28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/1

1.1

Moterų ir vyrų lygybė yra ne tik pats savaime tikslas, bet ir būtina sąlyga ES ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos tikslams įgyvendinti.

1.2

Moterų ir vyrų lygybės gairių laikotarpio vidurio pažangos ataskaita rengiama ekonomikos krizės sąlygomis. Reikėtų pabrėžti krizės poveikį ir pasekmes moterims ir vyrams atsižvelgiant į tai, kad jų padėtis visuomenėje skiriasi.

1.3

Būtina lygybės principą įtraukti į visų sričių politiką, visų pirma į socialinę bei užimtumo politiką, ir toliau dėti pastangas šalinant kliūtis, neleidžiančias moterims ir vyrams visapusiškai ir lygiomis teisėmis dalyvauti darbo rinkoje.

1.4

Kad būtų užtikrinta didesnė ekonominė moterų nepriklausomybė, reikia gerinti moterų (taip pat ir savarankiškai dirbančių) užimamų darbo vietų kokybę ir kiekybę, spręsti moterims dažnai iškylančią neužtikrintumo problemą ir skatinti tolygų šeiminių ir buities pareigų pasiskirstymą.

1.5

Darbo užmokesčio skirtumų priežastys yra struktūrinės: nepakankamai įvertinami vadinamieji moteriški gebėjimai, pastebima profesinė ir sektorinė segregacija pagal lytį, darbo vietos neužtikrintos, pertraukiama profesinė veikla ir pan. Teisės aktai ir kolektyvinės sutartys yra veiksmingos priemonės darbo užmokesčio skirtumams šalinti, šiame procese būtinai turi dalyvauti visi ekonominės bei socialinės veiklos vykdytojai.

1.6

Aktyvesnis moterų dalyvavimas versle ir politinėje veikloje skatina moterų ir vyrų lygybę, finansinę moterų nepriklausomybę, lyčių stereotipų naikinimą ir moterų dalyvavimą priimant sprendimus.

1.7

Moterys yra ypač pažeidžiamos socialinės atskirties ir skurdo požiūriu. Socialinių teisių suteikimas atsižvelgiant į individualius poreikius, užtikrintos minimalios pajamos, karjeros pertraukų bei trumpesnio darbo laiko dėl šeiminių priežasčių įvertinimas pagerintų socialinę apsaugą ir sumažintų gyventojų patekimo į skurdą pavojų.

1.8

Šeiminio ir profesinio gyvenimo suderinimas yra gyvybiškai svarbus norint pasiekti lyčių lygybę ir pagerinti moterų užimtumą. Tam didelės reikšmės turi kokybiškos socialinės paslaugos ir esamų motinystės, tėvystės bei vaiko priežiūros atostogų sąlygų gerinimas. Reikia stengtis didinti bendrą visų socialinės veiklos vykdytojų atsakomybę užtikrinant tolygų buities ir priežiūros darbų pasidalijimą.

1.9

EESRK laikosi nuomonės, kad priimant sprendimus būtina skatinti vienodą moterų ir vyrų atstovavimą. Todėl valstybės narės turi parodyti didesnį ryžtą nusistatydamos aiškius tikslus ir įgyvendindamos veiksmingas priemones, tokias kaip, pavyzdžiui, pozityvioji diskriminacija, lyčių lygybei skirtos programos ir pan.

1.10

Kadangi nemažėja smurto lyties pagrindu ir prekybos žmonėmis atvejų, EESRK mano, kad būtina įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir parengti nacionalinius veiksmų planus, grindžiamus bendra Europos strategija, taip pat reikia daugiau specialių programų.

1.11

Norint veiksmingiau kovoti su lyčių stereotipais, EESRK nuomone, svarbiausia šviesti visuomenę ir diegti joje moteris nediskriminuojančius modelius, sudaryti mokymo galimybes ir vyrams, ir moterims, skatinti moteris studijuoti mokslo disciplinas ir technologijas, labiau vertinti tradiciškai moteriškus darbus ir vengti moterų diskriminavimo žiniasklaidoje ir komunikacijoje.

1.12

Pasitelkus ES išorės ir vystymosi politiką reikia propaguoti moterų teises tarptautiniu mastu, stiprinti moterų gebėjimus ir savarankiškumą.

1.13

EESRK laikosi nuomonės, kad būtina lyčių analizę visapusiškai įtraukti į visas Europos Komisijos veiklos sritis ir tiek į Europos, tiek į nacionalinius biudžetus. Tam būtina turėti moterų ir vyrų lygių galimybių klausimus išmanančių specialistų, atitinkamų duomenų apie abi lytis, kurie padėtų susidaryti išsamesnį vaizdą apie vyrų ir moterų padėtį ir įvertinti lygybės gairių taikymo rezultatus.

1.14

Reikia pažymėti, kad svarbiausia, jog naujojoje nuo 2010 m. įgyvendinamoje lyčių lygybės strategijoje lygybės tikslai nebebūtų vien tik Komisijos valstybėms narėms teikiamos rekomendacijos, o taptų privalomomis gairėmis kiekybiškai įvertinamiems tikslams pasiekti. Tam reikia daugiau politinių sprendimų visais lygmenimis. ES institucijos turi rodyti pavyzdį, iniciatyviai apžvelgdamos atliktą darbą ir įvertindamos strategijos įgyvendinimo poveikį.

2.1

Moterų ir vyrų lygybės gairės 2006–2010 rodo Europos Komisijos pasiryžimą bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis siekti pažangos lyčių lygybės srityje. Komisijos prašymu EESRK atlieka lyčių lygybės gairių vertinimą, analizuoja priimtų priemonių poveikį bei jų taikymo rezultatus ir pateikia veiklos pasiūlymų naujajai strategijai po 2010 m.

2.2

EESRK pripažįsta, kad ir praeityje ES dėjo pastangas siekiant lyčių lygybės: jau 1957 m. Romos sutartyje numatytas vienodo darbo užmokesčio principas, 1997 m. Amsterdamo sutartyje numatytos dvejopos nuostatos dėl įvairias sritis apimančio bendro metodo ir konkrečių priemonių, o Lisabonos sutartyje aiškiai įsipareigojama šalinti nelygybę ir skatinti lygybę.

2.3

Tarptautiniu lygiu ES prisijungė prie Pekino veiksmų platformos, Tūkstantmečio vystymosi tikslų, Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW), kurioje sprendžiant žmogaus teisių problemas daugiausia dėmesio skiriama moterims.

2.4

Nepaisant šių teisinių įsipareigojimų, užsibrėžtų tikslų nebuvo pasiekta, o moterų ir vyrų nelygybės pavyzdžių dar yra labai daug. Nė vienoje iš Moterų ir vyrų lygybės gairėse 2006–2010 nurodytų šešių prioritetinių politinių veiksmų sričių nepasiekta esminė pažanga. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, kyla klausimas, ar nestokojama tikros politinės valios šiems pokyčiams įgyvendinti. Naujojoje veiksmų strategijoje ES 2020 prioritetu turi būti laikomas lyčių lygybės principas – pagrindinis konkurencingumą ir augimą lemiantis veiksnys.

2.5

Moterų ir vyrų lygybės gairių 2006–2010 veiksmų planas vertinamas ekonomikos krizės sąlygomis, todėl reikia išanalizuoti, kokias pasekmes ši krizė turi moterims, kadangi jų padėtis darbo rinkoje ir valstybių socialinių išlaidų politikoje (visų pirma dėl socialinių paslaugų) skiriasi, o šios sritys moterims yra aktualiausios.

2.6

Krizė pirmiausia palietė paprastai vyrų užimamas darbo vietas (statybos, transporto, pramonės srityse), o vėliau paplito sektoriuose, kuriuose dominuoja moterys (bankų paslaugos, prekyba ir kt.). Dėl šios priežasties šeimos pajamos dažnai sumažėja iki vienintelio moters darbo užmokesčio, kuris paprastai yra mažesnis už vyro darbo užmokestį, kadangi moterys daugiausia dirba paslaugų sektoriuje, dirba ne visą darbo dieną, dirba laikinai arba net šešėlinėje ekonomikoje. Visa tai daro neigiamą poveikį valstybių narių ekonomikai, kadangi mažina šeimų vartojimo galimybes ir stabdo ekonomikos atsigavimą.

2.7

Krizė daro poveikį ir socialinei politikai: dėl užimamos dažnai nepalankios padėties darbo rinkoje nedarbo išmokos moterims mokamos mažesnės ir trumpesnį laiką, pagrindinių viešųjų paslaugų (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinių paslaugų apskritai) pasiūla ribojama būtent tuo metu, kai šeimoms, visų pirma, moterims, jų reikia labiausiai. Be to, kadangi šiuose sektoriuose dirba ypač daug moterų, tai vėlgi darys neigiamą poveikį moterų užimtumui.

2.8

Priemonės krizei įveikti negali būti neutralios lyčių požiūriu, tad imantis naujų politikos veiksmų ekonomikai atgaivinti ir įgyvendinant dabartines struktūrinių fondų programas reikia atsižvelgti į skirtingą moterų ir vyrų padėtį visuomenėje.

2.9

Lyčių lygybė turi būti laikoma prioritetu ne tik tam, kad būtų galima valdyti dabartinę krizę ir ekonomikos atsigavimą ateityje, bet ir tam, kad būtų galima spręsti demografijos ir ekonomikos uždavinius, iškilusius Europos socialiniam modeliui ir palietusius moteris bei jų ekonominę nepriklausomybę.

1.

Pasiekti vienodą moterų ir vyrų ekonominės nepriklausomybės lygį;

2.

Suderinti profesinį, šeiminį ir asmeninį gyvenimą;

3.

Skatinti vienodą moterų ir vyrų atstovavimą priimant sprendimus;

4.

Šalinti visų formų smurtą, kurio aukomis yra moterys;

5.

Šalinti moteris diskriminuojančius stereotipus;

6.

Skatinti lyčių lygybę užsienio ir vystymosi politikos srityse.

3.1.1.1

Daugelis šalių dar nepasiekė Lisabonos strategijoje numatyto 60 proc. dirbančių moterų tikslo. Šiuo metu dirba 58,8 proc. moterų ir 70,9 proc. vyrų (1), tačiau vyresnių kaip 55 metų dirbančių moterų skaičius krenta iki 36,8 proc., tuo tarpu šio amžiaus vyrų dirba net 55 proc. Nedarbas moteris paliečia labiau, nors dėl krizės šis skirtumas sumažėjo (9,8 proc. bedarbių sudaro moterys, o 9,6 proc. – vyrai).

3.1.1.2

Būtina didinti ne tik moterims prieinamų darbo vietų skaičių, bet ir gerinti jų kokybę. Kur kas daugiau moterų dirba mažiau mokamuose sektoriuose ir užima darbo vietas, kurioms gresia didesnis nestabilumas. Darbą ne visą darbo dieną dažniausiai priverstos rinktis moterys (31,5 proc. moterų ir 8,3 proc. vyrų); 14,3 proc. dirbančių moterų dirba pagal laikinas darbo sutartis. Beje, turinčių vaikų moterų užimtumo lygis sumažėja daugiau nei 10 proc., tai rodo, kad šeiminės pareigos pasiskirstomos netolygiai, o vaikų priežiūros infrastruktūra yra nepakankama.

3.1.1.3

EESRK rekomenduoja atlikti bendrą moterų nedarbo lygio tyrimą ir nustatyti, kiek moterų yra bedarbių ar nedirba dėl šeiminių priežasčių (2). Kadangi vaikų ir išlaikytinių priežiūra paprastai tenka moterims, jos dažnai netenkina kriterijų, pagal kuriuos asmuo laikomas „bedarbiu“. Todėl jų karjeros pertraukos tampa paslėptu nedarbu.

3.1.1.4

Reikia taikyti daugiadisciplininį požiūrį, kuris padėtų papildyti užimtumo politiką kitomis socialinės ir švietimo politikos priemonėmis, visų pirma užtikrinti mokymą be stereotipų, susijusių su darbu, teikti kokybiškas viešąsias socialines paslaugas, kurios sudarytų sąlygas išlaikomiems asmenims naudotis atitinkamomis paslaugomis, rengti informavimo kampanijas, skatinančias vyrus ir moteris dalytis buities pareigomis.

3.1.1.5

Lyčių lygybės aspektą Komisija turi propaguoti ir įtraukti į visas savo programas (kaip tai padaryta programoje PROGRESS). Struktūriniai fondai tam suteikia puikių galimybių: jie padeda nustatyti, kaip įgyvendinama lyčių lygybė valstybėse narėse, atlikti kasmetinį priemonių poveikio lyčių lygybei vertinimą pagal šalis, ar net nustatyti tinkamas priemones bei nuobaudas šalims, kurios neužtikrina pakankamai ir kokybiškų darbo vietų moterims.

3.1.2.1

Moterų ir vyrų lygybė darbo užmokesčio srityje yra pagrindinė sąlyga moterų ir vyrų lygybei užtikrinti. Tačiau nors ir padaryta pažanga teisės aktų srityje, moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas siekia 17,4 proc., o vyresnių kaip 50 metų amžiaus moterų atveju šis skirtumas išauga iki 30 proc.

3.1.2.2

Darbo užmokesčio skirtumų priežastys yra struktūrinės: moterys daugiausia dirba menkiau vertinamuose ekonomikos sektoriuose ir mažiau mokamą darbą, jų daugiau dirba šešėlinėje ekonomikoje, moterų darbo vietos nestabilios, dėl šeiminių priežasčių pertraukiama jų profesinė veikla ar trumpinamas darbo laikas. Visi šie veiksniai daro neigiamą poveikį jų darbo užmokesčio dydžiui.

3.1.2.3

EESRK rekomenduoja (3) visoms valstybėms narėms peržiūrėti darbo sąlygų ir darbo užmokesčio sritis reglamentuojančias nuostatas, kad būtų išvengta tiesioginės ir netiesioginės moterų diskriminacijos.

3.1.2.4

Teisės aktuose turi būti numatyti kontrolės mechanizmai, kurie padėtų nustatyti bet kokią diskriminaciją lyties pagrindu, ir skatinamos skaidrios profesinės klasifikacijos sistemos, kad visų darbuotojų kvalifikacija, patirtis ir gebėjimai būtų vienodai vertinami.

3.1.2.5

Kolektyvinės derybos yra tinkama priemonė nustatyti darbo vietų, mokymosi atostogų, skirtų kelti profesinę moterų kvalifikaciją, atostogų dėl asmeninių ar šeiminių priežasčių, lankstaus darbo laiko ir pan. nediskriminuojančius vertinimo kriterijus, kurie sumažintų darbo užmokesčio skirtumus.

3.1.3.1

Net ir aukštos kvalifikacijos moterys retai eina atsakingas pareigas įmonėse. Europos Komisija stengėsi paskatinti lyčių lygybę įvesdama socialinę įmonių atsakomybę, išplėsdama valstybės pagalbos teikimo galimybes naujoms, moterų steigiamoms įmonėms (Reglamentas (EB) Nr. 800/2008) ir suteikdama paramą tinklui, skatinančiam moterų verslumą. Būtų pageidautina, kad šio tinklo veikloje dalyvautų pilietinės visuomenės organizacijos, kad būtų galima keistis patirtimi ir gerąja praktika.

3.1.3.2

Todėl siūloma praktiškai pritaikyti ES verslumo veiksmų plano rekomendacijas ir taip stengtis didinti moterų steigiamų įmonių skaičių taikant šias priemones: sudaryti geresnes sąlygas finansavimui ir paskoloms gauti, vystyti verslo tinklus, teikiančius organizacines ir konsultavimo paslaugas, užtikrinti tinkamą profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, skleisti gerą praktiką.

3.1.4.1

Moterys yra ypač pažeidžiamos socialinės atskirties ir skurdo požiūriu. Šią situaciją apsunkina tai, kad moterys užima blogesnę padėtį darbo rinkoje ir yra priklausomos nuo socialinės apsaugos sistemų.

3.1.4.2

Reikėtų suvienodinti socialinės apsaugos sąlygas moterims ir vyrams. Kadangi dėl šeiminių priežasčių moterys dirba trumpesnę darbo dieną, naudojasi motinystės ir (arba) vaiko priežiūros atostogomis, dirba ne visą darbo dieną arba dirba laikinai, vyrų ir moterų darbo užmokesčiai skiriasi, moterims mažėja būsimų socialinių išmokų dydis ir jų mokėjimo trukmė, visų pirma nedarbo ir pensijų išmokos. Kad būtų galima nors iš dalies išspręsti šią nelygių galimybių problemą, be kita ko, būtina nemokamam darbui skirtą laiką ir karjeros pertraukas bei trumpesnį darbo laiką dėl šeiminių priežasčių prilyginti darbo visą darbo dieną, kai mokamos įmokos, laikotarpiui.

3.1.4.3

Valstybinė socialinės apsaugos sistema turi užtikrinti tinkamas minimalias pajamas, kurios padėtų sumažinti skurdo riziką ypatingą dėmesį skiriant vyresnio amžiaus moterims, našlėms, gaunančioms našlių pensiją, ir nepilnoms šeimoms, kuriose moteris yra šeimos maitintoja.

3.1.4.4

Kai kuriose šalyse veikiančioms privačioms pensijų sistemoms turi būti skiriamas ypač didelis dėmesys, kadangi būsimų pensijų sąlygos nustatomos pagal žmonių pajamas ir gyvenimo trukmę, o tai ypač nepalanku moterims.

3.1.4.5

2010 m. paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Jie sutampa su Lisabonos strategijos įgyvendinimo pabaiga ir atvirojo koordinavimo metodo įgyvendinimu. Naujojoje 2020 m. ESstrategijoje turi būti nustatyti konkretūs tikslai ir veiksmingesnės artimiausios ir ilgalaikės priemonės skurdui, visų pirma moterų skurdui, įveikti.

3.1.5.1

EESRK laikosi nuomonės, kad būtina įgyvendinti naują sveikatos strategiją, kuri numatytų skirtingus moterų ir vyrų poreikius sveikatos srityje, ir pabrėžia, kad šiuo klausimu nenumatyta jokių konkrečių veiksmų. Todėl būtina skatinti pažangą mokslinių tyrimų moterų sveikatos ir moterims būdingų susirgimų srityse.

3.1.5.2

Gyventojų senėjimas ir moterų dalyvavimas darbo rinkoje ateityje padidins ilgalaikių priežiūros paslaugų paklausą. Valstybės narės turi užtikrinti kokybiškas viešąsias socialines ir sveikatos paslaugas, kadangi jų nebuvimas visų pirma turi neigiamą poveikį moterims, kurios daugiausia yra atsakingos už priežiūrą.

3.1.6.1

EESRK dar kartą pabrėžia, kad būtina lyčių lygybės perspektyvą įtraukti į migracijos ir prieglobsčio politikos sritis. Moterims imigrantėms ir etninių mažumų atstovėms turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi jos labiau susiduria su nelygybe ir yra ypač pažeidžiamos, visų pirma ekonomikos krizės laikotarpiu (4).

3.1.6.2

Augantis moterų imigrančių skaičius tiesiogiai siejasi su darbo jėgos paklausos didėjimu namų ūkio ir priežiūros sektoriuose, dažniausiai jį lemia ir socialinės infrastruktūros trūkumas. Didelė dalis šių moterų dirba neoficialiuose ir neužtikrintuose sektoriuose. Užimtumą reikia „profesionalizuoti“ ir reglamentuoti, o ne tik skatinti kelti profesinę kvalifikaciją, kad didėtų imigrančių galimybės darbo rinkoje.

3.2.1

Lisabonos strategijoje užsibrėžti užimtumo tikslai buvo įgyvendinti, nors Barselonos tikslai dėl vaiko priežiūros įstaigų pakankamumo nepasiekti (šias įstaigas lanko 33 proc. vaikų iki 3 metų amžiaus ir 90 proc. 3–6 metų amžiaus vaikų). Būtina turėti priežiūros įstaigų infrastruktūrą, kurioje būtų pakankamai vietų ir būtų teikiama plataus pobūdžio paslaugų, kad būtų galima užtikrinti kokybišką ir konkrečius poreikius atitinkančią priežiūrą, t. y. paslaugų ne darbo valandomis ir atostogų metu, maitinimo įstaigų ir specialių centrų, skirtų įvairių kategorijų išlaikytiniams, infrastruktūrą. Investicijos į socialines paslaugas daro teigiamą poveikį ne tik ekonomikai ir užimtumui, bet ir duoda didelės socialinės naudos.

3.2.2

Vaikų ir išlaikytinių priežiūrai reikalingas lankstus darbo grafikas, todėl tenka perorganizuoti darbo laiką, kurį reikia derinti prie šeimos ir kolegų poreikių taikant tiek vyrams, tiek moterims prieinamą sistemą.

3.2.3

Didelė dalis moterų dirba ne visą darbo dieną ir taip derina profesinį ir šeiminį gyvenimą. Taip yra iš dalies ir dėl to, kad priežiūros paslaugų infrastruktūra yra nepakankama. Vis dėlto ne visą darbo dieną dirbančių moterų daugėja ne vien tik dėl šeiminių priežasčių; daugeliu atvejų tai vienintelis būdas moterims patekti į darbo rinką (5).

3.2.4

Atostogų klausimu būtina siekti lygių individualių moterų ir vyrų teisių, neatsižvelgiant į jų darbo sutarties tipą (savarankiški darbuotojai, laikinieji darbuotojai ar dirbantys pagal neterminuotas sutartis ir kt.). Todėl EESRK džiaugiasi, kad pavyko susitarti Europos profesinių sąjungų konfederacijai (ETUC), Businesseurope, įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centrui (CEEP) ir Europos amatų, mažųjų ir vidutinių įmonių asociacijai (UEAPME) dėl vaiko priežiūros atostogų prailginimo, tačiau Komitetas laikosi nuomonės, kad būtina toliau dėti pastangas ir siekti visiškos lygybės (6). EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai gerinti nėščių, pagimdžiusių ar maitinančių krūtimi moterų apsaugą ir pritaria, kad turi būti užtikrintos ne trumpesnės kaip 18 savaičių mokamos motinystės atostogos (7).

3.2.5

Buities ir priežiūros pareigomis, kurios dažniausiai tenka moterims, reikia dalytis visiems susijusiems socialinės veiklos vykdytojams, kad kuo geriau būtų panaudojamas visas žmogiškasis kapitalas. Būtina rengti kampanijas, propaguojančias buities ir priežiūros pareigų (viena nelygybės priežasčių) pasidalijimą ir didesnį tokių pareigų vertinimą.

3.3.1

Reikia ryžtingesnių įsipareigojimų stengiantis užtikrinti moterų ir vyrų lygybę priimant sprendimus (8) ekonomikos, politikos, mokslo ir technologijų srityse. Pastaraisiais metais moterų padėtis nelabai pagerėjo. Todėl būtina užsibrėžti aiškius tikslus ir numatyti tikslius terminus jiems pasiekti, taip pat reikalinga konkreti politika ir veiksmingos priemonės (pozityvioji diskriminacija, lyčių lygybei skirtos programos, specialus mokymas, dalyvavimo kvotos, informavimo kampanijos ir pan.).

3.3.2

Moterų ir vyrų lygybė politikos srityse turi būti centrinė Europos kūrimo ašis. Po 2009 m. birželio mėn. rinkimų 35 proc. Europos Parlamento narių yra moterys, Europos Komisijoje 10 narių yra moterys ir 17 – vyrai. Moterys sudaro 24 proc. nacionalinių parlamentų narių ir joms tenka 25 proc. nacionalinių vyriausybių ministrų portfelių (9). EESRK šiuo metu 23,6 proc. narių yra moterys ir 76,4 proc. – vyrai, o vadovaujančius postus (direktorių, direktorių pavaduotojų, generalinių sekretorių pavaduotojų) užima 83,3 proc. vyrų ir tik 16,7 proc. – moterų. Vienodas atstovavimas moterims ir vyrams turi būti laikomas prioritetu visuose lygmenyse.

3.3.3

Viešųjų mokslinių tyrimų srityje pasiekta labai nedidelė pažanga (moterys sudaro 39 proc. dirbančiųjų), padėtis šiek tiek gerėja ekonomikos ir finansų sektoriuose (nėra moterų, vadovaujančių centriniams bankams, tik 17 proc. moterų yra bankų valdybos narės ir tik 3 proc. moterų yra didžiųjų įmonių valdybos narės).

3.4.1

Smurtas prieš moteris ir merginas ir toliau lieka rimta problema. Tai visuotinis ir sisteminis reiškinys, pasireiškiantis įvairiomis formomis ir būdais. EESRK kartu su Komisija reiškia susirūpinimą dėl šeiminį smurtą patiriančių moterų, išaugusio prekybos žmonėmis ir prostitucijos (visų pirma tarp imigrančių) masto ir nuolat įvykdomų nusikaltimų dėl papročių ar religijos (10).

3.4.2

Reikia imtis tinkamų socialinių, ekonomikos ir teisinių priemonių, kad būtų galima sumažinti veiksnių, skatinančių smurtą prieš moteris, skaičių ir visiškai panaikinti šį reiškinį. Smurtą skatina nepakankami materialiniai ištekliai, ekonominė priklausomybė, žemas išsilavinimas, lyčių stereotipų gajumas, sunkumai patekti į darbo rinką ir kt.

3.4.3

Ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į visuomenės atskirtas moteris imigrantes ar neteisėtai šalyje esančias imigrantes, kurios dėl šių priežasčių yra ypač pažeidžiamos. Kalba, socialiniai ir kultūrų skirtumai, nežinojimas apie esamas pagalbos struktūras dažnai trukdo šioms moterims kreiptis pagalbos patyrus šeiminį smurtą. Moterų imigrančių, neturinčių dokumentų, padėtis yra dar blogesnė, todėl šiuo klausimu reikia imtis specialių priemonių, kad būtų galima įveikti kliūtis ir užtikrinti šių moterų teises.

3.4.4

Reikia specialių programų (toliau taikant esamus mechanizmus, pavyzdžiui, Daphne programas) ir didesnio finansavimo smurto prieš moteris prevencijai ir kovai su juo. Reikia parengti nacionalinius veiksmų planus pagal Europos mastu koordinuojamą strategiją ir taikyti konkrečias priemones bei terminus, kurie užtikrintų veiksmingą jų įgyvendinimą. Valstybės narės turi teikti prioritetą dabartinių šeiminio smurto prevencijos ir aukų, taip pat rizikos asmenų, įskaitant vaikus, apsaugos teisės aktų taikymui. Be to, būtini rodikliai, kurie suteiktų išsamią informaciją apie visus prievartos lyties pagrindu aspektus, įskaitant ir seksualinį priekabiavimą bei prekybą žmonėmis. Būtina ES mastu suderinta statistika pokyčiams šioje srityje stebėti ir vertinti.

