11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/1

1.

pažymi, jog klimato kaitos ir jos padarinių moksliniai įrodymai yra nepaneigiami; todėl norint atremti šį pasaulinį iššūkį, būtina nedelsiant patvirtinti savalaikes, suderintas, plataus užmojo ir tarptautiniu mastu privalomas priemones;

2.

ragina Europos ir tarptautinius vadovus ir toliau stengtis švelninti klimato kaitą ir prie jos prisitaikyti, ir nepaisant valstybės skolų krizės skirti šiems tikslams reikiamus išteklius. Šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad investicijos į infrastruktūrą klimato kaitai švelninti ir prie jos prisitaikyti ir apskritai perėjimas prie ekologiškos ekonomikos gali būti vienintelis dabartinių problemų sprendimo būdas;

3.

dar kartą patvirtina savo įsipareigojimus didelio užmojo tikslams ir priemonėms, kuriais siekiama pasaulinį atšilimą apriboti iki 2 laipsnių kaip numatyta rezoliucijoje, skirtoje Kankūno aukščiausiojo lygio susitikimui klimato kaitos klausimais, ir 2010 m. nuomonėje dėl tarptautinės klimato politikos bei Tarybos išvadose (1);

4.

pabrėžia, kad atsižvelgiant į Europos įsipareigojimus, Durbane kuo skubiau reikia pasiekti tarptautiniu mastu teisiškai privalomą Jungtinių Tautų kompetencijai priklausantį susitarimą, pakeičiantį Kioto protokolą, ir prašo, kad tarptautinis susitarimas remtųsi pažanga, padaryta Kankūno konferencijoje, kur pripažinta, kad esminis vaidmuo tenka subnacionalinio lygmens valdžiai, ir kartu, kad vietos ir regionų lygmuo būtų remiamas ir skatinamas kurti mažo anglies dioksido kiekio technologijų („žaliąją“) ekonomiką;

5.

mano, kad būtinos investicijos ne tik padės sušvelninti klimato kaitą, bet ir labai padės siekti Europoje tvaraus ekonomikos augimo, kurti darbo vietas, gauti labai reikalingų pajamų, ir tokiu būdu padės sumažinti valstybės skolą;

6.

todėl džiaugiasi, kad Europos Komisijos jungtinis mokslinių tyrimų centras laiku parengė ataskaitą (2), kurioje raginama kurti tvarią politiką ir ilgalaikes investicijų į mažo anglies dioksido kiekio energijos gamybos programas siekiant gerokai sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį;

7.

atsižvelgdamas į Kankūno aukščiausio lygio susitikime pasiektą susitarimą, ragina konferencijos šalis pasirūpinti, kad pradėtų veikti Ekologinis klimato fondas ir Prisitaikymo prie klimato kaitos komitetas, ir sudaryti sąlygas pilietinei visuomenei ir vietos ir regionų valdžios institucijomis nesunkiai šiomis priemonėmis naudotis;

8.

pritaria plataus užmojo tikslui ES daugiametėje finansinėje programoje po 2013 m. su klimatu susijusių išlaidų dalį padidinti bent 20 proc. ir ragina tarptautinius vadovus imtis panašių priemonių;

9.

pripažįsta, kad visuotinių klimato kaitos tikslų bus galima pasiekti tik tuo atveju, jeigu būsimi išmetamųjų teršalų sumažinimo įsipareigojimai bus teisingai paskirstyti visai tarptautinei bendruomenei, deramai atsižvelgiant į skirtingus šalių ir regionų pajėgumus ir jų pradinę padėtį, ir, kita vertus, bus pasiektas pasaulinis sutarimas imtis ryžtingų veiksmų remiantis bendrais reguliarios stebėsenos, ataskaitų teikimo ir patikrinimo standartais; Komitetas palankiai vertina Meksiko pakto ir „carbonn Cities Climate Registry“ iniciatyvas ir jas laiko pasauliniu subnacionalinio lygmens valdžios atsaku į stebėsenos, ataskaitų teikimo ir patikrinimo standartus klimato srityje;

10.

labai palankiai vertina 16-oje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje Kankūne padarytam pareiškimui, kad vietos ir regionų valdžia yra atraminiai „valdžios suinteresuotieji subjektai“ siekiant pasaulinių su klimato kaita susijusių tikslų, ir prašo, kad atitinkamas statusas joms būtų suteiktas ir susitarime, kuris bus priimtas po Kioto protokolo, ir kad joms būtų suteiktos atitinkamos galios, skiriami reikiami ištekliai ir finansavimas;

11.

ragina klimato politikos tikslus įtraukti į socialinio vystymosi veiksnius kuo ankstyvesniu etapu ir skirti finansinę paramą, kurti partnerystes klimato klausimais, plėtoti žmogiškąjį kapitalą ir plėsti praktines žinias, kad būtų galima tikėtis mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos augimo, būtų galima kovoti su dykumėjimu ir plėtoti tvarią miškininkystę; todėl ragina dėti dar daugiau pastangų įgyvendinant REDD+ (dėl miškų naikinimo ir nykimo susidarančio išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo besvystančiose šalyse) programą;

12.

atkreipia dėmesį, kad miesto vietovėse išmetama 75 proc. anglies teršalų, ir pabrėžia, kad norint visame pasaulyje imtis veiksmų, reikia taikyti daugiapakopio valdymo principą, pagal kurį veiksmus, remiantis subsidiarumo principu, tarpusavyje turi derinti vietos, regionų, nacionalinio ir viršvalstybinio lygmens valdžios institucijos. Todėl Regionų komitetas pabrėžia, kad jo siūlomas Regionų ir vietos valdžios institucijų teritorinis paktas dėl strategijos „Europa 2020“ yra labai svarbi priemonė klimato kaitos klausimams spręsti;

13.

ragina visas pasaulio subnacionalinio lygmens valdžios institucijas investuoti į kovą su klimato kaita, didinti visuomenės informuotumą ir mobilizuoti viešąją politinę paramą, didinti atsakomybę už šį procesą, didinti verslo investicijas ir stiprinti naujus verslo modelius, pasinaudoti finansavimo šaltiniais ir skatinti gamintojus ir vartotojus keisti savo elgseną ir taip sukurti tausiai išteklius vartojančią visuomenę ir klimatui palankesnę ekonomiką;

14.

pažymi, kad kai kurie Europos miestai ir regionai yra priėmę vietos arba regionų klimato ir energetikos strategijas su konkrečiais klimato kaitos švelninimo tikslais ir, pavyzdžiui, yra pasirašę Merų paktą, siekdami iki 2020 m. išmetamų anglies dioksido teršalų kiekį sumažinti bent 20 proc.;

15.

taip pat atkreipia dėmesį į pastangas, dedamas salų regionų, kurie pagal Salų paktą įsipareigojo parengti energetikos veiksmų strategiją, skirtą pasiekti ES užsibrėžtus ir dar aukštesnius tikslus tvarios energetikos ir kovos su klimato kaita srityje;

16.

mano, kad kitų pasaulio šalių subnacionalinio lygmens valdžios institucijoms turėtų būti sudarytos galimybės pasinaudoti ES vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencija šioje srityje;

17.

primena Susitarimo memorandumą, pasirašytą su JAV merų konferencija, ir dar kartą patvirtina esąs pasiryžęs toliau plėtoti šį transatlantinį bendradarbiavimą, ir yra pasirengęs svarstyti galimybę panašiu būdu bendradarbiauti su analogiškomis institucijomis kitose pasaulio dalyse;

18.

mano, kad gyvybiškai svarbu padėti visuomenei įsisąmoninti, kokius iššūkius kelia visuotinis atšilimas, ir kad į programas, kuriomis skatinama naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją, būtinai reikia įtraukti piliečius. Šių programų sėkmė priklauso nuo to, kaip gerai bus informuoti piliečiai, ir kiek jiems bus suteikta atsakomybės, nors daug kas priklausys ir nuo to, kaip plačiai ši informacija bus skleidžiama ir kaip ji formuos viešąją nuomonę; geras pavyzdys gali būti gyventojų įtraukimas į atsinaujinančių energijos šaltinių vystymo programas jau ankstyvuoju etapu;

19.

pabrėžia, kad tausiai išteklius naudojančios ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos vizijai reikia naujos industrinės revoliucijos, kurioje dalyvautų visi valdžios lygmenys, piliečiai, įmonės, universitetai ir mokslinių tyrimų centrai ir skatina visus šiuos dalyvius dalytis idėjomis ir patirtii tarptautiniu mastu, siekiant puoselėti principą „iš apačios į viršų“;

20.

ragina aplinkos politiką ir su klimato kaita susijusius prioritetus įtraukti į kitas politikos sritis, kad būtų sukurtas maksimalus sinergijos efektas, pripažįstant, kad tais pačiais veiksmais galima siekti ir turėtų būti siekiama dar ir papildomų tikslų;

21.

nurodo, kad mums reikalingas holistinis požiūris į klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos, nes tam bus būtini pertvarkymai daugelyje sektorių, pavyzdžiui, susisiekimo, statybos, maisto, atliekų tvarkymo, atliekų perdirbimo ir pakartotinio produktų naudojimo, taip pat reikės permainų žemės ir miesto teritorijų naudojimo srityje, finansinių paskatų investicijoms į mažo anglies dioksido kiekio technologijas, kitaip vertinti ekologinį pėdsaką produktų ir paslaugų gyvavimo cikle, o ekologiškos elgsenos modelius reikės įtraukti į švietimo ir mokymo programas;

22.

prašo konferencijos šalių daugiau dėmesio skirti su klimatu susijusiai mokslinių tyrimų ir inovacijų veiklai ir programoms ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad visos subnacionalinio lygmens valdžios institucijos turėtų pakankamai finansinių išteklių šiam iššūkiui priimti;

23.

todėl prašo, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos skubiai pertvarkyti energetikos infrastruktūrą, būtiną išmaniesiems elektros energijos tinklams, kad, pavyzdžiui, priklausomai nuo vietinės padėties, namų ūkiai, mažosios ir vidutinės įmonės, savivaldybės ir kooperatyvai galėtų pasigaminti ekologiškos energijos ir ja dalytis savo regione. Komitetas prašo Europos Komisijos sušaukti specialią konferenciją, į kurią turėtų būti pakviestos vietos ir regionų valdžios institucijos ir atitinkami suinteresuotieji subjektai ir kurios tikslas būtų duoti postūmį Europos energijos gamybos ir paskirstymo pertvarkymui ir tuo pačiu parodytas sektinas pavyzdys kitiems;

24.

pritaria apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoms ir mano, kad tai gera priemonė klimato kaitos problemai spręsti. Europos Sąjungoje Komitetas skatina valstybes nares visas iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos gautas pajamas skirti moksliniams tyrimams, kurie atliekami siekiant sukurti mažo anglies dioksido kiekio technologijas, ir „žaliosioms“ investicijoms;

25.

primena, kad ES, norėdama būti patikima permainų varomąja jėga, privalo rodyti pavyzdį patvirtindama ir įgyvendindama plataus užmojo ir privalomus išmetamo CO2 kiekio mažinimo, atsinaujinančios energijos ir efektyvaus energijos vartojimo tikslus;

26.

spręsdamas pagal Kankūno rezultatus, numato vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį ir šioje srityje prisiima atsakomybę;

27.

siūlosi derybas Durbane praturtinti savo specialiomis žiniomis ir praktine patirtimi ir derybose imtis aktyvaus vaidmens;

28.

viliasi, kad vykstant Europos ir tarptautinėms deryboms klimato kaitos klausimais su Komitetu bus reguliariai konsultuojamasi, todėl stengsis glaudžiai bendradarbiauti su Europos Komisija, Parlamentu ir Taryba;

29.

ragina atitinkamas konferencijos šalis užtikrinti, kad Durbano konferencijoje klimato klausimais priimti sprendimai derėtų su konferencijos „Rio+ 20“ sprendimais;

30.

paveda Regionų komiteto pirmininkei pateikti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Europos Parlamentui, Europos Komisijai, ES Tarybai pirmininkaujančiai Lenkijai ir Jungtinių Tautų bendrajai klimato kaitos konvencijai.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/4

—

ragina valstybes nares užtikrinti tokias būsto kainas, kad visi galėtų jį turėti, t. y. nuomos brangimas turėtų būti grindžiamas realią padėtį atitinkančiomis kainomis, t. y. metodu, užtikrinančiu saikingą nekilnojamojo turto kainų didėjimą, ir pritaikyti mokesčių politiką, kad sumažėtų spekuliavimo atvejų;

—

palankiai vertina tai, kad Komisija, kaip Regionų komitetas buvo anksčiau raginęs, 2011 m. rugsėjo 19 d. pasiūlė naują požiūrį dėl nuo pranešimo prievolės atleistų vietos lygiu teikiamų ir socialinių visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, įskaitant socialinį būstą, taikymo srities išplėtimo; primena, kad valstybės narės ir vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų apibrėžti visuotinės svarbos paslaugas būsto politikos srityje ir jų teikimo būdus, taip pat pabrėžia, kad Komisija neturi įgaliojimų nustatyti socialinio būsto skyrimo sąlygų nei apibrėžti namų ūkių, kurių svarbiausių poreikių negali patenkinti rinka, kategorijas;

—

prašo, kad, siekiant socialinės sanglaudos, toliau būtų taikomos taisyklės dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos socialinio būsto renovacijai energijos vartojimo požiūriu, kad visi regionai turėtų lankstesnes sąlygas naudoti šiems veiksmams skirtas fondų lėšas; be to, mano, kad struktūrinių fondų lėšos turi būti skiriamos veiksmingai taikant partnerystės principą ir kad valstybės narės turi būti skatinamos bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis, kartu nustatyti prioritetus ir nuspręsti, kaip šis finansavimas turėtų būti panaudotas;

—

pabrėžia, kad netinkamos būsto sąlygos turi didelės įtakos sveikatai ir kad būsto kokybės gerinimas padeda užkirsti kelią perpildyto, pernelyg drėgno, šalto, blogai vėdinamo būsto neigiamoms pasekmėms jame gyvenančių žmonių sveikatai; priduria, kad būsto neturėjimas yra streso ir nepasitenkinimo šaltinis, neigiamai veikiantis asmenų, šeimų ir visuomenės gyvenimo kokybę, sveikatą ir gerovę.

Pranešėjas

Pranešėjas Alain HUTCHINSON (BE/ESP), Briuselio regiono parlamento narys

1.

dar kartą reiškia pritarimą strategijai „Europa 2020“, kuria siekiama pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo;

2.

atkreipia dėmesį į tai, kad kitą pusmetį Europos būsto rinkų pusiausvyra bus vienas iš galimų makroekonomikos stebėsenos rodiklių, turint omenyje šių rinkų svarbą siekiant didesnio Europos finansinio ir ekonominio stabilumo;

3.

primena, kad prieinamas ir kokybiškas būstas yra vienas svarbiausių visų Europos Sąjungos piliečių poreikių ir kad vietos ir regionų valdžios institucijos labai dažnai atlieka svarbų tarpininko vaidmenį padedant žmonėms šį poreikį patenkinti;

4.

pabrėžia, kad nors Europos Sąjunga ir neturi aiškiai apibrėžtų įgaliojimų būsto politikos srityje, tačiau, atsižvelgiant į būsto klausimo svarbą įgyvendinant pirmiau minėtus svarbius Europos Sąjungos tikslus (ekonominis stabilumas, kova su klimato kaita ir socialinė įtrauktis), į horizontaliąją socialinę nuostatą, apibrėžtą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 9 straipsnyje, ir į Pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnį, būtina paaiškinti, kokio poveikio būstui gali turėti ES politika;

5.

be to, pagal Lisabonos sutarties 14 straipsnį ir jos Protokolą Nr. 26 teisė nustatyti būsto, visų pirma socialinio būsto, politiką turi visiškai priklausyti vietos, regionų ir nacionalinėms valdžios institucijoms, kad būsto politiką jos, išnaudodamos visus turimus finansinius išteklius, galėtų derinti su gyventojų poreikiais, ir taip būtų sudarytos sąlygos vietos ir regionų valdžios institucijoms pačioms kuo geriau įveikti didžiausius visai Europos Sąjungai tenkančius iššūkius;

6.

pabrėžia, jog svarbu, kad valstybės narės prisiimtų atsakomybę už būsto politiką ir kad ES politika sudarytų sąlygas pasiekti šį tikslą;

7.

todėl teigiamai vertina išplėstus tinkamumo kriterijus gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą socialinio būsto renovacijai energijos vartojimo efektyvumo ir socialiai atskirtų žmonių būsto sąlygų gerinimo tikslais; todėl ragina šias priemones taikyti ir po 2014 m.;

8.

palankiai vertina tai, kad Komisija, kaip Regionų komitetas buvo anksčiau raginęs (1), 2011 m. rugsėjo 19 d. (2) pasiūlė naują požiūrį dėl nuo pranešimo prievolės atleistų vietos lygiu teikiamų ir socialinių visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, įskaitant socialinį būstą, taikymo srities išplėtimo; primena, kad valstybės narės ir vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų apibrėžti visuotinės svarbos paslaugas būsto politikos srityje ir jų teikimo būdus, taip pat pabrėžia, kad Komisija neturi įgaliojimų nustatyti socialinio būsto skyrimo sąlygų nei apibrėžti namų ūkių, kurių svarbiausių poreikių negali patenkinti rinka, kategorijas;

9.

pritaria Komisijos tyrimo išvadoms, kad būtina ateityje vengti nekilnojamo turto „kainų burbulo“, kadangi tokio pobūdžio reiškiniai turi įtakos ir socialiniam, ir finansiniam stabilumui. Komisijos pasiūlytos naujos bendros hipotekinių kreditų rinkos taisyklės, kurios taikomos iki sutarties pasirašymo ir kuriomis siekiama paskolų teikimo procese dalyvaujantiems rinkos dalyviams sukurti pritaikytą sistemą, turėtų labiau apsaugoti vartotojus, visų pirma neturtingus namų ūkius, tačiau kartu užtikrinti jiems galimybę įsigyti būstą. Jau yra sukurta prižiūrimo ir kontroliuojamo socialinio būsto įsigijimo modelių, įtrauktų į socialinę būsto politiką, kurios neturėtų varžyti naujoji direktyva (3);

10.

pabrėžia, kad ekonominis nestabilumas, kilęs dėl pernelyg didelių būsto kainų, turi įtakos ne tik finansams, jis labai paveikia ir namų ūkių vartojimo įpročius. Europoje nepasiturintys namų ūkiai vidutiniškai 40 proc. savo pajamų išleidžia būstui ir šildymo paslaugoms ir šis procentas nuolat auga (4);

11.

ragina valstybes nares užtikrinti tokias būsto kainas, kad visi galėtų jį turėti, t. y. nuomos brangimas turėtų būti grindžiamas realią padėtį atitinkančiomis kainomis, t. y. metodu, užtikrinančiu saikingą nekilnojamojo turto kainų didėjimą, ir pritaikyti mokesčių politiką, kad sumažėtų spekuliavimo atvejų;

12.

prašo remti investicijas socialinio būsto sektoriuje ir, vertinant investicijų į gyvenamąjį būstą riziką, atsižvelgti į specifinį socialinio būsto pobūdį, kadangi šiame sektoriuje rizika skiriasi, palyginti su kitais nekilnojamo turto sektoriais;

13.

mano, kad Europos investicijų bankas (EIB) turėtų labai padidinti investicijas į būsto sektorių, kadangi kokybiškas, energijos vartojimo efektyvumu pasižymintis būstas už prieinamą kainą yra vietos ekonomikos vystymąsi skatinanti infrastruktūra, visų pirma valstybėse narėse, kuriose nėra viešojo būsto „banko“, be to, reikėtų supaprastinti ir paskolų gavimo sąlygas atsižvelgiant į būtinybę kai kuriuose regionuose sukurti didelį nuomojamo būsto „banką“ siekiant patenkinti vargingiausių gyventojų, negalinčių įsigyti nuosavybės, poreikius;

14.

primena, kad gyvenamojo būsto sektorius išskiria 40 proc. viso šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, todėl sprendžiant klimato kaitos problemas šiam sektoriui turi būti skiriamas didelis dėmesys; priduria, kad, norint pasiekti šiuos tikslus, būtina pagerinti senesnių nei 30 metų pastatų, kurie kai kuriuose regionuose sudaro daugiau nei 70 proc. visų pastatų, savybes; be kita ko, pabrėžia, kad keturių būstų renovacija energijos vartojimo požiūriu prilygsta vienai darbo vietai, todėl atkreipia dėmesį į šio sektoriaus teigiamą ir struktūriniu požiūriu svarbią įtaką užimtumui, ekonomikos augimui ir aplinkos apsaugai vietos lygmeniu;

15.

prašo, kad, siekiant socialinės sanglaudos, toliau būtų taikomos taisyklės dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos socialinio būsto renovacijai energijos vartojimo požiūriu, kad visi regionai turėtų lankstesnes sąlygas naudoti šiems veiksmams skirtas fondų lėšas; be to, mano, kad struktūrinių fondų lėšos turi būti skiriamos veiksmingai taikant partnerystės principą ir kad valstybės narės turi būti skatinamos bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis, kartu nustatyti prioritetus ir nuspręsti, kaip šis finansavimas turėtų būti panaudotas;

16.

palankiai vertina Europos Komisijos energijos taupymo ir energijos vartojimo efektyvumo prioritetus ir mano, kad Europos direktyvą dėl energijos vartojimo efektyvumo (5) būtina dar labiau sustiprinti atsižvelgiant į subsidiarumo principą; prašo Europos Parlamento ir Tarybos užtikrinti, kad reikalavimai sumažinti energijos vartojimą ir energijos nepriteklius darys teigiamą poveikį pažeidžiamiems namų ūkiams ir kad sukūrus specialius nacionalinius arba regioninius fondus renovavimo skatinimo priemonės bus visų pirma nukreiptos energijos nepritekliui mažinti;

17.

taip pat pabrėžia, kad techninės paramos programos, t. y. ELENA (vietos lygmens energijos vartojimo efektyvumo planų sudarymas), arba specialūs fondai, pvz., JESSICA (parama integruotam miestų vystymui panaudojant struktūrinių fondų lėšas), yra dvi pagrindinės priemonės, skirtos Merų pakto (kurį iniciavo ir RK) iniciatyvai įgyvendinti, ir mano, kad jos turi būti tęsiamos ir plečiamos kitu programavimo laikotarpiu;

18.

pritaria Komisijos požiūriui, kad reikia siekti sumažinti mūsų gyvensenos poveikį aplinkai ir ekonomiką pertvarkyti atsižvelgiant į Komisijos pasiūlytą pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ (COM (2011) 21 galutinis), ir pabrėžia, kad būsto, teritorijų planavimo ir miestų atnaujinimo politika turi atlikti didesnį vaidmenį siekiant minėto tikslo;

19.

teigiamai vertina Komisijos siekį skirti investicijas ekonomikos modernizavimui ir sudaryti visiems piliečiams galimybes naudotis informacinėmis ir ryšių technologijomis (IRT), užtikrinančiomis aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad visose amžiaus ir visuomenės grupėse didėja socialinio būsto paklausa ir auga spaudimas vietos ir regionų valdžios institucijoms patenkinti įvairių gyventojų grupių poreikius, ir prašo, kad plėtojant paslaugas, kuriomis siekiama patenkinti senėjančios visuomenės poreikius, jos būtų geriau pritaikytos prie šios visuomenės grupės poreikių ir būtų prieinamos techniškai ir finansiškai; pabrėžia, kad visose Europos šalyse didėja vyresnio amžiaus žmonių skurdas, ir prašo šį klausimą įtraukti į naująją Europos inovacijų partnerystės aktyvaus ir sveiko senėjimo srityje programą, kuria remiantis koordinuojami šioje srityje atliekami moksliniai tyrimai, ir ypatingą dėmesį skirti sprendimams, kurie suteiktų galimybę vyresnio amžiaus žmonėms kiek įmanoma ilgiau likti gyventi savo namuose, atsižvelgiant į tai, kad geresnės galimybės pasinaudoti esamu būstu yra protingas ir perspektyvus būdas sumažinti pagalbos poreikį padedant žmonėms likti jų gyvenamojoje vietoje ir grįžti į visuomeninį gyvenimą sudarant geresnes sąlygas jų asmeniniam nepriklausomumui;

21.

dar kartą pabrėžia, kad ateities (pažangių) miestų kūrimo bandomuosiuose projektuose pagrindinis dėmesys būtų skiriamas piliečiams, į šiuos projektus įtraukiant socialinės įtraukties klausimą ir skatinant juose dalyvauti vartotojus, tokiu būdu pripažįstant jų lemiamą vaidmenį pertvarkant miestus, kurių tvarumas gali būti užtikrintas tik tuomet, jei bus pasiekta socialinė sanglauda;

22.

mano, kad technologijoms, leidžiančioms statyti mažai energijos naudojančius pastatus, turi būti skirtos platesnės programos, kurios padėtų vartotojams jas įsisavinti, be to, šioje srityje būtina ne tik vykdyti mokslinius tyrimus, bet ir skirti didesnį Europos finansavimą naudotojų ir vartotojų informavimo ir jų įtraukimo priemonėms;

23.

palankiai vertina informacinių technologijų ir nuotolinės priežiūros, teikiančių paramą vyresnio amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems jų namuose, pažangą;

24.

remia Europos Sąjungos tikslą sumažinti skurdą iki 2020 m. Šiam tikslui pasiekti valstybės narės ir regionų valdžios institucijos turi įgyvendinti plataus užmojo programas;

25.

pabrėžia, kad netinkamos būsto sąlygos turi didelės įtakos sveikatai ir kad būsto kokybės gerinimas padeda užkirsti kelią perpildyto, pernelyg drėgno, šalto, blogai vėdinamo būsto neigiamoms pasekmėms jame gyvenančių žmonių sveikatai; priduria, kad būsto neturėjimas yra streso ir nepasitenkinimo šaltinis, neigiamai veikiantis asmenų, šeimų ir visuomenės gyvenimo kokybę, sveikatą ir gerovę;

26.

prašo, kad būsto klausimas taptų šių programų pagrindu ir būtų sprendžiamas kartu su investicijų ir kokybiško būsto už prieinamą kainą pasiūlos didinimo klausimais, įskaitant tiek nuosavybę, tiek nuomą;

27.

ragina reguliariai skelbti EUROSTATO duomenis apie būstą (kainą, kokybę) ir socialinę įtrauktį, kad būtų galima vertinti pažangą šioje srityje ir šiuos duomenis papildyti vietos ir regionų statistika;

28.

laikosi nuomonės, kad būtinas skubus benamystės (6) problemos sprendimas ir kad šiuo požiūriu būtina koordinuotai sutelkti visas politikos sritis, kurios svarbios sprendžiant benamystės problemą; atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina Europos Parlamento rezoliuciją dėl ES kovos su benamyste strategijos  (7) ir ragina Komisiją ją nedelsiant įgyvendinti;

29.

prašo, kad socialinės inovacijos būtų labiau remiamos kovos su skurdu plane ir mokslinių tyrimų pagrindų programoje siekiant išbandyti naujas politikos sričių valdymo formas ir pagerinti galimybes gauti būstą bei spręsti benamystės problemą (8);

30.

susidomėjęs atsižvelgia į konsensuso konferencijos benamystės klausimu, vykusios Belgijos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpiu, žiuri komisijos rekomendacijas ir primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka pagrindinį vaidmenį kuriant partnerystę su susijusios veiklos vykdytojais ir didinant prieinamo būsto pasiūlą, kadangi tai yra nors ir nepakankama, bet būtina sąlyga norint sumažinti benamystę;

31.

pritaria, kad būtina plėtoti įvairius būsto sprendimus siekiant tenkinti vis labiau kintančius poreikius ir pasiūlyti galimybes rinktis nuomoti būstą ar jį įsigyti, pavyzdžiui, kurti kooperatyvus, bendrą nuosavybę (angl. shared equity), žemės turto valdymo patikėjimo bendruomenes (angl. land trust communities) ir t. t.; prašo, kad valstybės narės paremtų vietos ir regionų valdžios institucijas palaikant ir didinant būsto pasiūlos įvairovę, atsižvelgdamos į būsto renovacijai reikalingus mechanizmus, tačiau neskatintų įsigyti nuosavybės atsisakant kitų būsto gavimo formų;

32.

prašo, kad Komisijos komunikate dėl socialinio verslumo, kurį žadama paskelbti 2011 m. pabaigoje, būtų įvardytos socialinių įmonių teikiamos galimybės plėsti būsto už prieinamą kainą pasiūlą;

33.

pabrėžia, kad urbanistinės ir socialinės politikos priemonėmis būtina užkirsti kelią pavojingai gyvenamųjų rajonų diferenciacijos tendencijai arba tuos skirtumus mažinti;

34.

pažymi, kad be galimybės sutelkti Europos Sąjungos struktūrinius fondus socialiai atskirtų grupių būstams (ši priemonė turės būti tęsiama kitoje programoje, nes padeda spręsti nederamo būsto klausimą), taip pat būtina labiau sujungti Europos Sąjungos struktūrinių fondų (ESP / ERPF) veiklą, kad būtų galima paremti tvarų skurdžių kvartalų (9) vystymą; atkreipia dėmesį į tai, kad kvartalų atnaujinimas neturėtų paskatinti socialinės gyventojų kaitos reiškinių ir kad reikia įgyvendinti socialinės įvairovės programas, kad būtų galima užtikrinti socialinę sanglaudą;

35.

prašo valstybių narių užtikrinti, kad toliau būtų rengiami neoficialūs už būsto politiką atsakingų ministrų posėdžiai, kadangi tai padeda keistis informacija, geriau suprasti nacionalinę politiką ir nacionalines aplinkybes, taip pat ir suderinti pozicijas tais klausimais, kurie daro esminį poveikį nacionalinei būsto politikai, o ypač jos finansavimui;

36.

siūlo, kad EUROSTATUI būtų pavesta atlikti konkretų Eurobarometro tyrimą dėl būsto sąlygų ir kainų, atsižvelgiant į būsto reikšmę kasdieniam Europos Sąjungos piliečių gyvenimui;

37.

siūlo Europos Parlamento tarpfrakcinei grupei miestų ir apgyvendinimo klausimais su Regionų komitetu reguliariai rengti posėdžius dėl Europos būsto, visų pirma miestuose, politikos aspektų.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/8

—

pabrėžia, kad dėl savo ypatumų makroregioninė strategija negali apimti visų veiklos sričių, pagal ją veiksmai turi būti sutelkti būtent į to makroregiono iššūkius ir problemas, kuriuos turi nustatyti partneriai atlikdami bendrą vertinimą ir pabrėžia, kad makroregionas, kaip funkcinė teritorija, neturi iš anksto nustatytų sienų ir jo apibrėžtis glaudžiai susijusi su bendrais iššūkiais, kuriuos ketinama spręsti,

—

mano, kad laikantis tokio požiūrio makroregioninė strategija gali tapti svarbia priemone siekiant sukonkretinti teritorinės sanglaudos tikslą,

—

pabrėžia, kad Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninės strategijos pridėtinė vertė yra tai, kad ja akcentuojamas ES dėmesys Vakarų Balkanams, ji taip pat yra teritorijų susitaikymo veiksnys ir padeda šioms šalims siekti narystės ES,

—

primena, kad nagrinėjama geografinė zona apima tris valstybes nares (Italiją, visų pirma jos Adrijos ir Jonijos jūrų regionus, Graikiją ir Slovėniją), dvi šalis kandidates (Kroatiją ir Juodkalniją) ir tris potencialias šalis kandidates (Albaniją, Bosniją ir Hercegoviną bei Serbiją); pabrėžia, kad makroregionų strategijoje būtina atsižvelgti ne tik į jūrinį matmenį, bet ir į visas svarbiausias problemas, su kuriomis šiuo metu susiduriama šiame makroregione (aplinkos apsaugos ir jos išsaugojimo, energetikos, klimato kaitos, mokslinių tyrimų ir inovacijų ir kt.),

—

primena, kad Europos Komisijos „trijų NE“ principą (nereikia naujų taisyklių, naujų institucijų ir papildomų išteklių) reikia papildyti trimis „taip“: laikytis bendrai sutartų galiojančių taisyklių makroregione ir kontroliuoti jų vykdymą (platformos, tinklo ar ETBG sukūrimas), taip pat susitarti dėl Sąjungos turimų finansinių išteklių panaudojimo.

