6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/1

1.1

Europos Komisija palankiai įvertino Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pasiūlymą ištirti galimybes užmegzti dialogą su pilietine visuomene energetikos klausimais. Labai svarbu, kad visuomenė būtų aktyvi, suprastų ir priimtų įvairius pokyčius, kuriuos mūsų energetikos sistemai teks patirti ateinančius dešimtmečius. Šiuo atžvilgiu dialogas su pilietine visuomene yra gyvybiškai svarbus, o EESRK dėl savo narių ir sandaros, atspindinčios Europos visuomenę, gali tinkamai bendrauti su valstybių narių piliečiais ir suinteresuotaisiais subjektais ir parengti išsamią programą, aprėpiančią dalyvaujamąją demokratiją ir praktinius veiksmus.

1.2

Po preliminarios konsultacijos su valstybėmis narėmis, regionų ir miestų valdžios institucijomis, socialiniams partneriams atstovaujančiomis organizacijomis, NVO, energetikos sektoriaus atstovais ir pilietinės visuomenės organizacijomis Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas rekomenduoja įgyvendinti šios nuomonės 7 dalyje išdėstytus pasiūlymus.

1.3

Trumpai:

2.1

Nepaisant pasirinkto konkretaus energijos rūšių derinio, norint pasiekti 2050 m. keliamus mažo anglies dioksido kiekio tikslus itin svarbu energiją vartoti efektyviai. Kad valstybės narės galėtų išsaugoti galimybę atvirai ir lanksčiai rinktis energijos rūšių derinį, gyvybiškai svarbu yra ir kuo anksčiau investuoti į modernizuotą, atnaujintą ir gerai sujungtą vidaus rinką. Šios investicijos ir perėjimas prie didesnio elektros naudojimo yra santykinai neginčijami ES energetikos politikos aspektai, tačiau lieka neišspręsti sąnaudų, finansavimo, įgyvendinimo tempo ir poveikio klausimai. Tuo tarpu valstybėse narėse vis dažniau ir intensyviau keliami klausimai, susiję su energijos rūšių deriniu ir tuo, kaip būtų galima efektyviau vartoti energiją ir pasiekti būtiną investicijų lygį. Nors tikėtina, kad vietoj nevienodų, vienašališkų nacionalinių sistemų sukūrus Europos masto sistemą sumažės sąnaudos ir padidės tiekimo saugumas, visuomenėje ir toliau daugiausia diskutuojama apie vis didėjančias mažmenines kainas ir stiprėjantį infrastruktūros ir gamybos būdų poveikį. Retais atvejais valstybės narės gali rengti nacionalinius debatus dėl perėjimo nuo vienos energijos rūšies prie kitos, tačiau paprastai tokia diskusija nevyksta savaime ir ją reikia skatinti.

2.2

Kadangi su „energetikos ateitimi“ susijusios Europos visuomenės vertybės yra pereinamojoje stadijoje, o atitinkamos politikos priemonės bus daugiausia inicijuojamos ES lygmeniu, ES įstaigos privalo padėti užtikrinti pasitikėjimą įstatymų reglamentuotų ir nereglamentuotų energetikos srityje veikiančių pilietinei visuomenei atstovaujančių suinteresuotųjų subjektų tarpusavio santykiais ir jų santykiais su politikos veikėjais, ir tam tikslui skatinti visuomenę dalyvauti struktūruotame dialoge. Įtraukus šį aspektą, būtų žengtas svarbus žingsnis, nes būtų atskirta, kas yra techniškai ir ekonomiškai įmanoma, nuo to, kas yra socialiniu požiūriu įmanoma ir priimtina suinteresuotiesiems subjektams. Be to, visiems aktualioje srityje būtų parodytas praktinis dalyvaujamosios demokratijos pavyzdys.

2.3

Šioje tiriamojoje nuomonėje dėl visuomenės įtraukimo ir dalyvavimo sprendžiant energetikos politikos klausimus poreikių ir būdų išdėstoma, kaip būtų galima apibrėžti ir plėtoti išsamų ir įtraukų dialogą, apimantį Europos, nacionalinį ir vietos lygmenis. Be to, toks dialogas turėtų išryškinti praktinius veiksmus, kurių galėtų imtis piliečiai, ir paskatinti tiekėjus ir valdžios institucijas imtis naujoviškų veiksmų ir priemonių.

3.1

ES energetikos politikos tikslas - stiprinti ir išlaikyti energetinį saugumą, konkurencingumą ir tvarumą. Tikslas iki 2050 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą sumažinti bent 80 proc. palyginti su dešimtojo dešimtmečio lygiu yra griežtas kiekybinis, bet dar teisiškai neprivalomas tikslas. Tačiau kiti tvarumo aspektai, pavyzdžiui, atsinaujinančiųjų išteklių dalys energijos rūšių derinyje, dar nėra sureguliuoti laikotarpiui po 2020 m.. Taip pat mažai tikėtina, kad bus kiekybiškai įvertinta, koks yra priimtinas energetinės priklausomybės laipsnis arba energijos kainų skirtumas palyginti su didžiausių pasaulio konkurentų kainomis. Pasitelkus ES politiką reikia išsklaidyti šiuos neaiškumus, nes naujausia patirtis rodo, kad dėl pasaulinių energijos kainų svyravimo ir nenumatytų įvykių poveikio būtina tokia energetikos politika, kuri būtų ir lanksti, ir gebanti susidoroti su sudėtingomis išorės aplinkybėmis.

3.2

Kuriant ES perėjimo nuo vienos energijos rūšies prie kitos politiką neretai trūksta realaus valstybių narių dalyvavimo, o piliečiams neišaiškinamos įvairios alternatyvos ir prioritetai. Energetikos veiksmų plane iki 2050 m. nustatytas įvairių scenarijų kūrimo metodas yra protingas būdas reaguoti į nestabilią padėtį. Tačiau taikyti šį metodą kaip politikos formavimo pagrindą trukdo minėtas nepakankamai aktyvus valstybių narių dalyvavimas ir visuomenės, kuri dažniausiai būna mažiau informuota ir mažiau domisi dauguma energetikos klausimų (išskyrus kainą, o kai kuriose šalyse – ir tiekimo saugumą), abejonės. ES lygmens politikos dokumentai paprastai yra skirti valstybėms narėms, didžiausiems instituciniams ir pramonės subjektams, tad kartais juose neatsižvelgiama į visuomenei rūpimus klausimus. Neatsiejama šioje nuomonėje aprašyto visuomenės dalyvavimo ir įtraukimo proceso dalis – sudėtingų energetikos koncepcijų išaiškinimas. Visuomenės žinių, nuomonių ir vertybių vaidmuo bus pagrindinis veiksnys, padėsiantis visiems suinteresuotiesiems subjektams iš naujo įvertinti kintantį pasaulį ir prie jo prisitaikyti. Tris energetikos politikos ramsčius – tiekimo saugumo, konkurencingumo ir tvarumo – reikėtų papildyti ketvirtuoju, t. y. dalyvavimo aspektu.

3.3

Tai padaryti nebus lengva. Iki šiol pastangos suderinti ES solidarumo ir bendradarbiavimo principus su valstybių narių teise nustatyti savo energetikos strategiją baigdavosi miglota politika ir neaiškiais – bent jau piliečiams – signalais, tad ir didele painiava.

3.4

Vienas iš būdų šiam atotrūkiui sumažinti ir aiškumui užtikrinti - užtikrinti piliečių dalyvavimą nacionaliniu lygmeniu ir tuomet formuoti nacionalinę energetikos politiką žvelgiant iš platesnės – ES – perspektyvos (visoms šiuo metu vykdomoms nacionalinėms iniciatyvoms, pavyzdžiui Prancūzijos Débat national sur la transistion énergétique, Vokietijos Energiewende ar Ispanijos „energijos rūšių derinio forumui“, būtų naudinga, jei jos būtų tvirčiau suderintos Europos lygmeniu. Šalių vadovams reikia demokratiškai suteiktų įgaliojimų, reikia elektorato, kuris būtų informuotas šiuo svarbiu klausimu ir būtų pasirengęs kaip partneris bendradarbiauti su savo politikais žengiant šiuo sunkiu keliu. Jeigu nebus viešai ir plačiai diskutuojama su visuomene apie bendradarbiavimu grindžiamą visos Europos energetikos ateitį, tebebus gaji prielaida, kad socialiniu požiūriu yra priimtinos tik nacionalinės nuostatos. Dėl tokios nacionalinėms nuostatoms teikiamos pirmenybės kai kurie suinteresuotieji subjektai ES energetikos politiką jau apibūdina kaip nenuoseklią ir nepatikimą. Trūksta aiškumo, todėl mažėja galimybės įtvirtinti nuoseklią anglies dioksido mažinimo politiką, kuria būtų kovojama su klimato kaita, o laiko lieka vis mažiau.

3.5

Visoje Europoje piliečiai reiškia nepasitenkinimą energetikos rinkos veikimu (žr. vartotojų rinkų rezultatų suvestinę http://ec.europa.eu/consumers/consumer_research/editions/docs/8th_edition_scoreboard_en.pdf), o neišsprendus šios problemos, bus sunku toliau imtis bendrų ES veiksmų, kuriais skatinama pereiti nuo vienos rūšies energijos prie kitos. Piliečiai turi būti veiksmingiau įtraukiami į strateginį svarbiausių politinių sprendimų orientavimą – ne tik kaip energijos vartotojai, nes pasirengimas pereiti nuo vienos energijos rūšies prie kitos yra platesnis procesas, per kurį reikia išspręsti ne tik svarbius rinkos klausimus. Daugelyje valstybių narių vis didesnį nepasitenkinimą kelia ir pats politinis procesas – „politika“. ES lygmeniu, kuris šioje srityje itin svarbus, „politikos“ arba nėra, arba ji neatneša rezultatų, o užuot vykdžius ES lygmens politiką, dažnai nusileidžiama iki nekoordinuojamo nacionalinio politikavimo energetikos klausimais lygio. Kad ši padėtis pasikeistų, piliečiai, svarbiausieji suinteresuotieji subjektai ir politinius sprendimus priimantys asmenys turi prisiimti bendrą atsakomybę už mūsų visų energetikos ateitį.

3.6

Nors vykdoma nemažai vietos, regioninių ir nacionalinių iniciatyvų, pagal kurias įvairūs energetikos planavimo klausimai sprendžiami drauge su visuomene, praktiniu požiūriu reikia tikslingiau pakreipti dabartinį visuomenės dalyvavimą ir tikslingiau panaudoti jos patirtį ir gebėjimus. Šiuo metu nėra tinkamos platformos piliečių, suinteresuotųjų subjektų ir pilietinės visuomenės organizacijų (PVO) dialogui apie energijos gavybą, perdavimą ir vartojimą. O toks dialogas skubiai būtinas, nes galėtų suteikti vertingos informacijos tiems, kas formuoja ES politiką, ir atvirkščiai, užtikrintų, kad per nacionalines diskusijas nebūtų pamiršti visai Europai svarbūs klausimai. Didelio masto, plačių užmojų, suderinta visuomenės įtraukimo ir dalyvavimo programa turėtų skatinti kompetentingą diskusiją, kilstelėti diskusijas ir suvokimą į aukštesnį lygį bei suteikti daugiau pasitikėjimo politinius sprendimus priimantiems asmenims (kurie turėtų įsiklausyti ir reaguoti) imtis tolesnių veiksmų. Apibrėžiant būtinas tokios programos sąlygas ir reikalingus veiksmus, šioje tiriamojoje nuomonėje remiamasi EESRK užsakytu ir 2012 m. gruodžio mėn. paskelbtu parengiamuoju moksliniu tyrimu „Future national energy mix scenarios: public engagement processes in the EU and elsewhere“ (Būsimi nacionalinio energijos rūšių derinio scenarijai. Visuomenės dalyvavimo procesas ES ir kitur), kuris skelbiamas internete adresu http://www.eesc.europa.eu/?i=portal.en.events-and-activities-energy-futures-civil-society-publications.

4.1

Nuo 1997 m. įkurta nemažai energetikos forumų, kuriuose aptariami techniniai, reguliavimo, vartotojų ir politikos klausimai: trys reguliavimo forumai (Florencijos forumas elektros klausimais, Madrido forumas dujų klausimais, Londono piliečių forumas energetikos klausimais), Berlyno forumas iškastinio kuro klausimais, Bukarešto tvarios energetikos forumas ir Europos branduolinės energetikos forumas. Nors jais visais siekiama gerinti energijos vidaus rinkos veikimą, nė viename iš jų nevyksta toks platus energetikos dialogas, koks siūlomas šioje nuomonėje. Piliečių energetikos forumo paskirtis, kaip rodo jo pavadinimas, – padėti sukurti konkurencingas, energiją efektyviai vartojančias ir sąžiningas mažmenines vartotojų rinkas; šis forumas padėtų labiau įgalinti vartotojus ir gintų jų interesus reguliavimo srityse. Visi šie forumai atlieka tam tikrą vaidmenį dialoge energetikos klausimais. Būtų labai naudinga šiuos forumus labiau suvienyti, tam įkuriant specialią koordinavimo platformą ar instituciją. Tokia institucija šioje nuomonėje aprašytame ambicingame Europos energetikos dialoge galėtų atstovauti ir Europos Komisijos interesams susijusiems, su energetika.

4.2

Be to, būtų galima įtraukti ir kaimynines trečiąsias šalis, visų pirma tas, kurios jau yra Energijos bendrijos narės, – tai būtų suderinama su Komunikate „ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“ (COM(2011) 539) išdėstytu požiūriu.

4.3

EESRK, kaip ES institucijų patariamoji organizacija, kurios pagrindinė misija - į Europos iniciatyvas labiau įtraukti pilietinės visuomenės organizacijas, gali padėti apibrėžti ir suplanuoti pilietinės visuomenės indėlį į politikos kūrimą. Komitetas yra pateikęs nuomones dėl visų svarbiausių ES energetikos teisės aktų ir politikos kūrimo proceso, be to, tiesiogiai valstybėse narėse surengė daug konferencijų energetikos klausimais, kuriose dalyvavo pilietinės visuomenės atstovai ir visų lygių suinteresuotieji subjektai. Komiteto pagrindinė pozicija dėl būtinybės suburti Europos energetikos bendruomenę ir dėl gyvybiškai svarbaus pilietinės visuomenės dialogo buvo išdėstyta 2012 m. sausio mėn. bendroje EESRK ir Notre Europe – Jacques Delors instituto deklaracijoje (http://www.eesc.europa.eu/eec).

4.4

Svarbiausias dalykas kuriant produktyvų dialogą – pasitikėjimas. Negalima manyti, kad pasitikėjimas suinteresuotaisiais subjektais ir jų tarpusavio pasitikėjimas savaime atsiras, gali būti net ir atvirkščiai. Todėl vienas iš dialogo tikslų – užtikrinti jo dalyvių tarpusavio pasitikėjimą. Kad tai įvyktų, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, jeigu šiame procese jam tektų formuotojo vaidmuo, turi būti atviras, vertas pasitikėjimo ir laikytis subalansuotos pozicijos.

4.5

Valstybių narių požiūris į energetikos klausimus grindžiamas visuomenei svarbiais dalykais. Žmogaus lygmeniu tai – saugumas, energijos nepriteklius ir pažeidžiamų grupių galimybės gauti paslaugas prieinama kaina. Nacionaliniu lygmeniu tai – rūpestis dėl energetinės priklausomybės ir išorės įtakos poveikio. Todėl per diskusijas turi būti atsižvelgiama ir į etinius bei ekonominius aspektus, kaip pabrėžiama 2013 m. sausio mėn. priimtoje Europos grupės nuomonėje dėl Europos energijos rūšių derinio etinių aspektų. Tai turėtų būti pripažinta viena svarbiausių diskusijų priemonių. Joje raginama etikos sistemą taikyti visiems energijos ištekliams, taip pat ir priimant sprendimus dėl energijos rūšių derinio, ir skatinama įtraukti pilietinę visuomenę, užtikrinant demokratišką dalyvavimą ir skaidrumą. Būtina toliau stengtis įgyvendinti šias idėjas valstybių narių lygmeniu, o viena iš EESRK užduočių – atsižvelgti į opius nacionalinius aspektus ir pasiūlyti, kaip užtikrinti konvergenciją ir bendradarbiavimą.

4.6

Pavyzdžiui, visuotinio socialiai priimtino ir etiško požiūrio į energetiką, kuriuo turėtų būti grindžiama ES politika, neatsiejamas principas yra užtikrinti, kad nenukentėtų „bebalsiai“ pasaulio regionai, tai yra tie, kurie vykstant konkurencinei kovai dėl energijos išteklių yra pažeidžiami.

4.7

Veiksmingas dalyvavimas geriausiai užtikrinamas tuomet, kai oficialiai įstatymų nereglamentuotiems pilietinės visuomenės tinklams suteikiami įgaliojimai sąveikauti su oficialesniais įstatymų reglamentuotais tinklais. Dalyvavimu grindžiamų naujovių diegimas galėtų tapti galinga priemone tariantis dėl nacionalinių, regioninių, miesto ir vietos strateginių tikslų ir (arba) juos įgyvendinant; be to, tai kainuotų mažiau ir, palyginti su įprastais procesais, sumažėtų biurokratinių kliūčių. Šiuo metu ES yra vos keletas veikiančių mechanizmų, kuriais integruojamas savivaldybių, nacionalinių institucijų ir visos ES dalyvavimas kuriant energetikos ateitį. Tačiau iniciatyvos, kuriomis propaguojamas didesnis energijos vartojimo efektyvumas ir aktyvesnis atsinaujinančių energetikos šaltinių naudojimas, pavyzdžiui, Merų paktas, rodo pavyzdį, ką būtų galima nuveikti. Kol kas toks dalyvavimas valstybėse narėse nesusietas su politikos ir sprendimų priėmimo struktūromis.

5.1

Pirmiau apibrėžto proceso darbinis pavadinimas – Europos energetikos dialogas (EED), tačiau, siekiant pabrėžti konkrečių veiksmų, kurių reikia imtis, poreikį taip pat būtų galima svarstyti pavadinimą „Europos energetikos veiksmai“. EED nedubliuotų dabartinių struktūrų, o veikiau būtų grindžiamas esamomis iniciatyvomis ir jas papildytų energetikos sektoriaus suinteresuotųjų subjektų ir piliečių dalyvavimu. Vienas iš svarbių tikslų - organizuojant sąveikavimą, teikiant aktualią informaciją, stiprinant atsakomybės jausmą ir didinant legitimumą, palaikant politinius sprendimus nacionaliniu ir Europos lygmeniu tobulinti politikos formavimą. Iš esmės šis dialogas turėtų apimti visus su energetika susijusius klausimus, įskaitant infrastruktūrą, energijos šaltinius ir išteklius, rinkas, vartotojų aktualijas, technologijas, politikos ir aplinkos klausimus ir kt.

5.2

EED turi būti siekiama tenkinti įstatymų reglamentuotų ir nereglamentuotų suinteresuotųjų subjektų, t. y. energijos tiekimo grandinėje dalyvaujančių grupių, taip pat investuotojų, klientų, reguliavimo institucijų ir teisės aktų leidėjų poreikius ir spręsti jiems rūpimus klausimus. Atsižvelgiant į nacionalinius, ES ir pasaulinius prioritetus, taip pat reikėtų svarstyti galimybę į EED įtraukti ne vienai kartai aktualius klausimus, pavyzdžiui, išteklių naudojimo ir mažėjimo, taršos kontrolės ir klimato kaitos, sprendžiančius suinteresuotuosius subjektus.

5.3

Reikėtų pažymėti, kad EED nevykdytų techninio ar kasdienio įgyvendinimo darbo, o būtų „derybų erdvė“, kurioje būtų galima aptarti įgyvendinimo klausimus atsižvelgiant į jų poveikį visuomenei ir visuomenės pritarimą, investicijų ir išteklių strategiją bei kitus politikos aspektus. Vis dėlto jis turėtų būti susietas su labai konkrečia veikla, kurioje galėtų dalyvauti ir žmonės, pavyzdžiui, pažangiųjų skaitiklių įrengimo ar energijos vartojimo efektyvumo didinimo. Teorija turi būti derinama su visuomenės švietimu ir praktiniais veiksmais.

6.1

Iš pradžių būtų siekiama:

6.2

Sustiprinto konsultavimosi ir dalyvavimo mechanizmai yra labai svarbūs sėkmingam perėjimui nuo vienos energijos rūšies prie kitos. Informacija pagrįstas, struktūruotas, įtraukus ir atsakingas ES lygmens dialogas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad politikos formavimas ir įgyvendinimas būtų strategiškai pagrįstas, nuoseklus ir įtraukus, tad laikomas patikimu ir veiksmingu, procesas.

6.3

Galiausiai, dalyvaujant visuomenei būtų sukurtas pagrindas iki 2050 m. pereiti prie žiniomis grindžiamos, dalyvaujamosios ir veiksmingos mažo anglies dioksido ekonomikos. Dalyvaujant visuomenei būtų galima padidinti ES veiksmų energetikos klausimais legitimumą ir nacionaliniu bei visos Europos lygmeniu suteikti piliečiams galimybę išreikšti savo nuomonę ir pageidavimus.

6.4

Visos nustatytos suinteresuotųjų subjektų grupės turėtų viena kitos paklausti:

6.5

Norint, kad ilgainiui dialogas pasiteisintų, juo turi būti siekiama suprasti ir spręsti valstybėms narėms ir visos Europos pilietinei visuomenei rūpimus klausimus, atsižvelgti į jų žinias ir vertybes. Tam patys suinteresuotieji subjektai turėtų:

6.6

Kad dialogo uždaviniai būtų pasiekti, būtina užduoti šiuos pagrindinius klausimus:

7.1

Siūloma, kad iki 2016 m. energetikos sektoriaus suinteresuotieji subjektai, piliečiai ir pilietinės visuomenės organizacijos pradėtų dalyvauti Europos energetikos dialoge ir visose valstybėse narėse rengtų suderintas daugiapakopes diskusijas. Atsižvelgiant į klausimo aprėptį, mastą ir skubumą, siūlomo energetikos sektoriaus suinteresuotųjų subjektų ir visuomenės dalyvavimo procesas turi būti plataus užmojo, nestokoti išteklių ir būti veiksmingas; reikėtų vadovautis 6 dalyje aprašytu taktiniu požiūriu. Dialogas turi užtikrinti dalyvių tarpusavio pasitikėjimą ir įgyti atviro dialogo reputaciją, taip pat užtikrinti, kad ilgainiui būtų išspręsta kuo daugiau klausimų ar atsižvelgta į kuo daugiau įvairių nuomonių. Šis dialogas turėtų būti:

7.2

EED turi būti vykdomas ne vietoj diskusijų, kurias reikia rengti su atstovaujamosios demokratijos institucijomis, bet turi jas praturtinti įvairių jo dalyvių kasdienėmis žiniomis, patyrimu bei technine ir profesine patirtimi. Šiuo atveju dalyvaujamoji demokratija yra būtinas atstovaujamosios demokratijos priedas.

7.3

EESRK, atsižvelgdamas į nacionalines iniciatyvas ir prie jų derindamasis, galėtų parengti trejų metų programą, kurią įgyvendinant galiausiai prasidėtų nepriklausomas EED. Šis procesas apimtų:

7.4

Formuojant visuomenės dialogą gerai veikia tokios sprendimus priimti padedančios priemonės kaip klausimas „o kas jeigu?“ ir kokios būtų alternatyvos, grėsmės ir rezultatai. Kai kurios konkrečios priemonės - tai scenarijų kūrimas ir modeliavimas, dalyvaujamoji įvairių kriterijų analizė, virtualiosios tikrovės metodai (įskaitant 3D vizualizaciją ir geografinės informacijos sistemas (GIS)), gyvavimo ciklo analizė ir kiekybinis aplinkos vertinimas. Iš šių priemonių scenarijų kūrimas pasitvirtino kaip tinkamiausia ir interaktyviausia priemonė, padedanti žmonėms suvokti iššūkio mastą, ištirti ir išbandyti pačių pageidaujamus sprendimus, ir įgyvendinti juos praktiškai (sudarant Energetikos veiksmų planą iki 2050 m. scenarijų kūrimas buvo naudotas kaip būdas geriau informuoti ir įtraukti žmones vertinant įvairius politikos variantus).

7.5

Norint, kad apie energetiką diskutuotų ne tik specialistai, bet ir plačioji visuomenė, ir šios diskusijos persikeltų į kavines, klubus, virtuves ir klases, nepakaks vien taikyti sudėtingus įtraukimo į diskusiją metodus. Svarbų vaidmenį atliktų parodos ir renginiai, mokslo bendruomenės ir nacionalinės žiniasklaidos dalyvavimas. Tam reikės profesionalaus planavimo, tai pat užtikrinti, kad dialogas būtų formuojamas kaip Europos socialinis „prekės ženklas“, kuris įgytų pripažinimą ir pasitikėjimą.

7.6

Dialogas dėl energetikos ateities turėtų būti aiškiai, skaidriai ir atskaitingai valdomas. Jį organizuojanti įstaiga, kuri, kaip numatoma, bus nepriklausoma nuo esamų suinteresuotųjų subjektų, institucijų ar interesų grupių, turi užsitarnauti visų dalyvių pasitikėjimą, ji turi būti laikoma patikima ir autoritetinga, jos darbas turi būti grindžiamas suderintais socialiniais ir etiniais principais, atspindinčiais bendras vertybes.

7.7

EESRK atliktų formuotojo vaidmenį. Jis padėtų pasiekti, kad EED iš teorinio virstų praktiniu. Pradėdamas šiuo – pradinio planavimo ir suinteresuotųjų subjektų dialogo – etapu, perėjęs prie kito etapo – dalyvavimo grupėje, kuriai teks svarbiausia užduotis – pradėti dialogą, EESRK toliau palaikytų EED savaiminę raidą ir padėtų sutelkti būtinus išteklius.

7.8

Svarbiausi EED uždaviniai:

7.9

EED taip pat gali būti laikomas praktine ir didelio masto dalyvaujamosios demokratijos priemone, užtikrinančia tikras sąsajas su atstovaujamąja demokratija visiems svarbiu klausimu. EED turėtų būti organizuojamas vadovaujantis subsidiarumo principu, įgyvendinamu franšizės arba licencijos sistemos pagrindu, t. y. EED remtųsi tuo, kas jau sukurta, ir tai didintų. EED kūrimo etapu, įtraukiant piliečius ir suinteresuotuosius subjektus, būtų plėtojami suderinti dialogo procesai, kuriuos būtų galima pakartoti nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu. Taip gali būti panaudoti daugelio energetikos klausimais jau veikiančių organizacijų ištekliai, žinios ir įgūdžiai. Tai būtų, pavyzdžiui, savivaldybių institucijos, reguliavimo institucijos, energetikos įmonės, apskritai verslo įmonės, profesinės sąjungos, NVO ir vartotojų organizacijos, taip pat ES institucijos (Europos Komisija, Europos Parlamentas, Regionų komitetas). Būtų siekiama sukurti „derybų erdvę“, kurioje įgyvendinimo klausimus būtų galima aptarti atsižvelgiant į poveikį visuomenei ir visuomenės pritarimą, investicijų ir išteklių strategiją bei kitus politinius aspektus. Šioje erdvėje būtų nuosekliai pristatoma objektyvi informacija ir, remiantis ta informacija bei pačių piliečių patirtimi, būtų galima ištirti, kokio lygio konvergenciją galima pasiekti „suformuluotais“ energetikos klausimais.

7.10

Labai svarbu parengti bendruosius šio dialogo principus. Reikia „visuotinius“ įsipareigojimus, kuriais pripažįstama ir stiprinama visos mūsų žmonijos vertė, paversti kuo nors, kas galėtų būti pagrindas politikai ir veiksmams energetikos srityje. Tokie įsipareigojimai jau įtvirtinti Europos Sąjungos sutartyje, kurioje patvirtinamas valstybių narių atsidavimas pagrindinėms žmogaus ir socialinėms teisėms. Vienas pamatinių ES principų – valstybių ir tautų solidarumas – etiniu požiūriu taikomas pasaulio mastu; bet kokia ES energetikos politika taip pat turėtų būti aktuali tokiu mastu.

7.11

Keturi Europos grupės etikos klausimais pranešime dėl etikos energetikos srityje (http://ec.europa.eu/bepa/european-group-ethics/publications/opinions/index_en.htm) principai – energijos tiekimo, tvarumo, saugos ir saugumo – aiškiai persipynę su trimis ES energetikos politikos ramsčiais ir turi būti nuodugniai išnagrinėti. Šiame pranešime taip pat pabrėžiama, kad dalyvavimas yra socialinio ir politinio teisingumo šerdis, tad pritariama Energetikos veiksmų plane iki 2050 m. išdėstytai minčiai, kad visuomenės dalyvavimas labai svarbus (3.4 punktas).

7.12

Principinio požiūrio į visuomenės dalyvavimą formavimas bus būtina prielaida energetikos dialogui pradėti ir yra laikomas vienu iš darbų, kurį EESRK galėtų padėti atlikti. Preliminariai, kaip pagalbą atliekant šį darbą, būtų galima pateikti penkis klausimus:

7.13

Kad energetikos sektoriaus rinkos galėtų orientuotis į tolesnę ateitį, reikia daugiau aiškumo ir veiksmingo bendradarbiavimo. Jei „dirbsime kaip įpratę“, neužtikrinsime pakankamai didelių permainų tokiu tempu ir mastu, kokio reikia norint įgyvendinti politikos uždavinius, tad piliečiai, energetikos sektorius ir valdžios institucijos turės atlikti tam tikrą vaidmenį pereinant prie mažo anglies dioksido ekonomikos. Būtent čia EED ir bus ta priemonė, kuri padės įgyti pasitikėjimą, užtikrinti piliečių dalyvavimą nacionaliniu lygmeniu ir tuomet formuoti nacionalinę energetikos politiką žiūrint iš platesnės – ES – perspektyvos.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/8

1.1

Skaitmeninės vidaus rinkos potencialas skatinti augimą, darbo vietų kūrimą ir apskritai gerovę yra didžiulis. Tačiau yra nemažai piliečių, kurių iki šiol nepasiekia šių galimybių teikiama nauda. Tokios atskirties priežastys – sociologinės, kultūrinės ir įstatyminės. EESRK nuomone, yra keletas problemų ir kliūčių, šiuo metu trukdančių piliečiams iš tikrųjų tapti bendrosios skaitmeninės rinkos ašimi:

1.2

Todėl EESRK siūlo imtis tam tikrų veiksmų, kurie padės pasiekti tikslą padaryti piliečius skaitmeninės bendrosios rinkos ašimi:

2.1

Piliečių, kaip ekonominių subjektų, galios didinimas. Dėl skaitmeninės revoliucijos išnyko daug darbo vietų. Tačiau McKinsey teigimu (2), vietoje vienos prarastos darbo vietos ši revoliucija sukūrė 2,6 naujos darbo vietos. Visuomenė turi ir šiuo metu gali prie to prisitaikyti. Kai kurios darbo vietos išnyks, o jaunesnėms kartoms reikės keisti požiūrį: joms teks suprasti, kad skaitmeninė revoliucija tapo darbdaviu. Tokios iniciatyvos, kaip, pavyzdžiui, Masačusetso technologijos instituto „MIT Media Lab“ sukurta programavimo kalba „Scratch“, kuria pridėtinę vertę, nes sudaro sąlygas saviraiškai. Dar vienas pavyzdys – NASA „Skunk Works“ laboratorija, kurioje pasibaigus „Shuttle“ programai užtikrinama tinkama aplinka kūrybingumui.

2.2

Piliečių, kaip politinių subjektų, galios didinimas. Žmonėms reikia galimybės laisvai skleisti savo idėjas – internetu tai daryti tapo lengviau, nors jaunesnių kartų atstovai, net ir negalėdami gyventi be interneto, daugiau keliauja. Naudojantis internetu pamėgstama bendrauti su žmonėmis. Skaitmeninėmis technologijomis pasiekta nauja judėjimo laisvė.