3.4.5

Atsižvelgiant į tai, kad labai daug nerimą keliančio smurto, taip pat ir lyties pagrindu, griebiasi jaunimas, Komitetas labai palankiai vertina Komisijos sprendimą kovą su smurtu lyties pagrindu įtraukti į programos „Veiklus jaunimas“ projektus. Beje, būtina smurto nenaudojimą ir pagarbą visų žmonių teisėms įtraukti į visas vaikų ir jaunimo švietimo ir mokymo programas.

3.5.1

Lyčių stereotipai yra toks kultūrinis ir socialinis reiškinys, kuris leidžia manyti, kad yra tik moterims ar tik vyrams priklausantys vaidmenys ir pareigos, o tai daro poveikį profesinei orientacijai ir įsidarbinimo galimybėms bei lemia darbo rinkos segregaciją. Šie stereotipai kliudo lyčių lygybei bei visapusiškam moterų ir vyrų dalyvavimui priimant sprendimus.

3.5.2

Nepaisant aukšto išsilavinimo lygio, moterys toliau dominuoja tradiciškai laikomuose moteriškuose ekonomikos sektoriuose (sveikatos ir socialinio darbo, švietimo, prekybos, viešojo administravimo, verslo paslaugų, viešbučių, restoranų ir pan.) ir profesijose (pardavėjų, namų ūkio darbininkių, priežiūros paslaugų teikėjų, administracijos darbuotojų ir pan.), užima žemiausias pareigas ir turi mažiau galimybių kopti karjeros laiptais. Profesinė segregaciją pastaraisiais metais nepasikeitė. Galima konstatuoti, kad moterų užimtumas išaugo tuose sektoriuose, kuriuose ir anksčiau moterys dominavo.

3.5.3

Kovojant su lyčių stereotipais, pirmiausia reikia:

3.6.1

Pasitelkusi savo užsienio ir vystymosi politiką Komisija turi toliau propaguoti moterų teises tarptautiniu mastu. Lyčių aspektą reikia įtraukti į visas bendradarbiavimo sritis ir numatyti specialias moterims skirtas priemones, skatinti jų dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose ir iniciatyvumą, toliau skatinant besivystančias šalis dėti pastangas siekiant lyčių lygybės.

3.6.2

Būtina lyčių lygybės aspektą įtraukti į Europos saugumo ir gynybos politiką (BSGP), kad būtų galima veikti krizių atvejais. Humanitarinės pagalbos srityje Komisija (Humanitarinės pagalbos generalinis direktoratas) stichinių nelaimių atveju turėtų pirmenybę teikti vaikų ar išlaikomų tėvų turinčioms moterims ir moterims, patyrusioms vyrų smurtą per konfliktus.

4.1

Rekomenduojama lyčių analizę įtraukti į visas Komisijos veiklos sritis, įskaitant biudžetą, ir jos struktūrose atlikti lyčių lygybės srityje pasiektos pažangos vertinimą. Tam būtina turėti moterų ir vyrų lygybės klausimus išmanančių specialistų ir tinkamų rodiklių, kurie padėtų įvertinti moterų padėtį.

4.2

Komisija turi nuolat palaikyti atvirą dialogą su įvairiomis moterų organizacijomis, socialiniais partneriais ir kitomis pilietinės visuomenės organizacijomis, kad galėtų geriau suprasti su nelygybe susijusias problemas.

4.3

EESRK primygtinai prašo Komisijos paraginti visus padalinius vartoti lyčių nediskriminuojančią kalbą visuose dokumentuose, oficialiuose tekstuose ir vertimuose į visas kalbas, taip pat ir interneto svetainėse.

5.1

Sprendžiant moterų ir vyrų lygybės klausimus turi būti laikomasi visuotinio požiūrio. Svarbu, kad Europos politika šiuo klausimu neapsiribotų vien tik moterų dalyvavimo visose srityse skatinimu, demografinių problemų sprendimu ar vaikų sąlygų gerinimu, bet kad ir aiškiai siektų sumažinti skirtumus dalijantis buities, šeimos ir priežiūros pareigas, visų pirma tarp vyrų ir moterų bei apskritai tarp visų socialinės veiklos vykdytojų.

5.2

Komisija turėtų lyčių lygybės klausimą prioritetine tvarka įtraukti į visas veiklos sritis, įskaitant komisijų, padalinių, direktoratų darbą, bei į visas priemones ir politikos sritis. Lyčių klausimas turi būti aktualus ne tik užimtumo ir socialinių reikalų generaliniam direktoratui.

5.3

Būtina pasitelkti lyčių klausimų specialistus, kurie šviestų žmones ir pateiktų medžiagą, reikalingą sąmoningumui didinti, informuotų Europos darbuotojus apie lyčių lygybę ir pagilintų jų žinias šioje srityje. Eurostatas turi toliau kaupti statistinius duomenis apie abi lytis ir gerinti jau taikomą metodologiją įtraukdamas naujus rodiklius, kurie padėtų geriau susipažinti su realia moterų padėtimi ir taip susidaryti išsamų vaizdą apie situaciją Europos Sąjungoje.

5.4

Reikėtų lyčių perspektyvą įtvirtinti ES ir visų valstybių narių biudžetuose. Taip pat būtina įvertinti valstybių veiksmų poveikį vyrų ir moterų lygybei.

5.5

Struktūriniai fondai suteikia puikių galimybių: jie gali padėti valstybėms narėms lyčių aspektą įtraukti į veiklos programas įvairiais naudojimosi fondais etapais ir atlikti priemonių poveikio lyčių lygybei vertinimą visose prioritetinėse srityse ar atitinkamų programų veiklos srityse. Siekiant geresnių rezultatų būtina stiprinti struktūrinių fondų ir kiekvienos šalies institucijų, atsakingų už lyčių lygybės klausimus, koordinavimą ir bendradarbiavimą.

5.6

Komisija turi rūpintis, kad teisės aktai būtų taikomi veiksmingai ir pateikti gerosios praktikos pavyzdžių bei numatyti nuobaudas toms valstybėms narėms, kurios nesilaiko moterų ir vyrų lygybės principo. Komisija turi stebėti ir vertinti lyčių lygybę visose savo politikos srityse ir visuose savo generaliniuose direktoratuose. Šiuo tikslu reikia parengti vertinimo metodą, kuris padės stebėti ir vertinti užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo rezultatus ir pasiektą pažangą ar regresą bei numatyti įsteigti vertinimo padalinį, kuris reguliariai prižiūrėtų ir vertintų įvairių valstybių narių veiksmus taikydamas jau minėtais lyčių lygybės gairėse numatytais rodikliais.

5.7

Jeigu ateityje veiksmų planas bus koreguojamas, Komitetas rekomenduotų iš dalies pakeisti pirmąją sritį ją suskirstant į keletą punktų: iš tiesų ji apima skirtingas problemas (užimtumas, sveikatos apsauga, imigracija), kurioms reikėtų taikyti skirtingas priemones. Taip pat būtų pageidautina įtraukti naują sritį – „moterys ir aplinka“, kadangi moterys atlieka pagrindinį vaidmenį tvaraus vystymosi srityje, nes joms ypač rūpi gyvenimo kokybės ir tvarumo klausimai dabartinėms ir ateities kartoms (11).

5.8

EESRK pabrėžia svarbų socialinių partnerių vaidmenį skatinant lygybę per socialinį dialogą ir kolektyvines sutartis. Šiuo požiūriu puikus pavyzdys – 2005 m. vyrų ir moterų lygybės pagrindų strategija.

5.9

Europos lyčių lygybės institutas turi atlikti svarbų vaidmenį siekiant gerinti galiojančių teisės aktų valdymą ir peržiūrą visuomenės informavimo ir lyčių lygybės srityse. Jis turės rūpintis, kad visose politikos srityse būtų numatytas ir propaguojamas lyčių lygybės aspektas, o piliečiai ir politikos atstovai atsakingiau ir aktyviau dalyvautų sprendžiant lyčių lygybės klausimus.

5.10

Europos ekonominės ir finansų problemos bei demografiniai pokyčiai neturėtų daryti poveikio siekiant šio lyčių lygybės tikslo ir tapti dingstimi jį nukelti į antrą planą.

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/8

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) reikalauja į strategiją ES 2020, Užimtumo gaires ir Socialinę darbotvarkę įtraukti negaliai skirtą skyrių, kad būtų užtikrinta, jog į šį aspektą bus atsižvelgiama visose Bendrijos politikos srityse, ir jis bus geriau koordinuojamas.

1.2

EESRK primena, kad neįgalumo politikos stiprinimo kriterijų įtraukimas į būsimą strategiją, kuria bus pakeista Lisabonos strategija, suteiks papildomą ekonominę naudą visai visuomenei, taip pat paskatins socialinės aprėpties ir nediskriminavimo pažangą.

1.3

EESRK mano, kad reikia priimti Europos negalios paktą, kuris būtų naujos Europos neįgalumo politikos pagrindas ir atitiktų būsimą Komisijos strategiją dėl neįgaliųjų pagal Lisabonos strategiją, JT konvenciją dėl neįgaliųjų teisių (angl. UNCRPD) ir jos protokolą. Europos Sąjunga ir valstybės narės turėtų sudaryti Konvenciją kaip galima greičiau.

1.4

EESRK reikalauja vykdyti tokią politiką, kuri skatintų inovacijas, būtų paremta statistiniais duomenimis ir užtikrintų, kad neįgaliųjų padėtis būtų geriau atspindima visose atitinkamose Europos ir nacionalinės statistikos priemonėse.

1.5

EESRK remia įtraukiąją rinką ir nurodo, kad neįgaliųjų užimtumo politika turi apimti visą gyvenimo procesą, susijusį su užimtumu („lifestreaming“), visų pirma švietimą, įdarbinimą, darbo vietos išlaikymą ir sugrįžimą į darbą. Politika, skirta jauniems neįgaliesiems, kartu su politika, skirta tiems, kurie tapo neįgaliais po nelaimingo atsitikimo ar ligos, turėtų būti būsimosios strategijos ES 2020 ir Komisijos naujosios neįgaliųjų strategijos prioritetas.

1.6

EESRK prašo Komisiją per metus pateikti Direktyvos 2000/78/EB dėl negalios ir užimtumo nuostatų įgyvendinimo ataskaitą.

1.7

EESRK primena, kad įdarbinimo į įprastas darbo vietas sąlyga – pakankamų socialinių paslaugų, paskatų ir motyvacijos suteikimas kartu pripažįstant įmonių, įdarbinančių dauguma neįgaliųjų, vaidmenį, ir, dar plačiau žiūrint, socialinės ekonomikos įmonių ir MVĮ, kurioms taip pat reikia pakankamų socialinių paslaugų, paramos ir paskatų, vaidmenį ir pabrėžiant socialinių partnerių svarbą šioje srityje.

1.8

EESRK rekomenduoja sąmoningumo ugdymo ir informavimo priemonėmis kovoti su neįgaliems darbuotojams nuolat taikomais stereotipais ir pabrėžia žiniasklaidos vaidmenį užtikrinant, kad būtų pripažįstama žmonių įvairovė.

1.9

EESRK patvirtina, kad prieinamumas yra naudingas visai visuomenei, ne tik neįgaliesiems, ir pritraukia įmonėms daugiau klientų.

1.10

Kalbant apie prieinamumą, EESRK rekomenduoja laipsnišką jį didinti nustatant bendrus trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius tikslus (įskaitant aiškius ir galutinius terminus naujiems ir esamiems produktams, paslaugoms ir infrastruktūroms).

1.11

Komitetas remia Europos visuotinės prieigos sostinės iniciatyvą.

1.12

EESRK perspėja, kad skubiai būtina pateikti e. prieinamumo teisės aktus; pakartoja savo įsipareigojimą remti principą „tinkamas visiems“ (angl. „design for all“) ir prieinamumo standartų tobulinimą; rekomenduoja iki 2011 m. parengti intensyvų veiksmų planą šiuo klausimu; remia „Europos neįgaliųjų kortelės“, kuri palengvintų abipusį teisių pripažinimą ir neįgaliųjų keliones už šalies ribų, sukūrimo idėją.

1.13

Kuriant, įgyvendinant, stebint ir vertinant neįgalumo politiką būtina atsižvelgti į lytį, kad būtų priešinamasi ignoravimui ir daugkartinei moterų ir mergaičių su negalia diskriminacijai.

1.14

EESRK pripažįsta socialinių partnerių svarbą užtikrinant, kad neįgalieji dirbtų tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti, t. y. tinkamomis ir palankiomis darbo sąlygomis.

1.15

Socialiniai partneriai turėtų įtraukti negalios aspektą į visus tarpšakinius, šakinius ir įmonės lygmens veiksmus ir derybas, visų pirma užimtumo, prieinamumo ir socialinės apsaugos klausimais.

1.16

EESRK išreiškia visapusišką paramą principui „nieko apie neįgaliuosius jiems nedalyvaujant“ ir jo taikymui strategijoje ES 2020 bei valstybės finansuojamose programose, skirtose neįgaliesiems.

1.17

ES ir valstybės narės turi skatinti pilietinės visuomenės vystimąsi ir garantuoti jo finansavimą, užtikrinti jos savarankiškumą ir gebėjimą dalyvauti formuojant politiką ir (arba) teikiant socialines paslaugas.

2.1

EESRK palankiai vertina pirmininkaujančios Ispanijos prašymą parengti nuomonę „Neįgalieji: neįgaliųjų užimtumas ir laipsniškas jo prieinamumas ES. Lisabonos strategija po 2010 m.“

2.2

Savo nuomonėse, pradedant pirmąja nuomone savo iniciatyva dėl Neįgaliųjų integravimo į visuomenę (1), priimta 2002 m. liepos mėn., EESRK nuolat kaupė visas sritis apimančią informaciją, kuri padėjo palaikyti vienodą požiūrį į neįgaliuosius ir jų šeimos narius bei jų nediskriminavimą (2)

2.3

Neįgalieji sudaro daugiau nei 16 proc. gyventojų (mažiausiai 80 milijonų) (3), gyventojams senėjant šis skaičius bus dar didesnis.

2.4

EESRK pripažįsta pažangą, padarytą tiek priimant teisės aktus (4), tiek įgyvendinant Europos politiką (5), kuri kartu su 2002 m. Madrido deklaracija (6) padėjo geriau integruoti neįgaliuosius. Tačiau dar galima daug ką pagerinti, kadangi pasiekta tik sektorinio pobūdžio pažanga, ji yra nenuosekli ir ją stabdo tai, kad nėra vienos bendros struktūruotos strategijos, kaip buvo patvirtinta 2009 m. liepos mėnesį paskelbtame 2003–2010 m. Europos veiksmų plano laikotarpio vidurio įvertinime (7), taip pat reikia stiprinti pačios Komisijos tarnybas, atsakingas už neįgalumo politiką.

2.5

EESRK atkreipia dėmesį į neseniai Eurobarometro pateiktus rezultatus (8), rodančius labai padidėjusią juntamą diskriminaciją dėl negalios (8 proc. praėjusiais metais, t. y. 53 proc. 2009 m. palyginti su 45 proc. 2008 m.), 2009 m. daugiau nei 33 proc. neįgaliųjų jautėsi diskriminuojami.

2.6

EESRK pripažįsta, kad neįgalumo politikos pažangos pavyko pasiekti visų pirma dėl Europos neįgaliųjų judėjimo ir jį atstovaujančių organizacijų, susibūrusių į Europos neįgaliųjų forumą (angl. EDF), kampanijų ir spaudimo, taip pat dėl socialinių partnerių paramos.

2.7

EESRK Tarybai pirmininkaujančių valstybių trejetui norėtų priminti, kad į šią nuomonę svarbu atsižvelgti vykdant veiklą pirmininkavimo laikotarpiu.

3.6.1.1

EESRK rekomenduoja pagerinti koordinavimą ir atsižvelgti į ribotą dabartinės Lisabonos strategijos ir Atnaujintos socialinės darbotvarkės (12) poveikį priimant strategiją ES 2020 ir Socialinę darbotvarkę, kurioje dėl šios priežasties neįgaliesiems ir jų šeimoms būtų skirtas specialus skyrius ir kuri apimtų, be kita ko, užimtumą, švietimą, socialinę aprėptį, apsaugą ir prieinamumą bei užtikrintų, kad negalia atsispindėtų trijuose pagrindiniuose strategijos prioritetuose (13).

3.6.1.2

EESRK primena, kad strategijoje ES 2020 neįgalumo politikos priskyrimas ES kompetencijai suteiks papildomą ekonominę naudą visai visuomenei, taip pat paskatins socialinės aprėpties ir nediskriminavimo pažangą, kaip parodė neseniai atlikti sąnaudų ir naudos tyrimai (14).

3.6.1.3

Europos negalios paktas turi atitikti būsimą Komisijos strategiją dėl neįgaliųjų (15), kuria bus pakeistas dabartinis 2003–2010 m. neįgaliųjų veiksmų planą.

3.6.1.4

Europos užimtumo strategija (EUS) ir atvirasis koordinavimo metodas (AKM) socialinės aprėpties, socialinės apsaugos, pensijų, švietimo, jaunimo ir kitose srityse į valstybėms narėms skirtas gaires ir bendrus tikslus ir toliau turi įtraukti su negalia susijusius klausimus, o jų nagrinėjimą pagerinti taip, kad negalia atsispindėtų valstybių narių nacionaliniuose planuose ir jos išplėstų šių klausimų nagrinėjimo galimybes ir teiktų reguliarias ataskaitas.

3.6.1.5

Europos politika rems pastangas panaikinti visus radikalius pagrindinių teisų pažeidimus, visų pirma susijusius su neįgaliųjų įdarbinimu didelėse uždarose institucijose, švietimo segregacija, teisinio veiksnumo atėmimu, smurtu prieš neįgaliuosius, atsižvelgiant į papildomus neįgalių moterų ir mergaičių bei asmenų, kuriems reikia didelės pagalbos, patiriamus sunkumus (16).

3.6.1.6

Reikalinga tokia politika, kuri skatintų inovacijas ir būtų paremta statistiniais duomenimis. Paktu turėtų būti siekiama, kad neįgaliųjų padėtis būtų geriau atspindima visose atitinkamose statistikos priemonėse (17). Turi būti remiamasi suderintais, naujausiais ir patikimais statistiniais šaltiniais, rodikliais ir priemonėmis. Tai galėtų būti pasiekta, pavyzdžiui, sukūrus nuolatinį negalios modulį Europos darbo jėgos tyrime, taip pat neįgaliųjų socialinio dalyvavimo modulį ir įtraukus su negalia susijusius klausimus į atitinkamus bendrus modulius.

3.6.1.7

EESRK rekomenduoja ES Tarybai priimti „ES gaires. Žmogaus teisės ir tarptautinė humanitarinė teisė“ ir į jas įtraukti gairę dėl neįgaliųjų teisių, paremtą JT konvencija dėl neįgaliųjų teisių.

3.6.2.1

EESRK mano, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai buvo sukurti nauji teisiniai pagrindai. Komitetas taip pat pabrėžia Pagrindinių teisių chartijos 10, 11 ir 19 straipsnius, taip pat 21 ir 26 straipsnius, kurie turi sutarties statusą.

3.6.2.2

Iš JT konvencijos dėl neįgaliųjų teisių išplaukia nauji įsipareigojimai ES. Todėl EESRK ragina:

3.6.2.3

EESRK nurodo, kad dabartinis pasiūlymas priimti direktyvą dėl nediskriminavimo kitose srityse nei užimtumas (21) gali neatitikti JT konvencijos dėl neįgaliųjų teisių. Taryboje vis dar nagrinėjamoje direktyvoje turi būti garantuojama, kad diskriminacijos koncepcijoje tam tikromis aplinkybėmis pirmenybė būtų teikiama neįgaliesiems, kad ji apimtų socialinę apsaugą, sveikatą ir švietimą nurodant, jog segreguotas švietimas yra diskriminuojantis; prieinamumas neįgaliesiems turi būti užtikrintas visose valstybėse; pagrįsti pakeitimai turi būti taikomi visose srityse, o jiems įgyvendinti turi būti sukurtos valstybės paskatos; prieinamumas turi apimti visas visuomenei siūlomas prekes ir paslaugas; galiausiai, kai kalbama apie įgyvendinimą, reikia patikslinti ES įsipareigojimus šioje srityje, kad jie nedelsiant būtų taikomi naujiems pastatams ir būtų dedamos realios pastangos pritaikyti esamus pastatus neįgaliesiems.

3.6.3.1

Komitetas primena Bendrojo reglamento dėl struktūrinių fondų nuostatas, pagal kurias nediskriminavimas ir prieinamumas neįgaliesiems nurodyti kaip projektų, kuriuos iš dalies finansuoja ES (22), atrinkimo ir įgyvendinimo kriterijai ir juos būtina išlaikyti ir stiprinti būsimoje sanglaudos politikoje, kuri taip pat turėtų užtikrinti veiksmus, skirtus neįgaliesiems, ir neįgaliųjų veiklą visose valstybėse narėse kartu su atitinkamomis finansinėmis priemonėmis. Šie principai turėtų būti taip pat taikomi Europos biudžetui ir kitoms Europos programoms, susijusioms su moksliniais tyrimais, konkurencingumu, mokymu, užimtumu, socialiniais reikalais ir vystomuoju bendradarbiavimu, įskaitant inter alia naujas nuo 2014 m. prasidedančias programas.

3.6.3.2

EESRK pripažįsta, kad pilietinės visuomenės dalyvavimas tiesioginiame ESF (mokymas ir užimtumas) ir ERPF valdyme davė labai gerų rezultatų, todėl ragina įtraukti šį modelį į nuo 2013 m. vykdomas Struktūrinių fondų veiksmų programas.

3.6.3.3

EESRK mano, kad tolesnis finansinės paramos teikimas Europos neįgaliųjų organizacijoms, įskaitant Europos neįgaliųjų forumą (angl. EDF), taip pat socialinės integracijos srityje dirbančias institucijas, pasitelkiant PROGRESS programą stiprina demokratiją ES ir organizuotą pilietinę visuomenę.

4.1

Neįgaliųjų užimtumas turi būti neatsiejama Europos užimtumo strategijos dalis. Darbuotojų užimtumo padėtis Europoje sudėtinga, bet neįgalių darbuotojų padėtis – dar sudėtingesnė, todėl turi būti stiprinama įtraukioji rinka.

4.2

EESRK nuogąstauja dėl neįgaliųjų užimtumo; netgi prieš krizę 78 proc. žmonių su sunkia negalia negalėjo patekti į darbo rinką, nedirbančių neįgaliųjų rodiklis buvo dvigubai didesnis nei likusių gyventojų, o užimtumo rodiklis liko 20 proc. žemesnis nei žmonių be negalios vidurkis (23).

4.3

Krizė (dėl kurios nedarbo lygis pakilo iki 10 proc. (24)) dar labiau apsunkins neįgaliųjų padėtį darbo rinkoje dėl dviejų priežasčių: pirma, jiems bus sunkiau patekti į darbo rinką (25), antra, vyriausybės bus linkusios mažinti biudžeto deficitą mažindamos visų rūšių paramą ir pensijas. EESRK įspėja, kad neįgalieji neturi tapti pagrindinėmis krizės aukomis ir prieštarauja bet kokiam jiems skirtos paramos mažinimui (26).

4.4

Viena vertus, kyla pavojus, kad krizė gali padidinti neįgaliųjų ir jų šeimų skurdo riziką. Kita vertus, krizė gali suteikti galimybę imtis įtraukesnės ūkinės veiklos, kuri suteiktų paskatų, padidintų verslo našumą ir taip pakeltų visą ekonomiką.

4.5

Komitetas teigia, kad neįgaliųjų užimtumo skatinimas turi būti vienas iš EUS tikslų ir ragina į Užimtumo gaires įtraukti tikslą, apimantį 2006 m. pavasario Europos vadovų Tarybos (27) 34 išvadą: „Pagrindinis tikslas – padidinti pirmiausia … neįgalių asmenų, … dalyvavimą darbo rinkoje … Siekiant šių tikslų, reikėtų glaudžiai bendradarbiauti su socialiniais partneriais“. Reikėtų parengti priemonių, kurias valstybės narės turėtų taikyti savo nacionaliniuose planuose, sąrašą.

4.6

Socialiniai partneriai atlieka pagrindinį vaidmenį sudarant neįgaliesiems galimybes kolektyvinių derybų būdu patekti į darbo rinką ir įsitvirtinti įmonėse. Jie taip pat gali padėti įgyvendinti žmonių įvairovės politiką ir derėtis dėl žmonių įvairovės planų tardamiesi su darbdaviais, pastariesiems turi būti suteiktos paskatos dalyvauti šiuose planuose: pasiekti šį tikslą gali padėti socialinės atsakomybės politika. Todėl EESRK palankiai vertina tai, kad Europos socialiniai partneriai sėkmingai užbaigė derybas dėl naujo nepriklausomo susitarimo dėl įtraukių darbo rinkų.

4.7

EESRK ragina per metus parengti Direktyvos 2000/78 nuostatų dėl negalios ir užimtumo įgyvendinimo ataskaitą (28).

4.8

EESRK patvirtina, kad neįgalieji, kaip ir bet kurie kiti žmonės, yra tinkami turėti visavertį profesinį gyvenimą, ir jų gebėjimai neturėtų būti nuvertinami. Neįgalieji turi tokią pat teisę dirbti kaip ir visi kiti.

4.9

EESRK atkreipia dėmesį į faktą, nurodytą Eurofound tyrime, kad vis dažniau pasitaiko psichikos sveikatos problemų, ir ši negalios forma tampa pagrindine ankstyvo pasitraukimo iš darbo rinkos priežastimi, o kai kuriose šalyse ji sudaro beveik 40 proc. (29) ankstyvo išėjimo į pensiją priežasčių. Reikia, kad pasikeistų bendras visuomenės ir valdžios institucijų požiūris į tokių darbuotojų padėtį.

4.10

EESRK primena, kad šiems gebėjimams pripažinti būtinos žinių, įgytų per (neformalią) patirtį ar formalųjį švietimą, vertinimo priemonės. Todėl EESRK ragina įvesti „kvalifikacijos pasą“ (30) kuris neįgaliesiems suteiktų profesinio judumo galimybes ES.

4.11

Neįgaliųjų užimtumo politika turi apimti visą gyvenimo procesą, susijusį su užimtumu („lifestreaming“ (31), ir nagrinėti būsto, pagrindinio ugdymo, mokymo, namų ūkio įsiskolinimo, finansinių sunkumų, sveikatos, nepalankios aplinkos ir ekonomikos klausimus, taip pat skirti dėmesį įdarbinimui, darbo vietos išlaikymui ir sugrįžimui į darbą.

4.12

Kalbant apie neįgaliuosius, judėjimo laisvė (Bendrijos principas) nėra visiškai įgyvendinta ir tai daro poveikį jų galimybėms vykti dirbti į kitas ES šalis, studijoms, išėjimui į pensiją ir visai kitai veiklai.

4.13

Viena pagrindinių laisvo judėjimo kliūčių yra tai, jog negalima perkelti teisių, pavyzdžiui, į asmeninę pagalbą; tai taptų įmanoma, jei būtų imamasi praktinių socialinės apsaugos sistemų suderinimo priemonių ir būtų rengiamos Europos masto informavimo ir mokymo kampanijos.

