8.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 131/1

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 2 dalį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnį ir 81 straipsnio 2 dalies g punktą,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 18 d. Komisijos konsultacijoms skirtą dokumentą „Dėl alternatyvaus ginčų sprendimo procedūros taikymo sprendžiant ginčus, susijusius su prekybos sandoriais ir praktika Europos Sąjungoje“ ir į 2011 m. balandžio mėnesį paskelbtą dokumentą „Gautų atsakymų santrauka“,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 11 d. Komisijos konsultacijoms skirtą dokumentą dėl alternatyvaus ginčų sprendimo finansinių paslaugų srityje ir į 2009 m. rugsėjo 14 d. dokumentą „Gautų atsakymų į viešąją konsultaciją dėl alternatyvaus ginčų sprendimo finansinių paslaugų srityje santrauka“,

—

atsižvelgdamas į 2002 m. balandžio 19 d. Žaliąją knygą dėl alternatyvių ginčų sprendimo būdų civilinėje ir komercinėje teisėje (COM(2002)0196),

—

atsižvelgdamas į 1998 m. kovo 30 d. Komisijos rekomendacijas dėl principų, taikomų įstaigoms, atsakingoms už neteisminį vartotojų ginčų sprendimą (1), ir į 2001 m. balandžio 4 d. rekomendacijas dėl neteisminėms įstaigoms, dalyvaujančioms sprendžiant vartotojų ginčus abipusiu susitarimu, taikomų principų (2),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 13 d. Komisijos komunikatą „Bendrosios rinkos aktas. Dvylika svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti. „Bendros pastangos skatinti naująjį augimą“ “ (COM(2011)0206),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. gegužės 25 d. Tarybos rezoliuciją dėl Bendrijos masto nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų ginčų neteisminį sprendimą, tinklo (3) ir į tai, kad 2001 m. spalio 16 d. įsteigtas Europos neteisminių institucijų tinklas,

—

atsižvelgdamas į 1998 m. kovo 30 d. Susitarimo memorandumą dėl neteisminio tarpvalstybinių ginčų dėl finansinių paslaugų sprendimo Europos ekonominėje erdvėje tinklo ir į Skundų dėl finansinių paslaugų tinklą FIN-NET,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimą 2001/470/EB, sukuriantį Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose (4),

—

atsižvelgdamas į Europos tarpininkų elgesio kodeksą (toliau – elgesio kodeksas), kurį rengti pradėta 2004 m.,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (5),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 9 d. tyrimą „Sąnaudos, patiriamos dėl alternatyvaus ginčų sprendimo nebuvimo. Bendrijos viduje vykstančių komercinių ginčų sąnaudų tyrimas ir pateikimas“ (angl. ‘„he Cost of Non ADR – Surveying and Showing the Actual Costs of Intra-Community Commercial Litigation’“) (Alternatyvaus ginčų sprendimo centras, Roma, Italija),

—

atsižvelgdamas į Europos verslo nuomonės tyrimo grupės 2010 m. gruodžio 17 d. – 2011 m. sausio 17 d. duomenis alternatyvaus ginčų sprendimo klausimu,

—

atsižvelgdamas į savo 2003 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl Komisijos Žaliosios knygos dėl alternatyvių ginčų sprendimo būdų civilinėje ir komercinėje teisėje (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. birželio 19 d. rekomendaciją Bendrovės „Equitable Life Assurance Society“ krizės tyrimo komiteto pranešimo pagrindu (7),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 25 d. savo rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui“ (Stokholmo programa) (8),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 6 d. savo rezoliuciją dėl valdymo ir partnerystės bendrojoje rinkoje (9),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 13 d. savo rezoliuciją dėl direktyvos dėl tarpininkavimo įgyvendinimo valstybėse narėse, jos poveikio tarpininkavimui ir taikymo teismuose (10),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonę (A7-0343/2011),

A.

kadangi teisė kreiptis į teismą yra viena iš pagrindinių teisių,

B.

kadangi laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, kaip nurodyta Sutartyse, turi atitikti piliečių ir įmonių poreikius, pvz., sukuriant paprastesnes ir aiškesnes procedūras bei labiau užtikrinant teisę kreiptis į teismą,

C.

kadangi teisminio proceso tikslai ir alternatyvaus ginčų sprendimo (AGS) tikslai yra glaudžiai susiję ir orientuoti į greitą teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą, tinkamą asmenų materialinių teisių gynybą bei į šalių ginčų sprendimą,

D.

kadangi AGS, kuris padeda šalims išvengti įprastų teismo procedūrų, gali būti greita ir išlaidų požiūriu efektyvi ginčų sprendimo alternatyva,

E.

kadangi AGS yra ginčų sprendimo be teismo priemonė, kurią taikydami vartotojai ir prekybininkai gali spręsti konfliktus dalyvaujant trečiajai šaliai (tarpininkui arba arbitrui),

F.

kadangi daugelyje šalių valdžios institucijos, įskaitant ombudsmeną ir reguliavimo institucijas, atlieka svarbų vaidmenį skatindamos spręsti ginčus,

G.

kadangi stiprinant piliečių pasitikėjimą vidine rinka pasitikėjimas teisių užtikrinimu sprendžiant tarpvalstybinius ginčus gali padėti skatinti ES ekonomiką,

H.

kadangi ES piliečių žinios apie AGS sistemas visoje Europoje netikslios ir jų išmanymas menkas, ir tik nedidelė procentinė dalis piliečių žino, kaip pateikti skundą AGS institucijai,

I.

kadangi svarbu geriau informuoti visuomenę apie esamas AGS priemones ir stengtis labiau raginti vartotojus ir specialistus jas taikyti kaip procesinių veiksmų alternatyvą siekiant, kad būtų išvengta priešiško požiūrio ir užtikrinta galimybė patenkinti abi šalis,

J.

kadangi reikia siekti darnaus požiūrio, kuris apimtų, viena vertus, AGS sistemas, antra vertus, poreikį užtikrinti vartotojų apsaugą ir abiejų šalių atžvilgiu sąžiningas procedūras,

K.

kadangi Parlementas ne kartą ragino labiau stengtis plėtoti AGS, kadangi 2011 m. balandžio 6 d. rezoliucijoje dėl valdymo ir partnerystės bendrojoje rinkoje Komisija raginama iki 2011 m. pabaigos pateikti teisėkūros pasiūlymą dėl AGS priemonių naudojimo ES,

L.

kadangi Komisija į savo 2011 m. darbo programą kaip strateginę iniciatyvą įtraukė teisėkūros pasiūlymą dėl AGS ir į 2011 m. balandžio 13 d. komunikatą dėl Bendrosios rinkos akto pasiūlymą dėl AGS teisės aktų įtraukė kaip vieną iš dvylikos svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti, siekdama, kad vartotojai būtų bendrosios rinkos dalyviai,

M.

kadangi terminas, iki kurio reikėjo įgyvendinti Direktyvą 2008/52/EB, baigėsi 2011 m. gegužės 21 d.,

1.

palankiai vertina neseniai Komisijos surengtas konsultacijas dėl AGS, nepaisant to, kad joms buvo pasirinktas platus pavadinimas, jos buvo išimtinai nukreiptos į vartotojų sandorius;

2.

tačiau mano, kad AGS yra bendros tarpsektorinės darbotvarkės „teisingumas augimui“ dalis; laikosi nuomonės, kad bet kuris AGS metodas turėtų neapsiriboti vien tik vartotojų ginčais, o įtraukti ir verslo verslui (B2B) civilinius ir komercinius sandorius, neatsižvelgiant į tai, ar jie atliekami tarp privačių, ar viešųjų įmonių, šeimos ginčus, šmeižto atvejus ir kitus ginčus, susijusius su viešuoju interesu, arba kuriuose ginčo šalių teisinis statusas yra nevienodas;

3.

džiaugiasi, kad pasitelkiant Direktyvą 2008/52/EB buvo suderinta šiek tiek tarpininkavimo standartų; pabrėžia, kad turi būti apibrėžtos bendros sąlygos ir išlaikytos procesinės garantijos visose AGS srityse; jaučia poreikį persvarstyti 1998 m. ir 2001 m. Komisijos rekomendacijas ir elgesio kodeksą;

4.

mano, kad nors savireguliavimas tebėra svarbus, teisėkūros priemonės, kurios numatytų minimalius standartus, kuriais galėtų būti grindžiamos AGS sistemos, yra būtinos siekiant sukurti sistemą, skirtą AGS valstybių narių teisinėse sistemose, kaip matyti iš Direktyvos 2008/52/EB pavyzdžio; pabrėžia, kad kiekviena tokia sistema turėtų būti taikoma atsargiai, neribojant įvairovės AGS srityje, kadangi nėra universalaus sprendimo, kuris tiktų visoms problemoms, kylančioms įvairiuose teisės sektoriuose;

5.

pabrėžia, kad reikia geriau suprasti įvairius mechanizmus ir procedūras (įskaitant valdžios institucijų, pavyzdžiui, ombudsmeno, veiklą), kurie dažnai apibendrinami kaip alternatyvūs ginčų sprendimai; mano, kad nors ir yra nemažai derybų technikos ir ginčų nagrinėjimo, paprastai taikomų AGS sistemose, bendrų bruožų, vis dėlto skirtingų valstybių narių AGS struktūra ir mechanizmai labai skiriasi;

6.

mano, kad Europos Sąjungos lygiu priimtos teisinės priemonės padės taikyti alternatyvaus ginčų sprendimus ir paskatins fizinius bei juridinius asmenis dažniau jais naudotis, ypač tarpvalstybinių ginčų atvejais, kadangi teismo procesai šio pobūdžio bylose yra sudėtingesni, brangesni ir ilgesni;

7.

taigi ragina Komisiją iki 2011 m. pabaigos pateikti teisėkūros pasiūlymą dėl AGS būdų taikymo ES ir pabrėžia, kad svarbu greitai priimti šį pasiūlymą;

8.

mano, kad AGS standartai turi apimti: laikymąsi ir (arba) pritarimą AGS; nepriklausomumą, skaidrumą, veiksmingumą, sąžiningumą, nešališkumą ir konfidencialumą; poveikio apribojimą ir senaties terminą; AGS būdu pasiektų susitarimų privalomą vykdymą; trečiųjų šalių kvalifikavimą;

9.

laikosi nuomonės, kad AGS įstaigas turėtų stebėti ir nuolat vertinti nepriklausomi vertintojai;

10.

siekdamas nepažeisti teisės kreiptis į teismus, atmeta visus masinius reikalavimus taikyti privalomą AGS sistemą ES lygmeniu, bet siūlo išnagrinėti galimybę taikyti privalomą šalių nukreipimo siekiant apsvarstyti AGS galimybes sistemą;

11.

pažymi, kad Italijos „bendrojo taikinimo“ procedūra yra galimas geriausios patirties pavyzdys, pagristas protokolu, dėl kurio susitaria ir kurį pasirašo įmonė ir vartotojų asociacijos ir pagal kurį įmonė iš anksto sutinka taikyti AGS, skirtą nagrinėti ginčams, kurie kyla protokole nurodytose srityse;

12.

pabrėžia, kad bet kuri AGS sąlyga neturėtų kliudyti teisei kreiptis į teismus, ypač dėl silpnesnės šalies, kuri tam tikromis aplinkybėmis taip pat gali būti MVĮ, taip pat mano, kad atsižvelgiant į tai, AGS sprendimai turėtų būti privalomi, jeigu dėl to aiškiai susitarė visos suinteresuotosios šalys;

13.

laikosi nuomonės, kad prievolė atskleisti aplinkybes, kurios turi įtakos trečiosios šalies nepriklausomybei arba gali sukelti interesų konfliktą, ir pareiga vienodai tarnauti visoms šalims, kaip nustatyta elgesio kodekse, turėtų būti taikoma AGS apskritai;

14.

pritaria tam, kad suinteresuotosios šalys ir, prireikus, trečiosios šalys įsipareigotų, kaip tai išdėstyta elgesio kodekse, išlaikyti AGS informacijos konfidencialumą; taip pat svarsto daugiau toli siekiančių priemonių, pavyzdžiui, kurti profesinės paslapties sąvoką, kartu su ta, kuri numatyta Direktyvos 2008/52/EB 7 straipsnyje;

15.

tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nors svarbu išlaikyti asmens duomenų konfidencialumą, AGS procedūroje taip pat reikėtų užtikrinti tam tikrą skaidrumo lygį, kuris sudarytų galimybes valstybėms narėms ir AGS institucijoms nustatyti geriausią patirtį ir ja dalintis bei sudarytų galimybę nepriklausomoms reguliavimo institucijoms patikrinti procedūras tais atvejais, kai buvo pateikti skundai;

16.

mano, kad ne tik tarpininkavimui, bet AGS apskritai (Direktyvos 2008/52/EB 8 straipsnis) turėtų būti taikomi apribojimai ir senaties terminas; pripažįsta pavojų, kurį kelia įvairių rūšių AGS, ir pavojų piktnaudžiaujant vilkinti teismo procedūras; pažymi, kad galimybių studijoje dėl Europos sutarčių teisės (11) numatomas senaties sustabdymas arbitražo ir tarpininkavimo bylose, ir tam tikrose kitose AGS situacijose; ragina Komisiją tęsti darbą šiuo klausimu;

17.

yra įsitikinęs, kad greitas ir nebrangus susitarimų, pasiektų AGS būdu, vykdymas yra būtinas, įskaitant tarpvalstybinį aspektą; ragina šiuo tikslu priimti teisines priemones;

18.

primena, kad specialus mokymas neutralioms trečiosioms šalims yra būtinas; ragina Komisiją surinkti duomenis apie tai, kokio pobūdžio ir masto mokymų reikia, ir padėti sektoriams vystyti mokymą ir kokybės kontrolės sistemas;

19.

remia Komisijos ketinimą skatinti AGS būdų taikymą: jie lengvai prieinami, jais lengva naudotis, jie veiksmingi ir nebrangūs, be to, juos taikant galima užmegzti ir palaikyti kokybe ir pasitikėjimu grindžiamus komercinius, ekonominius, socialinius ir kaimynystės santykius ir prisidėti prie aukšto lygio vartotojų apsaugos abiem šalims palankiomis sąlygomis, kurios, kitaip negu dabartinė teismų praktika, abiem šalims naudingos;

20.

pabrėžia, kad, nors šiuo metu Europoje veiksmingai taikoma nemažai AGS sistemų, viena iš pagrindinių kliūčių jomis naudotis yra nepakankamai tolygus šių sistemų kūrimas ES – tiek geografiniu, tiek sektorių požiūriais; todėl siūlo skubiai ištaisyti esamus geografinės AGS aprėpties Europoje trūkumus; apgailestauja, kad daugelyje valstybių narių toliau susiduriama su trūkumais sektorių lygmeniu, ir skatina gerinti taikymą atskiruose sektoriuose taip įtraukiant žmones, kurie išmano konkrečių sektorių veiklos specifiką; ragina valstybes nares svarstyti galimybę kurti atskirus informacijos teikimo punktus kiekvienam sektoriui, kuriuose būtų informuojama, kaip inicijuoti AGS;

21.

primena, kad AGS yra ypač svarbus MVĮ; dar kartą ragina Komisiją svarstyti AGS ir ES sutarčių teisės priemonės sinergijos galimybes; taip pat palankiai žiūrėtų į tai, jei standartinėse sutartyse būtų pateikiamos rekomendacijos dėl AGS sąlygų;

22.

pripažįsta FIN-NET, Europos vartotojų centrų tinklo (ECC-Net) ir SOLVIT pasiekimus, tačiau mano, kad informacijos teikimo šalims ir finansavimo sritys vis dar yra tobulintinos; ragina Komisiją palaikyti, stiprinti ir didinti pajėgumus tokių esamų tarnybų, kurios parodė, kad yra veiksmingos ir vertingos;

23.

mato didelį AGS potencialą internete, ypač mažų ieškinių atvejais; pažymi, kad tradicinės AGS procedūros taikomos internete kartu su kitomis, kuriomis siekiama užkirsti kelią ginčams arba palengvinti jų sprendimą; pabrėžia, kad internetu vykdant tradicinį AGS neturėtų būti sumažinti procedūriniai standartai, ir kad taip pat reikėtų išspręsti tokius klausimus, kaip sprendimų vykdymas; mano, kad internete naudojamos pasitikėjimo įvertinimo sistemos ypač naudingos; atkreipia dėmesį į UNICTRAL – ginčų sprendimo internetu darbo grupę (12) – dirbančią verslo verslui (B2B) ir verslo vartotojui (B2C) sandorių srityje;

24.

mano, kad nustačius ginčų sprendimo „hierarchiją“, t. y. kai pirmiausia skundas pateikiamas viduje, antra, kai siekiama AGS, ir kaip paskutinė išeitis pasitelkiamas bylinėjimasis, sumažės laiko sąnaudų ir išlaidų; ragina Komisiją padėti sektoriams skatinti tokias sistemas;

25.

pabrėžia, kad AGS dėl savo pobūdžio atlieka lemiamą vaidmenį sprendžiant šeimos ginčus, nes gali sumažinti psichologinę žalą, padėti šalims vėl pradėti kalbėtis ir taip, visų pirma, padėti užtikrinti vaikų apsaugą; mato tarpvalstybinio AGS potencialą, visų pirma dėl AGS lankstumo; taip pat atkreipia dėmesį į Europos Parlamento tarpininko tarptautinio tėvų vykdomo vaikų grobimo atvejais darbą;

26.

pritaria Komisijai, kad norint vidaus rinkoje tinkamai užtikrinti galimybę gauti kompensaciją, būtina sudaryti sąlygas nesunkiai pasinaudoti AGS, be to, turi būti taikoma veiksminga kolektyvinio žalos atlyginimo sistema – abi šios priemonės viena kitą papildo ir nėra tarpusavyje nesuderinamos;

27.

mato AGS potencialą vykstant diskusijoms dėl kolektyvinio žalos atlyginimo, kadangi kreipimasis dėl AGS yra veiksminga priemonė išspręsti ginčą ir išvengti jo nagrinėjimo teisme;

28.

mano, kad ES lygmeniu yra AGS poreikis spaudos laisvės ir asmens teisių srityje, turint omenyje tai, kad teismo išlaidos šmeižto ir ypač asmens teisių pažeidimo atvejais, ypač kai kuriose valstybėse narėse, gali būti nepakeliamos, ir kad AGS galėtų padėti gerinti esamą padėtį;

29.

pabrėžia, kad Europos vartotojams būtina suteikti galimybes naudotis AGS sistemomis sprendžiant tarptautinius ir nacionalinius ginčus, ypač susijusius su interneto rinka, kuri ES sparčiai auga; pažymi, kad taikant AGS sistemas užtikrinama aukštesnio lygio vartotojų teisių apsauga ir skatinamas didesnis vartotojų pasitikėjimas rinka, įmonėmis ir vartotojų teises ginančiomis institucijomis, kurios tampa patrauklesnės, be to, skatinama tarpvalstybinė prekyba ir visų ES rinkos ūkio subjektų gerovė;

30.

ragina sukurti veiksmingą ginčų sprendimo be teismo sistemą, kuri būtų taikoma sprendžiant vartotojų klausimus ir kuri veiktų visoje ES;

31.

siūlo Komisijai į būsimąjį teisėkūros pasiūlymą dėl AGS taikymo ES įtraukti gaires, kuriomis būtų vadovaujamasi taikant Europoje galiojančias AGS sistemas; minėtosios gairės būtų šios:

32.

ragina Komisiją parengti nuostatas dėl tarptautinių vartotojų ginčų koordinavimo siekiant, kad būtų galima lengviau naudotis nacionalinėmis ir įmonių vadovaujamomis AGS sistemomis ir jas koordinuoti;

33.

ragina Komisiją atsižvelgti į tarpvalstybinius vartotojų ginčus elektroninės prekybos srityje ir parengti bei skubiai įgyvendinti daugiakalbę sistemą, kuria naudodamiesi vartotojai galėtų spręsti ginčus internetu; svarbu nepamiršti, kad ši sistema turi atitikti kokybės standartus ir turi būti grindžiama valstybėse narėse jau taikomomis AGS sistemomis;

34.

laikosi nuomonės, kad už vartotojų informavimą bendrai atsako viešosios institucijos, informavimo ir konsultavimo tinklai, reguliavimo institucijos ir vartotojų grupės, ir rekomenduoja kiekvienam ar kiekvienai iš jų atitinkamu lygmeniu įgyvendinti informavimo konkrečiu klausimu skatinimo kampanijas ir susijusius bandomuosius projektus;

35.

kritiškai vertina painią dabartinę Komisijos AGS duomenų bazę; siūlo Komisijai sukurti daugiakalbį Europos AGS interneto portalą, kuris būtų sudarytas esamų duomenų bazių ir tinklų pagrindu ir kuriuo naudodamasis bet kuris vartotojas galėtų gauti informacijos apie tai, kaip AGS sistema veikia, kokie AGS padariniai ir kokios jo teisės bei įsipareigojimai; pabrėžia, kad atsižvelgiant į vartotojų interesus ypač svarbu užtikrinti, kad šiuo interneto portalu būtų patogu naudotis ir kad jis būtų parengtas suprantamai;

36.

pabrėžia, kad vartotojams turi būti sudaryta galimybė internetu gauti visą susijusią informaciją apie AGS, kuri būtų tinkamai išversta į jų kalbą naudojant lengvai prieinamas, nesudėtingas naudoti internetines vertimo programas;

37.

pabrėžia, kad prieš inicijuojant vartotojų ginčą itin svarbu išsamiai informuoti vartotojus apie esamas AGS sistemas ir jų naudą; šiuo atžvilgiu primygtinai atkreipia dėmesį į būtinybę skatinti įmonių ir verslo organizacijų atsakomybės jausmą; mano, kad informuoti vartotojus apie esamas AGS sistemas yra įmonių ir verslo federacijų pareiga; siūlo, kad į visus vartotojams skirtus specialistų parengtus sutartinius dokumentus, taip pat kontaktinius duomenis ir informaciją apie tai, kur reikėtų kreiptis norint taikyti atitinkamą AGS sistemą, būtų įtraukta nuoroda dėl galimybės taikyti AGS; tiesa, taikant šį reikalavimą turėtų būti vengiama papildomų išlaidų ir biurokratinės naštos;

38.

rekomenduoja kaip galimą paskatą įmonėms įdiegti tarpininkavimo sprendžiant vartotojų ginčus kokybės ženklą, kuris būtų siejamas su gairėmis, parengtomis remiantis geriausia patirtimi – taip vartotojai galėtų greitai nustatyti, kurios įmonės tinkamai taiko ADR sistemas; laikosi nuomonės, kad pirmiausia turėtų būti atlikta šio pasiūlymo sąnaudų ir naudos analizė; pabrėžia, kad Komisija turėtų užtikrinti tinkamą ženklo naudojimą ir taikymą;

39.

pažymi, kad reikia pagerinti bendrą informaciją apie teises ir jų vykdymą ir specifinę informaciją apie AGS sistemas, įskaitant jų egzistavimą, veikimą ir vietą; mano, kad informavimo programose taip pat reikėtų nurodyti pagrindinius AGS pasirinkimo privalumus, pavyzdžiui, išlaidas, palyginti su bylos nagrinėjimu teisme, taip pat sėkmingų sprendimų statistiką ir sunaudoto laiko veiksmingumą, palyginti su bylos nagrinėjimu teisme; laikosi nuomonės, kad šios programos visų pirma turėtų būti skirtos piliečiams ir MVĮ; mano, kad AGS veiksmingiausiai įgyvendinamas pasitelkiant tinklus, esančius arti piliečių, ir remiantis bendru darbu su valstybėmis narėmis;

40.

kartu ragina Komisiją nedelsiant pasirūpinti, kad vartotojai ir įmonės būtų geriau informuojami apie esamas teisines priemones, pvz., apie Reglamentą (EB) Nr. 861/2007, nustatantį Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, apie Direktyvą 2008/52/EB dėl tam tikrų tarpininkavimo civilinėse ir komercinėse bylose aspektų ir apie Reglamentą (EB) Nr. 805/2004, sukuriantį neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą; šiuo tikslu siūlo nacionalinėms valdžios institucijoms, teismams, teisininkų asociacijoms ir prekybos rūmams, vartotojų konsultavimo biurams, teisinių išlaidų draudimo bendrovėms ir kitoms kompetentingoms organizacijoms dalyvauti išsamioje informavimo kampanijoje; ragina teikti finansinę paramą šio pobūdžio Europos ir nacionalinėms kampanijoms;

41.

pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse ir toliau labai retai kreipiamasi į nedidelių ieškinių teismus ir kad dar daug reikia nuveikti siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, proceso skaidrumą ir įveikti kalbų barjerą; ragina Komisiją rengiant teisėkūros pasiūlymą dėl AGS taikymo sprendžiant vartotojų klausimus ES ypatingą dėmesį skirti šioms teisinėms institucijoms;

42.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl taikinamojo AGS pobūdžio labiau tikėtina, jog sprendimai bus priimtini abiem šalims, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad taikant AGS pasiektų sprendimų dažniausiai laikomasi; taigi mano, kad kartu su vieša informacija apie AGS reikėtų skelbti ir naujausią susijusią statistiką;

43.

ragina Komisiją bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis imtis informavimo kampanijų, kurių tikslas būtų šviesti vartotojus ir įmones ir išsamiau juos informuoti apie naudojimosi šia sistema naudą;

44.

mano, kad AGS informavimo kampanijos turėtų būti vykdomos bendradarbiaujant su prekybos rūmais, vartotojų grupėmis ir sąžiningos prekybos biurais (arba atitinkamais biurais) siekiant užtikrinti, kad šios kampanijos būtų gerai koordinuotos ir veiksmingos;

45.

mano, kad įmonių informavimas – bendra viešųjų institucijų ir atstovų organizacijų atsakomybė, ir rekomenduoja kiekvienai iš jų atitinkamu lygmeniu įgyvendinti informavimo šiuo konkrečiu klausimu skatinimo kampanijas ir susijusius bandomuosius projektus;

46.

pripažįsta, kad viena iš pagrindinių AGS sistemų taikymo kliūčių yra įmonių nenoras naudoti šias priemones; siūlo prekybos rūmams, konkrečias įmones nacionaliniu ir ES lygmenimis siejančioms organizacijoms ir kitoms profesionalioms tarnyboms taikyti reikalavimą informuoti įmones apie taikomas AGS sistemas ir galimą naudojimosi jomis naudą, taip pat atsižvelgiant į galimybės išvengti ieškinio, įmonės įvaizdžio išsaugojimo aspektus ir pagaliau į galimybę šalims iš naujo užmegzti pasitikėjimu grindžiamus komercinius santykius, kuri neužtikrinama ginčo nagrinėjimo arbitražo tvarka ar teismo nutarties atveju;

47.

ragina Komisiją, remiantis surinktais duomenis ir rimtu poveikio vertinimu bei laikantis geresnių reglamentavimo taisyklių, ištirti galimybes nustatyti minimalius AGS standartus įvairiuose sektoriuose, tuo pat metu plėtojant esamas sistemas ir skatinant valstybes nares ir į sistemas patenkančius sektorius didinti finansavimą, turint omenyje tai, kad AGS, nors ir yra šalims pigi alternatyva, neturi tapti „pigiu teisingumu“;

48.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

8.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 131/9

—

atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos žmogaus teisių konvenciją ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdamas į JT neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos įsigaliojimą Europos Sąjungoje 2011 m. sausio 21 d. pagal 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimą 2010/48/EB dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos sudarymo Europos bendrijos vardu (1),

—

atsižvelgdamas į Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartiją (2),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 2, 10, 19 ir 168 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (3),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas (COM(2008)0426), ir į 2009 m. balandžio 2 d. Europos Parlamento poziciją dėl jos (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 1998 m. birželio 4 d. Tarybos rekomendaciją 98/376/EB dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelių (5),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugpjūčio 26 d. Komisijos komunikatą „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ (COM(2010)0245),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. gegužės 12 d. Komisijos komunikatą „Siekiant Europos be apribojimų žmonėms su negalia“ (COM(2000)0284),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. rugsėjo 25 d. Komisijos komunikatą „e. Europa 2002: viešųjų interneto svetainių ir jų turinio prieinamumas“ (COM(2001)0529),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. gegužės 22 d. Pasaulio sveikatos organizacijos tarptautinę funkcionavimo, negalios ir sveikatos klasifikaciją (Pasaulinės sveikatos asamblėjos (angl. WHA) rezoliucija 54.21),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. lapkričio 30 d. Komisijos komunikatą „Lygios galimybės neįgaliems asmenims: Europos veiksmų planas“ (COM(2003)0650),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. sausio 24 d. Komisijos komunikatą „Siekiant sukurti JT teisiškai įpareigojančią priemonę, skirtą skatinti ir ginti neįgalių žmonių teises ir orumą“ (COM(2003)0016),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. kovo 16 d. Komisijos komunikatą dėl žaliosios knygos „Demografiniai pokyčiai skatina naują kartų vienybę“ (COM(2005)0094),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 26 d. Komisijos komunikatą „Neįgaliųjų padėtis Europos Sąjungoje. 2008–2009 m. Europos veiksmų planas“ (COM(2007)0738),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 16 d. Komisijos komunikatą „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Europos socialinės ir teritorinės sanglaudos bendroji programa“ (COM(2010)0758),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 15 d. Komisijos komunikatą „2010–2020 m. Europos strategija dėl negalios. Tolesnis siekis kurti Europą be kliūčių“ (COM(2010)0636),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 13 d. priimtą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos fakultatyvų protokolą (toliau – fakultatyvus protokolas),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos išvadas „Įtraukties į darbo rinką skatinimas. Atsigavimas iš krizės ir pasirengimas Lisabonos darbotvarkei po 2010 m.“,