Pranešėjas

Gian Mario SPACCA (Italija, LDAE), Markės regiono pirmininkas

1.

palankiai vertina tai, kad 2009 m. spalio mėn. Europos Vadovų Tarybos priimta ES Baltijos jūros regiono strategija davė pradžią procesui, kurio metu kai kurie Europos regionai, vykdydami makroregionines strategijas, rado arba randa galimą atsakymą į darnaus ir tvaraus vystymosi klausimus;

2.

primena savo vaidmenį, kurį jis atliko nuo pat pradžių rengiant ES makroregionines strategijas, kadangi jos skatina vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą, tačiau tuo atveju, jeigu jos sukuria Europos Sąjungos pridėtinę vertę;

3.

džiaugiasi, kad 2010 m. balandžio 13 d. Regionų komiteto surengtame forume tema „Europos makroregionai. Integracija per teritorinį bendradarbiavimą“ daugelis Europos regionų parodė susidomėjimą šia idėja. Šio renginio metu vykusios diskusijos ir jų paskatinti tolesni tyrinėjimai leidžia tvirtinti, kad makroregionas gali būti novatoriškas teritorinio bendradarbiavimo tarpregioniniu ir tarptautiniu lygmeniu būdas, galintis įvairiuose sektoriuose užtikrinti didesnį politinių veiksmų nuoseklumą ir koordinavimą geriau panaudojant finansinius išteklius ir stiprinant vietos bei regionų valdžios institucijų vaidmenį vadovaujantis daugiapakopio valdymo principais ir kartu į šį procesą aktyviau įtraukiant pilietinės visuomenės organizacijas;

4.

mano, kad pagal savo pobūdį ir veiklos sritis makroregioninis požiūris gali nuosekliai sietis su kitomis Europos Sąjungos strateginėmis politikos sritimis: strategija „Europa 2020“, sanglaudos politika ir integruota jūrų politika;

5.

pabrėžia, kad dėl savo ypatumų makroregioninė strategija negali apimti visų veiklos sričių, pagal ją veiksmai turi būti sutelkti būtent į to makroregiono iššūkius ir problemas, kurias turi nustatyti partneriai atlikdami bendrą vertinimą ir sujungdami bendradarbiavimo ir subsidiarumo principus;

6.

pabrėžia, kad makroregionas, kaip funkcinė teritorija, neturi iš anksto nustatytų sienų ir jo apibrėžtis glaudžiai susijusi su bendrų iššūkių, kuriuos ketinama spręsti, pobūdžiu ir skaičiumi; todėl jį sudarant reikėtų remtis konkrečiais bendradarbiavimo (tais klausimais, kuriuos galima realiai išspręsti) kriterijais (pagrįstais geografiniu artumu). Tai turėtų užtikrinti geresnes sąsajas su kitomis geografinėmis teritorijomis, pavyzdžiui, Vidurio Europa, Alpių ir Dunojaus regionais;

7.

mano, kad šiuo požiūriu makroregioninė strategija gali tapti svarbia priemone siekiant suteikti Lisabonos sutartyje tvirtai remiamam teritorinės sanglaudos tikslui konkretumo ir paspartinti šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių stojimo į Europos Sąjungą procesą užtikrinant šios strategijos sverto poveikį tiek „senųjų“, tiek „naujųjų“ valstybių narių ir trečiųjų šalių bendriems regionų interesams, kaip jau parodė Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono ir Dunojaus regiono strategijos;

8.

pabrėžia, kad svarbi Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninės strategijos pridėtinė vertė yra tai, kad ja akcentuojamas ES dėmesys Vakarų Balkanams koks buvo skiriamas Vidurio ir Rytų Europos teritorijoms jų integracijos metu;

9.

atkreipia dėmesį, kad Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninė strategija yra svarbus Adrijos ir Jonijos jūrų rytinių teritorijų susitaikymo veiksnys; joje kartu pripažįstamos ir dar kartą pabrėžiamos daugelį amžių šiuos du regionus siejusios bendros vertybės;

10.

pabrėžia, kad Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninės strategijos papildoma vertė yra tai, kad ji atveria galimybę stiprinti regioninį bendradarbiavimą šioje teritorijoje, kuri taip pat yra didžiausio Viduržemio jūros baseino regiono dalis, ir padeda šioms šalims siekti narystės ES;

11.

pabrėžia, kad makroregionas nėra papildoma institucinė pakopa Europos Sąjungoje, o veikiau tinklas, veikimo būdas ar, veikiau, bendri veiksmai, apimantys įvairius Europos, nacionalinius, regionų ir vietos veikėjus, įvairią politiką ir finansavimo programas. Todėl pageidautina visus suinteresuotuosius subjektus, priemones ir iniciatyvas sujungti į lankstų ir nebiurokratinį tinklą;

12.

pažymi, kad Adrijos ir Jonijos jūrų teritorijos sudaro tarptautinį jūrų baseiną ir tarptautines teritorijas. Istoriniu, geografiniu, ekonominiu, aplinkosauginiu ar socialiniu požiūriu šalių sąveika visada buvo svarbus šio regiono ypatumas. Adrijos ir Jonijos jūros yra svarbūs jūriniai (eko)rajonai Europoje. Jos ribojasi su centrine Viduržemio jūra ir įteka į ją. Viduržemio jūra yra pusiau uždara jūra, ir vandens atsinaujinimo greitis joje yra nedidelis;

13.

pabrėžia, kad Adrijos ir Jonijos jūrų makroregionas (AJMR) apima pakrantėse išsidėsčiusias valstybes, kurios priklauso ES arba yra šalys kandidatės, arba potencialios šalys kandidatės. Tai labai nevienalytė zona ekonominiu, aplinkos ir kultūriniu požiūriu. Vykstant Vakarų Balkanų šalių stojimo į ES procesui, laisvas asmenų, prekių ir paslaugų judėjimas darys dar didesnį poveikį Adrijos ir Jonijos jūrų regionui, jau nekalbant apie bendrą jo paveldą;

14.

primena, kad nagrinėjama geografinė zona apima tris valstybes nares (Italiją, visų pirma jos Adrijos ir Jonijos jūrų regionus, Graikiją ir Slovėniją), dvi šalis kandidates (Kroatiją ir Juodkalniją) ir tris potencialias šalis kandidates (Albaniją, Bosniją ir Hercegoviną bei Serbiją). Jos sausumos plotas siekia 450 000 km2 ir joje gyvena apie 60 mln. žmonių. Šis regionas driekiasi už Adrijos ir Jonijos jūrų baseino ribų ir, kadangi jungia regionus ir vienija tautas bei institucijas, puikiai tinka rengti bendrą strategiją, galinčią suteikti tvaraus vystymosi galimybių, užtikrinti geresnius idėjų, asmenų, prekių ir paslaugų mainus;

15.

pabrėžia, kad Adrijos ir Jonijos jūrų baseinas yra pusiau uždara jūra ir ateityje jis vis labiau darysis Europos Sąjungos vidaus jūra. Šis baseinas panašus į Baltijos jūros regioną, kadangi ir vienu, ir kitu atveju tai yra jūros, susiduriančios su panašiomis problemomis ir iššūkiais, kartu jungiančios valstybes nares su ES nepriklausančiomis šalimis ir sudarančios natūralų išėjimą iš Dunojaus zonos;

16.

pabrėžia, kad visos Europos teritorijos yra tarpusavyje susijusios, todėl būtų pageidautina sujungti Baltijos ir Dunojaus teritorijas su Adrijos ir Jonijos jūrų teritorijomis ir sustiprinti Europos teritorinio bendradarbiavimo politiką;

17.

pažymi, kad nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pabaigos Adrijos ir Jonijos jūrų regionas dalyvavo įvairiose organizacijose ir iniciatyvose, iš kurių svarbiausios yra šios:

Be to, reikia paminėti gausius tinklus, susijusius su infrastruktūra (pavyzdžiui, Adrijos jūros šiaurinės dalies uostų asociacija, angl. North Adriatic Port Association (NAPA)), kultūra, švietimu ir mokymu;

18.

primena, kad šiame regione ES vykdė svarbią veiklą, kuri buvo finansuojama pagal temines programas (transportas, energetika, aplinkosauga ir pan.), su Europos bendradarbiavimo politika susijusias nacionalines ir regionines programas (1 ir 2 tikslas), taip pat pagal Europos teritorinės sanglaudos politikos programas, pavyzdžiui, PNPP tarpvalstybinio bendradarbiavimo Adrijos jūros programą, atitinkamas programas, skirtas pasienio bendradarbiavimui (pavyzdžiui, Italijos ir Slovėnijos, Graikijos ir Italijos) bei tarptautiniam bendradarbiavimui (Vidurio Europos programą (CE), Pietų ir Rytų Europos programą (SEE), Viduržemio jūros programą (MED), Alpių erdvės programą (ALPINE SPACE) iš Europos regioninės plėtros fondo ir Pasirengimo narystei pagalbos priemonės (PNPP) lėšų. Europos Sąjungos makroregionų strategijos svarba ir pridėtinė vertė visų pirma slypi privalumuose, kurių suteikia glaudi šių ir nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu įgyvendinamų programų sąsaja, taip pat Europos investicijų banko, vietinių kredito įstaigų ir privačių subjektų investicijos. Pabrėžtina, kad vykstant tokiam procesui negalima remtis vien tik tarpvyriausybine požiūriu: būtina nedelsiant pasinaudoti politiniais ir instituciniais svertais ir ES institucijų techninėmis žiniomis;

19.

pabrėžia, kad šis platus ryšių tinklas yra svarbus atspirties taškas ir reikiamas pagrindas vystyti vietos ir regionų politikos europinį aspektą; pasienio, tarptautinės ir tarpregioninės partnerystės mechanizmų rėmimas tampa teritoriniam lygmeniui svarbiu strateginiu elementu ir padeda struktūruoti vietos valdžios institucijų, regionų ir centrinės valdžios dialogo ir bendradarbiavimo priemones pagal Lisabonos strategiją;

20.

mano, kad Adrijos ir Jonijos jūrų iniciatyva dėl jai būdingų savybių ir visų pirma dėl joje dalyvaujančių šalių susidomėjimo jūrų vandenų ir pakrančių apsaugos klausimais gali būti įgyvendinama konkrečiau Viduržemio jūros regiono mastu. Dėl savitos geografinės aprėpties ir susijusių temų šios iniciatyvos vaidmuo – suteikti pridėtinės vertės šios teritorijos stabilizavimo procesams ir visų pirma integravimosi į Europos erdvę dinamikai nedubliuojant kitų institucijų, turinčių kitokias užduotis ir kompetenciją, veiklos;

21.

primena, kad 2010 m. gegužės 5 d. Ankonoje įvykusiame posėdyje Adrijos ir Jonijos jūrų regiono taryba, sudaryta iš iniciatyvoje dalyvaujančių šalių užsienio reikalų ministrų, priėmė deklaraciją, kuria pritarė pasiūlymui dėl Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninės strategijos ir paragino joje dalyvaujančias šalis, kurios yra Europos Sąjungos valstybės narės, t. y. Italiją, Graikiją ir Slovėniją, dėti pastangas, kad ją patvirtintų Bendrijos institucijos;

22.

pabrėžia, kad 2011 m. gegužės 23 d. Briuselyje Adrijos ir Jonijos jūrų regiono taryba priėmė deklaraciją, kurioje, palankiai vertindama 2011 m. balandžio 13 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimą, kuriame valstybės narės raginamos ateityje tęsti būsimų makroregionų kūrimo darbą, patvirtina savo įsipareigojimą remti Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninę strategiją, kuri turi būti įgyvendinama bendradarbiaujant su Europos Komisija ir užtikrinant nacionalinio, regionų ir vietos lygmens institucijų dalyvavimą;

23.

pabrėžia, kad VIII ir IX konferencijose, kurios atitinkamai vyko 2010 m. balandžio 29 d. Baryje (Italija) ir 2011 m. balandžio 11 d. Budvoje (Juodkalnija), Adrijos ir Jonijos iniciatyvoje dalyvaujančių šalių nacionalinių parlamentų pirmininkai priėmė galutines deklaracijas, kuriomis parlamentai įsipareigojo dėti daugiau pastangų siekiant visų iniciatyvoje dalyvaujančių Vakarų Balkanų šalių stojimo į ES ir prašė Europos institucijų plėtoti Adrijos ir Jonijos baseino makroregioninę strategiją pietrytinėje Europos dalyje;

24.

primena, kad į strategiją įtrauktos teritorijos yra funkciškai susijusios su Adrijos arba Jonijos jūromis, visgi dėl savo geomorfologinių ypatumų, intensyvios urbanizacijos ir demografinių skirtumų abi Adrijos baseino pakrantės ir nuo pakrančių nutolę regionai kraštovaizdžio ir aplinkos požiūriu labai skiriasi. Be to, šis regionas glaudžiai susijęs su Austrijos regionu ir centriniais ir rytiniais Viduržemio jūros regionais, kurie daro jam įtaką;

25.

pažymi, kad kai kurios pakrantės yra veikiamos intensyvios urbanizacijos, ypač aplink pramoninius rajonus ir vietoves, kur itin išvystytas turizmas. Dėl pernelyg intensyvios gamybos, lokalizuotos paklausos ir su tuo susijusios pakrančių gyvenamosios aplinkos transformacijos gyventojų tankumas yra labai didelis ir nuolat mažėja gamtinė aplinka. Nepaisant to, išliko puikių vietų, nacionalinių ir regioninių saugomų teritorijų;

26.

atkreipia dėmesį, kad kai kurios pakrantės išsaugojo kraštovaizdžio ir aplinkos paveldą, kuriam šiuo metu vis didesnį pavojų kelia vystymosi procesai. Šiose vietovėse trūksta nuotekų ir atliekų šalinimo sistemų, auga pakrančių urbanizacija, į atmosferą išmetami transporto, pramonės procesų ir energijos gamybos proceso metu išsiskiriantys teršalai;

27.

pabrėžia, kad platesniu požiūriu Europos Sąjungos Adrijos ir Jonijos jūrų strategija gali būti naudinga priemonė ne tik susijusioms teritorijoms, bet ir visai ES, kadangi ja siekiama visiškai atliepti Europos Sąjungos pažangaus, tvaraus ir įtraukaus vystymosi strategines gaires ir visų pirma strategiją „Europa 2020“. Strategijos planavimą turėtų būti numatyta pradėti 2012-2013 m., kad būtų galima užtikrinti pirmiau minėtą darną ir užtikrinti kuo didesnį strategijos nuoseklumą su būsimos finansinės perspektyvos prioritetais, susijusiomis bendromis strateginėmis ir veiklos programomis;

28.

mano, kad Adrijos ir Jonijos strategijos tikslą būtų galima apibūdinti taip - „sujungti ir apsaugoti“: sujungti makroregiono zonas, kad būtų puoselėjamas tvarus vystymasis ir kartu apsaugota trapi jūrinė, pakrančių ir pačios teritorijos aplinka. ES Baltijos jūros regiono ir Dunojaus makroregionų strategijos kartu su ES Adrijos ir Jonijos jūrų makroregiono strategija ir būsimomis ES strategijomis (1), galėtų padėti sukurti jungiamąsias linijas ir sinergiją (įskaitant infrastruktūros srityje), kuri nurodoma 2011 m. balandžio 13 d. Bendrųjų reikalų tarybos išvadų 18 punkte. Tai turėtų sudaryti idealią ašį tarp Europos šiaurės ir pietų ir tokiu būdu Adrijos ir Jonijos jūrų makroregionas pagerintų prieigą prie pietrytinės Europos dalies ir padidintų pralaidumą į kitus regionus. Ši ašis taip pat galėtų apimti ir Viduržemio jūros centrinį ir rytinį regioną pratęsiant 2011 m. birželio 29 d. Komisijos komunikate COM(2011) 500 numatytą Baltijos – Adrijos koridorių ir jį sujungiant su įvairiarūšio transporto tinklais. Atsižvelgdama į galimą didelį Adrijos ir Jonijos strategijos ir Dunojaus regiono strategijos teritorijų sanklotą, Europos Komisija turėtų numatyti atitinkamus koordinavimo mechanizmus;

29.

mano, kad jūros baseinas, savaime aišku, yra bendras gamtinis išteklius, jungiantis su juo besiribojančias šalis bei regionus, ir bendras turtas, kurį jie turi išsaugoti. Tačiau jūrai taip pat būtinos bendros naudojimosi priemonės, kad ji liktų gėrybių šaltiniu ir būtų plėtojamas jos produktyvumas. Jūra yra trapi sistema ir tai pirmiausia pasakytina apie Adrijos ir Jonijos jūrą, kurios iš esmės yra vandens baseinai, pasižymintys nedideliu vandens atsinaujinimo greičiu, susisiejantys su Viduržemio jūra, kuri savo ruožtu taip pat yra pusiau uždara jūra. Siekiant išsaugoti Adrijos ir Jonijos jūrų aplinką, jūrų strategijos turėtų būti įjungtos į AJS;

30.

pabrėžia, kad šiuo požiūriu Adrijos ir Jonijos makroregionas galėtų būti laikomas jūrų bendrija. Todėl įgyvendinant strategiją bus ne tik parengti planavimo dokumentai, bet imamasi konkrečių, aiškiai matomų veiksmų, reikalingų regionui iškilusiems iššūkiams įveikti. Valstybės, regionai ir kiti suinteresuotieji subjektai transeuropinių transporto koridorių srityje turės prisiimti lyderio vaidmenį konkrečiuose prioritetiniuose sektoriuose ir įgyvendinant pažangius bandomuosius projektus, vykdomus jūrų, transporto ir uostų politikos integruoto metodo pavyzdžiu;

31.

pabrėžia, kad makroregionų strategijoje būtina atsižvelgti ne tik į jūrinį matmenį, bet ir į visas svarbiausias problemas, su kuriomis šiuo metu susiduriama Adrijos ir Jonijos makroregione aplinkos apsaugos ir jos išsaugojimo, energetikos, klimato kaitos, mokslinių tyrimų ir inovacijų, povandeninio pasaulio ir kultūros išteklių išsaugojimo, konkurencingumo ir darbo vietų kūrimo, logistikos, Adrijos ir Jonijos jūrų regiono viešojo sektoriaus vadovų mokymo srityse;

32.

primena Europos Komisijos poziciją, kad šiuo metu rengiant makroekonomines strategijas reikėtų turėti galvoje „trijų NE“ principą (t. y. nereikia naujų taisyklių, naujų institucijų ir papildomų išteklių); vis dėlto galvoja, kad reikia ir trijų „taip“: laikytis bendrai sutartų galiojančių taisyklių makroregione ir kontroliuoti jų vykdymą, sukurti regionų ir vietos valdžios institucijų ir valstybių narių platformą, tinklą ar teritorinę grupę, kurioje kartu dalyvautų suinteresuotieji subjektai, taip pat susitarti dėl Sąjungos finansavimo panaudojimo makroregioninėms strategijoms plėtoti ir įgyvendinti;

33.

ragina Europos Vadovų Tarybą iki 2012-2013 m. įpareigoti Europos Komisiją parengti Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninę strategiją, kurios priėmimas, surengus pakankamai išsamias diskusijas, Europos lygmeniu būtų atsakingas Europos institucijų sprendimas, kadangi taip institucijos galės pasiekti bendrą sutarimą ir kartu naujojo 2014-2020 m. programavimo laikotarpiu bus priimtas konkretus sprendimas dėl trijų makroregioninės strategijos ašių;

34.

pabrėžia, kad kalbant apie subsidiarumo ir proporcingumo principą, būtų galima, kaip Baltijos jūros ir Dunojaus regiono atveju, parengti ES Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategiją pasinaudojant daugeliu sukurtų bendradarbiavimo tinklų, gausybe jau įgyvendintų iniciatyvų, programų ir projektų ir derinant įvairių dalyvių turimas priemones, kad būtų stiprinamas integracijos procesas tiek tarp valstybių, tiek jose pačiose skatinant pilietinę visuomenę aktyviau dalyvauti priimant sprendimus ir įgyvendinant konkrečias priemones;

35.

pabrėžia, kad vis tai įgyvendinus, Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninė strategija būtų puikus praktiškai įgyvendinamo daugiapakopio valdymo pavyzdys, kadangi ji suteikia galimybę visiems subjektams, suinteresuotiems didžiaisiais šioje teritorijoje iškylančiais iššūkiais, sklandžiau ir geriau bendradarbiauti ir plėtoti tarpusavio ryšius;

36.

primena, kad dabartiniu etapu, kai dauguma veiksmų priklauso nuo Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių teisinių bazių, Komisija visų pirma turės pasiūlyti konkrečius veiksmus, kurie vėliau bus vystomi bendradarbiaujant visiems susijusiems valdymo lygmenims pagal atitinkamus įgaliojimus ir atsakomybę, o po to prisiimti vaidmenį koordinuoti, stebėti ir sudaryti palankias sąlygas strategijos įgyvendinimui ir tolesnei veiklai. Kad ši užduotis būtų atlikta, reikėtų kiek įmanoma pasinaudoti tinkamomis jau egzistuojančiomis struktūromis,

37.

pažymi, kad atsižvelgiant į Adrijos ir Jonijos jūrų regiono (iniciatyvoje dalyvaujančių šalių užsienio reikalų ministrų) tarybos priimtas deklaracijas, neatidėliotinas problemas ir dabartinius iššūkius, reikia nedelsiant pradėti rengti ES Adrijos ir Jonijos jūrų regioninę strategiją, todėl ragina Europos Vadovų Tarybą pavesti Europos Komisijai ją parengti;

38.

prašo Europos Parlamento, remiantis Adrijos ir Jonijos iniciatyvoje dalyvaujančių šalių nacionalinių parlamentų pirmininkų konferencijos deklaracijomis ir atsižvelgiant į strateginę šios iniciatyvos reikšmę stojimo į ES proceso užbaigimui, imtis ryžtingos politinės iniciatyvos, kad būtų įgyvendinta Europos Sąjungos Adrijos ir Jonijos makroregioninė strategija;

39.

ragina Europos Parlamentą, kuris įsipareigojo parengti svarbius integruotos jūrų politikos įgyvendinimo, teritorinių vandenų valdymo ir transporto politikos dokumentus, atsižvelgti į Adrijos ir Jonijos jūrų makroregioninį aspektą;

40.

pabrėžia, kad Adrijos ir Jonijos makroregiono strategija visiškai dera su euroregionų vystymu, orientuotu į pasienio regionų bendradarbiavimą ir europinių struktūrų plėtojimą pasienio, tarptautinių ir tarpregioninių projektų, įgaunančių Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) teisinę forma, pagrindu;

41.

rekomenduoja Europos Sąjungos politikos, visų prima sanglaudos politikos po 2013 m. lygmenimis visapusiškai įtraukti makroregionines strategijas į teritorinio bendradarbiavimo sričių sąrašą (visų pirma kalbant apie pasienio ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą nuo minėtos datos, kad kito programavimo laikotarpio (2014–2020 m.) regioninės veiksmų programos galėtų padėti įgyvendinti minėtas makroregionines strategijas vietos lygmeniu);

42.

ragina Komisiją, atsižvelgiant į 2011 m. balandžio 13 d. Bendrųjų reikalų tarybos išvadų 21 punktą, 2011 m. birželio 23–24 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas ir į tai, kad nacionalinės ir vietos institucijos šiuo metu svarsto galimybę parengti makroregioninę strategiją, nedelsiant užtikrinti Adrijos ir Jonijos regione įgyvendinamų, patvirtintų ir šiuo metu tvirtinamų strateginių projektų išsamią stebėseną; dar kartą ragina Europos Komisiją priimti šios nuomonės 32 punkte nurodytą „trijų taip“ principą;

43.

mano, kad būtina ir skubu išnagrinėti ir apibrėžti makroregionų vaidmenį ir jų veikimą šiam klausimui skirtoje žaliojoje knygoje, kaip jau buvo reikalauta rezoliucijoje dėl Europos Komisijos 2010 m. teisėkūros ir darbo programos;

44.

pabrėžia, kad Adrijos ir Jonijos jūrų regiono strategija paremta subsidiarumo principo taikymu. Ji apims klausimus ir problemas, kurie negali būti sprendžiami tik vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu;

45.

pabrėžia, kad rengiant minėtą strategiją turės būti surengtos plačios viešos konsultacijos. Atsižvelgiant į ES Baltijos jūros ir ES Dunojaus regionų strategijų patirtį, ši strategija turės būti įgyvendinama glaudžiai bendradarbiaujant su nagrinėjamoje teritorijoje veikiančiais tinklais ir organizacijomis, taip pat su Regionų komitetu, kaip regionų ir vietos valdžios institucijų bei kitų svarbių partnerių atstovu;

46.

primena, kad atsižvelgiant į 2011 m. balandžio 13 d. Bendrųjų reikalų tarybos rekomendacijas dėl skaidrumo, matomumo ir makroregioninių strategijų įgyvendinimo gerosios praktikos mainų, Adrijos ir Jonijos makroregiono partneriai 2011 m. Open Days reginio metu nagrinėjo makroregionų temą ir visų pirma išsamiau aptarė pasiūlymą parengti Adrijos ir Jonijos regionui skirtą ES makroregioninę strategiją ir surengė partnerystėje dalyvaujančių trylikos regionų ir miestų atstovų diskusiją, taip pat viešosios ir privačiosios partnerystės praktinį seminarą, kurio metu pristatyti konkretūs jau įgyvendinami projektai;

47.

paveda Komiteto pirmininkui perduoti šią nuomonę savo iniciatyva Europos Komisijai, Europos Parlamentui, šiuo metu pirmininkaujančiai valstybei narei ir jos partnerėms iš pirmininkaujančių valstybių narių trejeto.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/14

—

mano, kad sumanus reguliavimas turėtų reikšti mažiau biurokratijos ir administracinės naštos ne tik piliečiams ir suinteresuotiesiems subjektams, bet ir vietos ir regionų valdžios institucijoms; vis dėlto nepritaria grynai kiekybiniam požiūriui į reguliavimą,

—

atkreipia dėmesį į tai, kad vis dažniau minimas sumanaus reguliavimo vietos ir regionų matmuo ir susijusi Regionų komiteto veikla bei gebėjimai, taip pripažįstant Europos vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį ES politikos formavimo ir teisės aktų įgyvendinimo procese,

—

ragina Europos Komisiją ir kitas ES institucijas, kad rengdamos teisės aktus, vertindamos jų poveikį arba numatydamos Europos politikos ir tikslų įgyvendinimo priemones, jos daugiau dėmesio skirtų vietos ir regionų valdžios institucijoms,

—

mano, kad, papildomai prie Europos Sąjungos teritorinės sanglaudos tikslo (ES sutarties 3 straipsnis), tiek Lisabonos sutarties horizontaliosios nuostatos dėl socialinių reikalavimų (SESV 9 straipsnis) ir dėl aplinkos (SESV 11 straipsnis), tiek ir trimatė strategija „Europa 2020“ reikalauja atliekant poveikio vertinimą proporcingai įvertinti teisės aktų teritorinį, ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį poveikį,

—

pareiškia, kad yra pasirengęs padėti ES institucijoms įgyvendinti šiuos veiksmus, jeigu reikėtų duomenų iš vietos ir regionų valdžios institucijų, ir kartu primena apie ribotus savo išteklius ir pagrindinę misiją,

—

mano, kad visos ES institucijos turėtų laikytis bendro požiūrio į poveikio vertinimus ir kad Regionų komitetas turėtų dalyvauti formuojant tokį bendrą požiūrį,

—

pritaria planams peržiūrėti Regionų komiteto ir Europos Komisijos bendradarbiavimo susitarimą atsižvelgiant į su Lisabonos sutartimi susijusius institucinius pokyčius, būtinybę įgyvendinti daugiapakopį valdymą ir Regionų komiteto politinio vaidmens raidą, taip pat numatyti geresnį ir aktyvesnį bendradarbiavimą poveikio vertinimo srityje ir nustatyti tvarką, pagal kurią Regionų komitetas galėtų prisidėti prie metinės ataskaitos dėl geresnės teisėkūros.

Pranešėjas

Lordas Graham TOPE (JK / LDAE), Londono Satono tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“ COM(2010) 543 galutinis

Komisijos ataskaita dėl subsidiarumo ir proporcingumo (2009 m. 17-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros)

COM(2010) 547 galutinis

1.

palankiai vertina sumanaus reguliavimo koncepciją, kuri patvirtina ir išplečia ES politikos ciklo idėją, kai remiantis išsamiu vertinimu ir konkrečia įgyvendinimo patirtimi teisės aktai yra nuolat peržiūrimi ir keičiami atsižvelgiant į naujus iššūkius ir aplinkybių;

2.

mano, kad sumanus reguliavimas turėtų reikšti mažiau biurokratijos ir administracinės naštos ne tik piliečiams ir suinteresuotiesiems subjektams, bet ir vietos ir regionų valdžios institucijoms; vis dėlto nepritaria grynai kiekybiniam požiūriui į reguliavimą, nes politiniai prioritetai negali tapti priklausomi nuo bendro teisės aktų kiekio. Todėl Komitetas ragina poveikio vertinimuose taip pat atsižvelgti į ES teisės aktų nebuvimo išlaidas;

3.

apgailestauja, kad sumanesnio reguliavimo priemonės, atrodo, nėra taikomos deleguotiesiems ir įgyvendinimo teisės aktams („komitologija“). Šioms procedūroms trūksta aiškios priežiūros ir skaidrumo;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad vis dažniau minimas sumanaus reguliavimo vietos ir regionų matmuo ir susijusi Regionų komiteto veikla bei gebėjimai, taip pripažįstant Europos vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį ES politikos formavimo ir teisės aktų įgyvendinimo procese;

5.

primena daugelyje Regionų komiteto nuomonių išreikštą susirūpinimą dėl konsultacijų su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir jų dalyvavimo rengiant ES iniciatyvas lygio. Nuomonėse dažnai raginama aktyviau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į naujos politikos ir teisės aktų rengimo, jų galimo poveikio įvertinimo ir įgyvendinimo procesą;

6.

ragina Europos Komisiją ir kitas ES institucijas, kad rengdamos teisės aktus, vertindamos jų poveikį arba numatydamos Europos politikos ir tikslų įgyvendinimo priemones, jos daugiau dėmesio skirtų vietos ir regionų valdžios institucijoms;

7.

todėl pritaria ketinimui persvarstyti dabartinę konsultacijų tvarką ir pratęsti atsakymų pateikimo laikotarpį;

8.

mano, kad konsultacijų rezultatai turėtų būti skelbiami ir analizuojami, pavyzdžiui, kaip pateikti atsakymai buvo panaudoti rengiant arba keičiant pasiūlymą, kokia medžiaga nebuvo panaudota ir pan.;

9.

pakartoja savo nuogąstavimus, kad atviros konsultacijos sudaro palankias sąlygas gerai organizuotiems ir didelių išteklių turintiems respondentams arba nedidelėms specifinių interesų grupėms, todėl ir toliau didelę reikšmę teikia vietos ir regionų valdžios institucijų nuomonei ir atskirų subjektų pateiktiems atsakymams;

10.

atkreipia dėmesį į aukšto lygio grupės administracinės naštos klausimams nagrinėti („Stoiber grupė“) veiklą;

11.

pakartoja savo susirūpinimą, kad ši grupė ir Europos Komisija beveik išskirtinai nagrinėja tik tiesioginę ES teisės naštą smulkiajam verslui. Nors Komitetas pripažįsta, kad ši tiesioginė našta yra labai didelė kliūtis ekonomikos augimui, atsižvelgdamas į tai, kad sunkūs nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų ataskaitų teikimo įpareigojimai galiausiai virsta administracine našta piliečiams ir įmonėms nacionaliniu arba subnacionaliniu lygmeniu, jis mano, kad taip pat reikia spręsti vietos ir regionų lygmens organams tenkančios naštos klausimą ir ją mažinti;

12.

pritaria Stoiber grupės iniciatyvai nustatyti gerąją praktiką įgyvendinant naujus teisės aktus paprastesniu būdu, ir primena, kad, rengdamas specialų pranešimą ir Komiteto nuolatiniam stebėtojui dalyvaujant Stoiber grupės veikloje, jis aktyviai prisideda prie vietos ir regionų lygmens geriausios praktikos pavyzdžių rinkimo šioje srityje, tačiau pabrėžia, kad ES visų pirma turėtų stengtis užkirsti kelią pernelyg didelės administracinės naštos susidarymui;

13.

atkreipia dėmesį į Europos Komisijos 2010 m. ataskaitą dėl subsidiarumo ir proporcingumo (18-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros) ir pripažįsta, kad remiantis ataskaita galima spręsti, kad Europos Komisija atsižvelgia į Regionų komiteto atliktą subsidiarumo analizę;

14.

primena, kad Lisabonos sutartyje nustatyta, kad kiekviename ES teisės akto projekte turi būti jo galimo poveikio įvertinimas, taip pat atsižvelgta į vietos ir regionų lygmenis;

15.

pakartoja, kad politikos formavimo ir teisėkūros procese svarbus ir ex ante, ir ex post poveikio vertinimas, nors ir pritaria sustiprintam ex post vertinimo vaidmeniui;

16.

pažymi, kad pastangos supaprastinti ir pagerinti Europos teisės aktus siejasi su pusiausvyros tarp ex ante ir ex post poveikio vertinimo nustatymu, kartu užtikrinant, kad dėl šių analizių ir vertinimų nepadidėtų administracinė našta įvairiems administravimo lygmenims;