2.2.1

Europoje ir už jos ribų yra pavyzdžių, kaip piliečiai susitelkė, kad demokratiniu būdu pareikštų savo nuomonę ir darytų politinę įtaką. Akivaizdu, kad politinėje arenoje turėtų būti labiau įsiklausoma į piliečių balsą. Demokratinis procesas taip pat turi prisitaikyti prie skaitmenizacijos.

2.3

Pilietis, kaip socialinis subjektas. E. įgūdžiai – tai ne tik mokymasis naudotis internetu. Šie įgūdžiai reiškia, kad internetu gebama naudotis bendruomenės interesų labui ir saviugdai. Dėl šios priežasties bendruomenės turi geriau išnaudoti interneto teikiamas galimybes. Vis dėlto būtina gerbti kiekvieno asmens pasirinkimą naudotis internetu, ar juo nesinaudoti.

2.4

Kaip pabrėžiama Europos Parlamento rezoliucijose dėl bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimo užbaigimo (3) ir dėl bendrosios rinkos Europos gyventojams (4), kai reikia užtikrinti, jog piliečiai iš tiesų taptų vidaus rinkos ašimi, susiduriama su keletu problemų. Šios problemos yra ne tik įstatyminės, bet ir sociologinės bei susijusios su tuo, kad tebėra nemažai kliūčių vartotojams laisvai patekti į vidaus rinką.

3.1.1

Visi ES piliečiai turi turėti vienodas prieigos prie interneto galimybes  (6). Taip pat labai svarbu, kad visose valstybėse narėse būtų nustatyta vienoda didžiausia kaina už vieną Mbps: ir jungiantis per fiksuoto, ir per mobiliojo ryšio priemones.

3.1.1.1

Remiantis Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (BEREC) duomenimis, dauguma nacionalinių reguliavimo institucijų gauna skundų iš vartotojų dėl to, kad reklamuojama prisijungimo prie interneto sparta neatitinka faktinės. Tikra skaitmeninė vidaus rinka bus sukurta tik tada, kai visiems ES tinklų operatoriams bus taikoma griežta viešoji kontrolė, kad, laikantis Europos skaitmeninėje darbotvarkėje nubrėžtų plačiajuosčio interneto tikslų, būtų garantuotas nominalus duomenų srauto juostos plotis.

3.1.1.2

Tai, kad šiuo metu prieiga prie mobiliojo interneto yra nevienalytė, sudaro vieną didžiausių kliūčių tikrai skaitmeninei vidaus rinkai sukurti, ypač todėl, kad dėl sparčiai plintančių išmaniųjų telefonų ir planšetinių prietaisų vis daugiau ekonominės svarbos įgyja mobiliuoju ryšiu ir internetu vykdoma piliečių veikla (e. prekyba, e. sveikatos paslaugos ir pan.). Europos skaitmeninės darbotvarkės priemonės Nr. 101 tikslas yra aiškus – iki 2015 m. pasiekti, kad tarptinklinio ryšio ir nacionaliniai tarifai būtų beveik suvienodinti.

3.1.1.3

Infrastruktūra taip pat turėtų užtikrinti visos Europos aprėptį, nes žmonių negalima diskriminuoti dėl to, kad jie gyvena kaimo vietovėse. EESRK pripažįsta, kad pramonei tokią infrastruktūrą kurti gali būti ekonomiškai neperspektyvu. Tačiau šią problemą reikėtų išspręsti. Vienas iš sprendimų – kaimo vietovėse pasitelkti viešojo ir privataus sektorių partnerystę. Turinio teikėjai taip pat gali prisidėti prie investicijų į infrastruktūrą, nes dažnai jiems vėliau naudinga interneto ryšio aprėptis.

3.1.2

Bazinė nemokama prieiga prie belaidžio ryšio turėtų būti viena pagrindinių kiekvieno Europos piliečio teisių. EESRK mano (7), kad miestų belaidžio ryšio zonose sukūrus nemokamą viešą prieigą prie interneto ir užtikrinus prieigą prie atvirų duomenų 2.0 (angl. „open data 2.0“) ir atvirojo kodo programų, žmonėms būtų sudarytos galimybės bendrauti ir ieškoti darbo.

3.1.3

Nors geografinė aprėptis neturėtų būti griežtas reikalavimas, svarbu, kad kiekviena savivaldybė pasirūpintų, kad joje veiktų bent viena belaidžio ryšio zona. Racionaliausia būtų užtikrinti, kad veiktų minimalus nemokamo belaidžio ryšio zonų skaičius, kuris būtų proporcingas gyventojų skaičiui. Kiekviena nacionalinė reguliavimo institucija, laikydamasi ES direktyvų, galėtų nustatyti konkrečias tam tikroje vietovėje taikomas taisykles.

3.1.4

Nors pripažįstama, kad prieiga prie interneto ir visuotinis plačiajuosčio ryšio tinklas yra itin svarbūs, Komisija pažymėjo (8), jog nėra susitarta dėl to, koks vaidmuo įgyvendinant Europos plačiajuosčio ryšio tikslus teks universaliųjų paslaugų įpareigojimams.

3.1.5

Kol kas teisės aktus, pagal kuriuos plačiajuostis ryšys priskiriamas prie nacionalinių universaliųjų paslaugų įpareigojimų, yra priėmusios Suomija, Ispanija ir Malta. 2011 m. liepos 5 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją (9), kurioje pabrėžė, kad universaliųjų paslaugų įpareigojimai yra svarbūs kaip socialinės integracijos minimalios apsaugos sistema.

3.1.6

Norint tapti skaitmenizuotu Europos piliečiu reikia gebėti prisijungti prie interneto, t. y. turėti tinkamą aparatinę ir programinę įrangą, kuria galima prisijungti prie elektroninio tinklo.

3.1.6.1

Bazinė aparatinė įranga  (10) visose ES šalyse turėtų būti įperkama visiems. Dėl to EESRK labai skatina pagal programą „Horizontas 2020“ parengti konkretų projektą, kurį įgyvendinus bazinę aparatinę įrangą Europoje būtų galima gaminti už tikrai prieinamą kainą. Gaila, tačiau Taryba neseniai programos sumažino „Horizontas 2020“ biudžetą.

3.1.6.2

Programinė įranga  (11) turėtų būti atvirojo kodo programinė įranga, dėl jos neturėtų būti patiriama papildomų išlaidų, o dokumentams apdoroti ir jais dalytis turėtų būti naudojamos bendros, standartinės, nenuosavybinės priemonės. Turėtų būti sudarytos galimybės tokia programine įranga naudotis neįgaliems asmenims. Atvirojo kodo programinė įranga turėtų papildyti kitą bazinę programinę įrangą.

3.2.1

Komitetas jau sykį nurodė (12), kad ES piliečiui būtų svarbu, kad interneto paslaugų teikėjai garantuotų, jog visi piliečiai galėtų jungtis prie viešo interneto nemokamai ir be valdžios institucijų arba tinklo operatorių nustatytų turinio, tinklapių, platformų, prijungiamos įrangos ir ryšio būdo apribojimų. Būtent tokia yra „atvirojo interneto“ – vienos iš pagrindinių skaitmenizuoto piliečio teisių, idėja.

3.2.2

Be to, visi ES interneto paslaugų teikėjai turėtų visiems panašių interneto duomenų šaltiniams taikyti vienodas sąlygas, ekonominiais sumetimais neišskirdami tam tikrų rūšių duomenų srautų.

3.2.3

Preliminarios BEREC išvados apie duomenų srautų valdymo praktiką Europoje akivaizdžiai rodo, kad interneto telefonijos (13) duomenų srautas neretai blokuojamas (14).

3.2.4

ES reguliavimo institucijos nustatė, kad interneto telefonijos paslaugas, pavyzdžiui, „Skype“, dažniausiai blokuoja mobiliojo ryšio operatoriai. Lygiarangius (angl. peer-to-peer) duomenų srautus, kurie interneto vartotojams suteikia galimybę keistis failais, ir fiksuoto, ir mobiliojo ryšio operatoriai taip pat dažnai lėtina arba blokuoja.

Kai vis daugiau paslaugų imama teikti internete, operatoriams vis dažniau kyla pagunda diskriminuoti kitas paslaugas, jei šios konkuruoja su jų pačių paslaugomis arba nėra labai pelningos, vienoms paslaugoms sudarant palankesnes, kitoms – sudėtingesnes sąlygas. Taip kiltų didelė grėsmė tinklo neutralumui.

3.2.5

Priešingai, tinklo neutralumo principas reiškia, kad joks paslaugų teikėjas negali pagal svarbą skirstyti duomenų srautų vadovaudamasis ekonominiais sumetimais. Paslaugų teikėjas turėtų stengtis kiekvieną vartotoją aptarnauti kiek galėdamas geriau.

Europos Komisijos komunikate dėl Europos skaitmeninės darbotvarkės sąvoka „tinklo neutralumas“ visiškai nevartojama, tačiau Komitetas pabrėžia, kad tinklo neutralumo principą reikėtų nedviprasmiškai apibrėžti ir įtvirtinti Europos teisėje, taip stiprinant ES pagrindinių teisių chartijoje nustatytas piliečių teises.

3.4.1

Kad ES piliečiai tikrai taptų skaitmeninės vidaus rinkos ašimi ir būtų galima veiksmingai sumažinti skaitmeninį atotrūkį bei padidinti skaitmeninę įtrauktį, piliečiams nedvejotinai būtina ugdyti skaitmeninę kompetenciją ir didinti gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis.

3.4.1.1

Skaitmeninė įtrauktis iš esmės reiškia, kad lygios galimybės suteikiamos visiems ES piliečiams (15), visų pirma:

Taigi itin svarbu pasiūlyti ES lygmeniu taikomus skaitmeninės kompetencijos ir gebėjimo naudotis žiniasklaidos priemonėmis (16) rodiklius ir kiekvienoje valstybėje narėje kuo greičiau (17) įgyvendinti ilgalaikę e. įgūdžių ir skaitmeninio raštingumo didinimo politiką. Dėl šios priežasties būtina, kad regionuose veikiantys vietos pilietinės visuomenės subjektai, galėtų panaudoti sanglaudos fondų, konkrečiai – Europos socialinio fondo (ESF), lėšas e. raštingumui didinti.

3.5.1

Europos skaitmenizacijos procese turi dalyvauti mokyklos – ir mokytojai, ir mokiniai. Būtina parūpinti lėšų tikroms skaitmeninėms mokykloms, kuriose būtų pereinama prie labiau skaitmenizuoto administravimo ir mokymo ir sykiu prisidedama prie aplinkosaugos.

3.5.2

Jei mokiniai dažniausiai būna geriau susipažinę su naujomis technologijomis ir pagalbos ar patarimo jiems reikia įgūdžių ugdymui, nemažai vyresnės kartos žmonių IRT srityje yra visai neraštingi. Norint sukurti skaitmeninę mokyklą ir ugdyti skaitmeninę visuomenę, būtina didinti mokytojų kompetenciją IRT srityje, kad būtų galima pagerinti vyresnių žmonių ir jaunimo bendravimą.

3.5.3

Būtina persvarstyti mokymo metodus. Mokytojams nuolat tenka spręsti uždavinį – kaip tinkamai suderinti tradicinius mokymo metodus ir naujas technologijas.

3.5.4

Be to, norint užpildyti spragą tarp tradicinio švietimo ir naujų technologijų, reikėtų išnaudoti mokymo internetu išteklius ir taip pasiekti, kad mokymo procesas būtų nuoseklus, patikimas ir prieinamas visiems ir visur. Veikla pagal Europos skaitmeninės darbotvarkės priemones Nr. 61 (18) ir Nr. 68 (19) planuojama būtent šiomis kryptimis. Tačiau svarbu atminti, kad ateityje ne visi galutiniai vartojai turės vienodus IRT naudojimo įgūdžius. Todėl tam, kad sąsajos ir turinys būtų patogūs naudoti ir pradedantiems, ir pažengusiems vartotojams, keltų jiems daugiau iššūkių ir todėl būtų įdomesni, jie turi būti pritaikomi skirtingam kompetencijos lygiui.

3.6.1

Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimas (ECDL) turėtų oficialiai galioti visose valstybėse narėse ir būti nuolat atnaujinamas pagal naujausias programinės ir aparatinės įrangos priemones.

3.6.1.1

ECDL pažymėjimai turėtų būti išduodami atvirojo kodo programinei įrangai ir tik išlaikius ES lygmeniu standartizuotą egzaminą. Šio egzamino programa turėtų būti įtraukta į visas valstybės vidurinių mokyklų programas, kad visiems ES mokiniams būtų suteikti bendri baziniai IT naudojimo įgūdžiai.

3.6.2

Turinį reikia įgyvendinti atsižvelgiant į turimas priemones. Siekdama Europos skaitmenizavimo ES turėtų pasirūpinti, kad būtų daugiau skaitmeninio formato išteklių, pavyzdžiui, e. knygų. Todėl EESRK palankiai vertina Komisijos norą toliau plėsti biblioteką „Europeana“  (20), bet kartu baiminasi, kad ši galimai revoliucinė paslauga daugeliui dar nėra žinoma, ją reikia labiau populiarinti, ypač švietimo sektoriuje.

3.7.1

Pasitikėjimas yra svarbus dalykas, norint užtikrinti, kad interneto teikiamos galimybės vidaus rinkoje būtų išnaudojamos kuo geriau. Todėl žmonės privalo būti tikri, kad įdiegtos tinkamos sistemos, kuriomis asmenys ir bendruomenės saugomi nuo žalos, kad užtikrintas tinkamas apsaugos lygis, skaitmeninės erdvės nusikaltėliai kaip ir įprastus nusikaltimus padarę asmenys traukiami atsakomybėn, o internetas tinkamai reguliuojamas ir užtikrintas reguliavimo vykdymas.

3.8.1

Labai svarbu šviesti apie pagrindines interneto teikiamas galimybes ir didžiausius pavojus. Aiškios šviečiamosios programos, skirtos įvairaus žinių lygmens žmonėms, gali veiksmingai padėti vykdyti prevenciją.

3.8.2

Reguliavimas taip pat yra svarbi prevencijos užtikrinimo priemonė. Nors internetą reguliuoti yra labai sudėtinga, europiečiams labai svarbu, kad jie būtų saugomi nuo visokio pobūdžio pavojų. Todėl EESRK labai rekomenduoja Europos lygmeniu parengti veiksmingą bendrąjį reglamentą.

3.8.3

Interneto teikėjai galėtų prisiimti daugiau atsakomybės, pavyzdžiui, pagal Pagrindinių teisių chartiją, ir taikyti savireguliaciją, kuri sėkmingai vyksta kituose sektoriuose, pavyzdžiui, reklamos. Ši galimybė pagerintų dabartinę situaciją, kai niekas nereguliuojama, nes teisės aktų leidėjas nuolat vykdytų vertinimus, stebėseną ir taikytų sankcijas.

3.9.1

Pereidami prie skaitmeninės aplinkos piliečiai turi jaustis pakankamai apsaugoti. Todėl teikiant e. paslaugas turėtų būti aiškiai nurodomas joms taikomos apsaugos lygis. Šiuo požiūriu tai, kokį apsaugos lygį taiko savo tinklalapiams, turinio teikėjai galėtų parodyti laikydamiesi konkrečių gairių (21).

3.9.2

Tapatybės vagystės yra vienas iš didžiausią nerimą vartotojams keliančių dalykų. Todėl rekomenduojama atlikti tyrimus, kaip užtikrinti asmens duomenų apsaugą internete.

3.9.3

Be to, ES piliečiams labai svarbu, kad skaitmeniniai plačiajuosčio ryšio tinklai nebūtų vystomi visuomenės sveikatos sąskaita. Valstybės narės, vadovaudamasi joms visoms taikomais tais pačiais ES reikalavimais, turėtų garantuoti, kad būtų įvykdytos šios svarbiausios sąlygos:

3.10.1

Skaitmeniniai nusikaltimai yra tokie pat sunkūs kaip įprasti nusikaltimai ir už juos reikėtų panašiai bausti. Labai svarbu, kad valstybės narės skirtų daugiau išteklių tam, kad galėtų veiksmingai, efektyviai ir laiku imtis priemonių prieš skaitmeninius nusikaltimus ir patraukti už juos atsakomybėn.

3.11.1

EESRK ragina Komisiją priimti piliečių Skaitmeninių teisių chartiją (22). Ji taps būdu užtikrinti tikrą piliečių apsaugą ir padidins pasitikėjimą skaitmenine vidaus rinka.

4.1.1

Akivaizdu, kad e. valdžios priemonėmis sudaromos palankesnės sąlygos naudotis valdžios institucijų paslaugomis, ypač piliečiams ir MVĮ. Kad e. valdžios paslaugos būtų veiksmingos ir efektyvios, reikia, kad jos būtų tarpusavyje sąveikios. Todėl reikia, kad piliečiai turėtų visapusę asmeninių duomenų kontrolę ir prieigą prie jų – nors jiems nebūtų leidžiama tų duomenų keisti, jie turėtų turėti galimybę matyti, kas pasinaudojo prieiga prie bet kurios tų duomenų dalies (nesvarbu, ar tai buvo padaryta teisėtai, ar ne). Tačiau labai svarbu, kad žmonės galėtų laisvai pasirinkti, ar naudotis skaitmeninėmis, ar tradicinės formos paslaugomis.

4.1.2

Dėl teigiamų e. valdžios paslaugų aspektų – mažesnių išlaidų, mažesnės biurokratijos ir didesnio efektyvumo, joms teikiama pirmenybė. Visos valstybės narės turėtų diegti skaitmenines paslaugas, taip prisidėdamos prie palankesnių sąlygų piliečių mobilumui sudarymo.

4.2.1

Savo nuomonėje „Smulkus verslas dideliame pasaulyje – nauja partnerystė, kuria MVĮ padedama pasinaudoti pasaulinėmis galimybėmis“ (23) Komitetas paragino imtis „elektroninės prekybos skatinimo priemonių, nes ši prekyba galėtų būti reikšminga MVĮ tarptautinimo sritimi“. ES skaitmeninės strategijos įgyvendinimas nepaprastai svarbus ir MVĮ. Šiame kontekste ir atsižvelgiant į MVĮ darbo vietų kūrimo potencialą, strategiškai svarbu sukurti „vieno langelio“ priemones PVM, skatinti elektronines sąskaitas faktūras ir debesų kompiuteriją. Nepaprastai svarbus yra pažangus IRT naudojimas, e. įgūdžių ugdymas MVĮ, MVĮ dalyvavimo e. pirkime skatinimas ir laisva MVĮ prieiga prie plačiajuosčio ryšio, taip pat svarbios tokios priemonės, kaip Europos e. verslo rėmimo tinklas (eBSN), Konkurencingumo ir inovacijų programa ir Įmonių ir MVĮ konkurencingumo programa (COSME).

4.2.2

Komitetas teigiama vertina Komisijos ketinimą peržiūrėti Europos įmonių tinklo valdymą ir užtikrinti, kad Europos MVĮ būtų perkeltos į skaitmeninę aplinką. Šiuo atveju pasitikėjimas bendrąja skaitmenine rinka taip pat atlieka didelį vaidmenį, o principas iš „iš apačios į viršų“, kai angažuojami socialiniai partneriai, gali duoti papildomos didaktinės naudos.

4.2.3

Europos įmonių tinklas buvo sukurtas norint padėti Europos MVĮ kurti naujas rinkas, diegti naujas technologijas ir pasinaudoti ES fondų lėšomis.

4.2.4

Norint garantuoti visų Europos MVĮ skaitmeninę įtrauktį ir visiems ES piliečiams suteikti prieigą prie visų atvirųjų duomenų (tai ilgainiui padėtų sukurti visos ES skaitmeninį ryšio tinklą), Europos įmonių tinklo vaidmenį reikėtų stiprinti.

4.2.5

Komisija turėtų nuolat vertinti Europos įmonių tinklo veiksmingumą – periodiškai apklausti ES MVĮ ir ES piliečius, kurie naudojosi to tinklo paslaugomis.

4.3.1

Kalba yra viena didžiausių natūralių kliūčių bendrajai rinkai (taip pat ir skaitmeninei) plėtoti.

4.3.2

Nors žmonės turi teisę nesinaudoti skaitmenine bendrąja rinka ir jos tikraisiais privalumais, tokia atskirtis yra ir kliūtis.

4.3.3

Nors bendroji skaitmeninė rinka pašalino geografines kliūtis ir izoliaciją, dėl fizinių ryšių su pasauliu, pavyzdžiui, prekių gabenimo, geografinė vieta ir izoliacija tebėra natūralios kliūtys.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/14

1.1

Šiuo metu nėra vienareikšmiškos, visoje Europos Sąjungoje taikomos apibrėžties, kuri aiškiai nurodytų, kuo skiriasi bona fide savarankiškai dirbantys asmenys, veikiantys savisamdos pagrindais, ir fiktyvūs savarankiškai dirbantieji. Kiekviena kompetentinga institucija ir kiekvienas atskiras organas naudoja savo paties teisinę ar reguliavimo sistemą, kuri gali skirtis priklausomai nuo jurisdikcijos ir politikos srities (mokesčių įstatymai, socialinė apsauga, verslo teisė, darbo rinka, draudimas). Piktnaudžiavimo atvejai įvairūs – nuo vengimo mokėti socialinio draudimo įmokas, vengimo mokėti mokesčius ir darbo teisių pažeidimų iki nedeklaruojamo darbo. Tai labai iškraipo konkurencijos sąlygas tikrą savarankišką veiklą vykdantiems asmenims, labai mažoms įmonėms ir MVĮ.

1.2

2006 m. paskelbtoje žaliojoje knygoje „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant XXI amžiaus uždavinius“ Europos Komisija iškėlė klausimą, ar valstybėse narėse nereikėtų aiškiau teisiškai apibrėžti samdomo darbo ir savarankiško darbo sąvokų, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas bona fide perėjimui iš samdomo darbo į savarankišką darbą ir atvirkščiai. Po žaliosios knygos paskelbimo surengtose konsultacijose buvo pripažinta, kad visoje Europos Sąjungoje taikomos apibrėžties nebuvimas gali kelti problemų, ypač kai dirbama (arba paslaugos teikiamos) kitose šalyse.

1.3

2006 m. TDO rekomendacijoje „darbo santykių“ sąvoka traktuojama labai plačiai, kad būtų galima imtis veiksmų prieš fiktyvų savarankišką darbą. Siekiant nuspręsti, buvo ar nebuvo užmegzti darbo santykiai, visų pirma reikia ištirti dirbančiojo veiklą ir atsiskaitymą su juo, nepaisant to, kaip santykiai apibūdinami, pavyzdžiui, sudarytoje sutartyje. Paslėpti darbo santykiai yra tokie darbo santykiai, kai darbdavys taip traktuoja savo darbuotoją norėdamas nuslėpti tikrąjį jo kaip darbuotojo teisinį statusą ir kai dėl sutarties sąlygų darbuotojas gali neteikti apsaugos, į kurią darbuotojai turi teisę.

1.4

Keletas valstybių narių jau bandė parengti išsamią apibrėžtį, kuri leistų pagal iš anksto nustatytus kriterijus skirti savarankiškai dirbančius asmenis ir samdomus darbuotojus. Praktikoje tai atliekant dažnai susiduriama su problemomis, kadangi yra įvairių sudėtingų situacijų. EESRK tai suvokia, todėl siekiant veiksmingesnių rezultatų siūlo įvertinti skirtingą valstybių narių patirtį ir padaryti tam tikras išvadas bei pateikti rekomendacijų.

1.5

Patikimas reglamentavimas ir fiktyvaus savarankiško darbo apibrėžtis būtų naudingas bona fide savarankiškai dirbantiems asmenims ir labai mažoms įmonėms. Su fiktyviu savarankišku darbu reikia kovoti griežčiau registruojant ir stebint tikrąją padėtį darbo rinkoje. Ekonominė priklausomybė nuo kliento (dažnai buvusio darbdavio) yra požymis, kad darbo santykiai tęsiasi.

1.6

Visose valstybėse narėse savarankiškai dirbantiems asmenims sukūrus tinkamą socialinės apsaugos sistemą, pagal kurią būtų atsižvelgiama į jų statuso specifiką, bus lengviau užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui ir su juo kovoti.

1.7

Tai, kad darbuotojai tampa tikrai savarankiškai dirbančiais asmenimis, yra normalus darbo rinkos ir ekonomikos procesas. Todėl derėtų apsvarstyti, kokiu būdu jie galėtų naudotis bendromis sistemomis, pavyzdžiui, kaip juos įtraukti į esamas MVĮ, verslo organizacijas, rūmus, darbo rinkos organizacijas ir kaip integruoti į įvairias socialinės apsaugos bei pensijų sistemos dalis. Be to, jiems turi būti taikomi visi sveikatos apsaugos ir saugos darbe užtikrinimo reikalavimai, suteikta galimybė naudotis profesinio mokymo įstaigų paslaugomis.

1.8

EESRK pabrėžia savarankiškai dirbančio asmens statuso vertę ir svarbą visuomeniniu ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu. Todėl labai svarbu piliečiams turėti galimybę laisvai ir sąmoningai apsispręsti, būti savarankiškai dirbančiu asmeniu ar ne.

1.9

Kai kuriose valstybėse narėse vykdomos verslumo ugdymo programos gali iškreipti konkurencijos sąlygas tikrai savarankiškai dirbantiems asmenims, labai mažoms įmonėms ir MVĮ. Todėl svarbu atlikti tyrimą ir taip įvertinti visiems jiems daromą poveikį. EESRK siūlo paprašyti valstybių narių nurodyti itin problemiškus sektorius ir kad jos, inicijavusios socialinį dialogą, nusistatytų minimalų valandinį darbo užmokestį, kuris galbūt būtų skirtingas net tos pačios valstybės narės regionuose.

Labai svarbu, kad ši tendencija atsispindėtų ir valstybių narių lygmeniu vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, – taip būtų rodomas pavyzdys ir kovojama su nesąžiningu elgesiu.

2.1

Savarankiškas darbas yra teisėtas darbo rinkoje galiojantis statusas, ir kiekvienas žmogus turi teisę dirbti savarankiškai. EESRK tokios pozicijos laikėsi kelete nuomonių, kurias parengė savarankiško darbo klausimu. Tačiau šis reiškinys turi ir kitą pusę, kurios Komitetas dar nenagrinėjo. Naujausioje nuomonėje buvo aiškiai nurodyta: „[…] šiame dokumente nebus svarstomos nedeklaruoto darbo ar fiktyvių savarankiškai dirbančių asmenų temos, nors, be abejonės, šie du reiškiniai kai kuriais atvejais gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai siejami su savarankiško, tačiau ekonomiškai priklausomo darbo reiškiniu“ (1). Šie klausimai pagaliau nagrinėjami šioje nuomonėje.

2.2

Per pastaruosius dešimtmečius savarankiškai dirbančių asmenų, panašiai kaip „klasikinių“ laisvųjų profesijų atstovų ir smulkiųjų verslininkų, kategorijos sudėtis labai pakito. Dabartiniu laikotarpiu būtina įvertinti, ar veiklos aplinkos sąlygomis savarankiškai dirbančiam asmeniui suteikiama pakankama apsauga. EESRK primena savo ankstesnę nuomonę (2), kurioje jis rekomendavo:

2.3

Savarankiškai dirbančio asmens samprata valstybėse narėse skiriasi. Kai kuriose šalyse (Nyderlanduose) jis apibrėžiamas kaip savarankiškai, dažniausiai kitai įmonei, dirbantis subrangovas. Kitose valstybėse narėse (Prancūzijoje) savarankiškai dirbančio asmens statutas suteikiamas tik verslininkui, kuris nėra savo paties įmonės darbuotojas; jis gali turėti arba neturėti darbuotojų. Savarankiškas darbas neapsiriboja subranga, nes klientai gali būti ir vartotojai. Skirtingos darbo santykių ir savarankiško darbo apibrėžtys yra labai svarbios ne tik darbo teisės, bet ir socialinės apsaugos ir mokesčių įstatymų atžvilgiais.

2.4

Bendrosios rinkos sukūrimas ir su tuo susijęs judėjimo laisvės įvedimas prisidėjo prie 2.2 punkte nurodytos padėties raidos ir to, kad savarankiškas darbas pradėtas taikyti labiausiai pažeidžiamuose darbo rinkos segmentuose. Nemažai dirbančiųjų šiandien yra samdomi (per įvairias agentūras) ne kaip darbuotojai, bet kaip „savarankiškai dirbantys paslaugų teikėjai“. Su samdomu asmeniu darbo sutartis nesudaroma, nes jis tam tikrą paslaugą teikia savarankiškai. Už pigią darbo jėgą dabar galima atsiskaityti pagal sąskaitas faktūras, apeinant nacionalinės darbo teisės normas (3). Kyla teisėtas klausimas, ar šio naujo pobūdžio darbas tikrai yra savarankiškas darbas.

2.5

Jau kilo tam tikrų su darbo santykiais susijusių problemų, ypač darbo kitose valstybėse atvejais (4). Tokie darbo santykiai yra panašūs į tradicinius nenuolatinio arba padienio darbo santykius, kai darbuotojai buvo samdomi naudojantis tarpininkų paslaugomis, nors jau manyta, kad tokia praktika liko praeityje (5). Kai kuriose šalyse savarankiškai dirbantis asmuo gali tuojau pat imtis darbo, kuriam vykdyti į nuolatinę darbo vietą priimamiems darbuotojams paprastai reikia praeiti ilgą profesinį mokymą. Atsirado specialių tarpininkavimo ir įdarbinimo agentūrų, kurios siūlo savarankiškai dirbančių asmenų paslaugas. Todėl įmonės gali lengvai pereiti prie sutarčių, pagal kurias savarankiškai dirbantys asmenys atlieka tą patį darbą, kurį anksčiau dirbo nuolatiniai darbuotojai. Reikia patikimesnių duomenų, kurie leistų apskaičiuoti, kiek tokių darbuotojų yra ir kokia būtų kritinė riba. Todėl reikia daugiau profesionalių mokslinių tyrimų.

2.6

Ne tik privatūs rangovai, bet ir vis daugiau didelių įmonių bei viešojo sektoriaus institucijų reguliariai naudojasi savarankiškai dirbančių asmenų paslaugomis. Ketvirtadalis įmonių, kurios samdo savarankiškai dirbančius asmenis, nurodo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jie yra samdomi, – žinios ir patirtis. Jie samdomi, kad padėtų įveikti gamybos proceso piko laikotarpiais kylančius sunkumus ir spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemą. Kita svarbi darbdavių nurodoma priežastis – lankstumas sprendžiant personalo klausimus.

2.7

Jeigu savarankiškai dirbantis asmuo nusprendžia dirbti savarankiškai savo laisva valia, problemos nėra. Tačiau, jeigu statusas keičiamas ne dėl laisvo pasirinkimo tapti savarankiškai dirbančiu asmeniu, socialinė rizika nuo įmonės iš esmės perkeliama konkretiems darbuotojams. Dėl to atsiranda įvairaus pobūdžio piktnaudžiavimo – nuo vengimo mokėti socialinio draudimo įmokas, mokesčius ir darbo teisių pažeidimų iki nedeklaruojamo darbo (6). Tai labai iškraipo konkurencijos sąlygas tikrai savarankiškai dirbantiems asmenims, labai mažoms įmonėms ir MVĮ. Kai kuriose valstybėse narėse vykdomos verslumo ugdymo programos (pavyzdžiui, Prancūzijoje, skirtos nepriklausomiems verslininkams (pranc. auto-entrepreneurs) gali iškraipyti konkurenciją, vykstančią tarp tikrai savarankiškai dirbančių asmenų ir šios naujos savarankiškai dirbančių asmenų kategorijos.

2.7.1

EESRK siūlo paprašyti valstybių narių nurodyti itin problemiškus sektorius ir kad jos, inicijavusios socialinį dialogą, nusistatytų minimalų valandinį darbo užmokestį, kuris galbūt būtų skirtingas net tos pačios valstybės narės regionuose.

Labai svarbu, kad ši tendencija atsispindėtų ir valstybių narių lygmeniu vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, – taip būtų rodomas pavyzdys ir kovojama su nesąžiningu elgesiu.