—

atsižvelgdamas į peticiją Nr. 1454/2010, kurią pateikė Urzula Weber-Król,

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą dėl 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2006 dėl neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų teisių keliaujant oru veikimo ir poveikio (COM(2011)0166),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimą (Byla C 13/05 dėl Direktyvos 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje — Negalios sąvoka),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 21 d. Tarybos sprendimą 2010/707/ES dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (6),

—

atsižvelgdamas į savo 1988 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl kurčiųjų žmonių gestų kalbų (7),

—

atsižvelgdamas į savo 1989 m. gegužės 26 d. rezoliuciją dėl moterų ir negalios (8),

—

atsižvelgdamas į savo 1992 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją dėl psichinę negalią turinčių žmonių teisių (9),

—

atsižvelgdamas į savo 1995 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl neįgalių žmonių teisių (10),

—

atsižvelgdamas į savo 1996 m. gegužės 9 d. rezoliuciją dėl autizmu sergančių žmonių teisių (11),

—

atsižvelgdamas į savo 1996 m. gruodžio 13 d. rezoliuciją dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelių – neįgalių žmonių teisių (12),

—

atsižvelgdamas į savo 1997 m. balandžio 11 d. rezoliuciją dėl lygių galimybių neįgaliems žmonėms (13),

—

atsižvelgdamas į savo 2003 m. birželio 23 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui „Jungtinių Tautų teisiškai privalomo dokumento, kuriuo siekiama skatinti ir ginti neįgaliųjų teises ir orumą, linkme“ (14),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 12 d. Komisijos komunikatą „Metinė augimo apžvalga. Visapusiško ES atsako į krizę spartinimas“ (COM(2011)0011) ir prie jo pridėtą jungtinės užimtumo ataskaitos projektą,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 19 d. Tarybos sprendimą 2011/308/ES dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (15),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo ES (16),

—

atsižvelgdamas į Europos socialinių partnerių 2010 m. kovo 25 d. sudarytą pagrindų susitarimą dėl įtraukiųjų darbo rinkų,

—

atsižvelgdamas į Tarybos išvadas dėl Europos Sąjungos sveikatos sistemų bendrų vertybių ir principų (2006/C146/01),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 8 d. Tarybos išvadas „Teisingumo ir sveikatos aspektai visų krypčių politikoje. Solidarumas sveikatos srityje“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto ir Peticijų komiteto nuomones (A7-0263/2011),

A.

kadangi kaip visaverčiai piliečiai žmonės su negalia (ir fizine, ir psichosocialine) turi vienodas teises ir neginčijamą teisę į orumą, vienodą požiūrį, nepriklausomą gyvenimo būdą ir visavertį dalyvavimą visuomenės gyvenime,

B.

kadangi daugiau kaip 80 milijonų gyventojų, arba maždaug 16 % visų Europos Sąjungos gyventojų, yra neįgalūs, įskaitant psichinę negalią turinčius asmenis, visų pirma, sergančius autizmu, ir kadangi jų nedarbo rodiklis yra dvigubai aukštesnis nei žmonių, kurie neturi negalios; kadangi neįgalieji priklauso pažeidžiamų asmenų grupei ir jų skurdo lygis yra 70 % didesnis už vidutinį; kadangi neįgaliųjų užimtumo lygis siekia vos apie 45 % ir kadangi kokybiškos darbo vietos užtikrina ekonominį savarankiškumą ir skatina asmeninius laimėjimus; kadangi nedarbas didina skurdo ir socialinės atskirties riziką, nes bent vienas asmuo iš keturių bent kartą gyvenime turi psichinės sveikatos problemų, o vienam iš dešimties jos gali virsti lėtinėmis psichinės sveikatos problemomis, ir kadangi reikia pabrėžti, jog būtina aktyvi ir tikslinga politika kovojant su tokia nesikeičiančia padėtimi; kadangi didesnė skurdo rizika patiriama ne tik dėl dažnai ribotų galimybių įsidarbinti ir mokytis, bet ir dėl dažnai ribotų galimybių gauti sveikatos priežiūros paslaugų ir tinkamą gydymą;

C.

kadangi labiausiai į visuomenės užribį nustumtos grupės patyrė didžiausią krizės poveikį ir kadangi žmonės su negalia yra viena iš labiausiai nuo finansų krizės poveikio nukentėjusių grupių Europoje,

D.

kadangi atitinkami piliečiai nuolat informuoja Peticijų komitetą apie trūkumus įgyvendinant esamą vienodo požiūrio į neįgaliuosius principą;

E.

kadangi žmonės su negalia, kuriems reikia didelės paramos, yra vieni iš labiausiai atskirtų nuo visuomenės, kadangi neįgalios moterys paprastai yra vienos iš pažeidžiamiausių, labiausiai išstumtų į visuomenės užribį, ir patiria diskriminaciją, joms sunku dalyvauti švietimo programose, įsidarbinti ir dalyvauti socialiniame gyvenime,

F.

kadangi strategija „Europa 2020“, kurios tikslas – siekti pažangaus, tvaraus ir integracinio Europos augimo (pagrįsto inovacijomis ir moksliniais tyrimais), bus įgyvendinta sėkmingai tik tuomet, jeigu bus padaryti struktūriniai patobulinimai, susiję su neįgaliųjų judumu ir įtrauktimi,

G.

kadangi šis skaičius artimiausiais metais labai padidės neišvengiamai keičiantis demografinei padėčiai, nes daugiau kaip trečdalis vyresnių negu septyniasdešimt penkerių metų asmenų turi negalių, ribojančių jų galimybes, o daugiau negu 20 % asmenų galimybės labai ribotos,

H.

kadangi Europos Sąjunga oficialiai ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir kadangi ją pasirašė visos 27 ES valstybės narės ir 17 iš jų ją ratifikavo,

I.

kadangi Europos Sąjungos kompetencija apsaugos nuo diskriminacijos dėl negalios srityje šiuo metu gali būti taikoma tik įdarbinimo, profesijos ir profesinio mokymo srityse (2000/78/EB) ir kadangi JTNTK yra mišrus susitarimas, kurį privalo įgyvendinti ES institucijos ir valstybės narės, o šiame pranešime išdėstyti pasiūlymai ir požiūris turėtų būti apsvarstyti ir išnagrinėti būsimame Komisijos pasiūlyme dėl Europos akto dėl prieinamumo,

J.

kadangi neįgaliems asmenims skirta socialinė politika dažnai priskiriama valstybių narių kompetencijai ir todėl yra pagrįsta nacionalinėmis tradicijomis ir paveldu, socialiniais papročiais, ekonominiu šių valstybių išsivystymu ir nepaprastai svarbiu šeimų ir bendrijų vaidmeniu, kai jos padeda neįgaliesiems siekti savarankiškumo ir integruotis į visuomenę,

K.

kadangi negalia yra kintanti sąvoka, priklausanti nuo neįgaliųjų sąveikos su požiūrio ir aplinkos kliūtimis, trukdančiomis jiems vienodu pagrindu su kitais ir išlaikant tokį pat orumą visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime,

L.

kadangi yra stiprus ryšys tarp judumo, negalios ir (socialinės) įtraukties, ypač bendravimo laisvės ir galimybių (įskaitant Brailio ir gestų kalbas bei kitus alternatyvius komunikacijos būdus) ir judėjimo laisvės visose gyvenimo srityse, bei prieigos prie paslaugų; kadangi reikia skatinti visapusišką dalyvavimą visuomenės gyvenime visais aspektais, turint mintyje, kad labai svarbi Bendrijos politika informacijos ir komunikacijos technologijų srityje, taip pat namų robotų ir internetinių komunikacijos sprendimų srityje, ir kad reikia siekti visiško jų prieinamumo skatinant suderintus bendrosios rinkos standartus bei palengvinant šių technologijų platinimą,

M.

kadangi prieiga prie informacijos (Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnis) ir kultūros, kaip nurodyta 2003 m. gegužės 6 d. Tarybos rezoliucijoje dėl kultūros infrastruktūros ir veiklos prieinamumo neįgaliesiems, atlieka pagrindinį vaidmenį intelektualiniame žmogaus vystymesi, įskaitant neįgaliuosius, ir todėl turi tiesioginį poveikį jų užimtumo galimybėms,

N.

kadangi neįgalieji turi teisę į bendruomenėje teikiamas paslaugas, padedančias nepriklausomai gyventi, į asmeninę pagalbą, į ekonominį ir socialinį nepriklausomumą ir visavertį dalyvavimą visuomenės gyvenime ir darbo rinkoje; kadangi, jeigu už pagalbą būtų mokama, tokiai veiklai tektų beveik 50 proc. BVP (Ekonominės veiklos ir socialinės pažangos vertinimo komisija, 2010 m. balandžio 21 d.),

O.

kadangi kliūtys pasiekti visiems siūlomas paslaugas ir prekes yra labai didelės neįgaliems asmenims,

P.

kadangi neįgalūs asmenys kai kuriose valstybėse narėse ir kai kuriuose sektoriuose visą gyvenimą kenčia dėl diskriminacijos, ypač švietimo ir mokymo laikotarpiu, nes anksti neatpažįstami neįgalūs vaikai ir mokiniai ir nesiimama veiksmų, o dėl to vėliau įsidarbinimo galimybės tampa labai ribotos,

Q.

kadangi 16–19 metų amžiaus grupėje mokyklos nelanko 37 % sunkią negalią turinčių asmenų ir 25 % dalinę negalią turinčių asmenų, palyginti su 17 % jokios negalios neturinčių asmenų,

R.

kadangi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kurią ES ratifikavo 2010 m. gruodžio mėn., 24 straipsnyje draudžiama dėl negalios asmenis šalinti iš švietimo sistemos, ir kadangi integracinis švietimas yra veiksmingiausias būdas kovoti su diskriminacija, kurti įtraukties principu grindžiamą visuomenę ir visiems suteikti galimybę mokytis,

S.

kadangi moterys su negalia dažnai patiria dvigubą diskriminaciją ir kadangi šalių vyriausybės gali kovoti su šiuo reiškiniu ir įgyvendinti visose su neįgaliųjų politika susijusiose srityse lyčių aspekto integravimo priemones,

T.

kadangi dėl ekonomikos krizės visiems, o ypač neįgaliesiems, sunku įsidarbinti, o neįgaliųjų nedarbo lygis padidėjo daug labiau ir vis labiau nerimaujama, kad siekiant kontroliuoti darbo pasiūlą didės negalios išmokos,

U.

kadangi žmonių su negalia šeimos nariai diskriminuojami dėl jų ryšių, o paramos šeimoms priemonės savo ruožtu turi teigiamą poveikį visapusiškam ir lygiateisiam asmenų su negalia teisių įgyvendinimui,

V.

kadangi 2007 m. Komisijai pateikta peticija su 1 364 984 parašais, kurioje raginama, kad vykdant bet kurią Europos Sąjungos politiką neįgaliesiems būtų užtikrinama plataus masto apsauga, ir kadangi Komisija iki šiol tinkamai neatsižvelgė į šią teisėtą iniciatyvą,

1.

pabrėžia, kad strategijos „Europa 2020“ tikslo, pagal kurį turi būti pasiektas 75 % 20–64 metų darbingo amžiaus gyventojų užimtumo lygis, niekaip nebus galima įgyvendinti neįtraukus neįgaliųjų;

2.

pabrėžia, kad finansinės išlaidos ir ekonominės investicijos, susijusios su neįgaliais asmenimis, yra ilgalaikė sugrįžtanti investicija į visų gerovę ir tvarią visuomenę, kurioje žmonės gyvena ilgiau ir dirba našiau geresnėmis sąlygomis; šiuo klausimu pabrėžia, kad nepriimtinos griežto viešojo taupymo priemonės, kuriomis nepagrįstai mažinamos lėšos neįgaliesiems teikiamoms paslaugoms arba jų socialinės įtraukties projektams, nes dėl to nebūtų užtikrinamos tam tikros pagrindinės ir nekintamos neįgaliųjų teisės; priešingai, yra įsitikinęs, kad investicijas į šią sritį reikėtų iš esmės padidinti; primena, kad visos Europos Sąjungos sveikatos priežiūros sistemos turėtų būti grindžiamos pagrindinėmis vertybėmis: universalumu, galimybe pasinaudoti aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugomis ir solidarumu;

3.

pastebi, kad finansų krizės, nors dabar jau pastebimi atsigavimo ženklai, metu Europos visuomenė išlaikė vidaus solidarumą; visiškai pripažįsta ir pabrėžia, kad reikia individualizuotų priemonių neįgaliesiems, kuriems, atsižvelgiant į įvairius negalių lygius ir ypatybes, dėl diskriminacijos pavojaus reikalinga netgi dar didesnė parama, remiantis žmogaus teisėmis ir orumu, į kuriuos dažnai neatsižvelgiama, todėl reikia skatinti ir stiprinti neįgaliųjų žmogaus teises ir orumą bei nediskriminavimą Europos visuomenės informuotumo didinimo kampanijomis; pabrėžia, kad reikėtų atsižvelgti į neįgaliųjų poreikius pagal specifines jų reikmes, kad būtų galima rasti tinkamus sprendimus visais mokymosi ir profesinio gyvenimo etapais;

4.

pabrėžia naujos 2010–2020 m. Europos strategijos dėl negalios tikslų svarbą ir ypač ragina nustatyti patikimais duomenimis grindžiamus išsamesnius veiksmus visais valdymo lygmenimis; mano, kad reikėtų laikytis principo „niekas nėra sprendžiama apie neįgaliuosius be jų pačių“, t.y. neįgalius asmenis reikia įtraukti į visas priemones ir sprendimus, kurie su jais susiję;

5.

apgailestauja, kad Komisijos komunikate dėl Europos strategijos dėl negalios nėra integruotos lyčių perspektyvos ar atskiro skyriaus apie politiką, susijusią su lytims būdinga negalia, nors neįgalios moterys dažnai yra nepalankesnėje padėtyje nei neįgalūs vyrai ir dažniau nukenčia nuo skurdo ir socialinės atskirties; ragina Komisiją ir valstybes nares 2010–2020 m. Europos strategijoje dėl negalios atsižvelgti į lyčių aspektus;

6.

pabrėžia, kad reikia naujo veiksmingo požiūrio į negalią, pradedant Europos tarybos negalios klausimais, kuri reguliariai susitiktų ir kurioje aktyviai dalyvautų Europos Parlamentas ir neįgaliųjų asmenų organizacijų atstovai, taip pat nacionalinės darbo grupės, įsteigimu siekiant veiksmingesnių priemonių, kuriomis būtų koordinuojamas, prižiūrimas ir vertinamas Europos strategijos dėl negalios įgyvendinimas vykdant Komisijos ir valstybių narių programas ir strategijas pagal subsidiarumo principą;

7.

primena, kad tvari visuomenė, kurioje žmonės ilgiau gyvena būdami geros sveikatos, taip pat turėtų lemti miestų ir bendrųjų erdvių projektavimo patobulinimus, prekių ir paslaugų prieinamumo pagerinimą, įskaitant vienodą prieigą prie naujų informacinių ir ryšių technologijų, kad pagerėtų neįgaliųjų gyvenimo kokybė ir būtų išvengta jų socialinės atskirties;

8.

ragina visapusiškai gerbti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir remti tinkamumo visiems ir universalumo principus; pripažįsta Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų pastangas teisėkūros srityje, kuriomis siekiama sustiprinti visapusišką neįgaliųjų integraciją į visuomenę, tačiau mano, kad pastangų reikėtų dar daugiau;

9.

ypač pabrėžia būtinybę užtikrinti visapusišką pagarbą Vaiko teisių konvencijoje nustatytoms neįgalių vaikų teisėms, įskaitant teisę į žaidimą, išsilavinimą, dalyvavimą bendruomenės gyvenime, įskaitant kultūrinį gyvenimą ir menus, asmeninę padėtį atitinkančią medikų pagalbą, laisvę ieškoti informacijos ir idėjų bei jas gauti; ypač pažymi, kad konvencijos 23 straipsnyje pripažinta neįgalių vaikų teisė gyventi pilnavertį ir prideramą gyvenimą, kuris garantuotų jų orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje ir reikalaujama, kad tokiems vaikams būtų sudaryta veiksminga galimybė gauti išsilavinimą, profesinį parengimą, būti medicinos darbuotojų aptarnaujamiems, atstatyti sveikatą, pasirengti darbinei veiklai ir poilsiauti taip, kad jie kuo labiau įsitrauktų į socialinį gyvenimą, galėtų ugdyti savo asmenybę ir bręsti kultūriniu bei dvasiniu požiūriu;

10.

ragina veiksmingai integruoti negalią į visą „Europa 2020“ strategiją ir pavyzdines jos iniciatyvas, įskaitant Inovacijų sąjungą, kuriose nėra nuorodų į negalią;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis neįgalių asmenų toliau kenčia dėl diskriminacijos, patiriamos nepripažįstant jų lygių teisių prieš įstatymą ir teisingumą, ir ragina valstybes nares ištaisyti šiuos trūkumus, įskaitant veiksmingą asmenų su negalia prieigą prie teisingumo, tinkamą mokymą dirbantiems teisingumo srityje, pvz., policijos ir kalėjimų pareigūnams, ir pabrėžia lygiateisio dalyvavimo politiniame ir visuomenės gyvenime, įskaitant teisę balsuoti, kandidatuoti rinkimuose ir eiti pareigas, užtikrinimo svarbą pagal JTNTK 29 straipsnį, kadangi pagal atitinkamų NVO ir rinkimų ekspertų vertinimus tik labai mažas neįgaliųjų procentas gali dalyvauti rinkimuose;

12.

mano, kad prekių ir paslaugų, įskaitant aktualią ir prieinamą informaciją apie jas, įsigijimo klausimu turėtų būti numatyti tinkami (internetiniai) pirkimo sprendimai ir sukurtos prekės ir paslaugos, kurių prieinamumas būtų užtikrintas ilgą laiką; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia, jog neįgaliesiems skirti produktai būtų patvirtinti ne tik pagal Europos, bet ir pagal pasaulinius standartus; ragina Komisiją imtis tolesnių deramų priemonių universalaus naudojimo prekių ir paslaugų plėtotei ir prieinamumui skatinti, kaip įtvirtinta JTNTK 29 straipsnyje, įskaitant keitimąsi geriausia patirtimi;

13.

pabrėžia, jog, kaip nurodyta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, iš daugelio tyrimų matyti, kad neįgalios moterys patiria dvigubą diskriminaciją – ir dėl lyties, ir dėl negalios; kadangi šiuo klausimu beveik visiškai nėra priimtų priemonių, ragina Komisiją padaryti specialią nuostatą dėl neįgalių moterų socialinės apsaugos sistemų;

14.

pabrėžia, kad žmonėms su psichine negalia ir intelekto sutrikimais kyla ypač didelis pavojus patirti priekabiavimą ir smurtą; ragina valstybes nares nustatyti išplėtotą kontrolės mechanizmą paslaugoms ir teisinei nukentėjusiųjų apsaugai teikti, kad būtų užtikrinta pagarba globos įstaigose gyvenančių asmenų žmogaus teisėms ir laisvėms, ypač neįgalioms moterims ir neįgaliems vaikams; ragina Europos lyčių lygybės institutą atlikti neįgalių mergaičių ir moterų padėties smurto aspektu tyrimus; pabrėžia būtinybę imtis priemonių ir veiksmų, kad būtų panaikinta dviguba moterų diskriminacija ir skatinama visiška teisių ir galimybių lygybė; ragina Europos Komisiją ir valstybes nares imtis aktyvių ir veiksmingų veiksmų, kuriais būtų remiamas ir skatinamas perėjimas nuo institucinės prie bendruomeninės priežiūros, veiksmingai panaudojant ES finansavimo galimybes, pvz., priemonę „Progress“, skirtas visuomenės informuotumui apie neįgaliųjų, gyvenančių globos įstaigose, padėtį didinti; ragina valstybes nares garantuoti nuo smurto nukentėjusioms neįgalioms moterims prioritetinę teisę į socialinį būstą, dotacijas namų aplinkai pritaikyti, paramą namuose ir viešąsias paslaugas, teikiamas smurto dėl lyties atveju;

15.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų būti skatinamos žymiai daugiau dėmesio skirti socialiniams neįgalumo aspektams; mano, jog būtina sąlyga, kad asmuo galėtų naudotis pilietinėmis teisėmis, – sukurti teisinį pagrindą sprendimų priėmimo pagalbos mechanizmui; ragina valstybes nares kiek įmanoma labiau skatinti tokių formų pagalbą, kaip asmeninė pagalba ir kitos paslaugos, kurios padėtų savarankiškai gyventi, siekiant kuo labiau sumažinti bendrą globos įstaigose apimtį ir teikti pirmenybę kitų formų globai; ragina Komisiją atlikti išsamų šių reiškinių tyrimą ir didinti visuomenės informuotumą; pabrėžia savanorių teikiamos paramos neįgaliesiems vaidmenį ir ragina Komisiją ir valstybes nares tęsti ir gerinti tokiam darbui skirtas iniciatyvas ir paramos programas.

16.

pabrėžia, kaip svarbu garantuoti ir užtikrinti vienodą galimybę gauti viešąją informaciją, ypač apie viešąjį gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių valdymą, kaip numatyta JTNTK 21 straipsnyje;

17.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis būtinų priemonių, skirtų pasirengti gaivalinėmis ir dėl žmonių aplaidumo kylančiomis nelaimėmis, ir ypatingą dėmesį skirti tam, kad neįgaliesiems būtų pateikta reikiama, naudinga informacija prieinama forma, be kita ko, vykdant naudingų ir tinkamų tarptautinių pavyzdžių sklaidą;

18.

pabrėžia, jog reikia imtis veiksmų nacionaliniu ir Europos lygmenimis, siekiant skatinti perėjimą nuo globos įstaigose prie globos bendruomenėse, panaudojant struktūrinius fondus, taip pat priemones, skirtas visuomenės informuotumui apie neįgaliųjų, gyvenančių globos įstaigose, padėtį didinti;

19.

pabrėžia, kad šiuo metu trūksta nuoseklių pagal lytį suskirstytų duomenų negalios klausimais ir apie su neįgalumu susijusias paslaugas valstybėse narėse, įskaitant konkrečius rodiklius ir informaciją apie globos namų skaičių ir kokybę, arba tų duomenų labai mažai, ir kad Eurostatas turėtų pateikti daugiau metinių pagal lytį suskirstytų duomenų apie neįgaliuosius ir juos globojančius asmenis;

20.

išreiškia nusivylimą tuo, kad renkant duomenis ir konsultacijose trūksta skaidrumo ir dalyvauja mažai žmonių su negalia, ir mano, kad Europos Komisija turėtų skatinti neįgaliųjų dalyvavimą konsultacijų procedūrose, kurios, remiantis NVO patirtimi, turi būti visapusiškai prieinamos, parengtos taip, kad būtų galima pateikti konkrečias pastabas, ir kartu su jomis turi būti rengiamos veiksmingos informacinės kampanijos; pabrėžia, kad tik 336 pilietinės visuomenės atsakymai į Komisijos konsultaciją internetu, kuri 2009 m. buvo surengta pagrindinėje Komisijos konsultacijų interneto svetainėje, rodo, kad informacinės kampanijos nepasiekė tikslinių grupių ir kad internetinė priemonė nebuvo prieinama akliesiems, naudojantiems ekranų skaitytuvus; ragina valstybes nares užtikrinti, kad žmonės su negalia ir jų organizacijos būtų visais lygmenimis įtraukti į visus įgyvendinimo procesus (kaip išdėstyta JTNTK 33 straipsnyje);

21.

ragina Komisiją paspartinti valstybių narių stebėjimo, bendradarbiavimo, taip pat keitimosi gerąja patirtimi procesą, ypač palyginamų pagal lytį suskirstytų duomenų ir pažangos rodiklių rinkimo aspektu, kad būtų pasiekti ir nacionaliniu, ir Bendrijos lygmenimis nustatyti tikslai; pabrėžia, kad matavimai turėtų būti grindžiami neįgaliųjų poreikiais, o ne tik medicininiais aspektais, turėtų būti įtraukti ir socialiniai, užimtumo ir aplinkos aspektai; tuo pačiu metu pabrėžia, jog svarbu koordinuoti kovą su piktnaudžiavimu ir naudojimusi apsimestine negalia;

22.

primena, kad registruojant žmones su negalia paslaugoms ir paramai iš valstybės biudžeto neturi būti pažeidžiamos jų žmogaus teisės ir privatumas – jie neturi būti stigmatizuojami;

23.

pabrėžia, kad demografiniai pokyčiai turėtų nulemti tai, kad pagyvenusių žmonių su negalia vis daugės, kadangi vis daugiau žmonių susidurs su negalia, nes žmonės gyvena ilgiau, todėl vis didės paslaugų ir sprendimų, naudingų tiek neįgaliems žmonėms, neatsižvelgiant į jų amžių, tiek pagyvenusiems žmonėms su negalia ar be jos, plėtojimo ir kūrimo poreikis;

24.

skatina šių dviejų visuomenės grupių bendrumą, kad būtų galima prisidėti prie novatoriško augimo, taip pat grindžiamo užimtumu ir socialine plėtra valstybėse narėse, ir kad būtų galima patenkinti naujus poreikius, kuriuos lemia visuomenės senėjimas ir demografiniai pokyčiai;

25.

ragina Komisiją stiprinti tiek sankcijas, tiek teigiamas paskatas valstybėms narėms, kad jos įgyvendintų Reglamento (EB) Nr. 1083/2006 16 straipsnį ir laikytųsi teisiškai privalomų jo reikalavimų; ragina Komisiją įtvirtinti nediskriminavimo ir prieinamumo nuostatas būsimoje 2014–2020 m. sanglaudos politikoje, stebėti ir vertinti tinkamą Europos finansavimo programų įgyvendinimą ir Europos fondų panaudojimą;

26.

ragina Komisiją skatinti naudoti Europos struktūrinius fondus, ypač Europos regioninės plėtros fondą, kad Europos lėšomis būtų gerinamas prekių ir paslaugų prieinamumas ir žmogaus sukurta aplinka;

27.

pripažįsta, kad laisvas judėjimas yra pagrindinė teisė Europos Sąjungoje; pabrėžia, kad ji teigiamai veikia gyvenimo kokybę ir neįgalių asmenų bei jų šeimų narių dalyvavimą visuomenės gyvenime ir darbo rinkoje, ypač atsižvelgiant į geresnį sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, didesnį dėmesį negalią sukeliančiomis lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms, siekiant visoje Europos Sąjungoje sumažinti sveikatos priežiūros nelygybę;

28.

pažymi, kad Europoje, skatinančioje savo piliečių lygybę ir laisvą judėjimą savo teritorijoje, neįgaliųjų teisės įvairiose valstybėse narėse yra nevienodos;

29.

pabrėžia, kad prieinamas transportas žmonėms su negalia sudaro sąlygas lengviau dalyvauti darbo rinkoje ir todėl padeda kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi;

30.

ragina Komisiją ir valstybes nares sparčiau gerinti paslaugų prieinamumą įvairiomis strategijomis, kuriomis būtų panaikinamos kliūtys naudotis tokiomis technologijomis, įskaitant jų kainų mažinimą, ir vykdyti „Europa 2020“ pavyzdines iniciatyvas siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus;

31.

primena, kad judumas – tai pagrindinis Europos užimtumo strategijos klausimas ir kad dar yra labai daug konkrečių kliūčių, neleidžiančių užtikrinti oraus ir nepriklausomo neįgaliųjų gyvenimo Europos Sąjungoje, ypač išmokų ir pagalbos perkeliamumo, prieigos prie įrenginių ar būtinos asmeninės pagalbos srityse;

32.

pabrėžiama, kad neįgalus asmuo pagal Direktyvą dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (2011/24/ES) turi teisę į gydymą kitoje valstybėje ir kad jam turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos gauti sveikatos priežiūros paslaugas bet kurioje ES valstybėje, ypač jei reikia labai specializuotos pagalbos;

33.

ragina geriau ir abipusiškai pripažinti neįgalumo statusą visose valstybėse narėse; ragina valstybes nares keistis gerąja patirtimi siekiant panaikinti nacionalinių neįgalumo lygio vertinimo sistemų neatitikimus visoje ES, kad būtų užtikrintas geresnis žmonių su negalia judumas;

34.

pabrėžia, jog reikia siekti, kad valstybės narės savo socialinės apsaugos sistemose ir žmonėms išeinant į pensiją pripažintų nemokamai neįgalius asmenis prižiūrinčių asmenų, paprastai moterų, indėlį, dalyvavimą ir neapmokamą darbą; pabrėžia, kad šioms moterims reikėtų skirti ypatingą dėmesį;

35.

pripažįsta 1998 m. birželio 4 d. Tarybos rekomendacijos 98/376/EB dėl neįgalių asmenų automobilių statymo kortelių, kurioje teigiama, kad ši kortelė turėtų būti vienos standartinės formos ir turėtų būti pripažįstama visose valstybėse narėse siekiant, kad jos turėtojui būtų lengviau naudotis automobiliu, svarbą ir pastebi, kad suvienodinta ES chartija dėl keliaujančiųjų teisių ir vairuotojo pažymėjimo bei visų kitų leidimų ar dokumentų, kurių gali prireikti judumui tarp valstybių narių palengvinti, gavimas ir pratęsimas yra būtini neįgalių asmenų įtraukčiai į visuomenę visose valstybėse narėse; pripažįsta, kad novatoriškos nemokamų komunikacijos priemonių akliesiems ir kurtiesiems formos, pvz., prieinamos informacinės paslaugos, visų pirma internetinės paslaugos, taip pat būtinos, kad jie galėtų visapusiškai naudotis savo teisėmis; į tai įeina lengvai perskaitomos versijos, skirtos kognityvinių ir intelektinių negalių turintiems žmonėms; ragina mažinti judėjimo laisvės kliūtis žmonėms su negalia patvirtinant Europos judumo kortelę, grindžiamą valstybių narių abipusiu neįgaliųjų kortelių, išmokų ir privilegijų pripažinimu, kad neįgaliesiems būtų lengviau studijuoti, dirbti ir keliauti, taip pat šiuo tikslu panaudoti atvirojo bendradarbiavimo metodo sistemą; ragina sukurti informatyvesnę Komisijos interneto svetainę, skirtą neįgaliesiems, kurioje būtų paaiškintos jų teisės ir pateikiama papildoma konkreti informacija apie keliavimą;

36.

ragina Komisiją ir valstybes nares priimti priemones, būtinas siekiant skatinti neįgaliųjų galimybes be fizinių kliūčių patekti į darbo ir gyvenamąsias vietas, kuriomis būtų padedama jiems integruotis į darbo veiklą;

37.

pabrėžia, kad novatoriška ir žiniomis grindžiama ekonomika negali plėtotis neturėdama neįgaliesiems prieinamų privalomais teisės aktais reglamentuojamų turinio ir formų, pvz., akliesiems prieinamų interneto tinklalapių ir subtitruoto turinio kurtiesiems, įskaitant žiniasklaidos paslaugas, internetines paslaugas žmonėms, kurie naudojasi gestų kalbomis, išmaniųjų telefonų programų ir viešosios erdvės taktilinių bei garsinių pagalbinių priemonių;

38.

ragina Komisiją ir valstybes nares taikyti dvikryptį metodą, kai privalomi teisės aktai ir standartai laikomi papildomomis priemonėmis, kurių reikia prieinamumui įgyvendinti; pabrėžia, kad teisės aktuose turėtų būti nustatyta sistema, kuri būtų tvari atsižvelgiant į greitą IKT sektoriaus plėtrą; pažymi, kad standartai turėtų būti nuolat vystomos priemonės, kuriomis būtų galima užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą;

39.

