2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/1

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1638/2006, išdėstantį bendrąsias nuostatas, kurios nustato Europos kaimynystės ir partnerystės priemonę (1),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1717/2006, nustatantį stabilumo priemonę (2),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1889/2006, įsteigiantį demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo visame pasaulyje finansavimo priemonę (3),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1905/2006, nustatantį vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (4),

—

atsižvelgdamas į 1996 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos (5),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytą Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių grupės ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių partnerystės susitarimą (6),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimą 2010/427/ES, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) struktūra ir veikimas (7),

—

atsižvelgdamas į JT konvenciją dėl visų migruojančiųjų darbuotojų ir jų šeimų narių teisių apsaugos, priimtą 1990 m. gruodžio 18 d.,

—

atsižvelgdamas į 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. protokolą dėl pabėgėlių statuso,

—

atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio 13 d. Europos Vadovų Tarybos priimtą visuotinį požiūrį į migraciją, kuriuo nustatoma migracijos politikos išorės dimensija ir trys pagrindiniai jos prioritetai, būtent skatinti teisėtą migraciją, kovoti su nelegalia migracija ir stiprinti migracijos ir vystymosi ryšį,

—

atsižvelgdamas į Europos migracijos ir prieglobsčio paktą, kurį Taryba patvirtino 2008 m. spalio mėn., į Komisijos pirmąją metinę migracijos ir prieglobsčio ataskaitą (2009 m.) (COM(2010)0214) ir į Tarybos 2010 m. birželio 3 d. išvadas dėl tolesnių veiksmų, susijusių su Europos imigracijos ir prieglobsčio paktu,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 23 d. Sirte pasirašytą ES ir Afrikos bendrą deklaraciją dėl migracijos ir vystymosi, kurioje pabrėžiama, jog reikia, kad Afrikos ir ES valstybės narės įsipareigotų bendradarbiauti su kilmės, tranzito ir paskirties šalimis siekiant veiksmingiau valdyti migraciją, taip pat atsižvelgti į jų poveikį vystymuisi,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 18 ir 19 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas dėl neteisėtos imigracijos,

—

atsižvelgdamas į 2010–2014 m. Stokholmo programą, Europos imigracijos ir prieglobsčio paktą ir Komisijos Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų planą (COM(2010)0171),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. kovo 14 d. Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio ir Komisijos klimato kaitos ir tarptautinio saugumo ataskaitą, 2008 m. gruodžio 18 d. susijusias rekomendacijas ir 2009 m. gruodžio 8 d. Tarybos išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 27 ir 28 d. Prahoje įvykusios ministrų konferencijos „Partnerysčių kūrimas migracijos srityje“ bendrą deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. gruodžio mėn. Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir su ja susijusius protokolus,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 4 d. Tripolyje Komisijos narių C. Malmström ir Š. Füle ir Libijos atstovų – Generalinio liaudies komiteto sekretoriaus užsienio reikalams Moussa Koussa ir Generalinio liaudies komiteto sekretoriaus visuomenės saugumo reikalams Yunis Al-Obeidi pasirašytą ES ir Libijos Bendradarbiavimo migracijos srityje darbotvarkę,

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. sausio 20 d. rekomendaciją dėl vykstančių derybų dėl ES ir Libijos pagrindų susitarimo (8),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 29–30 d. Tripolyje įvykusio trečiojo Afrikos ir ES aukščiausiojo lygio susitikimo metu paskelbtą Tripolio deklaraciją,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 4 d. JT Saugumo Taryboje Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton pasakytą kalbą, kurioje ji pabrėžė, kad reikalingas visapusiškas požiūris į krizių valdymą ir taikos stiprinimą, ir atkreipė dėmesį į tai, jog esama akivaizdaus ryšio tarp saugumo, vystymosi ir žmogaus teisių,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyvą 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (mėlynosios kortelės direktyva) (9),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 7 d. Prahos Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo bendrą deklaraciją, kuria pradedama Rytų partnerystė,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 21 d. rezoliuciją dėl skurdo mažinimo ir darbo vietų kūrimo besivystančiose šalyse: tolesnė veikla, (10) ypač į jos 71, 72 ir 73 dalis,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją dėl pabėgėlių iš Eritrėjos, laikomų įkaitais Sinajuje (11),

—

atsižvelgdamas į pirmininkaujančios valstybės narės 2011 m. sausio 27 d. išvadas „Įvairiapusio požiūrio į prekybos žmonėmis prevenciją, prekiautojų žmonėmis patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir aukų apsaugą link“,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos (SESV) veikimo 80 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad sienų kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos politikai taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, įskaitant jo finansinius padarinius, ir prireikus pagal šį skyrių priimti Sąjungos aktai numato atitinkamas šio principo įgyvendinimo priemones,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomones (A7–0075/2011),

A.

kadangi pagrindinės migracijos varomosios jėgos – politinis, socialinis ir ekonominis nestabilumas, saugumo stoka, politinis persekiojimas ir autoritariniai režimai, dėl kurių nukentėjusioms bendruomenėms nelieka jokių perspektyvių galimybių gimtinėje ir pajamų, taigi jos netenka ir teisės rinktis – emigruoti ar likti, o asmenų gyvybė atsiduria nuolatiniame pavojuje, ir todėl vienintelė joms likusi galimybė – migracija, kadangi klimato kaita ir aplinkos būklės blogėjimas vis dažniau tampa migracijos priežastimi,

B.

kadangi migraciją dėl nestabilios padėties ypač pakursto karai ir ginkluoti konfliktai arba jų galimybės pavojus, žmogaus teisių pažeidimai, įskaitant politinių oponentų, mažumų, tarp jų religinių, etninių mažumų ir lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų, ir nepalankioje socialinėje padėtyje esančių žmonių grupių persekiojimą arba jų teisių apribojimą, gaivalinės ir žmogaus sukeltos nelaimės ir perspektyvių ekonominių galimybių stoka bei tvarios struktūros, kuri padėtų užtikrinti demokratiją ir gerą valdymą, pilietinių, politinių, kultūrinių, ekonominių ir socialinių teisių paisymą ir jų propagavimą, nebuvimas,

C.

kadangi migracija, kaip senas pasaulinis reiškinys, prisidėjo prie keitimosi idėjomis, tačiau taip pat dėl jos radosi imigrantų integracijos į priimančiąsias visuomenes problemų, ir todėl ne tik prisidėjo prie kultūrinio ir ekonominio Europos Sąjungos praturtinimo, bet dėl jos taip pat kilo socialinės įtraukties ir prisitaikymo problemų; kadangi ES reikia didelės, tačiau kontroliuojamos migracijos, kad būtų galima paremti senėjančią visuomenę ir spręsti kitus socialinius ir ekonominius uždavinius,

D.

kadangi praeityje migracijos srautai pakeitė kryptį pagal tai, kur buvo didžiausias spaudimas, tačiau niekada nenutrūko, ir kadangi migracijos negalima sustabdyti, tačiau tikėtina, kad ateinančiais dešimtmečiais keisis jos mastas ir sudėtingumas, todėl reikia spręsti problemas siekiant užkirsti kelią žmonių kančioms,

E.

kadangi teisėta migracija yra procesas, naudingiausias asmenims, norintiems išvykti iš savo kilmės šalies, ir pačiai priimančiajai šaliai,

F.

kadangi padidėję migracijos (dažniausiai neteisėtos) srautai, kuriuos lemia nestabilumas, labiausiai veikia valstybes nares, esančias prie ES išorės sienų,

G.

kadangi iki šiol nė viena Europos Sąjungos valstybė narė neratifikavo JT konvencijos dėl visų migruojančiųjų darbuotojų ir jų šeimų narių teisių apsaugos; kadangi ši konvencija yra išsamiausias tarptautinis migruojančiųjų darbuotojų ir jų šeimos narių teises saugantis teisinis pagrindas, kuriuo valstybės narės gali vadovautis siekdamos užtikrinti, kad formuluojant ir įgyvendinant darbo jėgos migracijos politiką būtų paisoma migrantų teisių,

H.

kadangi ekonominis nestabilumas ypač didelę įtaką daro jaunesnėms kartoms, moterims ir mažumoms arba nepalankioje socialinėje padėtyje esančioms grupėms, kurioms nelieka galimybių įsidarbinti ir kurios dėl to daug lengviau gali tapti smurto, radikalizmo ir teroristinių grupių verbavimo aukomis,

I.

kadangi klimato kaita susijusi su maisto ir vandens stygiumi, miškų naikinimu ir dirvožemio blogėjimu ir kadangi ji vis dažniau laikoma didžiausia grėsme tarptautiniam saugumui ir stabilumui,

J.

kadangi reikia padėti žmonėms, kurie buvo priversti palikti savo namus dėl klimato kaitos sukeltų katastrofų, ir juos apsaugoti; tačiau kadangi dabartinėje pabėgėlių teisėje nepripažįstama pabėgėlių dėl klimato teisė į tarptautinę apsaugą,

K.

kadangi tam tikruose regionuose, kur labiausiai juntamas klimato kaitos poveikis ir nyksta biologinė įvairovė, pavyzdžiui, Sahelio regione, migracija liko vienintelė galimybė prisitaikyti prie besikeičiančio klimato,

L.

kadangi kai kurie migrantai taip pat gali būti prieglobsčio prašytojai ir potencialiai galėtų tapti oficialiai pripažįstamais pabėgėliais,

M.

kadangi dėl neteisėtos migracijos išnaudojimo ne tik kyla rimtas pavojus migrantų gyvybėms, bet ir labai dažnai jis yra siejamas su pačiais sunkiausiais žmogaus teisių pažeidimais, įskaitant priverstinius darbus, seksualinį išnaudojimą, vaikų išnaudojimą ir smurtą dėl lyties; kadangi ES veiksmai siekiant užkirsti kelią tokiai prievartai ir apginti nepalankioje padėtyje atsidūrusius migrantus, taip pat ir neteisėtus migrantus, turėtų būti sustiprinti siekiant, kad būtų veiksmingesni,

N.

kadangi su neteisėtu migrantų gabenimu susiduria beveik visos pasaulio šalys; kadangi neteisėtos migracijos išnaudojimas, kuris, deja, yra pelningas verslas tiems, kurie dalyvauja organizuotoje nusikalstamoje veikloje, taip pat yra susijęs su ginklų kontrabanda ir prekyba žmonėmis ir narkotikais; kadangi neteisėtos migracijos išnaudojimas gali būti vienas iš radikalių ir teroristinių grupuočių finansavimo šaltinių ir dėl jo kyla migrantams pavojus tapti organizuoto nusikalstamumo grupuočių ar ekstremistų tinklų aukomis,

O.

kadangi vykdant ES politiką ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pažeidžiamiausiems migrantams, visų pirma nelydimiems nepilnamečiams,

P.

kadangi neteisėta migracija daro įtaką tiek priimančiųjų, tiek tranzito šalių migracijos valdymo ir integravimo gebėjimams; kadangi kai kuriais atvejais tranzito šalyse ji gali sužlugdyti vietos darbo rinkų tvarumą ir vystymosi perspektyvas ir dar labiau pakurstyti nestabilumą,

Q.

kadangi numatomas demografinis augimas tiek kilmės, tiek tranzito šalyse, ypač Magrebo, Mašreko ir visoje Šiaurės Afrikoje, galėtų neigiamai atsiliepti ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo perspektyvoms, taigi dar labiau apsunkintų socialinę ir ekonominę padėtį šiose šalyse, jeigu nebūtų priimti būtini politiniai ir ekonominiai sprendimai; kadangi dėl šių priežasčių ir dėl to, kad jose netaikomi demokratijos principai, padidės įtampa ir nestabilumas šalių viduje, kaip tai matyti iš naujausių demonstracijų Tunise, Alžyre, Egipte ir kitose arabų pasaulio šalyse, o dėl to dar labiau padidės migracijos srautai, kurie pareikalaus dar didesnių priimančiųjų šalių pajėgumų integruoti,

R.

kadangi ES, atsižvelgdama į esamas demografines tendencijas, turėtų nuspręsti, kiek nori atverti savo sienas migracijos srautams iš kilmės ir tranzito šalių, siekiant palengvinti jų vidaus demografinį augimą ir dėl to kylančias socialines problemas ir taip padėti užtikrinti jose stabilumą, ir kiek ES reikės investuoti į tokių šalių atnaujintą ekonominę darbotvarkę, įskaitant darbo vietų kūrimo darbotvarkę,

S.

kadangi reikia imtis priemonių siekiant išvengti naujų rasizmo ir ksenofobijos protrūkių priimančiose ir tranzito šalyse,

T.

kadangi migracija į ES yra tik nedidelė kur kas platesnio migracijos iš pietų į šiaurę ir migracijos iš vienos pietų šalies į kitą reiškinio dalis; kadangi dėl Europos kaimynystės politikos (EKP) šalių ir ES geografinio artumo ir smarkiai besiskiriančių kai kurių EKP šalių ir ES valstybių narių migracijos įstatymų standartų tos šalys atsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje ir dėl to stiprėja jų kaip tranzito šalių pozicijos bei mažėja galimybės tapti priimančiomis šalimis ir su tuo susijusi atsakomybė,

U.

kadangi taikant EKP reikėtų aktyviau remti kaimyninių ES valstybių pajėgumus valdyti migraciją,

V.

kadangi tikėtina, jog dėl pastarojo meto dramatiškų įvykių Egipte ir kitose Šiaurės Afrikos šalyse ir Artimuosiuose Rytuose padidės teisėtos ir neteisėtos migracijos banga į Europą,

W.

kadangi tarp kilmės ir tranzito šalių, o taip pat tarp priimančiųjų ir tranzito šalių tvyranti įtampa dėl migracijos srautų valdymo ateityje gali tapti konfliktų ir nesutarimų priežastimi, jei nebus labiau suderintos, koordinuotos ir veiksmingesnės migracijos politikos; tačiau kadangi labiau koordinuotas ir visapusiškas požiūris migracijos valdymo klausimu galėtų sustiprinti pagarbą visų migrantų, kurie potencialiai gali prisidėti prie darbo rinkos poreikių patenkinimo tranzito ir paskirties šalyse ir skatinti kilmės šalių vystymąsi, orumui, kadangi labiau koordinuotas ir visapusiškas požiūris migracijos valdymo klausimu turėtų padėti užtikrinti, kad būtų visiškai paisoma migrantų, kurie gali būti atsidūrę nepalankioje padėtyje, žmogaus teisių,

X.

kadangi teisėtos ir skaidrios piniginės perlaidos gali atlikti teigiamą vaidmenį skatinant ekonomikos vystymąsi, ir ypač būtina užtikrinti migrantų teises remti savo šeimas ir investuoti į savo šalis,

Y.

kadangi Europos Sąjunga turi parengti veiksmingą ir išmintingą migracijos politiką, panašią į politiką, kuri taikoma Kanadoje, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje; kadangi nestabilumas ES kaimyniniuose regionuose apsunkina tokios migracijos politikos kūrimą,

Z.

kadangi ES užsienio politika gali teigiamai papildyti ir sustiprinti ES migracijos politiką ir kadangi ją vykdant reikia spręsti visas nestabilumo priežastis kilmės šalyse ir tęsti aktyvų dialogą su tranzito šalimis dėl vienodų, žmogaus teisėmis pagrįstų standartų atitinkamuose nacionaliniuose migracijos įstatymuose, ir taip sudaryti vienodas sąlygas priimančiosioms ir tranzito šalims laikytis tų pačių taisyklių ir užtikrinti migrantams tokio paties lygmens apsaugą; kadangi dėl skirtingo tranzito šalių išsivystymo lygio reikalinga ES finansinė parama, kuri padėtų joms pasiekti ES prilygstančius standartus,

AA.

kadangi Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai pabrėžė, jog sprendžiant saugumo ir stabilumo klausimus svarbu laikytis visapusiško požiūrio, kuris leistų įgyvendinant vystymosi strategijas ir užtikrinant tvarias ekonomines perspektyvas papildyti ir dar labiau stiprinti taikos palaikymo ir taikos stiprinimo priemones ir taip sudaryti sąlygas ilgalaikiam stabilumui ir saugumui,

AB.

kadangi Lisabonos sutartyje įtvirtinta nauja užsienio politikos struktūra ir sukurta Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) suteikia galimybę kurti ypač vertingas sąveikas tarp, viena vertus, užsienio politikos ir gynybos politikos ir, kita vertus, Europos kaimynystės politikos ir vystomojo bendradarbiavimo politikos, kaip viena kitą stiprinančių ir tarpusavyje susijusių dimensijų ir strategijų; kadangi pagal naująją struktūrą kultūrinė diplomatija taip pat gali atlikti vaidmenį vykdant ES išorės veiksmus; kadangi į tokias sąveikas reikėtų atsižvelgti dar programų rengimo etape,

AC.

kadangi reikia skirti migrantus, prieglobsčio prašytojus ir pabėgėlius,

1.

palankiai vertina Komisijos pastarojo meto pasiūlymus dėl teisėtos prieglobsčio neprašančių migrantų migracijos ir ragina ją rengti tolesnes priemones siekiant sukurti bendrą migracijos politiką, valdyti ekonominę migraciją, kad būtų galima skatinti ekonominę ir socialinę priimančiųjų, tranzito ir kilmės šalių pažangą, didinti socialinę sanglaudą gerinant migrantų integraciją; pabrėžia, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtai migracijai, geriau naudoti ES teisėtos migracijos sistemas, išaiškinti dabartines perspektyvas ir galimybes ES ir sugriauti neteisėtų prekiautojų teikiamus netikrus pažadus, apribojant organizuoto nusikalstamumo ir prekybos žmonėmis galimybes pelnytis iš žmonių poreikio judėti, reikia, kad būtų teikiama tinkama informacija apie teisėtos imigracijos į ES galimybes; ragina Komisiją stiprinti pažeidžiamų grupių ir asmenų (daugiausia moterų ir vaikų), kurie dažnai tampa prekybos ir seksualinio išnaudojimo aukomis, apsaugos priemones ir įsteigti informacijos apie imigracijos į ES galimybes centrus trečiosiose šalyse; vis dėlto ragina siekti pusiausvyros skatinant teisėtą migraciją į ES ir užtikrinant, kad ES pajėgtų priimti ir sėkmingai integruoti atvykusius imigrantus;

2.

primena, kad gerai valdoma teisėta migracija taip pat gali duoti naudos trečiosioms šalims, nes migrantai perveda lėšas į savo kilmės šalis; be to, pabrėžia, kad svarbu remti iniciatyvas, kuriomis skatinama įtraukti migrantus į vystymo ir mokymo projektus jų kilmės šalyse;

3.

ragina valstybes nares bendradarbiauti su ne ES šalimis siekiant užtikrinti, kad informacija apie teisėtą migraciją būtų lengvai prieinama ir kad teisėta migracija būtų aktyviai propaguojama;

4.

mano, kad inter alia priverstinė migracija yra vienas iš žlungančios ekonomikos, nuskurdimo, žmogaus teisių pažeidimų, aplinkos blogėjimo, didėjančio atotrūkio tarp turtingų ir skurdžių šalių, pilietinio karo, karų, kuriais siekiama valdyti gamtinius išteklius, ir politinių persekiojimų padarinių;

5.

remia Komisijos pirmininko pavaduotojos-Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai analizę ir jos politikos kryptį, kurioje pabrėžiamas poreikis laikytis visapusiško ir darnaus požiūrio, pagrįsto kryptingomis vystymosi ir žmogaus teisių strategijomis, nes tai svarbi papildoma ES užsienio politikos priemonė sprendžiant stabilumo ir saugumo problemas ir didinant taikos palaikymo bei taikos stiprinimo priemonių veiksmingumą; šiuo aspektu ragina sustiprinti FRONTEX vaidmenį siekiant geriau kontroliuoti migrantų srautus; mano, kad atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje įtvirtintą naują užsienio politikos struktūrą ir EIVT sukūrimą, reikėtų toliau tęsti tarpinstitucinį dialogą ir svarstyti tokio visapusiško požiūrio pagrindus ir tikslus, ypač susijusius su kryptingu programavimu ir partnerystėmis su paramą gaunančiomis šalimis, kurios padėtų užtikrinti darnų demokratijos procesą, gerą valdymą, pagarbą žmogaus teisėms ir ekonomikos augimą, taigi ir stiprinti saugumą bei stabilumą;

6.

ragina Komisiją parengti nuolatinio visos FRONTEX veiklos, susijusios su migracijos srautų valdymu, stebėjimo sistemą; mano, kad FRONTEX operacijų žmogaus teisių aspektas turi būti aiškiai numatytas pakeisto FRONTEX reglamento teksto variante, ypač asmens teisė palikti savo šalį, grąžinimo draudimas ir teisė prašyti prieglobsčio; palankiai vertina sėkmingą FRONTEX veiklą ir bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis siekiant įgyvendinti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, taip pat palankiai vertina tai, kad buvo įsteigtas Europos prieglobsčio paramos biuras (angl. EASO); mano, kad FRONTEX ir EASO veikla ir operacijos turi būti stabilios ir nuolatinės, kad būtų galima teikti reikalingą pagalbą valstybėms narėms, kuriose šios problemos ypač opios; pabrėžia, kad reikia daugiau ES ir valstybių narių, ypač labiausiai pažeidžiamų, solidarumo siekiant kuo veiksmingiau koordinuoti politiką ir pasidalyti naštą;

7.

pažymi, kad dėl stiprėjančio daugiašalio bendradarbiavimo su kai kuriais tarptautiniais veikėjais ir pagrindinėmis valstybėmis donorėmis, pavyzdžiui, ES, JAV, Japonija, Kinija ir ilguoju laikotarpiu galbūt su kitomis BRIK šalimis, kaip antai Brazilija ir Indija, stabilumas ir saugumas tapo bendru tikslu ir būtina sąlyga pasaulio ekonomikos augimui užtikrinti; be to, pažymi, kad stabilumo ir saugumo problemoms spręsti reikia ne tik rasti atitinkamų išteklių šiais biudžeto mažinimo laikais, bet taip pat reikia masto ekonomijos ir suderintų veiksmų; mano, kad reikėtų pradėti aktyvaus ES, JAV, Japonijos ir Kinijos bei tarptautinių finansų institucijų dialogo dėl koordinuotų geografinių ir teminių saugumo, stabilumo ir paramos strategijų svarstymo procesą, nes tai leistų daryti didesnę kolektyvinę įtaką ir užtikrinti labiau subalansuotą, kryptingesnį ir veiksmingesnį išteklių paskirstymą tuo pat metu užtikrinant teisingą naštos pasidalijimą; be to, atsižvelgdamas į naujausią Baltųjų Rūmų užsienio paramos apžvalgą, kurioje pabrėžiama paramos koordinavimo su kitomis pagrindinėmis valstybėmis donorėmis reikšmė, mano, kad pirmas svarbus tokio svarstymų proceso žingsnis galėtų būti ES ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimas dėl glaudesnio bendradarbiavimo humanitarinės pagalbos ir paramos vystymuisi srityse, kad žvelgiant iš transatlantinės perspektyvos būtų nustatyti bendri interesai ir politikos koordinavimo pagrindai;

8.

primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad bet kuriame ES ir jos valstybių narių pasirašytame readmisijos susitarime būtų visiškai gerbiamos žmogaus teisės ir negrąžinimo principas ir kad nebūtų keliama pavojaus asmenims, kuriems reikia tarptautinės apsaugos;

9.

pažymi, kad pabėgėlių apgyvendinimas kaimyninėse šalyse duoda apčiuopiamos naudos, ir ragina ES laikyti tai prioritetiniu klausimu;

10.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad šiuo metu visame pasaulyje yra maždaug 38 valstybės, kuriose padėtis nestabili (Silpnų valstybių rodyklė 2010, Fund for Peace) ir dėl problemų, susijusių su nestabilumu, jose kenčia 1 milijardas žmonių (Pasaulio banko duomenimis); atkreipia dėmesį į tai, kad nestabilias valstybes labiausiai pažeidžia vidaus ir išorės (politiniai ir ekonominiai) sukrėtimai, ir į tai, kad valstybės nestabilumas prisideda prie migracijos proceso;

11.

mano, kad parama politiškai ir ekonomiškai nestabilioms valstybėms, kurios gali būti neteisėtos migracijos šaltinis ir kuriose saugumo ir stabilumo požiūriu tvyro įtampa, turėtų greta paramos biudžetui priemonių ir strategijų, kuriomis užtikrinamas ar didinamas stabilumas, visada apimti tiesiogines investicijas ir patekimo į ES rinką strategijas, paramą siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų, darbo vietų kūrimo politiką, infrastruktūros plėtrą, paramą MVĮ, mikrokreditų lengvatas ir strategijas, kuriomis skatinama demokratija ir geras valdymas, socialinė įtrauktis, galių moterims, mažumoms ar nepalankioje padėtyje esančių žmonių grupėms suteikimą ir etninę bei religinę toleranciją, ir taip gerinti potencialių migrantų perspektyvas gimtinėje ir didinti jų pasirinkimo galimybes; tvirtai įsitikinęs, kad tokių strategijų pagrindas turi būti aktyvios partnerystės, kurios būtų pagrįstos ne tik paramą gaunančių šalių savarankiškumo ir didesnių įgaliojimų principais, bet ir tikslais, aiškiais veiksmų planais ir sąlygomis jiems įgyvendinti, kurie nustatomi kartu su valstybėmis donorėmis, taip pat vertinimo kriterijais ir griežtais atskaitomybės standartais; pažymi, kad programų, kurioms skiriamas šis finansavimas, pagrindinis kriterijus turi būti pridėtinės vertės siekimas tiek regioniniu, tiek vietos lygmeniu, užtikrinant, kad jos iš esmės prisidėtų prie vietos ekonomikos vystymosi;

12.

pabrėžia, kad bet koks ateities migracijos tendencijų, migracijos formų, kaip antai trumpalaikės migracijos, apykaitinės migracijos ir sezoninės migracijos, tyrimas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į galimas migracijos priežastis, pvz., politinė ir ekonominė krizė ar klimato kaitos poveikis kilmės šalyse;

13.

ragina Europos Sąjungą ir valstybes nares imtis vidaus ir tarptautinio lygmens veiksmų siekiant paskatinti kilmės šalis patvirtinti ir įgyvendinti priemones ir politiką, kurios suteiktų jiems galių vystytis socialiniu, ekonominiu ir demokratijos požiūriu, kad jų piliečiai nebūtų priversti migruoti;

