5.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 33/1

—

atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (1),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (2),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/136/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, Direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje ir Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (3),

—

atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (4),

—

atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (5),

—

atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (6),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/140/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, Direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų ir Direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (7);

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1211/2009 dėl Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (EERRI) ir Biuro įsteigimo (8),

—

atsižvelgdamas į 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (9),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 2 d. Komisijos paskelbtas viešąsias konsultacijas dėl būsimų universaliųjų paslaugų principų elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų srityje,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 20 d. Komisijos komunikatą „Plačiajuostis ryšys Europoje. Investavimas į skaitmeninių technologijų skatinamą augimą“ (COM(2010)0472),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo, kuriuo nustatoma pirmoji radijo spektro politikos programa (COM(2010)0471),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 20 d. Komisijos rekomendaciją dėl naujos kartos prieigos (NKP) tinklų prieigos reguliavimo,

—

atsižvelgdamas į Komisijos Ryšių komiteto darbinį dokumentą dėl plačiajuosčio ryšio prieigos ES padėties 2010 m. liepos 1 d.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos komunikatą „Kuriant bendrąją Europos elektroninių ryšių rinką 2009 m. padarytos pažangos ataskaita (15-oji ataskaita) SEC(2010)0630)“ (COM(2010)0253),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio mėn. paskelbtą ketvirtąją vartotojų rinkų rezultatų suvestinę „Kaip priversti rinkas veikti vartotojų naudai“,

—

atsižvelgdamas į 1991 m. liepos 29 d. Tarybos sprendimą 91/396/EEB dėl vieno bendro Europos skubios iškvietos telefono numerio įdiegimo (10),

—

atsižvelgdamas į Komisijos rekomendaciją dėl elektroninio ryšio tinklų informacijos apie skambinančio asmens buvimo vietą apdorojimo teikiant skubios pagalbos iškvietos paslaugas su vietos nustatymo funkcija,

—

atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 717/2007 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Bendrijoje, iš dalies keičiantis Direktyvą 2002/21/EB (11),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią ES ratifikavo 2010 m. gruodžio 23 d.,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, visų pirma į 2 („Žmogaus teisė į gyvybę“), 3 („Teisė į asmens neliečiamybę“), 6 („Teisė į laisvę ir saugumą“), 26 („Neįgaliųjų asmenų integravimas“) ir 35 („Sveikatos apsauga“) straipsnius,

—

atsižvelgdamas į tyrimą „Europos bendrasis pagalbos telefono numeris 112“ (Eurobarometro greitoji apklausa Nr. 314),

—

atsižvelgdamas į Komisijos Ryšių komiteto darbinį dokumentą „Europos bendrojo pagalbos telefono numerio 112 diegimas. Ketvirtojo duomenų rinkimo etapo rezultatai“ (2011 m. vasario 10 d.),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą dėl Europos pagalbos telefono 112 (12),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A7-0220/2011),

A.

kadangi Universaliųjų paslaugų direktyva yra socialinės atskirties prevencija – užtikrinama, kad kaimo ir atokių regionų arba mažas pajamas gaunantiems gyventojams būtų prieinamos bazinės ir pagrindinės telekomunikacijų paslaugos,

B.

kadangi ypatingą dėmesį reikia skirti tam, kad nebūtų atskirtos pažeidžiamos grupės, ir kadangi visada turėtų būti įgyvendinamos konkrečios veiksmingos priemonės siekiant užtikrinti šių grupių socialinę įtrauktį ir tokią pačią galimybę naudotis paslaugomis, kokia užtikrinama kitiems piliečiams,

C.

kadangi besivystančios technologijos, visų pirma įperkamas judrusis telefono ryšys, padeda sudaryti galimybę daugumai piliečių naudotis pagrindinėmis telekomunikacijų paslaugomis,

D.

kadangi universalioji paslauga apibrėžiama kaip „minimalus nustatytos kokybės paslaugų rinkinys, kuris yra prieinamas visiems galutiniams paslaugų gavėjams priimtinomis kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos“,

E.

kadangi universaliosios paslaugos turėtų padėti sudaryti galimybes visiems piliečiams naudotis paslaugomis, kurios būtinos, kad jie galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime, tuo atveju, jei rinkos jėgos vienos negali to padaryti,

F.

kadangi vienas iš pagrindinių veiklos pagal skaitmeninę darbotvarkę tikslų – iki 2013 m. užtikrinti visiems ES piliečiams galimybę naudotis baziniu plačiajuosčiu ryšiu, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad tose srityse, kuriose plačiajuosčiu ryšiu jau galima naudotis, juo naudojasi apie 50 % namų ūkių,

G.

kadangi kol kas neįmanoma įvertinti, kaip įgyvendinama persvarstyta Universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių direktyva, nes jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas yra 2011 m. gegužės 25 d., ir trejų metų laikotarpis, po kurio bus galima atlikti vertinimą, ar visos direktyvos nuostatos įgyvendinamos teisingai ir visapusiškai, tik prasidėjo,

H.

kadangi esami teisės aktai patys savaime nėra tikslas, nors ir duoda teigiamų rezultatų piliečių atžvilgiu, todėl taip pat būtina kuo labiau didinti naujų priemonių teikiamą naudą, valstybėms narėms vykdant nuolatinę priežiūrą ir stengiantis gerinti informacijos kokybę, išsamumą ir matomumą,

I.

kadangi niekada nebus galima galutinai patvirtinti, kad bendroji rinka baigta kurti, ją reikėtų nuolat iš naujo įvertinti, kad būtų atsižvelgiama į socialinės apsaugos garantijas, visuomenės poreikius, technologijų pažangą ir inovatyvių sprendimų atsiradimą; be to, kadangi itin svarbu imtis augimo ir darbo vietų kūrimo skatinimo priemonių siekiant užtikrinti, kad bendroji rinka ir bendroji skaitmeninė rinka būtų įdiegtos, nedelsiant įgyvendintos ir teiktų naudą Europos piliečiams, vartotojams ir verslui,

J.

kadangi pažangos siekis yra varomoji jėga ir priemonė ES teisės aktų leidėjų apibrėžtai vizijai ir tikslams įgyvendinti; kadangi pasiūlymuose dėl naujų teisės aktų arba teisės aktų pakeitimo iš dalies būtina atsižvelgti į faktinę patirtį ir įgyvendinimo pajėgumus; kadangi tikslinant teisės aktus būtina aiški politinė parama, pagrįsta objektyviu ekonominės naudos santykio ir socialiniu ir ekonominiu vertinimu, kuris būtų lemiamas veiksnys,

K.

kadangi Europos pagalbos telefono numeris 112, nustatytas 1991 m. Tarybos sprendimu, kad piliečiai galėtų susisiekti su visomis pagalbos tarnybomis (pvz., priešgaisrinės saugos, policijos ir medicinos), yra vienintelis numeris, prieinamas visose Europos Sąjungos valstybėse, ir kadangi labai daug Europos gyventojų apie jį vis dar nežino ir nuo 2000 m. nepastebėta jokios pažangos,

L.

kadangi jo 2008 m. kovo 11 d. pareiškimą dėl išankstinio piliečių perspėjimo nepaprastosios padėties atvejais (13) pasirašė 432 EP nariai,

M.

kadangi vis dar reikia pastangų, kad būtų įvertinta ir užtikrinta ir telekomunikacijų, ir pagalbos tarnybų paslaugų, teikiamų telefonu 112, kokybė ir suderinti koordinavimo aspektai, kurie priklauso nuo kelių veiksnių, ir kadangi dar nebuvo atliktas išsamus ir detalus vertinimas, kaip, piliečių nuomone, Europos Sąjungoje realiai įgyvendinamos paslaugos telefonu 112, t. y. nebuvo įvertintas prieinamumas, sąveika ir reagavimo laikas,

N.

kadangi keletas pastaruoju metu įvykusių nelaimių parodė, kad būtina perspėti ar iš anksto įspėti piliečius, kai gresia ekstremalios situacijos ir nelaimės arba kai jos vyksta, siekiant sumažinti nukentėjusiųjų ir žuvusiųjų skaičių,

1.

pabrėžia universaliųjų paslaugų įpareigojimų, kaip socialinės integracijos minimalios apsaugos sistemos, svarbą, kai vien rinkos jėgomis nepavyksta užtikrinti pagrindinių paslaugų teikimo piliečiams ir įmonėms;

2.

pritaria reguliariam pakartotiniam vertinimui, kuris būtų Universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių direktyvos dalis ir kuriuo būtų nustatomas esamų ES teisės aktų nuostatų tinkamumas universaliosioms paslaugoms teikti, atsižvelgiant į socialinius, ekonominius ir technologinius pokyčius, siekiant nustatyti ir įtvirtinti atitinkamas apibrėžtis, kurios atspindėtų kintančius realius poreikius bei piliečių reikmes ir padėtų gerinti paslaugų kokybę;

3.

ragina Komisiją parengti gaires, kaip geriausia įgyvendinti ir vykdyti peržiūrėtą Universaliųjų paslaugų direktyvą, kad rinka nebūtų iškreipiama ir drauge būtų suteikiama galimybė valstybėms narėms priimti nuostatas, kurios geriausiai atitinka padėtį kiekvienoje valstybėje;

4.

pritaria skaitmeninės darbotvarkės „Plačiajuostis ryšys visiems“ tikslams ir yra įsitikinęs, kad visuotinė plačiajuosčio ryšio prieiga padės piliečiams ir verslui visapusiškai išnaudoti skaitmeninės bendros rinkos teikiamą naudą, visų pirma pagerėtų socialinė įtrauktis, atsirastų naujų galimybių plėtoti socialiniu ir aplinkos apsaugos požiūriu naujovišką verslą, kuris kurtų darbo vietas ir skatintų augimą, ir didesnių tarptautinės prekybos galimybių; dėl to remia skaitmeninio raštingumo propagavimą;

5.

ragina Komisiją teikti didesnę finansinę paramą vietos projektams, kuriais suteikiama skaitmeninė prieiga, ir visomis bendruomenėms, kurios pasirūpina nemokamu interneto ryšiu viešosiose patalpose ir taip padeda nepalankioje padėtyje esančioms grupėms naudotis technine įranga;

6.

pabrėžia, kad politikos ir technologijų (pvz., laidinio, kabelinio, optinio pluošto, judriojo ir palydovinio ryšio tinklų) derinys gali paskatinti verslą ir viešąsias institucijas plėtoti naujas internetu teikiamas paslaugas ir taikomąsias programas, pvz., e. vyriausybės, e. sveikatos ir e. švietimo, skatinti jungimosi prie spartesnio interneto paklausą, padidinti investicijų į atviruosius plačiajuosčius tinklus pelningumą ir taip paskatinti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę bei plėtoti skaitmeninę bendrąją rinką, drauge gerinant nepalankioje padėtyje esančių piliečių įtrauktį;

7.

pabrėžia ES viešųjų pirkimų taisyklių svarbą ir mano, kad plačiai persvarstant šias taisykles ypač svarbu, kad ir vietos, ir regionų valdžios institucijos gautų naudos iš priemonių, kuriomis jos skatinamos dalyvauti investuojant į ryšių technologijas ir vykdant ikiprekybinius viešuosius pirkimus (kaip priemonę, kurią taikant rinka galėtų pasinaudoti mokslinių tyrimų teikiama nauda), ir kad elektroniniai viešieji pirkimai būtų plėtojami dideliu mastu;

8.

ragina veiksmingai perkelti į nacionalinės teisės aktus telekomunikacijos teisės aktų sistemą, ypač jos nuostatas dėl tinklo neutralumo, taip, kad galutiniai paslaugų gavėjai galėtų naudotis paslaugomis ir turiniu ir pačių internete pasirinktomis taikomosiomis programomis;

9.

pabrėžia, kad universaliosios paslaugos nėra vienintelė ar pagrindinė priemonė tikslui „Plačiajuostis ryšys visiems“ pasiekti, atsižvelgiant į tai, kad reikalingos didelės investicijos, nors negarantuojama, kad vartotojams bus teikiamos žymiai geresnės paslaugos; vis dėlto pažymi, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 15 straipsnyje nustatyta, kad turi būti vykdoma periodinė universaliųjų paslaugų taikymo srities peržiūra, ir pabrėžia, kad atliekant šią peržiūrą turėtų būti atsižvelgiama į vertinimą, kaip įgyvendinamos direktyvos nuostatos, ir į vykstančio poveikio vertinimo rezultatus, visų pirma duomenis apie tai, kokiu mastu įdiegti plačiajuosčio ryšio tinklai ir kiek namų ūkių prie jų prisijungę;

10.

mano, kad nustačius įpareigojimą suteikti prieigą prie plačiajuosčio ryšio nebus savaime pradėta labiau naudotis šiuo ryšiu; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares ne vien tik užtikrinti ryšį, bet ir sustiprinti paklausos didinimo ir naudojimo skatinimo priemones; be to, mano, kad įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas, galbūt kaip vidutinio laikotarpio siektinas rodiklis, galiausiai gali tapti papildoma paskata plėtoti plačiajuostį ryšį, tačiau visuotinio plačiajuosčio ryšio tikslų turėtų būti siekiama vykdant tinkamai parengtas nacionalines programas;

11.

mano, kad veiksminga radijo spektro politika, kuria būtų sudarytos sąlygos suderintai naudoti atlaisvintus skaitmeninius dažnius, ir investicijoms palankus reguliavimas taip pat yra svarbios priemonės siekiant didinti plačiajuosčio ryšio aprėptį;

12.

ragina Komisiją užbaigti atliekamą poveikio vertinimą ir teisės aktų leidėjams pateikti patikimus duomenis apie dabartinę universaliųjų paslaugų įpareigojimų prisiėmimo, numatomos paklausos ir gerėjimo, naudojant plačiajuostį ryšį, padėtį ir galiausiai parengti valstybėms narėms, vartotojams ir įmonėms veiksmingiausios universaliųjų paslaugų įpareigojimų plėtros finansavimo, išvengiant neveiksmingų išlaidų ir pernelyg didelės naštos, alternatyvos analizę;

13.

ragina Komisiją paraleliai ir bendradarbiaujant su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis atidžiai stebėti rinkas ir užtikrinti, kad tos valstybės narės, kurios jau gali arba nori diegti universaliųjų paslaugų įpareigojimus naudodamos turimas plačiajuosčio ryšio technologijas ir spartą, galėtų tai daryti, bet faktiškai neiškreiptų rinkos;

14.

palankiai vertina Komisijos sprendimą, paskelbus Ketvirtąją vartotojų rinkų rezultatų suvestinę, atlikti nuodugnų interneto paslaugų teikimo tyrimą;

15.

ragina Komisiją ir valstybes nares, bendradarbiaujant su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis, išnagrinėti vienodo universaliųjų paslaugų įpareigojimo ir paslaugų gavėjų teisių nuostatų taikymo alternatyvas, kuriomis būtų užtikrinama prieiga pažeidžiamoms visuomenės grupėms, visų pirma neįgaliesiems, ne tik diegiant specialią terminalų įrangą ir nustatant specialius prieinamus tarifus, bet ir užtikrinant tinkamą informavimą ir realią galimybę vartotojams rinktis iš teikiamų paslaugų ir paslaugų po pardavimo;

16.

vis dėlto mano, kad ES teisės aktuose reikėtų palikti pagrindinę universaliųjų paslaugų finansavimo nuostatą, užtikrinančią, jog finansavimas būtų teikiamas be diskriminacijos ir skaidriai, ir kad šią nuostatą taip pat reikėtų taikyti ir įsipareigojimams duomenų bei balso ryšio srityse;

17.

pabrėžia, kad Europos pagalbos telefono numeris 112 gali tapti numeriu, kuris padės išgelbėti gyvybes ir padidins ES piliečių apsaugą, veikdamas kaip pagrindinė pagalbos bendroje rinkoje gyvenantiems piliečiams ir vartotojams sistema; pabrėžia, jog svarbu užtikrinti sklandų pagalbos telefono numerio 112 veikimą visoje Sąjungoje; mano, jog Komisija turėtų užtikrinti, kad kiekviena visuomenės dalis, įskaitant asmenis su negalia (klausos sutrikimais, kalbos defektais ir kt.) ir kitas pažeidžiamas grupes, turėtų prieigą prie šios paslaugos;

18.

tačiau apgailestauja, kad Europos pagalbos telefono numerio 112 galimybės toli gražu nėra išnaudotos; todėl mano, kad dar būtina imtis pagrindinių priemonių, kad piliečiai šį numerį pripažintų, taip pat spręsti kitus technologijų ir geresnio koordinavimo klausimus;

19.

pažymi, kad pagal 2011 m. vasario mėn. paskelbtą Eurobarometro tyrimą tik 26 % ES piliečių gali patys identifikuoti 112 kaip numerį, kuriuo ES galima iškviesti pagalbos tarnybas, ir atkreipia dėmesį į tai, kad 58 % ES piliečių vis dar nesutinka su tvirtinimu, jog jų šalies piliečiai yra pakankamai informuoti apie pagalbos telefono numerį 112 (14);

20.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares kartu dėti daugiau pastangų didinti visuomenės informuotumą apie telefono numerį 112 ir skatinti juo naudotis, visų pirma, parengti tikslingą ir toli siekiančią ryšių strategiją, kuria būtų reaguota į piliečių susirūpinimą ir klausimus dėl sistemos mechanizmo;

21.

ragina Komisiją ir valstybes nares ir toliau tęsti informavimo veiklą, kad per žiniasklaidą, ypač spaudą ir garso bei vaizdo žiniasklaidą, informacines kampanijas, pvz., apie visoje ES veikiantį pagalbos numerį, informacija apie pagalbos telefono numerį 112 pasiektų visus ES piliečius ir keliautojus, organizuoti ir remti visuomenės informuotumo didinimo veiklą ir renginius, organizuojamus kasmet vasario 11 d., kuri paskelbta Europos pagalbos numerio 112 diena; pažymi, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas praktinei informacijai, pvz., turi būti pabrėžiama, kad numeris 112 yra Europos pagalbos numeris, kuriuo galima nemokamai skambinti iš fiksuotų ar mobilių telefonų visoje ES;

22.

pažymi, kad esama didelių valstybių narių skirtumų, susijusių su informuotumu apie Europos pagalbos telefono numerį 112, ir ragina valstybes nares keistis patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais siekiant, kad iki 2020 m. pagalbos telefono numerį 112 savaime atpažintų kaip numerį, kuriuo galima skambinti pagalbos tarnyboms visoje Europos Sąjungoje, bent 80 % ES piliečių;

23.

ragina valstybes nares pasinaudoti geriausiomis vietomis informacijai apie pagalbos telefono numerį 112 skleisti, kuriose lengva informuoti daug gyventojų, visų pirma gydytojų kabinetais ir vaistinėmis, mokyklomis, ligoninėmis ir poliklinikomis, švietimo įstaigomis, pvz., mokyklomis ir universitetais, oro uostais, uostais ir traukinių stotimis (nes pagalbos telefonas 112 yra itin naudingas keliaujantiems), o taip pat nacionalinių pagalbos tarnybų informacijos portalais;

24.

ragina Komisiją ir valstybes nares reklamuoti 112, kaip visoje ES veikiantį pagalbos numerį, internete ir per radiją – dvi pačias populiariausias priemones, kuriomis naudojasi jaunimas ir dažnai keliaujantys žmonės; pabrėžia, kad tik 16 % žmonių sužinojo apie numerį 112 per radiją ir tik 11 % – internetu;

25.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad numeris 112 būtų labai aiškiai nurodomas ant specialiųjų tarnybų transporto priemonių, įskaitant policijos, greitosios pagalbos, ugniagesių ir kitų tarnybų transporto priemones;

26.

vis dėlto pažymi, kad valstybės narės jau seniai turi pagalbos telefono numerius, ir pabrėžia, jog svarbu, jei jos ketina išlaikyti tuos nacionalinius numerius, nepakenkti informuotumui ir nesukelti sumaišties, kuriuo numeriu skambinti;

27.

apgailestauja, kad valstybės narės dar neužtikrina, kad pagalbos telefono numerio 112 tarnyboms būtų teikiama savalaikė, tiksli ir patikima vietos nustatymo informacija; atitinkamai ragina Komisiją, kad glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis būtų kuo skubiau ženkliai pagerintas informacijos apie skambinančiojo buvimo vietą tikslumą ir patikimumą pagal naujas ES telekomunikacijų taisykles ir modernizuotos technologijos, siekiant galutinio tikslo, kad visų skambinančiųjų pagalbos telefono numeriu 112 buvimo vieta būtų privalomai nustatoma automatiškai per kelias sekundes siekiant, jog dispečeriai ir pirmieji reaguojantys asmenys gautų šią ypač svarbią informaciją ir tokiu būdu ši paslauga būtų nepaprastai naudinga piliečiams; ragina Komisiją numatyti galimybę imtis veiksmų prieš tas valstybes nares, kurios nesilaiko įsipareigojimų šioje srityje;

28.

prašo valstybes nares ir Komisiją parengti priemones, kuriomis būtų pagerinta prieiga prie finansavimo ir parama mokslinių tyrimų projektams, siekiant užtikrinti, kad būtų plėtojamos geriausios įmanomos technologijos skambinančiojo buvimo vietai nustatyti, įskaitant IP telefoniją, ir atitinkamai remia naujos kartos standartų ir reglamentų kūrimą; prašo, kad IRT PRP lėšos, numatytos 2009, 2010 ir 2011 m. ES biudžete, būtų skiriamos siekiant remti inovatyvių paslaugų (grindžiamų IP telefonija ir IP prieiga prie pagalbos telefono numerio 112) testavimą ir įgyvendinimą, kuris galėtų būti inicijuotas taikant nuo tinklo nepriklausančias taikomąsias programas, tikintis, jog ES bus sukurta naujos kartos pagalbos telefono 112 sistema; taip pat ragina Komisiją išnagrinėti, kaip diegiamos naujos kartos pagalbos telefono 112 taikomosios programos, pvz., trumpųjų žinučių, vaizdo ir socialinių tinklų, ir kaip šios taikomosios programos, šiuo metu prieinamos piliečiams, gali būti įdiegtos pagalbos ryšių srityje siekiant pagerinti prieigą prie pagalbos telefono numerio 112 paslaugų bei plėtoti piliečių inicijuojamą reagavimą į atvejus, kai reikalinga skubi pagalba;

29.

mano, kad reglamentu turėtų būti nustatyta, jog privaloma įdiegti e. iškvietos paslaugą;

30.

pabrėžia geresnio pagalbos tarnybų veiklos koordinavimo svarbą ir nacionaliniu, ir tarpvalstybiniu, Europos Sąjungos, lygmenimis, kad būtų pasiektas aukščiausias veiksmingumo lygis, ir šiuo tikslu ragina Komisiją remti valstybių narių administracijas ir kartu su jomis ieškoti jų sistemų sąveikos pagerinimo būdų;

31.

ragina Komisiją glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis kuo skubiau nustatyti patikimumo ir kokybės reikalavimus visam pagalbos telefono numerio 112 paslaugos tinklui ir nustatyti veiklos rezultatų rodiklius ir gaires, susijusius su pagalbos telefono numerio 112 paslaugos kokybe pagal piliečių vertinimą, atsižvelgiant į prieinamumo, pagalbos tarnybų sąveikos, daugiakalbystės ir savalaikio bei kokybiško pagalbos tarnybų reagavimo būtinybę;

32.

siekiant gerinti 112 pagalbos paslaugos ES veiksmingumą, rekomenduoja taikyti veiksmų programą, kuria būtų remiamas valstybių narių nacionalinių reguliavimo institucijų, pagalbos tarnybų ir pilietinės visuomenės organizacijų keitimasis geriausia patirtimi, taip pat būtų skatinama keistis šia patirtimi su šalių kandidačių ir kaimyninių šalių organizacijomis; siūlo šiuo tikslu įsteigti ekspertų tinklą; ypač rekomenduoja, kad valstybės narės keistųsi geriausia patirtimi iškvietų pagalbos telefono numeriu 112 aptarnavimo klausimais, visų pirma, dėl operatorių mokymų, kad iškvietai priimti būtų naudojamas vienas operatorius, būtų naudojamos internetinės ir vertimo žodžiu paslaugos, nes taip būtų galima padėti nemokantiems šalies, kurios pagalbos tarnybų paslaugomis jie naudojasi, kalbos;

33.

ragina valstybes nares imtis reikiamų priemonių siekiant sumažinti nesėkmingų bandymų prisiskambinti pagalbos telefonu skaičių, sutrumpinti iškvietimo ir reagavimo laiką ir sumažinti melagingų iškvietų skaičių; ragina valstybes nares keistis gerąja praktika, susijusia su skambučių iš mobiliųjų telefonų be SIM kortelių blokavimu;

34.

pabrėžia, kad reikia užtikrinti galimybę įvairias negalias turintiems žmonėms ir pažeidžiamoms grupėms naudotis pagalbos telefono numeriu 112, ir ragina standartizuoti telefono numerio 112 prieigą šioms grupėms, visų pirma galbūt būtų galima sudaryti galimybę naudotis klausos ar regėjimo sutrikimų turintiems asmenims skirtais specialiais galiniais įrenginiais, teksto perdavimo ar gestų kalbos paslaugomis, ar kita specialia įranga; taip pat ragina Komisiją ir valstybes nares aktyviau siekti didinti šių žmonių informuotumą apie pagalbos telefono numerį 112, naudojant specialiai šių žmonių poreikiams pritaikytas ryšių priemones;

35.

ragina Komisiją atlikti telefono numerio 112 pagalbos tarnybų veiklos ir atitinkamų institucijų bendradarbiavimo siekiant pagerinti paslaugos kokybę bei atskirų priemonių, kurių iki šiol ėmėsi valstybės narės, tyrimą; be to, ragina Komisiją apsvarstyti galimybę pagalbos telefono numerio 112 paslaugą teikti ne tik tada, kai skambinama, bet ir kai gaunamos trumposios žinutės, kad į trumposios žinutės tekstą „112“ būtų reaguojama pagalbos veiksmais;

36.

ragina Komisiją užtikrinti, kad nepriklausomos institucijos iki 2012 m. pabaigos įvertintų tikrąją pagalbos telefono numerio 112 paslaugos įdiegimo visoje ES padėtį, remiantis piliečių vertinimais, ir visų pirma įvertinti prieinamumą, sąveiką ir reagavimo laiką; Komisija taip pat raginama iki tos pačios datos pateikti ES teisiškai privalomo ir praktiškai įgyvendinto reagavimo laiko apžvalgą ir išplėsti poveikio tyrimą, parengtą diegiant e. iškvietos sistemą, kuris apimtų pagalbos telefono numerio 112 veikimo poveikį žmonėms ir finansines pasekmes;

37.

atsižvelgdamas į tai, kad tokia technologija jau egzistuoja, ragina valstybes nares ir Komisiją skatinti įdiegti atvirkštinę pagalbos telefono numerio 112 sistemą, t. y. visoje ES veikiančią universalią, daugiakalbę, prieinamą, supaprastintą ir veiksmingą susietą piliečių perspėjimo ir įspėjimo apie gresiančias ar susidariusias gamtines ar žmonių sukeltas bet kokias ekstremalias padėtis ir nelaimes sistemą; mano, jog tokia sistema turėtų būti įgyvendinta nepažeidžiant privatumo ir derinant ją su piliečių informavimo ir mokymo kampanijomis;

38.

ragina Komisiją išnagrinėti panašaus į pagalbos telefoną 112 būsimo pagalbos telefono 116, skirto piliečiams, patyrusiems emocinių sukrėtimų, kenčiantiems nuo depresijos ar kitų psichinės sveikatos problemų, įgyvendinamumą;

39.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

5.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 33/9

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 5 d. Komisijos ataskaitą pavadinimu „Prekybos ir platinimo rinkos stebėsena „Siekiant iki 2020 m. užtikrinti veiksmingesnę ir sąžiningesnę prekybos ir platinimo vidaus rinką“ “ (COM(2010)0355) ir prie jos pridėtą Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl prekybos ir platinimo paslaugų vidaus rinkoje (SEC(2010)0807),

—

atsižvelgdamas į atsakymus, gautus per nuo 2010 m. liepos 5 d. iki rugsėjo 10 d. vykusią Komisijos viešąją konsultaciją dėl prekybos ir platinimo rinkos stebėsenos,

—

atsižvelgdamas į apskritojo stalo diskusijas dėl veiksmingesnės ir sąžiningesnės prekybos ir platinimo rinkos verslo įmonėms ir vartotojams, 2011 m. sausio 25 d. vykusias Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitete,

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 2011 m. sausio 20 d. nuomonę dėl ataskaitos „Prekybos ir platinimo rinkos stebėsena „Siekiant iki 2020 m. užtikrinti veiksmingesnę ir sąžiningesnę prekybos ir platinimo vidaus rinką“ “,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 13 d. Komisijos komunikatą „Bendrosios rinkos aktas. Dvylika svertų augimui skatinti ir pasitikėjimui stiprinti. „Bendros pastangos skatinti naująjį augimą“ (COM(2011)0206),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. spalio 27 d. komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas. Siekiant labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos. 50 pasiūlymų, kaip pagerinti bendrą darbą, verslą ir prekybą“ (COM(2010)0608),

—

atsižvelgdamas į profesoriaus Mario Monti 2010 m. gegužės 9 d. pranešimą „Nauja bendrosios rinkos strategija“,

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2010 m. gruodžio 10 d. išvadas dėl Bendrosios rinkos akto,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 8 d. Komisijos komunikatą „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“ (COM(2010)0543),