žino, kad nėra lygiateisės prieigos prie sveikatos priežiūros paslaugų, įskaitant galimybę gauti informacijos apie sveikatą ir sveikatos priežiūrą, ir ragina Europos Komisiją paspartinti rekomendacijų, kuriomis bus remiamos vienodos galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir informaciją apie sveikatą ir sveikatos priežiūrą, rengimą;

40.

pabrėžia, kad norint neįgaliuosius aktyviai įtraukti į visas socialinio gyvenimo sritis reikia stengtis žmonėms su psichine negalia pateikti komunikacijos sprendimus (pvz., lengvai skaitomas interneto svetaines), o žmonėms su sudėtingais komunikacijos poreikiais sudaryti galimybę naudoti patobulintus (garsą ar vaizdą padidinančius) ir alternatyvius komunikacijos būdus;

41.

ragina valstybes nares, padedant Komisijai, skatinti neįgaliųjų integraciją ir pripažinimą visuomenėje, gerinant jų prieigą prie sporto, laisvalaikio ir kultūros infrastruktūros ir veiklos rūšių, įskaitant valstybių narių tarpusavio kultūros medžiagos, prieinamos turintiems regėjimo sutrikimų, populiarinimą ir mainus pagal 2003 m. gegužės 6 d. Tarybos rezoliuciją dėl kultūros infrastruktūros ir kultūrinės veiklos prieinamumo neįgaliesiems (17);

42.

ragina valstybes nares ištaisyti prieinamumą įtvirtinančių teisės aktų trūkumus, ypač susijusius su viešuoju transportu, keleivių teises reglamentuojančius teisės aktus, įskaitant susijusius su judriosios įrangos apgadinimu ir elektroninių informacijos ir ryšių sistemų paslaugomis, taip pat taisykles, skirtas viešajai žmogaus sukurtai aplinkai ir paslaugoms;

43.

mano, kad vienodos galimybės negali reikšti tų pačių sąlygų ir aplinkybių žmonėms su skirtingais poreikiais, todėl mano, kad įvairią negalią turintys žmonės turėtų turėti galimybę naudotis pakankamomis priemonėmis, kad galėtų įsigyti prekių ir paslaugų, taip sukuriant tikrai vienodas galimybes;

44.

dar kartą patvirtina, kad asmenims su negalia reikia užtikrinti visuotines, veiksmingas, nediskriminacines galimybes gauti socialinę apsaugą, socialinių privilegijų, sveikatos apsaugą, švietimą, taip pat visuomenei prieinamų prekių ir paslaugų pasiūlą, įskaitant būstą, telekomunikacijas ir elektroninius ryšius, informaciją, įskaitant prieinama forma teikiamą informaciją, finansines paslaugas, kultūrą ir laisvalaikį, visuomenei atvirus pastatus, transporto rūšis ir kitas viešąsias sritis bei infrastruktūrą;

45.

pabrėžia, kad įtrauktis į darbo veiklą ir ekonominis nepriklausomumas yra labai svarbūs neįgaliųjų socialinės integracijos veiksniai;

46.

dar kartą patvirtina, kad gaminiai, prekės ir paslaugos, įskaitant jų modifikuotas versijas, turėtų būti nediskriminaciniai ir todėl jie negali neįgaliesiems kainuoti brangiau;

47.

mano, kad MVĮ nepaprastai svarbios neįgalių asmenų užimtumo galimybėms, nes jos turi galimybių sukurti darbo aplinką, tinkamą neįgaliųjų asmeniniam ir profesiniam potencialui vystyti; todėl pabrėžia, kad MVĮ turėtų būti suteikta ne tik išsami informacija apie palengvinimo ir paramos priemones, susijusias su asmenų, kuriems taikoma apsauga, įdarbinimu, bet ir visa aktuali informacija apie technologijas ir studijų programas, kurios padeda neįgaliesiems tapti savarankiškais ir aktyviais specialistais;

48.

pabrėžia išskirtinę neįgaliųjų įdarbinimo įprastoje darbo rinkoje reikšmę, žino, kad labai reikia lankstesnių teisinių formų darbo santykių, pabrėžiant modernias darbuotojo ir darbdavio santykių formas, ir ragina Komisiją ir valstybių narių vyriausybes patvirtinti teisines ir finansines priemones, kuriomis būtų veiksmingai skatinamas neįgaliųjų įdarbinimas;

49.

ragina valstybes nares tobulinti ir derinti aktyvaus užimtumo politiką, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos ne tik patekti į darbo rinką, bet ir išsilaikyti joje; siūlo diegti iniciatyvas, pritaikytas prie poreikių pagal negalios tipą, įskaitant planus ir profesinį orientavimą, kai tokių poreikių turintys asmenys užsiregistruoja šiuo tikslu įsteigtose tarnybose;

50.

pabrėžia, kad taip pat vertėtų nepalikti neįgaliųjų ir remti visus žmones su įvairia negalia visais jų gyvenimo etapais, įdarbinant juos globojamose dirbtuvėse ir integruotose darbo vietose, perėjimo prie atviros darbo rinkos laikotarpiu suteikiant jiems tinkamas sąlygas, ir mano, kad nepagrįstas atsisakymas suteikti tinkamas sąlygas (Direktyvos 2000/78/EB 5 straipsnis) turėtų būti laikomas diskriminacija pagal JTNTK 2 straipsnį; pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse globojamos dirbtuvės ir kvotos gali būti panaudotos kaip perėjimo prie atviros darbo rinkos priemonės, suteikiant neįgaliesiems specialias sąlygas ir aprūpinant personalu, kuris apmokytas tenkinti jų poreikius; pabrėžia, kad didelėse įmonėse turėtų būti palankiai žiūrima į neįgaliųjų atstovus ir leidžiama jiems išsakyti savo nuomonę, tai pat turėtų būti stiprinamas glaudesnis atitinkamų vietos NVO ir MVĮ bendradarbiavimas; pabrėžia, kad turėtų būti remiami asmeniniai padėjėjai, jei jų reikia, nes tai žymiai pagerintų neįgaliųjų galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje;

51.

pabrėžia, kokios svarbios perėjimo programos, kuriomis pirmiausia suteikiamos galimybės dirbti, pradedant nuo globojamų dirbtuvių ir laipsniškai pereinant prie atviros darbo rinkos, ir, antra, įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ sukuriama lankstesnė perėjimo nuo profesinės reabilitacijos prie kitų užimtumo formų sistema;

52.

ragina valstybes nares konsoliduoti ir gerinti aktyvią užimtumo politiką, vykdomą siekiant integruoti neįgaliuosius darbo vietoje ir padidinti atsakingų nacionalinių institucijų veiklos efektyvumą;

53.

atkreipia dėmesį, kad pirmiausia valstybės narės turėtų kuo greičiau pritarti pasiūlymui dėl Tarybos direktyvos, kuria įgyvendinamas vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos, principas (COM(2008)0426), ir jį patvirtinti; ragina Komisiją ir toliau remti techninių kliūčių Taryboje įveikimą, kad būtų greitai susitarta; pažymi, kad kovos su diskriminacija politika yra svarbiausia siekiant skatinti neįgaliųjų socialinę įtrauktį ir užimtumą;

54.

ragina peržiūrėti Europos viešojo pirkimo teisės aktus, kad, siekiant skatinti socialinę įtrauktį, inovacijas ir prieinamumą žmonėms su negalia, prieinamumo reikalavimai taptų privalomi taikant atrankos kriterijus;

55.

pabrėžia, kad, nors įvairiose valstybėse narėse yra skirtumų, dauguma socialinės apsaugos sistemų nepakankamai lanksčios ir pagal jas asmenys negali gauti socialinių išmokų, kurios padėtų jiems išsilaikyti darbo rinkoje; ragina peržiūrėti tokias socialinės apsaugos sistemas, kad jos taptų veiksmingesnės ir kad dalinę negalią turintys asmenys, gaunantys išmokas, galėtų išsilaikyti darbo rinkoje;

56.

primena, kad pati Komisija savo komunikate dėl Europos strategijos dėl negalios reiškia susirūpinimą mažu subtitrų ir įgarsinimo prieinamumu Europos Sąjungos televizijos kanaluose; itin pabrėžia tai, kad kurčiųjų ir klausos sutrikimų turinčių asmenų organizacijos, padedant Europos Parlamentui, Europos Sąjungoje keletą metų vykdė europinę kampaniją platesniam televizijos programų subtitravimo prieinamumui užtikrinti; ragina uoliau įgyvendinti Direktyvoje 2007/65/EB numatytą valstybių narių pareigą skatinti transliuotojus užtikrinti didesnį žiniasklaidos paslaugų prieinamumą žmonėms su klausos ar regėjimo negalia; ragina Komisiją numatyti specialias finansavimo galimybes visuomeniniams ir privatiems transliuotojams, siekiant jiems padėti padengti jų programų subtitravimo ir įgarsinimo įdiegimo išlaidas;

57.

mano, kad neįgaliųjų užimtumo lygis visoje Europoje yra apgailėtinai mažas, ir primena Europos institucijoms, kad strategijos „Europa 2020“ tikslai negalės būti pasiekti, jei tokių žmonių padėtis nepagerės; todėl visuomenė turi būti supažindinama su negalios reiškiniu ir turi jį priimti, įskaitant ikimokyklinio ir pradinio ugdymo lygmeniu;

58.

tvirtina, kad dabartinės švietimo ir mokymo sistemos nepakankamos, siekiant išvengti didelio mokyklos nelankančių neįgaliųjų skaičiaus, be papildomos viešosios politikos, pagal kurią būtų siūloma mokymosi pagalba, nes su strategijos „Europa 2020“ tikslu susietas skaičius rodo nelankančių mokyklos skaičiaus sumažinimą iki mažiau nei 10 proc., ir pabrėžia, kad mokyklos nelankymas lemia dideles neįgaliųjų socialines ir užimtumo kliūtis ir iš to kylantį skurdą, ypač dabartinės ekonomikos krizės metu; atsižvelgdamas į didelį mokyklos nelankančių neįgaliųjų skaičių ir 2010 m. gegužės 11 d. Tarybos išvadas dėl švietimo ir mokymo socialinės dimensijos, pabrėžia, kad reikia investuoti į ir skatinti veiksmingas (įskaitant alternatyvias) švietimo ir (profesinio) mokymo programas, kurios būtų pritaikytos neįgaliųjų poreikiams, ypatybėms ir gebėjimams, ir pažymi, kad tam reikia pakankamo skaičiaus kvalifikuotų ir motyvuotų specialistų, galinčių dirbti patikimose ir tinkamose programose, tai pat prieinamų tokių programų visose profesinio lavinimo ir mokymo programose ir aukštojo mokslo įstaigose, įskaitant papildomas programas neįgaliesiems, siekiant kovoti su neigiamomis nuostatomis prieš neįgalius vaikus ir siekiant, kad jie įgytų kvalifikaciją, tinkamą šiuolaikiškai ir atvirai darbo rinkai; ragina valstybes nares ir Komisiją neįgaliems asmenims sudaryti geresnes galimybes gauti informaciją apie esamas judumo ir švietimo programas, taip pat lygias galimybes dalyvauti mokymosi visą gyvenimą programose; pažymi, kad tokiu atveju reikia, jog į strategiją „Europa 2020“ ir jos pavyzdines iniciatyvas būtų integruotas nediskriminavimo aspektas, kad būtų laikomasi JTNTK 24 straipsnio;

59.

patvirtina, kad ypatingą dėmesį reikėtų skirti integruojančiam švietimui, visų pirma akredituojant svarbesnį patirtinį mokymąsi, ir kad todėl jis turėtų būti pabrėžiamas Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokslo strateginėje veiklos programoje („ET 2020“) ir strategijos „Europa 2020“ naujų įgūdžių ir darbo pavyzdinėje iniciatyvoje; be to, pažymi, kad reikia naujų ir tinkamų gairių ir tinkamo IT naudojimo mokyklose ir namuose, teikiant asmeninę ir pritaikytą pagalbą;

60.

pabrėžia, kad visiems vaikams, įskaitant vaikus su negalia, turi būti užtikrinta teisė į visuotinį visų švietimo sektorių ir lygių prieinamumą visose institucijose; ragina Komisiją ir valstybes nares aktyviau teikti bendrąją informaciją šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, kuri apimtų ankstyvą atpažinimą ir paramą bei galimus jų specialiųjų poreikių patenkinimo būdus; pabrėžia, kad labai svarbi viešoji parama neįgaliųjų šeimoms, kurią sudaro finansinė pagalba (įskaitant vaikų priežiūros paslaugas), sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, psichologinė pagalba ir dalijimasis žiniomis, taip pat lankstesnės darbo valandos tėvams (vienam iš jų), auginantiems neįgalius vaikus; todėl ragina valstybes nares steigti specialias ir prieinamas tarnybas, kuriose būtų galima gauti informaciją ir patarimų administraciniais klausimais; ragina valstybes nares remti neįgaliųjų šeimas ir nacionalinių sveikatos sistemų specialistus ir pateikti tikslingas informavimo ir mokymo priemones bei įtraukti pacientų organizacijas į sprendimų priėmimo ir stebėjimo procesus;

61.

pabrėžia, kad darbdaviai turėtų leisti žmonėms su negalia įsidarbinti, jei jie turi kvalifikaciją, ir kilti karjeros laiptais, taip pat jiems padėti mokymais;

62.

pabrėžia, kad reikia skatinti integruotus mokymo ir darbo projektus, kurie padėtų negalią turintiems jaunuoliams nedelsiant ir tiesiogiai pereiti nuo mokymo prie darbo veiklos;

63.

pabrėžia, kad turėtų būti rūpinamasi ir tokiais neįgalių jaunuolių neformalaus mokymo ir mokymosi aspektais kaip, pvz., socialiniai santykiai, žiniasklaidos priemonės (kur turėtų būti vis labiau išvystytas prieinamumas, įskaitant subtitravimo ir įgarsinimo sistemas), sportas, laisvalaikis ir veikla atvirame ore, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko ir jaunuolio specialius poreikius; pabrėžia, kad tai ne tik sveikam kiekvieno asmens vystymuisi būtinos priemonės, bet ir nekintamos JT pripažintos teisės;

64.

pabrėžia, kad mokymasis visą gyvenimą – itin svarbus būdas remti ir stiprinti žmonių su negalia gebėjimą prisitaikyti ir tęsti darbą, ir kad jis itin aktualus žmonėms, kurie dirbdami tampa neįgaliais, o ypač žmonėms, kuriems vystosi negalią sukelianti liga;

65.

ragina Komisiją ir valstybes nares remti arba diegti reabilitacijos paslaugas sveikatos, švietimo, profesinio rengimo, užimtumo srityse, savarankiškam gyvenimui, susisiekimui skirtas priemones ir pan., kurios būtų veiksmingesnės ir labiau sąveikaujančios; jos turi būti ne tik prižiūrimos ir individualiai pritaikomos, bet ir turi padėti planuoti ilgalaikį biudžetą ir vystymąsi;

66.

mano, kad turi būti sustiprinta finansinė parama žmonių su negalia organizacijoms; primygtinai ragina, kad, atsižvelgiant į visiems žinomus tokių organizacijų finansinius sunkumus, jų bendro finansavimo norma turėtų būti ne mažesnė kaip 10 %. jų pateikiamų projektų vertės;

67.

pabrėžia, kad savanoriška įmonių socialinė atsakomybė taip pat galėtų teigiamai veikti neįgalių asmenų padėtį; ragina įdiegti, ypač panaudojant ES fondus ir programavimą, pagalbą ir subsidijas neįgalius darbuotojus į darbą priimantiems įmonėms ir asmenims, kurios būtų įvairios ir priklausytų nuo sutarties tipo; ragina dalyvius ir suinteresuotuosius subjektus remti ir taikyti gerus veiklos pavyzdžius šioje srityje, ypač susijusius su moterimis, kurios turi neįgalių vaikų;

68.

dar kartą patvirtina, kad turėtų būti vykdomas ES institucijų ir valstybių narių valstybės tarnautojų mokymas apie neįgalių asmenų priėmimą ir informavimą ir kad prieigą prie viešųjų teisinių dokumentų ir procedūrų turėtų palengvinti konkretūs veiksmai; ragina ES institucijas rodyti pavyzdį ir įdarbinti neįgaliuosius ir primygtinai ragina valstybes nares taip pat įgyvendinti šią strategiją;

69.

pabrėžia, kad vykdant savarankiško verslo skatinimo ir paramos šiam verslui politiką turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio tam, kaip integruoti neįgaliuosius į darbo rinką ir į ekonominę veiklą, nes ši integracija yra lanksti priemonė ir daugeliu atvejų jiems leidžia įveikti apribojimus ir kliūtis, kylančias darbo vietose; ragina valstybes nares taikyti tinkamesnės ir veiksmingesnės pagalbos savarankiškam verslui politiką, skirtą šiai visuomenės daliai;

70.

ragina Komisiją veiksmingiau pristatyti prieinamumo naudą, integruoti visiems tinkamos aplinkos be kliūčių kūrimo sąnaudas ir išlaidas, ypač atsižvelgiant į senėjančią visuomenę;

71.

ragina įvesti specialaus pobūdžio atostogas, kad tėvai galėtų rūpintis neįgaliais vaikais; be to, ragina, kad neįgalių vaikų tėvų įsipareigojimai ir darbas būtų pripažinti ir laikomi profesine patirtimi ir į juos būtų konkrečiai atsižvelgta nustatant teises į senatvės pensiją;

72.

pabrėžia, kad galimybė be kliūčių naudotis sveikatos priežiūros ir sudėtingomis reabilitacijos paslaugomis negali visiškai užkirsti kelio sveikatos pablogėjimui, ypač senėjančioje visuomenėje, todėl, jei siekiama sukurti tvarią visuomenę, kurioje vis didesnė reikšmė teikiama sveikatai, pradedant prevencija ir baigiant reabilitacija, kiekvienam tenka atsakomybė už kasdienę veiklą ir vartojimo įpročius;

73.

ragina Komisiją užtikrinti deramą finansinę paramą aukščiausiai ES neįgaliesiems atstovaujančiai organizacijai ir kitoms Europos konkrečios rūšies negalią turinčių neįgaliųjų organizacijoms, kad jos galėtų visapusiškai dalyvauti politikos formavime ir teisės aktų, kurie grindžiami Europos strategijoje dėl negalios ir JTNTK įtvirtintais įsipareigojimais, įgyvendinime ir kituose sprendimų priėmimo procesuose, susijusiuose su neįgaliųjų reikalais;

74.

apgailestauja, kad neįgalieji kasdien patiria papildomų finansinių išlaidų (šios papildomos išlaidos patiriamos dėl neįgalumo), o tai turi didelį poveikį jų gyvenimo kokybei;

75.

ragina Komisiją, kad atsižvelgdama į siekiamus skurdo sumažinimo rodiklius, ji išskaidytų duomenis apie skurdą, kad būtų galima apskaičiuoti, kiek asmenų su negalia patiria skurdą, ir kad įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ būtų galima pasiekti palyginamus neįgaliųjų skurdo mažinimo rodiklius;

76.

pažymi, kad šiam skurdui panaikinti ar ženkliai sumažinti daugiau neįgaliųjų turi turėti darbą, o dėl to padidėtų mokesčių grynosios įplaukos į valstybės biudžetą ir būtų mažiau žmonių, kuriem reikia išmokų dėl labai didelio skurdo;

77.

patvirtina, primindamas Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų, taip pat naujojo Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi plano paskatas, kad skurdo neįmanoma sumažinti neintegravus neįgalių asmenų iš pradžių į švietimo sritį, o vėliau į darbo rinką ir nepritaikius pajamų politikos atsižvelgiant į invalidumo ir neįgalumo pensijų sistemas pagal 2009 m. lapkričio 30 d. Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos posėdyje priimtų išvadų 12 punktą, turint mintyje, kad šis procesas taip pat gali sąlygoti stigmatizavimą;

78.

pripažįsta, kad neįgalių vaikų atveju itin svarbi ankstyva diagnostika ir pagalba ir šios pastangos turi būti laikomos ilgalaikėmis investicijomis į senėjančią visuomenę; pastebi, kad asmenų su negalia šeimoms gresia didesnis skurdo ir socialinės atskirties pavojus ir kad į jas reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį;

79.

ragina valstybes nares, vykdančias griežto taupymo politiką, įvestą dėl ekonomikos krizės, vengti nepagrįstai mažinti išlaidas neįgaliųjų socialinei apsaugai, nes ji būtina siekiant užtikrinti priimtiną jų pragyvenimo lygį, kuris yra jų neatimama teisė;

80.

pareiškia, kad asmenims su negalia gresia socialinės atskirties ir skurdo pavojus, ir pabrėžia, kad skurde gyvenančių asmenų su negalia yra 70 proc. daugiau negu žmonių be negalios; pabrėžia, kad asmenys, turintys didelę negalią ar kelias, ir vieniši tėvai, turintys neįgalių vaikų, yra labiausiai pažeidžiamoje padėtyje; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti jų teises ir imtis priemonių gerinti jų gyvenimo kokybę, be kita ko, suteikti galimybių gauti praktinę informaciją kasdieniais klausimais, įskaitant supažindinimą su įgūdžių stiprinimo metodikomis ir paslaugomis, turinčiomis įtakos šeimos gyvenimui;

81.

ragina Tarybą ir Komisiją imtis tolesnių veiksmų ir reguliariai rengti ataskaitas apie retas ligas bei teikti realią pagalbą, kad būtų stiprinami ryšiai tarp tėvų ir specialistų, esančių arčiausiai jų gyvenamosios vietos; mano, kad į tai turi būti atsižvelgta ir vertinama ir Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų sveikatos ir medicinos srityse instituto (INSERM) veikloje; ragina Komisiją skatinti įsteigti Europos akredituotų specifinių formų retų ligų diagnostikos ir gydymo centrų tinklą, siekiant koordinuoti ir stebėti jų veiklą ir pacientams teikiamą naudą;

82.

patvirtina, kad remdamasi ES chartijoje įtvirtintomis naujomis teisėmis Komisija taiko teisingą požiūrį į vienodas galimybes: reikia tvirčiau kovoti su diskriminacija, remti aktyvią įtraukties politiką, didinti sąmoningumą negalios klausimais, įskaitant informavimą apie tinkamumo visiems ir universalumo principus, taip pat pabrėžti tinkamų sąlygų svarbą;

83.

ragina valstybes nares ir Komisiją greitai ratifikuoti ir įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvius protokolus ir teigiamai vertina Komisijos iniciatyvą pasirašyti konvencijos fakultatyvų protokolą;

84.

ragina Tarybą ir Komisiją apsvarstyti galimybę sudaryti tarpinstitucinį susitarimą su Europos Parlamentu ir per vienerius metus parengti konkrečią rekomendaciją dėl Parlamento įtraukimo į JTNTK įgyvendinimo stebėjimą;

85.

ragina Tarybą priimti Komisijos pasiūlymą dėl sprendimo dėl fakultatyvaus protokolo pasirašymo ES, pabrėždamas, kad remiantis šiuo protokolu įsteigtas mechanizmas, dalyvaujant Europos Parlamentui, galėtų lemti veiksmingą JTNTK įgyvendinimą Europos Sąjungoje;

86.

ragina Komisiją, kad ji glaudžiai bendradarbiaudama su Europos Parlamentu parengtų konkrečias, tinkamas ir išsamesnes priemones ir stebėjimo mechanizmą visais valdymo lygmenimis, kurie būtų taikomi Europos strategijai dėl negalios įgyvendinimo, kaip numatyta Europos strategijos dėl negalios veiksmų sąraše;

87.

ragina valstybes nares kuo labiau remti tinkamas priemones ir pritaikytas priemones (neskaitant medicininio aspekto), skirtas aukštesniam asmenų su negalia ir jų šeimų nepriklausomo gyvenimo lygiui pasiekti, siekiant užtikrinti neįgaliesiems ir jų šeimoms vienodas galimybes ir aktyvų gyvenimą;

88.

pabrėžia, kad reikia padėti galintiems dirbti ir norintiems likti darbo rinkoje, net jeigu jie prarado dalį savo funkcinio pajėgumo; ragina valstybes nares skatinti įtraukties kultūrą ir padėti integruoti dalinį darbo pajėgumą turinčius žmones į darbo rinką;

89.

ragina valstybes nares (per)svarstyti savo su negalia susijusius veiksmus ir nacionalines programas arba strategijas, numatytas pagal Europos strategiją dėl negalios jos taikymo laikotarpiui ir atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“ bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją;

90.

ragina Komisiją pristatyti Europos akto dėl prieinamumo teisėkūros pasiūlymą, kaip paskelbta Europos strategijoje dėl negalios, pabrėžiant, kad ES lygmeniu reikia tvirtų privalomų priemonių prekių ir paslaugų prieinamumui asmenims su negalia gerinti, užsibrėžiant aiškias gaires;

91.

