7.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 377/1

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl žaliosios knygos dėl teismo sprendimų vykdymo Europos Sąjungoje veiksmingumo: banko sąskaitų areštas (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. balandžio 22 d. rezoliuciją dėl veiksmingo teismo sprendimų vykdymo Europos Sąjungoje. Skolininkų turto skaidrumas (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui“ (Stokholmo programa) (3),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 10 d. (4) Europos Vadovų Tarybos priimtą 2010–2014 m. Stokholmo programą „Atvira ir saugi Europa piliečių labui“ (5), ypač į jos 3.4.2 punktą,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 42 ir 48 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomonę (A7–0147/2011),

A.

kadangi pati svarbiausia Sąjungos priemonė siekiant skatinti augimą atsižvelgiant į finansų krizės pasekmes yra jos vidaus rinka; kadangi būtina, kad milijonai verslo įmonių ir piliečių, kurie naudojasi vidaus rinka ir savo teise gyventi, dirbti ir keliauti visoje ES, turėtų veiksmingų teisės gynimo priemonių tuo atveju, jeigu reikėtų iškelti ieškinį kitam piliečiui arba verslo įmonei,

B.

kadangi piliečiai ir verslo įmonės gali pasinaudoti vidaus rinka ir laisvės, saugumo ir teisingumo erdve tik tuo atveju, jeigu veiksmingai taikoma (nuo perkėlimo ir informuotumo didinimo iki taikymo ir vykdymo) Sąjungos teisė, ypač civilinės teisenos srityje,

C.

kadangi šiandien sėkmingų tarpvalstybinio skolų išieškojimo atvejų, turint mintyje tiek fizinių asmenų, tiek įmonių turtą, yra labai mažai; kadangi dėl tokios padėties varžoma tarpvalstybinė prekyba, siunčiamas signalas apie nebaudžiamumą nuolat įsipareigojimų nevykdantiems skolininkams ir trukdoma Sąjungos ekonominei veiklai,

D.

kadangi šiandien kreditoriams per daug brangu išieškoti skolų kitoje valstybėje tuo atveju, kai skolininkas turi turto keliose valstybėse narėse; kadangi atėjo laikas supaprastinti ir pagreitinti šį išieškojimo procesą,

E.

kadangi tokios pernelyg didelės išlaidos turi neigiamą poveikį tarptautinių paskolų suteikimui ir netgi tarptautiniams komerciniams sandoriams ir yra didelė kliūtis visapusiškam vidaus rinkos veikimui,

F.

kadangi skolų išieškojimas tarpvalstybiniu lygiu turi būti prioritetinis vidaus rinkos klausimas ir teismams turi būti sudarytos sąlygos veikti greitai siekiant įšaldyti skolininko ar tariamo skolininko turtą; kadangi, jeigu tokia priemonė netaikoma, nesąžiningi prekybininkai ir kiti asmenys, kurie tyčia vengia vykdyti savo įsipareigojimus, gali perkelti savo turtą į kitos šalies jurisdikcijos sferą ir priversti piliečius ir mažas įmones, kurios jau gavo teismo sprendimą, kreiptis į kitos valstybės narės teismą dėl turto išieškojimo,

G.

kadangi, atsižvelgus į praktinius sunkumus, su kuriais susiduria kreditoriai tarpvalstybiniu lygmeniu siekdami gauti informaciją apie skolininkus iš viešųjų ir privačių šaltinių, reikia numatyti orderį dėl informacijos apie turtą atskleidimo,

H.

kadangi teisėkūros veiksmai, kurių prašoma šioje rezoliucijoje, turėtų būti grindžiami išsamiais poveikio vertinimais, kaip reikalauja Parlamentas,

I.

kadangi išsami informacija apie procedūras siekiant reikalavimų vykdymo kiekvienoje valstybėje narėje turėtų būti skelbiama Europos e. teisingumo portale; kadangi valstybių narių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas turėtų būti intensyvinamas, kad būtų pagreitintas skolų išieškojimas,

J.

kadangi siūlomos priemonės turėtų papildyti taikomą Sąjungos teisę ir iniciatyvas, ypač 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (6), 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (7), 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1896/2006, nustatantį Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (8), 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 861/2007, nustatantį Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą (9), ir Europos e. teisingumo portalą,

K.

kadangi priemonės turėtų būti paprastos ir užkirsti kelią vėlavimui bei nereikalingoms išlaidoms; kadangi jos galėtų būti taikomos, jeigu reikia, ex parte užtikrinant netikėtumo poveikį; kadangi reikia atitinkamai apsaugoti skolininkų ir tariamų skolininkų teises siekiant išvengti bet kokio piktnaudžiavimo prašomomis taikyti priemonėmis,

1.

ragina Komisiją pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsnio 2 dalį Parlamentui nedelsiant pateikti teisėkūros pasiūlymus dėl skolininkų turto įšaldymo ir atskleidimo priemonių tarpvalstybinėse bylose laikantis toliau pateikiamų išsamių rekomendacijų;

2.

patvirtina, kad rekomendacijos nepažeidžia subsidiarumo principo ir pagrindinių piliečių teisių;

3.

mano, kad prašomas pateikti pasiūlymas neturės finansinių padarinių Sąjungos biudžetui;

4.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas išsamias rekomendacijas Komisijai ir Tarybai.

7.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 377/7

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/76/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvų 2006/48/EB ir 2006/49/EB nuostatos, susijusios su kapitalo poreikiu prekybos knygai ir pakartotiniam pakeitimui vertybiniais popieriais, taip pat su atlyginimų nustatymo politikos priežiūriniu tikrinimu (1),

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Teisės reikalų komiteto bei Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomones (A7-0074/2011),

1.

palankiai vertina Komisijos žaliąją knygą ir galimybę tobulinti įmonių valdymo sistemas visoje ES;

2.

pabrėžia, kad tinkamas vidaus rinkos veikimas priklauso nuo finansų sistemos stabilumo ir dėl to nuo Europos piliečių ir vartotojų pasitikėjimo finansų įstaigomis ir sandoriais; pastebi, kad dėl iki šiol vykdomos atlyginimų politikos atsirado netinkamos struktūros;

3.

supranta, kad po finansų krizės paaiškėjo, jog vartotojų apsaugos kokybė ir garantijos finansinių paslaugų sektoriuje reikalauja apčiuopiamų ir stiprių patobulinimų, ypač atsižvelgiant į stebėsenos ir priežiūros aspektus;

4.

mano, kad finansų sektorius turėtų tenkinti realiosios ekonomikos poreikius, padėti skatinti tvarų augimą ir pademonstruoti kuo didesnę socialinę atsakomybę;

5.

pažymi, kad per pastarojo meto finansų krizę visame pasaulyje žlugo daug finansų įstaigų, o tai brangiai kainavo mokesčių mokėtojams; mano, kad Komisija teisi, nagrinėdama visas galimas problemų, kilusių finansų įstaigose, priežastis ir taip siekdama užkirsti kelią kitai krizei;

6.

pažymi, kad tam tikrų finansų rinkų ir įstaigų subjektų elgsena pasižymi vertybių ir etikos trūkumu; pabrėžia, kad finansų rinkos ir įstaigos, vykdydamos savo įmonės socialinės atsakomybės politiką, turi atsižvelgti į visų suinteresuotųjų subjektų, pvz., savo klientų, akcininkų ir darbuotojų, interesus;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad JAV P. Sarbanes'o ir M. G. Oxley'io įstatymas nebuvo veiksmingas, kad apsaugotų JAV įstaigas per finansų krizę ir tuo pačiu metu padidėjo visų įmonių, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į biržų prekybos sąrašus, visų pirma MVĮ, sąnaudos, susijusios su reikalavimų laikymusi, o tai sumažino konkurencingumą ir trukdė steigti naujas įmones, kurių vertybiniai popieriai būtų įtraukti į biržų prekybos sąrašus; pabrėžia, kad atsižvelgiant į dabartinę ekonomikos padėtį ir ekonomikos augimo poreikį būtina išvengti poveikio, panašaus į P. Sarbanes'o ir M. G. Oxley'io įstatymo poveikį;

8.

atkreipia dėmesį į Europos Sąjungoje taikomų bendrovių valdymo sistemų įvairovę ir į metodų, kuriuos valstybės narės taiko reguliuodamos šias sistemas, įvairovę; pripažįsta, kad visiems bendras metodas būtų netinkamas ir kenktų finansų įstaigų konkurencingumui; pastebi, kad nacionalinės priežiūros institucijos supranta šiuos įvairius metodus ir daugeliu atveju gali geriausiai priimti sprendimus, paremtus ES principais; tačiau pabrėžia, kad geram valdymui visame ES finansų sektoriuje užtikrinti reikalingi tvirti minimalūs reikalavimai;

9.

pripažįsta, kad įmonių valdymo sritis nuolat kinta; mano, kad yra tinkamas proporcingas požiūris, kuris vienodai apimtų tikslines principais pagrįstas taisykles ir lanksčius „atitikties arba paaiškinimo“ procedūros geriausios praktikos kodeksus; pabrėžia, kad tačiau šį metodą turi papildyti reguliarus išorės vertinimas ir tinkama reguliavimo institucijų vykdoma priežiūra;

10.

mano, kad vis dėlto kitose srityse labiau gali tikti aukštesnio lygio „atitikties arba paaiškinimo“ procedūra su tikrinimu, kuriai būtų nustatyti specialūs teisės aktų reikalavimai ir nuodugnesni atitikties ir nukrypimų patikrinimai, ir kad atitikties patikrinimas nepavirstų tuščiu formalumu, reikalingas tiek kokybinis, tiek kiekybinis vertinimas;

11.

prašo Komisijos atlikti kiekvieno jos svarstomo pasiūlymo, kuriuo siekiama tobulinti įmonių valdymą, poveikio vertinimą sąnaudų ir naudos požiūriu, kurį atliekant didžiausias dėmesys būtų skiriamas poreikiui išlaikyti finansų įstaigas stipriomis, stabiliomis ir konkurencingomis, kad jos galėtų padėti užtikrinti ekonomikos augimą taip pat atsižvelgiant į reguliavimo nebuvimo pasekmes finansiniam stabilumui ir realiajam ekonomikos sektoriui;

12.

atkreipia dėmesį į tam tikrų finansų įstaigų ir priežiūros institucijų nesugebėjimą suprasti, kad jų patirtos rizikos pobūdis, mastas ir sudėtingumas prisidėjo prie finansų krizės; mano, kad veiksmingas rizikos valdymas yra vienas iš pagrindinių svarbių veiksnių siekiant užkirsti kelią būsimoms krizėms;

13.

ragina visose finansų įstaigose nustatyti veiksmingą valdymo sistemą, numatant tinkamą rizikos valdymą, nuostatų laikymąsi, vidinio audito funkcijas (ir draudiko aktuarinėms funkcijoms), strategijas, politiką, procesus ir procedūras;

14.

pabrėžia, kad finansų sektoriuje rizika neišvengiama ir būtina norint užtikrinti likvidumą, skatinti konkurencingumą ir prisidėti prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo; norint ateityje išvengti finansų krizės, gyvybiškai svarbu, kad valdyba iki galo suprastų susijusią riziką ir ją tinkamai įvertintų;

15.

ragina visose ekonominiu požiūriu svarbiose finansų įstaigose valdybos lygmeniu ir visose ekonomiškai svarbiose finansinėse grupėse patronuojančiosios bendrovės valdybos lygmeniu įsteigti privalomus rizikos priežiūros komitetus ar numatyti atitinkamą struktūrą; ES priežiūros institucijos pasikonsultavusios su atitinkamomis nacionalinėmis valdžios institucijomis turėtų nustatyti kompetentingų ir tinkamų asmenų nustatymo kriterijus ir procedūras vadovaujantiems tarnautojams ir visiems didelę riziką prisiimantiems darbuotojams, kuriais vadovautųsi finansų įstaigos, ir nacionalinės valdžios institucijos turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi šių kriterijų;

16.

mano, kad rizikos priežiūros komitetas arba kitas tolygus organas turėtų būti atsakingas už priežiūrą ir teikti valdybai konsultacijas dėl atitinkamos finansų įstaigos esamų rizikos pozicijų, taip pat konsultuoti dėl būsimos rizikos strategijos, įskaitant kapitalo ir likvidumo valdymo strategiją, atsižvelgiant į priežiūros institucijų ir centrinių bankų nustatytą finansinio stabilumo vertinimo tvarką;

17.

pabrėžia, kad galutinė atsakomybė už rizikos valdymą tenka valdybai, kuri taip pat privalo prisiimti atsakomybę už atitikties įrodymą ir įstaigos atgaivinimo planų parengimą;

18.

mano, kad bet kurioje įstaigoje neproporcingas rizikavimas yra nesuderinamas su pačiu svarbiausiu jos valdybos narių įsipareigojimu, būtent su ilgalaike ir tvaria įmonės strategija;

19.

mano, kad, siekiant spręsti konfliktus, kurių gali kilti tarp įmonių rizikos valdymo ir veiklos padalinių, įmonės turėtų nustatyti vidaus procedūrą, kurią tikrintų priežiūros institucija; be to, direktorių valdyba turėtų privalėti priežiūros institucijoms pranešti apie bet kokią jiems žinomą didelę riziką;

20.

pritaria tam, kad būtų sukurti informacijos apie vidaus konfliktus arba netinkamą praktiką įmonėje perdavimo rizikos priežiūros komitetui arba išorės priežiūros institucijoms kanalai, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad praktika dažnai skiriasi nuo politikos, o vadovybė ne visada žino, kokia iš tiesų praktika taikoma;

21.

pažymi, kad reikėtų pagerinti rizikos valdymo funkcijos ryšių su direktorių valdyba sistemą nustatant konfliktų ir problemų sprendimo perdavimo vadovybei procedūrą;

22.

pabrėžia, kad rizikos valdymo direktorius turėtų turėti tiesioginę prieigą prie bendrovės valdybos; siekiant užtikrinti jo nepriklausomumą ir objektyvumą, sprendimą dėl jo paskyrimo ir atleidimo turi priimti visa valdyba;

23.

taip pat siūlo nustatyti tvarką, pagal kurią būtų registruojami atvejai, kai rizikos priežiūros komiteto sprendimai atmetami, ir tokius duomenis pateikti auditoriams ir priežiūros institucijomis;

24.

atkreipia dėmesį į Skaidrumo direktyvą, pagal kurią iš įstaigų reikalaujama atliekant savo verslo peržiūrą atskleisti svarbiausius rizikos aspektus, ir į Ketvirtąją bendrovių teisės direktyvą, pagal kurią iš įstaigų reikalaujama aprašyti savo vidaus kontrolės sistemas, susijusias su finansinių ataskaitų teikimo rizika; pastebi, kad iš finansų įstaigų derėtų reikalauti atskleisti įstaigos atgaivinimo planus ir jiems skirtas priežiūros ataskaitas;

25.

mano, kad finansų įstaigoms turėtų būti privaloma parengti metinę vidaus kontrolės sistemų adekvatumo ir efektyvumo ataskaitą, kuri būtų susijusi su kuo mažiau biurokratijos ir kurią patvirtintų jų direktorių valdyba; taip pat mano, kad panašus vertinimas turėtų būti įtrauktas ir į finansų įstaigos išorės auditoriaus rengiamą metinę ataskaitą; tačiau ES turi būti išvengta P. Sarbaneso ir M. G. Oxley inicijuoto teisės akto padarinių;

26.

mano, kad didesnį dėmesį reikia skirti tam, kaip finansų įstaigos taiko informavimo apie riziką priemones, nes siekiant užtikrinti geresnį rizikos valdymą labai svarbu, kad būtų teikiama daugiau informacijos apie riziką visais įmonės lygmenimis ir jos darbuotojams;

27.

pritaria tam, kad būtina stiprinti priemones ES lygmeniu, kad būtų užkirstas kelias interesų konfliktams siekiant užtikrinti valdybos narių objektyvumą ir sprendimų nepriklausomumą bankų, vertybinių popierių ir draudimo sektoriuose;

28.

ragina ES priežiūros institucijas pasikonsultavus su atitinkamomis nacionalinėmis valdžios institucijomis nustatyti kompetencijos ir tinkamumo testo kriterijus, pagal kuriuos būtų vertinamas asmenų tinkamumas eiti kontroliuojamas pareigas atsižvelgiant į finansų įstaigos pobūdį, sudėtingumą ir mastą; priežiūros institucijos deramai atsižvelgdamos į reguliuojamų įmonių nuomonę turi atlikti vertinimo ir tvirtinimo procedūrą laiku ir veiksmingai; priežiūros institucijoms derėtų atlikti nuodugnius didelių ir sistemiškai svarbių finansų įstaigų patikrinimus, paskyrimo metu patikrinant direktorių asmeninį ir kolektyvinį pasirengimą, kvalifikaciją ir įvairovę, taip pat bendresnę valdymo organo sudėtį ir laiką, kurį skiria direktoriai atsižvelgiant į jų kitą veiklą;

29.

ragina Komisiją parengti teisės aktus, pagal kuriuos didelės finansų įstaigos privalėtų numatyti reguliarų išorinį savo valdybos įvertinimą, skirtą užtikrinti ne tik aukštus reikalavimus atitinkančią pavienių direktorių veiklą, bet ir tai, kad valdyba kaip visuma ir jos komitetai galėtų įgyvendinti įstaigos strateginius planus ir vykdyti rizikos valdymą; reikalauja, jog didelės finansų įstaigos savo metinėse ataskaitose patvirtintų, kad jos atliko tokį įvertinimą, pateiktų išorės vertintojo pavadinimą (vardą ir pavardę), įvertinimo apimties aprašymą, taip pat patvirtinti, kad jos reagavo į jo rekomendacijas; ragina Europos priežiūros institucijas konsultuojantis su sektoriaus atstovais, akcininkais ir reguliavimo institucijomis parengti gaires dėl tokių įvertinimų apimties;

30.

mano, kad reikėtų atskirti generalinio direktoriaus ir valdybos pirmininko pareigas, tačiau pažymi, kad tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti būtina trumpam sujungti šias pareigas; taip pat pabrėžia, kad bendrovių valdymo ir atlyginimų politika turi atitikti Sutartyse ir ES direktyvose nustatytus moterų ir vyrų vienodo atlyginimo ir lygaus vertinimo principus, taip pat juos paremti;

31.

mano, kad monistinės valdybos ar stebėtojų tarybos narių kolektyvas turėtų būti nepasenusios ir aktualios profesinės kvalifikacijos ir turėti nesenų ir aktualių žinių ir patirties, įskaitant finansinę, bendram finansų įmonės valdymui užtikrinti; reikalauja, kad visos ekonomiškai svarbios finansų įstaigos turėtų nevykdomųjų valdybos narių; tačiau mano, kad visos finansų įstaigos turėtų turėti valdybą, kurioje būtų užtikrinta patirties, žinių ir asmeninių savybių įvairovė, kad valdymas būtų patikimas ir atsargus, o nariai būtų skiriami remiantis nuopelnais;

32.

pabrėžia, kad didesnė direktorių valdybos narių įvairovė padės sumažinti finansų sektoriaus krizių riziką ir padidinti ekonominį stabilumą; ragina Komisiją pateikti planą, pagal kurį būtų palaipsniui didinama lyčių įvairovė siekiant, kad finansų įstaigų direktorių valdybų sudėtyje būtų bent po 30 proc. abiejų lyčių atstovų, ir pagal kurį būtų užtikrinama, jog šis tikslas bus pasiektas artimiausioje ateityje, ir apsvarstyti priemones, kurios padėtų didinti profesinę, socialinę ir kultūrinę įvairovę;

33.

pažymi, kad didesnė valdybos narių įvairovė, ko gero, padeda pagerinti diskusijų ir sprendimo priėmimo procesų kokybę;

34.

pabrėžia, jog svarbu, kad direktorių valdyboje būtų darbuotojų atstovų, visų pirma dėl jų ilgalaikio intereso, kad įmonei būtų tinkamai vadovaujama, taip pat pažymi jų patirties ir žinių apie įmonės vidaus struktūrą svarbą;

35.

mano, kad valstybės nuosavybėje esančios finansų įstaigos ir finansų valdymo institucijos privalo užtikrinti paskyrimo procedūrų atvirumą ir nepriklausomumą;

36.

pabrėžia, kad direktoriai turi skirti užtektinai laiko savo pareigomis atlikti, o šios srities gaires turėtų parengti ES priežiūros institucijos ir šį aspektą turėtų stebėti valdyba ir nacionalinės priežiūros institucijos;

37.

mano, jog turėtų būti nepalankus požiūris į asmenis, dirbančius daugelyje skirtingų finansinių grupių direktorių valdybų;

38.

ragina veiksmingai įgyvendinti konsultacijų su darbuotojais ir jų dalyvavimo sistemos taisykles, pasirinktas pagal Direktyvą 2001/86/EB, papildančią Europos bendrovės įstatus;

39.

laikosi nuomonės, kad direktorių valdyba kartu su vyresniaisiais pareigūnais turėtų turėti faktinę atsakomybę ir būti atskaitingi už įmonių valdymo principų rengimą ir taikymą visais įmonės (korporacijos) lygmenimis;

40.

mano, kad būtina aiškiai apibrėžti minimalų Europos standartą, susijusį su finansų įstaigų direktorių valdybų narių atskaitomybe;

41.

pastebi, kad Europos centriniam bankui, Europos investicijų bankui ir Europos investicijų fondui bei visų valstybių narių centriniams bankams vadovauja valdytojai vyrai; nurodo, kad šiuo metu centriniuose valstybių narių bankuose ir finansų įstaigose tik labai nedaug moterų užima vadovaujamas pareigas;

42.

mano, kad direktoriai turėtų turėti bendrą rūpestingumo pareigą ir privalėti priežiūros institucijoms pranešti apie didelę riziką;

43.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis lyčių atžvilgiu subalansuotų priemonių, susijusių su valdytojų paskyrimais finansų įstaigose ir Europos Sąjungos įstaigose;

44.

ragina Komisiją skatinti politiką, kuri gali padėti finansų sektoriaus įmonėms dabartinėje ekonominėje aplinkoje vertinti labiau subalansuotą vyrų ir moterų atstovavimą sprendimų priėmimo organuose ir jo pasiekti;

45.

pabrėžia, kad įmonių valdymo ir atlyginimų politika turi atitikti Sutartyse ir ES direktyvose nustatytus moterų ir vyrų vienodo atlyginimo ir vienodo požiūrio į juos principus, taip pat juos paremti;

46.

mano, kad atlyginimų nustatymo politika turėtų remtis ilgalaikiais konkretaus asmens ir jo įmonės veiklos rezultatais siekiant užtikrinti, kad atlyginimų politika neskatintų prisiimti pernelyg didelės rizikos ir kad atlyginimų politika arba išmokos niekada nepakenktų įmonės stabilumui;

47.

teigiamai vertina jau padarytus finansų įstaigų atlyginimų politikos pakeitimus, pagal kuriuos premijos priklauso nuo ilgalaikių verslo veiklos rezultatų ir išmokamos anksčiausia po trijų metų; taip pat teigiamai vertina tai, kad nepasiekus ekonominių tikslų galimas premijų susigrąžinimas;

48.

pabrėžia, kad visų akcijų pasirinkimo sandorių atveju teisės turi būti įgyjamos ne mažiau kaip per trejų metų laikotarpį, o informacija apie tokius sandorius turi būti tinkamai atskleidžiama; mano, kad derėtų dažniau naudotis numatytais atvejais konvertuojamomis kapitalo priemonėmis, o ne akcijomis, nes šios priemonės sukelia mažesnį interesų konfliktą, susietą su paskatomis vadovautis trumpalaikiais interesais;

49.

atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas dėl atlyginimų nustatymo finansų įstaigose reglamentuojamas Trečiojoje kapitalui keliamų reikalavimų direktyvoje;

50.

pabrėžia, kad svarbu vykdyti griežtą atlyginimų politiką, kaip numatyta Kapitalui keliamų reikalavimų direktyvoje (KKRD III) ir direktyvoje „Mokumas II“; tikisi, kad šios ir kitos jau priimtos teisėkūros priemonės bus skubiai įgyvendintos 2011–2013 m. laikotarpiu; ragina Komisiją 2015 m. paskelbti vertinimo ataskaitą;

51.

pripažįsta, kad skirtingose valstybėse narėse taikomas skirtingas struktūrinis požiūris; ragina taikyti praktiką, kuria stiprinamas bendras valdymas atsižvelgiant į finansų įstaigos teisinį statusą, dydį, pobūdį, sudėtingumą ir verslo modelį;

52.

pastebi, kad esamos rekomendacijos dėl įmonių, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į biržų prekybos sąrašus, direktorių atlyginimų taikomos nevienodai ir nepatenkinamai; taigi ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl ES lygmens teisės aktų dėl įmonių, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į biržų prekybos sąrašus, direktorių atlyginimų, siekiant užtikrinti, kad įmonių, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į biržų prekybos sąrašus, atlyginimų struktūra neskatintų per didelės rizikos, taip pat užtikrinti vienodas veiklos sąlygas ES;

53.

ypač išreiškia susirūpinimą dėl to, kad akcininkai šiuo metu nevykdo ir negali vykdyti deramos finansų įstaigų atlyginimų politikos kontrolės;

54.

yra tvirtai įsitikinęs, kad, norint sudaryti galimybes akcininkams tinkamai prižiūrėti atlyginimų politiką, būtinas visapusiškas skaidrumas, taip pat, be kita ko, ragina viešai paskelbti darbuotojų, gaunančių daugiau kaip 1 mln. eurų bendrą atlyginimą, skaičių kiekvienoje įstaigoje, nurodant mažiausiai 1 mln. eurų dydžio intervalus;

55.

laikosi nuomonės, kad akcininkai turėtų padėti nustatyti tvarią atlyginimų politiką ir jiems turėtų būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl atlyginimų politikos, suteikiant teisę per visuotinį susitikimą nepritarti atlyginimų komiteto nustatytai atlyginimų politikai;

56.

mano, kad, pagerinus trišalį priežiūros institucijų, auditorių (tiek vidaus, tiek išorės) ir įstaigų dialogą, būtų galima padidinti galimybę anksti nustatyti didelę ar sisteminę riziką; ragina priežiūros institucijas, Europos sisteminės rizikos tarybą, auditorius ir įstaigas atvirai diskutuoti ir dažniau rengti posėdžius, siekiant sudaryti geresnes sąlygas riziką ribojančiai priežiūrai; be to, rekomenduoja, kad vyktų dvišaliai stambiausių finansų įstaigų auditorių ir priežiūros institucijų atstovų susitikimai; mano, kad valdybai ir vidaus auditoriams tenka atsakomybė už tai, kad būtų užtikrintas būtinų vidaus kontrolės priemonių, skirtų sisteminei rizikai nustatyti, ir už tai, kad būtų numatyta procedūra, pagal kurią būtų informuojamos priežiūros institucijos ir valdyba siekiant išvengti neigiamų pasekmių;

57.

pabrėžia, kad pagrindinei auditorių užduočiai neturėtų nepagrįstai kenkti našta, kurią lemia papildomos užduotys (pvz., su auditu nesusijusios informacijos nagrinėjimas ir vertinimas, nepatenkantis į auditorių kompetencijos sritį); mano, kad auditoriai, turėdami žinių apie priežiūrai svarbius faktus, turėtų tiesiogiai apie tai pranešti priežiūros institucijoms ir turėtų dalyvauti konkrečių kontrolės priemonių įvertinimuose, atliekamuose viso sektoriaus lygmeniu;

58.

primygtinai reikalauja, kad viešosios valdžios institucijos, įskaitant EPI ir nacionalines priežiūros institucijas, laikytųsi aukštų nepriklausomumo ir bendrovių valdymo normas atitinkančių reikalavimų;

59.

ragina institucinius akcininkus aktyviau reikalauti valdybos atsakomybės ir tinkamai kontroliuoti jos strategiją ir kad būtų atsižvelgiama į ilgalaikius subjektų, kurie gauna naudos iš jos veiklos, interesus;

60.

ragina priimti teisės aktus, pagal kuriuos iš subjektų, turinčių leidimą ES trečiųjų subjektų vardu valdyti investicijas, būtų reikalaujama viešai nurodyti, ar jie taiko valdytojo kodeksą ir ar pagal jį atskleidžia informaciją; jei taip – kurį kodeksą ir kodėl, jei ne – kodėl ne;

61.

mano, kad, norint sudaryti svarbius sandorius, kurių vertė viršytų nustatytą ir proporcingą vertę, turėtų būti būtinas specialus akcininkų pritarimas arba turėtų būti taikomas reikalavimas, jog sandoris gali įsigalioti tik apie jį pranešus akcininkams, jei akcininkų dalyvavimas įmanomas, laikomasi konfidencialumo principo ir nekliudoma įprastai finansų įstaigos veiklai; EVPRI pasikonsultavusi su atitinkamomis nacionalinėmis valdžios institucijomis gali pateikti gaires dėl tinkamo standarto;

62.

pripažįsta, kad būtina užtikrinti susijusių šalių sandorių skaidrumą ir kad apie svarbius sandorius, kuriuose dalyvauja susijusi šalis, turėtų būti pranešama institucijai, kurios sprendimu vertybiniai popieriai įtraukiami į prekybos biržoje sąrašą, kartu pateikiant nepriklausomo konsultanto raštą, kuriame būtų patvirtinama, kad sandoris teisingas ir pagrįstas, arba dėl tokių sandorių turėtų balsuoti akcininkai, išskyrus susijusią šalį; EVPRI pasikonsultavusi su atitinkamomis nacionalinėmis valdžios institucijomis gali pateikti gaires dėl tinkamo standarto;

63.

ragina metiniame visuotiniame akcininkų susirinkime privalomai rengti kiekvieno valdybos nario rinkimus, kasmet privalomai teikti pasiūlymą dėl pasitikėjimo valdybos politika arba dėl pritarimo valdybos veiklai, siekiant užtikrinti didesnę valdybos atskaitomybę ir įtvirtinti didesnės atsakomybės principus;

64.

ragina ištirti, kas kliudo veiksmingai akcininkų kontrolei, ir panaikinti reguliavimo kliūtis, apsunkinančias racionalų bendradarbiavimą;

65.

ragina nustatyti elektroninį balsavimą siekiant paskatinti akcininkus dalyvauti bendrajame finansų įstaigų valdyme;

66.

mano, kad visos akcinės bendrovės turėtų turėti galimybę savo įstatuose nustatyti, ar jų investuotojai turėtų būti anoniminiai, ar juos galima būtų nustatyti pagal pavardę, ir kad pastaruoju atveju įstatyme turėtų būti nustatytas įpareigojimas iš tiesų viešai skelbti jų tapatybę;

67.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

7.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 377/13

—

atsižvelgdamas į Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) gaires dėl tarptautinio verslo įmonių ir į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) trišalę deklaraciją dėl principų, susijusių su tarptautinio verslo įmonėmis ir socialine politika,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. lapkričio 14 d. Dohoje vykusioje ketvirtojoje PPO ministrų konferencijoje priimtą ministrų deklaraciją, ypač į jos 44 straipsnio dalį dėl specialaus ir diferencinio traktavimo (SDT) priemonių,

—

atsižvelgdamas į savo 2005 m. rugsėjo 29 d. rezoliuciją dėl ES ir Indijos santykių: strateginė partnerystė (1),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 4 d. Komisijos komunikatą „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje. ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis“ (COM(2006)0567),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 26 d. rezoliuciją dėl ES ir Indijos laisvosios prekybos susitarimo (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. liepos 12 d. rezoliuciją dėl TRIPS ir galimybės įsigyti vaistų (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl pasaulinės Europos. Išoriniai konkurencingumo aspektai (4),

—

atsižvelgdamas į Indijos strateginį dokumentą (2007–2013 m.),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi Europos Sąjunga turėtų ir toliau teikti pirmenybę taisyklėmis grindžiamos daugiašalės prekybos sistemai, sukurtai PPO, o ši sistema užtikrina geriausias perspektyvas atvirai ir nešališkai tarptautinei prekybai, nes joje nustatytos atitinkamos taisyklės ir užtikrinamas jų laikymasis;

B.

kadangi ir Europos Sąjungai, ir Indijai itin svarbu sėkmingai ir suderintai užbaigti Dohos plėtros darbotvarkę (DPD) ir kadangi laisvosios prekybos susitarimas netrukdo sudaryti dvišalių PPO+ susitarimų, kurie gali papildyti daugiašales taisykles;

C.

kadangi Europos Sąjunga yra didžiausias Indijos tiesioginių užsienio investicijų (TUI) šaltinis, kurio investicijos 2009 m. sudarė 27 proc. visų TUI; kadangi, vis dėlto, ES investicijų dalis per pastaruosius trejus metus sumažėjo nuo 37 proc. visų TUI 2007 m. iki 32 proc. 2008 m. ir iki 27 proc. 2009 m., o ES TUI įplaukos į Kiniją 2009 m. buvo gerokai didesnės nei į Indiją ir sudarė 5,3 milijardo eurų, tuo tarpu Indijai teko 3,1 milijardo eurų;

D.

kadangi Indija 2000 m. buvo 17-oji pagal svarbą Europos Sąjungos prekybos partnerė, o 2010 m. – 8-oji (kai prekybos apyvarta sudarė 67,8 milijardo eurų); kadangi, vis dėlto, atitinkama ES dalis Indijos rinkoje sumažėjo nuo 23,2 proc. 1999 m. iki 14,5 proc. 2009 m., o dalis Kinijos rinkoje per tą patį laikotarpį padidėjo keturis kartus, t. y. nuo 2,6 proc. 1999 m. iki 11,3 proc. 2009 m.;

E.

kadangi Indija yra didžiausia naudos gavėja pagal bendrųjų lengvatų sistemą (BLS); kadangi Europos Sąjungos importas iš Indijos taikant lengvatinius tarifus ar nulinius muitus 2009 m. buvo vertas 19,9 milijardo eurų ir sudarė 83 proc. viso ES importo iš Indijos;

F.

kadangi abi šalys tikisi turėti didelės naudos iš tarifų panaikinimo, prekybos paslaugomis ir įmonių steigimo liberalizavimo ir patvirtina savo įsipareigojimą mažinti tarifus ir toliau liberalizuoti įmonių steigimą ir prekybą paslaugomis;

G.

kadangi patekimas į rinką turi būti reglamentuojamas skaidriomis ir tinkamomis taisyklėmis ir standartais siekiant užtikrinti, kad prekybos liberalizavimas būtų naudingas;

H.

kadangi patekimą į rinką varžo tokios netarifinės prekybos kliūtys (NPK) kaip sveikatos ir saugos reikalavimai arba techninės kliūtys, kiekybiniai ribojimai, atitikties procedūros, prekybos apsaugos mechanizmai, muitinės procedūros, vidaus mokesčiai ir nesugebėjimas priimti tarptautinių normų ir standartų;

I.

kadangi reikėtų labiau atsižvelgti į intelektinės nuosavybės teisių (INT), įskaitant patentus, prekės arba paslaugų ženklus, autorių teises ir gretutines teises, geografines nuorodas (taip pat ir kilmės ženklus), pramoninį dizainą ir integruotą vietos topografiją, pripažinimo, tinkamos bei veiksmingos apsaugos, įgyvendinimo ir vykdymo aspektus;

J.

kadangi suklastoti vaistai gali būti žalingi sveikatai; kadangi ES ir Indija turėtų suvienyti jėgas prieš šią problemą;

K.

kadangi Indija yra viena iš didžiausių generinių vaistų gamintojų ir eksportuotojų;

L.

kadangi sveikatos priežiūros programų sėkmė ir tvarumas didžiąja dalimi priklauso nuo nuolatinės galimybės gauti nebrangių ir kokybiškų generinių vaistų; kadangi Indijos kaip tokių vaistų tiekėjos vaidmuo yra lemiamas ir kadangi susidarė žalingas „TRIPS plius“ intelektinės nuosavybės taisyklių susitarimo poveikis generinių vaistų prieinamumui;

M.

kadangi Bendradarbiavimo susitarimo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta pagarba žmogaus teisėms ir demokratijos principams; kadangi tai yra esminis susitarimo klausimas;

N.

kadangi ES verslo subjektų patekimą į Indijos rinką tebevaržo kelios netarifinės prekybos kliūtys (NPK), kaip antai sveikatos ir saugos reikalavimai arba techninės kliūtys, kiekybiniai ribojimai, pernelyg varžančios atitikties procedūros, nepagrįsti prekybos apsaugos mechanizmai, muitinės procedūros, vidaus mokesčiai ir nesugebėjimas priimti tarptautinių normų ir standartų;

1.

mano, kad LPS turėtų suderintas ir atitikti PPO taisykles ir įsipareigojimus; mano, kad sėkmingas DPD ir toliau lieka Europos Sąjungos ir Indijos prekybos prioritetas, o derybos su Indija dėl LPS tokiu būdu turi papildyti daugiašales taisykles;

2.

teigiamai vertina 2010 m. gruodžio mėn. vykusio ES ir Indijos aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatus ir ragina derybose dalyvaujančias šalis paspartinti derybas ir toliau konsultuotis su svarbiausiais suinteresuotaisiais subjektais; primena Europos Sąjungos ir Indijos įsipareigojimą paspartinti derybas dėl LPS ir pasiekti esminę bei veiksmingą pažangą siekiant greitai sudaryti plataus užmojo ir suderintą įvairialypės prekybos ir investavimo susitarimą; yra nusivylęs lėta derybų eiga; ragina abi šalis dėti visas pastangas, kad iki 2011 metų būtų sudarytas išsamus, plataus užmojo ir suderintas LPS;

3.

ragina Indijos federalinės ir nacionalinės valdžios institucijas derinti savo politikos kryptis ir procedūras siekiant kiek įmanoma didesnės naudos;

4.

primena, kad bendros prekybos politikos tikslai turi būti visapusiškai derinami su bendrais Europos Sąjungos tikslais, kad, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 207 straipsniu, ES bendra prekybos politika turi būti vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorinių veiksmų principais ir tikslais ir kad pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnį ji turi, be kita ko, prisidėti prie tvarios plėtros, skurdo naikinimo ir žmogaus teisių apsaugos;

5.

atsižvelgdamas į tai, jog abiejų valstybių ekonomikos papildo viena kitą, atkreipia dėmesį į galimybes didinti ES ir Indijos prekybą ir investicijas ir verslo galimybes, kurias teikia LPS; ES ir Indijos laisvosios prekybos susitarimą laiko abipusiškai naudingu veiksmų planu, tačiau rekomenduoja atlikti esamų sektoriui būdingų ypatybių vertinimą siekiant nustatyti galimas LPS kliūtis jautriems ES sektoriams;

6.

prašo Komisiją įtraukti didelio masto tvarios plėtros skyrių kaip esminę LPS dalį;

7.

palankiai vertina daugelio laisvosios prekybos modeliavimo rezultatus, iš kurių matyti, kad laikantis LPS padidėtų bendras ES ir Indijos eksportas ir importas; pabrėžia, kad esant dabartiniam vidutiniam augimo tempui dvišalės prekybos apimtis iki 2015 m. turėtų pasiekti 160,6 milijardo eurų;

8.

pažymi, kad vidutiniai Indijos taikomi tarifai sumažėjo, tačiau vis tiek tebėra gerokai didesni nei ES taikomi tarifai; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad vidutinis Indijos taikomas galimybės patekti į ne žemės ūkio produktų rinką (NAMA) tarifas šiuo metu yra 10,1 proc., o ES vidutinis tarifas – 4 proc., tuo tarpu vidutinis Indijos taikomas tarifas žemės ūkio produktams yra 31,8 proc., o ES vidutinis tarifas - 13,5 proc.;

9.

pabrėžia, kad prekybos pramonės produkcija srityje reikėtų siekti ne vienu metu abipusiškai visiškai panaikinti muitus, kad reikėtų riboti ir peržiūrėti bet kokias galimas šio tikslo išimtis ir kad išimčių nereikėtų taikyti abiem šalims svarbiems sektoriams, pvz., lengvųjų automobilių sektoriui;

10.

pažymi, jog susitarime turi būti atsižvelgiama į jautrius aspektus, susijusius su prekyba žemės ūkio produkcija, tačiau tokiu būdu neturėtų būti kliudoma rinkų atvėrimui viena kitą papildančiose srityse;

11.

ragina Komisiją deramai atsižvelgti į bet kokį neigiamą poveikį Europos žemės ūkiui, ypač tokiose srityse, kaip rinkų atvėrimas, GMO, pieno sektorius, jautienos sektorius, intelektinės nuosavybės apsauga ir kilmės žymėjimas;

12.

mano, kad svarbu į LPS įtraukti plataus užmojo skyrius dėl techninių prekybos kliūčių ir sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių; taigi ragina Komisiją atkreipti dėmesį į tokius neišspręstus klausimus kaip gyvūnų gerovė;

13.

ragina abi šalis užtikrinti, kad reguliavimas ir netarifinės prekybos kliūtys būtų tvarkomi taip, kad nebūtų varžoma visa prekyba; ragina ir ES, ir Indiją sukurti veiksmingus metodus, kuriuos taikant būtų užkirstas kelias nereikalingoms reguliavimo kliūtims, su kuriomis gali susidurti prekyba, ir būtų pašalintos esamos kliūtys, tačiau tuo pat metu būtų gerbiama abiejų šalių teisė į reguliavimą;

14.

pabrėžia, kad LPS turėtų apimti privalomąjį ginčų sprendimo mechanizmą „valstybė valstybei“, nuostatas dėl tarpininkavimo, susijusio su NPK ir veiksmingos apsaugos sąlygą;

15.

pripažįsta, kad paslaugų sektorius yra greičiausiai augantis Indijos ekonomikos sektorius; pažymi, kad Indija turi aktyvių interesų dėl Bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis (angl. GATS) 1 ir 4 būdų liberalizavimo; pažymi, kad ES norėtų užbaigti daugelio 3 būdo paslaugų patekimo į rinką ir nacionalinio vertinimo liberalizavimą; pažymi, kad LPS numatyti siekiai nebus visiškai įgyvendinti, jeigu nebus prisiimti 4 būde apibrėžti įsipareigojimai; pabrėžia, kad labai naudingi profesinės kvalifikacijos akreditavimas nacionaliniu bei ES mastu ir susitarimai dėl abipusio pripažinimo ir licencijavimo reikalavimų ES ir Indijoje specialistų teikiamoms paslaugoms, kuriuos galima nesunkiai įtraukti į LPS; vis dėlto reikalauja, kad kiekvienos valstybės narės atžvilgiu būtų atlikta nuodugni analizė siekiant išvengti neigiamų pasekmių ES darbo rinkai, tačiau būtų leidžiama pagal 4 būdą laikinai viešėti reikalingiems kvalifikuotiems specialistams;

16.

atkreipia dėmesį į tai, kad paslaugų liberalizavimas jokiu būdu neturi trukdyti teisei reglamentuoti paslaugas, įskaitant viešąsias paslaugas;

17.

pažymi, kad ES ir Indijos prekyba paslaugomis palyginti neproporcinga: ES eksportuoja 1,9 proc. savo paslaugų į Indiją, o Indijos eksportui į ES tenka 11,6 proc. viso jos eksporto;

18.

labai ragina Indiją parengti tinkamus duomenų apsaugos teisės aktus, kurie Indijai suteiktų galimybę įgyti šalies, kurioje apsaugos lygis pakankamas, statusą ir sudarytų sąlygas asmens duomenis perduoti iš ES laikantis ES teisės aktų;

19.

mano, jog leidimas užsienio teisės ir apskaitos įmonėms veikti Indijoje būtų labai naudingas Indijos ekonomikai ir verslui, taip pat Europos įmonėms, turinčioms tarptautinės teisės ir paskaitos patirtį, ir jų klientams; ragina Komisiją kartu su Indijos valdžios institucijomis ištirti teisės ir apskaitos paslaugų liberalizavimo galimybę ir taikymo sritį LPS;

20.

ragina Indiją toliau atverti savo bankininkystės, draudimo ir mažmeninės prekybos sektorius vykdant reformas, kurias paskelbė Indijos valdžios institucijos pripažindamos tai, jog tinkami finansų teisės aktai yra būtini norint užtikrinti finansinių paslaugų priežiūrą, sumažinti sisteminę riziką ir užtikrinti aukščiausio lygio vartotojų apsaugą;

21.

ragina Komisiją derėtis, kad į LPS būtų įtrauktas skyrius dėl investicijų ir tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos daug sklandesniam abipusiam investavimui į rinkas, nes būtų skatinami ir apsaugomi investiciniai sandoriai bei ieškoma betarpiškų galimybių; siūlo, kad tokiame investavimo skyriuje galėtų būti numatyta sukurti vieno informacijos teikimo investuotojams į abiejų šalių ūkį punkto sistemą, kurioje būtų jiems aiškinami investavimo taisyklių ir praktikos skirtumai bei teikiama informacija visų teisinių aspektų klausimais;

22.

ragina Komisiją užtikrinti, kad nuostatos dėl investicijų apsaugos nepakenktų šalių kompetencijai išduoti privalomas licencijas ir nepakenktų kitoms visuomenės sveikatos politikos sritims;

23.

teigiamai vertina tai, kad Indija sutiko į LPS įtraukti viešųjų pirkimų klausimą; vis dėlto apgailestauja, kad tai padaryta tik federaliniu lygmeniu; ragina Komisiją derėtis dėl veiksmingų ir skaidrių viešųjų pirkimų sistemų; ragina Indiją taikyti skaidrias ir sąžiningas procedūras sudarant viešąsias sutartis ir Europos įmonėms sudaryti galimybes naudotis viešųjų pirkimų sistemomis; ragina Indiją užtikrinti, kad šios galimybės apimtų kiek galima platesnį ratą, įskaitant ir valstybinio sektoriaus įmones;

24.

teigiamai vertina pažangą, padarytą rengiant ES ir Indijos LPS skyrių dėl prekybos ir konkurencijos, ir ragina abi šalis plėtoti savo bendradarbiavimą su prekyba susijusios konkurencijos klausimais, intelektinės nuosavybės teisių srityje ir vykdant pramonės ir prekybos politiką;

25.

pritaria ryžtingiems Indijos įsipareigojimams laikytis intelektinės nuosavybės teisės tvarkos ir tarptautinėje ir vidaus teisėje naudoti TRIPS numatytas lankstumo nuostatas, kad įvykdytų savo įsipareigojimus dėl visuomenės sveikatos, visų pirma dėl galimybės įsigyti būtiniausių vaistų; ragina Indiją griežtai diegti šią tvarką ir užtikrinti jos laikymąsi, ir tuo pat metu gerinti prieigą prie būtiniausių vaistų; ragina Europos Sąjungą ir Indiją užtikrinti, kad pagal LPS prisiimti įsipareigojimai nebūtų kliūtis įsigyti būtiniausių vaistų, kol Indijoje ši pramonės šaka plėtojasi nuo generinių vaistų į pramonės šaką, pagrįstą moksliniais tyrimais; remia ES ir Indijos bendradarbiavimą moksliniais tyrimais pagrįstos farmacijos pramonės srityje siekiant užtikrinti abiem šalims naudingą augimą;

26.

prašo Komisijos nereikalauti duomenų išimtinumo vykstant deryboms dėl intelektinės nuosavybės teisių, kaip nurodoma 2007 m. liepos 12 d. rezoliucijoje, ir pripažinti, kad duomenų išimtinumas turėtų ilgalaikių pasekmių generinių vaistų gamybai, todėl neigiamai paveiktų besivystančių šalių prieigą prie vaistų ir visuomenės sveikatos politiką;

27.

ragina Komisiją ir Indijos valdžios institucijas parengti bendrą suklastotų vaistų apibrėžimą, kuris nekliudytų įsigyti būtiniausių vaistų, ir bendrai derinti veiksmus, kuriais siekiama veiksmingai kovoti su klastojimu, ypač vaistų, pavojingų žmogaus sveikatai, klastojimu;

28.

pabrėžia, kad labai svarbu iki LPS įsigaliojimo užtikrinti aukštą geografinių nuorodų apsaugos lygį;

29.

pripažįsta, kad tvarios plėtros skyrius yra itin svarbi bet kokio ES sudaromo LPS dalis ir ragina abi šalis susitarti dėl plataus užmojo skyriaus, į kurį būtų įtrauktas bendras įsipareigojimas skatinti tvarią plėtrą ir integracinį augimą remiantis bendromis vertybėmis; ragina Komisiją įtraukti teisiškai privalomus straipsnius dėl žmogaus teisių, socialinių ir aplinkos apsaugos standartų ir užtikrinti, kad jie būtų vykdomi, o pažeidimo atveju taikyti priemones;

30.

prašo, kad šis skyrius apimtų bent aštuonių pagrindinių konvencijų ir keturių prioritetinių TDO konvencijų bei tarptautiniu mastu pripažintų aplinkos apsaugos standartų laikymąsi ir taip pat teiktų paskatas įmonėms prisiimti įsipareigojimų ĮSA srityje;

31.

teigiama vertina visas Indijos vyriausybės pastangas siekiant panaikinti vaikų darbą; ragina Indijos vyriausybę ir Komisiją ir toliau finansuoti veiksmus, kuriais siekiama sudaryti sąlygas vaikams lankyti mokyklą;

32.

pabrėžia, jog svarbu užtikrinti, kad ES bendrovės, kurios naudojasi specialiosiomis ekonominėmis zonomis, gerbtų pagrindines darbo teises ar kitas darbo teises, grindžiamas TDO konvencijomis, kurias ratifikavo Indija;

33.

pabrėžia, kad žmogaus teisės, demokratija ir saugumas yra itin svarbūs ES ir Indijos santykių aspektai; todėl ragina abi šalis užtikrinti aktyvesnį dialogą šiais atvirais klausimais ypatingą dėmesį skiriant Kašmyro klausimui;

34.

labai pritaria praktikai, kad teisiškai privalomos nuostatos dėl žmogaus teisių būtų įrašytos į visus ES tarptautinius susitarimus, įskaitant aiškų ir tikslų konsultavimosi mechanizmą, sukurtą pagal Kotonu susitarimo 96 straipsnį;

35.

tikisi, kad Taryba ir Komisija pateiks LPS Parlamentui, kad jis jam pritartų pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) (5);

36.

prašo Komisiją ir Tarybą, prieš sudarant LPS, visapusiškai atsižvelgti į Europos Parlamento prašymus, išreikštus šioje rezoliucijoje; primena, jog tam, kad LPS įsigaliotų, reikalingas EP pritarimas; ragina Komisiją ir Tarybą neteikti pasiūlymų dėl laikino susitarimo taikymo, kol EP jam nepritarė;

37.

palankiai vertina Indijos pažangą tampant ne tik vystomosios pagalbos gavėja, bet ir teikėja;

38.

pažymi, kad jei ES ir Indijos ekonominis bendradarbiavimas bus grindžiamas bendromis visuotinėmis vertybėmis, jis gali tapti pavyzdžiu bendradarbiavimui su kitomis šalimis;

39.

mano, kad ES turi skirti ypatingą dėmesį Indijos mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) sektoriui, taigi siūlo stiprinti MVĮ pagal ES ir Indijos vystomojo bendradarbiavimo programas taikant priemones, skirtas į rinką orientuotiems vietos projektams finansuoti;

40.

teigiamai vertina tai, kad visoje Indijoje pradėjo populiarėti mikrokreditai ir kad buvo pripažinta, jog tai veiksmingas būdas skatinti vystymąsi vietos lygmeniu;

41.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių bei Indijos vyriausybėms ir parlamentams.

7.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 377/19

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl strategijos „Europa 2020“ (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių, socialinių ir aplinkos apsaugos standartų tarptautiniuose prekybos susitarimuose (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 5 d. rezoliuciją dėl Europos MVĮ vaidmens tarptautinėje prekyboje stiprinimo (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gruodžio 18 d. rezoliuciją dėl klastočių poveikio tarptautinei prekybai (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl prekybos paslaugomis (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl prekybos žaliavomis ir prekėmis (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl ES strategijos siekiant užtikrinti Europos įmonių patekimą į rinkas (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl pasaulinės Europos. Išoriniai konkurencingumo aspektai (8),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ (COM(2010)0612),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje. ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis“ (COM(2006)0567),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 10 d. paskelbtą Komisijos pranešimą „Kliūtys prekybai ir investicijoms“,

—

atsižvelgdamas į 1991 m. liepos 18 d. Hagoje paskelbtą bendrąją deklaraciją dėl Europos bendrijos ir jos valstybių narių ir Japonijos santykių,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. sudarytą ES ir Japonijos abipusio pripažinimo susitarimą (9),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. sudarytą ES ir Japonijos susitarimą dėl bendradarbiavimo kovojant su antikonkurencine veikla (10),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. sudarytą Europos bendrijos ir Japonijos susitarimą dėl bendradarbiavimo ir administracinės tarpusavio pagalbos muitinės veiklos srityje (11),

—

atsižvelgdamas į dešimties metų planą, priimtą 10-ajame ES ir Japonijos aukščiausiojo lygio susitikime, vykusiame 2001 m. gruodžio 8 d. Briuselyje,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 28 d. Tokijuje vykusiame 19-ajame ES ir Japonijos aukščiausiojo lygio susitikime priimtą bendrąjį pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 4 d. Prahoje vykusiame 18-ajame ES ir Japonijos aukščiausiojo lygio susitikime priimtą bendrąjį pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į įmonės „Copenhagen Economics“2009 m. lapkričio 30 d. paskelbtą pranešimą „Kliūčių prekybai ir investicijoms tarp ES ir Japonijos vertinimas“,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. vasario 21 d. paskelbtus Komisijos viešos konsultacijos ES ir Japonijos prekybos santykių klausimu rezultatus,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 24 ir 25 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas,

—

atsižvelgdamas į planuojamą ES ir Japonijos aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris turėtų įvykti 2011 m. gegužės 25 d.,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi taisyklėmis grindžiama daugiašalė prekybos sistema, sukurta pasitelkus Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), yra pati tinkamiausia sistema siekiant reguliuoti ir skatinti atvirą ir sąžiningą prekybą,

B.

kadangi itin svarbu suvokti, kad daugiašaliai, keliašaliai ir dvišaliai susitarimai yra bendro tarptautinių reikalų priemonių rinkinio dalis, taigi jie yra suderintų ir papildančių politinių ir prekybos santykių norma,

C.

kadangi ES ir toliau turėtų laikytis įsipareigojimo siekti suderintų Dohos vystymosi darbotvarkės rezultatų ir teikti pirmenybę šiam požiūriui, kurį taikant būtų remiama besivystančių šalių integracija į tarptautinę prekybos sistemą ir, be to, daroma pažanga sudarant dvišalius ir keliašalius tarptautinės prekybos susitarimus su kitomis pramoninėmis šalimis, kai per trumpesnį laikotarpį realiai galima tikėtis abipusės naudos ir ekonominio augimo,

D.

kadangi 2009 m. ES ir Japonija kartu sukūrė daugiau negu ketvirtadalį pasaulio BVP ir buvo atsakingos už daugiau negu 20 proc. pasaulio prekybos,

E.

kadangi Japonija ir ES yra svarbios investuotojos į viena kitos ekonomiką ir bendras tiesioginių užsienio investicijų dydis 2009 m. sudarė 200 mlrd. eurų,

F.

kadangi 2010 m. bendra dvišalės ES ir Japonijos, kuri, atsižvelgus į BVP, yra trečia didžiausia nacionalinė ekonomika pasaulyje, prekybos suma sudarė 120 mlrd. eurų; kadangi Japonija yra šešta pagal dydį ES prekybos partnerė, o ES – trečia pagal dydį Japonijos partnerė,

G.

kadangi Taryba ir Komisija pažymėjo, kad Japonijos gebėjimas pašalinti reguliavimo kliūtis prekybai – išankstinė sąlyga tam, jog būtų pradėtos derybos dėl ES ir Japonijos laisvosios prekybos susitarimo (LPS) siekiant skatinti glaudesnę dviejų strateginių prekybos partnerių ekonominę integraciją,

H.

kadangi ES ir Japonija susiduria su tokiomis bendromis problemomis, kaip politinio ir ekonominio Kinijos augimo, dėl pasaulinės finansų krizės sulėtėjusios ekonominės veiklos, demografinių rodiklių mažėjimo ir skubaus poreikio gauti prieigą prie žaliavų ir energijos išteklių, taip pat jų kainų stabilumo užtikrinimo bei atitinkamų pramonės šakų skatinimo problemomis,

I.

kadangi atvira ir sąžininga prekyba – tai veiksminga priemonė siekiant skatinti augimą ir didinti visuomenės gerovę pasinaudojant kiekvienos atitinkamos ekonomikos lyginamaisiais pranašumais ir galima sąveika, atsirandančia dėl didesnės ekonominės integracijos ir naujo indėlio į žiniomis grindžiamą ekonomiką,

J.

kadangi ES ir Japonija apskritai prekėms taiko žemus tarifus ir daugiau negu du trečdalius Sąjungos eksporto į Japoniją ir daugiau negu trečdalį Japonijos eksporto į ES sudaro neapmuitinamos prekės,

K.

kadangi, nepaisant šių žemų tarifų, ES ir Japonijos dvišalės prekybos apimtis yra mažesnė negu didžioji dalis ES prekybos su kitais pagrindiniais prekybos partneriais, visų pirma dėl neigiamo poveikio, kurį daro Japonijos netarifinės kliūtys, apribojančios Europos įmonių galimybes patekti į rinką,

L.

kadangi 2009 m. lapkričio mėn. įmonės „Copenhagen Economics“ pranešime apskaičiuota, kad su netarifinėmis kliūtimis susijusios prekybos išlaidos yra didesnės negu taikomų tarifų dydžiai ir kad daugiausia ekonominės naudos turbūt bus gaunama panaikinus minėtąsias netarifines kliūtis; kadangi tyrime apskaičiuota, kad, jeigu bus taikomi kiek galima mažesni tarifai ir kiek galima mažiau netarifinių priemonių, ES eksportas į Japoniją turbūt padidės 43 mlrd. eurų, o Japonijos eksportas į ES – 53 mlrd. eurų,

M.

kadangi Komisija savo 2011 m. pranešime dėl kliūčių prekybai ir investicijoms nustatė tris svarbiausias sritis, dėl kurių ES išreiškia susirūpinimą turėdama mintyje netarifines kliūtis – prieigos prie viešųjų pirkimų kliūtis, nepakankamą tarptautinių standartų, taikomų medicinos prietaisams, pripažinimą ir palankesnių sąlygų sudarymą nacionaliniams lyderiams finansinių paslaugų srityje (pvz., pašto paslaugos),

N.

kadangi laikoma, kad intelektinės nuosavybės teisių apsauga ir įgyvendinimas Japonijoje yra aukšto lygio; kadangi Japonija ir ES siekia bendrų tikslų ir laikosi to paties požiūrio intelektinės nuosavybės teisių (išskyrus geografinę nuorodą) klausimais ir kadangi abi pasirašė kovos su klastojimu prekybos susitarimą (ACTA) ir įsipareigojo daugiašalėmis priemonėmis kovoti su prekių klastojimu ir piratavimu,

O.

kadangi IRT pramonė – pridėtinę vertę turintis sektorius, skatinantis augimą tiek ES, tiek Japonijoje, ypač turint mintyje tolesnį pažangiųjų produktų ir paslaugų plėtojimą,

P.

kadangi visose diskusijose dėl prekybos su Japonija turi būti keliami investicijų ir prekybos paslaugomis klausimai siekiant užtikrinti, kad rinkos atvėrimas neprieštarautų nei Europos, nei Japonijos viešųjų paslaugų ir kultūrinės įvairovės apsaugos taisyklėms,

Q.

dar kartą pabrėžia savo solidarumą su Japonijos žmonėmis, neseniai patyrusiais stichinę nelaimę,

1.

mano, kad PPO principais grindžiama daugiašalė prekybos sistema yra pati veiksmingiausia priemonė siekiant atviros ir sąžiningos prekybos visame pasaulyje; mano, kad Europos Sąjunga ir Japonija turėtų prisidėti siekiant sėkmingos Dohos vystymosi darbotvarkės derybų pabaigos;

2.

pabrėžia, kad pritaria tam, jog būtų sudarytas ES ir Japonijos laisvosios prekybos susitarimas, tačiau išreiškia nepasitenkinimą dėl to, jog per pastaruosius kelerius metus padaryta nežymi pažanga aukšto lygio darbo grupėje; mano, kad prieš pradedant derybas Japonija turi rimtai įsipareigoti pašalinti netarifines kliūtis ir suteikti prieigą prie Japonijos viešųjų pirkimų;

3.

pabrėžia, kad ES ir Japonijos prekyba turėtų būti liberalizuojama ne nesilaikant viešųjų paslaugų ir kultūrinės įvairovės apsaugos taisyklių, o jas taikant, taip pat turėtų būti skatinama reguliavimo konvergencija ir laikomasi daugiašalių standartų, jeigu jie jau nustatyti;

4.

pabrėžia, kad yra įsipareigojęs stiprinti ES ir Japonijos prekybos santykius ir daug dėmesio skirti siekiant šalinti netarifines kliūtis prekybai ir investicijoms, įskaitant daugelį ribojamųjų taisyklių ir reguliavimo priemonių, kurios taikomos ES įmonėms, kai jos bando patekti į Japonijos rinką;

5.

mano, kad vesdama prekybos derybas su Japonija Komisija turėtų sutelkti dėmesį į vieną iš prioritetų – kliūčių, kurios labiausiai trukdo Europos MVĮ patekti į rinką, šalinimą;

6.

mano, kad sumažinus ir pašalinus Japonijos taikomus tarifus IRT produktams, įskaitant jų dalis ir sudedamąsias dalis, būtų paskatintas konkurencingumas ir sukurtos naujos aukštos kokybės darbo vietos ES; be to, ragina intensyvinti ES ir Japonijos tarpusavio bendradarbiavimą mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros srityje, ypač intelektinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimu siekiant paspartinti atitinkamų patentų biurų dalijimąsi informacija apie patentus;

7.

mano, kad Komisijos ambicingą tikslą, susijusį su ES ir Japonijos LPS ir ypač su siekiu didinti Europos verslo įmonių prieigą prie rinkos, reikėtų papildyti išsamiais tvaraus vystymosi įsipareigojimais, dėl kurių būtų bendrai susitarta;

8.

pabrėžia, kad sudarius ES ir Japonijos LPS ne tik būtų galima pasinaudoti išaugusia dvišale prekyba prekėmis ir paslaugomis, bet taip pat būtų skatinamas bendradarbiavimas ES horizontaliųjų prioritetų, pvz., bendradarbiavimo inovacijų srityje, bendradarbiavimo reguliavimo srityje ir kovos su piktnaudžiavimu rinka, taip pat bendradarbiavimo sprendžiant plataus masto aplinkosaugos problemas, klausimais;

9.

ragina valstybes nares ir Komisiją visose diskusijose dėl prekybos su Japonija remti ir skatinti iniciatyvas, kurių tikslas – puoselėti žmogaus teises ir raginti laikytis socialinių bei aplinkosaugos standartų;

10.

laikosi nuomonės, kad siekiant bendrai įvertinti ES ir Japonijos prekybos santykius pirmiausia reikia atlikti išsamų tvarumo ir poveikio vertinimą; ragina Komisiją, prieš prisiimant bet kokius įsipareigojimus, tinkamu laiku pateikti tokį vertinimą, ypač nurodant galimus sustiprintų ES ir Japonijos prekybos santykių privalumus ir trūkumus visuose susijusiuose sektoriuose, visų pirma pramonės sektoriuose ir tuose, kurie labiau pažeidžiami, kaip antai automobilių, elektronikos, aviacijos ir technikos sektoriuose;

11.

rekomenduoja, kad sudarant ES ir Japonijos LPS į jį būtų įtrauktos veiksmingos dvišalės apsaugos priemonės siekiant užkirsti kelią staigiam importo augimui, dėl kurio ES ir Japonijos pramonei, ypač jautriems sektoriams (automobilių, elektronikos, aviacijos ir mašinų pramonės), būtų padaryta arba grėstų didelė žala;

12.

yra įsitikinęs, kad ES ir Japonijos LPS gali būti naudingas abiems šalims ir jų ekonomikai;

13.

pabrėžia, kad Parlamento bus paprašyta suteikti pritarimą dėl galimo ES ir Japonijos LPS sudarymo;

14.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentas bei Japonijos vyriausybei ir parlamentui.

7.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 377/23

—

atsižvelgdamas į Komisijos žaliąją knygą „Europos Sąjungos miškų apsauga ir informavimas apie juos. Miškų rengimas klimato kaitai“ (COM(2010)0066),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. birželio 11 d. Tarybos išvadas dėl miškų rengimo klimato kaitai,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 15 d. Tarybos išvadas dėl biologinės įvairovės po 2010 m.,

—

atsižvelgdamas į Komisijos baltąją knygą „Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas“ (COM(2009)0147) ir į savo 2010 m. gegužės 6 d. rezoliuciją (1),

—

atsižvelgiamas į Ministrų konferenciją dėl Europos miškų apsaugos (MCPFE) – FOREST EUROPE, įvairias jos rezoliucijas ir ekspertų darbą teikiant tvarios miškotvarkos (SFM) gaires, kriterijus ir rodiklius,

—

atsižvelgdamas į 1999 m. vasario 26 d. Tarybos rezoliuciją dėl ES miškininkystės strategijos (2) ir Komisijos ataskaitą dėl jos įgyvendinimo (COM(2005)0084),

—

atsižvelgiamas į 2006–2011 m. miškams skirtą ES veiksmų planą (FAP) (COM(2006)0302) ir išorės vertinimo grupės atliktą jo įgyvendinimo laikotarpio vidurio įvertinimą (3),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (4), Bendrą buveinių tipų ir rūšių apsaugos būklės ataskaitą, kaip reikalaujama Buveinių direktyvos 17 straipsnyje (COM(2009)0358), ir į savo 2010 m. rugsėjo 21 d. rezoliuciją dėl ES teisės aktų, pagal kuriuos siekiama išsaugoti biologinę įvairovę, įgyvendinimo (5) ir 2009 m. vasario 3 d. rezoliuciją dėl laukinės gamtos Europoje (6),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio mėn. Jungtinių Tautų aplinkos programos Nagojos 10–osios konferencijos dėl biologinės įvairovės išvadas ir Aichi biologinės įvairovės tikslus, ypač įsipareigojimą saugoti 17 proc. antžeminių ir vidaus vandenų imantis veiksmingų apsaugos priemonių, integruotų į bendrą kraštovaizdį,

—

atsižvelgdamas į tyrimą „Miškų komunikacijos formavimas Europos Sąjungoje. Visuomenės miškų ir miškininkystės samprata“ (7),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją (JTBKKK), Kioto protokolą ir Tarptautinės klimato kaitos komisijos (TKKK) ataskaitą apie gerosios patirties rekomendacijas dėl žemės naudojimo, žemės naudojimo paskirties keitimo ir miškininkystės (LULUCF),

—

atsižvelgiamas į ES biomasės veiksmų planą (COM(2005)0628),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (Atsinaujinančių išteklių energijos direktyva) (8), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/29/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 2003/87/EB, siekiant patobulinti ir išplėsti Bendrijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (Prekybos taršos leidimais direktyva) (9), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 406/2009/EB dėl valstybių narių pastangų mažinti jų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, Bendrijai siekiant įvykdyti įsipareigojimus iki 2020 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (10), Komisijos ataskaitą dėl kietosios ir dujinės biomasės išteklių naudojimo elektros energijos gamybai, šildymui ir vėsinimui tvarumo reikalavimų (COM(2010)0011), TKKK 4–osios vertinimo ataskaitos 9 skyrių „Miškininkystė“ ir viešųjų konsultacijų dėl biomasės naudojimo energijos tikslais rezultatus,

—

atsižvelgdamas į Europos klimato kaitos programą ir darbą, kurį atliko klimato politikos ekspertų grupė dėl LULUCF (11),

—

atsižvelgdamas į savo tyrimą Nr. 449.292, pavadintą „Žaliosios knygos „Europos Sąjungos miškų apsauga ir informavimas apie juos. Miškų rengimas klimato kaitai“ vertinimas“, tyrimą Nr. 440.329, pavadintą „Bendrijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema pagal Kioto protokolą ir miškai“ ir tyrimą Nr. 449.237, pavadintą „Europos miškų apsaugos nuo gaisrų politika“, taip pat į Klimato kaitos, biologinės įvairovės ir tvaraus vystymosi jungtinės grupės Miškų pogrupio posėdyje, vykusiame 2010 m. liepos 13 d. Briuselyje, priimtas išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. Europos kraštovaizdžio konvenciją (Florencijos konvencija),

—

atsižvelgdamas į Tarybos direktyvą 1999/105/EB dėl prekybos miško dauginamąja medžiaga (12) ir ES augalų sveikatos režimo apžvalgą,

—

atsižvelgdamas į Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomikos suvestinę ataskaitą „Ekonominių gamtos aspektų integravimas“ ir Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomikos klimato klausimų naujienas,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 26 d. Tarybos išvadas dėl Europos Sąjungos miškų gaisrų prevencijos,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 8 ir 9 d. Tarybos išvadas dėl naujoviškų sprendimų siekiant finansuoti nelaimių prevencijos veiklą,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę (13);

—

atsižvelgdamas į ataskaitą dėl Miškų ir aplinkos sąveikos monitoringo reglamento galutinio įgyvendinimo (COM(2010)0430),

—

atsižvelgdamas į Europos aplinkos agentūros (EAA) techninę ataskaitą Nr. 9/2006 „Europos miškų tipai. Tvarios miškotvarkos ataskaitoms ir politikai skirtos kategorijos ir tipai“,

—

atsižvelgdamas į Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generaliniam direktoratui pateiktą ataskaitą „Klimato kaitos poveikis Europos miškams ir prisitaikymo galimybės“ (14),

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos Aplinkos generaliniam direktoratui pateiktą ataskaitą „ES politikos galimybės apsaugoti Europos miškus nuo žalingo poveikio“ (15),

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 9/2004 „Kaimo plėtros politikos miškininkystės priemonės“ (ir į susijusius Komisijos atsakymus),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 995/2010, kuriuo nustatomos veiklos vykdytojų, pateikiančių rinkai medieną ir medienos produktus, pareigos (16),

—

atsižvelgdamas į Maisto ir žemės ūkio organizacijos, Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos ir Tarptautinės darbo organizacijos ekspertų tinklo rekomendacijas dėl tvarios miškotvarkos įgyvendinimo,

—

atsižvelgdamas į Ministrų konferencijos dėl Europos miškų apsaugos (angl. MCPFE) Helsinkio rezoliuciją H1, kurioje tvari miškotvarka apibrėžta kaip „miškų žemių priežiūra ir naudojimas, kai išsaugoma jų biologinė įvairovė, produktyvumas, atkūrimo ištekliai, gyvybingumas ir galimybė dabar ir ateityje užtikrinti atitinkamas ekologines, ekonomines ir socialines miškų funkcijas vietos, nacionaliniu ir pasaulio lygmeniu, ir nedaroma žala kitoms ekosistemoms“,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į savo Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą ir į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto bei Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomones (A7–0113/2011),

A.

kadangi miškai ir miško žemė apima 42 proc. ES teritorijos, miško pramonės apyvarta viršija apie 300 mlrd. EUR, joje sukuriama daugiau nei 2 mln. darbo vietų, daugiausia kaimo vietovėse, taip prisidedama prie ekonomikos augimo, darbo vietų ir gerovės kūrimo teikiant medieną ir sudarant turizmo galimybes,

B.

kadangi ES miškai nėra tik medžiai, bet sudaro ekosistemų visumą, kuri atlieka neįkainojamas ekosistemų funkcijas, įskaitant saugo anglies dioksidą, reguliuoja vandens srautą, išsaugo kraštovaizdį, išsaugo dirvožemio derlingumą, saugo dirvožemį nuo irimo ir dykumėjimo, taip pat saugo nuo gaivalinių nelaimių, ir visa tai labai svarbu žemės ūkiui, kaimo plėtrai ir Europos piliečių gyvenimo kokybei,

C.

kadangi apie 40 proc. miškų yra viešoji nuosavybė ir apie 60 proc. ES miškų priklauso daugiau negu 10 milijonų privačių miškų savininkų, taigi ir viešieji, ir privatūs subjektai atsakingi už praktinį tvarios miškotvarkos įgyvendinimą,

D.

nors nerimą kelia miškų nykimas įvairiose pasaulio dalyse, ilgalaikė tendencija didinti miškų plotus Europoje yra stabili ir manoma, kad anglies kiekis miškų biomasėje augs; nors bendra anglies saugojimo Europos miškuose tendencija yra teigiama, ji yra daug mažesnė už natūralias galimybes ir gali greitai pakisti, kadangi poreikis padidinti medynų kirtimą vis auga ir kiekvienais metais dėl neteisėto miškų kirtimo prarandama apie 500 000 hektarų ES miško,

E.

kadangi 30 proc. tinklo „Natura 2000“ teritorijų yra miškų buveinės, kurių funkcija svarbi kuriant biotopų tinklus, ir kadangi 66 proc. Bendrijos svarbos miško buveinių yra nepatenkinamos apsaugos būklės,

F.

kadangi kalnų miškai sudaro trečdalį viso ES miškų ploto ir yra labai svarbi kraštovaizdžio dalis, nes padeda apsaugoti dirvą ir kontroliuoti vandens tiekimą; kadangi šie miškai yra ypač svarbūs vykdant vietinę ekonominę veiklą,

G.

kadangi išlikusių natūralių gamtinių zonų apsauga gali padėti sustabdyti biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų nykimą Europos Sąjungoje iki 2020 m.,

H.

kadangi planuojama, kad 2020 m. energijos gamyba iš kietos biomasės ir biologinių atliekų sudarys 58 proc. ES atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir dėl to miškininkystės biomasės dalis turėtų santykinai sumažėti, nuolat auga medienos, kaip energijos šaltinio, paklausa; kadangi reikia siekti užkirsti kelią netiesėtam miškų kirtimui ir tokiai miškininkystės praktikai, kai miškų kirtimo dalis kai kuriose valstybėse narėse galėtų išaugti daugiau nei 100 proc., nes tai prieštarauja klimato kaitos ir biologinės įvairovės tikslams; kadangi biomasės energijai miškų biomasė turėtų būti naudojama mažiausiai,

I.

kadangi miškų ir jų funkcijų apsauga turėtų būti integruota į visas poveikį miškams turinčias ES politikos priemones,

J.

kadangi miškai yra dažnai valstybių sienas peržengiančios gyvosios ir evoliucinės ekosistemos, kurias, galima įvairiai klasifikuoti, pavyzdžiui, pagal bioklimato zoną ir miškų tipą, siekiant priimti tinkamus politinius ES sprendimus EAA parengė konkrečią miškininkų nomenklatūrą; kadangi rengiant ES politikos sritis, darančias poveikį miškams, reikia atsižvelgti į naujausius šios srities mokslinius laimėjimus, taip pat šiose politikos srityse reikėtų vengti pavojaus, kad jos taptų per plačiomis, kad būtų naudingos,

K.

kadangi įvairių tipų miškams ir miškininkystės sektoriui dėl klimato kaitos gali grėsti įvairūs ir nenuspėjami biotiniai ir abiotiniai pavojai, pavyzdžiui, kenkėjai, audros, sausros ir potvyniai ir dėl to miškų atsparumas tampa apsaugos pastangų pagrindu,

L.

kadangi patikima ir palyginama informacija apie ES miškų būklę ir klimato kaitos padarinius bei gamybos pobūdį miškuose, įskaitant informaciją apie miškų indėlį švelninant klimato kaitą ir prisitaikant prie jos, yra svarbi išankstinė politikos ir planavimo sąlyga,

M.

kadangi dėl gaisrų ir padegimų, kurie dažnai įvykdomi siekiant savanaudiškų tikslų, sunaikinama daugiau nei 400 000 hektarų miško per metus, ypač Viduržemio jūros regione, tačiau ne tik, ir dėl to dažnai prarandamos žmonių gyvybės, nukenčia nuosavybė, biologinė įvairovė ir miškų apsauginės funkcijos; kadangi miškai po gaisrų atauga ypač sunkiai, o tinklo „NATURA 2000“ atveju taip pat trukdo siekti šio tinklo tikslų,

N.

kadangi minėtoje Baltojoje knygoje dėl prisitaikymo prie klimato kaitos miškai nurodyti kaip viena svarbiausių sričių, kurioje bus imamasi veiksmų, pabrėžiant, kad ES miškininkystės strategija turėtų būti atnaujinta, atsižvelgiant į veiksnius, susijusius su klimato kaita,

O.

kadangi tik 5 proc. Europos miškų yra senieji miškai, kurie žmonių nepaliesti ir juose nėra vykdoma žmonių veikla; kadangi dėl mažos dalies šio tipo miškų ir dėl augančio išlikusių visų tipų miško susiskaidymo didėja miškų jautrumas klimato grėsmėms ir iš dalies paaiškinama tolesnė nepatenkinama daugelio Europos svarbos miškuose gyvenančių rūšių apsauga,

P.

kadangi miškų apsauginės funkcijos stiprinimas turėtų būti sudėtinė ES ir valstybių narių civilinės saugos strategijų dalis, ypač atsižvelgiant į ekstremalius su klimato kaita susijusius reiškinius, pvz., potvynius ir gaisrus,

Q.

kadangi tyrime „Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomika“ pateikta įtikinama viešųjų investicijų į ekosistemomis pagrįsto požiūrio, prisitaikant prie klimato kaitos ir ją švelninant, ypač investicijų į žaliąją infrastruktūrą, pvz., miškų atsodinimą ir saugojimą, ekonominės naudos analizė,

R.

kadangi, siekiant padidinti įvairių nacionalinių, regioninių ir vietos miškotvarkos sistemų gebėjimą prisitaikyti, būtina ne tik į jas atsižvelgti, bet ir joms padėti,

S.

kadangi Europos miškų gebėjimas sugerti CO2, NH3 ir NOX dar nepakankamai išnaudotas ir mediena, gaunama iš tvariai valdomų miškų, gali duoti ilgalaikę poveikio švelninimo naudą, pavyzdžiui, naudojama pakartotinai, naudojama, kaip daug anglies turintis pakaitalas, pakeičiantis daug energijos suvartojančias medžiagas, pvz., metalo lydinius, plastmasę ir betoną, kurie dažnai naudojami statybose ir kitose pramonės šakose,

T.

kadangi, remiantis Komisijos sukauptais duomenimis, vasaros Pietų Europoje šils dvigubai greičiau nei likusioje Europos dalyje ir kritulių kiekis vasarą pietuose per dešimt metų nukris 5 proc.,

U.

kadangi miškams skirtame ES veiksmų plane numatyti keturi tikslai: didinti ilgalaikį konkurencingumą, apsaugoti aplinką, prisidėti prie gyvenimo kokybės ir skatinti koordinavimą ir kadangi buvo padaryta didelė pažanga daugiausia siekiant pirmojo tikslo,

V.

kadangi procese FOREST EUROPE jau pasiektas bendras savanoriškas Europos susitarimas dėl tvarios miškotvarkos; kadangi tvariai miškotvarkai trūksta visapusiško pripažinimo ir nuoseklaus įgyvendinimo,

W.

kadangi vykdant procesą FOREST EUROPE atlikti dideli parengiamieji derybų dėl teisiškai privalomos priemonės darbai ir kitoje konferencijoje, vyksiančioje 2011 m. birželio mėn. Osle, tikimasi priimti su tuo susijusius sprendimus,

X.

kadangi nustojo galioti Miškų gaisrų prevencijos (17) ir Miškų ir aplinkos sąveikos monitoringo reglamentai (18) ir dėl to teikiamos ad hoc ataskaitos bei nepakankamas finansavimas,

Y.

kadangi vykdant genų selekciją reikėtų siekti, kad ji būtų nukreipta į miškų ekosistemos adaptacinių savybių gerinimą,

Z.

kadangi reikia daugiau informacijos apie miškų poveikį orams Europos lygmeniu,

AA.

kadangi minėtame 2009 m. Komisijai pateiktame tyrime „ES politikos priemonės Europos miškų apsaugai“ apibrėžtos ir išnagrinėtos keturios politikos priemonės, apimančios dabartinės politikos tęstinumą, atvirojo koordinavimo metodą, geresnę priežiūrą ir miškininkystės pagrindų direktyvos sukūrimą,

1.

palankiai vertina Komisijos žaliąją knygą „Europos Sąjungos miškų apsauga ir informavimas apie juos. Miškų rengimas klimato kaitai“ mano, kad reikėtų stiprinti ES miškų strategiją, jog laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų būtų pagerinta nacionalinė miškotvarka ir miškų apsauga;

2.

vis dėlto pabrėžia, kad atsižvelgiant į Lisabonos sutarties 5 straipsnį, ES galės kištis į tas sritis, kuriose bus įrodyta, kad valstybės narės negali tinkamai įgyvendinti numatytos veiklos tikslų;

3.

pritaria Komisijos nuomonei, kad miškai turėtų būti vertinami kaip vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių spręsti klimato krizės klausimą; pabrėžia, kad tvarios miškotvarkos vaidmuo itin svarbus ES siekiant savo tikslų klimato klausimais ir užtikrinant tokias būtinas ekosistemos funkcijas kaip biologinė įvairovė, apsauga nuo gaivalinių nelaimių ir CO2 surinkimas iš atmosferos;

4.

primena, kad miškai – tai daug daugiau nei vien tik iš medžių sudarytos biosferos, todėl jų atsparumas priklauso ne tik nuo medžių, bet ir nuo visų miško organizmų, ypač miške gyvenančių laukinių žvėrių, biologinės įvairovės, ir kad miškai yra itin svarbūs Europos visuomenės prisitaikymui prie klimato kaitos;

5.

primena, kad miškai yra svarbiausias anglies dioksido absorbentas, jiems tenka pagrindinis vaidmuo kovojant su klimato kaita; pabrėžia, kad todėl labai svarbu, jog ES sustiprintų savo kovos su miškų plotų naikinimą lemiančiais veiksniais, pvz., gaisrais ir atmosferos tarša, strategiją;

6.

yra įsitikinęs, jog ekologinis tvarumas yra būtina sąlyga, kad būtų toliau vykdomos ekonominės ir socialinės ES miškų funkcijos;

7.

pabrėžia, kad miškų biologinė įvairovė prisitaiko prie klimato kaitos ir kad norint geriau prie šios kaitos prisitaikyti reikia gerinti žinias apie miškų biologinės įvairovės rodiklius, visų pirma apie miškų genetinius gebėjimus;

8.

sveikina Komisiją dėl Žaliojoje knygoje atlikto išsamaus biotinės ir abiotinės grėsmės tyrimo ir atkreipia jos dėmesį į būtinybę taip pat ištirti kitus veiksnius, tiesiogiai susijusius su klimato kaitos poveikiu miškams, kaip antai defoliacija, dėl kurios defoliuotų medžių viršūnių pietų Europos miškuose plotas per pastaruosius dvidešimt metų padvigubėjo, ir dėl to buvo padarytas tiesioginis poveikis bei sumažintas anglies dioksido fiksacijos procesų pajėgumas bei veiksmingumas, taip pat sumažėjo vėsinimo, kurį miškai atlieka sausros ir karščio bangų laikotarpiais, poveikis, nes medžiai per anksti netenka lapų;

9.

pripažįsta, kad esamos pasaulinės sertifikavimo schemos, kaip antai Miškų tvarkymo taryba (angl. FCS) ir Programa miškų sertifikavimo schemoms patvirtinti (angl. PEFC), yra svarbus indėlis užtikrinant tvarią miškotvarką;

10.

pabrėžia, kad reikėtų atnaujinti minėtąją ES miškininkystės strategiją ir miškams skirtą ES planą siekiant į juos įtraukti klimato kaitos aspektą ir platesnius miškų apsaugos klausimus; primena, kad prieš įgyvendinant šį atnaujinimą reikalinga išsami miškininkystės politikos diskusija su valstybėmis narėmis ir visais susijusiais subjektais, kuriems daro poveikį siūlomų priemonių įgyvendinimas;

11.

džiaugiasi sėkmingomis ES pastangomis siekiant užtikrinti Europos miško pramonės šakų konkurencingumą pasaulyje;

12.

ragina Komisiją ir valstybes nares dėti daugiau pastangų, kad būtų pasiekti Miškams skirto ES veiksmų plano, kurio įgyvendinimas šiuo metu atsilieka, aplinkos ir gyvenimo kokybės tikslai;

13.

ragina Komisiją atlikti ES politikos, turinčios įtakos ES miškams, analizę siekiant išsiaiškinti, ar ši politika yra nuosekli ir ar ja garantuojama miškų apsauga;

14.

ragina Komisiją atlikti šiuo metu miškams ir miškininkystei skiriamo finansavimo analizę ir perskirstyti esamą finansavimą, kuris neigiamai veikia miškų biologinę įvairovę, atsižvelgiant į 2010 m. kovo mėn. posėdžiavusios Aplinkos tarybos išvadas;

15.

ragina Komisiją ir valstybes nares sparčiau įgyvendinti 2008 m. vasario 27 d. Komisijos komunikate dėl naujoviškų ir tvarių su mišku susijusių ES pramonės šakų (COM(2008)0113) išdėstytas priemones, atsižvelgiant į tai, kad dėl pernelyg didelio reguliavimo medienos produktai gali tapti mažiau konkurencingi palyginti su neatsinaujinančiomis ir energijai imliomis žaliavomis;

16.

pabrėžia, kad miškų apsaugos priemonės turėtų atspindėti tarpvalstybinį biotinių ir abiotinių grėsmių pobūdį pagal jų tipą, bioklimato zoną ir regiono sąlygas; taip pat pabrėžia, kad reikėtų remti, koordinuoti ir papildyti su miškininkystės politika susijusius valstybių narių ir regionų veiksmus tose srityse, kuriose ES lygmeniu būtų suteikiama pridėtinė vertė, ir laikantis EEA parengtos miškininkų nomenklatūros;

17.

pabrėžia, kad miško apsauga priklauso nuo ilgalaikių valstybių narių, regionų, miško pramonės ir valstybinių bei privačių miško savininkų įsipareigojimų;

18.

mano, kad šiauriniai subarktiniai miškai (taiga) ir Viduržemio jūros regiono miškai yra nepaprastai vertingi Europos biologinės įvairovės požiūriu, nes jie iš atmosferos sugeria anglies dioksidą, tad turėtų būti labiau saugomi;

19.

mano, kad ilgalaikis miškų planavimas turėtų būti lankstus, pritaikomas ir dalyvaujamasis, atsižvelgiant į visus įmanomus scenarijus ir numatant įvairias būsimos plėtros galimybes, suteikiant tikrovę atitinkantį ir patikimą pagrindą valdymo sprendimams priimti; taip pat mano, kad ES lygiu šie veiksmai turėtų peraugti į nuolatinį Miškų forumą, kad būtų užtikrinta ilgalaikė miškų apsauga;

20.

džiaugiasi FOREST EUROPE sėkme stiprinant tvarią miškotvarką ir siekiant bendro Europos sutarimo dėl tvarios miškotvarkos rekomendacijų, kriterijų ir rodiklių; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu tvarios miškotvarkos principai nėra nuosekliai įgyvendinami;

21.

primena, kad tvarios miškotvarkos tikslas – užtikrinant miškų ekonominių, socialinių ir aplinkos apsaugos funkcijų tęstinumą pagal nacionalinius ir regioninius prioritetus suderinti miškų gamybos ir apsaugos aspektus; pažymi, kad didėja tendencija į miškus žiūrėti tik iš ekonominių pozicijų, pamirštant jų aplinkosauginius ir socialinius aspektus, o tai nesuderinama su tvarios miškotvarkos principais;

22.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymų, kuriais būtų papildytas minėtasis Medienos produktų reglamentas (ES) Nr. 995/2010 siekiant užtikrinti, kad visa mediena ar medienos produktai, kuriais prekiaujama Europos rinkoje, būtų iš tvariai tvarkomų miškų;

23.

ragina valstybes nares ir Komisiją toliau dėti pastangas siekiant pažaboti neteisėtą miško ruošą ir prekybą taip gauta mediena, nes tokiu būdu būtų padedama kovoti su miškų naikinimu bei nykimu ir biologinės įvairovės nykimu;

24.

ragina stiprinti nacionalinių miškų programų ir Miškams skirto ES veiksmų plano tarpusavio sąsają numatant struktūrinių ataskaitų teikimą Miškų nuolatiniam komitetui;

25.

mano, kad vari miškotvarka yra būtina, kad ES miškai ir toliau galėtų vykdyti ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas; ragina Komisiją ir valstybes nares tvarios miškotvarkos įgyvendinimą padaryti privalomu visoje ES, taip parodant paramą procesui FOREST EUROPE; taip pat mano, kad šis įsipareigojimas padėtų miškininkystės srityje pritaikyti tvarumo principus ir labai paskatintų procesą FOREST EUROPE, taip pat padėtų pasirašyti teisiškai privalomus susitarimus, svarstomus FOREST EUROPE ir Jungtinių Tautų Miškų forume

26.

pritaria, kad, atsižvelgiant į ilgalaikes nacionalines miško programas, apimančias nacionalinius ir regioninius prioritetus, išmatuojamus tikslus ir vertinimo kriterijus, taip pat atsižvelgiant į miškams kylančią grėsmę dėl klimato kaitos būtų visiškai įgyvendinta aktyvi tvari miškotvarka;

27.

pabrėžia, kad kaimo plėtros planai ar veiksmų programos neturėtų būti prilyginami nacionalinėms miško programoms; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad nacionalinėse miško programose būtų deramai atsižvelgiama į klimato kaitos poveikio geriamojo vandens šaltiniams, ekosistemoms ir biologinei įvairovei tyrimų išvadas ir rekomendacijas, o kaimo plėtros strategijos ir programos būtų suderintos su miškų programomis, biologinės įvairovės strategijomis ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos veiksmų planais;

28.

pažymi, kad genetinė įvairovė, natūralus atkūrimas ir sandaros įvairovė bei visų miške gyvenančių organizmų rūšių mišinys yra įprasti miško prisitaikymo galimybių, apimančių visas bioklimato zonas, tvarios miškotvarkos sistemas ir miškų tipus, aspektai; taip pat pažymi, kad tvari miškotvarka užtikrina komercinių miškų ekonomiškumą, tačiau netrukdo šiems miškams atlikti kitų pagrindinių funkcijų, nesusijusių su medienos gamyba;

29.

mano, kad norint užtikrinti ilgalaikę miškų apsaugą reikia sukurti arba išsaugoti miškų ekosistemas, pasižyminčias itin didele medžių rūšių, amžiaus ir struktūros įvairove;

30.

ragina Komisiją pateikti rekomendacijų, kaip būtų galima pritaikyti nacionalines civilinės saugos sistemas kovai su klimato kaitos poveikiu miškams; visų pirma ragina Komisiją imtis priemonių, kad būtų padidinti Europos miškų priešgaisrinių taktinių pajėgų ištekliai ir gebėjimai;

31.

įspėja dėl neribojamo komercinių miško išteklių naudojimo, nes tai labai dažnai veda prie jų negrįžtamo sunaikinimo, ypač natūralių miškų atveju;

32.

mano, kad, atsižvelgiant į agromiškininkystės medžių svarbą sekvestruojant CO2, kovos su klimato kaita požiūriu jie turėtų būti vertinami taip pat kaip visi negamybinių tradicinių miškų medžiai;

33.

ragina Komisiją toliau rengti baltąją knygą dėl miškų apsaugos ES ir atsižvelgti į viešųjų konsultacijų dėl žaliosios knygos rezultatus, visuotinai pripažintą poreikį pasiruošti klimato kaitai, politikos priemonių tyrimą ir prisitaikymo priemonių tyrimą; mano, kad baltojoje knygoje reikėtų ne tik patvirtinti miškų indėlį į ekonomiką teikiant medieną ir ne medienos miško produktus bei paslaugas, bet ir atkreipti dėmesį į Europos miškų išsaugojimą ir plėtojimą, kadangi tai padeda Europos visuomenei sumažinti klimato kaitos poveikį ir prisitaikyti prie jos padarinių; mano, kad reikia užtikrinti didesnį aukštos kokybės buveinių ir apsauginių miškų apsaugos lygį, kadangi jie atlieka apsaugos nuo potvynių, nuošliaužų, gaisrų, biologinės įvairovės praradimo ir nelaimių dėl ekstremalių oro sąlygų funkcijas; mano, kad atitinkami finansiniai ištekliai, žinių mainai ir mokslinių tyrimų bei informacijos skatinimas turėtų būti būtini Komisijos pasiūlymo aspektai;

34.

patvirtina savo nuomonę, kad reikia skirti daugiau lėšų ES miškų apsaugos priemonėms pagal Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) kaimo plėtros ramstį; perspėja, kad atsižvelgiant į naujus klimato kaitos iššūkius matyti, kad miškų apsaugai reikia didesnio finansavimo ir naujų pagalbos priemonių;

35.

ragina Komisiją atidžiai išnagrinėti ir pateikti Parlamentui ir Tarybai pranešimą apie galimybes nustatyti mokėjimus už ekosistemų funkcijas kaip atlygį už miško ekosistemų atkūrimą ir miško biologinės įvairovės išsaugojimą; pabrėžia, jog svarbu, kad įmonės pripažintų, kad prisidėdamos prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir miškų apsaugos jos laimi patikimumą, viešumą ir kitokią finansinę naudą;

36.

ragina Komisiją pateikti teisės akto dėl miškų gaisrų prevencijos pasiūlymą, į kurį būtų įtrauktas prevencinio planavimo ir rizikos vertinimo, Europos miško gaisrų informacijos sistemos (EFFIS), gaisrų nustatymo, infrastruktūros, mokymo ir švietimo bei miškų atkūrimo po gaisrų finansavimas, taip pat numatant, kad ant žemės, ant kurios vyko miško gaisras, mažiausiai 30 metų negalima nieko statyti;

37.

ragina Komisiją pateikti teisės akto pasiūlymą, kuriame būtų nustatytas draudimas statyti tuščiuose plotuose, susidariusiuose dėl gaisrų, kaip įrodyta, sukeltų tyčia;

38.

ragina panaikinti teisines kliūtis, kuriomis trukdoma vykdyti tvarią miškotvarką;

39.

atkreipia dėmesį, kad būtina sukurti tinkamą finansinę programą siekiant sustiprinti kovą su miškų gaisrais, taip pat ragina įdiegti daugiau lankstumo mobilizuojant Solidarumo fondą;

40.

ragina Komisiją pateikti teisės akto dėl miško informacijos pasiūlymą atsižvelgiant į grėsmes klimatui ir tai, kad reikia rinkti ir skleisti suderintus bei palyginamus duomenis apie miškų plotą, biologinę įvairovę, grėsmes ir žemės naudojimą, JTBKKK sistemoje, pagal Biologinės įvairovės konvenciją ir teikiant aplinkos apsaugos atasakaitas; taip pat ragina Komisiją rinkti ir stebėti rodiklius, susijusius su miškais ir jų apsauginėmis funkcijomis, pavyzdžiui, dirvožemio sulaikymu ir vandens imlumu;

41.

ragina Komisiją remti mokslinius tyrimus apie miškų įtaką ES regionų orų sąlygoms, kad į miškų valdymo strategijas būtų įtraukta informacija apie miškų ploto, sudėties ir vietos pokyčius ir šių pokyčių poveikį;

42.

prašo Komisijos ir valstybių narių parengti ir išplatinti pažangiosios patirties gaires, paremtas tvaraus valdymo principais, kad suderinti privačius ir valstybinius bei vietos bendruomenių poreikius siekiant užtikrinti atsparumą klimato kaitai; taip pat pažymi, kad svarbu keistis pažangiąją patirtimi apie tai, kaip įmonės ir pramonės sektorius gali prisidėti prie biologinės įvairovės tikslų gerinimo ciklo mąstymu ir kaip jis gali sukurti ryšį tarp biologinės įvairovės išsaugojimo ir pajamų generavimo; pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti tvarų miškininkų valdymą, informuoti visuomenę ir naudoti tvarią medieną, reikia stiprinti komunikacijos ir informacijos politiką;

43.

pabrėžia, kad reikia padidinti koordinavimo ir informavimo pastangas, susijusias su miškų apsauga; laikosi nuomonės, kad reikia daugiau pastangų siekiant užtikrinti ES vidaus veiksmų ir išorės pozicijų, susijusių su miškais, nuoseklumą (bendradarbiavimas, vystymasis, prekyba tropine mediena ir pan.);

44.

mano, kad miškai sudaro dalį žmonijos kultūrinio ir aplinkos paveldo ir kad išskirtinius medžius reikia saugoti ir miškuose, ir už jų ribų; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją ir valstybes nares parengti tinkamas jų apsaugos strategijas, taip pat apsvarstyti Miškų paveldo stebėsenos centro steigimą; taip pat ragina valstybes nares atsižvelgiant į savo nacionalinę politiką skatinti suteikti galimybę visai visuomenei lankytis miškuose ir gamtos teritorijose (allemansrätten), kuri suteikiama tam tikrose valstybėse narėse ir yra labai naudinga vienodų ir demokratinių galimybių poilsiauti užtikrinimo, ekosistemų vertinimo ir pagarbos gamtos paveldui požiūriu;

45.

siekdamas užtikrinti, kad būtų pasiekti strategijos „ES 2020–20“ tikslai, susiję su nacionaliniais miškų veiksmų planais, prašo kiekvienos valstybės narės ar regiono parengti miškų strategiją, į kurią būtų įtraukta upės krantų miško atkūrimas, lietaus vandens surinkimas, žemės ūkio veikla ir mokslinių tyrimų rezultatai, kuriais remiantis būtų galima atrinkti tradicinių veislių ir rūšių sausroms pritaikytus augalus ar medžius;

46.

pabrėžia, kad nors Europa turi neginčijamos su miškininkyste susijusios patirties, sukauptos remiantis ilgalaike tradicinės miškininkystės praktika, reikia padidinti finansinius išteklius, skirtus moksliniams tyrimams, susijusiems su klimato kaitos poveikiu miškams; laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į mokslinį neapibrėžtumą, susijusį su skirtingose teritorijose miškams kylančios grėsmės problemos trukme ir mastu, būtina skiriant finansavimą moksliniams tyrimams apie klimatą atsižvelgti į konkrečius poreikius ir sprendimus, taikomus įvairioms bioklimato zonoms, kad būtų išplėsta atitinkama žinių bazė;

47.

prašo valstybių narių kurti ilgalaikes mokslinių tyrimų programas, kuriomis būtų siekiama didinti supratimą apie poveikį ir pažeidžiamumą, ir palaikyti miškų sektoriaus pritaikymo priemones; ragina Komisiją skatinti įtraukti į daugiametę bendrąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą projektus, susijusius su žiniomis apie miškų ekosistemas ir jų galimybėmis prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių;

48.

ragina Komisiją parengti Europos Sąjungos miškų apsaugos veiksmų planą, kad būtų iš anksto nustatytas neigiamas poveikis, patiriamas dėl klimato kaitos plintant vabzdžiams ir ligoms;

49.

ragina valstybes nares spartinti mokslinius tyrimus, susijusius su klimato kaita ir jos pasekmėmis miškams, skatinti visuotinio sąmoningumo apie įvairiapusišką miškų reikšmę ir tvarios miškotvarkos svarbą formavimąsi, remti miškų sektoriuje dirbančių asmenų mokymą ir tęstinį mokymą, didžiausią dėmesį kreipiant į dėl klimato kaitos kilsiančius reikalavimus (įvairovės skatinimas, žalos prevencija ir žalos tvarkymas) bei skatinti keitimąsi žiniomis ir patirtimi;

50.

mano, kad, atsižvelgiant miško ekosistemų „gynybinio potencialo“, prognozių ir klimato kaitos poveikio visam miškininkystės ir medienos sektoriui mažinimo strategijų veiksmingų mokslinių tyrimų poreikį, būtinas koordinavimas ir finansavimas ES lygiu;

51.

pažymi, kad diskusijose dėl BŽŪP po 2013 m. reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad miškai atlieka pagrindines aplinkosaugos funkcijas ir prisideda siekiant socialinių ir ekonominių kaimo plėtros ir nacionalinės ekonomikos tikslų; taigi ragina valstybes nares ir regionus visapusiškai bendradarbiauti su miškų institucijomis ir visuomene rengiant kaimo plėtros programas, kad būtų užtikrintas suderinamumas su kitomis ES politikos kryptimis, atsižvelgiant į tai, kad miškininkystė tam tikrais atvejais gali būti nepriklausomas kaimo ekonomikos sektorius;

52.

primena pagrindinį miškų vaidmenį tiekiant socialines ir ekonomines bei aplinkos viešąsias gėrybes, skirtas visuomenės gerovei ir vystimuisi, ypač kaimo vietovėse; ragina Komisiją parengti politinį požiūrį, pagal kurį būtų pripažintas šis miškų vaidmuo ir gerbiamos savininkų nuosavybės teisės;

53.

šiuo požiūriu teigiamai vertina svarbų ūkininkų vaidmenį, pripažįstamą naujausiame Komisijos komunikate dėl BŽŪP reformos (19), kaip būtiną miškų gaisrų prevencijos veiksnį, kaip miškų paveldo ir jų apsaugos nuo grėsmių biologinei įvairovei, pavyzdžiui kenkėjų, valdytoją, ir ypač kaip teritoriją struktūrizuojantį veikėją, todėl jo veiklos išsaugojimas yra geriausia garantija siekiant išvengti gyventojų skaičiaus mažėjimo;

54.

tvirtina, kad kaimo gamintojams, gamintojų grupėms ir viešosioms įstaigoms turėtų būti suteikta teisė pasinaudoti pagal antrąjį BŽŪP ramstį numatytomis miškininkystės priemonėmis; mano, kad Europos Sąjunga turi toliau remti miškų sodinimą pagal nacionalines kaimo plėtros programas ir užtikrinti, kad šios iniciatyvos netrukdytų veikti rinkai, taip pat, kad įgyvendinant miškininkystės priemones būtų naudojamos vietinės, kenkėjams ir gaisrams atsparios medžiagos ir prisidedama prie biologinės įvairovės išsaugojimo; taip pat pabrėžia, kad sodinant miškus reikėtų pirmenybę skirti toms medžių rūšims, kurios labiau pagerina dirvožemio kokybę ir biologinę įvairovę, taip pat atsižvelgti į apsodinamos vietos ypatumus, vietos rūšis ir į tai, kad reikia mišrių miškų;

55.

perspėja, kaip tai padarė Taryba savo 2010 m. birželio 11 d. išvadose, dėl rimtų problemų, dėl kurių miškai gali būti apleisti, todėl reikia užtikrinti, kad jie ir toliau atliktų savo funkcijas;

56.

mano, kad reikia skatinti ir remti gamintojų asociacijų ir miškininkystės valdymo institucijų, kurios taikytų tvarią miškotvarką, steigimą, ypač vietovėse, kuriose yra nedideli miškai, kadangi tai padėtų suderinti daugelio prekių ir paslaugų, kurias teikia miškai, tiekimą; mano, kad šios asociacijos ir institucijos sustiprintų gamintojų derybines galias prekybos mediena grandinėje, padėtų sudaryti vienodas veiklos sąlygas ir kartu padėtų spręsti ekonominės krizės, tarptautinės konkurencijos, klimato kaitos ir kovos neteisėtu miškų kirtimu problemas;

57.

tvirtina, kad turi būti didinama pagalba viešiesiems ir privatiesiems subjektams, saugantiems miško rūšių biologinę įvairovę, buveines ir ekosistemas, ir kad šiai veiklai taip pat turėtų priskiriami savanoriškos apsaugos metodai ir vietovės, priklausiančios tinklo „Natura 2000“ teritorijoms, kadangi biologinė įvairovė būtina siekiant išsaugoti, plėtoti ir pritaikyti žemės ūkį;

58.

ragina faktūromis pagrįstą apmokėjimo sistemą pakeisti standartinėmis ar nuo vietovės priklausančiomis išlaidomis;

59.

ragina naudoti gerosios miškininkystės patirties standarto plėtojimą kaip paramos, teikiamos pagal visas miškams skirtas priemones, išeities tašką;

60.

ragina privalomai įtraukti miškų aplinkos ir tinklo „Natura 2000“ priemones į kaimo plėtros programas ir skirti tinklui „Natura 2000“ su plotu susijusią paramą, teikiamą kaip tiesioginės išmokos;

61.

ragina į naują BŽŪP priemonę įtraukti nustatyto šaltinio „in–situ ir ex–situ miško genetinės medžiagos išsaugojimą“.

62.

griežtai atmeta intelektinės nuosavybės teisių taikymą miškų gentiniams ištekliams;

63.

ragina Komisiją ir valstybes nares kontroliuoti ilgalaikes miškininkystės ir miškų apsaugos projektų perspektyvas atliekant visą ES finansavimą;

64.

yra įsitikinęs, kad miškų gaisrų prevencija yra daug ekonomiškesnė nei kova su miškų gaisrais;

65.

pabrėžia, kaip svarbu ir skubu įgyvendinti neseniai Europos Parlamento patvirtintas rekomendacijas dėl gaivalinių ar žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos (20), visų pirma dėl paramos miškų sodinimui ir (arba) atsodinimui, teikiant pirmenybę vietinėms rūšims ir mišriems miškams, taip pat biologinei įvairovei, atsparesnei gaisrams, audroms ir kenkėjų plitimui; taip pat atkreipia dėmesį į papildomus sunkumus, su kuriais susiduria salos ir atokiausi regionai kovodami su gaisrais; prašo sistemos šiems regionams teikti specialią pagalbą, pasitelkiant įvairias esamas finansines priemones, įskaitant Solidarumo fondą;

66.

mano, kad miškų gaisrų prevencija pasitelkiant kraštovaizdžio planavimą ir ryšius, infrastruktūrą ir mokymus, turi būti įtvirtinta ES miškų apsaugos, prisitaikymo ir civilinės saugos politikos srityse;

67.

pažymi, kad sausringose teritorijose ir regionuose, kuriems gresia dykumėjimas, miškų atkūrimas, sodinat gamyboje panaudojamas rūšis, bus naudingas gyventojams ir užtikrins jų dalyvavimą atliekant apsaugos ir gaisrų gesinimo funkcijas;

68.

pabrėžia neginčijamą miškų plotų, kurie saugo žmonių buveines nuo neigiamų gamtos reiškinių, svarbą visuomenės saugai;

69.

mano, kad dabartinės formos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema pirmiausia yra nesuderinama su LULUCF apskaita dėl metinių atitikties reikalavimų pramoniniams įrenginiams pagal apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ir ilgesnių laikotarpių, reikalingų anglies sankaupų pokyčiams žemės valdose įvykti ir jiems stebėti, skirtumo; taigi nereikėtų jų sieti; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją apsvarstyti, kaip būtų galima finansuoti anglies dioksido taupymą pagal LULUCF sistemą;

70.

pripažįsta, kad kyla sunkumų, susijusių su bet kokiais svarstymais įtraukti LULUCF į valstybių narių tikslus pagal Sprendimą dėl pastangų pasidalijimo; visų pirma yra susirūpinęs, kad apskaitos tikslumo skirtumai ir dideli natūralūs nukrypimai gali pakenkti Sprendime dėl pastangų pasidalijimo nustatytų reikalavimų laikymosi tvarkai; todėl ragina LULUCF sektoriui nustatyti atskirus tikslus;

71.

reiškia įsipareigojimą siekti ES 2020 atsinaujinančios energijos tikslų ir klimato kaitos tikslo, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei 2 laipsniais pagal Celsijaus skalę; tačiau yra susirūpinęs, kad dabartinėje šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) skaičiavimo metodikoje naudojami trumpesni terminai, tai reiškia, jog medienos biomasės neutralumas anglies dioksido požiūriu gali trukdyti siekti tikslų; ragina Komisiją pasitarti su TKKK ir numatyti naują ŠESD skaičiavimo metodiką, pagal kurią būtų galima kontroliuoti ilgesnes perspektyvas ir nacionaliniu lygiu vertinant biomasės išmetamąsias dujas, išsiskiriančias naudojant žemę, keičiant žemės naudojimo paskirtį ir tvarkant mišką, taip pat į šią metodiką įtraukti įvairius miškininkystės veiksmus (sodinimas, retinimas ir eksploatavimas);

72.

teigia, kad galiojantys Komisijos parengti biokuro kriterijai biomasei netinkami ir ragina parengti naujus tvarius ir privalomus kriterijus, pagal kuriuos būtų skatinama energijai naudoti biomasę; pabrėžia, kad Komisija turėtų išnagrinėti proceso FOREST EUROPE veiklą ir rezultatus siekdama parengti kriterijus, kuriuos taikant būtų atsižvelgiama į grėsmę, kad gali būti iškraipyta energetikos rinka, kurie nebūtų pagrįsti neutralumo anglies dioksido prielaida, kuriuose būtų atsižvelgiama į netiesioginius teršalus ir kurie nekenktų ES 2020 atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir biologinės įvairovės tikslams; atkreipia dėmesį į tai, kad kriterijai turėtų būti įgyvendinami vietos lygiu atsižvelgiant į konkrečias vietos sąlygas;

73.

ragina taikyti ekologiniu miškų klasifikavimu, pavyzdžiui tokiu, kokį 2007 m. pasiūlė naudoti EAA, pagrįstas miško apibrėžtis, kad būtų galima atskirti senus miškus, kuriuose yra daug anglies dioksido, intensyviai tvarkomas monokultūras ir kitų tipų miškus, įskaitant Viduržemio jūros regiono krūmokšnius, pagal gyvybės zonas ir sukcesijos stadijas;

74.

pabrėžia, kad siekiant užtikrinti biologinę miškų įvairovę ir biologinę įvairovę miškuose svarbu apsaugoti visų augalinės sukcesijos stadijų ES miškų įvairovę, nes kiekvienoje augalinės sukcesijos stadijoje sukuriamos sąlygos tolesnei stadijai atsirasti ir nesant suderintos visų skirtingų stadijų apsaugos gali kilti didelis pavojus tolesnių stadijų augalinei sukcesijai;

75.

ragina Komisiją ir valstybes nares dirbti tarptautiniu mastu siekiant sukurti naują JT miškų apibrėžtį, pagal kurią remiantis gyvybės zonomis būtų išaiškintos natūralių miškų apibrėžtys ir atskirti natūralūs miškai ir miškai, kuriuose vyrauja monokultūros bei nevietinės rūšys; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad ES – viena didžiausių oficialios paramos teikėjų besivystančioms šalims (2003 m. miškų sektoriui suteikta daugiau kaip 600 mln. EUR paramos), dėl šios apibrėžties reikėtų labai patobulinti politikos sričių suderinamumą ir ekonomiškumą; apgailestauja, kad žaliojoje knygoje neleidžiama derinti Europos Sąjungos veiksmų ES ir už jos ribų ir siekti pasaulinio teisiškai įpareigojančio susitarimo JT Miškų forume, nors tai daryti yra būtina,

76.

pažymi pasaulinio bendradarbiavimo tiek administraciniu, tiek mokslinių tyrimų lygmeniu, standartų nustatymo, geriausios praktikos ir technologijų bei mokslinės patirties perdavimo srityse svarbą, ypač dėl miškų naikinimo atsirandančių išmetamųjų teršalų mažinimo (angl. REDD) sistemos požiūriu; taip pat pažymi, kad sąžiningo REDD sistemos teikiamos naudos pasidalinimo negalima pasiekti, jeigu nėra aktyvaus bendradarbiavimo ir keitimosi geriausia patirtimi; pabrėžia Pasaulinės aplinkos ir saugumo stebėsenos sistemos (GMES) svarbą braižant, prižiūrint ir registruojant miškų plotus Europos ir tarptautiniu lygmeniu ir tai, kad ši surinkta informacija gali padėti JT derybose dėl klimato kaitos;

77.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

7.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 377/35

—

atsižvelgdamas į Tarybos metinį pranešimą Europos Parlamentui dėl 2009 m. bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) pagrindinių aspektų ir esminių pasirinkimų, Europos Parlamentui pateiktą pagal 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstitucinio susitarimo II dalies G antraštinės dalies 43 skirsnį (1),

—

atsižvelgdamas į minėtąjį 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo,

—

atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl 2007 ir 2008 m. metinių pranešimų dėl BUSP, kurios atitinkamai patvirtintos 2009 m. vasario 19 d. (2) ir 2010 m. kovo 10 d. (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 8 d. poziciją dėl Europos išorės veiksmų tarnybos (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 11 d. rezoliuciją dėl ESBO stiprinimo ir ES vaidmens (5),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimą dėl politinės atskaitomybės (6),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 8 d. Europos Parlamento plenariniame posėdyje vyriausiosios įgaliotinės padarytą pareiškimą dėl esminės EIVT centrinės administracijos struktūros (6),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 16 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas dėl ES išorės santykių,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 119 straipsnio 1 dalį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto nuomonę (A7-0168/2011),

A.

kadangi ES turėtų toliau plėtoti savo užsienio politikos siekius ir puoselėti vertybes bei ginti savo interesus visame pasaulyje vadovaudamasi bendru tikslu prisidėti prie taikos, saugumo, solidarumo skatinimo, konfliktų prevencijos, demokratijos skatinimo, lyčių lygybės, žmogaus teisių apsaugos, pagarbos tarptautinei teisei ir paramos tarptautinėms institucijoms, veiksmingo daugiašališkumo ir tautų savitarpio pagarbos, tvaraus vystymosi, laisvos ir sąžiningos prekybos, taip pat skurdo mažinimo,

B.

kadangi įgyvendinant Lisabonos sutartį atkreipiamas dėmesys į naują Europos išorės veiksmų aspektą ir remiantis šia sutartimi bus skatinama darni, nuosekli ir veiksminga ES užsienio politika ir išorės veiksmai platesniu mastu,

C.

kadangi Lisabonos sutartis – tai naujas postūmis ES užsienio politikoje, pirmiausia suteikiantis institucinių ir veiklos priemonių, kurios galėtų sudaryti ES galimybę imtis tokio tarptautinio vaidmens, kuris atitiktų jos išskirtinę ekonominę padėtį ir jos siekius, taip pat leidžiantis ES organizuoti savo darbą taip, kad ji galėtų efektyviai veikti pasauliniu mastu, dalytis atsakomybe už visuotinį saugumą ir imtis iniciatyvos iešiant bendro atsako į bendras problemas,

D.

kadangi ES, atsižvelgdama į naują postūmį Europos išorės veiksmuose ir siekdama daryti įtaką tarptautiniu mastu, taip pat turi imtis labiau strategiškai koordinuotų veiksmų; kadangi ES gebėjimas daryti įtaką tarptautinei tvarkai priklauso ne tik nuo darnios jos politikos, veikėjų ir institucijų sąveikos, bet ir nuo esamos ES užsienio politikos strateginės koncepcijos, turinčios suvienyti visas valstybes nares ir įtikinti jas vadovautis tais pačiais prioritetais bei tikslais, kad tarptautinėje arenoje jų balsas būtų vieningas ir svarus; kadangi ES užsienio politikoje turi būti numatytos reikiamos priemonės, kad Europos Sąjunga galėtų veiksmingai ir nuosekliai veikti pasaulinėje arenoje,

E.

kadangi esama tarptautinė tvarka šiuo metu iš esmės keičiasi, atsiranda naujų iššūkių ir kuriasi naujos jėgos struktūros, todėl ES turi aktyviau bendradarbiauti su galingosiomis ir stiprėjančiomis pasaulio valstybėmis ir nevalstybiniais subjektais, taip pat su dvišaliais ir daugiašaliais partneriais bei institucijomis ir taip paskatinti veiksmingų Europos piliečiams bendrai ir pasauliui apskritai aktualių problemų sprendimų priėmimą, be to, tai gali turėti įtakos pasauliniam saugumui,

F.

kadangi atsižvelgiant į naują postūmį taip pat turi būti apibrėžtas naujas ES naujų ir senų strateginių partnerysčių pavyzdys ir kadangi jis turi būti grindžiamas bendromis visuotinėmis vertybėmis, pavyzdžiui, demokratijos skatinimu, pagarba žmogaus teisėms, pagrindinėms laisvėms ir teisinės valstybės principams, taip pat savitarpio nauda, interesais ir bendru pasaulinio saugumo supratimu,

G.

kadangi norint, kad Europos išorės veiksmų prasmę suvoktų ir jiems pritartų ES piliečiai, itin svarbu užtikrinti ES užsienio politikos parlamentinę priežiūrą; kadangi priežiūra didina šių veiksmų teisėtumą; kadangi Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai turi kartu nustatyti, kaip ES turėtų būti organizuojamas ir skatinamas veiksmingas ir nuolatinis tarpparlamentinis bendradarbiavimas pagal Lisabonos sutarties protokolo Nr. 1 9 ir 10 straipsnius,

1.

palankiai vertina Tarybos metinį pranešimą ir tai, kad jam parengti pasirinkta skaidri dėstymo pagal temas struktūra, kadangi taip galima suprantamai apžvelgti BUSP kryptis ir veiksmus; taip pat palankiai vertina Tarybos siekį toliau ypatingą dėmesį skirti regioninėms konfliktų ir problemų aplinkybėms ir labiau į jas atsižvelgti; tačiau apgailestauja, kad šiame pranešime nepateikta jokių galimų šių konfliktų ir problemų sprendimo būdų;

2.

ragina Tarybą neriboti metinio pranešimo dėl BUSP aprėpties, kai viso labo apibūdinami pagal BUSP įgyvendinami veiksmai, bet siekti, kad jis taptų į politiką ir sprendimus nukreipta priemone; laikosi nuomonės, kad pranešimas turėtų būti daugiau negu įvairių šalių įvykių ir pokyčių suvestinė, ir kad jame taip pat turėtų būti sprendžiamas ES užsienio politikos ir priemonių, kurių būtina imtis siekiant ES išorės veiksmų tikslų, veiksmingumo klausimas; ragina Tarybą į pranešimą įtraukti ir BUSP bei kitų Sąjungos išorės politikos sričių koordinavimo bei derinimo vertinimą, taip pat jame pateikti strategines bei organizacines rekomendacijas ateičiai, remiantis BUSP srityje atliekamų veiksmų vertinimu;

3.

laikosi nuomonės, kad metinis pranešimas dėl BUSP turėtų būti pagrįstas nauja institucine sąranga, sukurta patvirtinus Lisabonos sutartį, ir kad šis pranešimas turėtų būti priemonė glaudesniam tarpinstituciniam dialogui užtikrinti, ypač aptariant ES užsienio politikos strategijos įgyvendinimą, vertinant jos veiksmingumą ir apibrėžiant būsimą jos kryptį;

4.

pakartoja savo poziciją, kuria remiantis pritariama tam, kad būtų parengta nuosekli ES užsienio politikos strategija, grindžiama Europos Sąjungos sutarties (ESS) 21 straipsnyje nustatytais tikslais ir principais, ir aiškiai apibrėžti ES BUSP interesai; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę visapusiškai išnaudoti savo įgaliojimus inicijuoti, įgyvendinti ir užtikrinti veiksmus, kad būtų laikomasi BUSP, į šį darbą visapusiškai įtraukiant atitinkamus Parlamento organus;

5.

pabrėžia, kad reikia labiau derinti Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT), Komisijos ir valstybių narių ir Komisijos veiksmus vadovaujant Komisijos pirmininko pavaduotojai-vyriausiajai įgaliotinei; ragina gerinti ES ir valstybių sąveiką ir stiprinti institucijų veikėjų savitarpio koordinavimą siekiant geriau integruoti visas susijusias priemones ir politikos sritis bei parengti bendrą ES poziciją svarbiausiais politikos klausimais; mano, kad labai svarbus EIVT, atitinkamų Europos Parlamento organų ir komitetų ir atitinkamų Komisijos tarnybų bendradarbiavimas visais lygmenimis siekiant ES formuoti strateginį požiūrį į ES kaimynystę, į šalis kandidates, potencialias šalis kandidates ir į kitas šalis partneres, taip pat į kitas politikos sritis, kaip antai žmogaus teisių ir demokratijos skatinimas, prekyba, plėtra, saugi energetika, teisingumas ir vidaus reikalai;

6.

tikisi, kad EIVT užtikrins glaudesnį BUSP ir kitų išorės politikos sričių koordinavimą ir kad tai padės sustiprinti ES vaidmenį ir įtaką pasaulyje – tuomet ES galėtų veiksmingiau numatyti savo interesus ir vertybes pasinaudodama priemonėmis, kurios atitiktų jos dabartinį statusą tarptautinės prekybos ir ekonomikos srityse; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę sukurti reikiamas koordinavimo struktūras ir mechanizmus Europos išorės veiksmų tarnyboje;

7.

vis dėlto pažymi, kad įsteigus EIVT ir kartu siekiant užtikrinti visapusiškai darnią ir nuoseklią ES bendrą užsienio politiką, visų pirma reikės, kad ES valstybės narės turėtų politinės valios suderinti savo skirtingą požiūrį į pagrindinius užsienio politikos klausimus; mano, kad šiuo požiūriu labai svarbu, jog ES valstybės narės ne tik susitartų dėl BUSP strategijos, bet ir užtikrintų, kad įgyvendindamos savo nacionalinę politiką jos remtų ES poziciją;

8.

apgailestauja, kad kai kuriais atvejais pavienių valstybių narių ar jų grupių atstovų pareiškimai sudarė nevieningumo įspūdį ir pavertė Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės darbą ypač sudėtingu; todėl prašo valstybes nares susilaikyti nuo tokių individualių ir nesuderintų veiksmų ir pareiškimų ir stengtis prisidėti prie veiksmingos ir aiškios BUSP; kita vertus, prašo Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės pasistengti, kad ES pozicija būtų aiškiai girdima, greitai ir veiksmingai reaguoti bei suteikti BUSP aiškią ir konkrečią formą;

9.

pabrėžia, kad ES specialiųjų įgaliotinių vaidmuo apskritai turėtų apimti atstovavimą ES politikai ir jos koordinavimą regionuose, kuriuose ES turi specifinių strateginių arba saugumo interesų ir kuriems būtina nuolatinė ES parama ir jos matomumas; laikosi nuomonės, kad turi būti užtikrintas glaudus ES specialiųjų įgaliotinių ir atitinkamų EIVT skyrių savitarpio koordinavimas ir kad turėtų būti persvarstyti svarbūs teminiai klausimai, kuriuos anksčiau sprendė asmeniniai įgaliotiniai, o šiuo tikslu pateiktus pasiūlymus turėtų perimti aukšto rango EIVT pareigūnai arba ES specialieji įgaliotiniai; mano, kad prieš apibrėžiant ES specialiųjų įgaliotinių vaidmenį ir įgaliojimus itin svarbu konsultuotis su Parlamentu ir kad pasiūlymai dėl procedūrų ir ES specialiųjų įgaliotinių kompetencijos teikti pranešimus ir ataskaitas Europos Parlamentui turi būti teikiami pagal Europos Sąjungos sutarties 36 straipsnio 1 dalį;

10.

primena, kad remiantis Sutartyje nustatyta išimtine teise, priimant su BUSP ir bendrąja saugumo ir gynybos politika (BSGP) susijusius klausimus turi būti konsultuojamasi su Parlamentu, tinkamai atsižvelgiama į jo nuomonę ir į tai, kad Parlamentas gali teikti rekomendacijas; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę stiprinti Komisijos ir Tarybos iki šiol vykdytus konsultavimosi išorės veiksmų klausimais ir atskaitomybės už juos įsipareigojimus; prašo Tarybą priimti konstruktyvų požiūrį taikinimo komitete dėl išorės pagalbos priemonių, įskaitant Stabilumo priemonę, pripažįstant Europos Parlamento teisę vykdyti strateginių dokumentų ir daugiamečių veiksmų planų demokratinę priežiūrą, kaip nustatyta SESV 290 straipsnyje;

11.

pabrėžia, kad remiantis persvarstytu 2006 m. tarpinstituciniu susitarimu dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo turi būti užtikrintas didesnis BUSP biudžeto procedūros skaidrumas ir tinkamai išspręstas biudžeto valdymo institucijos informavimo reikalavimų klausimas, kad ši institucija būtų nuolat išsamiai informuojama apie šioje srityje priimamų politinių sprendimų pagrindą, aplinkybes ir finansinį poveikį; laikosi nuomonės, kad prieš tvirtinant su BUSP susijusius įgaliojimus ir strategijas būtina apie tai adekvačiai informuoti Europos Parlamentą; palankiai vertina tai, kad Komisijos pirmininko pavaduotoja-vyriausioji įgaliotinė pritaria pasiūlymui, pagal kurį siekiama užtikrinti, kad biudžete būtų nurodytos visos svarbios BSGP misijos; taigi mano, kad kiekvieną misiją reikia įrašyti į atskirą biudžeto eilutę siekiant užtikrinti visišką skaidrumą ir demokratinę priežiūrą; primena savo poziciją, kad, norint užtikrinti didesnį BUSP demokratinį teisėtumą, prieš inicijuojant BSGP misijas turėtų būti konsultuojamasi su kompetentingomis Parlamento tarnybomis, kurioms turėtų būti sudaryta galimybė tinkamai stebėti konkrečias BSGP misijas; pabrėžia, kad siekiant įvykdyti patikimumo ir savęs apibrėžimo kriterijus pagal Lisabonos sutartį, reikia skirti pakankamai biudžeto išteklių BUSP tikslams įgyvendinti;

12.

mano, kad iškilus būtinybei teikti ex ante informaciją, be nuolat rengiamų bendrų konsultacinio pobūdžio susitikimų BUSP klausimais turėtų būti rengiami papildomi susitikimai; todėl siūlo rengti susitikimus taip, kad jų metu būtų galima pasisemti itin svarbios strateginės ir politinės-karinės patirties, geriau planuoti ir valdyti būsimas misijas, taip pat padėti vystyti perspektyvų požiūrį į ateities reikmes; taip pat primena, kad Parlamentas turi teisę dalyvauti konsultacijose ir kad jam būtina adekvati informacija apie skubias konkrečių iniciatyvų, kurių BUSP pagrindu imtasi pagal Europos Sąjungos sutarties 41 straipsnio 3 dalį, finansavimo procedūras;

13.

atsižvelgdamas į keturšalio dialogo metu Madride pasiektą susitarimą dėl Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sukūrimo ir veikimo ir į Finansinį reglamentą, iš dalies pakeistą atsižvelgiant į EIVT, remia biudžeto punktų, skirtų trims pagrindinėms pagal BUSP / BSGP vykdomoms misijoms, sukūrimą 2011 m. biudžete; mano, kad dėl šio patobulinto misijų identifikavimo bus padidintas BUSP ir (arba) BSGP skaidrumas ir atskaitomybė ir tai pasitarnaus ES interesams; pabrėžia, kad pagrindinių BUSP / BSGP misijų nustatymas neturi daryti neigiamos įtakos su mažesnio masto ir politinio matomumo misijomis susijusiai informacijai ir skaidrumui;

14.

vis dėlto laikosi nuomonės, kad ši nomenklatūra yra būtina sąlyga ir tik pirmas žingsnis kuriant visiškai detalų BUSP biudžetą, kuris sudarytų sąlygas visapusiškai pagal šią politiką vykdomų misijų apžvalgai ir tolesniems veiksmams; mano, kad tokia nauja nomenklatūra neturės neigiamos įtakos nei būtinam BUSP biudžeto lankstumui, nei jau vykdomų misijų veiksmų tęsimui;

15.

primena SESV, kuria siekiama bendro sprendimo procedūrą padaryti įprasta procedūra ir dėl kurios panaikinamos konkrečios išlygos ar procedūros, kurios buvo taikomos kai kurioms priemonėms ar politikos kryptims pagal buvusią Sutartį ir tarpinstitucinį susitarimą, dvasią; patvirtina, kad nuostatos, pagal kurias apribojamas BUSP finansavimo lankstumas, dabar neturi pagrindo; pabrėžia, kad atsižvelgiant į minėtas pastabas ir siekiant stiprinti BUSP veiksmingumą ir atskaitomybę, palaikant tarpinstitucinius santykius galiausiai turėtų įsivyrauti nauja dialogo, abipusio pasitikėjimo ir keitimosi informacija kultūra tiek politikos apibrėžimo etapu, tiek vykdymo ir a posteriori vertinimo etapais;

16.

pabrėžia, kad, turint mintyje tai, jog netrukus vyks svarstymai dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos, turi būti atlikta išsami ilgalaikių BUSP finansinių poreikių analizė;

17.

pakartoja savo poziciją, kad, remiantis SESV 218 straipsnio 6 dalies nuostatomis, Europos Parlamento nuomonės ir pritarimo reikia visiems tarptautiniams susitarimams, įskaitant tuos, kurie daugiausiai susiję su BUSP, išskyrus tik tuos atvejus, kai susitarimas išimtinai susijęs su BUSP; remiantis SESV 218 straipsnio 10 dalies nuostatomis, Parlamentui turi būti teikiama visa informacija pradiniu, derybų ir baigiamuoju tarptautinių susitarimų sudarymo procedūrų etapais; tikisi, kad Komisijos pirmininko pavaduotoja-vyriausioji įgaliotinė procedūros metu teiks visą reikalingą informaciją apie derybas, įskaitant apie derybų kryptis ir derybų tekstų projektus, ir primena, kad politinės atsakomybės deklaracijoje Komisijos pirmininko pavaduotoja-vyriausioji įgaliotinė įsipareigojo taikyti pagrindų susitarimo dėl tarptautinių susitarimų nuostatas konfidencialiems BUSP dokumentams; ragina kurti veiksmingas procedūras, kuriais taikant būtų nuosekliai paisoma Parlamento išimtinių teisių ir kartu užtikrinamas reikalingo lygio konfidencialumas; mano, kad būtina sudaryti išsamų susitarimą, kuris apimtų visas institucijas ir visas ES tarnybas, siekiant reglamentuoti Parlamento narių galimybes gauti konfidencialius dokumentus;

18.

atkreipia dėmesį į savo įsipareigojimą pagal Sutartį kartu su nacionaliniais parlamentais nustatyti, kaip turėtų būti organizuojamas ir skatinamas veiksmingas ir nuolatinis tarpparlamentinis bendradarbiavimas, visų pirma bendros užsienio, saugumo ir gynybos politikos srityje; apgailestauja, kad vis dar nėra susitarta kaip tą padaryti; primygtinai pažymi, kad Europos Parlamento atstovavimas vykdant bet kokios naujos formos tarpparlamentinį bendradarbiavimą turėtų būti tokios apimties, kuri būtų proporcinga jo vaidmens užsienio reikalų srityje įvairovei ir svarbai, ir, tuo remdamasis, pakartoja savo norą su nacionaliniais parlamentais sudaryti susitarimą, kuris padėtų iš tiesų sustiprinti Europos Sąjungos kaip pasaulinio lygmens veikėjos parlamentinį aspektą,

19.

pabrėžia, kad BSGP veiksmai turėtų būti įtraukti į visapusišką pagalbos politiką, kuri apimtų krizę išgyvenančias šalis ir regionus, kuriuose kyla pavojus ES vertybėms ir strateginiams šalių interesams ir kuriuose BSGP veiksmai suteiktų tikros papildomos naudos skatinant taiką, stabilumą ir plėtojant teisinę valstybę; taip pat pabrėžia, kad išmoktų pamokų įsisavinimo procese daugiau dėmesio turi būti skiriama tikslesniam kiekvienos sėkmingai įvykdytos operacijos vertinimui ir jos ilgalaikiam poveikiui ten, kur ji buvo vykdoma;

20.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę, Tarybą ir valstybes nares atstatyti sutrikusią civilinių ir karinių EIVT planavimo gebėjimų pusiausvyrą ir padidinti darbuotojų skaičių teisingumo, civilinio administravimo, muitinės ir tarpininkavimo srityse siekiant BSGP misijose užtikrinti tinkamą ir pakankamą kompetenciją;

21.

pabrėžia būtinybę optimaliai koordinuoti ES veiksmus, kurių imamasi kilus nelaimei, ir kitas ES priemones, pvz., BSGP civilines ir (arba) karines misijas, kurios jau vykdomos arba galėtų būti vykdomos siekiant padėti įveikti krizę; laikosi nuomonės, kad dažnai itin griežtas karinių ir civilinių krizių valdymo operacijų atskyrimas atspindi gerokai pasenusius institucinius modelius ir kad civilinių ir karinių pajėgumų sąveika ir bendradarbiavimu galima geriau atsiliepti į tikrovės iššūkius; todėl pabrėžia, kad būtinas sisteminis poreikių vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju siekiant, kad būtų geriausiai derinamos karinės ir civilinės priemonės, kadangi tam tikrais atvejais gali prireikti derinti karines ir civilines priemones remiantis visapusišku supratimu apie saugumo ir plėtros sąsajas;

22.

mano, kad ES strateginis prioritetas yra stiprinti tarptautines krizių valdymo partnerystes ir skatinti dialogą su kitomis organizacijomis, kurios atlieka svarbų vaidmenį valdant krizes, pvz., su JT, NATO, Afrikos Sąjunga (AS), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), ir su trečiosiomis šalimis, pvz., su JAV, Turkija, Norvegija ir Kanada, taip pat svarbu derinti veiksmus, dalytis informacija ir telkti išteklius, reikalingus taikai užtikrinti ir palaikyti, įskaitant bendradarbiavimą krizės valdymo, ypač jūrų saugumo, klausimais ir kovą su terorizmu vadovaujantis tarptautinės teisės nuostatomis;

23.

pabrėžia, kad EIVT įsteigimas suteikia ES unikalią galimybę įgyvendinti savo įsipareigojimus konfliktų prevencijos ir taikos palaikymo srityse, ypač įgyvendinant Gioteburgo programą, ir dar labiau išplečia ES galimybes užkirsti kelią konfliktams, o tai yra alternatyva krizių valdymui; šiuo tikslu pabrėžia, kad labai svarbu Konfliktų prevencijos ir saugumo politikos direktoratui suteikti tokias pat sąlygas kaip ir kitiems direktoratams, skiriant jam pakankamai išteklių politikos programavimui, stiprinant ryšius su geografiniais departamentais bei užmezgant oficialius santykius su atitinkamomis Tarybos darbo grupėmis; mano, kad taip pat reikia persvarstyti dabartinį krizių valdymo struktūros ir Konfliktų prevencijos ir saugumo politikos direktorato atskyrimą;

24.

įspėja apie pavojų, kad ES gali tapti pernelyg priklausoma nuo trečiųjų šalių tiekiamos energijos, nes tokiu atveju galėtų kilti grėsmė jos užsienio politikos savarankiškumui; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad energetinio saugumo sąvoka iš esmės susijusi su energijos tiekimo saugumu; todėl primena, kad turi būti skubiai sprendžiami su energetika susiję uždaviniai skatinant ir atsinaujinančiųjų, ir vidinių energijos išteklių naudojimą, baigiant kurti veiksmingą energijos vidaus rinką ir įgyvendinant bendrą Europos užsienio politiką energetikos srityje, grindžiamą energijos tiekėjų įvairinimu ir lengvinant strateginių energetikos infrastruktūros projektų, tokių kaip „Nabucco“ ar kitų perspektyvių Pietinio koridoriaus alternatyvų, įgyvendinimą; remia integruotą ir tarpusavyje sąveikaujantį Europos energetikos tinklą; apgailestauja, kad valstybės narės aktyviai remia iniciatyvas, kurios iš tikrųjų konkuruoja su pastangomis, nukreiptomis į energijos tiekimo šaltinių užtikrinimą ir įvairinimą;

25.

palankiai vertina Europos Vadovų Tarybos sprendimą paprašyti Komisijos iki 2011 m. birželio mėn. pateikti komunikatą dėl energijos tiekimo saugumo ir tarptautinio bendradarbiavimo, kuriuo būtų toliau siekiama darnių ir nuoseklių ES išorės veiksmų energetikos srityje; todėl ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę ryžtingai įgyvendinti Parlamento rekomendacijas dėl nuoseklios ir koordinuotos politikos parengimo, visų pirma skatinant ES sanglaudą konstruktyvaus dialogo su energijos tiekėjais, ypač su Rusija, taip pat su tranzito šalimis, pagrindu; laikosi nuomonės, kad įgyvendinant ES plėtros ir kaimynystės politiką, įskaitant politinį dialogą ir praktinį bendradarbiavimą su partneriais, taip pat turėtų būti visapusiškai atsižvelgta į energijos tiekimo saugumą;

26.

atkreipia dėmesį į naujos kartos saugumo iššūkius ir pavojus; pvz., kibernetinius antpuolius, socialinius neramumus, politinius maištavimus, pasaulinius nusikaltėlių tinklus ir ekonominės veiklos rūšis, kurios kelia pavojų teisinės valstybės ir demokratijos principams, ir pabrėžia šioms aplinkybėms skirtų strateginių planų parengimo svarbą;

27.

pabrėžia, kad būtina koordinuoti pasirengimą įveikti neįprastas grėsmes, pvz., elektroninės erdvės pavojų; ragina Komisiją ir Tarybą atlikti kruopščią grėsmių ir poreikių šioje srityje analizę ir parengti daugialypę ir išsamią Europos elektroninės erdvės saugumo strategiją, kurioje būtų pateikti nenumatytų atvejų planai kibernetinių atakų atveju;

28.

pabrėžia, kad į ES užsienio politiką turi būti įtrauktas Europos laisvės, saugumo ir teisingumo išorės aspektas; pakartoja, kad svarbu tinkamai valdyti migraciją; mano, kad būtina užtikrinti kilmės ir tranzito šalių bendradarbiavimą ir skatinti tikrą šių šalių bendradarbiavimą įgyvendinant pozityvių sąlygų politiką;

29.

pakartoja savo poziciją, kad klimato kaitos problemai tapus esmine tarptautinių santykių dalimi ES turi stiprinti savo vadovaujamąjį vaidmenį klimato valdymo pasauliniu lygmeniu srityje ir toliau plėtoti dialogą su kitais pagrindiniais veikėjais, pvz., su stiprėjančios ekonomikos valstybėmis (Kinija, Brazilija, Indija), Rusija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir besivystančiomis šalimis;

30.

mano, kad siekiant, jog ES užsienio politika ir išorės veiksmai atitiktų jos pačios vertybes, prioritetas turi būti teikiamas siekiui vystyti demokratiją, teisinei valstybei, geram valdymui ir teisingai visuomenei, nes taisyklėmis grindžiama demokratinė visuomenė yra pagrindas žmogaus teisėms puoselėti ir stabilumui stiprinti; taigi pakartoja savo poziciją, kad būtina ryžtingai įtraukti žmogaus teisių klausimą į ES užsienio politiką; yra įsitikinęs, kad parengus naują ES institucinę struktūrą, ypač įkūrus EIVT ir jos specialųjį skyrių, ES suteikta galimybė imtis nuoseklesnių ir efektyvesnių veiksmų šioje srityje; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę plėtojant dvišalius santykius su trečiosiomis šalimis ir aktyviai dalyvaujant tarptautiniuose forumuose siekti, kad trečiosios šalys gerbtų žmogaus teises, taip pat pasisakytų prieš žmogaus teisių pažeidimus ir nesivaržytų taikyti atitinkamų priemonių, jei šios teisės pažeidžiamos; atsižvelgdamas į didėjantį grubių tikėjimo laisvės pažeidimų skaičių, ragina Komisiją atlikti išsamų vertinimą ir įtraukti tikėjimo laisvės klausimą į ES žmogaus teisių politiką;

31.

mano, kad religijos ir tikėjimo laisvė visame pasaulyje – ypač krikščionių, persekiojamų ar nykstančių mažumų ir religinių disidentų – ir skirtingų religijų dialogas yra nauji pagrindiniai BUSP klausimai; pabrėžia, kad religijos ir tikėjimo laisvė yra pagrindinė žmogaus teisė, todėl skirtingų religijų dialogas būtų ir priemonė kovoti su diskriminacija ir smurtu dėl religijos, kuri padėtų siekti politinio ir visuomeninio stabilumo; todėl ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę kuo skubiau parengti ES strategiją dėl žmogaus teisės į religijos ar tikėjimo laisvę įgyvendinimo; taip pat ragina ją sukurti nuolatinius pajėgumus EIVT Žmogaus teisių direktorate, kad būtų stebima padėtis vyriausybinių ir visuomeninių religijos laisvės ir susijusių teisių apribojimų srityje;

32.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad BUSP ir veiksmai padėtų visiškai įgyvendinti JT Saugumo Tarybos rezoliuciją (JTSTR) Nr. 1325 (2000) dėl moterų, taikos ir saugumo, kurioje moterys skatinamos dalyvauti sprendžiant konfliktus visais aspektais ir visais lygmenimis; taip pat ragina įgyvendinant BUSP atsižvelgti į JTSTR 1820 (2008) dėl seksualinio smurto konfliktų zonose ir pasibaigus konfliktams, taip pat į vėlesnes JTSTR 1888 (2009), 1889 (2009) 1960 (2010), kurios remiasi pirmiau minėtomis rezoliucijomis; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę, ES valstybes nares ir BSGP misijos vadovus pasirūpinti, kad bendradarbiavimas ir konsultacijos su vietos moterų organizacijomis taptų įprasta kiekvienos BSGP misijos dalimi; apgailestaudamas pastebi, kad iki šiol tik viena moteris buvo paskirta į aukštas pareigas EIVT, ir tik viena moteris yra ES specialioji įgaliotinė;

33.

pabrėžia, kad veiksminga daugiašalė politika turėtų būti pagrindinis Sąjungos strateginis interesas ir kad šiomis aplinkybėmis ES turėtų imtis pagrindinio vaidmens tarptautinio bendradarbiavimo srityje, remti tarptautines institucijas, lengvinti tarptautinį susitarimą ir pažangius veiksmus pasauliniu lygmeniu; pabrėžia, kad būtina skubiai spręsti visų ES piliečių susirūpinimą keliančius visuotinius klausimus, pvz., dėl kovos su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu, pandemijomis ir klimato kaita, dėl elektroninės erdvės saugumo, Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) siekio ir skurdo panaikinimo, energetinio saugumo užtikrinimo, masinio naikinimo ginklų neplatinimo, taikaus konfliktų sprendimo ir nusiginklavimo, migracijos valdymo bei žmogaus teisių ir pilietinių laisvių skatinimo; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia geriau stebėti ES lėšų naudojimą pagal Europos Audito Rūmų specialią ataskaitą Nr. 15/2009;

34.

teigiamai vertina tai, kad 2011 m. gegužės 3 d. buvo priimta JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija dėl ES dalyvavimo JT veikloje, kurioje atsižvelgiama į institucinius pokyčius, įvykusius priėmus Lisabonos sutartį, ir kuri įgalina ES atstovus laiku ir veiksmingai pristatyti ES pozicijas JT ir jas propaguoti; mano, kad norint išspręsti didžiausias regionines ir pasaulines problemas itin svarbu bendrauti su ES strateginiais partneriais; be to, rekomenduoja vystyti strategines partnerystes atsižvelgiant į daugiašališkumo aspektą, t. y. įtraukti visuotinės svarbos klausimus į ES dvišalių ir daugiašalių aukščiausiojo lygio susitikimų darbotvarkes; ragina Prancūziją ir Jungtinę Karalystę, kaip nuolatines JT Saugumo Tarybos (JTST) nares, remiantis Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnio 2 dalimi, reikalauti, kad Komisijos pirmininko pavaduotoja-vyriausioji įgaliotinė būtų kviečiama pateikti ES poziciją visais atvejais, kai ES priima poziciją klausimu, kuris įtrauktas į JTST darbotvarkę; mano, kad Europos Sąjungai turėtų būti atstovaujama daugiašalėse finansinėse organizacijose, ypač Tarptautiniame valiutos fonde ir Pasaulio banke, nepažeidžiant galimybės atstovauti valstybėms narėms;

35.

laikosi nuomonės, kad ES, siekdama labai sustiprinti ES ir NATO partnerystę, turėtų pasinaudoti priimta naująja NATO strategine koncepcija, kartu plėtojant ES užsienio ir gynybos politiką; šiuo atžvilgiu palankiai vertina konkrečius Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės pasiūlymus, pateiktus NATO generaliniam sekretoriui, kuriais siekiama sukurti bendrus organizacinius santykius; pabrėžia, kad ES pripažįsta daugelį saugumui kylančių grėsmių, kurias NATO nurodė savo naujojoje strateginėje koncepcijoje; atkreipia dėmesį į būtinybę ieškoti parankių būdų siekiant įveikti esamus sunkumus; atsižvelgdamas į tai, ragina ES pasinaudoti savo įtaka ir sėkmingai užbaigti tebevykstantį procesą, kad būtų visapusiškai išspręsta Kipro problema, taip įveikiant Kipro ir Turkijos nesutarimus, kadangi tai trukdo plėtoti glaudesnį ES ir NATO bendradarbiavimą;

36.

mano, kad svarbu užtikrinti, jog esamos pajėgos ir ištekliai, kuriais didžiąja dalimi naudojasi abi organizacijos, būtų naudojami kiek įmanoma veiksmingiau, taip pat svarbu sudaryti tinkamas sąlygas Europos karių ir civilių saugumui užtikrinti; ragina NATO susilaikyti nuo civilinių krizių valdymo pajėgumų vystymo, nes taip tik būtų dubliuojamos ES struktūros ir pajėgumai; ragina parengti nuoseklią strategiją dėl branduolinių ginklų neplatinimo ir nusiginklavimo plėtojant ES ir NATO bendradarbiavimą ir atsižvelgiant į 2010 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (angl. NPT) persvarstymo konferencijoje priimtą deklaraciją; ragina NATO ir Rusiją kartu dėti pastangas siekiant tarpusavio pasitikėjimu grindžiamų stabilesnių santykių;

37.

pripažįsta būtinybę stiprinti ESBO ir dar kartą patvirtinti vertybes, kuriomis vadovaujasi ši organizacija; yra tvirtai įsitikinęs, kad ES turėtų veiksmingai dalyvauti sprendžiant ESBO stiprinimo klausimą, įskaitant būtinybę užtikrinti, kad per šį procesą nebūtų susilpnintas nė vienas iš trijų šios organizacijos aspektų (politinis ir karinis, ekonominis ir aplinkosauginis bei žmogiškasis); pabrėžia, kad ES taip pat turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog svarbu tęsti Korfu procesą ir nuolat rengti aukščiausio lygio susitikimus siekiant politiškai paremti ESBO veiklą ir paskatinti jos matomumą;

38.

pripažįsta vis didėjantį Arkties regiono tarptautinį statusą bei svarbą ir ragina parengti socialiniu, aplinkos ir ekonominiu požiūriu tvarią ES Arkties politiką, kurioje būtų atsižvelgiama į vietos tautų teises; mano, kad Arkties taryba, Šiaurės dimensijos politika ir Barenco jūros ir Europos Arkties taryba turi didžiausią reikšmę plėtojant bendradarbiavimą Arkties regione, remia ES siekį tapti nuolatine stebėtoja Arkties taryboje; pabrėžia, kad EIVT reikia sukurti Arkties padalinį;

39.

pakartoja savo įsipareigojimą transatlantinei partnerystei, kuri yra ES išorės veiksmų dalis ir vienas iš pagrindinių ramsčių; be to, ragina ES dar kartą patvirtinti savo įsipareigojimą dėl transatlantinės partnerystės su JAV ir tikslą sukurti transatlantinę rinką be jokių kliūčių, kuris turėtų suteikti pagrindą tvirtesnei transatlantinei partnerystei; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę siekti geriau derinti ir plėtoti ES ir JAV, jos artimiausios sąjungininkės ir strateginės partnerės, bendradarbiavimą; prašo ją užtikrinti, kad ES veiktų kaip nuosekli, aktyvi ir lygiavertė, tačiau savarankiška JAV partnerė, be kita ko, gerinant saugumą ir stabilumą pasaulyje, skatinant taiką ir pagarbą žmogaus teisėms; be to, ragina laikytis bendro požiūrio į tokius pasaulinius iššūkius, kaip branduolinio ginklo platinimas, terorizmas, klimato kaita ir energetinis saugumas, taip pat į pasaulio valdymą remiant ir pertvarkant tarptautines institucijas ir skatinant pagarbą tarptautinei teisei, ir į taikų konfliktų sprendimą; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę atidžiai derinti ES ir JAV veiksmus bei užtikrinti jų sąveiką siekiant stabilumo ir saugumo Europos žemyne ir visame pasaulyje; šio tikslo turėtų būti siekiama tinkamai bendradarbiaujant su atitinkamais veikėjais, kaip antai Rusija, Kinija, Indija, Turkija, ir atsižvelgiant į siekį užtikrinti stabilumą didesnėje dalyje Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros regione, Irane, Afganistane ir Pakistane;

40.

ragina plėtoti visapusišką ES ir JAV strategiją siekiant pagerinti saugumo padėtį didžiojoje Artimųjų Rytų dalyje, Irane, Afganistane ir Pakistane, bendradarbiaujant su Turkija, Rusija ir Kinija;

41.

patvirtina, kad galimybę tapti ES narėmis turi visos Vakarų Balkanų šalys, ir pabrėžia nuolatinio regiono šalių ir ES įsipareigojimo dalyvauti plėtros procese svarbą; primena, kad ES plėtros perspektyva – tai svarbi paskata tęsti politines ir ekonomines reformas Vakarų Balkanų šalyse, kuriomis prisidedama prie veiksmingo stabilumo ir vystymosi regione;

42.

pripažįsta visų regiono šalių pažangą siekiant narystės ES, tačiau pažymi, kad politinis nestabilumas ir institucinis silpnumas kartu su neišspręstais daugiašaliais klausimais kliudo tolimesnei kai kurių šalių integracijos į ES pažangai; pabrėžia, kad Sąjungai reikia aiškios ir bendros šio regiono vizijos; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją aktyviai dalyvauti sprendžiant nuolatines problemas;

43.

atkreipia dėmesį į tai, kad padėtis Kosove lieka stabili ir taiki, tačiau pažeidžiama; yra susirūpinęs dėl rimtų problemų ir rinkimų įstatymo pažeidimų, su kuriais per pastarojo meto rinkimus susidurta keliose savivaldybėse, ir ragina ES atidžiai stebėti demokratijos padėtį Kosove; ragina visus dalyvaujančius subjektus imtis veiksmų siekiant pagerinti demokratinių teisių padėtį ir visų Kosovo gyventojų gyvenimo sąlygas, taip pat pabrėžia, jog svarbu vykdyti rinkimų reformą ir užtikrinti, kad rinkimai būtų rengiami sąžiningai, kadangi tai dalis dabartinių demokratinių pokyčių Kosove; ragina Kosovo politikus laikytis Konstitucijos; ragina naująją Kosovo vyriausybę ir parlamentą ateityje tobulinti rinkimų procesus ir užtikrinti Kosovo piliečiams demokratines teises bei stengtis pagerinti Kosovo integracijos į Europą perspektyvas; žino, kad ne visos valstybės narės pripažino Kosovo nepriklausomybę;

44.

palankiai vertina Kosovo ir Serbijos dialogą ir pabrėžia, kad šios šalys galėtų prisidėti prie stabilumo ne tik Kosove, bet ir visame regione, be to, galėtų padėti pagerinti visų Kosovo gyventojų padėtį; visiškai pritaria tam, kad reikia labiau remti Europos Sąjungos teisinės valstybės misijos Kosove (EULEX) veiklą, kad būtų išspręsta per Kosovo konfliktą dingusių asmenų problema bei tiriamas ir vykdomas su tuo susijusių organizuotų nusikaltėlių grupių baudžiamasis persekiojimas, visų pirma dėl nežmoniško elgesio ir prekybos organais vykstant konfliktui ir iš karto po jo; ragina EULEX nuodugniai ištirti šiuos kaltinimus ir pradėti baudžiamąjį procesą prieš visus atsakingus asmenis; pakartoja, kad EULEX turi remti vietos administraciją ir teikti jai pagalbą gero valdymo klausimais, taip pat reikia užtikrinti, kad ši misija veiksmingai veiktų visoje Kosovo teritorijoje ir kad būtų plečiama jos veikla Kosovo šiaurėje; ragina Komisiją nedelsiant pradėti dialogą dėl vizų su Prištinos valdžios institucijomis siekiant nustatyti vizų režimo liberalizavimo gaires;

45.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę po rinkimų stiprinti dialogą su Bosnijos ir Hercegovinos politiniais lyderiais, siekiant padėti šaliai ir jos gyventojams toliau siekti integruotis į ES; mano, kad Bosnija ir Hercegovina padarė nedidelę pažangą reformų, susijusių su ES integracijos procesu, srityje ir daugiausia dėmesio toliau skiria etniniams ir vientisumo klausimams, o tai gali būti kliūtis norint įvykdyti narystės ES ir NATO reikalavimus;

46.

reiškia didelį susirūpinimą dėl tebesitęsiančio vidaus konflikto Albanijoje ir ragina vyriausybę ir opoziciją susilaikyti nuo jėgos panaudojimo ir pradėti naują dialogą siekiant užbaigti konfliktą ir pasiekti ilgalaikį kompromisą; šiuo atžvilgiu palankiai vertina Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės atstovo iniciatyvą, kuri derinama su Komisijos nariu, atsakingu už plėtrą ir Europos kaimynystės politiką;

47.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją laikytis įsipareigojimo plėtoti Rytų partnerystę su rytinėmis Europos kaimynėmis siekiant jų politinės vienybės ir ekonominės integracijos (taip pat ir energetikos srityje) remiantis bendromis Europos vertybėmis ir atsižvelgiant į sąlygas bei paskatas, kurios skirtos reformoms pradėti; primena, kad dėl neišspręstų konfliktų regione dalyvaujančios šalys patenka į tokią padėtį, kurioje taika nėra tvari; ragina dalyvaujančias šalis siekti taikaus konfliktų sprendimo ilguoju laikotarpiu; pabrėžia, kad svarbu atsižvelgti į tarptautinius žmogaus teisių standartus vykstančiose derybose dėl asociacijos susitarimo su Rytų partnerystės šalimis; ragina pateikti iniciatyvas ir veiksmus, kurie padėtų skatinti ir remti regioninį bendradarbiavimą Pietų Kaukaze;

48.

viliasi, kad Komisijos pradėtas Europos kaimynystės politikos reformavimo procesas padės sukurti naują strateginę viziją ir diferencijuotą požiūrį šioje srityje į interesų sritis, atsižvelgiant į įvairius Europos Sąjungos interesus, iššūkius ir regionines grėsmes;

49.

dar kartą patvirtina, kad būtinas nuoseklus požiūris regioninio bendradarbiavimo procesuose siekiant, kad iniciatyvos ir priemonės, kurias ES pasiūlė įgyvendinant Rytų kaimynystės programą (Europos partnerystė, Juodosios jūros sinergija ir (arba) ES Juodosios jūros regiono strategija ir pan.), būtų veiksmingos; laikosi nuomonės, kad reikia užtikrinti pasiūlytų iniciatyvų papildomumą ir diferencijavimą, ypač projektų lygmeniu, kad būtų galima veiksmingiau panaudoti išteklius ir pasiekti konkrečių rezultatų;

50.

smerkia griežtas represines Baltarusijos Prezidento A. Lukašenkos režimo priemones, po 2010 m. gruodžio 19 d. prezidento rinkimų panaudotas prieš opozicijos narius, žurnalistus ir pilietinės visuomenės atstovus, ir ragina nedelsiant išlaisvinti visus sulaikytuosius ir panaikinti jiems visus kaltinimus; palankiai vertina 2011 m. sausio 31 d. priimtą Tarybos sprendimą uždrausti 157 atrinktiems Baltarusijos pareigūnams išduoti vizas ir įšaldyti jų finansinį turtą; laikosi nuomonės, kad sankcijos Baltarusijos valdžios pareigūnams turėtų būti taikomos tol, kol iš Baltarusijos kalėjimų bus išleisti visi politiniai kaliniai; palankiai vertina 2011 m. vasario 2 d. vykusios tarptautinės paramos teikėjų konferencijos „Solidarumas su Baltarusija“ rezultatus – šioje konferencijoje ES įsipareigojo suteikti 17,3 mln. EUR paramos pilietinei visuomenei, ypač studentams ir nepriklausomai žiniasklaidai; laikosi nuomonės, kad Komisija turėtų skatinti žmonių, gyvenančių ES ir Baltarusijoje, asmeninius ryšius; ragina valstybes nares, kurios dar to nepadarė, imtis vienašalių veiksmų palengvinti vizų išdavimą bei sumažinti trumpalaikių vizų, ypač Šengeno zonos, kainą, kadangi jos labiausiai reikalingos plačiajai visuomenei, studentams ir kitiems jauniems žmonėms; pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad Baltarusija nebūtų izoliuota, ypač nuo šiuo metu vykdomos regioninės veiklos;

51.

ragina skubiai įkurti ES Rytų kaimynystės parlamentinę asamblėją (EURONEST), tačiau neįtraukti į ją Baltarusijos parlamento atstovų – taip būtų pabrėžtas šios asamblėjos vaidmuo stiprinant demokratiją ir demokratines institucijas, taip pat jos svarba daugiau dėmesio skiriant parlamentiniam partnerystės aspektui;

52.

apgailestauja, kad nepasiekta esminės pažangos sprendžiant įsisenėjusius konfliktus Pietų Kaukaze; pabrėžia, kad šios kliūtys stabdo Rytų partnerystės daugiašalio ir regioninio aspekto plėtotę; tikisi, kad EIVT atliks didesnį vaidmenį regione, ir ragina imtis dar aktyvesnio vaidmens siekiant palengvinti šalių dialogą plėtojant priemones, kuriomis kuriamas pasitikėjimas, skatinant žmonių tarpusavio ryšius ir taip padedant surasti ilgalaikį sprendimą;

53.

pabrėžia aktyvesnio ES vaidmens svarbą sprendžiant įsisenėjusius konfliktus Padniestrėje ir Pietų Kaukaze;

54.

palankiai vertina ir remia Moldovos Respublikos valdžios institucijų įsipareigojimą stiprinti santykius su Europos Sąjunga siekiant sudaryti asociacijos susitarimą, plėtoti dialogą dėl vizų režimo liberalizavimo ir pradėti derybas dėl laisvosios prekybos susitarimo;

55.

ragina Komisiją paspartinti programų pagal Juodosios jūros sinergijos iniciatyvą įgyvendinimą ir išlaikyti šį klausimą Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) darbotvarkėje;

56.

pabrėžia Juodosios jūros regiono svarbą Rytų partnerystei ir mano, kad šiuo atžvilgiu reikalingas aktyvesnis Europos Sąjungos dalyvavimas;

57.

pripažįsta dideles strateginio ES ir Vidurinės Azijos bendradarbiavimo plėtros galimybes; atsižvelgdamas į regiono geopolitinę vietą ragina išplėsti bendradarbiavimą siekiant susidoroti su bendrais saugumo uždaviniais ir išspręsti politinius, ekonominius ir energetinius klausimus; pabrėžia, kad reikia skubiai spręsti vandentvarkos klausimus regionų lygmeniu siekiant skatinti bendrą tvarų vystymą, gerinti žmonių saugumą, padėti palaikyti gerus santykius su kaimyninėmis šalimis ir išvengti konfliktų;

58.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę užtikrinti, kad ES požiūris į Rusiją, įskaitant per derybas dėl naujojo ES ir Rusijos susitarimo, būtų nuoseklus; be to, ragina ją užtikrinti, kad teisinės valstybės stiprinimas, įskaitant tarptautinę teisę, abipusiškumo ir skaidrumo principai, taip pat įsipareigojimas vadovautis pliuralistinės demokratijos vertybėmis ir pagarba žmogaus teisėms būtų naujojo išsamaus susitarimo pagrindas; pabrėžia, kad įsipareigojimas pagerinti žmogaus teisių padėtį Rusijoje ir kovoti su korupcija, ypač teisės srityje, turi būti neatskiriama šio naujo susitarimo dalis; tikisi nuolatinės pažangos dabartinėse derybose;

59.

pabrėžia, kad teisinės valstybės principo stiprinimas visose Rusijos viešojo gyvenimo srityse, įskaitant ekonomiką, būtų naudingas visuomenei kaip visumai; ragina stiprinti ES ir Rusijos dialogą žmogaus teisių klausimais siekiant skatinti teigiamus pokyčius Rusijoje žmogaus teisių atžvilgiu; ragina imtis veiksmų ir įgyvendinti iniciatyvas, kuriomis būtų gerinami ryšiai tarp Europos ir Rusijos pilietinės visuomenės ir stiprinama Rusijos pilietinė visuomenė; atsižvelgdamas į tai pabrėžia partnerystės svarbą modernizacijos procesui; taip pat pabrėžia, kad būtina atgaivinti tarpusavio pagarbos ir abipusiškumo principais grindžiamą partnerystę su Rusija siekiant spręsti kovos su terorizmu, energetinio saugumo ir energijos tiekimo, klimato kaitos, nusiginklavimo, konfliktų prevencijos ir branduolinių ginklų neplatinimo klausimus – šio tikslo turėtų būti siekiama atsižvelgiant į padėtį Irane, Afganistane ir Artimuosiuose Rytuose – ir taip siekti stiprinti saugumą ir stabilumą pasaulyje;

60.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę paspartinti dialogą su Rusija siekiant užtikrinti, kad būtų besąlygiškai laikomasi visų 2008 m. sudaryto Rusijos, Europos Sąjungos ir Gruzijos šešių punktų susitarimo nuostatų, taip pat siekti šio konflikto galutinio sprendimo, kuriame būtų paisoma Gruzijos teritorinio vientisumo; mano, kad Rusija visų pirma turėtų užtikrinti Europos Sąjungos stebėsenos misijai (EUMM) neribotas galimybes dirbti Abchazijoje ir Pietų Osetijoje; pabrėžia, kad būtina užtikrinti stabilumą pirmiau minėtuose Gruzijos regionuose;

61.

pabrėžia, kad abiem šalims, ES ir Turkijai, reikia ilgalaikio strateginio požiūrio į jų tarpusavio santykius ateityje; palankiai vertina Tarybos 2010 m. gruodžio 14 d. pareiškimą, kuriame raginama stiprinti bendradarbiavimą saugumo ir abipusio intereso užsienio politikos klausimais; mano, kad vis aktyvesnė Ankaros užsienio politika reiškia naujus iššūkius ir galimybes bendrajai užsienio ir saugumo politikai; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę įtraukti Turkiją į oficialiai įtvirtintą dialogą esminiais strateginiais klausimais, pvz., energetikos politikos, Vakarų Balkanų ir Kaukazo regiono stabilumo, Irano branduolinės programos ar kylančios demokratijos užuomazgų Artimuosiuose Rytuose, taip užtikrinant glaudesnį tikslų suderinamumą ir naują dinamiškumą dvišaliuose santykiuose; tačiau pabrėžia, kad toks dialogas turėtų ne pakeisti, o papildyti ir sustiprinti Turkijos pastangas siekiant narystės ES;

62.

apgailestauja dėl to, kad beveik visai sustojo Turkijos stojimo į ES procesas; primena, kad visos ES valstybės narės ir Turkija turi bendrai siekti pašalinti kliūtis Turkijai siekiant narystės ES; įspėja dėl rimtų ilgalaikių problemų, jeigu ES ir Turkijos santykiai išliks nestabilūs, o ES ir NATO toliau bus kliudoma siekti glaudesnio bendradarbiavimo; bet kokiu atveju viliasi, kad Turkija ir toliau tęs modernizacijos procesą savo šalyje laikydamasi europietiškų principų;

63.

pritaria tiesioginių Izraelio ir Palestinos savivaldos taikos derybų atnaujinimui ir pabrėžia būtinybę siekti prasmingų derybų, kurios būtų baigtos per tam tikrą ribotą laikotarpį ir vyktų abišalio pasitikėjimo sąlygomis, kurios gali susidaryti tik tuo atveju, jeigu Izraelis nedelsiant sustabdys gyvenviečių statybą; primena, kad ES yra didžiausia Palestinos savivaldos rėmėja ir pagrindinė Izraelio prekybos partnerė, todėl yra tiesiogiai suinteresuota įtikinti abi puses kuo greičiau išspręsti svarbiausius klausimus (t. y. pabėgėlių, sienų ir Jeruzalės statuso) ir sukurti gyvybingą ir taikią Palestinos valstybę šalia Izraelio valstybės; pabrėžia, kad būtinas dviejų valstybių sprendimas, ir pripažįsta abiejų valstybių teisę gyventi vienai šalia kitos saugiai, taikiai ir turtingai; todėl palankiai vertina 2010 m. gruodžio 13 d. ES Tarybos išvadas dėl Artimųjų Rytų taikos proceso ir pareikštą ES valią padėti šalims siekti šio tikslo;

64.

ragina ES, vadovaujantis 2009 m. gruodžio 12 d. Tarybos išvadomis, imtis ryžtingesnio politinio vaidmens, kuris atitiktų jos finansinį indėlį regione; yra įsitikinęs, jog vardan taikos ir saugumo šiame strateginiu požiūriu ES gyvybiškai svarbiame kaimyniniame regione būtina skubiai visapusiškai keisti ES politiką Artimųjų Rytų atžvilgiu, kad ES galėtų imtis nuoseklaus ir ryžtingo politinio vaidmens bei įgyvendinti veiksmingas diplomatines priemones; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę parengti naują regionui skirtą Europos strategiją, kurioje būtų išdėstyti ES interesai ir tikslai bei priemonės, kurias taikant būtų skatinama demokratija ir teisinė valstybė regione, o ištekliai būtų nukreipiami pirmiausia į pilietinės visuomenės stiprinimą;

65.

yra labai sunerimęs dėl to, kad prieš Ašrafo stovyklos Irake gyventojus naudojama jėga, esama aukų, ir apgailestauja dėl žuvusiųjų; ragina Irako vyriausybę susilaikyti nuo smurto ir gerbti stovyklos gyventojų žmogaus teises; ragina, suteikus nevaržomą galimybę patekti į stovyklą ir siekiant išsamiai įvertinti vietos padėtį, atlikti nepriklausomą tarptautinį tyrimą; ragina visas šalis elgtis santūriai ir surasti taikų bei tvarų padėties sprendimą;

66.

reiškia solidarumą su Pietų kaimynystės šalių piliečiais kovojant dėl demokratijos, laisvės ir socialinio teisingumo; ragina ES nedviprasmiškai ir skubiai paremti naujus demokratijos, laisvės ir socialinio teisingumo siekius; tebėra susirūpinęs dėl to, kad ES Viduržemio jūros regiono strategijoje nėra aiškios ilgalaikės regiono pažangos ir vystymosi strateginės vizijos; ragina paaiškinti ir pagerinti Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos veikimo pagrindą, tikslus ir darbo metodus; todėl mano, kad nepaprastai svarbu ir skubu persvarstyti ir nuodugniai peržiūrėti ES Viduržemio jūros regiono strategiją, ir ragina, kad vykdant strateginę EKP peržiūrą būtų visapusiškai atsižvelgiama ir reaguojama į naujus įvykius regione ir pradedamas politinis dialogas su ES pietinėmis kaimyninėmis šalimis; be to, prašo, kad Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga būtų pertvarkyta, siekiant aktyviai ir veiksmingai prisidėti prie demokratinių, tvarių ir teisingų visuomenių visame regione; pabrėžia moterų dalyvavimo svarbą pereinant prie demokratijos ir vykdant institucines reformas; dar kartą pabrėžia, kad demokratijos, teisinės valstybės stiprinimas, geras valdymas, kova su korupcija ir pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms –pagrindiniai šio dialogo klausimai;

67.

primena savo vaidmenį įgyvendinant ES biudžeto procedūrą ir pabrėžia būtinybę užtikrinti Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos demokratinį teisėtumą ir tai, kad sprendimai būtų priimami skaidriai, o Europos Parlamentas, Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinė asamblėja ir nacionaliniai parlamentai dalyvautų sprendimų priėmimo procese;

68.

atidžiai stebi padėtį Tunise, Egipte ir kitose regiono šalyse; palaiko teisėtus tautų demokratijos, laisvės ir socialinio teisingumo siekius; ragina ES kurti partnerystę, grindžiamą abipusiais interesais, kurioje daug dėmesio būtų skiriama užimtumui, švietimui ir mokymui, siekiant padėti palengvinti dabartinę socialinę ir ekonominę krizę šiose šalyse, ir suteikti atitinkamą pagalbą, kurios gali reikėti vykstančioms politinėms reformoms ir socialiniam ir ekonominiam vystymuisi paremti; pabrėžia paramos kuriant institucinius pajėgumus, nepriklausomą teismų sistemą, stiprinant pilietinės visuomenės organizacijas ir formuojantis pliuralistinėms politinėms partijoms pasaulietinėje sistemoje svarbą; palankiai vertina referendumą dėl konstitucinių reformų Egipte; ragina Egipto valdžios institucijas tęsti Konstitucijos ir rinkimų įstatymo peržiūrą, siekiant laisvų ir sąžiningų rinkimų;

69.

apgailestauja, kad stinga ES valstybių narių sutarimo, kaip reaguoti į padėtį Libijoje, nes tai susiaurina Komisijos pirmininko pavaduotojos-vyriausiosios įgaliotinės visapusiškų BUSP veiksmų šiuo klausimu apimtį; vis dėlto palankiai vertina Tarybos sprendimą pradėti Europos Sąjungos karinę operaciją, kuri padėtų vykdyti humanitarinės pagalbos operacijas reaguojant į kritinę padėtį Libijoje, – vadinamąją EUFOR Libija operaciją;

70.

pabrėžia, kad nedelsiant būtina nutraukti žiaurias slopinimo priemones Sirijoje, kurias taikant žuvo ir areštuoti šimtai žmonių; ragina Sirijos prezidentą ir vyriausybę atsižvelgti į teisėtus Sirijos gyventojų reikalavimus ir dalyvauti nuoširdžiame nacionaliniame dialoge, kuriuo siekiama įgyvendinti esmines politines, ekonomines ir socialines reformas ir liautis vykdžius politinės opozicijos, pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių gynėjų represijų politiką; pritaria JT Žmogaus teisių tarybos rezoliucijai, kurioje smerkiamas Sirijos vyriausybės smurtas prieš taikius demonstrantus, ir pritaria, kad JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras į šalį pasiųstų faktų nustatymo misiją; ragina ES ir valstybes nares atsižvelgti į Sirijos įvykius savo dvišaliuose santykiuose su šia šalimi, įskaitant tolesnių derybų dėl ES ir Sirijos asociacijos susitarimo nutraukimą, bendradarbiavimo su Sirijos valdžios institucijomis pagal Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę persvarstymą ir griežtas ir tikslines sankcijas, kuriomis siekiama režimo vykdomos politikos pokyčių;

71.

ragina Bahreino ir Jemeno valdžios institucijas nenaudoti jėgos prieš protestų dalyvius ir gerbti jų teisę į susirinkimų ir žodžio laisvę; pabrėžia, kad asmenys, atsakingi už tai, kad žuvo ir buvo sužeisti žmonės, kuo greičiau turi atsakyti už savo veiksmus ir būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn nacionaliniuose teismuose arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme Hagoje; ragina Europos Sąjungą ir jos valstybes nares remti taikius demokratinius Bahreino, ir Jemeno piliečių lūkesčius, peržiūrėti šių šalių atžvilgiu vykdomą savo politiką, laikytis ES elgesio kodekso ginklų eksporto srityje ir, jei nacionalinės valdžios institucijos rimtai įsipareigotų, ragina būti pasirengusias padėti šiose šalyse įgyvendinti konkrečią politinių, ekonominių ir socialinių reformų darbotvarkę; išreiškia didelį susirūpinimą dėl naujausių įvykių Bahreine ir ypač dėl to, kad 2011 m. balandžio 28 d. keturi protestų dalyviai buvo nubausti mirties bausme; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę daryti spaudimą Bahreino valdžios institucijoms, kad jos patvirtintų mirties bausmės moratoriumą, taip pat užtikrintų teisingus teismų procesus, tinkamą teisinį atstovavimą ir teisę pateikti apeliacinį skundą;

72.

pakartoja, kad visapusiškai remia Specialųjį tribunolą Libanui – nepriklausomą teismą, kuris įsteigtas remiantis JT Saugumo Tarybos rezoliucija 1757 ir atitinka aukščiausius teismo standartus; pakartoja, kad tvirtai remia Libano suverenitetą, vienybę ir teritorinį vientisumą, taip pat visapusišką funkcionalią visų Libano institucijų veiklą; pabrėžia, kad vidaus stabilumas ir tarptautinės teisės nuostatų paisymas yra visiškai suderinami dalykai; ragina visas Libano politines jėgas toliau dalyvauti atvirame konstruktyviame dialoge, skirtame puoselėti visų Libano piliečių gerovei, klestėjimui ir saugumui; teigiamai vertina gyvybiškai svarbų vaidmenį, kurį atlieka Jungtinių Tautų laikinosios pajėgos Libane (UNIFIL) ir ragina įgyvendinti visas JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 1701 nuostatas;

73.

pabrėžia, kad prieš pradedant ieškoti bet kokio ilgalaikio Afganistano krizės sprendimo pirmiausia turi būti atsižvelgta į Afganistano piliečių interesus, susijusius su jų vidaus saugumu, civiline sauga, taip pat ekonominiu ir socialiniu vystymusi, įtraukiant konkrečias priemones, skirtas skurdui, moterų diskriminacijai panaikinti, pagarbai žmogaus teisėms ir teisinės valstybės principams stiprinti, be to, turi būti taikomos susitaikymo priemonės, nutraukta opijaus gamyba, ryžtingai kuriama valstybė, Afganistanas turi būti integruotas į tarptautinę bendruomenę ir iš šalies turi būti išvaryta grupuotė Al Qaeda; pabrėžia, kad Afganistane visų pirma turi būti suformuotos policijos pajėgos, pajėgios užtikrinti bent minimalų saugumo lygį, kad vėliau būtų galima išvesti užsienio šalių karines pajėgas iš šalies; pakartoja, jog laikosi savo pozicijos, kad ES ir plačiosios tarptautinės bendruomenės prasmingais veiksmais Afganistane turėtų būti remiami afganai, kuriantys savo valstybę, kurioje veiktų stipresnės demokratinės institucijos, galinčios atstovauti tautai, užtikrinti teisinės valstybės principų laikymąsi, taiką, teritorinį vientisumą, tvarų socialinį ir ekonominį vystymąsi, visų savo piliečių, visų pirma moterų ir vaikų, gyvenimo sąlygų gerinimą, taip pat turėtų būti gerbiamos visų šalies etninių ir religinių bendruomenių istorinės, religinės, dvasinės ir kultūrinės tradicijos; be to, primena pilietinės visuomenės rėmimo, demokratinių institucijų kūrimo, pvz., saugumo pajėgų ir teismų mokymo, nepriklausomos žiniasklaidos, NVO rėmimo ir parlamentinės priežiūros svarbą;

74.

pakartoja, jog laikosi nuomonės, kad Pakistanas atlieka itin svarbų vaidmenį regione ir kad stabilus, pasaulietiškas ir teisinių principų besilaikantis Pakistanas gyvybiškai svarbus norint užtikrinti Afganistano ir aplinkinių regionų stabilumą; be to, pabrėžia galimą Pakistano vaidmenį Afganistano taikos procese; pabrėžia, kad Pakistanas negali būti saugus prieglobstis grupuotei Al-Qaeda ir Talibanui; pripažįsta, kad pražūtingi 2010 m. rugpjūčio mėn. potvyniai buvo smūgis naujajai Pakistano vyriausybei, kuri jau buvo pradėjusi daryti pažangą spręsdama daugybę uždavinių; primygtinai ragina Tarybą, Komisiją ir tarptautinę bendruomenę apskritai parodyti tvirtą solidarumą ir skirti Pakistanui apčiuopiamą pagalbą, kuri skubiai reikalinga šiai potvynių nuniokotai šaliai atstatyti ir atkurti, taip pat šalies siekiui sukurti tvirtą ir klestinčią visuomenę paremti; palankiai vertina ES pastangas politiškai remti pažangesnę institucinę plėtrą ir kompetencijos ugdymą Pakistane ir padėti demokratinėms Pakistano institucijoms kovoti su ekstremizmu, visų pirma siekiant, kad būtų panaikinti įstatymai dėl piktžodžiavimo ir remiama Pakistano pilietinė visuomenė; ragina toliau užtikrinti šią paramą; ragina Pakistaną nedelsiant prisijungti prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir visapusiškai bendradarbiauti su Tarptautine atominės energijos agentūra siekiant atskleisti Pakistano turimas branduolinio ginklo atsargas ir įrangą;

75.

visapusiškai pritaria tam, kad būtų vykdomas E3+3 įsipareigojimas ir ieškoma galimybės iš anksto suderėti Irano branduolinio klausimo sprendimą, kuriuo remdamasi tarptautinė bendruomenė iš naujo patikėtų, jog Irano branduolinė programa – išimtinai taiki ir vykdoma laikantis pagrindinio Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo (angl. NPT) principo; palaiko Tarybos dviejų krypčių metodą, kuriuo siekiama rasti diplomatinį sprendimą, nes tik taip galima realiai išspręsti Irano branduolinės programos klausimą; apgailestauja, kad dėl Irano nebendradarbiavimo su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA) aiškinantis jo branduolinės programos tikslus nebuvo galima išvengti JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 1929(2010), pagal kurią pradedamas ketvirtasis Iranui taikomų su jo branduoline programa susijusių sankcijų raundas, ir papildomų ribojamųjų priemonių, apie kurias paskelbė ES, JAV, Japonija, Kanada ir Australija; pabrėžia, kad branduolinis klausimas negali būti išspręstas ES paramos Irano pilietinei visuomenei ir jos teisėtiems visuotinių žmogaus teisių ir nesuklastotų demokratiškų rinkimų siekiams sąskaita;

76.

griežtai smerkia nuolatinę provokuojamo, kurstomo ir antisemitinio pobūdžio retoriką, kurios ėmėsi Irano prezidentas, paraginęs „nušluoti“ Izraelį, ir ypač apgailestauja dėl grasinimų, kurie nukreipti prieš patį Izraelio valstybės buvimą; yra labai susirūpinęs dėl to, kad Irane nuolat didėja mirties bausmės įvykdymo atvejų skaičius, kadangi tai neteisminiai valstybės vykdomi nužudymai be tinkamo proceso, taip pat labai susirūpinęs dėl nuolatinių sistemingų represijų prieš piliečius, kurie siekia daugiau laisvės ir demokratijos; pabrėžia, kad oficialūs dvišaliai Europos Parlamento ir Irano parlamento (Madžliso) delegacijų tarpusavio ryšiai taip pat turėtų būti naudojami žmogaus teisių klausimams spręsti; jie turėtų būti palaikomi su sąlyga, kad nebūtų trukdoma lankyti politinių kalinių ir žmogaus teisių veikėjų, o atstovams turėtų būti suteikta galimybė laisvai keistis visomis politinėmis nuomonėmis; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę imtis veiksmų ES delegacijai Irane atkurti, kad būtų galima stebėti padėtį vietoje iš ES perspektyvos; ragina Irano režimo atstovus susilaikyti nuo kišimosi į Irako vidaus reikalus;

77.

reiškia pasitenkinimą dėl to, kad stiprinami sektorių dialogai su Kinija, ir ragina imtis bendrų suderintų veiksmų siekiant spręsti ginčytinus klausimus, kurie buvo akcentuojami per ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimą; palankiai vertina pažangą, kuri daroma užtikrinant geresnį ekonomikos ir teismų valdymą; reiškia didelį susirūpinimą dėl besitęsiančių didelių ir sistemingų žmogaus teisių pažeidimų šalyje, įskaitant mažumų teisių, ypač tibetiečių, uigūrų ir mongolų, pažeidimus ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę pradėti dialogą žmogaus teisių klausimais ir užtikrinti, kad jie būtų nuolat įtraukiami į darbotvarkę;

78.

pažymi, kad ryšius su Japonija labai paveiks baisus žemės drebėjimas, cunamis ir jų sukelta branduolinė katastrofa, kurie smogė šaliai, ir tikisi, kad ES parodys solidarumą ir suteiks pagalbą, kad padėtų Japonijos valdžios institucijoms įveikti nelaimę; pažymi, kad ypač po naujausių dramatiškų įvykių ES ryšiai su Japonija, kuri vadovaujasi tomis pačiomis demokratinėmis vertybėmis ir susirūpinimu dėl žmogaus teisių kaip ir ES, išlieka nepaprastai svarbūs ekonominiu požiūriu ir atsižvelgiant į bendradarbiavimą tarptautiniuose forumuose; pabrėžia, kad dabartinis dėmesys Kinijai neturi nustelbti pastangų, kurios būtinos norint padidinti bendradarbiavimą su Japonija ir pašalinti likusias abipusės ekonominės skvarbos kliūtis;

79.

palankiai vertina šalių, išsidėsčiusių abiejose Taivano sąsiausrio pusėse, veiksmus, kurių rezultatas – maždaug penkiolika 2010 m. birželio mėn. pasirašytų susitarimų, įskaitant ekonominio bendradarbiavimo pagrindų susitarimą (angl. ECFA) ir susitarimą dėl intelektinės nuosavybės teisių; atsižvelgdamas į tai, kad abiejose sąsiaurio pusėse esančių šalių ekonominių santykių plėtra atitinka abiejų šalių ir ES interesus, tvirtai remia ES ir Taivano ekonominių ryšių stiprinimą bei ES ir Taivano ekonominio bendradarbiavimo susitarimo pasirašymą; pakartoja remiąs prasmingą Taivano dalyvavimą stebėtojo teisėmis atitinkamose organizacijose ir veikloje, pvz., Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijoje (JTBKKK), Pasaulio sveikatos organizacijoje (PSO) ir Tarptautinėje civilinės aviacijos organizacijoje (ICAO); palankiai vertina ES sprendimą panaikinti vizų režimą Taivano gyventojams, nes taip bus prisidedama prie ES ir Taivano prekybos ir investicinių santykių, taip pat žmonių tarpusavio santykių stiprinimo;

80.

pripažįsta didžiulę Indijos, kaip stiprėjančios ekonomikos valstybės regione ir puikios demokratinės Europos partnerės, svarbą; palankiai vertina Indijos bendradarbiavimą su ES, ypač Afganistane, taip pat vykdant į operaciją „Atalanta“; ragina glaudžiau bendradarbiauti klausimais, susijusiais su branduoliniu nusiginklavimu, klimato kaita, pasaulio ekonomikos valdymu, demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių skatinimu; reiškia susirūpinimą dėl civilinių laisvių ir žmogaus teisių padėties Džamu ir Kašmyre, taip pat dėl to, kad toliau vykdoma kastomis grindžiama diskriminacija; tikisi, kad strateginė partnerystė su Indija bus plėtojama pagal bendrąjį veiksmų planą ir kad šiuo pagrindu bus pasiekta konkrečių rezultatų; tikisi, kad greitai bus baigtos derybos dėl laisvosios prekybos susitarimo ir jis bus pasirašytas, tačiau tuo pat metu pabrėžia, kad svarbu, jog dabartinės derybos dėl šio susitarimo neigiamai nepaveiktų pastangų sumažinti skurdą Indijoje;

81.

ryžtingai remia ir skatina partnerystę su Afrikos Sąjunga (AS) ir kitomis regioninėmis Afrikos organizacijomis spendžiant stabilumo ir saugumo Afrikos žemyne problemas ir užtikrinant pažangą kitose itin svarbiose, pvz., demokratinio valdymo ir žmogaus teisių, klimato kaitos ir TVT įgyvendinimo, srityse; yra įsitikinęs, kad norint užtikrinti procesą, kurį vykdant būtų pažangiai skatinamas AS valdymas ir įgaliojimų suteikimas sprendžiant saugumo ir stabilumo Afrikos žemyne klausimus, ypač kai tai susiję su taikos palaikymo misijomis, būtina stiprinti AS institucinę plėtrą ir sprendimų priėmimo procedūras, o ES turėtų teikti pagalbą AS šiose srityse;

82.

pritaria sprendimui išsamiai apibrėžti veiksmus, kurių ES ketina imtis Afrikos Kyšulio regione ir kuriuos vykdant būtų padedama atstatyti valstybės institucijas Somalyje, susieti žmogaus saugumą su vystymusi, teisinės valstybės principo puoselėjimu, pagarba žmogaus teisėms, įskaitant moterų teises – taip būtų panaudotos visos ES priemonės, kurias taikant surandami ilgalaikiai sprendimai;

83.

palankiai vertina ES pasirengimą remti taikų Visuotinio taikos susitarimo įgyvendinimą Sudane ir siekį užtikrinti ilgalaikį stabilumą regione; taip pat pabrėžia būtinybę atnaujinti pastangas siekiant išspręsti nesaugumo klausimą ir pasiekti ilgalaikį taikos susitarimą Darfūre; mano, kad būsima Pietų Sudano nepriklausomybė turi įtakos kultūriniu požiūriu padalytų valstybių stabilumui, o tai kelia problemų, kurias Komisijos pirmininko pavaduotoja-vyriausioji įgaliotinė turėtų būti pasirengusi spręsti; palankiai vertina tai, kad, kaip patvirtino ES rinkimų stebėjimo misija, Sudano gyventojai tinkamai surengė referendumą dėl Pietų Sudano; ragina ES toliau remti šalių pastangas, kad būtų siekiama pažangos Visuotiniame taikos susitarime aptariamais klausimais, ypatingą dėmesį skiriant pabėgėlių ir grąžinamų asmenų padėčiai, ir skatinti priemones, kurios būtinos siekiant užtikrinti Šiaurės ir Pietų Sudano santykių tvarumą surengus referendumą;

84.

primena, kad Alassane Ouattara yra vienintelis teisėtas 2010 m. lapkričio 28 d. Dramblio Kaulo Krante surengtų prezidento rinkimų nugalėtojas ir kad rinkimų rezultatų negalima užginčyti; atkreipia dėmesį į dabartinio vadovo Laurento Gbagbo areštą ir tikisi, kad tai padės sustabdyti smurtą; ragina visas šalies politines ir ginkluotąsias pajėgas paisyti Dramblio Kaulo Kranto rinkėjų valios ir nedelsiant užtikrinti taikų valdžios perdavimą, taip pat ragina vėl laikytis įstatymų ir tvarkos; ragina ES visapusiškai remti prezidentą A. Ouattarą ir palaikyti jo pastangas siekiant susitaikymo, atkūrimo bei vystymosi, taip pat skatinti Dramblio Kaulo Kranto klestėjimą ir stabilumą;

85.

laikosi nuomonės, kad ES turėtų įvairiapusiškai spręsti saugumo ir stabilumo Sahelio regione klausimus; tvirtina, kad terorizmas ir tarpvalstybinis organizuotas nusikalstamumas (prekyba narkotikais, ginklais, cigaretėmis, žmonių kontrabanda) kelia rimtą grėsmę ne tik regiono šalims, bet ir tiesiogiai Europos Sąjungai; mano, kad ES būtina padėti regiono valstybėms plėtoti politiką ir priemones, kad būtų pašalinta ši didėjanti grėsmė saugumui, panaudojant visas tinkamas ES priemones, skirtas besitęsiantiems konfliktams, kaip antai Vakarų Sacharos konfliktui, spręsti, demokratinėms reformoms visose regiono šalyse skatinti, skurdui naikinti, tvariam vystymuisi užtikrinti, regiono klimato kaitos problemoms spręsti, migracijos srautams pačiuose pietuose ir iš pietų į šiaurę valdyti, taip pat demokratijai ir institucinei plėtrai užtikrinti (visų pirma saugumo sektoriuje) bei kovai su organizuotu nusikalstamumu; mano, kad taip pat reikėtų pradėti procesą, per kurį regiono šalys, bendradarbiaudamos su AS ir laipsniškai gerindamos valdymo įgūdžiams, siektų susitarimo;

86.

palankiai vertina Tarybos sprendimą atnaujinti ribojančių priemonių taikymą tam tikriems Zimbabvės politikams, pareigūnams ir bendrovėms, kurie palaiko R. G. Mugabės režimą; apgailestauja, kad dar nepasiekta pakankamų demokratinių pokyčių, ir ragina, visų pirma, Pietų Afrikos vystymosi bendrijos (PAVB) šalis, kad jos padėtų užtikrinti, jog Zimbabvėje kuo greičiau įvyktų laisvi ir sąžiningi rinkimai, kuriuos stebėtų tarptautiniai stebėtojai, ir kad šalis sparčiai priartėtų prie sklandaus valdžios perdavimo proceso;

87.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad 2010 m. rugsėjo mėn. buvo nutraukta BSGP misija Bisau Gvinėjoje, ir ragina Tarybą ir Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę apsvarstyti naujus kovos su organizuotu nusikalstamumu Bisau Gvinėjoje būdus, kad ši šalis netaptų dar viena nuo narkotikų priklausoma valstybe;

88.

palankiai vertina tai, kad baigtos derybos dėl asociacijos susitarimo su Centrine Amerika ir dėl daugiašalės prekybos susitarimo su Peru ir Kolumbija; tačiau pabrėžia, kad ES turėtų toliau teikti pirmenybę regioninės integracijos procesams Lotynų Amerikoje; su pasitenkinimu pažymi, kad atnaujintos derybos dėl asociacijos susitarimo su Pietų Amerikos šalių bendrąja rinka (MERCOSUR), ir ragina sklandžiai jas užbaigti;

89.

pripažįsta, kad Madride vykusiame ES ir Lotynų Amerikos bei Karibų jūros regiono valstybių aukščiausiojo lygio susitikime pasiekta teigiamų rezultatų, ir pabrėžia būtinybę stebėti, kaip įgyvendinamas Madrido veiksmų planas; primena, kad būtina patvirtinti Europos ir Lotynų Amerikos taikos ir saugumo chartiją ir kad remiantis JT chartijos ir susijusios tarptautinės teisės nuostatomis į šią chartiją turi būti įtrauktos bendrų politinių ir saugumo veiksmų strategijos ir gairės, reikalingos spręsti klausimams, susijusiems su bendro pobūdžio grėsmėmis ir iššūkiais;

90.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai-vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, ES valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, NATO generaliniam sekretoriui, NATO Parlamentinės Asamblėjos pirmininkui, dabartiniam ESBO pirmininkui, ESBO Parlamentinės Asamblėjos pirmininkui, Europos Tarybos Ministrų komiteto pirmininkui ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pirmininkui.

7.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 377/51

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties V antraštinę dalį ir į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų chartiją,

—

atsižvelgdamas į Europos saugumo strategiją „Saugi Europa geresniame pasaulyje“, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2003 m. gruodžio 12 d., ir į jos įgyvendinimo ataskaitą „Saugumo užtikrinimas besikeičiančiame pasaulyje“, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2008 m. gruodžio 11–12 d.,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų (gynybos) tarybos išvadas dėl BSGP, priimtas 2010 m. gruodžio 9 d. ir 2011 m. sausio 31 d.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 2 d. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos aukščiausiojo lygio susitikimo dėl bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje rezultatus,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos vidaus saugumo strategiją, kurią patvirtino Europos Vadovų Taryba 2010 m. kovo 25–26 d.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimą, kuriuo nustatoma Išorės veiksmų tarnybos struktūra ir veikimas (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 23 d. rezoliuciją dėl civilinio ir karinio bendradarbiavimo bei civilinių ir karinių pajėgumų tobulinimo (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl Europos saugumo strategijos ir Bendros saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo (3),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A7-0166/2011),

1.

primena, kad tarptautinė sistema sparčiai ir iš esmės keičiasi, šiuos pokyčius lemia tai, kad didesnę jėgą įgyja kylančios ekonomikos tarptautiniai veikėjai, vis labiau didėja tarpusavio priklausomybė, susijusi su ekonomikos ir finansų problemomis, aplinkos būklės blogėjimu ir klimato kaita, mažėjančiais energijos ir kitais ištekliais ir tarpusavyje susijusiais saugumo uždaviniais;

2.

pripažįsta, kad nestabilioje pasaulio aplinkoje ekonomikos ir finansų krizės sąlygomis Europos Sąjunga raginama stiprinti savo strateginę autonomiją, puoselėti savo vertybes, ginti savo interesus ir saugoti savo piliečius – sukurti bendrą pagrindinių uždavinių ir grėsmių viziją, sutelkti savo pajėgumus ir išteklius šiems uždaviniams tinkamai spręsti ir taip prisidėti prie tarptautinės taikos ir visuotinio saugumo išsaugojimo, įskaitant veiksmingo daugiašališkumo principo laikymąsi;

3.

mano, kad strateginės autonomijos saugumo srityje stiprinimas Europos Sąjungai reiškia gebėjimą susitarti dėl bendrų politinių tikslų ir strateginių gairių, sudaryti strategines partnerystes su atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant NATO, ir valstybėmis, surinkti reikiamą informaciją ir parengti bendras analizes ir vertinimus, pažaboti ir, jei reikia, sutelkti finansinius, civilinius ir karinius išteklius, planuoti ir vykdyti veiksmingas krizės valdymo operacijas vykdant plačiau taikomas Pėtersbergo tipo misijas, nustatyti ir įgyvendinti bendrą gynybos politiką, dedant pirmuosius konkrečius pamatus bendrai gynybai kurti;

4.

pabrėžia, kad naujosios bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) nuostatos, įdiegtos Lisabonos sutartimi, rodo tvirtą politinį ES ryžtą ir ketinimą tapti stabilumo pasaulyje siekiančia jėga ir suteikia aiškų teisinį pagrindą stiprinti savo pajėgumą įgyvendinti užsienio ir saugumo politiką vadovaujantis visapusiškumo požiūriu, panaudojant visas Europos Sąjungos ir jos valstybių narių turimas priemones krizių ir konfliktų prevencijai užtikrinti, jiems valdyti ir ilgalaikei taikai kurti;

5.

visų pirma primena, kad:

6.

pabrėžia, kad pareiga užtikrinti darnumą, kaip apibrėžta Sutartyje, naujos redakcijos Europos Sąjungos sutarties 40 straipsnyje (pagal kurį BUSP ir kitų ES politikos krypčių įgyvendinimas nedaro poveikio atitinkamų procedūrų taikymui), ir naujausi ETT sprendimai (žr. SALW bylą) gina Bendrijos metodo pirmumą, BUSP specifiką ir prerogatyvas, kartu skatina skirtingų politikos sričių, priemonių, išteklių ir teisinės bazės konvergenciją vadovaujantis holistiniu visapusiškumo principu, pagal kurį indėlis palaikant taiką ir saugumą pasaulyje yra horizontalus ES išorės ir vidaus veiksmų uždavinys, o BSGP yra viena jos priemonių; pažymi, kad karinius išteklius galima panaudoti taip pat gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių atvejais, kaip įrodė ES karinio personalo pajėgumų koordinavimas remiant civilinių darbuotojų vadovaujamas humanitarinės pagalbos operacijas per potvynius Pakistane 2010 m. pagal taikytinas JT gaires dėl karinės ir civilinės gynybos išteklių naudojimo teikiant tarptautinę pagalbą gaivalinių nelaimių atveju (Oslo gairės) ir vadovaujantis Komisijos prašymu;

7.

todėl reiškia susirūpinimą, kad per daugiau nei vienus metus nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo vis dar nėra aiškių požymių, kad po Lisabonos sutarties ES būtų laikomasi visapusiškumo metodo, kuriuo remiantis būtų galima įveikti tradicines procedūrų ir institucines kliūtis, kartu išsaugant teisines prerogatyvas, kai Europos piliečių saugumui kyla pavojus;

8.

yra įsitikinęs, kad patikimai išorės saugumo politikai reikalingos glaudesnės valstybių narių tarpusavio sąsajos, didesnė vidinė darna ir tarpusavio pasitikėjimas bei solidarumas, analogiški tam, kas Šengeno bendradarbiavimu pasiekta vidaus saugumo srityje (Šengeno šalys, saugodamos savo sienas, saugo ir kitų valstybių narių sienas, nacionalinės teisės nuostatos įgyja žemyno mastą, o su savo saugumo užtikrinimu susiję uždaviniai gali būti įgyvendinami ir kitos valstybės teritorijoje arba juos gali įgyvendinti jungtinės komandos, veikiančios pagal Europos teisės normas);

9.

apgailestauja dėl ES valstybių narių nenoro apibrėžti bendrą poziciją Libijos krizės, JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 1973 ir būdų, kaip ją įgyvendinti, klausimu; reiškia didelį susirūpinimą dėl grėsmės, kurią kelia ad hoc koalicijų, sudarytų iš norinčiųjų, ir dvišalio bendradarbiavimo laikymas perspektyviais BSGP pakaitalais, kadangi nė viena Europos valstybė nėra pajėgi būti stambiu saugumo ir gynybos subjektu XXI-ojo amžiaus pasaulyje; primena, kad Lisabonos sutartyje numatyta galimybė patikėti krizės valdymo operacijos įgyvendinimą valstybių narių grupei, tačiau tik pagal Tarybos sprendimą, kuriame būtų apibrėžti uždaviniai, taikymo sritis ir įgyvendinimo sąlygos, ir kartu įtraukiant Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąjį įgaliotinį; primygtinai tvirtina, kad siekiant suformuoti naują patikimą požiūrį į mūsų pietų kaimynystės politiką būtinas bendras atsakas į įvykius Libijoje; dar kartą pakartoja, kad JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1973(2011) suteikti įgaliojimai apsaugoti Libijos civilius gyventojus neturi būti viršyti neproporcingai naudojant jėgą; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę imtis konkrečių priemonių, kad būtų greitai nutraukta ugnis siekiant nutraukti Libijos gyventojų kraujo praliejimą ir kančias; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę atlikti tvirtą ir tiesioginį vaidmenį remiant politines iniciatyvas šioje srityje; mano, kad itin svarbu glaudžiai bendradarbiauti su Laikinąja pereinamojo laikotarpio nacionaline taryba, Afrikos Sąjunga ir Arabų Lyga siekiant dabartinį karinį konfliktą nukreipti politinių ir diplomatinių išeičių link, siekiant užtikrinti, kad Kaddafi režimas atsistatydintų; pabrėžia, kad strategijos Sahelio regionui ir Afrikos Kyšulio regionui parengimas yra dar viena konkreti proga parodyti ES gebėjimą spręsti saugumo ir vystymosi problemas;

10.

ragina Europos Vadovų Tarybą atlikti savo uždavinį nustatyti ES strateginius interesus ir politinius tikslus, sukuriant Europos užsienio politikos strategiją, kuri atitiktų tarptautinės padėties raidą, būtų pagrįsta realia įvairių ES išorės veiksmų plotmių konvergencija ir būtų reguliariai peržiūrima; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę ir Tarybą remtis žmonių saugumo koncepcija, kad Europos užsienio politikos strategijoje ji taptų svarbiausia, ir ja vadovaujantis parengti konkrečias politikos gaires;

11.

ragina Europos Vadovų Tarybą ir jos pirmininką šį uždavinį spręsti įsitraukiant į politinį dialogą su Europos Parlamentu ir aptarti Parlamento rekomendacijas; pabrėžia, kad toks dialogas reikalingas atsižvelgiant į naująsias sutarčių nuostatas ir poreikį parengti ir įgyvendinti užsienio politikos strategiją, vadovaujantis veiksmingu visapusiškumo metodu; siūlo, kad toks dialogas vyktų reguliariai, skiriant dėmesį ir pasiektai pažangai, ir perspektyvoms;

12.

pabrėžia, kad Europos Parlamentui suteikta tiesioginio atstovavimo ES piliečiams funkcija sąlygoja tai, kad Europos Parlamentas yra pagrindinis BUSP ir BSGP demokratinio įteisinimo šaltinis, ir suteikia jam svarią teisę tikėtis, kad į jo nuomones ir rekomendacijas bus deramai atsižvelgiama;

13.

be to, primena, kad remiantis Sutartimi, Europos Parlamentas balsuoja dėl pritarimo Komisijos pirmininko pavaduotojo ir vyriausiojo įgaliotinio kandidatūrai, kad Parlamentas dalyvauja priimant sprendimus dėl ES išorės veiksmų biudžeto, įskaitant BUSP ir BSGP civilines misijas ir administracines išlaidas, susijusias su ES karinių išteklių koordinavimu, ir kad Parlamento pritarimas būtinas siekiant ES strategijas perkelti į teisės aktus ir sudarant tarptautinius susitarimus, įskaitant daugiausia su BUSP susijusius susitarimus, išskyrus tik vien su BUSP susijusius susitarimus;

14.

pageidauja stiprinti bendradarbiavimą su ES nacionaliniais parlamentais atliekant demokratinę BUSP ir BSGP priežiūrą tam, kad būtų abipusiškai sustiprinta atitinkama jų įtaka kitų Europos institucijų ir valstybių narių priimamiems politiniams sprendimams, kartu visapusiškai paisant esamų nacionalinių parlamentų gynybos politikos prerogatyvų; apgailestauja, kad 2011 m. balandžio 4–5 d. ES valstybių narių parlamentų pirmininkų konferencijoje nebuvo susitarta dėl tarpparlamentinės konferencijos BUSP/BSGP klausimais struktūros ir tikisi, kad bus pasiektas susitarimas su nacionaliniais parlamentais dėl naujų tarpparlamentinio bendradarbiavimo formų šioje srityje; primena, kad Lisabonos sutarties protokolo Nr. 1 9 straipsnyje dėl nacionalinių parlamentų vaidmens aiškiai nustatyta, kad bet kokios formos veiksmingo ir reguliaraus tarpparlamentinio bendradarbiavimo Sąjungoje organizavimą ir skatinimą kartu nustato Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai;

15.

pabrėžia sutartyse Komisijai priskirtą vaidmenį vykdant su kitomis ES išorės veiksmų plotmėmis susijusią politiką ir priemones, siūlant teisėkūros iniciatyvas, įgyvendinant biudžetą ir valdant ES programas, organizuojant ES atstovavimą išorės klausimais, išskyrus BUSP; ragina Tarybą, Komisiją ir Parlamentą stiprinti savo bendradarbiavimą, siekiant pagal savo atitinkamas prerogatyvas užtikrinti įvairių ES išorės veiksmų sričių darną ir veiksmingesnį BSGP priemonių panaudojimą;

16.

pabrėžia, kad Komisijos pirmininko pavaduotojo ir vyriausiojo įgaliotinio pareigas sudaro ne du postai, o sujungtos funkcijos ir įteisinimo šaltiniai, ir tai lemia, kad šios pareigos yra labai svarbios darnių įvairių ES išorės veiksmų priemonių, veikėjų ir procedūrų sąsajų sukūrimo procesui; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę dinamiškai atlikti savo vaidmenį ir konstruktyviu dialogu su Parlamentu dėti dvejopas pastangas aktyviai remti valstybių narių politinio sutarimo dėl BUSP ir BSGP strateginių gairių ir politikos uždavinių siekius ir užtikrinti visos potencialios BUSP ir BSGP nuoseklumą, veiksmingai jas koordinuoti ir visapusiškai jas panaudoti, kad veiksmai turėtų sąveiką su kitais ES išorės veiksmų sektoriais ir išorei poveikį turinčia ES vidaus politika;

17.

mano, kad Europos išorės veiksmų tarnybos vaidmuo labai svarbus kuriant tikrą veiksmingą visapusišką metodą, grindžiamą visiška BUSP, BSGP ir kitų ES išorės veiksmų plotmių, visų pirma vystomojo bendradarbiavimo, prekybos ir energetinio saugumo politikos priemonių, integracija; džiaugiasi dėl derybų rezultatų, lėmusių tai, kad Europos išorės veiksmų tarnyba įsteigta kaip ES institucijoms ir įvairioms jos išorės veiksmų plotmėms padedantis organas, ir užtikrinusių šiai tarnybai plačių įgaliojimų ir pareigų suteikimą, kartu ir tvirtus jos ryšius su Komisija niekaip nepažeidžiant Komisijos prerogatyvų, ir tikisi, kad EIVT paskirti pagrindinių su ES išorės veiksmais susijusių finansinių priemonių strateginio planavimo įgaliojimai lems iš tiesų nuoseklų tų priemonių panaudojimą ES principams ir tikslams įgyvendinti;

18.

dar kartą patvirtina manąs, kad reikia glaudžiau koordinuoti civilines ir karines krizės valdymo institucijas bei pajėgumus ir kad jos turėtų labiau sąveikauti pagal visapusiškumo metodą, kartu išsaugant civilinių ir karinių funkcijų ir sprendimų priėmimo procedūrų ir valdymo grandžių skirtumus;

19.

apgailestauja, kad Europos išorės veiksmų tarnybos laikinojoje organizacinėje schemoje nėra visų esamų skyrių, atsakingų už reagavimo į krizes planavimą ir reagavimą, konfliktų prevenciją ir taikos kūrimą, panaudojant BSGP institucijas pagal Madrido susitarimą; į tai atsižvelgdamas prašo, kad visų pirma reguliarūs krizių valdymo tarybos posėdžiai būtų organizuojami taip, kad juose taryba būtų sudaryta iš Krizių valdymo ir planavimo direktorato, NATO Civilinių ryšių planavimo komiteto, Europos Sąjungos karinio štabo, ES Jungtinio situacijų centro, taikos įtvirtinimo, konfliktų prevencijos, tarpininkavimo ir saugumo politikos padalinių, Politinio ir saugumo komiteto pirmininko, geografinių valdymo centrų ir kitų atitinkamų politikos departamentų, kuriems vadovautų Komisijos pirmininko pavaduotojas ir vyriausiasis įgaliotinis ir vykdomasis generalinis sekretorius, o Komisijos humanitarinės pagalbos, civilinės apsaugos ir vidaus saugumo organai dalyvautų priklausomai nuo aplinkybių; tokius posėdžius koordinuotų už reagavimą į krizes atsakingas generalinis direktorius; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę ir Komisiją šiai tarybai suteikti veiksmingą įspėjimo ir ekstremaliųjų situacijų valdymo sistemą bei didelę vienos bendros operatyvinės veiklos patalpą EIVT patalpose, kur būtų galima užtikrinti stebėjimą 24 valandas per parą septynias paras per savaitę ir tokiu būdu išvengti esamų veiklos padalinių funkcijų dubliavimo, kuris sunkiai suderinamas su būtinybe turėti tinkamą stebėjimo ir greito reagavimo į krizes sistemą; mano, kad turėtų būti užtikrintas reguliarus šios sistemos ir Europos reagavimo į nelaimes centro, kurį šiuo metu kuria Komisija, veiklos koordinavimas ir keitimasis informacija, siekiant užtikrinti tinkamą sąveiką, kartu paisant kiekvieno kompetencijų; antra, ragina iš minėtų subjektų atstovų sukurti nuolatinę darbo grupę, nesusijusią su krizių valdymu, kuri rengtų bendras koncepcijas, pvz., teisinės valstybės srityje arba dėl saugumo sektoriaus reformos; trečia, ragina atlikti dabartinės sistemos vidutinės trukmės laikotarpio peržiūrą, siekiant užtikrinti tikrai integruotą EIVT veiklos strateginį planavimą ir koncepcijų plėtojimą krizių valdymo ir taikos stiprinimo srityje;

20.

mano, kad Krizių valdymo taryba turėtų teikti EIVT vieną bendrą nenumatytų atvejų planavimą, susijusį su galimais įvykių ir krizės scenarijais, ir, antra, pagal praktinio reagavimo į krizes valdymo sistemą, veikiant tiek Briuselyje, tiek vietoje, koordinuoti įvairių finansinių priemonių ir ES turimų pajėgų panaudojimą nepažeidžiant specifinių sprendimų priėmimo procedūrų ir teisinių pagrindų, taikomų civilinių ir karinių pajėgų naudojimui pagal BUSP/BSGP arba Bendrijos priemonių panaudojimui;

21.

pabrėžia, kad būtina sustiprinti, paskirstyti ir racionaliau tvarkyti Europos išorės veiksmų tarnybos ir Komisijos reagavimo į krizes civiliniais ir kariniais veiksmais institucijas, tarnybas ir padalinius:

22.

apgailestauja dėl menkų įgyvendinant pagrindinio tikslo civilinės saugos srityje 2010 m. procesą pasiektų civilinių pajėgumų rezultatų, ypač dėl skirtumo tarp dokumentuose nurodomų valstybių narių skiriamo personalo skaičiaus ir skaičiaus asmenų, kurie iš tiesų gali atlikti misijas, nedidelės pažangos žmogiškųjų išteklių mokymo srityje (nėra bendrų standartų, mažai profesinio mokymo programų, įtrauktų į „Schoolmaster“ mokymosi galimybių programą, naudojant „Goalkeeper“ programinę įrangą); ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę, Tarybą ir valstybes nares imtis koordinuotų veiksmų siekiant atnaujinti civilinių pajėgumų plėtojimą, ypač samdymo, lyčių pusiausvyros, mokymo ir panaudojimo srityje; ypač pabrėžia, kad norint spręsti šias neišspręstas problemas svarbu ir toliau remtis laimėjimais, pasiektais įgyvendinant du pagrindinius tikslus civilinės saugos srityje, kurių iki šiol siekta ES; ragina sukurti Bendrijos mechanizmą, skirtą civiliniams pajėgumams didinti, ypač gerinti mokymus ir stiprinti Europos saugumo ir gynybos koledžo civilinį aspektą;

23.

dar kartą patvirtina, kad patikimi kariniai pajėgumai, kuriuos galima panaudoti, yra būtina nepriklausomos BSGP ir visapusiškumo metodo sąlyga ir kad valstybės narės turi juos suteikti; be to, pabrėžia, kad šie kariniai pajėgumai gali būti naudojami įvairiais tikslais, taip pat ir civiliniais, laikantis principų, kuriais grindžiami ES veiksmai tarptautinėje arenoje, ir remiantis nepriklausomo pobūdžio ES teisine sistema;

24.

apgailestauja dėl ryškaus kontrasto, kurį sudaro valstybių narių skiriamos 200 mlrd. EUR per metus išlaidos gynybai, nes ES neturi pakankamai priemonių ir stipriai vėluoja pajėgų ES karinėms operacijoms kūrimo konferencijos tuo metu, kai yra pajėgumų ir personalo perteklius; apgailestauja, kad per daugiau kaip dvylika metų pajėgų kūrimo proceso metodas nepadėjo faktiškai pagerinti karinių pajėgumų, kuriuos galima panaudoti BSGP misijose, kiekybės ir kokybės; pabrėžia, kad reikia reguliariai vertinti karinių pajėgumų gerinimą; atkreipia dėmesį į tai, kad vis didėja poreikio iš užsienio ir išteklių, kuriuos valstybės narės suteikia Sąjungai, neatitikimas;

25.

susirūpinęs pažymi, kad dėl dabartinių ekonominių sunkumų galėjo būti sumažintas finansavimas nesuderinus Europos lygiu ir toliau tęstis funkcijų dubliavimas, o tai galėtų sukelti abejonių pačia BSGP, kai tuo tarpu galutinis efektas turėtų būti postūmis valstybėms narėms sumaniau naudoti lėšas gynybai, sutelkiant gynybos pajėgumus, biudžetą ir poreikius ir dalinantis didesne jų dalimi, kartu užtikrinant didesnį savo piliečių saugumą; ragina valstybes nares didinti atitinkamų jų gynybos biudžetų skaidrumą;

26.

primena, kad BUSP ir BSGP taip pat siekiama skatinti nusiginklavimą ir ginklų neplatinimą, pradedant šaulių ginklais bei lengvąja ginkluote (SALW) ir baigiant branduolinėmis kovinėmis galvutėmis ir balistinėmis raketomis; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę teikti šiai politikai pirmenybę skatinant naujas aktyvesnes priemones, kuriomis būtų sprendžiami priešpėstinių minų, kasetinių šaudmenų, prisodrinto urano šaudmenų, šaulių ir lengvųjų ginklų, biologinių, cheminių ir branduolinių masinio naikinimo ginklų ir jų gabenimo priemonių klausimai; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę kasmet teikti Europos Parlamentui ataskaitas dėl 2010 m. BGNS peržiūros konferencijos ir jos nusiginklavimo ir ginklų neplatinimo veiksmų plano įgyvendinimo;

27.

apgailestauja dėl plataus ES gynybos programų dubliavimosi, pvz., yra daugiau kaip 20 šarvuotų transporto priemonių programų, 6 skirtingos puolamųjų povandeninių laivų programos, 5 raketų „žemė-oras“ programos ir 3 kovinių orlaivių programos, ir to pasekmių, t.y. nepasiektos masto ekonomijos, ribotų ekonominių išteklių švaistymo, pernelyg išpūstų Europos gynybos įrangos kainų, nes tai, be kita ko, lemia besitęsiančią Europos gynybos pramoninės ir technologinės bazės fragmentaciją, menkina viso Europos su saugumu susijusio pramoninio sektoriaus konkurencingumą ir šiuo požiūriu kelia tiesioginę grėsmę technologinei lyderystei ir užimtumui;

28.

dar kartą pabrėžia, kad visoms minėtoms problemoms spręsti reikia aiškios ilgalaikės bendros politinės valios, visapusiškai panaudojant Lisabonos sutarties teikiamas galimybes, ir kad bet kuri bendra gynybos politika, kuria siekiama palaipsniui pereiti prie bendros gynybos, turi padėti stiprinti ES gebėjimą reaguoti į krizes ir padėti kurti ilgalaikę taiką, o visų pirma – užtikrinti Europos strateginį savarankiškumą ir pajėgumą veikti; ragina, kad būtų surengtas neeilinis Europos Vadovų Tarybos susitikimas Europos saugumo ir gynybos klausimais; pakartoja savo raginimą parengti baltąją knygą dėl Europos saugumo ir gynybos, pradėti procesą, į kurį būtų įtraukti visi atitinkami ES suinteresuotieji asmenys, ir grįsti knygą nacionalinėmis gynybos ir saugumo visose valstybėse narėse apžvalgomis, kurios būtų parengtos pagal bendrą šabloną ir kuriomis pasinaudojant būtų galima tiesiogiai palyginti dabartinių pajėgumų stipriąsias ir silpnąsias puses ir planavimo prielaidas;

29.

griežtai ragina valstybes nares remti Europos gynybos agentūrą, nes ekspertų turinčiai ES agentūrai patikėta funkcija nustatyti ir plėtoti gynybos pajėgumus krizių valdymo srityje ir skatinti bei stiprinti Europos bendradarbiavimą ginkluotės srityje;

30.

atkreipia dėmesį, kad 2010 m. lapkričio 2 d. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos susitarimas dėl bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje iš tiesų sudarytas nesiremiant Europos Sąjungos sutartimi; nepaisant to, tikisi, kad šios naujausios Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pastangos bendradarbiauti gali tapti Europos lygmens pažangos katalizatoriumi, atsižvelgiant į Sąjungos institucinę sistemą ir logiškus racionalizavimo, sąveikumo ir ekonomiškumo reikalavimus; pabrėžia, kad EGA šiomis aplinkybėmis turėtų atlikti pagalbinį vaidmenį; mano, kad dabartinis Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos bendradarbiavimas gynybos srityje turėtų pasitarnauti kaip gairės veiksmingesniam Europos gynybos bendradarbiavimui, grindžiamam pajėgumų planavimu ir tarpusavio priklausomybe; ragina Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybes įsipareigoti ateityje laikytis Europos daugiašalio išteklių telkimo ir dalijimosi jais tvarkos;

31.

pabrėžia, kad nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas, kaip nustatyta Sutartyje, lemia teisines apsaugos priemones ir įpareigojimus ir taip pat yra priemonė skatinti geriau naudoti BSGP lėšas ekonominių sunkumų metu ir įveikti valstybių narių nesutarimo problemą; ragina Tarybą ir valstybes nares nedelsiant apibrėžti tokio bendradarbiavimo tikslus ir turinį, įtraukiant visas valstybes nares, kurios įrodo, kad yra politiškai pasirengusios ir yra pajėgios kariniu požiūriu;

32.

mano, kad reikia stiprinti gynybos ministrų vaidmenį Užsienio reikalų taryboje;

33.

primena, kad nuostata dėl tarpusavio pagalbos yra realaus solidarumo teisinė pareiga kai iš išorės puolama kuri nors valstybė narė, neprieštaraujanti NATO vaidmeniui Europos saugumo sąrangoje ir tuo pat metu nepažeidžianti kai kurių valstybių narių neutralumo; todėl rekomenduoja rimtai apsvarstyti, koks yra realus nuostatos dėl tarpusavio pagalbos poveikis, ir bandyti spręsti neišspręstas įgyvendinimo nuostatų, kurios buvo išbrauktos iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo projekto, problemas; ragina parengti politines gaires, nes tai būtina, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad neseniai nustojo galioti pakeista Briuselio sutartis (dėl Vakarų Europos Sąjungos);

34.

pripažįsta, kad, plėtojant BSGP, po politinių ir institucinių laimėjimų atėjo laikas pasiekti konkrečių laimėjimų karinių pajėgumų srityje; pažymi, kad Lisabonos sutarties nuostatos suteikia daug galimybių skatinti tų pajėgumų plėtojimą ir nustatyti pažangią ES gynybos politikos sistemą, ir pabrėžia, kad būtina skubiai ir veiksmingai jas išnaudoti;

35.

rekomenduoja valstybėms narėms visapusiškai įsipareigoti užtikrinti karinių pajėgumų tiekimą ir tvarumą, neatsiliekant nuo vis didesnių kokybės reikalavimų tendencijos; pritaria prašymams, išsakytiems neformaliame gynybos ministrų susitikime Gente, Vokietijos ir Švedijos dokumente ir Veimaro iniciatyvoje, ir ragina nedelsiant pereiti į veiksmų etapą, remiantis 2010 m. gruodžio mėn. Tarybos išvadomis, kuriose gynybos ministrų sutarta, kad Europos gynybos agentūra turėtų intensyviau dirbti, kad būtų galima nustatyti karinių pajėgumų telkimo ir dalinimosi jais sritis, įskaitant ir agentūrai suteikiamą galimybę gauti ekspertų komandos paramą; pabrėžia, kad reikia, jog šis naujas požiūris į pajėgumų kūrimą būtų sėkmingai įgyvendintas; ragina valstybes nares laikytis 2010 m. gruodžio mėn. Tarybos nustatyto termino; primena, kad ES valstybių narių ginkluotųjų pajėgų vadams pavesta įvertinti savo pajėgumus iki 2011 m. gegužės mėn., o ES kariniam štabui pavesta naudoti šiuos duomenis apžvalgai, kuri turėtų būti parengta iki 2011 m. vidurio, ir kad ES gynybos ministrai galutines išvadas padarys iki šių metų pabaigos; ragina agentūrą laikyti šią naują iniciatyvą savo prioritetu ir parengti naujų galimo bendradarbiavimo projektų sąrašą (pvz., tokiose srityse kaip palydovinis ryšys, medicininė pagalba, jūrų logistika ir kibernetinis saugumas), siekiant išvengti dvigubų išlaidų ir padidinti tarpusavio sąveiką;

36.

pritaria 2011 m. sausio mėn. Užsienio reikalų tarybos rekomendacijoms, kuriose Komisijos pirmininko pavaduotoja ir vyriausioji įgaliotinė raginama išnagrinėti Veimaro iniciatyvoje iškeltas temas, siekiant sudaryti galimybių imtis praktinių priemonių remiantis ataskaita, kurią vyriausioji įgaliotinė turi pristatyti Užsienio reikalų tarybai iki 2011 m. vidurio, kad iki metų pabaigos būtų pasiekta kuo daugiau konkrečių rezultatų, įskaitant galimybę plėsti tokias iniciatyvas, kad būtų įtrauktos kitos suinteresuotos valstybės narės;

37.

dar kartą patvirtina, kad reikia panaikinti dabartinį civilinių ir karinių operacijų planavimo ir vykdymo pajėgumų disbalansą įsteigiant ES nuolatinį civilinių operacijų planavimo ir vykdymo pajėgumų centrą arba operacijų štabą (OHQ), kurie padėtų padidinti ES reagavimo priemonių veiksmingumą ir ekonomiškumą; pabrėžia, kad „Berlin Plus“ susitarimus galima panaudoti tik labai ribotai, iki šiol jie buvo taikomi tik anksčiau vykusioms NATO misijoms perimti, ir atkreipia dėmesį į problemas, susijusias su vadovaujančiosios valstybės modeliu, grindžiamu penkių nacionalinių operacijų štabų naudojimu, kai be to, kad yra pajėgų kūrimo sunkumų ir vis sudėtingesnis civilinių ir karinių pajėgumų koordinavimas, dar ir stinga išankstinio planavimo;

38.

mano, kad nors esamas operacijų centras ir yra pirmasis teigiamas žingsnis, jis neatitinka reikalavimų ir nuolatinio operacijų štabo užmojų lygio ir kad vietoj to jis turi tapti nuolatine institucija, galinčia valdyti didesnes misijas, kad jam turi būti skirti pakankami darbuotojų ištekliai ir veiklos infrastruktūra ir kad turi būti išspręsta ES ryšių ir informacijos sistemų infrastruktūros nepatikimumo problema, kurios pagrindinė priežastis – nuolatinio komandų ir kontrolės (C2) organo (ir atitinkamos teisinės sistemos) nebuvimas, o tai gali daryti neigiamą įtaką ir informuotumui apie padėtį; pritaria karinio operacijų štabo ir civilinio štabo patalpinimui tose pačiose patalpose, kad būtų galima atlikti visokias įvairias karines ir civilines operacijas kuo labiau išnaudojant galimą sąveiką, kartu laikantis skirtingų civilinių ir karinių grandžių valdymo tvarkos ir skirtingų sprendimų priėmimo procedūrų ir finansavimo mechanizmų;

39.

palankiai vertina tai, kad Komisijos pirmininko pavaduotoja ir vyriausioji įgaliotinė savo atsakyme į Veimaro iniciatyvą pripažįsta ES karinių veiksmų pajėgumų poreikį; mano, kad Komisijos pirmininko pavaduotojos ir vyriausiosios įgaliotinės paprašytoje ekonominės naudos analizėje turi būti atsižvelgiama ir į išlaidas, kurių susidaro dėl to, kad ES neturi operacijų štabo; reiškia ketinimą skatinti atlikti šio aspekto ir galimų naujos institucijos išlaidų bei finansavimo mechanizmų tyrimą;

40.

pripažįsta kovinių grupių patikimumą, tačiau ragina nuodugniai persvarstyti šių iki šiol niekada nenaudotų pajėgų koncepciją ir struktūrą, siekiant daugiau lankstumo ir veiksmingumo; mano, kad reikia:

41.

pabrėžia, kad Sutartyje nurodyta Europos pajėgumų ir ginklų politika turi būti apibrėžta dalyvaujant EGA, ir ragina, kad ES institucijos, organai ir valstybės narės, apibrėždami ir įgyvendindami tokią politiką, šiuo tikslu bendradarbiautų;

42.

ragina Agentūrą ir Komisiją glaudžiau bendradarbiauti, siekiant sustiprinti dvejopo panaudojimo pajėgumus, kad būtų surastas išsamiausias saugumo tyrimų metodas ir būtų geresnis sąveikus civilinių ir karinių išteklių valdymas, visų pirma plėtojant saugumo temą mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programoje; atitinkamai palankiai vertina aštuntosios bendrosios programos, kuri bus skirta ir išorės saugumui, perspektyvas; ir ragina Komisiją pripažinti faktinį civilinį ir karinį krizių valdymo pobūdį ir išnagrinėti galimybes naudoti Bendrijos lėšas saugumo ir gynybos moksliniams tyrimams, atliekamiems civiliniais tikslais, finansuoti; vis dėlto pažymi, kad šis bendradarbiavimas neturėtų būti platesnis negu būtina atsižvelgiant į civilinį ir karinį bendradarbiavimą taikos palaikymo, konfliktų prevencijos, tarptautinio saugumo stiprinimo ir krizių valdymo veiklos srityse;

43.

ragina Europos gynybos agentūros vadovę (Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę), taip pat Tarybą laiku pateikti naująjį Tarybos sprendimą dėl Europos gynybos agentūros įsteigimo, kuris būtų grindžiamas nauju agentūros vaidmeniu, kaip apibrėžta Lisabonos sutartyje; atsižvelgiant į Lisabonos sutartį ir jos reikšmę EGA, laiko abejotinu dabartinį Europos gynybos agentūros teisinį pagrindą, parengtą 2004 m.; ragina Tarybą informuoti Europos Parlamentą apie Tarybos bendrųjų veiksmų dėl Europos gynybos agentūros įsteigimo dokumento būtinus pakeitimus, kurie turi būti padaryti dėl to, kad agentūra įtraukta į Lisabonos sutartį;

44.

ragina sudaryti tvirtą Komisijos, Europos Parlamento, Europos gynybos agentūros ir dalyvaujančių valstybių narių partnerystę rengiant aštuntąją bendrąją programą, numatant investicijas į ES lygio visuotinės svarbos technologijų sritis, atsižvelgiant ir į tai, kad išlaidos investicijoms į gynybos sektoriaus mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą Europoje šiuo metu sudaro apie 10 % analogiškų JAV išlaidų;

45.

ragina užtikrinti tvirtą Europos gynybos agentūros ir Bendradarbiavimo ginkluotės srityje jungtinės organizacijos (OCCAR) bendradarbiavimą; prašo Europos gynybos agentūros vadovę (Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę) pateikti informaciją apie derybų dėl administracinio susitarimo dėl jų bendradarbiavimo, kurios prasidėjo 2009 m. balandžio mėn., rezultatus;

46.

dar kartą patvirtina, kad viena iš nepriklausomos ir patikimos BSGP prielaidų yra konkurencingesnės ir veiksmingesnės Europos gynybos ir saugumo rinkos, atviros viešajam pirkimui, sukūrimas ir sustiprinta Europos gynybos pramoninė ir technologinė bazė, kurioje būtų atsižvelgta į pagrindinius pramonės pajėgumus, tiekimo tarp šalių saugumą, didesnę ir įvairesnę tiekimo bazę ir didesnį bendradarbiavimą ginklavimosi srityje;

47.

pabrėžia, kad gynybos rinkai labai svarbu, kad visos valstybės narės į nacionalinę teisę perkeltų šias direktyvas:

rekomenduoja valstybėms narėms, kontroliuojant Komisijai, griežtai laikytis terminų, parengti reikalingus direktyvų įgyvendinimo teisės aktus ir parengti atitinkamą personalą vykdyti naujas taisykles; ragina valstybes nares atsižvelgti į atitinkamus Komisijos paskelbtus nurodymus;

48.

rekomenduoja skubiai peržiūrėti 2008 m. gruodžio 8 d. priimtos Bendrosios pozicijos, nustatančios bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, įgyvendinimą, siekiant užtikrinti, kad šios pozicijos nuostatų griežtai ir nuosekliai laikytųsi visos susijusios skirtingų valstybių narių nacionalinės valdžios institucijos;

49.

ragina valstybes nares laikytis Europos gynybos agentūros elgesio kodekso dėl viešųjų pirkimų gynybos srityje ir jos elgesio kodekso dėl kompensacijų, siekiant užkirsti kelią vidaus rinkos taisyklių pažeidimams ir sumažinti korupcijos galimybes;

50.

pabrėžia, kad siekiant paskatinti Europos saugumo ir gynybos rinkos susiformavimą, reikia rasti priemonę reglamentų ir standartų stygiui panaikinti, kadangi dabartinė padėtis riboja ir didžiųjų subjektų, ir MVĮ galimybes ir užkerta kelią saugumo sistemų sąveikai; visapusiškai remia Europos gynybos agentūros veiklą pagal naujo Lisabonos sutartyje pateikiamo teisinio pagrindo sistemą; rekomenduoja Europos gynybos agentūrai ir Komisijai glaudžiai bendradarbiauti, siekiant sukurti bendrą Europos gynybos rinką; ragina Komisiją, bendradarbiaujant su Europos gynybos agentūra, pradėti pirmąjį svarstymą dėl Europos pramonės politikos saugumo ir gynybos srityje;

51.

ragina dalyvaujančias valstybes laikyti savo dalyvavimą Europos gynybos agentūros veikloje nuolatiniu įsipareigojimu ir šiai agentūrai skirti reikiamus žmogiškuosius ir ekonominius išteklius; ragina, jeigu bandymai padidinti biudžetą ir toliau būtų nepageidautinai vetuojami ilgesnį laikotarpį, didinti veiklos projektams ir tyrimams numatytas išlaidas (iki šiol jos vidutiniškai sudarė apie 25 % biudžeto);

52.

ragina Europos gynybos agentūros darbe dalyvaujančias šalis prisidėti prie darbų ir iniciatyvų, kuriuos turi pateikti Komisijos pirmininko pavaduotoja ir vyriausioji įgaliotinė, kaip agentūros vadovė, ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę nustatyti darbo metodus, kurie pagerintų dalyvaujančių valstybių narių pajėgumą prisiimti sprendimų priėmimo atsakomybę ir derėtų su tarpvyriausybiniu agentūros pobūdžiu ir Sutarties nuostatomis, siekiant politinio sutarimo;

53.

mano, kad būtina patvirtinti ES reglamentavimo priemones, įskaitant išsamią norminių aktų sistemą, apibrėžiančią privačių karinių ir saugumo (PMS) bendrovių (tiek vidaus, tiek išorės lygmens) steigimo, registravimo, licencijavimo, stebėjimo ir ataskaitų dėl joms taikomų teisės aktų pažeidimų teikimo tvarką;

54.

dėl to ragina Komisiją ir Tarybą imtis atitinkamų veiksmų:

55.

mano, kad ES saugumo vidaus ir išorės aspektai turėtų būti laikomi tos pačios strategijos viena kitą papildančiomis plotmėmis, kaip aiškiai nurodė Europos Vadovų Taryba Tamperėje (1999 m.), Feiroje (2000 m.) ir Stokholme (2010 m.) vykusiuose susitikimuose, per kuriuos patvirtinti Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės uždaviniai 2010-2014 m. laikotarpiui; pabrėžia, kad svarstant klausimą dėl tarptautinės kovos su terorizmu jokiomis aplinkybėmis negali būti deramasi dėl pagrindinių vertybių ir normų, pvz., žmogaus teisių, pagrindinių laisvių ir teisių, taip pat humanitarinės teisės, ir kad viena iš Europos Parlamento Laikinojo komiteto dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse išvadų yra ta, kad nacionalinio ir ES lygmens kovos su terorizmu politikai ir priemonėms turi būti taikoma griežtesnė parlamentinė priežiūra;

56.

mano, kad šiais laikais, ypač po rugsėjo 11-osios, pasidarė dar aiškiau, kad daugelio tarptautinių grėsmių, pvz., terorizmo, masinio naikinimo ginklų platinimo, organizuoto nusikalstamumo, elektroninių nusikaltimų, narkotikų, prekybos žmonėmis, nebus galima įveikti be koordinuotų veiksmų, taip pat išorės saugumo politikos, vidaus teisinių ir politinių priemonių, kaip jau pabrėžta pirmajame Europos Sąjungos kovos su terorizmu veiksmų plane (2001 m.) ir Europos Sąjungos kovos su terorizmu strategijoje (2005 m.); primena, kad 2008 m. Tarybos pateiktoje Europos saugumo strategijos įgyvendinimo ataskaitoje pažymima, kad valstybių nepajėgumas kenkia Europos saugumui, kaip rodo Somalio atvejis;

57.

pripažįsta, kad vidaus ir išorės saugumo politikos sąsajos valstybėse narėse, o ypač trečiosiose šalyse, tokiose kaip JAV, kur 2003 m. sujungus 22 federalines agentūras įsteigtas Vidaus saugumo departamentas, kuriame šiuo metu dirba daugiau kaip 200 000 pareigūnų, o metinį biudžetą sudaro daugiau kaip 40 mlrd. dolerių, tampa vis ryškesnės; nenuostabu, kad pagrindiniai VSD uždaviniai iš dalies yra tokie patys, kuriuos Europos Sąjunga sieja su laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimu (išorės sienų apsauga, migracija, kova su terorizmu);

58.

palankiai vertina tai, kad pagrindinės Lisabonos sutarties nuostatos rodo prisitaikymą prie minėtų susidariusių sąlygų ir poreikį išnaudoti išorės bei vidaus saugumo sąveiką, įskaitant:

59.

mano, kad Europos saugumo strategijoje (2003 m.) ir Vidaus saugumo strategijoje (2010 m.) nuosekliai nustatomos bendros sritys, pvz., terorizmas, organizuotas nusikalstamumas ir elektroninis saugumas, kurios daro poveikį abiems saugumo plotmėms; todėl pritaria, kad reikia tobulinti vidaus ir išorės plotmių sujungimo būdą, kaip Komisija išdėsto savo komunikate „ES vidaus saugumo strategijos įgyvendinimas. Penki žingsniai kuriant saugesnę Europą“ (COM(2010)0673);

60.

mano, jog tai, kad vidaus ir išorės saugumo uždaviniai vienas kitą papildo, rodo šie faktai:

61.

mano, kad visas išvardytas iniciatyvas būtų galima įgyvendinti tik turint patikimą teisinę bazę ir teisines priemones, kurios gali būti patvirtintos laikantis įprastos vidinės ES kompetencijos, kurios srityje kaip taisyklė taikoma kvalifikuota dauguma Taryboje, bendro sprendimo procedūra Europos Parlamente ir galiausiai, bet ne mažiau svarbesnė, Europos Teisingumo Teismo vykdoma teisinė peržiūra;

62.

mano, jog tuomet būtų logiška, kad tais atvejais, kai grėsmė pareikalaus imtis ir išorės, ir vidaus saugumo priemonių, ES pirmenybę teiktų veiksmingesnėms ir teisiškai pagrįstoms turimoms priemonėms, o tokios priemonės parengiamos laikantis vidaus kompetencijos; todėl mano, kad Europos Parlamentas taip pat turėtų turėti sprendžiamąjį balsą dėl atitinkamų konkrečių BUSP strategijų ir priemonių;

63.

primena Tarybai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai ir vyriausiajai įgaliotinei, kad jos privalo informuoti Parlamentą apie išorės santykių padėtį, ypač apie santykius su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, su kuriomis deramasi dėl Europos Sąjungai naudingų tarptautinių susitarimų arba jie sudaromi; primena Tarybai, kad, jei susitarimai dėl keitimosi konfidencialia informacija su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis nėra susiję išimtinai su BUSP, derybos dėl jų ir jų sudarymas turi vykti taip, kad Parlamentas būtų informuotas ir įtrauktas, kaip numatyta SESV 218 straipsnio 6 dalyje; turėdamas tai omenyje, pasilieka teisę vertinti, ar Europos Sąjungos valstybių narių susitarimas, susitikimas Taryboje dėl įslaptintos informacijos, kuria keičiamasi Europos Sąjungos interesais, apsaugos, netrukdo Europos Parlamentui naudotis Sutartyje nustatytomis jam priskirtomis prerogatyvomis;

64.

palankiai vertina tai, kad nuo 2003 m. ES trijuose žemynuose vykdė daug (24) operacijų, kurių metu buvo atliekamos įvairių rūšių intervencijos, dauguma iš jų buvo civilinės misijos, kai veiksmai vykdomi konkrečiai policijos, saugumo sektoriaus reformos ir teisinės valstybės stiprinimo srityse; pažymi, kad iki šiol iš 24 BSGP misijų 16 buvo civilinio pobūdžio;

65.

pažymi, kad ši tendencija patvirtinama atsižvelgus į 13 šiuo metu vykdomų misijų pobūdį ir kad, neatsižvelgiant į šią klasifikaciją, misijos vis dažniau turi būti daugiafunkcio pobūdžio, pvz., vykdant misiją EULEX KOSOVO derinamos kai kurios veiklos sritys (policijos, muitinės ir teismų sistemos) ir mokymo, stebėjimo, pagalbos bei vykdomosios užduotys arba per naujesnę misiją EUTM SOMALIA, kurios būstinė Ugandoje ir kurios tikslas – suteikti karinius mokymus pereinamojo laikotarpio federalinės vyriausybės saugumo pajėgoms, parodyta, kad karinių krizių valdymo srityje vis daugiau dėmesio skiriama su saugumo sektoriaus reforma susijusioms užduotims;

66.

palankiai vertina tai, kad šiuo metu persvarstomos esamos civilinės BSGP koncepcijos; visų pirma pažymi, kad teisinės valstybės principas bus laikomas esminiu civilinių misijų principu, aprėpiančiu policiją, teisingumą, civilinę administraciją, muitinę, sienų kontrolę ir kitas atitinkamas sritis, kuriomis gali pasinaudoti planuotojai ir ekspertai vietoje organizuodami ir vykdydami misijas, kurių metu vykdomos stiprinimo ir (arba) pavadavimo (vykdomosios) užduotys; palankiai vertina šiuo metu atliekamą darbą siekiant vystyti BSGP teisingumo srities misijų koncepciją, taip pat pažymi, kad reikia vengti nereikalingo galimų ES programų atkartojimo; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę skubiai pateikti Europos Parlamentui išsamią informaciją apie privačių saugumo ir karinių bendrovių samdymą vykdant BSGP ir BUSP misijas ir nurodyti profesinius reikalavimus bei verslo standartus, kurių reikalaujama iš rangovų, taikomas taisykles bei teisinę atsakomybę ir prievoles, stebėjimo mechanizmus, veiksmingumo įvertinimą ir susijusias išlaidas;

67.

taip pat pripažįsta, kad Lisabonos sutartyje numatytas Pėtersbergo tipo misijos išplėtimas, kuris de facto pradėtas vykdyti dar prieš Sutarties įsigaliojimą, todėl buvo sudarytos sąlygos naujovėms diegti ir numatyta stipresnė tikrovę atitinkanti politinė ir teisinė sistema;

68.

ragina, kad sukaupta patirtis būtų panaudota siekiant suteikti misijoms naują akstiną (EUTM SOMALIA misija buvo vienintelė nauja intervencija per pastaruosius dvejus metus), nes misijos yra BSGP įgaliojimų išbandymas ir todėl svarbus ES, kaip tarptautinio masto veikėjos, patikimumo vertinimo kriterijus;

69.

pabrėžia, kad skubiai reikalinga konkreti pažanga, susijusi su techniniais, teisiniais, operatyviniais ir visų pirma politiniais bei strateginiais aspektais; mano, kad visų pirma kiekviena misija turėtų būti įtraukta į aiškią (vidutinės trukmės ir ilgalaikę) politinę strategiją, ir pabrėžia, jog misijų vykdymas negali atstoti politikos; laikosi nuomonės, kad toks ryšys būtinas norint užtikrinti intervencijų sėkmę ir, apskritai, išeiti iš užburto rato, kai BSGP įgyvendinama ne kaip BUSP priemonė, o linkstama ja pakeisti BUSP, todėl atsiranda nesuderinamumas;

70.

susirūpinęs pažymi, kad iki šiol stokojama ryšio su aiškia politine strategija ir daugeliu atveju jis vis dar nenustatytas, o tai neigiamai veikia misijų veiksmingumą ir efektyvumą, pvz.:

71.

palankiai vertina Tarybos sprendimą vykdyti operaciją EUFOR Libija, kuria būtų remiamos humanitarinės pagalbos operacijos, jei to pareikalaus JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras (angl. OCHA); kreipiasi į Tarybą, kad ji suteiktų skubią humanitarinę pagalbą Misratai ir kitiems gyvenamiesiems centrams, ypač pasitelkiant laivyną; yra labai susirūpinęs dėl to, kad didėja Libijoje vykstančio konflikto aukų skaičius ir kad pranešama, jog Kaddafi režimas prieš gyventojus naudoja kasetinius šaudmenis ir kitus ginklus; labai apgailestauja dėl to, kad EUFOR įgaliojimai apsiribojo humanitariniais aspektais, nors ES aiškiai galėjo pasinaudoti proga ir imtis vadovaujamo vaidmens jūrų kontrolės (embargo užtikrinimas ir pagalba FRONTEX) ir humanitarinės pagalbos bei Libijos civilių gyventojų apsaugos srityse; atsižvelgdamas į tai, primena savo 2011 m. kovo 10 d. rezoliuciją, kurioje ragino Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę išnagrinėti galimybę vykdyti embargą panaudojant BSGP oro pajėgų ir laivyno išteklius; apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės priėmė sprendimą vetuoti platesnių įgaliojimų suteikimą operacijai EUFOR Libija, nors tuo pat metu jos savarankiškai vykdė panašias operacijas; ragina pradėti planuoti galimą vidutinės trukmės ar ilgalaikę BSGP operaciją Libijoje saugumo sektoriaus reformos, institucijų kūrimo ir sienų valdymo srityse;

72.

ragina geriau koordinuoti veiksmus vietoje, kai svarbiausią vaidmenį atlieka delegacijų vadovai (dabar dirbantys nebe Komisijoje, o EIVT) ir ES specialusis įgaliotinis; mano, kad toks koordinavimas turėtų vykti keliais lygmenimis, būtent:

73.

rekomenduoja reformuoti mechanizmą ATHENA, kad būtų galima racionalizuoti ir didinti bendrų išlaidų dalį (šiuo metu ji sudaro apie 10 %) siekiant sąžiningiau paskirstyti karinių operacijų naštą, kadangi misijos dalyviams, jau dabar prisiimantiems didelę riziką ir išlaidas, esant dabartinei padėčiai tenka imtis dar didesnės ekonominės atsakomybės;

74.

palankiai vertina rezultatą, pasiektą įgyvendinant Madrido susitarimą dėl EIVT įsteigimo, kuriuo remiantis buvo sukurtos trys konkrečios pagrindinių BSGP misijų (Europos Sąjungos teisinės valstybės misijos Kosove (EULEX Kosovo), Europos Sąjungos policijos misijos Afganistane (EUPOL Afghanistan), Europos Sąjungos stebėjimo misijos Gruzijoje (EUMM Georgia) biudžeto eilutės, nes tai leis užtikrinti didesnį skaidrumą ir geresnę išlaidų parlamentinę kontrolę; pabrėžia, kad kiekvienai BSGP misijai reikia skirti po vieną biudžeto eilutę; reiškia pageidavimą bendradarbiauti su nauju nuolatiniu Politinio ir saugumo komiteto pirmininku siekiant patobulinti ir padaryti veiksmingesnius jungtinius konsultacinius susitikimus BUSP klausimais, laikantis Komisijos pirmininko pavaduotojos ir vyriausiosios įgaliotinės pareiškimo dėl Madrido susitarime nustatytos politinės atskaitomybės; pareiškia savo norą mokytis iš JAV Kongreso ir kitų nacionalinių parlamentų tais atvejais, kai kalbama apie procedūras ir metodus, skirtus saugumo ir gynybos politikai vertinti;

75.

ragina, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, į pasiūlymą dėl ATHENA mechanizmo peržiūros įtraukti klausimą dėl pradinio parengiamosios veiklos fondo, kuris būtų naudojamas rengiantis karinėms operacijoms, įkūrimo siekiant, kad lėšos būtų išmokamos operatyviau;

76.

rekomenduoja spręsti problemas, susijusias su profesionalų civilinėms misijoms paieška (pvz., EULEX Kosovo ir EUPOL Afghanistan misijų atvejai); kadangi šios misijos, kaip matėme, yra dažniausiai naudojama intervencijos forma, reikia imtis būtinų priemonių, kad juos būtų galima skubiai dislokuoti ir kad būtų užtikrintas tvarumas;

77.

rekomenduoja pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 1325 integruojant lyčių aspektą ir siekiant didesnio civilinių ir karinių misijų veiksmingumo tinkamai įtraukti darbuotojas moteris į veiklą visuose krizių valdymo lygmenyse; pabrėžia, kad moterys turėtų eiti pareigas, susijusias su aukšto lygio sprendimų priėmimu, jos taip pat turėtų dalyvauti rengiant nuolatines konsultacijas su pilietine visuomene, įskaitant moterų organizacijas, o pajėgumas spręsti lyčių klausimus vykdant misijas turėtų būti padidintas; ragina parengti tinkamą su BSGP misijomis susijusią viešųjų skundų procedūrą, kuri ypač padėtų teikti pranešimus apie seksualinį smurtą ir smurtą dėl lyties; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę į kas šešis mėnesius atliekamą BSGP misijų vertinimą įtraukti išsamią ataskaitą dėl moterų, taikos ir saugumo; pabrėžia, jog svarbu, kad ES į BSGP misijas siųstų daugiau moterų policijos pareigūnių ir kariūnių (šiuo atžvilgiu pavyzdžiu galėtų būti laikomas JT taikos palaikymo pajėgų Liberijoje sudėtyje tarnaujančių moterų policijos pareigūnių kontingentas);

78.

prašo Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę imtis reikiamų priemonių siekiant optimizuoti galimą Europos išteklių ir pajėgumų panaudojimą civilinėms misijoms ir reiškia susirūpinimą dėl didelių išlaidų Europos Sąjungos jungtinės teisinės valstybės misijos Irake (EUJUST LEX Iraq) ir EUPOL AFGHANISTAN saugos priemonėms, kurios patikėtos privačioms apsaugos bendrovėms;

79.

pritaria tam, kad reikia patvirtinti konstruktyvesnes procedūras, oficialiai nustatytas instituciniu lygiu, kurias taikant būtų galima reguliariai įvertinti, remiantis bendrais kriterijais, misijų vykdymą vietoje; mano, kad tai padėtų geriau pasinaudoti politine, strategine, technine, teisine ir operatyvine patirtimi, o ilgainiui galėtų tapti pagrindu gerinti pradėtus veiksmus ir apibrėžti kylančioms krizėms taikytinus kriterijus, siekiant kuo geresnės strateginių interesų ir turimų išteklių pusiausvyros;

80.

tvirtina, kad plėtoti daugiapolę tarptautinę sistemą ir kurti strategines partnerystes būtina tuo pat metu aktyviai įsipareigojant skatinti daugiašališkumą, kadangi daugiašališkumas geriausiai dera su pagarba visuotiniams teisinės valstybės principams, ypatingu ES pobūdžiu ir globalizacijai būdinga didėjančia tarpusavio priklausomybe;

81.

kartoja, kad ES visapusiškai gerbia Jungtinių Tautų chartijos nuostatas ir principus, ir pripažįsta, kad atsakomybė išsaugoti taiką ir saugumą pasaulyje visų pirma tenka JT Saugumo Tarybai;

82.

pažymi, kad pagal Lisabonos sutartį ES įpareigojama skatinti daugiašalius sprendimus, ypač Jungtinėse Tautose, ir kad Sąjungos tarptautiniai veiksmai turi būti grindžiami JT Chartijoje išdėstytais principais, tarptautine teise ir ES principais ir vertybėmis;

83.

pripažįsta, kad teisiniu požiūriu Lisabonos sutartis įveikė ankstesnę Europos Sąjungos ir Bendrijos politikos dichotomiją, suteikdama vieną teisinį subjektiškumą ir sustiprindama ES teisinės sistemos savarankiškumą atsižvelgiant į tarptautinę teisę, net kai kyla klausimas dėl tarptautinio saugumo, kaip nurodyta Teisingumo Teismo sprendime Kadi byloje (pagal kurį „tarptautinė teisė gali įsiskverbti į ES teisinę sistemą tik Bendrijos konstitucinių principų nustatytomis sąlygomis“);

84.

ragina JT Saugumo Tarybai priklausančias valstybes nares ginti bendras ES pozicijas bei interesus ir siekti reformuoti JT taip, kad ES galėtų turėti atskirą nuolatinę vietą;

85.

pabrėžia, kad būtina stiprinti ES ir JT bendradarbiavimą krizių valdymo srityje, visų pirma ankstyvaisiais krizės etapais ir atstatymo po konfliktų metu, palaikant glaudžius ryšius su atitinkamomis įsteigtos naujos EIVT struktūromis;

86.

ragina valstybes nares imtis būtinų priemonių, kad būtų supaprastinta tvarka ir ES galėtų veiksmingai dalyvauti JT Generalinės Asamblėjos posėdžiuose;

87.

patvirtina, kad NATO yra ne tik šios organizacijos valstybių narių kolektyvinės gynybos pagrindas ir šios organizacijos veikla siekia toliau jos valstybių narių; primena, kad reikia konstruktyvaus ES ir NATO bendradarbiavimo, ypač tais atvejais, kai abi organizacijos aktyviai dalyvauja tose pačiose veiksmų zonose; laukia vyriausiosios įgaliotinės pasiūlymų dėl ES ir NATO bendradarbiavimo krizių valdymo srityje, kuriuos pateikti jai buvo pavesta 2010 m. rugsėjo mėn. Europos Vadovų Tarybos priimtose išvadose;

88.

palankiai vertina pagal naują NATO strategijos koncepciją sudarytą susitarimą dėl tolesnio ES ir NATO strateginės partnerystės stiprinimo; dar kartą patvirtina, kad daugelis naujoje strateginėje koncepcijoje apibrėžtų grėsmių taip pat svarbios ir Europos Sąjungai, ir pabrėžia, kad svarbu stiprinti ES ir NATO bendradarbiavimą krizių valdymo srityje laikantis viena kitos rėmimo principo ir gerbiant viena kitos sprendimų priėmimo savarankiškumą; atkreipia dėmesį į tai, kad valdant krizes būtina vengti nereikalingo pastangų ir išteklių dubliavimo, ir ragina ES ir NATO atitinkamomis priemonėmis stiprinti bendradarbiavimą, laikantis visapusiškumo požiūrio į krizes, kai jos aktualios abiem šalims; ragina NATO griežtai apriboti civilinių pajėgumų plėtrą tam, kad būtų išvengta dubliavimosi;

89.

pabrėžia, kad Afrikos žemynas iš esmės svarbus Sąjungos saugumui, taikos palaikymui ir konfliktų prevencijai; remia glaudų ES ir Afrikos Sąjungos bendradarbiavimą pagal taikos ir saugumo partnerystę, įgyvendinant Bendrą Afrikos ir ES strategiją; ragina labiau įtraukti Afrikos Sąjungą, visų pirma į krizės valdymą, bei patikėti jai didesnę atsakomybę ir dar kartą teigia, jog būtina, kad Komisija ir valstybės narės įsipareigotų konkrečiomis priemonėmis kovoti su šaulių ir lengvųjų ginklų prekyba ir platinimu; remia Tripolio deklaracijoje išdėstytą įsipareigojimą pasiekti, kad Afrikos taikos ir saugumo struktūra visapusiai veiktų;

90.

ypač rekomenduoja kurti Afrikos išankstinio įspėjimo ir konfliktų prevencijos pajėgumus, siekti, kad ekspertų taryba galėtų veiksmingiau tarpininkauti, ir išnagrinėti galimybes pritaikyti R. Prodi ataskaitoje dėl taikos palaikymo operacijų Afrikoje finansavimo išdėstytas rekomendacijas; ragina plėtoti bendradarbiavimo ryšius ir stiprinti Afrikos subregioninių organizacijų pajėgumus;

91.

primena, kad įgyvendinant BSGP reikėtų stiprinti ne tik partnerystę su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, pavyzdžiui, JT, NATO ir AS, bet ir bendradarbiavimą su konkrečiomis trečiosiomis šalimis; atkreipia dėmesį į tai, kad patirtis rodo, jog vykdant BSGP misijas trečiosios šalys gali prisidėti labai svarbiais ištekliais, žmogiškaisiais ištekliais ir patirtimi, pavyzdžiui, vykdant EUFOR Tchad/CAR misiją Rusija suteikė labai reikalingų sraigtasparnių, o vykdant EUFOR ALTHEA misiją kitos šalys, pvz., Turkija ir Marokas, prisidėjo nemažomis karinėmis pajėgomis; be to, mano, kad trečiųjų šalių dalyvavimas gali sustiprinti BSGP operacijų teisėtumą ir padėti užmegzti platesnį saugumo dialogą su svarbiais partneriais, kartu laikantis įsipareigojimo skatinti gerbti žmogaus teises ir teisinės valstybės principus;

92.

mano, kad tokio dialogo metu reikėtų aptarti atitinkamų grėsmių vertinimą, toks dialogas turėtų padėti (prireikus) įtraukti trečiąsias šalis į ES pratybų ir mokymų veiklą ir skatinti glaudesnį valstybių tarpusavio bendradarbiavimą; mano, kad reikėtų šalinti procedūrines kliūtis siekiant palengvinti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis ir išvengti vilkinimų, kurių gali kilti vedant derybas dėl konkretaus indėlio; laikosi nuomonės, kad su kai kuriomis trečiosiomis šalimis būtų galima sudaryti bendruosius susitarimus ir sukurti standartines procedūras, taip sudarant palankesnes sąlygas jų indėliui;

93.

pabrėžia regioniniu požiūriu tolygaus ir įvairių galimybių teikiančio bendradarbiavimo BSGP srityje su ES kaimynais svarbą, nes tai turėtų pagreitinti saugumo sektoriaus reformas valstybėse partnerėse ir ne tik padėti kurti civilinius ir karinius pajėgumus, kurių turėdami ES partneriai iš rytų ir pietų galėtų dalyvauti BSGP misijose, bet ir suteikti tvirtesnę paramą sprendžiant regioninio saugumo klausimus;

94.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai, Komisijos pirmininko pavaduotojai-vyriausiajai įgaliotinei, Tarybai, Komisijai, valstybių narių parlamentams, NATO Parlamentinei Asamblėjai ir Jungtinių Tautų bei NATO generaliniams sekretoriams.

7.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 377/66

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl naujo tarptautinių organizacijų valdymo (1),

—

atsižvelgdamas į lojalaus Europos Sąjungos ir valstybių narių bendradarbiavimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies h punktą, kuriuose Europos Sąjunga raginama siekti bendrų problemų daugiašalių sprendimų, ypač priimamų Jungtinių Tautų struktūroje, ir užtikrinti aukšto lygio bendradarbiavimą, siekiant remti tarptautinę sistemą, grindžiamą tvirtesniu daugiašaliu bendradarbiavimu ir tinkamu pasauliniu valdymu,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 3 d. priimtą Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl Europos Sąjungos dalyvavimo Jungtinių Tautų veikloje (2),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 25 d. Tarybos priimtus ES prioritetinius klausimus, skirtus svarstyti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 65-osios sesijos metu (3),

—

atsižvelgdamas 2010 m. rugsėjo mėn. Europos Vadovų Tarybos nustatytas vidaus priemones, skirtas pagerinti Europos Sąjungos išorės politikos veikimą taikant labiau integruotą požiūrį (4),

—

atsižvelgdamas į Europos saugumo strategiją (ESS) „Saugi Europa geresniame pasaulyje“, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2003 m. gruodžio 12 d., ir 2008 m. gruodžio 12 d. Europos Vadovų Tarybos pateiktą jos įgyvendinimo ataskaitą „Saugumo užtikrinimas besikeičiančiame pasaulyje“,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos: daugiašališkumo pasirinkimas“ (COM(2003)0526),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 11 d. rezoliuciją „ESBO stiprinimas. Europos Sąjungos vaidmuo“ (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl Sąjungos ekonomikos valdymo gerinimo ir stabilumo sistemos stiprinimo, ypač euro zonoje (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 19 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos institucinių aspektų (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 25 d. rekomendaciją Tarybai dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 65-osios sesijos (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl NATO vaidmens ES saugumo sistemoje (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl Tarptautinio valiutos fondo strategijos peržiūros (10),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Tarptautinės prekybos komiteto nuomonę (A7–0181/2011),

A.

kadangi globalizacijos procesai suteikia įvairių galimybių ir sukelia pasaulinio valdymo problemų ir grėsmių kartu atskleisdami socialines spragas ir nesėkmės atvejus, pvz., finansų rinkose, energetinio saugumo, kovos su skurdu srityse, klimato kaitos politikoje ir žmogaus teisių pažeidimo srityse; kadangi siekiant kovoti su visuotinėmis problemomis ir grėsmėmis reikia bendradarbiavimo ir bendrų veiksmų, taip pat veiksmingų institucijų ir įstatymais pagrįstų taisyklių; kadangi, jei norima, kad tarptautinės organizacijos būtų legitimios ir veiksmingos, jos turės atitikti visų valstybių interesus daugiapoliame pasaulyje,

B.

kadangi ES įsipareigojimas užtikrinti veiksmingą daugiašališkumą, kaip tvirtinama 2003 m. Europos saugumo strategijoje, yra pagrindinis Europos išorės veiksmų principas; kadangi ES, kuri remiasi vidine valstybių ir institucijų bendradarbiavimo patirtimi, taisyklėmis pagrįsta tvarka ir įvairaus masto daugiašališkumu, pasaulyje tenka ypatinga atsakomybė, kurią ji ir toliau turi išlaikyti; kadangi ES turi vertybių, pavyzdžiui, žmogaus teisių gerbimą, laisvę, demokratiją, lygybę, brolybę ir teisines valstybes, ir politinių priemonių, įskaitant vieningą teisinį subjektiškumą, būtinų daugiašalėms struktūroms stiprinti,

C.

kadangi ES narystė daugiašalėse organizacijose duoda papildomos naudos tose srityse, kuriose ji turi išimtinę ar pasidalijamąją kompetenciją: ekonomikos ir prekybos, aplinkos politikos, vystymosi pagalbos, saugumo ir gynybos politikos srityse; kadangi ES gali gauti papildomos naudos dalyvaudama ir tose daugiašalėse organizacijose ar susitikimuose, kuriuose atstovaujama ne visoms jos narėms,