—

atsižvelgdamas į ketvirtąjį leidinio „Vartotojų rinkų rezultatų suvestinė. Kad rinkos būtų naudingos vartotojams“ leidimą (rudens leidimas – 2010 m. spalio mėn.) ir penktąjį leidinio „Vartotojų sąlygų rezultatų suvestinė. Kad vartotojai bendrojoje rinkoje jaustųsi gerai“ leidimą (pavasario leidimas – 2011 m. kovo mėn.),

—

atsižvelgdamas į 21-ąjį Tarptautinės rinkos rezultatų suvestinės leidimą, paskelbtą 2010 m. rugsėjo 23 d.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 28 d. Komisijos komunikatą dėl veiksmingesnės Europos maisto produktų tiekimo grandinės (COM(2009)0591),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 25 d. Komisijos komunikatą „ „Visų pirma galvokime apie mažuosius“. Europos iniciatyva „Small Business Act“ “ (COM(2008)0394),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (1),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 764/2008, nustatantį procedūras, susijusias su tam tikrų nacionalinių techninių taisyklių taikymu kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams, ir panaikinantį Sprendimą Nr. 3052/95/EB (2),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 765/2008, kuriuo nustatomi akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimai, susiję su gaminio prekyba, ir panaikinantį Reglamentą (EEB) Nr. 339/93 (3),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 768/2008/EB dėl bendrosios gaminių pardavimo sistemos ir panaikinantį Tarybos sprendimą 93/465/EEB (4),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 23 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių (6),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl valdymo ir partnerystės bendrojoje rinkoje (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos siekiant skatinti verslą ir augimą (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos Europos gyventojams (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl Europos standartizacijos ateities (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 21 d. rezoliuciją dėl elektroninės prekybos vidaus rinkos kūrimo užbaigimo (11),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 7 d. rezoliuciją dėl sąžiningų ūkininkų pajamų: veiksmingesnė Europos maisto produktų tiekimo grandinė“ (12),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos vartotojams ir piliečiams sukūrimo (13),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl vartotojų apsaugos (14),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl vidaus rinkos rezultatų suvestinės (15),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl vidaus rinkos problemų sprendimo tinklo (SOLVIT) (16),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 19 d. pareiškimą dėl tyrimo dėl Europos Sąjungoje veikiančių stambių prekybos centrų piktnaudžiavimo savo galiomis ir teisinių apsaugos nuo tokio piktnaudžiavimo priemonių (17),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą (A7–0217/2011),

A.

kadangi Europoje labai stipriai juntamas protekcionizmas,

B.

kadangi realioji ekonomika turi būti grąžinta į politinės darbotvarkės centrą, kad būtų galima išnaudoti visą bendrosios rinkos potencialą,

C.

kadangi prekybos ir platinimo rinka yra labai svarbi mūsų įsipareigojimo atgaivinti bendrosios rinkos projektą dalis,

D.

kadangi mažmeninė rinka, kurioje suvartojama daugiausia energijos ir pagaminama daugiausia atliekų, gali labai svariai prisidėti siekiant tvarumo, taip pat ir siekiant ES 20-20-20 tikslų energijos srityje,

E.

kadangi dėl įvairių kliūčių, tokių kaip kalbos barjeras, sistemoje patiriamas nesaugumas, netinkama ir nepakankama informacija, administracinio taisyklių koordinavimo ir bendradarbiavimo stoka, sunku realiai įgyvendinti visas galimybes, kurias verslas turi tarptautinės prekybos internetu srityje, nes dėl minėtų kliūčių vartotojai vengia pirkti internetu iš mažmeninių prekybininkų kitoje valstybėje narėje, o prekybininkai vengia parduoti internetu kitose valstybėse narėse,

1.

pabrėžia, kad prekybos ir platinimo sektorius yra augimo, konkurencingumo ir darbo vietų kūrimo Europoje variklis ir yra labai svarbus siekiant strategijos „ES 2020“ tikslų;

2.

pabrėžia, kad prekybininkai siūlo įvairius ir modernius prekių ir paslaugų pirkimo ir pardavimo būdus ir prisideda prie to, kad vartotojų pasirinkimas būtų didesnis ir kad būtų daugiau lankstaus ir tinkamo užimtumo galimybių, ypač jaunimui;

3.

ragina ES institucijas suteikti prekybos ir platinimo sektoriui didžiausią politinę svarbą, nes jis yra Bendrosios rinkos akto ramstis ir priemonė siekiant atkurti visuomenės pasitikėjimą bendrąja rinka;

4.

ragina Komisiją sustiprinti įvairias politikos sritis apimantį koordinavimą ir prekybos ir platinimo sektoriui taikyti ilgalaikę holistinę strategiją;

5.

apgailestauja dėl to, kad esama rimtų kliūčių, vis dar trukdančių išnaudoti visą prekybos ir platinimo sektoriaus potencialą internete ir ne internetinėje erdvėje; pabrėžia, kad reikia nedelsiant pradėti jas naikinti;

6.

pabrėžia, kad prekybininkai ir tiekėjai bendrai atsako už tai, kad būtų užtikrinta veiksmingesnė, skaidresnė ir sąžiningesnė prekybos ir platinimo rinka;

7.

mano, kad prieš svarstant reguliuojamąjį požiūrį, visų pirma reikia susitelkti į veiksmingą Sutarties principų, esamų vidaus rinkos nuostatų bei priemonių įgyvendinimą, ir prireikus savireguliavimą;

8.

yra susirūpinęs dėl to, kad ribojamosios nacionalinės taisyklės, skirtingos interpretacijos ir netinkamas vykdymas trukdo laisvam prekių ir paslaugų judėjimui ES; pabrėžia, kad papildomų testų ir registracijų reikalavimai, sertifikatų ir standartų nepripažinimas, teritoriniai tiekimo suvaržymai ir panašios priemonės lemia papildomas išlaidas vartotojams ir prekybininkams, ypač MVĮ, ir taip apribojamas galimas bendrosios rinkos naudingumas Europos gyventojams ir verslui;

9.

pripažįsta, kad, siekiant vartotojams užtikrinti didesnį kainų skaidrumą ir palyginamumą, Komisijai reikia toliau analizuoti kainų skirtumus ES, remiantis tinkamais statistiniais įrankiais, nepažeidžiant nacionalinių mokesčių ir darbo rinkos nuostatų, taip sudarant galimybes aiškiau pasirinkti ir kartu skatinant didesnį pasitikėjimą tarpvalstybine prekyba; primena, kad nacionalinės statistikos tarnybos turi aktyviai bendradarbiauti siekiant šio tikslo;

10.

ragina valstybes nares visapusiškai ir teisingai įgyvendinti vidaus rinkos taisykles ir teisės aktus, ypač su prekėmis susijusių teisės aktų rinkinį, Paslaugų direktyvą, Pavėluotų mokėjimų direktyvą, Elektroninės prekybos direktyvą, Smulkiojo verslo aktą ir Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą; taip pat ragina valstybes nares pašalinti pasikartojančias nuostatas bei sumažinti administracinę naštą ir kontrolės kliūtis, nes tai gali sumažinti augimą ir darbo vietų kūrimą;

11.

ragina Komisiją, siekiant sumažinti į nacionalinę teisę neperkeltų teisės aktų skaičių ir užtikrinti veiksmingą abišalį prekių ir paslaugų pripažinimą, atidžiau stebėti valstybes nares ragina Komisiją taip pat užtikrinti esamų nuostatų supaprastinimą;

12.

atkreipia dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria nepriklausomi Europos mažmenininkai ir mano, kad mažmeninės prekybos teisės aktų pagrindas turėtų būti konkretesnis, ypač atsižvelgiant į būtinybę tinkamai išnagrinėti ir suprasti, kokį poveikį teisės aktai daro mažoms įmonėms;

13.

ragina Komisijos remiamas verslo įmonių federacijas ir vartotojų asociacijas teikti daugiau informacijos, mokymų ir teisinių patarimų suinteresuotiesiems subjektams apie jų teises ir problemų sprendimo priemones, kuriomis jie gali naudotis, kaip antai SOLVIT, ir remti jų tarpusavio keitimąsi gerąja patirtimi;

14.

pabrėžia, kad fragmentiška mokėjimų sistema yra kliūtis prekybai; ragina Komisiją gerinti SEPA sistemą, siekiant skatinti mokėjimo priemonių konkurenciją, panaikinant kliūtis prisijungti, plėtoti pagrindines visas korteles apimančias mokėjimų paslaugas, didinant operacijų įkainių skaidrumą bei panaikinant nepagrįstus tarpbankinius mokesčius, ir ragina Komisija užtikrinti greitesnius banko pavedimus ES; be to, nurodo, kad SEPA sistema gali būti laikoma naudinga kovos su šešėline ekonomika priemone;

15.

atkreipia dėmesį į tam tikros pilietinės visuomenės dalies ir MVĮ išreikštą susirūpinimą dėl to, kad atokiose vietovėse ir miestų centruose daugėja prekybos centrų ir mažėja vietos parduotuvių ir turgų;

16.

pabrėžia, kad mažmeninės prekybos planavimas turi įmonėms suteikti pagrindą konkuruoti, didinti vartotojų pasirinkimo laisvę ir prieigą prie prekių ir paslaugų, ypač jei jie gyvena sunkiau prieinamuose regionuose, pavyzdžiui, salose, kalnų vietovėse ar retai apgyvendintose vietovėse, arba jei jų judumas ribotas; be to, primygtinai tvirtina, kad vietos parduotuvės ir turgūs atlieka labai svarbų vaidmenį gaivinant kaimo ir miesto vietoves ir regionus, užmezgant socialinius, kultūrinius ir aplinkosauginius ryšius; ragina valstybes nares skatinti tvarias vietos bendruomenes, didinant MVĮ novatoriškumą ir augimą;

17.

pabrėžia, kad MVĮ yra Europos ekonomikos pagrindas ir atlieka ypatingą vaidmenį kuriant darbo vietas, ypač kaimo vietovėse, jos taip pat padeda skatinti naujoves ir augimą visos ES vietos bendruomenių prekybos ir platinimo sektoriuje;

18.

mano, kad patekimą į rinką reikia užtikrinti visapusiškai laikantis subsidiarumo principo;

19.

pripažįsta, kad valstybės narės atsakingos už savo parduotuvių išsidėstymo politiką ir kad pagrindiniai veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti sprendžiant dėl naujų parduotuvių vietos priimtinumo, yra tvarumas, judumas, regioninis planavimas ir miesto sutelkimas;

20.

mano, kad teikiant paskatas renovuoti miestuose esančius pastatus, tam naudojant ir struktūrinių fondų lėšas, galėtų būti sumažinti komunaliniai mokesčiai (valstybinio ir privataus sektoriaus partnerystė) ir tai galėtų paskatinti ekonominės veiklos, ypač vietos įmonių, grįžimą, kuris skatintų ekonominį ir socialinį vystymąsi;

21.

ragina Komisiją bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ištirti kokį poveikį didelių prekybos centrų ar didelių prekybos namų steigimas daro užimtumo rinkai, MVĮ ir vartotojams ir kokios gali būti tokio steigimo pasekmės;

22.

atkreipia dėmesį į viešose vietose prekiaujančių keliaujančių gatvės prekeivių išreikštą didelį susirūpinimą dėl to, kad valstybėse narėse gali būti įgyvendinta Direktyva 2006/123/EB, pagal kurią praplečiama „gamtinių išteklių“ sąvoka ir į ją taip pat įtraukiama valstybinė žemė, ir dėl to gali būti laikinai apriboti leidimai prekiauti viešose vietose; tai darytų didelę žalą užimtumui, vartotojų pasirinkimo laisvei ir pačiam tradicinės gatvės prekybos egzistavimui;

23.

pabrėžia, kad elektroninė prekyba yra svarbus neelektroninės prekybos papildymas ir kad reikia imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų išnaudotas visas jos potencialas, įskaitant geresnes galimybes naudotis internetu atokiausiose Europos Sąjungos vietovėse; ragina Komisiją į rengiamą komunikatą dėl elektroninės prekybos įtraukti pasitikėjimo didinimo priemones, ypač supaprastinant tarpvalstybinę domenų registraciją, gerinant mokėjimo internetu saugumą ir sudarant sąlygas tarpvalstybiniam skolų išieškojimui, taip pat teikiant geresnę informaciją vartotojams apie jų teises, ypač informaciją dėl atšaukimo ir dėl galimybių pateikti skundą;

24.

apgailestauja, kad esama daugelio prekybininkų laisvės steigtis visoje ES kliūčių; yra ypač susirūpinęs dėl tam tikrų nacionalinių prekybos ir mokesčių įstatymų, kurie de facto turi diskriminacinį poveikį užsienio prekybininkams;

25.

ragina Komisiją laikytis tvirtesnės pozicijos bet kurios valstybės narės, kuri pažeidžia vidaus rinkos principus, atžvilgiu, paspartinti pažeidimų nagrinėjimo procedūras taikant greitąjį metodą ir kasmet atsiskaityti Parlamentui apie išspręstas prekybos ir platinimo sektoriaus bylas;

26.

dar kartą pabrėžia, kad laisva ir sąžininga konkurencija, laisvė sudaryti sutartis ir tinkamas veiksmingas atitinkamų teisės aktų įgyvendinimas yra itin svarbūs, kad gerai veiktų prekybos ir platinimo rinka;

27.

pripažįsta, kad įmonių įtaka rinkoje yra skirtinga, kad jų veikla turi būti ekonomiškai pagrįsta ir kad ES reikia ekonomikos pirmūnų, kad ji galėtų konkuruoti pasauliniu mastu;

28.

tačiau pažymi, kad plačiai paplitęs susirūpinimas dėl to, kad rinkoje dominuoja kai kurie veikėjai, kurie, manoma, silpnesniems tiekėjams ir mažmeniniams prekybininkams taiko nesąžiningas sąlygas, pvz., nepagrįstas pasirinktinio paskirstymo priemones, ribojamąją praktiką, geografinę segmentaciją, kainų kontrolę ir išbraukimą iš prekybos sąrašų be įspėjimo, taip iškraipydami konkurenciją; pabrėžia, kad tokia veikla veikia visą prekybos ir platinimo tiekimo grandinę; smerkia tokią veiklą, kuri iškraipo tikrąją laisvę sudaryti sutartis ir naudojasi tuo, kad ekonominių subjektų galios nevienodos; pabrėžia, kad geresnis visų subjektų, ypač MVĮ ir mažų pirminių gamintojų, informavimas apie jų sutartines teises padėtų užkirsti kelią šioms praktikoms;

29.

pripažįsta, kad frančizė yra geras būdas nepriklausomiems mažmeniniams prekybininkams išsilaikyti labai konkurencingoje aplinkoje; susirūpinęs pažymi, kad sutarčių, pagal kurias prekybininkai gali tapti frančizės šalimis, sąlygos tampa vis griežtesnės;

30.

pažymi, kad privatūs prekių ženklai turi būti kuriami taip, kad didintų vartotojų pasirinkimo galimybes, ypač dėl skaidrumo, informacijos kokybės ir įvairovės, ir sudarytų galimybes MVĮ plėstis;

31.

mano, kad „parazitinis kopijavimas“, kurį gali lemti dvigubas prekybininko – ir kaip prekių ženklų gamintojų kliento, ir kaip jų konkurento – vaidmuo, yra nepriimtina veikla ir ši problema turi būti nedelsiant sprendžiama; pritaria tyrimui, kurį užsakė Komisija ir kuriuo siekiama išsiaiškinti, koks teisinis pagrindas, susijęs su komercinėmis paslaptimis ir „parazitiniu kopijavimu“, galioja 27 ES valstybėse narėse ir kokios praktikos jose laikomasi;

32.

pabrėžia, kad prekybos ir platinimo tiekimo grandinėje reikia užtikrinti darnesnius santykius ir skaidrumą; pabrėžia, kad nuo konfrontacijos reikia pereiti prie faktais grindžiamo dialogo, kad būtų galima atkurti pasitikėjimą ir sudaryti sąlygas sąžiningesnėms deryboms ir visiems užtikrinti vienodas galimybes, taip sudarant sąlygas visiems tiekimo grandinės ekonominiams subjektams turėti naudos iš jų produktų pridėtinės vertės ir pasinaudoti visa bendrosios rinkos teikiama nauda;

33.

ragina Komisiją ir valstybes nares visapusiškai ir nuosekliai taikyti konkurencijos teisę ir, kai taikytina nacionaliniu mastu, nesąžiningos konkurencijos ir antimonopolinę teisę;

34.

pabrėžia, kad siekiant užtikrinti tinkamą konkurencijos taisyklių įgyvendinimą ir neleisti piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, visų pirma reikia stiprinti vietines konkurencijos priežiūros institucijas ir užtikrinti nepertraukiamą ir nenutrūkstamą šių institucijų ir Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato ryšį;

35.

remia aukšto lygio forumo dėl veiksmingesnės Europos maisto produktų tiekimo grandinės ekspertų grupės verslo įmonių sutarčių sudarymo praktikos klausimais kokybišką darbą, ypač siekiant apibrėžti, išvardyti ir įvertinti tai, kas yra akivaizdžiai nesąžininga komercinė praktika, remiantis duomenimis ir konkrečiais pavyzdžiais; ragina aktyviai remti iniciatyvą pradėti šalių dialogą šiuo klausimu; susirūpinęs dėl to, kad Europos Parlamentas oficialiai nedalyvauja ekspertų grupės ir aukšto lygio forumo darbe; mano, kad Parlamentas turėtų skubiai spręsti šį klausimą ir aktyviai dalyvauti forumo darbe;

36.

remia suinteresuotųjų subjektų išreikštą būtinybę laikytis platesnio bei horizontalaus požiūrio ir išplėsti taikymo sritį už žemės ūkio ir maisto pramonės ribų; prašo Komisiją ir verslo įmonių federacijas, remiantis ekspertų grupės vykdomu darbu, išnagrinėti galimybes sukurti naują atvirą forumą, skirtą prekybos ir platinimo sektoriui apskritai;

37.

tuo pačiu stipriai palaiko prekybininkų ir tiekėjų federacijų vykdomą darbą siekiant pradėti neformalų dialogą ir sukurti konsultavimo priemones konkurencijos teisės srityje; palankiai vertina jų savanorišką iniciatyvą susitarti dėl pareiškimo dėl bendrų geros prekybos praktikos visoje prekybos ir platinimo tiekimo grandinėje principų;

38.

be to, palankiai vertina Komisijos parengtą Europos maisto produktų kainų stebėjimo priemonę ir panašias iniciatyvas, kurių ėmėsi valstybės narės, siekdamos užtikrinti, kad maisto tiekimo grandinėje būtų gaunamos sąžiningos pajamas, analizuojant visų maisto tiekimo grandinės grandžių sąnaudas, procesus, pridėtinę vertę, apimtis, kainas ir maržas;

39.

susirūpinęs pažymi, kad dėl ekonominės priklausomybės ir baimės netekti verslo nėra visapusiškai naudojamasi esamomis teisinėmis priemonėmis ir tai ypač pasakytina apie MVĮ, kurios galėtų jomis naudotis gindamos savo teises; ragina Komisiją, valstybes nares ir verslo įmonių federacijas nustatyti, kaip būtų galima atkurti pasitikėjimą ir sudaryti palankesnes sąlygas naudotis teismų sistemomis, įskaitant galimybę teikti anoniminius skundus ir šios srities ES ombudsmeno tarnybos įsteigimą; be to, yra įsitikinęs, kad reikia toliau vystyti konceptualią sistemą siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir vertikaliuosiuose, ir horizontaliuosiuose verslo santykiuose, taip sudarant tikrai vienodas galimybes įmonėms;

40.

ragina Komisiją iki 2011 m. pabaigos paskelbti komunikatą, kuriame būtų išnagrinėti nacionaliniai įstatymai ir esamos priemonės, taikomos komercinės praktikos ir sutartinių santykių srityje, ir nuodugniai įvertinti, ar šios taisyklės tinkamai taikomos ir ar reikia imtis tolesnių veiksmų;

41.

mano, kad užuot siūlius naujus teisės aktus reikėtų išnagrinėti alternatyvius ir neformalius ginčų sprendimo ir žalos atlyginimo mechanizmus ir įvertinti jų veiksmingumą, nes jie gali tapti mažmenininkų ginčų sprendimo priemonėmis; ragina Komisiją iki 2011 m. pabaigos pasiūlyti priemones dėl alternatyvaus ginčų sprendimo siekiant sustiprinti vartotojų ir įmonių pasitikėjimą;

42.

ragina Komisiją ir prekybos ir platinimo tiekimo grandinės subjektus kasmet teikti Parlamentui ataskaitas apie esamose grupėse ir neformalaus dialogo mechanizmuose pasiektą pažangą; siūlo rezultatus aptarti kasmet rengiamose apskritojo stalo diskusijose prekybos ir platinimo rinkos klausimais, kurias organizuotų Parlamento Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetas;

43.

pabrėžia prekybos ir platinimo sektoriaus atsakomybę dėl tvarumo; pritaria tam, kad prekybininkai ir tiekėjai pirmauja aplinkosauginės atsakomybės srityje, ypač atsižvelgiant į atliekas, energijos vartojimą, transportą ir CO2 mažinimą; remia įsipareigojimus, kuriuos prekybininkai jau prisiėmė siekdami tvaraus vartojimo, bet mano, kad reikia tolesnių pastangų; mano, kad įmonių atsakomybės dalyje didesnį dėmesį reikia skirti socialiniams ir aplinkos klausimams;

44.

pabrėžia, kad prekybininkai ir tiekėjai yra inovacijų, mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos varomoji jėga; pabrėžia, kad visas sektorius turi ir toliau siekti daugiau investuoti į novatoriškas technologijas ir praktikas siekdamas toliau gerinti visos teikimo grandinės konkurencingumą, įskaitant logistiką ir transportą, energijos vartojimo efektyvumą, pakavimą, atliekų šalinimą ir gaminių perdirbimą, ir keistis gerąja patirtimi;

45.

ragina Komisiją parengti bendrą vertinimo ir ženklinimo sistemą, kaip nurodyta rezoliucijoje dėl bendrosios rinkos siekiant skatinti verslą ir augimą, pagrindžiant ją visu produkto gyvavimo ciklu, siekiant supaprastinti, suderinti ir panaikinti susiskaidymo sąnaudas;

46.

ragina suinteresuotuosius subjektus imtis tolesnių iniciatyvų, susijusių su maisto atliekų problema;

47.

palankiai vertina asociacijos „Eurocommerce“ ir Europos regiono tarptautinio profesinių sąjungų tinklo (Union Network International – Europa, UNI-Europa) bendrą susitarimą, kuris rodo, kad prekybos sektoriuje gerai veikia socialinis dialogas; pripažįsta, kad reikia dirbti toliau siekiant padidinti vartotojų informuotumą prekybininkų socialinės atsakomybės klausimu, suderinti investicijas į naująsias technologijas su žmogiškuoju kapitalu, ypač ugdant kompetenciją, ir kovoti su neoficialia ekonomika;

48.

dar kartą primena dėl tinkamo galiojančių socialinės ir užimtumo srities teisės aktų įgyvendinimo; apgailestauja dėl aukštas nelegalaus darbo lygio, kuris susijęs su dideliu mokesčių slėpimu ir kuris trukdo sudaryti vienodas sąlygas prekybininkams vidaus rinkoj;

49.

nurodo, kad vienos iš pagrindinių šio sektoriaus problemų yra darbo sąlygų gerinimas, kova su neoficialia ekonomika ir užimtumo lygio bei konkurencingumo išsaugojimas geriau derinant prekybininkų reikmes su darbuotojų kvalifikacija; todėl pabrėžia būtinybę investuoti į mokymą ir pasitikėjimo stiprinimą, nes tai šiam sektoriui padėtų greitai prisitaikyti prie naujų technologijų;

50.

ragina Komisiją, konsultuojantis su prekybos ir platinimo sektoriumi, parengti išsamų Europos veiksmų planą prekybos ir platinimo srityje, kad būtų nustatyta pasiekimais grindžiama į neišspręstas problemas orientuota strategija, kurioje būtų pateiktos su atskirais sektoriais susijusios rekomendacijos; džiaugiasi tuo, kad Parlamentas savo rezoliucijoje dėl bendrosios rinkos siekiant skatinti verslą ir augimą parėmė šią iniciatyvą;

51.

pabrėžia, kad į šį veiksmų planą turėtų būti įtrauktos Komisijos jau parengtos iniciatyvos, skirtos tokiems prioritetams, kaip aukšto lygio forumas dėl veiksmingesnės Europos maisto produktų tiekimo grandinės, išnagrinėti, iniciatyvos dėl gamtinių išteklių strategijos ir atitinkami Bendrosios rinkos akto pasiūlymai;

52.

siūlo per pirmąsias apskritojo stalo diskusijas prekybos ir platinimo rinkos klausimais būtų pristatyti ir aptarti tolesni veiksmai, įsikaitant visų dalyvių dialogo pažangą, kuriuos reikėtų vykdyti po veiksmų plane siūlomų veiksmų;

53.

tikisi, kad tolesnis visos mažmeninės tiekimo grandinės pirkimo ir pardavimo procesų – nuo rinkos tyrimo ir gaminio rinkodaros iki tiekėjų santykių, logistikos, atsargų valdymo, taip pat nekokybiškų prekių tvarkymo ir vartotojų skundų bei klientų aptarnavimo – optimizavimas pagerins mažmeninio sektoriaus konkurencingumą, sumažins kainas vartotojams ir pagerins paslaugų kokybę;

54.

ragina prekybininkus ir platintojus aktyviai įsitraukti į atvirą, konstruktyvų ir nenutrūkstamą dialogą, kad būtų galima pasiekti pragmatiškų sprendimų; ragina valstybes nares ir ES institucijas aktyviai remti šį procesą;

55.

paveda pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

5.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 33/17

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2, 3, 4, 6 ir 7 straipsnius, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 49, 56, 114, 167 ir 258 straipsnius, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK), kuriuose reglamentuojamas pagrindinių teisių paisymas, populiarinimas ir apsauga,

—

atsižvelgdamas į Vengrijos pagrindinį įstatymą, kurį 2011 m. balandžio 18 d. priėmė Vengrijos Respublikos Nacionalinė Asamblėja ir kuris įsigalios 2012 m. sausio 1 d. (toliau – naujoji konstitucija),

—

atsižvelgdamas į Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) nuomonę CDL(2011)016 dėl naujos Vengrijos Konstitucijos ir nuomonę Nr. CDL(2011)001 dėl trijų teisinių klausimų, kylančių rengiant naują Vengrijos Konstituciją,

—

atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2011 m. sausio 25 d. parengtą pasiūlymą dėl rezoliucijos Nr. 12490 „Didelis nuosmukis teisinės valstybės ir žmogaus teisių srityse Vengrijoje“,

—

atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Nr. 30141 (H. Schalk ir J. Kopf prieš Austriją), ypač į obiter dicta,

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento parengtus klausimus, į kuriuos atsakoma žodžiu, dėl naujos Vengrijos Konstitucijos, taip pat į Tarybos ir Komisijos pareiškimus dėl persvarstytos Vengrijos Konstitucijos ir 2011 m. birželio 8 d. vykusias diskusijas,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 4 dalį,

A.

kadangi Europos Sąjunga yra grindžiama tokiomis vertybėmis kaip demokratija ir teisinė valstybė, kaip numatyta ES sutarties 2 straipsnyje, visapusišku žmogaus teisių ir laisvių paisymu, kaip įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir Europos žmogaus teisių konvencijoje, ir minėtųjų teisių teisinės reikšmės pripažinimu, kurį patvirtina būsimas ES prisijungimas prie EŽTK,

B.

kadangi Vengrija pasirašė EŽTK, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kitus tarptautinius teisės aktus, pagal kuriuos ji privalo laikytis valdžių atskyrimo, valdžių pusiausvyros ir demokratijos bei žmogaus teisių populiarinimo principų ir juos taikyti,

C.

kadangi, kai naujos konstitucijos rengimas ir priėmimas priklauso valstybių narių kompetencijai, esamos ir stojančios valstybės narės ir ES privalo užtikrinti, kad konstitucijos turinys ir procedūra atitiktų ES vertybes, Pagrindinių teisių chartiją ir EŽTK ir kad priimtų konstitucijų turinys ir principai neprieštarautų minėtosioms vertybėms ir teisės aktams; kadangi šį faktą aiškiai patvirtina tai, jog kai kurios dabartinės ES valstybės narės privalėjo persvarstyti savo konstitucijas ir iš dalies jas pakeisti, kad galėtų įstoti į ES, arba pritaikyti savo konstitucijas prie vėlesnių Sutarčių reikalavimų, ypač Europos Komisijos prašymu,

D.

kadangi konstitucijos rengimo procese trūko skaidrumo ir naujoji konstitucija buvo parengta ir priimta per labai trumpą laiką, todėl neliko pakankamai laiko išsamioms ir esminėms viešosioms diskusijoms apie konstitucijos projektą, ir kadangi sėkminga ir teisėta konstitucija turėtų būti grindžiama kuo platesniu bendru sutarimu,

E.

kadangi Konstituciją plačiai kritikavo nacionalinės, Europos ir tarptautinės NVO ir kitos organizacijos, Venecijos komisija ir valstybių narių vyriausybių atstovai ir kadangi ji buvo priimta tik valdančiosioms partijoms priklausantiems parlamento nariams nubalsavus, vadinasi, nebuvo pasiekta jokio politinio ir visuomenės bendro sutarimo,

F.