ragina valstybes nares, kad jos, pasitelkdamos Komisijos paramą, patvirtintų konkrečias socialines priemones, kuriomis būtų siekiama užtikrinti vienodas galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugų, įskaitant psichinę ir fizinę negalią turintiems asmenims skirtas kokybiškas sveikatos ir reabilitacijos paslaugas;

92.

pabrėžia, kad svarbūs naujų gydymo metodų tyrimai, kurie padėtų dar labiau integruoti neįgaliuosius į visuomenę; pažymi, kad šiuo atžvilgiu, pvz., teatras ir gyvūnų terapija yra pasirodę veiksmingi, nes skatina socializaciją ir žmonių bendravimą;

93.

ragina Komisiją priimti būtinas priemones, kurios padėtų regėjimo negalią turintiems asmenims sudaryti verslo sandorius;

94.

ragina Komisiją teikti aiškesnes su negalia susijusias nuorodas planuojamoje viešojo pirkimo reformos peržiūroje;

95.

ragina Komisiją, kad atsižvelgiant į diskusijas, vykusias paskelbus Žaliąją knygą dėl pensijų, kitoje baltojoje knygoje, kurią numatoma paskelbti antrajame 2011 m. pusmetyje, būtų remiama horizontalioji neįgalumo politika;

96.

ragina Komisiją įvertinti, ar papildomomis priemonėmis, kurių imamasi naudojant Europos struktūrinių fondų, ypač Kaimo plėtros fondo, lėšas, kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms su negalia padedama būti aktyviais Europos piliečiais;

97.

ragina Komisiją ir Tarybą dėti visas pastangas tam, kad būtų parengtos taisyklės dėl asmens patikrinimo naudojantis transporto paslaugomis, kurios padėtų užtikrinti keleivių pagrindines teises ir orumą ir tarnautų jų kelionių tikslams, ypač kalbant apie medicinos prietaisus, priemones ir reikmenis, kurie gali būti paimti į transporto priemonę, ir užtikrinti aiškų, vienodą esamų saugumo reikalavimų aiškinimą siekiant, kad neįgaliesiems nebūtų atimta galimybė keliauti – nesant tinkamo pateisinimo ir proporcingų priemonių – vien dėl to, kad paslaugų teikėjas nepatirtų nepatogumų;

98.

ragina Komisiją stiprinti pastangas, kad būtų teikiamos individualiai pritaikytos navigacijos sistemų paslaugos akliesiems ir silpnaregiams, ir kasmet teikti apie tai ataskaitas bei parengti konkrečias rekomendacijas – atsižvelgiant į spartų technologijų vystymąsi – kurios užtikrintų, kad būtų daroma pažanga ir būtų sudarytos sąlygos sklandžioms kelionėms įvairių rūšių transportu nuo durų iki durų, kaip nurodyta Baltojoje knygoje dėl konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimo;

99.

ragina valstybes nares peržiūrėti, kaip jų teritorijoje žmonėms su negalia teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, pvz., apsvarstyti plataus pobūdžio priemones, susijusias su fiziniu paslaugų, mokymo ir medicinos personalo prieinamumu, informuotumo didinimu, prieinama forma teikiama informacija, individualizuotomis konsultavimo paslaugomis, įskaitant vertimą į įvairias kalbas, ir sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis žmonių su negalia poreikiams;

100.

ragina Komisiją ir valstybes nares, teikiant paramą neįgaliųjų sportui ir poilsiui, nediskriminuoti negalių ir primygtinai ragina Tarybą ir toliau dėti pastangas, primindamas, kad 1986 m. Europos Tarybos Ministrų komitetas pažadėjo remti neįgaliųjų sportą;

101.

ragina Komisiją ir Tarybą gerinti neįgaliųjų galimybes autorinių teisių srityje, įskaitant intensyvesnį keitimąsi gerąja patirtimi, remti optimalių bendradarbiavimo formų plėtojimą ir užtikrinti, kad paslaugų teikėjų veiklai būtų taikomi tinkami, bendri ir privalomi reikalavimai, susiję su neįgaliųjų poreikiais, ypatingą dėmesį skiriant sutrikusios regos asmenims;

102.

pabrėžia, kad vadovaujantis JTNTK idėjomis, neįgaliesiems svarbi ir Direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės praktikos, ypač jos nuostata dėl klaidinančio informacijos neatskleidimo;

103.

ragina Komisiją ir Tarybą, remiantis Europos Parlamento veiklos praktika ir patirtimi bei atsižvelgiant į Europos Parlamento 1988 m. ir 1998 m. sprendimus, imtis veiksmų, kad būtų užtikrinta prieiga be kliūčių prie IRT kurtiesiems, ir kasmet informuoti apie tai atitinkamus Europos Parlamento narius;

104.

ragina Komisiją atlikti tyrimą, skirtą žmonėms su regėjimo sutrikimais, kuriame būtų išnagrinėtos pramonės ir buitinių gaminių skaitmeninių ekranų (sąsajų) techninės sąlygos, taip pat alternatyvūs, lygiaverčiai informaciniai sprendimai akliesiems, ir pateikti konkrečių teisėkūros pasiūlymų;

105.

ragina valstybes nares ir Komisiją imtis veiksmų, kad būtų pripažinta gestų kalba kaip oficiali valstybių narių kalba; pažymi, kad todėl valstybės narės turėtų ieškoti tokio pripažinimo galimybių pagal 2010 m. lapkričio 19 d. Briuselio deklaraciją;

106.

ragina Komisiją, teikiant pagalbą tarptautiniams santykiams ir vystymuisi, skirti dėmesį tam, kad būtų atsižvelgta į neįgaliųjų interesus, kaip pabrėžta JT Tūkstantmečio vystymosi tiksluose;

107.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

8.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 131/25

—

atsižvelgdamas į direktyvas 2004/18/EB ir 2004/17/EB dėl viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo tvarkos (1) ir į Direktyvą 2007/66/EB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų (2),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 22 d. įsigaliojusį Tarybos sprendimą 2010/48/EB dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos sudarymo Europos bendrijos vardu (3), kuriame viešųjų pirkimų direktyvos įvardijamos kaip Bendrijos teisės aktai, susiję su Konvencijoje reglamentuojamais klausimais,

—

atsižvelgdamas į 1994 m. balandžio 15 d. PPO Susitarimą dėl viešųjų pirkimų,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir ypač į jos 26 straipsnį (neįgaliųjų asmenų integravimas),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 12 d. rezoliuciją dėl vienodų galimybių patekti į Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių viešųjų pirkimų rinkas (4),

—

atsižvelgdamas į Komisijos Žaliąją knygą dėl ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimo (COM(2011)0015),

—

atsižvelgdamas į Komisijos Žaliąją knygą „Platesnis e. viešojo pirkimo sistemos naudojimas Europos Sąjungoje“ (COM(2010)0571),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos siekiant skatinti verslą ir augimą (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 18 d. rezoliuciją dėl naujovių viešųjų pirkimų sistemoje (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 3 d. rezoliuciją „Ikiprekybiniai viešieji pirkimai. Naujovių skatinimas siekiant užtikrinti ilgalaikes kokybiškas viešąsias paslaugas Europoje“ (7),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“ (COM(2010)0543),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas. Siekiant labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos. 50 pasiūlymų, kaip pagerinti bendrą darbą, verslą ir prekybą“ (COM(2010)0608),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 9 d. profesoriaus Mario Monti ataskaitą „Nauja bendrosios rinkos strategija“,

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą SEC(2010)1214,

—

atsižvelgdamas į ataskaitą „MVĮ galimybių patekti į ES viešųjų pirkimų rinkas vertinimas“ (8),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Viešieji pirkimai geresnei aplinkai užtikrinti“ (COM(2008)0400),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Visų pirma galvokime apie mažuosius“ Europos iniciatyva „Small Business Act“ (COM(2008)0394),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva „Inovacijų sąjunga“ (COM(2010)0546),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 11–12 d. Regionų komiteto nuomonę dėl dokumento „ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimas. Efektyvesnės Europos viešųjų pirkimų rinkos kūrimas“,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 13 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Žaliosios knygos „ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimas. Efektyvesnės Europos viešųjų pirkimų rinkos kūrimas“,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 13 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Žaliosios knygos „Platesnis e. viešojo pirkimo sistemos naudojimas Europos Sąjungoje“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Tarptautinės prekybos komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto bei Regioninės plėtros komiteto nuomones (A7–0326/2011),

A.

kadangi tinkamai veikianti ES viešųjų pirkimų rinka yra pagrindinė varomoji ekonomikos augimo jėga ir bendrosios rinkos pagrindas, be to, labai svarbi siekiant skatinti konkurenciją ir inovacijas bei spręsti sparčiai atsirandančius aplinkos ir socialinės viešosios politikos uždavinius, taip pat kokybiško užimtumo problemas, įskaitant atlyginimų, lygybės, socialinės sanglaudos bei įtraukties klausimus, kartu užtikrinant didžiausią naudą piliečiams, verslo įmonėms ir mokesčių mokėtojams;

B.

kadangi sukūrus Europos viešųjų pirkimų taisykles labai prisidėta prie skaidrumo padidinimo ir vienodo požiūrio užtikrinimo, kovos su korupcija ir profesionalumo vykdant viešųjų pirkimų procedūras;

C.

kadangi atsižvelgiant į tai, kad šiandienos ekonomikos sąlygomis labiau nei bet kada anksčiau svarbu užtikrinti optimalų viešųjų išlaidų panaudojimo veiksmingumą ir tuo pačiu kuo labiau mažinti įmonių patiriamas išlaidas, ir į tai, kad geriau veikianti viešųjų pirkimų rinka prisidėtų siekiant šių dviejų tikslų;

1.

pritaria Komisijos žaliajai knygai ir plataus masto konsultavimosi procesui kaip viešųjų pirkimų direktyvų peržiūros atskaitos taškui, laikantis Lisabonos sutarties nuostatų ir Europos Teisingumo Teismo (ETT) praktikos bei atsižvelgiant į peržiūrėtas valstybės pagalbos taisykles;

2.

nurodo, kad, nors ES viešųjų pirkimų direktyvų peržiūra 2004 m. prisidėjo prie naudingo tolesnio bendrosios viešųjų pirkimų rinkos kūrimo, praėjus keliems metams po direktyvų 2004/17/EB ir 2004/18/EB perkėlimo į nacionalinę teisę reikia įvertinti, ar būtina patobulinti ir išaiškinti direktyvas siekiant atsižvelgti į trūkumus, kurie paaiškėjo jas taikant; pabrėžia, kad, daugelio suinteresuotųjų subjektų nuomone, viešųjų pirkimų taisyklės yra itin sudėtingos, dėl to administracinės atitikties procedūros yra brangios ir sudėtingos; apgailestauja, kad nustatomi dažni netinkamo taisyklių perkėlimo į nacionalinę teisę atvejai ir kad trūksta mokymo priemonių; ragina Komisiją pasiūlyti esminį taisyklių supaprastinimą ir konsolidavimą, prireikus jas papildomai paaiškinant; be to, pabrėžia, kad platesnio masto IRT naudojimas dabar turi atlikti pagrindinį vaidmenį mažinant administracines procedūras ir sąnaudas ir kad įvairios Europos iniciatyvos dėl e. viešųjų pirkimų ir e. prekybos turėtų būti atitinkamai įgyvendinamos kartu su viešųjų pirkimų taisyklių pertvarka;

3.

ragina direktyvose aiškiai nurodyti, nurodyti, kad jų nuostatomis jokiai valstybei nedraudžiama laikytis TDO konvencijos Nr. C94 nuostatų; ragina Komisiją paskatinti visas valstybes nares laikytis tos konvencijos nuostatų; pabrėžia, kad norint užtikrinti veiksmingą tvarių viešųjų pirkimų sistemos veikimą reikia nustatyti aiškias ir nedviprasmiškas ES taisykles, kuriomis būtų tiksliai apibrėžta valstybių narių teisės aktų ir įgyvendinimo sistema;

4.

prašo išaiškinti direktyvų taikymo sritį; pažymi, kad pagrindinis viešųjų pirkimų tikslas – valdžios institucijų vykdomas prekių, darbų ir paslaugų pirkimas siekiant patenkinti savo piliečių poreikius ir užtikrinti veiksmingą valstybės lėšų naudojimą; nurodo, kad tam, jog procedūra būtų laikoma viešuoju pirkimu, perkančioji organizacija turi gauti tiesioginę naudą;

5.

ragina išaiškinti direktyvose pateiktas apibrėžtis, laikantis ETT praktikos ir nesusiaurinant ES viešųjų pirkimų taisyklių taikymo srities – pvz., apibrėžtį „įstaiga, kurios veiklą reglamentuoja viešoji teisė“;

6.

primena savo 2010 m. gegužės mėn. rezoliuciją dėl naujovių viešųjų pirkimų sistemoje, kurioje atsižvelgta į ETT praktiką ir nuspręsta, kad viešojo sektoriaus subjektų bendradarbiavimui viešųjų pirkimų taisyklės netaikytinos, jeigu tenkinami šie kriterijai: partnerystės tikslas – atlikti visų susijusių valdžios institucijų pareigą, t. y. kokią nors su viešuoju interesu susijusią užduotį šią užduotį atlieka išskirtinai tik atitinkamos viešosios institucijos, t. y. neįtraukiamas privatus kapitalas; taip pat veikla iš esmės vykdoma siekiant įgyvendinti susijusių viešųjų institucijų tikslus; pabrėžia, kad užduočių perdavimas iš vienų viešojo sektoriaus organizacijų kitoms yra valstybių narių vidinio administracinio organizavimo klausimas ir jam netaikomos viešųjų pirkimų taisyklės; laikosi nuomonės, kad šie paaiškinimai turėtų būti kodifikuoti viešųjų pirkimų direktyvose;

7.

pabrėžia, kad viešųjų paslaugų koncesijoms Europos viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos; primena, kad reikia atsižvelgti į procedūrų sudėtingumą ir didelius teisinės kultūros bei praktikos skirtumus valstybėse narėse viešųjų paslaugų koncesijų srityje; mano, kad diskusijos dėl termino „paslaugų koncesijos“ ir dėl tokias koncesijas reglamentuojančio teisinio pagrindo nustatymo pažengė į priekį priėmus 2004 m. direktyvas dėl viešųjų pirkimų ir dėl papildomos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos; pabrėžia, kad teisės akto dėl paslaugų koncesijų pasiūlymas pasiteisintų tik tuo atveju, jei jis padėtų pašalinti vidaus rinkos veikimo iškraipymus; pabrėžia, kad iki šiol nebuvo nustatytas nė vienas tokio pobūdžio iškraipymas, todėl teisės aktas dėl paslaugų koncesijų nebus reikalingas, jei jis nepadės akivaizdžiai pagerinti vidaus rinkos veikimo;

8.

pabrėžia, kad ir toliau turėtų būti skiriamos A ir B paslaugų kategorijos, kaip tai yra daroma, nes B paslaugų kategorijai taikomos mažiau griežtos nuostatos pateisinamos dėl tai kategorijai būdingo daugiausia vietos arba regioniniu lygmeniu teikiamų paslaugų pobūdžio; ragina Komisiją parengti priemones, kurios padėtų vietos ir regioninėms valdžios institucijoms lengviau nuspręsti, kuriai kategorijai priklauso konkrečios sutarties užduotys;

9.

todėl pabrėžia, kad viešųjų pirkimų teisės taikymas teikiant su asmenimis susijusias socialines paslaugas dažnai yra netinkama priemonė siekti optimalių rezultatų tų paslaugų naudotojams; ragina Europos teisės lygmeniu pripažinti išbandytas valstybių narių procedūras, grindžiamas tuo, kad visiems paslaugų teikėjams, tenkinantiems iš anksto įstatymais nustatytas sąlygas, neatsižvelgiant į jų teisinį statusą turėtų būti leidžiama teikti paslaugas, jei laikomasi bendrųjų vienodo požiūrio, skaidrumo ir nediskriminacijos principų;

10.

pabrėžia, kad turėtų būti vengiama nustatyti naujas viešųjų pirkimų rinkoms skirtas taisykles, pagal kurias nustatomos mažesnės nei ES įtvirtintos ribos, nes tai gali sukelti pavojų nacionaliniu lygmeniu nusistovėjusiam teisiniam tikrumui;

11.

ragina Komisiją suderinti Teisių gynimo priemonių direktyvą su naująja viešųjų pirkimų sistema, kuri bus parengta po dabartinės peržiūros, ir atlikti tai kartu pateikiant pagrindinį pasiūlymą dėl įstatymo galią turinčio akto, siekiant užtikrinti nuoseklumą;

12.

pabrėžia Komisijos atsakomybę prižiūrėti, ar ES direktyvos į valstybių narių nacionalinę teisę perkeliamos teisingai;

13.

mano, kad siekiant visapusiškai išplėtoti viešųjų pirkimų potencialą mažiausios kainos kriterijus nebeturi būti lemiamas sudarant sutartis ir kad jį apskritai reikėtų pakeisti ekonomiškai naudingiausio (ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės naudos požiūriu) pasiūlymo kriterijumi, atsižvelgiant į viso atitinkamų prekių, paslaugų arba darbų gyvavimo ciklo sąnaudas; pabrėžia, kad dėl to neturėtų būti atmetamas lemiamas mažiausios kainos kriterijus itin standartizuotų prekių ar paslaugų atveju; prašo Komisijos glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis parengti plataus masto neprivalomą gyvavimo ciklo išlaidų apskaičiavimo metodiką; pabrėžia, kad parama „didžiausios ekonominės naudos“ kriterijui skatintų naujovių diegimą ir pastangas siekti aukščiausios kokybės bei didžiausios naudos, t. y. laikytis strategijos „Europa 2020“ reikalavimų; pabrėžia, kad tai ypač svarbu prekių, kurios turi įtakos vartotojų sveikatai, pvz., maisto sektoriuje, viešųjų pirkimų atveju, kai svarbus vaidmuo tenka kokybei ir gamybos metodams; pabrėžia, kad viešųjų pirkimų taisyklės turėtų būti pakankamai lanksčios siekiant užtikrinti, kad pasyvūs vartotojai, pvz., ligoninėse, vyresnio amžiaus žmonių priežiūros įstaigose, mokyklose ir vaikų darželiuose, turėtų lygias galimybes gauti sveiką maistą už tinkamą kainą, o ne tik prieinamą pigiausią;

14.

pripažįsta, kad viešieji pirkimai, jei jie naudojami veiksmingai, gali būti tikra varomoji jėga siekiant remti kokybiškas darbo vietas, darbo užmokestį ir sąlygas, taip pat lygybę, lavinti įgūdžius, skatinti aplinkosaugos politiką ir teikti paskatas moksliniams tyrimams bei naujovėms; ragina Komisiją skatinti vyriausybes ir perkančiąsias organizacijos didinti tvarių viešųjų pirkimų, padedančių remti ir skatinti aukštos kokybės užimtumą ir teikti kokybiškas paslaugas bei prekes Europoje, naudojimą; ragina Komisiją išnagrinėti, kaip viešieji pirkimai padėjo siekti platesnių ES tikslų, ir nurodyti, kas turėtų būti padaryta siekiant geriau įgyvendinti šiuos tikslus ateityje;

15.

primena, kad ikiprekybiniai viešieji pirkimai yra nepakankamai naudojama priemonė, kuri gali skatinti inovacijas vykdant viešuosius pirkimus ir ženkliai prisidėti prie pirmaujančių rinkų nustatymo bei kūrimo ir MVĮ galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose gerinimo; taip pat mano, kad dėl siūlomo rizikos ir naudos (INT) pasidalijimo modelio, taikytino vykdant ikiprekybinius viešuosius pirkimus, bus reikalingas teisinis išaiškinimas ir supaprastinimas, kad viešųjų pirkimų dalyviams būtų sudarytos sąlygos nuolat ir veiksmingai naudoti šią priemonę; todėl ragina Komisiją, atliekant bendrą peržiūrą, pasiūlyti atitinkamus viešųjų pirkimų arba valstybės pagalbos taisyklių pakeitimus siekiant jas pritaikyti taip, kad būtų paskatintas ikiprekybinių viešųjų pirkimų naudojimas;

16.

pažymi viešųjų pirkimų standartų svarbą, nes jie gali padėti viešųjų pirkimų organizatoriams veiksmingai ir skaidriai pasiekti savo politinius tikslus; taigi ragina plėtoti nuolat atnaujinamą standartų, ypač susijusių su aplinkos ir socialiniais kriterijais, duomenų bazę, kuri turi būti prieinama valdžios institucijoms siekiant užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos, rengiančios pasiūlymus, galėtų susipažinti su atitinkamomis gairėmis ir taisyklėmis ir lengvai patikrinti jų atitiktį atitinkamiems standartams;

17.

siekdamas įgyvendinti supaprastinimo ir inovacijų tikslus, ragina viešųjų pirkimų srityje labiau remtis nediskriminaciniais ir atviraisiais standartais, ypač prieinamumo, IRT ir aplinkos srityse;

18.

pabrėžia, kad prekės pagaminimo ar paslaugos suteikimo tausumas pagrįstai laikomas produkto kriterijumi, kuris gali būti naudojamas, palyginti su netausiai pagamintomis prekėmis arba suteiktomis paslaugomis, kad perkančiosioms organizacijoms būtų suteikta galimybė skaidriai kontroliuoti jų sudarytų sutarčių aplinkosauginį ir socialinį poveikį, tačiau pat metu nebūtų susilpninta būtina sąsaja su sutarties objektu; nurodo, kad, kai tai tinkama ir tikslinga, reikia aiškiau nustatyti sąlygas, kada į visų rūšių sutarčių technines specifikacijas turi būti įtraukti reikalavimai dėl gamybos proceso; atkreipia dėmesį į bylą Wienstrom, kuri tapo klasikiniu pavyzdžiu, kaip ir kodėl gamybos charakteristikos gali būti laikomos techninėmis specifikacijomis;

19.

pabrėžia, kad būtina stiprinti viešųjų pirkimų tvarumo aspektą, sudarant sąlygas įtraukti jį į kiekvieną viešųjų pirkimų procedūrų etapą (t. y. gebėjimų bandymai, techninės specifikacijos, sutarties vykdymo sąlygos);

20.

nurodo, kad siekdamos geresnio informuotumo apie prekių, darbų ir paslaugų poveikį aplinkai ir klimatui, viešųjų pirkimų institucijos į „ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo“ įvertinimą turėtų įtraukti aplinkosaugos išlaidas ir pateikti savo atliktą viso gyvavimo ciklo sąnaudų apskaičiavimą;

21.

pabrėžia, kad direktyvų tekstas dėl neįgaliųjų prieigos gerinimo turi būti konkretesnis;

22.

mano, kad dabartinės subrangos sutarties sudarymo nuostatos turėtų būti sugriežtintos, nes daugybės subrangos sutarčių lygmenų taikymas gali kelti problemų laikantis kolektyvinių sutarčių, darbo sąlygų ir sveikatos bei saugumo normų; todėl prašo, kad valdžios institucijoms būtų suteikiama visa su subrangovais susijusi informacija prieš sudarant sutartį; prašo Komisijos, atsižvelgiant į būsimą direktyvų peržiūrą, įvertinti, ar reikalingos papildomos subrangos sutarčių sudarymo taisyklės, pavyzdžiui, dėl atsakomybės grandinės nustatymo, ypač siekiant išvengti, kad MVĮ subrangovams nebūtų taikomos blogesnės sąlygos negu pagrindiniam viešojo pirkimo sutartį sudarusiam rangovui taikomos sąlygos;

23.

pripažįsta, kad ES gali atlikti labai svarbų vaidmenį palengvindama sėkmingą viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių plėtrą skatindama sąžiningą konkurenciją ir visose valstybėse narėse skleisdama geriausią patirtį, susijusią su socialine ir užimtumo politika; tačiau pabrėžia, kad labai skiriasi šioje srityje taikomi valstybių narių teisiniai ir procedūriniai reikalavimai; todėl ragina Komisiją geriau apibrėžti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės koncepciją, ypač susijusią su šalių prisiimama bendra rizika ir ekonominiais įsipareigojimais;

24.

ragina Komisiją iš naujo įvertinti, koks turi būti tinkamas tiekimo ir paslaugų sutarčių ribinių dydžių lygis, ir prireikus jį padidinti siekiant palengvinti galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, be kita ko, nepelno ir socialinės paskirties subjektams, taip pat MVĮ; prašo atidžiai atsižvelgti į PPO sutarties dėl viešųjų pirkimų teisiškai privalomus reikalavimus; pabrėžia, jog taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad, be ir taip sunkių derybų dėl viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo, padidinus ribinius dydžius Europoje lengvai gali kilti daugiau sunkumų ES prekybos politikai;

25.

pabrėžia, kad bet kokio masto ES viešųjų pirkimų taisyklių taikymo išplėtimas į „ką pirkti“ sritį būtų svarbus dabartinės tvarkos pokytis ir turėtų būti nuodugniai įvertintas; abejoja, kad tai prisidėtų prie paprastinimo ir racionalizavimo proceso, ir nuogąstauja, kad dėl to taisyklės taptų dar sudėtingesnės, nes būtų pateikiama daug išimčių, kurias realybėje būtų sunku suvaldyti – viešųjų pirkimų direktyvos yra procedūrų direktyvos („kaip pirkti“), kurios neturi būti papildytos nuostatomis dėl to, „ką pirkti“;

26.

nurodo, kad direktyvos dažnai vertinamos kaip pernelyg išsamios ir jos tapo daugiau techninio pobūdžio bei sudėtingesnės, taip pat labai padidėjo teisinė rizika, kad šias direktyvas pažeis tiek perkančiosios organizacijos, tiek tiekėjai; pažymi, kad iššūkių vengimas lemia baimę rizikuoti, o dėl to slopinamos inovacijos ir tvarus vystymasis, todėl tikrai pernelyg dažnai perkančiosios organizacijos pasirenka mažiausią kainą, o ne ekonomiškai geriausią variantą; prašo siekti daugiau lankstumo derybų ir bendravimo srityse, derinant tai su priemonėmis, kurios padėtų užtikrinti skaidrumą ir išvengti piktnaudžiavimo bei diskriminacijos, ir ragina aiškiai leisti vykdyti rinkos konsultacijas, kurios galėtų būti pirmas žingsnis;

27.

pažymi, kad viešųjų pirkimų politika, visų pirma, turi užtikrinti veiksmingą valstybės lėšų panaudojimą, siekti optimalių viešųjų pirkimų rezultatų taikant aiškias, skaidrias ir lanksčias procedūras bei sudaryti galimybes Europos įmonėms konkuruoti vienodomis sąlygomis visoje Sąjungoje;

28.

pritaria tam, kad peržiūrint Europos viešųjų pirkimų teisę, būtų taikomos aiškios, paprastos ir lanksčios taisyklės, pateikiamos ne taip išsamiai, kurios viešųjų pirkimų procedūras padarytų paprastesnes, lengvesnes, pigesnes, atviresnes MVĮ ir palankesnes investicijoms; taigi mano, kad reikia daugiau vadovautis bendrais skaidrumo, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principais; mano, kad viešųjų pirkimų taisyklių supaprastinimas suteiktų galimybę sumažinti klaidų riziką ir geriau atitiktų mažų viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių subjektų poreikius;

29.

pritaria tam, kad būtų įvertinta, ar galėtų būti leidžiama plačiau, negu numatyta esamose direktyvose, naudoti derybų procedūrą iš anksto apie tai paskelbiant ES mastu, kad perkančiosios organizacijos ir įmonės galėtų geriau palaikyti ryšius ir kad būtų galima geriau tarpusavyje suderinti paklausą bei pasiūlą; mano, kad, jei bus pritarta derybų procedūros taikymo srities išplėtimui, turėtų būti nustatytos papildomos apsaugos nuo piktnaudžiavimo priemonės, pvz., įpareigojimas perkančiosioms organizacijoms nuo pat pradžių bet kuriam konkurso dalyviui nustatyti bent tam tikras minimalias sąlygas dėl procedūros tvarkos, kaip tai daroma patikimų privačiųjų pirkimų atveju, taip pat nustatyti reikalavimus dėl rašytinių dokumentų;

30.

ragina Komisiją persvarstyti dabartines nuostatas dėl tiekėjų kvalifikacijos (ypač pagrindų susitarimus, dinamines pirkimo sistemas ir kvalifikacijų sistemų naudojimą komunalinių paslaugų pirkimų atveju), siekiant, kad bet kokios naujos nuostatos dėl kvalifikacijos padėtų sumažinti sąnaudas ir terminus, būtų patrauklios tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek ekonominės veiklos vykdytojams ir padėtų pasiekti geriausių galimų rezultatų;

31.

pakartoja savo prašymą dėl sistemingo leidimo teikti alternatyvius pasiūlymus (arba variantus), nes tai lemiamas veiksnys skatinant ir platinant novatoriškus sprendimus; pabrėžia, kad poreikio aprašymas nurodant pajėgumo ir funkcionalumo reikalavimus bei aiškus leidimas teikti variantus pasiūlymo teikėjams suteikia galimybę siūlyti novatoriškus sprendimus, visų pirma daug inovacijų diegiančiuose sektoriuose, pavyzdžiui, IRT; taip pat prašo, kad būtų išnagrinėtos visos teisėkūros ir su teisėkūra nesusijusios priemonės, skirtos užtikrinti didesnį viešųjų pirkimų rinkos dalyvavimą skatinant inovacijas Europoje;

32.

ragina Komisiją išaiškinti viešųjų pirkimų reglamentavimo sistemą, ypač kai tai sietina su sutarčių vykdymo etapu (pvz., galiojančios sutarties esminius pakeitimus, su rangovu susijusius pakeitimus ir sutarčių nutraukimą);

33.

apgailestauja, kad konkurso dalyvių galimybės ištaisyti savo pasiūlymų klaidas yra ribotos; todėl prašo Komisijos nustatyti, kokias klaidas konkurso dalyviai gali ištaisyti, kokius papildomus tikslinimus galima atlikti ir kaip užtikrinti skaidrumą bei vienodą požiūrį;

34.

nurodo, kad perkančiosioms organizacijoms turėtų būti galima pasinaudoti, vadovaujantis oficialia įvertinimo ataskaita, ankstesne patirtimi konkurso dalyvio atžvilgiu; rekomenduoja išimčių atžvilgiu nustatyti terminą, kuriuo būtų užtikrintas skaidrumas ir objektyvumas; atkreipia dėmesį į tai, kad direktyvose 2004/17/EB ir 2004/18/EB turi būti pateiktas teisės aktų išaiškinimas, kuriame būtų nurodyta, kad konkurso dalyvis, kuris buvo pripažintas kaltu dėl nusižengimo per ankstesnę viešųjų pirkimų procedūrą, gali atgauti patikimumą po to, kai visapusiškai įrodo, kad jis atliko veiksmingą apsivalymo procedūrą; mano, kad toks išaiškinimas skatintų kovos su korupcija priemonių, grindžiamų paskatomis sparčiau įveikti korupciją, taikymą ir panaikintų didelį teisinį neapibrėžtumą;

35.

apgailestauja, kad žaliojoje knygoje nepaminėti trūkumai, patirties ir žinių viešųjų pirkimų srityje trūkumas ir viešųjų pirkimų strategijų netinkamumas; pažymi, kaip svarbu skatinti perkančiųjų organizacijų ir rinkos dalyvių profesionalumą ir užtikrinti jų objektyvumą, visų pirma remiant tam skirtų mokymų programų plėtrą; rekomenduoja sukurti kompetencijos centrų tinklą dabartinėse nacionalinėse sistemose ir skatinti valstybių narių keitimąsi informacija ir gerąja patirtimi; taip pat ragina tiek nacionalinio, tiek ir ES lygmens daugelį subjektų vienijančias organizacijas imtis bendros atsakomybės skleidžiant turimą atitinkamą informaciją ir palengvinant jų narių keitimąsi informacija visoje Europoje; pabrėžia aiškių ir suprantamų vadovų reikšmę ir užsakovams, ir konkurso dalyviams; apgailestauja, kad išleisti dokumentai „Ekologiškas pirkimas. Aplinkai naudingų viešųjų pirkimų vadovas“ (angl. ‘Buying green! A handbook on environmental public procurement’) ir „Socialinis pirkimas. Vadovas siekiant atsižvelgti į socialinius viešųjų pirkimų aspektus“ (angl. ‘Buying Social: A Guide to Taking Account of Social Considerations in Public Procurement’), atitinkamai išleisti 2005 ir 2010 m., šiuo aspektu nėra pakankamai naudingi;

36.

pažymi, kad tik 1,4 % sutarčių sudaromos su įmonėmis iš kitos valstybės narės; pabrėžia, kad didinant užsakovų ir konkurso dalyvių profesionalumą ir juos geriau apmokant ES sustiprėtų konkurencija ir būtų geriau išnaudojami viešųjų pirkimų vidaus rinkos pranašumai;

37.

pabrėžia, kad tai, jog MVĮ kaip Europos ekonomikos varikliui, geros galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, yra gyvybiškai svarbios siekiant išsaugoti darbo vietas, tvarų vystimąsi, inovacijas ir augimą; pažymi, kad supaprastinus procedūras ir administracinius formalumus, taip pat parengus MVĮ palankias strategijas ir įgyvendinus gerosios patirties kodeksą, MVĮ bus suteikta geresnių galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir jos galės juose dalyvauti lygesnėmis ir sąžiningesnėmis sąlygomis; mano, kad mokesčių mokėtojų pinigai galėtų būti panaudojami geriau, visoms įmonėms sukuriant supaprastintas, vienodas ir teisingas sąlygas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose; pažymi, kad paprastai MVĮ neturi didelių ir specializuotų administracinių gebėjimų, todėl būtina užtikrinti kuo mažesnius administracinius reikalavimus;

38.

atkreipia dėmesį į tai, kad atrankos kriterijai dėl finansinės būklės, pvz., susiję su bendrovės apyvarta, turėtų būti proporcingi konkrečios sutarties pobūdžiui; perspėja Komisiją ir valstybes nares, kad jos, priimdamos lanksčias ir patogias priemones, nekurtų naujų kliūčių MVĮ ir visų pirma atsižvelgtų į jų interesus; prašo Komisijos, siekiant pagerinti prieigą prie viešųjų pirkimų konkursų ir didinti jų skaidrumą, ypač siekiant naudos mažesnėms perkančiosioms organizacijoms ir konkurso dalyviams, modernizuoti interneto svetainę „Tenders Electronic Daily“ (TED) siekiant ją padaryti prieinamesnę pagerinus jos patrauklumą ir patogumą naudoti, ypatingą dėmesį skiriant paieškos kriterijams ir kokybei bei kiekvieno konkurso santraukos vertimų išsamumui; rekomenduoja, kad interneto svetainėje TED būtų pasiūlyta įspėjimo paslauga naudotojams, informuojant juos, kai paskelbiamas naujas juos dominantis konkursas;

39.

prašo Komisijos didinti informuotumą apie tai, kaip svarbu pirkimą skirstyti dalimis, ir svarstyti galimybę taikyti principą „taikyk arba paaiškink“, kuriuo vadovaujantis privaloma laikytis taisyklių dėl tokių aspektų kaip skirstymas į dalis arba jų nesilaikymas turi būti paaiškintas;

40.

pažymi, kad perkančiosios organizacijos turėtų labiau išnaudoti galimybes skirstyti viešųjų pirkimų sutartis į dalis, nes tai suteiktų MVĮ daugiau galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose kiekybiniu ir kokybiniu požiūriu ir didintų konkurenciją; skatina MVĮ bendrai dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose ir sudaryti jungtines sutartis, kurios leistų joms pasinaudoti masto ekonomija, pvz., logistikos ir transporto srityse; ragina, kad valdžios institucijos būtų lanksčios šių šiuolaikinių savanoriškų susitarimo formų atžvilgiu; ragina Komisiją išnagrinėti visas galimybes skatinti MVĮ ir nedidelių struktūrų laikiną arba nuolatinį jungimąsi, siekiant suteikti joms galimybę atitikti kvietimo dalyvauti nesuskirstyto dalimis konkurso sąlygas neprisiimant subrangovo statuso; šiuo atžvilgiu ragina Komisiją visų pirma ištirti dabartinę subrangos sutarčių su MVĮ sudarymo tvarką atvejus, kai su jomis (dažnai mažiau palankiomis sąlygomis nei suteikiamos pagrindiniam rangovui) sudaromos sutartys vykdyti dalį sutarties, kuri nebuvo padalyta ir todėl buvo pernelyg didelė, kad MVĮ galėtų dalyvauti atitinkamame viešųjų pirkimų konkurse;

41.

siūlo, kad, esant galimybei, būtų leista teikti įmonių parengtus pareiškimus, ir kad originalių dokumentų būtų reikalaujama tik iš kandidatų, įtrauktų į galutinį sąrašą, arba konkurso laimėtojų, vis dėlto vengiant galimo vėlavimo ir rinkos iškraipymų dėl neteisingų pareiškimų; prašo, kad Komisija skatintų naudotis visų valstybių narių pripažįstamu „viešųjų pirkimų pasu“, kuriuo būtų patvirtinama, kad ekonominės veiklos vykdytojas atitinka ES teisės aktuose dėl viešųjų pirkimų nustatytas sąlygas; pabrėžia, kad Europos išankstinio kvalifikacijos vertinimo sistema turėtų būti naudinga priemonė, jei ji būtų paprasta, nebrangi ir lengvai prieinama MVĮ;

42.

siekdamas, kad būtų kovojama su viešųjų pirkimų korupcija, ragina Komisiją skatinti veiksmingesnę ataskaitų teikimo praktiką, taip pat valstybių narių keitimąsi informacija apie draudimus dalyvauti konkurse nepatikimiems pasiūlymų teikėjams; ragina Komisiją pateikti aiškias apie teisės pažeidimą pranešusių asmenų apsaugos taisykles pagal Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje 1729(2010) pateiktas rekomendacijas (9), didinti ES lėšomis finansuojamų sutarčių skaidrumą ir skatinti šviečiamuosius veiksmus tiek instituciniu, tiek visuomeniniu lygmeniu;

43.

pažymi, kad kai kurios valstybės narės jau vykdo efektyvias viešųjų pirkimų procedūras, kuriomis užtikrinamas skaidrumas ir efektyvus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas; ragina Komisiją išanalizuoti valstybių narių pažangiąją patirtį šioje srityje ir nustatyti efektyviausius viešųjų pirkimų principus ES mastu;

44.

atkreipia dėmesį į tai, kad kova su korupcija ir favoritizmu yra vienas iš direktyvų tikslų; pabrėžia, kad valstybės narės šioje srityje susiduria su skirtingais iššūkiais ir kad dėl siekio parengti Europos lygmens priemones kyla pavojus, kad gali būti sužlugdytos pastangos racionalizuoti ir supaprastinti taisykles ir kad gali atsirasti daugiau biurokratijos; pabrėžia, kad skaidrumo ir konkurencijos principai yra kovos su korupcija pagrindas; ragina parengti bendrą požiūrį dėl vadinamųjų apsivalymo priemonių, siekiant išvengti rinkos iškraipymų ir užtikrinti teisinį tikrumą ekonominės veiklos vykdytojams ir perkančiosioms organizacijoms;

45.

laikosi nuomonės, kad atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų sutartys susijusios su viešaisiais fondais, jos turėtų būti skaidrios ir atviros viešai patikrai; ragina Komisiją pateikti atitinkamą išaiškinimą, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą vietos ir kitoms valdžios institucijoms bei suteikti joms galimybę informuoti piliečius apie savo sutartinius įsipareigojimus;

46.

ragina Komisiją įvertinti problemas, susijusias su ypač mažos vertės pasiūlymais, ir pasiūlyti tinkamus sprendimus; rekomenduoja perkančiosioms organizacijoms iš anksto pateikti pakankamai informacijos apie gautus neįprastai mažos vertės pasiūlymus kitiems konkurso dalyviams, siekiant sudaryti sąlygas jiems įvertinti, ar yra pagrindo inicijuoti peržiūros procedūrą; prašo geriau suderinti ES bendrąją išorės prekybos politiką ir valstybių narių tvarką, taikomą priimant neįprastai mažos vertės konkurso pasiūlymus;

47.

palankiai vertina Komisijos žaliąją knygą dėl e. viešųjų pirkimų plėtros; atkreipia dėmesį, kad nepavyko pasiekti e. viešųjų pirkimų veiksmų plane užsibrėžto tikslo ir kad reikalingas aktyvesnis politinis vadovavimas visais valdžios lygiais, įskaitant ES lygiu, siekiant išlaikyti ir paspartinti perėjimą prie e. viešųjų pirkimų; nori, kad bent 50 proc. viešųjų pirkimų procedūrų ir ES institucijose, ir valstybėse narėse būtų atliekama elektroniniu būdu, atsižvelgiant į įsipareigojimą, kurį valstybių narių vyriausybės prisiėmė 2005 m. Mančesteryje vykusioje ministrų konferencijoje e. valdžios tema;

48.

pabrėžia, kad Komisija turi suvaidinti unikalų vaidmenį standartizacijos pažangos ir infrastruktūros plėtojimo klausimais, nes, pvz., e. parašų ir laiko žymėjimo sistemos atveju saugumo tikslais reikalinga bendrai sutarta forma; ragina Komisiją parengti bendrus standartus; pabrėžia, kad dėl konkurso dalyvio tapatybės nustatymui skirtų apsunkinančių techninių reikalavimų gali kilti kliūčių veiklos vykdytojams; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad būtina sukurti standartizuotą elektroninio parašo sistemą; ragina valstybes nares pasirūpinti, kad veiktų sertifikavimo paslaugų teikėjų joms prižiūrint išduotų sertifikatų patvirtinimo sistema;

49.

pabrėžia atvirų standartų ir technologijų neutralumo svarbą siekiant užtikrinti skirtingų sistemų sąveiką ir išvengti pardavėjų monopolizmo; prašo Komisijos užtikrinti realią valstybėse narėse jau veikiančių skirtingų e. viešųjų pirkimų sistemų sąveiką, labiau pasinaudojant ES iniciatyvų, pvz., PEPPOL ir e-CERTIS, gautais rezultatais;

50.

atkreipia dėmesį, kad visi teisės aktų pasiūlymai išplėsti ir supaprastinti e. viešųjų pirkimų naudojimą turėtų būti integruoti į pagrindinių viešųjų pirkimų direktyvų peržiūrą, be to, jie turėtų atitikti viešųjų pirkimų nuostatų taikymo sritį ir bendrąsias jų taisykles, pvz., įsipareigojimus, susijusius su leistinomis ribomis;

51.

pabrėžia, kad e. viešieji pirkimai gali supaprastinti visą viešųjų pirkimų procesą ir užtikrinti šios sistemos veiksmingumą, dėl kurio tiek įmonėms, tiek ir viešojo administravimo institucijoms būtų galima sutaupyti daug išlaidų ir laiko, be to, būtų užtikrintas didesnis skaidrumas ir prieinamumas; pažymi, kad ypač elektroniniais pirkimais atveriamos naujos perspektyvos modernizuoti viešųjų pirkimų administravimą; pakartoja, kad e. pirkimai turėtų būti pigesni, tikslingesni ir skaidresni nei įprasti viešųjų pirkimų konkursai; vis dėlto mano, kad vis dar išlieka galimybių tobulinti ir dar daugiau turėtų būti padaryta prieigos prie patikimos, palyginamos ir objektyvios informacijos ir statistinių duomenų srityje; ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti naudotis e. viešaisiais pirkimais tarpvalstybiniu mastu;

52.

atkreipia dėmesį, kad teisės aktai – ne vienintelė svarbi sritis siekiant skatinti pokyčius; todėl ragina Komisiją ieškoti naujų keitimosi patirtimi būdų, dalytis geriausia patirtimi ir skleisti žinias tarpvalstybiniu lygmeniu vietos ir regionų veikėjams; pabrėžia, kad visų pirma reikia toliau stiprinti su elektroninių viešųjų pirkimų sritimi susijusio personalo gebėjimus ir supratimą, taip pat padėti MVĮ stiprinti reikalingas žinias ir pajėgumus, pasitelkiant nacionalinio ir (arba) ES lygmens paskatas, kad MVĮ ir didelėms įmonėms būtų užtikrintos vienodos sąlygos; palankiai vertina Europos infrastruktūros tinklų priemonę, kaip naują tarpvalstybinių e. viešųjų pirkimų skatinimo priemonę, kuri padeda plėtoti skaitmeninę bendrąją rinką;

53.

palankiai vertina Europos Komisijos 2011–2015 m. laikotarpio e. vyriausybės veiksmų plane paskelbtą siekį plėtoti epractice.eu platformą, kaip veiksmingą priemonę valstybių narių ir e. valdžios specialistams, skirtą keistis patirtimi ir informacija, be to, ragina išplėsti taikymo sritį, siekiant įtraukti į ją vietos ir regionų specialistus;

54.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

8.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 131/35

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21, 45 ir 47 straipsnius ir į Pagrindinių teisių chartijos 15, 21, 29, 34 ir 45 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 151 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (1),

—

atsižvelgdamas į 1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyvą Nr. 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas (2),

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos nustatytus pagrindinius darbo standartus,

—

atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (3),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (4), į 2008 m. ataskaitą dėl Direktyvos 2004/38/EB taikymo (COM(2008)0840) ir į 2007 m. lapkričio mėn. ir 2009 m. balandžio mėn. Tarybos rezoliucijas dėl Direktyvos 2004/38/EB,

—

atsižvelgdamas į paskesnį Komisijos dokumentą dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių (COM(2009)0313),

—

atsižvelgdamas į preliminaraus pranešimo projektą „Lyginamasis Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje taikymo tyrimas“, kurio paprašė Teisės reikalų komitetas ir kurį pateikė Europos piliečių veiksmų tarnyba (angl. ECAS),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių, taip pat į jos ketinimus paskelbti supaprastintas ES piliečiams skirtas gaires ir kuo geriau išnaudoti interneto teikiamas galimybes,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (5),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikatą „Judumas – priemonė kurti daugiau ir geresnių darbo vietų. 2007–2010 m. Europos profesinio judumo veiksmų planas“ (COM(2007)0773),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 18 d. Komisijos komunikatą „Laisvas darbuotojų judėjimo poveikis plečiantis ES“ (COM(2008)0765),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 16 d. Komisijos komunikatą „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms. Darbo rinkos ir gebėjimų poreikių numatymas ir derinimas“ (COM(2008)0868),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 13 d. Komisijos komunikatą „Užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Teisės ir pagrindiniai pokyčiai“ (COM(2010)0373),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 13 d. Komisijos komunikatą „Bendrosios rinkos aktas. Dvylika svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti. „Bendros pastangos skatinti naująjį augimą“ “ (COM(2011)0206), kuriame darbuotojų judumas yra viena iš dvylikos pagrindinių priemonių,

—

atsižvelgdamas į strategiją „Europa 2020“, ypač į jos pavyzdines iniciatyvas „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“ ir „Judus jaunimas“,

—

atsižvelgdamas į Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. išvadas „Laisvas asmenų judėjimas. Teisės laisvai judėti pažeidimai ir piktnaudžiavimo ja atvejai“,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos 2009 m. kovo 9 d. išvadas dėl darbo jėgos profesinio ir geografinio judumo ir laisvo darbuotojų judėjimo Europos Sąjungoje,

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. balandžio 2 d. rezoliuciją dėl su Sąjungos pilietybe susijusių problemų ir perspektyvų (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gruodžio 18 d. rezoliuciją dėl 2007–2010 m. Europos profesinio judumo veiksmų plano (7),

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl vis dar esančių kliūčių judumui vidaus darbo rinkoje nustatymo (8),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7–0258/2011),

A.

kadangi gyvenimas ir darbas kitoje valstybėje narėje yra viena iš pagrindinių ES laisvių, kad ir kokia bebūtų asmens etninė kilmė, ir sutartimis pripažinta esminė ES pilietybės sudėtinė dalis, vis dėlto iš statistinių duomenų matyti, kad vis dar pernelyg mažai žmonių naudojasi šia teise, nors ir imamasi konkrečių iniciatyvų darbuotojų judumui remti,

B.

kadangi ES darbuotojų judumas turėtų būti skatinamas visoje Europos Sąjungoje siekiant patenkinti užimtumo poreikius,

C.

kadangi ES darbuotojai ieškodami darbo priimančiojoje valstybėje narėje gali patirti sunkumų ir problemų,

D.

kadangi teisė gyventi ir dirbti kitoje Europos Sąjungoje valstybėje yra viena iš pagrindinių ES laisvių ir Sutartimis pripažinta esminė ES pilietybės sudėtinė dalis, vis dėlto pagal statistinius duomenis matyti, kad nepaisant konkrečių iniciatyvų, kurių imtasi darbuotojų judumui remti, vis dar pernelyg mažai žmonių naudojasi šia teise,

E.

kadangi esamas darbuotojų judumo lygis nepakankamas, kad būtų galima padidinti Europos Sąjungos darbo rinkos veiksmingumą; kadangi tik 2,3 proc. ES gyventojų gyvena kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra, tačiau 17 proc. jų ketina ateityje pasinaudoti asmens judėjimo laisve, o 48 proc. svarstytų galimybę ieškoti darbo kitoje šalyje ar regione, jei būtų atleisti iš darbo,

F.

kadangi laisvas darbuotojų judėjimas yra teigiamas socialinis ir ekonominis pavyzdys ir ES, ir valstybėms narėms, nes tai svarbus ES integracijos, ekonomikos plėtros, socialinės sanglaudos, asmeninio tobulėjimo profesinėje srityje, kovos su išankstinėmis nuostatomis, rasizmu ir ksenofobija etapas ir gali padėti panaikinti neigiamą ekonomikos krizės poveikį ir geriau pasirengti spręsti visuotinių pokyčių keliamus iššūkius įtraukiant į dialogą visas sprendimus priimančias suinteresuotąsias šalis ir pilietinę visuomenę,

G.

kadangi darbuotojų judumo skatinimas labai padeda siekti strategijoje „Europa 2020“ nustatytų užimtumo srities tikslų; ragina Komisiją į pavyzdines iniciatyvas įtraukti darbo jėgos judumo aspektą, o valstybes nares – rengiant savo nacionalines strategijas ir reformų programas įtraukti darbo jėgos ir geografinio judumo aspektus,

H.

kadangi nepakankamai lankstūs darbo teisės aktai stabdo darbo jėgos judumą Europoje,

I.

kadangi pagal 2008 m. lapkričio 18 d. Komisijos komunikatą judūs darbuotojai iš valstybių, įstojusių į ES 2004 ir 2007 m., daro teigiamą poveikį tokius darbuotojus priėmusių valstybių narių ekonomikai,

J.

kadangi dėl pastaruoju metu vykstančios mūsų visuomenės raidos, kuriai įtaką daro pramonės pokyčiai, globalizacija, nauji darbo modeliai, demografiniai pokyčiai ir transporto priemonių vystymasis, reikia užtikrinti didesnį darbuotojų judumą,

K.

kadangi valstybės narės, kurios nebuvo pateikusios paraiškų dėl pereinamojo laikotarpio priemonių, susijusių su laisvu darbuotojų, kilusių iš valstybių narių, įstojusių į ES 2004 ir 2007 m., judėjimu, nepranešė apie jokius neigiamus padarinius, tačiau ne viena valstybė narė nusprendė toliau taikyti savo darbo rinkos apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams,

L.

kadangi, nepaisant ES teisės aktų ir programų, skirtų laisvam darbuotojų judėjimui skatinti, vis dar yra kliūčių, trukdančių visapusiškai naudotis šia pagrindine laisve (pvz., socialinės, kalbinės, kultūrinės, teisinės ir administracinės kliūtys, nepakankamos, neatitinkančios darbuotojų migrantų poreikių grįžimo politikos priemonės, nepakankamas judumo patirties pripažinimas, sunkumai, susiję su sutuoktinių ar partnerių įsidarbinimu, ilgas diplomų ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo procesas),

M.

kadangi per ekonomikos krizę profesinis ir geografinis darbuotojų judumas, derinant darbo pasiūlą ir paklausą, gali padėti sumažinti nedarbą, suteikti daugiau galimybių steigti darbo vietas, padėti pritaikyti ekonomiką, visuomenę ir demografiją prie struktūrinių pokyčių ir skatinti ekonomikos augimą bei ES konkurencingumą, taigi mano, kad dabartinė profesinės kvalifikacijos pripažinimo tvarka labai trukdo darbuotojų judumui Europos Sąjungoje,

N.

kadangi šios kliūtys ir suvaržymai pažeidžia pagrindinę darbuotojų teisę, dėl jų sunkiau vyksta ES ekonomikos atsigavimo procesas, jie gali sukelti žalingų padarinių, pvz., gali daugėti nelegalaus darbo, plisti šešėlinė ekonomika ir darbuotojų išnaudojimas,

O.

kadangi pagal Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį diskriminacija dėl seksualinės orientacijos draudžiama,

P.

kadangi dabartinė ekonomikos krizė neigiamai paveikė judumą ir labiausiai pakenkė laikinai ir ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, o moterys buvo viena iš labiausiai paveiktų asmenų grupių,

Q.

kadangi galima pastebėti, kad ES judumo srityje yra didelių su lytimis susijusių skirtumų (pranešama, kad vyrai išsikelia dėl darbo arba keisdami darbą daug dažniau negu moterys, atitinkamai 44 proc. ir 27 proc. (9)); kadangi judumo reiškinį reikia stebėti geriau, remiantis pagal lytis suskirstytais duomenimis,

1.

pažymi, kad Komisijos ataskaitoje COM(2008)0840 pranešama apie nuolatinius valstybių narių daromus Direktyvos 2004/38/EB įgyvendinimo pažeidimus, turinčius įtakos darbuotojų teisei laisvai judėti, be to, dėl šios padėties pateikta daug atskirų skundų, peticijų ir daugiau kaip 40 Parlamento klausimų, o Komisija šiuo klausimu pradėjo penkias pažeidimo tyrimo procedūras dėl netinkamo direktyvos taikymo;

2.

teigiamai vertina Komisijos komunikatą COM(2010)0373, kuriame aprašoma ir paaiškinama esama padėtis, susijusi su laisvu darbuotojų judėjimu, tačiau apgailestauja dėl konkrečių priemonių ar siūlymų judumo problemoms spręsti stokos;

3.

džiaugiasi iniciatyvomis, kurių ėmėsi Komisija, pvz., projektu „Moterų judumo skatinimo mechanizmas“ (WO.M.EN Mobility Enhancement Mechanism), ir ragina išplėsti bei pagerinti projektų, kuriais siekiama padidinti moterų darbuotojų judumą, taikymo sritį;

4.

ragina Komisiją toliau skatinti darbo jėgos judumą ir pateikti ilgalaikę, visapusę, daugiadalykę judumo strategiją, skirtą visoms esamoms teisinėms, administracinėms ir praktinėms laisvo darbuotojų judėjimo kliūtims panaikinti; reikalauja nuoseklios, veiksmingos ir skaidrios politikos, kurią vykdant būtų reaguojama į darbo rinkos ir ekonomikos tendencijas;

5.

ragina Komisiją skatinti darbo jėgos judumą planuojant ir remiant tolesnes strategijas, kuriomis būtų siekiama teikti paprastesnę informaciją apie darbuotojų migrantų teises ir judumo teikiamą naudą visam vystymosi procesui ir ES bei jos valstybių narių ekonomikai; pažymi, kad darbuotojų, jų šeimos narių ir suinteresuotųjų šalių informuotumo apie jų teises, galimybes ir esamas priemones, susijusias su laisvu judėjimu, didinimas yra svarbiausias veiksmingo ES teisės aktų įgyvendinimo veiksnys;

6.

mano, kad veiksmingai skatinti judumą galima tik iš esmės pagerinus valstybių narių solidarumą ir bendrą jų atsakomybę ir parengus aiškų reguliavimo pagrindą, kuriuo būtų reglamentuojama teisėta migracija;

7.

ragina valstybes nares panaikinti darbuotojų judumo kliūtis ir pasiūlyti asmenims (kurių dauguma yra moterys), kurie vyksta kartu su sutuoktiniais ar partneriais į kitą valstybę narę, tinkamas paslaugas, pvz., kalbų kursus ir profesinio mokymo kursus, kad jie galėtų lengviau integruotis į naują socialinę bei kultūrinę aplinką;

8.

vis dėlto pažymi, kad judumas ir toliau turėtų būti savanoriškas; pabrėžia, kad ES lygmeniu reikėtų veiksmingiau švelninti neigiamą šalutinį padidėjusio judumo poveikį, dėl kurio „nuteka protai“ ir išvyksta jaunimas, taip pat neigiamą poveikį šeimos gyvenimui ir vaikams, kai vienas iš tėvų arba abu tėvai dirba užsienyje;

9.

ragina valstybes nares sukurti bendradarbiavimo mechanizmus, kurie padėtų šeimoms ir ypač vaikams išvengti dėl išsiskyrimo su tėvais ir juos skiriančio atstumo patiriamo gniuždančio poveikio;

10.

atsižvelgdamas į sutarčių nuostatas ir į galiojančius teisės aktus, primena, kad valstybės narės privalo supaprastinti administracines procedūras, susijusias su darbuotojų laisvo judėjimo teise, kad tinkamai įgyvendintų šią teisę ir būtų išvengta nepateisinamų, nereikalingų ar sudėtingų administracinių procedūrų, suvaržančių galimybę ja pasinaudoti;

