18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/1

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 174–178 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. Komisijos komunikatą „Sanglaudos politika. 2010 m. strateginė ataskaita dėl 2007–2013 m. programų įgyvendinimo“ (COM(2010)0110),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą, pridėtą prie 2010 m. kovo 31 d. Komisijos komunikato: 2010 m. strateginė ataskaita dėl 2007–2013 m. programų įgyvendinimo (SEC(2010)0360),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 25 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą: Sanglaudos politika. Kovos su krize veiksmų ir sanglaudos politikos priemonių, priimtų siekiant skatinti Europos ekonomikos atkūrimo planą, įgyvendinimo apžvalga (SEC(2010)1291),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 14 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą: Regionai 2020 m. Būsimų iššūkių ES regionams vertinimas (SEC(2008)2868),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 26 d. Komisijos komunikatą „Regioninės politikos įnašas į tvarų augimą įgyvenant strategiją „Europa 2020“ (COM(2011)0017),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo (1),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1828/2006, nustatantį Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo, ir Europos Parlamento bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo, ypač jo 7 straipsnio, įgyvendinimo taisykles (2),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 397/2009, iš dalies keičiantį Reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo nuostatas, susijusias su investicijų į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą būstuose tinkamumu finansuoti (3),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 437/2010, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo nuostatos dėl paramos socialiai atskirtų bendruomenių būstui tinkamumo finansuoti (4),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimą 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją „Struktūrinių fondų reglamento įgyvendinimas 2007–2013 m.: derybų dėl nacionalinių sanglaudos strategijų ir veiklos programų rezultatai“ (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtų lėšų panaudojimo miestuose, regionuose, valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programą (7),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos siekio ES – būtinoji konkurencingumo pasaulyje sąlyga? (8),

—

atsižvelgdamas į Komisijos informacinį dokumentą Nr. 1 „2007 m. vasario 28 d. asignavimai“ (COCOF/2007/0012/00),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 18 d. Komisijos informacinį dokumentą „2009 m. nacionalinių strateginių ataskaitų struktūros nurodymai“ (COCOF 09/0018/01),

—

atsižvelgdamas į Tarybos išvadas, susijusias su Komisijos 2010 m. strategine sanglaudos politikos programų įgyvendinimo ataskaita, kurios patvirtintos per 2010 m. birželio 14 d. Liuksemburge vykusį Užsienio reikalų tarybos posėdį,

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto 2010 m. gruodžio 1– 2 d. nuomonę „Sanglaudos politika. 2010 m. strateginė ataskaita dėl 2007–2013 m. programų įgyvendinimo“ (CdR 159/2010),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 14 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl „Veiksmingos partnerystės valdant sanglaudos politikos programas skatinimo remiantis gerąja 2007–2013 m. ciklo patirtimi“ (ECO/258),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir į Biudžeto komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Transporto ir turizmo komiteto nuomones (A7-0111/2011),

A.

kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnį kad skatintų visokeriopą darnią plėtrą, Sąjunga plėtoja ir vykdo savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, ir visų pirma Europos Sąjunga siekia mažinti įvairių regionų išsivystymo lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų, pvz., kaimo vietovių, vietovių, patiriančių pramonės pokyčius, ir didelių bei nuolatinių gamtinių ar demografinių kliūčių turinčių regionų, atsilikimą ir kadangi būtina atsižvelgti į „ES 2020 strategiją”, siekiant užtikrinti, kad ES taps sumania, tvaria ir visa apimančia ekonomika,

B.

kadangi sanglaudos politika atlieka pagrindinį vaidmenį siekiant visapusiškai įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus, ypač užimtumo ir socialinių reikalų srityje, visais valdymo lygmenimis ir visose geografinėse vietovėse,

C.

kadangi sanglaudos politikos strateginis aspektas, pagal kurį užtikrinamas suderinamumas su Europos Sąjungos prioritetais – paversti Europą ir jos regionus patrauklesne vieta investuoti ir dirbti, tobulinti žinias ir inovacijas augimo labui bei sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų – numatytas ir pabrėžiamas visame Tarybos reglamente (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – bendrasis reglamentas), Bendrijos strateginėse sanglaudos gairėse (toliau – strateginės gairės), nacionalinėje strateginėje pamatinėje programoje (toliau – NSPP) ir veiklos programose,

D.

kadangi strateginių ataskaitų rengimas yra nauja sanglaudos politikos priemonė, kuri šiuo programavimo laikotarpiu numatyta bendrajame reglamente kaip priemonė, pagal kurią vertinamas strateginių gairių įgyvendinimas siekiant pagerinti strateginį požiūrį ir skatinti sanglaudos politikos skaidrumą bei atskaitomybę, taip pat kadangi į gautą informaciją ir patyrimą reikėtų atsižvelgti programuojant kitą finansavimo laikotarpį,

E.

kadangi asignavimai Lisabonos darbotvarkei buvo iniciatyva, pagal kurią iš 86 prioritetinių programų, dėl kurių buvo susitarta, tam tikra grupė programų buvo numatyta Lisabonos augimo ir darbo vietų kūrimo darbotvarkėje, ir kadangi pagal Regionų sanglaudos tikslą 47 prioritetinėms sritims buvo numatyti asignavimai pirmenybės tvarka, o pagal Regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslą – tik 33 prioritetinėms sritims,

F.

kadangi dėl 2009 m. nacionalinių strateginių ataskaitų Komisija ir valstybės narės susitarė keistis duomenimis tik dėl prioritetinių temų pagal tikslą, nustatydamos 2009 m. rugsėjo 30 d. kaip gavimo datos terminą, o tuo metu valstybės narės buvo veikiamos ekonomikos krizės, kai kurios jų finansavimo laikotarpio pradžioje turėjo įveikti pradžios sunkumus, todėl dėl šios priežasties tikimasi, kad būsimos 2013 m. strateginės ataskaitos duomenys bus tikslesni,

G.

kadangi Europos regionai vis dar susiduria su dideliais ekonominiais, socialiniais ir aplinkos apsaugos skirtumais, iš dalies atsiradusiais dėl dviejų pastarųjų plėtrų ir dėl tiesioginių pasaulinės finansų ir ekonominės krizės pasekmių, nors dėl aktyvios sanglaudos politikos veiksmų per paskutinį dešimtmetį šie skirtumai sumažėjo,

H.

kadangi sanglaudos politika buvo pagrindinė Europos ekonomikos atkūrimo plano (angl. EERP) sudėtinė dalis, tapo aišku, kad struktūriniai fondai – labai svarbi ekonominių paskatų priemonė, ypač smulkiajam verslui, tvarumui ir energijos vartojimo efektyvumui, ir kadangi Komisijos buvo prašyta 2010 m. pateikti ataskaitą apie tai, kokių priemonių ėmėsi Europa, kovodama su krize,

1.

teigiamai vertina Komisijos strateginę ataskaitą dėl sanglaudos politikos programų, bendrai finansuojamų iš struktūrinių fondų, įgyvendinimo; džiaugiasi valstybių narių pastangomis rengti pirmąsias nacionalines strategines ataskaitas, kurios, kaip paaiškėjo, yra vertingas informacijos apie įgyvendinimą šaltinis;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad rengiant lyginamąją analizę reikia atsižvelgti į tai, jog penkios valstybės narės rėmėsi naujesniais duomenimis, o viena valstybė narė – senesniais duomenimis; mano, kad būtų geriau vertinti kiekvienos valstybės narės pažangą su ES vidurkiu;

3.

mano, kad skaidrumas skiriant lėšas skatina teisingą įgyvendinimą ir yra esminė prielaida siekti bendrų sanglaudos politikos tikslų, taip pat skaidrumą reikėtų skatinti visuose įgyvendinimo etapuose; pabrėžia, kad reikėtų ir toliau viešinti finansavimo gavėjų sąrašą, visų pirma skelbti jį internete, nes tai – veiksminga skaidrumo gerinimo priemonė; laikosi nuomonės, kad tai, jog buvo parengtos Komisijos gairės ir įdiegta nauja priemonė – strateginės ataskaitos, turėjo teigiamą poveikį atsiskaitomybei siekiant politikos tikslų; todėl prašo rengti nuolatines politines diskusijas siekiant didinti skaidrumą, atskaitomybę ir tobulinti sanglaudos politikos poveikio vertinimą.

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad atrinktiems projektams skirtų lėšų suma sudaro 93,4 mlrd. eurų, t. y. 27,1 proc. šio laikotarpio ES išteklių, ir ši vidutinė suma taikoma trims sanglaudos politikos tikslams, taip pat asignavimų kategorijoms pagal Lisabonos darbotvarkę ir siekiant pažangos įgyvendinant Bendrijos strategines gaires; tačiau pabrėžia, kad įvairių šalių ir įvairių temų pažanga labai skiriasi, o bendras atrankos rodiklis 9 valstybėse narėse viršija 40 proc. ir 4 valstybėse narėse – nesiekia 20 proc.;

5.

pakartoja, jog vertina nacionalinių institucijų dedamas pastangas siekiant užtikrinti, kad Lisabonos darbotvarkės įgyvendinimui konvergencijos tikslo regionuose vidutiniškai skiriama 65 proc. gautų lėšų, o regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslo regionuose – 82 proc. lėšų, t. y. daugiau, negu prašyta iš pradžių; su pasitenkinimu pažymi, kad pranešta, jog 63 mlrd. eurų skirta projektų asignavimams pagal Lisabonos darbotvarkę, o projektų atranka pagal Lisabonos darbotvarkę vyksta taip pat greitai arba dar greičiau negu atrankos kitiems veiksmams, ir todėl ragina valstybes nares ir ateityje skirti išteklių projektams, kuriais remiama „ES 2020“ strategija;

6.

atkreipia dėmesį į tai, kad didžiausia pažanga pasiekta pagal strateginių gairių teritorinį aspektą (30 proc.), vidurkis viršytas įgyvendinant tikslus pagal žinių gerinimo ir inovacijų didinimo temas, tačiau kitais dviem aspektais nepasiekta 27,1 proc., taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atrankos kriterijai viršijo vidurkį pagal Lisabonos darbotvarkės sanglaudos ir regionų konkurencingumo bei užimtumo tikslus, tačiau pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslą siekia vos 20,5 proc.; apgailestauja, kad yra ne visų valstybių narių duomenys apie projektų apimtis ir rezultatus, įrodyta, kad strateginėje ataskaitoje pateikta politikos poveikio analizė yra labai ribota; ragina Komisiją peržiūrėti administracinius ataskaitų teikimo reikalavimus, kita vertus ragina valstybes nares, kad jos būtų labiau disciplinuotos teikdamos duomenis apie programų įgyvendinimą;

7.

atsižvelgdamas į ekonomikos krizę ir didėjantį bedarbių skaičių, teigiamai vertina jau padarytą pažangą įgyvendinant projektus, susijusius su gairėmis „Daugiau ir geresnių darbo vietų“; vis dėlto primygtinai rekomenduoja Komisijai taikyti tokius bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis būdus, kurie padėtų skubiai sutelkti ir veiksmingai paskirstyti visas lėšas, kurios reikalingos siekiant tokios ekonomikos, kuriai esant ištekliai būtų naudojami tausiai ir kuri būtų konkurencinga, integracinio augimo ir didelio užimtumo ekonomikos, užtikrinančios socialinę ir teritorinę sanglaudą, bei skurdo mažinimo, t. y. strategijos „Europa 2020“ prioritetinių tikslų ir siekių, visų pirma užimtumo ir socialinių reikalų srityje, kad būtų galima paskatinti augimą ir produktyvumą ir pagerinti užimtumo padėtį Europoje;

8.

palankiai vertina tai, kad ESF teikė svarbią paramą darbo rinkos reformoms įgyvendinti ir įrodė, kad yra veiksminga priemonė, padedanti pereiti nuo pasyvios prie aktyvios ir netgi prevencinės darbo rinkos politikos; prašo valstybes nares toliau vykdyti struktūrines reformas, kurios neleis darbo rinkoms nukentėti nuo galimos krizės ateityje;

9.

ragina valstybes nares siekti pažangos įgyvendinant bendrai finansuojamas priemones ir veiklą, kuria siekiama regioniniu lygmeniu remti darbo rinkas mažinant lyčių segregaciją bei nelygybę, pvz., darbo užmokesčio skirtumą ir nepakankamą atstovavimą sprendimus priimančiuose postuose, palengvinant profesinio ir šeimos gyvenimo derinimą bei skatinant darbo vietų be garantijų pavertimą darbo vietomis su teisėmis, atsižvelgiant į tai, kad didelė moterų dalis dirba pagal netipines darbo sutartis;

10.

pabrėžia, kad svarbu gerinti infrastruktūrą ir paslaugas tuose silpnesniuose mažuose regionuose, kuriuose gyvena daug socialiai atskirtų gyventojų (pvz. romų), ir užtikrinti, kad jos būtų įperkamos;

11.

pabrėžia, kad transportas yra svarbus, užtikrinant teritorinę, ekonominę ir socialinę sanglaudą; pabrėžia, kad investavimo į geležinkelių sektorių lygis nekyla taip, kaip numatyta, jis yra gerokai mažesnis nei atrinktų projektų kelių sektoriuje ir turint tokį lygį pakankamai neprisidedama prie transporto išmetamo anglies dioksido kiekio mažinimo; todėl pabrėžia, kad planuotų investicijų į skirtingų rūšių transportą pusiausvyros trūkumas daro žalą tvaraus europinio įvairių rūšių transporto kūrimui ir taip pat pažymi, kad tolesnis įgyvendinimo vilkinimas gali padidinti disbalansą;

12.

primena, kad apie 23,7 proc. (82 mlrd. eurų) Sanglaudos ir struktūrinių fondų lėšų 2007–2013 m. numatyta skirti transportui, tačiau tik pusė šių lėšų bus panaudota TEN–T projektams finansuoti (17 mlrd. eurų TEN–T prioritetiniam tinklui ir 27,2 mlrd. eurų – bendram tinklui finansuoti), o kitą pusę lėšų numatyta investuoti į nacionalinius, regioninius ir vietos projektus, kurie nenurodyti TEN–T planuose; pabrėžia, kad iš Sanglaudos ir struktūrinių fondų transportui skiriamos lėšos paskirstomos transporto rūšims ir tinklams pakankamai neatsižvelgiant į Europos Sąjungos tikslus;

13.

dėl teritorinio koordinavimo atkreipia dėmesį į polinkį vilkinti tarptautinių projektų pradžią ir apskritai geležinkelių projektų bei pabrėžia TEN–T tinklo Europos masto naudą, kuri ypač reikšminga projektų tarpvalstybiniuose regionuose ir atsižvelgiant į projektų tarpusavio ryšį su geležinkelių ir vidaus vandens kelių projektais; siūlo sistemingai įgyvendinti bendras pagal gerosios patirties programas, atliekant kryžminį suskirstymą pagal socialinius, ekonominius, geografinius, demografinius ir kultūrinius aspektus;

14.

palankiai vertina, kad į paramą įtrauktos išlaidos investicijoms į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančiųjų išteklių energiją socialiai atskirtų bendruomenių būsto statybos ir būsto statybos projektų srityje – daugelyje regionų tai sėkmingai įgyvendinta ir turėtų būti toliau tęsiama;

15.

primygtinai ragina veiksmingiau įgyvendinti aplinkos sektoriaus programas, būtent vertikaliosiose srityse, kurios turi europinę pridėtinę vertę, pvz., kovos su klimato kaita, jos padarinių sušvelninimo ir prisitaikymo prie jos veiksmų, investicijų į švaresnes ir mažai anglies dioksido išmetančias technologijas, kovos su oro ir vandens tarša veiksmų, biologinės įvairovės apsaugos veiksmų, geležinkelių tinklų plėtros, efektyvaus energijos vartojimo, ypač statybų sektoriuje, ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo skatinimo srityse, stengiantis pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir skatinti kurti ekologiškas darbo vietas ir plėtoti žaliąją ekonomiką;

16.

ragina naudoti lėšas, kurios padėtų išvengti su aplinka susijusių nelaimių ir (arba) skubiai reaguoti į jas, ir ragina valstybes nares pasirūpinti, kad būtų greičiau investuojama į prevenciją ir pramoninių zonų bei užterštų teritorijų atkūrimą, atsižvelgiant į tai, kad vykdymo lygis mažas;

17.

apgailestauja, kad buvo atidėliojama atrinkti projektus tokiose strateginėse srityse, kaip geležinkelių sektorius, tam tikros energetikos ir aplinkos apsaugos investicijos, skaitmeninė ekonomika, socialinė įtrauktis, valdymas ir gebėjimų stiprinimas, ir ragina atidžiai išanalizuoti šio delsimo priežastis bei skatina valstybes nares įtraukti regionus, siekiant geriau stebėti tas vietoves, kur pastangos turi būti sustiprintos; antra vertus pabrėžia didesnį Europos teritorinio bendradarbiavimo aplinkos apsaugos projektų įsisavinimą ir atkreipia dėmesį į aiškią bendradarbiavimo šioje srityje naudą; tačiau pabrėžia, kad valstybės narės tam tikrose srityse, kuriose buvo nustatytas įgyvendinimo atsilikimas, padarė pažangą, todėl atsilikimas šiame etape neturėtų atsispindėti bendroje kokybėje šiame planavimo laikotarpyje; pažymi tai, kad greitinamas sanglaudos politikos lėšų įsisavinimas ir sanglaudos politikos biudžetinis įgyvendinimas per 2010 m. kyla iš, inter alia, pastarojo meto teisėkūros pokyčių ir tai, kad veiklos programos pagaliau įgyvendinamos optimaliu greičiu, o Komisija pagaliau patvirtino paskutiniąsias valdymo ir kontrolės sistemas;

18.

mano, kad reikia skubiai imtis taisomųjų veiksmų siekiant pagerinti nepakankamą projektų vykdymą tam tikrose prioritetinėse srityse; rekomenduoja srityse, kuriose nustatytas specifinis projektų atrankos vilkinimas, atlikti išsamų įgyvendinimo problemų tyrimą ir atsižvelgdamas į tai ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų, kad būtų pagerinta projektų atranka srityse, kuriose vėluojama, ir paspartintas visų atrinktų projektų įgyvendinimas, siekiant išvengti pavojaus nepasiekti sutartų tikslų;

19.

mano, kad kai kada sparti projektų atranka ir įgyvendinimas bei bendras tinkamas paskirtų lėšų panaudojimas yra ypač svarbus veiklai, kuri gerina žmogiškąjį kapitalą, skatina sveikatos apsaugą ir gerina ligų prevenciją, užtikrina lygias galimybes, remia darbo rinką ir didina socialinę įtrauktį, ypač siekiant kovoti su neigiamu ekonomikos krizės poveikiu;

20.

pabrėžia tai, kad kelios valstybės narės pripažino, jog laikantis reikalavimo skirti asignavimus pagerėjo programavimo kokybė ir kryptingumas; be to, pažymi, kad valstybės narės vieningai nusprendė, kad pagrindinių jų nacionalinių strateginių krypčių planų ir veiklos programų prioritetų, susijusių su Lisabonos strategija, išsaugojimas yra geriausia priemonė krizei įveikti, ir dar kartą patvirtino šiuose dokumentuose nustatytų vidutinės trukmės ir ilgalaikių tikslų svarbą;

21.

pabrėžia tai, kad veiksmingai projektų atrankai ir įgyvendinimui kai kuriose srityse trukdo tai, jog nėra atitinkamų prielaidų, pavyzdžiui, paprastesnių paraiškų teikimo procedūrų nacionaliniu lygmeniu, aiškių nacionalinių prioritetų tam tikriems veiksmams, savalaikio ES teisės perkėlimo ir institucinių bei administracinių pajėgumų stiprinimo, esama milžiniškos nacionalinės biurokratijos; todėl ragina valstybes nares ir regionus palengvinti politikos įgyvendinimą sprendžiant šias problemas ir visų pirma pritaikant teisinę sistemą valstybės pagalbos srityje, viešųjų pirkimų bei aplinkosaugos taisykles ir tęsiant institucines reformas;

22.

apgailestaudamas primena, kad dažniausiai buvo vėluojama įgyvendinti politikos sritis dėl šių veiksnių: vėlai baigtos derybos dėl daugiametės finansinės programos ir politikos teisėkūros dokumentų rinkinio lėmė tai, jog vėlai buvo parengtos nacionalinės strategijos ir veiklos programos, finansų kontrolės taisyklių ir nacionaliniu lygiu nustatytų vertinimo kriterijų pasikeitimai sutapo su 2000–2006 m. laikotarpio baigiamuoju etapu ir valstybės narės turėjo nepakankamai viešųjų lėšų bendrai finansuoti projektus;

23.

apgailestauja dėl to, kad nors strateginėse ataskaitose turėtų būti pabrėžiama tai, kaip iš struktūrinių fondų bendrai finansuojamos programos padeda įgyvendinti sanglaudos politikos tikslus, šiose ataskaitose nepateikiami išsamūs duomenys apie regionų skirtumų padėtį 2009 m.;

24.

teigiamai vertina Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Sanglaudos politika. Kovos su krize veiksmų ir sanglaudos politikos priemonių, priimtų siekiant skatinti Europos ekonomikos atkūrimo planą, įgyvendinimo apžvalga“; pabrėžia, kad šioje apžvalgoje didžiausias dėmesys skiriamas nacionalinėse strateginėse ataskaitose pateiktai informacijai; ragina Komisiją imtis būtinų priemonių, siekiant užtikrinti, kad valstybių narių pateikiama informacija yra tiksli;

25.

pabrėžia, kad dėl pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės ir dabartinio ekonominio vystymosi sulėtėjimo ES sanglaudos politika yra pagrindinė priemonė, kurią vykdant žymiai prisidedama prie Europos ekonomikos atkūrimo plano įgyvendinimo, kuri yra didžiausias Bendrijos investicijų į realiąją ekonomiką šaltinis ir įrodyta, jog pagal dabartines sanglaudos politikos gaires galima lanksčiai ir tinkamai reaguoti į greitai blogėjančią socialinę ir ekonominę aplinką; neatsižvelgiant į tai, teigiamai vertina pažangiosios patirties analizę ir pirmąsias išvadas, pateiktas ataskaitoje; tačiau ragina į kovos su krize taisykles įtraukti daugiau lankstumo ir sumažinti jų sudėtingumą ir skatina valstybes nares naudoti visas Komisijos joms parengtas priemones siekiant užtikrinti tinkamą ir savalaikį atsaką kaip įveikti krizę, kad būtų užtikrintas ilgalaikis tvarus vystymasis stiprinant konkurencingumą, užimtumą ir Europos regionų patrauklumą;

26.

išreiškia nuomonę, kad būtinos papildomos pastangos siekiant įveikti sunkumus įvertinant bendrą konkrečių su sanglaudos politika susijusių priemonių, vykdomų pagal Europos ekonomikos atkūrimo planą, poveikį, ir apgailestauja, jog dėl to apžvalga leidžia suvokti tik kai kuriuos konkrečius pavyzdžius nacionaliniu lygiu; neatsižvelgiant į tai, teigiamai vertina pažangiosios patirties analizę ir pirmąsias išvadas, pateiktas ataskaitoje;

27.

mano, kad tėra nežymių krizės įveikimo požymių ir kad artimiausiais metais Europa turės spręsti savo struktūrines problemas, taip pat ir vykdydama sanglaudos politikos priemones ir tikslines investicijas, ypač į mokslinius tyrimus ir vytymąsi, inovacijas, švietimą ir technologijas, kurios palankios visiems sektoriams, siekiantiems tapti konkurencingais; todėl pabrėžia, kad reikia nuodugniai išnagrinėti priemonių, kuriomis siekiama įveikti krizę, poveikį ir, kad būtina suteikti prieinamą finansavimą, kuris yra ypač svarbus regionams, vykdant jų ekonomikos ir socialinį restruktūrizavimą ir skatinant ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ir solidarumą;

28.

pritaria Tarybos išvadose dėl 2010 m. strateginės ataskaitos išreikštai Tarybos nuomonei, kad vieningas strateginis požiūris, skirtas struktūriniams fondams, sukuria tikrąją naudą; primena, kad kiekvienam fondui reikia savo taisyklių sėkmingoms intervencinėms priemonėms vietos lygiu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes; taip pat pabrėžia, kad po krizės reikia konsoliduoti valstybių biudžetus ir veiksmingai koordinuojant padidinti turimų finansavimo šaltinių (ES, nacionalinių, EIB priemonių) sąveiką ir poveikį;

29.

pabrėžia struktūrinių fondų ir kitų sektorinių politikos priemonių tarpusavio ryšį ir šių priemonių ir nacionalinių, regioninių ir vietos išteklių ryšį, kuris yra ypač svarbus, siekiant sukurti vertingas sąsajas, kurios suteiktų galimybę tarpusavio sustiprinimui, tvariam programų įgyvendinimui ir teritorinės sanglaudos įgyvendinimui; pripažįsta, kad apibrėžus nuostatas dėl lėšų skyrimo, susijusias su 2007–2013 m. sanglaudos politika, atsirado daugiau galimybių kurti sąveikas su mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos kryptimis; pabrėžia, kad struktūriniai fondai gali būti naudojami mokslinių tyrimų infrastruktūrai gerinti, siekiant užtikrinti aukštą mokslinių tyrimų lygį, kurio reikia mokslinių tyrimų finansavimui gauti; taip pat pabrėžia ERPF, ESF ir EŽŪFKP sąveikos naudą; pažymi, kad iš patirties aiškiai matyti, jog siekiant kuo veiksmingesnių Europos regioninės plėtros fondo ekonominių veiksmų finansavimo rezultatų būtina, kad sėkmingai veiktų Europos socialinio fondo finansuojamos programos; pabrėžia kompleksinio finansavimo potencialą, kuris nėra iki galo išnaudotas; prašo Komisiją, kad ji būsimoje strateginėje ataskaitoje paminėtų struktūrinių fondų tarpusavio sąveiką ir papildomumą bei jų sąveiką su kitomis ES finansinėmis priemonėmis;

30.

pabrėžia, kad techninė pagalba, stebėsena ir vertinimas skatina politikos formavimą ir kartu su veiksminga finansine kontrole padės gerinti veiklos kokybę;

31.

apgailestauja, kad tik 19 valstybių narių atsiskaitė apie pagrindinius rodiklius, taigi kol kas neįmanoma suvokti, bendro politikos poveikio visos ES teritorijoje; labai ragina valstybes nares, rengiant kitas strategines ataskaitas, už 2012–2013 m. laikotarpį, įtraukti pagrindinius rodiklius; ragina Komisiją įsikišti ir teikti paramą valstybėms narėms ir regionams, kad jie laiku parengtų nuoseklius ir išsamius duomenis;

32.

pabrėžia, kad siekiant pagerinti struktūrinių fondų lėšų paskirstymo sistemos valdymą ir veiksmingumą Komisija turi užtikrinti veiksmingą ir nuolatinį stebėsenos ir kontrolės sistemų darbą; ragina Komisiją pagerinti valstybių narių padarytos pažangos stebėjimo suderinamumą ir kokybę, taip pat nustatyti minimalius reikalavimus pagrindiniams rodikliams, kuriuos reikia įtraukti į kito programavimo laikotarpio nacionalines strategines ataskaitas, siekiant palengvinti palyginamumą bei tikslingumą ir numatyti aiškesnius reikalavimus;

33.

mano, kad dėmesį būtina skirti abipusiam mokymuisi, kaip įgyvendinti politiką, geriausios praktikos mainams ir administracinių pajėgumų stiprinimui, ypač vietos ir regioninių valdžios institucijų, siekiant pagerinti veiksmingumą ir efektyvumą ir vengti praeities klaidų pasikartojimo;

34.

skatina gerą praktiką, susijusią su nacionalinėmis ataskaitomis, pavyzdžiui, naudoti pagrindinius rodiklius, atsiskaityti apie projektų apimtis ir rezultatus, atsiskaityti apie nacionalinės ir ES politikos sričių sąveiką, organizuoti viešąsias diskusijas ir konsultacijas su suinteresuotaisiais asmenimis, teikti ataskaitas nacionaliniams parlamentams, kurie gali išsakyti savo nuomonę, ir šias ataskaitas skelbti vyriausybių interneto svetainėse, visose ataskaitas naudojant aiškius ir tikslius terminus, kadangi ši praktika daro teigiamą poveikį atsiskaitymo procesui ir didina valstybių narių suinteresuotų asmenų atsakomybę; pabrėžia, kad būtina vadovautis geriausia patirtimi regionuose, kuriems būdingas žemesnio lygio lėšų įsisavinimas arba žemesnis finansavimo programų veiksmingumo lygis;

35.

palankiai vertina tai, kad Komisija pateikia būdų, kuriais nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijos gali pertvarkyti dabartines regioninės politikos programas pagal strategijos „Europa 2020“ tvaraus augimo tikslus ir kaip praktikos būdus galima performuoti, juos pritaikant prie pažangaus augimo tikslų per šį planavimo laikotarpį; ragina valstybes nares veikti neatidėliojant, daugiau investuoti į tvarią plėtrą ir pažangų augimą, socialinę įtrauktį ir lyčių lygybę darbo rinkoje ir veiksmingiau panaudoti gautas lėšas; be to, ragina Komisiją išreikšti savo požiūrį apie tai, kaip įgyvendinant sanglaudos politika šiuo 2007–2013 m. laikotarpiu būtų galima prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų;

36.

pabrėžia, kad MVĮ atlieka svarbų novatorišką vaidmenį ekonomikoje, ir pažymi, kad būtina vystyti šį sektorių, inter alia, įgyvendinat Smulkiojo verslo aktą, lengvinti MVĮ prieigą prie finansinio ir veiklos kapitalo ir skatinti MVĮ dalyvauti novatoriškuose projektuose ir padėti jiems tapti konkurencingais bei geriau išnaudoti savo pajėgumus dėl didesnio užimtumo; mano, kad MVĮ, verslo tinklų, mokslinių tyrimų institutų, grupių ir regioninės valdžios institucijų bendradarbiavimas vietos ir regioniniu lygiu turėtų būti pagerintas, nes tai gali suteikti žymios socialinės ir ekonominės naudos, lygiai taip pat naudingas gali būti veiksmingas visų esamų išteklių panaudojimas, įskaitant ES finansų inžinerijos priemones (JEREMIE), siekiant stiprinti MVĮ kapitalą; tačiau pabrėžia, kad dėl paskolų finansavimo būtina pagerinti teisinį aiškumą tokiu būdu, kad finansų tarpininkai ir finansuojantieji valstybiniai bankai galėtų nustatyti sąlygas novatoriškoms finansų priemonėms, kurios galiotų visą planavimo laikotarpį;

37.