2.8

Savarankiškai dirbančių asmenų dalis Europoje XX amžiaus devintą dešimtmetį išaugo, o paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį šiek tiek sumažėjo. Pastaraisiais dešimtmečiais padėtis įvairiose valstybėse narėse buvo skirtinga. Kai kuriose šalyse savarankiškai dirbančių asmenų vėl padaugėjo, kitose – jų santykinė dalis išliko stabili arba mažėjo (OECD 2005 m. Užimtumo apžvalga ir OECD 2006 m. statistiniai duomenys (Factbook)). Nuo finansų krizės pradžios bendra savarankiškai dirbančių asmenų dalis nepadidėjo. Tam tikra savarankiškai dirbančių asmenų dalis dabar priklauso vadinamajam „lanksčiam“ darbo jėgos sluoksniui: šiems darbo santykiams būdingas nestabilumas, ekonomikos nuosmukio laikotarpiu šiuos darbo santykius galima greitai nutraukti, o kai augimo perspektyvos ima gerėti – vėl atnaujinti.

2.9

Paprastai savarankiškai dirbantys asmenys, palyginti su nuolatiniais darbuotojais, ne taip griežtai laikosi saugos ir sveikatos darbe bei aplinkos apsaugos reikalavimų. Vienas iš būtų šiai spragai šalinti – steigti savarankiškai dirbantiems asmenims skirtus paslaugų centrus, kurie šiuos uždavinius ir darbus atliktų jų vardu.

3.1

Teisės aktuose nėra vienos savarankiškai dirbančio asmens apibrėžties, šis statusas nėra vienodai reglamentuojamas (7). Kartais šia sąvoka pažymimi laisvai samdomi darbuotojai, kitais atvejais – visi savarankiškai ir nepriklausomai dirbantys asmenys. Šis statusas reiškia, kad asmuo neturi darbo sutarties ir paslaugas klientams arba rangovams teikia pagal komercines sutartis.

3.2

Savarankiškai dirbančių asmenų kategorijai būdingi du kraštutinumai (Europos fondas, 1996 m.). Dalis tokių asmenų – aukštos kvalifikacijos, patyrę specialistai, puikiai suprantantys savo padėtį rinkoje, žinantys savo vertę ir norintys veiklą vykdyti savarankiškai. Šiai pirmajai grupei daugiausia priklauso vyresnio amžiaus, gerai apmokami darbuotojai, kurie patys planuoja ir organizuoja savo darbą. Kita dalis – savarankiškai dirbantys asmenys, kurių statuso vienintelis tikslas yra sumažinti administracinę ir finansinę kliento naštą. Tokioje padėtyje esantys asmenys yra fiktyviai savarankiškai dirbantys asmenys, turi mažai pasirinkimo laisvės arba iš viso jos neturi ir yra visiškai ekonomiškai priklausomi nuo savo kliento. Remiantis literatūra, tokioje padėtyje dažnai atsiduria asmenys, priklausantys dviem iš penkių neseniai atliktame tyrime aptartų savarankiškai dirbančių asmenų kategorijų (8).

3.3

Teisiniu požiūriu ne visų savarankiškai dirbančių asmenų padėtis yra vienodai gera palyginti su samdomais darbuotojais. 2010 m. Nyderlandų Socialinių reikalų ir užimtumo ministerijos užsakymu atliktas EIM tyrimas parodė, kaip savarankiškai dirbantys asmenys valdo riziką. Savarankiškai dirbantys asmenys neapdraudžiami kolektyviniu darbuotojų draudimu, todėl nuo rizikos turi draustis patys. Daugeliu atvejų jie to nedaro. Jie gana dažnai turi civilinės atsakomybės draudimą (72 proc.), tačiau daug rečiau draudžiasi sveikatos draudimu (20 proc.) arba darbingumo netekimo draudimu (36 proc.) Tik vienas iš dviejų savarankiškai dirbančių asmenų kaupia lėšas pensijų fonde. Todėl esama rizikos, kad išėjus į pensiją jiems teks gyventi skurde. Žemės ūkio ir statybų sektoriuose savarankiškai dirbantys asmenys dažniau (palyginti su kitų sektorių vidurkiu) draudžiasi nuo rizikos, o statybų ir verslo paslaugų sektoriuose savarankiškai dirbantys asmenys dažniau kaupia pensijas. EESRK rekomenduoja asmenis, kurie nori įgyti savarankiškai dirbančio asmens statusą, tinkamai informuoti apie mažų socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų mokėjimo pasekmes ir apie kitas su verslo pradžia susijusias sąlygas bei prievoles.

4.1

Pastaraisiais metais įvairiose Europos šalyse vėl imta kelti klausimus, ar tam tikri santykiai yra darbo santykiai ir kokios teisės bei kokia apsauga yra taikoma šio statuso asmenims. Tai vyksta dėl to, kad įmonių veiklos būdai labai kinta: vis dažniau samdomos trečiosios šalys, rengiami konkursai, įstatymų leidėjai stengiasi atsižvelgti į raginimus suteikti daugiau lankstumo, sumažinti „administracinę“ naštą, dėl to reguliavimas silpnėja ir imama laikytis politikos, pagal kurią atsisakoma „tradicinių“ darbo apsaugos formų.

4.2

Kai kurios Europos šalys bandė nubrėžti teisinę takoskyrą – pagal įvairius kriterijus išsamiau apibrėžti „darbo santykių“ sąvoką. Tokiems santykiams būdinga tai, kad veikla yra apmokama ir vykdoma už atlygį, o iš apmokamo darbo gaunamas pelnas atitenka klientui. Šiuo atveju svarbūs kriterijai yra tai, kad vykdomą darbą kontroliuoja kita šalis ir kad dirbantysis privalo būti pasiekiamas. Prie šių kriterijų priskiriama ir tai, kad darbo užmokestis yra vienintelis arba pagrindinis dirbančiojo pajamų šaltinis ir veikla jam nekelia ekonominės rizikos.

4.3

EESRK norėtų, kad valstybėms narėms būtų teikiamos rekomendacijos, siūlant geriausios praktikos modelius. Kaip gerą pavyzdį galima paminėti Maltos modelį, kuris pasiteisino kaip itin sėkmingas.

Svarstant formaliai savarankiškai dirbančio asmens, kuris prima facie nėra laikomas samdomu darbuotoju, darbo santykių statusą, (gali būti) daroma prielaida, kad šiuo atveju egzistuoja darbo santykiai ir kad asmuo, kuriam teikiama paslauga yra darbdavys, jeigu darbą atliekančio asmens atžvilgiu tenkinami bent penki iš toliau išvardytų kriterijų:

4.4

Skirtingos apibrėžtys taikomos ne tik skirtingose Europos šalyse (9), bet ir ES teisėje. Toks aiškumo trūkumas sukelia didelių problemų darbo kitose valstybėse atvejais. Kadangi nacionalinės ir Europos teisinės sistemos nėra suderintos ir nėra aiškiai apibrėžta, kuo samdomas darbas skiriasi nuo paslaugų teikimo, savarankiško darbo klausimas tampa problemiška tema, ypač darbo kitose šalyse atvejais.

4.5

Žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos, vis sunkiau nuspręsti, ar tam tikri santykiai yra darbo santykiai, ar ne. Taip nutinka tada, kai sutarties šalių teisės ir įsipareigojimai nėra aiškiai ir nevienareikšmiškai apibrėžti arba kai dėl didesnio lankstumo ir švelnesnio reguliavimo sunkiau patikrinti, ar tam tikri santykiai yra darbo santykiai. Problemų kyla ir tada, kai įstatymų leidėjai sukuria įvairių tarpinių formų arba savarankišką darbą staiga įteisina kaip vieną iš naujų verslo vykdymo būdų.

4.6

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) iš anksto perspėjo apie galimą piktnaudžiavimą savarankiško darbo formomis, dėl kurio nepaisoma darbuotojų teisių ir teisinės apsaugos, paprastai užtikrinamos darbo santykiais. TDO nurodė, kad piktnaudžiavimui sąlygas sudaro keletas veiksnių: teisės aktų nuostatos yra pernelyg siauros arba aiškinamos pernelyg siaurai; teisės aktai yra suformuluoti taip, kad jų taikymo sritis ir poveikis yra minimalūs; nors tam tikri santykiai iš tikrųjų yra darbo santykiai, neaišku, kas yra darbdavys; neapibrėžiamos įvairios fiktyvaus savarankiško darbo formos; ir apskritai nesugebama kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimų.

4.7

Tarptautiniame užimtumo statusų klasifikatoriuje savarankiškas darbas apibrėžiamas kaip darbas, už kurį gaunamas užmokestis yra tiesiogiai priklausomas nuo pelno, gauto už pagamintas prekes arba suteiktas paslaugas. Istoriniu požiūriu pagal tai išskiriamos trys pagrindinės savarankiškai dirbančių asmenų grupės: labai mažos įmonės, smulkus verslas ir laisvai samdomi asmenys. 2006 m. birželio mėn. generalinė asamblėja priėmė rekomendaciją dėl darbo santykių (198 rekomendacija). Šios rekomendacijos pagrindinis tikslas – gerinti nacionalinę darbo santykius užmezgusių darbuotojų apsaugos politiką (1 straipsnio 4 dalis).

4.8

Be to, 2005–2007 m. TDO toliau plėtojo vartojamas sąvokas. Be pirmiau minėtos rekomendacijos, buvo parengta keletas dokumentų, kuriuose, be kita ko, apžvelgiamos valstybių taikomos nacionalinės taisyklės. Ši apžvalga akivaizdžiai atskleidė, kad vis labiau reikia nustatyti aiškias apibrėžtis, pagal kurias būtų galima skirti teisėtas savarankiško darbo formas ir fiktyvią praktiką, kurios vienintelis tikslas – išvengti darbo įstatymų ir kitų teisės aktų arba juos apeiti.

4.9

EESRK rekomenduoja užmegzti socialinį dialogą Europos ir nacionaliniu lygmenimis ir taip apsvarstyti, kaip spręsti konkrečias savarankiško darbo problemas, o į socialinį dialogą įtraukti savarankiškai dirbančių asmenų interesams atstovaujančias organizacijas.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/20

1.1

Kadangi netrukus bus iš dalies keičiama valstybės pagalbos sistema, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva ir joje išnagrinėti regioninės valstybės pagalbos klausimą pilietinės visuomenės ir šios pagalbos atitikimo svarbiausiems vidaus rinkos principams požiūriu.

1.2

Šis klausimas yra ypač svarbus ir turi lemiamos reikšmės esant krizei ir plataus masto ekonomikos nuosmukiui, kai būtinos lanksčios konkurencijos taisykles atitinkančios paramos ir intervencinės priemonės. Pastaraisiais metais Komisija parengė laikinąsias valstybės pagalbos sistemas, visų pirma skirtas teikti reikiamą pagalbą bankų sistemai ir įmonėms.

1.3

Regioninė valstybės pagalba, kuri yra skirta spręsti nepalankiose sąlygose esančių regionų problemas ir kartu skatinti valstybių narių ir visos Europos Sąjungos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, yra vertinga priemonė, galinti padėti įveikti krizę ir atgaivinti Europos regionų ekonomiką. Ypač MVĮ labai svarbu, kad šios priemonės būtų veiksmingos ir efektyvios ir sudarytų joms galimybę pasinaudoti šia specialia pagalbos sistema šiuo tikslu supaprastintant sąlygas ją gauti, užtikrinant priemonės lankstumą ir tinkamai informuojant MVĮ apie galimybes, kuriomis jos gali pasinaudoti.

1.4

EESR labai palankiai vertina tai, kad vykdant Komisijos nario Joaquín Almunia iniciatyva pradėtą valstybės pagalbos modernizavimo (1) procesą Europos Komisija kartu atnaujino ir modernizavo visas taisykles, kuriomis vadovaujamasi skiriant valstybės pagalbą nepalankiose sąlygose esančiuose regionuose įsisteigusioms įmonėms, ir mano, kad atliekant persvarstymą turi būti užtikrintas regioninės ir konkurencijos politikos nuoseklumas ir laikomasi subsidiarumo principo.

1.5

Todėl EESRK rekomenduoja Europos Komisijai užtikrinti didesnį Sąjungos politikos derėjimą su konkurencijos politika, kad pastaroji ne trukdytų sėkmingai įgyvendinti bendrojo intereso Europos tikslus, pavyzdžiui, darnaus ir integruoto Europos regionų vystymosi, o priešingai - sudarytų palankias sąlygas po krizės vidaus rinkoje atgaivinti regionų ekonomiką.

1.6

2013 m. sausio 14 d. Europos Komisija pradėjo viešas konsultacijas dėl dokumento, kuriame pateiktas pasiūlymas dėl naujų 2014–2020 m. regioninės valstybės pagalbos gairių (2). Šiame dokumente iš esmės išdėstytas 2011 m. gruodžio mėn. valstybėms narėms pateiktame neoficialiame dokumente išdėstytas požiūris. Minėtas dokumentas pirmą kartą svarstytas daugiašaliame susitikime, kuriame Europos Komisija leido suprasti, kad galėtų pritarti kai kuriems valstybių narių pateiktiems prašymams, pavyzdžiui, dėl ES lygmeniu taikomos aukščiausios gyventojų aprėpties, pagal kurią gali būti skirta pagalba, ribos. Todėl pristatant Komisijai EESRK poziciją ši Komiteto nuomonė turi strateginės reikšmės.

1.7

EESRK prašo, kad naujose regioninės valstybės pagalbos gairėse valstybėms narėms būtų užtikrinta lanksti horizontaliosios pagalbos priemonė, kuri leistų joms toliau įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus pasinaudojant regionų kompetencija nepriklausomai nuo sektoriaus ar nepalankiose sąlygose esančių regionų plėtros investiciniuose projektuose dalyvaujančių įmonių dydžio.

1.8

Dabartinė sistema, kuri iš esmės nekeista jau 40 metų, yra netinkama ir nelanksti. Ji grindžiama ES teritorijos geografiniais žemėlapiais. Besikeičiančiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis toliau taikant dabartinį metodą gali kilti kliūčių vidaus rinkos plėtrai.

1.9

EESRK rekomenduoja Komisijai nustatyti lankstesnius ir geriau sparčiai kintančias ekonomines sąlygas atitinkančius pagrindinius kriterijus. Šie kriterijai turėtų leisti nustatyti pagalbos gavėją atsižvelgiant į prioritetus, poreikius, ekonominio neveiksmingumo problemų teritorinį pobūdį, taip pat socialinės atskirties pavojų, institucines sąlygas, nesilaikant administracinių ribų.

1.10

Vis dėlto EESRK pabrėžia, kad vykdant plataus masto modernizavimo procesą svarbu atnaujinti regioninės valstybės pagalbos priemonę atsižvelgiant į krizę patyrusios ekonomikos dinamiką ir tempą, šie veiksniai verčia laikytis lankstesnio požiūrio nustatant nepalankias regionų sąlygas, taigi, tampa netinkamas nepalankių sąlygų regionų geografinis žemėlapis, kuris nekeičiamas visą programavimo laikotarpį (septynerius metus).

1.11

Todėl ESSRK prašo, kad nepalankiose sąlygose esantys regionai, atitinkantys SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto nukrypti leidžiančią nuostatą, būtų nustatomi ne paprasčiausiai iš bendro procentais išreikšto paramą gaunančių Europos gyventojų skaičiaus atimant pagal 107 straipsnio 3 dalies a punkte numatytą išimtį paramą gaunančių gyventojų skaičių, o suteikiant valstybėms narėms platų spektrą kriterijų nepalankioms regionų sąlygoms nustatyti.

1.12

EESRK mano, kad klaidinga regionų plėtros ir sanglaudos investiciniams projektams skirtos paramos neteikti didelėms įmonėms, kadangi yra didelė rizika prarasti vystymosi potencialą, kurį gali užtikrinti tik verslo sistemos sinergija ir horizontalioji integracija nepriklausomai nuo įmonės dydžio.

1.13

EESRK ragina Komisiją nustatyti mechanizmą, kuris leistų ex ante įvertinti galimus neigiamus regioninės valstybės pagalbos išorės padarinius, pavyzdžiui, didelį ES teritorijoje esančių įmonių darbo vietų sumažėjimą, ne tik atliekant lyginamąją analizę, kurią Komisija rengia pranešimo etape ir kuri atliekama tik dėl didelių investicinių projektų (3), bet ir taikant bendrą bendrosios išimties reglamentą.

1.14

EESRK pabrėžia, kad regioninės valstybės pagalbos priemonėje turi būti numatytos ir priemonės, būtinos siekiant išvengti įmonių „išstūmimo“ ir perkėlimo, kuriuos lemia labai dideli greta arba geografiškai arti esantiems regionams skiriamos pagalbos intensyvumo skirtumai, skaidantys vidaus rinką, kadangi vyksta varžymasis dėl subsidijų (angl. subsidy races).

1.15

EESRK siūlo Komisijai:

1.16

Be to, Komisija turėtų numatyti apsaugos sąlygą, kuri visų pirma būtų taikoma didelėms įmonėms, gaunančioms regioninę pagalbą naujos įmonės kūrimui arba tiesiogiai su įmone susijusiam turtui įsigyti, ir pagal kurią šios įmonės būtų įpareigotos penkerius metus nuo pagalbos skyrimo užtikrinti, kad:

1.17

EESRK prašo Komisijos pagalbą mažinti laipsniškiau, progresyviškiau ir proporcingiau nei numatyta pasiūlyme. Šis mažinimas turėtų būti proporcingas sumažintai pagalbai, kuri regionams skirta pagal sanglaudos politiką.

1.18

EESRK siūlo papildyti šiuo metu vienintelį ir realios regionų ekonominės padėties neatspindintį BVP vienam gyventojui kriterijų kitais parametrais, pavyzdžiui, nedarbo lygio, prarastų darbo vietų, viso dirbančių asmenų skaičiaus santykioir kitais parametrais, kurie geriau atitiktų realią padėtį.

2.1

Įgyvendinant konkurencijos politiką valstybės pagalbos kontrolė yra būtina priemonė siekiant užtikrinti, kad rinka valdoma pagal veiksmingus laisvosios prekybos ir konkurencijos principus ir atitinka poreikį sudaryti vienodas sąlygas visoms Europos bendrojoje rinkoje veikiančioms įmonėms. Todėl SESV 107 straipsniu draudžiama teikti pagalbą įmonėms, jei ši daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, iškraipo konkurenciją arba gali iškraipyti ir suteikti tam tikroms įmonėms nepagrįsto pranašumo, trukdyti rinkos jėgoms teikti pirmenybę konkurencingesnėms įmonėms ir taip mažinti visos Europos konkurencingumą.

2.2

Vis dėlto Sutartyje numatyta galimybė taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, kai šia pagalba siekiama bendrų Europos interesus atitinkančių tikslų, kurių tik rinkos jėgomis negalima pasiekti. 107 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodomas didžiausias rinkos nepakankamumas ir išvardijamos leidžiančios nukrypti nuostatos, kuriomis remiantis „vidaus rinkai neprieštarauja“ arba „vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma“ tam tikra pagalba, skiriama remiantis tik Europos Komisijos nustatytais kriterijais.

2.3

Remdamasi Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktais, Komisija valstybės pagalbą skirtą tam tikrų nepalankioje padėtyje esančių Europos Sąjungos regionų ekonominei plėtrai skatinti, gali laikyti neprieštaraujančia bendrajai rinkai. Ši „regioninė pagalba“ dažniausiai skiriama didelėms bendrovėms ir skirta remti investicijas ir darbo vietų kūrimą arba tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis suteikiama kaip pagalba veiklai. Abiem atvejais pagalba skirta konkretiems regionams siekiant pašalinti regioninius skirtumus, visų prima skatinant įmones steigti naujus padalinius.

2.4

Kadangi regioninė valstybės pagalba skirta nepalankioje padėtyje esančių regionų problemoms spręsti, ja skatinama valstybių narių ir visos Europos Sąjungos ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda: ji padeda siekti tikslų, atitinkančių struktūrinių fondų, kurie kartu su valstybių biudžeto lėšomis yra viena iš galimų finansavimo priemonių įgyvendinti regioninės plėtros politiką.

2.5

Komitetas pabrėžia, kad gyvybiškai svarbu ir toliau užtikrinti ir kai kuriais atvejais sustiprinti valstybės pagalbos kontrolės sistemą, kadangi ši pagalba gali labai pakenkti sklandžiam rinkos veikimui. Vis dėlto mano, kad valstybės pagalbos taisyklės turi padėti užkirsti kelią rinkos susiskaidymui ir išvengti rimto konkurencijos ir prekybos iškraipymo pavojaus, kuris gali kilti dėl skirtingų atskirų valstybių narių pajėgumo teikti investicinę pagalbą.

2.6

Be to, Komitetas mano, kad esamos priemonės, skirtos teikti išskirtinę pagalbą krizę patiriantiems regionams arba krizinių situacijų atveju, turi būti veiksmingos ir lanksčios.

2.7

Dabartinė gairių dėl regioninės valstybės pagalbos sistema turi akivaizdžių trūkumų, kadangi jos struktūra yra nelanksti, grindžiama ES geografiniais žemėlapiais ir nevisiškai atitinka Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatytus tikslus, todėl gali iškraipyti konkurenciją. Europos Sąjungoje pasikeitus ekonominėms ir socialinėms sąlygomis toliau taikant dabartinį metodą gali kilti kliūčių vidaus rinkos plėtrai.

2.8

Modernizuojant valstybės pagalbą turi būti modernizuojama ir ši svarbi priemonė, papildanti galimų pagalbos nepalankioje padėtyje esantiems regionams priemonių arsenalą. Keista, kad Komisija ketina ne tik išlaikyti dabartinę, nuo 1971 metų galiojančią sistemą su įvairiais vėlesniais pakeitimais, bet ir dar griežčiau ją taikyti. Dažnai Komisijos minimiems ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo tikslams prieštarauja nesuderinta politika, objektyviai ribojanti galimybes, kurias galėtų suteikti numatyta gairių reforma.

2.9

Strategijoje „Europa 2020“ pati Komisija pripažįsta, kad ekonominės sąlygos keičiasi greičiau, nei politinės, todėl Europa, siekdama po krizės susigrąžinti tvarų augimą ir tvarius viešuosius finansus, privalo atnaujinti metodą, kuris turėtų būti grindžiamas išteklių sutelkimu pagal temas ir prioritetus. Kaip neseniai pabrėžta 2012 m. vasario 23 d. Konkurencijos generalinio direktorato diskusijų dokumente dėl modernizavimo (4), tai turėtų būti pasiekta įvairiuose sektoriuose vykdant susijusias reformas ir užtikrinant valstybių narių ir suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimą siekiant rasti platų ir vieningą sutarimą dėl tolesnės veiksmų krypties.

2.10

Komitetas palankiai vertina tokį požiūrį, kuris, jo nuomone, yra lankstesnis, dinamiškesnis, taigi, tinkamesnis siekiant įveikti sparčiai ir nuolat kintančią, ES vis tebesitęsiančią krizę ir ragina tokio požiūrio taip pat ir visų pirma laikytis taikant Sutartyje numatytas išimtis dėl regioninės valstybės pagalbos.

3.1

Komitetas primena, kad nuo 1998 m., kai pirmą kartą buvo parengtos gairės, kuriose nustatyti regioninės valstybės pagalbos principai (5), Komisija visada pabrėžė būtinybę stiprinti regioninės ir konkurencijos politikos koncentravimą ir tarpusavio derinimą (6).

3.2

Iki 2000-2006 m. programavimo laikotarpiu šis požiūris leido užtikrinti dviejų sistemų nuoseklumą. Tuo laikotarpiu ES žemėlapiuose nurodyti reikalavimus gauti struktūrinę pagalbą pagal 1 ir 2 tikslus regionai dėl politinių ir ekonominių priežasčių sutapo su regionais, atitinkančiais reikalavimus gauti regioninės valstybės pagalbą taikant nukrypti leidžiančią nuostatą, tačiau 2007-2013 m. programavimo laikotarpiu tokia praktika nebetaikoma.

3.3

Viena vertus, regioninėje politikoje įvyko pokyčiai, kuriuos lėmė poreikis taikyti daugiadisciplinį ar integruotą metodą, apibrėžti skirtingoms geografinėms aplinkybėms būdingas konkrečias problemas ir parengti visapusišką strategiją, nustatančią sistemą, kuria remiantis siekiama konkrečių tikslų ir veiksmų (7). Vėliau Reglamente (EB) 1083/2006 (8) nustatytas naujas struktūrinės paramos teritoriniu lygmeniu modelis, pagal kurį už veiksmų įgyvendinimą atitinkamu teritoriniu lygiu yra atsakingos valstybės narės pagal kiekvienai iš jų būdingą institucinę sistemą ir atitinkamus socialinius ir ekonominius ypatumus ir poreikius.

3.4

Kita vertus, įgyvendinant konkurencijos politiką regionai, atitinkantys leidžiančios nukrypti nuostatos reikalavimus regioninei paramai gauti, buvo ir toliau iš anksto nustatomi septynis metus galiojančiuose žemėlapiuose. Taigi nebuvo jokios lanksčios konkurencijos priemonės regioninei ir sanglaudos politikai paremti ir būtent tai turėjo neigiamo poveikio vidaus rinkos vientisumui ir parodė, kad politika yra nesuderinta, nors ja siekiama to paties sanglaudos tikslo.

3.5

Komitetas taip pat pabrėžia, kad savo 2008 m. Žaliojoje knygoj dėl teritorinės sanglaudos (9) Komisija pripažino, kad teisė į struktūrinės politikos paramą turi būti nustatoma tik regioniniu lygmeniu, kadangi ji supranta, kad norint užtikrinti geresnį sanglaudos politikos valdymą reikia, kad „politika būtų lankstesnė, pritaikomesnė prie teritorinio masto, labiau atitiktų į vietos gyventojų pageidavimus ir poreikius, labiau derėtų su kitomis politikos sritimis ir visiškai atitiktų subsidiarumo principą.“

3.6

Komisija taip pat padarė išvadą, kad siekiant veiksmingai spręsti Sąjungos ekonomikos augimo problemas globalizuotos pasaulio ekonomikos sąlygomis reikia „įvairiu geografiniu mastu taikomų politinių priemonių“ (10).

3.7

Komisija pripažįsta, kad „Teritoriniam ekonominės veiklos pasiskirstymui įtakos gali turėti konkurencingumo politika – ji padeda užtikrinti, kad regioninė pagalba būtų sutelkta vietovėse, kurių padėtis yra nepalankiausia, ir pagal problemų pobūdį ir mastą nustato teiktinos pagalbos intensyvumą“ (11), tačiau vykdant šią politiką būtina atsižvelgti į pažangą, pasiektą įgyvendinant regioninę politiką, kuri grindžiama ES teminių prioritetų ir geografiniu sutelkimu įvairiu mastu, todėl būtinai reikia persvarstyti metodą, pagal kurį nustatomi regionai, atitinkantys 107 straipsnio 3 dalies nukrypti leidžiančias nuostatas.

4.1

Komitetas pabrėžia, kad pagal Komisijos metodą, skirtą nustatyti Sąjungos teritorijas, kurioms gali būti taikomos 107 straipsnio 3 dalies nukrypti leidžiančios nuostatos dėl regionų, pirmenybė teikiama rimčiausių problemų turintiems regionams (a punktas), kurie nustatomi atsižvelgiant į BVP / PGS (perkamosios galios standartas) ir palyginant jį su atitinkamu bendru Europos vidurkiu. Tokį metodą reikėtų papildyti kitais kriterijais, kurie leistų įvertinti aukštą nedarbo lygį. Šis kriterijus aiškiai minimas Sutartyje. Komisijos taikomas kriterijus tikrai leidžia nustatyti labai žemą gyvenimo lygį, tačiau nebūtinai atspindi didelį nedarbą. Nedarbo lygis galėtų tinkamai pakoreguoti BVP rodiklį. EESRK norėtų paklausti Komisijos, kodėl nepalankioje padėtyje esantys regionai pagal c punkto nukrypti leidžiančią nuostatą nustatomi tiesiog iš atitinkamos valstybės narės bendro gyventojų skaičiaus atimant 107 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas atitinkančių vietovių gyventojų skaičių. Tokiu atveju reali galimybė teikti pagalbą c punkto nuostatas atitinkančiuose nepalankioje padėtyje esančiuose regionuose priklauso nuo a punkto nuostatose apibrėžtų nepalankioje padėtyje esančių vietovių aprėpties. Tai lemia didelius valstybių narių skirtumus, kurių neįvertinami lyginamajame vertinime siekiant nustatyti sunkumus, su kuriais susiduria atrinkti regionai.

4.2

Taip susidaro iškraipymą lemiančios sąlygos: kai kuriose šalyse reikalavimus gauti paramą atitinka regionai, kurių išsivystymo lygis yra gerokai aukštesnis nei kitų šalių regionų, kuriems negali būti teikiama regioninė pagalba, nes jie priklauso šalims, kurių 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta viršutinė pagalbos riba yra žema. Prekybos iškraipymas, kurį lemia bet kokios formos pagalba, kurią toli gražu būtų sunku pateisinti bendru interesu, būtų akivaizdus ir nepagrįstas.

4.3

EESRK pabrėžia, jog svarbu, kad c punkto nuostatas atitinkantys nepalankioje padėtyje esantys regionai ir toliau būtų nustatomi remiantis nacionaliniu išsivystymo lygiu, kadangi tik šalies vidaus rodiklių palyginamas sudaro galimybę valstybėms narėms jų teritorijoje mažinti regioninius skirtumus ir įgyvendinti nacionalinę regioninę politiką, leidžiančią panaikinti vidaus rinkos susiskaidymą.

4.4

Globalizuotoje tarptautinėje aplinkoje, laipsniškai ir sparčiai Europoje nykstant vidaus kliūtims, Europos Sąjungoje būtent regionų, o ne nacionaliniu lygmeniu vis labiau pastebimi vidaus skirtumai vietovėse, kuriose socialinės ir ekonominės problemos pranoksta administracines ribas ir yra susijusios su tam tikrais struktūriniais ir sisteminiais, o ne politinio pobūdžio trūkumais.

4.5

„Silpniausių regionų“ nustatymą sieti su geografiniais žemėlapiais, sudaromais septynerių metų laikotarpiui remiantis 2008-2010 m duomenimis, yra visiškai nelankstus pasenęs programavimo metodas, neatitinkantis sparčiai kintančios ekonominės ir socialinės padėties.

4.6

Be to, pastangos „subalansuoti“ ekonominės veiklos geografinį paskirstymą investuojant į nepalankiausiose sąlygas esančius regionus gali duoti pernelyg „primestų“, tų vietovių realių galimybių neatitinkančių rezultatų, taip užkirsti kelią 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas atitinkančių vietovių veiksmingoms grupėms ir suteikti galimybę pasinaudoti parama „vietos subsidijų medžiotojams“ regionuose, atitinkančiuose 107 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas. Iš anksto ir nelanksčiai nustatant nepalankiose sąlygose esančius regionus, sukuriama nepalanki terpė konkurencingumui ir inovacijoms, trukdoma plėtoti inovacijų grupes, kurios pagal strategiją „Europa 2020“ yra svarbiausi pažangiosios specializacijos strategijos regionų augimui skatinti veiksniai ir kurias Europos Komisija skatina remti ir plėtoti, o šių grupių „kūrimo parama turi būti sutelkta į santykinio pranašumo sritis (12)“, t. y. ekonomikos sektorius, kuriuose ekonominio efektyvumo požiūriu parama gali būti naudingiausia.

4.7

Be to, aiškiai įrodyta (13), kad regioninės plėtros politikos tikslas iš esmės panaikinti dėl produktyvumo spragų atsiradusius regioninius skirtumus; ją įgyvendinant tiesiog perskirstomi finansiniai ištekliais (turtingesnių regionų išteklius skiriant neturtingiausiems), smarkiai ribojamas judumas ir veiksmingiems inovacijų grupių telkimosi procesams. Toks požiūris būtinai turi būti pakeistas vystymosi strategija: jos pagrindas - vieta, kurios regionų ir vietovių ribos nesiejamos su administracinėmis sienomis ir laikui bėgant gali keistis.

