18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/3

457-OJI PLENARINĖ SESIJA, 2009 M. LAPKRIČIO 4, 5 D.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Lisabonos strategijos po 2010 m.

(tiriamoji nuomonė)

(2010/C 128/02)

Pagrindinis pranešėjas Wolfgang GREIF

Ispanijos Išorės reikalų ir bendradarbiavimo ministerijos valstybės sekretorius, atsakingas už Europos reikalus, ir Ispanijos vyriausybės narys Diego López Garrido, vadovaudamasis Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. liepos 23 d. raštu kreipėsi į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą su prašymu parengti tiriamąją nuomonę dėl

Lisabonos strategijos po 2010 m.

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyriui (Lisabonos strategijos observatorijai) buvo pavesta organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Atsižvelgdamas į darbo pobūdį, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 4 d. posėdis), pagrindiniu pranešėju paskyrė Wolfgang Greif ir priėmė šią nuomonę 178 nariams balsavus už, 6 – prieš ir 15 susilaikius.

1. Įžanga

1.1. Šioje nuomonėje pateikiamos politinės rekomendacijos, kurioms, EESRK požiūriu, turi būti teikiamas prioritetas rengiant naują Europos strategiją po 2010 m. Reikia atsižvelgti į gilias ekonomines, socialines ir politines dabartinės finansų rinkų ir ekonomikos krizės pasekmes. Svarbu nustatyti orientyrus, pagal kuriuos turi būti keičiamas politikos kursas, kad „nepaisant krizės“ būtų užtikrinta tvaraus augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos vystymosi dinamika bei užkirstas kelias panašiai krizei pasikartoti ateityje.

1.2. Šią nuomonę parengė EESRK Lisabonos strategijos observatorija aktyviai dalyvaujant nacionalinėms ekonomikos ir socialinių reikalų taryboms (ESRT). Bendrų posėdžių metu išsakytos nuomonės – dažnai kontraversiškos – rodo pateikiamų rekomendacijų politinę kokybę ir jų svarbą organizuotai pilietinei visuomenei.

1.3. Šioje nuomonėje išdėstyta visos Europos perspektyva papildyta atskiroms šalims skirtais skyriais, kuriuos, remdamosi klausimynu dėl a) dabartinio Lisabonos strategijos įgyvendinimo etapo (2008–2010 m.) analizės ir b) Lisabonos strategijos ateities po 2010 m., parengė pačios nacionalinės delegacijos (1). Sąveikusis tinklas, kurį sukūrė EESRK kartu su nacionalinėmis ESRT ir kitomis panašiomis partnerių organizacijomis, dar kartą pateikia (2) Kompleksinį pranešimą, į kurį turėtų būti atsižvelgta priimant politinius Europos institucijų sprendimus rengiantis Europos Vadovų Tarybos 2010 m. pavasario susitikimui.

2. Lisabonos strategijos įvertinimas

2.1. Lisabona 2000 – plačiai remiamas kompleksinis požiūris

2.1.1. 2000 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba pateikė plataus užmojo reformų programą Europai. Lisabonos darbotvarke buvo siekiama, kad iki 2010 m. Europa taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis paremta ekonomine erdve pasaulyje, ekonomine erdve, kuri galėtų užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą, sukuriantį daugiau ir geresnių darbo vietų, ir pasiekti didesnę socialinę sanglaudą.

2.1.2. Darbotvarkę papildžius tvaraus vystymosi aspektu (Geteborgo strategija) buvo parengta plataus masto strategija. Daugelyje politikos sričių buvo suformuluoti kiekybiniai tikslai, kurie taikant atvirąjį koordinavimo metodą (AKM) turėjo būti įgyvendinami valstybėse narėse.

2.1.3. EESRK šį kompleksinį politinį požiūrį visuomet laikė svarbiu Lisabonos strategijos pranašumu, perspėjo dėl siauro jos aiškinimo ir ragino užtikrinti trijų ramsčių pusiausvyrą.

2.2. 2005 m. atnaujinimas: pagrindinis dėmesys turiniui ir įgyvendinimui nacionaliniu lygiu

2.2.1. Nemažai ES valstybių kai kuriose srityse pagerino savo rezultatus. Pavyzdžiui, apskritai visur pakilo užimtumo lygis. Padaryta pažanga vystant plačiajuostį ryšį, tolesnio mokymosi, jaunimo švietimo bei kitose srityse (3). Nepaisant to, nemažai šalių jau „laikotarpio viduryje“ daugelyje sričių gerokai atsiliko nuo užsibrėžtų tikslų.

2.2.2. Todėl 2005 m. buvo kritiškai įvertinti rezultatai ir ypatingas dėmesys skirtas Europos ir nacionalinių suinteresuotųjų subjektų partnerystei. Nuspręsta daugiausia dėmesio skirti nacionalinėms įgyvendinimo priemonėms ir orientuotis į „augimą ir užimtumą“. Tai reiškė, kad tam tikra platesnio tikslų sąrašo dalis, pavyzdžiui, socialinis ramstis, iš dalies perkelta į antrą planą teikiant pirmenybę įsidarbinimo galimybių didinimui ir griežtesniam ekonominiam požiūriui. Vis dėlto, nors buvo laikomasi požiūrio, jog valstybėms narėms būtina suteikti daugiau atsakomybės rengiant konkrečius šalies planus ir tikslus bei sutelkti dėmesį į nacionalines reformas, nebuvo imtasi priemonių sukurti europinio lygmens ekonominį ir socialinį pagrindą.

2.2.3. Nepaisant pastarojo meto pažangos (4), daugelis valstybių toli gražu neįgyvendino numatytų tikslų. Daugelyje sričių numatyti tikslai iki 2010 m. bus geriausiu atveju pasiekti kaip ES vidurkis, tačiau ne visose valstybėse narėse. Tai pasakytina apie 3 proc. tikslą mokslinių tyrimų ir plėtros srityje, kurioje daugelis ES šalių, kaip ir pati ES, vargu ar galėtų pasigirti padariusios pažangą, taip kaip ir mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Užimtumo srityje padaryta taip pat tik nedidelė pažanga, pavyzdžiui, moterų užimtumo srityje, nes gerokai padaugėjo darbo ne visą darbo dieną (iš dalies ne savo noru) (5), laikinojo darbo ir menkai mokamo darbo, dažnai nesudarant standartinių darbo sutarčių.

2.3. Eiti tuo pačiu keliu arba ar reikia Europai naujos darbotvarkės?

2.3.1. Vyrauja nuomonė, kad Lisabonos tikslai nebuvo tinkamai įgyvendinti, nes trūko visų pirma nuoseklesnės valstybių narių politikos, kad būtų galima įgyvendinti iškeltus tikslus, ir AKM suteikė per mažai paskatų veikti nacionaliniu ir Bendrijos lygiu. Kita nemažiau svarbi priežastis yra ta, kad Europos lygiu nėra makroekonominės ir socialinės politikos pagrindo, kuris leistų valstybėms narėms koordinuotai įgyvendinti tikrąsias reformas ir pasiekti užsibrėžtų tikslų bei išvengti nacionalinių reformų tarpusavio konkurencijos. Be to, EESRK ne kartą pastebėjo, kad stokojama bendros atsakomybės, to priežastis – nepakankamai užtikrinamas socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės dalyvavimas.

2.3.2. EESRK pritaria tam, kad ir po 2010 m. būtų įgyvendinama globali ir visa apimanti strategija. Tačiau kartu Komitetas mano, kad nei grįžimas prie 2000 m. Lisabonos strategijos, nei požiūris „toliau eiti tuo pačiu keliu, tik kiek daugiau aplinkosaugos“ nėra adekvatus atsakas į dabartinius iššūkius. Esama padėtis reikalauja tvaraus vystymosi principą atitinkančio požiūrio, kuris susietų konkurencingumą, mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą su socialinės ir tvarios ekonomikos Europos inovaciniu potencialu bei „gerų darbo vietų“ (6) koncepcija. Be to, dabartinė krizė, daugeliu atžvilgių yra lūžis ir dėl to reikia naujų sprendimų, tarp jų veiksmingo finansų rinkų reguliavimo, orientavimosi į išteklius tausojančią ir nedidelį CO2 kiekį išskiriančią gamybą ir vartojimą bei investicijų į inovacijas viešųjų paslaugų srityje, kad žmonės jaustųsi saugūs ir būtų susigrąžintas jų pasitikėjimas ES.

2.3.3. Dabartiniai iššūkiai – finansų rinkos ir ekonomikos krizė ir jos sukeltos socialinės problemos, ekonomikos globalizacija, vidaus rinkos veikimo gerinimas, energetikos politika ir klimato kaita, demografinės tendencijos ir migracija – reikalauja naujos išsamios Europos strategijos po 2010 m., kuri a) padėtų įveikti šiuos iššūkius, b) pašalintų įgyvendinimo trūkumus, c) būtų įgyvendinama bendra Europos atsakomybe ir d) nuosekliai susietų visas ES strategijas (ekonomikos atgaivinimo, Lisabonos, Tvaraus vystymosi ir klimato kaitos mažinimo strategiją). EESRK siūlo aiškiai perorientuoti šią naują Europos strategiją ir netgi suteikti jai kitą pavadinimą.

3. Politinės rekomendacijos: europietiškai galvoti ir veikti pasitelkus Europos projektus

3.1. Sukurti europinį pagrindą, kuris užtikrintų sėkmingą reformų programų įgyvendinimą. Nors ES šalims tenka didžiausia atsakomybė už įgyvendinimą, tačiau reikalingas ir atitinkamas europinis pagrindas, leidžiantis koordinuotai ir nuosekliai įgyvendinti numatytas struktūrines reformas. Kuo skubiau Europos lygiu reikia įvertinti nacionalines reformas ir jų poveikį ekonomikos vystymuisi, turto ir pajamų paskirstymui ir socialinei sanglaudai. Be to, reikėtų nuodugniai išanalizuoti keletą konkrečių Europos Teisingumo Teismo sprendimų (Vaxholm, Viking, Rüffert) ir galbūt nustatyti tinkamas ir konkrečias priemones darbuotojų apsaugai užtikrinti, siekiant parodyti, kad ekonominės laisvės ir konkurencijos taisyklės nekelia pavojaus pagrindinėms socialinėms teisėms.

ES politiką labiau nukreipti į augimą sukuriant tinkamą ekonominės politikos pagrindą. Strategijos pagrindą sudarantis metinis 3 proc. augimas buvo pasiektas tik du kartus. Finansų krizė ir nepakankamas ES ekonomikos atsparumas sukrėtimams rodo, jog būtinas ekonomikos politikos perorientavimas. EESRK nuomone, tinkamai suderinta makroekonominė politika, susiejanti pasiūlos ir paklausos aspektus, turėtų būti neatsiejama strategijos po 2010 m. dalis. Taip pat svarbi ir siekiamo augimo kokybė. Pats svarbiausias tikslas – gerovės didėjimas. Vien tik BVP nėra tinkama gerovės įvertinimo priemonė, todėl reikia taikyti geresnį rodiklį (ar rodiklių rinkinį), pagal kurį naujojoje strategijoje būtų apibrėžtas ir kiekybiškai įvardytas tinkamesnis ir nuoseklesnis augimo tikslas.

3.2.1. Finansų rinkos krizės sprendimai ir socialiniai iššūkiai. Ieškant sprendimų krizei įveikti ir visų pirma pertvarkant finansų sistemą ES būtina koordinuoti veiksmus, sutelkti pastangas ir imtis vadovaujamo vaidmens. Nauja pertvarkyta pasaulinė finansų sistema (visų pirma veiksmingas bankų sistemos, taip pat alternatyvaus investavimo fondų reguliavimas) turi sudaryti sąlygas parengti ir suteikti patikimas finansines priemones, kurios remtų realiąją ekonomiką ir būtų naudingos piliečiams. Dabartinė krizė nėra vien finansų rinkos sunkumų padarinys. Ją sukėlė, visų pirma JAV, ir vis didėjantis makroekonominis ir mikroekonominis disbalansas, pavyzdžiui, ypač pajamų nelygybė. Todėl išbristi iš krizės reikėtų šiomis priemonėmis: atsisakyti augimo, kuris iš dalies paremtas „spekuliaciniu burbulu“, ir grįžti prie augimo, paremto investicijų, visų pirma į novatoriškus realiosios ekonomikos sektorius, skatinimu, teisingu paskirstymu, aukštos kokybės ir našių darbo vietų kūrimu bei aplinkos tvarumu.

3.3. Gerinti vidaus rinkos veikimą užtikrinant ekonominio, socialinio ir aplinkosauginio aspekto pusiausvyrą. Kad tikslas būtų pasiektas, reikia teisingai taikyti ir galbūt gerinti vidaus rinkos socialinės srities teisės aktus, užtikrinti „geresnį reguliavimą“, sukurti palankią mikroekonominę aplinką ir sudaryti privačioms investicijoms palankias sąlygas. Tačiau reikia imtis ir atsargumo priemonių, kad konkurencija tarp ES šalių bendroje rinkoje būtų orientuota į inovacijas ir duotų laukiamų rezultatų, tačiau neturėtų nukentėti socialinė sanglauda ir aplinkos tvarumas.

Skatinti socialinę sanglaudą kaip stabilios ir dinamiškos ekonomikos veiksnį. EESRK nuomone, gerai išplėtota socialinė politika, įskaitant išsamią politiką „geroms darbo vietoms“ sukurti, kuriai taip pat priklauso aukšti ugdymo ir profesinio rengimo bei mokymosi visą gyvenimą tikslai, labai skatina augimą ir didina našumą. Norint išbristi iš krizės, reikalingos atitinkamos investicijos.

3.4.1. Kovoti su visoje Europoje augančia nelygybe ir skurdu . Buvo iškeltas tikslas iki 2010 m. gerokai sumažinti asmenų, kuriems gresia skurdas ir socialinė atskirtis, skaičių, tačiau Komisijos tarpinė ataskaita dėl socialinės tikrovės (2007) parodė, kad daugelyje Europos šalių ir regionų dar susiduriama su rimtomis socialinėmis problemomis. Todėl strategijoje po 2010 m. turėtų būti daugiau dėmesio skiriama socialinei pažangai, socialinės apsaugos sistemos stiprinimui ir tvarumui bei kovai su skurdu, ypač užkertant kelią nelygiam turto pasiskirstymui. Europos kovos su skurdu metai (2010) yra puiki proga nustatyti veiksmingus tikslus ir įgyvendinimo terminus kovojant su skurdu (pvz., minimalių pajamų ir kitų pajamų sistemos (7)). Įgyvendinus tokią iniciatyvą, kuri padėtų užtikrinti socialinę sanglaudą, būtų žengtas svarbus žingsnis susigrąžinant piliečių pasitikėjimą Europos integracija.

Sukurti įtraukiąją darbo rinką . Nepaisant padarytos pažangos, tikslai užimtumo srityje iki 2010 m. kaip ES vidurkis nebus pasiekti. Tai turi kelti nerimą, nes dėl dabartinės krizės – kuri jau pasiekė aukščiausią tašką, bet dar nėra įveikta – dar labiau didėja nelygybė ir vis daugiau žmonių susiduria su materialiniais sunkumais. Europos ekonomikos atkūrimo plane (8) nurodyta, kad norint kuo greičiau atgaivinti augimą, kad būtų stabilizuota darbo rinka, reikia didinti vidaus paklausą, kuri turi būti remiama struktūrą gerinančiomis priemonėmis. Visų pirma svarbu parengti veiksmingas mokymo ir lavinimo koncepcijas, kurti darbo vietas, ypač tiems asmenims, kurie dėl išsilavinimo trūkumo yra išstumti iš darbo rinkos, taip pat dėti pastangas šalinti diskriminaciją, kurią asmenys patiria norėdami patekti į darbo rinką ir joje įsitvirtinti. Būtent skirtingos valstybių narių socialinės ekonomikos formos gali būti pavyzdžiu, kaip įveikti krizę, ypač kuriant darbo vietas, taip pat ir socialinių paslaugų srityje. EESRK mano, kad užimtumo lygis ir darbo našumas turi augti kartu. Turint tai omenyje, ES kartu su nacionaliniais ir Europos socialiniais partneriais, paisydama jų savarankiškumo, turi siekti sukurti atitinkamas nestandartinio darbo taisykles, kai socialinės apsaugos garantijos yra labai menkos (9).

3.4.2.1. Socialinės ekonomikos įmonės, vykdančios veiklą visuose sektoriuose ir derinančios ekonominį pelningumą su visuotiniais interesais bei socialinėmis sąlygomis, yra geras konkrečių verslo formų ir bendrovių valdymo pavyzdys, padėsiantis pasiekti pataisytos Lisabonos strategijos tikslus. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas prašo Europos Vadovų Tarybos, Komisijos ir valstybių narių apsvarstyti pasiūlymus, skirtus įgyvendinti politines rekomendacijas, kurias pateikė Europos Parlamentas (10), ir užtikrinti, kad socialinės ekonomikos įmonės galėtų vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitomis įmonėmis.

3.4.3. Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra turi veiksmingai užtikrinti saugumą permainų laikotarpiu . Besikeičiančios ekonominės sąlygos reikalauja didelių inovacinių prisitaikymo gebėjimų, kurie taip pat būtini ir darbo rinkoje. Į sparčiai besikeičiančias struktūras būtina sugebėti sumaniai reaguoti. Laikantis lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros koncepcijos reikia užtikrinti, kad darbuotojai būtų tinkamai parengti naujiems darbo rinkoje iškylantiems iššūkiams. Ši koncepcija turi veiksmingai užtikrinti„saugumą permainų laikotarpiu“, todėl praktikoje vienoda svarba turėtų būti teikiama saugumui darbo rinkoje, stabiliam užimtumui ir darbo vietoms, gebėjimo įsidarbinti išsaugojimui, socialinei apsaugai ir mobilumui darbo rinkoje orientuojantis į geras ir našias darbo vietas („kad perėjimas apsimokėtų“). Tačiau pirmiausia reikia užtikrinti Bendrijos socialinės srities teisės aktų įgyvendinimą ir jų realų taikymą bei, kai reikia ir įmanoma, juos taikyti ir darbo standartams siekiant užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai.

3.4.4. Geriau koordinuoti mokesčių politiką . Laikantis ES sutarčių ES lygiu reikia siekti geresnio valstybių narių mokesčių politikos koordinavimo (įskaitant suderintas mokesčių bazes ir minimalias normas), visų pirma tose srityse, kuriose mokesčių bazė tarptautiniu mastu yra mobili, o tikimybė, jog bus vengiama mokėti mokesčius ir valstybės narės konkuruos tarpusavyje mokesčių srityje, bus didžiausia. Tokio koordinavimo Europos lygmeniu tikslas – apsaugoti valstybės biudžetą bei remti teisingesnes mokesčių sistemas (pavyzdžiui, stiprinti mokesčių surinkimo bazę, naikinti „mokesčių rojų“ ir kovoti su mokesčių slėpimu).

3.4.5. ECB turi vykdyti savo įsipareigojimus ekonomikos srityje . Strategija po 2010 m. turi sukurti ateities kartoms deramą, o tuo pačiu ir tvarią augimo ir stabilumo tikslų pusiausvyrą. ECB turi prisiimti visą Sutartyse numatytą atsakomybę ir ne tik užtikrinti kainų stabilumą, bet ir skirti dėmesį aukštam užimtumo lygiui, socialinei apsaugai ir tvariam augimui.

3.4.6. Biudžeto politikoje išsaugoti palankias sąlygas investicijoms . Atsižvelgiant į Stabilumo ir augimo pakte numatytus lankstumo mechanizmus krizės metu ir jais pasinaudojus, reikia imtis priemonių pertvarkyti biudžetą taip, kad padidėtų Lisabonos strategijai skirtos viešojo sektoriaus investicijos (pavyzdžiui, į veiksmingas viešąsias paslaugas, mokslinius tyrimus, švietimą, inovacijas) ir veiksmingos privačiojo sektoriaus investicijos, visų pirma į nedidelį CO2 kiekį išskiriančią gamybą. Be to, šiomis aplinkybėmis reikėtų toliau plėtoti ir Europos nepriklausomo turto fondo europinės obligacijos idėją (11).

3.5. Skatinti pramonės politiką ir verslumą bei kurti MVĮ veiklai palankias sąlygas. Ekonomikos augimas ir investicijoms palanki aplinka yra svarbiausios prielaidos kurti naujas ir išlaikyti esamas darbo vietas, kurias sukuria didelės įmonės bei didele dalimi MVĮ. Būtent MVĮ yra įsitvirtinusios vietos ekonomikoje, todėl joms itin naudinga stabili ir auganti paklausa šalyje. EESRK ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad reikia skirti ypatingą dėmesį tolesniam Europos pramonės politikos vystymui, ypač orientuojantis į„žaliąsias“technologijas, nanotechnologijas ir IRT, taip pat skatinti socialiniu požiūriu atsakingą verslą, naujų įmonių steigimą bei padėti įmonėms išlikti rinkoje. Prioritetinis ekonomikos uždavinys – mažinti neadekvačią biurokratinę naštą ir administracines kliūtis bei gerinti įmonių finansavimo sąlygas, nes tai turi didelės reikšmės ne tik Europos konkurencingumui, bet ir efektyvioms investicijoms palankiai aplinkai kurti. Tačiau neturi būti pažeisti teisėti darbuotojų ir vartotojų apsaugos interesai. Kadangi ekonominiai rodikliai, inovacijos ir užimtumas vis labiau priklauso nuo MVĮ, daugiausia dėmesio reikėtų skirti jaunimo verslumo ugdymui.

3.6. Priimti demografinių pokyčių keliamus iššūkius ir spręsti migracijos klausimus. Svarbiausi veiksniai, galintys padėti spręsti su senėjančia visuomene susijusius klausimus dabar ir ateityje yra ekonomikos augimas bei užimtumas. Tai pasakytina tiek apie jaunąją, tiek apie vyresniąją kartą. Sprendžiant nedarbo problemas ir užtikrinant daugiau ir geresnių darbo vietų, be to atsižvelgiant į gimstamumo lygį, reikia gerinti galimybes derinti profesinį ir šeiminį gyvenimą. Svarbiausiems iššūkiams, kuriuos reikės įveikti po 2010 metų, priklauso sėkmingų migracijos ir integracijos sprendimų, kurie skatintų Europos augimo potencialą ir kartu nepažeistų socialinės sanglaudos (12) , paieška.

Didinti žinių trikampio (švietimas, moksliniai tyrimai, inovacijos) svarbą. Europa ir toliau turi stiprinti savo potencialą, paremtą kvalifikuotais darbuotojais, mokslu, moksliniais tyrimais ir technologijomis bei gebėjimu diegti inovacijas, nes tai yra svarbiausias konkurencingumo veiksnys. Žinių trikampis turi išlikti dėmesio centre ir strategijoje po 2010 m. Šiame kontekste inovacijų sąvoka turi būti išplėsta, įtraukiant į ją ir „socialines inovacijas“ siekiant padidinti socialinį kapitalą, kuris yra svarbus ir konkurencingumui, ir socialinei sanglaudai.

3.7.1. Siekiant sukurti būsimų inovacijų pagrindą, ypatingą dėmesį reikia skirti mokslui ir moksliniams tyrimams bei jų praktiniam taikymui ekonomikoje. Norint pasiekti Bolonijoje priimtą tikslą Europoje sukurti aukštojo mokslo erdvę, būtini konkretūs įgyvendinimo žingsniai ir daugiau politinės valios koordinuojant šias politikos sritis. Nepakankamos investicijos į inovacijas ir tęstinį mokymąsi dar labiau didina ekonomines problemas ir daro poveikį darbo našumui. Universitetai ir aukštojo mokslo įstaigos turi prisiimti atsakomybę ir labiau nei iki šiol plėtoti europinį aspektą, nes joms žinių trikampyje, kurį sudaro švietimas, moksliniai tyrimai ir inovacijos, tenka svarbiausias vaidmuo. Tarptautinio bendradarbiavimo srityje būtina skatinti daugiašalius mokslinius tyrimus. Europai trūksta ir aukštųjų technologijų įmonių, kurios investuotų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą. Įmonės turėtų būti suinteresuotos dar daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą ir kurti našias darbo vietas.

3.7.2. Gerai parengti darbuotojai, visų pirma mokslo ir technikos srityse, ir gebėjimas diegti inovacijas yra svarbūs konkurencingumo veiksniai ir klestėjimo prielaida. Tuo pat metu reikia kurti našias, aukštos kvalifikacijos reikalaujančio ir gerai mokamo darbo vietas. Net ir krizės metu reikia sudaryti galimybes jauniems absolventams dirbti jų kvalifikaciją atitinkantį darbą ir suteikti jiems perspektyvą tobulėti profesinėje srityje.

Klimato kaitos valdymui, kaip esminiam strategijos po 2010 m. aspektui, būtinos permainos daugelyje sričių. Energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiosios energijos skatinimas bei dėmesys aplinkai bus svarbiausi strategijos po 2010 m. aspektai. Atnaujintoje strategijoje turi būti numatytas veiksmų planas nedidelį anglies dvideginio kiekį išskiriančių technologijų ekonomikai sukurti. ES, sukūrusi išsamią energetikos ir klimato kaitos teisinę bazę, dabar turėtų daugiau dėmesio teikti praktiniam jos įgyvendinimui. Veiksmingos politinės priemonės turėtų būti įtrauktos į kompleksines gaires, šalims skirtas rekomendacijas ir nacionalines reformų programas.

3.8.1. ES turi tapti racionaliausiai energiją ir išteklius naudojančia ekonomine erdve . Klimato politika, kurios tikslas sumažinti išskiriamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, priklausomumą nuo iškastinių energijos šaltinių ir energijos importo, turi būti orientuota į tvarumą, taigi, joje būtina tinkamai atsižvelgti į ekonominius, aplinkosauginius ir socialinius tikslus. Visų pirma būtina išnaudoti visas energijos taupymo galimybes ir naudoti vietos, atsinaujinančias bei regionines struktūras. Dar racionalesnis energijos ir išteklių naudojimas turi būti viena iš svarbiausių naujosios strategijos dalių. Todėl papildomas strateginis ES tikslas turėtų būti tai, kad„Bendrija taptų racionaliausiai energiją ir išteklius naudojančia ekonomine erdve“. Siekdama šių permainų, Europa turi prisiimti didelę atsakomybę CO2 mažinimo srityje. Atskiruose sektoriuose bei bendradarbiaujant su kitomis šakomis reikia nustatyti konkrečius tikslus ir jų įgyvendinimo terminus.

3.8.2. „ Naujasis žaliasis kursas “. Laikantis „naujojo žaliojo kurso“ reikia išnaudoti aplinkos sektoriaus potencialą kaip augimo, naujų darbo vietų ir inovacijų varomąją jėgą, siekti pirmauti „žaliųjų“ technologijų srityje ir mažinti sąnaudas neatsisakant gerovės, gyvenimo kokybės ir gebėjimo konkuruoti pasaulio mastu. Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra bei jų pavertimas naujais lengvai rinkoje realizuojamais produktais bei paslaugomis ir tokiu būdu kuriant darbo vietas turės lemiamos reikšmės šiame būtiname inovacijų diegimo procese.

Tobulinti Lisabonos strategijos finansinį pagrindą. Norint įveikti iššūkius ateityje, reikalingos naujos strateginės diskusijos apie ES biudžeto ateitį.

3.9.1. Pertvarkyti ES biudžetą atsižvelgiant į Lisabonos strategiją . Apskritai būtina iš naujo įvertinti su Lisabonos strategija susijusių politikos sričių finansavimą ir jį nukreipti į tokias sritis kaip moksliniai tyrimai ir konkurencingumas, aplinkosauga ir klimatas, investicijos į tvarų energijos naudojimą, veiksmingos viešosios išlaidos, skirtos ekonomikos augimui palankiai aplinkai kurti, aktyvi darbo rinkos politika, šeiminio ir profesinio gyvenimo derinimas, sanglauda, skurdo prevencija ir naujų bei aukštos kokybės darbo vietų kūrimas. Turint tai omenyje, diskusijos dėl ES biudžeto reformos, susijusios su Lisabonos strategija, turėtų atsispindėti ir būsimoje finansinėje programoje 2014–2020 m. (13). Be to, norint veiksmingai įgyvendinti Europos tikslus, būtina, kad diskusijose dėl struktūrinės ir sanglaudos politikos finansavimo po 2013 m. didesnis dėmesys būtų skiriamas regioniniam aspektui.

3.9.2. Ištirti alternatyvias ES skiriamo finansavimo galimybes . Esama nemažai tarptautinio lygmens iššūkių, dėl kurių turi būti stiprinamas europinis politinių veiksmų aspektas. Reikėtų aptarti alternatyvius Europos projektų finansavimo šaltinius ir išplėsto ES biudžeto galimybes, įskaitant lėšų perskirstymą ir taupymą. EESRK siūlo šiomis aplinkybėmis apsvarstyti galimybę įdiegti ES lygio finansinius mechanizmus (taip pat ir mokestines priemones). Pavyzdžiui, įvedus finansinių operacijų mokestį, būtų sumažinti spekuliaciniai sandoriai. Be to, reikėtų ištirti galimybes taikyti anglies dvideginio mokestį.

3.10. Išorės aspekto stiprinimas. Europos gerovė, be kitų dalykų, grindžiama jos pačios atvirumu pasauliui. Turint omenyje Europos, kaip didžiausios ekonominės galios, kuri užima pirmą vietą pagal prekių ir paslaugų eksportą ir importą, yra antras pagal dydį tiesioginių užsienio investicijų šaltinis arba gavėjas bei didžiausia pasaulyje vystomosios pagalbos besivystančioms šalims teikėja, statusą, labai svarbu stiprinti jos tarptautinę darbotvarkę numatant aiškius ir ilgalaikius tikslus. Atsižvelgiant į naujų ekonominių galių atsiradimą pasaulyje ir tarptautinės ekonomikos krizės padarinius, tampa dar svarbiau nei iki šiol, kad ES susikurtų naują nuoseklų ir tvirtesnį išorės veiklos pagrindą, siekiant užtikrinti tinkamą, teisingą ir tvarų rinkos atvėrimą, atitinkamų teisių pagrindu didinti normatyvinius standartus, skatinti daugiašališkumą ir struktūruotą dialogą su privilegijuotais partneriais ir sukurti abipusiškai palankią erdvę siekti pažangos, kuri apimtų ir Viduržemio jūros regioną, ir Afriką. Jei tai bus pasiekta, Europa, taikydama savo socialinės rinkos ekonomikos modelį, galės ir ateityje visam pasauliui būti pavyzdžiu, išlaikyti tvirtą poziciją tarptautinėje arenoje, visų pirma užtikrindama galimybes patekti į rinkas ir apsirūpinti žaliavomis, kartu užtikrindama sąžiningą tarptautinę konkurenciją, tolesnį tvarų vystymąsi ir galimybę visiems naudotis globalizacijos teikiamais pranašumais.

4. Rekomendacijos dėl Lisabonos strategijos tikslų

4.1. Išlaikyti tikslus ir juos didinti vidutinės trukmės laikotarpiu. Nepaisant naujų iššūkių ir nesėkmių, susijusių su dabartine krize, po 2010 m. numatytoje darbotvarkėje nereikėtų atsisakyti ligšiolinių tikslų. EESRK siūlo neatsisakyti bendrų dabartinės strategijos tikslų, tačiau suformuluoti ir kitus, dar aukštesnius tikslus, kurie būtų įgyvendinti iki 2015 m. Pavyzdžiui, moksliniams tyrimams numatytą tikslinį lėšų skyrimą reikėtų padidinti iki 3,5 % (tam tikromis aplinkybėmis išplečiant tikslą, susijusį su investicijomis į inovacijas), taip pat padidinti tikslus kurti daugiau ir geresnių darbo vietų bei mokymui ir lavinimui keliamus tikslus.

4.2. Atsižvelgti į atskirų ES šalių pradinę padėtį nustatant jų įnašą į Lisabonos strategiją. ES šalių ekonominis pajėgumas labai skiriasi. EESRK siūlo, kad kaip ir iš pradžių nustatant kiekybinius Lisabonos strategijos tikslus, įvertinti atskirų valstybių narių dabartinę padėtį ir pagal ją 27 ES pagrindu nustatyti kiekvienos jų nacionalinį įnašą į strategijos įgyvendinimą.

4.3. Grįžti prie kokybinių tikslų. Būsima darbotvarkė turėtų taip pat apimti tuos kokybinius tikslus, kurie pradėjus įgyvendinti atnaujintą Lisabonos strategiją pastaraisiais metais buvo beveik užmiršti (pvz., vadinamieji Lakeno rodikliai, skirti įvertinti kokybiškų darbo vietų kūrimą (14)).

4.4. Kelti naujus tikslus tose srityse, kuriose akivaizdžios spragos. Kompleksinėse gairėse reikėtų papildomai nustatyti naujus arba konkretesnius tikslus visose srityse, kur padaryta nedidelė pažanga arba išryškėjo ligšiolinės reformų politikos trūkumai. Todėl EESRK siūlo savo gaires, kuriose būtų numatyti kiekybiškai įvertinami lyčių lygybės tikslai, sprendžiama menką socialinę apsaugą suteikiančių darbo vietų problema, perėjimas prie nedidelį CO2 kiekį išskiriančių technologijų ekonomikos, kova su skurdu (taip pat ir dirbančių asmenų), socialinės atskirties prevencija (pvz., derama parama netekusiam darbo asmeniui arba asmens, kuris tapo nedarbingas, galimybės gauti viešąsias paslaugas).

5. Rekomendacijos dėl valdymo

5.1. Stiprinti Europos institucijų vaidmenį. Naujajai strategijai trūksta veržlumo. Atsižvelgiant į dabartinę krizę, didesnis Europos institucijų vaidmuo yra ypač svarbus. Po 2005 m., kai buvo pataisyta Lisabonos strategija, Komisijos veiksmai tapo akivaizdesni, visų pirma kalbant apie atskiroms šalims skirtų gairių ir geriausios praktikos pavyzdžių skelbimą ir sklaidą. Buvo raginama pradėti viešą diskusiją Taryboje, kad šis procesas nesustotų. Atnaujintoje strategijoje reikėtų šiuos klausimus giliau ir plačiau išnagrinėti. Komisija ir valstybės narės, naudodamosi elektroninėmis ryšių priemonėmis, turėtų stengtis gerinti ir skatinti valstybių narių geriausios praktikos mainus ir jos įgyvendinimą. Tačiau šie metodai bus veiksmingi, jei valstybėms narėms bus sukurta derama europinė erdvė, kurioje jos galės pasiekti Bendrijos tikslus. Galbūt reikėtų apsvarstyti galimybes taikyti naujas ir novatoriškas priemones.

5.2. Didinti atvirojo koordinavimo metodo veiksmingumą valstybėse narėse. AKM yra Lisabonos strategijos „metodinis pagrindas“. ES Reformų sutartyje jį numatyta taikyti dar daugiau sričių. EESRK nuomone, AKM silpnoji vieta yra ne tik nepakankamos piliečių žinios, bet ir veiksmingumo stoka nacionaliniu lygiu. Todėl nepaprastai svarbu, kad numatytieji tikslai nebūtų laikomi kaip anksčiau vien „pageidavimų punktais“, o veikiau konkrečiais politiniais įpareigojimais. Reikėtų rasti būdus ir priemones atsakomybei didinti ir suteikti daugiau paskatų valstybėms narėms veiksmingiau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus siekiant tikslo. Kad pusiausvyra būtų tvirtesnė, įgyvendinant naują strategiją turėtų aktyviau dalyvauti ne tik ūkio ir finansų, bet visų pirma darbo ir socialinių reikalų ministrai. Be to, EESRK rekomenduoja Europos socialiniams partneriams suteikti svaresnį vaidmenį, pavyzdžiui, būtų galima prie Europos aukščiausiojo lygio susitikimo išvadų pridėti standartizuotus trišalio dialogo makroekonomikos klausimais rezultatus.

5.3. Suteikti valstybių narių ekonomikos ir socialinių reikalų taryboms įgaliojimus stebėti Lisabonos strategijos įgyvendinimą. Atitinkamų konsultacijų metu ir atsižvelgiant į atskirų valstybių narių socialinių partnerių įgaliojimus, dar labiau sustiprinti ypatingą nacionalinių ESRT arba panašių pilietinės visuomenės organizacijų vaidmenį (15). Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų ataskaitose turėtų būti analizuojamas Lisabonos strategijos įgyvendinimas. Šios ataskaitos būtų pateiktos nagrinėti vyriausybėms ir Europos institucijoms, kurios savo ruožtu padarytų atitinkamas išvadas. ESRT ir pilietinės visuomenės organizacijos galėtų pakviesti Komisijos atstovus aptarti atskiros šalies ypatumus. Be to, ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos galėtų dalyvauti kasmet vykstančiose Komisijos konsultacijose. Ypač svarbu, kad EESRK ir nacionalinės ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos keistųsi nuomonėmis ir patirtimi, sukaupta įgyvendinant nacionalines reformas ir Lisabonos strategiją.

5.4. Didinti legitimumą labiau įtraukiant pilietinę visuomenę ir stiprinant regioninį matmenį. EESRK nuolat atkreipdavo dėmesį į tai, kad geresniam Lisabonos strategijos įgyvendinimui būtina, kad Europos institucijos prisiimtų visą atsakomybę ir kad būtų atstovaujama visiems visuomenės interesams bei vyktų glaudesnis valdžios ir socialinių partnerių bei pilietinės visuomenės bendradarbiavimas nacionaliniu, Europos bei regionų ir vietos lygmenimis (16).

—	Nacionaliniai Lisabonos strategijos įgyvendinimo koordinatoriai turėtų sistemingai bendradarbiauti su visais dalyviais rengiant, įgyvendinant ir vertinant nacionalines reformų programas.

—

Vykstant atitinkamoms konsultacijoms ir atsižvelgiant į socialinių partnerių įgaliojimus būtina ir ateityje skatinti valstybėse narėse vykstantį dialogą, kuriame dalyvautų ir nacionalinės ESRT ir galbūt kiti pilietinės visuomenės atstovai (NVO, socialinės ekonomikos organizacijos ir pan.) bei aukštųjų mokyklų arba ekspertų grupių atstovai.

—	Kiekvienas Lisabonos strategijos ciklas galėtų baigtis konferencija, kurioje dalyvautų svarbiausi suinteresuotieji subjektai ir pilietinės visuomenės organizacijos, kad būtų galima įvertinti laimėjimus ir trūkumus.

—

Reikia pašalinti veiksmingo nacionalinių parlamentų dalyvavimo ir tikro dialogo su socialiniais partneriais bei pilietinės visuomenės organizacijomis struktūrines kliūtis. Prie tokių kliūčių priskirtini, pavyzdžiui, įprastais tapę trumpi nacionalinių reformų programų rengimo terminai vasaros mėnesiais, taip pat už Lisabonos strategijos įgyvendinimą atsakingų asmenų, kurie daugelyje ES šalių menkai susiję su socialiniu dialogu, skyrimas.

—	Valstybių narių vyriausybės turėtų teikti daugiau informacijos apie pilietinio ir socialinio dialogo dėl Lisabonos tikslų rezultatus.

—	Norint užtikrinti visa apimantį požiūrį teritorinės, socialinės ir ekonominės sanglaudos srityse, reikia ES valstybėse visiškai įgyvendinti struktūrinių fondų partnerystės principus ir šioje srityje plačiau taikyti AKM priemones.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Pastebimi labai dideli skirtumai kalbant apie institucinį pagrindą pilietinei visuomenei dalyvauti formuojant nacionalinę politiką: daugelyje ES šalių yra ESRT, dauguma naujų valstybių narių turi vadinamąsias trišales tarybas (socialiniai partneriai ir vyriausybės atstovai), kitose šalyse nėra ESRT, tačiau kai kuriose iš jų egzistuoja alternatyvios organizacijos, atstovaujančios pilietinės visuomenės interesams. EESRK siekia apklausti kuo daugiau šių atstovaujančių organizacijų.

(2) Žr. CESE 1468/2005 rev. „Lisabonos strategijos įgyvendinimas“, Glaustas pranešimas Europos Vadovų Tarybai, 2006 m. kovo 23–24 d.; CESE 40/2008 „2008–2010 m. Lisabonos strategija: organizuotos pilietinės visuomenės vaidmuo“, Glaustas pranešimas Europos Vadovų Tarybai, 2008 m. kovo 13–14 d.

(3) Apie santykinius laimėjimus ir trūkumus siekiant Lisabonos tikslų žr. apžvalgoje, kuri pateikta leidinyje M.J. Rodrigues, Europe, Globalisation and the Lisbon Agenda (2009), 16 psl.

(4) Žr. 2 išnašą ir EESRK nuomonę „Veiksmingas atnaujintos Lisabonos strategijos valdymas“, OL C 175, 2009 7 28, p. 13.

(5) Žr. http://www.eurofound.europa.eu/ewco/reports/TN0403TR01/TN0403TR01_3.htm, Part-time work in Europe, Dublin-Foundation, 2004.

(6) Žr. 2001 m. Lakeno Europos Vadovų Tarybos priimtas darbo kokybės rodiklių rinkinys, „Užimtumo ir socialinė politika: investicijų į kokybę koncepcija“ COM(2001) 313 galutinis.

(7) Žr. Europos Parlamento nutarimą PT_TA(2008)0467, 2008.10.09.

(8) Komisijos komunikatas Europos Vadovų Tarybai dėl Europos ekonomikos atkūrimo plano COM(2008) 800 galutinis, 2008 m. lapkričio 16 d.

(9) Atitinkamų Europos socialinių partnerių susitarimų apžvalga: http://europa.eu/legislation_summaries/employment_and_social_policy/social_dialogue/c10132_de.htm

(10) 2009 m. vasario 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl socialinės ekonomikos (2008/2250 (INI))

(11) Žr. EESRK nuomonę dėl Europos ekonomikos atkūrimo plano, OL C 182, 2009 8 4, p. 71, 5.4 punktas.

(12) Šiuo požiūriu visų pirma galima pasidžiaugti tuo, kad buvo įsteigtas EESRK globojamas Europos integracijos forumas, sutelkiantis ES institucijas, suinteresuotuosius subjektus ir nevyriausybines organizacijas.

(13) Žr. EESRK nuomonę „ES biudžeto reforma ir būsimas finansavimas“, OL C 204, 2008 8 9, p. 113.

(14) Žr. „Užimtumo ir socialinė politika: investicijų į kokybę koncepcija“ COM(2001) 313 galutinis.

(15) EESRK pažymi, kad jis jokiu būdu nenori kištis į esamas konsultacijų procedūras, į nustatytą socialinių partnerių atsakomybę ir legitimumą atskirose valstybėse narėse.

(16) Žr. EESRK nuomonę „Veiksmingas atnaujintos Lisabonos strategijos valdymas“, OL C 175, 2009 7 28, p. 13.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/10

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl socialinės aprėpties

(tiriamoji nuomonė)

(2010/C 128/03)

Pranešėja Brenda KING

Švedijos ES reikalų ministrė Cecilia Malmström, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. gruodžio 18 d. raštu paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę dėl

Socialinės aprėpties.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 15 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 130 narių balsavus už ir 4 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Ateityje Europos Sąjungos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategijoje daugiau dėmesio reikia skirti socialinės sanglaudos tikslams – to reikalaujama 2009 m. rugsėjo 29 d. Europos Komisijos pateiktoje naujoje ataskaitoje. Socialinės apsaugos komiteto ataskaitoje konstatuojama, kad vien socialinė apsauga nepadės išvengti skurdo ir atskirties, ir raginama daugiau dėmesio skirti kovos su vaikų skurdu ir aktyvios aprėpties priemonių skatinimo tikslams.

Paprastai su atskirtimi visų pirma susiduria skurstantys arba žemą kvalifikaciją turintys žmonės, migrantai arba tautinių ar kultūrinių mažumų atstovai, neįgalūs, vieniši, varganuose būstuose gyvenantys arba benamiai asmenys.

Nors darbas pats savaime nėra garantija, kad bus išvengta atskirties ir išnyks skurdo pavojus, užimtumas išlieka geriausia socialinės aprėpties skatinimo priemone.

1.2. ES pirmininkaujanti Švedija ryžtingai siekia kovoti su neigiamais ekonomikos krizės padariniais augimui ir užimtumui tiek ES, tiek ir valstybių narių lygiu. Ji nori pirmenybę skirti veiksmams, susijusiems su darbo rinkos priemonėmis, kurios kiek įmanoma sumažins nedarbą ir atskirtį patiriančių žmonių skaičių ir į darbo vietas grąžins tuos, kurie neseniai tapo bedarbiais. Tuo pat metu ES pirmininkaujanti šalis nori, kad būtų padėtas pagrindas ilgalaikiam ir tvariam darbo vietų kūrimui.

1.3. Neseniai pasibaigusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) aukščiausiojo lygio susitikime buvo konstatuota, kad valstybės narės, įskaitant ES, šiais metais sugebėjo sukurti ir išsaugoti darbo vietas, kitaip tariant – kiek įmanoma sumažinti krizės poveikį daugeliui savo piliečių. Valstybės narės visų pirma dėjo pastangas remti darbo vietų išsaugojimą ir užtikrinti namų ūkių pajamas.

1.4. Tačiau Europos Sąjungai sunkumų kyla dėl to, kad daugelis darbingo amžiaus piliečių negali įsidarbinti, jie neturėjo darbo net ir pastarojo meto ekonomikos augimo laikotarpiu. Be to, kai kurie piliečiai uždirba per mažai, kad galėtų išbristi iš skurdo. Galima daryti išvadą, kad nepaisant ryžtingų veiksmų remti ekonomikos atgaivinimą, ši asmenų grupė per pastaruosius 18 mėnesių padidėjo, o socialinių ekonomikos nuosmukio padarinių mastas dar nėra visiškai aiškus.

1.5. EESRK mano, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti asmenims, kuriems sunkiausia patekti į darbo rinką, pirmiausia reikia dėti daugiau pastangų įgyvendinti 2008m. gruodžio mėn. Tarybos priimtus bendrus principus dėl aktyvios aprėpties. Tai žemos kvalifikacijos darbuotojai, kuriems sudėtingiau pasinaudoti visą gyvenimą trunkančio mokymosi ir profesinio mokymo galimybėmis, piliečiai (daugiausia moterys), prižiūrintys kitus asmenys, anksčiau į pensiją išeinantys darbuotojai, žmonės su negalia, mažumų atstovai, imigrantai ir jaunimas.

1.6. EESRK rekomenduoja taikyti atvirojo koordinavimo metodą siekiant nustatyti geriausią perėjimo iš ugdymo ar profesinio sistemos į darbo rinką ir iš namų ūkio ir pilietinės veiklos į darbo rinką praktiką bei šalinant struktūrines kliūtis patekti į darbo rinką ir apskritai dalyvauti visuomenės gyvenime.

1.7. EESRK suvokia, kad socialinės paslaugos ir apsauga labai priklauso nuo valstybės skiriamo finansavimo, kurį keletas valstybių narių dabartinės krizės sąlygomis siekia sumažinti. Todėl Komitetas prieštarauja visoms iniciatyvoms, galinčioms pakenkti solidarumui, kuriuo remiasi socialinė apsauga ir kuris yra toks reikalingas Europai. Reikėtų imtis tokių priemonių, kurios gali padėti išlaikyti apsaugą ir kartu sudaryti palankias sąlygas perėjimui į darbo rinką bei išlikimui joje.

1.8. EESRK pripažįsta visą gyvenimą trunkančio mokymosi ir profesinio mokymo svarbą, nes tai padidina piliečių galimybes įsidarbinti, ir atkreipia dėmesį į paradoksą, kad mažiausiai išsilavinusiems asmenims sunkiausia pasinaudoti tokio mokymosi galimybėmis. Todėl EESRK primygtinai rekomenduoja visiems piliečiams suteikti teisę ir galimybes mokytis visą gyvenimą.

1.9. EESRK pritaria Komisijai, kad svarbu derinti veiksmus ir bendradarbiauti nacionaliniu ir vietos lygiu, įtraukiant viešąsias institucijas, socialinius partnerius ir pilietinę visuomenę. Tai turėtų būti vykdoma ne tik užimtumo, bet ir būsto, sveikatos priežiūros bei teritorinės aprėpties srityse.

2. Bendra informacija ir kontekstas

2.1. Europos šalių ekonomikai ir visuomenei šiuo metu tenka spręsti ne vieną sunkų uždavinį, pavyzdžiui, klimato kaitos, technologinės pažangos, globalizacijos ir gyventojų senėjimo. Nors dalyvavimas darbo rinkoje per pastaruosius dešimtmečius buvo aktyvesnis ir vertintinas teigiamai, tačiau bendro skurdo ir dirbančių asmenų skurdo lygis nepakito, darbo rinka išliko stipriai susiskaldžiusi ir tik nežymiai sumažėjo bedarbių namų ūkių dalis. Kadangi kokybiška darbo vieta yra geriausia apsauga nuo skurdo ir atskirties, šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama užimtumo ir aprėpties sąsajai.

2.2. Pasaulinė finansų krizė yra naujausia problema, išplitusi į realiąją ekonomiką, kurioje situacija darbo rinkoje dėl sumažėjusios paklausos ir griežtesnių finansavimo sąlygų gerokai pablogėjo (1). 2009 m. kovo mėn. ES 27 pagal sezoną pakoreguotas nedarbo rodiklis siekė 8,3 proc. palyginti su 6,7 proc. 2008 m. kovo mėn. Tai reiškia, kad nedarbo lygio tendencijos pasikeitė, nes ankstesniais metais šis rodiklis ES 25 mažėjo nuo 8,9 proc. 2005 m. kovo mėn. iki 8,4 proc. 2006 m. kovo mėn. ir iki 7,3 proc. 2007 m. kovo mėn. Nors padėtis kiekvienoje šalyje yra skirtinga, visas valstybes nares ir daugumą sektorių paveikė gilus pasaulinis ekonomikos nuosmukis. Labiausiai nukentėjo Ispanija, Airija ir Baltijos šalys, kur nedarbo rodikliai išaugo dvigubai, o Baltijos šalyse – beveik trigubai. Tokios nedarbo lygio kilimo tendencijos prognozuojamos ir toliau.

2.3. Dabartiniai pinigų sistemos įtampos mažinimo ir fiskalinių paskatų paketai, priimti beveik visose valstybėse narėse kovojant su pastarojo meto krize, pirmiausia yra skirti finansų sistemoms stabilizuoti, sušvelninti neigiamą socialinį poveikį, o po to turėtų padėti atkurti ekonomikos augimą. Valstybių narių galimybės imtis veiksmų skiriasi, tačiau daugiausia dėmesio jos linkusios skirti užimtumo išlaikymui, reintegracijos į darbo rinką skatinimui, paramai asmenims užtikrinant jiems pakankamas pajamas, hipotekos kreditų turėtojų apsaugai nuo priverstinio nusavinimo, kreditų suteikimo sąlygų palengvinimui, taip pat investicijoms į socialinę ir sveikatos infrastruktūrą tiek siekiant padidinti užimtumą, tiek gerinti paslaugų gavimo sąlygas (2). Tačiau ES pirmininkaujanti Švedija mano, kad kovos su krize priemonės turi būti nuosekliai derinamos su būtinomis struktūrinėmis reformomis, skirtomis kitoms ES problemoms spręsti (pavyzdžiui, demografinių pokyčių, globalizacijos), nes dar prieš šią krizę pernelyg daug ES piliečių, kurie galėjo dalyvauti darbo rinkoje, nerasdavo darbo, nors ekonominė padėtis ir buvo palyginti palanki.

2.4. ES pirmininkaujanti Švedija ketina dėmesį sutelkti į šiuos klausimus:

2.4.1. Kaip bendromis jėgomis ES valstybės narės galėtų šalinti ekonomikos krizės sukelto greitai kylančio nedarbo lygio padarinius?

2.4.2. Kokios veiksmingos reformos gali padidinti judumą darbo rinkoje, įskaitant priemones, sudarančias geresnes sąlygas žmonėms vėl pradėti dirbti?

Siekiama sušvelninti trumpalaikius krizės padarinius ir imtis veiksmų, užtikrinančių, kad valstybės narės pasieks ilgalaikius didelio užimtumo tikslus įgyvendinant naują ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją.

3. Užimtumas ir socialinė aprėptis

3.1. Saugaus perėjimo skatinimas

3.1.1. Perėjimas ir socialinis judumas Europoje visada buvo gyvenimo dalis. Globalizacijos nulemti pokyčiai pabrėžia būtinybę įdiegti tokias ekonominio ir socialinio valdymo sistemas, kurios aktyviai remtų tiek perėjimą, tiek ir socialinį judumą. Užimtumo aktyvinimo, profesinio reabilitavimo ir grąžinimo į darbo rinką strategijų susiejimą su socialine apsauga reikėtų laikyti politikos tikslu. Literatūroje rašoma apie mažiausiai penkias perėjimo rūšis (3): perėjimas iš ugdymo ir profesinio mokymo sistemos į darbo rinką, perėjimas iš vienos užimtumo formos į kitą, įskaitant savisamdą, perėjimas iš darbo rinkos į namų ūkio arba pilietinę veiklą, perėjimas iš darbo rinkos į nedarbingumą, perėjimas iš darbo rinkos į pensiją bei atvirkščiai. Reikia siekti įtikinti žmones, kad pereiti apsimoka ir motyvuoti juos aktyviai stengtis įsidarbinti, tuo pat metu suteikiant jiems reikalingą paramą ir apsaugant juos nuo materialinio nepritekliaus.

3.1.2. Ypatingą susirūpinimą kelia perėjimas iš ugdymo ir profesinio mokymo sistemos į darbo rinką, nes neadekvačiai daug jaunų žmonių į darbo rinką negalėjo patekti ekonomikos augimo laikotarpiu, o dabar neadekvačiai daug jų kenčia nuo finansų ir ekonomikos krizės (4). Nors šiandien tų jaunų žmonių kvalifikacijos lygis yra aukštesnis nei ankstesnių kartų, tačiau jie į darbo rinką patenka vėliau, jų darbo vietos yra mažiau pastovios, o darbo rinkos segmentacijos ir nedarbo problemos jiems gresia dažniau. EESRK atkreipia dėmesį į Komisijos iniciatyvą „Pagalba jaunimui – jau dabar“ (5) ir pritaria jai, tačiau Komitetui abejonių kyla dėl kokybiško profesinio mokymo ir praktikos gamyboje įvertinimo būdų ir jų peržiūrėjimo, siekiant užtikrinti jų nuolatinį funkcionalumą. EESRK rekomendacijos dėl kovos su jaunimo nedarbu buvo išdėstytos nuomonėje dėl Prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (6). EESRK primena, kad atskirtis nuo darbo rinkos ir socialinė atskirtis visų pirma gresia migrantams, etninių mažumų atstovams, vienišiems tėvams ir žemos kvalifikacijos darbuotojams.

3.1.3. Perėjimas iš darbo rinkos į namų ūkio ir pilietinę veiklą bei atvirkščiai didžiausią poveikį turi moterims ir jų galimybėms pasirašyti atitinkamos rūšies darbo sutartis ar nedalyvavimo darbo rinkoje laikotarpio trukmei. Todėl EESRK rekomenduoja sustiprinti priemones, užtikrinančias lyčių lygybę.

3.2. Integruotos politikos formavimas ir įgyvendinimas, pritaikyti veiksmai ir geresnis valdymas

3.2.1. Kadangi sukaupiama vis daugiau patirties įgyvendinant perėjimo politiką, aiškėja tam tikros „geros perėjimo politikos“ ypatybės. Kaip ypatingai svarbios išsiskiria paskatos ir parama. Darbo rinkoje taikomas perėjimo priemones reikia svarstyti kartu su aprėpties strategijomis, ypač kai sprendžiami klausimai, susiję su asmenimis, kuriems sunkiausia patekti į darbo rinką ir kurių atžvilgiu reikia sistemingai imtis papildomų priemonių. Komitetas laikosi nuomonės (7), kad dėl krizės reikia imtis veiksmų kuo skubiau ir įgyvendinti išsamias aprėpties strategijas, kuriomis būtų derinamos priemonės, skirtos įtraukiajai darbo rinkai, užtikrinti galimybes gauti kokybiškas paslaugas ir pakankamas minimalias pajamas.

3.2.2. Nemažos dalies darbingo amžiaus gyventojų, kuriems reikia pereiti į darbo rinką, vardu, EESRK pritaria Komisijos rekomendacijai (8) dėl aktyvesnio dalyvavimo ir geresnio suderinimo nacionaliniu lygiu. Tačiau EESRK ir toliau rekomenduoja suasmeninti intervencines priemones. Tai svarbu, nes patariamosios tarnybos, kurios yra žmonėms „artimos“ ar vietinės ir kurios jei ne asmenims, tai bent grupėms rekomenduoja specialiai pritaikytus sprendimus, reformai yra gyvybiškai svarbios. Socialinės ekonomikos projektai ir organizacijos dažnai pirmieji imasi įgyvendinti priemones, kuriomis skatinami įsidarbinti padedantys veiksmai ir kurios padeda kurti naujas darbo vietas asmenims, kuriems sunkiausia patekti į darbo rinką.

3.2.3. EESRK taip pat rekomenduoja, kad šiomis aplinkybėmis socialinį dialogą turėtų papildyti pilietinis dialogas. Kelete valstybių narių toks dialogas tam tikra forma jau vyksta. Tai sudarys galimybes pilietinės visuomenės organizacijas, turinčias patirties ir žinių, taip pat dažnai užmezgusias stiprius ryšius su pažeidžiamomis grupėmis, įskaitant skurstančius asmenis, vaikus, jaunimą, stabilaus pagrindo neturinčias šeimas, migrantus ir etnines mažumas, žmones su negalia, pagyvenusius asmenis, įtraukti kaip svarbius veikėjus į politikos, stiprinančios socialinę aprėptį Europoje, rengimo procesą. Tyrimai rodo, kad paslaugas teikiančių specialistų ir jų institucijų darbo kokybė ir patyrimas, įskaitant žinias ir gebėjimą spręsti nepalankioje padėtyje esančių grupių problemas yra svarbus geros praktikos elementas.

3.2.4. EESRK sutinka su Komisijos komunikate pateikta rekomendacija (9), kad siekiant pagerinti nepalankioje padėtyje esančių asmenų galimybes, būtina užtikrinti geresnį valstybės institucijų, valstybinių ir privačių užimtumo tarnybų, socialinių ir suaugusiųjų švietimo paslaugų teikėjų, socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimą. EESRK taip pat mano, kad reikia suderinti intervencinę veiklą, vykdomą teikiant skirtingas paslaugas, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo ir būsto, nes patirtis parodė, kad tai yra vienas svarbiausių geros praktikos elementų.

3.3. Lisabonos strategija

3.3.1. ES Lisabonos sutartyje ypatingai pabrėžiama socialinė aprėptis ES. Joje numatomas bendras tikslas – būtinybė pereiti prie visapusiškesnės ekonomikos, pajėgios derinti veiksmingumą su daugiau ir geresnių darbo vietų, užtikrinančių didesnę socialinę apsaugą, kūrimu bei stipresne socialine ir ekonomine sanglauda. Tai yra Europos ekonominio ir socialinio modelių pagrindas. ES strategijoje, kuri bus įgyvendinama po 2010 m., turės būti nustatyta aiški pagrindinių visuomenės laukiančių uždavinių vizija ir persvarstytos priemonės užimtumo ir socialinės aprėpties srityse. EESRK šiuo metu rengia nuomonę dėl Lisabonos strategiją pakeisiančios strategijos.

3.3.2. Lisabonos strategijoje pabrėžta, kaip tvirtai darbo vietų kūrimas susijęs su aktyvia užimtumo politika, stipria makroekonomine sistema, investicijomis į gebėjimus, mokslinius tyrimus ir infrastruktūrą, geresniu reglamentavimu ir verslumo bei inovacijų skatinimu. Kadangi situacija darbo rinkose dėl ekonomikos nuosmukio toliau blogėja, būtina imtis papildomų veiksmų, nes skaudžiausiai recesiją jaučia žmonės. Krizė iš esmės pakeis Europos darbo rinkas. Reikia užtikrinti tinkamas priemones, kad darbuotojai ir įmonės galėtų sėkmingai prisitaikyti prie kintančios aplinkos – išsaugoti darbo vietas, visais lygmenimis gerinti gebėjimus, visų pirma žemos kvalifikacijos asmenų, sugrąžinti žmones į darbo rinką ir sudaryti sąlygas kurti naujas darbo vietas.

3.4. Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros taikymo krizės metu koncepcija (10)

EESRK mano, kad tai yra integruota strategija darbo rinkos lankstumui ir užimtumo garantijoms skatinti ir remti tuos, kurie laikinai nedalyvauja darbo rinkoje, todėl:

3.4.1. darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra yra dar svarbesnė ir tinkamesnė dabartiniu ekonomikai sunkiu metu, kai didėja nedarbas, skurdas, susiskaidymas ir skubiai reikia skatinti augimą, kurti naujas ir geresnes darbo vietas ir stiprinti socialinę sanglaudą;

3.4.2. norint pasiekti darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą reikia palankių socialinės apsaugos elementų, tačiau reikia ir aiškių paskatų dirbti bei atviros į gebėjimus orientuotos darbo rinkos, kuri paremtų kitus elementus. Šie elementai turėtų būti derinami su politika, kuria siekiama šalinti struktūrines kliūtis dalyvavimui ir skatinama išsaugoti ir kurti darbo vietas, įskaitant kokybiškas darbo vietas. Tai prisidės prie socialinės atskirties ir skurdo pavojaus mažinimo atveriant darbo rinką visiems piliečiams, visų pirma pažeidžiamoms grupėms;

3.4.3. bendri darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros, kaip Europos užimtumo strategijos įgyvendinimo priemonės, principai ir išsamios aktyvios aprėpties strategijos, skirtos asmenims, kuriems sunkiausia patekti į darbo rinką, kartu sudaro išsamią politinę strategiją, kurią pasitelkus galima koordinuoti krizės padarinių užimtumui ir jos socialinio poveikio neutralizavimo pastangas bei pasirengti ekonomikos pakilimui.

3.4.4. EESRK palankiai vertina ES socialinių partnerių susitarimą stebėti bendrųjų darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros principų įgyvendinimą ir mokytis iš klaidų. EESRK šiuo metu rengia nuomonę dėl darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros, kuria prisidės prie minėtos veiklos (11). EESRK taip pat ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų įgyvendinant bendruosius aktyvios aprėpties principus, o Komisiją – reguliariai vertinti pažangą.

4. Socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties politika

4.1. Socialinės apsaugos sistemos gali būti labai naudingos socialinei aprėpčiai, nes jose pripažįstamas nedalyvaujančių darbo rinkoje statusas, įgyvendindamos šias sistemas valstybės imasi pozityviųjų veiksmų, o kolektyviniu socialiniu solidarumu šalinamos aplinkybės, kurios neleidžia žmonėms gyventi jų orumo nežeminančiomis sąlygomis. Europos gerovės valstybės sėkmė, ypač kovojant su nelygybe, yra gerai žinoma ir atspindi pagrindinę Europos vertybę – solidarumą, kuris pripažintas Europos pagrindinių teisių chartijoje. Komiteto nuomone, visų svarbiausios užduotys socialinės apsaugos srityje šiuo metu yra visiems žmonėms užtikrinti pagrindinius poreikius (net jeigu jų taikymas įvairiose valstybėse ir skiriasi), ir sudaryti sąlygas sėkmingam perėjimui, apie kuriuos kalbėta pirmiau. Reikia imtis veiksmų, kad perėjimas apsimokėtų ir kad būtų pagerintos galimybės įsidarbinti konkrečioms problemų darbo rinkoje turinčioms grupėms, tuo pat metu išsaugant valstybių narių biudžeto įplaukų lygį. Galimybės įsidarbinti padidėtų ir sumažinus darbdaviams tenkančias su darbo užmokesčiu nesusijusias darbuotojų samdymo sąnaudas, kurios atsiranda dėl administracinės naštos – šią naštą reikia mažinti. Be to, reikia išnaudoti naujų darbo vietų, skirtų žemos kvalifikacijos darbuotojams, kūrimo potencialą, šalinti veiksnius, skatinančius nedirbti, nustatyti tokius mokesčius ir išmokas, kad dirbti apsimokėtų (taip pat sumažinant antro šeimos atlyginimo apmokestinimo naštą), taip pat reikia įvairiais būdais (pavyzdžiui, mokant verslumo ar teikiant mikrokreditus) skatinti bedarbius pradėti savo verslą, užtikrinti galimybes pasinaudoti paslaugomis, kurios būtinos dalyvavimui visuomenės gyvenime. Tie, kurie negali dirbti, turi būti remiami, kad turėtų atitinkamas pajamas.

4.2. Komitetas norėtų pabrėžti, kad dėl globalizacijos skatinamos aršios konkurencijos ir ekonomikos krizės poveikio dar svarbiau užtikrinti pakankamą socialinę apsaugą nuo socialinių grėsmių, įskaitant nedarbą, ir sustiprinti socialinės apsaugos kaip socialinės investicijos funkciją, skirtą tiek ekonominiam konkurencingumui, tiek ir socialinei aprėpčiai stiprinti. Negalima leisti, kad reformos kenktų solidarumo principams, kuriais grindžiama socialinė apsauga ir kurie Europai buvo labai naudingi. Pokyčiai yra būtini ir socialinės apsaugos sistemos neturėtų jiems priešintis, veikiau joms privaloma taikyti nuoseklią, ilgalaikę ir suderintą socialinių reformų politiką, galinčią suteikti apsaugą ir remti perėjimą trumpuoju ir ilguoju laikotarpiais.

Todėl labai svarbu apsvarstyti būdus, kaip naudojant įvairius socialinės apsaugos elementus būtų galima veiksmingiau skatinti socialinę ir ekonominę aprėptį. Šiuo požiūriu EESRK atkreipia dėmesį į toliau nurodytus dalykus.

4.3.1. Atsižvelgimas į demografinį disbalansą ir šeimos pokyčius

4.3.1.1. Dėl numatomo gyventojų senėjimo daugumoje Europos šalių iškyla įvairių socialinės aprėpties problemų. Daugelis valstybių jau ėmėsi veiksmų. Akivaizdžiausia problema, nors ji ne visada veiksmingai sprendžiama, – gyventojų, kurie turi teisę gauti pensiją ir kuriems reikia teikti sveikatos ir socialinės rūpybos paslaugas, dalies didėjimas. EESRK teigiamai vertina Komisijos rekomendaciją (9), propaguoti vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumą ir stimuliuoti paklausą ir darbo vietas priežiūros sektoriuje mokesčių lengvatomis ir kitomis paskatomis. EESRK mano, kad dėl Komisijos pasiūlymo neskatinti taikyti ankstyvo išėjimo į pensiją sistemų būtinos išsamios diskusijos dėl pagrindinių sąlygų, apimties, papildomų politinių priemonių ir pan., kad senatvės sulaukusiems žmonėms nebūtų sukurta socialinių problemų. Šiuo klausimu EESRK jau yra pateikęs svarbių pasiūlymų.

4.3.1.2. Kitas aspektas, turintis poveikio demografinei padėčiai, yra tai, kad daugelio sričių politika, ypač šeimos politika, nesudaro pakankamų sąlygų žmonėms patenkinti savo norą turėti vaikų (12). EESRK norėtų visų pirma atkreipti politikos formuotojų dėmesį į Komiteto nuomonę dėl šeimos ir demografinės raidos (13). Kiekvienai šaliai reikia šeimos politikos, kuri gerbtų kiekvieno piliečių (taip pat ir vaikų) valią, vertintų šeiminį gyvenimą, atsižvelgtų į skaudų šeimos iširimo, smurto, skurdo ir socialinės atskirties poveikį, ypač vaikams, taip pat būtų nenutolusi nuo piliečių gyvenimo ir troškimų. Todėl visose Europos valstybėse didžiausias prioritetas turėtų būti skiriamas išsamiai šeimos politikai, kuri susietų pajamas, vaikų priežiūros įstaigas, kokybiškas darbo vietas tėvams ir galimybes dirbti visą darbo dieną, lyčių lygybę, švietimą, socialines ir kultūrines paslaugas, užimtumą ir infrastruktūros kūrimą bei planavimą.

4.3.2. Nedarbo draudimo optimizavimas ir integracijos skatinimas

4.3.2.1. Nedarbo draudimas yra svarbi socialinė išmoka, kuri apsaugo atleistus darbuotojus ar bedarbius visų pirma tokiomis sąlygomis, kai dėl ekonomikos krizės ir konkurencijos vyksta nuolatinė restruktūrizacija. Priklausomai nuo dydžio, nedarbo draudimas netgi gali tapti sklandžiai veikiančios ekonomikos veiksniu ir prisidėti prie darbo jėgos judumo. Tačiau kai kuriose šalyse nedarbo draudimas yra paprasčiausia pasyvi perskirstomoji išmoka be atitinkamos reintegracijos į darbo rinką sistemos (t. y. perėjimo iš bedarbystės į užimtumą) ar profesinio mokymo, kuris padėtų gauti ilgalaikį darbą. Apskirtai būtina, kad nedarbo draudimo išmokos taptų aktyvesne priemone. Šiuo tikslu jos galėtų būti susietos, kaip jau yra daroma kelete šalių, su individualiais grįžimo į darbą susitarimais, kurie būtų būtina išmokų gavimo sąlyga. Pagal šį scenarijų valdžios institucijų užduotis – teikti tinkamą paramą, užtikrinti integravimo ir profesinio mokymo sistemas bei galimybes pasinaudoti kitomis palankesnes sąlygas sudarančiomis paslaugomis. Taip pat svarbi prevencija. Šiuo atveju svarbiausia yra ankstyva intervencija, būtinybė kovoti su vaikų skurdu, kartu taikant veiksmingą papildomo mokymo visą gyvenimą politiką, kurią būtina vykdyti ir kuri laikui bėgant gali apimti keletą persikvalifikavimų.

4.3.2.2. Perėjimas ir integracija taip pat svarbūs ir kitoms grupėms, pavyzdžiui, avarijų aukoms, dėl ligos tapusiems neįgaliems asmenims (perėjimas iš užimtumo į nedarbą dėl negalios). Visų pirma kyla klausimas kuo pakeisti pajamas, o visų antra, kaip grįžti į darbo rinką arba gauti galimybę įsidarbinti. Pajamos yra būtina, bet nebūtinai pakankama sąlyga savarankiškam gyvenimui. Daugeliu atvejų, nepaisant tam skirtų teisės aktų nuostatų, vis dar per mažas prioritetas teikiamas žmonių integravimui į profesinį gyvenimą. Praktiškai konsultavimas ir parama ieškant darbo ar grįžtant į darbą dažnai yra sudėtingi ir nepakankami. Nei reikalavimai išmokoms gauti, nei kompensacijos dydis neturėtų atgrasyti susijusių asmenų nuo funkcinės ar profesinės reabilitacijos ar nuo grįžimo į darbą. Iš tiesų jie turėtų būti skatinami tai daryti. Tačiau vykdant reformas, kuriomis daugiau dėmesio skiriama ne pasyvioms, o aktyvioms priemonėms, negalima išleisti iš akių tikslų, numatytų Europos socialinės apsaugos kodekse ir jo protokoluose. Tinkamo užimtumo koncepcija turėtų būti siekiama užtikrinti, kad bedarbiams bus siūlomas darbas, kuriame jie galėtų našiai ir veiksmingai išnaudoti savo gebėjimus ir kvalifikaciją ir būti naudingi visai visuomenei. Tačiau asmenys, kurie neturi galimybės dirbti, turi būti remiami, kad jie turėtų pakankamai pajamų oriai gyventi.

5. Mokymosi visą gyvenimą ir profesinio mokymo skatinimas

5.1. Dirbančių žmonių profesinio mokymo ir ugdymo sistemos ir jų pakopos valstybėse narėse labai skiriasi. Tai, kad papildomo ugdymo ir profesinio mokymo galimybės pasiskirsto labai nevienodai tarp ES piliečių (turintys geresnį išsilavinimą turi daugiau profesinio ir papildomo mokymo galimybių per savo karjerą darbo rinkoje nei mažiau išsilavinę piliečiai), yra didelis iššūkis politikai šiomis globalizacijos ir dabartinio ekonomikos nuosmukio sąlygomis. Kadangi mažiau išsilavinusiems piliečiams kyla didžiausia darbo vietų perkėlimo ir nedarbo grėsmė, viena svarbiausių politikos užduočių yra užtikrinti geresnes sąlygas mažiau išsilavinusioms grupėms aktyviau dalyvauti ugdyme ir profesiniame mokyme. Todėl EESRK ragina sudaryti sąlygas mokytis visiems piliečiams, visų pirma labiausiai atskirtoms grupėms, kurios nori pagerinti savo galimybes darbo rinkoje.

5.2. Kadangi socialinės, ekonominės, politinės ir technologinės aplinkos pasikeitimai reikalaus nuolatinio gebėjimų pritaikymo, reikia peržiūrėti ir bendrojo ugdymo turinį, jei norima, kad ugdymas ir profesinis mokymas geriau atitiktų darbo rinkos poreikius. Todėl būtina, pirma, visiems jaunuoliams suteikti gerą pagrindinį išsilavinimą, antra, nustatyti dabartinį ir būsimą gebėjimų poreikį, kuris turėtų būti analizuojamas vietos ir (arba) nacionaliniu lygiu siekiant atsižvelgti į skirtumus valstybėse narėse ir tarp valstybių narių. EESRK atkreipia dėmesį į Komisijos iniciatyvą „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms“ (14) ir ketina pateikti išsamesnį atsakymą.

5.3. EESRK sutinka su Komisijos rekomendacija, kad negalima leisti profesinę karjerą pradėti nuo bedarbio patirties. Todėl būtina kiekvienam baigusiam mokyklą, norinčiam ir tai sugebančiam, suteikti papildomą ugdymą ar vietą profesinio mokymo programoje bei primygtinai skatinti kiekvieną tuo pasinaudoti. Daugiau informacijos apie EESRK komentarą rasite EESRK nuomonėje dėl prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (15).

6. Būstas kaip socialinės aprėpties veiksnys

6.1. Viena iš sunkiausių atskirties rūšių yra benamystė. Daugelis Europos Sąjungos šalių ratifikavo tarptautines sutartis ir konvencijas, pripažįstančias ir saugančias teisę į būstą: Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (25 straipsnis), Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (11 straipsnis), Vaiko teisių konvenciją (27 straipsnis), Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (14 ir 15 straipsniai), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (8 straipsnis), Europos socialinę chartiją (15, 16, 19, 23, 30, 31 straipsniai) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (34 straipsnis, 3 dalis).

6.2. Europoje būsto krizės poveikį jaučia 70 mln. žmonių, kurie gyvena netinkamomis sąlygomis. Iš jų beveik 18 mln. gresia iškeldinimas ir 3 mln. yra benamiai. Dėl pasaulinės finansų krizės beveik 2 mln. šeimų Europoje neteks savo namų, kadangi negalės grąžinti būsto paskolos, todėl šis skaičius toliau didės (16). Valstybės narės turi teikti prioritetą šiam klausimui, kad būtų sumažintas krizės poveikis piliečiams, pirmiausia labiausiai pažeidžiamiems.

6.3. Namų praradimas veda priešinga socialinei aprėpčiai kryptimi, taigi numatoma, kad didės prieinamo tinkamo būsto paklausa, silpnės apsauga nuo sutarties nutraukimo būsto sutartyse, padidės rizika netekti naudojimosi teisės hipotekinių kreditų sutartyse ir išaugs iškeldinimų grėsmė. Tai palies jaunimą, pagyvenusius asmenis, bedarbius, neturtingus žmones ir migrantus bei šeimas, gaunančias vidutines pajamas. EESRK primygtinai rekomenduoja užtikrinti lygias galimybes būsto srityje ir sukurti numatytų iškeldinimų prevencijos mechanizmus, skirtus visų pirma skirtingoms pažeidžiamų žmonių grupėms.

EESRK palankiai vertina atvirojo koordinavimo metodo taikymą keičiantis gera praktika ir benamystės bei būsto atskirties pasirinkimą 2009 m. atvirojo koordinavimo metodo socialinių reikalų srityje tema. Komitetas rekomenduoja šį metodą toliau plėtoti sustiprinant esamas ES finansines priemones šiose srityse:

6.4.1. prieinamo ir tinkamo būsto suteikimo programos,

6.4.2. programos, remiančios alternatyvių būsto sprendimų vystymą ir bandomuosius naujų rūšių socialinio būsto projektus, kuriuose atsižvelgiama į kartų solidarumą, kultūrų įvairovę, socialinės atskirties klausimus ir kurie vykdomi kartu su vietos valdžios institucijomis, pilietine visuomene ir socialiniais investuotojais.

6.5. EESRK sutinka su Tarybos ir Komisijos teiginiu (17), kad finansinė aprėptis yra būtina sąlyga sudaryti tvarias galimybes būsto rinkoje ir tinkama parama bei konsultacijos turi būti suteiktos tiems, kuriems gresia iškeldinimas arba priverstinis būsto nusavinimas.

7. Teritorinė politika kaip socialinės aprėpties veiksnys

7.1. Politikos priemonės, susijusios su būsto suteikimu, turi būti derinamos su teritorinėmis ir geografinėms vietovėms skirtomis priemonėmis ir jomis papildomos. Visos su socialine aprėptimi susijusios pastangos rodo, kad yra nepalankioje padėtyje esančių regionų ir vietovių. Daugeliu atveju šių nepalankių sąlygų priežastis yra infrastruktūra, įskaitant prastą paslaugų, komunalinių paslaugų ir kitų priemonių teikimą bei darbo vietų trūkumą, o tai gali sukelti aplinkos ir socialinių sąlygų pablogėjimą. Naujų tyrimų duomenys pabrėžia vietos lygmenį ir parodo, kaip problemos ir neatitikimai gali kauptis tam tikrose vietovėse, kuriose ne tik gyvena pažeidžiami asmenys, bet ir jos pačios dėl šios ir kitų priežasčių yra pažeidžiamos. Tiek vietos, tiek nacionalinių ar užsienio kapitalo investicijų į šias vietoves trūkumas dar labiau apsunkina padėtį.

7.2. Todėl politikos tikslas turėtų būti vengti pusiausvyros sutrikimo vietovėse ar regionuose ir užtikrinti, kad būtų pakankamai aprūpinamos itin nepalankiose sąlygose esančios vietovės. Šiuo požiūriu vietos iniciatyvoms, skirtoms socialiniam nustekentų ir nuskurdusių vietovių ar gyvenamųjų rajonų atgaivinimui, tenka svarbus vaidmuo. Tai nėra vien tik investicijų į fizinę infrastruktūrą klausimas, tuo taip pat pabrėžiama socialinės ir bendruomeninės infrastruktūros bei šių vietovių socialinio kapitalo atkūrimo svarba.

7.3. Užimtumas itin svarbus norint įveikti su konkrečiomis vietovėmis susijusius sunkumus. Vietovėse esančios užimtumo galimybės padeda mažinti skurdą, plėsti socialinę aprėptį ir didinti savigarbą bei pasitikėjimą savimi ir padidinti atskirtį nuo visuomenės patiriančiųjų išteklius. Užimtumas taip pat padeda padidinti vietos lygmens finansinius ir kitus išteklius. Tačiau galimybės pasinaudoti paslaugomis yra būtina sąlyga darbo vietų kūrimui vietos lygiu. Vietos bendruomenių dalyvavimas šiose ir kitokios rūšies iniciatyvose, pavyzdžiui, vietos mikroįmonių kūrime, yra labai svarbus.

7.4. EESRK įsitikinęs, kad be klasikinių socialinės aprėpties politikos sričių, reikia imtis priemonių naujoje politikos ar veiklos srityje. Reikia siekti sukurti aktyvią ir integruotą visuomenę. Iš dalies daugelis politikos sričių struktūrų sutampa (pavyzdžiui, skirtų būsto, žemos kvalifikacijos klausimams), bet tai yra užduotis, kurią spręsti turėtų imtis atskira, specialiai tam skirta politika.

7.5. EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymą (18) mobilizuoti ir pagreitinti mikroįmonių ir socialinės ekonomikos vystymo finansavimą pasitelkiant naują ES mikrofinansų priemonę užimtumui skatinti. EESRK mano, kad teritorinė politika turėtų būti prioritetu ir įtraukti valstybes nares, socialinius partnerius, susijusias vietos valdžios institucijas ir vietos bendruomenes, įskaitant socialinės ekonomikos atstovus.

8. Įvairovės valdymas ir migrantų integracija

8.1. Kultūrų įvairovė yra plačiai žinomas Europos ypatumas, bet Europos šalių visuomenėje valdymas ne visais atvejais daugiakultūris. EESRK nuomone, socialinė aprėptis turėtų apimti ir Europos visuomenių elgesio su mažumomis (pavyzdžiui, romais (19)) ir migrantais klausimus. Esama skirtingų būdų šiuos klausimus ištirti ir ištaisyti klaidas.

8.2. Komitetas mano, kad reikia pagalvoti apie galimybę derinti „pliuralizmą“ ir „lygybę“ siekiant socialinės aprėpties. Priimančios šalies visuomenei, mažumoms ir migrantams gali būti sunku suprasti viena kitos kultūrą ir vertybes. EESRK rekomenduoja keletą esminių veiksmų: priimančios šalies atveju tai apimtų priemones nustatyti migrantų indėlį bei veiksnius, kurie prisideda prie diskriminacijos, nepalankių sąlygų ir atskirties. Tuo tarpu mažumos ir migrantai turi pademonstruoti norą prisitaikyti prie priimančios šalies normų ir tradicijų neatsisakydami savo tapatybės ir kultūrinių šaknų. Daugiau informacijos rasite EESRK nuomonėje dėl prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (15).

8.3. Taip pat reikia pabrėžti kultūrų dialogo – arba kaip pilietinio dialogo dalies, arba visiškai atskiro dialogo – vaidmenį. Tokios veiklos politiniai tikslai galėtų būti šie:

—	sukurti procedūras, padedančias skatinti tikėjimą bendra ateitimi, pilietinėmis vertybėmis, tokiomis kaip teisingumas, tolerancija, pagarba laisvei ir demokratijai, lyčių lygybė, solidarumas ir socialinė atsakomybė, ir stiprinti priklausymo ir abipusio pripažinimo jausmus,

—	stiprinti socialinę aprėptį pasitelkiant ekonominę, socialinę ir kultūrinę migrantų integraciją,

—	peržiūrėti visas politikos priemones įsitikinant, ar jos teisingos kultūriniu požiūriu, įskaitant stigmatizaciją ir diskriminaciją.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Žr. 2009 m. birželio 11 d. EESRK nuomonę dėl Aukščiausiojo lygio susitikimo užimtumo klausimais rezultatų, pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 306, 2009 12 16).

(2) http://ec.europa.eu/social/keyDocuments.jsp?type=3&policyArea=750&subCategory=758&country=0&year=0&advSearchKey=&mode=advancedSubmit&langId =en: duomenis numatyta atnaujinti 2009 m. lapkričio mėn.

(3) Schmid, G. (2002 m.) „Wege in eine neue Vollbeschäftigung, Übergangsarbeitsmärkte und aktivierende Arbeitsmarktpolitik“, Frankfurtas: Campus leidykla.

(4) http://ec.europa.eu/youth/news/news1389_en.htm.

(5) Komunikate „Bendras įsipareigojimas užimtumo srityje“, COM(2009) 257 galutinis, 8 psl.

(6) Žr. 2007 m. liepos 12 d. EESRK nuomonės dėl Prioritetinių gyventojų grupių užimtumo (Lisabonos strategija) 5 punktą, pranešėjas Wolfgang Greif (OL C 256, 2007 10 27).

(7) Žr. http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2008:307:0011:0014:EN:PDF.

(8) Žr. „Bendras įsipareigojimas užimtumo srityje“, COM(2009) 257 galutinis, 13 psl.

(9) Žr. „Bendras įsipareigojimas užimtumo srityje“, COM(2009) 257 galutinis, 9 psl.

(10) Žr. Tarybos išvadų projektą „Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros krizės laikotarpiu“, SOC 374 ECOFIN 407, 10388/09.

(11) Žr. 2009 m. spalio 1 d. EESRK nuomonę dėl Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros vykstant restruktūrizacijai pasaulinio vystymosi kontekste, pranešėjas Valerio Salvatore, bendrapranešėjis Enrique Calvet Chambon. (OL C 318, 2009 12 23, p. 1).

(12) Žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. EESRK nuomonę dėl Darbo ir skurdo. Globalus požiūris, CESE 937/2009, pranešėja Nicole Prud'homme (OL C 318, 2009 12 23, p. 52).

(13) Žr. 2007 m. kovo 14 d. EESRK nuomonę dėl šeimos ir demografinės raidos, CESE 423/2007, pranešėjas Stéphane Buffetaut (OL C 161, 2007 7 13, p. 66).

(14) Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms. Darbo rinkos ir gebėjimų poreikių numatymas ir derinimas, COM(2008) 868 galutinis.

(15) Žr. 6 išnašą.

(16) Žr. http://www.habitants.org/noticias/inhabitants_of_europe/european_platform_on_the_right_to_housing_2009.

(17) Žr. Bendrą Komisijos ir Tarybos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties ataskaitą 2009 m., 7309/09, 2 skyrius, 8 dalis.

(18) Žr. „Bendras įsipareigojimas užimtumo srityje“, COM(2009) 257 galutinis, p. 11.

(19) EESRK nuomonė „Mažumų integracija − romai“, pranešėja A. M. Sigmund, bendrapranešėja M. Sharma, CESE 1207/2008 (OL C 27, 2009 2 3).

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/18

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl tolesnių tvaraus vystymosi strategijos perspektyvų

(tiriamoji nuomonė)

(2010/C 128/04)

Pranešėjas Ernst Erik EHNMARK

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. kovo 18 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Tolesnių tvaraus vystymosi strategijos perspektyvų

(tiriamoji nuomonė).

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 13 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 178 nariams balsavus už, 21 – prieš ir 18 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina kas dvejus metus rengiamą Komisijos ataskaitą dėl ES tvaraus vystymosi strategijos (1). Komisijos ataskaita suteikia pagrindą tęsti diskusijas dėl tvaraus vystymosi strategijos įgyvendinimo ES.

1.2. EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui, kad kitam laikotarpiui skirtoje strategijoje prioritetas turėtų būti teikiamas veiksmams keturiose pagrindinėse srityse: mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos, biologinės įvairovės, vandens ir kitų gamtinių išteklių apsaugos, socialinės aprėpties propagavimo ir tvaraus vystymosi tarptautinio aspekto stiprinimo. Vis dėlto Komitetas apgailestauja, kad Komisija toliau neplėtojo analizės ir nepateikė konkrečių pasiūlymų dėl tikslų, grafiko ir veiksmų šiose srityse.

1.3. Nepaisant tam tikros nedidelės pažangos, visiškai akivaizdu, kad tokia, kokia ji yra dabar, ES tvaraus vystymosi strategija savo tikslų nepasieks.

1.4. Kad ES tvaraus vystymosi strategija būtų veiksminga, jai reikalinga visiškai nauja valdymo struktūra, apimanti tinkamą personalą, biudžetą bei mechanizmus, kuriais būtų galima kontroliuoti strategijos įgyvendinimą.

1.5. EESRK pasigenda didesnio koordinavimo pačioje Komisijoje, galbūt būtų naudinga turėti už koordinavimą atsakingą Komisijos narį. Be to, Komitetas rekomenduoja įsteigti aukšto lygmens nepriklausomą komitetą, kurio užduotis būtų reguliariai atlikti tvaraus vystymosi pažangos stebėseną ir institucijoms teikti viešas rekomendacijas dėl žingsnių, kurie galėtų būti svarbūs siekiant tolesnės pažangos.

1.6. Komitetas ragina Tarybą ir Komisiją padaryti ES tvaraus vystymosi strategiją netiesiogine visų ES politikos sričių strategija. Visomis kitomis trumpesnio laikotarpio ES strategijomis būtina siekti įgyvendinti būsimos ES tvaraus vystymosi strategijos tikslus. Dauguma politinių priemonių, dėl kurių šiuo metu priimami sprendimai, turės poveikį ateinančiais dešimtmečiais. Trumpalaikio poveikio priemonės neturi sumažinti būsimų kartų vystymosi galimybių.

1.7. Šioje nuomonėje EESRK kalba apie būtinybę geriau suderinti Lisabonos strategiją ir tvaraus vystymosi strategiją. Rengiant naują Lisabonos strategiją arba strategiją po 2020 m. Komisiją reikėtų paraginti aiškiai nurodyti, kaip strategijoje siūlomais veiksmais bus remiamas ilgalaikis perėjimas prie tvaresnių vystymosi modelių ir kaip bus remiami konkretūs tvaraus vystymosi strategijos tikslai. Pažymėtina, kad šios dvi svarbios strategijos iš dalies sutampa. Panašiai turėtų būti nurodoma, kaip būsimos finansinės perspektyvos, struktūriniai fondai, BŽŪP, bendrosios MTTP programos ir visos kitos svarbios ES lygmens strategijos ir programos remia tvaraus vystymosi strategijos tikslus ir uždavinius.

1.8. Dabartinis BVP nebegali būti laikomas pagrindiniu politikos formavimo kriterijumi. Pažanga ir žmonių gerovė turėtų būti matuojamos kitaip nei iki šiol. EESRK tvirtai remia tolesnį pažangos rodiklių, apimančių ne tik BVP, kūrimą ir taikymą. Šiomis aplinkybėmis reikalinga ir diskusija apie tai, kokias vertybes ES norėtų skatinti.

1.9. Tvaraus vystymosi sąlyga – paprastų piliečių įsipareigojimai ir pastangos. Siekiant tokių įsipareigojimų būtinas aktyvus socialinių partnerių ir visos organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimas.

1.10. Taip pat reikia prisiimti politinę atsakomybę už sėkmingą tvaraus vystymosi strategijos įgyvendinimą. Tai pasakytina tiek apie Europos, tiek nacionalinį ar vietos lygmenį, aiškus vaidmuo turi tekti Europos Parlamentui. Komitetas rekomenduoja sukurti mechanizmą, kurį naudodama Komisija galėtų įvertinti valstybių narių padarytą pažangą taikant suderintus rodiklius ir kiekvienai šaliai pateikti konkrečias rekomendacijas dėl svarbiausių klausimų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Toks mechanizmas galėtų būti sukurtas pagal Lisabonos darbotvarkės pažangai stebėti sėkmingai taikomo mechanizmo pavyzdį.

1.11. EESRK apgailestauja, kad Komisija prieš rengdama savo pasiūlymus nesikonsultavo dėl savo ataskaitos su EESRK ir kitomis organizacijomis, nors 2006 m. Europos Vadovų Tarybos išvadose ji buvo raginama tą daryti. Ne mažiau svarbu būtų buvę išgirsti pilietinės visuomenės organizacijų nuomonę. Komitetas sustiprino savo integracinius gebėjimus tvaraus vystymosi srityje prieš trejus metus įsteigęs Tvaraus vystymosi observatoriją, o šis organas savo ruožtu reguliariai konsultuojasi su nacionalinėmis tvaraus vystymosi tarybomis. Komitetas rekomenduoja šį mechanizmą sistemingiau naudoti, kad būtų užtikrintas pilietinės visuomenės indėlis atnaujinant ir stebint tvaraus vystymosi Europoje pažangą.

1.12. Ypač svarbu, kad šis mechanizmas būtų tinkamai ir laiku parengtas prieš kitą 2012 m. Rio de Žaneire įvyksiantį Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimą tvaraus vystymosi klausimais.

2. Komisijos komunikatas

Europos Komisijos komunikatas dėl tolesnės tvaraus vystymosi strategijos raidos (COM(2009) 400 galutinis, 2009 7 24) yra svarbus žingsnis į priekį. 2006 m. Europos Vadovų Tarybos sprendime be kita ko numatyta, kad strategija bus vertinama ir peržiūrima kas dveji metai. Deja, šiai peržiūrai lieka gana mažai laiko. Svarbūs duomenys, visų pirma statistiniai, bus pateikti tik spalio mėnesio antroje pusėje.

2.1.1. Šiuo požiūriu EESRK nori priminti, kad būtent aiškių politinių signalų klausimas buvo dialogo su Komisija, Taryba ir Parlamentu leitmotyvas.

2.1.2. Sprendimai dėl politinių signalų reikalauja gero pasirengimo. EESRK apgailestauja, kad Komisija nerado galimybės skirti daugiau lėšų šių metų tvaraus vystymosi politikos pagrindams parengti.

2.2. Komisijos dokumente pateikiama daug vystymosi pavyzdžių iš septynių prioritetinių sričių ir kompleksinių temų. Šis būdas sveikintinas, nes taip parodoma, kam reikia teikti didesni prioritetą, ir kur reikalinga išsamesnė analizė.

2.3. Iš šio dokumento aiškėja, kad nustatytieji poslinkiai, beveik be išimties, yra neigiami. Nors pastaraisiais metais buvo daug nuveikta klimato ir energetikos klausimais, rezultatai apskritai yra prasti. Transportas yra dar viena sritis, kurioje tvaraus vystymosi politika nepavyko pakeisti išlakų didėjimo tendencijos. Apskritai galima paminėti tik pavienių priemonių teigiamus pavyzdžius – vieną kitą perspektyvų teisės akto projektą ar novatorišką iniciatyvą, bet nuolatinės tendencijos, kuri pakeistų neigiamą raidą, nematyti.

2.4. EESRK nenori komentuoti Komisijos atlikto kiekvienos politikos srities sisteminio vertinimo, bet norėtų pastebėti, kad Komisijos tekstas nuteikia ne itin džiugiai. Rezultatai paryškina rimtų politinių pastangų būtinybę tvaraus vystymosi srityje.

2.5. Gamybos ir vartojimo tvarumui jau keletą metų teikiama didelė svarba. Vienas pavyzdžių – žaliavų naudojimas gamyboje: statistiniai duomenys rodo, kad ES ir JAV sunaudoja dvigubai daugiau žaliavų vienam produkto vienetui nei, pavyzdžiui, Japonija. Racionalizavus šią sritį būtų galima daug pasiekti.

2.6. Komisija teikė ypatingą svarbą socialinio aspekto ir socialinių klausimų integravimui tiek į tvaraus vystymosi strategiją, tiek į kitas dabartines ES vystymosi strategijas (Lisabonos strategiją ir pan.) Šių pastangų svarbą galima iliustruoti faktu, kad daugiau nei 70 mln. europiečių gyvena skurde (pagal apibrėžtį, taikomą ir ES statistikos tarnybos). Svarbus klausimas – migracijos ir skurde gyvenančių žmonių skaičiaus raidos ryšys.

3. Ar strategiją ištiko krizė?

3.1. Jau greitai bus praėję 20 metų, kai Rio de Žaneiro konferencijoje buvo iškeltas tvaraus vystymosi tikslas. Šios konferencijos išvada buvo aiški ir įtikinama: patenkinti dabarties poreikius nerizikuojant, kad būsimos kartos nebegalės patenkinti savo poreikių. Po dešimt metų įvykusios Johanesburgo aukščiausiojo lygio susitikimo(Jungtinių Tautų (JT) pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimas dėl tvaraus vystymosi, įvykęs 2002 m. Johanesburge) išvados susilaukė didelio atgarsio, jose pagaliau pateiktas visaapimantis teisingo pasaulio bendruomenės vystymosi pasiūlymų paketas.

3.2. Besirengdama Johanesburgo viršūnių susitikimui(COM (2001) 264 galutinis, „Tvaresnė Europa geresniam pasauliui: Europos Sąjungos tvaraus vystymosi strategija“) ES priėmė savo pirmąją Europos tvaraus vystymosi strategiją.

3.3. 2001 m. pavasarį ES tvaraus vystymosi strategija buvo patvirtinta pakiliai. Tačiau po kelerių metų padėtis ėmė atrodyti daug sudėtingesnė.

3.4. Pati strategija buvo nepriekaištinga. Netrūko ją entuziastingai remiančių pilietinės visuomenės atstovų, taip pat politikų ir nuomonės formuotojų.

3.5. Veikiau trūko tikro pasiryžimo (ar sugebėjimo) perkelti vizijas į konkrečias veiksmų programas.

3.6. 2006 m. tvaraus vystymosi strategija buvo persvarstyta priėmus sprendimą „ES tvaraus vystymosi strategijos peržiūra – atnaujinta strategija“. Peržiūra neatsakė į klausimus dėl prioritetų nustatymo ir įgyvendinimo būdų. Lygiagrečiai ES rengė naujas programas, kurios be kita ko buvo orientuotos į ekonomikos augimą ir užimtumą.

3.7. Pastaraisiais metais dar labiau išryškėjo tvaraus vystymosi vizijos ir augimo ir konkurencingumo programų priešprieša. Jas skiria, pavyzdžiui, laiko perspektyva: Lisabonos strategija yra vidutinės trukmės, o tvaraus vystymosi strategija yra ilgalaikė. Tai gali lemti, kad pirmenybė bus teikiama pagal Lisabonos strategiją taikomoms trumpalaikio poveikio priemonėms, kurios neatitinka ilgalaikių tvaraus vystymosi tikslų.

3.8. Vis dažniau nuskamba siūlymas peržiūrėti užduočių paskirstymą abiem strategijoms. Vienas galimas būdas veiksmingiau panaudoti turimus išteklius būtų strategijų sujungimas.

3.9. Šia nuomone vis dėlto siekiama parodyti, kad tvaraus vystymosi strategijai būtina suteikti naują postūmį, kad ji taptų tolesnių Europos ir pasaulio pastangų kelrodžiu.

4. Ko mes išmokome?

4.1. EESRK pastaraisiais metais paskelbė daugiau nei dešimt nuomonių dėl įvairių strategijos aspektų ir siūlė tolesnio šios strategijos plėtojimo galimybes. Bendra idėja buvo ta, kad tvaraus vystymosi strategija ir Lisabonos strategija turėtų būti vykdomos kartu, nors jos ir priklauso skirtingoms kategorijoms (2).