14.

ragina Komisiją ir Europos išorės veiksmų tarnybą dėti daugiau pastangų siekiant vystyti ir demokratizuoti kilmės šalis ir propaguoti teisinės valstybės principus, kad problemos, susijusios su migracija, būtų sprendžiamos iš esmės;

15.

ragina steigti migracijos informacijos ir valdymo centrus už ES ribų siekiant padėti kilmės ar tranzito trečiosioms šalims parengti migracijos politiką atsižvelgiant į galimų migrantų ir sugrįžtančių migrantų poreikius, konsultuoti teisėtos migracijos klausimais, informuoti apie darbo galimybes bei gyvenimo sąlygas kelionės tikslo šalyse ir padėti norintiems emigruoti žmonėms surengiant profesinius mokymus vadovaujantis vykdant bandomąjį projektą Bamake (Malis, CIGEM) įgyta patirtimi; prašo Komisijos reguliariai teikti atitinkamam EP komitetui ataskaitas dėl naujų iniciatyvų, kuriomis būtų siekiama įsteigti tokius centrus;

16.

atkreipia dėmesį į tai, kad savo 2010 m. rugsėjo 21 d. rezoliucijoje dėl skurdo mažinimo ir darbo vietų kūrimo besivystančiose šalyse: tolesnė veikla Parlamentas pabrėžė, kad ES turėtų nedvejodama taikyti sankcijas valstybėms, kurios nevykdo pagal prekybos susitarimus prisiimtų valdymo ir su žmogaus teisėmis susijusių įsipareigojimų, ragino ES užtikrinti, kad būtų itin paisoma sąlygų laikymosi principo, kaip nurodyta Kotonu susitarime, ir atkreipė dėmesį į tai, kad ir Europos plėtros fondas (EPF), ir Vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (angl. DCI) turi atitikti tuos pačius sąlygų laikymosi kriterijus; pabrėžia, kad panašūs sąlygų laikymosi kriterijai turėtų būti taikomi ir kitokiai ES paramai nei parama vystymuisi ir humanitarinė pagalba, įskaitant makrofinansinę pagalbą, teikiamą TVF paskolomis, ir skolinimo operacijas, vykdomas per EIB ir ERPB programas, ir kad tokia parama turėtų būti grindžiama partneryste, bendrais tikslais ir vertybėmis bei lojalumu, ir ji turėtų tenkinti tiek valstybių donorių, tiek paramos gavėjų lūkesčius; be to, pabrėžia, kad aktyvi ES parama ją gaunančioms šalims turėtų būti veiksminga ir orientuota į rezultatus ir kad būtų paisoma pagrindinių ES vertybių; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisiją kuriant ES finansinės paramos sistemą, taip pat dvišaliuose santykiuose su tokią paramą gaunančiomis šalimis siekti lojalumo Europos Sąjungai ir jos pagrindinėms vertybėms; mano, kad reikėtų ES lygmeniu pradėti svarstyti sąlygų laikymosi kriterijų taikymo ES finansinei paramai pagrindinius principus ir apimtį;

17.

palankiai vertina žmogaus teisių sąlygas visuose ES dvišaliuose prekybos susitarimuose ir remia sąlygų laikymosi principo įtraukimą į prekybos su besivystančiomis šalimis sutartis taikant bendrąją lengvatų sistemą; pripažįsta, kad šio sąlygų laikymosi principo ne visada laikomasi, kadangi Komisija pasirodė neryžtinga taikydama sankcijas besivystančioms šalims, kurios nesilaiko prisiimtų įsipareigojimų žmogaus teisių paisymo, gero valdymo ir demokratizacijos srityse; primygtinai ragina Komisiją prireikus svarstyti, ar reikėtų taikyti sankcijas, tačiau prieš jas skiriant prašo nuodugniai įvertinti, kokį poveikį šios sankcijos turėtų paramą gaunančių valstybių gyventojams;

18.

mano, kad panaši politika, kokia taikoma kilmės šalims, turėtų būti taikoma ir tranzito šalims, pvz., susijusi su skurdo mažinimo strategijomis, tiesioginėmis investicijomis ir galimybėmis patekti į rinką, taip pat daugiau dėmesio skiriama užimtumo darbotvarkei, kurią įgyvendinant galima užtikrinti realią ilgalaikę socialinę įtrauktį, stabilizuoti vidaus darbo rinką ir didinti tranzito šalių ilgalaikį potencialą;

19.

mano, kad ES ir jos valstybės narės, valdydamos neteisėtos migracijos srautus, turi visiškai gerbti prieglobsčio prašytojų teises ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais potencialiems pabėgėliams būtų kliudoma prašyti apsaugos, taikymo;

20.

ragina Komisiją parengti priemonę, pagal kurią būtų galima paskirstyti prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo ir jų prašymų nagrinėjimo atsakomybę, taip pat kovoti su neteisėta migracija; tai dvi sritys, kuriose kai kurioms valstybėms narėms tenka neproporcingai didelė našta dėl jų geografinės ar demografinės padėties;

21.

ragina Komisiją įdiegti stebėjimo, kaip paisoma pabėgėlių ir prieglobsčio teisių vykdant patikrinimus prieš atvykimą ir atvykimo metu pagal Šengeno sienų kodeksą, sistemą, kad galimi srautai būtų greitai aptinkami;

22.

pabrėžia, kad ES rinkimų stebėjimo misijos yra svarbus žingsnis bet kokiame demokratijos kūrimo ir gero valdymo procese, ir mano, kad tokios misijos turėtų būti įtrauktos į platesnio masto paramos programas siekiant užtikrinti ilgalaikį demokratijos kūrimo procesą; primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai stiprinti vėlesnes procedūras ir misijas ir tikrinti, ar rinkimų stebėjimo misijų rekomendacijos yra įgyvendinamos, ir šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad itin svarbu toliau stebėti ir užtikrinti, jog būtų tinkamai įgyvendinamos ES rinkimų stebėjimo misijos rekomendacijos; atkreipia dėmesį į tarpininkavimo ir konfliktų prevencijos bei sprendimo strategijų, taip pat institucijų bei pajėgumų kūrimo svarbą regioninėms organizacijoms, pavyzdžiui, Afrikos Sąjungai (AS), kuri atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant taikos palaikymo ir taikos stiprinimo operacijas; mano, kad teikiant paramą AS reikėtų sukurti sienų kontrolės pajėgumus ir teikti pagalbą visiems migrantams, atsidūrusiems nepalankioje padėtyje; mano, kad veiksmingas regioninių organizacijų, pvz., AS, Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos ar Rytų partnerystės, kaip taikos ir stabilumo regione skleidėjų, stiprinimas paskatins regioninę integraciją ir tarpvalstybinių ekonominių zonų atsiradimą;

23.

pažymi, kad buvo padaryta pažanga įgyvendinant visapusišką požiūrį į migraciją, kuriuo siekiama skatinti visapusišką partnerystę su kilmės ir tranzito šalimis ir stiprinti migracijos ir vystymosi sąsajas; pabrėžia, kad reikia dar labiau pagerinti pagrindinių visuotinio požiūrio į migraciją priemonių (partnerystės migracijos srityje, misijų migracijos klausimais, migracijos profilių, bendradarbiavimo platformų) naudojimą; pabrėžia, kad vykdant politinį dialogą su kilmės ir tranzito šalimis migracijos politikos tikslai turi ir toliau būti tarp pagrindinių svarstomų klausimų ir kad šiuo atžvilgiu reikia stiprinti politinį suderinamumą, ypač su vystymosi politika; laikosi nuomonės, kad dauguma dialogo procedūrų turėtų būti supaprastintos, o sąveika tarp migracijos ir vystymosi – sustiprinta; mano, kad reikėtų dėti daugiau pastangų remiant vystymosi projektus kilmės ir tranzito šalyse, kuriais būtų siekiama pagerinti šių šalių gyvenimo standartus ir padidinti reguliavimo ir institucinius gebėjimus, taip pat infrastruktūrą, kad būtų galima veiksmingai valdyti migracijos srautus, tačiau tuo pat metu būtina užtikrinti, kad būtų paisoma tarptautinių apsaugos standartų ir taikomas negrąžinimo principas;

24.

pabrėžia svarbų Pasaulinio forumo migracijos ir vystymosi klausimais vaidmenį, kadangi šis forumas – tai sisteminis vyriausybinių ir nevyriausybinių veikėjų, įskaitant pilietinės visuomenės atstovus, dialogo ir bendradarbiavimo skatinimo pagrindas;

25.

apgailestauja, kad dabartinėmis sąlygomis vienintelė įmanoma galimybė buvo sustabdyti ES ir Libijos bendradarbiavimo susitarimą, ir laikosi nuomonės, kad šio susitarimo sustabdymas turėtų būti atšauktas, kai tik bus sudaryta nauja laikina vyriausybė, norinti skatinti tokio susitarimo demokratišką ir žmogaus teisėmis grindžiamą įgyvendinimą, nes susitarimo tikslas – teikti finansinę paramą Afrikos šalims siekiant sukurti perspektyvias alternatyvas migracijai ir parengti Libijoje veiksmingesnę darbo jėgos migracijos valdymo sistemą, sudarant sąlygas kuo labiau gerinti šalyje gyvenančių migrantų kvalifikaciją, padidinant Libijos gebėjimus pritraukti ir socialiai ir ekonomiškai integruoti migrantus, ypač iš šalių, esančių prie jos pietinių sienų, ir sukuriant pagrindus veiksmingo migracijos valdymo sistemai Libijoje; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad ES turi pasinaudoti savo įtaka ir įtikinti Libiją leisti Jungtinių Tautų vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui sugrįžti į šalį; mano, kad susitarimus dėl bendradarbiavimo migracijos srityje reikėtų pasirašyti ir su kitomis ES geografiniu požiūriu artimomis šalimis siekiant teikti bendrą paramą pagal tarptautinius susitarimus nestabilioms kaimyninėms valstybėms;

26.

pažymi, kad, kalbant dabartinės humanitarinės krizės Šiaurės Afrikoje įveikimą, FRONTEX negali būti pagrindinė priemonė kovojant su migracijos srautais iš šio regiono, ir ragina ES parengti greitą ir koordinuotą atsaką, kuris įeitų į nuoseklią ir ilgalaikę strategiją, skirtą politinei pertvarkai ir nestabilioms valstybėms, ir taip siekti pašalinti pagrindines migracijos srautų priežastis; ragina Tarybą įgyvendinti naštos pasidalijimo veiksmų planą, siekiant padėti apgyvendinti pabėgėlius iš šio regiono, grindžiamą SESV 80 straipsnyje numatyta solidarumo sąlyga, ir suteikti paramą perkeltiesiems asmenims remiantis 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvoje 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, įtvirtintomis nuostatomis; ragina Tarybą skubiai dėti pastangas, kad būtų patvirtinta bendra ES prieglobsčio sistema, ir užbaigti bendro sprendimo procedūras, susijusias su ES bendrosios pabėgėlių perkėlimo programos sukūrimu ir Europos pabėgėlių fondu 2008–2013 m. laikotarpiu, kaip Parlamentas rekomendavo 2010 m. gegužės mėn.; primena, kad valstybės narės privalo laikytis negrąžinimo principo;

27.

pabrėžia, kad Europos Parlamento vaidmuo labai svarbus stiprinant laisvę ir demokratiją kaimyninėse šalyse; šiuo klausimu mano, kad Europos Parlamentas turėtų atidžiai stebėti demokratizacijos procesą Viduržemio jūros regiono pietuose, ir todėl siūlo plėtoti nuolatinį ir ad hoc struktūrinį dialogą su Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai siekiant įvertinti pokyčius šiame regione ir taip nustatyti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus ir atitinkamas reikiamas paramos priemones;

28.

primygtinai reikalauja, kad įgyvendinant persvarstytą Europos kaimynystės politiką (EKP) būtų skiriama pakankamai dėmesio dialogui žmogaus teisių ir demokratijos klausimais; yra įsitikinęs, kad demokratiniai judėjimai ir demonstracijos, taip pat brutalus valdžios susidorojimas su jais, pvz., Tunise ir Egipte, įrodo, kad pagal EKP vykdytas dialogas demokratijos ir žmogaus teisių klausimais nebuvo veiksmingas;

29.

palankiai vertina tai, kad baigtos derybos dėl ES ir Turkijos readmisijos susitarimo, ir ragina sėkmingai baigti visus būtinus etapus siekiant užtikrinti, kad susitarimą kaip galima greičiau visiškai įgyvendintų visos šalys;

30.

ragina Komisiją aktyviau bendradarbiauti su neteisėtų migrantų tranzito ir kilmės šalimis pagal ES sudarytus susitarimus arba pagal susitarimus, kuriuos ES sudarys, ir pagal valstybių narių dvišalius susitarimus su trečiosiomis šalimis siekiant pažaboti neteisėtą ir paskatinti teisėtą migraciją, nes tai būtų naudinga migrantams, valstybių narių visuomenei ir kilmės šalims;

31.

mano, kad norint efektyviai planuoti, patvirtinti, įgyvendinti ir įvertinti migracijos politiką būtina bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis suderinti su migracija susijusią statistiką; pabrėžia Europos migracijos tinklo (EMT), kurio indėlis šioje srityje galėtų būti itin svarus, svarbą;

32.

pabrėžia, kad nedelsiant reikia nuoseklių, išsamių ir palyginamų statistikos duomenų apie migruojančius asmenis, nes nuolatinė šių asmenų kaita ir dabartinės migracijos srautų pobūdis yra tikra problema politikams, kuriems reikia patikimų duomenų ir informacijos, kuriais remdamiesi jie galėtų priimti sprendimus;

33.

ragina Komisiją šiuo metu persvarstant Europos kaimynystės politiką numatyti konkretų finansavimą, skirtą parengti EKP šalyse atnaujintą, stiprią ekonominę darbotvarkę, įskaitant užimtumo darbotvarkę; mano, kad reikėtų susitarti su EKP šalimis dėl veiksmų plano kaip suderinti jų nacionalinius migracijos įstatymus su ES standartais, įskaitant žmogaus teisių standartus, kaip antai teisė į prieglobstį, neteisėtų migrantų apsaugos sistema ir vienodos teisės visiems migrantams; ragina pasirašyti daugiau judumo partnerystės susitarimų su EKP šalimis greta jau esamų susitarimų su Moldova ir Gruzija;

34.

ragina sukurti visapusišką imigracijos politiką, suderintą su visomis vystymosi strategijomis ir priemonėmis, pagrįstą aukšto lygio politiniu ir praktiniu solidarumu, abipusiu pasitikėjimu, skaidrumu, partneryste, bendra atsakomybe ir pastangomis, taikant bendrus principus ir konkrečius veiksmus, bei pagrįstą Lisabonos sutartyje įtvirtintomis vertybėmis;

35.

ragina Komisiją sukurti visapusišką teisėtos migracijos sistemą atsižvelgiant į Europos darbo rinkos poreikius, susijusius su darbo jėga, ir į kiekvienos valstybės narės gebėjimus priimti ir integruoti migrantus; mano, kad bendra ES teisėtos migracijos politika galėtų tapti ir Europos, ir kilmės šalių ekonomikos stimulu;

36.

mano, kad dėl susitarimų su trečiosiomis šalimis, kurie susiję su keletu ES valstybių narių, turėtų būti deramasi Europos lygmeniu visiškai laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 218 straipsnio;

37.

ragina ES institucijas ir valstybes nares veiksmingiau koordinuoti paramos teikimą siekiant užtikrinti visapusišką ir tvarų požiūrį migracijos srautų valdymo klausimu;

38.

pabrėžia, kad parama vystymuisi turėtų būti atsieta nuo migracijos srautų valdymo ir kad parama vystymuisi neturėtų priklausyti nuo grįžtamosios migracijos; pabrėžia, kad ES parama vystymuisi turėtų būti siekiama panaikinti migracijos priežastis, t. y. skurdą, klimato kaitą ir badą;

39.

pabrėžia pridėtinę vertę, kurią Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga ir Rytų partnerystės iniciatyva galėtų suteikti migracijos ir jos pasekmių klausimo sprendimui; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir valstybes nares dėti daugiau pastangų siekiant, kad Viduržemio jūros regiono valstybių sąjunga imtų visiškai veikti; mano, kad migracijos srautų klausimas turėtų būti vienas iš prioritetinių įgyvendinant Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungą ir Rytų partnerystės iniciatyvą;

40.

ragina Europos Sąjungą apsvarstyti, kokių veiksmų reikia imtis siekiant peržiūrėti Vystomojo bendradarbiavimo priemonę, Europos plėtros fondą ir Humanitarinės pagalbos priemonę, kad būtų galima padidinti teigiamą migracijos poveikį puoselėjant žmogaus raidą ir demokratiją pažeidžiamose valstybėse;

41.

ragina labiau stengtis skatinti nuoseklų vystymąsi įgyvendinant ES migracijos politiką ir nenaudoti oficialios paramos vystymuisi (OPV) politikai, kurios tikslas – stabdyti ir kontroliuoti migraciją, jei tai pažeidžia migrantų žmogaus teises; mano, kad parama vystymuisi visgi turėtų būti naudojama siekiant paremti veiksmingą vystymąsi ir taip mažinti migraciją, atsirandančią dėl skurdo, politinio nestabilumo ir politinės priespaudos;

42.

palankiai vertina Tripolio deklaraciją, paskelbtą baigiantis trečiajam Afrikos ir ES aukščiausiojo lygio susitikimui, kurioje patvirtinamas poreikis bendromis pastangomis spręsti klausimus, susijusius su realia migracijos padėtimi ir jos iššūkiais bei jos sąsajomis su vystymusi;

43.

ragina užmegzti veiksmingesnę partnerystę su institucijomis, skatinančiomis regioninę ir ekonominę integraciją, nes tai irgi gali būti naudinga ieškant nuolatinių ilgalaikių migracijos iš vienos pietų šalies į kitą problemos sprendimų;

44.

pabrėžia, kad Komisija turėtų daugiau ištirti klimato skatinamą migraciją iš vienos pietų šalies į kitą, taip pat nustatyti tokį poveikį patiriančių žmonių skaičių, pažeidžiamus regionus, migracinius judėjimus ir priimančiųjų šalių pajėgumus; taip pat ragina skatinti besivystančių šalių mokslinių tyrimų pajėgumus;

45.

pabrėžia, kad svarbu įtraukti migracijos klausimą į šalių partnerių nacionalines vystymosi strategijas, siekiant mažinti skurdą ir pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus;

46.

palankiai vertina tai, kad įkurtas AKR stebėjimo centras migracijos klausimams tirti – naudinga duomenų ir nacionalinių migracijos strategijų tobulinimo priemonių teikimo AKR šalių politikos kūrėjams priemonė, ir taip pat palankiai vertina pasiūlymą įsteigti Migracijos stebėjimo centrą, kuris būtų įpareigotas nuolat atidžiai stebėti visus klausimus, susijusius su migracijos srautais Lotynų Amerikoje, ir kuris veiktų Europos ir Lotynų Amerikos bei Karibų jūros regiono fondui prižiūrint ir koordinuojant;

47.

rekomenduoja veiksmingiau skirti finansinius išteklius migracijos ir vystymosi sąsajai stiprinti; pripažįsta, kad būtina pagerinti priimtas nuostatas dėl papildomo ir greito įvairių ES išorės veiksmų finansavimo priemonių lėšų mobilizavimo;

48.

pabrėžia būtinybę stiprinti paramos, atkūrimo ir vystymosi siejimo (angl. LRRD) strategijas siekiant užtikrinti, kad būtų tvariai sprendžiamos su perkeltaisiais asmenimis ir pabėgėliais susijusios problemos; pripažįsta, kad svarbu koordinuoti humanitarinę pagalbą, kadangi tai pamatas perspektyviai vystymosi politikai šalyse po konfliktų;

49.

ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją-Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai investuoti į profesinę kompetenciją, nustatyti aiškius būstinių ir delegacijų personalo įgaliojimus ir taip užtikrinti geresnį Teminės migracijos ir prieglobsčio programos ir Vystomojo bendradarbiavimo priemonės geografinių programų koordinavimą;

50.

ragina paaiškinti konkretų EIVT ir EuropeAid vystymosi ir bendradarbiavimo generalinio direktorato (DEVCO) atliekamą vaidmenį ir užtikrinti, kad jų tarpusavio veiksmai būtų koordinuojami; ragina DEVCO imtis vadovaujamojo vaidmens migracijos politikos programavimo etapu;

51.

pabrėžia, kad svarbu pasinaudoti patirtimi, susijusia su šalies lygmeniu vykdomu politikos dialogu, kuri įgyta įgyvendinant Teminę migracijos ir prieglobsčio programą, siekiant užtikrinti nuoseklesnį ir veiksmingesnį programavimą šalies ir regiono strateginių dokumentų srityje;

52.

ragina dėti daugiau pastangų siekiant mažinti neigiamą protų nutekėjimo ir kvalifikuotų specialistų išvykimo, kuris ypač kenkia tokiems labai svarbiems sektoriams kaip sveikatos ir švietimo, poveikį; pabrėžia, kad svarbu skatinti protų susigrąžinimą, paramos grįžtantiems programas ir apykaitinę migraciją, reguliuoti įdarbinimo praktiką ir remti kompetencijos ugdymą tokiomis priemonėmis kaip, pvz., profesinio mokymo plėtojimas; prašo Komisijos išnagrinėti, ar apykaitinės migracijos schemos yra naudinga priemonė ir kokio pobūdžio apykaitiškumas (vienkartinis ar pasikartojantis; trumpalaikis ar ilgalaikis; spontaniškas ar valdomas) galėtų duoti geriausių rezultatų tiek besivystančioms, tiek išsivysčiusioms šalims;

53.

ragina Komisiją rengiant naujas išorės veiksmų priemones laikotarpiui po 2013 m. užtikrinti, kad pasiūlyta sistema padėtų stiprinti vystymosi ramsčio ir saugumo bei stabilumo ramsčio sąveiką ir tarpusavio stiprinimą, taip pat garantuotų spartų neatidėliotinos paramos ir atkūrimo fondų lėšų paskirstymą, greitą reagavimą teikiant pagalbą ir paramą migrantams, atsidūrusiems nepalankioje padėtyje, ypač labai nepalankioje padėtyje esantiems migrantams, kaip antai moterims ir nelydimiems nepilnamečiams, leistų numatyti konkrečias programas, skirtas mažumoms (tarp jų religinėms, etninėms mažumoms ir lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų mažumoms), kurioms gali grėsti pavojus, aktyviai remti, teikti prieglobstį ES žmogaus teisių gynėjams, esantiems palankioje padėtyje, ir numatyti paramos priemones klimato kaitos, miškų naikinimo, dykumėjimo ir nykstančios biologinės įvairovės padariniams švelninti ir nukentėjusių bendruomenių ekonominei ir socialinei aplinkai išsaugoti;

54.

ragina kurti politiką, pagal kurią būtų atsižvelgiama į specifinę pažeidžiamoms grupėms priklausančių asmenų, pvz., moterų, vaikų ir neįgaliųjų, padėtį ir atsižvelgiant į tai kurti atitinkamą infrastruktūrą, t. y. steigti ligonines, mokyklas ir rūpintis mokomąja įranga ir teikti reikiamą socialinę, psichologinę ir administracinę paramą;

55.

atkreipia dėmesį į svarbų vaidmenį, kurį atliko kankinimo aukų reabilitacijos centrai sėkmingai integruojant migrantus, įskaitant pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus, Europos Sąjungoje; susirūpinęs atkreipia dėmesį į sprendimą palaipsniui nutraukti šių centrų finansavimą pagal Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę; ragina Komisiją užtikrinti, kad šių centrų finansavimas nebūtų nutrauktas ir paliktas vien tik valstybių narių rankose;

56.

prašo Komisijos paskelbti regioninių apsaugos programų išorės vertinimą ir pradėti diskusijas šių programų pratęsimo klausimu;

57.

atsižvelgdamas į BUSP / BSGP misijas, mano, kaip tai pabrėžė ir Komisijos pirmininko pavaduotoja-Sąjungos vyriausiojo įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai, kad būtų svarbu saugumo ir stabilumo strategijas papildyti ad hoc papildomos paramos vystymuisi ir žmogaus teisių strategijomis siekiant užtikrinti, kad būtų visiškai panaikintos pagrindinės nesaugumo ir nestabilumo priežastys; šiuo atžvilgiu pažymi, kad toks visapusiškas požiūris reikalauja ne tik geresnio koordinavimo, kurį vykdytų EIVT, bet ir papildomų ad hoc biudžeto asignavimų, skirtų šioms papildomoms strategijoms;

58.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančiai valstybei, Komisijos pirmininkui, Komisijos pirmininko pavaduotojai-Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, EIB, ES valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, ES šalių kandidačių vyriausybėms ir parlamentams, EURONEST ir EUROMED priklausančių šalių vyriausybėms ir parlamentams, JAV valstybės departamentui, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui, Pasaulio bankui, TVF, Afrikos Sąjungai, Visos Afrikos Parlamentui, Tarptautinei migracijos organizacijai ir Vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui.

