13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/1

—

atsižvelgdamas į Europos Komisijos komunikatą dėl 2012 m. Komisijos darbo programos „Siekiant Europos atsinaujinimo“ (1),

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto rezoliuciją dėl Regionų komiteto 2012 m. prioritetų, nustatytų remiantis Europos Komisijos teisėkūros ir darbo programa (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. vasario 16 d. rezoliuciją 2012 m. pavasario Europos Vadovų Tarybai dėl Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje (3),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 16 d. pasirašytą Europos Komisijos ir Regionų komiteto bendradarbiavimo protokolą,

1.

yra įsitikinęs, kad šiuo metu, kai Europos Sąjunga turi spręsti sudėtingas su besitęsiančia finansų, ekonomikos, socialine ir politine krize susijusias problemas, skubiai reikia, kad Europos Komisija priimtų didelių užmojų 2013 m. darbo programą, kuri Europoje skatintų tvarų augimą, padėtų kurti darbo vietas, gerinti gyvenimo kokybę ir atkurti piliečių pasitikėjimą Europos integracijos procesu;

2.

mano, kad ekonomikos atgaivinimas priklauso nuo dviejų vienodai svarbių struktūrinių reformų ramsčių – nuo augimo atgaivinimo ir biudžetinės drausmės užtikrinimo;

3.

pritaria tam, kad reikia gilesnės ekonominės integracijos ir visiems valdžios lygmenims geriau tarpusavyje suderinti politinius prioritetus, pajamas ir išlaidas; visa tai turi būti daroma paisant nacionalinės, regionų ir vietos valdžios autonomijos ir galių; remdamasis subsidiarumo ir daugiapakopio valdymo principais, Komitetas nesutinka su politikos renacionalizavimu ar centralizavimu, nesvarbu, ar jis būtų atviras ar užslėptas;

4.

prašo Europos Komisijos laikytis Sutarčių ir nesudarinėti tarpvyriausybinių susitarimų, kuriais būtų apeinamos demokratinės Sąjungos procedūros, bet nekelti klausimo dėl Lisabonos sutartyje numatyto tvirtesnio bendradarbiavimo;

5.

primena RK poziciją (4), kad būsimą daugiametę finansinę programą 2014–2020 m. būtina priimti kuo anksčiau, t. y. 2012 m. pabaigoje, – tai akivaizdžiai patvirtintų, jog ES yra pajėgi atremti pasaulinius iššūkius vadovaudamasi savo pačios augimo, darbo vietų kūrimo ir konkurencingumo strategija, ir sudarytų sąlygas tęsti įgyvendinant sanglaudos politiką vykdomus veiksmus;

6.

kartoja, kad ES biudžetas yra investicinio pobūdžio, todėl būtina atmesti pasiūlymus mažinti finansavimą į ES augimo darbotvarkę įtrauktoms programoms ir reikia kurti naujus nuosavus išteklius, visų pirma tam, kad jais būtų galima pakeisti nacionalines įmokas į ES biudžetą;

7.

pakartoja, kad regionų ir vietos valdžios institucijos yra pasiryžusios prisidėti prie ES fondų procedūrų paprastinimo ir finansinio reglamento peržiūros, tam, kad būtų sumažinta biurokratija, padidintas valstybės lėšų sverto poveikis ES, nacionaliniu ir regionų lygmenimis bei užtikrintas skaidrumas ir atskaitomybė ES mokesčių mokėtojams;

8.

mano, kad Europos Komisija turėtų pateikti Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje poveikio vietos ir regionų valdžios institucijoms analizę ir ypač dėmesingai išnagrinėti, kaip sekasi išsaugoti vietos ir regionų biudžetinę autonomiją;

9.

pritaria, kad reikia užtikrinti biudžetinę drausmę, ypač turint omenyje tai, kad esama didelių valstybės skolų, kurios kelia rimtą grėsmę kartų solidarumui, ir pažymi, kad tinkami vietos ir regionų valdžios institucijų pajėgumai kartu gali užtikrinti augimą tinkamai investuojant, pavyzdžiui, vykdant projektus, bendrai finansuojamus iš Europos fondų, ir viešuosius pirkimus;

10.

pakartoja savo raginimą, kad Komisija visuose savo pasiūlymuose atsižvelgtų į SESV 9 straipsnio nuostatas dėl didelio užimtumo skatinimo, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimo ir kovos su socialine atskirtimi; todėl ragina Komisiją per „Europos semestrą“ pateikti atitinkamas rekomendacijas ir nei viename teisės akte, susijusiame su ekonomikos ir finansų krize, nepamiršti šių sutartyje įtvirtintų įpareigojimų;

11.

prašo Komisijos rengiant Europos administracinių procedūrų aktą bendradarbiauti su Regionų komitetu;

12.

mano, kad Europos semestras turėtų padėti siekti ekonomikos augimo, fiskalinės drausmės ir struktūrinių permainų, tačiau pabrėžia, kad Europos Komisija ir valstybės narės taip pat turėtų labai gerai numatyti ir stebėti, koks bus šių priemonių poveikis vietos ir regionų valdžios institucijų autonomijai;

13.

iš esmės palankiai vertina naująjį 2012 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos priimtą Susitarimą dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo ir jame išdėstytą raginimą „pasitelkti visus svertus, priemones ir visų sričių politiką visais valdymo lygiais Europos Sąjungoje“, kad būtų pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslai (5);

14.

pritaria Europos Komisijos siekiams gerinti valdymo procedūras, ypač partnerystės principo įgyvendinimą rengiant, įgyvendinant ir vertinant nacionalines reformų programas; vis tik ragina Europos Komisiją šių aspektų vertinimą įtraukti į atskiroms šalims skirtas rekomendacijas;

15.

primena, kad į nacionalines reformų programas reikia įtraukti į rezultatus orientuotas struktūras, tokias kaip, pavyzdžiui, teritoriniai paktai (6); be to, reikėtų pripažinti ir remti konkurencingumą ir inovacijas vietos ir regionų lygmeniu skatinančias iniciatyvas, tokias kaip, pavyzdžiui, Verslaus Europos regiono ženklas;

16.

viso strategijos „Europa 2020“ politinio ciklo metu norėtų glaudžiau bendradarbiauti su Europos Komisija ir dalyvauti rengiant metinę augimo apžvalgą;

17.

siūlo Europos Komisijai reguliariai informuoti apie tai, kaip įgyvendinamos strategijos „Europa 2020“ pavyzdinės iniciatyvos ir būtinai teikti informaciją apie tai, ar jas įgyvendinant dalyvauja vietos ir regionų valdžios institucijos;

18.

prašo Europos Komisijos 2013 m., kai vyks strategijos vidurio laikotarpio vertinimas, nurodyti, kaip ji ketina į šį procesą labiau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas;

19.

reikalauja, kad nepanaudotus struktūrinius fondus nukreipiant į naują augimo darbotvarkę būtų laikomasi subsidiarumo principo ir kad šiame procese dalyvautų vietos ir regionų valdžios institucijos;

20.

ragina Europos Komisiją ir toliau spręsti esmines problemas, tokias kaip jaunimo nedarbas ir vyresnių nei 55 metų darbuotojų ir socialiniu požiūriu pažeidžiamų grupių užimtumas, ir nepamiršti, kad pagrindinis vaidmuo šioje srityje tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms; ypač ragintų Europos Komisiją pristatyti Tarybos rekomendacijos projektą dėl jaunimo garantijų reglamento; prašo į nacionalinius užimtumo planus įtraukti vietos ir regionų aspektą;

21.

siūlo Komisijai užtikrinti, kad į rengiamas rekomendacijas dėl vaikų skurdo ir vaikų gerovės būtų įtraukti 2012 m. vasario mėn. RK nuomonėje dėl vaikų skurdo (CdR 333/2011) išdėstyti pasiūlymai, ypač pasiūlymas priimti nacionalinį, regionų ir vietos lygmenis apimančią plačią kovos su vaikų skurdu ir socialine atskirtimi strategiją ir sukurti stebėsenos sistemą, kuri remtųsi patikimais rodikliais ir būtų susieta su šiuo metu pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją veikiančia pranešimų teikimo sistema. RK yra įsitikinęs, kad 2013 m., remiantis konkrečiomis valstybių narių ataskaitomis, kurias šios teiks pagal NRP ir strategiją „Europa 2020“, reikės atlikti krizės poveikio vaikų skurdui vertinimą;

22.

primena, kad krizės ir griežto taupymo laikais ES biudžetas visais valdymo lygmenimis turėtų būti kiek galima labiau bendrai finansuojamas viešųjų ir privačių šaltinių (7); apgailestauja, kad trūksta statistinių duomenų, kurie leistų atlikti rimtą taip užtikrinto sverto ir multiplikatoriaus poveikio vertinimą;

23.

pritaria Europos Komisijos ketinimui pateikti ataskaitą dėl viešųjų išlaidų kokybės (8) ir rekomenduoja biudžeto deficito skaičiavimuose einamąsias išlaidas atskirti nuo investicijų, kad investicijos, kurių grynoji grąža bus gauta tik praėjus nemažai laiko, nebūtų priskiriamos išlaidoms;

24.

pabrėžia, kad galima užtikrinti ES, nacionalinio, subnacionalinio biudžetų sinergiją, jei veiks tinkami ir veiksmingi koordinavimo mechanizmai, t. y. sąveikaus už biudžeto klausimus atsakingos valdžios institucijos, bus suderintos viešųjų finansų atskaitomybės taisyklės ir biudžeto ciklai, bus sukurtos panašios biudžeto struktūros; prašo Europos Komisijos paskelbti žaliąją knygą, kurioje būtų aptarta, kokių konkrečių priemonių būtų galima imtis šioje srityje;

25.

prašo Europos Komisijos, kad ji į savo 2013 m. darbo programą įtrauktų Trečiąjį bendrosios rinkos aktą, kuriame būtų numatytos tos Bendrosios rinkos akto politinės iniciatyvos, dėl kurių dar nesiimta veiksmų, ir kuriame būtų išlaikyta ekonominio, socialinio ir valdymo ramsčių pusiausvyra atsižvelgiant į keturias pagrindines laisves;

26.

prašo Komisijos ypatingą dėmesį skirti tolesniam tarpvalstybinio darbo jėgos judumo gerinimui užtikrinant darbuotojų teises ir ragina tobulinti kvalifikacijų pripažinimo sistemą siekiant paskatinti specialistų judumą;

27.

ragina Europos Komisiją atsiimti savo pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl naudojimosi teise imtis kolektyvinių veiksmų atsižvelgiant į įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves, dėl kurio 12 nacionalinių parlamentų pagal ankstyvo įspėjimo sistemą iškėlė klausimą dėl subsidiarumo.

28.

pabrėžia, kad norint atgaivinti ekonomiką ir vietos ir regionų lygmeniu padidinti užimtumą, negalima pamiršti, kokį svarbų vaidmenį atlieka MVĮ; padėtį būtų galima pagerinti, jeigu ES mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programose dalyvautų MVĮ, universitetai ir vietos bei regionų valdžios institucijos;

29.

ragina Europos Komisiją mažosioms ir vidutinėms įmonėms sudaryti palankesnes sąlygas gauti finansavimą ir dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, taip pat dar labiau mažinti administracinę naštą;

30.

tikisi, kad Europos Komisija konsultuosis su Regionų komitetu atlikdama Pramonės politikos pavyzdinės iniciatyvos peržiūrą;

31.

pritaria Europos Parlamento prašymui, kad Komisija iki 2013 m. sausio mėn. remdamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 114 straipsniu pateiktų pasiūlymą dėl direktyvos, kuria visiems Sąjungoje teisėtai gyvenantiems vartotojams būtų užtikrinta galimybė naudotis pagrindinėmis mokėjimo paslaugomis;

32.

pakartotinai ragina parengti Europos socialinio būsto darbotvarkę, kuri patikslintų socialiniam būstui taikytinas konkurencijos taisykles ir vietos ir regionų valdžios institucijoms suteiktų priemones, reikalingas deramam ir įperkamam socialiniam būstui užtikrinti, socialinei įvairovei skatinti ir kovoti su diskriminacija;

33.

prašo Europos Komisijos po to, kai pirmasis reglamento projektas buvo atsiimtas, kuo skubiau pateikti pataisytą pasiūlymo projektą dėl reglamento dėl Europos savidraudos įmonių statuto;

34.

primygtinai ragina 2013 m. tęsti darbą, susijusį su Energetikos veiksmų planu iki 2050 m., kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų prisidėti prie decentralizuotos tvarios energijos ir energetikos infrastruktūros, pavyzdžiui, pažangių tinklų, kurie yra pagrindinis veiksmingo išteklių naudojimo ir ekologiškos ekonomikos veiksnys, propagavimo; todėl prašo Europos Komisijos parengti bendrą investicijų programą laikotarpiui iki 2030 m., kad ir rinkos dalyviai, ir vietos bei regionų valdžios institucijos turėtų tvirtą pagrindą;

35.

prašo Europos Komisijos įvertinti, kokių būtų galima sukurti papildomų decentralizuotai valdomų finansinių priemonių, kad regionų ir vietos valdžios institucijas, o ypač Merų pakto partnerius, būtų galima paskatinti įgyvendinti Tvarios energetikos veiksmų planus; taip pat pritaria tam, kad būsimose ES finansavimo programose su energijos vartojimo efektyvumu ir taupymu susijusios finansinės priemonės būtų geriau grupuojamos (9);

36.

prašo Europos Komisijos imtis veiksmų siekiant išspręsti valstybių narių ir valstybių narių regionų sujungimo problemas; taip pat prašo skatinti priemones, kuriomis sudaromos palankios sąlygos energijos mikrogamybos plėtrai ir jos integracijai į paskirstymo sistemas.

37.

prašo mažosioms ir vidutinėms įmonėms ir vietos bei regionų valdžios institucijoms sudaryti palankesnes sąlygas gauti Europos investicijų banko paskolas investavimui energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiosios energijos srityse;

38.

primygtinai reikalauja siekti tikslo teisėkūros priemonių dėl 2014–2020 m. sanglaudos politikos rinkinį priimti 2013 m. pradžioje, kad vietos ir regionų valdžios institucijos struktūrinių fondų programas galėtų pradėti įgyvendinti 2014 m. sausio 1 d.;

39.

primygtinai ragina Eurostatą bendradarbiaujant su nacionalinėmis statistikos agentūromis imtis priemonių, kad palyginami regionų BVP statistiniai duomenys būtų pateikiami kuo anksčiau.

40.

primena, kad reikia nuosekliau ir griežčiau užtikrinti, kad ES politikoje atsispindėtų teritorinis matmuo; siūlo Europos Komisijai į tai atsižvelgti ateityje vykdant su poveikio vertinimu susijusią veiklą ir šiuo klausimu reguliariai teikti ataskaitas (10);

41.

prašo Europos Komisijos plačiau taikyti ES pareigūnų laikino komandiravimo į vietos ir regionų valdžios institucijas sistemą (užuot sutelkus dėmesį vien į nacionalinį lygmenį), kad Europos Sąjungos institucijos geriau susipažintų su tuo, kaip ES teisės aktai ir projektai praktiškai įgyvendinami vietos ir regionų lygmeniu;

42.

nekantriai laukia būsimo pasiūlymo dėl ES uostų politikos ateities; prašo įvertinti šio pasiūlymo teritorinį poveikį ir yra pasirengęs prie šio darbo prisidėti;

43.

pabrėžia tvaraus judumo mieste svarbą ir siūlo visose transporto rūšyse (autobusuose, traukiniuose, keltuose, dalijantis automobiliu ar dviračiu ir mokant kelių mokesčius) populiarinti elektroninius ir išmaniuosius atsiskaitymo būdus, kad būtų skatinama tobulinti sistemų sąveiką ir viešuoju transportu naudotis dažniau;

44.

konstatuoja, kad oro kokybės gerinimo lėtėjimo tendenciją iš esmės lemia tai, kad ES politika dėl teršalų mažinimo jų šaltinio vietoje yra nepakankamai plataus užmojo ir kad nepakanka priemonių nacionaliniu lygmeniu. Vietos ir regionų valdžios institucijoms sprendžiant šias problemas tenka didžioji dalis naštos ir atsakomybės (11); nekantriai laukia pasiūlymų dėl šių klausimų sprendimo būdų, kai netrukus bus peržiūrimi ES oro kokybės teisės aktai;

45.

tikisi, kad atliekant šią peržiūrą bus numatyti panašaus užmojo ES teršalų išmetimo politikos (prevencijos taršos vietoje) ir teršalų nusėdimo politikos tikslai ir suvienodinti įgyvendinimo terminai ir ypač, kad siekiant sumažinti foninę koncentraciją bus sugriežtinta direktyva dėl teršalų išmetimo nacionalinių ribų, bus padidinti transporto priemonėms taikomi azoto oksidų (NO2 ir NOx) ir kietųjų dalelių išmetimo standartai, taip pat bus sprendžiamos laivų ir oro transporto išmetamų teršalų problemos ir supaprastinti matavimo rodikliai ir kriterijai; ragina ES oro kokybės gerinimo politiką susieti su kitų sričių – transporto, būsto, pramonės, energetikos ir klimato – politika;

46.

primygtinai reikalauja į ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją įtraukti skirsnį dėl regionų ir savivaldybių prisitaikymo veiksmų, taip pat vietos ir regionų lygmeniu sprendimus priimantiems pareigūnams skirtas gaires ir paramą; reikėtų apsvarstyti galimybę sudaryti Europos regionų, ypač pažeidžiamų, prisitaikymo strategijų darbo grupę, kurią sudarytų Regionų komiteto, Klimato politikos generalinio direktorato, Europos aplinkos agentūros, Jungtinio tyrimų centro ir vietos bei regionų tinklų ir asociacijų atstovai;

47.

pabrėžia, kad reikia komunikato, kurio dėmesio centre būtų „nauja vietos maisto produktų kokybės sistema“, nes vietos maisto sistemos palaiko vietos ir regionų ekonomiką – jos kuria darbo vietas žemės ūkio ir maisto gamybos sektoriuose;

48.

norėtų, kad Komisija parodytų didesnį lankstumą siekiant rasti išeitį iš šiuo metu susidariusios aklavietės, kurioje spręsdami daugiamečių žuvininkystės sektoriaus planų teisinio pagrindo klausimą atsidūrė Europos Parlamentas ir Taryba; nori, kad rengiant pasiūlymų, susijusių su bendros žuvininkystės politikos reforma, rinkinį būtų pasiūlyta daugiau priemonių, skatinančių didesnę žuvininkystės politikos decentralizaciją, ir įgyvendinimo priemonių, pritaikytų prie pakrantės regionų ir su vidaus vandenimis besiribojančių regionų poreikių ir iššūkių;

49.

pasisako už tai, kad būtų rengiama jūros baseino strategija, kuri būtų integruotos jūrų politikos priemone, tačiau mano, kad tokiose strategijose, kaip Atlanto regionui skirta strategija, kuri turi būti priimta 2013 m., reikia labiau pabrėžti teritorinį aspektą ir šiuo požiūriu atsižvelgti į patirtį, įgytą įgyvendinant makroregionines strategijas;

50.

pasisako už tai, kad vykdant piliečių teisėms išplėsti ir sustiprinti skirtas iniciatyvas ir dedant pastangas susigrąžinti piliečių pasitikėjimą Europos Sąjunga ir jos institucijomis būtų atsižvelgiama į vietos ir regionų aspektą, ir pabrėžia, jog būtina užtikrinti vaikų ir jaunimo dalyvavimą, nes jie geba naudotis su pilietybe susijusiomis teisėmis ir prisiimti atitinkamą atsakomybę; ragina Komisiją šiam klausimui skirti pagrindinį dėmesį organizuojant 2013-ųjų Europos piliečių metų renginius, prie kurių ketina prisidėti ir Regionų komitetas;

51.

yra pasirengęs bendradarbiaudamas su kitomis ES institucijomis prisidėti prie tolesnės veiklos labiausiai pasisekusių Europos piliečių iniciatyvų srityje;

52.

prašo Europos kaimynystės politikos šalių vietos ir regionų subjektams sudaryti palankesnes sąlygas gauti atitinkamų ES fondų finansavimą ir pritaria tam, kad šiuo metu galiojančiose programose (tarp jų ir ETBG) būtų leista dalyvauti partneriams iš kaimyninių šalių;

53.

dar kartą pabrėžia, kad ketina ir toliau vaisingai bendradarbiauti su Europos Komisija taikant Vietos administravimo priemonę, kad dar labiau sustiprėtų šalių kandidačių ir narystės siekiančių šalių vietos pajėgumai ir jos daugiau sužinotų apie ES ir susipažintų su jos procedūromis; prašo Komisijos apsvarstyti galimybę išplėsti šią priemonę, kad ji būtų taikoma ir Europos kaimynystės politikos šalių vietos valdžios institucijoms;

54.

tikisi, kad į Komiteto rekomendacijas bus deramai atsižvelgta rengiant Komisijos 2013 m. darbo programą ir paveda Regionų komiteto Pirmininkei šią rezoliuciją perduoti Europos Komisijos Pirmininkui, Europos Vadovų Tarybos Pirmininkui, Europos Parlamento Pirmininkui, ES Tarybai pirmininkaujančiam Kiprui ir netrukus jai pirmininkausiančioms Airijai ir Lietuvai.

