11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/1

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 14 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) taikymo veiksmų plano (COM(2010)0308),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 1 d. Tarybos išvadas dėl minėtojo veiksmų plano (14146/2010),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 6 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva „Inovacijų sąjunga“ (COM(2010)0546),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 18 d. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Europos palydovinės radijo navigacijos programų laikotarpio vidurio peržiūros (COM(2011)0005), kurioje teigiama, kad reikia skirti nemažai lėšų tam, kad būtų užbaigta palydovinės radijo navigacijos infrastruktūra,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 683/2008 dėl tolesnio Europos palydovinės navigacijos programų (EGNOS ir Galileo) įgyvendinimo (1),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. liepos 12 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1321/2004 dėl Europos palydovinės radijo navigacijos programų valdymo struktūrų sukūrimo (2),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos žaliąją knygą dėl palydovinės navigacijos taikmenų (COM(2006)0769),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 912/2010, kuriuo įsteigiama Europos GNSS agentūra, panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1321/2004 dėl Europos palydovinės radijo navigacijos programų valdymo struktūrų sukūrimo ir iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 683/2008 (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2004 m. sausio 29 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Galileo programos įgyvendinimo pažangos (4),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Transporto ir turizmo komiteto pranešimą ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonę (A7–0084/2011),

A.

kadangi šiuo metu GNSS taikomosios programos svarbios ir būtinos visų transporto sektorių veiklai ir kadangi dėl jų efektyvaus veikimo transportas tampa saugesnis, tinkamesnis aplinkai ir ekonomiškesnis,

B.

kadangi 20 proc. visų GNSS taikomųjų programų ir 44 proc. jų vertės sudaro transporto programos; kadangi saugos programos (dauguma jų susijusios su transportu) sudaro dar 5 proc. visų GNSS programų,

C.

kadangi Europos Sąjunga, atsižvelgiant į pagrindines infrastruktūras, kuriomis paremta GNSS veikla, negali neribotą laiką likti priklausoma nuo kitų šalių sistemų, iš pradžių sukurtų kitais tikslais,

D.

kadangi EGNOS yra GPS papildanti nepriklausoma sistema, kuri priklauso nuo esamų GPS signalų norint atlikti skaičiavimo ir pataisų operacijas; kadangi nebus nė vienos visiškai nepriklausomos GNSS, kol nepradės veikti Galileo,

E.

kadangi Europos EGNOS sistema skirta dideliems ir įvairiems dabartiniams ir būsimiems Europos ir pasaulio pramonės poreikiams, pvz., susijusiems su transporto saugumu ir atsekamumu, patenkinti ir atitinka naujos aktyvesnės Europos pramonės politikos tikslus ir kadangi ji taip pat dera su GPS ir su daug tikslesne Galileo sistema,

F.

kadangi GNSS ir Galileo programų taikymas transporto sektoriuje komerciniais tikslais sudaro vis didesnę pasaulio rinkos dalį ir reikėtų kiek galima greičiau užtikrinti rinkos saugumą, nes tai būtų ekonomiškai naudinga Europos pramonei ir padėtų kurti aukštos kvalifikacijos reikalaujančias darbo vietas,

G.

kadangi GNSS vaidins labai svarbų vaidmenį remiant ir skatinant intelektinių transporto sistemų (ITS) naudojimą,

H.

kadangi GNSS taikomųjų programų ir paslaugų vystymas labai svarbus siekiant užtikrinti, kad investicijos į Galileo infrastruktūrą būtų visapusiškai išnaudojamos ir kad Galileo sistema būtų išvystyta ir pasiektas didžiausias galimas jos pajėgumas,

I.

kadangi investicijos į šį sektorių daro įtaką visų sričių ES politikai ir kadangi jo plėtra ir įgyvendinimas darys tiesioginį poveikį strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimui ir Europos GNSS taikomųjų programų ir paslaugų rinkos potencialo kurti darbo vietas ir didinti Europos konkurencingumą plėtojimui,

J.

kadangi GNSS ir Galileo projektai Europos pramonės politikai suteikia daug pridėtinės vertės ir kadangi labai svarbu užtikrinti sėkmingą jų įgyvendinimą,

1.

palankiai vertina Komisijos komunikatą „Pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) taikymo veiksmų planas“ ir daugelį jame siūlomų konkrečių su sektoriais susijusių reguliavimo ir horizontaliųjų veiksmų;

2.

pritaria Komisijai, kad tikslinis veiksmų planas šiuo metu labiausiai tinka siekiant skatinti toliau kurti ir taikyti EGNOS ir Galileo, ypač transporto srityje; pabrėžia, kad turėtų būti užtikrinta palydovinių navigacijos sistemų ir kitų įvairių sistemų (įskaitant įprastines sistemas) sąveika ir, be to, jos turėtų būti pritaikytos įvairių rūšių – ir keleivių, ir krovinių – transporto paslaugoms;

3.

pažymi, kad iš penkiolikos veiksmų plane pateiktų konkrečių tam tikros srities pasiūlymų devyni tiesiogiai susiję su transportu ir labai svarbūs siekiant paremti atitinkamų transporto programų taikymą;

4.

ragina Komisiją užtikrinti, kad kompetentingos institucijos skubiai sertifikuotų EGNOS naudojimą civilinei aviacijai;

5.

pritaria tam, kad veiksmai, kuriais siekiama skatinti EGNOS ir Galileo naudojimą civilinėje aviacijoje, strategiškai būtini siekiant sukurti bendro Europos dangaus oro eismo valdymo mokslinių tyrimų programą (SESAR), ypač atsižvelgiant į šios sistemos naudojimą nusileidimo procedūroms vykdyti ir mažuose oro uostuose;

6.

apgailestauja, kad šiuo metu EGNOS apima ne visą Europos Sąjungą ir ragina pirmaeilės svarbos klausimu laikyti EGNOS išplėtimą į pietų, rytų ir pietryčių Europą ir suteikti galimybę ja naudotis visuose transporto sektoriuose visoje Europoje ir pabrėžia, kad svarbu išplėsti jos aprėptį į MEDA šalis, Artimuosius Rytus ir Afriką;

7.

pabrėžia GNSS svarbą plėtojant intelektines transporto sistemas (ITS); nurodo, kad naudojant intelektines transporto sistemas galima rasti efektyvesnius, švaresnius ir saugesnius sprendimus transporto srityje ir kad norint tinkamai įgyvendinti daugelį ITS paslaugų būtina gerai veikianti GNSS;

8.

pritaria nuomonei, kad EGNOS ir Galileo gali labai padėti tvarkant kelių eismą ir kad būtina šiame sektoriuje vykdyti informavimo kampaniją norint geriau išnaudoti jos teikiamas galimybes, susijusias su mokesčių rinkimu, e. signalu, saugių stovėjimo vietų sunkvežimiams rezervavimu prisijungus prie tinklo ir stebėjimu realiuoju laiku, ir padidinti kelių transporto saugumą ir jo tinkamumą aplinkai;

9.

taigi ragina Komisiją pateikti reikalingus reguliavimo pasiūlymus, kad GNSS teiktų naudos užtikrinant visų rūšių, ypač kelių, transporto saugumą, ir padėtų gerinti krovinių transporto efektyvumą;

10.

ragina Komisiją aktyviau bendradarbiauti pramonės srityje su ES nepriklausančiomis šalimis siekiant skatinti EGNOS ir Galileo taikomųjų programų ir paslaugų plėtojimą ir jų sąveikumą;

11.

pritaria tam, kad Komisija turėtų atidžiai įvertinti, ar reikia iš dalies keisti galiojančius teisės aktus dėl skaitmeninių tachografų, siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai pasinaudojama GNSS teikiamomis galimybėmis nustatyti padėtį ir gauti informaciją apie greitį;

12.

sutinka su tuo, kad GNSS galima daug prisidėti prie laivybos saugumo ir efektyvumo gerinimo, ir pritaria tam, jog Komisija turėtų imtis veiksmų, kad padidintų informuotumą ir pagerintų žinias apie galimą GNSS taikymą jūros ir vidaus vandenų sektoriuose ir kad EGNOS duomenimis paremtas programas pripažintų Tarptautinė jūrų organizacija (IMO) ir Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO);

13.

pritaria Komisijos ketinimui pradėti įvairių suinteresuotųjų šalių informuotumo didinimo kampanijas siekiant, kad Europos pramonė įgytų pasitikėjimo ir imtųsi investuoti siekdama išnaudoti Europos palydovinės navigacijos projektų komercines galimybes;

14.

ragina Komisiją efektyviai įgyvendinti veiksmų plane nurodytas ryžtingas informuotumo didinimo kampanijų priemones siekiant, kad Europoje EGNOS būtų intensyviai naudojama visose taikymo srityse ir taip užtikrinami sudėtingesni taikymo būdai;

15.

primygtinai reikalauja, kad Komisija biudžeto sudarymo procedūros metu ir būsimos daugiametės finansinės programos (DFP) rengimo metu pasiūlytų veiksmus, kurių imantis būtų užtikrinama pakankamai lėšų su GNSS susijusiems moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai vykdyti, sistemai kurti ir jai diegti; pabrėžia, kad ES transporto sektoriaus finansavimas jau ir dabar nedidelis ir kad skiriant papildomą finansavimą GNSS neturėtų būti mažinamas kitų bendrosios transporto politikos srities prioritetų finansavimas; dar kartą ragina Komisiją pateikti pasiūlymą ir dėl šio projekto, ir dėl kitų panašių projektų, tokių, kaip TEN-T, daugiamečio finansavimo, kuris apimtų ilgesnį nei finansinės programos laikotarpį, siekiant ambicingesniems Europos projektams, kurių taikymo sritis peržengia dabartines ribas, suteikti stabilų ir patikimą finansinį pagrindą;

16.

ragina Komisiją apsvarstyti, ar pelnas iš Galileo komercinės veiklos galėtų būti pervedamas į ES biudžetą;

17.

ragina Komisiją informuoti Parlamentą apie tai, kaip bus finansuojamos metinės eksploatavimo sąnaudos, kurios, kaip manoma, sudarys 800 mln. eurų, kai Galileo pradės veikti;

18.

ragina Komisiją, bendradarbiaujant su Europos investicijų banku ir Europos investicijų fondu, pateikti išsamią finansavimo strategiją, į kurią, be tinkamo ES ir valstybių narių skiriamo finansavimo, inter alia, būtų įtrauktos koordinuotos mokesčių paskatos, supaprastintos paraiškų dėl dotacijų procedūros ir taisyklės, pagal kurias rizikos kapitalas būtų nukreipiamas į MVĮ ir palengvintų EGNOS ir Galileo taikomųjų programų plėtojimą ir pardavimą;

19.

ragina Komisiją užtikrinti, kad moksliniams tyrimams pagal septintąją bendrąją programą skirti 100 mln. eurų mokėjimo asignavimai, kurie gali būti nepanaudoti, būtų skiriami GNSS taikomosioms programoms plėtoti;

20.

ragina Komisiją ištirti, kaip supaprastintomis procedūromis būtų galima užtikrinti veiksmingesnį ir skaidresnį šių lėšų panaudojimą siekiant paskatinti GNSS naudojančio visiems prieinamo transporto srities mokslinius tyrimus, ypatingai atsižvelgiant į neįgalių asmenų poreikius ir ypatingą dėmesį skiriant MVĮ;

21.

ragina Komisiją padėti MVĮ lengviau gauti Europos finansavimą, skirtą su GNSS taikomosiomis programomis susijusioms inovacijoms skatinti, ypač pagal septintąją ir aštuntąją bendrąsias programas;

22.

ragina Komisiją ištirti, kokių gali kilti duomenų apsaugos problemų, susijusių su EGNOS taikomųjų programų ir paslaugų naudojimu, ir daryti viską, kad jų neliktų;

23.

pažymi, kad reikia investuoti į programų ir paslaugų, susijusių su GNSS, mokslinius tyrimus, ypač atsižvelgiant į neįgaliųjų asmenų specialius poreikius, kadangi tokios investicijos labai svarbios norint tinkamai parengti GNSS paslaugas ir jomis naudotis;

24.

ragina Komisiją skatinti iniciatyvas, skirtas atskirų sektorių, ypač jūrų sektoriaus, paslaugų centrams plėtoti;

25.

apgailestauja, kad su EGNOS ar Galileo taikymu susijusiems moksliniams tyrimams ir inovacijoms skiriamų lėšų trūkumas stabdo technologinę pažangą ir trukdo augti Europos Sąjungos pramonės pajėgumui ir aplinkos požiūriu efektyviai įgyvendinti projektą, todėl ragina Komisiją sukurti priemones, pagal kurias mažos ir vidutinės įmonės galėtų lengviau gauti finansavimą;

26.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/5

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 20 d. savo sprendimą dėl pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių peržiūros (1) (pagrindų susitarimas),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 17 d. savo rezoliuciją dėl ES ir JAV oro susisiekimo susitarimo (2),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 5 d. savo rezoliuciją dėl derybų dėl susitarimų dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) su JAV, Australija ir Kanada pradžios (3),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. balandžio 25 d. savo rezoliuciją dėl Europos bendrosios aviacijos erdvės (EBAE) sukūrimo (4),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 14 d. savo rezoliuciją dėl Europos bendrijos, jos valstybių narių ir Jungtinių Amerikos Valstijų oro susisiekimo susitarimo sudarymo (5),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. sausio 17 d. savo rezoliuciją dėl Bendrijos išorės politikos aviacijos srityje darbotvarkės rengimo (6),

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos komunikatą „Bendrijos išorės politikos aviacijos srityje darbotvarkės rengimas“ (COM(2005)0079),

—

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į 218 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Transporto ir turizmo komiteto pranešimą (A7-0079/2011),

A.

kadangi iki įsigaliojant Lisabonos sutarčiai su Parlamentu būdavo tik konsultuojamasi dėl tarptautinių oro susisiekimo susitarimų sudarymo,

B.

kadangi dabar susitarimams, priskiriamiems sričiai, kuriai taikoma įprasta teisėkūros procedūra, reikia Parlamento pritarimo,

C.

kadangi kai Komisija derasi dėl Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų susitarimų Parlamentas turi būti nedelsiant ir išsamiai informuojamas visais derybų dėl tarptautinių susitarimų procedūros etapais (7),

D.

kadangi pagal pagrindų susitarimą turėtų būti užtikrinama, kad institucijos galėtų naudotis savo galiomis ir privilegijomis kuo veiksmingiau ir skaidriau,

E.

kadangi Komisija šiame susitarime įsipareigojo taikyti vienodo požiūrio į Parlamentą ir Tarybą principą teisėkūros ir biudžeto srityse, ypač galimybės patekti į posėdžius ir dokumentų bei kitos informacijos perdavimo atžvilgiu,

1.

mano, kad išsamūs oro susisiekimo susitarimai su kaimyninėmis šalimis arba reikšmingais pasauliniais partneriais galėtų būti labai naudingi keleiviams, krovinių vežimo operatoriams ir oro linijoms kaip galimybės naudotis rinkomis ir teisės aktų derinimo priemonės, kuriomis siekiama skatinti sąžiningą konkurenciją, įskaitant klausimus, susijusius su valstybės subsidijomis, socialiniais ir aplinkosaugos standartais;

2.

pripažįsta, kad siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir suteikti papildomos naudos, susijusios su supaprastinimu ir užtikrinimu, kad visos Sąjungos oro linijos naudosis vienodomis teisėmis, būtini horizontalieji susitarimai, pagal kuriuos dvišaliai susitarimai suderinami su Bendrijos teise;

3.

primena, kad skrydžių saugos ir saugumo standartai yra gyvybiškai svarbūs keleiviams, įgulai ir apskritai aviacijos sektoriui ir todėl pritaria tam, kad būtų sudaromi aviacijos saugos susitarimai su šalimis, kurių orlaivių gamybos pramonė labai svarbi, kadangi sumažinus vertinimų, bandymų ir tikrinimų dubliavimą galima sutaupyti lėšų ir sukurti nuoseklius aukštus standartus;

4.

apgailestauja, kad Taryba dar nesuteikė Komisijai įgaliojimų derėtis dėl išsamaus oro susisiekimo susitarimo su svarbiais prekybos partneriais, pvz., Kinijos Liaudies Respublika ir Indija; mano, kad dėl šių nesuteiktų įgaliojimų Sąjungos interesams daroma vis didesnė žala, ypač atsižvelgiant į spartų šių šalių ekonomikos augimą;

5.

pabrėžia, kad Komisijos naujausiame sąraše apie vykdomas derybas dėl tarptautinių oro susisiekimo susitarimų trūksta tokių svarbių valstybių, kaip Japonija ir Rusijos Federacija;

6.

reiškia susirūpinimą dėl neišspręsto klausimo dėl skrydžių virš Sibiro teritorijos; ragina Komisiją imtis visų reikalingų pastangų, taip pat šį klausimą spręsti Rusijai derantis dėl stojimo į PPO, kad būtų užkirstas kelias konkurencijos iškraipymui tarp ES oro linijų;

7.

pabrėžia kad kiekvienų derybų atvejų būtina spręsti apie greito susitarimo naudą palyginti su vėlavimu siekiant platesnio užmojo rezultato;

8.

pabrėžia, kad vertinant išsamius susitarimus, kurie pateikti siekiant gauti pritarimą, Parlamentas sieks taikyti išsamų standartų rinkinį; pažymi, kad atlikdamas vertinimą Parlamentas pagrindinį dėmesį skirs vertinimui, kokiu mastu: harmoningai sušvelninami naudojimosi rinka ir investavimo galimybių apribojimai; suteikiama paskatų išlaikyti ir griežtinti socialinius ir aplinkosaugos standartus; užtikrinama tinkama duomenų ir privatumo apsauga; įtrauktas abipusis saugos ir saugumo standartų pripažinimas; taip pat užtikrinamas aukštas keleivių teisių lygis;

9.

mano, kad pasauliniai duomenų ir privatumo apsaugos standartai būtini nedelsiant ir kad kriterijai, nustatyti Parlamento 2010 m. gegužės 5 d. rezoliucijoje, yra tinkamas tokio susitarimo modelis; pažymi, kad Sąjunga turėtų būti pradininkė rengiant tokius pasaulinių standartus;

10.

atkreipia dėmesį į didėjantį aviacijos sektoriaus indėlį į pasaulinį atšilimą ir mano, kad į susitarimus reikėtų įtraukti įsipareigojimus bendradarbiauti Tarptautinėje civilinės aviacijos organizacijoje (angl. ICAO), kad būtų sumažintas orlaivių išmetamų teršalų kiekis ir sustiprintas techninis bendradarbiavimas klimato tyrinėjimų (CO2 ir kiti klimatui įtaką darantys į atmosferą išmetami teršalai), mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros ir oro transporto degalų naudojimo efektyvumo didinimo srityse;

11.

pabrėžia, kad vietos lygmeniu reikėtų apibrėžti įvairius aviacijos reglamentavimo aspektus, įskaitant triukšmo ir naktinių skrydžių apribojimus, visapusiškai atsižvelgiant į sąžiningos konkurencijos ir subsidiarumo principus; prašo Komisiją koordinuoti šiuos klausimus ES lygmeniu, atsižvelgiant į valstybių narių nacionalinius teisės aktus ir į Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (angl. ICAO) apibrėžtą „subalansuotą požiūrį“;

12.

ragina Komisiją naudotis oro transporto susitarimais skatinant laikytis susijusių tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių socialines teises, ypač darbo standartų, numatytų pagrindinėse Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose (1930–1999 m. TDO konvencijos), OECD tarptautinių įmonių gairių (1976 m., peržiūrėtos 2000 m.) ir 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės;

13.

pabrėžia, kad saugos susitarimų atvejais be kitų taikomi šie kriterijai: visapusiškas abipusis sertifikavimo praktikos ir procedūrų pripažinimas; keitimasis saugos duomenimis; jungtiniai patikrinimai; didesnis bendradarbiavimas reguliavimo srityje; taip pat techninio lygmens konsultacijos siekiant išspręsti klausimus iki atsirandant būtinybei taikyti ginčų sprendimo tvarką;

14.

pabrėžia, kad siekdamas turėti galimybių nuspręsti ar derybų pabaigoje duoti pritarimą, ar jo neduoti, Parlamentas turi stebėti procesą nuo jo pradžios; mano, kad ir kitos institucijos turėtų būti suinteresuotos siekti, kad visos pakankamai svarbios abejonės dėl Parlamento pasirengimo duoti pritarimą būtų nustatytos ir atitinkami klausimai būtų sprendžiami ankstyvu etapu;

15.

primena, kad pagal 2005 m. pagrindų susitarimą Komisija jau įpareigota teikti Parlamentui išankstinę ir aiškią informaciją rengiant, vykdant ir baigiant tarptautines derybas; pažymi, kad persvarstytame 2010 m. spalio mėn. susitarime ypač didelis dėmesys atkreipiamas į reikalavimą, kad Parlamentas nuo pat pradžių turėtų nuolat ir prireikus laikantis konfidencialumo gauti visą informaciją apie proceso eigą visais derybų etapais;

16.

tikisi, kad Komisija suteiks atsakingiems Parlamento komitetams informacijos apie ketinimus pasiūlyti derybas siekiant sudaryti ir keisti tarptautinius oro susisiekimo susitarimus, derybinių nurodymų projektus, tekstų, dėl kurių deramasi, projektus ir dokumento, dėl kurio reikia pradėti derėtis, projektą kartu su atitinkamais kitais dokumentais ir informacija; tikisi, kad Parlamento vaidmuo ateityje keičiant tarptautinį oro susisiekimo susitarimą bus aiškiai nurodytas susitarime;

17.

pažymi tai, kad minėta informacija pagal Pagrindų susitarimo 24 straipsnį turi būti pateikiama Parlamentui taip, kad prireikus jam užtektų laiko pateikti savo nuomonę; primygtinai ragina Komisiją informuoti Parlamentą apie tai, kaip buvo atsižvelgta į Parlamento nuomonę;

18.

pripažįsta, kad Parlamentas, gavęs slaptos informacijos apie vykstančias derybas, privalo užtikrinti, kad bus išlaikytas konfidencialumas;

19.

atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Parlamento darbo tvarkos taisykles, remdamasis atsakingo komiteto pranešimu Parlamentas gali priimti rekomendacijas ir reikalauti, kad į jas būtų atsižvelgta prieš sudarant atitinkamą tarptautinį susitarimą (Darbo tvarkos taisyklių 90 straipsnio 4 dalis);

20.

pripažįsta, kad oro susisiekimo susitarimais dažnai suteikiamas svarus vaidmuo jungtiniam komitetui, ypač susijęs su teisės aktų derinimu; pripažįsta, kad dažnai tai yra lankstesnė ir veiksmingesnė sprendimų priėmimo priemonė nei siekis įtraukti tokius klausimus į patį susitarimą; tačiau pabrėžia, kad itin svarbu, jog Parlamentas tinkamu laiku gautu visą informaciją apie įvairių jungtinių komitetų darbą;

21.

ragina Komisiją siekiant užtikrinti veiksmingą keitimąsi informacija Parlamentui reguliariai, bet ne rečiau nei kas trejus metus, pateikti ataskaitą, kurioje būtų išnagrinėti galiojančių susitarimų privalumai ir trūkumai; pažymi, kad tokiu atveju Parlamentas, remdamasis šia ataskaita, galėtų geriau įvertinti būsimus susitarimus;

22.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/9

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį (ES sutartį) ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į straipsnius, susijusius su moksliniais tyrimais,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 1982/2006/EB dėl Europos bendrijos (įsigaliojus Lisabonos sutarčiai tapusios Europos Sąjunga) mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintosios bendrosios programos (2007–2013 m.) (1),

—

ypač atsižvelgdamas į minėto sprendimo 7 straipsnį, susijusį su Septintosios bendrosios programos stebėsena, vertinimu ir peržiūra,

—

atsižvelgdamas į SESV 182 straipsnio 2 dalį dėl bendrosios programos pritaikymo keičiantis aplinkybėms,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 9 d. Komisijos komunikatą „Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl priemonių, kurių bus imtasi atsižvelgiant į ekspertų grupės atlikto Mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintosios bendrosios programos tarpinio vertinimo ataskaitą ir į ekspertų grupės atlikto Rizikos pasidalijimo finansinės priemonės tarpinio vertinimo ataskaitą“ (COM(2011)0052),

—

atsižvelgdamas į Septintosios bendrosios programos (BP7) laikotarpio vidurio, taip pat į 2011 m. kovo 9 d. Europos Sąjungos Tarybos 3074-osios Konkurencijos tarybos (vidaus rinka, pramonė, moksliniai tyrimai ir kosmosas) rizikos pasidalijimo finansinės priemonės vertinimo išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 12 d. ekspertų grupės galutinę ataskaitą „Septintosios bendrosios programos tarpinis vertinimas“,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 11 d. rezoliuciją dėl mokslinių tyrimų bendrųjų programų įgyvendinimo paprastinimo (2),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. vasario mėn. ekspertų grupės ataskaitą „2002–2006 m. mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros šeštosios bendrosios programos vertinimas“ (angl. Evaluation of the Sixth Framework Programmes for Research and Technological Development 2002-2006),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 23 d. ekspertų komiteto ataskaitą „Siekiant sukurti pasaulinio lygio mažai tirtų sričių mokslinių tyrimų organizaciją. Europos mokslinių tyrimų tarybos struktūrų ir mechanizmų peržiūra“ (angl. Towards a world class Frontier research Organisation - Review of the European Research Council's Structures and Mechanisms),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 31 d. nepriklausomų ekspertų grupės ataskaitą „Rizikos pasidalijimo finansinės priemonės laikotarpio vidurio vertinimas“ (angl. Mid-Term Evaluation of the Risk-Sharing Financial Facility (RSFF)),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 20 d. ekspertų komiteto ataskaitą „Pirmasis tarpinis bendrosios įmonės „Naujoviškų vaistų iniciatyva“ vertinimas“ (angl. First Interim Evaluation of the Innovative Medicines Initiative Joint Undertaking),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 30 d. ekspertų komiteto ataskaitą „Pirmasis tarpinis bendrų technologijų iniciatyvų ARTEMIS ir ENIAC vertinimas“ (angl. First Interim Evaluation of the ARTEMIS and ENIAC Joint Technology Initiatives),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio mėn. nepriklausomų ekspertų komiteto ataskaitą „Kasdienį gyvenimą palengvinančios aplinkos bendros programos tarpinis vertinimas“ (angl. Interim Evaluation of the Ambient Assisted Living Joint Programme),

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto nuomonę dėl mokslinių tyrimų bendrųjų programų įgyvendinimo paprastinimo, priimtą per 2011 m. sausio 27 ir 28 d. plenarinę sesiją,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirtų lėšų panaudojimo miestuose, regionuose, valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programą (3),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 22 d. Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 9/2007 dėl ES mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrųjų programų vertinimo: ar Komisijos taikomas metodas galėtų būti pagerintas?,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 8/2009 „Kompetencijos tinklai ir integruoti projektai Bendrijos mokslinių tyrimų politikoje“,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 2/2010 „Parengiamųjų tyrimų ir naujos infrastruktūros kūrimo paramos priemonių, įgyvendinant šeštąją bendrąją mokslinių tyrimų programą, veiksmingumas“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 15 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Mokslinių tyrimų bendrųjų programų įgyvendinimo paprastinimas“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto nuomonę (A7–0160/2011),

A.

kadangi Europos bendrijos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji bendroji programa yra didžiausia paramos moksliniams tyrimams priemonė pasaulyje ir pagrindinė Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politikos priemonė,

B.

kadangi būtina dėl daugelio pokyčių, įvykusių po 2006 m., kai derėtasi dėl šios programos ir jos priėmimo, (naujos institucijos, nauji politiniai organai, ekonomikos krizė), taip pat dėl didelių iki programos įgyvendinimo pabaigos panaudotinų sumų būtina atsižvelgti į pokyčius, atsiradusius po Septintosios bendrosios programos laikotarpio vidurio peržiūros,

C.

kadangi Lisabonos sutartyje Europos mokslinių tyrimų erdvės sukūrimas įvardijamas kaip konkreti Europos Sąjungos politikos priemonė,

D.

kadangi strategijoje „Europa 2020“ nurodoma, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos yra pagrindinis pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo aspektas,

E.

kadangi moksliniai tyrimai yra procesas, kai ekonominė galia tampa žiniomis, o inovacijos yra priešingas procesas, kai žinios tampa ekonomine galia,

F.

kadangi ES ir jos valstybės narės turi nustatyti priemones, kuriomis būtų bendrai reaguojama į didelius visuomeninius, ekonomikos, aplinkos apsaugos, demografinius ir etninius iššūkius, su kuriais susiduria Europos gyventojai, pvz., demografinio senėjimo, sveikatos, maisto tiekimo, tvarios plėtros, didžiausi aplinkos apsaugos sunkumai, ir kadangi tokiu būdu rastais sprendimo būdais asmenys turi būti motyvuojami prisiimti didesnę atsakomybę už savo veiksmus,

G.

kadangi investavimas į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas yra pats geriausias ilgalaikis atsakas į dabartinę ekonomikos ir finansų krizę, ES suteikiantis galimybę tapti pasaulyje konkurencinga žinių visuomene,

H.

kadangi Europos Sąjunga konkuruoja su ekonomiškai stipriomis valstybėmis, pavyzdžiui, Kinija, Indija, Brazilija, Australija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Rusija, ir kadangi nuo ES gebėjimo suvienyti ir derinti Europos Sąjungos ir valstybės narės pastangas, visų pirma mokslinių tyrimų srityje, labai priklauso ES ekonominis konkurencingumas, taigi ir galimybė finansuoti socialinius tikslus bei laikytis įsipareigojimų, susijusių su Europos piliečių gerove ir aplinkos apsauga,

I.

kadangi išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai bei investicijoms Europoje yra mažos palyginti su kitomis pasaulio jėgomis, be viso ko įtakotos privačių investicijų ir inovacijų palankių sistemos sąlygų; kadangi Septintosios bendrosios programos patrauklumas pramonės sektoriui ir mokslinių tyrimų naudojimas ekonomikos labui nėra visiškai įrodyti; kadangi taip pat aišku, kad būtina geriau koordinuoti ir bendrai finansuoti valstybių narių ir Europos Sąjungos ir regionų veiksmus, viršijant tam nustatytas sumas ir visapusiškai atsižvelgiant į valstybių narių ypatumus ir pasirinktus etikos veiksmus,

J.

kadangi gana menkai bendradarbiaujama Europos mastu viešųjų investicijų į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas srityje,

K.

kadangi būtina palaikyti geresnius akademinės aplinkos, mokslinių tyrimų ir pramonės atstovų ryšius, kad naudojantis mokslinių tyrimų rezultatais būtų galima gaminti produktus ir teikti paslaugas, kuriais skatinamas ekonomikos augimas ir teikiama nauda visai visuomenei,

L.

kadangi Septintoji bendroji mokslinių tyrimų programa turėtų būti modeliuojama taikant tuos pačius bendruosius principus, kurie taikomi Europos mokslinių tyrimų erdvei (EMTE),

M.

kadangi iš programoje numatytos 54,6 mlrd. EUR sumos per pirmuosius ketverius metus (2007–2010 m.) panaudota 25,8 mlrd. EUR, taigi vidutiniškai 6,5 mlrd. EUR per metus, o per paskutiniuosius trejus metus (2011–2013 m.) reikia panaudoti 28,8 mlrd. EUR – vidutiniškai 9,6 mlrd. EUR per metus,

N.

kadangi 2011–2013 m. yra sudėtingi ir ypatingą dėmesį nedelsiant būtina skirti konkurencingumo ir socialinės sanglaudos veiksniams, tarp kurių svarbiausi yra moksliniai tyrimai ir inovacijos,

O.

kadangi sudėtingas administravimas, daug biurokratinių procedūrų, biurokratija, skaidrumo trūkumas, neveiksmingumas ir nepateisinti vėlavimai tebėra pagrindinis Septintosios bendrosios programos trūkumas ir labai stabdo mokslininkų, pramonės ir MVĮ dalyvavimą programoje ir todėl didžiausia pirmenybė turėtų būti teikiama pasistūmėjimui į priekį siekiant supaprastinimo,

P.

kadangi tikslas užtikrinti, kad 40 proc. Septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų programoje dalyvaujančių mokslininkų būtų moterys, yra ambicingas ir teisingas; kadangi šiuo metu Septintosios bendrosios programos mokslinių tyrimų projektų įgyvendinime dalyvaujančios mokslininkės moterys sudaro tik 25,5 proc.,

1.

palankiai vertina ekspertų ataskaitų dėl Septintosios bendrosios programos ir rizikos pasidalijimo finansinės priemonės vertinimo, veiksmų kokybės, įgyvendinimo ir rezultatų atžvilgiu, nors ekspertų grupėms suteiktas įgaliojimas yra bendras; tačiau nurodo, kad nebuvo vertinama valstybių narių ir ES veiksmų visuma;

2.

nesupranta, kodėl Komisija vėlavo paskelbti komunikatą, – jis paskelbtas 2011 m. vasario 9 d., nors Komisija privalėjo jį paskelbti ne vėliau kaip 2010 m., ir apgailestauja, kad atsižvelgiant į tokius dabartinius uždavinius kaip esama ekonomikos krizė, sumos, kurias dar reiks skirti pagal Septintąją bendrąją programą ir t. t. Komisijos komunikate yra trūkumų;

3.

prašo Komisijos ypač laikytis dešimties konkrečių, ekspertų grupės pateiktų, rekomendacijų;

4.

atkreipia dėmesį į tarpinio vertinimo išvadų sąlyginumą, nes didžioji Septintosios bendrosios programos lėšų dalis dar nebuvo skirta, pradėti projektai vis dar vykdomi, o kiti projektai, finansuojami pagal šia programą, bus vykdomi jai pasibaigus;

5.

mano, kad rezultatais, pasiektais įgyvendinant Septintąją bendrąją programą, nepaisant fakto, kad Europa ir toliau atsilieka nuo JAV bei praranda lyderės poziciją, kurią iki tol turėjo besiformuojančios ekonomikos šalių atžvilgiu, stengiamasi parodyti Europos pridėtinę vertę, atsižvelgiant į mokslinių tyrimų bei technologijų plėtrą Europoje; be to, ragina Komisiją padidinti pastangas, pranešant sėkmingus rezultatus valstybėms narėms, mokslinei visuomenei ir Europos piliečiams;

6.

apgailestauja, kad nėra parengta mokslo žinių pažangos, pasiektos vykdant pagal Septintąją bendrąją programą finansuojamus projektus, vertinimo metodikos;

7.

ragina Komisiją ir valstybes nares paskatinti komunikacines pastangas, susijusias su Septintąja bendrąja programa (įskaitant naujų technologijų naudojimą, pvz., pažangios informacijos apie mokslinius tyrimus paslaugos), palengvinant priėjimą prie informacijos, susijusios su dalyvavimu, pranešant mokslinių tyrimų iššūkius ir platinant tyrimo rezultatus; remia Komisijos iniciatyvas skatinti galimybę, jei būtina ir galima, susipažinti su valstybės finansuojamų mokslinių tyrimų rezultatais nuosavybės teisių atžvilgiu;

8.

palankiai vertina dalyvavimo atrenkant projektus lygmenį ir kokybę; tačiau apgailestauja, kad apskritai sėkmingų šios programos įgyvendinimo atvejų yra gana nedaug ir tai turi atgrasomąjį poveikį, ypač kalbant apie mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ), kurios atlieka ypač svarbų vaidmenį, kai rezultatai naudojami gaminant produktus ir teikiant paslaugas; mano, kad padėtį galėtų pagerinti administravimo ir finansinių taisyklių, taip pat ir projektų bei procedūrų, labiau tinkančių MVĮ, supaprastinamas;

9.

konstatuoja, kad daugėjant tikslų bei aprėpiamų temų ir įvairinant priemones padidėjo Septintosios bendrosios programos užmojis ir sumažėjo galimybė pasiekti konkretų Europos Sąjungos tikslą;

10.

pritaria programos dalies „Bendradarbiavimas“, kurią įgyvendinant tinkamai sprendžiami konkretūs moksliniai ir technologiniai uždaviniai, stiprinimui; pabrėžia šios dalies įtaką didinant mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų kritinę masę, kurios nebūtų galima pasiekti nacionaliniu ir (arba) regioniniu lygmeniu, ir tai įrodo Europos lygmeniu teikiamą papildomą naudą; mano, kad pirmenybe ir toliau bus teikiama bendriems tarpvalstybiniams moksliniams tyrimams. rekomenduoja įgyvendinti būsimų ir naujų technologijų veiklą ir į veiksmų planus bendrai įtraukti visas temas; ragina lanksčiau nustatyti temas, į kurias turi būti kreipiamas dėmesys, ir žemutines bei viršutines finansavimo ribas, atskiriant didelius ir mažus projektus; pažymi, kad dabartinė bendradarbiavimo programa yra per siaura, o temos dažnai per daug specifinės, kad tiktų svarbiausioms socialinėms problemoms spręsti; rekomenduoja įgyvendinant kitą bendrąją programą skelbti kvietimus teikti paraiškas nurodant platesnes temas;

11.

pabrėžia, kad veiksmingam didėjančių socialinių problemų sprendimui prireiks platesnių tarpdalykinių perspektyvų; pabrėžia, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant dideles ES kilusias problemas; apgailestauja dėl to, kad kadangi pagal programos „Bendradarbiavimas“ dalį, skirtą socialiniams, ekonomikos ir humanitariniams mokslams, skelbiami kvietimai teikti paraiškas yra labai specifiniai ir apima siaurą sritį, yra labai sunku atlikti naujus, su inovacijomis susijusius mokslinius tyrimus šioje srityje;

12.

siekiant įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus siūlo, kad pagal Septintąją bendrąją programą vykdomi moksliniai tyrimai būtų skirti aktualiausioms ES problemoms Septintosios bendrosios programos skyriuje „Bendradarbiavimas“ nurodytuose sektoriuose spręsti: sveikatos (įskaitant klinikinius ir profilaktinius mokslinius tyrimus ir medicinos technologijas), maisto ir biotechnologijos (įskaitant maisto saugą), informacinių ir ryšių technologijų, nanomokslų ir nanotechnologijų, energetikos (įskaitant energijos veiksmingumą, išmaniuosius tinklus, atsinaujinančią energiją, CCS ir SET planą ir biodujų naudojimą), aplinkos paslaugų (įskaitant klimato kaitą, vandenį, žemę, medieną ir miškus), tvaraus transporto, ekonomikos, socialinių ir humanitarinių mokslų, kosmoso ir saugumo sektoriuose;

13.

siūlo stiprinti bendrus mokslinius tyrimus, pvz., tokius, kurie finansuojami pagal specialią programą „Bendradarbiavimas“; ragina sudaryti galimybę rengti mažesnius ir vidutinio dydžio projektus ir sudaryti partnerių konsorciumus, kurie padėtų ne tik kelti mokslinę kompetenciją, bet ir užtikrinti veiksmingo koordinavimo galimybę; pabrėžia, kad bendrų mokslinių tyrimų principas turi likti esminiu bendrosios programos elementu;

14.

palankiai vertina tai, kad pagal programos dalį „Idėjos“ Europos mokslinių tyrimų taryba (angl. ERC) pasiekė daug žadančių rezultatų ir kad ši taryba atlieka svarbų vaidmenį didinant Europos mokslinių tyrimų žinomumą ir patrauklumą; apgailestauja, kad privatus sektorius neprisideda prie ERC veiklos; ragina Komisiją padidinti Europos mokslinių tyrimų tarybos finansavimą (tai padidintų ir sėkmingumo lygį), taip pat įvertinti galimybes toliau gerinti struktūras ir mechanizmus, įskaitant galimybę padaryti Europos mokslinių tyrimų taryba nepriklausomu juridiniu asmeniu, galinčiu priimti sprendimus ir tiesiogiai atsakingu už administravimą, kuris taip pat gali būti naudojamas kaip vadovas siekiant didesnės finansavimo agentūrų nepriklausomybės MTTP ir inovacijų srityje; pritaria būtinybei užtikrinti didesnį skaidrumą skiriant Mokslo tarybos ir peržiūros grupių narius; rekomenduoja užtikrinti, kad Europos mokslinių tyrimų taryba toliau teiktų didelę pagalbą pavieniams kompetentingiems mokslininkams; ragina Europos mokslinių tyrimų tarybą sudaryti galimybę teikti paramą komandiniams projektams visada užtikrinant, kad tokie projektai būtų rengiami pagal principą „iš apačios į viršų“;

15.

remia pagal programos dalį „Žmonės“ įgyvendinamus veiksmus „Marie Curie“, kurie naudingi mokslininkų karjerai, kuriais užtikrinami pavieniai moksliniai tyrimai pagal principą „iš apačios į viršų“ pačiomis įvairiausiomis temomis, kuriais stabdomas protų nutekėjimas, labiau užtikrinamas su moksliniais tyrimais susijusių profesijų patrauklumas jauniems mokslininkams tiek iš Europos, tiek iš trečiųjų šalių; atsižvelgiant į pakankamai didelį paraiškų perteklių pataria tęsti judumui skirtą programą „Marie Curie“ su padidintomis Septintosios bendrosios programos lėšomis siekiant padidinti mokslininkų ir doktorantūros studentų mobilumo galimybes (įskaitant mobilumą tarp akademinio ir privataus sektoriaus ar valstybių narių, pvz., nustatant mokslinių tyrimų čekių sistemą, pagal kurią moksliniams tyrimams numatytos lėšos); tačiau mano, kad daugelį „Marie Curie“ veiksmų galima supaprastinti; apgailestauja, kad dauguma mokslinių darbų ES vis dar atliekami pavojingomis darbo sąlygomis;

16.

mano, kad norint didinti žmogiškuosius išteklius mokslinių tyrimų Europoje srityje, būtina užtikrinti didesnį šios srities profesijų patrauklumą pašalinant administracines kliūtis ir pripažįstant mokymosi trukmės ir darbo bet kuriame mokslinių tyrimų centre naudą; šiuo tikslu ragina Komisiją ir valstybes nares įdiegti bendrą sistemą, siekiant įvertinti mokslininkų kompetenciją ir profesinę veiklą, taip pat įvertinti universitetų veiklą; pabrėžia, kad yra svarbu investuoti į švietimą, mokymą ir įgūdžių gerinimą bei papildyti ryšius tarp švietimo, mokslinių tyrimų bei inovacijų;

17.

nepalankiai vertina programos dalies „Pajėgumai“ tikslų įvairovę ir su tuo susijusius įvairius sunkumus, visų pirma patiriamus įgyvendinant tarptautinį bendradarbiavimą ir susijusius su pagrindinių mokslinių tyrimų infrastruktūrų (ESFRI) pažanga; mano, kad reikia veikti MVĮ bei inovacinių MVĮ naudai ir prašo Komisijos išsaugoti šiuos veiksmus ir su jais susijusias lėšas, drauge imantis priemonių užtikrinti geresnę jų įgyvendinimo kokybę; tačiau mano, kad „infrastruktūros“ projektai ERA-NET bei ERA-NET PLUS ir SESV 185 straipsniu grindžiamos iniciatyvos yra naudingos siekiant formuoti Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE);

18.

pripažįsta, kad bendros technologijų iniciatyvos naudingos užtikrinant Europos pramonės konkurencingumą; tačiau apgailestauja, kad yra sudarytos teisinės bei administracinės kliūtys (juridinio asmens statusas, finansinės taisyklės ir kai kuriais atvejais intelektinė nuosavybė), galinčios suvaržyti daugelio pagrindinių mokslinių tyrimų subjektų ir MVĮ norą dalyvauti; taip pat apgailestauja, kad numatytas įvairiarūšis valdymas ir teisinės struktūros ir kad veiklos išlaidos, susijusios su bendrų technologijų iniciatyvų įgyvendinimo pradžia, yra didelės; ragina valstybes nares vykdyti įsipareigojimus, jei jau nusprendė bendrai finansuoti bendras technologijų iniciatyvas; ragina Komisiją užtikrinti, kad visose bendrose technologijų iniciatyvose būtų supaprastintos panašioms dalyvių kategorijoms taikomos taisyklės ir finansavimo normos atsižvelgiant į Septintosios bendrosios programos pavyzdį ir į nacionalinį bendrąjį finansavimą; ragina aktyviau dalyvauti vykdant politinę šių priemonių peržiūrą, visų pirma užtikrinant tinkamą dalyvavimo ir veiklos pusiausvyrą; pabrėžia, kad vykdant šias iniciatyvas viešojo finansavimo lėšos neturėtų atitekti kitiems subjektams ir turi nepažeisti teisinių apribojimų, susijusių su valstybine pagalba ir iki konkurencine padėtimi;

19.

prašo Komisijos suteikti Parlamentui aiškią informaciją apie bendras technologijų iniciatyvas, kiekvienu atveju nurodant teisinį statusą, tarybą sudarančius asmenis ir įmonių veiklą;

20.

pripažįsta sistemingesnį kvietimų teikti paraiškas, kurie yra per daug vieši, naudojimą (metodas „iš apačios į viršų“) siekiant užtikrinti ilgalaikio pajėgumo tyrimą; pabrėžia būtinybę išlaikyti metodo „iš apačios į viršų“ ir metodo „iš viršaus į apačią“, kurių kiekvienas atitinka konkrečius poreikius, pusiausvyrą; pabrėžia būtinybę konsultuotis ir dirbti kartu su mokslininkais, pramonės sektoriaus ir pilietinės visuomenės atstovais siekiant parengti mokslinių tyrimų darbotvarkes;

21.

mano, kad konkrečiai atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“ ir į „pažangaus augimo“ tikslą, reikia nustatyti, kurios bendrosios tyrimų sritys teikia daugiausia vilčių konkretaus pritaikymo srityje, ir kuriose jų galima plačiausiai veikti etikos požiūriu. pabrėžia, kad šios sritys galėtų sudaryti bendrą ES finansuojamą mokslinių tyrimų platformą, kuri būtų remiama bendro duomenų mainų tinklo ir turėtų būti laikoma išskirtinai svarbia bei jai teikiama pirmenybė;

22.

apgailestauja dėl fakto, kad mokslinių tyrimų finansavimas Europoje vis dar yra labai fragmentiškas, naudojamasi įvairiais valstybių narių ir Bendrijos finansavimo šaltiniais taikant skirtingus prioritetus, vertinimo kriterijus, apibrėžimus ir procedūras, dėl kurių atsiranda nereikalingi nesutapimai, painiava, klaidos ir kritinės masės trūkumas; prašo Komisijos ir Tarybos savo darbotvarkėje pirmenybę teikti įvairių ES ir nacionalinių programų bendradarbiavimo ir koordinavimo klausimams; ragina Komisiją išnagrinėti padėtį, kad būtų geriau derinami ES ir nacionaliniai veiksmai, įskaitant galimą koordinavimą paraiškų teikimo formulavimo etape ir vertinant projektus, taip pat identifikuojant nacionalines taisykles ar teisės aktus, kurie trukdo tarptautinių mokslinių tyrimų bendradarbiavimo projektų finansiniam valdymui; ragina, kad kvietimai teikti paraiškas, įskaitant 2011 m. liepos mėn. kvietimus, būtų skelbiami suderinus su valstybėmis narėmis, nedubliuojant nacionalinių iniciatyvų ar nekonkuruojant su jomis, bet jas papildant; šiuo atžvilgiu mano, kad reikėtų stiprinti ERA-NET schemą kaip kompetencijos ir kokybės rodiklių kriterijų plėtros, kuri yra programų arba bendrųjų įmonių koordinavimo pagrindas, paramos priemonę; siūlo, kad įgyvendinant Septintąją bendrąją programą dalyvautų nacionalinių programų administratoriai, dalyvaujantys vykdant bendrą programavimą, kad mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosioms programoms būtų taikomas nebe projekto valdymo, o programos valdymo metodas, drauge nenustumiant į šalį nedidelių projektų valdymo; mano, kad siekiant, kad Bendras programavimas pasisektų, projektai turi būti atrenkami remiantis kompetencijos principais atsižvelgiant į kiekvieno sektoriaus ypatumus, Komisijos koordinavimo vaidmuo turi būti stiprinamas ir dalyvaujančios valstybės narės turi laikytis finansinių įsipareigojimų; ragina paskutiniuosius trejus Septintosios bendrosios programos įgyvendinimo metus skirti Europos mokslinių tyrimų erdvei formuoti;

23.

skeptiškai vertina tai, kad labai dažnai įmanoma skirti finansavimą vienam ir tik vienam pasiūlymui, atrinktam iš visų pagal vieną kvietimą teikti paraiškas pateiktų pasiūlymų, todėl švaistomi ištekliai, kurie buvo naudojami aukšto lygio pasiūlymams rengti ir vertinti, be to, lėšų neskiriama kai kurioms iš tiesų puikioms idėjoms finansuoti; ragina Komisiją išnagrinėti galimybę finansuoti aukšto lygio neatrinktus mokslinių tyrimų pasiūlymus papildomo mokslinių tyrimų biudžeto lėšomis (derinant mokslinių tyrimų lėšas), kurias kauptų valstybės narės, regioniniai ir struktūriniai fondai ir privatus sektorius;

24.

pabrėžia Jungtinio tyrimų centro tiesioginių veiksmų svarbą ir jų indėlį į tvarią plėtrą, konkurencingumą, saugumą ir atominės energetikos saugą;

25.

pripažįsta Juodosios jūros regiono tinklų sujungimo projekto (BSI) svarbą, nes kuriamas regiono mokslinių tyrimų ir švietimo tinklas didžiojoje Juodosios jūros regiono dalyje susiejant jį su GEANT, ir ragina Komisiją toliau remti Juodosios jūros regiono mokslinių tyrimų projektus, pavyzdžiui, HP-SEE, SEE-GRID, SCENE, CAREN ir BSRN;

26.

ragina Komisiją užtikrinti, kad Septintojoje bendrojoje programoje ir būsimose finansinėse sistemose būtų numatytas reikiamas MTTP finansavimo lygmuo Pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) technologijų taikymui ir paslaugoms;

27.

pabrėžia, kad visi pagal Septintąją bendrąją programą vykdomi tyrimai turi būti vykdomi laikantis Europos chartijoje nustatytų pagrindinių teisių; todėl labai ragina Komisiją nedelsiant pateikti visus su INDECT (mokslinių tyrimų projektas, finansuojamas iš Septintosios bendrosios programos lėšų, kurio tikslas sukurti automatinio stebėjimo sistemą, kuri nuolat stebėtų interneto svetaines, stebėjimo kameras ir atskiras kompiuterių sistemas) susijusius dokumentus ir nustatyti aiškius ir griežtus mokslinių tyrimų tikslo, INDECT taikymo ir galutinių naudotojų įgaliojimus; pabrėžia, kad kol galimas poveikis pagrindinėms teisėms nebus kruopščiai ištirtas, INDECT iš Septintosios bendrosios programos lėšų finansuoti negalima;

28.

pabrėžia, kad, palyginti su ankstesnėmis bendrosiomis programomis, pramonės atstovai aktyviau nedalyvauja, ypač įgyvendinant programos dalį „Bendradarbiavimas“; todėl ragina Komisiją išsamiai išnagrinėti galimybę įgyvendinant šią dalį geriau panaudoti privačiojo sektoriaus investicijų;

29.

mano, kad konkurencingi papildomų partnerių kvietimai turėtų būti grindžiami pagrindine prielaida, kad dalyvaujančios bendrovės ir tyrėjai labai gerai išmano projektą ir žino, kurio partnerio jiems labiausiai reikia, ir kad vietoj to, kad verstų juos laikytis vertinimo ekspertų sudarytų reitingavimo sąrašų, Komisija turėtų vertinti raštišką konsorciumo pasirinkimo pagrindimą;

30.

palankiai vertina MVĮ naudingus rezultatus, pasiektus įgyvendinant Septintąją bendrąją programą, tiek susijusius su MVĮ paramos priemonėmis programos dalyje „Pajėgumai“, Eurostars programa, tiek dalyje „Bendradarbiavimas“ nustatytu tikslu skirti 15 % lėšų; siekiant ir toliau lengvinti MVĮ dalyvavimą ragina išleisti daugiau neteminių kvietimų MVĮ konkrečiai veiklai (ar taikyti neriboto galiojimo kvietimą), toliau supaprastinti taisykles (įskaitant Eurostars programai taikomas taisykles) ir sutrumpinti dotacijų suteikimo laiką; rekomenduoja MVĮ aktyviau naudotis pasiektais rezultatais;

31.

mano, kad reikėtų skatinti jaunuosius mokslininkus dalyvauti pramonės ir mokslo organizacijų bendrų mokslinių tyrimų projektų grupėse; ragina Komisiją ir valstybes nares imtis konkrečių veiksmų, kad bendrosiose programose dalyvautų daugiau jaunų mokslininkų; ragina Komisiją pasinaudoti Septintosios bendrosios programos laikotarpio vidurio peržiūra jaunųjų mokslininkų užimtumui skatinti nustatant tokias dalyvavimo taisykles ir būdus, pagal kuriuos didžioji dalis finansavimo lėšų būtų skiriama jaunųjų mokslininkų samdymui;

32.

pabrėžia susirūpinimą dėl gana nedidelio kai kurių valstybių narių dalyvavimo Septintojoje bendrojoje programoje, kurios neprisideda prie teritorinės sanglaudos ir subalansuoto vystimosi Europoje; mano, kad geresnis Septintosios bendrosios programos ir struktūrinių ir sanglaudos fondų koordinavimas, darnumas ir sinergija bei geresnis Žmonių programos panaudojimas galėtų pagerinti nepakankamai atstovaujamų valstybių narių dalyvavimą; mano, kad struktūrinių fondų naudojimas stiprinant mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir puoselėjant mokslinių tyrimų ir inovacijų pajėgumo didinimą visoms valstybėms narėms suteikiama galimybė pasiekti aukštą kompetencijos lygį (laiptai į kompetenciją); be to, palankiai vertina Ekspertų grupės sinergijos klausimais (SEG) įdiegimą, taikomą siekiant atrasti sinergijas tarp Septintosios bendrosios programos, struktūrinių fondų ir konkurencingumo ir inovacijų programos; tačiau pabrėžia, kad būtina skirti Septintosios bendrosios programos ir struktūrinių fondų kriterijus, nes skiriant finansavimą pagal Septintąją bendrąją programą turi vyrauti kompetencijos principas (programą koordinuoja ir tvarko tik Europos Komisija), siekiant užtikrinti didžiausią pridėtinę vertę Europos moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms; su malonumu pažymi, kad 2007–2013 m. laikotarpiu iš sanglaudos fondų (ERPF) inovacijoms remti skiriami 86 mlrd. EUR (25 proc. visos sumos), iš kurių pagrindiniams moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skiriama 50 mlrd. EUR, t. y., tokia suma, kaip ir visas Septintosios bendrosios programos biudžetas; pabrėžia MTTP teritorinę svarbą, kuriant politiką, atsižvelgti į teritorijos specifinius poreikius ir pajėgas („pažangi specializacija“); be to, mato regiono ir vietos valdžios institucijų įsitraukimo svarbą stiprinant regiono mokslinių tyrimų ir inovacijų pajėgumus; rekomenduoja esamas neišleistas ES biudžeto struktūrinių fondų lėšas iki 2013 m. pabaigos ir 2014–2020 m. skirtas lėšas labiau orientuoti į inovacijas, mokslą ir mokslinius tyrimus, tiek žmogiškųjų išteklių, tiek plėtros ir infrastruktūros požiūriu;

33.

palankiai vertina pastovų, bet nedrąsų progresą, siekiant geresnės vyrų ir moterų dalyvavimo Septintojoje bendrojoje programoje pusiausvyros, kadangi kūrybingumui ir inovacijoms yra svarbi įvairovė; pabrėžia, kad mokslininkės moterys įgyvendina mažesnius ir mažiau profiliuotus mokslinių tyrimų projektus ir užduotis ir kad mokslininkės moterys susiduria su itin daug problemų keliančiais diskriminuojančiais apribojimais, reiškia, kuo aukštesnės pareigos, tuo mažiau mokslininkių moterų jas užima, tai taip pat nurodo ir mažas mokslininkių moterų, kurioms skirtos Europos mokslinių tyrimų tarybos dotacijos pažengusiesiems tyrėjams, skaičius; sutinka, kad reikėtų stiprinti moteris dalyvauti skatinančias priemones visais projekto įgyvendinimo etapais (ypač kreipiant dėmesį į lanksčias darbo valandas, pagerintas vaiko priežiūros įstaigas, socialinės apsaugos nuostatas ir tėvystės atostogas) ir kad Komisija turėtų atgaivinti mokslininkių moterų dalyvavimą skatinančią iniciatyvą ir stengtis raginti valstybes nares spręsti su vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumu susijusias problemas; pabrėžia, kad siekis, užtikrinti, kad programose ir patariamuosiuose komitetuose dalyvaujančios moterys sudarytų 40 proc., būtų įgyvendinamas atsargiai; ragina Komisiją įsteigti visas sritis apimantį komitetą, kuris stebėtų ir patartų dėl moterų tyrėjų atstovavimo ir vystytų lyčių veiksmų planą, kaip rekomenduota galutiniame Šeštosios bendrosios programos įvertinime; ragina universitetus ir ES institucijas propaguoti mokslą kaip abiems lytims įdomią sritį pradedant nuo ankstyvų švietimo etapų, pateikiant moteris tyrėjas kaip sektinus pavyzdžius;

34.

mano, kad ypač svarbų vietinių inovacijas diegiančių MVĮ ir Europos Komisijos jungties vaidmenį regiono mastu atlieka tarpinės organizacijos (kaip antai Prekybos rūmai, Europos verslo ir inovacijų tinklas (angl. Enterprise Europe Network) bei regionų inovacijų agentūros;

35.

mano, kad reikia atverti programas tarptautiniams partneriams; pabrėžia, kad pagrindinis principas turėtų būti tas, kad visos programos būtų atviros ir užsienio grupių (turinčių specialių kompetencijų) finansavimui; nepritaria nuomonei, kad Komisija galėtų geriau nei tyrėjai nustatyti, kokius bendradarbiavimo partnerius pasirinkti;

36.

mano, kad turėtų būti patvirtinti Septintosios bendrosios programos prioritetai; mano, kad šalys bei subjektai, su kuriais numatoma bendradarbiauti tarptautiniu mastu, turi būti pasirenkami susitarus su valstybėmis narėmis, siekiant užtikrinti, kad šie veiksmai tinka visoms dalyvaujančioms šalims; tačiau dar kartą patvirtina, kad reikia skirti dėmesį bendradarbiavimui su besivystančiomis šalimis;

37.

mano, kad Septintosios bendrosios programos finansavimo dydis, kuris yra vertas pasitikėjimo ir reikalingas, turi būti bent jau išlaikytas siekiant reaguoti į pagrindinius visuomenei kylančius iššūkius ir primena, kad investicijos į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas yra ilgalaikės ir svarbiausios siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų;

38.

mano, kad Septintosios bendrosios programos išlaidos, taip pat ir bendra mokslinio tyrimo pakraipa turi kaip galima geriau derėti su visais svarbiausiais strategijoje „Europa 2020“ nustatytais politikos tikslais, mano, kad mokslinei pažangai didelių iššūkių srityse reikia vidutinės trukmės ar ilgalaikio finansavimo priemonių, kuriomis būtų remiami tiek fundamentiniai moksliniai tyrimai, tiek bendradarbiavimas su pramone ir išoriniais partneriais, įsipareigojimo;

39.

pabrėžia lemiamą mokslinių tyrimų institutų vaidmenį ir pabrėžia, kad jų vystymas ir finansavimas (paremtas ESFRI sąrašu ir apimantis aprūpinimą laboratorine įranga ir instrumentais bei jų priežiūrą) turi būti geriau derinamas ir bendrai finansuojamas kartu su Septintąja bendrąja programa, Europos investicijų banko (EIB) priemonėmis, struktūriniais fondais ir nacionaline bei regionine politika; mano, kad reikia vengti mokslinių tyrimų infrastruktūros objektų pasikartojimo valstybėse narėse ir kad būtina užtikrinti geresnę galimybę nevaržomai ir pagal kompetenciją naudotis mokslinių tyrimų infrastruktūromis; ragina imtis pastangų padidinti mokslinių tyrimų institutų vaidmenį Septintojoje bendrojoje programoje, ypač kai galima gauti daugiausia ES pridėtinės vertės;

40.

mano, kad mokslinių tyrimų infrastruktūros objektų finansavimo paramos gavėjai turi aiškiai pagrįsti savo vaidmenį ir įrangos, laboratorijų bei mokslinių tyrimų ar techninių darbuotojų naudojimą; todėl mano, kad reikia sukurti stebėjimo ir tikrinimo sistemą, kuria būtų tikrinama, ar laikomasi sutarčių;

41.

ragina valstybes nares ir Europos Sąjungą laikytis finansinių įsipareigojimų, įskaitant įsipareigojimus dėl veiksmų, atsižvelgiant į 185 ir 187 straipsnius, prisiimtų pagal tarptautinius mokslinių tyrimų susitarimus;

42.

atsižvelgdamas į tikslą skirti 3 proc. BVP moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai iki 2020 m. ir į pripažindamas, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos yra vienintelis užtikrintas ES ekonomikos atgaivinimo kelias, ragina Komisiją apsvarstyti galimybę nustatyti privalomą laikiną mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimo lygį, kuris sudarytų apie 1 proc. BVP, iki 2015 m.;

43.

ragina stiprinti inovacijų apimtį ateities darbo programose; mano, kad siekiant, kad mokslinių tyrimų ir inovacijų programos turėtų aiškų poveikį rinkai ir visuomenei, turi būti taikomi veiksmai, leidžiantys optimaliai išnaudoti ir komercializuoti mokslinių tyrimų rezultatus, pateikus specialias paraiškas ar įvertinant kriterijus atitinkamose teritorijose; ragina Komisiją pradėti finansuoti parodomuosius, bandomuosius ir koncepcijos įrodymo projektus iki Septintosios bendrosios programos pabaigos ir apsvarstyti finansavimo sistemą, siekiant teikti lėšas sėkmingiems projektams ir paremti jų įtraukimą į rinką taip papildant joms iš anksto skirtas finansavimo lėšas; taip pat šiuo atžvilgiu mano, kad reikalingas glaudus Septintosios bendrosios programos, struktūrinių fondų ir konkurencingumo ir inovacijų programos bendradarbiavimas;

44.

atkreipia dėmesį į tai, kad jei Septintoji bendroji programa struktūriškai bus padalyta atskiriant mokslą mokslui, mokslą konkurencijai ir mokslą visuomenei, kils rizika, jog bus neatsižvelgiama į laipsnišką perėjimą nuo fundamentinių tyrimų prie taikomųjų tyrimų ir naujovių; pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad sėkmingam integruotų projektų įgyvendinimui nekliudys nelanksčios struktūros;

45.

mano, kad Septintoji bendroji programa, tiek ir būsima Aštuntoji bendroji programa turėtų labiau prisidėti prie pramonės plėtros Europoje, ir ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti taikomuosius mokslinius tyrimus;

46.

pripažindamas, kad vykdant Septintąją bendrąją programą pirmiausia siekiama mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, pabrėžia, kad yra svarbu rengti ES politiką ir programas tokiu būdu, kad būtų pilnai išnaudojama visos mokslinių tyrimų ir plėtros pridėtinės vertės grandinės sąveika (nuo mokslinių tyrimų ir švietimo iki darbo vietų sukūrimo, taikant inovacijas); mano, kad tai yra vienintelis būdas pasiekti Inovacijų sąjungos nustatytus tikslus ir pagreitinti Europos perėjimą prie žiniomis grįstos visuomenės; šiuo tikslu, palankiai vertindamas šiuo metu plėtojamą inovacijų diegimo rezultatų suvestinę, ragina plačiai apibrėžti inovacijas (įskaitant netechnologines ir į darbuotojus orientuotas inovacijas) ir vystyti veiksmingesnius modelius, metodus ir priemones siekiant išmatuoti ir paskatinti inovacijas per viešuosius pirkimus ir nustatant finansinės inžinerijos standartus;

47.

pripažįsta, kad Europos technologijų platformos, bendros technologijų iniciatyvos bei viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė, padeda užtikrinti didesnį pramonės sektoriaus atstovų dalyvavimą ir ragina jas įtraukti į būsimas programas; pabrėžia poreikį užtikrinti tinkamas dalyvavimo taisykles (įskaitant intelektinės nuosavybės teises) ir finansavimo įkainius (įskaitant netiesioginių išlaidų finansavimo įkainius), taip pat ir toliau veikti kuo paprasčiau, siekiant pritraukti kuo didesnį skaičių MVĮ, viešųjų mokslinių tyrimų institutų ir mažesnių mokslinių tyrimų organizacijų, ir tokiu būdu užtikrinti geresnę pusiausvyrą suinteresuotų šalių prieigą ir dalyvavimą Bendrose technologijų iniciatyvose ir viešojo ir privačiojo sektorių partnerystėje;

48.

reiškia susirūpinimą dėl per didelės Septintosios bendrosios programos administracinės naštos; pabrėžia, kad paprastinimo priemonės, dėl kurių nereikia keisti reglamentavimo tvarkos, turi būti taikomos kaip galima greičiau, remiantis paprastumo, stabilumo, nuoseklumo, teisinio aiškumo, nuoseklumo, pažangos ir pasitikėjimo principais, ir ragina Komisiją išnagrinėti kitas paprastinimo priemones, įskaitant paraiškų teikėjų įnašus natūra, taip pat ir tolesnį suderinimą su skaičiavimo ir apskaitos metodais, naudojamais nacionalinėse finansavimo sistemose; ragina Komisiją imtis skubių priemonių siekiant gerokai sutrumpinti laikotarpį nuo paraiškos pateikimo iki išmokos suteikimo, mažinti biurokratines projektų paraiškų parengimo, pateikimo ir vertinimo ir audito procedūras (įskaitant ES paraiškų teikimo portalą, paremtą atitinkamu JAV pavyzdžiu), sumažinti periodinių finansinės būklės ataskaitų skaičių ar rasti geresnę pusiausvyrą tarp mokslinių tyrimų rizikos ir kontrolės; pabrėžia, kad vadovaujantis ES mokslinių tyrimų finansavo politikai įprasta rizikos vengimo kultūra užkertamas kelias itin rizikingų mokslinių tyrimų idėjų, turinčių didžiausią proveržio potencialą, finansavimui ir todėl siūlo vadovautis pasitikėjimu grindžiamu principu, kuriuo remiantis būtų labiau toleruojama rizika ir nesėkmė ir kuris yra priešingas vien tik rezultatais grindžiamam principui, kuris galėtų trukdyti vykdyti novatoriškus mokslinius tyrimus; rekomenduoja supaprastinti sąvokos „tinkamos finansuoti sąnaudos“ interpretavimą ir labiau ją paaiškinti; remia pasiūlymą peržiūrėti Finansinį reglamentą, siekiant supaprastinti procedūras, ir ragina peržiūrėti ir (arba) papildomai išaiškinti ES tarnybos nuostatus asmeninės atsakomybės atžvilgiu; ragina parengti tikslesnes, nuoseklesnes ir skaidresnes audito procedūros taisykles, taip pat mažiau naudojantis atsitiktinės atrankos būdais ir daugiau remtis realiais kriterijais pvz., dalyvių patirtimi ir su klaidomis bei atitiktimi susijusiomis aplinkybėmis;

49.

dar kartą pakartoja, kad valdant dabartinę Septintąją bendrąją programą svarbu nedelsiant įdiegti procedūrų, administravimo ir finansavimo paprastinimo priemones, nustatytas 2010 m. lapkričio 11 d. Parlamento rezoliucijoje; džiaugiasi 2011 m. sausio 24 d. Komisijos priimtu sprendimu, kuriuo nustatomos trys paprastinimo priemonės, taip pat ir vieningos registracijos priemonės sukūrimu; ragina Komisiją greitai įgyvendinti šias priemones vienodu būdu ir ištirti, kur dar galima būtų taikyti papildomas paprastinimo priemones; apgailestauja dėl rimtų aiškinimo problemų ir teisinio netikrumo Septintosios bendrosios programos dalyviams ir dar kartą pakartoja savo pageidavimą, kad šiuo metu nagrinėjami Komisijos ir naudos gavėjų ginčai dėl visų bendrųjų programų būtų greitai išspręsti, laikantis griežto viešųjų finansų valdymo principo; prašo Komisijos leisti paramos gavėjams konsultuotis su mokslinių tyrimų aiškinimo komitetu projekto metu ar po jo, kad išsiaiškintų su išlaidų apskaičiavimu, dalyvavimo taisyklėmis ir auditu, įskaitant baigiamąjį auditą, susijusius klausimus; pabrėžia poreikį išsaugoti tai, kas gerai veikia, keisti tik tas taisykles, kurias reikia pritaikyti;

50.

ragina imtis priemonių laikui, kurį trunka suteikti paramą, sumažinti, padidinant išmokų, patvirtintų per mažiau nei aštuonis mėnesius, procentą tam tikru procentu iki 2011 m., o patvirtintų per mažiau nei šešis mėnesius – per likusį laikotarpį;

51.

pritaria rekomendacijoms sutrumpinti konkursų laiką ir ragina įvertinti esamas priemones, prieš kuriant kokias nors naujas priemones pagal Septintąją bendrąją programą;

52.

siūlo, kad Komisija padėtų valstybės institucijoms tobulinti savo valdymo sistemas, atliekant įvertinimus be ekonominių padarinių, kurie leistų šioms institucijoms pasirinkti veiksmus, siekiant pagerinti savo projektų valdymą įgyvendinant juos per konkretų, ne ilgesnį nei vienerių metų, laikotarpį;

53.

mano, kad rizikos pasidalijimo finansinė priemonė buvo svarbiausias svertas ir kokybės, ir kiekio atžvilgiu, siekiant padidinti investicijas į mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir inovacijas krizės metu, kai bankai nebegalėjo daug investuoti, – pirmaisiais metais pagal šią priemonę suteikta 8 mlrd. EUR paskolų, padėjusių investicijoms skirti daugiau negu 20 mlrd. EUR;

54.

tačiau reiškia susirūpinimą dėl nedidelių sumų, skirtų mokslinių tyrimų infrastruktūrai, mokslinius tyrimus atliekantiems universitetams ir organizacijoms bei MVĮ, ypač inovacinėms MVĮ, ir dėl to, kad pastebimas akivaizdžiai nevienodas suteiktų paskolų pasiskirstymas geografiniu ir sektoriniu požiūriu; todėl palaiko konkrečias ekspertų grupės rekomendacijas, kuriomis siekiama gerinti tam tikrų tikslinių grupių, kurioms nepakankamai atstovaujama, dalyvavimą ir remia 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, ypač dėl to, kad būtina išbandyti visus įmanomus veiksmus siekiant Europos lygmeniu padidinti intelektinės nuosavybės teisių vertę, visų pirma tam, kad MVĮ būtų sudarytos palankios sąlygos patekti į žinių rinką;

55.

apgailestauja, kad rizikos pasidalijimo finansinės priemonės projektai vykdomi tik 18 valstybių narių ir dviejose bendradarbiaujančiose šalyse ir kad MVĮ, universitetai ar mokslinių tyrimų institucijos ir mokslinių tyrimų infrastruktūros objektai šiuo metu nepakankamai atstovaujami rizikos pasidalijimo finansinės priemonės programoje; ragina Komisiją įvertinti priežastis, kodėl devynios kitos ES narės nesinaudoja šia nauja priemone, kuri gerokai prisideda prie mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų finansavimo, ir užtikrinti visų susijusių šalių dalyvavimą;

56.

ragina Komisiją ir valstybes nares ištirti su rizikos pasidalijimo finansinių priemonių paskolų prieinamumu valstybių narių lygmeniu susijusį viešumą ir užtikrinti, kad potencialūs dalyviai gautų tinkamą informaciją ir pagalbą, norėdami gauti pasidalijimo finansinių priemonių paskolas, ypač tose valstybėse narėse, kurių valiuta ne euras;

57.

rekomenduoja šią inovacinę finansinę priemonę toliau taikyti ir stiprinti įgyvendinant Septintąją bendrąją programą ir būsimą Aštuntąją bendrąją programą, nes tai padeda gerinti galimybes gauti finansavimą ir didinti privačių investicijų naudą; pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad šios finansinės priemonės būtų tinkamos MVĮ;

58.

ragina įgyvendinant Septintąją bendrąją programą atsižvelgti į skirtingą ekonomikos krizės poveikį baigiamiesiems programos įgyvendinimo metams (2011–2013 m.) kiekvienoje valstybėje narėje, nes lieka didelės sumos (28,8 mlrd. EUR per trejus metus), kurių panaudojimas turi būti suplanuotas, turi būti pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai ir pasirengta įgyvendinti Europos mokslinių tyrimų erdvę bei iniciatyvą „Inovacijų sąjunga“; ypač ragina suderinti Septintosios bendrosios programos tikslus su ES strategijomis dėl išteklių veiksmingumo, žaliavų ir su skaitmenine darbotvarke;

59.

mano, kad likusios sumos neturėtų būti atimtos iš mokslinių tyrimų srities ir naudojamos kitų, su mokslinių tyrimų ir inovacijų sektoriumi bei Septintosios bendrosios programos tikslais nesusijusių programų ar priemonių, išlaidoms padengti;

60.

pabrėžia, kad reikia stiprinti, skatinti ir užtikrinti mokslinių tyrimų plėtros Europos Sąjungoje finansavimą, gerokai padidinant susijusias išlaidas nuo 2013 m.; mano, kad toks finansavimo padidinimas, idealiu atveju padidinant biudžetą, turi puoselėti tvarų augimą ir konkurenciją per kompetenciją; šiuo pabrėžia, kad tokį lėšų derinimą reikia derinti su labiau į rezultatus orientuotu, į veiksmingumą nukreiptu požiūriu ir radikaliu finansavimo procedūrų supaprastinimu; remia tolesnį ES mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų programų bendradarbiavimą pvz., programą „Bendroji strateginė mokslinių tyrimų ir inovacijų programa“; mano, kad kartą įdiegtos ateities programos tęstinumas yra svarbus visiems susijusiems subjektams;

61.

pabrėžia, kad svarbu atsižvelgti į kiekvienoje iš sričių, priskirtų politiniams finansavimo prioritetams, gautų rezultatų įvertinimą ir veiksmingumą, siekiant pagerinti būsimų programų vertinimą;

62.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/20

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ (COM(2010)0612) ir 2010 m. liepos 7 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Visapusiškos Europos tarptautinės investicijų politikos kūrimas“ (COM(2010)0343),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. spalio mėn. bendrą Komisijos ir Kanados vyriausybės tyrimą „Vertinant glaudesnio ES ir Kanados ekonominio bendradarbiavimo išlaidas bei naudą“ (1) bei į 2009 m. kovo 5 d. bendrą pranešimą apie ES ir Kanados bendradarbiavimo apimties nustatymą (2),

—

atsižvelgdamas į ES ir Kanados viršūnių susitikimo metu priimtą bendrą deklaraciją dėl visapusiško ekonominio bendradarbiavimo susitarimo tarp Europos Sąjungos ir Kanados, kuris buvo pasirašytas Prahoje 2009 m. gegužės 6 d. (Tarybos dok. 09547/2009),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 20 d. Komisijos rekomendaciją Tarybai dėl derybinių nurodymų dėl ekonominės integracijos susitarimo su Kanada dalinio pakeitimo siekiant suteikti Komisijai įgaliojimus Sąjungos vardu derėtis dėl investicijų (SEC(2010)1577),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 10 d. Komisijos pranešimą Europos Vadovų Tarybai „2011 m. prekybos ir investavimo kliūčių ataskaita. Bendradarbiavimas su strateginiais ekonominiais partneriais siekiant geresnių patekimo į rinką sąlygų. Prekybos kliūčių šalinimo veiksmų prioritetai“ (COM(2011)0114),

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas, o ypač 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją „Pasaulinė Europa. Išoriniai konkurencingumo aspektai“ (3), 2008 m. vasario 19 d. rezoliuciją „ES strategija siekiant užtikrinti Europos įmonių patekimą į rinkas“ (4), 2008 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl prekybos žaliavomis ir prekėmis (5), 2008 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl prekybos paslaugomis (6), 2008 m. gruodžio 18 d. rezoliuciją dėl klastočių įtakos tarptautinei prekybai (7), 2009 m. vasario 5 d. rezoliuciją dėl Europos MVĮ tarptautinės prekybos vaidmens sustiprinimo (8), 2010 m. gegužės 5 d. rezoliuciją dėl ES ir Kanados aukščiausio lygio susitikimo (9), 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir socialinių bei aplinkos apsaugos standartų tarptautiniuose prekybos susitarimuose (10), 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl tarptautinės prekybos politikos atsižvelgiant į klimato kaitos reikalavimus (11), 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl įmonių socialinės atsakomybės tarptautinės prekybos susitarimuose (12), 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“ (13) ir 2011 m. balandžio 6 d. rezoliuciją dėl būsimos Europos tarptautinės investicijų politikos (14),

—

atsižvelgdamas į Europos Bendrijų ir Kanados prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo pagrindų susitarimą (15) bei kitus vėlesnius dvišalius susitarimus su Kanada, ypač susitarimą dėl muitinių bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos muitinės veiklos srityje (16), susitarimą dėl sanitarinių priemonių visuomenės ir gyvūnų sveikatai apsaugoti prekiaujant gyvais gyvūnais ir gyvūninės kilmės produktais (17), susitarimą dėl prekybos vynais ir spiritiniais gėrimais (18), civilinės aviacijos saugos susitarimą (19) ir susitarimą dėl oro transporto (20),

—

atsižvelgdamas į iš dalies pakeistą Pamatinį susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių (21),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 207 straipsnio 3 dalį ir 218 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi per Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) įtvirtinta taisyklėmis pagrįsta daugiašalės prekybos sistema, nustatydama atitinkamas taisykles ir užtikrindama, kad jų būtų laikomasi, ir toliau yra tinkamiausia sąžiningos ir lygiateisės prekybos reguliavimo bei skatinimo sistema,

B.

kadangi sėkminga Dohos plėtros darbotvarkės pabaiga yra ypač svarbi tolesnei PPO plėtrai; kadangi toks susitarimas netrukdo dvišaliams susitarimams viršyti PPO įsipareigojimų ir papildyti daugiašalių taisyklių,

C.

kadangi Kanada yra viena iš ES seniausių ir glaudžiausių partnerių ir yra pirmoji industrializuota šalis, su kuria 1976 m. ES pasirašė prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo pamatinį susitarimą; kadangi per ilgą laikotarpį buvo pasirašyta nemažai dvišalių susitarimų, skirtų sudaryti palankesnes sąlygas glaudesniems prekybiniams santykiams,

D.

kadangi ES yra antra pagal svarbą Kanados prekybos partnerė, o Kanada šiuo metu yra vienuolikta pagal svarbą ES prekybos partnerė (2009); kadangi Kanada yra ketvirtas pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų ES šaltinis, o ES yra antras pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų Kanadoje šaltinis (2008),

E.

kadangi bendras 2008 m. tyrimas parodė, jog liberalizavus dvišalę prekybą didelę naudą gautų tiek Kanada, tiek ir ES,

F.

kadangi privataus sektoriaus atstovai ES ir Kanadoje išreiškė tvirtą paramą plataus užmojo visapusiškam ekonominiam susitarimui ir kadangi glaudesnės ES ir Kanados ekonominės partnerystės plėtojimas būtų aiškus augimą skatinantis signalas investuotojams ir įmonėms ES ir Kanadoje, o taip pat tarptautiniu mastu,

G.

kadangi bendrai sutariama, kad ES ir Kanados ekonominių santykių galimybės dar nėra visiškai išnaudotos ir kad ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartis gali labai prisidėti prie šių galimybių vystymo ir įgyvendinimo, nes būtų pagerinti prekybos ir investicijų srautai ir panaikinti tarifai, didžiausi tarifai ir nepagrįsti netarifiniai barjerai bei remiamas glaudesnis bendradarbiavimas, ypač bendradarbiavimas reglamentavimo, darbo jėgos judumo ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo srityse,

H.

kadangi vykdomomis derybomis dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo siekiama labai pažangaus susitarimo, siekiais viršijančio visus iki šiol priimtus ES ir Kanados prekybos ir ekonominius susitarimus, kuriuo būtų dar labiau paspartinta jau ir taip aktyvi dvišalė prekyba bei investicijų ryšiai,

I.

kadangi Komisija investicijų apsaugą nori integruoti į su Kanada vykdomas derybas ir pasiūlė Tarybai iš dalies pakeisti galiojančius derybinius nurodymus,

J.

kadangi tiek ES, tiek Kanada pareiškė, kad buvo pasiekta didelė pažanga vykdant derybas dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo, siekiant iki 2011 m. pabaigos sudaryti susitarimą,

1.

mano, kad PPO principais pagrįsta daugiašalė prekybos sistema išlieka veiksmingiausia priemone siekti laisvos, sąžiningos ir teisingos prekybos pasaulyje; dar kartą pakartoja savo paramą siekiant sėkmingos Dohos plėtros darbotvarkės derybų pabaigos, kuri išlieka ES prekybos politikos prioritetu; mano, kad ES ir Kanada kartu gali prisidėti siekiant sėkmingos Dohos plėtros darbotvarkės derybų pabaigos;

2.

pritaria susitarimui su Kanada, kuriuo būtų viršijami PPO įsipareigojimai ir būtų papildomos daugiašalės taisyklės su sąlyga, kad derybomis bus pasiektas suderintas, plataus užmojo ir aukštos kokybės susitarimas, kuriuo būtų siekiama daugiau nei tik sumažinti tarifus; reikalauja prekybos ginčų atvejais kartu su turimomis teisinėmis priemonėmis taikyti abipusiškumo principą ir ypač pabrėžia poreikį pagerinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, įskaitant prekių ženklų, patentų ir geografinių nuorodų apsaugą, taip pat suteikti iš tiesų abipusę prieigą prie rinkos, ypač paslaugų bei viešųjų pirkimų rinkose (įskaitant žemesniu nei federalinės valdžios lygmeniu);

3.

ragina Komisiją parodyti gerą valią ir atsiimti savo reikalavimus dėl vietinio lygmens nuostatų pagal Ontarijo ekologiškos energijos aktą;

4.

laikosi nuomonės, kad skyriaus dėl intelektinės nuosavybės nuostatos neturėtų daryti neigiamos įtakos generinių vaistų gamybai ir jose turi būti atsižvelgiama į sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje išimtis, susijusias su visuomenės sveikata;

5.

pažymi, kad Komisija pasirinko „neigiamo“ sąrašo metodą paslaugoms liberalizuoti, tačiau mano, jog kad tai reikėtų vertinti kaip išimtį ir tai neturėtų tapti precedentu ateityje vykdant derybas; mano, kad komunalinių paslaugų išimtis pagal GATS vis dar yra tinkamiausia priemonė siekiant piliečiams užtikrinti visuotinę prieigą prie viešųjų paslaugų;

6.

yra susirūpinęs tolesniu asbesto kasyklų eksploatavimu Kanadoje ir su tuo susijusiu rimtu poveikiu darbuotojų sveikatai; primena, kad ES uždraudė visą asbesto naudojimą, gavybą ir perdirbimą, taip pat asbesto produktų gamybą; ragina Kanadą imtis panašių veiksmų siekiant pagerinti visuomenės sveikatą;

7.

atsižvelgdamas į tai, jog abiejų valstybių ekonomikos viena kitą papildo, atkreipia dėmesį į ateities galimybes plėtoti intensyvesnę ES ir Kanados tarpusavio prekybą bei didinti investicijas, o taip pat galimybes verslui priėmus išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą;

8.

mano, kad Komisijos ambicijas vykdant diskusijas su Kanada turėtų atitikti lygiai toks pat ambicingas požiūris į tvarią plėtrą, ypač susijęs su įsipareigojimais darbo jėgos srityje, aplinkos apsaugos skyriaus apimtimi ir daugiašalio aplinkosaugos susitarimo klausimų sprendimo būdais, taip pat su įgyvendinimo priemonėmis, ir šios ambicijos turėtų padėti remti ir skatinti iniciatyvas, skirtas padėti kovojant su klimato kaita, skatinant užtikrinti teisiškai privalomas žmogaus teises bei socialinius ir aplinkos apsaugos standartus, o taip pat skatinant įmonių socialinę atsakomybę;

9.

teigiamai vertina derybose dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo pasiektą pažangą bei ragina Komisiją ir toliau konsultuotis su pagrindinėmis suinteresuotomis šalimis; net bendruoju tyrimu pademonstravus didelės naudos Kanadai ir ES potencialą, ragina Komisiją kaip galima greičiau atlikti visapusišką poveikio tvarumui vertinimą, įvertinant numatomą poveikį sektoriams bei socialines ir ekonomines pasekmes Europos Sąjungai pasirašius galutinį susitarimą;

10.

pažymi, kad ES ir Kanados santykių kompetencija priklauso išskirtinai federaliniam lygmeniui, tačiau, kadangi Kanados provincijos ir teritorijos atsakingos už sutarties įpareigojimų, kurie patenka į jų jurisdikcijos sritį, įgyvendinimą, pritaria Kanados provincijų ir teritorijų dalyvavimui derybose dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo ir laiko tokį dalyvavimą svarbiu bei skatina provincijas ir teritorijas derinti politiką ir procedūras, kad būtų galima kaip galima labiau padidinti potencialią naudą; laikosi nuomonės, kad sėkmingos derybos turėtų apimti aiškius provincijų ir teritorijų vyriausybių įsipareigojimus;

11.

susirūpinęs pažymi, kad Komisija pateikė Tarybai pasiūlymą dėl derybinių nurodymų pakeitimo suteikiant Komisijai įgaliojimus derėtis su Kanada dėl investicijų, nesulaukusi Parlamento pozicijos dėl bendros būsimos ES investicijų politikos; ragina Komisiją derantis su Kanada dėl investicijų visapusiškai atsižvelgti į Europos Parlamento išvadą šiuo klausimu; mano, kad, turint mintyje Kanados ir ES aukšto lygio teisines sistemas, tinkamiausios ginčų sprendimo priemonės yra tarpvalstybinis ginčų sprendimo mechanizmas ir teisinių vietos priemonių taikymas; ragina Komisiją užtikrinti, kad galimų investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmas netrukdytų rengti būsimus teisės aktus svarbiose politikos srityse, pvz., aplinkos apsaugos teisės aktus, ir būtų įtvirtintas platesniuose reikalavimuose kaip pažymėta Parlamento rezoliucijoje dėl būsimos Europos tarptautinės investicijų politikos;

12.

pabrėžia, kad investavimo skyrius turėtų skatinti kokybiškas investicijas, kuriomis atsižvelgiama į aplinkos apsaugą ir skatinamos geros darbo sąlygos; be to, ragina investicijų skyriuje atsižvelgti į abiejų šalių teisę reglamentuoti, ypač nacionalinio saugumo, aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos, darbuotojų ir vartotojų teisių, pramonės politikos ir kultūrinės įvairovės srityse; ragina Komisiją iš investicijų susitarimų taikymo apimties pašalinti opius sektorius, pvz., kultūros, švietimo, nacionalinės gynybos ir visuomenės sveikatos;

13.

pakartoja savo susirūpinimą dėl bituminio smėlio gavybos poveikio pasaulio aplinkai, nes gavybos metu į aplinką išskiriama daug anglies dioksido, ir dėl grėsmės vietos biologinei įvairovei; išreiškia įsitikinimą, kad derybos dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo neturėtų daryti neigiamo poveikio ES teisei priimti kuro kokybės direktyvą ar Kanados valdžios institucijų gebėjimui ateityje priimti aplinkosaugos standartus, susijusius su bituminio smėlio gavyba; ragina abi šalis visus nesutarimus spręsti draugiškai ir nekeliant pavojaus deryboms dėl išsamaus ekonominio ir prekybos susitarimo;

14.

atkreipia dėmesį į naujausius teisinius pokyčius, susijusius su ES iš ruonių pagamintų produktų draudimu, ypač į Kanados prašymą, kad PPO sukurtų oficialią ginčų sprendimo grupę; tikisi, kad Komisija išlaikys tvirtą ES poziciją dėl iš ruonių pagamintų produktų importo draudimo; ir išreiškia didelę viltį, kad Kanada dar prieš Europos Parlamentui privalomai ratifikuojant išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą, atsiims šį reikalavimą dėl PPO, kuris prieštarauja pozityviems prekybiniams santykiams;

15.

atkreipia dėmesį į skirtingas politikos kryptis, susijusias su genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) reglamentavimu, kurias vykdo ES ir Kanada; įspėja, kad privačios įmonės gali kelti klausimą dėl griežtesnių ES taikomų taisyklių atsižvelgdamos į pagal išsamų ekonominį ir prekybos susitarimą siūlomą ginčų sprendimo mechanizmą;

16.

laikosi nuomonės, kad skyriai dėl žemės ūkio šiose derybose bus svarbus klausimas abiems šalims; yra susirūpinęs dėl galimai svarbių nuolaidų genetiškai modifikuotų produktų, pieno ir kilmės ženklinimo srityse; todėl pabrėžia, kad turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į interesus ir prioritetus žemės ūkio srityje, ir ragina Komisiją derėtis dėl susitarimo, kuris būtų naudingas ES ir Kanados vartotojams, o taip pat abiejų šalių žemės ūkio sektoriui, ir pasiekus suderintų bendrų rezultatų užtikrinti didesnę, bet sąžiningą ES ir Kanados tiekėjų konkurenciją tiekiant žemės ūkio produktus; atsižvelgdamas į tai palankiai vertina abiejų šalių pradinį įsipareigojimą neišlaikyti, neįvesti ar neįvesti iš naujo subsidijų žemės ūkio produktų, kuriais prekiaujama, eksportui, nes tai teigiamas žingsnis vykdant plataus užmojo ir sąžiningas derybas ir susitarimas bendradarbiauti vykstant PPO deryboms žemės ūkio klausimais;

17.

siekiant ES politikos darnumo, ir ypač politikos, kuri yra vykdoma užjūrio šalių arba teritorijų (UŠT) atžvilgiu, prašo Komisijos užtikrinti, kad sudarant būsimą ES ir Kanados susitarimą būtų apsaugoti jų interesai, susiję su jų strateginiais produktais;

18.

pabrėžia, kad derybos dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių yra pagrindinis skyriuose dėl žemės ūkio sprendžiamas klausimas; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją įsipareigoti derėtis dėl taisyklių, susijusių su šiomis priemonėmis, aukšto standarto;

19.

primena Tarybai ir Komisijai, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Taryba privalo gauti Parlamento sutikimą dėl visų tarptautinės prekybos susitarimų, o Parlamentas tiek Tarybos, tiek ir Komisijos privalo būti nedelsiant ir visapusiškai informuojamas visais procedūros etapais; ragina Tarybą visais procedūros, už kurią ji yra atsakinga, etapais nedelsiant teikti Parlamentui visą informaciją, ypač susijusią su jos patvirtintais derybiniais nurodymais ir jų pakeitimais; ragina Tarybą ir Komisiją visais derybų etapais užtikrinti Parlamento dalyvavimą ir visapusiškai atsižvelgti į Parlamento nuomonę;

20.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Kanados federalinei vyriausybei ir parlamentui ir provincijų ir teritorijų vyriausybėms ir parlamentams.

11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/24

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (IOSCO) 2009 m. kovo mėn. pranešimą dėl tarptautinio bendradarbiavimo prižiūrint kredito reitingų agentūras,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio mėn. bendrą forumą vertinimo, kaip naudojami kredito reitingai, tema,

—

atsižvelgdamas į Finansinio stabilumo tarybos 2009 m. rugsėjo 25 d. pranešimą Didžiojo dvidešimtuko (G20) vadovams „Finansų reguliavimo tobulinimas“,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinio valiutos fondo 2010 m. spalio 29 d. dokumentą „Pasaulio finansinio stabilumo ataskaita: valstybės, finansavimas ir sisteminis likvidumas“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 26 ir 27 d. G20 vadovų susitikimo Toronte deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į Finansinio stabilumo tarybos 2010 m. spalio 27 d. pranešimą dėl priklausomybės nuo reitingų, kuriuos nustato kredito reitingų agentūros, mažinimo principų,

—

atsižvelgdamas į viešas konsultacijas, kurias Komisija pradėjo 2010 m. lapkričio 5 d.,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Teisės reikalų komiteto nuomonę (A7-0081/2011),

A.

kadangi Parlamentas pritaria pasaulio, tarptautiniu ir Europos lygmenimis vykstančiam darbui, susijusiam su kredito reitingų agentūrų reguliavimu,

B.

kadangi kredito reitingų agentūros yra informacijos perdavimo tarpininkės, kurios mažina informacijos asimetriją kapitalo rinkose ir sudaro geresnes galimybes patekti į pasaulio rinkas, mažina su informacija susijusias sąnaudas ir plečia potencialių skolininkų ir investuotojų ratą, taigi užtikrina rinkų likvidumą ir skaidrumą ir padeda nustatyti kainas,

C.

kadangi pagal neseniai priimtus teisės aktus kredito reitingų agentūroms pavesta dar viena užduotis, kurią galima priskirti sertifikavimui, nes reitingai vis dažniau įtraukiami į norminius kapitalo reikalavimus,

D.

kadangi finansinių operacijų vykdytojai per daug pasitikėjo kredito reitingų agentūrų sprendimais,

E.

kadangi kredito reitingų agentūros vertina tris skirtingus sektorius – viešąjį sektorių, įmones ir struktūrizuotas finansines priemones; kadangi kredito reitingų agentūros atliko svarbų vaidmenį kylant finansų krizei, nes nustatė neteisingus struktūrizuotų finansinių priemonių reitingus, kuriuos per krizę reikėjo sumažinti vidutiniškai 3–4 lygmenimis,

F.

kadangi Reglamentas (EB) Nr. 1060/2009 buvo pirmasis atsakas į finansų krizę, jame jau sprendžiami aktualiausi klausimai ir numatoma kredito reitingų agentūrų priežiūra ir reguliavimas; kadangi, nepaisant to, minėtajame reglamente nesprendžiamos visos esminės problemos ir pagal jį iš tikrųjų sukuriama tam tikrų naujų kliūčių patekti į rinką,

G.

kadangi dėl nepakankamo šio sektoriaus reglamentavimo tikrumo kyla grėsmė tinkamai ES finansinių rinkų veiklai, taigi reikia, kad ES Komisija, prieš rengdama tolesnius Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 pakeitimus, tinkamai nustatytų naujosios sistemos spragas ir parengtų įvairių alternatyvių priemonių, skirtų šioms spragoms užpildyti, įskaitant galimybę teikti kitus teisėkūros pasiūlymus, poveikio vertinimą,

H.

kadangi kredito reitingų sektoriuje kyla įvairių problemų, iš kurių svarbiausios – konkurencijos, atskaitomybės ir skaidrumo trūkumas bei oligopolinės struktūros; kadangi ypač dominuojančių reitingų agentūrų problema yra mokėjimo modelis ir kadangi reguliavimo sistemos pagrindinė problema yra pernelyg didelis pasitikėjimas išoriniais kredito reitingais,

I.

kadangi geriausias būdas konkurencijai gerinti būtų sukurti reguliavimo aplinką, kurioje būtų veiksmingai skatinamas patekimas į rinką, ir atlikti išsamesnę galiojančių kliūčių patekti į rinką ir kitų konkurenciją įtakojančių veiksnių analizę,

J.

kadangi ekonomikos augimo laikotarpiu rinkos dalyviai linkę klaidingai suprasti kredito reitingų nustatymo metodiką ir reikšmę (taip siekiama aiškiai nustatyti nemokumo tikimybę) arba jų nepaisyti,

K.

kadangi naujausi su euro krize susiję pokyčiai parodė svarbų valstybės garantuotos skolos reitingų vaidmenį ir reitingų naudojimo reguliavimui nenuoseklumą ir procikliškumą,

L.

kadangi nepriklausomai nuo to, kokios naujos organizacijos ir verslo modeliai gali atsirasti, ir atsižvelgiant į ekonominę valdyseną ir testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ypač svarbu, kad reitingai nepriklausytų nuo rinkos ir politinio poveikio ir būtina tai užtikrinti,

M.

kadangi reitingai gali keistis ir keičiasi atsižvelgiant į esminius rizikos pobūdžio pokyčius arba į naują informaciją, reikėtų juos nustatyti taip, kad jie būtų stabilūs ir nesvyruotų priklausomai nuo nuotaikų rinkoje,

N.

kadangi naudojantis sistema „Bazelis II“ buvo pernelyg pasitikima išoriniais reitingais, tai tam tikrais atvejais lėmė, kad bankai nusprendė nevykdyti autonominių rizikos vertinimų,

O.

kadangi neseniai pagal JAV finansų sistemos reformos įstatymą (angl. Dodd Frank Act) reglamentavus reitingus buvo pasirinkta agentūrų sprendimams suteikti mažiau teisinės reikšmės,

1.

mano, kad, atsižvelgiant į pakitusį reitingų naudojimą, kai emitento reitingas nustatomas siekiant, kad jam būtų taikomos palankesnės sąlygos pagal reguliavimo tvarką, o ne norint patekti į pasaulio kapitalo rinkas, per realų laikotarpį turi būti kuo labiau mažinama pernelyg didelė pasaulio finansų reguliavimo sistemos priklausomybė nuo išorinių kredito reitingų;

2.

mano, kad reikia mažinti konkurencijos iškraipymus, atsirandančius dėl to, kad kredito reitingų agentūros vertina rinkos dalyvius ir tuo pačiu priima jų užsakymus;

3.

pritaria Finansinio stabilumo tarybos 2010 m. spalio mėn. pateiktiems principams, pagal kuriuos nustatomos bendros gairės, kaip mažinti priklausomybę nuo išorinių kredito reitingų; taip pat pritaria viešoms konsultacijoms, kurias Komisija pradėjo 2010 m. lapkričio mėn.; siekdamas sumažinti per didelį visuotinį finansų reguliavimo sistemos pasitikėjimą reitingais prašo Komisijos patikrinti, ar valstybės narės naudoja reitingus reguliavimo tikslais ir kaip jos tai daro;

4.

atkreipia dėmesį į standartizuoto metodo, numatyto pagal Bazelio reguliavimo sistemą, trūkumus, kurie sudaro sąlygas nustatyti finansų institucijoms taikomus norminius kapitalo reikalavimus remiantis išoriniais kredito reitingais; mano, kad svarbu nustatyti kapitalo pakankamumo sistemą, pagal kurią būtų užtikrinamas patikimas vidinis rizikos vertinimas, geresnė šio rizikos vertinimo priežiūra ir daugiau galimybių gauti informaciją, susijusią su kreditais; atsižvelgdamas į tai pritaria tam, kad būtų labiau taikomas vidaus reitingais grindžiamas metodas (angl. IRB), jei jis yra patikimas ir saugus ir jei finansų institucijos dydis, pajėgumai ir profesionalumas sudaro sąlygas tinkamai vertinti riziką; mano, jog siekiant užtikrinti vienodas veiklos sąlygas svarbu, kad taikant vidaus modelius būtų laikomasi ES reglamente nustatytų reikalavimų ir kad jie būtų tvirtinami tik griežtai patikrinus; tuo pačiu metu mano, kad mažesni ir ne tokie profesionalūs subjektai, kurių pajėgumai mažesni, turėtų turėti galimybę naudoti išorinius reitingus, jei vidinis kredito rizikos vertinimas neperspektyvus ir tokie dalyviai atitinka tinkamus deramo patikrinimo reikalavimus;

5.

pabrėžia, kad šiuo požiūriu labai svarbu stebėti naujienas, susijusias su sistema „Bazelis III“, ir procesą, vykdomą pagal direktyvą dėl kapitalo poreikio IV;

6.

mano, kad reikia atkurti investuotojų pajėgumą patiems atlikti deramą patikrinimą, nes tai būtina norint, jog vertinant kredito riziką būtų labiau taikomi privatūs vidaus modeliai; siūlo bankams ir kitiems finansų subjektams daug dažniau taikyti tinkamą vidinį rizikos vertinimą;

7.

reiškia požiūrį, kad rinkos dalyviai neturėtų investuoti į struktūrizuotus ar kitokius produktus, jei patys negali įvertinti susijusios kredito rizikos, arba, kitu atveju, tokie rinkos dalyviai turėtų taikyti didžiausią rizikos koeficientą;

8.

prašo Europos centrinio banko ir valstybių narių centrinių bankų patikrinti, kaip jie naudoja išorinius reitingus, taip pat ragina šias institucijas kaupti žinias kuriant savo pačių modelius, kuriuos taikant būtų vertinamas turto, tinkamo užstatui teikiant likvidumą, kreditingumas, ir mažinti priklausomybę nuo išorinių reitingų;

9.

ragina Komisiją atidžiai įvertinti galimą alternatyvių kredito rizikos vertinimo priemonių naudojimą;

10.

žino apie neišvengiamą interesų konfliktą, jei rinkos dalyviai atlieka vidinį kredito rizikos vertinimą, susijusį su savo pačių norminiais kapitalo reikalavimais, taigi mano, kad reikia didinti priežiūros institucijų įpareigojimus, pajėgumą, įgaliojimus ir išteklius stebėti, vertinti ir prižiūrėti vidaus modelių tinkamumą, taip pat nustatyti rizikos ribojimo priemones; mano, jog jei vidaus modelis per daug sudėtingas, kad priežiūros institucija galėtų jį atitinkamai įvertinti, neturi būti tvirtinamas tokio modelio naudojimas reguliavimui; siūlo atsižvelgti ir į nepriklausomo mokslinio vertinimo išvadų skaidrumą;

11.

mano, kad tam, jog galėtų veiksmingai naudotis jai suteiktais priežiūros įgaliojimais, Europos priežiūros institucija (Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija) turėtų turėti teisę nepranešus atlikti tyrimus ir patikrinimus vietoje ir kad, naudodamasi jai suteiktais priežiūros įgaliojimais, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija turėtų asmenims, kurių atžvilgiu vyksta procedūra, suteikti galimybę būti išklausytiems, kad būtų gerbiamos jų teisės į gynybą;

12.

pabrėžia pasaulinį kredito reitingų sektoriaus pobūdį ir primygtinai ragina Komisiją bei valstybes nares bendradarbiaujant su kitomis G20 šalimis kurti aukščiausiais standartais paremtą visuotinį metodą, skirtą reglamentuoti kredito reitingų agentūras ir reguliuoti su reitingais susijusį rizikos ribojimą bei rinkas atsižvelgiant į pernelyg didelio pasitikėjimo išoriniais kredito reitingais mažinimą, siekiant išlaikyti vienodas veiklos sąlygas ir užkirsti kelią reguliavimo arbitražui, tuo pačiu metu užtikrinant, kad rinkos liktų atviros;

13.

mano, kad svarbiausi uždaviniai – skatinti konkurenciją, propaguoti skaidrumą ir atsakyti į klausimą, koks bus mokėjimo modelis, o kredito reitingų agentūrų pobūdžio problema turėtų būti antroje vietoje;

14.

pakartoja, kad Reglamente (EB) Nr. 1060/2009 nustatytos dvi išorinių kreditų reitingų iš trečiųjų valstybių taikymo sistemos ir kad patvirtinimo tvarkos tikslas – leisti nustatyti, kad nelygiaverčiais laikomi trečiųjų valstybių išorės kredito reitingai galėtų būti naudojami Europos Sąjungoje, jei tvirtinančiajai kredito reitingų agentūrai buvo suteikta aiški atsakomybė;

15.

pabrėžia, kad daugiau konkurencijos nebūtinai reiškia geresnę reitingų kokybę ir pakartoja, kad visos reitingų agentūros turi laikytis aukščiausių veiklos sąžiningumo, informavimo, skaidrumo ir interesų konfliktų valdymo standartų, numatytų Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 reikalavimuose, siekiant užtikrinti reitingų kokybę ir išvengti „reitingų pirkimo“ praktikos;

16.

prašo Komisijos atlikti visiškai nepriklausomo Europos kredito reitingų fondo (EKRF), kuris kauptų žinias apie tris reitingų sektorius, sąnaudų, naudos ir galimos valdymo struktūros detalų poveikio vertinimą ir galimybių tyrimą; mano, kad Komisija turėtų apsvarstyti pradines išlaidas, susijusias su EKRF veiklos finansavimu pirmuosius trejus – penkerius metus (daugiausiai), ir šias išlaidas kruopščiai įvertinti; pabrėžia, kad visi susiję teisėkūros pasiūlymai turi būti formuluojami labai kruopščiai, siekiant išvengti žalos lygiagrečioms politinėms iniciatyvoms, kuriomis siekiama sumažinti pernelyg didelę priklausomybę nuo reitingų ir skatinti naujų kredito reitingų agentūrų įžengimą į rinką;

17.

prašo Komisijos, atliekant 9 dalyje nurodytą darbą, išsamiai įvertinti su tuo susijusio būtino finansavimo poveikį, išanalizuoti įgyvendinimo galimybes ir sąnaudas; tvirtai laikosi nuomonės, kad finansavimo išlaidų jokiomis aplinkybėmis neturėtų padengti mokesčių mokėtojai, neturėtų būti numatyta jokio papildomo finansavimo ir kad pasibaigus pradiniam laikotarpiui naujasis EKRF turėtų būti visiškai savarankiškas savo biudžeto finansavimo požiūriu;

18.

mano, kad, norint užtikrinti naujojo EKRF patikimumą, jo vadovybė, personalas ir valdymo struktūra turi būti visiškai nepriklausomi ir autonominiai, t. y. nevykdyti valstybių narių, Komisijos ir visų kitų valdžios institucijų bei finansų sektoriaus atstovų ir kitų kredito reitingų agentūrų nurodymų ir veikti laikantis iš dalies pakeisto Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 nuostatų;

19.

prašo Komisijos atlikti išsamią tokio Europos kredito reitingų agentūrų tinklo išlaidų, naudos ir valdymo analizę, įtraukiant pasvarstymus, kaip valstybėse narėse veikiančios kredito reitingų agentūros galėtų būti skatinamos pereiti prie partnerystės ar bendro tinklo sistemos, siekiant naudotis turimais ištekliais ir personalu ir taip galbūt sudaryti šioms agentūroms sąlygas plėsti aprėptį ir konkuruoti su tarpvalstybiniu lygmeniu veikiančiomis kredito reitingų agentūromis; siūlo, kad Komisija išnagrinėtų būdus, kaip galima remti kredito reitingų agentūrų tinklą, tačiau laikosi nuomonės, kad toks tinklas turėtų būti pramonės iniciatyva;

20.

mano, kad gali reikėti remti pradinį tokio tinklo steigimą, tačiau taip pat mano, jog toks tinklas turėtų būti savarankiškas finansiniu požiūriu ir gauti pelno iš savo pajamų; prašo Komisijos įvertinti, ar reikia pradinio finansavimo ir kokiomis priemonėmis jis galėtų būti teikiamas, taip pat įvertinti galimas teisines šio projekto sistemas;

21.

mano, kad Komisija taip pat turėtų išnagrinėti ir įvertinti galimybę įsteigti visiškai nepriklausomą Europos kredito reitingų agentūrą; ragina Komisiją ypač išnagrinėti šios agentūros personalo, kuris turėtų būti visiškai nepriklausomas, ir jos išteklių, kuriuos turėtų sudaryti privataus finansų sektoriaus įmokos, klausimus.

22.

mano, kad dėl kredito reitingų turėtų būti lengviau siekti taip informuoti rinką, kad investuotojai gautų išsamų visų sektorių ir visų šalių kreditų rizikos vertinimą; mano, kad svarbu leisti vartotojams geriau prižiūrėti kredito reitingų agentūras ir šiuo klausimu pabrėžia pagrindinį didesnio jų veiklos skaidrumo vaidmenį;

23.

pažymi, kad, siekiant sudaryti investuotojams sąlygas tinkamai įvertinti riziką ir atlikti deramo patikrinimo ir patikėtinio pareigas, reikia atskleisti daugiau informacijos apie produktus struktūrizuotų finansinių priemonių srityje, kad investuotojai galėtų priimti pagrįstus sprendimus; mano, kad profesionalūs investuotojai turėtų gebėti vertinti susijusius kreditus ir taip nustatyti vertybiniais popieriais pakeisto produkto riziką; pritaria ECB ir kitų veikėjų iniciatyvoms pateikti daugiau informacijos apie su tuo susijusias struktūrizuotas finansines priemones; ragina Komisiją įvertinti poreikį atskleisti daugiau informacijos apie visus produktus finansinių priemonių srityje;

24.

pastebi, kad šalia reitingavimo veiklos dauguma kredito reitingų agentūrų rengia prognozes, apžvalgas, perspėjimus bei vykdo stebėjimą; tai turi didelį poveikį rinkoms; mano, kad tokia informacija turėtų būti skelbiama laikantis iš anksto numatytų kriterijų ir sąlygų, kuriomis užtikrinamas skaidrumas ir konfidencialumas;

25.

prašo Komisijos pasiūlyti peržiūrėti Direktyvą 2003/71/EB ir Direktyvą 2004/109/EB, siekiant užtikrinti, kad būtų gausiau teikiama pakankamai tiksli ir išsami informacija apie struktūrizuotas finansines priemones;

26.

mano, kad šiuo klausimu planuojant bet kokias būsimas priemones būtina atsižvelgti į duomenų apsaugos aspektus;

27.

svarsto, ar būtų naudinga įpareigoti emitentus aptarti struktūrizuotų finansinių priemonių turinį ir metodą su trečiąja šalimi, kuri savo iniciatyva nustatytų kredito reitingą arba atliktų vidinį rizikos vertinimą;

28.

primena iš dalies pakeisto Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 5 konstatuojamojoje dalyje nustatytą Komisijos prievolę, susijusią su informacijos skaidrumu; ragina Komisiją atlikti reikalingą analizę siekiant šiuo metu vykdomos Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 peržiūros metu pristatyti Parlamentui ir Tarybai rezultatus ir galimus teisėkūros pakeitimus;

29.

atkreipia dėmesį į pažangą siekiant skaidrumo ir informacijos teikimo, kuri buvo pasiekta dvejais reglamentais dėl kredito reitingų agentūrų; ragina Komisiją, užbaigus kredito reitingų agentūrų registracijos procesą, atlikti šių reglamentų poveikio vertinimą, siekiant surasti sritis, kuriose didesnis duomenų atskleidimas ateityje būtų naudingas vartotojams;

30.

kartu su skaidresniu reitingavimo procesu ir jo vidiniu auditu, ragina ES priežiūros institucijas aktyviau stebėti kredito reitingų agentūras, o nacionalines priežiūros institucijas ragina „įkyriau“ stebėti finansų įstaigų naudojamus reitingus ir (arba) priklausomybę nuo jų;

31.

laikosi nuomonės, kad Komisija turėtų apsvarstyti, ar esant tam tikroms sąlygoms dviejų privalomų reitingų naudojimas yra tinkamas, pvz., struktūrizuotų finansinių priemonių atveju ir reguliavimo tikslais naudojamų išorinių kredito reitingų atveju, ir ar konservatyviausias, t. y. mažiausiai palankus, išorės kredito reitingas turėtų būti laikomas atramos tašku reguliavimo tikslais; ragina Komisiją atlikti galimo dviejų privalomų reitingų naudojimo poveikio vertinimą;

32.

mano, kad su abiem reitingais susijusias sąnaudas turėtų padengti emitentas, o pirmąjį išorinį kredito reitingą turėtų nustatyti samdyta kredito reitingų agentūra, kurią pasirinktų emitentas, tuo tarpu antrojo išorinio kredito reitingo atveju reikėtų apsvarstyti kelias paskyrimo galimybes, įskaitant Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (EVPRI) paskyrimo remiantis konkrečiais, apibrėžtais ir objektyviais kriterijais ir atsižvelgiant į ankstesnės veiklos rezultatus, remiant naujų kredito reitingų agentūrų sukūrimą ir vengiant konkurencijos iškraipymų galimybę;

33.

nurodo, kad reputacijos negali suteikti reguliuojančioji šalis, tačiau kiekviena nauja kredito reitingų agentūra taps pripažinta tik įgijusi patikimumą;

34.

žino apie tai, kad rinkos dalyviai vengia nepastovių kredito reitingų, kadangi reitingų koregavimas lemia dideles sąnaudas (priimant susijusius sprendimus pirkti ar parduoti); vis dėlto mano, kad dėl šios priežasties reitingai nustatomi procikliškai ir atsiliekama nuo pokyčių finansų rinkoje;

35.

pastebi, kad įvertinant šalies padėtį kredito reitingų agentūros privalo naudoti aiškius kriterijus ir yra informuotas apie tai, kad galiojantis reitingas nėra mechaniškas šių veiksnių balansas; prašo sektoriaus paaiškinti, kokia metodologija ir sprendimais vadovaujamasi tikrinant valstybių reitingus ir paaiškinti nukrypimus nuo vadovaujantis šiuo modeliu nustatytų reitingų ir pagrindinių tarptautinių finansų įstaigų prognozių;

36.

pastebi, kad TVF nuomone, reitingais galėtų būti paaiškinamas beveik 70 % kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių palūkanų normų skirtumų; yra susirūpinęs dėl galimo reitingų procikliško poveikio ir reikalauja į šiuos aktualius klausimus atkreipti ypač didelį dėmesį;

37.

mano, kad norint sumažinti neigiamą kainų ir palūkanų normų skirtumų staigių pokyčių poveikį, kurį gali sukelti reitingų pokyčiai, reikėtų panaikinti nuostatą, kuria pirkimo ar pardavimo sprendimai yra susiejami su sprendimais dėl reitingų;

38.

mano, kad kadangi viešojoje erdvėje galima susipažinti su beveik visa informacija apie valstybes, tokia informacija turėtų būti lengviau prieinama, nuoseklesnė ir palyginama, kad didesni ir profesionalesni rinkos dalyviai vertinant valstybių kredito riziką būtų paskatinti vadovautis savo pačių sprendimais;

39.

mano, kad atsižvelgiant į poveikį, kurį valstybių skolinimosi reitingai gali turėti rinkoje, būtina sustiprinti metodų bei priežasčių, kuriomis remiantis priimami sprendimai, skaidrumą bei sustiprinti kredito reitingų agentūrų atsakomybę; ragina atlikti tyrimą dėl galimybės įtraukti į šį vertinimą būsimą Europos fondą ir būsimą nepriklausomą Europos kredito reitingų agentūrą;

40.

pritaria aktyvesniam informacijos skleidimui bei kredito reitingų agentūrų naudojamų metodologijų, modelių bei pagrindinių kredito suteikimo prielaidų aiškinimui, tai svarbu nepamirštant ir sisteminio poveikio, kurį gali turėti blogesnis valstybės garantuotos skolos rizikos vertinimas;

41.

mano, kad vieša informacija apie akredituotų kredito reitingų agentūrų suteiktų išorinių kredito reitingų vidurkį yra vertinga; todėl siūlo įsteigti Europos reitingo indeksą (EURIX), į kurį būtų įtraukti visi rinkoje veikiančių registruotų kredito reitingų agentūrų reitingai;

42.

pritaria tam, kad sektoriuje taikomi įvairūs mokėjimo modeliai, bet pabrėžia interesų konflikto rizikos problemą, kurią reikia spręsti tinkamomis su skaidrumu ir reguliavimu susijusiomis priemonėmis, tačiau priverstinai netaikant modelio, kuris yra nepagrįstas; prašo Komisijos remiantis naujausiomis konsultacijomis pateikti pasiūlymų dėl perspektyvių alternatyvių mokėjimo modelių, kuriuos taikant dalyvautų ir emitentai, ir naudotojai; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją ypač didelį dėmesį skirti galimybei naudoti modelį „investuotojas moka“ ir jo privalumams ir trūkumams, kad reitingai mažiau priklausytų nuo interesų konflikto;

43.

mano, kad tinkamas kredito reitingų agentūrų valdymas yra ypač svarbus norint užtikrinti reitingų kokybę ir ragina kredito reitingų agentūras laikytis visiško skaidrumo taikomos valdymo tvarkos atžvilgiu;

44.

pabrėžia, kad Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija privalo užtikrinti, kad kredito reitingų agentūros laikytųsi Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 nuostatų; mano, kad tuo atveju, kai išoriniai kredito reitingai naudojami reguliavimo tikslu, jie neturėtų būti laikomi tik nuomonėmis, o kredito reitingų agentūros turėtų būti atsakingos už nuoseklų reitingų nustatymo metodikos taikymą savo kredito reitingams; taigi rekomenduoja visoje ES nuosekliai nustatyti civilinę kredito reitingų agentūrų atsakomybę didelio neatsargumo ar netinkamo elgesio atveju ir rekomenduoja, kad Komisija turėtų nustatyti tokios civilinės atsakomybės įtvirtinimo valstybių narių civilinėje teisėje būdus;

45.

pažymi, kad galutinė atsakomybė už investicinius sprendimus tenka finansų rinkų dalyviui, t. y. turto valdytojui, finansų įstaigai ar profesionaliam investuotojui; pažymi, kad atskaitomybė taip pat bus remiama pirmuoju reglamentu dėl kredito reitingų agentūrų įsteigta centrine saugykla (CEREP), kurioje standartiniu pavidalu būtų skelbiami duomenys apie reitingus, išduotus ES registruotų kredito reitingų agentūrų; taip investuotojams bus sudarytos sąlygos savarankiškai įvertinti tam tikras kredito reitingų agentūras, tuo pačiu sustiprinant reputacijos svarbą; pažymi, kad investuotojai turėtų turėti veiksmingus rizikos valdymo pajėgumus, kurie būtų tinkamai prižiūrimi administracijos;

46.

siūlo kiekvienai registruotai kredito reitingų agentūrai kasmet atlikti peržiūrą ir įvertinti ankstesnės veiklos kredito reitingų srityje rezultatus, taip pat kaupti šią informaciją ataskaitoje, kuri atskaitomybės tikslais būtų teikiama priežiūros institucijai; siūlo EVPRI nuolat tikrinti atsitiktiniu būdu atrinktas atskaitomybės tikslais rengiamas ataskaitas siekiant užtikrinti aukštą kredito reitingų kokybę;

47.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/31

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusią Lisabonos sutartį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 8 d. Komisijos komunikatą „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“ (COM(2010)0543),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją dėl geresnės teisėkūros – Komisijos 15-ąją metinę ataskaitą pagal Protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 9 straipsnį (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl Komisijos ataskaitos „Geresnė teisėkūra 2006 m.“, pateiktos pagal Protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 9 straipsnį (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl geresnės teisėkūros 2005 m.: subsidiarumo ir proporcingumo principo taikymas – 13-oji metinė ataskaita (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. liepos 10 d. rezoliuciją dėl su teisės aktais susijusių administravimo išlaidų sumažinimo (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. gegužės 16 d. rezoliuciją dėl geresnės teisėkūros 2004 m.: subsidiarumo principo taikymas – 12-oji metinė ataskaita (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2004 m. balandžio 20 d. rezoliuciją dėl Bendrijos teisėkūros ir konsultacinių procedūrų poveikio vertinimo (6),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. lapkričio mėn. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos parengtą bendrą Europos institucijų poveikio vertinimo pagrindą,

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 3/2010,

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento užsakyto poveikio vertinimo ES valstybėse narėse tyrimo rezultatus,

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. sausio 15 d. poveikio įvertinimo gaires ir jų priedus (SEC(2009)0092),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2002 m. birželio 5 d. komunikatą dėl poveikio vertinimo (COM(2002)0276),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 20 d. Parlamento ir Komisijos pagrindų susitarimą,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 28 d. Komisijos komunikatą „Integruota globalizacijos eros pramonės politika. Didžiausias dėmesys – konkurencingumui ir tvarumui“ (COM(2010)0614),

—

atsižvelgdamas į Poveikio vertinimo valdybos 2011 m. sausio 24 d. ataskaitą už 2010 m. (SEC(2011)0126),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 16 d. Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininko laišką pranešėjui dėl patirties, gautos iš poveikio vertinimų kuriais buvo tiriamas motinystės atostogų prailginimo iki 20 savaičių, poveikis,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomones (A7–0159/2011),

A.

kadangi poveikio vertinimas yra sistemingas tikėtino teisėkūros veiksmų poveikio vertinimas,

B.

kadangi sukurti skaidrią, aiškią, veiksmingą ir aukštos kokybės reglamentavimo aplinką turėtų būti svarbiausias Europos Sąjungos politikos tikslas,

C.

kadangi poveikio vertinimas turi teigiamą poveikį Bendrijos teisės aktų kokybės gerinimui užtikrinant geresnę teisėkūrą,

D.

kadangi taikant ir įgyvendinant galiojančią Sąjungos teisę kylančių problemų priežastis, be kita ko, yra netinkamai parengti teisės aktai, ir visoms Europos teisėkūros institucijoms tenka bendra atsakomybė;

E.

kadangi Lisabonos sutartyje yra numatytos horizontalios socialinės ir aplinkos apsaugos išlygos (SESV 9 ir 11 straipsniai), į kurias būtina atsižvelgti apibrėžiant bei įgyvendinant Sąjungos politiką bei vykdant kitą veiklą ir dėl šių išlygų būtina kruopščiai išnagrinėti bet kokio siūlomo teisės akto socialinį poveikį bei poveikį aplinkos apsaugai;

F.

kadangi poveikio vertinimas priimant naujus teisės aktus ir supaprastinant ir naujai išdėstant galiojančius teisės aktus gali prisidėti prie geresnio socialinio ir ekonominio poveikio ir poveikio aplinkai bei sveikatai įvertinimo, o taip pat suderinamumo su pagrindinėmis teisėmis, taigi padėtų sumažinti biurokratiją ir užtikrintų didesnę ES politikos krypčių darną siekiant pagrindinių Vadovų Tarybos numatytų tikslų,

G.

kadangi Poveikio vertinimo valdybą (PVV) Komisija laiko nepriklausoma, nors ji pavaldi Komisijos Pirmininkui, ją sudaro aukšto lygmens keleto generalinių direktoratų pareigūnai ir jai pirmininkauja generalinio sekretoriaus pavaduotojas; kadangi dėl to informacija tampa šališka, taigi pažeidžiamas būtinas neutralumas,

H.

kadangi Parlamentas daug kartų pasisakė už nepriklausomo poveikio vertinimo Europos Sąjungoje taikymą,

I.

kadangi poveikio vertinimas, kurį atlieka Komisija, nepasižymi nuolatine aukšta kokybe, ir Komisijos poveikio vertinimai dažnai tarnauja veikiau teisėkūros pasiūlymo pateisinimui, o ne objektyviam faktų apsvarstymui,

J.

kadangi poveikio vertinimai gali būti panaudoti kuriant nereikalingas biurokratines kliūtis tolesniam Europos teisės aktų ir politikos vystymuisi ar įsigaliojimui,

K.

kadangi Parlamentas, Taryba ir Komisija 2003 m. gruodžio 16 d. tarpinstituciniame susitarime, 2005 m. lapkričio mėnesio bendrame Europos institucijų poveikio vertinimo pagrinde ir Parlamentas bei Komisija 2010 m. spalio 20 d. pagrindų susitarime įsipareigojo parengti geresnės teisėkūros darbotvarkę, ir kadangi šioje rezoliucijoje pateikiami konkretūs pasiūlymai dėl poveikio vertinimo pagerinimo,

L.

kadangi Komisija pramonės politikoje vadovaujasi nauju požiūriu, pagal kurį visi politiniai pasiūlymai, turintys didelę įtaką ekonomikai, turi būti nuodugniai išanalizuoti įvertinant jų poveikį konkurencingumui,

1.

pabrėžia, kad poveikio vertinimai yra svarbi geresnės teisėkūros užtikrinimo priemonė, kurią ateityje Europos teisės aktų leidėjai turėtų dažniau naudoti viso politikos vykdymo ciklo metu, kad galėtų geriau įvertinti savo sprendimų galimybių ekonomines, socialines, pasekmes ir pasekmes aplinkai bei susijusias su sveikata pasekmes, taip pat jų poveikį pagrindinėms piliečių teisėms, nepamirštant, kad sąnaudų ir naudos analizė yra vienas iš kriterijų;

2.

palankiai vertina komunikatą dėl sumanaus reguliavimo ir pabrėžia, kad poveikio vertinimų vaidmuo labai svarbus visame politikos vykdymo cikle pradedant teisės aktų apibrėžimu ir baigiant jų taikymu, vykdymu, vertinimu ir peržiūra; pabrėžia, kad rengiant teisėkūros pasiūlymus ypač svarbu priimti gerai apsvarstytus sprendimus, paremtus tinkama informacija, nes tai gali paskatinti geresnę rezultatų kokybę ir sutrumpinti teisėkūros procesą;

3.

pabrėžia, kad norint parengti aukštos kokybės teisės aktus ir užtikrinti tinkamą jų perkėlimą, taikymą ir įgyvendinimą reikia atlikti išsamų poveikio vertinimą;

4.

pabrėžia, kad poveikio vertinimas jokiu būdu negali būti politinio svarstymo ir demokratinio teisės aktų leidėjo sprendimų priėmimo proceso pakaitalas, o tik padeda parengti politinį sprendimą specialistų lygmeniu;

5.

pabrėžia, kad poveikio vertinimas turi būti atliekamas ankstyvuose politikos krypčių rengimo etapuose; pabrėžia, kad jis turi būti visiškai nepriklausomas ir visada paremtas pagrįsta ir objektyvia galimo poveikio analize;

6.

pabrėžia, kad, laikydamiesi Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros, teisės aktų leidėjai įsipareigojo atlikti poveikio vertinimus, kai jų nuomone to reikia ir būtina dėl teisėkūros proceso, prieš priimant bet kokį rimtą pakeitimą;

7.

mano, kad į poveikio vertinimo procesą patartina ir būtina įtraukti visų politikos sričių, kurioms daromas poveikis, išorės ekspertus bei suinteresuotasias šalis, kad būtų užtikrintas nepriklausomumas ir objektyvumas; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad egzistuoja esminis skirtumas tarp viešųjų konsultacijų ir nepriklausomo poveikio vertinimo; atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos institucijos turėtų būti atsakingos už galutinį poveikio vertinimo rezultatą ir jo kokybės kontrolę, siekiant užtikrinti tokį patį aukštą jų atlikimo standartą;

8.

pasisako už didžiausio skaidrumo užtikrinimą atliekant poveikio vertinimus, įskaitant siūlomų teisės aktų išsamių veiksmų planų skelbimą iš anksto siekiant užtikrinti, kad prie teisėkūros procedūros vienodą prieigą turėtų visos suinteresuotosios šalys; todėl mano, kad dabartinis Komisijos vykdomų konsultacijų laikotarpis turėtų būti pratęstas iki 12 savaičių;

9.

mano, kad projektų arba teisės aktų, kuriuos finansuoja viešosios institucijos arba joms priklausančios įmonės, poveikio vertinimų neturėtų tvirtinti atitinkama tokių institucijų administracija;

10.

mano, kad ypač svarbu, jog valstybės narės ex ante išnagrinėtų poveikio vertinimus ir įvertintų siūlomų teisės aktų poveikį nacionalinei teisei ir viešąjai politikai, ragina dažniau taikyti ex post vertinimą ir toliau svarstyti, kaip įtraukti privalomas koreliacijos lenteles siekiant užtikrinti, kad valstybės narės teisingai įgyvendintų ES teisės aktus ir laikytųsi savo tikslų;

11.

mano, kad poveikio vertinimas yra tinkama priemonė tikrinti, ar Komisijos pasiūlymai yra tinkami ir, visų pirma, ar jie atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, bei teisėkūros institucijoms ir visuomenei aiškiau išaiškinti priežastis, dėl kurių imamasi atitinkamų priemonių;

12.

pabrėžia, kad gero poveikio vertinimo pagrindiniai elementai yra problemos įvardijimas, konsultavimasis su susijusiomis šalimis, siektinų tikslų apibrėžtis ir strateginių sprendimų galimybių numatymas;

13.

mano, kad svarbu atlikti naujų teisėkūros pasiūlymų poveikio vertinimą; nurodo, kad tai gali būti taikoma ir Bendrijos teisės supaprastinimui ir išdėstymui nauja redakcija, prireikus, ir deleguotiesiems teisės aktams ir įgyvendinimo aktams pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 ir 291 straipsnio nuostatas;

14.

laikosi nuomonės, kad poveikio vertinimas – tai nuolat kintantis dokumentas, sudarantis teisėkūros proceso dalį; pabrėžia, kad reikia užtikrinti pakankamai lankstumo siekiant, kad per teisėkūros procesą būtų galima atlikti tolesnius poveikio vertinimus;

15.

ragina atliekant poveikio vertinimus pagal integruoto požiūrio principą atsižvelgti į daugelį kriterijų, o ne tik į išlaidų ir naudos analizę, kad teisės aktų leidėjui būtų pateikta kuo išsamesnė informacija; atsižvelgdamas į tai nurodo į 2003 m. gruodžio 16 d. tarpinstituciniame susitarime įvardytus ekonominius, socialinius ir aplinkos aspektus ir 2005 m. patvirtintą bendrą požiūrį, kurie turėtų būti sujungti bendrame vertinime; todėl pabrėžia poreikį užtikrinti Europos Sąjungos politikos krypčių ir veiklos darną, atsižvelgiant į visus jos tikslus vadovaujantis SESV 7 straipsnyje numatytu kompetencijos suteikimo principu;

16.

ragina atliekant poveikio vertinimą visada atlikti išlaidų ir naudos analizę, t. y. patikrinti visų su išlaidomis susijusių programų ir priemonių ekonominį efektyvumą ir ištirti galimą poveikį mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ); atsižvelgdamas į tai ragina nuosekliai vykdyti 2008 m. Smulkiojo verslo akte nurodytą MVĮ testą; atsižvelgdamas į tai primena, kad kiekvieno naujo teisės akto, dėl kurio kyla papildoma našta MVĮ, atveju reikėtų atidžiai įvertinti galiojančius teisės aktus siekiant sumažinti bendrą reguliavimo naštą MVĮ;

17.

ragina, kad atliekant poveikio vertinimą būtų atlikta intensyvi visų naujų politinių pasiūlymų, kurie turi didelį poveikį pramonės konkurencingumui, padarinių analizė; be to, ragina, kad būtų atliktas tolesnis ES teisės aktų poveikio Europos ekonomikos konkurencingumui vertinimas; nurodo, kad Komisija tokią procedūrą taip pat numatė savo komunikate „Integruota globalizacijos eros pramonės politika“;

18.

pabrėžia, kad reikia atsižvelgti į patirtį, susijusią su esamų teisės aktų ex-post vertinimu ir analizuoti atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką, taip pat prieš teikiant pasiūlymus dėl naujo teisės akto reikia vesti tinkamas diskusijas dėl esamų strateginių galimybių tam tikroje politikos srityje;

19.

ragina, kad atliekant poveikio vertinimą Europos lygmeniu taip pat būtų tiriama Europos pridėtinė vertė atsižvelgiant į tai, kaip sutaupomos lėšos priimant europinį sprendimą arba kokių papildomų lėšų atsirastų valstybėms narėms, jei nebūtų priimtas europinis sprendimas;

20.

mano, kad poveikio vertinimuose turėtų būti atsižvelgiama į poveikį ES ekonominiams partneriams ir atskiro Europos standarto pasirinkimo vietoje tarptautinio standarto poveikį;

21.

pabrėžia, kad atliekant poveikio vertinimą teisės aktų leidėjas turi atidžiai atsižvelgti į galimas alternatyvas, taip pat visada įtraukti rimtą atvejo, jei nebus imtasi veiksmų, analizę;

22.

pabrėžia, kad poveikio vertinimas negali skatinti didesnės biurokratijos ir bereikalingo teisės aktų leidimo proceso vilkinimo; tačiau poveikio vertinimui turi būti skiriama pakankamai laiko, kad būtų pasiektas patikimas rezultatas; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad poveikio vertinimas neturi būti netinkamai naudojamas nepageidaujamų teisės aktų blokavimui; todėl ragina sukurti technines ir administracines sąlygas, kad poveikio vertinimas galėtų būti atliekamas greitai ir artimiausiu laiku, pvz., taikant tokias priemones, kaip pagrindų susitarimas, pagreitinti konkursai ir geresnis savų išteklių panaudojimas;

23.

remiantis geriausios praktikos požiūriu ragina pasinaudoti kitų šalių, kuriose poveikio vertinimas atliekamas jau daugelį metų, patirtimi, kad poveikio vertinimas būtų toliau gerinamas Europos Sąjungos lygmeniu;

24.

ragina atnaujinti poveikio vertinimą viso teisės aktų leidybos proceso metu, kad būtų atsižvelgiama į šio proceso metu įvykusius pasikeitimus;

25.

pabrėžia, kad poveikio vertinimas turėtų būti atliekamas ne tik prieš priimant teisės akto tekstą (ex ante), bet taip pat po teisės akto priėmimo (ex post); primena, jog tai būtina, kad būtų galima geriau įvertinti, ar su norma susiję tikslai iš tikrųjų buvo pasiekti ir kokiu mastu teisės aktas turi būti pritaikytas arba ar turi būti paliekamos galioti jo nuostatos; tačiau pabrėžia, kad ex post vertinimas negali pakeisti Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos, pareigos veiksmingai ir laiku stebėti, kaip valstybės narės taiko Sąjungos teisę;

26.

pabrėžia, kad, visų pirma, Komisija privalo atlikti savo pasiūlymų, teikiamų įgyvendinant Sutartyje numatytą jos iniciatyvos teisę, poveikio vertinimą;

27.

pripažįsta, kad pastaraisiais metais Komisija pagerino savo poveikio vertinimą; vis dėlto pabrėžia, kad reikia toliau gerinti padėtį šioje srityje;

28.

atsižvelgdamas į tai atkreipia dėmesį į 2006 m. įkurtą Komisijos Poveikio vertinimo valdybą (angl. Impact Assessment Board), kuri yra iš esmės atsakinga už Komisijos poveikio vertinimo tolesnę plėtrą;

29.

pažymi, kad Poveikio vertinimo valdybos nariai tik formaliai yra nepriklausomi, nes šiuo metu juos paskiria Komisijos pirmininkas, jie turi vadovautis jo nurodymais, todėl negali būti kalbos apie visišką nepriklausomumą; todėl ragina, kad Poveikio vertinimo valdybos narius patikrintų Europos Parlamentas ir Taryba iki dar paskiriant juo bei panaikinti prievolę laikytis Komisijos pirmininko nurodymų; ragina Poveikio vertinimo valdybos narius bei ekspertus dirbant su viešosiomis užduotimis užtikrinti aukščiausio laipsnio skaidrumą, sudarant sąlygas praktikoje patikrinti jų nepriklausomumą;

30.

taip pat ragina į Poveikio vertinimo valdybos darbą įtraukti visų susijusių sričių išorės ekspertus bei visas suinteresuotąsias šalis; siūlo, kad šie ekspertai būtų ne Komisijos ekspertai ir neturėtų klausyti jos nurodymų;

31.

ragina į visą poveikio vertinimo procesą ir į Poveikio vertinimo valdybos darbą iš anksto visapusiškai įtraukti Europos Parlamentą ir ypač už atskiras sritis atsakingus Parlamento komitetus, pvz., informuojant juos ir pateikiant tarpines ataskaitas; pateikiant teisės akto pasiūlymą, siekiant patikrinti ar visi svarbus klausimai yra sprendžiami nepakenkiant vertinimo nepriklausomumui darant poveikį faktiniam vertinimui, ragina siekiant Komisiją pateikti Parlamentui ir Tarybai 2–4 puslapių santraukas su visu poveikio vertinimu, įskaitant (jei reikia) paaiškinimą priežasčių, dėl kurių toks poveikio vertinimas nebuvo atlikta;

32.

mano, kad Komisija vykdydama poveikio vertinimus taip pat turėtų konsultuotis su valstybėmis narėmis, nes jos vėliau turi perkelti direktyvas į nacionalinę teisę ir nacionalinių administracijų atstovai paprastai geriau žino, kokį praktinį poveikį turės teisės aktai;

33.

pabrėžia, kad sumanus reguliavimas, paremtas visapusišku ir objektyviu poveikio vertinimu, ir toliau yra Europos institucijų bendra atsakomybė, todėl Komisija taip pat turi atsižvelgti į Europos Parlamento, Regionų komiteto, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir valstybių narių atsiliepimus;

34.

nurodo, kad prieš galutinai patvirtinant poveikio vertinimą visada turėtų būti atliekamas išorinis laikinų rezultatų patikrinimas; atsižvelgdamas į tai ragina parengti viešai prieinamą pranešimą apie kontrolę;

35.

atkreipia dėmesį į Europos Audito Rūmų kritiką, kad Komisija kai kuriais atvejais imasi teisėkūros iniciatyvos, nors poveikio vertinimo procesas nėra užbaigtas; taip atsižvelgia į kritiką, kad ne visiems politiniams sprendimams gali būti skiriama tiek pat dėmesio; pabrėžia, kad atliekant poveikio vertinimo procedūrą reikia atsižvelgti į visus politinius sprendimus;

36.

ragina užtikrinti didesnį skaidrumą paskelbiant išsamų visų ekspertų ir kitų subjektų, kurie dalyvavo poveikio vertinimo procese, sąrašą, taip pat jų interesų deklaracijas;

37.

atsižvelgdamas į viešas konsultacijas ragina, kad suinteresuotųjų šalių grupės būtų laiku informuojamos apie planuojamą konsultaciją; be to, ragina, kad suinteresuotųjų šalių grupės vykdant viešas konsultacijas taip pat turėtų galimybę laiku pateikti pastabas apie poveikio vertinimą prieš paskelbiant atitinkamą Komisijos pasiūlymą;

38.

ragina, kad Komisijos naudojami duomenys būtų patikimi ir palygintini;

39.

ragina Komisiją atliekant poveikio vertinimą nuolat patikrinti teisės aktų pasiūlymų administracinę naštą ir visada aiškiai nurodyti, kurias iš patikrintų galimybių pasirinkus labiausiai mažinama administracinė našta arba atsiranda mažiausiai naujos biurokratijos;

40.

atkreipia dėmesį į tai, nenaudinga poveikio vertinimo rezultatus pateikti kartu su pasiūlymu dėl teisės akto, nes sukuriamas įspūdis, kad pagrindinis poveikio vertinimo tikslas visų pirma yra Komisijos pasiūlymo pateisinimas; taigi prieš pradedant tarnybų konsultacijas rekomenduoja iš anksto skelbti kiekvieno teisėkūros etapo dokumentus, įskaitant galutinį Poveikio vertinimo valdybos poveikio vertinimą, patvirtintą Komisijos;

41.

siūlo visus Komisijos atliktus poveikio vertinimus skelbti specialiame Komisijos leidinyje tam skirtoje interneto svetainėje, kad visuomenė lengvai galėtų juos rasti ir jais remtis;

42.

ragina Komisiją atlikti priimtų teisės aktų ex post vertinimą; tačiau pakartoja, kad ex post vertinimas jokiu būdu negali pakeisti Komisijos pareigos stebėti, kaip valstybės narės taiko Sąjungos teisę;

43.

ragina Komisiją pateikti išsamią nuomonę dėl Parlamento atliktų poveikio vertinimų;

44.

ragina savo komitetus nuosekliau naudoti esamas Parlamento poveikio vertinimo priemones; primena, kad egzistuoja speciali biudžeto eilutė, skirta poveikio vertinimo vykdymui; mano kad ypač reikėtų pasinaudoti parlamentiniu poveikio vertinimu, kai pateikiami svarbūs pradinio pasiūlymo pakeitimai;

45.

be to, primena, kad poveikio vertinimas nebūtinai turi būti atliekamas vykdant ilgą tyrimą, bet gali būti vykdomas taip pat trumpalaikių tyrimų, praktinių seminarų ir ekspertų klausymų pavidalu;

46.

mano, kad Parlamentas į savo teisėkūros rezoliucijas turėti nuolat įtraukti citatą, kuria paminimas dėmesys visiems su atitinkamu teisės susijusiose srityse ES institucijų atliktiems poveikio vertinimams;

47.

nurodo, jog jau dabar Parlamentas ir jo komitetai gali pasinaudoti mechanizmais, kad patikrintų Komisijos poveikio vertinimą; mano, kad, jeigu Komisija atitinkamiems komitetams pristatytų poveikio vertinimą, tai labai palengvintų Parlamento priežiūrą; pažymi, kad ši priežiūra gali būti atliekama kitomis formomis, įskaitant papildomus poveikio vertinimus, išsamesnes analizes, išorės ekspertų Komisijos poveikio vertinimų tikrinimus ir organizuojant specialius posėdžius su nepriklausomais ekspertais; pažymi, kad atsižvelgiant į tai turėtų būti nuosekliai plėtojamas Parlamento Teminių paslaugų skyrių darbas;

48.

pabrėžia, kad Parlamento poveikio vertinimai gali būti vertinami kaip korekciniai Komisijos poveikio vertinimo atžvilgiu;

49.

ragina sistemingai ir kuo anksčiau apsvarstyti Komisijos poveikio vertinimus Parlamento ir ypač komitetų lygmeniu;

50.

pažymi, kad sprendimas dėl Parlamento poveikio vertinimo turi būti priimtas atsakingame komitete dalyvaujant pranešėjui; ragina pakeisti Darbo tvarkos taisykles įtraukiant nuostatą, kad poveikio vertinimą galėtų pavesti atlikti tik ketvirtadalis komiteto narių;

51.

ragina visus Parlamento komitetus, prieš pradedant svarstyti pasiūlymą dėl teisės akto, vesti išsamias diskusijas su Komisija poveikio vertinimo klausimu;

52.

pabrėžia, kad poveikio vertinimai svarbūs taip pat parlamentinio teisės aktų priėmimo proceso metu; ragina Parlamentą pateikiant pasiūlymus dėl esminių pakeitimų kiekviename teisės aktų priėmimo proceso etape patikrinti, ar galima atlikti poveikio vertinimą; pažymi, kad tai neturi skatinti ilgo delsimo;

53.

taip pat ragina, kad individualūs Parlamento nariai, norėdami gauti atitinkamą informaciją ar statistiką, susijusią su jų parlamentine veikla, galėtų užsakyti nedidelius tyrimus ir siūlo, kad šiuos tyrimus atliktų Parlamento biblioteka, papildant jos dabartines funkcijas;

54.

todėl ragina Europos Parlamentą savo bibliotekos planus sudarant galimybę EP nariams teikti šią paslaugą; pabrėžia, kad visi planai turėtų būti paremti parlamentų bibliotekų, įskaitant valtybių narių parlamentų bibliotekas, gerąja patirtimi ir turėtų būti vykdomi pagal griežtas taisykles visiškai bendradarbiaujant su komitetais, atliekančiais tyrimų funkciją;

55.

pabrėžia reikšmę, kurią vieningas poveikio vertinimo mechanizmas turėtų Parlamento politikos formavimo kokybei ir nuoseklumui;

56.

todėl ragina Europos Parlamente sukurti integruotą poveikio vertinimo procesą; atsižvelgdamas į tai siūlo remiantis bendra sistematika ir metodika sukurti bendrą poveikio vertinimo procedūrą, kuria naudotųsi visi komitetai;

57.

primygtinai ragina, kad tai turėtų vykti prižiūrint savarankiškai struktūrai, kuri naudotųsi Parlamento ištekliais, pvz. įtraukiant biblioteką ir politikos departamentus bei išorės ekspertus, pvz. deleguotus nacionalinių poveikio vertinimo struktūrų tarnautojus, vadovaujantis ad hoc pagrindu atskiriems poveikio vertinimams, o ši struktūra būtų atsakinga Europos Parlamentui per priežiūros valdybą, susidedančią iš EP narių;

58.

ragina, kad šiam tikslui būtų sukurta būtina administracinė infrastruktūra užtikrinant, kad ji neturėtų jokio poveikio biudžetui, pasinaudojant išoriniais ištekliais;

59.

pabrėžia, kad ilgos trukmės laikotarpiu reikėtų apsvarstyti bendro Europos institucijų poveikio vertinimo pagrindo perspektyvą; primena, kad jau 2003 m. gruodžio 16 d. tarpinstituciniame susitarime ir 2005 m. lapkričio mėnesio bendrame institucijų poveikio vertinimo pagrinde buvo raginama sukurti bendrą Europos institucijų poveikio vertinimo metodiką;

60.

apgailestauja, kad šiuo metu Europos Komisija priešinasi bendro Europos institucijų poveikio vertinimo pagrindo idėjai;

61.

nurodo, kad Taryba iki šiol retai naudojosi poveikio vertinimo priemone; todėl ragina Tarybą taip pat intensyviau naudoti poveikio vertinimą, laikantis aukščiau paminėto bendro institucijų poveikio vertinimo pagrindo, siekiant pagerinti savo įnašo į ES teisės aktų leidybą, kokybę; pabrėžia, kad sumanus reguliavimas, paremtas visapusišku ir objektyviu poveikio vertinimu, ir toliau yra bendra ES institucijų ir valstybių narių atsakomybė;

62.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/39

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2, 3, 6 ir 21 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 7, 9, 145–161, 206–209 ir 219 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 5, 12, 14, 15, 16, 21, 23, 26, 27, 28, 29, 31, 32, 33, 34 ir 36 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.) ir kitus Jungtinių Tautų dokumentus žmogaus teisių klausimais, ypač į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (1966 m.), Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (1966 m.), Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (1965 m.), Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979 m.) ir Vaiko teisių konvenciją (1989 m.), Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos (1990 m.) ir Konvenciją dėl neįgalių asmenų teisių (2006 m.) (1),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų koncepciją „Ginti, gerbti ir taisyti“ įmonių ir žmogaus teisių srityje, pasiūlytą Generalinio sekretoriaus specialiojo įgaliotinio žmogaus teisių ir tarptautinių korporacijų bei kitų verslo įmonių klausimais profesoriaus John Ruggie, kurią 2008 m. vienbalsiai patvirtino JT Žmogaus teisių taryba (rezoliucija nr. 8/7), neseniai paskelbtus pagrindinius koncepcijos įgyvendinimo principus (2) ir į 2009 m. gruodžio 8 d. Užsienio reikalų tarybos išvadas, kuriose atkreipiamas dėmesys į svarbų verslo vaidmenį užtikrinant visapusišką pagarbą žmogaus teisėms ir vėl patvirtinama visiška Tarybos parama JT specialiojo įgaliotinio veiklai (3);

—

atsižvelgdamas į naujausią Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus specialiojo įgaliotinio Johno Ruggie ataskaitą žmogaus teisių ir tarptautinių korporacijų bei kitų verslo įmonių klausimu (2),

—

atsižvelgdamas į Europos socialinę chartiją, ypač į jos 5, 6 ir 19 straipsnius (4),

—

atsižvelgdamas į Europos konvenciją dėl migruojančių darbuotojų teisinio statuso (5),

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijas, ypač į aštuonias pagrindines konvencijas: Konvenciją dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo ir į Konvenciją dėl veiksmingo teisės į kolektyvines darbuotojų derybas pripažinimo (Konvencijos Nr. 87 ir 98), į konvencijas dėl visų priverstinio ar privalomojo darbo formų panaikinimo (Konvencijos Nr. 29 ir 105), į konvencijas dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje (konvencijos Nr. 100 ir 111) ir į konvencijas dėl vaikų darbo veiksmingo panaikinimo (konvencijos Nr. 138 ir 192) (6),

—

taip pat atsižvelgdamas į TDO konvencijas dėl išlygų dėl darbo (Viešųjų pirkimų sutartys) (Konvencija Nr. 94) ir dėl kolektyvinių derybų (Konvencija Nr. 154) (7),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 19 d. Tarptautinėje darbo konferencijoje visuotiniu susitarimu patvirtintus TDO Padoraus darbo darbotvarkę ir Visuotinį darbo vietų paktą (8),

—

atsižvelgdamas į Deklaraciją dėl socialinio teisingumo siekiant teisingos globalizacijos, kurią bendru sutarimu 2008 m. birželio 10 d. priėmė 183 TDO valstybės narės (9),

—

atsižvelgdamas į Marakešo sutartį, pagal kurią įsteigiama Pasaulio prekybos organizacija (10), ir į deklaraciją, priimtą 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusioje ketvirtojoje ministrų konferencijoje, ypač į jos 31 dalį (11),

—

atsižvelgdamas į Visuotinį susitarimą dėl prekybos paslaugomis, ypač į jo 1 straipsnio 2 dalies d punktą, vadinamąją nuostatą MODE 4 (12),

—

atsižvelgdamas į Pasaulinės komisijos globalizacijos socialinės dimensijos klausimais pranešimą „Teisinga globalizacija: sudaryti galimybes visiems“ (13),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo 24–25 d. Pitsberge vykusio Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikime patvirtintą Vadovų pareiškimą (14);

—

atsižvelgdamas į paskutinius EBPO gairių dėl tarptautinio verslo įmonių atnaujinimus (15),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1927/2006, įsteigiantį Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (16), ir į jį keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 546/2009,

—

atsižvelgdamas į 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (17),

—

atsižvelgdamas į savo 1996 m. rugsėjo 20 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato dėl pagarbos demokratijos principams ir žmogaus teisėms įtraukimo į Bendrijos ir trečiųjų šalių susitarimus (18) ir į savo 2006 m. vasario 14 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos Europos Sąjungos susitarimuose (19),

—

atsižvelgdamas į savo 2001 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl atvirumo ir demokratijos tarptautinėje prekyboje (20), kurioje PPO buvo raginama laikytis pagrindinių Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) socialinių standartų, o Europos Sąjunga – paklusti TDO sprendimams, įskaitant galimus raginimus taikyti sankcijas sunkiai pažeidus pagrindinius socialinius standartus,

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 23 d. rezoliuciją dėl deramo darbo visiems skatinimo (21), kurioje raginama skatinti deramą darbą įtraukiant socialinius standartus į Europos Sąjungos prekybos susitarimus, ypač į dvišalius susitarimus,

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl socialinio globalizacijos aspekto (22),

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl vaikų išnaudojimo besivystančiose šalyse, ypatingą dėmesį skiriant vaikų darbui (23),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl Sąžiningos prekybos ir plėtros (24),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją „Pasaulinė Europa. Išoriniai konkurencingumo aspektai“ (25), kuria reaguojama į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje. ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis“ (COM(2006)0567),

—

atsižvelgdamas į savo 2002 m. gegužės 30 d. rezoliuciją dėl Komisijos žaliosios knygos „Europos sistemos dėl įmonių socialinės atsakomybės skatinimas“ (26) ir į savo 1999 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl ES standartų besivystančiose šalyse veiklą vykdančioms Europos įmonėms: Europos kodekso link (27),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl įmonių socialinės atsakomybės: naujoji partnerystė (28),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl įmonių socialinės atsakomybės tarptautinės prekybos susitarimuose (29),

—

atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl ekonominės partnerystės susitarimų su AKR regionais ir šalimis, ypač į 2002 m. rugsėjo 26 d. (30), 2007 m. gegužės 23 d (31). ir 2007 m. gruodžio 12 d. (32) rezoliucijas,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 14 d. Tarybos išvadas dėl vaikų darbo (33),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 16 d. Europos Tarybos išvadas „Besikeičiantis pasaulis: iššūkis ES“ (34),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Socialinis globalizacijos aspektas. ES politikos indėlis užtikrinant jos naudą visiems“ (COM(2004)0383),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 2 d. atnaujintą Europos socialinę darbotvarkę (COM(2008)0412),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Skatinti padorų darbą visiems. Europos Sąjungos indėlis įgyvendinant padoraus darbo pasaulyje darbotvarkę“ (COM(2006)0249),

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir paslaugų GD Finansinės atskaitomybės skyriaus pradėtas viešąsias konsultacijas reikalavimo įmonėms atskleisti nefinansinę informaciją (35),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena: Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m.“ strategijos sudėtinė dalis (COM(2010)0612),

—

atsižvelgdamas į bendrąją lengvatų sistemą (BLS), galiojančią nuo 2009 m. sausio 1 d. pagal kurią didesniam prekių skaičiui netaikomi muitai arba taikomi sumažinti muitai ir kuri apima ir naują skatinamąją priemonę, skirtą pažeidžiamoms šalims, turinčioms ypatingų prekybinių, finansinių ar vystymosi poreikių (36),

—

atsižvelgdamas į visus Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių susitarimus,

—

ypač atsižvelgdamas į partnerystės susitarimą tarp Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių (AKR) ir Europos Sąjungos, pasirašytą 2000 m. birželio 23 d. Kotonu ir pataisytą 2005 m. ir 2010 m. (37),

—

ypač atsižvelgdamas į užbaigtas derybas dėl ES ir Kolumbijos bei Peru daugiašalio prekybos susitarimo pasirašymo (38),

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento 2010 m. sausio 14 d. surengtą klausymą „Socialinių ir aplinkos apsaugos standartų taikymas prekybos derybose“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą bei į Vystymosi komiteto ir Tarptautinės prekybos komiteto nuomones (A7-0172/2011),

A.

kadangi aukšti ES socialinės apsaugos ir žmogaus teisių apsaugos standartai turi lemiamą reikšmę Europos Sąjungai derantis dėl prekybinių santykių su trečiosiomis šalimis,

B.

kadangi visos valstybės narės ir visos kitos valstybės, pasirašiusios Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, privalo užtikrinti ekonominių ir socialinių teisių apsaugą ir kadangi tai apima pagarbą kiekvieno teisei steigti profesines sąjungas ir stoti į jas siekiant ginti savo interesus,

C.

kadangi TDO pagrindinės konvencijos tarptautiniu mastu pripažįstamos kaip sąžiningos tarptautinės prekybos pagrindas ir kadangi, deja, ne visos valstybės narės visapusiškai jų laikosi,

D.

kadangi Sąjunga suinteresuota sudaryti dvišalius prekybos susitarimus, kurie naudingi Sąjungai ir prekybos partneriams, jei abi šalys gerbia Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintas teises,

E.

kadangi visos valstybės narės turi aiškiai laikytis Europos socialinio modelio principų, kai sprendžiami socialiniai ir valstybių narių bendradarbiavimo pagal atvirąjį koordinavimo metodą klausimai,

F.

kadangi demokratinė teisinė valstybė priklauso nuo stiprių ir laisvų profsąjungų, darbuotojų asociacijų ir socialinių judėjimų, o šie galimi tik demokratinėje bendruomenėje, kuri gyvuoja pagal valdžios padalijimo principą,

G.

kadangi, kai Europos Sąjunga reikalauja atitikties tarptautiniams darbo standartams, tam tikros besivystančios šalys teigia, jog joms daromas spaudimas atsisakyti savo santykinio pranašumo,

H.

kadangi 2008 m. TDO deklaracijoje dėl socialinio teisingumo siekiant teisingos globalizacijos, kurią bendru sutarimu priėmė 183 TDO valstybės narės, teigiama, kad pagrindinių principų ir teisių darbe pažeidimu negalima remtis ar kitaip naudotis kaip teisėtu sąlyginiu pranašumu ir kad darbo standartai neturėtų būti naudojami protekcionistinės prekybos tikslais,

I.

kadangi kai kurios trečiosios šalys derėdamosi dėl prekybos susitarimų su ES bando įgyvendinti nuostatą MODE 4 (39),

J.

kadangi daug įmonių prisiima savo socialinę atsakomybę ir siekia savo įtakos srityje užtikrinti socialinių ir aplinkosaugos standartų laikymąsi, pvz., prisijungdamos prie JT pasaulinio susitarimo iniciatyvos arba savanoriškų ekonominių iniciatyvų,

K.

kadangi pagrindiniai įmonių socialinės atsakomybės principai, kurie visiškai pripažįstami tarptautiniu mastu, tiek EBPO, TDO, tiek ir Jungtinių Tautų, yra susiję su atsakingu elgesiu, kurio tikimasi iš įmonių, ir grindžiami visų pirma prielaida, kad laikomasi galiojančių teisės aktų, ypač užimtumo, darbo santykių, žmogaus teisių, aplinkosaugos, vartotojų interesų ir skaidrumo jų atžvilgiu bei kovos su korupcija srityse;

L.

kadangi ES lygmeniu turėtų iš tikrųjų būti priimta rekomendacija dėl įmonių socialinės atsakomybės ir ši atsakomybė turėtų būti skatinama,

M.

kadangi globalizacija sudaro sąlygas darbuotojų judumui valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse,

N.

kadangi į TDO vaidmenį nustatant naujus standartus neatsižvelgiama, nepaisant TDO dalyvavimo G20, taip pat nepaisant to, kad Padoraus darbo darbotvarkė pripažinta pasaulio mastu ir užimtumo bei tinkamo darbo aspektai įtraukti į Tūkstantmečio vystymosi tikslą Nr. 1,

O.

kadangi reikėtų priminti besąlygišką pagarbą teisei burtis į asociacijas ir teisei į veiksmingas kolektyvines derybas,

P.

kadangi reikėtų populiarinti Padoraus darbo darbotvarkę,

Q.

kadangi remiantis teisės į vienodą atlyginimą už vienodą darbą principu, įtvirtintu Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 straipsnyje, itin svarbu užkirsti kelią visoms diskriminacijos darbo užmokesčio srityje rūšims,

R.

kadangi ES bendrųjų lengvatų sistemos (BLS) (40) laikotarpio vidurio vertinimo rezultatai rodo, kad BLS + prekybos režimas, kurį taikant reikalaujama, kad šalys naudos gavėjos ratifikuotų ir veiksmingai įgyvendintų tam tikras tarptautines konvencijas žmogaus teisių, pagrindinių darbo standartų, tvaraus vystymosi ir gero valdymo srityse, ženkliai prisidėjo prie lyčių lygybės šiose šalyse;

S.

kadangi reikėtų skatinti darbuotojų socialinę apsaugą,

T.

kadangi turi būti skatinamas TDO konvencijų, kurias TDO pripažino atnaujintomis, ratifikavimas ir įgyvendinimas siekiant laipsniškai didinti keturių padoraus darbo ramsčių, t. y. užimtumo, socialinės apsaugos, socialinio dialogo ir teisių darbe, aprėptį, ypatingą dėmesį skiriant socialinio valdymo konvencijoms Nr. 81 ir Nr. 129 dėl darbo inspekcijos, Nr. 122 dėl užimtumo politikos ir Nr. 144 dėl trišalių konsultacijų,

U.

kadangi 2008 m. liepos 2 d. Europos socialinėje darbotvarkėje (COM(2008)0412) ES valstybės narės raginamos parodyti pavyzdį partneriams pasaulyje ir atnaujinti pastangas, kad būtų ratifikuotos bei įgyvendintos TDO konvencijos, kurias ji laiko atitinkančiomis šiandienos reikalavimus,

V.

kadangi veiksmingam tarptautinių darbo standartų taikymui neigiamą poveikį daugelyje šalių daro silpnas darbo administravimas ir nepakankami socialinių partnerių gebėjimai,

W.

kadangi TDO ataskaitoje „Pasaulinės užimtumo tendencijos 2011 m.“ nurodyta, kad 2009 m. 50,1 proc. visų pasaulio darbuotojų, t. y. 1,53 mlrd., dirbo nesaugiose darbo vietose (41), ir kadangi finansų ir ekonomikos krizė sustabdė nesaugių darbo vietų skaičiaus mažėjimą, kuris buvo fiksuojamas iki 2008 m., ir vėl padidino šį skaičių,

X.

kadangi 2010 m. TDO ataskaitoje dėl socialinės apsaugos pasaulyje teigiama, kad daugiau kaip 50 proc. visų darbuotojų neturi jokios socialinės apsaugos, ir kadangi vėl atsirado suinteresuotumas plėsti socialinės apsaugos aprėptį, taip pat skatinti socialinės apsaugos sistemas,

1.

primena, kad ES, pasaulio mastu skleisdama socialinius tikslus, siekia tapti pasauline lydere socialinės politikos srityje; pabrėžia, kad pagal Lisabonos sutartį Europos Parlamentui tenka svarbus vaidmuo, kuris labai sustiprina jo įtaką;

2.

taip pat primena, kad vykdant Bendrijos politiką ir siekiant tikslų, reikia atsižvelgti į SESV sutarties 9 straipsnio horizontaliąją socialinę nuostatą, pvz., kalbant apie SESV sutarties 46 ir 49 straipsnius ar ES prekybos politiką, pasakytina, kad Bendrija negali ignoruoti visuotinės svarbos reikalavimų (42),

3.

taip pat primena, kad pagal SESV 7 straipsnį reikalaujama ES politikos nuoseklumo ir kad teisės aktų leidėjas turi atsižvelgti į visus ES tikslus ir turi veikti pagal kompetencijos suteikimo principą, t. y., priimdamas teisės aktą su konkrečiu teisiniu pagrindu, jis turi išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp visų tikslų ir (arba) interesų (43);

4.

ragina valstybes nares laikytis TDO pagrindinių konvencijų, ypač susijusių su sudaromomis kliūtimis naudotis asociacijų ir kolektyvinių derybų laisve skatinant fiktyvų savarankišką darbą arba verčiant asmenis atsisakyti kolektyvinių susitarimų;

5.

ragina laisvosios prekybos susitarimų (LPS) šalis atsižvelgiant į savo įsipareigojimus, prisiimtus dėl narystės TDO ir nustatytus TDO pagrindinių darbo teisių ir principų deklaracijoje bei tolesnėse priemonėse, priimtose per 1998 m. Tarptautinės darbo konferencijos 86-ąją sesiją, įsipareigoti savo įstatymuose ir praktikoje gerbti, skatinti ir įgyvendinti su pagrindinėmis teisėmis susijusius principus, t. y.:

6.

primena, kad dėl unikalios ekonominės dinamikos ir socialinio modelio kombinacijos ES pasaulyje vertinama kaip patraukli partnerė;

7.

pabrėžia, kad pagal Europos socialinį modelį užtikrinamos lygios galimybės švietimo srityje ir darbo rinkoje, taip pat lygios galimybės gauti socialines paslaugas ir kad šios galimybės yra ekonominės sėkmės pagrindiniai ramsčiai;

8.

laikosi nuomonės, kad svarbiausių tarptautinių socialinių standartų nesilaikymas yra socialinio ir aplinkosauginio dempingo forma, dėl kurios daroma žala Europos įmonėms ir darbuotojams;

9.

prašo Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis siekiant pagerinti socialinį globalizacijos aspektą, kaip etalonu remiantis Europos socialiniu modeliu;

10.

pabrėžia nuoseklių socialinės apsaugos srities veiksmų Europos Sąjungoje ir už jos ribų svarbą;

11.

siūlo plėtoti dialogą su visomis suinteresuotomis šalimis, kuriuo būtų pabrėžiama socialinių klausimų svarba ir daugiausia dėmesio būtų skiriama pragmatinių ir tvarių sprendimų taikymui ir įgyvendinimui; taigi pabrėžia, kad svarbu didinti socialinių partnerių informuotumą apie jų teises ir įpareigojimus;

12.

mano, kad būtina stiprinti susijusių tarptautinių institucijų (ypač Tarptautinės darbo organizacijos (TDO), Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir Jungtinių Tautų) vaidmenį ir skatinti jas bendradarbiauti kuriant, įgyvendinant ir skatinant pagrindinius tarptautinius socialinius standartus ir skiriant atitinkamas bausmes;

13.

pritaria tam, kad Europos Sąjunga nesudarytų prekybos susitarimų su šalimis, kurios negerbia žmogaus teisių ir pagrindinių darbo standartų;

14.

remia tvaraus ir abipuse pagarba grindžiamo dialogo su šalimis partnerėmis priemonių kūrimą, siekia plėtoti šalių partnerių, ypač besivystančių šalių, nuosavus išteklius ir sudaryti joms sąlygas apdairiai vystyti ekonomikos sektorius;

15.

taip pat ragina Komisiją derybų metu derinti savo reikalavimus atsižvelgiant į kiekvienos šalies partnerės išsivystymo laipsnį; todėl siūlo Komisijai parengti papildomų standartų, kurie būtų laipsniškai ir lanksčiai pritaikyti atsižvelgiant į susijusios partnerės ekonominę, socialinę ir aplinkos apsaugos padėtį, sąrašą;

16.

mano, kad nepriklausomos institucijos turėtų nuolat stebėti, kaip šie svarbiausi standartai įgyvendinami šalies partnerės ir valstybės narės teritorijoje, ir kad tuo atveju, kai jie neįgyvendinami arba kai remiantis iš anksto parengtais kriterijais nustatoma, kad jie pažeidžiami, turėtų būtų pritaikytos baudos taikant veiksmingą ir skaidrią tvarką;

17.

mano, kad šie standartai turėtų būti visapusiškai taikomi ir kad jų nesilaikymas negali būti pateisinamas nei laisvųjų zonų, nei priimančiosios šalies susitarimais;

18.

prašo Komisijos ir valstybių narių bendradarbiauti su šalimis partnerėmis siekiant kovoti su diskriminacija dėl lyties ir visų formų smurtu prieš moteris ir paversti lyčių lygybę tikrove ir Sąjungoje, ir už jos ribų, remiantis Tūkstantmečio vystymosi tikslais ir Pekino veiksmų programa; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares taikyti priemones, kurios padėtų pastebimai sustiprinti teisines ir socialines moterų pozicijas, siekiant išnaudoti moterų potencialą prisidėti prie ekonominio ir socialinio vystymosi;

19.

džiaugiasi, kad lyčių lygybė besivystančiose šalyse ir teritorijose skatinama dabartiniais ir būsimais BLS prekybos susitarimais; prašo, kad tarptautinių konvencijų dėl lyčių lygybės ratifikavimas ir veiksmingas įgyvendinimas taptų būtina visų išorės prekybos ir ekonominės partnerystės susitarimų sudarymo prielaida;

20.

taip pat ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti tarpusavyje ir su šalimis partnerėmis siekiant apsaugoti pažeidžiamas grupes ir kovoti ne tik su diskriminacija dėl lyties, bet ir su diskriminacija dėl rasinės ar etninės kilmės, dėl religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos; siekdamas kovoti su pagrindinėmis skurdo priežastimis, atkreipia ypatingą dėmesį į žmones, kurie susiduria su daugialype diskriminacija ir kliūtimis;

21.

ragina Komisiją ir valstybes nares prekybos susitarimuose, dialoguose su kitomis šalimis ir vystomojo bendradarbiavimo srityje kaip prioritetus kelti vaikų darbo panaikinimo ir pagarbos vaiko teisėms tikslus ir pažymi, kad privatusis sektorius turi atlikti pagrindinį vaidmenį užtikrinant pagarbą vaikų teisėms; laikosi nuomonės, kad priemonės, kuriomis siekiama kovoti su vaikų darbu, turėtų apimti padorių darbo vietų suaugusiesiems kūrimą, vaikams suteikiant tinkamas išsilavinimo galimybes; taip pat prašo įkurti specialią ES telefono liniją, kuria paskambinę piliečiai galėtų pranešti apie įmones, kurios bet kurioje pasaulio vietoje išnaudoja vaikus darbui; mano, kad šiai telefono linijai aptarnauti turėtų būti paskirta nedaug, bet pakankamai darbuotojų, kad būtų galima skelbti metines duomenų ataskaitas;

22.

pabrėžia, kad Sąjungos išlaidos vystomojo bendradarbiavimo, asociacijos ar stabilizacijos ir prekybos susitarimų srityje suteikia unikalių galimybių padėti šalims partnerėms sukurti tvirtas švietimo, profesinio mokymo, darbo rinkos institucijas ir socialinės apsaugos pagrindus siekiant užtikrinti didesnę socialinę ir ekonominę apsaugą, taigi ir didesnę gerovę;

23.

reikalauja, kad Komisija ir valstybės narės vystomojo bendradarbiavimo ir išorės paramos srityse remtų padoraus darbo programų, atitinkančių užimtumo ir socialinės politikos nacionalinius poreikius ir prioritetus bei pagrįstų trišaliu (darbdavių, darbuotojų, vyriausybių) susitarimu, įgyvendinimą; taip pat prašo Komisijos ir valstybių narių su vystomuoju bendradarbiavimu ir išorės parama susijusiuose ekonomikos ir prekybos sektoriuose geriau integruoti socialinius ir užimtumo tikslus;

24.

ragina Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su šalimis partnerėmis, gerinant piliečių įgūdžius, t. y. su naujomis darbo vietomis ir užimtumu susijusius įgūdžius, kurie taptų stabilumo, klestėjimo, integruotos visuomenės kūrimo ir gero valdymo katalizatoriumi (ypač ES kaimyninėse šalyse);

25.

ragina naujojoje Išorės veiksmų tarnyboje sukurti socialinių reikalų atašė pareigybę siekiant pagerinti šios tarnybos veiksmingumą socialinės politikos srityje ir ypač užtikrinti, kad padoraus darbo visiems principas būtų įgyvendinamas kaip pagrindinis šios politikos tikslas;

26.

pripažįsta, kad nors iš tarptautinių tendencijų matyti, jog dvišaliuose prekybos susitarimuose vis dažniau prekybos planai siejami su darbo ir socialiniais standartais, laisvosios prekybos susitarimuose paprastai yra mažai nuorodų į socialinius standartus; apgailestauja, kad ES nėra taikoma vienoda socialinės sąlygos formuluotė, kuri galėtų būti įtraukta į visus dvišalius prekybos susitarimus; ragina ES į visus ES išorės prekybos susitarimus, įskaitant būsimus susitarimus PPO, įtraukti socialinę sąlygą laikantis kitų tarptautiniu mastu suderintų ir pripažintų standartų, t. y. pagrindinių TDO darbo standartų;

27.

primena, kad esama PPO praktika turi būti tiek pat naudinga besivystančioms šalims kaip ir išsivysčiusioms;

28.

primena, kad konkurencijos politika ir socialinė politika turi būti suderintos, ir pabrėžia, kad Europos socialinis modelis neturi jokiu būdu būti silpninamas siekiant konkurencingumo ir tariamų ekonominių privalumų; primena, kad Europos socialinis modelis turi būti pavyzdys stiprinant darbuotojų apsaugą besivystančiose šalyse;

29.

primena, kad ES išsikėlė tikslą ne tik tapti pavyzdžiu įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) srityje, bet ir skatinti ĮSA įgyvendindama savo išorės politiką; pripažįsta Komisijos pastangas skleidžiant geriausią praktiką ĮSA srityje tarp užsienyje veikiančių Europos įmonių, tačiau pabrėžia, kad ji turėtų labiau atsižvelgti į pažymėjimų ir ženklų, kurie įrodo, kad įmonės laikosi ĮSA principų, svarbą;

30.

laikosi nuomonės, kad ĮSA yra naudinga ir neprivaloma tarptautinių kompanijų įsipareigojimų forma; rekomenduoja toliau ir tikslingiau plėtoti įmonių socialinę atsakomybę, inter alia, naudojant standartą ISO 26000, JT pasaulinio susitarimo iniciatyvą arba EBPO rekomendacijas daugiašalėms įmonėms ir susiejant įmonių socialinę atsakomybę su platesnės apimties iniciatyvomis, skatinančiomis padorų darbą sektorių, bendruomenių, šalies ir regionų lygmenimis, pvz., su TDO geresnio darbo programa ir SCORE programa, kuriose dalyvautų darbuotojai, darbdaviai, valdžios institucijos ir kitos susijusios suinteresuotosios šalys;

31.

primygtinai pabrėžia, ES lygmeniu neturėtų būti priimta jokia direktyva, pagal kurią būtų reglamentuojama ir užtikrinama įmonių socialinė atsakomybė;

32.

yra įsitikinęs, kad savo būsimajame komunikate dėl mažų ir vidutinio dydžio įmonių (MVĮ) veiklos tarptautiškėjimo Komisija turėtų pasiūlyti priemones, kurias taikant būtų padedama remti ir skatinti MVĮ iniciatyvas ĮSA srityje, susijusias su principo „pradėk nuo mažo“ įgyvendinimu, ir atsižvelgiama į specifinę šių įmonių padėtį.

33.

ragina Komisiją ir valstybes nares stengtis užtikrinti, kad šiuo metu atnaujinant EBPO rekomendacijas dėl tarptautinio verslo įmonių, šios rekomendacijos būtų stiprinamos pratęsiant bei pagerinant jų taikymą „konkrečiais atvejais“ ir pasinaudojant geriausia patirtimi steigiant „nacionalinius informacijos centrus (NIP)“, taip pat apgalvojant, kaip Europos Sąjunga galėtų geriau vykdyti savo įsipareigojimus dėl NIP padedant Europos išorės veiksmų tarnybos delegacijoms;

34.

atkreipia dėmesį į tai, kad įmonių socialinei atsakomybei turėtų būti skirtos naujos sritys, pvz., darbo organizavimas, lygios galimybės ir socialinės įtraukties, antidiskriminacinės priemonės, išsilavinimo bei mokymosi visą gyvenimą vystymas; pabrėžia, kad įmonių socialinė atsakomybė turi apimti, pvz., darbo vietų kokybę, vienodus atlyginimus ir lygias galimybes siekiant karjeros, ir skatinti naujovių projektus, siekiant padėti pereiti prie tvarios ekonomikos;

35.

ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti Europos Sąjungoje registruotas verslo įmones gerbti žmogaus teises, įskaitant ekonomines ir socialines teises, ir nekenkti aplinkai vykdant savo veiklą pasauliniu lygmeniu, visų pirma veiklą, kurią vykdo jų dukterinės įmonės ir kiti susiję ūkio subjektai;

36.

pabrėžia, kad trečiosiose šalyse veikiančių ES įmonių griežtų aplinkos apsaugos standartų laikymasis turėtų būti tiek pat svarbus kiek svarbi pagarba darbuotojų teisėms, nes žala aplinkai beveik visada kenkia darbuotojų sveikatai, naikina dirbamąją žemę, žvejybos vietas ir kitus ekonominius išteklius bei taip atima iš daugelio žmonių jų pragyvenimo šaltinį;

37.

pabrėžia, kad Europos įmonės, jų dukterinės įmonės ir subrangovai užima didelę dalį tarptautinės prekybos ir todėl atlieka esminį vaidmenį visame pasaulyje platindami socialinius ir darbo standartus ir skatindami jų laikytis, taigi jie turėtų veikti vadovaudamiesi Europos vertybėmis ir tarptautiniu lygmeniu pripažintais standartais; mano, jog būtų teisinga ir tinkama reikalauti, kad Europos įmonės, perkeliančios savo gamybą į šalis, kuriose galioja ne tokie griežti socialiniai įpareigojimai, prisiimtų atsakomybę – taip pat ir prieš Europos teismus – už bet kokią žalą ir neigiamus išorinius padarinius, kurie darytų nepageidaujamą poveikį vietos gyventojams;

38.

ragina Komisiją iš dalies pakeisti savo pasiūlymą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (2010/0383 (COD)), kad ieškovai galėtų iškelti bylą dukterinei įmonei, registruotai trečiojoje šalyje, kartu su Europoje esančia patronuojančia bendrove, taip pat ragina sukurti papildomus jurisdikcijos pagrindus;

39.

ragina Komisiją skatinti įmonių socialinės atsakomybės aspekto įtraukimą į daugiašalės prekybos politiką tarptautiniuose forumuose, kurie palaikė ĮSA, visų pirma EBPO ir TDO, taip pat PPO po Dohos derybų raundo;

40.

ragina Komisiją į laisvosios prekybos ir investicijų susitarimus, dėl kurių ji derasi su trečiosiomis šalimis, nuolat įtraukti skyrių tvaraus vystymosi klausimais, kuriame būtų pateikta teisiškai įpareigojanti sąlyga dėl ĮSA;

41.

siūlo numatyti reikalavimą, kad remiantis minėtąja sąlyga dėl ĮSA būtų laikomasi TDO aštuonių svarbiausių ir keturių prioritetinių konvencijų nuostatų, kad būtų numatytos paskatos įmonėms prisiimti ĮSA įsipareigojimus, taip pat įmonių ir įmonių grupių atidumo įsipareigojimas, t. y. įsipareigojimas aktyviai veikti siekiant nustatyti bet kokius žmogaus ar su aplinkos apsauga susijusių teisių pažeidimus, korupcijos ar vengimo mokėti mokesčius, įskaitant jų dukterinėse įmonėse ir tiekimo grandinėse (jų įtakos sferoje), atvejus ir užkirsti jiems kelią;

42.

ragina valstybes nares laikytis pagrindinių TDO darbo standartų ir juos skleisti, nepažeisti iki šiol sudarytų socialinės sferos susitarimų bei konkrečiai taikyti jų principus, susijusius su pagrindinėmis darbuotojų teisėmis;

43.

pabrėžia, kad gauta informacijos, jog kai kuriose šalyse, turinčiose „BLS-Plius“ šalies statusą, ne kartą buvo pažeisti pagrindiniai darbo standartai, tačiau lengvatų taikymas joms nebuvo sustabdytas; mano, jog nepakankamai užtikrinant, kad būtų laikomasi nustatytų sąlygų, kenkiama ES siekiui pasaulio mastu skleisti socialinę politiką ir pagrindinius darbo standartus ir prieštarauja politikos suderinamumo vystymosi labui principui;

44.

džiaugiasi, kad tarptautiniu lygmeniu buvo įdiegta unikali TDO tarptautinių darbo standartų priežiūros sistema, padedanti užtikrinti, kad šalys įgyvendintų konvencijas, kurias yra ratifikavusios; pabrėžia, kad kilus problemai TDO turėtų padėti šalims inicijuodama socialinį dialogą ir teikdama techninę pagalbą;

45.

ragina Komisiją skatinti glaudesnį PPO ir TDO bendradarbiavimą, sudarant sąlygas TDO prekybinių ginčų atveju teikti ekspertų ataskaitas PPO, siekiant užtikrinti darbo standartų ir padoraus darbo aspektų integravimą į PPO veiklą bei užkirsti kelią pavojingoms socialinės raidos tendencijoms;

46.

laikosi nuomonės, kad vykdant Sąjungos politiką daugiau dėmesio reikėtų skirti asmenims ir institucijoms, atsižvelgiant į žmogiškojo kapitalo vystymą ir darbo rinkos reformas;

47.

išreiškia susirūpinimą dėl to, kad kai kurios trečiosios šalys vykdydamos savo prekybinę veiklą naudoja procesą MODE4; ragina Komisiją ir valstybes nares verčiau siekti struktūruoti tarptautinę migraciją taip, kad būtų galima išvengti išnaudojimo ir protų nutekėjimo;

48.

remia iniciatyvas, kuriomis stiprinamas socialinių partnerių dialogas ir bendradarbiavimas šalyse partnerėse ir tarptautiniu lygmeniu, ir prašo Komisijos toliau plėtoti esamas programas, daugiausia dėmesio skiriant toms, kuriomis siekiama stiprinti socialinių partnerių institucinius gebėjimus politikos formavimo ir įgyvendinimo srityse;

49.

pritaria neribotos profesinių sąjungų teisės burtis į asociacijas ir teisės vesti kolektyvines derybas užtikrinimui, kad būtų įgyvendinamos, gerinamos ir ginamos geros darbo sąlygos;

50.

primena, kad esama ES gairių įvairiais žmogaus teisių klausimais ir kad tai yra aiškus politinis ženklas, rodantis, jog šios teisės yra Sąjungos prioritetas; taigi ragina Tarybą parengti panašias gaires, grindžiamas aštuoniomis pagrindinėmis TDO konvencijomis, siekiant šias gaires naudoti kaip pragmatinę ES priemonę, kuri padėtų padaryti didesnę pažangą Sąjungos išorės socialinės politikos srityje; pakartoja, kad, remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, visos įmonės ir toliau privalo gerbti tarptautines žmogaus teises;

51.

prašo Komisijos ir valstybių narių iniciatyviai spręsti socialinius su globalizacija susijusio koregavimo ir restruktūrizavimo padarinius;

52.

palankiai vertina G20 susitikimų organizavimą socialinės srities ministrų lygiu ir ragina Komisiją aktyviai juose dalyvauti; apgailestauja, kad, apskritai, tolesnės priemonės, ypač ES lygmeniu, vis dar yra nepatenkinamos;

53.

prašo Komisijos ir valstybių narių užimtumo, socialinę ir aplinkos apsaugos politiką, įskaitant lyčių lygybės aspektus, integruoti į visas derybas dėl pasaulio ekonomikos valdysenos struktūrų ir makroekonominių dialogų;

54.

ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti gerą valdymą finansų, mokesčių ir teismų srityse kaip būdą stiprinti socialinę globalizacijos plotmę;

55.

prašo Komisijos valstybėms narėms skirtos rekomendacijos, palankios siekiant įgyvendinti ir ratifikuoti TDO konvencijas, kurias TDO pripažino atnaujintomis, ir siekiant Sąjungoje bei šalyse partnerėse pagerinti darbuotojų teises ir darbo sąlygas, kad būtų sudarytos sąlygos sąžiningai ir visa apimančiai globalizacijai užtikrinant didesnį valstybių narių ekonomikos ir socialinės politikos išorinio aspekto darnumą; ragina Komisija siekiant to paties tikslo skatinti valstybes nares vykdyti reguliarias apžvalgas, kurias atliekant būtų tiriami ekonomikos, finansų ir prekybos politikos padariniai;

56.

mano, kad dėl tarptautinio reguliavimo plitimo atsiranda neatidėliotinų klausimų, susijusių su tarptautinės teisinės tvarkos nuoseklumu ir veiksmingumu, ypač darbuotojų ir pagrindinių teisių apsaugos atžvilgiu;

57.

siūlo, kad naujai apibrėžiant pasaulinį valdymą turėtų būti siekiama reguliavimo institucijas labiau integruoti į Jungtinių Tautų Organizacijos teisinę sistemą ir užtikrinti didesnę pagarbą principams, kuriuos remia jos specializuoti organai, pirmiausia TDO ir PSO;

58.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/51

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 208–211, 290 ir 291 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1905/2006, nustatantį vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (1) (Vystomojo bendradarbiavimo priemonė (VBP)),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo 8 d. Tūkstantmečio deklaraciją, kurioje apibrėžiami Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) – tarptautinės bendruomenės bendrai nustatyti skurdo naikinimo kriterijai,

—

atsižvelgdamas į Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos bendrą pareiškimą dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos „Europos konsensusas“, kuris buvo pasirašytas 2005 m. gruodžio 20 d. (2),

—

atsižvelgdamas į bendrą deklaraciją dėl demokratinės priežiūros ir išorės veiksmų suderinamumo ir į Komisijos deklaraciją dėl demokratinės priežiūros ir išorės veiksmų suderinamumo, kuri pridėta prie Tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo (3),

—

atsižvelgdamas į Komisijos deklaracijas, kurios įtrauktos į Tarybos posėdžio protokolą oficialiai priimant Tarybos bendrąją poziciją dėl VBP patvirtinimo (4), ir ypač į Komisijos deklaraciją dėl VBP 5 straipsnio,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pirmininko Josepo Borrellio Fontelles 2007 m. kovo 5 d. laišką D (2007) 303749 Komisijos nariams B. Ferrero-Waldner ir L. Micheliui (5),

—

atsižvelgdamas į Komisijos narės B. Ferrero-Waldner 2007 m. kovo 26 d. laišką A (2007) 5238 tuo metu Vystymosi komiteto pirmininko pareigas einančiam Josepui Borrelliui Fontelles (6),

—

atsižvelgdamas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) Vystymosi pagalbos komiteto ataskaitų teikimo direktyvas dėl kreditorių pranešimų sistemos (7),

—

atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimą byloje C-403/05 (Europos Parlamentas prieš Europos Bendrijų Komisiją); ieškinys dėl Komisijos sprendimo, pagal kurį patvirtinamas Filipinų sienų saugumo projektas, panaikinimo (Reglamento (EEB) Nr. 443/92 pagrindu priimtas sprendimas),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1337/2008, sukuriantį priemonę, skirtą greitai reaguoti į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse (8),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 29–30 d. Europos Vadovų Tarybai pirmininkavusios valstybės išvadas (Dok. Nr. 15265/2009),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimą, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) struktūra ir veikimas (9),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 19 d. Komisijos komunikatą „ES biudžeto peržiūra“ (COM(2010)0700),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 19 d. Komisijos žaliąją knygą „ES paramos trečiųjų šalių biudžetams ateitis“ (COM(2010)0586),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 10 d. Komisijos žaliąją knygą „Integracinį augimą ir tvarųjį vystymąsi remianti ES vystymosi politika. ES vystymosi politikos poveikio didinimas“ (COM(2010)0629),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. vasario 15 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimų, kuriais nustatomi valstybės strateginiai dokumentai ir orientacinės programos, skirtos Malaizijai, Brazilijai ir Pakistanui, projekto (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. birželio 7 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimų, kuriais nustatomi Mercosur ir Lotynų Amerikos regioniniai strategijos dokumentai ir regioninės orientacinės programos, projektų (11),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. birželio 21 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimo, kuriuo nustatomi 2007–2013 m. Azijos regioninis strategijos dokumentas ir daugiametė orientacinė programa, projekto (12),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. liepos 12 d. rezoliuciją dėl vystomojo bendradarbiavimo priemonės (VBP) įgyvendinimo demokratinės priežiūros (13),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimo, įsteigiančio specialiąją priemonę Irakui 2007 m., projekto (14),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. liepos 9 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimų, kuriais remiantis nustatomos 2008 m. metinės veiksmų programos Brazilijai ir Argentinai, projekto (15),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 15 d. rezoliuciją dėl vietos bendruomenių ir vystomojo bendradarbiavimo (16),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Vietos valdžios institucijos – vystymosi proceso dalyvės“ (COM(2008)0626),

—

atsižvelgdamas į struktūrinį dialogą, kurį 2010 m. pradėjo Komisija, siekdama į EB vystomąjį bendradarbiavimą įtraukti pilietinės visuomenės organizacijas (PVO) ir vietos valdžios institucijas (VVI),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. gegužės 6 d. rezoliuciją dėl Komisijos sprendimo, kuriuo nustatoma 2009 m. metinė veiklos programa dėl nevalstybinių subjektų ir vietos valdžios institucijų vaidmens vystymosi procese (II dalis. Tiksliniai projektai), projekto (17),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 3 d. poziciją dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (18),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 3 d. poziciją dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1905/2006, nustatantis vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (19),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 3 d. poziciją dėl per pirmąjį svarstymą priimtos Tarybos pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1934/2006, nustatantis bendradarbiavimo su pramoninėmis ir kitomis dideles pajamas gaunančiomis šalimis ir teritorijomis finansavimo priemonę (20),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą (A7-0187/2011),

A.

kadangi pagal VBP reglamento 2 straipsnio 1 dalį svarbiausias bendradarbiavimo pagal šią priemonę tikslas yra skurdo panaikinimas šalyse partnerėse, įskaitant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) siekimą,

B.

kadangi laikantis VBP reglamento 2 straipsnio 4 dalies visos priemonės pagal geografines programas ir 90 proc. pagal temines programas numatytų išlaidų turi patenkinti OECD Paramos vystymuisi komiteto nustatytus oficialios paramos vystymuisi (OPV) kriterijus,

C.

kadangi Komisija paskaičiavo, kad tik 0,2 proc. įsipareigojimų, finansuotų pagal VBP temines programas 2007–2009 m. neatitiko OPV kriterijų,

D.

kadangi laikantis Tarybos sprendimo 1999/468/EB (Sprendimas dėl komitologijos) (21) Parlamentas 2007 m. pradėjo Reglamento (EB) Nr. 1905/2006, taip pat visų šalies, regiono ir teminių strateginių dokumentų, daugiamečių orientacinių programų ir daugelio metinių veiksmų programų įgyvendinimo demokratinės priežiūros procedūrą,

E.

kadangi pagal bendrą deklaraciją dėl demokratinės priežiūros ir išorės veiksmų suderinamumo ir Komisijos deklaraciją dėl demokratinės priežiūros ir išorės veiksmų suderinamumo, pridėtą prie Tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo, Komisija įsipareigojo „tinkamai atsižvelgti į Europos Parlamento poziciją įgyvendinant šiuos strateginius dokumentus“,

F.

kadangi savarankiškumo, dalyvavimo ir gero valdymo principais įvairūs suinteresuotieji subjektai raginami laikytis požiūrio, pagal kurį skirtingi vystymosi proceso partneriai, t. y. vietos valdžios institucijos arba nevalstybiniai subjektai, veiktų papildydami vieni kitus ir nuosekliai; ir kadangi vis dėlto svarbu aiškiai atskirti ypatingą vietos valdžios institucijų vaidmenį nuo nevalstybinių subjektų vaidmens atsižvelgiant į jų kompetencijos sritį, teisėtumą ir demokratinę kontrolę, patirtį tvarkant vietos reikalus ir dalyvavimą įgyvendinant viešąją politiką,

G.

kadangi ES tarptautinį bendradarbiavimą su Afrika finansuoja pagal keturias geografines priemones: iš Europos plėtros fondo (EPF) finansuojamos Afrikos ir AKR šalys, Prekybos, plėtros ir bendradarbiavimo susitarimas (PPBS) taikomas finansuoti Pietų Afrikos šalims, Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė naudojama (EKPP) penkioms Šiaurės Afrikos šalims finansuoti ir VBP naudojama teminėms programoms,

H.

kadangi Komisija įsipareigojo stengtis užtikrinti, kad 20 proc. numatytų pagalbos lėšų pagal VBP šalies programas iki 2009 m. būtų skiriama pagrindinio ir vidurinio lavinimo bei pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų sektoriams, vykdant su jais susijusius projektus, programas ir skiriant paramą biudžetui bei vienodai paskirstant lėšas visose geografinėse srityse,

I.

kadangi ES įsipareigojo siekti bendro tikslo – iki 2015 m. 0,7 proc. savo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) skirti OPV,

J.

kadangi 2012 m. pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime „Earth Summit“ siekiama užtikrinti atnaujintą politinį įsipareigojimą remti tvarų vystymąsi, įvertinti pažangą siekiant tarptautiniu mastu sutartų tvaraus vystymosi tikslų ir spręsti naujus kylančius uždavinius,

K.

kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnyje teigiama, kad įstatymo galią turinčiu teisės aktu galima deleguoti Komisijai įgaliojimus priimti visuotinai taikomus įstatymo galios neturinčius teisės aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius neesmines įstatymo galią turinčio teisės akto nuostatas,

1.

džiaugiasi dėl Komisijos noro laikytis savo įsipareigojimo pradėti reguliarų dialogą su Parlamentu dėl VBP įgyvendinimo; pripažįsta, kad buvo dedamos pastangos informuoti Parlamento darbo grupes VBP klausimu apie tai, kaip buvo atsižvelgta į Parlamento pastabas dėl strategijos dokumentų rengiant metines veiksmų programas;

2.

pažymi, kad visų pirma per laikotarpio vidurio peržiūrą vedant Komisijos ir Parlamento dialogą, kuris yra viena iš demokratinės priežiūros dalių, buvo išvengta strateginių dokumentų, kuriuose buvo ultra vires nuostatų, patvirtinimo ir pavyko strateginius dokumentus suderinti su VBP reglamento reikalavimais, ypač su atitikties OPV kriterijams principais;

3.

apgailestauja dėl to, kad Europos Komisija nepakankamai atsižvelgė į keletą Parlamentui rūpimų klausimų, kuriuos jis iškėlė per demokratinės priežiūros procesą, ypač susijusių su nepakankamu dėmesiu skurdo ir TVT problemoms;

4.

apgailestauja, kad, nors „Europos konsensuse dėl vystymosi“ (2005 m.) ir VBP pabrėžiama savarankiškumo svarba, nacionalinių parlamentų dalyvavimas rengiant šalies strateginius dokumentus faktiškai buvo labai menkas; apgailestauja, kad Komisija tinkamai neįgyvendino Reglamento (EB) Nr. 1905/2006 19, 20 ir 33 straipsnių nuostatų dėl konsultacijų su nevalstybiniais subjektais bei vietos valdžios institucijomis;

5.

pažymi, kad „augimo skatinimo strategija“ neturėtų būti painiojama su ilgalaikio vystymosi strategija, kuri reiškia, kad reikia finansuoti ilgalaikius tikslus, kaip antai sveikatos apsauga, švietimas, galimybė gauti energijos kaimo vietovėse, parama smulkiesiems ūkininkams ir kt.;

6.

apgailestauja dėl to, kad Komisija, reaguodama į Parlamento rezoliucijas, kuriose pabrėžiama, kad nesilaikoma šio reglamento 2 straipsnio 4 dalyje nurodyto reikalavimo laikytis OPV kriterijų, iš dalies pakeitė arba atšaukė tik tris iš 11 susijusius įgyvendinimo priemonių projektus;

7.

apgailestauja, kad komitetas, įsteigtas pagal VBP 35 straipsnį, nereagavo į Parlamento rezoliucijas, kuriose nurodyta, kad Komisija viršijo jai suteiktus įgyvendinimo įgaliojimus; susirūpinęs pažymi, kad esminė Parlamento atlikta priežiūra VBP komitete nesulaukė jokio valstybių narių atstovų atgarsio, ir ragina valstybes nares prisiimti atsakomybę ir, glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Parlamentu, užtikrinti, kad Komisijos siūlomos priemonės visiškai atitiktų VBP nurodymus;

8.

ragina Komisiją nurodyti prioritetų tvarka ir atsižvelgiant į jų svarbą, kuriais kriterijais ji vadovaujasi pagal kiekvieną geografinę ir teminę programą skirdama lėšų VBP šalims ir regionams bei įvairiems veiklos sektoriams;

9.

mano, kad daugelio šalių ir regionų strateginiuose dokumentuose nėra skiriama pakankamai išteklių VBP svarbiausiam tikslui – panaikinti skurdą siekiant tvaraus vystymosi, ir kad daugelyje dokumentų aiškiai nenurodoma, kaip siūloma veikla bus prisidėta prie Tūkstantmečio vystymosi tikslų;

10.

atkreipia ypatingą dėmesį į atitikties OPV kriterijams reikalavimą, taikomą geografinėms programoms pagal VBP, ir ragina Komisiją ir EIVT kiekvienu atveju užtikrinti visapusišką atitiktį šiam teisiniam įsipareigojimui;

11.

primena, kad užtikrinant pagalbos veiksmingumą ypač svarbūs yra politikos suderinamumas vystymosi labui, savarankiškumas vystymosi srityje ir nesuskaidyta pagalba;

12.

pabrėžia, kad ES reikalinga konkreti vystomojo bendradarbiavimo finansavimo priemonė, kuri būtų taikoma tik besivystančiose šalyse ir tik siekiant SESV 208 straipsnyje numatytų tikslų; primygtinai ragina, kad metinės OPV numatytos sumos kitos daugiametės finansinės programos (DFP) laikotarpiu būtų žymiai didesnės ir būtų pasiektas bendras tikslas iki 2015 m. OPV skirti 0,7 proc. BNP;

13.

pabrėžia, kad finansuojant visas priemones pagal naujos priemonės geografinių programų nuostatas ir toliau būtina visapusiškai laikytis OPV kriterijų, ypač OECD Paramos vystymuisi komiteto reikalavimo, kad „kiekvieno lėšų pervedimo pagrindinis tikslas – skatinti besivystančių šalių ekonominę plėtrą ir gerovę“ (22); ragina nustatyti griežtesnę negu pagal esamą VBP galiojančią OPV kvotą, skirtą teminėms programoms, ypač programoms migracijos ir prieglobsčio srityje, dėl kurių Komisija aiškiai neparodė, kaip veikla, finansuojama vykdant sienų kontrolę, atitinka Vystymosi pagalbos komiteto nustatytus kriterijus;

14.

pabrėžia, kad taikant šią priemonę laikotarpiu iki 2015 m. visų pirma turėtų būti siekiama TVT; ragina Komisiją užtikrinti, kad ES pagalba ir toliau atitiktų vystymosi tikslus ir užduotis, dėl kurių susitarta tarptautiniu mastu ir kuriuos patvirtins Jungtinės Tautos ir kitos kompetentingos tarptautinės organizacijos laikotarpiui po 2015 m.;

15.

pripažįsta, kad siekiant užtikrinti visuotines viešąsias gėrybes reikia bendradarbiauti su besivystančiomis šalimis ne tik OPV sistemoje; laikosi nuomonės, kad toks bendradarbiavimas turėtų būti reguliuojamas ir lėšos turėtų būti skiriamos taikant vieną ar daugiau atskirų priemonių siekiant užtikrinti skaidrumą ir apsaugoti savitą vystomojo bendradarbiavimo, kaip autonominės išorės santykių politikos srities, pobūdį; atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 29–30 d. vykusios Europos Vadovų Tarybos įsipareigojimą primygtinai ragina, kad skiriant lėšų kovai su klimato kaita neturėtų būti daroma žala arba mažiau dėmesio skiriama kovai su skurdu ir tolesnei pažangai siekiant TVT ir kad negausios OPV lėšos, skiriamos skurdui mažinti, neturėtų būti nukreipiamos siekiant finansuoti su vystymusi nesusijusius tikslus besivystančiose šalyse; pabrėžia, kad EBPO pateikiamas OPV apibrėžimas neturėtų būti keičiamas, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad visi vystymosi projektai, finansuojamuose ES, neprieštarautų pasaulio klimato kaitos mažinimo pastangoms ir kad tokie projektai palaikytų atsparumą klimato kaitos poveikiui, ypač dideli infrastruktūros projektai arba projektai mažose salose, kurios pirmosios patirs klimato kaitos padarinius;

16.

reiškia susirūpinimą, kad esant rimtiems viešųjų biudžetų suvaržymams, didelis dėmesys sutelkiamas į privačiojo sektoriaus investicijas, kaip priemonę pritraukti daugiau vystymosi finansinių išteklių; atkreipia dėmesį į tai, kad vystomasis bendradarbiavimas yra vienintelė išorės politikos veiksmų sritis (be humanitarinės pagalbos), kuri buvo skirta ne tarnauti ES interesams, bet ginti labiausiai socialiai atskirtų ir pažeidžiamiausių šios planetos gyventojų interesus; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad bet kokios viešosios lėšos, naudojamos remti privačiojo sektoriaus investicijas Pietuose, nebūtų atitrauktos nuo jau nepakankamai finansuojamų sričių (kaip, pvz., nevalstybiniams subjektams ir vietos valdžios institucijoms skirtų programų atveju), ir kad tokia parama sudarytų sąlygas veiksmingai mažas pajamas gaunančių šalių privačiojo sektoriaus ir mažųjų bei vidutinių įmonių plėtrai;

17.

pritaria tam, kad reikia diferencijuoto požiūrio į įvairią besivystančių šalių grupę ir kad tradicinė finansinė parama gali nebeturėti tokios didelės reikšmės kylančios ekonomikos šalyse; mano, kad teikiant paramą kylančios ekonomikos šalims, kuria skatinamas tvarus ekonomikos augimas, reikėtų vis dar sutelkti dėmesį ir stiprinti šalių partnerių fiskalinę politiką bei skatinti vidaus pajamų mobilizavimą – tai turėtų padėti sumažinti skurdą ir priklausomybę nuo paramos;

18.

ragina Komisiją teikti daugiau paramos padedant besivystančioms ir besiformuojančios ekonomikos šalims vykdyti mokesčių reformas, kad būtų paremtas veiksmingų, efektyvių, teisingų ir tvarių mokesčių sistemų kūrimas; ragina Komisiją veiksmingai integruoti gero valdymo principus mokesčių srityje rengiant nacionalinius ir regioninius strateginius dokumentus, juos įgyvendinant ir vykdant jų priežiūrą, kartu imantis reikiamų priemonių, kad būtų įgyvendintas tarptautinio verslo įmonių atskaitomybės pagal šalis principas;

19.

pabrėžia, kad ateityje vystomojo bendradarbiavimo priemonė ir toliau turėtų būti taikoma visoms geografinių regionų, kuriems ji galioja, besivystančioms šalims laikantis OECD Paramos vystymuisi komiteto besivystančių šalių sąrašo;

20.

ragina Komisiją ir valstybes nares glaudžiau koordinuoti veiksmus, kad būtų įgyvendintos SESV 210 straipsnio nuostatos, ir remia bendrų Europos strateginių dokumentų rengimą; mano, kad visuose ES programavimo dokumentuose kiekvienai šaliai ir regionui turėtų būti pateikiami išsamūs ir atnaujinti paramos teikėjų duomenys, taip pat numatytas specialus skirsnis dėl ES pagalbos veiksmingumo, kuriame būtų apibūdintos priemonės, kurių buvo imtasi siekiant padidinti paramos teikėjų veiklos koordinavimą, derinimą ir papildomumą bei gerinti darbo pasidalijimą tarp paramos teikėjų ir ypač tarp ES valstybių narių;

21.

pakartoją savo raginimą įtraukti Europos plėtros fondą (EPF) į ES biudžetą, tokiu būdu būtų supaprastintos procedūros ir padidintas Europos paramos veiksmingumas bei efektyvumas; pabrėžia, kad dėl to neturėtų būti sumažintos bendros VBP ir EPF skiriamos lėšos ES lygmeniu ir OPV skiriamų lėšų ES lygmeniu bendra suma;

22.

mano, kad turi būti stiprinama parama pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms (moterims, žmonėms su negalia, jaunimui ir bedarbiams, etninių grupių atstovams), taip pat lyčių aspekto integravimo ir kitiems „kompleksiniams klausimams“ spręsti; primygtinai reikalauja, kad VBP pakeičiančios priemonės programavimo dokumentuose būtų apibrėžti aiškūs standartai, siekiant užtikrinti, kad ES galėtų būti įvertintas priemonių poveikis šiose srityse;

23.

pabrėžia, kad siekiant TVT ir užtikrinant deramą valdyseną būtina įtraukti vietos valdžios institucijas į vystymosi politiką; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad vietos valdžios institucijos turi atlikti lemiamą vaidmenį tokiose srityse kaip švietimas, kova su badu, sveikatos apsauga, aprūpinimas vandeniu, sanitarinių sąlygų gerinimas, socialinė sanglauda ir vietos ekonominis vystymasis ir kt.; todėl mano, jog nepaprastai svarbu, kad jų vaidmuo kitos finansinės priemonės laikotarpiu būtų peržiūrėtas vadovaujantis atsakomybės už vystymąsi principu;

24.

pabrėžia, kad reikia vykdyti nuolatinį ir struktūrinį Komisijos, EIVT, nevalstybinių subjektų ir vietos valdžios institucijų dialogą strateginių dokumentų programavimo, įgyvendinimo ir vertinimo klausimais; todėl pabrėžia, kad būsimuose finansiniuose dokumentuose būtina atsižvelgti į struktūrinio dialogo išvadas;

25.

pabrėžia poreikį numatyti lankstumo nuostatas, kurias taikant ES būtų sudarytos sąlygos reaguoti į pokyčius atsižvelgiant į poreikius ir prioritetus; siūlo ištirti, ar EPF modelis numatant ribojamus neįtrauktos į programą paramos paketus kiekvienai šaliai galėtų būti pavyzdys būsimai vystomojo bendradarbiavimo priemonei; tačiau pabrėžia, kad skiriant lanksčiau naudojamas lėšas reikia siekti tikrų vystymosi tikslų;

26.

laikosi nuomonės, kad nauja vystomojo bendradarbiavimo priemonė turėtų sukurti pagrindą tikslingiau ir lanksčiau teikti paramą, kai susidaro pažeidžiamumo padėtis; mano, kad nauja finansinė struktūra, kai taikomos lanksčios ir papildomosios finansavimo priemonės, turėtų padėti užtikrinti tinkamas pagalbos, reabilitacijos ir vystymosi sąsajas;

27.

ragina 20 proc. pagal geografines programas numatytų išlaidų skirti pagrindinėms socialinėms paslaugoms, kaip apibrėžta Jungtinių Tautų TVT (8 tikslo 8.2 rodiklis „Plėtoti pasaulinę partnerystę vystymosi labui“);

28.

primygtinai ragina skiriant paramą biudžetui taikyti griežtus tinkamumo kriterijus; primygtinai ragina Komisiją neteikti paramos biudžetui šalyse, kuriose negarantuojamas viešųjų finansų skaidrumas, ir užtikrinti, kad skiriant paramą biudžetui visuomet būtų dedamos pastangos plėtoti šalies gavėjos parlamentinės kontrolės ir audito pajėgumus ir didinamas skaidrumas bei informacijos prieinamumas visuomenei, taip pat užtikrinamas pilietinės visuomenės dalyvavimas vykdant jos stebėseną;

29.

pripažįsta svarbų vaidmenį, kurį pilietinė visuomenė atlieka vystymosi srityje, pvz., veikdama kaip valdžios kontrolierė, kuri užtikrina atskaitomybę, todėl ragina skirti užtektinai lėšų besivystančių šalių pilietinei visuomenei finansuoti;

30.

dar kartą ragina Komisiją pateikti bendrą skaičių suvestinę, kurioje būtų nurodyta, kiek vietos valdžios institucijoms iš biudžeto suteikta bendros pagalbos, sektorinės pagalbos, pagalbos pagal projektus ar bet kokios kitos formos pagalbos; pabrėžia, kad sudarant visos pagalbos suvestinę vietos valdžios institucijoms skiriama pagalba būtų teikiama nuosekliau ir šalyse partnerėse būtų skatinama gera valdysena;

31.

20. pažymi, kad parodyta, jog visos VBP teminės programos yra svarbios, ir pabrėžia, kad būtina išlaikyti ir temines, ir geografines programas, tačiau ragina šiek tiek persiorientuoti atsižvelgus į naujus uždavinius, pvz., pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę, pasaulinę maisto krizę, klimato kaitą ir pažeidžiamų valstybių bei esminius pokyčius patiriančių valstybių specifinius poreikius;

32.

atkreipia dėmesį į tai, kad migracija yra sritis, kurios atveju akivaizdu, kad reikia teikti pirmenybę vystymosi politikos darnai, o ne trumpalaikiams ES lygmens migracijos tikslams, daugiausia skirtiems kovai su neteisėta imigracija; pabrėžia, kad vystymosi lėšos, skirtos migracijai, neturėtų būtų naudojamos sienų valdymui stiprinti ir kovai su nelegalia imigracija; primygtinai ragina, kad kiekviena būsima teminė programa dėl migracijos būtų visapusiškai suderinta su ES vystymosi tikslais ir kad šios programos pagrindinė lėšų dalis būtų skiriama laikantis OPV kriterijų; ypač pabrėžia, kad pagal teminę programą pirmenybė turėtų būti teikiama projektams, susijusiems su migracija iš Pietų į Pietus;

33.

pabrėžia, kad nauja teminė programa „Investicijos į žmones“ turi būti įgyvendinama didžiausią dėmesį skiriant (bet neapsiribojant vien jais) tiems TVT, kurie mažiausiai pasiekti, ir ypač šalims ir regionams, kuriuose TVT rodikliai yra kritiniai; pabrėžia, kad pagrindinis išsilavinimas ir raštingumas yra svarbiausios informuotumo ir atsakomybės už vystymąsi didinimo prielaidos; todėl ragina, kad šioje programoje pagrindinis dėmesys būtų skiriamas švietimui kaip emancipacijos ir dalyvavimo priemonei;

34.

mano, kad naująja priemone būtų užtikrintas diferencijuotas požiūris į pilietinės visuomenės organizacijų ir vietos valdžios institucijų finansavimą ir taip pat išvengti nereikalingos šių dviejų rūšių subjektų konkurencijos; pabrėžia, kad reikia spręsti dabartinės programos viršijimo problemą; ragina visapusiškai atsižvelgti į struktūrinio dialogo rezultatus būsimoje teminėje programoje ir nustatant siūlomos pagalbos sąlygas;

35.

atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš priežasčių, dėl kurių TVT nepasiekti, –nesuvokimas, kad aplinka, gamtos ištekliai ir ekosistemos padeda žmonių vystymuisi ir padeda šalinti skurdą; apgailestauja, kad teikiant Europos OPV šiuo metu aplinkosaugos klausimams skiriami tik 3 proc. visų išlaidų, be to, papildoma problema yra tai, kad dalis ES ir valstybių narių finansavimo, skirto besivystančioms šalims, investuojama į projektus, kurie skatina, o ne švelnina klimato kaitą; pabrėžia, kad reikia didinti vystymosi politikos priemonių klimato kaitos srityje, ypač susijusių su kovos su klimato kaita priemonių finansavimu, darną ir įtraukti klimato kaitos problemas į ES vystomąjį bendradarbiavimą;

36.

pažymi, kad Audito Rūmai specialiojoje ataskaitoje Nr. 6/2006 padarė išvadą, kad ES nuo 2001 m. padarė tik nedidelę pažangą į vystomojo bendradarbiavimo politiką integruodama aplinkos aspektus, nes šalių strateginiuose dokumentuose nebuvo pakankamai atsižvelgta į aplinkosaugos klausimus; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad aplinkosaugos klausimai būtų geriau integruoti į visas išorės politikos sritis ir visas finansines priemones bei nuolat stebimi, ypač dabar, kai susiduriama su klimato kaitos keliamais sunkumais ir nyksta biologinė įvairovė;

37.

pakartoja, kad SESV 290 straipsnis yra visapusiškai taikytinas VBP, taigi pabrėžia, kad deleguotų teisės aktų procedūra yra privaloma tiems sprendimams, kurie atitinka SESV 290 straipsnio kriterijus, įskaitant bendrų tikslų, prioritetų, tikėtinų rezultatų ir finansinių lėšų nustatymą;

38.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/59

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 1 d. Komisijos žaliąją knygą dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms (COM(2010)0348),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 26 d. Komisijos sprendimą 2010/233/ES įkurti Europos sutarčių teisės bendros principų sistemos ekspertų grupę (1),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. liepos 11 d. Komisijos komunikatą dėl Europos sutarčių teisės (COM(2001)0398),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. vasario 12 d. Komisijos komunikatą „Nuoseklesnė Europos sutarčių teisė. Veiksmų planas“ (COM(2003)0068),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. spalio 11 d. Komisijos komunikatą „Europos sutarčių teisė ir acquis peržiūra: tolesni veiksmai“ (COM(2004)0651),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 23 d. Komisijos ataskaitą antrašte „Pirmoji metinė Europos sutarčių teisės ir acquis persvarstymo pažangos ataskaita“ (COM(2005)0456) ir į 2007 m. liepos 25 d. Komisijos ataskaitą antrašte „Antroji bendros principų sistemos kūrimo pažangos ataskaita“ (COM(2007)0447),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 22 d. Komisijos komunikatą dėl tarpvalstybinės įmonių e. prekybos su vartotojais Europos Sąjungoje (COM(2009)0557),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 3 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl bendros Europos sutarčių teisės principų sistemos (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. rugsėjo 7 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės ir acquis peržiūros: tolesni veiksmai (5),

—

atsižvelgdamas į savo 1989 m. gegužės 26 d. (6), 1994 m. gegužės 6 d. (7), 2001 m. lapkričio 15 d. (8) ir 2003 m. rugsėjo 2 d. (9) rezoliucijas šiuo klausimu,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto bei Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomones (A7–0164/2011),

A.

kadangi dėl Europos sutarčių teisės iniciatyvos, kuria siekiama spręsti bendrosios rinkos problemas, kilusias, inter alia, dėl skirtingų sutarčių teisės sistemų, jau diskutuojama daug metų,

B.

kadangi po pasaulinės finansų krizės yra svarbiau nei bet kada anksčiau pasirūpinti nuoseklia Europos sutarčių teisės sistema, kad būtų galima atskleisti visas vidaus rinkos galimybes ir taip prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų siekimo,

C.

kadangi bendroji rinka ir toliau išlieka suskaidyta dėl daugybės priežasčių, įskaitant nevykusį esamų bendrosios rinkos teisės aktų įgyvendinimą,

D.

kadangi reikia išsamesnių tyrimų siekiant suprasti, kodėl vidaus rinka išlieka suskaidyta ir kaip būtų galima geriausiai spręsti šias problemas, įskaitant klausimą, kaip užtikrinti, kad esami teisės aktai būtų įgyvendinami,

E.

kadangi Komisija minėtojoje žaliojoje knygoje pateikė daugybę su Europos sutarčių teisės priemone susijusių galimybių, kuriomis pasinaudojant būtų galima stiprinti verslumą ir piliečių pasitikėjimą bendrąja rinka,

F.

kadangi ekspertų grupė, įsteigta siekiant padėti Komisijai parengti bendrą principų sistemą (BPS), drauge su suinteresuotaisiais subjektais, dalyvaujančiais diskusijose prie apskritojo stalo, pradėjo darbą,

G.

kadangi skirtingos nacionalinės sutarčių teisės nuostatos – tai ne vienintelė kliūtis, apsunkinanti vartotojų ir MVĮ tarpvalstybinę veiklą, kadangi jie susiduria su kitomis problemomis, įskaitant kalbos barjerus, skirtingas apmokestinimo sistemas, internetinių parduotuvių patikimumo problemas, ribotą prieigą prie plačiajuosčio ryšio, skaitmeninį raštingumą, saugumo problemas, demografinę atskirų valstybių narių gyventojų sudėtį, privatumo klausimus, skundų nagrinėjimą, intelektinės nuosavybės teises ir kt.,

H.

kadangi, 2008 m. Komisijos tyrimo duomenimis, trys ketvirtadaliai mažmenininkų parduoda tik savo valstybėje, o tarpvalstybinis pardavimas dažniausiai vyksta tik keliose valstybėse narėse (10),

I.

kadangi būtina skirti tradicinius tarpvalstybinius sandorius ir elektroninę prekybą, kurioje esama specifinių problemų ir skiriasi sandorių išlaidos; kadangi būsimų poveikio vertinimų tikslais būtina tiksliai ir detaliai nustatyti, kaip susidaro sandorių išlaidos,

J.

kadangi buvo laikoma, kad pagal reglamentą „Roma I“ (11) taikant užsienio (vartotojų) teisę tarpvalstybiniams sandoriams įmonės, ypač MVĮ, turi daug išlaidų – vien tik Jungtinėje Karalystėje apytikriai įmonei ir valstybei narei tenka 15 000 EUR (12),

K.

kadangi reikia daugiau informacijos apie sandorių išlaidas, kurių atsiranda taikant reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį ir 4 straipsnio 1 dalies a punktą, atsižvelgiant į tai, kad reglamentas „Roma I“ buvo pradėtas taikyti tik nuo 2009 m. gruodžio mėn.,

L.

kadangi šios su sandoriais susijusios išlaidos laikomos didelėmis tarpvalstybinės prekybos kliūtimis – tai patvirtino 50 proc. 2011 m. apklaustų Europos mažmenininkų, kurie jau vykdo tarpvalstybinę prekybą ir kurie teigė, kad tuo atveju, jei tarpvalstybiniams sandoriams taikoma teisė būtų suderinta Europos Sąjungos mastu, padidėtų jų tarpvalstybinių pardavimų apimtis, o 41 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų pardavimų apimtis dėl to nepadidėtų; kadangi šiuos duomenis galima palyginti su mažmenininkų, kurie nevykdo tarpvalstybinės prekybos, atsakymais – 60 proc. jų nurodė, kad tuo atveju, jei būtų nustatytas darnesnis reglamentavimas, jų tarpvalstybinių pardavimų apimtis nepadidėtų, o 25 proc. apklaustųjų teigė, kad pardavimų apimtis padidėtų (13),

M.

kadangi keletas akivaizdžiausių kliūčių, su kuriomis susiduria vartotojai ir MVĮ bendrojoje rinkoje, yra sutartinių santykių sudėtingumas, nesąžiningos sutarčių sąlygos, netinkamas ir nepakankamas informavimas, taip pat neveiksmingos ir ilgai trunkančios procedūros,

N.

kadangi itin svarbu užtikrinti, kad bet kokia ES iniciatyva tenkintų tikrus tiek verslo subjektų, tiek ir vartotojų poreikius ir kad būtų atsižvelgiama į jų problemas; kadangi šios problemos gali apimti teisines ir (arba) lingvistines problemas (standartines sutarčių nuostatas bei sąlygas mažoms įmonėms visomis ES kalbomis) ir tarpvalstybinių sutarčių vykdymo sunkumus (autonominių ES priemonių procesinės teisės srityje nuostatas),

O.

kadangi Komisijos tyrime daroma išvada, kad internetinė rinka ir toliau išlieka susiskaidžiusi: tyrime nurodoma, kad iš 10 964 bandymų įvykdyti tarpvalstybinį užsakymą 61 proc. nepavyko, tačiau atrodo, kad dėl tarpvalstybinės prekybos didėja vartotojų galimybės rasti pigesnį pasiūlymą (14) ir produktų, kurių negalima įsigyti internetu savo valstybėje (15); kadangi 61 proc. – tai labai didelė sandorių dalis, taigi reikalingi išsamesni tyrimai, patikrinimai ir vertinimas,

P.

kadangi laipsniškas derinimas neleidžia efektyviai panaikinti vidaus rinkos kliūtis, kylančias dėl skirtingų nacionalinių sutarčių teisės nuostatų, ir kadangi visos priemonės šioje srityje turi būti grindžiamos aiškiais įrodymais, kad tokia iniciatyva tikrai turėtų poveikio, kurio neįmanoma pasiekti kitais, švelnesniais būdais,

Q.

kadangi bendra Europos sutarčių teisė būtų naudinga vartotojams ir ypač padėtų užtikrinti aktyvesnę ir lengvai prieinamą tarpvalstybinę prekybą vidaus rinkoje,

R.

kadangi derybos dėl Vartotojų teisių direktyvos (16) parodė, kad sunku suderinti sutartims taikomą vartotojų teisę nepakenkiant bendram siekiui užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį Europoje, ir kokias šio proceso ribas tai nulemia,

S.

kadangi bet kokie veiksmai, kurių imamasi Europos sutarčių teisės srityje, turi būti vykdomi atsižvelgiant į privalomas nacionalines taisykles ir atitikti Vartotojų teisių direktyvą, kurią planuojama priimti, ir kuri turės reikšmingo poveikio galimų busimų priemonių Europos sutarčių teisės srityje turiniui ir derinimo lygiui; kadangi ateinančiais mėnesiais reikės nuolat glaudžiai stebėti jų įgyvendinimą siekiant nustatyti pasirenkamosios priemonės (PP) taikymo sritį,

T.

kadangi bet koks galutinis produktas Europos sutarčių teisės srityje turi būti realistiškas, įgyvendinamas, proporcingas ir gerai apsvarstytas, prieš pateikiant jį Europos teisės aktų leidybos institucijoms, reikalui esant, iš dalies pakeisti ir oficialiai patvirtinti,

1.

remia veiksmus spręsti įvairių kliūčių, su kuriomis susiduria tie, kas pageidauja vykdyti tarpvalstybinius sandorius vidaus rinkoje, panaikinimo klausimą ir mano, kad kartu su kitomis priemonėmis Europos sutarčių teisės projektas galėtų būti naudingas siekiant pasinaudoti visomis vidaus rinkos galimybėmis ir duoti didelės naudos ekonomikos ir užimtumo srityse;

2.

palankiai vertina viešas diskusijas žaliosios knygos tema ir ragina, kad atsakingi Komisijos padaliniai atliktų nuodugnią šių konsultacijų rezultato analizę;