kadangi Europos Parlamentas pritaria Venecijos komisijos išreikštam susirūpinimui, ypač dėl konstitucijos priėmimo proceso skaidrumo, atvirumo ir visapusiškumo ir jo trukmės ir dėl susilpnėjusios valdžios pusiausvyros, ypač nuostatų, kuriomis reglamentuojamas Konstitucinis Teismas, kiti teismai ir teisėjai, nes dėl šių nuostatų gali iškilti pavojus Vengrijos teisminių institucijų nepriklausomumui,

G.

kadangi naujojoje konstitucijoje nėra aiškiai įtvirtinami kai kurie principai, kurių Vengrija dėl teisiškai privalomų savo tarptautinių įsipareigojimų privalo paisyti ir kuriuos privalo skatinti, tokie kaip mirties bausmės ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos be galimybės suimtųjų paleisti tam tikromis sąlygomis prieš laiką uždraudimas, diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos uždraudimas ir pagrindinių teisių taikymo sustabdymas arba apribojimas pagal specialius dekretus,

H.

kadangi dėl naujojoje konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir neaiškių formuluočių apibrėžiant pagrindines sąvokas, tokias kaip šeima ir teisė į gyvybę nuo apvaisinimo momento, kyla grėsmė, kad visuomenėje bus diskriminuojami kai kurie asmenys, ypač etninės, religinės ir seksualinės mažumos, nepilnos šeimos, asmenys, įregistravę partnerystę, ir moterys,

I.

kadangi dėl neaiškiai suformuluotos preambulės, ypač tų dalių, kuriose įtvirtinama valstybės pareiga pasirūpinti užsienyje gyvenančiais vengrais, gali būti sukurtas teisinis pagrindas veiksmams, kuriuos kaimyninės šalys laikys kaip kišimąsi į jų vidaus reikalus, o tai gali sukelti įtampą regione,

J.

kadangi naujojoje konstitucijoje įtvirtinta, kad jos preambulė turi teisinę galią, o dėl to gali rastis teisinių ir politinių pasekmių ir teisinio netikrumo,

K.

kadangi dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos įtraukimo į naująją konstituciją gali dubliuotis Vengrijos ir tarptautinių teismų įgaliojimai, kaip pabrėžiama Venecijos komisijos nuomonėje,

L.

kadangi naujojoje konstitucijoje numatoma plačiai taikyti vadinamuosius konstitucinius įstatymus, kuriuos tvirtinant taip pat reikalinga dviejų trečdalių dauguma ir kuriuose bus reglamentuojama daug klausimų, susijusių su Vengrijos institucine sistema, naudojimusi pagrindinėmis teisėmis ir svarbiais susitarimais visuomenėje; kadangi tai praktiškai reiškia, kad šių įstatymų priėmimas yra naujosios Vengrijos Konstitucijos rengimo proceso dalis,

M.

kadangi pagal naująją konstituciją kai kurie klausimai, pvz., šeimos teisės specialieji aspektai ir mokesčių bei pensijų sistemos, kurie paprastai priklauso vyriausybės kompetencijai arba įeina į įprastus įstatymų leidėjo sprendimų priėmimo įgaliojimus, irgi turės būti reguliuojami konstituciniais įstatymais, o tai reiškia, kad būsimi rinkimai nebus tokie reikšmingi ir bus sukurta daugiau galimybių dviejų trečdalių daugumai įtvirtinti savo politinius prioritetus; kadangi priimant specialias ir išsamias taisykles konstituciniais įstatymais gali iškilti pavojus demokratijos principui,

N.

kadangi, kaip pabrėžė Venecijos komisija, kultūriniai, religiniai, socialiniai bei ekonominiai ir finansiniai klausimai neturėtų būti įtvirtinami konstituciniuose įstatymuose,

O.

kadangi neparlamentinis organas Biudžeto taryba, turinti ribotą demokratinį teisėtumą, turės galių vetuoti Nacionalinės Asamblėjos priimtą bendrą biudžetą ir tokiu atveju valstybės vadovas gali paleisti Nacionalinę Asamblėją, o tai reiškia didelius demokratiškai išrinkto įstatymų leidėjo veiksmų apimties apribojimus;

P.

kadangi veiksmingai veikianti keturių parlamentinių ombudsmenų sistema bus supaprastinta ir liks tik vienas ombudsmenas ir du pavaduotojai, o dėl to gali būti užtikrinama ne tokio pat lygio teisių apsauga ir jų įgaliojimai neapims buvusio ombudsmeno, atsakingo už asmens duomenis ir informacijos laisvę, įgaliojimų; kadangi pastarojo ombudsmeno įgaliojimai bus perduoti institucijai, kurios funkcijos neapibrėžtos,

Q.

kadangi tuo pačiu metu, kai buvo priimta naujoji konstitucija, Vengrijos vyriausybė ir valdančiosios partijos vykdė daug naujų paskyrimų į aukšto lygio pareigas, pvz., buvo paskirtas naujas generalinis prokuroras, Valstybės audito rūmų pirmininkas, Biudžeto tarybos pirmininkas; kadangi visai neseniai Vengrijos parlamentas išrinko naujojo Vengrijos Konstitucinio Teismo teisėjus, kaip reikalaujama naujojoje konstitucijoje; kadangi skyrimo procedūra ir rinkimas nebuvo pagrįsti bendru politiniu sutarimu;

R.

kadangi naujojoje konstitucijoje nustatomos labai bendros taisyklės, kuriomis reglamentuojama teisminė sistema, ir nėra aišku, ar Aukščiausiasis Teismas (nauju pavadinimu) turės tą patį pirmininką,

S.

kadangi Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja nusprendė parengti ataskaitą dėl naujosios Vengrijos Konstitucijos, pasiremdama Venecijos komisijos nuomone,

T.

kadangi naujosios konstitucijos rengimas ir priėmimas nebuvo paminėtas valdančiųjų partijų rinkiminėje programoje,

U.

kadangi Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Ban-Ki Moon pareiškė, kad jis būtų dėkingas, jei Vengrijos vyriausybė paprašytų patarimų ir rekomendacijų šalies viduje ir iš Europos Tarybos ar Jungtinių Tautų, ir mano, kad Vengrija, kaip Europos Sąjungos valstybė narė, turėtų prašyti ES institucijų suteikti jai patarimų ir persvarstyti naująją konstituciją,

1.

ragina Vengrijos valdžios institucijas spręsti Venecijos komisijos iškeltas problemas ir susirūpinimą keliančius klausimus ir įgyvendinti jos rekomendacijas iš dalies keičiant naująją konstituciją arba priimant būsimus konstitucinius ir paprastus įstatymus, ypač:

2.

ragina Komisiją išsamiai persvarstyti ir išanalizuoti naująją konstituciją ir konstitucinius įstatymus, kurie bus ateityje priimami, siekiant patikrinti, ar jie atitinka Bendrijos teisyną, ypač Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ir Sutarčių tekstą bei principus;

3.

paveda atitinkamiems komitetams stebėti, kaip sprendžiamas šis klausimas, bendradarbiaujant su Venecijos komisija ir Europos Taryba ir įvertinti, ar rekomendacijos buvo įgyvendintos ir kaip jos buvo įgyvendintos;

4.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Tarybai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Pagrindinių teisių agentūrai, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir JT Generaliniam Sekretoriui.

5.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 33/21

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą „Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvados. Sanglaudos politikos ateitis“ (COM(2010)0642) (toliau – Išvados),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. lapkričio 9 d. penktąją ataskaitą dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir sanglaudos politikos ateities (toliau – Penktoji sanglaudos ataskaita),

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos III dalies XVIII antraštinę dalį,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1783/1999 (1),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1081/2006 dėl Europos socialinio fondo ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1784/1999 (2),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1082/2006 dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) (3),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo (4),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1084/2006, įsteigiantį Sanglaudos fondą ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1164/94 (5),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 17 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1085/2006, nustatantį pasirengimo narystei pagalbos priemonę (IPA) (6),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1906/2006, nustatantį įmonių, mokslinių tyrimų centrų ir universitetų dalyvavimo Septintosios bendrosios programos veiksmuose ir mokslinių tyrimų rezultatų sklaidos taisykles (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. balandžio 24 d. rezoliuciją dėl būsimos plėtros įtakos sanglaudos politikos veiksmingumui (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl Žaliosios knygos apie teritorinę sanglaudą ir diskusijų dėl būsimos sanglaudos politikos reformos eigos (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos indėlio siekiant Lisabonos ir 2020 m. ES strategijos tikslų (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 22 d. rezoliuciją dėl Europos kalnų regionų, salų ir retai gyvenamų vietovių ekonominio ir socialinio vystymo strategijos (11),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regionų politikos po 2013 m. (12),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl Europos socialinio fondo ateities (13),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 23 d. rezoliuciją dėl esamos padėties ir būsimųjų sąveikų siekiant didesnio ERPF ir kitų struktūrinių fondų veiksmingumo (14),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. gegužės 26 d. Komisijos komunikatą dėl glaudesnės atokiausių regionų partnerystės (COM(2004)0343) ir 2008 m. spalio 17 d. Komisijos komunikatą „Atokiausi regionai – Europos turtas“ (COM(2008)0642),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 6 d. Komisijos komunikatą „Regioninės politikos įnašas į pažangų augimą 2020 m. Europoje“ (COM(2010)0553),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 26 d. Komisijos komunikatą „Regioninės politikos įnašas į tvarų augimą 2020 m. Europoje“ (COM(2011)0017),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 21 d. Bendrųjų reikalų tarybos priimtas išvadas dėl penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos (06762/2011),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 1 d. Regionų komiteto nuomonę dėl penktosios sanglaudos ataskaitos (15),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą bei į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7–0222/2011),

A.

kadangi ES sanglaudos politika labai prisidėjo prie to, kad per praėjusį ir šį paramos laikotarpius visuose ES regionuose didėjo produktyvumas; kadangi iš ex post vertinimo taip pat matyti aiškus ekonominių, socialinių ir regioninių skirtumų sumažėjimas; kadangi šios tendencijos turi teigiamą poveikį ir socialinei apsaugai, ir investicijoms į aplinkosaugą,

B.

kadangi sanglaudos politika buvo sumanyta kaip atsvara bendrajai rinkai ir turėjo skatinti vystyti novatorišką ir saugumą suteikiančią Europą, grindžiamą solidarumu, turint mintyje problemas, susijusias su globalizacija, demografiniais pokyčiais ir išteklių išsaugojimu, ir kadangi siekiant didesnio augimo ir regioninės bei socialinės sanglaudos turėtų būti išnaudojamas visų regionų vidinis potencialas,

C.

kadangi sanglaudos politika yra dalykas, tikrai svarbus piliečiams, nes ji priartina Europą prie žmonių kasdienio gyvenimo, padaro ją konkrečią ir matomą visoje ES,

D.

kadangi krizinėse situacijose įrodytas sanglaudos ir struktūrinės politikos lankstumas ir šių krypčių politika itin prisidėta prie įvairių nacionalinių ekonomikos skatinimo ir kvalifikacijos kėlimo programų, ir kadangi svarbu šį lankstumą išlaikyti,

E.

kadangi Europos struktūrinė politika labai prisideda kovojant su ekonomikos bei finansų krize, kadangi ją vykdant paprastai siekiama diegti naujoves ir šalinti kliūtis, atkakliai skatinti Europos regionus tobulinti infrastruktūrą, didinti regioninį inovacijų potencialą ir skatinti aplinkos požiūriu tvarų vystymąsi,

F.

kadangi struktūrinių naudojimas siekiant Lisabonos strategijos tikslų pasiteisino ir tai įrodyta įspūdingais įsipareigojimų rodikliais pagal „konvergencijos“ ir „regionų konkurencingumo ir užimtumo“ tikslus, ir kadangi 20 % Europos teritorinio bendradarbiavimo projektų atitinka Lisabonos strategijos tikslus,

G.

kadangi vykdant teritorinį bendradarbiavimą siekiama skatinti teritorijas ir regionus bendradarbiauti, kad jie galėtų kartu spręsti bendrus uždavinius, panaikinti fizines, administracines ir reglamentavimo kliūtis, trukdančias šiam bendradarbiavimui, ir sušvelninti „sienų poveikį“,

H.

kadangi dalinio Lisabonos strategijos žlugimo priežastis yra ne netinkamas sanglaudos politikos vykdymas, o greičiau tai, kad trūko daugiapakopio valdymo ir atsakomybės už šią strategiją regionų ir vietos lygmeniu, taip pat finansų krizės padariniai ir trūkumai kuriant vidaus rinką, biudžetinės drausmės nesilaikymas ir nepakankamos bendrosios makroekonominės sąlygos kai kuriose valstybėse narėse,

I.

kadangi klaidų lygis ir piktnaudžiavimas parama per paskutiniuosius paramos laikotarpius gerokai sumažėjo; tačiau apgailestauja, kad struktūrinė politika vis dar yra ta politikos sritis, kurioje dažni atitinkami pažeidimai, ir kad kai kurios valstybės narės vis dar neturi veiksmingų priemonių piktnaudžiavimui parama mažinti ir neteisėtai išmokėtoms lėšoms susigrąžinti; kadangi apie pažeidimus gali būti nepranešama, dėl aplaidumo ar savavališkai, ir kadangi reikia pažymėti, kad nemažai klaidų vykdant sanglaudos politiką buvo padaryta dėl teisės aktų reikalavimų, susijusių su kitomis politikos sritimis, pvz., viešųjų pirkimų, aplinkos apsaugos ir valstybės pagalbos,

J.

kadangi dabartinė sanglaudos ir struktūrinės politikos tikslų sistema (konvergencija, konkurencingumas ir užimtumas, tarpvalstybinis bendradarbiavimas) drauge taikant daugiapakopio valdymo principą, nustatant horizontaliuosius tikslus, taikant numatomumo principą, užtikrinant pakankamą finansavimą ir priimtiną programavimo laikotarpį (septyneri metai) apskritai pasiteisino, tačiau labai vėluojama sudaryti programas dėl pernelyg ilgai besitęsiančių finansinių ir teisinių derybų, vedamų vykstant ES sprendimų priėmimo procesui, ir esminių sanglaudos politikai taikomų nuostatų pokyčių,

K.

kadangi tvarus konvergencijos regionų rėmimas ir jų vystymas teigiamai veikia paklausą jų prekių ir paslaugų rinkoje ir įrodyta, kad tai daro teigiamą poveikį ir turtingesnėms ES valstybėms narėms,

L.

kadangi dėl regionų ekonomikos ir socialinio disbalanso, tam tikrų regionų (ypač atokiausių regionų) geografiniu požiūriu nepalankios padėties ir specifinių struktūrinių problemų arba būtinybės prisitaikyti prie naujų iššūkių ir toliau bus reikalinga plataus masto gerai finansuojama ES sanglaudos politika, vykdoma visuose Europos regionuose; kadangi to taip pat reikalaujama pagal Lisabonos sutartį,

M.

kadangi, atsižvelgiant į jos strateginę svarbą ateičiai, sanglaudos politika neturi tapti koreguojamu kintamuoju per būsimas derybas dėl biudžeto,

1.

ragina sanglaudos ir struktūrinės politikos programose labiau pabrėžti Europos pridėtinę vertę; mano, kad pridėtinė vertė yra tuo atveju, jei ES projektais tvariai pagerinama nepalankioje padėtyje esančių, mažiau išsivysčiusių regionų ekonominė, socialinė ir (ar) ekologinė padėtis ir jų infrastruktūra ir jei šio pagerėjimo nebūtų buvę galima pasiekti be Europos postūmio;

2.

įžvelgia Europos masto finansavimo pridėtinę vertę ir tuo atveju, jei projektais, kurie buvo remti nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis, prisidėta siekiant bendrų Europos tikslų, susijusių su Europos integracija, ekonomikos augimu, mokslinių tyrimų rezultatais, aplinkosauga, kultūra, išteklių valdymu, sportu, demografiniais pokyčiais, tvariu energijos tiekimu, socialine sanglauda ar tarpvalstybine plėtra, ir to nebūtų buvę galima pasiekti be Europos postūmio;

3.

mano, kad Europos tikslų siekimas taikant decentralizuotą požiūrį ir daugiapakopio valdymo ir pasidalijamojo valdymo principą yra didelis sanglaudos politikos pranašumas ir tai savaime yra pridėtinė vertė; mano, kad vykdant daugiapakopį valdymą, kai nustatoma aiškiai apibrėžta struktūra ir atsakomybė, įkūnijamas subsidiarumo principas ir tinkamai pripažįstama, kokios svarbios regioninės valdžios institucijos vykdant sanglaudos politiką; ragina partnerystės principą ir dalyvaujančių subjektų atsakomybę toliau stiprinti kiekvienos valstybės patvirtinamame teritoriniame pakte numatant išsamias privalomas nuostatas siekiant užtikrinti, kad planuojant ir vykdant būtų siekiama rezultatų;

4.

mano, kad sanglaudos politikos ir jos programavimo ciklo, išlaidų paskirstymo ir galimybių potencialiems struktūrinių fondų lėšų gavėjams gauti informaciją skaidrumas yra pagrindinė būtina sąlyga bendriems sanglaudos politikos tikslams pasiekti ir kad dėl šios priežasties skaidrumas turėtų tapti pagrindiniu įvairiems sektoriams taikomu principu kito finansavimo laikotarpio sanglaudos programavimo ir sprendimų priėmimo procese; pabrėžia, kad reikėtų ir toliau viešinti finansavimo gavėjų sąrašą, visų pirma skelbti jį internete, nes tai – veiksminga skaidrumo gerinimo priemonė;

5.

mano, jog nuostatos dėl skaidrumo (prievolė atskleisti galutinį naudos gavėją) yra būtinos priemonės ekspertams, visuomenei ir politikos formuotojams, kad jie galėtų įvertinti, ar struktūrinių fondų lėšos panaudotos atsižvelgiant į nustatytus tikslus ir teisėtai; ragina užtikrinti, kad aprašas būtų teikiamas ne tik atitinkama nacionaline kalba, bet ir viena iš trijų darbo kalbų (anglų, prancūzų arba vokiečių), ir rekomenduoja toliau derinti reikalaujamą nurodyti informaciją;

6.

pabrėžia, kad nepaisant regioninių skirtumų mažėjimo tendencijos vis dar išlieka didelis disbalansas, kuris kai kuriose valstybėse narėse arba, palyginti su kitomis valstybėmis, netgi didėja, be kita ko, dėl ekonomikos ir finansų krizės, todėl sanglaudos politika ir toliau turi būti sutelkiama į regionų išsivystymo skirtumų mažinimą ir darnų bei tvarų visų Sąjungos regionų vystymą, nesvarbu, kokioje valstybėje narėje jie yra;

7.

supranta, kad regionai, geografiniu ir gamtiniu požiūriu esantys ypač nepalankioje padėtyje, turi ypatingų poreikių; dar kartą ragina valstybes nares ir Komisiją Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo numatytų tipų regionams, esantiems ypač nepalankioje padėtyje (atokiausi regionai, labai retai gyvenami šiauriausi regionai, kalnų ar pasienio regionai ir salos), kaip ir anksčiau, taikyti ypatingas paramos lengvatas, jei jos veiksmingos ir turi Europos pridėtinę vertę;

8.

pripažįsta, kad tam tikrų regionų statusas ir poreikiai ypatingi ir kad taip yra dėl jų geografinės padėties, demografinių pokyčių ar specifinių kliūčių, pvz., gamtinės aplinkos; drauge atkreipia dėmesį į jų potencialą; dar kartą ragina šių tipų regionams ir ypač regionams, kurie minimi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 ir 174 straipsniuose ir kurie yra ypač nepalankioje padėtyje (pvz., atokiausi regionai, įskaitant atokiausias kaimo vietoves, labai retai gyvenami šiauriausi regionai, kuriuose, be kita ko, dideli atstumai ir atšiaurios sąlygos, ir salų, kalnų bei pasienio regionai) toliau taikyti ypatingas paramos lengvatas, lanksčias nuostatas ir skirti specialų finansavimą iš biudžeto, taip pat sudaryti palankesnes sąlygas investuoti šiuose regionuose teikiant arba tiesioginę paramą, arba atleidžiant nuo mokesčių; taip pat ragina atlikti tyrimus, kad būtų nustatyta, kokias šių tipų regionams taikomas tam tikras lengvatas reikėtų išsaugoti arba sukurti, siekiant užtikrinti, kad sanglaudos politikos priemonės būtų naudojamos pritaikius jas prie šių regionų ekonomikos ir deramai atsižvelgiant į mažųjų ir vidutinių įmonių svarbą ir konkurencingumo poreikį bei vienodas galimybes, siekiant, kad jie būtų integruoti į ES vidaus rinką;

9.

pabrėžia, kad Sąjunga visuotinės konkurencijos sąlygomis gali išlikti konkurencinga tik jei vykdant sanglaudos politiką bus galima visiškai išnaudoti visų regionų, miesto teritorijų ir miestų potencialą ir bus sudarytos sąlygos, kad regionai, galėtų pakankamai lanksčiai spręsti strategijoje „Europa 2020“ nustatytus uždavinius ir šalinti kliūtis; todėl pabrėžia, kad naudojant struktūrinių fondų lėšas didelėje teritorijoje, reikia išlyginti ir stipresnių regionų struktūrinius trūkumus; tačiau pabrėžia, kad sanglaudos politika nėra vien tik strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo priemonė ir kad nuolat kreipiant dėmesį į esminius sanglaudos politikos principus bus galima geriau įtvirtinti strategijos „Europa 2020“ laimėjimus net ir baigus įgyvendinti strategiją;

10.

pabrėžia, kad sanglaudos politika ir toliau turi būti siekiama teritorinės sanglaudos; pabrėžia, kad Lisabonos sutartyje į ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslus įtrauktas teritorinės sanglaudos tikslas; tvirtina, kad šis tikslas išlieka neatsiejamai susijęs su ekonominės ir socialinės sanglaudos iššūkiais ir didina sanglaudos politikos pridėtinę vertę Europos mastu; pabrėžia, kad teritorinė sanglauda yra svarbi ir paregioniams, ypač miestų teritorijoms (sunkumų patiriantys miesto rajonai, nekontroliuojamo miestų plėtimosi reiškinys), net tuose regionuose, kurie laikomi turtingais;

11.

mano, kad makroregioninės strategijos, jei regioninės valdžios institucijos dalyvauja jų valdyme, yra puiki proga geriau išnaudoti viršvalstybinį potencialą, pagerinti įvairių valdymo lygmenų bendradarbiavimą ir drauge spręsti bendras problemas, pvz., aplinkosaugos ar išteklių naudojimo ir plėtros pajėgumų, taigi galima veiksmingesnė, nuoseklesnė ir tvaresnė plėtra; pabrėžia, kad teritorinio bendradarbiavimo programas reikia veiksmingiau susieti su teritorinėmis strategijomis (pvz., regioninės plėtros planais, vietos plėtros strategijomis ir vietos plėtros planais); mano, kad, geriau koordinuojant esamas paramos galimybes, galima tikslingiau panaudoti ES struktūrinius fondus nedidinant šioms regionų bendradarbiavimo sritims skiriamų išteklių; be to, mano, kad nereikėtų kurti šioms strategijoms skirtų naujų priemonių, skirti finansinių išteklių ar kurti naujų įgyvendinimo struktūrų ir kad tai neturėtų paveikti finansinės paramos, teikiamos smulkesniems vystymo projektams regionuose; mano, kad makroregioniniu metodas galėtų būti naudojamas siekiant sustiprinti sanglaudos politikos ir kaimynystės politikos sąsają; ragina Komisiją ir valstybes nares labiau atsižvelgti į ESF teritorinį aspektą, ypač susijusį su galimybe įsidarbinti;

12.

abejoja, ar atskiros veiksmų programos, skirtos funkciniams geografiniams vienetams, pavyzdžiui, institucijų grupėms, įskaitant vietos teritorijas, arba jūros ar upių baseinams, duos papildomos naudos, ypač tais atvejais, kai nėra politinių institucijų (įskaitant demokratiškai išrinktus organus), kurioms būtų suteikta pakankama atsakomybė už programų įgyvendinimą; vietoj to ragina intensyviau derinti makroregionines, metropolių regionų ar su gamtine padėtimi susijusias strategijas tarpvyriausybiniu lygmeniu ir ragina veiksmų programose tinkamai išnagrinėti funkcinius geografinius vienetus siekiant sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti ES finansavimu įgyvendinant tarpregioninio vystymosi projektus; mano, kad konkrečios veiklos programos galėtų tapti viena iš įgyvendinimo regionuose, kuriuose subregioninis įgyvendinimas sukuria pridėtinės vertės, palyginti su nacionalinėmis ir regioninėmis programomis, galimybių; ragina vykdant tarpvalstybines programas į veiklos programų kūrimą įtraukti tarpvalstybines asociacijas, pasiremiant direktyva dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės;

13.

pabrėžia esminį miestų ir regionų vaidmenį siekiant strategijoje „Europa 2020“ keliamų ekonominių, ekologinių ir socialinių tikslų; skatina didinti per ankstesnį integruotų miestų programų (IMP) programavimo laikotarpį įgytą pagreitį ir pabrėžia vykstančių eksperimentų svarbą; ragina skatinti pavyzdinių koncepcijų ir projektų kūrimą integruotų konkrečioms vietovėms pritaikytų plėtros planų pagrindu bei stiprinti abišaliai naudingus miestų ir miestelių ir su jais funkciškai susijusių rajonų ryšius; mano, kad sprendžiant teritorijų, kuriose gyvena nepalankioje padėtyje esančios bendruomenės, problemas, ypač svarbi didesnė šių teritorijų sanglauda; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad dažnai didžiausi socialiniai ir ekonominiai skirtumai yra pačiuose miestuose ir kad net ir turtinguose regionuose yra miestų, kuriuose galima rasti nepriteklių ir skurdą patiriančių rajonų;

14.

pabrėžia, kad prie regionų vystymo gali labai prisidėti miestai ir miesteliai, kurie būtų vystymosi centrai ir skatintų augimą; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad turėtų būti sudarytos sąlygos siekiant, kad kaimo gyvenvietės, puoselėdamos partnerystes ir tinklus, galėtų dalyvauti įgyvendinant integruotus sprendimus atitinkamuose funkciniuose geografiniuose vienetuose; atkreipia dėmesį į specifinius iššūkius, kylančius didelių miestų centrams ir susijusius su jų socialinių, ekonominių ir aplinkos apsaugos užduočių sudėtingumu; atsižvelgdamas į tai, mano, kad kaimo vietovių ir priemiesčių potencialas sudaro vystymosi galimybes, tačiau ne tik aplink šias vietoves esančioms aglomeracijoms ir dideliems miestams; be to, atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į ypač nepalankioje padėtyje esančių regionų ekonominio vystymosi galimybes, kurias sudaro tinkamas kaimo vietovių vietos potencialo, įskaitant aplinkos ir kultūros vertybes, naudojimas ir šio potencialo skatinimas; taip pat mano, kad, atsižvelgiant į struktūrinę ir sanglaudos politiką, reikėtų kaimo ir miesto regionų partnerystę labiau vertinti tuo aspektu, kaip sudaryti kaimo vietovėms vienodas išsivystymo ir gyvenimo kokybės sąlygas, susijusias su socialiniais ir ekonominiais veiksniais; ragina valstybes nares, pripažindamas dinamišką miestų poveikį regionų ekonominės plėtros procesui bei aplinkinių kaimo vietovių ekonomikos skatinimui, užtikrinti reikiamus išteklius būtiniems miestų ir priemiesčių projektams vykdyti;

15.

nepritaria tam, kad būtų taikomos privalomos kvotos, ypač susijusios su nacionaliniais asignavimais pagal ESR ir ERPF programas, vietos ir miestų plėtra, kaimo vietovėmis ir kitų tipų teritorijų aglomeracijomis ar funkcinėmis teritorijoms, nes taip galėtų būti užtikrinama daugiau intervencijų; mano, kad reikalavimas jau veiksmų programose nurodyti miestus ir rajonus, kurie atitinka reikalavimus dėl paramos yra galimybė, kuriai reikėtų suteikti pirmenybę, kai šis metodas užtikrina pridėtinę vertę ir sutelkia pagalbos intensyvumą, dėl jo reikia derėtis taikant daugiapakopio valdymo principą; mano, kad valstybėms narėms ir regionams turėtų būti suteikiama didesnė atsakomybė organizuojant atitinkamas konkurencija ir rezultatais grindžiamas atrankos procedūras;

16.

pabrėžia, kad, vykdant struktūrinę ir sanglaudos politiką, negalima vienašališkai teikti pirmenybės tam tikro tipo regionams; ragina kaimo ir miesto regionų partnerystę vertinti labiau atsižvelgiant į jų socialines, ekonomines ir aplinkos sąsajas;

17.

pabrėžia, kad finansuojant iš struktūrinių ir sanglaudos fondų taip pat turėtų būti atsižvelgiama į strategijos „Europa 2020“ švietimo, kultūros ir socialinius bei politinius uždavinius ir siekiama Sutartyje įtvirtinto bendro ES tikslo – ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos bei paisoma subsidiarumo principo; tačiau mano, kad atitinkamų politikos sričių priskyrimas tik Europos Sąjungos kompetencijai žlugtų dėl finansinių priežasčių; todėl ragina pradėti taikyti papildomus pavyzdinius tam tikrai vietovei pritaikytus vietos plėtros metodus išlaikant kompetenciją nacionaliniu ir regionų lygmenimis;

18.