17.

atkreipia dėmesį į 2010 m. metinę Poveikio vertinimo valdybos ataskaitą; mano, kad Poveikio vertinimo valdybai suteikta svarbi funkcija, tačiau jai būtų naudinga didesnė nepriklausomybė nuo Europos Komisijos;

18.

mano, jog tai rodo, kad poveikio vertinimo procesas ir minėtos valdybos vaidmuo duoda akstiną griežtesnei subsidiarumo principo stebėsenai, kurią vykdo Europos Komisijos tarnybos, ir tą stebėseną palaikyti. Šis aspektas aiškiai matyti, kai minėtoje ataskaitoje minimi atvejai, kai poveikio vertinimo proceso metu surinkti duomenys privertė Komisijos generalinį direktoratą pakeisti nuomonę dėl teisės akto reikalingumo ir galimos papildomos naudos;

19.

pažymi, kad Poveikio vertinimo valdybos ataskaitoje kalbama apie tendenciją atlikti ir skelbti galutinių pasiūlymų dėl teisėkūros aktų, o ne ankstyvojo etapo politikos komunikatų poveikio vertinimus; ragina aukšto lygio ir didelio poveikio politikos iniciatyvų poveikio vertinimus atlikti ankstyvajame etape, ypač tais atvejais, kai tokių pasiūlymų tikslas – informuoti sprendimus priimančius asmenis apie įvairius konkrečios politikos vykdymo variantus vėlesniame etape;

20.

pažymi, kad Poveikio vertinimo valdybos ataskaitoje kalbama apie būtinumą į atskirų generalinių direktoratų atliekamus poveikio vertinimus įtraukti socialinio poveikio ir administracinių išlaidų įvertinimą, tačiau joje nieko nerašoma apie konkretaus teritorinio poveikio įvertinimą ir galimą Regionų komiteto vaidmenį Europos Komisijai poveikio vertinimo procese; ragina Europos Komisiją spręsti šį klausimą, o Poveikio vertinimo valdybą – informuoti apie pasiektą pažangą savo 2011 m. ataskaitoje;

21.

pageidauja, kad Regioninės politikos generalinis direktoratas galėtų visapusiškai dalyvauti Poveikio vertinimo valdybos veikloje, nes šiam generaliniam direktoratui labiausiai rūpi teritoriniai aspektai;

22.

mano, kad be Europos Sąjungos teritorinės sanglaudos tikslo (ES sutarties 3 straipsnis), tiek Lisabonos sutarties horizontaliosios nuostatos dėl socialinių reikalavimų (SESV 9 straipsnis) ir dėl aplinkos (SESV 11 straipsnis), tiek ir trimatė strategija „Europa 2020“ reikalauja atliekant poveikio vertinimą proporcingai įvertinti teisės aktų teritorinį, ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį poveikį;

23.

mano, kad aukštos kokybės poveikio vertinimai ir teisės aktų įgyvendinimo stebėsena reikalauja laiko ir daug žmogiškųjų išteklių, kad būtų užtikrintas tiek kompetentingumas, tiek visaapimanti vizija;

24.

išreiškia savo abejones dėl tendencijos pavesti atlikti poveikio vertinimus „nepriklausomiems“ organams, t. y. šiuos užsakomuosius darbus perleisti įgaliotiems tyrimų biurams arba ad hoc komisijoms. Labai abejotina, kad tokios užsakomosios paslaugos iš tikrųjų užtikrins skaidrumą ir nepriklausomumą. Tai taip pat prieštarauja Komisijos misijai atstovauti visuotiniams Bendrijos interesams. Be to, kyla pavojus, kad tokiems vertinimams atlikti bus sudarytos palankesnės sąlygos tiems, kurie turi pakankamai lėšų, nustumiant į šalį vietos ir regionų valdžios institucijas, NVO, pilietinės visuomenės atstovus ir darbuotojus, kurių ištekliai daug kuklesni;

25.

pareiškia, kad yra pasirengęs padėti ES institucijoms įgyvendinti šiuos veiksmus, jeigu reikėtų duomenų iš vietos ir regionų valdžios institucijų, ir kartu primena apie ribotus savo išteklius ir pagrindinę misiją;

26.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali jausti naujų ES teisės aktų poveikį ne tik dėl pradinio Europos Komisijos pasiūlymo, bet ir dėl Europos Parlamento ir Tarybos pateiktų jo dalinių pakeitimų; ragina pastarąsias dvi institucijas taip pat didesnį dėmesį skirti savo sprendimų teritoriniam poveikiui per visą teisėkūros procesą ir šiuo klausimu siūlo savo patirtį; mano, kad būtų galima apsvarstyti konkrečias Regionų komiteto bendradarbiavimo su Europos Parlamentu ir Taryba galimybes tiek ex ante, tiek ex post poveikio vertinimų, subsidiarumo principo priežiūros ir ES teisės aktų įgyvendinimo srityse;

27.

ragina savo pranešėjus įvertinti teikiamų rekomendacijų poveikį finansinės ir administracinės naštos požiūriu, taip pat poveikį aplinkai, socialinei struktūrai, smulkiajam ir vidutiniam verslui ir pilietinei visuomenei;

28.

mano, kad visos ES institucijos turėtų laikytis bendro požiūrio į poveikio vertinimus ir kad Regionų komitetas turėtų dalyvauti formuojant tokį bendrą požiūrį;

29.

palankiai vertina tai, kad Europos Komisija pagal Lisabonos sutartimi nustatytą išankstinio įspėjimo sistemą pakankamai svarbos teikia pagrįstoms nacionalinių parlamentų nuomonėms, nors „geltonosios kortelės“ procedūrai pradėti reikalingas nuomonių skaičius dar nepasiektas. Turėdamas omenyje savo vaidmenį subsidiarumo stebėsenos procese ir suteiktas teises, RK prašo Europos Komisijos pateikti nacionalinių parlamentų atsiųstas pagrįstas nuomones, jų vertimus ir Komisijos parengtą atsakymą;

30.

pritaria planams peržiūrėti Regionų komiteto ir Europos Komisijos bendradarbiavimo susitarimą atsižvelgiant į institucinius pokyčius dėl Lisabonos sutarties, būtinybę įgyvendinti daugiapakopį valdymą ir Regionų komiteto politinio vaidmens raidą, taip pat numatyti geresnį ir aktyvesnį bendradarbiavimą poveikio vertinimo srityje ir nustatyti tvarką, pagal kurią Regionų komitetas galėtų prisidėti prie metinės ataskaitos dėl geresnės teisėkūros;

31.

mano, kad ši grupė yra vertingas forumas valstybių narių ir ES institucijų, įskaitant RK valstybės tarnautojams, kuriame jie gali svarstyti praktinius Europos valdymo klausimus ir keistis gerosios praktikos pavyzdžiais;

32.

todėl apgailestauja, kad nei Vengrijos, nei Lenkijos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu 2011 m. neįvyks nė vienas visos grupės posėdis, ir ragina 2012 m. vėl pradėti rengti posėdžius;

33.

primena, kad Lisabonos sutartyje aiškiai kalbama apie vietos ir regionų savivaldą ir subsidiarumo principo vietos ir regionų matmenį, o tai reiškia, kad pasidalijamosios kompetencijos pagrindu siūlydama ir priimdama naujus teisės aktus ES turi gerbti vietos ir regionų valdžios institucijų kompetenciją. Taip pat primena, kad Lisabonos sutartis suteikia Regionų komitetui svarbų vaidmenį subsidiarumo srityje, reiškiantį, kad jis turi ne tik užtikrinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų įgyvendinti savo įgaliojimus, bet ir skatinti, kad subsidiarumo principo būtų laikomasi visais valdymo lygmenimis;

34.

pakartoja, kad Regionų komitetas yra pasirengęs toliau bendradarbiauti su Europos Komisija siekiant įtraukti daugiapakopį valdymą į pagrindines Europos strategijas ir bendros politikos sritis, ypač įgyvendinant strategiją „Europa 2020“;

35.

atkreipia dėmesį į Regionų komiteto 2010 m. metinę subsidiarumo ataskaitą, kurią Regionų komiteto biuras patvirtino 2011 m. kovo 4 d. kartu su temomis, kurios sudarys Subsidiarumo stebėsenos tinklo darbo programos struktūrą. Ataskaitoje nurodoma, kad pagrindiniai Regionų komiteto prioritetai bus subsidiarumo stebėsenos stiprinimas ir indėlis propaguojant subsidiarumo kultūrą ES sprendimų priėmimo procese;

36.

teigiamai vertina tai, kad nė vienoje nuomonėje nebuvo konstatuotas tiesioginis subsidiarumo principo pažeidimas. Tai rodo, kad Europos Komisija rimtai žiūri į subsidiarumo principą ir pabrėžia, kad Regionų komiteto atliekamas tikrintojo vaidmuo yra vertingas;

37.

palankiai vertina vis didėjantį Subsidiarumo stebėsenos tinklo konsultacijų skaičių, nes tinklas gali pateikti išsamių praktinių komentarų, gautų iš plataus vietos ir regionų lygmens organizacijų rato;

38.

pripažįsta, kad reikia laiku, tiksliai ir veiksmingai perkelti ES teisės aktus į nacionalinę teisę ir valstybėse narėse tinkamai juos taikyti visais valdymo lygmenimis, ir supranta, kad pažeidimų procedūros kartais gali būti reikalingos kaip bausmė už nesilaikymą ar atgrasomoji priemonė, vis dėlto išreiškia susirūpinimą, kad vis dažniau Europos Komisija stengiasi nustatyti, kada ir kaip valstybių narių vyriausybės turi užtikrinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos laikytųsi teisės aktų; atsižvelgiant į subsidiarumo principą, teisės aktų vykdymo užtikrinimas turėtų būti pačių nacionalinių vyriausybių (ir tam tikrais atvejais regionų vyriausybių) atsakomybė, su sąlyga, kad garantuojamas ES teisės aktų bendrųjų tikslų įgyvendinimas.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/18

—

pripažįsta padarytą pažangą įgyvendinant SVA numatytas priemones, tačiau norint, kad Komisija ir ypač valstybės narės galėtų pasiekti reikšmingesnių rezultatų įgyvendindamos savo tikslus, primygtinai rekomenduoja, jog SVA būtų labiau politiškai saistantis, kad būtų užtikrintas geresnis prisiimtų įsipareigojimų vykdymas ir būtų įveiktos dabartinės kliūtys, trukdančios jį visiškai įgyvendinti,

—

mano, jog SVA būtinas politinis vadovavimas, o strategijoje „Europa 2020“ turi būti aiškiau pripažįstamas SVA, kad, patvirtinus atitinkamą įgyvendinimo planą, nustatantį esminius etapus, kuriuos turi įgyvendinti visos valstybės narės ir kuris turėtų atsispindėti nacionalinėse reformų programose, būtų sukurta tvirtesnė šios politikos valdymo struktūra,

—

įžvelgia geresnes galimybes regionų ir vietos valdžios institucijoms prisidėti prie SVA tikslų ir ragina aiškiau pripažinti vietos ir regionų aspektą, kad būtų skatinami tiek „iš apačios į viršų“, tiek „iš viršaus į apačią“ požiūriai, bei sustiprinti SVA įvaizdį visoje ES; daro išvadą, kad visoje ES nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis būtina aktyviau skleisti informaciją apie šį aktą ir suteikti jam prioritetą,

—

pabrėžia, kad didžiausia MVĮ iškylanti problema yra susijusi su galimybe gauti lėšų, todėl būtina imtis bendrų veiksmų kituose SVA įgyvendinimo etapuose; taip pat pabrėžia, jog labai svarbios pastangos padėti MVĮ lengviau patekti į rinkas ir pastebimai sumažinti administracinę naštą,

—

labai apgailestauja, kad nebuvo prisiimtas įsipareigojimas įtraukti SVA į Lisabonos strategiją ir vėliau – į strategiją „Europa 2020“ ir todėl kol kas nepasinaudota galimybe nacionalines reformų programas panaudoti kaip vieną iš pagrindinių SVA įgyvendinimo priemonių. Todėl dar kartą primygtinai ragina nedelsiant įtraukti SVA principus ir tikslus į strategiją „Europa 2020“ ir į nacionalines reformų programas.

Pranešėja

Constance HANNIFFY (IE/ELP), Ofalio grafystės tarybos, Midland regiono valdžios atstovė ir Border, Midland ir Western regioninės asamblėjos narė

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Smulkiojo verslo akto Europai apžvalgos

COM(2011) 78 galutinis

1.

palankiai vertina Komisijos „Smulkiojo verslo akto (SVA) Europai apžvalgą“ ir dar kartą patvirtina, jog visapusiškai remia tolesnį šios esminės svarbos politikos, skirtos MVĮ plėtojimui, augimui ir tvarumui visoje ES paremti, įgyvendinimą;

2.

ypač pabrėžia būtinumą spręsti svarbiausius klausimus, trukdančius įgyvendinti SVA visais Europos Sąjungos valdymo lygmenimis, ir ragina valstybes nares teikti didesnį prioritetą svarbiausiems SVA elementams – dėl finansų, ekonomikos ir socialinės krizės 3,5 milijono prarastų darbo vietų (1) MVĮ Europoje yra akivaizdus faktas, jog ši problema turi būti politinės darbotvarkės prioritetas;

3.

pripažįsta padarytą pažangą įgyvendinant SVA numatytas priemones, tačiau norint, kad Komisija ir ypač valstybės narės galėtų pasiekti reikšmingesnių rezultatų įgyvendindamos savo tikslus, primygtinai rekomenduoja, jog SVA būtų labiau politiškai saistantis, kad būtų užtikrintas geresnis prisiimtų įsipareigojimų vykdymas ir būtų įveiktos dabartinės kliūtys, trukdančios jį visiškai įgyvendinti;

4.

remia Komisijos pastangas sustiprinti SVA valdymo aspektus, ypač nacionalinių MVĮ atstovų paskyrimą valstybėse narėse, kurie kartu su Komisijos specialiuoju atstovu privalėtų imtis vadovauti SVA įgyvendinimui visoje ES;

5.

mano, jog SVA būtinas politinis vadovavimas, o strategijoje „Europa 2020“ turi būti aiškiau pripažįstamas SVA, kad, patvirtinus atitinkamą įgyvendinimo planą, nustatantį esminius etapus, kuriuos turi įgyvendinti visos valstybės narės ir kuris turėtų atsispindėti nacionalinėse reformų programose, būtų sukurta tvirtesnė šios politikos valdymo struktūra;

6.

įžvelgia geresnes galimybes regionų ir vietos valdžios institucijoms prisidėti prie SVA tikslų ir ragina aiškiau pripažinti vietos ir regionų aspektą, kad būtų skatinami tiek „iš apačios į viršų“, tiek „iš viršaus į apačią“ požiūriai, bei sustiprinti SVA įvaizdį visoje ES;

7.

pabrėžia, kad didžiausia MVĮ iškylanti problema yra susijusi su galimybe gauti lėšų, todėl būtina imtis bendrų veiksmų kituose SVA įgyvendinimo etapuose; taip pat pabrėžia, jog labai svarbios pastangos padėti MVĮ lengviau patekti į rinkas ir pastebimai sumažinti administracinę naštą;

8.

dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad ir toliau svarbu teikti tinkamą paramą MVĮ, tuo užtikrinant ilgalaikį įmonių įvairovės tvarumą; pabrėžia, kad dėmesį reikia skirti ne tik didelį potencialą turinčioms veiklą pradedančioms įmonėms (angl. start-ups), naujoms ir į eksportą orientuotoms MVĮ, bet ir įsitvirtinusioms, besivystančioms ir pertvarkomoms įmonėms, ir sykiu pripažįsta į vietos ir šalies rinką orientuotoms MVĮ, kurios labiausiai ir palaiko vietos ir regionų ekonomikos gyvybingumą, tenkančius iššūkius;

9.

dar kartą pabrėžia, kad SVA ir MVĮ politika visuose lygmenyse turi būti pritaikyta ir priderinta prie skirtingų verslo modelių, be kita ko, socialinės ekonomikos įmonių, kultūros ir kūrybinės pramonės šakų (ikikomercinių ir komercinių), kooperatyvų ir panašios juridinės formos subjektų, kad būtų kiek įmanoma intensyvinamas darbo vietų kūrimas ir tvarus ekonomikos augimas;

10.

labai apgailestauja, kad nebuvo prisiimtas įsipareigojimas įtraukti SVA į Lisabonos strategiją ir vėliau – į strategiją „Europa 2020“ ir todėl kol kas nepasinaudota galimybe nacionalines reformų programas panaudoti kaip vieną iš pagrindinių SVA įgyvendinimo priemonių. Todėl dar kartą primygtinai ragina nedelsiant įtraukti SVA principus ir tikslus į strategiją „Europa 2020“ ir į nacionalines reformų programas;

11.

yra nusivylęs, kad valstybės narės nevienodu mastu įgyvendina SVA; nors Komisijos komunikate apie tai kalbama, tačiau nėra visapusiškai ištirti šiuos skirtumus nulėmę veiksniai, todėl reikia, kad valstybės narės prisiimtų didesnę atsakomybę dėl SVA įgyvendinimo; todėl daro išvadą, kad visoje ES nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis būtina aktyviau skleisti informaciją apie šį aktą ir suteikti jam prioritetą;

12.

palankiai vertina tai, kad valstybės narės paskyrė nacionalinius MVĮ atstovus, ir ragina visus atstovus visapusiškai vykdyti jiems patikėtas funkcijas, kad užtikrintų, jog administracijos, rengdamos įstatymus, taisykles bei procedūras, galinčias daryti teigiamą poveikį MVĮ veiklos sąlygoms, laikytųsi principo „visų pirma galvokime apie mažuosius“ ir tinkamai atsižvelgtų į MVĮ kylančias problemas;

13.

konstatuoja, kad dalis MVĮ atstovų skiriama politiniu, dalis – administraciniu lygmenimis, ir rekomenduoja, kad daugiau valstybių narių skirtų atstovus politiniu lygmeniu, taip siekiant aiškiau parodyti, jog SVA skiriamas prioritetas ir jog įsipareigojama jį įgyvendinti bei spręsti MVĮ kylančias problemas;

14.

mano, kad skirtingų ankstesnių programų ir finansinių priemonių naudojimas SVA tikslams pasiekti nenumatant jokio papildomo ar tikslinio finansavimo yra esminis trūkumas;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kad paskirtas naujas ES MVĮ atstovas, tačiau dar kartą pabrėžia, kad komunikate nepakankamai dėmesio skiriama MVĮ atstovo vaidmeniui, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad MVĮ atstovui būtų suteikta pakankamai finansinių išteklių ir tinkama parama politiniu lygmeniu tam, kad būtų sėkmingai įgyvendinti SVA tikslai ir kad su MVĮ susijusi politinė veikla būtų labiau matoma ir apie ją būtų geriau informuojama;

16.

palankiai vertina ketinimą suburti SVA patariamąją grupę, sudarytą iš valstybių narių, MVĮ ir MVĮ organizacijų atstovų, ir prašo, kad Regionų komitetas būtų įtrauktas į šios patariamosios grupės narius atsižvelgiant į siekį, kad SVA darytų poveikį ne tik ES ir nacionaliniu lygmenimis, bet ir visais kitais valdymo lygiais;

17.

siūlo, kad valstybėse narėse vietos ir regionų valdžios institucijos būtų skatinamos perimti SVA principus ir pritaikyti jo priemones prie vietos ir (arba) regioninių sąlygų; mano, kad atspirties tašku šiuo aspektu galėtų būti Europos verslių regionų (EVR) programa;

18.

pripažįsta, kad buvo sėkmingai priimta daugelis su SVA susijusių pasiūlymų dėl teisės aktų, ir ragina valstybes nares priimti Europos privačios bendrovės statutą (EPBS), kuriuo galiausiai bus paskatinta labiau pasinaudoti bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis, nes sumažės bendrovių įsteigimo išlaidos, ir bus supaprastintą reglamentavimo sistema, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tarpvalstybinei prekybai;

19.

prašo valstybių narių priimti direktyvą dėl pavėluotų mokėjimų ir visiškai ją įgyvendinti ir pabrėžia, kad šios direktyvos nuostatų vykdymas yra esminė problema ir kad valstybės narės turi dėti pastangas verslo įmonių ir viešojo administravimo institucijų tarpusavio atsiskaitymų kultūrai gerinti;

20.

pabrėžia, kad, išimtys, kurias siūloma numatyti teisės aktuose tam tikros rūšies bendrovėms, veiklą pradedančioms įmonėms ar mikroįmonėms, kai įmanoma turėtų būti įgyvendinamos taip, kad neatsirastų „antrinių“ įmonių ir nekiltų painiavos rinkoje;

21.

ragina dažniau vykdyti veiklos rezultatų peržiūras siekiant stebėti, įvertinti ir palyginti valstybių narių veiklą įgyvendinant SVA, ir, be kita ko, prašo viešai skelbti visą per veiklos rezultatų peržiūras surinktą informaciją, kuri būtų naudojama kaip komunikacijos priemonė ir kaip būdas motyvuoti valstybes nares dėti dar daugiau pastangų;

22.

atkreipia dėmesį į MVĮ kylančius sunkumus, susijusius su tuo, kad griežtinamos kreditavimo sąlygos, kurias nustato su ekonomikos recesija ir tebesitęsiančia krize tarptautiniame bankų sektoriuje susiduriančios finansų įstaigos (2) ir pabrėžia, kad tai daro neproporcingai didelį poveikį MVĮ, nes jų kreditavimo rizika laikoma didesne ir tai galiausiai labai rimtai pakerta jų galimybes išgyventi ir vykdyti veiklą tiek trumpuoju, tiek vidutiniu laikotarpiu;

23.

ragina Komisiją ir valstybes nares remtis 2011 m. kovo mėn. įvykusio nuolatinio MVĮ finansinio forumo antrojo susitikimo išvadomis ir labai palankiai vertina iniciatyvas, pavyzdžiui, mikrofinansų priemonę „Progress“, kurių ėmėsi Komisija siekdama spręsti galimybių gauti paskolą problemą, taip pat Komisijos įsipareigojimą pateikti veiksmų planą, kaip pagerinti MVĮ galimybes gauti finansavimą, padedant tam tvirtą komercinį pagrindą;

24.

pasisako už SVA veiksmų planą, kuriuo būtų siekiama palengvinti sąlygas MVĮ gauti finansavimą: i) padidinti bankų bei kitų finansų įstaigų ir MVĮ santykių skaidrumą, ii) derinti skolinamą ir nuosavą kapitalą, iii) didinti kreditavimą naudojant keitimą vertybiniais popieriais, iv) lengvinti tarpvalstybinį rizikos kapitalo investavimą ir v) geriau reglamentuoti mikrokreditų teikimą;

25.

laikosi nuomonės, kad siūloma MVĮ finansavimo vieno langelio sistema yra naudinga, tačiau siūlo ją svarstyti toliau ir kaip pirmą žingsnį rekomenduoja nacionaliniu ir (arba) – tam tikrais atvejais – regioniniu lygmenimis sudaryti visų MVĮ teikiamų paramos formų sąrašą (apimantį ES, nacionalines, regionines ir vietos paramos programas bei paramos agentūras); be to, rekomenduoja Europos Komisijai apsvarstyti ir kitus sėkmingus modelius, duodančius pridėtinę vertę MVĮ pasitelkiant integruotą kompleksinę verslo paramos sistemą, ir šiuos modelius plačiau propaguoti vietos ir regionų lygiu;

26.

palankiai vertina Komisijos siūlymą veiksmingą SVA įgyvendinimą padaryti viena iš teminių išankstinių sąlygų paramai iš ES fondų gauti pagal siūlomą Bendrą strateginę programą, o MVĮ investicijas įtraukti į ERPF reglamento projektą kaip vieną iš teminių prioritetų, nes taip kiekvienoje valstybėje narėje būtų galima pasiekti SVA tikslus vietos ir (arba) regionų lygmeniu;

27.

mano, kad MVĮ skirtų Europos Sąjungos programų pobūdžio ir reikalavimų įvairovė tampa trūkumu, kai reikia gauti finansavimą, ir siūlo ES biudžete labiau susieti MVĮ skirtas Bendrijos priemones ir fondus; reikalauja kitoje daugiametėje finansinėje programoje padidinti paramą visoms programoms ir priemonėms, kuriomis padedama MVĮ, ir šiuo požiūriu apskritai palankiai vertina su MVĮ susijusius pasiūlymus, išdėstytus Komisijos 2014–2020 m. pasiūlyme, tačiau galutinį vertinimą norėtų pateikti tada, kai bus parengti galutiniai biudžetai, bus aiškios konkrečios sumos, skirtos MVĮ paremti, ir suderinti konkretūs įgyvendinimo klausimai;

28.

yra sunerimęs, kad po 2013 m. pagal Konkurencingumo ir inovacijų bendrąją programą (KIP), kuri yra Bendros strateginės ES mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programos sudėtinė dalis, nebus skiriama pakankamai lėšų MVĮ poreikiams patenkinti, todėl siūlytų šioje strateginėje programoje numatyti MVĮ atskirą skyrių; ragina sudaryti galimybę lengviau pasinaudoti finansavimo priemonėmis ir tas priemones pritaikyti prie MVĮ poreikių, be kita ko, labiau akcentuojant mikrofinansavimą ir tarpines finansines priemones, pratęsiant ir išplečiant KIP garantines priemones ir naudojant rizikos pasidalijimo finansinę priemonę, įgyvendinamą pagal bendrąją mokslinių tyrimų programą, taip pat siūlo protingai panaudoti Europos investicijų banko produktus, tokius kaip JASMINE ir JEREMIE iniciatyvos;

29.

pritaria Komisijos sprendimui iki 2011 m. pabaigos pratęsti laikinų valstybės pagalbos priemonių, pagal kurias MVĮ gali gauti papildomą pagalbą, taikymo laikotarpį, ir mano, kad Komisija turėtų pratęsti šių priemonių taikymo laikotarpį po 2011 m., su sąlyga, kad bus atlikta nuodugni patikra, kaip tos priemonės padeda siekti nustatytų tikslų;

30.

siūlo nacionalinėms vyriausybėms apsvarstyti galimybę taikyti mokesčių lengvatas novatoriškoms mažosioms veiklą pradedančioms įmonėms pirmaisiais jų veiklos metais;

31.

su pasitenkinimu pažymi Komisijos pasiūlymą siekti, kad daugiau MVĮ gautų finansavimą pagal griežtesnius paskolos garantavimo mechanizmus, kuriais būtų remiamos investicijos, augimas, inovacijos ir moksliniai tyrimai, ir, be kita ko, palankiai vertina pasiūlymų projektą dėl teisės aktų, skirtų rizikos kapitalo rinkos veiksmingesniam veikimui užtikrinti;

32.

pabrėžia supaprastintų, aiškesnių ir nuoseklių reguliavimo ir administravimo taisyklių svarbą MVĮ veiklai ir mano, kad šiuo aspektu labai svarbu kuo dažniau atlikti poveikio MVĮ tyrimą;

33.

ragina atliekant poveikio vertinimus dažniau vertinti ir poveikį MVĮ, įskaitant ankstyvos stadijos politinių pareiškimų ir pasiūlymų dėl teisės aktų poveikį, ir, be kita ko, mano, kad šis procesas dar sustiprėtų, jei poveikio vertinimo taryba būtų labiau nepriklausoma nuo Komisijos;

34.

tvirtai pasisako už tai, kad visos valstybės narės atliktų poveikio MVĮ tyrimus ir remtųsi principu „visų pirma galvokime apie mažuosius“ ne tik nacionaliniame teisės aktų leidybos procese, bet ir priimdamos poveikio MVĮ darančius bendruosius politikos metmenis bei administracines procedūras, ir siūlo, kad atlikdama SVA veiklos apžvalgą Komisija įvertintų, kaip poveikio MVĮ tyrimai atliekami valstybėse narėse;

35.

palankiai vertina Komisijos pasirengimą padėti valstybėms narėms išvengti Europos Sąjungos „perteklinio reguliavimo“ (angl. gold plating), kaip to Regionų komitetas prašė savo ankstesnėje nuomonėje dėl SVA, nurodydamas Europos Sąjungos „perteklinio reguliavimo“ sudaromas nemažas kliūtis mikroįmonių steigimuisi ir vystymuisi;

36.

visiškai remia „vieno karto“ principą ir ragina vietos ir regionų valdžios institucijas taikyti jį visiems administracinės ir reglamentacinės informacijos prašymams iš MVĮ, tačiau pabrėžia, jog esama faktų, kad tais atvejais, kai valdžios institucijos bandė taikyti „vieno karto“ principą ir dalytis surinkta informacija, tam buvo pasipriešinta remiantis duomenų apsaugos ir duomenų saugojimo termino reikalavimais;

37.

pritaria Komisijos siekiui 2011 m. pateikti rinkinį politinių rekomendacijų, kuriomis siekiama supaprastinimo ir bandoma spręsti su verslo perdavimui trukdančių kliūčių pašalinimu susijusias problemas, ir dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad tai itin svarbus klausimas verslo perdavimo tarp šeimos narių atveju, ypač todėl, kad daugelio MVĮ savininkai sensta ir ateinantį dešimtmetį pasitrauks iš šeimos verslo, taip pat pabrėžia, kad panašios problemos kyla ir individualioms MVĮ;

38.

apgailestauja, kad iki šiol buvo padaryta nedidelė pažanga supaprastinant bankroto procedūras, todėl ragina valstybes nares ir Komisiją suteikti šiam klausimui pirmenybę, taip pat dar kartą ragina Komisiją spręsti panašias, nors skirtingas problemas, iškylančias nesėkmę patyrusiems verslininkams, kurie oficialiai nėra paskelbti bankrutavusiais;

39.

pabrėžia, kad bankrutuojantys verslininkai patiria sunkumų norėdami pasinaudoti valstybių narių socialinės apsaugos sistemomis, palyginti su teisėmis, kurias turi jų darbuotojai, kai įmonės būna priverstinai uždaromos;

40.

remia Bendros mokėjimų eurais erdvės (SEPA) išplėtimą visoms Europos įmonėms ir visiškai pritaria SEPA tarybos 2011 m. gegužės mėn. pareiškimui (3), kuriame raginama skubiai priimti reglamentą, kuriuo būtų nustatyti galutiniai perėjimo prie SEPA kreditų pervedimo ir SEPA tiesioginio debeto operacijų sistemų terminai; šios sistemos pakeis valstybių narių kreditų pervedimo ir tiesioginio debeto operacijų sistemas ir taip ilgainiui bus sudarytos sąlygos greičiau ir veiksmingiau įgyvendinti SEPA;

41.

palankiai vertina Komisijos prisiimtą įsipareigojimą visiškai įgyvendinti Europos gerosios patirties kodeksą dėl geresnių sąlygų MVĮ dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose ir ragina Komisiją bei valstybes nares labiau atsižvelgti į ankstesnius Regionų komiteto raginimus skatinti taikyti novatoriškas sutarčių sudarymo priemones, kad MVĮ aktyviau dalyvautų viešuosiuose pirkimuose, pavyzdžiui, skaidyti daugiau konkursų į dalis arba, kai tinka, į kvietimus teikti paraiškas įtraukti sąlygas dėl bendradarbiavimo galimybių;

42.

be to, prašo Komisijos nacionaliniu lygmeniu propaguoti galimybę dalyvaujantiems pirkimų konkursuose kreiptis dėl „pirkimų paso“ išdavimo (elektroninės registracijos sistema), kuris patvirtintų, kad MVĮ turi visus pareiškimus ir dokumentus, kurių pirkimų metu dažnai prašo perkančioji organizacija. Tai, kad MVĮ tokį pasą reikėtų gauti tik vieną kartą, reiškia, kad šioms įmonėms nereikėtų kas kartą teikti tų pačių pareiškimų ir dokumentų. Tai sutaupytų laiko ir išteklių dažnai pirkimų procedūrose dalyvaujančioms MVĮ. Toks pirkimų pasas galiotų nustatytą laikotarpį, kadangi atitinkamos pažymos taip pat galioja ribotą laiką. Panašios sistemos jau veikia ir ligšiolinė patirtis buvo tik teigiama;

43.

dar kartą primena didele dalimi neišnaudotą elektroninių viešųjų pirkimų potencialą ir pritaria Komisijai ir valstybėms narėms skirtam raginimui, kad iki 2012 m. visoje ES būtų užtikrintas abipusis e. atpažinties ir e. autentiškumo pripažinimas; tuo tikslu Regionų komitetas ragina Komisiją apžvelgti 2011 m. pagal šią priemonę padarytą pažangą siekiant užtikrinti, kad būtų imamasi atitinkamų veiksmų, ir nustatyti, į ką reikia kreipti dėmesį ją įgyvendinant;

44.