11.

ragina Komisiją skatinti racionalizuoti administracinę veiklą ir administracinį bendradarbiavimą siekiant užtikrinti nacionalinių valdžios institucijų sąveiką;

12.

ragina valstybes nares kurti veiksmingesnius darbuotojų migrantų ir atitinkamų valstybės tarnybų ryšių kanalus, kad darbuotojai galėtų nevaržomai gauti informaciją apie savo teises ir pareigas;

13.

pabrėžia, kad darbuotojų teises galima geriau užtikrinti tuomet, jei ES migrantai priimančiojoje valstybėje narėje dirba legalų mokamą darbą;

14.

pabrėžia, kad darbuotojas moteris, išvykstančias į kitą šalį dirbti su vaikų ar vyresnio amžiaus žmonių priežiūra susijusį darbą, pvz., auklės ar slaugytojos darbą, dažniausiai įdarbina privatūs subjektai, kaip antai šeimos ar šeimos nariai, taigi tokios darbuotojos dirba be darbo sutarties ar nelegaliai ir negali naudotis pagal socialinio draudimo, sveikatos priežiūros ir kitas sistemas joms priklausančiomis teisėmis bei gauti išmokas;

15.

reiškia susirūpinimą dėl nepakankamo dabartinių direktyvų (ypač Direktyvos 2004/38/EB), susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu, perkėlimo ir taikymo darbuotojų migrantų šeimos nariams, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, atsižvelgiant į jų teisę atvykti ir apsigyventi šalyje, ir dėl sudėtingų administracinių procedūrų ir papildomų apsigyvenimo dokumentų (darbo leidimų, pakankamų apsigyvenimo sąlygų įrodymų), nesuderinamų su Direktyva 2004/38/EB;

16.

ragina Komisiją visiškai išnaudoti savo išskirtines, pagal sutartis įtvirtintas teises, ir vykdyti nuolatinę ir visapusišką Direktyvos 2004/38/EB įgyvendinimo stebėseną, taip pat, jei reikia, naudotis savo teise inicijuoti pažeidimo nagrinėjimo procedūras prieš įsipareigojimų nevykdančias valstybes nares;

17.

ragina valstybes nares persvarstyti savo pereinamojo laikotarpio nuostatas, kuriomis reglamentuojama galimybė patekti į šių šalių darbo rinkas, nes tai ilgainiui gali turėti neigiamą poveikį pagrindinėms vertybėms ir laisvėms, įtvirtintoms ES sutartyse, tokioms kaip judėjimo laisvė, nediskriminavimas ir solidarumas bei lygios teisės; palankiai vertina neseniai kai kurių valstybių narių priimtą sprendimą visiškai atverti savo darbo rinkas kai kurioms valstybėms narėms, įstojusioms į ES 2004 m., ir nepritaria kitų valstybių narių siūlomiems teisės aktams, kuriais ketinama nepaisyti darbuotojų iš valstybių narių, įstojusių į ES 2004 m. ir 2007 m., teisių; ragina Komisiją ištirti, ar tokia politika nepažeidžia ES teisės;

18.

ragina Komisiją stiprinti dabartinį teisinį profesinės kvalifikacijos pripažinimo pagrindą, kuris nustatytas Direktyvoje 2005/36/EB;

19.

ragina Komisiją persvarstyti 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (10), siekiant atsižvelgti į šioje Europos Parlamento rezoliucijoje pateiktus pasiūlymus;

20.

ragina Komisiją užtikrinti, kad valstybės narės taikytų Briuselio I reglamentą (Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo; pabrėžia Briuselio I reglamento svarbą skiriant sankcijas ir baudas už darbuotojų išnaudojimą;

21.

ragina Komisiją užtikrinti, kad valstybės narės įgyvendintų Direktyvą 2004/38/EB be jokios diskriminacijos, įskaitant diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos; primena Komisijai ankstesnius raginimus užtikrinti judėjimo laisvę visiems ES piliečiams ir jų šeimos nariams, nepaisant jų seksualinės orientacijos;

22.

atkreipia dėmesį į tai, kad darbuotojų laisvo judėjimo teisės negalima atsieti nuo kitų ES teisių ir pagrindinių principų ir kad taikant Europos socialinio modelio ir Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas teises, kurios išdėstytos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, bus sudaryta galimybė kurti tinkamas darbo vietas, užtikrinti atitinkamas darbo sąlygas, įskaitant apsaugą ir saugą darbe, teises į socialinę apsaugą, vienodą požiūrį, galimybę suderinti šeiminį gyvenimą ir darbą bei laisvę teikti paslaugas; pabrėžia, kad teisė balsuoti vietos, regionų ir Europos rinkimuose yra esminė šių teisių dalis ir ragina geriau ją taikyti; pažymi, kad gali būti prarandama teisė balsuoti nacionaliniuose rinkimuose kilmės valstybėje narėje, ir mano, kad šį klausimą reikėtų išnagrinėti;

23.

ragina Komisiją parengti suvestinę ir joje išvardyti kliūtis, kurių kyla Europos Sąjungos darbuotojams, norintiems pasinaudoti savo teise laisvai judėti, ir nurodyti, kaip valstybės narės stengiasi jas įveikti, kad būtų galima įvertinti, ar su šiomis kliūtimis kovojama iš esmės ir veiksmingai;

24.

ragina Komisiją kruopščiai įvertinti dabartinę valstybių narių ekonomikos padėtį darbo rinkos požiūriu; ragina valstybes nares geriau derinti migracijos politikos klausimus atsižvelgiant į darbo jėgos aspektus, siekiant spręsti darbo jėgos trūkumo klausimus ir skatinti vidaus gamybą;

25.

džiaugiasi, kad Komisija susiejo darbuotojų judumą ir strategiją „Europa 2020“, ir mano, kad tai itin svarbu siekiant kurti ilgalaikes ir tvarias darbo vietas ir taip didinti gerovę ES;

26.

pabrėžia, kad svarbu, jog vienodas požiūris į darbuotojus kartu su tinkama darbo teisių apsauga atitiktų atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse nustatytas galiojančias taisykles; mano, kad vienodo užmokesčio už vienodą darbą toje pačioje darbo vietoje principas kartu su lyčių lygybės principu turėtų būti taikomas visoje ES, siekiant užkirsti kelią atlyginimų ir socialiniam dempingui; pabrėžia, kad teisės gali būti naudingos visiems, jei jos bus tinkamai taikomos ir deramai jomis naudojamasi; todėl prašo Komisijos ir valstybių narių užtikrinti, kad laisvu judėjimu niekada nebūtų naudojamasi siekiant su nelygybe, atlyginimų ir socialiniu dempingu susijusių tikslų;

27.

mano, kad ES ir valstybių narių teisės aktai turėtų būti geriau suderinti, kad neliktų kliūčių taikyti laisvo darbuotojų judėjimo teisę ir ja naudotis;

28.

ragina Komisiją ir valstybes nares atsižvelgiant į subsidiarumo principą užtikrinti tinkamą esamų teisės aktų dėl nediskriminavimo taikymą, imtis praktinių priemonių, skirtų vienodo požiūrio į judžius darbuotojus principui įgyvendinti, ir kovoti su išankstinėmis nuostatomis, rasizmu ir ksenofobija;

29.

ragina valstybes nares ir Komisiją stiprinti ES politiką, kuri padėtų kovoti su tiesiogine ir netiesiogine diskriminacija, ES darbuotojų migrantų eksploatavimu Europos Sąjungoje ir jų teisių pažeidimais dėl nepakankamo kalbų mokėjimo ir priimančiosios valstybės narės įstatymų, susijusių su jų įdarbinimu, nežinojimo;

30.

ragina valstybes nares padidinti darbo rinkos priežiūros institucijų dėmesį judžių darbuotojų darbo teisių apsaugai, ypač gerinant jų švietimą ir didinant informuotumą darbo teisės srityje;

31.

mano, kad prieš priimant valstybių narių socialinio draudimo, sveikatos apsaugos sistemos ir mokesčių srities teisės aktų pakeitimus būtina tirti, kokį poveikį jie darys laisvam darbuotojų judėjimui; taigi ragina įpareigoti atlikti sienos kirtimo poveikio vertinimą, kuris padėtų gauti išsamios informacijos apie laisvam darbuotojų judėjimui trukdančias kliūtis;

32.

pažymi, kad padidėjus tarpvalstybiniam judumui taip pat reikia užtikrinti aktyvų socialinių partnerių dalyvavimą, kad atitinkamiems darbuotojams, ypač laikinai dirbantiems užsienyje, būtų galima teikti tinkamą ir veiksmingą informaciją apie jų socialines ir darbo teises bei užtikrinti su jomis susijusią paramą ir jų apsaugą;

33.

mano, kad norint veiksmingai įgyvendinti visas politikos priemones, susijusias su laisvu darbuotojų judėjimu, būtina koordinuoti veiksmus, ypač vidaus rinkos sukūrimo, socialinio saugumo sistemų koordinavimo, papildomų pensijų išmokų, darbuotojų apsaugos, tarpvalstybinės sveikatos apsaugos, švietimo ir profesinio mokymo, mokesčių (pvz., kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo) ir nediskriminavimo srityse;

34.

pabrėžia, kad darbo apribojimai trukdo veikti vidaus rinkai ir kad ekonomikos krizė parodė, jog būtina skatinti laisvą darbuotojų judėjimą;

35.

kartoja, kad valstybės narės, norėdamos išvengti prieštaravimų ES vidaus rinkoje, įdarbindamos asmenis privalo teikti pirmenybę Europos Sąjungos piliečiams ir gali teikti pirmenybę trečiųjų šalių piliečiams, kurie kreipiasi dėl itin aukštos kvalifikacijos darbo, kaip nustatyta 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyvoje 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (11); pabrėžia, jog svarbu atmesti paraiškas gauti ES mėlynąją kortelę dirbti tokiuose darbo rinkos sektoriuose, kuriuose taikant pereinamojo laikotarpio taisykles ribojamos darbuotojų iš kitų valstybių narių galimybės įsidarbinti;

36.

ragina geriau koordinuoti Europos ir nacionalinių valdžios institucijų veiklą, kad būtų galima geriau informuoti piliečius, teikti jiems pagalbą ir stebėti, kaip laisvo darbuotojų judėjimo teisė taikoma praktiškai ir kaip asmenys ja naudojasi, siekiant sparčiau įgyvendinti darbo jėgos judumo sumanymą;

37.

laikosi požiūrio, kad tinkamos socialinės apsaugos sistemos labai prisideda prie darbuotojų geografinio ir profesinio judumo, o judžių darbuotojų socialinė įtrauktis ir grįžusių darbuotojų socialinė reintegracija privalo būti darbo jėgos judumo politikos dalis; pabrėžia, kad šiuo tikslu būtina pripažinti jau įgytas teises ir skatinti supratimą, kad valstybių narių sistemos skiriasi;

38.

ragina valstybes nares spręsti fiktyviai savarankiškai dirbančių judžių darbuotojų klausimą; pabrėžia, kad šiems darbuotojams būtina suteikti galimybę naudotis savo teisėmis ir būti apsaugotiems;

39.

ragina Komisiją ir valstybes nares kovoti su ksenofobija, nukeipta prieš visus ES darbuotojus, sukuriant integracijos ir informavimo priemones, ir judžius darbuotojus priimančiose ES valstybėse narėse skatinti supratimą, kultūrinę įvairovę bei pagarbą;

40.

pabrėžia, kad norint veiksmingai vykdyti darbuotojų laisvą judėjimą, reikia koordinuotų Europos ir nacionalinių valdžios institucijų veiksmų, siekiant palengvinti ir supaprastinti administracines procedūras, susijusias su klausimais, netiesiogiai susijusiais su šia teise, pvz., transporto priemonių registracijos ir prieigos prie medicininių įrašų užtikrinimo, išsamios duomenų bazės apie esamą sveikatos priežiūros darbuotojų kompetenciją sukūrimo, dvigubo apmokestinimo išvengimo, aiškių kompensavimo už suteiktas medicinos paslaugas taisyklių ir kt. klausimais;

41.

mano, kad galimybė darbuotojams migrantams persikelti savo socialinės apsaugos teises yra esminė priemonė, padedanti iš tiesų užtikrinti naudojimąsi įgytomis prerogatyvomis;

42.

mano, kad mažosios ir vidutinės įmonės, sukurdamos daugiausia darbo vietų, gali paskatinti ekonomikos atsigavimą ir jos plėtrą; taigi dar kartą pažymi, kad reikia, jog ES įsipareigotų remti ir plėtoti mažas ir vidutines įmones (pvz., pagal mikrofinansų priemonę „Progress“), ypač taikydama su aktyviu užimtumu susijusias politikos priemones ir vykdydama profesinio švietimo ir mokymo programas;

43.

ragina pasienio regionus apsvarstyti galimybę sudaryti susitarimus, skirtus tarpvalstybiniam darbo jėgos judumui skatinti, kad šie regionai gautų abipusės naudos;

44.

ragina valstybes nares panaikinti esamas pereinamojo laikotarpio kliūtis, taikomas 2007 m. į ES įstojusių valstybių narių darbuotojų laisvam judėjimui; laikosi nuomonės, kad nustatant šias kliūtis taikomi dvejopi standartai, jos nenaudingos ir taip diskriminuojami Europos piliečiai, todėl ragina visiems Europos Sąjungos piliečiams taikyti pirmumo įdarbinant nuostatą;

45.

laikosi nuomonės, kad darbuotojų judumas Europos Sąjungoje yra būtinas siekiant atgaivinti ekonomiką ir pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus; taigi primygtinai ragina tas valstybes nares, kurios vis dar taiko darbo rinkos apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams, panaikinti juos iki 2011 m. pabaigos pagal Stojimo sutartyje nustatyto terminą;

46.

ragina kompetentingas nacionalines institucijas glaudžiau ir veiksmingiau bendradarbiauti tikrinant darbo sutarčių atitiktį nacionaliniams ir ES teisės aktams; pabrėžia, kad reikia užtikrinti, jog pažeidimų atvejais valstybės narės viena kitai teiktų pagalbą ir keistųsi informacija; prašo Komisijos prižiūrėti šį procesą;

47.

ragina valdžios institucijas ir visas suinteresuotąsias šalis daryti viską ir stengtis geriau informuoti darbuotojus apie jų teises bei plačiau naudoti įvairias priemones (darbo teisės aktus, kolektyvines sutartis, elgesio kodeksus, socialinės apsaugos nuostatas), kuriomis reglamentuojami darbo santykiai ir darbo bei gyvenimo sąlygos;

48.

apgailestauja, kad ES sumažėjo darbo kontrolė; pabrėžia, kad veiksminga kontrolė yra esminis aspektas siekiant užtikrinti vienodą požiūrį ir vienodas sąlygas; ragina valstybes nares didinti darbo kontrolę ir užtikrinti, kad darbo inspekcijos įstaigos turėtų pakankamai išteklių; ragina Komisiją tobulinti darbo inspekcijos įstaigų bendradarbiavimą ir koordinavimą;

49.

mano, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, jog ES judžių darbuotojų vaikai nepatirtų sunkumų, susijusių su jų tautybe ar pilietybe, kurių gali kilti jų tėvams nutarus dirbti svetur, ir kad reikėtų deramai ištirti konkrečius judžių darbuotojų vaikų poreikius siekiant užtikrinti veiksmingas politines priemones;

50.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų pagerinti vaikų, kurių tėvai išvyko dirbti ir juos paliko, padėtį, kad padėtų jiems normaliai vystytis, įgyti išsilavinimą ir gyventi deramą socialinį gyvenimą;

51.

reiškia susirūpinimą dėl didėjančio priverstinio darbo ES masto, kuris kai kuriose srityse glaudžiai susijęs su organizuotu nusikalstamumu; pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad priverstinis darbas taptų svarbiausiu Europos policijos biuro ir Europos teisminio bendradarbiavimo padalinio darbo prioritetu; ragina valstybes nares daugiau stengtis kartu kontroliuoti priverstinį darbą, už jį traukti baudžiamojon atsakomybėm ir skirti sankcijas, be to, užtikrinti, kad už priverstinį darbą būtų taikomos baudžiamosios sankcijos; pabrėžia, kad būtina numatyti priemones nukentėjusiųjų nuo priverstinio darbo apsaugai užtikrinti;

52.

ragina Komisiją ištirti, kokie yra teigiami ir neigiami laisvo darbuotojų judėjimo rezultatai ir koks jų poveikis priimančiosioms šalims, kilmės šalims ir visai Europos Sąjungai socialinės, ekonominės ir geografinės sanglaudos požiūriu, ir juos paskelbti atkreipiant dėmesį į šias pasekmes: ekonominius nuostolius, didėjantį nelegalų darbą ir išnaudojamojo darbo sąlygas, kurių atsiranda dėl to, kad įdiegus pereinamojo laikotarpio priemones susiklostė neaiški teisinė padėtis, ES piliečių žinių apie savo teises trūkumą ir valstybių narių delsimo imtis veiksmų, skirtų iš 2004 ir 2007 m. įstojusių valstybių narių kilusiems darbuotojams integruoti, pasekmes; ragina Komisiją ir valstybes nares vengti bet kuriai valstybei narei ar būsimai šaliai kandidatei taikyti pereinamojo laikotarpio priemones, kuriomis galėtų būti ribojamas laisvas asmenų judėjimas, nes tai daro neigiamą poveikį ES darbo rinkos konkurencingumui;

53.

ragina Komisiją toliau vykdyti savo iniciatyvas, kurių tikslas – skatinti jaunimo geografinį judumą pasitelkiant judumo mokymosi tikslais sistemas, ir tam naudoti visas šios srities programas;

54.

pritaria Komisijos planui rengti reguliarų, sistemingą ES darbo rinkų ilgalaikės pasiūlos ir paklausos iki 2020 m. vertinimą pagal sektorius, profesijas, kvalifikacijos lygį ir šalis, ir primygtinai siūlo koordinuoti valstybių narių užimtumo ir švietimo politikos priemones, siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus dėl darbo vietų kūrimo ir išvengti būsimų netiesioginių kliūčių, pvz., atsisakymo pripažinti kitoje ES valstybėje narėje gautą diplomą, galinčių kliudyti naudotis laisvo judėjimo teise; pažymi, kad šiame plane turėtų būti aiškiai nustatytas darbo jėgos trūkumas ES trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais;

55.

ragina parengti ir taikyti tinkamas priemones, siekiant panaikinti vis dar pasitaikančią diskriminaciją ir neigiamus stereotipus, ypač darbuotojų iš Rytų ir Pietų Europos atžvilgiu, ir skatinti darbuotojų, kurie naudojasi savo teise į laisvą judėjimą, integraciją į priimančiosios šalies visuomenę;

56.

ragina visų lygmenų valdžios institucijas remti informavimo politiką ir didinti asmenų, ypač pradedančiųjų darbuotojų, informuotumą apie judumo galimybes bei jo pranašumus ir pabrėžia Komisijos, kaip koordinatorės, vaidmenį;

57.

mano, kad valstybės narės turėtų paprasčiau pripažinti diplomus ir kvalifikaciją ir nustatyti bendrus šio pripažinimo kriterijus, nes dėl to žmonėms, ieškantiems darbo valstybėje narėje, kuri nėra jų kilmės šalis, labai dažnai kyla sunkumų;

58.

apgailestauja dėl valstybių narių vykdomos politikos, kuria kitų ES valstybių piliečiai aktyviai skatinami išvykti iš šių valstybių narių; prašo Komisijos patikrinti, ar vykdant tokią politiką nepažeidžiama teisė laisvai judėti;

59.

pripažįsta ir pabrėžia viešųjų įdarbinimo tarnybų, ypač EURES sistemos ir tinklo, svarbą skatinant darbo jėgos judumą visoje ES, ypač pasienio regionuose, teikiant informaciją apie esamas darbo vietas, su migracija, įskaitant imigraciją, ir su darbu pasienyje susijusias teises ir pareigas, studijų ir profesinio mokymo galimybes, darbo ir gyvenimo sąlygas; pabrėžia, kad socialiniams partneriams tenka ypatingas vaidmuo konsultuojant darbuotojus, kai sudaryta pasienio partnerystė; pabrėžia, kad EURES turi išlikti tinkamo judumo skatinimo priemonė, todėl ragina Komisiją ir toliau teikti lėšų socialinių partnerių darbui pasienio regionuose remti;

60.

ragina vystyti EURES institucinius gebėjimus ir išplėsti EURES, kaip centralizuotos priemonės, skatinančios darbuotojų ir jų šeimos narių judumą, tinklą;

61.

yra susirūpinęs dėl EURES patarėjams skirtų lėšų sumažinimo; ragina įsipareigoti vykdyti ilgalaikę strategiją, leisiančią EURES ir jos darbuotojams veiksmingai atlikti savo pareigas, ir pažymi, kad tai bus įmanoma tik padidinus skiriamas lėšas;

62.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis reikiamų priemonių ir užtikrinti, kad EURES ir atitinkamų nacionalinės valdžios institucijų bendradarbiavimas būtų veiksmingesnis ir duotų geresnių rezultatų;

63.

ragina valstybes nares bendradarbiaujant su Komisija skleisti informaciją apie EURES piliečiams, viešuosiuose darbo centruose teikti atitinkamus dokumentus ir patarimus dėl, susijusius su naudojimusi jos teikiamomis paslaugomis, taip pat rengti susitikimus, per kuriuos būtų skatinamas judumas aukštojo mokslo sistemoje;

64.

laikosi nuomonės, kad turėtų būti toliau gerinama ES darbuotojams skirtos informacijos apie naudą, teises ir pareigas, susijusias su darbo jėgos judumu, kokybė; ragina Komisiją koordinuoti savo veiksmus su nacionalinėmis valdžios institucijomis ir plėtoti EURES ir SOLVIT internetinio problemų sprendimo tinklo ryšius, kad būtų galima gerinti piliečiams, kurie naudojasi savo teise į judumą, teikiamų paslaugų kokybę; ragina Komisiją ir valstybes nares įsteigti daugiakalbius konsultacijų centrus ES darbuotojams migrantams, ypač vietovėse, kuriose tokių darbuotojų daug;

65.

pabrėžia, kad skatinant naudotis aktyviomis užimtumo politikos priemonėmis, informacijai apie visoje ES prieinamas mokymo ir mokymosi programas turėtų būti teikiama pirmenybė;

66.

ragina geriau įgyvendinti 1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyvos 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas (vadinamosios Informacijos direktyvos) (12) nuostatas, susijusias su minimalia informacija, kurią darbdavys turėtų suteikti darbuotojams apie darbo santykius, įskaitant visas atitinkamas nuostatas dėl jų darbo padėties priimančioje šalyje;

67.

ragina Komisiją kartu su valstybėmis narėmis skatinti socialinius partnerius aktyviai dalyvauti, kad būtų galima užtikrinti darbuotojų migrantų teisių taikymą ir jų stiprinimą;

68.

pabrėžia darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimo EURES tinkle būtinybę;

69.

ragina užtikrinti sklandesnį nacionalinių ir regionų valdžios institucijų dialogą ir gerinti jų veiklos koordinavimą, nes dėl savo artumo piliečiams ir jų poreikių išmanymo bei aktyvesnio socialinių partnerių įsitraukimo šios valdžios institucijos dažniausiai pirmosios suteikia informaciją daugumai piliečių;

70.

ragina valstybes nares kuo griežčiau kontroliuoti įdarbinimo agentūrų veiklą, siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos judžių darbuotojų teisės bei nuviliami jų lūkesčiai, kurie galėtų kliudyti laisvam darbuotojų judumui bei jų socialiniam saugumui;

71.

ragina valstybes nares stebėti agentūrų ir organizacijų, siūlančių darbą darbuotojams iš kitų valstybių narių, padėtį ir nustatyti galimą nelegalų ar juodosios rinkos darbą arba agentūras ar organizacijas, siūlančias fiktyvų darbą;

72.

pabrėžia, kad, norint užtikrinti laisvą judėjimą, darbdaviams turi būti nustatyta pareiga iš užsienio atvykusiems darbuotojams teikti informaciją apie šalyje, kurioje jie dirbs, galiojančias darbuotojų teises; be to, valstybėse narėse reikia įsteigti daugiakalbius konsultacijų centrus darbuotojams migrantams;

73.

ragina Komisiją parengti komunikatą, kuriame būtų išnagrinėtas apmokestinimo poveikis darbuotojams, kuriems taikytina ši direktyva, kad būtų galima geriau suprasti svarbiausias problemas, galinčias trukdyti darbuotojų judumui ar juos nuo jo atgrasyti, ir pateikti galimų šių problemų sprendimo būdų;

74.

siekiant užtikrinti ir didinti Europos konkurencingumą, didžiausias prioritetas turi būti teikiamas investicijoms į formalųjį ir neformalųjį švietimą, profesinį mokymą, darbo patirties mainus ir koordinuotus veiksmus, siekiant paspartinti darbo jėgos judumo procesus;

75.

mano, kad reikia stiprinti aktyvią darbo rinkos politiką, visų pirma profesinį mokymą ir mokymąsi visą gyvenimą, nes tai gali padėti didinti darbo jėgos judumą, palengvinti persikėlimą iš vienos šalies į kitą esant struktūriniam nedarbui ir suteikti darbuotojams galimybių prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių;

76.

sveikina Komisiją dėl jos pavyzdinės iniciatyvos „Judus jaunimas“ ir pradėjus vykdyti „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkę“, ypač teigiamai vertina bandomąjį projektą „Tavo pirmasis EURES darbas“ ir siūlomus veiksmus Europos gebėjimų pasui sukurti;

77.

palankiai vertina jaunimo mokymą siekiant suteikti jam įgūdžių, kurių reikia norint gyventi ir dirbti kitose šalyse; mano, kad žmonės turi teisę gyventi ir dirbti pasirinktoje valstybėje;

78.

mano, kad įgūdžiai ir žinios, atitinkantys specifinius nacionalinius, regiono ar vietos rinkos reikalavimus, skatins darbuotojų judumą, ir prašo Komisiją sudaryti veiksmų planą dėl įgūdžių paklausos ir atlikti vidutinio ir ilgojo laikotarpio ateities darbo vietų vertinimą, kai galima nustatyti įgūdžių paklausos ir pasiūlos santykį, taip pat numatyti vidutinio ir ilgojo laikotarpio atitinkamų profesijų darbo vietų trūkumą, kuris gali atsirasti dėl demografinių pokyčių ir visuomenės senėjimo;

79.

mano, kad darbo jėgos judumas yra dvipusis procesas; viena vertus, darbo jėgos judumas padeda kaupti įgūdžius ir žinias pasitelkiant visų rūšių švietimą, siekiant parengti darbingus gyventojus, kurie ieškodami naujo darbo gebėtų konkuruoti, ir, kita vertus, judūs darbuotojai gali tobulinti savo įgūdžius ir gilinti žinias naudodamiesi darbo jėgos judumu, nes dirbdami naujoje vietoje jie įgyja daugiau praktinės patirties ir naujų žinių;

80.

mano, kad reikia ypač skatinti judumą profesinio mokymo srityje, nes čia dar esama didelių trūkumų; pabrėžia programų, tokių kaip „Leonardo“, svarbą ir ragina valstybes nares ir profesinio mokymo srityje veikiančias įmones daugiau naudoti šias programas ir palengvinti sąlygas jomis naudotis;

81.

taip pat tikisi, kad judžių darbuotojų įgyti nauji įgūdžiai bus patvirtinti pripažįstant ir jų padidėjusį asmeninį profesinį potencialą ir dėl to pagerės jų ilgalaikės profesinės įtraukties galimybės;

82.

laikosi nuomonės, kad dėmesį reikėtų kreipti ne vien į jaunus darbuotojus, nes reikalingos tikslinės strategijos, skirtos įvairių kategorijų darbuotojų laisvam judėjimui skatinti ir palengvinti, atsižvelgiant į jų konkrečias ypatybes (amžių, lytį, įgūdžius, priklausymą pažeidžiamoms grupėms) ir poreikius, kad visoms darbuotojų grupėms būtų suteikta judumo galimybė;

83.

ragina valstybes nares sudaryti savas mokymosi visą gyvenimą ir profesinio mokymo strategijas atsižvelgiant į darbo rinkų pokyčius ir suteikti perkeliamų įgūdžių, kuriuos galima geografiškai plačiau pritaikyti, bei žinių, jas tinkamai priderinant prie darbo vietų pasiūlos;

84.

ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti, kad būtų galima lengviau palyginti ES mokyklų ir universitetų studijų programas ir švietimo sistemas ir supaprastinti abipusį diplomų pripažinimą, siekiant taip pat paskatinti būtiną abipusį išsilavinimo dokumentų pripažinimą; visgi pabrėžia, kad šių dokumentų pripažinimas skiriasi nuo reglamentuojamų profesijų kvalifikacijų pripažinimo, nors pageidautina, jog prieiga prie šių profesijų būtų liberalizuota; taigi palankiai vertina vis labiau besiplečiantį ir valstybių sienas peržengiantį mokyklų ir universitetų bendradarbiavimą ir ragina valstybes nares jį palaikyti;

85.

ragina valstybes nares skatinti mažąsias ir vidutines įmones dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese teikiant paskatas atitinkamiems jų darbuotojams ir darbdaviams ir ypač daug dėmesio skiriant kalbų mokymuisi ir naujųjų technologijų išmanymui, taip pat atsižvelgiant į darbo rinkos reikalavimus, kadangi dauguma Europos darbuotojų dirba mažosiose ir vidutinėse įmonėse ir taip veikiant Europa taps konkurencingesnė, be to, bus skatinamas judumas siekiant išspręsti ne vienoje valstybėje narėje kylančias problemas, susijusias su negebėjimu rasti darbuotojų į laisvas darbo vietas;

86.

laikosi nuomonės, kad reikalinga veiksmingesnė sąveika tarp programų, skirtų studentų, profesijos besimokančių asmenų ir stažuotojų laisvam judėjimui skatinti, ir konkrečiai laisvam darbuotojų judėjimui skatinti skirtų programų;

87.

ragina valstybes nares, padedant Komisijai ir socialiniams partneriams, kurti paramos kalbų mokymuisi priemones ir darbuotojų migrantų šeimoms skirtų priimančiosios valstybės narės kultūros tradicijų mokymo priemones, kadangi šie veiksniai ir toliau labai trukdo Europos piliečių judumui;

88.

mano, kad nepakankamas užsienio kalbų mokėjimas (ypač tai pasakytina apie suaugusiuosius) yra rimta kliūtis darbuotojų judumui ir dėl to gali daugėti nelegalaus darbo; ragina valstybes nares aktyviai skatinti užsienio kalbų mokymą ir jį plėsti visų kategorijų mokyklose, o Komisiją ragina toliau dėti pastangas šioje srityje;

89.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

8.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 131/46

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 9, 49 ir 56 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Geriau veikiančios bendrosios paslaugų rinkos kūrimas remiantis Paslaugų direktyvos abipusio vertinimo proceso rezultatais“ (COM(2011)0020) ir lydimąjį Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl abipusio Paslaugų direktyvos vertinimo proceso (SEC(2011)0102),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas. Dvylika svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti“ (COM(2011)0206),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas“ (COM(2010)0608),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 10 d. Tarybos išvadas „Geriau veikiančios bendrosios paslaugų rinkos kūrimas remiantis Paslaugų direktyvos abipusio vertinimo proceso rezultatais“,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (1),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (2),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl valdymo ir partnerystės bendrojoje rinkoje (3),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 15 d. rezoliuciją dėl Paslaugų direktyvos 2006/123/EB įgyvendinimo (4),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Regioninės plėtros komiteto ir Teisės reikalų komiteto nuomones (A7-0324/2011),

A.

kadangi paslaugos vis dar sudaro tik apie penktadalį visos ES vidaus prekybos, tačiau jas teikiant sukuriama daugiau kaip du trečdaliai ES BVP ir darbo vietų,

B.

kadangi veikla, įtraukta į Paslaugų direktyvą, sukuriama 40 proc. ES BVP ir darbo vietų, tačiau kartu tai vienas iš svarbiausių neišnaudotų ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo šaltinių, nes prekybai paslaugomis vidaus rinkoje vis dar kyla daug kliūčių,

C.

kadangi paslaugos yra valstybių narių ekonomikos varomoji jėga, nes dėl jų kuriamos darbo vietos, inovacijos ir vyksta augimas, ir kadangi dėl dabartinės ekonomikos ir finansų krizės vis labiau reikia gerai veikiančios ir integruotos paslaugų vidaus rinkos, kuri sudarytų sąlygas atsigauti,

D.

kadangi Paslaugų direktyva – tai poveikio priemonė, taikoma siekiant skatinti Europos Sąjungos augimą, ir kadangi ji turi būti visapusiškai ir tinkamai įgyvendinama atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“ bei į Bendrosios rinkos aktą,

E.

kadangi, nors perkelti Paslaugų direktyvą į nacionalinę teisę tinkamai ir laiku yra sunki valstybių narių administracijų užduotis, šis perkėlimas būtinas ir sudaro tvirtą pagrindą administraciniam valstybių narių bendradarbiavimui plėtoti,

F.

kadangi Europos Komisijai pranešta apie beveik 34 tūkst. reikalavimų dėl patikros proceso,

1.

palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl Paslaugų direktyvos abipusio vertinimo proceso ir pripažįsta Komisijos ir pirmiausia valstybių narių nacionalinių administravimo institucijų, įskaitant vietos valdžios ir regionų administravimo institucijas, atliktą didžiulį darbą;

2.

pabrėžia, kad bendrosios paslaugų rinkos veikimas yra būtina sąlyga ekonomikos augimui, tinkamam užimtumui ir inovacijoms Europoje skatinti, taip pat Europos konkurencingumui pasaulyje išsaugoti;

3.

pažymi, kad visas bendrosios paslaugų rinkos potencialas nėra pilnai išnaudojamas, nes tik nedidelė MVĮ dalis teikia tarpvalstybines paslaugas, visų pirma, dėl valstybėse narėse esamų rinkos apribojimų;

4.

mano, kad, kuriant bendrąją paslaugų rinką, svarbiausia visiškai ir iki galo įgyvendinti Paslaugų direktyvą visose valstybėse narėse ir įsteigti visapusiškai veikiančius bendrus informacinius punktus;

5.

taigi ragina apsvarstyti galimybę bendruose informaciniuose punktuose teikti informaciją anglų ir vietos kalbomis, kad ja galėtų naudotis paslaugų teikėjai ir paslaugų vartotojai iš įvairių valstybių narių, taip pat apsvarstyti, ar paslaugų teikėjai ir vartotojai galėtų naudotis elektroniniu parašu;

6.

pabrėžia, kad dėl abipusio vertinimo įgyvendinus direktyvą tapo įmanoma įvertinti paslaugų vidaus rinką, visų pirma dėl 9, 15 ir 16 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų;

7.

pažymi, kad Paslaugų direktyvos 39 straipsnis dėl konkrečių abipusio vertinimo proceso tikslų nustatymo yra neaiškus; pažymi, kad skyrėsi suinteresuotųjų subjektų suvokimas ir lūkesčiai dėl šio vertinimo tikslų ir rezultatų;

8.

pabrėžia, kad abipusis vertinimas buvo atliekamas praėjus Paslaugų direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę terminui; pabrėžia, kad Paslaugų direktyvos įgyvendinimas neturėtų būti painiojamas su abipusiu vertinimu;

9.

apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės vėlavo įgyvendinti Paslaugų direktyvą ir mano, kad tai turėjo įtakos abipusio vertinimo procesui;

10.

mano, kad nors abipusio vertinimo procesui buvo skirta labai mažai laiko, dėl šio proceso jau įgyvendinus direktyvą buvo išsaugota jos varomoji jėga;

11.

mano, kad abipusis vertinimo procesas pasiteisino, nes dėl jo Europos Komisijai ir valstybėms narėms tapo lengviau suprasti likusias kliūtis ir padėtį kiekvienoje valstybėje narėje; pažymi, kad dėl šio proceso valstybės narės galėjo gauti grįžtamosios informacijos apie jų politikos pasirinktis ir buvo lengviau skatinti gerąją praktiką, taip pat padidėjo įgyvendinimo rezultatų skaidrumas;

12.

ragina valstybes nares ir Komisiją pradėti dialogą dėl to, kurios kliūtys leistinos, kurios – ne;

13.

mano, kad abipusis vertinimas labai svarbus paaiškinant kai kuriuos neaiškius atvejus, kurių vis dar pasitaiko teikiant paslaugas ir nacionaliniu, ir tarpvalstybiniu lygiais, pavyzdžiui, pripažįstant profesines kvalifikacijas ir iš tarpvalstybinių paslaugų teikėjų reikalaujant draudimo įsipareigojimų; pabrėžia, kad jį atlikus buvo lengviau įvertinti, ar kiekvienos valstybės narės priimtos įgyvendinimo priemonės vykdomos atsižvelgiant į Paslaugų direktyvos esmę;

14.

atkreipia dėmesį į grupių diskusijas, kaip esminę abipusio vertinimo dalį; džiaugiasi diskusijose vyravusia bendradarbiavimo ir abipusio pasitikėjimo dvasia;

15.

mano, kad vykdant abipusį vertinimą prisidėta prie Europos dvasios plėtojimo tarp nacionalinių administracijų ir sudaryta galimybė valstybių narių administracinėms institucijoms geriau susipažinti; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad per abipusį vertinimą įgytos žinios ir patirtis būtų išsaugota ir panaudota bendrajai paslaugų rinkai tobulinti;

16.

pabrėžia, kad buvo apribotas suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas abipusio vertinimo procese; pripažįsta, kad tam tikras konfidencialumas buvo svarbi sąlyga siekiant sukurti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą; nepaisant to, apgailestauja, kad suinteresuotiesiems subjektams nebuvo reguliariai teikiama grįžtamoji informacija apie procesą;

17.

yra informuotas apie su abipusiu vertinimu susijusias administracines išlaidas, visų pirma valstybėse narėse, kuriose į procesą įtraukta regioninio lygmens administracija;

18.

mano, kad Paslaugų direktyvoje numatytas abipusis vertinimas yra svarbi priemonė nustatant tolesnes iniciatyvas, kuriomis būtų siekiama tobulinti paslaugų vidaus rinką; palankiai vertina tai, kad Komisija siūlo vykdyti tam tikrus veiksmus siekdama, kad būtų išnaudotas per įgyvendinimo ir abipusio vertinimo etapus atsiradęs postūmis;

19.

primygtinai ragina Komisiją nuolat informuoti Parlamentą apie dialogo su valstybėmis narėmis dėl Paslaugų direktyvos įgyvendinimo pažangą ir rezultatus; ragina Komisiją imtis tolesnių vykdymo užtikrinimo priemonių, kai tai atrodo būtina;

20.

laukia paskelbto ekonominio Paslaugų direktyvos įgyvendinimo ir jos poveikio paslaugų rinkos veikimui vertinimo; tikisi, kad dėl šio vertinimo bus galima nustatyti tikrą direktyvos poveikį ekonominei veiklai ir užimtumui; ragina Komisiją vykdant vertinimą užtikrinti didžiausią skaidrumą ir ragina Komisiją, kai tik bus parengtos šio vertinimo išvados, pateikti jas Parlamentui;

21.

palankiai vertina vidaus rinkos veikimo patikrinimo iniciatyvą ir tikisi, kad ją vykdant bus iš esmės pagerintas praktinis supratimas apie tai, kaip taikomi skirtingi ES teisės aktai ir kokia jų sąveika juos taikant vietoje; mano, kad vykdant veikimo patikrinimą turėtų būti atsižvelgiama į bendrosios rinkos naudotojus;

22.

ragina Komisiją labiau įtraukti Europos Parlamentą vykdant veikimo patikrinimo iniciatyvą;

23.

ragina pašalinti likusias reglamentavimo kliūtis, pvz., veiklos rūšių rezervavimo, draudimo reikalavimų, teisinės formos ir kapitalo nuosavybės reikalavimų taisykles; ragina Komisiją sutelkti dėmesį į nepagrįstus ar neproporcingus reikalavimus, kurie turėtų būti panaikinti siekiant užtikrinti sklandų bendrosios rinkos veikimą;

24.

apgailestauja dėl to, kad anksčiau nebuvo imtasi jokių veiksmų tose srityse, kuriose seniai buvo žinomų problemų;

25.

apgailestauja, kad Komisija nenurodė jokių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima pasirinkti konkretaus pobūdžio reikalavimus tiksliniams veiksmams; ragina Komisiją nurodyti priežastis, kodėl kitokio pobūdžio Paslaugų direktyvos 15 straipsnyje nurodyti reikalavimai, pavyzdžiui, minimalus darbuotojų skaičius, nekintami minimalūs arba maksimalūs tarifai, buvo laikomi mažiau svarbiais, negu tie, kurie paminėti Komisijos komunikate;

26.

ragina Komisiją surinkti ir pateikti duomenis, pagal kuriuos nustatomas įvairių kitų reikalavimų, kuriuos pašalinus geriau veiktų bendroji paslaugų rinka, poveikis; ragina Komisiją suteikti pirmenybę tiksliniams veiksmams, kuriais būtų siekiama pašalinti tuos reikalavimus, kuriuos pašalinus būtų užtikrinta didžiausia bendrosios paslaugų rinkos veikimo pridėtinė vertė, griežtai laikantis Paslaugų direktyvos 1 straipsnio; be to, ragina Komisiją vykdant savo veiksmus skirti dėmesio tiems sektoriams ir profesijoms, kurie teikia didelių tarpvalstybinio paslaugų teikimo augimo galimybių;

27.

ragina Komisiją tęsti bendradarbiavimą su kiekviena valstybe nare atskirai ir jį stiprinti, kad Paslaugų direktyva būtų visiškai ir teisingai perkelta į nacionalinę teisę ir įgyvendinta visose valstybėse narėse;

28.

mano, kad išlieka daug nacionalinių kliūčių, kurios trukdo augti profesionalioms įmonių kitoms įmonėms teikiamoms paslaugoms; ragina valstybes nares užtikrinti, kad nauji ir tebegaliojantys reikalavimai būtų nediskriminuojantys, būtini ir proporcingi; ragina Komisiją aktyviau bendradarbiauti su valstybėmis narėmis atidžiai stebint ir užtikrinant tinkamą pranešimą apie atitinkamas nacionalines teisines priemones, susijusias su Paslaugų direktyvos 15 straipsnio įgyvendinimu;

29.

primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares artimiau bendradarbiauti siekiant užtikrinti tinkamą Paslaugų direktyvos 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taikymą valstybėse narėse; ragina Komisiją išsamiai įvertinti tarpvalstybinio paslaugų teikimo padėtį ES, įskaitant priežastis, dėl kurių šis sektorius auga lėtai, ir išsamią valstybių narių Paslaugų direktyvos 16 straipsnio įgyvendinimo veiksmingumo apžvalgą;

30.

pabrėžia, kad reikia užtikrinti paslaugų veiklai itin svarbių įvairių teisės aktų įgyvendinimo darną;

31.

primygtinai ragina valstybes nares užtikrinti visišką ir tinkamą įgyvendinimą tų Paslaugų direktyvos nuostatų, kurios į abipusio vertinimo procesą nebuvo įtrauktos, pavyzdžiui, dėl bendrų informacinių punktų, ir ragina Komisiją užtikrinti griežtą atitinkamų nuostatų vykdymą;

32.

ragina Komisiją ypatingą dėmesį skirti valstybių narių bendrų informacinių punktų veiklos reguliariems patikrinimams ir vertinimui, nes jie atlieka labai svarbų vaidmenį teikiant paslaugų sektoriui reikalingą naujausią informaciją vartotojams priimtinu būdu;

33.

pažymi, kad alternatyvūs ginčų sprendimo mechanizmai ir problemų sprendimo priemonės, pvz., SOLVIT, yra svarbūs užtikrinant, kad paslaugų teikėjai, ypač mažosios ir vidutinės įmonės, galėtų visapusiškai pasinaudoti savo teisėmis bendrojoje rinkoje; teigiamai vertina Komisijos pareiškimą, kad ji atliks šių priemonių efektyvumo vertinimą ir praneš, ar reikės imtis tolesnių konkrečių iniciatyvų;

34.

pritaria Komisijos požiūriui, kad paslaugų teikėjams, taip pat ir paslaugų gavėjams, turėtų būti padedama įgyvendinti savo teises, ir rekomenduoja naudoti tokias dabartines priemones kaip tinklas SOLVIT;

35.

primena, kad pritaria tam, jog prireikus abipusis vertinimas būtų atliekamas ir kitose politikos srityse; mano, kad abipusis vertinimas yra novatoriškas ir naudingas, ir turėtų būti vertinamas kaip priemonė pagerinti bendrosios rinkos veikimą;

36.

taigi siūlo apsvarstyti abipusio bendro pobūdžio vertinimo galimybę ir prireikus šį vertinimą taikyti vykdant abipusį vertinimą tų politikos sričių, kurias apima horizontaliosios direktyvos, pagal kurias valstybės narės išsaugo didelę dalį savarankiškumo, siekiant suvienodinti teisės aktus, kuriant valstybių narių geresnius santykius ir jų abipusį supratimą, taip pat vengiant perteklinio reglamentavimo;

37.

rekomenduoja abipusį vertinimą naudoti kaip lanksčią priemonę kiekvienu konkrečiu atveju; siūlo šią priemonę siūlyti tikslingai, siekiant įtraukti į tam tikras horizontaliąsias direktyvas, kurioms būdinga daugybė perkėlimo priemonių ir pagal kurias valstybėms narėms suteikiamos didesnės kompetencijos ribos; be to, siūlo naudoti tikslinį abipusį vertinimą, pagal kurį procedūra būtų taikoma tik svarbiausioms direktyvos nuostatoms;

38.

vis dėlto, ragina Komisiją prieš pasiūlant abipusį kitų direktyvų vertinimą aiškiai apibrėžti abipusio vertinimo tikslus ir siektinus rezultatus siekiant užtikrinti, kad šis procesas netaptų nereikalinga našta vertinančioms valdžios institucijoms;

39.

mano, kad grupių diskusijos turėtų išlikti pagrindinė abipusio vertinimo proceso dalis; mano, kad tinkamai orientuotos nedidelio skaičiaus ekspertų, dalyvaujančių grupėje, diskusijos sudarytų galimybę efektyviai veiklai ir duotų rezultatų; mano, kad abipusis vertinimas turėtų būti toliau plėtojamas kaip valstybių narių keitimosi geriausia patirtimi ir politikos plėtojimo patirtimi procedūra, o Komisijos vaidmuo – numatyti gaires ir valdyti procesą galėtų būti paaiškintas visų pirma šių grupės diskusijų metu; laikosi nuomonės, kad grupių sudėtis turėtų visada atitikti valstybių narių lūkesčius ir galimą poveikį bendrajai rinkai;

40.

prašo Komisijos padidinti skaidrumą informuojant Europos Parlamentą apie valstybių narių diskusijų turinį ir pažangą ir skirtingais abipusio vertinimo etapais teikiant reguliarias ataskaitas, kad būtų informuojami visi suinteresuotieji subjektai; ragina Komisiją viešai paskelbti pagrindines grupių ir plenarinių posėdžių išvadas;

41.

nurodo, kad atitikties lentelėmis ir abipusiu vertinimu siekiama skirtingų tikslų, todėl jie turėtų būti laikomi atskiromis, o ne pakeičiančiomis viena kitą politikos priemonėmis, taigi perkeliant Europos teisės aktus atitikties lentelės būtinos;

42.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.

8.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 131/51

—

atsižvelgdamas į Londone, Pitsburge, Toronte ir Seule vykusių Didžiojo dvidešimtuko (G20) vadovų aukščiausio lygio susitikimų išvadas ir susitarimus,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 8 d. paskelbtą iniciatyvinės grupės „Palais-Royal“ (angl. Palais-Royal Initiative) pranešimą „Pinigų sistemos reforma: bendradarbiaujamasis požiūris, skirtas dvidešimt pirmajam šimtmečiui“,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl Sąjungos ekonomikos valdymo gerinimo ir stabilumo sistemos stiprinimo, ypač euro zonoje (1),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją dėl ES, kaip pasaulinės masto veikėjos, vaidmens daugiašalėse organizacijose (2),

—

atsižvelgdamas į nuolat vykdomą atitinkamą Transatlantinio teisės aktų leidėjų dialogo (TLD) ir Transatlantinio verslo dialogo (TABD) darbą,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir į Tarptautinės prekybos komiteto nuomonę (A7–0323/2011),

A.

kadangi dėl pasaulio ekonomikos vystymosi pastaraisiais dešimtmečiais apskritai pastebėtas didesnis augimas ir gerovė, ir nors jie pasiskirstę nelygiai, milijonai žmonių išgelbėta nuo skurdo; vis dėlto skaičius žmonių, kurie vis dar gyvena skurde ir neviltyje, tebėra nepriimtinai didelis; kadangi būtina mažinti socialinę ir ekonominę nelygybę tarp šalių ir jų viduje; kadangi Europos kova prieš skurdą privalo būti vienas iš svarbiausių strategijos ES 2020 prioritetų;

B.

kadangi šuo metu ES ir Europos ekonomika vis dar patiria skaudžiausius sunkiausio nuo Didžiosios depresijos laikų tarptautinio ekonomikos nuosmukio padarinius,

C.

kadangi dėl pasaulio ekonomikos vystymosi pastaraisiais dešimtmečiais atsirado netoleruotinas disbalansas;

D.

kadangi veiksmingai valdant pasaulio ekonomiką būtų galima sumažinti neigiamą globalizacijos poveikį ir ištaisyti pavojingus jos padarinius, pvz., padidėjusią nelygybę ar aplinkos naikinimą;

E.

kadangi naujų ir didelių pasaulio prekybos ir ekonomikos augimo prasme veikėjų, visų pirma Kinijos ir Indijos, iškilimas pasaulio ekonomikoje turėjo didelį poveikį ir iš esmės pakeitė ekonomikos kraštovaizdį, taigi prireikė prekybos reformų ir konvertuojamos valiutos kursų;

F.

kadangi dabartinį disbalansą deficitą turinčiose šalyse vis dar sąlygoja, visų pirma, konkurencijos stoka ir nepakankamos privačios ir viešosios santaupos, o perteklių turinčiose šalyse – didelės santaupos bei nepakankama paklausa, ir jis šiuo metu yra didesnio masto, ir kadangi, atsižvelgiant į didelį globalizacijos lygį ir kapitalo srautų mastą, dėl šio disbalanso kyla naujų pasaulio valdymo iššūkių, ir dabartiniai instituciniai susitarimai tampa nepakankami;

G.

kadangi pagrindinį pasaulio ekonomikos pusiausvyros atstatymo veiksnį sudaro du elementai: didesnis konkurencingumas ir plataus masto reformos, kuriomis skatinamas augimas deficito šalyse, ir rinkų atvėrimas ir patikima pinigų politika pertekliaus šalyse;

H.

kadangi pasibaigus pirmajam EPS gyvavimo dešimtmečiui galima spręsti, kad atsakinga biudžeto politika yra viena iš prielaidų siekiant sumažinti pasaulinių finansų ir ekonomikos sukrėtimų poveikį;

I.

kadangi yra daugybė tarptautinių organizacijų, kurių paskirtis – valdyti pasaulio ekonomiką, pvz., TVF, Pasaulio Bankas, PPO, JT prekybos ir plėtros konferencija (angl. UNCTAD) ir Tarptautinė finansų korporacija (IFC), taip pat ir tarpvyriausybiniai G7 ir G20 forumai, iš kurių TVF ir G20 yra pačios veiksmingiausios organizacijos, nors abi vis dar reikia tobulinti;

J.

kadangi pasaulio rinkoms reikia taisyklių pasaulio mastu;

K.

kadangi dėl vyraujančių monetarinių susitarimų tam tikrose perteklių turinčiose šalyse susikaupė užsienio valiutos, visų pirma JAV dolerių, atsargos, todėl deficitą turinčiose šalyse padidėjo aprūpinimas kapitalu ir spaudimas mažinti palūkanas, o tai padėjo atsirasti nekilnojamojo turto kainų burbulams, kurių vaidmuo buvo itin didelis kilus paskutinei finansų krizei;

L.

kadangi dėl pasaulio ekonomikos krizės, prasidėjusios finansų sektoriuje, kai kuriuose labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiuose pasaulio regionuose, įskaitant JAV, Japoniją ir ES, labai padidėjo įsiskolinimai;

M.

kadangi G20 valstybių vadovų Pitsburge priimtoje baigiamojoje deklaracijoje dėl tvirto, tvaraus ir subalansuoto augimo sistemos pritarta, kad, kaip atsako į krizę, skubiai reikia taikyti naują daugiašalį požiūrį;

N.

kadangi pasaulio mastu pripažįstama, kad kai kurie finansų pramonės sektoriai prisidėjo prie pasaulio finansų krizės ir atskleidė finansų valdymo trūkumus, sustiprino valstybės skolos krizę ir visuotinį pritarimą, kad reikia didinti finansų sektoriaus atsakomybę, įskaitant tai, kad jis turėtų padengti tam tikrą dalį dėl krizės patirtų nuostolių,

O.

kadangi ne kartą minėtas einamųjų sąskaitų disbalansas yra šalių vidaus ekonomikos struktūrinio disbalanso rezultatas;

P.

kadangi dėl pasaulio finansų sistemos koordinuoto ir veiksmingo reguliavimo ir priežiūros nebuvimo pasireiškė finansų sektoriaus trūkumai, kurie vėliau dar labiau padidino pasaulio ekonomikos pažeidžiamumą,

Q.

kadangi padidėjo G20, kaip neoficialių politinių diskusijų aukščiausiu pasauliniu lygmeniu forumo, vaidmuo ir svarba; kadangi G20, kaip institucijai, reikia teisinio pagrindo ir nuolatinio sekretoriato, o jos dabartinė valdymo struktūra silpna, ypač palyginti su kitomis tarptautinėmis institucijomis, pvz., TVF ir PPO;

R.

kadangi dėl dabartinės tarptautinės pinigų sistemos kelios šalys pradėjo įgyvendinti konkurencingas devalvacijos strategijas, dėl kurių, o taip pat dėl gausėjančių spekuliacinių sandorių, kuriuos valiutų rinkose vykdo galingi suinteresuoti rinkos subjektai, labai išaugo valiutų kursų svyravimai ir susidarė didelė rizika valiutų rinkoms bei tarptautinei prekybai,

S.

kadangi ES nelaikoma stipria veikėja pertvarkant tarptautinę pinigų ir finansų sistemą, nes ji neturi vienos bendros pozicijos ir nėra nuosekliai išoriškai atstovaujama tarptautinių ekonomikos reikalų srityje;

T.

kadangi svarbiausia užtikrinti, kad ekonomikos ir finansų sistemos nekenktų realiai ekonomikai;

U.

kadangi atsižvelgiant į Didžiojo dvidešimtuko (G20) rekomendacijas TVF buvo suteikta daugiau pasaulio finansų sistemos stebėjimo ir priežiūros galių, padidinti jo finansiniai ištekliai ir vykdoma esminė valdymo architektūros reforma;

V.

kadangi per pastaruosius dešimtmečius finansų rinkos išsiplėtė ir pradėjo veikti pasaulio mastu taikydamos IT imlius procesus ir tinklus, bet duomenų standartizavimas atsiliko, ir dėl šios priežasties nukentėjo rinkos, dažnai ir įmonės lygmeniu, taip pat duomenų sisteminimas, analizavimas bei tvarkymas, ir sumažėjo finansų srities sandorių skaidrumas;

1.

pabrėžia, kad pasaulinio masto disbalansas, ypač kai yra itin didelis, kelia grėsmę finansų ir makroekonomikos stabilumui labiausiai išsivysčiusios ekonomikos šalyse ir gali turėti įtakos kitoms šalims; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad disbalanso, atsirandančio dėl struktūrinių nesutapimų ir konkurencingumo stokos šalies ekonomikoje, klausimas turėtų būti sprendžiamas ir perteklių turinčiose šalyse, ir deficitą turinčiose šalyse, nes taip pat ir pastarosiose gali kilti esminių problemų;

2.

pabrėžia, kad finansų ir ekonomikos krizė atskleidė, jog kartu su pasaulinio disbalanso sąlygotais ateinančiais kapitalo srautais turėtų būti vykdoma atsakinga pinigų politika ir griežtas finansų reguliavimas bei priežiūra;

3.

pripažįsta, kad pasaulio politikos veikėjai turi toliau ieškoti sprendimų, kaip pertvarkyti pasaulio ekonomikos valdymą siekiant padėti vėl subalansuoti pasaulio ekonomiką ir išvengti kito nuosmukio; pabrėžia, kad pasaulinio masto valdymo reforma turėtų užtikrinti, kad rinkos – siekiant, kad jos veiktų tinkamai – būtų įtrauktos į visa apimančią institucinę sistemą; be to, pabrėžia, kad vienas iš pasaulio ekonomikos valdymo prioritetinių tikslų turėtų būti palankių ilgalaikio investavimo sąlygų sukūrimas;

4.

pabrėžia atsakingos pinigų politikos svarbą; primygtinai ragina išsivysčiusios ekonomikos šalių centrinius bankus apsvarstyti galimą neigiamą šalutinį poveikį, pvz., nekilnojamojo turto kainų burbulus ir finansinį nestabilumą kitose šalyse, jei būtų taikomos konvencionalios arba nekonvencionalios priemonės;

5.

suvokia, kad šiuo metu pasitikėjimas pagrindinės ekonomikos tvirtumu ir jos finansų rinkų stiprumu, skaidrumu, išmanymu ir stabilumu yra pagrindiniai veiksniai, dėl kurių trečiųjų šalių centriniai bankai laiko valiutą kaip rezervą; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad bet kuri valiuta, kurią norima įtraukti į TVF specialiųjų skolinimosi teisių krepšelį, privalo būti visiškai konvertuojama, ir pripažįsta, kad sudarant TVF specialiųjų skolinimosi teisių krepšelį reikėtų atsižvelgti į sąlyginę valiutų svarbą pasaulio prekybos ir finansų sistemose;

6.

pareiškia, kad valiutų kursai turėtų atspindėti pagrindinius rinkos rodiklius siekiant padidinti atvirumą ir lankstumą ir palengvinti ekonominį prisitaikymą, ir dėl šios priežasties nacionalinės pinigų valdymo institucijos neturėtų jų valdyti ar jais manipuliuoti;

7.

ragina TVF narius laikytis susitarimo straipsnių, visų pirma įsipareigojimo nemanipuliuoti valiutos kursu, ir atitinkamų Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) ir PPO susitarimų nuostatų;

8.

ragina persvarstyti galimybę vietoj dolerio, kaip pasaulio rezervo valiutos, naudoti specialiąsias skolinimosi teises (SST), nes tai galėtų padėti stabilizuoti pasaulio finansų sistemą; prašo TVF išnagrinėti galimybę toliau teikti ir plačiau taikyti specialiąsias skolinimosi teises (SST), ypač siekiant sustiprinti daugiašalę valiutų kursų sistemą;

9.

pritaria Didžiojo dvidešimtuko (G20) valstybių darbui ir įsipareigojimams per vidutinės trukmės laikotarpį įgyvendinti tinkamai etapais suskirstytus, augimą skatinančius finansinio konsolidavimo planus, kartu remiant tokį vidaus paklausos tempą, kuris būtų tinkamas atsižvelgiant į kiekvienos šalies aplinkybes, vykdant tinkamą pinigų politiką, didinant valiutos kurso lankstumą siekiant geriau atspindėti pagrindinius ekonomikos rodiklius, taip pat vykdyti struktūrines reformas siekiant skatinti darbo vietų kūrimą ir padėti vėl atkurti pusiausvyrą pasaulyje;

10.

vis dėlto pažymi, kad kitu atveju perspektyvos G20 lygmeniu išspręsti pasaulinio masto disbalanso ištaisymo klausimą kol kas yra gana ribotos;

11.

ragina Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) imtis aktyvaus vaidmens identifikuojant ir šalinant prekybos finansinėmis paslaugomis iškraipymus, kuriuos sukelia reguliavimo tvarkos skirtumai;

12.

ragina Europos Komisiją parengti išsamų mechanizmą, kuris daugiausia būtų pagrįstas PPO taisyklėmis ir būtų glaudžiai su jomis susijęs, neleistų prekybos, kaip priemonės užsienio politikai vykdyti, naudoti taip, kad ji prieštarautų tarptautiniu mastu pripažintoms demokratinėms vertybėms, įtvirtintoms Jungtinių Tautų Chartijoje;

13.

ragina Komisiją kitame ES ir JAV Transatlantinės ekonomikos tarybos (TET) susitikime iškelti abipusio bendradarbiavimo dėl išvestinių finansinių priemonių priežiūros klausimą atsižvelgiant į galiojančias skaidrumą ir piktnaudžiavimą rinka reglamentuojančias taisykles;

14.

ragina ES įgyvendinti G8 ir G20 aukščiausiojo lygio susitikimų deklaracijas, ypač iškastinio kuro ir žemės ūkio subsidijų klausimais, atsižvelgiant į šios srities Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) gaires bei maisto produktų kainų svyravimą ir žaliavų rinkas;

15.

ragina Komisiją peržiūrėti savo prekybos strategiją, skirtą pietinių šalių tarpusavio prekybai ir kitų pasaulio šalių prekybai regionų viduje stiprinti, siekiant sumažinti daugelio mažų šalių ekonomikos pažeidžiamumą ir prisidėti prie tvirtesnių ekonominių partnerių vystymosi ateityje;

16.

pritaria tam, kad būtų parengtas veiksmų plano, pagal kurį bus įgyvendinta G20 stipraus, tvaraus ir proporcingo augimo sistema, tvarkaraštis;

17.

palankiai vertina visas iniciatyvas tęsti diskusijas dėl bendrų pasaulio mastu iškilusių uždavinių ir bendradarbiauti, tačiau pažymi, kad dauguma dabartinių forumų, kaip G20, yra tik neoficialių diskusijų forumas, neturintis teisinio pagrindo ar tarptautinėms organizacijoms būdingų savybių sprendimų priėmimo arba jų įgyvendinimo ir priežiūros procese, taigi dėl šios priežasties jie, kaip valdymo struktūros, išliks silpni;

18.

pažymi, kad veikimo būdas, kai sprendimai priimami bendru sutarimu, kurį naudoja daugumai bendradarbiavimo pasaulio lygmeniu institucijų, neskatina priimti drąsių sprendimų, todėl dažniausiai priimami migloti neįpareigojantys susitarimai; ragina šį pasaulinį forumą pasekti ES pavyzdžiu ir atsisakyti absoliutaus vienbalsiškumo;

19.

mano, kad G20 prisiimti įsipareigojimai turi būti konkretesni ir kad pažangą turėtų stebėti nepriklausoma, formalesnė ir platesnė institucija, turinti savo statutą ir sekretoriatą, pvz., TVF;

20.

palankiai vertina 2011 m. vasario 19 d. Paryžiuje vykusiame G20 valstybių finansų ministrų aukščiausio lygio susitikime pasiektą susitarimą disbalansą vertinti pagal tam tikrus rodiklius; pabrėžia, kad šie rodikliai turėtų apimti vidaus disbalansą, pvz., valstybės skolą ir deficitą bei privačias santaupas ir skolas, taip pat išorės disbalansą, atsiradusį dėl prekybos ir investicijų srautų bei pervedimų;

21.

ragina G20 reguliariai vykdyti tarpusavio vertinimo procesą, pagrįstą G20 sistema ir minėtais rodikliais, siekiant pateikti politikos pasiūlymų, kuriuos įgyvendinant būtų galima pasiekti tvirto, tvaraus ir subalansuoto augimo;

22.

pabrėžia, kad finansų srities subjektai veikia pasaulio mastu, ir mano, kad nuo šiol reikia užpildyti koordinavimo spragas finansų reglamentavimo srityje siekiant nesudaryti galimybės kai kuriems finansų subjektams naudotis reguliaciniu arbitražu;

23.

pabrėžia, kad vykdant pasaulio ekonomikos reformą siekiant, kad tarptautinės institucijos taptų teisėtesnės, skaidresnės ir atskaitingesnės, Europos Sąjunga privalo atlikti vadovaujamąjį vaidmenį ir turėtų dar aktyviau dalyvauti tarptautiniuose ekonominiuose reikaluose;

24.

ragina ES siekti atstovavimo TVF ir Pasaulio Banke; reikalauja didinti TVF demokratiškumą, taip pat numatant atvirus jo generalinio direktoriaus rinkimus pagal nuopelnus, ir suteikti kur kas didesnes balsavimo teises besivystančioms ir pereinamojo etapo šalims;

25.

mano, kad pasaulio ekonomikos valdymas privalo būti pakankamai reaguojantis į poreikius, lankstus ir pragmatiškas tam, kad būtų galima apibrėžti, kokia tvarka tinkamiausia atsižvelgiant į aplinkybes ir laikantis subsidiarumo principo;

26.

pabrėžia, kad vykdant pasaulio ekonomikos reformą, kuria siekiama, kad tarptautinės institucijos taptų teisėtesnės, skaidresnės ir atskaitingesnės, Europos Sąjunga turi atlikti vadovaujamąjį vaidmenį;

27.

pažymi, kad šios institucijos ir forumai, ypač G20, neturi parlamentinio teisėtumo pasaulio mastu, todėl ragina juos priimant sprendimus įtraukti nacionalinius parlamentus; apgailestauja, kad kai kurių partnerių veikloje yra demokratijos spragų;

28.

teigia, kad gali kilti sunkumų dėl nesuderintos skirtingų neformalių forumų ir ekonominių ir finansinių institucijų politikos; mano, kad pasaulio mastu institucijų koordinavimo veiksmus turėtų atlikti TVF;

29.

pabrėžia būtinybę pasaulio mastu susitarti ir laikytis bendro požiūrio į pinigų politiką, tarptautinę prekybą, tvarius viešuosius finansus ir lanksčias valiutas, remiantis pagrindiniais ekonomikos rodikliais; mano, kad pasaulio ekonomikos būdinga savybė turėtų būti visiems rinkos dalyviams naudingos atviros rinkos; pabrėžia, kad būtini aukšti socialiniai ir aplinkos standartai, kurie turi būti gerinami visais požiūriais; pabrėžia, kad TVF ir PPO turėtų būti pagrindinės šio proceso dalyvės;

30.

ragina PPO nares prisidėti prie daugiašalių prekybos susitarimų ir toliau vesti derybas dėl tarptautinės prekybos siekiant labai sumažinti kliūtis tarptautinei prekybai ir kartu užtikrinti vienodas sąlygas visuose sektoriuose, taip prisidedant prie ekonomikos augimo ir vystymosi;

31.

mano, kad, siekiant besivystančioms šalims sudaryti galimybę iš prekybos gauti daugiau naudos ir visiems darbuotojams užtikrinti tinkamas darbo sąlygas ir deramus atlyginimus, ES svarbu stiprinti TDO, skatinti ją dalyvauti PPO veikloje ir kontroliuoti su daugiašale bendrąja lengvatų sistema (BLS) susijusius tvarumo skyrius;

32.

ragina Komisiją iš naujo apibrėžti ES prekybos ir investavimo strategiją ir, kaip būsimas pagrindines prekybos partneres, įtraukti į ją BRIC šalis (Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija), kurios turi savų interesų bendrame pasauliniame tarpusavyje susijusių socialinių ir ekologiško tvaraus vystymosi interesų tinkle;

33.

mano, kad daugiašaliai plėtros bankai turėtų veiksmingiau teikti papildomus išteklius siekiant patenkinti konkrečius vietos poreikius, paremti ilgalaikes investicijas ir sustiprinti vietos ekonomiką;

34.

pritaria tam, kad TVF būtų stiprus ir nepriklausomas ir turėtų pakankamai priemonių ir išteklių, kurie suteiktų galimybę labiau atsižvelgti į sąsajas tarp šalių ne vien tik stiprinant daugiašalę priežiūrą, bet ir sutelkiant dėmesį į sistemai ekonomiškai reikšmingas šalis ir rengiant ilgalaikio didelio disbalanso vertinimo rodiklius; reikalauja TVF suteikti įgaliojimus imtis priemonių taip pat ir dėl rizikos, susijusios su kapitalo sąskaitomis;

35.

pabrėžia, jog reikia, kad į daugiašalius keitimosi mokestine informacija susitarimus būtų įtrauktos nuostatos dėl automatiško informacijos pateikimo, ir ragina imtis veiksmų tam, kad būtų sustiprintas EBPO tvarkomo bendradarbiauti nelinkusių šalių vadinamojo juodojo sąrašo teisinis pagrindas siekiant padidinti fiskalinį skaidrumą ir kovoti su sukčiavimu bei mokesčių vengimu; ragina Komisiją iki 2011 m. pabaigos tarpvalstybinėms bendrovėms pasiūlyti griežtą pranešimo pagal šalis standartą siekiant didinti skaidrumą ir mokesčių administratoriams gerinti prieigos prie aktualių duomenų galimybę;

36.

pabrėžia tarptautinių iniciatyvų, įgyvendinamų apskaitos ir audito srities standartų srityse, svarbą;

37.

ragina G20 valstybių vadovus neatidėliojant užbaigti diskusijas dėl minimalių bendrų pasaulinio finansinių sandorių mokesčio elementų;

38.

mano, kad G20 yra pagrindinis konsultavimosi pasaulio mastu forumas, nepaisant kitų institucijų svarbos, bet pažymi, kad G20, kaip pasaulio lygmens institucija, turi nemažai trūkumų, įskaitant tai, kad jame per mažai atstovaujama mažoms tautoms, jam trūksta skaidrumo ir demokratinės atskaitomybės, be to, jam trūksta teisinio pagrindo, kad jo sprendimai būtų teisiškai įpareigojantys;

39.

ragina TVF ir G20 kreiptis informacijos ir patarimų į pasaulio šalis, kurios turi mažą biudžeto deficitą ir riboja valdžios išlaidas, ir imtis veiksmų šiuo klausimu;

40.

pabrėžia, kad diskusijose dėl pasaulinių monetarinių susitarimų euro zona turi būti laikoma visuma, nes turi vieną bendrą valiutą ir vykdo vieną bendrą valiutų kursų politiką;

41.

ragina ES ir jos valstybes nares ieškoti būdų, kaip būtų galima toliau gerinti Didžiųjų šalių grupių (G-n) ir JT sistemos tarpusavio koordinavimą;

42.

reikalauja įsteigti tarptautinę centrinių bankų valdybą, kurią, visų pirma, sudarytų ES, Japonijos, JK ir JAV centriniai bankai, ir kurios funkcija būtų koordinuoti pinigų politiką, stebėti finansų priežiūrą ir teikti bei propaguoti SST, kaip pasaulinio rezervo valiutą;

43.

rekomenduoja politiškai sustiprinti TVF kasmet rengiant TVF Vykdomojoje valdyboje atstovaujamų šalių vadovų susitikimus; šiomis aplinkybėmis ragina TVF valstybes nares paskirti aukščiausio rango valdžios atstovus į Vykdomąją valdybą tam, kad ji galėtų tapti forumu diskusijoms ir sprendimams dėl pasaulio ekonomikos valdymo;

44.

mano, kad būtina didinti tarptautinių kapitalo srautų skaidrumą, visų pirma siekiant nutraukti bankų slaptumo politiką;

45.

pabrėžia, kad dėl finansinių priežiūros institucijų bendradarbiavimo trūkumo finansų krizė plito lengviau ir jos padariniai buvo sunkesni; atsižvelgdamas į tai, ragina Europos Sąjungos priežiūros institucijas imtis iniciatyvos ir pradėti tarptautinį bendradarbiavimą bei nustatyti geriausią finansų reguliavimo praktiką; taip pat pabrėžia, kad būtų labai naudinga siekti bendros JAV ir ES finansų reguliavimo sistemos;

46.

pažymi, kad reikia pasaulio mastu vykdyti reformas, skirtas finansų institucijų skaidrumui ir atskaitomybei didinti;

47.

pabrėžia, kad nors pasaulio finansų centruose buvo priimti teisės aktai, skirti kai kurių finansų sektoriaus sričių reguliavimui tobulinti, tikslinga vykdyti tolesnes bankų ir šešėlinių bankų sistemos taisyklių ir taikomos praktikos reformas;

48.

pabrėžia, kad Europos Sąjungos finansų priežiūros institucijoms reikia suteikti aiškų įpareigojimą dirbti glaudžiai bendradarbiaujant su institucijomis iš trečiųjų šalių ar tarptautinėmis institucijomis, kaip pvz., ESRV bendradarbiauja su Finansinio stabilumo tarnyba (FST);

49.

pabrėžia, kad siekiant taikyti nuoseklų ir vieningą požiūrį svarbu suderinti finansų sistemos mikro ir makro lygio priežiūrą;

50.

pažymi, kad JAV ir ES prekybos apimtis kartu paėmus sudaro 40 proc. visos pasaulio prekybos ir beveik 50 proc. pasaulio BVP, ir rekomenduoja vykdyti platų dialogą makrolygio rizikos ribojimo klausimu skiriant daug dėmesio Atlanto dialogui, nešališkam „Bazelio III“ paketo įgyvendinimui ir tolesnėms diskusijoms dėl priežiūros taikymo srities išplėtimo įtraukiant taip pat ir nebankines finansų institucijas; reikalauja nuolat spartinti finansų sektoriaus reguliavimo reformą siekiant užtikrinti, kad finansais būtų veiksmingai palaikomas realiosios pasaulio ekonomikos stabilumas ir augimas;

51.

pritaria G20, PPO, „Bazelio III“ ir kitų daugiašalių organizacijų požiūriui, kartu pripažindamas, kad pernelyg griežtas reguliavimas ir reguliavimo veiklos konkurencija gali kelti pavojų;

52.

palankiai vertina centrinių bankų valdytojų susitikimo pasaulio ekonomikos klausimu (angl. Global Economy Meeting) įsteigimą remiant Tarptautinių atsiskaitymų bankui (TAB), kuris yra kaip atskaitinė grupė organizuojant centrinių bankų bendradarbiavimą;

53.

yra susirūpinęs dėl rinkos susiskaidymo pavojaus, susijusio su taisyklių, darančių poveikį pasaulinio lygmens finansinių subjektų veiklai, įvairove; taigi ragina siekti dar geresnės įvairiose srityse taikomų priemonių integracijos;

54.

pripažįsta, kad EIB atlieka svarbų vaidmenį naudodamas ilgalaikes investicijas augimui skatinti;

55.

pabrėžia, kad reikia parengti tinkamus kriterijus sistemiškai svarbioms finansų institucijoms identifikuoti, siekiant išvengti „pernelyg didelių arba pernelyg susijusių, kad galėtų sužlugti“ institucijų ir taip mažinti sisteminę riziką panaudojant papildomą rezervą ir kapitalo reikalavimus bei antimonopolinius įstatymus;

56.

ragina Bazelio bankų priežiūros komitetą pasiūlyti priemonių, kaip atskirti sistemiškai svarbių institucijų mažmeninės prekybos veiklą ir pareikalauti jas kapitalizuoti po vieną atskirai;

57.

ragina Bazelio bankų priežiūros komitetą parengti tipinę turto vertinimo pagal riziką (angl. risk-weighted assets, RWA) metodiką siekiant tiksliai įvertinti ir palyginti bankų neatsparumo kredito ir rinkos rizikai lygį;

58.

rekomenduoja prie TVF sukurti tinkamą tarptautinę infrastruktūrą, kuri ir valdžios institucijoms, ir verslo sektoriui būtų unikalus standartizuotų bazinių finansinių duomenų šaltinis ir techniškai sudarytų sąlygas įgyvendinti tarptautinius rizikos ribojimo uždavinius bei užtikrinti saugesnius ir veiksmingesnius veiklos procesus;

59.

pabrėžia teigiamą tvirtesnės ES ir euro zonos ekonominio valdymo sistemos poveikį pasauliniam bendradarbiavimui ir koordinavimui;

60.

pažymi, kad Europos bendrosios rinkos stiprinimas ir tobulinimas yra ne tik labai svarbus vidaus uždavinys, bet ir sektinas pavyzdys kitiems prekybos blokams visame pasaulyje;

61.

pabrėžia, kad žemės ūkio ir finansų srityse reikia ES politikos, kuri padėtų išvengti pasaulinio masto sukrėtimų maisto tiekimo ir kainų srityse;

62.

pabrėžia, kad tvirtesnė ekonomikos valdymo sistema, kuri ES ir euro zonoje sustiprintų Stabilumo ir augimo paktą, turėtų teigiamą poveikį pasaulio mastu bendradarbiavimui ir koordinavimui;

63.

teigia, kad ES, užtikrindama galingesnį išorinį atstovavimą, pagrįstą veiksmingesne ir skaidresne vidaus sprendimų priėmimo tvarka pagal atitinkamas Lisabonos sutarties nuostatas, turėtų atlikti aktyvų vaidmenį pertvarkant tarptautinę pinigų ir finansų sistemą;

64.

palankiai vertina keturių naujų Europos finansų reguliavimo tarnybų – Europos bankininkystės institucijos, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos ir Europos sisteminės rizikos valdybos – įsteigimą ir tikisi, kad jos taps stipriomis ir veiksmingomis institucijomis;

65.

mano, kad dėl būtinybės tarptautiniu lygmeniu sudaryti vienodas sąlygas neturėtų būti trukdoma ES ar kitiems regioniniams blokams ir šalims stiprinti regionines sistemas, kuriomis siekiama visapusiškai pasinaudoti PPO numatytu lankstumu ir kitais tarptautiniais standartais tam, kad būtų atkurta makroekonomikos pusiausvyra ir padidinta gerovė;

66.

ragina ES daugiau dėmesio skirti energetinės priklausomybės mažinimui siekiant pažaboti infliaciją ir atkurti prekybos balansą su naftos gavybos šalimis;

67.

pabrėžia, kad siekiant kurti pasaulines viešąsias gėrybes, kaip antai klimato apsauga ir Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimas, būtų naudinga taikyti ES sąlyginio patekimo į rinką sistemą;

68.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, kaip pagerinti ES vidaus sprendimų priėmimo procedūrą, kad ji būtų nuoseklesnė išorės reprezentavimo ekonomikos ir finansų reikalų srityse požiūriu, siekiant užtikrinti, kad ES atstovai būtų demokratiškai atskaitingi Europos Parlamentui, valstybėms narėms ir nacionaliniams parlamentams;

69.

ragina G20 ir PPO ištirti pasaulinio susitarimo dėl importuojamų prekių ir paslaugų anglies dioksido mokesčio galimybę;

70.

primena, kad pagal Lisabonos sutarties 138 straipsnį euro zona išorėje turi būti vieningai reprezentuojama; primygtinai ragina Komisiją pateikti pasiūlymą šiuo klausimu;

71.

pabrėžia, kad Europai būtina visapusiškai dalyvauti pasaulio ekonomikoje siekiant pasinaudoti visomis jos teikiamomis galimybėmis ir kad geriausia tai būtų daryti kaip vienam vienetui;

72.

ragina ES savo prekybos politikoje visada skatinti sąžiningą prekybą, demokratiją, žmogaus teises, deramas darbo sąlygas ir tvarų vystymąsi, kaip nustatyta Lisabonos sutartyje, jos vidaus darbotvarkėje ir Tūkstantmečio vystymosi tiksluose;

73.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

8.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 131/60

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnio 3 dalį, 23, 24 ir 33 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 1979 m. JT konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo (CEDAW),

—

atsižvelgdamas į Vaiko teisių konvencijos 5 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos Europos socialinės chartijos (pataisytos) 7, 8, 16, 17, 27 ir 30 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 3 d. Komisijos komunikatą „Geresnė darbo ir gyvenimo pusiausvyra: didesnė parama siekiant profesinio, asmeninio ir šeimos gyvenimo suderinimo“ (COM(2008)0635),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikatą „2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategija“ (COM(2010)0491),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2008 m. spalio 3 d. ataskaitą „Barselonos tikslų, susijusių su ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros paslaugomis, įgyvendinimas“ (COM(2008)0638),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 18 d. Komisijos ataskaitą „Moterų ir vyrų lygybė (2010 m.)“ (COM(2009)0694),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 3 d. Komisijos rekomendaciją 2008/867/EB dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties,

—

atsižvelgdamas į Moterų ir vyrų lygybės paktą (2011–2020 m.),

—

atsižvelgdamas į ES kovos su socialine atskirtimi planą (angl. EU Platform against Social Exclusion),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 24 d. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo ataskaitą „Antrasis gyvenimo kokybės Europoje tyrimas. Šeimos gyvenimas ir darbas“,

—

atsižvelgdamas 2005 m. spalio 13 d. rezoliuciją dėl moterų ir skurdo Europos Sąjungoje (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 3 d. rezoliuciją dėl nediskriminavimo dėl lyties ir kartų solidarumo (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl ekonomikos nuosmukio ir finansų krizės lyčių aspektų (3),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl 2006–2010 m. moterų ir vyrų lygybės gairių įgyvendinimo rezultatų vertinimo ir rekomendacijų dėl tolesnių veiksmų (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 16 d. rezoliuciją dėl adekvačios, tvarios ir saugios Europos pensijų sistemos (5),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl moterų ir vyrų lygybės Europos Sąjungoje (2010 m.) (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl moterų skurdo Europos Sąjungoje (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. poziciją per pirmąjį svarstymą dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (8),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pranešimą (A7-0317/2011),

A.

kadangi dėl socialinių ir kultūrinių pokyčių, kuriems vykstant moterys įsitraukė į darbo rinką ir tapo ekonomiškai savarankiškesnės, šeimos, kuriose yra abu tėvai, modelis arba supratimas, kad motina tampama tik po to, kai susituokiama, ėmė nykti ir nesusituokusios motinos sudaro didelę gyventojų dalį visose išsivysčiusiose pramoninėse šalyse, ir kadangi vis daugiau moterų pačios nusprendžia tapti vienišomis motinomis;

B.

kadangi paauglių tėvystė pernelyg dažnai suvokiama kaip kelias į vienišą tėvystę, klaidingai vaizduojant, kas yra vieniši tėvai; kadangi žalingi ir neteisingi stereotipai griauna vienišų tėvų ir jų vaikų pasitikėjimą ir savigarbą;

C.

kadangi vienišų tėvų kategorija nesudaro vienalytės grupės, bet aprėpia labai įvairias šeimines, finansines ir socialines aplinkybes;

D.

kadangi vis dėlto tam tikrų grupių vienišų motinų gyvenimo sąlygos daro jas pažeidžiamas ir tai gali turėti padarinių jų vaikams;

E.

kadangi vienišos motinos tampa vis svarbesne asmenų grupe visose pažangiose ir pramoninėse šalyse dėl santuokos ar partnerystės nutraukimo, gyvenimo skyrium arba dėl to, kad jos niekada nebuvo ištekėjusios, ir kadangi būtina atsižvelgti į šią naują tikrovę pritaikant prie jos politikos sritis;

F.

kadangi valstybės narės atsakingos už tinkamų sąlygų vienišoms motinoms ir jų vaikams užtikrinimą;

G.

kadangi viešoji politika daugelyje valstybių narių dar nėra pritaikyta prie skirtingų šeimos modelių ir įvairios šeiminės padėties ir kadangi vieniši tėvai dažnai vis dar patenka į socialiniu ir ekonominiu požiūriu nepalankią padėtį;

H.

kadangi daugelyje visuomenių pasirinkimas būti netekėjusia motina nelaikomas negarbingu arba smerktinu, kaip yra tose visuomenėse, kuriose dėl įvairių priežasčių vyrauja patriarchalinis modelis;

I.

kadangi moterys Europoje sudaro vienišų tėvų daugumą; kadangi 2001 m. vidutiniškai 85 proc. vienišų tėvų buvo moterys nuo 25 iki 64 m., t. y. 5 proc. visų moterų buvo vienišos motinos, ir kadangi tam tikrose valstybėse narėse vienišų motinų dalis siekia 6–7,5 proc. (Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Slovėnijoje), o kitose net 9 proc. (Estijoje, Latvijoje);

J.

kadangi Europos regionuose vienišų motinų vertinimas ir šios srities politika skiriasi, todėl susidaro geografinė nelygybė tarp šiaurės, kur stipresnės gerovės užtikrinimo sistemos, pietų, kur remiamas vadinamosios išplėstinės šeimos vaidmuo, ir rytų, kur mišriai taikomi abu minėti politikos modeliai;

K.

kadangi dėl viešosios politikos ir teisinio statuso skirtumų (išsiskyrusi, atskirai gyvenanti, netekėjusi arba našlė) vienišų motinų padėtis skirtinga ir, pagal tai, kurioje šalyje jos gyvena, joms skiriamos nevienodos pašalpos, įskaitant sveikatos priežiūros paslaugas joms pačioms ir jų vaikams;

L.

kadangi vienišos motinos dažnai nustoja gilinti savo mokslo žinias ir lavinti profesinius įgūdžius dėl riboto laiko ir išteklių, kuriuos jos skiria vaikams auginti, todėl joms taip pat kyla socialinės atskirties ir skurdo pavojus;

M.

kadangi moterų, ypač jaunų moterų, švietimas ir informavimas apie lytines ir reprodukcines teises yra svarbiausias veiksnys siekiant išvengti nepageidaujamo nėštumo;

N.

kadangi moterys, kurios prarado savo partnerius dėl smurto, įskaitant smurtą dėl lyties, terorizmą ir organizuotą nusikalstamumą, pažeidžiamesnės tuo atžvilgiu, kad joms gresia didesnė atskirtis nuo visuomenės, todėl joms reikia skirti ypatingą dėmesį skatinant jų reintegraciją į visuomenę ir teikiant patarimus, kaip toliau atlikti tėvų vaidmenį, kuris geriausiai atitinka vaiko interesus;