taip pat pabrėžia, kad sanglaudos politika negali tapti atskirų sektorių, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ir plėtros, pramonės inovacijų ar kovos su klimato kaita, priemone ar įrankiu, kadangi tai sumenkintų pagrindinį šios politikos tikslą ir suvaržytų galimybes ją naudoti skatinant regionų vystymosi galimybes, kurios būtinos siekiant suartinti ypač nepalankioje padėtyje esančius ir labiausiai išsivysčiusius regionus;

19.

mano, ypač atsižvelgdamas į tai, kad būtina pereiti prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių, ir į diskusijas klimato klausimais, kad sanglaudos politikos įnašas į spartų aplinkosaugos technologijų ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vystymą turi būti didesnis; mano, kad šie klausimai turėtų būti vienas iš prioritetų, jeigu pagal programas tam skiriama užtektinai lėšų ir jei sutelkus dėmesį į atsinaujinančiuosius energijos išteklius kuriama ES pridėtinė vertė, grindžiama decentralizuotos energetikos koncepcijų planais, apimančiais energijos kaupimo regionuose technologijas; pritaria tam, kad būtų išnaudojamas regionų šios srities ekonomikos potencialas;

20.

mano, kad struktūriniai fondai turi galimybių remti specialias investicijas į energetikos infrastruktūrą, tačiau šios investicijos turėtų būti daromos ypač regionuose, kuriuose dėl politinių ar geografinių priežasčių labai sunku rasti rinkos ekonomika pagrįstų sprendimų dėl energijos tiekimo; be to, ragina struktūrinių fondų paramą visada susieti su energetikos vidaus rikos ir jos tiekimo saugumo stiprinimu ir su pasidalijamosios atsakomybės už lėšas principu;

21.

mano, kad sanglaudos politikos užduotis turėtų būti ir transeuropinio transporto tinklo (TEN) pagrindinių europinės svarbos maršrutų trūkumų bei pralaidumo kliūčių šalinimas, ypač iki šiol šiuo klausimu apleistuose pasienio regionuose;

22.

pabrėžia, kad transeuropinių transporto tinklų vaidmuo Europos regionų sanglaudai yra esminis, todėl būtina stiprinti transeuropinių tinklų infrastruktūros, jūrų greitkelių ir klasifikuotų Europos kelių vystymą bei gerinti prieigą prie jų, ypač pasienio regionuose ir atokiausiuose regionuose; ragina imtis visų reikalingų priemonių siekiant užtikrinti TEN-T prioritetinių projektų pakankamą finansavimą ir įgyvendinimą laiku; siūlo tam tikrus tarpvalstybinius infrastruktūros objektus laikyti prioritetiniais projektais, kuriems būtų galima skirti lėšas, skiriamas 1, 2 ir 3 tikslams, ir ragina nustatyti privalomą teisę pirmą pasiūlymą dėl šios rūšies veiklos pateikti regioniniu lygmeniu ir užtikrinti lygiavertį pasienio regionų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimą sudarant planus;

23.

ragina skirti nacionalines lėšas, turint mintyje šių priemonių pridėtinę vertę stiprinant regionų sanglaudą, teritorinę sanglaudą ir vystant veiklą, pavyzdžiui, turizmą, kuris yra svarbus atokiausiems regionams, tokiems, kaip salos;

24.

remia ekonominį vystymąsi ir užimtumą MVĮ ir mikroįmonėse; taigi reikalauja, kad pagrindiniai Smulkiojo verslo akto Europai principai, t. y. principas „pradėk nuo mažo“ ir principas „tik kartą“, būtų laikomi sanglaudos politikos pagrindais ir mano, kad šiuos principus valstybės narės ir regionai turėtų taikyti rengdami savo veiklos programas;

25.

pabrėžia, kad pagrindiniai strategijos „Europa 2020“ aspektai (inovacijos, švietimas, energetika, aplinka, užimtumas, konkurencingumas, kvalifikacija, kova su skurdu) jau yra sanglaudos ir struktūrinės politikos dalis; mano, kad strategijos „Europa 2020“uždavinius galima labai gerai integruoti į pasiteisinusią trijų tikslų sistemą (konvergencija, augimas ir užimtumas, tarpvalstybinė plėtra);

26.

pabrėžia, kad investuojant į naujoves ir švietimą galima skatinti vystymąsi; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad šios investicijos turi būti veiksmingai remiamos pasitelkiant atitinkamą infrastruktūrą (eismo, plačiajuosčio interneto ryšio, energetikos) ir susijusias institucijas (valstybės investicijos ir fiskalinės politikos konsolidavimas turi būti derinamas su makroekonominėmis priemonėmis, e. vyriausybės paslaugos su tarpvalstybiniu mokymu);

27.

mano, kad pagrindinės infrastruktūros vystymas taip pat turi būti laikomas suderinamu su strategija „Europa 2020“, nes tik turėdami konkurencingus transporto, energetikos ir ryšių tinklus bei atliekų valdymo infrastruktūrą konvergencijos regionai sugebės padėti siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų – būtent todėl silpniausi ir vargingiausi regionai turėtų turėti tam tikrą strategijos „Europa 2020“ tikslų interpretavimo laisvę;

28.

pabrėžia, kad ESF yra svarbiausia strategijos „Europa 2020“ socialinio aspekto įgyvendinimo priemonė ir kad fondas gali labai prisidėti prie šios strategijos pagrindinių prioritetų įvykdymo, konkrečiai, užimtumo, perėjimo prie tvarios ekonomikos, mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus sumažinimo, kovos su skurdu, diskriminacija ir socialine atskirtimi, taip pat prisidėti sprendžiant problemas, kurių kyla asmenims esant įvairioms socialinėms aplinkybėms; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad yra ne tik BVP, bet ir kiti socialiniai rodikliai, naudingi atliekant vadinamąją SWOT (pranašumų, trūkumų, galimybių ir grėsmių) analizę;

29.

mano, kad ESF yra itin svarbus sanglaudos politikai ir turi galimybių padidinti pastarosios indėlį siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, įskaitant tvarų ekonomikos augimą teikiant paramą MVĮ, kad jos kurtų ekologiškas darbo vietas;

30.

mano, kad kova su darbo rinkos diskriminacija, susijusia su lytimi, seksualine orientacija, etnine kilme, amžiumi, negalia ar gyvenamąja vieta, yra itin svarbi skatinant tikrai lygias galimybes; atkreipia dėmesį į tai, kad didesnis moterų užimtumo lygis labai svarbus siekiant strategijos „Europa 2020“ užimtumo tikslų ir kad dėl to reikia visapusiškai spręsti kliūčių, trukdančių moterims dalyvauti darbo rinkoje, problemą;

31.

mano, kad BVP turi išlikti pagrindinis kriterijus nustatant remtiniausias vietoves (BVP vienam gyventojui mažesnis kaip 75 % ES vidurkio) ir, prireikus, sanglaudos valstybes (bendrasis nacionalinis produktas vienam gyventojui mažesnis kaip 90 % ES vidurkio); atkreipia dėmesį į tai, kad kompetentingoms nacionalinėms institucijoms reikia palikti lankstumo galimybių kiekvienam tikslui ir atsižvelgiant į geografinę koncentraciją tinkamu sprendimų priėmimo lygmeniu taikyti ir kitus rodiklius, dėl kurių turi būti susitarta vystymosi ir investicijų partnerystės sutartyse ir kuriais remiantis būtų vertinamos jiems kylančios socialinės, ekonominės, ekologinės, demografinės ir geografinės problemos;

32.

ragina sanglaudos politiką, kaip nurodyta Lisabonos sutartyje, ir toliau pirmiausia orientuoti į labiausiai atsilikusius regionus; pabrėžia, kad, vargingiausiems regionams reikia skirti deramą pagal 1 tikslą (konvergencija) numatyto finansavimo dalį, kuri atitiktų jų vystymosi problemų sunkumą;

33.

ragina apriboti tinkamumo finansuoti laikotarpius regionams, kurie, nepaisant maksimalios paramos, net ir po keleto programavimo laikotarpių negali pademonstruoti jokios esminės pažangos, susijusios su jų ekonomine, socialine ir ekologine padėtimi;

34.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, kuris galiotų kitą programavimo laikotarpį ir pagal kurį būtų užtikrinama, kad regionams, kurie daugiau nepriskiriami konvergencijos tikslui, būtų teikiama reguliuojama, solidi ir proporcinga pereinamojo laikotarpio parama siekiant spręsti klausimus, susijusius su ypatinga jų padėtimi, o regionams, kurių BVP vienam gyventojui sudaro 75 %–90 % ES vidurkio, parama būtų teikiama nustačius tarpinę kategoriją siekiant neleisti, kad regionai, kurių padėtis panaši, būtų traktuojami skirtingai; mano, kad ši speciali tvarka turėtų pakeisti dabartinę palaipsnio panaikinimo ir teikimo sistemą, taigi būtų sukurta sąžininga sistema, kurią taikant būtų galima geriau įveikti ekonomikos ir finansų krizės padarinius regionams ir drauge stiprinti teisingumą ir solidarumą, nes tai pagrindinės sanglaudos politikos vertybės; pabrėžia, kad šios pereinamosios ateinančio programavimo laikotarpio priemonės neturėtų būti nustatytos dabartinių konvergencijos (1 tikslas) ir konkurencingumo (2 tikslas) regionų ar Europos teritorinės sanglaudos tikslo (3 tikslas) sąskaita;

35.

ragina stiprinti 2 tikslą („regionų konkurencingumas ir užimtumas“) pasinaudojant tuo, kad jis horizontalus, ir siekti rezultatų, susijusių su keliais nustatytais ES prioritetais, pvz., MVĮ parama, ekologiškomis inovacijomis, vietos ekonomika, švietimu ir mokymu, infrastruktūra, tvariu mobilumu, atsinaujinančiąja energija ir energijos tiekimu, efektyviu išteklių naudojimu ir socialine įtrauktimi; pabrėžia, kad reikia išlaikyti ir toliau plėtoti pasiteisinusią sistemą, kurią taikant užtikrinama, kad labiau išsivystę regionai galėtų pašalinti regionų struktūrinius trūkumus, prisidėti siekiant bendrų Europos tikslų ir įveikti būsimus sunkumus, naudodami struktūras, kurios gali lanksčiai reaguoti į kintančias aplinkybes, įskaitant, inter alia, inovacijų grupes ir šių regionų finansavimo konkursus; ragina taikyti papildomas priemones, kurios padėtų pagerinti vietovių, kurias ypač veikia struktūriniai pokyčiai, socialinę ir ekonominę bei su infrastruktūra susijusią padėtį; atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad reikia rengti pakankamai lanksčias strategijas siekiant, jog būtų sprendžiamos kiekvieno atskiro regiono problemos ir atsižvelgta į jo ypatumus;

36.

ragina imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad labiau išsivystę regionai galėtų modernizuoti savo socialinį ir ekonominį kapitalą ir įveikti konkretaus nepritekliaus ir netinkamo ekonominio vystymosi laikotarpius;

37.

tvirtai mano, kad reikia dėti daugiau pastangų siekiant trečiojo tikslo – teritorinio bendradarbiavimo prie visų vidinių ES sienų ir visais trim jo aspektais (pasienio, tarpvalstybiniu ir tarpregioniniu), ir ragina struktūrinių fondų dalį padidinti iki 7 %; ragina skiriant lėšų kiekvienai teritorinio bendradarbiavimo programai vadovautis suderintais kriterijais, kad būtų strategiškai ir integruotai patenkinami kiekvienos teritorijos ir geografinės vietovės poreikiai ir reaguojama į jų ypatumus; pabrėžia pasienio regionų svarbą siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų; mano, kad būtina labiau koordinuoti transeuropinius tinklus, ypač transporto ir energetikos, ir tarpvalstybinę infrastruktūrą, taip pat skirti daugiau subsidijų šiems tinklams atsižvelgiant į Europos prioritetus, ir ragina atitinkamai padidinti lėšas visiems pasienio regionams; ragina supaprastinti 3 tikslo programoms taikomas įgyvendinimo taisykles, grindžiamas proporcingumo principu, taip pat parengti bendrą tinkamumo finansuoti taisyklių rinkinį, nes visa tai yra išankstinės sąlygos siekiant, kad šios programos taptų veiksmingesnės ir regimesnės; pabrėžia, kad reikėtų, jog aktyviai dalyvautų sprendimus priimantys vietos subjektai, nes tik taip galima sėkmingai įgyvendinti programas;

38.

mano, kad ETBG yra neprilygstama, itin vertinga teritorinio valdymo priemonė, kuri atsižvelgia į struktūrinio bendradarbiavimo poreikius ir kuri turi būti skatinama kaip tarpvalstybinio valdymo sistemos kūrimo priemonė, kuri padėtų užtikrinti atsakomybę už įvairias politines priemones regionų ir vietos lygmeniu;

39.

griežtai atmeta bet kokius pasiūlymus priskirti sanglaudos politiką valstybių narių kompetencijai arba atskiriems sektoriams; mano, kad naujos tam tikrai temai (klimatas, energetika, transportas) skiriamos lėšos kenktų pasiteisinusiam pasidalijamojo valdymo principui, integruotoms plėtros programoms ir galimybei pasinaudoti sąveika, intervencijų veiksmingumui, taigi taip pat keltų grėsmę regionų įnašui siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų;

40.

primygtinai reikalauja, kad Europos socialinis fondas liktų sanglaudos politikos dalis; tik taip galima rengti ir įgyvendinti integruotas ekonominių ir socialinių problemų sprendimo strategijas;

41.

remia Komisiją, kuri siekia užtikrinti, kad ESF būtų tvirtesnis, veiksmingesnis ir labiau matomas; šiuo tikslu ragina Komisiją ir valstybes nares pasiekti susitarimą derybose dėl to, koks turi būti ESF indėlis į struktūrinius fondus;

42.

mano, kad priemonės, kuriomis siekiama padidinti ESF efektyvumą, turėtų visų pirma būti pagrįstos paskatomis, o ne baudomis;

43.

pažymi, kad ekonominė krizė dar labiau padidino poreikį nedelsiant imtis priemonių sektoriuose, kuriuose naudojamas ESF, ypač siekiant skatinti užimtumą, darbuotojų perkėlimą į kitas darbo vietas, socialinę įtrauktį ir skurdo mažinimą;

44.

pabrėžia, kad ESF teikia labai svarbią paramą vykdant darbo rinkos politiką, pvz., prevencinę ir vietos politiką, taip pat tų sričių politiką, kuri padeda jaunimui patekti į darbo rinką ir kovoti su nedarbu; pabrėžia, kad valstybės narės turėtų naudoti ESF investicijoms į naujus įgūdžius, išsilavinimą (įskaitant ankstyvąjį mokymą), mokymąsi visą gyvenimą, profesinio perorientavimo ir perkvalifikavimo veiklą, ir pabrėžia, kad fondas atlieka svarbų vaidmenį stiprinant visus socialinės įtraukties, įskaitant labiausiai pažeidžiamų ir palankių sąlygų neturinčių grupių įtrauktį, aspektus;

45.

ragina Komisiją sustiprinti ESF veiksmus, kuriais siekiama skatinti integraciją į darbo rinką; ragina valstybes nares investuoti į vaikų švietimą nuo labai ankstyvo amžiaus, vėliau mokykloje į jų profesinę orientaciją pagal darbo galimybes regione ir į mokymąsi visą gyvenimą, kuris padėtų darbuotojams savo įgūdžius pritaikyti prie darbo rinkos poreikių, taip pat įgyvendinti priemones, skirtas kovai su jaunimo nedarbu ir su vadinamuoju dirbančių vargšų reiškiniu, ir numatyti programas, pritaikytas pažeidžiamoms ir palankių sąlygų neturinčioms grupėms, pavyzdžiui, romams, migrantams, neįgaliesiems ir asmenims, nebaigusiems mokyklos, siekiant skatinti veiksmingą ir integracinį augimą ir žiniomis grįstą Europos ekonomiką;

46.

ragina skirti labiau pritaikytą ir papildomą techninę pagalbą toms sritims, kuriose yra didelis skurdas ir neretai įtempti subregioninio lygmens kartu egzistuojančių daugumos ir mažumos kultūrų santykiai; mano, kad tokios subregioninės sritys ir toliau gali paprasčiausiai likti didelio skurdo salomis ir susidurti su segregacija netgi tuose regionuose, kurie visai neatsilieka nuo statistinių vidurkių; pažymi, kad reikėtų sutelkti pastangas siekiant skatinti šių subregioninių sričių vystymąsi;

47.

džiaugiasi, kad kai kurios valstybės narės pirmą kartą nustatė 2007-2013 m. finansavimo laikotarpio veiklos programas, taip pat su ESF susijusias programas, apimančias visas tikslines sritis;

48.

pabrėžia, kad neįkainojama patirtis, įgyta įgyvendinant Bendrijos iniciatyvą EQUAL, vis dar svarbi, ypač atsižvelgiant į vietos ir regioninių priemonių derinimą ir keitimąsi gerąja patirtimi visoje ES;

49.

nurodo, kad taikant integruotus vietos ir regioninės plėtros metodus, ypač ESF siejant su ERPF, randasi sąveika, ir ragina, ypač atsižvelgdamas į vietos poreikiams pritaikytą integruotą plėtros planavimą, nustatyti bendras tinkamumo finansuoti taisykles ir padidinti bei palengvinti kryžminio finansavimo tarp abiejų fondų galimybę; pritaria tam, kad būtų numatyta galimybė finansuoti veiksmus iš keleto fondų, nes taip būtų dar lengviau taikyti integruotą požiūrį; be to, ragina užtikrinti geresnę EPF ir ERPF sąveiką;

50.

ragina, siekiant didesnės sąveikos, labiau įtraukti sektorių politiką (transporto, energetikos, mokslinių tyrimų, aplinkos, švietimo) į sanglaudos ir struktūrinę politiką, kad struktūriniai fondai, konkurencingumo ir inovacijų programa (CIP) bei mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios programos būtų efektyvesnės ir geriau koordinuojamos; mano, kad programavimas, pagal kurį nustatomas finansavimas iš kelių fondų, galėtų prisidėti prie šios veiklos didesnės integracijos požiūriu ir padėtų padidinti šių skirtingų fondų sąveiką; mano, kad nacionalinė (regioninė) partnerystė plėtros srityje yra tinkama priemonė siekiant suvienyti įvairias politikos sritis; šiuo atžvilgiu pabrėžia poreikį nustatyti aiškius tikslus ir įvertinti, ar valstybėse narėse tikslai pasiekti;

51.

siūlo, kad mokslinių tyrimų ir plėtros politika būtų įgyvendinama teritoriniu pagrindu; taigi pabrėžia, kad labai svarbu pritaikyti sanglaudos politiką ir mokslinių tyrimų ir inovacijų politiką atsižvelgiant į konkrečius teritorijų poreikius, nes aktyvesnis regioninių ir vietos valdžios institucijų dalyvavimas planuojant ir įgyvendinant regioninės plėtros fondus ir inovacijų programas tampa itin svarbus, turint mintyje, kad neįmanoma taikyti tos pačios plėtros strategijos visiems regionams;

52.

ragina kitam rėmimo laikotarpiui po 2013 m. sukurti bendrą strateginį pagrindą ERPF, ESF, Sanglaudos fondui, pagrindų programoms, EŽŪFKP ir EŽF; mano, kad suderinto reguliavimo modelis (apimantis valdymo, reikalavimų paramai gauti atitikimo, audito ir ataskaitų teikimo taisykles) turi būti toliau stiprinamas bendru pagrindų reglamentu; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia sklandžios įvairių fondų bendros veiklos svarbą norint pasiekti rezultatų; ragina Komisiją atlikti pataisymus, būtinus siekiant užtikrinti, kad susiję fondai, kai galima, galėtų papildyti vienas kitą;

53.

ragina Tarybą ir Parlamentą laikantis įprastos teisėkūros procedūros pagal SESV 177 straipsnį patvirtinti naują bendrą strateginį pagrindą;

54.

mano, kad šį Europos socialinį fondą būtina įtraukti į bendrą strateginę programą vis dėlto nekeičiant konkrečių jo veiklos taisyklių ir nuostatų ir skiriant jam tinkamus išteklius; ragina Komisiją sutvirtinti ESF vaidmenį, didinti jo pastebimumą ir supaprastinti jo biudžeto kontrolę nustatant paprastą ir veiksmingą valdymo institucijų ir biudžeto kontrolės departamentų bendradarbiavimo tvarką;

55.

todėl siūlo apsvarstyti, ar būtų galima vėl įtraukti su regionais susijusias EŽŪFKP programas (esamos 3 ir 4 paramos kryptys); tačiau nepritaria, kad dėl to būtų sumažinti ERPF ir EŽŪFKP biudžetai; ragina nustatyti privalomas taisykles valstybėms narėms ir regionams, siekiant sukurti suderintas ES struktūrinių fondų ir su regionais susijusių kaimo plėtros programų valdymo struktūras;

56.

ragina persvarstyti šį reglamentą dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo prie išorės sienų ir dabartinę EKPP ir įtraukti atitinkamas lėšas į 3 tikslą (Europos teritorinis bendradarbiavimas);

57.

palankiai vertina ES ir valstybių narių vystymosi ir investicijų partnerystės tikslus, kuriuos Komisija siūlomo vietoj ankstesnių atskiroms valstybėms narėms parengtų nacionalinių strateginių krypčių planų; ragina nustatyti svarbius investicijų prioritetus siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ ir kitus sanglaudos politikos tikslus, kurie bus nustatyti šiuo etapu; mano, kad būtina kuo greičiau konkrečiai paskirstyti kompetenciją pagal atitinkamus lygmenis, ir ragina išlaikyti atitinkamą nacionalinę ir (arba) regionų bei vietos kompetenciją pagal subsidiarumo principą; ragina aiškiai įsipareigoti atitinkamai įtraukti partnerius sudarant vystymosi ir investicijų partnerystės sutartis;

58.

pritaria veiksmų programų, kaip svarbiausios priemonės, kuria strateginiai dokumentai paverčiami konkrečiais investicijų prioritetais, taikymui ateityje; ragina tam nustatyti aiškius ir pamatuojamus tikslus;

59.

ragina į visus sanglaudos politikos įgyvendinimo etapus (strateginis planavimą, vystymosi ir investicijų partnerystės susitarimų ir veiksmų programų rengimą ir derybas dėl jų) struktūriškai ir sistemingai privalomai įtraukti regionines ir vietos valdžios institucijas, atsižvelgiant į atskirų valstybių narių konstitucinę ir institucinę struktūrą; mano, kad struktūrinių fondų reglamentus būtina papildyti atitinkamomis formuluotėmis;

60.

mano, kad bet kuri būsima ESF naudojimo strategija bus efektyvesnė, jei apims regioninių ir vietos lygmenų valdžią, kuri pajėgi pritaikyti strateginius tikslus konkrečioms teritorijos ypatybėms vykdydama struktūrinį dialogą su visomis suinteresuotosiomis šalimis;

61.

pritaria Komisijos siūlomai prioritetų pagal temas sistemai; pažymi, kad kuo žemesnis valstybių narių ar regionų išsivystymo lygis, tuo ilgesnis turi būti šis prioritetų sąrašas, tuo tarpu turi būti atsižvelgiama į specifinius su išsivystymu susijusius regionų poreikius ir drauge užtikrinama, kad šis teminis struktūrinių ir sanglaudos fondų programavimo metodas nebūtų taikomas, jei jis pakenktų integruotam konkrečioms vietoms pritaikytam požiūriui;

62.

ragina valstybes nares, visoms valstybėms narėms nustačius tam tikrus privalomus prioritetus, įtraukti į savo prioritetų sąrašus inovacijų, infrastruktūros ir išteklių tausojimo sritis, tačiau mano, kad reikėtų palikti šiek tiek laisvės manevruoti atsižvelgiant į programų mastą, kiekvieno regiono pradinę padėtį ir laukiamus rezultatus tam, kad šie prioritetai būtų pritaikyti kiekvieno regiono specifiniams poreikiams; pabrėžia, kad šiomis aplinkybėmis pagal pavyzdinę iniciatyvą „Inovacijų Europa“ turi būti vartojama plati inovacijų sąvoka; pažymi, kad MVĮ yra pagrindinis darbo vietų ES šaltinis ir palanki terpė verslo idėjoms; pabrėžia, kad parama MVĮ turi būti ir toliau teikiama ir stiprinama, atsižvelgiant į labai svarbų vaidmenį, kurį jos gali atlikti įgyvendinant strategiją „Europa 2020“; pabrėžia, kad pagal iniciatyvą „Inovacijų Europa“ turi būti taikoma plati inovacijų sąvoka, o MVĮ vis dar turi būti sudaromos lengvesnės galimybės gauti finansavimą; pabrėžia, kad turi būti įmanoma papildomus prioritetus siūlyti ir įgyvendinti savanoriškai ir laikantis subsidiarumo principo; mano, kad energetika, švietimas ir mokymas bei kova su skurdu turi būti priskirti prie siūlomų prioritetų;

63.

ragina nevėluoti pradėti įgyvendinti programas ir iš esmės spartinti sprendimų priėmimo ir vertinimo procedūras; pabrėžia, kad tai itin svarbu, ypač MVĮ; taip pat ragina gerinti dalyvaujančių administracijų technines galimybes ir glaudžiau susieti šias administracijas, mažinti viešinimo prievoles ir gerokai sutrumpinti konkursų skelbimo ir prašymų dalyvauti juose pateikimo terminus; prašo Komisiją įvertinti, ar būtų galima nustatyti bandomąsias sritis, kuriose būtų galima išbandyti naujus reglamentus mažesniu mastu prieš taikant juos visiems likusiems regionams, kad būtų galima nustatyti galimas įgyvendinimo problemas;

64.

ragina Komisijos ir valstybių narių dialogo metu iš anksto nustatyti tam tikras konkrečias finansavimo pagal vystymosi ir investicijų partnerystes sąlygas; mano, jog pagal šias iš anksto nustatytas sąlygas iš valstybių narių turi būti reikalaujama imtis reformų siekiant užtikrinti veiksmingą paramos lėšų panaudojimą tiesiogiai su sanglaudos politika susijusiose srityse, kad, esant reikalui, valstybės narės būtų paragintos tai padaryti ir kad lėšų teikimas būtų priklausomas nuo šių sąlygų; ragina užtikrinti, kad veiksmų programų valdyme dalyvaujantys subjektai galėtų daryti įtaką nustatant sąlygas; laiko teisinga paramos lėšų išmokas susieti su jau priimtų ES teisės aktų vykdymu (kainų reguliavimas, konkursai, transportas, aplinka, sveikatos apsauga ir kt.), siekiant išvengti neatitikimų ir užtikrinti veiksmingumą; tačiau nepritaria nurodymams, kuriais iš valstybių narių reikalaujama esminių socialinių ir ekonominių reformų; visos sąlygos turėtų visapusiškai atitikti subsidiarumo ir partnerystės principus;

65.

mano, kad dėl naujų sąlygų neturi atsirasti papildomos administracinės naštos dalyvaujantiems subjektams; ragina parengti nuoseklias standartines tiek ERPF, tiek ESF naudojimo sąlygų sistemas, kurias taip pat turėtų būti galima objektyviai įvertinti;

66.

laiko Komisiją atsakingą už sąlygų nustatymą ir jų įgyvendinimo priežiūrą, ir siūlo parengti atitinkamus veiksmų planus valstybėms narėms ir regionams;

67.

pritaria Komisijos pasiūlymui užtikrinti, kad sanglaudos politika būtų rezultatyvesnė, ex ante nustatant tinkamus tikslus ir rodiklius; pabrėžia, kad reikia taikyti tik kelis aiškiai apibrėžtus ir pakankamai reikšmingus rodiklius, kurie turi būti tiesiogiai susiję su paramos poveikiu ir kuriuos reikia nustatyti kartu su regionais ar valstybėmis narėmis; vis dėlto mano, kad visos siūlomos priemonės ir kriterijai, skirti rezultatams vertinti, turėtų būti ir toliau grindžiami kokybiniu požiūriu į programas;

68.

mano, kad rodikliai, kuriais remiantis nustatomos regioninės subsidijos iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo, turi būti grindžiami naujausiais Eurostato statistiniais duomenimis, siekiant visapusiškai atsižvelgti į krizės poveikį regionų ekonomikai ir socialinei padėčiai;

69.

prašo pagerinti ESF efektyvumą ir skaidrumą veiksmais, kuriais daugiau dėmesio būtų skiriama rezultatams, ir mano, kad būtina ex ante nustatyti aiškius ir išmatuojamus rezultatų tikslus ir rodiklius, tiesiogiai susijusius su finansavimo tikslu, kuriais būtų matuojama visų pirma kovos su skurdu ir socialine atskirtimi sėkmė ir integracija į aukštos kokybės užimtumą; mano, kad visų lygių suinteresuotuosius asmenis reikėtų įtraukti, nustatant šiuos tikslus ir rodiklius, ir kad rodikliai turėtų būti tiksliai apibrėžti pakankamai anksčiau nei tiekiamas finansavimas, siekiant jog ir valstybės narės, ir Komisija galėtų įvertinti pasiektus rezultatus ir kitame planavimo etape vadovautis įgyta patirtimi; pritaria Komisijos pasiūlymui skirti ESF lėšas atsižvelgiant į ex ante sąlygas, įskaitant prielaidą, susijusią su ES teisės aktų ir ES tikslų perkėlimu į nacionalinę teisę, nes tai būtina, kad ESF priemonės būtų sėkmingos, taip pat įskaitant struktūrines reformas ir atitinkamus administracinius pajėgumus; pabrėžia, kad dėl orientacijos į rezultatą smulkūs naudos gavėjai neturėtų likti nepalankioje padėtyje arba susidurti su naujomis prieigos kliūtimis ar pavojais;

70.

mano, kad bendras viešasis ir privatusis finansavimas yra vienas iš pagrindinių sanglaudos politikos principų; ragina apsvarstyti, kokia turėtų būti didžiausia ES dalis, kuria būtų labiau atsižvelgiama į regionų išsivystymo lygį, Europos teikiamą papildomą naudą ir priemonių pobūdį, ir ją atitinkamai padidinti arba sumažinti;

71.

ragina valstybes nares ir regionus perspektyviai planuoti bendro finansavimo asignavimus ir padidinti juos pasitelkiant finansų inžineriją;

72.

ragina, kalbant apie tiesioginių subsidijų teikimą įmonėms, pripažinti, kad sanglaudos politikos lėšos, užuot dariusios įtaką bendrovių, ypač didelių bendrovių, sprendimams atidaryti įmonę tam tikroje vietoje, dažniausiai būna pasisavinamos bendrovių, kurios jau priėmė tokį sprendimą (savaimiškumo poveikis), todėl ragina suteikti paramą privačioms įmonėms, kad jos skirtų dėmesį investicijoms į mokslinius tyrimus ir plėtrą arba dažniau nei dabar teiktų jas netiesiogiai kaip paramą infrastruktūrai; taip pat ragina bendrajame struktūrinių fondų reglamente numatyti aiškią nuostatą, pagal kurią būtų neleidžiama skirti ES lėšų gamybos perkėlimui iš vienos ES valstybės narės į kitą finansuoti, gerokai sumažinti ribą, nuo kurios tokias investicijas būtų galima patikrinti, neteikti didelėms įmonėms tiesioginių subsidijų ir nustatyti 10 metų ribą veiksmų trukmei;

73.

pripažįsta naujų finansavimo priemonių sverto funkciją ir mobilizavimo potencialą, apskritai pritaria didesniam paskolų finansavimui ir ragina daugkartines finansų priemones taikyti toms sritims, kurios įrodo esančios tinkamos; ragina šiuo tikslu per visą paramos laikotarpį numatyti palengvinimų ir užtikrinti didesnį teisinį tikrumą, taip pat sukurti ES registrą, kuriame būtų nurodyta, kuriems projektams yra skirtos paskolos, o kuriems – subsidijos; ragina taikyti priemones siekiant užtikrinti jų perspektyvumą ir įvykdomumą visiems regionams ir miestams; mano, kad ne vėliau kaip po vieno paramos laikotarpio atsakomybė už lėšų panaudojimą turi būti perkelta į nacionalinį ar projektų lygmenį; pažymi, kad per einamąjį laikotarpį ne visos valstybės narės patvirtino decentralizuotą finansinių priemonių, pvz., JESSICA, nagrinėjimo požiūrį; pabrėžia, kad miestams reikia tiesiogiai tuo naudotis;

74.

pabrėžia, kad parama dotacijomis visada turi išlikti kaip pasirenkama priemonė ir kad suinteresuotieji asmenys vietoje privalo nuspręsti dėl tinkamo įvairių finansinių priemonių panaudojimo pagal regiono poreikius;

75.

mano, kad finansuojant infrastruktūrą EIB vaidmuo turi būti didesnis; ragina daugiau dėmesio skirti savarankiškiems viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės sprendimams; mano, kad iš esmės Europos Parlamentui tenka didelė atsakomybė už tinkamą skaidrumą ir sprendimų priėmimo bei priežiūros užduotis;

76.

džiaugiasi veiksmingu EIB ir Komisijos bendradarbiavimu įgyvendinant tris bendras iniciatyvas: JESSICA, JEREMIE ir JASMINE, skirtas sanglaudos politikos efektyvumui ir veiksmingumui didinti ir struktūrinių fondų veikimui gerinti; ragina Komisiją toliau aktyviai priimti bendras iniciatyvas kartu su EIB, ypač sanglaudos politikos srityje ir užtikrinant MVĮ finansinę paramą;

77.

mano, kad visuotinės dotacijos regionų lygmeniu yra tinkama priemonė savarankiškoms inovacijų strategijoms pagal Europos regioninės politikos tikslus;

78.

vis dėlto nepritaria, kad visuotinėms dotacijoms būtų nustatomos kvotos ar įsipareigojimai, nes tai galėtų prieštarauti pagrindinių prioritetų, pritaikytų tokių regionų poreikiams, nustatymui;

79.

mano, kad septynerių metų trukmės programavimo laikotarpis pasiteisino įgyvendinant sanglaudos politiką ir jį reikėtų išlaikyti bent iki kito planavimo laikotarpio pabaigos (2020 m.); tačiau ragina sukurti sistemą, pagal kurią būtų galima greičiau iš naujo strategiškai įvertinti pradines sąlygas ir dar greičiau ir lanksčiau reaguoti į ypatingus įvykius (kaip antai finansų krizė, energetikos krizė, gaivalinės nelaimės);

80.

pabrėžia, kad šiuo metu sudarytas ES biudžetas bei jo paskirstymo mechanizmai ir susiję fondų reglamentai pasiteisino būtent vykdant sanglaudos ir struktūrinę politiką ir kad pakeitimus reikia daryti tik ten, kur procedūros nepasiteisino ar esama prieštaravimų galiojančiam finansiniam reglamentui; todėl pritaria Komisijos pasiūlymams dėl taisyklių suderinimo visiems regioninei plėtrai skirtiems fondams; vis dėlto ragina darant net ir labai mažus įtvirtintų ir pasiteisinusių struktūrų pakeitimus, būti labai apdairiems, siekiant išvengti veiklos sutrikimų ir netikrumo nacionalinėse bei regionų administracinėse institucijose bei didesnės naštos naudos gavėjams, ypač tiems, kurių maža struktūra ir riboti pajėgumai;

81.

mano, kad įmanoma strategijos „Europa 2020“ tikslus įtraukti į esamą tikslų ir fondų sistemą; nepritaria smulkesniam ES biudžeto suskirstymui pagal abstrakčias išlaidų kategorijas „pažangus“, „įtraukus“ ar „tvarus augimas“ bei bet kokiam sanglaudos politikos išskirstymui į atskiras biudžeto eilutes; mano, jog šiai politikai ES biudžete reikėtų skirti atskirą eilutę;

82.

mano, kad sanglaudos politika po 2013 m. gali dar daugiau prisidėti prie tolesnės ir tvarios ES regionų plėtros ir kad ji yra lemiama politikos sritis visuose sektoriuose įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus, todėl ragina skirti jai bent tokius pat biudžeto asignavimus;

83.

primena, kad Europos Audito Rūmai daugelį metų pranešė, kad mokėjimų sanglaudos srityje klaidų lygis siekia daugiau negu 5 %, tačiau pažymi, kad klaidų lygis buvo sumažintas, nes, kaip nurodoma Europos Audito Rūmų metinėje ataskaitoje, paskutinės biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūros metu siekė 11 %, ir kad priežiūros ir kontrolės sistemos yra tik iš dalies veiksmingos; be to, ragina paaiškinti klaidų apskaičiavimo metodą, nes dėl Europos Audito Rūmų ir Komisijos pateiktų skaičių neatitikimo atsiranda painiava ir nepasitikėjimas oficialiais duomenimis;

84.

ragina patvirtinti griežtesnes struktūrinių fondų lėšų naudojimo neatitikimų stebėsenos taisykles dėl valstybių narių, kuriose dažnai pasitaiko pažeidimų panaudojant struktūrinių fondų lėšas, ir sistemingo mokėjimų nutraukimo ir mokėjimų sustabdymo procedūros, kai tik tampa akivaizdu, kad vykdant akredituotų institucijų veiklą atsirado didelių trūkumų, taisykles; taip pat ragina atsisakyti bereikalingo patikrinimo tose valstybėse narėse, kurios turi gerai veikiančią lėšų valdymo sistemą; mano, kad, jei tik įmanoma, turėtų būti taikomi „pasitikėjimo sutarties“ ir „bendro audito“ principai;

85.

ragina valstybes nares ar valdžios institucijas paskirti institucijas ar organus, kurie būtų išimtinai atsakingi už teisingą struktūrinių fondų lėšų valdymą;

86.

mano, jog lėšas administruojančių įstaigų (mokėjimo biurų arba administruojančių institucijų) vadovų valdymo deklaracijos būtų tinkama priemonė stiprinti ataskaitų teikimo ir kontrolės grandinę, ir pažymi, jog būtina, kad šių deklaracijų turinys būtų tikslus; taigi ragina klaidingų deklaracijų pateikimo atvejais taikyti sankcijų sistemą; toliau pritaria, kad reikia siekti įdiegti nacionalinių patikinimo pareiškimų sistemą;

87.

ragina Komisiją jau nuo kito programavimo laikotarpio pradžios prisiimti didesnę atsakomybę už nacionalinių valdymo procedūrų gerinimą; taigi mano, kad reikia nedelsiant supaprastinti ir padaryti aiškesnį paramos programų administravimą, ypač finansinio įgyvendinimo ir finansinės kontrolės srityse; todėl mano, kad Komisija turi būti atsakinga už nacionalinių ar federalinių administracijų ir tikrinimo institucijų akreditavimo procedūrų atlikimą; mano, kad sėkmingą akreditaciją ir pasiektą žemą klaidų lygį galima susieti su teise į supaprastintą ir retesnę atskaitomybę;

88.

be to, ragina stiprinti Komisijos priežiūros vaidmenį ir pradėti taikyti sistemingą mokėjimų nutraukimą ir sustabdymą, kai tik remiantis tinkamai patvirtintais įrodymais tampa akivaizdu, kad akredituotų institucijų veikloje atsirado didelių trūkumų; taip pat ragina Komisiją nustatyti solidesnius planus siekiant, kad padidėtų klaidingai išmokėtų lėšų susigrąžinimo dalis;

89.

ragina supaprastinti patikrinimo sistemą ir sumažinti patikrinimo pakopų skaičių, taip pat išaiškinti, už ką atsakingos atitinamai Komisija ir valstybės narės; ragina taikyti vienos pakopos patikrinimo procedūrą, pagal kurią valstybės narės tikrintų projektus, o Komisija tikrintų valstybių narių patikrinimo sistemas;

90.

mano, kad siekiant padidinti veiklos programų veiksmingumą reikėtų regionuose aktyviau naudotis projektų atrankos konkursų procedūromis;

91.

ragina, siekiant sumažinti biurokratizmo, plačiau taikyti standartines procedūras, didesnius standartinius vieneto įkainius ir deklaruoti pridėtines išlaidas nurodant fiksuoto dydžio sumą, kur ši sistema yra taikoma; ragina labiau atsižvelgti į proporcingumo principą, tai yra įgyvendinant nedideles programas nustatyti gerokai mažiau ataskaitų teikimo ir tikrinimo prievolių;

92.

ragina Komisiją kasmet viešai skelbti vadinamąją nesėkmių suvestinę, kurioje būtų paviešinami netinkamo ir (arba) pernelyg vėlyvo ataskaitų teikimo ir informacijos atskleidimo reikalavimų vykdymo atvejai ir pažeidimų, piktnaudžiavimo ir sukčiavimo naudojant struktūrinių fondų lėšas atvejai; ragina šią informaciją suskirstyti pagal valstybes nares ir fondus;

93.

yra susirūpinęs tuo, kad biurokratizmas neleidžia mažoms įmonėms ir organizacijoms naudotis struktūrinių fondų finansavimu; ragina užtikrinti, kad atitinkamos taisyklės ir techninė dokumentacija būtų kiek galima aiškesni;

94.

ragina naujuoju programavimo laikotarpiu nustatyti kasmetinio sąskaitų patvirtinimo procedūras, kurios taip pat būtų taikomos daugiametėms programoms;

95.

mano, jog visai įgyvendinimo ir stebėsenos sistemai būtinos veiksmingesnės e. vyriausybės formos (suderintos formos); ragina užtikrinti valstybių narių keitimąsi patirtimi koordinuojant Komisijai ir suderintą įgyvendinimą pasitelkiant administruojančių institucijų ir tikrinimo institucijų grupes;

96.

pritaria Komisijos pasiūlymui išlaidas nacionalinėms valdžios institucijoms grąžinti tik tada, kai ES lėšos išmokamos paramos gavėjams; mano, kad dėl to lėšos būtų išmokamos greičiau ir tai būtų svarbi paskata griežtai nacionalinei kontrolei; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad valstybėse narėse ir regionuose gali kilti su grynųjų pinigų srautais susijusių problemų, todėl reikės imtis tinkamų apsidraudimo veiksmų;

97.

Komisijos raginimą, kad mokėjimai būtų pritaikyti atsižvelgiant į rezultatus, laiko nelogišku, kadangi rezultatų bus pasiekta tik finansuojant projektus, yra susirūpinęs tuo, kad stebėsena gali būti labai biurokratiška, tačiau laiko priimtinais reikalavimus, pagal kuriuos mokėjimai vykdomi įrodžius, jog projektai atitinka, pvz., strategiją „Europa 2020“;

98.

mano, kad atsižvelgiant į tai, jog kompensacija turėtų būti gaunama po to, kai ES finansavimas, skiriamas projektams, duoda rezultatų, naudos gavėjams neturi būti užkrauta jokia papildoma našta, susijusi su palūkanų normomis, kuri neatspindėtų bankų ar finansų institucijų suteiktų paskolų žemo rizikos veiksnio;

99.

ragina diversifikuoti baudų sistemą, be kitų aspektų taikant premijų sistemą toms valstybėms narėms, kurios laikosi įgyvendinimo reikalavimų, ypač darant joms administracines nuolaidas;

100.

primena, kad, priešingai nei kiti struktūriniai fondai, ESF ypatingas tuo, jog yra glaudžiai susijęs su tikslinėmis grupėmis, gaunančiomis jo paramą, ir kad šis fondas turi būti suformuotas taip, jog būtų galima vykdyti daug mažos apimties projektų vietose; ragina, kad būtų reikalaujama, jog valstybės narės nedelsdamos perduotų lėšas projektams, kad mažesni paramos gavėjai nepatirtų problemų; prašo Komisijos ir valstybių narių užtikrinti finansinio programų įgyvendinimo lankstumą, laikytis proporcingumo principo dėl laiko, pastangų ir finansinio indėlio į apskaitą nustatant kontrolės ir audito įpareigojimus, taip pat supaprastinti procedūras ir sumažinti pernelyg didelę administracinę naštą ir kitų kliūčių skaičių projektų ir galimų paramos gavėjų naudai siekiant, kad ESF galėtų labiau prisidėti įgyvendinant Europos Sąjungos augimo ir darbo vietų kūrimo tikslus; ragina Komisiją padidinti valdymo institucijų ir paramos gavėjų pasirinkimą, susijusį su finansinėmis galimybėmis, ir pasiūlyti standartinių sąnaudų pasirinkčių galimybę kartu su tradicine apskaita;

101.

pritaria Komisijos pasiūlymui tam tikrais atvejais nuosekliai taikyti taisykles „n+2“ ir „n+3“, jei galima valstybėms narėms skiriamų lėšų lygmeniu, kad būtų daugiau lankstumo, išskyrus pirmus paramos metus ir tarpvalstybines programas, taip pat reikalauja, kad bet kokios kitos išimtys iš automatinio įsipareigojimų panaikinimo taisyklių būtų taikomos tik siekiant atsižvelgti į administracinę naštą, kuri užkraunama dėl naujų nuostatų, susijusių su strateginiu programavimu, rezultatais pagrįstu orientavimusi ir ex ante sąlygų sistema; iš tikrųjų pritaria taisyklės „n+3“ taikymui tarpvalstybinėms programoms, kad būtų atsižvelgiama į lėtesnę administracinių procesų eigą, kurią lemia kalbinės ir kultūrinės problemos, kurių kyla įgyvendinant šias programas; mano, kad taip bus užtikrinta kokybiškų investicijų ir sklandaus bei greito programų įgyvendinimo pusiausvyra;

102.

pabrėžia Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės (EKPP) reikšmę sanglaudos politikai, nes ja skatinamas tarpvalstybinis bendradarbiavimas su Europos Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis; atkreipia dėmesį į dabartines programos vykdymo problemas; yra įsitikinęs, kad galiausiai pasirodys, jog EKPP tarpvalstybines programas reikia vėl įtraukti į sanglaudos politiką; mano, kad būtent kaimyninių valstybių infrastruktūros (transporto, energetikos ir aplinkos apsaugos) jungtys daro teigiamą poveikį ir Europos pasienio regionams; ragina EKPP lėšas labiau sutelkti strateginiams energijos tiekimo ir transporto infrastruktūros poreikiams; pabrėžia makroregionų vaidmenį šiuo klausimu; ragina Komisiją ištirti galimybę užtikrinti geresnę ERPF iniciatyvų, Pasirengimo narystei pagalbos priemonės, Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės (EKPP) ir Europos plėtros fondo (EPF) sąveiką; be to, prašo Komisijos įvertinti, ar vykdant regionų politiką naudojama struktūra taip pat gali būti taikoma valdant Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę (EKPP);

103.

pabrėžia, kad sanglaudos požiūriu labai svarbus ES plėtros procesas, o kartu ir Pasirengimo narystei pagalbos priemonė (PNPP), kurios tikslas, be kita ko, padėti šalims kandidatėms atlikti esminius organizacinius parengiamuosius darbus, kad būtų galima įgyvendinti sanglaudos politiką; atkreipia dėmesį į įgyvendinimo problemas valstybėse narėse; primena PNPP pirminius tikslus, ypač gebėjimų ugdymo ir institucijų kūrimo finansavimą bei šalių pasirengimo įgyvendinti Sąjungos sanglaudos politiką rėmimą, siekiant, kad šalys kandidatės stojimo metu būtų pasirengusios visapusiškai taikyti Bendrijos aquis; ragina Komisiją nustatyti dabartines PNPP veikimo problemas;

104.

dar kartą ragina į būsimą priemonių formavimą įtraukti Regioninės plėtros komitetą ir suteikti jam atsakomybės;

105.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai bei ES regionų ir žemių valdytojams.

5.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 33/38

—

atsižvelgdamas į įsipareigojimus dėl pagalbos apimties, pagalbos Afrikai į pietus nuo Sacharos ir pagalbos kokybės, kuriuos Didysis aštuntukas (G8) prisiėmė 2005 m. Gleniglso aukščiausiojo lygio susitikime ir visuose vėlesniuose G8 ir Didžiojo dvidešimtuko (G20) aukščiausiojo lygio susitikimuose,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo 8 d. Jungtinių Tautų Organizacijos priimtą Tūkstantmečio deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į Europos konsensusą dėl vystimosi (1) ir Europos Sąjungos elgesio kodeksą dėl papildomumo ir darbo pasidalijimo įgyvendinant vystymosi politiką (2),

—

atsižvelgdamas į Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo ir Akros veiksmų darbotvarkę,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 208 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „Sąjunga atsižvelgia į bendradarbiavimo vystymosi labui tikslus savo įgyvendinamos politikos srityse, kurios gali turėti įtakos besivystančioms šalims“,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (3), 25 straipsnio 1 dalies b punktą (Vystomojo bendradarbiavimo priemonė, VBP),

—

atsižvelgdamas į Kotonu susitarimo 61 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl pagalbos veiksmingumo ir korupcijos besivystančiose šalyse (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 5 d. rezoliuciją su pastabomis, sudarančiomis neatskiriamą sprendimo dėl septintojo, aštuntojo, devintojo ir dešimtojo Europos plėtros fondų 2008 finansinių metų biudžeto įvykdymo patvirtinimo dalį (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 3 d. poziciją dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (6),

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 11/2010 „Komisijos bendros paramos biudžetui valdymas AKR, Lotynų Amerikos ir Azijos šalyse“,

—

atsižvelgdamas į Komisijos Žaliąją knygą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES paramos trečiųjų šalių biudžetams ateitis“ (COM(2010)0586),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2007 m. dokumentą „Bendros paramos biudžetui planavimo, modeliavimo ir valdymo vadovas“,

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2008 m. ataskaitą „Parama biudžetui – veiksmingas vystymosi finansavimo būdas?“,

—

atsižvelgdamas į AKR ir ES asamblėjos Ekonominės plėtros, finansų ir prekybos komiteto pranešimą dėl paramos biudžetui, kuria siekiama teikti oficialią paramą vystymuisi (OPV) AKR šalyse,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir į Užsienio reikalų komiteto, Biudžeto komiteto ir Biudžeto kontrolės komiteto nuomones (A7–0206/2011),

A.

kadangi skurdo sumažinimas, o vėliau ir jo panaikinimas pagal Lisabonos sutartį yra svarbiausias Europos Sąjungos vystymosi politikos tikslas,

B.

kadangi parama biudžetui tapo viena svarbiausių pagalbos formų,

C.

kadangi daug donorų paramą bendram ir sektorių biudžetui laiko priemone, kuria šalys partnerės skatinamos prisiimti atsakomybę už vystymosi politikos kryptis ir tvarių reformų procesus, kuria stiprinamos šalių nacionalinės atskaitomybės institucijos ir sistemos, sudaromos palankesnės sąlygos skatinti augimą, mažinti skurdą ir siekti vystymosi tikslų,

D.

kadangi būtina veiksmingai stiprinti pajėgumus, siekiant pirmiausia apskritai sukurti sąlygas programomis grindžiamoms strategijoms, įskaitant paramą biudžetui arba tolesnius modelius,

E.

kadangi parama biudžetui siekiama šalinti tam tikrus tradiciniam projekto metodui būdingus trūkumus (didelės sandorių išlaidos, fragmentiškos paralelinės sistemos) ir taip stiprinti Lisabonos sutartyje numatytus ES priemonių nuoseklumą ir veiksmingumą,

F.

kadangi parama biudžetui turėtų padėti gerinti pagalbos kokybę ir veiksmingumą, ypač paskirstymo ir derinimo principus, nes per donorų ir gavėjų politinį dialogą įmokas galima pritaikyti prie šalių nacionalinėse skurdo mažinimo strategijose nustatytų prioritetų,

G.

kadangi, nepaisant rizikos, kurią nurodė Audito Rūmai savo ataskaitose apie paramą biudžetui, „dinamiškesnis požiūris“ bendrai vertinant paramos biudžetui sąlygas lieka labai svarbia politinio dialogo priemone; kadangi vis dėlto parama biudžetui jokiu būdu negali būti laikoma neribota parama,

H.

kadangi visi paramą gaunančių šalių įsipareigojimai visiems jų partneriams gali retkarčiais apsunkinti naudojimąsi jais, nes donorų sąlygos kartais būna prieštaringos,

I.

kadangi iki šiol pagal partnerystės susitarimus Europos Sąjunga dažniausiai kėlė žmogaus teisių (vadinamųjų pirmosios kartos) pažeidimo klausimus, o ne socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių (vadinamųjų antros kartos) pažeidimo klausimus,

J.

kadangi visi donorai turėtų konsultuotis, siekdami užkirsti kelią bet kokiam sąlygų nenuoseklumui,

K.

kadangi, kaip numatyta Lisabonos sutarties 2 straipsnio 3 dalyje, vienas iš Europos Sąjungos tikslų yra skatinti tvarią socialinę rinkos ekonomiką ir šis tikslas turėtų būti taikomas ir vystymosi bei kaimynystės politikos kryptims,

L.

kadangi vyriausybės partnerės atskaitingumas jos piliečiams fiskalinio valdymo srityje yra svarbiausias jos pajėgumų plėtros veiksnys dėl jos parlamento vykdomos kontrolės ir dėl pilietinės visuomenės informavimo viešųjų finansų srityje,

1.

džiaugiasi Komisijos iniciatyva, apibrėžta Žaliojoje knygoje dėl paramos biudžetui, kuria visų pirma siekiama skatinti vidaus vystymąsi šalyse partnerėse, ir ragina patikslinti paramos biudžetui taikytinus kriterijus, kad būtų išvengta galimų neatitikimų ar šios rūšies paramos blogo panaudojimo pavojaus, atsižvelgiant į tokius veiksnius, kaip atitinkamų šalių korupcijos rodikliai;

2.

džiaugiasi, kad pradėtas Europos lygmens konsultacijų procesas; tikisi, kad paramos biudžetui teikimo praktika bus objektyviai išanalizuota ir pagerinta siekiant padidinti jos efektyvumą;

3.

primena, kad pagal Lisabonos sutartį skurdo mažinimas ir naikinimas yra svarbiausias Europos Sąjungos vystymosi politikos tikslas; pabrėžia, kad skurdas turi daug aspektų, pavyzdžiui, žmogiškąjį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį, lyčių, aplinkos ir politinį, ir vykdant ES vystymosi politiką reikia į visus juos atsižvelgti;

4.

mano, kad Europos Sąjungos parama turi paskatinti tikrus kokybinius pokyčius šalyse partnerėse; pripažįsta, kad parama iš biudžeto yra veiksminga priemonė šiam tikslui pasiekti, jei ši priemonė naudojama atsižvelgiant į veiksmingą politinį dialogą ir dialogą strategijos klausimais, taip pat jei vykdomos paramos iš biudžeto gavimo sąlygos;

5.

pabrėžia, kad politikos nuoseklumas yra labai svarbus ir būtinas įgyvendinant didelį poveikį turinčią vystymosi politiką; taip pat ragina vykdant ES užsienio ir saugumo politiką atkreipti dėmesį į demokratijos, žmogaus teisių, taikos ir saugumo skatinimą, kadangi tai yra svarbios tvaraus vystymosi prielaidos; ragina nuolat dėti pastangas, kurios apimtų prisitaikymo prie klimato kaitos ir stichinių nelaimių grėsmės mažinimo priemones;

6.

laikosi nuomonės, kad mokesčių sistema užtikrina nepriklausomą tvaraus vystymosi finansavimo šaltinį ir yra svarbus ryšys tarp besivystančių šalių vyriausybių ir piliečių; ragina tvaraus finansų valdymo ir plataus masto mokesčių infrastruktūros sukūrimą laikyti vienu iš didžiausių paramos biudžetui prioritetų; rekomenduoja į paramos biudžetui politiką įtraukti kovos su mokesčių rojumi, mokesčių vengimu ir neteisėtu kapitalo nutekėjimu priemones;

7.

pabrėžia, kad prireikus būtina naudoti sektorinę paramą biudžetui, siekiant labiausiai padėti pagrindiniams socialiniams sektoriams, visų pirma sveikatos, švietimo sektoriui ir paramos pažeidžiamiausiems asmenims, ypač neįgaliesiems, sektoriui;

8.

pabrėžia, kad parama biudžetui turi būti naudojama ne Europos Sąjungos ekonominiams ir strateginiams interesams stiprinti, o besivystančių šalių vystymosi tikslams pasiekti šių šalių naudai, visų pirma skurdui ir badui panaikinti;

9.

primena, kad Europos Sąjunga atlieka naujovišką vaidmenį paramos biudžetui srityje, taip pat primena papildomos naudos, kurią teikia Europos Komisija, atlikusi šios srities tyrimą, svarbą;

10.

pažymi, kad parama biudžetui galima padidinti ne tik vyriausybių atskaitomybę, bet ir donorų koordinavimą stiprinant dialogą biudžeto valdymo klausimais; pažymi, kad tai yra galimas būdas gerinti koordinavimą su atsirandančiais donorais;

11.

pabrėžia, kad Europos Sąjunga linkusi kitiems instituciniams subjektams suteikti galimybę naudotis jos patirtimi, ypač Busane vyksiančiame Aukšto lygio forume pagalbos veiksmingumo klausimais;

12.

pabrėžia, kad dinamiškas požiūris, kurio laikosi Komisija ir dauguma paramos biudžetui teikėjų, apima tam tikrą skaičių rizikos veiksnių, į kuriuos kuri turi būti deramai atsižvelgta; ragina Komisiją atlikti paramos biudžetui galimos rizikos ir naudos įvertinimą nacionaliniu lygmeniu šalyse partnerėse;

13.

ragina ES valdyti paramą biudžetui siekiant išnaudoti jos papildomumą su kitomis pagalbos formomis;

14.

pabrėžia, kad būtina stiprinti Komisijos stebėsenos mechanizmus ir parlamentinę kontrolę, taip pat gerinti pilietinės visuomenės informavimą paramą biudžetui gaunančiose šalyse; taip pat pabrėžia, kad optimalios paramą gaunančių šalių viešųjų finansų audito procedūros sukūrimas turi būti išankstinė lėšų išmokėjimo sąlyga;

15.

primena, kad būtina naudoti aiškiai apibrėžtus, visiems priimtinus ir atidžiai tikrinamus rodiklius siekiant parodyti konkrečius paramos iš biudžeto trečiosioms šalims rezultatus ir kad atitinkamos biudžeto valdymo institucijos turėtų būti reguliariai informuojamos apie šiuos rodiklius ir gaires, naudojamus sprendimų dėl paramos iš biudžeto priėmimo procese; pabrėžia, kad šiuos rodiklius būtina geriau pritaikyti specialiems šalių partnerių poreikiams siekiant išvengti Komisijos taikomo visiems tinkamo metodo, kuris gali duoti priešingų rezultatų;

16.

ragina paramą biudžetui padaryti priklausomą nuo paramą gaunančių šalių biudžeto demokratinės parlamentinės kontrolės; ragina šalių partnerių parlamentus ir pilietinę visuomenę aktyviai dalyvauti siekiant užtikrinti, kad sprendimai dėl paramos biudžetui lėšų panaudojimo galėtų būti priimami demokratiškai;

17.