4.14

EESRK nurodo, kad „aktyvi įtrauktis“ turi būti susieta su darbo rinka ir suteikti tinkamas pajamas ir galimybę naudotis aukštos kokybės socialinėmis paslaugomis, o tai turi padėti pagerinti gyvenimo sąlygas, taip pat ir nedirbančiųjų (32).

4.15

EESRK primena, kad įdarbinimas į standartines darbo vietas apima įdarbinimo paslaugas, profesinio perkvalifikavimo galimybes, socialines ir sveikatos paslaugas, taip pat pajamų išlaikymą (tvarkymą) ir paskatų teikimą (33).

4.16

EESRK ragina pritaikyti socialinių išmokų ir mokesčių sistemas taip, kad patekimas į darbo rinką neįgaliesiems nereikštų perkamosios galios praradimo, o juos motyvuotų dirbti sąžiningai mokamą kokybišką darbą; taip pat ragina sukurti finansines paskatas įmonėms, kad jos būtų suinteresuotos įdarbinti neįgaliuosius, ir palaiko užimtumo įprastoje rinkoje rėmimą, neįgaliųjų savisamdą ir jų verslumo skatinimą, be kita ko, pasitelkiant mikrokreditus (34), taip pat palaiko NVO, teikiančias paramos paslaugas neįgaliems darbuotojams ir jų šeimoms.

4.17

Būtina sukurti būdus padėti dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos neįgaliais tapusiems žmonės išlaikyti savo darbo vietas ar rasti jiems naują darbo vietą, kad jie neturėtų per anksti pasitraukti iš darbo rinkos. Komitetas rekomenduoja pritaikyti darbo vietas ir jų aplinką neįgaliesiems ir kurti mokymo ir perkvalifikavimo programas, kurios užtikrintų jų karjeros augimą (35). Tose šalyse, kuriose taikoma kvotų sistema, būtina užtikrinti, kad, naudojant tinkamas paramos priemones, būtų pasiekti įdarbinimo planiniai rodikliai. Viešųjų pirkimų socialinis matmuo taip pat galėtų paskatinti neįgaliųjų įdarbinimą.

4.18

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad naudingiau finansuoti ne bedarbio pašalpą, bet užimtumą ir skatinti neįgaliuosius siekti gauti darbą, darbdavius – juos įdarbinti, taip pat skatinti neįgaliųjų savisamdą.

4.19

EESRK palaiko politiką, be kita ko apimančią ir ankstyvąjį ugdymą, skirtą padėti neįgaliems jaunuoliams pereiti iš mokyklos į pirmą darbą, taip pat politiką, skirtą užtikrinti neįgaliais tapusiųjų išlaikymą darbo vietoje ar perkėlimą į kitą vietą. Šios grupės turi būti būsimosios ES 2020 strategijos prioritetas, jos turi būti įtrauktos į Komisijos strategijos, skirtos neįgaliesiems, peržiūrą. Šiuo požiūriu EESRK norėtų priminti nuomonę SOC/349, kurioje jis pasisakė už būtinybę kurti ne tik strategiją jaunimui, bet ir KARTU su jaunimu (36).

4.20

EESRK pripažįsta įmonių, kurios įdarbina daugumą neįgaliųjų, ir kitų šioje srityje aktyviai dirbančių subjektų vaidmenį, ir, dar plačiau, socialinės ekonomikos įmonių vaidmenį, pavyzdžiui, kooperatyvų, savitarpio pagalbos bendrijų, asociacijų ir fondų, kurie skatina socialinę aprėptį ir neįgaliųjų dalyvavimą darbo rinkoje tokiomis pat darbo teisėmis, suteikiant jiems specialias valstybių narių nustatytas sąlygas.

4.21

EESRK pabrėžia paramą MVĮ, kad jos galėtų laikytis įtraukios darbo rinkos principo ir atlikti pagrindinį vaidmenį užtikrinant dirbantiems neįgaliesiems skirtų priemonių veiksmingumą.

4.22

Europos ir valstybių narių institucijos ir tarnybos turi žinoti padėtį ir, taikydamos praktinį veiksmų planą dabartiniams užimtumo rodikliams, kurie yra labai žemi, pagerinti, rodyti pavyzdį ir įtraukti neįgaliuosius į savo personalo gretas.

4.23

EESRK atkreipia dėmesį į lankstumo ir užimtumo garantijų koncepcijos svarbą neįgaliesiems, pavyzdžiui, įmonės žmogiškųjų išteklių lankstumą ir pritaikomumą, paremtą geresnės kokybės darbo vietomis ir užimtumo saugumu. Strategijos turi užtikrinti, kad profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, mokymasis visą gyvenimą ir galimybės lanksčiai naudotis įvairiomis galimomis socialinėmis priemonėmis ir situacijomis bei užimtumas taptų nuolatiniu neįgaliųjų gyvenimo būdu.

4.24

EESRK remia siekį kurti naujus palankius aplinkai ir socialius darbo sektorius ir prieinamumo bei principo „tinkamas visiems“ propagavimą, nes tai didina neįgaliųjų galimybes įsidarbinti.

4.25

EESRK pasisako už pagalbą ir paslaugas neįgaliesiems darbuotojams, kad neįgaliųjų šeimų nariai galėtų toliau dirbti.

4.26

Sąmoningumo ugdymo politika griauna neįgalių darbuotojų stereotipus (37) ir yra orientuota į socialinius partnerius, vidurinės ir aukštesnės grandies vadovus ir darbuotojus, sveikatos priežiūros specialistus ir viešojo administravimo institucijas (38).

4.27

Atitinkamos skatinimo priemonės turi būti tokios, kad jas lengvai galėtų taikyti įmonės ir darbuotojai, o viešosios institucijos turi jas veiksmingai propaguoti ir naudoti.

4.28

Turėtų būti pabrėžiamas išskirtinis žiniasklaidos, kaip pagrindinės informavimo ir viešinimo priemonės, propaguojančios tolerancijos principus, socialinę aprėptį ir žmonių įvairovės Europos visuomenėje pripažinimą, vaidmuo.

4.29

EESRK remia novatoriškas iniciatyvas, tokias kaip pirmiau minėtas „kvalifikacijos pasas“ ir „visą gyvenimą apimantis procesas (angl. lifestreaming)“, ir norėtų paminėti dar keletą pavyzdžių:

5.1

EESRK primena 2008 m. kovo 17 d. ES Tarybos rezoliuciją: „toks prieinamumas yra įtrauktimi grindžiamos visuomenės, kurioje užtikrinamas nediskriminavimas, pagrindas“ (42), pagal kurią pagrindinis vaidmuo šiame procese tenka socialiniams partneriams, nes prieinamumas yra būtina užimtumo sąlyga.

5.2

EESRK dar kartą patvirtina savo tiriamąją nuomonę dėl lygių galimybių žmonėms su negalia (43), kurioje nurodomos vienodos teisės, bet skirtingi poreikiai ir skirtingos prekių ir paslaugų prieinamumo formos.

5.3

EESRK rekomenduoja laipsnišką įgyvendinimą nustačius bendrus artimiausius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius tikslus (su aiškiais ir galutiniais terminais naujoms ir esamoms prekėms, paslaugoms ir infrastruktūroms), tai būtų privaloma valstybėms narėms, taip pat leistų be kitų metodų išnaudoti viešųjų pirkimų potencialą.

5.4

EESRK pripažįsta, kad prieinamumas būtinas norint įgyvendinti tiesiogiai taikomas politines ir pilietines teises ir tai turi atsispindėti konkrečiuose prieinamumo planuose kartu su visoms viešosioms institucijoms privalomais standartais ir nuobaudomis, taip pat neįgalieji turi turėti galimybę ginti savo teises teisme. Ateityje EP rinkimai neturėtų vykti neužtikrinus balsavimo vietų prieinamumo ir jei tarp kandidatų nėra atitinkamo skaičiaus neįgaliųjų: atitinkamų priemonių reikėtų imtis nacionaliniu lygiu.

5.5

EESRK palankiai vertina ES valstybių narių ir Komisijos pastangas užtikrinti prieinamumą, kurio tikslas turi būti visuotinės prieigos užtikrinimas (viešieji pastatai, visuotinės svarbos pastatai; privačios įmonės, prekės ir paslaugos, turizmas, e. ekonomika, informacija, transportas, technologijos ir komunikacija).

5.6

EESRK patvirtina, kad prieinamumas naudingas visai visuomenei (vyresniems žmonėms, nėščioms moterims, riboto judumo žmonėms ir kt.). Prieinamos įmonės pritrauks daugiau klientų (15 proc. klientų). Nauji produktai sukuria daugiau rinkų ir yra tvaraus ekonomikos augimo šaltinis.

5.7

EESRK taip pat pabrėžia, kad prieinamumo įsipareigojimas yra įsipareigojimas Europos piliečių pagrindinėms teisėms, kaip teigiama nuomonėje dėl e. prieinamumo (44).

5.8

EESRK nori priminti Europos institucijoms, visų pirma Komisijai, kad jų prieinamų pastatų ir elektroninių informacijos technologijų sistemų (pvz., interneto tinklalapiai, Komisijos tinklalapiai apie viešąsias konsultacijas) skaičius tebėra nedidelis. Todėl turi būti parengtas prieinamumo planas (45), iš tiesų parodantis įsipareigojimą neįgaliesiems.

5.9

EESRK ragina teikti valstybės pagalbą (46) privačioms įmonėms ir privatiems paslaugų teikėjams, kad būtų pasiektas tinkamo pritaikymo tikslas, kaip nustatyta Direktyvoje 2000/78 (47). Būtina įgyvendinti į ateitį orientuoto privačių įmonių teikiamų paslaugų prieinamumo principą.

5.10

Turėtų būti tęsiamas prieinamumo standartų, kurie papildytų viešųjų pirkimų teisės aktus, plėtojimas, geras pavyzdys galėtų būti Amerikos teisės aktai. EESRK primena institucijų, pramonės ir pilietinės visuomenės dialogo svarbą nustatant tokius standartus (48).

5.11

EESRK remia Europos visuotinės prieigos sostinės paskelbimą, kuris remtųsi apdovanojimų suteikimo sistema, būtų pripažįstamos Europos miestų ir regionų pastangos, susijusios su vietų, prekių ir paslaugų prieinamumu ir vietos valdžios institucijų tvaraus vystymosi skatinimu.

5.12

EESRK tikisi, kad ateityje reglamentuose dėl kelionių laivais, miesto ir tarpmiestiniais autobusais ir taksi bus tinkamai atsižvelgiama į įvairius neįgaliųjų poreikius pritaikant transporto priemones ir jų aplinką pagal dabartinių reglamentų dėl kelionių oro ir geležinkelių transportu pavyzdį.

5.13

EESRK palankiai vertino Komisijos komunikatą dėl e. prieinamumo (49) ir ragino ES įtraukti veiksmus, pasiūlytus e. prieinamumo komunikate ir Europos strateginėje programoje dėl informacinės visuomenės. Būtina skubiai parengti e. prieinamumo teisės aktus tokiose srityse kaip interneto svetainių prieinamumas, įtraukioji komunikacija, nuotolinės paslaugos, mobilieji telefonai, skaitmeninės technologijos ir bankomatai. Šie tikslai buvo išdėstyti jau 2003 m. Kretos ministrų deklaracijoje (50) ir Rygos deklaracijoje. Taigi, yra rimtų priežasčių abejoti, ar šie tikslai bus pasiekti iki nustatytų terminų. Todėl EESRK ragina pateikti intensyvų veiksmų planą šiems tikslams pasiekti iki 2011 m.

5.14

EESRK pakartoja savo įsipareigojimą remti principą „tinkamas visiems“ ir mano, kad būtina šią koncepciją įtraukti į profesinio mokymo ir universitetų mokymo programas, kad šį principą taikytų visų profesijų specialistai.

5.15

EESRK palaiko idėją, kad remiantis Europos automobilių statymo kortelės pavyzdžiu būtų sukurta „Europos neįgaliųjų kortelė“, kuri užtikrintų abipusį neįgaliųjų teisių pripažinimą tarptautinėse kelionėse, įskaitant tas pačias galimybes naudotis transportu, kultūra, pramogomis.

6.1

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad 60 proc. neįgaliųjų Europoje sudaro moterys, bet joms nėra sudaromos vienodos galimybės, jos ir toliau diskriminuojamos dėl teisių pripažinimo ir galimybių naudotis prekėmis ir paslaugomis (be kitų, sveikatos, švietimo ir smurto dėl lyties prevencijos srityse).

6.2

Neįgalių moterų užimtumo lygis nesikeitė dešimtmetį, didelis jų skaičius nedirba arba yra bedarbės, jos gauna mažesnį atlyginimą ir joms iškyla papildomų problemų patekti į darbo rinką.

6.3

Kuriant, įgyvendinant, stebint ir vertinant neįgalumo politiką reikia atsižvelgti į lytį. Konkrečios priemonės ir veiksmai turi būti skirti patekimo į darbo rinką užtikrinimui ir moterų įdarbinimo skatinimui.

7.1

EESRK ragina socialinius partnerius užtikrinti, kad neįgalieji dirbtų vienodais pagrindais su kitais, turėtų tinkamas ir palankias darbo sąlygas, įskaitant vienodas galimybes ir vienodą užmokestį už tos pačios vertės darbą, ir kad jie galėtų pasinaudoti savo darbo ir profesinių sąjungų teisėmis; visų pirma skatina neįgaliuosius dalyvauti profesinėse ir profesinių sąjungų organizacijose ir primygtinai siūlo, kad pagal sutartis atliekamam darbui būtų taikomos tos pačios darbo sąlygos (51) (JT konvencijos dėl neįgaliųjų teisių 27 straipsnis).

7.2

Socialinis dialogas yra labai svarbus ginant neįgaliųjų teises ir siekiant vienodų galimybių ir nediskriminavimo užimtumo, socialinės apsaugos, saugos darbe ir kitose srityse bei apskritai darbo santykiuose. Būtina įgyvendinti teigiamas užimtumo ir prieinamumo priemones, be to, mokyti, skatinti ir padėti neįgaliems darbuotojams.

7.3

Socialiniai partneriai, bendradarbiaudami su organizuota pilietine visuomene ir pačiais neįgaliaisiais, turi įtraukti neįgalumo aspektą į visus tarpšakinius, šakinius ir įmonės veiksmus ir derybas, visų pirma kalbant apie užimtumą, prieinamumą ir socialinės apsaugos klausimus.

7.4

Socialiniai partneriai turi būti įtraukti į tolesnę veiklą, susijusią su Jungtinių Tautų konvencija dėl neįgaliųjų teisių ir jos taikymu darbo santykių ir socialinės apsaugos srityje.

8.1

EESRK visapusiškai remia principą „nieko apie neįgaliuosius jiems nedalyvaujant“ (52) ir tiki politika, kuri sudarytų prielaidas patiems neįgaliesiems ginti savo teises.

8.2

EESRK mano, kad pilietinis dialogas su neįgaliaisiais ir jų šeimomis yra geriausias būdas pagerinti ES valdymą, t.y. privalomų mechanizmų ir protokolų įdiegimas, ad hoc dalyvaujamųjų ir patariamųjų institucijų kūrimas ES.

8.3

Neįgaliesiems atstovaujančios organizacijos turėtų dalyvauti rengiant įprastines užimtumo ir prieinamumo politikos, Jungtinių Tautų konvencijos dėl neįgaliųjų teisių įgyvendinimo ir Komisijos programų bei finansinių priemonių vertinimo ataskaitas, kad būtų atspindėtas pilietinės visuomenės požiūris (pavyzdžiui, rengiant alternatyvias ataskaitas).

8.4

ES ir valstybės narės turi skatinti pilietinės visuomenės vystimąsi ir užtikrinti jos finansavimą, išsaugoti jos savarankiškumą ir gebėjimą dalyvauti kuriant politiką ir (arba) teikiant socialines paslaugas.

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/16

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/23

—

įgyvendinti plataus užmojo mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros planą mobilumo ir transporto srityje (varikliai, degalai, išmetamų teršalų mažinimas, energijos vartojimo efektyvumas);

—

sukurti tinklavietę, skirtą keistis gerąja praktika miesto arba tolimojo susisiekimo transporto srityje;

—

plėtoti automobilių stovėjimo aikšteles ir viešąjį transportą, visų pirma atskiras eismo juostas autobusams, tramvajaus ir metro linijas;

—

tobulinti IRT, kaip priemonę padedančią užtikrinti viešojo transporto veiksmingumą, patikimumą ir saugumą;

—

sukurti geras mobilumo valdymo tarnybas pakankamai plačioje geografinėje zonoje, kad būtų galima užtikrinti sklandų eismą ir geras įvairių transporto rūšių jungtis;

—

sukurti vietines pristatymo zonas ir miesto paskirstymo centrus miesto centre;

—

išsaugoti geležinkelių transporto infrastruktūrą miestuose;

—

taikant mokestines priemones skatinti naudoti transporto priemones ir technologijas, suvartojančias mažiau energijos ir išmetančias mažiau CO2 bei kitų teršalų;

—

kurti saugomas ir patogias poilsio vietas profesionaliems vairuotojams, gerinti jų darbo ir mokymosi sąlygas;

—

skubiai sukurti į krovinių vežimą orientuotą geležinkelių tinklą ir šioje konkrečioje srityje plėtoti klientų aptarnavimo kultūrą;

—

skatinti naudoti (prireikus, taikant mokestines priemones) automobilius, vartojančius alternatyvių energijos šaltinių energiją ir trečiosios kartos biodegalus;

—

įgyvendinti Europos planą, skirtą plėtoti elektra varomas transporto priemones, kuris paskatintų Europos Sąjungą nustatyti arba padėti nustatyti šio ateities sektoriaus tarptautinius standartus;

—

plėtoti „žaliųjų uostų“ koncepciją ir kurti jūros greitkelius;

—

gerinti jūrininkų darbo sąlygas ir jų profesinį mokymą;

—

plėtoti vidaus vandenų ir jūrų bei upių greitkelius, taip pat pradėti naudoti naujas puspriekabių ir konteinerių vežimui tinkamesnes baržas;

—

atsižvelgti į tvarumo ir aplinkos apsaugos aspektą pasirenkant transporto infrastruktūrą;

—

internalizuoti visų transporto sektorių transporto išorės sąnaudas, kad neteisingai nenukentėtų viena ar kita transporto rūšis, ir nustatyti pagrįstą transporto paslaugų kainą;

—

vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų nustatyti realius šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir kitų teršalų išmetimo mažinimo ir tvaraus vietos transporto tikslus;

—

atsižvelgti į šiuos tikslus kuriant viešojo transporto sistemas ir pasirenkant transporto infrastruktūrą;

—

prieš įgyvendinant siūlomą politiką ir priemones reguliariai atlikti išsamų ir realų poveikio vertinimą.

—

Vakarų Europoje vidaus transporto apimtys išaugs 33 proc.,

—

Rytų Europoje vidaus transporto apimtys išaugs 77 proc.,

—

transporto iš Vakarų Europos į Rytų Europą apimtys išaugs 68 proc.,

—

transporto iš Rytų Europos į Vakarų Europą apimtys išaugs 55 proc.

3.2.1

Šiai transporto rūšiai keliami specifiniai reikalavimai. Miesto transporto sukeliama tarša sudaro apie 40 proc. išmetamo CO2 ir 70 proc. kelių transporto išmetamų kitų teršalų. Be to, miesto transporto spūstys ne tik turi neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai – su jomis susijusios sąnaudos siekia 2 proc. Europos Sąjungos BVP. Viešojo transporto plėtojimas – būtinybė, tačiau turi atitikti tam tikrus kriterijus ir visuotinės svarbos paslaugoms keliamus reikalavimus, kad taptų alternatyva lengvajam automobiliui: dažnumo, greitumo, saugumo, patogumo, prieinamumo, prieinamos kainos, tinklo dydžio, transporto jungčių patogumo. Šis plėtojimas padeda spręsti ne tik aplinkos, bet ir socialinės sanglaudos problemas, pavyzdžiui, užtikrinti geresnį susisiekimą su priemiesčiais.

3.2.2

Pageidautina, kad būtų naudojamos elektros energija varomos transporto priemonės, tačiau pati energija turi būti gaminama atsižvelgiant į tvarumo aspektą ir, jei įmanoma, į aplinką neišskiriant anglies dioksido. Taip pat reikėtų skatinti važiavimą vienu automobiliu arba bendrą automobilio naudojimą (angl. car-sharing arba car-pooling).

3.2.3

Reikėtų sukurti veiksmingą judumo mieste politiką ir joje numatyti: sumažinti naudojimąsi asmeniniu transportu, pavyzdžiui, įvedant kelių mokestį mieste, tačiau visų pirma gerinant viešojo transporto kokybę ir siekiant, kad jis būtų patogus keleiviams. Šiam tikslui pasiekti reikia plėtoti infrastruktūrą ir paslaugas, būtinas veiksmingam įvairiarūšiam vežimui užtikrinti. Atsižvelgiant į daugelio Europos Sąjungos valstybių narių viešųjų finansų padėtį, tam tikrais atvejais viešųjų ir privačių partnerysčių kūrimas galėtų padėti kurti naują infrastruktūrą, pavyzdžiui, numatyti atskiras eismo juostas autobusams, tiesti tramvajų, troleibusų arba metro linijas, naujas regionines geležinkelio linijas arba atgaivinti neeksploatuojamas linijas, plėtoti transportui skirtas informacijos ir ryšių technologijas, modernizuoti ir supaprastinti bilietų pardavimą.

3.2.4

Praktikoje apgalvotos priemonės, tokios kaip automobilių stovėjimo aikštelės, įrengtos šalia linijų, jungiančių su aglomeracijos centrais, atskirų eismo juostų autobusams įrengimas arba nenaudojamų geležinkelio linijų atnaujinimas, galėtų padėti pasiekti realios pažangos už prieinama kainą.

3.2.5

Informacijos ir ryšių technologijų tobulinimas įgyvendinant veiksmingą transporto valdymo teritorinę politiką būtų veiksminga priemonė plėtoti įvairiarūšio transporto naudojimą. Šios technologijos sudaro sąlygas veiksmingiau valdyti eismą ir turėtų padėti sukurti kelių tinklo transporto priemonių energetinio optimizavimo sistemą. Be to, jos sudaro sąlygas visos kelionės metu realiu laiku informuoti keleivius ir supaprastinti bei patobulinti bilietų pardavimą, sudaryti paprastesnes jų rezervavimo sąlygas. Šios technologijos sudarys galimybes keleiviui kuo geriau pasirinkti maršrutą, žinoti tvarkaraštį, reisų dažnumą ir netgi įvertinti transporto priemonės, kurią jis pasirinks, suvartojamą energiją. IRT bus kaip sinergiją tarp transporto rūšių, infrastruktūros naudojimo ir energinio efektyvumo užtikrinanti priemonė.

3.2.6

Transporto sistemos valdymo problemos dažnai neapsiriboja viena savivaldybe ir yra susijusios su didele miesto centrą supančia teritorija. Susijusių vietos valdžios institucijų iniciatyva būtų galima sukurti mobilumo valdymo tarnybas didelėse ir aiškiai apibrėžtose geografinėse teritorijose, pavyzdžiui, joms deleguojant viešųjų paslaugų teikimo funkciją. Mobilumo paslaugų valdymo tarnybai būtų pavesta vykdyti šiuos uždavinius:

3.2.7

Institucija organizatorė, žinoma, išsaugos teisę pasirinkti vietos operatorius, nustatyti tarifus, nustatyti įgyvendinamą transporto politiką ir maršrutus, taip pat vietos planavimo politiką. Ji užtikrins sutarčių sudarymo skaidrumą, apibrėš tikslines sutartis, numatančias įsipareigojimus valdymo tarnybai ir susijusioms vietos valdžios institucijoms, nustatys paslaugų kokybės tikslus.

3.2.8

EESRK jau yra pabrėžęs esminį vietos ir regionų valdžios institucijos vaidmenį organizuojant viešąjį transportą ir vykdant teritorijų planavimą. Šioje srityje, žinoma, turi būti laikomasi subsidiarumo principo, vis dėlto Europos Sąjunga pagrįstai siekia skatinti tvariausius miesto transporto modelius. ES šiam tikslui jau skyrė struktūrinių ir sanglaudos fondų finansavimą, taip pat CIVITAS programos lėšų. Reikėtų, kad ES skatintų keistis gerąja praktika miesto transporto srityje ir būsimojoje pagrindų programoje numatytų finansuoti mokslinius tyrimus, skirtus transporto ir miestų planavimo sąveikai užtikrinti.

3.3.1

Ši transporto rūšis sudaro didelę eismo dalį. Pavyzdžiui, Paryžiuje krovininis transportas sudaro 20 proc. viso eismo ir jo išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos siekia 26 proc. Todėl būtina derinti miesto logistiką ir, kai įmanoma, skatinti keisti transporto rūšį ir naudoti geležinkelių arba vidaus vandenų transportą.

3.3.2

Būtų galima numatyti:

3.4.1

Padidėjus krovinių vežimui kelių transportu būtina įveikti tam tikrus iššūkius: spręsti išmetamo CO2 kiekio didėjimo, didelės transporto sektoriaus priklausomybės nuo iškastinio kuro problemą, tobulinti infrastruktūrą, visų pirma saugumo požiūriu, gerinti vairuotojų darbo ir darbo aplinkos sąlygas.

3.4.2

Reikėtų aktyviau vykdyti mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą išmetamo CO2 kiekio srityje siekiant mažinti taršą, visų pirma kurti naujos kartos variklius bei plėtoti alternatyvios energijos rūšis. Gaminių ir (arba) priemonių, kurios yra susijusios su alternatyviomis varomosios jėgos technologijomis ir išmetamo CO2 kiekio mažinimu, skatinimas mokestinėmis priemonėmis bus veiksmingesnis, jei bus įgyvendinama plataus užmojo mokslinių tyrimų politika. Šiuo požiūriu išorės sąnaudų internalizavimas (1) turėtų būti taikomas vienodai visoms transporto priemonėms.

3.4.3

Technologinių sprendimų plėtojimas ir informacinių bei ryšių technologijų diegimas krovinių vežimo keliais srityje bus esminis veiksnys sprendžiant sektoriui kylančias problemas: mažinant energetinę priklausomybę, transporto priemonių išmetamus teršalus ir tinklo perkrovos problemą. Reikėtų apibrėžti aiškų naujų technologijų taikymo pagrindą ir nustatyti atviruosius standartus, kurie padėtų užtikrinti sąveikumą ir padidinti su moksliniais tyrimais ir technologijų plėtra susijusios veiklos išlaidas technologijoms, kurias dar būtina plėtoti, kad būtų galima pateikti į rinką. Šios technologijos taip pat turėtų būti diegiamos kelionių be krovinių skaičiui mažinti užtikrinant geresnį informacijos taikymą logistikoje. Jos taip pat gali padėti užtikrinti didesnį transporto saugumą.