4.2. Komitetas pateikia tris veiksnius, kurie kartu paaiškina, kodėl abi strategijos turi skirtingą poveikį:

—

vienas paaiškinimų yra abiejų strategijų : Lisabonos strategija bandoma rasti atsakymus į neatidėliotinus politinius klausimus, tuo tarpu tvaraus vystymosi strategijoje kalbama apie ilgalaikius prioritetus. Skirtumą galima pastebėti ir kalbant apie personalijas: Lisabonos strategiją remia valstybių vadovai, tvarus vystymasis dažnai atitenka aplinkos ministrų kompetencijai. Šis skirtingas politinis svoris atsispindi ir išteklių paskirstyme: tiek Komisijoje, tiek valstybėse narėse tvaraus vystymosi strategijai skirta daug mažiau personalo nei Lisabonos strategijai,

—	abi strategijos : Lisabonos strategija, nors ir nėra gerai žinoma, netrukus visuomenė apie ją tikrai žinos daugiau. Tvarus vystymasis laikomas teorija, kurią sunku susieti su praktine politine veikla,

—

: Lisabonos strategija turi griežtą planavimo ir stebėsenos sistemą su bendromis normomis ir tvarkaraščiais. Tvariam vystymuisi taikoma laisvesnė bendrų prioritetų nustatymo ir bendro vertinimo sistema. Todėl Lisabonos strategija valstybėms narėms daromas didesnis spaudimas, tuo tarpu tvaraus vystymosi strategija apsiriboja bendro pobūdžio ketinimais.

4.3. Paskutinis išsamus vertinimas buvo atliktas prieš strategijos peržiūrą 2006 m. Europos Vadovų Taryba peržiūrėtose strategijos gairėse pabrėžė, kad siekiant tvaraus vystymosi visų svarbiausia sustiprinti bendradarbiavimą ir nacionalinių bei Europos pastangų koordinavimą. Atsižvelgta į tai, kad ypač svarbu parengti aiškius tvaraus vystymosi pastangų prioritetus. Viename vertinime, atliktame rengiant Komisijos 2008 m. ataskaitą (skelbiamą kas dvejus metus), buvo padaryta išvada, kad pasiekta pažangos produkto gyvavimo ciklo principo ir atliekų mažinimo bei daugelio aplinkosaugos iniciatyvų srityje (ES tvaraus vystymosi strategijos pažanga. Galutinė ataskaita, ECORYS).

4.4. Pažymėtina, kad struktūrinių fondų ir tvaraus vystymosi strategijos koordinavimas yra nepakankamas. Ypač tose srityse, kuriose ES finansinis indėlis yra didelis, pirmenybę būtina teikti tvarioms investicijoms.

5. Naujas postūmis tvaraus vystymosi strategijai: keletas galimybių

5.1. ES atliko labai svarbų vaidmenį rengiant pasaulinius tvaraus vystymosi principus. Daugelis šalių ir šalių grupių laiko ES pavyzdžiu tvaraus vystymosi srityje. Būtų daug laimėta, jei ES imtųsi pirmaujančio vaidmens ir atgaivindama tvaraus vystymosi strategiją.

5.2. Viena iš daugelio dabartinės strategijos problemų – didelis prioritetų skaičius: septynios pagrindinės sritys ir keturios kompleksinės temos. Strategija su aiškesniais prioritetais tikriausiai turėtų didesnį poveikį. Siekiant didesnio poveikio labai svarbu ir tai, kad ES tvaraus vystymosi strategija turėtų aiškius ir kiekybiškai įvertinamus tikslus.

5.3. Be to, nebegalima nutylėti fakto, kad nors tvarus vystymasis ir paremtas trimis ramsčiais, tačiau ne visada visos priemonės vienu metu gali būti naudingos tiek aplinkai, tiek ir socialinei sferai bei ekonomikai. Gali būti ir situacijų, kurios nebus naudingos visoms trims sritims. Veikiau reikėtų nustatyti prioritetus, kurie dažnai gali būti skausmingi. Praeityje prioritetai buvo per dažnai teikiami trumpalaikiams ekonominiams interesams. Deja, atrodo, kad dabartinės ekonomikos krizės metu ši praktika pasikartoja restruktūrizavimo programose.

5.4. Skatindamas tvarumą viešasis sektorius turi atlikti svarbų ir pagrindinį vaidmenį. Pasitelkdami teisės aktus, fiskalines priemones ir subsidijas (bei panaikindami neigiamą poveikį turinčias subsidijas) ir įgyvendindami viešuosius pirkimus sprendimus priimantys asmenys gali suteikti didelių postūmių didesnio tvarumo užtikrinimui.

5.5. Naujoji finansinė perspektyva nuo 2014 m. turi būti orientuota į būsimos tvarumo strategijos tikslus.

5.6. ES tvaraus vystymosi strategija turėtų spręsti neigiamą poveikį turinčių subsidijų problemą. EESRK ragina Komisiją galų gale parengti neigiamą poveikį turinčių subsidijų reformos veiksmų planą. Ši reforma turėjo būti pradėta įgyvendinti dar 2008 m.

5.7. Tvaraus vystymosi strategijos atgaivinimas neturėtų būti susijęs su didesne centralizuota kontrole. Tvarus vystymasis turi derėti su naujais delegavimo ir decentralizuoto sprendimų priėmimo metodais.

5.8. Tvaraus vystymosi pamatas – paprastų piliečių įsipareigojimai ir pastangos. Per paskutinįjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį nevyriausybinės organizacijos, įskaitant socialinius partnerius, buvo varomoji jėga, suteikusi dinamiškumo ES veiklai tvaraus vystymosi srityje. Atgaivintoje tvaraus vystymosi strategijoje labai svarbus vaidmuo turi atitekti nevyriausybinėms organizacijoms.

5.9. Būsimam darbui taip pat svarbios regionų ir, visų pirma, vietos valdžios institucijos.

5.10. Dažnai sakoma, kad reikia didesnio pramonės palaikymo. Atgaivintoje tvaraus vystymosi strategijoje įmonėms tektų akivaizdus ir savaime aiškus vaidmuo. Aiškiai pastebimas vis didesnis pramonės susidomėjimas klimato ir tvaraus vystymosi klausimais.

6. Argumentai už tvaraus vystymosi strategijos atgaivinimą

6.1. Ar svarbu, kad tvaraus vystymosi strategija būtų atgaivinta? Klausimas gali atrodyti keistas. Atsižvelgiant į kasdieninį informacijos apie klimatą, energiją, žemės ūkį, biologinę įvairovę ir t. t. srautą, atrodytų, kad netrūksta paramos konkrečiam darbui tvaraus vystymosi srityje.

6.2. Konkreti klimato atšilimo problematika susilaukė didelio visuomenės dėmesio, jai skirta nemažai nerimą keliančių ataskaitų, pavyzdžiui, Nicholas Stern ataskaita. Be to, kalbant apie ekosistemas, Ekosistemų ir biologinės įvairovės ekonomikos projekte atkreipiamas dėmesys į pavojus, kurie išliks, jei toliau mažinsime biologinę įvairovę ir per daug išnaudosime ekosistemas.

6.3. Žemės ūkis plačiąja prasme dėl vis didėjančios temperatūros susidurs su naujomis problemomis. Kaip žemės ūkis turi pertvarkyti gamybą naujomis sąlygomis – pagrindinis būsimos žemės ūkio politikos klausimas.

6.4. Sąrašą galima tęsti be galo. Didžioji dalis klausimų jau yra nuskambėję bendro pobūdžio diskusijose. Tačiau mažiau dėmesio skiriama tam, kad klimato kaitos poveikį savo kasdieniniam gyvenimui pajusime greičiau nei iki šiol manyta.

6.5. Komitetas ragina Komisiją padaryti ES tvaraus vystymosi strategiją visų ES politikos sričių strategija. Visomis kitomis trumpesnio laikotarpio ES strategijomis būtina siekti įgyvendinti būsimos ES tvaraus vystymosi strategijos tikslus ir didinti tvarumą.

6.6. EESRK tvirtai remia pažangos rodiklių, apimančių ne tik BVP, tolesnį kūrimą ir taikymą. Neseniai paskelbtoje Stiglitz komisijos ataskaitoje dar kartą aiškiai parodoma, kad BVP nėra patikimas ambicingų sprendimų, kuriuos šiuo metu tenka priimti, pagrindas. Priešingai, neatskleisdami tikrųjų problemų ir atidėdami jas ateičiai šie rodikliai mus tik klaidina. Neseniai EESRK priėmė nuomonę, kurioje kalbama apie naujo BVP vertinimo metodo taikymo pasekmes (3). Tačiau diskusijos turi apimti daugiau nei tik matavimo rodiklius. Pagrindinis klausimas turėtų būti kaip pasiekti gerovę mūsų visuomenėje ir paversti ją mažų sąnaudų ir didelių rezultatų ekonomika.

6.7. ES turi pagerinti bendravimą su piliečiais, taip pat ir tvaraus vystymosi klausimais.

7. Politinė atsakomybė ir vadovavimo poreikis

7.1. EESRK kelete nuomonių dėl tvaraus vystymosi pabrėžė, kad tvariam vystymuisi reikia politinio vadovavimo ir valios būti vystymosi pastangų varomąja jėga. Tai nereiškia, kad Komitetas reikalauja didesnio centralizavimo. Tai daugiau noras imtis iniciatyvos, kurti tinklus ir prisiimti atsakomybę.

7.2. EESRK kartoja jau ankstesnėse nuomonėse išreikštą požiūrį, jog siekiant pastangų skatinti tvarų vystymąsi veiksmingumo, reikia ne tik aktyviai prisiimti politinę atsakomybę, bet ir aktyviai dirbti vietos ir regionu lygiu. Be to, EESRK pabrėžia, kad socialiniams partneriams ir pilietinei visuomenei plačiąja prasme turi būti suteiktos galimybes aktyviai dalyvauti planavime ir įgyvendinime.

7.3. Žiūrint iš šios perspektyvos reikėtų pabrėžti būtinybę užtikrinti abiejų vystymosi strategijų – Lisabonos strategijos ir tvaraus vystymosi strategijos – sąveiką. Klausimas, kada šios strategijos bus sujungtos į vieną, galbūt mažiau įdomus, svarbu, kad jos būtų nuodugniai suderintos. Vis dėlto privalu suprasti, kad pagal Lisabonos strategiją įgyvendinamos priemonės turi prisidėti prie išsamesnės tvaraus vystymosi strategijos tikslų.

7.4. Sėkmingam ES tvaraus vystymosi strategijos įgyvendinimui būtina stipresnė valdymo struktūra. EESRK ragina Tarybą, ES tvaraus vystymosi strategijai nustatyti panašų valdymo ciklą, kaip ir Lisabonos strategijai, su metinėmis ataskaitomis, lyginamąja analize ir atviruoju koordinavimo metodu, kad būtų galima geriau palyginti valstybes nares ir kad atsirastų konkurencija siekiant didesnio tvarumo. Be to, tiek valstybėms narėse, tiek Komisijai turėtų būti skirta daugiau išteklių ES tvaraus vystymosi strategijos įgyvendinimui.

8. Žinios ir požiūris

8.1. Komisija skiria daug dėmesio švietimui ir mokymui ir reziumuoja atskiras ES programas. Tačiau Komisija nebando pažvelgti į švietimo ir mokymo bei žinių klausimus iš platesnės demokratinės perspektyvos. Tvarus vystymasis kaip ir klimato apsaugos politika reikalaus sprendimų, kurie ne visada bus palankiai sutinkami. Tvariam vystymuisi, klimato apsaugos ir energetikos politikai būtina paprastų piliečių parama.

8.2. Ką reikia padaryti siekiant užsitikrinti palaikymą ir paramą? Raktas į tai – švietimas ir mokymas, pavyzdžiui, pasitelkiant Šiaurės šalių suaugusiųjų mokymo centrų (šved. folkhögskolorna) modelį, kur demokratijos aspektai užima labai svarbią vietą. Švietimas ir mokymas, socialiniu požiūriu, labai prisideda prie demokratinių struktūrų kūrimo. Ne veltui Šiaurės šalyse suaugusiųjų mokymo centrai atlieka svarbų vaidmenį įvairių pilietinės visuomenės organizacijų darbuotojų samdos procese.

8.3. Tai nereiškia, kad mokyklai ir jaunų žmonių švietimui ir mokymui tenka mažiau svarbus vaidmuo. Reikia sustiprinti tiek suaugusiųjų mokymą, tiek jaunų žmonių ugdymą ir rasti naujus mokymo metodus.

8.4. EESRK rekomenduoja plačiau apibrėžti tvaraus vystymosi strategijos švietimo aspektą.

9. Moksliniai tyrimai ir ilgalaikis vystymasis

9.1. Mokslinių tyrimų svarba buvo pabrėžta jau pirmuosiuose tvariam vystymuisi skirtuose sprendimuose. Priimta keletas konkrečių sprendimų dėl ilgalaikio mokslinių tyrimų plėtojimo ir mokslo darbuotojų mokymo. Vienas svarbiausių yra Barselonoje priimtas sprendimas, kuriame valstybėms narėms numatytas tikslas netolimoje ateityje, t. y. iki 2010 m. padidinti savo išlaidas moksliniams tyrimams iki 3 proc. BVP.

9.2. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad visos valstybės narės turi stengtis pasiekti Barselonoje nustatytą tikslą ir iš esmės padidinti moksliniams tyrimams skiriamas lėšas.

9.3. Mokslinių tyrimų politika ir Lisabonos strategija turi būti labiau susietos, kad būtų galima pasinaudoti tvaraus vystymosi ir Lisabonos strategijos sinergija.

9.4. Mokslinių tyrimų institucijų bendradarbiavimas klimato kaitos klausimu yra labai išvystytas. Tačiau tikrai ilgalaikiams moksliniams tyrimams gali būti sunku konkuruoti dėl finansavimo. Todėl EESRK siūlo Komisijai pagal ES bendrąją mokslinių tyrimų programą atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, koks šiuo metu yra klimato, energetikos ir tvaraus vystymosi sričių mokslinių tyrimų poreikis.

10. Geresnis pasirengimo organizavimas

10.1. EESRK įvairiomis progomis pabrėžė, kad rengiant tvaraus vystymosi arba klimato ir energetikos politikos priemones reikia politinio vadovavimo. Komitetas daugeliu atveju citavo buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką Michel Rocard, kuris svarbioje EESRK konferencijoje sakė, kad tvarus vystymasis, be abejonės, pareikalaus sprendimų, kuriuos nebus lengva priimti ir kurie nebus populiarūs. Prieš keletą metų panašiai kalbėjo ir Liuksemburgo ministras pirmininkas, sakydamas, kad „Taryba tiksliai žino, kokios priemonės yra reikalingos. Tačiau problema yra ta, kad mes nežinome, kaip įgyvendinus šias priemones mes galėtume būti perrinkti į savo parlamentus“.

10.2. Šį klausimą galima išspręsti iš anksto ir sistemingai siekiant konsultacijų ir dialogo. Visų pirma reikia pradėti nuo vietos lygmens laikantis požiūrio „iš apačios į viršų“. Šiuo atveju svarbiausias yra dalyvavimas, bet jį turi papildyti solidarumas.

10.3. EESRK daugelį kartų nurodė, kad reikia geresnės bendradarbiavimo struktūros Komisijoje. Šiandienos aplinkybėmis tai galėtų reikšti konkretų Komisijos narį, turintį pirmininko pavaduotojo statusą, atsakingą už bendradarbiavimo skatinimą ir dabartinių didžiųjų strategijų, t. y. tvarumo, klimato, energetikos ir Lisabonos strategijos, koordinavimą.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) COM(2009) 400 galutinis.

(2) Žr., pvz., OL C 195, 2006 8 18, p. 29 ir OL C 256, 2007 10 27, p. 76.

(3) OL C 100, 2009 4 30, p. 53.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/23

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl perėjimo prie ekologiniu požiūriu veiksmingos ekonomikos – Kaip ekonomikos krizę paversti galimybe įžengti į naują energetikos erą

(tiriamoji nuomonė)

(2010/C 128/05)

Pranešėjas Frederik Adrian OSBORN

Europos Sąjungai besirengianti pirmininkauti Švedija 2009 m. birželio 3 d. pateikė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui prašymą parengti tiriamąją nuomonę dėl

Perėjimo prie ekologiniu požiūriu veiksmingos ekonomikos. Kaip ekonomikos krizę paversti galimybe įžengti į naują energetikos erą.

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 12 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 164 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 8 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Stipriausios ekonomikos pasaulio šalys pripažįsta, kad iki 2050 metų joms reikėtų ne mažiau kaip 80 proc. sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir taip prisidėti prie pasaulinės svarbos tikslo valdyti klimato kaitos keliamą pavojų. Todėl būtina iš esmės pertvarkyti pažangios ekonomikos šalių energetinę bazę, ir tą daryti reikėtų nedelsiant.

1.2. Šis procesas Europos Sąjungoje pradėtas turint realią Tarybos ir Parlamento šiais metais patvirtintą klimato ir energetikos programą, pagal kurią iki 2020 m. teršalų kiekis turėtų sumažėti 20–30 proc. Tačiau kol ši programa bus pradėta įgyvendinti, veiksmų 2050 metų tikslui pasiekti reikia imtis jau dabar.

1.3. Dabartinė ekonomikos krizė yra kartu ir grėsmė, ir palanki galimybė. Grėsmė todėl, kad politinis dėmesys ir visi turimi ištekliai bus skiriami nesibaigiančioms ekonomikos problemoms spręsti, o priemonės iš esmės bus skirtos verslo atkūrimui laikantis to paties teršalų kiekio didėjimo modelio. Krizė yra palanki tuo, kad teikia puikias galimybes atsisakyti įprasto modelio ir sukurti visiems naudingą ir ekologiniu požiūriu veiksmingą strategiją, kuri padės atgaivinti ekonomiką, padidinti jos konkurencingumą ir sukurti naujų darbo vietų, o tuo pačiu pertvarkyti energetinę bazę ir iš esmės sumažinti teršalų kiekį.

1.4. EESRK visiškai palaiko ir skatina visus jau įgyvendinamus ir numatomus Europoje įgyvendinti veiksmus, kuriais propaguojamas ekologinis veiksmingumas, ir šias tolesnes priemones:

—	dar labiau skatinti energijos vartojimo efektyvumo didinimo veiklą, numatytą naujajame efektyvaus energijos vartojimo veiksmų plane,

—	dar didesnį dėmesį skirti atsinaujinančiųjų energijos išteklių veiksmų planui,

—	visose nacionalinėmis lėšomis vykdomose programose įtvirtinti ekologinio veiksmingumo reikalavimus,

—	propaguoti ir skatinti ekologinę mokesčių reformą,

—	skatinti, kad visų viešųjų įstaigų vykdomi viešieji pirkimai remtųsi ekologiškumo kriterijais.

1.5. Tam, kad daugėtų veiksmų ir didėtų parama, o Europa ir toliau pirmautų konkurencinio pranašumo požiūriu, EESRK siūlo, kad Komisija ir visos ES institucijos toliau savo pastangas skirtų tik tam tikram iššūkių, susijusių su konkrečiomis pertvarkomis, skaičiui. Komitetas visų pirma išskirtų tris pertvarkytinas sritis, kurios galėtų būti aktualios visuomenei ir, kaip svarbios Europos iniciatyvos ir programos, sulaukti jos paramos:

—	perėjimas prie saulės energijos ir kitų atsinaujinančiųjų energijos šaltinių,

—	perėjimas prie įvairių rūšių elektra varomų automobilių,

—	perėjimas prie visiškai anglies dioksido neišskiriančio namų ūkio.

Plačiai paplitus elektra varomiems automobiliams, neabejotinai teks žengti kitą žingsnį ir gaminti daugiau elektros energijos iš tokių energijos šaltinių, kurie patys neišskiria daug anglies dvideginio, kad būtų išvengta paprasčiausio anglies dioksido perkėlimo iš automobilių į elektrines.

1.6. EESRK siūlo kurti stiprias viešojo ir privataus sektorių partnerystes, kurios padėtų formuoti tokias pertvarkas ir jas valdyti ir pritrauktų kuo didesnę verslo ir kitų atitinkamų institucijų bei visuomenės paramą. Komitetas taip pat siūlo įvesti naujos rūšies žaliąsias euro obligacijas, kad būtų gauta papildomų lėšų kai kuriems iš šių pokyčių paremti.

1.7. EESRK primygtinai prašo, kad šioje nuomonėje siūloma naujoji ekologinio veiksmingumo iniciatyva taptų pagrindiniu naujosios Lisabonos strategijos klausimu, nes tik taip bus judama į priekį siekiant didesnio tvarumo.

2. Įžanga

2.1. Pagrindinės priežastys, kodėl reikia kuo skubiau pereiti prie ekologiniu požiūriu veiksmingesnės ekonomikos, yra gerai žinomos. Dėl klimato kaitą sukėlusių šiltnamio efektą sukeliančių dujų įvairiose pasaulio vietose kyla rimtų problemų ir šios problemos ateityje tikriausiai tik gilės.

2.2. Tuo pačiu metu, kai susiduriama su vis rimtesniais klimato kaitos padariniais, dar didesnis pavojus kyla dėl galimo pasaulio naftos ir dujų išteklių išsekimo, nes dėl nepakankamo jų tiekimo kainos ims kilti ir dar labiau svyruoti. Europa yra toks regionas, kuris priklauso nuo importo. Dauguma įvežamų atsargų yra būtinos tokių regionų pažeidžiamumui sumažinti ir saugumui padidinti mažinant bendrą energijos poreikį ir stengiantis vis daugiau energijos gauti iš vietinių prieinamų atsinaujinančiųjų energijos šaltinių.

2.3. Šie du ilgalaikiai strateginiai iššūkiai reiškia, kad visame pasaulyje turi būti pasiektas didžiulis išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimas ir iš esmės pereita prie ekologiškai efektyvaus energijos vartojimo. G8 vadovai iš esmės pripažino, kad iki 2050 m. išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį išsivysčiusios ekonomikos šalys turi sumažinti 80 procentų. Siekiant šio tikslo jau yra padaryta kai kurių energetinės bazės pertvarkų, tačiau norint jį realizuoti pokyčiai turėtų vykti daug sparčiau.

2.4. Beveik viskas aišku, ką reikėtų daryti, taip pat suprantama, kad teks pasitelkti jau išbandytas technologijas. Tarptautinės energijos agentūros 2008 m. Pasaulio energetikos apžvalgoje (World Energy Outlook 2008) yra pateikti apytikriai skaičiavimai, kad, naudojant šiuolaikines efektyvų energijos vartojimą užtikrinančias technologijas ir taikant apie 50 proc. išmetalų mažinimui skirtų priemonių, galima tikėtis, kad 2030 m. CO2 koncentracijos lygis pasaulyje neviršys 450 dalių iš milijono. Yra priemonių, kurios, taikomos mažiausiomis sąnaudomis, gali būti naudojamos patenkinti ir paklausos (pastatų, pramonės, transporto), ir tiekimo (pvz., derinant elektros gamybos ir perdirbimo arba centrinio šildymo procesus) poreikius. Vis dėlto reikia imtis daugiau veiksmų, kad rinkos dalyviai jas imtų diegti greičiau.

2.5. Tačiau ir be jau turimų technologijų, naujosios, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios technologijos, kurios užtikrintų efektyvų energijos vartojimą, artimiausiais dešimtmečiais turi būti diegiamos plačiojoje rinkoje, jei norima, kad ir toliau būtų siekiama būtino išmetalų mažinimo. Analizėse dėl energetikos technologijų perspektyvų 2008 m. (Energy Technology Perspective – ETP 2008) Tarptautinė energijos agentūra pabrėžia, kad reikia imtis veiksmų telkiant privačių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pajėgas ir skatinant švietimą visos grandinės požiūriu: pradedant technologijų tiekėjais ir baigiant technologijų operatoriais bei vartotojais, nes tik taip naujos technologijos tampa mokymosi objektu ir iš daug žadančių, bet pernelyg brangių parodomųjų projektų virsta patikima vartojimo produkcija, kurią galima įsigyti mažiausiomis sąnaudomis. Naujų technologijų reikia ne tik tam, kad ir toliau būtų siekiama didinti energijos vartojimo efektyvumą (pvz., CO2 neišskiriantys pastatai, apšvietimo, pramoniniai procesai), bet ir siekiant sumažinti CO2 išsiskyrimą iš energijos šaltinių (pvz., saulės energija, anglies surinkimas ir saugojimas, neiškastinis transporto kuras).

2.6. Visi šie pokyčiai jau ne už kalnų. Tačiau jų reikėtų siekti gerokai sparčiau. Europa ir jos valstybės narės, kartu su kitomis stipriausios ekonomikos šalimis, turi dar labiau nei iki šiol stengtis vystyti inovacijų strategijas ir svarbiuose sektoriuose diegti esminių permainų programas.

2.7. Diegimo programos yra itin svarbios. Šiose programose gali būti numatytos paskatos, skirtos realizuoti efektyvų energijos vartojimą skatinančių priemonių pajėgumus arba sudaryti palankesnes sąlygas jų patekimui į rinką, nes tai yra būtina, jei norima skatinti privačius mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą bei išmokyti naudotis naujomis technologijomis. Jos turi didžiausias galimybes teikti dvigubą naudą: pirma, kuriamos naujos darbo vietos ir padedama jau šiandien pereiti prie ekologiniu požiūriu efektyvaus energijos vartojimo sistemų, antra, investuojama į mokymąsi, kad ateityje būtų galima tiekti dar didesnio efektyvumo ir pigesnes technologijas. Reikia sukurti tokias diegimo programas, kurios pagyvintų konkurenciją ir norą savo įmonėje investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą ir visą grandinę – pradedant gamintojais ir baigiant vartotojais – skatintų mokytis.

2.8. Europoje jau yra keletas sėkmingų pavyzdžių, kai buvo padidintas energijos vartojimo efektyvumas ir rinkai pateikta mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų. ES energijos ženklinimo sistema paskatino šaldymo įrangos rinkoje gerokai padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Nacionalinės pastatų renovavimo programos padidino šildymui naudojamos energijos efektyvumą. Nacionalinės diegimo programos, skirtos vėjo energijai, gerokai padidino vėjo energijos technologijų naudojimą ir sumažino jų kainas, be to, tokias programas turinčiose šalyse buvo sukurtos milijardų eurų vertės pramonės šakos.

2.9. Kad ir kaip būtų, reikalavimai, kurie bus keliami energijos vartojimo efektyvumui ir naujoms mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančioms technologijoms, ir toliau bus labai dideli. Todėl reikia kaupti ir perduoti jau įdėtų pastangų patirtį ir ją panaudoti imantis kitų bendrų ir suderintų veiksmų vystant ir diegiant naujos kartos mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančias technologijas visoje Europos teritorijoje, ir tai turi būti daroma kuo skubiau.

2.10. Kai kurie pokyčiai gali būti neįmanomi, jei nebus imtasi esminių priemonių požiūriui pakeisti, ir tokioms priemonėms reikia skirti itin daug dėmesio. Toliau pateikiami trys pavyzdžiai, kaip būtų galima sulaukti ir Europos visuomenės pritarimo, ir esminių pokyčių didinant ekologiniu požiūriu veiksmingą energijos vartojimą:

—

energijos gamybos srityje perėjimas prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių turėtų būti paspartintas. Saulės energija tebėra brangi ir retai naudojama, bet gamybos išlaidos tolygiai mažėja ir šiuo metu reikia bent vieno, bet didelio postūmio, kad šis procesas sparčiau pajudėtų ir būtų pradėta naudoti ir nedidelės apimties vietinė įranga, ir didesni energiją gaminančios įrangos komplektai. Vėjo energija pagaliau naudojama gana plačiai, tačiau kainos ir toliau turėtų būti mažinamos. Geoterminiai šilumos siurbliai taip pat diegiami vis dažniau, gamyba turėtų būti spartinama, kol jų naudojimas taps standartiniu reikalavimu visiems naujiems gyvenamiesiems namams ir kitokios paskirtiems pastatams. Turi būti iš naujo apgalvotos ir pertvarkytos paramos tinklui ir infrastruktūrai bei energijos kaupimo sistemos, kad būtų plačiau naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai – reikia pasitelkti pažangų planavimą ir naujoviškus valdymo principus,

—

anglies dioksido neišskiriantys automobiliai. Iš vidaus degimo variklio išmetamo anglies dioksido kiekį galima sumažinti, tačiau fizikos dėsniai diktuoja tam tikras ribas. Ateis laikas ir įvyks perėjimas prie tik elektra arba kuro elementais varomų automobilių arba automobilių, energiją pasikraunančių iš energijos šaltinių, kurie neišskiria šiltnamio efektą sukeliančių dujų ar jų išskiria labai mažai. Komitetas mano, kad jau dabar reikia nustatyti aiškius tikslus ir tokio perėjimo kalendorinius planus, numatyti būtiną infrastruktūrą bei paramos priemones,

—

statybos sektoriuje jau yra galimybių statyti visiškai anglies dioksido neišskiriančius pastatus. Daug pastangų dabar reikia skirti tam, kad ši idėja, pradėta įgyvendinti nuo keleto įdomių pavyzdžių, būtų diegiama plačiu mastu naujos ir senos statybos bei kitų rūšių pastatuose. Šiuo tikslu visuose ES regionuose turėtų būti pastatyti parodomieji energijos požiūriu efektyvūs pastatai, jų projektuose atsižvelgiant į regiono klimatą ir geografinę platumą. Tokie pastatai būtu pavyzdžiu.

2.11. Panašių veiksmų reikėtų ir skatinant tolesnį anglies surinkimo ir saugojimo technologijų vystymą bei diegimą ir plečiant informacinių technologijų bei pažangiųjų sistemų pajėgumus, kad būtų pasiektas dar didesnis ekologiško energijos vartojimo efektyvumas.

3. Vyriausybių ir Europos Sąjungos vaidmuo

3.1. Europos Sąjungai tenka ypač svarbus vaidmuo, atsižvelgiant į kai kurių veiksmų, kurių reikia imtis, mastą ir įvairovę. Apimties ir tempų pokyčiai gali vykti tik suderinus ir sutelkus visos Europos viešojo ir privataus sektoriaus partnerių pastangas. Europos Sąjungoje jau pradėta įgyvendinti ne viena programa ir priemonių paketas, skirti skatinti efektyvų energijos vartojimą, atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir perėjimą prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos. Vis dėlto šias pastangas dar reikėtų sustiprinti ir paspartinti. Tolesni punktai skirti sričių, kuriose reikėtų imtis veiksmų Europos Sąjungos lygiu, apžvalgai.

3.2. Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra. Europoje jau keletą metų moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiriamos lėšos neviršija 1,84 proc. BVP ribos, o tai daug mažiau nei 3 proc. tikslas, dėl kurio buvo susitarta. Reikia stengtis, kad skiriama lėšų dalis būtų didinama iki 3 proc. tikslo ir didesnę programos dalį skirti perėjimui prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos. Kai kurioms naujoviškesnėms mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančioms technologijoms reikia daugiau moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skiriamų viešųjų lėšų, pavyzdžiui, anglies surinkimui ir saugojimui, plėvelei, kuri būtina fotovoltinės saulės energijai gaminti, jūros vėjo energijai ir antrosios kartos biodegalams.

3.3. Diegimo programos turėtų būti sudarytos taip, kad naujoms technologijoms būtų rastos rinkų nišos, o rinkos dalyviai būtų suinteresuoti investuoti į mokymąsi. Reikėtų išnaudoti apmokestinimo ir pramonės politikos sinergiją. Europos Sąjungoje ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pačioms reikalingiausioms pertvarkoms: perėjimui prie elektra varomų automobilių ir anglies dioksido į aplinką neišskiriančių namų statybos, nes šios pertvarkos pareikalaus plataus masto technologijų vystymo, didžiulių investicijų, didelės paramos infrastruktūrai, pagalbos derinant viešuosius ir vartotojų interesus ir paskatų. Reikėtų skleisti energijos technologijų platformų patirtį ir ją panaudoti sudarant iniciatyvias diegimo programas, kurios būtų skirtos pagrindinėms būtinoms pertvarkoms vykdyti.

3.4. Normų nustatymas. Siekiant šios srities pažangos, ypač svarbūs reguliavimo standartai, pagal kuriuos nustatomi būtiniausi produktų ir paslaugų efektyvaus energijos vartojimo reikalavimai. Europos Sąjunga jau turi būtiniausias energinio naudingumo normas, kurias turi atitikti kai kurios svarbiausios prekės, taip pat yra sudaryti kalendoriniai planai, numatantys privalomą papildomą pažangą ateityje. Tačiau šios programos turėtų būti išsamesnės ir numatyti daug didesnius trumpalaikio ir ilgalaikio pobūdžio tikslus.

3.5. Žinoma, yra tam tikri praktiniai apribojimai, kurių reikia paisyti numatant pažangos tempą. Tačiau reikia toliau daryti spaudimą Europos pramonei, kad ji būtų tarp pirmaujančiųjų pasaulyje energijos vartojimo efektyvumo standartų srityje ir be išlygų išliktų konkurencinga viso pasaulio rinkoms vis labiau pereinant prie ekologinio veiksmingumo.

3.6. Viešieji pirkimai. Viešųjų pirkimų programos gali būti labai veiksminga priemonė ir skatinti tobulinti pagrindinių pramonės sektorių standartus, jeigu specifikacijose ir sutartyse bus numatomos tam tikros sąlygos. Komitetas mano, kad Europos Sąjunga ir toliau turėtų tęsti pradėtą darbą – taikyti dar griežtesnius efektyvaus energijos vartojimo reikalavimus, kurie būtų privalomi ir taptų norma visiems valstybinio sektoriaus viešiesiems prekių, paslaugų ir pastatų pirkimams. Ekologinio veiksmingumo kriterijai turėtų būti įtraukiami į visus projektų vertinimo procesus.

3.7. Kai kur Europoje regionų ir vietos institucijos imasi iniciatyvos ir visą savo veiklą grindžia reikalavimais laikytis ekologinio veiksmingumo kriterijų. Tačiau daugelis to nedaro. Reikėtų taikyti dvejopą Europos iniciatyvą, kuri, viena vertus, propaguotų geriausios praktikos pavyzdžius ir numatytų paskatas, kad ir kiti norėtų ja sekti; antra vertus, reikėtų skatinti, kad reikalavimai tokioms institucijoms būtų susisteminti ir suderinti bei padėtų laikytis ekologiško veiksmingumo normų.

3.8. Paskatos privačiam sektoriui. Labai svarbu nustatyti teisingą kainą už išmetamą anglies dioksidą, todėl Komitetas tikisi, kad Komisija ir toliau plėtos tam tikriems sektoriams taikomą prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą ir skatins išplėsti su anglies dioksidu susijusį apmokestinimą ir jį taikyti kitoms sritims. Taip pat turėtų būti raginama tęsti veiklą, susijusią su specialaus pobūdžio paskatomis, pavyzdžiui, taikyti supirkimo tarifus, kad būtų skatinamos investicijos į atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Kartais viešajam sektoriui reikėtų veikti kartu su privačiu sektoriumi kuriant tinkamą paramos būtiniausioms naujoms technologijoms infrastruktūrą, pavyzdžiui, teikiant paramą energijos gamybos decentralizacijai ir pažangiems tinklams kurti.

3.9. Vartotojai. Vartotojai iki šiol neturi pakankamai informacijos ir nėra suinteresuoti efektyvesniu energijos vartojimu nei pirkdami, nei savo gyvenimo būdu. Taip pat ir tie, kurie rengia teisės aktus, per mažai pažįsta vartotojus ir nežino, kaip reikėtų skatinti ekologiniu požiūriu veiksmingų prekių ir paslaugų paklausą. Turi būti plečiama parama švietimui, informuotumo didinimui ir bendruomeninei veiklai. Reikia kuo plačiau naudoti ir gerinti prekių ir produktų ženklinimą pateikiant informaciją apie energinį naudingumą.

3.10. Profesinis tobulėjimas ir mokymas. Daug daugiau pastangų reikėtų skirti skleidžiant informaciją apie efektyvaus energijos vartojimo produkcijos reikalingumą ir asortimentą, profesinio ir techninio mokymo tvarumą, taip pat perauklėjimui.

4. Dabartinės ekonomikos krizės grėsmė ir teikiamos galimybės

4.1. Esama pavojaus, kad dėl dabartinės krizės pasaulyje sukeltų sunkumų nepavyks sparčiai pereiti prie ekologiniu požiūriu efektyvesnio energijos vartojimo. Lėšų naujoms investicijoms į viešąjį ar privatų sektorių likę nebedaug ir tų pačių dar sumažės įgyvendinus trumpalaikius prioritetinius uždavinius.

4.2. Tačiau pasaulio ekonomikai atsigaunant, gali atsirasti naujų galimybių Europos (ir kitų stipriausios ekonomikos šalių) ekonomiką vystyti didesnį tvarumą užtikrinančia linkme. Europai labai svarbu priimti šiuos iššūkius ir imtis tinkamų priemonių, nes tik taip ji sugebės išlikti klestinčiu regionu ir konkuruoti pasaulyje dėl ekologinio efektyvumo ir tvarumo ateityje.

Reikėtų labai atidžiai ištirti dabartinės ekonominės krizės sąlygomis susiklosčiusią padėtį kai kuriose konkrečiose srityse, ypač finansų, ekonomikos ir pramonės sektoriuose.

4.3.1. . Dėl ekonomikos krizės vėl imta domėtis BVP, kaip visos pažangos matavimo vieneto, trūkumais ir atsirado poreikis plačiau apibrėžti gerovės sąvoką, kuria reikėtų remtis ir kuri apimtų socialinio ir aplinkosauginio pobūdžio veiksnius, taip pat pinigų ekonomikos veiksmingumą. Reikia tęsti Komisijos šioje srityje pradėtą darbą, vadovaujantis neseniai Prancūzijos vyriausybei pateikta J. Stiglitz ataskaita.

4.3.2. . Kai kurių šalių vyriausybės ir Komisija sudarė išsamius valstybių išlaidų paketus, kurie turėtų pagyvinti jų ekonomiką ir užkirsti kelią nuosmukiui. Komisijos remiamas Europos ekonomikos atgaivinimo planas buvo puikus pavyzdys, kaip reikia derinti ekonominio pobūdžio paskatas ir postūmį ekologiškesnės ekonomikos link, tačiau jam akivaizdžiai buvo skirta palyginti nedidelė lėšų suma. Laikas, per kurį buvo galima rasti kitų skatinamųjų priemonių, jau beveik prarastas, tačiau vis tik reikia dar kartą peržiūrėti visas viešųjų išlaidų programas, atkreipiant dėmesį į ekologinio veiksmingumo kriterijų, kad būtų galima tikėtis dvigubos naudos. Sistemingi viešųjų išlaidų programų tvarumo vertinimai turėtų tapti Europos Sąjungos ir jos valstybių narių biudžeto procedūrų norma.

4.3.3. . Visos viešųjų išlaidų programos per keletą ateinančių metų bus kruopščiai peržiūrėtos, kadangi valstybės institucijos siekia atgaivinti savo finansų sektorių taupydamos išlaidų sąskaita. Aiškinantis, kokiose srityse būtų galima sutaupyti, visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tas programas, kurios finansuoja didelį energijos vartojimą arba ignoruoja ekologinį veiksmingumą. Šiuo atveju ypač atidžiai reikėtų peržiūrėti nepagrįstas subsidijas, kuriomis remiama iškastinio kuro gamyba arba vartojimas (pvz., subsidijos anglies gavybai arba degalų kainų subsidijos tam tikroms grupėms) ir dėl kurių netenkame dviejų naudingų dalykų (atsisakoma daug naudingesnių viešųjų investicijų ir užkertamas kelias atsinaujinančiosios energijos ir kt. technologijoms, kurios kaip tik turėtų būti skatinamos). Seniai laukiamas Komisijos komunikatas dėl subsidijų reformos galėtų paskatinti Europos valstybes imtis atitinkamų veiksmų šia linkme.

4.3.4. . Dėl šiuo metu daugelyje Europos šalių esamo biudžeto disbalanso gali tekti patikslinti apmokestinimo dydį ir balansą. Imantis šių pokyčių būtina atsižvelgti į ekologiškumo kriterijų. Esant dabartinėms sąlygoms didinant apmokestinimą verčiau reikėtų rinktis (iškastinio kuro) energijos, o ne darbo jėgos apmokestinimą, ir patiems vargingiausiems ir pažeidžiamiausiems asmenims garantuoti tinkamas apsaugos priemones. Komisija kartu su valstybėmis narėmis galėtų inicijuoti dar vieną tyrimą, kuris skatintų derinti veiksmus nukreipiant fiskalinio pobūdžio strategijas šia linkme.

4.3.5. . Dėl dabartinės ekonomikos krizės jau prireikė nemažai valstybinių lėšų pagrindinėms pramonės šakoms paremti arba restruktūrizuoti. Vykdant tokias priemones, vienas svarbiausių tikslų turėtų būti veiksmingo išteklių naudojimo skatinimas. Kai kuriems šioje nuomonėje išvardytiems ypatingo pobūdžio pertvarkų reikalaujantiems uždaviniams įvykdyti (elektra varomi automobiliai, anglies dioksido į aplinką visiškai neišskiriantys namai ir saulės energija) tikrai prireiks lėšų ir paramos, nes tik taip jie gali tapti naujos ekonomikos pagrindu, kuriuo remiantis bus daromos naujos investicijos, atsiras naujos įmonės ir naujų darbo vietų.

4.3.6. Naujoji inovacijų strategija. Mūsų manymu, Europos Sąjungai ateityje gali būti lemta suvaidinti dar vieną vaidmenį – paskatinti atsirasti pasaulinio lygio Europos lyderius – pagrindinius mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų sektorius, o tai atitiktų naujosios Europos inovacijų strategijos principus. EESRK mano, kad visų pirma reikėtų iš viešojo ir privataus sektoriaus atstovų sukurti darbo grupes, kurios padėtų ES lygiu siekti pažangos elektra varomų automobilių, anglies dioksido į aplinką visiškai neišskiriančių namų ir saulės energijos sektoriuose. Kiekvienu atskiru atveju reikės imtis veiksmų, kurie remtųsi jau esančiomis energijos technologijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros platformomis, ir toliau vykdyti plačią vystymo ir diegimo veiklą.

4.3.7. Kiekvienu atveju darbo grupės turėtų siekti nustatyti pokyčiams tinkamiausius būdus ir atskirus vaidmenis, kurie teks viešojo ir privataus sektoriaus mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros specialistams bei investuotojams. Šios grupės turėtų ištirti, kokios paramos reikia infrastruktūrai (pvz., pakrovimo stotelių tinklas, jei elektrinių automobilių bus daug, arba savivaldybių paramos programos, skirtos namų savininkams, skatinančios efektyviau vartoti energiją namuose). Jos taip pat galėtų išaiškinti, kaip tokiomis pertvarkomis galėtų pasinaudoti besivystančios šalys (pvz., saulės energija Afrikoje), kad ir jos galėtų įnešti savo indėlį pereinant prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos.

4.3.8. Naujos finansų formos – žaliosios euro obligacijos? Esant dabartinei ekonomikos padėčiai, viešosios išlaidos visoje Europos Sąjungoje artimiausiu metu gali būti smarkiai suvaržytos (net ir privačių investicijų lygmeny). Komitetas mano, kad reikia naujų finansavimo formų, kurios būtų skirtos paremti investicijas, būtinas naujoms ekologiniu požiūriu veiksmingoms technologijoms vystyti. Siūlome apsvarstyti galimybę sukurti žaliąsias euro obligacijas. Jas būtų galima naudoti rinkoje kaip teikiančias nedidelę, bet garantuotą grąžą ir užtikrinančias būtinas lėšas naujų pagrindinių technologijų vystymui ir diegimui, pavyzdžiui, anglies dioksido į aplinką visai neišskiriantiems automobiliams ir namams. Tai atitiks visiems suprantamą norą pasinaudoti saugaus taupymo galimybe ir tuo pačiu prisidėti prie geresnės ateities kūrimo.

5. Naujas Europos lygmens postūmis

5.1. Europos Sąjunga iš pat pradžių ėmėsi teisingų žingsnių inicijuodama veiklą, skatinančią ekologiniu požiūriu veiksmingesnę ekonomiką įgyvendinant savo pačios nustatytus tikslus ir atitinkamas priemones. Tačiau aišku, kad visa tai tėra proceso pradžia. Besitęsiančios pasaulio ekonomikos problemos išryškina neišvengiamą poreikį imtis aktyvaus valdymo, kad vėl nebūtų pasukta atgal prie neveiksmingų ir žalingų ekonomikos augimo ir vystymo modelių. Išrinkus naujus Parlamento ir Komisijos narius, Europos Sąjungai atsirado gera proga paspartinti savo veiksmus ir suteikti naują postūmį ekologinio veiksmingumo ir tvaraus Europos vystymosi link.

5.2. EESRK primygtinai reikalauja, kad Komisija, pirmininkaujanti Švedija ir ateityje pirmininkausiančios šalys ilgai nedelstų pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis ir:

—	peržiūrėtų bei atnaujintų Lisabonos ir Tvaraus vystymosi strategijas,

—	apibrėžtų naujas finansines perspektyvas,

—	pateiktų naują Direktyvos dėl pastatų energinio naudingumo (2002/91/EB) redakciją,

—	vykdytų Komisijos komunikato nuostatas dėl kliūčių atsinaujinantiesiems energijos ištekliams Europos Sąjungoje įveikimo,

—	propaguotų tausojančios energijos finansavimo iniciatyvą, kaip bendrą Komisijos ir Europos investicijų banko projektą,

—	2010 m. pradėtų naują Europos energijos politiką numatydamos politikos darbotvarkę ir viziją iki 2050 m.

5.3. EESRK pripažįsta nacionalinių energijos vartojimo efektyvumo veiksmų planų ir nacionalinių atsinaujinantiesiems energijos ištekliams skirtų veiksmų teikiamas galimybes. Pasibaigus pirmajam planų analizės etapui, rezultatai turi būti nedelsiant paskelbti ir pranešti ES valstybėms narėms, o Komisija ir ES institucijos turi toliau tęsti veiklą.

5.4. Žvelgiant į ateitį, EESRK mano, kad reikia nuolat propaguoti ekologinį veiksmingumą, jam suteikiant svarbią vietą, ir šią idėją skleisti ir diegti visose toliau nurodytose srityse, kurios susijusios su jau vykdoma ar būsima europinio lygmens šioje nuomonėje apžvelgta veikla:

—	parama moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai,

—	parama profesinio tobulinimo programoms, skirtoms inžinerijos, statybų ir kitiems reikšmingiems sektoriams, į kurias būtų įtraukti privalomi ekologinį veiksmingumą užtikrinančio planavimo elementai,

—	ekologinio veiksmingumo reikalavimų įtraukimas į visus atitinkamus apskaitos standartus, reguliavimo praktiką ir už finansus atsakingų tarnybų vertinimo taisykles,

—	ekologinio veiksmingumo paskelbimas prioritetiniu siekiu visose Europos ir valstybių narių išlaidų ir viešųjų pirkimų programose,

—	ekologiškumo kriterijaus propagavimas visose valstybės finansavimo programose Europos ir valstybių narių lygmeniu, kaip pagrindinę priemonę taikant sisteminį tvarumo vertinimą,

—	naujų finansų formų, skirtų pagrindinėms pertvarkos programoms, sukūrimas,

—	ekologinio veiksmingumo fiskalinės reformos skatinimas,

—	žalingų subsidijų atsisakymas,

—	naujos inovacijų strategijos propagavimas, įtraukiant darbo grupes konkrečioms pagrindinėms pertvarkoms tirti,

—	geros praktikos pavyzdžių apie vartotojų švietimą ir bendruomeninę veiklą skleidimas.

5.5. Komitetas mano, kad didžiausius konkurencinius privalumus pasieks ekonomika tų šalių, kurios sugebės greičiausiai įdiegti ekologinį veiksmingumą užtikrinančias technologijas, o nepalankioje padėtyje atsidurs tos, kurios to padaryti nesugebės. Todėl primygtinai raginame, kad pagrindinis atnaujintos Lisabonos strategijos tikslas, susijęs su būsima Europos ekonomika, būtų tikslas tapti viena svarbiausių ekologiniu požiūriu veiksmingiausių ekonomikų pasaulyje, ir šis tikslas turėtų būti įtrauktas į visų sričių Europos politiką bei programas laikantis šioje nuomonėje pateiktų rekomendacijų.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/29

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pagarbos pagrindinėms teisėms Europos imigracijos politikoje ir teisės aktuose

(nuomonė savo iniciatyva)

(2010/C 128/06)

Pranešėjas Luis Miguel PARIZA CASTAÑOS

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. vasario 26 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Pagarbos pagrindinėms teisėms Europos imigracijos politikoje ir teisės aktuose.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 15 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę vieningai.

1. Pristatymas ir pagrindimas

1.1. EESRK nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva norėdamas pasiūlyti, kad ES imigracijos ir sienų politika bei teisės aktai būtų visiškai suderinti su žmogaus teisėmis ir iš esmės pagrindinis dėmesys būtų skiriamas visų žmonių laisvei ir saugumui.

1.2. Įveikus visus sunkumus Taryboje, ES kuriama bendra teisinė bazė imigracijos srityje, numatanti viršnacionalines teises ir garantijas, kurioms negalioja besikeičiantys (ir kartais ribojamojo pobūdžio) valstybių narių įstatymai. EESRK palankiai vertina pasiektą pažangą – parengti 27-ioms valstybėms narėms bendrus teisės aktus nėra lengva užduotis, ypač tokioje sudėtingoje srityje kaip imigracija.

1.3. Tačiau minimalus daugumos šių teisės aktų suderinimas trukdo visiškai ir deramai žmogaus teisių apsaugai. Be to, Europos direktyvų perkėlimas į nacionalinius teisės aktus, susijusius su pagrindinių teisių apsauga, kai kuriose valstybėse narėse vyksta netinkami.

1.4. EESRK yra parengęs daugelį nuomonių, kuriose raginama bendrą imigracijos politiką grįsti plačiu požiūriu, atspindinčiu ne vien ES valstybių narių poreikius, bet ir bendradarbiavimą su kilmės šalimis bei pagarbą imigrantų žmogaus teisėms.

1.5. 2008 m. spalio 16 d. Europos Vadovų Taryba pasiekė susitarimą dėl Europos imigracijos ir prieglobsčio pakto, kuriame išreiškiamas tvirtas ES politinis įsipareigojimas padaryti pažangą bendros imigracijos politikos srityje. Švedijos pirmininkavimo metu ES yra numačiusi priimti Stokholmo programą (1).

1.6. Tikimasi, kad Lisabonos sutartis taip pat įsigalios, o tai suteiktų naują impulsą imigracijos politikos įgyvendinimui, kadangi šios srities teisės aktai bus priimami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, be to Pagrindinių teisių chartijai bus suteikta privalomoji teisinė galia.

1.7. Minėtu laikotarpiu sustiprėjo EESRK ir pilietinės visuomenės organizacijų bendradarbiavimas ir rasta tvirta dalyvavimą Europos integracijos forume užtikrinanti jungtis (2). Komitetas yra tvirtai pasiryžęs užtikrinti, kad pilietinė visuomenė dalyvautų įgyvendinant integracijos politiką.

1.8. Komitetas yra susirūpinęs dėl didėjančios netolerancijos, rasizmo ir ksenofobijos imigrantų atžvilgiu, kurie Europoje laikomi „kitokiais“, ir baiminasi, kad finansų krizės socialiniai padariniai šių reiškinių nepaaštrintų. Siekiant užkirsti tokiam elgesiui kelią, politikai ir kiti įtakingi visuomenės veikėjai bei žiniasklaida turi jausti ypač didelę atsakomybę už savo veiksmus ir rodyti aiškų politinį bei socialinį pavyzdį. Pradinių ir vidurinių mokyklų mokymo planuose daugiau vietos turi būti skiriama švietimui apie žmogiškąsias vertybes, pagrindines teises, lygybės ir nediskriminavimo principus.

2. Pagrindinės žmogaus teisės ir imigracijos politika

2.1. Kaip ir kiti tarptautiniai dokumentai, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija rodo bendros vertybių ir principų sistemos visuotinį pobūdį.

2.2. Europos žmogaus teisių konvencija, pasirašyta 1950 m. Romoje, ir prie kurios prisijungė visos valstybės narės, bei Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) sudaro pagrindą ir garantuoja, kad šių principų bus laikomasi visoje ES teritorijoje.

2.3. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (arba Europos Teisingumo Teismas, ETT) pripažino, kad Europos žmogaus teisių konvencija ir EŽTT yra Bendrijos teisinės sistemos dalis ir sudaro toje sistemoje bendruosius Bendrijos teisės principus.

2.4. Tai patvirtinta Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje, kuris sustiprino pagrindinių teisių garantijas Europos teisinėje sistemoje, ir ETT galias užtikrinant, kad Europos institucijos ir valstybės narės vykdydamos Bendrijos teisės reglamentuojamoms sritims priklausančią veiklą šių teisių nepažeistų.

2.5. Nors valstybės yra suverenios spręsti įvažiavimo į šalį kontrolės ir leidimų gyventi išdavimo trečiųjų šalių piliečiams klausimus, EESRK primena, kad jos turi vykdyti savo įsipareigojimus pagal tarptautinius ir Europos dokumentus bei pagrindinių žmogaus teisių konvencijas ir pagal tai, kaip šiuos dokumentus aiškina (ir užtikrina jų įgyvendinimą) kompetentingi teismai.

2.6. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija įtvirtina naujas teises, kurios nebuvo numatytos Europos žmogaus teisių konvencijoje (3). Be to, dauguma šių teisių taikomos neatsižvelgiant į asmens pilietybę. Chartija taps privaloma ratifikavus Lisabonos sutartį ir padidins pagrindinių teisių apsaugos teisinį apibrėžtumą. Chartija bus taikoma Europos institucijoms ir valstybėms narėms, ypač kai jos taiko Bendrijos teisę, ir sustiprins pagarbą pagrindinėms teisėms sprendžiant imigracijos klausimus.

2.7. Lisabonos sutarties įsigaliojimas suteiks Sąjungai galimybę prisijungti prie Europos žmogaus teisių konvencijos, ir tai sustiprins ES įsipareigojimą ginti žmogaus teises.

2.8. Komitetas taip pat pritarė (4) ES pagrindinių teisių agentūros steigimui. 2008 m. Europos Vadovų Taryba patvirtino daugiametį šios agentūros veiklos planą, į kurį buvo įtrauktos devynios teminės sritys, tarp jų rasizmas, ksenofobija, diskriminacija, prieglobstis, imigracija, integracija, vizos ir sienų kontrolė. EESRK pageidauja dalyvauti Agentūros darbe, kadangi siekia sustiprinti organizuotos pilietinės visuomenės vaidmenį šioje veikloje.

2.9. Vis tik, nepaisant minėtų Bendrijos priemonių ir struktūrų, daug pilietinės visuomenės organizacijų ir nepriklausomų bei aukštųjų mokyklų tyrėjų ataskaitų parodė, kad kai kuriose nacionalinės ir Europos politikos srityse ir teisės aktuose nėra tinkamai gerbiamos pagrindinės teisės.

2.10. Kalbant apie Bendrijos politiką, taip pat gausu pranešimų apie imigrantų teisių pažeidimus tam tikrose valstybėse narėse; kai kuriais atvejais Europos politika įteisina tam tikrą nacionalinę migracijos praktiką, kuri yra nesuderinama su pagrindinėmis teisėmis ir teisine valstybe.

2.11. Vienoje naujausių nuomonių (5) Komitetas laikosi nuostatos, kad „imigracijos politikoje ir teisės aktuose turi būti gerbiamos visų žmonių teisės, lygių galimybių ir nediskriminacijos principai“. Siekdamas sustiprinti šį tikslą, EESRK siūlo į būsimą Europos imigracijos politiką, išdėstytą Stokholmo programoje „Pagrindinės teisės bei teisinė valstybė ir pagrindinės laisvės“ įtraukti du naujus bendrus principus.

2.12. Pagrindinės teisės turėtų būti suteikiamos visiems, ne vien tik Sąjungos piliečiams. Prieglobsčio prašytojus ir imigrantus gina Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Be to, Europos imigracijos ir sienų teisė, taip pat ETT teismo praktika numato tam tikras garantijas ir teises, kurių atžvilgiu valstybės narės negali veikti savo nuožiūra.

2.13. EESRK taip pat yra siūlęs (6), kad išorės politikos sistemoje ES turėtų sukurti tarptautinę migracijos teisinę bazę, kuri būtų grindžiama Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu bei Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu. Į šią teisinę bazę reikėtų įtraukti pagrindines TDO konvencijas ir Jungtinių Tautų tarptautinę konvenciją dėl darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos, kurios ES valstybės narės dar nėra ratifikavusios, nors EESRK yra priėmęs nuomonę savo iniciatyva (7), kurioje rekomenduoja šią konvenciją ratifikuoti.

2.14. Savo Programoje Europai (8) Komitetas taip pat pabrėžia, kad Europos Sąjungoje būtina gerbti pagrindines teises ir žmogaus teises, ypač imigracijos ir prieglobsčio politikos srityse.

2.15. EESRK mano, kad ES vertybės ir principai, žmogaus teisių ir laisvių apsauga turėtų būti sustiprinti Europos lygio matomos ir tvirtos politinės valdžios pagalba, todėl remia Europos Komisijos pirmininko José Manuel Barroso pasiūlymą įsteigti Europos Komisijos nario, atsakingo už teisingumą, pagrindines teises ir piliečių laisves, postą. Komitetas tiki, kad bus suteiktos politinės priemonės ir organizaciniai bei finansiniai ištekliai, reikalingi tokiems svarbiems įpareigojimams vykdyti.

2.16. Vis dėlto Komitetas apgailestauja, kad imigracijos ir prieglobsčio sritys nepriklauso minėto Europos Komisijos nario kompetencijai, o yra priskiriamos vidaus saugumo klausimams, už kuriuos atsakingas kitas Komisijos narys. Imigracijos susiejimas su saugumu ir atskyrimas nuo pagrindinių teisių apsaugos verčia abejoti, ar tai politiškai teisingas sprendimas.

3. Visuotinis žmogaus teisių pobūdis

3.1. Šiandien Europai iškyla didelis iššūkis – užtikrinti, kad ES ir valstybių narių teisinės sistemos garantuotų visiems asmenims žmogaus teises, kurios remiasi tradicine pilietybės sąvokos samprata, nesuteikiančia kai kurių teisių tiems, kurie nėra piliečiai, taip pat teisiniu asmenų skirstymu į piliečius ir užsieniečius, į teisėtus imigrantus ir neteisėtus imigrantus.

3.2. Europos imigracijos teisės normos netinkamai garantuoja teises ir jų apsaugą asmenims, turintiems imigranto statusą. Glaudi teisinė leidimo dirbti ir leidimo gyventi sąsaja aiškiai rodo, kad imigrantai laikomi vien tik darbo rinkai tinkama priemone ir kai tik jų paslaugų nebereikia, jie praranda galimybę legaliai gyventi šalyje. Jei taip atsitinka, pasikeitus jų administraciniam statusui, jie netenka daug teisių ir tampa žmonėmis „be dokumentų“.

3.3. Žmogaus teisės yra visuotinės, neatšaukiamos ir saugo visus neatsižvelgiant į jų padėtį ar juridinį statusą.

4. Žmogaus teisės ir imigracijos politika: dešimt veiklos prioritetų Europai, siekiant tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve

4.1. Teisių Europa

4.1.1. Pastaraisiais metais žmogaus teisių gynimas ir jų propagavimas nebėra prioritetiniai ES darbotvarkės klausimai. Svarbiausiu politikos prioritetu kurį laiką buvo laikytas valstybės saugumas, manant, kad jis nesuderinamas su didesne laisve ir pagrindinių teisių apsauga.

4.1.2. Bet kuri priimta saugumo politikos nuostata privalo saugoti tokias vertybes kaip laisvė ir teisingumas. EESRK mano, kad pagrindinių teisių apsauga, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių konvencija ir Pagrindinių teisių chartija, turėtų būti šios politikos atskaitos taškai.

4.1.3. Saugumo stiprinimas neturi kelti pavojaus visai Sąjungai bendroms pagrindinėms vertybėms (žmogaus teisės ir piliečių laisvės) ir demokratijos principams (teisinė valstybė). Asmens laisvė neturi būti ribojama prisidengus kolektyvinio ir valstybės saugumo tikslu. Kai kuriuose politiniuose pasiūlymuose daroma ta pati anksčiau daryta klaida: laisvė aukojama tikintis padidinti saugumą.

4.1.4. EESRK palankiai vertina 2009 m. Komisijos komunikatą „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui“, kurio pagrindinis tikslas yra Europos piliečių pagrindinių teisių apsauga.

4.1.5. EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai, kurios tikslas skatinti, kad „pagrindinių teisių užtikrinimo kultūra“ jau būtų puoselėjama nuo pirmųjų teisėkūros etapų, įskaitant imigracijos politiką. Pagarba pagrindinėms teisėms turėtų būti bendras visų Bendrijos institucijų tikslas (9). Šiam tikslui pasiekti turėtų būti sukurta bendra europinė sistema, kuri būtų taikoma atliekant periodišką Europos politikos, priimtos nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu, įgyvendinimo (ex-post) vertinimą, siekiant nustatyti, ar laikomasi pagrindinių teisių ir ar ši politika yra veiksminga (10). EESRK ir organizuotos pilietinės visuomenės vaidmuo atliekant tokius vertinimus taip pat yra labai svarbus.

4.2. Teisės aktai, reglamentuojantys leidimą užsieniečiams įvažiuoti į šalį

4.2.1. EESRK yra anksčiau nurodęs, kad ES turi turėti bendrą imigracijos politiką ir suderintus teisės aktus. ES ir valstybių narių teisės aktai turi būti atviri, kad imigracija darbo tikslais vyktų legaliais skaidriais kanalais ir tenkintų tiek aukštos, tiek ir mažesnės kvalifikacijos darbuotojus. Tokiu atveju būtų tinkamai apsaugotos imigrantų teisės.

4.2.2. Komitetas siūlė horizontalius teisės aktus, tačiau valstybės narės, Komisija ir Taryba nusprendė parengti specialias direktyvas tam tikroms imigrantų grupėms, o dėl to gali pasitaikyti diskriminacijos atvejų.

4.2.3. Savo nuomonėmis dėl Komisijos iniciatyvų priimti teisės aktus EESRK siekia užtikrinti, kad pagrindinių teisių apsauga būtų iki galo įgyvendinama nuosekliai, taip pat kad būtų laikomasi lygybės ir nediskriminavimo principo neatsižvelgiant į darbuotojų imigrantų profesinę kategoriją.

4.3. Darbuotojų imigrantų ir jų šeimų teisės

4.3.1. Diskriminacijos uždraudimas turėtų būti pamatinis principas (Chartijos 21 straipsnis). Darbuotojui imigrantui turėtų būti suteiktos tokios pačios ekonominės, profesinės ir socialinės teisės, kaip ir kitiems atitinkamos valstybės narės darbuotojams nepaisant leidimo gyventi ir dirbti galiojimo trukmės. Tai atitinka Chartijos 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurią „trečiųjų šalių piliečiai, kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose, turi teisę į tokias pačias darbo sąlygas kaip ir Sąjungos piliečiai“.

4.3.2. Lygios galimybės darbe susijusios su darbo sąlygomis, darbo užmokesčiu, atleidimu, sveikata ir darbo sauga, taip pat teise stoti į profesinę sąjungą ir streikuoti.

4.3.3. EESRK mano, kad lygios galimybės turėtų apimti ir kitas socialines ir pagrindines teises, kaip kad siūloma pirmiau minėtoje nuomonėje: „Komiteto konkrečiai siūlomos teisės, kurios turėtų būti suteiktos trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai laikinai dirbantiems ar gyvenantiems vienoje iš ES valstybių narių“ (11), būtent:

—	teisė į socialinę apsaugą, įskaitant sveikatos priežiūrą,

—	galimybė įsigyti prekių ir paslaugų, įskaitant būstą (Chartijos 34 ir 35 straipsniai),

—	teisė į mokslą ir profesinį mokymą (Chartijos 14 straipsnis),

—	diplomų, pažymėjimų ir kvalifikacijos pripažinimas laikantis Bendrijos teisės aktų nuostatų,

—	Europos Sąjungoje komandiruojamų darbuotojų migrantų darbo ir socialinių teisių pripažinimas (12),

—	nepilnamečių teisė į mokslą, įskaitant teisę gauti pašalpas ir stipendijas studijoms,

—	teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą (Chartijos 47 straipsnis),

—	teisė naudotis nemokamomis įdarbinimo paslaugomis (viešoji paslauga),

—	teisė į priimančios bendruomenės kalbos mokymą,

—	pagarba kultūrų, religijų ir kalbų įvairovei (Chartijos 22 straipsnis),

—	teisė laisvai judėti ir gyventi valstybės narės teritorijoje.

4.3.4. Galimybė pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis priklauso nuo to, ar yra valstybės tarnybų, kurios aprūpintos priemonėmis toms teisėms įtvirtinti (ištekliais, darbuotojų mokymu), o jų atstovai yra įstatymų įpareigoti su žmonėmis elgtis nešališkai ir neutraliai. Be to, EESRK turi abejonių dėl biudžeto išteklių, kuriais šiuo krizės laikotarpiu disponuoja ES valstybės narės, ir nežino, kiek tų išteklių valstybės narės yra pasiryžusios nacionaliniu ar Europos lygmeniu skirti veiksmingai žmogaus teisių apsaugai užtikrinti, ypač imigrantų atveju.

4.3.5. Komitetas nepritaria pasiūlymui priimti pagrindų direktyvą, pagal kurią valstybės narės galėtų riboti teisę į lygias galimybes užtikrinant tam tikras darbo sąlygas (tarp jų darbo užmokestį ir atleidimą iš darbo, sveikatą ir darbo saugą, socialinę apsaugą), susirinkimų ir asociacijų laisvę bei laisvę streikuoti (13) tik iš tikrųjų dirbantiems asmenims. Dėl šių apribojimų taip pat gali būti pakenkta nediskriminacijos principui ir Chartijos 12 straipsniui.

4.3.6. EESRK palankiai vertina Komisijos iniciatyvą pristatyti Europos imigracijos kodeksą, kuris apimtų visų imigrantų į ES pagrindines teises ir garantijas.

4.4. Šeimos susijungimas

4.4.1. Teisė į šeimos gyvenimą yra viena žmogaus teisių, kurias ES ir valstybės narės turi ginti ir garantuoti savo politika ir imigracijos teisės aktais (14).

4.4.2. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą minimalistinis pobūdis sudaro galimybę kai kurioms šalims įstatymais nevisiškai garantuoti trečiųjų šalių piliečiams teisės į šeimos susijungimą. Tai buvo patvirtinta Komisijos ataskaitoje dėl šios direktyvos taikymo (15), kuri kelia abejonių, ar integracijos priemonių taikymas, kaip prielaida suteikti leidimą įvažiuoti į teritoriją pagl teisę į šeimos gyvenimą (Chartijos 7 straipsnis), yra suderinamas su proporcingumo principu.

4.4.3. Komitetas mano, kad Direktyva dėl mėlynosios kortelės numato mažiau suvaržymų šeimų susijungimui nei Direktyva 2003/86. Visoms imigrantų kategorijoms, neatsižvelgiant į jų kvalifikuotumą ar kitas savybes, turėtų būti taikomi vienodi suvaržymai.

4.4.4. Todėl Komitetas siūlo Komisijai per 2010 m. parengti pasiūlymą dėl dalinio Direktyvos 2003/86 pakeitimo.

4.5. Sienos ir neteisėta imigracija

4.5.1. EESRK pageidauja, kad veiksminga sienų kontrolė būtų vykdoma laikantis pagrindinės teisės į prieglobstį (Chartijos 18 straipsnis) ir „negrąžinimo“ principo, kuris draudžia grąžinti asmenį į šalį, kurioje kyla pavojus jo gyvybei ar laisvei (Chartijos 19 straipsnis). Daugelis žmonių, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, atvyksta prie išorės sienų slaptais keliais. Valdžios institucijos turi užtikrinti, kad tokie asmenys galėtų pateikti prašymus dėl apsaugos ir kad jų prašymai būtų nagrinėjami nedarant jokių išimčių pagal tarptautinių ir Europos konvencijų, taip pat Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas.

4.5.2. EESRK siūlo, kad prieš sustiprinant FRONTEX agentūros veiklos galias reikėtų atlikti nepriklausomą vertinimą, kaip vykdant bendras sienų kontrolės operacijas laikomasi žmogaus teisių, ir kad turėtų būti sustiprinta Europos ir nacionalinių parlamentų vykdoma priežiūra. Taip pat turėtų būti įvertintas suderinamumas su Šengeno sienų kodekse, ypač 6 ir 13 straipsniuose, numatytomis garantijomis.

4.5.3. ES neteisėtos imigracijos kontrolės ir priežiūros priemonės peržengė ES išorės sienas, ir bendros operacijos jau vykdomos Afrikoje. JT žmogaus teisių taryba (JTŽTT) ir nevyriausybinės organizacijos yra perspėjusios, kad vykdant sienų kontrolės operacijas už ES teritorijos ribų trūksta garantijų, kad bus gerbiamos žmogaus teisės.

4.5.4. Europos sienų kontrolės strategija įgyvendinama pasitelkiant daug saugumui skirtų technologijų; tačiau duomenų bazės, sukurtos milžiniškiems asmens duomenų kiekiams apdoroti (Šengeno informacinė sistema (SIS II) ir vizų informacinė sistema (VIS), naudojamos etninio ir kultūrinio ir (arba) religinio profiliavimo tikslais, o tai sukuria problemų siekiant teisės į nediskriminavimą pagal Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį.

4.5.5. Komisijos 2008 sienų pakete siūloma sistema (16) taip pat kelia abejonių dėl proporcingumo ir tinkamumo principų, kurie yra svarbūs visiems naujiems ES teisės aktams, ir tokį pat rimtą susirūpinimą, kaip naudojant konkrečiai siūlomas technologijas (pvz., automatinės sienų kontrolės procedūrų sistemą) bus užtikrinta visiška asmens duomenų apsauga (Chartijos 8 straipsnis) ir EB sutarties 13 straipsnyje įtvirtintas diskriminavimo uždraudimo principas.

4.5.6. EESRK mano, kad norint užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms, turėtų būti stiprinamas ES solidarumas su tomis valstybėmis narėmis, kuriose dėl jų geografinės padėties yra didelis nusikalstamų prekybos žmonėmis, kurie atvyksta neteisėtais būdais, tinklų aukų skaičius. EESRK siūlo, kad pradėtų veikti Europos prieglobsčio paramos biuras.

4.5.7. ES taip pat turi skatinti bendradarbiavimą su kilmės šalimis raginant gerbti žmogaus teises, užkirsti kelią neteisėtai imigracijai ir kurti palankias sąlygas teisėtai imigracijai, taip pat kovoti su nusikalstamais prekybos žmonėmis tinklais.

4.6. Grąžinimas ir readmisija

4.6.1. Direktyva dėl grąžinimo (17) bus sukurta europinė teisinės ir procesinės apsaugos sistema (18), kuriai pritaria ir EESRK, tarp jų veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, taip pat nemokamai teikiama reikalinga teisinė pagalba ir (arba) atstovavimas, apsaugos priemonės iki grąžinimo, sulaikymo sąlygos ir pan.

4.6.2. Vis dėlto EESRK pritaria daugelio pilietinės visuomenės organizacijų ir nepriklausomų JT žmogaus teisių tarybos ekspertų nuomonei (19), kad yra neatitikimų tarp Direktyvoje pateikiamos bendros sistemos ir imigrantų pagrindinių teisių. Nacionaliniu lygmeniu turės būti įdėmiai stebimi Direktyvos nuostatų dėl išsiuntimo priemonių, sulaikymo, apskundimo apeliacine tvarka procedūrų ir elgesio su pažeidžiamais asmenimis perkėlimo ir įgyvendinimo etapai.

4.6.3. Komiteto siūlo, kad Europos grąžinimo politika būtų grindžiama savanoriškumo principu ir kuo didesne pagarba humanitarinėms vertybėms. Kaip ir kitur pasaulyje, būtent šie dalykai lemia Europos imigracijos politikos teisėtumą ir pasitikėjimą ja. Išimtys, pavyzdžiui, numatytos Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje („pasislėpimo pavojaus“ sąvoka), gali pakenkti savanoriškumo principui dėl valstybėms narėms suteiktos teisės veikti savo nuožiūra jas perkeliant ir aiškinant. Be to, Direktyva neužtikrina tinkamos apsaugos asmenims, patiriantiems teisinį neapibrėžtumą iki išsiuntimo arba dėl sulaikymą pateisinančių sąlygų (20), kuris gali tęstis šešis mėnesius (ir būti pratęstas dar 12 mėnesių) (21).

4.6.4. Chartijos 19 straipsnyje aiškiai numatyta, kad kolektyvinis asmenų išsiuntimas draudžiamas ir kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas – „negrąžinimo“ principas (Chartijos 4 ir 19 straipsniai). Chartija sustiprina pagarbą pagrindinėms teisėms. Vis tik JTŽTT ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos pasmerkė kolektyvinio išsiuntimo ir neteisėtų imigrantų bei prieglobsčio prašytojų išsiuntimo atvejus į šalis, kuriose pažeidinėjamos žmogaus teisės.

4.6.5. EESRK primena, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 3, 5, 6, 8 ir 13 straipsnių ir Chartijos 3, 4, 19, 24 ir 47 straipsnių nuostatos yra taikytinos bet kuriai Europos neteisėtos imigracijos politikai – jose ypač akcentuojama apsauga grąžinimo, išsiuntimo ar išdavimo atvejais. Daug neteisėtų imigrantų atsiduria sunkioje padėtyje humanitarine prasme, todėl visi įgyvendinami įstatymai ir praktika turi būti rengiami ir taikomi laikantis griežtų žmogaus teisių kriterijų ir solidarumu grindžiamų moralinių principų.

4.6.6. Teisinė valstybė saugo kiekvieno asmens pagrindinę teisę į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 ir 48 straipsniuose. Be to, pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 2 dalies nuostatas sienos apsaugos pareigūnai nediskriminuoja asmenų dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. Taip pat 13 straipsnyje numatyta, kad asmenys, kuriems buvo atsisakyta leisti atvykti, turi teisę apskųsti sprendimą ir jiems turi būti pateiktas atsisakymo leisti atvykti blankas (22).

4.6.7. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) pateiktu Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) (23) 3 straipsnio išaiškinimu, asmenys, turintys rimtą fizinę ar proto negalią, negali būti sulaikyti ar išsiųsti iš šalies, jei jiems reikia medicininės priežiūros. Nepilnamečiams taip pat turi būti skiriamas ypač didelis dėmesys ir apsauga. EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai dėl be suaugusiųjų priežiūros keliaujančių nepilnamečių.

4.6.8. EESRK nuomone, žmogaus teisių gerbimas yra privaloma susitarimų su trečiosiomis šalimis dėl readmisijos pasirašymo sąlyga, ir nepritaria tam, kad ES ir valstybės narės sudarytų repatriacijos ar sienų kontrolės susitarimus su šalimis, kurios nėra pasirašiusios tarptautinių žmogaus teises ginančių dokumentų, arba jeigu yra įrodymų, kad tokios teisės buvo pažeistos. Ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas į pagrindinę prieglobsčio prašytojo teisę į veiksmingą teisminę apsaugą (24).

4.7. Sulaikymo centrai

4.7.1. EESRK dar kartą išreiškia prieštaravimą dėl prieglobsčio prašytojų ir neteisėtų imigrantų sulaikymo, nes tai turi būti kraštutinė priemonė (25).

4.7.2. Aplinkybės, kuriomis šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse vykdomas ilgalaikis sulaikymas, yra nepriimtinos ir turėtų būti išsamiai ištirtos pagrindinių teisių požiūriu, įskaitant teisę į gerą administravimą, kaip numatyta Chartijos 41 straipsnyje.

4.7.3. Komitetas ragina laikytis dar didesnio skaidrumo, susijusio su ES ir už jos ribų esančiais sulaikymo centrais, taip pat informuoti JT žmogaus teisių tarybą apie juose esančių sulaikytų asmenų padėtį bei sudaryti galimybę tokiems asmenims gauti tinkamą pagalbą iš nevyriausybinių organizacijų.

4.7.4. EESRK mano, kad nėščiosioms ir nepilnamečiams turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, ir jie neturėtų būti laikomis tokiuose centruose.

4.8. Asmenys be dokumentų

4.8.1. EESRK nemano, kad asmuo, neturintis dokumentų, yra beteisis asmuo, todėl ES ir valstybės narės privalo ginti jų pagrindines teises.

4.8.2. Sąvoka „nelegali imigracija“, ją taikant migrantams, turėtų būti paaiškinta. Nors atvykti į šalį be reikalingų dokumentų ir be leidimo yra neteisėta, šitaip atvykstantys žmonės nėra nusikaltėliai. Daugelio žiniasklaidos priemonių ir politikų kalbose daroma sąsaja tarp neteisėtos imigracijos ir nusikaltimo neatspindi realios padėties ir tarp priimančiosios šalies gyventojų kelia baimingas ir ksenofobines nuotaikas.

4.8.3. Komitetas mano, kad kai kurios valstybės narės turėtų teikti geresnę pagrindinių teisių apsaugą dokumentų neturintiems imigrantams ir kad ES jie būtų priskiriami vienai pažeidžiamiausių grupių užkertant kelią išnaudojimui darbe ir užtikrinti medicininių paslaugų, kitų socialinių paslaugų prieinamumą bei nepilnamečių ugdymą.

4.8.4. Būtina sustiprinti kovą su prekyba žmonėmis (vaikais, moterimis ir vyrais) seksualinio išnaudojimo arba išnaudojimo darbe tikslais vadovaujantis Chartijos 5 straipsnio 3 dalimi. Valstybės narės privalo teikti veiksmingą apsaugą aukoms palengvindamos jų bendradarbiavimą su teisminėmis institucijomis ir padėties legalizavimą.

4.9. Įteisinimas

4.9.1. Komiteto nuomone, vyriausybės elgiasi veidmainiškai. Grąžinimo politika nėra vienintelis neteisėtos imigracijos išsprendimo būdas. Pagal daugelio valstybių narių taikomas procedūras neteisėtiems imigrantams suteikiamos vienodos teisinės sąlygos, ir jų įteisinimas tam tikromis sąlygomis laikomas tinkamu būdu jų pagrindinėms teisėms garantuoti ir ekonominiams bei socialiniams poreikiams patenkinti.

4.9.2. EESRK pritaria, kad turėtų būti pagerintas valstybių narių keitimasis informacija apie įteisinimą ir kad turėtų būti parengtos europinės įgyvendinimo gairės remiantis Tarybos įsipareigojimu pagal Europos imigracijos ir prieglobsčio paktą (26), kuriame buvo susitarta dėl humanitarinių ir ekonominių priežasčių kiekvieną įteisinimo atvejį nagrinėti atskirai pagal nacionalinę teisę.

4.9.3. Asmenų, kurių leidimai gyventi yra pasibaigę, grąžinimas išsiunčiant iš šalies turėtų būti kraštutinė priemonė. Prieš imantis tokio sprendimo reikėtų įsitikinti, ar toks asmuo nėra pareiškęs ketinimo kreiptis dėl leidimo gyventi atnaujinimo.

4.9.4. EESRK mano, kad demokratinėje visuomenėje išsiuntimo būtinumas turi būti įvertintas (proporcingumo principas) laikantis aiškinimo pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką (27). Komitetas siūlo valstybėms narėms pasinaudoti galimybe įteisinti šių asmenų padėtį, kaip numatyta Direktyvos dėl grąžinimo 6 straipsnio 4 dalyje.

4.9.5. Taip pat reikėtų atsižvelgti į išsiuntimo pasekmes (ir įgyvendinamumą) pagrindinei teisei į privatų ir šeimos gyvenimą, kaip numatyta Chartijos 7 straipsnyje.

4.10. Integracijos politika

4.10.1. EESRK yra parengusi keletą nuomonių savo iniciatyva, raginančių vykdyti iniciatyvią ES integracijos politiką, skirtą dviem subjektų grupėms – priimančiajai visuomenei ir imigrantams. Integracija yra socialinis procesas, vykstantis pačioje visuomenėje tarp imigrantų ir priimančiosios visuomenės bei tarp priimančiosios visuomenės ir imigrantų.

4.10.2. EESRK skatina bendrą europinį požiūrį į integraciją, kadangi kiekviena valstybė narė turi savas teisės sistemas, socialines institucijas, skirtingas kultūros sistemas ir modelius.

4.10.3. Taikant bendrą europinį požiūrį, pridėtinę vertę įgauna integracijos politika ir procesai, kuri neišvengiamai siejasi su kitų sričių ES politika, tarp jų ir su Lisabonos strategija, užimtumo politika, socialine darbotvarke ir sanglaudos politika. Toks požiūris dar labiau sustiprins integracijos ir ES vertybių bei principų, išdėstytų Chartijoje ir Europos žmogaus teisių konvencijoje, sąsajas.

4.10.4. 2008 m. Komitetas aktyviai dalyvavo Europos kultūrų dialogo metų renginiuose, kuriais siekta sudaryti geresnes sąlygas integracijai ir glaudesniam Europos pilietiškumui užmezgant dialogą tarp įvairove pasižyminčių Europos bendruomenių. EESRK pasiūlė (28) parengti vadovus.

4.10.5. EESRK siūlo į integraciją žiūrėti pozityviai. Vis dėlto kai kurių šalių vyriausybės į integraciją žiūri neigiamai kaip į dar vieną diskriminavimo būdą, kuris taps papildoma kliūtimi siekiant užtikrinti lygybę ir pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis. EESRK mano, kad toks požiūris prieštarauja Chartijos 21 straipsnio (diskriminacijos uždraudimas) ir 22 straipsnio (kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė) nuostatoms.

4.10.6. Konsultacinių forumų ir platformų, kuriose pilietinė visuomenė dalyvauja nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu, kūrimas yra geros praktikos pavyzdžiai ir todėl Komitetas skatina visas valstybes nares steigti šias struktūras. Europos integracijos forumas, neseniai įsteigtas Komisijai bendradarbiaujant su EESRK, yra puiki priemonė integracijai stiprinti žvelgiant iš Europos perspektyvos.

5. Įtraukioji Europos pilietybė

5.1. Kai kurios vyriausybės, būdamos atskirties šalininkės ir laikydamosi nacionalistinių pažiūrų, tautinį ir europinį tapatumą suvokia neatsižvelgdamos į šių dienų Europos visuomenių įvairovę ir daugumos žmonių skirtingumą dėl jų skirtingos etninės, nacionalinės, religinės ar kultūrinės kilmės.

5.2. Mūsų demokratinės visuomenės yra pliuralistinės ir turtingos savo įvairove. Kiekvieno Europos piliečio tapatumas yra labai skirtingas. Visos Europos demokratinės valstybės yra laisvos ir atviros visuomenės ir jos turi remtis visų piliečių įtrauktimi, neatsižvelgiant į tai, kuo grindžiamas jų tapatumas.

5.3. Demokratijos kokybė labai susilpnės, jeigu piliečių teisės bus ribojamos remiantis siauru, atskirtį propaguojančiu požiūriu į tapatumą. Integracijos politika ir imigracijos teisės aktai niekada neturi būti naudojami kaip figos lapas politiniais tikslais siekiant, kad imigrantai ir nepilnamečiai negalėtų naudotis piliečių teisėmis.

5.4. EESRK mano, kad mūsų demokratinių valstybių pamatai turėtų būti išplėsti, priimant į jas naujus, lygias teises ir pareigas turinčius piliečius. Nacionalinės ir Europos piliečių teisės turi apimti visas įvairovės formas ir nei vienos jos nediskriminuoti (29).

5.5. EESRK yra parengęs nuomonę savo iniciatyva (30), skirtą Konventui, kuris parengė liūdnai pagarsėjusią Konstituciją Europai, ir raginama suteikti Europos pilietybę ilgalaikio gyventojų statusą turintiems trečiųjų šalių piliečiams. Komitetas ragina Komisiją ir Europos Parlamentą, įtraukti šį pasiūlymą į naujos kadencijos darbotvarkę kaip prioritetą.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) COM (2009) 262 galutinis, 2009 6 10.

(2) Apie Europos integracijos forumą ir ES žr. integracijai skirtą žiniatinklio svetainę.

(3) OL C 303, 2007 12 14, p. 1.

(4) EESRK nuomonė, OL C 88, 2006 4 11, p. 37.

(5) EESRK nuomonė, OL C 218, 2009 9 11, p. 78.

(6) Nuomonė savo iniciatyva dėl ES imigracijos ir bendradarbiavimo su kilmės šalimis politikos siekiant skatinti vystimąsi. OL C 44, 2008 2 16, p. 91.

(7) EESRK nuomonė, OL C 302, 2004 12 7, p. 49.

(8) Europos Programa: http://www.eesc.europa.eu/documents/publications/pdf/booklets/EESC-2009-10-EN.pdf.

(9) Europos Komisijos ataskaita – Pagrindinių teisių chartijos laikymasis, COM(2009) 205 galutinis, 2009 4 29.

(10) Tai derėtų su Lisabonos sutarties 60 straipsniu.

(11) EESRK nuomonė, OL C 286, 2005 11 17, p. 20.

(12) Atsižvelgiant į pasiūlymą dėl direktyvos, kurį Komisija ketina priimti vieną iš artimiausių mėnesių.

(13) COM(2007) 638 galutinis, 12 straipsnio 2 dalies d ir e punktai. Pagal pasiūlymo nuostatas valstybės narės gali taikyti apribojimus suteikiant stipendijas studijoms ar profesiniam mokymui ir riboti galimybes gauti socialinį būstą: suteikti jį tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie turi teisę jos teritorijoje būti ne mažiau kaip trejus metus.

(14) Tai ETT patvirtino byloje C-540/03 Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą.

(15) COM (2008) 610 galutinis, 2008 10 8.

(16) COM (2008) 69 galutinis, 2008 2 13.

(17) Direktyva 2008/115/EB.

(18) Pvz., Direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 13 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

(19) Pranešimas spaudai, JT ekspertai reiškia susirūpinimą dėl būsimos ES grąžinimo direktyvos, 2008 m. liepos 18 d.

(20) 15 straipsnio 1 dalis.

(21) 15 straipsnio 5 ir 6 dalys.

(22) Reglamentas 562/2006 (Šengeno sienų kodeksas), OL L 105, 2006 4 13, p. 1.

(23) Į pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnį įtraukta Strasbūro teismo teisminė praktika, konkrečiau – 1996 m. gruodžio 17 d. sprendimas Ahmed prieš Austriją, Rink. 1996-VI, p. 2006 ir 1989 m. liepos 7 d. sprendimą Soering.

(24) Tai ETT nurodė byloje C-133/06 Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą.

(25) Žr. 2009 m. liepos 16 d. EESRK nuomonę „Prieglobsčio prašytojų priėmimas valstybėse narėse. Minimalios normos“, pranešėja An Le Nouail Marlière, priimtą 2009 m. liepos 15–16 d. įvykusioje plenarinėje sesijoje (OL C 317, 2009 12 23, p. 110).

(26) ES Taryba, 1344/08, 2008 m. rugsėjo 24 d.

(27) Pavyzdžiui, Boultif prieš Šveicariją, nr. 54273/00, § 39, 41 ir 46, 2001 m. lapkričio 2 d. EŽTK 2001-IX. Üner prieš Nyderlandus [GC], nr. 46419/99, 2006 m. spalio 18 d., § 58

(28) EESRK nuomonė, OL C 185, 2006 8 8, p. 42.

(29) Europos bendrijos steigimo sutarties 13 straipsnis.

(30) Nuomonė savo iniciatyva, OL C 208, 2003 9 3, p. 76.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/36

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl energetikos ir klimato kaitos – sudėtinės atnaujintos Lisabonos strategijos dalies

(nuomonė savo iniciatyva)

(2010/C 128/07)

Pagrindinė pranešėja Ulla SIRKEINEN

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2008 m. birželio 17 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva

Energetika ir klimato kaita – sudėtinė atnaujintos Lisabonos strategijos dalis

Komiteto biuras pavedė Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 4 d. posėdis), pagrindine pranešėja paskyrė Ulla Sirkeinen ir priėmė šią nuomonę 164 nariams balsavus už, 6 – prieš ir 12 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Klimato kaita ir energijos tiekimo saugumas – vieni iš didžiausių šio šimtmečio iššūkių. Kad į aplinką būtų išmetama mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o energija būtų vartojama tausiau, reikia keisti vartojimo ir gamybos modelius. Kai kurių gamybos rūšių nebeliks, kitos vystysis ir plėsis. Neliks kai kurių darbo vietų, tačiau bus sukurta naujų. Reikės paramos priemonių. Atsiras naujų įgūdžių ir žinių poreikių. Būtina imtis mokslinių tyrimų ir labai daug lėšų skirti investicijoms.

1.2. Pagaliau atėjo laikas nuo politinių pareiškimų pereiti prie realių darbų, kurių reikia imtis nedelsiant, tačiau tai padaryti bus nelengva. Mūsų politiniai lyderiai turi labai aiškiai įvardyti šiuos iššūkius, išaiškinti piliečiams, kokios įtakos šie iššūkiai turės, ir kruopščiai apgalvoti, kokių priemonių reikės imtis. Jei prie šių veiksmų neprisidės piliečiai ir pilietinė visuomenė, niekas nepasikeis. Nemažai klausimų, susijusių su ES politinių sprendimų pasekmėmis, lieka neatsakyti – Komisijai dar reikėtų juos nuodugniau išnagrinėti ir suteikti informacijos.

1.3. Kad ir koks gilus yra dabartinis ekonominis nuosmukis, jokiu būdu negalima atidėlioti konkrečių žingsnių link mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios visuomenės. Krizę galima ir reikėtų vertinti ir kaip galimybę viską pradėti iš naujo ir augimo siekti kitais būdais. EESRK ypač svarbus atrodo tarptautinis susitarimas, kurį numatoma priimti Kopenhagoje.

1.4. Atnaujintoje Lisabonos strategijoje reikėtų numatyti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos veiksmų planą. Šio tikslo turi būti siekiama laikantis visų trijų tvaraus vystymosi principų (ekonominio, aplinkosauginio ir socialinio), tačiau nepamirštant bendro konkurencingumo, ekonomikos augimo ir darbų vietų kūrimo tikslo. Su klimato kaita ir energetika susijusiems tikslams pasiekti būtinos konkurencingos ekonominės sąlygos, o pasirinkus teisingą taktiką klimato ir energetikos politika gali prisidėti prie ekonomikos augimo ir padėti sukurti darbo vietų.

1.5. Veiksmų labiausiai reikėtų imtis šiose srityse: technologijų tobulinimo ir investicijų, sąmoningumo ir įpročių, visuomenės ir švietimo bei tarptautiniu mastu. Realiems ilgalaikiams rezultatams pasiekti reikės nemažai laiko ir lėšų.

1.6. EESRK rekomendacijos:

—	Europos Sąjunga, priėmusi išsamų energetikai ir klimato kaitai skirtų teisės aktų paketą, dabar turėtų susitelkti ties praktiniu jų įgyvendinimu,

—

kad energija būtų patikimai tiekiama ir būtų laikomasi klimato tikslų, reikalingos politinės priemonės, kurios skatintų energiją vartoti efektyviau ir ją taupyti, investicijos į pakankamą energijos gamybą ir transportą, taip pat į pažangiuosius elektros energijos tinklus, atvira vidinė energetikos rinka ir tvirtos ES pozicijos tarptautinėje arenoje,

—	į integruotąsias gaires, konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas ir būsimos Lisabonos strategijos nacionalines reformų programas reikėtų įtraukti veiksmingas politines priemones,

—

ES ir valstybėms narėms daugiau dėmesio reikėtų skirti technologijų vystymui, jos taip pat privalo atsižvelgti į aršią tarptautinę konkurenciją ir daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir inovacijas, kuriais būtų siekiama kurti švarias technologijas; šiam tikslui gali tekti perskirstyti ir Bendrijos biudžeto lėšas,

—	būtina užtikrinti palankias sąlygas diegimui ir investicijoms į naujas technologijas,

—	kad vartotojai galėtų atitinkamai pakeisti savo įpročius, Komisija turėtų jiems suteikti tikslios informacijos, parengti geriausios praktikos pavyzdžių sąrašą, teikti konkrečias konsultacijas ir numatyti reikiamas paramos priemones,

—	kiekvienam žmogui turi būti suteiktos galimybės įgyti išsilavinimą, mokytis, ypač visą gyvenimą, kad jis galėtų prisitaikyti prie besikeičiančių gamybos ir vartojimo modelių,

—	būtina atidžiai išanalizuoti įvairių sričių politikos poveikį energijos kainoms, kad nekiltų energetinio skurdo ir konkurencingumo susilpnėjimo pavojus ir būtų išvengta žalingų atsinaujinančiųjų energijos šaltinių rėmimo programų padarinių,

—	ES turi visomis išgalėmis stengtis, kad būtų pasiektas tarptautinis susitarimas dėl klimato kaitos, kuris visame pasaulyje sudarytų vienodas sąlygas – reikėtų siekti tarptautinės apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos arba tarpusavyje suderinamų sistemų,

—	prie esminės mūsų šalių ekonomikos pertvarkos turi aktyviai prisidėti pilietinė visuomenė ir socialiniai partneriai. EESRK yra pasirengęs atlikti savo vaidmenį ir šį darbą dirbs noriai.

Paaiškinimai

2. Įžanga. Dabartinė padėtis

Energetikos politika

2.1. ES energetikos politikai yra iškelti trys lygiagretūs tikslai: tiekimo saugumas, konkurencingumas ir aplinkos apsauga, kartu ir klimato kaitos švelninimas. Jei reikėtų rinktis, pirmenybė turėtų būti teikiama tiekimo saugumui. Vis dažniau, o ypač ekonomikos atsigavimo laikotarpiu, kaip realus pavojus įvardijama energijos trūkumo (įskaitant nepakankamą elektros gamybą) problema.

2.2. Energijos gamybos ir plataus vartojimo poveikio aplinkai ir klimatui klausimas sprendžiamas ES teisės aktais. Europos Sąjunga yra patvirtinusi naujas leistinas viršutines ribas, kurios taikytinos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje ir apima energijos gamybą, energijai imlias pramonės šakas ir oro transportą. Buvo atlikti bendri poveikio vertinimai, tačiau realus šių pasiūlymų poveikis kol kas nežinomas.

2.3. Jei norime užtikrinti energijos tiekimo saugumą ir sumažinti taršą, reikia visuose sektoriuose, kuriuose vartojama energija, įskaitant ir energijos gamybos sektorių, veiksmingai vartoti energiją ir ją taupyti – būtent šios priemonės yra reikalingiausios ir realiausios. ES šiam klausimui yra numačiusi keletą politinių priemonių, bet rengiamos ir kitos. Vis dėlto valstybėse narėse dar labai trūksta praktinių priemonių.

2.4. Reikia didinti Europos energijos tiekimo šaltinių ir kanalų įvairovę, o energijos šaltinius reikėtų derinti taip, kad būtų pasirenkamos mažai anglies ir teršalų išskiriančios alternatyvos, tokios kaip atsinaujinančiųjų išteklių ir branduolinė energija. Sprendimus dėl energijos šaltinių derinio priima valstybės narės, jų rankose ir optimalesnio energijos šaltinių derinio paieškos, tačiau pasirinkimą diktuoja ES atsinaujinančiųjų energijos išteklių politika ir aplinkosaugos bei klimato kaitos teisės aktai.

2.5. Europai reikia imtis aktyvesnio vaidmens tarptautiniuose energetiniuose santykiuose ir tarptautinėse energetikos rinkose. Po to, kai 2009 m. buvo vėl sutrikęs dujų tiekimas, galbūt pagaliau, nors ir labai pavėluotai, bus imtasi veiksmų ir bus suvienytos pajėgos.

Klimato kaitos politika

2.6. 2008 m. priimtame energetikos ir klimato kaitos pakete visuose sektoriuose numatytos priemonės gerai žinomiems tikslams (20-20-20) pasiekti iki 2020 m. Pagrindinis išmetamoms šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms keliamas tikslas, atsižvelgiant į pakankamai plataus užmojo ir visuotinį tarptautinį susitarimą, būtų padidintas iki 30 proc.

2.7. Nemažai priemonių taršai sumažinti turės įgyvendinti valstybės narės. ES lygmeniu dar turi būti priimti sprendimai dėl daugelio teisės aktų niuansų, ypač dėl apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos ir „anglies dioksido nutekėjimo“ problemos.

2.8. Dar neaišku, kaip visa sistema iš tikrųjų veiks. Ypač aktualūs, pavyzdžiui, tokie klausimai: ar laikantis atsinaujinančiųjų energijos išteklių politikos didės anglies dioksido, energijos kaina ir kiek namų ūkiams atsieis veikla, kurios bus imamasi apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemai nepriklausančiuose sektoriuose. Komisija turėtų atlikti daugiau tyrimų ir pateikti daugiau informacijos.

2.9. Derybas dėl tarptautinio susitarimo dėl klimato vainikuos 2009 m. gruodžio mėn. Kopenhagoje įvyksiantis susitikimas. EESRK savo požiūrį šiuo klausimu pateikia atskiroje nuomonėje. Europos Vadovų Taryba sutarė dėl pagrindinių parengiamųjų darbų, kurie turi būti atlikti prieš Kopenhagos susitikimą, tarp kurių numatytas ir naštos pasidalijimas tarp valstybių narių skurdžiausioms šalims paremti.

3. Energetikos ir klimato politikos klausimai, kuriuos reikėtų įtraukti į atnaujintą Lisabonos strategiją

3.1. Norint sukurti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomiką, reikalingos didelės pramonės permainos. Būtina mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, o energijos bei gamtinių išteklių naudojimą atsieti nuo ekonomikos augimo. Reikia pakeisti ir vartojimo bei gamybos modelius. Kai kurių gamybos rūšių nebeliks, kitos vystysis ir plėsis, nebereikės vienų darbo vietų, tačiau bus kuriamos kitos. Atsiras naujų įgūdžių ir žinių poreikių. Reikės milžiniškų investicijų ir socialinės paramos priemonių.

3.2. Mūsų politiniai lyderiai turi labai aiškiai apie tai kalbėti ir aiškinti, kokią įtaką tai turės mūsų kasdieniam gyvenimui. Vyriausybės turi aiškiai pasakyti, ko reikės – pavyzdžiui, kokį iškastinių energijos išteklių kiekį reikės pakeisti kitais ištekliais, ir įvardyti kokiais būdais arba kiek energijos kiekvienas iš mūsų turi sutaupyti. Jei prie šių veiksmų neprisidės ir savo indėlio neįneš piliečiai, permainų nebus. Taigi pilietinės visuomenės vaidmuo yra labai svarbus.

3.3. Priemonės, skirtos kovai su klimato kaita ir saugiam energijos tiekimui Europoje, turi būti įgyvendinamos nedelsiant, nepaisant dabartinio ekonomikos nuosmukio. Ekonomikos krizės slopinimo politikos priemonėmis turėtų būti atsižvelgta ir į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos tikslus ir atvirkščiai. Krizę galima ir reikėtų vertinti ir kaip galimybę viską pradėti iš naujo ir augimo siekti kitais būdais.

3.4. Didžioji energetikai ir klimato klausimams skirtų politinių priemonių ir teisės aktų dalis, apimanti keleto artimiausių metų laikotarpį, jau yra priimta, trūksta tik vieno labai svarbaus dalyko – tarptautinio susitarimo. Dabar laukia didelis darbas nacionaliniu lygiu – kokie bus rezultatai, dar nežinome. Tam, kad visi subjektai galėtų numatyti ir vykdyti į tolimą ateitį orientuotas ir patikimas priemones, nederėtų dabar keisti tikslų ar teisės aktų. Visas pastangas dabar reikia skirti praktiniam įgyvendinimui.

3.5. Į atnaujintą Lisabonos strategiją reikia įtraukti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos veiksmų planą. Šio tikslo reikia siekti laikantis visų trijų tvaraus vystymosi principų (ekonominio, aplinkosauginio ir socialinio), tačiau nepamirštant bendro konkurencingumo, ekonomikos augimo ir darbų vietų kūrimo tikslo.

3.6. Pagal integruotas gaires parengtoje struktūrinėje politikoje, konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose ir nacionaliniuose reformų planuose reikėtų numatyti atitinkamas gerai apgalvotas ir įvertintas kuo rentabilesnes ir realiai įgyvendintinas priemones. Komisija turi griežčiau kontroliuoti įgyvendinimą. Vertinant permainas tvaraus vystymosi aspektu, reikėtų remtis ne tik BVP, bet ir kitais rodikliais.

3.7. Prielaidas pokyčiams sukuria ne tik tobulėjančios technologijos, bet ir kintantis žmonių požiūris bei įpročiai. Abiem atvejais, norint sulaukti patikimų rezultatų, reikia laiko. Tarp kitų aktualių problemų paminėtinos investicijos, socialiniai ir švietimo aspektai ir tarptautiniai klausimai.

Technologijos

3.8. Konkurencija technologijų srityje visame pasaulyje yra didžiulė. Jungtinės Amerikos Valstijos nemažai lėšų skiria moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, kuriais siekiama sušvelninti klimato kaitos poveikį. Ši tendencija išryškės ir kitose išsivysčiusios ekonomikos šalyse ir yra vis dažnesnė didelėse, sparčiai besivystančios ekonomikos šalyse.

3.9. Pirmaudama „švariųjų“ atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir klimato kaitos technologijų srityje Europa turi pasinaudoti savo potencialu. Šio itin atsakingo uždavinio būtina kuo skubiau imtis, nes, pavyzdžiui, Japonija jau lenkia mus hibridinių ir elektra varomų automobilių srityje, Kinija netrukus aplenks Europos Sąjungą vėjo jėgainių technologijų srityje, o JAV savo ruožtu – saulės fotovoltų energijos srityje. Negalima tikėtis, kad technologines permainas bus galima paskatinti vien nustačius anglies dioksido kainą.

3.10. Komisija yra pristačiusi keletą iniciatyvų, kuriomis skatinama naudoti švariąsias (atsinaujinančiųjų išteklių) ir klimato technologijas. Šiems tikslams iš ES biudžeto reikėtų skirti daugiau lėšų.

3.11. Veiksmingiausios technologijos gimsta iš įvairovės ir sveikos įvairių nuomonių, naujovių ir metodų konkurencijos. Tai reiškia, kad nederėtų per anksti atsisakyti tokių naudingų technologijų kaip ketvirtos kartos branduolio dalijimosi energijos ir branduolio sintezės technologija – priešingai, jas reikėtų nepaliaujamai tobulinti.

3.12. Reikėtų išnagrinėti ir didžiulių informacinių ir ryšių technologijų kūrimo ir diegimo galimybių klausimą.

3.13. Nederėtų, pasitelkus brangias subsidijas (arba dirbtinai nustatytas pirkimo kainas), anksčiau laiko primesti rinkai tų atsinaujinančiosios energijos technologijų, kurios dar toli gražu nėra ekonominiu požiūriu perspektyvios. Kol minėtos technologijos pakankamai neištobulės, pinigus geriau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą tausių ir CO2 neišskiriančių technologijų sektoriuje.

3.14. Europos Sąjungos įnašas finansuojant mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir inovacijas yra nedidelis palyginti su valstybių narių skiriamomis lėšomis. Kol kas valstybių narių pastangos šioje srityje labai nevienodos Labai svarbu, kad mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrai, ypač švariųjų technologijų sektoriuje, lėšų valstybės narės skirtų daugiau (būtų galima skirti ir pajamas, gautas iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais aukcionų). Šias priemones tikrai būtina įtraukti į atnaujintos Lisabonos strategijos gaires ir nacionalinius veiksmų planus.

Investicijos

3.15. Naujas technologijas ir inovacijas pradedama taikyti tik tada, kai investuoti pradeda namų ūkiai, įmonės ir viešasis sektorius. Investicijos reikalingos ekonomikai vystytis ir užimtumui užtikrinti, taip pat klimato ir energetikos tikslams pasiekti.

3.16. Energijos gamybai ir transporto infrastruktūrai skubiai reikia milžiniškų investicijų. Pavyzdžiui, net tuo atveju, jei elektros paklausa nedidėtų, pasenusiems įrenginiams pakeisti per ateinantį dešimtmetį reikės skirti apie 1 000 mlrd. EUR. Reikia iš esmės modernizuoti ir transporto tinklus, ypač tarpvalstybinius ir tuos, kurie prie tinklo prijungia elektrą, gautą naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Investicijų sąstingis šiuo nuosmukio laikotarpiu ir ilgainiui galintys atsirasti šios stagnacijos padariniai kelia rimtą susirūpinimą.

3.17. Investicijoms reikalingos tam tikros bazinės sąlygos. Tarp jų paminėtina sveika ekonominė bazė, paklausa rinkoje ir galimybė patekti į rinkas. Reglamentavimo bazė turi būti stabili ir nuspėjama, įmonėms neturi būti užkraunama sunki administracinė ir finansinė našta. Į technologijų vystymą ir naujų technologijų įsisavinimą pajėgios investuoti tik tos įmonės, kurių veikla yra pelninga.

3.18. Taigi su klimato kaita ir energetika susijusiems tikslams pasiekti būtinos konkurencingos ekonominės sąlygos. Teisingai pasirinkus politines priemones, klimato ir energetikos politika gali prisidėti prie ekonomikos augimo ir padėti sukurti darbo vietų.

3.19. Finansinių išteklių poreikis bus itin juntamas, kai lėšų reikės ne tik moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei investicijoms, bet ir klimato kaitai švelninti ir prisitaikyti prie jos besivystančiose šalyse. Valstybės narės disponuos pajamomis iš aukcionuose parduotų apyvartinių taršos leidimų, tačiau visoms reikmėms jų neužteks. Atsakingi asmenys turėtų viską gerai apgalvoti prieš imdamiesi didinti įmonėms naštą, nes tokiu būdu gali užkirsti kelią įmonėms investuoti į naujas technologijas.

Informuotumas ir įpročiai

3.20. Kad žmonės galėtų pakeisti savo įpročius, jie turi žinoti, ką rizikuojame prarasti ir ką reikia keisti. Žmones būtina šviesti ir daugiau informuoti apie tai, ką jie gali padaryti patys. Šios užduoties turi imtis tiek vyriausybės, tiek ir pilietinės visuomenės organizacijos. Viena iš parankių priemonių galėtų būti Komisijos sudarytas gerosios praktikos pavyzdžių sąrašas.

3.21. Akivaizdu, kad rinkodaros ir vartotojų konsultavimo paslaugų srityje dabar labai daug dėmesio skiriama energijos vartojimui ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimui, tačiau tenka apgailestauti, kad pasitaiko ir klaidinančios informacijos. Atitinkami subjektai turėtų taisyti šią padėtį.

3.22. Vykdydama klimato kaitos politiką ES pagrįstai daugeliu atvejų pasikliauna rinkos priemonėmis. Kainos turėtų keisti ir piliečių, ir įmonių įpročius. Tačiau, jei norima esminių permainų, vien šių priemonių nepakaks. Kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, statybos sektoriuje) reikalingos specialios taisyklės, kitiems tikslams – aiški parama.

3.23. Efektyviau vartojant energiją paprastai sutaupoma lėšų. Reikalingos paskatos, ypač tais atvejais, kai atsipirkimo laikotarpis yra palyginti ilgas arba kai išlaidas prisiėmęs asmuo negauna naudos. Komitetas jau yra siūlęs Komisijai išanalizuoti, ar efektyvaus energijos vartojimo tikslų įmanoma pasiekti atskiruose sektoriuose, ypač tokiuose, kurie turi įtakos vidaus rinkai.

3.24. Tam, kad vidaus rinkoje nebūtų iškreipta konkurencija, ES taiko privalomas bendras viešosios paramos taisykles.

Socialiniai ir švietimo aspektai

3.25. Laikui bėgant keisis vartojimo įpročiai, o atitinkamai ir gamyba. Europos profesinių sąjungų konfederacijos ir Socialinės plėtros agentūros tyrimo (1) duomenimis, jei iki 2030 m. išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis bus sumažintas apie 40 proc., tokios priemonės turės šiokios tokios naudos užimtumui; tačiau kai kurių vertintojų duomenimis, šie rezultatai ir toks požiūris yra pernelyg optimistiniai (2). Vis dėlto tyrimo išvadose teigiama, kad didelių permainų laukiama darbo vietų struktūros ir kvalifikacinių reikalavimų srityje. Didesnių pokyčių reikia tikėtis sektorių viduje, o ne tarp sektorių. Pavyzdžiui, manoma, kad darbo vietos iš elektros gamybos bus perkeltos į veiklą, susijusią su energijos vartojimo efektyvumu, o darbo vietos, susijusios su kelių transportu, – į geležinkelių ir vandenų transportą.

3.26. Švietimas ir mokymas nestokoja paklausos – jis reikalingas įmonėms, viešojo sektoriaus paslaugoms ir darbo jėgai prisitaikyti prie permainų. Švietimas ir mokymas, be kita ko, ir mokymasis visą gyvenimą buvo pagrindinė ankstesnės EESRK nuomonės dėl klimato kaitos ir Lisabonos strategijos tema.

3.27. Komisija neseniai pateikė pasiūlymų, kuriuose pageidaujama, kad įgūdžių poreikiai būtų toliaregiškiau prognozuojami, nes be šių prognozių švietimo ir mokymo sistema negalės laiku į šiuos poreikius reaguoti. Toliaregiškesnės prognozės, geresnė įgūdžių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra ir geresnės mokymosi visą gyvenimo priemonės yra neatsiejamos nuo atnaujintos Lisabonos strategijos.

3.28. Kadangi permainos turės įtakos beveik visiems darbo rinkos subjektams, švietimas turi būti prieinamas visiems, kad visi galėtų prisitaikyti prie pasikeitusių reikalavimų. Visa apimantys socialinės apsaugos tinklai turi išlikti valstybėse narėse, nes jie bus reikalingi tiems, kurie dar gali susidurti su problemomis.

3.29. Žmonės daro poveikį ir dėl energetikos ir klimato politikos kintanti išlaidų struktūra. Itin atidžiai reikia stebėti, kokios yra kintančių energijos kainų pasekmės. Energijos kainos stipriai svyruoja dėl įvairių priežasčių. Vienas iš ES energetikos politikos tikslų ir yra kaip galima labiau pažaboti šį svyravimą.

3.30. Aplinkosaugos, o ypač klimato politika prisideda prie energijos kainų kilimo, nes šia politika siekiama sumažinti energijos vartojimą. Ši politika turi ir neigiamą pusę – ji smukdo Europos pramonės konkurencingumą ir kelia energetinio skurdo pavojų gyventojams. Pakilus kainoms stengiamasi mažinti suvartojamos energijos kiekį – tam paprastai reikia investuoti į naują įrangą, o tai užtrunka. Norint pasiekti gerų, ilgalaikių rezultatų ir nesukurti ekonominių ir socialinių problemų, reikalinga gerai pasverta energijos kainų politika.

Tarptautinis aspektas

3.31. Jei priemonių klimato kaitai sušvelninti bus imamasi tik Europoje, poveikis bus nedidelis, nes Europoje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis tesudaro 14 proc. viso pasaulyje išmetamo kiekio, ir ši dalis mažėja. Kol veiksmų nesiims visos labiausiai išsivysčiusią ekonomiką turinčios šalys, išmetimo nepavyks pažaboti ties nustatyta 2 °C atšilimo riba, o Europa praras konkurencingumą, kils pavojus jos piliečių gerovei. Štai kodėl tiek daug reikšmės teikiama Kopenhagos susitarimui ir manoma, kad ES turi ir toliau rodyti pavyzdį.

3.32. Kopenhagos susitikimo tikslas, Komisijos žodžiais tariant, yra „ambicingas ir išsamus tarptautinis susitarimas“, kuris bus pasiektas „jei kitos išsivysčiusios šalys prisiims panašius išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimus ir atitinkamų veiksmų imsis besivystančios šalys.“ Dar vienas labai svarbus dalykas – tarptautinė prekybos sistema ar bent tarpusavyje suderinamos sistemos, kurios užtikrintų veiksmingą išmetamų teršalų kiekio mažinimą ir vienodas konkurencijos sąlygas.

3.33. Akivaizdu, kad skurdžioms besivystančioms šalims reikės ekonominės pagalbos, kad jos pajėgtų sušvelninti klimato kaitą ir prie jos prisitaikyti. Būtinai reikia tobulinti technologijų perdavimą ir nustatyti jam aiškesnes taisykles, įskaitant intelektinės nuosavybės teises, taip pat svarbus švarios plėtros mechanizmas.

3.34. Kad Europa iš tikrųjų pirmautų geresnių klimato ir energijos technologijų srityje, reikalingas ir tarptautinis susitarimas. Kitaip šių technologijų paklausa bus daug mažesnė.

3.35. Kad Europos energijos tiekimas būtų saugus, Europos Sąjunga turi stiprinti savo poziciją ir veiklą tarptautinėje arenoje. Būtų pageidautina užtikrinti platesnį užsienio politikos kontekstą, kurio siekia Europos Sąjunga. Kaip EESRK jau yra pareiškęs ankstesnėse nuomonėse, ES taip pat turi imtis iniciatyvos, kad energija visame pasaulyje būtų vartojama atsakingai ir tausiai.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Klimato kaitos ir užimtumo tyrimą užsakė Europos Komisijos Aplinkos generalinis direktoratas. Jį atliko Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) ir Socialinės plėtros agentūros (SDA) vadovaujamas konsorciumas, kuriam dar priklauso „Sydex“, Vupertalio institutas ir ISTAS. Su tyrimu galima susipa˛inti šiuo adresu: http://www.etuc.org/a/3676.

(2) Hans Werner Sinn, „Das Grüne Paradoxon“, Econ-Verlag, ISBN 978-3-430-20062-2.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/41

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl atnaujintos Lisabonos strategijos išorės aspekto

(nuomonė savo iniciatyva)

(2010/C 128/08)

Pagrindinis pranešėjas Luca JAHIER

Vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. vasario 26 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Atnaujintos Lisabonos strategijos išorės aspekto.

Komiteto darbą šiuo klausimu organizuoti pavesta Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyriui (Lisabonos strategijos observatorijai).

Kadangi darbas skubus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d., pagrindiniu pranešėju paskyrė Luca Jahier ir priėmė šią nuomonę 177 nariams balsavus už, 1 – prieš ir 7 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Lisabonos strategijos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti persvarstymas visų pirma skiriant dėmesį išorės aspektui labai reikšmingas ateinančiam dešimtmečiui.

1.2. Vienas Europos klestėjimą lemiančių veiksnių – jos atvirumas pasauliui. Tai jai suteikia ekonominių privalumų, kartu labai naudinga kultūrų pažinimo, keitimosi žiniomis ir Europos vertybių pripažinimo pasaulio mastu požiūriais. ES yra pirmoji prekių ir paslaugų eksportuotoja ir importuotoja, antroji daugiausiai investuojanti ir tiesiogines užsienio investicijas pritraukianti struktūra, pirmoji vystomosios pagalbos teikėja pasaulyje. Be to, euras – tai antroji pagal svarbą tarptautinė valiuta. Todėl dėl geostrateginių priežasčių Europai svarbu vystyti savo išorės politiką, t. y. skatinti ir saugoti 500 milijonų gyventojų interesus, taip pat įsipareigoti spręsti visai planetai iškilusias problemas ir prisidėti prie aukštų globalizacijos valdymo standartų nustatymo.

1.3. Vienas svarbiausių praėjusio dešimtmečio prioritetų buvo siekti daugiašalio, plataus užmojo, subalansuoto ir teisingo susitarimo dėl didesnio prekybos liberalizavimo ir laipsniško rinkų atvėrimo reguliuojamoje sistemoje. 2007 m. iniciatyva „Globalioji Europa. Konkuravimas pasaulyje“ buvo aiškiai susieta su Lisabonos strategija.

1.4. Iššūkiai, kurie iškyla formuojantis naujoms galingoms valstybėms ir sprendžiant pastarojo meto tarptautinės ekonomikos ir finansų krizės problemas, aiškiai rodo naują geopolitinį globalizacijos pobūdį ir būtinybę Europai parengti iš esmės atnaujintą, nuoseklesnę ir ryžtingesnę išorės strategiją. Europai reikia naujos savo vaidmens pasaulinėje arenoje, vizijos, atspindinčios tiek geostrateginius aspektus, t. y. istorinę ir geografinę padėtį, žaliavų ir energijos tiekimo saugumą, naujų vis dar neturtingų rinkų vystymą, tiek savo gebėjimą spręsti tokias pasaulines problemas kaip saugumas, klimato kaita, skurdas ir tarptautinė migracija, plėtojant svarbiausias socialinės rinkos ekonomikos vertybes, kurios su dideliu susidomėjimu stebimos visame pasaulyje.

1.5. Atitinkamu ES veiksmų planu turi būti siekiama kurti ir plėtoti Europos erdvę ir vaidmenį naujomis globalizacijos sąlygomis, todėl reikia:

—	vystyti ES išorės politiką ir kitų Bendrijos politikos sričių išorės aspektus vadovaujantis struktūrine logika, stiprinant bendrą visų politikos sričių nuoseklumą ir didinant valstybių narių veiksmų vieningumą,

—	užtikrinti subalansuotą rinkų atvėrimą užbaigiant Dohos derybų raundą ir vystyti struktūruotą dialogą su privilegijuotaisiais ES partneriais,

—	įtvirtinti ES kaip tarptautinės normatyvinės galios, vaidmenį ir toliau plėtoti teisių skatinimu pagrįstą tarptautinę politiką,

—	stiprinti euro svarbą tarptautiniu lygmeniu,

—

užsibrėžti tikslą sukurti ypatingą vystymuisi ir ekonominiam augimui palankią erdvę, kurią būtų galima pavadinti „Europos ir Afrikos sąjunga siekiant abipusės pažangos“, kuri būtų siejama su greitu Sąjungos plėtros proceso užbaigimu, kaimynystės politika ir Viduržemio jūros regiono šalių sąjunga ir sustiprinta partneryste su Afrikos šalimis.

1.6. Veiksmų plano kokybė ir nuoseklumas iš esmės pagerėtų, jei jis būtų palaipsniui plėtojamas atsižvelgiant į platesnį išorės politikos kontekstą, kaip tai numato ES.

1.7. Siekdama geresnio savo įpareigojančios ir plataus užmojo išorės politikos darbotvarkės vystymosi ir plataus masto politinio sutarimo dėl jos, ES turės iš esmės stiprinti socialinių partnerių ir organizuotos pilietinės visuomenės vaidmenį Europos visuomenėje ir trečiosiose šalyse.

1.8. EESRK turi visas galimybes nuolat didinti savo vaidmenį stiprinant ir vystant dalyvaujamąsias stebėsenos sistemas ir skatinant aktyviai dalyvauti beveik viso pasaulio pilietinę visuomenę. Šis aspektas būdingas tik Europos socialiniam modeliui, kuris teigiamai vertinamas visame pasaulyje.

2. Įžanga

2.1. Šiuo metu Europa – tai stipriausia pasaulio ekonomika, integruota 500 milijonų gyventojų rinka, lygių neturinti prekybos jėga, jos valiuta euras – antroji pagal svarbą tarptautinė valiuta. Visiems palankios padėties sukūrimas tarptautinių santykių sistemoje Europos Sąjungai reiškia ne tik prisiimti įsipareigojimus, jai tenkančius dėl didelio jos autoriteto, bet ir užtikrinti, kad bus plėtojami jos išorės ekonominiai ir geostrateginiai interesai, turintys lemiamos reikšmės atviriausio pasaulyje ir aukštais socialiniais ir aplinkos standartais pagrįsto Europos modelio sėkmei.

2.2. Siekdama Lisabonos strategijos tikslų, t. y. užtikrinti tvarų ekonomikos augimą, kokybiškų darbo vietų kūrimą ir tvarų vystimąsi, ES iškyla vis didesnė būtinybė stiprinti savo išorės politikos programą.

2.3. Nors Lisabonos darbotvarkė priimta 2000 m., o jos peržiūra atlikta 2005 m., išorės aspektas į ją įtrauktas tik 2007 m. Europos Vadovų Tarybos išvadose, priimtose 2008 m. pavasarį, teigiama, kad „ES turėtų toliau dėti pastangas spręsti globalizacijos keliamus uždavinius, stiprindama atnaujintos Lisabonos strategijos išorės aspektą.“ (1)

2.4. Išvadose atkreipiamas dėmesys į šiuos prioritetinius veiksmus:

—	propaguoti laisvą prekybą ir atvirumą […] ir toliau pirmauti šioje srityje,

—	gerinti daugiašalės prekybos sistemą, visų pirma toliau siekti, kad Dohos plėtros derybų raunde būtų pasiektas plataus užmojo, suderintas ir visapusiškas susitarimas,

—	sudaryti plataus užmojo dvišalius susitarimus su svarbiais prekybos partneriais ir suintensyvinti pastangas, kad būtų vykdoma integracija su kaimyninėmis šalimis bei šalimis kandidatėmis plėtojant bendrą ekonominę erdvę,

—	užtikrinti patikimas galimybes naudotis energija ir strateginėmis žaliavomis,

—	stiprinti esamus ekonominius ryšius ir plėtoti abipusiai naudingas strategines partnerystes su augančios ekonominės galios šalimis sąžiningos konkurencijos sąlygomis,

—	[…] skatinti bendradarbiavimą reglamentavimo srityje, standartų konvergenciją bei taisyklių lygiavertiškumą ir gerinti intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo sistemos veiksmingumą kovos su klastojimu srityje.

2.5. Neseniai vykusiose diskusijose dėl priemonių ES išorės veiksmų srityje numatyta (2):

—	laikytis platesnio požiūrio į Sąjungos išorės veiksmus derinant BUSP, prekybos ir bendradarbiavimo politiką ir išorės klausimų sprendimui pasitelkti ES vidaus politikos priemones (3),

—	kurti naujas Europos bendradarbiavimo ir vystymo programas, pagrįstas „bendru Europos sutarimu (4)“ ir 2007 m. lapkričio mėn. pradėta įgyvendinti ES ir Afrikos partneryste (5),

—	laikytis naujo ir dvišalių bei regioninių derybų svarbą pabrėžiančio požiūrio į prekybos politiką.

3. Išorės aspektas jau yra …

3.1. Pastarąjį dešimtmetį svarbiausi prioritetai buvo siekti plataus užmojo, subalansuoto ir teisingo daugiašalio sutarimo, kad būtų toliau liberalizuojama prekyba ir būtų atveriamos naujos rinkos, kuriose galėtų konkuruoti Europos įmonės, ir būtų sudaromos naujos augimo ir vystymosi galimybės.

3.2. Pripažinta, kad Pasaulio prekybos organizacija (PPO) yra pagrindinė prekybos plėtojimo dalyvė taisyklėmis pagrįstoje ir daugiašalėje sistemoje. Dohos plėtros darbotvarkė tapo vienu svarbiausių Komisijos prioritetų.

3.3. Dohos derybų raunde iškilę sunkumai ir ypač jų sustabdymas 2006 m. liepos mėn. paskatino ES, Tarybai pritarus, 2007 m. balandžio mėn. atlikti išsamią Komisijos komunikato Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje. ES augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos dalis (6) peržiūrą.

3.4. Atsižvelgiant į 2005 m. atnaujintą Lisabonos strategiją, siūloma dar kartą patvirtinti ir sustiprinti bendrąjį vis labiau globalizuotos ir kompleksiškos išorės prekybos politikos tikslą, t. y. pritraukti naujas investicijas ir skatinti naujas partnerystes, taip pat užtikrinti vis didesnį pasaulio rinkų atvėrimą. Be klasikine ir prioritetine priemone tapusių daugiašalių derybų, numatomos naujos dvišalės ir regioninės derybos (7) siekiant panaikinti netarifines ir reguliavimo kliūtis bei palaipsniui ir iš esmės suderinti reguliavimo priemones.

3.5. 2008 m. gruodžio mėn. komunikate dėl Lisabonos strategijos išorinės dimensijos (8) Komisija dar kartą pabrėžė tikslą – užbaigti dvišales prekybos derybas, skatinti taisyklėmis pagrįstą bendradarbiavimą ir patekimo į rinką partnerystę.

3.6. EESRK poziciją šiuo klausimu išdėstė dviejose nuomonėse (9) ir visų pirma atkreipė dėmesį į šiuos aspektus:

—	Dohos derybų raudo pabaiga ir toliau lieka strateginis prioritetas, ir atsižvelgiant į tai dvišaliai susitarimai galėtų sukurti pridėtinės vertės,

—	būtina atidžiau stebėti rinkų atvėrimo padarinius regionams ir gyventojams, kartu skirti daugiau dėmesio socialiniam teisingumui ir deramo darbo skatinimui,

—	plėtojant dvišalius santykius reikėtų taip pat atsižvelgti į kitus vis didesnę tarptautinę svarbą įgaunančius klausimus: aplinka, energetika, kultūra, migracija ir globalus valdymas.

4. … tačiau iki šiol yra nepakankamas

4.1. Nauji iššūkiai

4.1.1. Nauji iššūkiai Europos Sąjungai:

—	didėjanti augančios ekonomikos šalių konkurencija ir auganti Azijos valstybių pasaulinė galia,

—	klimato kaita ir energetika,

—	Europos Sąjungos plėtros iki 27 valstybių narių pasekmės jai pačiai ir jos kaimyninėms šalims,

—	maisto krizės sugrįžimas,

—	stiprėjančio globalizacijos geopolitinio pobūdžio, nuo šiol akivaizdžiai siejamo ne vien tik su ekonomikos aspektais, suvokimas,

—	tarptautinė finansų ir ekonomikos krizė.

4.1.2. Šie iššūkiai rodo, kad ES privalo parengti nuoseklesnę ir ryžtingesnę išorės strategiją, kuri padėtų įveikti vis didėjantį atotrūkį tarp ES ekonominės svarbos ir jos pernelyg mažos įtakos sudėtingiems ir sparčiai besivystantiems globalizacijos procesams, tačiau kartu turi ginti savo interesus ir įtvirtinti savo vertybių sistemą.

4.1.3. Pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės pasekmės be jokios abejonės tęsis ir po 2010 m. Tarptautinio masto klausimai ir krizės valdymo priemonės turės didelę įtaką bet kurio pasaulio regiono būsimai augimo ir užimtumo strategijai. Savo ruožtu įvairių regionų pasirinkti būdai dalyvauti šiuose procesuose turės lemiamos reikšmės kiekvieno jų atskirai ir viso pasaulio ateičiai. Šis klausimas ypač aktualus Europai, kadangi ji yra atviriausia pasaulyje ekonominė erdvė, taigi ir labiau nei kitos priklausoma nuo importo ir eksporto srautų.

4.1.4. Šiuo metu besitęsianti krizė, be kita ko, negrįžtamai sugriovė tarptautinio darbo pasidalijimo teoriją, pagal kurią pagrindinė gamyba ir pramonė bei kainų konkurencija tenka augančios ekonomikos šalims, o Europos šalys ir kitos svarbiausios išsivysčiusios šalys turi vykdyti didelės pridėtinės vertės veiklą, pagrįstą visų pirma moksliniais tyrimais, naujovėmis, paslaugomis ir kvalifikuota darbo jėga.

4.1.5. Pastarojo meto BRIK šalių (Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos) ekonominiai pasiekimai – išaugęs patentų skaičius, didelės tiesioginės užsienio investicijos iš Europos šalių ir augančios kylančios ekonomikos šalių investicijos ES, nepriklausomų fondų (visi jų priklauso šalims, kurios nėra EBPO narės) stiprėjimas – įspėja apie gilias pasaulinės ekonomikos permainas, kurioms Europa turėtų tinkamai pasirengti.

4.1.6. Galiausiai, pastaruoju metu kitose pasaulio dalyse inovacijų ir žinių strategijoms skirtų platformų plėtojimas verčia manyti, kad dėl ekonomikos krizės įveikimo būdų gali prireikti gerokai sudėtingesnio ateities scenarijaus, grindžiamo regionų grupėmis, pasižyminčiomis aukštu integracijos lygiu ir didesniu konkurencingumu, kuriose galėtų atsirasti naujos darbo pasidalijimo bei socialinio ir ekonominio disbalanso formos.

4.2. Novatoriškas ir plataus užmojo uždavinys

4.2.1. ES jau ne kartą įrodė, kad yra pajėgi taikiomis priemonėmis ir derybų keliu pasiektu bendru sutarimu daryti įtaką vis įvairesnius dalyvius suburiančioje tarptautinėje arenoje, taip pat reikšmingai prisidėti prie didelės dalies pasaulio regionų gerovės kūrimo (pavyzdžiui, jau tris dešimtmečius trunkantis bendradarbiavimas su AKR šalimis, taip pat ES vykdoma plėtros politika).

4.2.2. ES taip pat padėjo sukurti ypač nuoseklią regioninių, sektorinių ir bendrojo bendradarbiavimo susitarimų sistemą. Anksčiau ši sistema buvo kuriama PPO derybų kontekste, šiuo metu tai vyksta naujuose G8/14 ir G20 procesuose, kurių tikslas – nustatyti griežtesnes tarptautinės finansų sistemos taisykles ir priemones, įskaitant ir Tarptautinio valiutos fondo bei Pasaulio banko vaidmenis.

4.2.3. Pradžioje diskusijų dėl išorės aspekto pagrindą sudarė prekybos politika, vėliau buvo nagrinėjami energetikos ir klimato klausimai, galiausiai, diskusija išsirutuliojo apimdama dar įvairesnes temas, kaip antai, migracijos politika ir globalizacijos aspektai socialinėje (prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas ir pagrindiniai darbo standartai), aplinkos apsaugos (Kioto protokolas ir tvari ekonomika), pramonės (intelektinė nuosavybė ir nepriklausomi fondai), politikos (ES plėtra ir kaimynystės politika) ir diplomatijos srityse. Diskutuojama taip pat apie euro vaidmenį, BUSP ir ESGP įtaką augančiam ES tarptautiniam vaidmeniui bei svarstoma galimybė į Europos saugumo strategiją įtraukti Europos strateginių interesų ir prekių klausimą, kaip tai jau padarė kitos išsivysčiusios pasaulio šalys.

4.2.4. Remiantis pirmiau pateiktomis pastabomis, galima aiškiai teigti, kad vis sudėtingiau į Lisabonos strategiją įtraukti visus minėtus aspektus, kadangi tai padarius, ji gali būti iškreipta.

4.2.5. Tačiau visi šie aspektai tampa vis svarbesni siekiant visiškai įgyvendinti Lisabonos strategiją priimti paskatinusį tikslą, t. y. sukurti Europos priemones globalizacijos iššūkiams įveikti.

4.2.6. Be to, didžioji dalis ES išorės politikos, tiek Bendrijos, tiek bendrai ES ir valstybių narių suderinta politika, remiasi nusistovėjusia praktika, pagrįsta aukštu integracijos lygiu. Nors, galbūt, ši politika dar nepakankamai suderinta ir nėra jos bendro strateginio pagrindo, ji gali reaguoti į pokyčius ir turėti pakankamai didelę įtaką ir bet kuriuo atveju didesnę nei kiekvienos valstybės narės atskirai įgyvendinama išorės politika ar įvairių sričių ES vidaus politika.

4.3. Atnaujintos Europos Sąjungos išorės strategijos link

4.3.1. Nuo šiol būtų teisingiau kalbėti apie „Europos strategijos globalizacijos iššūkiams įveikti po 2010 m. išorės aspektą“, atidžiai suderintą ir apjungtą su vidaus aspektu, kurį labiau atspindi procesai, susiję su šiuo metu įgyvendinama Lisabonos augimo ir užimtumo strategija; tačiau išorės aspektas turi būti aiškiai išskirtas ir susietas su galutiniu privalomojo pobūdžio strateginiu tikslu (10).

4.3.2. Europai reikia naujos savo vaidmens pasaulinėje arenoje vizijos ir atitinkamo veiksmų plano. Šis vaidmuo ir planas turėtų atitikti 21-ojo amžiaus iššūkius ir remtis ES vertybių sistema, kad jos idėjos taptų prieinamos ir suprantamos Europos piliečiams ir suinteresuotiesiems subjektams, būtų aptariamos kartu su pagrindiniais pasauliniais partneriais ir pristatomos tarptautiniuose forumuose.

4.3.3. Šis į pažangą ir kokybiškų darbo vietų kūrimą orientuotas požiūris, pagrįstas tvaraus vystymosi principais ir padedantis formuoti įtraukią visuomenę, skatinti atvirą ekonomiką ir taikius santykius, turi būti globalus ir ilgalaikis. ES privalo geriau atspindėti savo pačios istorijos ir geografinės padėties apibrėžtą geostrategiją, žaliavų ir energijos tiekimo saugumą (11) ir naujų, šiuo metu vis dar neturtingų rinkų vystymą.

4.3.4. Tokiai vizijai susiformuoti taip pat padėjo 2007 m. spalio mėn. Hampton Court viršūnių susitikimui parengtas glaustas, tačiau veiksmingas Komisijos dokumentas Sėkmingai išspręsti globalizacijos uždavinius (12). Tais pačiais metais EESRK parengė nuomonę šia tema (13).

4.3.5. Reikėtų sustiprinti atnaujintą Lisabonos strategiją po 2010 m. nustatant labiau struktūruotą Sąjungos išorės veiksmų strategiją siekiant kurti Europos erdvę ir plėtoti jos vaidmenį naujomis globalizacijos sąlygomis.

4.3.6. Todėl siekiant šio tikslo bei toliau stiprinant ir papildant 2008 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadose pateiktas gaires, būtina parengti tikslų veiksmų planą, apimantį keturis tarpusavyje susijusius sinergijos lygius siekiant:

—	užtikrinti subalansuotą rinkų atvėrimą ir tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos vystymą, kartu siekti patikimos ir ilgalaikės Europos prieigos prie strateginės svarbos išteklių,

—	plėtoti ekonominį dialogą su visais svarbiausiais partneriais laikantis daugiašalio požiūrio ir toliau stiprinti tarptautinį euro vaidmenį,

—

numatyti Europos Sąjungai tarptautinės normatyvinės galios vaidmenį skatinti aukštus pramonės, aplinkos, socialinius, deramo darbo sąlygų, viešųjų pirkimų ir intelektinės nuosavybės standartus ir padėti kurti naujas finansų rinkų ir tarptautinės ekonomikos valdymo taisykles tiek regionų, tiek daugiašaliu lygiu,

—

suteikti naują postūmį ES išorės politikai trijose srityse: plėtros baigimas, kaimynystės politika ir Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos sukūrimas bei nauja Afrikos ir ES partnerystė įgyvendinant susitarimus su AKR šalimis, taip pat dalyvauti kuriant įvairiapusę visų šalių vystymuisi ir ekonominiam augimui palankią erdvę, kuri jau dabar vadinama Europos ir Afrikos sąjunga (14) ir kurioje ES turėtų siekti atlikti lemiamą geostrateginį vaidmenį.

4.3.7. Svarba, kurią ES teikia išorės aspektui, parodytų, jog ES siūlo pradėti naują savo susivienijimo proceso politinį etapą, kurio vienas tikslų – vystyti santykių su kitomis pasaulio šalimis sistemą, kuri jai taps naujos energijos ir išteklių šaltiniu siekiant sėkmingai įgyvendinti Europos socialinės rinkos ekonomikos modelį, taigi ir ateityje užtikrinti savo gyventojams pažangą ir taiką. Tokiu būdu būtų tartum įtvirtinti patys Europos Sąjungą steigimo principai, paskelbti Šumano deklaracijoje ir Romos sutarties preambulėje, kuriose Europos projekto vidaus ir išorės aspektai glaudžiai tarpusavyje susieti ir papildo vienas kitą.

5. Keletas konkretesnių pasiūlymų

5.1. Nuoseklesnė ir iniciatyvesnė bendroji politika

—	ES veiksmams, kuriais siekiama pertvarkyti daugiašalę sistemą ir nustatyti griežtesnes su globalizacija susijusias taisykles, įgyvendinti būtinas dvejopas procesas, pirma, suderinti ES išorės ir vidaus politiką, antra, gerokai labiau koordinuoti veiksmus su valstybėmis narėmis.

—	Socialinės srities reguliavimo skatinimas, socialinių partnerių derybos ir visuotinė socialinės apsaugos sistema turėtų būti pagrindiniai ir į derybinius įgaliojimus įtraukti Europos Sąjungos vystymosios politikos klausimai.

—	Švietimo ir mokymo vystymas, pagrindiniai darbo standartai, socialinės apsaugos vystymas, lyčių lygybė ir pažeidžiamiausių (neįgaliųjų, etninių mažumų ir kt.) grupių įtrauktis turėtų tapti prioritetinėmis bendrų ES išorės veiksmų sritimis.

—

ES privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Visų pirma, skirti 0,7 proc. BVP vystomajai pagalbai, taip pat vykdyti nuolat pabrėžiamą įsipareigojimą – suteikti galimybę kitoms šalims ir regionams naudotis savo pasiektais rezultatais ir pažangos siekti padedančiomis priemonėmis. Labai svarbus konkretus jos įsipareigojimas atgaivinti Afrikos ir ES partnerystę.

—

Pagal susitarimą, kuris bus priimtas 2009 m. gruodžio mėn. Kopenhagoje, gerokai didesni besivystančioms šalims skirti ištekliai ir investicijos gali tapti puikia galimybe siekti vystymosi ir abipusės pažangos. Naujoji Lisabonos strategija suteiks galimybę sudaryti sąlygas plėtoti mokslinius tyrimus, naujoves ir žinias, kurių tikslas remti naująjį„žaliąjį augimą“ visame pasaulyje.

—	Būtinas aukštesnis prekybos derybų stebėsenos ir skaidrumo lygis bei aktyvesnis pilietinės visuomenės dalyvavimas šioje išorės santykių ir derybų sistemoje.

—

ES turi skatinti regionų integraciją ir tapti sektinu pavyzdžiu kitiems suinteresuotiesiems subjektams. Būtina plėtoti ir stiprinti makroregionų idėją, todėl Europos Sąjunga gali ir privalo atlikti svarbų vaidmenį vystant tarpregioninį bendradarbiavimą, kuris turi apimti ne tik prekybos liberalizavimą, bet ir vystomąjį bendradarbiavimą, politinį dialogą bei kultūrinį bendradarbiavimą.

—

Atsižvelgiant į iššūkius maisto saugumo srityje ir siekiant visiškai įgyvendinti vieną pagrindinių žmogaus teisių į sveiką, saugų, tinkamą ir tvarų maistą (15), reikėtų peržiūrėti dabartinius derybinius įgaliojimus pripažįstant specifinį žemės ūkio produktų pobūdį ir numatant atitinkamas priemones gamybos sąlygų įvairovei ir susijusioms rinkoms išsaugoti, tokiu būtu paskatinti sudaryti pagrindinius prekybos susitarimus dėl kitų prekių Ekonominės partnerystės susitarimų pagrindu.

—

Atsižvelgiant į prekybos potencialo kriterijų, pagal kurį kiekvieno regiono ekonomikos augimas susiejamas su jo rinkos apimtimi, būtina ne tik sudaryti regioninius susitarimus su AKR šalimis, bet ir toliau tęsti ir atnaujinti dvišalių ir regioninių susitarimų praktiką su Pietryčių Azijos valstybių asociacijos narėmis, Korėja, Indija, Rusija, Mercosur šalimis bei Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybai priklausančiomis valstybėmis.

—	Santykiai su Kinija turėtų tapti ypatingu prioritetu ir dėl svarbių su šia šalimi susijusių ES pasyvių ir aktyvių interesų, atveriančių plačias derybų galimybes, ir dėl nuolat didėjančios sąveikos ir sudėtingų geopolitinių priežasčių.

—

Be to, reikėtų skirti daugiau dėmesio dvišaliams santykiams su JAV, Japonija ir Kanada, kurios pagal prekybos pajėgumus atitinkamai užima pirmąją, trečiąją ir aštuntąją vietas. Būtina atnaujinti transatlantinius santykius siekiant sumažinti įtampą ir kurti kuo didesnę sinergiją ieškant bendrų sąlyčio taškų institucijų ir politikos lygmenimis (16).

—

Kadangi artimiausiais metais gali plėstis Ekonominė ir pinigų sąjungos zona, eurui, kaip stipriai ir pasaulinės svarbos valiutai, gali tekti didesnis vaidmuo, todėl atsižvelgiant į šiuos pokyčius būtina sustiprinti priemones, užtikrinančias vieningą atstovavimą tarptautinėse ekonomikos ir finansų institucijose.

5.2. Daugiau valdymo ir sektorių politikos priemonių

—	Labai svarbu, kad platesnis požiūris į ES išorės veiksmus apimtų ir mokslinių tyrimų, aplinkos, švietimo ir užimtumo politikos išorės aspektus.

—

Šiuo metu reikėtų ieškoti galimybių aiškiau nustatyti pagrindinę Europos Komisijos narių grupę, kuriai bus pavestas visų ES išorės politikos sričių – prekybos, vystymosi, migracijos, konkurencijos ir vidaus rinkos politikos išorės aspektai, energetikos diplomatija ir kt. – valdymas ir kuri galės parengti aiškią bendrą ir suderintą ES poziciją ir jai atstovauti pasaulyje ir pagrindiniuose tarptautiniuose forumuose. Neužilgo įsigaliosianti Lisabonos sutartis ir vaidmuo, kurį atliks naujasis ES vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai, padės užtikrinti teigiamus ateities pokyčius.

—

Besirengiant, kol bus realiai pradėta suderintai atstovauti ES pagrindiniuose tarptautiniuose forumuose (Bretton Woods, G8 ir G20 susitikimuose), ES valstybės narės turėtų sudaryti įtakingesnes grupes įvairių institucijų lygmeniu arba organizuoti aukšto lygio susitikimus ir reguliariai derinti šalių pozicijas ir kai tik įmanoma, laikytis vieningos pozicijos.

—	Būtina, kad ES kuo skubiau būtų atstovaujama bendrų prekybos atstovybių už Sąjungos ribų, kurios galėtų sustiprinti Europos strateginę poziciją, visų pirma santykiuose su svarbiausiais prekybos partneriais.

—	ES turi labiau remti savo įmonių internacionalizacijos procesą, visų pirma stiprinti jų gebėjimą įsitvirtinti įvairiose rinkose, prisitaikyti prie jų sąlygų ir jų dinamikos.

—	ES privalo dėti visas pastangas, kad PPO į savo tikslus įtrauktų darbuotojų teises, pramonės plėtojimą, deramų darbo vietų kūrimą ir aplinkos aspektus. Be to, deramų darbo vietų skatinimas ir tvarus vystimasis turėtų tapti ir tarptautinių finansų institucijų prioritetiniais tikslais.

—

Pagal europinį socialinės įmonių atsakomybės principą, tarptautinės Europos įmonės turėtų būti raginamos skatinti įvairiose užsienio šalyse veikiančių įmonių ir sektorių socialinį dialogą. Reikėtų įvertinti gerosios paraktikos pavyzdžius, kurie buvo įgyvendinti įvairiose Europos įmonėse ir sektoriuose vadovaujantis svarbiausiais EBPO priimtais ir TDO socialiniais standartais pagrįstais principais, taip pat pripažinti visas kitas mokymo, sveikatos ir geresnių gyvenimo bei darbo sąlygų skatinimo iniciatyvas, kurias bendrai įgyvendino nevalstybiniai ir socialinės ekonomikos srityje veikiantys dalyviai.

—

ES turėtų parengti bendrą ir iniciatyvią migracijos politiką, kuri sukurtų palankias sąlygas bendram migrantų kilmės šalių ir priimančių šalių vystymuisi, didžiausią dėmesį skiriant kovai su prekyba žmonėmis, protų nutekėjimo problemai ir imigrantų atliekamoms pinigų perlaidoms, šiuo metu sudarančioms nemažą finansinių srautų dalį (17).

—

Stiprėjantis nepriklausomų fondų vaidmuo pasaulio ekonomikoje ir didėjanti valstybės įtaka kylančios ekonomikos šalims, kurioms šie fondai priklauso, be abejonės atveria dideles galimybes svarbiausioms išsivysčiusioms valstybėms ir tarptautinės ekonomikos atgaivinimui, tačiau kartu dėl šių priežasčių iškyla geopolitinė grėsmė prarasti Europos Sąjungos dominuojančią poziciją strateginiuose sektoriuose ir technologijų kūrimo srityje. Todėl ES šiuo klausimu turi nustatyti suderintą poziciją remdamasi galiojančiose sutartyse nustatytais įsipareigojimais ir nuostatomis, tačiau taip pat turi pasirinkti aiškesnę ir suderintą poziciją dėl nacionalinių interesų, kurie vis labiau turi būti suvokiami kaip Europos interesai, gynimo.

—

Būtina pripažinti specifinę Europos technologijų instituto kompetenciją įgyvendinant įvairias partnerystes, visų pirma kalbant apie galimą bendradarbiavimo plėtojimą ne ES šalyse pagal instituto žinių ir naujovių bendruomenių (aukštojo mokslo įstaigų kompetencijos centrų tinklai, mokslinių tyrimų institutai, įmonės ir kiti suinteresuotieji subjektai) schemą.

5.3. Aktyvesnis socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimas

—

Bendradarbiaujant su ES socialiniais ir ekonominiais partneriais, būtina visomis priemonėmis skatinti rengti ir kurti bendras Europos pilietinės visuomenės strategijas, kuriomis būtų siekiama atremti globalizacijos iššūkius bei pasinaudoti jos suteikiamomis galimybėmis. Aktyviau pasinaudojant nacionalinių ekonomikos ir socialinių reikalų tarybų ir panašių organizacijų, pagrindinių tinklų ir Europos socialinių partnerių, organizuotos pilietinės visuomenės ir socialinės ekonomikos organizacijų veiklos galimybėmis, galima paspartinti bendrą gerosios praktikos pavyzdžių įsisavinimo ir taikymo procesą.

—

Siekdama didesnio Europos prekybos, vystymosi ir apskritai išorės politikos įvertinimo ir nuoseklumo, ES turi skatinti socialinių partnerių ir trečiųjų šalių pilietinės visuomenės bendradarbiavimą ir platesnį dialogą. Visų pirma reikėtų sukurti struktūruoto ir tęstinio dialogo su organizacijomis, kurios veiksmingai vykdo regioninę ir pasaulinę integraciją skatinančią veiklą, sistemą, taip pat pripažinti konsultacinių organizacijų, atstovaujančių organizuotai pilietinei visuomei, vaidmenį sudarant prekybos susitarimus ir asociacijos sutartis.

—	Prieš keletą metų Prekybos generalinio direktorato iniciatyva sukurtos pilietinės visuomenės kontaktinė grupės veikla buvo labai naudinga ir yra sektinas geros praktikos pavyzdys.

—

Siekdamas skatinti nuolatinį praktiškai viso pasaulio pilietinės visuomenės aktyvų dalyvavimą, EESRK palaipsniui sukūrė struktūruotą santykių sistemą (18) , tapusia tvirtu tarpininstitucinio dialogo pagrindu. EESRK mano, kad stebėsenos srityje gali atlikti aktyvų vaidmenį, kurio beje, jis jau ėmėsi konkrečiais atvejais, pavyzdžiui jam buvo pavestos Kotonu susitarime su AKR šalimis numatytos institucinės užduotys, Komitetas taip pat įsteigė jungtinius konsultacinius komitetus su šalimis kandidatėmis arba dalyvavo Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių bei ES ir Mercosur valstybių dialoge. Remdamasis kiekvienais metais vykstančiais gausiais susitikimais, kuriuos EESRK organizuoja naudodamasis minėtos sistemos galimybėmis, Komitetas parengia dokumentus, nuomones ir deklaracijas, kurios Europos Sąjungos išorės santykių požiūriu yra svarbus svarstymų ir su dalyvaujamosios demokratijos pasiūlymų šaltinis.

—

EESRK taip pa galėtų numatyti specialius darbo seminarus ar kitus reguliarius susitikimus, kuriuose būtų konsultuojamasi su susijusių regionų ekonominių ir socialinių interesų grupėmis. Tai galėtų būti apskritojo stalo diskusijos ir kitokio pobūdžio Komiteto rengiami susitikimai, kurie suteiktų galimybę palyginti įvairias atskirtuose pasaulio regionuose įgyvendinamas strategijas ir pasidalyti gerąja praktika ir tokiu būdu prisidėti prie tikslesnio ES išorės veiksmų planavimo ir būsimos Lisabonos strategijos po 2010 m. bei kitų įvairių partnerių strategijų vystymo.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės išvadų 12 punktas (2008 m. kovo 13–14 d., Briuselis).

(2) Maria João Rodrigues, Europe, Globalization and the Lisbon Agenda (Europa, globalizacija ir Lisabonos darbotvarkė), Institute for strategic and international studies, 2009 m.

(3) COM (2006) 278 galutinis ir COM (2007) 581 galutinis.

(4) COM(2005) 311 galutinis.

(5) OL C 77, 2009 3 31, p. 148.

(6) COM(2006) 567 galutinis.

(7) Šios derybos jau buvo numatytos Kotonu susitarime su AKR šalimis siekiant sudaryti šešis ekonominės partnerystės regioniniu lygiu susitarimus.

(8) COM(2008) 874 galutinis.

(9) OL C 175, 2007 7 27, p. 57 ir OL C 211, 2008 8 19, p. 82.

(10) Žr. Laurent Cohen-Tanugi vadovaujamos grupės išvadas. Ši grupė parengė parengiamąją ataskaitą 2008 m. antrąjį pusmetį ES Tarybai pirmininkavusiai Prancūzijai (www.euromonde2015.eu).

(11) OL C 27, 2009 2 3, p. 82, OL C 277, 2009 11 17, p. 92 ir EESRK nuomonė „Energetika ir klimato kaita – sudėtinė atnaujintos Lisabonos strategijos dalis“ (žr. šio Oficialaus leidinio 36 psl.).

(12) COM (2007) 581 galutinis.

(13) OL C 175, 2007 7 27, p. 57.

(14) Neseniai Andrea Riccardi paskelbta idėja Karolio Didžiojo premijos įteikimo proga 2009 m. gegužės 21 d. Aix-la-Chapelle.

(15) Žr. specialiojo JT pranešėjo Olivier de Schutter pranešimą dėl teisės į maistą Dohos derybų ciklas nesustabdys maisto krizės (2009 m. kovo 9 d.).

(16) OL C 228, 2009 9 22, p. 32.

(17) OL C 120, 2008 5 16, p. 82 ir OL C 44, 2008 2 16, p. 91.

(18) Žr. EESRK išorės santykių skyrius darbo programą: http://eesc.europa.eu/sections/rex/index_en.asp.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/48

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl universitetų Europai

(nuomonė savo iniciatyva)

(2010/C 128/09)

Pagrindinis pranešėjas Joost VAN IERSEL

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių sutarties 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. kovo 5 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Universitetų Europai.

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyriui (Lisabonos strategijos observatorijai) buvo pavesta organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (4 d. posėdis), pagrindiniu pranešėju paskyrė Joost van Iersel ir priėmė šią nuomonę 158 nariams balsavus už, 8 – prieš ir 12 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK nuomone, universitetams tenka esminis vaidmuo žinių trikampyje: švietimas, moksliniai tyrimai, inovacijos. Jie turėtų būti vertinami kaip pagrindinis Europos tvaraus socialinio ir ekonominio vystymosi veiksnys. Esant dabartinei nevisiškai tinkamai universitetų sistemai, didelis universitetų potencialas nėra pakankamai išvystytas. Tobulinimas turėtų būti numatytas naujojoje Lisabonos strategijoje po 2010 m.

1.2. 1999 m. įvykus Bolonijos konferencijai ir vėliau pradėjus įgyvendinti Lisabonos strategiją, universitetų pirmenybė ES lygmeniu vis didėjo. Nepaisant valstybių narių ir universitetų nustatomų naujų tikslų, juntamas vis didesnis mokslininkų ir visuomenės nepasitenkinimas Europos aukštojo mokslo susiskaldymu ir būtinų reformų įgyvendinimo tempu.

1.3. EESRK pabrėžia, kad būtina reformuoti Europos universitetus, nes visame pasaulyje vykstanti ekonomikos, technologijų bei švietimo raida ir dabartinė krizė reikalauja studentams, dėstytojams ir mokslininkams užtikrinti geresnį kokybės ir kainos santykį, palankesnę aplinką bei didesnes galimybes.

1.4. Būtina pertvarka apima didesnę universitetų autonomiją ir atskaitomybę visuomenei už savo visuomeninės misijos vykdymą, finansavimo (pakankamo) būdų, skaidrumo ir atvirumo didinimą, partnerysčių su verslo bendruomene kūrimą, (pasaulinio lygmens) kompetencijos skatinimą mokymo ir mokslinių tyrimų srityse ir tinkamą žmogiškųjų išteklių valdymo praktiką.

1.5. EESRK pabrėžia, kad būtina sukurti europinę veiklos rezultatų vertinimo ir palyginamųjų duomenų rinkimo metodiką. Europinį vertinimą turėtų išsamiai atlikti nepriklausomi ekspertai, kurie atsižvelgtų ne tik į „mokslinių citatų“ skaičių ir vienu aspektu paremtą Šanchajaus sąrašą, bet taikytų daug skirtingų daugiamačių rodiklių (1).

1.6. Patys naujausi ir palyginami švietimo ir mokslinių tyrimų srities standartai, kurie papildytų tvirtą pagrindą, padedantį vystyti daugiadisciplines sritis ir sudaryti naujus derinius, skatina universitetų įvairovę ir specializaciją taip atsisakant jų vienodumo ir panašumo.

1.7. EESRK pasisako už nuoseklų universitetų įtraukimą į atnaujintą Lisabonos strategiją vystant Europos aukštojo mokslo erdvę (EHEA) ir Europos mokslinių tyrimų erdvę (ERA) (2).

1.8. Studentams ir mokslininkams reikėtų sudaryti daugiau galimybių vykdyti tarpdisciplinę profesinę veiklą Europoje. Tai, be kita ko, apima priėmimo į darbą viešo konkurso tvarka praktiką ir mokslininkų chartiją, kuri yra susijusi su „penktosios laisvės“, t. y. laisvo žinių judėjimo, paskelbimu, kartu išsaugant metodų įvairovę ir konkurenciją geriausiems rezultatams pasiekti.

1.9. Reikėtų apsvarstyti klausimą dėl bendro atviro visos Europos požiūrio į trečiųjų šalių dėstytojus, mokslininkus bei studentus ir mokslo srityje pirmaujančius universitetus.

1.10. EESRK ragina ES ir nacionaliniu lygmeniu sukurti patariamąsias švietimo platformas, kurioms priklausytų ir pilietinės visuomenės atstovai. Tiek pasaulinio lygmens, tiek ir regioniniai kompetencijos centrai turėtų bendrauti su supančia visuomene ir dalyvauti regionų veikloje. Be to, tai galėtų ugdyti verslumo dvasią universitetuose ir remti ekonomikos ir žinių branduolių veiklą.

1.11. Nepriklausomas universitetų vaidmuo ir padėtis, kaip buvo anksčiau, sustiprins juos ir paskatins tapti intelektine varomąja Europos jėga. Europos švietimo, dėstymo, mokslo ir pažangiausių mokslinių tyrimų strategija neturėtų apsiriboti Europos MTTP, inovacijų ir mokymo plėtimu ir gilinimu. Ji turėtų apimti ir kitas kompetencijos sritis ir disciplinas, pavyzdžiui, medicininius mokslinius tyrimus ir praktiką, socialinius ir ekonominius mokslus, humanitarinius mokslus.

1.12. Komisija turėtų ir toliau remti šį procesą ir aktyviai bei akivaizdžiai jame dalyvauti.

1.13. EESRK nemano, kad glaudesnių santykiai tarp universitetų ir ES tėra techninis reikalas. Neturėtų būti apsiribota tik ekonomikos sektoriumi, nors jis itin svarbus. Būtinos platesnės perspektyvos, bendra universitetų svarba visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi ir intelektiniam gyvenimui, visuomenei, civilizacijai.

1.14. Buvo priežasčių, dėl kurių Europos steigėjai ir jų pasekėjai neįtraukė švietimo į Romos sutartį, tačiau laikai pasikeitė. Saugant valstybinį suverenitetą ir įvairovę būtina pripažinti, kad ES kaip atskiras subjektas pasaulinėje arenoje turi būti lygiavertis partneris ir konkurentas. Šiam tikslui pasiekti universitetai yra gyvybiškai svarbūs partneriai.

1.15. Kitaip tariant, universitetus kaip institucijas reikia skatinti iš pašaliečių tapti Europos integracijos bendrininkais. Taryba turėtų išreikšti aiškią ir į ateitį orientuotą savo nuomonę šiuo klausimu.

2. Įžanga

2.1. Per visą savo istoriją universitetai atliko labai svarbų vaidmenį Europos visuomenės raidoje. Intelektiniame gyvenime jie dažnai būdavo svarbiausi ir daugeliu požiūriu – pažangos varomoji jėga.

2.2. Kadangi mokslininkai ir dėstytojai laisvai judėdavo tarp mūsų žemyno universitetų, turinčių savivaldos teises, jie padarė itin didelę įtaką pažiūrų į įvairiausius visuomeninius reiškinius ir mokslą formavimuisi. Jie galėjo išugdyti ištisas kartas ir asmenybes, turėjusias lemiamos reikšmės Europos visuomenės politinei, socialinei ir ekonominei raidai.

2.3. Kai nuo XVIII amžiaus laikui bėgant pradėjo kurtis valstybės, universitetai iš esmės tapo didelėmis institucijomis, užtikrinančiomis nacionalinį švietimą ir tarnaujančiomis nacionaliniams interesams mokslo ir mokslinių tyrimų srityse. Šis reiškinys giliai įleido šaknis. Nepaisant didėjančios internacionalizacijos, mokslo srityje taip pat, aukštasis mokslas ir netgi universitetuose atliekamas mokslinis darbas bei technologijos tam tikru mastu priklauso nuo nacionaliniu lygiu priimamų sprendimų.

2.4. Politinis kišimasis laikui bėgant tapo įprastu dalyku. Šiuo metu švietimo sistemos visais lygiais remiasi nacionalinio lygmens politiniais sprendimais ir yra organizuojamos šiuo principu. Visų šalių aukštasis mokslas paženklintas aiškių nacionalinių savitumų. Jam būdinga didelė ir sudėtinga nacionalinių institucinių skirtumų įvairovė ir dažnai pasitaikantis mokymo priemonių panašumas.

2.5. Svarbūs šio įvairove pasižyminčio europinio vaizdo aspektai yra institucinės sistemos, finansinės sąlygos, valdymas, autonomijos lygis ir dėstytojų bei mokslo darbuotojų skyrimas ir profesinės veiklos raida.

2.6. Kadangi mokslas neturi sienų, dėstytojai ir patys mokslo darbuotojai vis dažniau tampa europinių ir pasaulinių tinklų nariais. Todėl mokslinių tyrimų programos taip pat linksta į internacionalizaciją, nors ir ribotu mastu. Tačiau verta paminėti vieną išimtį: privačios aukštojo mokslo įstaigos, ypač verslo mokyklos, iš esmės yra labiau tarptautinio pobūdžio tiek pagal savo veiklos mastą, tiek ir pagal taikomus metodus.

2.7. Nei Romos sutartyje, nei vėlesnėse sutartyse nėra „Švietimo“ skyriaus. Tuo metu niekas neįžvelgė ekonominės integracijos ir švietimo sąsajos. Švietimas ir toliau priklausė valstybių narių kompetencijai, visuomet taikant „subsidiarumo“ principą. Visi su švietimu susiję sprendimai Europos lygiu priimami remiantis tarpvyriausybine struktūra.

2.8. Vis dėlto, laikui bėgant tam tikrų švietimo sektoriaus aspektų nebebuvo galima taip aiškiai atskirti nuo integracijos proceso. Sulaukus tvirtos socialinių partnerių paramos, šis procesas prasidėjo nuo tų švietimo sistemos elementų, kurie buvo akivaizdžiausiai susiję su ekonomika ir darbo rinka, t. y. įgūdžių tobulinimo ir profesinio mokymo.

2.9. Nuo 1986 m. Erasmus studentų mainų programa prisidėjo prie studentų mokymo programų internacionalizacijos. 2009 m. Erasmus programa buvo išplėsta programa Erasmus Mundus. Paminėtinos specialios programos Comett, t. y. universitetų ir įmonių mainų programa technologijų srityje, Marie Curie, t. y. mokslininkų mainų programa ir Socrates, kurios pagrindinis tikslas – visą gyvenimą trunkantis mokymasis.

2.10. Universitetai žengė didelį žingsnį į priekį 1999 m., kai 29 šalių švietimo ministrai pasirašė Bolonijos deklaraciją.

2.11. Šiuo metu Bolonijos procese dalyvauja 46 šalys narės iš viso Europos žemyno. Pats svarbiausias tikslas – sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę. Per pastarąjį dešimtmetį svarstomų klausimų skaičius gerokai išaugo (3). Bolonijos proceso prioritetai yra šie: trijų pakopų (bakalauro, magistratūros ir doktorantūros studijų) sistemos įvedimas, vis daugiau dėmesio skiriant doktorantūros studijoms ir moksliniams tyrimams, studijų kokybės užtikrinimui, kvalifikacijos ir laipsnių, studijų laikotarpių pripažinimui, europinei kreditų perkėlimo sistemai (ECTS), visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, socialiniams aukštojo mokslo aspektams, studentų bei mokslo darbuotojų judumui ir Europos aukštojo mokslo erdvės išorės aspektų tyrimui.

2.12. Lisabonos strategijoje tvirtai pabrėžta žinių ir konkurencingumo sąsaja. Ji tapo katalizatoriumi. Ji padėjo nuošalėje likusius universitetus perkelti į Bendrijos intelektinį centrą. Vis daugiau Komisijos inicijuotų mokslinių tyrimų ir inovacinių projektų lėmė platesnio masto tarptautinį bendradarbiavimą Europoje.

2.13. Dėl tų pačių priežasčių verta atkreipti dėmesį į tai, kad kelete Komisijos komunikatų nustatoma diskusijų dėl universitetų reformos ir modernizavimo darbotvarkė (4).

2.14. Universitetų reformos visoje Europoje vyksta nevienodu tempu.

2.15. 2005 m. atnaujinta Lisabonos strategija taip pat paskatino naujas iniciatyvas universitetams sutelkti. Pačios svarbiausios – Tarybos sprendimai įsteigti Europos mokslinių tyrimų tarybą (ERC, 2007 m.) ir Europos inovacijos ir technologijos institutą (EIT, 2008 m.). Tokio pat pobūdžio ir žalioji knyga „Europos mokslinių tyrimų erdvė. Naujos perspektyvos“ (5).

2.16. Šiuo požiūriu ypatingas vaidmuo tenka 2005 m. priimtai Europos mokslininkų chartijai ir Mokslininkų priėmimo į darbą elgesio kodeksui (6). Šią chartiją ir elgesio kodeksą pasirašė 800 aukštojo mokslo įstaigų. Tačiau jų įgyvendinimas kelia nusivylimą, nes daug įstaigų nesilaiko susitarimo. Kartais trukdo konkrečios, sėkmingai taikomos tradicijos.

2.17. Komisija rengia Europos ženklą, kad paskatintų chartijos ir elgesio kodekso įgyvendinimą atsižvelgiant į tam tikrą metodų įvairovę.

2.18. Europos universitetų veiksmingas dalyvavimas Europos integracijoje yra ilgalaikis procesas. Dėstytojai, mokslininkai ir studentai vis dažniau dalyvauja tarptautinėje dinamikoje, tačiau universitetus kaip institucijas dažnai tebevaržo tradicijos ir nacionalinės priemonės. Įvykių raidą stabdo ir tai, kad „Švietimas“ kaip atskira sritis vis dar nėra Europos Sąjungos sutarties dalykas.

2.19. Vykstant universitetų, mokslinių tyrimų institutų ir tarptautinių bendrovių sąveikai, pasaulinė dėstytojų ir mokslo darbuotojų tinklaveika nuolat plečiasi. Ši tendencija atsispinti ir Bendrijos programose.

2.20. Šioje nuomonėje daugiausia dėmesio skiriama naujoms tendencijoms ir pamatinėms sąlygoms, pagal kurias universitetai veiksmingiau ir akivaizdžiau dalyvautų Europos integracijoje. Universitetai, įkvėpti savo ilgalaikės istorinės misijos, turėtų ne tik būti Lisabonos darbotvarkės skatinami, bet ir patys turėtų tapti pagrindiniu šio proceso katalizatoriumi.

3. Bendrosios pastabos

3.1. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo aktyviau įgyvendinamos iniciatyvos ir programos, skatinančios aukštojo mokslo internacionalizaciją Europoje.

3.2. EESRK laikosi nuomonės, kad universitetus reikėtų akivaizdžiai įtraukti į naująjį Lisabonos strategijos ciklą.

3.3. Tarptautiniai analitikai vieningai teigia, kad, atsižvelgiant į technologijų ir inovacijų plėtros tempą bei į didėjančią konkurenciją, plačioji Europos akademinė bendruomenė yra nepakankamai pasirengusi visapusiškai atlikti savo funkciją ir netgi yra linkusi, santykinai, prarasti pozicijas (7).

3.4. Būtina siekti optimalaus gabumų ugdymo ir vienodų mokymosi galimybių sudarymo – įskaitant perėjimą iš vienos (aukštojo) mokslo pakopos į kitą ir visą gyvenimą trunkantį mokymąsi – visoje Europoje, vengiant bet kokios diskriminacijos. Nutraukusių mokslą studentų skaičius yra ypatinga problema. Reikėtų sukurti veiksmingesnius rengimo metodus. Visuomeninė Europos universitetų paskirtis turi būti išsaugota ir pati savaime nėra kliūtis kokybei ir kompetencijai užtikrinti (8).

Nepaisant visų skirtumų, kurie taip pat gali lemti ir didelius mokslo rezultatų kokybės skirtumus, visoje Europoje universitetams būdingus ypatumus reikėtų nuodugniai išnagrinėti. Šioje nuomonėje reikėtų pabrėžti šiuos dalykus:

3.5.1. Autonomijos mastas. Padėtis nepaprastai sudėtinga. Nors pastebima vis didesnės autonomijos suteikimo universitetams tendencija, apskritai tebedominuoja valdžios institucijų kišimasis (9). Pakankamos autonomijos ir atskaitomybės stoka patvirtina tradicinių perspektyvų ir pernelyg didelio reguliavimo tendencijas. Vieša struktūra, paremta valdžios institucijų dalyvavimu, neturėtų trukdyti suteikti autonomiją (10). Reikėtų siekti geriau parengti studentus dalyvauti darbo rinkoje ir ugdyti veiksmingesnį požiūrį į mokslinius tyrimus ir inovacijas.

3.5.2. Finansavimo būdai. Šioje srityje padėtis taip pat labai skirtinga, bet apskritai lemiamas vaidmuo tenka valstybės finansavimui (11). Dėl šios priežasties aukštasis mokslas ir moksliniai tyrimai paprastai tampa labai priklausomi nuo politinių prioritetų ir daugelio kitų dalykų, dėl kurių dažnai skiriamas nepakankamas finansavimas. Be to, labai trūksta paskatų įvairinti finansavimo šaltinius, pavyzdžiui, naudotis fondų ir įmonių finansavimu, įvesti mokesčius už mokslą ir skirti stipendijas bei paskolas (12).

3.5.3. Skaidrumo stoka. Kadangi trūksta patikimų ir palyginamų duomenų apie universitetus, tiek studentai, tiek ir mokslininkai negali nustatyti, kurioje Europos šalyje vystoma atitinkama mokslinė bazė ir dėstomos juos dominančios disciplinos. Labai svarbu įvesti Europos klasifikacijos metodiką kaip priemonę skaidrumui užtikrinti. Ji paskatintų bendradarbiauti ir keistis žiniomis apie vykdomas švietimo ir mokslinių tyrimų programas visoje Europoje ir sudarytų sąlygas užtikrinti tinkamą informaciją ir kokybę. Ji gali suteikti impulsą studentų ir mokslininkų judumui apskritai.

3.6. Kadangi švietimas ir aukštasis mokslas priklauso išskirtinei valstybių narių kompetencijai, universitetai nėra savaime skatinami plėsti akiračio už valstybės sienų. Todėl buvo sukurta susiskaldžiusi aukštojo mokslo įstaigų sąrangą, kuri gana dažnai būna daugiau ar mažiau uždara išorinio pasaulio dinamikai.

3.7. Be to, susiskaldymą skatina ir skirtingi kokybės reikalavimai (taip pat ir taikant „bakalauro ir magistro studijų“ modelį), nelabai patrauklios darbo sąlygos ir dažnai silpni finansavimo būdai, užkertantys kelią atvirumui, bendroms akademinėms vertybėms ir tarpvalstybiniam judumui, išskyrus aukščiausio lygio darbuotojus.

3.8. Menkas autonomijos lygis paprastai skatina universitetų panašumą ir vienodumą. Užuot skatinęs įvairiarūšiškumą ir kvalifikuotas specializacijas, jis veikiau sudaro sąlygas kelete šalių dėstomoms „bendro pobūdžio“ universitetinėms disciplinoms ir mokslinių tyrimų bazei.

3.9. Mokslinių tyrimų ir inovacijų programos, kurias dažnai apibrėžia nacionalinės inovacijų platformos, iš esmės yra nacionalinio pagrindo ir paprastai nebūna susietos su platesnio masto perspektyvomis. Dubliavimasis ir skirtingi terminai bei darbotvarkės tik patvirtina susiskaldymą ir taip užkerta kelią specializacijai.

3.10. Tokia aplinka nesudaro sąlygų pritraukti iš užsienio – iš kitų valstybių narių ar iš kitų pasaulio kraštų – mokslininkus ir aukščiausios kvalifikacijos dėstytojus. Be to, nuolatinį rūpestį kelia protų nutekėjimas į JAV. O Kinija skatina savo pačios itin specializuotus aukščiausios klasės universitetus. Jos pavyzdžiu paseks Indija.

3.11. Keletas Europos universitetų grupių vis dažniau suderina savo pozicijas dėl būtinybės užtikrinti geresnes sąlygas MTTP srityje ir didinti potencialius mokslo ir inovacijų pajėgumus (13). Bendros mokslinių tyrimų programos – tai perspektyvi priemonė užtikrinti bendradarbiavimą ir kovoti su susiskaldymu (14).

3.12. 1999 m. pasirašius Bolonijos deklaraciją, kurios tikslas – iki 2010 m. sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę reformomis užtikrinant jos didesnį konkurencingumą, 2006 m. Komisija dar kartą paragino siekti šio tikslo (15). Komisija daro teisingą išvadą, kad „jei Europa nenori pralaimėti visuotinės konkurencinės kovos švietimo, mokslinių tyrimų ir naujovių srityje, būtina iš esmės pertvarkyti ir modernizuoti šį esminį ekonomikos ir visuomenės sektorių“ (16).

3.13. Pakeitimai vyksta, tačiau tai daroma pernelyg lėtai. Be to, labai skiriasi valstybių narių nacionalinė universitetų reguliavimo politika.

3.14. Šiandien akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos liudija, kad pažanga Europos erdvės link pernelyg lėta.

3.15. Nesuderinimo Europos mastu kaina gali būti milžiniška. Apibendrindamas pateiktas pastabas, EESRK pasisako už tai, kad naujasis Lisabonos strategijos ciklas po 2010 m. turėtų apimti tikslingą universitetų modernizavimą ir bendradarbiavimą, geresnį Europos lygio koordinavimą ir tikrojo skaidrumo užtikrinimą taikant klasifikavimo sistemas.

4. Naujų perspektyvų būtinybė

4.1. Nustatant bendrus tikslus ir skatinant palyginamas programas bei politiką visoje Europoje, Lisabonos strategijoje stengiamasi rasti pusiausvyrą tarp, viena vertus, konvergencijos ir koordinavimo ES lygiu ir, kita vertus, nacionalinės kompetencijos sričių išsaugojimo. EESRK laikosi nuomonės, kad Lisabonos darbotvarkėje turėtų būti nustatyta konkrečiai apibrėžta universitetų, kaip atskirų subjektų, vieta.

4.2. Dabar, šios krizės laikotarpiu, būtina dažniau pabrėžti švietimą ir inovacijas plačiąja prasme, nes jos atvers naujas galimybes. Visoje Europoje turėtų būti užtikrinta, kad bus vykdoma mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra ir taikomosios technologijų programos, o studentų ir dėstytojų judumas (17) bus didesnis.

4.3. Turėdamas visa tai omenyje, EESRK pabrėžia, kad didinti skaidrumą labai svarbu dėl palyginamų duomenų (18) ir dėl Europos patikimos metodikos, skirtos įvertinti ir palyginti universitetų veiklos rezultatus atsižvelgiant į įvairius aspektus, pavyzdžiui, švietimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, rengimo. Reikia suvokti, kad, atsižvelgiant į pageidaujamą įvairiarūšiškumą, specializaciją ir įvairovę, tokie duomenys negali būti sukaupti įprasta tvarka. Metodika pagerėtų taikant įvairius metodus ir parengus kriterijus. Pageidautina bendradarbiauti su OECD.

4.4. 2 skyriuje nurodytos programos tvirtai remia tarpvalstybinius mainus. Europos mokslinių tyrimų tarybos (EMTT) sukūrimas yra žingsnis į priekį. EMTT kaip veiksnys vystyti mokslinių tyrimų projektus turi remti universitetų internacionalizaciją. Mokslinių tyrimų finansavimo ir mokslinių tyrimų vykdymo sritys turi būti griežtai atskirtos, kaip buvo iki šiol.

4.5. EMTT, įrašydama nuostatą dėl taip vadinamos „penktosios laisvės“, glaudžiai susijusios su Mokslininkų chartija ir jų Priėmimo į darbą kodeksu, pasisako už didesnį mokslo darbuotojų tarpvalstybinį judumą (19). Atsižvelgiant į tai, kokių rezultatų pageidaujama, labai reikia patobulinti universitetų infrastruktūrą ir administracines bei finansines pamatines sąlygas.

4.6. Kitas svarbus žingsnis – Europos technologijų instituto (ETI) sukūrimas. ETI turėtų remti ryšius ir aljansus. Kartu reikėtų, kad universitetų programos būtų geriau koordinuojamos Europos mastu. Kitas svarbus žingsnis – naujas Komisijos pasiūlymas įsteigti įmonių ir universitetų forumą.

4.7. Iki šiol universitetai ir mokslinių tyrimų institutai nėra įtraukti į Tarybos numatytas penkias partnerysčių iniciatyvas, skirtas kurti Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE). Iš esmės, tarp šešių ašių, kurios siūlomos žaliojoje knygoje kurti EMTE (20), visiems subjektams numatyta gilinti bendradarbiavimą, išskyrus universitetus (ir apskritai mokslinių tyrimų institutus). Tokia pozicija nesutampa su EESRK nuomone dėl universitetų vietos Lisabonos strategijoje (21).

4.8. Laikantis tokios pačios tvarkos, reikėtų pagerinti ir didelių mokslinių tyrimų infrastruktūros objektų (CERN) visoje Europoje ir kitų jungtinių mokslinių tyrimų centrų, kurie sieja universitetų grupes, sąlygas. Dideli infrastruktūros objektai turi labai didelę svarbą ir juose pasiaukojančiai dirba mokslininkai, todėl šie objektai gali pritraukti papildomas finansines lėšas.

4.9. EESRK nuomone, dabartinė krizė turėtų būti naujas pradžios taškas siekti nuoseklios ir tvarios perspektyvos, kad Europa taptų svarbiu konkurentu ir partneriu mokslo ir technologijų srityje.

5. Veiksmai atsižvelgiant į dinamiškas aplinkybes

5.1. Valstybių narių ir universitetų įsipareigojimas

5.1.1. Valstybės narės turi prisiimti aiškius įsipareigojimus dėl trijų ramsčių: švietimo, mokslo ir inovacijų. Antra, be to reikalingas pačių universitetų visapusiškas dalyvavimas. Galiausiai, neturėtų likti nuošalyje ir privatus sektorius. Geriausių rezultatų bus pasiekta, jeigu tarp suinteresuotųjų subjektų vyks lankstus procesas iš viršaus į apačią ir atvirkščiai.

5.1.2. Būtina atsižvelgti į tai, kad pasaulinių tinklų kūrimas, technologijų ir mokslinių tyrimų dinamika, tikslinė specializacija ir nevaržomi talentai (nacionaliniams) sukuria universitetams naujas taisykles, kurios atveria jiems naujus horizontus (22).

5.1.3. Tai nereiškia, kad sumenkinama kultūrų įvairovė – priešingai. Nacionalinė ir regionų įvairovė yra svarbi Europos vertybė. Tačiau aišku, kad būtų geriau, jeigu sąlygų ir struktūrų įvairovei būtų taikoma visa apimanti bendros analizės strategija ir suderinti tikslai, kad būtų panaikintos esančios kliūtys ir siekiama geresnės kokybės bei specializacijos.

5.1.4. Pirmiausia, aukštojo mokslo įstaigoms būtinos bendros gairės ir bendras požiūris, įskaitant bendras akademines vertybes, kultūros ir akademinį atvirumą, mažesnę administracinę biurokratiją, tarpvalstybinius kanalus, skaidrumą profesinių kvalifikacijų ir rezultatų srityje, tarpvalstybinius technologinius projektus, tarpvalstybinį judumą. Visi šie aspektai gali būti įgyvendinti išsaugant kultūrų įvairovę.

5.1.5. Didesnė autonomija ir savivalda, lankstesnis ir patikimesnis finansavimas bei skaidrumas paskatins pačius universitetus atlikti modernizaciją. Jie paskatins procesą iš viršaus į apačią siekiant įgyvendinti aukštesnius standartus, užtikrinti geresnę kokybę ir specializaciją.

5.1.6. Europos demografija turėtų būti tvirta paskata pakoreguoti aukštojo mokslo sistemą, skirtą Europos studentams ir gabiems žmonėms iš trečiųjų šalių. Nepadarius pakeitimų, ateityje bus juntamas trūkumas. Europai reikia daugiau aukštos kvalifikacijos žmonių ugdyti našumą pasitelkiant mokslinius tyrimus, žinių sklaidą ir novatoriškumą.

5.1.7. Nereikia pamiršti, kad JAV sugeba išsaugoti savo pozicijas daugelyje sričių tik dėl to, kad jos universitetai yra patrauklūs užsieniečiams.

5.2. Skaidrios sąlygos ir kokybės vertinimas

5.2.1. Lisabonos strategijoje apibūdinta žinių visuomenė reikalauja aukštesnio lygio tarpdisciplininio ir tarpsektorinio švietimo ir mokslinių tyrimų, kad būtų pakeistas monodiscipliniškumas.

5.2.2. Siekiant universitetams skaidrių sąlygų, o ne skatinant jų suvienodėjimą, bus įgyvendintas diferenciacijos ir specializacijos siekis. Be to, specializacija, jeigu reikės, paskatins privatų sektorių prisidėti prie bendro finansavimo (23).

5.2.3. Turėdamas tai omeny, EESRK labai palankiai vertina naujausią Komisijos iniciatyvą parengti Europos universitetų veiklos rezultatų vertinimo metodiką.

5.2.4. Europinį vertinimą turėtų išsamiai atlikti atrinkti specialistai, kurie atsižvelgtų ne tik į „mokslinių citatų“ skaičių, bet įvertintų ir švietimo ir mokymo kokybę, mokslinius tyrimus, inovacijas, sąsajas, specializacijos sričių nustatymą, tarpdisciplinę kompetenciją, universitetų ir nepriklausomų mokslinių tyrimų institutų (24) institucinius ryšius bei paslaugas studentams. Būtini daugialypiai Europos vertinimo metodai universitetų veiklai įvertinti.

5.2.5. „Specializacijos sričių nustatymas“ greičiausiai paskatins studentų, dėstytojų, profesorių ir mokslo darbuotojų tarpvalstybinį judumą. Tokia padėtis sustiprins tendenciją, kai studentai ieško geriausių studijų programų konkrečioje srityje, taip bus skatinama ugdyti potencialius talentus.

5.2.6. Toks „nustatymas“ padės pakelti vidutinės kokybės mokslinių tyrimų lygį kuriant naujus tinklus bei išugdyti į bendradarbiavimą ir konkurenciją orientuotą požiūrį visoje Europoje. Šie kompetencijos centrų tinklai ir nauji aljansai padės pasiekti nemažai laimėjimų, įskaitant tarpvalstybinius tarpdisciplinius mokslinius tyrimus, ir sudarys galimybes rasti naujus sprendimus.

5.3. Išorės poveikis ir tarpusavio sąveika

5.3.1. Esant dabartinėms sąlygoms, visose srityse viešosioms išlaidoms daromas spaudimas. EESRK primygtinai teigia, kad būtina nemažinti švietimui ir universitetams skirtų biudžetų, kad būtų išsaugota žinių infrastruktūra ir toliau vykdomos reformų programos.

5.3.2. Tikroji mokslinių tyrimų ir technologijų dinamika pabrėžia modernizavimo ir naujų sprendimų būtinybę. Papildomai prie to, kad universitetai patys privalo įgyvendinti būtinus pakeitimus, turi būti skatinamos viešųjų sektorių tarpusavio partnerystės ir viešojo bei privataus sektorių partnerystės. Privatus finansavimas gali paspartinti tendenciją vykdyti į problemas orientuotus mokslinius tyrimus; toks metodas labai sėkmingai taikomas JAV.

5.3.3. Nacionalinių inovacijų programų, kuriose dalyvauja ir universitetai, koordinavimas Europos lygiu gali būti naudingas ir našus. Kadangi šios programos, dažnai apibūdinamos pagal nacionalines inovacijų platformas, iš esmės remiasi nacionaliniais ypatumais ir dėmesį skiria nacionaliniams prioritetams. Todėl jose pernelyg mažai atsižvelgiama ir į platesnę Europos darbotvarkę ar tvarkaraštį, ir menkai paisoma veiklos pasikartojimo arba pageidaujamo šalutinio poveikio Europos sąlygomis.

Be to, konkrečiais atvejais tarpvalstybinis ir Europos požiūris bei projektai yra labiausiai pageidaujami.

5.3.4. Žinoma, šiuo požiūriu gali labai praversti bendros technologijų iniciatyvos, viešo ir privataus sektorių projektai, kurie apibrėžti ir bendrai finansuojami Europos lygiu.

5.3.5. Sėkminga nacionalinė programa, kuri gali būti geras pavyzdys parodyti, kaip ji gali būti taikoma Europos mastu ir kaip gali pagerinti mokslinius laimėjimus Europos mastu, yra 2005 m. Vokietijos kompetencijos iniciatyva (25).

5.3.6. Be jau dabar įgyvendinamų Europos programų, kuriose numatytos paskatos, Lisabonos darbotvarkė universitetams padidins konkurenciją aukštojo mokslo srityje platesniu mastu ir paskatins ugdyti kompetenciją.

5.3.7. EESRK nuomone, patariamųjų švietimo platformų Europos lygiu (26) įgyvendinimas – analogiškai technologijų platformoms – gali padėti svarstyti švietimo programas ir švietimo darbotvarkę Europai bei Europos darbo rinkos poreikius, pageidautiną kompetenciją, akreditaciją, praktines visą gyvenimą trunkančio mokymosi sąlygas, kvalifikacijų ir profesinius profilius, šiuolaikinius mokymo metodus, kt.

5.3.8. Šios patariamosios platformos turėtų būti taikomos ne tik akademiniams sluoksniams, bet ir nevalstybiniams subjektams – socialiniams partneriams ir pilietinei visuomenei.

5.4. Judumo supaprastinimas

5.4.1. Jaunesnėms kartoms Europa kaip visuma yra tikrovė. Patikima ir skaidri informacija Europos mastu apie geriausias kiekvienos srities studijų programas ir universitetų bei fakultetų specializacija patenkins daugelio jaunuolių lūkesčius ir paskatins tarpvalstybinius mainus. Studentams ir mokslininkams reikėtų sudaryti daugiau tarpdisciplinės profesinės veiklos galimybių Europoje. Bus naudingas ir aktyvesnis mokslo darbuotojų judumas, įskaitant ir tarp valstybės institucijų bei privataus sektoriaus.

5.4.2. Europos lygiu turėtų būti atidžiau nagrinėjamos specializacijai – svariai prisidedančiai prie jaunų talentingų mokslo darbuotojų mainų – trukdančios kliūtys. Gilinant sąmoningumą ir kuriant Europos mokslinių tyrimų ir švietimo kompetencijos centrus, skatinama sudaryti universitetams konstruktyvias veiklos sąlygas.

5.4.3. Labai praverstų į ateitį orientuotas Europos masto požiūris į trečiųjų šalių mokslininkus ir studentus. Kai kurios šalys jau kuria jį (27).

5.4.4. Skirtingos darbo sutartys iš esmės konkrečių problemų nekelia. Vis tik skirtingos antrinio darbo sąlygos gali būti kliūtis, pavyzdžiui, specialios nacionalinės nuostatos dėl socialinės apsaugos sistemų. Būtų gerai iš esmės išanalizuoti galimybes sukurti visos Europos mastu pensijų fondą, skirtą mokslo darbuotojams. Turėtų būti skatinami Komisijos komunikate dėl mokslo darbuotojams skirtos Europos partnerystės nurodyti principai (28).

5.4.5. Šiuo atveju reikėtų nurodyti biudžeto programas ir projektus. Kadangi kompetencijos sritys ir administracinės procedūros šalyse yra skirtingos, jos turėtų būti išanalizuotos, kad palengvėtų internacionalizacija.

5.4.6. Paprastesnis judumas savo ruožtu padidins ne tik esamų, bet ir naujų centrų bei žinių branduolių Europoje patrauklumą. Jie skatins tarpdisciplinę veiklą ir stiprins labai reikalingą mokslo ir privataus sektoriaus tarpusavio sąsają, kaip yra pabrėžusi Komisija.

5.5. Regioninis aspektas

5.5.1. Ekonominiai branduoliai, jungiantys universitetus, mokslinių tyrimų centrus privatų sektorių, paprastai būna tvirtos regiono masto varomosios jėgos. Branduoliai gali labai praversti toliau skatinant regioninę plėtrą. Regionai ir miestai turėtų būti skatinami veiksmingiau bendradarbiauti.

5.5.2. Praktinė patirtis rodo, kad išplėtus kompetencijos centrus įtraukiant mokslinius tyrimus ir dėstymą pagilėja bendradarbiavimas su regionų ir didmiesčių bendrovėmis (29). Universitetų ir jų dalykų akivaizdesnė integracija į jų įprastą aplinką padidins ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą didelėse miestų teritorijose.

5.5.3. Specializacija ir įvairovė grindžia skirtingus kelius į kompetenciją. Kai kurie universitetai konkuruoja ir bendradarbiauja pasaulio mastu, kiti – yra regioniniai kompetencijos centrai.

5.5.4. Visi universitetai turi būti skatinami bendrauti su supančia visuomene. Be savo pagrindinės paskirties – švietimo ir mokymo, būtina vystyti trečią veiklos sritį – dalijimąsi žiniomis ir inovacijomis su visuomene, dalyvavimą visuomenės gyvenime, visą gyvenimą trunkantį mokymąsi ir teikti svarbą regioninei ir vietos plėtrai.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Žr. toliau 5.2.4 punkte nurodytą išsamų pageidaujamų rodiklių sąrašą.

(2) Taip pat žr. EESRK nuomonę dėl Europos žinių visuomenės kūrimo (OL C 65, 2006 3 17, p. 94), kurioje raginama sukurti „bendrą žinių erdvę, grindžiamą bendradarbiavimu švietimo, naujovių diegimo ir mokslinių tyrimų srityse“.

(3) Skirtingos akademinės struktūros ir tradicijos sukelia plačias diskusijas dėl Bolonijos proceso ir jo įgyvendinimo. Vokietijos atveju Žr. Deutscher Hochschulenverband leidinį.

(4) Europos intelektinių gebėjimų sutelkimas: sudaryti universitetams sąlygas visapusiškai prisidėti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo, COM(2005) 152 galutinis. Universitetų modernizavimo plano įgyvendinimo rezultatai: švietimas, moksliniai tyrimai ir naujovės, COM(2006) 208 galutinis. Naujoji universitetų modernizavimo partnerystė. ES forumas UNIVERSITETŲ ir ĮMONIŲ dialoga, COM(2009) 158 galutinis.

(5) Šioje 2007 m. balandžio mėn. paskelbtoje žaliojoje knygoje nagrinėjamos šešios sritys, kuriose reikia vystyti Europos mokslinių tyrimų erdvę: mokslo darbuotojai, tarptautinis bendradarbiavimas, jungtinės mokslinių tyrimų programos, mokslinių tyrimų infrastruktūra, keitimasis žiniomis ir intelektinė nuosavybė. Taip pat žr. EESRK pastabas OL C 44, 2008 2 16, p. 1.

(6) Tarybos priimta 2005 m. kovo 11 d. Komisijos rekomendacija.

(7) Žr., be kita ko, Richard Lambert ir Nick Butler The future of European Universities, Renaissance or Decay (Universitetų ateitis: atgimimas ar žlugimas), Centre for European Reform, 2006 m. birželio mėn., ir High Aspirations, Agenda for reforming Universities (Aukšti siekiai. Universitetų reformavimo darbotvarkė, Breugel, 2008 m. rugpjūčio mėn. VII puslapyje teigiama, kad autoriai „nagrinėja aukštojo mokslo klausimą ir pateikia jam skirtą aukštų tikslų siekiančią darbotvarkę, nes, jie įsitikinę, kad universitetų modernizavimas yra vienas pagrindinių svertų Europos ekonomikos rodikliams užtikrinti“. Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, EESRK pritaria neseniai Europos universitetų asociacijos priimtai 2009 m. Prahos deklaracijai, kurioje ne tik ryžtingai kreipiamasi į politinius vadovus, bet ir nurodoma 10 labai aktualių Europos universitetų sėkmės veiksnių artimiausiu dešimtmečiu.

(8) Šiuo požiūriu verta paminėti, kad Berklio universitetas, kuris pagal reitingus JAV užima trečią vietą, yra viešoji įstaiga.

(9) Kartais net pastebimas regresas. Tokio reiškinio pavyzdys – 2003 m. Danijoje priimtas Universitetų įstatymas, kuris, padidindamas politinę įtaką, labai sumažino mokslo darbuotojų ir universitetų autonomiją.

(10) Dėmesį reikėtų skirti ne tik universitetų „autonomijai“, bet ir jų „savivaldai“.

(11) Nepageidaujamas šalutinis poveikis – tik labai nedaug universitetų tiksliai apskaičiuoja savo bendras sąnaudas.

(12) EESRK remiasi Komisija: mokesčius už mokslą būtų galima įtraukti, jeigu bus skiriamos stipendijos ir paskolos, užtikrinančios vienodas mokymosi galimybes.

(13) Europos mokslinius tyrimus atliekančių universitetų lyga, COIMBRA grupė, IDEA lyga, RISE.

(14) Toks pasienio bendradarbiavimas bus naudingas pagrindiniams moksliniams tyrimams, atliekamiems pagal (didelio masto) ES projektus.

(15) Komunikatas „Universitetų modernizavimo plano įgyvendinimo rezultatai: švietimas, moksliniai tyrimai ir naujovės“, 2006 m. gegužės mėn., COM(2006) 208 galutinis. Taip pat žr. komunikatą „Europos intelektinių gebėjimų sutelkimas: sudaryti universitetams sąlygas visapusiškai prisidėti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“, 2005 m. balandžio mėn., COM(2005) 152 galutinis.

(16) COM(2006) 208 galutinis, 11 puslapis.

(17) Dėl studentų judumo svarbos žr. 2009 m. balandžio mėn. Tarybos pranešimą dėl Bolonijos proceso: iki 2020 m. ne mažiau kaip 20 proc. studentų turėtų būti studijavę ar stažavęsi užsienio šalyje.

(18) Šie duomenys turi apimti įvairias finansavimo ir (arba) rėmimo programas ir agentūras, skirtas MTTP, bei bendradarbiavimą ir darbą su mokslinių tyrimų organizacijomis ir pramonės įmonėmis.

(19) Žr. 3 išnašą.

(20) Žr. 2 pastabą.

(21) Dėl valstybių narių nuomonių ir EESRK požiūrio žr. viešų konsultacijų išvadas dėl žaliosios knygos, 2008 m. balandžio mėn. p. 20 ir toliau.

(22) Žr., be kita ko, prof. H. Wissema The Third Generation Universities (Trečios kartos universitetai), šiuolaikinių iššūkių ir galimybių universitetams aprašymas. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai, susiję su Kembridžo ir Leveno universitetais.

(23) JAV pavyzdys rodo, kad skaidrumas, diferenciacija ir specializacija sudarė tokias sąlygas, kad kiekvienas mokslo darbuotojas ir mokslininkas pasaulyje žino, koks JAV universitetas yra geriausias vienoje ar kitoje srityje. Šios pagrindinės sąlygos skatina ir privataus sektoriaus ir fondų bendrą finansavimą.

(24) Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kelete Europos šalių, pirmiausia Prancūzijoje ir Vokietijoje, beveik visi moksliniai tyrimai atliekami mokslinių tyrimų institutuose, kuriuos su universitetais sieja glaudūs ryšiai. Tai reikėtų toliau skatinti.

(25) 2005 m. Kompetencijos iniciatyva siekiama, kad Vokietija taptų patrauklesne mokslinių tyrimų vieta, kad valstybė taptų konkurencingesnė ir dėmesys būtų skirtas svarbiems Vokietijos universitetų ir Vokietijos mokslininkų laimėjimams. Ši iniciatyva remia aukščiausio lygio mokslinius tyrimus. 2006–2011 m. laikotarpiu šiai programai skirta 1,9 mlrd. eurų.

(26) „Švietimo platformas“ Universitetų ir įmonių forume, kuris įvyko 2009 m. vasario 6 d., pasiūlė F. A. van Vught, buvęs Tventės universiteto valdybos pirmininkas. Įdomu pastebėti, kad Suomijoje yra labai mažai teisės aktų, reguliuojančių universitetus; o trišalė priežiūrą – turi labai didelį poveikį.

(27) Pavyzdžiui, Nyderlandai. Yra apie 10 000 doktorantų studentų, iš kurių 30 proc. ne Nyderlandų gyventojai.

(28) Geresnės karjeros ir judumo galimybės. Mokslo darbuotojams skirta Europos partnerystė, COM(2008)317 final.

(29) Be kitų pavyzdžių, galima būtų paminėti Kembridžą, Eindhoveną, Štutgartą ir Zundo regioną. Taip pat žr. vykdomus OECD projektus ir leidinius dėl Aukštojo mokslo svarbos regionų ir miestų vystymui (http://www.oecd.org/document/16/0,3343, en_2649_35961291_34406608_1_1_1_1,00.html)

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/56

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl privataus kapitalo fondų, rizikos draudimo fondų ir nepriklausomų fondų poveikio Europos pramonės permainoms

(nuomonė savo iniciatyva)

(2010/C 128/10)

Pranešėjas Peter MORGAN

Bendrapranešėjis Ion POP

Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. vasario 26 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Privataus kapitalo fondų, rizikos draudimo fondų ir nepriklausomų fondų poveikio Europos pramonės permainoms.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. rugsėjo 10 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 167 nariams) balsavus už, 1 – prieš ir 3 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Šios nuomonės tikslas yra išnagrinėti nepriklausomų turto fondų (NTF) ir alternatyvaus investavimo fondų (AIF) poveikį pramonės permainoms. Alternatyvaus investavimo fondams priklauso privataus kapitalo (PKF) ir rizikos draudimo (RDF) fondai. EESRK pavedė konsultacinei firmai „Wilke Maack und Partner“ (WMP) atlikti tyrimą ir ši parengė 87 puslapių ataskaitą. Šios nuomonės skaitytojams pateikiama nuoroda į šią ataskaitą, kurioje galima rasti išsamią nagrinėjamo klausimo analizę. Labai skirtingas požiūris į AIF ir NTF pateikiamas Mckinsey Global Institute tinklalapyje paskelbtame straipsnyje „The New Power Brokers“.