13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/6

—

pabrėžia, kad visiškai laikantis SESV 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų, visi ES migracijos politikos aspektai, taip pat santykiai su trečiosiomis šalimis, turi būti grindžiami pagarba migrantų žmogaus teisėms ir solidarumu šalims, iš kurių atvyksta didžiausi migrantų srautai,

—

pabrėžia, kad būtina išsamiai išanalizuoti visas migracijos priežastis, įskaitant susijusias su klimato kaita, kad būtų parengtas tinkamas teisinis pagrindas asmenims, paliekantiems savo šalį dėl gaivalinių nelaimių arba klimato sąlygų ir rizikuojantiems savo gyvybe arba fiziniu saugumu,

—

mano, kad VPMJ turi būti grindžiamas daugiapakopio valdymo principais siekiant, kad jį valdytų labiausiai pagal aplinkybes tinkančio lygmens subjektai ir būtų laikomasi subsidiarumo principo, kad tiek kilmės, tiek tikslo šalyse būtų kuo geriau užtikrinta asmenų gerovė,

—

visų pirma prašo visapusiškai atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijas taikant VPMJ ir šiuo tikslu sustiprinti jau įgyvendinamus decentralizuoto bendradarbiavimo projektus ir struktūruotą dialogą kaip, pavyzdžiui, ARLEM ir CORLEAP.

Pranešėjas

Nichi VENDOLA (IT / ESP), Apulijos regiono pirmininkas

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Visuotinio požiūrio į migraciją ir judumą

COM(2011) 743 final

1.

pabrėžia Visuotino požiūrio į migraciją ir judumą (VPMJ) svarbą. Juo turi būti grindžiami Europos Sąjungos veiksmai, susiję su pasauliniu migracijos ir judumo valdymu, ir jis rodo bendrą migracijos politikos tendenciją užtikrinti Europos Sąjungos išorės santykių ir vystymosi politikos veiksmų suderinamumą su jos imigracijos politika;

2.

teigiamai vertina Europos Komisijos iniciatyvą atnaujinti VPMJ, jį labiau sukonkretinti ir sutelkti dėmesį į migrantų klausimus bei geriau užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms išvykimo, tranzito ir tikslo šalyse;

3.

primena žmogaus teisę palikti bet kurią šalį, įskaitant savąją, ir į ją sugrįžti (1), ir tai, kad ši teisė yra teisinis pagrindas svarstant bet kokį migracijos klausimą, taip pat primena, kad reikia skatinti pasirinktinę migraciją, kad ir kokios būtų pasirinkimą lėmusios priežastys ar specifiniai tikslo šalies reikalavimai (2);

4.

pabrėžia, kad visiškai laikantis SESV 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų, visi ES migracijos politikos aspektai, taip pat santykiai su trečiosiomis šalimis, turi būti grindžiami pagarba migrantų žmogaus teisėms ir solidarumu šalims, iš kurių atvyksta didžiausi migrantų srautai;

5.

mano, kad nustatant trečiųjų šalių piliečių atvykimo galimybes ir rengiant migrantų priėmimo ir integracijos politiką turi būti užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga;

6.

pabrėžia, kad tiek Sąjungos, tiek ir valstybių narių sudarytuose susitarimuose dėl readmisijos arba susitarimuose dėl vizų režimo supaprastinimo, taip pat įgyvendinant visas kovos su neteisėta migracija priemones, turi būti visapusiškai užtikrinamos žmogaus teisės atsižvelgiant, visų pirma, į ES pagrindinių teisių chartijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, kaip ne kartą yra pareiškęs Europos žmogaus teisių teismas;

7.

pabrėžia, kad reikalavimas mažinti migracijos srautus niekada negali būti viršesnis už kiekvieno žmogaus teisę į tarptautinę apsaugą Sąjungoje, kuri turi išlikti prieglobsčio vieta tiems, kurie bėga nuo persekiojimo arba kuriems reikia apsaugos;

8.

teigia, kad dėl daugelį Europos Sąjungos šalių palietusios ekonomikos krizės gali padidėti prieštaravimai tarp sienų kontrolės politikos ir migrantų žmogaus teisių užtikrinimo;

9.

pabrėžia, kad būtina išsamiai išanalizuoti visas migracijos priežastis, įskaitant susijusias su klimato kaita (3), kad būtų parengtas tinkamas teisinis pagrindas asmenims, paliekantiems savo šalį dėl gaivalinių nelaimių arba klimato sąlygų ir rizikuojantiems savo gyvybe arba fiziniu saugumu (4);

10.

ragina Europos Komisiją paskelbti darbo dokumentą dėl migracijos ir klimato kaitos, kaip buvo numatyta 2011 m. gegužės 4 d. komunikate dėl migracijos (5);

11.

mano, kad, siekiant užtikrinti visuotinio požiūrio veiksmingumą, būtina stiprinti koordinavimą tarp Europos Sąjungos, nacionalinio, regionų ir vietos lygmens ir trečiųjų šalių;

12.

dar kartą primena Regionų komiteto poziciją „kad vietos ir regionų valdžios institucijos pirmiausia patiria didelį bendros imigracijos politikos poveikį. Viena vertus, būtent jos susiduria su neteisėtos imigracijos sunkumais; kita vertus, joms tenka teikti šiems žmonėms nemažai paslaugų, tai yra vienas integracijos vietos lygmeniu aspektų. Todėl vietos ir regionų valdžios institucijos turi plačiu mastu dalyvauti nustatant Europos teisėtos imigracijos sąlygas, kovos su neteisėta imigracija priemones ir plėtojant vystomąjį bendradarbiavimą su migrantų kilmės šalimis“ (6);

13.

džiaugiasi pasiekta didele pažanga užtikrinant didesnį pinigų pervedimo į migrantų kilmės šalis paslaugų skaidrumą, saugumą ir mažesnes kainas ir pritaria Europos Komisijos remiamoms iniciatyvoms efektyviai investuoti į tėvynę pervedamas migrantų lėšas;

14.

mano, kad VPMJ turi būti grindžiamas daugiapakopio valdymo principais siekiant, kad jį valdytų labiausiai pagal aplinkybes tinkančio lygmens institucijos ir būtų laikomasi subsidiarumo principo, kad tiek kilmės, tiek tikslo šalyse būtų kuo geriau užtikrinta asmenų gerovė;

15.

mano, kad VPMJ turi būti grindžiamas daugiapakopio valdymo principais siekiant, kad jį valdytų labiausiai pagal aplinkybes tinkančio lygmens subjektai ir būtų laikomasi subsidiarumo principo, kad tiek kilmės, tiek tikslo šalyse būtų kuo geriau užtikinta asmenų gerovė;

16.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra pagrindinės dalyvės įgyvendinant VPMJ, kadangi jos ne tik nustato ir įgyvendina socialinę, užimtumo, migrantų priėmimo ir integracijos politiką ir valdo neteisėtą imigraciją, bet ir inicijuoja išsamų dialogą ir įvairias bendradarbiavimo formas su migrantų kilmės ir tranzito šalimis (7);

17.

teigia, kad regionų ir vietos valdžios institucijos jau ėmėsi iniciatyvos užmegzti dialogą ir įgyvendinti decentralizuoto bendradarbiavimo projektus su analogiškomis trečiųjų šalių, kurių dauguma yra migrantų kilmės arba tranzito šalys, institucijomis;

18.

mano, kad ARLEM (Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių vietos ir regionų valdžios institucijų asamblėją) ir CORLEAP (Rytų partnerystės šalių vietos ir regionų valdžios institucijų konferenciją) reikėtų laikyti tinkamiausiomis struktūromis plėtoti dialogą su Viduržemio jūros regiono ir Rytų Europos vietos ir regionų valdžios institucijomis imigracijos ir vystymosi klausimais;

19.

laikosi nuomonės, kad reikia siekti kuo didesnio valstybių narių įgyvendinamų dvišalių iniciatyvų ir regioninių bei dvišalių dialogų tarpusavio nuoseklumo, kadangi tai yra Sąjungos užsienio politikos imigracijos srityje priemonės; mano, kad vienas iš būdų užtikrinti šių priemonių nuoseklumą yra visiškai pripažinti vietos ir regionų valdžios institucijų vykdomas dialogo skatinimo iniciatyvas;

20.

ragina institucijas pripažinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos pagal savo kompetenciją nacionalinėje sistemoje dalyvauja įgyvendinant VPMJ; tam jos turėtų taikyti priemones, pagal kurias pastarosioms būtų skiriamas ES finansavimas apeinant centrinės valdžios institucijas ir atsižvelgiant į valstybių narių skirtumus;

21.

ragina Europos Komisiją remti novatoriškus projektus, kurie leistų pasiekti tikslą suderinti darbo paklausą ir pasiūlą, ir į šį procesą kaip tarpininkes įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas, kadangi būtent jos daugelyje valstybių narių yra atsakingos už šią sritį, ir tokiu būdu sukurti veiksmingą priemonę įveikti kai kuriuose darbo rinkos segmentuose iškylančią gebėjimų stygiaus problemą;

22.

norėtų, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų ES imigracijos portalo atnaujinime ir papildytų jį imigrantams aktualia informacija apie tikslo regionus, miestus ir bendruomenes;

23.

mano, kad labai svarbu užtikrinti Sąjungos migracijos ir vystymosi politikos bei jos išorės imigracijos ir prieglobsčio politikos tarpusavio nuoseklumą. Visų pirma reikėtų, kad Sąjungos ir valstybių narių veiksmai trečiosiose šalyse būtų grindžiami solidarumo su šiomis šalimis principu ir bendru vystymosi siekiu, kad būtų pašalintos svarbiausios migracijos priežastys ir panaikintas skurdas, ypatingą dėmesį skiriant šių šalių vidaus išteklių sutelkimui, taip pat paramai institucijų stiprinimui, valdymo gerinimui ir teisinės valstybės principo įgyvendinimui, kurie yra pagrindiniai ekonominių ir socialinių permainų veiksniai;

24.

primygtinai prašo Komisijos finansinius išteklius besivystančioms šalims skirstyti vadovaujantis vystomojo bendradarbiavimo principais, prioritetais ir strategijomis, kartu atsižvelgiant į principą „parama už pažangą“;

25.

mano, kad abipusiškumo principas turi būti derinamas su vystomojo bendradarbiavimo principu, ypač plėtojant partnerystę judumo srityje ir įgyvendinant bendrą migracijos ir judumo darbotvarkę (8);

26.

laikosi nuomonės, kad įgyvendinant VPMJ pažeidžiamoms grupėms, visų pirma nelydimiems nepilnamečiams, turi būti suteikta tinkama apsauga; ji turi būtų užtikrinama nukreipiant trečiųjų šalių veiksmus tinkama linkme ir vykdant atitinkamas priėmimo ir socialinės integracijos priemones valstybėse narėse, taip pat skatinant daugelio vietos ir regionų valdžios institucijų gerosios praktikos sklaidą valstybėse narėse; be to, ragina Europos Komisiją iš tikrųjų įgyvendinti veiksmų plano dėl nelydimų nepilnamečių priemones;

27.

prašo laikytis bona fide lyčių lygybės požiūrio, kad būtų stiprinamas ypatingas moterų vaidmuo migracijos ir visų šeimos narių socialinės integracijos priimančiose šalyse procesuose;

28.

pabrėžia, kad Sąjungos imigracijos politika gali prieštarauti jos vystomojo bendradarbiavimo politikai, nes norima pritraukti talentus iš trečiųjų šalių demografinio ir ekonominio vystymosi tikslais, numatytais strategijoje „Europa 2020“;

29.

abejoja, ar apykaitinė migracija galėtų sustabdyti „protų nutekėjimo“ reiškinį, kylantį dėl selektyvios migracijos politikos, kadangi visiškai nėra žinomas šios priemonės veiksmingumas ir galimas poveikis;

30.

taip pat mano, kad apykaitinė migracija gali visiškai nederėti su migrantų integracijos tikslais, todėl reikėtų parengti konkrečiai šiems darbuotojams skirtas integracijos strategijas, kad jie galėtų veiksmingai integruotis ir tais atvejais, kai jų buvimo laikotarpis Europos Sąjungoje nėra ilgalaikis (9);

31.

mano, kad diplomų ir kvalifikacijos pripažinimas suderintomis sąlygomis yra esminė priemonė, galinti padėti išvengti „protų švaistymo“ problemos ir užtikrinti veiksmingą migrantų integraciją ir reintegraciją kilmės šalyse apykaitinės migracijos sąlygomis;

32.

ragina Europos Komisiją stiprinti priemones, kurių tikslas padėti valstybėms narėms supaprastinti diplomų ir kvalifikacijų pripažinimą, skatinti neformalų gebėjimų pripažinimą ir taip sudaryti sąlygas trečiųjų šalių darbuotojų judėjimui Europos darbo rinkoje;

33.

tikisi, kad dėl bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis valdant migracijos srautus niekada nebus pažeista žmogaus teisė išvykti iš šalies, įskaitant gimtąją šalį, visų pirma tais atvejais, kai trečiųjų šalių prašoma kontroliuoti emigraciją atsižvelgiant į priimančiųjų šalių įstatymus;

34.

mano, kad reikia daugiau investuoti į vystomojo bendradarbiavimo projektus, įgyvendinamus švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, ir į juos tiesiogiai įtraukti universitetus bei skatinti mokslininkų ir visų akademinių darbuotojų judumą;

35.

pritaria Europos Parlamentui pateiktai peticijai, kurioje raginama priimti Europos ir Viduržemio jūros regiono Erasmus ir Leonardo da Vinci programas, kurios taptų konkrečiomis priemonėmis Viduržemio jūros pakrančių šalių studentų abipusiam judumui skatinti;

36.

tikisi, kad jaunimo, visų pirma studentų, judumas bus veiksmingai skatinamas supaprastinant vizų režimą, palengvinant biurokratines procedūras ir skiriant pakankamus finansinius išteklius;

37.

mano, kad turi būti skatinama ir remiama programa Erasmus visiems, taip pat ir jaunimo mainų geroji praktika, pavyzdžiui, Europos regionų asamblėjos remiama programa Eurodissey;

38.

mano, kad reikia nuodugniau išnagrinėti migracijos problemas, kurias lemia ekonominiai šalių skirtumai, ir priimti atitinkamas priemones šioms problemoms spręsti, pavyzdžiui, sukurti mechanizmus, kurie užtikrintų judumo galimybes ir žemos kvalifikacijos darbuotojams, kurių vis dar labai trūksta kai kuriose valstybėse narėse ir kurių paklausos neįmanoma patenkinti vien tik skatinant apykaitinę migraciją;

39.

laikosi nuomonės, kad diaspora turi dalyvauti įgyvendinant priemones, taikomas iki išvykimo, tam pasinaudojant jau veikiančiomis interneto svetainėmis, kurias tiesiogiai valdo imigrantų asociacijos ir kuriose potencialiems migrantams suprantama kalba pateikiama jiems aktuali informacija;

40.

teigiamai vertina iki išvykimo taikomų priemonių stiprinimą ir mano, kad tam reikia didesnių investicijų ir kad būtina įtraukti migrantų kilmės šalyse veikiančias NVO ir vietos bei regionų valdžios institucijas, kurios dalyvauja migrantų ir jų šeimos narių priėmimo ir integracijos procedūrose;

41.

teigiamai vertina Sąjungos pastangas kovoti su neteisėta imigracija, visų pirma su neteisėtų imigrantų įvežimu ir prekyba žmonėmis, taip pat pritaria priemonėms, skirtomis kovoti su darbdaviais, kurie įdarbina neteisėtus darbuotojus;

42.

pabrėžia, kad kovojant su neteisėta imigracija labai svarbu laikytis požiūrio, kad dalis migrantų gali būti prekybos žmonėmis aukos, todėl jiems būtina apsauga;

43.

prašo Europos Komisijos tęsti iniciatyvą analizuoti nedeklaruojamo darbo reiškinį ir su juo kovoti, nes dėl jo kenčia visos Sąjungos ekonomika, be to, jis skatina neteisėtą imigraciją: tokie imigrantai gali būti išnaudojami darbo rinkoje arba tapti nusikalstamų grupuočių aukomis;

44.