siūlo geriau pasinaudoti išlaidų mažinimo galimybėmis, kurias teikia IRT sprendimai, nes tik trečdalis viešųjų pirkimų sutarčių Europos Sąjungoje šiuo metu yra priimamos elektroniniu formatu, todėl ragina Komisiją ir valstybes nares daugiau dėmesio skirti šiam klausimui SVA ir jį įgyvendinti;

45.

dar kartą pabrėžia, kad vis didesnę grėsmę teisėtų MVĮ gyvybingumui kelia juodoji rinka, ir prašo Komisijos spręsti dėl to kylančias problemas, susijusias su nesąžininga konkurencija ir nereguliuojama prekyba; visų pirma reikėtų imtis priemonių, kuriomis būtų gerinama intelektinės nuosavybės apsauga ir užtikrinama intensyvesnė kova su klastojimu;

46.

pripažįsta, kad svarbu skatinti ir vystyti verslumo kultūrą; ragina valstybes nares daugiau dėmesio skirti verslumo ugdymo skatinimui, verslumo skiepijimui besimokančiam jaunimui ir rengiant mokytojus;

47.

siūlo įgyvendinant SVA sustiprinti verslumą skatinančią Europos verslių regionų programą, kuri gali būti įgyvendinama kaip regionų tarptinklinio bendravimo ir geriausios vietos ir regionų MVĮ rėmimo patirties sklaidos priemonė;

48.

palankiai vertina programos „Erasmus programos jauniesiems verslininkams“ įvertinimą ir mano, kad programos bandomajame etape buvo pasiekta daugelis jos tikslų ir buvo gauta tikra pridėtinė vertė ES lygmeniu; pritaria šios programos pratęsimui, jeigu bus pašalinti pagrindiniai bandomojo etapo metu išryškėję trūkumai, visų pirma a) apskritai pagerintas informavimas apie šią iniciatyvą ir jos naudos dalyviams ir priimančioms šalims propagavimas, b) įsteigti vietos ir (arba) nacionaliniai kontaktiniai punktai, skirti komunikavimo bei propagavimo problemoms spręsti, c) pagerinta geografinė dalyvių pusiausvyra, d) sukurta „tolesnių veiksmų“ programa, padėsianti dalyviams įtvirtinti gautą patirtį ir e) sustiprintas programos finansavimas;

49.

pažymi ir remia moterų verslininkių kuravimo programų sukūrimą ir taip pat atkreipia dėmesį į verslininkų imigrantų, kurie dėl šios aplinkybės dažniausiai yra verslesni ir labiau linkę rizikuoti, poreikius bei rekomenduoja atsižvelgti į jaunimo, mažumų ir vyresnio amžiaus verslininkų poreikius ir atskirti skirtingas Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių verslininkų imigrantų problemas ir poreikius;

50.

palankiai vertina strategijos „Europa 2020“ pavyzdinę iniciatyvą „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“, kurioje atsižvelgiama į kai kurias konkrečias MVĮ ypatybes ir joms kylančias problemas, ir ragina Komisiją bei valstybes nares užtikrinti, kad SVA būtų atsižvelgiama į įgūdžių ugdymo ir darbo vietų kūrimo politiką, kad būtų maksimaliai išnaudotas MVĮ įgūdžių ugdymo ir darbo vietų kūrimo potencialas.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/23

—

nori, kad būtų nustatyti BVP papildantys rodikliai siekiant geriau parodyti pažangą, pasiektą mažinant tarp Europos Sąjungos regionų ir regionuose esančius skirtumus;

—

mano, kad tuo atveju, kai skiriasi nacionalinių ir Europos intervencinių priemonių įgyvendinimo sistemos, būtina dar intensyviau bendradarbiauti įvairiais valdymo lygmenimis, kad būtų išvengta veiksmų dubliavimo; šiuo tikslu būtų naudinga skatinti įvairių valdymo lygmenų dialogą ir bendradarbiavimą siekiant dar didesnio įvairių intervencinių priemonių nuoseklumo ir papildomumo;

—

mano, kad, vadovaujantis partnerystės principu, nacionalinių ir Europos intervencinių priemonių sėkmę lems kompetentingų vietos ir regionų sprendimų priėmimo organų dalyvavimas;

—

remia pasiūlymą didinti sanglaudos politikos veiksmingumą sutelkiant dėmesį į konkrečius rezultatus; neprieštarauja ex-ante sąlygų principui; vis dėlto pabrėžia, kad dėl šių sąlygų neturi sulėtėti programų įgyvendinimas ir neturi būti atmestos su Stabilumo ir augimo paktu susijusios sąlygos;

—

mano, kad papildomumo kontrolė atlieka svarbų vaidmenį, kadangi leidžia užtikrinti, kad Europos fondų lėšomis bus veiksmingai papildomos nacionalines išlaidų programos, taigi ir sukurta reali Europos Sąjungos veiksmų pridėtinė vertė;

—

remia pasiūlymą parengti bendrą strateginį pagrindą ir mano, jog reikėtų, kad vystymo ir investicijų partnerystės sutartys taptų veiksminga priemone, užtikrinančia, nacionalinių ir Europos Sąjungos intervencinių priemonių papildomumą; primena, kad būtinas visokeriopas vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas.

Pranešėjas

Francesco MUSOTTO (IT / EA), Sicilijos regioninės asamblėjos narys

1.

pabrėžia, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnyje (buvęs Europos bendrijos steigimo sutarties 158 straipsnis) teigiama, kad siekiant skatinti visokeriopą darnų vystymą, Sąjunga plėtoja ir vykdo savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę socialinę ir teritorinę sanglaudą. Sąjunga ypač siekia sumažinti regionų išsivystymo lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą;

2.

pažymi, kad ypatingas dėmesys yra skiriamas kaimo vietovėms, pramonės pereinamąjį laikotarpį išgyvenančioms vietovėms bei didelių ir nuolatinių gamtinių trūkumų arba demografinių problemų turinčioms vietovėms, pavyzdžiui, labai retai apgyvendintiems toliausiai į šiaurę esantiems regionams ir salų, pasienio bei kalnuotoms vietovėms, tačiau būtina paremti ir kitus Europos regionus, kad būtų užtikrintas ir sustiprintas jų konkurencingumas;

3.

pabrėžia pagrindinį miesto vietovių ir regionų bei sostinių ir jų regionų kaip augimo veiksnių vaidmenį siekiant strategijos „Europa 2020“ ekonominių, ekologinių ir socialinių tikslų. Ateityje turėtų būti sudarytos galimybės įgyvendinti ir miestų, ir kaimo vietovių socialiniam ir ekonominiam stabilumui pasiekti būtinas priemones, taikant integruotus metodus ir suteikiant regionams pakankamą veiksmų laisvę. Šiuo požiūriu reikia laikytis principo, kad miestų matmuo jau savaime atitinka strategiją „Europa 2020“. Be to, reikėtų palengvinti miestų ir priemiesčių vietovių bendradarbiavimą valstybių narių funkcinėse vietovėse į būsimus struktūrinių fondų reglamentus įtraukiant būtinas nuostatas;

4.

remia Europos Komisijos komunikate „Strategijos „Europa 2020“ biudžetas“ (1) pateiktą pasiūlymą įvesti naują „pereinamojo laikotarpio regionų“ kategoriją. Komitetas taip pat nurodo, kad regionai, kurių BVP vienam gyventojui viršijo 75 proc. 27 ES vidurkį pagal dabartinę finansinę perspektyvą, irgi turėtų turėti galimybę panaudoti išteklius investicijoms į infrastruktūrą. Tai padėtų šiems regionams padidinti per dabartinį programavimo laikotarpį gautą papildomą naudą. Be to, energijos vartojimo efektyvumo tikslas turėtų apimti ir tausiai energiją naudojančias transporto rūšis, įskaitant geležinkelių transportą ir susijusią infrastruktūrą;

5.

primena, kad Sutarties dėl ES veikimo 349 straipsnyje pripažįstama išskirtinė atokiausių regionų padėtis, ir pritaria būtinybei priderinti šiems regionams taikomus Bendrijos teisės aktus ir prireikus patvirtinti konkrečias priemones, visų pirma sanglaudos politikos srityje;

6.

pritaria Penktojoje ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitoje (2) pateiktam Komisijos principui, pagal kurį sanglaudos politika ir ateityje bus tęsiama visoje Sąjungos teritorijoje, taigi ir visuose jos regionuose bus įgyvendinama vystymosi politika;

7.

mano, kad nuo šiol Europos sanglaudos politika, derinama su įvairiais teritoriniais lygmenimis įgyvendinamais valstybės intervenciniais veiksmais, turi ir toliau atlikti svarbų vaidmenį ir skatinti darnų visos Europos Sąjungos teritorijos vystymąsi, t. y. padėti silpniau išsivysčiusiems regionams siekti pažangos skiriant jiems didesnę dalį išteklių ir prisidėti prie visų regionų konkurencingumo atkūrimo ir stiprinimo;

8.

tvirtina, kad realiu solidarumu pagrįstų nacionalinių ir Europos intervencinių priemonių kompleksiškumas, sinergija ir papildomumas yra vienintelis būdas, galintis padėti įveikti Europos Sąjungoje egzistuojančius ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus;

9.

mano, kad šie principai gali būti lemiami įvairiais aspektais, visų pirma jais remiantis galima:

10.

mano, kad sanglaudos politika, susieta su įvairiais teritoriniais lygmenimis įgyvendinamomis valstybės intervencinėmis priemonėmis, yra pati veiksmingiausia solidarios paramos mažiausiai išsivysčiusiems regionams priemonė, kartu ši politika skatina augimą ir gerovę visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Komitetas pažymi, kad sanglaudos politika prisidėjo prie Europos BVP augimo, naujos infrastruktūros kūrimo ir taip leido pagerinti Europos teritorijų pasiekiamumą ir aplinkos apsaugą. Investicijos į tvarias užimtumo strategijas ir atsižvelgimas į poreikius darbo rinkoje paskatino visai naujų profesijų atsiradimą, senų profesijų pokyčius ir tradicinių profesijų išnykimą. Kokybiškesnių darbo vietų kūrimas susijęs su pasitenkinimą teikiančio darbo, atliktą darbą atitinkančio atlyginimo, darbuotojų sveikatos propagavimo ir darbo ir šeimininio gyvenimo derinimo užtikrinimu. Toks darbo kokybės pagerinimas padidina darbo vietos patrauklumą, o tai gali turėti teigiamą poveikį vietos ekonomikai ir gali padėti išlaikyti ES regionų konkurencingumą;

11.

pabrėžia, kad, nepaisant pasiektos didelės pažangos mažinant išsivystymo skirtumus, dėl ekonomikos ir finansų krizės gali išryškėti atotrūkis tarp Europos regionų ir pačiuose regionuose. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad padėtis ypač blogėja šalyse, kurios gauna paramą pagal Europos finansinės padėties stabilizavimo ir Mokėjimų balanso priemones. Šiose šalyse labiausiai stengiamasi patenkinti nacionalinio lygmens sąlygas ir reikalavimus, o regioninių skirtumų klausimas nustumiamas į antrą planą;

12.

atkreipia dėmesį, kad, palyginti su turtingesniais regionais, mažiau išsivystę regionai turi mažesnes galimybes pasinaudoti nuosavais ištekliais ir dėl savo silpnumo gali tapti dar labiau pažeidžiamais išorės sukrėtimų atveju, o dabartinės ir dar nežinia kiek truksiančios krizės laikotarpiu gali iškilti grėsmė jau pasiektai pažangai. Šiose teritorijose ES teikiamas finansavimas, kuriuo papildomos nacionalinės intervencinės priemonės, yra esminis veiksnys siekiant užtikrinti tam tikrą viešųjų investicijų stabilumą ir paskatinti ekonomikos atgaivinimą;

13.

pabrėžia, kad plačiu užmoju išsiskirianti Europos sanglaudos politika, apimanti ekonominį menkiau išsivysčiusių regionų vystymą, paramą socialiai pažeidžiamoms grupėms, socialiniu ir aplinkos požiūriu darnų augimą ir teritorinės bei kultūrinės įvairovės išsaugojimą, taip pat lemia ir nacionalines intervencines priemones, kurios gali būti taikomos tais pačiais sanglaudos tikslais.

14.

primygtinai reikalauja, kad naujajai sanglaudos politikai toliau būtų skiriami būtini ištekliai, kurie leistų atkurti Europos regionų ekonominę ir socialinę pusiausvyrą ir įtvirtintų nacionaliniu ir regionų lygmeniu įgyvendintus veiksmus. Todėl ir ateityje reikėtų numatyti atitinkamą ES biudžeto išteklių dalį svarbiai paramai, skirtai vystymosi požiūriu atsiliekantiems Sąjungos regionams, finansuoti;

15.

pabrėžia, kad naujojoje sanglaudos politikoje reikia atsižvelgti į tarpvalstybinį bendradarbiavimą. ES šalių pasienio regionams turime teikti paramą ES išorės sienas turinčių valstybių bendradarbiavimui plėtoti, visų pirma tarp tų šalių ir regionų, kurių ekonominis išsivystymas labai skiriasi; taip pat pripažįsta, kad pasienio regionuose sukūrus bendrą teritorinę erdvę reikės reguliarios ir selektyvios paramos ES lygmeniu teritorijų planavimo politikai stiprinti ir bendriems vystymosi projektams įgyvendinti;

16.

supranta, kad vertinant ekonomikos augimą regionų lygmeniu, BVP vienam gyventojui yra svarbus rodiklis, tačiau norėtų, kad bendradarbiaujant su vietos ir regionų lygmeniu būtų nustatyti papildomi rodikliai, kurie nustatytų atitinkamo regiono pradinę padėtį (bazinį lygį) ir taip geriau parodytų rezultatus, pasiektus mažinant tarp ES regionų ir regionuose esančius skirtumus (3) ir atskleistų realų išsivystymo lygį ir konkrečias kiekvieno regiono socialinės ir teritorinės sanglaudos problemas;

17.

taip pat nurodo, kad numatomas rerferencinis laikotarpis, kuriuo remiantis bus nustatoma, ar regionas turi teisę į paramą pagal naująją ES sanglaudos politiką nuo 2014 m. (veikiausiai bus remiamasi 2007–2009 m. laikotarpiu vienam gyventojui tenkančiu BVP rodikliu regionų lygmeniu), neatspindės visų ekonomikos krizės ir atitinkamų taupymo priemonių padarinių ES regionams. Komitetas prašo visais įmanomais būdais stengtis, kad skiriant lėšas būtų remiamasi kuo naujesniais duomenimis apie BVP ir kad būtų atsižvelgiama į BVP tendencijas, ir siūlo programavimo laikotarpiu numatyti pažangesnes peržiūros priemones;

18.

mano, kad Europos sanglaudos politikai ir nacionalinei regionų vystymosi politikai būtina tinkama institucinė aplinka ir veiksmingas viešasis administravimas, taip pat produktyvi partnerystė įvairiais valdymo lygmenimis, kadangi tai leidžia nustatyti vidutinės ir ilgalaikės trukmės vystymo strategijas ir sudaryti daugiametes programas, kuriomis gali būti grindžiama minėtų sričių politika;

19.

laikosi nuomonės, kad sanglaudos politika derinama su įvairiais teritoriniais lygmenimis įgyvendinamais valstybės veiksmais atsižvelgiant į kiekvienos šalies struktūrinius ypatumus gali paskatinti valstybes nares stiprinti institucinius ir administracinius gebėjimus, kurie reikalingi veiksmingesniam ir rezultatyvesniam finansinių išteklių panaudojimui užtikrinti, taigi, ir tikėtis maksimalių investavimo, skirto mažinti augimo skirtumus, rezultatų;

20.

atkreipia dėmesį, kad įvairioms Europos sanglaudos politikos ir nacionalinės regionų vystymosi politikos įgyvendinimo sistemoms įtakos turi kiekvienos valstybės narės ypatumai, institucinė aplinka ir kompetencijos sričių pasiskirstymas atitinkamos šalies viduje, dar konkrečiau kalbant – pasiektas decentralizacijos lygis ir tai, kaip pavyko laikytis daugiapakopio valdymo principų, taip pat regionų ir vietos lygmeniu įgyta patirtis atitinkamos teritorijos ar atitinkamo teritorinio vieneto vystymosi srityje bei projektų geografinė aprėptis (4);

21.

mano, kad tuo atveju, kai skiriasi nacionalinių ir Europos intervencinių priemonių įgyvendinimo sistemos, būtina dar intensyviau bendradarbiauti įvairiais valdymo lygmenimis, kad būtų išvengta neveiksmingo veiksmų dubliavimo. Komiteto nuomone, galima tikėtis palaipsniui pasiekti optimalią sinergiją ne tik sudarant kompleksišką visų vienoje teritorijoje įgyvendinamų vystymo priemonių programą, bet ir griežtai koordinuojant valdymą, ir mano, kad šiuo tikslu būtų naudinga paskatinti įvairių valdymo lygmenų dialogą ir tolesnį bendradarbiavimą siekiant dar didesnio įvairių nacionalinių ir Europos intervencinių priemonių nuoseklumo ir papildomumo;

22.

pritaria, kad siekiant geresnių teritorinės sanglaudos ir konkurencingumo rezultatų, intervencinės priemonės, kuriomis siekiama mažinti ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus, turi būti kompleksiškos, geriau orientuotos į rezultatus ir nustatomos atsižvelgiant į teritorinį problemų aspektą;

23.

pabrėžia, kad naujasis Lisabonos sutartyje nustatytas tikslas – teritorinė sanglauda, tapo tokiu pat svarbiu prioritetu kaip ir ekonominė ir socialinė sanglauda, todėl būtina jau dabar teritorinį aspektą įtraukti į visų sričių politiką, kuri svarbi teritorijų vystymui, visų pirma reguliariai atlikti politikos teritorinio poveikio vertinimą. Mano, kad šiuo tikslu būtų naudinga sukurti stebėsenos sistemas, kurios padėtų vykdyti nuolatinę valstybės išlaidų, susijusių su ES teritorijų sanglaudos tikslais, paskirstymo kontrolę;

24.

pabrėžia, kad visų lygmenų viešųjų valdžios institucijų dalyvavimas kuriant strateginius planus ir įgyvendinant intervencines priemones, kuriomis siekiama sumažinti ekonominio ir socialinio išsivystymo atotrūkį, užtikrina, kad priemonės bus parengtos atsižvelgiant į teritorijų sąlygas ir patirtį, kas yra būtina siekiant išnaudoti visą atitinkamos teritorijos potencialą, sutelkti išteklius ir pasiekti didžiausią valstybės intervencinių priemonių veiksmingumą;

25.

atkreipia dėmesį, kad tokie iššūkiai kaip kova su klimato kaita, apsirūpinimas energija, globalizacija, miesto ir kaimo santykiai, demografiniai pokyčiai, migracija teritorijoms daro labai nevienodą poveikį, todėl sprendimų reikia ieškoti ir juos įgyvendinti regionų ir vietos lygmeniu laikantis subsidiarumo principo;

26.

todėl mano, kad vadovaujantis partnerystės principu, nacionalinių ir Europos intervencinių priemonių sėkmę lems pagal nacionalinę teisę atsakingų vietos ir regionų sprendimų priėmimo organų dalyvavimas ir ekonominių ir socialinių partnerių gebėjimas dalyvauti rengiant, planuojant ir įgyvendinant priemones;

27.

pripažįsta, kad būtina skatinti Europos teritorijų vystymą laikantis griežtos viešųjų finansų valdymo sistemos, pagal kurią būtų privaloma siekti kuo didesnio veiksmingumo ir rezultatyvumo. Komitetas pritaria Europos Komisijos pasiūlymui siekti konkrečių rezultatų pakankamai lanksčiai nustatant aiškius kiekybinius tikslus ir išmatuojamus rezultatyvumo rodiklius, atitinkančius planuojamas intervencines priemones, kad būtų galima taip pat atlikti vertinimą programavimo laikotarpiu;

28.

iš esmės nėra neteisinga nustatyti ex-ante sąlygas struktūrinių fondų lėšų panaudojimui, tačiau šios sąlygos turėtų būti glaudžiai ir tiesiogiai susijusios su Europos Sąjungos sanglaudos politikos veiksmingumo didinimu ir leisti pagerinti programų įvykdomumą bei veikimą ir integruoti vystymui skirtas intervencines priemones;

29.

vis dėlto pabrėžia, kad šios sąlygos neturėtų sulėtinti su struktūriniais fondais susijusių programų įgyvendinimo, kas gerokai sumažintų nacionalinių išteklių, skiriamų Europos intervencinėms priemonėms papildyti, veiksmingumą;

30.

pastaruoju klausimu Komitetas pasilieka teisę pateikti išsamesnes pastabas, kai Europos Komisija paskelbs su tuo susijusį pasiūlymą;

31.

tačiau nepritaria Europos Komisijos nuostatoms dėl sąlygų, susijusių su augimo ir stabilumo paktu, taikymo, kadangi dėl to galėtų nukentėti vietos ir regionų valdžios institucijos, kurios neatsako už valstybių narių įsipareigojimų nevykdymą (5), be to, toks sprendimas sustabdytų arba pavėlintų vystymo procesus ir turėtų neigiamos įtakos jau pasiektai pažangai;

32.

pabrėžia, kad įvairūs veiksniai gali sutrukdyti optimaliai panaudoti Europos fondų lėšas augimą labiausiai skatinančiuose sektoriuose ir srityse, taigi savo ruožtu sumažėtų ir jiems taikomų intervencinių priemonių galimas poveikis atitinkamoje teritorijoje (6). Šiuo požiūriu papildomumo kontrolė atlieka svarbų vaidmenį, kadangi leidžia užtikrinti, kad fondų lėšomis bus veiksmingai papildomos nacionalines išlaidų programos, taigi ir sukurta reali Europos Sąjungos veiksmų pridėtinė vertė;

33.

todėl pabrėžia, kad reikia veiksmingiau stebėti struktūrinių fondų veiksmų papildomą vaidmenį ir užtikrinti, kad Europos intervencinės priemonės – tai papildomi veiksmai, kurių nebūtų galima įgyvendinti arba jie būtų įgyvendinti tik iš dalies, jei būtų naudojamasi tik nacionalinėmis priemonėmis;

34.

mano, kad Europos sanglaudos politikos veiksmingumas ir rezultatyvumas taip pat priklauso ir nuo procedūrų supaprastinamo siekiant kiek galima labiau sumažinti reguliavimo ir administravimo naštą paramos gavėjams. Iš tiesų, paprastesnės procedūros – labai svarbi veiksmingo išteklių panaudojimo prielaida. Komitetas ragina Europos Komisiją šiuo klausimu rekomenduoti valstybės narėms kartu su regionų ir vietos valdžios institucijomis išnagrinėti ir pateikti pasiūlymus dėl geresnio ES ir valstybių narių taisyklių dėl principų, terminų ir procedūrų suderinimo dėmesį sutelkiant į rezultatus ir laukiamą poveikį ir kartu vengiant sudaryti nevienodas išteklių naudojimo sąlygas skirtingose valstybėse narėse;

35.

pripažįsta strategijos „Europa 2020“ svarbą siekiant pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo ir teigiamai vertina Europos Komisijos komunikate Regioninės politikos įnašas į tvarų augimą įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ (7) atliktą analizę, pagal kurią praktinis strategijoje nustatytų tikslų įgyvendinimas iš esmės priklausys nuo vietos ir regionų lygmeniu priimsimų sprendimų;

36.

mano, kad nors sanglaudos politika gali labai svariai prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo, bet ji negali būti sutelkta vien tik į šią strategiją, ir atkreipia dėmesį į šios politikos indėlį siekiant darnaus Europos Sąjungos vystymosi ir mažinant Europos teritorijų ekonominius ir socialinius skirtumus, kaip nurodoma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnyje. Kaip ir iki šiol, sanglaudos politika ir strategija „Europa 2020“ turi būti įgyvendinamos atskirai, kadangi kiekviena jų siekiama specifinių tikslų, kurie nevisiškai sutampa, nors ir yra tam tikrų sąveikos taškų turint omenyje kompleksiškumą ir papildomumą;

37.

teigiamai vertina Penktojoje ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitoje pateiktą pasiūlymą parengti bendrą strateginį pagrindą, kuris apimtų struktūrinius fondus ir kitus teritorijų vystymui skirtus Europos fondus (Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF), Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir Europos žuvininkystės fondą (EŽF)), tačiau kiekvienas jų turėtų savo priemones ir konkrečias taisykles. Pritaria, kad struktūrinei politikai skirti Europos fondai būtų susieti su vystymui skirtu strateginiu pagrindu, kas leistų geriau koordinuoti lėšų panaudojimą;

38.

mano, kad vykstant diskusijoms dėl būsimo struktūrinių fondų reglamentavimo, reikėtų, kad remiantis bendru strateginiu pagrindu sudarytos vystymo ir investicijų partnerystės sutartys taptų veiksminga priemone, užtikrinančia, nacionalinių ir Europos Sąjungos intervencinių priemonių papildomumą, jomis būtų siekiama tų pačių ekonominių, socialinių ir teritorinių skirtumų mažinimo tikslų nustatant investavimo prioritetus, nacionalinių ir Europos išteklių paskirstymą, sąlygas ir siektinus tikslus;

39.

tačiau primena, kad vadovaujantis daugiapakopio valdymo principais, minėtąsias sutartis galima sudaryti tik visokeriopai dalyvaujant vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurios atsakingos už intervencinių priemonių įgyvendinimą ir valdymą savo teritorijose, o ne tik valstybėms narėms ir Europos Komisijai, kadangi tik taip bus užtikrintas veiksmingesnis koordinavimas, įvairių sričių politikos programų nuoseklumas, sustiprintas ne tik veiksmų, bet ir strateginis valdymas;

40.

pritaria, kad vystymo ir investicijų partnerystės sutartys, atitinkančios konkrečias kiekvienos valstybės narės sąlygas, gali padėti tinkamai praktiškai įgyvendinti teritorinių paktų, kuriuos Regionų komitetas siūlo įtraukti į nacionalines reformų programas, idėją;

41.

mano, kad nacionalinės regioninės plėtros politikos ir Europos sanglaudos politikos koordinavimas pirmiau minėtais būdais, t.y, pasiekus didžiausią įvairių toje pačioje teritorijoje įgyvendinamų priemonių sinergiją ir atsižvelgus į jų tarpusavio ryšį, realiai atspindėtų paramos santalkos principą; Tada taptų įmanoma užtikrinti geresnį ne tik ERPF, ESF, EŽŪFKP ir EŽF fondų naudojimo, bet ir nacionalinių intervencinių priemonių, kuriomis siekiama tu pačių vystymo tikslų, koordinavimą;

42.

be to, mano, kad strategiškai svarbu neatsieti nacionalinės regionų vystymo politikos ir Europos sanglaudos politikos nuo sektorių politikos, kadangi, Komiteto nuomone, būtina siekti kuo didesnio visų intervencinių priemonių nuoseklumo, suderinamumo ir sinergijos. Daugelyje sektorių įgyvendinamos viešosios politikos tikslas – pasiekti tarpusavyje susijusių rezultatų, kurių bendras poveikis gali būti dar didesnis, jei įvairių sričių politika būtų gerai koordinuojama (8);

43.

tvirtina, kad koordinavimas padėtų suderinti programas su specifiniais tikslais sutelkiant dėmesį į veikiančias politikos priemones ir esamus finansinius išteklius tikslams pasiekti, nustatant pagalbos sričių prioritetus, investicijas ir turimus ES išteklius, apibrėžtus remiantis atskirų regionų išteklių analize. Tai padėtų kuo geriau panaudoti kiekvienos teritorijos potencialą ir suvokti savo prioritetus.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/29

—

pabrėžia, kad naujos Europos pramonės politikos sėkmė priklauso nuo veiksmingos politikos tokiose srityse kaip ekonomikos sąlygos ir valdymas, konkurencingumas, investicijos ir finansų sektoriaus architektūra, inovacijos ir moksliniai tyrimai, energija ir ištekliai, skaitmeninė darbotvarkė, nauji įgūdžiai ir darbo vietos ir kt.,

—

pabrėžia, kad pertvarkant Europos pramonę įmonėms reikia suteikti didesnį lankstumą rengiant įdarbinimo strategijas mainais už tinkamą pajamas užtikrinančią darbuotojų apsaugą sektoriuose, kuriuose galimi pokyčių padariniai, pasiūlyti pakartotinio įsidarbinimo, persikvalifikavimo galimybes, teikti paramą savarankiškai dirbantiems asmenims. Mokymasis visą gyvenimą yra labai svarbus siekiant užtikrinti dideles darbuotojų įsidarbinimo galimybes, kiek įmanoma sutrumpinti bedarbystės laikotarpį ir įmonėms įgyti naujų gebėjimų, padėsiančių greitai prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Koordinuojant šiuos veiksmus svarbų vaidmenį turi atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos. Be to, šioje srityje reikėtų geriau panaudoti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą,

—

reikalauja, kad Europos Sąjungos vietos ir regionų valdžios institucijos atliktų aktyvesnį vaidmenį rengiant ir įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir siekiant komunikate iškeltų tikslų. Primena, kad Europos Sąjungos vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka esminį vaidmenį plėtojant pramonės politiką ir vystant ekonomiką, kadangi jos veikia vietos lygmeniu ir žino vietos pramonės struktūrą ir įmonių patiriamas problemas,

—

ragina valstybes nares ir vietos bei regionų valdžią sudaryti nacionalinio lygmens teritorinius paktus, kad bendradarbiaujant būtų parengtos ir įgyvendinamos nacionalinės reformų programos, taip pat kartu vertinama šioje srityje padaryta pažanga siekiant suderinti politines darbotvarkes ir pastangas ir jas nukreipti į strategijos „Europa 2020“ tikslus, ir tai, be abejonės, taps rimtu žingsniu į priekį juos įgyvendinant.

Pranešėjas

Patxi LÓPEZ (ES / ESP), Baskų vyriausybės vadovas

Pamatinis dokumentas

Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Integruota globalizacijos eros pramonės politika. Didžiausias dėmesys – konkurencingumui ir tvarumui“

COM(2010) 614 galutinis

1.

palankiai vertina komunikate „Integruota globalizacijos eros pramonės politika. Didžiausias dėmesys – konkurencingumui ir tvarumui“ (1) (viena iš septynių strategijos „Europa 2020“ pavyzdinių iniciatyvų) nurodytą Europos Komisijos įsipareigojimą sukurti stiprią, konkurencingą ir į tvarų augimą orientuotą Europos pramonę siekiant paskatinti ekonomikos atsigavimą;

2.

pabrėžia, kad naujos Europos pramonės politikos sėkmė priklauso nuo veiksmingos politikos tokiose srityse kaip ekonomikos sąlygos ir valdymas, konkurencingumas, investicijos ir finansų sektoriaus architektūra, inovacijos ir moksliniai tyrimai, energija ir ištekliai, skaitmeninė darbotvarkė, nauji įgūdžiai ir darbo vietos ir kt.;

3.

todėl prašo, kad strategijos „Europa 2020“ pavyzdinės iniciatyvos būtų geriau tarpusavyje integruotos ir koordinuojamos;

4.

apgailestauja, kad minėtos septynios pavyzdinės iniciatyvos buvo pasiūlytos neatsižvelgiant į jų poveikį biudžetui ir su jų įgyvendinimu susijusius poreikius;

5.

pabrėžia, kad svarbu pasinaudoti veiksmų ES lygmeniu pridėtine verte siekiant įveikti pasaulines problemas ir priartėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų sutelkiant pastangas ir užtikrinant sinergiją koordinuojant įvairių sričių politiką;

6.

pažymi, kad pasaulyje vykstantys struktūriniai pokyčiai parodė, jog yra visiems aktualių problemų ir iššūkių, kurie, esant didesniam atvirumui ir tarpusavio priklausomybei, sparčiai plinta ir turi poveikio valstybėms ir vietos ir regionų valdžios institucijoms, todėl reikia įgyvendinti strateginio ir technologinio planavimo priemones, leidžiančias priimti greitus ir suderintus sprendimus;

7.

primena, kad dėl naujų konkurencingumo rodiklių iškilo Europos Sąjungos ekonomikos pasaulyje vaidmens klausimas ir kad reikia suteikti energingą postūmį strategijai „Europa 2020“, kad Europos Sąjungos ekonomika susigražintų savo poziciją, o šiame procese pramonė turi atlikti lemiamą augimo veiksnio vaidmenį;

8.

pritaria darnumo sąvokai, kuri apima ekonominę, socialinę ir aplinkos pusiausvyrą. Aplinkos apsauga ir atkūrimas, energija, veiksmingas išteklių valdymas, su senėjimu ir išlaikomų asmenų priežiūra susiję socialiniai poreikiai turi didelį ekonomikos skatinimo potencialą. Pasaulio mastu konkurencingos pramonės plėtojimas turi derėti su ekonominiu, socialiniu ir aplinkai palankiu vystymusi;

9.

prašo Europos Komisijos daugiau dėmesio skirti nevienodam ES šalių išsivystymo lygiui ir vis dar egzistuojančių skirtumų panaikinimui; pramonės politika šiuo požiūriu yra viena iš priemonių, kurių reikėtų imtis. Valstybių narių, taip pat vietos ir regionų valdžios institucijų pozicija dėl penkių strategijoje „Europa 2020“ iškeltų tikslų gerokai skiriasi ir jie patiria skirtingo masto krizės poveikį;

10.

pabrėžia, kad pertvarkant Europos pramonę įmonėms reikia suteikti didesnį lankstumą rengiant įdarbinimo strategijas mainais už tinkamą pajamas užtikrinančią darbuotojų apsaugą sektoriuose, kuriuose galimi pokyčių padariniai, pasiūlyti pakartotinio įsidarbinimo, persikvalifikavimo galimybes, teikti paramą savarankiškai dirbantiems asmenims. Mokymasis visą gyvenimą yra labai svarbus siekiant užtikrinti dideles darbuotojų įsidarbinimo galimybes, kiek įmanoma sutrumpinti bedarbystės laikotarpį ir įmonėms įgyti naujų gebėjimų, padėsiančių greitai prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Koordinuojant šiuos veiksmus svarbų vaidmenį turi atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos. Be to, šioje srityje reikėtų geriau panaudoti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą;

11.

reikalauja, kad Europos Sąjungos vietos ir regionų valdžios institucijos atliktų aktyvesnį vaidmenį rengiant ir įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir siekiant komunikate iškeltų tikslų. Kai kurios vietos ir regionų valdžios institucijos turi plačius įgaliojimus ir daug patirties ekonomikos ir pramonės vystymo srityje, taip pat kitų su konkurencingumu tiesiogiai susijusių sričių politikoje. Būdamos arti sprendimus priimančių institucijų ir pagrindinių ekonominės veiklos vykdytojų, jos gali veiksmingiau valdyti viešąją politiką;

12.

todėl remia teritorinių paktų sudarymą tarp regionų ir valstybių narių, kad būtų prisiimti įsipareigojimai siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų. Tikslų suderinimas, bendros strategijos ir su pramonės politika susijęs finansavimas turės teigiamo poveikio užtikrinant didesnį ekonomikos augimą;

13.

pripažįsta su regionais ir miestais susijusių vietos ekonomiką skatinančių subjektų (2) vaidmenį suteikiant postūmį pramonei. Jų veikla turi lemiamą reikšmę užtikrinant aktyvesnį įmonių, socialinių partnerių ir piliečių dalyvavimą Europos Sąjungos pramonės politikoje;

14.

prašo Europos Komisijos sudaryti konkretų kiekvieno komunikate numatyto prioriteto įgyvendinimo tvarkaraštį, kad būtų lengviau prižiūrėti, kaip įgyvendinama naujoji pramonės politika;

15.

siūlo, kad Europos Komisija, bendradarbiaudama su Regionų komitetu, nustatytų įgyvendinant pramonės politiką padarytos pažangos stebėsenos ir reguliaraus vertinimo procedūrą, kuri padėtų užtikrinti sinergiją ir pasidalyti tam pačiam tikslui skirtus išteklius; todėl prašo numatyti kokybines ir kiekybines pramonės politikos raidos vertinimo priemones, kurios apimtų tokius aspektus kaip darbo vietų kūrimas, konkurencingumas, tvarus vystymasis ar pažanga diegiant inovacijas;

16.

palankiai vertina šia iniciatyva pramonei naujame Europos augimo modelyje suteikiamą pagrindinį vaidmenį, pramonės sektorius yra lemiamas mūsų ekonomikai ir turi didelės įtakos kitai ūkinei veiklai;

17.

pripažįsta, kad pati pramonės sąvoka pakito ir prisitaikė prie ekonomikos etapo, kuriame didelę reikšmę įgijo vadinamoji „išsklaidytoji“ pramonė arba naujoji pramonė, kuriai plėtoti būtinos didelės pridėtinės vertės paslaugos;

18.

atkreipia dėmesį, kad pramonės politika neturi apsiriboti sektorių lygmens požiūriu, ji turi tapti konkurencingumo politika, kurią vykdant būtų laikomasi platesnio aktyvios paramos įmonėms požiūrio, kaip kad reikalauja naujos pramonės permainos;

19.

pabrėžia, kad ES turėtų investuoti į didesnį socialinį ir ekonominį potencialą turinčias sritis ir prašo daugiau dėmesio skirti pažangiam ES ekonomikos, kurios pagrindą sudarytų žinios, vystymui ir strateginėms investicijoms į MTTP, į mokslą ir technologijas orientuotam mokymui, taip pat ir netechnologinėms inovacijoms;

20.

pastebi, kad ES pramonė labai priklauso nuo žaliavų ir energijos išteklių, kurie senka, brangsta ir priklauso nuo tarptautinės politinės padėties;

21.

primena, kad vienu pagrindinių tikslų turėtų būti ekonomikos augimo atsiejimas nuo didesnio išteklių naudojimo;

22.

todėl mano, kad strateginis ES pramonės politikos uždavinys turėtų būti vystyti procesus, kurie leistų veiksmingiau valdyti minėtus išteklius, pakeisti žaliavas, taip pat pradėti plačiau naudoti atsinaujinančius energijos išteklius;

23.

primena, kad demografiniai pokyčiai bus susiję su naujais vartojimo modeliais. Dėl gyventojų senėjimo išsivysčiusiose šalyse atsiras naujų socialinės paramos poreikių, tačiau kartu atsivers galimybių pramonei ir paslaugoms. Besiplečiantis vidurinysis sluoksnis sparčiai augančios ekonomikos šalyse veikiausiai taps dar vienu galimybių šaltiniu vystymosi ir inovacijų srityse;

24.

pripažįsta sparčiai augančios ekonomikos šalių vaidmenį šiuo metu besiformuojančiame naujame geoekonominiame žemėlapyje. Sparčiai augančios ekonomikos šalims tenka naujas lyderių vaidmuo dėl patrauklių ir sparčiai augančių rinkų ir dėl to, kad jos pritraukia naujus tiesioginių investicijų srautus ir pasižymi didėjančia technologijų bei mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos paklausa;

25.

pritaria, kad reikia skubiai atlikti struktūrines reformas atsižvelgiant į vykstančius radikalius verslo aplinkos pokyčius ir pasaulio mastu besiformuojantį naują konkurencingumo modelį, pagal kurį dėl naujų sparčiai augančios ekonomikos šalių išsiveržimo į priekį lemiamą reikšmę įgyja technologija ir su IRT susiję gebėjimai, taip pat perėjimas prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos;

26.

prašo panaikinti visas įmonių plėtrą varžančias kliūtis ir siūlo ieškoti įmonių bendradarbiavimo ir partnerystės sprendimų ir būdų. Su tarptautine veikla, inovacijomis ar tvarumu susijusių iššūkių negalima spręsti pavieniui ar atsietai;

27.

tvirtina, kad būtina sukurti reikalingas sąlygas, kad įmonės konkrečiose nišose pasiektų efektyvų dydį. Tuomet ES galės veikti daugianacionalinės specializuotos MVĮ. Iš esmės specializacija yra vienas strateginių aspektų, lemsiančių įmonių, kurioms neišvengiamai teks plėtoti sudėtingesnius, dar konkretesniems rinkos segmentams skirtus ir didesnę pridėtinę vertę turinčius produktus ir paslaugas, konkurencingumą;

28.

pabrėžia, kad skubiai reikia formuoti ir stiprinti asmenų gebėjimus ir turint omenyje tai, kad trūksta darbuotojų ateities požiūriu strateginę reikšmę turinčiose srityse, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų, inžinerijos, sveikatos ar matematikos, sudaryti palankias ir patrauklias sąlygas dirbti žinių pramonėje. Taip pat reikia nuolat atnaujinti darbuotojų gebėjimus, įgūdžius ir žinias ir juos suderinti su naujų sektorių ir naujų technologijų poreikiais. Tai ne tik būtų naudinga pramonei, bet ir padėtų darbą praradusiems darbuotojams greitai prisitaikyti prie naujo sektoriaus ir naujų technologijų;

29.

be to pabrėžia, kad būtina siekti didesnio įvairiapusiškumo ir daugiadiscipliniškumo, kartu dėmesį sutelkti į asmeninius gebėjimus, pavyzdžiui, susijusius su komandiniu darbu arba atvirumu permainoms, kad būtų labiau prisitaikyta prie pramonės sektoriaus poreikių;

30.

mano esant būtina, kad mūsų pramonė išsiugdytų „globalizacijos refleksą“, prisitaikydama prie naujų tarptautinės konkurencijos, kuri pati savaime yra permaininga, aplinkybių. Globalizacija sustiprino konkurenciją, atverdama rinkas naujiems konkurentams, kurie naudojasi naujomis galimybėmis judėti ir gauti informacijos;

31.

atkreipia dėmesį, kad internacionalizacija yra bendras iššūkis visai visuomenei, o ne tik įmonėms. Kad Europos įmonės ryžtingai rinktųsi tarptautinę veiklą ir būtų konkurencingos pasaulio mastu, asmenys, universitetai, mokymo centrai ar mokslo ir technologijų struktūros savo strategiją turėtų susieti su tarptautine kultūra ir matmeniu;

32.

pabrėžia, kad įvyko vertės grandinės susiskaidymas ir išryškėjo kiekvienai teritorijai būdingi konkretūs vietos privalumai, susiję su skirtingomis užduotimis, vykdomomis gaminant tam tikrus produktus arba teikiant paslaugas;

33.

ragina sudaryti daugiau galimybių gauti kreditą ir jį padaryti prieinamesnį, pritaria VMĮ finansavimo forumo įkūrimui ir taip pat pabrėžia, kad bankams ir finansų įstaigoms tenka svarbi užduotis atsakingai ir skaidriai tarpininkauti užtikrinant glaudesnę finansų ekonomikos ir realiosios ekonomikos sąsają;

34.

taip pat prašo veiksmingomis priemonėmis gerinti finansų rinkų veikimą ir tęsti pastangas ES tinkamai reguliuoti finansų rinkas ir tokiu būdu kovoti su spekuliacija ir bankų sistemų pažeidžiamumu siekiant įveikti sisteminę riziką kartu užtikrinant didesnę pusiausvyrą bei stabilumą ir sustiprinant piliečių pasitikėjimą, kad būtų sukurta verslui palanki aplinka;

35.

reikalauja glaudesnio Europos investicinio banko ir Europos Sąjungos vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimo siekiant padidinti paramą investicijoms į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą bei inovacijas vietos ir regionų lygmeniu;

36.

siūlo ES lygmeniu parengti ir įgyvendinti konkurencingumo planą, kuriame būtų apibrėžtas ES pramonės politikos pagrindas;

37.

primena, kad konkurencingumas yra visos visuomenės ir visų plėtojant ekonomiką sąveikaujančių sistemų, o ne tik verslo pasaulio, uždavinys. Konkurencingumas turi poveikio asmenims, universitetams, technologijų centrams, sveikatos paslaugoms ir kt., taip pat visiems gamybos sektoriams ir gamybinei veiklai;

38.

todėl palankiai vertina tai, kad būtų pasirinktas sisteminis požiūris į pramonės politiką, apimantis įvairių su konkurencingumu susijusių sričių politiką, taip pat ir nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis. Kad didėtų Europos pramonės veiksmingumas ir našumas, reikia pagerinti ES poziciją transporto, socialinės ir vartotojų apsaugos, finansinio tarpininkavimo, energetikos, aplinkos, taip pat bendrosios rinkos ir prekybos politikos požiūriu ir koordinuoti šiuos aspektus kaip bendrą „konkurencingumo grandinę“;

39.

todėl mano, kad nauja pramonės politika turi skatinti įvairius sektorius apimantį požiūrį. Pastaraisiais metais vis plačiau naudojami įvairūs modeliai, skatinantys įmonių bendradarbiavimą įgyvendinant klasterių ar subklasterių projektus, kurių vienas pagrindinių tikslų – sutelkti ir koordinuoti visas vertės grandinės funkcijas to paties pobūdžio iniciatyvose, t. y. sukurti veiksmingą visą vertės grandinę apimantį pagrindą, kuriuo nebūtų kišamasi į įmonių sprendimus. Be to, dėl tiesioginės klasterių sąsajos su vietove, kurioje jos veikia, nustatant naują pramonės politiką svarbu atsižvelgti į jų akivaizdų regioninį aspektą;

40.

primena, kad augimo atgaivinimas ir darbo vietų kūrimas daugiausia priklausys nuo našumo didinimo ne tik gamybos, bet ypač su įmonėmis susijusių paslaugų sektoriuje;

41.

pabrėžia svarbų MVĮ vaidmenį ES, kur šios įmonės užtikrina du trečdalius darbo vietų pramonės sektoriuje. Todėl Europos Sąjungos viešoji politika turi būti grindžiama principu „pradėk nuo mažo“ (angl. think small first), kad būtų konkrečiai tenkinami MVĮ, kurios daro didžiausią poveikį ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui, poreikiai. Konkurencingi būsime tik tuomet, jei konkurencingos bus mūsų MVĮ;

42.

todėl, prašo komunikate labiau akcentuoti svarbų vaidmenį, kurį atlieka vietos ir regionų ekonominę veiklą skatinantys subjektai, vietos lygiu teikiantys logistikos paslaugas, lemiančias MVĮ pajėgumą sėkmingai konkuruoti;

43.

rekomenduoja imtis reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas veiksmingas Smulkiojo verslo akto (angl. Small Business Act) taikymas ir pabrėžia, kad atlikus paskutinę šio akto peržiūrą, paraginta pirmenybę teikti būtent sumaniajam reguliavimui ir VMĮ galimybėms gauti finansavimą;

44.

pritaria, kad įmonėms būtina sudaryti sąlygas gauti kuo geresnes paslaugas, nes tai iš esmės lemia jų produktų ir paslaugų kokybę, taigi ir konkurencingumą. Turi būti remiamos priemonės, kurios padėtų sustiprinti paslaugų įmonėms teikėjų pajėgumus ir jų tarpusavio konkurenciją;

45.

pritaria, kad būtų įgyvendinamos priemonės, kurios padėtų plėtoti inovacijas ir supaprastinti įmonių, visų pirma MVĮ, valdymą, sumažinant administracinę ir teisinę naštą, turinčią įtakos įmonių konkurencingumui, ir prisidedant, pavyzdžiui, prie platesnio tinkamumo patikros (angl. fitness checks) vykdymo pramonės politikos srityje, taip pat skatinant šią praktiką dažniau ir plačiau taikyti kitose su pramonės politika susijusiose srityse;

46.

pabrėžia, kad turint omenyje Europos pramonės politikos teritorinio matmens svarbą ir poveikį, jos tikslus reikia priderinti prie skirtingų pradinių sąlygų, kadangi tai turi lemiamą reikšmę subalansuotam ir darniam vystymuisi; ragina užtikrinti būtiną aptariamo komunikato ir gairių, išdėstytų komunikatuose „Regioninės politikos įnašas į pažangų augimą 2020 m. Europoje“ (3) ir „Regioninės politikos įnašas į tvarų augimą įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ (4) dermę;

47.

pritaria, kad reikia toliau siekti pažangios specializacijos, kad būtų skatinamas pramonės struktūrų konkurencingumas, ir teigia, kad regionų ir vietos valdžios institucijos turi suteikti postūmį savo inovacijų nišoms. Pažangi specializacija įkūnija pramonės politikai skirto komunikato ir pavyzdinės iniciatyvos „Inovacijų sąjunga“ sąsają;

48.

mano, kad būtina suteikti postūmį priemonių, skirtų remti klasterius Europos Sąjungoje, integravimui, pasirenkant bendrą į augimą ir konkurencingumą orientuotą požiūrį, kuris skatintų ne tik keistis patirtimi, bet ir vykdyti konkrečius bendrus ir bendradarbiavimo projektus. Europos Sąjunga šiuo atveju yra išskirtinė terpė, leidžianti plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, kuris padėtų kurti pasaulinio lygmens klasterius;

49.

atkreipia dėmesį, jog būtina tęsti ES lygmens strateginius projektus, skirtus konkretiems aspektams ir turinčius didelį sverto poveikį technologijų perdavimo ir sinergijos sukūrimo požiūriu, pavyzdžiui, pramoniniu būdu gaminamų „ekologiškų automobilių“, „energiškai efektyvių pastatų“ ir „ateities gamyklų“. Vadovaujantis ilgalaike vizija reikia toliau vykdyti ir plėtoti tokio pobūdžio iniciatyvas, įkūnijančias Europos Sąjungos pridėtinę vertę;

50.

teigia, kad valdžios institucijos taip pat gali daryti didelį sverto poveikį įmonių konkurencingumui, vykdydamos novatoriškus viešuosius pirkimus. Tuomet konkurso kriterijai, pagal kuriuos pirmenybė bus teikiama novatoriškiems ir tvariems produktams ir paslaugoms, paskatins rangovus diegti naujoves, o tai pagerins viešųjų paslaugų kokybę ir prieinamumą. Tačiau šiuo požiūriu būtina vengti papildomos administracinės naštos, nes kitaip būtent mažoms ir vidutinėms įmonėms nebeliks paskatų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose;

51.

ragina valstybes nares ir kompetentingas regionų bei vietos valdžios institucijas skatinti verslo kultūrą Europos visuomenėje, ypač tarp jaunimo. Švietimo sistemos turėtų nustatyti mokymo programas, pagal kurias, kaip pagrindiniai asmens gebėjimai, būtų ugdomas verslumas, gebėjimas prisiimti riziką, lyderiavimas ar kūrybiškumas;

52.

pabrėžia, kad šiais laikais ypač svarbu skatinti išsiugdyti su globalizacija susijusius įgūdžius, pavyzdžiui, dabartinėmis aplinkybėmis itin daug reikšmės turi kalbų mokėjimas, pasirengimas persikelti į kitą šalį dėl darbo ir plačios pažiūros, reikalingos bendraujant su skirtingos kultūrų žmonėmis;

53.

siūlo komunikate daugiau dėmesio skirti su technologijomis ir internacionalizacija susijusioms strategijoms. Inovacijos, technologijos ir internacionalizacija yra trys viena kitą papildančios ir tarpusavyje susijusios sąvokos ir reikėtų dėti pastangas nustatyti bendrą politiką;

54.

prašo prašo parodyti pakankamą ryžtą ir konkretumą, kai bus rengiama paramos MVĮ internacionalizavimui strategija. Šioje strategijoje ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas įmonių bendradarbiavimo skatinimui ir jų tarpusavio ryšių plėtojimui, taip pat ryšių tarp sektorių kūrimui;

55.

ragina Europos Komisiją veiksmingai įgyvendinti komunikate „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ (5) numatytas priemones, visų pirma susijusias su tarptautinių institucijų derybų darbotvarke ir strateginio bendradarbiavimo stiprinimu. Šiuo atveju veikla Europos Sąjungos lygmeniu yra ypač svarbi norint padidinti Europos pramonės įtaką pasaulyje;

56.

pritaria Europos Komisijai, kad konkurencijos politika yra strategiškai svarbi ES pramonės konkurencingumui ir neiškreiptai konkurencijai vidaus rinkoje. Sąžiningos konkurencijos sąlygos, sudarančios vienodas galimybes, skatina įmones tobulėti, kad būtų konkurencingos ir suteikia postūmį privačiai iniciatyvai. Labai svarbu, kad valstybės ir vietos ir regionų valdžios institucijos deramai užtikrintų konkurencijos veikimą ir įgyvendinimą;

57.

vis dėlto primena naują viešajam sektoriui tenkantį vaidmenį ieškoti viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo būdų, kad būtų finansuojamos strateginės infrastruktūros ir vykdomos didelio masto pelningos investicijos. Pramonės politikai įgyvendinti reikia pasinaudoti ir viešojo bei privačiojo sektorių bendradarbiavimu stengiantis suderinti interesus ir įgyvendinti konkrečius projektus, turinčius Europos matmenį ir užtikrinančius didesnį valstybės išlaidų efektyvumą. Be to, viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimas, apimantis įvairius valdžios lygmenis ir viešąsias institucijas, padės pagerinti politikos koordinavimą ir sumažinti neefektyvumą;

58.

palankiai vertina inovacijų, kaip pagrindinio strategijos „Europa 2020“ elemento, viziją ir joms skirtą strateginę vietą pavyzdinėje iniciatyvoje „Inovacijų sąjunga“. Pažangaus augimo prioritetas tinkamai orientuotas į žiniomis ir inovacijomis grindžiamą augimą, kuris yra vienas iš trijų pagrindinių Europos Sąjungos ekonomikos augimo ateityje ramsčių;

59.

atkreipia dėmesį, kad svarbu išplėsti ir pagilinti inovacijų sampratą pabrėžiant, kad pramonė privalo savo patirtimi arba požiūriu DUI (angl. (Doing, Using and Interacting)) grindžiamas inovacijas derinti su požiūriu STI (Science, Technology and Innovation), kurio pagrindą sudaro išsamios mokslo ir technologijų žinios;

60.

apgailestauja, kad komunikate daugiau dėmesio neskirta netechnologinėms inovacijoms, kurios yra konkurencinio pranašumo šaltinis. Daugeliu atvejų esminės permainos įmonėse yra susijusios su valdymo ir organizavimo inovacijomis tokiose srityse kaip strategija, procesai, kainodara, gamybos plėtra arba ryšiai su tiekėjais. Daugeliui netechnologines inovacijas pasirinkusių regionų ir vietovių pavyko padaryti pažangą konkurencingumo srityje;

61.

todėl siūlo vertinant pramonės politiką taikyti ir netechnologinių inovacijų rodiklius;

62.

teigia, kad žinios ir kūrybiškumas yra inovacijų pagrindas ir kad įmonės bet kokią savo veiklą turi nuolat sieti su žiniomis ir kūrybiškumu ir juos valdyti;

63.

apgailestauja, kad komunikate nepakankamai atsižvelgiama į lemiamą žmonių vaidmenį įgyvendinant naująją pramonės politiką; šis vaidmuo itin svarbus norint sukurti veiksmingą pagrindą, kuris užtikrintų nuoseklų ir ilgalaikį augimą. Žiniomis paremtoje pramonėje permainas ir įmonių konkurencinius pranašumus daugiausia lemia žmonės;

64.

nuomonės, kad universitetuose ir technologijų bei mokslinių tyrimų centruose atliekami moksliniai tyrimai greta teorinės mokslinių tyrimų veiklos turi būti prieinamesni ir visų pirma orientuoti į rinkos poreikius ir praktinį mokslinių tyrimų rezultatų panaudojimą;

65.

mano, kad būtina užtikrinti geresnį mokslinių tyrimų ir pramonės koordinavimą, kad būtų žengtas žingsnis į priekį plėtojant pažangią vietovių specializaciją tokiose srityse kaip didelio poveikio technologijos, pavyzdžiui, nanotechnologija, mikroelektronika ir nanoelektronika, pramoninė biotechnologija, fotonika, pažangios medžiagos ir pažangios gamybos technologijos, taip pat skatinti kurti tarptautinius tinklus ir stiprinti bendradarbiavimą regionų, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu;

66.

nurodo, kad Europos pramonės, kurios pagrindą sudarytų inovacijos ir žinios, vystymo išdava turėtų būti didesnis Europos įmonėms išduotų patentų skaičius. Šiuo atveju ypač svarbu, kad įmonės ir kūrėjai galėtų naudotis veiksminga intelektinės nuosavybės teisių apsaugos sistema, kuri padėtų sumažinti prieigos sąnaudas ir užtikrintų geresnę teisinę apsaugą nuo klastojimo ir piratavimo. Tuo tikslu būtina supaprastinti patentų išdavimo tvarką, sumažinti su tuo susijusias sąnaudas ir suderinti automatinį patentų pripažinimą visose valstybėse narėse remiantis pasiūlymu dėl bendro Europos patento;

67.

pažymi, kad IRT tapo lemiamu įmonių našumo didinimo veiksniu, todėl sutinka, kad būtina skatinti jų naudojimą MVĮ. IRT pritaikymas ir įdiegimas turės poveikio Europos įmonių pajėgumui konkuruoti su trečiosiomis šalimis. Šios technologijos palengvina komandinį darbą, padeda apdoroti informaciją ir pasiūlymus ir jais keistis, taip pat būti arčiau rinkos ir klientų;

68.

pabrėžia, kad labai svarbu gerinti įvairių subjektų tarpusavio ryšius ir į regionines vystymosi strategijas įtraukti „regioninių inovacijų ekosistemų“ sąvoką. „Regioninės inovacijų ekosistemos“ neatsiejamos nuo keitimosi žiniomis tinklų ir srautų plėtojimo, vietos lygiu gerai įsitvirtinusių subjektų ir lanksčių veiklos organizavimo modelių;

69.

rekomenduoja laikytis požiūrio, pagal kurį būtų labiau atsižvelgiama į MVĮ poreikius nustatant gaires, kurios taps būsimos Europos Sąjungos bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos pagrindu, ir taip paskatinti MVĮ dalyvauti bendruose Europos projektuose;

70.

prašo Europos Komisijos daugiau dėmesio skirti regioniniam aspektui nustatant bendrąją strateginę mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos programą, kuri sujungs bendrąją programą su Konkurencingumo ir inovacijų programa, taip pat bandomosios programos „Žinių regionai“ (angl. Regions of Knowledge) tolesnį įgyvendinimą, kad kuriant tarptautinius klasterius būtų stiprinamas Europos regionų mokslinių tyrimų potencialas;

71.

primena, kad reikia sukurti palankias sąlygas didinti privataus kapitalo dalį, skiriamą pelningoms investicijoms į inovacijas bei mokslinius tyrimų ir taikomąją veiklą, o tam būtinos tam tikros finansinės priemonės, pavyzdžiui, rizikos kapitalas ar verslo finansiniai rėmėjai (angl. business angels);

72.

vis dėlto pageidauja tikslesnės rodiklių ir tikslų sistemos, kuri ne tik atspindėtų įmonių išlaidų moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai procentinę dalį, bet ir apimtų kokybinius aspektus, susijusius su konkurencingumo ir našumo gerinimu, kitaip tariant, padėtų įvertinti mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos rezultatus;

73.

laikosi nuomonės, kad ES turi pabrėžti pranašumus, kuriuos įgijo siekdama padidinti Europos pramonės konkurencingumą: turime svarbią mokslo ir technologijų bazę, aukšto lygio universitetų, taip pat kvalifikuotų ir specializuotų darbuotojų; sukūrėme bendrą rinką, kurioje panaikintos kliūtys prekybai ir laisvam darbuotojų judėjimui; taip pat susiformavo įtakingi klasteriai ir bendradarbiavimo tinklai ir ES pirmavo įgyvendinant ekologiškus sprendimus;

74.

pabrėžia, kad nepaisant sukūrus bendrą rinką padarytos pažangos, vis dar nevisiškai išnaudojamos visos jos teikiamos galimybės užtikrinti tvarų ir integracinį augimą. Bendra rinka yra Europos Sąjungos ekonomikos varomoji jėga ir užbaigti jos sukūrimą yra ypač svarbu norint suteikti postūmį mūsų pramonės augimui ir konkurencingumui;

75.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares panaikinti bendros rinkos augimo galimybėms trukdančias kliūtis ir trūkumus. Šiuo požiūriu pripažįsta, kad Paslaugų direktyva padėjo pašalinti kai kurias vidaus rinkoje vis dar pasitaikančias kliūtis, susijusias su paslaugų teikimu ir įsisteigimu kitoje valstybėje narėje. Europos Komisija turėtų toliau dirbti šia linkme ir įtraukti vietos bei regionų valdžios institucijos, kadangi jos yra pagrindinės paslaugų rinkos dalyvės;

76.

mano, kad gyventojų senėjimas, klimato kaita ir aplinkos apsauga yra trys pagrindiniai iššūkiai, su kuriais Europos Sąjunga susidurs artimiausiais metais;

77.

todėl pažymi, kad darnumas turi būti suprantamas kaip Europos pramonės ateičiai ypač svarbi galimybė, kuri, be abejonės, padės sukurti daugiau ir naujų darbo vietų ir įmonių, kurios bus išties novatoriškos bei konkurencingos;

78.

palankiai vertina Europos Komisijos ketinimą sustiprinti aplinkos apsaugos reikalavimų ir pramonės politikos tikslų sąsają ir užtikrinti didesnį jų derėjimą laipsniškai pereinant prie veiksmingesnio išteklių valdymo visoje pramonėje. Nuolat senkantys ir brangstantys strateginiai energijos ištekliai ir žaliavos verčia pramonės įmones juos naudoti racionaliau. Tai turėtų paskatinti efektyvesnį vartojimą, perdirbimą ir pakeitimą alternatyviomis medžiagomis;

79.

primena, kad ekologiškos ekonomikos įsitvirtinimas susijęs tiek su būtinybe tausiai vartoti energiją, tiek su suvokimo, kad būtina diegti daugiau ekologinių inovacijų, sklaida. Taigi, bus vystoma novatoriška ekonominė veikla, pradedant atsinaujinančiąja energija ir baigiant naujomis medžiagomis, taip siekiant prisidėti prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos plėtojimo;

80.

tačiau mano esant būtina, kad valstybės narės ir kompetentingos vietos ir regionų valdžios institucijos taip pat skatintų vartotojus būti atsakingais ir pasirinkti etišką ir pasirinktinį vartojimą, kurį plėtojant įmonėms keliami griežtesni kokybės, informacijos ir skaidrumo reikalavimai. Taigi, vartotojai atlieka svarbų vaidmenį suteikiant postūmį įmonių galimybėms konkuruoti ir jas raginant vykdyti atsakingą politiką;

81.

palankiai vertina komunikate pabrėžiamą įmonių socialinę atsakomybę, kaip veiksnį, padedantį skatinti konkurencingumą ir pramonės lyderiavimą tarptautiniu lygmeniu;

82.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos žino konkrečias vietos sąlygas ir yra kompetentingos skleisti naujas vertybes ir ugdyti įmonių socialinę atsakomybę. Europos Komisija turi toliau propaguoti šią koncepciją ir remtis vietos ir regionų valdžios institucijomis, kurioms pavesta ją įgyvendinti vietos lygmeniu. Šiuo atveju labai svarbu taikyti subsidiarumo principą ir valdyti politiką pačiu veiksmingiausiu ir arčiausiai piliečių esančiu valdžios lygmeniu;

83.

ragina įmonėse taikyti naujus įmonių valdymo modelius, skatinančius darbuotojų dalyvavimą, kuris yra itin svarbus siekiant skatinti visų pramonės procesų veiksmingumą, taigi, ir konkurencingumą, taip pat užkirsti kelią darbo sąlygų blogėjimui vykstant pramonės pertvarkymui;

84.

vis dėlto pažymi, kad tuo pat metu reikia siekti didesnio vidinio pramonės lankstumo. Įvairios interesų grupės turi reaguoti į besikeičiančias ekonomines aplinkybes ir prie jų prisitaikyti, t. y. gamybos organizavimą priderinti prie paklausos svyravimų ir technologinių permainų;

85.

todėl prašo užtikrinti didesnį valstybių narių darbo rinkų lankstumą, grindžiamą socialinių partnerių dialogu ir susietą su patikimomis socialinės apsaugos sistemomis, kurios prisidėtų prie ekonomikos augimo ir socialinės sanglaudos su daugiau ir geresnių darbo vietų. Darbo rinkų reguliavimas turi užtikrinti perėjimą iš nedarbo laikotarpio į darbo laikotarpį suteikiant ekonominio saugumo garantijas, taip pat mokymosi ir profesinio orientavimo galimybes, kad būtų lengviau įsidarbinti;

86.

primena, kad Europos Sąjungos vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka esminį vaidmenį plėtojant pramonės politiką ir vystant ekonomiką, kadangi jos veikia vietos lygmeniu ir žino vietos pramonės struktūrą ir įmonių patiriamas problemas;

87.

prašo Europos Komisijos ir valstybių narių kartu su vietos ir regionų valdžios institucijomis užtikrinti geresnį koordinavimą ir integruotą požiūrį į plataus užmojo bei į konkurencingumą orientuotos pramonės politikos formavimą pasinaudojant sinergija su kitomis į strategiją „Europa 2020“ įtrauktomis pavyzdinėmis iniciatyvomis;

88.

ragina Europos Komisiją tobulinti pramonės politikos sąlygas ir valdymą suteikiant didesnę svarbą Europos vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmeniui nustatant ir įgyvendinant pramonės politiką. Kadangi šios institucijos gerai išmano įmonių realijas ir turi įgaliojimus – taip pat ir teisėkūros – pramonės politikos srityje, jos yra labai svarbios ekonomikos vystymo dalyvės, todėl ši aplinka yra ypač palanki norint padaryti pažangą taikant politinį požiūrį iš apačios į viršų (angl. bottom-up);

89.

ragina valstybes nares ir vietos bei regionų valdžią sudaryti nacionalinio lygmens teritorinius paktus, kad bendradarbiaujant būtų parengtos ir įgyvendinamos nacionalinės reformų programos, taip pat kartu vertinama šioje srityje padaryta pažanga siekiant suderinti politines darbotvarkes ir pastangas ir jas nukreipti į strategijos „Europa 2020“ tikslus, ir tai be abejonės taps rimtu žingsniu į priekį juos įgyvendinant;

90.

pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį siekiant užtikrinti geresnę teritorinę sanglaudą ir panaikinti ekonominius bei socialinius skirtumus, kadangi būtent šios institucijos formuoja požiūrį vietoje, kuris padeda ES pramonės politiką įgyvendinti teritoriniu lygmeniu.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/37

—

prašo Europos Komisijos sugriežtinti veiksmų plane pateiktą grafiką ir siūlo rodiklius patvirtinti 2012 m.; taip pat prašo tartis su kompetentingomis vietos ir regionų valdžios institucijomis, siekiant užtikrinti, kad rodikliai būtų realistiški ir kad juos būtų įmanoma įgyvendinti turint galvoje pajėgumus ir galimybes;

—

ragina Komisiją apsvarstyti klausimą dėl keturių išteklių naudojimo rodiklių paketo priėmimo: poveikis žemei, žaliavų (biologinė įvairovė, biologiniai ir naudingųjų iškasenų ištekliai) naudojimas, poveikis vandens ištekliams ir išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Komitetas prašo Komisijos įtraukti rodiklius į nacionalinių ataskaitų dėl strategijos „Europa 2020“ sistemą ir į atitinkamą pavyzdinę iniciatyvą, kad jais remiantis būtų sudaromos nacionalinės reformų programos ir rengiamas biudžetas;

—

apgailestauja, kad veiksmų plane neminima galimybė Merų paktą susieti su pastangomis užtikrinti tausų išteklių naudojimą, ir siūlo kartu su Europos Komisija išnagrinėti, kaip konkrečiai Merų paktas galėtų būti taikomas pagrindinėse pavyzdinės iniciatyvos „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ taikymo srityse, pavyzdžiui, biologinės įvairovės ir žemės naudojimo, atliekų tvarkymo, vandentvarkos ar oro taršos;

—

rekomenduoja imtis konkrečių veiksmų, visų pirma tokių, kuriais būtų siekiama mažai anglies dioksido išskiriančių ir tausiai išteklius vartojančių transporto ir energijos sistemų, propaguoti žaliuosius viešuosius pirkimus, siekti atliekų negaminančios visuomenės (vykdant efektyvią atliekų prevencijos politiką ir atliekas vertinant kaip išteklius žiedinėje ekonomikoje), skatinti žaliavų vertės grandinėje naudoti pakaitalus ir veiksmingiau naudoti išteklius, veiksmingai naudoti, saugoti ir atkurti ekosistemų funkcijas ir sumažinti ten, kur būtina, žemės nepralaidumą vandeniui.