3.4.4

Be to, reikėtų gerinti infrastruktūrą, visų pirma įrengiant saugias, saugomas stovėjimo ir poilsio aikšteles, kad būtų užkirstas kelias vagystėms ir nusikalstamai veiklai ir užtikrintas vairuotojų saugumas.

3.4.5

Reikia dėti pastangas, kad vairuotojo profesija išliktų patraukli. Šiuo tikslu reikia užtikrinti palankią vairuotojų darbo aplinką ir palankias darbo sąlygas, kad ne tik teisės aktuose, bet ir praktikoje būtų laikomasi nustatytos darbo dienos trukmės ir derinami vairavimo ir poilsio periodai (2).

3.5.1

Vis daugėja geležinkelių transportu besinaudojančių keleivių, ypač greitaisiais traukiniais keliaujančių ilgus atstumus, tuo tarpu krovinių vežimas geležinkeliais vis dar retai naudojamas (sudaro apie 8 proc. visų vežamų krovinių). Apskritai, reikia stebėti, kad geležinkelių modernizavimas ir konkurencingumo didinimas vyktų kuo geriau atsižvelgiant į saugos reikalavimus, taip pat užtikrinant paslaugos tęstinumą esant blogoms sezoninėms oro sąlygoms.

3.5.2

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui sukurti į krovinių vežimą orientuotą geležinkelių tinklą, tačiau būtina įdiegti klientų aptarnavimo, kuris būtų konkurencingas ir efektyvus, kultūrą. Paslaugų atvėrimas konkurencijai turėtų palengvinti perėjimą prie tokio aptarnavimo.

3.5.3

Į krovinių vežimą orientuoto geležinkelių tinklo idėjos esmė – nustatyti laiko tarpsnius ir geografinę padėtį, kuriuose krovinius vežantiems traukiniams bus teikiamas važiavimo pirmumas ir tuo pat metu netrikdomas keleivinių traukinių eismas.

3.5.4

Reikėtų priminti, kad Europos Sąjungoje jau yra keletas tokių pavyzdžių ir tam tikros linijos netgi skirtos tik krovinių vežimui, pavyzdžiui Roterdamo uostą ir Vokietiją jungianti Betuwe linija. Galima taip pat paminėti New opera ir Ferrmed projektus.

3.5.5

Plėtoti krovinių vežimą geležinkeliais bus įmanoma, jei bus įvykdytos tam tikros sąlygos:

3.5.6

Norint plėtoti krovinių vežimą geležinkeliais taip pat būtina kurti įvairiarūšes kelių transporto priemonių vežimo geležinkeliais platformas. Šiuo požiūriu galima tik pasidžiaugti, kad atnaujintas kelių transporto priemonių vežimas geležinkeliu maršrutu Lijonas ir Turinas, vis dėlto po netikrumo laikotarpio plėtojant kelių–geležinkelių transportą, atėjo laikas skatinti tiesti kelių transporto priemonių vežimo geležinkeliais greitkelius (kaip, pavyzdžiui, Alpių greitkelis arba Lorry linija Perpinjanas–Liuksemburgas), taip pat jūrų greitkelius, pavyzdžiui, Prancūzijos ir Ispanijos projektas Fres Mos tarp Nanto Saint–Nazaire ir Chichono (Gijon).

3.6.1

Klimato ir energetikos priemonių pakete numatyti dideli reikalavimai automobilių gamintojams. Reikėtų kurti naujus alternatyviais degalais varomus automobilius, visų prima automobilius elektriniais arba hibridiniais varikliais. Taip pat svarbu toliau tęsti diskusiją biodegalų tema. Šiandien pažangesnių trečiosios kartos biodegalų plėtojimas, visų pirma gaminamų iš dumblių, gali padėti išvengti konfliktų dėl dirbamosios žemės, skirtos žemės ūkio maisto produktų gamybai.

3.6.2

Šalia technologijų pažangos ir rinkoje esamų transporto priemonių yra ir kitų sričių, kuriose pasiekta pažangos, visų pirma energijos ir erdvės, kuri šiandien perkrauta dėl automobilių gausos, taupymo srityje. Šioje srityje galima paminėti šias priemones: kai kurių didžiųjų įmonių arba viešųjų institucijų organizuojamus ekonomiško vairavimo kursus, važiavimo vienu automobiliu arba bendro naudojimosi vienu automobiliu skatinimą arba kai kuriuose miestuose sudarytą galimybę išsinuomoti mažus elektra varomus automobilius.

3.7.1

Reikėtų skatinti šias judėjimo formas miestuose, tačiau jos susijusios su topografiniais, klimato, taip pat amžiaus suvaržymais. Vis dėlto akivaizdu, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų įrenginėti saugius dviračių takus, kadangi automobilių eismo keliamas pavojus yra viena iš kliūčių plėtoti važiavimą dviračiu.

4.2.1

Laivai vartoja labai taršius naftos šalutinius produktus. Be būtinybės siekti technologijų pažangos, taip pat būtina kartu su specialistais išanalizuoti, kaip kompensuoti neigiamą poveikį aplinkai. Jei CO2 išmetimo kvotų sistema yra netinkama, galbūt reikėtų įvesti ekologinį mokestį? Šį klausimą reikėtų aptarti tarptautinėse jūrų transporto struktūrose.

4.2.2

Bet kuriuo atveju Komitetas dar kartą pakartoja, kad remia su laivais, degalais ir ekologiškais uostais susijusias investicijas į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, taip pat pabrėžia, kad būtina baigti kurti TEN programoje numatytus jūrų greitkelius.

4.3.1

Pavojus jūroje ir laivų avarijos neišvengiamos, tačiau kuriant laivus ir vykdant jų priežiūrą būtina padaryti viską, kad būtų užtikrintas tiek keleivių, tiek įgulos saugumas. Europos saugumo jūroje nuostatos yra vienos iš išsamiausių pasaulyje. Vis dėlto būtina ryžtingai ir griežtai kovoti su savavališku nuotekų išleidimu į jūrą.

4.4.1

Norint išsaugoti ir išvystyti Europos jūrų transportą reikia, kad jaunimas rinktųsi jūrininko karjerą ir norėtų likti dirbti šioje srityje. Todėl būtina gerinti jūrininkų mokymo kokybę, darbo ir gyvenimo sąlygas laivuose, taip pat dėti pastangas, kad būtų didinamas įgulos narių skaičius.

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/30

1.1

Dviračių motorinių transporto priemonių sektorius labai svarbus ES ekonomikai ir užimtumui. Šio sektoriaus gamintojų padėtis labai įvairi: vieni jų vykdo veiklą pasaulio mastu visuose arba atskiruose specializuotuose sektoriaus segmentuose, kiti – nacionaliniu ar tik vietos lygiu, o kai kurie jų yra veiklą šioje srityje vykdantys amatininkai. Tokia pati padėtis susiklostė ir transporto priemonių dalis gaminančiuose sektoriuose, kurių didžiąją dalį sudaro MVĮ (1).

1.2

Dėl 2008 m. paskutinįjį ketvirtį ištikusios krizės sumažėjo paklausa, tai neigiamai paveikė visą sektorių, kartu jo struktūrą ir užimtumo lygį (paklausa sumažėjo 31 proc., todėl 35 proc. sumažėjo apyvarta ir užsakymų skaičius, be to, šie pokyčiai turėjo labai neigiamos įtakos užimtumui). Negalutiniai 2009 m. duomenys taip pat patvirtina negatyvius pokyčius rinkoje: 21 proc. nuosmukis, palyginti su 2008 m., o su 2007 m. – 25 proc.

1.3

EESRK nerimauja, kad 2010 m. bus prarasta dar daugiau darbo vietų, jei bus delsiama pradėti įgyvendinti sektoriaus palaikymo politiką.

1.4

Norėdamas sužinoti gamintojų, dalių tiekėjų, profesinių sąjungų, vartotojų, nevyriausybinių organizacijų ir mokslo pasaulio atstovų nuomonę, EESRK surengė viešąjį klausymą Milane 67-osios dviračių motorinių transporto priemonių parodos (2009 m. lapkričio 12 d.) metu. Klausymo rezultatai iš esmės patvirtino darbo grupės narių išvadas.

1.5

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, EESRK:

2.1

Dviračių motorinių transporto priemonių sektorius labai svarbus ES ekonomikai ir užimtumui. Pastebimi kai kurie dviračių motorinių transporto priemonių ir automobilių sektorių panašumai (3), tačiau visų pirma reikėtų paminėti keletą pirmojo sektoriaus specifinių charakteristikų: jis yra mažesnės apimties, šio sektoriaus struktūra susiskaldžiusi, didesnė produkcijos įvairovė.

2.2

Pastaraisiais dešimtmečiais dviračių motorinių transporto priemonių sektoriuje įvyko didelių permainų, kadangi tradicinės Europos markės susiduria su nuolat didėjančia japoniškų markių konkurencija. Japonijos gamintojai – jie šiuo metu vieni svarbiausių šio sektoriaus dalyvių – išvystė savo gamybinę veiklą tiesiogiai Europoje. Tuo pat metu Europoje kito šio sektoriaus struktūra, kadangi vyko restruktūrizavimas, įmonių susijungimai ir įsigijimas, kūrėsi vidutinio dydžio pramonės grupės, vykdančios veiklą greta jau veikiančių specializuotų sričių gamintojų ir gausių MVĮ.

Nors šiuo metu rinkoje vis dar dominuoja „tradiciniai“ Europos, Japonijos ir JAV gamintojai, nuo pereito šimtmečio paskutiniojo dešimtmečio jie susiduria su nuolat didėjančia sparčiai augančios ekonomikos šalių konkurencija. Pagamintų transporto priemonių ES rodiklis gana žemas (1,4 milijono) palyginti su Kinijos (daugiau nei 20 milijonų), Indijos (daugiau nei 8 milijonai) ir Taivano (1,5 milijono) gamybos apimtimis, tačiau ES produkcija pasižymi didesne pridėtine verte, naujovėmis, geresne kokybe ir saugumu.

2.3

Dviračių motorinių transporto priemonių sektorius Eurostato statistikoje žymimas NACE 35.41. kodu. Naujausiais duomenimis (2006 m.) ES 27 dviračių motorinių transporto priemonių sektoriui priklauso 870 įmonės, kurių 80 proc. įsteigta 6 valstybėse narėse (Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Austrijoje). Kadangi šio sektoriaus įmonių vidutinė apyvarta yra 8 milijonai eurų, galima spręsti, kad jo didžiąją dalį sudaro MVĮ. Jų yra apie 650, t. y apie 75 proc. visų sektoriui priklausančių įmonių.

2.4

90 proc. visos Europos produkcijos pagamina apie šimtas vidutiniškai didelių ir vidutiniškai mažų gamintojų, kurie vykdo veiklą įvairiose ES valstybėse narėse (t. y. pirmiau minėtose šalyse, taip pat Čekijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje) bei Norvegijoje ir Šveicarijoje. Likusius 10 proc. gamina mažos ir labai mažos įmonės.

2.5

Šio sektoriaus gamintojų padėtis labai įvairi: vieni jų vykdo veiklą pasaulio mastu visuose sektoriaus segmentuose (jie gamina įvairios paskirties ir įvairaus variklio tūrio motociklus, įvairaus variklio tūrio motorolerius, motorinius dviračius, triračius ir keturračius) arba atskiruose labai specializuotuose sektoriaus segmentuose, o kiti – nacionaliniu ar tik vietos lygiu, kai kurie jų, atsižvelgiant į jų įmonės dydį ir gamybos metodus, galėtų būti prilyginami amatininkams.

2.6

Pagal techninius reglamentus (Europos tipo patvirtinimo reglamentai) yra nustatyta įvairių dviračių motorinių transporto priemonių kategorijų su skirtingomis charakteristikomis (variklio tūrio, naudojimo požiūriu). Europos direktyvoje dėl vairuotojų pažymėjimų nustatytos įvairios dviračių motorinių transporto priemonių (AM motorinių dviračių, A1, A2 ir A kategorijos motociklų ir kt.) vairavimo sąlygos. Tokia sudėtinga padėtis skatina gamybos susiskaidymą ir mažina masto ekonomiją.

2.7

Dviračių motorinių transporto priemonių sektoriaus susiskaidymo ištakos senos, tačiau iš esmės susijusios su pačiu dviračių motorinių transporto priemonių rinkos pobūdžiu. Jei labiausiai su praktiniu mobilumu (ypač su mobilumu mieste) susijusiuose, pavyzdžiui, motorolerių segmentuose, galima didesnė gamybos – visų pirma turint omenyje variklius – sąveika, tai motociklų sektorius mažiausiai palankus sąveikai, pavyzdžiui, to paties tipo variklių ir dalių naudojimui skirtinguose motociklų modeliuose. Reikėtų pabrėžti, kad labai skirtingos šio sektoriaus transporto priemonių dinaminės savybės, kurios priklauso nuo jų dydžio, be to, reikėtų paminėti su konkrečia transporto priemonių paskirtimi ir galiausiai su skirtingais naudotojų poreikiais susijusius skirtumus. Labai dažnai skirtingų markių transporto priemonės išsiskiria specifinėmis variklio konfigūracijomis ir variklio darbo ciklu (pvz., BMW markės automobilių boxer tipo variklis, desmodrominis Ducati motociklų variklio paskirstymas, motociklų Guzzi V-twin variklis, trijų cilindrų Triumph variklis ir kt.). Tai atspindi paklausos tendencijas Europos ir eksporto rinkose, kurias iš esmės formuoja aistringi šių transporto priemonių mėgėjai.

2.8

Be to, gaminama mažiau to paties modelio dviračių motorinių transporto priemonių, todėl investuoto kapitalo grąža yra mažesnė, nei automobilių sektoriuje. Panaši padėtis susiklosčiusi ir dviračių motorinių transporto priemonių dalių ir prekybos sektoriuose.

2.9

Nuo 2002 m. išaugus ES dviračių motorinių transporto priemonių rinkai (2002–2007 m. išaugo 22 proc.), 2006 m. ES motociklų gamybos apyvarta pasiekė 7 milijardus eurų (bendra dviračių motorinių transporto priemonių gamybos apyvarta ES buvo 34 milijardai eurų). Įdomu tai, kad 2004–2006 m. ES šio sektorius pajėgumai išaugo 12 proc., t. y. daugiau nei apskritai gamybos ir automobilių sektoriuose (abejuose sektoriuose bendrai paėmus pajėgumai išaugo apie 8 proc.), taigi tai turėjo teigiamos įtakos ir užimtumui.

3.1

Dviračių motorinių transporto priemonių dalių gamybos ir šių transporto priemonių pardavimo sektoriai taip pat labai susiskaidę.

3.2

Dalis transporto priemonių dalių tiekėjų priklauso automobilių sektoriui, kurie papildomai vykdo veiklą dviračių motorinių transporto priemonių sektoriuje (pvz., tiekia maitinimo sistemas), tačiau daugiausia dalių tiekia specializuotų dalių (ratų, išmetamųjų vamzdžių, sankabų ir kt.) tiekėjai. Šiame sektoriuje dirba apie 500 tiekėjų. Tradiciškai tai yra Europos tiekėjai, susitelkę Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Nyderlanduose, tačiau pastaraisiais metais išaugo Azijos šalių tiekėjų skaičius. Siekdami su jais konkuruoti, kai kurie Europos tiekėjai perkėlė savo veiklą į Azijos šalis. Vis dėlto Europos dalių tiekėjų veikla išskirtinai priklauso nuo Europos gamintojų užsakymų.

3.3

Pardavimo ir garantinės priežiūros tinklas atitinka dviračių motorinių transporto priemonių sektoriaus vietos poreikius (visų pirma poreikius, susijusius su motoriniais dviračiais ir motoroleriais): ES veikia apie 37 000 pardavimo ir garantinės priežiūros centrų, kurie dažniausiai yra šeimos verslo įmonės. 91 proc. bendros pardavimo ir garantinės priežiūros sektoriaus apyvartos sudaro Italijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Ispanijos, Nyderlandų, Graikijos ir Švedijos įmonių apyvarta; nuo 2004 m. iki 2006 m. šis skaičius išaugo 5 proc.

4.1

2002–2007 m. ES dviračių motorinių transporto priemonių sektoriuje užimtumo lygis nuolat augo, 2007 m. jame dirbo 150 000 darbuotojų. Reikėtų pabrėžti, kad 2004–2006 m. užimtumas šiame sektoriuje padidėjo 4 proc., tuo tarpu visame gamybos sektoriuje užimtumas sumažėjo 3 proc., o automobilių sektoriuje – 5 proc. Tokia tendencija rodo, kad dviračių motorinių transporto priemonių sektoriuje vyksta pokyčiai ir diegiamos naujovės, jo veiklą skatina auganti transporto priemonių, skirtų judėti mieste ir laisvalaikio tikslais, paklausa.

4.2

25 000 darbo vietų tiesiogiai susiję su dviračių motorinių transporto priemonių gamyba, jos iš esmės tenka šioms šalims: Italijai, Ispanijai, Prancūzijai, Jungtinei Karalystei, Vokietijai, Austrijai ir Nyderlandams. Dviračių motorinių transporto priemonių rinkos sezoniškumas (jos visų pirma naudojamos pavasarį ir vasarą) lemia gamybos suintensyvėjimą tam tikrais metų laikotarpiais, būtent tada gamintojai samdo sezoninius darbuotojus. Todėl siekiant patenkinti rinkos poreikius tam tikrais laikotarpiais, būtinas didesnis lankstumas užimtumo srityje.

4.3

20 000 darbo vietų tiesiogiai susiję su dviračių motorinių transporto priemonių dalių gamyba. Didžioji dalis šių darbuotojų dirba Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Vengrijoje.

4.4

105 000 darbuotojų dirba prekybos ir garantinės priežiūros sektoriuje. Jų veiklos pobūdis toks, kad šių darbuotojų yra visoje ES, nors didžioji dalis – 92 proc. – dirba Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Graikijoje, Belgijoje ir Švedijoje.

5.1

Pirmiau pateikti duomenys rodo, kad pastaraisiais metais dviračių motorinių transporto priemonių sektorius sparčiai vystėsi, išsiplėtė Europos rinka: 2007 m. buvo apie 2,7 milijono šio tipo transporto priemonių (visoje Europoje yra apie 34 milijonus transporto priemonių). Vis dėlto dėl pastarųjų dviejų metų krizės 2008 m. rinka susitraukė 7,4 proc., palyginti su 2007 m. Ypač didelis nuosmukis (net 34 proc.) užfiksuotas 2008 m. paskutinįjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2007 m. Tokia neigiama tendencija pasitvirtino ir pirmąjį 2009 m. ketvirtį, per kurį dviračių motorinių transporto priemonių pardavimas sumažėjo 37 proc., palyginti su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu. Išankstiniai 2009 m. duomenys patvirtina neigiamą rinkos pokyčių tendenciją: palyginti su 2008 m., pardavimas sumažėjo 21 proc., o su 2007 m. – 25 proc.

5.2

Krizė palietė visą sektorių. Dėl sumažėjusio pardavimo sumažėjo ne tik gamintojų pelnas – jie taip pat privalėjo sumažinti gamybos apimtis, kadangi turėjo realizuoti perteklinę produkciją. Sumažėjus gamybos apimtims, savo ruožtu sumažėjo ir išdirbtų valandų skaičius, buvo sustabdyta gamyba ir mažiau samdoma sezoninių darbuotojų, peržiūrėti trumpalaikiai ir vidutinės trukmės įmonių gamybos planai. Dalis įmonių turėjo sumažinti darbuotojų skaičių, kai kurios jų atleido net iki 25 proc. dirbančiųjų. Kai kurių vidutinių ir mažų gamintojų įmones kontroliuoja teismo paskirti administratoriai ir jos šiuo metu yra parduodamos, kitos įmonės tiesiog sustabdė savo veiklą. Šie pokyčiai leidžia manyti, kad bus kita restruktūrizavimo banga, nors ir sunku iš anksto numatyti galimo įmonių perkėlimo į kitas ne ES šalis pasekmes bendrai ekonominei ir socialinei struktūrai.

5.3

Sumažėjo dalių paklausa, todėl dalių tiekėjai priversti taip pat mažinti gamybos apimtis, taigi ir darbuotojų skaičių. Kai kurie jų turėjo sustabdyti veiklą; manoma, kad šiuo metu apie 10 proc. dviračių motorinių transporto priemonių sektoriaus dalių tiekėjų gresia bankrotas. Dėl to gamintojams susidaro papildomų išlaidų, t. y. jie priversti skirti nenumatytas investicijas dalių tiekėjams paremti arba ieškoti naujų tiekėjų, o kartais net kurti naujas aliuminio ar plastiko detalių, kurių atsargos yra pasibaigusios, liejimo formas. Šiuo metu užsakymai ir pardavimų pajamos sumažėjo apie 40 proc. Neretas atvejis, kai gamintojai, norėdami išlikti konkurencingais, pasirenka Pietryčių Azijos šalių dalių tiekėjus.

5.4

Pardavimo ir garantinės priežiūros sektorius patyrė sunkias krizės ir sumenkusios veiklos pasekmes, visų pirma todėl, kad jį sudaro mažos įmonės (MVĮ ir šeimos verslo įmonės). Pavyzdžiui, Ispanijoje 2008 m. pardavimo centrų sumažėjo 25 proc., dėl to darbo neteko daugiau nei 6 000 asmenų. Jei padėtis nepasikeis, manoma, kad 2009–2010 m. Ispanijoje veiklą sustabdys apie 25 proc. įmonių ir įgaliotųjų platintojų ir 60 proc. pardavimo agentų. Dėl krizės poveikio pardavimo tinklui gamintojai turės papildomų išlaidų, kadangi jie bus priversti remti pardavimo tinklą norėdami išsaugoti produkcijos realizavimo rinką, o atsigavus ekonomikai – pasinaudoti atsiversiančiomis galimybėmis.

5.5

EESRK nerimauja, kad 2010 m. bus prarasta dar daugiau darbo vietų, jei nebus pradėta nedelsiant taikyti sektoriaus palaikymo politikos. Be to, siekiant išlaikyti darbo vietas šiame sektoriuje, būtina plėtoti socialinį dialogą, sudaryti sąlygas darbuotojų mokymuisi visą gyvenimą ir profesiniam tobulinimuisi, įskaitant ir universitetines studijas, ir padėti spręsti neužtikrintų darbo vietų problemą.

5.6

Iki šiol buvo imtasi pavienių ir nepakankamų priemonių dviračių motorinių transporto priemonių paklausai palaikyti. Kitaip nei automobilių sektoriuje, Italija yra vienintelė Europos šalis, kurioje buvo neatidėliojant įvesta kompensacija už į metalo laužą atiduotas netinkamas naudoti dvirates motorines transporto priemones, ir ši iniciatyva davė teigiamų rezultatų Italijos, taigi ir Europos, rinkose, be to, ji padėjo sumažinti labiausiai aplinką teršiančių transporto priemonių skaičių. Italijoje po 35 proc. nuosmukio rinkoje pirmaisiais dviem 2009 m. mėnesiais užfiksuoti teigiami rezultatai mažo variklio tūrio motorolerių sektoriuje, kuriame už į metalo laužą atiduotą netinkamą naudoti transporto priemonę buvo numatyta 500 eurų kompensacija. Tačiau motociklų ir motorinių dviračių sektoriuose rezultatai išliko neigiami ir nuosmukis siekė daugiau nei 20 proc. Ispanijoje ši priemonė dar nepradėta taikyti, nors liepos mėnesį ir buvo pritarta seniai skelbtos kompensacijos už į metalo laužą atiduotas netinkamas naudoti dvirates motorines transporto priemones įvedimui, todėl vartotojai vis dar lūkuriuoja ir neskuba įsigyti transporto priemonių (2009 m. sausio–rugpjūčio mėn. motorinių dviračių transporto priemonių pardavimas sumažėjo 52 proc., o motociklų – 43 proc., palyginti su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu). Šis pavyzdys akivaizdžiai patvirtina, kad būtina Europos reglamentavimo sistema, kuri užtikrintų nacionalinių rinkų stabilumą ir sustiprintų vartotojų pasitikėjimą.

5.7

Nors paklausos palaikymo priemonės naudingos vartotojams, jos nepadės išspręsti dalių tiekėjų ir Europos dviračių motorinių transporto priemonių sektoriaus problemų. Pavyzdžiui, Italijoje įvedus 500 eurų kompensaciją, pradėta dideliais kiekiais importuoti iš Taivano 125 ir 150 cm3 cilindrų darbinio tūrio motorolerius, kurių kaina svyruoja nuo 1 500 iki 2 000 eurų, ir mažiau parduota Europoje pagamintų motorolerių, kurie yra brangesni; ši kompensacija nepadėjo palaikyti vidutinės klasės dviračių motorinių transporto priemonių, kainuojančių 6 000–8 000 eurų, paklausos. Europos dalių tiekėjams ši priemonė buvo visiškai nenaudinga, kadangi jie neaprūpina dalimis Azijos transporto priemonių gamintojų. Siekiant naudos visiems sektoriaus dalyviams, būtina taikyti paklausos palaikymo priemones, užtikrinančias, kad kompensacijos dydis priklausys nuo skatinamų įsigyti transporto priemonių kainos, t. y. transporto priemonių, kurios pagamintos taikant pažangius sprendimus, daro mažą poveikį aplinkai ir kuriose įdiegtos pažangios saugos sistemos.

5.8

Labai svarbu kuo skubiau sudaryti geresnes finansavimo galimybes šiame sektoriuje veikiančioms ES įmonėms (gamintojų ir dalių tiekėjų), kad jos galėtų spręsti dėl krizės patiriamų papildomų išlaidų problemą ir investuoti į tyrimus bei vystymąsi; tai joms padėtų išlikti konkurencingoms, skirti dėmesį kokybei ir naujovėms ir gaminti vis ekologiškesnes ir saugesnes transporto priemones.

6.1

Jei pirmojo pusmečio neigiami rezultatai pasitvirtins analizuojant visus 2009 metus, 2010 m. visų sektoriaus įmonių galimybės gauti bankų kreditus labai sumažės. Net jei ekonomika turėtų netrukus atsigauti, įmonių investicijų ir mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros pajėgumai bus mažesni, o tai savo ruožtu turės neigiamą poveikį vidutinės trukmės laikotarpiu, padidins įmonių pažeidžiamumą, paskatins papildomas užimtumo problemas.

6.2

1999 m. įvedus Euro 1 standartą ir pradėjus taikyti dabartinius standartus, pastarąjį dešimtmetį šio sektoriaus dalyviams pavyko labai sumažinti išmetamų teršalų kiekį, t. y. 90 proc. sumažėjo išmetamo anglies oksido ir angliavandenilių kiekis, 50 proc. – azoto oksido kiekis. Teigiamų rezultatų pavyko pasiekti ir mažinant triukšmo taršą. Visi sektoriaus dalyviai (įskaitant vartotojų asociacijas) deda pastangas dar labiau pagerinti padėtį keliuose, o šio tikslo pasiekti visų pirma galima naudojant vieno tipo patvirtintus išmetamuosius vamzdžius ir formuojant aplinką tausojančio vairavimo įgūdžius. Saugos srityje sektorius buvo atviras naujovėms ir įdiegė pažangias stabdžių sistemas įvairių tipų dviratėse motorinėse transporto priemonėse (įskaitant ir naujos kartos priemones, pavyzdžiui, triračius ir keturračius motorinius dviračius).