pabrėžia, kad daug lėšų buvo skirta finansuoti kovos su neteisėta migracija priemones, tarp kurių galima paminėti FRONTEX agentūros vykdomas sienų kontrolės operacijas;

45.

atkreipia dėmesį, kad visais sienų kontrolės etapais būtina užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, ypač negrąžinimo principo laikymąsi, taip pat pavesti ES institucijoms, visų pirma Europos Parlamentui, griežtai kontroliuoti FRONTEX agentūros veiklą;

46.

tikisi, kad analogiškos kontrolės bus siekiama ir vykdant tarptautinį bendradarbiavimą, už kurio valdymą tiesiogiai atsako FRONTEX agentūra, kuri turi teisę su trečiosiomis šalimis sudaryti tarptautinius techninio pobūdžio susitarimus, kurių turinys turėtų būti skaidresnis, o taikymo sritis aiškiai apibrėžta;

47.

mano, kad būtina atidžiai įvertinti visų vykdomų priemonių sąnaudų ir naudos santykį, kad būtų galima palyginti jų veiksmingumą, taip pat įvertinti repatriacijos procedūrų (sulaikymo ir priverstinio grąžinimo) sąnaudas ir valstybių narių išlaidas savanoriškam grįžimui palyginti su išlaidomis priverstiniam gražinimui;

48.

mano, kad reikėtų vengti atvejų, kai dėl nepakankamai lanksčių nacionalinių teisės aktų nuostatų teisėtai šalyje gyvenantys užsieniečiai tampa neteisėtais ir dėl to padidėja leistiną buvimo šalyje laiką viršijusių asmenų skaičius;

49.

mano, kad Europos Sąjungos institucijos ir valstybės narės turi rimtai apsvarstyti galimybę sudaryti sąlygas atvykti į Europos Sąjungą darbo paieškos tikslais, kaip aiškiai apibrėžta SESV 79 straipsnio 5 dalyje;

50.

laikosi nuomonės, kad viena svarbiausių priemonių, galinčių padėti spręsti neteisėtos migracijos problemas ir sumažinti leistiną buvimo šalyje laiką viršijusių asmenų skaičių, taip pat užtikrinti solidarumą su imigrantų kilmės šalimis, – sudaryti sąlygas atvykti teisėtai;

51.

ragina institucijas į VPMJ įtraukti readmisijos strategiją, kad ši strategija būtų grindžiama vystomojo bendradarbiavimo principais ir netaptų atskira ir su VPMJ nesuderinama veiklos sritimi;

52.

mano, kad readmisijos susitarimai turi būti reguliariai vertinami, visų pirma dėl tranzito šalių įsipareigojimo priimti ne tik grįžtančius savo piliečius, bet ir pakeliui į ES per jų šalį vykstančius užsieniečius, kuriems iškyla grėsmė atsidurti „niekieno žemėje“; dėl to gali pablogėti jų padėtis tranzito šalyse ir iškilti rimta grėsmė, kad bus pažeistos jų žmogaus teisės;

53.

mano, kad trečiųjų šalių prieglobsčio sistemos stiprinimą reikia vertinti ne kaip priemonę vengti pripažinti teisę į tarptautinę apsaugą ES;

54.

teigiamai vertina, kad regioninės apsaugos programose Europos Sąjunga bendradarbiavo su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru (UNFCR), nors, palyginti su Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių numatyta apsauga, Sąjungos suteikiama apsauga yra platesnė, kadangi apima papildomą apsaugą ir apsaugą nuo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją pažeidžiančio elgesio;

55.

tikisi, kad Sąjungos veiksmais niekada nebus siekiama sutrukdyti prieglobsčio prašytojams išvykti iš šalies su tikslu prašyti apsaugos kurioje nors ES valstybėje narėje;

56.

mano, kad būtina persvarstyti II Dublino reglamentą, ypač po griežtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kritikos, ir jį pataisyti taip, kad būtų užtikrintas tikras valstybių narių solidarumas ir būtų gerbiamos žmogaus teisės, įskaitant teisę į šeimos susijungimą;

57.

ragina Europos Komisiją į partnerystės judumo srityje susitarimus įtraukti nuostatas dėl prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių apsaugos;

58.

ragina institucijas ir valstybes nares padidinti jūroje vykdomos paieškos ir gelbėjimo sistemos veiksmingumą, visų pirma gerinant koordinavimą ir nustatant bendrus kriterijus dėl išgelbėtų migrantų išsilaipinimui tinkamiausių saugių vietų;

59.

prašo Europos Komisijos, Tarybos ir Europos Parlamento tęsti diskusijas dėl keturių VPMJ ramsčių, kad visi potencialūs suinteresuotieji subjektai galėtų dalyvauti jį įgyvendinant;

60.

visų pirma prašo visapusiškai atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijas taikant VPMJ ir šiuo tikslu sustiprinti jau įgyvendinamus decentralizuoto bendradarbiavimo projektus ir struktūruotus dialogus, pavyzdžiui, ARLEM ir CORLEAP;

61.

prašo Europos Komisijos toliau tirti pasaulinės migracijos priežastis ir pobūdį, kad būtų galima sukurti veiksmingą ir solidarumu su trečiosiomis šalimis pagrįstą strategiją šiam reiškiniui valdyti;

62.

smerkia politiką, pagal kurią į migrantus žiūrima kaip į nusikaltėlius, ir teigiamai vertina priemones, kuriomis siekiama kovoti su nusikalstamais tinklais, kurių aukomis jie tampa;

63.

prašo, kad kovos su neteisėta imigracija politikos veiksmai neapsiribotų tik sienų kontrole ir migrantų sulaikymu jų išvykimo vietoje, bet būtų veiksmingai siekiama sudaryti sąlygas teisėtai atvykti, įskaitant ir žemos kvalifikacijos darbuotojus, atsižvelgiant konkrečių valstybių narių darbo rinkos poreikius.

13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/12

—

pabrėžia ypatingą prieglobsčio svarbą, nes tai yra žmogaus teisė, tačiau taip pat ir civilizacijos pasiekimas (acquis), įtvirtintas tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose, tokiuose kaip Ženevos konvencija, ES pagrindinių teisių chartija, Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ir visų be išimties valstybių narių teisės aktuose, kadangi pamatinė prieglobsčio suteikimo nuostata yra negrąžinimo principas,

—

primena SESV 80 straipsnio nuostatas, pagal kurias solidarumas ir teisingas pasidalijimas atsakomybe yra esminės institucinės koncepcijos, nulemiančios visą Europos politiką, kuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje reguliuojamas asmenų judėjimas, visų pirma išorės sienų valdymas ir jų kirtimas, prieglobsčio suteikimas ir tarptautinė apsauga bei imigracija. Minėtas straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas įgyvendinti Europos teisines priemones, kurių tikslas – stiprinti solidarumą ir skatinti teisingą pasidalijimą atsakomybe,

—

pabrėžia, kad dabartinė padėtis rodo, jog prieglobsčio srityje būtinas konkretus ES ir valstybių narių tarpusavio solidarumas, kaip nustatyta SESV 80 straipsnyje, ir yra įsitikinęs, kad nebus įmanoma užtikrinti aukštą bendrą apsaugos lygį tarptautinės apsaugos prašantiems asmenims, nesukūrus mechanizmų, kuriuose atsižvelgiama į didelius atskirų valstybių narių skirtumus tiek susijusius su trečiųjų šalių gyventojų, ekonominių migrantų ar tarptautinės apsaugos prašytojų, kuriuos jie priversti priimti, skaičiumi, tiek ir su finansinėmis, techninėmis ir kitomis galimybėmis valdyti šiuos migrantų srautus,

—

atkreipia dėmesį į solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo prieglobsčio politikos srityje vietos ir regioninį aspektą ir pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį informuojant vietos gyventojus ir gali jiems suteikti daugiau informacijos prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos klausimais ir taip daryti teigiamą poveikį atvykėlių priėmimo sąlygoms ir palankesniam jų sutikimui vietos bendruomenėje.

Pranešėjas

Théodoros GKOTSOPOULOS (EL / ESP), Palini (Atika) miesto tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas dėl didesnio ES valstybių narių solidarumo prieglobsčio srityje. ES geresnio dalijimosi atsakomybe ir didesnio tarpusavio pasitikėjimo darbotvarkė

COM(2011) 835 final

1.

pažymi, kad mišrūs migracijos srautai yra visų ES valstybių narių tikrovės dalis ir tapo viena pagrindinių žiniasklaidos temų, visų pirma dėl politinių pokyčių, kurie vyksta Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse, tačiau ir dėl bendros politinės padėties tokiuose regionuose kaip Afganistanas ir Pakistanas ar Irakas ir Iranas, verčiančios jų gyventojus ir vėl judėti Europos link. Minėtų mišrių migracijos srautų problemos skirtingu intensyvumu slegia Europos Sąjungos išorės sienas, taigi ir tam tikrų valstybių narių prieglobsčio teikimo institucijas, keldamos humanitarinius iššūkius;

2.

pabrėžia, kad besitęsianti sunki ekonomikos krizė, ypač stipriai palietusi ES Viduržemio jūros regiono šalis, kurios priima neproporcingai daug prieglobsčio prašytojų, ir jų nesugebėjimas veiksmingai spręsti šią problemą yra neigiamą poveikį padėties valdysenai darantys veiksniai, bloginantys ir taip jau prastą padėtį;

3.

mano, kad būtina parengti visapusišką bendrą Europos migracijos ir prieglobsčio politiką, kaip rekomenduojama Stokholmo programoje. Ji turės būti pagrįsta visapusišku požiūriu, kurio esmė – veiksmingai valdyti teisėtą imigraciją ir kovoti su neteisėtąją, tačiau taip pat ir visų pirma aktyviai stiprinti prieglobsčio struktūras;

4.

pabrėžia ypatingą prieglobsčio svarbą, nes tai yra žmogaus teisė, tačiau taip pat civilizacijos pasiekimas (acquis), įtvirtintas tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose, tokiuose kaip Ženevos konvencija, ES pagrindinių teisių chartija, Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ir visų be išimties valstybių narių teisės aktuose, kadangi pamatinė prieglobsčio suteikimo nuostata yra negrąžinimo principas;

5.

nurodo gretutines, prieglobstį papildančias teises, visų pirma teisę į orumą, kankinimo ir žeminančio elgesio draudimą, teisę į apsaugą ištrėmimo, pašalinimo ar ekstradicijos atvejais, taip pat teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir nešališką teismą bei teisę į šeimos susijungimą;

6.

pripažįsta, kad rengiant bendrąją Europos prieglobsčio sistemą (BEPS) pasiekta pažangos, tačiau mano, kad tikslinga pakartoti Stokholmo programos raginimą baigti šį procesą 2012 m. ir rekomenduoti valstybėms narėms, Tarybai ir Europos Parlamentui parodyti tvirtą politinę valią ir užbaigti derybas dėl direktyvų, susijusių su priėmimo sąlygomis ir prieglobsčio suteikimo procedūromis, peržiūros ir dėl Dublino reglamento ir „Eurodac“ sistemos reformavimo;

7.

pabrėžia, kad BEPS konkreti paskirtis – ginti asmenų, kuriems skirta tarptautinė apsauga, teises, o ne tik siaurai suvoktai saugai užtikrinti ir nacionaliniam suverenitetui apsaugoti;

8.

teigia, kad iš tiesų bendra prieglobsčio sistema yra grindžiama visoje ES teritorijoje vienodomis teisėmis ir procedūromis siekiant išvengti pernelyg skirtingo tokio pobūdžio bylų nagrinėjamo, todėl pritaria šiuo metu dedamoms pastangoms iš dalies pakeisti galiojančius teisės aktus, kad būtų parengtos vienodos taisyklės, o ne nustatyti būtiniausi reikalavimai;

9.

atkreipia dėmesį į pastaruosius Strasbūro ir Liuksemburgo teismų sprendimus (1), kurie labai aiškiai parodė: a) galiojančios teisinės sistemos, visų pirma Dublino reglamento, trūkumus ir b) spragas, kurios dabartinėmis įtemptos padėties sąlygomis kelia rimtą grėsmę tarptautinės apsaugos prašytojų teisių užtikrinimui ir kurios susidarė dėl skirtingų įvairių valstybių narių politinių, teisinių ir praktinių požiūrių. Minėti sprendimai rodo, kad būtina parengti geriausiai pritaikytą bendrąją Europos prieglobsčio sistemą ir, įgyvendinant šią iniciatyvą, sustiprinti Dublino reglamento veiksmingumą papildant jį nuostatomis, užkertančiomis kelią krizių priežastims ir tokiu būdu padedančiomis užtikrinti, kad atskirų valstybių narių sistemų trūkumai nedarytų neigiamo poveikio nei bendrajai sistemai, nei žmogaus teisių apsaugai;

10.

laikosi nuomonės, kad migracijos reiškiniui pasiekus tokį didelį mastą būtina atitinkamai keisti ES prieglobsčio politiką ir nedelsiant įgyvendinti šiam reiškiniui valdyti reikalingus veiksmingus metodus ir strategiją;

11.

primena SESV 80 straipsnio nuostatas, pagal kurias solidarumas ir teisingas pasidalijimas atsakomybe yra esminės institucinės koncepcijos, nulemiančios visą Europos politiką, kuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje reguliuojamas asmenų judėjimas, visų pirma išorės sienų valdymas ir jų kirtimas, prieglobsčio suteikimas ir tarptautinė apsauga bei imigracija. Minėtas straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas įgyvendinti Europos teisines priemones, kurių tikslas – sustiprinti solidarumą ir skatinti teisingą pasidalijimą atsakomybe;

12.

pripažįsta, kad solidarumas glaudžiai susijęs su atsakomybe, ir ragina visas valstybes nares laikytis tarptautiniu ir Sąjungos lygmeniu prisiimtų įsipareigojimų bei juos vykdyti, visų pirma sureguliuojant padėtį savo pačių teritorijose. Tačiau Komitetas pabrėžia, kad siaurai suvokiama atsakomybės koncepcija negali būti nei teisine, nei politine išankstine solidarumo sąlyga: pasitaiko atvejų, kai konkrečiai parodytas solidarumas padeda veiksmingai laikytis įsipareigojimų;

13.

pabrėžia, kad dabartinė padėtis rodo, jog prieglobsčio srityje būtinas konkretus ES ir valstybių narių tarpusavio solidarumas, kaip tai nustatyta SESV 80 straipsnyje, ir yra įsitikinęs, kad nebus įmanoma užtikrinti aukštą bendrą apsaugos lygį tarptautinės apsaugos prašantiems asmenims nesukūrus mechanizmų, kuriuose atsižvelgiama į didelius atskirų valstybių narių skirtumus tiek susijusius su trečiųjų šalių gyventojų, ekonominių migrantų ar tarptautinės apsaugos prašytojų, kuriuos jie priversti priimti, skaičiumi, tiek ir su finansinėmis, techninėmis ir kitomis galimybėmis valdyti šiuos migrantų srautus;

14.

pažymi, kad Komisijos komunikate pateikiama dabartinės padėties analizė ir nurodomos jau nustatytos solidarumo stiprinimo priemonės, tačiau apgailestauja, kad trūksta pasiūlymų dėl veiksmingų priemonių, kuriomis būtų remiamas solidarumas ir gerinamos dalijimosi atsakomybe sąlygos;

15.

pritaria Tarybos iniciatyvai parengti bendrą pavyzdinę solidarumo sistemą, skirtą valstybėms narėms, kurių prieglobsčio teikimo sistemoms dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir mišrius migracijos srautus, tenka ypač didelis krūvis (2);

16.

vis dėlto pabrėžia, kad veiksmingos priemonės solidarumui ir atsakomybės pasidalijimui užtikrinti sustiprintų pagarbą žmogaus teisėms ir teisingumo, lygių galimybių, tarimosi ir politinio dalyvavimo sąvokas. Šios nuostatos turi atitikti subsidiarumo ir proporcingumo principus;

17.

pažymi, kad nėra galimybės išsamiai išnagrinėti, ar Komisijos komunikatas atitinka subsidiarumo principą, nes jame iš esmės tik aprašomi būdai, kuriais turimos priemonės ir ES teisės aktai gali padėti stiprinti solidarumą. Tačiau dėl joje minimų ateityje numatomų iniciatyvų, susijusių, pavyzdžiui, su pabėgėlių statusą turinčių asmenų perkėlimo programomis arba su reglamentais dėl bendro prieglobsčio prašymų nagrinėjimo, t. y. iniciatyvų, kurios galėtų daryti poveikį sprendžiant klausimus, iki šiol glaudžiai susijusius su nacionaliniu valstybių narių suverenitetu (pvz., prieglobsčio prašymų svarstymas arba prieglobsčio prašytojų priėmimas) ir kurios galėtų turėti didelių politinių, teisinių ir finansinių pasekmių, Komitetas ragina Europos Komisiją ypač atidžiai jas rengti;

18.

pabrėžia, kad solidarumo sąvoka aprėpia ir išorės ryšius, visų pirma kai kalbama apie ES solidarumą su kitais pasaulio regionais, kuriuose kyla humanitarinės krizės ir kurie, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuro duomenimis, priima didžiąją daugumą pabėgėlių ir tarptautinės apsaugos prašytojų. Todėl labai svarbu, kad vystomojo bendradarbiavimo politikos srityje valstybės narės bendradarbiautų su trečiosiomis šalimis, siekdamos sukurti geresnes ekonomines bei socialines sąlygas ir sustiprinti taiką. Tačiau trečiųjų šalių prieglobsčio sistemoms teikiama parama negali būti laikoma būdu išvengti prievolės suteikti teisę į tarptautinę apsaugą ES teritorijoje arba galimybe perkelti procedūras už jos ribų; ji paprasčiausiai turi būti priemone ekonominėms ir socialinėms sąlygoms konkrečiose trečiosiose šalyse gerinti;

19.

ragina atitinkamas institucijas ir ES valstybes nares aktyviau skatinti ES kaimynines šalis laikytis tarptautinės teisės, ES ir jos valstybių narių atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų, ypač tuo atveju, kai šalys su ES yra pasirašiusios readmisijos susitarimus;

20.

atkreipia dėmesį į solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo prieglobsčio politikos srityje vietos ir regioninį aspektą. Arti ES išorės sienų esančios vietos ir regionų valdžios institucijos pirmosios galėtų įgyvendinti Europos prieglobsčio srities teisės aktus ir BEPS. Juos įgyvendinti taip pat galėtų didžiųjų aglomeracijų, kuriose pastebimas nuolatinis pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų srauto augimas, savivaldybės. Teritorinės valdžios institucijos vykdo labai svarbią veiklą priimdamos prieglobsčio prašytojus, pabėgėlius ir asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, ir kai kuriose valstybėse narėse joms tenka atsakomybė užmegzti pirmuosius ryšius su naujai atvykstančiais asmenimis;

