patirtos dėl ES konkurencijos taisyklių pažeidimo, dydžio nustatymą. Taigi jame pateikiama informacija apie įvairią žalą, sukeltą antikonkurenciniais veiksmais, visų pirma apie taikomus metodus ir priemones tokios žalos dydžiui nustatyti. Išplatinus šią informaciją, pagerės ieškinių dėl žalos atlyginimo veiksmingumas. Tokie ieškiniai taip pat turėtų tapti labiau nuspėjami, todėl turėtų padidėti teisinis tikrumas visoms susijusioms šalims. Praktinis vadovas taip pat turėtų padėti šalims spręsti ginčus tarpusavio susitarimu, nepriklausomai nuo to, ar ginčai susiję ar nesusiję su teismo ar alternatyviu ginčo sprendimo procesu.

12.

Praktinis vadovas yra tik informacinio pobūdžio ir nėra privalomas nacionaliniams teismams ar šalims. Todėl juo nekeičiamos valstybių narių teisės normos, kuriomis reglamentuojami ieškiniai dėl žalos atlyginimo, ir nedaromas poveikis ES teisėje nustatytoms valstybių narių arba fizinių ar juridinių asmenų teisėms ir pareigoms.

13.

Visų pirma, praktiniu vadovu nesiekiama padidinti ar sumažinti įrodymų standarto arba faktinių duomenų, kurių iš šalių reikalaujama valstybių narių teisės sistemose, išsamumo lygio. Juo taip pat nesiekiama daryti poveikį valstybių narių taisyklėms ir praktikai dėl prievolės įrodyti. Savo teisės sistemoje nacionaliniai teismai, nustatydami atlygintinos žalos sumą, dažnai taiko pragmatinius metodus, įskaitant prezumpcijų taikymą, prievolės įrodyti perkėlimą arba teismų kompetenciją atlikti apytikriai tiksliausių įverčių vertinimus. Praktiniu vadovu siekiama suteikti informacijos, kurią galima panaudoti, remiantis nacionalinėmis teisės normomis ir praktika, o ne vietoj jų. Todėl priklausomai nuo taikomų teisės normų ir konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių, gali visiškai pakakti šalims pateikti ne tokius išsamius su žalos suma susijusius faktus ir įrodymus, kurių reikalaujama tam tikriems praktiniame vadove minėtiems metodams ir priemonėms taikyti.

14.

Praktiniame vadove paaiškinami įvairių antimonopolinės žalos dydžiui nustatyti taikomų metodų ir priemonių požymiai, įskaitant privalumus ir trūkumus. Konkrečiomis tam tikro atvejo aplinkybėmis tinkamas žalos dydžio apskaičiavimo metodas turi būti nustatomas pagal galiojančią teisę. Be galiojančioje teisėje nustatyto įrodymų standarto ir prievolės įrodyti, tikslinga atsižvelgti ir į turimus duomenis, susijusias sąnaudas ir laikotarpį bei jų proporcingumą reikalaujamos atlyginti žalos vertei.

15.

Praktiniame vadove pateikta ir išnagrinėta nemažai praktinių pavyzdžių. Šiais pavyzdžiais parodomas tipinis ES konkurencijos taisyklių pažeidimų poveikis ir kaip praktiškai galima pritaikyti minėtus metodus ir priemones žalos dydžiui nustatyti.

16.

Ekonominė informacija apie žalą, padarytą antimonopoliniais pažeidimais, ir metodai bei priemonės tokios žalos dydžiui nustatyti gali ilgainiui keistis, atsižvelgiant į teorinius bei empirinius ekonominius tyrimus ir teismų praktiką šioje srityje. Todėl praktiniu vadovu nesiekiama pateikti visapusišką ar baigtinę turimos informacijos, metodų ir priemonių apžvalgą.

13.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 167/22

1.6 klasė.

Švieži arba perdirbti vaisiai, daržovės ir grūdai

a)

klimatas. Laikoma, kad produkto kokybę lemia šios ypatingos klimato sąlygos:

b)

dirvožemis. Beveik visas pirminis vulkaninės kilmės Santorino dirvožemis sudarytas iš terciaro laikotarpio salos žemės klodų, pemzos ir lavos. Šis dirvožemis gilus, jo paviršius vidutiniškai paveiktas arba visai nepaveiktas erozijos, šiek tiek nuolaidus. Apskritai vietovės dirvožemis smulkus, jame nėra pagrindinio neorganinio elemento azoto (N), taip pat labai mažai organinių medžiagų. Be to, dirvožemyje yra natrio (Na), kuris lemia vandens trūkumą; šis dirvožemis gali sugerti oro drėgmę bei dienos metu perduoti ją augalams (puikiai žinoma, kad pemzos gabaliukai geba sulaikyti vandenį). Taigi dėl augalų juntamo vandens trūkumo ir dėl dirvožemio šarmingumo produktas įgyja ypatingų savybių. Gruntinio vandens išteklių mažai arba išvis nėra;

c)

žmogiškieji veiksniai. Trys specialūs pomidorų auginimo procesai, iš kurių matyti žmogiškasis indėlis į tradicinį auginimo būdą:

a)

„Tomataki Santorinis“ – tai Lycopersicon esculentum Mill. veislės vietos ekotipas, kuris žinomas jau seniai, turintis atskirą tapatybę ir savo genetinį kintamumą, kuris ypač gerai pritaikytas sausringoms sąlygoms ir Santorino salos kalkingam bei šarminiam dirvožemiui. Komerciniu mastu jis auginamas tik nustatytoje geografinėje vietovėje. Tai vietinė žemdirbių pačiame Santorine auginama kultūra, susijusi su tradicine mažo derlingumo žemdirbystės sistema. Šios savybės išsivystė ir įsitvirtino per ilgą laiką, nuimant derlių ir atrenkant sėklas būsimai sėjai. Todėl sėklos labai atsparios biotiniam ir abiotiniam stresui, o derlius būna pakankamas ir labai stabilus, atsižvelgiant į sausringame Santorine taikomą auginimo sistemą;

b)

kaip nurodyta produkto aprašyme, būdinga „Tomataki Santorinis“ savybė – tirpių kietųjų medžiagų kiekis, kuris daro teigiamą poveikį pomidorų maistinėms savybėms ir skoniui. Tirpių kietųjų medžiagų koncentracija, lyginant su bendra kietųjų medžiagų koncentracija, yra mažesnė – 73–87 % (o kietųjų likučių – 13–27 %), tuo tarpu kai įprastose pomidorų veislėse ši koncentracija siekia 95–98 % (o kietųjų likučių – 2–5 %). Tai reiškia, kad pomidoruose esama daugiau kietųjų likučių. Vienodomis ir įprastomis auginimo sąlygomis šiuos duomenis palyginus su didžiųjų pomidorų „Gs 67“ veislės duomenimis paaiškėjo, kad „Tomataki Santorinis“ pomidoruose yra daugiau askorbo rūgšties, tirpiųjų fenolių ir likopeno, kurie priklauso tirpioms kietosioms medžiagoms. 100 gramų šviežio „Tomataki Santorinis“ vaisiaus atitinkamai yra 14–18 mg, 54–57 mg ir 3,8–7,5 mg šių medžiagų, o įprastos „Gs 67“ pomidorų veislės vaisiuje atitinkamos šių medžiagų vertės yra 8–12 mg, 30–35 mg ir 1,8–7 mg. Atlikus panašius skonio savybių tyrimus paaiškėjo, kad „Tomataki Santorinis“ vaisiuose yra didesnė tirpių kietųjų medžiagų procentinė dalis, o jų bendrasis rūgštingumas irgi didesnis. Šie skirtumai atsirado dėl to, kad šis ypatingas ekotipas sugeba perdirbti vaisiuje esančią askorbo rūgštį.