ragina Komisiją užtikrinti, kad prieš suteikiant paramą biudžetui būtų garantuojama, kad intervencijos tikslai yra paramą gaunančios šalies nacionalinių programų dalis ir kad būtų vadovaujamasi koordinavimo, papildomumo ir nuoseklumo principais kitų paramos teikėjų atžvilgiu bei atsižvelgiama į pačios paramą gaunančios šalies skiriamų išteklių papildomumą;

18.

siekiant užtikrinti paramos biudžetui adekvatumą ragina Komisiją racionalizuoti programavimą ir koncepcijos rengimo procesą gerinant sprendimų dėl paramos biudžetui operacijų pradžios parengimą ir dokumentavimą; atsižvelgdamas į delegacijų išteklių apribojimus, dėl kurių dažnai apribojama jų galimybė vykdyti tam tikrą veiklą, ragina Komisiją numatyti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų įgyvendinimo procesui, nes teikiant paramą biudžetui reikalingi įvairūs analitiniai įgūdžiai, susiję su projektų ir programų finansavimu;

19.

pabrėžia, kad šalių gavėjų nacionaliniai parlamentai, pilietinės visuomenės organizacijos ir vietos valdžios institucijos turėtų atlikti vadovaujamąjį vaidmenį, nes jos gali geriausiai nustatyti prioritetinius sektorius, parengti šalių strateginius dokumentus ir kontroliuoti biudžeto asignavimų naudojimą, reikalauja, kad nacionaliniai parlamentai tvirtintų šalių strateginius dokumentus ir daugiametį biudžetą konsultuodamiesi su pilietine visuomene, prieš tai užmezgę politinį dialogą su donorais dėl paramos biudžetui, kad būtų galima didinti parlamentinę priežiūrą;

20.

pabrėžia, kad labai svarbu, jog ES vystymo pagalba būtų veiksminga; ragina ES lygiu parengti nepriklausomo vertinimo sistemas ir skundų nagrinėjimo mechanizmus, kuriais galėtų naudotis tie subjektai, kuriems ES pagalba daro poveikį, taip pat paremti pačiose šalyse veikiančius atsiskaitomybės mechanizmus;

21.

prašo Komisijos parengti bendrą suvestinę, kokia bendra ir sektorinė parama biudžetui suteikta vietos valdžios institucijoms, ir išnagrinėti, kokios yra galimybės ir pavojai, susiję su dalies paramos biudžetui decentralizacija siekiant realaus vietos valdžios institucijų paramos įsisavinimo;

22.

ragina Europos Sąjungą gerbti ir skatinti tikrą besivystančių šalių atsakomybę įgyvendinant jų vystymosi strategiją ir susilaikyti nuo nacionalinių politikos kūrėjų pašalinimo palaikant politinį dialogą dėl paramos biudžetui, kuriuo griaunama demokratinė atskaitomybė ir prisidedama prie vidaus politinių realijų depolitizavimo;

23.

mano, kad parama biudžetui turi būti sutelkta į tuos valdžios sektorius, kurie turi didelį poveikį mažinant skurdą, taigi visų pirma į sveikatos ir švietimo ministerijas;

24.

taip pat mano, kad į paramą biudžetui reiktų įtraukti lyčių aspektą, įskaitant visus biudžeto proceso etapus, skatinant dialogą su moterų asociacijomis ir nustatant rodiklius, suskirstytus pagal lytį;

25.

pabrėžia, kad, siekdama paskatinti abipusę atsakomybę, Europos Komisija turėtų suteikti palankesnes sąlygas vyriausybėms, parlamentams ir pilietinei visuomenei, ir mano, kad šiuo tikslu paramos biudžetui dalis, numatyta techninei pagalbai, skirtai sustiprinti sektorių ministerijoms, taip pat galėtų būti panaudota stiprinant parlamentų ir pilietinės visuomenės pajėgumus, kad šios galėtų tinkamai atlikti paramos biudžetui kontrolės vaidmenį;

26.

pabrėžia svarbų donorų vaidmenį remiant šalis partneres joms stiprinant savo pajėgumus ir teigiamą pagalbos vietos projektams poveikį skurdo mažinimui, integraciniam augimui ir tvariai plėtrai šalyse partnerėse;

27.

yra susirūpinęs dėl destabilizuojančio poveikio makroekonomikai ir labiausiai pažeidžiamiems gyventojams, kurį galėtų sukelti staigus paramos biudžetui nutraukimas; siūlo donorų suderintais veiksmais ir pasikonsultavus su pilietine visuomene ir šalių partnerių parlamentais sukurti mechanizmą, skirtą laipsniškai sumažinti paramos biudžetui išmokėjimą, kuris galėtų sušvelninti padarinius, paskatinti politinį dialogą ir padėtų rasti bendrus sprendimus kylantiems sunkumams spręsti;

28.

mano, kad parama biudžetui, kaip ir pagalbos programavimas, turėtų būti laikomi tarpine priemone ir neturėtų trukdyti šalių pastangoms stiprinti gebėjimus užsitikrinti finansavimą iš savo išteklių, pavyzdžiui mokesčių, siekiant tapti nepriklausomomis nuo trečiųjų šalių dotacijų;

29.

ragina donorus stiprinti paramos biudžetui koordinavimą ir nuspėjamumą ir pabrėžia, kad jie turi būti pasirengę ilgalaikiam kompromisui su šalimis partnerėmis;

30.

ragina Europos Sąjungą imtis visų būtinų priemonių, kad trečiosios šalys būtų įsipareigojusios investuoti į mechanizmą, kuriuo būtų stiprinamas jų finansinis stabilumas;

31.

ragina veiksmingai įgyvendinti 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1905/2006, nustatančio vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę, (Vystomojo bendradarbiavimo priemonė, VBP) 25 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą nuostatą, kad „Komisija nuosekliai taiko rezultatais ir veiklos rodikliais pagrįstą požiūrį bei aiškiai apibrėžia ir stebi jo sąlygiškumą, taip pat remia šalių partnerių pastangas vystyti parlamentinės kontrolės ir audito gebėjimus bei didinti skaidrumą ir gerinti visuomenės galimybes gauti informaciją“; primygtinai ragina Komisiją šias nuostatas taikyti ir paramą iš Europos plėtros fondo gaunančių šalių (AKR šalys) paramai biudžetui, nes iki šiol šioms šalims buvo taikomi tik labiau techninio pobūdžio Kotonu susitarimo 61 straipsnio 2 dalies kriterijai;

32.

mano, kad atsižvelgiant į tai, jog parama biudžetui yra svarbus strateginis sprendimas Sąjungos santykių su šalimis partnerėmis srityje, nustatant tinkamumo kriterijus šiai paramai gauti reikėtų taikyti SESV 290 straipsnį (deleguotieji aktai), pagal kurį Taryba ir Parlamentas, kaip teisės aktų leidybos institucijos, priimdamos šį teisės aktą, turėtų visas bendro sprendimo teises, įskaitant, prireikus, teisę atšaukti deleguotuosius aktus;

33.

primena, kad dėl didelių pajėgumų trūkumų, visų pirma silpno valdymo, daugelis besivystančių šalių gali netekti galimybės pasinaudoti parama biudžetui;

34.

mano, kad finansavimo sprendimai dėl paramos biudžetui privalo būti priimami atsižvelgiant ne vien į laukiamą naudą, bet taip pat į trumpalaikę ir ilgalaikę riziką, kurią gali patirti ir šalys donorės, ir šalys partnerės; pažymi, kad Audito Rūmai savo specialiojoje ataskaitoje (7) visiškai pritaria šiam vertinimui, pabrėždami, kad vis dar neparengta ir neįgyvendinta pagrįstos rizikos valdymo sistema;

35.

yra susirūpinęs tuo, kad Audito Rūmai savo metinėje 2009 m. veiksmų, finansuojamų pagal aštuntą, devintą ir dešimtą Europos plėtros fondo (EPF) programas, ataskaitoje nustatė, kad paramos biudžetui mokėjimuose labai dažnai pasitaikė kiekybiškai neįvertinamų klaidų, nes nėra oficialaus ir struktūriško būdo parodyti, ar laikomasi mokėjimo taisyklių; tuo pačiu metu atkreipia dėmesį į esminį tinkamumo demonstravimo pagerinimą, kurį Audito Rūmai nustatė pagal dešimtą EPF ir kurį lėmė aiškesnės dabar sistemingai naudojamos vertinimo sistemos, ir teigiamai jį vertina;

36.

primena, kad viešosios investicijos į viešąsias gėrybes, pvz., švietimą, socialinę apsaugą, infrastruktūrą ir gamybinį našumą, visų pirma atsižvelgiant į smulkius ūkius ir paramą vietos rinkai, yra labai svarbios sėkmingai plėtros strategijai;

37.

ragina Komisiją užtikrinti, kad specialiose su veiklos rezultatais grindžiamų įvairių kintamo dydžio dalių apmokėjimu susijusiose sąlygose būtų aiškiai apibrėžti rodikliai, tikslai, skaičiavimo metodai ir tikrinimo šaltiniai ir kad delegacijų viešųjų finansų valdymo vertinimo ataskaitose struktūrišku ir oficialiu būdu būtų pateikta viešųjų finansų valdymo pažanga, aiškiai nustatant kriterijus, pagal kuriuos ji turėjo būti vertinama, pasiekta pažanga, ir priežastys, dėl kurių reformos programa negalėjo būti įgyvendinta pagal planą;

38.

ragina Komisiją imtis visų būtinų priemonių siekiant kovoti su korupcija paramą gaunančiose šalyse, įskaitant išmokų sustabdymą, jei būtina; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją palaikyti glaudų ir nuolatinį dialogą korupcijos klausimais su šalių partnerių vyriausybėmis ir skirti pakankamai dėmesio konkrečių paramą gaunančių šalių gebėjimų stiprinimo reikmėms atskaitomybės ir kovos su korupcija stiprinimo srityse;

39.

mano, kad paramos srautų nuspėjamumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių siekiant užtikrinti išlaidų kokybę, nes tokiu būdu šalims partnerėms suteikiama galimybė planuoti ilgalaikes išlaidas ir finansuoti nuoseklius sektorių politikos tobulinimo veiksmus; laikosi nuomonės, kad šalys partnerės turėtų tai skatinti savo fiskaline politika ir vidaus pajamų mobilizavimu, dėl kurių ilgainiui turėtų mažėti priklausomybė nuo paramos;

40.

primena, kad dėl per mažos pažangos viešųjų finansų valdymo sityje daugelis šalių negali pasinaudoti parama biudžetui;

41.

mano, kad parama biudžetui besivystančiose šalyse turėtų būti teikiama laipsniškai, pradedant ribotu šalių skaičiumi ir jį didinant, kai atitinkamai gerėja šalių partnerių pajėgumai;

42.

pakartoja, kad parama biudžetui turėtų būti panaudojama mažinant skurdą, taip pat siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų, ir taikant tokius principus, kaip partnerystė, paramos veiksmingumas ir su vystymusi susijusių politikos sričių suderinamumas; reiškia paramą rezultatais pagrįstoms paskatoms, tačiau pabrėžia, kad siekiant nepakenkti biudžeto planavimui, bet kokį išmokos pasikeitimą reikėtų kuo anksčiau numatyti; pakartoja, kad parama biudžetui turėtų būti teikiama tik toms šalims, kurios atitinka ir remia minimalius valdymo ir pagarbos žmogaus teisėms standartus; pabrėžia, kad sąlygos, susijusios su makroekonomikos reformomis, turi būti suderinamos su žmogaus ir socialiniu vystymusi;

43.

ragina besivystančias šalis ir Komisiją skatinti dalyvavimu pagrįstą vystymąsi pagal atitinkamas Kotonu susitarimo nuostatas ir Reglamento (EB) Nr. 1905/2006 19 ir 20 straipsnius, ypač skatinti ir konsultuoti pilietinę visuomenę ir vietos bei regionines valdžios institucijas;

44.

pabrėžia, kad skiriant paramą biudžetui AKR valstybėms, kurios augina bananus ir naudojasi papildomomis paramos priemonėmis šiame sektoriuje, svarbu įtraukti į kintamąją dalį, grindžiamą valdymo rodikliais, konkrečias sąlygas, pasiūlytas naujame 17a straipsnyje, kurį Parlamentas siūlo įtraukti į Reglamentą (EB) Nr. 1905/2006, remdamasis minėtąja 2011 m. vasario 3 d. pozicija;

45.

reikalauja, kad Komisija viešai paskelbtų susitarimus su besivystančiomis šalimis paramos biudžetui srityje ir TVT sutartis;

46.

parbrėžia, kad parama biudžetui pagal sektorius tam tikrais atvejais gali būti vertingas tarpinis sprendimas, kuris suteiktų susijusioms vyriausybėms ir parlamentams daugiau atsakomybės už paramos lėšas, skiriamas siekiant TVT;

47.

mano, kad šalys, kuriose gausu naftos ir naudingųjų iškasenų, turi galimybių finansuoti savo vystymąsi ir kovoti su skurdu taikant skaidrią mokesčių sistemą ir teisingą turto perskirstymą;

48.

mano, kad Tūkstantmečio vystymo tikslai iš esmės yra kokybiškos paramos biudžetui (ilgalaikė, nuspėjama, nukreipta į socialinius sektorius ir pan.), susijusios su rezultatais, pavyzdys; todėl prašo Europos Komisijos 2011 m. paskelbti TVT sutarčių vertinimą ir įvertinti galimybę jas taikyti kuo daugiau šalių;

49.

prašo Komisiją atliekant vidurio laikotarpio peržiūrą paskelbti sąlygas ir veiksmingumo rodiklius kaip „šalių strateginius dokumentus“; mano, kad paramos biudžetui veiksmingumo rodikliai turi būti nustatyti atsižvelgiant į pasiektus skurdo mažinimo tikslus ir TVT pažangą;

50.

dar kartą atkreipia dėmesį į savo ankstesnius raginimus Komisijai nuo skiriamų lėšų kontrolės pereiti prie rezultatų patikros atsižvelgiant į rodiklius bei pagerinti savo pranešimų teikimo sistemą, kad daugiau dėmesio būtų skiriama programų veiksmingumui;

51.

pabrėžia, kad vystymosi politikos priemonių veiksmingumą šalyse partnerėse reikia tikrinti atsižvelgiant į vietos sąlygas ir į pagarbą Europos Sąjungos vertybėms, numatytoms Sutartyje, visų pirma teisinės valstybės ir demokratijos principams; primygtinai reikalauja, kad poreikiai ir toliau būtų pagrindinis ES paramos vystymuisi skyrimo kriterijus;

52.

ragina Komisiją ir valstybes nares sukurti viešą registrą, kuriame būtų skaidriai nurodyti paramos biudžetui susitarimai, procedūros ir vystymosi rodikliai, siekiant sustiprinti demokratines institucijas ir užtikrinti abipusį atskaitingumą;

53.

ragina valstybes nares parodyti daugiau nuoseklumo, laikantis nacionalinių ir ES planų paramos vystymuisi politikos srityje; ragina valstybes nares kreiptis į Europos išorės veiksmų tarnybą siekiant stiprinti su parama biudžetui susijusių veiksmų koordinavimą su Komisija siekiant išvengti dubliavimosi ir prieštaravimų;

54.

primena Komisijai ir valstybėms narėms, kad reikia derinti vystomąjį bendradarbiavimą ir gerinti su tuo susijusią visų šalių atskaitomybę;

55.

yra tvirtai įsitikinęs, kad atliekant kruopščią būsimos ES paramos trečiųjų šalių biudžetui analizę būtina išspręsti Europos plėtros fondo įtraukimo į biudžetą klausimą; suvokia istorines ir institucines dabartinės padėties aplinkybes, tačiau tikisi, kad Taryba, valstybės narės ir AKR šalys pripažins, kad tokia padėtis kenkia ES paramos biudžetui veiksmingumui, skaidrumui ir atskaitomybei; vis dėlto pabrėžia, kad dėl šio įtraukimo į biudžetą neturėtų sumažėti viso finansinio paketo suma, skirta vystymosi politikai;

56.

ragina valstybes nares, Komisiją ir Europos išorės veiksmų tarnybą, atsižvelgiant į kitose politikos srityse taikomą praktiką, gerinti atitinkamos paramos trečiųjų šalių biudžetui koordinavimą siekiant išvengti iš dalies sutampančios paramos atvejų, nesuderinamumų ir nenuoseklumų arba juos pašalinti; apgailestauja, jog vertinimo rezultatai rodo, kad sektorių lygmeniu politikos, institucijų ir paslaugų teikimo sistemų trūkumai paskatino donorus įgyvendinti projektus, kuriais remiamos jų pačių sistemos, ir nustatyti dvišalius nekoordinuotus veiksmus, ir ši padėtis yra itin nepriimtina turint nedaug lėšų, be to, dėl šios padėties ES labai sunku įgyvendinti savo įsipareigojimus dėl paramos nuspėjamumo; pritaria, kad išskirtinis dėmesys tam tikroms sritims, kurios teikia didžiausią naudą, turėtų būti skiriamas visais ES paramos biudžetui rengimo ir teikimo etapais;

57.

ragina Komisiją didinti visuomenės informuotumą apie riziką, susijusią su paramos biudžetui praktika, pabrėžiant teigiamą paramos biudžetui poveikį partnerių savarankiškėjimui;

58.

ragina Europos Sąjungą ir valstybes nares toliau skatinti ir išsaugoti finansinę paramą ir kartu teikti konsultacinę pagalbą technokratinio valstybės finansų valdymo klausimais;

59.

pabrėžia, kad taikant geresnį koordinavimą turėtų būti siekiama optimizuoti išteklių skyrimą, daugiau keistis pažangiąja patirtimi ir didinti paramos biudžetui veiksmingumą;

60.

mano, kad Sąjunga turėtų įsisąmoninti papildomą naudą, gaunamą dėl didelės politinės įtakos, ir galimą savo veiksmų svarbą, ir jomis pasinaudoti, kad jos politinė įtaka būtų proporcinga teikiamai finansinei paramai;

61.

paveda Pirmininkui perduoti šia rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

5.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 33/46

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Energetikos infrastruktūros prioritetai 2020 m. ir vėliau. Integruoto Europos energetikos tinklo planas“ (COM(2010)0677),

—

atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl komunikato „Energetikos infrastruktūros prioritetai 2020 m. ir vėliau. Integruoto Europos energetikos tinklo planas“ (SEC(2010)1395) poveikio vertinimo,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (COM(2010)0639),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Atsinaujinančioji energija. Siekiant 2020 m. tikslo“ (COM(2011)0031),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią ir vėliau panaikinančią Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (1),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Galimybių sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį daugiau nei 20 % analizė ir anglies dioksido nutekėjimo rizikos vertinimas“ (COM(2010)0265),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planas“ (COM(2011)0112),

—

atsižvelgdamas į trečiąjį teisės aktų dėl energetikos vidaus rinkos paketą „Europos aprūpinimas energija. Tikra rinka, kurioje užtikrinamas saugus tiekimas“ (2),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių (3),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ (COM(2011)0021),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1364/2006/EB, nustatantį gaires transeuropiniams energetikos tinklams ir panaikinantį Sprendimą 96/391/EB ir Sprendimą 1229/2003/EB (4),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 663/2009 dėl ekonomikos gaivinimo, teikiant Bendrijos finansinę paramą energetikos srities projektams, programos sukūrimo (5),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pranešimą dėl transeuropinių energijos tinklų programos įgyvendinimo 2007–2009 m. (COM(2010)0203),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 6 d. rezoliuciją dėl informacinių ir ryšių technologijų sutelkimo siekiant lengviau pereiti prie efektyvaus energijos vartojimo ir mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonomikos (6),

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos komunikatą Europos Tarybai ir Parlamentui „Europos energetikos politika“ (COM(2007)0001),

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos komunikatą Europos Tarybai ir Parlamentui „Pirmenybinio sujungimo planas“ (COM(2006)0846),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/54/EB (7),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/55/EB (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl naujos energetikos strategijos Europai 2011–2020 m. (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl efektyvaus energijos vartojimo veiksmų plano peržiūros (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 17 d. (11) rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 194 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 170 straipsnį, pagal kurį Sąjunga turi dalyvauti kuriant ir plėtojant transeuropinius tinklus transporto, telekomunikacijų ir energetikos infrastruktūrų srityje,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą, taip pat į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos ir Regioninės plėtros komitetų nuomones (A7–0226/2011),

A.

kadangi pagrindiniai mūsų iššūkiai, susiję su energetika, aprėpia kovą su klimato kaita, energetinio saugumo ir savarankiškumo stiprinimą mažinant bendrą suvartojamos energijos kiekį ir iškastinio kuro importą bei priklausomybę nuo jo, energijos tiekėjų ir šaltinių įvairinimą, konkurencingos energijos produktų vidaus rinkos skatinimą ir galimybės visiems už prieinamą kainą naudotis tvaria, saugia ir veiksminga energija užtikrinimą,

B.

kadangi bendroji energetikos politika ES lygmeniu buvo grindžiama bendru tikslu užtikrinti nepertraukiamą fizinį energijos produktų ir paslaugų prieinamumą rinkoje visiems vartotojams (buitiniams ir pramoniniams) prieinamomis kainomis,

C.

kadangi būtina užtikrinti tiekimo saugumą ir stiprinti valstybių narių solidarumą tais atvejais, kai valstybė narė susiduria su energetikos krize,

D.

kadangi Lisabonos sutartimi nustatytas konkretus teisinis pagrindas vystyti ES energetikos politiką, kurią įgyvendinant būtų skatinamos energijos tinklų jungtys tarp valstybių narių peržengiant nacionalines ir regionines ribas, kurios yra būtinos norint pasiekti kitus ES energetikos politikos ir solidarumo tikslus, t. y. užtikrinti energijos produktų rinkos veikimą, energijos veiksmingumą ir atsinaujinančių šaltinių energijos naudojimą, tiekimo saugumą ir energijos šaltinių bei tiekimo būdų įvairinimą,

E.

kadangi laiku nemodernizavus, nepatobulinus bei nesujungus Sąjungos energetikos infrastruktūros ir nepritaikius jos atsižvelgiant į tvaresnės ir veiksmingesnės energijos gamybos, perdavimo ir vartojimo modelį gali nepavykti pasiekti 2020 m. numatytų energetikos ir kovos su klimato kaita tikslų – ypač atsinaujinančios energijos šaltinių integravimo ir jų naudojimo didinimo tikslų – ir iškilti grėsmė ilgalaikiam ES tikslui iki 2050 m. 80–95 proc. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį,

F.

kadangi investicijos į infrastruktūrą turi būti planuojamos ir atitinkami susiję sprendimai priimami remiantis ilgalaikiais scenarijais, kuriuose atsižvelgiama į numatomus pasiekimus ir papildomos techninės plėtros poreikį,

G.

kadangi siekiant toliau integruoti atsinaujinančius energijos šaltinius reikės tam tikru mastu pritaikyti Europos energetikos infrastruktūrą perdavimo ir paskirstymo lygmenimis,

H.

kadangi norint užtikrinti konkurencingas energijos kainas, tiekimo saugumą, tvarumą ir veiksmingą plataus masto atsinaujinančios energijos diegimą būtina atvira, skaidri, integruota ir konkurencinga ES energijos rinka ir kadangi šios rinkos suformavimas lieka rimta visų valstybių narių problema,

I.

kadangi itin svarbu laiku ir visapusiškai įgyvendinti esamus teisės aktus, taip pat užtikrinti reguliavimą, kaip reikalaujama pagal trečiojo vidaus energijos rinkos teisės aktų paketą, ir tinkamą informavimą apie investicijas į energetikos infrastruktūrą, kol laukiama Teisingumo Teismo sprendimo (12), siekiant susidaryti vaizdą apie galimas paklausos ir pasiūlos spragas, taip pat apie kliūtis investicijoms,

J.

kadangi valstybių narių tinklų tarpusavio jungčių pajėgumai arba prieinamumas viename trečdalyje Europos Sąjungos tebėra nepakankami, atsižvelgiant į 10 proc. tinklų sujungimo tikslą, kurį 2002 m. nustatė Europos Vadovų Taryba, ir kadangi kai kurios valstybės narės ir regionai vis dar lieka izoliuoti ir priklausomi nuo vienintelio tiekėjo, o tai užkerta kelią tikrajai rinkų integracijai, likvidumui ir elektros energijos srautų judėjimui,

K.

kadangi turėtų būti atsižvelgta į gamtinių salų ir atokiausių regionų, pvz., Kanarų salų, Madeiros, Azorų salų ir Prancūzijos atokiausių regionų, specialius poreikius, susijusius su energetikos infrastruktūra,

L.

kadangi Pietryčių Europos energijos transportavimo tinklas yra retesnis, negu likusio žemyno,

M.

kadangi norint užtikrinti, kad valstybės narės būtų išties solidarios, svarbu užtikrinti alternatyvius tiekimo ir tranzito maršrutus ir naujas tinklų jungtis,

N.

kadangi ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas neužbaigtiems projektams, kurie buvo atrinkti kaip prioritetiniai ES projektai pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 1364/2006/EB, nustatantį gaires transeuropiniams energetikos tinklams ir panaikinantį Sprendimą 96/391/EB ir Sprendimą Nr. 1229/2003/EB,

O.

kadangi trečiuoju energetikos paketu buvo sukurtas teisinis pagrindas, kuris turėtų pagerinti konkurencingumą energetikos rinkoje,

P.

kadangi šiandien planuojamos energetikos infrastruktūros turi atitikti rinkos poreikius ir ilgalaikius ES kovos su klimato kaita bei energetikos tikslus ir turi būti suderinamos su šių tikslų įgyvendinimu taikant skirtingas nacionalinės energetikos politikos priemones, teikiant prioritetą tiems energijos šaltiniams, kurie nereikalauja visuomenės išlaidų ir aplinkos sąnaudų,

Q.

kadangi, atsižvelgiant į ES „20–20–20“ tikslus energetikos srityje ir tikslą dėl naujos labai mažai CO2 išskiriančios elektros energijos gamybos po 2020 m., reikia stiprinti investicijas į dujų ir elektros energijos perdavimo pajėgumus,

R.

kadangi strategiškai svarbu kurti energetikos infrastruktūrą siekiant Strateginio energetikos technologijų (SET) plano tikslų,

S.

kadangi energijos vartojimo efektyvumas – tai galinga ir sąnaudų požiūriu naudinga priemonė norint užtikrinti, kad ateityje būtų naudojama tvari energija: mažinant energijos paklausą galima taip pat sumažinti priklausomybę nuo importo bei užkirsti kelią elektrinių perkėlimui dėl didėjančių išlaidų, o protingai investuojant į esamas ir naujas infrastruktūras galima iš dalies apriboti viešojo ir privataus sektorių investicijų į energetikos infrastruktūrą būtinybę,

T.

kadangi tiesiant pažangius tinklus užtikrinama svarbi galimybė veiksmingai susieti energijos gamybą, perdavimą, paskirstymą ir galutinius vartotojus, kad energija būtų vartojama racionaliai, ir taip padidinti energijos vartojimo efektyvumą,

U.

kadangi dujų sistemų tarpusavio jungčių išilgai pietvakarių ašies Šiaurės–Pietų koridoriuje pajėgumo sustiprinimas leis Pirėnų pusiasalio SGD importo pajėgumus ir požeminės saugyklos pajėgumus naudoti ES tiekimo saugumo didinimui, o kartu tai bus svarbus žingsnis tikros integruotos energijos vidaus rinkos link,

V.

kadangi dėl labai ilgų autorizacijos procedūrų ir nepakankamai suderintų administracinių institucijų tarpusavio veiksmų gali būti labai vėluojama ir atsirasti papildomų išlaidų, ypač įgyvendinant tarpvalstybinius projektus,

W.

kadangi ilgai trunkančios leidimų išdavimo procedūros ir sąnaudų paskirstymo metodų nebuvimas bei tarpvalstybinių energetikos infrastruktūros projektų naudos ir sąnaudų pasidalijimo priemonių stoka yra pagrindinė šių projektų plėtros kliūtis,

X.

kadangi turi būti užtikrintos rezultatyvios viešos diskusijos ir turi būti tinkamai atsižvelgta į Europos aplinkos apsaugos teisės aktus,

Y.

kadangi reguliavimo institucijos atlieka svarbų vaidmenį kuriant į vartotojus orientuotą, integruotą ir konkurencingą energijos vidaus rinką,

Z.

kadangi pagal Komisijos komunikatą „2020 m. ir vėlesnio laikotarpio energetikos infrastruktūros prioritetai. Integruoto Europos energetikos tinklo planas“ per ateinantį dešimtmetį 200 mlrd. EUR reikės skirti energetikos infrastruktūrų reikmėms finansuoti; kadangi pusę šios sumos turės skirti valstybės narės,

AA.

kadangi rinkos priemonės bei „teršėjas moka“ principas ir toliau turi likti energetikos infrastruktūros finansavimo pagrindas ir kadangi tam tikriems europinės svarbos, bet komerciniu požiūriu ne tiek perspektyviems projektams paremti reikės skaidriai ir kiekvienu konkrečiu atveju sutekti tam tikrą viešąjį finansavimą, užtikrinant vienodas sąlygas Europos energijos vidaus rinkoje, garantuojant tiekimo saugumą, išvengiant konkurencijos iškraipymų ir skatinant veiksmingą atsinaujinančių šaltinių energijos integraciją,

AB.

kadangi reikia kuo greičiau įgyvendinti plataus užmojo investicijas,

AC.

kadangi vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį, nes jos yra pagrindinės veikėjos energijos srityje, atsižvelgiant į jų atsakomybę vykdant įvairią veiklą, susijusią su bendru ir regioniniu teritorijų planavimu, leidimų išdavimu dideliems infrastruktūrų projektams, investicijomis, viešaisiais pirkimais, gamyba, ir į tai, kad jos yra artimos vartotojams,

1.

pabrėžia, kad valdžios institucijoms tenka visapusiška atsakomybė tarnauti visuomenės interesams įgyvendinant visuomeninius ir aplinkos apsaugos tikslus, tačiau pagrindinė atsakomybė už energetikos infrastruktūros plėtrą turėtų tekti tinkamai reguliuojamai rinkai;

2.

pabrėžia, kad itin svarbu laiku, tinkamai ir visapusiškai įgyvendinti esamus teisės aktus, taip pat užtikrinti reguliavimą, kaip reikalaujama pagal trečiojo vidaus energijos rinkos teisės aktų paketą, siekiant vėliausiai iki 2014 m. sukurti integruotą ir konkurencingą Europos energijos vidaus rinką;

3.

pabrėžia, kad dabartinę politiką ir teisės aktus būtina įgyvendinti taip, kad esama energetikos infrastruktūra būtų kuo geriau panaudota Europos vartotojų naudai; agina Komisiją ir Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą (angl. ACER) griežčiau stebėti nacionalinių taisyklių, pvz., susijusių su principu „naudok arba prarask“, įgyvendinimą;

4.

yra įsitikinęs, kad norint visapusiškai pasinaudoti naujosios infrastruktūros teikiamais privalumais būtina vadovautis ES lygmens požiūriu, suformuotu bendradarbiaujant su visais suinteresuotaisiais subjektais, ir pabrėžia būtinybę, atsižvelgiant į vidaus rinkos taisykles, sukurti papildomą suderintą infrastruktūros projektų atrankos metodą; mano, kad taikant šį metodą reikėtų atsižvelgti į Europos ir regionines perspektyvas siekiant pašalinti skirtumus ir pagerinti socialinį bei ekonominį poveikį ir poveikį aplinkai;

5.

pabrėžia, kad rengiant energetikos infrastruktūros projektus turėtų būti besąlygiškai laikomasi atsargumo principo; turėtų būti atliekamas su kiekvienu konkrečiu veiksmų planu susijęs poveikio aplinkai vertinimas atsižvelgiant į vietos ir regiono aplinkos sąlygas;

6.

pažymi, kad būtina užtikrinti tinkamą į energijos tiekimo ES saugumo lygį ir vystyti naudingus santykius su ES energijos netiekiančiomis ir tranzito šalimis, bendradarbiaujant regioninių ir pasaulinių energijos tiekimo transporto sistemų klausimais;

7.

pabrėžia, kad bazinis scenarijus, kuriuo remiantis vertinama 2020 m. energetikos infrastruktūra, turi būti skaidrus ir suderinamas su bendraisiais energetikos politikos tikslais, įtvirtintais Europos Sąjungos sutarties 194 straipsnyje, ir su ES 2050 m. veiksmų planu, taip pat su kitų sričių (pvz., transporto, pastatų ir Prekybos taršos leidimais sistemos) ES politika, su energijos vartojimo efektyvumo politika, kurią reikia įgyvendinti norint pasiekti 20 proc. energijos taupymo tikslą (ypač kai tai susiję su energijos vartojimo efektyvumo planu), taip pat su galimu technologinių pranašumų poveikiu (ypač atsižvelgiant į atsinaujinančius energijos šaltinius ir vis didesnį elektra varomų transporto priemonių vaidmenį), ir su pažangių miestų ir regionų iniciatyvų įgyvendinimo poveikiu;

8.

pritaria sparčiam Pažangiųjų miestų naujovių partnerystės programos įgyvendinimui ir ragina atitinkamus partnerius, dalyvaujančius tvarios miesto plėtros planavimo procesuose geriau skatinti ir pasinaudoti JESSICA ir ELENA iniciatyvų teikiamais privalumais, susijusiais su investicijomis į tvarią energetiką vietos lygmeniu, siekiant padėti miestams ir regionams įgyvendinti perspektyvius investicinius projektus energijos vartojimo efektyvumo, švaraus deginimo bei atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir tvaraus miesto transporto srityse; atkreipia dėmesį į tarpvalstybinio finansavimo galimybes su kaimyninėmis šalimis pasitelkiant Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę (angl. ENPI);

9.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į svarbos lygių hierarchiją ir siekiant sąnaudų efektyvumo būtina nustatyti, kada įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo politiką infrastruktūra gali būti sumažinta, kada esama nacionalinė ir tarpvalstybinė infrastruktūra gali būti atnaujinta ar modernizuota, o kada būtina sukurti naują infrastruktūrą, kuri galėtų būti vystoma šalia jau veikiančios energetikos ar transporto infrastruktūros;

10.

mano, kad suvartojamos energijos ir išmetamų teršalų kiekis gali būti sumažintas, o energijos vartojimo efektyvumas – padidintas įgyvendinant programas, skirtas užtikrinti didesnį pastatų ir transporto sektoriaus energijos vartojimo efektyvumą;

11.

pabrėžia, jog svarbu nustatyti galimas energijos paklausos ir pasiūlos spragas ateityje, taip pat galimus būsimus gamybos ir perdavimo infrastruktūros trūkumus;

12.

pabrėžia, kad svarbu suderinti ES rinkos struktūras ir vystyti bendras Europos infrastruktūros sistemas siekiant užtikrinti Europos vidaus tinklų jungčių ir jungčių su trečiosiomis šalimis valdymą;

13.

mano, kad vystant ES ir trečiųjų šalių tarpusavio elektros energijos infrastruktūrą (o kai kuriais atvejais vystant esamą elektros energijos infrastruktūrą) gali kilti arba – jau veikiančių infrastruktūrų atveju – padidėti anglies dioksido nutekėjimo rizika; ragina Komisiją įvertinti šią galimybę ir, jei reikia, parengti priemones, kuriomis remdamasi ES galėtų veiksmingai spręsti šį klausimą, pavyzdžiui, reikalaudama vadovautis Direktyvos 2009/28/EB dėl atsinaujinančių išteklių energijos nuostatomis;

14.

ragina tinklų operatorius, reguliavimo institucijas, įskaitant Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą (ACER), ir Komisiją, bendradarbiaujant su tinklo operatoriais ir trečiųjų šalių valdžios institucijomis, sukurti reikiamas sąlygas, kad būtų užtikrintas ES ir trečiųjų šalių elektros energijos infrastruktūrų suderinamumas ir stabilumas siekiant padidinti valstybių narių energetinį saugumą;

15.

pabrėžia, kad pagrindinis dėmesys turėtų būti skirtas ne tik tarpvalstybiniams projektams, bet ir vidaus perdavimo sistemoms, kurios labai svarbios integruojant energijos rinkas, atsinaujinančios energijos gamybos būdus ir užtikrinant sistemos saugumą, užkertant kelią vadinamosioms energijos saloms bei šalinant kliūtis, kurios daro poveikį visai Europos elektros energijos sistemai; pabrėžia, kad svarbu užtikrinti, jog būtų tinkamai atsižvelgta į atokius regionus ir jų vietos poreikius;

16.

pabrėžia, kad reikia sukurti naują infrastruktūrą, kuri užkirstų kelią vadinamųjų energijos salų susidarymui, panaikintų priklausomybę nuo vienintelio tiekėjo ir padidintų energijos tiekimo saugumą;

17.

pabrėžia, kad po 2015 m. joks ES valstybių narių regionas, įskaitant salų regionus, neturėtų likti atskirtas nuo Europos dujų ir elektros energijos tinklų ar susidurti su energijos tiekimo neužtikrinimo pavojumi dėl tinkamų jungčių trūkumo;

18.

palankiai vertina Komisijos pastangas skatinti regionų bendradarbiavimą ir ragina toliau vadovauti šioms regioninėms iniciatyvoms;

19.

atkreipia dėmesį į esamų ES regionų bendradarbiavimo ryšių teikiamas galimybes kuriant ir skatinant tarpvalstybinius energetikos infrastruktūros projektus, ypač atsinaujinančiųjų energijos šaltinių srityje, ir ragina tam panaudoti regioninio bendradarbiavimo priemones (EUREGIO, ETBG);

20.

mano, kad regioninės iniciatyvos turi būti plečiamos ir toliau vystomos, nes jos glaudžiausiai susijusios su energetikos sistemos veikimo atskirame regione būdais (pvz., gamybos šaltinių struktūra regione, vėjo energetika, tinklų apribojimais, šaltinių prieinamumu);

21.

pabrėžia, kad savivaldybių ir regionų bendradarbiavimas nacionaliniu ir Europos lygmeniu padeda panaikinti vadinamąsias energijos salas, sukurti energijos vidaus rinką ir sėkmingai įgyvendinti energetikos infrastruktūros projektus; pažymi, kad siekiant sanglaudos politikos Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo, taip pat plėtojant makroregionines strategijas, didėja bendradarbiavimo galimybės įgyvendinant tarpvalstybinius projektus, siekiant sukurti veiksmingas ir pažangias netradicinių vietos ir regionų energijos išteklių ir stambių energetikos tinklų jungtis; pabrėžia, kad tinkamai koordinuojant infrastruktūros projektus galima užtikrinti patį geriausią išlaidų bei ekonominės naudos santykį ir maksimaliai padidinti ES fondų veiksmingumą; atsižvelgdamas į šį kontekstą kontekste mano, kad reikėtų pagerinti regioninį bendradarbiavimą siekiant užtikrinti tinkamą nustatytų prioritetų ir Europos Sąjungos regionų ryšį;

22.

prašo Komisijos ir valstybių narių parengti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad perdavimo sistemos operatoriai būtų tinkamai skatinami išnagrinėti jungiamųjų linijų galimybę atsižvelgiant į regioninę arba europinę perspektyvą, be to, kad jų investicijų planai būtų pagrįsti išvadomis dėl energijos jungiamųjų linijų socialinių ar ekonominių pasekmių, o ne gryna projektų nauda, tokiu būdu išvengiant nepakankamų investicijų į perdavimo pajėgumus;

23.

ragina Komisiją iki 2011 m. pabaigos pateikti pasiūlymus, kaip išspręsti Europos koordinatoriaus Georgo Wilhelmo Adamowitschaus 2010 m. lapkričio 15 d. trečiojoje Metinėje ataskaitoje aprašytų tikslų, pavyzdžiui, neatidėliotinos būtinybės tiesti naują infrastruktūrą ir griežtų aplinkos apsaugos nuostatų, nesuderinamumo problemą;

24.

ragina, prieš imantis naujų tarpvalstybinių projektų ar toliau vykdant senus, užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, Espo konvencijos, ir atkreipia dėmesį į būtinybę, plečiant energijos tinklus, skatinti glaudesnį bendradarbiavimą, ypač tarp Rusijos bei Baltarusijos ir Baltijos valstybių, taip pat šiuo tikslu plėtoti ES ir Rusijos dialogą energetikos klausimais, ypač atsižvelgiant į ES valstybių narių ir regionų energetinį saugumą;

25.

palankiai vertina Komisijos sprendimą įdiegti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, skirtą Europos branduolinėms elektrinėms; mano, kad būsimos teisėkūros iniciatyvos, skirtos bendrai branduolinės saugos sistemai sukurti, yra itin svarbios siekiant nuolat tobulinti saugos standartus Europoje;

26.

pažymi, kad su energetikos infrastruktūra yra susijusi didelė rizika, įskaitant veiklos riziką (perkrova ir tiekimo sutrikimai), gamtinius pavojus (žemės drebėjimai ir potvyniai), pavojų aplinkai (tarša ir buveinių bei biologinės įvairovės praradimas) ir antropogeninį bei politinį pavojų (pvz., pavojus saugumui ir terorizmas); todėl ragina įgyvendinti sprendimus dėl pažangių tinklų vystymo, kaip numatyta Tarybos direktyvoje 2008/114/EB dėl Europos ypatingos svarbos infrastruktūros objektų; siūlo valstybėms narėms parengti rizikos vertinimo planus, kuriais remiantis būtų priimami sprendimai ir stebimi pažangių tinklų projektų įgyvendinimo rezultatai siekiant gerinti šių tinklų tarpusavio jungtis;

27.

ragina Komisiją įvertinti galimybę įtraukti į energetikos infrastruktūros prioritetus projektus, kurie padėtų sustiprinti esamų pagrindinių Europos energetikos infrastruktūrų (dujų ir naftos vamzdynų, elektros energijos tinklų, branduolinių elektrinių, suskystintų gamtinių dujų terminalų ir t. t.) saugumą bei apsaugą nuo nelaimingų atsitikimų ir stichinių arba žmogaus sukeltų nelaimių;

28.

mano, kad, nors pagal dešimties metų tinklo plėtros planą numatyta, netrukdant vidaus rinkos veikimui, vykdyti atitinkamus elektros energijos ir dujų infrastruktūros projektus, be to, remiantis šiuo planu turėtų būti nustatyti europinės svarbos projektų atrankos prioritetai, kad būtų pasiekti ES energetikos ir kovos su klimato kaita tikslai; atsižvelgdamas į tai mano, kad tinklų sujungimo pajėgumai turėtų būti svarstomi tuo pačiu lygmeniu kaip ir „20–20–20“ tikslai ir kad dešimties metų tinklo plėtros planas turėtų būti suvokiamas kaip priemonė, skirta 10 proc. tinklų sujungimo tikslo įgyvendinimui stebėti;

29.

siekdamas užtikrinti geresnę būsimojo ES elektros energijos ir dujų infrastruktūros planavimo valdyseną, ragina Komisiją parengti konkretų pasiūlymą dėl didesnio skaidrumo ir aktyvesnio visuomenės dalyvavimo nustatant ES prioritetus, vykstant platesniam suinteresuotųjų subjektų (įskaitant, pavyzdžiui,energetikos sektoriaus atstovus, nepriklausomus ekspertus, vartotojų organizacijų ir NVO atstovu) dalyvavimo procesui; mano, kad siekiant užtikrinti šį dalyvavimą būtina skelbti techninio planavimo duomenis;

30.

mano, kad dėmesys turi būti skiriamas atvejams, kai ES energetikos infrastruktūros nuosavybės teise priklauso užsienio bendrovėms arba joms pavaldžioms bendrovėms, neturinčioms skaidrios valdymo struktūros ir kurioms pernelyg didelę įtaką daro užsienio šalių vyriausybės; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų, kaip šiuo atžvilgiu įdiegti tinkamą teisinę ir institucinę garantijų sistemą, ypač atsižvelgiant į galimybę gauti ES viešąjį finansavimą;

31.

mano, kad pagal ilgalaikę Europos planavimo perspektyvą ir Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrai bei Komisijai vykdant stebėseną, tinkamai atsižvelgiant į susijusias trečiojo vidaus rinkos teisės aktų paketo nuostatas, dešimties metų tinklo plėtros planas padėtų įgyvendinti Europos dujų transporto ir elektros energijos perdavimo infrastruktūros vystymo programą;

32.

pabrėžia, kad šis iš „iš apačios į viršų“ požiūris turi būti papildytas aiškios struktūros metodu „iš viršaus į apačią“, kuriuo atsižvelgiama į Europos perspektyvą;

33.

pabrėžia, kad, norint sėkmingai pasiekti bendrus energetikos tikslus, gyvybiškai svarbu skatinti kurti veiksmingos ir pažangios atsinaujinančių šaltinių energijos integracijos perdavimo ir paskirstymo infrastruktūrą ir integruoti naujus elektros energijos naudojimo būdus (pvz., skatinti diegti elektra varomas ar įkraunamas hibridines transporto priemones); palankiai vertina tai, kad pirmenybė teikiama būsimajam Europos supertinklui ir Florencijos forume nustatytiems bandomiesiems projektams; ragina Komisiją konsultuotis su visomis susijusiomis suinteresuotosiomis šalimis siekiant greičiau apibrėžti elektros energijos magistrales kaip integruotą jėgainių tinklą siekiant pagerinti tinklų sujungimą, sistemos atsparumą, veiklos lankstumą ir sumažinti išlaidas, neišbraukiant jokių platesnių Europos geografinių teritorijų, ir ragina Komisiją iki 2014 m. pateikti Europos Parlamentui planą, kuriame būtų visapusiškiausiai atsižvelgta į atsinaujinančių išteklių energijos perdavimo poreikius;

34.

pabrėžia, kad nuo salų ir kalnų teritorijų neatsiejamos geografinės kliūtys labai apsunkina jų integraciją į Europos Sąjungos energetikos tinklą; taigi ragina Komisiją atsižvelgti į įvairias regionines aplinkybes ir sutelkti dėmesį į konkrečių geografinių ir demografinių ypatybių turinčius regionus, pvz., salų, kalnų ir retai apgyvendintų teritorijas, kad būtų padidinta energijos išteklių įvairovė ir skatinamas atsinaujinančių išteklių energijos naudojimas, taip sumažinant priklausomybę nuo importuojamos energijos; ragina Europos Komisiją į savo 2020 m. energetikos infrastruktūros prioritetus įtraukti ypatingos salų energetikos sistemų padėties klausimą;

35.

pabrėžia, kad būtinas energetikos infrastruktūros ir jos santykio su jūrų erdvinio planavimo pagrindais transversalus politinis suderinamumas ir kad tai taip pat galėtų būti naudinga ir didelių vėjo jėgainių parkų jūroje įtraukimo į bendrą strategiją požiūriu;

36.

tačiau primena Komisijai, kad dėl saugumo ir ekonominių priežasčių reikėtų labiau remti kiekvieną valstybę narę, kad ji taptų tvarios energijos gamintoja ir vartotoja;

37.

pabrėžia, kad energijos gamybos regionuose vystymas yra svarbi įvairių Europos dalių savarankiškumo energetikos požiūriu užtikrinimo priemonė, ypač Baltijos regione, kuris išlieka izoliuotas ir priklausomas nuo vieno tiekimo šaltinio; pažymi, kad regionuose esama daug įvairių naudotinų išteklių, įskaitant gamtinių išteklių teikiamas galimybes, ir kad siekiant įvairinti energijos gamybą ateityje reikėtų stengtis jas visapusiškai išnaudoti;

38.

pritaria, kad skatinant įvairesnį bei saugų tiekimą ir prisidedant prie geresnio energijos vidaus rinkos veikimo, taigi ir mažinant energetinę priklausomybę ir atsižvelgiant į būtinybę iki 2050 m. smarkiai sumažinti energetikos sektoriuje išmetamų teršalų kiekį, svarbų vaidmenį atlieka veiksminga dujų infrastruktūra; atkreipia dėmesį į tai, kad būtina papildomai ir tinkamai taikyti dujų infrastruktūros lankstumo reikalavimus, ypač siekiant užtikrinti dujų transportavimą priešinga kryptimi ir jungtis, ir pabrėžia, kad dujų infrastruktūra turėtų būti vystoma visapusiškai atsižvelgiant į suskystintų ir suspaustų gamtinių dujų terminalų, gabenimo laivų ir saugojimo įrenginių indėlį, taip pat į dujinės biomasės ir biodujų vystymą;

39.

pritaria Komisijos teiginiui, kad gamtinių dujų, kaip rezervinio kuro, vaidmuo bus svarbus; tačiau pabrėžia, kad ir kiti energijos šaltiniai ir elektros srovės kaupimo pajėgumai turės perimti šį vaidmenį, jei reikės užtikrinti saugų tiekimą; patvirtina, kad platus energijos rūšių derinys ir toliau bus saugaus ir sąnaudų požiūriu veiksmingo energijos tiekimo pagrindas;

40.

pažymi, kad priešingai nei visos kitos investicijos, kurias ES planuoja skatinti, dujų jungtys ir saugojimo įrenginiai yra privaloma infrastruktūra pagal 2009 m. Dujų tiekimo saugumo reglamentą; prašo Komisijos įvertinti, ar reikalingas ES finansavimas kai kuriems pagal 2009 m. reglamentą privalomiems infrastruktūros patobulinimams;

41.

ragina Komisiją įvertinti netradicinių dujų šaltinius, atsižvelgiant į teisinius klausimus, būvio ciklo analizę, turimas atsargas, poveikį aplinkai ir ekonominį gyvybingumą; prašo Komisijos, vadovaujantis vienodo požiūrio į pirminius energijos šaltinius principu, atlikti išsamų netradicinių gamtinių dujų šaltinių naudojimo ES galimos naudos ir rizikos vertinimą;

42.

mano, kad, nors dėl išmetamo CO2 kiekio sumažinimo ekonomikoje palaipsniui mažės energijos iš iškastinio kuro naudojimas, nafta dar daugelį metų išliks svarbia ES energijos tiekimo užtikrinimo dalimi, todėl reikia išlaikyti konkurencingą Europos naftos gabenimo ir perdirbimo infrastruktūrą pereinamuoju laikotarpiu, kad būtų užtikrintas saugus produkto tiekimas ES vartotojams už priimtiną kainą;

43.

pabrėžia integruoto energetikos infrastruktūros planavimo svarbą žemės ūkiui ir nedidelio masto kaimo vietovių energijos šaltiniams, kadangi taip skatinama energijos gamybos decentralizacija, dalyvavimas rinkoje ir kaimo plėtra; pabrėžia prioritetinės prieigos prie atsinaujinančios energijos tinklo svarbą, kaip nurodyta ES Direktyvoje 2009/28/EB;

44.

pabrėžia, kad reikia parengti ir pritaikyti tinklą energijos, pvz., elektros energijos ir biodujų, gamybai iš žemės ūkio ir miškininkystės šaltinių, atsižvelgiant į Bendros žemės ūkio politikos reformos rezultatus;

45.

mano, kad reikėtų skirti dėmesį naujiems technologiniams sprendimams, kad būtų naudojama pramonės atliekų energija, t. y. išskiriamos dujos, atliekų šiluma ir pan.;

46.

pabrėžia paskirstymo infrastruktūros svarbą ir vaidmenį, kurį profesionalūs vartotojai ir paskirstymo sistemų operatoriai atlieka integruodami į sistemą decentralizuotus energijos produktus ir paklausos valdymo efektyvumo priemones; pabrėžia, kad paklausos valdymui ir energijos gamybos valdymui, atsižvelgiant į paklausą, suteikus didesnį pirmenybės lygį būtų labai sustiprinta decentralizuotų energijos šaltinių integracija ir prisidėta prie bendrų energetikos politikos tikslų pasiekimo; tiki, kad tai taip pat taikytina nacionaliniams infrastruktūros projektams, kurių teigiamas su tiekimu ar energetikos vidaus rinkos jungtimis susijęs poveikis juntamas ir už valstybių sienų ribų;

47.

ragina Komisiją iki 2012 m. pateikti konkrečias iniciatyvas, kuriomis būtų skatinama vystyti energijos saugojimo pajėgumus (įskaitant įvairios paskirties dujų ir vandenilio įrenginius, pažangius energiją grąžinančius elektrinių transporto priemonių akumuliatorius, hidroakumuliacines elektrines, decentralizuotas biodijų saugyklas, aukštos temperatūros saulės įrenginius, suslėgto oro saugyklas ir kitas inovacines technologijas); siūlo, kad Komisija įvertintų tolesnes energijos saugojimo iniciatyvas, siekdama padidinti atsinaujinančių išteklių energijos integravimą;

48.

mano, kad ES turi teikti prioritetą miesto šildymo ir aušinimo tinklų modernizavimui ir jų efektyvumo didinimui, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama ir kurie turėtų būti remiami tiek esamos finansinės programos peržiūros metu, tiek atsižvelgiant į būsimą finansinę perspektyvą;

49.

džiaugiasi iki šiol parengtais CO2 surinkimo, transportavimo ir saugojimo projektais; tačiau ragina Komisiją nedelsiant parengti laikotarpio vidurio ataskaitą, kurioje būtų atsižvelgta į techninį bei ekonominį požiūrį ir kuria remiantis būtų įvertinti ES finansuojamų eksperimentinių anglies dioksido surinkimo ir saugojimo technologijų rezultatai, gauti anglimis kūrenamose elektrinėse;

50.

ragina Komisiją, bendradarbiaujant su visais susijusiais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant tinklų ir rinkos operatorius, kritiškai įvertinti su investicijų reikmėmis susijusius duomenis, pateiktus komunikate dėl energetikos infrastruktūros prioritetų, ypač susijusių su poreikio sumažinimu per energijos vartojimo efektyvumo priemones, ir prireikus juos persvarstyti, taip pat ragina ją informuoti Tarybą ir Parlamentą apie investicijas, kurių gali prireikti;

51.

pažymi, kad pagal energijos infrastruktūros projektus statant, vykdant veiklą ir šią veiklą nutraukiant be kapitalo ir veiklos išlaidų atsiranda daug su aplinkos apsauga susijusių išlaidų; pabrėžia, kad atliekant ekonominės naudos analizę svarbu apskaičiuoti šias aplinkos apsaugos išlaidas naudojant gyvavimo ciklo sąnaudų apskaitos metodą;

52.

mano, kad perdavimo sistemų operatoriams turėtų būti privaloma visas perdavimo linijas atiduoti naudoti rinkai, taip neleisti rezervuoti perdavimo pajėgumus siekiant užtikrinti tarptautinį balansavimą ir pan., ir kad šį reikalavimą reikia įtvirtinti privalomuose teisės aktuose, priimtuose remiantis Europos elektros energijos ir dujų reguliavimo grupės (angl. ERGEG) gairėmis dėl gerosios patirties;

53.

remia glaudesnį valstybių narių bendradarbiavimą kuriant regionines reguliavimo valdžios institucijas kelioms valstybėms narėms; teigiamai vertina panašias iniciatyvas sukurti bendrus regioninius perdavimo sistemų operatorius;

54.

ragina Komisiją ir Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą (angl. ACER) siekti bendros Europos dienos rinkos sukūrimo iki 2014 m. tikslo, nes tai šalims ir (arba) skirtingų kainų zonoms sudarytų sąlygas nemokamai keistis galia visose perdavimo jungiamosiose linijose;

55.

yra įsitikinęs, kad energetikos infrastruktūra turėtų būti labiau orientuota į vartotoją ir kad daugiau dėmesio turėtų būti skirta paskirstymo sistemų pajėgumų ir vartojimo sąveikai, taip pat pabrėžia, kad yra būtini realiojo laiko dviejų krypčių galios ir informacijos srautai; atkreipia dėmesį į naujos dujų ir elektros energijos sistemos pranašumus, aprėpiančius efektyvias technologijas, įrangą ir paslaugas, pvz., pažangius tinklus, pažangius skaitiklius ir tarpusavyje suderintas, informacinėmis ir ryšio technologijomis valdomas, apkrovos ir energijos poreikio valdymo paslaugas, susijusias su inovacinių ir ir dinamiškų kainų nustatymo formulių ir vartotojų naudai veikiančių paklausos ir atsako į ją sistemų kūrimu;

56.

pabrėžia, kad būtina skatinti vartotojams palankių technologijų vystymą ir paklausos valdymą, siekiant užtikrinti, kad būtų įdiegtos pažangiųjų tinklų technologijos ir paklausos bei atsako į ją sistemos ir kad visi suinteresuotieji subjektai visapusiškai pasinaudotų pažangiųjų tinklų teikiamais privalumais;

57.

pabrėžia, kad pažangiųjų tinklų vystymas turėtų būti vienas iš energetikos infrastruktūros prioritetų siekiant ES energijos ir klimato tikslų, nes tai padės integruoti paskirstytos atsinaujinančios elektros energijos gamybą, sumažinti energetinį priklausomumą, pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ir plėtoti elektros energijos sistemos lankstumą ir pajėgumą; mano, kad naudojant pažangius tinklus atsiranda nepakartojama galimybė skatinti Europos pramonės, ypač mažų ir vidutinio dydžio įmonių (MVĮ) inovacijų diegimą, darbo vietų kūrimą ir konkurencingumą;

58.

prašo Komisijos skubiai palengvinti didelių pažangiųjų tinklų demonstracinių projektų įgyvendinimą, nes tai geriausias būdas nustatyti ekonominę naudą Europos visuomenei; pabrėžia, kad siekiant paskirstyti šiems projektams reikalingų investicijų riziką, reikalingas viešasis finansavimas, kuris teikiamas sektorių partnerystės pagrindais ir kuriuo galima veiksmingai pasinaudoti pagal Europos elektros tinklo iniciatyvą (angl. EEGI);

59.

pažymi, kad pažangieji tinklai yra elektrotechnikos ir informacinių bei ryšių technologijų susiliejimo rezultatas ir kad todėl šių dviejų sektorių bendradarbiavimui, pvz., susijusiam su veiksmingu radijo spektro naudojimu visoje Europoje ar su pažangiosios energetikos funkcijų suvokimu planuojant ateities daiktų tarptautinį tinklą, reikia skirti ypatingą dėmesį; prašo Komisijos sudaryti įvairių dalyvaujančių subjektų (Mokslinių tyrimų GD, Energetikos GD, Informacinės visuomenės GD ir pan.) bendradarbiavimo planą ir taip užtikrinti nuosekliausią ir visapusiškai veiksmingiausią būdą prisidėti prie pažangiųjų elektros tinklų diegimo bei veikimo, kaip esminio energetikos politikos veiklos pagrindo;

60.

ragina Komisiją įvertinti, ar reikia kokių nors naujų teisėkūros iniciatyvų dėl pažangiųjų tinklų įgyvendinimo pagal trečiojo energijos vidaus rinkos paketo taisykles; mano, kad vertinime reikia atsižvelgti į šiuos tikslus: i) užtikrinti tinkamą atvirą prieigą visiems veikėjams prie jų fizinių sąsajų ir veikėjų keitimąsi veiklos informacija; ii) sukurti tinkamai veikiančią energetikos paslaugų rinką; ir iii) tinkamai paskatinti tinklų operatorius investuoti į pažangiąsias technologijas, skirtas pažangiesiems tinklams;

61.

ragina didesnį dėmesį skirti paskirstymo sistemų pajėgumų ir vartojimo sąveikai, įskaitant bendrą Europos pažangiųjų tinklų strategiją, ir pažymi, kad kaip pabrėžta 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose, pažangiųjų tinklų techniniai standartai turėtų būti patvirtinti ne vėliau kaip iki 2012 m. pabaigos;

62.

pabrėžia, kad tinklai turi būti pritaikyti naujiems rinkos dalyviams, siekiant palengvinti nedidelio masto naujų gamybos šaltinių, pvz., namų ūkių ir MVĮ, atsiradimą;

63.

mano, kad septintojoje ir aštuntojoje Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrojoje programoje prioritetas teikiamas pažangiųjų tinklų technologijai, susijusiai su privačia elektra varomų automobilių įkrovimo infrastruktūra, tuo tikslu siekiant sparčios decentralizuoto dviejų krypčių energijos tinklo plėtros;

64.

pabrėžia, kad būtina sukurti stabilius reguliavimo pagrindus, siekiant skatinti labai dideles investicijas, kurių reikia norint Europoje sukurti pažangius tinklus;

65.

pabrėžia, kad pažangių tinklų standartizavimui ir tarpusavio sąveikai suteikiama pirmenybė; ragina valstybes nares kartu su Europos ir tarptautinėmis standartizacijos tarnybomis ir pramonės atstovais sparčiau atlikti su elektra varomų transporto priemonių, įkrovimo infrastruktūros, pažangiųjų tinklų ir pažangių skaitiklių techniniais ir saugos standartais susijusį darbą siekiant, kad jis būtų baigtas iki 2012 m. pabaigos; pabrėžia, kad technologijos turėtų būti pagrįstos atvirais tarptautiniais standartais, kad būtų užtikrintas technologijų išlaidų efektyvumas, nes taip bus pagerinta sistemos tarpusavio sąveika ir vartotojams sudarytos galimybės pasirinkti įvairius sprendimus;

66.

pripažįsta, kad, Komisijai suteikus Europos standartizavimo organizacijoms (angl. CEN, CENELEC ir ETSI) standartizavimo Įgaliojimą Nr. M/441, atliekant pažangių skaitiklių standartizavimo darbą padaryta pažanga ir pabrėžia, kad pažangiųjų skaitiklių techniniuose standartuose turėtų būti atsižvelgiama į papildomas CEN, CENELEC ir ETSI pažangiųjų skaitiklių koordinavimo grupės (angl. SM-CG) galutinėje ataskaitoje nustatytas papildomas funkcijas:

67.

teigiamai vertina Europos elektros tinklo iniciatyvos (angl. EEGI) ir Komisijos pažangiųjų tinklų darbo grupės atliekamą darbą; ragina Komisiją visapusiškai atsižvelgti į jų išvadas dėl specialių teisės aktų dėl pažangiųjų tinklų, kurias numatyta pateikti 2011 m. pirmoje pusėje;

68.

pabrėžia, kad pažangiųjų skaitiklių tikslas – sudaryti sąlygas vartotojams veiksmingai stebėti ir kontroliuoti savo energijos suvartojimą;

69.

pažymi, kad valstybės narės jau įpareigotos (atsižvelgiant į teigiamą įvertinimą) užtikrinti, kad iki 2020 m. bent 80 proc. jų galutinių vartotojų naudotų pažangiuosius skaitiklius, ir atkreipia dėmesį į tai, kad naujoje Europos skaitmeninėje darbotvarkėje nustatytas tarpinis tikslas, kad iki 2015 m. 50 proc. namų ūkių turėtų pažangiuosius skaitiklius;

70.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų remti pakankamą skaičių gyventojams skirtų bandomųjų projektų, siekdamos padidinti visuomenės pritarimą šiai priemonei ir skatinti inovacijų procesą, kaip numatyta pagal trečiojo energijos rinkos paketo teisės aktus; ragina Komisiją, vadovaujantis pagal trečiojo energijos rinkos paketo teisės aktų nuostatas reikalaujamu atlikti vertinimu, pasiūlyti tolesnių priemonių, kurios padėtų užtikrinti, kad iki 2014 m. visiems vartotojams, kurie nėra gyventojai, būtų įrengti pažangieji skaitikliai, laikinai neįtraukiant itin mažas įmones; ragina nustatyti aiškias saugumo, privatumo ir duomenų apsaugos taisykles remiantis šiuo metu galiojančiais ES teisės aktais;

71.

pabrėžia, kad diegiant energijos vartojimo valdymo įrenginius, ypač įrengiant pažangiuosius skaitiklius gyventojams, pirmiausiai, tai turi būti vienareikšmiškai naudinga galutiniam vartotojui; pabrėžia, kad būtina informuoti vartotojus apie jų sunaudojamą energijos kiekį, kad jie aktyviai dalyvautų taupant energiją, ir reikalauja, kad ypatingas dėmesys būtų skirtas informuotumo didinimo kampanijų kūrimui, mokymų organizavimui, aiškios sąskaitų išrašymo tvarkos nustatymui, sąnaudų efektyvumo užtikrinimui ir naudotojui palankių technologijų vystymo skatinimui;

72.

pabrėžia, kad šiuo požiūriu svarbiausia yra remti tyrimus ir inovacijas, kartu vykdant aktyvią finansavimo politiką, taip pat naudoti ateityje vystytinas inovacines priemones, pavyzdžiui, Europos inovacijų finansavimo fondą arba Europos patentų fondą;

73.

ragina Komisiją ir valstybes nares dirbti, kad būtų parinktas standartizuotas licencijuotas radijo spektro diapazonas pažangiesiems skaitikliams ir tinklams;

74.

primygtinai ragina Komisiją, glaudžiai bendradarbiaujant su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, įvertinti papildomų duomenų apsaugos priemonių poreikį, įvairių subjektų vaidmenį ir įpareigojimus, inter alia, susijusius su prieiga prie duomenų, jų turėjimu ir tvarkymu (nuosavybė, turėjimas ir prieiga, skaitymo ir keitimo teisės ir t. t.), ir, jeigu reikia, pateikti atitinkamus reguliavimo pasiūlymus ir (arba) rekomendacijas;

75.

palankiai vertina tai, kad Komisija įvardijo prioritetinius koridorius, ir sutinka, kad būtina optimizuoti ribotą finansavimą; dar kartą pabrėžia, kad atsakomybė už infrastruktūros projektų planavimą ir vystymą tenka rinkai, o ES vaidmuo skatinant tam tikrus projektus apsiriboja tuo, kad ji šiems projektams suteikia Europos svarbos projekto statusą ir kai kuriems iš jų skiria finansavimą;

76.

ragina sukurti aiškią ir skaidrią metodiką, kurią taikant būtų įvardyti ir atrinkti prioritetiniai projektai, atitinkantys neatidėliotinus Europos poreikius; pabrėžia, kad Europai svarbių projektų atranka turėtų būti vykdoma remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais ir dalyvaujant visiems suinteresuotiesiems subjektams;

77.

pabrėžia, kad įgyvendinant visus Europos svarbos projektus turėtų būti prisidedama siekiant ES energetikos politikos tikslų –baigti formuoti vidaus rinką, skatinti energijos vartojimo efektyvumą bei atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą ir didinti tiekimo saugumą – ir prie:

78.

mano, kad siekiant pagrįsti projektų prioritetiškumą turėtų būti vadovaujamasi šiais kriterijais:

79.

laikosi nuomonės, kad siekiant toliau teikti pirmenybę projektams turėtų būti vadovaujamasi šiais tinkamumo kriterijais:

80.

pabrėžia regionų bendradarbiavimo svarbą, planuojant, įgyvendinant ir stebint nustatytus prioritetus ir rengiant investicijų planus bei konkrečius projektus; mano, kad esamos makroregionų strategijos (Baltijos ir Dunojaus regionų strategijos) taip pat galėtų būti naudojamos kaip bendradarbiavimo platformų pavyzdžiai susitariant bei vykdant energetikos sektoriaus projektus;

81.

pabrėžia, kad būtina toliau siekti energetikos vidaus rinkos integracijos, ypač remiant projektus, kuriais būtų užtikrintas gerai subalansuotas kaimyninių šalių nacionalinis energijos rūšių derinys;

82.

pabrėžia, kad reikia pašalinti visas visų energetikos infrastruktūros objektų, įskaitant centralizuoto šildymo ir vėsinimo, konkurencijos ir į rinką orientuotos plėtros kliūtis;

83.

primena, kad dėl saloms būdingų geografinių kliūčių, įtraukti jas į ES energetinį tinklą yra labai sudėtinga, todėl siekiant sumažinti jų energetinę priklausomybę joms turėtų būti skiriamos specifinės lėšos jų vidinio potencialo plėtrai naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius arba energijos vartojimo efektyvumui ir energijos taupymui skatinti;

84.

pabrėžia, kad skaidrumas turi būti skatinamas aiškiai informuojant visuomenę apie kiekvieno projekto paskirtį ir techninius planavimo duomenis; ragina viešų konsultacijų metu įvertinti, kaip vadovaujamasi šiais kriterijais;

85.

mano, kad reikėtų remti ne tik didelius infrastruktūros projektus, tačiau ir mažesnius projektus, kurių pridėtinė vertė gali būti didelė ir kurie gali būti greičiau įgyvendinami;

86.

ragina Komisiją užtikrinti, kad projektai, kuriems suteiktas Europai svarbių projektų statusas, po patvirtinimo toliau atitiktų pirmiau nurodytus kriterijus; mano, kad jei atliekami kokie nors dideli projekto pakeitimai, jo Europai svarbaus projekto statusą reikia peržiūrėti;

87.

pritaria, jog būtina užtikrinti, kad Europai svarbių projektai būtų įgyvendinami laiku, ir teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą racionalizuoti, geriau koordinuoti, tobulinti ir paspartinti leidimo suteikimo procedūras kartu užtikrinant, kad būtų paisoma subsidiarumo principo ir nacionalinės kompetencijos išduoti leidimus; tai reikalinga norint išvengti, kad esama šių klausimų sprendimo trukmė nemažintų privačių investuotojų noro diegti inovacijas;

88.

palankiai vertina tai, kad įsteigtos su kiekvienu Europai svarbiu projektu susijusios nacionalinės kontaktinės tarnybos (vadinamoji vieno langelio sistema), atliekančios vieno rengėjus ir įvairias su leidimo suteikimo procedūra susijusias institucijas siejančio administracinio padalinio funkciją; laikosi nuomonės, kad koordinuojant tarpvalstybinių projektų įgyvendinimą turėtų būti dar labiau derinama nacionalinių vieno langelio tarnybų veikla ir didesnis Komisijos vaidmuo; pabrėžia, kad prieš kuriat naujas vieno langelio sistemos vienetus, Komisija ir nacionalinės valdžios institucijos turi visiškai išnaudoti jau esamas institucijas;

89.

pabrėžia, kad visos nacionalinės kontaktinės tarnybos turi būti nepriklausomos ir neveikiamos jokios politinės ar ekonominės įtakos; mano, kad Europai svarbius projektus reikia nagrinėti pagal jų pateikimo tvarką ir išnagrinėti per būsimame Komisijos pasiūlyme nurodytą laiką;

90.

pabrėžia, jog svarbu užtikrinti, kad projektai būtų baigiami įgyvendinti laiku ir kad būtų vykdomas aukštos kokybės suinteresuotų šalių dialogas; ragina Komisiją tuo atveju, jeigu valstybė narė per pagrįstą laikotarpį neapsvarstys prašymo išduoti leidimą, numatyti kelių lygių įspėjimų sistemą (nuo švelnaus iki griežto įspėjimo) ir atidžiai stebėti, ar nacionalinės administracinės procedūros padeda užtikrinti tinkamą ir greitą Europai svarbių projektų įgyvendinimą; teigiamai vertina tai, kad galimų sunkumų atveju būtų numatyti orientaciniai terminai, į kuriuos atsižvelgdamos atsakingos institucijos turi priimti galutinį sprendimą; jei tokio sprendimo nėra, primygtinai ragina Komisiją ištirti, ar toks užtrukimas gali būti laikomas valstybės narės sutrukdymu tinkamai ir greitai įgyvendinti ES vidaus energetikos rinką;

91.

ragina Komisiją nustatyti, ar atsižvelgiant į įvairias specifines projekto ypatybes ir projektų teritorinę charakteristiką galima parengti bendras ar suderintas procedūras, pagal kurias būtų sukurtos konkrečios pagrindinės ad hoc priemonės ir nustatyta geroji praktika (nuolatiniai informacijos mainai, informavimas apie sprendimus reikiamu metu, bendri problemų sprendimo mechanizmai ir t. t.), ir įvertinti, ar tinkama kaip galutinę sprendimų priėmimo priemonę naudoti arbitražo procedūras;

92.

pabrėžia poreikį vadovautis aktyvesniu dalyvavimu grindžiamu požiūriu ir pripažįsta, kad sėkmingesnis vietos gyventojų įtikinimas energetikos infrastruktūros projekto tinkamumu neatskiriamas nuo tinkamos informacijos apie projektų paskirtį teikimo ir kaip galima ankstyvesnio jų įsitraukimo į šių projektų vystymo veiklą; ragina pilietinę visuomenę visais lygmenimis – NVO, pramonės, socialinių partnerių ir vartotojų organizacijų, dalyvauti konsultacijų dėl Europai svarbių projektų procese; ragina Komisiją sudaryti konsultavimo ir vertinimo sistemą, siekiant nustatyti ir skleisti gerąją praktiką ir žinias, kad visuomenė palankiai vertintų infrastruktūrą;

93.

atsižvelgdamas į regionų tvarios energetikos strategijų svarbą jų vystymosi galimybėms pabrėžia būtinybę sukurti platformą, kuri būtų skirta keitimuisi regionuose įgyta gerąja patirtimi, atsižvelgiant į sėkmingus regionų ir savivaldybių, kurie specializavosi atsinaujinančios energijos, energijos taupymo ir vartojimo efektyvumo srityse, pavyzdžius; atsižvelgdamas į tai, ragina įdiegti konsultavimo ir vertinimo sistemą, kad atitinkamais atvejais būtų galima nustatyti, skleisti ir perimti geriausią patirtį ir žinias apie visuomenės pritarimą infrastruktūrai;

94.

pabrėžia, kad didžiausias iššūkis – pasiekti, kad energetikos infrastruktūros projektus palaikytų vietos visuomenė; yra įsitikinęs, kad piliečių ir sprendimus priimančių asmenų pripažinimą ir pasitikėjimą galima pasiekti atviromis ir skaidriomis diskusijomis prieš priimant sprendimą dėl energetikos infrastruktūros projektų;

95.

prašo Komisijos įvertinti, ar dėl ekonomiškumo ir visuomenės pritarimo aspektais esamų energijos tiekimo koridorių modernizavimas ir atnaujinimas yra priimtinesnis nei naujų koridorių tiesimas;

96.

siūlo teikti daugiau informacijos apie energetikos tinklų svarbą Europos Sąjungoje; ragina Komisiją apsvarstyti galimybę nacionaliniu ir vietos lygmeniu surengti informacijos ir komunikacijos kampaniją ES energetikos tinklų klausimais;

97.

pažymi, kad investicijos į tinklus – ciklinės ir todėl turėtų būti vertinamos iš istorinės perspektyvos; pabrėžia, kad jau sensta didelė dalis per pastaruosius dešimtmečius pastatytos infrastruktūros, skirtos centralizuotoms jėgainėms sujungti; atkreipia dėmesį į tai, kad visuomenė tikėsis esamos infrastruktūros išlaikymo ir naujos infrastruktūros įgyvendinimo sąnaudų optimizavimo, pasinaudojant viešojo ir privačiojo sektorių partneryste ir naujoviškų finansavimo priemonių kūrimu; pabrėžia, kad reikia kruopščiai nustatyti infrastruktūros reikalavimus ir neužgniaužti perteklinių pajėgumų visapusiškai atsižvelgiant į išlaidų požiūriu veiksmingo energetinio efektyvumo potencialą;

98.

pabrėžia, kad pagrindinė infrastruktūros investicijų sąnaudų suma turi būti finansuojama veiksmingai funkcionuojančios rinkos, remiantis tinkamo išlaidų paskirstymo, skaidrumo, nediskriminavimo ir ekonomiškumo principais, laikantis principo „moka vartotojas“; ragina Komisiją apsvarstyti, ar esamų reguliavimo paskatų pakanka, kad jos duotų reikiamą stimulą rinkai, ir kokių papildomų priemonių, įskaitant geresnes lėšų skyrimo taisykles, reikėtų imtis;

99.

mano, kad tuo atveju, jei nėra reguliavimo alternatyvos ir rinkoje nesama galimybių padengti reikiamų investicijų, gali reikėti ES lėšų tam tikram ribotam Europai svarbių projektų skaičiui finansuoti, jei dėl specialaus pobūdžio šie projektai nėra pelningi komerciniu požiūriu, bet juos būtina įgyvendinti siekiant ES energetikos politikos tikslų; mano, jog viešasis finansavimas, kuris netrikdytų konkurencijos, gali būti naudojamas siekiant užtikrinti, kad privačios investicijos būtų atsvertos pritaikant naujovišką finansinių priemonių derinį;

100.

primena, kad Europos regioninės plėtros fondas didele dalimi prisideda prie infrastruktūros, įskaitant energetikos, projektų finansavimo ir pabrėžia, kad siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą ir įgyvendinti Europos Sąjungos atsinaujinančiosios energijos tikslus sanglaudos politikos vaidmuo vietos ir regionų lygmeniu yra labai svarbus;

101.

pabrėžia, kad sanglaudos ir struktūriniai fondai ir toliau turėtų atlikti svarbų vaidmenį įgyvendinant mūsų infrastruktūros projektus; mano, kad bet koks mėginimas kurti naujus sektoriaus fondus iš sanglaudos politikos lėšų yra klaidingas;

102.

ragina Komisiją užtikrinti, kad investicijų į infrastruktūrą finansavimas vyktų atsižvelgiant į rinkos principus, siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo ir klaidingų paskatų investicijoms sukūrimo, ir kad būtų išvengta nepagrįsto investicijų finansavimo svyravimų pavienių valstybių narių atžvilgiu, tačiau su sąlyga, kad taip pat būtų užtikrinami viešieji interesai, ypač vietos ir regioniniu lygmeniu ir teritorijose, kurioms būdingi tam tikri geografiniai ypatumai, pvz., salose, kalnų regionuose ir regionuose, kurių gyventojų tankumas yra labai mažas, skiriant ribotas viešojo finansavimo sumas, kurias panaudojant turi būti sukurtas naujoviškas finansinių priemonių derinys, galintis atsverti privačias investicijas;

103.

mano, kad Europos Sąjungos lėšomis turėtų būti finansuojami tokie projektai, kurie yra komerciškai nepatrauklūs ir negali pritraukti privačių investuotojų, tačiau yra būtini energetiškai izoliuotų ES regionų sujungimui su Europos dujų ir elektros tinklais, kaip neatsiejama vieningos Europos Sąjungos energetikos rinkos sukūrimo dalis;

104.

ragina Komisiją sudaryti galimybes teikti viešąjį finansavimą tik toms valstybėms narėms, kurios esamus ES teisės aktus, įskaitant reguliavimo taisykles, kurios nustatytos Trečiajame vidaus rinkos teisės aktų pakete, visiškai perkėlė į nacionalinę teisę ir jas teisingai taiko;

105.

ragina Komisiją peržiūrėti su energetikos infrastruktūra susijusios valstybės pagalbos taisykles ir, jei reikia, pateikti pasiūlymus, kaip iš dalies pakeisti šias taisykles, kad valstybės galėtų skatinti infrastruktūros modernizaciją; ragina Komisiją tuo pačiu metu išleisti naują gairių dokumentą dėl viešojo projektų finansavimo ir dabar galiojančių valstybės pagalbos teisės aktų, kuriame būtų pateikti aiškūs viešojo energetikos infrastruktūros finansavimo kriterijai; pabrėžia, kad šis dokumentas turi būti sudaromas kartu su Energetikos GD, Konkurencijos GD ir Regioninės plėtros GD, taip išvengiant Komisijos taisyklių nenuoseklumo;

106.

remdamasis strateginiais tikslais, ragina būsimų energetikos subsidijų infrastruktūros ir mokslinių tyrimų bei technologinės plėtros srityse atveju atsižvelgti į geografinį principą; be to, primygtinai reikalauja, kad išsivystę regionai daugiau mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros subsidijų gautų tik tuo atveju, jei jų veikla vykdoma kartu su mažiau išsivysčiusiais regionais;

107.

pabrėžia, kad norint skatinti investicijas energijos perdavimo ir paskirstymo srityse gyvybiškai svarbus stabilus, nuspėjamas ir tinkamas reguliavimo pagrindas, įskaitant tinkamą grąžos normą ir skatinimo kurti naują infrastruktūrą priemones; pabrėžia, kad reguliuotojai turėtų skatinti naujų technologijų taikymą, sukurdami reikiamas rinkos paskatas, o taip pat vykdydami bandomuosius projektus;

108.

mano, kad pasinaudojant privačiu finansavimu gali būti lengviau laiku pastatyti reikiamus energetikos infrastruktūros objektus, nes infrastruktūrinio iššūkio apimtis tokia didžiulė, kad reikia tinkamai panaikinti kliūtis panaudoti privačias priemones; mano, jog atsižvelgiant į tai, kad privatūs investuotojai prisiima infrastruktūrinį iššūkį, Komisija turėtų nustatyti aiškias gaires, susijusias su rinkos veikėjų ir privačių investuotojų dalyvavimu kuriant tarpvalstybines tranzito pajėgumus padidinančias elektros linijas; mano, kad galima išvengti nerimą keliančio poveikio rinkos funkcionavimui, jei kuriant šias linijas bus numatytas įpareigojimas rinkai perduoti visą pajėgumą;

109.

pabrėžia, kad turėtų būti visapusiškai pasinaudota rinkos principais grindžiamomis priemonėmis, įskaitant geresnes lėšų skyrimo taisykles, obligacines paskolas projektams, apyvartinius fondus, atsinaujinančios energijos kapitalo fondus, paskolų garantijas, nekomercines rizikos pasidalijimo priemones, viešo ir privataus sektoriaus partnerysčių finansavimo iniciatyvas, partnerystes su EIB, suteikiant šiam bankui daugiau intervencijos galių ir daugiau išteklių, ir prekybos taršos leidimais sistemos aukcionuose gautų pajamų panaudojimą projektams, susijusiems su energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių ir energijos vartojimo efektyvumu, įgyvendinti, taip pat prireikus kitų naujoviškų finansinių priemonių panaudojimą; ragina Komisiją atsižvelgti į mažiau išsivysčiusių valstybių narių finansinius pajėgumus ir rinkos sąlygas;

110.

pabrėžia, kad svarbu glaudžiau ir veiksmingiau bendradarbiauti su privačiuoju sektoriumi ir finansinėmis institucijomis, ypač su Europos investicijų banku ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku, kad būtų skatinama skirti reikiamą finansavimą, visų pirma prioritetiniams tarpvalstybiniams projektams; ragina Komisiją ištirti kitas, inovacines finansines priemones ir prisidėti skatinant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, kuriai vietos, regioninės ir nacionalinės valdžios institucijos turėtų teikti paskatas ir užtikrinti būtiną teisinę sistemą bei politinę paramą; šiame kontekste pabrėžia, kad būtina plėtoti techninę pagalbą ir finansų inžineriją regionų ir vietos valdžios institucijų lygmeniu tam, kad kuriant energijos vartojimo efektyvumo projektus būtų paremti vietos dalyviai, pvz., vykdant su energijos vartojimo efektyvumo infrastruktūra susijusius projektus pasitelkti Europos investicijų banko techninę pagalbos priemonę ELENA ir naudotis energijos srities paslaugų bendrovių (EPB) įgyta patirtimi;

111.

palaiko bendrų Europos projekto obligacijų išleidimo idėją svarbiems Europos infrastruktūros poreikiams ir pagal strategijos „Europa 2020“ darbotvarkę, įskaitant naująją Energetikos infrastruktūros plėtros strategiją, numatytiems struktūriniams projektams finansuoti; mano, kad ES projekto obligacijos apsaugotų reikiamas investicijas ir sukurtų pakankamą pasitikėjimą, kad dideli investiciniai projektai galėtų pritraukti reikiamą paramą, ir taip taptų svarbiu mechanizmu, kuris lemtų didžiausią visuomenės paramą; primena, kad jei Europai norima tvaraus pagrindo, šie projektai taip pat privalo prisidėti prie ekologinės mūsų ūkio transformacijos;

112.

be kita ko, pažymi, kad ES projektų obligacijos gali tapti pagrindine Europai reikalingų investicijų į energetikos infrastruktūrą finansine priemone, padėsiančia privačioms projektų bendrovėms pritraukti kapitalo rinkos finansavimą iš investuotojų; ragina Komisiją greitai parengti teisėkūros pasiūlymą dėl ES projektų obligacijų;

113.

pabrėžia, kad svarbu, kad reguliavimo institucijos sukurtų bendrą tarpvalstybinių infrastruktūros projektų sąnaudų paskirstymo metodiką, nes tokioms tinklų infrastruktūros paskatoms būdingas dažnai pasitaikantis rinkos nepakankamumas, daugiausia dėl natūraliai susiklosčiusių monopolijų ir konkurencijos trūkumo;

114.

pabrėžia skaidrių, proporcingų, teisingų ir nediskriminacinio pobūdžio tarifų svarbą siekiant užtikrinti tinkamą sąnaudų paskirstymą investuojant į tarpvalstybinę ir vidaus perdavimo infrastruktūrą, kurios tarpvalstybinis poveikis reikšmingai prisideda prie ES politikos tikslų įgyvendinimo, teisingų kainų vartotojams ir didesnio konkurencingumo; ragina valstybes nares susilaikyti nuo pernelyg mažų reguliuojamų tarifų taikymo; palankiai įvertino Komisijos pasiūlymą dėl Reglamento dėl energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo (angl. REMIT);

115.

primena, kad trečiuoju paketu nustatomas įpareigojimas reguliuotojams nustatant tarifus investicijas vertinti ne tik remiantis jų teikiama nauda atitinkamai valstybei narei, bet ir vertinant visoje ES sukuriamą naudą; ragina Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą užtikrinti, kad jos nariai laikytųsi šio įpareigojimo; ragina Komisiją išsamiau įvertinti, ar griežtu skaidrumu pagrįstos kompensavimo priemonės, taikytinos tais atvejais, kai nustatant tarifus negalima teisingai paskirstyti sąnaudų ir gautos naudos, galėtų būti naudingos tvirtinant tarpvalstybinius projektus ar atitinkamus vidaus projektus, kurie yra svarbūs siekiant ES energetikos politikos tikslų;

116.

pabrėžia, kad svarbu didinti energetikos tinklų tarpusavio sujungimo pajėgumus tarpvalstybiniu lygmeniu, ir atkreipia dėmesį, kad svarbu skirti finansavimą, būtiną siekiant užsibrėžtų tikslų, įskaitant teritorinę sanglaudą;

117.

ragina įdiegti geresnes ES finansines priemones, kuriomis būtų remiamos regionų ir vietos valdžios institucijų pastangos investuoti į tvarią energijos gamybą;

118.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą 2011 m. pateikti pasiūlymą, skirtą sąnaudų technologiškai sudėtingiems ar tarpvalstybiniams projektams paskirstymo problemai spręsti, nes ši problema laikoma viena iš pagrindinių tarpvalstybinės infrastruktūros plėtros kliūčių, taip pat sukurti naują finansinę priemonę, skirtą prioritetiniams projektams remti 2014–2020 m.;

119.

mano, jog svarbu, kad ateityje daugiau dėmesio būtų skiriama finansinių investicijų garantijoms ir kad planuojant 2014–2020 m. biudžetinį laikotarpį būtų sukurta planuojama finansinė sistema;

120.

mano, kad visi išorės vamzdynai ir kiti energetikos tinklai, patenkantys į Europos Sąjungos teritoriją, turėtų būti reglamentuojami skaidriais tarpvyriausybiniais susitarimais ir jiems turėtų būti taikomos vidaus rinkos taisyklės, įskaitant taisykles dėl trečiosios šalies prieigos, paskirties išlygų, paskirstymo ir perkrovos valdymo priežiūros, sutarčių trukmės ir „imk arba mokėk“ išlygų; ragina Komisiją užtikrinti, kad esamuose ir būsimuose vamzdynuose bei komerciniuose susitarimuose būtų laikomasi Europos energetikos acquis ir, jei reikia, imtis veiksmų;

121.

ragina Komisiją dar labiau apriboti išimčių dėl trečiųjų šalių prieigos prie energetikos infrastruktūros teikimą, o suteiktas išimtis peržiūrėti ir nustatyti, ar jų vis dar reikia; pastebi, kad viešųjų finansų ar paramos projektams teikimas, naudojantis tokiomis priemonėmis kaip EIB garantuojamos projektų obligacijos ir pan., turėtų sumažinti arba pašalinti poreikį teikti išimtis dėl trečiųjų šalių prieigos apribojimų;

122.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybėms narėms.