Yra įsitikinęs, kad tinkamas valdymas Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu bei įvairių valdymo pakopų veiksmingas koordinavimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti sprendimų priėmimo proceso kokybę, strateginį planavimą, struktūrinių ir sanglaudos fondų įsisavinimo padidinimą ir sėkmingą bei veiksmingą sanglaudos politikos įgyvendinimą; ragina Komisiją ir valstybes nares sustiprinti ir sutelkti daugiašalį valdymą vadovaujantis Sutartimi ir subsidiarumo bei partnerystės principais; pabrėžia tikros partnerystės, tiek vertikalios, tiek horizontalios, kurioje dalyvautų įvairių lygmenų valdžios institucijos ir organizacijos, strategijos svarbą ir rekomenduoja įvertinti dalyvavimo partnerystėje kokybę, primenant, kad partnerystė gali pasitarnauti supaprastinimui (ypač projektų atrankos tvarkos); ragina valstybes nares iš pat pradžių į investicijų prioritetų nustatymo remiantis galimais vystymosi tikslais procesą įtraukti subnacionalinio lygmens valdžios institucijas ir jas sujungti su pilietinės visuomenės nariais ir bendruomenės atstovais įgyvendinant programas; siūlo, kad dėl to kiekvienoje valstybėje narėje būtų įsisteigtas Vietos ir regioninės valdžios institucijų teritorinis paktas dėl strategijos „Europa 2020“;

38.

mano, kad nuostatos ir procedūros turėtų būti toliau paprastinamos ES ir nacionaliniu lygiu, nes tai prisidėtų prie spartaus lėšų ir mokėjimų paskirstymo ir kad tai būtina tęsti ir tai turėtų sąlygoti pagerintas taisykles, skirtas laikotarpiui po 2013 m., nesudarant jokių didelių sunkumų pagalbos gavėjams; mano, kad regioninė politika turėtų būti geriau pritaikyta prie naudotojų poreikių ir kad supaprastinimas turėtų sumažinti nereikalingas administracines kliūtis ir išlaidas bei kliūtis, kurios trukdo politikos tikslų pasiekimui, turėtų vengti painiavos ir klaidingo dabartinių administracinių metodų aiškinimo ir, kita vertus, turėtų užtikrinti lankstesnį projektų valdymą, suderintą kontrolę ir didesnį politikos veiksmingumą; apgailestauja, kad dėl per didelės biurokratijos, per sudėtingų dažnai keičiamų taisyklių ir nepakankamai suderintų procedūrų nemažai lėšų liko nepanaudota; mano, kad būtina pasiekti supaprastinimo ir taisyklių bei procedūrų stabilumo pusiausvyrą;

39.

ragina valstybes nares ir regionų valdžios institucijas gerinti gebėjimų stiprinimą ir sumažinti administracinę naštą, ypač nacionaliniais įnašais ir, kur tinkama, teikiant finansų inžinerijos paramą užtikrinti bendrą projektų finansavimą siekiant, kad būtų įsisavintos lėšos ir išvengti didelio vilkinimo investuojant;

40.

pritaria Komisijos mintims didesnį dėmesį skirti rezultatams, kai naudojamasi struktūrinių fondų lėšomis, ir mano, kad strateginėmis ataskaitomis, kaip vertinga uždavinių įgyvendinimo pažangos stebėsenos priemone, sukuriamas tarpusavio vertinimo ir strateginių diskusijų ES lygmeniu pagrindas; ragina valstybes nares laikytis labiau analitinio ir strateginio požiūrio rengiant nacionalines ataskaitas, skirtas užtikrinti geresnės kokybės strategines ataskaitas, didesnį dėmesį skiriant tikslams, rezultatams ir strateginiam vytymuisi ir laiku pateikti tikslią informaciją dėl pagrindinių rodiklių ir sutartų tikslų; todėl pabrėžia, kad rengiant 2013 m. strateginę ataskaitą reikėtų orientuotis į rezultatus ir daugiau dėmesio atkreipti į kokybinę sanglaudos politikos programų apimties, ankstyvojo poveikio ir veiksmingumo analizę, o ne į perteklinį statistinių duomenų vardijimą;

41.

ragina Komisiją ir valstybes nares pasinaudoti 2007–2013 m. finansinės perspektyvos ir sanglaudos politikos vidurio laikotarpio peržiūra ir užtikrinti, kad Europos fondų lėšos 2011–2013 m. laikotarpiu būtų geriau įsisavinamos;

42.

ragina visas ES institucijas ir valstybes nares per kitą derybų dėl būsimos sanglaudos politikos laikotarpį pagreitinti pagrindinių dokumentų, pavyzdžiui, daugiametės finansinės programos ir reglamentų, rengimą siekiant nugalėti pradines kliūtis, kurios gali atsirasti kito programavimo laikotarpio pradžioje;

43.

ragina Komisiją užtikrinti, kad ateities sanglaudos politikai būtų skiriama pakankamai finansinių išteklių; mano, kad sanglaudos politika neturėtų būti laikoma vien priemone kitų sektorių politikos tikslams pasiekti, nes ji yra didelę pakankamą vertę turinti Bendrijos politikos kryptis, pati savaime turinti priežastį egzistuoti: ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda; pabrėžia, kad sanglaudos politika turėtų būti nepriklausoma ir jos dabartiniai pagrindai ir principai neturėtų būti pakeisti pagal regioninės politikos išteklių išskaidymą pagal sektorius;

44.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/10

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos XVIII antraštinę dalį,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo (1),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo (2),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimą 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių (3),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 397/2009, iš dalies keičiantį Reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo nuostatas, susijusias su investicijų į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą būstuose tinkamumu finansuoti (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1233/2010, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 663/2009 dėl ekonomikos gaivinimo, teikiant Bendrijos finansinę paramą energetikos srities projektams, programos sukūrimo (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 21 d. rezoliuciją dėl tolesnės veiklos, susijusios su teritorine darbotvarke ir Leipcigo chartija. Europos teritorijų vystymo ir teritorinės sanglaudos veiksmų programa (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl valdymo ir partnerystės nacionaliniu bei regioniniu lygmenimis ir regioninės politikos projektų pagrindo (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos miestų aspekto naujuoju programavimo laikotarpiu (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl Žaliosios knygos apie teritorinę sanglaudą ir diskusijų dėl būsimos sanglaudos politikos reformos eigos (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos indėlio siekiant Lisabonos ir 2020 m. ES strategijos tikslų (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regioninės politikos po 2013 m. (11),

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento paskelbtą ad hoc pažymą „Tolesnė veikla, susijusi su teritorine darbotvarke ir Leipcigo chartija. Europos teritorijų vystymo ir teritorinės sanglaudos veiksmų programa“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos penktąją ataskaitą dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir sanglaudos politikos ateities,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą „Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvados. Sanglaudos politikos ateitis“ (COM(2010)0642),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio mėn. Komisijos apibendrinamąją ataskaitą „2000–2006 m. sanglaudos politikos programų, kurios buvo bendrai finansuojamos ERPF, baigiamasis vertinimas (pirmasis ir antrasis tikslai)“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio mėn. Komisijos ataskaitą „2000–2006 m. sanglaudos politikos programų baigiamasis vertinimas. Bendrijos iniciatyva URBAN“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 26 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) nuomonę dėl būtinybės kompleksiškai vykdyti miestų regeneraciją (12),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 9 d. Regionų komiteto nuomonę „Miestų regeneravimo svarba Europos miestų plėtros ateičiai“ (13),

—

atsižvelgdamas į „ES teritorinę darbotvarkę: konkurencingesnės įvairių regionų Europos link“ (Teritorinė darbotvarkė) ir Leipcigo tvariųjų Europos miestų chartiją (Leipcigo chartija), priimtas 2007 m. gegužės 24–25 d. Leipcige vykusiame neoficialiame ministrų, atsakingų už erdvinį planavimą ir miestų plėtrą, susitikime,

—

atsižvelgdamas į Toledo deklaraciją, priimtą 2010 m. birželio 22 d. Tolede vykusiame neoficialiame ministrų, atsakingų už miestų plėtrą, susitikime,

—

atsižvelgdamas į generalinių direktorių, atsakingų už miestų plėtrą, poziciją dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui ir Europos investicijų bankui „Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvados. Sanglaudos politikos ateitis“ (COM(2010)0642/3),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. vasario 22–24 d. Barselonoje vykusio Europos vietos valdžios atstovų aukščiausiojo lygio susitikimo „Vietos valdžia – svarbiausia veikėja naujoje Europoje“ išvadas,

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos inicijuotą ir remiamą Merų paktą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos prašymu parengtą nepriklausomą ataskaitą „Reformuotos sanglaudos politikos darbotvarkė“ (Fabrizio Barcos ataskaita, 2009 m.),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir į Transporto ir turizmo komiteto nuomonę (A7–0218/2011),

A.

kadangi ES būdinga policentrinė plėtra ir skirtingų dydžių miestų teritorijų įvairovė, o jos miestų kompetencijos sritys ir ištekliai įvairiarūšiai; mano, kad būtų sunku nustatyti bendrą miestų teritorijų ir, apskritai, miesto apibrėžtį remiantis vien tik statistiniais kriterijais, nes sudėtinga viena apibrėžtimi aprėpti įvairią padėtį valstybėse narėse ir regionuose, todėl laikosi nuomonės, kad valstybės narės pačios turėtų nustatyti privalomą miestų teritorijų apibrėžtį, taip pat nustatyti šias teritorijas laikydamosi subsidiarumo principo ir remdamosi bendrais europiniais rodikliais; kadangi reikėtų panagrinėti, kaip pritaikius funkcinį požiūrį būtų galima nustatyti standartinę miesto apibrėžtį ir taip sukurti aiškią teisinę miesto aspekto Sąjungos politikoje apibrėžtį; kadangi, ypač kalbant apie sanglaudos politiką, taip pat būtų naudinga turėti funkciniu požiūriu grindžiamą miesto aspekto apibrėžtį,

B.

kadangi ES, įgyvendindama savo krypčių politiką, padeda užtikrinti tvarią miestų teritorijų plėtrą, ir kadangi reikėtų turėti mintyje tai, kad laikantis subsidiarumo principo turėtų būti apibrėžta ne tik nacionalinė miestų politika, bet ir Europos miestų politika,

C.

kadangi miestai aktyviai padeda formuluoti ES politikos kryptis ir atlieka svarbų vaidmenį sėkmingai įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir kadangi neatsižvelgus į ES politikos krypčių, ypač sanglaudos politikos, miestų aspektą būtų pakenkta strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimui,

D.

kadangi miestai turi unikalų architektūros ir kultūros potencialą, taip pat dideles socialinės integracijos galimybes ir kadangi miestai, saugodami kultūrų įvairovę ir išlaikydami nuolatinį centro ir atokių vietovių ryšį, prisideda prie socialinės pusiausvyros užtikrinimo,

E.

kadangi remiantis iniciatyvų URBAN patirtimi, veiksmai miestų srityje buvo integruoti į konvergencijos ir regioninio konkurencingumo bei užimtumo tikslų 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu reguliavimo sistemą; kadangi įtraukus tam tikrus aspektus neabejotinai padidėjo miestų galimybės gauti finansavimą; kadangi, siekiant sutelkti išteklius, aiškiai apibrėžti miestų plėtros tikslai turėtų būti nurodyti veiklos programose,

F.

kadangi SESV apibrėžtas tvirtesnis ir plačiau taikomas subsidiarumo principas, taip pat daugiapakopis valdymas ir aiškiau apibrėžtas partnerystės principas – tai pagrindiniai elementai siekiant teisingai įgyvendinti visas ES politikos kryptis ir kadangi atitinkamai reikia sustiprinti vietos ir regioninių valdžios institucijų išteklių ir kompetencijos panaudojimą,

G.

kadangi dėl per pastaruosius kelerius metus kilusios ekonomikos krizės dar labiau išaugo skirtumai ir socialinė atskirtis didelėse didmiesčių pakraščių teritorijose; kadangi, norint įveikti krizę, vietos valdžios institucijos turėtų sugebėti įgyvendinti praktines priemones, kuriomis būtų kovojama su skurdu ir remiama socialinė sanglauda ir užimtumas,

H.

kadangi įgyvendinant vystymosi centrų politiką, kuri grindžiama ekonominės veiklos skatinimu miestuose, daugeliu atveju nepavyko sukurti pakankamai traukos, todėl padarytas ribotas poveikis aplinkinėje teritorijoje ir nebuvo prisidėta siekiant integruotos plėtros,

I.

kadangi kai kuriuose miestų rajonuose, nepaisant jų gerovės ir ekonominės galios, gali būti konkrečių problemų, pvz., didelės socialinės nelygybės, skurdo, atskirties ir aukšto nedarbo lygio problemų, kurias teikiant paramą pagal sanglaudos politiką galima būtų sumažinti ir išspręsti,

J.

kadangi supaprastinus politikos, įskaitant kontrolės ir audito mechanizmų, įgyvendinimą būtų padedama gerinti veiksmingumą, mažinti klaidų lygį, pakeisti politikos struktūrą, kad ji būtų patogesnė taikyti, ir padidinti regimumą; ir kadangi toliau reikėtų dėti pastangas siekiant supaprastinimo, taip pat reikėtų supaprastinti nacionalines ir regionines procedūras, kad miestų teritorijų atstovai galėtų geriau orientuotis ir valdyti Europos lėšų panaudojimą,

1.

pažymi, kad Europos miestų darbotvarkė apima ES politikos krypčių, visų pirma sanglaudos politikos, miestų aspektą ir tarpvyriausybines Europos lygmens pastangas koordinuoti valstybių narių miestų politikos kryptis, pastarojo tikslo siekiama rengiant neoficialius ministrų susitikimus, kuriuos koordinuoja paeiliui Tarybai pirmininkaujančios valstybės ir kuriuose aktyviai dalyvauja Komisijai; atsižvelgdamas į tai, mano, kad vietos valdžios institucijos turėtų būti geriau informuojamos ir turėtų aktyviau dalyvauti tarpvyriausybinės krypties veikloje; rekomenduoja, kad abu lygmenys glaudžiau koordinuotų savo veiksmus ir kad vietos valdžios institucijos aktyviau dalyvautų procese; pabrėžia poreikį gerinti administracinių institucijų sprendimų ir veiksmų koordinavimą Europos ir nacionaliniu lygmenimis;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad buvo patvirtinta Toledo deklaracija ir Toledo informacinis dokumentas dėl miestų atgaivinimo; pritaria, kad reikia užtikrinti daugiau nuoseklumo ir koordinavimo siekiant numatyti bendrą darbo programą arba Europos miestų darbotvarkę; palankiai vertina tai, kad ministrai pabrėžė poreikį stiprinti bendradarbiavimą su Europos Parlamentu ir veiksmų koordinavimą, taip pat tikslą stiprinti miestų aspektą įgyvendinant sanglaudos politiką ir skatinti tvarią miestų plėtrą bei integruotą požiūrį sutvirtinant ir kuriant priemones, kuriomis visais lygmenimis įgyvendinama Leipcigo chartija; pritaria valstybių narių ir Komisijos pastangoms tęsti Marselio procesą ir įgyvendinti tvarių Europos miestų orientacinę sistemą; susidomėjęs stebi orientacinės sistemos bandymo etapo pradžią; tačiau apgailestauja, kad miestai nepakankamai dalyvauja šiuose procesuose; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad nedalyvaujantiems miestams būtų suteikta daugiau informacijos apie šį procesą, ir informuoti Parlamentą apie tolesnę raidą;

3.

pabrėžia ne tik svarbų sanglaudos politikos priemonių indėlį plėtojant miestų teritorijas, bet ir didelį daugelio kitų ES politikos krypčių (pvz., aplinkos, transporto ir energetikos) ir programų poveikį miestų plėtrai; pabrėžia, kad svarbu geriau suprasti politikos krypčių poveikį teritorijoms, ir ragina tobulinti miestų darbotvarkę nustatant ES politiką; dar kartą ragina Komisiją tęsti sektorių politikos krypčių teritorijoms daromo poveikio vertinimą ir išplėsti nustatytus poveikio vertinimo mechanizmus; atsižvelgdamas į tai, pritaria Penktoje ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitoje išdėstytoms mintims ir darbui, kurį atliko Europos teritorijų planavimo stebėjimo tinklas (angl. ESPON);

4.

pabrėžia, kad dažniausiai būtent dėl miestų teritorijų pavyksta įgyvendinti ES politikos kryptis vietos lygmeniu; pabrėžia, kad miestų teritorijose, kuriose gyvena 73 proc. Europos gyventojų, sukuriama apie 80 proc. ES BVP ir suvartojama iki 70 proc. Sąjungos energijos ir kad jos, be kita ko, dėl MVĮ veiklos yra inovacijų, žinių ir kultūros centrai, taigi labai prisideda prie ekonomikos augimo; pažymi, kad tik tie miestai, kuriuose teikiamos aukštos kokybės paslaugos ir kuriuose yra tinkama infrastruktūra, gali pritraukti ir skatinti pažangią, didelę pridėtinę vertę turinčią veiklą; atkreipia dėmesį į tai, kad, kita vertus, joms tenka ekonomikos našumo sąnaudos (miestų plėtimasis, koncentracija, spūstys, tarša, žemės naudojimas, klimato kaita, energetinis nesaugumas, būsto krizė, erdvinis susiskaidymas, nusikalstamumas, migracija ir kt.) ir poveikį daro dideli socialinės pusiausvyros sutrikimai (didelis nedarbas, socialinis nesaugumas ir atskirtis, socialinis susipriešinimas ir kt.), todėl kyla pavojus jų, kaip augimo varomųjų jėgų, vaidmeniui; pabrėžia, kad ne tik ekonominė, bet ir socialinė bei ekologinė miestų teritorijų raida daro didelę įtaką aplinkinėms teritorijoms, ir mano, kad siekiant sustiprinti miestų vaidmenį pagal miestų darbotvarkę reikia siekti plėtoti tvarias, pažangias ir įtrauktį skatinančias investicijas; todėl mano, kad bendri su ES miestų teritorijomis susiję įsipareigojimai yra aiškiai pagrįsti siekiant sumažinti horizontalųjį augimo ir vystymosi poveikį ir tuo pat metu spręsti problemas, susijusias su aplinkos tvarumu ir socialine sanglauda;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad subsidiarumo principas apima miesto transporto paslaugas; vis dėlto pabrėžia, kad Europos masto bendradarbiavimas, koordinavimas ir finansavimas sudarytų galimybes vietos valdžios institucijoms spręsti uždavinius, kurių joms kyla, ypač transporto srityje;

6.

laikosi nuomonės, kad bendras Europos, nacionalinių ir vietos vyriausybių tikslas yra iki galo pasinaudoti miestų teritorijų indėliu į ES ekonomikos augimą ir išlaikyti arba gerinti jų, kaip gerų vietų gyventi, savybes; pabrėžia, kad, nors šis tikslas yra bendras, konkrečios priemonės, taikomos siekiant šio tikslo, gali skirtis atsižvelgiant į vietą; pažymi, kad dėl istorinių 20 a. antrosios pusės įvykių kai kurie regionai ir miestai apskritai turės siekti įvairesnių prioritetų, įskaitant konvergenciją, todėl laikosi nuomonės, jog reikia užtikrinti pakankamai lankstumo, suteikiant galimybę konkrečiose miestų teritorijose ieškoti jų poreikius geriausiai atitinkančių sprendimų, kurie būtų pritaikyti prie makro- ir mikroaplinkos, taip pat prie plėtros aplinkybių;

7.

rekomenduoja, kad sanglaudos politikos miestų aspektas, kuris grindžiamas strateginiu tikslu skatinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą, būtų sutelktas į tris tikslus pirma, padėti miestų teritorijoms plėtoti savo pagrindinę fizinę infrastruktūrą, kuri ypač svarbi augimui, siekiant visapusiškai pasinaudoti jų galimu indėliu į Europos ekonomikos augimą, ekonomikos pagrindo įvairinimą ir energijos ir aplinkos tvarumą, ypač siekiant išlaikyti ir pagerinti oro kokybę miestų centruose, nedarant žalos upėms; antra, padėti miestų teritorijoms modernizuoti savo ekonominius, socialinius ir su aplinka susijusius aspektus, sumaniai investuojant į infrastruktūrą ir paslaugas, grindžiamas technologijų pažanga ir glaudžiai susijusias su konkrečiais regionų poreikiais; trečia, atkurti miestų teritorijas vėl panaudojant pramoninius objektus ir užterštą žemę ir atsižvelgti į tai, jog reikia užtikrinti miesto ir kaimo vietovių sąsajas, kad būtų skatinama integracinė plėtra laikantis strategijos „Europa 2020“;

8.

nurodo didelį infrastruktūros investicijų modernizavimo potencialą panaudojant pažangias technologijas, kurios padėtų išspręsti nuolatines miestų valdymo, energijos, vandens tiekimo ir naudojimo valdymo, transporto, turizmo, būsto, švietimo, sveikatos ir socialinės rūpybos, visuomenės saugos ir kt. problemas taikant pažangesnės miestų plėtros principą; mano, kad tokias informacinių ir ryšių technologijų (IRT) infrastruktūros investicijas galima laikyti tikru ekonomikos augimo ir naujovėmis pagrįstos ekonominės veiklos varikliu, sutelkiančiu viešųjų ir privačiųjų investicijų elementus, kuriais gali būti siekiama sukurti naują verslumą, tvarių darbo vietų ir pasiekti pažangų augimą laikantis Europos strategijos „Europa 2020“ ir ypač įgyvendinant pažangių miestų inovacijų partnerystę;

9.

pabrėžia, kad intelektinių transporto sistemų taikymas labai padės gerinti energijos vartojimo efektyvumą, viešojo sektoriaus saugą ir saugumą, ir ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad intelektinės sistemos būtų naudojamos koordinuotai ir veiksmingai visoje Sąjungoje, ypač miestų teritorijose; atkreipia dėmesį į tai, kad ypač miestai gali labai prisidėti siekiant kovoti su klimato kaita panaudojant, pvz., pažangias vietos viešojo transporto sistemas, atnaujinant pastatus, kad jie būtų efektyvūs energijos vartojimo požiūriu, ir tvariai planuojant miestų rajonus, kad sumažėtų atstumai iki darbo vietos ar miesto paslaugų ir t. t..; Atsižvelgdamas į tai, remia iniciatyvą CIVITAS ir Merų paktą; pabrėžia, kad svarbu panaudoti turimas lėšas siekiant įgyvendinti veiksmų programas ir skatinti išnaudoti vietos atsinaujinančiosios energijos potencialą, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad ateityje šios dvi iniciatyvos būtų atnaujintos;

10.

pabrėžia sanglaudos politikos svarbą siekiant skatinti socialines naujoves miestų teritorijose, ypač rajonuose, kuriuose nepalankios sąlygos, kad būtų didinama vidaus sanglauda ir žmogiškasis kapitalas taikant įtrauktį ir dalyvavimą skatinantį požiūrį, tiek teikiant mokymo ir švietimo paslaugas (ypač jauniems žmonėms), tiek numatant galimybes pasinaudoti mikrokreditais arba siekiant skatinti socialinę ekonomiką;

11.

pakartoja savo nuomonę, kad vienas iš Lisabonos strategijos trūkumų buvo gerai veikiančio daugiapakopio valdymo stoka ir nepakankamas regioninių ir vietos valdžios institucijų bei pilietinės visuomenės dalyvavimas planuojant, įgyvendinant ir vertinant strategiją ir teikiant informaciją apie ją; pabrėžia poreikį gerinti strategijos „Europa 2020“ valdymo sistemą ir užtikrinti didesnę suinteresuotųjų šalių integraciją visais etapais;

12.

ragina Komisiją būsimuose reglamentuose užtikrinti, kad valstybės narės oficialiai įtrauktų pagrindinių miestų teritorijų politinius lyderius ir vietos bei regionų valdžios institucijų asociacijas visais sprendimų dėl sanglaudos politikos priėmimo etapais (strateginio planavimo, apibrėžiant, kas yra vystymosi ir investicijų partnerysčių sutartys, ir derantis dėl jų), tai būtų galima padaryti, pvz., užmezgant naujų formų partnerystę, pvz., sudarant kiekvienai valstybei narei pritaikytus teritorinius paktus; ragina Komisiją skatinti miestų ir vietos administracijų mokymus siekiant suteikti informacijos apie miestų politikos programas ir iniciatyvas, taip pat ragina vietos valdžios institucijas pagal savo specialias plėtros strategijas parengti konkrečias veiksmų programas; laikosi nuomonės, kad tai vienintelis būdas siekiant atsižvelgti į vietos poreikius ir tuo pat metu užkirsti kelią strateginių tikslų ir sprendimų suskaidymui;

13.

mano, kad reikėtų sustiprinti vietos veiksmų planų ir regioninių (nacionalinių) pagrindinių programų sąsają; pritaria Komisijos pasiūlymui padidinti vietos plėtros metodo svarbą įgyvendinant sanglaudos politiką, t. y. pasitelkti LEADER tipo paramos grupes ir veiksmų planus;

14.

pabrėžia, kad miestų teritorijos nėra izoliuoti regionų elementai, tad jų plėtra turi būti glaudžiai susieta su jas supančiomis funkcinėmis, priemiesčių arba kaimo teritorijomis; siekia, kad būtų aiškiau apibrėžtos konkrečios sąlygos, pvz., didmiesčių teritorijų, miestų regionų ir aglomeracijų, kurių funkcijos glaudžiai tarpusavyje susijusios; mano, kad daugiapakopis valdymas, regioninis planavimas ir partnerystės principas yra veiksmingiausios priemonės, galinčios apsaugoti plėtros politiką nuo skilimo į sektorius ir susiskaldymo; vis dėlto primena, kad ne visada užtikrinama vidaus sąveika; ragina Komisiją paraginti valstybes nares ypač skatinti ryšius ir gerosios praktikos, susijusios su kaimo ir miesto strategijomis, mainus ir planuojant dokumentus išryškinti miesto ir kaimo aspektus siekiant užtikrinti gerus kaimo ir miesto ryšius;

15.

pabrėžia, kad tarpvalstybinis, tarptautinis bendradarbiavimas ir iniciatyva URBACT atlieka svarbų vaidmenį stiprinant miestų ryšius, keičiantis geriausios praktikos pavyzdžiais ir ieškant novatoriškų sprendimų; pažymi, kad Europos miestų bendradarbiavimas visiškai atitinka trečiąjį tikslą (Europos teritorinis bendradarbiavimas); mano, kad 2014–2020 m. laikotarpiu turėtų būti labiau atsižvelgiama į teritorinio bendradarbiavimo tikslo miestų aspektą; ragina miestus dalyvauti tarpregioninio ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo tinklų veikloje; mano, kad remiami tinklai turėtų būti susieti su tikrais plėtros projektais, ir ragina Komisiją plėsti platformas, kad būtų galima taikyti eksperimentinį miestų atgaivinimo ir plėtros metodą; mano, kad eksperimentuoti būtų ypač naudinga turint mintyje ESF, kai bendra teritorinė strategija galėtų papildyti konkrečioms gyventojų grupėms taikomą metodą;

16.

pabrėžia, kad miestų atgaivinimas ir integravimas galėtų sudaryti sąlygas naujai miestų bendrystei, kai susivienytų visos suinteresuotosios šalys, dalyvaujančios miesto kūrimo procese; bendrystė būtų ir toliau grindžiama bendru sutarimu ir oficialiai kuriama taikant naujų formų valdymą, kai socialiniai ir pilietiniai tinklai atlieka svarbų vaidmenį siekiant bendro tikslo patobulinti, atgaivinti ir iš naujo atrasti esamą miestą, visapusiškai pasinaudojant žmogiškaisiais, socialiniais, materialiais, kultūriniais ir ekonominiais ištekliais, kurie buvo vystomi daugelį metų, nukreipiant juos į miestų, kurie būtų tvarkomi veiksmingai, novatoriškai, pažangiai, tvariau ir socialiai integruotu būdu, statybą;

17.

pakartoja savo raginimą Komisijai sukurti mainų programą „Erasmus“ išrinktiesiems vietos ir regionų atstovams siekiant paskatinti perduoti gerąją patirtį strateginės vietos ir miestų plėtros srityje;

18.

pabrėžia, kad išrinkti vietos valdžios institucijų atstovai yra tiesiogiai politiškai atskaitingi už strateginių sprendimų priėmimą ir viešųjų išteklių investavimą; atsižvelgdamas į tai mano, kad valstybės narės šioms institucijoms turėtų užtikrinti pakankamus biudžeto išteklius; todėl, norint įgyvendinti sanglaudos politikos ir strategijos „Europa 2020“ tikslus, išrinkti vietos institucijų atstovai turi būti įpareigoti dalyvauti strateginių sprendimų priėmimo procese, aktyviai dalyvauti rengiant veiklos programas ir plačiai naudotis galimybe perduoti įgaliojimus įgyvendinant ir vertinant sanglaudos politiką, tačiau nepakenkti finansinei valdymo institucijų ir valstybių narių atsakomybei; pabrėžia, kad vietos valdžios institucijų prioritetas yra piliečių gerovė ir gyvenimo kokybė, todėl piliečiai kartu su visomis suinteresuotosiomis šalimis turi dalyvauti vietos plėtros strategijose;

19.

rekomenduoja kitu programavimo laikotarpiu įgyvendinant miestų aspektą nacionaliniu lygmeniu pasinaudoti viena iš šių galimybių: konkrečių miestų teritorijų valdomomis nepriklausomomis veiklos programomis, bendromis veiklos programomis, skirtomis konkrečių valstybių narių miestų teritorijoms, visuotinėmis subsidijomis ar specialiomis regionų veiklos programomis, kuriose apibrėžta miestams skirtų priemonių ir išteklių paskirtis; pripažįsta, kad ateityje svarbu parengti konkrečias veiklos programas tam tikroms miestų vietovėms, siekiančioms išnaudoti savo vystymosi potencialą;

20.

atsižvelgiant į tai, kad urbanizacijos lygis ir dominavimas labai skiriasi visoje ES, ypač ten, kur vyrauja kaimo vietovės ir urbanizacija neišplėtota, rekomenduoja, kad dėl miestų politikos veiksmams skiriamų išteklių dalies, taip, kaip tai daroma dėl veiklos programų bendro turinio ir prioritetų, spręstų programų kūrėjai, veikiantys atitinkamo regiono vardu;

21.

pritaria integruoto strateginio planavimo principams, nes jie gali padėti vietos valdžios institucijoms pereiti nuo pavienius projektus apimančio mąstymo prie sektorius apimančio strateginio mąstymo, kad jos galėtų panaudoti savo plėtros potencialą; pabrėžia šio principo „iš apačios į viršų“ pridėtinę vertę ir naujovišką pobūdį, ypač rajonuose, kuriose nepalankios sąlygos, nes užtikrinant visų vietos suinteresuotųjų asmenų dalyvavimą sudaromos galimybės geriau patenkinti realius vietovės poreikius ir atsižvelgti į išteklius; kartu apgailestauja dėl neaiškios bendros apibrėžties, kuri oficialiai taikoma tik keletu atvejų; ragina Komisiją paskatinti valstybes nares užtikrinti paramą vietos administracinių gebėjimų vykdant integruotą strateginį planavimą tobulinimui;

22.

mano, kad miestų teritorijos turi atlikti esminį vaidmenį įgyvendinant makroregionines strategijas ir kuriant funkcinius geografinius vienetus;

23.

ragina Komisiją parengti studiją, kurioje būtų palyginta naujausia pavienių valstybių narių integruoto strateginio planavimo patirtis, ir, remiantis jos išvadomis, parengti konkrečias ES integruotos miestų plėtros planavimo gaires, kuriose būtų paaiškinamas minėtų planų ir kitų planavimo dokumentų ryšys ir pagal kurias būtų skatinama veiksminga ir teisiškai reguliuojama partnerystė, įskaitant tarpvalstybinę miestų partnerystę; ragina Komisiją nustatyti teisiškai privalomą įpareigojimą vykdyti integruotą miestų planavimą, jei bendrai finansuojamiems projektams naudojamos ES lėšos; ragina valstybių narių vietos valdžios institucijas inicijuoti naują viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę ir naujoviškas miestų infrastruktūros plėtros strategijas tam, kad būtų pritraukta investicijų ir paskatinta įmonių veikla; ragina geriau koordinuoti vietos ir regionų administraciją, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos naujai miestų ir kaimų teritorijų partnerystei, taip pat mažų, vidutinių ir didelių miestų partnerystei siekiant užtikrinti darnų regionų vystymąsi; kartu ragina Komisiją teikti daugiau techninės pagalbos siekiant geresnio integruoto vystymosi planavimo, dalyvaujamojo politikos formavimo ir strateginės miestų plėtros;

24.

pritaria Komisijos minčiai apie būsimą bendrą strateginę programą, kaip bendrais bruožais aptarta Penktosios sanglaudos ataskaitos išvadose, kuri sudarytų galimybes skatinti fondų sąveiką, ypač siekiant persvarstyti miestų teritorijų ir kaimo vietovių bei priemiesčių sąsajas; pabrėžia horizontaliojo ir integruotojo požiūrio į sanglaudos politiką pridėtinę europinę vertę ir šiuo tikslu ragina užtikrinti, kad būtų daugiau sąveikos su energetikos, aplinkos ir transporto politika, nes tai būtų ypač naudinga miestų ir priemiesčių teritorijoms, kurioms kyla didelių iššūkių šioje srityje;

25.

dar kartą kartoja, kad mano, jog integruotos miestų plėtros projektų rengimas bus veiksmingas tik tada, kai bus skiriama pakankamai išteklių konkretiems miestų politikos veiksmams atlikti, todėl rekomenduoja sutelkti turimus išteklius konkretiems veiksmams atlikti; siūlo nustatyti mažiausią pagalbos skurdiems priemiesčių rajonams intensyvumo dydį tam tikru programavimo laikotarpiu;

26.

pabrėžia, kad neišvengiamos griežtos taupymo priemonės Europos Sąjungoje visais valdymo lygmenimis lėmė precedento neturinčią įtampą skiriant viešąsias lėšas, įskaitant strategines investicijas, skirtas ekonominiam vystymuisi; laikosi nuomonės, kad siekiant pagerinti investicijų efektyvumą, reikia geriau koordinuoti visus turimus viešuosius išteklius (Europos, nacionalinius, regionų, vietos ir privačius) ir juos strategiškiau skirti;

27.

todėl pritaria tam, kad vietos lygmeniu būtų vykdomas visapusiškas finansų planavimas kaip neatskiriama integruoto vystymosi planavimo dalis, ir ragina kiekvieną viešųjų išteklių naudotoją paisyti nuostatos siekti rezultatų ir griežtai laikytis principo „pinigai projektams, o ne projektai už pinigus“;

28.

pabrėžia dėl lankstumo atsirandančią ERPF ir ESF kryžminio finansavimo pridėtinę Europos vertę vykdant socialinės įtraukties projektus ir integruotos miestų plėtros planus (strategijas); ragina Komisiją sudaryti lankstesnes tokio kryžminio finansavimo sąlygas, kad būtų skatinama jį naudoti ir kad tokios taisyklės netaptų kliūtimi rengiant ir įgyvendinant šiuos planus ar strategijas; atkreipia dėmesį į šių fondų papildomumą; pažymi, kad ESF lėšos galėtų būti naudojamos bendriems miestų, trečiojo sektoriaus ir privačiojo sektoriaus projektams remti, ypač miestų teritorijose, kuriose esama socialinės atskirties ir aplinkos taršos; pažymi, kad sutelkus esamų Europos fondų lėšas būtų galima labai padidinti skiriamą finansavimą;

29.

mano, kad miestų teritorijų dinamiškumą gali paskatinti veiksminga įvairių finansavimo Europos fondų lėšomis priemonių sąveika, ypač mokslinių tyrimų ir naujovių srityje;

30.

pabrėžia vilčių teikiantį šiuo programavimo laikotarpiu sukurtų naujų finansų inžinerijos priemonių, taikomų vadovaujantis principu „projektai už pinigus“ ir „pinigai projektams“, vaidmenį; pabrėžia, kad reikia sukurti kintamas finansų inžinerijos priemones, kurios gali būti gyvybingos ir įvykdomos daug mažesnėse miestų teritorijose; ragina Komisiją įvertinti patirtį, įgytą naudojantis šiomis priemonėmis, ir prireikus tas priemones koreguoti, siekiant pagerinti jų konkurencinę padėtį finansų rinkoje, palyginti su įprastais komerciniais produktais, siekiant, kad jos būtų patogesnės vartotojui, praktiškesnės, patrauklesnės, taigi ir veiksmingos; mano, kad EIB finansinių priemonių palūkanų normos turėtų būti mažesnės, palyginti atitinkamomis komercinėmis paskolomis; atsižvelgdamas į teigiamus esamų finansų inžinerijos priemonių naudojimo rezultatus, ragina valstybes nares nuolat užtikrinti, kad būtų kuo veiksmingiau panaudota galima nauda, teikiama šių finansinių priemonių;