a)

naudojama genetinė medžiaga, kuriai dėl ilgo prisitaikymo prie ypatingų vietovės sąlygų ir tradicinio kitų metų sėjai skirtų sėklų surinkimo ir atrankos metodo dabar būdingos vietos veislės savybės. Prisitaikęs prie Santorino aplinkos augalas įgijo tam tikrų ypatingų savybių, dėl kurių „Tomataki Santorinis“ rinkoje tapo žinomas kaip labai geros kokybės produktas. Šios savybės, t. y. atskira produkto tapatybė, jo genetinis kintamumas ir prisitaikymas prie sausringų sąlygų bei kalkingo ir šarminio Santorino dirvožemio, susijusios su tradiciniu auginimo būdu. Po neseniai atliktų tyrimų paaiškėjo, kad: a) atlikus dvejų metų „Tomataki Santorinis“ derliaus ir septynių Graikijos pomidorų veislių filogenetinių ryšių tyrimą, kurio metu išnagrinėtos 38 augalų savybės, paaiškėjo, kad autentiškas „Tomataki Santorinis“ ir visos kitos veislės genetiškai akivaizdžiai skiriasi, ir dėl šio genetinio atotrūkio pomidorai įgauna tik jiems vieniems būdingą tapatybę (unikalią tokio pobūdžio); b) kartu įvertinus Santorine atrinktus genotipus (kurie auginami pagal tradicinę mažo derlingumo žemdirbystės sistemą) ir Salonikuose esančio Nacionalinio žemės ūkio tyrimų fondo ūkyje atrinktus genotipus (kurie auginami pagal tradicinę didelio derlingumo žemdirbystės sistemą) akivaizdžiai nustatyta aplinkos įtaka auginimo savybėms, o palyginus produktų kategorijas paaiškėjo, kad produktas ir jo sudedamosios dalys visiškai išsivysto tik Santorine, o tai reiškia, kad atranka vietoje yra patikimesnė.

Be to, reikia pažymėti, kad dėl šarminio dirvožemio cukraus kiekis sunokusiuose pomidoruose būna daug didesnis.

Taigi galima daryti išvadą, kad šis vietos ekotipas įgavo didelės agronominės vertės, nes jis ypač atsparus sausringumui ir daugeliui ligų, kaip antai juodligei, miltligei, fuzariozei ir verticiliozei, o kartu prisitaikęs prie salos vulkaninės kilmės dirvožemio su kalkingais ir šarminiais komponentais. Sausringoje Santorino dirvoje 1 000 m2 plote vidutiniškai išauginama 500 kilogramų pomidorų, labai retai pasiekiamas 1 000 kg derlius;

b)

vaisiaus fizinės ir cheminės savybės, visų pirma didelis cukraus kiekis ir bendras kietųjų medžiagų kiekis, kurios daro įtaką produkto juslinėms savybėms. Pirmiausia jos susijusios su natriu, kuris lemia vandens trūkumą, ir ypatingu Santorino dirvožemiu, kuris sugeria oro drėgmę (atsiradusią naktį dėl kalderos) ir dieną perduodą ją augalams (puikiai žinoma, kad pemzos gabaliukai geba sulaikyti vandenį). Be to, nenaudojamos jokios trąšos; augalams trūksta drėgmės, o dirvožemis itin šarminis, tai geriausiai paaiškina didelį cukraus ir bendrą kietųjų medžiagų kiekį ir sudedamąsias dalis, dėl kurių vaisiai įgauna savo skonio ir maistines savybes;

c)

geras vardas (istoriniai duomenys). Pirmą kartą apie pomidorų auginimą Santorine patvirtinta XIX a. pabaigoje, manoma, kad auginti pradėta 1870–1880 metais. Pirmasis oficialus rašytinis šaltinis, kuriame paminėtas pomidorų auginimas Santorino saloje – tai kiek vėliau (1899 m.) parengta sisteminė Santorino salos floros ir žemės ūkio produkcijos ataskaita, kurioje nepateikta jokių ekonominių duomenų apie pomidorų auginimą. Tai įrodo, kad ši kultūra vietos ekonomikai nebuvo labai svarbi, o pomidorus dažniausiai suvartodavo patys vietos gyventojai.