2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/13

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 2 ir 3 straipsnius, ir į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 8, 153 ir 157 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. vasario 20 d. Tarybos sprendimą 2006/144/EB dėl kaimo plėtros Bendrijos strateginių gairių (2007–2013 m. programavimo laikotarpis) (1),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl moterų padėties ES kaimo vietovėse (3),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 27–29 d. Kaserese, remiantis ES Tarybai pirmininkaujančios Ispanijos iniciatyva, surengto seminaro tema „Moterų vaidmuo užtikrinant tvarų kaimo vystymąsi“ išvadas (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/41/ES dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo taikymo, kuria panaikinama Tarybos direktyva 86/613/EEB (5),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą (A7–0016/2011),

A.

kadangi tvarus kaimo vietovių vystymasis, tvarus ir ilgalaikis Europos ūkio subjektų pajėgumas veikti yra prioritetai ir kadangi ypatingas mažiau apgyvendintų žemės ūkio vietovių potencialas turėtų būti deramai išnaudojamas ir plėtojamas siekiant užtikrinti, kad šiose vietovėse ir toliau būtų gyvenama,

B.

kadangi, atsižvelgiant į atitinkamas jų sąlygas, ekonominiu ir kultūriniu požiūriais savarankiški regionai, turintys veikiančius regioninius platinimo tinklus, gali stabiliau reaguoti į pasaulinius pokyčius,

C.

kadangi konkurencingas ir daugiafunkcis žemės ūkis yra labai svarbus pagrindas tvaraus vystymosi strategijoms ir plataus masto įmonių veiklai daugelyje regionų ir kadangi šis potencialas, kuris sudaro intensyvesnio ekonominės veiklos įvairinimo dalį, ne visur iki galo išnaudojamas,

D.

kadangi kaimo vietovėse ypač didelį poveikį daro senėjanti visuomenė, mažas gyventojų tankumas ir kai kuriose vietovėse mažėjantis gyventojų skaičius,

E.

kadangi ateityje dėl demografinių pokyčių, emigracijos ir apskritai daugelio kaimo vietovių populiacijoje mažėjančio moterų skaičiaus nebus įmanoma kaimo vietovėse, naudojantis esama infrastruktūra, deramai užtikrinti kasdieniams poreikiams patenkinti skirtų prekių tiekimo ir paslaugų teikimo vietoje, pagrindinių medicinos ir priežiūros paslaugų teikimo, ikimokyklinio, mokyklinio, profesinio ir akademinio švietimo ir tolesnio mokymosi galimybių arba tinkamų kultūros ir laisvalaikio paslaugų, arba šios aprūpinimo institucijos išnyks dėl ekonominių priežasčių,

F.

kadangi iš 26,7 mln. nuolat žemės ūkyje dirbančių asmenų Europos Sąjungoje 42 proc. sudaro moterys ir bent vienam iš penkių ūkių (apie 29 proc.) vadovauja moteris,

G.

kadangi didelis moterų indėlis į vietos ir bendruomenės vystymąsi yra nepakankamai atspindimas atsižvelgiant į jų dalyvavimą susijusiuose sprendimų priėmimo procesuose,

H.

kadangi strategijoje „Europa 2020“ lyčių lygybės principas numatomas kaip pagrindinis reikalavimas, kuris turėtų būti skatinamas siekiant didinti aktyvų moterų dalyvavimą ekonominėje ir socialinėje veikloje ir užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms,

I.

kadangi dėl ekonominių ir visuomenės pokyčių pastaraisiais dešimtmečiais kaimo vietovių moterų realijos pakito ir pasidarė įvairesnės, o moterys pačios nemažai prisidėjo inicijuojant ir formuojant pokyčius, tačiau moterų socialinė ir ekonominė padėtis valstybių narių teritorijoje ir palyginus skirtingas valstybes nares labai skiriasi,

J.

kadangi šiuolaikinėje visuomenėje moterys, atsižvelgiant į jų individualius šeiminius ir profesinius įsipareigojimus, atlieka daugialypį vaidmenį ir atlikdamos šį iš tiesų daugialypį vaidmenį jos taip pat gali labai prisidėti prie pažangos ir naujovių visais visuomeniniais lygmenimis bei gyvenimo kokybės pagerinimo, visų pirma kaimo vietovėse,

K.

kadangi, ypač kaimo vietovėse, už šeimos narių ir vyresnio amžiaus žmonių priežiūrą dažnai atsakingos moterys,

L.

kadangi ilgalaikėmis pastangomis, kurios dedamos imantis moterims skirtos politikos, ir aktyviai teikiant viešą paramą švietimui, konsultacijoms ir verslo kūrimo iniciatyvoms, inter alia, pagal bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) antrąjį ramstį, pasiekta įspūdinga pažanga gerinant vyrų ir moterų gyvenimo sąlygas kaimo vietovėse,

M.

kadangi, nepaisant to, kad žmonių gyvenimo būdas yra itin individualus, moterims ir vyrams pagrindinis uždavinys ir toliau bus, viena vertus, jų darbo ir socialinės bei kultūrinės veiklos ir, kita vertus, atsakomybės už šeimą derinimas,

N.

kadangi šią daugialypę užduotį modernios visuomenės sąlygomis galima įvykdyti tik naudojantis pagalbinėmis tarnybomis, infrastruktūra ir institucijomis, kurių kainos ir paslaugos turi būti prieinamos,

O.

kadangi daugialypis moters vaidmuo kaimo vietovėse gali labai prisidėti prie modernaus moters įvaizdžio mūsų visuomenėje kūrimo,

P.

kadangi ir vyrų, ir moterų užimtumo lygis kaimo vietovėse yra žemas ir iš tiesų daugelis moterų niekada nedalyvavo darbo rinkoje, taigi jos neregistruotos kaip bedarbės ir neįtrauktos į nedarbo statistiką,

Q.

kadangi žemės ūkyje dirbančių moterų, įskaitant ūkininkų žmonas, turinčias papildomų pajamų šaltinių (iš įvairių pajamų šaltinių, individualaus ar ne visą darbo dieną trunkančio savarankiško darbo), taip pat laikinų ir migruojančių darbuotojų socialinė apsauga yra būtinas modernaus ir tvaraus kaimo vietovių vystymosi veiksnys,

R.

kadangi ūkio savininkas yra vienintelis asmuo, nurodomas banko dokumentuose ir siekiant gauti subsidijas bei įgytas teises, taip pat ūkio savininkas yra vienintelis asmuo atstovaujantis ūkiui asociacijose ir grupėse,

S.

kadangi kaimo turizmas, kai šeimos ir turizmo kooperatinės įmonės suteikia prekes ir paslaugas kaimo vietovėse, yra mažos rizikos verslas, sukuriantis darbo vietas ir sudarantis sąlygas derinti šeimos pareigas ir darbą, taip pat skatinantis kaimo gyventojus pasilikti gyventi kaime,

1.

pažymi, kad vyrų ir moterų lygybės skatinimas yra pagrindinis ES ir jos valstybių narių tikslas; pabrėžia, kad labai svarbu įtraukti šį principą į BŽŪP siekiant skatinti tvarų ekonomikos augimą ir kaimo plėtrą;

2.

pažymi, kad kaimo vietovėse reikia siekti sukurti gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų gyvenimo mieste sąlygas, bet būtų priderintos prie kaimo vietovių realijų, kad moterys ir jų šeimos turėtų priežasčių likti ir sėkmingai gyventi kaimo vietovėse;

3.

ragina skatinti kaimo vietoves kaip įvairiapusę ir integruotą ekonominę ir gyvenamąją erdvę ir šiuo tikslu naudotis moterų pagrindiniu vaidmeniu, žiniomis ir kompetencija;

4.

todėl ragina Komisiją vedant derybas dėl kitos daugiametės finansinės programos susilaikyti nuo tolesnio visų žemės ūkiui numatytų išlaidų mažinimo;

5.

pabrėžia, kad įvairios, taip pat į paslaugas orientuotos žemės ūkio įmonės (pvz., atostogos ūkininko ūkyje, tiesioginė rinkodara, tokios socialinės paslaugos, kaip vyresnių asmenų ir vaikų priežiūra, popamokinis mokymas ūkyje) yra svarbūs aprūpinimo infrastruktūros kaimo vietovėse elementai ir, vykdant BŽŪP, būtina joms teikti ilgalaikę paramą; todėl ragina minėtąsias paslaugas skatinti panaudojant BŽŪP lėšas, kad būtų numatyti nauji planai ir mokamo darbo galimybės moterims ir taip sudarytos daug palankesnės sąlygos derinti šeiminį gyvenimą ir darbą;

6.

ragina skatinti vystymosi strategijas, kurioms būdinga savaiminė dinamika, ir visų pirma remti ypatingą kaimo vietovių veikėjų, vyrų ir moterų, kūrybiškumą, taip pat pasinaudoti konkrečiais tradiciniais kiekvienos kaimo bendruomenės ištekliais;

7.

pabrėžia gyvybingos ir dinamiškos kaimo aplinkos ir kaimo gyventojų įvairovės svarbą; todėl pabrėžia, kad svarbu jaunoms moterims užtikrinti tinkamas savęs realizavimo galimybes ir iššūkius;

8.

ragina kaimo vietovėse sudaryti tokias pagrindines sąlygas, kad visų kartų moterys galėtų likti savo tiesioginėje aplinkoje ir prisidėti prie jos atkūrimo ir plėtros;

9.

pabrėžia, kad, atsižvelgus į moterų gyvenimo sąlygas kaimo vietovėse, ūkininkams ir ūkių darbuotojams svarbu užtikrinti ankstyvo išėjimo į pensiją tvarką; ragina valstybes nares įgyvendinti šią tvarką, jeigu jos dar to nepadarė;

10.

todėl ragina toliau dėti pastangas, kad visos kaimo vietovės būtų aprūpintos naujausia IT infrastruktūra, visų pirma, pakankama plačiajuoste prieiga, ir imtis veiksmų siekiant sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti informacinėmis ir ryšių technologijomis, taip pat puoselėti vienodas tokios prieigos galimybes bei teikti tinkamą mokymą apie jos panaudojimą; pabrėžia, kad daugelyje ES kaimo vietovių dėl nepakankamos plačiajuostės prieigos stabdomas mažų įmonių augimas; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares tvirtai laikytis įsipareigojimo gerinti plačiajuosčio ryšio paslaugų teikimą kaimo vietovėse, nes tai būdas skatinti konkurencingumą;

11.

ragina skatinti moteris kaimo vietovėse kurti elektronines įmones, pvz., elektroninės prekybos įmones, nes jos sudaro sąlygas užsiimti verslu esant toli nuo didelių miesto centrų, ir tokias įmones remti;

12.

pabrėžia, kad kaimo vietovėse, kaip ir miesto vietovėse, būtina gerinti kasdieniams poreikiams skirtos infrastruktūros ir paslaugų kokybę bei prieigą prie jų siekiant, kad vyrai ir moterys galėtų derinti šeiminį ir profesinį gyvenimą ir kaimo vietovėse būtų išsaugotos bendruomenės; tai būtų vaikų priežiūros paslaugos ūkių infrastruktūroje (pvz., vaikų lopšeliai ūkiuose ir kitos ikimokyklinės įstaigos), sveikatos priežiūros paslaugos, švietimo įstaigos (įskaitant mokymąsi visą gyvenimą), pagyvenusių žmonių ir kitų priklausomų asmenų institucijos ir priežiūros paslaugos, sergančių arba nėščių darbuotojų pakeitimo paslaugos, aprūpinimas kasdieninio poreikio prekėmis vietoje, laisvalaikio ir kultūros įstaigos; ragina, kad nustatyti tokią žemės ūkio politiką, kad moterys kaimo vietovėse galėtų pasinaudoti savo galimybėmis ir kad daugiafunkcis bei tvarus žemės ūkis taptų realybe;

13.

ragina valstybes nares panaudoti struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą siekiant spręsti geros transporto infrastruktūros stokos kaimo vietovėse problemą ir įgyvendinti palankią politiką, kad visiems, ypač neįgaliesiems, būtų sudarytos geresnės sąlygos naudotis transportu, nes tai veiksnys, mažinantis socialinę atskirtį ir socialinę nelygybę, kuri visų pirma veikia moteris;

14.

ragina įgyvendinant kaimo plėtros politiką daugiau dėmesio skirti siekiant sukurti naujoviškas ir tvarias gyvenimo ir darbo kaimo vietovėse sąlygas;

15.

ragina Europos Sąjungos institucijas, valstybes nares ir regionų bei vietos valdžios institucijas remti projektus, kuriuos vykdant skatinama kaimo vietovėse steigti naujoviškas pirminės žemės ūkio produktų gamybos įmones ir teikiamos konsultacijos jų steigimo klausimais, siekiant sukurti naujų darbo vietų, kurias daugiausia užimtų moterys šiose pagrindinėse srityse: vertės suteikimo žemės ūkio produktams ir jų pardavimo rinkų paieškos, naujų technologijų taikymo, atitinkamo regiono ekonominės įvairovės didinimo ir paslaugų, kurios padeda derinti profesinę veiklą ir šeimos gyvenimą, teikimo;

16.

nurodo, kad, kalbant apie naujoviškas pasiūlos formas, pasakytina, kad reikėtų pasinaudoti teigiama patirtimi, įgyta vykdant moterims skirtus projektus pagal BŽŪP antrąjį ramstį (ypač pagal 3 kryptį ir programą „Leader+“) ir nustatyti geriausios praktikos pavyzdžius;

17.

ragina kaimo plėtros strategijose ypatingą dėmesį skirti moterų vaidmeniui padedant siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų, ypač vykdant su inovacijomis, moksliniais tyrimais ir technologine plėtra susijusias iniciatyvas;

18.

šiuo požiūriu palankiai vertina Europos socialinio fondo ir iniciatyvos „Equal“ projektus, kuriais siekiama suteikti daugiau žinių apie moterų padėtį žemės ūkyje bei kaimo vietovėse ir ją gerinti;

19.

ragina naujame EŽŪFKP reglamente nustatyti konkrečias priemones, skirtas moterims 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu remti – tai darytų teigiamą poveikį moterų užimtumui kaimo vietovėse;

20.

ragina Komisiją ir valstybes nares papildyti informatyvią duomenų apie ekonominę ir socialinę moterų padėtį ir jų ekonominę veiklą kaimo vietovėse bazę ir pagerinti jau esamų duomenų, pvz., pasitelkiant Eurostatą, naudojimą siekiant priderinti politikos priemones;

21.

yra įsitikinęs, kad, atsižvelgus į specialias kaimo vietovės sąlygas, ir toliau turi būti teikiamas ir plečiamas moterų švietimas ir konsultacijos specifiniais su žemės ūkiu susijusiais klausimais, ypač dėl ūkių finansinio valdymo;

22.

mano, kad reikėtų stengtis sukurti Europos kaimo moterų (arba moterų asociacijų) tinklą ir atkreipia dėmesį į laimėjimus, pasiektus taikant pagal antrą BŽŪP ramstį numatytas priemones;

23.

pripažįsta svarbų esamų moterų tinklų įvairiais lygmenimis vaidmenį, visų pirma kalbant apie kaimo vietovių paramą vietos lygmeniu ir visuomenės nuomonę apie kaimo vietoves, atkreipia dėmesį į tai, kad šiems tinklams reikia daugiau socialinio pripažinimo ir daugiau politinės ir finansinės paramos vietos, nacionaliniu ir Europos lygmenimis atsižvelgiant į tai, kad jie ypač naudingi siekiant daugiau lygybės, ypač turint mintyje moterų mokymą kaimo vietovėse, ir pradedant vietos plėtros projektus, įskaitant informacines kampanijas apie sveikatos patikrinimą norint užtikrinti ankstyvą moterų vėžio (gimdos kaklelio vėžio, krūties vėžio ir kt.) diagnozę; ragina valstybes nares remti aktyvesnį moterų dalyvavimą politiniame procese, įskaitant deramą moterų atstovavimą institucijų, įmonių ir asociacijų valdybose;

24.

ragina, kad taikant socialinės apsaugos sistemas kaimo vietovėse moterims būtų užtikrintos deramos išmokos atsižvelgiant į jų konkrečias apmokamo darbo sąlygas ir teises į pensiją;

25.

todėl palankiai vertina Direktyvą 2010/41/ES ir ragina valstybes nares ją nedelsiant veiksmingai įgyvendinti, ypač siekiant užtikrinti:

26.

atkreipia dėmesį į tai, kad visų pirma kaimo vietovėse būtinos ilgalaikės strategijos, kaip išsaugoti moterų, nusprendusių padaryti karjeros pertrauką, kad augintų šeimą ar užsiimtų slauga, profesinę kompetenciją; ragina palengvinti profesinės veiklos ir šeimos gyvenimo derinimą, kad moterys galėtų įsitraukti į įvairią profesinę veiklą, ją tęsti ir toliau plėtoti;

27.

atkreipia dėmesį į tai, kad žemės ūkio veiklos įvairinimas yra vis svarbesnis kaimo ekonomikos aspektas; pažymi, kad moterų vaidmuo inicijuojant ir kuriant žemės ūkio veiklos įvairinimo projektus ir jiems vadovaujant yra labai svarbus;

28.

ragina skatinti moterų verslumą ir iniciatyvas, ypač skatinti moterų nuosavybės teises, moterų verslininkių tinklus ir sudaryti tokias finansinio sektoriaus sąlygas, kad kaimo vietovių moterys verslininkės (įskaitant individualiai ar ne visą darbo dieną savarankiškai dirbančias moteris, gaunančias mažas pajamas, ir jaunas moteris) galėtų lengviau pasinaudoti investicijomis ir kreditais ir taip joms būtų suteikta daugiau galimybių veikti rinkoje ir plėtoti stabiliai gyventi leidžiantį verslą; taip pat ragina imtis veiksmų siekiant gerinti moterų verslumą ir įgūdžius, kad būtų skatinamas jų dalyvavimas įmonių ir asociacijų valdymo organuose;

29.

ragina atitinkamas nacionalines, regionų ir vietos valdžios institucijas skatinti moteris dalyvauti vietos veiksmų grupėse ir pagal programą „Leader“ vystyti vietos partnerystes, taip pat užtikrinti suderintą abiejų lyčių atstovų dalyvavimą jų valdybose;

30.

ragina įmonių ir regionų plėtros strategijose labiau atsižvelgti į moterų su žemės ūkiu susijusią ir nesusijusią profesinę kompetenciją; pabrėžia, kad labai svarbu ūkininkėms ir kaimo vietovių moterims įgyti kvalifikaciją ir mokytis būti gamintojomis ir verslininkėmis, ir ragina Komisiją ir valstybes nares, bendradarbiaujant su regionų ir vietos valdžios institucijomis, kaimo organizacijomis ir moterų bei ūkininkų asociacijomis, sukurti iniciatyvas, kuriomis būtų skatinamas moterų dalyvavimas darbo rinkoje, naikinama moterų diskriminacija darbe ir tobulinamas moterų mokymas, taip pat numatoma daugiau tolesnių studijų ir specializuotų kursų galimybių mokslo įstaigose, siūloma susijusių kaimo plėtros priemonių pagal 3 krypties kaimo plėtros programas ir skatinamos esamos iniciatyvos; pažymi, kad taikant šias priemones bus prisidedama siekiant kovoti su socialine atskirtimi kaimo vietovėse ir kad moterims iškyla didesnė skurdo grėsmė negu vyrams;

31.

ragina remti politines pastangas, kuriomis siekiama stiprinti moterų vaidmenį žemės ūkyje ir sudaryti joms daugiau galimybių praktiniu ir teisiniu požiūriais, taip pat atsižvelgiant į ūkio nuosavybę, vykdyti žemės ūkio veiklą, kad, turint mintyje joms už ūkį tenkančią bendrą atsakomybę, jos galėtų labiau prisidėti naudojantis susijusiomis teisėmis ir vykdant įsipareigojimus, kurie, be kita ko, apima interesų gynimą žemės ūkio klausimus sprendžiančiose institucijose ir tikrą dalijimąsi visomis ūkio pajamomis;

32.

ragina remti moterų ir ūkininkų organizacijas, kurios atlieka svarbų vaidmenį skatinant ir inicijuojant naujas plėtros programas ir įvairinimą, tokiu būdu, kad moterys galėtų įgyvendinti naujas idėjas siekiant įvairinti gamybos ir paslaugų teikimo veiklą kaimo vietovėse;

33.

laikosi nuomonės, kad atliekant būsimą BŽŪP reformą reikėtų atsižvelgti į kaimo vietovių moterų poreikius ir į žemės ūkyje dirbančių moterų vaidmenį ir pagal kiekvienos valstybės narės teritorinius poreikius pirmenybė turėtų būti teikiama prieigai prie tam tikrų paslaugų ir pagalbos;

34.

yra įsitikinęs, kad vidutinės trukmės laikotarpiu moterims turėtų būti deramai atstovaujama visose politinėse, ekonominėse ir socialinėse žemės ūkio institucijose, kad priimant sprendimus būtų atsižvelgiama į moterų ir vyrų aspektus; pabrėžia, kad svarbu pradėti taikyti konkrečius veiksmus, kurie būtų naudingi moterims siekiant užtikrinti, kad moterys lygiomis teisėmis dalyvautų tokių institucijų veikloje;

35.

ragina Komisiją ir valstybes nares sudaryti galimybes tam, kad moterys turėtų geresnę prieigą prie žemės ir kreditų siekiant skatinti moteris kurtis kaimo vietovėse ir užsiimti veikla žemės ūkio sektoriuje;

36.

ragina surinkti duomenis apie tai, kokios strategijos buvo taikomos siekiant užtikrinti žemės ūkyje dirbančių moterų (ūkininkės, ūkių darbuotojos, sezoninį darbą dirbančios moterys, t. t.) socialinę apsaugą ir kaip įgyvendinama Direktyva 2010/41/ES, atsižvelgiant į konkrečias šalies su nuosavybės teise ir mokestine teise susijusias sąlygas, ir pasinaudoti šiais duomenimis siekiant valstybėse narėse užtikrinti tinkamą žemės ūkyje dirbančių moterų socialinę apsaugą;

37.

pabrėžia, kad įgyvendinant Europos politiką, susijusią su moterų kaimo vietovėse gyvenimo sąlygomis, taip pat reikia atsižvelgti į imigrančių, dirbančių kaip sezoninės ūkių darbuotojos, gyvenimo ir darbo sąlygas, ypač atsižvelgiant į tinkamo apgyvendinimo, socialinės apsaugos, sveikatos draudimo ir sveikatos priežiūros poreikius; pabrėžia, kad reikia suteikti kuo daugiau vertės šių moterų darbui;

38.

ragina Komisiją į savo apibendrinamąjį pranešimą, kuris pagal 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai 14 straipsnio 1 dalį turi būti pateiktas 2011 m., įtraukti išsamų priemonių, kurių buvo imtasi atsižvelgiant į kaimo vietovių moterų padėtį, poveikio tyrimą;

39.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/19

—

atsižvelgdamas į Stojimo Sutarties protokolą Nr. 4 dėl Ignalinos branduolinės elektrinės Lietuvoje ir protokolą Nr. 9 dėl Bohunicos V1 branduolinės elektrinės 1 ir 2 blokų Slovakijoje, ir į protokolo dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos priėmimo į Europos Sąjungą sąlygų ir tvarkos 30 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Tarybos reglamentus dėl protokolo Nr. 4 dėl Ignalinos branduolinės elektrinės Lietuvoje įgyvendinimo (1), dėl protokolo Nr. 9 dėl Bohunicos V1 branduolinės elektrinės 1 ir 2 blokų Slovakijoje įgyvendinimo (2) ir dėl finansinės Sąjungos paramos, susijusios su Kozlodujaus branduolinės elektrinės Bulgarijoje 1–4 blokų eksploatavimo nutraukimu (Kozlodujaus programa) (3),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl finansinių išteklių, numatytų skirti branduolinių įrenginių eksploatavimui nutraukti (COM(2007)0794), ir pridedamą dokumentą „Eksploatavimo nutraukimo ES finansavimo duomenys“ SEC(2007)1654),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 24 d. Komisijos rekomendaciją dėl branduolinių įrenginių eksploatavimui nutraukti skirtų finansinių išteklių valdymo (4),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomonę (A7–0054/2011),

A.

kadangi trys ES šalys kandidatės – Lietuva, Slovakija ir Bulgarija – eksploatavo seno tarybinio modelio branduolines elektrines, kurias buvo sutarta uždaryti, ir kadangi stojimo derybose buvo numatytos konkrečios šių trijų branduolinių elektrinių blokų pirmalaikio uždarymo datos,

B.

kadangi ES pripažino, kad dėl pirmalaikio šių branduolinių elektrinių blokų uždarymo ir jų eksploatavimo nutraukimo uždėta didžiulė finansinė ir ekonominė našta, kurios atitinkamos valstybės narės negalėjo pakelti, todėl Stojimo sutartyse, taip pat vėlesniuose Tarybos reglamentuose dėl šių sutarčių įgyvendinimo atitinkamoms valstybėms narėms numatyta teikti finansinę paramą, kadangi vis dėlto nebuvo aiškiai nuspręsta, ar iš paramos lėšų turėtų būti padengtos visos eksploatavimo nutraukimo išlaidos arba atlyginta už visas ekonomines pasekmes; pažymi, kad ir Bulgarija, ir Slovakija šiuo metu lieka elektros energiją eksportuojančios šalys,

C.

kadangi ši parama užtikrina, kad būtų taikomos priemonės, susijusios su šiais klausimais:

D.

kadangi parama pradėta teikti iki įstojimo ir prieš uždarant atitinkamus blokus, kol vyko administracinis pasirengimas, lėšos buvo kaupiamos tarptautiniuose elektrinių eksploatavimo nutraukimo rėmimo fonduose,

E.

kadangi branduolinių įrenginių eksploatavimo nutraukimas ir jų atliekų tvarkymas yra techniškai sudėtingas procesas, kuriam reikia didelių finansinių išteklių ir kuris susijęs su aplinkos, techniniais, socialiniais ir finansiniais įsipareigojimais,

1.

pažymi, kad Lietuva, Slovakija ir Bulgarija įvykdė savo stojimo sutartyse numatytus įsipareigojimus iki nurodyto laiko uždaryti atitinkamų trijų branduolinių elektrinių blokus: Ignalinos branduolinės elektrinės 1 blokas uždarytas 2004 m. gruodžio 31 d., o 2 blokas – 2009 m. gruodžio 31 d.; Bohunicos branduolinės elektrinės 1 blokas uždarytas 2006 m. gruodžio 31 d., o 2 blokas – 2008 m. gruodžio 31 d.; Kozlodujaus branduolinės elektrinės 1 ir 2 blokai uždaryti 2002 m. gruodžio 31 d., o 3 ir 4 blokai – 2006 m. gruodžio 31 d.;

2.

taip pat pažymi, kad visos trys valstybės narės mėgino iš naujo derėtis dėl savo politinių įsipareigojimų, susijusių su reaktorių uždarymu, ir todėl procesas sulėtėjo;

3.

pažymi, kad yra teisinis pagrindas teikti finansinę paramą; pažymi, kad sumos nustatomos kasmet Komisijai priėmus sprendimą, pagrįstą atskirais metiniais jungtinio programavimo dokumentais, pagal kuriuos gali būti užtikrinama patvirtintų vystymo ir finansavimo projektų kontrolė;

4.