31.

mano, kad visų pirma iniciatyva JESSICA gali tapti ypač svarbi, kai bus įgyvendinama miestų lygmeniu, todėl apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės linkusios centralizuoti jos įgyvendinimą;

32.

ragina Komisiją užtikrinti, kad ateityje finansiniai srautai tarp Europos, nacionalinio ir regioninio lygmens būtų organizuojami kuo veiksmingiau ir lanksčiau; reiškia susirūpinimą dėl dabartinio mažo projektų išankstinio finansavimo dydžio ir mano, kad ateityje reglamentais reikėtų užtikrinti, kad valstybės narės būtų aiškiau įpareigotos naudoti išankstinį finansavimą sumokėti viešiesiems naudos gavėjams, pvz., miestų valdžios institucijoms;

33.

ragina Europos Komisiją siekti kuo geriau suderinti taisykles, taikomas atskiriems ES fondams, ir programas, pagal kurias vykdomi miestų ir vietos plėtros projektai yra tinkami skirti bendrą finansavimą, siekiant kuo labiau sumažinti biurokratinę naštą ir galimas įgyvendinimo klaidas;

34.

ragina Regionų komitetą pateikti idėjų, kaip geriau apibrėžti būsimos sanglaudos politikos miestų aspektą;

35.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Regionų komitetui.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/18

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos XVIII antraštinę dalį,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (1),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Reglamentą (EB) Nr. 1082/2006 dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) (2),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimą 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regionų politikos po 2013 m. (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos ir makroregionų vaidmens būsimoje sanglaudos politikoje (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtų lėšų panaudojimo miestuose, regionuose, valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programą (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl Žaliosios knygos apie teritorinę sanglaudą ir diskusijų dėl būsimos sanglaudos politikos reformos eigos (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės persvarstymo (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 21 d. rezoliuciją dėl tolesnės veiklos, susijusios su teritorine darbotvarke ir Leipcigo chartija. Europos teritorijų vystymo ir teritorinės sanglaudos veiksmų programa (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. gruodžio 1 d. rezoliuciją dėl Euroregionų vaidmens regioninės politikos plėtros sferoje (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. rugsėjo 28 d. rezoliuciją dėl teritorinės sanglaudos vaidmens regioninėje plėtroje (11),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 8 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos strategija dėl Dunojaus regiono“ (COM(2010)0715) ir į parengiamąjį veiksmų planą (SEC(2010)1489), pridėtą prie strategijos,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos penktąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitą „Sanglaudos politikos ateitis“ (Penktoji sanglaudos ataskaita) (COM(2010)0642),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 19 d. Komisijos komunikatą „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700) ir jo techninius priedus (SEC(2010)7000),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 6 d. Komisijos komunikatą „Regioninės politikos įnašas į pažangų augimą 2020 m. Europoje“ (COM(2010)0553),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. Komisijos komunikatą „Sanglaudos politika. 2010 m. strateginė ataskaita dėl 2007–2013 m. programų įgyvendinimo“ (COM(2010)0110),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 10 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategija“ (COM(2009)0248) ir į parengiamąjį veiksmų planą (SEC(2009)0712/2), pridėtą prie strategijos,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl Europos Atlanto vandenyno regiono strategijos, kurioje buvo paminėta, kad 2011 m. planuojama paskelbti Komisijos komunikatą (12);

—

atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 6 d. Komisijos komunikatą „Žalioji knyga dėl teritorinės sanglaudos. Kaip teritorinę įvairovę paversti privalumu“ (COM(2008)0616),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 27 d. Regionų komiteto savo iniciatyva parengtą nuomonę „Naujos ETBG reglamento persvarstymo perspektyvos“,

—

atsižvelgdamas į Komisijos prašymu parengtą nepriklausomą ataskaitą „Bendrijos iniciatyvos INTERREG III (2000–2006 m.) baigiamasis vertinimas“ (Nr. 2008.CE.16.0.AT.016),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą (A7-0110/2011),

A.

kadangi Europos Sąjungą sudaro 27 valstybės narės ir 271 regionas,

B.

kadangi regionuose, į kuriuos įeina pasienio vietovės, gyvena apie 37,5 proc. ES gyventojų,

C.

kadangi neformalus bendradarbiavimas, euroregionai, projektas „Eurodistricts“, Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG), Europos Tarybos iniciatyvos, tolesnės sutartys ir antriniai Europos Sąjungos teisės aktai prisidėjo kuriant tvirtesnius ir tvaresnius teritorijų ryšius,

D.

kadangi, nors teritorinio bendradarbiavimo pagrindai jau padėti, dar lieka daug problemų ir kadangi šių problemų pobūdis priklauso nuo bendradarbiavimo raidos ir jo brandumo lygio,

E.

kadangi, Sutartyse nurodžius, kad panaikinamos sienos, svarbu sumažinti jų poveikį ir piliečių kasdieniame gyvenime,

F.

kadangi regioninės politikos tikslas – skatinti darnią regionų plėtrą stiprinant Europos Sąjungos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą,

G.

kadangi įgyvendinant sanglaudos politiką teritorinio bendradarbiavimo tikslas padeda kurti „glaudesnę Europos tautų sąjungą“ mažinant teritorijas ir regionus skiriančias kliūtis,

H.

kadangi teritorinio bendradarbiavimo prie ES išorės sienų tikslas yra vienas iš pasirengimo narystei proceso ir kaimynystės politikos įgyvendinimo aspektų ir kadangi dėl to reikia tobulinti atitinkamų Bendrijos nuostatų koordinavimą,

I.

kadangi teritorinis bendradarbiavimas, t. y. įvairių regionų gyventojų bendradarbiavimas, – tai nuolatinis mokymosi procesas, padedantis įgyti priklausomumo bendrai erdvei ir bendros ateities pojūtį,

J.

kadangi vykstant teritoriniam bendradarbiavimui daugiausia dėmesio turi būti skiriama piliečiams, reikia vadovautis vietos lygmens požiūriu,

K.

kadangi glaudesnis teritorinis bendradarbiavimas priklauso nuo pažangos, pasiektos visose srityse įgyvendinant integraciją ir koordinavimą ES lygmeniu, prisideda prie Europos integracijos ir teritorinės sanglaudos, o pats teritorinis bendradarbiavimas yra Europos integracijos eksperimentinė laboratorija,

L.

kadangi pasienio regionuose mažai investuojama į transeuropinius transporto tinklus (TEN), nors būtent tarpvalstybines sąsajas reikia skubiai atnaujinti, ir kadangi Parlamentas mano, kad tarpvalstybinių infrastruktūros kliūčių pašalinimas – tai klasikinis europinės pridėtinės vertės pavyzdys;

M.

kadangi dėl struktūrinių fondų bendrojo reglamento ir įsigaliojus Lisabonos sutarčiai gerokai padidėjo teritorinio bendradarbiavimo svarba,

N.

kadangi iš 2000–2006 m. programavimo laikotarpio programų INTERREG III baigiamojo vertinimo įtikinamai matyti šio tikslo nauda ES integracijai,

1.

primena, jog teritoriniu bendradarbiavimu siekiama skatinti teritorijas ir regionus bendradarbiauti, kad jie galėtų kartu spręsti bendrus uždavinius, panaikinti fizines, kultūrines, administracines ir reglamentavimo kliūtis, trukdančias šiam bendradarbiavimui, ir sušvelninti sienų poveikį;

2.

yra įsitikinęs, kad teritorinis bendradarbiavimas ir jo vaidmuo, kuris yra labai svarbus sutvirtinant vidaus rinką ir skatinant didesnę ES integraciją keliose sektorinės politikos srityse, naudingas Europos Sąjungai, ir ragina, kad teritorinis bendradarbiavimas ir toliau būtų vienas iš sanglaudos politikos ramsčių;

3.

pabrėžia, kad teritorinio bendradarbiavimo tikslas, pagrįstas ekonominės, socialinės bei teritorinės sanglaudos principu, turi būti taikomas visiems ES regionams, kadangi jis prisideda prie darnios Sąjungos, kaip visumos, plėtros;

4.

mano, kad teritorinis bendradarbiavimas pasirodė veiksmingas ir kad jo potencialas ir konkurencingumo šaltinis nėra pakankamai panaudojami dėl mažos lėšų sumos, kuri jam skiriama; prašo būsimuoju programavimo laikotarpiu teritorinio bendradarbiavimo tikslui skirtą biudžetą padidinti nuo šiuo programavimo laikotarpiu skirtų 2,5 proc. iki ne mažiau kaip 7 proc. bendro sanglaudos politikos biudžeto;

5.

rekomenduoja išlaikyti dabartinę 3 tikslo, suskirstyto į 3 kryptis: pasienio regionai (A kryptis), tarpvalstybinis (B kryptis) ir tarpregioninis (C kryptis) bendradarbiavimas, struktūrą ir išsaugoti pasienio regionų bendradarbiavimo persvarą, palyginti su kitų krypčių bendradarbiavimu, – jam turėtų būtų skiriama ne mažiau kaip 70 proc. teritorinio bendradarbiavimo biudžeto; pažymi, kad programos lėšos visiems regionams turėtų būti skirstomos sąžiningai ir nešališkai;

6.

mano, kad jeigu turi ir toliau būti skiriama pasienio regionų bendradarbiavimo kryptis (A kryptis) (šiuo bendradarbiavimu patenkinami vietiniai pasienio regionų poreikiai) ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo kryptis (B kryptis) (ji padeda plėtoti didesnės apimties strateginių vietovių bendradarbiavimą), įskaitant vadinamąjį makroregioninį mastą, reikalingas geresnis abiejų krypčių koordinavimas;

7.

visgi skatina, siekiant užtikrinti teritorinio bendradarbiavimo veiksmų nuoseklumą ir tęstinumą ir atsižvelgiant į projektų strateginį pobūdį, kuo lanksčiau pasinaudoti galimybėmis, numatytomis ERPF reglamento 21 straipsnyje dėl veiksmų vietos pasienio regionų ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo sąlygomis, įtraukiant jūrų regionus; todėl prašo lanksčiau taikyti geografinę 150 km ribą, nustatytą pasienio regionų bendradarbiavimo programose pakrantės ir jūros regionams;

8.

vis dėlto mano, kad regionų integravimas ir jų atvirumas ES nepriklausančioms geografinėms vietovėms negali priklausyti vien nuo geografinio atstumo, nes jų istoriniai, kalbiniai ir kultūriniai ryšiai su kitomis pasaulio dalimis suteikia jiems privilegijuotą padėtį stiprinant šiuos santykius, o tai naudinga didinant ES vaidmenį pasaulyje;

9.

pabrėžia svarbų teritorinio bendradarbiavimo vaidmenį įgyvendinant strategijos „ES 2020“ tikslus; prašo prieš nustatant kiekvieno pasienio regiono strateginius poreikius ir bendradarbiavimo sritį iš anksto juos apsvarstyti atsižvelgiant į šią strategiją, o paskui Europos teritorinį bendradarbiavimą įtraukti į visų lygmenų strateginį planavimą: europinį, nacionalinį, regioninį ir vietos; ragina Komisiją nedelsiant paaiškinti pasiūlymus dėl teminės lėšų koncentracijos atsižvelgiant į strategijos „ES 2020“ temų sąrašą;

10.

ragina skirti lėšas kiekvienai teritorinio bendradarbiavimo programai pagal suderintus kriterijus, siekiant strategiškai ir integruotai patenkinti kiekvieno regiono ir kiekvienos bendradarbiavimo vietovės poreikius ir atsižvelgti į ypatumus; ragina Europos Komisiją ir valstybes nares šiuo tikslu apsvarstyti kitus svarbius strateginius, išmatuojamus ir teritorijų poreikius atspindinčius kriterijus ir drauge nepamiršti paties svarbiausio kriterijaus: demografijos;

11.

dar kartą teigia, koks svarbus regionų bendradarbiavimas (C komponentas), tačiau apgailestauja, kad jam skiriama mažai lėšų; taigi siūlo iš naujo apsvarstyti ES bendro finansavimo, skiriamo šiam komponentui, ribą, taip pat atkreipti dėmesį į jo skatinamąjį poveikį dalyviams iš konkurencingumo ir užimtumo tikslo regionų, siekiant padidinti su šiuo C komponentu susijusių projektų skaičių, ir ragina išplėsti bendradarbiavimo temines sritis, kad jis apimtų veiklos programų valdymą ir teritorijų vystymą;

12.

taip pat skatina regionus geriau pasinaudoti regionų bendradarbiavimo galimybėmis, numatytomis pagal pagrindinį reglamentą regionų veiklos programose (13); šiuo klausimu siūlo, kad 3 tikslo tarpregioninio bendradarbiavimo kryptis turėtų taip pat apimti šių projektų koordinavimą ir valdymą, žinių kaupimą ir keitimąsi gerąja patirtimi;

13.

pabrėžia, kad įgyvendinant būsimas teritorinio bendradarbiavimo veiklos programas svarbu gauti programos INTERACT paramą ir turėti pajėgumų sukurti sėkmingas pagalbos sistemas, pasisėmus įkvėpimo iš projekto RC LACE; ragina užtikrinti veiksmingesnį programų INTERACT, URBACT, ESPON ir C komponento koordinavimą, kad būtų užtikrintas geresnis 3 tikslo įgyvendinimas;

14.

remia programos ESPON veiklą, tačiau siūlo užtikrinti, kad galimybės aktyviai dalyvauti pagal ją nagrinėjant teritorijų vystymo klausimus būtų prieinamesnės vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kad drauge būtų užtikrinamas lengvesnis praktinis gautų rezultatų taikymas;

15.

džiaugiasi darnaus miestų plėtros programos URBACT sėkme ir ragina ją tęsti ir išplėsti, kad ji taptų svarbia ir plačiai prieinama iniciatyva, teikiančia galimybes bendrai mokytis iš vietos miestų problemų sprendimo patirties ir šia patirtimi keistis;

16.

ragina Komisiją pamąstyti apie galimybes įtraukti vietos ir regionų tarybų narius į šiuos europinius keitimosi patirtimi ir gerąja praktika tinklus, kaip pirmą žingsnį siekiant įgyvendinti išrinktiems vietos ir regionų atstovams skirtą programos Erasmus projektą;

17.

pakartoja, kad regioninių subjektų dalyvavimas siekiant ES tikslų yra būtina veiksmingos teritorinės sanglaudos sąlyga;

18.

mano, kad būtina teritorinio bendradarbiavimo tikslą integruoti į konvergencijos ir konkurencingumo ir užimtumo tikslus; ragina geriau nei iki šiol koordinuoti programavimo veiksmus; siūlo, kad regioninės veiklos programose būtų numatyta galimybė domėtis tarpvalstybiniais ir tarptautiniais projektais, su kuriais jos susijusios, ir įsitraukti į juos, t. y. kad finansavimas prioritetiniams iš anksto nustatytiems projektams, pvz., transeuropinių tinklų pasienio regionuose sujungimui, dėl kurių konsultuotasi su programų partneriais, būtų skiriamas teritoriniu pagrindu, laikantis daugiapakopio valdymo ir partnerystės principų, ir taip būtų sudarytos sąlygos geriau išnaudoti teritorinio bendradarbiavimo galimybes dėl išplėtotų skirtingų valstybių privataus ir valstybinio sektoriaus subjektų santykių;

19.

skatina valstybes nares ir regionus parengti kelis regionus apimančias veiksmų programas bendroms teritorinėms problemoms spręsti; pvz., problemoms, susijusioms su kalnų grandinėmis ar upių baseinais, būdingoms tam tikrai teritorijai;

20.

ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti pasienio regionų politikos ir darbo rinkos koordinavimą, kad įgyvendinant ekonominę ir teritorinę integraciją nekiltų rinkos iškraipymo problemų;

21.

mano, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo programos taip pat svarbios siekiant efektyviai veikti ir pasiekti rezultatų įgyvendinant strategijas, susijusias su skurdo mažinimu ir neprivilegijuotų gyventojų grupių integracija į visą Europos visuomenę; ragina atsižvelgti į šią problemą rengiant reguliavimo sistemą ir užtikrinti, kad nepalankioje padėtyje esantys regionai turėtų tinkamų dalyvavimo Europos regioninės plėtros programose priemonių;

22.

pabrėžia, kad Baltijos jūros regiono strategiją atitinkantys požiūriai gali sustiprinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą; mano, kad, siekiant užtikrinti veikimą išvien, didelio masto strategijose turėtų būti visiškai atsižvelgiama į kitas regioninio bendradarbiavimo programas; primena, kad makroregionų idėja (Tarybos iniciatyva) – tai eksperimentinė idėja koordinuoti labai didelėje teritorijoje, kuriai būdingos bendros teritorinės problemos, įgyvendinamus bendrus projektus, kad būtų pasinaudota integruoto, daugiasektorinio ir teritorinio požiūrio pranašumais įgyvendinant bendrus strateginius veiksmus, kuriems skiriamos jau esamos lėšos;

23.

pabrėžia, kad tokiomis esamomis ar būsimomis strategijomis turėtų būti grindžiamas labiau strateginis ir bendras požiūris, kuris bus taikomas įgyvendinant atitinkamas teritorinio bendradarbiavimo priemones, tačiau dėl šių strategijų neatsiranda naujų lėšų Sąjungos biudžete, pagal jas nenumatoma kurti naujų institucijų ar taikyti naujų teisės aktų;

24.

prašo Komisiją kruopščiai apsvarstyti pirmųjų įgyvendintų makroregioninių strategijų rezultatus; mano, kad šis procesas sukėlė susidomėjimą ir tuo reikia pasinaudoti, taip pat reikia pasinaudoti įgyta patirtimi įgyvendinant būsimas makroregionines strategijas;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad teritorinio bendradarbiavimo tikslą, ypač jo tarptautinį aspektą, galima papildyti bendradarbiavimu makroregionų mastu;

26.

siūlo pagal tarpvalstybines programas remti šias teritorijų strategijas, t. y. koordinuoti, kaip rengiamos, nustatomos šios dabartinės ir būsimos makroregioninės strategijos, tačiau dėl to nedubliuoti ES biudžeto struktūros ir nekurti atskirų biudžeto eilučių skirtingiems makroregionams;

27.

drauge pabrėžia, kad makroregininių strategijų tikslai papildo mikroregioninio tarpvalstybinio bendradarbiavimo tikslus ir gali juos apimti, tačiau jų pakeisti negali; todėl pabrėžia, kad teritorinio bendradarbiavimo tarpvalstybinį komponentą reikia išsaugoti kaip atskirą ir teisėtą, nuo kitų nepriklausomą elementą;

28.

yra įsitikinęs, kad 3 tikslo tarptautinis komponentas gali padėti pagerinti bendradarbiavimą pagal makroregionines strategijas aktyviau įtraukiant vietos valdžios institucijas ir pilietinės visuomenę, kai įgyvendinamos praktinės iniciatyvos;

29.

mano, kad rengiant bet kokią tarpvalstybinę strategiją reikia numatyti galimą koordinavimą remiantis transeuropinių transporto tinklų gairėmis ir strategijomis, įgyvendinamomis pagal integruotą jūrų politiką;

30.

primena, kad teritorinis bendradarbiavimas susijęs ne tik su Europos Sąjungos vidaus, bet ir išorės sienomis, taip pat su esamų ir būsimų makroregioninių strategijų klausimais; atkreipia dėmesį į sunkumus, kurių kilo trečiosioms šalims, siekiančioms gauti bendrą finansavimą pagal ERPF reglamente numatytas bendradarbiavimo priemones; prašo Komisiją apsvarstyti, kaip užtikrinti geresnę sąveiką tarp ERPF, Pasirengimo narystei pagalbos priemonės, Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės ir Europos plėtros fondo veiklos, ir ragina ją kiek galima greičiau pateikti pasiūlymą dėl naujos kaimynystės politikos; ragina supaprastinti ir suderinti taisykles, reglamentuojančias prieigą prie skirtingų finansavimo šaltinių, siekiant užtikrinti suderinamumą ir sudaryti paramos gavėjams palankesnes sąlygas tais šaltiniais naudotis;

31.

ragina Komisiją, atsižvelgiant į ypatingą Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės pobūdį, perduoti atsakomybę už jos valdymą Komisijos Regioninės politikos generaliniam direktoratui, tačiau drauge atsižvelgti į išorės santykių aspektus; pažymi, kad Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė, tokia, kokia ji yra šiuo metu, nėra tinkamas pagrindas norint, kad būtų atsižvelgiama į konkrečias tarpvalstybinio bendradarbiavimo ypatybes; mano, kad reikėtų apsvarstyti galimybę atskirti ją nuo išorės santykių administravimo bent tais atvejais, kai bendradarbiavimo prie išorės sienų veikloje dalyvaujančios trečiosios šalys taip pat finansuoja šį bendradarbiavimą;

32.

ragina įgyvendinti Komisijos komunikate COM(2004)0343 paskelbtą Platesnės kaimynystės veiksmų planą, skirtą atokiausiems ES regionams; taigi pabrėžia, jog reikia imtis nuoseklių įvairius sektorius apimančių veiksmų su atokiausiais regionais susijusios ES politikos srityse ir ypač būtina veiksmingiau koordinuoti vidaus ir išorės komponentus pagal vietos poreikių tenkinimo strategiją;

33.

primena, kad baltoji knyga dėl teritorinės sanglaudos, kaip žaliosios knygos tęsinys, būtų laiku taikoma priemonė, padedanti suprasti, kaip ateityje vykdant regioninę politiką, pasitelkus daugiapakopį valdymą, įgyvendinti teritorinę sanglaudą, ir suteikianti medžiagos diskusijoms dėl kito teisės aktų rinkinio;

34.

tvirtina, kad Europos kaimynystės ir partnerystės priemonėje nustatytos tarpvalstybinio bendradarbiavimo sąlygos nėra pakankamos norint jį tinkamai plėtoti; šiuo klausimu siūlo geriau koordinuoti įvairių Europos Komisijos generalinių direktoratų veiklą; yra įsitikinęs, kad būtiniausia iš naujo integruoti Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės tarpvalstybinio bendradarbiavimo programas į sanglaudos politikos teritorinio bendradarbiavimo tikslą;

35.

mano, kad ETBG – tai unikali ir labai vertinga teritorijų valdymo priemonė ir kad ji atitinka struktūrinio bendradarbiavimo poreikius finansų, teisinio statuso ir daugiapakopio valdymo srityse; primena, kad Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės turėtų būti skatinamos kaip priemonė siekiant sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo sistemas ir užtikrinti, kad regioniniu ir vietos lygmenimis būtų prisiimama atsakomybė už įvairių sričių politiką; taip pat pabrėžia joms tenkantį pagrindinį vaidmenį prisidedant prie sėkmingo daugiapakopio valdymo modelio įgyvendinimo;

36.

pabrėžia, kad ETBG gali prisidėti siekiant ne tik teritorinės, bet ir socialinės sanglaudos; atkreipia dėmesį į tai, kad tai geriausia priemonė siekiant suartinti skirtingų kultūrų ir kalbų bendruomenes, skatinti taikų sambūvį įvairialypėje Europoje ir užtikrinti Europos pridėtinės vertės matomumą piliečiams;

37.

rekomenduoja atlikti pirmą jau sudarytų ETBG įvertinimą, kad būtų galima mokytis iš šios pirmosios patirties;

38.

visgi mano, kad reikėtų palengvinti šios priemonės įgyvendinimą, ir prašo Europos Komisijos, atsižvelgiant į problemas, kurių kilo vietos ir regionų valdžios institucijoms ir jau įsteigtoms grupėms, ir remiantis Regionų komiteto atliktu darbu, nedelsiant pateikti pasiūlymus dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1082/2006 dėl ETBG pakeitimų, kuriais būtų siekiama:

39.

ragina teikti ETBG, parengusioms projektus, atitinkančius susijusių bendradarbiavimo programų tikslus ir strategijas ir grindžiamus bendromis tarpvalstybinio vystymosi strategijomis, visuotines dotacijas, kad šios grupės galėtų tiesiogiai tvarkyti struktūrinio fondo asignavimus, ir prašo reglamentuose, pagal kuriuos reglamentuojami kiti ES fondai, labiau atsižvelgti į programas ir į ETBG pobūdį (jos yra tarptautinės ir daugiašalės), kad jos galėtų lengviau gauti finansavimą iš kitų šaltinių;

40.

teigiamai vertina tai, kad Regionų komitetas sukūrė Europos ETBG platformą, kurios tikslas sudaryti palankias sąlygas keistis patirtimi, kaupti gerosios praktikos pavyzdžius ir teikti techninę pagalbą ETBG;

41.

laikosi nuomonės, kad tarpvalstybinės ETBG sudaro puikią galimybę kurti Europą teritoriniu lygmeniu dalyvaujant ES piliečiams; ragina tarpvalstybines ETBG įsteigti tarpvalstybinį pilietinės visuomenės forumą ir jam vadovauti, taip pat ragina remti tarpvalstybines piliečių iniciatyvas;

42.

mano, kad kol kas dar pernelyg sudėtinga įgyvendinti teritorinio bendradarbiavimo programas, ir laikosi nuomonės, kad reikia 3 tikslui skirto atskiro reglamentuojamojo akto, kuriame atsispindėtų šio tikslo įgyvendinimo veiksmų tarptautinis pobūdis; mano, kad šiuo metu pernelyg daug skirtingų administracinių institucijų dalyvauja įgyvendinant programas, todėl ragina šiuo klausimu atlikti reikšmingus supaprastinamus;

43.

ragina Komisiją numatyti specialias priemones, kurios padėtų supaprastinti audito ir kontrolės taisykles, laikantis pagrindinio principo „viena valdymo institucija vienai programai“, ir kurias taikant būtų galima sistemingiau apskaičiuoti standartines sąnaudas, finansuoti nedidelius projektus skiriant nustatytą sumą, nustatyti išsamesnes tinkamumo gauti finansavimą ES lygmens taisykles, užtikrinti lankstumą taikant automatiškai panaikinamus įsipareigojimus, teikti didesnę techninę pagalbą siekiant, kad vadovaujančios institucijos galėtų daugiau dėmesio skirti projektų pradžiai, strateginei jiems skirtai paramai ir rezultatams, o ne vien tik valdymui ir tam, ar kandidatūros atitinka administracinius reikalavimus;

44.

ragina valstybes nares supaprastinti nacionalines nuostatas, dėl kurių labai dažnai padidėja administracinė našta, kuri nėra būtina pagal Bendrijos taisykles;

45.

ragina Komisiją kiek galima greičiau paaiškinti nuostatas, reglamentuojančias teritoriniam bendradarbiavimui taikomą sąlygų laikymosi principą; mano, kad, jei dėl šio sąlygų laikymosi reikalavimo atsiranda galimybių geriau ir veiksmingiau naudoti lėšas, jis daugiau neturi komplikuoti įgyvendinimo ir kenkti programų vadovams ir paramos gavėjams;

46.

taip pat pabrėžia, kad reikia išplėsti ir supaprastinti nuostatas dėl privačių subjektų įtraukimo; rekomenduoja, remiantis priemonių JEREMIE ir JESSICA pavyzdžiu, įdiegti finansų inžinerijos sistemas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybiniams projektams, pagal kuriuos skatinamas ekonomikos vystymasis, privačių subjektų dalyvavimas ir viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės įgyvendinimas;

47.

apgailestauja, kad teritorinis bendradarbiavimas nėra pakankamai matomas tiek nacionalinėms ir vietos valdymo institucijoms, tiek piliečiams, ir todėl ragina veiksmingiau informuoti apie įgyvendintus projektus;

48.

prašo Komisiją pasiūlyti sprendimų, kurie galėtų padėti užtikrinti, kad ETBG būtų geriau matomos teritorinio bendradarbiavimo subjektams ir piliečiams;

49.

mano, kad, siekiant skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, reikia pasinaudoti istoriniu palikimu – glaudžiais kultūriniais ir kalbiniais pasienio regionų skirtingose valstybėse narėse ryšiais;

50.

mano, kad bendradarbiavimas švietimo ir kultūros klausimais siekiant strategijoje „Europa 2020“ numatytų pažangaus ir integracinio augimo tikslų padėtų užtikrinti aktyvesnį piliečių ir NVO dalyvavimą ir suteikti matomumo teritoriniam bendradarbiavimui, taip pat panaikintų mintyse egzistuojančias sienas, kurios trukdo piliečiams suartėti;

51.

ragina siekti geresnio valdymo institucijų ir jau esamų tarpvalstybinių institucijų, pvz., Euroregionų, koordinavimo įgyvendinant tarpvalstybines programas, kad būtų užtikrinama projektų kokybė, skaidrumas ir artimumas piliečiams;

52.

prašo veiksmingiau koordinuoti visų teritorinio bendradarbiavimo įgyvendinimo procese dalyvaujančių subjektų bendravimą; siūlo, kad visos tos pačios krypties bendradarbiavimo programos turėtų būti atpažįstamos iš jų naudojamo bendro atpažįstamo logotipo (pvz., vėl pradėti naudoti lengvai atpažįstamą logotipą INTERREG) kartu su kiekvienos programos logotipu (galbūt standartizuoto vaizdinio dydžio), ir ragina Komisiją kito programavimo laikotarpio pradžioje pasienio regionuose surengti plačią informavimo apie teritorinio bendradarbiavimo privalumus kampaniją žiniasklaidoje;

53.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/27

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 174 straipsnio pirmą pastraipą ir 175 straipsnio pirmą pastraipą,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo (1), ir ypač į jo 9 straipsnio 4 dalį,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimą 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių (2),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 21 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl valdymo ir partnerystės nacionaliniu bei regioniniu lygmenimis ir regioninės politikos projektų pagrindo (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 11 d. rezoliuciją „Sanglaudos politika. Investicijos į tikrąją ekonomiką“ (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos papildymo kaimo plėtros priemonėmis ir suderinimo su jomis (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl Žaliosios knygos apie teritorinę sanglaudą ir diskusijų dėl būsimos sanglaudos politikos reformos eigos (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtų lėšų panaudojimo miestuose, regionuose, valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programą (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos indėlio siekiant Lisabonos ir 2020 m. ES strategijos tikslų (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos vartotojams ir piliečiams sukūrimo (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos ir regioninės politikos po 2013 m. (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl gero valdymo ir ES regioninės politikos (11),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. gruodžio 21 d. 20-ąją struktūrinių fondų įgyvendinimo metinę ataskaitą (2008 m.) (COM(2009)0617/2),

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. kovo 31 d. komunikatą „Sanglaudos politika. 2010 m. strateginė ataskaita dėl 2007–2013 m. programų įgyvendinimo“ (COM(2010)0110),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. spalio 6 d. komunikatą „Regioninės politikos įnašas į pažangų augimą 2020 m. Europoje“ (COM(2010)0553),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 19 d. Komisijos komunikatą „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. lapkričio mėn. Penktąją ataskaitą dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ir sanglaudos politikos ateities („Penktąją sanglaudos ataskaitą“),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2010 m. lapkričio 9 d. komunikatą dėl Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvadų (COM(2010)0642),

—

atsižvelgdamas į Komisijos narių, atsakingų už regioninę politiką, jūrų reikalus ir žuvininkystę, užimtumą, socialinius reikalus ir įtrauktį bei žemės ūkį ir kaimo plėtrą raštą Europos Komisijos pirmininkui,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto bei Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomones (A7-0141/2011),

A.

kadangi SESV 174 straipsnyje nurodyta, kad siekdama skatinti visokeriopą darnią plėtrą, Sąjunga plėtoja ir vykdo savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą,

B.

kadangi Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 40 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad programavimu turėtų būti užtikrinta, kad fondai veiktų koordinuotai ir kad jų veikla būtų derinama su kitomis esamomis finansinėmis priemonėmis, EIB ir Europos investicijų fondu (EIF), ir kad toks koordinavimas taip pat turėtų apimti kompleksinių finansinių sistemų rengimą ir viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę,

C.

kadangi strategijoje „Europa 2020“ Komisija, aptardama strategijos pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“, įsipareigojo įgyvendindama nuoseklią finansavimo strategiją sutelkti ES finansines priemones (kaimo plėtrą, struktūrinius fondus, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programas, transeuropinius tinklus, Konkurencingumo ir inovacijų bendrąją programą (CIP) ir Europos investicijų banką (EIB)), sujungdama ES ir nacionalinių viešojo ir privačiojo sektorių finansinius šaltinius, taip atspindėdama politikos sričių ir priemonių darnos būtinybę,

D.

kadangi Penktojoje sanglaudos ataskaitoje aiškiai nurodoma, kad siekiant veiksmingos regioninės plėtros reikia glaudžiai koordinuoti viešąją politiką visais lygmenimis,

E.

kadangi Taryba savo 2010 m. birželio 14 d. išvadose dėl Komisijos 2010 m. strateginės ataskaitos dėl sanglaudos politikos programų įgyvendinimo pabrėžė, kad esant būtinybei reikia dar geriau koordinuoti sanglaudos politiką ir kitas ES ir nacionalines politikos strategijas, kad būtų galima didinti veiksmingumą siekiant paprastai ir darniai įgyvendinti bendrus tikslus, ir kad vykdant bendrąją sanglaudos politiką tikroji pridėtinė vertė kuriama taikant vieną strateginį požiūrį ir bendras įgyvendinimo taisykles, kurios taikomos ERPF, Sanglaudos fondui ir ESF,

F.