Pranešėjas

Michel LEBRUN (BE/ELP), Belgijos prancūzakalbės bendruomenės parlamento narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva „Tausiai išteklius naudojanti Europa“

COM(2011) 21 galutinis

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui

Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas

COM(2011) 571 galutinis

1.

mano, kad perspektyvi aplinkos, kovos su klimato kaita ir energetikos politika turi būti grindžiama atsakingo elgesio principu, kuris, Regionų komiteto nuomone, reiškia, kad žmonės turi atsakingai valdyti ribotus gamtos išteklius ir gamtos turtus ir jų iki galo neišnaudoti. Bendras tokios politikos tikslas – kitai kartai palikti visuomenę, kuri būtų iš esmės išsprendusi didžiąsias šių dienų aplinkos problemas;

2.

nerimauja, kad šiuo metu Europos Sąjunga eina pavojingu ir netvariu vystymosi, gamybos ir vartojimo keliu, tai pavyzdinėje iniciatyvoje patvirtina ir Komisija, teigdama, kad „naudoti išteklius kaip anksčiau – ne išeitis“;

3.

teigiamai vertina pradėtą pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“, kuria siekiama, kad veiksmingas išteklių naudojimas taptų svarbiausiu principu įgyvendinant Europos Sąjungos politiką energetikos ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos, transporto, žaliavų ir biržos prekių, tausaus vartojimo ir gamybos, prekių ir paslaugų, atliekų tvarkymo, dirvožemio naudojimo ir ekosistemų funkcijų, žemės ūkio ir žuvininkystės srityse. Šiai iniciatyvai tenka svarbi funkcija – remti įvairių sričių sinergijos sukūrimą ir išsamų pavienių interesų ir tikslų apsvarstymą tuo pat metu užtikrinant bendrą, nuoseklią ir tvarią išteklių naudojimo koncepciją;

4.

palankiai vertina pavyzdinės iniciatyvos poveikį ES aplinkosaugos politikai. Vis dėlto ES aplinkosaugos politika apskritai ir ypač šiuo metu vykdoma racionalaus išteklių naudojimo politika (kaip tausaus gamtos išteklių naudojimo temine strategija) stengiamasi sumažinti neigiamus ekonominio vystymosi ir gamtos išteklių eksploatavimo padarinius aplinkai. Šia pavyzdine iniciatyva siekiama išspęsti dar ir neveiksmingo gamtos išteklių naudojimo žalingo poveikio ekonominiam vystymuisi problemą. Pavyzdinė iniciatyva skatina būtiną glaudesnį aplinkosaugos politikos susiejimą su ES ekonomine ir gaminių politika;

5.

džiaugiasi, kad pavyzdinėje iniciatyvoje plačiai kalbama apie su visais gamtos ištekliais susijusias ES problemas, kurios apima ne tik tradicinius energijos išteklius, bet ir biotinės ir nebiotinės kilmės žaliavas, pavyzdžiui, kuras, biomasė, naudingosios iškasenos, metalai ir mediena, dirbama žemė ir žuvų ištekliai, dirvožemis, vanduo, oras, tai pat svarstomi su ekosistemų funkcijomis arba su biologinės įvairovės apsauga susiję klausimai;

6.

palankiai vertina, kad Europos Komisija paprašė Regionų komiteto pateikti savo poziciją dėl vaidmens, kurį vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų atlikti įgyvendinant šią pavyzdinę iniciatyvą, ypač turint omeny tai, kad jos turi su šia iniciatyva susijusios konkrečios kompetencijos, pavyzdžiui, pastatų ar atliekų tvarkymo srityse. Tai suteiks Komitetui galimybę dar prieš prasidedant sprendimų priėmimo procesui pareikšti savo nuomonę jau pirmaisiais būsimos politikos rengimo etapais;

7.

visiškai pritaria Komisijos vertinimui, kad norėdami pasinaudoti tausaus išteklių naudojimo ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos privalumais, turime įvykdyti tris pagrindines sąlygas: 1) politinė valia siekti pokyčių, 2) ilgalaikis politikos ir investicijų planavimas ir 3) ilgalaikiai visų piliečių sąmoningumo ir išteklių naudojimo įpročių pokyčiai. Apibrėžiant ir įgyvendinant šiuos principus turi būti laikomasi „daugiapakopio valdymo“ požiūrio. Todėl Regionų komitetas primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį rengiant, įgyvendinant ir vertinant politiką (1). Tai jau pripažino Europos Komisija ir Europos Parlamentas;

8.

teigiamai vertina Sąjungos įsipareigojimą glaudžiai susieti ekonominį vystymąsi, visuomenės gerovę ir atsakingą gamtos išteklių naudojimą;

9.

mano, kad perėjimas prie veiksmingai išteklius naudojančios ekonomikos leis sukurti didesnę gerovę dabartinėms ir būsimoms kartoms. Vienas iš šios gerovės aspektų būtų didelės ekonomikos, prekybos ir inovacijų galimybės. Šis perėjimas leis sustiprinti Sąjungos konkurencingumą, nes visų pirma sumažės žaliavų ir energijos vartojimo kainos ir bus skatinamas užimtumas ekologiškų technologijų srityje;

10.

pabrėžia, kad norint užtikrinti geresnę aplinką ir oro kokybę būtina vykdyti plataus užmojo taršos šaltinių mažinimo politiką ir prašo aktyviau vykdyti Europos Sąjungos politiką šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir oro taršos srityje;

11.

pabrėžia, kad daugelis vietos ir regionų valdžios institucijų jau priėmė ir sėkmingai įgyvendino veiksmingo išteklių naudojimo skatinimo politiką ir su tuo susijusias praktines priemones. Būtų vertinga Europos lygmeniu susipažinti su šiomis iniciatyvomis ir jas pripažinti, kad visi galėtų pasinaudoti šioje srityje sukaupta patirtimi ir būtų galima skleisti naudingiausias ir pažangiausias iniciatyvas;

12.

atkreipia dėmesį, kad Komisijos iniciatyvos dokumente nenurodytos įvairios Europos Sąjungos politinės priemonės ir strategijos, kuriomis jau pradėta spręsti veiksmingo išteklių naudojimo klausimus, pavyzdžiui, tvaraus gamtinių išteklių naudojimo teminė strategija, atliekų prevencijos ir perdirbimo teminė strategija ar tvaraus vartojimo bei gamybos ir tvarios pramonės politikos veiksmų planas. Šios strategijos galėtų tapti pavyzdžiu priimant ir įgyvendinant kitas strategijas, susijusias su kitais gamtos išteklių valdymo klausimais;

13.

atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos ir jos valstybių narių atsakomybę skatinti visas iniciatyvas, kuriomis siekiama gerinti išteklių naudojimo efektyvumą pasaulio mastu. Todėl Regionų komitetas remia iniciatyvas, kurias Europos Komisija pasiūlė rengiantis 2012 m. birželio mėnesį įvyksiančiai konferencijai Rio+ 20, ir visų pirma priemones, skirtas sutelkti viešąjį ir privatų finansavimą ir investicijas, taip pat priemones, kurios padės laipsniškai kurti veiksmingesnę daugiašalio pasaulinio valdymo sistemą. Regionų komitetas prašo šios valdymo sistemos struktūroje numatyti visų lygmenų dalyvavimo ir bendradarbiavimo mechanizmus, taip sudarant galimybę konsultuotis su regionais ir miestais ir užtikrinti aktyvų jų dalyvavimą sprendžiant jiems rūpimus klausimus;

14.

prisideda prie Europos Komisijos prašymo nedelsiant pradėti įgyvendinti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 2009 m. birželio mėn. priimtą Ekologiško ekonomikos augimo deklaraciją;

15.

palankiai vertina Europos Sąjungos ir valstybių narių paramą Jungtinių Tautų aplinkos programos (JTAP) tarptautinės grupės darbui tvaraus išteklių valdymo srityje ir jos ekologiškos ekonomikos iniciatyvą;

16.

apgailestauja, kad JT Tvaraus vystymosi komisijos 19-osios sesijos aukšto lygio posėdyje negalėjo būti patvirtinta dešimčiai metų (2011–2021 m.) numatyta tvaraus vartojimo ir gamybos programų sistema;

17.

atkreipia dėmesį į aplinkos ir socialinės politikos tarpusavio sąsajas. Pasigirsta nuomonių, kad jau pasiektas naftos ir dujų, taip pat ir kitų žaliavų gavybos pikas, o tai neišvengiamai paskatins kainų kilimą. Pirmiausiai tai pajus mažiausias pajamas gaunantys žmonės ir regionai, kuriuose vidutinės pajamos yra mažiausios;

18.

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į pavyzdinės iniciatyvos horizontalų ir kompleksišką pobūdį labai svarbu užtikrinti veiksmingą jos valdymą ir pažangos stebėjimą remiantis strategija „Europa 2020“, Europos semestru ir rengiant metinę augimo apžvalgą, kuri atliekama kiekvienais metais įvertinant valstybių narių pažangą, siekiant, kad Europos Sąjungai pavyktų gerokai tausiau naudoti išteklius;

19.

primygtinai pabrėžia, kad būtina tiksliau nurodyti strategijoje „Europa 2020“ numatytų pavyzdinių iniciatyvų biudžeto dydį (2). Kitoje daugiametėje finansinėje programoje turėtų atsispindėti pavyzdinės iniciatyvos „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ plataus užmojo tikslai (užtikrinant, kad ES įsikišimo priemonės bus koordinuojamos pagal bendrą strateginę sistemą), kadangi ši iniciatyva sutampa su kitose srityse įgyvendinama ir ES biudžeto lėšomis finansuojama politika;

20.

prašo Komisijos atsižvelgti į valstybių narių įsipareigojimus skatinti tausų išteklių naudojimą vertinant nacionalines reformų programas, kurias jos pateikė 2011 m. balandžio mėn.;

21.

primena, kad strategijos „Europa 2020“ sėkmė iš esmės priklausys nuo vietos ir regionų lygmeniu priimtų sprendimų. Todėl Regionų komitetas jau yra pareiškęs pritarimą, kad nacionalinėse reformų programose būtų numatyta sudaryti teritorinius strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo paktus Europos, daugiapakopės nacionalinio, regionų ir vietos lygmens administracijos partnerystės pagrindu (3);

22.

todėl pasisakytų už kompleksinį vietos lygmens vystymą, nes nuo to labai priklauso, kaip bus įgyvendinami šios pavyzdinės iniciatyvos tikslai;

23.

mano, kad Regionų komiteto dalyvavimas įgyvendinant pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ ir kompleksinę tausaus išteklių naudojimo politiką yra labai svarbus ir jį leidžia užtikrinti Komiteto sukurta strategijos „Europa 2020“ stebėsenos platforma;

24.

prašo 2013 m. pabaigoje labiau sugriežtinti veiksmų plane pateiktą grafiką, kuriame nustatyti rodiklių ir tikslų tolesnio nustatymo ir priėmimo terminai. Regionų komitetas siūlo šiuos rodiklius patvirtinti 2012 m. Be to, RK prašo dėl terminų tartis su kompetentingomis vietos ir regionų valdžios institucijomis, siekiant užtikrinti, kad šie terminai būtų realistiški ir kad juos būtų įmanoma įgyvendinti turint galvoje pajėgumus ir galimybes;

25.

palankiai vertina Europos Komisijos „Tausiai išteklius naudojančios Europos veiksmų plane“ pateiktą pasiūlymą nustatyti ribotą skaičių rodiklių siekiant, kad jie būtų aiškūs ir naudingi rengiant politiką. Rodikliai turėtų būti parenkami atsižvelgiant į jų svarbą, pagrįstumą, patikimumą ir pastovumą, be to šie rodikliai turėtų būti kuo plačiau pripažinti;

26.

ragina Komisiją apsvarstyti klausimą dėl keturių išteklių naudojimo rodiklių paketo priėmimo: poveikis žemei, žaliavų (biologinė įvairovė, biologiniai ir naudingųjų iškasenų ištekliai) naudojimas, poveikis vandens ištekliams ir išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Šie rodikliai, kuriuos būtų palyginti nesunku įvertinti, turėtų gana tiksliai parodyti, kaip naudojami ištekliai ir koks yra šio naudojimo poveikis. Jie papildytų poveikio aplinkai įvertinimo ir tausaus išteklių vartojimo rodiklius;

27.

primygtinai prašo nustatyti bendrą rodiklį, pavyzdžiui, „ekologinį pėdsaką“, kuris galėtų būti naudinga priemonė komunikacijos ir informavimo kampanijose. Tačiau kartu turi būti aišku, kad tokio pobūdžio rodiklių gausa riboja jų panaudojimą rengiant politiką; šalių duomenys ir metodologija turėtų būti suderinta, o tai pasiekti galėtų padėti Komisija;

28.

palankiai vertina Europos Komisijos pasiūlymą nustatyti ribotą skaičių tausaus išteklių naudojimo tikslų, kurie turėtų būti plataus užmojo, išreikšti skaičiais, tikslūs ir suderinti. Šių tikslų įgyvendinimas, pavyzdžiui, turėtų padėti užtikrinti, kad pagerės 26 punkte nurodyti keturi rodikliai ir visiškai nedidės vandeniui nepralaidus žemės plotas arba išaugs atliekų prevencijos ir perdirbimo lygis;

29.

ragina Europos Komisiją atliekant rodiklių ir tikslų vertinimą ištirti politikos, kurią jais vadovaudamosi galėtų vykdyti vietos ir regionų valdžios institucijos, įvykdomumą;

30.

primygtinai prašo Komisijos rodiklius įtraukti į savo metinę augimo apžvalgą, kuria 2012 m. bus pradėtas ekonomikos semestras, kad jie savo ruožtu būtų įtraukti į nacionalinių ataskaitų dėl strategijos „Europa 2020“ sistemą ir kad jais remiantis būtų aptariami būdai, kaip suderinti nacionalines reformų programas ir biudžeto planus su strategija „Europa 2020“;

31.

mano, kad šie tausaus išteklių vartojimo rodikliai turėtų būti įtraukti į Europos Komisijos ir valstybių narių apteiktų politikos pasiūlymų poveikio įvertinimą. Europos Komisija turėtų parengti gaires ir priemones, kuriomis remiantis valstybės narės, vietos ir regionų valdžios institucijos, įmonės ir kitos struktūros galėtų paprastai ir naudingai taikyti minėtus rodiklius;

32.

pažymi, kad atsižvelgiant į užsibrėžtų išteklių išsaugojimo tikslų užmojį ir įvairovę, būtina sutelkti visas Europos, nacionaliniu, vietos ir regionų lygmeniu turimas priemones. Europos ir nacionalinio lygmens priemonės įkūnija glaudesnį aplinkosaugos klausimų susiejimą su ekonomine ir gaminių politika, ir jau įrodyta vienos iš vietos lygmens priemonių, Merų pakto, nauda energetikos srityje;

33.

ragina tarptautines, Europos, nacionalines ir vietos bei regionų institucijas šioje srityje pasinaudoti didele Merų paktą pasirašiusių merų (apie 3 000 savivaldybių, virš 100 regionų daugiau kaip 40 šalių) sukaupta patirtimi ir rezultatais;

34.

prašo Europos Komisijos ir kitų ES institucijų kartu parengti konkrečius mechanizmus, leidžiančius dalytis Merų pakto šalių sukaupta patirtimi su mūsų partneriais pasaulyje, pavyzdžiui, skatinant ES miestų bei regionų ir mūsų pietinių bei rytinių kaimynių, taip pat besivystančių šalių vietos ir regionų lygmens bendradarbiavimą efektyvaus išteklių naudojimo srityje;

35.

apgailestauja, kad veiksmų plane neminima galimybė Merų paktą susieti su pastangomis užtikrinti tausų išteklių naudojimą; todėl primygtinai prašo Europos Komisijos Merų paktą taikyti ir šioje srityje;

36.

taip pat siūlo kartu su Europos Komisija išnagrinėti, kaip konkrečiai Merų paktas galėtų būti taikomas pagrindinėse pavyzdinės iniciatyvos „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ taikymo srityse, pavyzdžiui, biologinės įvairovės ir žemės naudojimo, atliekų tvarkymo, vandentvarkos ar oro taršos (CdR 164/2010 fin);

37.

atsižvelgdamas į tai, kad rengiamas Europos vandenų apsaugos veiksmų planas, primygtinai prašo, kad 2012 m. Europos Komisija, bendradarbiaudama su Komitetu, į Merų paktą įtrauktų Regionų komiteto nuomonėje CdR 5/2011 fin minimus kompleksinės vandentvarkos tikslus „20-20-20“;

38.

ryžtingai pritaria pasiūlymui sukurti „įvairius subjektus suburiančią platformą išteklių naudojimo efektyvumo srityje“, kurioje taip pat „dalyvautų institucijos, įvairių administracinių lygių, įskaitant regionų ir vietos lygių, politiką formuojantys asmenys.“ (4) Viena šios platformos funkcijų galėtų būti apjungti susijusias politikos sritis ir padėti nustatyti tausaus išteklių naudojimo tikslus ir prie jo pereiti trukdančias kliūtis;

39.

pritaria Komisijos pozicijai dėl agentūrų, atsakingų už išteklių naudojimo efektyvumo schemas, tinklų kūrimo ir dėl gerosios patirties mainų. Be to, Regionų komitetas ragina Europos Sąjungą remti nacionalinio, regionų ir vietos lygmens tausaus išteklių naudojimo agentūrų kūrimą ten, kur tokių struktūrų dar nėra. Jau veikiančių agentūrų kompetencijos sritis galėtų būti išplėsta patikint joms spręsti su išteklių naudojimu susijusius klausimus ir informuoti valdžios institucijas, įmones bei piliečius ir jiems patarti, kaip pasinaudoti esamomis priemonėmis ir sprendimais, priimtais tausaus išteklių naudojimo srityje;

40.

tvirtina, kad tausiai išteklius naudojančiai Europai reikės ne tik technologinių inovacijų, bet ir inovacijų socialinėje ir ekonomikos sistemoje, t. y. kurti naujus gamybos ir vartojimo modelius, keisti gyvensenos įpročius ir siūlyti naujus valdymo modelius ir parengti strateginę mokslinių tyrimų darbotvarkę, kurioje daugiausia dėmesio būtų skirta naujovių diegimui sistemoje;

41.

mano, kad tikrai reikia keisti infrastruktūrą, kad pradėtų veikti pažangios tinklų grupės ir mažosios ir vidutinės įmonės ir kooperatyvai galėtų patys gaminti ekologišką energiją ir ja tarpusavyje dalytis regionuose; prašo Europos Komisijos sušaukti specialią vietos ir regionų valdžios institucijų ir atitinkamų suinteresuotųjų subjektų konferenciją ir taip pastūmėti Europos energijos gamybos pertvarkymą;

42.

teigia, kad norint pasiekti pavyzdinės iniciatyvos tikslus, reikės imtis įvairių priemonių, pavyzdžiui, peržiūrėti valstybių narių biudžeto ir ekonomikos politiką, taip pat bus reikalingos aplinkai palankios mokesčių reformos, kurių tikslas – skatinti tausiai naudoti išteklius. Be to, taip pat reikės nacionalinių sąskaitų sritį orientuoti į tausų išteklių naudojimą skatinant įtraukti išorės sąnaudas, kad būtų galima nustatyti tinkamas kainas, priversti mokėti teršėjus ir kartu užtikrinti vartotojų apsaugą, palaipsniui atsisakyti subsidijų, lemiančių neigiamą poveikį aplinkai;

43.

mano, kad mažai anglies dioksido išmetančio ir tausiai išteklius naudojančio transporto sistema yra vienas svarbiausių pavyzdinės iniciatyvos sėkmės garantų. Be to, reikėtų dėti pastangas, kad būtų mažiau sunaudojama variklinėms transporto priemonėms gaminti reikalingos energijos ir žaliavų ir padedama pramonei šioje srityje, kad būtų apskritai iš esmės mažinamas bendras jų naudojimas ir kuriamos transporto sistemos, kurių bendras poveikis ištekliams nuolat mažėtų;

44.

teigiamai vertina, kad į pavyzdinę iniciatyva įtrauktos priemonės, skirtos skatinti Europos vandens politiką, kurios prioritetas – taupyti vandenį ir tausiau jį naudoti. Regionų komitetas šiuo klausimu pateiks rekomendacijas perspektyvinėje nuomonėje „Vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo skatinant tvarų vandens išteklių valdymą“ (5);

45.

apgailestauja, kad šiuo metu įgyvendinama efektyvaus energijos vartojimo politika neleidžia pasiekti tikslų, kurie yra nustatyti Europos energetikos ir klimato pakete ir turi būti įgyvendinti iki 2020 metų. Efektyvus energijos vartojimas turėtų tapti privalomu tikslu, jo įgyvendinimas būtų svarus indėlis siekiant 2050 m. tikslų, susijusių su išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimu;

46.

ragina Komisiją teisėkūros ir finansinėse iniciatyvose, kuriomis bus partęstas neseniai priimtas 2011 m. Efektyvaus energijos vartojimo planas, ir toliau sutelkti dėmesį į statybos, paslaugų ir transporto sektorius (6);

47.

dar kartą tvirtina, kad statybos sektoriui būtinos reguliavimo ir finansinės paskatos, kurios leistų padidinti pastatų renovacijos, kurios tikslas efektyvus energijos naudojimas, mastą;

48.

atkreipia dėmesį, kad būtina užtikrinti profesinį mokymą ir pakankamą kvalifikuotų darbuotojų, galinčių dirbti energijos efektyvumo srityje, skaičių visose susijusiose ūkio šakose, taigi, ir statybų sektoriuje. Regionų komitetas siūlo sukurti Europos strategiją, kurios tikslas – informuoti statybos sektoriaus darbuotojus apie energijos efektyvumą ir užtikrinti jų mokymą; pabrėžia šios pavyzdinės iniciatyvos ir su ja susijusių priemonių, skirtų sukurti aukštos kvalifikacijos reikalaujančias ir ilgalaikes darbo vietas įvairiuose ES sektoriuose ir profesinėse srityse, potencialą;

49.

prašo Europos Komisijos pasiūlyti konkrečių priemonių pastatų renovacijos srityje ir jas nurodyti būsimoje direktyvoje dėl energijos taupymo, taip pat numatyti pakankamai lėšų daugiamečiame biudžeto plane dėl Europos pastatų remonto ir renovacijos siekiant padidinti jų energijos vartojimo efektyvumą, po 2013 m. Šios priemonės turėtų būti susietos su pastatų, kuriuose suvartojama labai mažai energijos, finansavimo strategija;

50.

ragina Europos Komisiją pasiūlyti suderintą europinę energijos efektyvumo apskaičiavimo sistemą, pagrįstą metodu, kurį galėtų taikyti vietos ir regionų valdžios institucijos;

51.

teigiamai vertina Europos Komisijos tikslus siekti sklandaus perėjimo prie mažai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančių technologijų ekonomikos, kurioje būtų veiksmingai naudojami ištekliai (7);

52.

prašo, kad į šiuos tikslus būtų deramai atsižvelgta daugiametėje finansinėje programoje ir skirtos papildomos lėšos vietos ir regionų valdžios institucijoms;

53.

pripažįsta, kad Europos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema yra svarbi priemonė nukreipti investicijas į su ja susijusius sektorius – elektros energijos gamyba, energijai imli pramonė, nuo kitų metų, aviacijos – ir finansiškai kompensuoti investicijas, kuriomis mažinamas anglies pėdsakas ir tikisi, kad ši sistema bus efektyvesnė po 2012 m.;

54.

vis dėlto norėtų, kad Europos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema atliktų didesnį vaidmenį skatinant mažo anglies dioksido kiekio technologijas, kadangi šios technologijos padeda siekti geresnių išteklių naudojimo rodiklių ir nedidina pavojaus aplinkai;

55.

pritaria Europos Komisijos planams išimti dalį šiuo metu rinkoje esančių apyvartinių taršos leidimų siekiant paskatinti Europos Sąjungos perėjimą prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos;

56.

pritaria, kad į išteklių naudojimo planą būtų įtraukti su dirvožemio naudojimu susiję veiksmai, kuriais sudaromos sąlygos sulaikyti anglies dioksidą dirvožemyje, ir primena, kad dirvožemyje esančių organinių medžiagų didinimas ir kitais aspektais yra naudingas aplinkai ir žemės ūkiui, be to, jos apsaugo dirvožemį ir išlaiko jo derlingumą;

57.

apgailestauja, kad būdai, kaip žemės ūkio sektorius gali prisidėti prie klimato kaitos poveikio mažinimo, yra suskirstyti į keletą atskirų kategorijų skirtinguose Jungtinių Tautų ir Kioto protokoluose dėl informacijos perdavimo ir teršalų apskaitos, nors šis sektorius turėtų atlikti esminį vaidmenį siekiant veiksmingai ir tausiai naudoti išteklius;

58.

pabrėžia, kad labai svarbu rasti pusiausvyrą sprendžiant biokuro naudojimo mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikoje, biologinės įvairovės išsaugojimo, vandens valdymo, aplinkos apsaugos ir maisto tiekimo pasaulyje klausimus;

59.

pabrėžia, kad svarbu papildyti efektyvaus energijos vartojimo politiką socialinėmis priemonėmis, kurios suteiktų galimybę daugiausiai sunkumų turintiems žmonėms ir regionams gauti paslaugas, leidžiančias efektyviai vartoti energiją;

60.

prašo Europos Komisijos užtikrinti tvaraus vartojimo ir gamybos bei tvarios pramonės politikos veiksmų plano veiksmingą įgyvendinimą ir laikytis kuo platesnio požiūrio;

61.

prašo Komisijos pritarti „geriausių rezultatų“ (angl. top runner) principui gamybos politikoje, taikyti daugiau atgrasančių priemonių, kurios padėtų iš rinkos išstumti nekokybiškiausius produktus, ir skatinamųjų priemonių, kurios taptų atlygiu už geriausius gaminius ir paspartintų šių gaminių patekimą į rinką;

62.

pritaria gamybos ekologinėms inovacijoms, kurios leistų kurti naujus gaminius arba paslaugas tausiai naudojant išteklius ir taptų pagrindine priemone siekiant tausiai naudoti išteklius, taip pat didinti konkurencingumą ir kurti darbo vietas. Mano, kad būsimas ekologinių inovacijų veiksmų planas turėtų padėti inovacijų srityje kurti naujas partnerystes, kuriose dalyvautų vietos ir regionų valdžios institucijos;

63.

dar kartą pabrėžia, kad įsipareigoja siekti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos rengtų žaliuosius viešuosius pirkimus;

64.

prašo nustatyti nacionalinėms vyriausybėms ir Europos institucijoms privalomus tikslus žaliųjų viešųjų pirkimų srityje, taip pat įtraukti žaliųjų viešųjų pirkimų klausimą į būsimą viešųjų pirkimų direktyvą siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir plačiai skleisti žaliųjų viešųjų pirkimų praktiką;

65.

siekiant tausaus išteklių naudojimo, ragina atidžiai peržiūrėti ekologinio projektavimo direktyvą ir jos įgyvendinimo priemones, taip pat į jos taikymo sritį įtraukti su energetika nesusijusius tačiau didelį poveikį aplinkai darančius gaminius (8), ir skatina plėtoti metodus, kurie leistų analizuoti prekių ir paslaugų gyvavimo ciklą. Gauti rezultatai turėtų būti lengvai prieinami vietos ir regionų valdžios institucijoms ir padėti joms pasirinkti;

66.

prašo priimti priemones, kuriomis būtų kovojama su apgalvotais ir nesąžiningais veiksmais, kuriais trumpinamas prekių ir paslaugų gyvavimo ciklas, numatant galimybes pratęsti prekių naudojimą jas pataisant, o baigus naudoti – perdirbant, taip pat skatina remti minėtų tikslų padedančias siekti ekonomikos ir pramonės iniciatyvas;

67.

ragina organizacijas, visų pirma vietos ir regionų valdžios institucijas, kaip rinkos priemone ištekliams valdyti dažniau naudotis Aplinkosaugos vadybos ir audito sistema (EMAS). Regionų komitetas mano, kad sistemoje būtų aktyviau dalyvaujama, jei būtų panaikinti arba sumažinti mokesčiai ir jei valstybės narės nustatytų, koks organizacijų skaičius turi oficialiai šioje sistemoje dalyvauti;

68.

primygtinai prašo Europos Komisijos, valstybių narių ir vietos ir regionų valdžios institucijų stiprinti priemones, kuriomis vartotojai ir įmonės informuojami apie jų vartojimo poveikį aplinkai ir socialinius padarinius, pavyzdžiui, ženklinimas, tausaus vartojimo klausimo įtraukimas į švietimo ir mokymo sistemas, komercinės informacijos apie ekologišką produkto pobūdį kontrolė;

69.

ragina nustatyti tikslus kurti „visuomenę be atliekų“. Šios visuomenės kūrimas turėtų būti pagrįstas atliekų prevencija ir tikslu atliekas perdirbti ir jas panaudot kaip išteklius, taigi kurti žiedinę ekonomiką, kurioje medžiagos panaudojamos pakartotinai;

70.

apgailestauja, kad atliekų užkasimas vis dar išlieka dažniausiai pasirenkama atliekų tvarkymo miestuose priemone. Regionų komitetas prašo Europos Komisijos skirti ypatingą dėmesį ES atliekų tvarkymo teisės aktų įgyvendinimui ir taikymui, kadangi tai yra vienas svarbiausių veiksnių siekiant skatinti tausiai naudoti išteklius;

71.

primygtinai prašo Europos institucijų, valstybių narių ir vietos ir regionų valdžios institucijų imtis veiksmingų priemonių sustabdyti atliekų kaupimą reikalavimų neatitinkančiose ES ir už jos ribų esančiose atliekų tvarkymo įmonėse, stiprinti Europos perdirbimo pramonės konkurencingumą visoje vertės grandinėje, skatinti inovacijas tausaus išteklių vartojimo ir perdirbamų gaminių dizaino srityse, kurti ekonomines paskatas arba naujas rinkos priemones, kuriomis būtų skatinamas antrinių žaliavų perdirbimas ir naudojimas, nustatyti tinkamus atliekų nebelaikymo atliekomis ir perdirbtų medžiagų kokybės kriterijus ir juos taikyti atsižvelgiant į Europos Komisijos šioje srityje vykdomą darbą; taip pat prašo skirti ypatingą dėmesį prekėms, kurių gamybai naudojamos nykstančios žaliavos, visų pirma retieji žemių metalai;

72.

ragina valstybes nares ir vietos ir regionų valdžios institucijas priimti plataus užmojo atliekų prevencijos programas, kaip reikalaujama atliekų pagrindų direktyvos 29 straipsnyje, įskaitant atliekų prevencijos veiksmų kiekybines gaires (9);

73.

ragina Europos Komisiją visų pirma skatinti biologinių atliekų prevenciją ir maisto atliekų kiekio mažinimą ir toliau palaikyti iniciatyvą „Europos atliekų prevencijos savaitė“, kuri sėkmingai buvo surengta daugelyje regionų ir miestų;

74.

pabrėžia lemiamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį plėtojant atliekų perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo rinką. Šiuo klausimu, Regionų komitetas dar kartą ragina į Elektros ir elektroninės įrangos atliekų direktyvą įtraukti aiškius ir tikslius tikslus dėl elektroninių atliekų panaudojimo ir kartu užtikrinti, kad šiame teisės akte bus aiškiai apibrėžta gamintojo atsakomybė;

75.

atkreipia dėmesį į vietos ir regionų valdžios institucijų dideles galimybes skatinti daug platesnio masto perdirbimą, nei dabartiniai ES tikslai. Daug pažangių miestų ir regionų jau dabar pasiekė gerokai didesnių rezultatų, nei minimalūs ES tikslai atliekų perdirbimo srityje ir rado atliekų užkasimui alternatyvių sprendimų, taip pat užsibrėžė tikslą „jokių atliekų sąvartynų ar atliekų deginimo“ (angl. zero waste) ir pasiekti aukštą buitinių atliekų perdirbimo lygį. Regionų komitetas gali tik praginti Europos Sąjungą ir valstybes nares toliau taikyti pažangių miestų ir regionų jau naudojamas atliekų perdirbimo priemones, visų pirma mažiausiai šioje srityje pažengusiuose regionuose;

76.

ragina Europos Komisiją paspartinti atliekų pagrindų direktyvoje numatytą privalomų atliekų prevencijos tikslų įgyvendinimo pažangos vertinimą ir sugriežtinti dabartinius kietųjų komunalinių atliekų perdirbimo tikslus. Įgyvendinus pastarąją priemonę būtų galima tikėtis Europoje sukurti 500 000 naujų darbo vietų (10);

77.

džiaugiasi, kad remiantis pavyzdine iniciatyva „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ paskelbtame Europos Komisijos komunikate „Uždavinių, susijusių su biržos prekių rinkomis ir žaliavomis, sprendimas“ (11) iškeltas klausimas dėl tausaus išteklių naudojimo;

78.

prašo Europos Komisijos ir valstybių narių skatinti didesnį pakaitinių medžiagų ir veiksmingesnį išteklių naudojimą žaliavų vertės grandinėje, kuris susijęs su žaliavų žvalgymu, gavyba, perdirbimu, antrinius perdirbimu, ekologiniu projektavimu, pramonės ekologija ir tausiai išteklius naudojančia gamyba;

79.

skatina valstybes nares ir regionus pasinaudoti nuolatine Europos Komisijos parama ir apibrėžti tvaraus ir tausaus naudingųjų iškasenų išteklių naudojimo politiką, parengti žemės naudojimo naudingųjų iškasenų gavybos tikslais planavimo politiką ir nustatyti naudingųjų iškasenų žvalgybos ir gavybos leidimo procesą;

80.

teigiamai vertina Komisijos gaires dėl neenergetinių naudingųjų iškasenų gavybos ir „Natura 2000“ reikalavimų (12) ir ragina ateityje sprendžiant šiuos klausimus taip pat laikytis kompleksinio požiūrio;

81.

atkreipia dėmesį į Tarybos raginimą Europos Komisijai pasiūlyti priemonių dėl aprūpinimo žaliavomis miškininkystės ir su ja susijusiuose sektoriuose ir atsinaujinančiųjų išteklių sektoriuose problemų sprendimo;

82.

prašo priimti visoje Sąjungoje privalomą sertifikavimo sistemą ir numatyti paskatas naudoti biomasę energijos gamybai ir tvariai valdomų miškų medieną. Regionų komitetas atkreipia dėmesį į vaidmenį, kurį vietos ir regionų vadžios institucijos gali atlikti užtikrinant šį valdymą;

83.

pakartoja prašymą peržiūrėti Komisijos pateiktus privalomus minimalius tvarumo kriterijus dėl kietosios ir dujinės biomasės išteklių naudojimo elektros energijos gamybai, šildymui ir vėsinimui (13);

84.

tvirtina, kad siekiant tausaus išteklių naudojimo, labai svarbu veiksmingai naudoti, apsaugoti ir atkurti ekosistemų funkcijas, kurias valstybės narės apibrėžė nustatydamos naują ES 2010 metų biologinės įvairovės srities tikslą ir kurios buvo paskelbtos dokumente „ES biologinės įvairovės strategiją iki 2020 m.“ (14);

85.

džiaugiasi, kad „ES biologinės įvairovės strategija iki 2020 m.“ leido sparčiau įvertinti biologinę įvairovę, įskaitant jos ekonominę vertę, ir ekosistemų funkcijas ir paskatinti struktūrinius fondus valdančias institucijas investuoti į ekonominio vystymosi šaltinį – gamtos turtą, kurį paveldės būsimos kartos, pasiekti, kad bendrąja žemės ūkio politika būtų remiama biologinė įvairovė, nustatyti papildomą ekosistemų atkūrimo tikslą ir skatinti kurti žaliąją infrastruktūrą;

86.

apgailestauja, kad nebuvo atsižvelgta į Komiteto ankstesnes rekomendacijas ir nepakankamai pripažintas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo siekiant sėkmingai įgyvendinti šią strategiją;

87.

ragina Europos Sąjungą ir valstybes nares vietos ir regionų lygmeniu pradėti įgyvendinti biologinės įvairovės išsaugojimo, visų pirma ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomikos bandomuosius projektus, kurie padėtų vietos ir regionų valdžios institucijoms taikyti ir įgyvendinti priemones, nustatytas vietos ir regionų lygmens vadovams skirtame tarptautiniame pranešime „Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomika“ (15);

88.

pabrėžia, kad nykstančios natūralios ir pusiau natūralios buveinės (pvz., pievų, pelkių, baseinų ir žemapelkių), kurių svarba yra lemiama kovojant su klimato kaita, ir toliau išlieka vienu didžiausią susirūpinimą keliančių klausimu. Todėl Regionų komitetas ragina Europos Sąjungą, valstybes nares ir vietos ir regionų valdžios institucijas įsipareigoti parengti tinkamas ekosistemų apsaugos ir atkūrimo programas;

89.

sunerimęs dėl urbanizacijos ir besiplečiančio transporto tinklo nuolat didėjančio poveikio dirvožemiui, pavyzdžiui, dirvožemio sandarinimas, dėl kurio mažėja vandens prasiskverbimas, didėja potvynių skaičius, erozijos rizika, vyksta buveinių ir gyvūnų populiacijų fragmentacija, dažnėja „karščio salos“ efektas miestuose, dėl kurio savo ruožtu miestai jautriau reaguoja į karčio bangas ir klimato kaitos procesus;

90.

skatina valstybes nares dirbti kartu su vietos ir regionų valdžios institucijomis rengiant dirvožemio naudojimo ir žemėtvarkos integruotus planus, kad jie leistų įgyvendinti tvarias miestų apgyvendinimo sistemas, taip pat numatyti paskatas, kurios skatintų naudoti apleistus žemės plotus ir išsaugoti žalias erdves ir kaimo vietoves, sukurti apleistų žemės sklypų duomenų bazę ir, galiausiai, sumažinti ten, kur būtina, žemės nepralaidumą vandeniui;

91.

dar kartą tvirtina, kad bendra teminė dirvožemio apsaugos strategija, pagal kurią taip pat numatyta priimti dirvožemio pagrindų direktyvą, turi būti susieta su būsima Europos Sąjungos aplinkos politika;

92.

nuogąstauja, kad komercinių žuvų ištekliai viršija saugias biologines ribas. Regionų komitetas dar kartą prašo nustatyti didžiausio tausojamąją žvejybą užtikrinančio sužvejotų žuvų kiekio tikslą, kuris būtų įgyvendintas iki 2015 m. ir kuris turi tapti pagrindiniu bendros žuvininkystės politikos principu (16);

93.

pritaria Europos Komisijos požiūriui komunikate „Regioninės politikos įnašas į tvarų augimą įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ (17);

94.

ragina visų pirma didinti struktūrinių fondų indėlį į pavyzdinės iniciatyvos įgyvendinimą ir prašo struktūrinius fondus valdančių institucijų daugiau investuoti į mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomiką, ekosistemų funkcijų ir biologinės įvairovės išsaugojimą ir ekologines inovacijas;

95.

taip pat pritaria, kad būtų kuo daugiau investuojama į tausų ištekių naudojimą;

96.

yra įsitikinęs, kad pažangų, tvarų ir integracinį augimą ES ir už jos ribų galima pasiekti, jei vietos ir regionų valdžios institucijos bus varomoji pokyčių ir socialinio bei ekonominio vystymosi jėga.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/45

—

džiaugiasi, kad Europos Komisija pritaria Regionų komiteto pasiūlymui skirtingai vertinti šias situacijas: pirma, kai už viešosios paslaugos teikimą skiriamos de minimis kompensacijos nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai; antra, kai kompensacijos, skiriamos už teikiamą vietinio pobūdžio socialinę viešąją paslaugą, yra didesnės negu de minimis riba, tačiau dėl šios paslaugos organizavimo pobūdžio ir atsižvelgiant į dabartinę vidaus rinkos vystymosi padėtį, nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai; trečia, kai kompensacijos, skirtos kitoms Sąjungos ar tarpvalstybinio masto viešosioms paslaugoms, kurios reglamentuojamos konkretiems sektoriams taikomomis direktyvomis ar reglamentais,

—

dar kartą pakartoja savo reikalavimą padidinti de minimis ribą iki 800 000 EUR per metus,

—

prašo Komisijos atsisakyti įtraukti gyventojų skaičiaus, kuriam atstovauja vietos valdžios institucija, kriterijų į naujojo reglamento dėl de minimis pagalbos taikymo sąlygas,

—

primena savo nepritarimą Komisijos visuotinės ekonominės svarbos paslaugų kompensavimo ekonominio veiksmingumo tikrinimui. Komitetas mano, kad nei Sutarties 106 straipsnis, nei vienašalis minėto straipsnio 3 dalies nuostatomis pagrįstas Komisijos sprendimas arba direktyva, nėra tinkamas teisinis pagrindas šiai teisėkūros iniciatyvai. Komisija, kaip už konkurenciją atsakinga Europos institucija, neturi jokių įgaliojimų nustatyti sąlygas dėl veiksmingo valstybių narių viešųjų išteklių paskirstymo.

Pagrindinis pranešėjas

Karl-Heinz LAMBERTZ (BE / ESP), Belgijos vokiečių bendruomenės vyriausybės ministras pirmininkas

Pamatiniai dokumentai

Pataisyta Regionų komiteto nuomonė, susijusi su RK dokumentu CdR 150/2011 fin, (pagal Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį) ECOS-V-016

1.

teigiamai vertina pasiūlymą dėl Komisijos teisės aktų, susijusių su valstybės pagalba, teikiama kompensacijos už viešąją paslaugą forma, rinkinio;

2.

mano, kad šis pasiūlymas dėl peržiūros yra vietos ir regionų valdžios institucijoms labai svarbi politinė iniciatyva, kadangi ja siekiama nustatyti naujas, aiškias ir suderintas viešųjų paslaugų finansavimo formų atitikties vidaus rinkai taisykles ir taip užtikrinti teisinį tikrumą ir numatomumą, kurie yra būtini Sąjungoje vystyti viešąsias paslaugas; tačiau apgailestauja, kad Komisija nepasiekė užsibrėžto tikslo užtikrinti daugiau aiškumo taikymo galimybių ir taikymo klausimais ir kiek galima sumažinti administracinę naštą susijusiems subjektams;

3.

mano, kad pagal Europos Komisijos pasiūlytą bendrą valstybės pagalbos kontrolės priemonių sistemą turėtų būti labiau atsižvelgiama į viešųjų paslaugų vietos, tarpvalstybinį arba ES matmenį, į paslaugų organizavimo būdų įvairovę ir poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai realios rizikos mastą; tačiau pasiūlymuose šie aspektai atspindimi tik iš dalies;

4.

džiaugiasi, kad Europos Komisija pritaria Regionų komiteto pasiūlymui (1) skirtingai vertinti šias situacijas: pirma, kai už viešosios paslaugos teikimą skiriamos de minimis kompensacijos nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, todėl joms neturi būti taikomos valstybės pagalbos kontrolės priemonės; antra, kai kompensacijos, skiriamos už teikiamą vietinio pobūdžio socialinę viešąją paslaugą, yra didesnės negu de minimis riba, tačiau dėl šios paslaugos organizavimo pobūdžio ir atsižvelgiant į dabartinę vidaus rinkos vystymosi padėtį, nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, kuris kenktų Sąjungos interesams; trečia, kai kompensacijos, skirtos kitoms Sąjungos ar tarpvalstybinio masto viešosioms paslaugoms, kurios reglamentuojamos konkretiems sektoriams taikomomis direktyvomis ar reglamentais arba kurias teikia tarpvalstybiniu arba tarptautiniu lygmeniu veikiančios komercinės įmonės;

5.

teigiamai vertina pasiūlymą dėl komunikato, kuriame paaiškinamos ir atnaujinamos sąvokos ir apibrėžimai, vartojami visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms (VESP) taikomose Bendrijos teisės nuostatose, visų pirma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje; tačiau apgailestauja, kad Komisija, nepaisydama ETT prašymo, praleido progą parengti suprantamus kriterijus ekonominei veiklai, jos vietos matmeniui ir svarbai vidaus rinkai apibrėžti, taip pasilikdama sau didelę aiškinimo laisvę tikrinimo procese ir nepašalindama teisinio netikrumo;

6.

todėl pabrėžia, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 14 straipsniu, kuris susijęs su bendrai taikomomis Sutarties nuostatomis, įtvirtintas naujas teisinis pagrindas, suteikiantis Europos Parlamentui ir Tarybai galimybę priimant reglamentus nustatyti principus ir sąlygas, kurios leidžia VESP atlikti savo konkrečias užduotis. Todėl prašo Komisijos įteisinti Sutartyje neapibrėžtų pagrindinių sąvokų aiškinimą pateikiant Tarybos ir Europos Parlamento pasiūlymą dėl reglamento remiantis SESV 14 straipsniu;

7.

mano, kad šiuo pasiūlymu dėl komunikato Komisija neatleidžiama nuo įsipareigojimo pateikti kokybišką visuotinės svarbos paslaugų teisinę sistemą;

8.

teigiamai vertina Komisijos ketinimą padidinti reglamente nurodytą de minimis pagalbos ribą (2), kurios neviršijus valstybės pagalbai netaikomos valstybės pagalbos kontrolės priemonės, tokiu būdu kontrolės taisyklės nebus taikomos vietos bendruomenėms teikiamoms viešosioms paslaugoms, ypač toms, kurių tikslas vietos socialinis vystymasis, pavyzdžiui, socialinė įtrauktis, kova su atskirtimi, pagalba vyresnio amžiaus žmonėms, vietos renginių organizavimas, kultūros, sporto ir socialinė šviečiamoji veikla, t. y. paslaugoms, kurias teikia vietos asociacijos ir vietinės socialinėje srityje veikiančios mikroįmonės. Šis pasiūlymas pagrįstas tuo, kad minėto pobūdžio paslaugos neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai;

9.

vis dėlto apgailestauja, kad Komisija apsiriboja pasiūlymu padidinti trejų fiskalinių metų laikotarpiui nustatytą bendrą de minimis200 000 EUR ribą nustatant metinę 150 000 EUR ribą, kas leistų apimti tik vietos lygmens įmones, kuriose dirba mažiau nei 4 darbuotojai. Todėl dar kartą pakartoja reikalavimą padidinti de minimis ribą iki 800 000 EUR per metus, kad būtų galima apimti visas vietos lygmens įmones, kuriose dirba mažiau nei 20 darbuotojų ir kurių vieninteliai ištekliai yra valdžios institucijų kompensacijos, skiriamos su sąlyga, kad paslaugos vietos bendruomenei teikiamos nemokamai ir tik konkrečioje teritorijoje;

10.

prašo Komisijos atsisakyti įtraukti gyventojų skaičiaus, kuriam atstovauja vietos valdžios institucija, kriterijų į naujojo reglamento dėl de minimis pagalbos taikymo sąlygas. Iš tiesų gyventojų skaičius nėra lemiamas rodiklis vertinant atitinkamos institucijos vykdomos ekonominės veiklos poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Be to, nereikėtų vadovautis argumentu, kuris galėtų paskatinti administracinių vienetų (komunų, regionų, valstybių ir t. t.) diskriminaciją. Be to, taikant tik gyventojų skaičiaus kriterijų, nebūtų galima atsižvelgti į tai, kad remiantis Sutartimi nustatytais principais dėl laisvės organizuoti ir teikti viešąsias paslaugas, vietos bendruomenėms teikiamas paslaugas gali bendrai finansuoti keletas įvairaus lygmens ir dydžio valdžios institucijų. Galiausiai, neturėtų nukentėti bendrai teikiamos paslaugos, teikiamos bendradarbiaujančių savivaldos institucijų. Taigi, vietos pobūdžio ir konkrečios paskirties tikrinimas turi būti grindžiamas rodikliais, visų pirma atsižvelgiant į atitinkamos bendruomenės geografinę padėtį ir potencialių viešosios paslaugos naudotojų skaičių. Pagal Sutarties dėl Sąjungos veikimo 174 straipsnį, atliekant šį patikrinimą reikėtų atsižvelgti į didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčių regionų padėtį ir numatyti galimybes skirti jiems diferencijuotą paramą; Reikėtų panaikinti apyvartos apribojimą iki 5 mln. eurų;

11.

teigiamai vertina tai, kad Komisija labai rimtai vertina skaidrumą ir į reglamentą neįtraukia bet kokios neskaidriai teikiamos pagalbos, kurios neįmanoma tiksliai apskaičiuoti;

12.

vadovaudamasis Sutartyje apibrėžtu proporcingumo principu, pritaria Komisijos metodui atsižvelgti į išskirtinai vietinį kai kurių viešųjų paslaugų pobūdį, taip pat pasiūlymui sprendimą dėl suderinamumo a priori taikyti ir kitoms socialinėms paslaugoms, o ne tik ligoninių ir socialinio būsto klausimus sprendžiančių subjektų teikiamomis paslaugomis;

13.

mano, kad įvesta nauja sąvoka „pagrindiniai socialiniai poreikiai“ labai klaidina vietos ir regionų valdžios institucijas ir jų partnerius, kadangi ji sutampa su jau esamomis visuotinės svarbos socialinių paslaugų ir socialinių paslaugų sąvokomis, kurios nepaminėtos Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies j punkte; todėl prašo Komisijos teikti pirmenybę Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies j punkte pateiktai socialinių paslaugų sąvokai, pagal kurią, remiantis subsidiarumo principu, valstybėms narėms ir vietos bei regionų valdžios institucijoms paliekama teisė nustatyti šių paslaugų ribas, taip pat prašo pabrėžti, kad paslaugų pavyzdžių sąrašas, kurį Komisija pateikia pasiūlyme dėl sprendimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 2 dalies taikymo, yra nebaigtinis ir neišsamus;

14.

prašo Komisijos atsisakyti ketinimo perpus sumažinti metinės kompensacijos ribą, nuo kurios priklauso šio sprendimo taikymas, ir palikti galioti 30 mln. EUR per metus ribą;.

15.

prašo Komisijos nesusieti pranešimo reikalavimo netaikymo su maksimalia pavedimo teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą galiojimo trukme atsižvelgiant į valstybių narių viešosios valdžios institucijų laisvę administruoti ir organizuoti viešąsias paslaugas;

16.

prašo Komisijos pranešimo reikalavimo netaikymo nesusieti tik su socialinėmis paslaugomis, kurias išimtinai teikia įmonės, kurioms pavesta atitinkama užduotis, su sąlyga,kad taikomos direktyvos dėl santykių tarp įmonių ir vietos valdžios institucijų skaidrumo nuostatos ir šios įmonės vykdo išlaidų apskaitą;

17.

mano, kad, kai vietos ir regionų valdžios institucijos skelbia viešojo pirkimo konkursą siekdamos laikytis 4-ojo Altmark kriterijaus dėl viešosios paslaugos kompensacijos dydžio nustatymo, joms turi būti sudaryta galimybė apibrėžti kokybės kriterijus, kuriais remiantis būtų nustatomas finansiškai naudingiausias pasiūlymas, o ne vadovautis mažiausios kainos kriterijumi;

18.

mano, kad siūloma nauja „nuosaikaus pelno“, nustatomo remiantis kapitalo grąžos norma ir pelno dydžio rodikliais, apibrėžtis yra tokia sudėtinga, kad daugelis subnacionalinių valdžios institucijų jos netaikys;

19.

prašo Komisijos savo galutiniuose su peržiūra susijusiuose pasiūlymuose numatyti visas galimas kompensacijos už viešąją paslaugą formas atsižvelgiant į vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikiamą didelę veiksmų laisvę finansuoti viešąsiais paslaugas, įskaitant kompensacijas, teikiamas pagalbos ilgalaikėms investicijoms, būtinoms viešųjų paslaugų infrastruktūrai finansuoti, forma; taip pat prašo svarstymuose dėl suderinamumo neapsiriboti metinėmis subsidijomis paslaugų užtikrinimui ir aiškiau nustatyti sąlygas, kurios leistų įvertinti, ar teikiant pagalbą ilgalaikėms investicijoms (visų pirma trint omenyje pastatus ir žemės sklypus) nebuvo kompensacijos permokos;

20.

primena Komisijai, kad taip pat reikėtų atsižvelgti į kitus objektyvius kriterijus, kurie a priori rodo, kad nėra poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, konkurencijos iškreipimo ar kryžminio subsidijavimo rizikos. Tai galėtų būti šie kriterijai: kai kurių ūkinės veiklos vykdytojų, kuriems taikoma leidimų sistema, riboti teritorinio lygmens įgaliojimai; labai konkreti viešojo ar privataus sektoriaus ūkinės veiklos vykdytojų (kartais šie subjektai sukuriami teikti labai konkrečią paslaugą tam tikroje teritorijoje ir nevykdo jokios komercinės veiklos rinkoje) veiklos sritis; kai kurios pelno nesiekiančios socialinės įmonės, kurios gautas pajamas pakartotinai investuoja į joms pavestas teikti viešąsias paslaugas išskaičiuodamos šią dalį iš būsimų kompensacijų;

21.

siūlo atsižvelgiant į Sutartyje apibrėžtus subsidiarumo ir proporcingumo principus galutiniame sprendime pavesti kompensacijas skiriančioms viešosios valdžios institucijoms imtis visų būtinų priemonių, kuriomis užtikrinama kompensacijos permokos prevencija, kontrolė ir sustabdymas turint omenyje, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra tiesiogiai suinteresuotos išvengti galimos kompensacijos permokos. Savo ruožtu reikėtų supaprastinti kreipimosi į teismą tvarką, taikomą įmonėms, kurioms faktiškai ir tiesiogiai skiriamos nuobaudos tuo atveju, jei yra nustatyta kompensacijos permoka;

22.

siūlo Komisijai šias nuostatas taikyti tik tuo atveju, jei yra įvykdytos tokios sąlygos:

23.

primena savo nepritarimą Komisijos visuotinės ekonominės svarbos paslaugų kompensavimo ekonominio veiksmingumo tikrinimui. Komitetas mano, kad nei Sutarties 106 straipsnis, nei vienašalis minėto straipsnio 3 dalies nuostatomis pagrįstas Komisijos sprendimas arba direktyva, nėra tinkamas teisinis pagrindas tokiai teisėkūros iniciatyvai. Komisija, kaip už konkurenciją atsakinga Europos institucija, neturi jokių įgaliojimų nustatyti sąlygas dėl veiksmingo viešųjų išteklių paskirstymo valstybėse narėse. Komisijos išimtiniai įgaliojimai, kurių vykdymą kontroliuoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, susiję tik su pareiga stebėti, ar už viešosios paslaugos vykdymą teikiamos kompensacijos, neatitinkančios Teismo nustatytų sąlygų Altmark sprendime ir todėl priskiriamos valstybės pagalbos draudimo ir kontrolės sistemai, neprieštarauja konkurencijos taisyklėms;

24.

atmeta reikalavimą, kad valstybės narės, atlikusios rinkos tyrimą, turėtų pateikti įrodymą, kad viešoji paslauga yra reikalinga, kadangi tokiu reikalavimu pažeidžiama išimtinė valstybių narių teisė priimti sprendimą dėl visuotinės svarbos paslaugų organizavimo ir formos.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/53

—

atkreipia dėmesį į savo tvirtą įsipareigojimą dėl pasiūlymo parengti „Vietos ir regionų valdžios institucijų teritorinį paktą dėl strategijos „Europa 2020“ “, siekiant užtikrinti, kad visos valdžios pakopos taptų atsakingos, sudariusios veiksmingą partnerystę Europos Sąjungos, nacionaliniu, regionų ir savivaldybių lygiu. Šiam pasiūlymui pritarė Europos Parlamentas, Europos Komisija ir Europos Vadovų Taryba,

—

pripažįsta, kad yra labai didelis atotrūkis tarp naujausių mokslinių žinių ir jų taikymo realiame gyvenime. Būtinos tvirtos regioninės priemonės, kad mokslinių tyrimų rezultatai taptų inovacijomis, kurios būtų pritaikytos vietos poreikiams ir galėtų būti taikomos visoje Europoje,

—

pabrėžia, kaip svarbu ugdyti inovacinius gebėjimus regionuose remiantis pažangia kaimyninių regionų specializacija ir papildomumu,

—

ragina regionus pradėti kurti europinius konsorciumus, apimančius įvairius gebėjimus, kad būtų kuriamos pažangios socialinės inovacijos, kurios būtų naudojamos Europos mastu. Kiekvienas regionas, pasinaudodamas įvairiais subjektais, gali tapti novatoriumi, dėmesį sutelkdamas į savo poreikius ir pranašumus,

—

skatina regionus siekti labai reikalingų atvirų inovacijų laikantis viešojo ir privataus sektorių subjektų, universitetų ir kitų mokslo įstaigų partnerystės vizijos, orientuotos į žmogų, t. y. modernizuoti trigubo sraigto koncepciją.

Pranešėjas

Markku MARKKULA (FI / ELP), Espu miesto tarybos narys, Helsinkio Ūsimos regiono tarybos narys

Pamatinis dokumentas

/

1.

pripažįsta, kad strategija „Europa 2020“ kartu yra ir visa apimantis struktūrinių reformų planas, ir krizės įveikimo strategija. Be to, ji apima platesnius tikslus ir labiau integruotą ekonomikos valdymą (1). Atsižvelgiant į tai, vietos ir regionų valdžios institucijos turi potencialą ir politinį įsipareigojimą spręsti ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius klausimus teritoriniu požiūriu;

2.

pabrėžia, kad, kaip matyti iš Lisabonos strategijos nesėkmės, gerų planų ir netgi teisingų analizių nepakanka veiksmingiems rezultatams pasiekti. Visiems valstybių narių valdžios lygiams – vietos, regionų ir centriniam – reikia padaryti drąsius praktinius žingsnius, suteikiant daugiau atsakomybės ir įtraukiant visus kitus suinteresuotuosius subjektus. Regionai turėtų būti skatinami kurti regionines inovacijų platformas, kurios, kaip poreikiu grindžiamų paslaugų centrai, skatintų naudotis tarptautinėmis žiniomis įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, propaguotų pažangiąją specializaciją ir Europos bendradarbiavimą atsižvelgiant į regionų interesus. Tam mums prireiks naujo dinamiško regioninių inovacinių ekosistemų, kuriose įmonės, miestai ir universitetai, taip pat viešojo ir privačiojo sektorių subjektai (trigubas sraigtas) išmoktų dirbti kartu naujoviškai ir kūrybingai, kad galėtų išnaudoti visą savo inovacinį potencialą, supratimo;

3.