pažymi, kad dėl ribotos ES patirties ir duomenų eksploatavimo nutraukimo srityje nuspręsta teikti finansinę paramą ir nenumatyta galimybė nustatyti didžiausią finansavimo ribą; pažymi, kad net parengus eksploatavimo nutraukimo planus ir strategijas vis dar nebuvo aiškių didžiausios finansavimo ribos nustatymo sąlygų, todėl klausimą dėl papildomo finansavimo buvo galima spręsti bet kuriuo etapu ir kiekvienu atskiru atveju;

5.

mano, kad Bendrijos parama skirta šioms trims valstybėms narėms remti, kad jos pakeltų finansinę ir ekonominę naštą, kuri joms tenka dėl nustatytų pirmalaikio uždarymo datų, ir padengtų daugelio svarbių eksploatavimo nutraukimo darbų išlaidas, investuotų į energetikos projektus, didinančius energetinę nepriklausomybę, ir prisidėtų prie socialinių pasekmių, kylančių dėl branduolinių elektrinių uždarymo, mažinimo; vis dėlto pažymi, kad šiais trimis atvejais branduolinių elektrinių eksploatavimo nutraukimo išlaidos viršijo planuotą ES paramą ir ko gera taip pat viršys pradines sąmatas; be to, pažymi, kad didelė dalis lėšų panaudota energetikos projektams finansuoti, o ne pagrindiniam finansinės paramos tikslui – nutraukti branduolinių elektrinių eksploatavimą – įgyvendinti;

6.

mano, kad Europos Sąjungos solidarumo koncepcija veiksmingai padeda sušvelninti ekonomines ankstyvo uždarymo pasekmes energetikos sektoriuje; vis dėlto pažymi, kad tuo metu, kai buvo rengiamas šis pranešimas, eksploatavimo nutraukimas buvo tik pradedamas;

7.

pažymi, kad aptariamų branduolinių elektrinių eksploatavimo nutraukimui vykdyti turėtų būti skiriamas didžiausias prioritetas siekiant užtikrinti visų Europos gyventojų saugumą ir sveikatą;

8.

baiminasi, kad dėl finansinių išteklių, skirtų eksploatavimo nutraukimo priemonėms finansuoti, trūkumo bus vėluojama nutraukti branduolinių elektrinių eksploatavimą ir kils grėsmė aplinkai ir žmonių sveikatai;

9.

pabrėžia, kad saugumo užtikrinimo klausimas – visų svarbiausias vykdant aptariamų trijų pirma laiko uždarytų branduolinių elektrinių blokų eksploatavimo nutraukimą; taigi ragina Tarybą, Komisiją ir valstybes nares atsižvelgti į tai ateityje priimant bet kokius sprendimus, susijusius su branduolinių elektrinių eksploatavimo nutraukimu apskritai ir ypač su šiomis trimis eksploatavimo nutraukimo programomis; ragina Komisiją užtikrinti tinkamą bendrą su valstybėmis narėmis koordinavimą ir nustatyti aiškius projektų užbaigimo tvarkaraščius;

10.

susirūpinęs pažymi, kad trijų aptariamų eksploatavimo nutraukimo programų detalieji eksploatavimo nutraukimo planai iki šiol neužbaigti ir todėl nepakanka duomenų apie kalendorinius grafikus, konkrečių projektų kainą ir jų finansavimo šaltinius; todėl ragina atitinkamas nacionalines institucijas užbaigti planus, o Komisiją ragina pranešti apie proceso eigą ir pateikti detalųjį ilgalaikį eksploatavimo nutraukimo projektų finansavimo planą; skatina Komisiją aiškiai apibūdinti ES finansavimo, reikalingo šiems planams įgyvendinti, apimtį;

11.

ragina Komisiją ieškoti galimų būdų, kaip suderinti eksploatavimo nutraukimo finansavimo tvarką ES, atsižvelgiant į valstybių narių taikomas strategijas, jų nacionalines administravimo struktūras, ir supaprastinti pačią lėšų administravimo tvarką taip, kad nepakenktų eksploatavimo nutraukimo saugai ir saugumui;

12.

pažymi, kad nėra aiškiai pasiskirstyta dalyvių finansinė atsakomybė ir dalyvių atsakomybė vykstant eksploatavimo nutraukimo procesui; mano, kad Komisija visų pirma turėtų būti atsakinga už ES paramos panaudojimą, taip pat mano, kad parama turėtų būti valdoma bendrai su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (ERPB);

13.

mano, kad būtų pageidautina, jog sudarant sutartis būtų taikomas Bendrijos abipusiškumo principas, naudingas Europos įmonėms, ypač taikant principus, nustatytus 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą, inter alia, energetikos sektoriuje, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo 58 straipsnyje;

14.

pažymi, kad bendra Europos Sąjungos finansinė parama trims valstybėms narėms iki 2013 m. pabaigos sieks 2 847,78 mln. eurų; pabrėžia, kad, nors esama skirtumų tarp šių branduolinių elektrinių, ypač susijusių su kuro saugojimu, iš esmės įgyvendinant programas taikoma ta pati technologija; vis dėlto pažymi, kad skirtos sumos labai skirtingos: Ignalinai (2 blokai) – 1 367 mln. EUR; Bohunicai (2 blokai) – 613 mln. EUR; ir Kozlodujui (4 blokai) – 867,78 mln. EUR;

15.

pažymi, atsižvelgdamas į 2009 m. pabaigoje turėtus duomenis, kad valstybėse narėse padėtis, susijusi su išmokėtomis sumomis, yra skirtinga: Ignalinai numatyta skirti iš viso 1 367 mln. EUR, įsipareigota skirti 875,5 mln. EUR (64,04 %), išmokėta 760,4 mln. EUR (55,62 %), Bohunicai – iš viso 613 mln. EUR, įsipareigota skirti 363,72 mln. EUR (59,33 %), išmokėta 157,87 mln. EUR (25,75 %), Kozlodujui – iš viso 867,78 mln. EUR, įsipareigota skirti 567,78 mln. EUR (65,42 %), išmokėta 363,149 mln. EUR (41,84 %), visų pirma dėl skirtingo numatyto uždarymo laiko;

16.

mano, kad būtina visiškai skaidriai valdyti lėšas ir naudoti išteklius; pripažįsta patikimo ir skaidraus finansinių išteklių valdymo ir tinkamos išorės priežiūros svarbą siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją energijos rinkoje; rekomenduoja užtikrinti skaidrumą ir visuomenės dalyvavimą šioje srityje;

17.

atsižvelgia į toliau išvardytus auditus ir vertinimus: „Eksploatavimo nutraukimo pagalbos Lietuvai ir Slovakijai laikotarpio vidurio vertinimą“ (2007), Europos Komisijos visų trijų programų 2007 m. vidaus auditus, Europos Audito Rūmų (EAR) atliktus 2008 ir 2009 m. centrinės programų valdymo agentūros auditus, susijusius su Ignalina, EAR auditą siekiant parengti 2008 m. patikinimo pareiškimą (angl. DAS), EAR 2009 m. įgyvendinamumo tyrimą, ir atkreipia dėmesį į tebevykstančius veiksmus: rengiamą Komisijos komunikatą, kurio tikimasi 2011 m. pradžioje, Komisijos vykdomą išorės finansinį tarptautinio Bohunicos eksploatavimo nutraukimo paramos fondo auditą, EAR visos veiklos, susijusios su visomis trimis programomis, auditą;

18.

mano, kad turint mintyje dideles sumas pinigų, naujus lėšų panaudojimo būdus, nežinomus veiksnius, kurių atsiranda proceso metu ir kurie lemia daug tolesnių pakeitimų, pritaikymų ir papildomų sumų skyrimą, atlikta per mažai auditų ir jų aprėptis atrodo nepakankama; apgailestauja, kad Komisijos 2007 m. rugsėjo mėn. laikotarpio vidurio eksploatavimo nutraukimo pagalbos Lietuvai ir Slovakijai vertinimas neapima Bulgarijos (ji tuo metu jau gavo pagalbą);

19.

apgailestauja dėl to, kad Komisija nepateikia Europos Parlamentui finansinių išteklių, numatytų branduolinių įrenginių eksploatavimui nutraukti, naudojimo metinių ataskaitų; todėl ragina Komisiją stebėti ir kasmet Parlamentui pranešti, ar lėšos panaudojamos geriau ir ar tikėtina, kad sukauptos lėšos, skirtos konkrečių branduolinių elektrinių blokų eksploatavimui nutraukti, bus panaudotos per kitus trejus metus;

20.

ragina Komisiją atlikti analizę ir įsitikinti, kad yra galimybė iki 2013 m. skirti lėšų būsimiems eksploatavimo nutraukimo projektams, ypač turint mintyje tai, kad Bohunicos elektrinės eksploatavimo sustabdymo licencijos bus išduotos 2011 m. liepos mėn., Kozlodujaus – 2011 m. pabaigoje ir 2012 m. pabaigoje;

21.

ragina Komisiją prieš skiriant papildomai ES lėšų pateikti lyginamąją informaciją apie pradinius ir persvarstytus įvairių eksploatavimo nutraukimo procesų etapų grafikus, taip pat apie priemones energetikos ir socialinėje srityse;

22.

ragina Komisiją pranešti apie konkrečius patobulinimus, susijusius su valstybių narių valdymo komiteto įsteigimu 2007 m. siekiant padėti jai įgyvendinti paramos programas, ir nurodyti nuo to laiko įvykusius procedūros pasikeitimus;

23.

pažymi, kad vis dar vyksta EAR auditas; mano, kad auditas turėtų padėti atskleisti lėšų panaudojimo tikslus ir jų veiksmingumą, padėti parengti įgyvendinamus pasiūlymus ir įvertinti tolimesnį lėšų poreikį uždarymo darbams atlikti; mano, kad šis išsamus veiklos auditas turėtų padėti išsiaiškinti:

24.

siūlo, atsižvelgiant į būsimą veiklą, kuri turi būti finansuojama iš ES skirtų sumų 2007–2013 m. laikotarpiu, išsiaiškinti šiuos klausimus:

25.

susirūpinęs pažymi, kad nėra visų trijų projektų ES koordinatorių ir ekspertų grupės, kuri suteiktų galimybę eksploatavimo nutraukimo programą vykdyti kaip vientisą projektą remiantis ES patirtimi ir sudarytų sąlygas šių trijų atvejų sąveikai;

26.

pabrėžia, kad reikia glaudžiau koordinuoti šias tris programas siekiant užtikrinti geresnį veiklos planavimą ir dalijimąsi patirtimi, įgyta jas įgyvendinant; mano, kad visai Europos Sąjungai gali būti naudinga patirtis, įgyta nutraukiant reaktorių darbą, kai ekonomiškai netikslinga juos eksploatuoti; taigi ragina visas susijusias šalis įgyti ir kaupti eksploatavimo nutraukimo patirtį ir užtikrinti, kad būtų tinkamiausiai naudojamasi patirtimi ir duomenimis, kuriuos įgijo kitos valstybės narės branduolinių elektrinių eksploatavimo srityje;

27.

ragina Komisiją sudaryti koordinavimo grupę, kuri būtų atsakinga už:

28.

pažymi, kad finansuojant eksploatavimo nutraukimo darbus turėtų būti taikomas principas „teršėjas moka“ ir kad branduolinių elektrinių operatoriai turėtų užtikrinti, jog branduolinių įrenginių gamybos ciklo metu būtų kaupiami atitinkami finansiniai ištekliai, kurių reikia būsimo eksploatavimo nutraukimo sąnaudoms padengti;

29.

pažymi, kad dėl pirmalaikio reaktorių sustabdymo nesukauptos planuotos reikiamos sumos atitinkamuose nacionaliniuose fonduose, skirtuose visoms išlaidoms, susijusioms su elektrinių eksploatavimo nutraukimu, padengti;

30.

atsižvelgdamas į įvairias valstybių narių taikomas strategijas, ragina Komisiją ieškoti galimų būdų, kaip suderinti eksploatavimo nutraukimo finansavimo tvarką ES siekiant užtikrinti, kad būtų laiku sukaupti reikiami finansiniai ištekliai ir kad nebūtų pakenkta eksploatavimo nutraukimo saugai ir saugumui;

31.

džiaugiasi tuo, kad dauguma Ignalinos programos energijos vartojimo efektyvumo ir elektros energijos tiekimo užtikrinimo projektų šiuo metu įgyvendinama arba jau įgyvendinta;

32.

susirūpinęs pažymi, kad labai vėluojama įgyvendinti pagrindinius atliekų infrastruktūros valdymo projektus (naudoto kuro saugojimo ir atliekų saugyklos projektą), todėl atsirado papildomų išlaidų, palyginti su pradine sąmata; pažymi, kad beveik išseko neveiklumo galimybė ir kad delsa gali pradėti trukdyti viso eksploatavimo nutraukimo planui ir atitinkamai padidinti išlaidas; ragina Komisiją pranešti projekto tvarkaraščio pakartotinio vertinimo rezultatus;

33.

pažymi, kad didelė lėšų dalis paskirta energetikos projektams, kad vis dar reikia daug lėšų eksploatavimui nutraukti ir nacionalinių lėšų tam nepakanka: valstybiniame Ignalinos branduolinės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fonde iki šiol sukaupta vos daugiau kaip 100 mln. eurų (nors vien techninės eksploatavimo nutraukimo išlaidos galėtų būti nuo 987 mln. iki 1 300 mln. eurų) ir didelė šios sumos dalis naudojama nesusijusiems su eksploatavimo nutraukimu projektams finansuoti; ragina, ypač valstybes nares, imtis atitinkamų priemonių šiuo klausimu;

34.

džiaugiasi Bohunicos programos įgyvendinimo pažanga;

35.

pažymi, kad nors numatyta Bendrijos parama branduolinės energetikos objektų, ypač V1 reaktorių, eksploatavimui nutraukti, taip pat tiekimo saugumui užtikrinti, nacionalinis atominis fondas neatidėjo nė kiek lėšų, kurios būtų skirtos specialiai šiuo metu vykdomam A1 eksploatavimo nutraukimo projektui finansuoti;

36.

pažymi, kad labai vėluojama įgyvendinti kai kuriuos eksploatavimo nutraukimo projektus, pvz., zonos fizinės apsaugos sistemos rekonstrukcijos, istorinių atliekų apdorojimo projektą ir laikinos radioaktyviųjų atliekų saugyklos Bohunicos elektrinėje statybos projektą; ragina Komisiją ir Slovakiją imtis veiksmų siekiant išvengti vėlavimo ir nekelti grėsmės numatytai eksploatavimo nutraukimo darbų eigai;

37.

džiaugiasi gerais Kozlodujaus programos įgyvendinimo techninės ir finansinės veiklos rezultatais ir tuo, kad persvarstyta 1–4 blokų eksploatavimo nutraukimo strategija buvo pakeista taip: pradinė atidėto išmontavimo strategija pakeista neatidėliotino ir nepertraukiamo išmontavimo strategija;

38.

susirūpinęs pažymi, kad energetikos projektams įgyvendinti naudojama didelė dalis paskirtų valstybės lėšų; ragina Komisiją stebėti likusių energetikos projektų įgyvendinimą ir pranešti rezultatus; ragina per likusį Kozlodujaus programos vykdymo laikotarpį įgyvendinti daugiau eksploatavimo nutraukimo ir atliekų tvarkymo projektų;

39.

pabrėžia, kad reikalingas visapusis valstybinės įstaigos, skirtos radioaktyviosioms atliekoms tvarkyti (angl. SERAW), ir Kozlodujaus branduolinės elektrinės, kurios dabar atitinkamai atsakingos už 1–2 blokus ir 3–4 blokus, administracinis koordinavimas; ragina Bulgariją analizuoti ir laiku įgyvendinti būtinas priemones, siekiant pagerinti pasidalijamąjį valdymą, ir (arba) pereiti prie bendro 1–4 blokų valdymo;

40.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Bulgarijos, Lietuvos ir Slovakijos vyriausybėms.

2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/26

—

atsižvelgdamas į JT žmogaus teisių, ypač moterų teisių, srities teisines priemones, pvz., JT Chartiją, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Konvenciją dėl kovos su žmonių prekyba ir trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijos tikslams, Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (angl. CEDAW) ir jos fakultatyvinį protokolą, Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir asmens negrąžinimo principą,

—

atsižvelgdamas į kitas JT smurto prieš moteris priemones, pvz., Vienos deklaraciją, Pasaulio žmogaus teisių konferencijos 1993 m. birželio 25 d. priimtą veiksmų programą (A/CONF. 157/23) ir 1993 m. gruodžio 20 d. deklaraciją dėl smurto prieš moteris panaikinimo (A/RES/48/104),

—

atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos 1997 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl nusikaltimo ir baudžiamosios teisės prevencijos priemonių, taikomų siekiant panaikinti smurtą prieš moteris (A/RES/52/86), 2002 m. gruodžio 18 d. rezoliuciją dėl moterų orumo įžeidimo panaikinimo (A/RES/57/179) ir 2003 m. gruodžio 22 d. rezoliuciją dėl smurto prieš moteris namuose panaikinimo (A/RES/58/147),

—

atsižvelgdamas į JT Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro specialiųjų pranešėjų pranešimus dėl smurto prieš moteris ir į Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto Bendrąją rekomendaciją Nr. 19 (11-oji sesija, 1992 m.),

—

atsižvelgdamas į 1995 m. rugsėjo 15 d. Pekine vykusioje ketvirtojoje pasaulinėje moterų konferencijoje priimtą veiksmų platformą ir į 2000 m. gegužės 18 d. Parlamento rezoliuciją dėl Pekino veiksmų platformos įgyvendinimo (1), 2005 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų po Ketvirtosios pasaulinės konferencijos moterų klausimais – veiksmų platforma (Pekinas + 10) (2) ir 2010 m. vasario 25 d. rezoliuciją dėl tolesnio Pekino veiksmų platformos įgyvendinimo (Pekinas + 15) (3),

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl pastangų panaikinti visų formų smurtą prieš moteris suintensyvinimo (Nr. A/RES/61/143) ir į JT Saugumo Tarybos rezoliucijas Nr. 1325 ir Nr. 1820 dėl moterų, taikos ir saugumo,

—

atsižvelgdamas Europos Tarybos Ad hoc kovos su smurtu prieš moteris ir šeiminiu smurtu bei jo prevencijos komiteto, įkurto 2008 m. gruodžio mėn. būsimai Europos Tarybos konvencijai šiuo klausimu parengti, darbą,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 8 d. Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos (angl. EPSCO) išvadas dėl smurto,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 14 d. poziciją dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Europos apsaugos orderio projekto (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 26 d. rezoliuciją dėl smurto prieš moteris panaikinimo (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. balandžio 21 d. pareiškimą dėl kampanijos „Pasakykime NE smurtui prieš moteris“ (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. kovo 24 d. rezoliuciją dėl kovos su moterų lytinių organų žalojimu ES (7),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 21 d. pateiktą Komisijos moterų ir vyrų lygybės strategiją 2010– 2015 m.,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pranešimą (A7–0065/2011),

A.

kadangi nė viena atskira priemonė nepanaikins smurto dėl lyties, o jį ir jo padarinius labai sumažinti gali tik suderinti infrastruktūros, teisės, teismų, priverstinio vykdymo, švietimo, sveikatos ir kiti su paslaugų teikimu susiję veiksmai,

B.

kadangi, nors tarptautiniu mastu smurto prieš moteris sąvoka nėra pripažinta, Jungtinių Tautų Organizacija apibrėžia jį kaip bet kokį smurtą dėl lyties, kuris sukelia arba gali sukelti moterims fizinę, lytinę ar psichologinę žalą bei kentėjimą, taip pat reiškia grasinimus atlikti tokius veiksmus, prievartą arba despotiškai atimti laisvę tiek visuomeniniame, tiek privačiame gyvenime (8),

C.

kadangi smurtas sukelia traumą visiems vyrams, moterims ir vaikams, bet smurtas dėl lyties dažniausiai susijęs su vyrų smurtu prieš moteris ir mergaites ir atspindi bei sustiprina vyrų ir moterų nelygybę ir kelia grėsmę aukų sveikatai, orumui, saugumui ir savarankiškumui,

D.

kadangi smurto dėl lyties tyrimais nustatyta, kad nuo penktadalio iki ketvirtadalio visų moterų Europoje pilnametystės laikotarpiu bent kartą yra patyrusios fizinį smurtą, o daugiau nei dešimtadalis kentė seksualinę prievartą, susijusią su jėgos panaudojimu; kadangi moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad 26 proc. vaikų ir jaunimo pranešė apie fizinį smurtą vaikystėje,

E.

kadangi reklamoje ir pornografijoje dažnai vaizduojamas įvairių rūšių smurtas dėl lyties ir todėl taip menkinamas smurto prieš moteris pavojingumas bei trukdoma įgyvendinti lyčių lygybės strategijų uždavinius,

F.

kadangi vyrų smurtas prieš moteris formuoja moterų vietą visuomenėje: jų sveikatą, užimtumo ir švietimo galimybes, integraciją į socialinę ir kultūrinę veiklą, ekonominę nepriklausomybę, dalyvavimą viešajame ir politiniame gyvenime bei sprendimų priėmime ir santykius su vyrais,

G.

kadangi moterys dažnai nepraneša apie vyrų smurtą prieš jas dėl sudėtingų ir įvairialypių psichologinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių priežasčių, o kartais ir dėl nepasitikėjimo policija, teisine sistema bei socialinėmis ir medicinos tarnybomis,

H.

kadangi smurtas dėl lyties, daugiausia vyrų smurtas prieš moteris, yra struktūrinė ir visoje Europoje ir pasaulyje plačiai paplitusi problema, taip pat reiškinys, darantis poveikį įvairaus amžiaus, įvairų išsilavinimą, pajamas ar socialinę padėtį turintiems nukentėjusiesiems ir kaltininkams, ir yra susijęs su mūsų visuomenei būdingu nelygiu moterų ir vyrų galios paskirstymu,

I.

kadangi ekonominiai sunkumai neretai skatina dažniau pasikartojantį, agresyvesnį ir pavojingesnį smurtą; kadangi tyrimai parodė, kad smurtas prieš moteris tampa intensyvesnis, kai vyrai dėl ekonominės krizės praranda darbą ir pajamas,

J.

kadangi smurtas prieš moteris apima įvairius žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant: seksualinį išnaudojimą, prievartavimą, smurtą šeimoje, seksualinę prievartą ir priekabiavimą, prostituciją, prekybą moterimis ir mergaitėmis, moterų lytinio pasirinkimo ir reprodukcinių teisių pažeidimus, smurtą prieš moteris darbo vietoje, smurtą prieš moteris konfliktų metu, smurtą prieš moteris kalėjime ar globos įstaigose ir kai kuriuos žalingus tradicinius papročius; kadangi bet kuris iš šių pažeidimų gali palikti gilių psichologinių randų, apskritai padaryti žalą moterų ir mergaičių sveikatai, įskaitant jų reprodukcinę ir seksualinę sveikatą, o kai kuriais atvejais sukelti mirtį,

K.

kadangi keliose valstybėse narėse prievartavimas, t. y. vyrų smurto prieš moteris forma, nelaikomas nusikaltimu, už kurį persekioja valstybės institucijos (9),

L.

kadangi duomenys apie įvairaus pobūdžio smurtą prieš moteris Europos Sąjungoje, kuriuos būtų galima palyginti, nėra renkami reguliariai ir todėl sunku įvertinti tikrąjį šios problemos mastą ir rasti tinkamus sprendimo būdus; kadangi surinkti patikimus duomenis labai sudėtinga, nes moterys ir vyrai dėl baimės arba gėdos nelinkę pranešti apie savo patirtį atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams,

M.

kadangi, remiantis Europos Tarybos turimų tyrimų, šiuo klausimu atliktų valstybėse narėse, duomenimis, yra manoma, kad smurtas prieš moteris šiame regione kasmet kainuoja 33 tūkst. mln. EUR (10),

N.

kadangi moterys Europos Sąjungoje dėl skirtingos valstybių narių politikos ir teisės aktų nevienodai ginamos nuo vyrų smurto,

O.

kadangi Lisabonos sutartis suteikė Europos Sąjungai didesnę kompetenciją teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, įskaitant bendradarbiavimą baudžiamojo proceso teisės ir materialinės baudžiamosios teisės klausimais, taip pat policijos bendradarbiavimo srityje,

P.

kadangi moterų, nukentėjusių dėl smurto dėl lyties, skaičius kelia nerimą,

Q.

kadangi motinų ir nėščių moterų psichologinė prievarta yra dar viena moterų patiriama smurto ar prievartos forma, labiausiai paplitusi šeimoje ar poroje, socialinėje ir darbo srityse, kurios padariniai yra dėl atleidimo ar dėl jų pačių atsisakymo prarastas darbas, taip pat diskriminacija ir depresija,

R.

kadangi Komisija savo Lyčių lygybės strategijoje 2010–2015 m. pabrėžė, kad smurtas dėl lyties yra viena iš svarbiausių problemų, kurią reikia spręsti, norint pasiekti tikrą lyčių lygybę,

S.

kadangi Komisija paskelbė, kad ji 2011 m. pateiks pasiūlymą dėl kovos su smurtu prieš moteris strategijos, tačiau 2011 m. Komisijos darbo programoje ši strategija nėra aiškiai paminėta,

1.

palankiai vertina Komisijos Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų plane prisiimtą įsipareigojimą 2011–2012 m. pateikti Komunikatą dėl kovos su smurtu prieš moteris, šeiminiu smurtu ir moterų lytinių organų žalojimu strategijos, po kurio turėtų būti pateiktas ES veiksmų planas (11);

2.

siūlo naują išsamų politinį požiūrį į smurtą dėl lyties, įskaitant:

3.

ragina valstybes nares seksualinį smurtą ir moterų prievartavimą, ypač santuokoje ir esant neįteisintiems intymiems santykiams ir (arba) įvykdytą vyriškos lyties šeimos narių, pripažinti nusikalstama veika tais atvejais, kai nėra aukos sutikimo, užtikrinti, kad už tokius nusikaltimus būtų nedelsiant patraukiama baudžiamojon atsakomybėn ir atmesti bet kokius pateisinimus kultūrinėmis ar religinėmis tradicijomis kaip nusikaltėlio atsakomybę lengvinančias aplinkybes smurto prieš moteris atvejais, įskaitant vadinamuosius nusikaltimus dėl garbės ir lytinių organų žalojimą;

4.

pripažįsta, kad smurtas prieš moteris yra vienas iš rimčiausių žmogaus teisių pažeidimų dėl lyties ir kad šeiminis smurtas prieš kitas aukas, pvz., vaikus, vyrus ir senus žmones taip pat yra reiškinys, kuris daro poveikį pernelyg daug šeimų, kad jį būtų galima ignoruoti;

5.

pabrėžia, kad patiriamas fizinis, seksualinis ar psichologinis smurtas ir tėvų ar kitų šeimos narių smurtas daro didelį poveikį vaikams;

6.

ragina valstybes nares, kuriose esama vaikų, susiduriančių su visomis smurto rūšimis, išplėtoti jų amžiui tinkamas psichologinių ir socialinių konsultacijų paslaugas, kurios būtų specialiai pritaikytos vaikams siekiant padėti jiems susitvarkyti su jų traumine patirtimi ir tinkamai atsižvelgti į vaikų interesus;

7.

pabrėžia, kad migrantės, įskaitant dokumentų neturinčias migrantes, ir prieglobsčio prašytojos sudaro dvi pakategores moterų, kurios yra ypač pažeidžiamos smurto dėl lyties požiūriu;

8.

pabrėžia tinkamo mokymo svarbą visiems asmenims, dirbantiems su moterimis, nukentėjusiomis nuo smurto dėl lyties, ypač teisinės sistemos ir teisėsaugos atstovams, tarp kurių ypač reikėtų išskirti policiją, teisėjus, socialinės ir sveikatos priežiūros srities darbuotojus;

9.

ragina Europos Komisiją pasinaudojant visa turima patirtimi ir remiantis valstybių narių duomenimis parengti ir pateikti metinę statistinę informaciją apie smurtą dėl lyties, įskaitant duomenis apie tai, kiek moterų per metus nužudo jų esami arba buvę partneriai;

10.

pabrėžia, kad smurto prieš vaikus, jaunimą ir moteris mokslinis tyrimas ir bendresnio pobūdžio lyties aspekto ir seksualinės prievartos mokslinis tyrimas, kaip tarpdisciplininiai moksliniai tyrimai, turėtų būti įtraukti į būsimą Aštuntąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrąją programą;

11.

prašo Komisijos apsvarstyti galimybę sukurti smurto prieš moteris stebėjimo centrą, kurio veikla būtų pagrįsta pranešimais apie teismo bylas, susijusias su smurtu prieš moteris;

12.

ragina Komisiją toliau tęsti kovą su smurtu dėl lyties remiantis Bendrijos programomis, ypač programa „Daphne“, kuri jau davė naudos kovos su smurtu prieš moteris srityje;

13.

pažymi, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra atlikdama tyrimą apklaus tipinę grupę moterų iš visų valstybių narių dėl jų smurto patirties, ir prašo, kad būtų skirtas dėmesys siekiant išnagrinėti, kokius atsakymus gauna moterys, pranešdamos apie smurtą įvairioms valdžios institucijoms ir pagalbos tarnyboms;

14.

ragina valstybes nares nacionalinėje statistinėje informacijoje aiškiai nurodyti smurto dėl lyties mastą ir imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad būtų renkami duomenys apie smurtą dėl lyties, inter alia, apie aukų lytį, kaltininkų lytį, jų santykius, amžių, nusikaltimo vietą ir patirtus sužalojimus;

15.

prašo Komisijos pateikti smurto prieš moteris finansinių padarinių tyrimą, atsižvelgiant į tyrimus, kuriuose pritaikyta metodika, pagal kurią galima apskaičiuoti smurto prieš moteris finansinį poveikį sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo sistemoms bei darbo rinkai;

16.

ragina ES pagrindinių teisių agentūrą ir Europos lyčių lygybės institutą atlikti mokslinius tyrimus, kurių metu būtų tiriamas smurto paplitimas tarp paauglių ir jo poveikis jų gerovei;

17.

pastebi, kad persekiojimas, kurio 87 proc. visų aukų sudaro moterys, sukelia psichologines traumas ir didelę emocinę įtampą ir kad dėl to persekiojimas turėtų būti laikomas smurto prieš moteris forma ir turėtų būti įtrauktas į visų valstybių narių teisės aktus;

18.

pažymi, kad tradiciniai žalingi papročiai, pvz., moterų lyties organų žalojimas (MLOŽ) ir vadinamosios „garbės žmogžudystės“, yra labai paplitusios smurto prieš moteris formos, todėl ragina Komisiją kovos su smurtu prieš moteris strategijoje ypatingą dėmesį skirti kovai su tradiciniais žalingais papročiais;

19.

pripažįsta didelę prostitucijos, įskaitant vaikų prostitucijos, Europos Sąjungoje problemą ir prašo toliau nagrinėti ryšį tarp konkrečios valstybės narės teisinės sistemos ir prostitucijos toje šalyje formos ir masto; atkreipia dėmesį į nerimą keliantį prekybos į ES teritoriją atvežamais arba ES teritorijoje esančiais žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, augimą ir ragina valstybes nares imtis ryžtingų veiksmų kovojant su šia neteisėta veikla;

20.

ragina valstybes nares pripažinti didelę pakaitinės motinystės, kaip moters kūno ir jos reprodukcinių organų išnaudojimo, problemą;

21.

pabrėžia, kad ir moterims, ir vaikams taikomos tos pačios išnaudojimo formos ir abi šios grupės tarptautinėje reprodukcinėje rinkoje gali būti laikomos prekėmis, todėl, plintant šioms naujoms reprodukcijos rūšims, pvz., pakaitinei motinystei, auga prekybos moterimis ir vaikais bei neteisėto įvaikinimo, kertant nacionalines sienas, mastai;

22.

pažymi, kad smurtas šeimoje buvo pripažintas pagrindine persileidimo arba negyvų kūdikių gimimo, taip pat motinų mirčių gimdymo metu priežastimi, ir prašo Komisiją daugiau dėmesio skirti smurto prieš nėščias moteris problemai, nes šiuo atveju nusikaltėlis kelia pavojų daugiau nei vienam asmeniui;

23.

pažymi, kad pilietinė visuomenė, ypač NVO, moterų asociacijos ir kitos viešosios ir privačios savanoriškos organizacijos, teikiančios pagalbą smurto aukoms, teikia labai vertingas paslaugas, ypač padėdamos moterims savo noru nutraukti tylą, kurioje jos kenčia smurtą, ir turėtų būti remiamos valstybių narių;

24.

pakartotinai tvirtina, kad būtina dirbti ir su aukomis, ir su agresoriais, siekiant padidinti pastarųjų sąmoningumą ir pakeisti stereotipus ir įsitikinimus, skatinančius smurtui palankių aplinkybių plėtojimąsi ir susitaikymą su šios rūšies smurtu;

25.

ragina valstybes nares įrengti prieglaudas moterims, siekiant padėti moterims ir vaikams nepriklausomai gyventi be smurto ir skurdo, kuriose turėtų būti teikiamos specializuotos paslaugos, medicininis gydymas, teisinė pagalba, psichologinės ir terapinės konsultacijos, teisinė pagalba nagrinėjant bylas teisme, parama vaikams, nukentėjusiems nuo smurto, ir t. t.;

26.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų skirti reikalingus išteklius smurto prieš moteris prevencijai ir kovai su juo, šiam tikslui panaudodamos ir struktūrinių fondų lėšas;

27.

pabrėžia, kaip svarbu, kad valstybės narės ir regionų bei vietos valdžios institucijos imtųsi veiksmų siekdamos palengvinti nuo smurto dėl lyties nukentėjusių moterų reintegraciją į darbo rinką, naudojantis tokiomis priemonėmis kaip ESF ar programa PROGRESS;

28.

ragina ES ir jos valstybes nares sukurti teisinę sistemą, pagal kurią imigrantėms moterims būtų suteikiama teisė turėti savo pasus ir leidimus gyventi, taip pat būtų numatyta galimybė patraukti baudžiamojon atsakomybėn šiuos dokumentus atėmusį asmenį;

29.

pakartoja savo 2010 m. vasario 25 d. rezoliucijoje išreikštą nuomonę, kad Europos Sąjunga, vadovaudamasi nauja teisine sistema, kuri įtvirtinta Lisabonos sutartimi, turėtų tapti Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir jos fakultatyvinio protokolo šalimi;

30.

ragina Komisiją ir valstybes nares tarptautiniu lygiu spręsti smurto prieš moteris problemą ir atkreipti dėmesį į žmogaus teisių pažeidimų dėl lyties aspektus, visų pirma, atsižvelgiant į jau galiojančius dvišalius asociacijos ir tarptautinės prekybos susitarimus arba į susitarimus, dėl kurių šiuo metu vyksta derybos;

31.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/34

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 7 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Visapusiškos Europos tarptautinės investicijų politikos kūrimas“ (COM(2010)0343), taip pat į 2010 m. liepos 7 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatoma valstybių narių ir trečiųjų šalių dvišaliams investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka (COM(2010)0344),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020), taip pat į 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ (COM(2010)0612),

—

atsižvelgdamas į ES Tarybos susitikimo, vykusio 2010 m. spalio 25 d., išvadas dėl išsamios Europos tarptautinės investicijų politikos,

—

atsižvelgdamas į atnaujintas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) gaires tarptautinėms įmonėms,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su valstybių narių įsipareigojimų nevykdymu, o būtent 2009 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Komisija prieš Austriją (byla C-205/06), 2009 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Komisija prieš Švediją (byla C-249/06) ir 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą byloje Komisija prieš Suomiją (byla C-118/07),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės prekybos komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto bei Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomones (A7–0070/2011),

A.

kadangi pagal Lisabonos sutartį tiesioginės užsienio investicijos (TUI) priskiriamos išimtinei ES kompetencijai, kaip nurodyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 3 straipsnio 1 dalies e punkte, 206 ir 207 straipsniuose,

B.

kadangi nuo 1959 m. valstybės narės sudarė per 1 200 dvišalių investicijų sutarčių (DIS) dvišaliu lygmeniu ir iš viso buvo sudaryta beveik 3 000 DIS,

C.

kadangi visuotinai pripažinta, kad užsienio investicijos gali pagerinti priimančiosios šalies konkurencingumą, tačiau investuojant užsienio šalyse gali būti būtina užtikrinti pagalbą žemos kvalifikacijos darbuotojų prisitaikymui; kadangi visoms vyriausybėms tenka pareiga skatinti teigiamą investicijų poveikį, kartu užkertant kelią bet kokiam kenksmingam jų poveikiui,

D.

kadangi SESV 206 ir 207 straipsniuose TUI neapibrėžiamos ir kadangi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (1) yra tiksliai apibrėžęs, kaip jis supranta TUI, remdamasis trimis kriterijais: šios investicijos turėtų būti ilgalaikės, sudarančios bent 10 % bendrovės filialo nuosavo kapitalo / akcijų, suteikiančios investuotojui valdymo kontrolės teisę bendrovės filialo operacijų atžvilgiu, kadangi šis apibrėžimas atitinka TVF ir EBPO apibrėžimus ir yra priešingybė visų pirma investicijų portfeliams ir intelektinės nuosavybės teisėms; kadangi sunku aiškiai atskirti TUI ir investicijų portfelius, o griežtą teisinę apibrėžtį bus sunku pritaikyti realioje investavimo praktikoje,

E.

kadangi kai kurios valstybės narės naudoja plačias sąvokos „užsienio investuotojas“ apibrėžtis, pagal kurias norint nustatyti įmonės registracijos šalį pakanka paprasčiausio pašto adreso; kadangi dėl to kai kurios įmonės gali pareikšti ieškinius savo registracijos šalims pasinaudodamos dvišalėmis investicijų sutartimis, kurias pasirašė trečiosios šalys; kadangi bet kuri Europos bendrovė turėtų turėti galimybę remtis būsimaisiais ES investicijų susitarimais arba laisvosios prekybos susitarimuose esančiais skyriais apie investicijas,

F.

kadangi iškylant naujoms šalims, turinčioms didelius investavimo pajėgumus ir vietos ar pasaulio mastu turinčioms didelę galią, keičiasi klasikinis supratimas, kad investuoti gali tik išsivysčiusios šalys,

G.

kadangi po pirmųjų ginčų sprendimo bylų dešimtajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje nepaisant bendros teigiamos patirties pastebėti keli probleminiai aspektai, nes susitarimuose naudojant neaiškią kalbą atsiranda skirtingo aiškinimo galimybė, būtent tai, kad gali kilti konfliktas, susijęs su privačiais interesais ir valdžios institucijų atliekama reguliavimo misija, pavyzdžiui, tai atvejais, kai priėmus teisėtus teisės aktus tarptautiniai arbitrai valstybę pripažino kalta pažeidus „teisingo ir nešališko režimo“ principą,

H.

kadangi JAV ir Kanada – pirmosios valstybės, nukentėjusios nuo tokių teismų sprendimų, – nustatė savo DIS modelį, pagal kurį arbitražas turi ribotas aiškinimo galimybes ir pagal kurį užtikrinama geresnė jų valdžios institucijų veiklos erdvės apsauga,

I.

kadangi Komisija išvardijo šalis, kurios turi būti derybų dėl pirmųjų investicijų susitarimų privilegijuotosios partnerės (Kanada, Kinija, Indija, Pietų Amerikos šalių bendrosios rinkos (MERCOSUR) valstybės, Rusija ir Singapūras),

J.

kadangi naujai įsteigta Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) taip pat sustiprins ES matomumą ir vaidmenį pasaulyje, įskaitant ES prekybos tikslų skatinimą ir gynimą, taip pat investicijų srityje,

1.

pripažįsta, kad pagal Lisabonos sutartį TUI šiuo metu patenka į išskirtinės ES kompetencijos sritį; pabrėžia, kad ši nauja ES kompetencija yra dvigubas iššūkis, nes kyla problemų valdant esamas DIS ir sunku nustatyti Europos Sąjungos investicijų politiką, kuri atitiktų investuotojų ir valstybių, į kurias ketinama investuoti, lūkesčius ir kartu platesnius ES ekonominius interesus ir išorės politikos tikslus;

2.

pritaria naujajai ES kompetencijai ir ragina Komisiją ir valstybes nares pasinaudoti šia proga ir kartu su Parlamentu sukurti integruotą ir darnią investicijų politiką, kuri skatintų kokybiškas investicijas ir darytų teigiamą poveikį pasaulinei ekonomikos pažangai ir tvariam vystymuisi; mano, kad Parlamentas turi aktyviai dalyvauti formuojant būsimą investicijų politiką ir kad norint tai užtikrinti būtina, jog būtų tinkamai konsultuojamasi dėl būsimų derybų įgaliojimų ir reguliariai rengiami prasmingi pasitarimai vykstančių derybų padėties klausimais;

3.

pažymi, kad ES yra svarbus ekonominis blokas, kuris turi didžiulį svorį derybose; mano, kad bendra investicijų politika gali atitikti ir investuotojų, ir susijusių valstybių lūkesčius ir gali padėti padidinti ES ir jos įmonių konkurencingumą ir padidinti užimtumą;

4.

pažymi, kad reikalinga koordinuota europinė sistema, skirta tikrumui užtikrinti ir skatinanti laikytis Europos Sąjungos principų ir tikslų;

5.

primena, kad dabartiniame globalizacijos etape smarkiai išaugo TUI, kurios 2007 m., prieš tai, kai investicijas paveikė pasaulio ekonomikos ir finansų krizė, buvo pasiekusios rekordinį lygį ir sudarė beveik EUR 1 500 mlrd., o ES buvo didžiausias TUI šaltinis viso pasaulio ekonomikoje; vis dėlto pabrėžia, kad 2008 ir 2009 m. investicijų sumažėjo dėl pasaulio finansų ir ekonomikos krizės; taip pat pabrėžia, kad maždaug 80 proc. visų pasaulio TUI vertės tenka tarpvalstybiniams bendrovių susijungimams ir įsigijimams;

6.

teigiamai vertina Komisijos komunikatą „Visapusiškos Europos tarptautinės investicijų politikos kūrimas“, tačiau pabrėžia, kad skiriant didelį dėmesį investuotojų apsaugai reikėtų geriau spręsti teisės apsaugoti valstybės reguliavimo pajėgumus problemą ir laikytis ES įsipareigojimo skatinti vystymosi politikos darną;

7.

mano, kad investuotojams aktyviai prisidedant prie valstybių, kuriose investuojama, vystymosi tikslų rėmimo, t. y. kai vietos ekonomika remiama perduodant technologijas ir naudojama vietos darbo jėga bei sąnaudos, investicijos gali daryti teigiamą poveikį augimui ir užimtumui ne tik ES, bet ir besivystančiose šalyse;

8.

ragina Komisiją atsižvelgti į patirtį, įgytą daugiašaliu ir dvišaliu lygmenimis, ypač susijusią su nepavykusiomis EBPO derybomis dėl daugiašalio investicijų susitarimo;

9.

ragina Komisiją rūpestingai ir koordinuotai parengti ES investavimo strategiją remiantis geriausia patirtimi, įgyta sudarant DIS; atkreipia dėmesį į turinio skirtumus valstybių narių sudarytuose susitarimuose ir ragina Komisiją suderinti šiuos skirtumus siekiant pateikti aiškų Sąjungos investicijų susitarimų modelį, kuris taip pat būtų pritaikomas pagal šalies partnerės išsivystymo lygį;

10.

ragina Komisiją kiek galima racionaliau parengti neprivalomas gaires, pvz., DIS modelio forma, kurias valstybės narės galėtų naudoti siekdamos didinti tikrumą ir nuoseklumą;

11.

prašo Komisiją pateikti aiškią investicijų, įskaitant TUI ir investicijų portfelį, kurios turi būti apsaugotos, apibrėžtį; vis dėlto mano, kad neturi būti apsaugotos spekuliacinės investicijos, kaip apibrėžė Komisija; tvirtina, kad, kai į investicijų susitarimo, įskaitant tuos susitarimus, dėl kurių jau yra pasiūlyti įgaliojimų projektai, taikymo sritį yra įtrauktos intelektinės nuosavybės teisės, nuostatos neturėtų daryti neigiamą poveikį generinių vaistų gamybai ir jose turi būti paisoma TRIPS sutarties išimčių dėl visuomenės sveikatos;

12.

susirūpinęs pažymi, kad derantis dėl daugybės įvairių investicijų būtų supainiota išskirtinė ir pasidalijamoji kompetencija;

13.

ragina įvesti terminą „ES investuotojas“, kuriuo būtų pabrėžiama, atsižvelgiant į SESV 207 straipsnio esmę, kad svarbu skatinti investuotojus iš visų valstybių narių investuoti vienodomis sąlygomis, užtikrinant jiems sąlygas veikti ir apsaugoti savo investicijas vienodomis sąlygomis;

14.

primena, kad standartinėje ES valstybės narės sudaromoje DIS naudojama plati sąvokos „užsienio investuotojas“ apibrėžtis; prašo Komisiją įvertinti, kuriais atvejais tuo buvo piktnaudžiaujama; prašo Komisiją pateikti aiškią „užsienio investuotojo“ apibrėžtį remiantis šiuo įvertinimu ir naujausia EBPO pateikta etalonine TUI apibrėžtimi;

15.

pabrėžia, kad visų ES investuotojų apsauga turėtu likti pagrindiniu investicijų susitarimų prioritetu;

16.

pažymi, kad derybos dėl DIS reikalauja daug laiko; ragina Komisiją panaudoti savo darbuotojų ir materialinius išteklius deryboms dėl ES investicijų sutarčių ir jų sudarymo;

17.

mano, kad prašymas, kurį Taryba pateikė savo išvadose dėl Komunikato – kad naujasis Europos teisinis pagrindas neturėtų daryti neigiamo poveikio investuotojų apsaugai ir garantijoms, suteikiamoms pagal esamus susitarimus - galėtų sukelti riziką, jog bet kokiam naujam susitarimui bus priešinamasi, ir dėl to atsitiks taip, kad didėjančių užsienio investicijų į ES laikotarpiu būtina investuotojo apsaugos ir tesės reguliuoti apsaugos pusiausvyra atsidurs pavojuje; be to, meno, kad tokia vertinimo kriterijaus formuluotė gali prieštarauti SESV 207 straipsnio prasmei ir esmei;

18.

mano, kad būtinybė nustatyti „pažangiausią patirtį“, nurodoma ir Tarybos išvadose, yra protingesnis ir veiksmingesnis pasirinkimas, nes leidžia plėtoti nuoseklią Europos investicijų politiką;

19.

mano, kad būsimieji investicijų susitarimai, kuriuos sudarys ES, turėtų būti paremti geriausia valstybių narių patirtimi ir juose turėtų būti atsižvelgta į šiuos standartus:

20.

prašo Komisiją įvertinti galimą vadinamojo apsaugos straipsnio įtraukimo į būsimus Europos investicijų susitarimus poveikį ir pateikti ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai;

21.

ragina Komisiją derantis dėl patekimo į rinką su savo pagrindiniais prekybos partneriais, atstovaujančiais išsivysčiusioms šalims, ir kylančios ekonomikos šalimis užtikrinti abipusiškumą, kartu turint mintyje, kad reikia neįtraukti pažeidžiamų sektorių ir išlaikyti ES prekybos santykių su besivystančiomis šalimis asimetriją;

22.

pažymi, kad laukiamas tikrumo pagerinimas padės MVĮ investuoti užsienyje, todėl pažymi, kad derybose turi būti išgirstas MVĮ balsas;

23.

pabrėžia, kad būsimuosiuose investicijų susitarimuose, kuriuos sudarys ES, turi būti paisomos valstybės įsikišimo galimybės;

24.

reiškia didelį susirūpinimą dėl tarptautinių arbitrų veiksmų laisvės lygio plačiai aiškinant investuotojų apsaugos sąlygas, nes dėl to pašalinama valstybės galimybė teisiškai reguliuoti; ragina Komisiją parengti aiškų investuotojų apsaugos standartų apibrėžimą, kad būtų išvengta šių problemų naujuose investicijų susitarimuose;

25.

ragina Komisiją į visus būsimuosius susitarimus įtraukti specialias sąlygas, pagal kurias nustatoma susitarimo šalių teisė reguliuoti, inter alia, nacionalinio saugumo, aplinkos, visuomenės sveikatos, darbuotojų ir vartotojų teisių, pramonės politikos ir kultūrų įvairovės apsaugą;

26.

pabrėžia, kad Komisija kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl sektorių, kuriems būsimi susitarimai nebus taikomi, pavyzdžiui, pažeidžiamiems sektoriams, kaip antai kultūros, švietimo, visuomenės sveikatos, ir nacionalinei gynybai strategiškai svarbiems sektoriams, ir prašo Komisiją informuoti Europos Parlamentą apie kiekvienu atveju jos gautus įgaliojimus; pažymi, kad Europa taip pat turėtų atsižvelgti į savo partnerių, atstovaujančių besivystančioms šalims, rūpesčius ir neprašyti didesnės liberalizacijos, jei šie partneriai manytų, kad tam tikrų sektorių apsauga reikalinga minėtų partnerių vystymuisi, ypač viešųjų paslaugų srityje;

27.

pabrėžia, kad vykdant būsimą ES politiką turės būti skatinamos ir tvarios bei aplinkai nekenksmingos investicijos (ypač gavybos pramonės srityje) ir kokybiškos darbo sąlygos įmonėse, į kurias investuojama; prašo Komisijos įtraukti į visus būsimus susitarimus nuorodą į atnaujintas EBPO gaires dėl daugiašalių įmonių;

28.

dėl platesnio masto laisvosios prekybos susitarimuose (LPS) esančių skyrių apie investicijas dar kartą pakartoja savo raginimą, kad įmonių socialinės atsakomybės sąlyga ir veiksmingos socialinės ir aplinkos sąlygos turi būti įtrauktos į kiekvieną ES pasirašomą LPS;

29.

reikalauja, kad Komisija įvertintų, kaip šios sąlygos buvo įtrauktos į valstybių narių sudaromus DIS ir kaip jos galėtų būti įtrauktos ir į būsimus atskirus investicijų susitarimus;

30.

džiaugiasi, kad keliose esamose DIS jau dabar yra nustatytos sąlygos, draudžiančios mažinti socialiniuose ar aplinkos teisės aktuose išdėstytus reikalavimus, siekiant pritraukti investicijų, ir ragina Komisiją apsvarstyti tokių sąlygų įtraukimą į savo būsimus susitarimus;

31.

mano, kad dabartinė ginčų sprendimo sistema turi būti pakeista siekiant įtraukti reikalavimus dėl didesnio skaidrumo, galimybės šalims pateikti apeliacinius skundus, įpareigojimo išnaudoti vietines teisės gynimo priemones, jei jos pakankamai patikimos, kad būtų užtikrintas teisingas procesas, galimybės pasinaudoti amicus curiae informacija ir dėl įpareigojimo pasirinkti vienintelę arbitražo sprendžiant investuotojo ir valstybės ginčą vietą;

32.

mano, kad siekiant užtikrinti visapusišką investicijų apsaugą be tarpvalstybinių ginčų sprendimo procedūrų taip pat turi būti taikomos investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo procedūros;

33.

supranta, kad ES negali taikyti Tarptautinio ginčų dėl investicijų sprendimo centro ir Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos ginčų sprendimo priemonių, nes pati ES nėra nė vienos iš šių organizacijų narė; ragina ES į kiekvieną ES investicijų sutartį įtraukti skyrių dėl ginčų sprendimo vadovaujantis šioje rezoliucijoje siūlomomis reformomis; reikalauja, kad Komisija ir valstybės narės, kaip svarbūs tarptautiniai subjektai, turėtų prisiimti atsakomybę ir dirbti siekdamos būtinos Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro ir JT tarptautinės prekybos teisės komisijos taisyklių reformos;

34.

ragina Komisiją rasti sprendimų, kuriais MVĮ būtų sudaroma galimybė lengviau apmokėti dideles ginčų sprendimo tvarkos išlaidas;

35.

ragina Komisiją kuo greičiau pateikti reglamentą dėl to, kaip turėtų būti paskirstyta atsakomybė ES ir nacionaliniais lygmenimis, visų pirma finansinė atsakomybė, tais atvejais, kai ES pralaimi bylą tarptautiniame arbitraže;

36.

pritaria principui, kad būsimųjų ES investicijų susitarimų prioritetiniai partneriai yra šalys, kurios turi didelį rinkos potencialą, tačiau kuriose užsienio investicijos turi būti saugomos geriau;

37.

pažymi, kad investavimo rizika paprastai yra didesnė besivystančiose ir mažiau išsivysčiusiose šalyse ir kad stipri, veiksminga investuotojų apsauga sudarant investicijų susitarimus yra esminis dalykas siekiant apsaugoti Europos investuotojus, galintis pagerinti valdymą ir užtikrinti stabilumą, būtiną siekiant padidinti TUI šiose šalyse; pažymi, kad, siekiant, jog investicijų susitarimai toliau teiktų naudą šioms šalims, jie taip pat turi būti grindžiami investuotojų įsipareigojimais gerbti žmogaus teises ir laikytis antikorupcinių standartų, nes tai yra platesnės ES ir besivystančių šalių partnerystės siekiant mažinti skurdą dalis; ragina Komisiją įvertinti perspektyvias būsimas partneres, remiantis valstybės narės patirtimi sudarant DIS;

38.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad mažiausiai išsivysčiusioms šalims tenka ypač mažai TUI ir kad paprastai jose investuojama į gamtinius išteklius;

39.

mano, kad besivystančiose šalyse turėtų būti labiau remiamos vietos įmonės, ypač numatant paskatas didinti jų produktyvumą, užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą ir gerinti darbuotojų įgūdžius – tai tos sritys, kuriose yra didelis ekonominio vystymosi, konkurencingumo ir augimo skatinimo besivystančiose šalyse potencialas; taip pat ragina perduoti besivystančioms šalims naujas ES žaliąsias technologijas, nes tai geriausias būdas skatinti tvarų ekologišką augimą;

40.

ragina Komisiją ir valstybes nares visapusiškai atsižvelgti į Parlamento poziciją prieš pradedant derybas dėl investicijų, taip pat per šias derybas; primena Pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Komisijos santykių turinį ir ragina Komisiją konsultuotis su Parlamentu, kad derybų įgaliojimai jam būtų perduoti pakankamai anksti siekiant išreikšti jo poziciją, o Komisija ir Taryba į Parlamento poziciją deramai atsižvelgtų;

41.

pabrėžia būtinybę įtraukti EIVT delegacijų vaidmenį į būsimos investicijų politikos strategiją, pripažįstant jų galimybes ir vietinę patirtį kaip strategines vertybes įgyvendinant naujus politikos tikslus;

42.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybėms narėms, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui.

2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/40

—

atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl ankstesnių Komisijos ir Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) metinių ataskaitų,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 14 d. Komisijos ataskaitą Tarybai ir Europos Parlamentui „Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos ir kovos su sukčiavimu 2009 m. metinė ataskaita“ (COM(2010)0382) ir jos priedus (SEC(2010)0897 ir SEC(2010)0898),

—

atsižvelgdamas į OLAF dešimtąją veiklos ataskaitą – 2010 m. ataskaitą (1),

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų 2009 finansinių metų biudžeto vykdymo metinę ataskaitą kartu su audituotų institucijų atsakymais (2),

—

atsižvelgdamas į Audito Rūmų 2009 finansinių metų metinę iš aštuntojo, devintojo ir dešimtojo Europos plėtros fondų (EPF) finansuojamos veiklos ataskaitą kartu su Komisijos atsakymais (3),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 319 straipsnio 3 dalį ir 325 straipsnio 5 dalį,

—

atsižvelgdamas į 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 18 d. pareiškimą dėl Sąjungos pastangų kovojant su korupcija (5), siekiant užtikrinti, kad ES lėšų naudojimas nebūtų susijęs su korupcija;

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą (A7–0050/2011),

1.

Apskritai apgailestauja, kad Komisijos Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos ir kovos su sukčiavimu 2009 m. metinėje ataskaitoje (COM(2010)0382) (2009 m. finansinių interesų apsaugos ataskaita), pateiktoje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 325 straipsnio 5 dalį, nepateikta informacija apie galimą pažeidimų ir sukčiavimo lygį atskirose valstybėse narėse, nes joje dėmesys skiriamas pranešimų teikimo lygiui, todėl nėra galimybės bendrai įvertinti faktinį pažeidimų ir sukčiavimo lygį valstybėse narėse ir nustatyti bei drausminti valstybes nares, kuriose pažeidimų ir sukčiavimo lygis aukščiausias;

2.

pabrėžia, kad sukčiavimas – tai tyčinis neteisėtas veiksmas ir todėl vertinamas kaip baudžiamasis nusikaltimas, o pažeidimas – tai taisyklių nesilaikymas; apgailestauja, kad Komisijos ataskaitoje sukčiavimo atvejai nėra nagrinėjami išsamiai, o pažeidimai nagrinėjami labai plačiai; pažymi, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 straipsnyje kalbama apie sukčiavimą, o ne pažeidimus, ir ragina atskirti sukčiavimo atvejus nuo klaidų ar pažeidimų;

3.

atkreipia dėmesį į pastaraisiais metais sukurtus metodus sukčiavimo atvejams vertinti, kurie yra kovos su korupcija pastangų dalis, ir ragina Komisiją paskatinti šiuos tyrimus ir bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis pritaikyti atitinkamus naujus metodus (iš pradžių kaip bandomuosius projektus) pažeidimų ir sukčiavimo atvejams nustatyti ir vertinti;

4.

ragina Komisiją vykdyti savo pareigas ir netgi, jei to reikia, pakeisti baudų sistemą toliau nurodytų įsipareigojimų nesilaikymo atveju siekiant užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi įsipareigojimų teikti pranešimus siekiant pateikti patikimus ir palyginamus duomenis apie pažeidimus ir sukčiavimą;

5.

apgailestauja, kad didelė dalis ES lėšų ir toliau išleidžiama netinkamai, ir ragina Komisiją imtis tinkamų veiksmų siekiant užtikrinti, kad šios lėšos būtų greitai susigrąžintos;

6.

susirūpinęs dėl pažeidimų, dėl kurių patirti nuostoliai dar neišieškoti arba paskelbti neatitaisomais, lygio Italijoje 2009 finansinių metų pabaigoje;

7.

ragina Komisiją užtikrinti, kad valstybės narės prisiimtų didesnę atsakomybę už dėl pažeidimų atsiradusius nuostolius, kurie dar turi būti išieškoti;

8.

pažymi, kad pagal Sąjungos teisės aktus valstybės narės turi pranešti apie visus pažeidimus ne vėliau negu per du mėnesius po to, kai baigiasi ketvirtis, per kurį apie pažeidimą pirmą kartą paskelbta administracinė ar teisinė išvada ir (arba) gaunama naujos informacijos apie žinomą pažeidimą; ragina valstybes nares dėti visas būtinas pastangas, įskaitant nacionalinių administracinių procedūrų modernizavimą, kad būtų paisoma nustatytų terminų ir sumažintas laikotarpis nuo pažeidimo nustatymo iki pranešimo apie jį; ragina valstybes nares užtikrinti, kad kovodamos su sukčiavimu jos visų pirma siektų apsaugoti mokesčių mokėtojų pinigus;

9.

klausia Komisijos, kokių priemonių ji ėmėsi siekdama kovoti su įtariamo sukčiavimo atvejų pagausėjimu ir jų masto padidėjimu lyginant su bendru pažeidimo atvejų skaičiumi šiose valstybėse narėse – Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje;

10.

susirūpinęs dėl įtartinai žemo įtariamo sukčiavimo atvejų lygio Ispanijoje ir Prancūzijoje, ypač turint mintyje jų dydį ir gaunamą finansinę paramą, kaip Komisija pažymėjo 2009 m. finansinių interesų apsaugos ataskaitoje, todėl ragina Komisiją pateikti išsamią informaciją apie šiose valstybėse narėse taikomą pranešimų teikimo metodiką ir sukčiavimo atvejų nustatymo pajėgumus;

11.

ragina valstybes nares, kurios dar neratifikavo 1995 m. liepos 26 d. konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (6) arba jos protokolų (7) (finansinių interesų apsaugos priemonių), t. y. Čekijos Respubliką, Maltą ir Estiją, nedelsiant imtis šių teisinių priemonių ratifikavimo; ragina finansinių interesų apsaugos priemones ratifikavusias valstybes nares dėti daugiau pastangų griežtinant nacionalinę baudžiamąją teisę, kad būtų apsaugoti Sąjungos finansiniai interesai, visų pirma, pašalinti esamus trūkumus, nustatytus antroje Komisijos ataskaitoje dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimo (COM(2008)0077);

12.

džiaugiasi tuo, kad 2009 m. įdiegta pažeidimų valdymo sistema (PVS), kurią sukūrė ir prižiūri OLAF, ir taikant ją įvykusiais teigiamais pokyčiais; yra susirūpinęs dėl to, kad Komisija užregistruotų pažeidimų atvejų pagausėjimą ir didesnį finansinį poveikį aiškina tuo, kad naudojamos naujos pranešimų teikimo technologijos; ragina Komisiją pateikti Parlamentui išsamią naujojo technologijomis grindžiamo pranešimų teikimo metodiką ir įtraukti ją į kitų metų ataskaitą; ragina valstybes nares iki galo įgyvendinti PVS ir toliau gerinti pranešimų teikimą;

13.

prašo Komisiją į kitų metų ataskaitą įtraukti pažeidimų, apie kuriuos buvo pranešta naudojant naująjį technologijomis grindžiamą pranešimų teikimo metodą, skaičių ir pažeidimų, apie kuriuos buvo pranešta taikant tradicinį metodą, skaičių; ragina valstybes nares sparčiau pranešti apie pažeidimus;

14.

atsižvelgdamas į rimtas abejones, susijusias su valstybių narių teikiamos informacijos kokybe, dar kartą reiškia apgailestavimą, kad Komisija deda daugiau pastangų bandydama įtikinti Europos Parlamentą, kad reikia pradėti taikyti sąvoką „toleruotina klaidų rizika“ (TKR), nei bandydama įtikinti valstybes nares, kad būtina, jog nacionalinė audito tarnyba deramai audituotų, o Audito Rūmai konsoliduotų privalomas nacionalinio valdymo deklaracijas; pabrėžia, kad klaidos turi būti visiškai netoleruojamos, ir ragina Komisiją kartu su valstybėmis narėmis parengti tinkamą ataskaitą, atitinkančią Sutarties reikalavimus, ir deramai patikinti Parlamentą, kad šis tikslas pasiektas ir kad tinkamai vykdomi kovos su sukčiavimu veiksmai;

15.

susirūpinęs dėl sukčiavimo atvejų masto palyginti su pažeidimų atvejais nuosavų išteklių sektoriuje Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje, nes sukčiavimo atvejai sudaro daugiau kaip pusę visų pažeidimų visose šiose valstybėse narėse; ragina valstybes nares imtis visų būtinų priemonių, įskaitant glaudų bendradarbiavimą su Europos institucijomis, siekiant panaikinti visas sukčiavimo, susijusio su ES lėšomis, priežastis;

16.

apgailestauja dėl nacionalinių muitinių priežiūros trūkumų, kuriuos atskleidė Audito Rūmai, visų pirma atliekant prekybininkų ir importo siuntų, kuriuos turi patikrinti muitinė, imties rizikos analizę, dėl to didėja rizika, kad nebus nustatyti trūkumai ir dėlto gali būti prarandami tradiciniai nuosavi ištekliai; ragina valstybes nares gerinti savo muitinių priežiūros sistemas ir ragina Komisiją teikti šiuo atžvilgiu reikiamą paramą;

17.

pabrėžia, kad supaprastinta maždaug 70 proc. visų muitinės importo procedūrų, tai reiškia, kad jos daro esminį poveikį tradicinių nuosavų išteklių surinkimui ir bendros prekybos politikos veiksmingumui; todėl mano, kad nepriimtina tai, jog, kaip nurodyta specialiojoje Audito Rūmų ataskaitoje Nr. 1/2010, valstybėse narėse trūksta veiksmingos importui taikomų supaprastintų procedūrų kontrolės, taip pat ragina Komisiją labiau ištirti supaprastintų procedūrų kontrolės valstybėse narėse veiksmingumą, o ypač ištirti valstybių narių vykdomų ex post auditų pažangą ir iki 2011 m. pabaigos pristatyti tokio tyrimo rezultatus Parlamentui;

18.

atkreipia dėmenį į OLAF atliktų tyrimų nuosavų išteklių srityje rezultatus; yra labai susirūpinęs dėl sukčiavimo, susijusio su iš Kinijos importuojamomis prekėmis, masto ir ragina valstybes nares nedelsiant susigrąžinti atitinkamas sumas;

19.

džiaugiasi sėkmingais bendros muitinių operacijos „Diabolo II“, kurioje dalyvavo 13 Azijos šalių ir 27 ES valstybių narių muitinių pareigūnai ir kurią per OLAF koordinavo Europos Komisija, rezultatais;

20.

palankiai vertina Europos Sąjungos ir jos valstybių narių susitarimus su tabako gamintojais kovoti su nelegalia tabako prekyba; mano, kad ES finansiškai suinteresuota ir toliau dėti pastangas kovojant su cigarečių kontrabanda, nes dėl šių neteisėtų veiksmų ES biudžetas kiekvienais metais netenka apie vieną milijardą eurų įplaukų; ragina OLAF ir toliau užimti lyderio pozicijas tarptautinėse derybose dėl Protokolo dėl neteisėtos prekybos tabako produktais panaikinimo pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tabako kontrolės pagrindų konvencijos 15 straipsnį, kuris padės kovoti su neteisėta prekyba Sąjungoje, ir mano, kad 500 mln. eurų, kuriuos turės sumokėti dvi įmonės („British American Tobacco“ ir „Imperial Tobacco“), Komisija ir atitinkamos valstybės narės turėtų taip pat naudoti siekdamos sustiprinti kovos su sukčiavimu priemones;

21.

pritaria Komisijos išvadai, kad bendra drausmė teikiant pranešimus šioje politikos srityje pagerėjo ir kad atitinkamų įsipareigojimų laikymosi lygis šiuo metu yra 95 proc.; ragina valstybes nares, kurios vis dar laiku nepateikia pranešimų (Austriją, Suomiją, Nyderlandus, Slovakiją ir Jungtinę Karalystę), nedelsiant ištaisyti padėtį;

22.

ragina Komisiją atidžiai stebėti padėtį Ispanijoje, kuri pranešė apie didžiausią pažeidimų skaičių, ir Italijoje, kuri pranešė apie didžiausias sumas, ir pranešti Europos Parlamentui apie ypatingas priemones, kurių imtasi siekiant spręsti problemas šiose dviejose valstybėse narėse;

23.

ragina Komisiją išsiaiškinti, ar skirtumas tarp didesnių išlaidų ir minimalaus pažeidimų, apie kuriuos pranešta, lygio, ir ar dideli pažeidimų, apie kuriuos pranešta, lygių skirtumai (Estija – 88,25 proc., Kipras, Vengrija, Latvija, Malta, Slovėnija ir Slovakija – 0,00 proc.) susiję su kontrolės sistemų veiksmingumu, siekiant vėliau atlikti šių sistemų peržiūrą;

24.

labai susirūpinęs dėl Audito Rūmų išvados, kad 2009 m. atliekant mokėjimus šioje politikos srityje padaryta reikšmingų klaidų ir kad priežiūros ir kontrolės sistemos apskritai daugeliu atvejų buvo tik iš dalies veiksmingos užtikrinant teisingus mokėjimus; apgailestauja dėl Audito Rūmų išvados, kad nors iš esmės integruota administravimo ir kontrolės sistema (IAKS) sumanyta gerai, jos veiksmingumui kenkia netikslūs duomenys duomenų bazėse, nepakankamos kryžminės patikros arba netinkamos ar nepakankamos priemonės šalinant anomalijas; ragina Komisiją atidžiai stebėti valstybėse narėse veikiančių priežiūros ir kontrolės sistemų veiksmingumą siekiant užtikrinti, kad informacija apie pažeidimų lygį valstybėse narėse atspindėtų realią padėtį; ragina Komisiją imtis šalinti IAKS veiksmingumo trūkumus;

25.

pažymi, kad gali būti nustatyti tik tų finansinių metų, kurie laikomi užbaigtais, galutiniai skaičiai, taigi, atsižvelgiant į tai, naujausi finansiniai metai, kurie laikomi užbaigtais, yra 2004 m.;

26.

apgailestauja dėl katastrofiškos padėties, susijusios su bendra susigrąžintų sumų šioje politikos srityje dalimi, kuri 2009 m. buvo 42 proc. neišieškotos 1 266 milijonų EUR sumos užbaigiant 2006 m. finansinius metus; yra ypač susirūpinęs Audito Rūmų pastaba, kad 121 milijono EUR suma, iš gavėjų susigrąžinta 2007–2009 m., sudaro mažiau nei 10 proc. visų susigrąžintų lėšų; mano, kad tokia padėtis yra nepriimtina, ir ragina valstybes nares greičiau ją ištaisyti; ragina Komisiją imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų taikoma veiksminga lėšų susigrąžinimo sistema, ir kitų metų ES finansinių interesų apsaugos ataskaitoje informuoti Europos Parlamentą apie padarytą pažangą;

27.

apgailestauja, kad pagal 2009 m. finansinių interesų apsaugos ataskaitoje pateiktus duomenis negalima susidaryti tikro vaizdo apie pažeidimų ir sukčiavimų skaičių šioje politikos srityje, nes didelis pažeidimų ir (arba) sukčiavimų skaičius gali paprasčiausiai rodyti veiksmingą pranešimų teikimo ir (arba) kovos su sukčiavimu sistemą;

28.

yra labai susirūpinęs dėl to, kad atliekant mokėjimus 2009 m., kaip nustatė Audito Rūmai, padaryta labai didelių klaidų (daugiau kaip 5 proc.);

29.

pažymi, kad daug klaidų atliekant mokėjimus pagal sanglaudos politiką padaroma dėl to, kad rimtai pažeidžiamos viešųjų pirkimų taisyklės; todėl ragina Komisiją nedelsiant pateikti pasiūlymus dėl naujų teisės aktų, kuriais būtų siekiama supaprastinti ir modernizuoti šias taisykles;

30.

reiškia didelį susirūpinimą dėl Audito Rūmų išvados, kad valstybės narės, remdamosi turima informacija, galėjo nustatyti ir ištaisyti mažiausiai 30 proc. Audito Rūmų nustatytų klaidų 2009 m. imtyse prieš Komisijai pateikdamos išlaidų patvirtinimą; ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų stiprinant savo klaidų nustatymo ir ištaisymo priemones;

31.

ragina Komisiją Europos Parlamentui pateikti informaciją apie priemones, kurių buvo imtasi atsižvelgiant į šioje politikos srityje padarytus pažeidimus, apie kuriuos pranešė valstybės narės ir kuriuos nustatė Komisija;

32.

reiškia nepasitenkinimą išieškotų sumų lygiu, kuris 2000–2006 m. programavimo laikotarpiu sudaro daugiau nei 50 proc.; ragina valstybes nares labiau stengtis susigrąžinti lėšas, išmokėtas padarant pažeidimų, ir ragina Komisiją imtis veiksmų, kad būtų susigrąžinta didesnė jų dalis, kadangi Komisija atsakinga už biudžeto vykdymą, kaip nustatyta SESV 317 straipsnyje;

33.

yra labai susirūpinęs dėl įtariamo didelio sukčiavimo atvejų skaičiaus Bulgarijoje 2009 m. skiriant lėšas pagal Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD), kuris per visą programavimo laikotarpį sudaro 20 proc. ir yra didžiausias skaičius, susijęs su visais nagrinėtais fondais (sanglaudos ir žemės ūkio); pažymi, kad išorės kontrolieriai ir tikrintojai nustatė daugiau įtariamų sukčiavimo atvejų, nei vidaus ar nacionaliniai kontrolieriai ir tikrintojai; pažymi, kad Komisija tinkamai vykdė savo įsipareigojimus sustabdydama SAPARD mokėjimus 2008 m. ir atšaukdama šį sustabdymą 2009 m. rugsėjo 14 d., po to, kai buvo atlikti išsamūs patikrinimai; ragina Komisiją ir toliau prižiūrėti Bulgarijos valdžios institucijų veiksmus siekiant pagerinti tokią padėtį;

34.

pažymi, kad Čekija, Estija, Latvija ir Slovėnija pranešė, kad vykdant SAPARD programą sukčiavimų nebūta, ir reiškia abejones dėl pateiktos informacijos ir gebėjimų nustatyti sukčiavimą šioje valstybėse; pažymi, kad tokie nuliniai arba labai žemi sukčiavimo atvejų lygiai galėtų reikšti, kad kontrolės sistemose esama trūkumų, ir atvirkščiai; ragina Komisiją pateikti duomenų apie kontrolės mechanizmų veiksmingumą ir kartu su OLAF įgyvendinti griežtesnę ES lėšų naudojimo kontrolę;

35.

mano, kad nepriimtina, jog įtariamais sukčiavimo atvejais, kai skiriamos lėšos iš pasirengimo narystei fondų, susigrąžintų sumų dalis sudaro tik 4,6 proc. per visą programavimo laikotarpį, ir ragina Komisiją įdiegti veiksmingą sistemą, kad tokia padėtis būtų ištaisyta;

36.

ragina Komisiją, atsakingas Sąjungos agentūras ir valstybes nares imtis veiksmų ir numatyti išteklius siekiant užtikrinti, kad naudojant ES lėšas nebūtų korupcijos atvejų, įdiegti atgrasomąsias sankcijas tais atvejais, kai nustatoma korupcijos ir sukčiavimo atvejų, pagerinti nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimą sukčiavimo, mokesčių vengimo ir pinigų plovimo bylose;

37.

ragina Komisiją ir valstybes nares parengti, įgyvendinti ir periodiškai vertinti vienodas pirkimų sistemas, kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui ir korupcijai, apibrėžti ir įgyvendinti aiškias dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose sąlygas ir kriterijus, kuriais remiantis būtų priimami sprendimai dėl viešųjų pirkimų, taip pat patvirtinti ir įgyvendinti nacionalinio lygmens sprendimų dėl viešųjų pirkimų persvarstymo sistemas, užtikrinti valstybės finansų skaidrumą ir atskaitomybę už juos ir patvirtinti bei įgyvendinti rizikos valdymo ir vidaus kontrolės sistemas;

38.

teigiamai vertina Komisijos žaliąją knygą dėl ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimo „Efektyvesnės Europos viešųjų pirkimų rinkos kūrimas“; ragina Tarybą ir Komisiją ne vėliau kaip iki 2012 m. pabaigos užbaigti pagrindinių ES viešųjų pirkimų taisyklių (Direktyva 2004/17/EB ir Direktyva 2004/18/EB) reformos patvirtinimą;

39.

atsižvelgdamas į savo prašymą praėjusių metų Bendrijų finansinių interesų apsaugos atskaitoje, ragina OLAF kitų metų ataskaitoje pateikti kiekvienos valstybės narės taikytų strategijų ir priemonių, skirtų kovai su sukčiavimu, taip pat skirtų su Europos lėšų naudojimu susijusiems pažeidimams (įskaitant korupcijos atvejus) nustatyti ir užkardyti, išsamią analizę; mano, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas žemės ūkio ir struktūrinių fondų lėšų panaudojimui; laikosi nuomonės, kad ataskaitoje, kurioje apibūdinamos 27 šalys, turėtų būti išanalizuoti nacionalinių teismų ir tyrimų organų veiklos principai ir atliktų patikrinimo atvejų kiekis ir kokybė, taip pat statistika ir priežastys, dėl kurių nacionalinės valdžios institucijos tam tikrais atvejais neatsižvelgė į OLAF ataskaitas ir nepateikė kaltinimų;

40.

atsižvelgdamas į savo prašymą praėjusių metų Bendrijų finansinių interesų apsaugos atskaitoje, ragina Tarybą kiek įmanoma greičiau baigti bendradarbiavimo susitarimų su Lichtenšteinu sudarymą ir taip pat ragina Tarybą suteikti Komisijai įgaliojimus pradėti derybas su Andora, Monaku, San Marinu ir Šveicarija dėl susitarimų kovos su sukčiavimu srityje;

41.

ragina Komisiją imtis veiksmų ir užtikrinti visapusišką ES finansinės paramos gavėjų skaidrumą; ragina Komisiją parengti priemones, reikalingas skaidresnėms teisinėms procedūroms užtikrinti, ir sistemą, pagal kurią visi ES finansinės paramos gavėjai būtų paskelbti vienoje tinklavietėje, nesvarbu, kas administruoja lėšas, ir remiantis standartinėmis informacijos, kurią visos valstybės narės turi pateikti bent viena Europos Sąjungos oficialia darbo kalba, kategorijomis; ragina valstybes nares bendradarbiauti su Komisija ir pateikti jai išsamią ir patikimą informaciją apie valstybių narių administruojamus ES finansinės paramos gavėjus; ragina Komisiją įvertinti bendro valdymo sistemą ir pirmumo tvarka pateikti Parlamentui ataskaitą;

42.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, Europos Audito Rūmams, OLAF Priežiūros komitetui ir OLAF.

2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/46

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 10 straipsnio 4 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 224 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. reglamentą (EB) Nr. 2004/2003 dėl reglamentų, reglamentuojančių Europos politines partijas (politines partijas ir jų fondus, kaip apibrėžta reglamento 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse), ir šių partijų finansavimo taisyklių (1) (Finansavimo reglamentas), ypač į jo 12 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl Europos politinių partijų (2),

—

atsižvelgdamas į generalinio sekretoriaus 2010 m. spalio 18 d. pranešimą Biurui dėl partijų finansavimo Europos lygmeniu, pateiktą pagal Biuro 2004 m. kovo 29 d. sprendimo dėl Finansavimo reglamento vykdymo 15 straipsnį (3),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. sausio 10 d. Biuro raštą, apimantį 2010 m. gruodžio 13 d. Biuro priimtų sprendimų patikslintą versiją,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 210 straipsnio 6 dalį ir į 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A7–0062/2011),

A.

kadangi Europos Sąjungos sutarties 10 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad „politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią“, o Parlamentas ir Taryba, laikydamiesi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 224 straipsnio, nustato reglamentus, reglamentuojančius šias partijas ir jų politinius fondus ir visų pirma jų finansavimo taisykles,

B.

kadangi Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje aiškiai teigiama, kad politinės partijos Europos lygiu prisideda reiškiant Sąjungos piliečių politinę valią,

C.

kadangi Europos Sąjunga veikia pagal atstovaujamosios demokratijos principą, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 10 straipsnio 1 dalyje,

D.

kadangi Europos politinių partijų pamatai buvo padėti Mastrichto ir Nicos sutartyse, įvedant finansavimo galimybę ir tokiu būdu suteikiant joms galimybę veikti nepriklausomai nuo parlamentinių frakcijų,

E.

kadangi 2007 m. po Parlamento raginimo (4), Komisija pateikė pasiūlymą, nustatantį politinių fondų finansavimą Europos lygmeniu (Europos politiniai fondai), kuris buvo priimtas 2007 m. gruodžio mėn. siekiant remti Europos politines partijas debatuose dėl viešųjų politikos klausimų ir Europos integracijos,

F.

kadangi iš dalies pakeistu 2007 m. reglamentu (5) siekiama palengvinti Europos politinių partijų integracijos procesą sudarant sąlygas politinėms partijoms Sąjungos viduje veiksmingiau nustatyti savo struktūrą ir organizavimą,

G.

kadangi iš dalies pakeistu 2007 m. reglamentu buvo žymiai padidintas Europos politinių partijų vaidmuo rinkimuose į Europos Parlamentą, numačius, kad į jų išlaidas galėtų būti įtrauktas rinkimų kampanijų finansavimas; kadangi vis dėlto ši galimybė buvo ribojama taikant sąlygą, kad atitinkami asignavimai neturėtų būti naudojami tiesioginiam ar netiesioginiam nacionalinių partijų ar kandidatų finansavimui,

H.

kadangi visos finansuojamos Europos politinės partijos pasirašė elgesio kodeksą, kurį Biuras laiko privalomu visoms šalims ir kuriuo nustatomos taisyklės, kurių jos turi laikytis per rinkimų kampanijas,

I.

kadangi Europos politinių partijų vaidmens stiprinimas yra neišvengiamai susiję su jų dalyvavimu rinkimuose į Europos Parlamentą,

J.

kadangi iš dalies pakeistame 2007 m. reglamente raginama oficialiai pripažinti Europos politines partijas,

K.

kadangi iš dalies pakeistas 2007 m. reglamentas yra orientuotas į visiškai organizuotų ir veiksmingų politinių partijų kūrimą Europos ir valstybių narių lygmeniu, pasitelkiant subalansuotą tarptautinimo procesą,

L.

kadangi iš dalies pakeistu 2007 m. reglamentu siekiama politinių partijų ir jų fondų organizacinės konvergencijos Europos lygiu, tuo pat metu pripažįstant skirtingus tikslus, kurių atitinkamai siekia politinės partijos ir politiniai fondai,

M.

kadangi organizacinės konvergencijos galima pasiekti tik Europos politinėms partijoms suteikiant tokį bendrą politinį, teisinį ir mokestinį statusą, kad Europos politinių partijų ir jų fondų organizacinė struktūra nebūtų suvienodinta, kadangi tik pačios Europos partijos ir jų fondai atsakingi už šią struktūrą,

N.

kadangi reikalavimas Europos politinėms partijoms ir jų politiniams fondams priimti teisinį statutą, paremtą Europos Sąjungos teise, yra aiškus ir esminis žingsnis siekiant stiprinti demokratiją Sąjungoje,

O.

kadangi organizacinė ir funkcinė konvergencija ir finansavimo proceso patobulinimas gali būti atlikti tik priimant vienodą ir bendrą Europos statutą, paremtą Europos Sąjungos teise ir skirtą visoms Europos politinėms partijoms ir jų politiniams fondams,

P.

kadangi reglamente dėl Europos lygio politinių partijų neatskiriami politinių partijų pripažinimo ir jų finansavimo aspektai;

Q.

kadangi Biuras 2011 m. sausio 10 d. rašte rekomendavo sugriežtinti Europos politinių partijų finansavimo kriterijus; kadangi tai galima prilyginti partijų konkurencijos apribojimui Europos lygiu, nes politinių partijų teisinio pripažinimo ir finansavimo kriterijai yra vienodi,

R.

kadangi iš dalies pakeistu 2007 m. reglamentu nustatomas aiškus teisinis ir finansinis pagrindas dėl integruotų politinių partijų steigimo Europos Sąjungos lygmeniu, siekiant padidinti Europos informuotumą ir veiksmingai išreikšti Europos Sąjungos piliečių valią,

S.

kadangi Europos politinių partijų finansavimui taikomos Finansinio reglamento VI antraštinės dalies „Dotacijos“ (6) ir jo įgyvendinimo taisyklių nuostatos (7),

T.

kadangi Biuras kaip organas, Parlamente atsakingas už Finansavimo reglamento įgyvendinimą, 2006 m. priėmė keletą svarbių įgyvendinimo taisyklių patobulinimų kaip antai padidino išankstinio finansavimo pasirinkimą nuo 50 % iki 80 %, kad būtų supaprastinta tvarka ir pagerintas gavėjų mokumas, ir palengvino taisyklių dėl perkėlimų tarp skyrių paramos gavėjų biudžetuose reikalavimus, kad jie galėtų pritaikyti savo biudžetus prie kintančių politinių aplinkybių,

U.

kadangi Europos politinių partijų ir su jomis susijusių Europos politinių fondų finansavimo patirtis parodė, kad jiems reikia daugiau lankstumo ir palyginamų sąlygų perkeliant lėšas į kitus finansinius metus ir kaupiant rezervus iš nuosavų išteklių, viršijančių nustatytas minimalias išlaidas, kurios turi būti finansuojamos iš jų pačių lėšų,

V.

kadangi Europos politinės partijos vidutiniškai išleidžia beveik pusę savo biudžeto centrinei administracijai (personalas, nuomos ir t. t.) ir ketvirtį partijos organų (oficialiems ir neoficialiems) posėdžiams, o likusi dalis skiriama rinkimų kampanijoms ir asocijuotoms organizacijoms remti,

W.

kadangi Europos politinių fondų išlaidų modeliai skiriasi, 40 % savo biudžeto jie vidutiniškai išleidžia centrinei administracijai ir posėdžiams, o kitus 40 % – išorinėms paslaugoms kaip antai studijoms, tyrimams, publikacijoms ir seminarams,

X.

kadangi Europos politinių partijų nuosavų išteklių pagrindinis šaltinis yra narystės mokesčiai, renkami iš partijų narių, ir kadangi mažiau nei 5 % jų visų pajamų sudaro atskirų asmenų narystės mokesčiai ir dovanojamos lėšos,

Y.

kadangi finansavimas iš Sąjungos biudžeto sudaro didesnę visų pajamų dalį Europos politinių partijų, o ne Europos politinių fondų atveju,

Z.

kadangi aukos net nesudaro reikšmingos finansavimo dalies, nes 2009 m. reguliariai gavo aukų tik trys partijos ir du fondai,

AA.

kadangi yra potencialaus konfliktas tarp, viena vertus, siekio palengvinti ir paspartinti finansavimą, kad jis būtų veiksmingesnis, ir, kita vertus, siekio sumažinti finansinę riziką Sąjungos biudžetui,

AB.

kadangi per laikotarpį, kuriam taikomas šis pranešimas, 2008–2011 m., jokios sankcijos nebuvo taikomos jokiai finansuojamai partijai ar fondui,

AC.

kadangi Europos politinės partijos ir fondai, norintys gauti finansavimą, turi įgyti juridinio asmens statusą pagal valstybės narės, kurioje įsikūrusi jų buveinė, teisę ir kadangi jie neturi bendro teisinio statuso,

AD.

kadangi Europos politinėms partijoms ir fondams skiriamos subsidijos patenka į „dotacijų“ sąvoką, kaip tai apibrėžta Finansinio reglamento VI antraštinėje dalyje ir jo įgyvendinimo taisyklėse, bet ypatingas jų pobūdis reiškia, kad jos nėra palyginamos su bet komis dotacijomis, kurias skiria ir administruoja Komisija; kadangi tai yra atspindėta daugelyje Finansinio reglamento nuostatų, kuriomis nustatomos išimtys; kadangi ši išeitis nėra patenkinama,

1.

pažymi, kad politinės partijos ir su jomis susiję politiniai fondai yra pagrindinės parlamentinės demokratijos priemonės, užtikrinančios parlamentarų atskaitingumą, padedančios formuoti politinę piliečių valią, parengti politines programas, mokyti ir atrinkti kandidatus, išlaikyti dialogą su piliečiais ir suteikti piliečiams galimybę išreikšti savo požiūrį;

2.

pabrėžia, kad Lisabonos sutartyje numatytas šis politinių partijų ir jų fondų vaidmuo, siekiant ES lygmeniu sukurti Europos polį, politinę erdvę, ir Europos demokratiją, kurios pagrindinė sudėtinė dalis yra Europos piliečių iniciatyva;

3.

pažymi, kad Europos politinės partijos, tokios, kokios jos yra, negali visiškai atlikti šio vaidmens, nes jos yra tik nacionalines partijas apjungiančios organizacijos, o ne tiesiogiai susisiekiančios su rinkėjais valstybėse narėse;

4.

tačiau su malonumu pažymi, kad Europos politinės partijos ir politiniai fondai vis dėlto tapo nepakeičiamais veikėjais politiniame Europos Sąjungos gyvenime, ypač formuojant ir reiškiant atitinkamas įvairių „politinių šeimų“ pozicijas;

5.

pabrėžia, kad visos Europos politinės partijos turi atitikti aukščiausius demokratijos partijos viduje standartus (susijusius su demokratiniais partijos organų rinkimais ir demokratiniais sprendimų priėmimo procesais, įskaitant kandidatų atranką);

6.

mano, kad partijai įvykdžius Europos politinei partijai keliamus reikalavimus, tokia partija gali gauti finansavimą tik tuo atveju, jei bent vienas jos narys išrinktas Europos Parlamento nariu;

7.

atkreipia dėmesį į tai, kad politinės partijos turi teises ir pareigas, ir todėl turėtų laikytis bendros organizacinės struktūros; mano, kad organizacinės konvergencijos galima pasiekti tik Europos politinėms partijoms ir jų politiniams fondams suteikiant bendrą, ES teise grindžiamą teisinį ir mokestinį statusą;

8.

įsitikinęs, kad autentiškas juridinis Europos politinių partijų statusas ir jų pačių juridinio asmens statusas, tiesiogiai pagrįstas Europos Sąjungos teise, leis Europos politinėms partijoms veikti kaip Europos visuomenės interesų atstovams;

9.

laikosi nuomonės, kad Europos politinės partijos turėtų sąveikauti ir konkuruoti klausimais, susijusiais su bendromis Europos problemomis, Europos Sąjunga ir jos vystymusi, trimis pakopomis: regionine, nacionaline ir Europos lygmens; mano, kad itin svarbu, kad Europos politinės partijos būtų veiksmingos ir produktyvios ES ir valstybių narių bei kitais lygmenimis;

10.

pabrėžia svarbius su organizaciniais pajėgumais susijusius uždavinius, kuriuos turės spręsti Europos politinės partijos atsižvelgiant į reformas, kurios gali būti atliktos Europos rinkimų sistemoje (papildomos rikimų apygardos įsteigimas, tarpvalstybinių sąrašų sudarymas);

11.

pažymi, kad pirmiau išdėstyta idėja iš esmės atitinka Europos politinių partijų, dalyvaujančių referendumo kampanijose, idėją, kai atitinkami referendumai yra tiesiogiai susiję su klausimais, susijusiais su Europos Sąjunga;

12.

todėl nusprendė prašyti Komisijos pasiūlyti Europos politinių partijų statuto projektą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsnį;

13.

pažymi, kad trumpalaikėje perspektyvoje reikia pagerinti Europos politinių partijų ir fondų reglamentavimo aplinką, pirmuoju žingsniu laikant Europos teisinio statuso priėmimą;

14.

mano, kad sprendžiant dėl finansavimo sąlygų įvykdymo turėtų būti atsižvelgiama į regioninių parlamentų arba asamblėjų narius tik jei atitinkamas parlamentas arba asamblėja turi teisės aktų leidybos galių;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kad ir atsiskaitymo Europos politinių partijų ir fondų finansavimas ir sąskaitų apmokėjimas yra biurokratiškos ir varžančios procedūros; mano, kad didele dalimi taip yra dėl to, kad finansavimas patenka į „subsidijų“ režimą, pagal tai kaip apibrėžta Finansiniame reglamente, kuris yra tinkamas projektų ar asociacijų, bet ne partijų finansavimui;

16.

todėl laikosi nuomonės, kad Komisija turėtų pasiūlyti Finansiniame reglamente sukurti naują antraštinę dalį, ypač skirtą ir pritaikytą Europos partijų ir fondų finansavimui; mano, kad Finansavimo reglamentas, kiek tai susiję su jo įgyvendinimu, turėtų nukreipti į naujos antraštinės dalies nuostatas;

17.

pabrėžia, kad partijų ir fondų finansavimas iš savo pačių lėšų yra gyvybingumo ženklas; mano, kad tai turėtų būti skatinama, padidinant dabartinę 12 000 eurų per metus ribą dovanojamoms lėšoms iki 25 000 eurų per metus iš vieno dovanotojo, tačiau kartu reikalaujant gavus lėšas atskleisti, kas dovanoja, kaip reikalaujama pagal galiojančius įstatymus ir siekiant skaidrumo;

18.

mano, kad šiomis aplinkybėmis reikalavimas pateikti metų veiklos programą, kaip prielaida gauti finansavimą, yra netinkamas politinėms partijoms; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad tokio reikalavimo nėra nei vienoje ES valstybėje narėje;

19.

pabrėžia tai, kad siekiant įgyvendinti tikslus būtina finansavimą gauti laiku; ragina padaryti Finansinio reglamento įgyvendinimo taisyklių išimtį ir finansinių metų pradžioje sudaryti galimybes gauti 100 proc., o ne 80 proc., finansavimo; mano, kad atsižvelgiant į teigiamą patirtį praeityje Parlamento rizika itin maža;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad Finansiniame reglamente numatyta, kad „dotacija negalima finansuoti visų veiklos sąnaudų“; pastebi, kad ypač fondams labai sunku laikytis šios taisyklės, tai lemia apgaulingą buhalterijos tvarkymą, pavyzdžiui, nurodant įnašus natūra; atkreipia dėmesį į tai, kad beveik nėra nė vienos valstybių narių finansavimo sistemos, pagal kurią būtų reikalaujama patiems iš dalies finansuoti savo veiklą, kadangi tai gali sudaryti sunkumų mažesnėms ir neseniai įsikūrusioms partijoms;

21.

atkreipia dėmesį į tai, kad nepriklausomų išteklių dalis, kurią turi įrodyti Europos politinės partijos, galėtų būti sumažinta iki 10 proc. jų bendro biudžeto, siekiant toliau skatinti jų vystymąsi; taip pat mano, kad nuosavų išteklių dalis, kurią sudaro materialinis turtas, neturėtų viršyti 75 proc. jų bendro biudžeto;

22.

pažymi, kad, jeigu bus persvarstomos su Europos politiniais fondais susijusios teisinės priemonės, reikėtų pasinaudoti galimybe ir panaikinti reikalavimą įrodyti, kad jie turi nuosavų išteklių;

23.

pabrėžia, kad atliekant šį persvarstymą reikėtų panaikinti Europos politiniams fondams taikomus apribojimus dėl jų lėšų naudojimo Europos Sąjungoje; taip fondams būtų sudarytos galimybės atlikti savo vaidmenį ir ES viduje, ir už jos ribų;

24.

tačiau pabrėžia, kad finansavimo tvarkos sušvelninimą reikėtų kompensuoti Finansavimo reglamente numatant sankcijas, kurių šiuo metu nėra; mano, kad pažeidus taisykles, pavyzdžiui, susijusias su dovanojamų lėšų skaidrumu, šios sankcijos galėtų apimti finansines baudas; pabrėžia, kad reikia nustatyti tas pačias Europos politinėms partijoms ir su jomis susijusiems Europos politiniams fondams skirtas sąlygas, taikomas rezervų iš nuosavų išteklių kaupimui virš nustatytos ribos ir lėšų perkėlimui;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2008 m. Europos politinės partijos turėjo teisę gautas dotacijas panaudoti kampanijų finansavimui vykstant Europos Parlamento rinkimams (Finansavimo reglamento 8 straipsnio trečia pastraipa);; tačiau taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šias lėšas draudžiama naudoti referendumų kampanijoms finansuoti; vis dėlto mano, kad jeigu Europos politinės partijos turi atlikti politinį vaidmenį ES lygiu, jos turėtų turėti teisę dalyvauti ir šiose kampanijose, su sąlyga, kad minėtieji referendumai yra tiesiogiai susiję su Europos Sąjungos klausimais;

26.

ragina Europos politines partijas pradėti svarstyti pavienių piliečių tapimo tiesioginiais nariais ir tinkamo šių narių tiesioginio ar netiesioginio dalyvavimo partijų vidaus veikloje ir priimant sprendimus sąlygas;

27.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/51

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas, siekiant labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos. 50 pasiūlymų, kaip pagerinti bendrą darbą, verslą ir prekybą“ (COM(2010)0608),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Bendroji rinka XXI a. Europai“ (COM(2007)0724) ir susijusį Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Bendroji rinka. Pasiekimų apžvalga“ (SEC(2007)1521),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl vienos bendros rinkos peržiūros (1) ir į Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Bendrosios rinkos apžvalga: dar vieneri metai“ (SEC(2008)3064),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“ (COM(2010)0543),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 27-ąją metinę ES teisės taikymo kontrolės ataskaitą ir į susijusį Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Padėtis įvairiuose sektoriuose“ (SEC(2010)1143),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 29 d. Komisijos rekomendaciją dėl priemonių, skirtų bendrosios rinkos veikimui gerinti (2),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 10 d. Tarybos išvadas dėl Bendrosios rinkos akto,

—

atsižvelgdamas į profesoriaus Mario Monti pranešimą Komisijai dėl bendrosios rinkos atgaivinimo,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos vartotojams ir piliečiams sukūrimo (3),

—

atsižvelgdamas į vidaus rinkos rezultatų suvestinę Nr. 21 (2010) ir į savo 2010 m. kovo 9 d. (4) ir 2008 m. rugsėjo 23 d. (5) rezoliucijas dėl vidaus rinkos rezultatų suvestinės,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Rezultatų siekianti Europa – Bendrijos teisės taikymas“ (COM(2007)0502),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 258–260 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 7, 10 ir 15 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto bei Teisės reikalų komiteto nuomones (A7–0083/2011),

A.

kadangi norint atnaujinti bendrosios rinkos projektą reikia aktyvios visų piliečių, Europos institucijų, valstybių narių ir suinteresuotųjų šalių paramos,

B.

kadangi siekiant užsitikrinti aktyvią visų suinteresuotųjų subjektų paramą svarbu, kad vykstant konsultacijoms ir dialogui su Komisija, taip pat ekspertų grupėse, būtų užtikrinamas veiksmingas pilietinės visuomenės ir MVĮ atstovavimas,

C.

kadangi tinkamas įvairių ES institucijų konsultacijų ir pranešimų (strategijos „Europa 2010“, 2010 m. ES pilietybės ataskaitos, integruotos pramonės politikos, Europos skaitmeninės darbotvarkės, M. Monti pranešimo, Parlamento rezoliucijos dėl bendrosios rinkos vartotojams ir piliečiams sukūrimo, F. Gonzaleso ir Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimų bei kt.) platinimas, formulavimas ir tvarkymas ypač svarbus siekiant sėkmingai atnaujinti bendrosios rinkos projektą;

D.

kadangi vis dar egzistuoja didelis atotrūkis tarp bendrosios rinkos taisyklių ir praktinės naudos, kurią piliečiai ir verslas galėtų gauti jas taikydami,

E.

kadangi neperkeltų į nacionalinę teisę ES teisės aktų vidurkis siekia 1,7 %, atsižvelgiant į tuos atvejus, kai direktyvos perkėlimo laikotarpis neatitinka nustatyto termino ir kai Komisija pradėjo pažeidimo tyrimo procedūrą dėl neatitikimo,

1.

palankiai ir susidomėjęs vertina Komisijos komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas“ ir jo trečią skyrių, kuriame siūloma taikyti visuotinį požiūrį siekiant atkurti įmonių ir piliečių pusiausvyrą bendrojoje rinkoje ir sustiprinti sprendimo priėmimo proceso demokratiškumą ir skaidrumą; pabrėžia, kad taikant šį požiūrį siekiama užtikrinti kuo daugiau pasiūlymų, pateiktų trijose komunikato dalyse, pusiausvyros;

2.

mano, kad visi trys komunikato skyriai yra vienodai svarbūs ir tarpusavyje susieti, todėl turėtų būti nagrinėjami taikant nuoseklų požiūrį ir neatskiriant vieno nuo kito nagrinėjamų klausimų;

3.

ragina Komisiją ir Tarybą sustiprinti holistinį požiūrį į bendrosios rinkos projekto atnaujinimą, integruojant bendrosios rinkos prioritetus į visas politikos sritis, kurios labai svarbios siekiant bendrosios rinkos, kuri atitiktų Europos piliečių, vartotojų ir verslo interesus;

4.

mano, kad Europos ekonomikos valdysena, strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimas ir bendrosios rinkos projekto atnaujinimas yra vienodai svarbūs siekiant atgaivinti Europos ekonomiką, todėl turėtų būti vertinami kartu;

5.

mano, jog nevaržoma kliūčių ir konkurencinga bendroji rinka turėtų būti sukurta siekiant užtikrinti konkrečią naudą darbuotojams, studentams, pensininkams ir apskritai piliečiams bei verslo subjektams, ypač MVĮ, jų kasdieniame gyvenime;

6.

ragina Komisiją paskelbti Bendrosios rinkos akto įgyvendinimo tvarkaraštį ir reguliariai skelbti konkrečią pažangą siekiant atkreipti ES visuomenės dėmesį į tai, kad jis įgyvendinamas, ir nurodyti jo naudą;

7.

yra įsitikinęs, kad vienas iš didžiausių bendrosios rinkos projekto atnaujinimo iššūkių – užtikrinti politinę lyderystę, įsipareigojimus ir koordinavimą; mano, kad atnaujinant bendrosios rinkos projektą nepaprastai svarbus visapusiškas aukščiausio politinio lygio vadovavimas;

8.

siūlo, kad Komisijos pirmininkui būtų suteikti įgaliojimai koordinuoti ir prižiūrėti bendrosios rinkos projekto atnaujinimą glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Vadovų Tarybos pirmininku ir valstybių narių kompetentingomis valdžios institucijomis; ragina Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkus atidžiai koordinuoti atitinkamus savo veiksmus, kuriais siekiama skatinti Sąjungos ekonomikos augimą, konkurencingumą, socialinę rinkos ekonomiką ir tvarumą;

9.

pabrėžia padidėjusį Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų vaidmenį pagal Lisabonos sutartį; ragina sustiprinti Parlamento vaidmenį bendrosios rinkos teisėkūros procese; ragina nacionalinius parlamentus įtraukti bendrosios rinkos taisykles į visą teisėkūros ciklą ir dalyvauti bendroje su Europos Parlamentu veikloje siekiant užtikrinti geresnę dviejų parlamentinių lygmenų sąveiką;

10.

teigiamai vertina Komisijos ketinimą dialogui ir partnerystei skirti svarbiausią vietą atnaujintoje bendrojoje rinkoje ir ragina didinti visų suinteresuotųjų šalių pastangas siekiant užtikrinti, kad šis ketinimas būtų praktiškai įgyvendintas ir kad bendroji rinka galėtų atlikti savo vaidmenį skatinant augimą ir labai konkurencingą rinkos ekonomiką;

11.

ragina Komisiją bendradarbiaujant su pirmininkaujančia valstybe nare kasmet rengti bendrosios rinkos forumą, kuriame dalyvautų ES institucijoms, valstybėms narėms, pilietinei visuomenei ir verslo organizacijoms atstovaujančios suinteresuotosios šalys, siekiant vertinti bendrosios rinkos atnaujinimo pažangą, keistis geriausios praktikos pavyzdžiais ir spręsti Europos piliečiams labiausiai rūpimus klausimus; ragina Komisiją toliau dėti pastangas siekiant nustatyti 20 su bendrąja rinka susijusių didžiausią nepasitenkinimą ir nusivylimą keliančių šaltinių, su kuriais susiduria piliečiai; siūlo, kad Komisija galėtų pasinaudoti bendrosios rinkos forumu siekdama pristatyti šias problemas ir pateikti atitinkamus sprendimus;

12.

ragina valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už bendrosios rinkos projekto atnaujinimą; palankiai vertina valstybių narių iniciatyvas optimizuoti būdus, kuriais jos sprendžia su bendrosios rinkos direktyvomis susijusius klausimus, t.y. koordinavimo gerinimą, paskatų sistemų kūrimą ir politinės direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę svarbos didinimą; mano, kad svarstant naujų teisės aktų prioritetus itin svarbu didinti dėmesį ir paskatas siekiant, kad bendrosios rinkos teisės aktai būtų laiku ir teisingai perkeliami į nacionalinę teisę, tinkamai taikomi ir geriau vykdomi;

13.

pažymi, kad bendrosios rinkos taisykles dažnai įgyvendina vietos ir regioninės valdžios institucijos; pabrėžia, jog reikia, kad regioninės ir vietos valdžios institucijos labiau prisidėtų kuriant bendrąją rinką, laikydamosi subsidiarumo ir partnerystės principų ir dalyvaudamos visuose sprendimų priėmimo etapuose; siekdamas pabrėžti šį decentralizuotą požiūrį, siūlo kiekvienoje valstybėje narėje parengti „Vietos ir regionų valdžios institucijų teritorinį paktą dėl strategijos „Europa 2020“ siekiant užtikrinti didesnę atsakomybę įgyvendinant strategiją „ES 2020“;

14.

mano, kad taikant gerą bendrosios rinkos valdymą būtina atsižvelgti į dviejų Europos lygmens patariamųjų institucijų, t. y. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir Regionų komiteto, bei socialinių partnerių vaidmenį;

15.