21.

pabrėžia, kad nors vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka joms skirtą konkretų vaidmenį, jos visiškai nedalyvauja solidarumo ir dalijimosi atsakomybe sistemoje, kuri kol kas taikoma tik valstybėms narėms. Be to, politiniu lygmeniu vykdomame programavime ir dialoge atsižvelgiama tik į valstybėms narėms tenkančią finansinę naštą, o ne į trečiųjų šalių piliečių priėmimo pasekmes socialinei sanglaudai vietos ir regiono mastu, nors kaip tik vietos ir regionų valdžios institucijos pirmosios turi spręsti su tuo susijusias problemas;

22.

todėl Komitetas ketina pareikšti konkrečią poziciją ir pateikti pasiūlymų, kuriais siekiama užtikrinti vietos ir regionų valdžios institucijos galimybę aktyviai dalyvauti perkeliant pabėgėlius ir taikant prieglobsčio prašytojams arba turintiems prieglobstį skirtos pagalbos, paramos ir solidarumo mechanizmus atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse jau priimti teisės aktai, kuriuose šioms institucijoms jau numatyta tokio pobūdžio atsakomybė;

23.

pabrėžia svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį informuojant vietos gyventojus; be to, turėdamos daug bendradarbiavimo su NVO ir pilietinės visuomenės organizacijomis patirties, gali joms suteikti daugiau informacijos prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos klausimams ir taip daryti teigiamą poveikį atvykėlių priėmimo sąlygoms ir palankesniam jų sutikimui vietos bendruomenėje;

24.

pabrėžia, kad būtina iš esmės persvarstyti Dublino reglamentą atsižvelgiant į Europos Komisijos 2008 m. pasiūlymą (3). Iki šiol buvo taikomas pirmos atvykimo į Sąjungą vietos kriterijus, todėl padidėjo spaudimas kai kurių valstybių narių prieglobsčio teikimo sistemoms ir Dublino reglamento įgyvendinimas tapo tiesiog su geografine padėtimi susijusiu klausimu, o tai prieštarauja pačiai solidarumo idėjai. Todėl Komitetas ragina valstybes nares, Tarybą ir Europos Parlamentą parengti naują krizės valdymo procedūrą ir apsvarstyti tam tikras veiksmingas solidarumo priemones, kuriomis galima būtų sušvelninti žalingas Dublino sistemos taikymo pasekmes;

25.

primena, kad ankstesnėje nuomonėje (4) Komitetas palankiai įvertino Europos Komisijos pasiūlymą pagal naują Dublino reglamento redakciją laikinai sustabdyti tarptautinės apsaugos prašytojų perdavimą, kai valstybėje narėje susiklosto ypač sudėtinga padėtis, kelianti itin didelių sunkumų jos priėmimo pajėgumams, prieglobsčio sistemai arba infrastruktūrai. Tačiau supranta, kaip sunku gauti pritarimą šiai priemonei ir ją taikyti, ir suvokia alternatyvaus pasiūlymo sukurti vertinimo ir išankstinio perspėjimo mechanizmą, kuris apimtų visas valstybių narių prieglobsčio teikimo sistemas, svarbą;

26.

atsižvelgdamas į anksčiau išsakytas pastabas, mano, kad naudinga pabrėžti, jog siūlomo vertinimo ir išankstinio perspėjimo mechanizmo veiksmingumas labai priklausys nuo galimybės gauti patikimą ir nuolat atnaujinamą informaciją, glaudaus valstybių narių bendradarbiavimo ir ES pajėgumo kaip galima greičiau pašalinti pastebėtas spragas ir išspręsti nustatytas problemas. Be to, Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad tokios organizacijos kaip Europos prieglobsčio paramos biuras (EPPB), Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuras, nacionalinės pabėgėlių reikalų tarybos, taip pat kitos nevyriausybinės organizacijos ir ypač vietos ir regionų valdžios institucijos gali suteikti labai vertingą pagalbą;

27.

mano, kad pasiūlymas išplėsti pripažintų pabėgėlių savanorišką perkėlimą sekant Maltai skirtos bandomosios programos pavyzdžiu yra teigiamas žingsnis siekiant stiprinti solidarumą. Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją ir valstybes nares apsvarstyti galimybę tam tikromis aplinkybėmis vykdyti privalomą perkėlimą (pvz., kai atitinkama valstybė narė to prašo, arba taikant išankstinio perspėjimo mechanizmą parengiama atitinkama išvada ir EPPB pateikia savo nuomonę šiuo klausimu, arba kai suinteresuotieji subjektai pritaria šiai priemonei). Komitetas prašo Europos Komisijos ir valstybių narių rimtai apsvarstyti klausimą, ar perkėlimas galėtų būti taikomasi ir tarptautinės apsaugos prašytojams, ir atitinkamai prašo visų pirma persvarstyti jau atliktą teisinį, ekonominį ir techninį tyrimą (5);

28.

pažymi, jog, kadangi nėra abipusio tarptautinės apsaugos sprendimų pripažinimo sistemos, kyla praktinių ir teisinių su perkėlimu susijusių sunkumų; todėl ragina Europos Komisiją svarstyti būtinas priemones šiems klausimams spręsti;

29.

pritaria Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuro pasiūlymui sukurti tokios perkėlimo sistemos veikimą užtikrinančią „formulę“, kuri leistų atsižvelgti į tokius aspektus kaip atitinkamos šalies BVP, jos teritorijos plotas, gamtiniai ir kitokie ištekliai, gyventojų skaičius, prieglobsčio suteikimo galimybės, visas atvykusių prieglobsčio prašytojų skaičius, įsipareigojimus perkėlimo srityje, taip pat į kitus parametrus (6);

30.

palankiai vertina neseniai Europos Parlamento priimtą sprendimą, kurį priėmus buvo parengta bendroji Europos perkėlimo programa, kuri, jo manymu, padės stiprinti išorinį solidarumo matmenį, ir ragina valstybes nares nuo šiol vykdyti įsipareigojimus, kuriuos jos prisiėmė pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro programas;

31.

palankiai vertina tai, kad ateityje prieglobsčio prašymus bendrai nagrinės didesnis skaičius valstybių narių kartu su EPPB ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru, tačiau nurodo, kad tai turėtų būti daroma laikantis principo, jog prašymai dėl tarptautinės apsaugos turi būti nagrinėjami kiekvienas atskirai. Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją atlikti teisinį, ekonominį ir techninį tyrimą ir informuoti apie jo rezultatus;

32.

taip pat mano, kad iki šiol dar niekada netaikyta Direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, yra labai svarbi konkretaus ir išskirtinio solidarumo priemonė. Be to, mano, kad būtina persvarstyti šią direktyvą, kad būtų lengviau nustatyti, remiantis objektyviais ir kiekybiniais kriterijais, kada perkeltųjų asmenų srautas tikrai tampa masiniu, be kita ko, apsvarstant galimybę pradėti šią priemonę taikyti vienam ar keletui regionų pateikus atitinkamą prašymą;

33.

palankiai vertina tai, kad Direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, buvo iš dalies pakeista ir dabar ji taikoma taip pat asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga. Toks taikymo srities išplėtimas reiškia, kad pripažinti pabėgėliai, pragyvenę penkerius metus jiems iš pradžių tarptautinę apsaugą suteikusioje valstybėje narėje ir įvykdę tam tikras sąlygas, galės įsikurti kitoje valstybėje narėje. Nors šis sprendimas nėra solidarumo priemonė stricto sensu, jis galbūt galėtų sumažinti įtampą ir padėtų geriau integruoti pabėgėlius. Todėl Komitetas ragina valstybes nares kuo greičiau perkelti iš dalies keičiančios direktyvos 2011/51/ES (7) nuostatas į savo nacionalinę teisę;

34.

pažymi, kad praktinis bendradarbiavimas yra vienas iš pamatinių bendrosios Europos prieglobsčio sistemos ramsčių ir palankiai vertina esminę ES organizacijų, visų pirma EPPB, taip pat „Frontex“, pagalbą, padedančią rasti sprendimus tam tikrais išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, Maltoje ir Graikijoje, ir kartu pabrėžia, kad specializuotų organizacijų veiksmai turi padėti užtikrinti, kad bus išsaugotos tarptautinės apsaugotos prašytojų teisės;

35.

mano, kad reikėtų ypač vengti tokių veiksmų, kurie neleistų pasinaudoti teise pateikti prieglobsčio prašymą. Todėl Komitetas ragina „Frontex“ įsipareigoti labiau gerbti žmogaus teises vykdant jai patikėtas ES išorės sienų apsaugos užduotis. Komitetas mano, kad šia kryptimi buvo žengtas pirmas žingsnis, kai neseniai buvo iš dalies pakeistas „Frontex“ steigimo reglamentas, kuriuo ši organizacija įpareigojama parengti pagrindinių teisių strategiją, įkuriamas patariamasis forumas ir sukuriama už pagrindinių teisių apsaugą atsakingo pareigūno pareigybė (8). Komitetas pripažįsta, kad šioje srityje svarbų vaidmenį gali atlikti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra, kuri jau yra suvarsčiusi žmogaus teisių padėtį prie ES išorės sienų (9), ir skatina ją išplėsti tyrimus šioje srityje ir teikti rekomendacijas „Frontex“ ir EPPB bei dalytis su šiomis struktūromis savo patirtimi;

36.

pabrėžia, kad būtina didinti EPPB veiklos pajėgumus, kad jis galėtų veiksmingiau ir operatyviau padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms savo specializuotomis žiniomis ir praktine patirtimi, ir ragina užtikrinti aktyvesnį vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą EPPB konsultaciniame forume; palankiai vertina Europos Komisijos ketinimą 2013 m. įvertinti EPPB veiklos poveikį ir reiškia norą dalyvauti šioje veikloje;

37.

mano, kad labai svarbus yra švietimas, kurį kaip konkrečią bendradarbiavimo priemonę galėtų užtikrinti EPPB, ir primygtinai siūlo pasinaudoti galimybe geriau suderinti praktinius veiksmus baigiant rengti ir visiškai įgyvendinant Europos prieglobsčio srities mokymo programą. Turėdamas tai omeny, Komitetas siūlo EPPB kurti mokymo programas, kurios būtų naudingos vietos ir regionų administracijų pareigūnams, dalyvaujantiems priimant tarptautinės apsaugos prašytojus;

38.

pripažįsta, kad pastaraisiais metais ES sukūrė keletą naudingų priemonių, visų pirma Europos pabėgėlių fondą, kurios sudaro geresnes sąlygas valstybėms narėms įgyvendinti ES prieglobsčio politiką;

39.

teigiamai vertina pasiūlymą supaprastinti ES prieglobsčio ir migracijos finansavimo mechanizmų architektūrą sukuriant Prieglobsčio ir migracijos fondą, kurio ištekliai, siekiant užtikrinti visapusišką migrantų srautų valdymą, sieks 3,87 mlrd. eurų ir kuris apims skirtingas bendrosios prieglobsčio ir migracijos politikos 2014–2020 m. sritis. Komitetas tikisi, kad kartu su šia iniciatyva bus patobulintos ir procedūros;

40.

pabrėžia, kad solidarumo stiprinimo priemonėms būtina skirti pakankamai išteklių; prireikus, šiomis priemonėmis būtų remiamos bendros pastangos gerinti pagrindines prieglobsčio sistemos sąlygas, teikiama konkreti pagalba valstybėms narėms ir regionams, susidūrusiems su ypatingomis problemomis, ar būtų įgyvendinamos perkėlimo iš trečiųjų šalių į ES ir perkėlimo ES viduje programos;

41.

pabrėžia, kad prieglobsčiui ir tarptautinei apsaugai skiriamos lėšos turi atitikti ES tarptautinius įsipareigojimus, t. y. turi būti nustatyta tinkamiausia saugos ir išorės sienų valdymo išlaidų ir išlaidų, skirtų tokioms veiklos sritims kaip prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų gerinimas, pusiausvyra. Pastarojoje veiklos srityje didelės papildomos naudos gali sukurti vietos ir regionų valdžios institucijos;

42.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares dėti visas pastangas, kad visapusiškai įgyvendintų partnerystės principą, kuriuo grindžiama Prieglobsčio fondo veikla, siekiant užtikrinti, kad visi vietos ir regionų lygmens suinteresuotieji subjektai dalyvautų nustatant finansavimo prioritetus ir vertinant įgyvendinamas iniciatyvas. Įgyvendinant šį principą turėtų būti laikomasi įgyvendinimo sistemos, nustatytos siūlomo Reglamento, kuriuo nustatomos Prieglobsčio ir migracijos fondo bendrosios nuostatos (COM(2011) 752 final), IV skyriuje;

43.

todėl ragina valstybes nares numatyti savo vietos ir regionų valdžios institucijų atstovų dalyvavimą politiniame dialoge, per kurį nustatomi metinių Prieglobsčio fondo finansavimo prioritetai (10).

13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/18

—

remia raginimą kurti holistines tvaraus miestų vystymo strategijas, horizontalų ir vertikalų bendradarbiavimą įvairius lygmenis ir politikos sritis apimančioje dalyvaujamojoje valdymo sistemoje, pagal kurią būtų atsižvelgiama į miestų įvairovę ir socialinių inovacijų bei perspektyvinio planavimo svarbą,

—

nurodo, kad norint sustabdyti didėjantį ekonominį ir socialinį atotrūkį mūsų visuomenėje, kuo skubiau reikia investuoti į visuotinį švietimą nuo pat ankstyvos vaikystės, taip pat reikalinga įtrauki darbo rinka, mokymasis visą gyvenimą, aktyvaus integravimo politika ir darbo užmokestis, kuris būtų teisingas, leistų patenkinti poreikius ir būtų to paties dydžio vyrams ir moterims,

—

pabrėžia, kad svarbu tenkinti visuomenei labai svarbius poreikius, t. y. suteikti galimybę turėti būstą, naudotis vaikų lopšelių ir darželių paslaugomis, lankytis aikštelėse, kur vaikai gali saugiai žaisti ir vystytis, ir taip padėti šalinti kliūtis šeimą kuriantiems arba gausinantiems žmonėms,

—

pabrėžia klimato kaitos keliamus iššūkius ir būtinybę mažinti energijos vartojimą per energijos atgavimo procesus ir efektyviau vartojant energiją, jungti sistemas į tinklus, plėsti žaliuosius plotus ir atviras erdves, ieškoti naujų statybos būdų ir išteklių nereikalaujančių, sveikatai naudingų ir saugių judumo formų,

—

pabrėžia kultūros ir kūrybiškumo svarbą ne tik ekonomikos augimui, bet ir aukštai gyvenimo kokybei, praktinei demokratijai, taikai ir bendrų vertybių puoselėjimui,

—

pabrėžia esminę visuomenės dalyvavimo politikos formavime svarbą,

—

laiko įvairias Europos institucijų pastangas teikti miestams paramą būtinomis ir ragina būsimu paramos laikotarpiu pasiųsti aiškų signalą, jog būtina teikti miestams paramą, stiprinti urbanistinį matmenį, užtikrinti lėšų naudojimo lankstumą ir suteikt pagrindinį vaidmenį vietos lygmeniui įgyvendinant sanglaudos politiką,

—

palankiai vertina tolesnį tvarių finansavimo priemonių, kaip kūrybiškų ir stabilių finansavimo mechanizmų, plėtojimą struktūrinėje politikoje.

Pranešėja

Hella DUNGER-LÖPER (DE/ESP), Berlyno žemės įgaliotoji atstovė Vokietijos federalinėje vyriausybėje ir Europos reikalų įgaliotinė

1.

palankiai vertina ES Tarybai pirmininkaujančios Danijos prašymą parengti nuomonę šiuo klausimu, taip pat aktyvų dalyvavimą 2012 m. kovo 22–23 d. Kopenhagoje vykusiame 5-ajame miestų ir regionų vadovų susitikime tema „Europos miestų struktūra XXI-ame amžiuje“, kuriuo pripažįstamas miestų ir regionų indėlis į Europos integraciją ir jų pagrindinis vaidmuo siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų;

2.

su susidomėjimu atkreipia dėmesį į Europos Komisijos pranešimą „Ateities miestai. Iššūkiai, vizijos ir perspektyvos“ (2011 m. spalio mėn.) ir remia jame išdėstytą rytojaus miesto viziją, kad miestai būtų „didelės socialinės pažangos vieta, kuriai būdinga didelė socialinė sanglauda, visoms visuomenės grupėms užtikrinamas būstas ir visuotinės socialinės, sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugos; demokratijos, kultūrinio dialogo ir įvairovės platforma; žaliosios, ekologiškos ar aplinkos regeneracijos vieta; traukos centras ir ekonomikos augimo variklis“;

3.

remia pranešime „Rytojaus miestai“ išdėstytą susirūpinimą dėl miestų ateities, atsižvelgiant į pavojų, kurį kelia demografiniai pokyčiai, mažėjantis augimas, ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės pažangos sąsajų silpnėjimas. Pavojų taip pat kelia didėjantys pajamų skirtumai, didėjanti visuomenės poliarizacija ir segregacija, taip pat augantis asmenų, stumiamų į visuomenės užribį, skaičius, miestų drėka ir intensyviai eikvojamos miestų ekosistemos;

4.

pabrėžia, kad strategijos „Europa 2020“ tikslus visa Europos Sąjunga galės tik tada pasiekti, kai miestai, kaip socialinių ir ekonominių inovacijų vieta, galės visapusiškai prisidėti prie pažangaus, integracinio ir tvaraus augimo bei ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos;

5.

todėl palankiai vertina pranešimo „Rytojaus miestai“ rekomendacijas stiprinti miestus skatinant tvarias vietines struktūras atspariai ir įtraukiai ekonomikai, naudojant įvairių kartų ir socialinės bei ekonominės, kultūrinės ir etninės įvairovės potencialą, kovojant su socialine atskirtimi ir skurdu, gerinant gyvenimo sąlygas, įgyvendinant holistines aplinkos ir energijos politikos strategijas, išsaugant ir kuriant patrauklias viešąsias erdves, skatinant tvarų, integracinis ir sveiką judumą bei subalansuotą teritorinę plėtrą;

6.

remia raginimą kurti holistines tvaraus miestų vystymo strategijas, horizontalų ir vertikalų bendradarbiavimą įvairius lygmenis ir politikos sritis apimančioje dalyvaujamojoje valdymo sistemoje, pagal kurią būtų atsižvelgiama į miestų įvairovę ir socialinių inovacijų bei perspektyvinio planavimo svarbą;

7.