kadangi už regioninę politiką, jūrų reikalus ir žuvininkystę, užimtumą, socialinius reikalus ir įtrauktį bei žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakingi Komisijos nariai Komisijos pirmininkui J. M. Barroso skirtame rašte pripažino, kad siekiant tvarios ir integracinės ekonominės plėtros, kurią ES privalo pasiekti, būtina į visumą sujungti įvairias ES politikos strategijas, siūlydami parengti bendrą ES lygmens laikotarpio po 2013 m. ERPF, ESF, SF, EŽŪFKP ir EŽF strateginę programą,

G.

kadangi dėl 2007–2013 m. programavimo laikotarpio struktūrinės politikos reformos kaimo plėtra atskirta nuo bendrosios struktūrinių fondų sistemos,

H.

kadangi siekiant racionalesnio išlaidų panaudojimo reikia, kad ES, nacionalinio, regioninio ir vietos lygmenų politika būtų veiksmingesnė bei efektyvesnė, ir kadangi didesnis koordinavimas ir papildomumas yra būtini siekiant modernizuoti sanglaudos politiką ateityje,

I.

kadangi nesant pagalbinio politinio pagrindo reali sąveika daugiausia priklauso nuo paramos gavėjų organizacinių ir strateginių gebėjimų suderinti įvairių ES priemonių finansavimą,

J.

kadangi į vietos plėtrą orientuotas požiūris gali labai padėti veiksmingai ir efektyviai įgyvendinti sanglaudos politiką ir kadangi sanglaudos politika ir toliau lieka pagrindinė priemonė sprendžiant visoms vietovėms būdingas problemas, o dėmesys sanglaudos politikos miestų aspektui, atspindinčiam platesnes funkcines sritis, turi būti susietas su suderintomis sąlygomis, skirtomis ir miesto, priemiesčių ir kaimo vietovių sąveikos plėtrai užtikrinti,

K.

kadangi būtina konsoliduoti valstybių biudžetus ir tam reikia imtis naujoviškų veiksmų, kad būtų padidintas bet kurio turimo finansavimo poveikis, ir kadangi dėl veiksmingo politikos ir priemonių koordinavimo bus sutaupyta laiko ir išteklių ir taip bus užtikrintas realus efektyvumas ir veiksmingumas,

L.

kadangi reikia užtikrinti tiek horizontalų (siekiant įvairių politikos sričių nuoseklumo), tiek vertikalų (siekiant įvairių valdymo pakopų bendradarbiavimo ir koordinavimo) koordinavimą ir sąveiką,

M.

kadangi vadovaujantis nenuosekliu požiūriu gali atsirasti politikos spragų, be to, gali būti įgyvendinamos iš dalies sutampančios arba netgi viena kitai prieštaraujančios politikos strategijos, vykdoma prieštaringa visuomeninė veikla ir dubliuojami ištekliai, o tai turėtų padarinių ir viešosios politikos veiksmingumui regiono lygmeniu, ir jos poveikiui nacionaliniu lygmeniu, ir kadangi naujausiuose Komisijos dokumentuose integruoto požiūrio sąvoka nėra nepakankamai pabrėžta,

N.

kadangi integruotesnei, nuoseklesnei, efektyvesnei ir veiksmingesnei sanglaudos politikai reikia didesnių pastangų siekiant pritaikyti ES politiką prie įvairių ES teritorijų ir regionų poreikių ir ypatybių,

O.

kadangi Strateginėms gairėms – kaip bendrosioms gairėms, kuriomis siekiama pagerinti galimybes gauti finansavimą – reikalingas geresnis fondų koordinavimas,

P.

kadangi Strateginėse gairėse aiškiai raginama padidinti struktūrinės, užimtumo ir kaimo plėtros politikos sąveiką, pabrėžiant, kad šiuo atveju valstybės narės turėtų užtikrinti iš ERPF, Sanglaudos fondo, ESF, Europos žuvininkystės fondo (EŽF) ir Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondo (EŽŪKPF) finansuotinų tam tikros srities veiksmų tam tikroje teritorijoje sąveiką ir nuoseklumą; ir kadangi jose nurodoma, kad esminiai principai, susiję su įvairių fondų finansuojamų veiksmų koordinavimo priemonėmis, turėtų būti apibrėžti nacionaliniuose strateginių krypčių planuose (nacionaliniuose strateginiuose planuose),

Q.

kadangi 2011 m. vasario 21 d. Ministrų Tarybos išvadose dėl Penktosios ataskaitos dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos Komisijos prašoma apsvarstyti galimybę vykdyti programas, kuriose dalyvautų keli fondai,

R.

kadangi kai kurie Europos Sąjungos regionai yra trečiųjų šalių, gaunančių Europos plėtros fondo (EPD) paramą, kaimynystėje, reiktų ypač skatinti kai kurių projektų finansavimo sąveiką, siekiant padidinti tokių Europos regionų plėtros potencialą,

S.

kadangi atliekant laikotarpio vidurio peržiūrą pripažįstama, kad biudžeto lankstumas ribotas ir kad esama kliūčių perskirstyti prioritetus net programų viduje, bet taip pat pažymima, kad programų tarpusavio nenuoseklumas ir didelė administracinė našta kelia grėsmę veiksmingumui,

T.

kadangi esamoje pokrizinėje padėtyje kaip niekada anksčiau svarbu suprasti valstybių narių ekonomikoje vykstančius procesus ir ES išteklių panaudojimo rezultatus,

U.

kadangi svarbu užtikrinti, kad būtų matoma ES finansavimo „europinė pridėtinė vertė“,

1.

ragina laiku kitam finansavimo laikotarpiui po 2013 m. pateikti pasiūlymą dėl bendros strateginės programos, kad būtų užtikrintas bendras požiūris ir pasinaudota visų veiksmų, kuriais prisidedama prie tolesnių Sutartyse apibrėžtų sanglaudos politikos tikslų ir kurie finansuojami iš ERPF, Sanglaudos fondo, ESF, EŽŪKPF ir EŽF, sąveika;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad sanglaudos politikos tikslas turėtų būti tvarus, pažangus ir integracinis ekonomikos augimas, kuris vienodai pasiskirstytų teritoriniu ir socialiniu pagrindu, regionų vystymosi skirtumų mažinimas, darbo vietų kūrimas, gyvenimo kokybės gerinimas, darbuotojų rengimas naujoms darbo vietoms, taip pat ir tvarios ekonomikos srityje, socialinė ir teritorinė sanglauda ir socialinio Europos modelio, kuris yra sanglaudos ir Europos ekonomikos konkurencingumo veiksnys, įgyvendinimas;

3.

patvirtina, kad sanglaudos politika turėtų būti taikoma siekiant tvaraus augimo visoje ES ir teisingo ir tolygaus gerovės paskirstymo skatinant konkurenciją ir siekiant sumažinti socialinius ir ekonominius ES regionų skirtumus,

4.

mano, kad sanglaudos politika yra vienas iš ES ekonominės politikos ramsčių, palankiai veikiančių ilgalaikį strateginį investavimą ir socialinę įtrauktį; mano, kad sanglaudos politika užtikrina paramą mažiau išsivysčiusiems regionams ir sunkesnėje padėtyje esančioms grupėms, o tai lemia tolygų ir darnų Europos Sąjungos vystymąsi; pažymi, kad Europos pridėtinės vertės esmė yra tai, kad visi gali gauti naudos iš ES ekonominės sėkmės; taigi palaiko idėją, kad sanglaudos politika turi išlikti nepriklausoma ir jai turi būti skiriamas didelis finansavimas;

5.

teigiamai vertina pasiūlymą, pateiktą Komisijos komunikate dėl biudžeto peržiūros, pagal kurį Komisija priimtų bendrą strateginę programą, kad būtų užtikrintas didesnis ES politikos sričių integravimas siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo; šiomis aplinkybėmis ragina skatinti strategijos „Europa 2020“ pavyzdinių iniciatyvų finansavimo būdų sąveiką; vis dėlto pažymi, kad didesnė veiksmų, finansuojamų iš anksčiau minėtų penkių bendros strateginės programos fondų, sąveika būtina ne tik siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, bet visų pirma Sutartyje įtvirtintų sanglaudos politikos tikslų;

6.

palankiai vertina Penktąją sanglaudos ataskaitą, nors joje daugiausia dėmesio skiriama siekiui pabrėžti regionų ir sanglaudos politikos galimą indėlį įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus, vis dėlto keliose ataskaitos išvadose atskleidžiama didesnės struktūrinių fondų, įkaitant Sanglaudos fondą, sąveikos reikšmė;

7.

mano, kad būtina siekti racionalesnio sanglaudos politikos išlaidų panaudojimo sumažinant finansavimo priemonių ir kanalų susiskaidymą ir skatinant platesnį įvairių finansavimo priemonių tarpusavio papildomumą; palankiai vertina Komisijos pasiūlymą siekti geresnio ES ir nacionalinių išteklių paskirstymo pagal prioritetus ir geresnio sutelkimo pagal temas, kad būtų užtikrintas geresnis fondų koordinavimas, paliekant galimybes stiprinti šios politikos strateginį pobūdį; vis dėlto pabrėžia, kad valstybių narių, regioninėms ir vietos valdžios institucijoms vis vien reikia pakankamo lankstumo pritaikyti prioritetus pagal specifinius jų plėtros poreikius;

8.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl plėtros ir investicijų partnerystės sutarčių, skirtų užtikrinti geresnį Europos Sąjungos fondų ir nacionalinio finansavimo koordinavimą siekiant tikslų ir įgyvendinant programas; pabrėžia būtinybę į sutarčių sudarymą ir jų vykdymą įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas; ragina šias sutartis koordinuoti drauge su nacionalinėmis atskiriems sektoriams taikomos politikos reformomis, turinčiomis teritorinį poveikį (pvz., transportui ir MTTP infrastruktūroms);

9.

pabrėžia, kad daugeliu sanglaudos politikos ekonominės plėtros iniciatyvų sukuriamos ne tik galimybes, kurias būtų naudinga įgyvendinti – sėkmingas jų įgyvendinimas priklauso nuo žmogiškųjų ir fizinių veiksnių (pvz., geresnė infrastruktūra savaime nereiškia didesnio augimo, jei kartu nėra investuojama į švietimą, įmones ir inovacijas); todėl mano, kad pasiekus didesnę ERPF, ESF ir Sanglaudos fondo sąveiką būtų maksimaliai padidintas šių fondų poveikis plėtrai;

10.

atkreipia dėmesį į Europos regioninės plėtros fondo vaidmenį veiksmingai panaudojant Europos socialinio fondo lėšas turint mintyje tai, kad už sąlygų sukūrimą, kaip antai tinkamos infrastruktūros ir deramo prieinamumo, be kurių nebūtų veiksmingos su užimtumu susijusios investicijos, atsakingas ERPF;

11.

pabrėžia, kad ekonomikos ir finansų krizė dar labiau padidino neatidėliotiną poreikį taikyti priemones sektoriams, kuriuos remia Europos socialinis fondas, ypač daug dėmesio skiriant užimtumui, profesijos keitimui, socialinei įtraukčiai ir skurdo mažinimui;

12.

pabrėžia, kad ESF, kaip pagalbinė mokymosi visą gyvenimą, gebėjimų įgijimo ir profesijos keitimo priemonė, turėtų būti laikomas itin svarbiu (tačiau kol kas nepakankamai naudojamu) šaltiniu siekiant skatinti visapusį ir veiksmingą augimą ir žiniomis grindžiamą konkurencingumą Europoje;

13.

pabrėžia, kad formuojant tikslinę ir koordinuotą politiką būtų užtikrinama, kad prioritetas būtų teikiamas investicijoms, kurios darytų didesnį poveikį regionų konkurencingumui ir ekonomikos vystymuisi;

14.

laikosi nuomonės, kad pagal EŽŪKPF įgyvendinami kaimo plėtros veiksmai ir tvarios žuvininkystės teritorijų plėtros veiksmai, įgyvendinami pagal EŽF, turėtų būti įtraukti į bendrą programą su kitais struktūriniais fondais, t. y. ERPF, Sanglaudos fondu ir ESF; todėl ragina Komisija įvertinti, kiek būtų galima užtikrinti išsamų požiūrį į kaimo ir žuvininkystės bendruomenių plėtrą, atitinkantį teritorinės sanglaudos tikslą, vietos plėtros veiksmus, įgyvendinamus pagal du minėtus fondus, perkėlus prie sanglaudos politikos ar bent jau užtikrinus aiškesnę visų fondų sąveiką; mano, kad vadovaujantis tokiu požiūriu būtų atsižvelgta į teritorinį poveikį turinčias pagrindines politikos sritis, be to, aktyviai regioniniu ar vietos lygmeniu plėtros procesuose dalyvaujantiems subjektams turi būti sudarytos galimybės vykdyti veiksmingą teritorija grindžiamą politiką, pritaikytą kaimo ir žuvininkystės teritorijų ar mažų salų teritoriniams poreikiams;

15.

pabrėžia, kad turėtų būti stiprinamas net tik pačių sanglaudos politikos priemonių (ERPF, ESF ir Sanglaudos fondo) koordinavimas, bet ir pagal šias priemones finansuojamų veiksmų ir pagal TEN, Septintąją bendrąją programą ir CIP įgyvendinamų veiksmų koordinavimas;

16.

mano, kad sąveika gali būti naudinga siekiant teritorinio ERPF ir pasirengimo narystei bei kaimynystės priemonių bendradarbiavimo tikslų, vykdant tarpvalstybinius projektus; ragina Komisiją išnagrinėti, kuriais atvejais reikėtų siekti koordinavimo su kitomis ES išorės politikos priemonėmis, pvz. EPF;

17.

mano, kad tarpusavyje sustiprinus ir koordinuojant ES politikos sritis galima neabejotinai užtikrinti geriausius ES biudžeto panaudojimo rezultatus; ragina plėtoti finansinės inžinerijos iniciatyvas, kaip antai EIB skiriamos finansavimo priemonės, ir skatinti plačiau taikyti tokias priemones;

18.

vis dėlto pabrėžia tai, kad daugelis valstybių narių susiduria su įvairių fondų koordinavimo problemomis ir išreiškė susirūpinimą dėl sąveikos trūkumo, o kai kuriais atvejais – dėl fondų sutapimo; pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu dėl sudėtingų fondų valdymo taisyklių reikalingi pernelyg aukšto lygio instituciniai gebėjimai, kad būtų įveiktos kliūtys ir patenkinamai koordinuojamas fondų įgyvendinimas; pažymi bendro finansavimo svarbą ir jo taisyklių supaprastinimo būtinumą siekiant struktūrinių fondų stiprinimo sąveikos;

19.

pabrėžia, kad supaprastinimas yra labai svarbus sėkmingai sanglaudos politikai ir kad jis turi būti vykdomas tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygmeniu, nes tai pagerintų rezultatus; ragina Komisiją pasiūlyti paprastesnę ateities politikos struktūrą, kuri būtų pagrįsta didesniu fondų panaudojimo lankstumu, proporcingumu ir matomumu, siekiant sudaryti geresnes sąlygas visiškam ir greitam lėšų panaudojimui;

20.

primena, kad didelio dėmesio skyrimas ne rezultatams, o pajėgumams panaudoti lėšas buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl skiriant finansavimą iš ERPF ir kitų struktūrinių fondų stengtasi veiksmingai nukreipti lėšas tiems projektams, kuriuos įgyvendinant galima geriau užtikrinti ekonominę plėtrą ir užimtumą;

21.

pritaria labiau į rezultatus nukreiptai sanglaudos politikai, kuri mažiau dėmesio skiria išlaidų ir procedūrų taisyklingumui, tačiau sukuria veiksmingą pusiausvyrą tarp intervencijų kokybės ir finansinės bei administracinės kontrolės; rekomenduoja įdiegti tinkamus vertinimo mechanizmus, kurie padėtų pagerinti institucijų, atsakingų už programų valdymą, institucinius ir administracinius gebėjimus, nes tai prisidėtų prie išlaidų kokybės ir sumažintų klaidų skaičių;

22.

pasisako už paprastesnę ir lankstesnę būsimos sanglaudos politikos struktūrą, kuria būtų sudarytos sąlygos kuo labiau įsisavinti struktūrinius fondus bei padidinti jų veiksmingumą;

23.

pabrėžia, kad Europos pridėtinę vertę galima ir privaloma pasiekti sukuriant didesnę sanglaudos politikos finansinių priemonių sąveiką ir labiau koordinuojant šias ir kitas finansavimo priemones;

24.

mano, kad bendromis projektų, finansuojamų iš ERPF, ESF, Sanglaudos fondo, EŽŪKPF ir EŽF (visų pirma skirtų kaimo ir žuvininkystės teritorijų ekonomikos įvairinimo priemonėms paremti), valdymo, tinkamumo, audito ir atskaitomybės taisyklėmis bus labai prisidedama ne tik prie veiksmingesnio sanglaudos politikos programų įgyvendinimo, bet ir prie supaprastinimo; be to, mano, kad tokiomis taisyklėmis būtų supaprastintas tiek paramos gavėjų vykdomas fondų panaudojimas, tiek ir nacionalinių valdžios institucijų vykdomas fondų valdymas, sumažinant klaidų riziką ir užtikrinant reikiamą atskyrimą, kuris atspindėtų politikos sričių, priemonių ir paramos gavėjų specifiką, taip pat palengvinant mažųjų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą sanglaudos politikos programose bei geresnį turimo finansavimo panaudojimą, su sąlyga, kad įdiegus šiuos palengvinimus kartu bus numatytas pakankamas techninei pagalbai skirtas finansavimas;

25.

primygtinai reikalauja, kad Europos socialinis fondas turėtų neperžengti bendrųjų nuostatų dėl sanglaudos politikos fondų reguliavimo sistemos; todėl pabrėžia būtinybę toliau naudoti ir stiprinti vieningo bendro reguliavimo modelį, apimantį valdymo, tinkamumo, audito, kontrolės ir atskaitomybės taisykles, kuris būtų naudojamas su glaustais ir konkrečiais atskirų fondų reglamentais, atspindinčiais kiekvieno fondo politinius tikslus; be to, pabrėžia, kad koordinavimas turi būti vykdomas visais politikos formavimo lygmenimis – nuo strateginio planavimo, įgyvendinimo ir mokėjimo iki užbaigimo, audito, kontrolės ir vertinimo;

26.

ragina Komisiją išnagrinėti veiksmingiausius būdus padidinti sąveiką; šiuo atveju siūlo apsvarstyti galimybę leisti valstybėms narėms pasirinkti bendrą veiklos programą, skirtą vienam regionui, arba bendrą keliems regionams skirtą pagal makroregioninę strategiją vykdomą programą, apimančią skirtingus fondus (ERPF, ESF, Sanglaudos fondą, EŽŪKPF ir EŽF) ir turinčią bendrą vadovaujančiąją instituciją, skiriant ypatingą dėmesį regionų indėliui į decentralizaciją bei didesnio autonomiškumo ir lankstumo suteikimui regionams, kad šie galėtų dalyvauti kuriant savo pačių strategiją ir kad būtų vertinamos regionų ir vietos valdžios institucijos; siūlo valstybių narių nacionalinėms valdymo institucijoms parengti būsimas veiksmų programas, atitinkančias vietos ir regionų siekiamus tikslus;

27.

ragina Komisiją apsvarstyti iš kelių fondų finansuojamų programų, skirtų jomis norinčioms pasinaudoti valstybėms narėms ir regionams, galimybę; mano, kad tai galėtų padėti dirbti integruočiau ir lanksčiau, be to, padidėtų įvairių fondų (ERPF, ESF, Sanglaudos fondo, EŽŪFKP, EŽF ir Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos) veiksmingumas;

28.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymus peržiūrėti kryžminio finansavimo nuostatas ir sumažinti jų taikymo kliūtis, atsižvelgiant į patikimus ir išsamius duomenis apie jų panaudojimą ir poveikį, kad būtų užtikrintas didesnis supaprastinimas ir teisinis jų taikymo tikrumas, palyginti su esama padėtimi;

29.

prašo, kad būtų aiškiai nustatyta ERPF ir EŽŪFKP teritorinė aprėptis ir kad kaimo ir priemiesčių vietovėse būtų derinamos šių dviejų fondų tinkamumo taisyklės, siekiant išvengti neprasmingo šių dviejų fondų dubliavimosi; pabrėžia būtinybę glaudžiai bendradarbiauti konkrečioje teritorijoje atrenkant šių dviejų fondų finansuojamus projektus ir vykdant jų stebėseną;

30.

pabrėžia dėl lankstumo atsirandančią pridėtinę ERPF ir ESF kryžminio finansavimo vertę vykdant socialinės įtraukties projektus ir integruotos plėtros strategijas; siekiant užtikrinti, kad visuomenė tinkamai informuojama, ragina Komisiją taikyti vieno langelio principą teikiant praktinius nurodymus, informaciją ir patarimus suinteresuotiems asmenims apie kryžminį finansavimą ir bendrai apie fondų sąveiką; ragina atkreipti visuomenės dėmesį į šį pokytį, kuriuo supaprastinama informacijos teikimo tvarka ir kuriuo siekiama, kad būtų reikalaujama pateikti tik pačią būtiniausią informaciją;

31.

mano, kad žmogiškųjų išteklių ugdymas ir geresnis informacijos skleidimas yra būtinos sėkmingo fondų lėšų panaudojimo ir tinkamo įvairių projektų įgyvendinimo sąlygos;

32.

taip pat pažymi būtinybę didinti administracinius gebėjimus valstybių narių, regioniniu ir vietos lygmenimis ir suinteresuotųjų subjektų administracinius gebėjimus, kad būtų įveiktos kliūtys veiksmingai struktūrinių fondų ir kitų fondų sąveikai ir užtikrintas veiksmingos politikos formavimas ir įgyvendinimas; pabrėžia, kad Komisijai šiuo atveju tenka svarbiausias vaidmuo;

33.

ragina Komisiją didinti valstybių narių, regionų ir vietos valdžios institucijoms teikiamą techninę pagalbą ir organizuoti daugiau joms skirtų mokymų, taip siekiant didinti jų gebėjimus ir gilinti jų žinias apie taisykles, taikomas sprendžiant su įgyvendinimu susijusias problemas;

34.

ragina valstybes nares teikti pirmenybę investicijoms į institucinius gebėjimus ir, siekiant sumažinti administracinę naštą bei padidinti jų gebėjimus įsisavinti lėšas, supaprastinti savo nacionalinių teisės aktų nuostatas;

35.

todėl primena subsidiarumo ir daugiapakopio valdymo principų laikymosi svarbą skatinant įvairių sprendimus priimančių institucijų koordinavimą bei stiprinant įvairių finansavimo priemonių sąveiką;

36.

mano, kad siekiant veiksmingiau panaudoti fondų lėšas itin svarbu suteikti socialiniams partneriams galimybę aktyviai dalyvauti, t. y. užtikrinti, kad vyktų nepertraukiamas socialinis ir teritorinis dialogas;

37.

pripažįsta, kad ekonomikos krizė daro nevienodą poveikį ES teritorijoms ir gyventojams; mano, kad nauja lėšų naudojimo strategija bus veiksmingesnė, jei ji apimtų regioninį ir vietos valdymo lygmenis, kurie gali strateginius tikslus taikyti vietos sąlygomis, inter alia, užtikrindami struktūruotą dialogą su visomis suinteresuotosiomis šalimis, lyčių lygybę skatinančiomis organizacijomis, socialiniais partneriais ir nevyriausybinėmis organizacijomis, taip pat ir finansų ir bankininkystės institucijomis; pabrėžia, kad formuluojant politinius tikslus turi būti deramai atsižvelgiama į vietinius ir regioninius poreikius;

38.

ragina Komisiją parengti Europos daugiapakopio valdymo vadovą ir paskatinti valstybes nares juo vadovautis atsižvelgiant į specifinius vietos ir regiono tikslus bei išplėsti sanglaudos politikos valdymo priemonių (t. y. programavimo, finansavimo ir įgyvendinimo remiantis nacionaline, regionine ir vietos partneryste) taikymą ir taikyti jas fondams, kurie pateks į planuojamą bendrą strateginę programą, kad būtų užtikrintas didesnis viešųjų išlaidų efektyvumas;

39.

ragina Komisiją, rengiant naująją bendrą strateginę programą ir teikiant pasiūlymus dėl reglamentų, į juos įtraukti nuostatas, pagal kurias būtų leidžiama vietos ir regioninei partnerystei (didmiesčiams, miestams, funkciniams regionams, vietos valdžios institucijų grupėms) sujungti įvairius ES finansavimo šaltinius į nuoseklią ir integruotą programą jų teritorijose;

40.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/35

—

atsižvelgdamas į 2012 finansinių metų biudžeto projektą, kurį Komisija patvirtino 2011 m. balandžio 20 d. (SEC(2011)0498),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo (toliau – TIS) (1),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 314 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl bendrų 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gairių (2),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 15 d. Tarybos išvadas dėl 2012 m. biudžeto sudarymo procedūros gairių,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių II antraštinės dalies 7 skyrių,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto laišką,

—

į atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto, Vystymosi komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto, Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Regioninės plėtros komiteto, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, Konstitucinių reikalų komiteto ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7-0230/2011),

A.

kadangi 2012 m. biudžeto sudarymo procedūra – tai antra procedūra, vykdoma remiantis Lisabonos sutartimi, ir daug ko galima pasimokyti iš patirties, įgytos praėjusiais metais;

B.

kadangi trišalis susitikimas, kuris vyks liepos mėn., turėtų būti galimybė abiejų biudžeto valdymo institucijų atstovams aptarti jų nustatytus prioritetus, susijusius su metiniu 2012 m. biudžetu, ir rasti bendrą susitarimo pagrindą, kuriuo būtų galima remtis vykstant svarstymams šiose institucijose;

C.

kadangi ES Tarybai pirmininkaujanti Lenkija ir pirmininkavusi Vengrija viešai įsipareigojo vykdyti atvirą, konstruktyvų ir politinį dialogą su EP biudžeto klausimais;

D.

kadangi todėl tikimasi, kad visa Taryba vykdant procedūrą veiks kaip patikimas politinis partneris ir vengs pasirenkamo ar grynai matematinio biudžeto eilutėse numatytų sumų mažinimo;

1.

primena, kad savo 2011 m. kovo 24 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijai „Europa 2020“ 2012 m. ES biudžeto strategijoje skyrė pagrindinį dėmesį, kad padėtų Europai atsigauti po ekonomikos ir socialinės krizės ir sustiprėti;

2.

primena, kad stiprios, tvarios ir įtraukios ekonomikos skatinimas, kai kuriamos darbo vietos ir užtikrinamas aukštos kokybės užimtumas, įgyvendinant septynias strategijos „Europa 2020“ pavyzdines iniciatyvas – tai tikslas, kuriam bendrai pritaria visos 27 valstybės narės ir ES institucijos; primena, kad įgyvendinant šią strategiją iki 2020 m. reikės didelių į ateitį orientuotų investicijų, kurių suma, kaip numatoma Komisijos komunikate „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700), bus ne mažesnė kaip 1 800 mlrd. eurų; todėl pabrėžia, kad dabar reikia atlikti būtinas investicijas ir ES, ir nacionaliniu lygmenimis ir jų negalima ilgiau atidėlioti, siekiant pagerinti švietimo lygį ir skatinti socialinę įtrauktį, visų pirma, mažinant skurdą, taip pat skatinti žinių visuomenės, pagrįstos bendrais ES mokslo ir technologijų gebėjimais, kūrimą; todėl primygtinai pabrėžia, jog reikia paremti mokslinius tyrimus, plėtrą, inovacijas, MVĮ ir technologijų, kurias taikant efektyviai naudojami ištekliai, plėtojimą;

3.

atsižvelgdamas į tai, yra labai susirūpinęs, kad dėl dabartinės krizės itin sumažėjo valstybinės investicijos tam tikrose minėtose srityse, nes valstybės narės pakoregavo nacionalinius biudžetus; ragina iš pagrindų pakeisti šią tendenciją ir yra tvirtai įsitikinęs, kad būtina užtikrinti investicijas ES ir nacionaliniu lygmenimis, jei visoje ES norima įgyvendinti strategiją „ES 2020“; mano, kad ES biudžetas turi būti priemonė, padedanti valstybėms narėms vykdyti atsigavimo politiką, skatinant ir remiant nacionalines investicijas, kurios intensyvintų augimą ir užimtumą; todėl pabrėžia, kad labai svarbu ES biudžetą suderinti su strategijos „ES 2020“ tikslais; taigi primena, kad jaunimo mokymo, judumo ir užimtumo, MVĮ, mokslinių tyrimų ir plėtros parama turėtų būti pagrindinis ES biudžeto prioritetas; pabrėžia, kad tai visapusiškai atitinka Europos semestro, kuris kaip naujas intensyvesnės Europos ekonominės valdysenos mechanizmas padeda sustiprinti ES ir nacionalinių biudžetų suderinamumą, sąveiką ir papildomumą siekiant bendrai sutartų strategijos „Europa 2020“ tikslų, dinamiką;

4.

primena, kad, kalbant apie strategiją „ES 2020“ ir Europos semestrą, reikalingas stiprus parlamentinis aspektas, ir yra tvirtai įsitikinęs, kad aktyviau dalyvaujant Parlamentui ši veikla būtų kur kas demokratiškesnė ir skaidresnė;

5.

pastebi, kad 2012 m. ES biudžeto projekte (BP), kurį pasiūlė Komisija, numatyta 147 435 mln. eurų įsipareigojimų asignavimų (ĮA) (146 676 mln. eurų neįskaitant Europos globalizacijos fondo (EGF) ir Neatidėliotinos pagalbos rezervo (NPR) ir 132 738 mln. eurų mokėjimų asignavimų (MA); pažymi, kad šios sumos atitinkamai sudaro 1,12 % ir 1,01 % ES prognozuotų bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) 2012 m., ir pabrėžia, kad šis santykis 2011 m. ir 2012 m. yra gana stabilus, o Komisija nustatė, kad BNP augimas 2012 m. bus ne mažesnis nei + 4,7 % (dabartinėmis kainomis);

6.

nurodo, kad jei ES biudžetas turi paremti valstybių narių bendrai dedamas pastangas ekonominių sunkumų laikais, tai šios pastangos turi būti atitinkamos atsižvelgiant į dydį, tam tikras savybes ir realų ekonominį poveikį; mano, kad reikėtų atsižvelgti pastangas, dedamas daugelyje valstybių narių siekiant konsoliduoti nacionalinius biudžetus, kadangi praeityje nebuvo laikomasi fiskalinės drausmės, tačiau primena, kad pagal Sutarties nuostatas ES biudžetas negali būti deficitinis ir kad ES biudžetas sudaro 2 proc. visų viešųjų išlaidų ES;

7.

pastebi, kad nustatyta, jog 2011 m. ES 27 valstybių narių metinė infliacija bus 2,7 %, o tai reiškia, kad siūlomas nominalus 2012 m. įsipareigojimų asignavimų pasididinimas 3,7 % ir mokėjimų asignavimų padidinimas 4,9 %, palyginti su 2011 m. biudžetu, realiai siekia 1 % ir 2,2 %; nurodo, kad kelios valstybės narės planuoja didinti nacionalinius biudžetus daugiau nei Europos Komisija siūlo didinti ES biudžetą; taip pat atkreipia dėmesį į kai kurių valstybių narių pastangas sumažinti biudžeto deficitą ir sulėtinti skolos su valstybės garantija siekiant, kad jis būtų stabilesnis;

8.

pabrėžia, kad siūlomos 2012 m. ES metinio biudžeto sumos dera su 2007–2013 m. daugiametėje finansinėje programoje (DFP) numatytomis išlaidomis, jei biudžeto valdymo institucija pritartų DFP persvarstymui siekiant atsižvelgti į papildomo ITER finansavimo poreikį; pažymi, kad todėl bet koks lėšų didinimas (ar mažinimas), palyginti su 2011 m. biudžetu, turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo poveikį įgyvendinant daugiametes programas; pabrėžia, kad tai su instituciniu patikimumu ir ES projekto nuoseklumu susijęs klausimas, kadangi ES atsakomybė ir įsipareigojimai nuolat didėja; todėl mano, kad numatyti tikslingus ir matomus finansinius pajėgumus konkrečioms politikos sritims ir naujoms ES lygmeniu nustatytoms kompetencijos sritims remti yra prioritetas;

9.

pastebi, kad pagal 2012 m. biudžeto projektą numatyta bendra 1 603 mln. eurų įsipareigojimų asignavimų marža atsižvelgiant į sutartą 2012 m. viršutinę ribą, nurodytą daugiametėje finansinėje programoje; yra pasiryžęs, jei prireiktų, pasinaudoti šia turima marža ir prireikus kitomis lanksčiomis priemonėmis, numatytomis galiojančiame tarpinstituciniame susitarime, kad paremtų ir sustiprintų tam tikrus siekiamus politinius tikslus, į kuriuos nepakankamai atsižvelgiama dabartinėje DFP; tikisi visapusiško Tarybos bendradarbiavimo, susijusio su naudojimusi šiomis priemonėmis;

10.

primena, kad pirmasis diskusijų biudžeto prioritetų klausimais raundas Parlamente jau prasidėjo pagrindinei pranešėjai, atsakingai už 2012 m. biudžetą, vykdant išsamias konsultacijas su specialiaisiais komitetais; pabrėžia, kad dabar procesas turi būti konkretizuojamas kiekviename komitete, atsižvelgiant į jo kompetencijos sritį, kad būtų galima nustatyti teigiamus ir neigiamus 2012 m. biudžeto prioritetus;

11.

atsižvelgia į tai, jog Komisija nustatė, kad bendrai 2012 m. biudžeto projekte numatytų 43,5 % lėšų (įsipareigojimų asignavimai) padeda siekti strategijos „ES 2020“ tikslų; mano, kad šis vertinimas tinkamas, bet nepakankamas; patvirtina, kad Komisijos nustatyti prioritetai, atrodo, sutampa su Parlamento prioritetais, apibrėžtais jo rezoliucijoje dėl 2012 m. biudžeto sudarymo gairių, bet ragina finansuojant strategiją „Europa 2020“ taikyti ambicingesnį požiūrį; vis dėlto yra pasiryžęs toliau analizuoti šiuos skaičius visapusiškai įtraukdamas visus savo specialiuosius komitetus;

12.

mano, kad įgyvendinat strategiją „ES 2020“ 2012 m. ES biudžete lygiagrečiai taip pat reikėtų nustatyti atitinkamo lygio asignavimus, kad būtų galima garantuoti ES politikos tęstinumą ir pasiekti ES tikslus; visų pirma pabrėžia, jog reikia sudaryti galimybę ES prisiimti pasaulinio masto atsakomybę, ypač atsižvelgiant į prasidėjusį arabų pavasarį ir neramumus Artimuosiuose Rytuose;

13.

pastebi, kad dėl sunkios ekonominės padėties visoje ES Komisija pirmą kartą pabandė nustatyti neigiamus prioritetus ir sutaupyti lėšų tam tikrose politikos srityse, palyginti su tuo, kas iš pradžių buvo numatyta finansinio programavimo dokumente, ir visų pirma tose srityse, kuriose pastaruoju metu pasiekta prastų rezultatų ir kurios pasižymėjo nedideliais įgyvendinimo rodikliais, kaip Parlamentas ragino padaryti savo 2011 m. kovo 24 d. rezoliucijoje; vis dėl to prašo Komisijos pateikti papildomos informacijos, patvirtinančios jos vertimą, kad Parlamentas galėtų aiškiai apibrėžti teigiamus ir neigiamus politikos ir biudžeto prioritetus, taip pat galimybes sutaupyti daugiau lėšų ar jas perskirti, kadangi labai svarbu, kad ES lygmeniu būtų toliau vykdomi ES programos ir veiksmai, taip pat finansuojami veiksmai, kuriais siekiama sumažinti krizės padarinius ir skatinti augimą;

14.

griežtai pasisako prieš bet kokius Tarybos mėginimus atlikti horizontaliuosius biudžeto lėšų mažinimus, kai dėl bendro asignavimų lygio sprendžiama iš anksto tinkamai neatsižvelgiant į tikslius faktinius poreikius, susijusius su Sąjungos tikslų, dėl kurių sutarta, ir politinių įsipareigojimų įgyvendinimu; jei vis dėlto biudžetas būtų mažinamas, reikalauja, kad Taryba viešai paaiškintų ir tiksliai nurodytų, kuriuos ES politinius prioritetus ar projektus būtų galima atidėti ar kurių būtų galima visiškai atsisakyti;

15.

pažymi, kad mokėjimų asignavimus siūloma padidinti 4,9 %, palyginti su 2011 m; yra įsitikinęs, kad Komisija siūlo šiuos skaičius remdamasi išsamia ir kritiška valstybių narių, kurios pačios bendrai valdo 80 % ES biudžeto, pateiktų prognozių analize; pažymi, kad šis didinimas didžiąja dalimi susijęs su teisėtais poreikiais, atsirandančiais vykdant 7-ąją mokslinių tyrimų programą ir naudojantis struktūriniais ir Sanglaudos fondais; yra įsitikinęs, kad siūlomas mokėjimų lygis yra tik minimumas, reikalingas ES teisiniams įsipareigojimams, kurie buvo prisiimti ankstesniais metais, įvykdyti, ir kad ES privalo laikytis teisinių reikalavimų, susijusių su šiais įsipareigojimais, ir užtikrinti, kad programos duotų kuo daugiau naudos ir būtų sparčiai įgyvendinamos; todėl aktyviai ragina Tarybą susilaikyti ir nemažinti siūlomo mokėjimų lygio; ketina išlaikyti tokį mokėjimų lygį, kaip siūlyta Komisijos biudžeto projekte, visų pirma turėdamas mintyje Tarybos nenorą 2011 m. pradžioje laikytis savo formalaus 2010 m. gruodžio mėn. duoto įsipareigojimo prireikus numatyti naujų asignavimų;

16.

pastebi, kad visgi bendra mokėjimų asignavimų marža pagal daugiametėje finansinėje programoje numatytą viršutinę ribą išlieka gana didelė, t. y. 8 815 mln. eurų; pabrėžia, kad jei būtų mažinama taip, kad sumažėtų Komisijos pasiūlytos sumos, atitinkamai pablogėtų padėtis, susijusi su būtinybe skubiai sumažinti precedento neturintį didelį neįvykdytų įsipareigojimų kiekį ir užtikrinti teisingą ES politikos ir programų įgyvendinimą;

17.