pabrėžia, kad dialogas su socialiniais partneriais ir pilietine visuomene yra itin svarbus siekiant grąžinti pasitikėjimą bendrąja rinka; tikisi iš Komisijos naujų ir drąsių idėjų, kaip iš tikrųjų pagerinti šį dialogą; reikalauja, kad rengiant visus bendrosios rinkos teisės aktus, kurie turi įtakos darbo rinkai, būtų įtraukti socialiniai partneriai ir su jas būtų konsultuojamasi;

16.

palankiai vertina Komisijos siekį intensyvinti atvirą, skaidrų ir reguliarų dialogą su pilietine visuomene;

17.

ragina Komisiją paskelbti žaliąją knygą dėl ES institucijų konsultacijų su atstovaujančiomis asociacijomis ir pilietine visuomene užtikrinant, kad šio konsultacijos būtų plačios, grindžiamos dialogu ir duotų papildomos naudos vykdant siūlomą politiką;

18.

ragina Komisiją kuo labiau pritaikyti dialogą ir ryšius prie paprastų piliečių poreikių, pavyzdžiui, užtikrinti, kad visos viešos Komisijos konsultacijos būtų teikiamos visomis oficialiomis ES kalbomis arba kad kalba būtų vartojama tokiu būdu, jog ją suprastų ir paprastas pilietis;

19.

ragina Komisiją pradėti informacinę ir švietimo kampaniją apie bendrosios rinkos esmę ir nustatytus tikslus, kad būtų padidintas rinkos dinamiškumas ir atsižvelgta į socialinės ir teritorinės sanglaudos aspektus; pabrėžia, kad vykdant šią ryšių kampaniją kiekvieną pilietį, darbininką ir vartotoją būtina skatinti daugiau dalyvauti (ir užtikrinti geresnius gebėjimus dalyvauti) kuriant konkurencingą, teisingą ir subalansuotą rinką;

20.

mano, kad naujų Web 2.0 bendradarbiavimo priemonių ir metodų naudojimas užtikrina galimybę sukurti atviresnę, atsakingesnę, operatyvesnę ir veiksmingesnę bendrosios rinkos valdyseną;

21.

mano, kad pavienių valstybių narių iniciatyvos negali būti veiksmingos be koordinuotų veiksmų ES lygmeniu, todėl itin svarbu, kad Europos Sąjunga turėtų vieną stiprią poziciją ir imtųsi bendrų veiksmų; laikosi nuomonės, kad solidarumas, kuriuo grindžiamas europinis socialinės ekonomikos modelis, ir nacionalinių sprendimų koordinavimas buvo itin svarbūs siekiant išvengti atskirų valstybių narių trumpalaikių protekcionistinių priemonių; išreiškia susirūpinimą, kad vėl atsiradus nacionalinio lygmens ekonominiam protekcionizmui bendroji rinka greičiausiai būtų suskaidyta ir sumažėtų konkurencingumas, todėl to reikia išvengti; yra susirūpinęs, kad dabartinė ekonomikos ir finansų krizė gali būti naudojama protekcionistinių priemonių įvairiose valstybėse narėse atnaujinimui pagrįsti, nors ekonominio nuosmukio sąlygomis, priešingai, reikėtų taikyti bendrus apsaugos mechanizmus;

22.

mano, kad pažanga vidaus rinkoje neturėtų remtis mažiausiuoju bendru vardikliu; taigi ragina Komisiją imtis vadovauti ir pateikti ryžtingus pasiūlymus; ragina valstybes nares naudoti tvirtesnio bendradarbiavimo metodą srityse, kuriose 27 valstybėms narėms susitarti neįmanoma; pažymi, kad kitos valstybės vėliau galėtų prisijungti prie šių novatoriškų iniciatyvų;

23.

mano, kad bendrosios rinkos veiksmingumas ir teisėtumas bendrai nukenčia dėl bendrosios rinkos valdysenos sudėtingumo;

24.

mano, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti ES teisės aktų kokybei ir aiškumui, siekiant padėti valstybėms narėms taikyti bendrosios rinkos taisykles;

25.

mano, kad reglamentų rengimas vietoj direktyvų atitinkamais atvejais galėtų padėti kurti aiškesnę reguliavimo aplinką ir sumažinti vykdymo išlaidas, susijusias su perkėlimu į nacionalinę teisę; ragina Komisiją parengti tikslingesnį teisėkūros priemonių parinkimo, kuris priklausytų nuo nuostatų, kurios turės būti įgyvendintos, teisinių ir dalykinių ypatybių, metodą, atsižvelgiant į subsidiarumo ir proporcingumo principus;

26.

ragina Komisiją ir Tarybą dėti daugiau pastangų įgyvendinant pažangaus reglamentavimo strategiją, kad būtų galima toliau gerinti reglamentavimo kokybę visapusiškai atsižvelgiant į subsidiarumo ir proporcingumo principus;

27.

ragina Komisiją tęsti nepriklausomo teisės aktų ex-ante ir ex-post vertinimo procesą, kuriame dalyvautų suinteresuotieji subjektai, siekiant pagerinti teisėkūros veiksmingumą;

28.

siūlo, kad Komisija susistemintų ir patobulintų MVĮ tyrimą, atsižvelgdama į įvairias jų situacijas, kad būtų galima įvertinti teisėkūros pasiūlymų poveikį šioms įmonėms;

29.

mano, kad atitikties lentelės padeda užtikrinti geresnį bendrosios rinkos taisyklių perkėlimą į nacionalinę teisę ir labai palengvina jų taikymo užtikrinimą; ragina valstybes nares sukurti ir viešai paskelbti bendrosios rinkos teisės aktams skirtas atitikties lenteles; pabrėžia, kad ateityje Parlamentas gali neįtraukti pranešimų dėl su Taryba suderintų kompromisinių tekstų į plenarinės sesijos darbotvarkę, jei nenumatomos nuostatos dėl atitikties lentelių;

30.

pritaria pasiūlymams dėl Bendrosios rinkos akto, kuriais siekiama plėtoti tolesnį valstybių narių bendradarbiavimą administravimo srityje, įskaitant vidaus rinkos informacinės sistemos išplėtimą, kad ji apimtų kitas atitinkamas teisės aktų sritis, atsižvelgiant į sistemos saugumą ir tinkamumą naudoti; ragina Komisiją remti valstybes nares rengiant mokymus ir konsultuojant;

31.

mano, kad galima būtų įtraukti vietos ir regionines valdžios institucijas į vidaus rinkos informacinės sistemos vystymo ir plėtros procesus, prieš tai kruopščiai įvertinus naudą ir problemas, kurių gali kilti išplečiant šią sistemą;

32.

pabrėžia, kad labai svarbu gerinti komunikaciją ir išplėsti bendrosios rinkos informacinę sistemą, kadangi tai būtina siekiant visų pirma MVĮ teikti aiškią informaciją apie vidaus rinką;

33.

palankiai vertina Komisijos ketinimą bendradarbiauti su valstybėmis narėmis siekiant konsoliduoti ir stiprinti neoficialias problemų sprendimo priemones, kaip antai SOLVIT, ES bandomuosius projektus ir Europos vartotojų centrus; ragina Komisiją parengti gaires įvairių problemų sprendimo priemonių plėtojimo ir sąsajų klausimais, kad būtų galima užtikrinti veiksmingumą, patogų naudojimą ir išvengti nereikalingo dubliavimosi; ragina valstybes nares numatyti atitinkamus išteklius problemų sprendimo priemonėms;

34.

ragina Komisiją toliau plėtoti ir viešinti interneto svetainę „Jūsų Europa“, kad joje būtų teikiama viena bendra prieiga prie visos informacijos ir visų pagalbos paslaugų, kurių reikia piliečiams ir įmonėms, kad galėtų bendrojoje rinkoje pasinaudoti savo teisėmis;

35.

ragina valstybes nares paversti Paslaugų direktyvoje nurodytus kontaktinius centrus į patogius naudoti ir lengvai prieinamus e. valdžios centrus, kuriuose įmonės galėtų lengvai gauti visą reikalingą informaciją atitinkamomis ES kalbomis, tvarkyti formalumus ir atlikti būtinus veiksmus elektroninėmis priemonėmis, kad galėtų teikti paslaugas atitinkamoje valstybėje narėje;

36.

pripažįsta svarbų tarnybos EURES vaidmenį palengvinant laisvą darbuotojų judėjimą Sąjungoje ir užtikrinant glaudų nacionalinių įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimą; ragina valstybes nares plėsti visuomenės žinias apie šią naudingą tarnybą siekiant, kad daugiau ES piliečių galėtų visapusiškai pasinaudoti užimtumo galimybėmis visoje ES;

37.

ragina nacionalinius parlamentus, regionų ir vietos valdžios institucijas bei socialinius partnerius aktyviai dalyvauti informuojant apie bendrosios rinkos privalumus;

38.

ragina Komisiją pasinaudoti visais pagal Sutartis suteiktais įgaliojimais, kad Europos piliečių, vartotojų ir įmonių labui būtų pagerintas bendrosios rinkos taisyklių perkėlimas į nacionalinę teisę, taikymas ir taikymo užtikrinimas; ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų siekiant, kad bendrosios rinkos taisyklės būtų visapusiškai ir teisingai taikomos;

39.

mano, kad pažeidimo nagrinėjimo procedūra išlieka pagrindine bendrosios rinkos veikimo užtikrinimo priemone, bet pabrėžia, kad reikėtų apsvarstyti papildomas priemones, kurioms reikia mažiau laiko ir kurios yra mažiau sudėtingos;

40.

ragina Komisiją atsispirti bet kokiai politinei įtakai ir nedelsiant pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūras, kai nepavyksta pasiekti rezultatų taikant ikiteisminio problemų sprendimo mechanizmą;

41.

pažymi, kad Teisingumo Teismo pastarojo meto praktika suteikia Komisijai naujų galimybių taikyti procedūrą dėl valstybių narių daromų bendrosios rinkos taisyklių „bendrų ir sistemingų pažeidimų“;

42.

ragina Komisiją visapusiškai pasinaudoti pakeitimais, numatytais SESV 260 straipsniu, kuriais supaprastinamas ir paspartinamas finansinių nuobaudų taikymas, kai vykdoma pažeidimų nagrinėjimo procedūra;

43.

mano, kad Komisija turėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį užtikrinant bendrosios rinkos taisyklių taikymą vykdydama labiau sistemingą ir savarankišką stebėseną siekiant pagreitinti pažeidimų nagrinėjimo procedūras;

44.

apgailestauja, kad pernelyg daug pažeidimų nagrinėjimo procedūrų ilgai užtrunka, kol jos yra užbaigiamos ar pateikiamos Teisingumo Teismui; prašo Komisijos nustatyti 12 mėnesių ribą kaip didžiausią vidutinį pažeidimų nagrinėjimo nuo bylos pradžios iki paraiškos Teisingumo Teismui pateikimo terminą; labai apgailestauja, kad šios procedūros neturi tiesioginio poveikio ES piliečiams ar gyventojams, kurie gali būti nepakankamo ES teisės aktų vykdymo užtikrinimo aukos;

45.

prašo Komisijos geriau ir skaidriai informuoti apie vykdomas pažeidimo nagrinėjimo procedūras;

46.

ragina Komisiją pasiūlyti terminą, per kurį valstybės narės turėtų įvykdyti Teisingumo Teismo nutarimus;

47.

pritaria Komisijos iniciatyvoms toliau tobulinti alternatyvią ginčų sprendimo (ADR) priemonę siekiant vartotojams ir įmonėms suteikti galimybę greitai ir veiksmingai pasinaudoti nebrangiu neteisminiu ginčų sprendimo būdu iškilus ginčui šalies viduje ar tarpvalstybinio pobūdžio ginčui dėl pirkimo internetu ir ne internetu; palankiai vertina Komisijos pradėtas konsultacijas, pabrėžia, kad piliečius reikia geriau informuoti apie alternatyvios ginčų sprendimo priemonės buvimą;

48.

ragina Komisiją taip pat skirti dėmesį ginčų prevencijai, pvz., taikant griežtesnes priemones, kurios užkirstų kelią nesąžiningai komercinei veiklai;

49.

palankiai vertina Komisijos ketinimą pradėti viešąsias konsultacijas dėl Europos pozicijos kolektyvinio žalos atlyginimo klausimu ir prieštarauja tam, kad būtų pradėta taikyti kolektyvinio žalos atlyginimo sistema pagal JAV modelį, kuriam būdingos stiprios ekonominės paskatos teikti teismams nepagrįstas bylas;

50.

pažymi, kad teikiant bet kokį pasiūlymą dėl kolektyvinio žalos atlyginimo už konkurencijos teisės pažeidimus turi būti atsižvelgta į Parlamento nuomonę, išreikštą 2009 m. kovo 26 d. rezoliucijoje dėl ieškinių atlyginti žalą, patirtą dėl ES antimonopolinių taisyklių pažeidimo; primygtinai reikalauja, kad Parlamentas dalyvautų priimant tokį teisės aktą pagal įprastą teisėkūros procedūrą, ir ragina Komisiją plačiau apsvarstyti būtiniausius standartus, susijusius su teise į žalos, kuri padaroma pažeidus Sąjungos teisę, atlyginimą;

51.

pritaria tikslingam ir įrodymais pagrįstam rinkos stebėjimo ir vertinimo metodui; ragina Komisiją ir toliau plėtoti rinkos stebėjimo priemones, kaip antai, Paslaugų direktyvoje numatytas įspėjimo mechanizmas, gerinant metodiką, rodiklius ir duomenų rinkimą ir kartu laikantis praktiškumo ir ekonomiškumo principų;

52.

atkreipia dėmesį į būtinybę greičiau ir aiškiau įvertinti visų bendrosios rinkos teisės aktų įgyvendinimo valstybėse narėse padėtį;

53.

pabrėžia, jog Paslaugų direktyvoje numatytas savitarpio vertinimas – tai naujoviškas kolegialaus spaudimo taikymo būdas siekiant pagerinti taisyklių perkėlimo į nacionalinę teisę kokybę; pritaria tam, kad, jei tikslinga, savitarpio vertinimas būtų atliekamas kitose srityse, pvz., laisvo prekių judėjimo srityje;

54.

skatina valstybes nares reguliariai persvarstyti nacionalines taisykles ir procedūras, kurios turi poveikį laisvam paslaugų ir prekių judėjimui, siekiant supaprastinti ir modernizuoti nacionalines taisykles ir pašalinti besidubliuojančias nuostatas; mano, kad nacionalinių teisės aktų, taikomų įgyvendinant Paslaugų direktyvą, tikrinimo procesas galėtų būti veiksminga priemonė ir kitose srityse siekiant pašalinti besidubliuojančias nuostatas ir nepagrįstas nacionalines kliūtis laisvam judėjimui;

55.

ragina Komisiją remti pastangas, dedamas viešajame sektoriuje siekiant imtis naujoviškų metodų, naudoti naujas technologijas ir procedūras ir skleisti geriausią praktiką viešojo administravimo srityje, nes taip sumažinama biurokratija ir skatinama politika, pagal kurią dėmesys skiriamas piliečiams;

56.

prašo, kad kiekviena Europos Vadovų Tarybos pavasario sesija būtų skiriama bendrosios rinkos būklei įvertinti remiantis stebėsenos procesu;

57.

ragina Komisiją paskelbti žaliąją knygą, skirtą ES institucijų konsultacijų su atstovaujančiomis asociacijomis ir pilietine visuomene gairėms, užtikrinant, kad šios konsultacijos būtų plačios, grindžiamos dialogu, skaidrios ir duotų papildomos naudos vykdant siūlomą politiką;

58.

ragina valstybes nares sukurti ir viešai paskelbti bendrosios rinkos teisės aktams skirtas atitikties lenteles;

59.

ragina valstybes nares iki 2012 m. pabaigos sumažinti bendrosios rinkos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę deficitą iki 0,5 proc. neperkeltų perkeltų teisės aktų atveju ir iki 0,5 proc. sumažinti neteisingai perkeltų teisės aktų kiekį;

60.

ragina Komisiją iki 2011 m. pabaigos pateikti teisėkūros pasiūlymą dėl ES alternatyvių ginčų sprendimo priemonių naudojimo ir pabrėžia, kad svarbu greitai priimti šį pasiūlymą;

61.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

2.10.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 296/59

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, įtrauktą į Sutartis ES sutarties 6 straipsniu,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 26 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutarčių nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Sutarties 3 straipsnio 3 dalį, kurioje Sąjunga įpareigojama siekti didelio konkurencingumo socialinės rinkos ekonomikos, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsaugos ir aplinkos kokybės gerinimo,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 9 straipsnį, kuriame nurodyta, kad „nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga“,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 11 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „nustatant ir įgyvendinant ES politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus“,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 12 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas ES politikos ir veiklos kryptis“,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 14 straipsnį ir 26 protokolą dėl bendrus (ekonominius) interesus tenkinančių paslaugų,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Vadovų Tarybai „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas. Siekiant labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos“ (COM(2010)0608),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Piliečių darbotvarkė. Siekiant rezultatų Europai“ (COM(2006)0211),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Bendroji rinka XXI a. Europai“ (COM(2007)0724) ir Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Bendroji rinka. Rezultatų apžvalga“ (SEC(2007)1521), į 2007 m. rugsėjo 4 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl vienos bendros rinkos peržiūros (1) ir į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Bendrosios rinkos peržiūra: po vienerių metų“ (SEC(2008)3064),

—

atsižvelgdamas į Komisiją komunikatą „Perspektyvos, prieinamumas ir solidarumas. Nauja socialinė vizija XXI amžiaus Europoje“ (COM(2007)0726) ir į Komisijos komunikatą „Bendrus interesus tenkinančios paslaugos, įskaitant bendrus interesus tenkinančias socialines paslaugas. Naujas Europos įsipareigojimas“ (COM(2007)0725) ir į 2006 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Komisijos Baltosios knygos dėl bendro intereso paslaugų (2),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. birželio 29 d. Komisijos rekomendaciją dėl priemonių, skirtų bendrosios rinkos veikimui gerinti (3) ir į 2004 m. liepos 12 d. Komisijos rekomendaciją dėl vidaus rinkos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę (4),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos mėn. vidaus rinkos rezultatų suvestinę (SEC(2009)1007) ir į 2010 m. kovo 9 d. (5) bei 2008 m. rugsėjo 23 d. (6) Europos Parlamento rezoliucijas dėl vidaus rinkos rezultatų suvestinės,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui „2007–2013 m. ES vartotojų politikos strategija. Vartotojų teisių stiprinimas, gerovės didinimas ir veiksminga jų apsauga“ ir į 2008 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl 2007–2013 m. ES vartotojų politikos strategijos (7),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. sausio 28 d. Komisijos komunikatą „Vartotojams teikiamos bendrosios rinkos naudos stebėsena. Antrasis Vartotojų rinkų suvestinės leidimas“ (COM(2009)0025) ir į kartu pateiktą Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Antroji vartotojų rinkų rezultatų suvestinė“ (SEC(2009)0076),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatą dėl vartotojų acquis vykdymo (COM(2009)0330), į 2009 m. liepos 2 d. Komisijos ataskaitą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo, taikymo (Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje) (COM(2009)0336),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl tarpvalstybinės įmonių e. prekybos su vartotojais Europos Sąjungoje (COM(2009)0557),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl vartotojų apsaugos (8),

—

atsižvelgdamas į profesoriaus Mario Monti pranešimą Komisijai dėl bendrosios rinkos atnaujinimo,

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl bendrosios rinkos vartotojams ir piliečiams sukūrimo (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl finansų, ekonomikos ir socialinės krizės (10),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Judus jaunimas“ (COM(2010)0477),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 21 d. rezoliuciją dėl elektroninės prekybos vidaus rinkos kūrimo užbaigimo (11),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą pavadinimu „Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“ (COM(2010)0603),

—

atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyriaus pranešimą „Europos bendrosios rinkos kliūtys 2008 m.“ (12),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. SOLVIT metinę ataskaitą dėl SOLVIT tinklo plėtros ir veiklos (SEC(2009)0142), į 2008 m. gegužės 8 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl veiksmų plano dėl integruoto bendrosios rinkos rėmimo paslaugų teikimo piliečiams ir įmonėms metodo (SEC(2008)1882) ir į 2010 m. kovo 9 d. Parlamento rezoliuciją dėl SOLVIT (13),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 765/2008, nustatantį su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus, kuriuo siekiama sukurti taisyklių ir principų, susijusių su akreditavimu ir rinkos priežiūra, bendrąją sistemą (14),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Teisės reikalų komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto ir Peticijų komiteto nuomones (A7–0072/2011),

A.

kadangi veikianti bendroji rinka yra pagrindinis variklis, kuris padės Europos Sąjungai pasiekti savo visas galimybes konkurencingumo, pažangaus, integracinio ir tvaraus augimo, daugiau geresnių darbo vietų kūrimo srityse, taip pat siekiant sudaryti vienodas sąlygas visiems Europos piliečiams ir stiprinant itin konkurencingą socialinės rinkos ekonomiką,

B.

kadangi Bendrosios rinkos aktas svarbus europiečiams kaip aktyviems Europos ekonomikos dalyviams,

C.

kadangi bendrosios rinkos negalima vertinti vien ekonominiu požiūriu, nes ji yra neatskiriama platesnės teisinės sistemos, kuria užtikrinamos konkrečios pagrindinės piliečių, vartotojų, darbuotojų, verslininkų ir įmonių, ypač mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ), teisės, dalis,

D.

kadangi piliečiai, norintys studijuoti, dirbti kitoje valstybėje narėje, ten persikelti ar kitose valstybėse apsipirkti, ir MVĮ, norinčios įsisteigti kitoje valstybėje narėje ar vystyti tarpvalstybinę prekybą, susiduria su per daug kliūčių; kadangi šios kliūtys atsiranda dėl, be kitų priežasčių, nepakankamai suderintų nacionalinių įstatymų, nepakankamo socialinės apsaugos teisių perkėlimo ir pernelyg didelės biurokratijos, nes šie reiškiniai trukdo laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui Europos Sąjungoje,

E.

kadangi norint užbaigti kurti bendrąją rinką reikia bendro požiūrio, kad būtų toliau stiprinamas jos kūrimas, kaip pabrėžiama M. Monti pranešime ir rezoliucijoje dėl bendrosios rinkos vartotojams ir piliečiams sukūrimo, visas susijusias politikos sritis įtraukiant į bendrosios rinkos strateginį tikslą, kuris apimtų ne tik konkurencijos politiką, bet ir, be kitų, pramonės, vartotojų, energetikos, transporto, skaitmeninės, socialinės, aplinkos apsaugos, klimato kaitos, prekybos, regionų, teisingumo ir pilietybės politikos sritis, kad būtų pasiektas aukštas integracijos lygis,

F.

kadangi bendroji rinka Europos vartotojams, ypač tiems, kurie gyvena sunkiau prieinamose vietovėse, pvz., salose, kalnuose ir retai apgyvendintuose regionuose, ir tiems, kurių mobilumas mažesnis, turėtų suteikti didesnes pasirinkimo galimybes už mažesnę kainą,

G.

kadangi Komisijos skelbiama spausdintinė ir internete pateikiama medžiaga dažnai būna pernelyg abstrakti ar sudėtinga, kad ja tikrai susidomėtų piliečiai ir visa visuomenė,

H.

kadangi svarbu, kad Bendrosios rinkos aktą sudarytų priemonių, kurios nebūtų viena nuo kitos atskirtos, rinkinys ir kad visais pasiūlymais būtų padedama siekti suderinto tikslo,

1.

džiaugiasi Komisijos komunikatu „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas“, ypač jo II skyriumi, „Pasitikėjimo atkūrimas bendrosios rinkos pagrindu laikant Europos gyventojus“, kuriame pateikiama 19 Europos piliečiams skirtų iniciatyvų;

2.

mano, kad Komisijos komunikato pasiūlymai iš esmės atitinka Europos Parlamento lūkesčius, tačiau reikia juos sustiprinti, kad piliečiai būtų laikomi bendrosios rinkos ašimi;

3.

apgailestauja, kad komunikatas buvo suskirstytas į tris skyrius, skirtus europiečių, įmonių ir valdymo klausimams, o ne pagal temas; pažymi, kad bendrosios rinkos konkurencingumas ir jos priimtinumas piliečiams turėtų būti laikomi ne prieštaringais, o vienas kitą papildančiais tikslais; vis dėlto mano, kad trys komunikato skyriai yra vienodai svarbūs ir susiję tarpusavyje ir į juos reikėtų žvelgti nuosekliai, atsižvelgiant į suinteresuotųjų subjektų ES ir valstybių narių lygmenimis pateiktus pasiūlymus ir rūpesčius;

4.

tvirtai įsitikinęs, kad, laikantis L. Grecho pranešimo (A7-0132/2010) ir M. Monti pranešimo dvasios, Bendrosios rinkos aktas turi sudaryti nuoseklų ir subalansuotą priemonių paketą, kuris sukurtų pagrindą Europai, kurioje suteikiama papildoma nauda piliečiams ir įmonėms;

5.

teigia, kad vykdant ES kovos su finansinės ir ekonominės krizės padariniais politiką ir strategiją „ES 2020“ būtina vėl kurti ir plėtoti bendrąją rinką;

6.

laikosi nuomonės, kad Europos gyventojai dar nevisiškai išnaudojo bendros rinkos galimybes daugelyje sričių, įskaitant laisvą asmenų, prekių ir paslaugų judėjimą, ir kad reikia naujų paskatų, ypač siekiant užtikrinti veiksmingą geografinį darbo jėgos judumą Europoje;

7.

laikosi nuomonės, kad pagal bendros rinkos strategiją turėtų būti stiprinama socialinė gerovė, darbuotojų teisės ir užtikrintos teisingos darbo sąlygos visiems Europos gyventojams;

8.

palaiko Komisijos sumanymą Bendrosios rinkos aktu visoje Europoje pradėti visuotines ir pragmatines diskusijas dėl vidaus rinkos naudos bei išlaidų ir prašo, kad Komisija užtikrintų veiksmingą vidaus rinkos taisyklių, kuriomis mažinama administracinė našta piliečiams, taikymą;

9.

taip pat įsitikinęs, kad tinkamai įgyvendinus Europos bendrąją rinką būtų sukurtas pagrindas užbaigti politinės ir ekonominės integracijos procesą;