atkreipia dėmesį į 2012 m. kovo 23 d. Regionų komiteto „Kopenhagos deklaraciją“ ir joje suformuluotą įsipareigojimą siekti ekologiškesnių, socialiniu požiūriu įtraukesnių ir ekonomikos požiūriu konkurencingesnių miestų, taip pat į su tuo susijusius raginimus ES institucijoms strategijoje „Europa 2020“ įtvirtinti vietos matmenį, skirti pakankamai finansinių išteklių išsamiai miestų politikai, teikti didesnę reikšmę teritoriniam Europos miestų bendradarbiavimui ir suteikti svarbesnį vaidmenį miestams ir regionams formuojant Europos politiką, dėti daugiau pastangų decentralizacijai ES valstybėse narėse ir suteikti miestams ir regionams didesnę veiksmų laisvę finansų srityje;

8.

primena apie savo 2010 m. birželio 10 d. nuomonę „Miestų regeneravimo svarba Europos miestų plėtros ateičiai“ ir joje pateiktą raginimą visose Europos Sąjungos politikos srityse stiprinti miestų matmenį;

9.

primena, kad miestai visada buvo visuomeninių santykių atspindys. Ateities miestų forma ir gyvenimo kokybė priklauso nuo ekonominių ir socialinių sprendimų ir pokyčių visais politinės ir ekonominės atsakomybės lygmenimis;

10.

nurodo, kad miestai Europos Sąjungai svarbūs ne tik dėl ekonominių ir demografinių aspektų. Gražūs, pažangūs, energiją ir išteklius tausojantys, žali ir įtraukūs miestai yra harmoningo ir solidaraus sambūvio mūsų visuomenėje pagrindas;

11.

pabrėžia, kad miestus su jų apylinkėmis sieja tamprūs ir neatskiriami socialiniai ir ekonominiai santykiai, todėl jie yra labai svarbūs subalansuotai teritoriniai plėtrai;

12.

atsižvelgdamas į tai nurodo, jog lig šiol buvo griežtai skirstoma į miestus ir kaimo vietoves, tačiau dėl būsimų uždavinių toks suskirstymas nebetinkamas, todėl vietovių sąveiką reikia vertinti pagal funkcionalumą ir susietumą;

13.

pabrėžia, kad tarptautiniu mastu lyginant miestų tipus, Europos miestams būdingas demokratiškas apsisprendimas, stipri pilietinė visuomenė, socialinė integracija, veiksmingos sąsajos tarp privatumo ir viešumo, laisvės užtikrinimas, emancipacija ir išplėtota miestų planavimo kultūra;

14.

pastebi, kad dėl deindustrializacijos ir globalizacijos sugriuvo socialinės ir ekonominės integracijos pamatai. Tiek klestinčiuose, tiek ir vargingesniuose regionuose taikomos naujos strategijos socialinei sanglaudai stiprinti, kurios iki šiol negalėjo visuomenės segmentacijos tendencijų nukreipti kita linkme. Nepaisant šių pastangų daugelyje vietų padidėjo socialiniai skirtumai ir segregacija ir tai vis dar kelia didelių problemų sambūviui mieste;

15.

nurodo, kad norint sustabdyti didėjantį ekonominį ir socialinį atotrūkį mūsų visuomenėje, kuo skubiau reikia investuoti į visuotinį švietimą nuo pat ankstyvos vaikystės, taip pat reikalinga įtrauki darbo rinka, mokymasis visą gyvenimą, aktyvaus integravimo politika ir darbo užmokestis, kuris būtų teisingas, leistų patenkinti poreikius ir būtų to paties dydžio vyrams ir moterims; pažymi, kad šiuo požiūriu labai svarbu miestuose užtikrinti ekonomikos vystymą ir kurti daugiau darbo vietų;

16.

susirūpinęs konstatuoja, kad kai kuriuose didmiesčiuose šios problemos dar labiau paaštrėjo ir lėmė smurtinius protestus. Jos lemia ir daugelio piliečių nepasitikėjimo politinėmis institucijomis apraiškas;

17.

atkreipia dėmesį į demografinių pokyčių ir visuomenės senėjimo, dėl kurių kyla nauji reikalavimai socialinei infrastruktūrai ir viešajai erdvei, pasekmes vietos lygmeniu. Kartu didėjant vyresnio amžiaus žmonių skurdui tampa reikalingos tvarios socialinės apsaugos sistemos ir paslaugos, kurios piliečiams būtų prieinamos, atitiktų jų kultūrinius ypatumus ir būtų įperkamos;

18.

pabrėžia, kad nepaisant dabartinio ypač didelio jaunimo nedarbo, artimiausiais dešimtmečiais Europa priklausys nuo jaunimo imigracijos, kad būtų galima užtikrinti ekonomikos augimą ir sušvelninti senėjimo pasekmes socialinei ir sveikatos sistemai. Atviri ir patrauklūs miestai skatina imigraciją. Tačiau miestuose migrantai ir etninės grupės vis dar dažnai stipriai diskriminuojami švietimo, darbo, būsto ir medicininės priežiūros srityse. Todėl veiksmingos vietos integracijos strategijos yra būtina perspektyvinės migracijos politikos dalis;

19.

pabrėžia, kad svarbu tenkinti visuomenei labai svarbius poreikius, t. y. suteikti galimybę turėti būstą, naudotis lopšelių ir vaikų darželių paslaugomis, lankytis aikštelėse, kur vaikai gali saugiai žaisti ir vystytis, ir taip padėti šalinti kliūtis šeimą kuriantiems arba gausinantiems žmonėms. Todėl reikia remti visas priemones, kuriomis prisidedama prie teigiamo gyventojų skaičiaus augimo;

20.

pabrėžia klimato kaitos keliamus iššūkius ir būtinybę mažinti energijos vartojimą per energijos atgavimo procesus ir efektyviau vartojant energiją, jungti sistemas į tinklus, plėsti žaliuosius plotus ir atviras erdves, ieškoti naujų statybos būdų ir išteklių nereikalaujančių, sveikatai naudingų ir saugių transporto rūšių;

21.

pabrėžia kultūros ir kūrybiškumo svarbą ne tik ekonomikos augimui, bet ir aukštai gyvenimo kokybei, praktinei demokratijai, taikai ir bendrų vertybių puoselėjimui. Urbanistikos kultūra taip pat apima miesto architektūros išsaugojimą ir planavimo koncepcijas, aukštos kokybės ir visiems prieinamas viešąsias erdves ir atžvalgą į vietos ir regionų ypatumus;

22.

pabrėžia esminę visuomenės dalyvavimo politikos formavimo procese svarbą, kad būtų įgytas piliečių pritarimas ir sustiprinta socialinė sanglauda; toks piliečių dalyvavimas bus įmanomas tik jei miestų valdžia visiškai atvirai ir skaidriai kalbės apie principus, kuriais grindžia savo sprendimus ir politikos priemones;

23.

mano, kad Europos institucijos turi dėti daug pastangų remti miestus per finansavimo programas ir iniciatyvas, nes savivaldybės, neturinčios atitinkamų nuosavų išteklių, yra labai priklausomos nuo tokios paramos;

24.

susirūpinęs konstatuoja, kad nepaisant Leipcigo chartijoje išdėstytų ketinimų pareiškimų ir su tuo susijusio politinio proceso paskutiniaisiais metais valstybių narių įsipareigojimai miestų politikos srityje veikiau susilpnėjo, o ne sustiprėjo. Tai patvirtina faktas, kad iki šiol beveik nepasiekta, kad miestų politikos klausimams būtų teikiamas prioritetas susijusiose politikos srityse: užimtumo, aplinkos, švietimo ir mokslo, taip pat būsto srityse. Šią problemą atspindi ir sumažėję miestų politikos finansavimo programų biudžetai. Todėl reikėtų kuo skubiau ES lygmeniu rasti lėšų, kurios leistų miestams lanksčiai reaguoti į šias įvairias problemas;

25.

nuogąstauja, kad daugelyje valstybių narių savivaldybėms skiriama ypač mažai lėšų ir ši padėtis nepasikeis, jei atsižvelgiant į biudžeto politikos prioritetus valstybės narės nepakeis kurso;

26.

mano, kad dėl didelių socialinių, ekonominių ir ekologinių grėsmių šių pastangų jokiu būdu nepakaks, kad Europos miestai būtų tokie perspektyvūs, kad taptų konkurencinga, gražia, pažangia, tausiai energiją ir išteklius naudojančia, žalia ir įtraukia socialinių inovacijų vieta, kuri visapusiškai padėtų stiprinti socialinę, ekonominę ir teritorinę Europos Sąjungos sanglaudą ir įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus;

27.

daro prielaidą, kad atsižvelgiant į visuomenei tenkančius iššūkius, apskritai visi politiniai lygmenys turėtų būti suinteresuoti stipriais ir demokratiškai sprendimus priimančiais miestais, kurie yra Europos visuomenės pagrindas. Stipri, atliepianti ir veiksminga vietos demokratija gali labai padėti susigrąžinti pasitikėjimą visų lygmenų atstovaujamosios demokratijos institucijomis;

28.

patvirtina savo raginimus užtikrinti visuomenės vystymąsi neapsiribojant tik bendruoju vidaus produkto (BVP) matavimo vienetu, bet atsižvelgiant į piliečių rūpesčius ir poreikius ir labiau juos įtraukiant į programų ir intervencinių priemonių planavimą;

29.

pageidautų ryžtingo ir drąsaus išrinktų atstovų vadovaujamojo vaidmens visais politiniais lygmenimis siekiant taikaus ir solidaraus sambūvio. Tik taikos ir tikro tarpvalstybinio solidarumo sąlygomis galima kurti pažangų, integracinį ir tvarų augimą. Tam reikalinga aktyvi migrantams palanki kultūra, taip pat tarpkultūrinių gebėjimų stiprinimas viešosiose įstaigose ir institucijose. Tai pasakytina ir apie aiškų įsipareigojimą užtikrinti pabėgėlių ir asmenų, kurie yra politiškai persekiojami ar diskriminuojami dėl savo kilmės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, apsaugą;

30.

pabrėžia integruotųjų vietos strategijų svarbą, kad lėšų naudojimas būtų koordinuojamas ir efektyvus, ir ragina įtraukti visas susijusias sektorių politikos sritis. Konstruktyvus ir savaime suprantamas visų politinių lygmenų ir atsakingų žinybų bendradarbiavimas yra svarbus, kad piliečiai matytų, jog institucijos gali atsakingai elgtis ir pateisinti pasitikėjimą jomis ir jaučiasi atsakingos, kad būtų patenkinti vietos poreikiai;

31.

kviečia visus sprendimus priimančius asmenis visais lygmenimis stengtis užtikrinti sveiką ir tvarų judumą tiek miestuose, tiek ir tarp jų. Reikėtų skatinti naudotis viešuoju transportu ir jis turi būti prieinamas visiems gyventojams; taip pat ragina visus dėl miestų plėtros sprendimus priimančius asmenis toliau vadovautis tradiciniu Europos miesto modeliu, būtent integruoti visas naudojimosi galimybes, paisyti gyventojų tankumo ir užtikrinti (urbanistinę ir architektūrinę) kokybę;

32.

pritaria naujoms pastangos didinti žinias apie techninius ir socialinius, ekonominius ir ekologinius miestų plėtros matmenis. Tai turi aiškiai apimti ir virtualios gyvenimo bei darbo miestuose ir regionuose aplinkos svarbą;

33.

pabrėžia miestų partnerystės, Europos miestų tinklų, pavyzdžiui, EUROCITIES, taip pat tarpvalstybinio savivaldybių bendradarbiavimo projektų pagal URBACT, INTERREG ir ETBG svarbą gerinant žinias ir metodus miestų plėtros politikoje; pabrėžia, kad reikia užtikrinti, kad šie politikos formavimo žinių mainai, ypač struktūrinių fondų srityje, taip pat susijusiose srityse, tokiose kaip visuotinės svarbos paslaugos, transportas ir aplinkos apsauga, būtų vaisingi;

34.

kaip savaime suprantamą dalyką ragina įtraukti miestus ir regionus į daugiapakopes Europos Sąjungos struktūras visose politikos srityse, kuriose ES lygmeniu priimami sprendimai, susiję su subnacionalinių institucijų galiomis veikti;

35.

ragina Europos institucijas prisiimti aiškų įsipareigojimą stiprinti miestus, kuris atsispindėtų nustatant būsimo ES biudžeto prioritetus;

36.

pabrėžia savo raginimus dėl struktūrinės paramos politikos, kuri ir ateityje savivaldybėms suteiktų pakankamą veiksmų laisvę įgyvendinant keleto fondų lėšomis finansuojamą integruotąjį metodą, kuris būtų grindžiamas vietos prioritetais, kurį sudarytų investiciniai ir socialiniai projektai ir kuriuo būtų atsižvelgiama į vietos poreikius. Kad savivaldybės iš tikrųjų galėtų įgyvendinti struktūrinę politiką, reikia sumažinti su administravimu ir kontrole susijusią naštą;

37.

pabrėžia sanglaudos politikos, kaip pagrindinės socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo priemonės svarbą ir ragina būsimu paramos laikotarpiu pasiųsti aiškų signalą, jog būtina teikti miestams paramą, stiprinti urbanistinį matmenį, užtikrinti lėšų naudojimo lankstumą ir suteikti pagrindinį vaidmenį vietos lygmeniui įgyvendinant sanglaudos politiką Atsižvelgiant į miestų svarbą socialinei, ekonominei ir teritorinei sanglaudai, parama turi gerokai viršyti siūlomą 5 proc. minimalią normą;

38.

akcentuoja Regionų komiteto nuomonėje dėl Komisijos pasiūlymo dėl ERPF pateiktus raginimus, visų pirma dėl galimybės lanksčiau naudoti lėšas neteikiant pirmenybės arba nediskriminuojant tam tikrų vietovių rūšių, kad kaimo ir netoli miestų esančios vietovės galėtų naudotis ERPF teikiamais privalumais. Sprendimas dėl teritorinio ERPF lėšų orientavimo įvairioms vietovių rūšims turi būti priimamas partnerystės pagrindu vykdomo programavimo proceso metu, tai negali būti iš anksto nustatoma. Užduočių skyrimas miestams pagal Bendrojo reglamento 99 straipsnyje apibrėžtą „integruotų teritorinių investicijų“ priemonę turi būti numatomas kaip galimybė, o ne nustatomas kaip privalomas;

39.

palankiai vertina tolesnį tvarių finansavimo priemonių, kaip kūrybiškų ir stabilių finansavimo mechanizmų, plėtojimą struktūrinėje politikoje;

40.

ragina miestams ir regionams suteikti svarbų vaidmenį plėtojant ES imigracijos ir integracijos politiką, kuria būtų atsižvelgiama į didžiausią vietos lygmens svarbą integracijai;

41.

ragina valstybes nares suteikti miestų politikai ir savo iniciatyvoms naują postūmį, taip pat į šias iniciatyvas įtraukti ne tik teritorijų planavimo, bet ir kitas politikos sritis. Darni miestų plėtra priklauso nuo pamatinių paramos sąlygų, ypač užimtumo, socialinės, švietimo ir aplinkos politikoje;

42.

ragina aktyviau plėtoti diskusiją miestuose ir su miestais. Miestų bendradarbiavimas ir aglomeracija vykdant šiuos veiksmus yra gyvybiškai svarbūs siekiant užtikrinti sanglaudą ir tvarų vystymąsi.

13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/23

—

palankiai vertina pasiūlymus dėl biudžeto, kuriais siekiama sukurti tikrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, ir kuriais pripažįstama, kad svarbu imigracijos, prieglobsčio ir saugumo biudžetams skirti reikiamus išteklius,

—

patvirtina siūlomų pakeitimų svarbą vietos ir regionų valdžios institucijoms, nes šie pakeitimai turės tiesioginio poveikio jų pareigoms ir Europos Sąjungoje gyvenančių žmonių kasdieniam gyvenimui,

—

pabrėžia, kad užtikrinant visuotinę pagrindinių teisių ir laisvių apsaugą svarbu reaguoti į nuogąstavimus dėl saugumo, kylančius dėl vis didėjančio judumo pasaulyje,

—

palankiai vertina tai, kad daug dėmesio skiriama lankstumui ir rezultatams; kartu pabrėžia, kad tam reikalingas geras planavimas ir visų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas ir atsakomybė. Todėl Komitetas pabrėžia būtinybę dar planavimo etape užtikrinti vietos ir regionų valdžios institucijų ir kitų suinteresuotųjų subjektų, pavyzdžiui, specializuotų tarptautinių organizacijų, pilietinės visuomenės ir pačių paramos gavėjų, dalyvavimą, nes dažnai jie ir įgyvendina programas ir projektus,

—

mano, kad pasiūlymais dėl pakeitimų gerokai pagerinamos galimybės gauti finansavimą. Tačiau Komitetas ragina toliau tobulinti mechanizmus informacijai apie galimybes gauti finansavimą skleisti. Didesnėse šalyse būtų galima pasinaudoti vietos ir regionų valdžios institucijomis organizuojant regionų ir vietos lygmens konsultacijas, kad galėtų dalyvauti toli nuo pagrindinių miestų įsikūrusios organizacijos ir suinteresuotieji subjektai.