1.2. Šioje nuomonėje nagrinėjami fondai daro skirtingą poveikį pramonės permainoms. NTF yra tradiciniai investuotojai, perkantys ir parduodantys rinkoje. RDF perka ir parduoda akcijas, dažniausiai kaip prekiautojai, nors kai kurie RDF yra aktyvūs investuotojai. PKF strategija pagrįsta dalyvavimu bendrovių valdyme (hands on). Šių trijų investavimo būdų apibendrinti neįmanoma, nes jie gana skirtingi. WMP atliko visų šių fondų SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių, ang. SWOT) analizę, kuri atitinkamai pateikiama nuomonės 3, 4 ir 5 skyrių pabaigoje.

1.3. Patirtis ir tyrimas parodė vieną akivaizdų bendrą aspektą – socialinį poveikį, įskaitant pramonės permainas, labai paskatintų geresnis informavimas, informacijos sklaida ir, visų pirma, didesnis jos skaidrumas. EESRK visiškai pritaria, kad būtina visais atvejais geriau užtikrinti šiuos tris aspektus.

1.4. PKF nagrinėjamas atsižvelgiant į tris svarbius aspektus. Jis daro teigiamą poveikį investuodamas rizikos kapitalą ir finansuodamas bendrovių sanavimą ir reorganizavimą bei šeimos bendrovių augimą. Kita vertus, dėl pastarojo meto agresyvios finansų inžinerijos, susijusios su didelio masto paskolomis finansuojamais išpirkimais (angl. leveraged buy-outs – LBO), daug bendrovių atsidūrė prie bankroto ribos arba bankrutavo, o tai galėjo turėti skaudžių pasekmių visiems suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant darbuotojus. Yra ir svarbus socialinis aspektas, apimantis tiek užimtumo rodiklių, darbo užmokesčio lygio ir socialinių teisių pagerėjimą, tiek pablogėjimą. Dėl sudėtingo duomenų rinkimo, WMP rekomenduoja labai atsargiai prieiti prie išvados, kad PKF finansuojamos bendrovės paspartėjusių pastarųjų dviejų dešimtmečių pramonės permainų ir restruktūrizacijos sąlygomis yra blogesnėje padėtyje arba patiria didesnį spaudimą. Visoje Europoje pastebimas darbo sąlygų ir darbo santykių blogėjimas tose srityse, kur šie fondai neatlieka jokio vaidmens.

1.5. Apskritai RDF veikla poveikio pramonės permainoms nedaro, tačiau yra svarbių išimčių. RDF yra stambūs nuvertėjusių paskolų (angl. distressed debt) pirkėjai. Tarsi tam tikra „paskutinė instancija“, jie gali atlikti svarbų vaidmenį gelbstint ir reorganizuojant į bėdą patekusias bendroves. Jie veikia ir abiejose susijungimų ir įsigijimų sandorių pusėse. Taip sukuriama vertė, tačiau poveikis pramonės permainoms ne visada būna teigiamas. Trumpalaikė perspektyva laikoma potencialiai neigiamu aspektu. Be to, nerimą kelia skaidrumo stoka ir sisteminės rizikos galimybė, kurią dar labiau apsunkina skolintos lėšos.

1.6. NTF veiklą reikia vertinti pagal du esminius aspektus. Teigiami jų veiklos aspektai yra ilgesnė akcijų valdymo trukmė bei fondų pasirengimas tapti „paskutinės instancijos“ pirkėjais. Neigiami NTF veiklos aspektai yra skaidrumo stoka ir galimybė pasinaudoti savo akcijų dalimi siekiant strateginių politinių tikslų.

1.7. Kapitalo rinkų internacionalizacija buvo labai reikšminga. Investicinės institucijos sukaupė pasaulinį vertybinių popierių portfelius ir skatino tarptautinius susijungimus ir įsigijimus. Bendrovės ir reguliavimo institucijos buvo verčiamos balsavimo teises iš bendrovės vadovybės perduoti akcininkams. Dėl šešėlinių susijungimų ir įsigijimų bei akcininkų aktyvumo ES bendrovių vadovus privertė inicijuoti plataus masto pramonės permainas. Tai tam tikra prasme pakenkė vadovybės ir dalininkų santykiams ir sutrumpino bendrą laiko perspektyvą bendrovės vadovybei. Tokiomis sąlygomis veikia AIF ir NTF.

1.8. Už pensijas, draudimus ir savitarpio finansavimo fondus atsakingi tradicinių institucinių fondų valdytojai (angl. CIFM) nuolat turi reikalų su alternatyvaus investavimo fondų valdytojais (angl. AIFM). CIFM yra stambūs investuotojai į AIF veiklą, jie parduoda savo vertybinius popierius PKF sudarydami išpirkimo sandorius skolintomis lėšomis (angl. leveraged buy-out, LBO), pasitraukus PKF iš bendrovės veiklos, perka portfelį valdančias bendroves, investuoja į bendroves, kai susijungimų ir įsigijimų sandorių metu RDF veikia kaip aktyvūs investuotojai ir kaip akcininkai skolina rizikos draudimo fondams akcijas, kad šie galėtų vykdyti skolintų vertybinių popierių pardavimo sandorius. Galiausiai, jie prisideda prie visų įmanomų aplinkosaugos, socialinių ir valdymo politikos priemonių, kurias įgyvendina AIF. Tradicinių investicinių fondų valdytojai yra lygiaverčiai alternatyvaus investavimo fondų valdytojams.

1.9. Remdamasis WMP ataskaitos analize ir kitais šioje nuomonėje pateiktais požiūriais, EESRK savo rekomendacijas skirsto į tris grupes: reguliavimas ir skaidrumas, egzistuojančių socialinės apsaugos teisės aktų pataisos ir tradicinių investicinių fondų valdytojų atsakomybė.

1.10. Alternatyvaus investavimo fondų reguliavimas yra nagrinėjamas pasiūlytoje ES direktyvoje, dėl kurios EESRK parengs atskirą nuomonę. Komiteto nuomone, svarbu pažymėti, kad alternatyvaus investavimo fondai nesukėlė krizės, bet patyrė stiprų jos poveikį. Kadangi išlieka neaiškumų dėl šių fondų vaidmens, būtina reikalauti daugiau skaidrumo ir taikyti tinkamas reguliavimo priemones.

1.11. EESRK palankiai vertina Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (IOSCO) 2009 m. birželio mėn. pasiūlytus šešis RDF reguliavimui skirtus svarbius principus, kurie apžvelgiami 4 skyriuje. EESRK rekomenduoja Europos Komisijai siūlomoje direktyvoje dėl alternatyvaus investavimo fondų reguliavimo remtis šiais principais ir juos įtvirtinti. Nors IOSCO užbaigė savo analizę dėl privataus kapitalo keliamos rizikos finansų sistemai, naujų pasiūlymų dėl teisės aktų dar nebuvo pateikta. EESRK rekomenduoja Komisijai priimti IOSCO nustatytus rizikos draudimo fondų reguliavimo principus, kad būtų galima juos pritaikyti privataus kapitalo fondams.

1.12. Kaip nurodyta 5 skyriuje, Santjago principai, dėl kurių susitarė NTF, yra pagrindas NTF skaidrumui ir valdymui tobulinti. Tačiau dar reikia daug nuveikti. EESRK ragina Europos Komisiją ir toliau reikalauti, kad NTF tarptautinė darbo grupė imtųsi veiksmų būtiniems pokyčiams užtikrinti.

1.13. Pagal kai kurias teisines sistemas RDF ir PKF, įsigiję ir valdantys bendroves, nelaikomi darbdaviais ir todėl jiems netaikomi darbdavių teisiniai įsipareigojimai. Europos įgytų teisių direktyva, ginanti darbuotojų darbo sąlygas bendrovių perėmimo atveju, apskritai netaikoma, kai bendrovę įsigyja alternatyvaus investavimo fondas, nes jis perima tik akcijas, o darbdavio tapatybė nesikeičia. EESRK rekomenduoja sustiprinti Įgytų teisių direktyvos 2001/23/EB (1) nuostatas, susijusias su RDF ir PKF perėmimais, siekiant:

—	apsaugoti atitinkamų darbuotojų teises, įskaitant teisę į informaciją ir konsultacijas,

—	užtikrinti Direktyvos taikymą bendrovių perdavimui, kuris vykdomas parduodant akcijas;

—	užtikrinti, kad šiais veiksmais būtų atsižvelgta į nacionalinius ir europinius teisės aktus.

1.14. Siekiant atsižvelgti į padėtį, kurią lėmė rizikos draudimo fondų ir privataus kapitalo fondų veikla, EESRK siūlo iš dalies pakeisti Tarybos direktyvą 94/45EB (2) dėl Europos darbo tarybų (EDT) steigimo ir Direktyvą 2002/14/EB (3) dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo, kad būtų užtikrinta veiksmingesnė konsultavimosi teisė, kurią įgyvendinant atsižvelgiama į visų šalių poziciją, prieš sudarant sandorį su privataus kapitalo fondais, bet kokio pobūdžio restruktūrizavimo proceso metu ir prieš bendrovei išeinant iš rinkos.

1.15. Vis daugiau pensijų fondų ir draudimo bendrovių investuoja į rizikos draudimo fondus ir privataus kapitalo fondus, todėl jų bankrotas galėtų turėti neigiamo poveikio pensijų sistemų dalyvių teisėms į išmokas. EESRK ragina Europos Komisiją peržiūrėti Direktyvą 2003/41/EB (4) dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros, siekiant užtikrinti, kad:

—	su darbuotojais ir profesinių sąjungų atstovais būtų konsultuojamasi dėl pensijų investavimo ir susijusios rizikos ir kad į jų nuomonę būtų atsižvelgiama;

—	valstybės narės pasinaudotų geriausios praktikos pavyzdžiais, kad darbuotojų bendrovėje uždirbtos pensijos būtų apsaugotos bankroto atveju.

1.16. EESRK ragina Komisiją kitoje direktyvoje nustatyti, visų pirma tiesiogiai dalyvaujant darbuotojams ir verslo atstovams, aiškias ir nedviprasmiškas taisykles, kurios užtikrintų skaidrų fondų lėšų naudojimą.

1.17. EESRK ragina tradicinių investicinių fondų valdytojus visuose sandoriuose su alternatyvaus investavimo fondų valdytojais laikytis atsakingo investavimo principų (angl. Principles for Responsible Investment – PRI). Šiuos principus, apimančius aplinkosaugos, socialinės ir valdymo politikos klausimus, parengė investicinių investuotojų grupė, bendradarbiaudama su Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programos finansavimo iniciatyva ir Jungtinių Tautų projektu Global Partnership. EESRK rekomenduoja, kad nepriklausomi turto fondai pasektų Norvegijos pensijų fondų pavyzdžiu ir taip pat pradėtų taikyti PRI.

1.18. Be to, EESRK palankiai vertina PRI valdybos paskelbtus „Atsakingo investavimo į privataus kapitalo fondus“ principus. Šie principai skirti padėti į privataus kapitalo fondus investuojančių tradicinių investicinių fondų valdytojams įvykdyti savo su aplinkosaugos, socialiniais ir valdymo politikos aspektais susijusius valdymo įsipareigojimus portfelio valdymo bendrovėms, į kurias jie investuoja. EESRK palankiai vertintų panašaus pobūdžio rizikos draudimo fondams taikytinų principų parengimą.

2. Savininkai, valdytojai ir investuotojai

2.1. Dauguma ES valstybėse narėse esančių bendrovių yra privati šeimų nuosavybė. Šeimoms galutinai atsisakius kontrolės, bendrovę gali įsigyti kita bendrovė (verslo pardavimas), ji gali būti parduota privataus kapitalo bendrovei (kontrolinio akcijų paketo išpirkimas) arba paversta akcine bendrove pasitelkus pradinį viešąjį akcijų platinimą (IPO) vertybinių popierių rinkoje. Šeimos privatus verslas dažniausiai būna orientuotos į ilgalaikę veiklą, neatsiejamą nuo savininko atsakomybės už dalininkus, ypač darbuotojus.

2.2. Kai kurie verslininkai pačiais ankstyviausiais verslo steigimo etapais ieško galimybių gauti privataus kapitalo. Pradinis kapitalas – tai lėšos, skirtos pradinei produkto ar paslaugos koncepcijai analizuoti, įvertinti ir vystyti. Veiklos pradžios kapitalas yra skirtas produkto vystymui ir jo pradinei rinkodarai. Įgydamas šį spekuliacinį kapitalą verslininkas dažniausiai priklauso nuo šeimos arba draugų paramos, tačiau verslo angelai ir rizikos kapitalo bendrovės taip pat gali priimti sprendimą investuoti į naują bendrovę. Plėtros kapitalas – tai lėšos, skirtos bendrovės augimui finansuoti. Šio etapo metu dažnai panaudojamas rizikos kapitalas.

2.3. Privataus kapitalo fondai dažniausiai investuoja į privačias bendroves jas išpirkdami (Buy Out). Tai gali būti susiję su bendrove įsteigusios šeimos pasitraukimu arba reikšti, kad bendrovės statusas kinta iš kotiruojamos į nekotiruojamą ir ji paverčiama privačia. Kai akcijų kontrolinį paketą išperka bendrovės vadovybė, pirkėjai būna esami valdytojai, kurie paprastai pasinaudoja privačiu akciniu kapitalu. PKF taip pat naudojamasi akcijų kontrolinį paketą išperkant darbuotojams. Pakeitimo kapitalas – tai privačios bendrovės akcijų pirkimas iš kito privataus kapitalo fondo. Šis sandoris suteikia galimybę pirmajam fondui laiku gauti naudos, nes daugumos PKF veiklos laikas yra ribotas.

2.4. Susijungimai ir įsigijimai yra labai svarbus bendrovės gyvenime veiksnys. Augančios bendrovės įsigijimo sandorius dažniausiai finansuoja skolintomis lėšomis arba privačiu kapitalu. Bendrovės dažnai būna įsigyjamos dėl jos vertingo turto, kurio jų valdytojai optimaliai nepanaudoja.

2.5. Pastebėjus pirmuosius verslo problemų arba žlugimo požymius bendroves dar galima išgelbėti, tačiau gali tekti imtis kraštutinių priemonių, kad būtų paspartintas vėluojantis prisitaikymas prie pramonės permainų, kuris daro poveikį socialiniams ir ekonominiams akcininkų, darbuotojų ir kitų dalininkų interesams. Šių veiksmų rezultatas gali būti pokyčiai, atsiradę dėl naujos valdybos sprendimų, bendrovės gelbėjimas įsigijimo būdu, privataus kapitalo išpirkimas ar netgi reorganizacija po to, kai paskelbiamas bendrovės bankrotas.

2.6. Daugiausia privataus akcinio kapitalo investuojama į viešąjį kapitalą, t.y. į akcinių bendrovių, kurios įtrauktos į vertybinių popierių rinkos sąrašus, akcijas. Kapitalo rinkų internacionalizacija buvo labai reikšminga. Investuotojai į viešąjį kapitalą daro poveikį pramonės (arba bendrovės) permainoms per vertybinių popierių rinkas, kuriose jie perka jų lūkesčius atitinkančias akcijas ir parduoda neperspektyvias akcijas. Tradicinių investicinių fondų akcininkai bendrovių valdyme nedalyvauja. Jie supažindina vadovybę su savo nuomone ir gali pareikalauti, kad bendrovės valdyba pakeistų vadovybę, tačiau, galiausiai, jie daro poveikį pramonės permainoms įsiliedami į bendrovę arba iš jos pasitraukdami arba pritardami susijungimui ir įsigijimui ir alternatyvaus investavimo fondų sandoriams arba juos atmesdami.

2.7. Investicinių galimybių požiūriu investavimas į bendrovių akcijas yra gana rizikingas sprendimas. Investuotojai perka akcijas tikėdamiesi, kad jų vertė kils. Laikui bėgant vidutinė portfelio vertė kyla, o rinkų ir atskirų akcijų vertė yra linkusi kilti ir kristi. Tradicinių investicinių fondų valdytojai spekuliuoja priklausomai nuo rinkos ciklų, stengdamiesi optimizuoti savo akcijų paketų vertę, tačiau jų fondai išlieka priklausomi nuo vertybinių popierių rinkų svyravimų.

2.8. Tradicinių investicinių fondų valdytojai yra atsakingi už pensijų, draudimo ir savitarpio investicinius fondus. Be to, daug grynųjų lėšų turintys asmenys (angl. high net worth individuals – HNWI) trečdalį savo turto yra investavę į toliau šiame tekste išvardytus fondus. Visi tradiciniai investuotojai siekia sušvelninti operacijų vertybinių popierių biržoje riziką. Tuo tikslu jie naudojasi alternatyvaus investavimo fondais. Daug grynųjų lėšų turintys asmenys padėjo finansuoti milžinišką rizikos draudimo fondų plėtrą.

2.9. „International Financial Servines, London“ paskelbti duomenys padeda įvertinti šių fondų perspektyvą. 2007 m. visame pasaulyje valdomas turtas milijardais JAV dolerių buvo įvertintas taip:

Pensijų fondai	28.2	Nepriklausomi turto fondai	3.3
Draudimo fondai	19.9
Savitarpio investiciniai fondai	26.2	Rizikos draudimo fondai	2.3
HNWI	40.0	Privataus kapitalo fondai	2.0

Santykinė rizikos draudimo fondų ir privataus kapitalo fondų svarba padidėjo tiek dėl koncentracijos, tiek ir dėl sverto poveikio. Nepriklausomų turto fondų tikslai iš esmės yra tokie patys kaip ir tradicinių investicinių fondų: jie taip pat investuoja į privataus kapitalo ir rizikos draudimo fondus. Didžiausią visame pasaulyje rizikos draudimo fondų valdomo turto dalį šiuo metu yra investavę instituciniai investuotojai, trečdalis šio turto yra pensijų fondų.

2.10. Alternatyvaus investavimo fondų pelnas iš esmės viršija tradicinių investicinių fondų gaunamą grąžą. Šie fondai dažniausiai sėkmingai įgyvendina strategijas, pagrįstas didele rizika ir dideliu pelnu. Pvz., rizikos draudimo fondų valdytojai vykdo skolintų vertybinių popierių pardavimo sandorius (Short Selling). Rizikos draudimo fondas skolinasi atitinkamos bendrovės akcijas. Jos įsigyjamos už atitinkamą mokestį per akcijų savininko tarpininką (brokerį). Po to rizikos draudimo fondas parduoda akcijas tikėdamasis akcijų kainų kritimo. Numatytu laiku rizikos draudimo fondas turi atpirkti akcijas ir grąžinti jas savininkui. Jei akcijų kaina nukrito, fondas gaus pelno, tačiau šis pelnas yra ne didesnis nei 100 % investuotos sumos dydžio. Tačiau jei akcijų kaina pakilo, nuostoliai gali būti gali būti bet kokio dydžio. Taigi, skolintų vertybinių popierių pardavimo sandoriai yra nepaprastai rizikingi.

2.11. Rizikos draudimo fondai dalyvauja ir susijungimo bei įsigijimo sandoriuose, dažniausiai pirkdami įsigyjamos bendrovės akcijas ir parduodami pirkėjo akcijas. Kadangi kyla pavojus, jog sandoris bus blokuotas, rizikos draudimo fondai gali imtis aktyvių veiksmų šiai rizikai mažinti. Kaip ir dalyvaudami susijungimo ir įsigijimo sandoriuose, rizikos draudimo fondai gali užimti atitinkamas pozicijas ir bendrovėse, siekdami išprovokuoti tam tikrą sandorį. Tai labai didelė rizika.

2.12. Bendrovėms patiriant sunkumų, tradicinių investicinių fondų valdytojai dažniausiai parduoda savo akcijas. Alternatyvaus investavimo fondai ypač domisi nuvertėjusiomis paskolomis (Distressed Debt), kurios dažniausiai būna labai nukainotos. Taip jie įgyja svertą, leidžiantį vėliau vykstančiose derybose kelti savo sąlygas. Fondas dažnai susigrąžina savo įdėtus pinigus, o likvidavimo atveju netgi daugiau. Reorganizacijos atveju fondas gali nurašyti bendrovės skolą mainais už akcijų paketo dalį, kuris gali atnešti pelno, jei akcijos atsigaus. Reorganizacija yra naudinga bendrovės akcininkams, nes jie gali toliau vykdyti veiklą. Investicija į nuvertėjusias paskolas yra susijusi su rizika. Fondai gali iš šios rizikos uždirbti, nes jie yra pasirengę investuoti į sandorį, kurio atsisako visi kiti subjektai.

2.13. Akcijų išpirkimas skolintomis lėšomis (Leveraged Buy-Out – LBO) yra labai rizikingas sandoris investuojant privatų kapitalą. Investicinis fondas įsigyja bendrovę pats neturėdamas didelės dalies sandoriui reikalingo kapitalo. Sandoris paprastai finansuojamas banko skola ir didelės rizikos obligacijomis kartu su įsigyjamos bendrovės turtu, kaip užstatu, tikintis iš bendrovės pinigų srautų sumokėti palūkanas ir grąžinti paskolas. Dabartinės krizės metu daug tokių sandorių nepavyko.

2.14. Šiame skyriuje buvo apžvelgtos alternatyvaus investavimo fondų veiklos priežastys. Nepaisant to, kad tolesniuose skyriuose apžvelgiama įprasta alternatyvaus investavimo fondų ir nepriklausomų turto fondų valdytojų veikla, tai nereiškia, kad pačių fondų veikla visada atitinka šias kategorijas. Privataus kapitalo fondai gali veikti rizikos draudimo fondų veiklos srityje ir atvirkščiai. Nepriklausomi turto fondai investuoja ir ten, ir ten.

3. Privataus kapitalo fondai

3.1. Privataus kapitalo fondai yra privačiai valdomo kapitalo fondai, siekiantys turimas lėšas investuoti į uždarų akcinių bendrovių akcijas. Dažniausiai šiuo atveju pasitelkiama komanditinės ūkinės bendrijos struktūra. Privataus kapitalo fondai dažniausiai investuoja į rizikos kapitalą, pakeitimo kapitalą, nuvertėjusius vertybinius popierius ir bendrovių išpirkimus. Privataus kapitalo fondas dažniausiai veikia 7–10 metų. Šių fondų tikslas yra pelningai užbaigti veiklą. Investavimo laikotarpis paprastai trunka 3–5 metus, tačiau gali trukti ir dešimt metų. Pakeitimo kapitalas leidžia užbaigti fondo veiklą dar neatsipirkus visoms jo investicijoms.

3.2. Privataus kapitalo fondai, būdami stipriai orientuoti į pradinio ir rizikos kapitalo suteikimą bei į nuvertėjusių vertybinių popierių įsigijimą ir bendrovių išpirkimų finansavimą, yra svarbūs pramonės permainų veiksniai. EESRK savo naujausioje nuomonėje (5) patvirtino rizikos kapitalo svarbą. Didelis privataus kapitalo lėšų kaupimo padidėjimas 2004–2007 m. taip pat turėjo didelį poveikį pramonės permainoms Europoje, ypač skiriant kapitalą išpirkimo skolintomis lėšomis sandoriams, finansuojant susijungimus ir įsigijimus bei perkant nuvertėjusius vertybinius popierius.

3.3. Bendrovių išpirkimas yra pagrindinė privataus kapitalo fondų veiklos sritis. Vertinant privataus kapitalo išperkant bendroves poveikį pramonės permainoms, kyla daug metodinių problemų. Ne be reikalo WMP atkreipė dėmesį į „nefaktinius klausimus“. Kas būtų atsitikę su bendrove, jei nebūtų investuotas privatus kapitalas? Ar yra duomenų apie bendrovės veiklos rodiklius prieš investuojant ir kokiais kriterijais remiantis jie turėtų būti vertinami? Kaip vertinti tai, kad privačių kapitalo fondų perimtos bendrovės dažniausiai nėra pasirenkamos atsitiktinės atrankos būdu?

3.4. Tradiciškai privataus kapitalo fondų išpirkimų poveikis bendrovei yra nustatomas lyginant su tokiomis pat neišpirktomis bendrovėmis. Tačiau tikrai veiksminga palyginti su grupe bendrovių, kurias perėmė kita bendrovė. Būtų keista, jei bendrovei perėjus į kitos bendrovės rankas pramonės permainos būtų mažesnės nei privataus kapitalo fondo išpirkimo atveju, nes įsigydamas bendrovę subjektas visada siekia padidinti savo gaunamas pajamas. Panašių esminių pramonės permainų galima tikėtis tradicinės reorganizacijos būdu paskiriant naują bendrovės vadovybę.

3.5. 2005–2007 m. klestėjo didelio masto perėmimai skolintomis lėšomis. Bankai teikė paskolas lengviausiomis sąlygomis. Tradiciškai, svertinio išpirkimo sandorio skolos dalis būna nuo 60 proc. iki 90 proc. Šis sverto poveikis buvo daugiau taikomas bendrovių, valdančių privataus kapitalo portfelį, balansui nei patiems privataus kapitalo fondams. Taigi toks sverto poveikis yra plačiai paplitęs ir pats savaime sisteminės rizikos nekelia. Tačiau IOSCO nustatė, kad yra tikimybė, jog dauguma itin daug skolintų lėšų naudojančių privataus kapitalo portfelio bendrovių patirs bankrotą, o tai turės poveikio paskolų davėjams, skolų pirkėjams ir privataus kapitalo fondų partneriams, pvz., pensijų fondams. Vertinant iš pramonės permainų perspektyvos didžiausias pavojus kyla tokioje veikloje dalyvaujančių bendrovių dalininkams. Kiek įmanoma, šios bendrovės turėtų būti reorganizuojamos ir pertvarkomos gavus dalininkų sutikimą.

3.6. WMP išanalizavo medžiagą, susijusią su privataus kapitalo fondų poveikiu pramonės permainoms bendrovių lygiu. Buvo tiriami penki šio poveikio aspektai. Dėl metodinių problemų ir kitų tyrimo apribojimų jiems nepasisekė padaryti galutinių išvadų.

3.7. Kalbant apie bendrovių veiklos rezultatus, pelną ir vertės kūrimą, rezultatai yra akivaizdžiai teigiami. Tačiau kalbant apie apklausos rezultatus dėl privataus kapitalo poveikio vidutinei įsigyjamos bendrovės pridėtinei vertei, daroma išvada, kad šie rezultatai neatskleidžia, kokiu mastu pastebėtą vertės kūrimą lėmė „tikrasis“ kūrimo procesas, o ne tik „vertės priskyrimas“.

3.8. Užimtumo požiūriu, poveikis įsigyjamų bendrovių darbuotojams yra labiausiai ginčytinas dabartinių diskusijų dėl privataus kapitalo poveikio klausimas. Atlikta nemažai prieštaringų tyrimų, tiek iš privataus kapitalo pramonės, tiek iš profesinių sąjungų perspektyvos. Pasaulio ekonomikos forumui parengtame Harvardo tyrime, kurį cituoja WMP, nustatyta, kad privataus kapitalo investicijos patyrė daugiau su darbo vietomis susijusių nuostolių nei kontrolinė grupė. Kadangi privataus kapitalo fondai dažnai perima silpnesnes bendroves, kuriose galbūt nebuvo įmanoma išlaikyti turėtų darbo vietų, restruktūrizacijos ir darbuotojų skaičiaus mažinimo greičiausiai būtų ir taip prireikę.

3.9. Harvardo tyrime taip pat teigiama, kad privataus kapitalo kontroliuojamose bendrovėse pastebima „kūrybiško griovimo“ tendencija: įsigijimų, pardavimų, naujų bendrovių bei uždarymų skaičius šiose bendrovėse buvo dvigubai didesnis nei kitose. Praėjus dvejiems metams po bendrovės perėjimo į privataus kapitalo rankas, 24 proc. darbuotojų pajus šio perėmimo pasekmes. Vykstant restruktūrizacijai ir reorganizacijai tai visiškai natūralu.

3.10. Atlyginimų ir darbo sąlygų raidos klausimu privataus kapitalo fondų daromas poveikis taip pat vertinamas prieštaringai. Abiejų pusių pateikiami argumentai turi pagrindo, tačiau nesant sistemingo duomenų rinkimo WMP negalėjo padaryti galutinių išvadų.

3.11. Socialinio dialogo, informavimo ir konsultavimosi bendrovių lygmeniu klausimais rimtesnių tyrimų praktiškai atlikta nebuvo. Empiriniai duomenys rodo, kad esamų susitarimų ir ryšių su profesinėmis sąjungomis yra paisoma ne visada. Pagrindinė problema yra ta, kad su šia tema susijusios ES socialinės direktyvos privataus kapitalo perėmimams taikomos ne visada.

3.12. Kalbant apie valdymo praktiką, korporacinę kultūrą bei valdymą, WMP ataskaitoje vėlgi cituojamas Harvardo tyrimas. WMP daro išvadą, kad didžiausias privataus kapitalo poveikis pasireiškia bendrovės veiklos rodiklių intensyvesniu stebėjimu ir darbuotojų bei bendrovių, neatitinkančių nustatytų šių rodiklių kriterijų, pašalinimu. WMP taip pat remiasi Europos profesinių sąjungų institutu ir teigia, kad privataus kapitalo fondai, laikydamiesi vien į veiklos tikslus orientuotų ribotų pažiūrų, kolektyvinių sutarčių bei darbuotojų dalyvavimo temos nesvarsto nei iš ideologinės, nei iš žmogiškosios perspektyvos.

3.13. Toliau pateikiamas privataus kapitalo fondų SSGG tyrimas ir pranešėjo pastabos.

Mikrodimensija

Stiprybės

—	Pradinis kapitalas, apskritai bendras rizikos kapitalas

—	Patirtis / tinklaveikos srities patirtis

—	Valdymo struktūra

—	Finansiniai ištekliai susijungimams, įsigijimams ir augimo strategijoms

Silpnybės

—	Dažnai perdėti su pelnu susiję lūkesčiai, Tačiau jie atitinka riziką

—	Finansinės sąnaudos (išorės sąnaudos) svertiniams išpirkimo sandoriams (LBO)

—	Tik vidutinės trukmės perspektyva

—	Tvirta orientacija į finansus/akcininkus

—	Dažnai su didele rizika susijusi strategija Tai rizikinga/atsiperkanti veikla

Platesnė dimensija

Galimybės

—	Vertės kūrimas

—	Konkurencingumo didinimas

—	Ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas

—	Galimybių prisitaikyti didėjimas

Grėsmės

—	Sverto strategija – didelio masto perėmimai skolintomis lėšomis

—	Finansų pertvarkymas – tas pats

—	Rizika stabiliai plėtrai – ta pati

—	Užimtumo ir darbo sąlygos nepamiršti nefaktinių klausimų

—	Ilgalaikės perspektyvos nebuvimas

—	Bankrotas – didelio masto perėmimai skolintomis lėšomis

4. Rizikos draudimo fondai

4.1. Rizikos draudimo fondai yra komanditinės ūkinės bendrijos. Jų portfelį valdo investicijų valdytojai, už kitą veiklą atsako pagrindinis makleris (angl. Prime Broker – PB) ir valdytojas. Daug fondų įsteigta ofšoriniuose finansų centruose, pvz. Kaimanų salose, siekiant išvengti fondo vertės apmokestinimo. Investuotojai moka pelno mokestį savo gimtosiose šalyse. Investicijų valdytojai, dažniausiai įsikūrę JAV arba Londone, moka mokesčius už savo didelius honorarus tose šalyse, kuriose yra bendrovės buveinė.

4.2. Sveriges Riksbank paskelbtoje ekonomikos apžvalgoje (2009 m., 1 tomas) aprašomas rizikos draudimo fondų augimas nuo 1996 m., kai 2 000 fondų visame pasaulyje valdė apie 135 milijardų JAV dolerių turtą iki 2007 m. pabaigos – tuo metu 10 000 fondų valdomas turtas sudarė 2 000 milijardų JAV dolerių.

4.3. Maklerių paslaugos yra bendrinis pavadinimas paslaugų, kurias siūlo investicijų bankai ir vertybinių popierių bendrovės ir be kurių rizikos draudimo fondai negalėtų vykdyti savo veiklos. Tai apima bendrą fondo turto priežiūrą, vertybinių popierių skolinimą short selling sandoriams, sverto poveikio finansavimą bei technologijų paslaugas. Atsižvelgiant į svarbų pagrindinių maklerių (PB) vaidmenį rizikos draudimo fondų rinkoje, dauguma stebėtojų mano, kad sisteminės rizikos kontrolei užtikrinti reikalingus duomenis geriau gauti iš tam tikro šių maklerių skaičiaus nei iš atskirų rizikos fondų.

4.4. 90 proc. pasaulinės rizikos draudimo fondų pramonės tenka apie 20 pagrindinių maklerių. 30–40 proc. pasaulinių maklerių paslaugų teikiama Londone. 60 proc. rizikos draudimo fondų yra JAV, 20 proc. Londone ir 20 proc. likusiose pasaulio šalyse. Londone sutelkta 80–90 proc. visos ES rizikos draudimo fondų pramonės. Alternatyvaus investavimo fondų valdytojus Londone reglamentuoja JK finansinių paslaugų institucija (FSA).

4.5. Rizikos draudimo fondai siūlo absoliučią investicijų grąžą su palyginti nedideliais svyravimais, nepriklausomai nuo to, ar konkreti investicijų rinka kyla ar krinta. Tai pasiekiama taikant rizikos draudimą. Rizikos draudimo fondai savo strategijas įgyvendina naudodami išvestines sutartis ir dažniausiai didina savo investicijų grąžą skolindamiesi papildomą kapitalą investicijoms.

4.6. Jie naudojasi įvairių sričių specialistų įgūdžiais ir strategijomis, nuo pačių paprasčiausių iki labai rizikingų. Jie pasitelkia daugybę strategijų norėdami užimti pasaulines pozicijas, susijusias su rinkų, valiutų, prekių, palūkanų normų ir kt. valdymu. Todėl biržoms tenka atlikti didelio masto sandorius nedarant jokio tiesioginio poveikio pramonės permainoms. Kai kurie rizikos draudimo fondai pasinaudoja geresniais rinkos tyrimais ir akcijų atrankos kompetenciją turinčiais specialistais, siekdami nupirkti geriausias idėjas ir po to parduoti tas, kurios, jų nuomone, nebus labai pelningos. Kiti naudojasi kompiuterinėmis sistemomis, siekdami apskaičiuoti tikrąją turto vertę lyginant su kitu ir tada vieną jų parduoti, o kitą nupirkti.

4.7. Pardavimas skolon (short selling) yra neatsiejama rizikos draudimo fondų veiklos dalis. 2008 m. rugsėjį JK FSA teigė, kad „normaliomis rinkos sąlygomis pardavimas skolon yra teisėta investavimo technika“. Pardavimo skolon operacijas vykdančios įstaigos yra ekonomikos veikėjai. Jie dažnai atkreipia dėmesį į nemalonią tiesą apie finansinę padėtį bendrovės, kurios akcijas jie parduoda: kad šių akcijų vertė yra ne tokia, kaip įsivaizduojama. Šiuo atžvilgiu, finansų pasaulyje juos galima palyginti su berniuku, išdrįsusiu pasakyti, kad karalius yra nuogas. Tam tikrais atvejais pardavimas skolon gali paaštrinši ekonomiškai pajėgios bendrovės sunkumus, kurie kitu atveju būtų trumpalaikiai, ir dėl to tokiai bendrovei tektų atlikti pramonimio pobūdžio restruktūrizaciją. Visa tai taip pat gali pagilinti fondų biržos krizę, kurios padariniai būtų nuolat juntami dėl rinkos vertės nustatymo taisyklės taikymo. Krizės laikotarpiu institucijos uždraudė banko akcijų pardavimą skolon. Draudimo įvedimas išlieka politine priemonės galimybe reguliavimo įstaigoms, joms nusprendus, kad rinkos sąlygos nėra įprastos.

4.8. Savo į įvykius orientuotomis strategijomis rizikos draudimo fondai gali daryti ir daro didelį poveikį pramonės permainoms. Rizikos draudimo fondai ieško investavimo galimybių, susijusių su įvykiais bendrovėje. Investavimo periodas tokiomis sąlygomis dažniausiai yra 1–3 metai. Vienas pavyzdžių yra susijungiančių bendrovių akcijų arbitražas. Kartais rizikos draudimo fondai veikia iniciatyviai ir įsigyja nedaug spekuliacinių akcijų siekdami išprovokuoti pokyčius, kaip, pvz., ABN AMRO atveju. Jei investicijos yra didelės ir fondas yra aktyvus investuotojas, pramonės permainos bus neišvengiamos. Yra pakankamų įrodymų, kad rizikos draudimo fondų investicijos didina įsigyjamos bendrovės vertę, tačiau poveikis užimtumui ir socialiniams aspektams buvo tyrinėtas labai nedaug arba visiškai nepaliestas. Rizikos draudimo fondai yra stambiausi nuvertėjusių vertybinių popierių pirkėjai, o tai laikoma kita į įvykius orientuota galimybe.

4.9. Nuo 1998 m., kai buvo išgelbėtas LTCM rizikos draudimo fondas, motyvuojant tuo, kad „jis yra per didelis žlugti“, rizikos draudimo fondai laikomi potencialia sistemine rizika, nors žvelgiant į praeitį, šio fondo išgelbėjimas pasitelkiant Fed, laikomas klaidingu sprendimu. Nuo tada pagrindiniai makleriai suvokia su rizikos draudimo fondais susijusią riziką, galiausiai, akcijų kainų kritimą lėmė reguliuojamo banko Lehman Bros. bankrotas. Rizikos draudimo fondai neturėjo tiek daug skolinto kapitalo, kaip reguliuojami bankai.

4.10. Anksčiau cituotame Sveriges Riksbank straipsnyje analizuojamas rizikos draudimo fondų vaidmuo finansų krizių metu ir ypač mintis, kad jie veikia išvien norėdami sudrumsti vandenį. Tačiau nei Europos valiutų krizės (1992 m.), nei Azijos krizės (1997 m.) ar IT burbulo (2002 m.) metu tokio elgesio įrodyti nepavyko. Kalbant apie dabartinę krizę, reikia pasakyti, kad jos poveikis fondams buvo didesnis nei fondų daroma įtaka krizei.

4.11. Pateikiamoje ataskaitoje taip pat analizuojama, ar draudimo fondų keliama grėsmė finansų stabilumui yra didesnė nei kitų investuotojų. Autoriai mano, kad atskirų fondų poveikis visai rinkai yra ribotas, iš dalies dėl to, kad rizikos draudimo fondų turtas yra padalintas 10 000 fondų. Tačiau vis tik gali būti, kad jie paaštrino krizę, kaip ir kiti instituciniai investuotojai.

4.12. Nors rizikos draudimo fondų poveikis pramonės permainoms yra mažesnis nei privataus kapitalo fondų, tačiau nerimas dėl jų potencialaus poveikio išlieka iš dalies dėl su jų strategijomis, jų investicijomis ir buveine susijusio nepakankamo skaidrumo. Atsižvelgdamas į tai, EESRK palankiai vertina šešis svarbius principus, išdėstytus Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (IOSCO) ataskaitoje apie rizikos draudimo fondų priežiūrą (2009 m. birželis). Ši ataskaita buvo skirta paremti G20 iniciatyvą. Principai yra šie:

—	privaloma rizikos draudimo fondų / konsultantų registracija,

—	reguliavimo reikalavimai, apimantys organizacines normas, interesų konfliktus, informacijos atskleidimą ir riziką ribojančias priemones,

—	privaloma pagrindinių maklerių (PB) registracija, reguliavimas ir priežiūra,

—	rizikos draudimo fondų ir PB pateikiama svarbi informacija, susijusi su sistemine rizika,

—	reguliavimo institucijų rengiamos geriausios praktikos gairės,

—	tarptautinis reguliavimo institucijų bendradarbiavimas.

Tarptautinio susitarimo privalumas yra tai, kad jis atgraso nuo savivaliavimo reguliavimo srityje.

4.13. Toliau pateikiamas WMP parengtas rizikos draudimo fondų SSGG analizė ir pranešėjo pastabos.

Mikrodimensija

Stiprybės

—	Į vertybinių popierių rinkos sąrašus įtrauktų bendrovių vertės didėjimas

—	Orientavimasis į veiksmingas rinkas

—	„Paskutinės instancijos“ pirkėjas

—	Rizikingo turto ir nuvertėjusių vertybinių popierių įsigijimas

Silpnybės

—	Trumpalaikė perspektyva jie nesiima ilgalaikės veiklos

—	„bandos mentalitetas“/„bandos elgesys“ - neįrodytas, nenustatytas

—	Rizikos skaidrumas

—	Išorės veiksniai

Platesnė dimensija

Galimybės

—	Likvidumas finansų rinkose

—	Rinkos nesklandumų įveikimas (aktyvių investuotojų atveju)

—	Finansinės inovacijos

Grėsmės

—	Sverto poveikio ir sisteminė rizika

—

neįrodyta

—	Manipuliavimas rinka

—	visiškai neegzistuoja

—	Finansų išteklių išnaudojimas Labiau su privataus kapitalo bendrovėmis susijęs klausimas

—	Daugiausiai dėmesio skiriama finansų inžinerijai

—	Su didele rizika susijusi strategija – ir su dideliu pelnu

5. Nepriklausomi turto fondai

5.1. Nepriklausomas turto fondas nėra alternatyvaus investavimo fondas. Tai valstybei priklausantis kapitalas, kuris investuojamas į finansinio turto portfelį. Jo pagrindinė funkcija yra įvairinant veiklą stabilizuoti šalies ekonomiką ir kurti gerovę ateinančioms kartoms. Šiuo metu veikia 20 didelių fondų, kurių apytikris bendras turtas yra daugiau kaip 3 trilijonai dolerių. NTF yra daugiausiai finansuojami iš prekybos žaliavomis gauto pelno, pvz., naftos ir dujų Artimuosiuose Rytuose arba iš einamosios sąskaitos perviršio, kaip Kinijos atveju. Makroekonominiu požiūriu žvelgiant į ekonomiką, NTF atlieka dvi svarbias funkcijas: Jie sugrąžina lėšas OECD ekonomikos sritims; taip koreguodami pasaulinės pusiausvyros sutrikimus ir investuodami savo lėšų perteklių ne į savo šalies ekonomiką, jie sumažina infliacijos pavojų savo šalyse.

5.2. WMP duomenimis, didžiausi NTF yra šie:

Šalis	Fondas	Turtas trilijonais JAV dolerių
Abu Dabis	Abu Dhabi Investment Authority	627
Saudo Arabija	SAMA Foreign Holdings	431
Kinija	SAFE Investment Company	347
Norvegija	Gov’t Pension Fund Global	326
Singapūras	Gov’t Investment Corporation	248
Rusija	National Welfare Fund	220
Kuveitas	Kuwait Investment Authority	203

5.3. Jų investicijos yra ilgalaikės ir dažniausiai be skolintų lėšų. Paprastai jų priimtinos rizikos lygis yra aukštesnis ir jie laukia didesnės investicijų grąžos nei tradiciniai oficialūs rezervai, kuriuos valdo pinigų institucijos. Apskritai jie yra pasyvūs investuotojai, bet gali būti įtakingi. Pavyzdžiui, Norvegijos pensijų fondo investicijos yra etinės priežiūros objektas atsižvelgiant į atsakingo investavimo principus.

5.4. NTF augimas rodo didesnį pasaulinės finansų struktūros pokytį. Pagal Tarptautinio valiutos fondo prognozes NTF bendras turtas per ateinančius 5 metus pasieks 6–10 trilijonų dolerių. NTF atliko daug svarbių investicijų į krizės paliestas finansų institucijas. Šių fondų atsiradimas yra svarbiausias tarptautinio investavimo veiksnys ir, kai bus išspręsti reguliavimo klausimai, jie atliks pagrindinį vaidmenį formuojant pasaulinę ekonomiką.

5.5. Daugelis OECD vyriausybių pabrėžė, kad svarbu stebėti ir galbūt net reguliuoti NTF. Nuogąstaujama, kad NTF investicijos kelia pavojų nacionaliniam saugumui, o jų skaidrumo trūkumas suteikia pagrindą poleminėms diskusijoms. Tai savo ruožtu išprovokuoja gavėjų šalių protekcionizmą ir ekonominį nacionalizmą. Kitas klausimas yra atskaitomybės trūkumas, dėl kurio NTF galėtų iškreipti ar destabilizuoti finansų rinkas. Šis nuogąstavimas galėtų būti išsklaidytas atskleidžiant valdymo būdą. Daugumą abejonių sumažintų toks informacijos atskleidimo būdas, kuris būtų skaidrus, įtikinamas ir patikimas.

5.6. Nėra rimtų įrodymų, kad NTF investuoja iš politinių ar strateginių paskatų.

Atrodo, kad kai kurių besivystančių šalių valstybinės įmonės atlieka strateginius veiksmus, o ne NTF. Tipiškas pavyzdys yra Gazprom įsigijimai arba nepavykę Chinalco bandymai įsigyti Rio Tinto akcijų dalį. Kinija deda pastangas investuoti į energijos atsargas pasauliniu mastu, teikdama valstybėms kreditus per du politinius bankus – Kinijos plėtros banką ir Kinijos eksporto ir importo banką.

5.7. Nuo 2008 m. vykdoma dviguba tarptautinė iniciatyva fondų ir OECD šalių santykiams sureguliuoti. OECD parengė gaires gaunančioms šalims, o Tarptautinis valiutos fondas dirbo kartu su NTF tarptautine darbo grupe, kai buvo kuriami Santjago principai, susiję su

—	teisine sistema ir fondo tikslais,

—	institucine sistema ir valdymo struktūra,

—	investicijų ir rizikos valdymo sistema.

5.8. Kad NTF galėtų visapusiškai atlikti savo vaidmenį OECD ekonomikos srityse, jie turi padidinti skaidrumą ir atskleisti su valdymu susijusius klausimus, strategiją ir investicijų tikslus. Jie privalės dar kartą patvirtinti savo įsipareigojimus rinkos ekonomikai, kuri jiems suteikia laisvę investuoti. Jų vyriausybės turės būti pasirengusios priimti ir atitinkamas investicijas iš OECD ekonomikos sričių.

5.9. 2009 m. balandžio mėn. Kuveite įvykusiame Tarptautinės darbo grupės posėdyje NTF įsteigė nuolatinį atstovų forumą toliau tęsti grupės darbą. Nors atsakingo investavimo principai yra svarbi pažanga, dar reikia daug nuveikti šiose srityse:

—	gaunančių šalių santykiai,

—	informacijos atskleidimo reikalavimai ir standartai,

—	atitikimo standartai, vertinimas ir sankcijos.

Jei NTF nepasieks daugiau skaidrumo, šie fondai gali tapti makroekonomiką destabilizuojančiu veiksniu.

5.10. Bendrovių lygmeniu NTF nėra tiesioginiai pramonės permainų veikėjai, nors netiesiogiai jie yra svarbūs investuotojai į alternatyvaus investavimo fondus. Tačiau dėl augančios jų ekonominės galios jie tampa svarbiais akcininkais svarbiausiose bendrovėse. Todėl EESRK pritartų tam, kad NTF pasektų Norvegijos pavyzdžiu ir patvirtintų atsakingo investavimo principus

5.11. Toliau pateikiama firmos WMP parengta nepriklausomų turto fondų SSGG analizė ir pranešėjo pastabos

Mikrodimensija

Stiprybės

—	Ilgalaikė perspektyva

—	„Paskutinės instancijos“ pirkėjas

—	Finansinių išteklių padidėjimas

—	Sustiprinama sąsaja su pramonės rinkomis

Silpnybės

—	Nacionalinių dalininkų autonomijos trūkumas

—	Skaidrumo trūkumas

—	Abu klausimus reikia spręsti taikant Santjago principus

Platesnė dimensija

Galimybės

—	Orientacija į dalininkus

—	Tvirta finansų inžinerija

—	Prieiga prie naujų rinkų

—	Galima įtaka AIF

Grėsmės

—	Daugiausia dėmesio skiriama politiniams tikslams – neaiškūs ilgalaikiai ketinimai

—	Demokratiškai nekontroliuojama turto koncentracija

—	Santjago principuose į tai atsižvelgiama tik iš dalies

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL L 82, 2001 3 22, p. 16.

(2) OL L 10, 1998 1 16, p. 22.

(3) OL L 80, 2002 3 23, p. 29.

(4) OL L 235, 2003 9 23, p. 10.

(5) OL C 100, 2009 4 30, p. 15. EESRK nuomonė dėl Europos Komisijos komunikato „Kliūčių tarpvalstybinėms investicijoms rizikos kapitalo lėšomis šalinimas“, COM(2007) 853 galutinis.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/65

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų: kaip turėtų būti padalyta atsakomybė tarp ES ir valstybių narių?

(nuomonė savo iniciatyva)

(2010/C 128/11)

Pranešėjas Raymond HENCKS

2009 m. vasario 26 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Visuotinės ekonominės svarbos paslaugų: kaip turėtų būti padalyta atsakomybė tarp ES ir valstybių narių?

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. rugsėjo 8 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 155 nariams balsavus už, 1 –prieš ir 9 susilaikius.

1. Nuomonės savo iniciatyva tema

1.1. Savo veiksmų plane „Programa Europai: pilietinės visuomenės pasiūlymai“ (CESE 593/2009) EESRK pabrėžė visuotinės svarbos paslaugų (VSP), numatytų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir apibrėžtų protokole, pridėtame prie Lisabonos sutarties, reikšmę.

1.2. Šis visuotinės svarbos paslaugoms skirtas protokolas yra svarbi Lisabonos sutarties naujovė, nes jis apima visas VSP ir jo tekste sutartyje pirmą kartą pateikiama visuotinių ne ekonominės svarbos paslaugų (VNESP) sąvoka jas atskiriant nuo visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VESP).

1.3. Minėtasis protokolas – tai ne dar viena steigimo sutarčių ir bendrųjų Europos Sąjungos vertybių aiškinamoji deklaracija dėl VSP, o Sąjungai ir valstybėms narėms skirtas jų teikimo vadovas. Šio dokumento nuostatose pagrindinis dėmesys pabrėžtinai skiriamas vartotojui, jo poreikių tenkinimui, jo pasirinkimui ir teisėms, ir įtvirtinami bendrieji aukšto lygio kokybės, saugumo, prieinamumo, vienodų sąlygų ir visuotinės prieigos užtikrinimo principai.

1.4. Atsižvelgdamas į Lisabonos sutartyje užsibrėžtą siekį užtikrinti visuotinę prieigą ir vartotojų teises, EESRK savo „Programoje Europai“ siūlo parengti Bendrijos masto iniciatyvą siekiant paskatinti rimtą diskusiją, kuri padėtų nustatyti VSP teikimo gaires, kadangi mano, kad globalizacijos sąlygomis šios paslaugos labai svarbios Europos Sąjungos socialinei ir teritorinei sanglaudai.

1.5. Lisabonos sutartyje iš tikrųjų pirmą kartą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 14 straipsnyje) nustatomas bendras Bendrijos teisės aktų leidėjui skirtas teisinis VESP pagrindas, besiskiriantis nuo vidaus rinkai taikomo teisinio pagrindo, kuriuo buvo grindžiamos sektorinės direktyvos dėl tinklais teikiamų VESP (elektroniniai ryšiai, elektra, dujos, viešasis transportas, pašto paslaugos) liberalizavimo.

1.6. Minėtame 14 straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama ekonominėms ir finansinėms sąlygoms, kurios leistų tinkamai įgyvendinti konkrečias su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis siejamas užduotis; Taryba ir Europos Parlamentas raginami priimti atitinkamus reglamentus šioje srityje.

1.7. Vadovaudamasis savo „Programa Europai“, šioje nuomonėje savo iniciatyva EESRK aptaria Lisabonos sutarties 14 straipsnio nuostatų įgyvendinimą ir siūlosi atlikti ES institucijų teisinių iniciatyvų galimos pridėtinės vertės ir turinio tyrimą siekiant atsakyti į šiuos klausimus:

—	kas apibrėžia visuotinės svarbos paslaugas, jų tikslus, užduotis ir atsakomybę?

—	kokias formas ši apibrėžtis gali įgyti?

—	kokiose srityse gali prireikti Bendrijos visuotinės svarbos paslaugų siekiant įgyvendinti Sąjungos tikslus?

2. VSP apibrėžtis, tikslai, užduotys ir atsakomybė

2.1. Prie Lisabonos sutarties pridėtame protokole pirmą kartą pateikta visuotinių ne ekonominės svarbos paslaugų (VNESP) apibrėžtis, tuo tarpu iki šiol visose sutartyse buvo kalbama tik apie visuotines ekonominės svarbos paslaugas (VESP).

2.2. Prie Lisabonos sutarties pridėtame protokole patvirtinama išimtinė valstybių narių kompetencija VNESP srityje (nepažeidžiant bendrųjų Bendrijos teisės principų) ir „svarbus nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų vaidmuo ir didelė veiksmų laisvė teikiant, pavedant teikti ar organizuojant kuo labiau vartotojų poreikius atitinkančias visuotinus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas“. Vis dėlto protokole nepatikslinta, kuo ekonominės svarbos paslauga skiriasi nuo ne ekonominės svarbos paslaugos.

2.3. Pasirašius Amsterdamo sutartį (1997 m.), ES steigimo sutarties 16 straipsnyje buvo tiksliai nustatyta, kad VESP srityje Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija ir atsakomybe: „Bendrija ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir šios Sutarties taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, padedančiomis joms atlikti savo užduotis.“

2.4. Tačiau šis kompetencijos pasidalijimas iki šiol dar nėra pakankamai išaiškintas, todėl visiems susijusiems subjektams (valdžios institucijoms, paslaugų teikėjams, reguliavimo agentūroms, naudotojams, pilietinei visuomenei) kyla neaiškumų, o Europos Bendrijų Teisingumo Teismui pateikiama vis daugiau prejudicinių klausimų ir yra vis daugiau teisminių ginčų. Teisingumo Teismas kiekvieną konkrečią bylą nagrinėja atskirai, vadovaudamasis galiojančiomis teisės normomis (menkai pritaikytomis VESP / VNESP sričiai) ir savo ankstesne praktika, todėl viešosios valdžios institucijos ir vietos bei regionų valdžios institucijos vis dažniau privalo vadovautis Bendrijos konkurencijos teise, ypač atvejais, kai viešosios paslaugos teikiamos kartu su kitais partneriais.

2.5. Tačiau nuoroda į vartotojų – privačių asmenų ir verslo subjektų – poreikius turi būti esminis elementas, į kurį privaloma atsižvelgti, nes VESP kūrimas pateisinamas tik tada, jei leidžia įgyvendinti visuotinės svarbos užduotis, naudingas pagrindiniams šių paslaugų naudotojams.

2.6. VESP užduoties pobūdžio ir aprėpties nustatymas konkrečiose veiklos srityse, kurios nepriklauso Bendrijos kompetencijai arba kuriose ji turi tik ribotą arba pasidalijamąją kompetenciją, iš esmės ir toliau priklauso valstybės narės kompetencijai.

2.7. Bendrijos institucijos, visų pirma Europos Komisija, protokole raginamos atsižvelgti į VESP „įvairovę“ ir į „vartotojų poreikių bei prioritetų skirtumus dėl skirtingos geografinės, socialinės ar kultūrinės padėties“.

2.8. Komisija tikrindama, ar valstybės narės, nustatydamos VESP apibrėžties aprėptį, laikėsi sutarties nuostatų, nuo šiol privalės labiau atsižvelgti į kiekvienos konkrečios valstybės narės visuomenės požiūrį ir demokratišką pasirinkimą. Todėl reikės atitinkamai pritaikyti Komisijos atliekamo „akivaizdžios klaidos“ vertinimo aprėpties lauką, turinį ir įgyvendinimo tvarką, kad būtų kiek įmanoma išvengta konfliktų ir teisminių ginčų.

2.9. Šiuo metu dėl visų VSP ir VESP jaučiamas dvigubas netikrumas, turintis žalingo poveikio jų užduočių atlikimui. Jis susijęs su:

—	Sąjungos, valstybių narių ir vietos bei regionų valdžios institucijų atitinkama kompetencija ir atsakomybe,

—	ekonominiu arba ne ekonominiu paslaugų pobūdžiu, lemiančiu teisyną, remiantis kuriuo jos yra reglamentuojamos.

2.10. Todėl svarbu, kaip tai nustatyta Lisabonos sutarties 14 straipsnyje, kad teisėkūros iniciatyva (-os) suteiktų daugiau aiškumo ir reikiamas garantijas, tačiau kartu turi būti atsižvelgta į skirtingo pobūdžio VESP ypatumus (socialinės paslaugos, įtraukimo į darbo rinką priemonės, pagalba palankių sąlygų neturintiems arba neįgaliems asmenims, socialinis būstas ir pan.). Reikia stengtis ne suvienodinti VESP visoje ES, bet derinti vienovę ir įvairovę: keleto bendrų taisyklių pagrindinėse srityse vienovę, sektorių ir nacionalinę įvairovę.

3. Apibrėžties formos

3.1. Dideli savaveiksmiškumo įgaliojimai, suteikti valstybėms narėms nustatyti, ką jos laiko VESP, neatleidžia jų (tuomet, kai jos paskelbia apie VESP užduotį ir būtinybę ją apsaugoti) nuo pareigos prižiūrėti, kad ji atitiktų tam tikrus būtinuosius bendrus kiekvienai VESP užduočiai taikomus kriterijus, nustatytus sutartimi ir patikslintus remiantis teismų praktika, bei įrodyti, kad atitinkamu konkrečiu atveju šių kriterijų yra laikomasi.

3.2. Taigi, turi būti oficialus nacionalinės valdžios institucijos aktas dėl tam tikros VESP užduoties pavedimo konkretiems ūkio subjektams, šios užduoties aprėpties ir pobūdžio. Šis oficialus kompetentingos valdžios institucijos aktas nacionalinėje teisėje turi turėti privalomąją teisinę galią: būti įstatymas, reglamentas, sutartis, susitarimas ir pan.

3.3. Valstybė narė, remdamasi Bendrijos teisės normomis, turi nurodyti konkrečias visuotinės svarbos užduotis, dėl kurių, jos manymu, konkrečią paslaugą, atsižvelgiant į jos specifinį pobūdį, dera pripažinti visuotinės ekonominės svarbos paslauga ir skirti nuo kitos laisvoje rinkoje vykdomos ekonominės veiklos.

3.4. Atvirkščiai, jei valstybė nepateikia minėtų kriterijų atitikties įrodymų arba tų kriterijų nesilaiko, tai gali būti pripažinta akivaizdžia vertinimo klaida, už kurią Komisija turi skirti sankcijas.

3.5. VSEP užduočiai atlikti valstybė narė gali pasirinkti keletą vieno sektoriaus ūkio subjektų, tačiau neprivalo kiekvienam jų atskirai individualiu aktu ar įgaliojimu pavesti atlikti minėtą užduotį.

3.6. Visos šios nuostatos grindžiamos ETT praktika, tačiau nėra aiškiai apibrėžtos ir įtvirtintos antrinės teisės aktuose, todėl įvairioms suinteresuotosioms šalims kyla teisinio neapibrėžtumo problema ar bent jau daliai jų šios nuostatos atrodo neaiškios.

3.7. Direktyvoje dėl paslaugų vidaus rinkoje kalbant apie socialines paslaugas atskiriami valstybės įgalioti paslaugų teikėjai bei valstybės labdaringomis pripažintos organizacijos ir paslaugų teikėjai, kurie nėra įgalioti ar oficialiai pripažinti.

3.8. Darbo dokumente SEC(2007)1516 (jis parengtas tik anglų kalba) Komisija teigia, kad įgaliojimas yra oficialus aktas, kuriuo įmonei pavedama teikti VSEP, jame nurodoma atitinkamos įmonės visuotinės svarbos užduotis ir VESP aprėptis bei bendros teikimo sąlygos.

3.9. Pagal Komisijos aiškinimą, pavedimas visų pirma yra įpareigojimas – suteikti paslaugą ar sudaryti sąlygas ja naudotis nedarant skirtumo ir neatsižvelgiant į paslaugos pobūdžio specifiškumą. Pasak Komisijos, šis įpareigojimas suteikti paslaugą negalioja valstybės labdaringomis pripažintoms organizacijoms, tačiau nepatikslinama, kokios turi būti minėto pripažinimo sąlygos ir forma.

3.10. Be to, remiantis Komisijos aiškinimu, paslaugų teikėjui valdžios institucijos išduotas „leidimas“ teikti tam tikras paslaugas nėra įgaliojimas ir ūkio subjektas neįpareigojamas teikti atitinkamų paslaugų. Tačiau leidimo sąvoka nėra apibrėžta nei pirminėje, nei antrinėje teisėje.

3.11. Taigi, šiuo atveju vienintelė išeitis būtų atskirai aiškinti kiekvieną atvejį vykstant teisminiams ginčams ir arbitražo teisme; aiškumą ir teisinį tikrumą gali užtikrinti teisėkūros iniciatyva, įgyvendinama bendradarbiaujant su suinteresuotosiomis šalimis.

3.12. Atitinkamų suinteresuotųjų šalių prašymu rengiant minėtą aiškinimą, reikėtų įvertinti padėtį valstybėse narėse atsižvelgiant į jų istoriją, tradicijas ir socialinę sanklodą ir užtikrinti jų tęstinumą, kai tai yra pagrįsta visuotinės svarbos ir paslaugų kokybės tikslų požiūriu.

4. Bendrijos visuotinės svarbos paslaugos

4.1. Dviejose neseniai parengtose nuomonėse (EESRK nuomonė „Transporto ir energetikos binomo raidos socialinės pasekmės“, CESE 1293/2008 ir nuomonė dėl žaliosios knygos „Siekiant saugaus, tausojančio ir konkurencingo Europos energetikos tinklo“, CESE 1029/2009. Abiejų nuomonių pranešėja Laure Batut.) EESRK teigė, kad reikėtų atlikti tyrimą dėl Europos energijos tiekimo visuotinės svarbos paslaugos, kuri padėtų įgyvendinti bendrąją energetikos politiką, sukūrimo galimybių.

4.2. Žaliojoje knygoje „Siekiant saugaus, tausojančio ir konkurencingo Europos energetikos tinklo“ Komisija pasisako už tai, kad būtų įsteigtas Europos dujų perdavimo sistemos operatorius laipsniškai sukuriant nepriklausomą bendrovę, kuriai būtų pavesta valdyti bendrą visos ES dujų perdavimo tinklą.

4.3. Tačiau reikia pažymėti, kad laviruodamos tarp nacionalinių skirtumų ir bendro poreikio kurti bendrąją Europos rinką Europos institucijos ir šalių vyriausybės arba valstybės narės sunkiai pratinasi prie Bendrijos visuotinės (ekonominės arba ne ekonominės) svarbos paslaugų idėjos. Todėl idėja sukurti Europos energijos tiekimo paslaugas dar nesulaukė ir sprendimus priimančių politikų pritarimo.

4.4. Vis dėlto Bendrijos VSP būtinos siekiant tęsti bendros Europos kūrimą. Tokios paslaugos būtų Europos solidarumo įrodymas sprendžiant svarbiausiose ir tarptautinėse ar tarpvalstybinėse srityse Sąjungai iškylančius uždavinius įrodymas: energijos tiekimo patikimumas, vandens išteklių saugumas, Biologinės įvairovės išsaugojimas, oro kokybės išsaugojimas, vidaus ir išorės saugumas ir pan. Šios paslaugos negali apsiriboti atskiromis organizacijomis, nacionaliniu ar vietos lygiu, kadangi tai nėra vietos paslaugos, pavyzdžiui, socialinės paslaugos arba visuotinės, tačiau išskirtinai vietos, regionų ar nacionalinės svarbos paslaugos.

4.5. Atsižvelgiant į tai, EESRK pasisako už viešąją (Europos Sąjungos ir valstybių narių) ir privačią partnerystę, kuri leistų pagerinti energijos tiekimo patikimumą ir galiausiai įdiegti sujungtų energetikos (dujų, elektros, naftos) tinklų integruotą valdymą, taip pat vystyti jūrų vėjo energijos tinklus ir vėjo jėgainių parkus susieti su sausumos energijos tinklais, kadangi tai padėtų iš esmės sumažinti eksploatacijos ir investicijų sąnaudas ir dar labiau paskatintų investuoti į naujus tinklų projektus.

4.6. Turint omenyje atskirų valstybių narių kompetenciją, pavyzdžiui, energijos rūšių derinimo klausimu, socialinės ir visuomenės problemos, susijusios su valdymu ir naudojimu gamtos išteklių, branduolinės energijos, klimato kaitos ir tvaraus valdymo, saugumo srityse, peržengia tradicines valstybių sienas ir gali būti tinkamai sprendžiamos tik vadovaujantis Europos visuotinės svarbos ir atitinkamų paslaugų idėja.

4.7. Nors apibrėžti VSEP iš esmės yra valstybių narių kompetencija, tai jokiu būdu nesumažina ES kompetencijos apibrėžti VS(E)P paslaugas Europos lygiu, kai tai yra būtina Sąjungos tikslams įgyvendinti ir su šiais tikslais dera. Pirminė teisė ir antrinė teisė bei teismų praktika Sąjungai, kaip valdžios institucijai, leidžia srityse, kuriose ji turi išimtinę kompetenciją, netgi ribotą ar pasidalijamąją kompetenciją, teikti, pavesti atlikti, organizuoti ir finansuoti šias paslaugas laikantis tokių pačių sąlygų ir taisyklių, kurios taikomos valstybėms narėms.

4.8. ES steigimo sutarties 16 straipsnyje buvo tiksliai nustatyta, kad Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija ir atsakomybe patikslinant, kad Bendrija ir jos valstybės narės, atsižvelgiant į joms suteiktą atitinkamą kompetenciją, rūpinasi, kad VSEP teikimas būtų grindžiamas principais ir sąlygomis, kurios leistų šioms paslaugoms atlikti savo užduotis.

4.9. Iš tiesų, VSEP neatsiejamos nuo keleto visuomenei ypač svarbių Europos Sąjungos tikslų (pagrindinių teisių užtikrinimas, piliečių gerovės kūrimas, socialinis teisingumas, socialinė sanglauda ir t. t.). Tai lemia, kad Sąjunga, kuri yra atsakinga už gyvenimo lygio ir kokybės gerinimą visoje Europos Sąjungoje, taip pat yra atsakinga už pagrindinių teisių ir socialinės sanglaudos užtikrinimo priemones.

4.10. Sutartyse aiškiai apibrėžiama ES kompetencija, kuri vadovaujantis subsidiarumo principu gali apimti ir kompetenciją kurti paslaugas, įstaigas, agentūras ar kitas struktūras Bendrijos lygiu (transporto politika, transeuropiniai tinklai, aplinkos apsauga, vartotojų apsauga, Europos ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda, vidaus ir išorės saugumas, kova su klimato kaita, energijos tiekimo patikimumas ir pan.).

4.11. Nors teisinė nuoroda į VSP ir VSEP nebuvo pateikta tam tikrų paslaugų, tokių kaip Bendrijos saugumo agentūros – įskaitant agentūras, kurioms pavesta rūpintis jūrų saugumu, maisto sauga, geležinkelių saugumu, arba už operatyvaus bendradarbiavimo prie išorės sienų valdymą atsakingą agentūrą – arba paslaugos „Bendras Europos dangus“ ar „Galileo“, atveju, šios paslaugos savo pobūdžiu atitinka Europos visuotinės svarbos interesus.

4.12. Vietoj to, kad pasirinktų pasyvią strategiją, Bendrijos institucijos turėtų nepažeisdamos ūkio subjektų statuso pripažinti Bendrijos visuotinės svarbos paslaugų egzistavimą ir būtinybę tose srityse, kuriose ES veiksmai siekiant užsibrėžtų tikslų būtų veiksmingesni nei atskirų valstybių narių individualūs veiksmai.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/69

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl socialinės tinklaveikos svetainių poveikio piliečiams ir vartotojams

(nuomonė savo iniciatyva)

(2010/C 128/12)

Pranešėjas Jorge PEGADO LIZ

2009 m. vasario 26 d. vykusioje plenarinėje sesijoje Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę dėl

Socialinės tinklaveikos svetainių poveikio piliečiams ir vartotojams (Nuomonė savo iniciatyva).

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 12 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 108 nariams balsavus už, 2 prieš ir 10 susilaikius.

1. Išvados ir pasiūlymai

1.1. EESRK pripažįsta internetinių socialinės tinklaveikos svetainių (STS) kaip žmonių tarpusavio bendravimo ir sąveikos priemonės kultūrinę, politinę ir socialinę svarbą padedant žmonėms naudotis savo pagrindine teise į saviraiškos laisvę.

1.2. Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į ekonominę naudą, susijusią su STS augimu, pirmiausia dėl jų sudarytos galimybės skleisti įvairią komercinę ir rinkodaros informaciją.

1.3. EESRK nori pabrėžti teigiamus STS augimo aspektus, pirmiausia tai, kad jos padeda garantuoti saviraiškos laisvę ir ja galima lengviau pasinaudoti esant tam tikrai politinei situacijai, sukuriamos ir vystomos internetinės bendruomenės, sudaroma galimybė žmonėms susitikti su draugais ir šeimos nariais arba iš naujo atrasti draugus, užkirsti kelią atvejams, kai nepilnamečiams kyla pavojus, ir sudaryti jiems galimybę prašyti pagalbos per tokius tinklus bei pasidalyti informacija sveikatos klausimais.

1.4. Tačiau Komitetas norėtų pritarti toms pilietinės visuomenės organizacijoms ir asociacijoms, šeimoms ir atskiriems visuomenės nariams, kurie išdėstė savo pagrįstą susirūpinimą dėl pavojaus naudoti STS neteisėtai ir piktnaudžiauti, kai užgauliai nepaisoma pagrindinių žmogaus teisių.

1.5. Pirmiausia EESRK nori atkreipti dėmesį į pavojų, kylantį nepilnamečiams ir kitiems pažeidžiamiems visuomenės nariams, konkrečiau – nedidelio skaitmeninio raštingumo žmonėms naudojant STS; tokie asmenys dažnai pakliūna į rankas tų asmenų, kurie įtraukia juos į žmogaus orumą žeminančią veiką, kelia pavojų jų fizinei ir psichinei sveikatai ir net gyvybei.

1.6. Komitetas pritaria Europos Komisijos iniciatyvoms, ypač Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos GD bei Teisingumo GD neseniai pradėtiems rengti elgesio ir gerosios praktikos kodeksmas, siekiant palengvinti STS operatoriams susitarti.

1.7. Vis tik EESRK mano, kad ES ir valstybės narės turi aktyviau dirbti, kad visuomenė būtų geriau informuojama apie pavojus, susijusius su naudojimusi STS, ir kokios reikėtų laikytis gerosios praktikos.

1.8. Komitetas taip pat mano, kad reikėtų dėti daugiau pastangų, kad jaunimas jau nuo pradinių klasių būtų išsamiau supažindinamas su šiais dalykais, teikti geresnę pagalbą šeimoms, atsižvelgiant į tai, kaip svarbu tėvams prižiūrėti ir stebėti, kaip jaunimas naudojasi internetu, kurti prieigą blokuojančias ar filtravimo priemones, geriau užkirsti kelią rizikai ir veiksmingiau kovoti su neteisėta ar žalinga šios srities praktika.

1.9. Šiuo požiūriu EESRK mano, kad jaunimas turėtų tiesiogiai dalyvauti nustatant veiklos modelius ir tarpininkaujant bei sprendžiant su STS susijusius klausimus, nes greičiausiai būtent jie sugebės veiksmingiausiai ir sparčiausiai suprasti šioje srityje kylančius klausimus bei pasiūlyti tinkamus sprendimus.

1.10. Komitetas ragina Komisiją tęsti išsamų STS reiškinio tyrimą, kad būtų galima geriau suprasti padėtį ir konkrečiai jo kultūrines, socialines ir ekonomines pasekmes bei jo galimą panaudojimą skatinti platesnes diskusijas tokiais svarbiais klausimais kaip klimato kaita arba iniciatyva „Komunikuojanti Europa“.

1.11. EESRK rekomenduoja Komisijai apsvarstyti ne tik gerą savireguliavimo praktiką, bet ir galimybę sukurti bendro reguliavimo mechanizmus, leisiančius visus pasirašytus susitarimus dėl gerosios praktikos tinkamai prižiūrėti, kad būtų išvengta pažeidimų, piktnaudžiavimų ir veiksmingai nubausti pažeidėjai. Nusikalstamos veikos, įvykdytos visose valstybėse narėse vienu metu pasitelkiant informacines technologijas, atvejais Europos Sąjunga galėtų numatyti galimybę taikyti suderintą kaltinimų ir sankcijų sistemą, kurią koordinuodamos tarpusavio veiksmus valdytų atsakingos nacionalinės valdžios institucijos.

1.12. Todėl Komitetas siūlo Komisijai, remiantis 2008 m. liepos mėn. vykusiomis konsultacijomis su visuomene, parengti žaliosios knygos dėl STS projektą, kuriame būtų išdėstytos pagrindinės darbo galimybės ateityje ir tiriamas šių svetainių poveikį. Rengimo metu turėtų būti išklausytos įvairių suinteresuotų pilietinės visuomenės organizacijų ir asociacijų nuomonės.

1.13. EESRK rekomenduoja apsvarstyti galimybę išplėsti ir sujungti dabartinių Bendrijos organų galias, kad Bendrijos mastu būtų paskirtas ombudsmenas, atsakingas už visus su žmogaus orumo, asmens privatumo ir duomenų apsauga elektroninės komunikacijos bei garso ir vaizdo sektoriuose klausimus, ir konkrečiai už STS.

1.14. EESRK rekomenduoja valstybėms narėms geriau koordinuoti savo politikos sritis nacionaliniu lygiu, kad būtų sukurta nuosekli teisinė bazė tokiems klausimams spręsti, įgaliojimus užtikrinti koordinavimą suteikiant esamiems nacionaliniams reguliavimo organams arba sukuriant atitinkamus reguliavimo mechanizmus.

1.15. Pirmiausia Komitetas ragina Europos Parlamento narius šiuos naujai iškilusius klausimus į savo politines darbotvarkes įrašyti tarp svarbiausiųjų, kad tokiu būdu būtų atspindėtas didėjantis pilietinės visuomenės nerimas.

2. Įžanga

2.1. Šios nuomonės savo iniciatyva dalykas – STS poveikis visuomenei ir naudotojams. Iš esmės šios paslaugos yra internetinės ir jomis siekiama sukurti bendruomenes, kurias sieja bendra veikla ir interesai arba kurie paprasčiausiai nori sužinoti, kokie yra kitų žmonių interesai ir veikla. Tos svetainės siūlo daug funkcijų, padedančių naudotojams bendrauti tarpusavyje.

2.2. Socialinė tinklaveika sparčiai išaugo: manoma, kad šiomis internetinėmis paslaugomis nuolat naudojasi 211 milijonų žmonių, o tai sudaro apie tris ketvirtadalius visų interneto naudotojų (išankstiniais duomenimis iš viso yra 282,7 mln. naudotojų). Pirmiausia jomis naudojasi jauni žmonės, sulaukę 16 ir vyresni; nepaisant šio sektoriaus augimo, kai kurių paslaugų ištikimų naudotojų nėra daug. Europos Komisijos išankstiniais duomenimis (1) STS nuolat pritraukia apie 40 mln. naudotojų Europoje, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad praėjusiais metais lankomumas padidėjo apie 35 proc. ir prognozuojama, kad iki 2012 m. naudotojų skaičius išaugs daugiau nei du kartus ir sieks 107,4 mln.

2.3. Kartu tarptautiniai prekių ženklai pasinaudojo šiuo nauju reiškiniu savo produktams ir paslaugoms reklamuoti, kartais nesąžiningu būdu. Iš Barako Obamos kampanijos galima spręsti, kad politinės partijos taip pat nusprendė pasinaudoti šiomis naujomis paslaugomis, kaip kad parodė neseniai įvykę Europos Parlamento rinkimai. Net Vatikanas prisijungė prie Facebook (Pope2you.net).

2.4. Apibendrinant galima pasakyti, kad pagrindiniai STS ypatumai yra šie: paslaugos paprastai būna nemokamos, spartus ir proporcingai augantis naudotojų skaičius, stulbinanti finansinė vertė, lengva naudotis ir yra daug funkcijų, leidžiančių paslaugų naudotojams bendrauti tarpusavyje.

2.5. Šioje nuomonėje analizuojamos naujausios Bendrijos iniciatyvos, įvertinama dabartinė teisinė bazė, STS siūlomos galimybės ir pavojus naudojant šiuos tinklus bei teikiamos rekomendacijos ir pasiūlymai dėl priemonių, kaip pagerinti naudotojų saugą ir jų pasitikėjimą tokiomis komunikacijos priemonėmis.

3. STS poveikis ir susiję pavojai

3.1. Internetinės STS paslaugos yra palyginti naujas socialinis reiškinys. Jų technologijos nuolat vystosi ir daug kas pripažįsta, kad jos keičia žmonių bendravimo būdą visame internete.

3.2. Remiantis ComScore tyrimu ir siekiant visapusiškai suvokti šio reiškinio mastą, vien Facebook – kuris yra socialinės tinklaveiklos paslauga ir šeštasis pagal lankomumą tinklalapis pasaulyje – per mėnesį jame apsilankoma 275 milijonus kartų. Europoje Faceboook 2009 m. vasario mėn. aplankė apie 100 mln. žmonių – kitaip sakant, jame būdavo praleidžiama apie keturias minutes iš 100 internete praleistų minučių ir daugiau kaip 30 proc. viso laiko, praleisto STS, palyginti su vos 12 proc. praėjusiais metais.

3.3. Socialinių tinklų teigiami aspektai yra neginčijami, pirmiausia jų indėlis:

i)	garantuojant saviraiškos laisvę tam tikromis socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis,

ii)	kuriant ir buriant internetines bendruomenes,

iii)	randant draugus ir šeimos narius bei su jais susitikinant, sudarant jiems galimybę bendrauti tarpusavyje,

iv)	užkertant kelią atvejams, keliantiems pavojų nepilnamečiams ir suteikiant jiems galimybę prašyti pagalbos per STS ir

v)	reklamuojant prekes ir paslaugas bei plečiant e. prekybą.

3.4. Nepaisant pirmiau nurodytų teigiamų aspektų, svarbu nepamiršti pavojaus, susijusio su STS naudojimu neteisėtais ir piktavališkais tikslais, konkrečiai kai kalbama apie nepilnamečių ugdymą (2), įskaitant:

i)	psichologines traumas dėl įžeidimų, patirtų naudojantis tokiomis paslaugomis,

ii)	prieš vaikus ir jaunimą nukreiptą seksualinį priekabiavimą,

iii)	jų pačių ar kitų asmenų siunčiamas nuogų arba pusnuogių paauglių nuotraukas ar vaizdo įrašus su jais,

iv)	atvirus prostitucijos ir „palydovių“ paslaugų skelbimus,

v)	dažnai pasitaikančius privataus gyvenimo, reputacijos ir asmens orumo pažeidimus,

vi)	fizinius ir psichologinius išpuolius prieš svetainės naudotojus,

vii)	smurto, rasizmo ir ksenofobijos kurstymą,

viii)

totalitarinės ideologijos, kuri yra fašistinės pakraipos arba propaguoja nacizmą, skleidimą, ir

ix)	jaunų žmonių savižudybes, kurios tariamai padarytos dėl tam tikros intymios informacijos paviešinimo per šiuos tinklus.

3.5. Reikėtų taip pat atkreipti dėmesį į naujos kartos technologijas, kurios taikomos STS, konkrečiai tas taikomąsias programas, kurios pažymi nuotraukų geografinę padėtį, programas, taikančias veidų atpažinimo technologijas ir leidžiančias susieiti su STS sąskaitomis bei naujas galimybes bendrauti, kurias užtikrinta naujausios kartos mobilieji telefonai.

3.6. Taip pat žinoma, kad tokios rūšies tinklą galima labai nesunkiai panaudoti skleisti virusus, panašius į tą, kuris paveikė Twitter2009 m. balandžio 11–12 d., kai automatiškai buvo išsiuntinėta daugiau kaip 100 000 pranešimų ir buvo pakenkta nežinia kiek naudotojų sąskaitų.

3.7. Europos Komisija 2008 m. Saugesnio interneto forume (3) pateikė klausimyną STS klausimu viešoms konsultacijoms (4); iš gautų atsakymų (5) paaiškėjo, kad priekabiavimas internetinėje erdvėje, kišimasis į privatų gyvenimą ir vaikų viliojimas yra didžiausias ir dažniausiai kylantis pavojus nepilnamečiams naudojantis STS.

3.8. Kalbant apie priekabiavimą (6), 54 proc. Europos tėvų yra susirūpinę, kad jų vaikai gali pakliūti į šiuos spąstus. Daugiau kaip 80 proc. tėvų Prancūzijoje, Graikijoje ir Portugalijoje sunerimę, kad jų vaikai gali būti bauginami, kai jie naudojasi internetu arba mobiliaisiais telefonais. Kai kuriose šalyse, kur įprasta ginti vaikų teises ir labai vertinamas vaikų auklėjimas, pavyzdžiui Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje, tėvai labiau pasitiki savo vaikais manydami, kad jie saugiai naudojasi internetu, o 69 proc. visai nesijaudina dėl galimo priekabiavimo internetinėje erdvėje.

3.9. Jungtinėje Karalystėje, remiantis neseniai atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 2 000 jaunuolių nuo 11 iki 18 metų, išvadomis, vienas iš trijų jaunuolių jau yra tapęs priekabiavimo internetinėje erdvėje auka naudojantis STS ir teksto žinutėmis, o mergaitės keturis kartus dažniau susiduria su galimybe patirti tokios prievartos.

3.10. Privataus gyvenimo apsauga yra dar viena svarbi problema, susijusi su STS naudojimu. 30-ojoje tarptautinėje konferencijoje, kurią 2008 m. spalio 15–17 d. Strasbūre surengė už duomenų apsaugą ir privatumą atsakingos institucijos, buvo priimta rezoliucija dėl privataus gyvenimo apsaugos teikiant socialinės tinklaveikos paslaugas (7), kurioje pateiktos rekomendacijos užtikrina, kad bus skiriamas ypatingas dėmesys.

3.11. 2009 m. vasario 10 d. susitarimą tarp Europos pagrindinių STS operatorių dėl savireguliavimo, kuris pavadintas „ES saugesnės socialinės tinklaveikos principai“ (8), jau pasirašė 20 operatorių. Be kita ko, jame aiškiai nurodyti pavojai, galintys kilti šiose svetainėse besilankantiems jaunesniems nei 18 metų jaunuoliams: priekabiavimas (priekabiavimas prie vaikų interneto svetainėse arba siuntinėjant teksto žinutes), psichologinis manipuliavimas (suaugęs žmogus įgyja vaiko pasitikėjimą ketindamas jį išnaudoti seksualiai) ir pavojingas elgesys, pavyzdžiui, atskleidžiant asmens duomenis neteisėtais tikslais.

4. EESRK propaguojamas klausymas

4.1. Jau pats minėto socialinio reiškinio pobūdis ir jo sparti raida rodo, kad turėtų būti surengtas klausymas, susijęs su šios nuomonės rengimo procesu. Šis klausymas įvyko EESRK ir jame dalyvavo keletas reprezentatyviausių suinteresuotųjų subjektų, užsiimančių ir naudojančių STS – nevyriausybinės organizacijos ir naudotojai bei Tarybos, Komisijos, ENISA atstovai, Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas ir susijusios nacionalinės valdžios institucijos.

4.2. Atsakymai raštu į iš anksto atsiųstą klausimyną, įvairios pareikštos nuomonės ir gyva idėjų ir pasiūlymų sandūra svariai ir naudingai prisidėjo rengiant šią nuomonę ir aiškiai parodė, koks svarbus toks renginys, pagrįstas tiesioginėmis konsultacijomis su atitinkamais pilietinės visuomenės suinteresuotaisiais subjektais teikiant pasiūlymus ir rekomendacijas politinius sprendimus priimantiems asmenims, operatoriams ir patiems naudotojams, kai kalbama apie STS.

4.3. Be to, kad Komisija padarė didelę pažangą apibrėždama kai kuriuos įgyvendinamų ir dar planuojamų iniciatyvų tikslus aiškiau, o kitus – sėkmingai įgyvendindama, ir tokios iniciatyvos lems ateityje itin vaisingą institucijų tarpusavio bendradarbiavimą, vertėtų pabrėžti Komisijos atstovų ir Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno pritarimą daugumai šioje nuomonėje išdėstytų pasiūlymų.

5. Būtinos priemonės ir rezultatai, kurių galima tikėtis

5.1. EESRK vertina ir remia Europos Komisijos darbą apsaugant internetu besinaudojančius vaikus ir pakartoja savo 2008 m. nuomonėje išdėstytą nuostatą dėl tuo metu svarstyto pasiūlymo dėl daugiametės Bendrijos programos, skirtos apsaugoti internetu ir kitomis komunikacijos technologijomis besinaudojančius vaikus (9).

5.2. Komitetas taip pat atkreipia dėmesį į pirmiau nurodytos iniciatyvos dėl savireguliavimo laiką ir svarbą, pirmiausia priemones, skirtas pagrindiniams pavojams sumažinti.

5.3. Kalbant apie Saugesnio interneto programos (2009–2013 m.) įgyvendinimą, EESRK norėtų pabrėžti, kad būtina pradėti dialogą su pagrindiniais subjektais, dalyvaujančiais STS, pirmiausia jaunimu, paskatinant juos diskutuoti, rengti planus ir siūlyti sprendimus, kaip užtikrinti saugesnį naudojimąsi internetu.

5.4. EESRK mano, kad jaunimas turėtų tiesiogiai dalyvauti kuriant veiklos modelius, tarpininkaujant ir sprendžiant su STS susijusius klausimus, nes greičiausiai jaunimo padėtis leidžia veiksmingiau ir sparčiau suprasti šioje srityje kylančius sudėtingus klausimus.

5.5. Komitetas taip pat siūlo apsvarstyti galimybę organizuoti tarptautinius ar europinius kursus, siekiant apmokyti psichologus ir psichiatrus teikti nukentėjusiems asmenims pagalbą internetu, pirmiausia prievartavimo arba vaikų viliojimo atvejais. EESRK siūlo, kad Saugesnio interneto programa apimtų iniciatyvas dėl psichologo konsultacijų apskritai, ypač konsultacijų internetu ir vaikams bei paaugliams skirtų programų, pirmiausia padėti jiems išvengti tokių situacijų.

5.6. Komitetas norėtų pabrėžti, kad įgyvendinant Saugesnio interneto programą (2009–2013 m.), labai svarbu pradėti įgyvendinti iniciatyvas, skirtas padidinti skaitmeninį raštingumą, pirmiausia, kai kalbama ne tik apie saugų vaikų ir paauglių naudojimąsi STS, bet ir platesnės visuomenės narių, ypač už vaikų ugdymą atsakingų tėvų, bei vyresnio amžiaus naudotojų.

5.7. Be to, EESRK mano, kad socialinių tinklų operatoriai turėtų taikyti savireguliavimą, pirmiausia tam, kad apsaugotų nepilnamečius, tačiau reikalaujant, kad vyktų nepriklausoma stebėsena, kaip jie laikosi nustatytų reikalavimų, bei numatant galimybę įstatymiškai nustatyti būtiniausius apsaugos standartus.

5.8. Komitetas pritaria nuostatai sukurti savireguliavimo sistemas siekiant užtikrinti bendrą reguliavimą Bendrijos ir nacionaliniu lygiu, kuriose dalyvautų reguliavimo institucijos, užtikrinančios visapusišką sudarytų susitarimų laikymąsi, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimams, būtų taikomos sankcijos už pažeidimus, o taisykles laužančius subjektus baustų ta pačia veikla užsiimantys subjektai.

5.9. EESRK atkreipia dėmesį ir pritaria didžiajai daliai rekomendacijų, įtrauktų į 30-osios tarptautinės konferencijos, kurią 2008 m. spalio 17 d. surengė už duomenų apsaugą ir privatumą atsakingos institucijos (10), parengtą rezoliuciją dėl privatumo apsaugos teikiant socialinių tinklų paslaugas, bei darbo grupės dėl internetinių socialinių tinklų neseniai parengtos nuomonės 29 straipsnį (11) ir ragina Komisiją laikytis šių rekomendacijų bei užtikrinti, kad operatoriai jas įgyvendintų.

5.10. Komitetas taip pat mano, kad būtinos papildomos pastangos geriau skleisti informaciją ir ugdyti vaikus nuo mokyklos suolo, kad būtų geriau užkirstas kelias ne tik pavojui, bet ir būdui, kaip šios STS yra naudojamos. Todėl turėtų būti rengiamos visuomenės informavimo kampanijos Bendrijos lygiu ir atskirose valstybėse narėse. Šiuo požiūriu ir siekiant papildyti iniciatyvas, kurios bus vykdomos pagal Saugesnio interneto programą, vertėtų parengti „eYouGuide“, skirtą tik socialinių STS naudotojams; tai būtų socialinių tinklų naudotojų teisėms skirtas portalas, suteikiantis galimybę pranešti apie priekabiavimo atvejus ir spręsti ginčus visos Europos mastu, kitaip sakant, tai būtų atskira svetainė, kur būtų galima „valdyti“ naudotojų teises, įvertinti Bendrijos koordinavimo veiklą, aptarti, kokių veiksmų ir politinių priemonių imtis, bei įvertinti nacionalinių valdžios institucijų tarpusavio bendradarbiavimą.

5.11. EESRK taip pat laikosi nuomonės, kad nacionalinės ir Bendrijos mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos ir patys operatoriai turėtų papildomai investuoti, kad būtų kuriamos ir tobulinamos techninės priemonės nustatyti filtrus ir blokuoti prieigą, sudaryti šeimoms galimybę apdairiai, bet nuolat vadovautis atsargumo principu.

5.12. EESRK, žinodamas apie šį nuolat kintantį ir dinamišką reiškinį, norėtų, kad Komisija parengtų žaliąją knygą, kurioje būtų atsižvelgta į 2008 m. liepos mėn. vykusias viešas konsultacijas, būtų išdėstytos būsimos raidos galimybės, analizuojamas jų poveikis ir vyktų plataus masto konsultacijos su įvairiomis įmonėmis, specialistais, mokslininkais, suinteresuotomis pilietinės visuomenės organizacijomis ir asociacijomis.

5.13. Šiuo požiūriu vertėtų apsvarstyti galimybę sukurti suderintą ir nuoseklią teisės sistemą visoje ES, remiantis glaudesniu bendradarbiavimu ir nacionalinės politikos sričių derinimu. Į vieną aspektą būtina atkreipti ypatingą dėmesį – sutarties sąlygas dėl prisijungimo prie tokių tinklų; į tokią sutartį turi būti įtrauktas privalomas straipsnis dėl piktnaudžiavimų, konkrečiai susijusių su taikoma teise ir kompetentinga institucija.

Kadangi iš esmės šis reiškinys yra tarptautinio pobūdžio ir pagrindinių STS jurisdikcija peržengia ES ribas, Komitetas mano, kad labai svarbu tinkamai propaguoti šias priemones:

5.14.1. nustatyti STS elgesio principus ir taisykles tarptautiniu mastu, pirmiausia toms paslaugoms, kurios skirtos nepilnamečiams,

5.14.2. įtvirtinti mechanizmus stebėti, kaip laikomasi tokių taisyklių, atsižvelgiant į šių paslaugų pobūdį, neišvengiama, kad tai būtų įgyvendinama tarpvalstybiniu pagrindu,

5.14.3. gerinant ir racionalizuojant ES bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis Europos ir pasauliniu mastu, politiniu ir operatorių lygmenimis, nustatyti pavojus ir problemas, susijusias su STS naudojimu, rasti geriausius sprendimus esant tokiai padėčiai ir, kiek leidžia tarptautinė teisė, veiksmingai šalinti žmonių (naudotojų) teisių pažeidimų priežastis.

5.15. Komitetas taip pat norėtų pabrėžti, kad būtinas tinkamas tarptautinis bendradarbiavimas ir koordinavimas tarp įvairių suinteresuotųjų šalių, kad priemonių, būtinų užtikrinti saugų naudojimąsi internetu, poveikis būtų kuo didesnis (12). Tam prireiks iniciatyvesnio tarptautinio požiūrio užtikrinti, kad žinios būtų skleidžiamos ir jomis keičiamasi, teisės aktų rengimas ir įgyvendinimas vyktų koordinuotai, be to, būtų gautas būtinas finansavimas įgyvendinti reikalaujamas priemones Europos Sąjungoje ir už jos ribų.

5.16. EESRK taip pat atkreipia dėmesį į būtinybę valstybėms narėms ratifikuoti Europos Tarybos konvencijas dėl elektroninių nusikaltimų, vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (13), kurios būtų svarbus žingsnis galimybės Europos Sąjungai tapti vieninga tarptautinėje arenoje link.

5.17. Galiausiai, EESRK norėtų žinoti, ar, kartu su pirmiau nurodytomis iniciatyvomis, vertėtų svarstyti galimybę išplėsti ir sujungti įvairių organų galias, kurios šiandien yra išskaidytos, Bendrijos lygiu paskirti ombudsmeną spręsti visus garso ir vaizdo srities klausimus, pavyzdžiui, privatumo, duomenų apsaugos, žmogaus orumo, atsakymo teisės, žodžio laisvės, kt., taip pat apimančius socialinius tinklus, panašiai kaip numato lyginamoji teisė taikant Kanados „privatumo komisijos nario“ modelį, kurio ieškinys (parodant savo plačius įgaliojimus) prieš Facebook dėl tariamai netinkamai saugomų asmens duomenų atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre (14).

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) IP/09/232 Briuselis, 2009 m. vasario 10 d.

(2) Kalbant šiuo klausimu, pirmiausia Žr. ENISA (Europos tinklų ir informacijos saugumo agentūra) paskelbtą pranešimą „Saugumo klausimai ir rekomendacijos dėl internetinių socialinių tinklų“ www.enisa.europa.eu/doc/pdf/deliverables/enisa_pp_social_networks.pdf

(3) http://ec.europa.eu/information_society/activities/sip/events/forum/forum_sepet_2008/index_en.htm

(4) http://ec.europa.eu/information_society/activities/sip/policy/consultations/ageverif_sns/index_en.htm

(5) http://ec.europa.eu/information_society/activities/sip/docs/pub_consult_age_rating_sns/summaryreport.pdf

(6) 2008 m. paskelbta speciali Eurobarometro apklausa: Siekiant saugesnio interneto naudojimo vaikams. Tėvų perspektyva. http://ec.europa.eu/public_opinion/flash/fl_248_en.pdf

(7) Rezoliucija dėl privatumo apsaugos teikiant socialinės tinklaveikos paslaugas. http://www.privacyconference2008.org./adopted_resolutions/STRASBOURG2008/resolution_social_networks_en.pdf

(8) „ES saugesnės socialinės tinklaveikos principai“, žr. http://ec.europa.eu/information_society/activities/social_networking/docs/sn_principles.pdf

(9) OL C 224, 2008 8 30, p. 61.

(10) Rekomendacijų tekstą žr.: http://www.privacyconference2008.org/adopted_resolutions/STRASBOURG2008/resolution_social_networks_en.pdf

(11) Nuomonė (2009 m. dėl internetinių STS; priimta 2009 m. birželio 12 d.).

(12) EESRK TEN skyriaus pirmininko Janos Tóth remiama nuomonė išdėstyta 2009 m. gegužės 5 d. EESRK iniciatyvoje „Internetu besinaudojančių vaikų apsaugos viešas pristatymas“ (žr. http://www.eesc.europa.eu/sections/ten/index_en.asp?id=4300003tenen)

(13) http://conventions.coe.int/Treaty/Commun/QueVoulezVous.asp?NT=201&CL=ENG

(14) Žr. http://www.priv.gc.ca/aboutUs/mm_e.cfm#contenttop, Kanados privatumo komisijos narės kabinetas (PKNK). Dėl jos neseniai pateikto ieškinio Facebook žr. http://www.priv.gc.ca/media/nr/-c/2009/nr-c_090716_e.cfm

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/74

457-OJI PLENARINĖ SESIJA, 2009 M. LAPKRIČIO 4, 5 D.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms. Darbo rinkos ir gebėjimų poreikių numatymas ir derinimas“

(COM(2008) 868 galutinis)

(2010/C 128/13)

Pranešėja Vladimíra DRBALOVÁ

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. gruodžio 16 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms. Darbo rinkos ir gebėjimų poreikių numatymas ir derinimas“

COM(2008) 868 galutinis.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 15 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 141 nariui balsavus už, 2 – prieš ir 2 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK laikosi nuomonės, kad komunikatas „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms“ yra tinkama iniciatyva. Jis pritaria, kad būtina nacionaliniu ir ES lygiu užtikrinti darbo rinkos poreikius atitinkančių gebėjimų numatymo pajėgumą ir sukurti atitinkamą mechanizmą. Gebėjimų tobulinimas visais lygiais yra pagrindinė sąlyga siekiant artimiausiu laikotarpiu atgaivinti ekonomiką. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą – tai pagrindinė vystymosi, našumo, konkurencingumo, užimtumo gerinimo, lygių galimybių ir socialinės sanglaudos užtikrinimo sąlyga. Galimybės numatyti būsimus darbo rinkos poreikius yra ribotos, todėl būtina nuolat tobulinti taikomus mechanizmus ir priemones.