6.3

Komisija šiuo metu rengia pasiūlymą priimti dviračių motorinių transporto priemonių reglamentą, kurį ketina pateikti 2010 m. pradžioje. Žinoma, būtina toliau siekti pažangos aplinkos apsaugos ir saugumo srityse, tačiau vertinant dabartines ekonomines aplinkybes, labai svarbu išvengti pernelyg didelę sumaištį galinčių paskatinti permainų ir atsižvelgti į realius sektoriaus pajėgumus ir įvairių sektoriaus dalyvių veiklos apimtį. Taikant naujus Euro standartus, reikėtų nustatyti tikslus, kuriuos sektoriaus subjektai būtų pajėgūs laipsniškai įgyvendinti ir kurie būtų suderinti su projektavimo, gamybos ir rinkos terminais. Norėtųsi, kad naujajame reglamente būtų pasirinkta strategija, sudaranti galimybes sektoriui naudingai panaudoti savo inovacinius pajėgumus ir užtikrinti pakankamą lankstumą, leidžiantį reaguoti į ekonomines aplinkybes ir prisitaikyti prie plataus gaminių asortimento (turint omenyje technines charakteristikas ir rinkos sąlygas), visų pirma pažangių stabdžių sistemų srityje. Gamintojai jau pateikė Komisijai pasiūlymų dėl aplinkos apsaugos ir eismo saugumo.

6.4

„Tradicinių“ gamintojų produkcija turi konkuruoti su Pietvakarių Azijos šalių žemos kainos ir prastos kokybės gaminiais ir ši konkurencija, atsižvelgiant į dabartines ekonomines sąlygas, tik dar labiau stiprės, visų pirma mažo ir vidutinio variklio tūrio dviračių motorinių transporto priemonių sektoriuje, kuriam būdingos mažos maržos. Atlikti tyrimai rodo, kad šie įvežtiniai gaminiai neatitinka Europos tipo patvirtinimo reikalavimų ir kelia grėsmę vartotojų saugumui bei teršia aplinką. Bandymai, atlikti su į ES įvežtų kinų dviračių motorinių transporto priemonių pavyzdžiais parodė, kad jos neatitinka reikalavimų – jų stabdymo kelias yra iki 35 proc. ilgesnis nei numatyta pagal ES tipo patvirtinimo reikalavimus, o jų skleidžiama tarša iki 20 kartų viršija šiuos reikalavimus. Be to, susiduriama ir su Europoje pagamintų transporto priemonių ar jų dalių klastojimo augančios ekonomikos šalių įmonėse problema bei prekybos bendrovių, kurios į ES įveža reikalavimus neatitinkančias transporto priemones, atitikties liudijimų klastotėmis. Siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją, reikėtų viename iš labiausiai į kainų pokyčius reaguojančių ES rinkos segmentų sustiprinti tipo patvirtinimo ir rinkų stebėseną, o kompetentingos institucijos ir (arba) techninės kontrolės tarnybos turėtų atidžiai tikrinti parduodamų transporto priemonių „produkcijos atitiktį“, ar laikomasi tipo patvirtinimo ir intelektinės nuosavybės reikalavimų.

6.5

„Tradiciniai“ gamintojai sulaukia teigiamo vartotojų įvertinimo dėl jų gaminių dizaino ir kokybės bei sugebėjimo diegti su saugumu susijusias naujoves. Tai pasakytina apie aukštos klasės mažo ir vidutinio variklio tūrio transporto priemones ir ypač apie didelio variklio tūrio transporto priemones, kurių pridėtinė vertė labai didelė ir kurios išsiskiria įdiegtais technologiniais sprendimais, garsinančiais prekinį ženklą. Dabartinėmis ekonominėmis aplinkybėmis šių gaminių paklausa ypač sumažėjusi. Pažangių technologijų transporto priemonių (pvz., rinkoje jau pasirodančių hibridų ar elektra varomų transporto priemonių) spartesnį plitimą iš esmės lems viešojo sektoriaus parama ir apskritai gebėjimas įveikti dabartinę krizę.

6.6

Būtina skirti didesnį dėmesį laisvosios prekybos susitarimams siekiant užtikrinti, kad ES ir Pietryčių Azijos šalių muitų sistemos liberalizavimo naudą pajustų abi šalys ir būtų pašalintos nemokestinės kliūtys (pvz., Kinijoje galiojantis draudimas važinėti galingesnėmis nei 250 cm3 cilindrų darbinio tūrio dviratėmis motorinėmis transporto priemonėmis), dėl kurių kyla didelių problemų Europos eksportuotojams.

6.7

Siekdami įveikti dabartinius iššūkius, Europos gamintojai turi kaip ir praeityje tęsti restruktūrizavimo, susiliejimo ir įsigijimo procesą bei plėtoti kitas bendradarbiavimo formas su dalių tiekėjais siekdami kiek galima didesnės šių sektorių sąveikos.

6.8

Europos transporto priemonių dalių tiekėjų išlikimas turės lemiamos reikšmės išsaugant Europos gaminių, kurių išskirtinumą pripažįsta vartotojai, autentiškumą. Todėl reikėtų dėti pastangas, kad būtų išvengta dviračių sektoriuje susidariusios padėties: išnykus Europos pagrindinių dviračių dalių (pvz., dviračių rėmų) tiekėjams, šiandien Europos dviračių surinkimo sektorius priklauso nuo Kinijos tiekėjų.

6.9

Europos dalių tiekėjai nepajėgūs susidoroti su kainų konkurencija, todėl privalo pagrindinį dėmesį skirti naujovėms ir bendradarbiauti su transporto priemonių gamintojais projektavimo klausimais bei siekti, kai tai įmanoma, masto ekonomijos, be to, labai svarbu, kad tiekėjai plėtotų tikrąją partnerystę, galinčią užtikrinti nenutrūkstamą užsakymų srautą tarp gamintojų ir aukštos kokybės gaminių tiekėjų.

6.10

Dviračių motorinių transporto priemonių sektoriuje būtų naudinga laikytis panašios į CARS21 strategijos, kuri padėtų lengviau įveikti problemas bei skatinti konkurencingumą ir užimtumą sektoriuje.

6.11

Septintosios bendrosios programos moksliniams tyrimams skirtomis lėšomis galima prisidėti siekiant minėtų tikslų, jei pirmenybė būtų teikiama Europoje gaminančioms įmonėms, kurios naudojasi Europos gamybos grandine. Šiuo požiūriu lemiamą vaidmenį galėtų atlikti dviračių motorinių transporto priemonių sektoriaus mokslinių tyrimų platforma, visų pirma pagalba būtų suteikta MVĮ. Ši platforma suteiktų galimybę dalyvauti tyrimų prioritetus nustatančiose grupėse, kaip tai buvo daroma automobilių sektoriuje.

6.12

Europos Komisija neseniai pateikė miestų mobilumo veiksmų planą, kurio vienas tikslų – didesnis eismo srauto pralaidumas, prie kurio įgyvendinimo dėl savo ypatingų savybių galėtų prisidėti dviratės motorinės transporto priemonės. Nors krizė labai susilpnino dviračių motorinių transporto priemonių sektorių, ilguoju laikotarpiu jis gali tikėtis teigiamų rezultatų dėl nuolat didėjančio alternatyvių ir mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių transporto priemonių poreikio, kurį lemia tvaresnio mobilumo, visų pirma miestuose, siekis, tačiau tam būtina įveikti dabartinius ekonomikos sunkumus vidutinės trukmės laikotarpiu ir tai daryti nelaukiant, kol padaryta žala taps neatitaisoma.

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/35

—

galėtų gaminti esant (dažnai iškraipytoms) pasaulio rinkos sąlygoms visuose Europos regionuose,

—

tuo pat metu atitiktų visus gamybos reikalavimus (kokybės, saugumo, gamtinių išteklių apsaugos, gyvūnų gerovės ir pan.) ir neviršytų Europos lygmens sąnaudų,

—

kartu užtikrintų šiuolaikišką ir atlyginimo požiūriu patrauklią darbo rinką, kuriai būdingas aukštas užimtumo ir saugumo lygis, taip pat puikios mokymo ir papildomos kvalifikacijos įgijimo sąlygos.

—

vis nepastovesnės rinkos ir mažėjančios gamybos kainos,

—

vis didesnę galią gamintojų atžvilgiu rinkoje įgyjantys paskirstymo ir prekybos sektoriai,

—

akivaizdžios problemos, susijusios su kokybiškų vietos ir regioninių produktų gamyba ir pardavimu. Šiuo požiūriu trūksta konkrečių teisės aktų, skirtų į vietos ir regionų rinkas orientuotam žemės ūkiui.

—

kad būtų išsaugotos ir prireikus rinkoje taikomos likusios rinkos stabilizavimo priemonės ir būtų sukurti ir įdiegti nauji su PPO taisyklėmis suderinami rinkos stabilizavimo metodai,

—

kad, atsižvelgiant į tai, jog tarptautinėse žemės ūkio rinkose nuolat daugėja nenuspėjamų dalykų, būtų imamasi tinkamų strateginių priemonių žemės ūkio maisto produktų krizių prevencijai ir kaupiamos šių produktų atsargos,

—

kad būtų apsvarstyta galimybė pasitelkti gamintojų organizacijas ir (arba) taikyti sektorinius susitarimus rinkoms stabilizuoti.

—

ant pieno pakuočių vaizduoti besiganančias karves, jeigu pakuotėje esantis pienas yra pievose neganomų gyvulių; rinkoje turi būti skatinama diferenciacija (pradedant žole šeriamų ar pievose ganomų karvių pieno rėmimo schemomis ir baigiant regioninėmis gamintojams ar mažiems kooperatyvams skirtomis prekybos strategijomis),

—

reklamuotis naudojant regionines nuorodas, nors reklamuojami produktai buvo pagaminti kitur.

—

pirmojo arba antrojo ramsčio tiesioginės išmokos turi būti skiriamos tik veiklą vykdantiems ūkininkams, kraštovaizdžio apsaugos asociacijoms ar kitoms institucijoms, prižiūrinčioms dirbamos žemės kraštovaizdį,

—

pirmojo arba antrojo ramsčio tiesioginės išmokos turi būti skiriamos atsižvelgiant į kiekviename ūkyje sukuriamas darbo vietas,

—

pirmojo arba antrojo ramsčio tiesioginės išmokos turėtų būti kompensacija ūkininkams už visuomenei teikiamas paslaugas, būtinas Europos žemės ūkio modeliui išlaikyti. Ūkininkų pajamos iš esmės turėtų priklausyti nuo kainų reguliuojamoje rinkoje, kurioje gamybos sąnaudas nustato pati rinka,

—

dėl labai skirtingų agrarinio klimato sąlygų mokant ES pirmojo arba antrojo ramsčio tiesiogines išmokas reikėtų numatyti punktus, kurie išlygintų visose valstybėse narėse dėl agrarinio klimato sąlygų patiriamas sąnaudas (5).

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/43

1.1

Dar niekada pasaulio ekonomika nebuvo tokia kompleksiška kaip yra dabar. Atsižvelgiant į tai, kad daugiapoliame pasaulyje vyksta gilios visuotinės krizės, reikalingas naujas tarptautinių organizacijų valdymas ir didesnis jų legitimumas. Šis legitimumas turi būti grindžiamas bendromis vertybėmis, standartais ir tikslais, darna ir efektyvumu bei atvirumu visoms šalims ir jų piliečiams. EESRK remia Europos Sąjungos pastangas aktyviai dalyvauti plėtojant šį naują tarptautinių organizacijų valdymą.

1.2

Dar prieš dabartinę krizę buvo pripažįstama, kad būtina reformuoti tarptautines organizacijas, JT organizacijas ir Bretton Woods institucijas, tačiau prasidėjusi finansų ir ekonomikos krizė paspartino šį reformų procesą. Kai tapo aišku, kad finansų krizės poveikis yra negrįžtamas, Didysis dvidešimtukas (G20) ėmėsi vadovaujančio vaidmens ieškant atsako. Nepaisant palankiai vertinamų G20 proceso rezultatų, suabejota priimtų sprendimų legitimumu. EESRK prašo ES veiksmingai susieti G20 procesą su atstovaujamosiomis Jungtinių Tautų institucijomis ir sustiprinti Ekonominę ir socialinę tarybą (ECOSOC).

1.3

Tarptautinių organizacijų valdyme svarbesnį vaidmenį turėtų atlikti besiformuojančios ekonomikos ir besivystančios šalys. EESRK remia tolesnį Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo restruktūrizavimą, kad būtų galima užtikrinti geresnį šių šalių atstovavimą.

1.4

Tarptautinių organizacijų valdymas turėtų remtis JT Chartija ir JT Visuotine žmogaus teisių deklaracija. ES visada aktyviai propagavo daugiašalį bendradarbiavimą ir EESRK visiškai pritaria tokiai politikai. Vis dėlto EESRK norėtų pažymėti, kad pasikeitė daugiašalių vertybių skatinimo sąlygos, todėl mano, jog reikia peržiūrėti EK komunikatus dėl daugiašalės ES politikos orientacijos  (1).

1.5

Nors tarptautinių organizacijų tikslai gali būti aiškūs, tačiau jos nepakankamai efektyvios, nes netinkamai atliekama su šių organizacijų sprendimais susijusios tolesnės veiklos stebėsena ir neadekvačiai vertinamas šių sprendimų poveikis. ES yra sukūrusi ne vieną stebėsenos sistemą, kurios, kaip geriausios praktikos pavyzdžiai, galėtų būti taikomos tarptautiniu lygiu atliekant kompleksinių daugiapakopių intervencijų stebėseną. EESRK ragina ES šias stebėsenos sistemas pradėti taikyti tarptautinėms organizacijoms.

1.6

EESRK remia siekį sustiprinti tarptautinių organizacijų įgaliojimus tarptautiniu lygiu reguliuoti finansų rinkas, kad būtų išvengta naujos finansų krizės. Komitetas pritaria griežtesniam reguliavimui Europos ir tarptautiniu lygiu šiose srityse: rezervo didinimas, alternatyvaus investavimo fondų reguliavimas, informacijos apie mokesčių rojų prieinamumas, pernelyg didelių ir nepagrįstų atlygių apribojimas, su finansiniu svertu susijusios rizikos mažinimas ir priežiūros institucijų konsolidacija supranacionaliniu lygiu.

1.7

EESRK remia bet kurią ES iniciatyvą skatinti tarptautines organizacijas bendradarbiauti ir derinti veiklą. Komitetas primygtinai ragina ES imtis iniciatyvos įgyvendinti Angela Merkel pasiūlytą iniciatyvą ir palengvinti oficialų tarptautinių organizacijų dialogą bedarbiavimui pagal Tarptautinės darbo organizacijos Padoraus darbo darbotvarkę skatinti.

1.8

EESRK palankiai vertina Europos Parlamento rezoliuciją, kuria ES valstybės narės raginamos ratifikuoti naujausias TDO konvencijas, ir remia Europos Parlamento raginimą Komisijai parengti rekomendaciją valstybėms narėms ratifikuoti naujausias TDO konvencijas ir aktyviai prisidėti prie jų įgyvendinimo. EESRK norėtų aktyviai dalyvauti rengiant šią rekomendaciją.

1.9

EESRK pripažįsta tarptautinių organizacijų valdymo struktūroje ES naudojamą „švelniąją galią“, bet, nepaisant to, Komitetas mano, kad ES kiekvienai tarptautinei organizacijai turėtų parengti savo galių didinimo ir pozicijos stiprinimo strategiją. Rengiant šias strategijas, konsultaciniuose susitikimuose turėtų būti įsiklausoma į EESRK nuomonę.

1.10

EESRK tikisi, kad naujoji Lisabonos sutartis, naujas vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir sustiprintas diplomatinis bendradarbiavimas leis Europos Sąjungai tarptautinėse organizacijose išreikšti vieningesnę nuomonę ir pagerinti savo poziciją. EESRK ragina ES užtikrinti išorės politikos vientisumą ir nuosekliai siekti savo tikslų.

1.11

Naujojo valdymo struktūra kuriama nepakankamai skaidriai. Šiame procese turėtų dalyvauti socialiniai partneriai ir atstovaujamosios pilietinės visuomenės organizacijos. EESRK tikisi, kad ES užtikrins lengvą prieigą prie informacijos apie šį procesą.

1.12

Tarptautinių organizacijų veikla bus veiksmingesnė, jei jos bus atviros konsultacijoms su atstovaujamosiomis pilietinės visuomenės organizacijomis ir profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijomis. Šios organizacijos turi būti skaidraus tarptautinių organizacijų konsultavimosi proceso ir jų stebėsenos sistemos dalis. EESRK tikisi, jog nustatant būsimas tarptautinių organizacijų valdymo struktūras ES (EK ir valstybės narės) skatins geresnį konsultavimąsi su pilietinės visuomenės organizacijomis ir socialiniais partneriais ir sudarys tam palankesnes sąlygas.

2.1

Nors diskusijos dėl tarptautinių organizacijų valdymo nėra naujos, tačiau greitai išplitusi bei didelį poveikį padariusi pasaulinė finansų krizė atskleidė globaliojo valdymo globalizuotoje ekonomikoje trūkumus. Ji parodė didesnę visų šalių tarpusavio priklausomybę. Krizė ne tik pakenkė visų šalių ekonomikai, bet ir virto rimta užimtumo krize, su kuria susiduria milijonai dar prieš krizę nepalankioje padėtyje buvusių darbuotojų ir įmonių. Kad būtų galima kiek įmanoma sumažinti neigiamą krizės poveikį ir išvengti krizės ateityje, reikės geriau reguliuoti finansų sektorių, kuriame krizė ir prasidėjo. Tačiau vien to neužtenka. Norint užtikrinti tvarią ir vertybėmis grindžiamą ekonomiką, reikia siekti naujo, veiksmingesnio, atsakingesnio ir skaidresnio pasaulio ekonomikos valdymo.

2.2

Atsižvelgiant į vykstantį tarptautinių organizacijų reformų procesą ir finansų krizę, nuomonėje daugiausia dėmesio bus skiriama šioms organizacijoms, valdančioms socialinę, ekonominę ir finansų politiką: JT, PPO, TDO, Pasaulio bankui, Tarptautiniam valiutos fondui, OECD, G20 bei Finansinio stabilumo tarybai.

2.3

Pasaulį krečia gilios visuotinės krizės, kurias veiksmingai įveikti galima tik pasaulio lygiu. Tai pasakytina ne tik apie dabartinės finansų ir ekonomikos krizės iššūkius, bet ir apsirūpinimą maistu, vandeniu ir energija, padidėjusį skurdą, aplinkos problemas, įskaitant klimato kaitos poveikį, saugumą ir išaugusią migraciją.

2.4

Globalizacija pakeitė ekonominius santykius, ir tai turi atsispindėti globaliojo ekonomikos valdymo struktūroje. Galios santykiai keičiasi, ir ekonominiu, politiniu bei strateginiu požiūriu vis svarbesnės tampa BRIC šalys. Nuo dvipolio pasaulio (Šaltasis karas) per vienpolį (JAV dominavimas) judame daugiapolio pasaulio link. Besiformuojančios ekonomikos ir besivystančios šalys turi dalyvauti naują globaliojo valdymo modelį kuriančių institucijų veikloje.

2.5

Šiuos iššūkius gali įveikti tik legitimios institucijos. Naujoji valdymo struktūra šį legitimumą įgis tik tada, kai šių institucijų politika bus nuosekli ir veiksmingai įgyvendinama ir kai jos bus atviros visoms šalims ir jų žmonėms.

2.6

Pastaraisiais metais buvo imtasi ne vienos iniciatyvos globaliojo tarptautinių organizacijų valdymo sistemai peržiūrėti ir JT reformuoti. Pasiekta pažanga nacionaliniu lygiu įgyvendinant JT projektą „Veikti išvien“, kuriam vadovauja JT sistemos nuolatinis koordinatorius. 2009 m. JT sistemos direktorių koordinacinė valdyba paskelbė devynias iniciatyvas, kurias turėtų kartu įgyvendinti JT organizacijos ir Bretton Woods institucijos. Ieškant naujos pasaulio ekonomikos valdymo struktūros, siūloma sustiprinti ECOSOC vaidmenį ir kompetenciją. Prasidėjusi finansų ir ekonomikos krizė paspartino reformų procesą, kuriam ėmėsi vadovauti Didysis dvidešimtukas.

2.7

2009 m. rugsėjo 24–25 d. Pitsberge, JAV vykusiame G20 susitikime šalių vadovai nusprendė iš esmės pakeisti tarptautinių organizacijų valdymą. Buvo nuspręsta, kad G20 bus pagrindinis šių šalių tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo forumas. Šalių vadovai nusprendė ir toliau dėti pastangas finansų rinkoms sureguliuoti, o atgaivinant ekonomiką daugiausia dėmesio skirti kokybiškų darbo vietų kūrimui. Jie susitarė sukurti tvirtą, tvarią ir darnią ekonomikos augimo struktūrą ir įsipareigojo suformuluoti bendrus vidutinės trukmės makroekonomikos, mokesčių ir prekybos politikos tikslus, kurie atitiktų tvarų ir darnų pasaulio ekonomikos augimą. Susitikime dalyvavusios šalys Tarptautiniam valiutos fondui suteikė įgaliojimus padėti joms įvertinti įgyvendinamą politiką, kad dialogas vyktų sklandžiau. Taip buvo gerokai sustiprintas TVF vaidmuo, kuriam jau suteiktas papildomas 500 mlrd. JAV dolerių finansavimas. Pasaulio banko funkcija mažinti skurdą buvo dar kartą patvirtinta suteikiant jam papildomą (100 mlrd. JAV dolerių) paskolą, kuri pirmiausia turėtų būti naudojama neturtingųjų apsirūpinimui maistu ir energija užtikrinti. Kiti Didžiojo dvidešimtuko šalių vadovų susitikimai įvyks 2010 m. birželį Kanadoje, 2010 m. lapkritį Korėjoje ir 2011 m. Prancūzijoje.

2.8

G20 šalių vadovai susitarė modernizuoti ekonominio bendradarbiavimo struktūrą. Balsavimo teisės TVF besiformuojančios ekonomikos šalims bus padidintos 5 proc. sumažinant mažesnių pernelyg plačiai atstovaujamų šalių balsavimo teises. Pasaulio banko taip pat buvo paprašyta peržiūrėti besiformuojančios ekonomikos šalių atstovavimą banko sprendimų priėmimo sistemoje.

2.9

Nepaisant palyginti palankiai vertinamų G20 susitikimų rezultatų, buvo suabejota G20 lyderystės legitimumu. Neturtingiausios pasaulio šalys diskusijose dalyvauti negali. G20 darbotvarkė nėra pagrįsta suderinta politika, o jos įgyvendinime aktyviai nedalyvauja visos susijusios tarptautinės organizacijos. Jungtinėms Tautoms didelį susirūpinimą kelia tai, kad pamažu silpninamas šios organizacijos vaidmuo, visų pirma socialinės ekonomikos srityje. Turi būti rasta nauja pusiausvyra tarp naujo G20, JT ir jų specializuotųjų įstaigų bei Bretton Woods institucijų vaidmens. Galima tikėtis naujų iniciatyvų ir idėjų, nes ekonominiai ir politiniai santykiai nuolat ir labai greitai keičiasi.

2.10

G20 šalys turi plėtoti veiksmingas sąsajas su Jungtinių Tautų atstovaujamaisiais procesais, kad naujoje įtraukioje globalioje struktūroje būtų atsižvelgta į visų pasaulio šalių interesus; be to, reikia sukurti „JT Ekonominio ir socialinio saugumo tarybą“, iš esmės pertvarkytą ECOSOC sustiprinant sprendimų priėmimo galias, arba „Globaliosios ekonomikos tarybą“ (2). Atsižvelgdama į visus šiuos pokyčius, ES turi užsiimti padėtį, suteikiančią jai strateginį pranašumą, vis dėlto kai kurie stebėtojai būkštauja, kad, pasikeitus galios pusiausvyrai, Europos įtaka tarptautinėje arenoje sumažės.

2.11

Šiame procese nepakankamai dėmesio skiriama pilietinės visuomenės ir socialinių partnerių vaidmeniui. EESRK rekomenduoja G20 suteikti oficialią erdvę pilietinei visuomenei ir socialiniams partneriams ir ragina G20 darbo ministrus į savo veiklą įtraukti socialiniams partneriams tarptautiniu lygiu atstovaujančias institucijas. Nors kai kurios tarptautinės organizacijos socialiniams partneriams ir pilietinės visuomenės organizacijoms suteikia konsultacinį statusą, tačiau iš esmės procesui trūksta skaidrumo, todėl tokios atstovaujamosios organizacijos kaip EESRK ir Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos turėtų šiame procese aktyviau dalyvauti.

3.1

Koks bebūtų naujasis tarptautinių organizacijų valdymas – jis turi būti pagrįstas JT principais ir vertybėmis. Nors tarptautinės organizacijos gali turėti savo valdymo struktūrą, tačiau visų jų funkcionavimas turi remtis Jungtinių Tautų chartija, pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus orumu ir lygiomis vyrų ir moterų teisėmis. Be to, turėtų būti remiamasi teisingumu ir laikomasi tarptautinių sutarčių ir standartų. Turėtų būti skatinama socialinė pažanga, aukštesnė gyvenimo kokybė ir didesnė laisvė. Nauja tarptautinių organizacijų valdymo struktūra turi skatinti tvarų vystymąsi ir socialinę aprėptį ir padėti veiksmingai spręsti pagrindines pasaulio problemas.

3.2

JT chartijos ir JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos vertybės yra ir Europos Sąjungos vertybės. ES yra grindžiama laisvės ir orumo principais, dialogu ir stabilumu bei tarptautinių susitarimų laikymusi. ES visada aktyviai propagavo multilateralizmą, JT ir šios organizacijos sutartis. EESRK tai remia. Vis dėlto EESRK norėtų pažymėti, kad pasikeitė daugiašalių vertybių skatinimo sąlygos, todėl mano, jog reikia peržiūrėti EK komunikatus dėl daugiašalės ES politikos orientacijos (Efektyvios partnerystės su Jungtinėmis Tautomis vystymosi ir humanitarinių reikalų srityse kūrimas, COM(2001) 231 ir Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos: daugiašališkumo pasirinkimas, COM(2003) 526).