Pranešėjas

Samuel AZZOPARDI (MT / ELP), Viktorijos (Gocas) meras

Pamatiniai dokumentai

1.

palankiai vertina pasiūlymus dėl biudžeto, kuriais siekiama sukurti tikrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, ir kuriais pripažįstama, kad svarbu imigracijos, prieglobsčio ir saugumo biudžetams skirti reikiamus išteklius (1);

2.

remia esamų priemonių supaprastinimą – jų sujungimą į du fondus;

3.

patvirtina siūlomų pakeitimų svarbą vietos ir regionų valdžios institucijoms, nes šie pakeitimai turės tiesioginio poveikio jų pareigoms ir Europos Sąjungoje gyvenančių žmonių kasdieniam gyvenimui;

4.

pabrėžia, kad užtikrinant visuotinę pagrindinių teisių ir laisvių apsaugą svarbu reaguoti į nuogąstavimus dėl saugumo, kylančius dėl vis didėjančio judumo pasaulyje;

5.

atkreipia dėmesį į tai, kad tai galima pasiekti įgyvendinant nuoseklias laisvės, saugumo ir teisingumo srities priemones, grindžiamas pagrindinių teisių paisymu, solidarumu ir atsakomybe, ypatingą dėmesį skiriant lyčių lygybei ir nediskriminavimui (2);

6.

mano, kad reikia rasti saugumui ir sienų apsaugai skiriamų išlaidų ir išlaidų tokiose srityse kaip migrantų integravimas ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygos pusiausvyrą;

7.

remia poreikius atitinkančio biudžeto sukūrimą, kuris padeda plėtoti ES finansinių priemonių, ypač struktūrinių fondų ir vidaus reikalų fondų sinergiją. Iš Sąjungos biudžeto, tiek per struktūrinius fondus, tiek ir per specialias laisvės, saugumo ir teisingumo sričių priemones, vidaus reikalų sričiai turi būti skirti atitinkami ištekliai;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad atšaukus Tarybos sprendimą 2007/125/TVR bus panaikinta galimybė papildomai pasinaudoti kitomis Sąjungos ir Bendrijos priemonėmis, ir tai labai apribos pageidaujamą finansinių priemonių naudojimo lankstumą ir kels pavojų nenutrūkstamam tarpvalstybinių regioninių projektų vidaus saugumo srityje įgyvendinimui, kurie iki šiol buvo remiami pagal ERPF 3 tikslą; todėl pasisako už Bendrijos priemonių tarpusavio papildomumo išsaugojimą;

9.

nurodo, kad biudžeto ir finansinių priemonių valdymui reikalingas tam tikras lankstumo lygis, kad būtų galima atlikti tikrą laikotarpio vidurio peržiūrą pagal nustatytus politinius prioritetus; kartu pabrėžia, kad toks lankstumas turi atitikti sąžiningą išteklių paskirstymą;

10.

palankiai vertina imigracijos politiką, kuri įgyvendinama dar kilmės šalyse ir kuria atsižvelgiama į Europos darbo rinkos poreikius bei demografinius pokyčius; taip sukuriama sistema, kuri yra naudinga visoms šalims, įskaitant kilmės šalis, į kurias gana dažnai iš ES pervedami pinigai (3);

11.

pabrėžia būtinybę sustiprinti bendradarbiavimą ES lygmeniu, kad būtų geriau koordinuojamas valstybių narių vykdomas ES išorės sienų valdymas ir daroma pažanga kuriant bendrą Europos prieglobsčio sistemą;

12.

nurodo, jog naudojant lėšas reikia užtikrinti skaidrumą, kad pasiūlymai, projektai ir pasiekti rezultatai ir eiliniam piliečiui būti matomi, lengvai prieinami ir suprantami;

13.

palankiai vertina tai, kad daug dėmesio skiriama lankstumui ir rezultatams; kartu pabrėžia, kad tam reikalingas geras planavimas ir visų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas ir atsakomybė. Todėl Komitetas pabrėžia būtinybę dar planavimo etape užtikrinti vietos ir regionų valdžios institucijų ir kitų suinteresuotųjų subjektų, pavyzdžiui, specializuotų tarptautinių organizacijų, pilietinės visuomenės ir pačių paramos gavėjų, dalyvavimą, nes dažnai jie ir įgyvendina programas ir projektus;

14.

pabrėžia, jog siekiant užtikrinti veiksmingą lėšų naudojimą ir tvirtą įgyvendinančiųjų organizacijų valdymą būtina nepriklausoma stebėsena ir vertinimas. Tai gali paskatinti gerinti institucijų veiklos rezultatus. Tiek kokybiniai, tiek ir kiekybiniai rodikliai turi būti atrinkti dalyvaujant visiems suinteresuotiesiems subjektams. Komitetas nurodo, kad tam tikri kokybiniai rodikliai gali būti veiksmingi ir ekonomiškai efektyvūs. Komitetas taip pat ragina sustiprinti Europos Komisijos ir Parlamento vykdomą fondų priežiūrą, kad taip būtų sustiprinta nepriklausoma stebėsena ir vertinimas;

15.

mano, kad pasiūlymais dėl pakeitimų gerokai pagerinamos galimybės gauti finansavimą. Tačiau Komitetas ragina toliau tobulinti mechanizmus informacijai apie galimybes gauti finansavimą skleisti. Didesnėse šalyse būtų galima pasinaudoti vietos ir regionų valdžios institucijomis organizuojant regionų ir vietos lygmens konsultacijas, kad galėtų dalyvauti toli nuo pagrindinių miestų įsikūrusios organizacijos ir suinteresuotieji subjektai;

16.

nurodo, kad siūlomi pakeitimai dėl supaprastinimo ir lankstumo ne tik vertintini teigiamai; jie taip pat sukels netikrumą dėl išteklių paskirstymo įvairiems sektoriams ir teminiams klausimams. Todėl Komitetas pabrėžia, jog svarbu lėšas paskirstyti pagal poreikius, prieš tai atlikus nuodugnią jų analizę, kurios metu prioritetas būtų teikiamas vadovaujantis teisėmis grindžiamu principu. Tai galima pasiekti pasitelkus mechanizmus ir garantijas, skirtus užtikrinti, kad prioritetai būtų nustatomi veiksmingai, ir vietos bei regionų valdžios institucijoms dalyvaujant nacionalinių strategijų rengimo procese;

17.

pabrėžia, jog lėšas būtina paskirstyti tolygiai atsižvelgiant į institucinius gebėjimus ir siūlomus projektus, o skiriant lėšas neapsiriboti tik keletu gavėjų;

18.

mano, kad esant nepakankamai lėšų, jas pirmiausia reikėtų skirti žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugai, įskaitant teises ir laisves, susijusias su pagrindinėmis gyvenimo reikmėmis bei lyčių klausimais, bei teisę į prieglobstį, kartu skirti išteklių stiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimus valdyti migracijos srautus;

19.

pabrėžia, koks svarbus dalyvaujamasis požiūris, kai norima pasiekti veiksmingų rezultatų, ir palaiko pasiūlymus, kuriais įpareigojama, kad valstybės narės rengdamos ir įgyvendindamos nacionalines programas bei vykdydamos jų stebėseną užmegztų partnerystės ryšius su visomis kompetentingomis viešosiomis institucijomis ir atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant pilietinę visuomenę ir tarptautines organizacijas;

20.

todėl ragina, kad partnerystė su suinteresuotaisiais subjektais būtų stiprinama ir taptų privaloma. Komitetas nurodo, kad šiuo metu reglamento dėl bendrųjų nuostatų projekte (4) nepakankamai įpareigojama užtikrinti dalyvavimą. Tuo metu kai koordinavimo mechanizmai yra nustatyti, kitose srityse galima spręsti savo nuožiūra, ar bus kuriama tikslinga partnerystė, ar ne;

21.

mano, kad nederėtų vienai atsakingai institucijai patikėti visus fondų lėšomis remiamus veiksmus, nors taip tvarką ir būtų galima supaprastinti. Kad sprendimai būtų teisingai priimami, reikia užtikrinti skaidrumą ir taikyti stabdžių ir atsvarų sistemą. Komitetui nerimą kelia tai, kad dėl tam tikrų teisinių aspektų įgaliotoji institucija negalės dirbti prižiūrima nacionalinės atsakingos institucijos, todėl mano, kad taisyklės turėtų būti pakankamai lanksčios ir apimti visas ES šalių nacionalines taisykles, kad valstybės narės nebūtų priverstos keisti konstitucijoje nustatytų struktūrų, jei tikslus taip pat galima pasiekti sukūrus partnerystę;

22.

palankiai vertina pastangas sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, kartu pabrėždamas, kad joje turi būti lygiuojamasi į geresnes sistemas ir struktūras turinčių šalių standartus, o ne bloginama kokybę pagal tas šalis, kurių sistemos ne tokios tvirtos;

23.

pageidautų daugiau aiškumo, ar Europos prieglobsčio paramos biuras (EASO) naudos tik jam tiesiogiai skiriamas lėšas ir ar taip pat galės gauti vidaus reikalų fondų lėšų;

24.

palankiai vertina tai, kad pripažįstama vietos ir regionų valdžios institucijų svarba priėmimo ir prieglobsčio sistemų taikymo procese ir integruojant trečiųjų šalių piliečius bei teisėtus migrantus;

25.

ypač teigiamai vertina tai, kad dėmesys sutelkiamas į labiausiai pažeidžiamus asmenis, įskaitant prekybos žmonėmis aukas;

26.

pabrėžia, kad integracijos procese daugiausia dėmesio reikia skirti ilgalaikiams ir tvariems veiksmams, atsižvelgiant į tai, kad integracija yra dviejų krypčių procesas, kuriame veiksmai gali būti skirti tiek priimančiosios šalies, tiek ir migrantų bendruomenei;

27.

mano, kad vidaus reikalų fondų lėšomis turėtų būti remiami Europos Komisijos siūlomi veiksmai, ir kartu pripažįsta 2-ojoje Europos integracijos darbotvarkėje (5) taikomą daugiapakopio valdymo metodą;

28.

nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) ir žmogaus teisių institucijos kruopščiai tikrino ES taikomą administracinę sulaikymo praktiką, ir pabrėžia, kad skiriant finansavimą su žmonių sulaikymu susijusiems projektams turi būti užtikrinama, kad toks sulaikymas atitiktų ES teisę ir EŽTT sprendimus;

29.

pabrėžia, kad šeimos nariams, kuriems suteikta tarptautinė apsauga skirtingose valstybėse narėse, turėtų būti leidžiama gyventi kartu ir gauti apsaugą toje pačioje valstybėje narėje;

30.

nurodo, kad Europos pasienio regionai turi gauti tinkamesnę paramą kalbant apie prieglobstį ir migraciją, visų pirma ypač sunkiais laikais (6);

31.

pabrėžia, kad asmenų perkėlimo kriterijai ir mechanizmai turi nediskriminuoti ir pirmiausiai būti skirti labiausiai pažeidžiamiems asmenims, kartu turi būti atsižvelgiama į ES darbo rinkos aplinkybes, ypač asmenų, esančių vietovėse, kuriose yra mažai galimybių patekti į darbo rinką, atžvilgiu. Nereikėtų teikti prioriteto aukštos kvalifikacijos ir jau priimančiosios šalies visuomenes dalimi tapusiems asmenims;

32.

nurodo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra palankioje padėtyje diegti tokius mechanizmus (7);

33.

mano, kad solidarumas remiant šalis, kurioms tenka ši našta, turėtų būti grindžiamas šių šalių žmogaus teisių paisymu ir ES priėmimo normų laikymusi, tokiu būdu skatinant gerinti padėtį;

34.

palankiai vertina asmenų perkėlimo į ES programos sukūrimą ir ragina kartu su EASO, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru ir nevyriausybinėmis organizacijomis nustatyti aiškią sistemą atsižvelgiant į kitų pasaulio regionų geriausios praktikos pavyzdžius. ES turėtų rodyti pavyzdį siekdama nustatyti tuos asmenis, kuriuos tarptautinė bendruomenė visiškai užmiršo, ir suteikti jiems apsaugą;

35.

pabrėžia, kad reikia numatyti paskatas ir teikti informaciją apie privalumus, kad valstybės narės asmenų perkėlimui numatytų daugiau vietų;

36.

atkreipia dėmesį į tai, kad reikia ir ateityje aiškiai skirti asmenų iš trečiųjų šalių perkėlimą ir perkėlimą ES viduje, taip pat asmenų, kuriems taikomos šios dvi programos, skaičių;

37.

dar kartą patvirtina, kad iš esmės programos turėtų būti visiškai savanoriškos ir atitikti vystomojo bendradarbiavimo tikslus, jomis turėtų būti siekiama atitinkamų asmenų ilgalaikės socialinės integracijos (8). Grįžimas turi būti praktiškai gyvendinamas ir turi būti užtikrinta, kad nebūtų kuriamos naujos paskatos emigruoti (9). Tai būtų galima pasiekti užmezgus partnerystės ryšius su kuria nors specializuota tarptautine organizacija, pavyzdžiui, Tarptautine migracijos organizacija (IOM);

38.

nurodo, kad norint įvertinti, ar grįžimo strategijos sėkmingos, nepakanka remtis vien kiekybiniu rodikliu – sugrįžusių asmenų skaičiumi. Kaip rodiklį reikėtų pasirinkti sugrįžusių asmenų skaičiaus ir visų atvejų skaičiaus santykį ir atsižvelgti į ilgalaikius kokybinius veiksnius;

39.

pabrėžia, kad Komiteto dalyvavimas Europos vidaus saugumo gerinimo procese yra būtinas ir kad reikia stiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimus;

40.

nurodo, kad skiriant Vidaus saugumo fondo finansavimą reikia atsižvelgti į tai, jog būtina investuoti į naujus mokslinius tyrimus ir inovacijų diegimą ir keistis patirtimi IT apsaugos, kriminalistikos, taip pat ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugos ir saugumo miestuose srityse. Europos Komisija tai skatina atsižvelgdama į padidėjusį poreikį spręsti vis labiau specifines ir sudėtingesnes problemas;

41.

dar kartą patvirtina vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimo policijos ir saugumo srities bendradarbiavime svarbą – tai galėtų būti užtikrinama organizuojant mokymą, keičiantis geriausios praktikos pavyzdžiais ir vykdant prevencijos programas, taip pat kuriant bendras priemones bei IT sistemas ir gerinant komunikaciją;

42.

rekomenduoja kiekvienoje valstybėje narėje sustiprinti ir naudoti esamus arba, prireikus, sukurti naujus vietos ir regionų valdžios institucijų tinklus, kad būtų galima lengviau keistis geriausios praktikos pavyzdžiais socialinės integracijos srityje, kaupti profesines žinias ir suprasti smurtinio ekstremizmo reiškinį, kurio šaknys glūdi vietos rajonuose ir seniūnijose. Taip būtų galima palaikyti nesenai sukurto Europos kovos su radikalėjimu tinklo veiklą;

43.

siūlo Vidaus saugumo fondo lėšomis taip pat finansuoti viešąsias konsultacijas valstybių narių vietos lygmeniu, kad būtų išgirsti ir tie asmenys, kurie jaučiasi esantys visuomenės užribyje. Tai gali padėti kuo įvairiapusiškiau suvokti su terorizmu susijusią vietos lygmens patirtį, terorizmo koncepciją ir motyvus, dėl kurių linkstama į ekstremizmą;

44.

pabrėžia, kaip svarbu dar kruopščiau tikrinti bankų ir įmonių veiklą siekiant nustatyti ir spręsti problemas, kylančias dėl terorizmo ir organizuotų nusikaltimų finansavimo per pinigų plovimą ir nusikalstamos veiklos derinimo su teisėta įmonių veikla;

45.

taip pat primena, kad svarbu konfiskuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą; tai neabejotinai svarbi sritis kovojant su visų rūšių nusikaltimais abipus sienų, todėl palankiai vertina tai, kad Europos Komisija pasiūlė teisės aktą Europos teisinei sistemai konfiskavimo srityje sustiprinti (10);

46.

nurodo, kad nors privačiojo ir viešojo sektoriaus partnerystė gali padaryti teigiamą poveikį, saugumo srityje privatizavimo reikėtų vengti;

47.

pabrėžia, jog būtina tinkamai finansuoti sienų kontrolę (11). Tačiau kartu Komitetas abejoja, ar siekiant išspręsti neteisėtos migracijos klausimą, didelės investicijos į sienų kontrolę yra veiksmingiausias būdas ilgam laikui ir tikslingai pakeisti padėtį;

48.

nurodo, kad būtina nepriklausoma pasienio veiksmų stebėsena, kurią vykdytų tokia organizacija kaip Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras, siekiant užtikrinti pagrindinių žmogaus teisių laikymąsi, taip pat lyčių lygybę;

49.

pabrėžia, kad iš visų klausimų svarbiausias turėtų būti žmogaus gyvybės klausimas, ir ragina valstybes nares glaudžiau bendradarbiauti ir dalintis atsakomybe už išgelbėtus asmenis, kad būtų daugiau paskatų gelbėti. Komitetas mano, kad savaime pasidalijus atsakomybe, būtų galima jūroje išgelbėti daugiau gyvybių;

50.

palankiai vertina pakeitimus, leisiančius greičiau reaguoti susiklosčius nepaprastajai padėčiai;

51.

primygtinai ragina Komisiją prisiimti įsipareigojimus dėl pasienio operacijų planavimo ir plėtojimo aktyviai dalyvaujant pasienio regionams. Tai leistų regionams sutelkti savo patirtį civilinės saugos srityje ir padėti tvirtą veiklos pagrindą Europos greitojo reagavimo pajėgoms;

52.

ragina Komisiją aktyviau įsitraukti į tiesioginį nepaprastosios padėties valdymą siekiant išlaikyti priežiūros lygį ir prisidėti prie tarpvalstybinio koordinavimo;

53.

ragina valstybes nares sudaryti įvairių sričių specialistų skubaus reagavimo komandas, visų pirma kai nepaprastoji padėtis susijusi su mišriais migracijos srautais ir kai ypač svarbi yra patirtis prieglobsčio teisės ir žmogaus teisių srityse;

54.

nurodo, kad tam tikrais atvejais nepaprastoji padėtis gali trukti ilgiau, todėl lėšų turi būti galima gauti tol, kol tokia padėtis tęsiasi;

55.

palankiai vertina nuoseklesnį požiūrį į migracijos valdymo vidaus ir išorės aspektus ir vidaus saugumą; nurodo, kad bendradarbiavimas ir dialogas su trečiosiomis šalimis yra būtini siekiant išspręsti neteisėtos imigracijos klausimą ir sutelkti dėmesį į teisėtą migraciją;

56.

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra arčiausiai trečiųjų šalių arba turi su jomis stipriausius ryšius, todėl gali būti labai svarbi ES ir šių šalių bendradarbiavimo jungtis ir labai prisidėti gerinant ryšius ir gyvenimo sąlygas kilmės ir tranzito šalių miestuose ir regionuose (12). Bendradarbiaudamas su plėtros ir kaimyninių šalių vietos ir regionų valdžios institucijomis (pavyzdžiui, darbo grupės ir jungtiniai konsultaciniai komitetai, CORLEAP, ARLEM), Regionų komitetas gali propaguoti fondų tikslus už ES ribų;

57.

negali aiškiai atskirti vystomosios ir nevystomosios veiklos trečiųjų šalių atžvilgiu ir ragina derinti ir koordinuoti pagalbos ir vystymo finansavimo projektus ir vidaus reikalų projektus, grindžiamus solidarumu ir atsakomybės pasidalijimu su trečiosiomis šalimis;

58.

ragina numatyti apsaugos priemones, kad valstybės narės nesiektų savo nacionalinių interesų pagal vidaus reikalų fondų išorės dimensiją, ir mechanizmus skaidriam dvišaliam valstybių narių ir trečiųjų šalių bendradarbiavimui užtikrinti.