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į tai, kad dabar regionai tapo pagrindiniais daugelio politikos sričių, įskaitant socialinę, ekonominę, pramonės, inovacijų, švietimo ir aplinkos politiką, dalyviais, jiems tenka lemiamas vaidmuo įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ pagal partnerystės principą. Tam prireiks plataus masto, sudėtingo, atviro ir daugiadalykio požiūrio, sujungiančio daug regionams ir miestams būdingų papildomų pranašumų;

4.

tvirtai remia būtinybę, kaip teigė Komisija, visapusiškai integruoti nacionalines reformų programas (NRP) ir stabilumo ir konvergencijos programas (SKP) į nacionalines biudžeto procedūras ir įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas ir susijusius suinteresuotuosius subjektus į NRP rengimą ir įgyvendinimą (2);

5.

ragina imtis esminių permainų, kurias galėtų pradėti regionai ir miestai, dėmesį sutelkdami į:

6.

pabrėžia, kad svarbu sudaryti vietos žmonėms ir jų bendruomenėms galimybes išnaudoti visą savo potencialą. Todėl reikės, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atliktų ne tik tradicinį paslaugų teikėjų vaidmenį, bet ir sudarytų galimybes žmonėms imtis naujų verslų aktyviau bendradarbiaujant. Visi įvairūs subjektai turėtų dirbti kartu, kad išugdytų regioninę bendradarbiavimo kultūrą, kuriai būdinga greita reakcija į vietos gyventojų ir bendruomenių motyvus, tikslus ir išteklius

7.

palankiai vertina platesnę strateginę viziją, apimančią socialinį ir aplinkosauginį metmenis, kurie yra nė kiek nemenkesni už ekonomikos augimą ir juos papildo, ir ragina visose pavyzdinėse iniciatyvose pripažinti esminę inovacijų visuomenei svarbą įgyvendinant tris strategijos prioritetus – pažangų, tvarų ir integracinį augimą;

8.

ragina ir viešuosius, ir privačiuosius subjektus, kurie priima sprendimus, pripažinti naujo vadovavimo ir valdymo įgūdžių, kompetencijos, struktūros ir praktikos veikti pasauliniame verslo tinkle būtinybę;

9.

ragina regionų masto sprendimus priimančius ir politiką kuriančius subjektus tapti permainų tarpininkais ir sukurti inovacijomis pagrįsto regioninio vystymo strateginę programą, nes inovacijos didina viešųjų ir privačių išlaidų kokybę ir veiksmingumą ir turi didelį naujo augimo potencialą ir galimybes kurti naujas darbo vietas. Politikos siekis – surasti nepakartojamus kiekvieno regiono ypatumus ir jais pasinaudoti siekiant strateginių vystymo tikslų. Todėl regionams teks sukurti patikimą ir realistišką savo ekonominės ir socialinės ateities viziją bei parengti platesnę, labiau integruotą ir veiksmingesnę kompleksišką politiką. Tam prireiks suderinti įvairių politikos sričių ir valdymo lygių priemones, kurios paremtų žinių kūrimą, sklaidą ir panaudojimą bei leistų parengti darnius politikos paketus, paremtus geresniais rodikliais, į ateitį orientuoto biudžeto sudarymu ir įrodymais paremtu eksperimentavimu;

10.

siekiant pirmiau nurodytų tikslų siūlo, kad Komisija, bendradarbiaudama su keletu regionų ir kompetentingomis tarnybomis, pradėtų rengti reikiamus vystomuosius projektus. Be to, reikėtų parengti metodus, kaip remiantis bendrais statistikos duomenimis būtų galima gauti informaciją ir prognozes, kurios galėtų būti naudojamos analizuojant konkretų regioną arba temą;

11.

ragina regionus pradėti kurti europinius konsorciumus, apimančius įvairius gebėjimus, kad būtų kuriamos pažangios socialinės inovacijos, kurios būtų naudojamos Europos mastu. Kiekvienas regionas, pasinaudodamas įvairiais subjektais, gali tapti novatoriumi, dėmesį sutelkdamas į savo poreikius ir pranašumus;

12.

ragina imtis tikslinio mokymosi proceso, apimančio įvairius politikos formavimo lygius, kad būtų koordinuojamas išteklių naudojimas, o veiklos poveikis taptų tvirtesnis. Kad būtų išugdyti bendri gebėjimai, turėtų būti parengtos vykdančiųjų pareigūnų verslo administravimo lygio programos, apimančios daug lygių, strateginio planavimo procesus, ir skirtos politikos kūrėjams, aukšto rango valstybės tarnautojams, pramonės įmonių vadovams ir mokslo darbuotojams. Tokių mokymo programų reikia tiek Europos, tiek regionų lygiu. Taip būtų sustiprintas įvairių šalių regioninių sprendimų priėmėjų vaidmuo įgyvendinant strategiją „Europa 2020“, o jų bendradarbiavimas ir gerosios patirties sklaida taptų aktyvesni;

13.

pabrėžia būtinybę imtis bendros veiklos ir plataus bendradarbiavimo įvairiose pavyzdinėse iniciatyvose, kad būtų paskatintas sėkmingas strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimas. Vietos ir regionų valdžios institucijos, laikydamosi šio požiūrio, sugebės užmegzti kur kas platesnį nei teritorinis bendradarbiavimas. Pirmiausia jie galės ugdyti atviros platformos požiūrį ir sustiprinti sprendimų ir savo sukurtų struktūrų pakartotinį panaudojimą bei padidinti jų sąveikumą. Nors galutiniai su struktūromis ir sąveikumu susiję rezultatai gali atnešti tik ribotą vietinę naudą, aktyvus bendradarbiavimas gali lemti masto ekonomiją ir sukurti platesnę rinką vietos veiklai;

14.

pripažįsta, kad svarbiausia problema, su kuria susiduria vietos ir regionų valdžios institucijos (atsižvelgiant į daug pavyzdinėse iniciatyvose numatytų ir su jomis susijusių priemonių), yra kaip paspartinti svarbiausios veiklos įgyvendinimą. Atitinkamai, kad padidėtų pavyzdinių iniciatyvų poveikis regionams, būtina atkreipti dėmesį į keletą aspektų:

a)

remti tokias iniciatyvas kaip Žinių regionai, „gyvosios laboratorijos“ Pažangūs miestai;

b)

kurti partnerystę, kuri taptų platforma didinti regionų masto sprendimus priimančių subjektų žinių bazę ir propaguotų socialines inovacijas,

c)

įsteigti pažangios specializacijos platformą regionams paremti, kad jie parengtų strategijas, kuriose pirmenybė būtų teikiama konkurenciniams pranašumams ir potencialiam bendradarbiavimui su kitais regionais, ir kad tokia platforma paskatintų regionus imtis šios užduoties,

d)

paremti įmonių ir universitetų bendradarbiavimą sukuriant vadinamąsias žinių sąjungas, ypatingą dėmesį skiriant su inovacijomis susijusių spragų panaikinimui,

e)

sustiprinti mokslinę politikos formavimo bazę, o tai padaryti padėtų Europos būsimos veiklos forumas, kuriame dalyvautų vietos ir regionų valdžios institucijos, taip pat kiti viešojo ir privataus sektoriaus suinteresuotieji subjektai,

f)

didinti susidomėjimą „trigubo sraigto modeliu“, kuriuo remiantis reikėtų inicijuoti ir vystyti novatoriškus regioninius (subregioninio lygmens) mokslinių tyrimų branduolius, ir kurti inovacijų platformas, taip pat sustiprinti žinių trikampio veiklą (mokslinių tyrimų, švietimo ir inovacijų sinergija),

g)

mažinti Europos vietos ir regionų valdžios institucijų darbo organizavimo skirtumus plėtojant partnerystes ir bendradarbiavimo projektus, kurių tikslas – sukurti Inovacijų sąjungą ir kurie būtų orientuoti į ateitį, tvarūs ir skatintų struktūriniu ir organizaciniu požiūriu mažesnes organizacijas, pasižyminčias specializacija, jungtis į patvarias struktūras.

a)

dėmesį sutelkti į svarbias žinių visuomenės kompetencijas, pavyzdžiui, mokymąsi mokytis, kalbų mokymąsį, kultūrą, verslumo ir inovacijų įgūdžius, bendravimo įgūdžius ir gebėjimą visapusiškai išnaudoti IRT potencialą,

b)

susieti formalųjį, neformalųjį švietimą, savišvietą ir mokymą su darbo rinkos poreikiais, kad būtų padidintos jaunimo įsidarbinimo galimybės ir kad būtų realizuotas jo potencialas, skatinamas asmeninis tobulėjimas ir profesionalumas,

c)

sudaryti judumo galimybes kiek įmanoma didesniam jaunuolių skaičiui, nepaisant jų kilmės, jų finansinės ar jų regiono geografinės padėties,

d)

toliau kurti europinius instrumentus ir priemones palengvinti ir suintensyvinti besimokančiųjų judumą visose švietimo sistemos dalyse,

e)

pritarti Europaso (europinio standarto gyvenimo aprašymas) įtraukimui į būsimą „Europos įgūdžių pasą“, kad būtų skatinamas judumas,

f)

priimti susitarimais pagrįstas valdžios institucijų tarpusavio bendradarbiavimo iniciatyvas siekiant: surasti kuo geresnį būdą, kaip studentus efektyviai parengti suaugusiųjų gyvenimui; užtikrinti, kad kuo glaudžiau tarpusavyje bendradarbiautų profesinio rengimo įstaigos, darbdaviai ir universitetai, kad pažanga švietimo (ir profesinio mokymo) srityje būtų kuo optimalesnė ir tenkintų studentų ir darbdavių reikalavimus; įtraukti darbdavius, kad jie įvardytų švietimo sistemos spragas ir pasiūlytų, kaip jas būtų galima užpildyti; padėti mokykloms įgyvendinti parengiamąsias švietimo programas; pasirūpinti, kad jaunimas dalyvautų stažuotėse ir skatinti darbdavius kelti savo kvalifikaciją,

g)

pažymi, kad geros sveikatos ir judumo pagrindas padedamas ankstyvame amžiuje ir sudaro sąlygas kokybiškam gyvenimui. Pelno nesiekiančių organizacijų veikla yra visuomenės kertinis akmuo. Todėl Regionų komitetas ragina Komisiją neteikti pasiūlymų (Europos Komisijos žalioji knyga dėl PVM ateities (COM(2010) 695), kurie keltų grėsmę tokių asociacijų egzistavimui arba finansinei padėčiai.

a)

rengti vietos skaitmenines darbotvarkes, kad būtų sparčiau optimaliai taikomos IRT darniai bendradarbiaujant vietos, regionų ir Europos lygiu,

b)

tobulinti sąveikumą ir e. valdžios paslaugas kuriant naujas taikomąsias programas, pavyzdžiui, geriau žmonių poreikius atitinkančias e. paslaugas, e. mokymąsi, e. sveikatą, e. balsavimą, e. administravimą, pažangias transporto sistemas ir regioninį informacinį modeliavimą miestų planavimo srityje,

c)

propaguoti bendrąją skaitmeninę rinką kaip Europos skaitmeninės darbotvarkės kertinį akmenį ir remti didelius novatoriškus projektus pasinaudojant aukščiausia europine kompetencija ir įtraukiant įvairių sričių suinteresuotuosius subjektus,

d)

užtikrinti vienodą ir prieinamą plačiajuostį ryšį visose vietovėse ir vadovauti bandomiesiems projektams, skirtiems mažinti dėl prieigos susidariusį atotrūkį,

e)

ieškoti bendrų duomenų apsaugos ir saugumo klausimų, susijusių su IRT produktais ir paslaugomis, kurie yra piliečių pasitikėjimo ir suteikiamų galimybių išnaudojimo sąlyga, sprendimų.

a)

gerinti valdymą klimato kaitos srityje įtraukiant vietos ir regionų valdžios institucijas, atliekančias pagrindinį vaidmenį kovojant su klimato kaita, švelninant jos pasekmes, skatinant tausiau naudoti išteklius ir skatinant gamintojus ir vartotojus keisti įpročius, siekiant klimatui palankesnės elgsenos ir tausesnio išteklių naudojimo,

b)

sukurti į vartotojus orientuotus vertės kūrimo ir poveikio vertinimo rodiklius, kuriuos įvairūs valdžios lygiai taikytų kurdami tvarią žinių visuomenę ir šiomis aplinkybėmis apriboti rodiklių skaičių siekiant užtikrinti, kad politika būtų kuriama veiksmingai ir būtų suprantama visuomenei,

c)

parengti vietos ar regioninę klimato ir energetikos strategiją, numatančią valstybių biudžetuose žalesnius viešuosius pirkimus, įskaitant projektus, finansuojamus valstybių narių ir Europos Sąjungos lėšomis,

d)

naudoti gaires ir veiksmų paktus sutelkti politinę paramą ir skatinti investicijas į klimatui palankią infrastruktūrą, energetikos sistemų atnaujinimą ir ekologiškas viešąsias paslaugas.

a)

propaguoti pramonės modernizavimą vykdant europinius strateginius projektus, kurių veiksmingo dalijimosi žiniomis ir technologijomis (tokiose srityse kaip ekologiškas transportas ir efektyviai energiją vartojantys pastatai) poveikis būtų pasaulinio masto,

b)

užtikrinti keitimąsi idėjomis ir verslo modeliais pasinaudojant tokiomis iniciatyvomis kaip „Verslus Europos regionas“, kad vietos ir regionų valdžios institucijos būtų paskatintos propaguoti naują MVĮ ir verslumo kultūros raidą,

c)

propaguoti regionines inovacijų ekosistemas ir vystyti glaudesnį bendradarbiavimą tarp gamybos sistemų, universitetų ir technologijų centrų, kad būtų paspartintas augimas ir kuriamos naujos darbo vietos,

d)

imtis priemonių, kurios leistų lengviau derinti darbą su šeiminiu gyvenimu. Šiuo tikslu reikia gerinti viešųjų paslaugų kokybę, pavyzdžiui, pasirūpinti pakankamu vaiko visos dienos priežiūros įstaigų skaičiumi ir propaguoti šeiminiam gyvenimui palankią darbo aplinką, taikant lankstų darbo laiką ir lanksčius įdarbinimo modelius,

a)

sukurti tokias sąlygas, kurios padėtų kurti darbo vietas ir vietos priemones pramonės ir ekonominėms permainoms valdyti, pavyzdžiui, nustatant e. įgūdžių neatitikimus ir susijusias verslo galimybes,

b)

propaguoti strateginę vietos ir regionų valdžios institucijų, švietimo įstaigų ir įmonių partnerystę, kad sustiprėtų regioninės inovacinės ekosistemos ir jos atitiktų darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą,

c)

skatinti vietos priemones skaitmeninio raštingumo, mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimo, visą gyvenimą trunkančio mokymosi ir vyresnio amžiaus žmonių (ang. silver generation) įgalinimo srityje,

d)

sukurti tvirtesnius įmonių ir universitetų ryšius, pavyzdžiui, į visas universitetų mokymo programas įtraukiant stažuotes pramonės įmonėse, ir rengiant programas atsižvelgti į tęstinį mokymą lankančių darbuotojų poreikius ir sunkumus, pavyzdžiui, numatyti jiems galimybę trumpesniam laikui išvykti į užsienį ir taikyti „internacionalizaciją namuose“ (ang. „internationalisation at Home“).

a)

parengti vietos ir regioninę socialinės aprėpties darbotvarkę, kad vietos socialinės paslaugos taptų veiksmingesnės ir prieinamesnės visiems,

b)

pasinaudoti teisine kompetencija ir programomis, parengtomis pagal švietimo, būsto, miestų planavimo, socialinių paslaugų, saugumo ir kultūrinės veiklos vietos poreikius, ypatingą dėmesį skiriant jaunimui ir vaikams,

c)

propaguoti e. įtrauktį, socialinę ekonomiką, savanorišką veiklą ir įmonių socialinę atsakomybę,

d)

įvertinti vykdomas reformas, pirmiausia įvertinant socialinių inovacijų mastą, sąnaudas ir poveikį, ir toliau visoje Europoje plėtoti ir vietose taikyti naujus sprendimus, kurių efektyvumas pasitvirtino.

15.

pabrėžia, kad tikslas suteikti strategijai didesnį regioninį ir vietos metmenį reiškia sustiprinti valstybių narių įsipareigojimą įgyvendinti strategiją ir prisiimti politinę atsakomybę už ją, taip siekiant, kad ji taptų svarbesnė eiliniams piliečiams ir atitiktų jų poreikius;

16.

atkreipia dėmesį į savo tvirtą įsipareigojimą dėl pasiūlymo parengti „Vietos ir regionų valdžios institucijų teritorinį paktą dėl strategijos „Europa 2020“ “, siekiant užtikrinti, kad visos valdžios pakopos taptų atsakingos, sudariusios veiksmingą partnerystę Europos Sąjungos, nacionaliniu, regionų ir savivaldybių lygiu. Šiam pasiūlymui pritarė Europos Parlamentas, Europos Komisija ir Europos Vadovų Taryba (3);

17.

atkreipia dėmesį į tai, kad kelete strategijos „Europa 2020“ nacionalinių reformų programų, kurias nacionalinės vyriausybės pateikė Komisijai iki 2011 m. balandžio mėn. pagal „Europos semestrą“, paminėtas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo rengiant šias programas. Tačiau, vos kelete nacionalinių reformų programų užsimenama, kad buvo patvirtintas daugiapakopio valdymo principas įgyvendinti tam tikras naujos strategijos dalis ir tik vienoje aiškiai nurodytas Regionų komiteto pasiūlymas dėl teritorinių paktų;

18.

aktyviai ragina valstybes nares padėti savo regionams ir miestams rengti teritorinius strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo paktus (4), kad, kartu su savo centrinėmis vyriausybėmis, parengtų nacionalinius tikslus, įsipareigojimus ir sukurtų atskaitomybės struktūras dėl „Europa 2020“ tikslų, visapusiškai laikantis nacionalinės teisinės bazės (5);

19.

pabrėžia teritorinių paktų sukurtą pridėtinę vertę. Jie turėtų būti sutelkti į keletą konkrečių prioritetų, kurių vertė atitinkamiems regionams yra ypatinga, ir šie paktai neturėtų tapti nauja biurokratine priemone, bet turėtų būti nacionalinių reformų programų dalis, kad būtų užtikrinta atitiktis daugiapakopio valdymo ir partnerystės principams. Jie galėtų įgyti politinių įsipareigojimų išraišką, galbūt papildant savanoriškomis sutartimis tarp valdžios organų, dėmesį sutelkiant į valdymą ir strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimą. Teritoriniai paktai galėtų būti pirmiausia sudaromi tose politikos srityse, kur regionų ir vietos valdžios institucijoms tenka pagrindinis vaidmuo, susijęs su strategijos „Europa 2020“ svarbiausių tikslų ir pavyzdinių iniciatyvų kūrimu ir įgyvendinimu;

20.

primena, kad yra keletas daugiapakopio valdymo susitarimų, skirtų bendriems teritorinio vystymosi tikslams siekti kuriant kompleksinę ir koordinuotą politiką. Jie labai skirtingi: skiriasi ne tik jų tikslai, bet yra ir faktinių skirtumų tarp atitinkamų šalių ir jų socialinės ir ekonominės, kultūrinės, institucinės ir aplinkosaugos įvairovės. Be kita ko, būtų galima paminėti susitarimus, kurie sudaryti Austrijoje (teritoriniai užimtumo paktai), Ispanijoje (Katalonijos teritoriniai paktai dėl kraštovaizdžio), Belgijoje („Aktyvi Flandrija“, Paktas 2020, žaliasis „Maršalo planas 2“, skirtas Valonijai), JK (Didžiojo Notingamo partnerystė), Prancūzijoje (teritoriniai paktai dėl įtraukties, valstybės ir regionų planavimo sutartys) ir Vokietijoje (Vokietijos federalinės švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos inovacijų iniciatyva Verslūs regionai). Regionų komitetas dar kartą pakartoja, kad jis yra įsipareigojęs kuo plačiau paskleisti patirtį, kad būtų skatinami abipusiški mokymosi procesai (6); Komitetas taip pat atkreipia dėmesį, kad, remiantis dvišaliais ar daugiašaliais suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimo susitarimais, reikėtų vykdyti bendrą veiklą, skirtą dviejų ar daugiau kaimyninių valstybių kaimyniniams bendruomenių ir vietos bei regionų valdžios institucijų ryšiams stiprinti ir plėtoti;

21.

pakartoja Deklaracijos teiginį, kurį Regionų komiteto biuras perdavė 2011 m. pavasario Europos Vadovų Tarybai: teritoriniai paktai padės suteikti naujajai strategijai teritorinį metmenį ir taip pat sutelkti visas politikos priemones ir finansavimo šaltinius, kuriuos turi įvairūs dalyvaujantys valdžios lygmenys;

22.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus pagal valstybių narių ir Europos Sąjungos teisės aktus, ir todėl ragina ES pirmininkaujančias valstybes nares Europos Vadovų Tarybos išvadose aiškiai paremti daugiapakopio valdymo principus, įskaitant ir Regionų komiteto pasiūlymą dėl teritorinių paktų;

23.

pažymi, jog nacionalinių reformų programų (NRP) analizė rodo, jog daugelio valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijos nepakankamai aktyviai dalyvavo, kai valstybės narės rengė NRP. RK ragina valstybes nares kuo labiau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į nacionalinių reformų programų įgyvendinimą. Įgyvendinimo strategija pagal „iš apačios į viršų“ principą, kurioje, laikantis subsidiarumo principo, aktyviai dalyvauja kompetentingos institucijos, ne tik padės geriau įgyvendinti NRP, bet ir bus pasiekta, kad jų įgyvendinimui bus pritarta platesniu mastu. Regionų komitetas yra pasirengęs vystyti teritorinio pakto koncepciją ir regionų veiklos programas su to pageidaujančiais regionais. Taip bus pradėta įgyvendinti strategija „Europa 2020“ ir regionų lygiu bus įgyvendinamos pavyzdinės iniciatyvos, kurioms dažniausiai priklauso Vietos skaitmeninė darbotvarkė ir Vietos inovacijų darbotvarkė, padedančios regionui protingai specializuotis, stiprinti europinį bendradarbiavimą ir užtikrinti klestėjimą;

24.

pabrėžia, kaip svarbu ugdyti inovacinius gebėjimus regionuose remiantis pažangia kaimyninių regionų specializacija ir papildomumu. Visas Europos makroregionis potencialas turėtų būti naudojamas rinkoms plėsti, kad jos taptų inovacine laboratorija augimui stiprinti. Atsižvelgiant į tai yra akivaizdu, kad Baltijos jūros regionas galėtų tapti vedliu ir pavyzdžiu visai Europai;

25.

pripažįsta, kad yra labai didelis atotrūkis tarp naujausių mokslinių žinių ir jų taikymo realiame gyvenime. Būtinos tvirtos regioninės priemonės, kad mokslinių tyrimų rezultatai taptų inovacijomis, kurios būtų pritaikytos vietos poreikiams ir galėtų būti taikomos visoje Europoje. Vietos ir regionų valdžios institucijos turi sutelkti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę ir paskatinti dalyvauti eilinius piliečius (vadinamosios į naudotoją orientuotos inovacijos atvirose visuomenėse vertei kurti);

26.

pabrėžia lemiamą, visa apimantį pavyzdinių iniciatyvų dėl Inovacijų sąjungos (7) ir Skaitmeninės darbotvarkės (8) vaidmenį sudarant palankias sąlygas sumažinti atotrūkį tarp esamų mokslinių tyrimų rezultatų ir taikymo. Turi būti vystoma, ir netgi iš esmės keičiama vietos ir regionų lygmens strateginė ir veiklos praktika remiantis naujausiais mokslinių tyrimų rezultatais;

27.

aktyviai ragina skatinti paslaugų inovacijas, kad būtų modernizuoti procesai ir kad jos būtų naudojamos ugdant skaitmeninį raštingumą;

28.

rekomenduoja Komisijai kuo greičiau priimti sprendimus, kad būtų sukurtas pagrindas bendrajai rinkai, pirmiausia bendrajai skaitmeninei rinkai, vystyti ir finansuoti keletą plataus masto mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros iniciatyvų, pagal kurias pasaulinės mokslinių tyrimų žinios kompleksiškai ir kūrybiškai būtų paverčiamos praktinėmis tikroviškomis taikomosiomis programomis, ir šias žinias konceptualizuoti. Tai turėtų būti pirmosios iniciatyvos, kuriose dirba geriausi specialistai ir permainų srities žinovai iš keleto sričių;

29.

primygtinai ragina Komisiją kartu su Regionų komitetu inicijuoti platesnę komunikacijos kampaniją, kad vietos ir regionų sprendimus priimantys subjektai ir visuomenė būtų plačiau informuoti apie strategiją „Europa 2020“. Šiam tikslui RK siūlosi, kartu su Komisija, parengti „Strategijos „Europa 2020“ vadovą miestams ir regionams“, kad išsamiau paaiškintų, kaip jie galėtų prisidėti prie strategijos įgyvendinimo, kartu parodant įvairius finansavimo šaltinius (nacionaliniu, vietos ir regionų, taip pat Europos Sąjungos lygiu);

30.

patvirtina, kad jis ir toliau stebės strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimą vietose naudodamasis savo „Europa 2020“ stebėsenos platforma. Norėdamas prisidėti prie sėkmingo naujosios strategijos įgyvendinimo ir atsižvelgdamas į „Europos semestrą“, Regionų komitetas savo stebėsenos rezultatus skelbs kasmet gruodžio mėn. prieš Komisijos metinę augimo apžvalgą ir pavasario Europos Vadovų Tarybą;

31.

pabrėžia, kad tikrasis Europos Sąjungos, valstybių narių ir regionų iššūkis – sukurti būtiną įvairių viešojo ir privataus sektorių finansavimo priemonių sinergiją, kad būtų galima įgyvendinti strategiją „Europa 2020“, ir ragina geriau koordinuoti nacionalinius, regioninius ir vietos viešuosius biudžetus, kad regionai ir miestai galėtų geriau pasinaudoti struktūriniais fondais ir kitomis Europos Sąjungos programomis;

32.

pirmiausia pabrėžia būtinybę siekti pažangos nukreipiant išteklius į strategijos „Europa 2020“ uždavinius ir tikslus ir pabrėžia sanglaudos politikos ir strategijos „Europa 2020“ sąsają, sudarančią realią galimybę toliau padėti skurdesniems Europos Sąjungos regionams pasivyti kitus regionus, supaprastinti Europos Sąjungos politikos sričių koordinavimą bei sanglaudos politiką paversti varomąja ekonomikos augimo jėga visoje Europos Sąjungoje sprendžiant tokius socialinius uždavinius kaip visuomenės senėjimas ir klimato kaita (9);

33.

todėl dar kartą patvirtina savo susidomėjimą dviem Komisijos pasiūlymais dėl naujosios daugiametės finansinės programos po 2013 m. (10), konkrečiau – vystymo ir investavimo partnerysčių sutartys tarp Komisijos ir kiekvienos valstybės narės, kuriose nurodyti nacionalinio, regionų ir vietos lygmens partnerių įsipareigojimai, ir bendra strateginė sutartis, skirta padidinti politikos nuoseklumą siekiant strategijos „Europa 2020“ ir sanglaudos tikslų, pakeičiant esamus atskirų gairių paketus;

34.

primena sanglaudos politikos priemones, skirtas regioninių inovacijų sistemų kūrimui, teritorinio bendradarbiavimo instrumentus, rizikos kapitalo suteikimą ir priemones paspartinti naujoviškų gaminių įdiegimą ir skatinti kurti suinteresuotųjų verslo, mokslo ir administravimo subjektų tinklus (11);

35.

primena būtinybę kurti geresnius rodiklius nei vien BVP įvairioms problemoms spręsti, pavyzdžiui, klimato kaitos, išteklių naudojimo efektyvumo, gyvenimo kokybės ar socialinės įtraukties, ir nurodo, kad rodikliai, kuriais galėtų naudotis vietos, regionų, nacionalinės ir Europos Sąjungos valdžios institucijos, turi būti suderinti ir propaguoti kurti bei skleisti inovacijas visuomenei ir nuoseklumą priimant sprendimus (12). Į šiuos papildomus rodiklius turėtų būti atsižvelgta įgyvendinant ir vertinant sanglaudos politiką, kad padėtų geriau atspindėti kiekvieno regiono išsivystymo lygį (13);

36.

ragina Europos Komisiją sudaryti palankesnes sąlygas naujai teritorinei partnerystei ir šiuo tikslu supaprastinti ir patobulinti tarpregioninio bendradarbiavimo programų valdymo tvarką (14);

37.

ragina padidinti regionų ir miestų veiklos gebėjimą naudotis 7-ąja bendrąja programa, Konkurencingumo ir inovacijų programa ir kitomis panašiomis iniciatyvomis. Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas visapusiškai panaudoti skaitmeninimą ir naujas didelio poveikio technologijas regionų inovacijų politikai modernizuoti;

38.

pripažįsta, kad inovacijos gimsta iš įvairių sudedamųjų dalių derinio ir daugiadalykiško požiūrio ir ragina imtis priemonių padidinti regionų struktūrinį ir santykių kapitalą, ir tam tikros srities specialistų grupėse, ir bendradarbiaujant su kitais;

39.

mano, kad įmonės turi išsiugdyti naują mąstyseną ir plačiai naudotis jų regionuose esančiais kolektyviniais ištekliais ir dėl to norėdamos sėkmingai dirbti turi remtis socialiniu kapitalu. Kita vertus, Regionų komitetas skatina regionus siekti labai reikalingų atvirų inovacijų laikantis viešojo ir privataus sektorių subjektų, universitetų ir kitų mokslo įstaigų partnerystės vizijos, orientuotos į žmogų, t. y. modernizuoti trigubo sraigto koncepciją;

40.

palankiai vertina ikiprekybinių viešųjų pirkimų kaip priemonės, sujungiančios socialines inovacijas su technologijomis pagrįstais sprendimais, taikymą ir pabrėžia, kad viešųjų pirkimų taisyklių modernizavimas turi sustiprinti viešojo sektoriaus vaidmenį siekiant naudingiausio pasiūlymo (15). Jeigu bus galima technines specifikacijas ir konkursus koordinuoti tarp regionų, ikiprekybiniai viešieji pirkimai taip pat gali tapti svarbiu veiksniu kurti bendrąją rinką Europoje;

41.

dar kartą pakartoja, kad ikiprekybiniai viešieji pirkimai dar labiau sustiprėtų, jeigu būtų suderinti su atviromis inovacijomis, skirtomis paspartinti žaliosios žinių visuomenės kūrimą, kitaip sakant, jeigu šie pirkimai būtų panaudoti paieškai bendrų, pakartotinai pritaikomų sprendimų infrastruktūrai ir paslaugoms kurti, kuriomis remiasi šiuolaikinės realaus pasaulio inovacinės ekosistemos.

11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 9/61

—

teigiamai vertina tai, kad Europos Sąjungoje stiprinamos pagrindinės teisės. Nepaisant solidžios žmogaus teises reglamentuojančios teisinės bazės Europoje, dar yra daug trūkumų garantuojant šias teises praktikoje,

—

pritaria trims pagrindinėms Komisijos strategijos dalims, tačiau kartu nurodo, kad strategijoje iš esmės nagrinėjamos institucijos, konkrečiau tai, ką Komisija turėtų ir privalėtų daryti. Komitetas pageidautų strategiškesnio požiūrio į Chartijos įgyvendinimą, apimančio visas valdžios institucijas, taip pat ir vietos ir regionų lygmeniu,

—

yra pasirengęs bendradarbiauti kuriant „pagrindinių teisių apsaugos ir propagavimo kultūrą“ skirtingais politiniais lygmenimis. Tai apima ir pastangas geriau informuoti piliečius apie pagrindines teises, bei uždavinį, stiprinti ES, valstybių narių ir vietos ir regionų valdžios institucijų tarnautojų suvokimą, kad Pagrindinių teisių chartija yra tiesiogiai taikoma teisė,

—

mano, jog pasiūlytoje strategijoje turėtų būti aiškiau suformuluoti siūlomų teisės aktų parengiamųjų konsultacijų procesai. Šie procesai turi būti aiškiai apibrėžti, kad poveikio vertinimai būtų tikslūs ir naudingi. Stiprinant demokratiją Europos Sąjungoje nepaprastai svarbu, kad įvairūs suinteresuotieji subjektai, įskaitant vietos ir regionų valdžios institucijas, turėtų galimybę pareikšti savo nuomonę.

Pranešėja

Lotta Håkansson HARJU (ESP / SE), Jerfelos savivaldybės tarybos narė

Pamatinis dokumentas

Veiksmingo Pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimo Europos Sąjungoje strategija

COM(2010) 573 galutinis

1.

pažymi, jog įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija tapo teisiškai privaloma. Chartijoje numatytas teises galima ginti Teisingumo Teisme Liuksemburge, o valstybių teismai priimdami savo sprendimus turi visapusiškai į šią Chartiją atsižvelgti. Be to, Lisabonos sutartyje numatomas Europos Sąjungos prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos;

2.

pažymi, jog ieškinius, susijusius su Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytomis teisėmis, nagrinėja Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre. ES ratifikavus Europos žmogaus teisių konvenciją, Europos Žmogaus Teisių Teismas galės nagrinėti taip pat ir ES teisės aktus;

3.

pažymi, jog Europos Tarybai priklausančių šalių piliečiai gali kreiptis į teismą dėl Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimų. ES valstybės narės, ES institucijos arba fiziniai ar juridiniai asmenys gali kreiptis į teismą dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos pažeidimų. Norint, kad visoje Europoje gerai veiktų teisinė sistema, ES turi nedelsiant ratifikuoti Europos žmogaus teisių konvenciją;

4.

primena, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje visos Europos Sąjungoje garantuojamos pagrindinės teisės išdėstytos viename tekste ir aiškiai apibrėžtos. Chartija sustiprina teisinį tikrumą ir aiškiau nurodo kiekvieno asmens teises. Chartija skirta ES institucijoms ir ES valstybėms narėms, jei jos taiko arba įgyvendina ES teisę;

5.

pažymi, jog Chartijoje nustatyta, kad naujos nuostatos neišplečia Europos Sąjungos kompetencijos. Reikia išlaikyti ES ir jos valstybių narių kompetencijų pasidalijimą;

6.

nurodo, jog vietos savivaldos svarba pripažįstama ES sutartyje - pagal 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia nacionalinį valstybių savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Išplėtota subnacionalinio lygmens savivalda yra pagrindinė ES šalių demokratinės sistemos dalis. Lisabonos sutartyje iš naujo suformuluotas subsidiarumo principas, pirmą kartą jis apima nacionalinį, regionų ir vietos lygmenį. Be to, visos ES valstybės narės jau ratifikavo Europos vietos savivaldos chartiją;

7.

pažymi, jog Europos Komisija savo strategiją išdėstė komunikate COM(2010) 573 galutinis. Jos pagrindinis tikslas - „pagrindinių teisių kultūros“ propagavimas. Strategiją sudaro šie trys pagrindiniai elementai:

8.

pažymi, jog strategijoje pagrindinis dėmesys skiriamas Europos Komisijos ir kitų ES institucijų veiksmams ir procedūroms. Pagal šią strategiją Komisija turi stebėti, kad visi ES teisės aktai visais teisėkūros etapais, įskaitant jų įgyvendinimą nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis, derėtų su šia Chartija;

9.

teigiamai vertina tai, kad Europos Sąjungoje stiprinamos pagrindinės teisės. Nepaisant solidžios žmogaus teises reglamentuojančios teisinės bazės Europoje, dar yra daug trūkumų garantuojant šias teises praktikoje;

10.

todėl palankiai vertina Europos Komisijos inicijuotą Veiksmingo Pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimo Europos Sąjungoje strategiją. Pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad reikia dėti daugiau pastangų užtikrinant geresnį Europos Sąjungoje garantuojamų teisių įgyvendinimą;

11.

pritaria trims pagrindinėms Komisijos strategijos dalims, tačiau kartu nurodo, kad strategijoje iš esmės nagrinėjamos institucijos, konkrečiau tai, ką Komisija turėtų ir privalėtų daryti. Komitetas pageidautų strategiškesnio požiūrio į Chartijos įgyvendinimą, apimančio visas valdžios institucijas, taip pat ir vietos ir regionų lygmeniu;

12.

pabrėžia, jog svarbu kritiškai įvertinti ES sutartyse ir Chartijoje numatyto kompetencijų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, pasidalijimo tęstinumą artimiausiais metais, kadangi Chartijos turinys taps konkrečiais politiniais veiksmais ir teismo sprendimais. Teisių chartija nereiškia ES įgaliojimų išplėtimo, taip pat būtina atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkantį vaidmenį šalių politinėse sistemose;

13.