3.3

Nauja pasaulinės ekonomikos valdymo struktūra turėtų būti grindžiama Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu ir orientuota į neatidėliotinų socialinių problemų – nedarbo, skurdo, apsirūpinimo maistu ir didėjančios nelygybės – sprendimą. Ji turi padėti užtikrinti socialinį teisingumą ir sukurti teisingesnį pasaulį. Be to, turėtų būti labiau skatinama ekologiška ekonomika ir saugomos viešosios gėrybės: švarus vanduo ir oras, biologinė įvairovė, ir mažinamos CO2 išlakos.

4.1

EESRK ragina Europos Komisiją ir kitas Europos institucijas aktyviai remti naują tarptautinių organizacijų valdymą, kuriuo norima sustiprinti šių organizacijų sąsajas ir padidinti jų veiksmingumą siekiant tvaraus vystymosi ir užtikrinant padorų darbą ir įmonių tvarumą.

4.2

Tarptautinės organizacijos, JT ir visų pirma jų specializuotosios įstaigos turi aiškius tikslus, tačiau jų veikla ne visada yra efektyvi. Net jei tikslai yra oficialiai įtvirtinti tarptautinėse sutartyse ir standartuose, vis dėlto jie dažnai netinkamai įgyvendinami ir trūksta veiksmingos poveikio įvertinimo sistemos. Naują tarptautinių organizacijų valdymas daugiau dėmesio turėtų skirti sprendimų įgyvendinimui ir su jais susijusiai tolesnei veiklai.

4.3

Stebėsena tampa svarbia nuoseklaus politikos įgyvendinimo priemone ir suteikia vadovams bei politikos formuotojams gaires, kaip sutelkti dėmesį į jiems labiausiai rūpimas sritis. Ji taip pat svarbi dėl „ankstyvojo įspėjimo“, kuris leidžia laiku imtis tinkamų intervencinių priemonių. EESRK siūlo plačiau tarptautiniu mastu taikyti ir toliau plėtoti šį metodą bei atsižvelgti į tarptautinių organizacijų poreikius, nes Europos kompleksinių daugiapakopių intervencijų stebėsena buvo sėkmingai įgyvendinama ir sustiprino valdžios institucijų, specialistų ir privačiojo sektoriaus bendruosius valdymo gebėjimus.

4.4

Tarptautinės organizacijos bus efektyvesnės, jei jos stiprins viena kitos tikslus. Kai kurios tarptautinės organizacijos turi skundų ir privalomojo arbitražo mechanizmus (PPO), kitos – gerai parengtus priežiūros mechanizmus, tačiau neturi vykdymo užtikrinimo kompetencijos (TDO). Tarptautinių organizacijų politika turėtų viena kitai neprieštarauti. Jų tikslai bus pasiekti tik tada, kai JT organizacijos, tarptautinės finansų įstaigos ir ES veiks kartu ir propaguos viena kitos standartus, pavyzdžiui, lyčių lygybės, tvarumo, padoraus darbo ir prekybos liberalizavimo.

4.5

Finansų institucijų TVF, Pasaulio banko ir Finansinio stabilumo tarybos valdymas buvo pagrindinė diskusijų dėl tarptautinio pasaulinės ekonomikos valdymo tema. Kaip niekad svarbu kuo skubiau sureguliuoti finansų rinkas ir užtikrinti didesnį jų skaidrumą, nes jau nebepakanka atitinkamų nacionalinio lygmens priemonių. Kad tarptautinių organizacijų veikla užkertant kelią krizėms ateityje būtų efektyvesnė, EESRK remia nešališką jų įgaliojimų reguliuoti finansų rinkas tarptautiniu lygiu išplėtimą, kartu reikėtų išvengti pernelyg didelio jų griežtumo, nelankstumo ir biurokratijos. EESRK remia didesnį Europos ir tarptautinio lygmens reguliavimą šiose srityse: rezervo didinimas, alternatyvių investavimo fondų reguliavimas, informacijos apie mokesčių rojų prieinamumas, pernelyg didelių ir nepagrįstų atlygių apribojimas, su finansiniu svertu susijusios rizikos mažinimas, priežiūros institucijų konsolidacija supranacionaliniu lygiu ir kt.

4.6

Norint išanalizuoti finansų krizės poveikį realiajai ekonomikai, būtinas glaudesnis bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu. Kad pasaulio ekonomika būtų saugesnė, reikia išsamesnio reguliavimo, kuris būtų labiau grindžiamas vertybėmis. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ėmėsi svarbios iniciatyvos. 2009 m. pradžioje vykusiame PPO, Pasaulio banko, TVF, TDO ir OECD atstovų susitikime kanclerė pasiūlė Tvaraus ekonomikos valdymo chartiją (3), kuri padėtų pamatus bendriems nuoseklios politikos tikslams pasiekti, o kiekviena organizacija veiktų laikydamasi savo įgaliojimų. Remdamiesi šia chartija, G20 šalių vadovai Pitsberge apibrėžė „Pagrindines tvarios ekonominės veiklos vertybes“, kuriomis remdamiesi įsipareigojo įvairiems suinteresuotiesiems subjektams – vartotojams, darbuotojams, investuotojams ir verslininkams – didinti žmonių gerovę pasitelkus nuoseklias ekonomikos, socialinę ir aplinkosaugos strategijas. OECD, remdamasi esamais bendrovių valdymo, transnacionalinių įmonių, kovos su korupcija ir bendradarbiavimo mokesčių srityje standartais, parengė „Visuotinį XXI a. standartą“ (4). J. Stiglitz komisija rekomenduoja imtis griežtų priemonių paklausos mažėjimui sustabdyti, darbo vietoms kurti ir Tūkstantmečio vystymosi tikslams įgyvendinti. EESRK rekomenduoja ES ir valstybėms narėms remti šias iniciatyvas.

4.7

Naujoje valdymo struktūroje ypatingas vaidmuo turi tekti TDO. Pagrindiniai šios organizacijos darbo standartai ir padoraus darbo bei tvarių įmonių koncepcija gali padėti įveikti užimtumo krizę. 2009 m. birželio mėn. vykusioje 98-oje konferencijoje trys TDO šalys steigėjos susitarė dėl Pasaulio darbo vietų pakto – priemonių rinkinio neigiamoms užimtumo ir augimo tendencijoms pakeisti. EESRK primygtinai ragina ES paspartinti oficialų tarptautinių organizacijų dialogą, kuris remtųsi TDO Padoraus darbo darbotvarke, skirta užimtumui, įmonių plėtojimui, socialinei apsaugai, humaniškoms darbo sąlygoms, tvirtais darbo santykiais ir teisėmis darbe.

4.8

Norint užtikrinti didesnį nuoseklumą, Komitetas rekomenduoja Europos Sąjungai tiek viduje, tiek už Sąjungos ribų skatinti ratifikuoti naujausias TDO konvencijas ir įgyvendinti Padoraus darbo darbotvarkę. Komitetas ypač primygtinai ragina ratifikuoti ir įgyvendinti konvencijas, kurios labiausiai susijusios su Padoraus darbo darbotvarke, tarp jų Konvencijas dėl darbuotojų sveikatos ir saugos, Konvencijas dėl socialinės apsaugos ir 94-ąją Konvenciją dėl darbo nuostatų viešosiose sutartyse. ES taisyklės valstybių narių neatleidžia nuo įsipareigojimų, numatytų ratifikuotose TDO konvencijose. EESRK remia Komisijai skirtą Europos Parlamento raginimą, išdėstytą 2009 m. lapkričio 26 d. Rezoliucijoje, parengti rekomendaciją valstybėms narėms ratifikuoti naujausias TDO konvencijas ir aktyviai prisidėti prie jų įgyvendinimo. Remdamasis savo nuomonėmis dėl socialinio globalizacijos aspekto (5) ir padoraus darbo visiems skatinimo (6), EESRK pageidautų aktyviai dalyvauti rengiant šią rekomendaciją.

4.9

Be to, EESRK remia ES iniciatyvą skatinti tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą tam tikrose srityse. Galima pateikti puikių pavyzdžių: PPO ir TDO bendradarbiavimas užimtumo srityje, Pasaulio banko ir TDO – socialinės apsaugos klausimais, Pasaulio banko ir TDO bendradarbiavimas įgyvendinant Pagrindinius darbo standartus. Pačios svarbiausios sritys – jaunimo užimtumas, mikrofinansavimas ir socialinė apsauga.

5.1

Besivystančios ir besiformuojančios ekonomikos šalys turi užimti svarbesnę vietą naujose tarptautinių organizacijų globaliojo valdymo struktūrose. Tačiau šių šalių integravimas turi būti grindžiamas JT taisyklėmis ir žmogaus teisių laikymusi. Tarptautinių organizacijų politika turi būti siekiama besiformuojančios ekonomikos ir besivystančiose šalyse užtikrinti padorų darbą ir TDO pagrindinių darbo standartų įgyvendinimą. Pasaulio bankas ir TVF turi būti toliau restruktūrizuojami, kad būtų užtikrintas geresnis neturtingesnių šalių atstovavimas ir jos įgytų daugiau įtakos šių organizacijų institucijose ir procesuose.

5.2

Būtina padėti besivystančioms šalims, kad jos galėtų veiksmingai dalyvauti PPO sprendimų priėmimo procese. Reikia sudaryti palankesnes sąlygas joms dalyvauti prekybos derybose, jos turi būti skatinamos gilinti žinias prekybos srityje, taip pat tobulinti techninius gebėjimus ir didinti kompetenciją rinkos integracijos srityje. Prekybos santykiuose besivystančioms šalims turi būti suteikta tam tikra teisėtų politinių veiksmų laisvė.

5.3

2009 m. kovo mėnesį TVF atliko pasaulinės finansų krizės ir su tuo susijusio nuosmukio neigiamo poveikio nedidelių pajamų šalims analizę (7). Pagal TDO vertinimą, daugiau nei 200 mln. žmonių, kurių dauguma gyvena besivystančiose ir besiformuojančios ekonomikos šalyse, gali atsidurti dideliame skurde. Skurstančių dirbančiųjų, kurie uždirba mažiau nei 2 JAV dolerius per dieną, skaičius gali išaugti iki 1,4 mlrd. ir niekais paversti pažangą, kuri pastaraisiais dešimtmečiais buvo pasiekta mažinant skurdą pasaulyje. Nuo didėjančio skurdo labiausiai nukentės moterys, nes 60 proc. visų pasaulio neturtingų asmenų yra moterys. Šiomis sąlygomis reikalingos papildomos pastangos Tūkstantmečio vystymosi tikslams pasiekti. EESRK primygtinai ragina ES ryžtingai įgyvendinti savo įsipareigojimą pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus.

6.1

ES tarptautinėje arenoje turi atlikti ypatingą vaidmenį. Europos Sąjunga yra svarbiausia eksportuotoja pasaulyje, teikia daugiausia pagalbos besivystančioms šalims ir yra rinkos etalonas pasaulio mastu. Nepaisant to, kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad ES praranda savo poziciją JT (8). ES žmogaus teisių rezoliucijos Generalinėje Asamblėjoje mažiau remiamos nei prieš dešimt metų, nes išaugo tokių šalių kaip Kinija ir Rusija, kurios priešinasi „kišimuisi į vidaus reikalus“, įtaka (9).

6.2

ES yra labai svarbi globaliojo valdymo sistemos dalis. ES socialinės rinkos modelis yra unikalus, ir patirtis parodė, kad jis yra ypač tinkamas spręsti sudėtingas dabartinės ekonomikos krizės problemas. ES ir jos institucijos turi aktyviai ginti savo interesus ir propaguoti vertybes.

6.3

ES vienu ar kitu būdu yra atstovaujama visose tarptautinėse organizacijose, susijusiose su pasaulio ekonomikos valdymu, pavyzdžiui, kai ES valstybės narės yra šių organizacijų valdybos narės, arba kai šiose organizacijose koordinuojama narių politika, kai valstybė narė tiesiogiai pirmininkauja organizacijai arba kai pati EK turi atstovo statusą. Daugelyje tarptautinių organizacijų ES turi tik stebėtojo statusą (išimtys PPO ir FAO) ir įtaką gali daryti naudodama „švelniąją galią“. Net jei ši „švelnioji galia“ ir ES geros valios tinklas yra veiksmingi, vis dėlto ES turėtų aktyviai siekti, kur tik įmanoma, oficialiai įtvirtinti savo poziciją. ES turėtų kiekvienai tarptautinei organizacijai parengti savo galių didinimo ir pozicijos stiprinimo strategiją, kad tokiu būdu galėtų propaguoti veiksmingesnį ir teisingesnį šių organizacijų valdymą.

6.4

Tarptautiniame valiutos fonde ES turimų atstovų (EURIMF pirmininkas, ECB, Eurogrupės pirmininkas, ES pirmininkaujančios valstybės narės finansų ministras) įvairovė ir skirtinga valstybių narių nuomonė finansiniais ir vystymosi klausimais neleidžia Europai kalbėti vienu balsu. Europos Komisijai yra suteikti įgaliojimai kalbėti ES vardu prekybos klausimais, tačiau kitais, su finansais ir ekonomika susijusiais klausimais, ES ne visada gina vieningą poziciją, nors 16 ES valstybių narių turi tuos bendrą valiutą ir tam tikras savo kompetencijos sritis yra perdavusios ECB. Atsižvelgdamas į išaugusią Bretton Woods institucijų, visų pirma TVF, svarbą, EESRK ragina ES ir jos institucijas kuo skubiau pagerinti šių institucijų valdymo veiksmų koordinavimą. Visos ES šalių Tarptautiniame valiutos fonde turimos balsavimo teisės sudaro 32 proc., kai tuo tarpu JAV – 17 proc. Mažesnių ES valstybių narių įtakos sumažinimą besiformuojančios ekonomikos šalių labui galima kompensuoti geresniu ES politikos koordinavimu.

6.5

EESRK siūlo ES raginti TVF propaguoti politiką, suteikiančią galimybes gauti kreditus ir finansavimą, visų pirma MVĮ ir ūkininkams, nes šie sektoriai visų valstybių ekonomikoje yra svarbiausi ir sukuria daugiausia darbo vietų. EESRK taip pat ragina ES primygtinai prašyti tarptautinių finansų institucijų suteikti lėšų besivystančioms šalims, kad jos galėtų įgyvendinti anticiklines priemones ir netaikyti prociklinių suvaržymų.

6.6

Nuo 2000 m. ES labai išsiplėtė, jos finansinis įnašas į Pasaulio banką 2008 m. sudarė 241 mln. eurų. EESRK pripažįsta svarbų Pasaulio banko vaidmenį, kurį jis atlieka šalinant skurdą, ir rekomenduoja ES skatinti Pasaulio banką įgyvendinti ekonomikos vystymosi politiką, užtikrinančią padorų darbą, galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, mokymosi galimybes ir kitas viešąsias gėrybes. EESRK primygtinai ragina ES remti Pasaulio banką, finansuojantį nuo dabartinės finansų ir ekonomikos krizės nukentėjusių šalių ekonomikos atgaivinimo planus, kuriais siekiama skatinti tvarų įmonių vystymąsi, darbo vietų kūrimą, viešąsias investicijas, aktyvią darbo rinkos politiką, pagrindinės socialinės apsaugos užtikrinimą visiems, papildomas apsaugos priemones labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms ir investicijas į ekologišką ekonomiką.

6.7

Pagal naująją Lisabonos sutartį Europos Parlamentas gali dalyvauti bendro sprendimo procedūroje prekybos politikos srityje. EESRK tai reiškia naujas galimybes sustiprinti bendradarbiavimą su Parlamentu ir Komisija prekybos klausimais. Komitetas yra parengęs keletą labai svarbių nuomonių dėl prekybos ir būtinybės suderinti prekybos politiką su ES socialinės ir aplinkos sričių politika (10).

6.8

ES daug laiko skiria nuomonės ir pozicijų derinimui tarptautinėse organizacijose, todėl lieka mažiau laiko ir jėgų įtikinti kitus tarptautinių organizacijų narius šias pozicijas remti. Šiuo požiūriu teigiama išimtis yra JT Neįgaliųjų teisių konvencija. Bendrą poziciją gali paremti pilietinės visuomenės organizacijos. EESRK pastebi, kad ES valstybės narės panašiai balsuoja, ir ragina ES pasirengti kalbėti vienu balsu, kad dėl narių nesutarimo nebūtų prarandama įtaka. Tikimasi, kad Lisabonos sutartis padės šią padėtį ištaisyti. Pritarimas naujajai Sutarčiai, nauja vyriausiojo įgaliotinio pareigybė ir sustiprintas diplomatinis bendradarbiavimas suteikia ES galimybę padidinti savo įtaką tarptautinėje arenoje.

6.9

Pirmiausia reikia patiems gerinti tarptautinių organizacijų valdymą ir užtikrinti jų darną, taigi ir didesnį veiksmingumą. ES politika JT ir jų specializuotųjų įstaigų veikloje, G20 ir Bretton Woods institucijose turėtų būti grindžiama tokiais pat principais ir turėtų būti siekiama tų pačių tikslų, tik, žinoma, atsižvelgiant į atskirų organizacijų įgaliojimus ir struktūrą. Reikia daug daugiau pastangų, kad tarptautinių organizacijų politika būtų nuosekli. Tinkamas pavyzdys būtų ES politikos suderinamumas vystymosi labui. EESRK taip pat norėtų atkreipti dėmesį į Lisabonos strategijoje numatytą vidaus ir išorės politikos dermę (11).

7.1

Socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimas yra tarptautinių organizacijų pagrindinių vertybių išsaugojimo ir propagavimo prielaida. Pilietinei visuomenei yra labai svarbus tarptautinių organizacijų valdymas. Dabartinė krizė parodė, kad pilietinei visuomenei, t. y. mokesčių mokėtojams, darbuotojams, vartotojams, indėlininkams, namų savininkams ir verslininkams brangiai kainuoja nepakankamas ir neefektyvus globalusis valdymas.

7.2

Naujoji valdymo struktūra formuojama aukšto rango diplomatų aukščiausiojo lygio susitikimuose. Tačiau šiam procesui trūksta skaidrumo. Pilietinės visuomenės organizacijų ir socialinių partnerių galimybės gauti informacijos apie šį procesą, jau nekalbant apie sprendimų priėmimą, yra labai ribotos. Profesinės sąjungos ir pilietinės visuomenės organizacijos bando sutelkti plačiąją visuomenę ir paskatinti savo vyriausybes, kad šios skleistų jų idėjas apie būsimą pasaulinės ekonomikos valdymo struktūrą. Su vienais verslo atstovais konsultuojamasi, o su kitais – visiškai ne. ES turi būti labiau įsiklausoma į pilietinės visuomenės organizacijų ir socialinių partnerių nuomonę formuojant tarptautinių organizacijų politiką.

7.3

Nacionaliniu, regionų ir tarptautiniu lygiu galima rasti ne vieną geriausios praktikos pavyzdį, kai tarptautinių organizacijų valdyme dalyvavo pilietinė visuomenė. Tarptautiniu lygiu galima išskirti TDO pavyzdį. Darbdavių ir darbuotojų atstovai lygiomis teisėmis su vyriausybėmis dalyvauja visuose TDO organuose, ar tai būtų valdymo, sprendimų priėmimo, standartų nustatymo arba stebėsenos. OECD Patariamosios verslo (BIAC) ir profesinių sąjungų (TUAC) tarybos taip pat yra geri oficialiai įtvirtintų konsultacijų su socialiniais partneriais pavyzdžiai. Visos kitos tarptautinės organizacijos menkai konsultuojasi su socialiniais partneriais ir kitomis pilietinės visuomenės organizacijomis, pavyzdžiui, JT konsultuojasi su NVO, o G20 nė su viena iš jų nesikonsultuoja. Tarptautinių organizacijų valdymas bus veiksmingesnis, kai užtikrinus skaidrumą bus oficialiai įtvirtintas atstovaujamųjų pilietinės visuomenės organizacijų ir socialinių partnerių dalyvavimas. Tarptautinių organizacijų veikla taip pat gali būti veiksmingesnė pilietinės visuomenės organizacijas ir socialinius partnerius įtraukus į susijusią tolesnę šių organizacijų veiklą, stebėsenos mechanizmus ir ankstyvojo įspėjimo sistemas.

7.4

EESRK ragina ES užtikrinti pilietinės visuomenės organizacijų ir socialinių partnerių dalyvavimą plėtojant naujo tarptautinių organizacijų valdymo politiką ir nustatant poziciją. Komitetas taip pat ragina ES skatinti tarptautinių organizacijų atvirumą konsultacijoms su pilietine visuomene ir socialiniais partneriais, kai yra aptariamos jų pačių valdymo struktūros. Tikslinga konsultacija reiškia skaidrumą ir paprastą prieigą prie dokumentų per tokį laikotarpį, kuris sudarytų galimybę išklausyti suinteresuotųjų subjektų nuomonę ir į ją atsižvelgti.

7.5

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/50

—

tęsti plėtros procesą,

—

paspartinti vizų liberalizavimo Albanijai ir Bosnijai ir Hercegovinai procesą, kad šių šalių piliečiai galėtų be vizų keliauti į Šengeno valstybes, taip pat šiuo klausimu pradėti derybas su Kosovu (1),

—

sutelkti visus turimus finansinius išteklius ir juos maksimaliai investuoti į infrastruktūros projektus bei pasinaudoti neseniai šiuo tikslu sukurta Vakarų Balkanų investicijų programa,

—

įgyvendinant Transporto bendrijos steigimo sutartį, prioritetą toliau teikti socialinei dimensijai. Reikėtų remti regioninį socialinį forumą, kad jis taptų veiksminga priemone stiprinti sektorių socialinį dialogą regione,

—

Vakarų Balkanuose remti perėjimą prie ekologiškesnių transporto rūšių, pavyzdžiui, vidaus vandenų ir geležinkelių transporto,

—

formuojant bendrąją transporto politiką atsižvelgti į transporto tinklų socialinį ir ekonominį poveikį,

—

pagal poreikius remti pagrindinio regioninio transporto tinklo modernizavimą,

—

atliekant transeuropinių transporto tinklų (TEN-T) politikos peržiūrą Pietryčių Europos pagrindinį regioninį transporto tinklą laikyti būsima TEN-T dalimi, tuo paremiant tolesnę Vakarų Balkanų šalių integraciją į ES,

—

inicijuoti užimtumo tyrimą Vakarų Balkanų šalyse, kurios pasirašys Transporto bendrijos steigimo sutartį. Taip pat reikėtų skirti pakankamai dėmesio ir darbdavių, ir darbuotojų mokymo programų kūrimui, tai padėtų jiems geriau reaguoti į pokyčius darbo rinkoje ir

—

Transporto bendrijos sekretoriate numatyti pakankamai žmogiškųjų išteklių, kuriuos būtų galima skirti socialiniams reikalams ir socialiniam dialogui.

—

jungtinių konsultacinių komitetų darbe raginti socialinius partnerius iš Vakarų Balkanų šalių aktyviai įsitraukti į socialinį dialogą tiek valstybės, tiek regionų lygmeniu,

—

surengti Vakarų Balkanų transporto politikai skirtą konferenciją, kurioje dalyvautų Vakarų Balkanų šalių pilietinės visuomenės organizacijų, Europos Komisijos ir EESRK atstovai, ir

—

nustatyti, kokių mechanizmų reikėtų norint kurti ir institucijų lygiu įtvirtinti būsimą bendradarbiavimą su regioniniu socialiniu forumu, kuris bus įsteigtas Transporto bendrijos steigimo sutartimi.

—

stiprinti regioninį bendradarbiavimą transporto politikos ir transporto infrastruktūros srityje,

—

užtikrinti veiksmingą viešųjų investicijų į transporto sektorių planavimą ir aktyviau stiprinti gebėjimus transporto sektoriuje,

—

įgyvendinti būtinas reformas ir paspartinti Bendrijos teisyno priėmimo procesą,

—

ieškoti prioritetinių projektų ir papildomų projektų privataus finansavimo ar bendro finansavimo galimybių (viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė) ir sudaryti tinkamas sąlygas tokiems projektams,

—

didinti viešųjų pirkimų skaidrumą,

—

gerinti sienos valdymą ir didinti sienos perėjimo punktų pralaidumą, kad būtų galima paspartinti ir pagerinti transporto kokybę regionų lygmeniu,

—

kurti nuoseklias politikos priemones regionų lygiu, kurios skatintų įvairiarūšį transportą ir pažangiųjų transporto sistemų (PTS) taikymą,

—

toliau gerinti santykius su kaimyninėmis šalimis ir spręsti atviras dvišalių santykių problemas,

—

aktyviai prisidėti prie šiuo metu rengiamos Dunojaus strategijos, kad būtų galima pasinaudoti bendrais infrastruktūros projektais su ES narėmis ir kaimyninėmis valstybėmis,

—

įtraukti socialinius partnerius, taip pat kitų pilietinės visuomenės organizacijų atstovus į regioninės transporto politikos formavimo procesą ir suderinti užimtumo politiką ir reformas.

2.2.1

ES turi tiesioginių interesų Vakarų Balkanuose – juk šis regionas yra Europos širdyje. Visos Vakarų Balkanų šalys yra kandidatės arba galimos kandidatės tapti ES narėmis. Norėdamos pasiekti šį tikslą, jos turi įvykdyti visus narystės kriterijus ir sąlygas. Regioninis bendradarbiavimas yra viena iš šių šalių sėkmingos integracijos į Europos Sąjungą išankstinių sąlygų, taigi yra ir svarbus stabilizacijos ir asociacijos proceso sudedamoji dalis. Dėl šios priežasties ES noriai remia regioninių projektų, įskaitant ir svarbią funkciją atliekančio pagrindinio regioninio transporto tinklo, vystymą.

2.2.2

ES mano, kad transportas yra veiksmingam regionų bendradarbiavimui tinkama politikos sritis, todėl mano, kad Vakarų Balkanų transporto politika gali siekti aukštų tikslų ir paskatinti regioną sparčiau suderinti savo įstatymus su Bendrijos teisynu. Transporto politikos svarbą pabrėžia ir faktas, kad keturi iš dešimties Europos koridorių kerta Vakarų Balkanų teritoriją. ES transporto politika regione turi tris svarbiausius tikslus. Pirmiausia, siekiant socialinio ir ekonominio vystymosi norima pagerinti ir modernizuoti Pietryčių Europos transporto tinklą. Antra, pasitelkus neprivalomas priemones norima pagerinti eismą tinkle. Trečia, norima padėti regionui įvykdyti Bendrijos transporto srities teisyno reikalavimus. Veikdama šiomis prioritetinėmis kryptimis, ES šiuo metu derasi su Vakarų Balkanų šalimis dėl Transporto bendrijos steigimo sutarties (žr. 4.3 punktą toliau).

3.2.1

Bendras pagrindinio geležinkelių tinklo ilgis yra 4 615 kilometrų, iš jų – 3 083 kilometrus sudaro koridoriai ir 1 532 kilometrus – magistralės. Manoma, kad vos 15 proc. pagrindinio geležinkelių tinklo yra geros būklės, tuo tarpu 19 proc. geležinkelių būklė yra bloga ir labai bloga (5).