1.2. EESRK palankiai vertina Europos profesinio mokymo plėtros centro (CEDEFOP) pasiūlytus papildomus patobulinimus, kurie leistų Europos mastu nuolat numatyti gebėjimus, pavyzdžiui, dėl metodų ir duomenų bazių tobulinimo bei pasiūlos ir poreikių prognozių vienalaikio atnaujinimo siekiant ištirti skirtumus. Be to, atsižvelgdamas į skirtingą valstybių narių praktiką, Komitetas rekomenduoja pateikti išsamesnę kompetencijų apibrėžtį.

1.3. Tačiau būtina konstatuoti, kad priemonių būsimiems poreikiams tiksliai nustatyti nėra ir kad globalizacijos sąlygomis dabartinis pasaulinis darbo pasidalijimas nėra stabilus vidutinės trukmės laikotarpiu, o mokymai greičiausiai truks būtent tokį „vidutinės trukmės laikotarpį“.

1.4. EESRK manymu, reikėtų tobulinti gebėjimus ir juos priderinti prie dabartinių ir būsimų darbo rinkos poreikių. Tačiau Komitetas ragina visiškai išnaudoti esamą darbo rinkos potencialą siekiant pagerinti darbuotojų gebėjimus prisitaikyti, pagerinti dabartinių darbo vietų kokybę, sukurti naujų produktyvių darbo vietų ir išplėtoti naujos „žaliosios“ rinkos potencialą.

1.5. Komitetas besąlygiškai pritaria visų suinteresuotų šalių partnerystės ir bendradarbiavimo idėjai. Komiteto manymu, ypač svarbus socialinių partnerių – pagrindinių darbo rinkos subjektų – ir pilietinės visuomenės indėlis. Komitetas taip pat pasisako už aktyvesnį bendradarbiavimą ir veiklos koordinavimą tarptautiniu lygiu, visų pirma dalyvaujant TDO ir EBPO veikloje.

1.6. Komitetas nori atkreipti dėmesį į glaudų ir veiksmingą švietimo įstaigų ir įmonių bendradarbiavimą, sudarantį sąlygas konstruktyviems švietimo sistemų pokyčiams, leidžiantį sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių, padidinti techninių disciplinų populiarumą, pagerinti gamybinės praktikos kokybę, numatyti gebėjimus ir juos geriau priderinti prie įmonių praktikos. Komitetas taip pat pabrėžia mokytojų profesinio tobulinimosi kokybės ir karjeros planavimo patarimus teikiančių struktūrų tobulinimo svarbą. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti specifiniams mažų ir vidutinių įmonių poreikiams.

1.7. Šiuo požiūriu EESRK atkreipia dėmesį į 2009 m. gegužės mėn. Prahoje įvykusiame neeiliniame aukščiausio lygio susitikime užimtumo klausimais priimtas rekomendacijas. Jose siūloma gerinti gebėjimus, investuoti į švietimą, skatinti judumą Europos Sąjungoje, numatyti profesinių gebėjimų poreikį ir šiuos gebėjimus geriau priderinti prie darbo rinkos poreikių, taip pat sudaryti geresnes galimybes kokybiškai gamybinei praktikai ir stažuotėms.

1.8. Komitetas taip pat palankiai vertina šių metų gegužės mėn. įvykusiame Švietimo taryboje valstybių narių prisiimtą įsipareigojimą. Nuspręsta sukurti stipresnę Europos sistemą, kuri leistų aktyviau bendradarbiauti švietimo ir profesinio mokymo srityje, ir nustatyti keturi strateginiai tikslai siekiant padidinti kiekvieno studijuojančio ar profesinius įgūdžius tobulinančio asmens įsidarbinimo galimybes ir verslumo potencialą. Šiuo požiūriu ypač svarbi Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sąranga (EKS) (1).

1.9. EESRK taip pat palankiai vertina pirmininkaujančios Švedijos sprendimą į savo renginių programą įtraukti 2009 m. spalio 22–23 d. vyksiančią konferenciją „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms“, kurios metu daugiausia dėmesio bus skirta būsimiems darbo rinkos poreikiams ir valstybinių įdarbinimo tarnybų vaidmeniui.

2. Įvadas

2.1. Dėl pasaulinės finansų krizės prasidėjo ES ekonomikos recesija ir tai turi rimtų pasekmių Europos darbo rinkai ir užimtumui. Šiuo metu prognozuojama, kad 2009 m. nedarbas pasieks 9,4 proc., o 2010 m. sudarys 10,9 proc.

2.2. Europos Komisija reaguodama į padėtį Europoje parengė Europos ekonomikos atkūrimo planą (2), kuriame pabrėžė koordinuotų veiksmų svarbą, nustatė strateginius tikslus ir pasiūlė tam tikras priemones, susijusias su keturiomis prioritetinėmis Lisabonos strategijos sritimis.

2.3. Viena iš sričių, kuriose ES ketina imtis gelbėjimo veiksmų – darbo vietų ir žmogiškųjų išteklių apsauga bei verslumo skatinimas. Komisija paragino pradėti plataus masto ES iniciatyvą, skatinančią užimtumą, ir be kitų veiksmų rekomendavo stebėti dabartinę ir numatomą darbo vietų pasiūlą bei veiksmingiau reaguoti į minėtą pasiūlą įgyjant platesnius ir aukštesnio lygio gebėjimus.

2.4. Pagrindinis augimo ir gerovės užtikrinimo veiksnys yra šalies pajėgumas suteikti galimybes gauti kokybišką darbą. Politikos, kuria siekiama užtikrinti darbo galimybes ir augimą, pagrindą sudaro keletas labai svarbių dalykų. Moderni, įtraukianti, lanksti ir konkurencinga darbo rinka apima daug veiklos rūšių ir užduočių. Reikia neužmiršti, kad laisvas darbuotojų judėjimas yra vienas pagrindinių ES ramsčių. Siekiama dvejopo tikslo: ne tik sudaryti palankesnes sąlygas piliečiams dirbti kitoje valstybėje narėje ir padidinti darbo vietų pasiūlą, bet ir suteikti galimybę įmonėms pasinaudoti gausesne ir lankstesne darbo jėga, geriau prisitaikiusia prie darbo rinkos poreikių.

2.5. 2009 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos išvadose vienareikšmiškai pabrėžiama, kad būtina dėti pastangas didinti ES pajėgumą gerinti visų lygių gebėjimus, numatyti darbo rinkos poreikius ir kvalifikaciją priderinti prie minėtų poreikių. Susitikimo dalyviai valstybes nares taip pat primygtinai paragino įgyvendinti integruotą gairę Nr. 24 ir savo švietimo bei profesinio mokymo sistemas priderinti prie naujų gebėjimų poreikių.

2.6. 2009 m. gegužės 7 d. Prahoje vykusiame neeiliniame aukščiausio lygio susitikime užimtumo klausimais buvo nustatyta dešimt konkrečių priemonių. Šiomis priemonėmis siekiama išspręsti ilgalaikes ir trumpalaikes problemas. Jas numatyta įgyvendinti nacionaliniu ir ES lygiu bendradarbiaujant su socialiniais partneriais. Keturios iš priemonių yra susijusios su švietimu, profesiniu rengimu, mokymusi visą gyvenimą, gamybine praktika, parama judumui, geresniu gebėjimų numatymu ir jų priderinimu prie darbo rinkos poreikių.

3. Bendros pastabos

3.1. 2008 m. Komisija paskelbė savo komunikatą „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms. Darbo rinkos ir gebėjimų poreikių numatymas ir derinimas“ (3), kuriame, atsižvelgdama į dabartinę krizę, pabrėžė, kad žmoniškąjį kapitalą ir galimybes įsidarbinti būtina gerinti tobulinant gebėjimus. Komisijos pasiūlymo tikslas – padidinti Europos Sąjungos pajėgumus vertinti ir numatyti gebėjimus ir geriau juos priderinti prie kuriamų naujų darbo vietų pobūdžio.

3.2. Komisija ne tik pateikia pirmą gebėjimų vertinimą atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius iki 2020 m., bet ir pasiūlo sistemingą būsimų darbo rinkos poreikių stebėsenos, vertinimo ir savalaikio nustatymo procesą. Vykdydama programą PROGRESS ir mokymosi visą gyvenimą programas Komisija taip pat plėtos naujus gebėjimų vertinimo metodus.

3.3. Veiksmingam minėtų procesų įgyvendinimui Komisija pasitelkia šiuo metu taikomas priemones ir tuo pat metu numato naujas priemones, kurios turėtų pagreitinti arba supaprastinti procesą. Ji skiria daug dėmesio lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros politikai ir priemonių, kuriomis siekiama tobulinti gebėjimus, įgyvendinimui. Siūlomos tokios naujos priemonės kaip Europos darbo rinkos observatorija, standartinis daugiakalbis profesijų ir gebėjimų katalogas ir taip vadinama Match and Map priemonė, skirta EURES sistemos vartotojų paieškoms palengvinti. Taip pat nurodoma, kad labai svarbų vaidmenį atlieka Europos socialinis fondas (ESF) ir Europos regioninės plėtros fondas (ERPF). Galimybės numatyti būsimus darbo rinkos poreikius yra ribotos, todėl būtina nuolat vystyti ir tobulinti taikomus mechanizmus ir priemones kartu stebint skirtingų valstybių narių įsisavinimo pajėgumą.

3.4. Komisija pagrįstai pabrėžia, kad vis svarbesni tampa daugelį sričių apimantys gebėjimai ir ne techninio pobūdžio gebėjimai (soft skills), pavyzdžiui, komandinis darbas, kalbų mokėjimas ir komunikaciniai gebėjimai. Ypatingą dėmesį reikia skirti ankstyvame amžiuje įgyjamų skaitymo, rašymo ir skaičiavimo (numeracy) gebėjimų standartų ir toje srityje pasiekiamų rezultatų tobulinimui.

3.5. Sektorių tarybų gebėjimų klausimais (Sector Skills Council) steigimas vadovaujantis sektorių lygiu sudarytais darbdavių, švietimo įstaigų ir kitų suinteresuotųjų subjektų susitarimais galėtų būti tinkama praktika. Minėtų tarybų veiklą būtų galima susieti su sektorių socialinio dialogo struktūromis, kadangi šioje srityje socialiniai partneriai atlieka ypač svarbų vaidmenį (4).

3.6. 2009 m. gegužės 12 d. vykusioje Švietimo ministrų Taryboje valstybės narės prisiėmė įsipareigojimą aktyviau bendradarbiauti švietimo ir profesinio mokymo srityje. Pasirinkti prioritetai, pabrėžiantys, kad vykstant plataus masto diskusijai ekonominės ir socialinės politikos klausimais švietimui ir profesiniam rengimui turi tekti svarbus vaidmuo. Bendri iššūkiai yra šie: 1) užtikrinti, kad darbo jėga turėtų rytdienos darbo vietoms būtinus gebėjimus, 2) prisitaikyti prie senstančios visuomenės poreikių ir 3) intensyvesnė pasaulinė konkurencija.

3.7. Taryba taip pat priėmė išvadas dėl švietimo įstaigų ir socialinių partnerių bendradarbiavimo stiprinimo. Svarbus vaidmens, kurį švietimas ir profesinis rengimas atlieka socialinės sanglaudos srityje, aspektas – pajėgumas piliečiams suteikti žinias, gebėjimus ir kompetenciją, leidžiančius jiems lengviau patekti į darbo rinką ir joje išsilaikyti. Būtent todėl socialiniams partneriams, kurie yra pagrindiniai darbo rinkos subjektai, tenka svarbus vaidmuo.

4. Faktai ir skaičiai

4.1. 2008 m. birželio mėn. ES Tarybos išvadose buvo patvirtintas prašymas pateikti išsamų gebėjimų poreikių Europoje iki 2020 m. įvertinimą – Darbo rinkos poreikių numatymas ir derinimas, ypatingą dėmesį skiriant jaunimui (5).

4.2. Todėl Europos profesinio mokymo plėtros centras atliko gebėjimų poreikių 2006–2020 m. (6) tyrimą, kuriame nagrinėjama padėtis 25 ES valstybėse narėse ir Norvegijoje bei Šveicarijoje. Tyrime daroma prielaida, kad iki 2020 m. bus sukurta 20,3 mln. papildomų darbo vietų. Vadinamasis darbo vietų atsilaisvinimas (darbuotojams išėjus į pensiją arba palikus darbo rinką) leis sukurti 85 mln. papildomų darbo vietų, kurių, deja, negalima laikyti naujai sukurtomis darbo vietomis. Numatoma, kad 2020 m. paslaugų sektoriuje sukurtos darbo vietos sudarys tris ketvirtadalius visų darbo vietų.

4.3. Šiuo metu beveik 40 proc. dirbančių asmenų atlieka užduotis, reikalaujančias aukštesnio lygio gebėjimų, pavyzdžiui, susijusių su valdymu, individualia veikla arba techniniu darbu. Prognozuojama, kad ateinantį dešimtmetį daugės darbo vietų, reikalaujančių aukšto arba vidutinio lygio gebėjimų. Taip pat numatoma, kad bus daugiau tam tikro pobūdžio darbo vietų, nereikalaujančių jokio arba tik žemo išsilavinimo.

4.4. Jei išliks tokia pati tendencija, dėl minėtų pokyčių įvyks darbo vietų didėjimo poliarizacija. Tai lems darbo vietų, kurioms būdingos paprastos, tiesiogiai su pareigomis susijusios užduotys ir vidutinio lygio kvalifikaciniai reikalavimai, poreikio sumažėjimą, net jei dėl daugelio darbuotojų išėjimo į pensiją reikės atitinkamą profesinį pasirengimą turinčių naujų darbuotojų.

4.5. Šiuo metu visose profesinėse kategorijose, net žemiausios kvalifikacijos, keliami vis aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai. Gebėjimų pasiūla turi įtakos šiai keliamų kvalifikacinių reikalavimų didėjimo tendencijai. Apskritai gyventojų išsilavinimo lygis per pastaruosius dešimt metų padidėjo, visų pirma todėl, kad daugelyje valstybių narių žmonės pasinaudojo galimybe įgyti aukštąjį išsilavinimą, o vyresnio amžiaus darbuotojai, kuriems paprastai būdinga žemesnio lygio kvalifikacija, pasitraukė iš darbo rinkos, kadangi išėjo į pensiją.

4.6. Vis dėlto Europos profesinio mokymo plėtros centro išvadose aiškiai pabrėžiama, kad ilgainiui visuotinai didės daugeliui ar daugumai darbo vietų keliami kvalifikaciniai reikalavimai. Centro prognozėse nurodoma, kad 2006–2020 m. laikotarpiu beveik 91 proc. laisvų darbo vietų reikalaus aukštesnio arba vidutinio lygio išsilavinimo. Per ateinančius dešimt metų prireiks pakeisti dabartinę darbo jėgos kvalifikacijos struktūrą, kadangi vis daugiau – iki 55 mln. – laisvų darbo vietų reikalaus vidutinio lygio kvalifikacijos (o tam būtinas profesinis mokymas). Jokio išsilavinimo arba žemo lygio išsilavinimą turintiems asmenims bus prieinamos mažiau negu 10 mln. darbo vietų.

4.7. Eurostato duomenys rodo, kad nuo 2000 m. ES buvo sėkmingai kuriamos kokybiškos darbo vietos. Taip pat pastebima teigiama aukštojo mokslo diplomą turinčių asmenų užimtumo lygio ir užimtumo augimo sąsaja. Daugumoje ES valstybių narių aukštojo mokslo diplomą turinčių asmenų užimtumas didėjo sparčiau negu vidutinis užimtumo lygis. Pavyzdžiui, Maltoje aukštojo mokslo diplomą turinčių asmenų užimtumas nuo 2000 m. išaugo daugiau nei du kartus, o bendras užimtumas padidėjo tik 12 proc. Be to, nereikia užmiršti, kad esama ir priešingos tendencijos, t. y. kuriamos neužtikrintos darbo vietos.

4.8. Taigi, Europos profesinio mokymo plėtros centro tyrime pateikiamos šios išvados:

—	ir ateityje bendras gebėjimų poreikis didės,

—	vykdoma politika turės užtikrinti darbo jėgos pajėgumą prisitaikyti prie minėtų reikalavimų. Bus naudinga žinoti, ar darbo vietų trūkumas darbo rinkoje yra tik laikinas arba praeinantis reiškinys, ar tai ilgalaikis reiškinys, dėl kurio būtina imtis tikslinių priemonių,

—	tęstinis mokymas ir mokymasis visą gyvenimą turi padėti užtikrinti, kad asmenų gebėjimai nuolat atitiktų struktūrinius darbo rinkos pokyčius,

—	jaunimas, kuris per ateinančius dešimt metų papildys darbo rinką, negalės atitikti visų darbo rinkos reikalavimų. Tai turės pasekmių švietimo ir profesinio mokymo sistemoms, ypač svarbus vaidmuo tenka mokymuisi visą gyvenimą,

—	nors švietimas ir profesinis mokymas yra labai svarbūs geriau atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, jų nepakaks, kad būtų išspręsta per aukštos arba per žemos kvalifikacijos problema,

—	svarbu tinkamai įvertinti gebėjimus, vykdyti jų praradimo prevenciją ir kuo geriau panaudoti turimus gebėjimus.

5. Konkrečios pastabos

5.1. Komisija užsibrėžė tikslą turimus gebėjimus suderinti su darbo rinkos poreikiais. Beje, laisvam darbuotojų judėjimui ES iškylančių kliūčių, įskaitant administracines kliūtis, panaikinimas, taip pat aiškesnė informacija apie darbo rinkos tendencijas padėtų skatinti profesinį, sektorinį ir geografinį judumą (7) ir užtikrinti geresnę darbuotojų gebėjimų ir laisvų darbo vietų atitiktį. Taip pat labai svarbu skatinti vadinamąjį perėjimo judumą (transition mobility), kuris netekusiems darbo padeda lengviau rasti naują kokybišką darbo vietą pasinaudojant saugumo garantijomis (darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros koncepcija).

5.2. Prie komunikato pridedamame darbo dokumente (8) Komisija siūlo tam tikrų sąvokų, tokių kaip kvalifikacija, žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, apibrėžtį, tačiau praktika rodo, kad skirtingose valstybėse narėse šios sąvokos suprantamos labai nevienodai. Komisija nagrinėjamame komunikate turėtų aiškiau apibrėžti sąvokos „gebėjimas“ prasmę.

5.3. Jau prieš dabartinę krizę Europoje buvo gebėjimų problema. Daugiau nei prieš dešimt metų Europos institucijos ir įmonių vadovai atkreipė dėmesį į tai, kad Europoje neparengiama, į ją nepritraukiama ir joje nepasilieka tiek mokslininkų, inžinierių, informatikų, kiek reikia jos pramonei. Šią problemą būtina skubiai spręsti, statistika rodo, kad jaunoji karta ir toliau nelabai domisi mokslininko karjera. Europoje vis didėja rinkos poreikius atitinkančių gebėjimų trūkumas ir Europos kelyje į konkurencingumą tai tampa tarsi uždelsto veikimo bomba. Tinkamo lygio gebėjimai, geresnė prieiga prie informacijos ir struktūrų tobulinimas turės teigiamo poveikio, ypač MVĮ.

5.4. Imigrantai iš trečiųjų šalių taip pat gali prisidėti prie ES vystymosi, visų pirma turint omenyje darbo jėgos pasiūlos mažėjimą daugelyje šalių. Nauja ES ekonominės imigracijos iš trečiųjų šalių strategija ir talentingų žmonių iš kitų pasaulio vietų srautas yra tik laikina išeitis. Praktika parodys, ar mėlynosios kortelės įvedimas padės Europai laimėti mūšį dėl talentų. Šiandien Europoje dirba tik 2 proc. aukštos kvalifikacijos darbuotojų iš trečiųjų pasaulio šalių.

5.5. Dabar, kai Europoje sudėtingas metas, reikalingų gebėjimų trūkumo problemai būtina skirti dar daugiau dėmesio ir apie ją plačiai kalbėti. Net jeigu numatoma, kad Europoje vidutiniu ir ilgalaikės trukmės laikotarpiu bus dar didesnis darbo vietų kūrimo – tiek naujų, tiek ir atsilaisvinančių – potencialas, bendrose darbo vietų kūrimo prognozėse ryškėja darbo vietų poliarizacijos tendencija: labai padaugės darbo vietų, reikalaujančių aukštesnio lygio gebėjimų.

5.6. Darbuotojų skaičiaus mažinimas mažesnės paklausos laikotarpiu yra labai trumparegiška išeitis. Gebėjimų formavimas yra brangus ir ilgai užtrunkantis procesas tiek formaliojo švietimo (pradinis, vidurinis arba aukštasis), tiek mokymosi įmonėje (įmonės kultūra, įmonės specifika, ryšiai su klientais) atveju. Ekonomikos nebūtų įmanoma atgaivinti, jei įmonės susidurtų su pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu.

5.7. Įžvalgi ir toliaregiška strategija neatsiejama nuo bendrų vyriausybių ir privataus sektoriaus veiksmų:

—	2007–2013 m. laikotarpiu ESF finansavimą skirti profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui,

—	imtis bendrų veiksmų ir plėtoti privataus ir viešojo sektorių bendradarbiavimą,

—	įgyvendinti bendrą politiką, kuria būtų siekiama sumažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių ir didinti jaunimo susidomėjimą matematika, mokslu ir karjera inžinerijos, informacinių ir komunikacijos technologijų, aplinkosaugos srityse,

—	stiprinti ir plėtoti švietimo įstaigų ir universitetų aukšto lygio partnerystę studentams suplanuojant stažuotes – ypač paskutiniaisiais jų studijų mėnesiais – kurios jiems suteiktų galimybę užmegzti tiesiogiai susipažinti su darbo aplinka, į kurią jie pateks baigę mokslus,

—	remti gebėjimų judumą Europos Sąjungos teritorijoje,

—	plėtoti naujoviškus metodus švietimo srityje, įskaitant e. švietimą ir nuotolinį mokymą,

—	sutelkti atskirtį patiriančių visuomenės grupių, kurios gali mokytis ir kurių integracijai jau yra skiriama daug lėšų (skurstantys asmenys, bedarbiai, žmonės su negalia, diskriminuojamos grupės ir pan.), potencialą,

—	mokyti imigrantus.

5.8. Europa privalo tobulinti savo gebėjimų piramidę (9): raštingumą ir pagrindinius gebėjimus, profesines žinias, vadinamuosius GKE talentus (Global Knowledge Economy talents) – globalios žinių ekonomikos talentai. Šiuo metu Europai daugelyje šalių reikia dar nemažai nuveikti, kad būtų sukurta jos plataus užmojo tikslus atitinkanti gebėjimų piramidė.

5.9. Jei Europa nori kurti, užtikrinti ir išsaugoti gebėjimus, kurių jai reikia, reikės priimti tam tikras priemones, kurios būtų susijusios ne tik su gebėjimų ES pasiūla, bet ir paklausa. Akivaizdu, kad paklausai įtakos turės sparčiai augančių sektorių poreikiai, ilgalaikiai prioritetai, sparčiai nustatomi pasaulio ir vietos lygiu, tai pat ir su pasauliniais ištekliais arba demografine raida susijusios tendencijos. Kalbant apie pasiūlą, siūlomos darbo jėgos pobūdį visų pirma lems demografinės tendencijos, mažas judumo lygis ir Europos pajėgumas užtikrinti reikiamus gebėjimus.

5.10. Komitetas pabrėžia mokytojų rengimo svarbą (10). Mokytojų rengimas ir profesinis tobulinimasis turi būti neatsiejami nuo pagrindinių inovacijų, mokslinių tyrimų ir verslumo srityse vykdomos politikos gairių. Profesinis tobulinimasis mokytojams turi suteikti galimybes geriau prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių ir vystyti atitinkamus gebėjimus visose švietimo pakopose.

5.11. Socialiniai partneriai šioje srityje atlieka labai svarbų vaidmenį. Įmonių ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas turi duoti labai konkrečių rezultatų, visų pirma nustatant mokyklų programas ir nacionaliniu lygiu kuriant profesijų ir kvalifikacijų sistemas, kurios turi atspindėti darbdavių poreikius, susijusius su konkrečių užduočių atlikimu įmonėje. Svarbu tinkamai mokyti praktikantus, numatyti stažuotes jauniems darbuotojams ir suteikti patrauklumo profesijoms, kurių reikia. Prieš atlikdama gebėjimų tyrimą, Europos Komisija turėtų pasidomėti, kokias užduotis reikia atlikti įmonėse. Reikėtų labai aiškiai atskirti atitinkamus mažų ir stambių įmonių poreikius.

5.12. Europa taip pat turės atsižvelgti į prisitaikymo prie klimato kaitos pasekmes užimtumui. Klimato atšilimas turės poveikio gamybos veiksniams ir procesams. Jau dabar Europos Komisija atlieka daug tyrimų, kurių tema – nauja mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos samprata ir su ja susijusių „žalių“ darbo vietų bei ekologiškos pramonės kūrimas. Pirmi rezultatai rodo, kad trūksta duomenų, yra netikslumų ir labai skiriasi klimato kaitos poveikio darbo rinkoms prognozės. Perėjimą prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos reikia laikyti ilgalaikiu procesu, kurio metu darbo rinkos laipsniškai prisitaikys.

5.13. Komisijos komunikate daugiausia dėmesio skiriama naujų darbo vietų kūrimui ir gebėjimų, reikalingų šioms būsimoms darbo vietoms, tobulinimui. ES taip pat privalo tinkamai panaudoti esamą darbo rinkos potencialą ir gerinti darbuotojų, kurie prarado arba kuriems iškilo grėsmė prarasti darbą, kvalifikaciją ir gebėjimus prisitaikyti. Taip pat reikėtų neužmiršti perkvalifikavimo, papildomo profesinio mokymo ir mokymosi visą gyvenimą. Kita vertus, ES turi būti pajėgi sudaryti palankias sąlygas našių, kokybiškų ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimui.

5.14. Iniciatyvos, kuriomis siekiama tobulinti gebėjimus, taip pat turi atspindėti visų siekius ir poreikius. Švietimas yra ypač svarbus piliečiams suteikiant pasirinkimo laisvę ir asmeninio tobulėjimo galimybes. Kalbant apie darbo rinką, švietimo uždavinys – perduoti asmenims žinias ir gebėjimus, kadangi pastarieji būtini siekiant patenkinti nuolat besikeičiančius reikalavimus ir tokiu būdu užtikrinti aukštą užimtumo lygį.

5.15. Politika, kuria siekiama tobulinti darbo jėgos gebėjimus ir galimybes prisitaikyti, turi būti grindžiama visų piliečių lygybės ir nediskriminavimo principais. Tuo tikslu reikia šalinti visas kliūtis, su kuriomis šiuo metu susiduriama švietimo ir profesinio mokymo sistemose tiek vykdant formalųjį švietimą, tiek mokantis įmonėje. Minėtos kliūtys visų pirma paliečia ypač pažeidžiamas visuomenės grupes: vyresnio amžiaus darbuotojus ir neįgaliuosius.

5.16. 2009 m. gegužės 12 d. Švietimo tarybos išvadose taip pat pabrėžiamas svarbus socialinių partnerių vaidmuo. Vykstant Europos socialiniam dialogui ES socialiniai partneriai daug dėmesio skiria švietimo ir profesinio mokymo problemoms darbo rinkos poreikių požiūriu. 2002 m. bendromis jų pastangomis buvo parengta Visą gyvenimą trunkančio mokymosi siekiant ugdyti įgūdžius ir kelti kvalifikaciją veiksmų programa, o 2006 m. – Pagrindinių darbo rinkos elementų analizė, kuriomis bus grindžiami bendri veiksmai įgyvendinant jų trečiąją 2009–2010 m. darbo programą: Autonominis susitarimas dėl įtraukių darbo rinkų ir užimtumo ataskaita.

5.17. Tarybos išvadose primygtinai raginama stiprinti partnerystę su pilietine visuomene ir plėtoti visų suinteresuotų šalių bendradarbiavimą: įmonių, švietimo įstaigų, valstybinių įdarbinimo tarnybų ir pan. Bendradarbiavimas su suinteresuotomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir socialinės iniciatyvos gali tapti prasmingu indėliu į įprastą socialinį dialogą.

5.18. Vienas svarbiausių atvirojo koordinavimo metodo (AKM) indėlių švietimo ir profesinio mokymo srityje ES lygiu yra Europos kvalifikacijų sistema (EKS). Ji turėtų padėti užtikrinti skaidresnes ir aiškesnes kvalifikacijas ir taip paskatinti Europoje judumą.

5.19. Europos socialinis fondas (ESF) pasirodė tinkama priemonė, padedanti užtikrinti Europos poreikius profesinio mokymo srityje. Biurokratinių procedūrų ir dubliavimosi su struktūrinių fondų iniciatyvomis panaikinimas bei aktyvesnis socialinių partnerių dalyvavimas galėtų tapti pagrindiniais būsimos veiklos tobulinimo aspektais.

5.20. Vadinamieji Vidutiniai Europos rezultatų mokymo srityje orientaciniai lygiai („Europiniai lyginamieji standartai“) taps pasiektos pažangos stebėsenos priemone. Valstybės narės susitarė, kad iki 2020 m.:

—	vidutiniškai ne mažiau kaip 15 proc. suaugusiųjų turėtų dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese,

—	gebėjimus prastai įgyjančių 15 metų jaunuolių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse procentinė dalis turėtų būti mažesnė nei 15 proc.,

—	aukštąjį mokslą įgijusių 30–34 metų amžiaus asmenų dalis turėtų būti ne mažesnė nei 40 proc.,

—	švietimo ir mokymo įstaigų nebaigiančių asmenų dalis turėtų būti mažesnė nei 10 proc.,

—	ne mažiau kaip 95 proc. vaikų nuo 4 metų amžiaus iki privalomo pradinio ugdymo pradžios amžiaus turėtų dalyvauti ikimokykliniame ugdyme.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacija dėl Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sąrangos kūrimo (EKS) (2008/C 111/01).

(2) Europos ekonomikos atkūrimo planas, COM(2008) 800 galutinis, 2008 m. lapkričio 26 d.

(3) Komisijos komunikatas „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms. Darbo rinkos ir gebėjimų poreikių numatymas ir derinimas“, COM(2008) 868 galutinis, 2008 m. gruodžio 16 d.

(4) OL C 277, 2009 11 17, p. 15

(5) Cedefop, Panorama Series 160, „Gebėjimų poreikiai Europoje“, 2008 m.

(6) Reikia turėti omenyje, kad minėtas tyrimas atliktas prieš prasidedant ekonomikos ir finansų krizei, todėl jame nebuvo atsižvelgta į krizės padarinius.

(7) OL C 228, 2009 9 22, p. 14

(8) Prie komunikato COM(2008) 868 galutinis pridedamas Europos Komisijos darbo dokumentas SEC (2008) 3058.

(9) Pamatinis dokumentas: European Business Summit (Europos verslo viršūnių susitikimas), 2009 m. kovo mėn., INSEAD (The business school for the World) bendradarbiaujant su Microsoft ir Belgijos įmonių federacija (FEB).

(10) OL C 151, 2008 6 17, p. 41.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/80

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui“

(COM(2009) 262 galutinis)

(2010/C 128/14)

Pranešėjas Luis Miguel PARIZA CASTAÑOS

Bendrapranešėjis Cristian PÎRVULESCU

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. birželio 10 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui“

COM(2009) 262 galutinis.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 15 d. priėmė savo nuomonę.

1. Rekomendacijos

1.1. Pastaraisiais metais žmogaus teisių apsaugai ir jų skatinimui ES darbotvarkėje buvo teikiama mažiau reikšmės. Politinis prioritetas buvo valstybių saugumas, o jis atrodė nesuderinamas su didesne laisve ir pagrindinių teisių apsauga.

1.2. Saugumo ir teisingumo politika turi ginti laisvės vertybes. EESRK mano, kad šios politikos atspirties taškas turi būti pagrindinių teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių konvencijoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, apsauga.

1.3. Saugumo politika neturi pažeisti pagrindinių vertybių (žmogaus teisių ir piliečių laisvių) ir demokratijos principų (teisinės valstybės principo), bendrų visai Sąjungai. Kolektyvinio ir valstybės saugumo tikslas neturėtų riboti asmens laisvės. Kai kuriuose politiniuose pasiūlymuose kartojama anksčiau daryta klaida – aukoti laisvę dėl didesnio saugumo.

1.4. Pagrindinių teisių ir laisvių apsauga turėtų būti sustiprinta akivaizdžios ir tvirtos Europos lygio politinės valdžios priemonėmis, todėl EESRK remia Europos Komisijos pirmininko José Manuel Barroso pasiūlymą sukurti Europos Komisijos nario, atsakingo už teisingumą, pagrindines teises ir piliečių laisves, pareigybę. Komitetas tikisi, kad šiam skyriui bus suteiktos politinės priemonės ir organizaciniai bei finansiniai ištekliai, reikalingi tokiai atsakingai veiklai.

1.5. Vis dėlto Komitetas apgailestauja, kad imigracijos ir prieglobsčio sritys priskiriamos vidaus saugumo klausimams, už kuriuos atsakingas kitas Europos Komisijos narys. Imigraciją susieti su saugumu ir atskirti nuo pagrindinių teisių apsaugos yra klaidingas politinis sprendimas. EESRK siūlo, kad naujai išrinktoje Europos Komisijoje imigracijos ir prieglobsčio politika būtų glaudžiai susieta su pagrindinių teisių apsauga ir priskirta tai pačiai politikos sričiai.

1.6. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės politikai bus suteiktas platesnis teisinis pagrindas, todėl EESRK mano, kad Europos Sąjunga gali pasiekti aukštesnius tikslus negu siūlo Komisija.

1.7. Komitetas rekomenduoja persvarstyti teisės aktus, reglamentuojančius laisvę keliauti, kad Reglamentas EB/2252/2004 būtų iš dalies pakeistas.

2. Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė

2.1. ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei prasideda lemiamas etapas. Nuo 1999 m. Taryba priėmė dvi penkiametes programas: Tamperės programą (1999–2004 m.) ir Hagos programą (2004–2009 m.).

2.2. Praėjus dešimčiai metų, Tamperės programoje numatyti tikslai kol kas nepasiekti. ES dar nėra bendra laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė. Per tuos metus pasiekta pažanga yra nepakankama (1) ir netolygi. Stokholmo Europos Vadovų Taryba gali būti nauja galimybė atgaivinti Tamperės dvasią.

2.3. Bendros imigracijos, prieglobsčio ir sienų politikos srityje padaryta didelė pažanga, išskyrus teisėtos ir darbo imigracijos politiką, kuriai vis dar taikoma vieningo balsavimo Taryboje taisyklė.

2.4. Politika, susijusi su policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosios teisės srityje, buvo grindžiama tarpvyriausybine logika, dideliu nepasitikėjimu ir vieningo balsavimo taisykle, o tai labai apsunkino bendrų Europos teisės aktų priėmimą.

2.5. Stokholmo programa veikiausiai bus įgyvendinama įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, taigi daugelio sričių politika bus priimama Taryboje taikant įprastą procedūrą ir Europos Parlamento teisėkūros bendro sprendimo procedūrą. Tai leis ES užsibrėžti aukštesnius tikslus, nors dabartinė Sutartis taip pat suteikia galimybę kurti Europai reikalingą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę.

2.6. Prieš priimant Stokholmo programą šiuo klausimu jau parengta įvairių dokumentų, įskaitant Europos imigracijos ir prieglobsčio paktą, (2) Europos vidaus reikalų ir teisingumo politikos ateities patariamosios grupės ataskaitas (3), taip pat Europos Komisijos 2008 m. rugsėjo–lapkričio mėn. vykusių viešųjų konsultacijų „Laisvė, saugumas ir teisingumas: kokia bus ateitis? Konsultacijos dėl ateinančių penkerių metų prioritetų“ (4)metu surinktą informaciją.

2.7. Ši nuomonė, kurioje EESRK pateikia rekomendacijas dėl Stokholmo proceso, paremta 2009 m. birželio mėn. Europos Komisijos paskelbtu komunikatu „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui. Didesnė laisvė saugesnėje aplinkoje“ (5).

2.8. Be to, Komitetas rengia nuomonę savo iniciatyva (6), kurioje siūloma, kad Europos Sąjungos imigracijos ir sienų politikoje bei teisės aktuose būtų deramai gerbiamos žmogaus teisės, o didžiausias dėmesys būtų skiriamas visų žmonių laisvei ir saugumui. Ši nuomonė kartu bus dalis EESRK indėlio rengiant Stokholmo programą.

3. Bendrosios pastabos

3.1. Komitetas sutinka ir pritaria tam, kad Stokholmo darbotvarkės politinis prioritetas būtų pagrįstas Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimu piliečių labui. Vienas svarbiausių artimiausių penkerių metų uždavinių, – ypač patvirtinus Lisabonos sutartį, sukurti piliečių Europą, todėl atsižvelgiant į šį tikslą reikės priderinti ES politinius prioritetus. Prieš trejus metus Komitetas priėmė nuomonę savo iniciatyva siekdamas padidinti Europos pilietybės matomumą ir veiksmingumą (7). Būtina gerinti Europos pilietybės kokybę, kad ji taptų atviresnė, nešališkesnė, palankesnė integracijai ir užkirstų kelią bet kokio pobūdžio diskriminacijai.

3.2. EESRK taip pat palankiai vertina tai, kad komunikate prioritetas skiriamas „Teisių Europos“ kūrimui, kadangi Pagrindinių teisių chartijoje išdėstytų pagrindinių teisių ir laisvių apsauga yra didžiausia ES vertybė (8).

3.3. Nors Europos pagrindinių teisių apsaugos sistema pakankamai išvystyta, tinkama pagarba šioms teisėms ES nėra užtikrinta, ypač įgyvendinant ir taikant Bendrijos teisę nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu. Stokholmo programa turėtų apimti aiškią, plačių užmojų ir išsamią pagrindinių teisių apsaugos bei gynimo laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje strategiją ir užtikrinti tvirtą ir visuotinę „Teisių Europą“ visais valdymo lygiais.

3.4. Pastaraisiais metais saugumas buvo svarbesnis ES prioritetas negu žmogaus teisės, teisingumas ir laisvės. Komiteto nuomone, norint sukurti tikrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, būtina tinkamai suderinti visus tris aspektus. Būsima saugumo politika turėtų saugoti laisvės vertybes ir teisinę valstybę. Šios politikos pagrindas turėtų būti pagrindinių teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių konvencijoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, apsauga.

3.5. Kadangi žmogaus teisės yra visuotinės ir nedalomos, jos turi būti saugomos ir užtikrinamos visiems asmenims, ne tik ES piliečiams. „Teisių ir teisingumo Europa“ neturėtų apsiriboti tik asmenimis, turinčiais vienos iš valstybių narių pilietybę, ji turi apimti visus, gyvenančius ES teritorijoje. Priešingu atveju laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės taikymo sritis asmenų atžvilgiu būtų nesuderinama su vertybėmis ir principais (nediskriminavimo, teisingo ir vienodo požiūrio bei solidarumo), kurių pagrindu įkurta Europos Sąjunga. Stokholmo programoje turėtų būti atsižvelgta į tai, kad daugelis tarptautinėse ir Europos konvencijose ir sutartyse numatytų teisių ir laisvių yra taikomos visiems asmenims neatsižvelgiant į jų tautybę, pilietybę ar administracinį migranto statusą.

3.6. Ši programa turėtų būti paremta 1999 m. Tamperės programa, kurioje Taryba įtvirtino vieną pagrindinių gairių – nediskriminavimo ir vienodų sąlygų taikymo Europos ir trečiųjų šalių piliečiams principą. Šį principą bus galima sustiprinti nauja sutartimi, pagal kurią ES pagrindinių teisių chartija įgaus juridinę galią ir kuri ES atvers galimybę prisijungti prie Europos žmogaus teisių konvencijos.

3.7. EESRK mano, kad po 2011 m. reikia sustiprinti ES pagrindinių teisių agentūros vaidmenį jai suteikiant daugiau biudžeto lėšų ir naujus įgaliojimus vertinimo srityje, taip pat skatinant jos bendradarbiavimą su kitomis Europos agentūromis, pavyzdžiui, Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ar Europos ombudsmenu. Be to, reikėtų didinti minėtos agentūros savarankiškumą vyriausybių atžvilgiu ir užtikrinti EESRK dalyvavimą atstovaujant pilietinei visuomenei.

3.8. Siekdama užtikrinti sėkmingą Stokholmo programos įgyvendinimą, Komisija siūlo penkiomis pagrindinėmis gairėmis pagrįstą metodą, kuriam EESRK pritaria: 1 tinkamas teisingumo ir vidaus reikalų politikos integravimas į kitas ES politikos sritis; 2 atotrūkio tarp Europos lygmeniu priimamų teisės normų ir jų įgyvendinimo nacionaliniu lygiu mažinimas bei konkrečių priemonių vystymas; 3 Europos teisės aktų kokybės ir poveikio gerinimas; 4 geresnis priimtų priemonių ir įsteigtų agentūrų vertinimo panaudojimas; 5 tinkamų finansinių priemonių užtikrinimas.

3.9. EESRK toliau labai aktyviai bendradarbiaus vertinant Europos politikos kokybę ir pridėtinę vertę, jos poveikį pagrindinėms teisėms ir proporcingumo principui, taip pat poveikį etiniu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu.

3.10. Komitetas gali ir toliau prisidėti įgyvendinant Europos vertinimo strategiją, kurios tikslas – siekti geresnės teisėkūros, įvertinti Europos teisinės sistemos kokybę ir tinkamą administravimą bei šioje srityje priimtų teisinių normų taikymą ir poveikį.

3.11. Pagal Stokholmo programą Europos Sąjunga turi prisiimti griežtesnius ir aiškesnius įsipareigojimus dėl užsibrėžtų tikslų ir uždavinių. Komitetas rekomenduoja apibrėžti pagrindinius rodiklius ir sudaryti pradinį sąrašą uždavinių, kuriuos reikės įvykdyti ir kurie padės objektyviai įvertinti pasiektą pažangą įgyvendinant šią programą ir ją baigus.

3.12. EESRK pritaria pasirinktoms veiklos kryptims, tačiau rekomenduoja aiškiau nurodyti programos prioritetus į juos įtraukiant su finansine parama susijusius įsipareigojimus.

3.13. EESRK pripažįsta, kad daugybė Europos Tarybos rezoliucijų ir rekomendacijų dėl tinkamo ir veiksmingo teisingumo vykdymo yra svarus indėlis, ir ragina Komisiją jas įtraukti į būsimus civilinės ir baudžiamosios teisenos aktus Europos Sąjungoje (9).

4. Konkrečios pastabos

4.1. Puoselėti asmenų teises. Teisių Europa ir teisinė valstybė

4.1.1. 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, skelbianti bendros principų ir vertybių sistemos universalumą, 1950 m. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių konvencija, prie kurios prisijungė visos valstybės narės, ir Europos žmogaus teisių teismas yra pagrindas ir garantija, kad šių principų laikomasi visoje ES teritorijoje.

4.1.2. Į ES pagrindinių teisių chartiją įtraukta naujų teisių, kurių Europos žmogaus teisių konvencijoje nebuvo. Ši Chartija sustiprins pagrindinių asmenų teisių apsaugos teisinį tikrumą, ji bus taikoma Europos institucijoms ir valstybėms narėms, visų pirma įgyvendinant Bendrijos teisės aktus.

4.1.3. Teisė į laisvą asmenų judėjimą – tai viena pagrindinių Europos pilietybės teisių. Kontrolės prie Šengeno erdvės vidaus sienų panaikinimas ir judėjimo bei apsigyvenimo joje laisvė yra vienas didžiausių laimėjimų per pastaruosius dešimtį Europos integracijos metų.

4.1.4. Vis dėlto EESRK norėtų išreikšti susirūpinimą dėl to, kad didelėje ES dalyje pasinaudoti šia teise vis dar trukdo įvairios kliūtys ir barjerai. Komiteto nuomone, Direktyva 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje perkelta netinkamai. Komisija (10), Europos Parlamentas ir daugelis ekspertų savo ataskaitose perkėlimą įvertino kaip nepakankamą. Be to, nesilaikyta nustatytų terminų (11).

4.1.5. EESRK palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl geresnio minėtos direktyvos perkėlimo ir įgyvendinimo gairių. Bet kokia nacionalinių valdžios institucijų pagrindinei laisvo asmenų judėjimo teisei taikoma išimtis ar leidžianti nukrypti nuostata turi būti aiškinamos ribotai ir visiškai laikantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikos (12). Būtina gerinti pasienio darbuotojų darbo ir socialinių teisių apsaugą, kaip Komitetas siūlė įvairiose nuomonėse (13).

4.1.6. EESRK priėmė keletą nuomonių (14) dėl geresnės vaiko teisių apsaugos norėdamas paskatinti ES laikytis tarptautinių sutarčių ir pareikalauti įgyvendinti strategiją, kad valstybės narės nedelsdamos pradėtų vykdyti Europos ir tarptautiniu lygmeniu vaiko teisių srityje prisiimtus įsipareigojimus, visų pirma apibrėžtus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje.

4.1.7. EESRK nori pabrėžti pagarbos įvairovei ir pažeidžiamų asmenų apsaugos svarbą. Su sunkumais, atsirandančiais dėl įvairovės, susiduria įvairios mažumos (pvz., romai) ir daugelis iš imigrantų kilusių asmenų.

4.1.8. Siekdamas sustiprinti teisės aktus prieš diskriminaciją, Komitetas neseniai priėmė įvairių nuomonių, kuriose siūlė tobulinti kovos su diskriminacija (15), rasizmu, smurtu, homofobija ir ksenofobija priemones. Pilietinė visuomenė gali atlikti pagrindinį vaidmenį užtikrindama tinkamą praktinį Bendrijos teisės aktų taikymą.

4.1.9. Įsigaliojus Pagrindinių teisių chartijai, Europos Sąjunga turės naują teisinį darbo ir socialinių teisių apsaugos pagrindą. Ateityje Komitetas imsis naujų iniciatyvų, kad būtų įgyvendinama Europos politika, sustiprinanti šių teisių apsaugą, ir siūlo Europos Komisijai darbo ir socialines teises įtraukti tarp savo prioritetų.

4.1.10. ES rengia saugumo ir sienų kontrolės politiką, paremtą naujų technologijų ir informacinių sistemų naudojimu. Reikia atsižvelgti į etines ir teisines šios politikos pasekmes asmens duomenų ir privatumo apsaugai.

4.1.11. EESRK mano, kad organizuota pilietinė visuomenė, glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis ir Europos valdžios institucijomis, atsakingomis už duomenų apsaugą ir tarpininkavimą, galėtų dalyvauti įvertinime, kad būtų užtikrintas duomenų tvarkymo tikslo, proporcingumo, teisėtumo, saugumo ir konfidencialumo principų laikymasis.

4.1.12. Daugelyje konsultacijų su Europos pilietine visuomene paaiškėjo, kad judėjimo laisvei taikomos neadekvačiai griežtos saugumo priemonės, pavyzdžiui, biometrinių duomenų ir radijo dažninio atpažinimo (RDA) technologijos naudojimas kelionės dokumentuose. Savo nuomonėje (16) Komitetas nurodė, kad RDA „nėra brandi technologija“ ir kad ji gali pažeisti žmonių pagrindines laisves.

4.1.13. Stokholmo programoje turi būti numatyta, kad dėl spartaus minėtų technologijų vystymosi gali prireikti naujų politinių ir teisėkūros iniciatyvų pagrindinių teisių apsaugos srityje, visų pirma susijusių su asmens duomenų apsauga. Komisija turi vykdyti informavimo ir sąmoningumo ugdymo kampanijas supažindindama su teisėmis ir rizika, susijusia su informacinių technologijų naudojimu.

4.1.14. Menkas dalyvavimas pastaruosiuose Europos Parlamento rinkimuose parodė, kad daugelis europiečių nėra patenkinti savo pilietybės kokybe ir ES tam tikrų sričių politika. Komitetas remia Komisijos tikslą gerinti demokratinį gyvenimą ir skatinti aktyvų Europos piliečių dalyvavimą. Atsižvelgdamas į augantį valstybių narių piliečių abejingumą Bendrijos politikai, EESRK rekomenduoja imtis atitinkamų priemonių aktyviai Europos pilietybei skatinti. Komitetas pritaria tam, kad Europos Parlamento rinkimai būtų surengti gegužės 9 d. savaitę ir kad kandidatūros, rinkimų kampanijos bei programos būtų daugiau europinio nei nacionalinio pobūdžio.

4.1.15. EESRK mano, kad būtina plėsti mūsų demokratijos pagrindą įtraukiant naujus piliečius, kurie turėtų vienodas teises ir pareigas. Su nacionaline ir Europos pilietybe susijusios teisės turi apimti plačią nacionalinio, etninio, religinio ar kultūrinio pobūdžio įvairovę, iš dalies atsirandančia dėl imigracijos.

4.1.16. EESRK parengė konvencijai skirtą nuomonę (17) savo iniciatyva, kurioje siūloma suteikti Europos pilietybę trečiųjų šalių piliečiams, turintiems ilgalaikio gyventojo statusą. Komitetas siūlo ES institucijoms į šį pasiūlymą atsižvelgti Stokholmo programoje.

4.2. Palengvinti piliečių gyvenimą. Teisės ir teisingumo Europa Užtikrinti teisę ir teisingumą pasauliui atviroje Europoje

4.2.1. Teismo sprendimų tarpusavio pripažinimas

4.2.1.1. EESRK džiaugiasi pastangomis dėl tarpusavio pripažinimo, kuris išlieka kertinis Europos teisminės erdvės kūrimo akmuo. Tai turi derėti su kiekvienos valstybės narės teisminėmis tradicijomis ir užtikrinti laisvės ir atsakomybės erdvės stiprinimą. Sąjunga turi nustatyti pagrindinius bendruosius standartus. Kita vertus, visai priverstinei sistemai tiek bendrųjų standartų, tiek valstybių narių atžvilgiu turi būti taikomi teisiniai apribojimai siekiant pašalinti bet kokią piktnaudžiavimo galimybę. Standartai jokiu būdu neturi kenkti žmogaus teisėms ir laisvėms ir privalo užtikrinti pilietinių bei civilinių teisių apsaugą.

4.2.1.2. Tarpusavio pripažinimo principas galėtų būti taikomas ir dar nereglamentuotoms sritims, pavyzdžiui, paveldėjimui ir testamentams, sutuoktinių turto režimui ir porų išsiskyrimo turtinėms pasekmėms, taip pat visoms kitoms ES piliečių kasdienio gyvenimo sritims. Tarpusavio pripažinimo principas turi būti taikomas visoms valstybėse narėse teisiškai pripažintoms civilinės partnerystės formoms.

4.2.1.3. Kalbant apie civilinę teisę, egzekvatūros procedūra, pagal kurią valstybės narės taiko civilinio ir komercinio pobūdžio sprendimus, priimtus kitose valstybėse narėse, turi būti panaikinta, o tarpusavio pripažinimo principas turi būti pradėtas taikyti tose srityse, kuriose dar netaikomas. Kalbant apie baudžiamąją teisę, tarpusavio pripažinimo principas turi būti taikomas visais baudžiamojo proceso etapais. Tarpusavio pripažinimo principas taip pat turi būti taikomas nukentėjusiųjų ir liudytojų apsaugos priemonėms ir teisių atėmimo atveju.

4.2.2. Padidinti tarpusavio pasitikėjimą

4.2.2.1. Siekiant padidinti teisminių sistemų tarpusavio pasitikėjimą, reikia stiprinti ir remti teisininkų mokymą parengiant bendras priemones. Reikia skatinti ir remti teismo pareigūnų keitimąsi informacija ne tik teisingumo forumo ir įvairių specialistų tinklų veiklos pagalba, bet ir įdiegiant į „Erasmus“ panašią sistemą. Siekiant pagerinti komunikaciją ir keitimąsi gerąja patirtimi, reikėtų sustiprinti Europos teisingumo forumą.

4.2.2.2. Būtina toliau stiprinti tarpusavio pasitikėjimą tvirčiau remiant, ypač finansiniu požiūriu, teisininkų profesinio tobulinimosi programas ir plečiant specialistų tinklus. Reikia ne tik taikyti minėtas priemones, bet ir keistis gerąja patirtimi ir kurti novatoriškus teisingumo modernizavimo projektus.

4.2.3. Palengvinti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą yra prioritetas

4.2.3.1. Baudžiamosios teisės srityje Europos lygiu vykdomi veiksmai siekiant gerinti teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą turėtų būti sutelkti ne tik į terorizmą, organizuotą nusikalstamumą ir ES finansinių interesų pažeidimus, bet ir į žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių pažeidimo atvejus. Dėl vis didėjančio valstybių narių piliečių judumo ES teritorijoje jie susiduria su diskriminacija ir išnaudojimu tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbo vietoje.

4.2.3.2. Europos Sąjunga turės sustiprinti esamas teisminės pagalbos priemones, sutelkti elektroninius išteklius (e. teisingumas) (18) tais atvejais, kai to reikia, ir ypač stengtis suteikti piliečiams daugiau galimybių teismuose naudotis vertimo raštu ir žodžiu paslaugomis. Taip pat reikės dėti pastangas supaprastinti aktų ir dokumentų legalizavimo formalumus. Be to, reikės pagerinti paramą nusikaltimų aukoms, visų pirma tarptautinių bylų atveju.

4.2.4. Teisininkų vaidmuo remiant ekonominę veiklą

4.2.4.1. Reikia pagerinti teismo sprendimų vykdymą, pirmiausia sukuriant Europos banko sąskaitos arešto procedūrą. Teikiant būsimuosius teisės aktų pasiūlymus bus galima naudotis darbais, kuriais siekiama sukurti bendrą sutarčių teisės sistemą, ir galės būti sukurti sutarčių pavyzdžiai, o neprivaloma Europos sistema („28-asis režimas“) galėtų būti įgyvendinta aiškiai apibrėžtose vidaus rinkos srityse. Reikia tęsti draudimo sutarčių ir bendrovių teisės srityse taikomų teisės aktų derinimą.

4.2.4.2. Europos teisingumo erdvė turi ne tik remti tinkamą ekonomikos veikimą vidaus rinkoje, bet ir skatinti ūkio subjektus prisiimti įsipareigojimus visuomenei ir darbuotojams, ypač krizės metu. Finansų ir ekonomikos krizės metu svarbu stiprinti valstybių, ūkio subjektų ir piliečių solidarumo saitus, gerbti piliečių orumą ir teises.

4.2.5. Sustiprinti ES tarptautinį vaidmenį teisingumo srityje

Prioritetą reikia teikti teisinės valstybės visame pasaulyje puoselėjimui, ypač kaimyninėse šalyse ir tose šalyse, su kuriomis ES turi bendrą ekonominę, socialinę ir saugumo programą, taip pat reikia iš esmės sustiprinti teisminės pagalbos ir bendradarbiavimo priemones, kurias ES naudoja plėtodama ryšius su trečiosiomis šalimis.

4.3. Saugi Europa Atviros ir savo piliečius saugančios Sąjungos reglamentavimo sistema ir principai

EESRK pritaria ES vidaus saugumo strategijos parengimui ir mano, kad šiame procese turi dalyvauti platus spektras viešojo ir privataus sektoriaus suinteresuotojų subjektų (19). Pilietinės visuomenės dalyvavimas užtikrins tolerancija, dialogu ir bendradarbiavimu pagrįsto požiūrio pranašumą prieš išskirtį, baimę ir nepasitikėjimą kitų valstybių narių ar trečiųjų šalių piliečiais. Taip pat bus užtikrinta laisvių ir pagrindinių teisių apsauga, kadangi priėmus kontrolės ir priverstines priemones, kurios nesant demokratiškos pilietinės visuomenės gali virsti diskriminacijos ir išnaudojimo įrankiu, jos tampa pažeidžiamesnės. Vidaus saugumo strategiją reikėtų papildyti ES Europos teisminių sistemų veikimo vertinimo strategija.

4.3.1. Sustiprintos priemonės

4.3.1.1. Policijos bendradarbiavimas turi apimti policijos darbuotojų profesinį tobulinimąsi ir mokymą. ES pagrindinių teisių agentūra pastebėjo, kad šiurkštus ir agresyvus policijos pajėgų elgesys yra svarbus diskriminacijos šaltinis. Norint užkirsti kelią šiam reiškiniui, reikia imtis kovos su tokiu elgesiu veiksmų ir susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą ugdant policijos pajėgas (20).

4.3.1.2. Vidaus saugumui užtikrinti reikalingų technologinių išteklių telkti negalima kartu su piliečiais ir pilietine visuomene neužtikrinus skaidraus ir atsakingo jų naudojimo.

4.3.2. Veiksminga politika

4.3.2.1. Tarpvalstybinių nusikaltimų srityje vienas iš prioritetų turėtų būti teisių į gynybą stiprinimas išplečiant bendras minimalias garantijas, susijusias su nekaltumo prezumpcijos apsauga bei kardomuoju kalinimu (kalinimo trukmė ir pagrindų peržiūra). Kovos su nusikalstamumu priemonės turi atitikti proporcingumo principą. Šios iniciatyvos turi būti planuojamos numatant atitinkamus išteklius, pavyzdžiui, sukuriant veiksmų planą, bei stebimos, ypatingą dėmesį skiriant tam, kas iki šiol kėlė problemų (elgesys su asmenimis, įtariamais teroristine veikla).

4.3.2.1.1. Sienų kontrolės ir stebėjimo klausimu, konkrečiau – kalbant apie asmenų ir pažeidžiamų grupių apsaugą, valstybėms narėms tenkantys pagrindinės gelbėjimo jūroje prievolės turi būti svarbesnės už jūrų sienų kontrolės ir priežiūros reikalavimus.

4.3.2.1.2. Bendra Europos Šengeno viza, jei įmanoma, išduota bendros konsulinės įstaigos, gali užtikrinti vienodą požiūrį į visus jos prašančius asmenis. Tačiau pamažu reikės atsisakyti prielaidos dėl rizikos, susijusios su pilietybe, ir pereiti prie asmens rizikos vertinimo (teigiamo vertinimo) siekiant užkirsti kelią vizos prašančių asmenų išnaudojimui ir diskriminacijai.

4.3.3. Bendri tikslai

4.3.3.1. Vidaus saugumo strategijoje daugiausia dėmesio reikia skirti grėsmei, kuriai iki šiol skirta nepakankamai dėmesio. Atskiru prioritetu turi tapti aktyvios kovos su neapykanta, rasizmu, ksenofobija ir antisemitizmu priemonės. Taikomos priemonės turi būti skirtos ne tik saugumui užtikrinti, jos turi apimti ir ekonomikos, socialinę, kultūros bei švietimo sritį ir būti naudojamos prevencijai.

Vidaus saugumo strategijoje svarbiausias vaidmuo turi būti skiriamas skaidrumui ir kovai su korupcija, reiškiniui, kuris griauna piliečių pasitikėjimą valstybės institucijomis ir demokratijos procesu nacionaliniu bei Europos lygiu.

4.3.3.2. Kad sumažintų terorizmo grėsmę, ES turi intensyviau skatinti Europos kultūrų ir religijų dialogo modelius, kurie padėtų užkirsti kelią bendruomenių, grupių ir organizacijų izoliacijai ir radikalėjimui Europos Sąjungoje ir už jos ribų. Vidaus saugumo priemonės, kad ir kokios veiksmingos būtų, yra skirtos terorizmo padariniams, o ne priežastims spręsti. Todėl visos Europos mastu būtina užmegzti dialogą, kuris padėtų nustatyti tokius modelius, kad ES galėtų juos aktyviai propaguoti bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis.

4.4. Dinamiška imigracijos politika

4.4.1. Imigracijos politikos įgyvendinimas bus vienas svarbiausių artimiausių metų prioritetų, paremtų Europos imigracijos ir prieglobsčio pakte iškeltais tikslais. Vienas iš Komisijos apibrėžtų prioritetų – visuotinio požiūrio į imigraciją stiprinimas.

4.4.2. ES turi aktyviau vystyti dialogą ir bendradarbiavimą su kilmės šalimis. EESRK pasiūlė (21), kad ES plėtodama išorės politiką skatintų sukurti tarptautinį teisinį pagrindą migracijos klausimu, kuris būtų paremtas Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Pilietinių ir politinių teisių paktu ir Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu. Į šį tarptautinį teisinį pagrindą reikėtų įtraukti pagrindines TDO konvencijas ir Jungtinių Tautų tarptautinę konvenciją dėl darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos, kurios ES valstybės narės dar nėra ratifikavusios, nors EESRK yra priėmęs nuomonę savo iniciatyva (22), kurioje rekomenduoja šią konvenciją ratifikuoti.

4.4.3. Kad Europos imigracijos politika galėtų prisidėti prie kilmės šalių vystymosi, ES ir kilmės šalių sutartys turi būti sudaromos remiantis abipusiu interesu ir gerbiant imigrantų teises. Komitetas mano, kad susitarimai dėl judumo turėtų padėti išvengti protų nutekėjimo ir išlaikyti pusiausvyrą. Kad apykaitinė imigracija būtų teigiamai susijusi su vystymusi, reikalingi lankstesni teisės aktai, susiję su priėmimu ir ilgalaikio gyventojo statusu, kurie sudarytų palankias sąlygas savanoriškam imigrantų grįžimui neprarandant nuolatinės gyvenamosios vietos teisės.

4.4.4. Bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis neturėtų apsiriboti vien tik neteisėta imigracija, grąžinimu ir sienų kontrole (kad ir kokios svarbios jos būtų); minėtuose susitarimuose turėtų būti atsižvelgiama į visų šalių interesus: imigrantų (gerbiant jų pagrindines teises ir teisingai su jais elgiantis), kilmės šalių (užtikrinant teigiamą emigracijos poveikį jų ekonominiam ir socialiniam vystymuisi) ir Europos priimančių bendruomenių.

4.4.5. EESRK nuomone, vienas silpniausių visuotinio požiūrio į migraciją aspektų yra tas, kad Europos Sąjungai sunku pereiti nuo bendro pobūdžio politinių kalbų prie konkrečių teisėkūros iniciatyvų, kurios būtų pagrįstos Bendrijos metodu ir atitiktų sutartyse numatytas kompetencijos sritis.

4.4.6. Komitetas nepritaria teiginiui, kad Europos imigracijos politika turi būti paremta apykaitine imigracija. Be abejonės, dalis migracijos projektų bus laikini ir kai kuriais atvejais apykaitinio pobūdžio, tačiau patirtis rodo, kad daugelis migracijos projektų yra nuolatiniai ir ilgalaikiai, todėl Europos politika ir teisės aktai turėtų skatinti pagarbą žmogaus teisėms, užtikrinti imigrantų teisinio statuso saugumą, integraciją ir šeimų susijungimą.

4.4.7. Neseniai parengtoje savo nuomonėje (23) EESRK išreiškė požiūrį, kad „imigracijos politikoje ir teisės aktuose turi būti visiškai gerbiamos visų žmonių teisės, lygių galimybių ir nediskriminacijos principai“.

4.4.8. EESRK nepritaria termino „nelegali imigracija“ vartojimui ir sutinka su kitų Europos institucijų nuomone, pavyzdžiui, Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos ir Europos Parlamento, kurie labiau linkę vartoti terminus „neteisėta imigracija“ ir „dokumentų neturintys imigrantai“, kad imigracija nebūtų klaidingai siejama su nusikalstamumu.

4.4.9. Nors atvykimas į šalį be reikalingų dokumentų ir leidimo yra neteisėtas, atvykstantys žmonės nėra nusikaltėliai. Daugelyje žiniasklaidos priemonių ir politikų kalbose neteisėta imigracija siejama su nusikalstamumu, o tai neatitinka tikrovės ir skatina baimę bei ksenofobiją priimančiojoje valstybėje.

4.4.10. EESRK pritaria Komisijai, kad pirmenybę reikia teikti garantijų ir teisių, numatytų Grąžinimo direktyvoje (Direktyva 2008/115), kuri įsigalios 2010 m. gruodžio mėn., įgyvendinimo nacionaliniu lygiu stebėsenai.

4.4.11. Komitetas remia Komisijos pasiūlymą, kad Sąjunga turėtų „sukurti bendrus neteisėtų imigrantų, kurių išsiųsti negalima, priėmimo standartus“. Taip pat pritaria pasiūlymui dėl legalizavimo: „reikia gerinti valstybių narių keitimąsi informacija. Galima būtų sukurti su jo įgyvendinimu susijusias gaires“. Įteisinant atitinkamų asmenų padėtį turi būti atsižvelgiama, kiek jie įsitvirtinę socialiniu ir užimtumo požiūriu, kaip numatyta Europos imigracijos ir prieglobsčio pakte.

4.4.12. Neteisėtai esančių nelydimų nepilnamečių apsaugai turi būti numatyta konkreti Europos politika.

4.4.13. Komitetas pritaria Komisijos požiūriui, kad Europos Sąjunga turi sukurti bendrą pagrindą – lanksčią priėmimo sistemą, pritaikytą prie nacionalinių darbo rinkų poreikių. Vis dėlto Komitetas mano, kad Europos teisės aktuose reikėtų vengti politikos, paremtos vien tik darbo rinkų poreikiais tam tikromis aplinkybėmis ar konkrečiu laikotarpiu, kadangi tuomet imigrantas tėra ekonominis vienetas, o ne asmuo, kuris turi teises ir kuriam reikalinga apsauga bei saugumas.

4.4.14. Komitetas palankiai vertina Komisijos pasiūlymą sukurti Europos dialogo platformą, kuri padėtų geriau valdyti darbo imigraciją ir kurioje dalyvautų darbdaviai, profesinės sąjungos, valstybių narių užimtumo įstaigos, įdarbinimo agentūros ir kiti suinteresuotieji subjektai. EESRK galėtų būti Europos institucija, kurioje būtų vykdoma šios platformos veikla, panašiai kaip Europos integracijos forumo atveju.

4.4.15. EESRK ne kartą yra pabrėžęs, kad bendri Europos priėmimą reglamentuojantys teisės aktai turi sudaryti visuotinį ir horizontalaus pobūdžio teisinį pagrindą, o ne specialius sektoriams skirtus teisės aktus (24).

4.4.16. Tačiau Komisija rengia įvairius pasiūlymus dėl atskiriems sektoriams skirtų direktyvų. Europos Vadovų Taryba neseniai priėmė Mėlynosios kortelės direktyvą (25), kurioje numatyta pagreitinta ir lanksti priėmimo tvarka, taikoma tik „aukštos kvalifikacijos“ darbuotojams imigrantams ir jų šeimos nariams, o tai gali paskatinti diskriminaciją tarp „aukštos kvalifikacijos“ darbuotojų ir kitų (kuriems bus skirtos atskiros direktyvos). Be to, direktyva valstybėms narėms suteikiama gana didelė veikimo laisvė apibrėžiant ir nustatant mėlynąja kortele suteikiamas sąlygas ir teises.

4.4.17. EESRK mano, kad Europos imigracijos teisės aktuose įtvirtintas sektorinis metodas turi būti papildytas horizontalaus pobūdžio bendra teisių sistema (Europos statusu), kuri užtikrintų pagarbą imigrantų teisėms ir laisvėms bei jų apsaugą Europoje neatsižvelgiant į jų profesinę kategoriją, teisinį statusą ar administracinę padėtį.

4.4.18. Komisija parengė pasiūlymą priimti pagrindų direktyvą dėl imigrantų teisių, kurios Taryba kol kas nepriėmė. Dėl šio pasiūlymo priimti direktyvą Komitetas parengė nuomonę (26) ir tikisi, kad į ją bus atsižvelgta Tarybai vykdant savo darbą.

4.4.19. EESRK išnagrinės Komisijos pasiūlymą priimti Imigracijos kodeksą, kuriuo imigrantams Europoje būtų užtikrintos vienodos ir palyginamos teisės, tačiau nepritaria tam, kad būtų atšauktas pasiūlymas dėl pagrindų direktyvos, todėl ragina Tarybai pirmininkausiančias valstybes tęsti darbą kol bus priimta minėta direktyva.

Dėl šeimų susijungimo Komitetas pritaria Komisijos pasiūlymui, kuriame ji teigia, kad „po išsamių konsultacijų būtų galima numatyti galimybę peržiūrėti direktyvą“.

4.4.20. EESRK tikisi, kad Komisija parengs trumpą žaliąją knygą siekdama aptarti būtinus minėtos direktyvos pakeitimus, kadangi dėl minimalistinio Direktyvos 2003/86 pobūdžio kai kurių šalių teisės aktuose gali būti nepakankamai užtikrinta trečiųjų šalių piliečių šeimų susijungimo teisė, kaip teigiama Komisijos ataskaitoje dėl šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę (27).

4.4.21. Komitetas tvirtai įsipareigojęs skatinti integraciją ir jau parengė įvairių nuomonių savo iniciatyva, kuriose ragina ES įgyvendinti iniciatyvią dvikryptę integracijos politiką, orientuotą ir į priimančiąją visuomenę, ir į imigrantus. Tai teigiamas požiūris į integraciją, kuris skiriasi nuo kai kurių valdančiųjų neigiamo požiūrio, pagal kurį integracija suprantama kaip nauja kliūtis lygybei ir nauja diskriminacijos priemonė.

4.4.22. Kaip teigia Komisija, daugiau pastangų turi dėti ne tik ES, valstybės narės, regionų ir vietos valdžios institucijos, bet ir priimančioji visuomenė bei patys imigrantai. Bendradarbiaujant Europos Komisijai ir EESRK, neseniai sukurtas Europos integracijos forumas. Tai platforma, skirta pilietinės visuomenės ir imigrantų organizacijų dalyvavimui Europos integracijos skatinimo politikoje.

4.4.23. EESRK pritarė pasiūlymui sukurti atvirąjį integracijos koordinavimo metodą ir įsipareigoja prisidėti prie jo įgyvendinimo naujomis savo nuomonėmis. Komisija numato, kad „galėtų būti sukurtas bendras koordinavimo mechanizmas, kuriuo remiantis būtų galima skatinti valstybių narių veiksmus, įgyvendinamus pagal bendrą nuostatų sistemą“, kartu nustatant gerąją patirtį, parengiant rodiklius, susiejant jį su kitomis politikos sritimis ir įtraukiant pilietinę visuomenę pasinaudojant Europos integracijos portalu ir forumu.

4.4.24. Forumas taip pat gali padėti įvertinti patirtį, sukurti rodiklius ir integraciją susieti su kitomis ES politikos sritimis.

4.5. Prieglobstis. Bendra ir solidari erdvė

4.5.1. Europa turi būti pasirengusi deramai priimti prieglobsčio prašančius asmenis taikydama jų apsaugą užtikrinančius teisės aktus ir vykdydama solidaresnę politiką. Daugelis asmenų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, prie išorės sienų atsiduria neteisėtai. Valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad jie galės pateikti prašymą dėl apsaugos ir kad prašymas bus išnagrinėtas vadovaujantis tarptautiniais susitarimais ir Bendrijos bei nacionaliniais teisės aktais.

4.5.2. Pastaraisiais metais Komitetas parengė keletą nuomonių dėl bendros prieglobsčio sistemos sukūrimo (28). Bendra Europos prieglobsčio sistema (BEPS) turi būti įgyvendinama užtikrinant aukštą kokybę ir nesumenkinant tarptautinių apsaugos standartų. Derinimas jokiu būdu neturėtų būti naudojamas dabartiniam valstybių narių apsaugos lygiui sumažinti, jis turėtų būti vykdomas siekiant patobulinti tų valstybių narių, kurių apsauga yra nepakankama, teisės aktus.

4.5.3. Norint sukurti BEPS teisės aktus reikia derinti valstybėms narėms glaudžiai bendradarbiaujant. Šis bendradarbiavimas ir solidarumas sustiprės įsteigus Komisijos pasiūlytą Europos prieglobsčio paramos biurą (EPPB), kuriam EESRK pritaria.

4.5.4. Nauji teisės aktai prieglobsčio prašytojams turi suteikti galimybę patekti į darbo rinką ir mokytis, juose turi būti pripažintas specializuotų NVO vaidmuo ir joms suteikta laisva prieiga prie visų su jų veikla susijusių procedūrų ir vietų.

4.5.5. Dublino reglamento nuostatos turėtų būti iš dalies pakeistos, kad prieglobsčio prašytojas turėtų galimybę pasirinkti šalį, kuriai teikti prašymą atsižvelgiant į humanitarinius aspektus ir giminystės, kultūrinius bei socialinius ryšius.

4.5.6. Dėl prieglobsčio prašymų priimti sprendimai galės būti apskundžiami, o skundai turės turėti sustabdomąjį poveikį vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika.

4.5.7. Įvairiose ES valstybėse narėse prieglobsčio prašytojai ir neteisėti imigrantai paprastai vis dar laikomi sulaikymo centruose. EESRK tokiai praktikai nepritaria ir mano, kad uždarymas sulaikymo centruose turi būti išimtinė priemonė.

4.5.8. EESRK laikosi nuomonės, kad pagarba žmogaus teisėms yra būtina sąlyga pasirašant readmisijos susitarimus su trečiosiomis šalimis ir nepritaria tam, kad ES ar valstybės narės sudarytų grąžinimo ar sienų kontrolės susitarimus su šalimis, kurios nepasirašė pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių gynimo teisinių priemonių.

4.5.9. Komiteto nuomone, reikia stiprinti Europos vidaus finansinį solidarumą prieglobsčio srityje, o šiuo tikslu reikės išplėsti ir pertvarkyti Europos pabėgėlių fondą.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Buvęs pirmininko pavaduotojas F. Frattini pareiškė, kad įgyvendinta tik 53 proc. tikslų.

(2) Europos imigracijos ir prieglobsčio paktas, Europos Sąjungos Taryba, Briuselis, 13440/08, 2008 m. rugsėjo 24 d.

(3) Europos vidaus reikalų politikos ateities patariamosios grupės („Ateities grupės“) ataskaita Freedom, Security, Privacy: European Home Affairs in an Open World, 2008 m. birželio mėn.

(4) http://ec.europa.eu/justice_home/news/consulting_public/news_consulting_0001_en.htm.

(5) COM(2009) 262 galutinis.

(6) 2009 m. rugsėjo 4 d. Nuomonė dėl Pagarbos pagrindinėms teisėms Europos imigracijos politikoje ir teisės aktuose. Pranešėjas L. M. Pariza Castaños (žr. šio Oficialaus leidinio 29 psl.).

(7) OL C 318, 2006 12 23, p. 163.

(8) OL C 218, 2009 9 11, p. 69.

(9) Žr. „Europos Tarybos rezoliucijos ir rekomendacijos siekiant veiksmingumo ir sąžiningumo teisingumo srityje“ (CEPEJ(2003)7 rev., 2003 m. lapkričio 13 d.).

(10) COM(2008) 840 galutinis.

(11) 2006 m. balandžio 30 d.

(12) COM(2009) 313 galutinis.

(13) OL C 228, 2009 9 22, p. 14 ir OL C 325, 2006 12 30, p. 43.

(14) OL C 325, 2006 12 30, p. 65.

(15) OL C 182, 2009 8 4, p. 19 ir OL C 77, 2009 3 31, p. 102.

(16) OL C 256, 2007 10 27, p. 66.

(17) OL C 208, 2003 9 3, p. 76.

(18) 2009 m. rugsėjo 30 d. EESRK nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui „Europos e. teisingumo strategijos link“. Pranešėjas J. Pegado Liz (OL C 318, 2009 12 23, p. 69).

(19) OL C 318, 2006 12 23, p. 147 ir OL C 211, 2008 8 19, p. 61.

(20) Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra, 2009 m. The Stockholm Programme: A chance to put fundamental rights protection right in the centre of the European Agenda (Stokholmo programa. Galimybė pagrindinių teisių apsaugai skirti daugiausia reikšmės ES darbotvarkėje), p. 6–7.

(21) OL C 44, 2008 2 16, p. 91.

(22) OL C 302, 2004 12 7, p. 49.

(23) OL C 218, 2009 9 11, p. 69.

(24) OL C 286, 2005 11 17, p. 20.

(25) Direktyva 2009/50/EB.

(26) OL C 27, 2009 2 3, p. 114.

(27) COM(2008) 610 galutinis.

(28) OL C 204, 2008 8 9, p. 77, OL C 218, 2009 9 11, p. 78 ir EESRK nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, nustatančią būtinus standartus dėl asmenų, prašančių prieglobsčio valstybėse narėse, priėmimo (nauja redakcija). Pranešėja A. Le Nouail Marlière (OL C 317, 2009 12 23, p. 110.) EESRK nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija). Pranešėja A. Le Nouail Marlière (OL C 317, 2009 12 23, p. 115.).

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/89

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos rekomendaciją dėl aplinkos be dūmų

(COM(2009) 328 galutinis – 2009/0088 (CNS))

(2010/C 128/15)

Pranešėjas Eugen LUCAN

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. liepos 8 d. nusprendė neprivaloma tvarka pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Tarybos rekomendaciją dėl aplinkos be dūmų

COM(2009) 328 galutinis – 2009/0088 (CNS).

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 15 d. priėmė savo nuomonę.

457-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 81 nariui balsavus už, 68 – prieš ir 9 susilaikius.

1. Konkrečios rekomendacijos

Dėl skyriaus „Rekomenduoja valstybėms narėms“1 straipsnio

1.1.1. Kalbant apie veiksmingą apsaugą nuo tabako dūmų poveikio, reikia apsiriboti formuluote „darbo vietose“, ypač uždarose darbo vietose, kur neįrengtos specialiai rūkantiesiems skirtos patalpos.

1.1.2. Komitetas rekomenduoja visas viešąsias vietas, kuriose lankosi vaikai ar jaunimas iki 18 metų priskirti PSO Tabako kontrolės pagrindų konvencijos (TKPK) 8 straipsnio 2 dalyje nurodytoms „kitoms viešosioms vietoms“.

1.1.3. Komitetas prašo Tarybos vietoj Komisijos pasiūlytų trejų metų numatyti trumpesnį priėmimo laikotarpį, kadangi rizikuojama prarasti šiandieninę gimnazistų amžiaus (14 – 18 metų) paauglių kartą, kuriai kyla pavojus nuo pasyviojo rūkymo pereiti prie aktyvaus rūkymo.

Dėl skyriaus „Rekomenduoja valstybėms narėms“2 straipsnio

1.2.1. „Ypač svarbus vaidmuo teks Europos lygmeniu visose ugdymo ir švietimo įstaigose vykdomoms ugdymo ir konsultavimo strategijoms.“ Komitetas rekomenduoja papildyti atitinkamą straipsnį aiškiai pabrėžiant pradinio ir vidurinio ugdymo įstaigose vykdomų informavimo ir konsultavimo strategijų svarbą Europos lygiu, kad kiekvienas vaikas arba jaunuolis galėtų gauti tinkamą, išsamią ir nuolat teikiamą aktualią informaciją apie tabaką ir jo neigiamą, įskaitant ir kancerogeninį aplinkos tabako dūmų, poveikį.

Dėl skyriaus „Rekomenduoja valstybėms narėms“3 straipsnio

1.3.1. Nerūkymo politiką reikėtų remti šiomis papildomomis priemonėmis:

c)	išplėsti Direktyvos 2004/37 dėl darbe patiriamo kancerogenų arba mutagenų poveikio taikymo sritį, kad į ją patektų ir aplinkos tabako dūmai;

d)	sugriežtinti Direktyvos 89/654/EEB reikalavimus dėl darbuotojų apsaugos nuo tabako dūmų, kuria visi darbdaviai įpareigojami užtikrinti, kad darbo vietose būtų draudžiama rūkyti;

iš dalies pakeisti direktyvą dėl pavojingų medžiagų ((67/548/EEB) (1991) priskiriant aplinkos tabako dūmus kancerogenams. Tokiu būdu jie automatiškai patektų į direktyvos dėl darbe patiriamo kancerogenų arba mutagenų poveikio taikymo sritį ir jiems būtų taikomi būtiniausi su sauga ir sveikata darbo vietoje susiję reikalavimai;

f)	valstybes nares ir Komisiją paraginti „aplinkos tabako dūmų“ (ATB) apibrėžtį oficialiai pakeisti „kancerogeninių aplinkos tabako dūmų“ (KATD) apibrėžtimi;

g)	Švietimo ir kultūros GD ir Sveikatos ir vartotojų apsaugos GD pastangomis parengti švietimo strategiją, kuri leistų visų ES švietimo įstaigų vaikams ir jaunimui suteikti tinkamas, išsamias, ir nuolat atnaujinamas žinias apie tabako vartojimo ir aplinkos tabako dūmų poveikį.

Dėl skyriaus „Rekomenduoja valstybėms narėms“4 straipsnio

1.4.1. Šio straipsnio pabaigoje taip pat reikėtų paminėti „apsaugą nuo tabako dūmų viešoje aplinkoje, kur lankosi vaikai ir jaunimas“ (lauko žaidimų aikštelėse vaikams, pramogų vietose, atvirose arba uždarose patalpose esančiose diskotekose, klubuose, kavinėse, kuriose lankosi vaikai ar jaunimas iki 18 metų, kitose jiems skirtose vietose).

Dėl skyriaus „Rekomenduoja valstybėms narėms“6 straipsnio

1.5.1. Pagrindinių nacionalinių tabako kontrolės centrų apibrėžtį reikėtų papildyti įterpiant šį tekstą „taip pat kontroliuoti arba panaikinti aplinkos tabako dūmų poveikį žmonėms“.

2. Išvados

2.1. Komitetas pritaria Komisijos iniciatyvai užtikrinti veiksmingą PSO Tabako kontrolės pagrindų konvencijos (TKPK) 8 straipsnio įgyvendinimą siekiant sukurti aplinką, kurioje visai nebūtų dūmų, kaip nurodyta pasiūlymo COM(2009) 328 priede pateikiamų pagrindų konvencijos 8 straipsnio gairių 1 principo 6 punkte (1). Komitetas laikosi nuomonės, kad Europos rekomendacija yra naudinga priemonė siekiant pažangos šioje srityje, nors ji ir nesuteikia jokių garantijų. Jei paaiškėtų, kad ši priemonė netinkamai įgyvendinama ir nėra veiksminga, Komisija per kuo trumpesnį laiką turėtų pasiūlyti privalomo pobūdžio priemonę.

2.2. Komitetas laikosi nuomonės, kad tikslinga Europos lygiu atlikti mokslinius tyrimus dėl neigiamo tabako vartojimo poveikio vaikams ir jaunimui bei jų patiriamo aplinkos tabako dūmų poveikio lygio. Kad būtų parengtos veiksmingos ateities strategijos ir programos, mokslininkai taip pat turėtų ištirti rūkalių populiaciją ir įvertinti, kokio amžiaus jie surūkė savo pirmąją cigaretę ir kokios priežastys juos paskatino vaikystėje arba jaunystėje taip pasielgti.

2.3. Kadangi Europos Parlamentas valstybes paragino įsipareigoti iki 2025 m. ne mažiau kaip 50 proc. sumažinti jaunimo tabako vartojimą, Komitetas mano, kad būtina apskaičiuoti šio reiškinio neigiamo poveikio jauniems rūkaliams apimtis, kad vėliau būtų nustatyti jaunimo rūkimo mažinimo tikslai Sąjungos šalims. Komitetas nori patikslinti, kad tai nereiškia, jog kovos su rūkymu priemonės turi būti laipsniškai įvedamos iki 2025 m. Priešingai, jis pabrėžia, kad reikia skubiai priimti atitinkamas priemones, kadangi jos turi rimto poveikio žmonių sveikatai ir yra susijusios su didžiulėmis sąnaudomis.

2.4. Komitetas mano, kad išties būtina uždrausti vartoti tabaką, taigi, ir patirti tabako dūmų poveikį vietose, kur lankosi vaikai ir jaunimas (amžiaus grupė nuo gimimo iki 18 metų), pavyzdžiui, pramogų infrastruktūroje, klubuose, uždarose patalpose esančiose diskotekose, kavinėse, sporto aikštelėse, jaunimo pramogų vietose ir pan. Ši priemonė galėtų padėti apsaugoti dalį šiandieninės 15–18 metų vaikų ir paauglių kartos, kadangi jiems kyla didžiausias pavojus pradėti rūkyti ir patirti aplinkos tabako dūmų poveikį. Paprastai būtent būdami 15–18 metų kai kurie jų nusprendžia surūkyti savo pirmąją cigaretę ir iš pasyvių rūkalių tokiu būdu tampa aktyviais rūkaliais.

2.5. Komitetas laikosi nuomonės, kad ypač svarbios pradinėse ir vidurinėse mokyklose vykdomos programos, kurių tikslas – skatinti sveiką ir harmoningą gyvenseną. Kad vaikai ir paaugliai suvoktų su tabako vartojimu ir aplinkos tabako dūmų poveikiu susijusius pavojus, reikia Europos lygiu jiems sudaryti sąlygas gauti nuolat teikiamą, tinkamą, ir išsamią informaciją šiuo klausimu. Šią informaciją jiems būtų galima teikti bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau bet kuriuo atveju yra svarbu, kad informacija būtų lengvai prieinama, teikiama reguliariai, parengta atsižvelgiant į jų siekius, interaktyvi ir novatoriška, kad jie galėtų prisiimti atsakomybę už save visiškai laisvai ir viską suprasdami.

2.6. Komitetas mano, kad būtina vykdyti įvairioms amžiaus ir socialinėms grupėms skirtas sveikos gyvensenos informacines ir švietimo kampanijas, kad žmonės galėtų prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą visiškai suvokdami to pasirinkimo pasekmes jiems patiems ir jų vaikams.

2.7. Komitetas pritaria nerūkymo politikai ir nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės dalyvavimui įgyvendinant veiksmus, kurių tikslas – apsaugoti nuo rūkymo poveikio ir aplinkos tabako dūmų poveikio, visų pirma veiksmus, skirtus nepalankiomis sąlygomis gyvenančioms visuomenės grupėms, kurių nariai dėl prastėjančios sveikatos būklės ir laipsniškai prarandamų kai kurių gyvybinių funkcijų gali netekti ne tik socialinės, bet ir asmeninės autonomijos. Sprendžiant aplinkos tabako dūmų poveikio problemą, visų pirma reikėtų užtikrinti konkrečią nepalankiomis sąlygomis gyvenančių vaikų, kurių aplinkai ypač būdingas antrinių tabako dūmų poveikis, „gatvės vaikų ir jaunimo“ ir kitų šioje aplinkoje gyvenančių visuomenės grupių apsaugą.

3. Aplinkybės ir bendros pastabos

3.1. Medicininiai ir socialiniai argumentai tabako vartojimo ir aplinkos tabako dūmų poveikio lygio klausimu

3.1.1. Viename iš tyrimų teigiama, kad kiekviena surūkyta cigaretė rūkaliaus gyvenimą gali sutrumpinti 8 minutėmis (2). Tabakas yra svarbiausia mirties, ligų ir negalios priežastis Europos Sąjungoje, kur nuo jo kasmet miršta maždaug 650 000 žmonių (3).

3.1.2. Tabako dūmai yra sudėtingas toksinis mišinys, kurį sudaro daugiau nei 4 000 sudedamųjų dalių, įskaitant tokius toksinus kaip vandenilio cianidas, amoniakas ir anglies monoksidas bei daugiau nei penkiasdešimt (konkrečiai – 69 (4)) kitų medžiagų, kurių kancerogeninis poveikis jau įrodytas; šie dūmai yra ES plačiai paplitęs sergamumo ir mirštamumo šaltinis. Moksliniu požiūriu yra pagrįsta „aplinkos tabako dūmų“ (ATB) apibrėžtį pakeisti „kancerogeninių aplinkos tabako dūmų“ (KATD) apibrėžtimi.

3.1.3. Įrodyta, kad ilgalaikis pasyvaus rūkymo poveikis sukelia tas pačias ligas kaip ir aktyvus rūkymas, t.y. plaučių vėžį, širdies ir kraujagyslių ligas ir vaikų ligas.

3.1.4. Aplinkos tabako dūmų (ATD) poveikis gali tapti suaugusio žmogaus koronarinės širdies ligos ir plaučių vėžio priežastimi. Dėl jų suaugęs žmogus gali patirti insultą, susirgti astma arba lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL) (5) ir pabloginti tokius jau esamus sveikatos sutrikimus, kaip astma arba lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) (6).

3.1.5. Bėgant metams vyko mokslinių tyrimų aplinkos tabako dūmų poveikio pavojaus tema ir atitinkamų apibrėžčių raida. Reikia vengti tokių formuluočių kaip „pasyvus rūkymas“ ir „nesavanoriškai patiriamas tabako dūmų poveikis“, kadangi praktika parodė, kad Prancūzijoje ir kitose šalyse tam tikromis aplinkybėmis minėtomis sąvokomis buvo pasinaudota bandant įpiršti mintį, kad toks poveikis gali būti patiriamas savanoriškai ir todėl yra priimtinas. Atsižvelgiant į naujas aplinkybes mokslinių tyrimų srityje reikėtų kalbėti ne apie „aplinkos tabako dūmus“ (ATD), bet apie „kancerogeninius aplinkos tabako dūmus“ (KATD).

3.1.6. Aplinkos tabako dūmai ypač pavojingi vaikams: jie susiję su astma, plaučių uždegimu ir bronchitu, kvėpavimo takų ligų simptomais, vidurinės ausies uždegimu ir staigios kūdikių mirties sindromu (5).

3.1.7. Remiantis mažiausiais skaičiavimais 2002 m. 25 ES valstybėse narėse nuo aplinkos tabako dūmų poveikio darbo vietoje mirė 7 300 suaugusiųjų, iš kurių 2 800 nebuvo rūkaliai. Dar 72 000 žmonių, iš kurių 16 400 nebuvo rūkaliai, mirė nuo šių dūmų poveikio namuose (7).

3.1.8. Buvo įrodyta, kad jei apskritai ir darbo vietoje patiriamas tabako dūmų poveikis, smarkiai padidėja susirgimo plaučių vėžiu pavojus ir, pavyzdžiui, maitinimo įstaigų, kuriose rūkoma, darbuotojams pavojus yra 50 proc. (8) didesnis nei atitinkamo poveikio nepatiriantiems darbuotojams.

3.1.9. Dėl tabako dūmų poveikio nėštumo metu gali padidėti apsigimimo, persileidimo, gemalo mirties ir priešlaikinio gimdymo pavojus.

3.2. Sociologiniai Eurobarometro argumentai, susiję tabako kontrolės ir aplinkos tabako dūmų poveikio politika

3.2.1. Eurobarometro tyrimuose pabrėžiama, kad gyventojai tabako kontrolės politiką vertina labai palankiai. 84 proc. Europos piliečių pritaria, kad būtų uždrausta rūkyti kabinetuose ir kitose uždarose darbo vietose, 77 proc. – restoranuose, 61 proc. – kavinėse ir susibūrimo vietose.

3.2.2. Maždaug 70 proc. Europos Sąjungos piliečių nerūko (9) ir tyrimai rodo, kad dauguma rūkalių norėtų mesti rūkyti (10).

3.2.3. Neseniai Eurobarometro atliktos apklausos „Europiečių požiūris į tabaką“ duomenimis, trys ketvirtadaliai Europos gyventojų žino, kad tabako dūmai kelia grėsmę nerūkančiųjų sveikatai, o 95 % pripažįsta, kad rūkymas šalia nėščios moters gali būti labai pavojingas kūdikiui.

3.2.4. Manoma, kad 2006 m. pabaigoje 28 proc. kabinetuose dirbančių asmenų savo darbo vietoje kasdien patirdavo aplinkos tabako dūmų poveikį, o 2008 m. pabaigoje panašioje padėtyje buvo maždaug 39 proc. kavinėse ir restoranuose dirbančių asmenų. Kita neseniai (2006 m.) atlikta apklausa parodė, kad maždaug 7,5 mln. Europos darbuotojų savo darbo vietoje kasdien patiria aplinkos tabako dūmų poveikį (11).

3.2.5. Kiekvienas metais dėl tabako vartojimo Europos šalys yra priverstos savo sveikatos sistemoms skirti šimtus milijardų. Šias išlaidas padengia ne vien su tuo tiesiogiai susiję asmenys, bet visa visuomenė. Apskaičiuota, kad vien aplinkos tabako dūmų poveikio darbo vietoje išlaidos 27 ES valstybėse narėse sudaro 2,46 milijardo eurų per metus (12), t. y. 1,3 milijardo eurų medicininių išlaidų, skiriamų su tabaku susijusioms ligoms gydyti (įskaitant 560 milijonų eurų nerūkantiems darbuotojams) ir daugiau nei 1,1 milijardo eurų su prarastu produktyvumu susijusių nemedicininių išlaidų (įskaitant 480 milijonų eurų nerūkantiems darbuotojams).

3.3. Pareiga apsaugoti žmones nuo aplinkos tabako dūmų poveikio yra neatsiejama nuo žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių (teisės į gyvybę ir sveikatos standartus) užtikrinimo

3.3.1. PSO Tabako kontrolės pagrindų konvencijos (TKPK) 8 straipsniu šalys įpareigojamos užtikrinti žmonių apsaugą nuo tabako dūmų poveikio. Ši pareiga glaudžiai susijusi su žmogaus pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis. Atsižvelgiant į kvėpavimo antriniais tabako dūmais keliamą pavojų, pareiga apsaugoti nuo tabako dūmų poveikio yra neatsiejama nuo, inter alia, teisės į gyvybę ir teisės į pačią geriausią sveikatos apsaugą, kaip tai pripažinta daugelyje tarptautinių teisinių priemonių (pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacijos įstatuose, Vaiko teisių konvencijoje, Konvencijoje dėl moterų visų formų diskriminacijos panaikinimo ir Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte), oficialiai įtrauktų į PSO pagrindų konvencijos preambulę ir pripažįstamų daugelio šalių konstitucijose.

3.3.2. Pareiga apsaugoti žmones nuo tabako dūmų dera su vyriausybių pareiga priimti tokius teisės aktus, kuriais žmonės būtų apsaugoti nuo pavojų, kylančių jų pagrindinėms teisėms ir laisvėms. Ši pareiga yra susijusi su visa visuomene, ne tik su atskiromis jos grupėmis.

3.4. Tarptautinis ir Europos kontekstas

3.4.1. Jungtinių Amerikos Valstijų Aplinkos apsaugos agentūra 1993 m., Sveikatos ir socialinių reikalų departamentas 2000 m., Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinis mokslinių tyrimų centras 2002 m. aplinkos tabako dūmus priskyrė žmogui pavojingoms kancerogeninėms medžiagoms.

3.4.2. Kalbant apie tarptautinę padėtį, PSO Tabako kontrolės pagrindų konvencijoje (TKPK), kurią pasirašė 168 šalys, o ratifikavo 141 šalis, įskaitant Europos Sąjungą, pripažįstama, kad mokslinių tyrimų duomenys neginčijamai rodo, kad tabako vartojimas ir tabako dūmų poveikis yra mirčių, ligų ir invalidumo priežastis. Konvencija Europos Sąjunga ir jos šalys narės įpareigojamos spręsti tabako dūmų poveikio uždarose darbo vietose, viešajame transporte ir uždarose viešosiose vietose klausimą. Šios Konvencijos 8 straipsniu įpareigojama užtikrinti apsaugą nuo tabako dūmų poveikio.

3.4.3. 2004 m. PSO Europos strategijoje dėl metimo rūkyti politikos teigiama, kad geriausių rezultatų leidžianti pasiekti priemonė, kurią taikant ilgam laikui atsisakoma rūkymo, yra gydytojo teikiami aktyvūs patarimai, trunkantys ilgiau nei 10 minučių.

3.5. Poveikio vertinimas pasirenkant tinkamiausią iš galimų penkių Europos politikos alternatyvų

3.5.1. 2007 m. sausio 30 d. Komisija paskelbė savo žaliąją knygą „Europa be tabako dūmų: politikos alternatyvos ES mastu“ (COM(2007) 27 galutinis), kuria pradėtos viešos konsultacijos. Penkios galimos Europos politikos alternatyvos yra šios: 1. išlieka dabartinė padėtis, 2. taikomos savanoriškos priemonės, 3. taikomas atvirasis koordinavimo metodas, 4. priimama Komisijos ar Tarybos rekomendacija, 5. priimami privalomi ES teisės aktai.

3.5.2. Poveikio vertinime Komisija nurodė, kad penkta alternatyva – privalomi teisės aktai – dėl savo privalomo pobūdžio leistų pasiekti geriausių aplinkos tabako dūmų žalos mažinimo rezultatų, kadangi taikant tokius teisės aktus būtų iš tiesų išvengta šių dūmų poveikio uždarose darbo vietose. Tačiau šiai alternatyvai įgyvendinti prireiktų gerokai daugiau laiko nei ketvirtai alternatyvai – Tarybos rekomendacijai. Mažiausia pažanga, siekiant sumažinti aplinkos tabako dūmų kiekį ir su jais siejamą žalą sveikatai, būtų padaryta pasirinkus pirmą alternatyvą, t.y. nekeisti esamos padėties. Manoma, kad tokiu atveju dabartiniai kovos su rūkymu veiksmai būtų tęsiami, bet sulėtėtų. Antros ir trečios politikos alternatyvų rezultatai būtų panašūs: lyginant su pirma alternatyva (dabartinė padėtis), būtų tik nežymiai sumažintas aplinkos tabako dūmų kiekis. Trečia alternatyva – atvirojo koordinavimo metodo taikymas – gali būti per lėta ir netinkama spręsti aplinkos tabako dūmų klausimui. Kalbant apie ketvirtą alternatyvą – Komisijos rekomendaciją – jos poveikis būtų ribotas, kadangi jai gali nepritarti valstybės narės. Paskaičiuota, kad pasirinkus ketvirtą alternatyvą teigiamas poveikis sveikatai būtų didesnis dėl „priimtinumo“ efekto, kurį ji turėtų, ir šio poveikio rezultatas būtų gana greitas.

4. Aplinkos tabako dūmų poveikio požiūriu pažeidžiamiausios tikslinės grupės ir šios problemos sprendimo strategijos

4.1. Aplinkos tabako dūmų poveikio požiūriu pažeidžiamiausios grupės yra vaikai, jaunimas, bedarbiai, nepalankiomis sąlygomis gyvenantys asmenys ir viešbučių bei maitinimo įstaigų darbuotojai.

4.2. Kalbant apie priežastis, aplinkos tabako dūmų poveikio problemą reikią spręsti atsižvelgiant į tabako vartojimą ir atitinkamos tikslinės grupės ypatumus. 80 proc. rūkančių Europos gyventojų pareiškė, kad jie rūko ir namuose. Strategijose, kurių tikslas – sumažinti tabako vartojimo ir aplinkos tabako dūmų poveikio lygį, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikams, jaunimui ir tėvams.

4.3. 31 proc. 15 metų ir vyresnių ES piliečių teigia rūkantys (26 proc. rūko kasdien, o 5 proc. retkarčiais (13)). Rūkančių vaikų procentinė dalis sparčiai padidėja jiems sulaukus 11 metų Labai didelė procentinė rūkalių dalis nesulaukusiųjų 18 metų amžiaus grupėje patvirtina prielaidą, kad jaunuoliai tabaką vartoti pradeda dar būdami nepilnamečiai (14). Eurobarometro apklausoje nėra duomenų, kada žmonės pradeda vartoti tabaką, bet atskirų šalių turimi nacionaliniai statistiniai duomenys (15) rodo, kad dauguma (53 proc.) rūkalių rūkyti pradėjo vaikystėje: 5,5 proc. pirmą kartą užsirūkė nesulaukę 15 metų, o 47,5 proc. pirmą cigaretę surūkė turėdami 15–19 metų. Daugiau negu pusė (51,4 proc.) rūkančių vyrų rūkyti pradėjo 15–19 metų amžiaus. Pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms priklausantys gatvės vaikai pirmą cigaretę surūko nesulaukę 5 metų (16). Gyvenimas gatvėje, ypač vaikų, jaunimo arba nepalankiomis sąlygomis gyvenančių suaugusiųjų atveju, neatsiejamas nuo intensyvaus tabako vartojimo ir aplinkos tabako dūmų poveikio.

4.4. Pramogų vietos (klubai, kavinės, atvirose arba uždarose patalpose esančios diskotekos ir pan.) yra erdvė, kur ypač stiprus ir pavojingas aplinkos tabako dūmų poveikis. Jį patiria ir klientai (paaugliai, jaunimas ir kitos asmenų kategorijos), ir dirbantieji (pramogų pramonės, viešbučių ir maitinimo įstaigų darbuotojai). Keturios prirūkytoje diskotekoje praleistos valandos atitinka su rūkaliumi nugyventą mėnesį (17).

4.5. Reikia ne tik žiniasklaidos vykdomų sąmoningumo ugdymo strategijų, bet visų pirma – prevencinę funkciją atliekančių švietėjiškų veiksmų. Kalbant apie su tabako vartojimu ir aplinkos tabako dūmų poveikiu susijusius pavojus, nevyriausybinės organizacijos ėmė teikti novatoriškas vaikams ir paaugliams skirtas informavimo, ugdymo ir mokymo paslaugas. Viena tinkamų išeičių Europos mastu būtų paskleisti šiuos gerosios praktikos modelius, į švietimo sistemą įtraukiant ugdomojo pobūdžio programas ir pasiūlant konsultavimo paslaugas, kurias piliečiams teiktų konsultavimo tarnybų, o tėvams ir vaikams – mokyklų konsultacinių centrų Europos tinklai. Vaikams ir tėvams skirti Bendrijos klubai ir ugdymo programos, pavyzdžiui, Tėvų mokykla arba Tėvų universitetas, yra gerosios praktikos modeliai, kurie gali padėti vykdyti rūkymo prevenciją ir sumažinti aplinkos tabako dūmų poveikį mokykloje, taip pat ir ypač namuose (pastaruoju atveju ES teisės aktai užtikrina privataus gyvenimo apsaugą).

5. Pozityvios ir informatyvios sveikatingumo skatinimo žiniasklaidos kampanijos savaime sumažins tabako vartojimą ir aplinkos tabako dūmų poveikio lygį.

5.1. Žiniasklaidoje Europos mastu buvo vykdytos dvi kovos su rūkymu kampanijos „Nebijok pasakyti ne“ (2001–2004 m.) ir „Help: už gyvenimą be tabako“ (2005–2008 m.). Jų tikslas buvo pabrėžti žalingus pasyvaus rūkymo padarinius ir skatinti gyvenseną be tabako, visų pirma – jaunimo.

5.2. 2003 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimo 2003/641/EB dalinio pakeitimo klausimu Komitetas laikosi nuomonės, kad kiekviename įspėjime reikia pateikti ir aiškią informaciją apie cigarečių sudėtį, toksinių kancerogeninių medžiagų pobūdį, ypač cigarečių gamybai naudojamus konservantus ir medžiagas bei kitą išsamią informaciją, pavyzdžiui, nemokamą telefono numerį arba Interneto svetainę, kurių paskirtis – padėti rūkaliams mesti rūkyti.

5.3. Nors ES 80 proc. rūkalių arba metusiųjų rūkyti prisimena bent vieną kampaniją prieš rūkymą, net 68 procentai jų teigia, kad tokio pobūdžio priemonės jų nepaskatino mesti rūkyti (18). Komitetas mano, kad būtina vykdyti informacines ir sąmoningumo ugdymo kampanijas, kurios būtų grindžiamos šiais principais:

—	pabrėžti kvėpavimo, kaip gyvybinės funkcijos, svarbą ir įkvepiamo oro kokybės ir gyvenimo kokybės sąsają („Esi tai, kuo kvėpuoji!“),

—	skleisti teisingą ir išsamią informaciją,

—	naudoti pozityvios įtaigos principus, didžiausią dėmesį skiriant sveikos gyvensenos, kuri skatintų atsisakyti rūkymo ir aplinkos, kuriai būdingi antriniai dūmai, formavimui,

—	rengti informaciją atsižvelgiant į įvairias tikslines grupes ir parinkti skirtingoms amžiaus grupėms aktualius argumentus (pavyzdžiui, jaunimui svarbu rezultatyvumas ir įvaizdis),

—

sporto, švietimo ir kultūros srityje skatinti ir skleisti priemones, kurios būtų iš esmės nesuderinamos su tabaku: su įvaizdžiu susijusias sporto šakas (plaukimą, futbolą, dviračių sportą, rankinį), treniravimosi, savigynos arba savęs pažinimo metodus (karatė, taiči, jogą (19), kigong ir kt.) bei filosofines sistemas, kurios draudžia rūkyti; ir toliau turi būti siekiama, kad aplinkos tabako dūmų poveikio lygis viešosiose su minėtomis švietimo programomis susijusiose vietose nukristų iki 0 proc.,

—	skleisti sektiną sveikos gyvensenos ir nerūkančių sporto, kultūros arba politikos asmenybių pavyzdį.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) „Kaip numatyta PSO pagrindų konvencijos 8 straipsnyje, veiksmingos apsaugos nuo tabako dūmų poveikio priemonės yra visiškas rūkymo ir tabako dūmų uždraudimas tam tikroje erdvėje arba aplinkoje, kad būtų sukurta aplinka, kurioje visiškai nėra (100 %) dūmų. Kad ir koks menkas būtų tabako dūmų poveikis, saugiu jo laikyti negalima, ir bet kokių mėginimų nustatyti ribinę antrinių tabako dūmų toksiškumo vertę, turėtų būti atsisakyta, nes tai prieštarauja moksliniams įrodymams.“ (COM(2009) 328 galutinis, priedas, 1 principas, p. 11).

(2) Rūkymas, Soros fondas, 888 Seventh Avenue, New-York 10106, 1992 m.

(3) „Tabakas arba sveikata Europos Sąjungoje: praeitis, dabartis, ateitis“ (anglų k. Tobacco or health in the European Union: Past, present and future), Konsorciumas ASPECT, 2004 m. spalio mėn.

(4) Rand poveikio vertinimas (Rand korporacija).

(5) Surgeon General (2006), op. cit.

(6) Foreman, M. G., D. L. DeMeo, ir kiti „Sunkios, anksti prasidedančios LOPL klinikiniai paūmėjimo veiksniai“ (anglų k. Clinical determinants of exacerbations in severe, early-onset COPD), European Respiratory Journal 30(6): p. 1124–1130.

(7) Kovos su rūkymu partnerystė (anglų k. The Smoke free Partnership) (2006 m.). Pakeliant dūmų priedangą: 10 priežasčių, kodėl Europoje turėtų būti nerūkoma (anglų k. Lifting the smokescreen: 10 reasons for a smoke free Europe), Europos respiratologų draugija, Briuselis, Belgija.

(8) M. Siegel „Nesavanoriškas maitinimo įstaigų darbuotojų rūkymas. Pavojaus darbuotojams ir poveikio sveikatai tyrimas“ (anglų k. Involuntary smoking in the restaurant workplace. A review of employee exposure and health effects), (Journal of the American Medical Association, 1993 m. liepos 28 d.; 270(4), 490-493.

(9) Europos bendrijos sveikatos rodikliai, apžvalga Nr. 23, „Nuolatiniai rūkaliai“: http://ec.europa.eu/health/ph_information/dissemination/echi/echi_fr.htm qui est à peu près comparable?.

(10) G.T. Fong, D. Hammond, F.L. Laux, M.P. Zanna, K.M. Cummings, R. Borland, H. Ross „Beveik visuotinis rūkalių apgailestavimas keturiose šalyse: tarptautinės tabako kontrolės politikos vertinimo apžvalgos išvados“ (anglų k. The near-universal experience of regret among smokers in four countries: findings from the International Tobacco Control Policy Evaluation Survey). Nicotine and Tobacco Research, 2004 m. gruodis; 6 priedas 3, p. S341-S351.

(11) M. Jaakkola, J. Jaakkola (2006) „Rūkyti darbo vietose draudžiančių teisės aktų įtaka patiriamam poveikiui ir sveikatai: prevencijos galimybės“ (anglų k. Impact of smoke-free workplace legislation on exposure and health: possibilities of prevention), European Respiratory Journal 28, p. 397-408.

(12) SEC (2009) 895, p. 3, 2.1.2 pastraipa.

(13) Eurobarometro Nr. 253, 2009 m. kovas, „Apklausa tabako tema“ (anglų k. Survey on Tobacco), atliko The Gallup Organisation, Vengrija, p. 7, 1 pastraipa.

(14) Tobacco Free Policy Review Group. (2000 m.), „Visuomenė be tabako: tabako kontrolės politikos stebėsenos grupės ataskaita“ (anglų k. Towards a tobacco free society: report of the Tobacco Free Policy Review Group), Government Publication. Stationery Office, Dublinas (http://www.drugsandalcohol.ie/5337/), p. 29, 1 pastraipa.

(15) Rumunijos nacionalinis statistikos institutas.

(16) Eugen Lucan „Papildomosios gatvės vaikų integravimo terapijos“ (rumunų k. Terapii Asociate pentru Integrarea Copiilor Străzii), Mokslinis darbas bakalauro diplomui gauti, 1996 m.

(17) Nebot ir kt. „Aplinkos tabako dūmų poveikis Europos miestų viešosiose vietose“ (anglų k. Environmental tobacco smoke exposure in public places of European rities), Tobacco Control, 2005 m. vasaris; 14(1), p. 60–63.

(18) Eurobarometro Nr. 239/2005, 2006 m. sausis, p. 58–59.

(19) Viename internete skelbiamame tyrime teigiama, kad 37 proc. atsakiusiųjų į pateiktus klausimus prieš pradėdami užsiimti joga buvo rūkoriai, bet pradėję praktikuoti jogą metė rūkyti. Be to, nė vienas jų nevartojo narkotikų (žr. http://yogaesoteric.net/content.aspx?lang=RO&item=3869).

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/97

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos dėl kolektyvinio žalos atlyginimo vartotojams

(COM(2008) 794 galutinis)

(2010/C 128/18)

Pranešėjas Edwin CALLEJA

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. lapkričio 27 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Žaliosios knygos dėl kolektyvinio žalos atlyginimo vartotojams

COM(2008) 794 galutinis.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. rugsėjo 9 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4 ir 5 d. (2009 m. lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 123 nariams balsavus už, 4 – prieš ir 13 susilaikius.

1. Rekomendacijų santrauka

1.1. Iš esmės galimybė pasinaudoti veiksminga teisine apsauga yra pagrindinė teisė, kuria vartotojai turėtų pasinaudoti dėl kolektyvinio žalos atlyginimo. Tačiau būtina atidžiai atsižvelgti į Sutartyje numatytus apribojimus ir procesinės bei konstitucinės teisės skirtumus valstybėse narėse.

1.2. ES teisinės priemonės dėl kolektyvinio žalos atlyginimo pagerintų vartotojų apsaugą, visų pirma tarpvalstybinius ieškinius.

1.3. Šioje sistemoje turi būti sukurtos pakankamos apsaugos priemonės nuo nepagrįstų, išskyrus vartotojus, ieškinių ir piktnaudžiavimo, dažniausiai dėl finansinių paskatų ir vaikantis pelno.

1.4. Paprastai bet kuri patvirtinta ES priemonė turi suteikti tinkamą apsaugą ir neleisti įsitvirtinti tokiai praktikai, kuri kitose teisės sistemose skatina piktnaudžiavimą. Diegiant bet kurią kolektyvinio žalos atlyginimo sistemą visų pirma turėtų būti numatyta, kad teisėjui suteikiami įgaliojimai iš anksto išanalizuoti informaciją dėl kolektyvinio žalos atlyginimo, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir užtikrinti, kad būtų teikiami tik pagrįsti ieškiniai.

1.5. Tai, kad yra priimtas kolektyvinio žalos atlyginimo per teismą mechanizmas, netrukdo pasinaudoti vartotojų ginčų sprendimo ne teismo tvarka sistema.

1.6. EESRK rekomenduoja Komisijai imtis tolesnių veiksmų ir paskatinti verslo srityse kurti skundų nagrinėjimo vidaus sistemas, tobulinti esamus alternatyvaus ginčų sprendimo mechanizmus ir viešąją priežiūrą. Vartotojai galėtų pasinaudoti šiais alternatyviais būdais prieš pasirinkdami teismą.

1.7. EESRK dar kartą primena Europos Komisijai, kad kolektyvinio žalos atlyginimo per teismą klausimas diskutuojamas nuo 1985 m., ir atėjo laikas priimti sprendimus bei nedelsiant įgyvendinti vartotojų poreikius atitinkančias sistemas.

2. Įžanga

2.1. Komisijos parengtoje Vartotojų politikos strategijoje (1) nurodomas tikslas, kurį reikia pasiekti iki 2013 m.: skatinti mažmeninės prekybos vidaus rinką sudarant vartotojams ir mažmeninės prekybos atstovams sąlygas, kad pirkdami kitoje šalyje jie jaustųsi tokie pat saugūs, kaip ir pirkdami savo šalyje. Savo strategijoje Komisija pabrėžė, kokie svarbūs vartotojams yra veiksmingi žalos atlyginimo mechanizmai, ir paskelbė ketinimą nagrinėti galimas priemones, susijusias su kolektyviniu žalos atlyginimu vartotojams.

2.2. Europos Parlamentas, Taryba ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritarė Komisijos ketinimui tobulinti žalos atlyginimą vartotojams, visų pirma – apsvarstyti priemones, susijusias su kolektyviniu žalos atlyginimu (2). Net OECD savo rekomendacijoje dėl vartotojų ginčų sprendimo ir žalos atlyginimo (3) paragino savo valstybes nares sudaryti vartotojams galimybes naudotis įvairiomis žalos atlyginimo priemonėmis, įskaitant kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmus.

2.3. 2008 m. lapkričio mėn. Komisijos paskelbta Žalioji knyga dėl kolektyvinio žalos atlyginimo (4) vartotojams parodė, kaip galima palengvinti teisių gynimą tokiose situacijose, kai nemažai vartotojų nukenčia nuo to paties prekybininko veiksmų, pažeidžiančių vartotojų teisę. Žaliojoje knygoje pateikiami keturi galimi sprendimai.

2.4. Europos Komisija 2009 m. gegužės 29 d. taip pat surengė viešuosius klausymus dėl Žaliosios knygos svarstymo ir po to parengė visuomenei svarstyti skirtą dokumentą, kuriame, be keturių Žaliojoje knygoje paminėtų galimų sprendimų, pateikė dar ir penktą dėl kolektyvinio žalos atlyginimo. Dabartiniame svarstymų etape EESRK negali atsižvelgti į neseniai pateiktą Komisijos pasiūlymą. Taip visų pirma yra todėl, kad dar reikia atlikti poveikio vertinimą. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad EESRK dar šiame ankstyvame etape atkreipia dėmesį į tai, kad penktasis galimo sprendimo įgyvendinimas bus susijęs su dideliais sunkumais.

2.5. Negalima neigti, kad galimybė vartotojams gauti žalos atlyginimą, kai prekybininkai pažeidžia vartotojų teises, visų pirma didina vartotojų pasitikėjimą rinkomis ir gerina rinkų rezultatus. Šį tikslą galima pasiekti tik tada, jei vartotojai žinos, kad iškilus problemų, jų teisės bus apsaugotos ir jie gaus žalą atitinkantį atlyginimą.

2.6. Siekiant užtikrinti visų suinteresuotųjų subjektų lygybę, turi būti pasiekta tinkama visų susijusių interesų pusiausvyra.

3. Žaliosios knygos santrauka

3.1. Šios Žaliosios knygos tikslas – „įvertinti dabartinę žalos atlyginimo mechanizmų būklę, visų pirma tais atvejais, kai tikėtina, kad dėl tų pačių teisinių pažeidimų nukentės daug vartotojų, ir pateikti galimus sprendimus visoms efektyvaus žalos atlyginimo spragoms, kurios paaiškėja šiais atvejais, šalinti (5).“ Komisija manė, kad esant masiniams ieškiniams netikslinga skirti tarpvalstybinius ir tik nacionaliniu lygiu taikomus mechanizmus. Kitas aspektas, kurį Žaliojoje knygoje siekiama apibrėžti, yra klausimas, ar tam tikros priemonės bus taikomos tik tarpvalstybinėse ar ir nacionalinėse bylose.

3.2. Žaliojoje knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas masinių ieškinių bylų sprendimui ir siekiama pateikti veiksmingas kolektyvinio žalos atlyginimo priemones visos ES piliečiams, patyrusiems žalą dėl to paties prekybininko veiksmų neatsižvelgiant į sandorio sudarymo vietą. Joje taip pat apibrėžiama, kokios svarbiausios šiuo metu iškylančios kliūtys neleidžia vartotojams veiksmingai gauti žalos atlyginimo ir kokie veiksniai padeda veiksmingai ir naudingai taikyti kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmus.

3.3. Komisija mano, kad esami europiniai mechanizmai yra nepakankami (6) ir apibrėžia keturis galimus sprendimus, kuriais siekiama spręsti svarbius klausimus ir vartotojams pateikti tinkamų ir veiksmingų žalos atlyginimo priemonių, visų pirma dėl kolektyvinio žalos atlyginimo:

—	1 sprendimas: veiksmai būtų grindžiami esamomis nacionalinėmis ir Europos bendrijos priemonėmis siekiant tinkamo žalos atlyginimo vartotojams,

—	2 sprendimas: plėtoti valstybių narių bendradarbiavimą siekiant užtikrinti, kad visoje Europos Sąjungoje vartotojai galėtų naudotis kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmais, esančiais skirtingose valstybėse narėse,

—	3 sprendimas: derinti pagrindinėms kliūtims įveikti skirtas privalomas ar neprivalomas politines priemones, kurios galėtų pagerinti žalos atlyginimą vartotojams,

—	4 sprendimas: sukurti kolektyvinio žalos atlyginimo per teismą procedūras, sudarytas iš privalomų arba neprivalomų ES priemonių.

4. Bendrosios pastabos

4.1. EESRK jau seniai pasisako už būtinybę Bendrijos lygmeniu apibrėžti kolektyvinio ieškinio, kurio tikslas – kolektyvinių teisių pažeidimo atveju užtikrinti žalos atlyginimą, sąvoką.

4.2. Jau 1992 m. EESRK dviejose nuomonėse savo iniciatyva atkreipė Komisijos dėmesį į būtinybę nustatyti galimybes pateikti ieškinius sprendžiant tarpvalstybinius ginčus ir pripažinti vartotojų organizacijų atstovaujamąsias galias sprendžiant tiek nacionalinius, tiek tarpvalstybinius ginčus (7). Be to, savo nuomonėje, 1994 m. vienbalsiai priimtoje birželio 1 d. plenarinėje sesijoje, Komitetas aiškiai paragino Komisiją sukurti vienodą kolektyviniams ieškiniams ir bendram atstovavimui taikytiną procedūrą, kuri apimtų ne tik neteisėtos praktikos uždraudimą, bet ir palengvintų ieškinius dėl žalos atlyginimo (8). Šį klausimą EESRK vėliau aptarė kelete savo nuomonių (9). Savo nuomonėje, priimtoje 2006 m. spalio 26 d. (10), EESRK aiškiai pritarė Komisijos abejonėms, kurios buvo išdėstytos jos Žaliojoje knygoje dėl ieškinių dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles, o 2009 m. kovo 25 d. priimtoje nuomonėje patvirtino, kad dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimų nukentėjusiems asmenims svarbu pasinaudoti veiksmingais teisių gynimo mechanizmais (11).

4.3. Kadangi ES numato vartotojams skirtas suderintas materialiąsias teises, EESRK pritaria tam, kad ji lygiai taip pat turėtų užtikrinti vartotojams tinkamas procedūras, leidžiančias pasinaudoti šiomis teisėmis. Pavyzdžiui, vartotojai turėtų turėti galimybę pasinaudoti kolektyvinio žalos atlyginimo procedūra per teismą, kad jie galėtų siekti teisingumo kaip ir kitais atvejais, susijusiais su komerciniais sandoriais. Kaip EESRK pastebėjo savo ankstesnėse nuomonėse, vartotojų teisė į žalos atlyginimą yra pagrindinė teisė, leidžianti užtikrinti teisinę panašaus pobūdžio visuotinių, kolektyvinių ir individualių interesų apsaugą. ES lygio ieškiniai yra būtini, kadangi panašaus pobūdžio kolektyvinėms, visuotinėms ir individualioms teisėms nėra ES teisinės priemonės, užtikrinančios jų veiksmingumą ir įgyvendinamumą. Kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmai yra būtini suteikti vartotojams realią ir veiksmingą galimybę gauti atlyginimą už akivaizdžią, panašaus pobūdžio daugkartinę žalą.

4.4. Be to, konkurencingumo stiprinimas yra svarbiausias Europos Sąjungos politikos tikslas. Europos Sąjunga parengė pagrindinių teisės aktų rinkinį dėl vartotojų teisių apsaugos. Dabar ji turi užtikrinti, kad šie teisės aktai būtų taikomi taip, kad ekonomikai būtų suteiktas postūmis pagyvinus tarpvalstybinę prekybą, pagrįstą įsitikinimu, jog visi ginčai gali būti sprendžiami sparčiai, nedidelėmis sąnaudomis ir laikantis panašių taisyklių bei procedūrų visoje bendrojoje rinkoje. Vartotojai gali plačiau susidurti su nesąžininga prekyba, todėl reikia procedūrų užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir jį sustabdyti. Vykdymas, prevencija, trūkumų šalinimas ir žalos atlyginimas – visi šie veiksmai yra svarbūs. Paprastai pavieniams asmenims išmokama žalos atlyginimo suma nėra didelė, tačiau susumavus gali susidaryti nemažos sumos.

4.5. EESRK mano, kad kolektyvinis žalos atlyginimas per teismą turi būti prieinamas ir veiksmingas. Tačiau neteisminio ginčų sprendimo būdai turi papildyti teisminius procesus, jie leidžia taikyti ne tokią oficialią bei pigiau kainuojančią procedūrą. Tačiau abi ginčo šalys turi būti nusiteikusios bendradarbiauti. Neteisminiai ginčų sprendimo būdai galėtų sudaryti sąlygas pasiekti teisingą sprendimą ir kartu prisidėti, kad nedidėtų bylų teismams.

4.6. Vis dėlto EESRK pabrėžia, kad kuriant tinkamus mechanizmus svarbu atsižvelgti į Europos valstybių kultūros ir teisės tradicijas.

4.7. EESRK taip pat mano, kad tokia ES teismine priemone reikėtų pasinaudoti visų pirma ginant kolektyvines teises tais atvejais, kai pažeidžiamos vartotojų teisės ir konkurencijos taisyklės.

5. Konkrečios pastabos dėl Žaliosios knygos

5.1. Kolektyvinio žalos atlyginimo procedūra per teismą

5.1.1. EESRK pripažįsta, kad ES kolektyvinio žalos atlyginimo per teismą procedūra, atitinkanti Žaliojoje knygoje siūlomą 4 sprendimą, turi būti sukurta norint užtikrinti teisingumą tiek vartotojams, tiek verslo atstovams. Tokio mechanizmo sukūrimas leistų siekti teisingumo visiems vartotojams, nepaisant jų pilietybės, finansinės padėties ir patirtos individualios žalos dydžio. Be to, toks mechanizmas padėtų spręsti problemą, kurią pripažino OECD ministrų taryba rekomendacijoje dėl vartotojų ginčų sprendimo ir žalos atlyginimo (12), kad didžioji dalis valstybėse narėse sukurtų sistemų ginčams spręsti ir žalai atlyginti buvo sukurtos nagrinėti bylas vietos lygiu ir ne visada tinkamos tais atvejais, kai žala turi būti atlyginta kitos valstybės narės vartotojams.

5.1.2. Tačiau kartu EESRK pripažįsta, kad nustatant suderintą kolektyvinio žalos atlyginimo procedūrą per teismą gali iškilti naujų sunkumų ir trūkumų, susijusių su tokios procedūros sudėtingumu, sąnaudomis, trukme ir kitomis problemomis. Viena tokių problemų – mažinti didelę riziką, kylančią dėl piktnaudžiavimo bylinėjimusi, ir tokių ieškinių finansavimo būdas. Reikia taip pat apsispręsti dėl pasirinktinės (dalyvavimo (angl. opt-in)) ar nepasirinktinės (atsisakymo (angl. opt-out)) procedūros. Abu šie galimi sprendimai turi trūkumų, į tai EESRK jau atkreipė dėmesį (13).

5.2. Pagrindiniai Europos kolektyvinio ieškinio ypatumai

5.2.1. Komisija savo Žaliojoje knygoje pripažįsta, kad šiuo metu tik trylika valstybių narių turi kolektyvinio žalos atlyginimo per teismą mechanizmus. Be to, galima nurodyti tris skirtingus mechanizmų tipus, kuriuos tokią sistemą jau turinčiose šalyse galima priskirti prie „kolektyvinio“ žalos atlyginimo per teismą mechanizmų.

5.2.2. Sąvoka „kolektyvinis žalos atlyginimas“ yra gana plati, ir joje didesnis dėmesys skiriamas rezultatui nei tam tikram mechanizmui. Ji apima bet kurį mechanizmą, galintį nutraukti veiksmus, neatitinkančius teisės, arba užkirsti jiems kelią ir (arba) užtikrinti žalos atlyginimą plačiąja prasme: ištaisant padėtį arba išmokant kompensaciją. Kadangi daugelyje ES valstybių narių buvo sukurta ir dar kuriama daug galimų procedūrų ir atsižvelgiant į tai, kad dauguma šių procedūrų yra naujoviškos ir bandomojo pobūdžio, vargu ar įmanoma nustatyti vieną modelį, kuriam, palyginti su kitais modeliais, būtų galima teikti pirmenybę.

5.2.3. Atsižvelgdamas į teisės sistemų skirtumus ir ankstesnėse nuomonėse šiuo klausimu (14) išnagrinėtas įvairias galimybes ir pateiktus pasiūlymus, Komitetas pritaria:

—	kad būtų priimta ES direktyva, užtikrinanti būtiniausią suderinimą, kartu paliekant pakankamai veiksmų laisvės toms šalims, kuriose iki šiol dar nėra kolektyvinio žalos atlyginimo per teismą sistemos. Be to, tokia direktyva galėtų papildyti draudimų direktyvą,

—

kad būtų įgyvendintos apsaugos priemonės, užtikrinančios, kad kolektyviniai ieškiniai neįgytų Amerikoje taikomo grupinių ieškinių pobūdžio: visos ES teisinės priemonės turėtų atspindėti Europos kultūros ir teisės tradicijas, turėtų būti siekiama vienintelio tikslo – žalos atlyginimo – ir įgyvendinta tinkama pusiausvyra tarp šalių, kad būtų galima sukurti visos visuomenės interesus ginančią sistemą. Komitetas visiškai pritaria Komisijos pasiūlymui, kad nepaisant to, kokios visose valstybėse narėse bus priimtos priemonės, įgyvendinančios kolektyvinio žalos atlyginimo per teismą mechanizmą, „turėtų būti vengiama tokių elementų, kaip antai papildomų baudų už padarytą žalą, atlygio advokatams laimėjus bylą ir kitų elementų, kurie, manoma, skatina bylinėjimosi kultūrą, egzistuojančią kai kuriose ne Europos šalyse“,

—

mišriai grupinių ieškinių sistemai, apimančiai dviejų sistemų – pasirinktinės ir nepasirinktinės – pranašumus, atsižvelgiant į svarbių interesų pobūdį, grupės narių ryžtingumą arba neryžtingumą bei individualios žalos mastą; pasirinktinės sistemos atveju, nukentėjusiosios šalys nusprendžia savo atskirus ieškinius dėl patirtos žalos sujungti į vieną ieškinį; jeigu jos nuspręstų pasinaudoti nepasirinktine procedūra (opt-out), ieškinius turėtų pareikšti atstovaujamieji ir kompetentingi subjektai,

—

kad pavieniams asmenims derėtų suteikti teisę pasinaudoti pasirinktine procedūra (opt-in) sujungti bylas, užuot manius, kad jie yra proceso šalis, jei jie aiškiai nepareiškia nedalyvausiantys (opt-out). EESRK nurodo šių mechanizmų pranašumus ir trūkumus, apibūdintus 2008 m. vasario 13 d. (15) Komiteto nuomonėje. Šiam sprendimui derėtų teikti pirmenybę siekiant sušvelninti tokio kolektyvinio ieškinio padarinius, visų pirma tose valstybėse narėse, kuriose šiuo metu tokių procedūrų dar nėra,

—

Komisijos teiginiui, kad bet kokia ES procedūra turėtų padėti išvengti nepagrįstų ieškinių ir kad teisėjui, kuris turėtų nuspręsti, ar kolektyvinis ieškinys yra nepagrįstas ar priimtinas, gali tekti svarbus vaidmuo. EESRK primena savo ankstesnėse nuomonėse pateiktas rekomendacijas dėl svarbaus teisėjo vaidmens. Teisėjui turi būti suteikti įgaliojimai, kad jis dar ankstyvame teisminio ginčo etape galėtų atmesti nepagrįstus ieškinius. Teismas ištirs pareikšto ieškinio pagrįstumą ir nustatys, ar ieškinys gali būti kolektyvinio ginčo sprendimo objektas, ar ne. Visų pirma teisėjas privalo užtikrinti, kad būtų nustatyta grupės tapatybė, paremta tam tikru identiškų bylų skaičiumi, ir kad iškelti reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra tos pačios kilmės, nes jie kyla dėl to paties prekybininko sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo,

—

kad nukentėjusiosioms šalims turėtų būti visiškai atlyginta faktiškai patirta žala, apimanti ne tik realius nuostolius arba materialinę ir moralinę žalą, bet ir prarastą pelną, ir jos turi teisę gauti palūkanas. Iš tiesų, valdžios institucijos didžiausią dėmesį skiria taisyklių laikymuisi ir atgrasymui, o ieškinių atlyginti žalą tikslas – gauti visą atlyginimą už patirtą žalą. Todėl visas šis atlyginimas turėtų apimti tikrąją žalą, negautą pelną ir negautas palūkanas,

—	kad tokiam kolektyviniam ginčų sprendimo mechanizmui užtikrinti būtinas tinkamas finansavimas;

—	kad šioje sistemoje taip pat turi būti numatytos nuostatos dėl apeliacijų teikimo tvarkos.

5.2.4. Visi kiti šio teisminio mechanizmo aspektai, laikantis subsidiarumo principo, turėtų būti palikti pačių valstybių narių nuožiūrai. Bet kuriuo atveju, visi kolektyviniai ieškiniai ES lygmeniu turi būti teikiami laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų; niekada negalima peržengti ribos, siekiant užtikrinti, kad tikslams pasiekti bus laikomasi Sutarties; jei šių tikslų negalima tinkamai pasiekti valstybėse narėse, geriau imtis veiksmų Bendrijos lygmeniu. Įvairūs nacionaliniai, teisminiai ir konstituciniai reikalavimai, galiausiai EB steigimo 5 straipsnis, gali kliudyti derinti susijusius teisės aktus ir jiems prieštarauti.

5.3. Žalos atlyginimo vartotojams užtikrinimas kitomis esamomis priemonėmis

5.3.1. EESRK jau pripažino, kad teisminio mechanizmo dėl kolektyvinės žalos atlyginimo ES lygiu priėmimas jokiu būdu neturi trukdyti pasinaudoti vartotojų ginčų sprendimo ne teismo tvarka sistemomis. EESRK be jokių išlygų rėmė pastarąsias priemones, jų potencialas turėtų būti išsamiau išnagrinėtas ir toliau vystomas (15), kaip siūloma Komisijos žaliosios knygos 3 sprendime. Iš tiesų, 3 sprendime Komisijos siūlomos priemonės nepakeičia ES teisminės priemonės, kaip apibrėžta pirmiau, priėmimo, o tik ją papildo.

5.3.2. Didelė reikšmė buvo teikiama ginčų sprendimo ne teismo tvarka būdams. GD SANCO užsakė tyrimą dėl alternatyvių ginčų sprendimo mechanizmų taikymo vartotojų ginčams. Taip pat neseniai priimti teisės aktai dėl ieškinių dėl nedidelių sumų (16), mediacijos (17) ir Europos teisminio tinklo išplėtimo (18). Todėl Europos teisės aktai dėl vartotojų apsaugos vykdymo turėjo numatyti tiek viešąsias, tiek privačias sistemas. Politikos pokyčiai, galintys turėti rimtų padarinių, įvyko 2004 m., kai buvo pareikalauta, kad visos valstybės narės įsteigtų centrinę valdžios instituciją koordinuoti vykdymą kelete valstybių narių (19).

5.3.3. Skundų nagrinėjimo vidaus procedūros

Komitetas mano, kad jei prekybininkai veiksmingai nagrinėtų skundus, tai būtų svarbus žingsnis siekiant didesnio vartotojų pasitikėjimo vidaus rinka. EESRK atrodo, jog ypač svarbu, kad Komisija skatintų būtinas iniciatyvas, jeigu bus įtraukiama pilietinė visuomenė ir visų pirma atstovaujamosios verslo organizacijos siekiant užtikrinti nuoseklų teisinį pagrindą, kuris reguliuotų prekybininkų kuriamas tokių skundų nagrinėjimo vidaus procedūrų sistemas; pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas veiksmingam vartotojų skundų nagrinėjimui.

5.3.4. Viešoji priežiūra

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui išplėsti ir sustiprinti kompetentingų institucijų, įskaitant nacionalinių ombudsmenų, vykdymo galias, laikantis reglamento dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje. Komitetas primygtinai rekomenduoja direktyvoje tiksliai nustatyti tokio mechanizmo veikimo būdus, kad būtų užtikrintas minimalus suderinimo lygis visose ES valstybėse narėse. Toks pasiūlymas turėtų riboti esamus teisės gynimo būdus dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo ir apimti plačią tų subjektų, prieš kuriuos yra pateikti ieškiniai, procesinę apsaugą. EESRK mano, kad viešoji priežiūra galėtų būti išvystyta iki sąveikaus darbo tinklo, apimančio visas valstybes nares, ir galėtų tapti labai veiksminga priemone nustatyti visoje ES veikiančius prekybininkus, kurie galbūt pažeidžia vartotojų teises. Tinkamos viešųjų ryšių kampanijos, skirtos vartotojų informuotumui didinti ir informacijai skleisti, galėtų paskatinti vartotojus pranešti apie jų teisių pažeidimus.

5.3.5. Alternatyvūs ginčų sprendimo mechanizmai

Komisija pripažįsta, kad esamos alternatyvaus ginčų sprendimo procedūros labai skiriasi valstybėse narėse ir tarp pačių valstybių narių ir netgi tose teisės sistemose, kuriose šie mechanizmai numatyti, esama didelių trūkumų kalbant apie tam tikrus sektorius ir geografinę aprėptį. Be to, dauguma ES veikiančių alternatyvaus ginčų sprendimo procedūrų iš esmės taikomos individualiems ieškiniams nagrinėti. Kalbant apie esamas ES priemones, Europos Komisijos užsakyta ataskaita „Alternatyvių žalos vartotojams atlyginimo būdų nei įprasta žalos atlyginimo per teismą tvarka analizė ir įvertinimas“ (20), atskleidžia, kad šiose priemonėse nustatytų nepriklausomumo ir nešališkumo principų, taikytinų trečiosioms šalims, dalyvaujančioms mediacijos arba arbitražo procedūrose, nepaiso net centrai, esantys Europos vartotojų tinklo (EEC-Net) duomenų bazėje. Todėl EESRK mano, kad esamos rekomendacijos, susijusios su alternatyvaus ginčų sprendimo sistemomis, turėtų tapti privalomomis teisinėmis priemonėmis. Alternatyvaus ginčų sprendimo galimybių vartotojams išplėtimas ir ieškinių dėl nedidelių sumų mechanizmai galėtų padėti greitai, sąžiningai ir veiksmingai bei palyginti nedidelėmis sąnaudomis spręsti vartotojų apsaugos klausimus.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) COM(2007) 99 galutinis.

(2) Europos Parlamentas savo rezoliucijose dėl vartotojų politikos strategijos paragino Komisiją, nuodugniai įvertinus kolektyvinį žalos atlyginimą valstybėse narėse, „… pateikti aiškų sprendimą Europos lygiu, suteikiant visiems vartotojams prieigą prie kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmų sprendžiant tarptautinius ieškinius“ (A6-0155/2008); Taryba paragino Komisiją „… atidžiai apsvarstyti kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmus ir pateikti atitinkamų vykdomų tyrimų rezultatus siekiant pateikti galimus pasiūlymus ir imtis veiksmų“, OL, C 166, 2007 7 20, p.1–3.

Europos Parlamento raginimas pakartotas rezoliucijoje dėl Žaliosios knygos dėl mažmeninių finansinių paslaugų bendrojoje rinkoje (A6-0187/2008). Europos Parlamento komitetas, sudarytas bendrovei Equitable Life tirti, paprašė Komisijos „… toliau tirti galimybę sukurti tarptautinę teisinę Europos kolektyvinių ieškinių sistemą su vienodais civilinio proceso reikalavimais …“ (A6-0203/2007). EESRK nuomonėje savo iniciatyva (OL C 162, 2008 6 25, p. 1) pateikė pasiūlymus dėl teisinės kolektyvinio žalos atlyginimo mechanizmų tvarkos.

(3) http://www.oecd.org/dataoecd/43/50/38960101.pdf.

(4) COM (2008) 794 galutinis.

(5) COM (2008) 794 galutinis, 3 p.

(6) Komisijos rekomendacija 98/257/EB dėl principų, taikomų institucijoms, atsakingoms už ginčų su vartotojais sprendimą ne teisme, OL L 115, 1998 4 17, p. 31, ir Komisijos rekomendacija 2001/310/EB dėl principų, kuriais vadovaujasi neteisminės institucijos, alternatyvaus ginčų sprendimo proceso metu spręsdamos vartotojų ginčus susitarimo būdu, OL L 109, 2001 4 19, p. 56. 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus, OL L 166, 1998 6 11, p. 51. 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo, OL L 364, 2004 12 9, p. 1.

(7) OL C 339, 1991 12 31, p. 16 (žr. 5.4.2 punktą.) ir OL C 19, 1993 1 25., p. 22 (žr. prie jos pridėtą įdomų tyrimą, kurį parengė Eric Balate, Pierre Dejemeppe ir Monique Goyens, o paskelbė EESRK, 4.12 punktą ir 4 skirsnį, taip pat p. 103 ir toliau).

(8) OL C 295, 1994 10 22, p. 1.

(9) Itin svarbi tarp jų yra nuomonė savo iniciatyva „Bendroji rinka ir vartotojų apsauga: galimybės ir kliūtys“ (OL C 39, 1996 2 12, p. 55), kurioje pažymima, kad tuo metu EESRK patarimai ir pasiūlymai, išdėstyti ankstesnėje nuomonėje dėl Žaliosios knygos (CES 1309/95), nesulaukė jokio atgarsio; nuomonėje dėl Komisijos pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai „Bendroji rinka 1994 m.“ (COM(1995) 238 galutinis), priekaištaujama dėl vėlavimo realiai įgyvendinti vidaus rinką, ypač turint omenyje vartojimo srityje taikomus įstatymus, visų pirma tarpvalstybiniuose santykiuose (OL C 39, 1996 2 12, p. 70); nuomonė dėl Komisijos komunikato „Vartotojų politikos prioritetai“ (1996-1998), kurioje Komitetas, nors ir džiaugėsi pasiūlymu priimti direktyvą dėl ieškinių dėl uždraudimo tvarkos ir Komisijos pristatytu veiksmų planu dėl vartotojų teisės kreiptis į teismą, pareiškė, kad susidomėjęs laukia šios srities įvykių raidos ir konstatavo, kad šiuo klausimu bendroji rinka toli gražu nebaigta kurti ir kad „vartotojų teisių įsisąmoninimas“ yra pagrindinė sąlyga siekiant jų pasitikėjimo (OL C 295, 1996 10 7, p. 64). Toks pat susirūpinimas reiškiamas ir EESRK nuomonėje dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „Bendrosios rinkos poveikis ir veiksmingumas“ (COM(1996) 520 galutinis, 1997 m. balandžio 23 d.); OL C 206, 1997 7 7. Reikėtų pateikti nuorodą į šias ESRK nuomones: EESRK nuomonė savo iniciatyva dėl vartotojų politikos po ES plėtros (11.6 punktas), OL C 221, 2005 9 8; EESRK nuomonė dėl Bendrijos veiksmų programos sveikatos ir vartotojų apsaugos srityje 2007–2013 m., (3.2.2.2.1 punktas), OL C 88, 2006 4 11; Nuomonė dėl Vartotojų politikos teisinio pagrindo (OL C 185, 2006 8 8).

(10) OL C 324, 2006 12 30. EESRK pritarė šiai Komisijos iniciatyvai ir patvirtino būtinybę teikti kolektyvinius ieškinius, nes tai yra „veiksmingas žalos atlyginimas, palengvinantis organizacijoms žalos atlyginimo ieškinių pateikimą nukentėjusių vartotojų vardu ir taip padedantis užtikrinti realią galimybę siekti teisingumo“; 2) prevencija ir sulaikymas nuo antikonkurencinės veiklos, kadangi šio pobūdžio ieškinių socialinis poveikis yra stipresnis.

(11) OL C 228, 2009 9 22, p. 40.

(12) Rec (2007) 74, 2007 m. liepos 12 d.

(13) OL C162, 2008 06 25

(14) OL C 162, 2008 6 25, p. 31 ir OL C 228, 2009 9 22, p. 40.

(15) OL C 162, 2008 6 25, p. 1.

(16) Reglamentas (EB) Nr. 861/2007 (OL L 199, 2007 7 31, p. 1).

(17) Direktyva 2008/52/EB (OL L 136, 2008 5 24, p. 3).

(18) COM(2008) 380 galutinis; EESRK nuomonė (OL C 175, 2009 7 28, p. 84).

(19) Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 (OL L 364, 2004 12 9, p. 1).

(20) Rekomendacija Nr. 1998/257 ir Rekomendacija Nr. 2001/310.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/103

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Bendrosios rinkos nauda stiprinant administracinį bendradarbiavimą“

(COM(2008) 703 galutinis)

(2010/C 128/19)

Pranešėjas Bernardo HERNÁNDEZ BATALLER

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. lapkričio 6 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui – Bendrosios rinkos nauda stiprinant administracinį bendradarbiavimą

COM(2008) 703 galutinis.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. rugsėjo 9 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 128 nariams balsavus už ir 2 susilaikius.

1. Išvados

1.1. EESRK pritaria labiau decentralizuotam, bendru tinklu grindžiamam tarpvalstybinio bendradarbiavimo bendrojoje rinkoje metodui, kurį bus galima įgyvendinti pasitelkus Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI). Komitetas mano, kad sistema padės užtikrinti tinkamą bendrosios rinkos taisyklių laikymąsi ir padės tinkamai spręsti problemas, su kuriomis susiduria piliečiai ir verslas.

1.2. Pilietinės visuomenės organizacijos savo šalyse gali vaidinti aktyvų ir svarbų vaidmenį taikant IMI sistemą bei padėti skleisti informaciją apie šią sistemą bei jos veikimą.

1.3. Kadangi IMI sistema nustatys nacionalinio lygmens kliūtis, neleidžiančias tinkamai taikyti Paslaugų direktyvos ir Profesinių kvalifikacijų pripažinimo direktyvos, be to, kadangi jos taikymo sritis galėtų būti išplėsta ir apimti kitus sektorius, būtų naudinga, jei Komisija pateiktų konkrečius pasiūlymus dėl galimos specialios įspėjimo ir (arba) baudų sistemos šioms kliūtims šalinti.

1.4. Kadangi duomenų perdavimui per IMI sistemą taikoma asmens duomenų privatumo apsaugos sistema, numatyta Bendrijos teisėje, Komitetas rekomenduoja pranešti su tokia informacija susijusiam asmeniui, kad jis galėtų pasinaudoti sistemoje numatytomis asmens duomenų apsaugos teisėmis pagal ETT teismo praktiką.

2. Įžanga

2.1. EB steigimo sutarties 10 straipsniu įtvirtintas plačiąja prasme Bendrijos solidarumo principas tarp valstybių narių ir Bendrijos, kurį labai išplėtė ETT (1) teismo praktika ir kuriuo remiantis valstybės narės įpareigojamos:

—	imtis visų nacionalinės teisės priemonių, būtinų įgyvendinti teisiškai privalomus Sąjungos aktus,

—	bendradarbiauti tarpusavyje ir su Bendrija, kad būtų įgyvendinti Sutarties ir antrinės teisės tikslai.

2.2. Administracinis valstybių narių ir Bendrijos bendradarbiavimas iki šiol vyko tam tikrose srityse, tarp jų mokesčių (2) (šiam tikslui kiekviena valstybė narė privalėjo įsteigti centrinį biurą ir įsipareigoti teikti tarpusavio pagalbą), muitų, konkurencijos (nacionalinių konkurencijos įstaigų tinklas), taip pat prieglobsčio, imigracijos ir išorės politikos srityse (ARGO 2002 programa).

2.3. EESRK vienoje iš nuomonių savo iniciatyva (3) aptarė administracinį nacionalinių institucijų ir Bendrijos institucijų bendradarbiavimą ir priėjo prie išvados, kad aiškiai apibrėžtos ir veiksmingos valstybių narių politikos ir administravimo nacionalinės procedūros kartu su geresne teisėkūra, geresniu teisės aktų įgyvendinimu bei vykdymo užtikrinimu yra sudėtinė ES gero valdymo dalis.

2.4. 2004 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 2004/387/EB (4) buvo sukurta dėl suderinto paneuropinių e. valdžios paslaugų teikimo valstybės valdymo institucijoms, verslo subjektams ir piliečiams (IDABC) programa). Sprendime numatyta, jog įgyvendinant „bendrų interesų projektus“ ir horizontalias priemones Bendrija dengia jos interesus atitinkančias išlaidas (10 straipsnis.).

2.5. 2006 m. kovo 17 d. valstybių narių atstovai Vidaus rinkos patariamajame komitete pritarė Visuotinio vidaus rinkos informacinės sistemos (toliau IMI) įgyvendinimo planui ir jos vystymui, siekiant gerinti valstybių narių administracijų komunikaciją. Komisijos sprendime 2008/49 EB (5) dėl vidaus rinkos informacinės sistemos įgyvendinimo užtikrinant asmens duomenų apsaugą ši sistema IDABC programos tikslais laikoma bendro intereso projektu.

2.6. IMI sistemos tikslas – supaprastinti vidaus rinką reguliuojančių teisės aktų, reikalaujančių valstybių narių administracijas keistis informacija, taikymą.

3. Komisijos komunikatas

Stokojant pasitikėjimo kitų valstybių narių teisine sistema bei priežiūra, buvo sukurta dar daugiau tarpvalstybinės veiklos taisyklių ir dvigubos kontrolės mechanizmų. Iki šiol tai buvo vienas didžiausių iššūkių sklandžiam bendrosios rinkos veikimui, ir todėl valstybės narės turėtų glaudžiai bendradarbiauti ir stiprinti pasitikėjimą viena kitos teisinėmis sistemomis.

3.1.1. IMI suteiks valstybėms narėms galimybę vykdyti teisinius įpareigojimus keistis informacija. Be to, ši sistema taip pat leis administracijoms bendradarbiauti naujomis formomis, kurios be elektroninės informacinės sistemos nebūtų įmanomos.

IMI suteikia valstybių narių kompetentingoms institucijoms galimybę nesunkiai rasti kitų valstybių narių institucijas ir siųsti joms informacijos užklausas, naudojantis struktūruotais klausimais, parengtais pagal konkrečias ES teisės aktų sritis.

3.2.1. IMI sistema bus naši ir veiksminga priemonė, sumažinsianti valstybių narių bendravimo, būtino tinkamai įgyvendinti vidaus rinkos teisės aktus, savikainą. Tačiau Komisija manė, kad IMI iš pradžių reikėtų taikyti dviem sritims – profesinių kvalifikacijų pripažinimui, kuriam jau taikoma ši sistema, ir Paslaugų direktyvai. Remiantis patirtimi, sukaupta šiose abiejose srityse, sistemą derėtų vėliau plačiau taikyti kitoms sritims, kurios yra esminės svarbos vidaus rinkos veikimui.

3.2.2. Tokiu būdu IMI padėtų stiprinti pasitikėjimą, kurio reikia, kad bendroji rinka veiktų sklandžiai ir būtų naudinga.

3.3. IMI – tai daugiakalbė priemonė, skirta 27 valstybių narių Europos Sąjungai, vartojančiai 23 oficialiąsias kalbas, tačiau bus taikoma visose 30 EEE valstybių. Daugiakalbystė gali būti praturtinanti. Naudojant naujas technologijas, palaikomas žmogaus ir automatiniu vertimu, IMI yra geras konkrečių priemonių, kurių gali imtis ES, siekdama iki minimumo sumažinti šias kliūtis ir pašalinti Europos administracijų komunikavimo spragas, pavyzdys.

3.4. Modernizuojant bendrosios rinkos valdymą IMI prisidės prie veiksmingesnio, labiau decentralizuoto ir bendru tinklu grindžiamo tarpvalstybinio bendradarbiavimo metodo.

3.5. IMI padeda valstybėms narėms veiksmingiau bendradarbiauti įgyvendinant vidaus rinkos teisės aktus, padedanti kompetentingoms valstybių narių institucijoms įveikti praktines komunikavimo kliūtis tokias kaip administravimo ir darbo kultūros skirtumai, kalbų įvairovė, ir nėra aiškiai nustatytų kitose valstybėse narėse partnerių. Jos tikslas padidinti kasdienio valstybių narių bendradarbiavimo veiksmingumą.

3.6. IMI vystymas paremtas trimis pagrindiniais principais:

—	dėl sistemos nesukuriama papildomų administracinio bendradarbiavimo įpareigojimų valstybėms narėms be tų, kurie jau nustatyti atitinkamuose vidaus rinkos teisės aktuose,

—	ji suteikia lankstumo, kad galima būtų gerbti skirtingas Europos administracines struktūras ir kultūras,

—	tai viena bendra sistema, sudaryta iš daugkartinio naudojimo elementų; ji sudaryta taip, kad galėtų apimti daugelį vidaus rinkos teisės elementų, taip išvengiant informacinių sistemų kiekio didinimo.

Komisijos komunikate pagrįstai pabrėžiamas ryšys tarp IMI sistemos ir asmens duomenų apsaugos, kuriai visa apimtimi taikomi atitinkami teisės aktai, visų pirma Direktyva 95/46/EB ir Reglamentu (EB) Nr. 45/2001.

3.7.1. Prieigą prie IMI sistemos turimos informacijos turi nacionalinės institucijos ir įstaigos, kurios direktyvose, kurioms šiuo metu ta sistema taikoma, įvardytos kaip „kompetentingos institucijos“.

3.8. Galiausiai Komisija mano, kad norit pasiekti laukiamų rezultatų reikia padidinti investicijas į mokymą ir informavimą. Komisija ištirs įvairias galimybes ir prireikus įvertins mokymo ir mainų programos būtinumą.

3.9. Komisija 2009 m. birželio 29 d. paskelbė rekomendaciją dėl bendrosios rinkos veikimo gerinimo (6), kurioje teigiama, kad reikia koordinuotų veiksmų ir bendradarbiavimo remiantis Komisijos ir valstybių narių partneryste, siekiant bendro tikslo pagerinti bendrosios rinkos taisyklių perkėlimą į nacionalinę teisę, jų taikymą ir įgyvendinimą. Tai reiškia, kad bendrosios rinkos valdyme valstybės narės prisiima bendrą atsakomybę, o tuo pačiu ir iniciatyvesnį vaidmenį.

4. Bendrosios pastabos

Decentralizuotas ir tinklu paremtas tarpvalstybinis bendradarbiavimas pradėjus taikyti IMI padės užtikrinti piliečių, institucijų ir įmonių teisę į gerą administravimą. Reikėtų laikytis pagrindinių lankstumo ir pakartotinio panaudojimo principų bei nesukurti papildomų įpareigojimų valstybėms narėms.

4.1.1. Teisė į gerą administravimą šiuo konkrečiu atveju reiškia, kad piliečiams turi būti pateikiama tiksli ir konkreti informacija apie tai, kokius reikalavimus jie privalo tenkinti valstybėje narėje, kurioje įsikuria, kad galėtų joje teikti paslaugas ar vykdyti veiklą, ir į kokią instituciją jie privalo kreiptis. Be to, sistema netiesiogiai suteiktų informacijos apie nepagrįstas nacionalines kliūtis Bendrijos teise įtvirtintoms laisvėms, kuri leistų Komisijai nedelsiant imtis veiksmų.

4.2. Siekiant užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą valstybių narių kompetentingos institucijos turi glaudžiai bendradarbiauti ir kurti abipusį pasitikėjimą IMI ir tuo padėti didinti skaidrumą bei užtikrinti gerą valdymą. Norint užtikrinti glaudų tarpvalstybinį bendradarbiavimą tarp nacionalinių institucijų, kurių kompetencijai priklauso bendrosios rinkos klausimai, valstybės narės privalo imtis reikiamų priemonių, kad užtikrintų sklandų Komisijos sukurtų tarptautinių tinklų arba elektroninių informacijos sistemų tokių kaip IMI veikimą.

4.3. Sprendime 2004/387/EB (IDABC) numatyta, kad turi būti parengta schema, pagal kurią Bendrija ir valstybės narės teisingai pasiskirstytų paneuropinės e. valdžios ir infrastruktūros paslaugų veiklos ir aptarnavimo sąnaudas (7 straipsnio 3 dalis). Valstybių narių institucijos turėtų numatyti tokias investicijas, kurios užtikrintų sklandų IMI veikimą. EESRK nuomone, valstybės narės taip pat turi dėti papildomas pastangas, kadangi tai priklauso bendrai kompetencijai ir bendrai atsakomybei.

Faktiniam sistemos įgyvendinimui būtinas glaudesnis administracinis bendradarbiavimas tarp valstybių narių institucijų bei tarp šių institucijų ir Komisijos. Ateityje IMI taikymo sritis turi būti išplėsta, nes šiuo metu apsiribojama tik Profesinių kvalifikacijų pripažinimo ir Paslaugų vidaus direktyvomis.

4.4.1. Siekiant užtikrinti tokį administracinį bendradarbiavimą, sprendime 2008/49/EB nustatoma keitimosi informacija ir apdorojimo sistema, kuri, turint omenyje informacijos pobūdį, priskiriama skirtingoms administracinėms struktūroms pagal joms skirtas atitinkamas sistemos valdymo funkcijas. Be Komisijos, IMI taip pat turi dalyvauti ir nacionaliniai dalyviai, būtent šios sistemos koordinatorius ir jos naudotojai. Kontroliuojant nacionalinei institucijai arba koordinatoriui, sistemos naudotojai skirstomi pagal prašymų tvarkytojo, skirstytojo, vyresniojo tvarkytojo ar vietos duomenų administratoriaus jiems priskirtas funkcijas.

4.4.2. Šią sistemą bus būtina suderinti su direktyvose, kurioms ji bus taikoma, numatytais administracinio bendradarbiavimo mechanizmais, t.y. informacijos mainų mechanizmai, atitinkamos nacionalinės institucijos bei Paslaugų ir Profesinių kvalifikacijų pripažinimo direktyvos. Šiuo požiūriu būtina pagalvoti apie galimus tiesioginius ir netiesioginius IMI naudotojų ir direktyvose nurodytų nacionalinių institucijų santykius, visų pirma apie tuos santykius, kurie daro tiesioginį ar netiesioginį poveikį vidaus rinkai.

4.4.3. Siekiant geresnio suderinimo su IMI būtų tikslinga aprėpti šiuos Paslaugų direktyvos aspektus:

a)	plačią „kompetentingos institucijos“ apibrėžtį (4 straipsnis);

b)	vieno kontaktinio centro (6 straipsnis) ir susižinojimo centro (28 straipsnis) įsteigimą;

c)	itin suderintų leidimų išdavimo procedūrų ir ryšių su pareiškėjais formalumų (13straipsnis), įdiegimą;

d)	įspėjimo mechanizmų, (32 straipsnis), kurie galėtų padėti sukurti europinį nacionalinių institucijų tinklą, sukūrimą.

4.4.4. Kalbant apie profesinių kvalifikacijų pripažinimo direktyvą, būtų tikslinga aprėpti šiuos bendradarbiavimo mechanizmus:

a)	plačią „kompetentingos institucijos“ apibrėžtį ir formalios kvalifikacijos įrodymų, kuriuos išdavė profesinės asociacijos ar organizacijos, traktavimą (3 straipsnis);

b)	valstybių narių administracinį bendradarbiavimą dėl laisvo paslaugų teikimo (8 straipsnis);

c)	profesinės kvalifikacijos abipusio pripažinimo procedūrų suderinimą įsisteigimo atveju (51 straipsnis);

konkrečią administracinio bendradarbiavimo sistemą, nustatančią mainų informacija apie drausminius veiksmus ar baudžiamąsias sankcijas sąlygas, atsakingųjų institucijų ir įstaigų sąrašą, jų veiklos koordinatorius (56 straipsnis), taip pat nacionalinių kontaktinių centrų, teikiančių konkrečią informaciją dėl pasekmių, kylančių taikant šią direktyvą (57 straipsnis), įsteigimą.

4.4.5. Komitetas mano, kad jei IMI sistema turi būti įdiegta nedelsiant, ji turi apimti ir socialinius aspektus (įmokų mokėjimo laikotarpiai, pensijų teisės ir pan.), susijusius su pirmuoju etapu numatytomis taikymo sritimis. Šis požiūris ne tik atitinka Komiteto tradicinę politinę nuostatą, bet ir neabejotinai paremtas faktu, kad darbinėje veikloje atsiranda tiesioginė ekonominių bei socialinių aspektų sąsaja.

4.4.6. Komitetas ne kartą atkreipė dėmesį į šią sąsają: pavyzdžiui, neseniai savo nuomonėje, (7) priimtoje 2009 m. sausio 14 d. dėl bendrosios rinkos socialinio ir aplinkosauginio aspekto, pabrėžė, kad „Europos institucijos privalo atsižvelgti į teisėtus įmonių interesus ir į tai, kad ekonominės laisvės turėtų būti reglamentuotos taip, kad jų laikantis nebūtų pažeidžiamos ES teisėje pripažintos pagrindinės socialinės teisės, tarptautiniai darbo standartai ir atskirų valstybių narių įstatymai, tarp jų teisė derėtis ir teisė sudaryti ir įgyvendinti kolektyvines sutartis“.

4.4.7. Toje nuomonėje Komitetas visų pirma pritarė priemonėms dėl derinimo šioje srityje, tarp jų socialinės apsaugos sistemų suderinimui ar galimybei perkelti pensijų teises (8).

4.5. EESRK pritaria siekiui veiksmingai taikyti visą Bendrijos teisę ir išnaudoti visą vidaus rinkos potencialą bei ketinimui imtis tinkamų priemonių informuoti ir mokyti kompetentingas institucijas.

4.6. Siekiant stiprinti administracinį bendradarbiavimą reikėtų gerinti IMI veikimą ir taip pat joje dalyvaujančių organizacijų veiklą. EESRK ir pilietinės visuomenės organizacijoms tenka svarbus vaidmuo, visų pirma rengiant informacijos apie IMI svarbą vidaus rinkos veikimui kampanijas.

4.7. EESRK mano, kad remiantis IMI sistemos veikimo patirtimi ir vystant Bendrijos teisę bus galima nustatyti bendruosius principus, kuriais ateityje bus grindžiamos išsamesnės ir konkretesnės administracinio bendradarbiavimo taisyklės, įtvirtintos reglamentu, apimančiu pačius bendriausius aspektus.

4.8. IMI tėra tik pirmasis šio proceso etapas: pagal čia numatytas nuostatas turi būti racionalizuotos valstybių narių tarpusavio administracinio bendradarbiavimo ir bendradarbiavimo su Komisija sistemos ir tose srityse, kurios grindžiamos abipusio pripažinimo principu ir nediskriminavimu, ir yra labai svarbios vidaus rinkos veikimui. Kartu turi būti užtikrinta asmens duomenų apsauga, t.y ES piliečiams labai svarbi sritis, turint omenyje tikslų funkcijų skyrimą IMI sistemos, kuri yra Komisijos veiklos šioje srityje rezultatas, valdyme dalyvaujantiems subjektams.

4.9. Galiausia kalbant apie IMI ir asmens duomenų apsaugos ryšį, verta atkreipti dėmesį į neseniai paskelbtas generalinio advokato Ruiz-Jarabo Colomer (9) išvadas, kuriose aiškinamos kai kurios teisės aktų, reguliuojančių šią sistemą ir kurios taikytinos šiame kontekste visa apimtimi, nuostatos. Šį aiškinimą patvirtino ETT 2009 m. gegužės 7 d. sprendimas dėl pareigos užtikrinti teisę gauti tiek su dabartim, tiek su praeitim susijusią informaciją apie asmens duomenų gavėjus arba jų kategorijas bei atskleistos informacijos turinį ir nustatyti šios informacijos saugojimo trukmę bei atitinkamą teisę gauti ją taip, kad būtų užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp duomenų subjekto intereso apsaugoti savo privatų gyvenimą ir naštos, kuri duomenų valdytojui tenka dėl pareigos saugoti šią informaciją.

4.10. Šis aiškinimas visų pirma susijęs su dviem skirtingomis teisėmis, pripažįstamomis direktyva 95/46/EB ir reguliuojamos tokiu būdu, kad naudojimasis viena teise (teisė ištrinti duomenis po vienerių metų) apsunkina naudojimąsi kita teise (suinteresuotųjų asmenų teisė gauti informaciją): ištrynus duomenis kaip numatyta direktyvoje 95/46, teisė į prieigą tampa neįmanoma, kadangi negalima reikalauti informacijos, kuri ji jau nebeegzistuoja. Todėl vertėtų pasinaudoti generalinio advokato ir Teisingumo teismo aiškinimu, kuriuo remiantis vienu metu galėtų būti taikomos abi Bendrijos teisėje įtvirtintos teisės: tokiu būdu suinteresuotas asmuo turi būti informuojamas apie duomenų perdavimą, įskaitant duomenų gavėjo tapatybę ir apie tai, kad prieigos teisei taikomas vienerių metų terminas, po kurio duomenys ištrinami ir dėl to jų gauti negalima.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) 2005 11 15 byla C-392/02 priimtas sprendimas ir Generalinio advokato Geelhoed išvados.

(2) OL L 264, 2003 10 15.

(3) OL C 325, 2006 12 30.

(4) OL L 181, 2004 5 18.

(5) OL L 13, 2008 1 16.

(6) OL L 176, 2009 7 7, p. 17.

(7) OL C 182, 2009 8 4, p. 1.

(8) OL C 228, 2009 9 22.

(9) 2008 12 22 išvados byloje C-553/07.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/107

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl nuoseklios Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų darbotvarkės strategijos kūrimo

(COM(2008) 862 galutinis)

(2010/C 128/20)

Pranešėjas Franco CHIRIACO

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. gruodžio 15 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl nuoseklios Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų darbotvarkės strategijos kūrimo

COM(2008) 862 galutinis.

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 13 d. priėmė savo nuomonę.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina Komisijos iniciatyvą pradėti būsimos žemės ūkio mokslinių tyrimų strategijos rengimo procesą siekiant sukurti Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų erdvę. Iš tiesų, kad žemės ūkio produktų pasiūla neatsiliktų nuo pasaulinių paklausos tendencijų, būtina intensyviau vykdyti su šiuo sektoriumi susijusius mokslinius tyrimus ir diegti inovacijas (1).

1.2. EESRK pritaria Komisijos išdėstytam požiūriui, grindžiamam bendro programavimo išbandymo idėja, kuriuo, atsižvelgiant į įvairių nacionalinių programų poreikius ir ypatumus, siekiama užtikrinti veiksmingą ir konkretų iniciatyvų Bendrijos lygiu koordinavimą ir išteklių paskirstymą (2). EESRK visų pirma ragina Komisiją stiprinti bendradarbiavimą įgyvendinant ne tik nacionalines žemės ūkio mokslinių tyrimų programas, bet ir įvairių generalinių direktoratų iniciatyvas (pavyzdžiui, Aplinkos GD, Žemės ūkio GD, Įmonių ir pramonės GD). Todėl EESRK prašo Komisijos pateikti daugiau informacijos apie būsimame komunikate siūlomų iniciatyvų priemones ir jų taikymo tvarką, įskaitant finansinius išteklius, į konsultacijų procesą įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus ir atsižvelgiant į bendro programavimo bandomojo projekto rezultatus.

1.3. Žemės ūkio mokslinių tyrimų bendro programavimo tikslas – ištirti visuomenės potencialą įveikti „biologinių žaliavų“ (angl. „biobased commodities“) plėtojimo ES lygiu iššūkius. Tokie iššūkiai susiję su klimato kaita, visuomenės sveikatos apsauga ir maisto produktų sauga. Šie aspektai, taip pat atsižvelgiant į Europos Komisijos remto seminaro apie žemės ūkio mokslinių tyrimų bendrą programavimą rezultatus, buvo išsamiai aptarti ir išnagrinėti Nuolatiniame žemės ūkio mokslinių tyrimų komitete (NŽŪMTK) ir apibendrinti 2009 m. birželio mėn. parengtame pozicijos dokumente dėl bendrojo programavimo (3). Bendras programavimas susijęs su svarbiu aspektu – aktyviu susijusių šalių dalyvavimu ir didelėmis jų pastangomis, tai sukuria pridėtinę vertę ir turi teigiamo poveikio piliečiams ir Europos konkurencingumui. Todėl EESRK siūlo jau dabar numatyti tinkamus mechanizmus, kurie padėtų užtikrinti visų suinteresuotųjų subjektų, įskaitant privatųjį sektorių (ypač įmones), dalyvavimą apibrėžiant mokslinių tyrimų tikslus, ir leistų apytikriai apskaičiuoti reikiamus išteklius bei kruopščiai parengti sistemos veikimui reikalingas finansines priemones, kurios padėtų užtikrinti realias galimybes gauti finansavimą. EESRK visų pirma rekomenduoja Komisijai ir Tarybai parengti pasiūlymą priimti reglamentą, kuris taptų teisiniu pagrindu sudaryti naująjį Nuolatinį žemės ūkio mokslinių tyrimų komitetą ir pradėti veiklą, atsižvelgiant į 2004 m. prasidėjusį politinį procesą, ir kuris pakeistų Reglamentą (EEB) 1728/74.

1.4. Remiantis Komisijos siūlomu nauju valdymo modeliu, Nuolatiniam žemės ūkio mokslinių tyrimų komitetui (NŽŪMTK) numatytas vaidmuo – koordinuoti Europos lygiu įgyvendinamas bendras iniciatyvas ir nustatyti skatinamų mokslinių tyrimų pajėgumus. EESRK mano, kad NŽŪMTK veikla turėtų būti grindžiama visiško lankstumo principu, kad jis galėtų prisidėti prie reformų, kurios jau įgyvendinamų (4), ir tų, kurios bus įgyvendinamos, atsižvelgiant į nuolat plėtojamą Bendros žemės ūkio politikos reguliavimo sistemą.

1.5. Atliekant bendrą programavimą, numatymo ir analizės procesai yra glaudžiai susiję su pajėgumų nustatymo procesu, kuris padeda susidaryti vaizdą apie bendras žemės ūkio mokslinių tyrimų tendencijas ES, kadangi jo metu surenkami svarbiausi statistiniai duomenys apie nacionalinio lygio žemės ūkio mokslinių tyrimų organizavimo trūkumus, tendencijas bei poreikius. Iki šiol tokią informaciją teikė EU-AGRI-MAPPING projektas – iniciatyva, įgyvendinama pagal Šeštąją bendrąją Europos mokslinių tyrimų programą. Atsižvelgdamas ir į sunkumus, kilusius įgyvendinant šį projektą, EESRK mano, kad nustatymas negali būti grindžiamas spontaniškomis iniciatyvomis. Tai turi būti nenutrūkstamas ir nuolat atnaujinamas procesas.

2. Svarbiausios Komisijos dokumento nuostatos

2.1. Naujos Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų aplinkybės

2.1.1. Europos žemės ūkiui tenka įveikti naujus iššūkius, susijusius, pavyzdžiui, su ūkininkavimo demografijos ir ūkių struktūriniais pokyčiais, šiuolaikinių ūkininkavimo metodų poveikiu, Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) raida ir bendraisiais veiksniais, darančiais įtaką šiam sektoriui.

2.1.2. Plačiai pripažįstama, kad siekiant įveikti visus minėtus sunkumus reikia sukurti tvarią Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų erdvę. Žemės ūkio moksliniai tyrimai turėtų padėti įgyti žinių, būtinų norint gerai suprasti kaimo plėtrą ir darnaus vystymosi varomąsias jėgas bei kliūtis, kurti žemės ūkio sektoriaus vystymuisi reikalingas naujas technologijas bei naujoves ir sukaupti duomenis, kurie padėtų geriau suprasti rinkos tendencijas. Tačiau dažnai mokslinių tyrimų veikla yra fragmentiška ir prastai koordinuojama; šioje srityje trūksta investicijų ir kritinės masės. Europoje yra keletas mechanizmų, visų pirma numatytų Europos Sąjungos bendrojoje programoje, kurie padeda skatinti visos Europos mokslininkų bendradarbiavimą. Šiuo tikslu pagal ERA-NET programą finansuojamas visų mokslo sričių nacionalinių programų, ministerijų ar finansavimo agentūrų tinklų kūrimas. 2004 m. lapkričio mėn. ES Taryba pritarė, kad bendradarbiavimui šioje srityje būtų naudinga laikytis labiau struktūruoto požiūrio. Šiuo atžvilgiu naujoji bendro programavimo koncepcija yra platesnė, palyginti su ERA–NET sistema ir yra orientuotas į tiesioginį nacionalinių valstybinių programų koordinavimą siekiant apibrėžti bendrus tikslus ir strategines mokslinių tyrimų darbotvarkes bei sutelkti išteklius konkretiems uždaviniams spręsti. Nuolatinis žemės ūkio mokslinių tyrimų komitetas (NŽŪMTK) paminėtas kaip geras naujo bendro programavimo proceso tinklo struktūros pavyzdys.

2.2. Nuolatinio žemės ūkio mokslinių tyrimų komiteto vadovaujamasis vaidmuo

2.2.1. Po daugelį metų trukusio neveiklaus laikotarpio 2005 m. Europos Sąjungos Taryba atnaujino NŽŪMTK įgaliojimus ir patikėjo jam labai svarbų vaidmenį koordinuojant Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų veiklą. Naujos sudėties komitetą sudaro 27 ES valstybių narių atstovai, o šalių kandidačių ir asocijuotų šalių atstovai dalyvauja stebėtojų teisėmis. Tarp NŽŪMTK iniciatyvų (neskaitant bendro programavimo iniciatyvos), kuriomis siekiama kurti Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų erdvę, yra numatymo procesas, kurio tikslas – numatyti galimas Europos žemės ūkio ilgalaikės trukmės perspektyvas, ir analizės procesas, kurio metu siekiama nustatyti ES žemės ūkio mokslinių tyrimų poreikius ir tendencijas.

2.2.2. NŽŪMTK laikėsi struktūruoto požiūrio nustatydamas tolesnio bendradarbiavimo mokslinių tyrimų prioritetines temas ir tuo tikslu įsteigė keletą valstybių narių ir (arba) asocijuotųjų šalių bendradarbiavimo darbo grupių (BDG). BDG, panašiai kaip ir ERA–NET, dirba pagal nuoseklių veiksmų metodą: dėmesys sutelkiamas į dalijimąsi informacija ankstyvuose etapuose, nustatomos mokslinių tyrimų spragos, prioritetinės bendradarbiavimo sritys ir, prireikus, vykdoma bendra veikla ir (arba) skelbiami bendri mokslinių tyrimų konkursai.

2.3. Pagrindiniai veiksmai kuriant nuoseklią Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų darbotvarkę

2.3.1. Būtina kuo skubiau ir išsamiau išnagrinėti klimato kaitos procesą lemiančius veiksnius, kad būtų galima sumažinti neigiamą klimato kaitos poveikį ir apsaugoti vandens išteklius ir biologinę įvairovę bei dabartinėmis Europos ir pasaulio sąlygomis skatinti tvarų žemės ūkį. Todėl klimato kaita ir energijos ištekliai yra prioritetinės mokslinių tyrimų sritys.

2.3.2. Mokslinių tyrimų vaidmuo galėtų būti svarbesnis, jei įvairios suinteresuotosios šalys būtų labiau įtraukiamos į darbotvarkės sudarymą ir dalyvautų mokslinių tyrimų procese pasitelkiant tokias priemones kaip inovacijų tinklai. Todėl Komisija ketina skatinti su žemės ūkiu susijusių žinių kaupimą ir dalijimąsi jomis (5) per NŽŪMTK ir Europos kaimo plėtros tinklą. Siekiant konsoliduoti bendrą žemės ūkio mokslinių tyrimų programavimą, kad būtų užtikrintas geresnis Europos žemės ūkio ir maisto pramonės sistemos valdymas, turėtų būti toliau stiprinamas NŽŪMTK strateginis vaidmuo, kad jis taptų pagrindine institucija, prižiūrinčia įvairią Europos valstybinių mokslinių tyrimų įstaigų vykdomą su žemės ūkiu susijusią veiklą.

2.3.3. Norint parengti bendras ir ilgalaikės trukmės tikslais grindžiamas mokslinių tyrimų programas, būtina sukurti stebėsenos mechanizmą, kuris apimtų tiek prognozių analizės priemones, tiek ir mokslinių tyrimų pajėgumų nustatymo tyrimus.

2.3.4. Negalima nepaisyti Europos atsakomybės globalizuotame pasaulyje: darnaus žemės ūkio problema turės ir tiesioginių (pvz., maisto kainos), ir netiesioginių (pvz., dideli migracijos srautai) pasekmių ES ir viso pasaulio regionams. Todėl reikia apskritai stiprinti žemės ūkio mokslinių tyrimų politikos sinergiją Europoje ir už jos ribų ir, visų pirma didinti sinergiją tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių mokslinių tyrimų politikos ir išorės politikos, pavyzdžiui, paramos vystymuisi politikos ir kaimynystės politikos.

3. Bendrosios pastabos

3.1. Naujos Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų aplinkybės

3.1.1. Per pastaruosius penkiasdešimt metų kartu su Europos visuomenėje ir ekonomikoje vykstančiomis permainomis, įtraukusiomis piliečius ir vartotojus bei paskatinusiomis pereiti nuo „kaimo“ prie „post-pramoninio“ žemės ūkio, iš esmės pasikeitė Europos žemės ūkio vaidmuo bei funkcijos. Todėl šiuo metu sutariama, kad žemės ūkio sektorių, remiantis žinomu Europos žemės ūkio modeliu, reikia vertinti atsižvelgiant ne tik į gamybą, bet ir į jo daugiafunkcinį arba žemės ūkio teritorinį aspektą. Tokio požiūrio reikėtų laikytis ir apibrėžiant žemės ūkio mokslinius tyrimus ir bet kuriuo atveju būtina pabrėžti labai svarbų žemės ūkio maisto produktų vaidmenį, kiurio svarbą tai pat paryškino pasaulinė maisto krizė. Konkurencingumas ir aprūpinimo maistu saugumas artimiausiu metu iš tiesų taps didžiausiais iššūkiais.

3.1.2. Todėl EESRK palankiai vertina požiūrį, pasirinktą platesnei „žemės ūkio mokslinių tyrimų“ apibrėžčiai nustatyti atsižvelgiant į Europos žemės ūkiui kylančius uždavinius, tarp kurių visų pirma reikia paminėti klimato kaitos poveikio švelninimą ir prisitaikymą prie jo, atsinaujinančių energijos išteklių iš žemės ūkio šaltinių plėtojimą, biologinės įvairovės apsaugą, tvarų vandens išteklių valdymą, informacinių bei ryšių technologijų (IRT) skatinimą ir produkcijos kokybę.

3.2. Kuriant bendras mokslinių tyrimų darbotvarkes

3.2.1. Komisijos komunikate nauja bendro programavimo idėja grindžiamas požiūris (2) į mokslinius tyrimus žemės ūkio srityje siekiant kuo geresnio finansinių išteklių panaudojimo ir glaudesnio bendradarbiavimo. Šiuo metu bendras programavimas eksperimentiniame etape: šis strategija taikoma įgyvendinant alzheimerio ligos mokslinių tyrimų bandomąjį projektą. Be to, Taryba numačiusi 2010 m. pradėti kitas iniciatyvų svarbiuose mokslinių tyrimų sektoriuose: jei jų rezultatai bus teigiami, bendras programavimas galėtų turėti labai didelės reikšmės būsimiems mokslinių tyrimų koordinavimo mechanizmams Europos lygiu.

3.2.2. Remdamosi savanoriškumo ir „kintamosios geometrijos“ principu, valstybės narės dalyvauja bendrame programavime apibrėžiant, rengiant ir įgyvendinant mokslinių tyrimų strateginę darbotvarkę, grindžiamą bendru supratimu, kaip reikėtų įveikti svarbiausius socialinius iššūkius. Bendro programavimo samprata gali apimti strateginį bendradarbiavimą įgyvendinant jau parengtas nacionalines programas arba visiškai naujų programų bendrą planavimą ir įgyvendinimą. Abiem atvejais būtina sutelkti išteklius, atrinkti arba parengti tinkamiausias priemones, jas įgyvendinti, kartu užtikrinti jų stebėseną ir vertinti pasiektą pažangą.

3.2.3. Atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio mokslinių tyrimų veikla dažnai fragmentiška ir menkai koordinuota, kad trūksta investicijų, o užtikrinant rezultatų sklaidą ir tikslinę informaciją yra spragų ir trūksta kritinės masės, EESRK pritaria bendram programavimui ir vertina jį kaip plataus užmojo tikslą, kuris, laikantis pragmatiško ir lankstaus požiūrio, gali būti strateginio ir struktūruoto žemės ūkio mokslinių tyrimų proceso pradžia.

3.3. Nuolatinio žemės ūkio mokslinių tyrimų komiteto vadovaujamasis vaidmuo

3.3.1. Komisijos komunikate ir prie jo pridėtame Komisijos tarnybų darbo dokumente išsamiai aprašytas analizės, stebėsenos, vertinimo ir konsultavimosi vaidmuo ir išdėstytos NŽŪMTK organizacinės ir veiklos nuostatos, apibrėžtos remiantis 2004 m. liepos 19 d. Žemės ūkio Ministrų Tarybos nustatytomis gairėmis. Konkrečiau, NŽŪMTK bus pavesta užtikrinti žemės ūkio maisto produktų sektoriuje vykdomų nacionalinių iniciatyvų stebėseną, jas koordinuoti ES lygiu ir nustatyti pagrįstas prognozes, kad būtų galima numatyti šios srities mokslinių tyrimų ilgalaikius prioritetus.

3.3.2. EESRK mano, kad koordinavimas Bendrijos lygiu labai svarbus norint įveikti bendrus iššūkius, užtikrinti vieningą ES poziciją tarptautiniuose forumuose, išvengti dubliavimosi, toliau plėtoti programas, didinti konkurencingumą siekiant gauti finansavimą, taigi ir gerinti mokslinių tyrimų pasiūlymų kokybę. Vis dėlto, reikėtų turėti omenyje, kad mokslinių tyrimų padėtis labai skiriasi valstybėse narėse, kad vykdant nacionalinį programavimą reikia atsižvelgti į konkrečius šalies poreikius ir prioritetus ir kad bendradarbiavimas Europos lygiu ne visada galėtų užtikrinti didelį pranašumą. Todėl, NŽŪMTK reikėtų suteikti priemones, kurios sudarytų galimybę vykdyti nenutrūkstamą ir nuolat atnaujinamą stebėsenos procesą.

4. Specialiosios pastabos

4.1. Tarp svarbiausių veiksmų kuriant nuoseklią Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų darbotvarkės strategiją Komisija komunikate nurodo klimato kaitos neigiamo poveikio mažinimą, vandens išteklių išsaugojimą ir biologinės įvairovės apsaugą. EESRK mano, kad derėtų atsižvelgti ir į socialinį poveikį, kaip pabrėžiama 2008 m. paskelbtoje Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ataskaitoje (Gender and Equity Issues in Liquid Biofuels Production), kurioje nagrinėjamos įmonės, darbo ir regiono sąsajos.

4.2. Siekiant apibrėžti naujos prioritetinės būsimos Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų darbotvarkės sritis, reikėtų atsižvelgti ne tik į klimato kaitą ir su žemės ūkiu susijusias energetikos problemas, bet ir biologinės įvairovės išsaugojimo, tvaraus vandens išteklių naudojimo, GMO auginimo ir pateikimo į rinką poveikio aplinkai ir žmogaus sveikatai vertinimo problemas bei su žemės ūkio maisto produktų gamyba susijusius klausimus, visų pirma produktų perdirbimo ir biotechnologijų, ir visų inovacijų, kurios padėtų įveikti šiuos naujus iššūkius, klausimą. Į šiuo aspektus neseniai atkreiptas dėmesys BŽŪP reformos įgyvendinimo įvertinime (2008 m. lapkritis).

4.3. Mokslinių tyrimų vaidmuo būtų dar didesnis, jei įvairūs dalyviai būtų labiau įtraukti nustatant darbotvarkę ir galėtų dalyvauti mokslinių tyrimų procese. Ypač svarbus įmonių, visų pirma mažų ir vidutinių dalyvavimas nustatant mokslinių tyrimų tikslus, kad būtų atsižvelgta į jų poreikius, ir skatinant taikomuosius tyrimus ir technologijų perdavimą ir tokiu būdu užtikrinti galimybes gauti finansavimą. Todėl EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymą stiprinti sąsają tarp žinių ir inovacijų siekiant suderinti įmonių ir piliečių interesus ir šiuo tikslu ragina Komisiją įgyvendinti atitinkamas mokymo programas.

4.4. Kalbant apie Europos kaimo plėtros tinklą (5) reikia pasakyti, kad tikslingiau numatyti mechanizmą, kuris padėtų skatinti keistis gera praktika, nei įvesti konkrečias priemones, dėl kurių gali kilti tinklo reguliavimo funkcijų koordinavimo problemų. Europos kaimo plėtros tinklas, Europos technologijų platformos ir kitos keitimosi žiniomis priemonės yra strateginiai sprendimai, leidžiantys Europos lygiu dalytis perspektyviomis idėjomis, patikima informacija ir praktine patirtimi bei jas plėtoti siekiant struktūruoti ir skatinti kaupti žinias ir jomis dalytis.

4.5. Siekiant sujungti į tinklą Europos ir tarptautinius mokslinius tyrimus, visų pirma besivystančiose šalyse, reikia nustatyti tinkamus mechanizmus, kurie padėtų užtikrinti įgyvendinamų priemonių efektyvumą ir veiksmingumą, visų pirma stiprinant valdymo pajėgumus vietos lygiu ir sutelktų žmogiškųjų išteklių kokybę.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) EESRK nuomonė „Maisto produktų kainos Europoje“ (žr. nurodytą oficialaus leidinio puslapį).

(2) OL C 228, 2009 9 22, p. 56

(3) Reglamentas (EEB) 1728/74, 7 straipsnis.

(4) Reglamentas (EB) 72/2009, Reglamentas (EB) 73/2009, Reglamentas (EB) 74/2009 ir 2009 m. sausio 19 d. Tarybos sprendimas Nr. 61.

(5) Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 67 straipsnis.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/111

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Maisto produktų kainos Europoje“

(COM(2008) 821 galutinis)

(2010/C 128/21)

Pranešėjas József KAPUVÁRI

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. gruodžio 9 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Maisto produktų kainos Europoje“

COM(2008) 821 galutinis.

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu rengimą, 2009 m. rugsėjo 2 d. priėmė savo nuomonę.

457-oji plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 75 nariams balsavus už, 5 - prieš ir 3 susilaikius.

1. Išvados ir pasiūlymai

1.1. Veiklos, kuria norima pagerinti maisto tiekimo grandinę siekiant didesnio jos veiksmingumo ir konkurencingumo, tikslas neturėtų būti siejamas su mažomis maisto kainomis. Taip elgiantis, maisto grandinės raida bus neteisinga, o būtent taip yra šiandien. Būtina užtikrinti realų kainos ir vertės santykį. Tikintis mažų kainų gamybos grandinėje galų gale yra ribojamos žemės ūkio maisto tiekėjų investavimo ir inovacijų diegimo bei vartotojų pasirinkimo galimybės, tad Komisijai reikėtų atsižvelgti į šiuos veiksnius ir jų šalutinius padarinius vidutiniu ir ilgalaikiu laikotarpiu ir atsisakyti išskirtinį dėmesį skirti žemoms kainoms iš to tikintis greitos naudos. Būtų neteisinga manyti, kad žemomis kainomis yra suinteresuoti vartotojai; jiems naudingesnės realios kainos, kurios atitinka jų laukiamą kokybę, kiekybę ir paslaugos pobūdį. Vis dėlto požiūris, kad reikėtų mažinti kainų svyravimo amplitudę, yra teisingas, nes taip atsiranda didesnis pasitikėjimas maisto tiekimo grandine ir jos nuspėjamumas.

1.2. Europos Sąjungai rūpi užtikrinti ilgalaikę naudą, kurią vartotojas gauna iš saugių maisto produktų. Kad taip būtų, būtinas didelio masto apsirūpinimas maisto produktais. Savo ruožtu tvarų žemės ūkį gali užtikrinti moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra, inovacijos ir technologijų raida, o tam būtinos BŽŪP lėšos. Tačiau lėšų gavimas turi vykti organizuotai ir taip, kad būtų skatinama taikytis prie rinkos sąlygų, tuo pačiu reikalaujant pateikti informaciją ir bendradarbiauti bei išsamiai apsvarstant kaimo plėtros klausimus.

1.3. Veiksmų apimtį galima plėsti tik kuo plačiau vykdant socialinio pobūdžio konsultacijas. Turi būti atlikta visų sričių, kuriose numatoma veikti, padėties analizė, sudaromas tikslus veiksmų planas ir aiškiai apibrėžiamos kompetencijos ir pareigos. Visa tai yra gyvybiškai svarbu, nes bet kuri su maisto kainomis susijusi priemonė turi įtakos sudėtingai veiksnių sąveikai. Maistas yra pagrindinė visuomenę telkianti galia; tai yra strategiškai svarbus produktas, kuriuo vartotojas pasitiki. Atsižvelgiant į tai, turi būti sudarytos tokios gamybos sąlygos, kurios nepakenktų ilgalaikiam tvarumui.

1.4. Negalima riboti investavimo į pagrindines prekes, kuris paprastai vyksta per vertybinių popierių biržą. Tačiau turi būti rasta būdų sumažinti veiksnių, kurie neatspindi tikrosios paklausos, padarinius, kadangi jie ardo žemės ūkio produktų tiekimo grandines. ES supranta, kad turi įsipareigojimų, susijusių su maisto tiekimu besivystančioms šalims, tačiau ji neturi pamiršti, kad jos pagrindinis uždavinys yra užtikrinti įvairaus saugaus maisto tiekimą savo piliečiams mažinant priklausomybę nuo pasaulio rinkų ir išsaugant autonomiją.

1.5. EESRK pritaria iniciatyvai dėl žemės ūkio maisto pramonės konkurencingumo aukšto lygio grupės (ALG) įsteigimo, kuri buvo įgyvendinta 2008 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimu (2008/359/EB). EESRK tikisi gerų ALG grupės darbo rezultatų. Vienas svarbiausių ALG grupės uždavinių turėtų būti siekti kuo didesnio žemės ūkio produktų rinkų stabilumo.

2. Komisijos komunikatas

2.1. Sparčiau augant žemės ūkio produktų kainoms per antrąjį 2007 m. pusmetį gerokai padidėjo ir mažmeninės maisto kainos. Savo nuomonę šiuo klausimu Komisija išsakė komunikate „Spręsti kylančių maisto kainų klausimą. Nurodymai dėl ES veiksmų“ (COM(2008) 321 galutinis).

2.2. Komisija mano, kad sprendžiant šį klausimą svarbiausias uždavinys yra nustatyti ir sutvarkyti reglamentavimo ir su konkurencija susijusias problemas. Komunikate, kurį sudaro penkios dalys, analizuojama susidariusi padėtis ir rekomenduojamos priemonės konkrečioms problemoms spręsti.

2.3. Jame teigiama, kad pagrindinių žemės ūkio prekių kainos padidėjo dėl struktūrinių ir laikinų veiksnių. Struktūriniai veiksniai, pvz., pasaulio gyventojų skaičiaus augimas, didėjančios pajamos augančios ekonomikos šalyse ir naujų realizavimo rinkų kūrimas, padidino pasaulinę paklausą.

2.4. „Nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2008 m. liepos mėn. maisto (išskyrus alkoholį ir tabaką) kainų infliacija sudarė apie 1,0 procentinį punktą (p. p.) visos infliacijos.“ Be kitų veiksnių, kainų tendencijoms buvo būdingi perdirbto ir neperdirbto maisto kainų kilimo skirtumai, kuriuos lėmė jų sudėtis.

2.5. Komisija mano, kad maisto kainų infliacija ir maisto kainų poveikis bendrai infliacijai per artimiausius dvejus metus sumažės.

2.6. Komisijos nuomone, praėjusiais metais kai kurių šalių nustatyti apribojimai žemės ūkio produktų eksportui buvo labiau žalingi negu naudingi, nes dėl šių apribojimų nebuvo galima teisingai įvertinti rinkos siunčiamų signalų.

2.7. Nuo 2006 m. pradžios investicijų srautai į šias rinkas didėjo: tai rodo bendras nebaigtų išankstinių sandorių sutarčių, kurias turi rinkos dalyviai, skaičius.

2.8. Komunikate pateikiama veiklos rūšių, dėl kurių kyla konkurencijos problemų, lentelė:

—	karteliai;

—	pirkimo susitarimai;

—	perpardavimo kainų palaikymas;

—	darbas su vienu tiekėju;

—	pardavėjo etikete pažymėti produktai;

—

siejimas;

—	išimtinio tiekimo susitarimai;

—	sertifikavimo programos.

2.9. Remdamasi šia analize Komisija siūlo veiksmų planą maisto tiekimo grandinės veikimui gerinti, kurį sudaro keturios pagrindinės dalys.

2.10. Komisija tikisi, kad 2008 m. pavasarį įsteigtos žemės ūkio maisto pramonės konkurencingumo aukšto lygio grupės rekomendacijos padės siekti didesnio maisto tiekimo grandinės konkurencingumo.

2.11. Kad būtų galima imtis priemonių dėl galimų antikonkurencinių veiksmų, kurie 4 dalyje įvardyti kaip susirūpinimą keliantys veiksniai, pasitelkdama Europos konkurencijos tinklą Komisija tęs dialogą su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis, kad užtikrintų nuoseklų ir gerai suderintą konkurencijos taisyklių vykdymą visoje ES, o tai bus naudinga Europos vartotojams.

2.12. Komisija siūlo peržiūrėti šias nacionalinio ir (arba) ES lygmens taisykles ir praktines priemones, kurios gali kelti problemų maisto tiekimo grandinės veikimui:

—	taisykles, kuriomis ribojamas naujų bendrovių dalyvavimas rinkoje;

—	taisykles, kuriomis ribojamas įmonių gebėjimas konkuruoti kainomis. Jos turėtų būti peržiūrėtos;

—	veiklą, kurią vykdant iškraipomi tiekėjų ir mažmenininkų santykiai. Ji neturėtų būti skatinama.

2.13. Komisija kartu su prekių rinkų reguliuotojais ir glaudžiai bendradarbiaudama su trečiųjų šalių reguliavimo institucijomis (visų pirma su JAV, kur yra svarbiausios biržos) nagrinės, kokių galima būtų imtis priemonių, padedančių mažinti kainų svyravimą žemės ūkio prekių rinkose.

2.14. Remdamasi šia darbo programa ir su tuo susijusiomis priemonėmis, Komisija analizuos galimybę imtis papildomų veiksmų ir siūlo Europos Vadovų Tarybai grįžti prie šio klausimo 2009 m. gruodžio mėn.

3. Bendros pastabos

3.1. Struktūriniai veiksniai, dėl kurių pakilo žemės ūkio produktų kainos, dar kurį laiką išliks; tačiau pastarųjų dvejų metų kainų svyravimai rodo, kad žemės ūkio produktų rinkai bus būdingas vis didesnis kainų svyravimas. Dabartinė ekonominė krizė pasaulio rinkose tiesiog prislopino paklausą, taigi bet kuriuo metu gali pasikartoti 2007 m. viduryje prasidėję procesai, dėl kurių žemės ūkio rinkos yra dar mažiau nuspėjamos. Be to, prisitaikyti prie spekuliacinio manipuliavimo kainomis nulemtos paklausos (o tai nėra tikroji paklausa) yra neįmanoma, nes tam reikėtų tokio lankstumo, kuris būtų nesuderinamas su žemės ūkio gamybos ypatumais ir potencialu.

3.2. Europos Sąjunga yra patyrusi, kad žemės ūkio produktų kainų svyravimai daro poveikį ne tik visam žemės ūkio sektoriui, bet ir – atitinkamai svyruojant maisto kainoms – visiems vartotojams. Staigūs ir dideli svyravimai rodo, kad būtina iš naujo apsvarstyti ES žemės ūkio sektoriaus padėtį. Žemės ūkio maisto pramonės konkurencingumo aukšto lygio grupė yra tinkamas forumas tokiems klausimams svarstyti. Todėl reikia išsiaiškinti: 1) ES žemės ūkio sektoriaus ateitį; 2) kokia vieta žemės ūkio sektoriui bus skirta ES politikoje; taip pat reikėtų apsvarstyti 3) kaip tvarkytis su rinkų atvėrimo pasekmėmis, ir 4) kaip vėl subalansuoti maisto tiekimo grandinės santykius.

3.3. Nors po to, kai buvo pradėta įgyvendinti BŽŪP, jokios pažangos vystant teritorinę specializaciją nebuvo padaryta, aiškių šio reiškinio ženklų pasitaiko tarptautinėse rinkose. Laipsniškai atveriant ES rinkas prekėms iš trečiųjų šalių ES žemės ūkio produktų gamintojai priversti konkuruoti nevienodomis sąlygomis. Dėl to Europos gamintojai užleidžia pozicijas rinkose. Neilgai trukus tokia raida gali sukelti didelę grėsmę Europos kaimo ekonomikai. Atsižvelgdama į visa tai, ES gali vykdyti atviros prekybos politiką tik tada, jei žemės ūkio produktų gamintojams ir toliau bus taikoma įvairiapusė finansinė parama ir teikiamos pakankamos skatinamosios priemonės gamybos lygiui išlaikyti.

4. Konkrečios pastabos

4.1. Žemės ūkio prekių ir maisto produktų kainų raida

4.1.1. Pasibaigus krizei žemės ūkio produktų paklausa turbūt ir vėl didės greičiau nei pasiūla. Todėl šie produktai matyt ir vėl bus patrauklesni rizikos kapitalui. Dėl to kainų svyravimai gali būti beveik tokie pat, kokie buvo per pastaruosius dvejus metus, ypač jei dėl žemės ūkio kainų svyravimų gaunamas pelnas bus didesnis nei tas, kuris gaunamas kitokios finansinės struktūros rinkose. Galimybių, kad tai įvyks pakitus ekonominėms sąlygoms po krizės, yra mažiau nei jų buvo 2007 metais. Vis dėlto artimiausiu metu reikia pasirengti tam, kad kainos ir toliau bus nepastovios.

4.1.2. Kaip yra pabrėžta Europos Parlamento 2009 m. kovo 26 d. priimtoje rezoliucijoje (2008/2175(INI)), žemės ūkio produktų gamintojams ir maisto perdirbėjams atiteks dar mažesnė mažmeninės maisto kainos dalis. Atsižvelgiant į tai, visiškai aišku, kad kainų svyravimų tiekimo grandinės pradžioje poveikis mažmeninėms kainoms bus gana ribotas ir išryškės ne iš karto.

Mažmeninių maisto kainų didėjimą ypač junta tie, kurie didelę savo pajamų dalį skiria maistui. Šis reiškinys glaudžiai susijęs su konkrečios šalies ekonominės raidos lygiu, todėl kylančios maisto kainos didžiausią įtaką turėjo naujųjų ES valstybių narių infliacijai. Šiose mažų pajamų šalyse maistui gali būti skiriama iki 40–50 proc. visų namų ūkio išlaidų.

4.1.3. Artimiausiais metais maisto kainos ir toliau viršys 2002–2006 metų kainų vidurkį, bet nesieks 2007 metų pabaigos lygio. Be to, kainos ir toliau bus itin nepastovios. Per dvejus pastaruosius metus kainos tapo dar labiau priklausomos nuo rinkos informacijos, ir tai yra vienas nemaloniausių pokyčių. Atsižvelgiant į tai, kad informacijos apie abipusius – pasiūlos ir paklausos – veiksnius, srautas, matyt, didės, kainų svyravimai tęsis. Žiniasklaidos vaidmuo šia prasme taip pat yra svarbus, kadangi veiksmingos informacinės sklaidos priemonės akimirksniu pateikia rinkoms informaciją apie tai, kas vyksta pasaulyje.

4.1.4. ES žemės ūkio produktų gamintojai turi būti pasirengę vis didėjančiai maisto paklausai. ES žemės ūkio produktų kiekis turi didėti, o jų kokybė gerėti. Vis dėlto BŽŪP tenka nemaža atsakomybė užtikrinti, kad palaipsnis ES rinkų atvėrimas nepakenktų Europos žemės ūkio maisto sektoriaus konkurencingumui. Europos Sąjungai reikia ilgalaikės žemės ūkio strategijos, kurioje būtų numatyta, kokiu mastu Bendrija turėtų siekti savais pajėgumais užtikrinti įvairių produktų pasiūlą. Vis dėlto turime pripažinti, kad netrukus ES teks importuoti daugybę gaminių.

4.2. Spekuliavimo maisto prekių kainomis vaidmuo

4.2.1. Vykdant apsikeitimo sandorius, bankų ir multinacionalinių įmonių junginių veiklą, nuolat didėja kapitalo dalis iš įvairių pensijų, investicinių ir valstybinių turto fondų. Jie yra tokio dydžio, kad daro nemažą įtaką toms rinkoms, kuriose vykdoma jų veikla. Negaudami patenkinamų rezultatų iš tradicinių investicijų, jie pasirenka prekių rinkas.

4.2.2. Spekuliacinių didelę riziką turinčių investicijų poveikis kainoms yra ne ilgalaikis, o trumpalaikis. Svarstant žemės ūkio klausimus reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į šią tendenciją, bet ir apskritai į finansinių rinkų raidą. Finansinių rinkų produktai, kurie sukelia didelius žemės ūkio produktų kainų svyravimus neatspindėdami realių produktų srautų, daro neigiamą poveikį kainų kaitai fizinėse rinkose.

4.3. Maisto tiekimo grandinės veikimas

4.3.1. Komisijos dokumente šiuo klausimu (SEC(2008) 2972) nurodoma, kad yra glaudus ryšys tarp žemės ūkio rinkose per pastaruosius dvejus metus įvykusių pokyčių ir maisto tiekimo grandinės sutrikimų. Žemės ūkio produktų kainų paskirstymas tiekimo grandinėje aiškiai parodo kiekvienos grandinės jungties gebėjimą apginti savo interesus.

4.3.2. Konkurencijos institucijos, kurios ketina įvertinti konkurencijos teisės aktų neatitinkančio konsolidacijos proceso poveikį maisto tiekimo grandinei, gali patekti į keblią padėtį. Svarbu reaguoti į antikonkurencinius veiksmus ir konkurencingumo problemas, kylančias tarp žemės ūkio maisto tiekėjų ir prekybos grandies gamybos grandinėje – į tai atkreipė dėmesį Komisija, – kad būtų prisitaikyta prie realių ekonominių ir rinkos sąlygų. Komisija pabrėžė, kad visoje ES turi būti užtikrintas nuoseklus, gerai suderintas konkurencijos taisyklių vykdymas. Gana fragmentinis maisto tiekimo grandinės pobūdis užtikrina, kad individualūs sandoriai nedarys antikonkurencinio poveikio bendrajai rinkai. Šiame dokumente aptariama veikla rodo, kad tam tikras koncentracijos lygis kai kuriose šalyse ir kai kurių prekių rūšių atveju gali turėti itin didelį antikonkurencinį poveikį. Vystantis perdirbimo pajėgumams, kurie dėl masto ekonomijos gali sukurti vyraujančią padėtį konkrečių prekių rinkoje, gali būti apribotas vartotojų pasirinkimas, o mažosios ir vidutinės įmonės gali būti išstumtos iš rinkos. Tokia padėtis tampa ypač akivaizdi sustiprėjus pastangoms daryti įtaką pardavėjo etikete pažymėtomis prekėmis. Tačiau dėl šiuo metu bendrovių komercinėje politikoje vyraujančio dėmesio kainų konkurencingumui gali sumažėti maistinė produktų vertė. Nors maisto saugos lygis didėja, sudedamosios natūralios medžiagos keičiamos dirbtinėmis, mažesnę vertę turinčiomis medžiagomis, vadinasi, maisto produktai vis dažniau nebepatenkina vartotojų poreikių gauti aukštos kokybės maistą.

4.3.3. Siūlome, kad didžiųjų mažmeninės prekybos organizacijų taikomi kompensavimo būdai būtų įtraukti į 1 lentelėje pateiktą antikonkurencinės veiklos rūšių sąrašą. Taikant tokius būdus tampa įmanoma atsieti, viena vertus, tiekėjų kainas nuo realių sąnaudų ir, kita vertus, mažmenininkų mokamas kainas nuo vartotojų mokamų kainų. Esant tokiai padėčiai, nustatomos nerealiai žemos referencinių kainų ribos – daug žemesnės nei galėtų būti, jei būtų didinamas našumas. Antikonkurencinė veikla, pavyzdžiui, karteliai ir išimtinio tiekimo susitarimai, yra visiškai nepriimtini, taip pat nėra priimtinas naudojimasis dominuojančia padėtimi diktuojant vienašališkas sąlygas tiekėjams. Tuo pačiu, pritaikius tokį dvigubo pelno maržos būdą, kai nemažą mažmenininkų pelno maržos dalį sudaro ne tik supirkėjų, bet ir tiekėjų grąžinamosios išmokos, nebeaiškios tampa komercinės pelno maržos ir sudaromos sąlygos pajamų, gautų iš maisto tiekimo grandinės, paskirstymo iškraipymams. Tai yra antikonkurencinė veikla, kuria tiekėjai verčiami prisitaikyti prie kainos, turinčios mažai bendro su gamybos išlaidomis.

4.3.4. EESRK visiškai pritaria Komisijos reiškiamam susirūpinimui dėl tam tikros antikonkurencinės veiklos, kuri gali sutrikdyti maisto grandinės veikimą. Atsižvelgiant į tai, aiškėja, kad pusiausvyros tarp gamintojų, perdirbėjų ir mažmenininkų nebuvimas turi sulaukti didesnio dėmesio. Galios koncentracija grandinės pabaigoje sudaro sąlygas mažmenininkams užimti dominuojančią padėtį gamintojų bei perdirbėjų atžvilgiu ir piktnaudžiauti savo padėtimi, o tai nėra gerai. Todėl, mūsų nuomone, vartotojų gerovei užtikrinti reikia, kad būtų siekiama ne tik trumpalaikio, bet ir ilgalaikio kainų sumažinimo, atsižvelgiant ir į tiesioginį, ir į netiesioginį poveikį, nes tik taip bus galima išvengti tiekėjų patiriamų finansinių sunkumų, inovacijų trūkumo, sumažėjusių pasirinkimo galimybių ir netgi – po ilgesnio laiko – aukštų kainų.

5. Veiksmų planas tiekimo grandinės veikimui gerinti

Tinkamo pajamų paskirstymo atskiriems tiekimo grandinės etapams užtikrinimas yra labai sudėtingas uždavinys, kurio įvairūs aspektai reikalauja plataus masto įsikišimo į rinkos procesus. Vis dėlto tokios priemonės yra būtinai reikalingos norint, kad Europos maisto produktai būtų iš tikrųjų konkurencingesni.

5.1.1. EESRK palankiai vertina Komisijos pastangas siekti rinkos skaidrumo. Visada pravartu stengtis geriau suprasti, kaip veikia rinka ir koks vaidmuo tenka skirtingoms grandinės grandims. Taip pat labai svarbu atlikti išsamią šios grandinės analizę, kad valdžios institucijos galėtų prireikus imtis atitinkamų priemonių, jeigu grandinė sutrinka arba joje atsiranda trūkumų. Todėl EESRK visiškai pritaria veiksmams, kurie siūlomi Komisijos komunikate, ir ligi galo bendradarbiaus jį įgyvendinant.

Vis dėlto Komisija turėtų atkreipti dėmesį, kad kiekvieno sektoriaus ir netgi šalies sąlygos skiriasi, taigi skiriasi ir kainas lemiantys veiksniai, kurie yra ne statiški, o veikiau dinamiški.

Visos Komisijos pastangos sumanyti ir sukurti maisto kainų ir visos grandinės pajamų paskirstymo nuolatinę stebėsenos priemonę turėtų remtis pirmiau nurodytais faktais, o šio darbo rezultatai turėtų būti laikomi veikiau nuoroda nei neginčytina tiesa.

5.1.2. Maisto tiekimo grandinė gali tapti labiau konkurencinga tik atsiradus glaudesniam bendradarbiavimui pačios grandinės viduje. Juk jau pats terminas „grandinė“ reiškia, kad kiekviena grandis tiesiogiai susijusi tik su kaimyninėmis grandimis, tačiau tikras veiksmingumas gali būti užtikrintas tik tuo atveju, jei jos visos veikia kartu dėl bendro intereso. Jei iš tikrųjų norime, kad sąlygas, kurioms esant veikia maisto tiekimo grandinė, nustatytų vartotojų, perkančių prekes, poreikiai, grandinės dalyviai turi rimtai susimąstyti.

5.1.3. Europos Sąjunga turi pripažinti, kad daugybė Komisijos komunikate aptariamų veiksnių negali būti nagrinėjami taikant konkurencijos politikos priemones. Konkurencijos teisės aktų suderinimas ir konkurencijos institucijų bendradarbiavimas yra veiksmingi tik sprendžiant įprastas antikonkurencinės veiklos (pavyzdžiui, kartelių ir klaidinančios reklamos) bylas. Patirtis rodo, kad konkurencijos įstatymas nėra tinkama priemonė sprendžiant 1 lentelėje nurodytas situacijas dėl pernelyg sudėtingos suinteresuotųjų subjektų tarpusavio priklausomybės. Kai kurių mažmeninės prekybos tinklų poveikis rinkai nėra toks, kad pateisintų konkurencijos institucijų įsikišimą Bendrijos lygmeniu; tačiau svarbu tai, kad tiekėjams priklausomumas nuo atskirų mažmenininkų ir supirkimų centrų tapo lemiamu jų sugebėjimo išlikti rinkoje veiksniu. Mažmenininkų ir tiekėjų bendradarbiavimas tapo vienpusis.

Tuo tarpu griežtesnės sankcijos pagal konkurencijos teisę galėtų būti veiksmingos atgrasant nuo veiklos, klaidinančios vartotojus.

Artimiausiais metais toliau bus tęsiami darbai, skirti vartotojų apsaugos nuostatoms pervarstyti. Tai susiję su maisto produktų, kurie labiau atsiveriant rinkoms patenka iš trečiųjų šalių į bendrąją rinką, kokybe ir tokių maisto produktų gamybos sąlygomis. Be kitų dalykų, didėjantis importas rodo, kad vis didesnis dėmesys kreipiamas į kainas ir mažesnes išlaidas maistui. Tačiau visa tai neatsiejama nuo padidėjusios rizikos, kad maistas bus mažiau saugus ir sumažės vartotojų apsauga, nes daug importuojamų produktų atkeliauja iš regionų, kuriuose maisto gamybos kultūra yra daug menkesnė nei Europoje.

5.1.4. Kištis į mažmenininkų komercinę politiką yra gana sudėtinga. Vis tik turėtume nustatyti visus galimus etapus, kurie sudarytų sąlygas pakeisti didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių komercinę politiką ir didžiausią dėmesį skirti ne kainų sumažinimui (arba, kai kuriais atvejais, žemiausios kainos suderėjimui). Tik taip bus galima sutvarkyti šiuo metu išbalansuotą maisto tiekimo grandinėje gaunamų pajamų paskirstymą, nes visa tai irgi daro poveikį vartotojui.

5.1.5. Europos Sąjungos veikla koreguojant maisto tiekimo grandinės nesklandumus ir siekiant jos veiksmingumo bus sėkminga tik tuo atveju, jei jai bus pateikiama būtina informacija. Kitas svarbus ES uždavinys – didinti informuotumą, kad Europos vartotojai prieš priimdami sprendimus turėtų daugiau informacijos. Vartotojai yra svarbiausia Europos žemės ūkio ir maisto pramonės gyvavimo ir tvaraus vystymosi grandis. Padidinus Europos vartotojų informuotumą būtų galima įgyvendinti vieną svarbiausių Bendrijos principų – teikti pirmenybę Bendrijos prekėms, nes tai yra principas, kuris neišvengiamai likdavo nuošalyje vykstant GATT ir PPO deryboms.

Kuriant stebėsenos priemones, reikėtų nepamiršti rinkos operatoriams skirtų skatinamųjų priemonių, kad sistemai būtų pateikiama patikima informacija. Pavyzdžiui, tai gali būti mokesčių tikrinimas, mokesčių lengvatos ir subsidijos. Tikėtis, kad skaidrumo principo bus laikomasi savanoriškumo pagrindu, nėra realu.

5.1.6. Kad būtų sumažinti neigiami spekuliacijos padariniai, reikėtų apsvarstyti reglamentavimo galimybę, jei norime užtikrinti, kad vertybinių popierių rinkoje būtų leidžiama sudaryti tik tokius sandorius, kurie turi tikras garantijas dėl prekių, ir kad viskas vyktų ne taip, kaip dabar, kai dabartinė rinkų veikla sudaro sąlygas tam, kad labai riboti prekių srautai darytų pakankamai didelę įtaką rinkos kainoms, o tai savo ruožtu sukelia kainų svyravimus fizinėse rinkose.

5.1.7. Trumpesnės maisto tiekimo grandinės

Sumažėjus tarpininkų tarp žemės ūkio produktų gamintojų ir vartotojų, ši grandinė veiktų geriau. Imant pavyzdį iš programų tiekti pieną ir vaisius į mokyklas, turėtų būti skatinami tiesioginiai gamintojų ir vartotojų ryšiai. Vienas aiškiausių tokios veiklos kelių yra skatinimas rengti tradicinius ūkininkų turgus. Tai padėtų išsaugoti kaimišką gyvenseną ir verstis turint nedidelius ir vidutinio dydžio ūkius, nekalbant apie kitus naudingus dalykus.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos apsaugos skyriaus pirmininkas

Mario SEPI

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/116

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Pasirengimas išsamiam klimato kaitos susitarimui“

(COM(2009) 39 galutinis)

(2010/C 128/22)

Pranešėjas Thomas McDONOGH

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. sausio 28 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui – Pasirengimas išsamiam klimato kaitos susitarimui

COM(2009) 39 galutinis.

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. rugsėjo 2 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4 –5 d. (2009 m. lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 168 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 3 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK labai nusivylęs, kad ES valstybių vadovai vis dar nesusitarė dėl esminių sprendimų, susijusių su klimato kaitos prevencijos finansavimu.

1.2. EESRK rekomenduoja, atsižvelgiant į mokslinius duomenis, nustatyti ilgalaikį tikslą (iki 2050 m.) – apie 2 tonas CO2 išlakų, tenkančių vienam gyventojui per metus, kad visuotinis atšilimas neviršytų 2 °C.

1.3. EESRK teigia, kad ES turėtų nustatyti tvirtą tarpinį tikslą – nuo 1990 iki 2020 m. pasaulio mastu bent 30 proc. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, su sąlyga, kad kitos išsivysčiusios ir ekonomikos srityje labiau pažengusios besivystančios šalys įsipareigos panašiai sumažinti šį kiekį.

1.4. Išsivysčiusios šalys turėtų įsipareigoti iki 2050 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti bent 80 proc., palyginti su 1990 m.

1.5. EESRK pritaria Komisijos nuomonei, kad visos besivystančios šalys (išskyrus mažiausiai išsivysčiusias Afrikos šalis) turėtų įsipareigoti iki 2020 m. savo išmetamųjų teršalų kiekio augimą apriboti nuo 15 iki 30 proc., palyginti su įprastiniu išmetimo lygiu.

1.6. Aviacijos ir jūrų transporto išmetamo ŠESD kiekio klausimas turėtų būti įtrauktas į Kopenhagoje vyksiančias derybas.

1.7. EESRK dar kartą pakartoja, kad būtina iki 2020 m. atogrąžų miškų naikinimo mastą sumažinti bent 50 proc., palyginti su dabartiniu jų naikinimo mastu, kartu užtikrinant tvarų miškų, ganyklų, šlapžemių ir durpynų tvarkymą išsivysčiusiose šalyse, o ateityje ir besivystančiose šalyse.

1.8. EESRK pritaria Komisijos remiamam siekiui tarptautiniu mastu susitarti į Kioto protokolo paketą įrašyti naujas fluorintas dujas.

1.9. Turi būti skirtas pakankamas finansavimas pasaulio (ir regioniniams) moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir demonstracinei veiklai klimato kaitos klausimu.

1.10. EESRK pritaria Europos gyventojams ir ne tik jiems skirtai iniciatyviai švietimo ir informavimo politikai, skirtai ugdyti sąmoningumą klimato kaitos ir jo padarinių klausimais.

1.11. Dabartinis pasaulio ekonomikos nuosmukis neturėtų sustabdyti ryžtingų ir neatidėliotinų veiksmų klimato kaitos srityje.

2. Įžanga

2.1. EESRK įsitikinęs, kad, atsižvelgiant į naujausius mokslinius duomenis, gautus nuo tada, kai Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (TKKK) parengė ketvirtąją vertinimo ataskaitą (AR4), dabar labiau nei bet kada anksčiau būtina imtis ir tiesioginių veiksmų.

2.2. ES vyriausybės 1996 m. nustatė tikslą, kad atšilimas, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu, turi būti apribotas 2 oC. Vėliau Europos Vadovų Taryba ir Aplinkos ministrų taryba, o visai neseniai ir ES klimato kaitos ekspertų grupė patvirtino šį dydį kaip maksimalų priimtiną, nes jam padidėjus gali kilti didelių sunkumų visuomenei dėl poveikio sveikatai, vandens stygiaus, netinkamo aprūpinimo maistu ir priverstinės migracijos. Vis tik 2 oC jokiu būdu nėra saugus dydis, nes, pavyzdžiui, Arkties jūros ledas labai staigiai tirpsta net šiuo metu pasaulyje esant vidutiniškai 0,8 oC aukštesnei temperatūrai nei ikipramoniniu laikotarpiu.

2.3. Naujausi moksliniai tyrimai dar labiau neramina nei tie, kurie pateikti TKKG AR4 ataskaitoje. Pasaulinis anglies dioksido projektas patvirtino, kad išmetamas anglies dioksido kiekis didėja taip sparčiai (2000–2007 m. laikotarpiu vidutiniškai po 3,5 proc., t. y. keturis kartus sparčiau nei 1990– 1999 m. laikotarpiu, kai šis kiekis didėjo 0,9 proc. per metus), kad pranoko visas blogiausio scenarijaus, nurodyto TKKK specialios ataskaitos dėl išmetamo dujų kiekio scenarijų, prognozes.

3. Išmetamo dujų kiekio mažinimo tikslai

3.1. Bendra informacija

Išsivysčiusios pramonės šalys, kuriose 2008 m. gyveno 1 mlrd. iš 6,7 mlrd. pasaulio gyventojų, nuo 1950 m. išmeta apie 70 proc. viso išmetamųjų teršalų kiekio. Ateityje šalys, kurios dabar laikomos „besivystančiomis“, išmes didžiausią išmetamųjų teršalų dalį.

Ir 1990 m., ir 2000 m. pasaulyje išmetamas dujų kiekis per metus siekė apie 40 gigatonų (Gt) CO2 ekvivalento (e) ir 2008 m. jis sudarė 50 Gt CO2e. Pasaulyje išmetamas dujų kiekis, tenkantis vienam gyventojui per metus, 1990 m. ir 2000 m. sudarė 7–7,5 metrines tonas, o 2008 m. – beveik 8 metrines tonas. Pastarojo laikotarpio tyrimuose, kuriuos atliko Klimato poveikio mokslinių tyrimų grupė iš Potsdamo (Vokietija), daroma išvada, kad ŠESD kiekį pasaulyje iki 2050 m. būtina sumažinti daugiau nei 50 proc., palyginti su 1990 m. lygiu, jeigu riziką viršyti 2oC siekiama sumažinti iki 25 proc. (o tai vis dar nėra nedidelė rizika).

3.2. EESRK rekomenduoja, atsižvelgiant į mokslinius duomenis ir visuotinį mokslininkų bendrą sutarimą, nustatyti ilgalaikį tikslą (iki 2050 m.) – išmesti apie 2 tonas CO2 teršalų, tenkančių vienam gyventojui per metus, nes šis kiekis prilygsta stabilizavimo tikslui, numatančiam, kad ŠESD bus išmetama apie 500 ppm CO2e. 2 tonų, tenkančių vienam gyventojui per metus, tikslo turėtų būti skatinama laikytis nacionaliniu lygiu.

3.3. EESRK pritaria Komisijos nurodytiems išlakų mažinimo tikslams, pagal kuriuos iki 2050 m. pasaulyje išmetamas teršalų kiekis turi būti mažesnis kaip 50 proc. 1990 m. lygio.

3.4. EESRK pritaria TKKK AR4 ir naujesnių darbų duomenims, kad išsivysčiusios šalys turėtų įsipareigoti iki 2050 m. sumažinti ne mažiau kaip 80 proc. išmetamųjų teršalų kiekį, palyginti su 1990 m.

ES parodė pavyzdį įsipareigodama iki 2020 m. savo išmetamųjų teršalų kiekį savarankiškai sumažinti 20 proc., palyginti su 1990 m.

3.5. EESRK taip pat sutinka su Komisijos nuomone, kad ES turėtų, kaip siūloma, siekti dar daugiau – iki 2020 m. sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį 30 proc., su sąlyga, kad išsivysčiusios šalys prisiims panašius išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimus ir atitinkamus įsipareigojimus prisiims ekonomikos srityje labiau pažengusios besivystančios šalys. Šio tikslo laikytis turėtų įsipareigoti ne tik visos Kioto protokolo I priedą pasirašiusios šalys, bet ir visos OECD valstybės narės, visos ES valstybės narės, ES šalys kandidatės ir potencialios ES šalys kandidatės. Toks išsivysčiusių šalių įsipareigojimas yra gyvybiškai svarbus (ar net privalomas), kad jų pavyzdžiu imtų sekti besivystančios šalys ir nustatytų sau minėtus tikslus. Šie tikslai laikui bėgant turėtų būti peržiūrėti kartu su planu dėl dešimtmečiams – iki 2030 m. ir iki 2040 m. – nustatytų tikslų, atsižvelgiant į tuo metu turimus naujausius mokslinių tyrimų duomenis.

3.6. EESRK nerimą kelia tai, kad tokių didžiųjų išsivysčiusių šalių, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos, pasiūlymuose trūksta užmojo ir jos atsilieka nuo pasiūlytų tikslų iki 2020 m. sumažinti išmetamą teršalų kiekį. JAV Kongresų Rūmų energetikos ir prekybos komitetas 2009 m. gegužės 21 d. priėmė energetikos ir visuotinio atšilimo klausimams skirtus teisės aktus, pagal kuriuos reikalaujama iki 2020 m. sumažinti išmetamą teršalų kiekį 17 proc. nuo 2005 m. lygio (o ne nuo gerokai mažesnio 1990 m. lygio!), o iki 2050 m. – 83 proc. Tačiau 930 puslapių dokumentą dar turi patvirtinti JAV vyriausybė ir nepanašu, kad jis bus priimtas iki gruodžio mėn. Kopenhagoje įvyksiančio susitikimo. EESRK sunerimęs, kad tai gali turėti neigiamos įtakos Kopenhagos derybų sėkmei.

3.7. Be to, EESRK neigiamai vertina tai, kad G8, dar aštuonios valstybės ir ES, kurios dalyvauja Ekonominiu požiūriu įtakingiausių šalių forume energetinio saugumo ir klimato kaitos klausimais, 2009 m. liepos 9 d. Akilos mieste (Italija) neprisiėmė konkrečių finansinių įsipareigojimų. Nors buvo susitarta dėl visuotinio ilgalaikio tikslo iki 2050 m. pasaulio mastu sumažinti išmetamą teršalų kiekį bent 50 proc. ir vykstant tam pačiam procesui iki minėtų metų išsivysčiusioms valstybėms tai padaryti 80 proc. ar daugiau, nebuvo nurodyti nei baziniai metai, kuriais remiantis būtų apskaičiuotas toks sumažinimas, nei nustatyti tarpiniai (2020 m.) tikslai.

3.8. EESRK pritaria Komisijos nuomonei, kad visos besivystančios šalys (išskyrus mažiausiai išsivysčiusias Afrikos šalis) tuo pat metu turėtų įsipareigoti iki 2020 m. apriboti savo išmetamų teršalų kiekio augimą 15–30 proc., palyginti su įprastiniu išmetimo lygiu.

EESRK mano, kad šiems tikslams pasiekti prireiks iš anksto imtis suderintų veiksmų.

3.9. EESRK laikosi nuomonės, kad išmetamų teršalų masė, tenkanti vienam gyventojui, yra teisingas rodiklis, kuriuo remiantis yra nustatyti išsivysčiusių ir besivystančių šalių teršalų mažinimo tikslai, nes visi pasaulio piliečiai turėtų turėti vienodas teises neteršti arba teršti.

3.10. Tokie koeficientai kaip CO2 taršos intensyvumas (išmetamą dujų dioksido kiekio ir BVP vieneto santykis) gali būti naudojami kaip teršalų mažinimo tikslų rodikliai, tačiau EESRK atsargiai vertina tokią galimybę, nes šis parametras gali sumažėti padidinus šalies BVP, bet nesumažinus bendro tos šalies išmetamo teršalų kiekio.

4. Aviacijos ir jūrų transporto išmetami teršalų kiekiai

4.1. Išmetami teršalų kiekiai

4.1.1. Tarptautinė (ir nacionalinė) aviacija ir jūrų transportas yra nuolat didėjantys teršalų išmetimo šaltiniai pasaulio mastu. Nuo 1990 m. iki 2004 m. tarptautinės aviacijos išmetamas ŠESD kiekis didėjo po 4,5 proc. per metus, o tarptautinio jūrų transporto – per tą patį laikotarpį didėjo po 2,75 proc. per metus (1). Nepaisant to, šios išlakos nėra kontroliuojamos pagal JTBKKK ir jos Kioto protokolą. Aviacija išmeta apie 2 proc. visų pasaulio teršalų, remiantis aviacijos išmesto anglies dioksido kiekiu 2007 m., ir šie skaičiai artimiausioje ateityje gali padidėti (2). Tarptautinė oro transporto asociacija (IATA) 2009 m. birželio mėn. nustatė keletą tikslų sumažinti aviacijos išmetamą ŠESD kiekį. IATA taip pat siūlo išmetamą teršalų kiekį apskaičiuoti (apmokestinti) pasauliniu, o ne regioniniu ar vietos lygiu. Tarptautinės jūrų organizacijos (IMO) naujausios ataskaitos rodo, kad tarptautinis jūrų transportas išmeta apie 843 MT CO2 per metus (o tai sudaro apie 3,5 proc. viso pasaulyje išmetamo ŠESD kiekio) ir šis kiekis prilygsta tokios didelės išsivysčiusios šalies kaip Vokietija išmetamam teršalų kiekiui.

4.2. Tikslai

4.2.1. EESRK sutinka su Komisija, kad tarptautinės aviacijos ir jūrų transporto išmetami dujų kiekiai būtų įtraukti į Kopenhagos susitarimą: „… iki 2020 m. šių sektorių poveikis klimato kaitai turėtų būti mažesnis negu 2005 m., o iki 2050 m. – daug mažesnis negu 1990 m.“. Be to, EESRK kaip Komisija mano, kad jeigu iki 2010 m. pabaigos su Tarptautine civilinės aviacijos organizacija ir Tarptautine jūrų organizacija nebus susitarta dėl teršalų sumažinimo tikslų, tarptautinės aviacijos ir jūrų transporto išmetamieji teršalai turėtų būti įskaičiuojami į atitinkamų valstybių nacionalinius suminius dydžius, dėl kurių jos įsipareigojo Kopenhagos susitarime. EESRK pakartoja nuostatą, kad prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemų taikymas jūrų transportui yra kur kas sudėtingesnis nei aviacijai ir gali būti, kad alternatyvi pasaulinio masto sistema bus kur kas veiksmingesnė nei ES ar kita regioninė sistema (žr. taip pat EESRK nuomonę dėl Ekologiškesnio jūrų ir vidaus vandenų transporto).

5. Išmetamų teršalų kiekis dėl žemės naudojimo ir žemės naudojimo paskirties keitimo

5.1. Pakeitus žemės naudojimo paskirtį, dažniausiai dėl miškų naikinimo, degančių durpynų ir panašių reiškinių, išmetama 17,4 proc. viso pasaulio CO2 kiekio.

5.2. Atsižvelgdamas į tai, kad tokią didelę išmetamų teršalų kiekio dalį sudaro žemės paskirties keitimas, EESRK pakartoja, jog būtina iki 2020 m. sumažinti atogrąžų miškų naikinimo mastą (3) bent 50 proc., palyginti su dabartiniu jo mastu (žr. taip pat EESRK nuomonę dėl Miškų naikinimo ir alinimo problemų sprendimo / klimato kaitos ir biologinės įvairovės).

5.3. Be to, turėtų būti užtikrinamas pirmiausia išsivysčiusių (o vėliau besivystančių) šalių tvarus miškų, ganyklų, šlapžemių ir durpynų tvarkymas, kad visose šiose šalyse būtų išsaugota CO2 sekvestracija. Visos valstybės turėtų imtis priemonių miškų naikinimui kontroliuoti.

5.4. Europa turėtų rodyti pavyzdį skatinant miškų apsaugą, pavyzdžiui, reikalaujant sertifikuoti tvariai tvarkomus medienos produktus.

5.5. Žemės ūkio sąsajoms su klimato kaita yra skirta atskira EESRK nuomonė ir todėl šioje nuomonėje (4) šis klausimas nėra išsamiau nagrinėjamas.

6. Sektorių metodas vykstant deryboms klimato kaitos klausimais

6.1. EESRK siūlo apsvarstyti, kokiu būdu sektorių metodas galėtų papildyti derybas klimato kaitos klausimais. Pavyzdžiui, be nacionalinių tikslų dėl išmetamųjų teršalų kiekio sumažinimo, būtų galima susitarti ir konkretiems sektoriams (pavyzdžiui, elektros energijos, metalo ir plieno, cemento) nustatyti savanoriškus (privalomus), kokybinius (kiekybinius) tikslus parengus į Kioto protokolo darbo grupės ataskaitą panašų dokumentą. Išsamiau sektorių metodas yra apibūdintas aprašant būdus klimato kaitai mažinti pagal tarptautinį susitarimą dėl klimato kaitos.

7. Fluorintos dujos

7.1. EESRK sutinka su siūlomu siekiu į būsimą tarptautinį klimato susitarimą įrašyti keletą naujų pramoninių cheminių medžiagų. Vienas toks junginys, azoto trifluoridas (NF3), paprastai naudojamas kompiuteriams ir skystų kristalų plokščiaekraniams televizoriams gaminti ir yra apie 17 000 kartų galingesnis už CO2. Pavyzdžiui, hidrofluorangliavandenilių (HFC) nereguliuoja Monrealio konvencija ir jie yra naudojami kaip HCFC pakaitalai. Kitos naujos svarstomos cheminės medžiagos yra naujų rūšių perfluorangliavandeniliai (PFC) ir HFC, trifluormetilo sieros pentafluoridas (SF5CF3), fluorinti eteriai, perfluorpolieteriai (PFPE) ir angliavandeniliai (HC). Chemijos pramonė yra skatinama kurti naujų pramoninių dujų, turinčių didelį visuotinio klimato ardymo potencialą, pakaitalus.

7.2. Tikslai

7.2.1. EESRK pritaria Komisijos remiamam siekiui tarptautiniu mastu susitarti į Kioto protokolo paketą įrašyti šias fluorintas dujas: naujų rūšių HFC ir PFC, trifluormetilo sieros pentafluoridą, fluorintus eterius, perfluorpolieterius (PFPE) ir angliavandenilius (HC), nustatant viršutinę ribą, kuri vėliau bus mažinama.

7.2.2. EESRK rekomenduoja, kad naujų fluorintų dujų koncentracijos lygių stebėsena ir patikrinimas būtų svarbus tarptautinių susitarimų aspektas.

8. Klimato kaitos švelninimo priemonės

8.1. EESRK tvirtai įsitikinęs, kad nacionalinės vyriausybės turėtų ryžtingai skatinti nedidelėmis sąnaudomis sumažinti energijos vartojimą pastatuose naudojant priemones efektyviau vartoti energiją reglamentavimo ir standartų nustatymo būdu. Gali būti priimti teisės aktai atliekų sumažinimui ir antriniam perdirbimui propaguoti. Gali būti skiriamos subsidijos skatinti žmones namuose įsirengti saulės baterijas, geriau apsišiltinti būstą ir kt.

8.2. Turėtų būti remiami atsinaujinantieji energijos ištekliai. Pavyzdžiui, reikėtų skirti subsidijas statyti elektros energijos gamybos vėjo turbinoms, įrengiant jungtis su elektros tinklu, taip pat naudoti biodujų generatoriams, kuriuose fermentuojamas žolės, augalijos, ryžių, kt. mišinys, kad būtų gautas metanas, kuris vėliau patektų į tinklą, kaip daroma Vokietijoje pagal Atsinaujinančiųjų energijos išteklių įstatymą, kuris leido daugiau nei 14 proc. šalies energijos gauti iš atsinaujinančiųjų išteklių.

8.3. Reikia toliau vystyti mažai anglies dioksido išmetančias ir ekologiškas technologijas. Išsivysčiusios ir besivystančios šalys skatinamos eiti inovacijų keliu ir, kur galima, diegti naujas energijos vartojimo efektyvumą didinančias technologijas.

8.4. Būtina tobulinti esamas ir naujas jėgaines įdiegiant nemažai priemonių, pavyzdžiui, pereiti prie mažai anglies junginių išskiriančio kuro, didinti atsinaujinančios arba branduolinės energijos santykinę dalį ir taikyti efektyvesnes jėgainių technologijas.

8.5. EESRK pritaria nuostatai, kad pradinės investicijos į mažiau išsivysčiusias šalis būtų skiriamos geriausių vietoje turimų technologijų ar technologijų, pritaikytų vietos sąlygoms, pirkimui.

9. Prisitaikymo priemonės

9.1. Balio veiksmų plane pripažįstama, kad į susitarimą dėl klimato kaitos po 2012 m. teks aiškiai įtraukti prisitaikymo priemones. Prisitaikymo prie klimato kaitos, kai visuomenė padidins gebėjimą įveikti klimato kaitos padarinius, klausimas visai neseniai buvo pabrėžtas Tarptautiniame moksliniame kongrese dėl klimato kaitos. 2009 m. balandžio 1 d. buvo pristatyta EK baltoji knyga(COM(2009) 147 galutinis) dėl prisitaikymo priemonių, kuri ES ir jos valstybėms narėms padės geriau pasirengti klimato kaitos poveikiui.

9.2. EESRK remia Komisiją, siekiančią Kopenhagos susitarime sukurti prisitaikymo veiksmų pagrindą, kuris apimtų tokius elementus:

—	turėtų būti laikomasi strateginio požiūrio į prisitaikymą,

—	prisitaikymo klausimas turi būti įtrauktas į ES pagrindines politikos sritis (5),

—	prisitaikymas turi vykti vietos ir regionų lygiu,

—	reikėtų remti prisitaikymo priemones mažiausiai išsivysčiusiose šalyse ir mažose besivystančiose salų valstybėse, pasitelkiant Pasaulinį klimato kaitos aljansą, JTBKKK bei prisitaikymo veiksmų pagrindą.

9.3. Kad prisitaikymo politika būtų sėkmingai įgyvendinta, gyvybiškai svarbu vienodai pasidalyti atsakomybę ir atsižvelgti į poveikį darbo vietoms ir mažas pajamas gaunančių visuomenės grupių gyvenimo kokybei. Prisitaikymo politikos socialinis aspektas taip pat turi būti įgyvendinamas, būtinai įtraukiant visus socialinius partnerius.

10. Pasaulio moksliniai tyrimai, technologinė plėtra ir demonstracinė veikla

EESRK tvirtai įsitikinęs, kad kuo skubiau turi būti skiriamas finansavimas pasauliniams (ir regioniniams) moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir demonstracinei veiklai. Rekomenduojama rengti MTTPDV programas (6), kad sparčiau vyktų technologinė plėtra, technologiniai patobulinimai ir atsinaujinantieji energijos ištekliai patektų į rinką, bei elektrinėse ir jėgainėse būtų kombinuotai gaminama šiluma ir elektros energija.

10.1.1. EESRK remia Komisijos poziciją (COM(2008) 3104 galutinis) vykdyti integruotus klimato kaitos mokslinius tyrimus pagal Europos Sąjungos septintąją bendrąją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programą (FP7). EESRK rekomenduoja EK palaikyti glaudesnius partnerystės ryšius su Tarpvyriausybine klimato kaitos komisija (TKKK) vykdant FP7 ir susijusias bei būsimas mokslinių tyrimų programas.

10.1.2. EESRK pritaria nuomonei, kad reikia gerokai paskatinti mokslinius tyrimus, technologinę plėtrą ir demonstracinę veiklą mažai anglies dioksido išskiriančių ir energijos vartojimo efektyvumo technologijų srityje, kaip nurodė Tarptautinė energetikos agentūra, bei ES strateginiame energetikos technologijų (SET) plane nurodytų technologijų srityje, kad būtų suteiktas impulsas ir paspartintas strategiškai svarbių technologijų, kurias naudojant išskiriama mažai anglies dioksido ir siekiama efektyvaus energijos vartojimo, taikymas.

10.1.3. Visa intelektinės nuosavybės apsaugos sritis ir besivystančios šalys labai pasikeitė nuo 1995 m., kai įsigaliojo Susitarimas dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS). Pagal TRIPS susitarimą besivystančios šalys įsipareigoja pripažinti užsienio patentus. Nuo TRIPS susitarimo įsigaliojimo bendrovės yra labiau suinteresuotos teikti patentų paraiškas besivystančiose šalyse.

10.2. EESRK remia Komisiją, kuri siekia:

—	atlikti mokslinius tyrimus dėl klimato kaitos poveikio, prisitaikymo ir kitų klimato kaitos švelninimo galimybių nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu,

—	skatinti tarptautinį mokslininkų ir technologijų kūrėjų bendradarbiavimą visais su klimatu susijusiais klausimais, įskaitant technologijas, kurias naudojant išskiriama mažai anglies dioksido, ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius, apimant visus sektorius,

—

užtikrinti, kad iki 2012 m. su energetika susijusių pasaulio mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos mastas bent jau padvigubėtų, o iki 2020 m. išaugtų keturis kartus, palyginti su dabartiniu lygiu, ir pagrindinis dėmesys būtų skiriamas technologijoms, kurias naudojant išskiriama mažai anglies dioksido, ypač atsinaujinantiesiems energijos ištekliams.

11. Finansiniai ištekliai

11.1. Išsamiam Kopenhagos susitarimui įgyvendinti reikia skirti pakankamai finansinių išteklių. Išsivysčiusių šalių finansiniai pasiūlymai turi būti pateikti jau labai greitai, kad besivystančios šalys būtų motyvuotos ir pastūmėtos imtis veiksmų. Finansavimas, kartu su išsivysčiusių ir besivystančių šalių suderintais tikslais, yra pagrindinis veiksnys, nulemsiantis Kopenhagos susitikimo sėkmę arba nesėkmę.

11.2. ES įsipareigojimas Kopenhagos konferencijai neatrodo labai įtikinamas, nes 2009 m. birželio 18–19 d. ES Vadovų Tarybos susitikime nebuvo priimti lemiami sprendimai finansuoti klimato kaitos priemonių, išskyrus teiginį, kad finansinio pajėgumo ir atsakomybės už išmetamą teršalų kiekį principai turėtų būti pagrindas skirti finansavimą klimato kaitos prevencijai.

11.3. Kadangi Europos Vadovų Taryba kol kas nepriėmė jokio sprendimo dėl finansavimo, EESRK nerimą kelia tai, kad nesiimama jokių neatidėliotinų veiksmų. Labai neramina, kad kol kas išsivysčiusios šalys, įskaitant ES, neprisiima pakankamų finansinių įsipareigojimų ir neduoda garantijų.

11.4. Investicijos į, pavyzdžiui, energijos vartojimo efektyvumo technologijas ir bendrą technologijų išskiriamam anglies dioksido kiekiui mažinti paketą suteiks akstiną inovacijoms ir ekonomikos augimui bei padės sutaupyti daugiau energijos.

11.5. Finansavimo, skirto sumažinti klimato kaitos poveikį besivystančiose šalyse, šaltiniai turėtų būti savi ir išorės ištekliai, iš pasaulinės anglies dioksido rinkos gautos lėšos ir išsivysčiusių šalių parama:

—

savi ištekliai: dauguma investicijų iki 2020 m. ir energijos vartojimo sumažėjimas turėtų būti susiję su santykinai mažomis sąnaudomis, pavyzdžiui, namuose, pastatuose ir privačiame sektoriuje įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo priemones. Vyriausybės aplinkos ir energetikos politika taip pat gali sukurti paskatą šiai finansinei investicijai. Be to, kiti galimi finansavimo šaltiniai galėtų būti subsidijos ir paskolos pagal nacionalines, tarptautines ir dvišales programas.

—

išorės ištekliai: klimato kaitos švelninimo veiksmams, kurie nėra nei mažai lėšų reikalaujantys, nei naudingi trumpalaikėje perspektyvoje ir kuriems finansuoti atitinkama besivystanti šalis neturi savų pajėgumų, parama turi būti skiriama iš pačių įvairiausių šaltinių ir naujoviškų finansavimo mechanizmų, įskaitant viešąsias lėšas ir tarptautinius anglies dioksido kreditų mechanizmus. EESRK remia Komisijos pastangas iki 2015 m. sukurti OECD masto anglies dioksido rinką, ES ŠESD ILPS susiejant su kitomis panašiomis leidžiamo išmetamųjų teršalų kiekio nustatymo ir leidimų prekybos sistemomis, o iki 2020 m. sukurti dar platesnę rinką.

11.6. Europos Vadovų Taryba pabrėžė būtinybę išsamiau išanalizuoti tarptautinius finansavimo mechanizmus. Šis klausimas vėl bus įtrauktas į spalio mėn. įvyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo darbotvarkę. EESRK tvirtai įsitikinęs, kad šis reikalas bus svarstomas pavėluotai, atsižvelgiant į tai, kad Kopenhagos konferencija įvyks gruodžio mėn.

EESRK pritaria Komisijos nuomonei, kad išsivysčiusios šalys turėtų prisidėti skirdamos viešąjį finansavimą ir naudodamos anglies dioksido kreditų mechanizmus. Šalių finansiniai įnašai turėtų būti proporcingi, pagrįsti „teršėjas moka“ principu ir susieti su kiekvienos šalies ekonominiu pajėgumu. Dėl įnašų dydžio reikėtų derėtis, o susitarus – įtraukti juos į susitarimą, kuriame reikia:

i)	nustatyti metinį išsivysčiusių šalių finansinį įnašą, apskaičiuotą pagal sutartą formulę (grindžiamą „teršėjas moka“ principu ir šalies finansiniu pajėgumu);

ii)	atidėti tam tikrą kiekvienos išsivysčiusios šalies paskirtų išmetimo leidimų procentinę dalį. Po to jie būtų parduodami vyriausybėms tarptautiniuose aukcionuose.

11.7.1. EESRK itin pritaria Meksikos pasiūlymui, kad kiekviena pasaulio šalis turėtų į „bendrą katilą“ įnešti įnašą, kurio dydis apskaičiuojamas pagal formulę atsižvelgiant į kiekvienos šalies gyventojų skaičių, BVP ir išmetamą ŠESD kiekį. „Bendras katilas“ vėliau būtų padalytas visoms šalims atsižvelgiant į jų poreikius sumažinti išmetamą teršalų kiekį, vystyti ekologiškas technologijas ir prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių.

11.8. EESRK:

—	pritaria Komisijos pozicijai pirmiausia toliau vystyti išsivysčiusių šalių didžiausio leidžiamo išmetamųjų teršalų kiekio nustatymo ir leidimų prekybos sistemas ir, laikui bėgant, įtraukti didžiąsias besivystančias šalis,

—

taip pat pritaria Švarios plėtros mechanizmo (CDM) pertvarkymui, nes projektais pagrįstas mechanizmas lėmė dideles sandorių ir administravimo sąnaudas. Perėjimas nuo dabartinio projektais pagrįsto CDM prie sektorinio CDM yra galimas sprendimo būdas. Kita galimybė – CDM technologinė plėtra ir perdavimas, kuris atitinka Balio veiksmų plano reikalavimus.

11.9. Planuojamos sąnaudos ilgalaikiams tikslams iki 2050 m. pasiekti nėra mažos – apie 2 proc. dabartinio BVP, tačiau sąnaudos bus dar didesnės, jeigu nebus imtasi ryžtingų veiksmų.

12. Visuomenės sąmoningumo didinimas ir informavimas

12.1. Svarbu, kad plačioji visuomenė daugiau žinotų apie dabartinę sunkią visuotinio atšilimo padėtį ir jo padarinius, jeigu nebus imtasi skubių veiksmų dėl klimato kaitos.

12.2. Piliečius būtina motyvuoti ir skatinti prisidėti naudojant ekologiškesnes energijos formas, perkant mažiau energijos vartojančias prekes ir paslaugas bei mažinant savo anglies pėdsaką.

12.3. EESRK mano, kad šalys savo žiniasklaidos priemonėmis turėtų informuoti piliečius apie neatidėliotiną būtinybę imtis veiksmų ir taupyti energiją bei sudaryti galimybę naudotis alternatyviais (neiškastinio kuro) energijos ištekliais ir taip padėti sumažinti žalingų ŠESD poveikį. Nors klimato kaitos klausimai priklauso ilgalaikei strategijai, jie turėtų būti dėstomi pradinėse ir vidurinėse mokyklose, įtraukiant į mokymo programas.

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui, kad būtina iniciatyvia švietimo politika geriau informuoti žmones apie klimato kaitos padarinius.

12.4. EESRK tvirtai įsitikinęs, kad Europos Vadovų Taryba turėtų skatinti valstybes nares, jų kompetencijai priklausančiose srityse, remti ir padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms, įmonėms, profesinėms sąjungoms ir kitiems organizuotos pilietinės visuomenės atstovams dalyvauti propaguojant klimato kaitos strategijas ir iniciatyvas.

12.5. EESRK taip pat mano, kad vietos, regionų ir nacionalinės valdžios institucijos turėtų glaudžiau bendradarbiauti kuriant tvirtą žinių apie klimato kaitos poveikį ir padarinius bazę, įtraukdamos savo piliečius ir privatųjį sektorių. Pavyzdžiui, apie 500 savivaldybių įsipareigojo iki 2020 m. daugiau kaip 20 proc. sumažinti savo išmetamą CO2 kiekį pagal ES Merų pakto iniciatyvą.

13. Peržiūros nuostata

13.1. EESRK pabrėžia, kad būtina susitarime aiškiai numatyti periodinę bendros pažangos ir įsipareigojimų bei veiksmų tinkamumo peržiūrą, įskaitant išsamią peržiūrą 2015 m.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Hans-Joachim WILMS

(1) http://www.transportenvironment.org/Publications/prep_hand_out/lid:431

(2) 2 dalis{SEC(2009) 102}

(3) Nuomonė CESE 876/2009.

(4) Nuomonė CESE 1200/2008.

(5) COM(2009) 147 galutinis.

(6) Pasiūlymai dėl sparčiai augančios ekonomikos šalių indėlio į klimato regionus pagal JTBKKK po 2012 m., http://www.umweltbundesamt.de

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/122

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl baltosios knygos „Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas“

(COM(2009) 147 galutinis)

(2010/C 128/23)

Pranešėjas Frederik Adrian OSBORN

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsnio pirmąja pastraipa, 2009 m. balandžio 1 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Baltosios knygos „Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas“

COM(2009) 147 galutinis.

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 13 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę, 183 nariams balsavus už, 3 – prieš ir 6 susilaikius.

1. Išvados ir pasiūlymai

1.1. Klimato kaita yra vienas didžiausių XXI amžiaus pasaulio iššūkių. Priemonės šiems pokyčiams sumažinti ribojant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą yra svarbiausias prioritetas. Vis dėlto svarbu iš anksto rengtis prisitaikyti prie pokyčių, kurie jau yra neišvengiami.

1.2. 2007 m. Komisija paskelbė Žaliąją knygą dėl prisitaikymo prie klimato kaitos. Po išsamių konsultacijų ir tolesnės šio dokumento analizės Komisija paskelbė baltąją knygą „Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas“, dėl kurios EESRK buvo paprašytas pateikti savo nuomonę.

1.3. Ankstesnėje savo nuomonėje (1) dėl žaliosios knygos EESRK rekomendavo sukurti visa apimančią Europos prisitaikymo strategiją kaip sistemą, apibrėžiančią veiksmus, kurių reikės imtis Europos, nacionaliniu ir kitų subjektų lygiu. Ši baltoji knyga siūlo būtent tokią sistemą ir bendrą požiūrį, kuriems pritaria ir Komitetas.

1.4. Tačiau Komitetas mano, kad kai kurie Komisijos siūlomi veiksmai nėra pakankami spartūs ir konkretūs. Todėl Komitetas primygtinai ragina:

—	stiprinti vaidmenį koordinuojant Europos strategiją, apibendrinant nacionalinių prisitaikymo strategijų dokumentus,

—	sugriežtinti tolesnio strategijos vystymo grafikus, ypatingą dėmesį skirti tiems klausimams ir sritims, kuriems greičiausiai gali reikėti taikyti prisitaikymo priemones,

—	sukurti nepriklausomą aukšto lygio komitetą ar organą, kuris stebėtų, kaip Europoje vyksta prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos poveikio švelninimo procesas ir atkreiptų visuomenės dėmesį į problemas, kurios sprendžiamos nepakankami greitai,

—	iš anksto imtis veiksmų apskaičiuoti, kiek išlaidų Europai reikės prisitaikymui prie klimato kaitos (plg. su pagirtinomis Komisijos pastangomis suskaičiuoti lėšas besivystančių šalių tokio pobūdžio poreikiams patenkinti),

—	intensyvinti bendradarbiavimą, bent jau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), o geriau tarptautiniu lygiu, kadangi prisitaikymas turi būti pasaulinės svarbos užmojis,

—	dėti daugiau pastangų įtraukti plačiąją ir pilietinę visuomenę į prisitaikymo veiksmų ir planų rengimą.

2. Bendra informacija apie baltąją knygą

2.1. Klimato kaita yra vienas didžiausių iššūkių, kuriuos pasauliui teks priimti XXI amžiuje. Priemonės šiems pokyčiams sumažinti apribojant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą turi būti svarbiausias klausimas visame pasaulyje ir artėjančiame JTBKKK susitikime, kuris įvyks Kopenhagoje. Vis tik labai svarbu negaišti laiko ir iš anksto rengtis prisitaikyti prie pokyčių, kurių išvengti nebepavyks.

2.2. 2007 m. Komisija paskelbė Žaliąją knygą dėl prisitaikymo prie klimato kaitos. Po išsamių konsultacijų šiame dokumente pateiktais klausimais (tarp jų ir dėl Komiteto nuomonės) Komisija paskelbė baltąją knygą „Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas“, dėl kurios Komiteto paprašyta pateikti nuomonę. Baltojoje knygoje atsispindi pakankamai daug Komiteto ankstesnės nuomonės nuostatų.

2.3. Baltosios knygos įžangoje pripažįstama, kad pasaulio klimatas iš tikrųjų keičiasi ir sulauksime daugybės kitų pokyčių, dėl kurių rimtus padarinius patirs ne vienas sektorius, todėl juos reikėtų numatyti jau dabar. Niekas negali numatyti šių padarinių masto ir jų išplitimo geografijos – daug kas priklausys nuo to, kaip pasauliui pavyks sušvelninti klimato kaitos poveikį mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Net ir turint didžiausią optimizmą keliančius švelninimo scenarijus, teks prisitaikyti prie didelių pokyčių ir juos reikėtų planuoti jau dabar.

2.4. Baltojoje knygoje nurodoma keletas Europos regiono sektorių, kurie gali patirti didžiausius sukrėtimus:

—	žemės ūkis ir miškininkystė,

—	žuvininkystės ir akvakultūros sektoriai, pakrančių ir jūrų ekosistemos,

—	infrastruktūra ir jos pažeidžiamumas dėl ekstremalių reiškinių ir kylančio jūros lygio,

—

turizmas,

—	žmonių ir augalų sveikata,

—	vandens ištekliai,

—	ekosistemos ir biologinė įvairovė.

2.5. Baltojoje knygoje nurodoma, kad pačios veiksmingiausios strategijos bus tos, kurios skatins naudotis gamtos gebėjimu švelninti arba kontroliuoti poveikį, o ne vien tik sutelks dėmesį į fizinę infrastruktūrą. Joje daroma nuoroda į poveikio įvertinime pabrėžiamą žaliosios infrastruktūros metodą.

2.6. Baltojoje knygoje teigiama, kad vargu ar individualus pavienių asmenų ir įmonių, patyrusių pokyčius, prisitaikymas pasiektų optimalių rezultatų. Joje numatytos prevencinės priemonės, kad būtų galima eliminuoti netinkamus veiksmus („netikusį prisitaikymą“) ir užtikrinti ekonominius, socialinius ir aplinkos apsaugos privalumus imantis verčiau skubios nei pavėluotos veiklos.

2.7. Baltojoje knygoje pripažįstama, kad daugumą prisitaikymo priemonių reikės taikyti nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu, tačiau taip pat nurodomas ir aiškus Europos vaidmuo sprendžiant tarpvalstybinės svarbos problemas ir problemas tuose sektoriuose, kurie turi gerai išvystytus europinio lygmens gebėjimus ir vykdo tokią veiklą, kad patys gali daryti didelę įtaką prisitaikymo procesui.

2.8. Baltoji knyga siūlo dviejų veiklos etapų sistemą. Pirmuoju etapu (2009–2012 m.) siūloma ES ir valstybėms narėms imtis keturių ramsčių veiklos ir veiksmų pagal šias sritis:

—	tvirto žinių pagrindo sukūrimas,

—	prisitaikymo klausimo įtraukimas į pagrindines ES politikos sritis,

—	sugebėjimas naudotis įvairiomis politinėmis priemonėmis, kurios užtikrintų veiksmingą informacijos apie prisitaikymą sklaidą,

—	tarptautinio bendradarbiavimo prisitaikymo klausimais stiprinimas.

2.9. Antrajam etapui, kuris prasidės 2013 m., numatyta išsamesnė prisitaikymo strategija, tačiau baltoji knyga nepateikia jokios informacijos apie galimas taikymo sritis.

3. Bendrosios pastabos

3.1. Ankstesnėje Komiteto nuomonėje dėl baltosios knygos (NAT 368) EESRK rekomendavo sukurti visa apimančią Europos prisitaikymo strategiją kaip sistemą, apibrėžiančią veiksmus, kurių reikės imtis Europos, nacionaliniu ir kitų subjektų lygiu. Ši baltoji knyga siūlo būtent tokią sistemą, į kurią įtraukta pakankamai daug Komiteto ankstesnėse nuomonėse rekomenduotų nuostatų. Be jokios abejonės, visa tai ir bendrą baltojoje knygoje pareikštą požiūrį Komitetas vertina palankiai.

Vis dėlto kai kurių dalių tekstuose siūlomų priemonių forma nurodoma labai atsargiai. Keletą siūlomų priemonių dar reikėtų ištirti, apsvarstyti, įvertinti arba paremti. Nei viena priemonė nėra privalomojo ar įpareigojančio pobūdžio, taigi artimiausiu metu nėra jokių vilčių sulaukti šios srities teisės aktų. Atsižvelgiant į tai, kad klimato kaitos poveikis darosi vis grėsmingesnis ir kad Europa turi imtis ryžtingesnio vaidmens, Komitetas mano, kad jai reikėtų sparčiau apsispręsti dėl griežtesnės strategijos ir sukonkretinti tikslus. Toliau šioje nuomonėje trumpai pateikiami pagrindiniai sugriežtintos strategijos elementai, į kuriuos, Komiteto manymu, Europa ir turėtų orientuotis.

3.2.1. . Nors didesnė prisitaikymo prie klimato kaitos praktinės veiklos dalis turės būti vykdoma vietos, regionų ir nacionaliniu lygmeniu, Komitetas pritaria Komisijai, kad čia būtinas ir aktyvesnis Europos institucijų dalyvavimas. Taip yra dėl daugelio priežasčių:

—	galimų pokyčių ir jų poveikio analizei reikės didelių mokslinių tyrimų ir stebėsenos pastangų, kurios bus naudingos tik esant europinio lygmens bendradarbiavimui,

—	kai kurios kilsiančios problemos išplis už atskirų valstybių ribų ir joms išspręsti reikės suderintų pastangų,

—	įvairiems Europos regionams šis poveikis bus labai nevienodas, o kai kuriems skurdesniems regionams netgi labai skaudus, todėl naštą teks dalytis pasitelkiant sanglaudos ir kitus mechanizmus,

—	kai kurios svarbios Komisijos politikos sritys ir programos, atsižvelgiant į klimato kaitą, turės būti patikslintos, kad geriau atitiktų savo paskirtį, tarp jų BŽŪP ir struktūriniai fondai,

—	be Europos šalių, reikės padėti ir mažiausiai išsivysčiusioms pietinėms šalims, nes tikimybė joms nukentėti nuo klimato kaitos poveikio yra daug didesnė, o galimybės tinkamai prisitaikyti – menkesnės. Europos Sąjunga galėtų geriausiai koordinuoti visų Europos šalių pastangas šioje srityje,

—	be to, norint priimti iššūkį tinkamai ir laiku prisitaikyti prie artėjančių pokyčių mūsų klimato sąlygomis, Europos politiniams lyderiams reikės kartu imtis bendrų iniciatyvų, kurios peržengia vienos valstybės ribas.

Atsižvelgdamas į visas išvardytas priežastis, Komitetas visiškai pritaria tam, kad Europai reikia tvirtos prisitaikymo strategijos, ir ragina Komisiją ją vystyti ryžtingiau, sukonkretinti tikslus ir tai padaryti kuo skubiau.

Kadangi klimato kaitos pobūdis globalus, prisitaikymo programos turėtų taip pat būti rengiamos laikantis globalaus požiūrio, juo labiau kad klimato pokyčiai labiausiai palies mažiausiai išsivysčiusias, šiuo metu pažeidžiamiausias, šalis. Atsižvelgdama į tai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pradėjo plataus užmojo iniciatyvą, todėl, jei tik įmanoma, Europos sistemos ir programos turėtų būti tokio paties lygmens.

Rengiant Europos lygmens priemones, reikėtų imtis aktyvesnės nacionalinio, regionų ir vietos lygmens veiklos. Iš bendros informacijos apie baltąją knygą matyti, kad šiuo metu yra labai didelė vietos lygmens požiūrių įvairovė ir kad kai kurių valstybių narių pažanga analizuojant savo šalies padėtį ir vystant atitinkamas prisitaikymo strategijas yra daug didesnė nei kitų. Kad stimulas pradėti prisitaikymo procesą būtų didesnis, Komitetas siūlo šiuo metu naudingą iniciatyvą, pagal kurią Europoje būtų reikalaujama laikytis nacionalinėms prisitaikymo strategijoms skirtų vienodų parametrų ir grafikų.

3.2.2. . Komisija siūlo dviejų etapų procesą, kurio pirmasis etapas apimtų 2009–2012 m. laikotarpį ir būtų skirtas žinių bazei stiprinti, prisitaikymo tikslui į pagrindines ES politikos sritis įtraukti, priemonėms vystyti ir tarptautinio bendradarbiavimo pastangoms stiprinti. Visiškai išsami prisitaikymo strategija būtų kuriama tik antrajame etape, nuo 2013 metų.

3.2.3. Komitetui tokios dviejų etapų strategijos logika yra visiškai suprantama. Tačiau jam kelia nerimą tai, kad viskas gali vykti perdaug vangiai, o problemą reikia spręsti tuojau pat. Klimato kaitos poveikį jau ima justi ir Europos valstybės, ir kitos pasaulio šalys, pastarosios netgi stipriau. Net ir tuo atveju, jeigu po Kopenhagos susitikimo apie pastangas švelninti poveikį bus kuo plačiau paskelbta visam pasauliui, vis tik dar keletą dešimtmečių šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija atmosferoje ir toliau didės, o klimato poveikis darysis vis stipresnis. Apie prisitaikymo priemones reikia galvoti jau dabar, o ne po kurio nors neapibrėžto laiko. Taip pat ir veiklą netinkamam vystymui ir investicijoms sustabdyti (vengiant „netinkamo prisitaikymo“) reikėtų pradėti verčiau greičiau negu vėliau.

3.2.4. Todėl Komitetas primygtinai ragina Komisiją ypatingą dėmesį skirti analitiniam darbui, kuris bus atliekamas trejus metus ir bus skirtas patobulinti artimiausio laikotarpio (1–5 metų) poveikio prognozių metodus, o per tą laiką reikės imtis neatidėliotinų prisitaikymo priemonių. Kurių šalių pakrantės yra labiausiai pažeidžiamos ir reikalingos skubiausių apsaugos priemonių? Kur labiausiai gali trūkti vandens ir ką reikėtų daryti, kad to neatsitiktų? Kokie pavojai kyla sveikatai ir kaip tam geriau pasiruošti?

3.2.5. Panašiai, Komisija turėtų kuo skubiau nustatyti rizikingiausias sritis, į kurias yra netinkamai investuota („netinkamas prisitaikymas“), ir nuspręsti, kaip būtų galima išvengti tokių klaidų. Vienu iš pavyzdžių galėtų būti sritys, kuriose labiausiai tikėtina potvynių grėsmė ir kuriose nuolat taikomos tam tikros priemonės.

3.2.6. Pagrindinių institucijų gebėjimai analizuoti ir prognozuoti turi būti kuo skubiau tobulinami taip, kad jos galėtų teikti prasmingas konsultacijas tiems, kurie priima sprendimus svarbiais tokio pobūdžio klausimais. Taip pat būtina vykdyti i nuolatinę CO2 kiekio stebėseną įvairiuose būdinguose ES ir planetos vietose, stebėti klimato kaitą ir anglies dioksido kiekio atmosferoje poveikį klimatui.

3.2.7. . Baltojoje knygoje pateikiamas siūlymas įsteigti dvi naujas Europos lygmens struktūras: Klimato kaitos poveikio švelninimo ir prisitaikymo prie jos iniciatyvinę grupę, kuri rūpintųsi bendradarbiavimu prisitaikymo klausimais, ir informacijos koordinavimo mechanizmą, kuris būtų naudojamas kaip IT priemonė ir duomenų apie klimato kaitos poveikį, pažeidžiamumą ir gerąją prisitaikymo veiklos patirtį bazė. Abu pasiūlymai, juos įgyvendinus, turėtų būti naudingi, vis dėlto Komitetas mano, kad patys savaime jie nesukurs matomumo ir politinio impulso, kurių reikia, kad prisitaikymo priemonės būtų įgyvendinamos ne atmestinai ir reikiamu tempu.

3.2.8. Todėl Komitetas norėtų dar kartą pakartoti rekomendaciją, kuri buvo parengta teikiant pastabas dėl baltosios knygos, būtent: ES turėtų apsvarstyti galimybę įsteigti nepriklausomą stebėsenos tarnybą su nepriklausomu pirmininku, kuri sektų visos klimato kaitos strategijos (tiek prisitaikymo, tiek švelninimo) įgyvendinimo pažangą. Tokia nepriklausoma tarnyba turėtų reguliariai teikti viešas ataskaitas apie Europos daromą pažangą bei iš anksto įspėti, jei taikomų priemonių nepakanka įsipareigojimams vykdyti arba jei nėra tinkamai pasirengta prisitaikyti prie neišvengiamo klimato kaitos poveikio.

3.2.9. Dar prieš Komitetui pirmą kartą pateikiant tokią rekomendaciją, nepriklausomas klimato komitetas, susikūręs Jungtinėje Karalystėje, pateikė keletą drąsių rekomendacijų, kurios suaktyvino šios šalies veiklą, ir paaiškėjo, kad tokia tarnyba yra naudinga. Panašios tarnybos, įsteigtos Europos lygmeniu, vaidmuo būtų labai vertingas raginant to lygmens institucijas neapleisti veiklos.

3.2.10. . Po Kopenhagos derybų išaiškėjo, kad Europa nedelsiant turi apsispręsti dėl fondų, kurių gali reikėti prisitaikymo (ir švelninimo) procesui besivystančiose šalyse paremti, ir dėl to, kiek lėšų tam turėtų skirti Europa. Komisija yra paskelbusi atskirą komunikatą (COM(2009) 475/3), kuriame apskaičiuota, kad iki 2020 m. besivystančių šalių finansiniai reikalavimai per metus sudarys 100 mlrd. eurų, ir jie bus skirti švelninimo ir prisitaikymo išlaidoms. Jame taip pat pateikti pasiūlymai, kokią šių lėšų dalį turėtų sudaryti indėlis iš Europos viešojo finansavimo šaltinių. Komitetas palankiai vertina šiuos savalaikius pasiūlymus ir ragina institucijas skubiai juos apsvarstyti, kad jais iš tikrųjų būtų galima pasinaudoti siekiant geriau įgyvendinti Kopenhagoje priimtus sprendimus.

3.2.11. Visa tai suprantama, atsižvelgiant į Kopenhagos susitikimą, tačiau vis dėlto liūdina tai, kad iki šiol nėra aišku, kokios galėtų būtų prisitaikymo sąnaudos pačioje Europoje. Baltoji knyga šiek tiek nuvilia, nes joje pateikiama labai mažai tikslių skaičių apie galimas Europos prisitaikymo sąnaudas, o daugiau kalbama apie politinių prisitaikymo priemonių sąnaudų apskaičiavimą. Komitetas siūlo visų pirma kuo skubiau atlikti pradinį turimų išteklių, kurių gali prireikti Europai, įvertinimą. Toks bendras įvertinimas turėtų būti skeliamas į keletą dalių: išlaidas, kurių reikės didžiausio prioriteto uždaviniams įgyvendinti per artimiausius penkerius metu, ir kitas, vėlesnio laikotarpio išlaidas, kurios nereikalauja tokios didelės skubos. Atliekant įvertinimą reikėtų apsvarstyti, kokia dalis turėtų būti skirta privačiam sektoriui, kokią dalį reikėtų padengti draudimu ir kokioms sritims reikėtų skirti viešąsias lėšas. Taip pat reikėtų apsvarstyti, kokia viešųjų išlaidų dalis turėtų tekti nacionaliniam ir Europos biudžetui.

3.2.12. Savaime suprantama, atlikti tokius skaičiavimus nėra lengva. Tačiau juk atliekami besivystančioms pasaulio šalims skirti skaičiavimai, vadinasi, galima apskaičiuoti ir išlaidas, kurių reikės pačiai Europai. Komitetas mano, kad visa tai turi būti atlikta kuo skubiau ir apimant daug platesnį nei pateikta baltojoje knygoje potencialių problemų ratą. Pasaulis žengia į neištirtą sritį ir išlaidų, skirtų prevencijai ir prisitaikymui, planai negali būti sudaromi remiantis praeityje įgyta patirtimi ar pasenusiais kriterijais, pagal kuriuos siūlomos apsaugos priemonės nuo gamtos nelaimių, išskyrus tokias, kurios nutinka vieną kartą per šimtmetį. Ateis laikas, ir visa tai, kas anksčiau nutikdavo kartą per šimtmetį, ims kartotis daug dažniau. Nepaprastos padėties planavimo kriterijai ir gairės, taip pat išlaidos prevencinėms priemonėms turės būti atitinkamai derinamos ir finansuojamos iš atitinkamų biudžeto lėšų.

3.2.13. Kadangi klimato kaitos poveikis kasmet bus vis didesnis, didės prisitaikymui skiriamos išlaidos, kurios ilgainiui sudarys didžiąją viešojo ir privataus sektoriaus lėšų dalį, o draudimo įmokos ir mokesčiai gerokai išaugs. Visi iki šiol atlikti tyrimai rodo, kad prisitaikymas, taip pat ir poveikio švelninimas gali turėti ir privalumų, kadangi skatina imtis atitinkamų priemonių skubiai, o ne delsti ir laukti, kol bus padaryta rimtų nuostolių.

3.2.14. Kita vertus, jei priemonių bus imtasi laiku ir jos bus veiksmingai naudojamos su kitomis politinėmis priemonėmis, bent jau tam tikrais atvejais išlieka galimybė taikyti naudingas priemones, kurios pagerins atskiro regiono atsparumą ar sugebėjimą greitai atkurti klimato kaitos padarytą žalą, visa tai derinant ir su kitais politiniais tikslais. Labai svarbu kuo skubiau pradėti svarstyti šios galimos sinergijos klausimą ir pradėti rinkti duomenis apie visas sąnaudas, kurių gali prireikti prisitaikymui, kad jas būtų galima viešai apsvarstyti ir patikslinti.

3.2.15. . Klimato kaita turės poveikio daugybei įvairių ekonomikos sektorių ir daugybei įmonių bei pavienių asmenų. Labai svarbu, kad toks poveikis būtų teisingai suprastas ir kad kiekvienas, kuris jaučia pareigą, dalyvautų vykdant pertvarką, kuri bus reikalinga tokiam poveikiui įveikti. Šiuo metu, svarstant klimato kaitos klausimus su visuomene, dėmesys visų pirma skiriamas klausimui, ko galėtų imtis atskiri individai, grupės ar organizacijos, kad savo sprendimais sušvelnintų padėtį, susijusią su jų kasdieniu gyvenimu ir verslu.

3.2.16. Tačiau vis dėlto netrukus reikės aktyvesnio visuomenės dalyvavimo, nes jiems teks spręsti juos asmeniškai liečiančias prisitaikymo problemas, pavyzdžiui:

—	kur gyventi, dirbti ir atostogauti keičiantis įprastiems klimato modeliams,

—	kokia turėtų būti ilgaamžių medių ir miškų miškotvarka nuolat kintančiomis klimato kaitos nulemtomis sąlygomis,

—	kokius augalus ir medžius reikėtų sodinti soduose, kad jie gerai augtų pakitusiomis sąlygomis, ir kaip būtų galima išsaugoti kultūrinį kraštovaizdį visoje Europoje,

—	kaip gali pakisti pavojų sveikatai pasiskirstymas ir kokių prevencinių priemonių reikėtų imtis,

—	kaip gali tekti pakeisti mūsų maistą ir maitinimosi įpročius.

Ne mažiau svarbu, kad plačioji visuomenė ir labiausiai nukentėjusios grupės turėtų visą naujausių tyrimų informaciją apie tai, kokio poveikio galima tikėtis vykstant klimato kaitai ir kokie pokyčiai dar laukia ateityje. Tuo pačiu žmonėms ir ypač labiausiai nukentėjusioms grupėms reikės pagalbos, kad jie žinotų ir mokėtų pasinaudoti prisitaikymui skirtomis priemonėmis kiekvienas pagal savo sugebėjimus. Europa galėtų daug nuveikti skatinant tokio pobūdžio viešą dialogą ir skleidžiant informaciją. Komitetas primygtinai prašo Komisijos šiam klausimui ir toliau skirti daug dėmesio.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL C 120, 2008 5 16, p. 38

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/127

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Tarptautinio kovos su klimato kaita finansavimo didinimas. Europos pasiūlymai Kopenhagos susitarimui“

(COM(2009) 475 galutinis)

(2010/C 128/24)

Pagrindinė pranešėja Lavinia ANDREI

Europos Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. rugsėjo 10 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Tarptautinio kovos su klimato kaita finansavimo didinimas. Europos pasiūlymai Kopenhagos susitarimui“

COM(2009) 475 galutinis.

2009 m. rugsėjo 29 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto biuras pavedė Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 5 d. posėdis), pagrindine pranešėja paskyrė Lavinia Andrei ir priėmė šią nuomonę 179 nariams balsavus už, 4 – prieš ir 11 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Komitetas palankiai vertina šiuos savalaikius pasiūlymus ir ragina institucijas skubiai juos apsvarstyti, kad jie iš tikrųjų padėtų pasiekti sėkmingų Kopenhagos susitikimo rezultatų. Komunikatas – gera pradžia, nes iki šiol industrinės šalys nebuvo linkusios kalbėti apie kokias nors finansavimo sumas.

1.2. Kovos su klimato kaita finansavimas yra ne savanoriška pagalba, o Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos straipsniais įtvirtintas įsipareigojimas naujais, papildomais, pakankamais ir prognozuojamais finansiniais ištekliais aprūpinti besivystančias šalis. Industrinės šalys privalo laikytis „bendros, bet diferencijuotos atsakomybės“ principo, kuris įrašytas konvencijoje.

1.3. Besivystančioms šalims reikia didelės pagalbos kovoti su klimato kaita – tam ES pritarė pasirašydama Jungtinių Tautų klimato kaitos konvenciją. Ateinančiais dešimtmečiais klimato kaitos švelninimas ir prisitaikymas prie jos besivystančioms šalims kainuos šimtus milijardų eurų per metus.

1.4. EESRK pritaria ES pasiūlymui, kad iki 2013 m. industrinės šalys veiklos pradžiai skubiai skirtų 5–7 milijardus eurų viešojo finansavimo per metus. Tai gera pradžia, ypač įvertinus dabartinę atmosferą ir tarpusavio nepasitikėjimu paženklintus Pietų ir Šiaurės santykius.

1.5. Komitetas taip pat gerai vertina pozityvią Komisijos nuostatą išteklių finansavimui ieškoti tarptautinės aviacijos ir jūrų transporto sektoriuje.

1.6. Kita vertus, jau dabar iš besivystančių šalių, ypač Afrikos valstybių, gauname aiškių signalų, kad to, ką siūlo ES, tikrai nepakanka – iš esmės ES pozicija reikštų, kad besivystančios šalys bus priverstos sumokėti už kitų valstybių per daugelį metų padarytą žalą. Daugelis nevyriausybinių organizacijų ir Jungtinių Tautų ekonomistų teigia, kad net ir atsargiais apskaičiavimais išsivysčiusios šalys 2013–2017 m. įsipareigojimų laikotarpiu besivystančioms šalims turėtų skirti apie 150 milijardų JAV dolerių (arba apie 110 milijardų eurų) per metus siekiantį finansavimą.

1.7. Kalbėdama apie įplaukas iš anglies dioksido rinkos Komisija reiškia nuomonę, kad visas didžiulis šios rinkos dalyvių pelnas atiteks besivystančioms šalims, o vėliau bus išleistas mažai anglies išskiriančiai veiklai finansuoti. Realiai toks pelnas greičiau atiteks privačioms bendrovėms – daugelis jų bus iš išsivysčiusių šalių.

1.8. EESRK taip pat nerimauja dėl ES vidaus privačių investicijų besivystančiose šalyse vizijos, pirmiausia todėl, kad ES nerado būdo užtikrinti, kad valstybės narės pajamas iš ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos panaudotų investicijoms į švarią energiją.

1.9. Komisija turėtų pateikti persvarstytą ir įgyvendinamą planą, kuris padėtų ES išsaugoti pirmaujančias pozicijas tarptautinės klimato politikos srityje. ES turėtų nepaliaudama daryti spaudimą JAV ir kitoms šalims, kad šios atskleistų savo pozicijas dėl kovos su klimato kaita finansavimo.

1.10. Pažadai didinti finansinius išteklius (ir tarptautinius, ir vidaus) turėtų būti duodami taip, kad juos būtų įmanoma įvertinti, apie juos pranešti ir patikrinti.

2. Įžanga

2.1. 2009 m. rugsėjo 10 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą „Tarptautinio kovos su klimato kaita finansavimo didinimas. Europos pasiūlymai Kopenhagos susitarimui“.

2.2. Šiuo komunikatu mėginama surasti išeitį iš dabartinės aklavietės, į kurią derybos pateko išsivysčiusioms šalims tikintis, kad labiau pažengusios besivystančios šalys prisidės prie bendrų pastangų, o besivystančioms šalims, savo ruožtu, norint aiškesnės išsivysčiusių šalių pozicijos dėl klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos finansavimo.

2.3. Tačiau šio Komisijos pasiūlymo nepakanka, kad Kopenhagoje būtų pasiektas veiksmingas susitarimas. Visos išsivysčiusios šalys turės smarkiai sumažinti išskiriamą šiltnamio dujų kiekį, besivystančios šalys turės imtis atitinkamų klimato kaitos švelninimo priemonių, taip pat reikės veiksmingos visuotinės sąrangos, tinkamai skatinančios investicijas į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomiką.

2.4. Iki 2020 m. besivystančioms šalims savo išmetamam šiltnamio dujų kiekiui sumažinti ir prisitaikyti prie klimato kaitos poveikio gali tekti skirti apie 100 milijardų eurų per metus. Didžiąją finansavimo dalį turėtų užtikrinti vidaus šaltiniai ir išplėsta tarptautinė anglies dioksido rinka, tačiau vis tiek besivystančioms šalims kasmet reikės 22–50 milijardų eurų tarptautinio viešojo finansavimo.

2.5. Europos Komisija siūlo, kad viešąjį finansavimą skirtų industrinės šalys ir ekonomiškai labiau pažengusios besivystančios valstybės priklausomai nuo savo atsakomybės už išmetamą šiltnamio dujų kiekį ir savo finansinio pajėgumo. Tai reikštų, kad iki 2020 m. ES tektų skirti 2–15 milijardų eurų per metus.

3. Komisijos dokumentas

3.1. Komisija prognozuoja, kad 2020 m. besivystančių šalių prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo priemonėms finansuoti gali prireikti maždaug 100 milijardų eurų per metus. Šiam poreikiui patenkinti turėtų būti pasitelkiami besivystančių šalių vietos ištekliai (viešojo ir privataus sektorių), visuotinės anglies dioksido rinkos lėšos ir papildomi tarptautiniai viešieji finansiniai srautai. Vietos ištekliai galėtų sudaryti 20–40 proc. šios sumos, iš anglies dioksido rinkos gaunamos lėšos – maždaug iki 40 proc., o likusi finansavimo dalis būtų padengiama iš tarptautinių viešųjų lėšų.

3.2. 2020 m. tarptautinė anglies dioksido rinka galėtų parūpinti iki 38 milijardų eurų per metus. Kopenhagos susitarime turi būti numatytas naujas kreditų įgijimo per konkretaus sektoriaus anglies dioksido rinką mechanizmas, o švarios plėtros mechanizmas turėtų būti daugiausia taikomas mažiausiai išsivysčiusioms šalims.

3.3. Reikėtų užtikrinti, kad 2020 m. būtų skiriama 22–50 milijardų eurų tarptautinio viešojo finansavimo per metus. Nuo 2013 m. viešasis finansavimas turėtų būti perskirstytas pagal mokėjimo pajėgumą ir atsakomybę už šiltnamio dujų išmetimą, įtraukiant ekonomiškai labiau pažengusias besivystančias šalis. Remiantis tokiomis prielaidomis, ES dalis turėtų būti nuo maždaug 10 proc. iki maždaug 30 proc., priklausomai nuo to, koks svoris bus suteiktas šiems dviem kriterijams. Taigi Kopenhagoje sudarius plataus užmojo susitarimą, sąžininga ES finansavimo dalis 2020 m. galėtų būti 2–15 milijardų eurų per metus, priklausomai nuo bendros sutartos visuotinio finansavimo sumos ir paskirstymo kriterijams suteikto svorio.

3.4. Remiant prisitaikymo prie klimato kaitos priemones pirmenybę reikėtų skirti pažeidžiamiausioms ir skurdžiausioms besivystančioms šalims.

3.5. Tarptautinė aviacija ir jūrų transportas gali tapti nemažo novatoriško finansavimo šaltiniu.

3.6. Būsimos tarptautinės finansinės sąrangos valdymas turėtų būti decentralizuotas ir orientuotas iš apačios į viršų. Naujas tarptautinis su klimato kaita susijusių veiksmų finansavimo klausimams skirtas aukšto lygio forumas turėtų stebėti ir reguliariai peržiūrėti klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos priemonių finansavimo spragas ir disbalansą.

3.7. Visos šalys, išskyrus mažiausiai išsivysčiusias šalis, iki 2011 m. turėtų parengti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos augimo planus, kuriuose būtų numatyti patikimi vidutinės trukmės laikotarpio ir ilgalaikiai uždaviniai, ir kasmet sudaryti šiltnamio dujų apskaitą.

3.8. Tikėtina, kad 2010–2012 m. besivystančioms šalims reikės skirti maždaug 5–7 milijardus eurų per metus, kad jos kuo skubiau pradėtų taikyti prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo priemones, vykdyti mokslinius tyrimus ir stiprinti pajėgumus. Todėl ES turėtų pagalvoti apie galimybę nuo 2010 m. pradėti skirti 0,5–2,1 milijardo eurų per metus. Reikėtų pasiruošti šį finansavimą skirti tiek iš ES, tiek iš valstybių narių biudžetų.

3.9. Dėl laikotarpio po 2012 m. Komisija turėtų pateikti pasiūlymą (kuris būtų kitos finansinės programos pasiūlymų paketo dalis), kokia turėtų būti bendra ES parama, ar nuo 2013 m. ta parama turėtų būti finansuojama iš biudžeto, ar reikėtų sukurti atskirą Klimato fondą (kurio pasiūlymas taip pat būtų pateiktas laikotarpio po 2013 m. finansinės programos pasiūlymų pakete), ar derinti abu šiuos šaltinius. Tiesioginiai atskirų valstybių narių įnašai taip pat galėtų tapti svarbiu ES finansavimo šaltiniu ir prisidėti prie bendrų ES pastangų.

3.10. Jei ES biudžetas nebus naudojamas, įnašai ES viduje turėtų būti paskirstomi tuo pačiu principu kaip ir tarptautiniu mastu, atsižvelgiant į konkrečią valstybių narių padėtį.

4. Bendrosios pastabos

4.1. EESRK teigiamai vertina Komisijos komunikatą, ieškantį išeities iš dabartinės aklavietės, kurioje atsidūrė tarptautinės derybos dėl naujo susitarimo dėl klimato kaitos Kopenhagoje, pateikiantį kovos su klimato kaita finansavimo planą bei pabrėžiantį, kad reikia dar didesnių išmetamo šiltnamio dujų kiekio mažinimo tikslų.

4.2. G77 (besivystančių šalių grupė) aiškiai pasakė, kad jos nariams Jungtinių Tautų susitarime dėl klimato kaitos svarbiausias klausimas yra pakankamas kovos su klimato kaita priemonių finansavimas. Plačiai pripažįstama, kad besivystančios šalys (ir skurdžiausi tų šalių visuomenės nariai) pirmosios ir skaudžiausiai nukentės nuo besikeičiančių klimato sąlygų.

4.3. Besivystančioms šalims taip pat reikia mūsų pagalbos kovoti su klimato kaita – tam ES pritarė pasirašydama Jungtinių Tautų klimato kaitos konvenciją. Ateinančiais dešimtmečiais besivystančioms šalims tai kainuos šimtus milijardų eurų per metus.

4.4. EESRK teigiamai vertina tai, kad Komisija žengė pirmą žingsnį pradėdama analizuoti įvairius galimus finansavimo šaltinius ir Komisijos pareikštą norą skatinti kiekvieno šaltinio analizę tiek dėl išteklių nustatymo, tiek ir dėl galimybių lėšas panaudoti bei galimų finansavimo teikimo būdų. Vis dėlto daugelis nevyriausybinių organizacijų ir Jungtinių Tautų ekonomistų vienareikšmiškai teigia, kad net ir atsargiais apskaičiavimais išsivysčiusios šalys besivystančioms šalims turėtų skirti apie 150 milijardų JAV dolerių (arba apie 110 milijardų eurų) per metus siekiantį finansavimą.

4.5. Daugiau dėmesio reikėtų naujo lankstaus mechanizmo (sektorinė kreditų ir prekybos sistema) analizei siekiant užtikrinti praktinius to mechanizmo įgyvendinimo būdus ir sumažinti nesėkmės riziką. Reikia atsižvelgti į švarios plėtros mechanizmo ir sektorinės kreditų ir prekybos sistemos papildomumo kriterijus ir stengtis išvengti painiavos.

4.6. Visas kovos su klimato kaita finansavimas turi būti skiriamas iš naujo ir papildyti išsivysčiusių šalių oficialios paramos vystymuisi įsipareigojimus, t. y. 0,7 proc. BVP, nes dėl klimato kaitos bus nemažai papildomų išlaidų, papildysiančių tas, kurios iš pradžių, nustatant tikslus, buvo numatytos įsipareigojimų vykdymui. Reikia įvertinti, kad tik keletas šalių įvykdė savo pažadą padidinti oficialią paramą vystymuisi iki 0,7 proc. BVP. Pastarojo dešimtmečio tendencija rodo, jog mažai tikėtina, kad šis pažadas bus įvykdytas.

4.7. Dabar kaip niekada reikia, kad derybose dėl visuotinio kovos su klimato kaita susitarimo Kopenhagoje ES išsaugotų savo priemones ir tarptautinės klimato politikos lyderės pozicijas. Precedento neturinti finansų krizė bus trumpalaikė ir galiausiai baigsis. Klimato kaita niekur nepasitrauks.

4.8. Ekonomikos atsigavimas priklauso nuo to, kaip bus sprendžiami klimato kaitos klausimai. Jeigu šalių vadovai šiemet nesiims labai reikalingų veiksmų, klimato kaitos padarinių kaina gali viršyti 20 proc. pasaulinio BVP. Pasak buvusio Pasaulio banko vyriausiojo ekonomisto lordo Nicholas Stern, ši kaina bus didesnė už Didžiosios depresijos ir abiejų pasaulinių karų nuostolius kartu sudėjus, nekalbant apie žmonių gyvybes ir gyvūnų rūšių išnykimą.

4.9. ES turėtų nepaliaudama daryti spaudimą JAV ir kitoms šalims, kad šios atskleistų savo pozicijas dėl kovos su klimato kaita finansavimo. Pažadai didinti finansinius išteklius (ir tarptautinius, ir vidaus) turėtų būti duodami taip, kad juos būtų įmanoma įvertinti, apie juos pranešti ir patikrinti.

5. Konkrečios pastabos

5.1. Tinkamų finansinių srautų sukūrimas

5.1.1. Vietos išteklių telkimas

5.1.1.1. Didelė reikiamų investicijų dalis bus finansuojama iš nacionalinių privataus sektoriaus lėšų ne tik išsivysčiusiose, bet ir besivystančiose šalyse. Didžioji dalis šių investicijų jau yra komerciškai perspektyvios, o dar kita investicijų dalis bus susigrąžinama mažiau mokant už elektros energiją.

5.1.1.2. Skurdžiausios šalys, visų pirma mažiausiai išsivysčiusios šalys ir skurdžiausios besivystančių šalių visuomenės grupės neturės pakankamai lėšų investuoti į prisitaikymo prie klimato kaitos priemones ir kovoti su neigiamu klimato kaitos poveikiu. Jos bus labai priklausomos nuo viešosios paramos – vietos ir tarptautinės.

5.1.2. Visiškas anglies dioksido rinkos potencialo išnaudojimas

5.1.2.1. EESRK sutinka, kad tarptautinė anglies dioksido rinka yra viena iš priemonių, kuriomis galima skatinti privatų sektorių investuoti besivystančiose šalyse. Nors ši rinka dar nėra visiškai išvystyta, kyla daug klausimų dėl kompensacinių vienetų kokybės. Anglies dioksido rinka bus efektyvesnė, jeigu toli siekiančiu susitarimu Kopenhagoje bus numatyta mažiau taršos leidimų.

5.1.2.2. Pagrindinė priemonė gauti naują finansavimą pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją turėtų būti su rinka susietas finansavimas, kuris užtikrinamas tarptautinėje sistemoje (šiuo atveju – ne ES apyvartinių taršos leidimų sistemoje) aukciono būdu parduodant tam tikrą procentinę nacionalinių apyvartinių taršos leidimų dalį (nustatytosios normos vienetus) arba juos perkant fiksuota kaina. Šią priemonę būtų galima papildyti, pavyzdžiui, mokesčiais už keliavimą oru ir jūra arba lėšomis, gautomis šiems sektoriams pagal regionines ir nacionalines sistemas (pavyzdžiui, ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą) aukciono būdu pardavus taršos leidimus, taip pat apmokestinus sandorius anglies dioksido rinkoje.

5.1.2.3. Turime nepamiršti, kad anglies dioksido rinka yra išvestinių finansinių priemonių rinka, kurioje stambūs investuotojai gali spekuliuoti numatoma (būsima) sumažinta išmetamų šiltnamio dujų kiekio kaina. Jau dabar matyti, kad ši rinka nėra tobula ir gali dar labiau destabilizuoti tarptautinę finansų rinką. Besivystančios šalys Bankoke tvirtino, kad pasikliaudamos rinkos mechanizmais Pietų valstybės, šiuo metu paliestos maisto, finansų ir klimato krizės, taps dar labiau pažeidžiamos.

5.1.2.4. Būtina numatyti patvirtinimo ir patikrinimo procedūras, kurios leistų paspartinti švarios plėtros mechanizmo procesus ir naujuosius sektorinės anglies dioksido rinkos (sektorinės kreditų ir prekybos sistemos) mechanizmus.

5.1.2.5. Tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse reikėtų daugiau investuoti į pajėgumų stiprinimą ir specialistų rengimą visose anglies dioksido rinkos srityse.

5.1.2.6. Kad būtų galima įgyvendinti sektorinę kreditų ir prekybos sistemą, reikia skaidresnės „ekonomiškai labiau pažengusių besivystančių šalių“ apibrėžties. EESRK pritaria idėjai, kad konkurencingiems ekonomikos sektoriams reikia sektorinės kreditų ir prekybos sistemos, tačiau perspėja, kad nesėkmės rizika bus didžiulė, jeigu mechanizmo struktūra nebus kiek galima tvirtesnė.

5.1.3. Tarptautinio viešojo finansavimo masto nustatymas

5.1.3.1. EESRK pritaria teiginiui, kad „kuo mažiau lėšų besivystančios šalys gaus per anglies dioksido rinką, tuo daugiau reikės viešųjų lėšų klimato kaitos švelninimo priemonėms finansuoti“.

5.1.3.2. Reikia sukurti reguliarios viešojo finansavimo peržiūros mechanizmus, tačiau Komisija turi nepamiršti apie pavojų viešuoju finansavimu iškreipti anglies dioksido rinką, jeigu finansavimas nebūtų skirtas tiems sektoriams, kuriems anglies dioksido rinka neprieinama, kuriuose trūksta suinteresuotumo ar iniciatyvos (t. y. pajėgumų stiprinimui, mokymui).

5.1.4. Tarptautinis viešasis „skubios pradžios“ finansavimas 2010–2012 m.

5.1.4.1. EESRK sutinka, kad siekiant visuotinio, proporcingo ir toli siekiančio susitarimo Kopenhagoje svarbu skubiai pradėti tarptautinį viešąjį finansavimą. Šis finansavimas visų pirma turėtų būti skirtas pajėgumų stiprinimui, įskaitant mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos augimo planų rengimą, pasirengimą klimato kaitos švelninimui, bandomųjų projektų vykdymą ir neatidėliotinų prisitaikymo klausimų sprendimą. Tokiu skubiu pradiniu paramos skyrimu turėtų būti siekiama kuo greičiau pasirengti veiksmingai ir produktyviai veiklai vidutinės ir ilgesnės trukmės laikotarpiu bei vengti plataus užmojo veiksmų atidėliojimo.

5.1.5. Tarptautinė aviacija ir jūrų transportas – naujas finansavimo šaltinis

5.1.5.1. Tarptautinės aviacijos ir jūrų transporto išmetamų šiltnamio dujų kiekis yra didžiulis ir jis sparčiai auga. Šią taršą reikia reguliuoti, nes tik taip stabilizuosime šiltnamio dujų koncentraciją atmosferoje. Reguliavimas šioje srityje taptų nemažų finansinių išteklių susitarimui dėl klimato kaitos šaltiniu. Išlaidas pirmiausia turės padengti oro transporto keleiviai ir išsivysčiusių šalių vartotojai. Tačiau reikės Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos ir Tarptautinės jūrų organizacijos bendradarbiavimo – pastarąjį dešimtmetį šios organizacijos priešinosi mėginimams spręsti taršos problemą.

5.1.6. Įnašų į tarptautinį viešąjį finansavimą nustatymas

5.1.6.1. EESRK sutinka, kad „jei ŠESD išmetimui būtų suteikta daugiau svorio negu BVP, tai skatintų labiau mažinti išmetamą ŠESD kiekį ir būtų pripažįstama išankstinių išmetamo ŠESD kiekio mažinimo veiksmų svarba“. Tačiau reikia siekti teisingo svorinio mechanizmo, nes tik taip pavyks susitarti Kopenhagoje.

5.2. ES įnašas į viešąjį kovos su klimato kaita finansavimą

5.2.1. EESRK pritaria Komisijos sprendimui derybose veikti kaip vienam subjektui ir pateikti vieną bendrą pasiūlymą.

5.2.2. Dėl finansavimo teikimo būdų EESRK rekomenduoja pasinaudoti turimomis struktūromis, tačiau sukurti aiškesnes kontrolės ir ataskaitų teikimo procedūras, kurios padėtų sumažinti išlaidas ir užtikrintų, kad pinigai išleidžiami tinkamai.

5.3. Decentralizuoto, principu iš apačios į viršų grindžiamo kovos su klimato kaita finansavimo valdymo Europos planas

5.3.1. ES valdymo struktūrą būtų galima panaudoti kaip pavyzdį (jeigu būtų imtasi tolesnių priemonių), tai galėtų tapti nemažu ES pranašumu.

5.3.2. EESRK mano, kad terminas visoms valstybėms parengti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos augimo planus (iki 2011 m.) yra nerealus, jeigu ES tikisi patikimų ir įgyvendinamų planų, turint galvoje, kad net ir kai kurios ES valstybės narės neturi reikiamos praktinės patirties šioje srityje.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/131

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl į Bendrijos valstybių narių uostus įplaukiantiems ir (arba) iš jų išplaukiantiems laivams taikomų pranešimo formalumų ir Direktyvos 2002/6/EB panaikinimo

(COM(2009) 11 galutinis – 2009/0005 (COD))

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Komunikatas ir veiksmų planas, kuriais siekiama sukurti jūrų transporto erdvę be kliūčių“

(COM(2009) 10 galutinis)

(2010/C 128/25)

Pranešėjas Edgardo Maria IOZIA

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 80 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. vasario 27 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl į Bendrijos valstybių narių uostus įplaukiantiems ir (arba) iš jų išplaukiantiems laivams taikomų pranešimo formalumų ir Direktyvos 2002/6/EB panaikinimo

COM(2009) 11 galutinis – 2009/0005 (COD).

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. sausio 21 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

COM(2009) 10 galutinis.

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. rugsėjo 8 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 159 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 1 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Apskritai EESRK teigiamai vertina Komisijos komunikatą dėl Europos jūrų erdvės sukūrimo ir pasiūlymą priimti direktyvą dėl į valstybių narių uostus įplaukiantiems ir (arba) iš jų išplaukiantiems laivams taikomų pranešimo formalumų, kuria panaikinama Direktyva 2002/6/EB.

1.2. Siūloma darbo programa yra drąsi ir gerai parengta, pridėtas nuoseklus veiksmų planas gali padėti pasiekti siūlomus tikslus. Kad pagerėtų į uostą įplaukiančių ir iš jo išplaukiančių laivų judėjimas, labai svarbu nustatyti tokį administracinių formalumų sumažinimo ir racionalizavimo būdą, kuris nesumažintų dabartinio saugos lygio ir būtinų kontrolės priemonių kokybės.

1.3. Pagerinus uosto darbą būtų galima racionalizuoti krovinių vežimą, pereinant nuo jų vežimo sausuma prie jūrų transporto, ir taip pagerinti įvairių transporto rūšių – jūrų, geležinkelio, vidaus vandenų ir sausumos kelių – intermodalumą, kaip nurodyta Transporto baltojoje knygoje ir pabrėžiama laikotarpio vidurio apžvalgoje.

1.4. Kai kuriuos konkrečius komunikate pateiktus pasiūlymus būtina išanalizuoti nuodugniau, todėl EESRK ragina Komisiją organizuoti forumus visiems suinteresuotiesiems subjektams, kuriuose būtų aptariami šie klausimai: atleidimo nuo laivavedybos sertifikatai, formalumai dėl supaprastinto pavojingų krovinių vežimo, augalinės ir gyvūninės kilmės produktų vežimas ir patikrinimų uostuose koordinavimas (vieno langelio principas).

1.5. EESRK yra anksčiau aiškiai išdėstęs savo nuomonę dėl specialios paskirties uosto locmanų (laivavedžių) tarnybos (1) ir ši pozicija yra iki šiol aktuali.

1.6. Komisija savo Komunikate dėl ES jūrų transporto politikos strateginių tikslų ir rekomendacijų iki 2018 m. nurodė, kad „dėl vis didesnio profesionalių jūrų sektoriaus darbuotojų, pareigūnų ir jūrininkų trūkumo kyla pavojus, kad bus prarasta žmogiškųjų išteklių kritinė masė, dėl kurios Europos jūrų pramonė apskritai išlieka konkurencinga“.

1.7. Pasiūlymas dėl atleidimo nuo laivavedybos sertifikatų gali dar labiau sumažinti šios veiklos mastą ir daugeliui jaunų žmonių ši profesija pasirodytų ne tokia patraukli. Būtina atlikti patikimus tyrimus arba analizę, kurie parodytų šio pasiūlymo galimą teigiamą poveikį, tačiau neigiamas poveikis užimtumui ir saugai jau dabar atrodo aiškus. Kaip alternatyvą būtų galima apsvarstyti galimybę išplėsti nuotolinį locmano paslaugų teikimą taikant technologines naujoves ir taip sutaupyti laiko bei pinigų, tačiau užtikrinti aukšto lygio saugą. Susidūrus laivams arba įvykus kitokiai avarijai jūroje, kurioje padaryta materialinė žala arba žuvo žmonės, draudimo bendrovėms leidžiama atsisakyti patenkinti prašymus atlyginti nuostolius, jeigu atsakingų už laivą asmenų – laivo kapitono ir vyriausiojo mechaniko – licencijos laivybai negalioja. EESRK rekomenduoja Komisijai suorganizuoti forumą, kuriame dalyvautų visi suinteresuotieji subjektai (laivų savininkai, locmanai, šakinės organizacijos ir uostų administracijos) tikrajam šio pasiūlymo poveikiui saugai ir užimtumui įvertinti.

1.8. EESRK remia Europos jūrų erdvės be sienų (2) projektą, kuris yra neatsiejama Trumpųjų nuotolių laivybos programų dalis. Labai svarbu tinkamai apibrėžti Bendrijos teisinę bazę, kad laivai, vežantys „Bendrijos“ prekes iš vieno ES uosto į kitą (pavyzdžiui, iš Lisabonos į Neapolį) galėtų pasinaudoti tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos kitoms transporto rūšims.

1.9. EESRK norėtų, kad ši galimybė būtų įtraukta į naująjį Bendrijos muitinės kodeksą. EESRK, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Komisija neketina paisyti šio pasiūlymo, ragina šią galimybę įtraukti bent jau į būsimas Kodekso įgyvendinimo taisykles iki 2009 m. pabaigos, kad ji būtų įgyvendinta kiek galima greičiau.

1.10. EESRK labai palankiai vertina iniciatyvą įvesti „vieno langelio“ principą įgyvendinant įvairias procedūras ir kitas racionalizavimo priemones, pavyzdžiui, planuojant įvairių uosto ir muitinių pareigūnų tikrinimą: administracinius dokumentus bus galima siųsti elektroniniu būdu netrukdant muitinėms kovoti su nusikalstamumu.

1.11. EESRK ragina Komisiją išanalizuoti klausimus, susijusius su galimybe suteikti tas pačias lengvatas laivams, plaukiojantiems tarp dviejų ES uostų, kurie turi įplaukti į ES nepriklausantį uostą. Kaip nurodo laivų savininkų asociacijos, tokia nuostata būtų taikoma dideliam skaičiui laivų, kurie galėtų pasinaudoti vidaus jūrų erdvės be sienų teikiama nauda.

1.12. Jeigu anglų kalba taptų viena bendra jūrų transporto kalba (kaip yra oro transporto sektoriuje), administracinė tvarka ir formalumai taptų daug paprastesni.

2. Komisijos komunikatas ir veiksmų planas

2.1. Laisvas asmenų ir prekių judėjimas visomis transporto rūšimis turi būti vienodai užtikrintas. Bendrosios rinkos teikiami pranašumai turi būti realizuojami imantis veiksmų, palengvinančių šio tikslo įgyvendinimą. Jūrų transportas kol kas dar nesinaudoja tokiomis pat lengvatomis kaip sausumos transportas. Daugybė formalumų, administracinė našta ir patikrinimai neskatina jūrų transportu vežti krovinius Europos Sąjungos viduje.

2.2. Komisijos dokumente svarstomas jūrų transporto procedūrų klausimas: net vežant „Bendrijos prekes“ iš vieno ES uosto į kitą, šiam judėjimui taikomos konkrečios muitinės ir transporto taisyklės, veterinarijos ir augalų apsaugos reglamentai bei kiti formalumai.

2.3. Nereikėtų pamiršti, kad Taryba ragino naudoti Trumpųjų nuotolių laivybą 2006 m. ir šį raginimą pakartojo 2007 m. Komunikate taip pat minima 2006 m. pabaigoje priimta EESRK nuomonė, kurioje raginama panaikinti kontrolės priemones jūrų transportui prie vidaus sienų.

2.4. Komisija savo Baltosios knygos dėl transporto politikos vidurio laikotarpio apžvalgoje paskelbė sukurianti Europos jūrų transporto erdvę be kliūčių. Ši pozicija buvo patvirtinta Mėlynojoje knygoje dėl integruotos jūrų politikos. Ši koncepcija sutampa su reglamentavimo aplinkos supaprastinimo strategija ir geresnės teisėkūros politika.

2.5. Trumpųjų nuotolių laivyba (TNL) gali padėti pagerinti paslaugų kokybę: laivų skleidžiama tarša, tenkanti vienai pervežamai krovinių tonai, yra mažesnė, mažesnės jų išorės sąnaudos, taip pat sumažėja spūstys keliuose.

2.6. Jeigu būtų dažniau naudojamasi TNL, ji galėtų padėti Sąjungai pasiekti CO2 sumažinimo tikslus, numatytus laikotarpiui pasibaigus Kioto protokolo galiojimui.

2.7. Laivų eismo reguliavimo paslaugų sistema (VTS) ir Laivų eismo valdymo ir informacinės sistemos (VTMIS), naudojant Automatinio identifikavimo sistemą (AIS) – kartu su Nuotolinio identifikavimo ir stebėjimo sistema (LRIT) – yra neatsiejama būsimos „elektroninės jūrų laivų eismo sistemos“, skirtos kroviniams vežti ir laivybai, dalis. Ši technologija, priklausanti integruotos kontrolės ir stebėsenos sistemai, ateityje pagerins galimybę prižiūrėti jūrų laivybą.

2.8. Komisijos veiksmų plane nurodyta 11 priemonių: trys trumpalaikės, keturios – vidutinės trukmės ir keturios – rekomenduojamos valstybėms narėms.

2.9. Veiksmai, kurie turi būti įgyvendinti iki 2009 m. pabaigos (trumpalaikiai):

—	muitinės formalumų supaprastinimas laivams, plaukiojantiems tik tarp dviejų ES uostų,

—	gairės, skirtos paspartinti dokumentų dėl augalinės ir gyvūninės kilmės produktų, vežamų iš vieno ES uosto į kitą, patikrinimą,

—	direktyva dėl dokumentų, kurių reikalaujama pagal įvairius teisės aktus, supaprastinimo.

2.10. Vidutinės trukmės priemonės, dėl kurių bus pateikti sprendimai 2010 m.:

—	administracinių formalumų supaprastinimas laivams, plaukiojantiems tarp ES uostų, tačiau turintiems įplaukti į trečiąją šalį ar laisvąją zoną,

—	geresnės elektroninių duomenų perdavimo galimybės,

—	administracinis „vieno langelio“ principas,

—	pavojingų krovinių vežimo jūra taisyklių supaprastinimas.

2.11. Keturios ilgalaikės priemonės, kurios yra tik rekomenduojamos:

—	administracinių patikrų koordinavimas siekiant sutrumpinti laivų iškrovimo ir pakrovimo laiką,

—	administracinio bendravimo palengvinimas,

—	atleidimo nuo laivavedybos sertifikatų (ALS) išdavimas,

—	srautų ir erdvės racionalizavimas uostuose.

3. Pastabos

3.1. Apskritai EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlytą veiksmų plano projektą, tačiau šioje nuomonėje jis pateikia keletą konkrečių kritiškų pastabų. EESRK, kuris nori dar kartą pareikšti savo paramą šiai iniciatyvai, jau anksčiau yra išanalizavęs idėją sukurti jūrų transporto erdvę be kliūčių.

3.2. Vis dėlto planui įtakos daro sunkumai, kuriuos sukuria valstybės narės, kai siekiama įvesti aiškias ir išsamias taisykles vidaus rinkai sukurti. Didžiausios kliūtys – nereikalingos muitinės procedūros, atitinkamų valstybių narių institucijų atliekamų patikrinimų nepakankamas koordinavimas ir kontrolė, elektroninio ryšio priemonių ir sąveikių sistemų trūkumas. EESRK prašo Komisijos kuo skubiau supaprastinti muitinės formalumus ir procedūras laivams, kurie plaukioja tik tarp ES uostų, nes tai svarbiausia sąlyga sukurti jūrų transporto erdvę be kliūčių.

3.3. Muitinės formalumų supaprastinimas laivams, plaukiojantiems tik tarp ES uostų, yra esminis veiksnys, kad būtų sukurta Europos jūrų transporto erdvė be kliūčių. Pasiūlymas iš dalies pakeisti Bendrijos muitinės kodeksą būtų išsprendęs problemas, tačiau, atsižvelgiant į visai neseniai padarytą kodekso pakeitimą, vidaus jūros erdvės teisinę bazę siūloma įtraukti į naujojo kodekso techninio įgyvendinimo dokumentą. Šiame dokumente turėtų būti nurodyta, kad išskirtinai tik Bendrijos prekių laisvo judėjimo tikslais vidaus jūrų erdvė apims Bendrijos prekes, esančias laivuose, kurie plaukioja tarp dviejų ES uostų.

3.4. Didžioji siūlomų priemonių dalis iš esmės apsiriboja tik raginimu, kad valstybės narės priimtų aktyviai įgyvendinamas priemones, kuriomis siekiama pagerinti ir supaprastinti administracinę struktūrą, tačiau reikalingos kur kas griežtesnės ir privalomos iniciatyvos.

3.5. Atrodo, kad Komisijos siūlomame dokumente pernelyg daug dėmesio skiriama vienam iš trijų Lisabonos strategijos ramsčių – ekonomikai. Komitetas mano, kad šie interesai turėtų būti geriau suderinti su kitais ne mažiau svarbiais aspektais – socialiniu ir aplinkos apsaugos.

3.6. EESRK pritaria iniciatyvai patobulinti teisėkūros ir reglamentavimo sistemą, reguliuojančią bendrąją rinką, jeigu tokios priemonės nedaro poveikio plačiosios visuomenės ir darbuotojų saugai arba aplinkai ir nekelia pavojaus užimtumui. Tačiau atrodo, kad kai kurios priemonės, pavyzdžiui, atleidimo nuo laivavedybos sertifikatų išdavimas, kelia visai realų pavojų.

3.7. Jūrų transportu galima pervežti labai didelį krovinių kiekį užtikrinant palankų santykį tarp išmetamo CO2 kiekio ir vieno vežamo krovinio tonkilometrio. Dideles sektoriaus tobulinimo galimybės taip pat suteikia naujų variklių technologijų kūrimas, švaresnių degalų naudojimas ir laivybos greičio sumažinimas. Sutrumpinus laukimo laiką uostuose dėl bereikalingų biurokratinių procedūrų, laivų judėjimas uoste paspartėtų, darbas taptų veiksmingesnis, būtų sutaupyta lėšų ir pasiekti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo tikslai bei įgyvendintas saugus ir tvarus mobilumas (3). Transportas erdvėje be kliūčių taptų patrauklesnis vystant šią aplinką tausojančią transporto rūšį.

3.8. EESRK jau pareiškė savo paramą Marco Polo II programai, kuria siekiama mažinti spūstis, pagerinti krovininio transporto sistemos aplinkosauginį veiksmingumą ir skatinti įvairiarūšį transportą, bendrą prognozuojamą metinį tarptautinio kelių krovininio transporto augimą perorientuojant į TNL, taip pat į vežimą geležinkeliais ir vidaus vandens keliais. Veiksmų planas papildo platesnę strategiją, įskaitant Jūrų greitkelių projekto įgyvendinimą. Pradėjus veikti Europos palydovinei navigacijos sistemai Galileo, ši strategija bus dar labiau supaprastinta.

3.9. Siūlomos administracinio supaprastinimo priemonės įgyvendinamos taikant jau konsoliduotą ir teigiamą Sąjungos praktiką, pagal kurią patikrinama Bendrijos atgyvenusios teisės reikalingumas ir veiksmingumas arba atidžiai peržiūrima nacionalinė praktika ir teisės aktai, kurie prieštarauja Sutarties principams.

4. Konkrečios pastabos. Trumpalaikės priemonės

4.1. Direktyva

4.1.1. Žinoma, siūloma direktyva nėra svarbiausia priemonė, nurodyta veiksmų plane. Siūloma direktyva panaikina dabartinę Direktyvą 2002/6/EB ir sudaro galimybę supaprastinti procedūras įgyvendinus tris svarbiausias naujoves: taikant esamą Europos modelį vietoje TJO numatyto 1965 m. balandžio 9 d. FAL konvencijoje, peržiūrėtoje 2005 m. liepos mėn., kad būtų išvengta pernelyg didelės biurokratijos naudojant elektronines duomenų perdavimo sistemas ir paskiriant vieną instituciją, kuriai būtų siunčiamos visos reikalingos deklaracijos ir dokumentai.

4.1.2. EESRK palankiai vertina pasiūlymą, kuris paprastomis priemonėmis leidžia supaprastinti laivų kapitonų ir savininkų darbą. Jis rekomenduoja supaprastinimą atlikti nedarant neigiamo poveikio dabartinėms sveikatos ir aplinkos apsaugos priemonėms, ypač taikomas laive susidarančioms atliekoms ir krovinių likučiams.

4.2. EESRK mano, kad gairės, skirtos paspartinti dokumentų dėl augalinės ir gyvūninės kilmės produktų, vežamų iš vieno ES uosto į kitą, patikrinimą, turėtų būti aiškesnės. Visame pasaulyje visuomenė nerimauja dėl plintančios pandemijos, pavyzdžiui, paukščių gripo ir kiaulių gripo, ir ragina imtis papildomų saugos priemonių. Produktų kilmės atsekamumas yra labai svarbus siekiant izoliuoti galimus židinius: todėl reikia aiškiai parodyti, kad siūlomos priemonės jokiu būdu nesumažins dabartinių priemonių veiksmingumo.

5. Konkrečios pastabos. Vidutinės trukmės priemonės

5.1. Dalį jūrų transporto sudaro laivai, plaukiojantys tarp dviejų ar daugiau ES uostų, kurie turi įplaukti į vieną ar daugiau trečiosios šalies arba laisvosios zonos uostų. EESRK mano, kad administracinė tvarka šiems laivams turi būti supaprastinta. Kosminės aviacijos identifikavimo ir atsekamumo technologijų vystymas ir laipsniškas elektroninių sistemų tobulinimas identifikuoti Bendrijos prekes tuo pačiu metu gali užtikrinti ir kilmės tikrumą ir laivų savininkams gerokai sutrumpinti terminus ir sumažinti sąnaudas.

5.2. Geresnis elektroninis duomenų perdavimas, t. y. „elektroninės jūrų laivų eismo sistemos“, kurios sklandžiai dera su pagal naująjį Bendrijos muitinės kodeksą planuojama sistema, kuri naudos e. muitinės sistemą pagal Sprendimą 70/2008, yra vienas iš sprendimų, kuris, kaip EESRK tikisi, pagerins piliečių gyvenimą ir sumažins nereikalingą ir žalingą biurokratiją.

5.3. Taip pat numatomas administracinis „vieno langelio“ principas. Kyla vienintelis klausimas – kodėl jis dar neįgyvendintas? EESRK tvirtai remia šį pasiūlymą ir ragina valstybes nares skubiai imtis būtinų veiksmų.

5.4. Pavojingų krovinių vežimo jūra taisyklių supaprastinimas. Dabartinės taisyklės nustato daug reikalavimų pavojingų krovinių vežimui įvairiomis transporto rūšimis, negu viena transporto rūšimi. Vis dažniau jūrų transportas tampa įvairiarūšio transporto grandinės grandimi ir jam sudaromos prastesnės sąlygos palyginti su alternatyviais vienos rūšies transportui, pavyzdžiui, kelių transportui, skirtais sprendimais ir tokia padėtis neskatina naudoti laivų. EESRK mano, kad kruopščiai laikantis konkrečių privalomų jūrų transporto saugos normų, galėtų būti patvirtintos tam tikros priemonės, pirmiausia taikomos ro-ro tipo laivams, kuriais vežami sunkvežimiai, atitinkantys direktyvos reikalavimus dėl pavojingų krovinių vežimo ir 1957 m. rugsėjo 30 d. ADR konvenciją dėl tarptautinio vežimo keliais.

6. Konkrečios pastabos. Priemonės, kurios turi būti patvirtintos laikantis rekomendacijų

6.1. Administracinių patikrinimų koordinavimas. Pagal tokį pat principą, kuris taikomas administraciniam vienam langeliui, uostas, muitinė ir policija turėtų koordinuoti ir planuoti bendrus patikrinimus, kurie galėtų būti atliekami tuo pačiu metu arba tuoj vienas po kito. Tai galėtų gerokai sutrumpinti iškrovimo laiką, turint omenyje, kad kai kuriose valstybėse narėse iškrauti leidžiama tik tuo atveju, jeigu atlikti visi patikrinimai. EESRK tvirtai remia šį pasiūlymą.

6.2. Lengvesnis administracinis bendravimas. Šiame pasiūlyme nurodytas labai opus klausimas: vienos bendros kalbos naudojimas jūrų transporte. Komisija taktiškai siūlo vartoti abipusiai suprantamą kaimyninės šalies kalbą arba anglų kalbą. Atsisakydama savo tradicinės diplomatinės leksikos, Komisija pabrėžia, kaip svarbu pasinaudoti šia galimybe praktiniais sumetimais. Šis pasiūlymas yra pagrįstas ir proporcingas tikslui. EESRK mano, kad jūrų transportas, kaip ir oro transportas, turėtų patvirtinti bendrą kalbą ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir saugos sumetimais. „Mayday“ yra visuotinis nelaimės signalas, paimtas iš anglų kalbos, ir anglų kalbą paprastai turėtų naudoti tarptautiniai radijo ryšio kanalai. Kad būtų lengviau suprasti, galima būtų naudoti elektroninę vertimo įrangą dokumentams, kurių reikalaujama kiekviename įplaukimo uoste, išversti.

6.3. Atleidimo nuo laivavedybos sertifikatų (ALS) išdavimas. EESRK mano, kad šis pasiūlymas nėra nei naudingas, nei padeda siekti tikslo ir ragina kruopščiai jį apsvarstyti. Uosto locmanai atlieka itin aukšto profesionalumo reikalaujančias pareigas, kurios susijusios su kasdieniu darbu jų registracijos uostuose, kuriuose, kaip žinoma, laivybos sąlygos gali greitai pasikeisti dėl srovių, potvynių, meteorologinių sąlygų ir judėjimo. Todėl jokios priežastys, susijusios su laiko taupymu ir sąnaudomis, neprilygsta būtinoms saugos priemonėms. EESRK ragina Komisiją peržiūrėti pasiūlymą ir pasikonsultuoti su locmanų organizacijomis, kaip pagerinti paslaugas nesumažinus saugos lygio.

6.4. Srautų ir erdvės racionalizavimas uostuose. EESRK mano, kad tai bus „konkurencinga“ priemonė tarp įvairių laivybos institucijų ir uosto administracijų. Uostų administracijos turėtų rimtai apsvarstyti būtinybę vengti nesąžiningo elgesio su vidutinio dydžio ir mažais laivais. Geresnės paslaugos lemia intensyvesnį judėjimą, todėl Komitetas mano, jog akivaizdu, kad kiekviena administracija turėtų planuoti investicijas, būtinas siekiant, kad jos uostas dirbtų veiksmingiau. Toks patarimas vis tik pagrįstas!

6.5. Galiausiai, EESRK mano, kad Komisijos pasiūlymas turėtų būti įgyvendintas kuo greičiau, ir ragina, kad tarnyboms, kurioms bus pavesta įgyvendinti Trumpųjų nuotolių laivybos programą ir kuriose šiuo metu dėl neaiškių priežasčių dirba labai mažai žmonių, nors sritis yra labai svarbi, skirti papildomų darbuotojų.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL C 48, 2002 2 21, p. 122; OL C 294, 2005 11 25, p. 25; OL C 168, 2007 7 20, p. 50.

(2) OL C 27, 2009 2 3, p. 45–48.

(3) OL C 277, 2009 11 17, p. 20–24, pranešėja Anna Bredima.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/136

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pažangos, pasiektos naudojant atsinaujinančiųjų išteklių energiją, ataskaitos: Komisijos ataskaita remiantis Direktyvos 2001/77/EB 3 straipsniu, Direktyvos 2003/30/EB 4 straipsnio 2 dalimi ir įgyvendinant ES Biomasės veiksmų planą, COM(2005) 628

(COM(2009) 192 galutinis)

(2010/C 128/26)

Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2009 m. balandžio 24 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pažangos, pasiektos naudojant atsinaujinančiųjų išteklių energiją, ataskaitos: Komisijos ataskaita remiantis Direktyvos 2001/77/EB 3 straipsniu, Direktyvos 2003/30/EB 4 straipsnio 2 dalimi ir įgyvendinant ES Biomasės veiksmų planą, COM(2005) 628

COM(2009) 192 galutinis.

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 12 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėja Lavinia ANDREI.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 97 nariams balsavus už, 2 – prieš ir 4 susilaikius.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. EESRK nuomone, klimato kaita yra vienas didžiausių planetai iškilusių pavojų aplinkosaugos, socialinėje ir ekonomikos srityse, ir tik skubios bei patikimos visų šalių priemonės gali sušvelninti šio pavojaus pasekmes. Vis dėlto ES ir jos valstybės narės turėtų toliau užimti lyderio pozicijas siekiant ambicingų tikslų klimato politikos srityje. Atsinaujinančiųjų išteklių naudojimas gali būti viena pagrindinių priemonių šiltnamio dujų kiekiui sumažinti ir Europos energetinei nepriklausomybei bei tiekimo saugumui užtikrinti.

1.2. Komitetas reiškia susirūpinimą, nes nepanašu, jog ES pasieks Direktyvose 2001/77/EB ir 2003/30/EB nustatytus 2010 m. rodiklius, todėl ragina valstybes nares skubiai imtis patikimų priemonių ir dėti visas pastangas užsibrėžtiems 2010 m. tikslams pasiekti.

1.3. EESRK pabrėžia, kad reikalinga bendra ilgalaikė ES energetikos strategija. Be to, elektros energijos rinkai reikia stabilios ir iš anksto žinomos ilgalaikės reguliavimo sistemos.

1.4. Atsinaujinančiosios energijos sektorius suteiks daug ir įvairių galimybių kurti darbo vietas ir vystyti regionus Europoje.

1.5. Tačiau reikėtų geriau apskaičiuoti, kokių papildomų finansinių pasekmių tai turės šeimų biudžetui.

1.6. Ūkininkai ir MVĮ galėtų atlikti didelį vaidmenį atsinaujinančiosios energijos sektoriuje.

1.7. Komitetas primena, kad transporto sektoriuje pagrindinis prioritetas turėtų būti energijos vartojimo efektyvumas ir, galbūt, biodegalų naudojimas, jeigu jų gamybos būdas yra tvarus.

1.8. Kad galėtų įvykdyti užsibrėžtus tikslus, valstybės narės turėtų įvairinti technologijas, naudodamos naujus variklius transporto sektoriuje, daugiau investuodamos į alternatyvius degalus, pvz., antrosios ir trečiosios kartos biodegalus, skatindamos ir remdamos tolesnius mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą.

1.9. Norint parengti kompleksinį biodegalų potencialo vertinimą ir išvengti didelės vertės žemės ūkio paskirties plotų bei biologinės įvairovės vietovių naudojimo, EESRK siūlo visoms valstybėms narėms parengti ir pateikti savo teritorijos žemėlapius, kuriuose matytųsi energetiniams augalams auginti skirti plotai.

1.10. Susirūpinęs dėl eksploatuojamiems miškams kylančios grėsmės, EESRK rekomenduoja biomasės naudojimo energijos gamybai klausimu ryžtingų veiksmų ir sprendimų imtis tik po to, kai bus įdiegta tinkama stebėsenos sistema.

1.11. Komisija turėtų apsvarstyti galimybes skirti lėšų ES visuomenės sąmoningumui didinti ir piliečiams šviesti energijos klausimais. Papildomai reikėtų skirti lėšų užtikrinti, kad būtų energijos vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančiosios energijos gamybos specialistų.

Reikėtų dar ir dar kartą pasiūlyti nepaisant finansų krizės valstybėse narėse ir Europos Sąjungoje išsaugoti ir padidinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros atsinaujinančiosios energijos srityje biudžetą, priešingu atveju rizikuojame netrukus prarasti bet kokį savarankiškumą kitų įtakingų valstybių atžvilgiu.

1.12. Kitose pažangos ataskaitose Europos Komisija taip pat turėtų numatyti galimybę kontroliuoti atsinaujinančiosios energijos įrenginių apdorojimą ir perdirbimą gyvavimo ciklo pabaigoje bei teikti apie tai ataskaitas.

2. Įžanga

2.1. 2009 m. balandžio 24 d. Komisija paskelbė komunikatą „Pažangos, pasiektos naudojant atsinaujinančiųjų išteklių energiją, ataskaita“ (COM(2009)192 galutinis), kartu su juo pateikdama išsamesnį savo tarnybų darbo dokumentą (SEC(2009) 503 galutinis). Komunikate primenama Europos atsinaujinančios energijos politikos sistema: atsinaujinančioji energija yra gyvybiškai svarbi mūsų tikslams klimato kaitos ir tvarumo srityse pasiekti, energijos tiekimo saugumui pagerinti ir novatoriškai Europos atsinaujinančiosios energijos pramonei plėtoti kuriant darbo vietas ir siekiant Europos gerovės.

2.2. Direktyvomis 2001/77/EB ir 2003/30/EB Komisija nustatė 2010 m. elektros energijos iš atsinaujinančiųjų šaltinių dalies ir atsinaujinančiosios energijos dalies naudojimo transporto sektoriuje rodiklius. Pagal šias direktyvas ES valstybės narės privalo kasmet teikti pažangos, padarytos siekiant nacionalinių orientacinių rodiklių, ataskaitas, o Europos Komisija turi kas dvejus metus šios pažangos rezultatus išnagrinėti. Be to, 2005 m. buvo priimtas Biomasės naudojimo veiksmų planas (1), skirtas būtinybei valstybėms narėms vystyti Europos biomasės išteklius.

2.3. Valstybės narės gali pačios laisvai pasirinkti parankiausią paramos mechanizmą savo tikslams pasiekti.

2.4. Šioje naujausioje pažangos ataskaitoje pažymima, kad per pastaruosius dvejus metus padaryta tik menka pažanga ir tik dviem valstybėms narėms pavyko pasiekti savo tikslus. Ataskaita patvirtina ankstesnės analizės išvadas, kad nepanašu, jog ES pavyks pasiekti 2010 m. rodiklius. Gali būti, kad ES tepasieks, kad 19 proc., o ne 21 proc. visos suvartojamos energijos būtų iš atsinaujinančiųjų išteklių, o energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių dalis transporto sektoriuje tesudarys 4 proc., o ne 5,75 proc.

2.5. Ataskaitoje svarstomos priežastys ir teigiama, kad Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyva (2009/28/EB) (2), kuri yra energijos ir klimato teisės aktų paketo dalis, atsako į visus ataskaitoje pateiktus susirūpinimą keliančius klausimus ir suteikia tvirtą pagrindą kliūtims pašalinti bei padidinti atsinaujinančiosios energijos naudojimą per 10 ateinančių metų.

3. Komisijos dokumentai

3.1. Atsinaujinančioji energija elektros energijos sektoriuje

3.1.1. Komisijos komunikate pateikiama informacija apie pažangos ataskaitas, daugiausia dėmesio skiriant 2004–2006 m. duomenims apie elektros energiją ir 2007 m. duomenims apie biodegalus.

3.1.2. Šie duomenys rodo, kad 2004 m. visos ES suvartojamos elektros energijos 14,5 proc. sudarė energija iš atsinaujinančiųjų išteklių, o 2006 m. ši dalis išaugo iki 15,7 proc. Tikslas, kad 2010 m. 21 proc. suvartojamos elektros energijos būtų iš gauta atsinaujinančiųjų išteklių nebus pasiektas be didžiulių papildomų pastangų. Tik dvi šalys – Vengrija ir Vokietija – pasiekė savo 2010 m. rodiklį, šešios valstybės narės padarė didesnę pažangą, nei vidutiniškai visos valstybės savo 2010 m. rodiklio link, bet septynios šalys pažangos nepadarė ar net pablogino savo rezultatus.

3.1.3. Taikytos technologijos nepasižymėjo įvairove. Geriausių augimo rezultatų pasiekta naudojant kietą biomasę ir vėjo energiją.

3.1.4. Pažanga visose 27 valstybėse narėse skiriasi, kadangi naudoti skirtingi paramos mechanizmai ir įvairios politikos priemonės, pvz., supirkimo tarifai, priemokų sistemos, ekologiniai sertifikatai, mokesčių netaikymas, degalų tiekėjams taikomos prievolės, viešųjų pirkimų politika, tyrimai ir plėtra. Nenuosekli ir dažnai keičiama politika ir biudžetas trukdo plėtoti atsinaujinančiosios elektros energijos projektus.

3.1.5. Pagrindinės nustatytos įgyvendinimo problemos – administracinės kliūtys ir prieiga prie tinklo: nepakankamas tinklo pajėgumas, neskaidrios prisijungimo prie tinklo procedūros, didelės prisijungimo sąnaudos ir ilgas laukimo laikotarpis prieš gaunant leidimą prisijungti prie tinklo. Šias pagrindines kliūtis daugiau lemia riboti administraciniai ir kitokie ištekliai, nei technologijų suvaržymai.

3.1.6. Be to, kai kuriose valstybėse narėse prisijungimo prie tinklo ir plėtros sąnaudos bei kai kurių perdavimo ir skirstymo sistemų operatorių rinkliavų sistemos vis dar yra palankios tradiciniams gamintojams ir diskriminuoja naujus, dažnai decentralizuotai veikiančius, mažesnius elektros energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamintojus. Tai kliudo darbo vietų kūrimui ir augimui vietos ir regionų lygiu.

3.1.7. Kilmės garantijų sistema dar nėra visiškai įgyvendinta visose valstybėse narėse, kadangi iškyla patikimumo, dvigubos apskaitos problemų ir rizika, kad ta pati energija gali būti priskiriama dviem skirtingoms vartotojų grupėms. Tai sumažino iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos elektros vartotojų rinką apskritai.

3.2. Atsinaujinančioji energija transporto sektoriuje

3.2.1. Direktyvoje dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą kurą iš atsinaujinančiųjų išteklių transporte (Direktyva 2003/30/EB) reikalaujama, kad valstybės narės nusistatytų, kokia dalimi transporto sektoriuje naudojamas benzinas ir dyzelinas 2005 m. ir 2010 m. bus pakeisti degalais iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių (rekomenduojama šių rodiklių vertė buvo 2 proc. ir 5,75 proc. viso transportui sunaudojamo benzino ir dyzelino kiekio). Iš 2007 m. sausio mėn. pažangos ataskaitos (3) matyti, kad 2005 m. biodegalai sudarė 1 proc. visų ES naudojamų degalų, o rekomenduojamą rodiklį pavyko pasiekti tik Vokietijai ir Švedijai.

3.2.2. Pagal valstybių narių ataskaitas, 2007 m. 8,1 Mtne (2,6 proc.) visų transportui suvartotų degalų ES buvo biodegalai. 2007 m. biodyzelinas sudarė 6,1 Mtne arba 75 proc. degalų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių transporte; jo 26 proc. buvo importuota. Bioetanolis sudarė 1,24 Mtne arba 15 proc. degalų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių transporte; jo 31 proc. buvo importuota. Likę 10 proc. degalų buvo pagaminti iš grynojo augalinės kilmės aliejaus ir naudoti Vokietijoje, Airijoje ir Nyderlanduose, o biodujos – Švedijoje.

3.2.3. Vokietija, Prancūzija, Austrija, Švedija ir Jungtinė Karalystė buvo penkios pagrindinės biodegalų naudotojos 2006 m. ir 2007 m., sunaudojusios atitinkamai po 87 proc. ir 81 proc. visų biodegalų ES. Nepateikta duomenų apie kitokios rūšies energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių naudojimą transporto sektoriuje. Vandenilio naudojimas toliau lieka nežymus palyginti su kitais šaltiniais, šiek tiek elektros energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių naudojama kelių transporte.

3.2.4. Grynojo bioetanolio importas padidėjo nuo 171 Ktne 2005 m. iki 397 Ktne 2007 m., o biodyzelino gamyba Europoje sumažėjo. ES biodyzelino prekybos balansas 2005 m. buvo teigiamas (355 Ktne eksportuota), o 2007 m. tapo neigiamas (1,8 Mtne biodyzelino importuota). Pagrindinė šio pokyčio priežastis – pigesnis sojos aliejaus metilo esteris iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir iš cukranendrių Brazilijoje ir Argentinoje gaminamas etanolis.

3.2.5. Mokesčių lengvatos ir įpareigojimai naudoti biodegalus buvo dažniausiai valstybėse narėse taikomos priemonės biodegalų naudojimui skatinti. 2005–2006 m. visų valstybių narių, išskyrus Suomiją, pagrindinė taikoma paramos priemonė buvo akcizų lengvata, o įpareigojimą naudoti biodegalus taikė tik 3 šalys. Nuo 2007 m. daugiau kaip pusė valstybių narių įsipareigojo gaminti mišrius degalus su tam tikrų biodegalų priemaiša, dažniausiai kartu iš dalies, bet laipsniškai didinant mokesčius. Kai kurios šalys naudoja kvotų mechanizmą ir skelbia konkursus.

3.2.6. Be to, kai kurios valstybės narės remia biodegalų naudojimą taikydamos specialias priemones. Jos susijusios su žemės ūkiu (pvz., pašarų gamyba), pramone (vykdomomis operacijomis, būtinomis gaminant tarpinius ir galutinius produktus), biodegalų paskirstymu, biodegalais varomų automobilių ir kitų transporto priemonių įsigijimu ir priežiūra.

3.3. Poveikis ekonomikai ir aplinkai

3.3.1. Ekonomikos požiūriu didesnis biodegalų naudojimas padėjo užtikrinti tiekimo saugumą sumažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro ir įvairinant ES naudojamas degalų rūšis.

3.3.2. Biomasės ir biodegalų sektoriai taip pat prisidėjo prie ES ekonomikos augimo, kadangi juose buvo sukurta papildomų darbo vietų. 2005 m. prie tinklo neprijungtos biomasės sektoriuje dirbo 600 000 darbuotojų, tinklu tiekiamos biomasės ir biodegalų sektoriuje – 100 000 darbuotojų, o biodujų – 50 000 darbuotojų. Be to, žemės ūkio ir miškų sektoriai atlieka svarbų vaidmenį tiekiant žaliavas biomasės technologijoms.

3.3.3. 2006 m. ir 2007 m. pradėjus tiekti į rinką biodegalus ir juos naudoti pasiektas grynasis šiltnamio dujų kiekio sumažėjimas ES sudarė atitinkamai 9,7 ir 14 mln. tonų CO2. Tai reiškia, kad biodegalų naudojimas ES padidėjo pradėjus vėl naudoti neseniai apleistą žemės ūkio paskirties žemę arba sulėtinus žemės apleidimo Europos Sąjungoje tempus.

3.3.4. Biodegalų įvedimo į rinką sąnaudos vis dėlto yra didesnės nei kitų CO2 mažinimo technologijų naudojimas kituose sektoriuose, tačiau naudojant dabartines technologijas tai yra viena iš turimų galimybių sumažinti transporto sektoriuje nuolat augančio išmetamo CO2 kiekį.

3.4. Pažeidimų nagrinėjimo procedūros

3.4.1. Nuo 2004 m. Komisija buvo priversta pradėti 61 bylą prieš Direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje nesilaikiusias valstybes nares. Iš jų 16 dar nėra baigtos nagrinėti. Remdamasi Direktyva 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte, nuo 2005 m. Komisija pradėjo 62 bylas prieš valstybes nares. Daugelis jų valstybėms narėms iškelta dėl to, kad jos nepateikė ataskaitų arba nustatė nacionalinius tikslus nesilaikydamos direktyvoje nurodytų rekomenduojamų verčių.

3.5. Šildymui ir vėsinimui naudojama energija iš atsinaujinančiųjų išteklių

3.5.1. Šiame sektoriuje suvartojama 50 proc. visos energijos ir 60 proc. energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių. Daugiausia suvartojama biomasės, taip pat vartojama saulės terminė ir geoterminė energija.

3.5.2. Biomasę galima naudoti šilumos ir elektros energijos gamybai, ją taip pat galima kaip biodegalus panaudoti transportui. Todėl 2005 m. ES parengė Biomasės naudojimo veiksmų planą, kuriame numatytos 33 priemonės ir pabrėžiama būtinybė koordinuoti politiką. Dėl šios priežasties ir šioje ataskaitoje apžvelgiama pažanga biomasės sektoriuje.

3.5.3. Biomasės sektoriaus augimui trukdo administracinės ir su rinka nesusijusios kliūtys, pvz., trūksta aiškesnių ir suderintų apibrėžčių, be to, leidimų išdavimo procedūros trunka ilgai ir yra teisiškai sudėtingos.

3.5.4. Taip pat vis dar yra keletas administracinių kliūčių, trukdančių bioenergijos gamyklų vystymui ES valstybėse narėse. Komisija atliko leidimų vykdyti veiklą bioenergijos srityje išdavimo lyginamąjį tyrimą, kuriame analizuojami leidimų išdavimo terminai ES ir veiksniai, lemiantys leidimų išdavimo prašymo patenkinimą arba atmetimą.

4. Bendrosios pastabos

4.1. EESRK palankiai vertina Komisijos komunikatą, kuriame pabrėžiama, kad vis dar būtina nauja, tvirtesnė teisės aktų sistema, kuri apimtų ir šiuo metu vykdomą stebėseną bei ataskaitų teikimą. Į kai kurias nustatytas kliūtis jau atsižvelgta rengiant naują direktyvą dėl atsinaujinančiosios energijos ir nacionalinio veiksmų plano gaires.

4.2. EESRK pabrėžia, kad aiškiai pasisako už didesnį energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių naudojimą ir supranta, kad norint pasiekti Tarybos nustatytus aukštus tikslus (CO2 išmetimą sumažinti 60–80 proc. ir siekti didesnės energinės nepriklausomybės) vidutinės ir ilgalaikės trukmės laikotarpiu reikės, kad iki 2020 metų daugiau nei numatytieji 20 proc. visos suvartojamos energijos būtų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių (4).

4.3. EESRK pabrėžia, kad reikalinga bendra ilgalaikė ES energetikos strategija.

4.4. Norit pasiekti Bendrijos tikslus, susijusius su elektros energijos gaminimu iš atsinaujinančiųjų išteklių, reikia didesnio visuomenės sąmoningumo ir švietimo, kad būtų galima sulaukti jos pritarimo. Todėl čia svarbų vaidmenį galėtų atlikti nacionalinės programos, skirtos atsinaujinančiosios energijos sektoriaus vystymui remti.

4.5. Atsinaujinančiosios energijos sektorius suteikia nemažai darbo vietų kūrimo galimybių Europoje. Pasaulio gamtos fondo (WWF) tyrimas Low carbon jobs for Europe (5) (Darbai, kuriuos atliekant išskiriama mažai CO2) rodo, kad ne mažiau kaip 3,4 mln. darbo vietų Europoje yra tiesiogiai susijusios su atsinaujinančiąja energija, tvariu transportu ir energiją tausojančiomis prekėmis bei paslaugomis.

4.6. Atsinaujinančiosios energijos gamyba dažnai priklauso nuo vietos ir regiono mažųjų ir vidutinių įmonių bei ūkininkų. Augimo ir darbo vietų kūrimo perspektyvos, kurias suteikia vietos ir regionų investicijos į atsinaujinančiąją energiją valstybėse narėse ir jų regionuose, yra didelės. EESRK rekomenduoja taikyti regionų vystymosi priemones, skatina keistis gerąja patirtimi atsinaujinančiosios energijos gamybos klausimais vietos ir regionų lygiu ir siūlo naudotis ES lėšomis šioje srityje.

4.7. Pastaraisiais metais pagal Šeštąją ir Septintąją bendrąsias mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programas Komisija skyrė didelių finansinių išteklių antrosios kartos biodegalų technologijų vystymui (6). „Pažangios energetikos Europai II“ programa taip pat padėjo nustatyti gerosios patirties pavyzdžių skatinant bioenergijos naudojimą ES valstybėse narėse. Šiuo metu ES turėtų pereiti nuo novatoriškų pavyzdžių prie gerosios patirties pavyzdžių taikymo (7) veiksmingiausiu būdu.

4.8. Būtina skirti finansavimą moksliniams tyrimams naujų variklių ir antrosios kartos biodegalų bei kitokių degalų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityse; taip pat rekomenduojama taikyti priemones, skirtas pagerinti alternatyvių degalų patekimo į rinką galimybes (8).

4.9. Kitose pažangos ataskaitose Europos Komisija taip pat turėtų pateikti pavyzdžių apie galimybes apdoroti ir perdirbti atsinaujinančiosios energijos įrenginius gyvavimo ciklo pabaigoje. Geras šios srities pavyzdys – asociacijos „PV Cycle“ veikla. Asociacija įgyvendina savanorišką programą, pagal kurią galima įrenginius gyvavimo ciklo pabaigoje grąžinti perdirbimui. Asociacija taip pat rūpinasi fotovoltiniais moduliais viso jų gyvavimo ciklo metu, kurdama stebėsenos, ataskaitų teikimo ir gerosios patirties skleidimo šioje srityje priemones.

5. Konkrečios pastabos

5.1. Atsinaujinančioji energija elektros energijos sektoriuje

5.1.1. Komitetas reiškia susirūpinimą, nes nepanašu, jog ES pasieks abiejose direktyvose nustatytus 2010 m. rodiklius. Todėl EESRK ragina valstybes nares skubiai imtis patikimų priemonių ir dėti visas pastangas užsibrėžtiems tikslams pasiekti, net jeigu jie ir nėra privalomi. Kaip teigiama Nicholas Stern ataskaitoje, nieko nedarymas galiausiai kainuos daug brangiau.

5.1.2. Šiuo metu egzistuoja 27 skirtingos nacionalinės paramos schemos, tad yra pavojus, kad valstybės narės siekdamos savo tikslų stengsis pranokti vienos kitas, ir tai gali kainuoti daugiau, nei būtina. Norėdamos įgyvendinti tikslus valstybės narės turėtų įvairinti naudojamas technologijas, skatinti ir remti mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (9) bei tinkamą švietimą ir mokymą (10). Geras mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros naudojant valstybės teikiamą finansinę paramą pavyzdys yra IMEC centras Belgijoje (www.imec.be).

5.1.3. EESRK dar kartą pabrėžia, kad reikalinga bendra ES valstybių narių energetikos strategija, pagrįsta sąnaudų ir naudos analize. Daugelis institucijų, tarp jų ir EESRK, jau ragino ES būti vieningai. Vis dėlto, tol, kol kai kurios valstybės narės pirmiausia žiūrės savo interesų, Europos energetikos sektorius bus silpnesnis, pažeidžiamesnis ir ne toks veiksmingas, koks galėtų būti. Kuo didesnė valstybė narė, tuo didesnė jos įtaka (11). Todėl birželio mėn. pabaigoje Europos Komisija pateikė nacionalinio veiksmų plano dėl atsinaujinančiosios energijos gaires (12), kurios turėtų padėti susitarti dėl atsinaujinančiosios energijos naudojimo.

5.1.4. Kad būtų panaikintos pagrindinės ataskaitoje nustatytos prieigos prie tinklo kliūtys, būtina aktyviai remti atsinaujinančiosios energijos skirstymo tinklo integraciją ir su pertrūkiais tiekiamos energijos saugojimo sistemų (pvz., baterijų) naudojimą siekiant užtikrinti integruotą atsinaujinančiosios energijos gamybą. Kalbant apie administracines kliūtis valstybės narės turėtų rimtai apsvarstyti Komisijos rekomendacijas įsteigti vieną administracijos instituciją, kuri būtų atsakinga už visus būtinus leidimus ir dirbtų skaidriau (13). Be to, elektros energijos rinkai reikia stabilios ir iš anksto žinomos ilgalaikės reguliavimo sistemos ir geriau suderintų valstybių narių paskatų programų.

5.1.5. Tinkamas kilmės garantijų sistemos įgyvendinimas visose valstybėse narėse gali padėti ekonomiškiau siekti tikslų Europos lygiu.

5.2. Atsinaujinančioji energija transporto sektoriuje

5.2.1. EESRK pritaria Komisijos teiginiui, kad biodegalų įvedimo į rinką sąnaudos vis dėlto yra didesnės nei kitų CO2 mažinimo technologijų naudojimo kituose sektoriuose sąnaudos, tačiau nesutinka, kad tai yra viena iš nedaugelio turimų galimybių sumažinti transporto sektoriuje nuolat augančio išmetamo CO2 kiekį, kol visos valstybės narės tinkamai neįgyvendins tvaraus transporto programų.

5.2.2. Energijos vartojimo efektyvumas transporto sektoriuje būtinas: tikriausiai bus vis sunkiau pasiekti privalomą energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių procentinę dalį, jeigu bendra energijos paklausa transporto sektoriuje toliau didės. EESRK jau ne kartą nurodė, kad yra būdų spręsti šį klausimą: mažinti transporto srautus, keisti transporto rūšių pasiskirstymą, numatyti skatinamųjų priemonių už ekologiškesnių transporto rūšių, pvz., vietos viešojo transporto ir laivų (4), naudojimą.

5.2.3. Šiuo metu Europos energijos iš atsinaujinančiųjų šaltinių gamyba transporto sektoriui apsiriboja beveik vien tik biodegalais, kurie 2007 m. patenkino tik 2,6 proc. Europos transporto sektoriaus energijos poreikių. Savo nuomonėje dėl biokuro pažangos ataskaitos (14) Komitetas teigė, kad reikėtų iš naujo apsvarstyti iki šiol vykdytą politiką ir daugiau dėmesio skirti antrosios kartos agrodegalams. Kartu reikėtų skatinti toliau plėtoti ir remti antrosios kartos konversijos technologijas: joms gali būti naudojamos „greitai augančių kultūrų“ žaliavos, kurių pagrindas yra daugiausia žoliniai arba miškų augalai arba žemės ūkio šalutiniai produktai, taip išvengiant vertingesnių maistui skirtų augalų sėklų naudojimo (15).

5.2.4. Norint išvengti didelės vertės žemės ūkio plotų bei biologine įvairove pasižyminčių vietovių naudojimo biodegalų gamybai, EESRK siūlo visoms valstybėms narėms parengti savo teritorijos žemėlapius, kuriuose matytųsi energetiniams augalams auginti skirti plotai. Ši priemonė taip pat padėtų geriau įvertinti biodegalų potencialą Europos lygiu.

5.3. Poveikis ekonomikai ir aplinkai

5.3.1. Komisijos dokumentas poveikio ekonomikai ir aplinkai klausimu yra gana optimistinis, daugiausia dėmesio skiriama teigiamam biodegalų poveikiui, tačiau užmirštamas poveikis maisto produktų kainoms. Todėl, norint išspręsti didelių maisto produktų kainų problemą, EESRK rekomenduoja pirmenybę teikti aukštos kokybės maisto produktų, o ne energijos gamybai žemės ūkyje. Europos Sąjunga turėtų imtis veiksmų ir labiau skatinti taikyti biodegalų tvarumo kriterijus bei vystyti antrosios ir trečiosios kartos biodegalų gamybą. Įvesdama biodegalų sertifikavimo sistemą Europa pirmoji imsis skatinti tvaraus kultūrų naudojimo praktiką (įskaitant žemės naudojimo paskirties keitimą ir biologinės įvairovės saugojimą) pačioje Europos Sąjungoje ir už jos ribų.

5.3.2. Komisijos dokumente neįvertinamas ekonominis ir socialinis atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo poveikis galutinių vartotojų biudžetui.

5.4. Šildymui ir vėsinimui naudojama energija iš atsinaujinančiųjų išteklių

5.4.1. Komiteto nuomone, dėl biomasės naudojimo šildymui ir elektros energijos gamybai bei biodegalams iškils didelė grėsmė miškams. Be to, tai, kad daugiau nei 70 Europos Komisijos užsakymu atliktų tyrimų (16) dėl bendro 27 Europos Sąjungos valstybių narių potencialo iki 2020 m. išvados labai skiriasi (76 Mtne – 480 Mtne), didina Komiteto susirūpinimą dėl miškotvarkos ir grėsmės, kuri iškils dėl miškų naudojimo. Biomasės naudojimo energijos gamybai klausimu ryžtingų veiksmų ir sprendimų reikėtų imtis tik po to, kai bus įdiegta tinkama stebėsenos sistema. Todėl Komitetas tikisi netrukus sulaukti Komisijos ataskaitos dėl biomasės panaudojimo energijos tikslais tvarumo reikalavimų (17).

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Biomasės naudojimo veiksmų planas, COM(2005) 628.

(2) OL L 140, 2009 6 5, p. 16.

(3) Biokuro naudojimo pažangos ataskaita, COM(2006) 845.

(4) EESRK nuomonė dėl skatinimo naudoti energiją iš atsinaujinančių šaltinių, OL C 77, 2009 3 31, p. 43–48.

(5) http://assets.panda.org/downloads/low_carbon_jobs_final.pdf.

(6) Pagal pateiktas ataskaitas skirta daugiau kaip 109 mln. eurų.

(7) BAP Driver – Europos geriausios patirties ataskaita, daugiau informacijos adresu http://www.bapdriver.org/.

(8) EESRK nuomonė dėl alternatyvių kelių transporto degalų plėtojimo, OL C 195, 2006 8 18, p. 75–79.

(9) EESRK nuomonė dėl naftos uždavinių sprendimo, CESE 46/2009 (5.8 punktas).

(10) EESRK nuomonė dėl anglies dioksido neišskiriančią energiją naudojančios visuomenės. Švietimas ir mokymas, CESE 867/2009.

(11) EESRK nuomonė dėl antrosios strateginės energetikos apžvalgos, CESE 621/2009.

(12) Komisijos sprendimas C(2009) 5174 – 1/2009 6 30.

(13) EESRK nuomonė TEN 368 dėl naftos uždavinių sprendimo, CESE 46/2009 (4.7 punktas).

(14) EESRK nuomonė dėl biokuro pažangos ataskaitos, OL C 44, 2008 2 16, p. 34–43.

(15) EESRK nuomonė dėl energijos rūšių derinimo transporto srityje, CESE 269/2008.

(16) Status of Biomass Resources Assessments Version 1, 2008 m. gruodžio mėn.: http://www.eu-bee.com/.

(17) Direktyvos 2009/28/EB 17 straipsnis.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/142

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl aviacijos saugumo rinkliavų

(COM(2009) 217 galutinis – 2009/0063 (COD))

(2010/C 128/27)

Pranešėjas Marius Eugen OPRAN

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 80 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. liepos 20 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl aviacijos saugumo rinkliavų

COM(2009) 217 galutinis – 2009/0063 (COD).

Transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. spalio 12 d. priėmė savo nuomonę.

457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 5 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 130 narių balsavus už, 4 – prieš ir 2 susilaikius.

1. Rekomendacijos ir pasiūlymai

1.1. Komitetas rekomenduoja Parlamentui ir Tarybai priimti Komisijos parengtą direktyvos projektą dėl aviacijos saugumo sąnaudų, kad pažangi metodika ir siūlomi sprendimai galėtų būti kuo greičiau taikomi visose valstybėse narėse .

EESRK taip pat siūlo padaryti toliau nurodytus pataisymus ir pakeitimus , kad Komisijos nurodyta pažangi metodika ir sprendimai būtų aiškesni bei lengviau taikomi.

1.2.1. Aiškinamojo memorandumo 3 dalies „Teisiniai pasiūlymo aspektai“ poskirsnyje „Nediskriminavimas“ Komitetas siūlo atsižvelgti į orlaivių gamintojų indėlį (įskaitant mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros sąnaudas), skirtą aukštesniam orlaivio saugumo lygiui užtikrinti, ir šios dalies tekstą išdėstyti taip: „ Aviacijos saugumo rinkliavų sąnaudos turėtų būti teisingos oro transporto įmonėms, keleiviams ir aeronautikos pramonei ir jų nediskriminuojančios “.

1.2.2. Komitetas siūlo direktyvos projekto 1 straipsnio „Dalykas“ 1 punktą iš dalies pakeisti taip: „ Šia direktyva ES lygiu nustatomi bendri oro uosto rinkliavų apskaičiavimo ir surinkimo principai, taikytini visuose Bendrijos oro uostuose “.

1.2.3. Komitetas siūlo direktyvos projekto 4 straipsnio „Konsultacijos“ 2 punktą suformuluoti taip: „Valstybės narės užtikrina, kad visuose oro uostuose būtų įsteigtas aviacijos veiklos vykdytojų komitetas, kuris dalyvautų privalomoje ir reguliarioje konsultacijų procedūroje su oro uosto valdymo organu dėl saugumo rinkliavų sistemos taikymo ir tų rinkliavų dydžio. Tokios konsultacijos vyksta kaskart prireikus, bet ne rečiau kaip kartą per metus. Šio komiteto veikloje nuolat kviečiami dalyvauti ir pilietinės visuomenės organizacijų, atstovaujančių oro transporto keleivių interesams, atstovai, kiekvienu konkrečiu atveju jiems suteikiamos tikrojo nario arba stebėtojo teisės“.

Atsižvelgdamas į tai, kad valstybės narės yra įpareigojamos finansiškai remti naujų tarnybų įsteigimą, EESRK mano, kad Komisija, Parlamentas ir Taryba turėtų apsispręsti ir pasirinkti vieną iš toliau nurodytų dviejų galimybių :

1.2.4.1. Leisti profesionalioms ir gerai apmokytoms NASK sekretoriatų struktūroms atlikti nepriklausomos priežiūros įstaigos funkcijas, kad nereikėtų teikti finansinės paramos.

1.2.4.2. Laikytis pradinio sprendimo įsteigti naujas nepriklausomas struktūras.

1.2.5. Būdamas įsitikinęs, kad apskritai su nacionaliniu saugumu, ypač su kova prieš terorizmo grėsmę susijusi veikla yra labai svarbi valstybių narių pareiga, Komitetas mano, kad turėtų būti peržiūrėtas ir ženkliai padidintas vyriausybių finansinis įnašas, skirtas aviacijos saugumo priemonių sąnaudoms, kurios šiuo metu tenka oro uostams, oro vežėjams ir keleiviams, padengti.

2. Išvados ir pastabos

2.1. Komisijos pasiūlyta nauja rinkliavoms už saugumo paslaugų teikimą civilinėje aviacijoje apskaičiuoti metodika grindžiama atrinktais ir apibrėžtais pagrindiniais principais, kurių turi laikytis visi oro uostų veiklos vykdytojai nustatydami rinkliavų, kurias turi mokėti arba visi galimi naudotojai (valstybės, oro uostų valdytojai, oro transporto bendrovės ir keleiviai), arba viena ar kelios išvardytų naudotojų kategorijos:

—	subsidiarumas,

—	valstybės atsakomybė,

—	apmokestinimas (tarifai),

—	informacija ir komunikacija,

—	suderinimas,

—	skaidrumas,

—	nacionalinės nepriklausomos priežiūros įstaigos (NNPĮ) įsteigimas kiekvienoje valstybėje narėje.

2.2. Atidžiai įvertinęs Komisijos siūlomus pagrindinius principus, Komitetas mano, kad praktinis jų įgyvendinimas gali panaikinti dabartinius procedūrinius neatitikimus bei užtikrinti šios naujos novatoriškos metodikos sėkmingą taikymą.

Kalbant apie būtinybę visose valstybėse narėse įsteigti nacionalines nepriklausomas priežiūros įstaigas, Komitetas nurodo, kad:

2.3.1. Kiekvienoje ES valstybėje jau yra įsteigtos tarpministerinės struktūros – nacionalinės aviacijos saugumo komisijos (NASK).

2.3.2. Nepaisant to, kad NASK negali būti laikoma visiškai nepriklausomu organu, šios tarnybos sekretoriatas, kuris turi visus reikiamus profesinius, žmogiškuosius ir finansinius išteklius, gali atlikti priežiūros funkciją ir užtikrinti tinkamą ir veiksmingą direktyvos nuostatų taikymą. EESRK mano, kad apskritai su žmonių saugumu susiję klausimai valstybėse narėse neturėtų būti patikėti tik nepriklausomam organui ir galiausiai turėtų būti užtikrinta parlamentinė demokratinė kontrolė.

Komitetas palankiai vertina Komisijos profesionalų darbą, ypač taikytą kompiuterinio modeliavimo metodą, siekiant įvertinti įvairias pagrindines aviacijos saugumo rinkliavų, grindžiamų galiojančiais tarptautiniais principais, taikymo galimybes .

2.4.1. ES nevaidina jokio vaidmens šiame procese ir tokios pozicijos pasekmės.

2.4.2. Savireguliavimo politikos, kuriai pritaria Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO) ir aviacijos sektorius , taikymas galėtų apsaugoti keleivių interesus ir veiksmingiau remti aviacijos saugumo paslaugas tiesiogiai konsultuojantis su oro vežėjais ir oro uostais.

2.4.3. Tokia pati galimybė kaip 2.4.2. punkte, tačiau reguliuojama europine direktyva.

2.4.4. Visas oro uosto saugumo sąnaudas padengia valstybės narės; tokiu atveju trečiosios šalys nepatirtų jokių su saugumu susijusių išlaidų ir neliktų diskriminavimo, siekiant teisingai pasirinkti optimalų sprendimą, kai laimi visi: keleiviai, oro uosto administracija, oro bendrovės ir vyriausybės.

2.5. Komitetas pritaria Komisijos sprendimui ir taip pat daro išvadą, jog trečioji galimybė geriausiai tenkina vartotojų interesus ir labai padidina teikiamų oro uosto saugumo paslaugų veiksmingumą, taip pat pabrėžia, jog šios galimybės administracinis įgyvendinimas valstybių narių lygiu ir su juo susijusios papildomos išlaidos būtų nereikšmingos, jeigu Komisija sutiktų pavesti priežiūros funkciją NASK sekretoriatams, įsteigtiems pagal Direktyvą dėl oro uostų rinkliavų (1).

2.6. Be to, Komitetas mano, kad Komisijos pasirinkta galimybė duos laukiamų rezultatų tik tuo atveju, jei vyriausybės savo ruožtu sutiks labai padidinti savo įnašą į patiriamų sąnaudų finansavimą.

2.7. EESRK mano, kad direktyvos nuostatose dėl skaidrumo reikia aiškiai nurodyti, kad jos taikomos ne tik su aviacijos saugumo sąnaudomis susijusioms problemoms, bet taip pat ir tokiu pačiu mastu galiojantiems finansavimo būdams. Tik finansavimo mechanizmų atvirumas ir skaidrumas leis oro vežėjams ir keleiviams tiksliai suprasti, kaip oro uostų administracijos apskaičiuoja saugumo rinkliavas. Lygiai taip pat turi būti viešai skelbiamos saugumo darbuotojų išlaikymo sąnaudos ir pagrindiniai jų veiklos veiksmingumo rodikliai.

Kalbant apie aiškinamojo memorandumo 3 dalies „Teisiniai pasiūlymo aspektai“, poskirsnius „Konsultacijos ir teisių gynimo priemonės“ ir „Skaidrumas“, Komitetas mano, jog oro transporto keleivių, kaip pagrindinio aviacijos saugumui skirto biudžeto šaltinio, organizacijų atstovai turėtų dalyvauti atitinkamame oro uosto administracijų ir oro transporto bendrovių dialoge, netgi jeigu jiems būtų suteiktos tik stebėtojų teisės. Taip būtų galima išvengti tam tikrų brangiai kainuojančių ir keleivius trikdančių saugumo procedūrų įvedimo arba nepagrįsto jų tolesnio taikymo ir tai iš esmės nepadidintų teroristų išpuolių grėsmės. Paprastai tokias priemones, papildančias standartines procedūras, siūlo taikyti JAV ir (arba) Izraelio žinybos. Jos taikomos tam tikrais atvejais, kurie yra susiję su grėsmės lygiu. Tačiau tam tikrų valstybių narių už saugumą atsakingos tarnybos, rodydamos nepaprastai didelį uolumą arba baimindamosi prisiimti atsakomybę už klaidingai įvertintą pavojaus lygį, dažnai yra linkusios tokias procedūras taikyti nuolat. Dėl šios priežasties jos paprastai atmeta daugybę pilietinės visuomenės pasiūlymų bendrai apsvarstyti šiuos reikalus.

2.8.1. Pavyzdžiui, Briuselio nacionaliniame oro uoste prieš praeinant pro stacionarius metalo detektorius keleiviai prašomi nusiauti batus, kurie skenuojami atskirai. Per šią procedūrą iškyla pavojus, kad piliečiai, eidami be batų pro saugumo patikros vietą, užsikrės ligomis, nes ant grindų gali būti milijonai įvairių virusų, pavyzdžiui, atsiradusių nusičiaudėjus asmeniui, kuriam dar nediagnozuotas kiaulių gripas. Juo labiau, kad oro uosto administracija už valstybės pinigus yra įsigijusi nemažai naujausios kartos skenavimo ir aptikimo įrangos, kuria galima tikrinti keleivių batus pastariesiems jų nenusiavus. Ši įranga jau sumontuota saugumo patikros vietoje, tačiau kol kas nenaudojama keleivių saugumo patikros procedūroms.

2.8.2. Kitas diskutuotinas atvejis – draudimas į orlaivį įsinešti skysčių daugiau negu didžiausias leistinas kiekis, kuris yra juokingai mažas. Juokingos normos – 100 ml vienam keleiviui – iš esmės buvo nustatytos dėl perdėto bei nepagrįsto uolumo.

2.9. Nepaisant to, kad direktyvos projekto nuostatos, draudžiančios pelnytis iš aviacijos saugumo paslaugų visiškai nesiderina su pačia privačių įmonių egzistavimo ir veiklos filosofija, t.y. siekti kuo didesnio pelno, kartu siekiant išvengti neteisingo siūlomos direktyvos 7 straipsnio aiškinimo, Komitetas primygtinai rekomenduoja Komisijai leisti privačioms bendrovėms teikti oro uostams saugumo paslaugas, išskyrus atlikti skenavimo ir aptikimo procedūras.

2.10. EESRK laikosi nuomonės, kad tinkamas Komisijos pasiūlymo taikymas ir didesnis pilietinės visuomenės atstovų vaidmuo galėtų būti labai naudingas tiek Europos ir kitų pasaulio kraštų piliečiams, tiek ir aeronautikos pramonei bei visiems ES oro uostų veiklos vykdytojams.

3. Bendrosios pastabos

3.1. Komisijos pasiūlymas priimti direktyvą − plačių konsultacijų rezultatas

3.1.1. Rengdamas direktyvos projektą Komisijos GD TREN (energetikos ir transporto generalinis direktoratas) valstybėse narėse surengė konsultacijas su šiam sektoriui ir vartotojams atstovaujančiomis profesinėmis organizacijomis, remdamasis vienuolikos valstybių narių, devynių profesinių oro uostų administracijų ir oro vežėjų organizacijų ir vienos asociacijos, atstovaujančios oro transporto keleiviams, pateiktais duomenimis.

3.1.2. Nė viena valstybė narė nepritarė pasiūlymui, kad valstybių narių vyriausybės padengtų visas saugumo sąnaudas, tvirtindamos, kad šios sąnaudos yra sudėtinė veiklos aviacijos sektoriuje sąnaudų dalis ir jas turi padengti aviacijos pramonė taip, kaip padengia automobilių pramonė, kuri investuoja į automobilių saugos didinimą. Visos ES valstybės narės pasisakė už tai, kad būtų visiškai uždrausta siekti pelno iš šios veiklos, ir pabrėžė, jog būtina šioje srityje užtikrinti aukštą skaidrumo lygį.

3.2. Problemos apibūdinimas

3.2.1. Aviacijos saugumo sąnaudų pasiskirstymas

3.2.1.1. Aviacijos saugumo sąnaudas sudaro trys pagrindinės dalys: oro uostų saugumo sąnaudos, aviacijos bendrovių sąnaudos ir valstybėms narėms tenkančios sąnaudos. Didžiąją jų dalį sudaro keleivių ir krovinių (bagažo) saugumo patikros sąnaudos.

3.2.1.2. Saugumo patikros sąnaudos susideda iš dviejų dalių: darbuotojų atlyginimų ir infrastruktūros bei įrangos naudojimo sąnaudų. Saugumo paslaugas paprastai teikia kompetentingos nacionalinės organizacijos arba šios paslaugos perduodamos oro uosto administracijai ar specializuotai privačiai įmonei.

3.2.2. Kiek kainuoja aviacijos saugumas ir kas galiausiai už jį sumoka

2007 m. aviacijos saugumo sąnaudos visoje ES siekė 1,6 milijardo EUR, o ši suma sudaro apie 1 proc. vidutinės bilieto kainos, kurią sumokėjo daugiau nei 636 milijonų keleivių, vykstančių iš Bendrijos oro uostų. Valstybės narės ir aviacijos pramonė didžiąją savo sąnaudų dalį susigrąžina iš mokesčių ir papildomų rinkliavų, kurias sumoka oro transporto keleiviai. Iš viso oro linijų bendrovės, keleiviai ir krovinių siuntėjai oro transportu padengia 90 proc. aviacijos saugumo paslaugų sąnaudų, o valstybių narių vyriausybės biudžeto lėšomis jų padengia tik 6–7 procentus.

3.2.3. Diskriminacinė praktika aviacijos saugumo paslaugų sąnaudų srityje

Oro transporto keleiviams visoje ES teritorijoje taikoma vienoda saugumo patikra, kad ir kur ji vyktų, įskaitant ir vidaus skrydžius. Todėl saugumo sąnaudos visur turėtų būti vienodos. Deja, oro linijų bendrovės, norėdamos sumažinti savo sąnaudas, dažnai saugumo patikros sąnaudas, kurias iš esmės turėtų padengti pačios, perkelia keleiviams. Paprastai kalbant, nacionalinės bendrovės naudojasi savo padėtimi savo šalies oro uostuose, jos pakeičia kainos struktūrą taip, kad ji būtų palankesnė vidaus skrydžiams ir kad pakiltų skrydžių, vykdomų iš kitos šalies, bilietų kaina.

1 lentelė. ES vidaus ir vietinių skrydžių aviacijos saugumo sąnaudos, tenkančios vienam keleiviui

Valstybė / Oro uostas	ES vidaus skrydis	Vietinis skrydis
Rumunija. Bukarešto oro uostas	7,50 EUR	3,81 EUR
Ispanija. Visi oro uostai	1,39 EUR	1,18 EUR
Lietuva. Vilniaus oro uostas	2,32 EUR / maksimalios orlaivio kilimo masės MT	1,16 EUR / maksimalios orlaivio kilimo masės MT
Kipras. Larnakos oro uostas	0,39 EUR	0

1 lentelėje pateikiami pavyzdžiai rodo, kad daugelis nacionalinių bendrovių skirtingai apmokestina saugumo paslaugas, teikiamas tarptautiniams ir vietiniams skrydžiams. Tokia praktika visiškai prieštarauja Reglamento (EB) Nr. 300/2008 dėl civilinės aviacijos saugumo bendrųjų taisyklių 5 straipsnio nuostatoms (2);

3.3. Įvairių galimybių modeliavimas ir imitavimas. Optimalaus sprendimo pasirinkimas

Rengdama direktyvą, Komisija matematinio imitavimo būdu įvertino keturias galimybes, pagrįstas galiojančiais tarptautiniais principais, taikomais rinkliavoms už aviacijos saugumo paslaugas.

3.3.1. 1 galimybė. ES nevaidina jokio vaidmens šiame procese, ir tokios pozicijos pasekmė

Taikomi tarifai paskatins keleivių diskriminavimą oro linijų bendrovių atžvilgiu.

3.3.2. 2 galimybė. Savireguliavimo politikos, kuriai pritaria Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO) ir aviacijos sektorius, taikymas galėtų apsaugoti keleivių interesus ir veiksmingiau remti aviacijos saugumo paslaugas tiesiogiai konsultuojantis su oro vežėjais ir oro uostais.

Nors tokia sistema Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos taisyklių pavidalu taikoma nuo 1981 m., savireguliavimas nedavė jokių akivaizdžių rezultatų.

3.3.3. 3 galimybė. Tokia pati kaip 2 galimybė, tačiau reguliuojama europine direktyva

Be to, oro bendrovės gali oro uostus paduoti į teismą, jeigu saugumo rinkliavos yra diskriminuojančio pobūdžio arba jeigu jos naudojamos kitais tikslais nei saugumo sąnaudoms padengti. Toks sprendimas remiasi daugeliu susijusių ES politikos sričių ir dera su šios srities valstybių narių teisės aktais.

3.3.4. 4 galimybė. Valstybės narės visiškai padengia oro uostų saugumo išlaidas. Šiuo atveju trečiosios šalys nepatirtų jokių su saugumu susijusių išlaidų ir nebūtų diskriminuojamos.

Tačiau toks sprendimas visiškai neskatina gerinti saugumo paslaugų kokybės, nes ji neskatintų atitinkamos veiklos vykdytojų kontroliuoti savo sąnaudų. Be to, visos valstybės narės šį sprendimą ryžtingai atmeta.

3.4. Komisijos pasirinktų principų taikymas naujai metodikai apibrėžti. Komiteto įvertinimas

3.4.1. Subsidiarumas

3.4.1.1. Subsidiarumo principas taikomas tais atvejais, kai pasiūlymas nepriklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. Tačiau pavienės valstybės narės negali visiškai pasiekti pasiūlymo tikslų, nes Europos Sąjungoje saugumo rinkliavų ir rinkliavų už naudojimąsi oro uostais nustatymo sistemos reguliuojamas skirtingai.

3.4.1.2. Valstybės narės toliau taiko skirtingas saugumo rinkliavų sistemas, ir tai trukdo sukurti vienodas sąlygas oro uostams ir oro vežėjams.

3.4.1.3. Visose ES valstybėse narėse taikant vienodas pagrindines saugumo rinkliavų taisykles visi aviacijos sektoriaus partneriai oro uostų saugumo sąnaudas paskirstytų pagal vienodus parametrus.

3.4.1.4. ES taikomos keletas skirtingų apmokestinimo sistemų, nes nėra nustatytų vienodų saugumo rinkliavų apskaičiavimo principų. Direktyva nustačius ir apibrėžus tokių rinkliavų apskaičiavimo metodą, būtų pašalinti neaiškumai šioje srityje ir taptų įmanoma vienodai apskaičiuoti rinkliavas.

3.4.1.5. Pasiūlymas apsiriboja tik pačiomis būtiniausiomis taisyklėmis, kurių valstybės narės ir (arba) oro uostų veiklos vykdytojai turi laikytis nustatydami saugumo rinkliavų dydį. Šia direktyva neįpareigojama taikyti kurios nors vienos apmokestinimo sistemos. Valstybės narės gali pačios pasirinkti sistemą.

Išvada . Subsidiarumo principo pasirinkimas ir taikymas yra teisingas ir reikalingas naujos direktyvos nuostatoms įgyvendinti.

3.4.2. Valstybės atsakomybė

3.4.2.1. Kaip ir subsidiarumo principas, valstybės atsakomybės principas taikomas tais atvejais, kai pasiūlymas nepriklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. Rengiant direktyvą dėl abiejų principų taikymo kyla panašios problemos.

3.4.2.2. Pasiūlymas apsiriboja tik pačiomis būtiniausiomis taisyklėmis, kurių valstybės narės ir (arba) oro uostų veiklos vykdytojai turi laikytis nustatydami saugumo rinkliavų dydį. Šia direktyva neįpareigojama taikyti kurios nors vienos apmokestinimo sistemos. Valstybės narės gali pačios pasirinkti sistemą.

Išvada . Valstybės atsakomybės principo pasirinkimas ir taikymas yra teisingas ir reikalingas naujai direktyvai įgyvendinti atsižvelgiant į galimas asimetriškas ir viena kitai prieštaraujančias sąlygas, į nevienodą teroristų grėsmės lygį, už kurio nustatymą atsako kiekviena valstybė, ir į oro vežėjo kilmės šalį. Reikėtų peržiūrėti ir labai padidinti vyriausybių indėlį, skirtą aviacijos saugumui finansuoti, nes būtent valstybės lygiu vykdomosios valdžios organai privalo atlikti pagrindinį vaidmenį kovojant su terorizmu.

3.4.3. Apmokestinimas

3.4.3.1. Rinkliavų už oro navigacijos ir antžeminio aptarnavimo paslaugas surinkimas jau aptartas atitinkamai 2006 m. gruodžio 6 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1794/2006, nustatančiame bendrąją mokesčių už oro navigacijos paslaugas sistemą (3), ir 1996 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvoje 96/67/EB dėl patekimo į Bendrijos oro uostuose teikiamų antžeminių paslaugų rinką. (4)

3.4.3.2. Teisinėms su saugumu susietoms sąnaudoms negalima taikyti bendros apmokestinimo sistemos, nes labai skiriasi skirtingų valstybių narių indėlio dydis, skiriamas aviacijos saugumo sistemoms nacionaliniuose oro uostuose kurti, diegti ir praktiškai taikyti.

Išvada . Apmokestinimo principo pasirinkimas ir taikymas yra teisingas ir reikalingas naujos direktyvos nuostatoms įgyvendinti. Tačiau bendros apmokestinimo sistemos parengti neįmanoma, kadangi ES mastu sąlygos yra labai nevienodos.

3.4.4. Informacija ir komunikacija

3.4.4.1. Apskritai, Europos ir kitų žemynų oro uostų veiklos vykdytojai yra susibūrę į oro uosto naudotojų komitetus, kurie palaiko nuolatinį dialogą su oro uosto administracija.

3.4.4.2. Tokia sistema leidžia keistis informacija, susijusia su saugumo rinkliavų apskaičiavimo procedūromis ir pagrindu: naudotojų veiklos prognozėmis, plėtros planais, konkrečiais pageidavimais ir pasiūlymais.

Išvada . Informavimo ir saugumo veiklos vykdytojų bei oro uosto administracijos tiesioginės komunikacijos principas yra pasirinktas teisingai ir yra tinkamas naujosios direktyvos įgyvendinimui. Šis principas taptų dar svarbesnis, jeigu į jį būtų įtraukta viešųjų ryšių veikla.

3.4.5. Suderinimas

3.4.5.1. Saugumo sąnaudų mokestinės bazės suderinimas Bendrijos oro uostuose yra įmanomas tais atvejais, kai šias sąnaudas visiškai padengia saugumo rinkliavos.

3.4.5.2. Iš rinkliavų surinktos sumos neturi viršyti visų saugumui užtikrinti faktiškai patirtų sąnaudų dydžio, įskaitant visas valstybės lėšas. Trumpai tariant, negalima leisti pelnytis iš šios veiklos.

3.4.5.3. Dėl šios priežasties visų saugumo rinkliavų iš esmės negalima visiškai suderinti.

Išvada . Mokestinės bazės suderinimo principo pasirinkimas ir taikymas yra teisingas ir reikalingas naujos direktyvos nuostatoms įgyvendinti, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad visų rinkliavų suderinti neįmanoma ir kad neleidžiama pelnytis iš šios veiklos.

3.4.6. Skaidrumas

3.4.6.1. Skaidrumas privalo būti užtikrintas tuo atveju, kai taikomos griežtesnės negu specialūs Bendrijos standartai, nustatyti 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 300/2008 dėl civilinės aviacijos saugumo bendrųjų taisyklių ir panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 2320/2002, nacionalinės saugumo priemonės turi ekonominį poveikį.

3.4.6.2. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tam tikros tokio pobūdžio priemonės gali būti nustatytos (kaip nuolatinės ar laikinos) tik gavus aiškų vieno ar daugiau oro vežėjų prašymą.

Išvada . Skaidrumo principo pasirinkimas ir taikymas yra teisingas ir reikalingas naujos direktyvos nuostatoms įgyvendinti ir konkrečiai tais atvejais, kai valstybių narių lygiu užtikrinamos saugumo priemonės yra griežtesnės nei nustatytos Bendrijos lygiu arba kai oro vežėjai pateikia aiškų prašymą. Tokį prašymą būtina pagrįsti išsamia informacija apie finansavimo šaltinius ir organus, atsakingus už asignuotų lėšų surinkimą, jeigu lėšas renka ne oro uostų administracijos.

3.4.7. Būtinybė visose valstybėse narėse įsteigti nacionalines nepriklausomas priežiūros įstaigas

3.4.8. Kiekvienoje valstybėje narėje jau yra įsteigtos tarpministerinės struktūros nacionalinės aviacijos saugumo komisijos (NASK).

3.4.9. Kaip vyriausybinė struktūra, NASK sekretoriatai negali būti visiškai nepriklausoma priežiūros įstaiga, tačiau manome, kad, atsižvelgiant į jų specialistų profesionalumą bei tarptautinę reputaciją ir į turimus finansinius išteklius, jie gali nešališkai kontroliuoti, kad direktyvos nuostatos būtų taikomos teisingai ir veiksmingai.

Išvada . Nepriklausomos priežiūros įstaigos įsteigimas yra tinkama ir reikalinga priemonė sėkmingam naujosios direktyvos nuostatų įgyvendinimui užtikrinti. Nepaisant to, kad NASK priklauso vyriausybinėms struktūroms, Komitetas mano, kad jų sekretoriatai gali nešališkai ir profesionaliai atlikti minėtą funkciją ir taip sumažinti valstybių narių finansinius įsipareigojimus įsteigti naujas struktūras ir padėti užtikrinti jų veiksmingą veiklą.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) OL L 70, 2009 3 14, p. 11.

(2) OL L 97, 2008 4 9, p. 72.

(3) OL L 341, 2006 12 7, p. 3.

(4) OL L 272, 1996 10 25, p. 36.

18.5.2010

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 128/149

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.)

(COM (2009) 254 galutinis – (2009/0072 (CNS))

(papildomoji nuomonė)

(2010/C 128/30)

Pagrindinė pranešėja Soscha ZU EULENBURG

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto biuras, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo nuostatų 29 straipsnio A dalimi, 2009 m. rugsėjo 29 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.)

COM(2009) 254 galutinis (2009/0072 (CNS).

ir pavedė Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (2009 m. lapkričio 5 d. posėdis), pagrindine pranešėja paskyrė Soscha zu Eulenburg ir priėmė šią nuomonę vieningai.

1. Išvados

1.1. EESRK palankiai vertina pasiūlymą 2011-uosius paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais. Taip įvertinamos daugelio piliečių, kurie visuomenės labui ir siekdami sanglaudos Europoje savanoriškai dirba įvairiose srityse, pastangos.

1.2. EESRK manymu, numatyti teminių metų tikslai padės piliečiams Europoje sukurti papildomą vertę.

1.3. EESRK pabrėžia, kad negalima leisti spekuliuoti savanoriška veikla.

1.4. Kad būtų išlaikytas teminių metų tęstinumas, reikėtų išnaudoti glaudžias sąsajas su kitais Europos metais – 2010 m. (kova su skurdu) ir 2012 m. (aktyvus senėjimas ir kartų solidarumas).

1.5. EESRK siūlo ES valstybėms narėms nustatyti politinę savanoriškos veiklos ir jos infrastruktūros rėmimo darbotvarkę.

1.6. Siekiant užtikrinti reikiamą paramą ir infrastruktūrą savanoriškai veiklai vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos lygiu ir suteikti piliečiams galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime, būtina sukurti tam palankias pagrindines sąlygas.

1.7. EESRK pasisako už tvarių struktūrų sukūrimą Europos lygiu. Suinteresuotųjų subjektų platforma, skirta savanoriškai veiklai, galėtų padėti pasiekti šį tikslą.

1.8. EESRK mano, kad būtina skubiai pastebimai padidinti biudžetą, kad būtų pasiekti numatyti tikslai ir atsižvelgta į vietos matmenį.

1.9. Subjektai turi turėti laiko parengti teminius metus ir veiksmingai juos įgyvendinti. Todėl Taryba ir Parlamentas turėtų kuo greičiau priimti būtinus sprendimus dėl turinio ir finansų.

1.10. Įvertinimo ataskaita turėtų būti įtraukta į baltąją knygą siekiant užtikrinti tolesnį darbą ir nurodyti tolesnius žingsnius ir priemones Europos lygiu.

2. Komisijos pasiūlymo tikslai

2.1. 2009 m. birželio mėn. Komisija pateikė pasiūlymą priimti Tarybos sprendimą dėl Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.). Paskelbus šiuos teminius metus norima atkreipti dėmesį į savanoriškos veiklos svarbą ir naudą Europos visuomenei.

2.2. Europos savanoriškos veiklos metams Komisija siūlo keturis tikslus:

—	sukurti savanoriškai veiklai palankias sąlygas, kurios prisidėtų prie piliečių dalyvavimo ir žmonių pagalbos kitiems žmonėms skatinimo,

—	suteikti savanorių organizacijoms įgaliojimus ir gerinti veiklos kokybę siekiant palengvinti savanorišką veiklą ir skatinti tinklaveiką, judumą ir bendradarbiavimą,

—	įvertinti savanorišką veiklą ir ją pripažinti teikiant tinkamas paskatas asmenims, įmonėms ir organizacijoms,

—	daugiau informuoti visuomenę apie savanoriškos veiklos reikšmę ir svarbą.

2.3. Tikslai turėtų būti įgyvendinami keičiantis patirtimi, platinant tyrimų rezultatus, rengiant konferencijas ir renginius, taip pat informavimo ir viešųjų ryšių kampanijas. Tam numatyta 2011 m. skirti 6 mln. EUR finansavimą, o 2010 m. 2 mln. EUR parengiamosioms priemonėms

3. Bendrosios pastabos

3.1. EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymą 2011-uosius paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais. Tokiu būdu Komisija atsižvelgia į EESRK, kitų pilietinės visuomenės organizacijų ir Europos Parlamento norus ir pasiūlymus.

3.2. Vienareikšmiškai pritariama Komisijos pasiryžimui plėtoti intensyvų pilietinį dialogą su pilietinės visuomenės organizacijomis. Reikia siekti, kad ir nacionaliniu lygiu kuriant numatytas koordinavimo įstaigas bei planuojant ir vykdant veiklą būtų įtraukiamos pilietinės visuomenės organizacijos ir būtų parengtos atitinkamos nacionalinės ir Europos politinės darbotvarkės. Šiuo požiūriu pavyzdžiu galėtų būti atvirasis koordinavimo metodas.

3.3. Pasirinktas pavadinimas „Europos savanoriškos veiklos metai“ yra geras, nes apima visus reiškinio aspektus. Jis pakankamai konkretus, kad europiečiai galėtų save su juo tapatinti, ir kartu gana talpus, nes apima pačius įvairiausius savanoriškos veiklos aspektus. Pavadinimas atspindi daugiasektorinį savanoriškos veiklos pobūdį ir apima įvairiausias sritis, kuriose dirba savanoriai, ir todėl turėtų būti paliktas.

3.4. EESRK palankiai vertina tai, kad savanoriška veikla įvardijama kaip svarbi piliečių dalyvavimo, Europos vertybių, solidarumo ir Europos visuomenės vystymosi išraiška. EESRK jos svarbą yra nurodęs ne vienoje nuomonėje.

3.5. Jokiu būdu negalima spekuliuoti savanoriška veikla. Savanoriai – ne politikos priemonės, bet aktyvaus pilietiškumo išraiška arba jo dalis. Savo savanorišku darbu jie įgyvendina idealus, tokius kaip socialinė aprėptis, socialinė sanglauda, solidarumas ir mokymasis visą gyvenimą aplinkos, sporto, žmogaus teisių, kultūros ir daugelyje kitų sričių.

3.6. Kai kuriose Komisijos pasiūlymo teksto formuluotėse įžvelgiamas pavojus, kad savanoriška veikla gali būti spekuliuojama, pavyzdžiui kalbant apie darbo rinką ir galimybes įsidarbinti. Pavyzdžiui, trečiojoje konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad savanoriška veikla (yra) „neformalus mokymasis, suteikiantis galimybę ugdyti tiek profesinius įgūdžius, tiek gebėjimus, ir svarbiausia aktyvaus piliečių dalyvavimo išraiška“. Neformalus mokymasis, be abejonės, gali pagerinti darbo rinkos įtrauktį ir įsidarbinimo galimybes, taigi gali turėti teigiamą papildomą poveikį.

3.7. Dažnai raginant imtis permainų įvairiose srityse minima dabartinė ekonomikos ir finansų krizė. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad savanoriai nebūtų laikomi savaime suprantama atsvara neigiamoms krizės pasekmėms mūsų visuomenėje. Savanoriškos veiklos srityje krizė kaip tik atskleidžia, kokią reikšmę savanoriška piliečių veikla turi mūsų visuomenei – ji ugdo solidarumą, suteikia žmonėms galimybę padėti vieni kitiems, bet kartu iš savanoriškos veiklos galima gauti naudos – visų pirma pagerinti gebėjimus ir (arba) plėsti socialinius tinklus. Taigi savanoriška veikla gali sušvelninti krizės padarinius ir neleisti visuomenei susiskaldyti. Tačiau tai nėra krizės pasekmė, bet savanoriškos veiklos, kuri „iš naujo atrandama“, tikrosios vertės dalis.

4. Konkrečios pastabos

4.1. Tinkamų sąlygų sukūrimas

4.1.1. Siekiant užtikrinti reikiamą infrastruktūrą savanoriškai veiklai vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos lygiu ir palengvinti piliečiams dalyvauti visuomenės gyvenime būtina teisinė bazė. Be to, reikia sukurti tokią finansinę ir politinę bazę, kuri panaikintų savanoriškai veiklai trukdančias kliūtis (1).

4.2. Įgaliojimų organizacijoms suteikimas

4.2.1. Ypač svarbu remti savanorių organizacijas kaip savanoriškos veiklos židinį ir katalizatorių: dažniausiai šios organizacijos yra pirmasis ir vienintelis kontaktas savanoriams ir gana dažnai jas įkuria patys savanoriai. 2011 m. ypatingai daug dėmesio turėtų būti skiriama keitimuisi patirtimi, pajėgumų gerinimui savanoriškos veiklos organizacijose, taip pat jų darbo kokybei, nes jos yra pilietinės visuomenės ir savanoriškos veiklos pagrindas.

4.2.2. Būtina siekti ir Europos lygiu kurti tvarias struktūras. Suinteresuotųjų subjektų platforma, skirta savanoriškai veiklai, galėtų užtikrinti, kad teminiai metai turėtų poveikį ir po 2011 m. ir būtų siekiama „savanoriškai veiklai palankios politikos“.

4.2.3. Europos savanoriškos veiklos metai turėtų būti pasitelkti geriausios patirties pavyzdžiams nustatyti ir jais keistis.

4.3. Kokybės gerinimas

4.3.1. Kalbant apie kokybės pagerinimą Komisijos pasiūlyme minima „profesionalesnė veikla“. Ši sąvoka yra neaiški ir reikėtų vengti ją vartoti. Pirmiausia reikia užtikrinti savanoriškos veiklos kokybę. Savanoriai turi teisę dirbti ten, kur veikla jiems teikia malonumą. Jų pastangos ne tik tarnauja visuomenei, kiekvienam žmogui, bet yra naudingos ir jiems patiems. Būtina užtikrinti finansines sąlygas ir personalą kvalifikacijai kelti, tolesniam ugdymui ir mokymui bei paramai jiems dirbant.

4.4. Veiklos pripažinimas

4.5. Palankiai vertinamas „pripažinimo tradicijos“ puoselėjimas. Tačiau savanorių atveju reikėtų vengti kalbėti apie „atlygį“ – tai klaidinanti sąvoka, nes turimas omenyje ne piniginis savanoriškos veiklos įvertinimas. Be to, sąvoka „atlygis“ gana polemiška. Būtent per 2011 m. Europos metus apmokamo darbo ir neapmokamos savanoriškos veiklos skirtumas turėtų būti ne panaikintas, o veikiau pabrėžtas jų papildomumas.

4.6. Informavimas apie savanoriškos veiklos reikšmę ir svarbą

4.7. Visuomenės informavimas yra svarbus tikslas ir palankiai vertinamas. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, ar tam skiriama pakankamai lėšų. Veiksmingai ir sėkmingai ES lygmens informavimo kampanijai, atskleidžiančiai savanoriškos veiklos galimybes ir reikšmę – kad jos idėja pasiektų žmones – būtų sunaudota daugiau nei pusė biudžeto (maždaug 3,5 mln. EUR). Atrodo, jog lėšų nepakaks. Palyginimui: 2004 m. švietimo per sportą metams buvo skirta 12,3 mln. EUR. Komisijos užsakyta įvertinimo ataskaita parodė, kad Europos piliečiai buvo mažai informuoti arba visai neinformuoti apie teminius metus ir jų pagrindinės idėjos piliečių nepasiekė.

4.8. Finansavimas

4.8.1. Pasiūlyme numatyta 2011 m. priemonėms skirti 6 mln. EUR, o parengiamosioms priemonėms 2010 m. skirti 2 mln. EUR. Jei norima pasiekti minėtus tikslus ir atsižvelgti į europiečių savanoriškos veiklos vietos matmeniui, būtina numatyti realistišką biudžetą Mums atrodo, kad 6 mln. EUR visoms veiklos rūšims Europos ir valstybių narių lygiu nepakanka. Būtų gaila, jei 2011 metų, kuriems skirta mažiau nei pusė pirmiau minėtų 2004 m. biudžeto, rezultatai būtų panašūs ir aukšti tikslai dėl nepakankamo biudžeto nebūtų pasiekti.

4.8.2. 2005 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė vien tik Britanijos savanoriškos veiklos metams skyrė 10 mln. svarų, o Valensijos regionas tokiems metams skyrė 4,2 mln. EUR. Geras realistiško biudžeto ES lygiu pavyzdys galėtų būti numatyti 2010-ieji teminiai metai., kuriems skirta 17 mln. EUR, iš kurių 9 mln. EUR skirti veiklai valstybėse narėse. Pastarosios įsipareigojo tam skirti dar 9 mln. EUR.

4.9. Baltoji knyga

4.9.1. Stebėjimo ir vertinimo tikslais Komisija pateiks ataskaitą dėl iniciatyvų įgyvendinimo, rezultatų ir bendro vertinimo. Šiuo požiūriu EESRK primena savo pasiūlymą ir rekomenduoja baltojoje knygoje numatyti tolesnius žingsnius ir priemones, kad Europos metų rezultatai turėtų ilgalaikį poveikį.

4.10. Pasinaudoti sąveika

4.10.1. Būtinai reikėtų nurodyti, kad 2010-ieji (kova su skurdu), 2011-ieji m. (savanoriška veikla) ir 2012-ieji (aktyvus senėjimas ir kartų solidarumas) teminiai metai yra tarpusavyje susiję ir tuos ryšius reikėtų išnaudoti. Šis trejetas suteikia nepakartojamą galimybę susieti Europos institucijų ir valstybių narių pastangas piliečių savanoriškos veiklos srityje bei leitmotyvą trejų metų darbui, taigi būtų galima tikėtis ilgalaikių rezultatų. Europos ir nacionalinių institucijų organizacinės grupės turėtų glaudžiai bendradarbiauti per šiuos trejus metus.

4.11. Tarpinstitucinis procesas

4.11.1. Kad visiems susijusiems subjektams užtektų laiko parengti šiuos teminius metus ir juos įgyvendinti, reikėtų paraginti Tarybą ir Parlamentą nedelsiant be trukdžių priimti sprendimus. Tai turėtų būti padaryta iki 2009 m. pabaigos, kad būtų galima oficialiai pradėti parengiamąjį etapą ir skirti atitinkamas lėšas.

2009 m. lapkričio 5 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Viena tokių kliūčių galėtų būti tai, kad kai kuriose valstybėse narėse bedarbiams leidžiama savanoriška veikla užsiimti tik labai ribotą valandų skaičių.

		ISSN 1725-521X doi:10.3000/1725521X.C_2010.128.lit
Europos Sąjungos oficialusis leidinys		C 128

Leidimas lietuvių kalba	Informacija ir prane_imai	53 tomas 2010m. gegužės 18d.

Prane_imo Nr.	Turinys	Puslapis
	I Rezoliucijos, rekomendacijos ir nuomonės
	REZOLIUCIJOS
	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
	457-oji plenarinė sesija, 2009 m. lapkričio 4, 5 d.
2010/C 128/01	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto rezoliucija dėl klimato kaitos, skirta 2009 m. gruodžio 7–18 d. Kopenhagoje vyksiančiai Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijai	1

	NUOMONĖS
	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
	457-oji plenarinė sesija, 2009 m. lapkričio 4, 5 d.
2010/C 128/02	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Lisabonos strategijos po 2010 m. (tiriamoji nuomonė)	3

2010/C 128/03	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl socialinės aprėpties (tiriamoji nuomonė)	10

2010/C 128/04	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl tolesnių tvaraus vystymosi strategijos perspektyvų (tiriamoji nuomonė)	18

2010/C 128/05	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl perėjimo prie ekologiniu požiūriu veiksmingos ekonomikos – Kaip ekonomikos krizę paversti galimybe įžengti į naują energetikos erą (tiriamoji nuomonė)	23

2010/C 128/06	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pagarbos pagrindinėms teisėms Europos imigracijos politikoje ir teisės aktuose (nuomonė savo iniciatyva)	29

2010/C 128/07	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl energetikos ir klimato kaitos – sudėtinės atnaujintos Lisabonos strategijos dalies (nuomonė savo iniciatyva)	36

2010/C 128/08	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl atnaujintos Lisabonos strategijos išorės aspekto (nuomonė savo iniciatyva)	41

2010/C 128/09	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl universitetų Europai (nuomonė savo iniciatyva)	48

2010/C 128/10	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl privataus kapitalo fondų, rizikos draudimo fondų ir nepriklausomų fondų poveikio Europos pramonės permainoms (nuomonė savo iniciatyva)	56

2010/C 128/11	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų: kaip turėtų būti padalyta atsakomybė tarp ES ir valstybių narių? (nuomonė savo iniciatyva)	65

2010/C 128/12	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl socialinės tinklaveikos svetainių poveikio piliečiams ir vartotojams (nuomonė savo iniciatyva)	69

	III Parengiamieji aktai
	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
	457-oji plenarinė sesija, 2009 m. lapkričio 4, 5 d.
2010/C 128/13	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms. Darbo rinkos ir gebėjimų poreikių numatymas ir derinimas(COM(2008) 868 galutinis)	74

2010/C 128/14	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui(COM(2009) 262 galutinis)	80

2010/C 128/15	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos rekomendaciją dėl aplinkos be dūmų (COM(2009) 328 galutinis – 2009/0088 (CNS))	89

2010/C 128/16	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą, iš dalies keičiantį Reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo nuostatas dėl socialiai atskirtų bendruomenių būstų darbų tinkamumo finansuoti (COM(2009) 382 galutinis – 2009/0105 (COD))	94

2010/C 128/17	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1083/2006 dėl bendrųjų nuostatų dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir sanglaudos fondo dėl tam tikrų reikalavimų paprastinimo ir tam tikrų su finansiniu valdymu susijusių nuostatų (COM(2009) 384 – 2009/0107 (AVC))	95

2010/C 128/18	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos dėl kolektyvinio žalos atlyginimo vartotojams (COM(2008) 794 galutinis)	97

2010/C 128/19	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Bendrosios rinkos nauda stiprinant administracinį bendradarbiavimą(COM(2008) 703 galutinis)	103

2010/C 128/20	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl nuoseklios Europos žemės ūkio mokslinių tyrimų darbotvarkės strategijos kūrimo (COM(2008) 862 galutinis)	107

2010/C 128/21	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui Maisto produktų kainos Europoje(COM(2008) 821 galutinis)	111

2010/C 128/22	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Pasirengimas išsamiam klimato kaitos susitarimui(COM(2009) 39 galutinis)	116

2010/C 128/23	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl baltosios knygos Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas(COM(2009) 147 galutinis)	122

2010/C 128/24	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Tarptautinio kovos su klimato kaita finansavimo didinimas. Europos pasiūlymai Kopenhagos susitarimui(COM(2009) 475 galutinis)	127

2010/C 128/25	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl į Bendrijos valstybių narių uostus įplaukiantiems ir (arba) iš jų išplaukiantiems laivams taikomų pranešimo formalumų ir Direktyvos 2002/6/EB panaikinimo (COM(2009) 11 galutinis – 2009/0005 (COD)) ir Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Komunikatas ir veiksmų planas, kuriais siekiama sukurti jūrų transporto erdvę be kliūčių(COM(2009) 10 galutinis)	131

2010/C 128/26	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pažangos, pasiektos naudojant atsinaujinančiųjų išteklių energiją, ataskaitos: Komisijos ataskaita remiantis Direktyvos 2001/77/EB 3 straipsniu, Direktyvos 2003/30/EB 4 straipsnio 2 dalimi ir įgyvendinant ES Biomasės veiksmų planą, COM(2005) 628 (COM(2009) 192 galutinis)	136

2010/C 128/27	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl aviacijos saugumo rinkliavų (COM(2009) 217 galutinis – 2009/0063 (COD))	142

2010/C 128/28	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą dėl Bendrijos transeuropinio transporto tinklo plėtros gairių (nauja redakcija) (COM(2009) 391 galutinis – 2009/0110 (COD))	147

2010/C 128/29	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą …/…/EB […] dėl pavojingų krovinių vežimo keliais vienodų tikrinimo procedūrų (kodifikuota redakcija) (COM(2009) 446 galutinis – 2009/0123 (COD))	148

2010/C 128/30	Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.) (COM (2009) 254 galutinis – (2009/0072 (CNS))(papildomoji nuomonė)	149