šiomis aplinkybėmis primena, kad taisomojo biudžeto Nr. 3/2011 projekte nurodomas 2010 m. mokėjimų asignavimų 4,54 mlrd. eurų biudžeto perviršis, iš jų 1,28 mlrd. eurų – baudos ir palūkanos už pavėluotus mokėjimus; yra nusivylęs Komisijos pasiūlymu viso šio dydžio suma sumažinti valstybių narių įnašus; pabrėžia, kad nors nedarys jokio poveikio bendram valstybių narių deficito lygiui, ši perviršio dalis gali būti labai svarbi ES metiniam biudžetui ir tuo pat metu gali daryti spaudimą sumažinti valstybių narių nacionalinius biudžetus, jei prireiktų vykdyti papildomus mokėjimus į ES biudžetą reikmėms, kurios nebuvo numatytos sudarant metinius biudžetus; dėl šių priežasčių laikosi nuomonės, kad pajamos iš baudų ir palūkanų už pavėluotus mokėjimus neturėtų būti atimamos iš BNP grindžiamų nuosavų išteklių, bet turėtų būti įtrauktos į ES biudžeto asignavimų rezervą, kuris skirtas padengti bet kokias papildomas išlaidas, kurių gali atsirasti per metus;

18.

atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą 2012 m. biudžeto projekte padidinti įsipareigojimų asignavimus 12,6 % (iki 15 223 mln. eurų) ir mokėjimų asignavimus 8,1 % (iki 12 566 mln. eurų), palyginti su 2011 m. biudžetu, kadangi 1a išlaidų kategorija yra pagrindinė DFP išlaidų kategorija siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų, nes joje numatytomis lėšomis tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedama finansuojant penkis jos pagrindinius tikslus ir septynias pavyzdines iniciatyvas;

19.

vis dėlto apgailestauja, kad pagal šią išlaidų kategoriją 2012 m. numatytų lėšų didinimas daugeliu atvejų susijęs tik su bendrų metinių sumų, dėl kurių sutarė Parlamentas ir Taryba, kai buvo tvirtinamos šios programos ir veiksmai, metiniu paskirstymu; pabrėžia, kad bendrai Komisija nesiūlo skatinti (išskyrus tai, kas buvo iš pradžių suplanuota) paramos investicijoms, kurios skubiai reikalingos, kad būtų galima įgyvendinti septynias pavyzdines iniciatyvas, ir pažymi, kad ji, deja, linkusi būtiną bendrų finansinių pastangų didinimą nukelti į daugiametę finansinę programą po 2013 m.; įsitikinęs, kad toks požiūris gali labai trukdyti pasiekti pagrindinių tikslų iki 2020 m.;

20.

pabrėžia, kad pagal 2012 m. biudžeto projektą ir atnaujintą 2013 m. programavimo dokumentą bendra iki 2013 m. pagrindinėms programoms įgyvendinant strategiją „ES 2020“, pvz., 7-ajai EB bendrajai mokslinių tyrimų programai (EB 7BP), kovos su tarša priemonėms, programoms MARCO POLO II, PROGRESS, GALILEO ir GMES, numatyta suma bus mažesnė nei orientacinė suma, dėl kurios sutarė Parlamentas ir Taryba, kai šios programos buvo priimtos, tačiau pažymi, kad orientacinės sumos bus kiek viršytos vykdant šias strategijai „Europa 2020“ svarbias programas: konkurencingumo ir inovacijų bendrąją programą, transeuropinio transporto tinklo projektą, transeuropinį energetikos tinklo projektą, programą „Erasmus Mundus“ ir Mokymosi visą gyvenimą programą; ketina, kai tinkama, kuo geriau pasinaudoti tarpinstitucinio susitarimo 37 punkte numatyta teisėta lanksčia 5 % norma siekiant toliau paskatinti pagrindines ir neatidėliotinas investicijas;

21.

be to, pažymi, kad didelė nominalaus padidinimo pagal 2012 m. biudžeto projekto 1a išlaidų kategoriją dalis, palyginti su 2011 m. biudžetu, susijusi su papildomomis lėšomis – 750 mln. eurų (mokėjimų asignavimai), kurių reikia ITER projektui 2012 m. ir iš kurių 650 mln. eurų iš tiesų yra papildomi, o 100 mln. eurų gauti perskirstant visas EB 7BP biudžeto eilučių lėšas; ryžtingai pakartoja, jog prieštarauja bet kokiam EB 7BP lėšų perskirstymui, nes tuomet kiltų grėsmė sėkmingam įgyvendinimui ir būtų itin sumažinti jos įnašai siekiant pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų ir įgyvendinant pavyzdines iniciatyvas;

22.

primena, kad norint finansuoti ITER projektą reikės, kad biudžeto valdymo institucija pritartų paraleliniam Komisijos pasiūlymui (COM(2011)0226), pagal kurį iš dalies keičiama 2007–2013 m. DFP ir siūloma projektui ITER 2012 m. ir 2013 m. trūkstamus 1 300 mln. eurų finansuoti naudojant esamas ir nepanaudotas 2007–1013 m. DFP numatytas 2011 m. 2 ir 5 išlaidų kategorijos maržas, taigi iš viso 840 mln. eurų, ir 2012 m. ir 2013 m. perskirstyti 460 mln. eurų iš EB 7BP numatytų lėšų; nurodo, jog yra pasiruošęs pradėti derybas su Taryba siekiant iš dalies pakeisti Komisijos pasiūlymą pasinaudojant įvairiomis priemonėmis, nurodytomis galiojančiame 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstituciniame susitarime;

23.

susirūpinęs pažymi, kad be to, kad siūloma ITER projektui perskirti 100 mln. eurų, EB 7BP lėšos papildomai sumažinamos 64 mln. eurų, palyginti su finansinio programavimo dokumentu; reikalauja, kad Komisija veiklos išlaidoms, susijusioms su EB 7BP, padengti siūlytų panaudoti visas lėšas, kurios 2012 m. bus sutaupytos (iš viso 190 mln. eurų) naujai įvertinus personalo poreikius ir sumažinus finansinius įnašus į kai kurias bendras įmones;

24.

todėl nurodo, jog reikia pagerinti su tvaria energija susijusių prioritetų, energijos saugojimo technologijų ir kitų su atsinaujinančiais energijos šaltiniais susijusių prioritetų, kurių siekiama pagal naujai parengtą strateginį energetikos technologijų planą, taip pat energijos vartojimo efektyvumo finansavimo sąlygas, nes šie dalykai labai svarbūs siekiant įveikti ekonominius, energetinius ir su klimatu susijusius iššūkius; yra įsitikinęs, kad aiškūs tikslai, susiję su tvaria energetikos politika ir energijos vartojimo efektyvumu, gali užtikrinti išlaidų atžvilgiu efektyvius sprendimus, kurie būtų naudingi visos Europos ekonomikai; taip pat pažymi, kad vykdant 2012 m. biudžeto sudarymo procedūrą reikėtų ištirti kitus papildomus investicijų skatinimo ir paramos moksliniams tyrimams ir inovacijoms būdus, pvz., rizikos pasidalijimo finansinę priemonę;

25.

apgailestauja, kad pagal 2012 m. biudžeto projektą ribotai padidinus, palyginti su 2011 m. biudžetu, programai PROGRESS numatytas lėšas, Komisija negalės laikotarpiui nuo 2011 m. iki 2013 m. vėl skirti 20 mln. eurų, kaip įsipareigojo 2010 m., kad iš dalies kompensuotų mikrofinansų priemonei iš programos PROGRESS perskirtas lėšas; primena programos PROGRESS indėlį į dvi strategijos „ES 2020“ pavyzdines iniciatyvas „Europos kovos su skurdu planas“ ir „Judus jaunimas“; atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės narės, vietos ir regioninės valdžios institucijos ir nacionalinės bei regioninės įstaigos gauna lėšų pagal programą PROGRESS, kad būtų įgyvendintos biudžeto sudarymo atsižvelgiant į lyčių aspektą priemonės;

26.

palankiai vertina, kad padidintas (+ EUR 5,7 mln. eurų) bendras įsipareigojimų asignavimų konkurencingumo ir inovacijų bendrajai programai lygis, palyginti su tuo, kas buvo numatyta iš pradžių; tikisi, kad dėl šio lėšų padidinimo pagerės MVĮ galimybės pasinaudoti šia programa ir bus kuriamos konkrečios programos ir naujoviški finansiniai mechanizmai; šiomis aplinkybėmis primena, kad MVĮ atliko pagrindinį vaidmenį skatinant ES ekonomiką, ir pritaria, kad visų pirma konkurencingumo ir inovacijų bendroji programa (KIP) ir verslumo ir inovacijų programa (EIP) yra labai svarbi atsigavimo po krizės priemonė; primena, kad reikia pagerinti MVĮ prieigą prie kapitalo rinkų ir galimybes pasinaudoti įvairiomis ES finansavimo priemonėmis palengvinus ir paspartinus finansavimo procedūras bei sumažinus jų biurokratiškumą;

27.

dar kartą pakartoja, kad bendroji rinka svarbi siekiant ES įmonių konkurencingumo ir Europos ekonomikos augimo ir stabilumo, ir primena Komisijai ir valstybėms narėms, kad siekiant pagerinti bendrosios rinkos taisyklių įgyvendinimą reikia užtikrinti pakankamai išteklių;

28.

pabrėžia, kad investicijos į tarpvalstybinį transportą, ypač į TEN-T programą, padedančios gerinti tarptautinio ir įvairiarūšio transporto jungtis ir kartu skatinančios ekonominį vystymąsi ir užimtumą, turi pridėtinę Europos lygmens vertę; primena, kad TEN-T programai tradiciškai skiriama per mažai lėšų, ir ragina šiam tikslui sutelkti daugiau lėšų, taip pat pasinaudojant alternatyviais finansavimo šaltiniais, pvz., viešojo ir privačiojo sektorių partneryste, pajamų atidėjimu konkrečiam tikslui ir kitomis finansavimo priemonėmis; pabrėžia, kad Sanglaudos ir regioniniai fondai turėtų būti glaudžiai susieti su TEN-T projektais;

29.

mano, kad atsižvelgiant į didelę Europos lygmens pridėtinę vertę, 2012 m. reikėtų toliau remti Mokymosi visą gyvenimą programą ir didinti šią paramą, kadangi ją vykdant labai prisidedama įgyvendinant iniciatyvas „Judus jaunimas“ ir „Inovacijų sąjunga“; visų pirma pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, kad vis didėja besimokančių suaugusių asmenų skaičius Europoje, reikėtų sustiprinti programą „Grundtvig“, kuriai šiuo metu skiriama tik 4 % Mokymosi visą gyvenimą programos asignavimų;

30.

yra susirūpinęs dėl siūlomo asignavimų Sąjungos statistikos programai mažinimo ir labai riboto (žemesnio už infliacijos lygį) išlaidų personalui, dirbančiam statistikos politikos srityje, padidinimo; pabrėžia, kad būtinai reikia nuolat įsitikinti, ar Eurostato ištekliai atitinka augantį darbo krūvį ir didėjančius kokybės reikalavimus svarbiausioje ekonomikos ir finansų statistikos srityje;

31.

primena, kad didžioji dalis naujų ES kompetencijos sričių, numatytų pagal Lisabonos sutartį ir susijusių su energetikos, turizmo ir kosmoso sektoriais, patenka į 1a išlaidų kategoriją; yra nusivylęs, kad praėjus trejiems metams po Lisabonos sutarties įsigaliojimo Komisija nesiūlo papildomo finansavimo šiose naujose politikos srityse; pabrėžia, kad programai GALILEO ar programai GMES (tai yra dvi pagrindinės ES kosmoso programos) nebus skiriama papildomų lėšų iki šios DFP pabaigos ir kad programos GALILEO finansavimas 2012 m., palyginti su 2011 m., mažėja; pakartoja, kad reikia imtis konkrečių ir matomų priemonių siekiant paremti turizmą, atsižvelgiant į šio sektoriaus ekonominę reikšmę, nes pagal užimtumą ir BVP tai yra trečią vietą užimanti Europos socialinė ir ekonominė veikla, ir apgailestauja, kad Komisija nesiūlo naujo teisinio pagrindo, kuris pakeistų tris parengiamąsias šio sektoriaus priemones, kurios negali būti pratęstos 2012 m.; prašo turizmo sektoriui skirti pakankamai lėšų 2012 m. ir 2013 m., taip pat ir būsimojoje daugiametėje finansinėje programoje;

32.

pažymi, kad per krizę aiškiai išryškėjo, jog norint turėti stiprius valstybės finansus svarbu turėti veiksmingas ir nuo piktnaudžiavimo apsaugotas mokesčių rinkimo sistemas; pabrėžia, kad kovai su sukčiavimu mokesčių srityje ir mokesčių vengimu turėtų būti teikiamas prioritetas ir kad asignavimai programai „Fiscalis“ turi atitikti jos užmojus;

33.

palankiai vertina Komisijos sprendimą į biudžeto projektą antrus metus iš eilės įtraukti mokėjimų asignavimus (50 mln. eurų) Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondui (EGF); pabrėžia, kad taip ne tik užtikrinamas didesnis fondo matomumas, bet ir išvengiama kitų biudžeto eilučių lėšų, numatytų kitiems tikslais ir kitokiems poreikiams, perkėlimo; nekantriai laukia, kol Komisija pristatys EGF reglamento laikotarpio vidurio peržiūrą, nes tai yra galimybė nustatyti būdus, kaip būtų galima paspartinti fondo lėšų mobilizavimą ir supaprastinti jo valdymo taisykles;

34.

pabrėžia itin svarbų sanglaudos politikos indėlį skatinant augimą ir užimtumą, taip pat ES regionų ir valstybių narių ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą; pažymi, kad sanglaudos politikai tenka svarbus vaidmuo visiems ES regionams suteikiant galimybę dalyvauti įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus ir remiant regionines investicijas tam, kad būtų galima įgyvendinti visas pavyzdines iniciatyvas; atsižvelgdamas į tai, mano, kad sanglaudos politika, išsaugant jos perskirstomąjį pobūdį ir siekį mažinti regioninius skirtumus, toliau privalo būti ES mastu įgyvendinama investicijų politika ir prieinama visiems ES regionams ir piliečiams;

35.

pažymi, jog apskaičiuota, kad bendros išlaidos pagal 1b išlaidų kategoriją sudaro 52 739 mln. eurų įsipareigojimų asignavimais, o tai reiškia 3,4 proc. padidėjimą, palyginti su 2011 m., ir kad tai visiškai atitinka asignavimus, numatytus 2007–2013 m. DFP, atsižvelgus į tam tikrus neseniai 2010 m. atliktus pataisymus kelių valstybių narių labui; pažymi, kad esama marža (22,1 mln. eurų) atsižvelgiant į viršutinę ribą susidarė didžia dalimi iš techninės pagalbos asignavimų ir sudaro tik 0,04 proc. visų pagal šią išlaidų kategoriją numatytų asignavimų;

36.

palankiai vertina tai, kad 2012 m. siūloma 8,4 proc., palyginti su 2011 m., padidinti mokėjimų asignavimus iki 45 134 mln. eurų, ir yra įsitikinęs, kad šis padidinimas padės greitai įgyvendinti programas iki tinkamo jų įgyvendinimo lygio, nes 2007–2013 m. laikotarpio pradžioje jos buvo pradėtos įgyvendinti lėtai; pabrėžia, kad šis lėšų padidinimas taip pat turėtų suteikti galimybę patenkinti papildomus mokėjimo poreikius, atsiradusius dėl neseniai įvykusių teisėkūros pokyčių, visų valdymo ir kontrolės sistemų patvirtinimo ir užbaigus 2000–2006 m. programas;

37.

todėl pabrėžia, kad šis mokėjimų lygis tėra minimumas ir visiškai atitinka realaus biudžeto sudarymo nuostatas, jį nustatant tinkamai atsižvelgiama į bendrą mokėjimo planą per visą laikotarpį, į pateiktas valstybių narių prognozes, susijusias su mokėjimų prašymais, kurie turi būti siunčiami Komisijai, ir į poreikį užpildyti spragą tarp įsipareigojimų ir mokėjimų; pabrėžia, kad iš tiesų šie grynųjų pinigų srautai taip pat padės paspartinti Europos ekonomikos atgaivinimą ir regionuose įgyventi strategiją „Europa 2020“; todėl griežtai prieštaraus bet kokiam mokėjimų lygio mažinimui, palyginti su Komisijos pasiūlytu biudžeto projektu;

38.

ragina Komisiją surinkti paramos gavėjų pagal sanglaudos politiką, visų pirma iš Europos socialinio fondo, demografinius duomenis siekiant stebėti tikrąjį šių fondų poveikį žmogiškojo kapitalo vystymuisi ir įtraukimui į darbo rinką, turint mintyje itin didelį nerimą keliančią jaunimo nedarbo problemą;

39.

prašo Komisijos toliau glaudžiai bendradarbiauti su tomis valstybėmis narėmis, kurios įsisavina mažai lėšų, siekiant toliau gerinti padėtį panaudojant lėšas vietoje; todėl ragina toliau skatinti abipusį mokymąsi, keitimąsi gerąja praktika ir tobulinti administracinius gebėjimus tam tikrose valstybėse narėse ir šalyse kandidatėse skiriant daug dėmesio tinkamam Pasirengimo narystei pagalbos priemonės veikimui tam, kad būtų remiamas šalių pasirengimas įgyvendinti Bendrijos programas;

40.

be to, prašo Komisijos toliau svarstyti, kaip supaprastinti sudėtingą ES ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų taisyklių ir reikalavimų sistemą ir sumažinti biurokratinę naštą siekiant kur kas daugiau dėmesio skirti tam, kad įgyvendinant teisėtumą ir taisyklingumą kartu būtų įgyvendinami konkretūs tikslai, laikantis pagrindinių skaidrumo, atskaitomybės ir patikimo finansų valdymo principų;

41.

pažymi, kad pagal 2012 m. biudžeto projektą siūloma padidinti įsipareigojimų asignavimus 2,6 proc. iki 60 158 mln. eurų ir mokėjimų asignavimus 2,8 proc. iki 57 948 mln. eurų, palyginti su 2011 m. biudžetu; pabrėžia, kad šis lėšų padidinimas neviršija Komisijos siūlomo viso biudžeto lėšų padidinimo;

42.

atkreipia dėmesį į tai, kad lėšos padidinamos visų pirma todėl, kad palaipsniui pradedami vykdyti tiesioginiai mokėjimai naujoms valstybėms narėms ir esama papildomų kaimo plėtros poreikių; pabrėžia, kad intervencijos į rinką, palyginti su 2011 m. biudžetu, išlieka beveik nepakitusios, bet svyruojančios kainos ir tam tikrų rinkų nestabilumas ir toliau veikia žemės ūkio sektorių; prašo Komisijos parengti pasiūlymų dėl ilgesnio laikotarpio visų žemės ūkio sektorių koncepcijos, taip pat konkrečių pasiūlymų, kaip spręsti kainų svyravimo šių sektorių rinkose klausimą;

43.

pažymi, kad tradiciniame su žemės ūkiu susijusiame taisomajame rašte, kuris turi būti pateiktas 2011 m. rudenį, bus pakoreguota esama sąmata atsižvelgiant į tikslesnį realių poreikių įvertinimą; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į galutinių esamų asignuotųjų įplaukų 2012 m. lygį (atitikties patvirtinimo koregavimas, pažeidimai ir papildomas pieno mokestis), nuo kurio gali priklausyti naujų 2012 m. biudžeto asignavimų, kurie turi būti patvirtinti, apimtis; vertina, kad esamos maržos (651,6 mln. eurų) turėtų pakakti poreikiams patenkinti pagal šią išlaidų kategoriją, jei nesusidarys nenumatytų aplinkybių;

44.

pabrėžia, kad per pastaruosius kelerius metus biudžeto valdymo institucija dėl tam tikrų aplinkybių galėjo naudoti nepaskirstytas lėšas (marža), turimas atsižvelgiant į šios išlaidų kategorijos viršutinę ribą, ir pasiekti bendrą susitarimą dėl metinių biudžetų remdamasi TIS 23 punktu;

45.

pritaria, kad toliau būtų remiamos programos, susijusios su vaisių vartojimo skatinimu mokyklose, taip pat paramos skurstantiems asmenims programa; bet apgailestauja, kad sumažinti biudžeto asignavimai pieno mokykloms projektui, ir yra susirūpinęs, kad sumažintos lėšos, skirtos veterinarinėms ir fitosanitarinėms priemonėms;

46.

ragina dar labiau sumažinti eksporto grąžinamąsias išmokas ir apgailestauja dėl to, kad toliau subsidijuojama tabako gamyba ES, nes tai prieštarauja ES sveikatos politikos tikslams;

47.

pabrėžia, kad dalis išlaidų pagal 2 išlaidų kategoriją yra svarbios norint pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus; pabrėžia, kad pagrindinių šios strategijos tikslų – augimo ir užimtumo – siekiama taip pat vykdant kaimo plėtros programas; mano, kad aprūpinimas maistu ir tvarumas yra du pagrindiniai BŽŪP spręstini uždaviniai; primena, kad teikiant tiesioginę pagalbą reikėtų geriau atsižvelgti į aplinkos apsaugos ir socialinius tikslus, ir ragina, nepakenkiant ES ūkininkų konkurencingumui, skatinti tvaresnę BŽŪP, kurią įgyvendinant būtų kur kas labiau prisidedama sprendžiant su aplinkosauga susijusias problemas, iškilusias ES, įskaitant vandens taršą;

48.

šiomis aplinkybėmis palankiai vertina programai LIFE+ skirtų lėšų padidinimą (+ 4,3 proc. ir + 1,9 proc. įsipareigojimams ir mokėjimams atitinkamai), kadangi taip teikiamas prioritetas veiksmų vien aplinkos ir klimato kaitos srityje projektams; dar kartą primena, kad aplinkos problemos ir jų sprendimai peržengia valstybių sienas, todėl, savaime suprantama, kad jos turi būti sprendžiamos ES lygmeniu; vis dėlto pažymi, kad programai LIFE+ skirti asignavimai yra labai riboti;

49.

pabrėžia, kad energijos vartojimo efektyvumas, kova su klimato kaita ir atsinaujinančios energijos šaltinių propagavimas – horizontalieji prioritetai, kuriuos galima finansuoti naudojant lėšas, numatytas pagal kelias ES biudžeto išlaidų kategorijas, ir kad Parlamentas skirs ypatingą dėmesį bendram jų finansavimui ir pagal pavienes biudžeto eilutes; ragina Komisiją šiuos prioritetus, taip pat vandens apsaugą ir biologinės įvairovės išsaugojimą, labiau įtraukti į kitas politikos sritis, įskaitant ES finansinę paramą besivystančioms šalims; mano, kad būtina tinkamai įgyvendinti su minėtomis sritimis susijusius teisės aktus, todėl prašo Komisijos atidžiai išanalizuoti, ar reikia papildomų lėšų siekiant rimtai įvertinti ES aplinkosaugos teisės aktų įgyvendinimą, ir informuoti apie tai Parlamentą;

50.

nurodo, kad toliau turėtų būti vykdomi veiksmai pagal bendrąją žuvininkystės politiką ir ji turėtų būti finansuojama taip, kaip numatyta biudžeto projekte, atsižvelgiant į politinę jos svarbą ir iš dalies į būsimą jos reformą; mano, kad dėl integruotos jūrų politikos finansavimo, kuris 2012 m. turėtų būti pakankamas, neturėtų nukentėti kiti veiksmai žuvininkystės srityje ir programos, priskirtos 2 išlaidų kategorijai; be to, mano, kad svarbu toliau stebėti Europos žvejybinio laivyno dydį, suteikiant valstybėms narėms tinkamą paramą šioje srityje, ir ypač svarbu kovoti su neteisėta, nedeklaruota ir nereglamentuojama žvejyba; mano, kad veiksmingas žuvininkystės valdymas itin svarbus siekiant išsaugoti žuvų išteklius ir išvengti pernelyg intensyvios žvejybos;

51.

pažymi, kad pagal 2012 m. biudžeto projektą, palyginti su 2011 m. biudžetu, siūlomas bendras šiai išlaidų kategorijai priskirtų veiksmų finansavimo padidėjimas (+ 17,7 proc. įsipareigojimų asignavimams, + 6,8 proc. mokėjimų asignavimams) atitinka didesnius ES užmojus, susijusius su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kaip nurodyta Lisabonos sutartyje ir Stokholmo programoje (2010–2014), kurią Europos Vadovų Taryba priėmė 2009 m. gruodį;

52.

pažymi, kad šis padidėjimas visų pirma susijęs su trimis iš keturių solidarumo ir imigracijos srautų valdymo programų: Išorės sienų fondas (+ 38 proc.), Europos grąžinimo fondas (+ 43 proc.) ir Europos trečiųjų šalių piliečių integracijos fondas (+ 24 proc.); pabrėžia, kad pagal šią išlaidų kategoriją 2012 m. numatytų lėšų padidinimas iš tiesų susijęs tik su bendrų keleriems metams numatytų sumų, dėl kurių sutarė Parlamentas ir Taryba, kai buvo tvirtinamos šios programos ir veiksmai, paskirstymu kiekvieniems metams;

53.

labai apgailestauja dėl to, kad Komisija demonstruoja pabėgėlių nepriėmimo politiką gerokai padidindama Išorės sienų fondą ir Europos sugrąžinimo fondą, tačiau palikdama Europos pabėgėlių fondą tame pačiame lygmenyje kaip 2011 m. mano, kad ES turėtų laikytis draugiškesnės pozicijos pabėgėlių atžvilgiu, ypač turint mintyje Libijos karą ir griežtas represines priemones, kurių imamasi prieš demonstrantus daugelyje Arabų šalių;

54.

todėl labai abejoja, ar Komisijos pateiktas biudžeto projektas yra tinkamas ir aktualus atsakas į dabartinius spręstinus ES uždavinius, ypač atsižvelgiant į dabartinius įvykius Viduržemio jūros regiono pietinėje dalyje; primena, kad ryžtingai ragino pateikti deramą ir proporcingą atsaką į šiuos iššūkius siekiant gerinti teisėtos migracijos valdymą ir mažinti neteisėtą migraciją; pripažindamas ES valstybių narių įsipareigojimą laikytis galiojančių ES teisės aktų, pabrėžia, kad reikia skirti pakankamai lėšų ir numatyti paramos priemones, kurias taikant būtų galima įveikti kritinę padėtį visapusiškai laikantis vidaus apsaugos taisyklių, gerbiant žmogaus teises ir valstybių narių solidarumo principą; visų pirma pabrėžia Europos pabėgėlių fondo vaidmenį ir paramą, įskaitant skubias priemones esant dideliam imigrantų antplūdžiui, ir labai apgailestauja, kad Komisija nepasiūlė padidinti šio fondo lėšų daugiau, nei iš pradžių numatyta finansinio programavimo dokumente;

55.

atsižvelgia į ne kartą išsakytus Europos Vadovų Tarybos raginimus stiprinti agentūros FRONTEX veiklos pajėgumus ir vaidmenį didėjančio migracinio spaudimo laikotarpiu; prašo Komisijos išsamiai paaiškinti agentūros FRONTEX vykstančios įgaliojimų peržiūros padarinius 2012 m. biudžetui ir aiškiai nurodyti, kaip valstybės narės finansiškai prisidės prie agentūros veiklos;

56.

pažymi, kad po techninių priemonių pristatymų, 2011 m. asignavimus, numatytus sistemai SIS II, laikytus rezerve, biudžeto valdymo institucija leido panaudoti; pabrėžia, kad biudžeto valdymo institucija ir toliau atidžiai stebės būsimas permainas, susijusias su sistema SIS II, ir pasilieka teisę imtis veiksmų, jei pasirodytų, kad to reikia;

57.

primena, kad 3b išlaidų kategorija, norsi ji mažiausia pagal DFP skiriamus asignavimus, apima Europos piliečiams ypač svarbias sritis, kaip antai jaunimas, švietimo ir kultūros programos, visuomenės sveikata, vartotojų apsauga, civilinės saugos priemonės ir komunikacijos politika;

58.

labai apgailestauja, kad pagal šią išlaidų kategoriją trečius metus iš eilės apskritai skiriama mažiau asignavimų, t. y. skiriama 0,1 proc. mažiau įsipareigojimų asignavimų (683,5 mln. eurų) ir 0,3 proc. mažiau mokėjimų asignavimų (645,7 mln. eurų), palyginti su 2011 m. biudžetu (neįskaitant ES Solidarumo fondo), ir paliekama 15,5 mln. eurų marža;

59.

mano, kad programoms ir veiksmams, prisikirtiems šiai išlaidų kategorijai, tenka svarbus vaidmuo siekiant strategijos „Europa 2020“ pagrindinių tikslų ir įgyvendinant pavyzdines iniciatyvas; pakartoja, kad švietimas, mokymai ir kultūra teikia ekonominę naudą, nes labai prisideda prie ekonominio užimtumo ir kokybiškų darbo vietų kūrimo ir remia aktyvaus pilietiškumo plėtojimą;

60.