13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/43

—

mano, kad pasiūlytos programos yra svarbios ES teisingumo, teisių ir pilietybės politikos įgyvendinimo rėmimo priemonės,

—

mano, kad pasiūlymai atitinka subsidiarumo principą, kadangi, pirma, susijusiems veiklos sektoriams būdingas ryškus tarptautinis aspektas ir, antra, numatyti tikslai, kurių negalima veiksmingai įgyvendinti atskirais valstybių narių veiksmais, t. y sukurti Europos teisingumo ir teisių erdvę, kurioje būtina taikyti tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmus ir užtikrinti tinklaveikos galimybes atitinkamų sričių specialistams,

—

mano, kad 2014–2020 m. daugiametėje finansinėje programoje numatytos nuostatos gali sudaryti sąlygas ES lygmeniu ir toliau įgyvendinti pridėtinę vertę turinčius veiksmus, kuriais siekiama išplėsti Europos teisingumo erdvę, aktyviau skatinti ir saugoti Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje numatytas asmenų teises,

—

dar kartą pabrėžia savo įsipareigojimą ir pasirengimą remti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimą ir skatinti Europos pilietiškumą,

—

prašo Komisijos ir valstybių narių įgyvendinant šias programas - visų pirma rengiant ir vykdant metines darbo programas - kuo aktyviau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas,

—

rekomenduoja, kad dalyvauti patariamojoje procedūroje būtų pakviestas vienas Regionų komiteto atstovas.

Pranešėjas

Giuseppe VARACALLI (IT / LDAE), Gerace miesto meras

Pamatiniai dokumentai

1.

mano, kad pasiūlytos programos yra svarbios ES teisingumo, teisių ir pilietybės politikos įgyvendinimo rėmimo priemonės. Šiomis programomis siekiama remti valstybėse narėse vykdomą veiklą, kurios tikslas – geriau supažindinti valstybes nares su Sąjungos teise ir politika, padėti jas geriau suprasti ir įgyvendinti, remti tarptautinį bendradarbiavimą ir didinti informuotumą apie galimas atitinkamų sričių problemas ir padėti šias problemas geriau suprasti, siekiant užtikrinti, kad politika ir teisės aktai būtų rengiami atsižvelgiant į konkrečią padėtį. Programa „Europa piliečiams“ visų pirma siekiama skatinti Sąjungos pilietybės plėtojimą;

2.

mano, kad pasiūlymai atitinka subsidiarumo principą, kadangi, pirma, susijusiems veiklos sektoriams būdingas ryškus tarptautinis aspektas ir, antra, numatyti tikslai, kurių negalima veiksmingai įgyvendinti atskirais valstybių narių veiksmais, t. y sukurti Europos teisingumo ir teisių erdvę, kurioje būtina taikyti tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmus ir užtikrinti tinklaveikos galimybes atitinkamų sričių specialistams;

3.

mano, kad pasiūlymai atitinka ir proporcingumo principą, kadangi jų forma ir turinys visiškai atitinka veiksmus, kurie būtini numatytiems tikslams pasiekti. Be to, visoms trims programoms numatytas bendras finansinis paketas yra pakankamas, kad jas būtų galima veiksmingai įgyvendinti turint omenyje ir tai, kad šie asignavimai yra tokio paties dydžio kaip ir paketas, skirtas šiuo metu tose pačiose veiklos srityse vykdomoms programoms; inter alia numatyta galimybė jį persvarstyti ir padidinti, jei prisijungtų dar viena valstybė narė;

4.

palankiai vertina tai, kad siekiant geresnio reglamentavimo, kartu su pasiūlymais pateikti poveikio vertinimai, kurie yra pakankamai pagrįsti ir išsamūs atsižvelgiant į tai, kad parengiamuoju etapu Europos Komisija konsultavosi ir su suinteresuotaisiais subjektais (šių konsultacijų rezultatai pateikti minėtuose poveikio vertinimuose). Panašios konsultacijos įvairiais lygmenimis surengtos ir su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

5.

mano, kad 2014–2020 m. daugiametėje finansinėje programoje numatytos nuostatos gali sudaryti sąlygas ES lygmeniu ir toliau įgyvendinti pridėtinę vertę turinčius veiksmus, kuriais siekiama išplėsti Europos teisingumo erdvę, aktyviau skatinti ir saugoti Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje numatytas asmenų teises;

6.

nori, kad programos ir toliau padėtų piliečiams palaipsniui geriau suprasti ES, visų pirma skatinant pilietinį aktyvumą, ir gerokai padidintų informuotumą;

7.

taip pat tikisi, kad įgyvendinant programas „Teisės ir pilietybė“ (atsižvelgiant į jos tikslą „padėti gerinti galimybes naudotis Sąjungos pilietybės suteikiamomis teisėmis“) ir „Europa piliečiams“ (atsižvelgiant į jos tikslą „didinti piliečių gebėjimus dalyvauti Sąjungos lygmeniu“, taip pat siekį „skatinti demokratišką ir pilietinį visuomenės dalyvavimą Sąjungos lygmeniu“), bus galima geriau supažindinti Europos piliečius su neseniai, 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimtu reglamentu dėl Europos piliečių iniciatyvos (Nr. 211/2011) jiems sudaryta galimybe teikti Komisijai teisėkūros iniciatyvas ES kompetencijai priklausančiais klausimais ir galimybe organizacijoms skatinti ir remti šias iniciatyvas;

8.

dar kartą pabrėžia savo įsipareigojimą ir pasirengimą remti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimą ir skatinti Europos pilietiškumą;

9.

mano, kad konkrečiai kalbant apie Teisių ir pilietybės programą ir lyčių aspektą, būtina užtikrinti, kad būtų tinkamai ir veiksmingai taikomos pasiūlymo dėl reglamento 12 konstatuojamojoje dalyje išdėstytos nuostatos dėl trijų ankstesnių programų tęsimo ir plėtojimo, ypatingą dėmesį skiriant smurto prieš vaikus, jaunimą ir moteris prevencijos ir kovos su juo bei aukų ir rizikos grupių apsaugos specialiajai programai (programa „Daphne III“) ir Bendrijos užimtumo ir socialinio solidarumo programos „Progress“ skirsniams „Lyčių lygybė“ ir „Kova su diskriminacija ir įvairovė“, taip pat 4 straipsnio („Konkretūs tikslai“) b punkto nuostatos, ypatingą dėmesį skiriant konkrečiam tikslui uždrausti diskriminaciją dėl lyties ir moterų ir vyrų lygybės principui;

10.

iš esmės pritaria nuostatai 2007-2013 m. numatytas šešias veiklos programas sujungti į dvi, kadangi taip būtų galima paprasčiau ir veiksmingiau valdyti numatytus veiksmus ir daugiau dėmesio skirti lėšų paskirstymui ir geografinės pusiausvyros užtikrinimui šiuo metu vykdomose programose, į ką pati Komisija atkreipė dėmesį su pasiūlymu pateiktose finansinėse teisės akto pasiūlymo pažymose;

11.

prašo Komisiją ir valstybes nares įgyvendinant šias programas - visų pirma rengiant ir vykdant metines darbo programas - kuo aktyviau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas;

12.

dėl numatytos ir, žinoma, naudingos galimybės privačioms įstaigoms pasinaudoti numatytais veiksmais, rekomenduoja Komisijai ir toliau siekti tikslo tobulinti išankstinio paraiškų kokybės patikrinimo mechanizmus;

13.

pabrėžia, kad pagrindiniai su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve susiję klausimai ypač svarbūs vietos ir regionų valdžios institucijoms, kadangi jie turi tiesioginio poveikio Sąjungoje gyvenančių piliečių kasdieniam gyvenimui ir tam tikroms vietos ir regionų valdžios institucijų funkcijoms ir kadangi minėtos institucijos turi plačius įgaliojimus su šia erdve susijusiose srityse;

14.

pabrėžia, kad pagal subsidiarumo ir artumo piliečiams ir rezidentams principus vietos ir regionų valdžios institucijos turi tiesiogiai spręsti piliečių problemas ir tenkinti lūkesčius – tuo tikslu vietos valdžios institucijos dažnai taiko naujoviškus ir konkrečioms situacijoms pritaikytus sprendimus;

15.

konkrečiai kalbant apie programą „Europa piliečiams“ pabrėžia, kad dalyvavimas miestų giminiavimosi veikloje - kuri šioje programoje labai skatinama - sudarė galimybę skirtingose geografinėse teritorijose esančioms bendruomenėms dalytis labai vertinga patirtimi, visų pirma sudarė sąlygas daugiau eksperimentuoti vykdant sėkmingas iniciatyvas, kurias įgyvendinant vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka pilietiškumo propaguotojų ir skatintojų vaidmenį;

16.

pritaria visuose trijuose pasiūlymuose numatytai galimybei visoms viešosioms institucijoms, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas, dalyvauti programose; vis dėlto pabrėžia, kad su paraiškomis susijusios procedūros neturi būti pernelyg brangios, visų pirma turint omenyje numatytą pačių programų papildomumą ir susijusią bei naudingą galimybę pasinaudoti įvairioms programoms skirtais ištekliais su sąlyga, kad finansavimas bus skiriamas įvairiomis išlaidų kategorijomis;

17.

pritaria programose išdėstytiems tikslams - tai jau yra pabrėžęs ir ankstesnėse savo nuomonėse - ir kad įsipareigoja, pasitelkdamas savo bendradarbiavimo struktūras (darbo grupes, jungtinius konsultacinius komitetus, CORLEAP, ARLEM), nuolat remti šias programas ir sudaryti sąlygas jas vykdyti kaimyninėse šalyse remiantis atitinkamais bendradarbiavimo susitarimais ir bendradarbiaujant su Komisija;

18.

pabrėžia tikros piliečių interesus atitinkančios laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo ypatingą svarbą pasaulyje, kuriam būdingas vis didesnis judumas; atsižvelgdamas į pastangas, kurias Regionų komitetas dėjo kuriant daugialygmenę pagrindinių teisių apsaugos sistemą, džiaugiasi pažanga, pasiekta kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas piliečiui;

19.

mano, kad saugumo ir pagrindinių teisių bei laisvių apsaugos klausimai turi būti sprendžiami kartu, išlaikant pusiausvyrą ir įgyvendinant nuoseklias laisvės, saugumo ir teisingumo srities priemones; šioje srityje Europa neabejotinai privalo turėti tvirtą teisinę žmogaus teisių apsaugos sistemą, kuri turi būti nuolat tobulinama, kad šios teisės būtų veiksmingai užtikrinamos;

20.

teigiamai vertina tai, kad, nors trijų programų tikslai skirtingi, visos padeda geriau supažindinti piliečius su jų pilietiškumo europietiškąja dimensija, kuri yra jų dalyvavimo Europos integracijos procese ir Europos demokratijos įtvirtinimo veiksnys;

21.

dar kartą pakartoja tam tikras pastabas, išdėstytas neseniai pateiktoje nuomonėje dėl daugiametės finansinės programos po 2013 m., kurioje Komitetas pabrėžė, kad būtina numatyti deramus išteklius pagrindinėms teisėms, demokratijai ir piliečių dalyvavimui skatinti siekiant plėtoti Europos pilietiškumą, ir kurioje nurodė, kad vykdant programą „Europa piliečiams“ ypatingas dėmesys turi būti skiriamas partnerystei, kurios tikslas Europos lygmeniu remti pilietinę visuomenę, taip pat pabrėžė, kad ES saugumas yra glaudžiai susijęs su pažanga užtikrinant demokratiją, gerą valdymą ir teisinės valstybės principus trečiosiose šalyse ir kad Sąjunga privalo skatinti šias vertybes pasaulio lygmeniu;

22.

pabrėžia, kad jau anksčiau yra atkreipęs dėmesį į galimybę paremti įvairias teritorinio bendradarbiavimo formas siekiant įgyvendinti projektus ir priemones, kurių tikslas – užtikrinti veiksmingą ES pilietybę, ir kurie gali padėti mažinti kliūtis, administracinę ir biurokratinę naštą, įskaitant gerosios praktikos teikiant tarpvalstybines paslaugas sklaidą, pavyzdžiui, sveikatos ir daugiakalbystės srityje;

23.

tikisi, kad šiose svarbiausiose srityse numatytiems veiksmams galės būti skiriamas didžiausias dėmesys metinėse darbo programose, visų prima susijusiose su programomis „Teisės ir pilietybė“ ir „Europa piliečiams“;

24.

pripažįsta, kad sujungus šešias ankstesnes Teisingumo ir dvi būsimas Teisių ir pilietybės srities programas, taip pat pakeitus programos „Europa piliečiams“ struktūrą, gali būti užtikrintas didesnis lankstumas apibrėžiant prioritetus septynerių programavimo metų laikotarpiu. Tai leistų sumažinti valdymo išlaidas Europos lygmeniu ir administracines paramos gavėjų sąnaudas bei skatinti vykdyti tinkamesnius ir veiksmingesnius daugelį sričių apimančius projektus, kuriais siekiama įvairių programose numatytų tikslų;

25.

primena jau anksčiau išreikštą nuomonę, visų pirma teisingumo klausimu, kad būtina koordinuoti teisingumo ir vidaus reikalų srities politiką ir ją integruoti į kitų sričių Sąjungos politiką (visų pirma į ekonominę, socialinę ir išorės politiką), kadangi geresnis šių politikos sričių koordinavimas gali padidinti bendrą politikos veiksmingumą;

26.

pritaria, kad pilietiškumo skatinimas yra horizontalaus pobūdžio klausimas, į kurį reikėtų atsižvelgti įgyvendinant kitus Europos Sąjungos veiksmus, todėl sinergija su pasirengimo narystei pagalbos priemone (PNPP) yra svarbus veiksnys siekiant užtikrinti, kad būsimi Europos Sąjungos piliečiai būtų informuoti apie Europos pilietybę ir žinotų savo teises ir pareigas;

27.

todėl tikisi, kad bus įgyvendintos konkrečios priemonės, padėsiančios užtikrinti trijų siūlomų programų ir kitų Sąjungos priemonių papildomumą ir sinergiją, ir ragina Komisiją nuolat informuoti apie priemones, kurias reikia taikyti šiam papildomumui ir sinergijai užtikrinti;

28.

reiškia susirūpinimą dėl akivaizdžiai nepakankamų vietos ir regionų valdžios institucijų galimybių veiksmingai dalyvauti rengiant metines darbo programas ir vertinant bent jau dvi iš trijų programas: visuose piliečių Europos kūrimo proceso etapuose visada turi aktyviai dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijos, kadangi jos yra svarbiausias institucinis lygmuo, sprendimų priėmimo procesui suteikiantis daugiau demokratinio teisėtumo;

29.

todėl prašo oficialiai užtikrinti vietos ir regionų valdžios institucijų, kurioms atstovautų Regionų komitetas, dalyvavimą rengiant metines darbo programas, susijusias su programomis „Teisės ir pilietybė“ ir „Europa piliečiams“;

30.

kalbant apie Komisijos pateiktas programos Teisių ir pilietybės programos tarpinio ir ex post vertinimo ataskaitas mano, kad jam turėtų būti užtikrinta galimybė pateikti savo nuomonę, kaip tai yra oficialiai numatyta „Europa piliečiams“ programos atveju, ir prašo įtraukti tokią nuostatą į pasiūlymą dėl programos „Teisės ir pilietybė“;

31.

prašo programos „Teisės ir pilietybė“ konkrečių tikslų pasiekimo lygį vertinti remiantis taip pat ir kiekybiniais bei kokybiniais duomenimis apie tai, ar šios teisės gerbiamos, jomis naudojamasi ir jos užtikrinamos, kadangi mano, jog vertinimas pagal tai, kaip šie klausimai Europos lygmeniu suvokiami, neleidžia tinkamai įvertinti pasiektų rezultatų; tuo tikslu atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros ir Europos lyčių lygybės instituto veiklą rengiant atitinkamus rodiklius ir atliekant lyginamuosius tyrimus;

32.

pritaria, kad dabartiniai pasiūlymai dėl programos turėtų atlikti svarbų vaidmenį įgyvendinant numatytas Europos piliečiams skirtas informuotumo didinimo ir informavimo iniciatyvas, kurių svarbiausias tikslas užtikrinti visapusišką prieigą prie informacijos, kuri vis labiau būtina siekiant skatinti aktyvų politinį dalyvavimą. Komitetas jau yra iškėlęs šį klausimą konkrečiai ragindamas savo narius dėti pastangas veiksmingai užtikrinti prieigą prie informacijos valstybėse narėse;

33.

mano, kad Teisingumo programoje numatyti planai tęsti įvairių nacionalinių teisnių sistemų darbuotojų mainus platesniame Europos teisingumo tinkle, gali paspartinti pradėtą laipsnišką abipusį teisinių sistemų pripažinimą ir sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą;

34.

todėl ryžtingai remia pasiūlyme dėl Teisingumo programos 6 straipsnyje pateiktą konkretų pasiūlymą finansuoti teisminių sistemų darbuotojų mokymo veiklą, kadangi mokymas ir žinios yra esminiai veiksniai kuriant teisingumo Europą;

35.

rekomenduoja ypatingą dėmesį skirti šiam klausimui, kad būtų užtikrintas veiksmingas visų privataus ir viešojo sektorių teismų sistemoje dirbančių specialistų dalyvavimas;

36.

mano, kad pagal Teisių ir pilietybės programą finansuojama mokymo veikla turi taip pat apimti švietimo Europos pilietybės klausimais priemones, skirtas tiems, kurie nori tapti kurios nors ES valstybės narės piliečiais, ir moksleiviams, kadangi Komitetas mano, kad jaunų žmonių aktyvus pilietiškumas turi būti ugdomas švietimo priemonėmis;

37.

pritaria programoje pateiktam pasiūlymui skirti finansinę paramą internetinių mokymo modulių rengimui, kadangi tai atitinka Regionų komiteto raginimą skatinti švietimo pilietybės klausimais veiklą pasinaudojant informavimo ir IRT priemonėmis;

38.

mano, kad Teisingumo ir Teisių ir pilietybės programos taip pat yra tinkamos priemonės stiprinti didelį vietos ir regionų valdžios institucijų potencialą tarpvalstybinio bendradarbiavimo laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje;

39.

iš esmės visiškai pritaria visų trijų programų atveju Komisijos pasirinktam labiau į rezultatus orientuotam požiūriui, pagal kurį dėmesys sutelkiamas į rodiklius, naudojamus siekiant įvertinti programose nurodytų tikslų pasiekimo lygį, tačiau atkreipia dėmesį, kad tik programoje „Europa piliečiams“ pateiktas išsamus rodiklių sąrašas, tuo tarpu pasiūlyme dėl Teisingumo programos nurodoma tik po vieną konkretų kriterijų kiekvienam tikslui ir abstrakčiai kalbama apie kitus rodiklius, todėl rekomenduoja juos patikslinti ir siūlo vadovautis ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais parametrais;

40.

pabrėžia, kad pasiūlyme dėl programos „Europa piliečiams“ numatyta lankstesnė struktūra, palyginti su šiuo metu įgyvendinama programa, todėl nebūtina iš anksto skirti finansavimo dalį atskiriems veiksmams, kurie galės būti įgyvendinami pagal naują programą;

41.

mano, kad miestų giminiavimosi projektai ne tik turi būti ir toliau remiami pagal šią programą, bet jiems taip pat turėtų būti skiriama iš anksto nustatyta fiksuoto dydžio finansavimo dalis, kuri pagal šiuo metu įgyvendinamą programą sudaro beveik trečdalį viso biudžeto, ir ateityje galėtų išlikti tokio paties dydžio;

42.

todėl prašo nemažą dalį viso programos „Europa piliečiams“ biudžeto skirti pagal miestų giminiavimosi projektus vykdomai veiklai atsižvelgiant į jų svarbų ir pripažintą vaidmenį užmezgant tvirtus ir ilgalaikius piliečių, įskaitant trečiųjų šalių piliečius, ryšius;

43.

primena Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlymu neseniai pradėtą įgyvendinti Europos paveldo ženklo iniciatyvą, skirtą stiprinti bendrą valstybių narių kultūros paveldą, kartu gerbiant nacionalinius ir regioninius skirtumus, ir mano, kad. įgyvendinant programos „Europa piliečiams“ tikslus, taip pat galima pasinaudoti vietovių, kurioms bus suteiktas paveldo ženklas, potencialu sekant Europos kultūros sostinės iniciatyvos, skirtos Europos tapatybei ir pilietybei stiprinti, pavyzdžiu.

13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/51

—

palankiai vertina tai, kad Komisija stengiasi racionalizuoti ir supaprastinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo stebėsenos ir ataskaitų teikimo reikalavimus, tačiau prašo keisti pasiūlymą ir nustatyti, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo srityje bei rengiant projektus ir anglies dioksido kiekio mažinimu grindžiamo vystymosi planus būtų numatytas teritorinis (regioninis) aspektas,

—

prašo, kad visi naudojami duomenys ir metodikos būtų viešai prieinami, o ne privati nuosavybė, būtų skaidrūs, todėl lengvai pakartojami, ir būtų nustatyti tokių organų, kaip pavyzdžiui, Europos aplinkos agentūra, kad būtų išvengta jų gausybės ir kad šią politiką būtų galima lengvai taikyti daugiapakopio valdymo sistemai,

—

ragina platesnėse Komisijos politikos priemonėse, programose, skiriant finansavimą ir rengiant projektus atkreipti dėmesį į teritorinį poveikį išlakoms,

—

primena Komisijai Merų pakto, ClimAct Regions, carbonn ir EUCO2 80/50 iniciatyvas, nes tai puikaus tarptautinio darbo, kurio imtasi regionų lygmeniu siekiant sumažinti išmetamo CO2 kiekį, pavyzdžiai,

—

rekomenduoja tarpusavyje suderinti valstybių narių prognozes, kad šios prognozės, įskaitant atsinaujinančios energijos naudojimo ir energinio efektyvumo ataskaitas, būtų nuoseklios,

—

primena ankstesnį raginimą, išdėstytą Durbano konferencijoje (17-ojoje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Šalių konferencijoje) ir ankstesnėse Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos konferencijose, kad vykdant klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jo veiksmus turi dalyvauti vietos ir regionų lygmuo.

Pranešėjas

Neil SWANNICK (UK/ESP), Mančesterio miesto tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo stebėsenos bei ataskaitų ir kitos su klimato kaita susijusios nacionalinio bei Sąjungos lygmens informacijos teikimo mechanizmo

COM(2011) 789 final

—

šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ir

—

rengiant projektus ir anglies dioksido kiekio mažinimu grindžiamo vystymosi planus;

—

viešai prieinami, o ne privati nuosavybė;

—

skaidrūs ir todėl lengvai pakartojami, ir

—

nustatyti tokių organų, kaip pavyzdžiui, Europos aplinkos agentūra, siekiant išvengti jų gausybės,

—

pasiūlymą ir prieš jį priimant vykusias suinteresuotųjų subjektų konsultacijas ir atliktą poveikio vertinimą;

—

tai, kad be inventoriaus duomenų į pasiūlymą įtrauktos prognozės ir pristatyta klimato kaitos švelninimo veikla;

—

tai, kad įsipareigojama suderinti tarptautinę ir Europos Komisijos stebėsenos ir ataskaitų teikimo sistemą ir supaprastinti stebėsenos ir ataskaitų teikimo mechanizmo įgyvendinimą. Vis dėlto, tikimės, kad Europos Komisija pasiūlymą papildys regioninėje teisinėje bazėje įtvirtintais reikalavimais;

—

pastangas pasiūlyme racionalizuoti ir supaprastinti stebėsenos ir ataskaitų teikimo reikalavimus;

—

tai, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo skaičiavimai susiejami su vietos išlakų skaičiavimais;

—

ES tarpuskaitos mechanizmą ir tikisi, kad jis bus naudingas klimato apsaugos politika užsiimantiems nacionaliniams, regionų ir vietos politikams;

—

tai, kad galvojama ir apie kitokio pobūdžio aviacijos poveikį pasaulio atšilimui.

—

pasiūlyme aiškiai minima, kad prisitaikymas yra vietos lygmens problema, tačiau neužsimenama, kad ir klimato kaitos švelninimas yra vietos lygmens problema, todėl laikui bėgant tai gali pakenkti veiksmingam švelninimo politikos įgyvendinimui;

—

neaišku, kaip pasiūlyme valstybėms narėms iš tikrųjų išplečiama taikymo sritis. To reikia, jeigu nenorime, kad lėšos būtų iššvaistytos specialistams, kurie galiausiai pateiks daug pakeitimų šiam pasiūlymui;

—

regionams neskiriama nė 30 proc. pajamų, gautų aukcionuose pardavus leidimus. To reikia norint įgyvendinti strategijoje „Europa 2020“ numatytus atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir energijos vartojimo efektyvumo tikslus;

—

administracinė, techninė ir finansinė papildomos stebėsenos ir ataskaitų teikimo reikalavimų našta greičiausiai teks regionams, todėl jie turėtų būti proporcingi;

—

reikėtų vengti bereikalingų duomenų rinkinių patobulinimų, jeigu jie trukdo įgyvendinti švelninimo ar prisitaikymo politiką.

—

inventoriaus naudą labai išryškina trumpalaikiai, vidutinės trukmės ir ilgalaikiai anglies dioksido kiekio mažinimu grindžiamo vystymosi planai;

—

duomenys apie išlakas, kurie bus renkami priėmus pasiūlymą, yra labai svarbūs norint suprasti Europos Sąjungos, valstybių narių ir regionų strateginę kryptį, prioritetus ir veiksmus;

—

tačiau siekiant kuo didesnės naudos, duomenys turėtų būti teikiami kartu su pagrindiniais ekonominės ir socialinės veiklos rodikliais, kuriais paprastai naudojasi tie, kurie priima sprendimus.

—

Už duomenų apie išlakas ir jų kokybę turėtų betarpiškai atsakyti Europos Sąjungos centrinė statistikos ir duomenų tarnyba. Tam reikalingas rimtas, skaidrus ir atskaitingumą užtikrinantis centralizuotas procesas, kad būtų galima patikrinti valstybių narių pateiktų duomenų ir anglies dioksido kiekio mažinimu grindžiamo vystymosi planų tikslumą ir tikrumą.

—

Visos valstybės narės turėtų pateikti duomenis apie bendrą šių išlakų kiekį nuo 1990 m.:

—

numačius teritorinį aspektą, lengviau prižiūrėti pažangą ir pateiktus rodiklius nei iš nacionaliniu lygmeniu pateiktos apibendrintos informacijos;

—

regionai yra arčiau piliečių nei valstybės narės, todėl gali visuomenę informuoti klimato klausimais, o tai ir yra vienas iš stebėsenos ir ataskaitų teikimo mechanizmo tikslų.

—

Europos Komisijai norėtume priminti Merų pakto, ClimAct Regions, carbonn, ICLEI ir EUCO2 80/50 iniciatyvas, nes tai puikaus tarptautinio darbo, kurio imtasi regionų lygmeniu siekiant sumažinti išmetamo CO2 kiekį, pavyzdžiai.

—

Tai dera su „regionine teisine baze“.

—

Tai labai aiškus politinis signalas šia kryptimi.

—

Nacionalinės priemonės, skirtos išlakoms mažinimui, valstybės narės regionams turės skirtingą poveikį ir tai reikėtų suprasti.

—

Veiksmų reikia imtis kuo arčiau išlakų šaltinio, todėl jeigu bus teikiami duomenys, kuriuos bus galima panaudoti vietos lygmeniu, jais greičiausiai bus pasinaudota.

—

Atsižvelgiant į Sutarties 191 ir 192 straipsnius, tokie veiksmai būtų proporcingi.

—

Regionai išlakų kiekį mažins nevienodai. Tai priklausys nuo jų ekonomikos ir infrastruktūros. Išlakų kiekis bus mažinamas skirtingai ne tik atskiruose valstybių narių, bet ir apskritai Europos regionuose.

—

Nors būtent šios valdžios institucijos įgyvendina politiką, valstybės narės ne visada su jomis konsultuojasi klimato klausimais.

—

Norint priimti klimato kaitos švelninimo iššūkį, nurodymų iš viršaus nuleisti nepavyks.

—

būtų galima kurti anglies dioksido kiekio mažinimu grindžiamo vystymosi planus;

—

būtų galima diegti stebėsenos mechanizmus;

—

būtų galima laiku ir nebrangiai gauti duomenis;

—

duomenų ir jų rinkimo priemonių nepasidarytų per daug ir jos netektų savo vertės;

—

skirtingi anglies dioksido kiekio mažinimu grindžiamo vystymosi planai derėtų tarpusavyje;

—

pagerėtų duomenų kokybė, patikimumas ir tikrumas;

—

būtų įvykdyti Kioto protokole, Kankuno susitarimuose ir Durbano sustiprintų veiksmų platformos reikalavimai.

—

Regionų komitetas supranta, kad taip yra dėl nesusipratimo, susijusio su „1.A.3.A civilinė aviacija“. Norima privačių (ne komercinių) orlaivių (t. y. daugiausia lengvi lėktuvai ir sraigtasparniai, paprastai kylantys iš mažų privačių aerodromų) išmetamą anglies dioksido kiekį prilyginti nuliui. Tai reikėtų pasakyti aiškiai;

—

į jūrą iš Europos uostais besinaudojančių jūrinių laivų išleidžiamiems teršalams nenumatyta jokia metodika, todėl pasiūlyme reikėtų aiškiai pasakyti, kad Europos Komisija laukia teisės akto ir po to parengs metodiką.

13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/61

—

atsižvelgdamas į didelius šiai sričiai tenkančius iššūkius, Regionų komitetas džiaugtųsi, jei programos biudžetas būtų dar labiau padidintas, bet kartu pripažįsta, kad dėl tikslios sumos negalima susitarti, kol nebus baigtos derybos dėl daugiametės finansinės programos;

—

pritaria naujam „integruotųjų projektų“ modeliui, tačiau prašo suinteresuotiesiems subjektams sudaryti daugiau galimybių pasinaudoti integruotaisiais projektais ir juose dalyvauti; mano, kad į prioritetines integruotųjų projektų sritis reikėtų papildomai įtraukti jūrų aplinką, dirvožemį ir triukšmą ir kad reikia įdiegti tinkamus mechanizmus, kuriais programa LIFE būtų derinama su kitų ES fondų, kuriems taikoma Bendra strateginė programa, programomis bei „Natura 2000“ finansuoti skirta prioritetinių veiksmų programa;

—

mano, kad sprendimas PVM nelaikyti tinkamomis finansuoti išlaidomis gali atgrasyti daug potencialių pareiškėjų rengti pasiūlymus ir siūlo PVM pripažinti tinkamomis finansuoti išlaidomis, kai paramos gavėjai gali įrodyti, kad PVM negali susigrąžinti;

—

rekomenduoja ir ateityje išlaidas nuolatiniams darbuotojams laikyti tinkamomis finansuoti, su sąlyga, kad bus galima įrodyti ir patvirtinti dokumentais, kad minėti darbuotojai yra oficialiai paskirti visą darbo dieną ar dalį darbo dienos dirbti projekte;

—

siūlo viršutinę bendro finansavimo normos ribą padidinti iki 85 proc. mažiau išsivysčiusiems regionams (apibrėžtiems Struktūrinių fondų reglamente) ir atokiausiems regionams;

—

prašo, kad LIFE programoje taip pat galėtų dalyvauti ir ES užjūrio šalys bei teritorijos, kurioms taikomas užjūrio asociacijos sprendimas (Tarybos sprendimas 2001/822/EB) ir kurios yra atsakingos už didelę ES biologinės įvairovės dalį.

Pranešėja

Kay TWITCHEN (UK / nepriklausoma), Esekso grafystės tarybos narė

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl aplinkos ir klimato politikos programos (LIFE) sukūrimo

COM(2011) 874 final – 2011/0428 COD

1.

pakartoja savo nuomonę, kad LIFE programa yra svarbus instrumentas, padedantis finansuoti vietos ir regionų aplinkos apsaugos priemones ir projektus, sukuriančius Europos pridėtinę vertę, ir sutelkti vietos ir regionų valdžios institucijų pastangas. Ši programa taip pat padėjo kurti partnerystes, taigi stiprinti bendradarbiavimo struktūras ir palengvinti patirties ir informacijos mainus vietos ir regionų lygiu;

2.

džiaugiasi, kad LIFE programą ketinama tęsti ir naujuoju finansavimo laikotarpiu. Komitetas mano, kad programa užtikrins veiksmingesnes intervencines priemones, koordinuodama ES ir nacionalinę veiklą sukurs sinergiją ir padidins aplinkos ir klimato politikos matomumą;

3.

remia Komisijos požiūrį, kad aplinkos ir klimato politika turėtų būti neatsiejama daugelio ES politikos sričių dalis. Tačiau svarbiausiomis Sąjungos finansavimo priemonėmis visi konkretūs aplinkos ir klimato poreikiai nepatenkinami, taigi vis dar reikia atskiros aplinkos ir klimato politikos programos, kuri būtų grindžiama Reglamento (EB) Nr. 614/2007 dėl LIFE+ įgyvendinimo 2007–2013 m. laikotarpiu laimėjimais. Todėl finansuodama aplinkos ir klimato projektus, kurie negali būti finansuojami iš kitų šaltinių, ši programa papildo visam ES biudžetui taikomą aplinkos ir klimato tikslų „įtraukimo“ (angl. mainstreaming) metodą;

4.

pažymi, kad įvertinus dabartinę LIFE programą paaiškėjo, kad jos poveikis yra nedidelis, nes jai trūksta strateginio tikslo. Todėl pagal naująją programą bus taikomas lankstus principas „iš viršaus į apačią“ ir sukurti du atskiri aplinkos ir klimato politikos paprogramiai su aiškiai apibrėžtais prioritetais;

5.

šiomis aplinkybėmis vis dėlto svarbu, kad programa užtikrintų pakankamą lankstumą. Prioritetų skirstymas pagal svarbą neturėtų sukurti didelių apribojimų ar pernelyg griežtų kriterijų. Kaip ir dabartinėje programoje, pagrindinė sąlyga turėtų būti siūlomų projektų kokybė;

6.

mano, kad LIFE reglamente turi būti konkrečiai nurodyta, kad būtina siekti skirtingų sričių sinergijos, pavyzdžiui, užtikrinti, kad pagal programą LIFE finansuojami klimato projektai darytų teigiamą poveikį biologinei įvairovei, o pagal programą LIFE finansuojami aplinkos projektai nekenktų klimatui. Kadangi Komisija nurodė galimybes sukurti abiejų paprogramių sąveiką ir kad projektai gali būti naudingi siekiant daugelio tikslų, svarbu užtikrinti, kad tai būtų pasiekta;

7.

pakartoja savo raginimą (1) naująja LIFE programa toliau remti komunikacijos ir informavimo projektus, daugiau dėmesio skiriant informuotumo didinimui, įskaitant švietimą tvaraus vystymosi klausimais ir projektų, kuriuose dalyvauja vietos ir regionų valdžios institucijos, viešinimą. Todėl Komitetas pritaria siūlomai abiejų paprogramių prioritetinei „valdymo ir informavimo“ sričiai;

8.

palankiai vertina pasiūlymą, kad siekiant užtikrinti dviejų LIFE paprogramių nuoseklumą, jos bus vykdomos pagal vieną daugiametę darbo programą, vadovaujantis vienu bendrų taisyklių rinkiniu, skelbiant vieną bendrą kvietimą teikti paraiškas, kurios svarstomos drauge bendrame aplinkos ir klimato politikos programos LIFE komitete, ir pažymi, kad skirtingiems paprogramiams neturėtų būti taikomos skirtingos procedūros ir prioritetai;

9.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija, rengdama šį pasiūlymą, plačiai konsultavosi ir atsižvelgė į daugelį suinteresuotųjų subjektų ir RK pateiktų pastabų (2);

10.

džiaugiasi, kad pasiūlymo 3 straipsnyje dėmesys sutelkiamas į rodiklių, padėsiančių įvertinti LIFE programos sėkmę, apibrėžimą; rekomenduoja juos papildyti dar vienu rodikliu, skirtu vertinti ir skatinti gerą kiekvieno LIFE projekto valdymą ir komunikaciją jį įgyvendinant. RK ragino užtikrinti, kad LIFE programa skatintų tikslinius, taigi ir veiksmingesnius, komunikacijos būdus ir gebėjimų stiprinimo veiklą įgyvendinant kiekvieną LIFE projektą;

11.

pažymi, kad į pasiūlymo 10 straipsnį neįtraukiamos privačiojo sektoriaus inovacijos, susijusios su pateikimu rinkai, nes ši sritis bus įtraukta į programą „Horizontas 2020“. Tai leis įgyvendinant programą LIFE daugiausia dėmesio skirti vietos ir regionų valdžios institucijų ekologinėms naujovėms ir sprendimų, kurie paprastai geriausiai įgyvendinami sudarant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę, paieškai. Todėl RK palankiai vertina perėjimą prie viešojo sektoriaus inovacijų ir galimybę kurti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes;

12.

palankiai vertina tai, kad, kaip ragino RK (3), pagal pasiūlymo 11 straipsnį leidžiama pakartotinė veikla su sąlyga, kad projektai remsis pavyzdinėmis procedūromis, kurios vėliau galėtų būti taikomos kituose regionuose, ir kad projektams bus taikomi stebėsenos ir rezultatų pateikimo plačiajai visuomenei standartai;

13.

mano, kad parama per integruotąsias prioritetines veiksmų programas (PVP) finansuoti Natura 2020 ateityje taps labai svarbia LIFE programos prioritetinės srities „Biologinė įvairovė“ dalimi. RK mano, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės institucinę struktūrą, kad regionų valdžios institucijos turėtų būti atsakingos už prioritetinių veiksmų programų rengimą, ir atsižvelgia į Europos Komisijos neseniai paskelbtas iniciatyvas dėl Natura 2000  (4) finansavimo;

14.