3.2.2

Geležinkeliai – silpniausia grandis iš visų transporto rūšių. Prieigos analizė rodo, kad kelionė tuo pačiu maršrutu iš vieno kelionės taško į kitą geležinkeliu užtrunka iki 200 proc. ilgiau negu keliais. Vakarų Balkanų valstybėse geležinkelių infrastruktūra yra nepakankamai išvystyta. Todėl reikia daug investuoti į visų regiono šalių geležinkelius. Vienas iš laukiančių iššūkių – geležinkelių bendrovių, kuriose dažnai dirba pernelyg daug darbuotojų, restruktūrizavimas.

3.3.1

Iš viso Dunojaus (VII koridorius) (6) ilgis Kroatijoje ir Serbijoje sudaro 588 kilometrus, o navigacinis Savos upės ilgis yra 593 kilometrai. Pagrindiniam tinklui taip pat priklauso septyni jūrų uostai ir du upių uostai (7). Išskyrus maždaug 30 kilometrų atkarpą, Dunojaus koridorius yra geros būklės, tuo tarpu Savos upės būklė yra gerokai blogesnė (8).

3.3.2

Vidaus vandenys yra ekologiškiausia ir pigiausia transporto rūšis. Deja, jos trūkumas yra transporto lėtumas.

3.3.3

Transporto įvairiarūšiškumas yra ribotas ir šiuo metu tai dažniausiai jūrų konteinerių vežimas sausuma iš uostų ir į juos. Be to, kol kas nepakankamai panaudojami veikiantys įvairiarūšio transporto terminalai. Vis dėlto įvairiarūšis transportas turi maždaug 10 proc. potencialą, o pagrindiniame transporto tinkle šis potencialas iki 2015 m. turėtų išaugti iki 15 proc.

3.3.4

Galima būtų teigti, kad regiono valstybės nuolat daro pažangą reformuodamos transporto sektorių: jos įgyvendina savo nacionalines transporto strategijas ir priima naujus teisės aktus ir taisykles, kurios atitinka ES teisyną ir politiką transporto srityje. Apskritai tos valstybės pripažįsta, kad reformomis turėtų būti daromos atsižvelgiant į regionų interesus, o tai reiškia, kad dėl permainų neturi atsirasti skirtumų, galinčių sutrukdyti vystyti ir veiksmingai valdyti pagrindinį transporto tinklą. Kaip ir integracijos į ES procese, kai kurios šalys šioje srityje yra pažengusios labiau negu kitos.

4.1

Vakarų Balkanų bendrosios transporto politikos pradžia – 1999 m. sudarytas Pietryčių Europos stabilumo paktas. Kaip jau minėta pirmiau, ES regioninį bendradarbiavimą laiko būtina Vakarų Balkanų valstybių narystės ES sąlyga ir regioninės transporto politikos vystymosi prielaida. Todėl ES skatina Vakarų Balkanų šalis vystyti regioninį bendradarbiavimą ir labiau koordinuoti veiksmus bendrosios transporto politikos srityje. Siekdami paskatinti Pietryčių Europos transporto infrastruktūros vystymąsi, 2004 m. Europos Komisija ir regiono atstovai pasirašė Susitarimo memorandumą dėl pagrindinio regioninio transporto tinklo vystymo. Pasirašius šį Susitarimo memorandumą, įvairius regioninėje transporto infrastruktūros veikloje dalyvaujančius forumus pakeitė trys veiklą koordinuojantys organai: strateginiai sprendimai priimami kasmetiniuose ministrų susitikimuose, Susitarimo memorandumo įgyvendinimą koordinuoja priežiūros komitetas, tuo tarpu nuolatinio sekretoriato (9) funkcijos pavestos Pietryčių Europos transporto observatorijai (SEETO). Susitarimo memorandumas įpareigoja šalis drauge kurti ir įgyvendinti daugiametį koreguojamąjį veiksmų planą, apimantį 5 metų laikotarpį. Kita svarbi Susitarimo memorandumo funkcija – užtikrinti pagrindą koordinuojamam procesui, kurio tikslas yra parengti Transporto bendrijos steigimo sutartį su Vakarų Balkanais.

4.2

Transporto bendrijos steigimo sutartis su Vakarų Balkanais, dėl kurios šiuo metu vyksta derybos, pakeis šiuo metu galiojantį Susitarimo memorandumą. Sutarties tikslas – įsteigti integruotą infrastruktūros ir sausumos, vidaus vandenų ir jūrų transporto sistemų ir paslaugų rinką, glaudžiai susietą su atitinkama Europos Sąjungos vidaus transporto rinka. Įsteigus Transporto bendriją, bus paspartinta transporto sistemų integracija regione ir tų sistemų jungtis su ES sistemomis. Transporto bendrija ne tik paspartins atitinkamų teisės aktų, įskaitant atitinkamą socialinės srities teisyną, suvienodinimą, bet ir leis transporto naudotojams ir piliečiams greičiau pasinaudoti stojimo į ES proceso privalumais. Transporto bendrija taip pat suteiks transporto sektoriaus subjektams ir investuotojams teisinio aiškumo, tuo paskatindama ir paspartindama būtinas investicijas ir ekonominį vystymąsi (10).

4.3

Kiti tikslai – kurti stabilų reguliavimo ir rinkos pagrindą, galintį pritraukti investicijas į visas transporto rūšis ir eismo valdymo sistemas, padidinti transporto rūšių efektyvumą ir prisidėti prie tvaresnio transporto rūšių pasiskirstymo, taip pat užtikrinti, kad transporto sritis būtų vystoma nepamirštant socialinės pažangos ir tausojant aplinką. Būtina pabrėžti faktą, kad Transporto bendrijos steigimo sutartis tam tikrose Vakarų Balkanų valstybėse neįsigalios, kol jos neįgyvendins viso būtino teisyno.

5.1.1

Pagrindinė transporto sektoriaus integracijos varomoji jėga yra reguliavimo suderinimas ir valdžios institucijų veiksmų koordinavimas. Dėl regioninės transporto politikos formavimo procese dalyvaujančių subjektų skaičiaus transporto politikai reikia tinkamo planavimo ir veiklos koordinavimo.

5.1.2

Nacionaliniu lygmeniu – teisyno įgyvendinimas įpareigoja Vakarų Balkanų šalių vyriausybes planuoti ir įgyvendinti dideles transporto sektoriaus ir kitų susijusių sektorių reformas. Šį procesą turėtų papildyti kruopštus poveikio įvertinimas.

5.1.3

Veiksmingas viešųjų išlaidų planavimas ir bendradarbiavimas su kitais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant socialinius partnerius ir tarptautines finansų institucijas, paminėtini kaip vieni svarbiausių efektyvaus transporto politikos kūrimo aspektų.

5.1.4

Kitas iššūkis yra būtinybė suderinti nacionalines transporto strategijas su regioniniais interesais ir pagrindinio transporto tinklo projekto įgyvendinimo koordinavimas, nes tai prisidėtų prie veiksmingo pagrindinio transporto tinklo valdymo ir vystymo.

5.1.5

Ne mažiau svarbu tai, kad rengiant Pietryčių Europos transporto observatorijos (SEETO) pagrindinio regioninio transporto tinklo daugiamečius koreguojamuosius veiksmų planus reikia efektyviai planuoti veiklą ir ją koordinuoti regioniniu lygmeniu. Tokio koordinavimo taip pat reikės regioniniam socialiniam forumui, kuriame dalyvaus Vakarų Balkanų šalių socialinių partnerių atstovai ir kiti suinteresuotieji subjektai, įskaitant nevyriausybines organizacijas.

5.2.1

Labai svarbu suderinti nacionalinius transporto sektoriaus teisės aktus su Bendrijos teisynu ir ES standartais. Transporto teisynas yra labai platus, jis apima galimybę patekti į rinką, socialinius, techninius, mokestinius, saugos ir ekologinius reikalavimus. Todėl Vakarų Balkanų valstybės susiduria su iššūkiu įgyvendinti didžiulį transporto teisyną, kurį sudaro daug reglamentų, direktyvų ir sprendimų, ir užtikrinti šio teisyno vykdymą. Kitas uždavinys – atrankinis Bendrijos teisyno perkėlimas ir įgyvendinimas.

5.2.2

Dėl didelio geografinio susiskaldymo valstybės sienos kirtimo klausimai yra labai svarbūs Pietryčių Europos regiono šalims. Šiuo metu laukimo pasienyje laikas labai apriboja pagrindinio transporto tinklo veiksmingumą ir konkurencingumą. Vakarų Balkanų šalys turi dėti papildomų pastangų siekdamos pagerinti sienų valdymą ir procedūras ir sumažinti laukimo laiką.

5.2.3

Būtina akcentuoti ir aplinkosaugos aspektus. Vis svarbiau, kad rengiant infrastruktūros projektus būtų taikomi ekologiniai standartai. Kadangi aplinkosaugos teisės aktai sudaro didelę teisyno dalį, klausimas, ar jie turi būti taikomi, yra beprasmiškas. Vis dėlto galima teigti, kad Vakarų Balkanų valstybėms kyla didelių problemų užtikrinti aplinkosaugos įstatymų įgyvendinimą.

5.3.1

Transporto tinklams vystyti ir jiems palaikyti reikia finansavimo, kurio viešasis sektorius negali suteikti. Todėl šiuo atveju labai svarbu koordinuoti donorų veiklą. Savo veiklą koordinuoti ir būtiną finansavimą skirti turėtų ne tik ES, bet ir tarptautinės finansų institucijos (Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), Pasaulio bankas, Europos investicijų bankas, Europos Tarybos plėtros bankas ir dvišaliai donorai). Vakarų Balkanų valstybių vyriausybės transporto tinklus finansuoti gali ir pasitelkdamos viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę.

5.3.2

Pastarosios svarba buvo pabrėžta 2009 m. rugsėjo mėn. Sarajeve vykusioje ministrų lygio konferencijoje. Susitikime dalyvavę ministrai savo deklaracijoje ne tik pripažino ir teigiamai įvertino privataus sektoriaus vaidmenį infrastruktūros vystymo procese, bet ir sutiko, kad reikia sukurti institucinę ir teisinę aplinką, kuri remiantis viešojo ir privataus sektoriaus partneryste leistų privačiam sektoriui dalyvauti infrastruktūros projektuose. Be to, ministrai paskelbė esą pasiruošę parengti regioninio lygmens infrastruktūros projektus ir pritarė Pietryčių Europos viešosios ir privačios partnerystės tinklo steigimui (11). Pati deklaracija yra geras pagrindas sparčiau rengti viešosios ir privačios partnerystės infrastruktūros vystymo projektus regione. Tačiau šios deklaracijos įgyvendinimui reikia reformų, įskaitant teisinių ir reguliavimo mechanizmų reformas, bei aktyvios tarptautinių partnerių – Europos Komisijos, tarptautinių finansavimo įstaigų, dvišalių donorų – techninės ir finansinės paramos.

5.3.3

Kita svarbi priemonė, kuri turėtų užtikrinti glaudesnį tarptautinių finansavimo įstaigų, dvišalių donorų ir ES bendradarbiavimą, yra Vakarų Balkanų investicijų programa (WBIF). 2009 m. gruodžio mėn. sukurtą programą sudaro bendra subsidijų priemonė ir bendra skolinimo priemonė, kurios finansuos prioritetinius projektus Vakarų Balkanuose. Iš šių projektų svarbus vaidmuo tenka infrastruktūros projektams (12).

6.1.1

Transportas yra vienas labiausiai dominuojančių užimtumo sektorių regione. Todėl darbdaviai turėtų atlikti tam tikrą vaidmenį formuojant politiką ir vykdant reformas, kurios būtų naudingos ne tik jų bendrovėms, bet ir jų valstybių darbuotojams ir piliečiams. Šakinės transporto organizacijos ir atskiri darbdaviai taip pat gali prisidėti prie nacionalinių ir regioninių transporto tinklų prioritetų nustatymo, analizuoti tų tinklų poveikį judumo skatinimui, darbo vietų kūrimui ir išsaugojimui ir bendrą jų naudą nacionalinei ekonomikai.

6.1.2

Regiono valstybėse darbdavių organizacijų žinomumas ir įtaka yra skirtingi. Apskritai jų pozicijos yra palyginti silpnos, pirmiausia todėl, kad šios organizacijos nepajėgios susitelkti viduje, jos nepakankamai veiksmingai atstovauja darbdaviams ir nepakankamai gina jų interesus vyriausybės ir kitų suinteresuotųjų subjektų atžvilgiu.

6.1.3

Reikia siekti, kad darbdavių organizacijų nariai gerintų savo atstovavimą ir analitinius gebėjimus, nes tai būtų naudinga ne tik atskiroms šalims, bet ir ES.

6.2.1

Transportas yra bene daugiausiai darbo vietų turintis sektorius regione. Socialinės ir darbo rinkos sąlygos daugumoje Vakarų Balkanų šalių yra nestabilios, čia vyrauja didelis nedarbas, skurdas ir darbingo amžiaus gyventojų migracija, be to, socialinės apsaugos sistemos yra pernelyg apkrautos. Geležinkelių sektoriuje per dešimtmetį darbo jėgos sumažėjo apie 50 proc. (13). Kiekviena šalis turėtų įgyvendinti geležinkelių reformą: mažinti darbuotojų skaičių, privatizuoti krovinių operatorius ir uždaryti nepelningas vietos linijas (14). Todėl geležinkelių transporto liberalizavimo planai turės įtakos užimtumui ir darbo sąlygoms.

6.2.2

Darbo vietų sumažėjimas susijęs ir su uostų sektorium, taip pat su nuo uostų priklausomomis bendruomenėmis ir vietos ekonomika. Vidaus vandenų sektoriuje taip pat buvo prarastas panašus darbo vietų kiekis.

6.2.3

Profesinėms sąjungoms teks svarbus vaidmuo kartu su kitais socialiniais partneriais vertinant pagrindinio regioninio transporto tinklo vystymo poveikį užimtumui. Šio regiono transporto profesinės sąjungos, vadovaujamos Europos transporto darbuotojų federacijos, tiek ES, tiek savo šalyse siekė, kad socialinio poveikio įvertinimas būtų atliekamas viso Transporto bendrijos steigimo sutarties strateginio planavimo ir įgyvendinimo proceso metu (15). Kita profesinių sąjungų veiklos kryptis – suartinti užimtumo politiką ir reformas.

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/56

1.1

2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai gerokai pasikeitė Europos Vadovų Tarybos institucinė sistema, būtent, įsteigta Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybė. Lisabonos sutartimi taip pat sukurtas „trejeto pirmininkavimo“ (1), kai trys valstybės narės vadovaudamosi iš anksto nustatyta programa 18 mėnesių vykdo Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančiai šaliai tenkančias užduotis, teisinis pagrindas.

1.2

Lisabonos sutarties 11 straipsnis yra ypač svarbus pilietinei visuomenei. Visų pirma todėl, kad jame numatyta plėtoti dalyvaujamąją demokratiją, aktyviau plėtoti dialogą su piliečiais ir jį institucionalizuoti, tęsti išsamias konsultacijas, kai formuojama Bendrijos politika, ir suteikti galimybę įgyvendinti piliečių iniciatyvą. Visos šios priemonės gali padėti plėtoti pilietinį dialogą.

1.3

Šiame dokumente norima išnagrinėti pirmesniuose punktuose paminėtas temas. Tuo tikslu jame pabrėžiamas išskirtinis EESRK – institucinio organizuotos pilietinės visuomenės atstovo ES lygiu – vaidmuo, pateikiami pasiūlymai, kaip įtvirtinti šį vaidmenį ir kartu reiškiamas visiškas pritarimas Lisabonos sutarties nuostatoms, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingesnį ir skaidresnį Europos Sąjungos veikimą ir sustiprinti ES legitimumą.

2.1

Pirmininkavimas arba tiksliau pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai nėra naujiena: tai funkcija, kurią visos ES valstybės narės atlieka paeiliui po pusę metų. Tuo laikotarpiu šalis, kuriai patikėta pirmininkauti, tampa ES „veidu ir balsu“; ji apibrėžia strategijas ir atlieka organizavimo ir atstovavimo funkciją ir užduotis.

2.2

Pirmininkavimo užduotys neatsiejamos nuo didelės atsakomybės ir reikalauja visos vyriausybės pastangų. Kol valstybė narė atlieka šias funkcijas, ji neturi teisės ginti nacionalinę poziciją.

2.3

Pirmininkavimo taisyklės buvo pakeistos 2006 m. rugsėjo 15 d. Tarybos sprendimu 2006/683/EB, patvirtinančiu Tarybos darbo tvarkos taisykles, ir tapo pagrindu, leidusiu įdiegti trejeto pirmininkavimo sistemą. Šiose taisyklėse iš esmės numatyta, kad kas 18 mėnesių trys tuo metu pirmininkaujančios šalys, glaudžiai bendradarbiaudamos su Komisija ir po atitinkamų konsultacijų, parengia Tarybos veiklos tuo laikotarpiu programą.

2.4

Kokie yra šios naujos pirmininkavimo struktūros privalumai. Sistemos pagrindu ir toliau išlieka šešių mėnesių pirmininkavimo laikotarpis, kuris pirmininkaujančiai šaliai suteikia tam tikrą veiksmų laisvę. Trejeto parengta bendra programa sudaro galimybes glaudesniam valstybių narių bendradarbiavimui ir joms leidžia geriau užtikrinti Sąjungos įvairių sričių politikos, taigi, ir Bendrijos gyvenimo, tęstinumą ir nuoseklumą.

2.5

Pirmasis trejetas, susidedantis iš Vokietijos, Portugalijos ir Slovėnijos, veiklą pradėjo 2007 m. sausio 1 d. Po jo, nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., darbavosi Prancūzijos, Čekijos ir Švedijos trejetas. Vis dėlto yra paplitusi nuomonė, kad dėl įvairių priežasčių, visų pirma dėl teisinio pagrindo trūkumo, minėtų trejetų veikloje dominuoja ne bendra (trejeto) pozicija, o nacionaliniai požiūriai ir siekiai.

2.6

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, nuo 2010 m. sausio 1 d. pirmininkaujančio trejeto funkcijas atlieka Ispanija, Belgija ir Vengrija. Jo veikla grindžiama Europos Vadovų Tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. posėdyje priimta darbo programa. Ši labai plačių užmojų programa apima daug sričių. Vienas pagrindinių veiklos sėkmę lemiančių veiksnių yra trejeto sudėtis: didelė valstybė narė ir (arba) valstybė steigėja, kurios atitinkamai turi didžiulę patirtį, kartu su vėliau į Sąjungą įstojusia šalimi ir „nauja“ valstybe nare.

2.7

Praktika rodo, kad net jei šalys, turinčios didesnį politinį svorį, taip pat turi didesnę derėjimosi galią, mažesnės šalys savo trūkumus, kurie dažnai tik išoriniai, arba galimą patirties trūkumą gali kompensuoti tinkamai pasirinkdamos prioritetus, laikydamosi geros derybų strategijos ir tvirtai pasiryždamos siekti kompromiso.

2.8

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pirmininkaujančio trejeto veikla taps precedentu kalbant apie užduočių pasiskirstymą tarp dvejų su pusę metų laikotarpiui renkamo Europos Vadovų Tarybos pirmininko, kuris gali būti perrinktas vieną kartą, ir pagal rotacijos principą veiklą vykdančio trejeto. Šiuo metu dar nėra aiškūs visi užduočių pasiskirstymo aspektai. Sėkmei šioje srityje užtikrinti prireiks glaudaus bendradarbiavimo. Tuo pat metu, turint omenyje, kad dabartinė sistema ir toliau bus taikoma daugumoje sričių, galima pagrįstai tikėtis, kad nacionalinės vyriausybės ir toliau, savaime suprantama, dės pastangas, kad būtų išgirstos ir vaisingai darbuotųsi šešis savo pirmininkavimo mėnesius. Ši nauja padėtis susijusi ir su pilietinės visuomenės organizacijoms svarbiais aspektais.

3.1

Mes laikomės principo, kad rotacijos principu ES Tarybai pirmininkaujančioms šalims tenkančias užduotis iš esmės nustato nacionalinės vyriausybės. Jas įgyvendinant lemiamas vaidmuo tenka valstybės tarnautojams (diplomatams), ekspertams ir politiniams vadovams. Nei pirmininkaujančiai šaliai tenkančių užduočių vykdymo tvarką nustatančiuose dokumentuose, nei Lisabonos sutartyje neužsimenama apie organizuotą ir institucinį pilietinės visuomenės dalyvavimą.

3.2

Tačiau ir ES institucijos, ir rotacijos principu ES Tarybai pirmininkaujančių šalių vyriausybės vis plačiau pripažįsta, kad visuomenės, t. y. pilietinės visuomenės organizacijų ir piliečių, dalyvavimas gali tapti svariu indėliu užtikrinant sėkmingą veiklą. Tai liudija dalyvaujamosios demokratijos reikšmės ir pilietinio dialogo svarbos pripažinimą.

3.3

Tačiau tai nereiškia, kad egzistuoja bendra pilietinės visuomenės organizacijų įtraukimo į ES Tarybai pirmininkaujančių šalių programų įgyvendinimą politika ir praktika ES lygiu. Kalbant apie padėtį nacionaliniu lygiu, politika ir praktika atskirose šalyse gali labai skirtis, ir lemiamą reikšmę turi ES Tarybai pirmininkaujančios šalies pilietinės visuomenės organizuotumo ir veiklumo lygis bei jos santykiai su šalies vyriausybe. Partnerystės santykių šioje srityje negalima laikyti tipiniais.

3.4

Remiantis tuo kas pasakyta, taip pat galima daryti išvadą, kad pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimas nustatant ES Tarybai pirmininkaujančios šalies siūlomus prioritetus nėra visuotinis reiškinys. Tokia padėtis neišvengiamai lemia tai, kad pilietinė visuomenė jaučiasi nelabai atsakinga arba visiškai neatsakinga už šiuos prioritetus.

3.5

Kadangi trejeto pirmininkavimas yra pakankamai nauja koncepcija, nestebina tai, kad tik retkarčiais pasitaiko atvejų, kai trijų atitinkamų šalių pilietinės visuomenės organizacijos iš anksto susitaria imtis bendrų veiksmų. Šioje srityje pirmų teigiamų poslinkių tikimasi pirmininkaujant Ispanijos, Belgijos ir Vengrijos trejetui, kadangi numatomi ir organizuojami plataus atgarsio sulauksiantys pilietinės visuomenės renginiai (2010 m. Malagoje ir 2011 m. Budapešte).

3.6

Jau keletą metų gyvuoja tradicija, kad ES Tarybai pirmininkaujanti šalis remiant Europos Komisijai surengia pilietinės visuomenės atstovų susitikimą, kaip, pavyzdžiui, pirmininkaujant Prancūzijai 2008 m. rugsėjo mėn. La Rošelyje buvo suorganizuotas plataus masto pilietinės visuomenės forumas. Šiuose susitikimuose aptariami su pilietinės visuomenės organizacijomis tiesiogiai susiję klausimai, kurie geriausiu atveju gali būti įtraukti į atitinkamos šalies pasirenkamus prioritetus.

3.7

Europos Sąjungos skelbiamos Europos metų temos (pavyzdžiui, 2010 m. yra Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai) pilietinei visuomenei sudaro palankias galimybes dalyvauti ES Tarybai pirmininkaujančios šalies programose ir veikloje.

—

ES Tarybai pirmininkaujančios šalies aukšto lygio atstovus kviečia į EESRK plenarinę sesiją ir kitų struktūrų (skyrių, grupių ir kt.) posėdžius,

—

nustato su šešių mėnesių pirmininkavimo ES Tarybai programomis susijusius prioritetus ir numato atitinkamą EESRK veiklą,

—

ES Tarybai pirmininkaujančios šalies prašymu ir iniciatyva rengia EESRK nuomones įvairiais klausimais,

—

dalyvauja įvairiose ES Tarybai pirmininkaujančios šalies programose; skelbia EESRK nuomones klausimais, dėl kurių vyksta diskusijos,

—

lankosi ES Tarybai pirmininkaujančioje šalyje; dalyvauja specialiose programose ir stiprina ryšius su įvairiomis pilietinės visuomenės organizacijomis,

—

dalyvauja ES Tarybai pirmininkaujančioje šalyje organizuojamuose pilietinės visuomenės plataus masto ir Europos lygio renginiuose,

—

EESRK rūmuose organizuoja konferencijas, pristatymus, kultūros renginius, parodas ir kt. renginius, kurie ES Tarybai pirmininkaujančiai šaliai ir pilietinės visuomenės organizacijoms suteikia galimybę skleisti informaciją apie save,

—

EESRK priima iš pirmininkaujančios šalies atvykusias lankytojų grupes (pilietinės visuomenės atstovus),

—

nustatydamas EESRK komunikacijos politiką daugiau dėmesio skiria pirmininkaujančiai šaliai ir jos pilietinei visuomenei.

5.1

Mūsų atskaitos taškas yra Lisabonos sutartis ir jos įsigaliojimas 2009 m. gruodžio 1 d., kurie Europos Sąjungai sudarė reikiamas sąlygas rasti į ateitį orientuotus daugelio problemų, su kuriomis ji susiduria, sprendimus.

5.2

Mūsų tikslas – plėtoti dalyvaujamąją demokratiją, aktyviau palaikyti dialogą su piliečiais, stiprinti pilietinį dialogą ir tokiu būdu taip pat prisidėti prie ES institucijų demokratinio legitimumo stiprinimo.

5.3

Lisabonos sutarties 11 straipsnis yra tam tinkamas pagrindas; naujos šiame straipsnyje numatytos galimybės visiškai atitinka ankstesnes EESRK nuomones, visų pirma 2000 m. liepos 13 d. priimtą nuomonę dėl Komisijos dokumento „Komisija ir nevyriausybinės organizacijos: tvirtesnės partnerystės kūrimas“ (2) ir 2006 m. vasario 14 d. priimtą nuomonę „Europos pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimas atstovauti pilietiniame dialoge“ (3). Visa tai reiškia, kad EESRK, kaip organizuotos pilietinės visuomenės institucinis atstovas Europos lygiu, ne tik gali, bet ir privalo imtis aktyviai skatinti kiek įmanoma pasinaudoti Lisabonos sutarties, visų pirma jos 11 straipsnio, teikiamomis galimybėmis – tai Komitetas jau nurodė savo nuomonėje „Lisabonos sutarties įgyvendinimas. Dalyvaujamoji demokratija ir pilietinės visuomenės iniciatyva (11 str.)“, kuri taip pat priimta 2010 m. kovo 17 d. (4).

5.4

Esant tokioms aplinkybėms pirmininkavimas ES Tarybai yra tinkama priemonė:

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/59

—

piliečiams, norintiems pasinaudoti šia dalyvavimo galimybe, nebūtų daromos nereikalingos kliūtys, nes kalbama tik apie „darbotvarkės iniciatyvą“,

—

nustačius aiškias taisykles ir nuostatas, iniciatoriams bus lengviau propaguoti savo sumanymą 27 valstybėse narėse ir išvengti netikėtų kliūčių nacionaliniu lygiu,

—

iniciatoriams galėtų būti suteikiama finansinė parama, kai tik pasiekiamas tam tikras remiančiųjų skaičius.