pabrėžia, kad turima labai maža marža suteiks ribotas galimybes naujiems veiksmams siūlyti ar sprendimams dėl to, kad būtų padidintas tiesiogiai piliečiams svarbių prioritetų finansavimas, priimti;

61.

tinkamai atsižvelgia į Komisijos siūlymą 2012 m. padidinti asignavimus programai „Veiklus jaunimas“ 8 mln. eurų, palyginti su pradiniu finansinio programavimo dokumentu (2012 m. numatoma 134,6 mln. eurų), nes ši programa yra viena pagrindinių pavyzdinės iniciatyvos „Judus jaunimas“ priemonių ir pagal ją teikiama parama neformaliam mokymui ir plėtojamas aktyvus jaunimo pilietiškumas;

62.

apgailestauja, kad panašūs veiksmai nesiūlomi įgyvendinant programas MEDIA ir „Kultūra 2007“, nors jos labai prisideda prie Europos kultūros turtingumo ir įvairovės ir pagal jas remiami veiksmai, kurių nefinansuotų vien tik valstybės narės;

63.

apgailestauja, kad Komisija 2012 m. biudžeto projekte nepasiūlė jokių konkrečių sporto programų, nors pagal Lisabonos sutartį šioje srityje dabar Sąjungai tenka visapusiška kompetencija; iš tiesų mano, kad šiek tiek lėšų, nors ir ribotos apimties, turėtų būti skiriama 2012 m. biudžete;

64.

palankiai vertina tai, kad didinamos lėšos visuomenės sveikatos programai, nes visuomenės sveikata tapo pagrindiniu konkurencingumo varikliu senstančiose Europos visuomenėse; pripažįsta Komisijos pastangas ieškoti finansavimo šaltinių tolesniam svarbių informacinių kampanijų vykdymui, kaip antai kampanijai „HELP“, kuria skatinamas gyvenimas be tabako;

65.

apgailestauja, kad sumažėjo civilinės saugos finansinės priemonės finansavimas, palyginti su finansinio programavimo dokumentu (– 1,8 mln. eurų), ir prašo Komisijos išsamiau paaiškinti, kodėl finansavimas sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad dabar civilinė saiga yra nauja ES kompetencijos sritis;

66.

primena, kad siekiant užtikrinti skaidrumą ir visapusišką Europos Parlamento ir jo narių dalyvavimą, finansavimui, susijusiam su Europos viešosiomis erdvėmis, reikia sukurti atskirą eilutę; apgailestauja dėl to, kad Komisija siūlo panaikinti šią eilutę ir Europos viešosioms erdvėms finansuoti skirtas lėšas perkelti į Komisijos reprezentacijai skirtą eilutę; primena, kad Europos viešąsias erdves bendrai valdo Komisija ir Parlamentas, todėl jų biudžetas turėtų būti atskirtas nuo Komisijos reprezentacijos biudžeto, kaip matyti 2010 ir 2011 m. biudžetuose; pabrėžia, kad Parlamentas nepritars jokiems mėginimams pakeisti biudžeto valdymo institucijų ketinimus šiuo klausimu;

67.

pažymi, kad 2012 m. biudžeto projekte prašomi įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimai, palyginti su 2011 m. biudžetu, padidėjo 2,9 proc. ir 0,8 proc., atitinkamai iki 9 009,3 ir 7 293,7 mln. eurų (atsižvelgiant į Neatidėliotinos pagalbos rezervą); nurodo, kad šis lėšų padidinimas neviršija Komisijos siūlomo viso biudžeto lėšų didinimo;

68.

primena, kad iki šiol Komisija į 4 išlaidų kategoriją ir visų pirma stabilumo priemonei negrąžino lėšų (240 mln. eurų), kurios buvo panaudotos maisto priemonei, kaip Biudžeto komitetas reikalavo 2009 m. spalio 12 d. priimtos ataskaitos A7-0038/2009 28 dalyje;

69.

yra tvirtai įsitikinęs, kad reikia dėti ypatingas ir konkrečias pastangas siekiant optimaliai ir koordinuotai pasinaudoti visomis esamomis Europos lygmens priemonėmis (ne tik finansiniais ES biudžete numatytais paketais, bet taip pat EIB, ERPB ir kt. valdomomis priemonėmis) ir valstybių narių veiksmais; pabrėžia, kad turi būti pagerintas lankstumas planuojant ir įgyvendinant ES priemones, kad būtų galima užtikrinti deramą ir veiksmingą atsaką ištikus politinei ir humanitarinei krizei trečiosiose šalyse, tačiau tai neturi vykti ilgalaikių politinių įsipareigojimų ir prioritetų sąskaita; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją, Europos išorės veiksmų tarnybą ir Europos investicijų banką derinti savo pastangas siekiant užtikrinti, kad su ES išorės veiksmais susiję tikslai būtų kuo konkretesni ir veiksmingesni;

70.

mano, kad ES pareiga yra deramai ir visapusiškai reaguoti į pastaruosius politinius įvykius Viduržemio jūros regiono kaimyninėse šalyse ir suteikti paramą ir pagalbą judėjimams, kovojantiems už demokratines vertybes ir už tai, kad būtų sukurta teisinė valstybė; pakartoja, kad finansinės pagalbos didinimas šioms šalims neturi vykti su Rytų Europos kaimyninėmis šalimis susijusių prioritetų ir joms skirtų priemonių sąskaita,

71.

todėl yra labai susirūpinęs, kad siūlomos 4 išlaidų kategorijos maržos (246,7 mln. eurų), nors ji daug didesnė nei numatyta 2011 m. sausio mėn. atnaujintame finansinio programavimo dokumente (132,2 mln. eurų), gali nepakakti, kad būtų galima patenkinti naujus su 4 išlaidų kategorija susijusius poreikius, kadangi, atrodo, jog vadovaujamasi tuo, kad mažinamos kai kurių svarbių ES programų lėšos; yra pasiryžęs toliau tikrinti ir analizuoti šio lėšų mažinimo poveikį;

72.

primena, kad Parlamentas ir Taryba dar nesutarė dėl papildomų prekybos bananais priemonių ir bendradarbiavimo su pramoninėmis ir kitomis dideles pajamas gaunančiomis šalimis (ICI+) teisinio pagrindo ir kad šis susitarimas turės poveikio 2012 m. biudžeto asignavimams; apgailestauja dėl to, kad Komisija pasiūlė sumažinti finansavimą bendradarbiavimui su besivystančiomis Azijos ir Lotynų Amerikos šalimis; ragina greitai priimti ICI+ reglamentuojančius teisės aktus ir patvirtinti atitinkamą finansavimą Azijai ir Lotynų Amerikai;

73.

todėl prašo Komisijos savo būsimajame taisomajame rašte neapsiriboti Europos kaimynystės politikos peržiūros poveikiu biudžetui, bet taip pat aptarti, jei reikia, atsižvelgiant į galimybę pasinaudoti visomis tarpinstituciniame susitarime numatytomis priemonėmis, kitus neišspręstus klausimus ir poreikius, įskaitant Palestinos ir Tautų pagalbos ir darbų agentūros (angl. UNRWA) finansavimą, kuris sumažėjo, palyginti su 2011 m. biudžetu, 100 mln. eurų, siekiant maksimaliai padidinti ES pagalbos poveikį pasaulyje;

74.

apgailestauja, kad mažinamos, palyginti su 2011 m. biudžetu, Pasirengimo narystei pagalbos priemonės lėšos, kurias planuota didinti, nuo 139 mln. eurų iki net 79 mln. eurų;

75.

pažymi, kad 51,8 mln. eurų siūloma didinti Aplinkos ir tausaus gamtos išteklių valdymo programos, vykdomos remiantis Vystomojo bendradarbiavimo priemone (VPB), finansavimą, palyginti su finansinio programavimo dokumentu, siekiant, kad kuo skubiau būtų pradėti kovos su klimato kaita veiksmai; ryžtingai prieštarauja tolesniam lėšų mažinimui (sumažintos Vystomojo bendradarbiavimo priemonės geografinių programų lėšos), kuris bendrai sudaro 78 mln. eurų, nes tai nesuderinama su ES pastangomis, dedamomis siekiant prisidėti prie Tūkstantmečio vystymosi tikslų siekio, ir trukdo laikytis ES aukščiausio lygio įsipareigojimo užtikrinti, kad iki 2015 m. vystomajam bendradarbiavimui būtų skiriama 0,7 % BNP;

76.

primena, kad ryžtingai nepritars kitos biudžeto valdymo institucijos sisteminiam, beveik automatiniam ir kartais neapgalvotam administracinėms išlaidoms skirtų lėšų, numatytų 4 išlaidų kategorijoje, mažinimui vien tik asignavimų mažinimo tikslu, nes tuomet ES neturėtų lėšų programoms deramai ir veiksmingai įgyvendinti;

77.

pažymi, kad nustatyta, jog visų institucijų bendros administracinės išlaidos sudaro 8 281 mln. eurų, t. y. jos padidėjo 1,3 %, palyginti su 2011 m.,o marža yra 472,5 mln. eurų;

78.

atkreipia dėmesį į 2011 m. vasario 3 d. už finansinį programavimą ir biudžetą atsakingo Komisijos nario laišką, kuriame įsipareigojama 5 išlaidų kategorijos lėšas padidinti ne daugiau nei 1 % ir nepriimti naujo personalo, palyginti su 2011 m., ir visos institucijos raginamos vadovautis tokiu pačiu požiūriu planuojant savo biudžetą;

79.

pastebi, kad Komisija, Taryba, Audito Rūmai, ombudsmenas ir duomenų apsaugos pareigūnas atsižvelgė į šį prašymą; pabrėžia, kad Europos Parlamentas sėkmingai sumažino savo paties sąmatą maždaug 50 mln. eurų, palyginti su pirmuoju preliminarios biudžeto sąmatos pasiūlymu; pabrėžia, kad jis išsamiai išnagrinės kitų institucijų sąmatas, inter alia, atsižvelgdamas į papildomus poreikius ir veiklą, susijusius su įsigaliojusia Lisabonos sutartimi;

80.

pripažįsta dideles Komisijas pastangas, dedamas siekiant nominaliai įšaldyti savo administracines išlaidas; pažymi, kad tai buvo galima padaryti kompensuojant padidintomis lėšomis, skirtomis statutiniams ir sutartiniams įsipareigojimams, itin sumažintas kitas administracines išlaidas; visgi yra susirūpinęs dėl galimų pasekmių;

81.

pabrėžia, kad bet koks tolesnis 2012 m. III skirsnio administracinių asignavimų, įskaitant administracinės paramos išlaidų eilutėse (buvusios BA eilutės) numatytas lėšas, mažinimas gali turėti neigiamo poveikio vykdant programas, ypač atsižvelgiant į naujas ES užduotis įsigaliojus Lisabonos sutarčiai; reikalauja, kad lėšos, sutaupytos sumažinus administracinės paramos išlaidas, liktų atitinkamų programų finansiniuose paketuose, kad būtų galima užtikrinti geresnį priemonių taikymą vietoje; be to pabrėžia, kad tol, kol ES kompetencija toliau didėja, ši tendencija gali būti netvari ilguoju laikotarpiu ir gali neigiamai veikti greitą, reguliarų ir veiksmingą ES veiksmų ir programų vykdymą;

82.

pripažįsta Komisijos pastangas neprašyti papildomų etatų ir vertina jos įsipareigojimą patenkinti visus savo poreikius, taip pat ir tuos, kurie susiję su naujais prioritetais ir su SESV įsigaliojimu, vien tik institucijos viduje perskirstant esamus žmogiškuosius išteklius; prašo pateikti daugiau informacijos, iš kur bus perkelta 230 ECFIN GD papildomų etatų, kurių reikia tinkamai valstybių narių ekonominės ir finansinės padėties stebėsenos veiklai užtikrinti, ir koks bus poveikis, kai atitinkamuose generaliniuose direktoratuose bus perskirstyti etatai ir administracinės pagalbos ir programų valdymo sektoriuje bus 70 etatų mažiau; pabrėžia, kad žmogiškųjų išteklių klausimas tampa vis aktualesnis, kadangi ECFIN GD galbūt reikės toliau stiprinti, kad būtų galima atlikti gyvybiškai svarbias papildomas užduotis, kai tik bus priimtas ekonomikos valdysenos paketas;

83.

pabrėžia, jog atrodo, kad siūlymas padidinti EPSO biudžetą (+ 5,4 % įsipareigojimų asignavimų ir mokėjimų asignavimų) prieštarauja Komisijos pastangoms sumažinti administracines išlaidas; prašo pateikti išsamesnės informacijos apie siūlomą EPSO skirtų asignavimų padidinimą ir apie pagrindinių EPSO paslaugų perdavimą išorės paslaugų teikėjams;

84.

pažymi, kad 4 % padidėjo pensijų išlaidoms skirtos lėšos (+ 5,2 % buvo pereinant iš 2010 m. į 2011 m.), atsižvelgiant į tai, kad nemažai pareigūnų išeina į pensiją; ragina Komisiją pateikti išsamesnę šios tendencijos ilgalaikio poveikio biudžetui analizę ir tuo pat metu apsvarstyti galimus tiesioginius ir netiesioginius ES pensijų sistemos pokyčių, turint mintyje Europos viešosios tarnybos patrauklumą, kokybę ir nepriklausomumą, padarinius; pabrėžia, kad bet prieš ką nors keičiant turėtų būti surengtas deramas socialinis dialogas;

85.

mano, kad Europos mokykla turėtų būti deramai finansuojama atsižvelgiant į specifinę ES institucijų darbuotojų vaikų padėtį; atidžiai išnagrinės siūlomą bendrą 1,7 % padidinimą, palyginti su 2011 m., nes didinama mažiau nei numatyta finansinio programavimo dokumente, taip pat patikrins visas Europos mokyklų biudžeto eilutes ir per svarstymą padarys, jo nuomone, deramus pakeitimus šioje srityje;

86.

pabrėžia, kad bandomieji projektai ir parengiamieji veiksmai yra pagrindinės priemonės nustatant politinius prioritetus ir sudarant sąlygas naujoms iniciatyvoms, kurios gali tapti ES veiksmais ir programomis, kurias vykdant gerinamas ES piliečių gyvenimas; todėl ketina visomis įmanomomis priemonėmis remti savo pasiūlymus dėl bandomųjų projektų ir parengiamųjų veiksmų rengiant 2012 m. biudžetą ir tuo pat metu pabrėžia, kad reikia atidžiai išnagrinėti Komisijos preliminarų vertinimą, kuris, tikimasi bus pateiktas 2011 m. liepos mėn., siekiant nustatyti bendrą ir subalansuotą šios srities galutinį finansinį paketą;

87.

todėl ketina šiuo tikslu pateikti Komisijai, kaip numatyta tarpinstitucinio susitarimo D dalies II priede, pirmąjį negalutinį bandomųjų projektų ir parengiamųjų veiksmų sąrašą, skirtą 2012 m. biudžetui; tikisi, kad Komisija pateiks gerai pagrįstą Parlamento orientacinių pasiūlymų analizę; pabrėžia, kad šis pirmasis negalutinis sąrašas nekliudo Parlamentui svarstant biudžetą pateikti ir priimti pakeitimus dėl bandomųjų projektų ir parengiamųjų veiksmų;

88.

pažymi, kad Komisija įvairiose išlaidų kategorijose siūlo vieną naują bandomąjį projektą ir penkis parengiamuosius veiksmus (du iš jų yra nauji); patvirtina, kad yra tvirtai pasiryžęs per būsimas derybas išanalizuoti naujai siūlomų iniciatyvų turinį ir tikslus;

89.

pažymi, kad bendrai 2012 m. biudžeto projekte ES decentralizuotoms agentūroms skiriama 720,8 mln. eurų (t. y. 0,49 % viso ES biudžeto), o tai reiškia, kad ES indėlis padidėja 34,6 mln. eurų arba + 4,9 %, palyginti su 2011 m. biudžetu; žino, kad lėšos didinamos, kadangi įkurta nauja agentūra (3) ir veiklą pradeda 7 agentūros (4), siekiant aprūpinti jas deramu finansavimu; pabrėžia, kad svarbu papildomų lėšų skirti šioms 10 agentūrų (5), kurioms pavesta naujų užduočių, siekiant netrikdyti jų veiklos; pažymi, kad ES indėlio, skirto agentūroms, pradedančioms darbą, padidinimas atitinka infliacijos normą (2 %) ar jos nesiekia, ir nenumatoma papildomo personalo;

90.

pabrėžia, kad ES agentūrų biudžetiniai asignavimai susiję ne tik su administracinėmis išlaidomis, o iš tiesų daugiau padeda pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslų ir ES tikslų apskritai, kaip nusprendė teisėkūros institucija; todėl ekonominių sunkumų laikais pritaria Komisijos ribojamojo pobūdžio koncepcijai nustatant ES decentralizuotų agentūrų subsidijas iš ES biudžeto, bet pakartoja, jog nesutinka, kad asignuotosios pajamos būtų naudojamos siekiant sumažinti ES biudžeto įnašą nuo mokesčių priklausomoms agentūroms, nes Komisija šiomis pajamomis naudojasi, kad dirbtinai sumažintų maržą; atsižvelgdamas į tai, išreiškia susirūpinimą, kad Komisija vėl ignoruoja Europos Parlamento išreikštą politinę valią;

91.

pabrėžia, kad Europos priežiūros institucijos turi atlikti itin svarbų vaidmenį saugant rinkos stabilumą ir joms reikia skirti pakankamai lėšų, kad reguliavimo reformos būtų veiksmingos; primena, kad viena bendra priežiūros institucija būtų efektyvesnė sąnaudų požiūriu; džiaugiasi siūlomu biudžeto padidinimu, skirtu visoms trims institucijoms, nes tai svarbus jų kūrimo procedūrų etapas, ir ragina numatyti papildomų išteklių jungtiniam komitetui; pažymi, kad šioms institucijoms patikėtoms visoms papildomoms užduotims įgyvendinti reikia nedelsiant numatyti atitinkamų papildomų išteklių; be kita ko, pabrėžia, kad naujos pareigos, kurios planuojamos Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijai (ESMA) trumpalaikio vertybinių popierių skolinimo ir išvestinių finansinių priemonių srityse, turi tiksliai atsispindėti 2012 m. biudžeto sudarymo procedūroje, kai tik bus nustatytas teisinis pagrindas;

92.

pažymi, kad iš 213 naujų etatų pagal agentūrų etatų planą (iš viso 4 854) 80 etatų skiriama naujoms ar veiklą pradedančioms agentūroms, o likusi dalis agentūroms, kurioms pavesta daugiau užduočių; pakartoja savo raginimą įdarbinant specializuotus mokslinius darbuotojus su profesine patirtimi taikyti specialią sistemą, ypač tada, kai šie etatai finansuojami tik iš mokesčių ir todėl nedaro jokio poveikio ES biudžetui;

93.

nepritaria Komisijos pozicijai 2012 m. biudžeto projekte pakeisti dviejų savo veiklą finansuojančių agentūrų (Vidaus rinkos derinimo tarnybos ir Bendrijos augalų veislių tarnybos) įrašus, t. y. išbraukti susijusias biudžeto eilutes ir nebeskelbti etatų planų; pažymi, kad šios dvi agentūros nepriklausomos nuo biudžeto valdymo institucijų sprendimų dėl subsidijų lygio ir darbuotojų skaičiaus; vis dėlto ketina įtraukti šią informaciją į biudžetą, kad būtų užtikrintas skaidrumas; dar kartą pakartoja, kad turi būti rastas sprendimas dėl pernelyg didelio perviršio, gaunamo pagal reglamentą dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai mokamų mokesčių;

94.

mano, kad per trišalį susitikimą, kuris turėtų vykti 2011 m. liepos 11 d., bus svarbūs šie klausimai:

95.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai ir Tarybai.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/49

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas“ (COM(2010)0672),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 43 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į Reglamentą (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (1),

—

atsižvelgdamas į Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (2),

—

atsižvelgdamas į Tarybos sprendimus 2006/144/EB (3) ir 2009/61/EB dėl kaimo plėtros Bendrijos strateginių gairių (4),

—

atsižvelgdamas į Reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, nustatantį bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą (5),

—

atsižvelgdamas į Reglamentą (EB) Nr. 73/2009, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 8 d. rezoliuciją dėl bendrosios žemės ūkio politikos ateities po 2013 m. (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 16 d. rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“ (8),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 17 d. Tarybai pirmininkaujančios šalies išvadas dėl BŽŪP artėjant 2020 m.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 18 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl 2013 m. bendrosios žemės ūkio politikos reformos,

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto nuomonę „BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto bei Regioninės plėtros komiteto nuomonę (A7–0202/2011),

A.

kadangi tvarus, produktyvus ir konkurencingas žemės ūkio sektorius Europoje gali svariai prisidėti siekiant Sutartyse nustatytų BŽŪP ir strategijos „Europa 2020“ tikslų, kadangi jis taip pat gali padėti spręsti tokius naujus politinius uždavinius kaip aprūpinimo maistu, energija bei žaliavomis saugumas, kova su klimato kaita, aplinkos ir biologinės įvairovės apsauga, sveikata ir demografiniai pokyčiai ES, taip pat kadangi būsima BŽŪP reforma bus pirmoji, dėl kurios teisės aktus pagal Lisabonos sutartį Europos Parlamentas priims kartu su Taryba,

B.

kadangi aprūpinimas maistu išlieka pagrindine žemės ūkio užduotimi ne tik ES, bet ir visame pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse, nes Žemės ūkio organizacija (FAO) prognozuoja, kad iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius nuo 7 mlrd. padidės iki daugiau nei 9 mlrd., o pasaulio žemės ūkio produkcija turės padidėti 70 proc.; kadangi daugiau maisto reikės gaminti atsižvelgiant į didesnes gamybos sąnaudas, didelį žemės ūkio rinkų nepastovumą ir į tai, kad didės su gamtiniais ištekliais susiję sunkumai – visa tai reiškia, kad ūkininkai turės pagaminti daugiau, tačiau naudoti mažiau žemės, mažiau vandens ir energijos,

C.

kadangi maisto svarba yra strateginė ir kadangi geriausias būdas aprūpinimui maistu užtikrinti – išlaikyti stabilų ir konkurencingą žemės ūkio sektorių; kadangi tvirta BŽŪP yra pagrindinė priemonė siekiant šio tikslo ir siekiant apsaugoti ES kaimo vietovių aplinkos tvarumą ir ekonominį vystymąsi nuo žemės apleidimo, gyventojų mažėjimo ir ekonominio nuosmukio,

D.

kadangi vykdant 2003 m. BŽŪP reformą ir 2008 m. bendros žemės ūkio politikos būklės patikrinimą buvo siekiama prisidėti prie naujos BŽŪP struktūros kūrimo, kuri būtų veiksmingesnė, skaidresnė ir labiau orientuota į rinkos poreikius; kadangi šį procesą būtina tęsti, o BŽŪP priemonių ir procedūrų praktinis administravimas turi būti gerokai supaprastintas siekiant sumažinti naštą ūkininkams ir administravimo organams,

E.

kadangi savo 2010 m. liepos 8 d. rezoliucijoje dėl bendrosios žemės ūkio politikos ateities po 2013 m. Europos Parlamentas padėjo tvarios žemės ūkio politikos, kuri sudarytų sąlygas Europos gamintojams būti konkurencingiems vietos, regionų ir nacionalinėse bei tarptautinėse rinkose, pagrindus ir kadangi jis palaikė daugiafunkcinio ir plataus masto žemės ūkio visoje Europoje, ypač gamtinių trūkumų turinčiose vietovėse ir itin atokiose vietovėse koncepciją bei taip pat atsižvelgė į mažų ūkininkų patiriamus sunkumus,

F.

kadangi BŽŪP turi apimti reikalingas priemones, kuriomis siekiama kovoti su rimtomis rinkos ir tiekimo krizėmis bei su dideliu kainų nepastovumu žemės ūkio sektoriuje; kadangi reikia užtikrinti, kad šios priemonės būtų ne tik modernios ir veiksmingos, bet ir lanksčios, kad prireikus jas būtų galima greitai įgyvendinti,

G.

kadangi naujų ir ryžtingų tikslų, ypač susijusių su vartotojų apsauga, aplinkos apsauga, gyvūnų gerove ir regionų sanglauda, integravimas į BŽŪP yra sveikintinas ir šiuos aukštus standartus reikia ginti tarptautiniu lygiu, siekiant užtikrinti Europos ūkininkų, kurie susiduria su aukštesnėmis gamybos sąnaudomis, veiklos galimumą ir konkurencingumą; kadangi ilgalaikis produktyvumas ir aprūpinimas maistu, ypač atsižvelgiant į klimato trikdžius, priklauso nuo tinkamo rūpinimosi gamtiniais ištekliais, ypač dirvožemiu, vandens vartojimo ir biologinės įvairovės,

H.

kadangi žemės ūkio sektorius atlieka svarbiausią vaidmenį kovojant su klimato kaita, ypač mažinant šiltnamio efektą sukeliančių jo išmetamų dujų kiekį ir plėtojant anglies saugojimą bei gaminant biomasę ir tvarią energiją, taip sukuriant papildomą ūkininkų pajamų šaltinį,

I.

kadangi pagal BŽŪP taip pat turėtų būti remiamas specialus ūkinės paskirties žemės, kurioje didelė biologinė įvairovė (pvz., didelės gamtinės vertės ūkinės paskirties žemė), ir tinklo „Natura 2000“ žemės ūkio ekosistemų valdymas ir atsižvelgiant į tai taip pat turėtų būti remiamas perėjimas prie mažiau sąnaudų reikalaujančių gamybos modelių (įskaitant ekologinį ūkininkavimą), niekuomet neariamų ganyklų ar žemės ūkio pelkynų,

J.

kadangi BŽŪP išlaidų dalis ES biudžete nuo beveik 75 % 1985 m. sumažės iki planuojamų 39,3 % 2013 m.; kadangi BŽŪP, kaip viena seniausių ES politikų, kurioje ji turi daugiausia įtakos, sudaro mažiau nei 0,5 % ES BVP, o viešosios išlaidos sudaro apie 50 % BVP ir kadangi po sėkmingos Europos Sąjungos plėtros žemės ūkio paskirties žemės plotas padidėjo 40 proc., o Sąjungoje gyvena dukart daugiau ūkininkų nei 2004 m.,

K.

kadangi remiantis paskutine „Eurobarometro“ apklausa, 90 proc. apklaustų ES piliečių mano, kad žemės ūkis ir kaimo vietovės yra svarbūs Europos ateičiai, 83 proc. apklaustų ES piliečių mano, kad reikia teikti finansinę paramą ūkininkams ir apskritai mano, kad dėl žemės ūkio politikos reiktų ir toliau spręsti Europos lygmeniu,

L.

kadangi Europos Parlamentas jau daugelį kartų išreiškė nepritarimą BŽŪP renacionalizacijai ir bendro finansavimo praplėtimui, nes tai galėtų daryti poveikį sąžiningai konkurencijai ES vidaus rinkoje, ir, atsižvelgdamas į būsimą reformą, vėl prieštarauja bandymams nacionalizuoti BŽŪP nustatant bendrą tiesioginių išmokų finansavimą arba skiriant lėšas antrojo ramsčio priemonėms,

M.

kadangi būtina laikytis dviejų BŽŪP ramsčių, aiškiai nustatant kiekvieno ramsčio struktūrą ir tikslus bei sudarant juos taip, kad jie galėtų vienas kitą papildyti,

N.

kadangi mažų ūkininkų indėlis ES yra gyvybiškai svarbus siekiant BŽŪP tikslų ir kadangi vykstant reformos procesui turi būti tinkamai atsižvelgiama į kliūtis, su kuriomis jie susiduria,

O.

kadangi naujose valstybėse narėse, kuriose taikoma vienos vietovės išmokų schema, didelė dalis ūkininkų, ypač užsiimančių galvijininkyste, neturi teisės gauti tiesioginių išmokų, nes jie neturi nuosavos žemės ūkio paskirties žemės,

P.

kadangi ūkininkai gauna vis mažiau maisto tiekimo grandinėje kuriamos pridėtinės vertės ir kadangi tinkamai veikianti maisto tiekimo grandinė ir derybinės pozicijos gerinimo priemonės yra būtinos norint užtikrinti, kad ūkininkai gautų sąžiningas pajamas už savo produkciją,

Q.

kadangi ūkininkų pajamos vienam asmeniui per pastaruosius dvejus metus smarkiai sumažėjo ir dėl šio nuolatinio mažėjimo yra mažesnės nei buvo beveik prieš 15 metų, kai buvo pradėtos reformos, kadangi pajamos iš žemės ūkio yra pastebimai mažesnės (maždaug 40 proc. už vieną darbo vienetą) nei kitose ekonomikos srityse, o vienam kaimo vietovės gyventojui tenkančios pajamos yra gerokai mažesnės (apie 50 proc.) nei miesto vietovėse, taip pat kadangi Eurostato duomenimis užimtumas žemės ūkio sektoriuje 2000–2009 m. sumažėjo 25 proc.,

R.

kadangi pasaulio ekonomika tampa vis labiau integruota ir prekybos sistemas daugiašaliai ir dvišaliai derybininkai vis labiau liberalizuoja, taip pat kadangi sudarant daugiašalio ir dvišalio lygmenų susitarimus turi būti užtikrinama, kad trečiųjų šalių gamybos metodai, kuriais pagamintos prekės eksportuojamos į ES, Europos vartotojams teiktų tokias pačias su sveikata, maisto saugumu, gyvūnų gerove, tvarumu ir minimaliais socialiniais standartais susijusias garantijas kaip tos, kurias suteikia ES metodai,

S.

kadangi didėjant skirtumams, prarandant socialinį kapitalą ir sanglaudą, didėjant demografiniam disbalansui ir išsikėlimui kaimo plėtra yra esminė BŽŪP dalis ir kadangi ateityje vykdant kaimo plėtros politiką reikia siekti didesnės teritorinės pusiausvyros ir pasiūlyti ne tokį biurokratišką ir labiau dalyvaujamąjį kaimo plėtros programų valdymą, kuris apimtų gyvulininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimo priemones ir veiksmingai remtų kaimo ekonomikos stiprinimą ir įvairinimą, skatintų švietimą ir naujoves, gerintų gyvenimo kokybę kaimo vietovėse, ypač mažiau palankiose ūkininkavimui vietose ir padėtų kovoti su jaunimo pasitraukimu iš ūkininkavimo,

T.

kadangi, viena vertus, tik 6 proc. ūkininkų yra jaunesni nei 35 m. ir, kita vertus, per artimiausius 10 m. 4,5 mln. ūkininkų išeis į pensiją; kadangi į būsimą BŽŪP reikėtų įtraukti prioritetinį siekį į žemės ūkio sektorių pritraukti daugiau jaunimo,

U.

kadangi vykdant BŽŪP turi būti atsižvelgiama į būtinybę sumažinti specifinius apribojimus ir struktūrines problemas, su kuriomis susiduria atokiausių ES regionų žemės ir miškų ūkio sektoriai dėl izoliuotumo, nuošalumo ir dėl to, kad kaimo ekonomika labai priklauso nuo riboto žemės ūkio produktų skaičiaus,

V.

kadangi kokybės politika yra neatsiejama būsimos BŽŪP dalis ir todėl jos plėtra ir stiprinimas, ypač geografinių nuorodų atveju, yra pagrindinės priemonės siekiant Europos žemės ūkio tvaraus augimo ir konkurencingumo,

1.

labai palankiai vertina Komisijos komunikatą „BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas“; pripažįsta, kad reikalinga tolesnė BŽŪP reforma, kuri atitiktų kintantį žemės ūkio pramonės pobūdį 27 ES valstybėse narėse ir naujas tarptautines globalizacijos aplinkybes; ragina ateityje išlaikyti stiprią ir tvarią BŽŪP suteikiant biudžeto dotacijas plataus užmojo siekiams įgyvendinti atremiant naujus iššūkius; griežtai atmeta bet kokius bandymus renacionalizuoti BŽŪP;

2.

ragina išlaikyti dviem ramsčiais pagrįstą BŽŪP struktūrą; pažymi, kad 1 ramstis turėtų būti visapusiškai finansuojamas iš ES biudžeto ir jo finansavimas turėtų būti kasmetinis, o 2 ramsčiui ir toliau turėtų būti taikomos daugiametės programos, sutartinis požiūris bei bendras finansavimas; primygtinai ragina, kad dviejų ramsčių struktūra pasitarnautų aiškumo tikslui, kiekvienam ramsčiui papildant kitą ramstį, tačiau nepersidengiant; pagal pirmąjį ramstį turėtų būti siekiama tikslų, kuriems reikia tarptautinio masto veiksmų, o antrasis ramstis turėtų būti orientuotas į pasekmes ir pakankamai lankstus, kad jį būtų galima nesunkiai pritaikyti pagal nacionalinius, regioninius ir (arba) vietinius ypatumus; taigi mano, kad išlaikant esamą abiejų ramsčių struktūrą būtini jos pokyčiai, siekiant veiksmingiau nustatyti visas būtinas abiejų ramsčių priemones ir atitinkamas jų finansavimo taisykles;

3.

primena, kad aprūpinimas maistu tebėra svarbiausias žemės ūkio uždavinys ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse, nes iki 2050 m. turės būti išspręsta 9 mlrd. asmenų maitinimo naudojant mažiau retų išteklių, t, y, vandens, energijos ir žemės, problema; ragina vykdyti tvarią, produktyvią ir konkurencingą Europos žemės ūkio politiką, kuri labai padėtų siekti Sutartyse nustatytų BŽŪP tikslų ir įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ pažangaus, integracinio ir tvaraus augimo prioritetus; mano, kad žemės ūkis gali stipriai prisidėti prie klimato kaitos problemų sprendimo, naujų darbo vietų kūrimo, naudojant ekologišką augimą ir tiekiant atsinaujinančią energiją, o tuo pačiu metu ir toliau tiekiant saugius, aukštos kokybės maisto produktus ir aprūpinant maistu Europos vartotojus;

4.

mano, kad būtina nustatyti aiškias ilgalaikes taisykles, kad Europos ūkininkai galėtų planuoti investicijas, būtinas siekiant modernizuoti žemės ūkio veiklą ir plėtoti naujoviškus metodus, kurie padėtų pereiti prie agronominiu požiūriu tvirtesnių ir tvarių sistemų, nes šis procesas gyvybiškai svarbus siekiant užtikrinti jų konkurencingumą vietos, regioninėse ir tarptautinėse rinkose;

5.

mano, kad, siekiant supaprastinimo, aiškumo ir bendro požiūrio, nuo pat reformos pradžios turi būti susitarta dėl kiekvieno BŽŪP ramsčio finansavimo;

6.

reikalauja ES žemės ūkiui skirtame biudžete per kitą finansinį laikotarpį išlaikyti bent 2013 m. biudžete numatytas žemės ūkiui skirtas lėšas; pripažįsta, kad siekiant spręsti su aprūpinimo maistu saugumu, aplinkos apsauga, klimato kaita ir teritorine pusiausvyra susijusius uždavinius padidėjusioje ES, taip pat norint, kad BŽŪP padėtų sėkmingai vykdyti strategiją „Europa 2020“, bus reikalingi pakankami finansiniai ištekliai;

7.

yra įsitikinęs, kad vykdant šią naują žemės ūkio politiką, susijusią su tvariomis maisto gamybos sistemomis, visų pirma turi būti apskritai nuosekliau derinami tiesioginius mokėjimus apimantis pirmasis ramstis ir paramos kaimo plėtrai priemones apimantis antrasis ramstis; laikosi nuomonės, kad pagal naująją BŽŪP viešosios lėšos turi būti pripažintos kaip visuomenei teikiamų viešųjų gėrybių, nefinansuojamų rinkoje, teisėta kompensacija ir mano, kad viešosios lėšos turėtų būti naudojamos siekiant paskatinti ūkininkus visoje Europoje teikti papildomas aplinkosaugos paslaugas; mano, kad šis tikslingas požiūris padės pasiekti visos ES tikslus ir suteiks būtiną lankstumą, kad būtų atsižvelgta į ES žemės ūkio įvairovę; mano, kad tokia sistema užtikrintų, jog kiekviena išmokų sudedamoji dalis duotų neabejotiną viešąją naudą mokesčių mokėtojams, ūkininkams ir visai visuomenei skaidriu būdu;

8.

ragina, kad tvarumas, konkurencingumas ir sąžiningumas būtų pagrindiniai BŽŪP principai ir kad vykdant BŽŪP būtų išsaugomas specifinis atskirų sektorių ir gamybos vietų pobūdis, ir kad būtų siekiama gyventojus aprūpinti pakankamu kiekiu saugių ir sveikų maisto produktų už tinkamą kainą bei aprūpinti žaliavomis siekiant užtikrinta pajėgią Europos perdirbimo ir maisto pramonę bei atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą; pabrėžia, kad ES standartai maisto saugos, aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės ir minimalių socialinių standartų laikymosi srityse yra patys aukščiausi pasaulyje; reikalauja vykdyti tokią BŽŪP, kuria būtų užtikrinama, jog Europos žemės ūkis atitiks šiuos aukštus standartus tarptautinėje konkurencinėje aplinkoje (išorinė kokybės apsauga);

9.

pripažįsta, kad daugelis šių naujų uždavinių ir tikslų yra įtvirtinti teisiškai privalomuose tarptautiniuose įsipareigojimuose ir sutartyse, kuriems ES pritarė ir kuriuos pasirašė, pvz., Kioto protokole, Kankūno susitikime, Ramsaro ir Nagojos konvencijose;

10.

pabrėžia, kad supaprastinamas turi esminę svarbą ir kad jis turi būti vienas iš pagrindinių būsimos BŽŪP tikslų, kurio siekiant būtų sumažintos politikos administravimo valstybių narių lygmeniu sąnaudos, taip pat pabrėžia, kad reikalingi aiškūs teisiniai pagrindai, apie kuriuos turi būti nedelsiant pranešta ir kurie turi būti vienodai aiškinami;

11.

pabrėžia, kad maisto kokybės politikos plėtra, įskaitant geografines nuorodas (saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN), saugoma geografinė nuoroda (SGN), garantuoti tradiciniai gaminiai (GTG)), turi būti vienas iš svarbiausių BŽŪP aspektų, kuris turi būti plėtojamas ir stiprinamas, kad ES galėtų išlikti šios srities lydere; laikosi nuomonės, kad šių aukštos kokybės produktų atveju reikėtų sudaryti galimybes naudoti savito valdymo, apsaugos ir skatinimo priemones, kad jų vystymas vyktų darniai ir būtų toliau iš esmės prisidedama prie tvaraus augimo ir Europos žemės ūkio konkurencingumo;

12.

ragina Komisiją stiprinti pastangas mokslinių tyrimų ir plėtros, inovacijų ir pardavimo skatinimo srityse; todėl ragina ateityje sudarant ES mokslinių tyrimų ir plėtros programas visada atsižvelgti į mokslinius tyrimus žemės ūkio ir maisto sektoriuose;

13.

pažymi, kad tiesioginės atsietos paramos išmokos, kurios priklauso nuo kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų, gali padėti remti ir stabilizuoti ūkių pajamas, padedant ūkininkams, be maisto produktų, visai visuomenei teikti gyvybiškai svarbias viešąsias gėrybes, pvz., užtikrinti ekosistemos paslaugas, užimtumą, kraštovaizdžio valdymą ir kaimo ekonomikos gyvybingumą visoje Europoje; mano, kad tiesioginės išmokos turėtų būti naudojamos siekiant atlyginti ūkininkams už šių viešųjų gėrybių teikimą, nes rinka viena pati neteikia viešųjų gėrybių ir dar neatlygina ūkininkams už jų teikimą tuo tarpu, kai ūkininkai dažnai patiria dideles gamybos sąnaudas, siekdami pagaminti aukštos kokybės maistą ir sumažinti savo nustatomas supirkimo kainas už jų gamybą;

14.

ragina užtikrinti stiprų ir tinkamai finansuojamą pirmąjį ramstį, kurį naudojant būtų galima įveikti naujus Europos žemės ūkiui keliamus iššūkius;

15.

reikalauja tinkamai valstybėms narėms bei ūkininkams valstybėje narėje paskirstyti pirmam ir antram ramsčiams numatytas BŽŪP lėšas, pagrindiniu objektyvių kriterijų principu pasirinkus pragmatišką požiūrį; nepritaria skirtumams skirstant šias lėšas valstybėms narėms; tam reikia laipsniškai atsisakyti pasenusiais istoriniais orientaciniais dydžiais grindžiamos sistemos ir ją pakeisti paramos išmokomis, kurios būtų teisingos ir veiksmingiau skirstomos šalims, įvairiems žemės ūkio sektoriams ir ūkininkams; pabrėžia, jog tai taip pat reiškia, kad siekiant padėti žemės ūkiui pereiti prie tvaresnių ūkininkavimo sistemų pagalbos išmokos turi būti veiksmingesnės, tikslingesnės ir teikti daugiau paskatų; atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą nepritaria ES masto bendroms fiksuoto dydžio išmokoms, kurios neatspindėtų Europos įvairovės; mano, kad žemės ūkio bei gamybos vietų įvairovės Europos Sąjungoje užtikrinimas yra pagrindinė užduotis ir todėl pritaria tam, kad būtų kuo labiau atsižvelgiama į konkrečias gamybos sąlygas valstybėse narėse taikant tikslingesnę tiesioginių išmokų sistemą;

16.

taigi pasisako už bendrosios išmokos schemą, kuri, atliekant tam tikrą perskirstymą, prisideda prie teisingo tiesioginių išmokų paskirstymo ES mastu; siūlo, kad kiekviena valstybė narė turėtų gauti mažiausią ES vidutinių tiesioginių išmokų procentinę dalį ir kad būtų nustatytos viršutinės ribos; pritaria, kad būtų atliekamas kuo greitesnis įgyvendinimas nustatant ribotos trukmės pereinamąjį laikotarpį;

17.

tiesioginių išmokų atskiriems ūkiams atveju pritaria tam, kad skirstant lėšas valstybėms narėms nebebūtų taikomos istorinės ir specifinės ūkio atskaitos vertės, ir kito finansinio laikotarpio metu ragina pereiti prie atsietos paramos regioninių arba nacionalinių išmokų pagal plotą; tačiau pripažįsta, kad padėtis skirtingose valstybėse narėse yra labai skirtinga ir dėl to reikia taikyti nuo regionų priklausančias specifines priemones;

18.

mano, kad valstybės narės, kuriose šiuo metu yra taikoma supaprastinta vienkartinės išmokos už plotus schemą, po nustatyto pereinamojo laikotarpio turėtų būti pervestos į bendrosios išmokos schemą su teisėmis į išmokas; ragina atliekant šį pervedimą suteikti pagalbą, įskaitant finansinę ir techninę;

19.

teigiamai vertina smulkių ūkininkų vaidmens Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse pripažinimą; palankiai vertina, kad kuriama konkreti ir supaprastinta pagalbos smulkiems ūkininkams, kurie prisideda prie kaimo plėtros stabilizavimo, sistema; ragina Komisiją siekiant skaidrumo ir teisinio saugumo nustatyti lanksčius ir objektyvius kriterijus, pagal kuriuos kiekviena valstybė narė apibrėžtų smulkiojo ūkininko statusą; ragina valstybes nares pagal subsidiarumo principą nuspręsti, kuriuos ūkininkus tinkama įtraukti į šią sistemą;

20.

ragina toliau supaprastinti tiesioginių išmokų sistemą, ypač supaprastinti perkėlimo taisykles nepareikštoms teisėms į išmokas, supaprastinti taisykles, susijusias su nacionaliniu rezervu, priklausomai nuo perėjimo prie vienodų regioninių arba nacionalinių išmokų už plotą, sujungti smulkiausias teises į išmokas ir nustatyti veiksmingą ir nebiurokratišką abiejų ramsčių kontrolės sistemą; mano, kad taikant turimas privalomas kontrolės apimtis būtina palankiai atsižvelgti į tinkamai veikiančias administravimo sistemas;

21.

pažymi, kad reikia priemonių, kuriomis žemės ūkio sektoriuje būtų sprendžiamas kartų atsinaujinimo klausimas, nes tik 6 proc. Europos ūkininkų yra jaunesni nei 35 m., o per ateinančius dešimt metų į pensiją išeis 4,5 mln.; pripažįsta, kad jauni ūkininkai susiduria su veiklos pradžios kliūtimis – didelės išlaidos investicijoms, sunkiai prieinama žemė ir kreditai; pabrėžia, kad pagal antrąjį ramstį įgyvendinamos priemonės jauniems ūkininkams nepakankamos norint sustabdyti greitą senėjimą žemės ūkio sektoriuje, ir ragina pateikti pasiūlymus, kaip pakeisti šią netvarią tendenciją, kurie turėtų apimti taisyklių, pagal kurias valdomas nacionalinis rezervas, pakeitimus siekiant jas labiau pritaikyti jauniems ūkininkams;

22.

pabrėžia, kad BŽŪP turėtų būti neutrali lyčių aspektu ir kad abiems įmonėje dirbantiems sutuoktiniams turėtų būti suteikiamos vienodos teisės; atkreipia dėmesį į tai, kad 42 proc. iš 26,7 mln. žmonių, reguliariai dirbančių Europos Sąjungos žemės ūkyje, yra moterys, tačiau tik vienam iš penkių (apie 29 proc.) ūkių vadovauja moteris;

23.

mano, kad atsiejimas iš esmės pasiteisino – juo ūkininkams suteikiama didesnė sprendimų laisvė užtikrinant, kad ūkininkai reaguotų į rinkos signalus, didžiąją BŽŪP dalį integruojant į PPO „žaliąją dėžę“; pabrėžia Komisijos mintį, kad ir ateityje tam tikrose vietovėse, kuriose nėra alternatyvos ten įsitvirtinusioms daug sąnaudų reikalaujančioms gamybos formoms ir gaminiams, gali būti numatytos ir susietos išmokos; todėl pripažįsta, kad su produkcija susietos išmokos, taikant labai konkrečius reikalavimus, galėtų būti taikomos ir po 2013 m.;

24.

taigi ragina valstybėms narėms sudaryti galimybę leisti dalį tiesioginių išmokų palikti visiškai ar iš dalies susietas laikantis PPO ribų siekiant finansuoti priemones, kuriomis švelninamas išmokų atsiejimo konkrečiose ekonominiu, aplinkos apsaugos ir socialiniu požiūriais jautriose vietose ir sektoriuose, poveikį; be to, mano, kad šie mokėjimai galėtų padėti skatinti vietovėmis grindžiamas aplinkos apsaugos priemones ir teritorinę sanglaudą bei skatinti, remti ir stiprinti pagrindinius sektorius, įskaitant kokybės gerinimą, žemės ūkio žaliavų gamybą, tam tikrų specifinių rūšių produkciją ar kai kurias žemės ūkio rūšis;

25.

pastebi, kad Europos Sąjungos žemės ūkio valdos Europos Sąjungoje dėl istorinių priežasčių yra labai skirtingų dydžių, darbo produktyvumo bei teisinių formų; žino, kad tiesioginės išmokos skirstomos tokiu būdu, dėl kurio abejojama jų teisėtumu; atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą nustatyti viršutinę tiesioginių išmokų ribą ir džiaugiasi šia pastanga spręsti BŽŪP teisėtumo ir priimtinumo visuomenei klausimą; prašo Komisijos svarstyti galimybę pradėti taikyti panašias sistemas, kurios padėtų siekti šių tikslų, pvz., tiesioginių išmokų mažinimo atsižvelgiant į žemės ūkio valdų dydį sistemą, kurią taikant būtų atsižvelgiama į objektyvius užimtumo ir tvarios praktikos kriterijus;

26.

ragina Komisiją pateikti labai konkrečius pasiūlymus, kokiomis ilgalaikėmis ir vidutinės trukmės laikotarpio priemonėmis galima būtų padėti gyvulininkystės sektoriui kovoti su augančiomis finansinėmis sąnaudomis; mano, kad tai galėtų apimti paskatas naudoti ganyklų ir baltyminių augalų ariamosios žemės sėjomainos sistemas, kurios teikia daugiau ekonominių privalumų ūkininkams, padeda kovoti su naujais sunkumais ir mažina priklausomybę nuo baltyminių augalų importo bei galėtų teigiamai veikti su pašarais susijusias sąnaudas; ragina Komisiją valstybėms narėms pagal dabartinį 68 straipsnį pasiūlyti lankstumo galimybę siekiant daugiausia dėmesio kokybei ir tvarumui skiriančius gyvulininkystės ūkius įtraukti į naują paramos sistemą ir atsižvelgti į jų specifinį pobūdį;

27.

mano, kad tiesioginės išmokos turėtų būti skiriamos tik aktyviems ūkininkams; supranta, kad pagal atsietų tiesioginių išmokų sistemą kiekvienas ūkininkas, kuris žemės ūkio plotus naudoja gamybai ir palaiko jų gerą ūkinę bei aplinkosauginę būklę, turėtų gauti tiesiogines išmokas; todėl prašo Komisijos sukurti aktyvaus ūkininkavimo apibrėžtį, kuria valstybės narės galėtų vadovautis be papildomos administracinės naštos ar išlaidų; tuo pat metu būtina užtikrinti, kad tradicinė ūkininkavimo veikla (pilna, šalutinė arba papildoma), neatsižvelgiant į jos teisinį statusą, būtų laikoma aktyvia ūkininkavimo veikla ir kad būtų atsižvelgiama į žemėvaldą ir rangovinio ūkininkavimo tvarką, taip pat bendros žemės valdymą; mano, jog būtina patikslinti, kad nustačius aktyvaus ūkininko apibrėžtį būtų išvengta atvejų, kai administracinės mokėjimų atlikimo išlaidos didesnės už realią pačios išmokos sumą;

28.

pasisako už antrojo ramsčio gamtinių kliūčių kompensavimą ir nepritaria papildomoms pirmojo ramsčio išmokoms, paremtomis papildoma administravimo našta;

29.

mano, kad geresnė gamtos išteklių apsauga ir valdymas yra pagrindinė sudedamoji tvaraus ūkininkavimo dalis, kuria, vykdant naujus strategijos „Europa 2020“ uždavinius ir tikslus, pateisinamos papildomos skatinamosios priemonės, kuriomis ūkininkai raginami ūkininkauti nekenkiant aplinkai, peržengiant kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų ribas ir papildant jau esamas agrarinės aplinkosaugos programas;

30.

mano, kad gamtos išteklių apsauga turėtų būti glaudžiau siejama su tiesioginių išmokų teikimu, ir todėl ragina įgyvendinant ekologiškumo skatinimo funkciją nustatyti ES masto paskatų sistemą, kuri padėtų užtikrinti ūkininkavimo tvarumą ir ilgalaikį aprūpinimo maistu saugumą veiksmingai valdant ribotus išteklius (vandenį, energiją, dirvožemį) ir, mažinant gamybos priemonių naudojimą, ilgainiui sumažinant gamybos išlaidas; mano, kad pagal šią sistemą turėtų būti teikiama didžiausia parama ūkininkams, kurie ūkininkauja arba palaipsniui norėtų pradėti ūkininkauti siekdami tvaresnių gamybos sistemų;

31.

pabrėžia, kad ši sistema turėtų būti diegiama tuo pat metu įgyvendinant kompleksinio paramos susiejimo sistemos supaprastinimą tiesioginių išmokų gavėjams, jos taikymo priemonės turi būti paprastos, ji turi užtikrinti aplinkosauginės ir ekonominės veiklos rezultatų pusiausvyrą, ji turi būti tinkamos agronominiu požiūriu ir pagal ją neturėtų būti diskriminuojami ūkininkai, kurie jau žymiu mastu dalyvauja agrarinės aplinkosaugos programose;

32.

nepritaria naujos papildomų išmokų sistemos, dėl kurios atsirastų daugiau kontrolės ir sankcijų sistemos didinant ekologiškumą, įgyvendinimui; dar kartą pabrėžia, kad reikėtų vengti, kad ūkininkams nebūtų nustatyti praktiniai apribojimai, o valdžios institucijoms – sudėtingas administravimas; be to, reikalauja, kad visos žemės ūkio kontrolės priemonės, jei įmanoma, būtų vykdomos kartu, siekiant supaprastinti administracines procedūras, susijusias su šių priemonių taikymu;

33.

todėl ragina Komisiją kuo greičiau pateikti administracinės praktikos, susijusios su ekologiškumo skatinimo funkcijos įgyvendinimu, poveikio vertinimą; pabrėžia, kad aplinkosaugos priemonės turi potencialą padidinti ūkininkų gamybos efektyvumą, ir reikalauja, kad būtų kompensuojamos visos galimos išlaidos ir negautos pajamos, susijusios su šių priemonių įgyvendinimu;

34.

mano, kad ekologiškumo didinimo turėtų būti siekiama visose valstybėse narėse pasinaudojant prioritetiniu su plotu ir (arba) su pavienių ūkių lygmeniu susijusių priemonių, kurios turėtų būti 100 proc. finansuojamos iš ES lėšų, rinkiniu; mano, kad kiekvienas šių konkrečių išmokų gavėjas turi įgyvendinti tam tikrą skaičių ekologiškumo didinimo priemonių, grindžiamų esamomis struktūromis ir pasirinktų iš nacionalinio arba regioninio sąrašo, sudaryto valstybės narės remiantis platesniu ES sąrašu, taikomo visų pobūdžių ūkininkavimui; mano, kad tokių priemonių pavyzdžiai galėtų būti:

35.

mano, kad ES turi atlikti tam tikrą vaidmenį norint įveikti apsirūpinimo maistu saugumo ir energetinio saugumo iššūkius, todėl turi užtikrinti, kad žemės ūkis visapusiškai prisidėtų to siekiant; todėl mano, kad privalomo žemės atidėjimo nedera įtraukti į Komisijos siūlomas tvarumo priemones;

36.

ragina į BŽŪP įtraukti tvarios energijos naudojimo tikslus; mano, kad atsinaujinančio kuro naudojimas žemės ūkio sektoriuje iki 2020 m. galėtų pasiekti 40 proc., o iki 2030 m. galėtų būti visiškai atsisakyta iškastinio kuro;

37.

pažymi, kad kitos kartos technologijos jau paruoštos, todėl ragina Komisiją, kaip BŽŪP reformos dalį, parengti kitos kartos technologijoms pritaikytą įvairius sektorius apimančią biomasės politiką, kad būtų galima sukurti tvarią biomasės iš žemės ūkio, žemės ūkio pramonės įmonių ir miškininkystės rinką skatinant rinkti turimas atliekas bioenergijos gamybai ir drauge neleisti, kad padaugėtų išmetamų dujų ir sumažėtų bioįvairovė;

38.

pabrėžia, kad racionali Europos politika, pvz., pigesnis dyzelinas žemės ūkio reikmėms ir akcizo netaikymas žemės ūkio reikmėms pagamintai energijai ir degalams, visų pirma elektros energija varomiems drėkinimo siurbliams, galėtų padėti Europos ūkininkams pagaminti daugiau ir aprūpinti tiek vidaus, tiek eksporto rinkas žemės ūkio produktais; be to, pabrėžia naujoviškų drėkinimo sistemų svarbą siekiant užtikrinti Europos žemės ūkio tvarumą, atsižvelgiant į pražūtingus klimato kaitos padarinius, pvz., sausrą, karščio bangas ir dykumėjimą, dirbamai žemei, numatytai aprūpinti gyventojus maistu;

39.

pabrėžia būtinybę sukurti efektyvias drėkinimo sistemas siekiant užtikrinti, kad valstybėse narėse būtų taikomi efektyvūs žemės ūkio metodai, kuriais naudojantis būtų galima patenkinti maisto poreikius viduje ir tiekti žemės ūkio produktus eksporto rinkai, atsižvelgiant į tai, kad ateityje trūks vandens, ypač geriamojo;

40.

apgailestauja dėl to, kad ES biologinės įvairovės tikslai vis dar neįgyvendinti ir tikisi, kad BŽŪP prisidės prie pastangų įgyvendinti šiuos ir Nagojos biologinės įvairovės tikslus;

41.

ragina taikant naująją BŽŪP skatinti genetinės įvairovės išsaugojimą, Direktyvos 98/58/EB dėl gyvūnų gerovės laikymąsi ir susilaikyti nuo maisto gamybos iš klonuotų gyvūnų ir jų palikuonių ar jauniklių finansavimo;

42.

mano, kad gyvūnų gerovei palankūs gamybos metodai taip pat daro teigiamą poveikį gyvūnų sveikatai, maisto kokybei ir maisto saugai, ir taip pat yra mažiau kenksmingi aplinkai;

43.

pabrėžia, kad labai svarbu išnagrinėti visas valstybių narių bendradarbiavimo dirvožemio apsaugos tikslais galimybes, įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus;

44.

pažymi, kad pagal kompleksinio paramos susiejimo sistemą tiesioginė parama skiriama tiems, kurie laikosi teisinių reikalavimų ir atsižvelgdami į žemės ūkį ir aplinkos apsaugą tinkamai prižiūri žemę, ir ši sistema tebėra viena iš tinkamiausių priemonių, kurias taikant galima optimizuoti ūkininkų teikiamas pagrindines ekosistemų paslaugas, spręsti naujai iškylančias aplinkosaugos problemas ir užtikrinti pagrindinių viešųjų gėrybių tiekimą; vis dėlto pažymi, kad pradėjus taikyti kompleksinio paramos susiejimo sistemą iškilo daug problemų, susijusių su administracija ir ūkininkų nenoru ją priimti;

45.

mano, kad tiesioginės išmokos negali būti besąlygiškai pateisinamos, todėl dėl BŽŪP ekologiškumo didinimo paprastesnė ir praktiniu bei administraciniu požiūriu atliekant tikrinimus veiksminga tapusi kompleksinio paramos susiejimo sistema turi būti taikoma visiems tiesioginių išmokų gavėjams; pabrėžia, kad kompleksinis paramos susiejimas turi būti grindžiamas rizikos vertinimu ir būti proporcingas, o kompetentingos nacionalinės ir Europos valdžios institucijos turi jo laikytis ir deramai jį įgyvendinti;

46.

mano, kad geresnė išteklių apsauga ir valdymas turėtų būti pagrindinė sudėtinė ūkininkavimo pagal kompleksinio paramos susiejimo reikalavimus dalis, kuri leistų užtikrinti didesnę naudą aplinkai; ragina kompleksinio paramos susiejimo kontrolę padaryti paprastesnę, veiksmingą ir efektyvią ir reikalauja tikslingiau orientuoti kompleksinio paramos susiejimo taikymo sritį; ragina mokėjimo agentūras ir stebėsenos įstaigas keistis geriausios praktikos sistemomis ir jas integruoti, pvz., duomenų bazių tarpusavio sąveikos ir geriausio tinkamų technologijų naudojimo priemones, siekiant kuo labiau sumažinti biurokratinę naštą ūkininkams ir administracijoms; mano, kad kompleksinis paramos susiejimas turėtų apsiriboti standartais, susijusiais su ūkine veikla, kurie galėtų būti sistemiškai ir paprastai kontroliuojami ir kurie būtų grindžiami įsipareigojimu pasiekti rezultatų, ir kad taisyklės turėtų būti suderintos; pabrėžia, kad naujose nuobaudų sistemose svarbu nustatyti leistinų nukrypimų lygius ir taikyti proporcingumo principą;

47.

mano, kad kompleksinio paramos susiejimo stebėsena turėtų būti labiau susieta su veiksmingumo kriterijais ir ūkininkų skatinimu siekti rezultatų; be to, mano, kad atliekant stebėseną daugiau turėtų dalyvauti patys ūkininkai, atsižvelgiant į jų gebėjimus ir praktinę patirtį, ir mano, kad tai būtų pavyzdys ir turėtų skatinamąjį poveikį, ypač ne taip sėkmingai dirbantiems ūkininkams;

48.

nepritaria sudėtingų ir neaiškių reikalavimų, kylančių iš Vandens pagrindų direktyvos, įtraukimui į kompleksinio paramos susiejimo sistemą, kol nebus išsiaiškinta, kokia yra padėtis, susijusi su šios direktyvos įgyvendinimu visose valstybėse narėse;

49.

pripažįsta, kad šiuo metu sunkumų patiriančiame gyvulininkystės sektoriuje jau dėta daug pastangų siekiant priderinti pastatus ir įrangą prie higienos ir sveikatos standartų; nepažeidžiant pagrindinių maisto saugos ir atsekamumo principų, ragina atlikti kritišką tam tikrų higienos, gyvūnų sveikatos ir gyvūnų žymėjimo standartų tikrinimą, siekiant panaikinti neproporcingą mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) taikomą naštą; ypač ragina Komisiją persvarstyti ES higienos standartus, ypač vietos ir tiesioginę rinkodarą ir produktų laikymo trukmę, kad jie taptų proporcingi rizikai, ir vengti, kad mažiems gamybos kanalams, kaip antai tiesioginiai gamintojų ir vartotojų santykiai ir trumpos maisto tiekimo grandinės, nebūtų nustatoma neproporcingos našta;

50.

mano, kad pasaulio rinkose ir vykdant bendrą žemės ūkio politiką svarbu turėti galimybę imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias per dideliam kainų svyravimui ir laiku reaguoti į dėl rinkos nepastovumo kylančias krizes; pripažįsta, kad paramos rinkai priemonės, ypač intervencija ir privatus sandėliavimas, praeityje atliko kertinį vaidmenį sprendžiant žemės ūkio sektoriuje iškilusias krizes; pabrėžia, kad paramos rinkai priemonės turi būti veiksmingos ir esant reikalui jas turi būti galima greitai pasitelkti, kad būtų galima išvengti didelės žalos gamintojams, perdirbėjams bei vartotojams ir sudaryti sąlygas, kad taikant BŽŪP būtų pasiekta pirminio jos strateginio tikslo – aprūpinimo maistu saugumo;

51.

pabrėžia, kad BŽŪP reikėtų įdiegti tam tikrą skaičių lanksčių ir veiksmingų rinkos priemonių, kurios, nustatytos tinkamais lygmenimis, būtų taikomos kaip saugumo tinklas didelių rinkos sutrikimų atveju; mano, kad šios priemonės neturėtų būti taikomos nuolat ir jomis neturėtų būti naudojamasi kaip nuolatine ir neribota produkcijos realizavimo galimybe; kai kurios priemonės jau yra, bet jos gali būti pakoreguotos, o kitos priemonės gali būti parengtos pagal poreikius; mano, kad atsižvelgiant į visiškai skirtingas atskirų gamybos sektorių sąlygas pirmenybę reikėtų teikti diferencijuotiems sektoriniams sprendimams, o ne horizontaliam požiūriui; atkreipia dėmesį į sunkumus, kuriuos ūkininkai patiria bandydami iš anksto planuoti, kai vyksta dideli svyravimai; mano, kad atsižvelgiant į padidėjusį rinkos nepastovumą, esamas rinkos priemones reikia persvarstyti, siekiant padidinti jų veiksmingumą ir lankstumą, užtikrinti galimybę jas greičiau pritaikyti, jei, reikia, išplėsti į kitus sektorius, priderinti prie esamų rinkos kainų ir suteikti veiksmingą apsauginį tinklą nesukuriant iškraipymų;

52.

mano, kad į šias rinkos priemones turėtų būti įtrauktos konkrečios pasiūlos valdymo priemonės, kurias tinkamai ir be diskriminacijos taikant galima užtikrinti veiksmingą rinkos valdymą ir užkirsti kelią su produkcijos pertekliumi susijusioms krizėms, neišleidžiant nė vieno euro iš ES biudžeto;

53.

ragina sukurti daugiapakopį visiems sektoriams bendrą saugumo tinklą, kuris apimtų tokias priemones, kaip antai viešos ir privačios atsargos, valstybės įsikišimas, poveikio rinkai priemonės bei ypatingos padėties sąlygos; reikalauja, kad ribotos trukmės rinkos sutrikimų atvejais konkretūs sektoriai galėtų panaudoti privačias atsargas ir valstybės įsikišimą; be to, visuose sektoriuose ragina įtvirtinti bendrą poveikio rinkai priemonę bei ypatingos padėties sąlygą, kas Komisijai leistų tam tikromis aplinkybėmis kilus krizei ribotos trukmės laikotarpiu, kuris tęstųsi ne ilgiau kaip vienus metus, imtis veiksmų, kurie būtų veiksmingesni nei ankstesni; todėl mano, kad į būsimus ES biudžetus turėtų būti įtraukta speciali rezervui skirta biudžeto eilutė, kuria būtų galima labai greitai pasinaudoti ir kuri suteiktų greito reagavimo priemonę rimtų krizių žemės ūkio rinkose atveju;

54.

mano, kad intervencijos priemonių naudojimas patenka į Komisijos vykdomųjų įgaliojimų taikymo sritį; vis dėlto pabrėžia, kad Europos Parlamentas turi būti skubiai informuojamas apie numatomus veiksmus; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad Komisija turi deramai atsižvelgti į Parlamento priimtas pozicijas;

55.

ragina didinti intervencijos sistemos efektyvumą, kiekvienais metais atliekant vertinimus, kurie būtų vykdomi pragmatiškai ir atsižvelgiant į padėtį rinkose;

56.

mano, kad atsižvelgiant į galimas aplinkos, klimato ir epidemiologines problemas bei didelius kainų svyravimus žemės ūkio rinkose gyvybiškai svarbios papildomos – veiksmingesnės – rizikos prevencijos priemonės, kurios būtų prieinamos visiems įvairių valstybių narių ūkininkams Sąjungos, valstybės narės ir atskiro ūkio lygmeniu ir kurios padėtų apsaugoti pajamas;

57.

primena, kad į rinką orientuota gamyba, tiesioginės išmokos ir konkurencingumas sudaro bet kurio rizikos draudimo pagrindą ir kad ūkininkai į šią riziką taip pat turi atsižvelgti ir iš anksto ją numatyti; pritaria, kad atsižvelgiant į tai valstybės narės, nerenacionalizuodamos ir neiškraipydamos rinkų, turėtų ūkininkams suteikti nacionalines rizikos draudimo priemones; todėl mano, kad Komisija turi sukurti bendras taisykles, skirtas savanoriškai skatinti valstybių narių rizikos valdymo sistemas, esant reikalui sukuriant PPO reikalavimus atitinkančias Bendrijos bendro rinkos organizavimo taisykles, siekiant vidaus rinkoje išvengti konkurencijos iškraipymo; be to, ragina Komisiją pranešti apie visas rizikos valdymo nustatymo priemones bei pateikti atitinkamą poveikio vertinimą su pasiūlymu dėl teisės akto;

58.

mano, kad atsižvelgiant į didėjančią riziką valstybėse narėse turėtų būti sukurta ir skatinama privataus verslo draudimo sistema, taip pat kelių rūšių rizikos draudimas (draudimas nuo nepalankių oro sąlygų, pajamų draudimas), ateities sandoriai ir savitarpio pagalbos fondai, iš dalies finansuojami viešosiomis lėšomis; todėl ypač remia bendrus ūkininkų veiksmus buriantis į konsorciumus ir susivienijimus; palankiai vertina naujų novatoriškų priemonių kūrimą; tačiau pabrėžia, kad jos turi atitikti PPO reikalavimus ir neiškraipyti ES vidaus konkurencijos sąlygų ir prekybos; todėl ragina šias priemones taikančioms valstybėms narėms nustatyti sistemą, kuri būtų įtraukta į vieną bendrą rinkų organizavimą;

59.

ragina Komisiją patikrinti, ar taikant rizikos prevenciją ir skatinant kokybę visų gamybos sektorių gamintojų grupių ir sektorių susivienijimų arba skirtingų profesijų susivienijimų vaidmuo gali būti didesnis; ragina šiose srityse vykdant veiksmus ypač atsižvelgti į kokybės ženklais pažymėtus produktus;

60.

ragina Europos Komisiją reformuojant BŽŪP pasiūlyti konkrečių priemonių, kuriomis būtų siekiama skatinti steigti gamintojų organizacijas, kad būtų stiprinama jų padėtis rinkoje;

61.

pritaria, kad cukraus rinkos režimas bent iki 2020 m. būtų pratęstas toks, koks yra dabar ir taip pat ragina imtis adekvačių priemonių siekiant apsaugoti cukraus gamybą Europoje ir ES cukraus sektoriui, pagrįstam stabilia sistema, suteikti galimybę pagerinti savo konkurencingumą;

62.

primygtinai reikalauja iki 2015 m. kovo mėn. įvertinti specifinę padėtį pieno bei pieno produktų sektoriuje, siekiant užtikrinti sklandžią pieno rinkos veiklą ir stabilumą;

63.

mano, kad Komisija turėtų apsvarstyti pasiūlymą vyno sektoriuje išsaugoti sodinimo teises, taip pat ir po 2015 m., ir į tai atsižvelgti 2008 m. bendro vyno rinkos organizavimo reformos vertinimo ataskaitoje, kurią numatoma parengti 2012 m.;

64.

pabrėžia, kad pieno gamyba yra labai svarbi Europos žemės ūkiui ir kaimo vietovių pragyvenimui bei jų išlaikymui, ypač pieno gamyba pievų regionuose ir natūraliai nepalankioje padėtyje esantiems ES regionams, ir pabrėžia, kad būtina užtikrinti tvarų pieno produktų tiekimą Europos vartotojams; yra įsitikinęs, kad tvarų pieno produktų tiekimas geriausiai užtikrinamas išlaikant stabilią pieno rinką, kai ūkininkai už savo produkciją gali gauti sąžiningą kainą; todėl ragina Komisiją stebėti ir leisti tvarų pieno rinkos vystymąsi, pasitelkiant pakankamas pieno ir pieno produktų politikos priemones po 2015 m. ir sąžiningos konkurencijos sistemą, užtikrinimas stipresnę poziciją pirminės produkcijos gamintojams bei labiau subalansuotą pajamų paskirstymą visoje maisto gamybos grandinėje (nuo ūkio iki mažmeninės prekybos);

65.

mano, kad vaisių ir daržovių (citrusinių ir visų susijusių produktų) auginimo, vyno bei alyvų aliejaus gamybos srityse turi būti sustiprintos valdymo sistemos; vaisių ir daržovių auginimo srityje reikalingas veiksmingesnis krizės fondas, vyno gamybos srityje – geresnis krizių valdymas, o alyvų aliejaus gamybos srityje reikia atnaujinti privataus sandėliavimo sistemą;

66.

ragina ES užtikrinti BŽŪP ir jos plėtros bei prekybos politikos atitiktį; ypač ragina ES atkreipti dėmesį į padėtį besivystančiose šalyse ir nekelti pavojaus šių šalių galimybėms gaminti maistą ir ilgalaikiui šių šalių apsirūpinimo maistu saugumui, kartu laikantis politikos suderinamumo vystymosi labui (PSVL) principo; todėl mano, kad ES prekybos susitarimai žemės ūkio srityjeneturėtų trukdyti mažiausiai išsivysčiusių šalių rinkoms;

67.

primena 2005 m. Honkongo ministrų konferencijoje PPO narių prisiimtą įsipareigojimą –pasiekti visų eksporto subsidijų formų panaikinimą lygiagrečiai visoms lygiavertį poveikį turinčioms eksporto priemonėms nustatant taisykles, visų pirma eksporto kreditų, valstybinių žemės ūkio prekybos įmonių ir pagalbos maistu reguliavimo;

68.

prašo Komisijos pateikti visų vykstančių prekybos derybų, ypač dėl ES ir MERCOSUR šalių asociacijos susitarimo, išsamų poveikio vertinimą, kuris neturėtų neigiamai paveikti besivystančių šalių ir kliudyti BŽŪP veiksmingumui artėjant 2020 m.;

69.

atkreipia dėmesį, kad maistas nėra vien tik prekė, bet galimybė gauti maisto yra kertinis žmogaus egzistencijos pagrindas; prašo, kad ES, taikydama prekybos ir vystymosi politiką, atsižvelgdama į didėjančią paklausą ir didėjančias maisto kainas, skatintų tvaraus ūkininkavimo metodus ir apsirūpinimo maistu saugumą mažiausiai išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse;

70.

ragina Komisiją ištirti, kokį vaidmenį tarptautinės prekybos javais koncentracija atliko kainų svyravimo didėjimui;

71.

reikalauja pateikti pasaulinio lygmens sprendimus, skirtus kovoti su spekuliacija žemės ūkio žaliavomis ir su kraštutiniu kainų nepastovumu, nes jos kelia pavojų aprūpinimo maistu saugumui; tačiau pripažįsta veikiančios būsimųjų sandorių rinkos reikšmę žemės ūkio žaliavoms; mano, kad tik tarptautiniu mastu suderintais veiksmais galima veiksmingai mažinti žaliavų kainų pernelyg didelį svyravimą; pritaria Didžiajam dvidešimtukui pirmininkaujančios Prancūzijos iniciatyvai, kad ši grupė turėtų suderinti kovos su didėjančiu žemės ūkio žaliavų kainų svyravimu priemones; pasisako už pasaulinę informavimo apie žemės ūkio atsargas, skirtas užtikrinti aprūpinimą maistu, ir su šiomis atsargomis susijusių veiksmų derinimo sistemą; todėl nurodo, kad būtina pagalvoti apie svarbių žemės ūkio žaliavų atsargų kaupimo sistemą; pabrėžia, kad siekiamų tikslų nebus galima veiksmingai įgyvendinti nedidinant sandėliavimo pajėgumų, taip pat neplėtojant rinkos priežiūros ir stebėsenos priemonių; ypač pabrėžia grėsmingus žemės ūkio produktų kainų nepastovumo pasaulyje padarinius besivystančioms šalims;

72.

pabrėžia, kad vidutinės ūkininkų ir kaimo namų ūkių pajamos, priešingai nei pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų ir tolesnių naudotojų sektorių, pastaraisiais dešimtmečiais vis mažėjo, lyginant su likusia ekonomikos dalimi, ir pasiekė tik pusę miesto namų ūkių pajamų, o prekybiniai ir mažmeninės prekybos atstovai gerokai sustiprėjo rinkoje ir pradėjo gauti didesnes pajamas maisto grandinėje;

73.

ragina imtis priemonių, skirtų sustiprinti pirminių gamintojų bei gamintojų organizacijų valdymo gebėjimus ir derybinį pajėgumą kitų ekonomikos dalyvių, dalyvaujančių aprūpinimo maistu grandinėje (pirminių mažmenininkų, perdirbėjų ir perdirbimo įmonių) atžvilgiu, su sąlyga, kad pokyčiai nepakenktų tinkamam vidaus rinkos veikimui; mano, kad reikia pagerinti aprūpinimo maistu grandinės veikimą, pasinaudojant teisėkūros iniciatyvomis, kurios padarytų maisto kainas skaidresnėmis ir imantis veiksmų, skirtų kovoti su nesąžininga prekyba, sudarant ūkininkams galimybę gauti jų nusipelnytą pridėtinę vertę; ragina Komisiją sustiprinti ūkininkų pozicijas ir skatinti sąžiningą konkurenciją; yra įsitikinęs, kad reiktų apsvarstyti galimybę įsteigti ombudsmeno, kuris galėtų padėti spręsti aprūpinimo maistu grandinės dalyvių tarpusavio ginčus, pareigybę;

74.

mano, kad siekiant sustiprinti ūkininkų padėtį maisto grandinėje, reikia numatyti priemonių paremti ūkininkų valdomoms trumpoms, skaidrioms ir efektyvioms gamybos grandinėms, kurios užtikrintų nedidelį poveikį aplinkai, prekių kokybę, vartotojų informavimą, tarpininkų skaičiaus mažinimą ir teisingus bei skaidrius kainų nustatymo mechanizmus;

75.

nori, kad pagalbos labiausiai nepasiturintiems asmenims priemonė būtų išsaugota;

76.

pripažįsta kaimo plėtros politikos svarbą, kaip ji apibrėžta ir finansuojama pagal antrąjį ramstį, atsižvelgiant į jos indėlį gerinant aplinkosaugos veiksmingumą, modernizaciją, inovacijas, infrastruktūrą ir konkurenciją ir pripažįsta būtinybę toliau vystyti kaimo ekonomiką, žemės ūkio produktų ir ne maisto produktų sektorių bei gyvenimo kokybės gerinimą kaimo vietovėse; pabrėžia būtinybę įgyvendinti politinius tikslus, skaitant strategijos „ES 2020“ tikslus siekti pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo, kas suteiktų naudos ūkininkams ir kaimo bendruomenėms;

77.

mano, kad kaimo plėtros priemonės privalo reaguoti į maisto saugumo, tvaraus gamtos išteklių, klimato kaitos, biologinės įvairovės praradimo, vandens ir dirvožemio derlingumo netekimo iššūkius ir privalo padidinti teritorinės sanglaudos ir užimtumo pusiausvyrą; mano, kad šios priemonės turi skatinti ūkiuose gaminamos atsinaujinančios energijos savarankiškumą, ypač iš žemės ūkio atliekų; patvirtina, kad kaimo plėtros priemonės turi didinti kaimo vietovių teikiamą papildomą naudą, skatinti kaimo infrastruktūros gerinimą ir teikti prieinamas paslaugas kaimo gyventojams ir vietos verslo įmonėms;

78.

ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti ir į jaunų ūkininkų skatinimą; mano, atsižvelgiant į spartų Europos kaimo gyventojų senėjimą, yra būtinos priemonės, kurios paskatintų jaunus ūkininkus ir kitus naujus dalyvius ir kad antrojo ramsčio paramos schemos turėtų būti išplėstos, pavyzdžiui, prieiga prie žemės, dotacijos ir palankių sąlygų paskolos, ypač inovacijų, modernizavimo ir investicijų vystymo srityse, ir tikisi, kad šių priemonių įgyvendinimas bus prieinamas visose valstybėse narėse;

79.

siūlo, kad žymi žemės ūkio paskirties žemė būtų padengta žemės ūkio ir aplinkosaugos schemomis, nes jos ūkininkams turi suteikti finansinį ir techninį paskatinimą pereiti prie tvaresnių, tausesnių ir mažiau sąnaudų reikalaujančių ūkininkavimo modelių;

80.

pabrėžia, kad vykdant kaimo plėtros politiką turi būti sudaromos sąlygos gerinti visas gamtos ir žmogiškųjų išteklių galimybes kaimo vietovėse gaminti kokybiškus žemės ūkio produktus, skatinant vykdyti tiesioginę prekybą, reklamuoti produktus, tiekti produktus į vietos rinkas, įvairinti biomasės rinkas, energijos veiksmingumą ir t.t.;

81.

pabrėžia, kad būtina tinkama infrastruktūra vystyti ir skleisti žemės ūkio žinias ir inovacijų sistemas, įskaitant mokymo ir švietimo galimybes, ūkių konsultacijų paslaugas ir keitimąsi geriausiais praktikos pavyzdžiais, siekiant modernizuoti žemės ūkį, padėti inovatyviems ūkininkams perduoti jų patirtį ir pagerinti naudos grandines kaimo vietovėse; mano, kad šios programos turi būti prieinamos visose valstybėse narėse;

82.

todėl pasisako už labiau į tikslą orientuotas, valstybių narių tvirtinamas antrojo ramsčio priemones, kuriomis būtų įgyvendinami bendri kaimo plėtros ES (strategijos „Europa 2020“) tikslai; nepaisant bendros strateginės ir į rezultatus orientuotos Europos sistemos svarbos, pabrėžia, kad valstybės narės ir regioninės valdžios institucijos galėtų savo nuožiūra spręsti dėl programų, kuriomis vietos lygmeniu būtų geriausiai prisidedama prie Europos tikslų įgyvendinimo; todėl ragina taikyti subsidiarumą ir lankstumą rengiant kaimo plėtros programas ir taikyti ryžtingą integracinį vietos ir subregionų partnerystės metodą, taikant LEADER metodą, kuriant ir įgyvendinat ateities Europos ir nacionalines kaimo plėtros programas; mano, kad turi būti apibrėžtas sumažintas nacionalinis įnašo dydis, taikomas tikslingesnėms priemonėms, vadovaujantis poveikio vertinimu ir išsamiu modeliavimu;

83.

pasisako už tai, kad planuojant kaimo plėtrą būtų numatytos ir tikslingos kalnų miškų apsaugos priemonės;

84.

prašo Komisijos parengti naujas finansavimo priemones, kuriomis visų pirma būtų padedama veiklą žemės ūkio sektoriuje pradedantiems ūkininkams palankiomis sąlygomis gauti paskolas, arba sukurti naują sistemą, pvz., vadinamąjį „JERICHO“ mechanizmą (Bendrasis Europos kaimo investicijų pasirinkimas, angl. „Joint Rural Investment CHOice“), kuris būtų skirtas Kaimo plėtros fondui ir grindžiamas patirtimi įgyvendinant struktūrinių fondų iniciatyvą „JEREMIE“ (Jungtiniai Europos ištekliai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, angl. Joint European Resources for Micro to Medium Enterprises);

85.

pabrėžia, kad mažiau palankios ūkininkauti vietovės dažnai yra labai vertingos dėl kultivuojamo kraštovaizdžio, biologinės įvairovės išsaugojimo ir aplinkai teikiamos naudos bei kaimo vietovių dinamiškumo; todėl pasisako už antrojo ramsčio išlyginamojo priedo, skirto nepalankioms sritims, išlaikymą ir ragina padidinti jo veiksmingumą; mano, kad tikslinės paramos teikimas ūkininkams, veikiantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (MPŪV), yra labai svarbus siekiant toliau plėtoti žemės ūkio veiklą šiose srityse; pabrėžia, kad valstybės narės, regioninės ir vietos valdžios institucijos turi turėti galimybę koreguoti kriterijus, atsižvelgdamos į ES sistemą;

86.

tačiau tuo pat metu pabrėžia, kad valstybių narių kaimo vietovių struktūra labai skiriasi ir todėl joms reikalingos skirtingos priemonės; todėl ragina valstybėms narėms ir regionams suteikti daugiau lankstumo tvirtinant savanoriškas priemones, kurios būtų bendrai finansuojamos iš ES lėšų, jeigu apie šias priemones pranešta Komisijai ir jos yra Komisijos patvirtintos; primena, kad nustatant bendro finansavimo dydį ir toliau turi būti atsižvelgiama į konkrečius konvergencijos regionų poreikius ir sąlygas po 2013 m.;

87.

pasisako už tai, kad antrojo ramsčio priemonių, kurios ypač svarbios valstybėms narėms, atveju šiuo metu taikomas bendro finansavimo dydis išliktų ir po 2013 m.; tačiau pabrėžia, kad šis papildomas nacionalinis bendras finansavimas neturėtų paskatinti pakartotinės antrojo ramsčio nacionalizacijos arba padidinti valstybių narių skirtumų dėl jų gebėjimo bendrai finansuoti savo prioritetus;

88.

primena, kad visų rūšių moduliavimo, t. y. ir privalomo, ir savanoriško, kaip instrumento finansuoti kaimo plėtros priemones, taikymo terminas baigiasi 2012 m. ir pabrėžia poreikį būsimu finansavimo laikotarpiu užtikrinti pakankamus antrojo ramsčio finansavimo išteklius;

89.

skirstant antrojo ramsčio lėšas reikalauja vengti staigių pakeitimų, nes valstybėms narėms, vietos valdžios institucijoms ir ūkiams reikalingas finansavimo planavimo užtikrintumas ir tęstinumas; pabrėžia, kad aptariant šių lėšų skirstymą kartu turi būti aptariamas pirmojo ramsčio lėšų skirstymas; todėl ragina Komisiją nustatyti pramgatišką požiūrį, kuris būtų pagrindiniu antrojo ramsčio lėšų perskirtymo principu; pripažįsta būtinybę sąžiningai paskirstyti antrojo ramsčio lėšas valstybėms narėms, vadovaujantis objektyviais kriterijai, kuri turi atspindėti Europos sričių įvairovę; siūlo šiuos pokyčius įgyvendinti per apibrėžtą pereinamąjį laikotarpį kartu su pokyčiais, taikomais pirmo ramsčio lėšų paskirstymui;

90.

pritaria kaimo plėtros bendram finansavimui, kuris regioniniu ar vietos lygmeniu sutektų galimybę privačių ir valstybės lėšų iš bendros nacionalinio finansavimo dalies papildomumą, nes tai sustiprintų prieinamas priemones, skirtas įgyvendinti tikslus, užsibrėžtus valstybės politikoje, skirtoje kaimo vietovėms;

91.

reikalauja supaprastinti antrojo ramsčio programavimą ir programų valdymą, siekiant padidinti veiksmingumą; ragina ir toliau supaprastinti, padaryti veiksmingesnėmis ir efektyvesnėmis kompleksinės paramos susiejimo priemonių stebėsenos, vertinimo ir ataskaitų sistemas; mano, kad būtina suvienodinti pirmojo ir antrojo ramsčio patikras ir stebėseną ir naudojant panašias taisykles ir procedūras padaryti juos nuoseklesniais, siekiant sumažinti bendrą patikros naštą, tenkančia ūkininkams; ragina lanksčiau žiūrėti į penkerių metų trukmės įsipareigojimų laikotarpį dėl agrarinių aplinkosaugos priemonių;

92.

prašo nedrausti kooperatyvams naudotis kaimo plėtrai skiriamomis lėšomis ir netaikyti kooperatyvams paramos apribojimų, taikomų įmonėms, kurios pagal Komisijos rekomendaciją 2003/61/EB negali būti laikomos MVĮ;

93.

atokiausiems regionams ir toliau turi būti skiriamas ypatingas dėmesys kaimo plėtros politikos srityje. Geografiniai sunkumai, su kuriais susiduria, ir žemės ūkio produktų, nuo kurių priklauso šių vietovių kaimo ekonomika, trūkumas, pateisina ES bendro finansavimo iki 85 proc. išlaikymą, siekiant padengti jų kaimo plėtros programų išlaidas;

94.

pritaria perėjimui prie didesnio kaimo plėtros programų ir visų pirma sanglaudos politikos koordinavimo ES lygmeniu siekiant išvengti sudvejinimo, prieštaringų ir iš dalies sutampančių tikslų; tačiau primena, kad šių projektų mastas pagal ES sanglaudos politiką ir kaimo plėtros programas yra skirtingas, todėl pasisako už lėšų atskyrimą ir kaimo plėtros programų tikslus, nukreiptus į kaimo bendruomenes ir už tai, kad jos būtų išlaikytos nepriklausomomis politinėmis priemonėmis;

95.

mano, kad sanglaudos politika ir nauja bei stipri BŽŪP padės išlaisvinti kaimo regionų ekonominį potencialą ir kurti saugias darbo vietas, o tai užtikrins tvarų šių regionų vystymąsi;

96.

pabrėžia politikos, kuria skatinamas tarpvalstybinis valstybių narių i trečiųjų šalių bendradarbiavimas, svarbą siekiant taikyti aplinką saugančią ir tvarų gamtinių išteklių naudojimą užtikrinančią praktiką tais atvejais, kai ūkinė veikla, ypač vandens naudojimas, turi tarpvalstybinių pasekmių;

97.

paveda Pirmininkui perduoti šią teisėkūros rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/65

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 ir 26 straipsnius, kuriuose išdėstytos neįgaliųjų teisės;

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnį,

A.

kadangi ES valstybės narės pasirašė JT neįgaliųjų teisių konvenciją,

B.

kadangi Direktyvos 2004/27/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, 56a straipsnyje nurodyta, kad vaisto pavadinimas turi būti pateikiamas pakuotėje Brailio raštu,

1.

pabrėžia, kad regėjimo negalią turintys asmenys turi teisę į savarankišką gyvenimą ir visapusišką dalyvavimą visuomeninėje veikloje;

2.

ragina Komisiją pradėti didelio masto konsultacijas su suinteresuotomis šalimis savanoriškos pramonės produktų pakuočių ženklinimo Brailio raštu sistemos išlaidų, veiksmingumo ir įgyvendinamumo aspektais Bendrijos lygmeniu. Brailio formatu žymima būtų bent produkto rūšis ir galiojimo data tokiu būdu siekiant padėti regėjimo negalią turintiems vartotojams. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ne visi aklieji supranta Brailio raštą, į pasiūlytas konsultacijas turėtų būti įtrauktas kitų būdų, kurie padėtų gauti ant pakuočių esančią informaciją, tyrimas;

3.

ragina Komisiją, laikantis įmonių socialinės atsakomybės principų, teikti paskatas Europos pramonės sektoriams ir įmonėms norint atkreipti jų dėmesį į šį klausimą;

4.

paveda Pirmininkui perduoti šį rašytinį pareiškimą kartu su pasirašiusiųjų pavardėmis (1) Komisijai, valstybių narių parlamentams ir JT.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/66

—

atsižvelgdamas į Komitetų pirmininkų sueigos pirmininko 2010 m. kovo 11 d. laišką ir į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pirmininko 2010 m. kovo 25 d. laišką,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklų 211 ir 212 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A7-0197/2011),

1.

nusprendžia atlikti toliau nurodytą Darbo tvarkos taisyklių dalinį pakeitimą;

2.

primena, kad šis pakeitimas įsigalioja pirmą kitos sesijos dieną;

3.

paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Tarybai ir Komisijai susipažinti.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/67

—

atsižvelgdamas į prašymą atšaukti Adriano Severino imunitetą, kurį 2011 m. balandžio 5 d. pateikė Nacionalinis kovos su korupcija departamentas (Prokuratūra prie Rumunijos Aukščiausiojo kasacinio ir teisingumo teismo) ir apie kurį paskelbta 2011 m. balandžio 6 d. plenarinio posėdžio metu,

—

2011 m. gegužės 23 d. susipažinęs su Adriano Severino paaiškinimais, pateiktais pagal Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 3 dalį,

—

atsižvelgdamas į 1965 m. balandžio 8 d. Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnį bei 1976 m. rugsėjo 20 d. Akto dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 6 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1964 m. gegužės 12 d., 1986 m. liepos 10 d., 2008 m. spalio 15 ir 21 d. ir 2010 m. kovo 19 d. sprendimus (1),

—

atsižvelgdamas į Rumunijos Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į Rumunijos baudžiamojo kodekso 4 straipsnio nuostatas, pagal kurias Rumunijos baudžiamoji teisė taikoma nusikaltimams, padarytiems už Rumunijos teritorijos ribų, jeigu nusikaltimą padaręs asmuo yra Rumunijos pilietis arba jei šis asmuo neturi Rumunijos pilietybės, tačiau gyvena Rumunijoje,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A7-0242/2011),

A.

kadangi Rumunijos kovos su korupcija departamentas paprašė panaikinti Europos Parlamento nario Adriano Severino imunitetą, kad Rumunijos prokuratūra galėtų atlikti reikalingą tyrimą ir imtis teisinių veiksmų prieš Adrianą Severiną, apieškoti jo namus ar biurą bei patikrinti kompiuterį ar atlikti kitų elektroninių priemonių patikrą, jei to prireiktų, pradėti baudžiamąjį procesą prieš Adrianą Severiną dėl pasyvios korupcijos ir (arba) neteisėto pasinaudojimo įtaka arba atlikti kitą teisinį įvertinimą, kuris gali būti pateiktas numanomo (-ų) nusikaltimo (-ų) atžvilgiu jurisdikciją turinčiuose baudžiamuosiuose teismuose,

B.

kadangi Adriano Severino imuniteto panaikinimas susijęs su numanomais korupcijos nusikaltimais, numatytais Rumunijos įstatymo Nr. 78/2000 6 straipsnyje, kuris taikomas kartu su Baudžiamojo kodekso 254 straipsniu (korupcija) ir 257 straipsniu (neteisėtas pasinaudojimas įtaka) ir su Įstatymo Nr. 78/2000 81 straipsnio b dalimi,

C.

kadangi Europos Parlamentas neturi pareigos reikšti nuomonės dėl nario kaltės ar nekaltumo ar dėl to, ar dėl jo veiksmų turi būti vykdomas baudžiamasis procesas,

D.

kadangi dėl to patartina rekomenduoti, kad minimu atveju parlamento nario imunitetas būtų panaikintas,

1.

nusprendžia panaikinti Adriano Severino imunitetą, netaikant jo asmeninės laisvės apribojimų;

2.

paveda Pirmininkui nedelsiant perduoti šį sprendimą ir atsakingo komiteto pranešimą atitinkamoms Rumunijos valdžios institucijoms ir Adrianui Severinui.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/69

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 15 d. Konstitucinių reikalų komiteto pirmininko laišką,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 211 straipsnį,

1.

nusprendžia prie 13 straipsnio 1 dalies pridėti tokį išaiškinimą:

„Jeigu reikia pakeisti vieną Parlamento pirmininko pavaduotoją ir yra tik vienas kandidatas, jis gali būti išrinktas dalyvaujantiems posėdyje balsu pritarus. Pirmininkas turi teisę savo nuožiūra nuspręsti, ar rinkimai vyks pritarus, ar slaptu balsavimu. Išrinktas kandidatas eilės tvarka užima Parlamento pirmininko pavaduotojo, kurį jis pakeičia, vietą.“

2.

paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Tarybai ir Komisijai susipažinti.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/70

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2011 m. gegužės 17 d. rekomendaciją (10057/2011) (1),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 283 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, pagal kurią Europos Vadovų Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C7-0134/2011),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 109 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7-0229/2011),

A.

kadangi 2011 m. gegužės 20 d. raštu Europos Vadovų Taryba konsultavosi su Europos Parlamentu dėl Mario Draghi skyrimo Europos Centrinio Banko pirmininku aštuonerių metų kadencijai nuo 2011 m. lapkričio 1 d.,

B.

kadangi Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas įvertino šio kandidato kvalifikaciją, pirmiausia atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 283 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir į visiško Europos Centrinio Banko nepriklausomumo būtinybę pagal SESV 130 straipsnį, ir kadangi atlikdamas šį vertinimą komitetas gavo šio kandidato gyvenimo aprašymą ir atsakymus į jam išsiųstus raštu pateiktus klausimus,

C.

kadangi vėliau, 2011 m. birželio 14 d., komitetas surengė dviejų su puse valandų kandidato klausymą, kurio metu kandidatas pasakė įžanginę kalbą ir atsakė į komiteto narių klausimus,

1.

teikia teigiamą nuomonę dėl Tarybos rekomendacijos skirti Mario Draghi Europos Centrinio Banko pirmininku;

2.

paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Europos Vadovų Tarybai, Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/71

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2011)0212 – C7-0096/2011),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo (1) (2006 m. gegužės 17 d. TIS), ypač į jo 28 punktą,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1927/2006, įsteigiantį Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (2) (EGF reglamentas),

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto laišką,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą (A7-0191/2011),

A.

kadangi Europos Sąjunga, siekdama teikti papildomą paramą darbuotojams, patiriantiems žalą dėl esminių struktūrinių pasaulio prekybos sistemos pokyčių, ir jiems padėti vėl integruotis į darbo rinką, nustatė atitinkamas teisėkūros ir biudžetines priemones,

B.

kadangi EGF taikymo sritis buvo laikinai išplėsta – nuo 2009 m. gegužės 1 d. galima teikti paraiškas dėl paramos darbuotojams, atleistiems iš darbo dėl tiesioginio pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės poveikio,

C.

kadangi, remiantis 2008 m. liepos 17 d. taikinimo posėdyje patvirtinta bendra Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos deklaracija ir tinkamai atsižvelgiant į 2006 m. gegužės 17 d. TIS nuostatas dėl sprendimų mobilizuoti EGF priėmimo, Sąjungos finansinė pagalba atleistiems darbuotojams turėtų būti dinamiška ir prieinama kaip galima greičiau ir veiksmingiau,

D.

kadangi Belgija paprašė pagalbos atvejais, kurie susiję su 2 834 darbuotojų (visiems skirtina parama) atleidimu iš pagrindinės „General Motors“ įmonės Belgijoje ir keturių jos tiekėjų, kurios vykdo veiklą motorinių transporto priemonių sektoriuje NUTS II regione Antverpene Belgijoje,

E.

kadangi paraiška atitinka EGF reglamente nustatytus finansinės paramos teikimo kriterijus,

1.

ragina visas susijusias institucijas dėti reikiamas pastangas siekiant paspartinti EGF lėšų mobilizavimą; šiuo atžvilgiu palankiai vertina tai, kad Komisija, atsižvelgdama į Parlamento prašymą pagreitinti išmokų suteikimą, patobulino procedūrą, kuri taikoma biudžeto valdymo institucijai teikiant Komisijos įvertinimą dėl EGF paraiškos tinkamumo kartu su siūlymu mobilizuoti fondo lėšas; tikisi, kad peržiūrint EGF veiklą bus atlikta dar daugiau procedūros patobulinimų;

2.

primena institucijų įsipareigojimą užtikrinti sklandžią ir greitą sprendimų dėl EGF mobilizavimo priėmimo procedūrą suteikiant vienkartinę ribotos trukmės individualią paramą, skirtą padėti dėl globalizacijos ar finansų ir ekonomikos krizės padarinių iš darbo atleistiems darbuotojams; atkreipia dėmesį, kad EGF gali atlikti svarbų vaidmenį į darbo rinką iš naujo integruojant iš darbo atleistus darbuotojus; vis dėlto ragina atlikti šių darbuotojų ilgalaikės integracijos į darbo rinką kaip tiesioginio EGF finansuotų priemonių įgyvendinimo rezultato vertinimą;

3.

pabrėžia, kad vadovaujantis EGF reglamento 6 straipsniu turėtų būti užtikrinta, kad EGF lėšomis būtų remiamas pavienių iš darbo atleistų darbuotojų reintegravimas į darbo rinką; primena, kad EGF pagalba neturi pakeisti nei veiksmų, už kuriuos, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę ar kolektyvinius susitarimus, atsako įmonės, nei įmonių ar sektorių restruktūrizavimo priemonių;

4.

pažymi, kad informacija apie suderintą iš EGF finansuotinų individualiems poreikiams pritaikytų paslaugų paketą apima išsamią informaciją apie priemonių, finansuojamų iš struktūrinių fondų, papildomumą; primena savo raginimą Komisijai taip pat ir metinėse ataskaitose pateikti lyginamąjį tų duomenų vertinimą;

5.

palankiai vertina tai, kad buvo atsižvelgta į pakartotinius Parlamento reikalavimus, ir pirmą kartą 2011 m. biudžete EGF biudžeto eilutėje 04 05 01 nurodyti mokėjimų asignavimai – 47 608 950 EUR; primena, kad EGF buvo sukurtas kaip atskira priemonė ir kad buvo nustatyti konkretūs šio fondo tikslai ir terminai, dėl to jam turi būti atskirai skiriama lėšų ir todėl taip bus išvengta perkėlimų iš kitų biudžeto eilučių, kaip tai būdavo daroma anksčiau, nes dėl to gali nepasisekti pasiekti tikslų kitose politikos srityse;

6.

mano, kad tarptautinių bendrovių, kuriose dėl restruktūrizavimo ar veiklos perkėlimo atleidžiami darbuotojai, o po to kreipiamasi dėl paramos iš EGF, klausimas turėtų būti aptariamas persvarstant EGF reglamentą, nekeliant pavojaus atleistų darbuotojų galimybėms pasinaudoti EGF;

7.

pritaria prie šios rezoliucijos pridedamam sprendimui;

8.

paveda Pirmininkui pasirašyti šį sprendimą su Tarybos pirmininku ir užtikrinti, kad jis būtų paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje;

9.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir jos priedą Tarybai ir Komisijai.

18.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 390/73

—

atsižvelgdamas į Tarybos sprendimo projektą (17238/2010),

—

atsižvelgdamas į Protokolo, kuriuo nustatomos Europos bendrijos ir Seišelių Respublikos partnerystės žuvininkystės sektoriuje susitarime numatytos žvejybos galimybės ir finansinis įnašas, projektą (17237/2010),

—

atsižvelgdamas į Tarybos prašymą dėl pritarimo, pateiktą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 43 straipsnį ir 218 straipsnio 6 dalies antros pastraipos a punktą (C7-0031/2011),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 81 straipsnį ir 90 straipsnio 8 dalį,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto rekomendaciją ir Vystymosi komiteto bei Biudžeto komiteto nuomones (A7–0192/2011),

1.

pritaria Protokolo sudarymui;

2.

prašo Komisijos perduoti Parlamentui Europos bendrijos ir Seišelių Respublikos partnerystės žuvininkystės sektoriuje susitarimo (toliau – partnerystės susitarimas) 9 straipsnyje nurodyto Jungtinio komiteto veiklos ir posėdžių išvadas, taip pat protokolo 3 straipsnyje minimą daugiametę sektoriaus programą;

3.

prašo Komisijos paskutiniais protokolo taikymo metais ir prieš pradedant derybas dėl partnerystės susitarimo atnaujinimo pateikti Parlamentui ir Tarybai partnerystės susitarimo taikymo ataskaitą;