5.1

EESRK mano, kad nepalankioje padėtyje esančių regionų žemėlapių sudarymas turi sudaryti galimybę kiekvienam administraciniam regionui teikti pagalbą visoms vietovėms, kuriose programavimo laikotarpiu pastebėta sunkumų, nustatytų taikant iš anksto apibrėžtus, pripažintus ir bendru sutarimu patvirtintus kriterijus.

5.2

EESRK pritaria Fabrizio Barca modeliui, kurį jis rekomendavo siekiant modernizuoti regioninę politiką savo 2009 m. ataskaitoje dėl sanglaudos politikos (14). Šio modelio pagrindas – nustatyti paramos gavėjus atsižvelgiant į prioritetus, poreikius, ekonominio neveiksmingumo problemų teritorinį pobūdį, taip pat socialinės atskirties pavojų, institucines sąlygas, nesilaikant administracinių ribų.

5.3

EESRK siūlo Komisijai tokio paties požiūrio laikytis ir konkurencijos politikoje, t. y. nustatant „ekonominius regionus“, atitinkančius 107 straipsnio 3 dalies c punktą, taikyti naują metodą, kuriame neatsižvelgiama į geografines arba administracines ribas, tačiau kuris leidžia atsižvelgti realią padėtį, kurioje kartais atsiduria įvairūs regionai.

5.4

Komitetas mano, kad taikant telkimą pagal temas šis metodas gali padėti įgyvendinti regioninės plėtros tikslus ir kartu užtikrinti, kad bus laikomasi konkurencijos ir rinkos vientisumo principų šiuo tikslu nustatant regioninės valstybės pagalbos priemonei skirtų išteklių kiekybines ribas, iš anksto nustatytas kiekvienai NUTS II (Bendras teritorinių statistinių vienetų klasifikatorius) valstybei narei ir regionui, kaip, pavyzdžiui, padaryta nacionalinės de minimis viršutinės ribos žuvininkystės ir žemės ūkio sektoriuose atveju.

5.5

EESRK siūlo nustatant viršutinę ribą taip pat būtų nustatomi krizinės padėties įvertinimo kriterijai, kurie leistų įsitikinti, kad pagalba įmonėms tikrai dera su silpniausių regionų vystymosi tikslais ir kad teritorijos, kurioms kai kuriais atvejais turi būti taikomos regioninės pagalbos priemonės, yra nustatomos remiantis išsamiais ir įvairiais kriterijais ir laikantis Komisijos iš anksto patvirtintų de minimis ribų.

5.6

EESRK mano, kad sunkumus patiriančių regionų nustatymo metodas, kuriuo atsižvelgiama į realias vietos socialines ir ekonomines sąlygas, yra teisingesnis ir tinkamesnis. NUTS-III regionų lygmeniu, sunkumų turintys regionai būtų tie, kuriuose nedarbo lygis aukštesnis už nacionalinį vidurkį ir viršutinė šių regionų įmonėms teiktinos pagalbos riba būtų nustatoma pagal gyventojų skaičių šiuose NUTS-III regionuose taikant dauginimo koeficientą suderintą su Europos Komisija.

5.7

EESRK pabrėžia, kad toks metodas leis Komisijai veiksmingiau apsaugoti konkurenciją, nei šiuo metu galiojanti sistema, kadangi pagal šį metodą, laikantis gairėse nustatytų suderinamumo reikalavimų, yra nustatoma viršutinė pagalbos, kurią valstybė gali skirti tam tikrai teritorijai, riba. Tai leidžia išvengti, kad didesnius išteklius turinčios šalys savo įmonėms teiktų neproporcingai didelę – palyginti su kitomis šalimis – pagalbą. Tuo tarpu pagal šiuo metu galiojančias taisykles valstybės narės gali vienoje pagalbos reikalavimus atitinkančioje teritorijoje sutelkti valstybės pagalbą, dėl kurios bendros sumos gali būti iškreipta konkurencija.

6.1

EESRK primena, kad nuo pat pradžių regionine valstybės pagalba buvo remiamos didžiosios įmonės, kurių strateginis vaidmuo plėtojant regionų ekonomiką buvo tinkamai įvertintas Komisijos 1998 m. komunikate dėl regioninės ir konkurencijos politikos (15), kuriame buvo pabrėžta būtinybė derinti šių dviejų sričių politiką siekiant pritraukti didžiųjų įmonių investicijas ir pripažino, kad jos ypatingai svarbios regionų vystymuisi dėl savo „grandininio“ poveikio ir atveriamos prieigos prie pasaulio rinkų.

6.2

Remdamasis pirmiau pateiktomis pastabomis, Komitetas pabrėžia, kad būtina ir toliau palikti galimybę teikti regioninę pagalbą didelėms įmonėms, esnačioms regionuose, atitinkančiuose SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas, laikantis šiuo metu galiojančių gairių.

6.3

EESRK atkreipia Europos Komisijos dėmesį, kad jei nebus teikiama regioninė pagalba didelėms įmonėms 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas atitinkančiuose regionuose, gali ki1ti rimta grėsmė 107 straipsnio 3 dalies a punkto regionų viešųjų išteklių balansui, visų pirma tose šalyse, kurioms ne tik taikomas didžiausias labai didelės apimties pagalbos intensyvumas, bet ir skiriami labai dideli ES ištekliai ir kuriose darbo sąnaudos yra gerokai mažesnės: tai neišvengiamai iškreiptų konkurenciją.

6.4

Finansų rinkų liberalizavimas ir bendrosios rinkos išplėtimas šiuo metu sudaro sąlygas įmonėms vykdyti mažesnių mokesčių strategijas ir ieškoti palankesnių reglamentavimo sąlygų, t. y. ieškoti vietovių, kuriose mokesčių sistema yra joms palankiausia (16). Kol bus suderinti mokesčiai, t. y. sumažinta žalinga mokesčių konkurencija, EESRK nuomone, Komisija šiuo metu turėtų pirmenybę teikti tokioms pagalbos formoms ir tokioms pagalbos programoms (pavyzdžiui, ilgalaikėms mokesčių lengvatoms, kurioms gauti nustatyta pakankamai „įpareigojančių“ sąlygų), kurios labiau nei pagalbos mažinimas pagerintų iškreiptą padėtį rinkoje. Naujojo programavimo laikotarpio reglamentavimo sistemoje reikėtų nustatyti griežtesnes įmonių perkėlimo taisykles ir numatyti atitinkamas priemones, kurios užtikrintų tinkamą koordinavimą, tais atvejais, kai tai pačiai įmonei skiriamos ir ES lėšos sanglaudai skatinti, ir valstybės pagalba.

6.5

EESRK primygtinai ragina Komisiją atidžiai išnagrinėti JAV, vieno svarbiausių ES konkurento, sukurtą reguliavimo sistemą, kurios tikslas paremti sunkumų turinčių teritorijų ekonomikos vystymąsi (Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinių teisės aktų kodeksas – Code of Federal Regulations 13 antraštinė dalis „Kreditai ir parama įmonėms“ – Business Credit and Assistance). Taikant šį teritorijų, kurioms reikalinga valstybės pagalba, nustatymo mechanizmą nustatomi ekonominio vystymosi regionai (angl. economic development districts) ir ekonomiškai mažiau išsivyščiusios teritorijos (angl. economic distressed areas), taip pat atrenkami jų vystymui skirti projektai, tačiau šiame procese yra svarbu ne laikytis geografinių ir administracinių ribų, o atsižvelgti į bendrus federaliniu lygmeniu nustatytus veiklos prioritetus ir tikslus, bei kriterijus, kuriuos vėliau kiekviena valstija sukonkretina ir priderina prie jos ekonominės struktūros.

7.1

2013 m. sausio 29 d. įvyko viešas klausymas dėl valstybės pagalbos Europos regionų vystymuisi, kuriame savo nuomonę pateikė kai kurių Europos regionų (pvz., Andalūzijos (Ispanija), Bavarijos (Vokietija) ir Emilijos-Romanijos (Italija)), vietos lygmens ir nacionalinių įmonių asociacijų ir Europos Parlamento atstovai, taip pat Regionų komiteto pranešėjui talkinęs ekspertas, kuris pristatė 2013 m. vasario 1 d. ES patariamojo organo parengtą nuomonę (17), kurioje Komisijai pateikiami klausimai ir pasiūlymai, iš esmės patvirtinantys būtinybę atnaujinti regioninės valstybės pagalbos taisykles.

7.2

Nepaisant požiūrių skirtumo, tiek regionų, tiek įmonių atstovai pabrėžė, kad Komisijos pasiūlyme nepateikta pakankamai priimtinų sprendimų, kurie leistų patenkinti gausius prašymus atnaujinti ir patobulinti regioninės valstybės pagalbos sistemą, ypač dabartiniu sudėtingos krizės laikotarpiu. Europos Parlamento atstovas pritarė minėtoje nuomonėje pateiktam pasiūlymui, kuris, jo nuomone, yra tinkamesnis ir labiau atspindi būtinybę siekti teritorinės pusiausvyros. Pateikti įdomūs pasiūlymai papildyti vienintelį BVP kriterijų, pagal kurį skaičiuojamas atotrūkis nuo ES vidurkio ir teisė į regioninę pagalbą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies a punktą, ir įvesti, pavyzdžiui, regiono nedarbo lygio kriterijų. EESRK visiškai pritarė šiems pasiūlymams.

7.3

Vietos ir nacionalinių įmonių atstovų nuomone, būtina lanksti priemonė: vertinant teisę į regioninę valstybės pagalbą turi būti atsižvelgta į investicijų kokybę, numatomą poveikį ekonomikai ir konkurencijai, o ne į įmonės dydį. Be to, pripažinta, kad siekiant geriau įvertinti valstybės pagalbos įmonėms, kurios yra didesnės nei MVĮ, poveikį konkurencijai, reikėtų peržiūrėti įmonės dydžio kriterijus, nustatytus 2003 m. Komisijos rekomendacijoje (18), kadangi tarp „ne MVĮ“ įmonių yra daug bendrovių, kurios nėra didelės tarptautinės bendrovės ir yra gerokai už jas mažesnės, todėl negali būti vertinamos vienodai.

8.1

Komitetas ragina Komisiją geriau pagalvoti apie savo ketinimą mažinti pagalbos intensyvumą didelėms įmonėms nuo 40 proc. iki 35 proc. ir 25 proc. Komisijos argumentai dėl pagalbos mažinimo nepagrįsti. Iš tiesų, jeigu pagalba bus sumažinta, kaip siūloma, bus sužlugdytos dabartinės „a punkto“ regionuose sukurtos programos užsienio investicijoms pritraukti.

8.2

Komitetas taip pat rimtai susirūpinęs dėl Komisijos ketinimo apriboti pagalbos intensyvumą iki papildomų išlaidų sumos ir sugriežtinti įrodymo, kad paskatos daro poveikį didelėms įmonėms, procesą.

8.3

Pirmiau apibūdintos priemonės iš tikrųjų trukdys a punkto nuostatas atitinkančioms tipo vietovėms pritraukti užsienio investicijas ir kurti naujas darbo vietas bei papildomą vertę ir sukurs nepalankią konkurencinę padėtį lyginant su kitais už Europos ribų esančiais regionais, kurių investicijų programos daugeliu atvejų yra daug dosnesnės.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/27

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas atkreipia dėmesį į aktyvius darbdavių ir verslininkų veiksmus, kurių tikslas – visoje Europoje sutelkti pajėgas siekiant paremti gebėjimų ugdymą ir juos pritaikyti prie darbo rinkos poreikių, kad būtų atgaivintas ekonomikos augimas, kuriamos darbo vietos ir ypač pagerinta jaunimo padėtis darbo rinkoje.

1.2

Švietimas ir mokymas yra brangi veikla, kuri turi labai daug naudos gavėjų. Visoje Europoje veikia daug skirtingų šios srities išlaidų pasidalijimo sistemų. Atsižvelgiant į kiekvienos valstybės praktiką ir padėtį, į šias sistemas reikėtų įtraukti ir darbdavius.

1.3

Komitetas ragina darbdavius ir verslininkus remti visų suinteresuotųjų subjektų partnerystės ir bendradarbiavimo principą įgyvendinant švietimo sistemų bei profesinio mokymo sistemų reformas ir plėtojant mokymosi visą gyvenimą strategijas. Šioje srityje Komitetas pripažįsta socialinio dialogo vaidmenį ir iki šiol pasiektus socialinių partnerių bendradarbiavimo visais lygmenimis rezultatus.

1.4

Siekdamas išsaugoti ir sustiprinti pramonės padėtį Europoje, Komitetas ragina darbdavius ir verslininkus gerinti pramonės, techninių disciplinų ir mokslinės bei techninės kompetencijos (1) įvaizdį, tirti, prognozuoti ir skelbti skirtingų sektorių poreikius ir tokiu būdu aktyviai padėti užtikrinti geresnę gebėjimų ir darbo rinkos poreikių atitiktį.

1.5

Darbdaviai ir verslo organizacijos taip pat turėtų atsižvelgti į ypatingus labai mažų ir mažų įmonių, turinčių didelį potencialą kurti darbo vietas, poreikius, ir padėti joms rengti kartografines ataskaitas, kurios išsamiai parodytų, kaip veikia šios lankstesnės ir dinamiškesnės įmonės.

1.6

Komitetas rekomenduoja įmonėms kartu su kitais darbo rinkos dalyviais glaudžiai bendradarbiauti su mokyklomis ir švietimo įstaigomis ir aktyviai dalyvauti rengiant mokymo ir studijų programas profesinio rengimo pagal laukiamus rezultatus. Toks bendradarbiavimas taip pat turėtų būti vykdomas rengiant mokytojus ir gamybinio mokymo meistrus dirbti profesinio mokymo ir rengimo srityje.

1.7

Komitetas mano, kad veiksmingesnis įmonių ir valstybinių bei privačių įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimas padės užtikrinti, kad įmonėse vykdoma gamybinė praktika labiau atitiktų aktyvios užimtumo politikos principus, ir todėl daugiau darbuotojų pradėtų dalyvauti visą gyvenimą trunkančio mokymosi programose.

1.8

Įgyvendinant siūlomą gamybinės praktikos aljansą, darbdaviai ir verslininkai turėtų įsipareigoti remti kokybiškas stažuotes, gerinti gamybinės praktikos įvaizdį ir didinti jo patrauklumą Europoje. Jie turėtų prisiimti atsakomybę sukurti pakankamai vietų praktikantams ir stažuotojams pagal pakaitinio mokymosi sistemą, kuri mokslą mokyklose susieja su darbo patirtimi įmonėse, taip pat sudaryti sąlygas kitiems praktinės patirties ir įgūdžių įgijimo būdams. Tačiau, siekiant šio tikslo, reikėtų kiekvienos valstybės lygmeniu sukurti įmonėms tinkamas sąlygas ir nustatyti skatinamąsias priemones.

1.9

Komitetas atkreipia dėmesį į darbdavių vaidmenį socialinėje partnerystėje, skirtoje kurti ir įgyvendinti europines priemones, pavyzdžiui, EKS (2), ESCO (3), ECVET (4), Europasas ir kitas priemones nacionaliniu lygmeniu. Komitetas pakartotinai pabrėžia, kad būtina šias priemones pritaikyti prie labai mažų įmonių, mažų įmonių ir amatų sektoriaus sąlygų.

1.10

Komitetas taip pat ragina darbdavius ir verslininkus geriau panaudoti moterų potencialą ir skatinti jas studijuoti mokslines disciplinas, kad pagerėtų jų įsidarbinimo galimybės ir būtų sukurtos palankesnės sąlygos joms keisti statusą darbo rinkoje.

1.11

Komitetas skatina darbdavius ir įmones veiksmingiau naudotis Europos struktūriniais fondais, pavyzdžiui, ERPF, EŽŪFKP ir ypač naujos kartos ESF (5), taip pat programa „Erasmus visiems“. Be to, jis ragina skirti daugiau lėšų programoms COSME ir HORIZON.

2.1

Ši nuomonė rengiama iš karto po Komiteto priimtų nuomonių dėl strategijos „Europa 2020“ ir jos pavyzdinių iniciatyvų (6), taip pat po nuomonių, kuriose nagrinėjami gebėjimų ugdymo, švietimo ir mokymo vaidmens klausimai (7).

2.2

Šioje nuomonėje pritariama Europos Komisijos (8) raginimui kurti glaudžius patikimos partnerystės ryšius tarp visų suinteresuotųjų subjektų ir atsižvelgiama į pilietinės visuomenės vaidmenį ir socialinių partnerių nepriklausomumą (9), todėl ši nuomonė papildo kitas nagrinėjamoje srityje priimtas Komiteto nuomones (10).

2.3

Šia EESRK nuomone siekiama atkreipti dėmesį į aktyvius darbdavių ir verslininkų veiksmus įgyvendinant ES lygmeniu priimtas priemones užimtumo, švietimo ir jaunimo galimybių srityse. Todėl vykdoma politika ir priimtos priemonės tam tikra prasme bus lyginamos su realia padėtimi ir įmonių poreikiais bei verslo praktika. Europos įmonės atlieka lemiamą vaidmenį siekiant įveikti darbo rinkos krizę (11).

2.4

Europa turi išnaudoti visus ekonomikos augimo veiksnius; vienas jų – kvalifikuota darbo jėga, kuri savo struktūra ir dydžiu turi atitikti šiandieninės darbo rinkos poreikius. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio reikia skirti ir praktiniams darbo įgūdžiams (rezultatams), profesiniam mokymui, gamybinei praktikai ir techninėms disciplinoms.

2.5

Pastaraisiais metais EESRK vykdė aktyvesnę veiklą siekdamas paremti veiksmingesnę švietimo sistemų ir darbo rinkos poreikių pusiausvyrą (12), kad padidėtų darbuotojų galimybės įsidarbinti, įmonės galėtų samdyti geresnę kvalifikaciją turinčius darbuotojus ir sumažėtų sunkumų pereinant iš mokyklos į profesinį gyvenimą. Komitetas pateikė įvairių rekomendacijų darbdaviams ir verslininkams, būtent:

3.1

Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkėje pabrėžiama, kad reikia investuoti į švietimo ir profesinio mokymo sistemas, iš anksto numatyti, kokių įgūdžių reikės ir gerinti mokymosi visą gyvenimą galimybes, taip pat siūloma šioje srityje kurti kompleksines strategijas.

3.2

Iniciatyvoje „Judus jaunimas“ (13) akcentuojamas kokybiškas švietimas, sėkminga integracija į darbo rinką ir judumo didinimas. Joje siūloma didinti profesinio mokymo ir rengimo patrauklumą, pasiūlos įvairovę ir dėstymo bei profesinio rengimo kokybę, sudaryti daugiau galimybių kokybiškai stažuotis ir skatinti įmones būti geromis priimančiomis organizacijomis.

3.3

Komunikato „Ekonomikos atsigavimas kuriant darbo vietas“ tikslas (14) – kurti darbo vietas, ypač tuose sektoriuose, kurie turi didelį augimo potencialą, atkurti darbo rinkos dinamiką, plėtoti mokymosi visą gyvenimą programas, užtikrinti darbo saugumą ir kurti galimybes jaunimui.

3.4

Atsižvelgiant į šiuo metu didėjantį nedarbo lygį ir silpną ekonomikos augimą, būtina skubiai pradėti naudotis naujomis mokymosi galimybėmis, taip pat ir nepriklausančiomis formaliojo švietimo sistemai. Todėl Tarybos rekomendacija dėl neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo (15) yra ES lygmens indėlis reformoms paspartinti.

3.5

Europos Komisijos komunikate „Švietimo persvarstymas. Investavimas į gebėjimus siekiant geresnių socialinių ir ekonominių rezultatų“ (16) išdėstyti įvairūs konkretūs pasiūlymai ir naujoviškos priemonės profesinio mokymo ir rengimo, gamybinės praktikos, paramos švietimui, verslumui ir judumui srityse. Europos profesinio mokymo ir rengimo sistemos turi būti vienos geriausių pasaulyje tiek standartų, tiek ir realių rezultatų požiūriu (17).

3.6

Komisijos komunikatas „Jaunimo užimtumo didinimas“ (18) yra pagrįstas iki šiol pateiktais pasiūlymais, pavyzdžiui, dėl stažuočių kokybės sistemos (19) ir iniciatyva „Jaunimo garantijos“. Jame siūloma sukurti Europos gamybinės praktikos aljansą (20).

3.7

Veiksmų plane „Verslumas 2020“. Verslumo dvasios atkūrimas Europoje“ nagrinėjamas verslininkų mokymo ir ugdymo klausimas ir nurodoma visoje Europoje įgyvendinama verslumo gebėjimų ugdymo iniciatyva (21), kuria siekiama plėtoti verslumo žinias, įgūdžius ir gebėjimus.

4.1

Norint sustiprinti Europos pramonės ir susijusių paslaugų poziciją, reikia visuose sektoriuose keisti atitinkamų kvalifikacijų ir įgūdžių struktūrą remiantis aiškiai apibrėžtais rezultatais.

4.2

Vykdant skirtingų sektorių restruktūrizavimą, kuris yra būdingas dinamiškai ekonomikai, darbo vietos ne tik prarandamos, bet ir kuriamos. Vis dėlto, sukurtų naujų darbo vietų yra daug mažiau negu prarastų darbo vietų (22). Tai reiškia, kad darbdaviai, bendradarbiaudami su vyriausybėmis ir vykdydami socialinį dialogą, turi sugebėti iš anksto numatyti ir valdyti pokyčius taip, kad būtų sumažinti socialiniai padariniai ir padidintas teigiamas restruktūrizacijos poveikis. Tai taip pat reiškia, kad reikia nemažai investuoti į mokymą ir perkvalifikavimą.

4.3

Dėl šios priežasties būtina iš anksto numatyti būsimus darbo rinkos poreikius. Nors specializuoti tarptautiniai tyrimai rodo, kad tiksliai prognozuoti ilgalaikius darbo rinkos poreikius labai sunku, nes pasaulinė raida yra labai dinamiška, darbdavių organizacijos ir įmonės, vykdydamos socialinį dialogą, turėtų atlikti atskirų sektorių tyrimą trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu, atskleisti regioninius skirtumus ir reaguoti į besikeičiančius įmonių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Tokie tyrimai ir prognozės turi apimti visus ūkio subjektus, įskaitant kooperatyvus ir amatų sektorių.

4.3.1

Optimalu būtų nustatyti strateginius tikslus ir parengti veiksmų planus. Tokiuose veiksmų planuose paprastai numatoma sustiprinti atitinkamo sektoriaus rinkodarą, siūlyti mokymo koncepcijas ir nustatyti reikalavimus, prisiimti bendrą atsakomybę ir ekonominiu požiūriu įtraukti valstybę bei kitus suinteresuotuosius subjektus į mokymą ir diplomuotų specialistų rengimą, plėtoti įmonių, mokymo įstaigų ir kitų suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimą siekiant susieti teoriją su praktika, organizuoti studentų praktinį mokymą įmonėse ir kurti įmonės judumo kultūrą.

4.3.1.1

Kuriant mokymo koncepciją galima numatyti įvertinti konkrečiam sektoriui reikalingų įvairių disciplinų diplomuotų specialistų parengimo kokybę, nurodyti konkrečias profesijas, kuriose darbuotojų trūkumą būtų galima užpildyti perkvalifikavimo būdu, vykdyti sektorių bendradarbiavimą su kitomis pramonės šakomis, parengti bendradarbiaujančių pradinių ir vidurinių mokyklų sąrašą, pavesti profesinio orientavimo specialistams atlikti paskutinių kursų studentų apklausas pateikiant klausimynus apie motyvaciją ir idėjas, susijusias su jų profesine karjera.

4.3.1.2

Svarbu organizuoti studentų praktinį mokymą įmonėse, šiuo tikslu, be kita ko, parengti programų, tinkamai pritaikyti darbo aplinką, kad jie galėtų dalyvauti įmonių veikloje, ir nustatyti taisykles, pagal kurias būtų vertinamas studentų praktinio mokymo veiksmingumas. Įmonės turėtų remti studentų ir praktikantų judumą ir organizuoti jų mainus.

4.3.1.3

Švietimas ir mokymas yra brangi veikla, kuri turi labai daug naudos gavėjų (23). Valdžios institucijos prisiima didelę bendro finansavimo atsakomybę už suaugusiesiems teikiamą pagalbą, kad jie galėtų įgyti pagrindinius įgūdžius, gebėjimus ir kvalifikaciją, kurie yra būtini norint patekti arba sugrįžti į darbo rinką. Darbdaviai turėtų perimti didžiausią finansinę atsakomybę už konkrečiam darbui reikalingų gebėjimų ugdymą. Individualiems asmenims taip pat tektų pareiga didinti savo įsidarbinimo galimybes ir tobulinti savo asmeninius įgūdžius bei gebėjimus.

4.3.1.4

Daugelyje valstybių narių valstybė dalyvauja įgyvendinant mokymo ir perkvalifikavimo programas, įskaitant ir jos finansinį įnašą. Ši valstybės pareiga yra gyvybiškai svarbi ir jos indėlį būtų galima pagerinti užtikrinant finansavimą iš Europos fondų arba numatant galimybes naudoti ir susieti vykdomus projektus. Tačiau valstybinis finansavimas jokiu būdu negali pakeisti visų suinteresuotųjų subjektų, ypač darbdavių, atsakomybės.

4.4

Vykdant socialinį dialogą reikėtų veiksmingiau įtraukti darbdavius į nacionalinės švietimo politikos rengimo ir įgyvendinimo procesą siekiant gerinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą ir modernizuoti bei reabilituoti vidurinį ir tretinį profesinį mokymą ir rengimą.

4.4.1

Kokybiškas ir visiems prieinamas ikimokyklinis vaikų ugdymas yra asmens pirminio mokymo dalis. Darbdaviai gali bendradarbiauti su ikimokyklinio vaikų lavinimo įstaigomis ir sudaryti palankesnes sąlygas ugdyti talentus, pavyzdžiui, teikti techninių žaislų iš pačių įvairiausių sričių, bendradarbiauti su besispecializuojančiomis institucijomis ir tėvais.

4.4.2

Jau nuo pradinės mokyklos į mokymo programą turėtų įeiti susipažinimas su pačių įvairiausių profesijų, įskaitant ir techninių profesijų, pagrindiniais praktiniais gebėjimais, atsižvelgiant į įvairių pramonės šakų ir paslaugų perspektyvas bei į esamus žinių ir gebėjimų poreikius. Jeigu nebus daroma pažanga mokant gamtos mokslų, technologijos, inžinerijos ir matematikos disciplinų ir ugdant praktinius įgūdžius, bus sunku gerinti profesinį mokymą ir rengimą bei gamybinę praktiką. Tai galėtų būti vienas iš būdų sudaryti palankias sąlygas jaunimo integracijai į šiandieninę darbo rinką.

4.4.3

Naujausias Europos profesinio mokymo plėtros centro (Cedefop) (24) tyrimas parodė, kad keletas Europos Sąjungos šalių jau priėmė priemonių profesinio mokymo ir rengimo patrauklumui gerinti; vis dėlto tyrimas atskleidė ir tai, kad buvo dedama nepakankamai pastangų kai kuriose esminėse srityse, visų pirma sklandesnio perėjimo iš profesinio mokymo ir rengimo įstaigų į aukštojo mokslo sistemą, mokymo programų peržiūros ir modernizavimo, profesinio mokymo ir rengimo įstaigų infrastruktūros gerinimo, palankesnių prieigos sąlygų specialių poreikių turinčioms grupėms sudarymo, struktūrinių permainų įgyvendinimo, įvairių lygmenų bendradarbiavimo gerinimo, mokymo sistemos tobulinimo ir, ypač, aktyvesnio darbdavių ir socialinių partnerių dalyvavimo.

4.4.4

Ir toliau nevisiškai išnaudojamas Europos aukštojo mokslo įstaigų potencialas atlikti savo visuomeninį vaidmenį ir prisidėti prie Europos gerovės (25). Žinių ekonomikai reikia žmonių, turinčių teisingą gebėjimų derinį: skirtingose srityse pritaikomų gebėjimų, skaitmeninių įgūdžių, reikalingų skaitmeninėje eroje, kūrybiškumo, lankstumo ir gero pasirinktos srities išmanymo. Todėl būtina, kad tinkamai atrinktos mokyklos ir įmonės bendradarbiautų ir aukštojo mokslo srityje. Darbdaviai negali laukti, kol diplomuotų specialistų mokyklos jiems parengs pagal užsakymą. Jie turėtų pagal savo kompetencijos sritį bendradarbiauti rengiant mokymo programas ir gerinti mokyklų įrangos lygį. Kartu taip pat reikėtų gerbti mokyklų autonomiją, kadangi jos atlieka daug kitokių svarbių užduočių visos visuomenės labui.

4.5

Kompetencijos stygius mokslinėse bei techninėse disciplinose kada nors taps viena pagrindinių ekonomikos augimo kliūčių. Darbo jėga senėja; kai kuriose šių sričių profesijose vyksta kartų kaita, kai patyrę darbuotojai palieka įmonę ir išeina į pensiją. Prireiks ne vienerių metų, kol mokyklų sistemos prisitaikys prie darbo rinkos ir galės pasiūlyti kvalifikuotų technikos sričių specialistų, kurių dabar labai trūksta.

4.5.1

Todėl darbdaviai turi paneigti mitą, kad gebėjimai mokslo srityje neturi ateities. Jie turi įrodyti, kad yra priešingai, kad šių disciplinų vystymas mokyklose visais lygmenimis išplečia ateities galimybes ir suteikia lankstumo renkantis profesinę karjerą. Darbdaviai turi geriau informuoti jaunimą apie gebėjimus, kurių reikės įmonėms ateityje, ir prisidėti prie pedagogų mokymosi visą gyvenimą proceso (26).

4.5.2

Negalima kaltinti vien tik švietimo sistemų. Darbdaviai privalo laiku numatyti būsimas tendencijas, reaguoti į pasaulinius ir technologinius iššūkius, modernizuoti gamybos vietas ir sudaryti darbo galimybių diplomuotiems specialistams, kad jie galėtų įgyti pasaulinio lygio gebėjimų.

4.5.3

Darbdaviai taip pat turėtų stengtis paneigti mitą, kad moterys negali dirbti tam tikrose srityse, ir geriau panaudoti moterų potencialą, pavyzdžiui, skatindami profesinių gabumų vystymą, mentorių skyrimą, rėmimą, profesinį mokymą ir geros praktikos pavyzdžių skleidimą. Vis dėlto dar labai skiriasi moterų ir vyrų įgyjamas išsilavinimas. Moterų vis dar nepakanka mokslo disciplinose.

4.5.4

Mažėjant profesinių mokyklų, mažėja ir profesinio mokymo specialistų. Todėl reikia siekti, kad būtų pakankamai gerų mokytojų ir gamybinio mokymo meistrų. Jie turėtų žinoti, kokie pokyčiai vyksta darbo rinkoje ir perduoti savo mokiniams technines žinias. Reikėtų skatinti organizuoti stažuotes įmonėse bei mokymąsi visą gyvenimą mokytojams ir gamybinio mokymo meistrams. Todėl darbdaviai turėtų leisti suinteresuotiems ir tinkamiems darbuotojams tapti gamybinio mokymo meistrais savo įmonėje ir mokyti praktikantus bei stažuotojus, taip pat šiems darbuotojams suteikti atitinkamą pedagoginį ir psichologinį išsilavinimą.

4.6

Vykstant socialinei partnerystei visų pirma reikia įtraukti darbdavius į nacionalinių mokymosi visą gyvenimą strategijų rengimo ir neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų pripažinimo sistemos kūrimo procesą. Reikėtų remti ir pripažinti neformaliojo mokymosi ir savišvietos būdu įgytą kvalifikaciją ir įgūdžius siekiant gerinti jaunuolių gebėjimus ir didinti jų vaidmenį darbo rinkoje (27)  (28). Šios mokymosi visą gyvenimą strategijos kartu su kaimo plėtros strategijomis taip pat turėtų užtikrinti galimybes tęsti mokslus bei persikvalifikuoti to siekiantiems kaimo žmonėms.

4.6.1

Darbdaviai turi teisę iš švietimo sistemos tikėtis diplomuotų specialistų, norinčių mokytis toliau, kad įgytų daugiau plačiai taikomų gebėjimų, kad jų rengimas darbo vietai nebūtų nei pernelyg ilgas, nei pernelyg brangus ir kad kartu būtų galima jį nuolat pildyti tęstinio mokymo forma.

4.6.2

Darbdaviai turi prisiimti dalį atsakomybės už specialų jų įmonei būdingą profesinį mokymą ar mokymą, susijusį su ribotos trukmės gebėjimų paklausa tam tikrose siaurai apibrėžiamose profesinėse srityse.

4.6.3

Be to, labai mažoms įmonėms, mažoms įmonėms ir amatų sektoriui labiau reikia dinamiškos ir lanksčios švietimo sistemos, kuri atitiktų tiek naujų, tiek ir labiau patyrusių darbuotojų realius poreikius tęsti mokymąsi ar tobulintis (mokymasis visą gyvenimą), kai darbuotojai to nori ar jiems to reikia.

4.6.4

Mokymosi visą gyvenimą galimybėmis pasinaudoja nedaugelis, nes, be kita ko, nėra nuoseklumo tarp mokymo įmonėje ir aktyvios užimtumo politikos principų ir dabartiniai persikvalifikavimo metodai neatitinka darbdavių poreikių. Vėlesniuose mokymosi etapuose išryškėjantys trūkumai riboja galimybes prisitaikyti prie spartaus technologijų pokyčių ritmo, dėl kurio keičiasi įmonių techninė įranga ir susiję lyginamieji ekonominiai pranašumai.

4.6.5

Todėl būtinas nuolatinis darbdavių ir įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimas. Įdarbinimo tarnybų pajėgumai, infrastruktūra ir metodika yra labai svarbūs skatinant tęstinio mokymo paklausą ir daro poveikį tęstinio mokymo pasiūlai.

4.7

Atsižvelgiant į galimybes ir nacionalinę praktiką, darbdaviai gali įvairiais būdais daryti didesnę įtaką švietimo sistemos veiksmingumui siekiant padidinti augimą ir užimtumą bei priderinti švietimo sistemą prie darbo rinkos poreikių.

4.7.1

Vykstant socialinei partnerystei darbdaviai arba bendradarbiauja su valstybinėmis ar privačiomis regiono ar vietos mokyklomis rengdami bendrus mokyklų ir įmonių forumus, sudarydami regionines ar sektorių tarybas ar sutartis užimtumui ir gebėjimams remti, arba susivienija ir bendromis pastangomis steigia ir valdo mokymo ar gamybinės praktikos įstaigas arba kuria savo pačių mokyklas ar gamybinės praktikos centrus.

4.7.2

Tai pasakytina apie visus ekonominės veiklos vykdytojus, įskaitant labai mažas įmones, mažas įmones ir amatininkus. Taigi, šias iniciatyvas reikėtų vystyti kuo veiksmingesniu lygmeniu, kad jų poveikis būtų kuo didesnis, ir jas įgyvendinti bendradarbiaujant su nacionalinėmis ir vietos valdžios institucijomis, kadangi būtina atsižvelgti į visuomenės interesą, dalyvauti aktyvioje užimtumo politikoje ir stengtis išlaikyti kokybiškas ir ilgalaikes darbo vietas.

4.8

Stažuotės įmonėse yra labai svarbi mokymo proceso dalis.

4.8.1

Darbdaviai stažuotes vertina kaip procesą, kurio tikslas – suteikti jaunimui praktinės patirties ir darbo įgūdžių. Įmonės suinteresuotos sudaryti palankesnes sąlygas jaunimui pereiti iš švietimo sistemos į darbo rinką ir ne piktnaudžiauti stažuotojais, o jiems suteikti darbą, atitinkantį praktinio mokymo tikslą, ir sudaryti atitinkamas darbo sąlygas.

4.8.2

Todėl EESRK pritaria Jaunimo užimtumo veiksmų plano parengiamiesiems darbams, vykdomiems įgyvendinant bendrą Europos socialinių partnerių programą (29), kurioje, be kitų bendrai apibrėžtų prioritetų, numatyta spręsti ir stažuočių, patirties darbo vietoje bei gamybinės praktikos klausimus.

4.9

Žinios ir patirtis, įgytos neformaliuoju mokymusi ir savišvietos būdu dirbant savanorišką darbą, gali padidinti darbuotojų kūrybiškumą ir gebėjimus dirbti novatoriškai, pagerinti jų įsidarbinimo galimybes ir sudaryti palankesnes sąlygas jiems pereiti į darbo rinką. Įmonės, įgyvendindamos socialinės atsakomybės strategijas, remia savo darbuotojų savanorišką veiklą. Vis dėlto darbdaviams sunku sistemingai remti savanorišką darbą, nes nenustatytas teisinis pagrindas, nėra tokiu būdu įgytų gebėjimų vertinimo ir pripažinimo priemonių, o svarbiausia – iškyla daug finansinių ir mokesčių kliūčių (30).

5.1

Vykstant socialinei partnerystei darbdaviai dalyvauja rengiant ir diegiant bendrus Europos principus (neformaliojo mokymosi ir savišvietos identifikavimo, pripažinimo ir konsultacijų klausimais) ir susijusias priemones (EKS, ECVET, EQAVET, Europasas) (31). Šiais principais ir priemonėmis siekiama padėti skatinti darbuotojų, mokinių ir gamybinio mokymo meistrų judumą tarp skirtingų švietimo ir profesinio mokymo sistemų ir tarp skirtingų šalių.

5.2

ES valstybės narės patvirtino Europos kvalifikacijų sandarą (EKS)  (32), kuri apibrėžia aštuonis kvalifikacijų lygmenis pagal bendras žinias, gebėjimus ir įgūdžius. Kiekviena valstybė narė turi suklasifikuoti visas nacionalines kvalifikacijas į vieną iš šių lygmenų.

5.3

Viena Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkėje numatytų priemonių – iki 2012 m. pabaigos baigti kurti Europos įgūdžių, gebėjimų ir profesijų sistemą. Tai būtų bendra platforma užimtumo ir profesinio mokymo bei rengimo klausimams spręsti. Šis projektas turėtų pakeisti ar papildyti esamus nacionalinius ir tarptautinius sektorių klasifikatorius ir tapti priemone, padėsiančia kurti dinamišką užimtumo rinką, kuriai būtų būdingas sklandus perėjimas visų pirma iš vienos darbo vietos į kitą arba iš mokymo įstaigos į pirmą darbo vietą.

5.3.1

Vis dėlto šia sistema nesuinteresuotos labai mažos ir mažos įmonės, nes pagal jos standartus visi asmenys, turintys konkretų darbą ir tokią pačią kvalifikaciją atlieka tas pačias užduotis, neatsižvelgiant į tai, kokioje įmonėje jie dirba. Tačiau šiuo metu taip sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje tokie veiksniai, kaip įvairios technologijos, klientų reikalavimai, darbo metodai ir kompetentingų darbuotojų pasiūla lemia tai, kad vykdydami jiems pavestas užduotis darbuotojai turi būti lankstūs ir pasirengę savo darbo metodus derinti prie nuolatinių permainų technologijų ir IRT srityse, kuriose įmonės dirba.

5.3.2

Svarbiausia, kad darbdaviai ir verslo organizacijos atsižvelgtų į ypatingus labai mažų ir mažų įmonių poreikius ir padėtų joms rengti savo kartografines ataskaitas, kurios išsamiai parodytų, kaip veikia šios lankstesnės ir dinamiškesnės įmonės. Šios kartografinės ataskaitos turi užtikrinti, kad „rezultatai“ bus išreiškiami užduočių, o ne tipinių funkcijų forma. Tada galima vystyti mokymą ir kvalifikacijas atsižvelgiant į šias kartografines užduočių ataskaitas ir tokiu būdu sudaryti aiškias gaires auditui nuo darbo vietos iki galutinės kvalifikacijos.

5.4

Darbdaviai, įmonės ir kiti ekonominės veiklos vykdytojai turėtų naudotis visais nacionalinių biudžetų ir ES struktūrinių fondų finansuojamais ES projektais, visų pirma ESF ir „Erasmus visiems“. Įgyvendindamos aktyvią užimtumo politiką valstybės narės šiuo metu imasi keleto projektų, kuriais siekiama palaikyti užimtumą, atnaujinti ir gerinti darbuotojų gebėjimus ir sudaryti palankesnes sąlygas jaunimui patekti į darbo rinką (33). Priėmus naują daugiametę finansinę programą taip pat bus galima įgyvendinti naujas programas švietimui, judumui ir inovacijoms remti, pavyzdžiui, „Erasmus visiems“, COSME ir Horizontas 2020.

6.1

Šiuo metu Europa visiškai teisingai visas viltis deda į pakaitinio mokymosi sistemų rėmimą ir vystymą. Akivaizdu, kad valstybės narės, jau seniai taikančios šias sistemas, pasiekia gerų rezultatų ir kad jose jaunimo nedarbas yra daug mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį (34).

6.2

Nuomonėje dėl „užimtumo paketo“ EESRK aiškiai pasakė, kad vienas iš būdų sumažinti atotrūkį tarp darbo rinkos poreikių, švietimo ir jaunimo lūkesčių – remti šių labai aukštos kokybės mokymo sistemų vystymą.

6.3

Europos Komisijos tyrime dėl gamybinio mokymo padėties ES (35) visų pirma atkreipiamas dėmesys į tam tikrus iššūkius, kuriuos turi įveikti šios mokymo sistemos. Pavyzdžiui, pažymima, kad greitas perėjimas iš mokyklos į darbo rinką yra laikinas privalumas, nes ilgalaikio darbo perspektyvų yra daug mažiau. Taip pat svarstomas įgytų gebėjimų ir kvalifikacijos „perkeliamumo“ į kitą įmonę (tame pačiame ar kitame sektoriuje) galimybių klausimas.

6.4

Šiame tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2008 m. dėl pasaulinės ekonomikos krizės padaugėjo profesinio mokymo ir rengimo mokyklose besimokančių studentų, bet daugelyje valstybių narių dėl nestabilios verslo padėties sumažėjo siūlomų vietų gamybiniam mokymuisi ir stažuotėms atlikti. Ši padėtis gali paskatinti visus veiklos vykdytojus susitelkti ir kartu steigti naujas vietas praktikantams įmonėse arba ieškoti kitų valstybės remiamų sprendimų.

6.5

BUSINESSEUROPE (36) tyrimas dėl konkrečios praktikos šioje srityje parodė, kad kiekvienoje valstybėje narėje taikomas skirtingas požiūris rengiant priemones, skirtas susieti mokymąsi mokykloje su praktika įmonėse. Tyrime pateikta daug rekomendacijų, taip pat ir skirtų patiems darbdaviams, visų pirma:

6.6

Todėl darbdaviai teigiamai vertina Komisijos raginimą kurti aljansą siekiant paremti kokybiško gamybinio mokymosi galimybes, gerinti gamybinio mokymosi įvaizdį ir didinti jo patrauklumą Europoje. Jie taip pat pasirengę prisiimti dalį atsakomybės ir kurti gamybinio mokymosi vietas pagal pakaitinio mokymosi sistemas, susiejančias mokymąsi mokykloje ir praktiką įmonėse (37).

6.7

Parama gamybiniam mokymuisi ne tik suteikia galimybę darbdaviams įvertinti galimus kandidatus planuojant įdarbinti naujus žmones, bet ir duoda platesnių ekonominių ilgalaikių privalumų. Kartu tai yra socialinės atsakomybės išraiška.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/35

1.1

Finansų krizė jau pasiekė ir įmones. Norint ją įveikti taip, kad būtų atsižvelgta į visų suinteresuotųjų subjektų grupių – investuotojų, darbdavių, darbuotojų, regionų – interesus (taikant įvairius suinteresuotuosius subjektus įtraukiantį požiūrį), būtinos bendros pastangos ir bendri tikslai (pavyzdžiui, ilgalaikio įmonės vystymosi), pasitikėjimu grįstas socialinis dialogas ir pozityvus požiūris. EESRK norėtų paskatinti ieškoti naujų būdų sprendžiant nurodytus klausimus, kartu apsvarstant galimybes, susijusias su ES įmonių valdymo sistema.

1.2

EESRK įsitikinęs, kad „geras“, o tuo pačiu ir „tvarus“ įmonių valdymas turi būti kuriamas pasitelkiant vidaus rinkoje išbandytas ir patikrintas teisines struktūras ir darbuotojų dalyvavimo praktiką, pagrįstą darbuotojų informavimu, konsultavimusi su jais ir, atitinkamais atvejais, jų dalyvavimu priimant sprendimus.

1.3

Tvarumas turi būti grindžiamas ekonominio veiksmingumo derinimu su socialiniais ir ekologiniais tikslais. Reikia, kad įmonė būtų suvokiama kaip institucija, kurioje įvairūs suinteresuotieji subjektai bendradarbiauja ir kurioje visi dalyviai bendrai siekia ilgalaikės verslo perspektyvos, ekonominio konkurencingumo ir socialinės pusiausvyros ir orientuoja savo veiklą į tai. EESRK šiuo tikslu pradeda dialogą apie tvarios įmonės valdymo koncepciją. Be kitų aspektų, tai apima ir būtinybę gerbti darbuotojų nuomonę priimant sprendimus įmonėje.

1.4

Taikant šią koncepciją galima sėkmingai valdyti įmones, jei valdymas grindžiamas sąžiningų santykių tarp darbuotojų, valdybos ir įmonės savininkų principu, taip visiems suinteresuotiesiems subjektams užtikrinant galimybę tikslingai ir laikantis į problemų sprendimą orientuoto požiūrio bei nebandant pažeisti vadovų teisės priimti sprendimus, kartu spręsti su permainomis įmonėje susijusius klausimus. Jau dabar egzistuoja nemažai instrumentų, užtikrinančių privalomą darbuotojų atstovų dalyvavimą nacionaliniu ir Europos lygmeniu, kuriais derėtų veiksmingai naudotis. Įrodyta, kad taikant tokį požiūrį, galima geriau numatyti ir įveikti restruktūrizavimo pasekmes įmonėje, ypač krizės laikotarpiu.

1.5

EESRK nuomone, tam, kad praktikoje būtų įdiegtas ir įtvirtintas šis principas, Europos politikos formuotojai, atsižvelgdami į savo įgaliojimus kuriant vidaus rinką ir nesikišdami į nacionalines kompetencijos sritis, turėtų sukurti atitinkamų paskatų ir tobulinti tam reikalingą Europos teisinę bazę. Atsižvelgdamas į tai, EESRK siūlo europinę pagrindinę teisę į darbuotojų dalyvavimą įgyvendinti nacionalinėje teisėje ir geriau ją suformuluoti Europos teisėje.

1.6

Taigi darbuotojų galimybės dalyvauti priimant sprendimus apie strateginius įmonės ketinimus turėtų tapti neatsiejama Europos bendrovių teisės dalimi. Artimiausioje ateityje Europos Komisija ketina šią teisę toliau plėtoti. Be to, remiantis jau taikomais standartais, ES teisės aktuose reikėtų apjungti ir apibendrinti darbuotojų dalyvavimą reglamentuojančias nuostatas ir visų pirma suderinti informavimo, konsultavimosi ir dalyvavimo sąvokas.

1.7

Preliminariai naują šių diskusijų etapą žymi 2013 m. sausio 15 d. Europos Parlamento priimta rezoliucija. Didžioji dauguma ragina nustatyti teisinę sistemą ir būtiniausius standartus vykdant restruktūrizaciją, kad būtų galima sumažinti socialines ir ekonomines išlaidas ir skatinti pasirengimą pokyčiams. Tam bus reikalingi įsipareigojimai strateginiam planui parengti ir prevenciniams veiksmams imtis ugdymo ir mokymo srityje, taip pat priemonės, kuriomis siekiama išsaugoti darbo vietas ir darbo jėgą vykstant restruktūrizacijai, ir nuostatos, skatinančios restruktūrizacijos atveju įmones imtis bendrų prevencinių veiksmų su regioninėmis įstaigomis (visų pirma, valdžios institucijomis ir darbo biržomis) ir vietinėmis tiekimo grandinėmis.

2.1

Pateiktoje nuomonėje EESRK siekia parodyti, kaip įmonės ir investuotojai kartu su savo darbuotojais gali priimti darnius ir tvarius sprendimus, skirtus finansų ir ekonomikos krizei įveikti ir klimato kaitos problemai spręsti. Nuomonėje taip pat nurodoma, kokių visuomeninių ir teisinių sąlygų šiems subjektams reikia ir kokiose srityse šiuo tikslu gali prireikti patobulinti Europos teisinę sistemą, atsižvelgiant į padėties ir taisyklių įvairovę nacionaliniu lygmeniu.

2.2

Į ilgalaikį vystymą orientuotas įmonės valdymas remiasi teisiškai užtikrintu ir pasitikėjimu grindžiamu įmonės valdybos ir darbuotojų dialogu. EESRK nuomone, politinis susitarimas šiuo klausimu tarp vyriausybių, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės yra giliai įtvirtintas Europos integracijos istorijoje. Privalomas darbuotojų dalyvavimas ekonominėje veikloje – tai įtvirtinta ir daugelyje Europos direktyvų – yra neatsiejamas visuomeniškai atsakingos ekonominės veiklos elementas. Europos įmonėse ir bendrovėse veikia tūkstančiai suinteresuotųjų subjektų, o beveik 1 000 Europos įmonių tarybų veikloje dalyvauja apie 17 000 suinteresuotųjų subjektų – tai rodo, kad šis dalyvavimu pagrįstas įmonių valdymo principas yra taikomas praktikoje.

2.3

Šį politinį susitarimą atspindi įvairūs skirtingais istorijos laikotarpiais priimti Europos teisės šaltiniai. Pagal ES teisės aktus, darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais privalomas ne tik nacionaliniu lygmeniu, įskaitant ir MVĮ sektorių (1) – bet ir tarpvalstybiniu lygmeniu (2), kur darbuotojai taip pat naudojasi galimybe dalyvauti priimant sprendimus įmonėje – tai įprastas dalykas Europos bendrovėse (EB) ir kooperacinėse bendrovėse (3). Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais privalomas ir pagal daugelį kitų ES direktyvų (4), įskaitant ir darbo saugos ir sveikatos apsaugos sritį bei pagal Europos įmonių teisę. ES Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje įtvirtinta asmens pagrindinė teisė gauti informaciją ir teisė į konsultavimąsi yra teisiškai privaloma Bendrijos pirminės teisės dalis. Todėl akivaizdu, kad privalomas darbuotojų dalyvavimas ekonominėje veikloje priskirtinas prie pagrindinių Europos demokratijos teisinės bazės elementų.

2.4

Ne tik ekonominės naudos labui, bet ir visų pirma siekiant užtikrinti visuomeninę sanglaudą Europoje, reikia sustiprinti šį esamą ir ekonominėje kasdienybėje veiksmingą išteklių, kad būtų galima įveikti dabartinę krizę. Nes įmonės, dirbančios ne tik savo investuotojų naudai, tačiau turinčios prisidėti ir prie visuomenės gerovės kūrimo, šiuo metu veikia mažiau užtikrintomis sąlygomis nei anksčiau:

2.5

Visi šie faktai tik pabrėžia, kad reikia užkirstų kelią įmonių vertybių nepaisymui siekiant trumpalaikių tikslų. Todėl būtina nurodyti būdus, kaip Europos politika galėtų pakeisti vyraujančią vienpusišką tendenciją įtvirtinti tik akcininkams naudingą skaidrumą įmonėse ir suformuoti platesnį supratimą apie „įmonę kaip tvarią bendrovę“, kuris sudarytų sąlygas ilgalaikiam įmonės vystymuisi (5).

2.6

Krizių valdymas, ilgalaikė perspektyva, geras įmonių valdymas, gebėjimas diegti naujoves ir pasitikėjimu grindžiamas darbdavių ir darbuotojų bendradarbiavimas, paremtas privalomo dalyvavimo priimant sprendimus teisėmis, yra vienos ir tos pačios Europos ateičiai skirtos koncepcijos elementai. EESRK rekomenduoja įdiegti ir sutvirtinti „tvarios bendrovės“ koncepciją, kaip naują Europos politikos modelį. Taip būtų sudarytos sąlygos nauų teisės aktų priėmimui bei ekonominių ir politinių priemonių kūrimui, kad būtų sustiprinta praktinę veiklą vykdančių subjektų motyvacija ir nustatytos tvaraus įmonių valdymo gairės. Būtina susitarti dėl įvairių „tvarios bendrovės“ elementų. Konkretus jų įgyvendinimas turi atitikti padėtį įmonėje. Įgyvendinant praktikoje, kiekvienoje šalyje ši padėtis bus skirtinga.

3.1

Taikant „tvarios bendrovės“ (6) (angl. sustainable company) modelį, yra įmanoma Europos politikos reikalavimus paversti integruotu įmonės valdymo metodu, kuriame ekonominio veiksmingumo tikslai nuoseklioje koncepcijoje derinami su socialiniais ir ekonominiais tikslais. Tvari bendrovė grindžiama idėja, kad įmonės yra „socialinės organizacijos“, kuriose būtina gerbti darbuotojų nuomonę. Tokiu būdu įmonėje priimamus sprendimus gali numatyti abi šalys, taip pat ir klientai. Tokios įmonės yra atsparesnės įsikišimui iš išorės, kai siekiama vien trumpalaikio pelno.

3.2

Tvarią bendrovę apibūdina šie pagrindiniai elementai (7):

3.3

Tvari bendrovė sėkmingai veikti gali tik taikydama tam tikrą valdymo metodą: „sąžiningų santykių“ principą. Visiems suinteresuotiesiems subjektams (vadovams, darbuotojų atstovams, investuotojams ir susijusiems regionams) sudaroma galimybė tikslingai ir laikantis į problemų sprendimą orientuoto požiūrio ir nebandant pažeisti vadovų teisės priimti sprendimus, kartu spręsti su permainomis įmonėje susijusius klausimus. Taikant tokį požiūrį, galima geriau numatyti ir įveikti restruktūrizavimo padarinius, ypač krizės laikotarpiu.

3.4

Įmonių pardavimo ir perėmimų atvejais ši „sąžiningų santykių“ koncepcija remiasi privalomais suinteresuotųjų šalių susitarimais dėl ilgalaikės verslo perspektyvos, taip pat socialiniu matmeniu, kad būtų kiek įmanoma išsaugota įmonės darbo aplinka ir darbo vietos. Ypač tarpvalstybinio įmonių arba įmonių dalių pirkimo ir pardavimo atvejais ir vykdant restruktūrizaciją, reikia remtis šiais pagrindiniais punktais:

3.5

Tvarios bendrovės kūrimas yra neatsiejamas nuo privalomo darbuotojų informavimo, konsultavimosi su jais ir, atitinkamais atvejais, darbuotojų dalyvavimo valdyboje priimant sprendimus nacionaliniu ir tarpvalstybiniu lygmeniu. Su tuo susijusi patirtis parodė, kad šalims, turinčioms tvirtas darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus teises ir veiksmingus socialinių partnerių santykius, pavyko geriau įveikti pastarąją krizę nei kitoms šalims. Kad būtų galima jomis sėkmingai naudotis siekiant ilgalaikio įmonės vystymosi, reikia, kad Europos politikos formuotojai, atsižvelgdami į savo įgaliojimus kuriant vidaus rinką, įmonių valdymo srityje sukurtų atitinkamas paskatas ir numatytų teisines prievoles.

4.1.1

Europoje turi apsimokėti dirbti, investuoti ir vykdyti verslą. Tvarios bendrovės koncepcija yra tam tinkamas sprendimas. Įgyvendinant šią koncepciją ekonominių, socialinių ir ekologinių tikslų siekiama tuo pačiu ilgalaikiu pagrindu. Tokia įmonė valdoma laikantis „sąžiningų santykių“ principo, pagal kurį pokyčiai laikomi visų jėgų reikalaujančiais ir vertingais uždaviniais, o socialinių pasiekimų ir darbuotojų teisių svarba nekelia jokių abejonių.

4.1.2

EESRK yra įsitikinęs, kad Europos politikos formuotojai toliau turi stiprinti svarbiausių versle dalyvaujančių grupių bendravimo pagrindą, ir palankiai vertintų naujas Europos Komisijos iniciatyvas, kurių tikslas būtų, atsižvelgiant į Europoje jau užtikrintus darbuotojų dalyvavimo standartus, pritaikyti darbuotojų ir jų atstovų dalyvavimo priimant sprendimus teises prie esamų sąlygų vidaus rinkoje ir jas stiprinti. Tai apima ir teisėkūros iniciatyvas, reikalingas norint patobulinti praktinio naujai apibrėžtos koncepcijos įgyvendinimo pagrindines sąlygas.

4.1.3

Įmonės, kurioje sąžiningų santykių principas yra įprastas dalykas, gali ypač gerai numatyti ir įveikti struktūrinių pokyčių pasekmes. Todėl ekonomiškai taip pat prasminga stiprinti darbuotojų vaidmenį rengiantis pokyčiams ir juos įveikiant. Šiuo tikslu reikia patobulinti Europos teisės sistemą. Vadovaujantis strategijos „Europa 2020“ tvarumo strategija, tokiomis priemonėmis būtų stiprinamas svarbiausių versle dalyvaujančių grupių bendravimas ir tai labai prisidėtų prie demokratijos Europoje stiprinimo ir Europos ekonomikos konkurencingumo sėkmės.

4.2.1

Siekiant gerinti įsisteigimo laisvę ir įmonių judumą vidaus rinkoje, nuolat tobulinama Europos įmonių teisė. Europos lygmeniu sukuriama vis daugiau įmonių valdymo taisyklių. EESRK mano, kad būtina raginti Europos politikus Europoje galiojančiuose įstatymuose visiems svarbiems verslo dalyviams – įmonėms, investuotojams ir darbuotojams – užtikrinti tas pačias veiklos galimybes nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu (9). Negalima, kad Europos Komisijos pažadėtas Europos direktyvų dėl privalomo darbuotojų dalyvavimo būklės įvertinimas taptų pretekstu nesiimti esminių politinių iniciatyvų. Šiuo atžvilgiu EESRK pritaria Europos Parlamentui, kad reikalingos naujos politinės pastangos, kurių tikslas stiprinti darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus darbo vietoje ir įmonėje galimybes tarpvalstybiniu mastu.

4.2.2

Atsižvelgdamas į tai, EESRK mano, jog svarbu nacionaliniuose teisės aktuose įgyvendinti ir ES teisėje geriau suformuluoti europinę pagrindinę teisę į darbuotojų dalyvavimą, visų pirma ES teisės aktuose apibendrinti taisykles dėl privalomo darbuotojų dalyvavimo remiantis jau pasiekta pažanga (10).

4.2.3

Tokios priemonės padėtų patobulinti Europos teisės sistemą. Europoje taptų paprasčiau investuoti, gaminti ir dirbti. Todėl EESRK labai palankiai vertina šiuos pasiūlymus ir tikisi, kad Europos institucijos nedelsdamos imsis aktyvių veiksmų įgyvendinti šiuos pasiūlymus.

4.2.4

EESRK pasisako už tai, kad, atsižvelgiant į skirtingą susijusių klausimų pobūdį, būtų suvienodintos įvairių ES teisės aktuų nuostatos, reglamentuojančios darbuotojų dalyvavimą. Priimant sprendimą dėl šių teisių turinio, reikia vadovautis šiais teisės aktais: persvarstyta Direktyva 2009/38/EB dėl Europos darbo tarybos (visų pirma dėl informavimo ir konsultavimosi sąvokų bei struktūrinių pokyčių) ir Pagrindų direktyva 2002/14/EB dėl darbuotojų dalyvavimo Europos bendrovėje (dėl darbuotojų dalyvavimo valdyboje priimant sprendimus).

4.2.5

EESRK nuomone, visų šių priemonių atveju, Europos teisės aktai turi užtikrinti ir stiprinti esamas nacionalines darbuotojų dalyvavimo teises ir egzistuojančias Europos nuostatas. Tai visų pirma taikoma darbuotojų dalyvavimui valdyboje priimant sprendimus. Tačiau turint omeny padėties ir taisyklių įvairovę nacionaliniu lygmeniu, nepatartina ir būtų žalinga reikalauti taikyti vieną europinį darbuotojų dalyvavimo modelį.

4.3.1

Atsižvelgiant į vis intensyviau vykdomą restruktūrizavimą (16) ir vis agresyvesnę įmonių finansavimo aplinką, EESRK mano, kad nacionaliniu ir Europos lygmeniu reikia novatoriškų būdų, kurie, viena vertus, būtų Europos atvirumo ir patrauklumo investuotojams išraiška, ir, kita vertus, kaip pabrėžiama Komiteto nuomonėje dėl žaliosios knygos „Restruktūrizacijos ir pokyčių numatymas“, padėtų parengti įmones ir darbuotojus laukiantiems naujiems iššūkiams užtikrinant kuo mažesnes neigiamas socialines pokyčių pasekmes ir kuo geresnes sėkmingo restruktūrizavimo perspektyvas (17).

4.3.2

Finansų krizė parodė, jog reikalingas naujas požiūris, kad įmonėse prioritetas būtų teikiamas ilgalaikiam vertės kūrimui, o ne pelno siekiui trumpuoju laikotarpiu. Kad politinis atsakas į restruktūrizavimo keliamus iššūkius būtų veiksmingas, reikalingas kompleksinis metodas įtraukiant daugiau politikos sričių (pavyzdžiui, švietimą, inovacijas ir pramonės politiką). Žinoma, reikia atsižvelgti ir į darbuotojų interesus, kai jiems poveikį daro įmonės priimami sprendimai. Tvarios įmonės koncepcija yra grindžiama ilgalaike perspektyva ir tai yra atsakas, kurį galima įgyvendinti praktikoje, į Europos politikų ir įmonių raginimą remti kuriamą „tvarų augimą“.

4.3.3

EESRK nuomone, numatyti pokyčius galima tik sukūrus abipusio pasitikėjimo aplinką ir nuosekliai dalyvaujant tiek socialiniams partneriams, tiek ir organizuotai pilietinei visuomenei (18). Tai reiškia, kad darbuotojai turi galėti dalyvauti dar prieš priimant įmonių sprendimus ir, pasinaudodami savo informavimo ir konsultavimosi teisėmis, prisidėti veiksmingai sprendžiant problemas vietoje. (19) Be to, 2009 m. Europos įmonių tarybų direktyvoje taip pat suteikiama savalaikio dalyvavimo galimybė sprendžiant tarptautinius reikalus.

4.3.4

Jau gana ilgai Europos lygmeniu vyksta diskusijos dėl deramo elgesio restruktūrizavimo procese, kuriose aktyviai dalyvauja Komisija, Europos socialiniai partneriai, Europos Parlamentas ir EESRK.

4.3.5

Preliminariai naują šių diskusijų etapą žymi 2013 m. sausio 15 d. Europos Parlamento priimta rezoliucija. Didžioji dauguma ragina nustatyti teisinę sistemą ir būtiniausius standartus vykdant restruktūrizaciją, kad būtų galima sumažinti socialines ir ekonomines išlaidas ir skatinti pasirengimą pokyčiams (20). Tam bus reikalingi įsipareigojimai strateginiam planui parengti ir prevenciniams veiksmams imtis ugdymo ir mokymo srityje, taip pat priemonės, kuriomis siekiama išsaugoti darbo vietas ir darbo jėgą vykstant restruktūrizacijai, ir nuostatos, skatinančios restruktūrizacijos atveju įmones imtis bendrų prevencinių veiksmų su regioninėmis įstaigomis (visų pirma, valdžios institucijomis ir darbo biržomis) ir vietinėmis tiekimo grandinėmis.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/40

1.1

Komitetas remia Rytų partnerystę, kurios tikslas - prisidėti prie Europos rytuose esančių kaimyninių šalių ekonominio ir socialinio vystymosi, stiprinti demokratines institucijas ir skatinti normų ir vertybių, kuriomis grindžiamas bendras Europos projektas, bendrą pagrindą.

Todėl primena pilietinės visuomenės dalyvavimo svarbą ir būtiną socialinio dialogo, kuriame dalyvauja socialiniai partneriai (darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos), vaidmenį ieškant bendro sutarimo, leidžiančio suderinti skirtingus įmonių ir darbuotojų socialinius ir ekonominius interesus.

1.2

Komitetas atkreipia dėmesį į socialinio dialogo, kuris turi būti plėtojamas įvairiais lygmenimis ir įvairiose srityse ir per kurį socialiniai partneriai turi galimybę ginti savo teisėtus interesus, išskirtinumą. Šis dialogas turi vykti kartu su pilietiniu dialogu, kurio tikslas - skatinti dalyvaujamąją demokratiją plačiąja prasme ir jį papildyti. Komitetas primena, kad tiek socialinis, tiek pilietinis dialogas grindžiami socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės organizacijų nepriklausomumo principu ir prašo šį nepriklausomumą gerbti, kadangi tai yra viena iš pagrindinių žmogaus ir socialinių teisių, kurias apibrėžė tarptautinės ir Europos organizacijos.

1.3

Komitetas prašo, kad įgyvendinant Rytų partnerystę būtų visapusiškai laikomasi šių pagrindinių teisių, visų prima asociacijų laisvės ir teisės į kolektyvines derybas. Jis ragina susijusias šalis dėti būtinas pastangas ir siekti pažangos taikant Europos ir tarptautines normas, nustatytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Europos Tarybos Europos socialinėje chartijoje ir Tarptautinės darbo organizacijos, taip pat kuriant socialinę teisinę valstybę. Nuo šiol šių normų laikymasis turi tapti oficialiais asociacijų susitarimo rengimo ir jų vertinimo kriterijais. Šiuo požiūriu Rytų partnerystė galėtų būti grindžiama nuostata, kurios laikėsi Komisija rengdama bendrąją lengvatinių muitų tarifų sistemą prekybos srityje.

1.4

Komitetas mano, kad Rytų partnerystė galėtų veiksmingai padėti stiprinti socialinį dialogą su šalimis partnerėmis, todėl prašo reguliariai tartis su esamomis konsultavimosi struktūromis tiek rengiant, tiek vertinant asociacijos susitarimus. Šiuo požiūriu Komitetas primena, kad pagal Rytų partnerystę siūlomi veiksmų planai apima daugelį su energetika, įvairiais ekonominės srities sektoriais, viešosiomis paslaugomis susijusių klausimų, kurie labai glaudžiai susiję su darbuotojų ir ekonominės veiklos vykdytojų interesais, todėl svarbu konsultuotis ne tik ekonominės politikos klausimais, bet ir įvairiems susijusiems sektoriams ir teritorijoms aktualiais klausimais.

1.5

Komitetas palankiai vertina Pilietinės visuomenės forumo sprendimą sukurti penktą už socialinį dialogą atsakingą darbo grupę, kuri pirmą kartą posėdžiavo 2012 m. lapkričio mėn. Stokholme.

1.6

Komitetas prašo peržiūrėti Pilietinės visuomenės forumo vidaus reglamentą ir nuostatas dėl pilietinės visuomenės organizacijų atrankos siekiant sudaryti sąlygas socialiniams partneriams dalyvauti atsižvelgiant į jų organizacijų svarbą atitinkamos šalies gyvenime. Komitetas pabrėžia, kad proporcingas socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės organizacijų atstovavimas - kaip, pavyzdžiui, Komitete sudarytos trys įvairius interesus atstovaujančios grupės - turėtų sudaryti galimybę stiprinti Pilietinės visuomenės forumo kaip Rytų partnerystėje dalyvaujančių nacionalinių ir Europos valdžios institucijų tarpininko reprezentatyvumą ir legitimumą.

1.7

Komitetas nori, kad būtų užtikrintas Pilietinės visuomenės forumo, nacionalinių platformų ir nacionalinių socialinio dialogo struktūrų koordinavimas, kad būtų išvengta bereikalingo ir struktūroms kenkiančio konkuravimo. Nacionalinių platformų socialinių partnerių atstovai galėtų užtikrinti šių platformų ryšį su esamomis dvišalėmis arba trišalėmis struktūromis.

1.8

Komitetas siūlo Rytų partnerystėje sukurti specialią grupę, kuri nagrinėtų socialinės ir užimtumo politikos klausimus. Šiai grupei, kuriai turėtų vadovauti Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties GD, artimiausiu metu bus pavesta įgyvendinti sistemingą programą, kurios tikslas - skatinti mainus ir nustatyti gerąją praktiką, sukauptą plėtojant ES ir šalių partnerių santykius socialinės ir užimtumo politikos srityje atsižvelgiant į II teminės platformos („Ekonominė integracija ir derėjimas su ES politikos kryptimis“) nustatytus tikslus. Komitetas norėtų, kad ilgalaikės trukmės laikotarpiu ši grupė galėtų tapti temine platforma. Ši penktoji platforma sudarytų galimybę išsamiai nagrinėti socialinės ir užimtumo politikos klausimus, o jų svarba būtų pripažinta šalia kitų keturių Rytų partnerystės prioritetų.

1.9

Komitetas palankiai vertina sukurtą Pilietinės visuomenės priemonę ir įsteigtą Europos demokratijos rėmimo fondą, ir prašo užtikrinti, kad šis fondas kuo skubiau pradėtų veiklą. Komitetas norėtų, kad apibrėžus objektyvius ir skaidrius kriterijus šie fondai veiksmingai padėtų stiprinti pilietinę visuomenę ir jos veiklą ir, visų prima, socialinį dialogą susijusiose šalyse. Europos demokratijos rėmimo fondo programose galėtų būti numatyta atlikti tyrimą, kuriame būtų įvertinta socialinio dialogo padėtis kiekvienoje šalyje ir kuris padėtų apibrėžti šio socialinio dialogo tikslus ir pažangos rodiklius. Be to, Komitetas prašo, remiantis „Iniciatyvos dėl socialinės sanglaudos Pietryčių Europos šalyse“ pavyzdžiu, parengti bendrą Rytų partnerystės šalių programą.

2.1

Rytų partnerystė buvo sukurta kaip priemonė gilinti Europos kaimynystės politiką (EKP), vykdomą ES rytuose esančių kaimyninių šalių (Armėnija, Azerbaidžianu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina) atžvilgiu, tokiu pačiu kaip Viduržemio jūros šalių sąjungos užsibrėžtu tikslu - stiprinti EKP ES pietuose esančių kaimyninių šalių atžvilgiu siekiant šešių šalių partnerių „politinės asociacijos ir ekonominės integracijos“ (1). Rytų partnerystės pradžia oficialiai paskelbta 2009 m. gegužės 7 d. Prahoje vykusiame šešių šalių partnerių valstybių vadovų, ES ir valstybių narių atstovų aukščiausiojo lygio susitikime.

2.2

Rytų partnerystėje siūloma vykdyti dvejopą strategiją: pirma, dvišalę, pagal kurią „bus kuriami glaudesni ES ir kiekvienos iš šalių partnerių santykiai“ ir, antra, daugiašalę, pagal kurią „bus parengta nauja sistema bendroms problemoms spręsti“. Šiuo tikslu Komisija pasiūlė sukurti keturias temines platformas, kuriose dalyvautų šalių partnerių, ES valstybių narių ir ES institucijų atstovai: 1. Demokratija, geras valdymas ir stabilumas, 2. Ekonominė integracija ir derėjimas su ES politikos kryptimis, 3. Energetinis saugumas, 4. Žmonių ryšiai. Be pavyzdinių iniciatyvų, šiems pasiūlytiems veiksmams paremti numatytos „institucijų kūrimo programos“.

2.3

Rytų partnerystėje numatyta, kad „Be vyriausybių atstovų ir Europos Komisijos, darbe dalyvaus ir kitos ES institucijos, tarptautinės organizacijos (pvz., ESBO ir Europos Taryba), tarptautinės finansų įstaigos, parlamentų, verslo atstovai, vietos valdžios institucijos ir įvairios suinteresuotosios šalys, atstovaujančios teminėms platformoms priklausančioms sritims (2). Taip pat pasiūlyta sukurti Pilietinės visuomenės forumą „siekiant palengvinti pilietinės visuomenės organizacijų ryšius ir jų dialogą su valstybės institucijomis.“

2.4

Pilietinės visuomenės forumo uždavinys - sudaryti sąlygas dalyvauti plačiam ratui dalyvių, įskaitant profesines sąjungas, darbdavių organizacijas, profesines asociacijas, NVO, ekspertų grupes (angl. think-tanks), ne pelno fondus, pilietinės visuomenės organizacijas ir nacionalinius bei tarptautinius tinklus ir visus kitus atitinkamus pilietinės visuomenės dalyvius (3). Po Komisijos ir Tarybos surengto pilietinės visuomenės organizacijų, suinteresuotų dalyvauti šio forumo veikloje, atrankos proceso, Pilietinės visuomenės forumas pirmą kaltą susirinko 2009 m. lapkričio mėn. Briuselyje. Šiame susitikime jis priėmė vidaus reglamentą, apibrėžė veiklos nuostatas ir išrinko iniciatyvinį komitetą. Nuo tada kiekvienais metais forumas renkasi į generalinę asamblėją (2010 m. lapkričio mėn. Berlyne, 2011 m. lapkričio mėn. Poznanėje) ir yra raginęs kurti nacionalines platformas, kurios padėtų decentralizuoti šio forumo veiklą šešių šalių partnerių lygmeniu.

2.5

Šiandien Rytų partnerystė (projektas, kurį Komitetas rėmė nuo pat jo pradžios (4)) jau gyvuoja ketverius metus ir ja remiamos ypač naudingos ekonomikos, prekybos, energetikos ir laisvo asmenų judėjimo reformos. Komitetas apgailestauja, kad kalbant apie pilietinės visuomenės, visų pirma Pilietinės visuomenės forumo, indėlį į Rytų partnerystę, Pilietinės visuomenės forumo veikloje vis mažiau dalyvauja ES valstybių narių pilietinės visuomenės atstovai, ir prašo tiek Pilietinės visuomenės forumo, tiek Europos Komisijos lygmeniu pradėti diskusiją siekiant nustatyti priemones ir paskatas, kurios padėtų šį disbalansą ištaisyti. Savo 2011 m. birželio 16 d. nuomonėje (5) Komitetas be kita ko apgailestavo, kad nacionalinio lygmens darbdaviai, profesinės sąjungos ir kitos socialinės ir ekonominės srities organizacijos (ūkininkų, vartotojų, MVĮ atstovų ir kt.) neįtrauktos - arba tik labai nedaugelis jų - į Pilietinės visuomenės forumo veiklą.

2.6

Taip Komitetas išreiškė tam tikrą jau ne kartą Europos ir tarptautinių darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijų išreikštą susirūpinimą. 2011 m. gegužės mėn. Komiteto pirmininkas Mario Sepi Pilietinės visuomenės forumo pirmininkui adresuotame laiške nurodė, kad sąvoka „pilietinė visuomenė“ apima ne tik NVO ir bendruomenines organizacijas, bet ir darbo rinkos dalyvius (profesinės sąjungos ir darbdaviai), taip pat socialiniams ir ekonominiams partneriams atstovaujančias organizacijas, kurios nėra socialiniai partneriai tikrąja to žodžio prasme (pvz., vartotojų organizacijos) (6).

2.7

Atsakydamas Pilietinės visuomenės forumas sutiko, pirma, padaryti šiek tiek lankstesnes pilietinės visuomenės organizacijų atrankos taisykles, kuriomis, organizacijų dalyvavimas Pilietinės visuomenės forumo asamblėjoje apribojamas iki dviejų vienerių metų kadencijų, todėl ilgainiui nuošalyje gali likti aktyviausios darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijos, ir, antra, forume sukurti penktą už socialinį dialogą atsakingą darbo grupę, kurioje nedarant jokių išimčių gali dalyvauti darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai. Tokia grupė pirmą kartą sukurta 2012 m. lapkričio mėn. Stokholme vykusioje Pilietinės visuomenės forumo generalinėje asamblėjoje.

2.8

Be to, per 2011 m. lapkričio mėn. Poznanėje vykusią asamblėją Pilietinės visuomenės forumas svarstė galimybes konsoliduoti savo statusą ir stiprinti veiklą. Todėl nusprendė sukurti pripažintą teisinį statusą turinčią asociaciją, kuri sudarytų jam galimybę dalyvauti atvirose Komisijos skelbiamose Rytų partnerystės bendradarbiavimo programose, ir nuolatinį sekretoriatą, kuris galėtų atlikti su Pilietinės visuomenės forumo vaidmeniu susijusį koordinavimo darbą. Forumas taip pat prašė užtikrinti pilietinės visuomenės ir pilietinės visuomenės organizacijų paramos „priemonę“. Be to, jis primygtinai reikalavo pripažinti visapusišką jo atstovų dalyvavimą įvairioje Rytų partnerystės veikloje, t. y. tiek daugiašalių platformų, tiek ministrų posėdžiuose.

3.1

Socialinis dialogas - tai darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų dialogas, vykstantis tiesiogiai tarp jų arba tarp jų ir vyriausybės arba jos atstovų (įskaitant regionų ir vietos valdžios institucijas) siekiant skatinti ekonominę ir socialinę pažangą ir sudaryti galimybę konstruktyviai spręsti dėl skirtingų socialinių ir ekonominių interesų kylančius konfliktus. Socialiniu dialogu paprastai siekiama sukurti norminę sistemą, kurią sudaro įstatymai, vyriausybės nutarimai, reglamentai arba kolektyvinės darbo sutartys, t. y. aktai įpareigojantys pasirašiusiuosius ir tuos, kuriems jie atstovauja, tačiau kurių taikymo sritis vyriausybės ir socialinių partnerių sprendimu taip pat gali būti išplėsta į ją įtraukiant visus socialinius ir ekonominius subjektus. Kiekvienoje valstybėje dialogas vyksta pagal joje nustatytas taisykles ir procedūras. Daugumoje ES ir jos kaimyninių šalių, šį dialogą vykdo esamos dvišalės arba trišalės konsultavimosi ir derybų struktūros.

3.2

Norint plėtoti socialinį dialogą turi būti pripažintos pagrindinės socialinės teisės, apibrėžtos Tarptautinės darbo organizacijos (TDO), Europos socialinėje chartijoje (Europos Tarybos) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Toks pripažinimas savaime apima profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų nepriklausomumą ir darbuotojų arba darbdavių teisę priklausyti jų pasirinktai organizacijai (TDO konvencija Nr. 87).

3.3

Pilietinis dialogas - tai dialogas, kuris susieja visas pilietinės visuomenės organizacijas ir vyriausybes arba jų atstovus siekiant tikslo skatinti dalyvaujamąją demokratiją remiantis piliečių patirtimi ir dalyvavimu per jų įkurtas organizacijas tam, kad būtų ginami piliečių interesai arba skatinami tam tikri tikslai ar vertybės. Daugelyje ES ar jos kaimyninių šalių pilietinį dialogą nacionaliniu lygmeniu organizuoja tam tikros struktūros, pavyzdžiui, ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos arba konsultacijų su pilietine visuomene komitetai.

3.4

Pilietinis dialogas grindžiamas pagrindinių pilietinių ir žmogaus teisių, visų pirma saviraiškos laisvės, asociacijų ir susirinkimų laisvės, pripažinimu. Šios teisės apibrėžtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

3.5

Nors socialinis dialogas ir pilietinis dialogai pirmiausia vykdomi nacionaliniu lygmeniu, jų svarba pripažinta ir Europos lygmeniu, kur jis plėtojamas laikantis kitokių nuostatų. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, kaip konsultacinis pilietinei visuomenei atstovaujantis organas, kurį sudaro vienodas skaičius darbdavių organizacijų (I grupė), darbuotojų (II grupė) ir kitų pilietinės visuomenės organizacijų atstovų (III grupė), gali būti socialinio ir pilietinio dialogo tarpininku ir taip sudaryti sąlygas kartu su įvairių ekonominės, socialinės ir pilietinės veiklos kategorijų atstovais, kuriems jis atstovauja, bendros pozicijos parengimo procesui (7).

4.1

Daugelyje savo nuomonių Komitetas nagrinėjo socialinių partnerių ir socialinio dialogo padėtį šešiose Rytų partnerystės šalyse. Šioje nuomonėje neįmanoma išanalizuoti kiekvienos šalies padėties atsižvelgiant į tai, kad kartais įvairiose šalyse ji labai skiriasi. Todėl Komitetas nori paminėti ankstesnes savo nuomones, kuriose gana išsamiai nagrinėti šie klausimai (8), ir tolesniuose savo svarstymuose sutelkti dėmesį tik į tam tikrus įvairioms Rytų partnerystės šalims bendrus aspektus.

4.2

Visose šešiose šalyse partnerėse egzistuoja darbdavių ir darbuotojų organizacijos. Kai kurios iš šių organizacijų susikūrė iš socialinių ir ekonominių organizacijų, kurios egzistavo sovietinėje sistemoje, po 1990-ųjų metų pradžioje pradėtos pertvarkos. Kitos organizacijos įkurtos vykstant demokratizacijos ir ekonomikos liberalizavimo procesui, kuris šiose šalyse prasidėjo žlugus TSRS. Kai kuriose šalyse įsivyravo pliuralizmas ir atsirado daugybė organizacijų. Kitose yra po vieną organizaciją, atstovaujančią darbdaviams (Azerbaidžanas, Gruzija ir Moldova) arba darbuotojams (Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, Moldova).

4.3

Priklausomai nuo šalies ir nuo organizacijos skiriasi šių organizacijų nepriklausomumas nuo vyriausybės ir valdžios institucijų. Baltarusijoje įsitvirtinęs dabartinis režimas niekada nedvejodamas tiesiogiai kontroliavo darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų veiklą. Šalyse, kuriose yra viena darbdavių arba darbuotojų organizacija, šių organizacijų monopolis kartais kelia didelių kliūčių visapusiškai pasinaudoti asociacijų laisve ir teise į kolektyvines derybas. Galiausiai reikia atkreipti dėmesį į sunkumą, su kuriuo nuolat susiduria visų šio regiono šalių vyriausybės - ir tai taikytina ir toms, kurios oficialiai siekia demokratijos ir rinkos ekonomikos - t. y. pripažinti šių darbdavių ir darbuotojų atstovaujamų organizacijų nepriklausomumą ir legitimumą. Beje, tai pasakytina ne tik apie socialinius partnerius. Su šia problema nuolat susiduria ir valdžios institucijas ir jų veiklą kritikuojančios pilietinės visuomenės organizacijos.

4.4

Visose šalyse egzistuoja nacionalinės - dažniausia trišalės - konsultacijų ir derinimo struktūros. Sektorių lygmeniu yra ir dvišalių struktūrų, tačiau jų kur kas mažiau. Labai svarbų vaidmenį šioje srityje atliko Tarptautinė darbo organizacija (TDO) parengdama nacionalines deramo darbo skatinimo programas. Vis dėlto, nors struktūros egzistuoja, dažnai jų veikimas galėtų būti kur kas geresnis. Daugumos organizacijų nuomone, socialinis dialogas pernelyg dažnai organizuojamas formaliai ir nereguliariai; be to, jame svarstomas labai ribotas skaičius klausimų. Trišalės struktūros vyriausybėms dažniausiai tarnauja kaip kanalai informuoti socialinius partnerius apie sprendimus, kurie daugeliu atvejų jau priimti ir nebegali būti keičiami. Rytų partnerytė ir pagal ją įgyvendinamos programos niekada nebuvo įtrauktos šių posėdžių darbotvarkę.

4.5

Visos šešios šalys partnerės ratifikavo pagrindines TDO ir kai kurias kitas svarbias konvencijas, nors šalyse yra didelių skirtumų jų laikantis (pvz., Ukraina yra ratifikavusi 69 konvencijas, iš kurių laikomasi 61, Gruzija yra ratifikavusi ir laikosi 16 konvencijų). Šešios šalys taiko ir svarbiausias Europos socialinės chartijos sąlygas (su tam tikrom išlygom dėl kolektyvinių ginčų nagrinėjimo protokolo, tačiau jos turėtų būti panaikintos). Vis dėlto tai toli gražu nereiškia, kad šiose šalyse visapusiškai laikomasi pagrindinių socialinių teisių. TDO yra gavusi daugybę skundų dėl padėties Baltarusijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Gruzijoje. Sunkumai socialinėje srityje kurti teisinę valstybę, mažas kai kurių šalių vyriausybių dėmesys Europos ir tarptautinių normų taikymui turi labai tiesioginio poveikio asociacijų laisvei, socialiniam dialogui, socialinėms teisėms ir apskritai darbuotojų statusui. Be to, reikia pabrėžti, kad visose šiose šalyse teisinė sistema veikia lėtai ir dažnai nesklandžiai ir, pasirodo, negali užtikrinti, kad laiku ir pakankamai įtikinamai būtų vykdomi socialinės srities įstatymai.

4.6

2010 m. Pilietinės visuomenės forumas parėmė Azijos ir Europos partnerystės fondo mokslinių tyrimų projektą, kuriuo siekiama įvertinti socialinio dialogo padėtį įvairiose šalyse. Komitetas atkreipia dėmesį į šio projekto naudą. Juo siekiama panašaus tikslo kaip Pilietinės visuomenės priemone, t. y. sudaryti įvairiose šalyse pilietinę visuomenę sudarančių organizacijų žemėlapį. Pradinis projektas, kuriame turėtų aktyviai dalyvauti socialinių parterių atstovai, turėtų būti integruotas į šį su pilietine visuomene susijusį tyrimą. Jis turi apimti įvairius socialinio dialogo lygmenis (nacionalinį, regionų, vietos, trišalį, dvišalį) ir juo turi būti siekiama nustatyti kliūtis, kurios trukdo įvairiose šalyse veiksmingai plėtoti socialinį dialogą. Komitetas prašo šį projektą laikyti vienu prioritetinių programose, kuriose Pilietinės visuomenės forumui turėtų būti sudaryta galimybę dalyvauti.

4.7

Pilietinės visuomenės remiamas Pilietinės visuomenės forumas parengė Europos integracijos indeksą rytų partnerystės šalims (angl. European Integration Index for Eastern Partnership Countries),, analizės priemonę, skirtą kasmet įvertinti kiekvienos Rytų partnerystės šalių pažangą, kurios pasiekta tiek šių šalių tarpusavio bendradarbiavimo, tiek bendradarbiavimo su ES srityje. Vis dėlto Komitetas pažymi, kad šis vertinimo indeksas apima nemažai su Rytų partneryste susijusių tikslų, tačiau jame nelabai atsižvelgiama į socialinį, užimtumo, pagarbos laisvėms ir pagrindinėms socialinėms teisėms aspektą arba socialinio dialogo užtikrinimo pažangą. Todėl Komitetas ragina peržiūrėti bei papildyti šį indeksą ir prašo Pilietinės visuomenės forumo atliekant šį darbą remtis šioje srityje sukaupta Europos institucijų patirtimi, visų pirma, Europos Tarybos, taip pat kriterijais, kuriuos prekybos bendradarbiavimo politikos srityje apibrėžė Komisija rengdama bendrąją lengvatinių muitų tarifų sistemą.

5.1

Komitetas jau anksčiau yra pabrėžęs pilietinės visuomenės dalyvavimo Rytų partnerystėje svarbą. Šiuo tikslu ir sukurtas Pilietinės visuomenės forumas. 2009 m., remiantis Komisijos koncepcijos dokumente nustatytais (9) kriterijais (geografinė kilmė / pilietybė, įvairovė ir proporcingumas, patirtis su ES, EKP ir Rytų partneryste susijusiais klausimais), surengta šio forumo veikloje norinčių dalyvauti pilietinės visuomenės organizacijų atranka. Šiuo požiūriu Komitetas apgailestauja, kad nėra nustatytas joks atskiras reprezentatyvumo reikalavimas, kas lėmė nepakankamą socialinių partnerių atstovavimą, nors antrajame kriterijuje aiškiai minimos darbdavių organizacijos, profesinių sąjungų organizacijos ir profesinės asociacijos.

5.2

Iki šiol Pilietinės visuomenės forume nebuvo specialios darbo grupės, kuri nagrinėtų socialinio dialogo, socialinės ir užimtumo politikos, pagrindinių socialinių teisių laikymosi klausimus. Žinoma, kai kurie iš šių klausimų nagrinėti II darbo grupėje (Ekonominė integracija ir derėjimas su ES politikos kryptimis) arba I darbo grupėje (Demokratija, geras valdymas ir stabilumas). Tačiau akivaizdu, kad šiems ir taip jau perkrautoje darbotvarkėje numatytiems klausimams negalėjo būti skiriamas visas deramas dėmesys.

5.3

Todėl, Komitetas palankiai vertina į Pilietinės visuomenės forumo sprendimą sudaryti penktą darbo grupę, kuri, beje, turėtų ne tik skatinti socialinį dialogą šešiose šalyse partnerėse, bet visų pirma domėtis ekonomine ir socialine politika plačiąja prasme, viešųjų paslaugų vaidmeniu, darbo rinkos veikimu, profesiniu mokymu, darbo sąlygomis ir apskritai darbo santykiais, trumpai tariant, viskuo, kas paprastai sudaro socialinio dialogo turinį, įskaitant socialinę apsaugą, socialinių teisių laikymąsi, lyčių lygybę, kovą prieš neoficialią ekonomiką ir nuskurdimą, taip pat dažnai dėl masinės imigracijos kylančias problemas.

5.4

Akivaizdu, kad daugelio šių klausimų socialinio dialogo darbo grupė turės koordinuoti savo veiksmus su kitomis darbo grupėmis, visų pirma nagrinėjančiomis žmogaus teisių, gero valdymo ir ekonominės integracijos klausimus. Reikėtų pridurti, kad nors šioje darbo grupėje privalo dalyvauti socialinių partnerių atstovai, jos sudėtyje, be abejo, turi būti sudaryta galimybė dalyvauti ir kitiems atstovams, pavyzdžiui, vartotojų ir ūkininkų organizacijų ar socialinėje srityje veikiančių pilietinės visuomenės organizacijų atstovams. Žinoma, tai pasakytina ir apie kitų darbo grupių sudėtį, kuriose taip pat turėtų būti darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijų atstovai, kuriems rūpi šioje grupėje nagrinėjami klausimai.

5.5

Sukūrus šią penktą darbo grupę jos lyderiai (vienas iš ES ir vienas iš šalies partnerės) turės teisę dalyvauti Pilietinės visuomenės forumo iniciatyviniame komitete, kurio narių skaičius nuo 17 padidės iki 19 narių. Tačiau Komitetas primena, kad toks dalyvavimas neturėtų būti laikomas pakankamu atstovavimu socialiniams partneriams Pilietinės visuomenės forumo valdymo struktūroje. Todėl prašo peržiūrėti Pilietinės visuomenės forumo vidaus reglamentą užtikrinant deramesnį atstovavimą socialiniams partneriams. Be to, pageidautina, kad kiekviena grupė (reikia suprasti plačiąja prasme kaip tai supranta Komitetas: darbdaviai, profesinių sąjungų organizacijos ir kitos pilietinės visuomenės organizacijos) būtų atsakinga už savo pačios narių atranką taikant kiekvienai iš grupių priklausančių organizacijų padėtį atitinkančius kriterijus.

5.6

Rytų partneryste turėtų būti siekiama stiprinti socialinį dialogą, plėtojamą formaliai šalyse partnerėse egzistuojančiose struktūrose. Iki šiol Pilietinės visuomenės forumas siekė decentralizuoti savo veiklą ir šiuo tikslu įkūrė nacionalines platformas, kurios daugelyje šalių labai aktyviai veikia, tačiau kurių statusas valdžios institucijų atžvilgiu vis dar neapibrėžtas. Reikėtų, kad be šių platformų, kurių uždavinys skatinti pilietinį dialogą, būtų pripažintas ir esamų socialinį dialogą skatinančių nacionalinių trišalių struktūrų vaidmuo ir jų tiesioginė sąsaja tiek su Pilietinės visuomenės forumu, tiek su nacionalinėmis platformomis. Be to, Rytų partneryste ir pagal ją plėtojamu nacionaliniu socialiniu dialogu valstybės partnerės turėtų būti skatinamos sistemingai įtraukti socialinius partnerius į bet kokio pobūdžio veiklą, susijusią su socialiniais ir ekonominiais jų veiklos aspektais, įskaitant dvišaliu pagrindu sudarytus asociacijos susitarimus.

6.1

2011 m. Komisija ir Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), apibendrindamos EKP veiklos, susijusios tiek su ES pietuose, tiek rytuose esančiomis šalimis, rezultatus pasiūlė „naują požiūrį į kintančią kaimynystę“ (10). Pagal šį naują požiūrį pagrįstai reikalaujama stiprinti demokratiją, kurti partnerystę su pilietine visuomene, ir kartu pabrėžiama, kad būtina užtikrinti paramą tvariam ekonomikos ir socialiniam vystymuisi, visų pirma ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui. Šiuo klausimu Komisija ir EIVT pabrėžia, kad „prastas augimas, didėjantis nedarbas ir išaugęs atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų gali tik pakurstyti nestabilumą“ susijusiose šalyse. Todėl kartu su šalimis partnerėmis vykdomu dialogu makroekonominiais klausimais turi būti plėtojamas ir „dialogas dėl užimtumo ir socialinės politikos“.

6.2

Komisijos ir EIVT atliekamame vertinime, žinoma, atsižvelgiama į Viduržemio jūros regiono pietinėse šalyse įvykusius pokyčius. Tačiau atlikta analizė apima platesnį klausimų spektrą. Nedarbas, nuskurdimas, neoficiali ekonomika, imigracija, prekyba žmonėmis ir kt. yra kasdienės problemos, su kuriomis susiduriama tiek rytuose, tiek pietuose, realybė, kurios destabilizuojančios pasekmės turi poveikio ne tik politinėms atitinkamų šalių institucijoms, bet ir visam regionui. Todėl Komitetas, kuris 2011 m. išreiškė pritarimą pasiūlytam naujam požiūriui (11), nori, kad nustatant būsimas Rytų partnerystės gaires būtų deramai atsižvelgta į subalansuotą ir tvarų ekonomikos augimą, skatinantį darbo vietų kūrimą ir didesnį socialinį saugumą.

6.3

Rytų partnerystė apima tam tikrus socialinės ir užimtumo politikos tikslus, susijusius su pagal ją vykdoma politika „Ekonominė integracija ir derėjimas su ES politikos kryptimis“ (II teminė platforma). Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties GD šioje srityje gana plačiai vykdo veiklą, kuria siekiama skatinti gerąją praktiką įgyvendinat socialinę ir užimtumo politiką. Tačiau iki šiol nebuvo galima parengti labiau struktūruotos programos, kadangi viena iš šalių partnerių išreiškia nepritarimą ir atvirai abejoja, ar šie klausimai svarbūs Rytų partnerystei. Komitetas tikisi, kad šią kliūtį galima panaikinti, ir prašo Komisijos atsakingų asmenų atnaujinti diskusiją su naująja šios šalies vyriausybe siekiant, kad ateityje šiuo klausimu ji laikytųsi konstruktyvesnio požiūrio.

6.4

Komitetas dar kartą atkreipia dėmesį į socialinio aspekto svarbą ir pabrėžia, kad jis turėtų būti nagrinėjamas kartu su Rytų partnerystės pasiūlytos reformų programos ekonominiu aspektu. Todėl norėtų, kad artimiausiu metu būtų sudaryta Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties GD pasiūlyta grupė, kuri nagrinėtų su socialinės ir užimtumo politikos klausimus. Šios grupės uždavinys turėtų būti skatinti tam tikras gerosios praktikos normas, kurias šalys partnerės ir ES atstovai bendrai nutars laikyti socialinės pažangos, kurios turi būti pasiekta kartu su ekonomine pažanga, rodikliais. Pilietinės visuomenės forumui šioje veikloje turėtų atstovauti penktoji darbo grupė. Komitetas norėtų, kad ilgalaikės trukmės laikotarpiu būtų peržiūrėtas Rytų partnerystės prioritetų suskirstymas į keturias platformas ir deramai oficialiai įtvirtinta penktoji už socialinę ir užimtumo politiką atsakinga platforma.

6.5

Socialinei ir užimtumo politikai tapus vienu iš Rytų partnerystės prioritetų turėtų būti skiriamas pakankamas finansavimas ir parengtos specialios šiems prioritetams įgyvendinti skirtos programos. Šiuo tikslu Komisija galėtų pasekti prieš keletą metų pagal Stabilumo paktą Pietryčių Europai įgyvendintos programos „Socialinės sanglaudos iniciatyva“ pavyzdžiu. Šios programos tikslas buvo geriau integruoti socialinį aspektą į ekonomikos vystymosi ir atkūrimo procesą regione ir šiuo tikslu skatinti socialinio sektoriaus reformas remiantis geriausia Europos praktika.

6.6

Komitetas palankiai vertina Komisijos ir EIVT priimtą sprendimą sukurti Pilietinės visuomenės priemonę ir Europos demokratijos rėmimo fondą, kurie turėtų padėti stiprinti pilietinę visuomenę, pilietinės visuomenės organizacijas ir jų gebėjimą veikti. Pakartodamas 2003 m. (12) ir 2011 m. (13) išreikštą nuomonę, ragina „Komisiją pasinaudoti patirtimi, įgyta taikant pilietinės visuomenės priemonę Vakarų Balkanams, kad būtų galima išvengti klaidų“ ir, visų pirma, kad būtų galima geriau atsižvelgti į socialinių partnerių ir kitų ekonominių ir socialinių organizacijų ypatumus skiriant finansavimą iš šių šaltinių.

6.7

Galiausiai Komitetas ragina Rytų partnerystėje jau dalyvaujančias organizacijas geriau atsižvelgti į socialinį aspektą. Jis taip pat prašo Europos Tarybos ateityje savo ataskaitose ir rekomendacijose pateikti padėties apie socialinių teisių laikymąsi vertinimą atsižvelgiant į Europos socialinėje chartijoje išdėstytus principus ir nurodytų atitinkamų valstybių ratifikuotus arba neratifikuotus straipsnius. Be to, norėtų, kad nuo šiol TDO, kuri aptariamose šalyse yra labai aktyvi trišalė organizacija, būtų aktyviau įtraukta į Rytų partnerystės veiklą.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/46

1.1

EESRK mano, kad šiandien, kai pasaulyje daugeliui žmonių trūksta maisto ir ištekliai yra riboti, labai svarbu tarp pagrindinių politinės darbotvarkės klausimų įtraukti maisto nuostolių ir švaistymo prevencijos ir mažinimo klausimą. EESRK taip pat džiaugiasi, kad šiuo klausimu domisi Europos Parlamentas ir kad šioje srityje iniciatyvų pastaruoju metu ėmėsi ir Komisija.

1.2

Norėdamas, kad politinės priemonės būtų nuoseklios, EESRK primygtinai pasisako už tai, kad ES mastu būtų sukurta apibrėžtis ir bendra metodologija, pagal kurią būtų galima apskaičiuoti maisto nuostolių ir iššvaistomo maisto kiekį. Komitetas taip pat mano, kad dėl susiklosčiusios padėties ir atsižvelgiant į nustatytus tikslus, turi būti vykdomi konkretūs veiksmai nelaukiant šiuo metu įgyvendinamų programų rezultatų.

1.3

EESRK ragina kurti ir toliau tęsti programas, leidžiančias dalytis patirtimi apie tai, kaip skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir regionuose sprendžiama maisto švaistymo problema, siekiant kuo geriau panaudoti šioms programoms skirtas lėšas ir skatinti tas iniciatyvas, kurios pasirodo esančios veiksmingos.

1.4

Tenka apgailestauti, kad maisto bankų ištekliai mažėja, o dėl ekonomikos krizės jų poreikis smarkiai auga, todėl Komitetas primygtinai reikalauja, kad platinimo ir viešojo maitinimo grandys maisto bankams tiektų kuo daugiau dar tinkamų vartoti produktų. Be to, reikėtų plačiau paskleisti informaciją apie kai kuriose valstybėse narėse egzistuojančias iniciatyvas mokesčių, atsakomybės perkėlimo rėmėjams srityse arba, pavyzdžiui, pakoreguoti kai kuriuos administracinius suvaržymus, kad atiduoti maistą būtų paprasčiau ir kartu būtų užtikrinta jo sauga.

1.5

Norint sumažinti švaistymo mastą, labai svarbus mokymo vaidmuo. Šią temą reikėtų įtraukti į būsimų profesionalių viešųjų ir privačių maitinimo įstaigų darbuotojų mokymo ir į tolesnių kvalifikacijos kėlimo kursų programą. Panašūs mokymai galėtų būti organizuojami ir pakuočių kūrėjus rengiančiose mokymo įstaigose sutelkiant dėmesį į produktų išlaikymą ir maksimalų pakuočių turinio panaudojimą.

1.6

Komiteto nuomone, be jokios abejonės, labai svarbu teikti informaciją vartotojams ir tai daryti reikia gerai išanalizavus švaistymo priežastis. Be bendro pobūdžio informacijos apie šio reiškinio padarinius, ypač svarbu bus vartotojams aiškinti, kaip teisingai suprasti produktų galiojimo datas, planuoti pirkinius, laikyti maisto produktus, panaudoti maisto likučius ir pan. Informaciją reikėtų teikti atsižvelgiant į namų ūkių tipus.

1.7

Šiam klausimui išskirtinį dėmesį reikėtų skirti visuose moksliniuose tyrimuose, nes jis aktualus visoms maisto tiekimo grandinės grandims. Todėl ir toliau reikalingi taikomieji žemės ūkio tyrimai, nes gamybos technologijas reikia toliau tobulinti. Tolesnėse grandyse švaistymo išvengti ir sumažinti jo mastą padėtų pažanga pakavimo srityje (produktų išlaikymas, protingas ženklinimas etiketėmis ir pan.).

1.8

Pirminės gamybos srityje reikės užtikrinti, kad BŽŪP rekomenduojamos tarpšakinės priemonės būtų veiksmingos ir orientuotos į tvarumą. Ypatingas dėmesys bus skiriamas iniciatyvoms, kuriomis bus skatinama kurti trumpas grandines, galinčias padėti sumažinti nuostolių ir švaistymo mastą.

2.1

Nuo tada, kai 2008–2009 m. prasidėjo maisto krizė, aprūpinimas maistu tapo vienu aktualiausių daugumos sprendimus priimančių asmenų ir tarptautinių organizacijų aptariamų klausimų. Dar aktualesnis jis tapo 2012 m., staiga išaugus javų ir kitų kultūrų kainoms.

2.2

Norint pasaulio gyventojus aprūpinti maistu, ir toliau bus labai svarbu užtikrinti veiksmingą žemės ūkio gamybą.

2.3

Žemės ūkio gamybą reikės padidinti 60 proc., nes 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius turėtų siekti apie 9 milijardus; be to, negalima pamiršti, kad ištekliai senka ir keičiasi klimatas, todėl kartu reikėtų ir veiksmingai spręsti maisto nuostolių ir švaistymo problemą.

2.4

Apskaičiuota, kad pasaulyje visose maisto tiekimo grandinės grandyse prarandama arba iššvaistoma trečdalis žmonėms vartoti skirto maisto (tas kiekis skirtingose grandyse yra nevienodas) („Pasauliniai maisto nuostoliai ir švaistymas“, FAO).

2.5

2011 m. Europos Sąjungoje dėl ekonomikos ir finansų krizės 24,2 proc. gyventojų (119,6 milijono žmonių) buvo atsidūrę ties socialinės atskirties riba. Gyventojų, remiamų pagal Europos pagalbos labiausiai nepasiturintiems asmenims programą, skaičius nuo 13 milijonų (2008 m.) išaugo iki 18 milijonų (2010 m.) (1). Taigi maisto bankams reikia vis daugiau maisto.

2.6

Ši nuomonė parengta prisidedant prie strateginių svarstymų strategijos „Europa 2020“ tema. Be to, Europos Komisija vieną savo komunikato „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas“ (2) dalį skyrė maisto problemoms ir nurodė, kad reikia mažinti maisto švaistymo mastą.

3.1.1

Maisto nuostolių ir švaistymo sąvokas reikia analizuoti kompleksiškai: nuo gamybos etapo iki vartojimo, įskaitant tarpinius perdirbimo ir platinimo etapus ir nepamirštant ir viešojo maitinimo sektoriaus.

3.1.2

Europos Sąjungoje gamybos etape maisto nuostoliai yra palyginti nedideli. Be to, produktai, kurie neatitinka taisyklėse ar rinkos nustatytų reikalavimų ir negali būti tiesiogiai žmonių vartojami, visi arba iš dalies naudojami perdirbimui. Nepanaudotini produktai turėtų būti naudojami gyvūnų maistui, bioenergijai gaminti arba įmaišomi į dirvožemį siekiant padidinti jame organinės medžiagos kiekį.

3.1.3

Maisto nuostolių ir švaistymo apibrėžtis galėtų būti tokia: bet kurioje maisto grandinės grandyje – pradedant ūkiu ir baigiant vartotoju – išmesti arba sunaikinti pirmiausia žmogui vartoti skirti maisto produktai, išskyrus ne maisto produktus. Pagal FAO apibrėžtį (3) maisto nuostolių daugiausia pasitaiko maisto grandinės pradžioje (pirminės gamybos, etapuose po derliaus nuėmimo ir perdirbimo etapu), o maisto švaistymo – grandinės pabaigoje (platinimo ir galutinio vartojimo etapuose).

3.1.4

Taigi nevalgomi derliaus likučiai ir šalutiniai perdirbimo produktai yra nesusiję su maisto nuostolių ir švaistymo sąvokomis. Tačiau tai, kas šiandien nevalgoma ir negali būti perdirbta į šalutinius produktus, rytoj, turint daugiau žinių ir tobulėjant technologijoms, jau gali būti valgoma ir perdirbama. Todėl šios apibrėžtys ateityje gali keistis.

3.1.5

Ir toliau, kalbant apie gamybos etapą, pasakytina, kad pastaraisiais metais viena po kitos vykdytos BŽŪP reformos leido pritaikyti priemones, kad būtų galima išvengti pertekliaus rinkose ir geriau jį valdyti. Tačiau dar reikėtų tobulinti grandinės veikimą, pavyzdžiui, realiai sustiprinti žemės ūkio gamintojų derybų galią.

3.2.1

Maisto nuostolių ir švaistymo pasitaiko visuose pasaulio regionuose. Tačiau FAO teigimu, nustatyta, kad besivystančiose šalyse daugiau kaip 40 proc. nuostolių patiriama etapuose „po derliaus nuėmimo“ ir perdirbimo etapu, o pramoninėse šalyse šis reiškinys dažniausias platinimo ir vartojimo etapais.

3.2.2

Europos Komisijos 2010 m. paskelbto tyrimo duomenimis, maisto atliekos sudaro 179 kg vienam gyventojui per metus. Šis kiekis įvairiais grandinės etapais pasiskirsto taip: 42 proc. atliekų tenka namų ūkiams, 39 proc. – maisto įmonėms, 5 proc. – platinimo grandims ir 14 proc. – viešojo maitinimo įstaigoms. Jeigu požiūris nesikeis, iki 2020 m. šis kiekis gali išaugti 40 proc. Reikia pažymėti, kad minėtame tyrime nėra duomenų apie tai, kiek maisto netenkama ir iššvaistoma žemės ūkio veiklos ir žvejybos etapais.

3.2.3

Briuselyje atliktas tyrimas, kokios šiukšlės sudaro namų ūkio šiukšlių maišo turinį, ir nustatyta, kad maisto atliekos sudaro 11,7 proc. visų namų ūkio šiukšlių. Šias atliekas galima sugrupuoti taip: 47,7 proc. sudaro iš dalies suvalgyti produktai, 26,7 proc. – pasenę produktai ir 25,5 proc. – likučiai.

3.3.1

Besivystančiose ir mažas pajamas gaunančiose šalyse daugiausia nuostolių patiriama gamybos etapu ir po derliaus nuėmimo, nes šiose šalyse trūksta finansinių išteklių, kad būtų galima patobulinti infrastruktūrą plačiąja šio žodžio prasme.

3.3.2

Pramoninėse šalyse, priešingai, dažniausia susiduriama su elgesio problema. Pastaraisiais dešimtmečiais Europos Sąjungoje augant žemės ūkio našumui, produktai gyventojams buvo tiekiami už prieinamą kainą. Dėl šios priežasties ir todėl, kad didėjo turimos pajamos, smarkiai sumažėjo maistui skiriamas biudžetas. Ši tendencija iš dalies paaiškina, kodėl vartotojai ėmė labiau švaistyti maistą.

3.3.3

Maisto švaistymo reiškinį skatina ir socialinės priežastys – pakitusi šeimos struktūra ar gyvenimo tempas.

3.3.4

Viena iš galimų švaistymo priežasčių – kokybės standartai, kuriuos platinimo grandinės taiko šviežių produktų išorei ir dėl kurių valgomi produktai gamybos etapu atmetami dėl su sveikata nesusijusių priežasčių.

3.3.5

Kai kurie perdirbėjai, pritaikę tam tikras technologijas, galėtų padėti sumažinti švaistymo mastą. Kai kurias pakuotes sunku iki visiškai ištuštinti; kai kurie produktai pakuojami neatsižvelgiant į sociologinę namų ūkių raidą, o kai kurias pakuotes atidarius sunku vėl tinkamai uždaryti, ir pan.

3.3.6

Suprantama, kad verslininkams labiausiai rūpi skatinti žmones pirkti, tačiau kai kurie jų veiksmai taip pat gali prisidėti prie vienokio ar kitokio švaistymo (pavyzdžiui, kai teikiama informacija tik apie kainą; kai trys produktai siūlomi už dviejų produktų kainą, ir pan.). Tačiau ir šiuo atveju tyrimų duomenys rodo, kad šeimos elgiasi labai nevienodai.

3.3.7

Vartotojams labai neaišku, kuo skiriasi užrašai „tinka vartoti iki … (data)“ ir „geriausias iki … (data)“, ir dėl šio nežinojimo švaistomas maistas. Jungtinėje Karalystėje atlikus tyrimą dėl ženklinimo etiketėmis, paaiškėjo, kad 45–49 proc. vartotojų neteisingai supranta produktų tinkamumo vartoti datas ir kad tai sudaro 20 proc. viso iššvaistomo maisto kiekio, kurio būtų galima išvengti (Atliekų ir išteklių veiksmų programa (WRAP – Waste and Resources Action Programme)).

3.4.1

Maisto nuostoliai ir švaistymas daro trejopą poveikį: ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį.

3.4.2

Poveikis aplinkai juntamas labiausiai – išauga suyrančių namų ūkio atliekų dalis. Bet koks maisto švaistymas reiškia ne tik atliekas, bet ir tai, kad produktui pagaminti, perdirbti ir platinti buvo be reikalo išeikvoti ištekliai. Kuo vėlesniu maisto tiekimo grandinės etapu maistas iššvaistomas, tuo daugiau iššvaistoma išteklių.

3.4.3

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimas daro neigiamą įtaką kintančiam klimatui. Šiuo požiūriu didžiausias poveikis daromas vadinamuoju namų ūkio etapu – 45 proc. išmetamo ŠESD kiekio yra susiję su maisto švaistymu; perdirbimo sektorius išmeta apie 35 proc. ŠESD per metus. Tačiau to paties tyrimo duomenimis, išmetamų ŠESD kiekio skaičiavimus reikėtų vertinti atsargiai, nes jie priklauso nuo to, kiek patikimi yra duomenys apie maisto švaistymo mastą (Parengiamasis tyrimas dėl maisto švaistymo 27 ES valstybėse narėse. Santrauka. 2010 m. spalio mėn.)

3.4.4

Tiek vartotojams, tiek ir kitoms grandinės grandims, bet koks švaistymas yra susijęs su finansiniais nuostoliais. Ateityje atliekoms skirtos priemonės taps griežtesnės ir iš įvairių grandinės dalyvių pareikalaus papildomų sąnaudų (nuvežimo į sąvartyną kaina, mokesčiai ir kt.). Ši tendencija neišvengiamai skatins investuoti į prevenciją.

3.4.5

Socialiniu ir etiniu požiūriu nesuvokiama, kad nebūtų imamasi jokių politinių veiksmų maisto nuostolių ir švaistymo mastui sumažinti, ypač dabar, kai dėl ekonomikos krizės Europoje vis labiau blogėja daugelio žmonių padėtis. Šią nerimą keliančią tendenciją rodo ir nuolat augantys maisto bankų poreikiai.

4.1

Pasaulyje, Europoje, nacionaliniu ir vietos lygmeniu vykdoma ne viena iniciatyva: nuo elgesio tyrimų ir kiekybinių skaičiavimų iki konkrečių vietos lygmens projektų.

4.2

Iš tarptautinių projektų reikia paminėti pasaulinę FAO maisto nuostolių ir švaistymo mažinimo iniciatyvą (Save Food), pagal kurią kuriamos viešosios ir privačios partnerystės, rengiama patikrintais duomenimis pagrįsta politika ir kurioje numatyta parama investicijoms, pagrįsta išteklių sutelkimu, nuoseklūs ir suderinti vertinimai ir duomenų apie maisto nuostolius ir švaistymą analizė; informavimas, tinklų kūrimas ir maisto ir žemės ūkio sistemos subjektų gebėjimų stiprinimas.

4.3

2012 m. sausio 19 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl maisto grandinės veiksmingumo gerinimo strategijos. Jis paragino Europos Komisiją imtis praktinių priemonių siekiant iki 2025 m. perpus sumažinti maisto švaistymo mastą. EP norėtų, kad būtų parengta suderinta Europos ir nacionalines priemones apimanti strategija, kuri padėtų sumažinti nuostolius visuose maisto tiekimo grandinės etapuose.

4.4

Komisija savo komunikate dėl efektyvaus išteklių naudojimo (4) vieną skyrių skyrė maisto problemoms ir paragino valstybes nares maisto švaistymo problemą spręsti įgyvendinant savo nacionalinius atliekų prevencijos planus. Dokumente teigiama, kad iki 2020 m. maisto švaistymo mastas turi būti sumažintas perpus.

4.5

2011 m. rugpjūčio mėn. Komisija paskelbė Maisto nuostolių prevencijos programų rengimo gaires, kurios turėtų valstybėms narėms padėti parengti nacionalines atliekų prevencijos programas maisto nuostolių srityje. Be to, Komisija sukūrė šiai temai skirtą interneto svetainę, kurioje pateikiama informacija apie maisto nuostolių prevenciją (pvz., dešimt patarimų, kaip sumažinti maisto atliekas, paaiškinimas, kuo skiriasi užrašas „geriausia suvartoti iki“ ir „tinka vartoti iki“, geriausios praktikos pavyzdžiai ir kt.).

4.6

Galiausiai, Komisija šiuo metu rengia komunikatą tvaraus maisto tema, kuriame maisto švaistymui bus skirtas didelis skyrius. Komunikatą numatoma paskelbti 2013 m. pabaigoje. Maisto grandinės ir gyvūnų ir augalų sveikatos patariamojoje grupėje sudaryta maisto nuostolių ir švaistymo darbo grupė, kad Komisija ir visi svarbiausi maisto tiekimo grandinės suinteresuotieji subjektai galėtų aptarti šią temą.

4.7

Taip pat galima paminėti iniciatyvą „Greencook“, kurią iš dalies finansuoja EŽŪFKP (Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai). Jos tikslas – mažinti maisto švaistymą. Įvairių sektorių partnerystė leidžia dalytis informacija apie įvairias vietos lygmeniu įgyvendinamas iniciatyvas ir sudaro sąlygas nuo eksperimentinio etapo pereiti prie visuotinės strategijos. Tarpinės ataskaitos teikia vilčių, o galutinių išvadų laukiama 2014 metais.

4.8

Taryba taip pat nagrinėja tvarios maisto produktų gamybos klausimus. Neseniai Austrija pasiūlė naują maisto produktų modelį, kuriame, be kita ko, numatyti maisto produktų tausojimo aspektai siekiant prisidėti prie maisto švaistymo prevencijos (žr. 16821/12). Šio modelio idėjai pritarė 16 valstybių narių.

4.9

Jungtinėje Karalystėje keletą metų veikianti asociacija „WRAP“ skaičiuoja prarandamo ir iššvaistomo maisto kiekį ir rengia atitinkamas prevencijos kampanijas. Šios asociacijos pastangomis tarp pagrindinių Jungtinės Karalystės mažmenininkų ir daugelio stambiausių maisto ir gėrimų gamintojų buvo sudaryta sutartis (Courtauld Commitment) dėl švaistymo mažinimo priemonių skatinimo ir įgyvendinimo. Nuo tada, kai 2006–2007 m. ji pradėta įgyvendinti, pastebima, kad padėtis maisto tiekimo grandinėje gerėja.

4.10

Daug maisto nuostolių patiriama ir viešojo maitinimo etape. Didžiojoje Britanijoje paskelbta Tvarių restoranų asociacijos (Sustainable Restaurant Association) (Restaurant Food Waste Survey Report (Restoranų maisto atliekų tyrimo išvados), 2010)) ataskaita padeda geriau suprasti, kas vyksta šiuo lygmeniu. Pradinis sumanymas buvo toks – kuo tiksliau įvertinti dešimties Tvarių restoranų asociacijai priklausančių restoranų maisto atliekų kiekį atliekas skirstant į tris kategorijas: vartotojų paliktos atliekos, maisto švaistymas gaminimo metu ir dėl įvairių priežasčių sugadinti arba naudoti netinkami produktai. Atlikus analizę norėta parengti praktines rekomendacijas, kaip sumažinti konstatuotus nuostolius.

4.11

Ekonomikos ir finansų krizės laikotarpiu maisto bankai skundžiasi, kad jų ištekliai senka, o jų poreikis didėja (vienose valstybėse narėse labiau, kitose mažiau). Su įvairiomis labdaros asociacijomis ir platinimo bei perdirbimo subjektais sudarytos sutartys, leidžiančios panaudoti iš prekybos pašalintus maisto produktus. Šie maisto produktai, be jokios abejonės, atitinka visus sveikatos saugumo reikalavimus.

5.1

Atsižvelgiant į demografinės raidos, klimato kaitos keliamus iššūkius ir į būtinybę veiksmingai naudoti išteklius, kova su maisto švaistymu turi būti vertinama kaip vienas iš aprūpinimo maistu problemos sprendimo elementų.

5.2

Visų pirma reikėtų laikytis skirtingo požiūrio besivystančių ir pramoninių šalių atžvilgiu.

5.3

Besivystančiose šalyse didžiausi nuostoliai patiriami pirmosiose grandinės grandyse, todėl joms reikia kitokių sprendimų nei tie, kuriuos EESRK jau yra rekomendavęs įvairiuose dokumentuose. Pramoninėse šalyse (joms priskiriama ir ES) maisto nuostolių ir švaistymų problemos visų pirma turi būti sprendžiamos perdirbimo, platinimo, vartotojų ir viešojo maitinimo grandyse.

5.4

Pramoninėse šalyse dažniausia susiduriama su elgesio problema. Pastaruosius keturiasdešimt metų maistui iš namų ūkio biudžeto buvo skiriama mažiau pinigų ir, galbūt, dėl to galutinis vartotojas maistą vertina ne taip atsakingai. Kai kurių tyrimų duomenimis, požiūris į maistą tiek perkant, tiek vartojant skiriasi atsižvelgiant į šeimos tipą (pajamų lygis, šeimos dydis, šeimos narių amžius ir kt.). Todėl į šiuos aspektus reikės atsižvelgti, kad būsimos švietimo, sąmoningumo didinimo ir informavimo kampanijos būtų kuo veiksmingesnės.

5.5

Analizuojant su maisto nuostoliais ir švaistymu susijusius tyrimus ir iniciatyvas (kurių yra tikrai nemažai), akivaizdu, kad reikia patikimų ir palyginamų skaičių. Taip pat aišku, kad labai svarbu turėti ES masto apibrėžtį ir bendrą metodologiją, pagal kurią būtų apskaičiuojamas prarandamo ir iššvaistomo maisto kiekis. Tai bus padaryta pagal Septintosios bendrosios programos (Europos bendrijos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji bendroji programa) 2012 m. rugpjūčio mėn. pradėtą projektą „Fusions“. Tarp šio projekto tikslų-dalytis gerąja praktika ir ją plėtoti, organizuoti įvairių partnerių renginius, didinti sąmoningumą ir teikti politines rekomendacijas. Tačiau atsižvelgiant į neatidėliotiną poreikį spręsti šį klausimą ir į nustatytus tikslus, reikia ne tik vykdyti tyrimus siekiant pagerinti duomenis, bet ir imtis konkrečių veiksmų.

5.6

Galiausiai, norint, kad ES, nacionaliniu ir vietos lygmeniu įgyvendinamomis priemonėmis būtų pasiekta kuo daugiau naudos, reikia sukurti pagrindą, kuris sudarytų sąlygas dalytis informacija ir sėkmingomis iniciatyvomis.

5.7

Apskritai kalbant:

5.8

Nors didieji mažmeninės prekybos tinklai maisto tiekimo grandinėje nėra patys didžiausi maisto švaistymo kaltininkai, jie gali atlikti labai svarbų vaidmenį mažinant maisto švaistymą, t. y. taikyti tam tikrą komercinę praktiką ir padėti geriau informuoti vartotojus ir didinti jų sąmoningumą.

5.9

Nepaisant to, analizuojant komercinės praktikos tyrimus, ne visada lengva nustatyti, kuri iš jų daro vienokią ar kitokią aiškią įtaką maisto švaistymui. Ar šie prekybos būdai turės teigiamo poveikio švaistymui, priklauso nuo daugelio kriterijų: namų ūkio dydžio, jo tipo, atitinkamo maisto tipo ir pan.

5.10

Centro CRIOC (Vartotojų organizacijų tyrimų ir informacijos centras (Centre de Recherche et d’Information des Organisations de Consommateurs), Belgija)) atlikto tyrimo dėl Belgijoje vykdomos komercinės praktikos išvadose siūloma keletas iniciatyvų, kurias būtų galima įgyvendinti kartu su platintojais ir kurios skatintų vartotojus atsakingai rinktis. Galima būtų paminėti šiuos pasiūlymus: pradėti dialogą su vartotojais apie kilmę, gamybos būdą, maistinę vertę, o ne vien apie kainos veiksnį, arba stengtis vartotojams išaiškinti, ką tiksliai reiškia ant etikečių nurodytos vartojimo datos.

5.11

Šiandien, kai maisto bankų ištekliai senka ir auga jų paklausa, valdžios institucijos turi padaryti viską, kad būtų sudarytos palankios sąlygos perduoti maisto bankams produktus. Aprūpinimui maistu ir toliau turi būti teikiama pirmenybė, tačiau labai svarbu, kad valdžios institucijos pakoreguotų tam tikrus administracinio pobūdžio reikalavimus, kad platintojai, užuot išmetę vartoti dar tinkamus maisto produktus, panorėję galėtų juos tiekti maisto bankams. Tai pasakytina ir apie viešojo maitinimo sektorių. Reikėtų informuoti apie kai kurių valstybių narių patirtį aukotojų atsakomybės (atsižvelgiant į tam tikras sąlygas) ir mokestinių paskatų srityje.

5.12

Svarstant, kaip paskatinti viešojo maitinimo sektorių naudoti vietos produktus, konstatuota, kad vietos gamintojus ir kooperatyvus gali atgrasinti sudėtingos procedūros. Vienas iš sprendimo būdų - sudaryti dalyviams palankesnes sąlygas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Šioje srityje tam tikrą vaidmenį gali atlikti ir vietos valdžios institucijos: jos gali įvesti tam tikrus kriterijus joms pavaldžioms valgykloms ir pasirūpinti, kad darbuotojams būtų rengiami tvaresnio maitinimo kursai.

5.13

Viešojo maitinimo sektoriuje vykdytos įvairios iniciatyvos rodo, kad norint pakeisti elgesį, reikia informuoti ir darbuotojus, ir vartotojus.

5.14

Reikėtų atitinkamai pritaikyti būsimų virėjų mokymo programą. Į ją būtų galima įtraukti žinias apie įvairius maisto švaistymo aspektus, pavyzdžiui, atsargų tvarkymą, atliekų rūšiavimą, galimą finansinę naudą, vartotojo požiūrį ir pan.

5.15

Visų prevencinių priemonių pagrindą turi sudaryti bendri ir koordinuoti visų suinteresuotųjų subjektų veiksmai. Norint, kad priemonės kuo greičiau duotų konkrečių rezultatų, jos turi būti pritaikytos konkretiems subjektams, maisto tipui ir vartojimo būdui.

5.16

Kaip pavyzdį galima paminėti tai, kad reikia pradėti dialogą su perdirbimo pramone, kad ji į rinką teiktų tokius produktus, kurie padėtų mažinti švaistymą namų ūkyje (pakuočių dizainas, konkretiems maisto produktams pritaikytas kiekis ir formatas ir pan.). Šį klausimą taip pat reikėtų įtraukti į pakuočių dizainerių mokymo programą.

5.17

Pirminės gamybos etape būtų galima skatinti, pavyzdžiui, tokius veiksmus:

5.18

Šiuo metu maisto nuostolių ir švaistymo mastas ir priežastys iš esmės yra gerai žinomi. Tačiau reikėtų tiksliau įvertinti, kiek maisto prarandama dėl kiekvienos konkrečios priežasties. Akivaizdu, kad didelės reikšmės turi įvairūs tyrimai, kuriuose apskaičiuojamas prarandamo ir iššvaistomo maisto kiekis įvairiais etapais, – jie padeda geriau suprasti šį reiškinį ir skatina imtis prevencinių priemonių, pagrįstų rimtais ir patikimais argumentais. Tai ypač svarbu todėl, kad ateityje su švaistymu susijusios išlaidos (dėl pagaminto atliekų kiekio) tik augs.

5.19

Vartotojai maistą švaisto dėl įvairių priežasčių ir skirtingose valstybėse narėse jos nevienodos. Tai priklauso nuo šalies kultūros, jos klimato, mitybos įpročių ir namų ūkio tipo. Todėl Europos lygmeniu pasirinkti tinkamą komunikacijos politiką yra tikrai sudėtinga.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/52

1.1

Šiandien su atokiausiais regionais (toliau – AR) susijęs ES prioritetas turi būti stiprinti su Europos žemynu šiuos regionus siejančius ryšius ir piliečių dalyvavimo Europos projekte jausmą. Tam tikrose srityse, pavyzdžiui, biologinės įvairovės, Žemės stebėjimo, atsinaujinančiųjų energijos išteklių, kultūrų integracijos, AR gali tapti laboratorijomis, vieta eksperimentams ir netgi pavyzdžiu Europai.

1.2

Ateityje atokiausi regionai gali Europai suteikti ir šių didelių privalumų: šių regionų vyrų ir moterų gebėjimai, žemės ūkio, žuvininkystės ir pramonės produkcija, aukštos kokybės turizmas ir galimybės dėl savo geografinės padėties tapti Europos platformomis santykiuose su kaimyniniais regionais. Atokiausiems regionams būtina sudaryti galimybę pasinaudoti visais vidaus rinkos privalumais tokiomis pat sąlygomis kaip ir kitiems Europos regionams.

1.3

Nepaisant labai sudėtingos biudžeto padėties AR skiriama speciali parama neturi būti mažinama. Šiems regionams turi būti skirti atitinkami finansiniai ištekliai, kad jie galėtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir kompensuoti visų pirma dėl jų atokumo kylančių kliūčių pasekmes.

1.4

Nors iki šiol su atokiausiais regionais susijusios Europos politikos rezultatai buvo geri, remiantis konkrečiu SESV įteisintu teisiniu pagrindu reikia atnaujinti atokiausių regionų sampratą, kad ji taptų strategiškesnė ir platesnio užmojo. Todėl įgyvendinant Europos didžiųjų tinklų, mokslinių tyrimų, judumo ir Žemės stebėjimo politiką nebegalima į šiuos regionus neatsižvelgti.

1.5

Reikia įvertinti ir išplėsti Specialių priemonių atokiausiems regionams ir saloms programą (POSEI), kad ji apimtų visus atokiausių regionų žemės ūkio ir ne žemės ūkio produkciją.

1.6

Siekiant atsižvelgti į AR geografinius ir klimato ypatumus, tam tikrose Europos politikos srityse, pavyzdžiui, konkurencijos, viešųjų pirkimų, žuvininkystės ir aplinkos, būtina veiksmingai įgyvendinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 349 straipsnį. Sutarties nuostatų požiūriu Europos Komisijos neryžtingumas šioje srityje nelabai pateisinamas. EESRK prašo Europos Komisijos atlikti ir paskelbti 349 straipsnio taikymo analizę.

1.7

Didžiausi AR kylantys iššūkiai – užimtumas ir jaunimo klausimai. Socialinis aspektas turi būti vienu iš su atokiausiais regionais susijusios Europos politikos prioritetų. Todėl būtina veiksmingai plėtoti veiksmus šia kryptimi taikant trumpalaikes, vidutinės trukmės ir ilgalaikes priemones, įgyvendinamas vykdant šių regionų darbo rinkos poreikius atitinkančias paramos švietimui ir mokymui programas.

1.8

Europa gali padidinti savo konkurencingumą taip pat įgyvendindama atokiausiuose regionuose programas, pavyzdžiui, susijusias su atsinaujinančiųjų išteklių energija, jūrų mokslu, biologinės įvairovės tyrimais, miškininkyste, sveikata ir kova su tropinėmis ligomis.

1.9

Akivaizdu, kad reikia siekti geriau integruoti AR į jų geografinę aplinką. Yra daug pavyzdžių, kurie rodo, kad Europos Komisijai apskritai sunku suprasti strateginį atokiausių regionų kaip Europos platformų vaidmenį ES išorės politikoje, visų pirma, prekybos, žuvininkystės ir vystomojo bendradarbiavimo. Europos Komisija privalo užtikrinti ryžtingą, konkretesnę ir aktyvesnę paramą regionų bendradarbiavimui.

1.10

Pilietinės visuomenės dalyvavimas įgyvendinant ES strategiją neturi būti tik skambūs žodžiai. EESRK siūlo visuose AR organizuoti apskritojo stalo diskusijas, kuriose dalyvautų pilietinės visuomenės atstovai, siekiant parengti veiksmų planą, kuriame būtų apibrėžti strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo tikslai ir etapai. EESRK siūlo pradėti šį procesą bendradarbiaujant su AR Pirmininkų sueiga ir AR Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybomis.

1.11

Be to, EESRK remia AR pilietinės visuomenės ir atitinkamų kaimyninių šalių (Lotynų Amerikos, Karibų, Indijos vandenyno) pilietinės visuomenės struktūruoto dialogo organizavimą. Visų pirma reikėtų užtikrinti AR atstovų dalyvavimą Europos Komisijos dialoge, kuris plėtojamas įgyvendinant Ekonominės partnerystės susitarimus (EPS). EESRK pritaria, kad įgyvendinant visus Ekonominės partnerystės susitarimus būtų sukurti stebėsenos komitetai, kuriuose dalyvautų pilietinė visuomenė, ir ragina užtikrinti AR dalyvavimą šiuose komitetuose, kai sprendžiami jiems svarbūs klausimai.

1.12

EESRK siūlo kiekviename AR įsteigti ES biurus siekiant užtikrinti labiau apčiuopiamus, matomus ir tiesioginius ES ir šių regionų ryšius.

2.1

Sutarties SESV 349 ir 255 straipsniuose apibrėžiama ir pripažįstama išskirtinė atokiausių regionų padėtis; nuo 1989 m. šiuose regionuose įgyvendinama speciali programa, kurios tikslas - remti socialines ir ekonomines priemones, padedančias užtikrinti didesnę šių regionų konvergenciją su likusia ES dalimi.

2.2

AR labai išplečia ES teritoriją ir geografinį jos išsidėstymą pasaulyje ir taip padidina politinę, ekonominę ir kultūrinę Europos įtaką, atveria dideles žvejybos zonas Atlanto ir Indijos vandenynuose. Reikia geriau pasinaudoti AR kaip Europos platformų vaidmeniu juos įtraukiant į Europos transporto tinklus (TEN-T, skaitmeninių tinklus) ir suteikiant jiems galimybę prioritetine tvarka dalyvauti Europos Žemės stebėjimo programose (GMES, GALILEO), taip pat Europos mokslinių atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir biologinės įvairovės tyrimų programose. AR potencialu didinti Europos įtaką pasaulyje turi būti naudojamasi ir įgyvendinant judumo ir bendradarbiavimo programas. Atsižvelgiant į šių regionų atokumą ES specialiųjų įgaliotinių skyrimas į AR būtų tiek politinis signalas, tiek ir veiksminga priemonė skatinti jų kaip ES platformų vaidmenį.

2.3

Daugiau nei dvidešimt metų EESRK savo ruožtu rėmė AR pilietinės visuomenės pastangas palaikyti glaudesnius ryšius su ES, taip pat jos siekį būti atidžiau išklausytai ir skatinti daugiau su ja konsultuotis. Šiuo požiūriu visų pirma reikia atkreipti dėmesį į galimą neigiamą prekybos politikos poveikį atokiausiems regionams ypač įgyvendinant laisvosios prekybos susitarimus ir ekonominės partnerystės susitarimus su kaimyninėmis AR šalimis (1). Deja, tenka apgailestauti, kad savo komunikate Europos Komisija šio klausimo nenagrinėja ir neatsižvelgia į 2010 m. vasario 17 d. Hervé Coupeau parengtoje EESRK nuomonėje (2) pateiktas rekomendacijas, visų pirma dėl paramos priemonių.

2.4

Kitas komunikato trūkumas - jame neaptariamas svarbiausio politinio fakto, t. y. atokiausių regionų priklausymo Europos Sąjungai, pasekmės. Reunione vykęs klausymas parodė, kad pilietinės visuomenės jėgos pritaria Europos integracijai ir niekada ja neabejojo. EESRK nuomone, ES strategijoje dėl atokiausių regionų dėmesys visų pirma turėtų būti sutelktas į geresnę šių regionų integraciją į Europą, tačiau kartu reikia atsižvelgti į jų padėtį.

3.1

Siekiant gyvendinti sanglaudos politiką būtina nedelsiant supaprastinti, ir spartinti atrankos procedūras ir asignavimų paskirstymą. Dėl vėlavimo ir pernelyg uždelstų terminų dažnai kaltos visų pirma ES ir nacionalinės valdžios institucijos. Tai labai mažina pasitikėjimą ES, todėl šis klausimas turi būti skubiai sprendžiamas dar prieš pradedant svarstyti būsimą finansinę perspektyvą

3.2

Kita labai svarbi būsimų ES programų sąlyga - užtikrinti didesnį Europos paramos matomumą ir koncentraciją. Dabartinis finansavimo išskaidymas yra neveiksmingumo ir kritikos priežastis. Kaip nurodyta pirmiau minėtoje Hervé Coupeau nuomonėje, EESRK rekomenduoja šiame etape sutelkti dėmesį į tris svarbiausius prioritetus. Pirmasis iš jų - įsidarbinimo galimybes, visų pirma jaunimo, skatinantis švietimas ir mokymas, įskaitant paramą pagrindinei infrastruktūrai, kadangi didžiausias šių regionų turtas, žinoma, yra juose gyvenančių moterų ir vyrų gebėjimai ir verslumo dvasia. Antrasis - tai parama gerovę ir darbo vietas kuriančiam privačiajam sektoriui - MVĮ / MVPĮ, turizmui, paslaugų gamybos veiksniams, žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei. Trečiasis prioritetas - investicijos į svarbiausius tinklus (IRT, transporto, atliekų, vandens, energijos ir kt.) siekiant užtikrinti piliečiams vienodas galimybes naudotis visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, padedančiomis didinti šių regionų konkurencingumą.

3.3

Tvarus vystymasis yra labai svarbus klausimas, tačiau jis turi būti siejamas ne tik su aplinkos, bet ir su kitais veiksniais. Pavyzdžiui, turizmo srityje tvarus vystymasis susijęs su pagarba vietos savitumui, regionų praktinei patirčiai, tradicinio gyvenimo būdo, kalbos išsaugojimu arba ir tipiška vietos produktų gamyba. AR ypač svarbūs prieinamumo visiems, demografinių pokyčių ir priklausomumo klausimai, tačiau Europos Komisijos komunikate jiems skiriamas nepakankamas dėmesys.

3.4

EESRK ragina Komisiją apsvarstyti galimybę įtraukti didelio atokumo aspektą į viešųjų pirkimų taisykles. Atsižvelgiant į išskirtines atokiausių regionų sąlygas būtina ne tik skirti dėmesį vietos gyventojų užimtumui, bet ir užkirsti kelią socialiniam dempingui iš kaimyninių šalių, kuriose ne tik daug mažesnės darbo užmokesčio sąnaudos, bet ir kuriose kai kurie ekonomikos dalyviai vykdo agresyvią žemų kainų praktiką: jie pirmiausia pašalina visus vietos konkurentus, o vėliau vykdo monopolistinę politiką ir nustato dideles kainas.

3.5

EESRK apgailestauja, kad Komisijos komunikate nėra aiškios vizijos dėl santykių su kaimyninėmis trečiosiomis šalimis, kokia siūlyta Hervé Coupeau nuomonėje. EESRK pabrėžia, jog svarbu, kad atokiausi regionai bendradarbiautų su kaimyninėmis šalimis, visų pirma Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių, ir plėtotų bendrus bendradarbiavimo projektus pasinaudodami EPF, ERPF, ESF, EŽŪFKP, EJRŽF lėšomis. Šioje srityje atlikta daug tyrimų, tačiau, kadangi nėra veiklos taisyklių, įgyvendinta mažai konkrečių bendradarbiavimo projektų. Vis dėlto yra daug galimybių bendradarbiauti transporto, turizmo, švietimo, sveikatos apsaugos, žuvininkystės, žemės ūkio, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros ir aplinkos apsaugos srityse. Be to, vis dar neišspręstas ES prekybos politikos klausimas. Laisvos prekybos susitarimai arba numatomi sudaryti ekonominės partnerystės susitarimus kelia realią grėsmę silpnai kai kurių atokiausių regionų ekonomikai. Jei ES prekybos politikoje nebus atsižvelgta į realius AR interesus, ES atokiausių regionų strategijos projektas neteks jokios prasmės!

3.6

Galiausiai tenka apgailestauti, kad šiame komunikate mažai dėmesio skiriama apibrėžti partnerystę su atokiausių regionų pilietine visuomene, parengti struktūrizuotas konsultacijas su pilietine visuomene dėl sanglaudos veiksmų ir plėtoti projektus, kurie, rengiant informacines kampanijas, stiprinant Europos pilietybę ir vykdant judumo programas, padėtų stiprinti gyventojų Europos tapatybės jausmą. EESRK remiasi savo nuomone dėl Partnerystės principo įgyvendinant Bendros strateginės programos fondų paramą (3).

4.2.1

EESRK palankiai vertina tai, kad Europos Vadovų Taryba nusprendė ir toliau atokiausiems regionams taikyti specialias sąlygas, kad jie kuo geriau pasinaudotų esamomis lėšomis, pasiūlydama 85 proc. bendro finansavimo normą neatsižvelgiant į jų pajamų lygį. Tačiau EESRK apgailestauja, kad palikta ta pati 50 proc. dydžio bendro finansavimo norma specialiai finansinei paramai papildomoms išlaidoms, susijusioms su atokia padėtimi, kompensuoti ir siūlo Komisijai elgtis pakankamai lanksčiai, kad būtų užtikrintas kuo didesnis jos veiksmingumas.

4.2.2

Galiausiai EESRK reiškia susirūpinimą, kad Europos Komisijos pasiūlymuose dėl teritorinio bendradarbiavimo nėra konkrečių sprendimų dėl būtino AR regioninio integravimo.

4.4.1

EESRK kartu su Europos Parlamentu pritaria būtinybei sukurti ad hoc transporto ir IRT sistemą, kad AR galėtų veiksmingai spręsti patiriamas teritorinio izoliuotumo ir skaitmeninės atskirties problemas.

4.5.1

Atokiausiems regionams turi būti automatiškai skiriamas finansavimas tarpvalstybiniam bendradarbiavimui nepaisant ne didesnio kaip 150 km atstumo tarp jūrų sienų kriterijaus.

4.5.2

Kad regioninė AR integracija būtų veiksminga, reikia priimti priemones, kurios pagerintų šių regionų jungtis su netoliese esančiomis trečiosiomis šalimis ir skatintų būtiną šių regionų MVĮ internacionalizaciją.

4.5.3

Ypač svarbu, kad sudarydama ES ir AR kaimyninių šalių prekybos arba žvejybos susitarimus Europos Sąjunga atliktų poveikio vertinimus ir informuotų atokiausių regionų politinės valdžios atstovus ir pilietinę visuomenę apie derybas ir užtikrintų jų dalyvavimą svarstant tiesiogiai su jais susijusius klausimus.

4.5.4

Atokiausių regionų specialistams ir teisininkams taip pat svarbus investicijų į jų geografinę aplinką saugumo klausimas. Todėl EESRK pritaria AR advokatų asociacijos sukūrimui ir bet kuriai kitai tokio pobūdžio iniciatyvai, pavyzdžiui, Atlanto arbitražo centro ir kt.

4.5.5

Jei šiandien ES parodytų didesnį ryžtą padaryti AR Europos platformomis, regioninė integracija sudarytų galimybę pasiekti masto ekonomijos daugelyje sričių (transporto, atliekų tvarkymo ir t.t.).

4.6.1

SESV 107 straipsnio 3 dalies a punktu įtvirtinta konceptuali pažanga, sudariusi galimybę Komisijai skiriant regioninę pagalbą atsižvelgti į skirtingą ekonominę padėtį ir akivaizdžius trūkumus, susijusius su valstybės pagalbos skyrimu kitiems tikslams (pvz., mokslinių tyrimų, inovacijų, transporto ir aplinkos ir t. t.). EESRK atkreipia dėmesį į šiuo metu vyraujantį prieštaravimą tarp strategijos „Europa 2020“ prioritetų ir atokiausiems regionams netinkamos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams, inovacijoms ar aplinkai sistemos. Ateityje būtina šį prieštaravimą panaikinti.

4.6.2

Šiuo metu, kai vyksta Europos valstybės pagalbos sistemos peržiūra, AR susirūpinę dėl esamos sistemos išsaugojimo. Jie prašo išsaugoti kuo palankesnes sąlygas, pagalbos nuoseklumą, įvairiems tikslams skirtą pagalbą (didesnis pagalbos investicijoms į įmones intensyvumas ir laipsniškai nemažinama ir neribotos trukmės pagalba veiklai, skirta kompensuoti dėl atokumo patiriamas papildomas išlaidas remiantis SESV 349 straipsniu), taip pat užtikrinti paprastas ir lanksčias procedūras.

4.6.3

Labai svarbu atokiausiuose regionuose kurti darbo vietas siekiant panaikinti struktūrinį nedarbą, kuris palietė visus gyventojų sluoksnius. Atokiausių regionų įmonės yra iš esmės mažos ir vidutinės įmonės, dažnai veikiančios geografiškai ribotose rinkose, taigi, savo pobūdžiu jos labai skiriasi nuo žemyninės Europos įmonių. Labai svarbu, kad pagalba ir toliau būtų skiriama visų tipų įmonėms, kaip buvo daroma 2007-2013 m. laikotarpiu.

4.6.4

Regis išlaikytas 2007-2013 m. investicinės pagalbos atokiausiems regionams intensyvumas, o ateityje ir toliau bus taikomos tokios pačios ribinės vertės ir AR priemokų principas. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad ES vidaus prekyboje nėra jokių pokyčių. Tai galima paaiškinti tuo, kad AR rinkos nelabai patrauklios užsienio investuotojams. Todėl EESRK ragina toliau leisti teikti laipsniškai nemažinamą ir neribotos trukmės pagalbą veiklai.

4.6.5

Viešoji parama, įskaitant Europos pagalbą, ir AR įmonių investicijos į inovacijas, skaitmeninę darbotvarkę ir partnerysčių jų geografinėje aplinkoje paiešką turėtų būti laikomos prioritetais.

4.6.6

AR struktūrai būdinga tai, kad ją sudaro beveik be išimties labai mažos įmonės. Savo strategijoje Komisija turėtų pabrėžti, kad svarbu veiksmingai įgyvendinti Europos „Smulkiojo verslo aktą“ ir taikyti principą „Visų pirma galvokime apie mažuosius“, visų pirma turint omenyje procedūras ir kontrolę. Būtina atidžiai stebėti, kaip AR laikomasi konkurencijos taisyklių siekiant apsaugoti mažųjų ir vidutinių įmonių interesus.

4.7.1

Dėl savo geografinės padėties AR yra pažeidžiami ir turi kitaip nei žemyninė Europa spręsti energetikos iššūkius. ES turi sudaryti AR galimybę apsirūpinti energija esant sudėtingai aplinkai ir sąlygoms, dėl kurių gerokai išauga kaina ir kurios riboja konkurenciją.

4.7.2

Atokiausiems regionams ypač svarbu turėti nuosavų energijos išteklių ir juos naudoti ar tai būtų antriniai naftos, ar dujų produktai, ar mažą anglies dioksido kiekį išskirianti energija, pavyzdžiui, vėjo, šiluminė, saulės, vandens, jūros.

4.7.3

EESRK siūlo šiose regionuos paspartinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių mokslinius tyrimus ir pasinaudojant ES finansinėmis priemonėmis ir atsižvelgiant į AR ypatumus paremti juose vykdomus energetikos projektus.

4.8.1

Akivaizdu, kad atokiausiuose regionuose žemės ūkis užima svarbią vietą. Ši veikla skatina užimtumą, padeda puoselėti ir saugoti aplinką ir tradicinį gyvenimo būdą. ES turėtų ir toliau dėti pastangas, kad (be cukraus ir bananų) užtikrintų diversifikaciją ir AR gebėjimą apsirūpinti maistu. Taip pat reikia išlaikyti esamą pusiausvyrą tarp žemės ūkio produkcijos, orientuotos į eksportą, ir produkcijos, skirtos aprūpinti vietos rinkas.

4.8.2

Kartais Europos pagalbos procedūros yra palankesnės didelėms struktūroms arba tarpininkavimui. Šią tendenciją reikia keisti, kadangi ji neleidžia atsižvelgti į smulkių nepriklausomų gamintojų, kurie AR sudaro didžiąją gamintojų daugumą, interesus. Be to, Europos pagalba turi padėti gerinti maisto tiekimo grandinės veikimą ir skatinti ūkininkų ir jų organizacijų dalyvavimą.

4.9.1

EESRK palankiai vertina Komisijos ketinimą užtikrinti, kad priimant sprendimus šioje srityje bus labiau atsižvelgiama į regioninį aspektą, atkreipiamas dėmesys į jūrų baseinus, vietos išteklius ir sukurta atokiausių regionų konsultacinė taryba. Žvejyba atokiausiuose regionuose labai skiriasi, todėl būtina sukurti atskiras kiekvieno AR konsultacines tarybas siekiant geriau atsižvelgti į jų specifines sąlygas.

4.9.2

Pasiūlymu dėl žuvininkystės politikos reformos tinkamai neišsprendžiamos atokiausių regionų problemos, pavyzdžiui, susijusių su pagalba žvejybos laivynui (visų pirma, laivų įsigijimas ir modernizavimas, žvejybinės pastangos tvarkymas ir ES ir trečiųjų šalių žuvininkystės susitarimų poveikis atokiausiems regionams), be to nėra pokyčių žuvininkystės POSEI programoje, kurios turinį reikėtų iš esmės persvarstyti kaip padaryta dabartinės POSEI žemės ūkio sistemos atveju. Komitetas taip pat nori priminti nuostatas, kurias yra pateikęs 2011 m. spalio 27 d. nuomonėje savo iniciatyva „Regioninių plotų vystymas žuvų ištekliams valdyti ir žvejybai kontroliuoti“ (pranešėjas Brendan Burns).

4.10.1

Būtina atsižvelgti į galimybę sodinti tvarius tropinius ir subtropinius kietmedžius atokiausiuose regionuose ir užjūrio šalyse ir teritorijose. Ypatingi šių regionų santykiai su Europa užtikrintų jiems galimybę atsižvelgiant į gebėjimą tiesiogiai tiekti sertifikuotą medieną, kuri atitinka visas Miškų valdymo tarybos (FSC) sertifikavimo taisykles.

4.10.2

Svarbiems istorinių pastatų renovacijos projektams skirtos mediena rinka yra specifinė, į tai reikėtų atsižvelgti, kadangi daugeliui originalių medienos rūšių gresia išnykimas, todėl labai sunku jų įsigyti teisėtu būdu. Raudonmedis, tabebujos medis, virola, koralmedžiai, paprastieji žalmedžiai, raminas, keringo arba Afrikos palisandras sudaro tik nedidelę dalį renovacijos projektams reikiamos medienos.

4.10.3

Tropiniai ir subtropiniai miškai yra ne tik medienos šaltinis, jie sukuria idealią aplinką medicinos ir kosmetikos srityse naudojamiems retiems augalams auginti. Tropinių ir subtropinių miškų mediena nėra greitai pelno duodantis sprendimas, tačiau ilgalaikės trukmės laikotarpiu suteiktų šiems regionams galimybes pasinaudoti labai pelningomis rinkomis, kurioms reikalinga ši mediena ir reti augalai.

4.11.1

EESRK pritaria, kad ir toliau būtų įgyvendinama Europos aplinkos veiksmų programa ir ES Biologinės įvairovės veiksmų planas (80 proc. Europos biologinės įvairovės potencialo - atokiausiuose regionuose), o būsimose strategijos „Europa 2020“ programose, ypač susijusiose su atsinaujinančiųjų išteklių energija, tvariu vystymusi ir jūrų mokslu, labiau atsižvelgta į AR potencialą.

4.11.2

Europos Komisija nepakankamai plėtoja atokiausių regionų potencialą šiose srityse.

4.11.3

EESRK pritaria pasiūlymui kurti šių veiklos sričių Europos kompetencijos tinklus įtraukiant AR.

4.12.1

EESRK palankiai vertina tai, kad įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ Komisija skiria dėmesį Europos modelio socialiniam aspektui. Šis dėmesys turėtų būti ne tik geri ketinimai, bet ir konkretūs veiksmas. Nei vienas Europos Sąjungos pilietis neturėtų būti pamirštas ar likti vystymosi proceso nuošalyje. Būtent tokia yra Europos solidarumo esmė. EESRK pritaria Kanarų salų regiono pirmininko pasiūlymui įgyvendinti neatidėliotiną veiksmų planą, skirtą spręsti neįtikėtinai sparčiai plintančio masinio nedarbo problemą.

4.12.2

Be jau minėtų strateginių krypčių EESRK atkreipia dėmesį į šiuos aspektus:

Europos Komisijos užsakymu Ismeri Europa atliktas tyrime „Augimo veiksniai atokiausiuose regionuose“,

Už vidaus rinką atsakingo Europos Komisijos nario Michel Barnier užsakymu parengta ataskaita „Atokiausi Europos regionai ir bendroji rinka: ES įtaka pasaulyje“, kurią parengė Pedro Solbes Mira,

Europos Komisijos tyrimas dėl Demografinių ir migracijos tendencijų AR. Poveikis jų ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai., atliko INED,

Europos Parlamento ataskaita (parengė Nuno Teixeira, REGI komitetas) „Sanglaudos politikos vaidmuo atokiausiuose Europos Sąjungos regionuose atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“,

Europos Parlamento tyrimas „Regioninės politikos vaidmuo mažinant klimato kaitos poveikį atokiausiuose regionuose“.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/58

1.1

EESRK pritaria pasiūlytam reglamento 9 straipsnio pakeitimui, kuriuo siekiama panaikinti asocijuotųjų šalių diskriminaciją palyginti su valstybėmis narėmis ir taip paskatinti asocijuotąsias šalis aktyviau prisidėti ateityje steigiant ERIC ir dalyvaujant jų veikloje.

1.2

EESRK mano, kad nelygios balsavimo teisės neturės neigiamo poveikio reglamento svarbai Bendrijai ir kad Bendrija galės ir toliau išlaikyti pakankamai griežtą svarbiausių ERIC veiklos aspektų kontrolę, taikydama kitas šiuo metu galiojančio reglamento nuostatas.

1.3

Komitetą neramina tai, kad rengiant ir įgyvendinant Europos strateginio mokslinių tyrimų infrastruktūros forumo (ESFRI) veiksmų plane išvardytus Europos svarbos mokslinių tyrimų infrastruktūros projektus per retai kuriami ERIC. Todėl jis ragina Komisiją teikti kuo didesnę paramą potencialiems partneriams ir taip sudaryti palankesnes sąlygas naudotis ERIC teisine forma.

1.4

EESRK taip pat rekomenduotų Bendrijai užtikrinti didesnę struktūrinių fondų ir programos „Horizontas 2020“ sinergiją ir tokiu būdu labiau prisidėti prie ERIC projektų finansavimo.

2.1

Aukščiausios klasės mokslinių tyrimų infrastruktūra turi didžiulę svarbą žinių ir naujų technologijų pažangai, kuri padėtų kurti konkurencingesnę ir žiniomis pagrįstą Europos ekonomiką.

2.2

Nors pastarąjį dešimtmetį Bendrijoje buvo nuolat keliamas uždavinys remti ir tobulinti Europos mokslinių tyrimų infrastruktūrą, pasiekti norimų rezultatų šioje srityje nuolat trukdė tai, kad infrastruktūra yra palyginti fragmentiška ir sutelkta tik keliuose regionuose (1).

2.3

2006 m. ESFRI įvardijo pagrindinius visai Europai svarbius infrastruktūros projektus, kurie turėtų būti įgyvendinti iki 2020 m. (2) Viena didžiausių kliūčių tokios ES šalių bendros infrastruktūros kūrimui buvo ta, kad nebuvo pakankamai išsamiai teisiškai reglamentuotas tam reikalingos partnerystės kūrimas.

2.4

Todėl 2009 m. Taryba priėmėm ERIC reglamentą (3). Šiuo konkrečiu teisės aktu ERIC suteikiamas juridinio asmens statusas, kuris pripažįstamas visose valstybėse narėse. Be to, ERIC gali būti neapmokestinamas PVM ir akcizo mokesčiu ir gali priimti savo pačių pirkimų procedūras.

3.1

Pagal šiuo metu galiojantį reglamentą ERIC galėtų kurti ne mažiau kaip trijų valstybių narių subjektai; jame taip pat gali dalyvauti kriterijus atitinkančios asocijuotosios šalys (4), trečiosios šalys ir specializuotos tarpvyriausybinės organizacijos. Narių susirinkime ES valstybės narės visada kartu turi balsavimo teisių daugumą.

3.2

Dėl tokios tvarkos asocijuotųjų šalių padėtis yra prastesnė negu kitų šalių – jos turi mažiau balsavimo teisių, nepaisant to, kad jos gali būti pasirengusios investuoti nemažai lėšų į ERIC steigimą ir veikimą (5).

3.3

Norint paskatinti asocijuotąsias šalis aktyviai dalyvauti ERIC, keičiamas 9 straipsnis – nustatoma, kad konsorciumui įsteigti pakaktų tik vienos valstybės narės (iš ne mažiau kaip trijų narių). Kiti du nariai galėtų būti asocijuotosios šalys. Asocijuotosios šalys taip pat galėtų turėti atitinkamą dalį balsavimo teisių.

4.1

EESRK iš esmės pritaria ERIC reglamento pakeitimui, jei tik jis lems aktyvesnį asocijuotųjų šalių dalyvavimą ateityje steigiant ERIC ir dalyvaujant jų veikloje, tačiau norėtų pateikti keletą pastabų.

4.1.1

Pagrindinis argumentas, kodėl šiuo metu galiojančiame reglamente buvo nustatyta ne mažiau kaip trijų valstybių narių taisyklė, buvo tas, kad tokia nuostata atitinka reglamento svarbą Bendrijai  (6) . Todėl šis pakeitimas – nuo trijų iki vienos – atrodo gana radikalus.

4.1.2

EESRK primena, kad šis reglamentas visų pirma buvo priimtas siekiant užtikrinti veiksmingą Bendrijos mokslinių tyrimų ir technologijų infrastruktūros projektų vykdymą. Todėl EESRK mano, kad Bendrija ir toliau privalo išlaikyti tam tikrų esminių ERIC veiklos aspektų kontrolę.

4.1.3

Kita vertus, EESRK pažymi, kad kai kurios šiuo metu galiojančio reglamento nuostatos gali kompensuoti dėl 9 straipsnio pakeitimo galimą ES narių padėties susilpnėjimą, būtent:

Komitetui reikia visiškos garantijos, kad šios nuostatos su kaupu kompensuos siūlomą 9 straipsnio pakeitimą ir užtikrins pakakamą ERIC veiklos kontrolę.

4.1.4

EESRK susirūpinęs, kad kol kas nė viena asocijuotoji ar trečioji šalis nėra prisijungusi prie ERIC, ir tikisi, kad jų tokia narystė nedomina tik dėl vienos priežasties – nepalankios padėties balsavimo teisių požiūriu.

4.1.5

EESRK džiaugiasi, kad 19 iš 51 infrastruktūros projekto, įtraukto į ESFRI veiksmų planą, numatoma įgyvendinti naudojantis ERIC teisine forma. Tačiau Komitetą neramina tai, kad nuo 2009 m., kai reglamentas įsigaliojo, buvo įsteigti tik du ERIC.

4.1.6

EESRK ragina paspartinti šį procesą. Komitetas mano, kad tokios lėtos pažangos priežastys – sudėtingos ir daug pastangų reikalaujančios administracinės ir teisinės procedūros, kurias reikia atlikti norint įsteigti ERIC. Todėl EESRK ragina Komisiją potencialiems partneriams teikti paramos ir kitokias priemones, siekiant palengvinti jiems darbą (įstatų šablonus, praktines gaires, konkrečias ERIC paramos priemones pagal programą „Horizontas 2020“ ir kt.).

4.1.7

Nors tai ir tiesiogiai nesusiję su pasiūlytu reglamento pakeitimu, EESRK norėtų pakartoti savo rekomendaciją, kad Bendrija aktyviau dalyvautų ERIC projektų finansavime – skirtų daugiau lėšų mokslinių tyrimų infrastruktūrai pagal programą „Horizontas 2020“ ir didintų programos „Horizontas 2020“ ir struktūrinių fondų sinergiją.

6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/60

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) mano, kad svarbu susigrąžinti internetu perkančių vartotojų ir e. mažmenininkų pasitikėjimą integruota e. prekybos logistikos sistema, kuri yra ypač patraukli daugeliui vartotojų atsižvelgiant į svarbų skaitmeninės rinkos vaidmenį ir didelį jos ekonominio vystymosi ir darbo vietų kūrimo potencialą.

1.2

EESRK teigiamai vertina Komisijos iniciatyvą išsamiai išnagrinėti šiame sektoriuje iškylančias problemas, t. y. surengti plačias konsultacijas su visais suinteresuotaisiais subjektais šiuo tikslu paskelbiant žaliąją knygą dėl integruotos rinkos siekiant sukurti integruotą internetu įsigyjamų prekių pristatymo logistikos rinką ir pažangaus e. prekybos vystymosi ne tik segmente „verslas vartotojams“ (B2C) bet ir „verslas verslui“ (B2B) ir „vartotojas vartotojui“ (C2C) segmentuose.

1.3

EESRK prašo Komisijos parengti direktyvą šešiais prioritetiniais klausimais: