15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/1

1.1

EESRK nuomone, tvarus, tausus ir pažangus augimas neįmanomas be atotrūkio mažinimo proceso. Todėl trejopas strategijos „Europa 2020“ tikslas – pažangus, tvarus ir integracinis augimas – iš esmės yra tinkamai nustatytas, tačiau jam įgyvendinti reikia makroekonomikos politikos priemonių tinkamos pusiausvyros derinio ir struktūrinių reformų bei gausesnių bei kokybiškesnių priemonių.

1.2

Šiuo laikotarpiu, kuriam būdingi didelio masto iššūkiai, ypač svarbu įgyvendinti strategiją pažangiais metodais. Mums reikia papildyti ir patikslinti turimą strategiją pritaikant ją naujoms politinėms, ekonominėms ir socialinėms aplinkybėms. Reikia siekti naujos atsakomybės ir solidarumo pusiausvyros.

1.3

Siekdama šio būtino pokyčio, Sąjunga privalo įrodyti politinę valią ir parengti konkrečią esminio integracijos stiprinimo viziją. Tuo pat metu turi būti daugeliu lygmenų plėtojamos valstybių narių ir regionų bendradarbiavimo formos, siekiant „daugiau Europos“ ir „geresnės Europos“.

1.4

EESRK nuomone, reikia ir toliau stiprinti valdyseną, užtikrinančią ekonominės ir augimo politikos įgyvendinimą, padidinti viešųjų fondų įvairovę ir kiekį bei padėti valstybėms narėms skubiau vykdyti struktūrines reformas.

1.5

EESRK linkęs pritarti visaapimančiam požiūriui ir krypčiai, pateiktiems teisės aktų projektuose, numatytuose siekiant įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, tokiuose kaip daugiametė finansinė programa ir bendra strateginė programa.

1.6

Be to, EESRK pabrėžia, kad priemonių, kuriomis siekiama pagerinti stabilumą, augimą ir darbo vietų kūrimą bei sumažinti skurdą, nepakanka, todėl turimas priemones būtina papildyti.

1.7

Reikia aiškiai apibrėžti atsakomybės pasiskirstymą tarp Sąjungos ir valstybių narių. Priemonės, kurių imtasi norint suteikti tvirtesnį pagrindą augimui, pavyzdžiui, Europos bankininkystės sąjunga (Europos bankų sektoriaus reguliavimas, priežiūra, gelbėjimas ir indėlių garantijų sistema) arba su projektų obligacijų emisija, yra labai reikšmingas žingsnis ir jų įgyvendinimą būtina paspartinti. Turi būti sustiprintas Europos centrinio banko vaidmuo.

1.8

EESRK mano, kad vystymosi politikos srityje nepakanka vien apibrėžti „bendrąsias programas“. Tikslų įgyvendinimą galima paspartinti didinant tikslines investicijas ir Europos lygmeniu įgyvendinant europines, tarpsektorines ir daugialypes programas. Šį procesą reikia skatinti vystymosi politikos priemonėmis daugelyje šalių, kuriose pradėtų struktūrinių reformų baigimas turi lemiamos reikšmės.

1.9

„Pažangaus“ ir „integracinio“ augimo sąsają galima užtikrinti didinant darbo vietų skaičių ir remiant tinklus, apimančius plačias veiklos sritis. Šiuo tikslu reikia sudaryti geresnes konkurencijos sąlygas daugelyje bendrosios rinkos sričių.

1.10

Tačiau įgyvendinant sanglaudos politiką negalima daugiausia dėmesio skirti vien tik ekonomikos skatinimui ir konkurencingumui. Visus fondus ir programas reikėtų stipriau orientuoti į socialinių strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimą, pavyzdžiui, darbo vietų kūrimą, socialines paslaugas, kovą su skurdu, švietimą ir mokymą ir pan.

1.11

EESRK mano, kad tam tikri pasiūlymai, skirti su 2014–2020 m. laikotarpiui, pavyzdžiui, makroregioninių strategijų rengimas, turi būti paremti atitinkamomis priemonėmis.

1.12

Europos infrastruktūros tinklų priemonės išplėtimas ją susiejant su kitais bendraisiais europiniais tikslais ir jos finansavimas taip pat ir privačiojo sektoriaus ištekliais galėtų būti geras didelio masto integracijos pavyzdys.

1.13

Siekiant derinti strategiją „Europa 2020“ ir sanglaudos politiką būtina Europos masto teritorinė koncepcija ir atitinkamos priemonės. Reikia paspartinti europinės teritorinio vystymo strategijos rengimą.

1.14

EESRK laikosi nuomonės, kad į sprendimų rengimo procesą būtina įtraukti daug daugiau ekspertų ir visuomenės atstovų. Todėl jis siūlo bendroje strateginėje programoje apibrėžti dvyliktąjį teminį tikslą –„stiprinti bendravimą ir dialogą su pilietine visuomene“.

2.1

Per pastaruosius metus dėl visos planetos mastu vykstančių pokyčių, taip pat dėl plėtros, krizės ir Europos priemonių jai įveikti Sąjunga virto daug sudėtingesniu junginiu, de facto veikiančiu skirtingais greičiais, todėl paaštrėjo atskirų valstybių narių interesų skirtumai.

2.2

Išaugo socialinių ir politinių konfliktų rizika ir ekstremistinių politinių jėgų vaidmuo. Tikėtina, kad įpusėjus šiam dešimtmečiui pagrindinis Europos prioritetas vis dar bus kova su ekonomikos, finansų, socialine ir solidarumo krize. Deja, daugelyje valstybių narių gamybos apimtys mažėja. Finansų stabilizavimas trukdo augimui. O nesant augimo, stabilumo siekiama nepaisant solidarumo.

2.3

Strategija „Europa 2020“ buvo rengiama remiantis kitokiais pagrindais. Joje atsižvelgta į krizę, tačiau nebuvo numatyta, kad jos mastai bus tokie dideli ir ji truks taip ilgai.

2.4

ES vienu metu reikalingas ir fiskalinis konsolidavimas, ir veiksminga augimo programa. Yra šiek tiek vilties, kad dėl būtino fiskalinio konsolidavimo sumažėjusi paklausa ilguoju laikotarpiu bus kompensuota, jei konsolidavimo koncepcija bus pažangi ir suderinta.

2.5

EESRK laikosi nuomonės, kad Komisijos pasiūlyta daugiametė finansinė programa 2014–2020 m. yra sąlyginai priimtinas kompromisas. Jei pavyks padidinti ES nuosavus išteklius ir naudoti juos veiksmingiau ir efektyviau bei perskirstyti juos taip, kad jie tiesiogiai būtų naudojami strategijai „Europa 2020“ ir struktūrinėms reformoms, bus įmanoma paskatinti ekonomikos vystymąsi.

2.6

Tačiau pasiūlyme nepakankamai išnagrinėtos su atotrūkio mažinimu ir socialine įtampa susijusios problemos. Pagalbą teikiančios šalys, suteikusios neabejotinai didelę finansinę paramą šalims, susidūrusioms su biudžeto subalansuotumo problemomis, išsėmė savo galimybes.

2.7

Tačiau įgyvendinant sanglaudos politiką negalima daugiausia dėmesio skirti vien tik ekonomikos skatinimui ir konkurencingumui. Visus fondus ir programas reikėtų stipriau orientuoti į socialinių strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimą, pavyzdžiui, darbo vietų kūrimą, socialines paslaugas, kovą su skurdu, ugdymą ir mokymą ir pan.

2.8

Sanglaudos politikos srityje rengiami gana svarbūs pokyčiai. Nuo šiol daugiau dėmesio skiriama makro ir mikroekonominių sąlygų stiprinimui ir teritorinei sanglaudai. Vis dėlto, jei norime, kaip numatyta strategijoje „Europa 2020“, pasiekti integracinį augimą, būtina pakeisti veiklos modelį. Sanglaudos politikai skirti ištekliai nėra nei „dovanos“, nei „dotacijos“; tai yra Europos investicijų politikos dalis, todėl reikalaujama, kad jie būtų veiksmingai panaudojami.

2.9

Siekiant, kad augimas būtų ir integracinis, ir tvarus, greta tradicinių kriterijų stiprėja lemiamas tam tikrų „švelnesnių“ veiksnių vaidmuo (pvz., sanitarinė ir demografinė padėtis, švietimo ir mokymo lygis bei dinamika ir t. t.), be to vis labiau didėja sveikos aplinkos reikalavimai. Galimybė skirti šiems klausimams reikalingą europinę pagalbą naujausiuose dokumentuose minima labai retai.

2.10

Europos Komisija paskelbė pasiūlymą atverti darbo rinką, siekdama iš esmės pakeisti neigiamas tendencijas. Subsidijomis galima atgaivinti ir paklausą, ir pasiūlą. Ypač svarbu skirti dėmesio pensijų perkeliamumui ir panaikinti įvairias teisines, administracines ir mokestines kliūtis.

3.1

Dinamiškas vystymasis, kurio siekiama strategija „Europa 2020“, nėra lydimas, kaip turėtų būti, institucinės sistemos supaprastinamo, jos veiksmingumo pagerinimo bei proporcingo šiam tikslui skirtų priemonių vystymo.

3.2

Visomis, kad ir sunkiausiomis, aplinkybėmis svarbiausia yra kuo veiksmingiau išnaudoti intelektinius išteklius. Pagrįsti tokie veiksmai kaip nuolatinių ar laikinai suformuotų įstaigų, kurioms pavesta atlikti analizes, konsultuoti, vykdyti priežiūrą ir prognozuoti ir kurios dirba kartu su įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios organais. Išnagrinėti reikėtų, pavyzdžiui, tokius klausimus:

3.3

Pirmiausia būtina užtikrinti Sąjungos veikimo skaidrumą ir stiprinti dalyvaujamąją demokratiją. Reikia daugiau naudotis interneto forumais arba, jei tikslinga keistis nuomonėmis tiesiogiai, organizuoti aukšto lygio ir plataus užmojo konferencijas ir (arba) jose dalyvauti, kartu rengti diskusijas nacionaliniuose parlamentuose. Rekomenduojame stiprinti komunikaciją ES lygmeniu, viešai informuoti apie tam tikras ES vedamas derybas; kai kuriais atskirais atvejais kiekvienas pilietis turi turėti galimybę jas sekti internetu arba dalyvauti balsavime dėl sprendimo.

3.4

Trejopas strategijos „Europa 2020“ tikslas yra labai plataus užmojo. Tačiau, kaip EESRK yra pabrėžęs daugelyje savo nuomonių, numatytos priemonės neatitinka nustatytų siekių, kurie apibrėžti neatsižvelgiant į praeityje įgytą patirtį, kuri kai kada – Lisabonos strategijos atveju – buvo neigiama, kitais atvejais, kai ekonominiam valdymui reikėjo imtis skubių ir veiksmingų pirmiau minėtų priemonių, ji buvo teigiama.

3.5

Procedūrų ir įgyvendinimo požiūriu strategijos „Europa 2020“ tikslams įgyvendinti numatytose priemonėse ir teisės aktų projektuose bei naudojant struktūrinius ir sanglaudos fondus į programavimo laikotarpio iki 2013 m. patirtį buvo atsižvelgta tik gana paviršutiniškai.

3.6

Bendroje strateginėje programoje nustatyti principai ir teminiai pasiūlymai atveria geras galimybes pasiekti „daugiau Europos“ ir „geresnės Europos“. Tačiau to nepakanka, kad šios galimybės taptų realybe. Kad galėtų išsamiai pasirengti, kai kurios šalys turėtų persvarstyti savo programavimo strategiją.

3.7

Pastaraisiais dešimtmečiais susiformavo europinis plataus masto požiūris, taikytinas regionų lygiu, visų pirma mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bei didžiųjų investicijų į infrastruktūros tinklus srityse (pastaruoju atveju toks požiūris neišvengiamas dėl pačios užduoties pobūdžio). ES strategijose, įskaitant vienuolika teminių tikslų, trūksta tam tikrų nuostatų, susijusių su sektorių ekonomine politika ir daugialypėmis teritorinio vystymosi programomis.

3.8

Todėl būsimajai teritorinio vystymosi strategijai reikia nustatyti tikslus ir priemones, kartu skatinti ekonominį ir socialinį bendradarbiavimą makroregionų lygmeniu, visų pirma šiose srityse:

3.9

Pastarajam dešimtmečiui būdinga tai kad, viena vertus, miestų sistemose atsirado naujų galimybių bet, kita vertus, jose susikaupė vis labiau jaučiama ir beveik nesuvaldoma įtampa.

3.10

Aglomeracijų, centrų ir labai aukšto lygio pažangių gamybos veiklos grupių jungimas į tinklus galėtų būti geri dinamiško ir integracinio, bet kartu ir tvaraus vystymosi pavyzdžiai.

3.11

Išplėtojus infrastruktūros tinklus pagal temines gaires, kurios būtinos reikalauja politinei, institucinei, ekonominei ir socialinei integracijai, „Europos jungčių“ vizija – kuri susijusi su makroregionine strategija – galėtų stipriai pagerinti veiksmingumą makroekonominiu lygmeniu. Tokia plėtra būtų suderinama su proporcingu ir teisingu išteklių paskirstymu.

3.12

Ankstesnėje nuomonėje EESRK jau rekomendavo apibrėžti naują Europos finansinę programą, skirtą integruotiems „specialios europinės svarbos“ projektams rengti.

3.13

Reikėtų numatyti visišką visuotinės Europos energetikos bendrijos sukūrimą. Gavus politinę paramą šiam projektui, tarptautiniuose forumuose ES galėtų kalbėti „vienu balsu“ ir gebėtų veiksmingiau ginti strateginius, ekonominius, aplinkosauginius ir socialinius aspektus.

3.14

Jei Europos lygmeniu nebus konceptualios pažangos, teisės aktų ir finansinių programų 2014–2020 m. laikotarpiui apibrėžimas vėl sukels įtampą, kuri paskatins valstybes nares ieškoti individualių, dažnai mažiau veiksmingų, sprendimų.

3.15

EESRK galėtų puikiai atlikti jam skirtą misiją, jei jis gebėtų, turint omenyje savo sudėties įvairovę, kompetenciją ir savo parengtą metodologiją, pateikti sukauptas žinias apie ekonominių interesų, socialinių vertybių ir tvarumo kriterijų, skirtų augimui, sąsajas.

4.1

Strategija „Europa 2020“, teisės aktų sistema, parengta siekiant paremti Sanglaudos fondo veiksmus po 2014 m., ir bendroji strateginė programa bendrai apžvelgiami aspektai, kurie siejami su integruotu vystimusi.

4.2

Tačiau EESRK mano, kad, pasaulinės konkurencijos sąlygomis, be šios šių pastangų būtina dar parengti ir įgyvendinti konkretesnes ir globalesnes programas.

4.3

Pagrindinis pažangaus ir integracinio augimo, kurio siekiama strategija „Europa 2020“, tikslas makrolygmeniu – padidinti Sąjungos pramonės našumą ir jos integraciją, tuo tarpu mikrolygmeniu būtina užtikrinti nuolatinį ir ilgalaikį Sąjungos gyventojų gyvenimo lygio gerėjimą kuriant vis daugiau ir aukštos kokybės darbo vietų.

4.4

Siekiant veiksmingumo ir efektyvumo būtina, programuojant Europos išteklių naudojimą, stebėti, kad veiklos sritys būtų tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildančios, kurioms atstovautų specialios paskirties integruotos ir daugialypės įmonių grupės.

4.4.1

Kalbant apie tarpsektorinius tikslus, kuriuos galima priskirti makrolygmeniui ir kurie daro poveikį Europos Sąjungos konkurencingumui, reikia skirti dėmesio struktūroms, susijusioms su gamyba arba paslaugų teikimu, t. y. veiklos sektoriai, kurie prisideda prie vystymosi proceso arba šis procesas ji turi tiesioginės įtakos.

4.4.2

Programuojant reikia atsižvelgti į teritorinius tinklus (regionų ir vietos), proceso dalyvius (naudos gavėjus) ir į jų tarpusavio santykių sistemą.

4.5

Šių dviejų sistemų tarpusavio priklausomybės analizė ir planavimas bei joms teikiama parama Sąjungos lygmeniu galės užtikrinti darnų poveikį pažangiam ir integraciniam augimui.

4.6

Per praėjusįjį dešimtmetį teritorinė šių gamybos procesų struktūra Europoje iš esmės pasikeitė, didele dalimi todėl, kad Europos pajėgomis buvo išvystyti infrastruktūros tinklai, kurie padėjo mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose vystyti gamybos priemones ir kultūrą, atnaujinti švietimo ir profesinio mokymo procesą, pagerinti užimtumą, padidinti pajamas ir pakelti vartojimo lygį.

4.7

Ekonomikos erdvinės struktūros konfigūraciją lemia makroekonomės sąlygos, kurios glaudžiai siejasi su strategijoje apibrėžtais „tvarumo“ kriterijais.

4.8

Kai kurie veiksniai turi lemiamos reikšmės, tai visų pirma darbuotojų kvalifikacija ir amžius, jų profesinis parengimas, bendras darbo kultūros lygis, taip pat užimtumo didėjimas ir paslaugų kokybė. Vietos gyventojų sveikatos būklė, aplinkos kokybė, taip pat prekybos ir techninių infrastruktūros tinklų išvystymo lygis bei logistikos sistemos taip pat yra svarbūs veiksniai.

4.9

Europos konkurencingumas labai priklauso nuo koordinuoto vystymosi, kuris gali užtikrinti makro ir mikroekonomikos lygmenų sąsajas.

4.10

Išteklių perskirstymą galima pateisinti, su sąlyga, kad jie bus veiksmingai ir racionaliai naudojami, šiais argumentais:

4.11

Priimta manyti, kad ekonomikos sektoriams skiriama europinė pagalba (ypač kai ji teikiama subsidijų forma) yra labiausiai reikalinga inovacinio pobūdžio veiklai, kurią vykdo mažosios įmonės, ir dėl struktūrinių pokyčių nepalankiose sąlygose esančioms pramonės sritims. Kalbant apie gamybos tinklus ir siekiant pažangaus ir integracinio augimo ar atsilikimo mažinimo, tam tikruose menkiau išsivysčiusiuose regionuose ar savivaldybėse dėl „įmonės“ apibrėžties gali prireikti padidinti MVĮ teikiamos pagalbos apimtį.

4.12

Inovacijų grandinių, įmonių grupių ir vietinių gamybos sistemų, kurios veikia be priekaištų, atvejais būtų galima išnagrinėti, ar nereikia užtikrinti daugiau lankstumo didžiosioms, senas darbo tradicijas teritorijoje turinčioms įmonėms ir tiekėjams, bei užtikrinti jiems daugkartinį ir kombinuotą finansavimą.

4.13

Daugialypės strategijos rengimo pavyzdžiu pasirinkime sveikatos apsaugos sritį. Sveikatos apsaugos pramonės tinklas apima sritį nuo sveikatos ir aplinkosauginio švietimo iki įvairių susijusių gamybos sektorių. Į jį patenka aplinkosaugos pramonė, sveikatos apsaugos pramonė, medicininis turizmas, biologijos moksliniai tyrimai, įrangos gamyba ir su šia sritimi susijęs aukštasis mokslas, eksperimentiniai ir inovacijų centrai bei šioje srityje dirbančios ar bendradarbiaujančios mažos ir vidutinės įmonės. Šiuo atžvilgiu labai didelės reikšmės įgyja vyresnio amžiaus žmonių ekonomika.

4.14

EESRK daugelyje tyrimų išanalizavo socialinės ekonomikos, kaip lemiamo integracinio augimo politikos veiksnio, svarbą.

4.15

Ekonominė ir finansinė veiklos sričių, susijusių su pirmiau minėtais tinklais, sąveika galėtų daryti didelį poveikį valstybių narių biudžetų restruktūravimui, kuris savo ruožtu paskatintų visuomenės požiūrio ir elgsenos pokyčius.

4.16

Makroregioninė vystymosi strategija padėtų sustiprinti Europos daugiacentrio teritorijos restruktūravimo procesą, o tai leistų, viena vertus, konsoliduoti būtinąją veiklos sričių koncentraciją ir, kita vertus, naudojantis įvairių vietos sąlygų pranašumais, paskatintų darbo pasidalijimą vieno tinklo mastu, kas užtikrintų galimybes siekti idealaus tvarumo.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/6

1.1

Šios nuomonės tikslas – pateikti informacijos ir prisidėti prie diskusijų dėl galimybės Bendrijos lygmeniu sukurti teisėkūros arba kitas priemones, skirtas apsaugoti vaikus ir jaunimą nuo tam tikro pobūdžio reklamos, kurioje nederamai naudojami vaikai, kuri jiems skleidžiama žalingu būdu arba per kurią jie įvairiais būdais gauna informacijos, galinčios padaryti žalos normaliam fiziniam, psichikos ir moraliniam jų vystymuisi.

1.2

Taip siekiama apsaugoti pagrindines ES vaikų teises, išdėstytas Jungtinių Tautų konvencijoje, Europos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje ir ES sutarties 3 straipsnio 3 dalyje. Šios teisės išsamiai išaiškintos Komisijos komunikate „Dėl ES vaiko teisių strategijos kūrimo“ (COM(2006) 367 final), komunikate dėl Daugiametės internetu ir kitomis ryšių technologijomis besinaudojančių vaikų apsaugos Bendrijos programos (COM(2008) 106 final) (1) ir komunikate „ES vaiko teisių darbotvarkė“ (COM(2011) 60 final).

1.3

Reklama, kurioje vaikai nederamai naudojami tam tikriems tikslams, nesusijusiems su vaikams tiesiogiai skirtais dalykais, pažeidžia žmogaus orumą, fizinę bei psichikos sveikatą ir turėtų būti draudžiama.

1.4

Vaikams skirta reklama kelia papildomos rizikos (rizika priklauso nuo vaikų amžiaus grupės) ir žalingai veikia jų fizinę, protinę bei moralę sveikatą. Ypač žalingi raginimai nesaikingai vartoti, vedantys į skolas ir skatinantys vartoti maistą ar kitus produktus, kurie yra žalingi arba pavojingi vaikų fizinei ir protinei sveikatai.

1.5

Apskritai, tam tikra itin smurtinio, rasistinio, ksenofobinio, erotinio arba pornografinio turinio reklama gali negrąžinamai paveikti vaiko fizinį, protinį, moralinį ir pilietinį vystymąsi, paskatinti smurto protrūkius ar pernelyg ankstyvą seksualinę brandą.

1.6

EESRK mano, kad šiuos klausimus reikia labai nuodugniai išnagrinėti ir įtraukti į ES teisės aktus, laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų. Tai reikalinga ne tik norint apsaugoti pagrindines teises, bet dar ir dėl to, kad nacionalinio reglamentavimo skirtumai trukdo vidaus rinkai sklandžiai veikti. Todėl EESRK rekomenduoja reklamai, ypač skirtai vaikams, Europos lygmeniu nustatyti visuotinai taikytiną minimalią amžiaus ribą.

1.7

EESRK mano, kad ypač daug dėmesio reikia skirti vaikų gebėjimų ugdymui, informavimui ir švietimui nuo mažų dienų apie tinkamą informacinių technologijų naudojimą ir apie tai, kaip teisingai suprasti reklamoje pateikiamą informaciją. Šie dalykai turėtų būti įtraukti į visas mokyklų švietimo programų pakopas. Tėvai taip pat turėtų gebėti padėti savo vaikams teisingai suprasti reklamoje pateikiamą informaciją.

1.8

EESRK mano, kad plačioji visuomenė, ypač šeimos ir mokytojai, taip pat turėtų būti informuojami ir mokomi, kad galėtų veiksmingiau apsaugoti vaikus.

1.9

EESRK ragina reklamuotuojus ir rėmėjus savireguliavimo ir bendro reguliavimo iniciatyvomis (ne tik tomis, kurios jau patvirtintos, bet ir tomis, kurias dar ketinama propaguoti) diegti ir taikyti aukščiausio lygio vaiko teisių apsaugos priemones ir kontroliuoti, kad tų priemonių būtų laikomasi.

1.10

EESRK mano, kad reklamos, ypač skelbiamos audiovizualinėmis priemonėmis, internetu arba socialiniais tinklais, srityje Bendrijos teisinė bazė neatitinka dabartinių vaiko teisių apsaugos poreikių. Jis ragina Komisiją nedelsiant apsvarstyti, ar nereikėtų priimti griežtesnių, kompleksinių priemonių, kuriomis šios teisės būtų veiksmingai užtikrintos.

1.11

EESRK ragina Europos Parlamentą ir nacionalinius parlamentus ir toliau ryžtingai saugoti vaiko teises šioje specifinėje srityje.

2.1

EESRK palaiko socialinę rinkos ekonomiką, kuri yra deramai reglamentuojama, kad būtų skatinama tvirta ir sąžininga konkurencija, užtikrinamas aukštas vartotojų apsaugos lygis, taip siekiant baigti kurti vidaus rinką, kuri taptų priemone europiečių gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti, kartu būtų deramai gerbiamos tokios vertybės kaip žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms.

2.2

Šiuo požiūriu EESRK pripažįsta, kad visų formų reklamai tenka svarbus vaidmuo; šį vaidmenį gerai apibendrino Tarptautinė reklamos asociacija (IAA), pabrėžusi, kad reklama visų pirma skleidžiamos naujovės, skatinamas kūrybiškumas, pramogos, suteikiamas stimulas konkuruoti, didinama pasirinkimo galimybių įvairovė.EESRK taip pat pripažįsta, kad reklama yra svarbus informacijos ir išaiškinimų šaltinis – tai ir priežastis, ir pagrindas ją reglamentuoti Bendrijos lygmeniu.

2.3

Rengiant tokio pobūdžio nuomonę ir siekiant tokio tikslo, vieną nuomonės skyrių vertėtų skirti žiniasklaidos apskritai, ypač televizijos, interneto ir socialinių tinklų, tapusių svarbiausiu įrankiu reklaminei informacijai skleisti ne tik tiems vaikams ir jaunimui, kurie šias priemones naudoja, bet ir tiems, kurie yra tik pasyvūs stebėtojai, poveikiui. Be to, vertėtų išanalizuoti, kaip veikiama socialinės žiniasklaidos kinta įvairaus amžiaus ir socialinės padėties vaikų elgsena, įskaitant gerai žinomą tendenciją, kad vaikai savo asmenybę išreiškia pasirinkdami „dievaičius“, „socialinės elgsenos modelius“ arba „gyvenimo būdą“, kuriais naudojamasi reklamoje (2). Vis dėlto, kadangi dokumento apimtis ribota, teks laikytis prielaidos, kad šie aspektai yra savaime aiškūs, puikiai žinomi ir kad dėl jų sutarta, ypač dėl vaidmens, tenkančio minėtoms žiniasklaidos priemonėms jaunimo informavimo, mokymo, švietimo ir laisvalaikio srityje, ir dėl to, kiek jaunimas skiria laiko šioms priemonėms. Kai kuriuos tų aspektų EESRK savo nuomonėse jau nagrinėjo arba šiuo metu nagrinėja (3).

3.1

Nagrinėjant klausimą dėl reklamos, kurioje naudojami vaikai, vertėtų pabrėžti žmogaus orumo ir vaiko teisių aspektus, aiškiai įtvirtintus įvairiose tarptautinėse konvencijose ir Europos Sąjungos dokumentuose, visų pirma Pagrindinių teisių chartijoje (1 straipsnyje ir 2 straipsnio c punkte), ypač jos 24 ir 32 straipsniuose.

3.2

EESRK mano, kad Bendrijos lygmeniu reikia nustatyti vienodus reikalavimus ir taip užtikrinti, kad reklama, kurioje su vaikais tiesiogiai nesusijusiose srityse nederamai arba netinkamai panaudojami vaikai, būtų visuotinai uždrausta.

4.1

Vaikai iki tam tikro amžiaus reklamos nevertina kritiškai, ypač kai reklama yra pernelyg išpūsta ir ta pati reklama dažnai kartojama. Vaikai yra linkę visą informaciją laikyti tiesa, todėl juos lengva priversti tapti pastoviais vartotojais. Kuo blogesnė vaiko socialinė ir ekonominė padėtis, tuo šis poveikis stipresnis. Reklamoje pateikiamų pastabų ir įspėjimų vaikai nesupranta, todėl negalima vertinti, kad jie atlieka kokią nors prevencinę ar atgrasomąją funkciją.

4.2

Dar reikėtų paminėti, kad skirtingų amžiaus grupių vaikai reklamą suvokia skirtingai. Vaikai iki penkerių metų neskiria eilinių programų nuo reklamos; net ir paaugę vis tiek nesuvokia, kad reklamos tikslas yra įtikinti. Šį įgūdį vaikai, bet ne visi, įgyja būdami maždaug aštuonerių–vienuolikos metų. Tačiau tai vis tiek nereiškia, kad jie geba atskirti, kuri informacija yra šališka, kurioje pabrėžiami teigiami tam tikro produkto aspektai ir ignoruojami labiau neigiami.

4.3

Kai vyresni vaikai reklamą laiko pramoga, reklamos poveikis būna didesnis; jei vaikai geriau geba suvokti reklama perteikiamą informaciją, tai dar nereiškia, kad reklama jų neveikia ir nepasiekia tikslo, nes vaikų elgsenai įtakoti gali būti naudojami kiti, sudėtingesni, bet vienodai veiksmingi, įtikinėjimo metodai.

4.4

Vaikų pažinimo ir suvokimo įgūdžių stiprinimas per žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo ugdymo programas padeda jiems objektyviau vertinti reklamą. Tačiau vien didesnio tėvų ir vaikų raštingumo žiniasklaidos priemonių naudojimo srityje ir geresnio suvokimo nepakanka žalingam vaikams skirtos reklamos poveikiui panaikinti. Labai svarbu parengti vaikus ateityje tapti vartotojais – nuo mažų dienų daug dėmesio skirti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo ir gebėjimų ugdymui. Tačiau tai nepadės išspręsti aktualiausios problemos – to, kad reklama būna išpūsta, pasikartojančio pobūdžio, o ir visiems vaikams, ypač priklausantiems žemesniam socialiniam ir ekonominiam sluoksniui ar vaikams, kuriems reklama daro didžiausią žalingą poveikį, padėti neįmanoma.

4.5

Iš tyrimų matyti, kad mažinant reklamos poveikį yra svarbus šeimos kaip tarpininko vaidmuo. Nepaisant to, vis dažniau vaikai, net ir labai maži, televizorių žiūrėti ir internetu naudotis gali savo kambariuose, vieni ir nekontroliuojami. Dar vienas veiksnys, dėl kurio reklama ir rinkodaros metodai vis daugiau veikia vaikus, yra tai, kad internetas užima vis didesnę net ir mažiausių vaikų kasdienio gyvenimo dalį. Šiuo metu rengiamame EP pranešime teisingai pažymima, kad „internetas yra jaunuolių bičiulis, dažnai artimesnis už šeimą, mokyklą ir draugus“ (4). Neseniai atlikti tyrimai, pavyzdžiui „Vaikai internete“ („Kids online“) rodo, kad 38 proc. 9–12 m. amžiaus vaikų internete yra susikūrę paskyras, tarp 13–16 m. amžiaus vaikų ši dalis išauga iki 78 proc. Internete yra sukurta daugelio prekių ženklų žaislų ir žaidimų tinklalapių, kuriuose vaikai gali žaisti ir smagiai leisti laiką, kartu juose naudojamos įtikinėjimo ir lojalumo prekės ženklui strategijos.

4.6

Dėl nesaikingo, į didžiules skolas stumiančio vartojimo kurstymo – tam tikra vaikams skirta rinkodaros informacija gali paskatinti nesaikingo vartojimo įpročius, pakurstyti realių poreikių neatitinkančius troškimus, kurti klaidingą „laimės“ suvokimą. Remiantis statistika, 54 proc. paauglių jaučia spaudimą pirkti tam tikrus produktus vien dėl to, kad juos turi jų draugai; kitaip tariant, vartojimas galų gale tampa socialinės įtraukties veiksniu.

4.7

Tarp tam tikros reklamos ir primygtinų prašymų, kad tėvai pirktų tam tikrus daiktus, esama priežastinio ryšio. Reklamos poveikio kurstomi konfliktai dėl reikalavimų pirkti tam tikrus daiktus kyla visose šeimose, ypač žemiausios socialinės ir ekonominės padėties, kuriose vaikai daugiausia laiko praleidžia prie televizoriaus. Mažesnes pajamas gaunančios šeimos dėl pinigų trūkumo arba menkesnių gebėjimų spręsti klausimus galiausiai už reklamą sumoka brangiausiai.

4.8

Dėl reklamos skatinamo vartotojiškumo tam tikro prekės ženklo produktai pritraukia daugybę vaikų ir jaunuolių, todėl tie, kurie neturi galimybių naudoti tuos pačius produktus, patiria problemų. Viena jų – patyčios mokykloje dėl tam tikrų prekių ženklų produktų, nuo kurių labai kenčia tam tikrų prekių ženklų produktų nenaudojantys vaikai; dėl to gali kilti elgsenos problemų arba vaikai patys gali jaustis nelaimingi, kartais tai skatina jų atskirtį, smurtą ir kančias, kurios, savo ruožtu, gali išprovokuoti daryti nusikaltimus: vogti arba plėšti.

4.9

Kalbėdami apie reklamą, kuria skatinama vartoti nesveiką maistą arba naudoti kitus fizinei arba protinei sveikatai žalingus arba pavojingus produktus, turėtume pabrėžti vaikų įtaką priimant sprendimus dėl maisto produktų pirkimo, ypač renkantis jau pagamintus patiekalus arba greitojo maisto produktus. Vaikams skirta reklama nuolat skatinami netinkami mitybos įpročiai. Vaikų nutukimas jau dabar yra didžiulė problema. „Consumers International“ duomenimis, vienas iš 10 vaikų pasaulyje turi antsvorio arba yra nutukęs; nustatyta, kad 22 mln. jaunesnių negu penkerių metų vaikų turi antsvorio, o pagrindinė to priežastis – stipriai perdirbtų produktų, kurių sudėtyje yra daug cukraus ir riebalų, vartojimas.

4.10

Vaikų, kuriuos veikia su maistu susijusi reklama, ypač transliuojama per vaikams skirtas programas, skaičius yra didelis, o vaikams vis daugiau žiūrint televizorių, naršant internete ir socialiniuose tinkluose, šis skaičius toliau auga. Be to reklamos pobūdis kinta: dabar naudojami rafinuotesni, dėl to geriau įtikinantys, produktų rinkodaros metodai (5).

4.11

Reklama taip pat gali turėti įtakos mitybos sutrikimams, pavyzdžiui, anoreksijai ir bulimijai. Vaikai ir paaugliai reklamoje mato tam tikro kūno sudėjimo ir išvaizdos jaunus žmones. Liekno kūno įvaizdis veikia jaunus žmones, ypač mergaites, ir formuoja grožio idealą, kuriuo skatinami pavojų gyvybei galintys kelti mitybos įpročiai.

4.12

Amerikos psichologų asociacija mano, kad vaikams iki aštuonerių metų skirta reklama turėtų būti ribojama (arba visai draudžiama), nes tokio amžiaus vaikai negali kritiškai vertinti reklamos siekių įtikinti. Šio draudimo tikslas būtų apriboti žalingą reklamos, kuria skatinami nesveiki mitybos įpročiai, tėvų ir vaikų nesutarimai dėl reikalavimų pirkti reklamuojamus produktus ir vaizduojamas smurtas, poveikį (6).

4.13

Komitetas mano, kad šie rūpestį keliantys dalykai – kai kurių valstybių narių ir ne Europos šalių teisės aktais jie jau reglamentuojami (7) – turėtų būti reglamentuojami Europos lygmeniu; reklamai, ypač skirtai vaikams, turėtų būti nustatytas minimalus amžius, kaip pasiūlyta EP nario Kyriacos Triantaphylides (8) pranešime ir pakartota EP 2012 m. gegužės 22 d. rezoliucijoje (9).

5.1

Iš reklamos, kuri gali labai paveikti vaikų protinę ir moralinę raidą (ne tik specialiai skirtos vaikams), svarbiausia yra reklama, kuria skatinamas smurtas arba tam tikro pobūdžio smurtinis elgesys, pavyzdžiui, žaislų arba žaidimų, kuriais garbinamas smurtinis elgesys, reklama.

5.2

Patikimų tyrimų duomenimis kai kurioje audiovizualinės žiniasklaidos transliuojamoje reklamoje vaizduojamas smurtas daro žalingą poveikį, ypač kai skatina agresiją, didesnį polinkį į smurtą ir priešiškumą. Smurtinis turinys gali paveikti pačią psichiką, kelti nerimą, baimę, miego sutrikimus ir hiperaktyvumą.

5.3

Produktų, galinčių pakenkti sveikatai, pavyzdžiui, alkoholio ir tabako reklamoje, vis dažniau dalyvauja įžymybės. Gyvenimo būdo, kuris laikomas patraukliu, asocijavimas su tais produktais skatina norą juos vartoti, kuria teigiamą jų įvaizdį.

5.4

Normalią psichologinę ir moralinę vaikų raidą taip pat veikia erotinio arba pornografinio turinio reklama, kuria skatinamas iškreiptas, iškrypėliškas arba pernelyg seksualus elgesys. Didelė reklamos dalis yra seksistinio ir seksualinio pobūdžio: moterys parodomos kaip troškimo objektas, dažnai vaizduojamos kaip esančios žemesnėje padėtyje, nuolankios, net išnaudojamos. Pernelyg seksualinis arba erotinis, net pornografinis, reklamos turinys skatina ankstyvą vaikų seksualumą. Nepaisant to, kad kai kurių gerai žinomų prekių ženklų produktų gamintojai buvo priversti atšaukti reklamą, kuria skatinamas vaikų hiperseksualumas, ir nepaisant visuomenės pasipiktinimo, kad reklamoje piktnaudžiaujama nepilnamečių kūnų vaizdais, Europos lygmeniu tokie atvejai nėra aiškiai teisiškai apibrėžti.

5.5

Nors ši sritis kai kuriose valstybėse narėse yra reglamentuojama (tačiau skirtingai, todėl tai trukdo vidaus rinkai sklandžiai veikti; šių skirtumų negalima pateisinti esminiais kultūriniais skirtumais), Komitetas mano, kad šiuos klausimus vertėtų svarstyti ir Bendrijos lygmeniu.

6.1

Žvelgiant į dabartinę sistemą reikia konstatuoti, kad reklamos (t. y. komercinių pranešimų plačiausia prasme) srityje valstybių narių nacionalinės teisės nuostatos ir specialistų patvirtintos taisyklės dėl vaikų toli gražu nėra vienodos.

6.2

Bendrijos teisės aktai, savo ruožtu, yra nepagrįstai sudėtingi ir painūs, dažnai nevienodai perkeliami į valstybių narių nacionalinės teisės aktus ir įgyvendinami. Komisija tai pati pripažįsta savo komunikate „Darni sistema, kuria siekiama padidinti pasitikėjimą bendrąja skaitmenine elektroninės prekybos ir internetu teikiamų paslaugų rinka“ (10), ataskaitoje „Vaikų apsauga skaitmeniniame pasaulyje“ (11) ir Europos strategijoje dėl vaikams geresnio interneto (12). Dauguma valstybių narių į nacionalinės teisės aktus perkėlė tik būtiniausias atitinkamų Bendrijos direktyvų nuostatas, kitos valstybės narės (13) taiko griežtesnius reikalavimus, pagal kuriuos nepilnamečiams skirta reklama netgi draudžiama (14).

6.3

Iš tikrųjų, nė pagal vieną Bendrijos teisės aktų nuostatą nenumatyta, kad siekiant nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugos, turėtų būti atlikti „išankstiniai patikrinimai“ laikantis pagrindinių saviraiškos laisvės principų, įtvirtintų Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose dėl Europos konvencijos taikymo šioje srityje.

6.4

Tačiau iš esmės klaidinga yra 1998 m. Tarybos rekomendacija „Dėl palyginamo ir veiksmingo nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugos lygio“, kurioje pabrėžiama, kad svarbiausias yra „Europos garso ir vaizdo bei informacijos paslaugų sektoriaus konkurencingumas“. Rekomendacijoje laikoma, kad veiksmai dėl garso ir vaizdo arba interneto turinio, galinčio daryti žalos nepilnamečiams arba žmogaus orumui, nepriklauso Europos Sąjungos teisėkūros kompetencijai (15), taigi šie aspektai laikomi „skonio ir padorumo“ dalyku, kuris nepatenka į Bendrijos reglamentavimo sritį (16).

6.5

Kalbant apie tai, kas yra visuotinai privaloma, iš valstybių narių reikalaujama tik užtikrinti, kad televizijos programose (reikėtų daryti prielaidą, kad prie jų priskiriami ir komerciniai pranešimai) nebūtų jokių programų, galinčių rimtai pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar moraliniam vystymuisi, ypač programų, kuriose yra pornografijos arba savitikslio smurto, jei apie tai prieš programą neįspėjama „akustiniu signalu“ arba jei programos nepažymėtos „vaizdiniu simboliu“, išskyrus tuos atvejus, kai „tinkamai pasirinkus transliacijos laiką“ arba „techninėmis priemonėmis“ užtikrinama, kad „nepilnamečiai tokio transliavimo metu paprastai negalės jų klausytis arba žiūrėti“.

6.6

Pagal dabartinius teisės aktus reklamos intarpai nebėra ribojami, jei reklama stipriai nesuardo programų vientisumo, atsižvelgiant į „didesnes žiūrovų galimybes išvengti reklamos“. Šiuose teisės aktuose neatsižvelgiama į vaiko specifiką, vaikas laikomas pasyviu žiūrovu.

6.7

Vienintelis aiškus Bendrijos lygmens draudimas šiandien taikomas tabako gaminiams, vaistams ir gydymui, kurie skiriami tik pagal receptus, bei „paslėptai“ arba „pasąmonę veikiančiai“ reklamai. Tačiau šis draudimas nėra taikomas „produktų rodymui“ (kuris „iš esmės turėtų būti draudžiamas“) tais atvejais, kai „žiūrovas tinkamai informuojamas apie tai, kad rodomos prekės“. Be to, taikomi griežti alkoholinių gėrimų reklamos kriterijai.

6.8

Tik dėl šio paskutinio aspekto nurodoma, kad reklama neturėtų būti konkrečiai skirta nepilnamečiams. Visais kitais aspektais, susijusiais su žala fiziniam, protiniam arba moraliniam nepilnamečių vystymuisi (pavyzdžiui, kai vaikai tiesiogiai arba tėvai netiesiogiai raginami pirkti reklamuojamas prekes arba paslaugas, naudojantis jų patirties stoka, patiklumu, arba į vaikams skirtas programas įtraukiama reklama „apie maisto produktus ir gėrimus, kurių sudėtyje yra maistinių medžiagų ir maistiniu arba fiziologiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų, visų pirma riebalų, riebalų rūgščių transizomerų, druskos ir (arba) natrio ir cukrų“), galiojančiose taisyklėse pateikiamos tik bendros rekomendacijos arba nuostatos dėl „elgesio kodeksų“.

6.9

Taip pat reikėtų pažymėti, kad nors Direktyvoje dėl nesąžiningos komercinės praktikos yra nuostatų dėl nesąžiningos praktikos, skirtos „aiškiai identifikuojamos grupės vartotojams, kurie dėl savo <…> amžiaus arba patiklumo“ yra „ypač lengvai pažeidžiami“, valstybėse narėse šios nuostatos nebuvo išaiškintos kaip draudžiančios tokią praktiką ir toks draudimas nebuvo nei perkeltas į valstybių narių teisę, nei įgyvendintas (17).

6.10

Be šių ES teisės nuostatų, svarbūs principai nustatyti ir kituose įprastiniuose dokumentuose (pavyzdžiui, Lisabonos sutartyje, Europos pagrindinių teisių chartijoje); juose įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais vadovaujamasi toliau plėtojant ES teisės aktus.

6.11

Kartu, šioje srityje veikiantys ir tarptautiniai, ir valstybių narių specialistai, visų pirma EASA (18), yra parengę nuostatas dėl komercinės praktikos savireguliavimo, kurios aiškiai rodo, kad jie yra pasiryžę saugoti vaikus. Tai nepanaikina būtinybės, kurią įvardija daugelis tarptautinių ir Bendrijos institucijų, garantuoti aukštą pagarbos vaikams ir vaikų apsaugos lygį, kad būtų užtikrintas fizinis, protinis ir moralinis vaikų vystymasis, būtų atsižvelgiama į vaikų interesus bei gerovę ir būtų saugoma šeimos aplinka bei šeimos ryšiai.

7.1

Europos reklamos ir rinkodaros rinka yra labai konkurencinga rinka, paklūstanti mados tendencijoms ir itin pažeidžiama ištikus ekonomikos ir finansų krizėms. Dideli reklamos srityje taikomų nacionalinių taisyklių skirtumai gali ne tik daryti poveikį rezultatams, bet ir kliudyti jos vystymui vidaus rinkoje, skatinti diskriminaciją ir nesąžiningą konkurenciją. Dėl didelių nacionalinių taisyklių skirtumų ir skirtingų reikalavimų visų pirma sparčiai besivystančio vaikų ir jaunimo sektoriaus reklamos įmonės negali veikti vienodomis sąlygomis ir dėl to patiria didesnių išlaidų, nes jos turi priderinti savo kampanijas prie įvairių teisinių prievolių ir reikalavimų. Šie skirtumai skatina mažiau sąžiningą konkurenciją, nes įmonės siekia išvengti tokių sunkumų ir užkariauti rinkas. Suderinti teisės aktai, kurie visoje Europoje užtikrintų vienodas sąlygas sukuriant vidaus rinką šioje srityje, gali iš esmės prisidėti prie skaidresnės rinkos, kurioje visos reklamos įmonės galėtų plėtoti savo veiklą pasinaudodamos savo įgūdžiais ir gebėjimais, kad veiksmingai tenkintų vartotojų poreikius, užuot piktnaudžiavusios nacionalinių teisės aktų skirtumais ir pažeidusios sveikos ir sąžiningos konkurencijos principus.

8.1

Iki šiol Bendrijos direktyvos, kuriomis reglamentuota reklama ES lygmeniu, buvo bendrai grindžiamos sutarties nuostatomis dėl vidaus rinkos kūrimo (dabar tai – 26 ir 114 straipsniai, nors ir labai pakeisti). Tai, žinoma, svarbus uždavinys, tačiau jis neturėtų būti laikomas vieninteliu. Kitų Bendrijos iniciatyvų, kurios yra konkrečiau skirtos televizijos transliacijai, teisiniu pagrindu tapo nuostatos, kuriomis taip pat reglamentuojama steigimosi ir paslaugų laisvė (dabar tai 49 ir tolesni straipsniai bei 56 ir tolesni straipsniai, nors ir iš esmės pakeisti). Naujesnėse iniciatyvose, kurių imtasi vaikų apsaugos ir vaikų pornografijos srityse, bet dar iki dabartinės Lisabonos sutarties įsigaliojimo, remtasi teisės normomis, kuriomis reglamentuojamas bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose.

8.2

Derėtų priminti, kad dabartine Lisabonos sutartimi visi šie aspektai labai pakeisti, Bendrija įgijo naujų galimybių veikti, šias galimybes turime gebėti suprasti ir jomis pasinaudoti. Svarbiausia naujovė ta, kad Europos pagrindinių teisių chartija įtraukta į ES pirminės teisės bazę, vėliau pakeistas teisinis bendradarbiavimo baudžiamosiose ir civilinėse bylose pobūdis ir, pagaliau, pakeistos tam tikros sutarties nuostatos, pavyzdžiui, nuostatos dėl vidaus rinkos kūrimo, vartotojų apsaugos ir pagarbos žmogaus orumui. Komisija neseniai pasiūlytame duomenų apsaugos reglamente taip pat rėmėsi Europos pagrindinių teisių chartija ir minėtomis Lisabonos sutarties nuostatomis.

8.3

Vaikams ir jaunimui skirtos reklamos keliama problema visų pirma yra pilietiškumo ir pagrindinių teisių apsaugos problema; pirmiau nurodytos Chartijos 1, 3, 24, 33 ir 38 straipsniai yra puikus teisinis pagrindas, kurio pakanka Bendrijos priemonių būtinybei pagrįsti. Kartu su šiais straipsniais būtina paminėti ES sutarties 2 straipsnį, 3 straipsnio 5 dalį, 6 straipsnį ir Sutarties dėl ES veikimo 4, 9 ir 10 straipsnius.

8.4

Šioje srityje svarbus vaidmuo tenka ne tik valstybių narių vyriausybėms, kurios bendradarbiauja Taryboje arba tam tikrose srityse laikosi tvirtesnio bendradarbiavimo (ES sutarties 20 straipsnis), bet ir nacionaliniams parlamentams (pagal ES sutarties 12 straipsnį) – jie raginami padėti vykdyti šias pareigas.

8.5

Vidaus rinkos sukūrimas yra vienas svarbiausių tikslų šioje srityje, taigi taikytina ES sutarties 3 straipsnio 3 dalis ir Sutarties dėl ES veikimo 26 ir 114 bei tolesni straipsniai. Pagal Sutarties dėl ES veikimo 12 ir 169 straipsnius atveriamos naujos vartotojų apsaugos galimybės. Sutarties dėl ES veikimo 67 ir tolesni straipsniai, ypač 81 ir 82 straipsniai, sudaro bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose pagrindą, jie padės sukurti bendrą teisinę vaikų ir jaunimo apsaugos šioje srityje sistemą.

8.6

Pagaliau tai, kad šis klausimas sprendžiamas Bendrijos lygmeniu, atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus (ES sutarties 5 straipsnio 3 ir 4 dalys), nes tarpvalstybinio pobūdžio tikslo valstybės narės vien savo nacionalinėmis sistemomis negali pakankamai veiksmingai pasiekti. Todėl šios iniciatyvos tikslą pagal subsidiarumo principą ES lygmeniu galima pasiekti veiksmingiau. Be to pagal šią iniciatyvą reikėtų spręsti tik tuos klausimus, kurie kelia konkrečių, praktinių problemų. Nereikėtų spręsti klausimų, kuriuos galima veiksmingiau spręsti nacionalinės teisės aktais, taip deramai laikantis proporcingumo principo.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/12

—

kovos su diskriminacija veiksmus reikia numatyti visose veiklos srityse ir įtraukti tiek į Europos Sąjungos, tiek į nacionalinius biudžetus;

—

reikalingi rodikliai, kad būtų galima gauti informacijos apie realią padėtį;

—

nediskriminavimo principo įgyvendinimą reikėtų susieti su strategija „Europa 2020“;

—

Europos ir nacionaliniu lygmenimis reikėtų nustatyti tinkamą ir efektyvų vykdymo užtikrinimno ir stebėsenos mechanizmą;

—

reikia daugiau ir geresnių darbo vietų, kad būtų galima užtikrinti ir padidinti pažeidžiamų grupių ekonominį nepriklausomumą;

—

atsakomybė už šeimą ir namų ūkį turi būti teisingai paskirstyta tarp lyčių, o teisės į socialinę apsaugą – individualizuotos;

—

reikia kurti specialias institucijas, pavyzdžiui, Europos negalios komitetą;

—

esama pavojaus, kad dėl ekonomikos ir socialinės krizės Europoje padidės netolerancija, ksenofobija, rasizmas ir homofobija;

—

integravimas – sudėtingas, ilgalaikis ir daugialygmenis socialinis procesas, kuriame turi dalyvauti daug subjektų, ypač vietos lygmens.

3.1.1

Pagrindinių teisių agentūra 2009 m. (8) paskelbė du pranešimus, kuriuose išanalizavo LGBT padėtį; toliau pateikta keletas agentūros išvadų. Viena pradinė išvada – esama diskriminacijos priežasčių hierarchijos: apsauga nuo diskriminacijos dėl lyties, rasės ir etninės kilmės yra stipresnė nei apsauga nuo kitų diskriminacijos formų. Tačiau valstybės narės vis dažniau užtikrina vienodą apsaugą nuo visų diskriminacijos formų.

3.1.2

Pagrindinių teisių agentūros duomenimis, 18 ES valstybių narių, įgyvendindamos Direktyvą dėl vienodų sąlygų užimtumo srityje, nustatė griežtesnius nei būtiniausi reikalavimus dėl diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos. Taigi, dauguma valstybių narių priėmė teisės aktus, suteikiančius apsaugą nuo diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos ne užimtumo srityje. Apie 20 valstybių narių yra įsteigta institucija, kompetentinga nagrinėti diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos atvejus.

3.1.3

Pagrindinių teisių agentūros pranešimuose kalbama ir apie LGBT judėjimo laisvę, nes tai svarbus ES bendros darbo rinkos aspektas. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šeimos teisė priklauso nacionalinės teisės kompetencijai, t. y. skirtingos valstybės narės tos pačios lyties poroms taiko skirtingas taisykles. Skirtingos šalys turi skirtingas tradicijas. Pavyzdžiui, skiriasi jų požiūris į santuoką ir partnerystę su tos pačios lyties asmeniu, o dėl to gali kilti problemų asmeniui naudojantis savo teise į laisvą asmenų judėjimą.

3.1.4

Pagrindinių teisių agentūra atkreipia dėmesį į tai, kad tos pačios lyties poros susiduria su nemenkomis kliūtimis naudodamosi teise laisvai judėti, nepaisant to, ar tie asmenys yra susituokę, įregistravę partnerystę ar užmezgę ilgalaikius tvirtus santykius. Agentūra atkreipia dėmesį į tai, kad daugeliu atvejų tai yra tiesioginė diskriminacija ir kad valstybių narių įsipareigojimai pagal Judėjimo laisvės direktyvą (9) turėtų būti geriau išaiškinti.

3.2.1

Teisingumo Teismas yra išnagrinėjęs dvi bylas dėl diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos: Römer ir Maruko. Römer byloje Teismas priėmė sprendimą, kad Direktyva dėl vienodų sąlygų užimtumo srityje sutrukdė partnerystę įregistravusiam pensininkui gauti papildomą tokio pat dydžio, o ne mažesnę, senatvės pensiją, kurią gauna susituokęs pensininkas, ir kad tai yra tiesioginė diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, nes pagal nacionalinę teisę tokių asmenų teisinė ir faktinė padėtis pensijos atžvilgiu buvo panaši į susituokusių asmenų.

3.2.2

Maruko byloje Teismas priėmė panašų sprendimą, teigdamas, kad direktyva užkirto kelią taikyti teisės aktus, pagal kuriuos po partnerio mirties likęs gyvas partneris negauna išmokos, kokią gauna likęs gyvas sutuoktinis. Tačiau Teismas taip pat nutarė, kad nuspręsti, ar likusio gyvo partnerio padėtį galima prilyginti sutuoktinio padėčiai, turi nacionalinis teismas. Be to, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Sąjungoje esama didelių neatitikimų ir kad apskritai trūksta santuokos ir kitų teisėtai pripažintų santykių formų lygiavertiškumo.

3.3.1

Sunkumai, susiję su atviravimu apie seksualinę orientaciją darbo vietoje. Tyrimai rodo, kad LGBT darbo rinkoje dažnai būna „nepastebimi“, dažniausiai dėl persekiojimo baimės. Dažnai jie vengia bendrauti su kolegomis, nuogąstaudami būti atstumti. Tačiau nustatyta, kad labiausiai žmonės bijo apie savo seksualinę orientaciją pranešti vadovams. Kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, kariuomenėje ir bažnyčioje, atvirumo lygis yra gerokai mažesnis už vidutinį.

3.3.2

Dirbti trukdo tam tikros problemos. LGBT padėtis darbo rinkoje skiriasi nuo kitų pažeidžiamų grupių, nes atviravimas apie seksualinę orientaciją turi įtakos jų profesiniam gyvenimui. Dažnai LGBT visaip stengiasi neatskleisti savo seksualinės orientacijos, pavyzdžiui, keičia pokalbio temą arba nesileidžia į kalbas darbo vietoje. Tyrimai rodo, kad šios nuolatinės pastangos „laviruoti“ darbo vietoje kenkia sveikatai ir darbo našumui. Dėl diskriminacijos, kurią Europos Sąjungoje patiria lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai, atsiranda gėda paremta emocinė atskirtis, turinti įtakos asmeniui ir jo dalyvavimui darbo rinkoje. EESRK nuomone, įvairios ES institucijos turi aktyviai siekti įveikti dėl to atsirandančią atskirtį.

3.3.3

Problemos dėl galimybės pasinaudoti teisėmis, susijusiomis su darbo rinka. Kai žmonės diskriminuojami dėl seksualinės orientacijos, jiems svarbu turėti galimybę pasinaudoti skundų teikimo mechanizmais ir kreiptis į nacionalinę instituciją, nagrinėjančią skundus dėl tokios diskriminacijos. Daugelyje valstybių narių tokios institucijos paprasčiausiai nėra.

3.3.4

Nenoras skųsti. Dokumentuotų diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos bylų yra stebėtinai mažai. Greičiausiai taip yra dėl to, kad LGBT nenori viešintis ir galbūt nežino savo teisių. Be to, gali būti, kad pasiskundę jie praras darbą. Kai kada skundus pateikusiems žmonėms svarbu, kad juos gintų visuomenė, tada jiems būtų lengviau įveikti su apskundimu susijusius padarinius.

3.3.5

Trūksta žinių. Eurobarometro tyrimas parodė, kad žmonėms trūksta žinių apie kovos su diskriminacija teisės aktus. Beveik pusė (45 proc.) ES piliečių nežino, kad įdarbinant naują darbuotoją taikomi diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos draudžiantys įstatymai. Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) tyrimas taip pat parodė, kad profesinėms sąjungoms trūksta žinių apie politiką ir veiklą, susijusią su LGBT. Toks žinių apie darbo teises trūkumas rodo, kad apskritai trūksta informacijos ir duomenų apie skirtingos seksualinės orientacijos žmonių padėtį ir potyrius. Tyrimais nustatyta, kad apie seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę darbo vietoje labai mažai žinoma. Dėl tokio bendro žinių trūkumo kitokios seksualinės orientacijos žmonėms labai sunku kalbėtis su darbdaviais ir profesinėmis sąjungomis lytinės tapatybės ar diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos klausimais. Todėl reikia stengtis didinti informuotumą, ypač ten, kur žinių lygis kol kas mažas, kad ES piliečiai daugiau žinotų apie savo teises.

3.3.6

Teisinė apsauga ir kitos priemonės diskriminacijai mažinti. Kai kuriose šalyse nacionaliniu lygmeniu įvedus teisinę apsaugą ir pradėjus labiau remti lygias teises padidėjo bendras visuomenės informuotumo lygis; profesinėms sąjungoms ir darbdaviams tai taip pat padarė teigiamą poveikį. Pagrindinių teisių agentūros tyrime menkai užsimenama apie darbdavių atsakomybę, o tai rodo svarbią vadovybės pareigą. Įvairovės valdymas ir atvira kultūra daro teigiamą poveikį LGBT darbo vietoms. Įvairovės valdymas nebūtinai užkerta kelią diskriminacijai, tačiau yra pirmas svarbus žingsnis pačioje organizacijoje.

3.3.7

Diskriminacijos mastas. Atlikta tyrimų, kuriais norėta nustatyti, koks yra LGBT diskriminacijos darbo vietoje mastas. Buvo padaryta išvada, kad apie pusę šios grupės asmenų darbe neatvirauja apie savo seksualinę orientaciją, o trečdalis ar net pusė šios grupės asmenų atvirai apie tai kalba, tačiau dėl to darbo vietoje yra tiesiogiai diskriminuojami arba sulaukia užgaulių pastabų ir yra žeminami išankstiniais nusistatymais.

3.3.8

Europos Sąjungoje įvykdyta nemažai projektų, kuriuose dalyvavo darbdaviai, profesinės sąjungos ir savanoriškos veiklos sektorius; Komisija skyrė finansinę paramą tiems projektams ir taip padidino jų legitimumą. Prancūzijoje vieno sektoriaus darbdaviai ir profesinės sąjungos sudarė susitarimą dėl vienodų teisių tos pačios lyties šeimoms. Švedijos profesinių sąjungų konfederacija „Vision“ rengia mokymus LGBT klausimais, kad būtų plačiau informuojama apie diskriminaciją darbo vietoje. Patirtis parodė, kad dirbant drauge įmanoma pakeisti kitokios seksualinės orientacijos žmonių padėtį darbo rinkoje. Komitetas apgailestaudamas pažymi, kad tokia veikla yra retenybė, todėl ragina Europos Komisiją populiarinti geriausią praktiką, o socialinius partnerius – daug aktyviau kovoti su LGBT diskriminacija darbo vietoje.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/16

1.6.1

ES lygiu politikos formuotojai turėtų:

1.6.2

ES valstybės narės turėtų:

1.6.3

Vietos valdžios institucijos ir pilietinė visuomenė, įskaitant socialinius partnerius, turėtų:

3.1.1

ES darbo jėgos tyrimas (7) rodo, kad migrantų verslumo tendencijos ES skiriasi. Verslininkų migrantų dalis bendroje užimtumo struktūroje yra 1,5–2,9 procentinio punkto didesnė nei vietos gyventojų Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Belgijoje, Danijoje ir Švedijoje. Tačiau Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Airijoje, Vokietijoje ir Austrijoje verslininkų migrantų dalis, palyginti su vietos verslininkais, yra mažesnė.

3.1.2

Lyginant regionus, Pietų Europoje ir Vidurio bei Rytų Europoje bendra (vietinių ir migrantų) savarankiškai dirbančių asmenų dalis yra didesnė. Tačiau Vidurio ir Rytų Europoje, kitaip nei Pietų Europoje, migrantai sudaro didesnę savarankiškai dirbančių asmenų dalį nei vietiniai.

3.1.3

Tai, kad Lenkijoje, Slovakijos Respublikoje, Čekijos Respublikoje ir Vengrijoje didesnę dalį savarankiškai dirbančių asmenų sudaro migrantai, iš dalies galima paaiškinti gana lanksčiomis vizų išdavimo verslininkams migrantams taisyklėmis ir užimtumo padėtimi šiose šalyse.Pietų Europos šalyse migrantų verslumo rodikliai yra mažesni galbūt dėl to, kad šiose šalyse migrantai dar nespėjo sukaupti verslo pradžiai reikalingo žmogiškojo, fizinio ir socialinio kapitalo, nes jie galbūt dar laisvai nekalba šalies kalba arba jiems iškyla sunkumų dėl jų kvalifikacijos pripažinimo.

3.1.4

Duomenys apie per metus veiklą pradėjusių naujų verslininkų skaičių taip pat rodo, kad migrantai dažniau imasi verslo nei vietiniai. Per 1998–2008 m. laikotarpį vidutinis naujų verslininkų migrantų skaičius per metus padvigubėjo Vokietijoje (iki daugiau nei 100 000 per metus) ir Jungtinėje Karalystėje (iki beveik 90 000 per metus). Ispanijoje vidutinis skaičius per metus padidėjo 6 kartus (iki daugiau nei 75 000 per metus), Italijoje – 8 kartus (iki 46 000). Prancūzijoje per tą patį laikotarpį šis skaičius padidėjo tik truputį (iki 35 000) (8).

3.1.5

Be to, vertinant pagal migrantų verslininkų dalį bendrame migrantų skaičiuje, migrantai yra verslesni nei vietiniai. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje migrantai sudaro 8 proc. visų JK gyventojų, bet jiems priklauso apie 12 proc. visų JK MVĮ.

3.1.6

Ši išvada atitinka neseniai JAV atliktą tyrimą, kuris parodė, kad imigrantai sudaro 18 proc. mažųjų įmonių savininkų, nors jie sudaro tik 13 proc. visų gyventojų ir 16 proc. darbo jėgos (9).

3.2.1

Nors vis daugiau migrantų per metus imasi verslo, tačiau taip pat vis daugiau migrantų meta verslą. Šis mažesnis išlikimo versle rodiklis gali reikšti, jog savarankiškas darbas yra tik būdas patekti į samdomą darbą, arba jog migrantų įmonių žlugimo rodiklis yra didesnis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tik 40 proc. užsieniečiams priklausančių įmonių tebeveikė praėjus penkeriems metams po jų įkūrimo, palyginti su 54 proc. prancūzams priklausančių įmonių (10). EBPO tyrimas (11) parodė, kad netgi pašalinus kvalifikacijos, patirties ir kitus veiksnius, migrantų įmonės turi 27 proc. mažesnę galimybę išlikti versle nei vietinių gyventojų įmonės.

3.3.1

Verslininkai migrantai priimančiosiose šalyse imasi nemažiau įvairios veiklos nei vietiniai. Iš dalies šio perėjimo – nuo dažniausiai etninių anklavų gyventojus aptarnaujančių įmonių – priežastis yra didėjantis daugelio migrantų išsilavinimo lygis, taip pat poindustrinių visuomenių ekonomikos struktūros pokyčiai.

3.3.2

Europoje nors ir didelė dalis užsienyje gimusių verslininkų dažniau dirba tradiciškai su migrantų įmonėmis siejamuose sektoriuose (pvz., mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje), daugelis jų dirba kituose verslo sektoriuose: 18 proc. migrantų verslininkų dirba statybų sektoriuje, apie 8 proc. – laisvųjų profesijų, mokslo ir technikos sektoriuje, apie 6 proc. – gamybos sektoriuje ir dar 6 proc. – žmonių sveikatos ir socialinio darbo sektoriuose.

3.4.1

Bendras verslininkų migrantų ir vietos verslininkų profilis yra panašus – jie dažniausiai yra kvalifikuoti darbuotojai ir vyrai, daugiau nei trys ketvirtadaliai jų yra vyresni nei 35 metų amžiaus. Verslininkai migrantai ir vietos verslininkai paprastai yra vyresni nei darbo užmokestį ar algą gaunantys asmenys. Taip yra todėl, kad reikia sukaupti pakankamai socialinio ir fizinio kapitalo, taip pat patirties norint pradėti verslą.

3.4.2

Verslininkų migrantų išsilavinimas paprastai yra aukštesnis nei vietos verslininkų, apie 30–40 proc. verslininkų migrantų turi aukštąjį išsilavinimą.

3.4.3

Beveik du trečdaliai verslininkų migrantų priimančiojoje šalyje gyvena daugiau nei dešimt metų, palyginti su vos daugiau nei 50 proc. samdomų darbuotojų migrantų.

3.4.4

Migrantai iš skirtingų kilmės regionų turi skirtingą polinkį imtis verslo – migrantai iš Azijos yra labiausiai linkę imtis verslo, o migrantai iš Lotynų Amerikos ir Afrikos – mažiausiai. Didelę dalį migrantų grupių verslo elgesio skirtumų galima paaiškinti išsilavinimo ir turtiniai skirtumais. Be to, juos galima paaiškinti ir tuo, kad kai kurių kilmės šalių ekonomikoje tradiciškai verslininkų dalis yra didesnė, ir pavieniai žmonės, kurie migruoja iš šių šalių, yra labiau linkę kurti įmonę priimančiojoje šalyje.

3.4.4.1

Reikia pabrėžti, kad migrantų iš skirtingų kilmės šalių patirtis nėra vienoda. Pavyzdžiui, duomenys iš JK rodo, kad jei Pakistano migrantų bendruomenės užimtumo lygis butų toks pat kaip migrantų iš Indijos, dirbančių vyrų ir moterų dalis šioje grupėje padidėtų atitinkamai 24 ir 136 proc., o tai būtų 96 000 daugiau dirbančių žmonių.

5.1.1

ES darbo jėgos tyrime (1998–2008 m.) pabrėžiama tai, kad verslininkai migrantai prisideda prie užimtumo didinimo, nors dauguma verslininkų (vietos ir migrantų) darbo vietą sukuria tik sau.

5.1.2

Jie vidutiniškai sukuria 1,4–2,1 papildomų darbo vietų. Tačiau palyginimai su vietos verslininkais rodo, kad verslininkai migrantai sukuria santykinai mažiau darbo vietų. Išimtis iš šios bendros taisyklės – Čekija, Vengrija, Slovakija ir Jungtinė Karalystė, kur migrantai sukuria daugiau darbo vietų nei vietos verslininkai.

5.1.3

Šis indėlis į bendrą užimtumą bėgant laikui vis didėja. 1998–2008 m. verslininkų migrantų įdarbintų asmenų skaičius augo Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose, o Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje jų indėlis į užimtumą visada buvo didelis. Pavyzdžiui, tiek 2007 m., tiek 2008 m. verslininkai migrantai Vokietijoje per metus įdarbino daugiau nei 750 000 asmenų, Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje – apie pusę milijono, Prancūzijoje – beveik 400 000, o Italijoje – apie 300 000.

5.1.4

Santykiniu požiūriu šis indėlis į užimtumą yra lygus 1,5–3 proc. visos įdarbintos darbo jėgos. Šalys, kur migrantai daugiausiai prisideda prie bendro užimtumo, yra Liuksemburgas (8,5 proc.) ir Airija (4,9 proc.). Nors dėl nepakankamų duomenų negalima nustatyti, ar migrantai dažniausiai įdarbina kitus migrantus, kai kurie tyrimai rodo, kad migrantai įdarbina tiek vietos gyventojus, tiek migrantus.

5.2.1

Verslininkai migrantai ne tik kuria darbo vietas, bet ir prisideda prie bendro priimančios šalies ekonomikos augimo. Labai sunku rasti tikrų empirinių duomenų apie jų realų indėlį į ES ekonomiką, tačiau yra duomenų iš JK, kurie rodo, kad jų indėlis sudaro 25 mlrd. svarų sterlingų į JK ekonomiką per metus – 6 proc. visos MVĮ sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės (2007 m. 430 mlrd. svarų sterlingų) (14).

5.2.2

Šie rezultatai panašūs į JAV tyrimo rezultatus, rodančius, kad mažosios įmonės, pusė ar net daugiau nei pusė kurių priklauso imigrantams, prisideda apie 776 mlrd. JAV dolerių per metus – 13 proc. visų mažųjų įmonių (2007 m. 6 trilijonai JAV dolerių).

5.2.3

Kitas rodiklis – Prancūzijos duomenys, kurie rodo, kad 2009 m. imigrantai iš Prancūzijos valstybės gavo 47,9 mlrd. eurų (socialinė parama, būstas, švietimas ir kt.), tačiau jų indėlis sudarė 60,3 mlrd. eurų. Kitaip tariant, prie valstybės finansų imigrantai prisidėjo 12,4 mlrd. eurų neto (15).

5.2.4

EESRK mano, kad ES indėlis galėtų būti didesnis, jei neoficialios ekonomikos verslininkams migrantams galėtų būti teikiama reikiama parama, kad jie galėtų pereiti prie oficialios ekonomikos.

5.3.1

Taip pat yra duomenų, kad sumažindami prekybos sandorių su savo kilmės šalimis išlaidas, pasinaudodami savo pažintimis ir žiniomis apie savo kilmės šalies rinkas verslininkai migrantai padeda sukurti naujų prekybos galimybių priimančioje šalyje. Pavyzdžiui, Švedijoje 22 proc. užsieniečiams priklausančių įmonių savo prekes ir paslaugas, bent jau iš dalies, orientuoja į tarptautinę rinką, palyginti su 15 proc. vietos verslininkams priklausančių įmonių (16). Turimais duomenimis, Švedijoje 10 proc. išaugus migrantų skaičiui, eksportas padidėjo vidutiniškai 6 proc., importas – 9 proc. (17). Tai rodo, kad sumažindami netiesiogines kliūtis prekybai su savo kilmės šalimi migrantai gali atlikti svarbų vaidmenį sudarant palankesnes sąlygas užsienio prekybai.

5.3.2

Kitas pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Verslininkai migrantai suteikia tiesioginę prieigą prie augančios diasporos bendruomenės, kurios disponuojamos pajamos sudaro daugiau nei 30 mln. eurų, ir sukuria naujų verslo galimybių pasaulio rinkose, pavyzdžiui, Indijoje, Kinijoje ir Afrikos šalyse, Karibuose ir Lotynų Amerikoje.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/21

1.1

Jau 2006 m. EESRK pateikė savo nuomonę dėl šeiminio smurto prieš moteris (1), reikšdamas pilietinės visuomenės susirūpinimą šiuo klausimu. Tuomet suformuluotos rekomendacijos vis dar taikytinos, todėl šioje nuomonėje jų nekartojame.

1.2

Atstovaudamas pilietinei visuomenei ir suvokdamas, kad smurto dėl lyties, visų pirma šeiminio smurto, problemos rūpi visiems, EESRK dar kartą patvirtina įsipareigojąs visomis galimomis priemonėmis kovoti su šiuo neigiamu reiškiniu ir numato galimybę kas dveji metai surengti debatus šiuo klausimu.

1.3

EESRK rekomenduoja Europos institucijoms ir valstybėms narėms:

2.1

Bet koks smurtas prieš kitą asmenį yra jo orumo, fizinės ir psichinės būklės, žmogaus teisių bei pamatinių demokratinės visuomenės nuostatų pažeidimas.

2.2

Kadangi valstybės narės yra įsipareigojusios gerbti, ginti ir saugoti savo piliečių teises, jos privalo investuoti nemažai viešųjų išteklių, siekdamos užtikrinti, kad specializuotos tarnybos ir darbuotojai galėtų tinkamai vykdyti šią misiją.

2.3

Viešai vartojamą smurtą visuomenė smerkia, tad ji pritaria valstybių narių veiksmams, kuriais siekiama sutramdyti ir nubausti šio smurto kaltininkus.

2.4

Tačiau yra ir kitokio pobūdžio, mažiau pastebimas, smurtas, kuris vartojamas namų aplinkoje ir kuris kartais daug stipriau žeidžia jo aukas, t. y. šeiminis smurtas.

Bet kuris šeimos narys gali būti įvairaus pobūdžio – vienkartinio ar nuolatinio – smurto, kartais galinčio baigtis mirtimi auka.

2.5

Valdžios institucijos privalo atkreipti dėmesį į bet kurio pobūdžio smurtą, jį išnagrinėti ir imtis atitinkamų priemonių, tačiau reikia pripažinti, kad dažniausiai su smurtu susidurianti visuomenės grupė – moterys. Šeiminis smurtas vis dar yra viena iš pagrindinių moterų mirties priežasčių pasaulyje. Todėl šioje nuomonėje pagrindinis dėmesys skiriamas šeiminiam smurtui prieš moteris.

2.6

Europos Sąjunga smurto prieš moteris sąvoką apibrėžia taip „sąvoka „smurtas prieš moteris“ reiškia smurtinį veiksmą prieš moteris, kuriuo moterims padaroma ar gali būti padaroma fizinė, seksualinė arba psichologinė žala ar sukeliamos tokios kančios, įskaitant grasinimą atlikti tokius veiksmus, prievartą arba savavališką laisvės atėmimą, tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime.“ (3)

2.7

Nors jau keletą dešimtmečių viešosios valdžios institucijos ir įvairios visuomeninės pilietinės ir kitokios organizacijos deda daug pastangų, ši smurto forma vis dar laikoma privataus gyvenimo problema, tuo tarpu iš tikrųjų tai yra visuomenės problema.

2.8

Šeiminis smurtas yra nusikaltimas, už kurį turi būti baudžiama pagal įstatymą. EESRK pripažįsta, kad daugelis Sąjungos šalių įgyvendina priemones, kuriomis siekiama griežčiau bausti šio nusikaltimo vykdytojus. Vis dėlto labai svarbu taip pat nustatyti giliai slypinčias šio reiškinio priežastis ir parengti strategiją, užtikrinančią, kad, pasitelkiant išsamesnes žinias apie vyrų psichologiją, jis bus sustabdytas.

2.9

Be to, ekonominė krizė daro labai didelį neigiamą poveikį daugelio ES šalių socialinei politikai. Mažinamos pagrindinės viešosios sveikatos, švietimo ir socialinės paslaugos, kai tuo tarpu šeimoms, visų pirma moterims, jos ypač reikalingos. Užsidaro specialiai moterims skirtų paslaugų tarnybos ir nuo smurto kenčiančių moterų prieglobsčio centrai, mažinamas nacionalinių lyčių lygybės tarnybų biudžetas, atsisakoma prevencijos projektų, nutraukiamos kampanijos žiniasklaidoje ir t. t.

2.10

Ekonominė nelygybė ir moterų diskriminavimas tokiose srityse kaip įdarbinimas, prieiga prie kitų ekonominių išteklių, ekonominės nepriklausomybės stoka, taip pat įsišakniję lyčių stereotipai ir patriarchalinės visuomenės nuostatos silpnina moterų gebėjimą veikti ir daro jas labiau pažeidžiamas šeiminio smurto atžvilgiu.

2.11

Besitęsianti ekonominė krizė ir jai įveikti vykdoma politika, taip pat ekonomikos liberalizavimas ir viešojo sektoriaus privatizavimas ne tik stiprina darbo skirstymą pažeidžiant lyčių lygybės principą, bet ir didina nelygybę bei stiprina smurtą skatinančius veiksnius.

2.12

Tarptautinė sveikatos organizacija (TSO) (4) pripažino kenksmingą globalizacijos poveikį socialinėms struktūroms. Taisyklėmis nereguliuojama globalizacija gali iššaukti dar rimtesnes smurto prieš moteris formas, visų pirma prekybą žmonėmis.

2.13

Mažumoms priklausančioms moterims, migrantėms, kaimo ar atokiose vietovėse gyvenančioms nepasiturinčioms moterims, kalinčioms moterims, globos įstaigose gyvenančioms moterims, psichinę ar fizinę negalią turinčioms moterims ir vyresnio amžiaus moterims gresia didesnė rizika patirti smurtą.

2.14

Šioje nuomonėje savo iniciatyva siekiama įvertinti šeiminio smurto prieš moteris Europoje reiškinį, apžvelgti visas priemones, kurių imtasi šioje srityje ir paskatinti didesnį visuomenės dėmesį šiai problemai.

2.15

EESRK – organizuotos pilietinės visuomenės balsas – pasirengęs bendradarbiaujant su organizacijomis, sprendžiančiomis šio pobūdžio smurto klausimus surengti diskusijų formą, kuriame būtų aptarti pasiūlymai dėl kovos su šiuo smurtu ir pasidalinta gerosios praktikos įgyvendinant veiksmingas prevencijos priemones pavyzdžiais.

3.1

2011 m. Europos Taryba priėmė konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (5). Tai pirmasis teisiškai privalomas dokumentas, kuriuo sukurta bendroji teisinė sistema, kuria siekiama užkirsti kelią smurtui, apsaugoti jo aukas ir nubausti smurtautojus. Tai raginimas užtikrinti didesnę vyrų ir moterų lygybę, nes smurto prieš moteris šaknys slypi lyčių nelygybėje, o patriarchalinės visuomenės nuostatos ir abejingumas šiam reiškiniui dar labiau jį skatina.

3.2

Minėtoje konvencijoje atsižvelgta į visus smurto prieš moteris formas (fizinį, psichologinį, lytinį priekabiavimą, priverstinę santuoką, moterų lyties organų žalojimą, priekabiavimą, sterilizavimą arba priverstinį nėštumo nutraukimą) neskirstant aukų pagal amžių, etninę–nacionalinę kilmę, religiją, socialinę kilmę, imigracinį statusą ar lytinę orientaciją.

3.3

Iki šiol šią konvenciją pasirašė tik 20 šalių (6), kai kurios jų su tam tikromis išlygomis (Vokietija, Serbija ir Malta), ir tik viena šalis ratifikavo (7). EESRK ragina visas valstybes nares kuo skubiau pasirašyti, ratifikuoti ir taikyti Stambulo konvenciją.

4.1

Europos Sąjungoje 45 proc. moterų tvirtina bent kartą tapusios smurto dėl lyties aukomis. Nuo 40 iki 45 proc. moterų pabrėžia patyrusios lytinį priekabiavimą darbovietėje. Apskaičiuota, kad Europoje kiekvieną dieną lytinio smurto aukomis tampa 7 moterys (8).

4.2

Šis reiškinys daro ir didelį ekonominį poveikį. Teigiama, kad 47 Europos Tarybos šalims narėms smurto prieš moteris reiškinys kainuoja ne mažiau kaip 32 mlrd. eurų per metus.

4.3

2010 m. atliktas Eurobarometro tyrimas parodė, kad šis reiškinys piliečių visuotinai žinomas (tai patvirtino 98 proc. apklaustųjų) ir labai dažnas (vienas iš keturių apklaustųjų tvirtina pažįstąs moterį–šeiminio smurto auką, ir vienas iš penkerių apklaustųjų tvirtina pažįstąs smurtautoją).

4.4

Jau 1980 m. antrojoje pasaulinėje konferencijoje dėl teisinės ir socialinės moterų padėties buvo atskleista, kad smurtas prieš moteris yra labiausiai nutylimas nusikaltimas pasaulyje. Po trylikos metų, Vienos pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje buvo pripažinta, kad moterų teisės yra visuotinės žmogaus teisės. ES valstybės narės įsipareigojo pasiekti pagrindinius 1995 m. JT Pekino veiksmų platformos tikslus.

4.5

Antrojo Europos aukščiausio lygio moterų–vadovių susitikimo (2010 m. kovo mėn., Kadisas) (9) baigiamojoje deklaracijoje 25 moterys ministrės ir daugelis atsakingų politinių postų užimančių pareigūnų iš visos ES pripažino, kad lygias moterų ir vyrų galimybes dar reikia įtvirtinti praktikoje, ir kad besitęsiantis smurtas prieš moteris vis dar yra rimta žmogaus teisių pažeidimo problema. Dokumente tvirtinama, kad lyčių stereotipai vis dar yra diskriminacijos priežastis ir perspėja, jog naujųjų kartų elgsena taip pat gali būti grindžiama panieka priešingai lyčiai.

4.6

Europos institucijos parengė daug analitinių ir veiksmus numatančių dokumentų, dalis jų pateikiama toliau:

4.7

Be to, valstybės narės, kad ir ne visos, priėmė teisės aktus, kuriais numatomos bausmės už šeiminį smurtą, siekiama smurtautojams taikyti griežtesnes sankcijas, šeiminį smurtą pripažinti nusikalstama veika ir pan.

4.8

Nors Europos ir nacionaliniu lygmeniu sukauptų patikimų ir lyginamųjų duomenų dėl šeiminio smurto vis dar trūksta, turimi skaičiai kelia pagrįstą nerimą dėl šios problemos masto (10).

4.9

Nepaisant skaičių ir į vis griežtėjančių teisės aktų vis dar vyrauja gyventojų įsitikinimas, kad gyvename lygiateisėje visuomenėje, o šis požiūris kliudo diskusijoms ne tik dėl šeiminio smurto, bet ir dėl kitokio pobūdžio smurto ir dėl moterų ir vyrų nelygybės, pavyzdžiui, nevienodas atlyginimas, kilimas tarnyboje ir t. t.

4.10

Viena iš užmirštamų smurto formų, kadangi ji nematoma išoriniam pasauliui, yra psichologinis smurtas. Pats laikas apie tai parbilti ir pripažinti, kad ši smurto forma yra žmogaus teisių pažeidimas, kurį reikia įtraukti į smurto dėl lyties teisės aktus.

4.11

Moterys – psichologinio smurto aukos – neretai gyvenime yra patyrusios didelę traumą, ir joms būtinai reikalinga visapusiška pagalba saugioje reabilitacinėje aplinkoje. Priverstinai patiriančios socialinę atskirtį, neturėdamos apčiuopiamų smurto įrodymų, jos bijo, kad niekas joms netikės.

4.12

Šeiminis smurtas daro poveikį ne tik tiesiogiai aukai, bet ir tiems, kas jai padeda ar žino apie šią problemą, visų pirma vaikams, kurie dėl savo emocinio nestabilumo yra ypač pažeidžiami.

4.13

Nors šeiminiai nusikaltimai neapsiriboja smurtu prieš moteris, reiktų kelti klausimą, kodėl kiti namų aplinkoje įvykdyti nusikaltimai, tokie kaip pedofilija (90 proc. jos atvejų įvykdomi artimųjų), laikomi labai smerktinais, tuo tarpu šeiminio smurto atvejais dar svarstoma, dėl kokių priežasčių smurtautojas galėjo įvykdyti tokius veiksmus.

5.1

Labai svarbu atsakyti į esminį klausimą – kodėl už šiuos nusikaltimus visuomenė linkusi atleisti arba kodėl smurto priežastis bandoma sieti su auka tapusios moters asmenybe. Dažniausiai pateikiami kultūrinio ir socialinio pobūdžio argumentai ne tik kad neteisingi, bet dar ir skatina išlaikyti statu quo.

5.2

Teiginys, kad šeiminį smurtą sąlygoja senos tradicijos ir kultūra stiprina klaidingą įsitikinimą, kad kultūra yra sustabarėjęs tikėjimo ir papročių darinys. Priešingai, kultūra nuolat plėtojasi ir atsinaujina, jai būdingas gebėjimas vystytis, visų pirma todėl, kad yra įvairialypė ir jungia prieštaringas vertybes.

5.3

Kultūra glaudžiai susijusi su valdžios vykdymu: normos ir vertybės įgyja vykdomųjų galių tada, kai jų gynėjai yra valdžioje ar užima įtakingus postus.

5.4

Moterys taip pat yra kultūros dalyvės, nes jos daro poveikį tiems, su kuriais gyvena. Jų dalyvavimas visuomenės ir kultūriniame gyvenime daro esminį poveikį keičiant jų įvaizdžiui ir padėčiai žalingus mentalitetą, elgseną ir papročius.

5.5

Tai paaiškina, kodėl tiek dėmesio skiriama svarstymams dėl nepakankamo moterų atstovių skaičiaus visuose valdymo lygmenyse. Kol ši problema nebus tinkamai išspręsta ir kol moterims nebus tinkamai, t. y. atsižvelgiant į jų skaičių ir gebėjimus, atstovaujama ekonomikoje, socialiniame gyvenime ir politikoje, smurto prieš jas problemos bus sprendžiamos sunkiai ir lėtai. Nors viešoji kovos su smurtu prieš moteris politika atlieka svarbų vaidmenį, moterų dalyvavimas vykdomosios valdžios institucijose pariteto pagrindu gali pakeisti tradicinį jos vietos visuomenėje suvokimą.

5.6

Tam tikrų savybių tapatinimo su lytimi modeliai, pagal kuriuos amžių bėgyje nustatyta, kad moteriškos vertybės – tai pasyvumas, atsidavimas ir paklusnumas, o vyriškosios – agresyvumas, jėga ir veiklumas, suformavo jausminio ryšio koncepciją, pagal kurią ištisais amžiais moteris buvo laikoma žemesne ir priklausoma.

5.7

Santykiai, grindžiami tapatybę apibrėžiančiais modeliais, iš anksto nustatančiais vieno asmens paklusnumą kitam, negali būti toleruojami, todėl tiek vyrai, tiek moterys privalo kelti klausimą dėl savo požiūrio į šiuos modelius. Jų svarstymai turi būti grindžiami laisvės, nepriklausomumo ir asmenybės vystymąsi skatinančiomis vertybėmis.

5.8

Daugeliu moterų nužudymo (pranc. fémicide) atvejų (11) dauguma aukų jau anksčiau buvo pranešusios apie smurto prieš jas arba grasinimus. Todėl nepaprastai svarbi yra prevencinė veikla. Esama pernelyg daug atvejų, kai nebuvo imtasi jokių priemonių aukai nuo smurtautojo apsaugoti.

5.9

Į prevencinę veiklą taip pat gali ir turi būti įtraukti:

5.10

Specializuotose šeiminio smurto aukų globos tarnybose turėtų dirbti specialiai apmokyti darbuotojai, ir joms turi būti suteikiama išteklių, užtikrinančių nustatytų priemonių įgyvendinimą, kitaip visos pastangos bus bevertės.

5.11

Labai svarbu steigti visapusiškos pagalbos punktus, kuriuose moterys būtų išklausytos, atjaustos ir jų pareiškimais būtų tikima. Šeiminio smurto reiškinyje persipina psichologiniai, kultūriniai ir religiniai veiksniai, taip pat per šimtmečius įsitvirtinę papročiai. Šio reiškinio priežastis ne viena, ir jis negali būti nagrinėjamas vien policijos ir baudžiamosiomis priemonėmis. Pagrindinis kovos su šiuo reiškiniu elementas – koordinuota visapusiška parama, kuri padėtų moteriai išvengti tapti nuolatinio smurto auka. Ypatingą dėmesį reikia skirti moterims su negalia ir imigrantėms, kurios yra labiausiai pažeidžiamos. Į tokius paramos punktus turi būti reguliariai kviečiamos ir netiesioginės smurto aukos, visų pirma vaikai.

5.12

Labai svarbu pakeisti saugumo suvokimą, nes dabar jis pernelyg siejamas su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu, nusikaltimais, susijusiais su asmenimis ir turtu, prekyba narkotikais, tačiau beveik niekada nesiejamas su pavojais, gresiančiais daugeliui moterų jų šeimose ar darbo vietose. Jei į saugumo sąvoka apimtų daugiau humanistinių kriterijų ir daugiausia dėmesio būtų skiriama prevencijai, šiandien būtų išsaugota daug gyvybių. Naujosios technologijos gali užtikrinti sustiprintą apsaugą, pavyzdžiui, elektroninės apyrankės, ribojančios laisvėje esančio smurtautojo prieigą prie jo aukų, kai priimtas teismo sprendimas laikytis nustatytu atstumu.

5.13

Statistiniai duomenys apie šeiminį smurtą neatspindi tikslaus šio reiškinio vaizdo, kadangi jie neatskleidžia tikrojo problemos masto. Todėl labai svarbu suderinti visus šeiminio smurto atvejų registravimo kriterijus, būtų galima lyginti duomenis Europos lygmeniu.

5.14

Vyriausybės turėtų labiau vertinti ir remti (taip pat ir finansiškai) pilietinės visuomenės organizacijų (moterų organizacijų, žmogaus teisių gynimo organizacijų, profsąjungų ir t. t.) veiklą, tačiau nepasiduoti norui jas kontroliuoti ar riboti jų nepriklausomumą.

5.15

Ypač svarbi sritis – švietimas. Švietimas gali toliau skatinti diskriminacinius modelius ir elgseną, tačiau taip pat gali atlikti veiksnio, keičiančio mentalitetą ir individualią bei kolektyvinę elgseną, vaidmenį. Mokyklos turi būti mišrios, jose reikėtų skatinti nediskriminuojantį dėl lyties švietimo modelį, pagrįstas vienodų teisių ir lygių galimybių principu, kuriuo siekiama visapusiškai ugdyti asmenybę, nepaisančią su lytimis siejamų stereotipų ir vaidmenų ir atmetančią bet kokią moterį žeminančio diskriminavimo formą. Mokykla gali būti priemonė paprastai žiniasklaidos skleidžiamam stereotipiniam požiūriui į moters ir vyro vaidmenis pakeisti. Mokykla gali būti puiki šeiminio smurto stebėsenos observatorija.

5.16

Siekiant, kad mokykla atliktų šį teigiamą vaidmenį, būtina užtikrinti pradinį ir tęstinį mokytojų mokymą apie smurtą prieš kitos lyties asmenį, visų pirma šeiminį smurtą. Nuolat turi būti atliekama programų ir vadovėlių peržiūra siekiant iš jų pašalinti visus diskriminavimą dėl lyties atspindinčius teiginius.

5.17

Labai svarbus ir sveikatos sektorius. Jei sveikatos apsaugos strategijose svarbiausias dėmesys bus skiriamas moterims ir vaikams, taps įmanoma sustiprinti įsitikinimą, kad šeiminis smurtas prieš moteris yra ne pavienė problema, o rizikos kintamasis.

5.18

Būtina periodiškai ir sistemingai persvarstyti registravimo ir pranešimo procedūras vengiant nelanksčių ir netvarių formulių, kuriomis didinama darbuotojų administracinė našta. Šiomis procedūromis reikia užtikrinti galimybę įregistruoti sveikatos problemą kaip rizikos kintamąjį (pvz., konsultacijų dėl šeimos planavimo ar prieš gimdymą metu) ir aiškiai skirti miesto aplinkoje ar kaimo vietovėse atsirandančius poreikius.

5.19

Labai svarbu visose su smurtu dėl lyties susijusiose srityse užtikrinti veiksmingą ir vietos sąlygas atitinkantį informavimą ir mokymą, taip pat būtinas priemonės ir išteklius. Taip pat reikia reguliariai rinkti duomenis, kad turima informacija tiksliai atspindėtų realią būklę.

5.20

Kalbant apie informavimo ir mokymo veiklą, labai svarbu tiksliai atskirti informavimą (kuris skiriamas visiems institucijos darbuotojams), mokymą (kuris teikiamas visiems, kas dirba su aukomis ir gali padėti nustatyti problemą) ir specialųjį mokymą (kuris turi būti teikiamas tiems, kas globoja smurto aukas). Ypatingą dėmesį reikia skirti policijos darbuotojų ir teisėjų mokymui, kadangi jų vaidmuo priimant pareiškimus dėl smurto ir teisiant smurtautojus yra ypač svarbus. Jų veikla gali padėti traumuojančią patirtį paversti naująją viltimi. Taip pat reikėtų kalinimo įstaigose vykdyti vidines smurtą dėl lyties patyrusioms moterims ir smurtavusiems vyrams skirtas programas, o kalinimo įstaigų darbuotojai visose ES valstybėse narėse turi būti geriau supažindinti su šiuo klausimu.

5.21

Galiausiai, jei šeiminio smurto prieš moteris problemą laikysime žmogaus teisių srities klausimu, padidės valstybių narių atsakomybė dėl šios formos smurto prevencijos, jo pašalinimo ir už smurtą taikomų nuobaudų, taip pat sustiprės jų pareiga atsiskaityti dėl šių įsipareigojimų vykdymo.

5.22

Smurtą prieš kitos lyties asmenį susiejus su žmogaus teisėmis atsiras galimybė naudotis gausiais valstybių narių tarptautiniu ir vietos lygmenimis turimais mechanizmais ir kreiptis į organus, veikiančius pagal sutartis dėl žmogaus teisių, tarptautinius baudžiamuosius teismus bei į regioninę Europos žmogaus teisių apsaugos sistemą (Europos žmogaus teisių teismas – Europos Tarybos mechanizmas).

5.23

Smurto prieš moteris klausimą susiedami su žmogaus teisių apsauga, jį turėsime ieškoti visapusiško ir daugelį sektorių apimančio sprendimo, kas suteiks visuose sektoriuose vykdomam darbui suteiks dar vieną – žmogaus teisių – aspektą. Siekdami vykdyti smurto prieš moteris prevenciją ir užtikrindami kovą su juo privalome stiprinti ir spartinti iniciatyvas visose srityse, įskaitant teismus, sveikatos apsaugą, taip pat vietos ir regionų vystymosi politiką, humanitarinę pagalbą ir t. t.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/27

a)

visų smerkiama korupcinė veikla;

b)

tik dalies gyventojų smerkiama korupcinė veikla;

c)

korupcinė veikla, kurią toleruoja didelė gyventojų dalis.

—

suvokiama, kad korupcija nėra „būtina blogybė“ ir kad pasaulyje yra šalių ir sistemų, kuriose apsieinama be jos;

—

pradeda kurtis asociacijos, kurios ne tik nustato korupcijos atvejus, bet ir aiškina piliečiams jos ekonominį ir socialinį poveikį;

—

kai kurios šalys pradėjo priimti naujus teisės aktus, kuriais kovojama su korupcija;

—

gyventojai suvokia, kad būtina kurti teisinę valstybę, kurioje kovojama su korupcija ir privilegijomis;

—

išrinkti atstovai, įskaitant mažumų atstovus, į savo politinę darbotvarkę įtraukia kovos su korupcija klausimą;

—

esama pavyzdinių atvejų, kai tam tikri atsakingi asmenys nuteisiami už korupciją;

—

įvairiose šalyse steigiamos kovos su korupcija institucijos.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/31

1.1

Dėl socialinių tinklų poveikio atskiriems asmenims ir visuomenei, būsimos jų raidos ir padarinių ES institucijos turėtų teikti pirmenybę privalomų ir neprivalomų viršnacionalinių priemonių priėmimui, kuriomis būtų skatinamas savireguliavimas arba, pageidautina, bendras reguliavimas pagal „Skaitmeninę darbotvarkę“, remiamas atsakingas ir protingas naudojimasis šiais tinklais skaitmeninėje bendrojoje rinkoje ir užkertamas kelias problemoms, susijusioms su jiems būdingais pavojais. EESRK mano, kad geriausia išeitis būtų „pavyzdiniai teisės aktai“, kuriais būtų grindžiamas tarptautinis reguliavimas. Tačiau, kol jie dar neįmanomi, reikia priimti Sąjungos lygmens sprendimą.

1.2

Jei būtų priimtos priemonės, kurios skatintų savireguliavimą arba bendrą reguliavimą, jos visada turėtų būti laikinos, jų taikymas turėtų būti nuolat vertinamas, o jei jų būtų nepaisoma, reikėtų priimti privalomas priemones.

1.3

Konkrečiai, EESRK ragina Komisiją skatinant skaitmeninį raštingumą vykdyti informuotumo didinimo ir švietimo kampanijas, visų pirma skirtas pažeidžiamiausiems gyventojams, kad būtų užkirstas kelias nepageidaujamam poveikiui netinkamai naudojantis šiais tinklais arba jis būtų sušvelnintas. Taip pat reikėtų rengti mokymo kursus tėvams, skirtus vaikų priežiūrai ir tarpininkavimui, kad būtų sustiprinti informavimo apie neteisėtą interneto turinį centrai (anglų k. hotlines) ir kad jie taip pat galėtų kovoti su netinkamu elgesiu.

1.4

Be to, siekiant sustiprinti šias iniciatyvas, paslaugų teikėjai turėtų plačiau taikyti gerąją praktiką įsipareigojimų vykdymo, reklamos kontrolės arba labai jaunų naudotojų prisijungimo stebėsenos srityse. Visa tai kartu gali padėti pakeisti neigiamą požiūrį į socialinius tinklus ir kartu atkreipti dėmesį į jų siūlomas galimybes ir galimą sinergiją. Egzistuoja ir priklausomybės nuo socialinių tinklų reiškiniai, apie kuriuos vartotojus reikėtų informuoti ar netgi įspėti paauglių, kuriems kyla didžiausias pavojus, tėvus.

1.5

Darbo santykių srityje ir kai naudojamasi naujomis technologijomis, visų pirma socialiniais tinklais, bandoma kištis į asmeninį gyvenimą, todėl reikėtų skatinti ginti teisę į privatumą socialiniams partneriams reguliuojant šį klausimą atitinkamuose susitarimuose.

1.6

Galiausiai EESRK kartoja (1), kad laukia, kol bus paskelbtas ES interneto teisių kodeksas, kuriame būtų aiškiai ir suprantamai apibendrintos ES skaitmeninių naudotojų turimos teisės ir daug dėmesio būtų skiriama skatinimui atsakingai naudotis šiais tinklais, su jais susijusių elgesio problemų prevencijai ir praktikos, kuri galėtų būti laikoma nesąžininga arba žalinga, visų pirma pernelyg kontekstinės reklamos atvejais, nutraukimui.

2.1

Šia nuomone savo iniciatyva siekiama trejopo tikslo:

2.2

Bendras skaitmeninės visuomenės augimas pastaraisiais metais ir visų pirma gausėjanti virtuali bendruomenė akivaizdžiai rodo, kad reikia vykdyti atsakingo naudojimosi tinklais, prevencijos ir apsaugos nuo jų keliamo pavojaus ir problemų politiką.

2.3

Nuolatinis vystymasis ir paplitimas erdvėje, šiems tinklams būdingas nuo pat pradžių, skatina nuolat peržiūrėti jų koncepciją ir atitinkamai – požiūrį į juos. Tačiau galima susitarti dėl keleto būtiniausių ir pagrindinių bruožų, kad būtų galima nustatyti reikiamas veiklos sritis.

2.4

Šiuo požiūriu galima manyti, kad socialinius tinklus, kaip savanoriškos socialinės sąveikos formą sudėtingomis aplinkybėmis, palaiko dinamiški mainai atviroje, teigiamo grįžtamojo ryšio sistemoje.

2.5

Taigi tinklų rūšių ir naudojimo, taip pat naudotojų profilių ir turinio įvairovės augimas – tai naujas ir palaipsniui besivystantis procesas, kuriam reikia tiksliai nustatyti bendras veikimo taisykles. Todėl būtų naudinga nuolat tirti šią sritį ir daugiau sužinoti apie naudotojų narystę viename ar kelete konkrečių tinklų. Tai, be kita ko, padėtų parengti technologiniu požiūriu neutralias taisykles, kurios būtinos šiai sričiai būdingo lanksčiai prisitaikančio proceso sąlygomis.

2.6

Kita vertus, šioje nuomonėje siūlomomis priemonėmis prisidedama ir prie ES pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslo pagal strategiją „Europa 2020“ (COM(2010) 2020 final). Todėl į socialinių tinklų koncepciją reikia įtraukti žinių visuomenę, darbų atlikimo pasitelkiant plačiąją visuomenę paslaugas (anglų k. crowdsourcing), aktyviausių ir atsakingiausių naudotojų skatinimą ir veiksmingą virtualią rinką arba bendradarbiavimo dvasią ir socialinę integraciją.

2.7

Tačiau reikėtų ne tik gerinti infrastruktūrą siekiant užtikrinti greitą, saugią, nediskriminacinę ir visuotinę prieigą propaguojant atsakingą skaitmeninę visuomenę, bet ir užtikrinti, kad piliečiai skaitmeninėje aplinkoje galėtų veiksmingai naudotis savo teisėmis (žodžio ir informacijos laisve, asmens duomenų ir privatumo apsauga, skaidrumo reikalavimu, universaliosiomis telefono ir funkcinėmis interneto paslaugomis ir būtinos paslaugų kokybės reikalavimu) (COM(2010) 245 final/2).

2.8

Privatumas yra esminis naudojimosi socialiniais tinklais elementas. EESRK jau pareiškė savo nuomonę dėl Pasiūlymo dėl reglamento dėl duomenų apsaugos ir vienareikšmiškai pritarė teisei reikalauti ištrinti duomenis ir standartiniams privatumo apsaugos nustatymams, t. y. sutikimas negali būti numanomas, jis visada turi būti aiškus ir vienareikšmis.

2.9

Siekiant išvengti profilių indeksavimo ir užtikrinti, kad būtų apsaugoti itin slapti duomenys, interneto naršyklėse turėtų būti nustatyti standartiniai saugumo ir privatumo nustatymai.

2.10

Be to, reikia geriau valdyti šio sektoriaus rinką tiek paslaugų teikėjų integracijos, tiek konkrečių ir privalomų priemonių, susijusių su jų veikla, įskaitant veiklą reklamos kontrolės, turimų duomenų naudojimo ar atitinkamų verslo galimybių sudarymo (pvz., rizikos, susijusios su socialinių tinklų naudotojų teisėmis, draudimas) srityse, įgyvendinimo požiūriu.

2.11

Tačiau pagal bendros atsakomybės principą naudotojai privalo laikytis atitinkamų institucijų pateiktų nurodymų ir gairių, kaip protingai ir atsakingai naudotis socialiniais tinklais (naudotojų socialinė atsakomybė), kad neapsiribojant atskirų tinklų užsibrėžtais tikslais būtų galima kuo geriau išnaudoti turimus išteklius ir gauti kuo daugiau naudos iš informacijos sklaidos ir skaidrumo, kai mokomasi vieniems iš kitų ir praturtinama kultūra. Kartais teisėtumą bandoma pagrįsti klaidinga prielaida, kad naudotojai yra informuoti ir sąmoningi, tačiau statistiniai duomenys rodo, kad iš tiesų sąlygas skaito mažiau nei vienas naudotojas iš tūkstančio.

3.1

Pastaruosius dvejus metus socialinių tinklų raida buvo labai sparti, todėl įspūdingai išaugo jų naudotojų skaičius. 2010 m. duomenimis, bendras naudotojų (kurių dauguma – jaunimas) skaičius visame pasaulyje pasiekė milijardą, t. y. jis buvo 23 proc. didesnis, palyginti su ankstesniais metais. Duomenis apie kiekvienos šalies socialinių tinklų koeficientus galima rasti šiam tikslui parengtuose ir socialiniuose tinkluose pateikiamuose pasaulio žemėlapiuose.

3.2

Socialiniais tinklais besinaudojančio jaunimo procentinė dalis yra daug didesnė nei kitų amžiaus grupių. EUROSTAT duomenimis, 2010 m. Europoje šiuo tikslu internetu naudojosi keturi penktadaliai 16–24 metų amžiaus internautų, palyginti su dviem penktadaliais 25–54 metų amžiaus žmonių ir mažiau nei vienu penktadaliu 55–74 metų amžiaus žmonių (žr. Komisijos apklausą „Rizika ir sauga“). Daugiau informacijos šiuo klausimu pateikiama EESRK rengiamoje nuomonėje dėl vaikams skirtos reklamos.

3.3

Socialiniai tinklai savo naudotojams suteikia labai įvairių galimybių. Socialiniame tinkle galima bendrauti su labai toli esančiais draugais ir giminaičiais, susirasti naujų draugų, keistis daugialypės terpės informacija, palaikyti darbo santykius, pristatyti projektus, užmegzti socialines ir profesines pažintis, reikšti nuomonę arba ginti tam tikras idėjas ar motyvus ir kt. Šias galimybes vaizdų, kompiuterinės grafikos ir vaizdo įrašų perdavimo požiūriu smarkiai išplėtė tokie naujausi socialiniai tinklai kaip Instagram, Pinterest ir Tumblr, kurie vartotojų skaičiumi jau pralenkė YouTube, LinkedIn ir Google+.

3.4

Tačiau naudotojams už viską vertingesnė galimybė su dideliu žmonių skaičiumi, dažniausiai su tais, su kuriais susipažino ne socialiniuose tinkluose (šeima, draugais, pažįstamais), nedelsiant dalytis įvairiu turiniu, nors jie naudojasi socialiniais tinklais ir tam, kad užmegztų naujų pažinčių.

3.5

Naujas santykių modelis pabrėžia teigiamus, su socialinių tinklų raida susijusius aspektus, visų pirma jų indėlį (3):

3.6

Socialiniai tinklai tampa vis naudingesni nuolat gausėjant jų naudojimo sritims, kurios atliepia įvairius naudotojų jungimosi į tinklus motyvus, pavyzdžiui, susijusius su šeiminiais ir socialiniais ryšiais, keitimusi komercine informacija ir informacija apie laisvalaikio pomėgius, pramogomis ir laisvalaikiu, draugyste ir santykiais, galimybėmis įgyti žinių ir mokymosi raida, darbo ir profesine aplinka, dalyvavimu visuomeninėje veikloje ir savanoriška veikla arba diskusijomis apie nuomones ir idėjas ir pan.

3.7

Reikėtų atsižvelgti į tai, kad internete esančios virtualios bendruomenės erdvė pristatoma ir laikoma lygiaverte fiziniam pasauliui, o žaidimo taisykles jos aplinkoje nustato ne naudotojas. Naudotojams užsiregistravus, jie įsipareigoja laikytis paslaugų teikėjo nustatytų sutarties sąlygų. Jiems sudaromas įspūdis, kad šios paslaugos yra nemokamos. Tačiau sudaromas sandoris – pateikiami asmens duomenys. Kai naudotojai užsiregistruoja socialiniame tinkle, jie dažniausiai netikrina teisinės informacijos, nežino, kas gali būti daroma su jų duomenimis ar kokia yra aplinkos konfigūracija, kas gali naudotis duomenimis ir kokiais tikslais (Pagrindinė duomenų apsaugos teisė. Piliečio vadovas. Ispanijos duomenų apsaugos agentūra. 2011 m. sausio mėn. (https://www.agpd.es/portalwebAGPD/index-ides-idphp.php)).

3.8

Vis dėlto socialinių tinklų naudotojai jaučiasi taip, lyg ši virtuali erdvė jiems priklausytų, kad turinį ir pridedamą informaciją kuria ir kontroliuoja jie patys. Kadangi šie tinklai naudotojams sudaro įspūdį, kad pastarieji yra pagrindiniai veikėjai, ir suteikia jiems laisvės pojūtį, jie neretai gali nesuprasti, kad žaidimo taisykles nustato ir kontroliuoja kiti, dėl šios priežasties turintys realią galią vykdyti priežiūrą ir kontroliuoti visą turinį. Taigi tie kiti asmenys gali nustatyti ir apribojimus, kurie jiems atrodo tinkami (pvz., naudotojo amžių, nors praktiškai tai vis tiek netrukdo prisijungti).

3.9

Tuo pat metu, siekiant kontroliuoti vykdomą veiklą, raginama prisiimti įsipareigojimą parengti etikos kodeksą, įtvirtinantį tinkamo naudojimosi socialiniais tinklais pagal jų paskirtį vertybes pasitelkiant savanoriško savireguliavimo arba bendro reguliavimo būdus.

3.10

Tačiau net ir tada socialinių tinklų naudotojai vis tiek susiduria su įvairiais pavojais, susijusiais su naudojimusi šiais tinklais. Kai kurie iš šių pavojų yra būdingi naudojimuisi internetu ir jų gali kilti naudojantis kitomis taikomosiomis programomis. Tačiau konkrečios, su socialiniais tinklais susijusios problemos, nors jų gali pasitaikyti ir naudojantis internetu, socialiniuose tinkluose tampa itin aktualios dėl jiems būdingų bruožų, pavyzdžiui, milijonų piliečių duomenų rinkimo; dėl to, kad dauguma naudotojų – jaunimas, kuris nebuvo apmokytas protingai ir atsakingai naudotis socialiniais tinklais ir nebuvo įspėtas apie jų keliamą pavojų (nei tėvai, nei mokytojai paprastai neturi nei žinių, nei patirties, kad galėtų mokyti taisyklių, kaip reikėtų tinkamai elgtis). Be to, nieko nežinoma apie problemas ir iššūkius, susijusius su tokiu novatorišku ir svaiginančiu dalyku kaip socialiniai tinklai, kuriuose interneto naudotojai tampa beveik eksperimento dalimi.

3.11

Šiomis aplinkybėmis ši sparčiai kintanti technologija ir nepilnamečiams nauja, o jų tėvams nepažįstama socialinė erdvė kelia visuomenės susirūpinimą. Tačiau sykiu vaikomasi sensacijų, kuriami mitai, o valstybės mastu imamasi klaidingų priemonių (UNICEF ataskaita „Vaikų sauga internete“).

3.12

Įvairių pavojų pavyzdžiai: psichologinės traumos dėl įžeidimų, pareikštų naudojantis šiomis paslaugomis; seksualinis priekabiavimas prie vaikų ir jaunimo (priekabiavimas, patyčios ir viliojimas elektroninėje erdvėje); besikartojantis moralinis vadovų, kolegų arba pavaldinių priekabiavimas darbo vietoje (patyčios), priekabiavimas darbe dėl darbdavių kišimosi į darbuotojų asmeninį gyvenimą arba dėl piktnaudžiavimo išmaniaisiais telefonais; pačių paauglių arba kitų asmenų skelbiamos nuogų ir pusnuogių paauglių nuotraukos arba vaizdo medžiaga (seksualinio turinio žinutės); atvira prostitucijos ar eskorto paslaugų reklama; vaikų seksualizavimas socialiniuose tinkluose; dažnas privatumo nepaisymas, žala reputacijai ir asmens orumui; kėsinimasis į tinklalapio naudotojų fizinę ir psichinę sveikatą; smurto, rasizmo ir ksenofobijos kurstymas, totalitaristinių ideologijų, iš esmės fašizmo, propagavimas arba nacizmo palaikymas ir jaunuolių savižudybės tariamai dėl šiuose tinkluose paviešintų asmeninio gyvenimo smulkmenų.

3.13

Teisininkai įspėja, kad daugelio šių tinklų bendrose naudojimo sąlygose numatyta, kad naudotojo sukurto turinio autoriaus teisės perduodamos platformai. Dauguma interneto naudotojų to nežino.

3.14

Prie pavojaus, susijusio su tuo, kad kiti asmenys socialiniais tinklais naudojasi neteisėtais arba kenkimo tikslais ir jų taikinyje atsiduria visų pirma nepilnamečiai, prisideda ir su kiekvieno naudotojo elgsena susiję pavojai, kurie gali kliudyti įprastam asmeniniam, šeiminiam, profesiniam ir socialiniam gyvenimui. Taip pat pavojų kelia mokėjimų elektroninėje erdvėje pasiūla, galinti paskatinti vaikus pirkti.

3.15

Be to, kyla pavojus sukurti netikrą tapatybę, įkvėptą noro apgauti kitus arba save, ar fantazijos. Taip pat sudaromos palankios sąlygos painioti intymius, privačius ir viešus dalykus ir skatinamas teatrališkas ir narciziškas elgesys, net jei tikrovė neiškreipiama (Enrique Echeburúa ir Paz de Corral). Kita vertus, kaip jau minėta, pernelyg dažna virtuali komunikacija gali pabloginti žmogiškųjų santykių kokybę tvirtus ir tiesioginius ryšius pakeisdama silpnesniais ir neretai neapibrėžtais santykiais. Todėl naudotojai gali pasijusti vieniši ir net savo tikrą gyvenimą iškeisti į virtualų.

3.16

Socialinių tinklų naudotojai atsipalaiduoja ir lengvai priima pasiūlymus draugauti iš nepažįstamųjų, kuriems vos po kelių valandų pokalbio jie nedvejodami atskleidžia konfidencialius, intymius ir privačius duomenis, pavyzdžiui, gyvenamąją vietą, telefono numerį, tėvų vardus ir kt. Tokia informacija dažniausiai naudojama norint sužinoti pamirštą slaptažodį. Tai gali padėti sužinoti ir kitus konfidencialius duomenis: darbo vietą, ateities planus, naudojamą programinę įrangą ir kt.

3.17

Galiausiai, kaip nurodoma tyrimuose šiuo klausimu, socialinių tinklų naudotojai priima nepažįstamus žmones į draugų ratą tik dėl gražios profilyje pateikiamos nuotraukos ir yra pasirengę atskleisti bet kokią asmeninę informaciją vos po trumpo pokalbio elektroninėje erdvėje. Turint omenyje, kad daugumoje socialinių tinklų šie „draugai“ turi nevaržomą prieigą prie kiekvieno nario duomenų ir informacijos, nesunku suprasti, kad viena iš praktinių pasekmių bendrai ir nediskriminuojant įsileidžiant visus pažįstamus ir nepažįstamus asmenis į draugų ratą yra ta, kad viskas, ką paskelbiate socialiniame tinkle, iš esmės tampa laisvai prieinama.

3.18

Todėl būtina vykdyti informacines prevencines kampanijas pagal programą „Saugesnis internetas“ patariant perskaityti, kokia yra įvairių paslaugų teikėjų naudojimosi paslaugomis ir privatumo politika, prieš pradedant jomis naudotis, gerai pagalvoti prieš skelbiant bet kokią informaciją, naudotis slaptažodžiais, gerai apgalvoti, kokią informaciją skelbti ir kontroliuoti, kam ji bus prieinama, patariant dėl kontaktų sąrašų ar užsikrėtimo kompiuteriniu virusu pavojaus. Galiausiai itin svarbu nurodyti, kur galima kreiptis tais atvejais, kai tampama netinkamo elgesio socialiniuose tinkluose auka. Be to, reikia skatinti mokytojų švietimo iniciatyvas ir parengti mokomąją medžiagą siekiant anksti išugdyti socialinius ir skaitmeninius įgūdžius.

3.19

Šiuo tikslu labai svarbu, kad Komisija savo programomis teiktų pagalbą naudotojų asociacijoms ir NVO, tikrai nepriklausomoms nuo valdžios institucijų ir ekonomikos subjektų ir veikiančioms pagal demokratijos principus.

4.1

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, vienas iš keturių žmonių turi problemų, susijusių su pernelyg intensyviu naujųjų technologijų naudojimu. Vaikai ir paaugliai yra patys pažeidžiamiausi ir greitai tampa nuo jų priklausomi. Nors jie yra geriausi šio srities specialistai, jie taip pat yra labiausiai nesubrendę naudotojai.

4.2

Šios priklausomybės taip pat vadinamos netoksiškomis, nematerialiomis arba necheminėmis. Nepaisant to, kad kai kurių ekspertų manymu, reikėtų kalbėti ne apie priklausomybę griežtąja prasme (dar vadinamą „naująja priklausomybe“, „nematerialiąja priklausomybe“ arba „nechemine priklausomybe“), o apie piktnaudžiavimo, netinkamo naudojimo ar pripratimo problemas. Kiti ekspertai mano, kad šis terminas yra tinkamas, nes jis naudojamas ir kalbant, pavyzdžiui, apie priklausomybę nuo darbo, pirkimo ar sekso.

4.3

Pernelyg intensyvus naudojimasis virtualiais socialiniais tinklais gali paskatinti izoliaciją, prastus rezultatus, abejingumą kitoms temoms, elgesio problemas, pajamų praradimą, mažą fizinį aktyvumą ir nutukimą. Trumpai tariant, priklausomybės esmė – pripratimas ir gyvenimo būdo keitimas tarnaujant įpročiui. Taigi priklausomybę nuo socialinių tinklų apibūdina ne tam tikras elgesys, o asmens santykis santykis su ja (Alonso-Fernández, 1996 m., Echeburúa ir Corral, 2009 m.).

4.4

Šios priklausomybės didžiausią poveikį daro psichinei sveikatai. Ištinka nerimo, depresijos, įkyrių minčių priepuoliai, sutrinka miegas ir pasikeičia asmenybė, todėl neretai blogai elgiamasi, įsiveliama į muštynes, įvyksta eismo įvykiai, nelaimės darbe arba žmogus žaloja save.

4.5

Prie viso šito dar reikia pridėti naudotojų tiesiogines fizinės sveikatos problemas, fiziologines problemas, pavyzdžiui, kaklo skausmą, tendinitą, riešo kanalo sindromą ir regėjimo pokyčius. Nebesirūpinama išvaizda, prarandamos miego valandos ir pakinta maitinimosi įpročiai.

4.6

Naudojimasis internetu, nesvarbu, ar pernelyg intensyvus ar ne, yra susijęs su psichosocialiniais veiksniais, pavyzdžiui, psichologiniu pažeidžiamumu, streso faktoriais ir šeimos bei visuomenės parama. Jaunimui būdingi kai kurie specifiniai pernelyg intensyvaus naudojimosi socialiniais tinklais rizikos veiksniai.

4.7

Kai kurie pavojaus ženklai (nemiegojimas, kitos svarbios veiklos nevykdymas, artimų žmonių skundai dėl naudojimosi tinklu, nuolatinės mintys apie tinklą, keletas nesėkmingų pastangų riboti tinkle praleidžiamą laiką, laiko nuovokos praradimas ir pan.) pasirodo dar prieš susižavėjimui tampant priklausomybe. Todėl anksti pastebėjus šiuos ženklus ir kartu rengiant vertinimo ir diagnostikos priemones galima padėti anksti nustatyti priklausomybę ir pritaikyti vėlesnį terapinį gydymą.

4.8

Be to, šiam tikslui taip pat reikalingi viešieji ištekliai ir prevencinės priemonės (informacinės kampanijos, švietimo programos, skaitmeninis raštingumas, pagalbos priemonės, atsekamumas, įspėjimas apie pavojų ir pan.) pirmenybę teikiant ypatingiems pažeidžiamiausių visuomenės grupių poreikiams.

4.9

Tais atvejais, kai naudotojai turi nutraukti interneto ryšį, negali užbaigti pradėtos veiklos arba kai ryšys yra labai lėtas, pastebimi fizinės ir psichologinės abstinencijos simptomai, nuotaikos svyravimas, dirglumas, nekantrumas, nerimas, liūdesys (Estévez, Bayón, De la Cruz ir Fernández-Liria, 2009 m., García del Castillo, Terol, Nieto, Lledó, Sánchez, Martín-Aragón ir kt., 2008 m.; Yang, Choe, Balty ir Lee, 2005 m.).

4.10

Kai kuriais atvejais asmenybės bruožai ar emocinė būsena gali padidinti psichologinį polinkį į priklausomybę: impulsyvumas, disforija (nenormali psichinė būsena, kuri subjektyviai laikoma nemalonia ir kuriai būdingi nuotaikos svyravimai); nesugebėjimas susidoroti su nemaloniais stimulais, tiek fiziniais (skausmu, nemiga, nuovargiu), tiek psichologiniais (antipatija, rūpesčiais, pareigomis), ir pernelyg aktyvus stiprių pojūčių ieškojimas (Estévez, Bayón, De la Cruz ir Fernández-Liria, 2009 m., García del Castillo, Terol, Nieto, Lledó, Sánchez, Martín-Aragón ir kt., 2008 m.; Yang, Choe, Balty ir Lee, 2005 m.).

4.11

Tačiau kartais priklausomybės priežastis yra asmenybės problema, pavyzdžiui, pernelyg didelis drovumas, menka savivertė ar nepasitenkinimas savo išvaizda, arba nesugebėjimas spręsti kasdienes problemas. Pavojų tapti priklausomu nuo interneto padidina ankstesnės problemos (depresija, aktyvumo ir dėmesio sutrikimai, socialinės fobijos ar priešiškumas) (Estévez, Bayón, De la Cruz ir Fernández-Liria, 2009 m., García del Castillo, Terol, Nieto, Lledó, Sánchez, Martín-Aragón ir kt., 2008 m.; Yang, Choe, Balty ir Lee, 2005 m.).

4.12

Vykdant prevencijos strategijas, skirtas įskiepyti sveiką požiūrį į naudojimąsi socialiniais tinklais, svarbų vaidmenį atlieka tėvai ir mokytojai. Taip pat naudingas bendraamžių bendradarbiavimas (geriau įvairius pavojus išmanantys ir suvokiantys draugai gali savo bendraamžiams arba jaunesniems draugams padėti juos atpažinti ir jų išvengti). Elektroninėje erdvėje jie laikomi globotojais.

4.13

Galiausiai tinkamai naudojantis socialiniais tinklais reikia remti įvairias jų teikiamas galimybes. Šie tinklai neretai daro poveikį labai svarbiems visuomenei klausimams, pavyzdžiui, susijusiems su darbu ar vartojimu (Salcedo Aznal Alejandro, ¿Sociedad de consumo o redes de consumidores? Esbozo para un análisis social del consumidor actual (2008 m.)), kurie nenagrinėjami šioje nuomonėje. Šiuo atveju reikėtų imtis visų reikiamų reformų, kad taikant darbo teisę būtų užkirstas kelias neleistinam kišimuisi į žmonių asmeninį gyvenimą naudojantis naujosiomis technologijomis (mobiliaisiais telefonais, el. paštu, socialiniais tinklais). Socialiniai partneriai turėtų sudaryti susitarimus, pagrįstus Europos Tarybos rekomendacijomis dėl šio klausimo.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/36

1.1

Po maždaug ketvirčio amžiaus nuo 1988 m. paskelbto P. Cecchini pranešimo vėl keliamas Europos nebuvimo kainos klausimas atrodo tinkamas ir įdomus būdas paskatinti diskusijas dėl tolesnės Europos integracijos. Tačiau P. Cecchini pranešime šis klausimas buvo nagrinėjamas tik bendrosios rinkos požiūriu, o šiandien būtina pažvelgti plačiau ir aptarti dėl nebaigtos kurti Europos ekonominės ir politinės sąjungos susidarančias išlaidas. Šios, jau ir taip itin didelės, išlaidos gali išaugti dar labiau, jei nebus imtasi veiksmų.

1.2

Ši problema ypač opi tokiomis aplinkybėmis, kai valstybės narės, spaudžiamos finansų rinkų ir naujų privalomų institucinių taisyklių, bus priverstos dėti daugiau pastangų, kad sumažintų įsiskolinimą. Kokių veiksmų imtis, kad nebūtų pakenkta augimui, kurio finansų rinkos taip pat reikalauja? Siekiant išvengti nepaliaujamo laipsniško nuosmukio, dėl kurio didelei Europos gyventojų daliai tektų kęsti skurdą ir nepriteklių, tinkamiausias sprendimas būtų paskirstyti tam tikras išlaidas Europos lygmeniu ir vykdyti platesnio užmojo politiką. Tai leistų Sąjungai paskatinti teigiamą ilgalaikį augimo procesą, susikurti tvirtą ekonominę, pramoninę ir technologinę tapatybę globalizacijos sąlygomis ir ginti mūsų socialinį modelį, kuris didele dalimi padėjo sukurti tokią Europą, kokia ji yra šiandien.

1.3

Keliant Europos nebuvimo kainos klausimą taip, kaip siūloma šioje nuomonėje, be abejonės, kyla tam tikrų metodologinių ir techninių sunkumų, tačiau pagrindinis privalumas yra tas, kad pateikiama racionaliai sunkiai paneigiamų argumentų, kaip įveikti dabartinę krizę ir sukurti tikrą Europos ekonominę ir politinę sąjungą. Iš esmės šiuo metu, kai tam tikros politinės jėgos stengiasi atsakomybę už problemas suversti ES, reikalingi tvirti įrodymai, įtikinantys įvairių valstybių narių visuomenę ieškoti problemų sprendimų subsidiarumą orientuojant į „daugiau ir geresnės Europos“.

1.4

Šiuo požiūriu strategijoje „Europa 2020“ pateikta labai įdomių pasiūlymų. Joje iškeltas sveikintinas tikslas skatinti tikrą konvergenciją, visų pirma įgyvendinant bendrą politiką ir tikslus, taip pat užtikrinant geresnį valstybių narių veiksmų tarpusavio koordinavimą visais lygmenimis ir tose srityse, kur europinio modelio nėra arba jis tik pradedamas kurti. Tačiau galima kelti klausimą, ar ši strategija prilygsta iššūkiui sukurti tikrą ekonominę ir politinę sąjungą, galinčią sustiprinti Europos poziciją globalizuotame pasaulyje, ir ar, turint omenyje dabartinę padėtį, jos laukia laimingesnis likimas nei Lisabonos strategijos.

1.5

Mums atrodo, būtina imtis tolesnių veiksmų, ryžtingai prisidėti prie numatytų kas pusmetį vyksiančių tiek 17, tiek 27 euro zonos valstybių vadovų diskusijų ir padėti mūsų vadovams ir viešajai nuomonei suprasti, kad valstybių narių, Europos ir pasaulio tarpusavio santykiams reikalinga Koperniko revoliucija. Diskusijos dėl Europos nebuvimo kainos, kurią mokame ir veikiausiai mokėsime ateityje, – puikus būdas veikti šia linkme. Pateikdami ekonominės, politinės ir strateginės naudos įrodymų, turime paneigti euroskeptikų teiginius ir pasitelkę viešąją nuomonę paliudyti, kad Europa nėra problema; ji turi būti vertinama kaip sprendimas.

1.6

Tokio požiūrio privalumas yra tas, kad jis padeda sumažinti sąnaudas, optimizuoti išlaidas ir suteikti kuo daugiau galimybių, kad būtų duotas tinkamas atsakas į šiuo metu iškylančius iššūkius ir rasta tinkama ir visiems palanki išeitis iš esamos padėties.

1.7

Atsižvelgiant į šiuos aspektus, Europos nebuvimo kaina turi būti išanalizuota kur kas plačiau nei siūloma Europos Komisijos užsakytame tyrime „Europos nebuvimo kaina. Neišnaudotas Europos bendrosios rinkos potencialas“. Mums nereikia dar vieno tyrimo (beje, galbūt labai kokybiško), kuris dūlės bibliotekose ir kurį retkarčiais atsivers vienas kitas šios srities specialistas.

1.8

Taigi EESRK prašo Komisijos visų pirma kuo tiksliau įvertinti visas šioje nuomonėje minimas Europos nebuvimo išlaidas ir jų poveikį užimtumui ir augimui. Antra, siūlome į strategiją „Europa 2020“ įtraukti skaičiais grindžiamus išlaidų mažinimo tikslus, taip pat aiškų veiksmų planą ir sistemingą jo pažangos vertinimą.

2.1

Europos nebuvimo kainos klausimą EESRK įvairiais aspektais nagrinėjo daugelyje savo pastaraisiais metais parengtų nuomonių (1). 2010 m. pabaigoje Europos Parlamente ir Europos Komisijoje vėl pradėti debatai dėl Europos nebuvimo kainos. Pastaroji, beje, užsakė ambicingą tyrimą, kad būtų atnaujinti P. Cecchini pranešime išdėstyti teiginiai (2)  (3).

2.2

Komisiją ir Parlamentą taikomą metodą ir tyrimo temą greičiausia paskatino pasirinkti rengiamas Bendrosios rinkos aktas II (angl. Single Market Act II), nors abiejų institucijų pranešimuose taip pat buvo pabrėžiama būtinybė apibrėžti temą ir remtis moksliniais įrodymais, kurių šis tyrimas suteiks (4). Primename, kad P. Cecchini pranešime minimi santykinai sudėtingi modeliavimo metodai tuo metu rodė Bendrijos (12 valstybių narių) BVP padidėjimą 4,5–7 proc. ir perspektyvą, kad bendroje erdvėje bus sukurta 2–5 mln. papildomų darbo vietų. Tačiau šie vertinimai buvo grindžiami metodologiniu požiūriu ir pagrindinėmis hipotezėmis, kurios neapsaugotos nuo galimos kritikos ir prieštaravimų. Be to, nors informacijos apie šias prognozes sklaida buvo itin sėkminga, mūsų žiniomis, taip ir nebuvo padaryta šių prognozių apžvalga, kuri leistų ex post įvertinti jų tikslumą (5).

2.3

EESRK džiaugiasi, kad šiai temai vėl skiriama daugiausia dėmesio, net jei galima stebėtis, kad tai atsitiko praėjus maždaug ketvirčiui amžiaus nuo P. Cecchini pranešimo paskelbimo. Vis dėlto šio klausimo sprendimo būdas – taikyti tą pačią metodiką ir dar kartą nustatyti galimą prekybos bendrojoje rinkoje kliūčių panaikinimo ekonominį poveikį - geriausiu atveju atrodo suvaržantis, o blogiausiu – tiesiog netinkamas dėl mažiausiai dviejų susijusių priežasčių.

2.4

Pirmoji susijusi su pavojumi pasinerti į grynai techninio (jei ne technokratinio) pobūdžio debatus dėl Europos nebuvimo kainos, nors, nepaisant to, kad galėtų būti naudojamasi itin sudėtingomis priemonėmis – tai, kas gali atrodyti techniška, socialinių mokslų srityje dažnai tėra iliuzija.

2.5

Antroji, dar svarbesnė, priežastis yra tai, kad dabartinės aplinkybės yra visiškai kitokios. 1988 m. iš tikrųjų daugiausia buvo svarstoma bendrosios rinkos padėtis. Šiuo požiūriu P. Cecchini pranešimas buvo labai naudingas, kadangi jame buvo aiškiai nurodytos šios srities kliūtys bei vėlavimai ir apskaičiuotas jų poveikis. Todėl tai buvo pagrindas įgyvendinti atkūrimo planą ir stimulas teigiamai dinamikai, kuri paskatino parengti J. Delors planą ir iškelti 1992 m. tikslą.

2.6

2012 m. problemos esmė nebėra bendrosios rinkos padėtis. Per ketvirtį amžiaus ne tik gerokai pažengta į priekį kuriant bendrąją rinką, bet visų pirma smarkiai pasikeitė aplinkybės, kurias, palyginti su devintojo dešimtmečio pabaiga, papildė bent penki nauji svarbūs elementai: 1) aiškiai pasistūmėjusi globalizacija į tarptautinę rinką patekus besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims – Brazilijai, Indijai, ypač Kinijai; devintajame dešimtmetyje Europos konkurentai buvo tik išsivysčiusios šalys; 2) Europa sudaryta iš 27 valstybių, kurių išsivystymo lygis, ekonominė struktūra ir socialinės sistemos yra skirtingesnės nei devintajame dešimtmetyje; 3) kur kas labiau pažengusi Europos integracija, įkurtos kai kurios svarbios institucijos, įvestas euras ir įsteigtas ECB; 4) nuo ketvirtojo dešimtmečio besitęsianti precedento neturinti ekonomikos krizė, tebesiaučianti ir dabar, tik įgavusi valstybės skolos krizės formą; 5) galiausiai neišvengiama būtinybė Europos valstybėms per artimiausius metus sumažinti įsiskolinimą.

2.7

Atsižvelgdami į šiuos veiksnius, siūlome debatus dėl Europos nebuvimo kainos pakreipti visiškai kitokia linkme. Šiuo metu Europos trūkumas – ne vėluojantis bendrosios rinkos (iš kurios, beje, mūsų konkurentai gauna tiek pat naudos, kaip ir patys europiečiai) sukūrimas, o veikiau būtinybė sukurti tvirtą ekonominę, pramoninę ir technologinę tapatybę globalizacijos sąlygomis; tai paskatintų vis didesnę konkurenciją, visų pirma su taip vadinamomis didžiosiomis besiformuojančios rinkos ekonomikos šalimis precedento neturinčios sisteminės krizės sąlygomis.

2.8

Taigi svarstyti reikėtų bendras Europos nebuvimo išlaidas, atsirandančias dėl nebaigto Europos integracijos proceso. Šios išlaidos neproporcingos toms, kurias gali lemti iki šiol išlikusios Bendrijos vidaus prekybos kliūtys. EESRK supranta, kad sudėtinga šį klausimą svarstyti taip plačiai ir iš esmės politiškai, tačiau tik tai turi prasmę esant dabartinei padėčiai (6).

3.1

Prieš 60 metų įkūrus pirmąją Europos bendriją – EAPB, išsipildė europiečių viltis gyventi taikoje. Iki 1992 m. Europos integracijos procesas buvo lėtas, bet pastovus. Per pastaruosius 20 metų Sąjungos plėtra iki 27 valstybių narių, be abejonės, buvo didžiulė pažanga, tačiau tai buvo vienintelis realus žingsni į priekį. Nuo devintojo dešimtmečio skelbtas ES integracijos gilinimas buvo pamirštas. Bendra valiuta, vidaus rinka, sanglaudos politika ar BŽŪP – tikrai dideli laimėjimai, tačiau nebaigti ir, visų pirma, nepakankami tikrai Sąjungai sukurti.

3.2

Apsisprendus dėl debatų objekto, be abejonės, reikia išsiaiškinti, ką šis objektas reiškia. Ką reiškia „kaina“? Ką reiškia „Europos nebuvimas (angl. non-Europe)“? Ir netgi ką reiškia neiginys „non“? Potencialiai viskas gali būti vertinama kaip Europos buvimas arba nebuvimas. Objektyviai sunku atrinkti konkrečias priemones, politiką, viešąsias gėrybes, atskirti jų poveikį, nustatyti, kuriuo lygmeniu (Europos, nacionaliniu ar vietos) jos būtų veiksmingiausiai naudojamos, nuspręsti, kokiais terminais išreikšti ekonominę naudą ir kokiu laikotarpiu reikėtų ją analizuoti (šis sunkumų sąrašas nėra išsamus). Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, susitarti dėl griežto metodologinio požiūrio ir neapsiriboti vien tik bendrais klausimais – nelengva užduotis. Europos Parlamento pranešime dėl metodologinių aspektų pateikta vertingų paaiškinimų šiuo klausimu ir jis puikiai atspindi ypatingą šios temos sudėtingumą.

3.3

Tačiau, kad ir koks principas būtų pasirinktas, sąvokos apibrėžtys – net ir pačios plačiausios – nesuteiktų galimybės į debatų sritį įtraukti dalies pagrindinių viešųjų gėrybių (pavyzdžiui, taika ar laisvas piliečių judėjimas), sukurtų daugiau nei pusę šimtmečio vykdant Europos integracijos procesą.

3.4

Nesiekiama apskaičiuoti, kaip šie laimėjimai prisidėjo prie Europos piliečių gerovės, ar perrašyti istorijos (kas būtų atsitikę, jei Europos integracija nebūtų įgavusi dabartinio pavidalo), tačiau šiuo metu, kai tampa vis madingiau svarstyti Europos nebuvimo kainos klausimą, verta priminti, kad mūsų žemyno istorija ne visuomet buvo tokia, kokią stebėjome nuo 1945 m. iki mūsų dienų. Taiką, gerovę, pagrindines teises (išdėstytas ES pagrindinių teisių chartijoje (7)), laisvą asmenų ir prekių judėjimą, galimybę naudoti tą pačią valiutą kertant valstybių sienas, kainų stabilumą ir kitus mūsų kasdienio gyvenimo privalumus šiandien daugelis mūsų (ypač jaunoji karta) supranta kaip normalų dalyką, tarytum natūralią padėtį, todėl Prancūzijos ir Vokietijos pasienio kontrolė būtų laikoma varginančia keistenybe, o karo tarp Europos valstybių grėsmė – neskoningu pokštu. Savaime suprantama, sunku ar netgi neįmanoma tiksliai pasakyti, kokia būtų dabartinė padėtis, jei būtume išsaugoję grynai nacionalines sistemas, tačiau nėra nepagrįsta teigti, kad Europos integracija padėjo sukurti šias viešąsias gėrybes, kurios tapo visiems akivaizdžios ir savaime suprantamos.

3.5

Ar tai reiškia, kad nuo šiol jos yra amžinos? Negalime būti tikri. Devintajame dešimtmetyje brolžudiško karo Jugoslavijoje prielaida atrodė pernelyg absurdiška ir neįmanoma, tačiau suirus šaliai tai nesutrukdė pratrūkti itin žiaurioms kovoms. Galima prarasti ir kitus laimėjimus, kuriems pasiekti prireikė dešimtmečių: pasienio kontrolės įvedimas ar abejonės dėl euro zonos yra klausimai, kuriuos įvairiuose kontekstuose nesivaržydami kelia komentatoriai ir euroskeptinės ir (arba) populistinės politinės partijos, tačiau vis dažniau ir tradiciniai politiniai judėjimai.

3.6

Galiausiai, neprognozuojant ekstremalių scenarijų, tuo atveju, jei bus iš dalies arba visiškai panaikinti kai kurie pagrindiniai institutai, pavyzdžiui, bendra valiuta, Europos nebuvimo kainos klausimo išvengti nepavyks. Neseniai atliktame UBS banko tyrime (8), nepaisant to, kad jis kritikuotinas metodologiniu požiūriu, įvertinta, kad euro atsisakymas „silpnai“ valstybei vien tik pirmaisiais metais kainuotų 40–50 proc. BVP. Net jeigu euro atsisakytų „stipri“ valstybė (pavyzdžiui, Vokietija), jai tai vien tik pirmaisiais metais kainuotų 20–25 proc. BVP, t. y. 6 000–8 000 eurų vienam gyventojui. Jau nekalbant apie destabilizuojantį politinį poveikį, galimą valiutų karą vykdant nuolatinę konkurencingą devalvaciją, protekcionistinę politiką nacionaliniu lygmeniu ir galbūt katastrofišką poveikį ūkio subjektų lūkesčiams. Šie reiškiniai panardintų Europą į daugelį metų truksiantį nuosmukį. Niekas negali numatyti tokių įvykių pasekmių, tačiau galima tikėtis didelio masto geopolitinio persitvarkymo, kuris paskatintų kurti naujas sąjungas, veikiausiai destabilizuojančias Europą, kaip vieningą politinį ir ekonominį bloką.

4.1

Priešingai populistinėms idėjoms, reiškiamoms daugelyje ES šalių tam tikrų politinių sluoksnių – ypač ištikus 2008–2009 m. krizei ir vėlesnių jos apraiškų metu – dabartinius ekonominius sunkumus lėmė ne „Briuselio eurokratų savivalė“, o iš esmės neužbaigta Europos integracija. Deklaruotas tikslas sukurti pinigų sąjungą iš tiesų niekada nebuvo įgyvendintas. Abejingumas, dėl kurio reikia kaltinti valstybes ir ES institucijas, nuolat atidedančias tikrai ekonominei integracijai užbaigti būtinus darbus ir legitimių bei demokratiškų sprendimų priėmimui valstybėse narėse būtinus procesus (kai kurie iš jų buvo labai plačiai nušviesti žiniasklaidoje) galiausiai – patyrus negirdėto stiprumo asimetrišką išorinį smūgį – įsuko nepasitikėjimo rinkomis ratą. Tokia padėtis visoms Sąjungos šalims kainuoja vis brangiau konkurencingumo, augimo, užimtumo, socialinės sanglaudos ir netgi demokratinio legitimumo žemyno lygmeniu požiūriu.

4.2

Atsiskleidė visi pinigų sąjungos kūrimo nesukūrus tikros ekonominės sąjungos projekto trūkumai – jo galutinis rezultatas ne konvergencija, o divergencija. Šiandien Europa nebeturi laiko istorine prasme laukti, kad „viskas tolimoje ateityje įvyktų savaime“. Galima arba imtis sparčių veiksmų tikrai Europos ekonominei sąjungai sukurti, įskaitant veiksmingą mechanizmą, leisiantį atremti asimetrinius smūgius, arba susitaikyti su Sąjungos nebuvimo kaina, kuri ateityje grasina sprogti.

4.3

Dabartiniai euro, kuris iš esmės yra „netobula“ valiuta, sunkumai yra šios padėties atspindys. Santykinis visų euro zonos šalių ir netgi daugumos Europos šalių, kurios laikomos „patiriančiomis grėsmę“, valstybės skolos lygis yra žemesnis už kitų, vadinamųjų „išsivysčiusių“ šalių, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ar Japonijos, valstybės skolos lygį. Tačiau doleris, svaras sterlingų arba jena laikomi patikimų, „įsitvirtinusių“ valstybių valiuta, o euras kenčia dėl savo – t. y. valiutos, kurios suverenumo ribos nėra visiškai aiškios (9) – įvaizdžio, dėl Europos Centriniam Bankui suteiktų suvaržymo įgaliojimų ir tikro ekonomikos valdymo Europos mastu nebuvimo. Dėl visų šių priežasčių gyvybiškai svarbu sukurti faktišką Europos ekonominę sąjungą su visų pirma privalomomis taisyklėmis ir aiškia visų lygmenų atsakomybe, o tai, beje, neįmanoma neįvykdžius esminės politinės reformos, kuri tokiai sąjungai suteiktų būtiną legitimumą.

4.4

Sunku įvertinti, kiek iš viso kainuoja minėtas nepasitikėjimas rinkomis, kuris, beje, didžia dalimi atsakingas už dabartinį nuosmukį. Vis tik, vien turint omenyje kai kurioms valstybėms dabartiniu laikotarpiu nustatytas rizikos priemokas, „Europos nebuvimo kaina“ valstybių biudžetams galėtų kainuoti nuo 0,4 iki 1,5 proc. BVP 2012 m. (t. y. nuo 9 iki 36 mlrd. EUR) ir iki 1,8 ir 2,4 proc. BVP atitinkamai 2013 m. ir 2014 m. (t. y. 42 mlrd. EUR ir 56 mlrd. EUR) visai euro zonai ir, savaime aišku, ši kaina įvairioms šalims būtų labai skirtinga (10).

4.5

Sėkmingai įgyvendinta ekonominė integracija, įskaitant visų pirma glaudesnę biudžetinę ir fiskalinę integraciją, kuriai būtų taikomos griežtos sąlygos ir kontrolė, būtų leidusi išvengti šių rizikos priemokų, jei būtų sukurti Europos lygmeniu skolos pasiskirstymo mechanizmai, pavyzdžiui, euroobligacijos ar pan., o ne griebiamasi ad hoc priemonių nepaprastosios padėties atvejais, kai ji tampa nevaldoma. Valstybės ir Europa turi pasiryžti ne imtis veiksmų reaguojant į padėtį, o nustatyti nuoseklių institucinių reformų ir veiksmų planą, kuris leistų rasti bendrą sprendimą, kaip įveikti dabartinę krizę, ir kuriame būtų numatyta reali perspektyva.

4.6

Neseniai šia linkme žengta keletas žingsnių. Deja, jie anaiptol neatitinka problemų masto.

5.1

2011 m. gruodžio 9 d. Briuselyje vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime prisiimti įsipareigojimai, kuriais sugrįžtama prie Mastrichto stabilumo pakto drausmės, reikalauja smarkiai sumažinti valstybių biudžeto deficitą įvedant nuo šiol automatiškai taikomas sankcijas už subalansuoto biudžeto taisyklės pažeidimą. Taigi, valstybės, spaudžiamos finansų rinkų ir naujų privalomų taisyklių, bus priverstos dėti daugiau pastangų, kad sumažintų įsiskolinimą.

5.2

Daugelio Europos valstybių politiniams vadovams kalbant apie jų valstybės skolos padėtį, kyla esminis klausimas, kaip padaryti tai, kas neįmanoma, t. y. viena vertus, įveikti nepasitikėjimą rinkomis, ko visi reikalauja, ir, antra vertus, smarkiai sumažinti valstybės deficitą ir – beveik tuo pat metu – atgaivinti augimą. Vienas iš būdų šiai neįveikiamai lygčiai išspręsti būtų panaikinti beprasmį valstybių narių dubliavimąsi siekiant masto ekonomijos ir tuo pačiu padėti pagrindus biudžetų atgaivinimui Europos lygmeniu. Imantis tokių veiksmų visų pirma būtų galima išvengti „kiekvienas sau“ vykdomos griežto taupymo politikos gniuždančių pasekmių – ar bent jau jas sušvelninti – nepakenkiant piliečiams teikiamų viešųjų paslaugų kokybei ir kartu spręsti 27 skirtingų ir dažnai nekoordinuojamai vykdomų politikų tose pačiose srityse problemą. Akivaizdu, kad šios idėjos neįmanoma įgyvendinti su Bendrijos biudžetu, apsiribojančiu 1 proc. BVP, ir ji visiškai nesuderinama su pasiūlymu visapusiškai, taip pat ir Europos lygmeniu, mažinti biudžeto išlaidas.

5.3

Bendras Europos valstybių gynybos biudžetas 2010 m. sudarė beveik 200 mlrd. EUR, bet – daugelio ekspertų nuomone – nacionalinė politika šioje srityje ir toliau yra fragmentiška ir apskritai nelabai veiksminga (11). Nepaisant gausių Europos ir nacionalinio lygmens iniciatyvų, įrangai ir MTTV programoms gynybos srityje skirti asignavimai, sudarantys beveik 20 proc. viso biudžeto, praktiškai yra vienintelė sritis, kurioje yra tikras išlaidų pasidalijimas, bet net ir šiuo atveju, pasak EGA, tai sudarė apie 22 proc. 2010 m. (12) Pagal šios srities tyrimus, pasidalijus tik šias išlaidų kategorijas būtų galima sutaupyti 32 proc., t. y. 13 mlrd. EUR biudžeto lėšų (13).

5.4

Tokio paties požiūrio būtų galima laikytis ir kitų valstybių narių suverenių sričių atžvilgiu, pavyzdžiui, diplomatinės tarnybos, muitinių, sienų apsaugos, civilinės saugos, kovos su sukčiavimu ir kt. Išlaidų visose šiose srityse sumažinimas, nepaisant galimų nesutarimų dėl jų tikslaus dydžio, priklauso vien tik nuo politinės valios.

5.5

Europos nebuvimo fiskalinė kaina yra neatsiejamas aspektas, apsunkinantis biudžetinę kainą. Valstybių narių konkuravimas mokesčių srityje nebuvo reglamentuotas vadovaujantis bendrais Europos interesais. Tai lėmė nepakankamą mokesčio bazių, kurias galima perkelti, apmokestinimą ir pernelyg didelį kitų mokesčio bazių apmokestinimą, todėl prarandama mokestinių pajamų, vadinasi tai kainuoja ir Europai, ir valstybėms narėms. Beje, tokios padėties rezultatas – disbalansas, neteisingumas ir itin didelės socialinės išlaidos, ypač neigiamai vertinamos plačiosios visuomenės.

5.6

Kalbant apie socialinę sritį, debatai dėl „Europos nebuvimo kainos“ nėra naujas dalykas. Europos integracija negali būti grindžiama vien laisvosios prekybos principu, kai konkurencijos politika ir vartotojo gerovė užgožia visus kitus dalykus ir lemia į žemiausius standartus orientuotą socialinį sulyginimą. Reikia priminti, kad nepaisant dažnai girdimų kaltinimų dėl tariamo „Europos diktato“, ir šiuo atveju problema yra ne Europos lygmens veiksmų perteklius, o jų trūkumas. Nekalbant apie jaučiamą nelygybę ir nepaprastai sunkią socialinę kainą, ypač dabartinėmis sąlygomis, daugelio tyrimų išvadose teigiama, kad Europos nebuvimas šioje srityje yra susijęs ir su didžiule ekonomine kaina (14). Empiriniai duomenys rodo, kad teisinga ir veiksminga socialinė politika padeda stabilizuoti makroekonomiką, visų pirma sumažindama ciklinių reiškinių mastą ir sudarydama sąlygas geresniam išteklių paskirstymui, o kartu ir platesne prasme – piliečių gerovei (15). Beje, kokybiška socialinė politika turi tendenciją mažinti „priešiško nusistatymo“ reiškinį, internalizuoti kai kuriuos išorės veiksnius ir gerinti darbo jėgos ir „socialinio kapitalo“ plačiąja prasme kokybę. Europos socialinės chartijos tikslas buvo šioje srityje įvesti keletą pagrindinių taisyklių, kurios galiotų visose valstybėse narėse. Atrodo, kad atėjo laikas žengti į priekį ir numatyti struktūruotą šalių socialinės politikos konvergencijos pagrindą, kad būtų sumažinti pernelyg dideli skirtumai ir išvengta to, kad socialinio disbalanso didėjimas ir visuotinis skurdo plitimas galiausiai nesukeltų rimtų kliūčių reikšmingam, subalansuotam ir tvariam ekonomikos augimui.

5.7

Ekonominėje erdvėje, kurioje mažai kliūčių prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui, vykstanti labai menkai reglamentuojama konkurencija mokesčių ir socialinėje srityse lemia ir kitas globalizuotos ekonomikos sąlygomis ypač pavojingas tendencijas. Laipsniškas pramonės struktūrų ardymas daugelyje Europos šalių yra neginčijama realybė, kuri sulaukia ne tik stipraus piliečių priešinimosi, bet ir mūsų šalims kelia strateginių problemų, kadangi tai ypač svarbios permainos, kurias sudėtinga nukreipti priešinga linkme artimiausiu ar vidutinės trukmės laikotarpiu ir todėl jų pasekmės sunkios (16). Vis didėjantys neatitikimai, kurių priežastis nacionalinėms gairėms pramonės politikos srityje teikiama viršenybė, lemia vienašališkus, anaiptol ne geriausius ir kartais netgi priešingų rezultatų duodančius sprendimus (17), kai tuo tarpu besivystančios rinkos ekonomikos šalys vykdo „akiplėšišką“ pramonės politiką, pasinaudodamos silpna valiuta ir aktyviu visuomenės palaikymu (18). Vietoj to, kad sutelktų savo išteklius ar bent jau koordinuotų jų panaudojimą siekiant įveikti šias problemas, daugelis didžiųjų Europos šalių vis dažniau būna priverstos, kadangi nėra Europos energijos bendrijos (19), pasirašyti susitarimus su trečiosiomis šalimis tokiose išties svarbiose srityse kaip energija ir MTTV (20). Akivaizdu, kad Europos politika be jokių abejonių būtų gerokai veiksmingesnis sprendimas.

5.8

Sąjungos MTTV biudžetas 2014–2020 m. laikotarpiui sudaro 0,08 proc. jos BVP ir tai yra 20-30 kartų mažiau palyginti su nacionaliniais biudžetais. Tuo tarpu viename iš tyrimų teigiama, kad kiekvienas papildomas iš viešojo biudžeto į Europos lygmens MTTV investuotas euras pritraukia 0,93 EUR privačių lėšų (21). Bendrijos mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos septintoji bendroji programa (7-oji BP 2007–2013 m.), kuriai skirtas 50,5 mlrd. EUR biudžetas, rodo, kad tai ne tik siekiamybė ir kad šioje srityje įmanoma vykdyti bendrą politiką. Šios programos poveikis didžiulis: manoma, kad kiekvienas bendrosios programos euras laikui bėgant padidina pramonės pridėtinę vertę nuo 7 iki 14 EUR. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, Mokslinių tyrimų GD atliktuose makroekonomikos tyrimuose numatoma, kad septintoji bendroji programa iki 2030 m. padės sukurti 900 000 darbo vietų, iš kurių 300 000 bus skirtos mokslininkams. Dėl konkurencingumo padidėjimo ji taip pat leis per tą patį laikotarpį beveik 1,6 proc. padidinti ES eksporto apimtį ir maždaug 0,9 proc. sumažinti importo apimtį.

5.9

Beje, bendroje pramonės politikoje būtina atsižvelgti į aplinkos apsaugos problemas ir ją reikia glaudžiai derinti su Sąjungos energetikos politika. Energetikos klausimų sprendimas nacionaliniu lygmeniu gali sudaryti lengvumo trumpalaikiu ir vidutinės trukmės laikotarpiu iliuziją, bet kartu jis gali labai brangiai kainuoti ilgalaikiu laikotarpiu, kadangi lems stiprią priklausomybę nuo angliavandenilius gaminančių valstybių ir energijos kainų šuolį. Išeitimi galėtų būti investicijos į energetikos infrastruktūros vystymą ir naujų energijos šaltinių plėtrą vykdant Europos lygmens MTTV (22). Kaip teigiama Energetikos GD užsakymu Accenture atliktame tyrime, atsinaujinančiųjų energijos išteklių, pavyzdžiui, vėjo energijos Jungtinėje Karalystėje arba saulės energijos Ispanijoje, eksploatavimas ir nacionalinių tinklų sujungimas tarpusavyje galėtų Europos vartotojų sąskaitas iki 2020 m. sumažinti maždaug 110 mlrd. EUR.

5.10

Dabartinės krizės sąlygomis auga ilgalaikio nedarbo, galinčio peraugti į nuolatinį, pavojus. Tai gali trukdyti žmonių savirealizacijai darbe ir iš Europos ekonomikos atimti jų potencialą. Tokia padėtis nesuderinama su integracinio augimo tikslu, todėl reikia intensyviai ieškoti ilgalaikių sprendimų, tarp kurių turėtų būti ir valstybės lėšomis finansuojama parama įtraukiosioms darbo vietoms kurti, siekiant išsaugoti darbo įpročius, ir perkvalifikavimas, siekiant sudaryti sąlygas žmonės prisitaikyti prie būsimų poreikių darbo rinkoje.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/42

1.1

Kitoje valstybėje narėje turtą paveldėję ES piliečiai dažnai turi sumokėti mokestį dviejose ar daugiau skirtingų valstybių narių (t. y. dvigubas arba daugkartinis apmokestinimas) ir patiria mokestinę diskriminaciją. Šios problemos dažnai sudaro nepagrįstai didelių sunkumų piliečiams ir trukdo siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų. Norėdama išspręsti šias problemas, Komisija 2011 m. pateikė komunikatą ir jį papildančią rekomendaciją.

1.2

EESRK pritaria, kad reikia naikinti dvigubą ar daugkartinį ir diskriminacinį apmokestinimą, ir palankiai vertina Komisijos siūlymą, kuriame nepažeidžiamas valstybių narių suverenumas mokesčių srityje ir kartu raginama užtikrinti geresnę nacionalinių mokesčių sistemų sąveiką.

1.3

Tačiau, EESRK nuomone, Komisija veiksmingiau pasiektų keliamus galutinius tikslus, jei ji:

1.4

ES mokesčių stebėsenos centras (observatorija), kurį įvairiose savo nuomonėse dėl daugkartinio ir diskriminacinio apmokestinimo (1) EESRK siūlo įsteigti prie Komisijos, galėtų būti ta priemonė, per kurią būtų įgyvendinamos pirmiau pateiktos rekomendacijos.

2.1

Turtą užsienyje paveldėję ES piliečiai dažnai turi sumokėti mokestį daugiau negu vienoje valstybėje narėje (daugkartinis apmokestinimas). Be to, kai kurios valstybės narės užsienyje esančiam paveldėtam turtui taiko didesnius mokesčius negu jose esančiam paveldėtam turtui (mokestinė diskriminacija). Tokiais atvejais piliečiams gali kilti nepagrįstai didelių sunkumų paveldėjus turtą. Sunkiausia gali būti mažoms įmonėms, kurioms jų savininkų mirties atveju gali kilti turto perleidimo sunkumų.

2.2

Piliečius nuo mokestinės diskriminacijos galima apsaugoti teisinėmis teisės gynimo priemonėmis. Tačiau jos dažnai neveiksmingos, nes didelės sąnaudos trukdo jomis pasinaudoti. Teisinių teisės gynimo priemonių, kuriomis piliečius būtų galima apsaugoti nuo daugkartinio apmokestinimo tais atvejais, kai kelios valstybės narės turi teisę reikalauti, kad mokestis būtų sumokėtas jose, nėra (2).

2.3

Tokia padėtis susidarė todėl, kad nuo 2005 iki 2010 m. trimis milijonais (iki 12,3 milijono) išaugo iš vienos Europos Sąjungos valstybės narės į kitą persikėlusių ES piliečių skaičius, ir kad beveik 50 proc. padaugėjo kitose ES valstybėse narėse nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto (3). Be to, sparčiai auga tarpvalstybinės netiesioginės (portfelinės) investicijos. Nors piliečiams daugkartinis ar diskriminacinis paveldimo turto apmokestinimas gali būti didelė našta, ES valstybių narių pajamos iš paveldimo turto mokesčių sudaro mažiau negu 0,5 proc. visų mokestinių pajamų, o pajamos tik iš kitoje valstybėje narėje paveldėto turto mokesčio – dar mažiau.

2.4

Tokia padėtis yra didelė kliūtis laisvam asmenų ir kapitalo judėjimui bendrojoje rinkoje, tad trukdo siekti ir strategijos „Europa 2020“ tikslų. Be to, tai visiškai nesuderinama su ES piliečių teisėmis.

2.5

Siekiant spręsti šias problemas Komisijos komunikatas ir jį papildanti rekomendacija parengti tam, kad:

3.1

EESRK pritaria, kad norint apsaugoti piliečių teises ir stiprinti bendrąją rinką, reikia spręsti daugkartinio ir diskriminacinio apmokestinimo problemą. EESRK yra tai pabrėžęs įvairiose savo nuomonėse ir ypač rekomenduoja piliečių labui panaikinti daugkartinį ir diskriminacinį apmokestinimą ir toliau paprastinti administracines procedūras, taikomas tais atvejais, kai turtas paveldimas kitoje šalyje (5).

3.2

Todėl EESRK palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl tarpvalstybinių paveldimo turto mokesčio kliūčių šalinimo, nes jame:

3.3

EESRK taip pat palankiai vertina požiūrį, kurio laikomasi komunikate, nes juo nepažeidžiamas valstybių narių suverenumas mokesčių srityje, o valstybėms narėms patariama siekti užtikrinti geresnę nacionalinių mokesčių sistemų sąveiką ir savo nacionalinėse mokesčių sistemose naikinti diskriminacinį apmokestinimą.

4.1

Tačiau, EESRK nuomone, Komisija veiksmingiau pasiektų keliamus galutinius tikslus, jei ji:

4.2

Be to, Komisija galėtų apsvarstyti galimybę šias funkcijas pavesti ES mokesčių stebėsenos centrui (observatorijai), kurį įvairiose savo nuomonėse dėl daugkartinio ir diskriminacinio apmokestinimo (6) EESRK siūlo įsteigti prie Komisijos. Šis centras vykdytų mokslinius ir praktinius tyrimus, taip kasdien padėdamas veiksmingai šalinti paveldimo turto mokesčio kliūtis, ir būtų įvairių nacionalinių mokesčių jurisdikcijų konsultavimosi, bendradarbiavimo ir sutarimo ieškojimo forumas.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/45

—

galimybė gauti paskolą,

—

galimybė naudotis rizikos kapitalu,

—

galimybė patekti į kapitalo rinkas.

—

Konkurencingumo ir inovacijų bendroji programa (KIP),

—

EIB asignavimai MVĮ paskoloms,

—

Sanglaudos politikos lėšos,

—

rizikos pasidalijimo priemonė pagal Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programą.

—

reguliavimo priemonės,

—

finansinės priemonės, skirtos pagerinti skolinimą ir rizikos kapitalą visoje ES,

—

priemonės, skirtos gerinti MVĮ aplinką.

4.1.1

EESRK palankiai vertina rizikos kapitalo fondų vykdomų tarpvalstybinių sandorių suderintos tvarkos įvedimą. Šis pasiūlymas pagirtinas, nes tikėtina, kad įvedus „Europos pasą“, leidžiantį ES rizikos kapitalo fondams parduoti savo produktus visoje Europoje ir pritraukti kapitalo iš bet kurios Europos dalies, sumažės rinkos trūkumai. EESRK jau yra pateikęs nemažai pastabų savo ankstesnėje nuomonėje dėl rizikos kapitalo (4) ir prašo Komisijos į jas atsižvelgti.

4.1.2

EESRK labai palankiai vertina tai, kad Komisija 2012 m. atliks tyrimą, norėdama nustatyti riziką ribojančio reguliavimo ryšį su bankų bei draudimo įmonių investicijomis į rizikos kapitalą. Atliekant šį tyrimą turėtų būti įvertinta, ar šios priemonės nesudaro prielaidų didelių tarptautinių bankų oligopoliui ir ar jų nereikėtų keisti vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu.

4.1.3

Kadangi dauguma MVĮ yra mažos (turinčios iki 10 darbuotojų), EESRK ragina Komisiją ypatingą dėmesį skirti labai mažiems rizikos kapitalo fondams. Šie fondai investuoja į įmones, kurių projektai nėra pakankamai patrauklūs tradiciniams rizikos kapitalo fondams, tačiau kartu yra per dideli arba per daug rizikingi, kad pritrauktų kapitalo iš tradicinių skolinimosi šaltinių. Šie fondai, visą investavimo laikotarpį taikydami instruktavimo metodus (angl. coaching methods), stiprina įmonės kapitalo bazę ir ugdo verslininkų verslo įgūdžius (5). Valstybių narių prašoma pasiūlyti priemonių, pavyzdžiui, konkrečių mokestinių priemonių, kuriomis būtų galima paskatinti tokių fondų kūrimąsi finansinei spragai užpildyti.

4.2.1

Palankiai vertiname Komisijos siūlymus dėl tarpvalstybinėms investicijoms į rizikos kapitalą palankių mokesčių reformų. Komitetas prašo Komisijos, o kartu ir valstybių narių, pasiūlyti konkrečių mokesčių vengimo ir slėpimo prevencijos priemonių.

4.2.2

Šalindama mokestines kliūtis tarpvalstybiniams sandoriams, Komisija taip pat turėtų užtikrinti, kad valstybės narės savo šalyse skatintų mokesčių reformas MVĮ finansavimo schemoms remti.

4.2.3

Reikia patyrinėti ir visoje ES propaguoti bei MVĮ paskleisti kai kuriose valstybėse narėse susiformavusią gerąją patirtį (6). Kai kuriose šalyse mokestinės skatinamosios priemonės jau įdiegtos. Kaip pavyzdį galima paminėti Belgijos Flandrijos regioną, kuriame prieš kelerius metus buvo pradėtos teikti abipusiškai naudingos paskolos (angl. win-win-loans), t. y. privatūs asmenys skolina MVĮ ir už tai gauna mokesčių lengvatą. Kitas geras pavyzdys – Nyderlandų sistema, vadinama tetos Agotos (oland. Tante Agaath) paskola (7).

4.2.4

Realios naudos sparčiai augančioms MVĮ galėtų duoti ir, pavyzdžiui, Prancūzijos įstatyme dėl turto solidarumo mokesčio investavus į MVĮ (8) numatytos mokesčių lengvatos. EESRK pritaria tokioms schemoms, tačiau su sąlyga, kad mokesčio lengvatos dydis yra pagrįstas ir neturi neigiamos įtakos įnašams į kitus ne mažiau svarbius sektorius.

4.3.1

EESRK pritaria pasiūlymui dėl valstybės pagalbos modernizavimo, kuriame numatoma MVĮ labui supaprastinti šiuo metu galiojančias valstybės pagalbos taisykles. Komitetas vertina tai, kad Komisija, siekdama strategijos „Europa 2020“ tikslų, peržiūrės Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą ir keletą valstybės pagalbos gairių, įskaitant rizikos kapitalo gaires. EESRK ragina šias taisykles patobulinti, supaprastinti ir patikslinti. Komitetas prašo Komisijos užtikrinti, kad valstybės pagalba būtų teikiama tik rinkos nepakankamumo problemai spręsti.

4.4.1

EESRK palankiai vertina tai, kad Direktyvoje dėl finansinių priemonių rinkų siūloma plėtoti panašią veiklą vykdančių MVĮ augimo rinkas ir ženklu „MVĮ augimo rinka“ didinti jų patrauklumą investuotojams. Tačiau EESRK siūlo (9) numatyti konkrečias priemones ir nuostatas, kurios padėtų veiksmingai ir efektyviai tai įgyvendinti.

4.5.1

Komisija ir valstybės narės raginamos švelninti apskaitos taisykles ir mažinti ataskaitų teikimo naštą Europos biržinėms MVĮ. Komitetas vertina tai, kad Komisija pateikė pasiūlymą dėl direktyvos, kuria supaprastinamos ir iš dalies keičiamos apskaitos direktyvos, ir kartu pasiūlymą dėl skaidrumo direktyvos pakeitimo. EESRK primena Komisijai atsižvelgti į dvi jo nuomones, paskelbtas 2012 m. pradžioje (10), ir mano, kad MVĮ reikia laisvų lėšų, kurias jos galėtų investuoti į savo verslą, kad galėtų toliau augti.

4.6.1

ES turi ir toliau rodyti pavyzdį tarptautiniu mastu sutartų finansinio reguliavimo reformų įgyvendinimo srityje. Tačiau EESRK pažymi, kad įvairūs kapitalo poreikio reikalavimai pagal sistemą „Bazelis III“, kurie šiuo metu svarstomi ir įsigalioja ES (IV direktyva dėl kapitalo poreikio ir Reglamentas dėl kapitalo poreikio), gali sukelti įvairių problemų MVĮ (11).

4.6.2

EESRK remia Europos institucijų pastangas didinti finansų sistemos atsparumą, kad ateityje būtų išvengta krizių. Tačiau finansų rinkų reguliavimas negali būti stiprinamas mažųjų ir vidutinių įmonių finansavimo sąskaita. EESRK visiškai pritaria 2012 m. gegužės mėn. Europos Parlamento priimtam O. Karas pranešimui, nes juo buvo žengtas dar vienas žingsnis teisinga linkme – protingai ir veiksmingai ES įgyvendinti sistemos „Bazelis III“ taisykles dėl kapitalo poreikio.

4.6.3

EESRK vertina tai, kad Komisija per 24 mėnesius nuo naujosios direktyvos (IV direktyvos dėl kapitalo poreikio) įsigaliojimo pasikonsultuos su Europos bankininkystės institucija (EBI), ir kad EBI parengs ataskaitą apie skolinimą MVĮ ir fiziniams asmenims. Komitetas ragina Komisiją visapusiškai dalyvauti rizikos koeficiento peržiūros procese pateikdama savo nuomonę apie ataskaitą, kuri bus pateikta Tarybai ir Europos Parlamentui.

4.7.1

Komisija numato, kad ši direktyva bus įgyvendinta iki 2013 m. kovo 16 d. EESRK primygtinai ragina valstybes nares užtikrinti, kad MVĮ greičiau pajustų šios sistemos naudą. Be to, labai svarbu, kad Komisija stebėtų, ar ši direktyva visose valstybėse narėse įgyvendinama laiku. Visų pirma Komisija turi itin akylai stebėti, kaip valstybės narės įgyvendina 4 straipsnio 5 dalį, pagal kurią jos gali numatyti ilgesnę negu 30 dienų patikrinimo procedūrą, jei tik tai nėra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu. Komisija turėtų atidžiai stebėti, ar valstybės narės šiuo straipsniu nesinaudoja norėdamos vilkinti atsiskaitymus, ypač atsižvelgiant į tai, kad viešojo sektoriaus institucijų vėlavimas atsiskaityti turi didelę įtaką MVĮ pinigų srautų ir likvidumo valdymui.

4.7.2

EESRK ragina Europos institucijas rodyti pavyzdį – visada laiku atsiskaityti su savo tiekėjais ir neužkrauti jiems nereikalingos administracinės ir finansinės naštos.

4.8.1

EESRK palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą dėl reglamento dėl Europos socialinio verslumo fondų ir primena Komisijai, kad darbotvarkėje turi būti skirta svarbi vieta geresnių galimybių gauti tinkamą kapitalą sudarymui socialinėms įmonėms. Savo nuomonę šiuo klausimu EESRK paskelbė 2012 m. pradžioje (12). Vienas iš sudėtingiausių uždavinių bus įvertinti ir informuoti apie portfelio įmonių socialinius padarinius ir poveikį visuomenei. EESRK rekomenduoja ES lygmeniu atlikti bendrą tyrimą ir parengti kriterijus bei rodiklius šiems klausimams spręsti. Komitetas primena Komisijai, kad tokie fondai gali būti tik viena iš daugelio labai reikalingų finansinių priemonių, kurias dar reikia sukurti.

4.8.2.

EESRK taip pat ragina valstybes nares gerinti įvairių socialinių įmonių formų pripažinimą. Jei šios įmonės sulauktų didesnio pripažinimo, sumažėtų jų rizikos koeficientas, taikomas teikiant joms paskolas, ir jų padėtis šioje srityje nebebūtų nepalankesnė negu tradicinių įmonių.

6.1.1

EESRK palankiai vertina siūlymą remti finansinių tarpininkų informavimą ir skatinti bankus ir finansų įstaigas savo klientams suteikti visas būtinas priemones, kad padėtų jiems rasti finansavimą. Be to, EESRK mano, kad svarbu stiprinti finansinį MVĮ ugdymą. Valstybės narės primygtinai raginamos dalyvauti šiame darbe – kartu su MVĮ organizacijomis įgyvendinti specialias MVĮ skirtas „pasirengimo investuoti“ programas.

6.1.2

Viena didžiausių problemų, kurią patiria dauguma MVĮ, yra galimybė gauti specialiai joms pritaikytas konsultacijas. EESRK pritaria Europos įmonių tinko (EĮT) vaidmeniui ir principui, tačiau mano, kad reikia visapusiškai išnaudoti jo potencialą (15). Tad EESRK ragina stiprinti EĮT kaip finansų patarėjo vaidmenį. Tačiau Komitetas pabrėžia, kad į šią kampaniją turi būti aktyviai įtrauktos ir MVĮ organizacijos, ir kad ji turi būti pritaikyta visai MVĮ įvairovei.

6.2.1

Komitetas pažymi, kad Komisija jau sprendžia šį klausimą (MVĮ galimybių gauti finansavimą tyrimai ir MVĮ finansinis indeksas). Komitetas palankiai vertina Komisijos siūlymą glaudžiau bendradarbiauti su bankų federacijomis ir siekti konsultacijų iš kitų institucijų (ECB, EBI). EESRK rekomenduoja į tai įtraukti ir MVĮ organizacijas ir institucijas valstybių narių lygmeniu. EESRK apgailestauja, kad duomenų ir statistikos (16) apie galimybes gauti finansavimą rinkimo srityje veiksmų plane nenumatoma stiprinti bendradarbiavimo su tokiomis tarptautinėmis organizacijomis kaip EBPO.

6.3.1

Tik kiekybinio vertinimo modeliai dažnai netinka MVĮ vertinimui, nes nėra pakankamai lankstūs. Labai pravartu būtų be įprastos kiekybinės analizės vertinti ir kokybinius veiksnius. Todėl bankai turėtų svarstyti galimybę užtikrinti pusiausvyrą savo vertinimo metoduose, kuriais jie vertina MVĮ kreditingumą, palikdami pakankamai vietos „ryšius su klientais stiprinančiai bankininkystei. Šis klausimas turi būti sprendžiamas ir keičiantis geriausiosios patirties pavyzdžiais. EESRK apgailestauja, kad kai kurie bankai, regis, linkę atsisakyti šios minties, užuot ją propagavę.

6.4.1

EESRK mano, kad, norint užtikrinti gerą inovacijų finansavimo grandinę, svarbu užmegzti neformalių investuotojų ir pradiniame etape veikiančių rizikos kapitalo fondų ryšį su vėlesniame etape veikiančiais rizikos kapitalo fondais. Be to, labai naudingos būtų iniciatyvos, gerinančios neformalių investuotojų, rizikos kapitalo fondų ir vietos verslininkų dialogą regiono lygmeniu.

6.4.2

Reikėtų išanalizuoti ir įgyvendinti novatoriškus finansavimo rizikos kapitalu būdus. Vienas tokių būdų – kolektyvinis finansavimas, kai ne bankai ar specialistai, o piliečiai investuoja į MVĮ ir daro tai ne akcijų biržoje, o per internetinę platformą.

6.4.3

Turėtų būti stiprinamos specialiai pritaikytos mišraus kapitalo formos (17), turinčios dotacijų, nuosavo kapitalo ir skolinio kapitalo savybių (pavyzdžiui, pelno pasidalijimo paskolos), nes jos labiau tinka MVĮ ir pradiniame etape, ir visą jų gyvavimą ciklą.

7.1.1

Reikėtų apsvarstyti galimybę sukurti sistemą, kurioje būtų skatinamos institucijos, kurių veikla grindžiama rizikos ir pelno pasidalijimo principu, teikti kreditus, kadangi MVĮ tai būtų neabejotinai naudinga. Komisija turėtų rimtai svarstyti tokius variantus kaip dalyvaujamoji bankininkystė. EESRK norėtų, kad Komisija parengtų žaliąją knygą kaip pagrindą Europos lygmeniu inicijuoti diskusiją apie dalyvaujamąją bankininkystę. Atskiros iniciatyvos, kurių ėmėsi Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas ir Malta, yra teigiamos, bet gali trukdyti toliau integruoti finansinių paslaugų sektorių Europos Sąjungoje. Be to, atskiromis nekoordinuojamomis iniciatyvomis negalima pasiekti veiksmingiausių rezultatų, kurių būtų galima pasiekti naudojant minėtos rūšies finansavimą – t. y. rizikos pasidalijimo, pelno pasidalijimo ir socialinio požiūrio į finansus. Mikrofinansavimo skatinimas laikantis tam tikros islamiškojo finansavimo savybių turinčios investicijų politikos galėtų lemti naujos verslo veiklos atsiradimą ir kartu padėtų kovoti su skurdu tam tikruose regionuose. Šiomis aplinkybėmis Komisija turėtų parengti komunikatą, kuriame būtų numatyti, nagrinėjami ir skatinami taikyti alternatyvūs finansavimo metodai, siekiant užtikrinti, kad jiems būtų sudaromos vienodos sąlygos su tradiciniais finansavimo metodais.

7.1.2

EESRK mato, kad Komisija išanalizavo kreditų tarpininkų nuveiktą darbą ir pasiektus rezultatus, taip pat problemas, su kuriomis susiduria MVĮ, ieškodamos galimybių pasiskolinti (18). EESRK ragina visas valstybes nares sukurti tokią instituciją, kad padidėtų skolinimo proceso skaidrumas. Komitetas pažymi, kad III direktyvos dėl kapitalo poreikio 145 straipsnio 4 dalyje ir siūlomo reglamento dėl kapitalo poreikio (IV direktyvos dėl kapitalo poreikio) 418 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė MVĮ prašyti, kad bankai jas informuotų apie jų vertinimą ir rezultatus. Labai svarbu šias nuostatas visapusiškai įgyvendinti praktikoje.

7.1.3

Kalbant apie konkurenciją bankų sektoriuje, EESRK prašo Komisijos išanalizuoti padėtį ir užtikrinti, kad MVĮ skirtų finansinių produktų srityje konkurencija bankų sektoriuje valstybių narių viduje ar tarp skirtingų valstybių narių būtų pakankama. Pavyzdžiui, egzistuoja negautų pajamų mokesčio problema (žr. toliau); be to, mažoms įmonėms taikomos palūkanos už sąskaitų lėšų pereikvojimą vis dar labai didelės, nors ECB refinansavimo operacijų palūkanų normos mažos kaip niekada. Didelės įmonės gali naudoti alternatyvius produktus (pavyzdžiui, paskolas, kai paskolos laikotarpį mokamos tik palūkanos, o visa paskola grąžinama tik suėjus jos grąžinimo terminui, angl. straight loan), kurie mažoms įmonėms neprieinami.“

7.1.4

Negautų pajamų mokestis: daugelyje valstybių narių bankai ima mokestį iš įmonių, kai šios paskolas grąžina anksčiau termino. Kai paskola grąžinama anksčiau negu numatyta sutartyje, bankai ima vadinamąjį „negautų pajamų“ mokestį kaip kompensaciją už tai, kad bankui gali tekti perinvestuoti grąžintus pinigus už mažesnę palūkanų normą negu ta, kurią jie būtų galėję gauti, jei paskola nebūtų buvusi grąžinta anksčiau laiko.

7.1.5

Tačiau problema ta, kad dažnai šis negautų pajamų mokestis yra gana didelis. Be to, šie mokesčiai ne visada pakankamai aiškiai nurodomi sutartyse, nes jie susiję su ateitimi, kai palūkanų normos dar nėra žinomos. Todėl įmonei, nusprendusiai anksčiau laiko grąžinti paskolą, labai sudėtinga apskaičiuoti galimą negautų pajamų mokestį. Bet kokiu atveju, dauguma įmonių net nežino, kad privalės sumokėti negautų pajamų mokestį.

7.1.6

Todėl labai svarbu, kad bankai, prieš sudarydami paskolos sutartį, aiškiau informuotų apie tokius mokesčius. Be to, negautų pajamų mokesčio dydis turėtų būti ribotas ir pagrįstas.

7.2.1

EESRK pritaria, kad reikia sukurti vieną bendrą daugiakalbę įvairių finansavimo šaltinių duomenų bazę, kurioje būtų integruotos Europos, nacionalinio ir regioninio lygmens priemonės, skirtos pagerinti MVĮ galimybes gauti finansavimą. Komitetas prašo Komisijos plačiai išplatinti savo parengtą praktinį vadovą (19), kuriame pateikiama informacijos apie tai, kaip 27 valstybėse narėse galima pasinaudoti 50 mlrd. EUR viešųjų finansų suma.

7.2.2

EESRK mano, kad, kalbant apie programą „Horizontas 2020“, numatytas biudžetas, sudarantis 15 proc. visos programos, ir viena bendra valdymo struktūra yra būtini norint kuo geriau panaudoti MVĮ inovacinį potencialą. Kalbant apie procedūrą, reikia gerinti finansinius ir administracinius aspektus. Pavyzdžiui, ES finansuojamuose mokslinių tyrimų projektuose dalyvaujančios MVĮ savo šalyse susiduria su didžiulėmis PVM problemomis, susijusiomis su dalyvavimu projektuose. Labai dažnai tai yra viena pagrindinių kliūčių tiems, kurie projektuose dalyvauja nuo pat pradžių. Visose valstybėse narėse turėtų būti įgyvendinamos aiškios taisyklės, nuimančios nuo MVĮ šią naštą. Vykdant ES finansuojamus projektus PVM turėtų būti sugrąžintinas bet kokiomis aplinkybėmis.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/52

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina Komisijos iniciatyvą skatinti visoje Europos Sąjungoje kurti saugią, skaidrią ir novatorišką mokėjimų aplinką. Norint iš bendrosios rinkos gauti kuo daugiau naudos ir sustiprinti Europos ekonomikos konkurencingumą pasaulyje, būtina turėti veiksmingesnes, modernesnes ir saugesnes mokėjimo priemones.

1.2

EESRK teigiamai vertina tai, kad Komisija siūlo pradėti plataus pobūdžio dialogą svarbiausiais dabartinės ir numatomos kurti mokėjimų sistemos Europos Sąjungoje klausimais. Vis dėlto, norint susidaryti išsamų vaizdą, daugiau dėmesio reikia skirti mokėjimams grynaisiais pinigais. Nors grynaisiais pinigais mokama vis rečiau, kai kuriose rinkose jie tebėra pagrindinė mokėjimo priemonė. Iš valstybių vis dažniau gaunama duomenų, kad grynieji pinigai iš esmės yra ne itin veiksminga atsiskaitymo priemonė ir kad vartotojams perėjus prie elektroninių mokėjimų būtų galima sutaupyti nemažai išteklių. Kai kurios valstybės narės smarkiai pažengė kurdamos visuomenę be grynųjų pinigų. Vis dėlto EESRK mano, kad plačioji visuomenė dar nežino, kokia yra tikroji grynųjų pinigų kaina. Be to, laikomasi nuomonės, kad grynieji pinigai skatina šešėlinę ekonomiką. Todėl visi atitinkami suinteresuotieji subjektai turėtų skatinti taikyti šešėlinės ekonomikos mastą mažinančias, pigesnes ir saugesnes mokėjimo formas. Šiuo požiūriu reikėtų pagalvoti apie jų didžiulę naudą visiems atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams, o taip pat apie būtinybę užtikrinti, kad šį atsiskaitymo būdą savo klientams siūlantys prekybininkai dėl to nepatirtų nepagrįstai didelių išlaidų. Valstybės narės turėtų imtis papildomų iniciatyvų, o Komisija turėtų jas aiškiai remti.

1.3

Populiariausia mokėjimo ne grynaisiais pinigais priemonė tiek Europos Sąjungoje, tiek ir visame pasaulyje yra mokėjimo kortelė. Ekonomikos leidiniuose vis labiau įsivyrauja nuomonė, kad tokie mokėjimai yra skaidresni mokesčių ir ekonomine prasme, be to, mažiau kainuoja visai visuomenei, yra patogūs, saugūs ir novatoriški, todėl EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui juos pasitelkti siekiant pasinaudoti didesnės rinkų integracijos privalumais. Tačiau dėl istorinių kliūčių ir standartizacijos bei sąveikos stokos, taip pat dėl viešosios informacijos naudojimo neatitikimų ir trūkumų, kuriuos būtų galima pašalinti plėtojant mokėjimus kortelėmis, internetu ir mobiliaisiais telefonais, bendrosios rinkos galimybės dar nepakankamai išnaudotos. Taigi, potencialas iki galo dar nerealizuotas ir galima siekti didesnės konkurencijos, inovacijų ir veiksmingumo. EESRK pasisako už rinkos iniciatyvas, kuriomis būtų kuo skubiau siūlomi įgyvendinimui tinkami sprendimai, ypač tokie, kuriais taip pat būtų skatinama finansinė ir skaitmeninė įtrauktis.

1.4

Dabartinėms ir potencialioms kortelių schemoms labai svarbu aiškumas ir skaidrumas informacijos požiūriu kalbant apie bet kokius mokesčius, ar tai būtų diskonto norma, komisiniai už naudojimąsi kortele ir su ja susietomis banko sąskaitomis ar jų aptarnavimą, rinkliavos, palūkanos ar tarpbankiniai mokesčiai. EESRK ragina Komisiją stabilizuoti visų operatorių verslo aplinką ir valstybes nares primygtinai paprašyti reguliariai teikti informaciją apie visų su atskiromis mokėjimo priemonėmis susijusių mokesčių ir operacijų raidą, kaip kad jau daroma kai kuriose šalyse bendradarbiaujant su atitinkamomis bankų priežiūros institucijomis, kad būtų žinomas konvergencijos kuriant bendrą rinką lygis. Atsižvelgiant į bendros mokėjimų eurais erdvės (angl. Single Euro Payments Area, SEPA) tikslus, vietiniai ir tarptautiniai mokesčiai bei kiti reikalavimai neturėtų skirtis.

1.5

Teisės gauti informacijos apie banko sąskaitose turimas lėšas klausimą reikia nuodugniai išanalizuoti daugeliu aspektų (saugumo, duomenų apsaugos, vartotojų teisių, konkurencijos, kompensavimo sąskaitų emitentams ir kt.). EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad tokios informacijos pageidaujantys subjektai turėtų būti kontroliuojami ir prižiūrimi atsižvelgiant į jų rizikos profilį. Europos teisinėje sistemoje turėtų būti aiškiai nustatytos susijusių operatorių pareigos ir atsakomybė.

1.6

Daugelyje rinkų vartotojai gali būti nepasiruošę susitaikyti su antkainiais ir mieliau rinksis mokėjimus grynaisiais pinigais, įsivaizduodami, kad tai nieko nekainuoja. Nors nuo 2014 m. birželio 13 d. vartotojus nuo perdėtų antkainių turėtų saugoti Vartotojų teisių direktyva, kol kas neaišku, kaip ši apsauga bus užtikrinta itin dinamiškoje internetinėje aplinkoje.

1.7

E. mokėjimai tarp vartotojų populiarūs nacionalinėse rinkose. Tačiau trūksta europinių internetine bankininkyste paremtų sprendimų. Dėl to sunku kelią skintis e. prekybai. EESRK kviečia tokių sistemų operatorius imtis atvirai ir skaidriai spręsti sąveikos problemas ir kuo greičiau užpildyti e. prekybai trukdančias spragas.

1.8

EESRK prašo Komisijos užtikrinti, kad nuo pat mokėjimų mobiliuoju telefonu (m. mokėjimų) sistemos kūrimo pradžios būtų laikomasi atviros prieigos prie platformų, prietaikų mobilumo ir saugumo principų ir kad šiuos mokėjimus norintys priimti operatoriai tų pačių išlaidų nepatirtų du kartus.

1.9

EESRK pripažįsta, kad rinkos dalyviai daug nuveikė stengdamiesi pažaboti sukčiavimą fizinio atsiskaitymo vietose. Šiuo metu didžiausią pavojų kelia internetinis sukčiavimas. Reikėtų papildomų saugumo priemonių, tačiau dėl jų vartotojai neturėtų patirti nepatogumų. Jeigu saugumo priemones siūlytų valdžios institucijos, jos turėtų būti kuo neutralesnės technologijų požiūriu.

1.10

EESRK palankiai vertina pastangas, kurios dedamos siekiant sustiprinti dabartinį bendros mokėjimų eurais erdvės (SEPA) valdymą, ir pritaria ketinimams centralizuotai „valdyti“ šią erdvę, pavyzdžiui, per SEPA tarybą. Tačiau EESRK ragina Komisiją ir Europos Centrinį Banką kuo greičiau priimti konkrečius sprendimus, nes dabartinis de facto vakuumas trukdo įgyvendinimui.

2.1

Vienas iš Komisijos prioritetų kuriant bendrąją rinką yra SEPA erdvės sukūrimas. Suderinta teisinė bazė šiandien jau užtikrina operatoriams galimybę naudotis standartizacijos ir sąveikumo naujovėmis – SEPA kredito pervedimais ir SEPA tiesioginio debeto operacijomis, iki 2014 m. vasario 1 d. pakeisiančiomis senąsias euro zonos schemas.

2.2

Vis dėlto SEPA taikymo sritis yra platesnė ir apima daugiau grandžių. Viena jų skirta mokėjimams kortele – populiariausiam mokėjimo būdui Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje. Kita grandis – e. mokėjimai, kai už pirkinius atsiskaitoma internetu. Kol kas šie mokėjimai sudaro mažytę visų mokėjimų ne grynaisiais pinigais dalį, tačiau tikimasi dviženklio jų augimo. Už Europos bankų sektoriaus koordinavimą atsakanti ir sprendimus dėl mokėjimų priimanti Europos mokėjimų taryba (EMT) pasiekė, kad bankai bendradarbiautų ir e. mokėjimų srityje, ir parengė SEPA e. mokėjimų sistemos metmenis. Neseniai Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas paprašė EMT suteikti jam informacijos šiuo klausimu.

2.3

Pati naujausia grandis – m. mokėjimai. Bendradarbiaudama su kitais operatoriais, EMT ėmėsi koordinuotų veiksmų m. mokėjimų srityje ir parengė techninius dokumentus dėl sąveikumo gairių bei keletą baltųjų knygų. M. mokėjimų sistema dar tik pradedama kurti, tačiau ateityje iš jos tikimasi labai daug. Nors mokėjimai kortele, e. ir m. mokėjimai yra labai skirtingi – skiriasi jų atsiskaitymo įvykdymo terminas, mastas ir verslo modeliai, – Europos institucijos ir rinkos operatoriai sutaria, kad reikia siekti didesnės integracijos, didesnio skaidrumo ir konkurencingumo. Esama pavojaus, kad dabartinių verslo modelių blogybės gali atsikartoti ir būsimoje m. mokėjimų aplinkoje.

2.4

Visi piliečiai, verslo įmonės ir valstybės įstaigos mokėjimo operacijas atlieka tiek tradiciniais (pvz., grynųjų pinigų), tiek naujoviškais (pvz., e. mokėjimų) atsiskaitymo būdais. Europos Centrinio Banko statistiniais duomenimis (1), 2010 m. Europos Sąjungoje buvo atlikta 86,4 mlrd. operacijų, kai atsiskaityta kitokiais nei grynieji pinigai mokėjimo būdais, ir tai yra 4,4 proc. daugiau nei ankstesniais metais; didžiausią dalį sudarė mokėjimai kortele (39 proc. arba 33,9 mlrd. operacijų). Mokėjimų kortele vertė pasiekė 1,8 trilijono eurų, o metinis augimas sudaro 6,7 proc., t. y. daugiau nei tris kartus daugiau nei 1,8 proc. realiojo BVP padidėjimas euro zonoje. Nors skirtingose šalyse kortelės naudojamos labai nevienodai, pastebima viena bendra tendencija – mokėjimai kortele yra vienas dinamiškiausių mokėjimo ne grynaisiais pinigais būdų.

2.5

Europos centrinių bankų sistemos atlikta tiriamoji apklausa (2) parodė, kad tarpbankiniai mokesčiai Europos Sąjungoje yra nevienodi ir taikomi nevienodai. Tarpbankiniai mokesčiai, jų struktūra ir dydis daug kuo skiriasi ir priklauso nuo įvairių variantų ir dimensijų. Tarpbankinis mokestis yra pagrindinė prekybininkams taikomų mokesčių sudedamoji dalis. Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos įvertino konkurencinius tarpbankinių mokesčių aspektus ir priėmė tam tikrus sprendimus. Kai kurie iš jų susiję su tarpvalstybine veikla, kiti yra tik nacionalinio lygmens.

2.6

Deja, nebuvo atlikta oficialios apklausos ir nebuvo paskelbta išsamių nacionalinių statistinių duomenų, nei šalių tarpusavyje palyginamų duomenų apie kitas tiesiogines ar sąlygines vartotojų ir prekybininkų patiriamas išlaidas, pavyzdžiui, įvairius bankų komisinius, susijusius su kortelėmis, kreditinių kortelių palūkanų rūšimis, ar kitus išlaidų veiksnius, pavyzdžiui, rinkliavas ir kt., nors bankai teikia šią informaciją nacionalinėms priežiūros institucijoms, kurių dauguma net iš dalies neviešina šios informacijos.

2.7

Nepaisant pavienių standartizavimo iniciatyvų, kai kurios operacijų sritys tebėra nestandartizuotos, pavyzdžiui: tarp kortelių aptarnavimo ir kortelių išdavimo mokėjimo paslaugų teikėjų, tarp kortelės ir terminalo ir tarp terminalo ir kortelės aptarnavimo mokėjimo paslaugų teikėjų. Tačiau iki šiol šios pavienės iniciatyvos, kurių imtis skatina skirtingi komerciniai interesai ir kurios ne visada turi aiškius įgyvendinimo terminus, davė mažai apčiuopiamų rezultatų.

2.8

Sukčiavimą fizinio atsiskaitymo vietoje labai padėjo sumažinti didelės investicijos ir visų operatorių pastangos magnetinę juostelę pakeisti EMV lustu. Tačiau pastaruoju metu tapo aišku, kad didžiausią sukčiavimo pavojų kelia kortele atliekamos nuotolinės operacijos, nors jos sudaro tik nedidelę visų kortele atliekamų operacijų dalį. Į šią problemą atkreipė dėmesį priežiūros ir kontrolės institucijos, kurios 2011 m. Europos Centrinio Banko kuruojamos susivienijo į forumą „SecuRe Pay Forum“, kad sustiprintų apsaugos lygį ir visuomenės pasitikėjimą elektroninėmis mokėjimo paslaugomis ir priemonėmis. 2012 m. šis forumas baigs rengti internetinių mokėjimų saugumui skirtas technologijų požiūriu neutralias rekomendacijas.

2.9

Komisijos žaliojoje knygoje nagrinėjamas visas pluoštas mokėjimo klausimų. Sėkmingai juos išsprendus, pavyktų sukurti pagrindą integruotesnėms ir saugesnėms mokėjimo paslaugoms, nesvarbu kur jos būtų teikiamos – tradiciniu būdu įstaigose ar sparčiai besivystančioje elektroninėje aplinkoje. Jeigu Europai pavyktų pasiekti didesnės konkurencijos, didesnio pasirinkimo ir skaidrumo vartotojams, daugiau inovacijų ir didesnio mokėjimų saugumo bei vartotojų pasitikėjimo, ji galėtų pirmoji parodyti, ką reiškia „atsiskaitymas“ XXI amžiuje.

2.10

Komisija apibūdina integruotosios rinkos viziją, įvardija, kodėl dabartinė padėtis neatitinka vizijos ir nurodo, kokios kliūtys sąlygoja šį neatitikimą. Ji apibrėžia penkias bendras priemones, kurios turėtų paskatinti rinkos integraciją, ir pateikia minčių apie įgyvendinimo valdymą. Pirmasis ir daugiausia klausimų aprėpiantis priemonių rinkinys apima rinkos susiskaidymo, galimybės patekti į rinką ir tarpvalstybinius klausimus. Kituose atitinkamai nagrinėjami šie klausimai: skaidrios ir pagrįstos mokėjimo paslaugų kainos, standartizavimas, paslaugų teikėjų tarpusavio sąveika ir mokėjimų saugumas. Valdymo gairės turi būti taikomos dabartinėms SEPA schemoms – kredito pervedimų (angl. Credit Transfer) ir tiesioginio debeto (angl. Direct Debit) – taip pat kortelėms, e. mokėjimams ir m. mokėjimams.

3.1

Bendrijoje vis dar nėra visiems operatoriams bendrojoje rinkoje taip reikalingos bendros ilgalaikės, į ateitį orientuotos mokėjimų klausimų sprendimo politikos (išimtis tik SEPA kredito pervedimų ir SEPA tiesioginio debeto taisyklės). EESRK palankiai vertina Komisijos žaliąją knygą ir tikisi proporcingo masto tolesnių veiksmų, kuriais būtų pašalinti dabartiniai trūkumai. EESRK pabrėžia, jog vartotojui svarbiausia, kad kiekviena mokėjimo operacija būtų saugi, veiksminga, patogi ir greita, tad tai turi būti užtikrinta.

3.2

Žaliojoje knygoje daugiausia kalbama apie elektroninius mokėjimus ir neužsimenama apie tai, kad daugiausia (80 proc.) mokėjimo operacijų Europoje vis dar atliekama grynaisiais pinigais. Didesnis sąnaudų skaidrumas vienodai aktualus ir elektroniniams mokėjimams, ir atsiskaitymams grynaisiais pinigais, todėl analizuojant ne grynaisiais pinigais atliekamų mokėjimų problemas jam reikėtų skirti daugiau dėmesio. Plačioji visuomenė vis dar įsivaizduoja, kad grynieji pinigai nieko nekainuoja. Jeigu mokėtojai pakeistų savo įpročius ir pradėtų naudotis modernesnėmis ir pigesnėmis mokėjimo priemonėmis, būtų galima nemažai sutaupyti. Be to, esama neginčijamų įrodymų, kad mokant grynaisiais pinigais sukuriama palanki dirva šešėlinei ekonomikai, nes mokėjimus grynaisiais pinigais sunku atsekti. Todėl EESRK ragina valstybes nares imtis papildomų iniciatyvų (o Komisija turėtų jas aiškiai remti), kuriomis būtų persvarstyta grynųjų pinigų vieta šiuolaikinėje ekonomikoje.

3.3

EESRK nuomone, papildomas priemones skaidrumui didinti (ypač tas, kurios yra privalomos) reikėtų nuodugniai apgalvoti, kad vartotojų neužgriūtų informacijos lavina, nes jeigu tokia informacija bus teikiama netinkamu metu (pavyzdžiui, piko valandomis) arba komplikuotai, tai gali įnešti sumaišties į pirkimo procesą, o prekybininkams sutrukdyti užbaigti atsiskaitymo procesą.

3.4

Tarptautinių ir kai kurių vietinių kortelių schemų verslo modeliai yra pagrįsti tarpbankiniais mokesčiais, kuriuos skirtingu mastu yra užginčijusios nacionalinės konkurencijos institucijos ir Komisija. Pastarosios 2007 m. sprendimą, kuriuo uždraustas „MasterCard“ tarpvalstybinių operacijų tarpbankinis mokestis, neseniai parėmė ir Bendrasis Teismas. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad iki šiol taikyti tarpbankiniu mokesčiu pagrįsti verslo modeliai neatitinka SEPA vizijos, t. y. tarptautinių ir vietinių operacijų mokesčiai neturėtų skirtis. Be to, trūko savireguliacijos mechanizmo, kuris užtikrintų, kad didėjant operacijų apimtims mažėtų tarpbankinių mokesčių dydis, bei alternatyvių kainų nustatymo būdų tais atvejais, kai atliekami mažos vertės mokėjimai. EESRK ragina Komisiją visiems operatoriams stabilizuoti ilgalaikę verslo aplinką ir tai padaryti atsižvelgiant ir į kitų regionų (pavyzdžiui, Australijos), kur šiuo klausimu jau yra priimtos taisyklės, patirtį ir užtikrinant vienodas konkurencijos sąlygas skirtingiems kortelių schemų verslo modeliams.

3.5

Tai, kad ant tos pačios plastikinės kortelės ar ant būsimų mobiliųjų platformų yra ar bus naudojami keli prekės ženklai (angl. co-badging) neturėtų atimti iš vartotojų teisės pasirinkti norimą prekės ženklą ir neturėtų varžyti prekybininkų teisės savo klientams siūlyti akcijas. Skirtingų prekės ženklų naudojimas ant vienos kortelės ar prietaiso padeda į rinką patekti naujoms schemoms, o tai didina pasirikimą ir konkurenciją. Kai kada vienas prekės ženklas jo tinkle vykdomoms operacijoms nustato papildomus privalomus reikalavimus, nors juos jau yra nustatęs kitas prekės ženklas. EESRK nuomone, reikėtų užtikrinti, kad prekės ženklas neturėtų turėti teisės vienas nustatyti tokio pobūdžio reikalavimų mokėjimų vykdymui.

3.6

EESRK sutinka su Komisijos nuomone, kad norint sukurti konkurencingą mokėjimo kortelių rinką labai svarbu atskirti schemų valdymo ir mokėjimų vykdymo funkcijas, nes vertikalios sistemos (angl. vertical silos) konkuruodamos su nepriklausomais mokėjimų vykdytojais gali naudoti horizontalias subsidijas. Be to, dabartinė struktūra yra mažiau palanki numatomoms iniciatyvoms, kuriomis turėtų būti skatinama mokėjimų vykdytojų sąveika. Todėl šių funkcijų atskyrimas (geriausia, bendrovių lygmeniu) bendrojoje rinkoje paskatintų integracijos ir konkurencijos procesus.

3.7

Dabartinė teisinė sistema mokėjimo ir e. pinigų įstaigoms neleidžia naudotis Atsiskaitymų baigtinumo direktyvoje nurodytomis mokėjimo sistemomis. Jos iš esmės yra skirtos didelės vertės ir mažmeniniams mokėjimams. Jeigu Komisija planuotų keisti dabartinę sistemą, EESRK primygtinai siūlytų Komisijai apsvarstyti, kokią riziką nauji dalyviai (t. y. mokėjimo ir e. pinigų įstaigos) gali kelti dabartinėms mokėjimo sistemoms (infrastruktūrai) tokiu atveju, jeigu, pavyzdžiui, jie negautų centrinio banko finansavimo.

3.8

Europos mokėjimų tarybos parengta SEPA kortelių sistema neturėtų riboti kitų operatorių plėtojamų verslo modelių. Būtų geriausia, kad SEPA kortelių sistema būtų atidžiai peržiūrėta naujojoje SEPA valdymo struktūroje atsižvelgiant į visų suinteresuotųjų subjektų rekomendacijas.

3.9

EESRK kelia susirūpinimą tai, kad neskelbtinos sąskaitų informacijos siekia nekontroliuojami ir neprižiūrimi subjektai. Be to, Europos teisinėje sistemoje nepakankamai apibrėžtos operatorių pareigos ir atsakomybė; netinkamo duomenų naudojimo ar sukčiavimo atveju tai gali turėti nenumatytų pasekmių vartotojams. Informavimo apie banko sąskaitose turimas lėšas klausimą reikėtų nuodugniai apsvarstyti daugeliu aspektų (saugumo, duomenų apsaugos, vartotojų teisių, konkurencijos, kompensavimo sąskaitų emitentams ir kt.).

3.10

Kai atsiskaitoma kortele, prekybininkas gali operacijos vertei nustatyti papildomą mokestį – antkainį. Tokia galimybė prekybininkams suteikiama visoje ES nuo tada, kai buvo priimta Mokėjimo paslaugų direktyva, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės narės aiškiai tai draudžia. Kai kuriais atvejais dar anksti būtų apibendrinti antkainių taikymo praktiką. Pavyzdžiui, danai dar 2005 m. ryžtingai pasipriešino mokesčiams, kurie buvo įvesti vietiniams atsiskaitymams debeto kortelėmis, – tokių operacijų smarkiai sumažėjo ir pradėta daug dažniau iš bankomatų imti grynuosius pinigus. Šią tendenciją patvirtina ir kitose rinkose atlikti tyrimai. Nors vartotojus nuo 2014 m. birželio 13 d. nuo perdėtų antkainių turėtų saugoti Vartotojų teisių direktyva, kol kas neaišku, kaip ši apsauga bus užtikrinta itin dinamiškoje internetinėje aplinkoje. EESRK nuomone, antkainiai neturėtų būti skatinami kaip Europos masto praktika.

3.11

Kortelių ekosistemai trūksta standartizavimo ir sąveikumo. Pavyzdžiui, veiklą Europos Sąjungoje norintis vykdyti terminalų tiekėjas turi pereiti septynias sertifikavimo procedūras. EESRK ragina privatų sektorių suvienyti jėgas ir siekti konkrečių rezultatų (sukurti įgyvendinimo bazę, nusistatyti ambicingus įgyvendinimo terminus ir pan.). Tačiau, jeigu rinkos sprendimų reikės ilgai laukti, iniciatyvos turėtų imtis Komisija – jai reikėtų teikti pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų.

3.12

E. mokėjimo paslaugos daugiausia teikiamos šalies viduje. EESRK kviečia tokių sistemų operatorius imtis atvirai ir skaidriai spręsti sąveikos problemas ir kuo greičiau užpildyti trūkstamas e. prekybos grandis. Vis dėlto, jeigu iš rinkos nebus sulaukta norimų rezultatų, Komisija turėtų numatyti norminius reikalavimus, kad e. mokėjimo schemomis būtų galima naudotis Europos lygmeniu.

3.13

EESRK prašo Komisijos užtikrinti, kad nuo pat m. mokėjimų sistemos kūrimo pradžios būtų laikomasi atviros prieigos prie platformų, prietaikų mobilumo ir saugumo principų ir kad šiuos mokėjimus norintys priimti operatoriai tų pačių išlaidų nepatirtų du kartus. Be to, duomenų apsaugos institucijos turėtų remti operatorius, kuriančius vartotojams patogius sprendimus.

3.14

Norint, kad visuomenė pasitikėtų mokėjimo priemonėmis, būtina užtikrinti saugumą, ir šį klausimą geriausia būtų spręsti tų priemonių kūrimo etape. Kad būtų užtikrintas saugumas, labai svarbu, kad visi mokėjimo vertės grandinėje dalyvaujantys paslaugų teikėjai būtų tinkamai kontroliuojami ir prižiūrimi. EESRK pripažįsta, kad rinkos dalyviai daug nuveikė stengdamiesi pažaboti sukčiavimą fizinio atsiskaitymo vietose, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad operatoriai su sukčiavimu susiduria ir internetiniame versle. Dėl saugumo priemonių vartotojai neturėtų patirti nepatogumų, o jeigu jas siūlytų valdžios institucijos, jos turėtų būti kuo neutralesnės technologijų požiūriu. Todėl EESRK pritaria forume „SecuRe Pay Forum“ dalyvaujančių įstaigų rekomendacijoms dėl mokėjimų internetu saugumo ir ypač palankiai vertina jų pastangas didinti elektroninių mokėjimo paslaugų saugumo lygį ir visuomenės pasitikėjimą. Atitinkamos institucijos turėtų toliau stebėti, ar šios rekomendacijos teisingai įgyvendinamos.

3.15

Vis dėlto, norint pažaboti sukčiavimą, atitinkamos valstybių narių institucijos turėtų imtis papildomų priemonių. Šiuo požiūriu EESRK palankiai vertina tai, kad prie Europolo įsteigtas naujas, nuo 2013 m. sausio 1 d. veikti pradėsiantis Europos kovos su elektroniniu nusikalstamumu centras. Tikimasi, kad jis taps ES kovos su sukčiavimu kompetencijos centru. Šią iniciatyvą EESRK parėmė 2008 m. spalio 23 d. savo iniciatyva priimtoje nuomonėje dėl kovos su sukčiavimu ir negrynųjų mokėjimo priemonių klastojimu (3). EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje nuomonėje nurodytos kitos priemonės tebėra nepaprastai aktualios ir į jas taip pat reikėtų atsižvelgti.

3.16

Mokėjimai apima daugelį suinteresuotųjų subjektų ir jų interesų ir nors jie kartais yra labai skirtingi, kuriant būsimą mokėjimų aplinką į juos reikėtų atsižvelgti. Naujoji SEPA valdymo sistema turėtų šiame besivystančiame ir didelio užmojo projekte užtikrinti atvirumą, skaidrumą ir vienodas konkurencijos sąlygas. EESRK palankiai vertina Komisijos ir Europos Centrinio Banko pastangas centralizuotai „valdyti“ šią erdvę, pavyzdžiui, per SEPA tarybą. Tačiau EESRK ragina paspartinti šį procesą, nes dabartinis de facto vakuumas trukdo įgyvendinti šį projektą.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/57

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) pritaria Europos Komisijos (EK) pasiūlymui dėl Tarybos reglamento dėl Europos fondo statuto (EFS), leisiančio sukurti Europos fondą (Fundatio Europaea). EESRK paragino parengti tokį Statutą (1), kuris palengvintų visuomenei naudingą veiklą vykdančių fondų tarpvalstybinę veiklą ir bendradarbiavimą ir taip prisidėtų prie ekonominės ir socialinės sanglaudos skatinimo ES.

1.2

Dabar Komitetas rekomenduoja Europos Parlamentui ir Tarybai nedelsiant priimti pasiūlymą. Iš tiesų, dabar labiau nei bet kada fondai sprendžia klausimus, kurie peržengia valstybės sienas, ir klausimus, kuriems spręsti reikalinga veiksminga organizacinė forma. Europos masto fondams, veikiantiems mokslo, mokslinių tyrimų ir visuomenės srityse, būtina teisinė forma, kuri pripažįstama kiekvienoje ES valstybėje narėje.

1.3

Pats fondų sektorius ir jį atstovaujančios organizacijos bei tinklai nacionaliniu ir ES lygiu ne kartą reikalavo parengti Europos fondo statutą – ekonomiškai naudingiausią sprendimą siekiant pašalinti tarpvalstybines kliūtis ir taip paskatinti fondų veiklą visoje Europoje.

1.4

Fundatio Europaea (FE) bus neprivalomas ir nepakeis vietos ir nacionalinių teisės aktų. Tačiau tai atvers fondams galimybę pasirinkti statutą darbui kiekvienoje ES šalyje ir nereikės steigti vietos struktūrų, jeigu fondas bus pripažintas jo steigimo kilmės šalyje.

1.5

EESRK nuomone, siūlomi veiksmai visiškai atitinka subsidiarumo principą. Reikia imtis veiksmų Sąjungos mastu, kad būtų pašalintos esamos nacionalinės kliūtys ir suvaržymai, su kuriais fondai susiduria vykdydami veiklą kelete valstybių narių. Dabartinė padėtis rodo, kad problema nėra tinkamai sprendžiama nacionalinėmis priemonėmis ir dėl šio klausimo tarpvalstybinio pobūdžio būtina europinė struktūra, skirta užtikrinti fondų, kurių paskirtis darbas Europos mastu, vystymą. Kad šis tikslas būtų pasiektas, valstybių narių pavienių veiksmų nepakaks užtikrinti tinkamo bendrosios rinkos principo įgyvendinimo.

1.6

Pasiūlymu siekiama sukurti novatorišką teisinį pagrindą, kuris papildytų esamus nacionalinius teisės aktus, kurių nei forma, nei taikymo sritis nepasikeistų. Valstybėms narėms bus palikta galimybė ir laisvė išlaikyti fondų nacionalines formas ir jas vystyti.

1.7

EESRK pritaria pasiūlyme pasirinktai reglamento formai. Tai tinkamiausia teisinė priemonė užtikrinti, kad visose valstybėse narėse būtų taikomas vienodas statutas ir padidinti pasitikėjimą, kadangi reikia vienodai ir tiesiogiai taikyti taisykles. Toliau pasitikėjimas sustiprinamas 47 ir 48 straipsniais dėl priežiūros institucijų bendradarbiavimo ir bendradarbiavimo su mokesčių administratoriais.

1.8

EESRK pritaria pagrindinėms EK pasiūlymo dėl EFS nuostatoms, kuriomis siekiama pusiausvyros, viena vertus, užtikrinant teisę nesunkiai pasinaudoti Statute numatytomis steigimo galimybėmis ir, kita vertus, garantuojant skaidrumo ir atskaitomybės standartais grindžiamą patikimumą.

1.9

Pasiūlyme nurodyti mokesčių aspektai, kurie nesukuria naujos tvarkos, o numato FE taikyti tokias pačias sąlygas, kaip ir nacionaliniams visuomenei naudingą veiklą vykdantiems subjektams. Šias pasiūlymo nuostatas reikia kruopščiai peržiūrėti, kad nekiltų jokių kliūčių priimti taip reikalingo siūlomo reglamento.

2.1

Sąjungos lygiu nėra jokių galimybių suderinti teisinius pagrindus, kuriais remdamiesi ES veikia visuomenei naudingą veiklą vykdantys subjektai. Apskaičiuota, kad daugiau kaip 50 teisės aktų reglamentuoja fondų steigimą ir veiklą visoje ES. Dėl civilinės ir mokesčių teisės skirtumų valstybėse narėse tiems subjektams tarpvalstybinę veiklą vykdyti yra brangu ir sudėtinga. Be to, teisinės, mokestinės ir administracinės kliūtys trukdo fondų tarpvalstybinei veiklai. Todėl menkai išnaudojamos ir remiamos galimybės lėšas visuomenei naudingiems tikslams naudoti tarpvalstybiniu mastu.

2.2

Kad būtų sprendžiamos šios problemos, Komisijos pateiktu pasiūlymu dėl reglamento sukuriama nauja Europos teisinė forma, kuria siekiama sudaryti fondams palankesnes sąlygas steigtis ir veikti bendrojoje rinkoje. Taip fondai galės veiksmingiau naudoti privačias lėšas visuomenei naudingiems tikslams įgyvendinti skirtingose ES valstybėse. Todėl atitinkamai daugiau lėšų galėtų būti skiriama visuomenei naudingai veiklai, o tai turėtų teigiamą poveikį Europos piliečių gerovei ir visai ES ekonomikai.

2.3

Pasiūlyme apibrėžiami pagrindiniai Europos fondo požymiai, steigimo būdai ir Europos fondo organizavimo taisyklės. Be to, apibrėžiama galimybė tam tikromis sąlygomis Europos fondą vėl pertvarkyti į visuomenei naudingą veiklą vykdantį subjektą arba jį likviduoti.

2.4

Reglamentu nustatomi minimalūs kiekvienos valstybės narės priežiūros institucijos priežiūros įgaliojimai, kad jos galėtų veiksmingai prižiūrėti konkrečioje valstybėje narėje įregistruoto Europos fondo vykdomą veiklą. Reglamente taip pat numatyta, kad Europos fondui ir jo rėmėjams automatiškai taikomos tokios pat mokesčių lengvatos kaip ir vietos visuomenei naudingą veiklą vykdantiems subjektams.

3.1

EESRK ankstesnėje nuomonėje pripažino svarbų fondų indėlį daugelyje sričių, tokių kaip žmogaus teisės, mažumų apsauga, užimtumas ir socialinė pažanga, aplinkos apsauga ir Europos paveldas bei mokslinės ir technologinės pažangos skatinimas. Jie taip pat svariai prisideda siekiant strategijoje „Europa 2020“ numatytų pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslų.

3.2

Europos Sąjungoje žmonės, prekės, paslaugos ir kapitalas apskritai gali laisvai judėti kirsdami sienas, tačiau iš tikrųjų taip nėra veiksmų ir išteklių, skirtų visuomenei naudingiems tikslams, atveju. Toks yra FE, naujo alternatyvaus teisinio subjekto, steigimo tikslas, kuris papildo jau esamas teisines formas ES šalyse.

3.3

EESRK mano, kad, parengus Europos fondo statutą, fondai galės pasinaudoti vienodesnių sąlygų visoje ES teikiama nauda, taikydami vieną teisinę priemonę ir valdančiąją struktūrą, kuri visose valstybėse narėse bus panaši ir kuri užtikrins didesnį teisinį tikrumą, taip pat mažiau kainuos atitikties reikalavimų laikymasis.

3.4

Statutas padės pritraukti ir padidinti jų kompetenciją ir išteklius. Fondai, kurių europinė forma bus atpažįstama, paskatins tarpvalstybines iniciatyvas ir paramą. Valstybių narių ekonomikos gali sulaukti daugiau finansavimo tokioms svarbioms sritims kaip moksliniai tyrimai ir švietimas, socialinės ir sveikatos paslaugos, kultūra ir aplinkos apsauga.

3.5

EESRK palankiai vertina tai, kad EK pasiūlymas sutelktas tik į visuomenei naudingą veiklą vykdančius fondus. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad 5 straipsnyje pateikta visuomenei naudingo tikslo apibrėžtis pagrįsta bendriausių tikslų baigtiniu sąrašu, kurį galima rasti daugumoje valstybių narių. Tai suteikia galimybę padidinti visuomenei naudingų tikslų sąrašo teisinį tikrumą, tačiau gali būti labai sudėtinga tą sąrašą atnaujinti, nes tam reikalingas vieningas Tarybos sprendimas ir Europos Parlamento sutikimas, kai vyks pirmoji reglamento peržiūra praėjus septyneriems metams po jo įsigaliojimo.

3.6

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad reglamente pateikta sąvoka „tenkina visuomenės interesus plačiąja prasme“ galėtų būti performuluota, ir nurodo, kad FE visuomenei naudingas tikslas turi būti identifikuojamas ir tenkintų visos visuomenės ir (arba) jos dalies interesus. Be to, Komitetas norėtų rekomenduoti, nustatant, ar įstaiga vykdo ar ketina vykdyti visuomenei naudingą veiklą, apsvarstyti šiuos aspektus:

3.7

EESRK palankiai vertina kitas EFS pagrindines ypatybes, nurodytas siūlomame reglamente, kurias jis pasiūlė ankstesnėje nuomonėje:

3.8

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad reglamentu siekiama įgyvendinti neseniai priimtus Europos Teisingumo Teismo (2) sprendimus suteikiant galimybę skirti EF tarpvalstybines dotacijas ir laikyti FE visuomenei naudingą veiklą vykdančiu fondu pagal vietos mokesčių įstatymą. EESRK mano, kad apmokestinimo tikslais, EF turėtų būti suteiktas ne pelno sektoriaus statusas visapusiškai laikantis valstybės narės mokesčių administratorių kompetencijos ir praktikos tais atvejais, kai FE turi mokėti mokesčius, siekiant nusistatyti apmokestinimo tvarką pagal nacionaliniu lygiu taikomas apmokestinimo taisykles. Nors valstybės narės negali FE taikyti diskriminuojančių sąlygų, palyginti su nacionaliniais visuomenei naudingą veiklą vykdančiais fondais, nes tai prieštarauja ES sutarčiai ir ETT praktikai, jos turi laisvę pasirinkti, kokią apmokestinimo tvarką taikyti. Valstybės narės taip pat turėtų nurodyti, kokia apmokestinimo tvarka bus taikoma FE, kai jų jurisdikcijoje ne pelno organizacijoms gali būti taikoma keletas sistemų.

3.9

Galiausiai siūlomame reglamente turėtų būti visapusiškai atsižvelgta į fondo sektoriaus rekomendacijas siekiant užtikrinti, kad, viena vertus, finansinės priemonės matmuo būtų tikrai europinis, nedarant pernelyg daug nuorodų į nacionalines nuostatas, ir, antra vertus, ji būtų išsami ir paprasta, kad ateityje būtų kuo daugiau ja pasinaudota.

4.1

Kaip nurodyta pirmiau minėtoje EESRK nuomonėje, EFS esminiai pranašumai ir nauda bus ketveriopa, t. y. veiksmingumas ir supaprastinimas, atskaitomybė, ekonominė nauda ir politinė bei pilietinė nauda. EESRK mano, kad siūlomame reglamente pusiausvyra tarp šių aspektų yra tinkama, nors kai kurie pasiūlymai galėtų būti patobulinti, kaip paaiškinta toliau.

4.2

Komitetas nori atkreipti dėmesį į konkrečių pasiūlyme vartojamų sąvokų vertimą, pavyzdžiui, naudos visuomenei sąvoką, kuri kai kuriose kalbose gali būti verčiama kaip visuomenei naudinga paslauga arba visuotinė svarba ir siejama su kokia nors labai konkrečia esamos nacionalinės teisinės formos rūšimi, kuriai numatytos tam tikros teisės ir reikalavimai. Visų pirma tai galėtų sukelti painiavą dėl to, kurie nacionaliniai visuomenei naudingą veiklą vykdantys subjektai turėtų teisę persitvarkyti į FE, nebent valstybės narės aiškiai nurodytų tokius atvejus.

4.3

EESRK mano, kad valstybės narės pačios turėtų nurodyti, kokie visuomenei naudingą veiklą vykdantys subjektai ir fondai galėtų persitvarkyti į FE arba susijungti, kad įsteigtų FE. Iš esmės persitvarkyti negalėtų juridinio asmens statuso neturintys subjektai, pavyzdžiui, trestai, bet galėtų tie fondai, kurie siekia visuomenei naudos, kuriems kai kuriose ES valstybėse narėse priklauso nesavarankiški fondai ir remiami fondai, vykdantys visuomenei naudingą veiklą.

4.4

EESRK mano, kad atsižvelgiant į FE visuomenei naudingos veiklos pobūdį ir apmokestinimo statusą, Europos fondai, įsteigti neribotam laikui, savo metines pajamas turėtų išleisti per pagrįstą laikotarpį (pavyzdžiui, per 4 metus), sykiu užsitikrindami galimybę dalį savo lėšų (pavyzdžiui, vieną trečdalį) skirti savo vertei išsaugoti ir (arba) padidinti. Šios sąlygos nebus taikomos FE, kurie įsteigti ribotam laikotarpiui arba fondams, kurie yra nusprendę išleisti visas savo lėšas per tam tikrą laikotarpį.

4.5

EESRK nori atkreipti dėmesį į tai, kad EK pasiūlyme nurodyti reikalavimai dėl skaidrumo, pirmiausia kai kalbama apie išorės auditą, yra griežtesni FE atžvilgiu dėl reikalaujamo turto dydžio nei nacionaliniams fondams taikomi reikalavimai visoje ES. Tai gali atgrasinti ateityje naudoti FE. Audito reikalavimai turėtų būti taikomi tik viršijant tam tikrą(-as) ribą(-as) (pavyzdžiui, 150 000 eurų) ir (arba) bent jau 50 darbuotojų vidurkį. FE, kurių vertė yra mažesnė už pasiūlytą 150 000 eurų ribą, atveju, vietoj auditoriaus galėtų būti skiriamas nepriklausomas tikrintojas. Ir iš tikrųjų, kaip dabartinė praktika rodo, 8 valstybėse narėse nereikalaujama išorės audito, o ten, kur jo reikalaujama, ribos gali svyruoti nuo daugiau kaip 15 000 eurų (Estija) iki daugiau kaip 2,5 mln. eurų (Lenkija) ir šis reikalavimas taikomas fondams, kur dirba daugiau kaip 50 darbuotojų (3). Šis proporcingas požiūris į auditą neatleidžia FE nuo pareigos laikytis kitų reglamento nuostatų dėl skaidrumo ir atskaitomybės, ypač reguliarios (metinės) viešos atskaitomybės atvejais.

4.6

Nors FE turėtų būti sudarytos galimybės vykdyti „susijusią“ ekonominę veiklą, t. y. susijusią su visuomenei naudinga misija, nesusijusios ekonominės veiklos sąvoką gali būti sunkiau apibrėžti. Būtų aiškiau, jeigu FE būtų leista vykdyti netiesioginę nesusijusią ekonominę veiklą tik per kitą juridinį subjektą.

4.7

EESRK mano, kad reglamente turi būti priimtos nuostatos, kuriomis būtų garantuota Europos fondo darbuotojų teisė į informavimą ir konsultavimą reikiamu tarpvalstybiniu lygmeniu tais atvejais, kai daug Europos fondo darbuotojų dirba skirtingose valstybėse narėse, pavyzdžiui:

4.8

EESRK mano, kad dabartinės redakcijos reglamentas sukuria de facto visiškai naujas savanoriams taikomas nuostatas, nors nėra nustatytas savanorių europinis statusas arba suformuluota savanorių arba jų teisių ir pareigų teisinė apibrėžtis. Jeigu tokių esminių aspektų nėra, Komitetas mano, kad FE savanorių informavimas ir konsultavimasis su jais turėtų vykti pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus. Kai kalbama apie praktinę tarpvalstybinio savanorių informavimo ir konsultavimo tvarką, tokia tvarka pirmiausia turėtų būti nustatoma Europos fondo šalių susitarimu. Taip siekiama užkirsti kelią apeiti esamus teisės aktus, reglamentuojančius savanorių veiklą ir jų statusą, ir nesiekti, kad naudojimasis FE būtų pernelyg sudėtingas ir varginantis nustatant reikalavimus, kurių realiai nepasitaiko. Be to, EESRK mano, kad savanorių teisės į informaciją ir konsultacijas negali būti prilygintos tokioms pačioms darbuotojų teisėms, nes taip atsirastų beprecedenčių teisių ir teisinių sunkumų.

4.9

Komitetas palankiai vertina tai, kad siūlomas reglamentas parengtas pagal jo pradines rekomendacijas FE priežiūrą perduoti kompetentingoms paskirtoms institucijoms valstybėse narėse remiantis bendrai sutartais EFS standartais dėl registracijos, atskaitų ir priežiūros reikalavimų, nustatytų EFS reglamente. Ten, kur tokių institucijų nėra, EESRK mano, kad tokias funkcijas galėtų atlikti bendrovių registracijos institucijos. Komitetas mano, kad valstybėms narėms turėtų būti suteikta veiksmų laisvė paskirti vieną ar keletą institucijų, atsižvelgiant į poreikius ir praktiką.

4.10

Jeigu ES teisės aktų leidėjai norėtų galutinėje reglamento redakcijoje išsaugoti apmokestinimo aspektus, EESRK siūlytų deramai atsižvelgti į požiūrį, kurį rekomenduotų fondų praktinio įgyvendinimo klausimais užsiimantys pareigūnai. Tai būtų, pavyzdžiui, susiję su pilietinės teisės priemonės (EK reglamentas) ir mokesčių įstatymų reikalavimų, kuriuos valstybės narės laikytų esminiais (pavyzdžiui, metinių pajamų išmokėjimas per pagrįstą laikotarpį) suderinimu.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/61

1.1

Komisijos pateiktas direktyvos dėl Direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo vykdymo užtikrinimo pasiūlymas yra vienas iš pasiūlymų, kuriais siekiama, viena vertus, padaryti darbuotojų komandiravimo taisykles veiksmingesnes ir, kita vertus, kodifikuoti esamus teisės aktus, kuriais reglamentuojama teisė imtis kolektyvinių veiksmų atvejais, susijusiais su daugiau nei viena valstybe. Šie pasiūlymai – tai atsakas į diskusijas, vykusias ES Teisingumo Teismui priėmus tam tikrus sprendimus (Viking-Line, Laval, Rüffert ir Luxembourg), susijusius su socialinių teisių ir ekonominių laisvių pusiausvyra.

1.2

EESRK savo dviejose nuomonėse ragino įtvirtinti veiksmingesnes taisykles, susijusias su darbuotojų komandiravimu, be kitų dalykų, patikslinant ir patobulinant direktyvos nuostatas dėl darbuotojų komandiravimo ir stiprinant valstybių narių institucijų bendradarbiavimą. EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymo dėl vykdymo užtikrinimo direktyvos tikslus ir kartu pabrėžia, kad svarbu užtikrinti komandiruojamų darbuotojų apsaugą, paisyti įvairių valstybėse narėse taikomų darbo rinkos modelių ir atgrasyti nuo socialinio dempingo ir nesąžiningos konkurencijos. Todėl EESRK mano, kad ES turėtų labiau pabrėžti socialinius aspektus.

1.3

EESRK palankiai vertina ketinimą užtikrinti galiojančios direktyvos taikymą, daugiausia dėmesio skiriant geresniam įgyvendinimui ir efektyviam valstybių narių bendradarbiavimui administravimo srityje. Pirminė direktyva atlieka svarbų vaidmenį skatinant sąžiningą konkurenciją tarp visų paslaugų teikėjų (įskaitant kitų valstybių narių paslaugų teikėjus), ja užtikrinamos vienodos sąlygos ir teisinis aiškumas paslaugų teikėjams, paslaugų gavėjams ir komandiruotiesiems darbuotojams paslaugų teikimo sistemoje.

1.4

EESRK nuomone, svarbu, kad pagal pasiūlymą būtų užtikrinama komandiruotų darbuotojų apsauga ir paisoma valstybių narių įvairių darbo rinkos modelių, tačiau kartu išplečiama tarpvalstybinės prekybos apimtis, ypač išvengiant nereikalingų administracinių sąnaudų.

1.5

Siekiant skatinti tarpvalstybines paslaugas sąžiningos konkurencijos aplinkoje, būtina sukurti būtiniausias vienodas įdarbinimo sąlygas, atitinkančias nacionalinius įstatymus ir kolektyvines sutartis.

1.6

Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje pateikiamas sąrašas neturėtų būti galutinis. Jo elementai turėtų būti naudojami atliekant bendrą vertinimą, kai atsižvelgiama į visus svarbius veiksnius.

1.7

Direktyva reikėtų užtikrinti didesnę pagarbą socialinių partnerių autonomijai ir jų vaidmeniui taikant įvairius darbo rinkos modelius. EESRK primena valstybėms narėms apie jų atsakomybę užtikrinant veiksmingą kontrolę ir mano, kad labai svarbu praėjus trejiems metams peržiūrėti priemonių sąrašą.

1.8

Kad apgintų darbuotojų teises, valstybės narės turėtų galėti įpareigoti užsienio paslaugų teikėjus paskirti asmenį ryšiams, turintį reikiamus įgaliojimus įmonės vardu vesti derybas, o pagal 11 straipsnio 3 dalį turėtų būti garantuojama, kad priimančiosios šalies profesinės sąjungos ir kitos šalys, remdamosi nacionaline praktika, galės ginti komandiruotųjų darbuotojų teises.

1.9

EESRK mano, kad pasiūlymas dėl bendrosios ir individualiosios atsakomybės subrangos atvejais yra esminis klausimas siūlomoje direktyvoje. Direktyva numatyta darbuotojų apsauga sektoriuje, kuriame vyrauja subranga, tačiau kartu atsižvelgta ir į tai, kad darbdaviai turi aiškiai žinoti savo įsipareigojimus. Tačiau EESRK pabrėžia, kad pasiūlyme turėtų būti atsižvelgta į esamas valstybių narių bendrosios ir individualiosios atsakomybės sistemas. Ypač EESRK rekomenduoja, kad tos valstybės narės, kuriose tokių sistemų dar nėra, po konsultacijų su socialiniais partneriais, jas įdiegtų. EESRK ragina Komisiją kartu su socialiniais partneriais pateikti tikslesnę „deramo kruopštumo“ apibrėžtį kaip tai jau yra padaryta kai kuriose valstybėse narėse. EESRK supratimu sąvoka „deramas kruopštumas“ reiškia (atsižvelgiant į nacionalinio lygmens socialinio dialogo išvadas), kad atitinkamą subrangovų patikrą ir kontrolę atliekančios įmonės neturėtų būti traukiamos atsakomybėn.

2.1

Komisijos pateiktas direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo direktyvos vykdymo užtikrinimo pasiūlymas yra pasiūlymų paketo dalis. Kartu su vykdymo užtikrinimo direktyva Komisija pateikė reglamento, kuriuo kodifikuojamai esami teisės aktai dėl teisės imtis kolektyvinių veiksmų tarpvalstybiniais atvejais, pasiūlymą (1). Komisija nurodo, kad abiejų pasiūlymų tikslas – sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų ir padidinti ES konkurencingumą atnaujinant ir patobulinant bendrąją rinką, tačiau tai neturi pažeisti darbuotojų teisių.

2.2

Komisijos pateiktas direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo direktyvos vykdymo užtikrinimo pasiūlymas apima tokius dalykus:

3.1

Komisija pažymi, kad nors komandiruotieji darbuotojai sudaro nedidelę visos ES darbo jėgos dalį, kai kuriose valstybėse narėse komandiruotųjų darbuotojų yra daug ir šis reiškinys tampa vis labiau paplitęs. Trūksta patikimų duomenų, tačiau, apytikriais apskaičiavimais, kiekvienais metais komandiruojama apie vieną milijoną darbuotojų. Tai yra labai maža visos darbo jėgos dalis – mažiau nei 1 proc. dabar ES sudarančiose valstybėse narėse, tačiau tai sudaro apie 20 proc. tarpvalstybinio darbuotojų judumo. Šis judumas didžiausias Vokietijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Belgijoje ir Lenkijoje.

3.2

Komisijos pasiūlymas pateiktas po aktyvių diskusijų, kurias paskatino keturi ES Teisingumo Teismo sprendimai (Viking-Line, Laval, Rüffert ir Luxembourg), susiję su socialinių teisių ir ekonominių laisvių pusiausvyra. 2008 m. spalio mėn. Europos Parlamentas, reaguodamas į ETT sprendimus, priėmė rezoliuciją. Europos socialiniai partneriai Komisijos ir Tarybai pirmininkavusios Prancūzijos užsakymu atliko bendrą Europos Teisingumo Teismo sprendimų analizę (2008 m. antrojoje pusėje).

3.3

Šie klausimai taip pat buvo iškelti profesoriaus Mario Monti 2010 m. pateiktoje ataskaitoje dėl bendrosios rinkos atgaivinimo. Ataskaitoje rekomenduota užtikrinti ir patikslinti teisės rengti streiką taikymą ir įvesti neformalaus darbo ginčų, susijusių su direktyvos taikymu, sprendimo mechanizmą.

3.4

EESRK dviejose savo nuomonėse „Bendrosios rinkos socialinis aspektas“ (2) ir „Bendrosios rinkos aktas. Dvylika svertų“ (3) nagrinėjo klausimą, susijusį su Teisingumo Teismo sprendimais dėl darbuotojų komandiravimo direktyvos.

EESRK savo nuomonėse ragino:

4.1

EESRK susipažino su Komisijos pateiktu pasiūlymu dėl direktyvos, kuriuo siekiama pagerinti direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo vykdymo užtikrinimą patikslinant komandiruotiesiems darbuotojams taikomas sąlygas ir pagerinant atitinkamų nacionalinių institucijų, įmonių ir darbuotojų bendradarbiavimo bei keitimosi informacija priemones. Komitetas mano, jog svarbu, kad pasiūlymas užtikrintų komandiruotųjų darbuotojų apsaugą, įvairių valstybių narių darbo rinkos modelių paisymą ir juo veiksmingai būtų siekiama tikslo atgrasyti nuo socialinio dempingo ir nesąžiningos konkurencijos, taip pat išplėsti tarpvalstybinės prekybos apimtį, visų pirma išvengiant nereikalingų administracinių sąnaudų. Siekiant skatinti tarpvalstybines paslaugas sąžiningos konkurencijos aplinkoje, būtina sukurti būtiniausias vienodas įdarbinimo sąlygas, atitinkančias nacionalinius įstatymus ir kolektyvines sutartis.

4.2

EESRK mano, kad teisinis tikrumas yra itin svarbus ir atkreipia dėmesį į teisinį netikrumą, kurį patiria laikinųjų įdarbinimo įmonių komandiruoti darbuotojai. Šiems darbuotojams taikoma Darbuotojų komandiravimo direktyva ir Direktyva dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones. Kad būtų pašalinta ši dviprasmybė, EESRK siūlo vykdymo užtikrinimo direktyvoje numatyti, kad ši Direktyva taikoma visiems laikiniesiems darbuotojams, nebent taikant Direktyvos dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones 5 straipsnio 3 dalį būtų susitarta dėl palankesnių įdarbinimo sąlygų.

4.3

Komitetas laikosi nuomonės, kad tarpvalstybinės paslaugos yra labai svarbios vidaus rinkos vystymuisi. Siekiant didesnio pritarimo ES politikai ir didesnio ES valstybių narių solidarumo, ES turėtų labiau pabrėžti socialinius savo politikos aspektus. Kad būtų pasinaudota visomis vidaus rinkos galimybėmis, ES privalo stiprinti socialinį aspektą. Direktyvos pasiūlymas – tai žingsnis teisinga kryptimi, tačiau to nepakanka, kad būtų įgyvendinti Komiteto lūkesčiai. Tam pasiūlymą reikėtų papildomai tikslinti ir tobulinti.

4.4

EESRK pritaria 3 straipsnio 1 dalyje išreikštam ketinimui reglamentuoti vadinamųjų „pašto dėžučių“ tipo įmonių klausimą, t. y. įmonių, nevykdančių realios veiklos toje šalyje, kurioje yra registruotos, ir veikiančių vien tam, kad išvengtų priimančiosios šalies įpareigojimų. Kad būtų užtikrintas aiškumas, teisinis tikrumas ir derėjimas su 3 straipsnio 2 dalimi, atliekant bendrą vertinimą, kai atsižvelgiama į visus svarbius veiksnius, reikėtų įvertinti, ar įmonė įsisteigimo šalyje iš tikrųjų užsiima pagrindine veikla. Tai reiškia, kad šio sąrašo nereikėtų laikyti išsamiu.

4.5

Direktyvos pasiūlymo 3 straipsnio 2 dalyje siekiama patikslinti, kada darbuotoją reikėtų laikyti laikinai atliekančiu darbą kitoje valstybėje narėje. Atskirti laikiną ir nuolatinį darbą priimančiojoje šalyje labai svarbu, nes tai lemia, kurios šalies darbo teisė bus taikoma ir ar atvejį apskritai galima laikyti komandiravimu. EESRK palankiai vertina pasiūlyme pateiktus patikslinimus, visų pirma reikalavimą atlikti bendrą objektyvų vertinimą.

4.6

EESRK palankiai vertina naujas informavimo taisykles, tačiau mano, kad 5 straipsnio 4 dalyje taip pat reikėtų įtvirtinti nuostatą gerbti socialinių partnerių autonomiją ir socialinių partnerių vaidmenį taikant įvairius darbo rinkos modelius. Be to, būtina užtikrinti, kad administracinė užduočių, pvz., vertimo, finansinė našta nebūtų perkeliama socialiniams partneriams. Turėtų būti remiamos atskirų sektorių socialinių partnerių iniciatyvos skleisti informaciją.

4.7

Kalbant apie patikrinimus (7 straipsnis), svarbu, kad priimančiosios šalies institucijos būtų visiškai atsakingos už piktnaudžiavimo stebėjimą, jeigu darbuotojas laikinai komandiruojamas iš kitos šalies, o kilmės šalies institucijos turėtų bendradarbiauti su priimančiosios šalies institucijomis. Be to, turėtų būti įmanoma šias patikras atlikti priimančiosios šalies institucijų iniciatyva, o ne vien įmonės įsisteigimo vietos institucijų iniciatyva.

4.8

9 straipsnio 1 dalies d punkte valstybėms narėms leidžiama įpareigoti užsienio paslaugų teikėjus paskirti asmenį ryšiams, kuris prireikus darbdavio vardu pagal nacionalinę teisę ir praktiką derėtųsi su atitinkamais valstybės narės, į kurią komandiruojama, socialiniais partneriais. Tam tikrose šalyse gali pakakti paskirti asmenį ryšiams, nes šių šalių institucijos gali garantuoti, kad laikomasi įstatymų ir susitarimų. Kitose, skirtingus darbo rinkos modelius turinčiose šalyse asmeniui ryšiams turėtų būti suteikti įgaliojimai atstovauti įmonei institucijų ir profesinių sąjungų atžvilgiu. Todėl direktyvoje turėtų būti atsižvelgiama į skirtingus darbo rinkos modelius. Į 11 straipsnio 5 dalies b punktą reikėtų įtraukti reikalavimą teikti informaciją apie socialinio draudimo įmokas ir (arba) mokesčius ir kur jie buvo sumokėti.

4.9

11 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad profesinės sąjungos ir kitos organizacijos, kurios yra teisėtai suinteresuotos, kad būtų laikomasi direktyvos nuostatų, galėtų komandiruotųjų darbuotojų arba jų darbdavio vardu dalyvauti numatytose teisme nagrinėjamose bylose arba administracinėse bylose. Šiuo straipsniu turėtų būti garantuojama, kad priimančiosios šalies profesinės sąjungos ir kitos šalys, remdamosi nacionaline praktika, galės ginti komandiruotųjų darbuotojų teises.

4.10

EESRK mano, kad pasiūlymas dėl bendrosios ir individualiosios atsakomybės subrangos atvejais yra esminis klausimas siūlomoje direktyvoje. Direktyva numatyta darbuotojų apsauga sektoriuje, kuriame vyrauja subranga, tačiau kartu atsižvelgta ir į tai, kad darbdaviai turi aiškiai žinoti savo įsipareigojimus. Tačiau EESRK pabrėžia, kad pasiūlyme turėtų būti atsižvelgta į esamas valstybių narių bendrosios ir individualiosios atsakomybės sistemas. Ypač EESRK rekomenduoja, kad tos valstybės narės, kuriose tokių sistemų dar nėra, po konsultacijų su socialiniais partneriais jas įdiegtų. EESRK ragina Komisiją kartu su socialiniais partneriais pateikti tikslesnę „deramo kruopštumo“ apibrėžtį kaip tai jau yra padaryta kai kuriose valstybėse narėse. EESRK supratimu, sąvoka „deramas kruopštumas“ reiškia (atsižvelgiant į nacionalinio lygmens socialinio dialogo išvadas), kad atitinkamą subrangovų patikrą ir kontrolę atliekančios įmonės neturėtų būti traukiamos atsakomybėn.

15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/65

1.1

EESRK palankiai vertina pateiktą Ekologinių inovacijų veiksmų planą. Komitetas ypač pabrėžia veiksmų plane taikomą požiūrį – nustatyti ir pašalinti esamas kliūtis, taip pat stiprinti teigiamo vystymosi paskatas.

1.2

Visiems atvejams tinkančios „ekologinių inovacijų“ apibrėžties negali būti, nes visuomenėje (taip pat ir skirtingose kultūrose) labai skirtingai suprantama, kas yra „novatoriška“ arba „pažangu“. Todėl Komisija turėtų nustatyti kuo aiškesnius kokybinius ir, jei galima, netgi kiekybinius finansavimo skyrimo kriterijus įvairiose srityse, kuriose ji nori imtis veiksmų.

1.3

Įmonėms, kurioms bus naudingas būsimas veiksmų planas, turėtų būti privaloma atlikti nedidelį papildomą tyrimą ir trumpai aprašyti, kur, jų pačių manymu, glūdi didžiausios kliūtys diegiant jų sukurtas technologijas arba jas pateikiant į rinką.

1.4

ES remiamos ekologinės inovacijos visą savo gyvavimo ciklą turi būti taikomos tausojant išteklius, sąžiningai ir tvariai. Parama ekologinėms inovacijoms turi būti susieta su ES tvarumo strategijos kriterijais.

1.5

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti vadinamosioms nedidelėms, pritaikytoms aplinkosaugos technologijoms. Dar savo nuomonėje „Pritaikytų aplinkosaugos technologijų realybė ir galimybės šalyse kandidatėse“ (1). Komitetas nurodė, kad didelio masto centralizuotiems sprendimams yra gana daug alternatyvų arba kad tokių alternatyvų reikėtų ieškoti. Mokslinių tyrimų institutams ar investuotojams dažnai neįdomūs pritaikyti, decentralizuoti ir nedidelio masto sprendimai, nes juos taikant neuždirbama pinigų arba jų uždirbama labai mažai būtent dėl to, kad šie sprendimai yra pigūs, nors ir veiksmingi. EESRK rekomenduoja Komisijai į naująjį veiksmų planą įtraukti tuometinėje nuomonėje pateiktas rekomendacijas.

1.6

Esamos direktyvos ir reglamentai, taip pat struktūrinių fondų ir žemės ūkio politikos finansavimo kriterijai turi būti reguliariai peržiūrimi siekiant išsiaiškinti, ar nereikia jų pritaikyti prie naujesnių aplinkosaugos technologijų srities inovacijų.

1.7

Be to, Komisija turi pagaliau parengti aplinkai kenksmingų subsidijų sąrašą ir jas palaipsniui panaikinti. Nederėtų ir toliau dėti daug pastangų remti ekologines inovacijas ir tuo pat metu patiems naikinti aplinką taikant netinkamą subsidijų politiką.

2.1

Siekiant įgyvendinti dabartinę Komisijos politikos planavimo ir formavimo priemonę – strategiją „Europa 2020“ ir jai suteikti konkretų pavidalą, kaip žinoma, buvo parengtos septynios pavyzdinės iniciatyvos:

2.2

Pavyzdinei iniciatyvai „Inovacijų sąjunga“, be kitų dalykų, gyvybingumo turi suteikti „Ekologinių inovacijų veiksmų planas“, nors veiksmų plane minimos ir kitos pavyzdinės iniciatyvos, pavyzdžiui, iniciatyva „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ ir „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“.

2.3

Veiksmų plane nurodoma, kad aplinkosaugos technologijos, viena vertus, gali padėti atverti sparčiai augančias rinkas, ir, kita vertus, sukurti daug naujų darbo vietų.

2.4

Veiksmų planas grindžiamas senuoju 2004 m. „Aplinkosaugos technologijų veiksmų planu“. Tačiau dabartiniame veiksmų plane dėmesys nebesutelkiamas tik į tradicinius mokslinius tyrimus arba „žaliųjų“ metodų ir technologijų kūrimą. Naujasis veiksmų planas veikiau turėtų būti laikomas visapusiškos ekologinių inovacijų koncepcijos priemonių rinkiniu. Be to, jame analizuojama, kokios kliūtys trukdo diegti naujas technologijas ir kaip jas pašalinti, taip pat nagrinėjamos paskatos ir galimybės jas sustiprinti.

2.5

Komisijos dokumente pateikiami įdomūs apklausos rezultatai, kurie padeda įvardyti šias kliūtis bei paskatas ir tam tikru mastu jas išreikšti skaičiais.

2.6

Nepastovi paklausa rinkoje ir nepatikima investicijų grąža įvardijamos kaip dvi didžiausios kliūtys, o didelės energijos ir žaliavų kainos, naujos taisyklės ir standartai, taip pat galimybės įgyti žinių yra vienos iš svarbiausių teigiamų paskatų.