—

horizontaliuoju pilietiniu dialogu,

—

vertikaliuoju pilietiniu dialogu,

—

dabartine Komisijos konsultavimosi praktika ir

—

naująja Europos piliečių iniciatyva.

4.1.1

Šios nuostatos horizontaliajam „pilietiniam dialogui“ suteikia teisinį pagrindą, tačiau jo išsamiau neapibrėžia. Komitetas jau ne vienoje nuomonėje yra išsakęs savo požiūrį į pilietinį dialogą (4)  (5)  (6) ir įvardijęs jį kaip esminę sudedamąją dalyvavimo pagal Europos demokratijos modelį dalį. Komitetas taip pat yra ne kartą pabrėžęs, kad yra pasirengęs būti šio dialogo forumu ir skleisti informaciją bei prisidėti prie Europos viešosios nuomonės kūrimo. Šiuo požiūriu Komitetas norėtų dar kartą akcentuoti savo norą ir ketinimą būti pilietinio dialogo plėtojimo partneriu ir tarpininku. Komitetas pasirengęs išplėsti savo, kaip forumo, funkciją ir suteikti praktinę pagalbą, pavyzdžiui, leisti naudotis savo infrastruktūra. Komitetas labai didelę svarbą teikia Europos piliečių įtraukimui į pilietinį dialogą, kad jis taptų tikra interaktyvia diskusija.

4.1.2

Komitetas dar kartą pabrėžia, kad dalyvaujamosios demokratijos instrumentas turi būti aiškiai apibrėžtas, be to, turi būti nustatytos konkrečios jo taikymo sąlygos. Pavyzdžiui, būtina aiškiai nurodyti, kokius atstovaujamumo kriterijus turi atitikti šioje pastraipoje minėtos organizacijos, kad galėtų dalyvauti dialoge. Komitetas yra atkreipęs dėmesį ir į organizuotos pilietinės visuomenės gebėjimą atstovauti (7) ir į tai, kad svarbu skirti kiekybinį (legitimus daugumos suinteresuotųjų šalių atstovavimas) ir kokybinį (sukaupta atitinkama patirtis) atstovaujamumą. Komiteto nuomone, dialoge turinčios dalyvauti asociacijos turi būti atstovaujamosios tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu.

4.1.3

Be to, reikės, kad įstatymų leidėjas patikslintų, kokių konkrečių priemonių jis turės imtis, kad būtų patenkintas „atitinkamų priemonių“ reikalavimas (žr. ES sutarties 11 straipsnio 1 dalį).

4.1.4

Šiuo požiūriu Komitetui svarbu atkreipti dėmesį į Europos pilietinio dialogo ir Europos socialinio dialogo skirtumą, jis primygtinai ragina šių sąvokų nepainioti. Savaime suprantama, kad Europos socialinis dialogas yra kvalifikuoto dalyvavimo ramstis, tačiau jo turiniui, dalyvavimui, procedūroms ir poveikiui, taikomos ypatingos taisyklės. Šio dialogo svarbą atspindi jo įtvirtinimas Sutartyje.

4.2.1

Šioje pastraipoje atsižvelgiama į vertikalųjį pilietinį dialogą ir Europos Sąjungos institucijos įpareigojamos jį nuolat puoselėti. Apie šią pilietinio dialogo formą Komitetas taip pat yra pareiškęs savo nuomonę (8) ir norėtų Komisiją paraginti nustatyti išsamesnes tiek su turiniu, tiek su procedūromis susijusias sąlygas.

4.2.2

Prieš kurį laiką Europos Parlamentas, dar nepriėmus šios Sutarties nuostatos, įkūrė vadinamąją „Agorą“, taigi, sukūrė ir vertikaliojo pilietinio dialogo instrumentą.

4.2.3

Kadangi ES sutarties 11 straipsnio 2 dalimi visos institucijos įpareigojamos palaikyti dialogą su pilietine visuomene, Komitetas ragina visas kitas institucijas, visų pirma Tarybą, kuo greičiau pareikšti, kaip jos įgyvendins šį Sutarties straipsnį.

4.2.4

Komitetas visoms Sąjungos institucijoms siūlo naudotis Komiteto tinklu ir infrastruktūra, kad būtų galima pradėti šį vertikalųjį dialogą su organizuota pilietine visuomene ir jį konstruktyviai plėtoti.

4.3.1

Pagal šią nuostatą Komisijos konsultacinė praktika, kuri ir anksčiau buvo plačiai taikoma, dabar turės būti vykdoma atsižvelgiant į sustiprintą Europos demokratijos modelio dalyvavimo ramstį. Komitetas primena (9)  (10), kad iš principo ši konsultavimosi praktika yra esminė sudedamoji 2001 m. Komisijos paskelbtos „Europos valdymo“ koncepcijos (11) dalis ir, kaip priemonė, pagrįsta principu „iš viršaus į apačią“, tik netiesiogiai suteikia galimybes pilietinei visuomenei imtis veiksmų. Komitetas norėtų dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad „konsultacijų“, kaip valdžios institucijų priemonės, nereikėtų painioti su pilietine teise – „dalyvavimu“. Ši priemonė nedaro jokio poveikio aktyviam pačios organizuotos pilietinės visuomenės įsijungimui į procesą pagal principą „iš apačios į viršų“.

4.3.2

Komitetas pasirengęs pagal savo įgaliojimus remti Europos Komisiją tose srityse, kuriose ji nori vykdyti konsultacijas, tačiau kurios nepatenka į įprastų internetu vykdomų konsultacijų spektrą. Pavyzdžiui, būtų galima kartu organizuoti bendrus klausymus konkrečiomis temomis arba rengti atviras konsultacijas suinteresuotųjų subjektų forumuose pagal „atviros erdvės“ metodą.

4.3.3

Pačios konsultacijos dar nėra tikrasis dialogas su organizuota pilietine visuomene. Todėl Komitetas ragina Komisiją peržiūrėti ir struktūruoti iki šiol taikytą konsultavimosi praktiką. Viena, reikia numatyti tinkamą konsultacijų grafiką, kad organizuota pilietinė visuomenė ir piliečiai iš tikrųjų turėtų laiko parengti savo atsakymus ir konsultacijos nevyktų tik pro forma. Kita, vertinimo procesas turi būti skaidresnis. Kad užsimegztų tikras dialogas, Komisija turėtų atsakyti į pateiktą nuomonę ir išdėstyti savo poziciją, kodėl vienas ar kitas pasiūlymas buvo priimtas ar atmestas. Dėl šių ir kitų aspektų, kuriuos būtų galima patobulinti, Komisija, savo ruožtu, turėtų pasitarti su organizuota pilietine visuomene.

4.4.1

Komitetas pritaria nuomonei, kad ši nauja Europos piliečių iniciatyva Europos integracijai yra svarbi ne tik teisiniu požiūriu, todėl ją reikėtų vertinti kaip pirmąją sudedamąją tiesioginės daugiašalės demokratijos dalį. Vis dėlto, remiantis nuostatos formuluote, ši iniciatyvos teisė suteikiama tik Sąjungos piliečiams. Komitetas džiaugtųsi, jei persvarstant Sutartį ši teisė būtų suteikta ir nuolat Sąjungos teritorijoje gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams.

4.4.2

Reikia pabrėžti, kad naujoji Europos piliečių iniciatyva – tai ne daugelyje valstybių narių numatyta „liaudies iniciatyva“, kuri paskatina surengti privalomą referendumą, tai veikiau „darbotvarkės iniciatyva“, kuria Komisija raginama imtis veiksmų teisėkūros srityje. Tai yra mažumos instrumentas, kuris tik suteikia galimybę dalyvauti nustatant politinę darbotvarkę. Teisėkūros iniciatyvos teisę pasilieka Komisija, o su tuo susijęs galimas teisėkūros procesas vyksta pagal numatytas procedūras.

4.4.3

Žinoma, šiam instrumentui reikalingos tam tikros taisyklės ir standartai. Kadangi tiesioginės demokratijos instrumentus Europos lygiu pirmiausia reikia sukurti, todėl Europos piliečių iniciatyvai turėtų būti sudarytos sąlygos toliau plėtotis. Reglamente dėl ES sutarties 11 straipsnio 4 dalies įgyvendinimo turėtų būti nustatyti kiek įmanoma žemesni būtiniausi reikalavimai ir kvalifikaciniai standartai, o srityse, kuriose Bendrijos lygiu trūksta empirinių duomenų, suteikta pakankamai erdvės vertinimui ir aiškinimui, nes Europos piliečių iniciatyva galima tik pasiekti, kad tam tikra tema būtų įtraukta į Komisijos veiksmų planą.

4.4.4

Vis dėlto Komitetas jokiu būdu nesutinka su Europos Parlamento pozicija (12), kad „piliečių iniciatyvos proceso stebėsena – tai Parlamento politinė užduotis“ ir pasisako prieš įstatymo leidėjo atliekamą proceso stebėseną teisės akto parengiamajame etape. Tokia „stebėsena“ gali pažeisti galių pasidalijimo principą. Todėl Komitetas siūlo įkurti nepriklausomą „konsultacinį organą“ arba „pagalbos tarnybą“, kurie galėtų talkinti iniciatoriams rengiant ir pradedant vykdyti Europos piliečių iniciatyvą, kad būtų išvengta – jei visiškai pašalinti negalima – akivaizdžių prieštaravimų nuostatoms dėl kriterijų atitikimo ir įgyvendinimo.

4.4.5

Komitetas visiškai pritaria Parlamentui, kuris toje pačioje rezoliucijoje atkreipia dėmesį į tai, jog negalima painioti peticijos, kuri teikiama Parlamentui, ir piliečių iniciatyvos, kuri, kaip raginimas, teikiama Komisijai. Todėl šiems abiem dalyvavimo pagal principą „iš apačios į viršų“ instrumentams būtinos visiškai skirtingos procedūros ir reikalavimai.

4.4.6

Europos piliečių iniciatyva, kaip tiesioginės demokratijos instrumentas, taip pat yra veiksminga priemonė daugiašaliams svarstymų procesams paskatinti. Piliečiai, kurie šiuo metu yra veikiau atitolę nuo „politinės Europos“, nuo šiol galės dalyvauti siūlydami konkrečias iniciatyvas ir tikslus. Kuo dažniau jie bus kviečiami ir raginami dalyvauti iniciatyvoje, kuriai nebus daromos nereikalingos administracinės kliūtys, tuo greičiau jie savęs nebelaikys tik nesuprantamų sprendimų stebėtojais ir tuo greičiau iš pasyvių Europos santvarkos objektų taps aktyviais subjektais. Toks palaipsnis procesas, skatinantis spręsti Europai rūpimas problemas, savaime padės išugdyti Europos sąmoningumą ir suformuoti Europos viešąją nuomonę.

4.4.7

Turinio požiūriu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Europos piliečių iniciatyva, žinoma, negali prieštarauti Sutarčiai arba Europos pagrindinių teisių chartijai. Kaip ir netiesioginiame arba parlamentiniame procese, taip pat ir tiesioginiame arba pilietiniame nuomonės formavimo procese gali atsitikti, kad ekstremistinės grupuotės naudosis esamais nuomonės formavimo kanalais ir juos panaudos (jais piktnaudžiaus) saviems tikslams. Tai yra esminis kiekvienai demokratijai tenkantis iššūkis, tačiau kartu tai ir jos didžiausias pranašumas nedemokratiškų sistemų atžvilgiu. Šiuolaikinėje atstovaujamojoje demokratijoje, kuri remiasi tiek netiesioginiu, tiek ir tiesioginiu dalyvavimu, reikalingi gebėjimai atvirai ir skaidriai svarstyti ir nepatogius, netgi ekstremistinius klausimus.

4.5.1

Nors Komitetas ir nebuvo tiesioginis pasibaigusio konsultavimosi proceso adresatas, tačiau norėtų – prieš Parlamente ir Taryboje vyksiančius pasiūlymų dėl reglamento svarstymus –kompetentingai dalyvauti nuomonės formavimo procese, todėl toliau pateikia savo nuomonę žaliojoje knygoje apsvarstytais klausimais.

4.6.1

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad riba turi būti nustatoma pagal objektyvius kriterijus. Vis dėlto Komitetas nepritaria Komisijai, kad tik trečdalis valstybių narių, taigi, devynios valstybės, užtikrina atstovavimą Sąjungos interesams, be to, taip pat nepritaria ir kai kurių organizacijų nuomonei, kad užtektų ir keturių valstybių narių.

4.6.2

Vis dėlto, Komitetas pritartų Europos Parlamento nuomonei, kad tinkama riba būtų ketvirtadalis valstybių narių, šiuo metu tai būtų septynios valstybės. Šis skaičius nustatytas remiantis Sutarties dėl ES veikimo 76 straipsniu, pagal kurį teisės aktai dėl administracinio bendradarbiavimo vykdant policijos ir teismų bendradarbiavimą arba bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, priimami ketvirtadalio valstybių narių iniciatyva. Komiteto nuomone, tai tinkamas dydis, užtikrinantis piliečių iniciatyvos europinį matmenį.

4.7.1

Kadangi Lisabonos sutartyje paminėtas „reikšmingas valstybių narių skaičius“, būtų galima ir nenurodyti būtino atitinkamos šalies dalyvių skaičiaus. Tačiau Komitetas, atkreipdamas dėmesį į Sutartyje ne kartą minimą dvigubos daugumos reikalavimą, pritaria Komisijos nuomonei, kad atsisakius būtino dalyvių skaičiaus iš kiekvienos valstybės narės, būtų prieštaraujama Sutarčiai.

4.7.2

Vietoje nelanksčios 0,2 proc. dydžio vienos valstybės narės procentinės dalies, Komitetas ragina nustatyti lanksčią sistemą, kuri padėtų užtikrinti deramą valstybių narių pusiausvyrą. Pavyzdžiui, būtų galima nustatyti absoliučią apatinę 0,08 proc. (13) ribą vienos valstybės narės parašams skaičiuoti. Iš viso piliečių iniciatyvai, žinoma, reikia surinkti vieną milijoną parašų. Taip derinant šiuos abu kriterijus būtų savaime pasiekta pusiausvyra ir būtų atsižvelgta į Sutartyje nustatytą atstovaujamumo kriterijų bei tikruosius visos Europos interesus.

4.7.3

Tokia lanksti tvarka siekiant palengvinti įgyvendinimą, Komiteto nuomone tinkama dar ir todėl, kad Europos piliečių iniciatyva netampa privalomu sprendimu – tai tik Komisijai skirtas raginimas.

4.8.1

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad norint išvengti nereikalingos administracinės naštos, Europos piliečių iniciatyvą norintiems paremti piliečiams turėtų būti taikoma ta pati bendroji gyvenamosios vietos valstybėje narėje sąlyga, kuri suteikia teisę balsuoti Europos Parlamento rinkimuose. Nepaisant norinčiųjų į iniciatyvą įtraukti jaunimą nuomonės (pavyzdžiui, sumažinus amžiaus ribą iki 16 m.), vis dėlto Komitetas mano, kad toks nukrypimas nuo teisės dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose neadekvačiai apsunkintų parašų patikrinimą, nes beveik visos valstybės narės turėtų sudaryti dvigubus rinkimuose galinčių dalyvauti asmenų sąrašus.

4.9.1

Komitetas mano, kad ir šiame punkte nustatyti formos reikalavimai turėtų būti lankstesni. Tam tikrai įstaigai pateikiamiems raštams turėtų galioti oficialūs reikalavimai ir nustatyti tam tikri būtiniausi reikalavimai (žr. taip pat 4.13 punktą). Iniciatyvos ir raginamo priimti sprendimą turinys turėtų būti išdėstytas nuosekliai ir labai aiškiai. Visada turi būti aišku, ką Europos piliečių iniciatyvą pasirašęs asmuo remia.

4.10.1

Nėra pagrindo nesutikti, kad, nukrypstant nuo atitinkamos nacionalinės teisės, Bendrijos lygiu būtų nustatytos bendros procedūrinės parašų rinkimo, tikrinimo ir autentiškumo nustatymo taisyklės ir standartai, nes Europos piliečių iniciatyva yra (naujas) daugiašalio dalyvavimo instrumentas.

4.10.2

Turėtų būti leistini visi parašų rinkimo būdai, jei galima nustatyti parašų autentiškumą. Be to, turėtų būti leista rinkti parašus internetu, lygiai taip pat, kaip ir viešumoje. Komiteto nuomone, pernelyg didelė kliūtis būtų, pavyzdžiui, reikalavimas, kad parašų autentiškumą turi patvirtinti nacionalinės įstaigos arba notaras. Vis dėlto turi būti ne tik patikrinta tapatybė, bet ir užtikrinta, kad iniciatyvą remiantis asmuo pasirašė savarankiškai ir savo noru. Šiuo požiūriu reikėtų imtis ypatingų priemonių, kai parašai renkami elektroniniu būdu.

4.10.3

Parašus renkant internetu, saugumui užtikrinti ir autentiškumui patikrinti pakanka vardo ir pavardės, adreso, gimimo datos ir patvirtinamojo el. laiško. Turėtų būti siekiama užtikrinti, kad nė vienai iniciatyvai, kuriai paremti parašai renkami laikantis reglamente nustatytų būtiniausių taisyklių, kurioje nors Sąjungos šalyje nekiltų netikėtų papildomų kliūčių. Užsienyje gyvenančių europiečių parašai turėtų būti suskirstomi pagal dalyvio gyvenamąją vietą.

4.10.4

Surinktus parašus turėtų tikrinti valstybės narės, paprastai pagal kai kuriose Sąjungos valstybėse narėse vykdomus įprastus duomenų atrankinius patikrinimus.

4.11.1

Patirtis, įgyta piliečių iniciatyvų srityje dar prieš Lisabonos sutarties įsigaliojimą, rodo, kad, visų pirma, pradėti iniciatyvą gali prireikti daug laiko. Todėl Komitetas mano, kad Komisijos siūlomas vienerių metų laikotarpis yra per trumpas ir siūlo 18 mėnesių laikotarpį. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą nuorodą, kad iniciatyva paskatina konkrečiu tikslu neapsiribojantį procesą ir padeda ugdyti tikrą europietišką sąmoningumą, Komiteto nuomone, būtų apmaudu, jei dėl palyginti trumpo vienerių metų laikotarpio kiltų pavojus sėkmingai tokio proceso baigčiai ir jo netiesioginiam teisiniam ir visuomeniniam poveikiui.

4.12.1

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad patys iniciatoriai turėtų iš anksto patikrinti teikiamos iniciatyvos teisėtumą arba kriterijų atitikimą. Iniciatyva turėtų būti registruojama naudojantis Komisijos administruojama interneto svetaine, kurioje taip pat būtų kaupiama informacija apie iniciatyvos turinį, kad visi piliečiai galėtų rasti informacijos apie vykdomas iniciatyvas.

4.12.2

Šiuo požiūriu Komitetas norėtų paraginti Komisiją Europos piliečių iniciatyvoms skirtoje interneto svetainėje, kuri dar turės būti sukurta, numatyti ir internetinę parašų rinkimo priemonę. Be to, tokia interneto svetainė galėtų būti naudojama kaip diskusijų apie įvairias iniciatyvas forumas, taigi, Europos visuomenei būtų galima suteikti galimybes dalyvauti diskusijose.

4.12.3

Vis dėlto Komitetas mano, kad piliečių iniciatyvos organizatoriams reikėtų papildomo informacijos centro, į kurie jie galėtų kreiptis ne tik procedūriniais, bet ir turinio klausimais. Komitetas pasirengęs atlikti „pagalbos tarnybos“ funkciją.

4.12.4

Be to, būtų galima apsvarstyti sistemą, kai naudojama geltona ir raudona kortelės, kuriomis piliečių iniciatyvos organizatorius būtų galima palyginti anksti įspėti, kad iniciatyva neatitinka kriterijų, pavyzdžiui, pagal oficialius kriterijus Komisijai toje srityje trūksta įgaliojimų, arba jei iniciatyva aiškiai pažeidžia pagrindines teises.

4.13.1

Komiteto nuomone, iniciatyvos organizatoriai turėtų pateikti šią informaciją:

4.13.2

Vis dėlto Komitetas negali sutikti su Komisijos teiginiu, kad piliečių iniciatyvoms remti ar finansuoti nenumatoma jokia viešosios paramos forma, o ypač su pastaba, kad tik taip galima užtikrinti, kad iniciatyvos išliktų nepriklausomos. Europos Komisija finansiškai remia daugelio efektyviai dirbančių nevyriausybinių organizacijų struktūras ir veiklą, todėl tuo remiantis būtų neleistina teigti, kad Komisijos iš dalies finansuojami pilietinės visuomenės subjektai yra nuo jos priklausomi. Be to, jei nuosekliai vadovautumėmės Komisijos teiginiu, tokiu atveju tik didelės organizacijos, turinčios turtingus rėmėjus, galėtų galvoti apie Europos piliečių iniciatyvos teikimą.

4.13.3

Todėl Komitetas norėtų, kad būtų apsvarstyta galimybė ES teikti finansinę pagalbą, kai pasiekta pirmoji riba, pavyzdžiui, iš trijų valstybių narių surinkta 50 000 parašų, kad tokiu būdu būtų galima išvengti beviltiškų arba nerimtų kampanijų. Šiuo atveju taip pat būtų galima taikyti geltonos ir raudonos kortelės sistemą.

4.14.1

Komiteto nuomone, Komisijos siūlomas šešių mėnesių laikotarpis turėtų būti absoliuti aukščiausia riba. Komitetas remia Europos Parlamentą, kuris savo rezoliucijoje siūlo dviejų etapų metodą (per du mėnesius patikrinti oficialių kriterijų atitikimą ir per tris mėnesius priimti sprendimą dėl turinio (14). Komisija turėtų užtikrinti, kad šis vidinis sprendimų priėmimo procesas būtų kiek įmanoma skaidresnis.

4.14.2

Kai tik įteikiama sėkmingai patvirtinta piliečių iniciatyva, turi būti atliekamas galutinis jos priimtinumo teisiniu požiūriu patikrinimas.

4.14.3

Komisijos atliekamo politinio įvertinimo etape Komitetas, galbūt kartu su Parlamentu ir pirmininkaujančia valstybe nare, galėtų surengti klausymus, kurių metu organizatoriai pristatytų savo iniciatyvą. EESRK šį procesą, prireikus, galėtų papildyti šiam klausimui skirta tiriamąja nuomone arba nuomone savo iniciatyva.

4.14.4

Savo sprendimą priimti, iš dalies perimti arba atmesti iniciatyvą Komisija turi iniciatoriams išsamiai ir viešai pagrįsti. Jei Komisija atmeta iniciatyvą, ji turi pateikti oficialų sprendimą, kurį būtų galima apskųsti Europos Teisingumo Teismui.

4.15.1

Komiteto nuomone, patys iniciatoriai turėtų nuspręsti, ar vis dėlto pradėti panašaus turinio iniciatyvą. Dar kartą reikėtų priminti, kad naujoji Europos piliečių iniciatyva yra „darbotvarkės iniciatyva“. Todėl Komitetas mano, kad nėra pagrindo ką nors drausti ar kam kliudyti.

4.16.1

Komitetas mano, kad Komisija turėtų iš organizatorių perimti piliečių iniciatyvos, kurią remia 50 000 trijų valstybių narių piliečių, vertimą į visas oficialias kalbas.

—

parengti nuomonę dėl Komisijos oficialiai priimtos piliečių iniciatyvos per jos vertinimo laikotarpį,

—

prireikus, parengti nuomonę įgyvendinamai piliečių iniciatyvai paremti,

—

surengti klausymus dėl kriterijus atitinkančių iniciatyvų (juose dalyvautų organizatoriai, Komisija, Parlamentas, Taryba),

—

įkurti informacinę pagalbos tarnybą (į kurią piliečiai galėtų kreiptis procedūriniais ir kitais klausimais),

—

skleisti papildomą informaciją (išleisti Dalyvaujamosios demokratijos vadovą, surengti konferenciją apie praktinį įgyvendinimą ir pan.).

—

15 valstybių narių vyriausybių atstovų,

—

13 šalių kandidačių vyriausybių atstovų,

—

30 valstybių narių nacionalinių parlamentų atstovų,

—

26 šalių kandidačių nacionalinių parlamentų atstovai,

—

16 Europos Parlamento narių,

—

2 Europos Komisijos atstovai,

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/66

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/67

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/68

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/69

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/70

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/71

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/72

28.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 354/73

—

jis netaikomas ne tik keleiviniams automobiliams, bet ir tokioms transporto priemonėms kaip autobusai ir sunkvežimiai,

—

jis įpareigoja kiekvieną gamintoją pasirinkti išimtinį ar pasirinktinį platinimą, žinodamas, kad tik dviem paskirstymo sistemoms taikomos išimtys:

—

vienoje sutartyje negali būti derinama pasirinktinė paskirstymo sistema su išskirtine sistema. Iš esmės, vadinamosios „išlygos vietos atžvilgiu“ negalima taikyti pasirinktinėje paskirstymo sistemoje, tačiau ją galima nustatyti išskirtiniams platintojams,

—

Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos trys skirtingos produktų rinkos:

—

be nurodytų rinkos dalies didžiausių ribų, reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos „sutarties prekių arba lygiaverčių prekių tiekimo kainos ar sąlygos [kurios] gerokai skiriasi atskirose geografinėse rinkose“ yra nesuderinamas. Tokiais atvejais Komisija galėtų atšaukti reglamentu numatytą išimtį,

—

Komisija stengėsi panaikinti kliūtis paralelinei prekybai, ir Reglamente 1400/2002 teigiama, kad ribos, kurias tiekėjai nustato savo platintojų vykdomiems pardavimams, skirtiems bet kuriam galutiniam vartotojui kitose valstybėse narėse, pvz., jeigu platintojo atlyginimas arba pardavimo kaina priklauso nuo transporto priemonių paskirties vietos ar galutinių vartotojų gyvenamosios vietos, sudaro netiesioginį pardavimų apribojimą. Be to, planinės pardavimo užduotys, produktų platinimo arba premijų sistema, pagrįsta mažesne teritorija nei bendroji rinka, yra neleistina.

—

Komisijos reglamento dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims motorinių transporto priemonių sektoriuje projektą ir

—

Komisijos pranešimo Papildomos gairės dėl vertikaliųjų apribojimų variklinių transporto priemonių pardavimo ir remonto susitarimuose projektą.

a)

Dėl naujų transporto priemonių susitarimų, įsigaliosiančių 2013 m. gegužės 31 d.:

b)

Remonto ir techninės priežiūros ir (arba) atsarginių dalių tiekimo ir paskirstymo susitarimams, kurie įsigalios nuo 2013 m. gegužės 31 d.: