31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/1

1.1

Savo nuomonėse dėl išmetamo CO2 kiekio mažinimo Komitetas visada ryžtingai palaikė Komisijos iniciatyvas, kuriomis siekiama priversti laikytis konkrečių ir aiškių šiltnamio dujų išmetimo normų, kadangi tai yra labai svarbi priemonė sprendžiant klimato kaitos problemas.

1.2

Komitetas pritaria nagrinėjamo reglamento tikslams, kuriais siekiama laipsniškai ir konkrečiai pradėti mažinti išmetamų CO2 dujų kiekį siūlant iki 2012 m., atlikus variklių technologinius patobulinimus, pasiekti 130 g/km normą.

1.3

Be to, Komitetas pageidauja, kad visos suinteresuotos šalys dėtų pastangas, kad taikant integruotą principą iki 2012 m. būtų galima pasiekti 120 g/km normą, kaip numatyta 2007 m. vasario 7 d. Komisijos komunikate, bei ragina Tarybą ir Europos Parlamentą skubiai priimti visus parengtus, bet dar nepriimtus teisės aktus, skirtus klimato kaitos problemoms spręsti.

1.3.1

Komitetas rekomenduoja nustatyti ilgalaikės trukmės tikslus kaip nurodo Europos Parlamentas: 2020 metams turės būti rasti drąsesni sprendimai.

1.4

Komitetas visų pirma ragina kuo greičiau pritarti direktyvai dėl lengviesiems automobiliams taikomų mokesčių (COM(2005) 261 galutinis) ir patobulinti Direktyvą 1999/94/EB dėl CO2 išmetimų ženklinimo. Taip pat ragina Komisiją koordinuoti ir siūlyti iniciatyvas motorinių transporto priemonių reklamos ir rinkodaros srityse, siekiant skatinti pirkti degalų suvartojimo požiūriu ekonomiškesnius automobilius.

1.5

Specialūs automobilių pramonei skirti teisės aktai atrodo yra pateisinami, turint omenyje būtinybę pereiti nuo automobilių pramonės savanoriškų įsipareigojimų, kurie nors ir padėjo padaryti pažangos gerinant su CO2 kiekio išmetimu susijusias lengvųjų automobilių charakteristikas, pasirodė esą nepakankami siekiant užsibrėžtų tikslų.

1.6

Pritardamas numatytai strategijai ir siūlomam veikimo būdui, Komitetas reikalauja numatyti realiai įgyvendinamas nuostatas užtikrinant tinkamą pusiausvyrą tarp būtinos pažangos aplinkos srityje, darbo vietų išsaugojimo pramonėje, kur dirba apie 13 mln. darbuotojų, bei Europos gamintojų konkurencingumo išlaikymo neabejotinai strateginiame Europos ekonomikai sektoriuje.

1.7

Komitetas sutinka, kad reglamentas yra tinkama teisinė priemonė, kadangi bus iš karto taikomas ir tokiu būdu bus išvengta bet kokio konkurencijos iškreipimo. Būtina gerai apgalvoti grafikus ir siūlomų priemonių konkrečius veiksmus siekiant išsaugoti ir sustiprinti Europos Sąjungos gamintojų konkurencingumą globalioje rinkoje bei išvengti dirbtinų konkurencinių privalumų tarp atskirų sektoriaus segmentų.

1.8

Šiuo tikslu Komitetas siūlo Komisijai apsvarstyti galimybę pakeisti dabartinės išmetamų teršalų ribinių verčių nustatymo sistemos, pagal kurią ribinės vertės nustatomos tik pagal automobilio masę (kaip kad yra Japonijoje) ir nuodugniau apsvarstyti tokius parametrus, kaip automobilio ratų apibrėžtas visas jos plotas (ratų bazė padauginta iš tarpvėžės pločio).

1.9

Komitetas prašo toliau apsvarstyti tiesinės funkcijos nuokrypį (t.y. nuokrypio procentą), turint omenyje jo poveikį automobilių gamintojų naštos pasidalijimui. Poveikio vertinimo santraukoje (SEC(2007) 1724) Komisija pati pripažįsta, kad „remiantis pirmine analize šių kriterijų taikymas atskleidžia, kad siekiant juos suderinti šiuo etapu reikėtų toliau nagrinėti 50–80 laipsnių intervalą“, ir sutinka, kad tokio svarbaus klausimo poveikio vertinimas turės būti atliekamas gerokai atidžiau. Pasirenkant 60 laipsnių nuokrypį, problemos lieka neišspręstos ir tai gali sukelti kai kurių gamintojų, kurių nuomone toks pasirinkimas yra neteisingas ir netolygus, nepasitenkinimą. Komitetas rekomenduoja, kad, labai išsamiai išnagrinėjus šį klausimą, būtų nustatyta galutinė norma, kuri nei naudinga, nei žalinga.

1.10

Kitas aspektas, kurį būtina išsamiai išnagrinėti, yra šioje nuomonėje aptariamo reglamento 7 straipsnyje numatytų sankcijų įvedimas. Nors, atsižvelgdamas į aiškų atgrasomąjį šių sankcijų pobūdį, Komitetas pritaria jų įvedimui, vis gi mano, kad, atsižvelgiant į jų progresyvinį pobūdį, Europos pramonė per nustatytus terminus nesugebės pritaikyti savo gamybos grandinių prie naujų ribų. Priemonės atrodo nesubalansuotos, tiek žvelgiant į panašias priemones, numatytas kitiems sektoriams, tiek ir sektoriaus viduje, tarp mažo ir vidutinio dydžio automobilių gamintojų bei didelių automobilių gamintojų, kadangi šios priemonės labiausiai susijusios su pirmaisiais.

1.11

Komitetas mano, kad šios didelės sankcijos, kurios palaipsniui auga, galiausiai pereis į atsilieps galutiniam vartotojui, t. y. pirkėjui ir iškreips konkurenciją, kartu sulėtins automobilių parko atnaujinimo tempą. Todėl ragina Komisiją siekti, kad iš šių priemonių gaunamos pajamos liktų automobilių sektoriuje ir būtų panaudotos kaip paskatos gaminti ir prekiauti mažiau teršiančiais bei informacinėms kampanijoms, siekiant ugdyti pirkėjo sąmoningumą, kad jis pirkdamas automobilį labiau atkreiptų dėmesį į išmetamą CO2 kiekį, taip pat iš dalies patenkinti didelį finansavimo poreikį mokslinių tyrimų ir technologijų plėtojimo srityje.

1.12

Komitetas mano, kad iš esmės moksliniai tyrimai lemia pažangą, kurią galima būtų pasiekti šiame sektoriuje. Tačiau ateityje vis tiek reikės numatyti, kaip „atsiplėšti“ nuo šiandieninių technologijų ir pradėti taikyti aukštesnio lygio technologijas.

1.13

Komiteto nuomone, moksliniai tyrimai reikalauja labai didelių išteklių bei atkaklių ir kryptingų pastangų, visų pirma koordinuojant įvairiose valstybėse narėse, universitetuose ir visuose technologijų kompetencijos centruose, veikiančiuose įvairiose srityse, jau vykdomas iniciatyvas, taip pat numatant ir skatinant tiesioginį gamintojų dalyvavimą.

1.14

Komitetas mano, kad šiam tikslui įmanoma sutelkti visą mokslininkų bendruomenę įgyvendinant specialiai automobilių sektoriui skirtą bendrą technologijų iniciatyvą (BTI).

1.15

Komitetas mano, kad poveikio vertinimas atrodo nepakankamai išsamus, kaip tai pastebėjo pati Poveikio vertinimo komisija. Dokumente SEC(2007) 1725 ši komisija prašo paaiškinti, kokį poveikį Europos automobilių parko sudarymui galėtų turėti pasiūlymas, kartu paaiškinant visus skirtumus tarp ex ante tyrimo rezultatų ir Tremove modelio. Be to, kaip nurodoma minėtame dokumente, reikėtų atlikti papildomą kitų svarbių veiksnių — degalų kainos arba savosios masės padidėjimo (AMI) — analizę bei apibendrinti išvadas ir poveikio regionams vertinimą, visų pirma kalbant apie labiausiai veikiamą automobilių sektoriaus tiekėjų pramonę bei tarptautinį konkurencingumą.

1.16

Norint, kad tokia išsami strategija būtų sėkminga, Komiteto nuomone, būtina imtis priemonių Europoje veikiančių didelių sektoriaus įmonių pramonės struktūrai remti ir apsaugoti, siekiant išlaikyti ir, jei įmanoma, pagerinti jų dabartinį konkurencingumo lygį bei išsaugoti šiame sektoriuje kokybiškas darbo vietas. Komitetas mano, kad reikėtų numatyti laipsnišką perėjimą, pagal kurį iki 2012 m. būtų pasiektas ne žemesnis nei 80 proc. siektinos vertės lygis ir šią ribą laipsniškai didinant, kad iki 2015 m. būtų pasiekta galutinė riba.

1.17

Komiteto manymu, siekiant įgyvendinti aplinkos tikslus bei išsaugoti konkurencingumą, svarbu, kad išmetamų dujų normos būtų griežtai taikomos visiems Europoje parduodamiems, tačiau už Bendrijos ribų pagamintiems automobiliams. Šios maksimalios normos turi būti taikomos importuotoms transporto priemonėms.

1.18

Kadangi šioje nuomonėje svarstomas pasiūlymas yra tik pirmasis žingsnis viso transporto sektoriaus mastu sprendžiant aplinkos problemas, Komitetas ragina Komisiją skubiai parengti naujas teisės normas, susijusias su privalomu lengvųjų transporto priemonių, sunkvežimių ir dviračių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekio mažinimu, surenkant visus duomenis apie minėtų transporto priemonių išmetamą teršalų kiekį.

1.19

Komitetas mano, kad nepaisant automobilių sektoriuje vykdomos politikos svarbos, ji viena neapibrėžia, kokios pastangos būtinos bendrosios transporto politikos srityje, tačiau vis dėl to nurodo aiškią kryptį, kuria turi būti orientuojama visa šio sektoriaus veikla, siekiant aplinkosauginių tikslų, kurių jau siekia kiti Europos pramonės sektoriai.

1.20

Komitetas pabrėžia ir pageidauja, kad lygiagrečiai su sektoriui numatytomis priemonėmis, rezultatų būtų siekiama atsižvelgiant į transporto poreikius. Komiteto manymu, būtina skatinti tokią energetikos politiką, kuri vis didėjančią kelių transporto rinkos dalį nukreiptų į tokias transporto rūšis, kurios išmeta mažiau šiltnamio dujų, pavyzdžiui, geležinkelis, upių laivyba arba viešasis transportas, bei skatintų naudoti kuo mažiau šiltnamio dujų išmetančias transporto priemones.

1.21

Komitetas nepritaria siūlymui taikyti reglamento 9 straipsnyje numatytą laikinai nukrypti leidžiančią nuostatą, kadangi tai akivaizdžiai sukuria nevienodas sąlygas gamintojams. Komiteto manymu būtina užtikrinti, kad reglamentu nebūtų sudarytos sąlygos atsirasti pranašumui, kuris iškreiptų konkurenciją.

1.22

Komitetas rekomenduoja parengti modelį, pagal kurį, apskaičiuojant išmetamą CO2 kiekį, būtų atsižvelgiama į visus su automobilių gamyba susijusius teršalus. Į anglies pėdsaką reikėtų atsižvelgti viso automobilio gyvavimo ciklo metu.

1.23

Norint pasiekti nustatytas ribas, būtina pradėti diskusiją dėl gyvenimo būdo; šiuo klausimu Komitetas neseniai pateikė specialių nuomonių. Sutariama, kad jeigu ir toliau bus didinamas automobilių skaičius, jų gabaritai bei pirmenybė teikiama didesnį šiltnamio dujų bei azoto oksido kiekį išmetantiems automobiliams, pasiekti tikslą — sumažinti išmetamo CO2 kiekį 20 proc. bus neįmanoma, nors negalima leisti, kad taip atsitiktų.

2.1

Laikydamosi Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos, kuri Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 1993 m. gruodžio 15 d. Tarybos sprendimu 94/69/EB, visos šalys privalo parengti ir įgyvendinti programas, į kurias būtų įtrauktos priemonės, skirtos švelninti klimato kaitą.

2.2

Atsižvelgdama į tai Komisija ėmėsi teisinių priemonių rengimo, kurios kulminaciją pasiekė 2007 m, sausį, kai Europos Sąjunga tarptautinėse derybose pasiūlė išsivysčiusioms šalims sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį 30 proc. (palyginti su 1990 m. lygiu), o iki 2020 m. sumažinant šį kiekį 20 proc. Taryba ir Europos Parlamentas šiems tikslams pritarė.

2.3

Atskiruose sektoriuose atlikus skaičiavimus nustatyta, kad, jei 1990–2004 m. visoje Europos Sąjungoje išmetamų šiltnamio dujų kiekis sumažintas apytiksliai 5 proc., tai transporto sektoriuje per tą patį laikotarpį išmetamų šiltnamio dujų kiekis išaugo 26 proc.

2.4

Šie skaičiavimai atkreipė dėmesį į būtinybę imtis specialių teisinių priemonių siekiant, kad automobilių sektoriaus išmetamų šiltnamio dujų bendra kreivė eitų žemyn, ypatingą dėmesį skiriant lengviesiems automobiliams, kadangi šios kategorijos transporto priemonės išmeta 12 proc. viso išmetamo anglies dvideginio (CO2) kiekio, o tai yra vienos iš pagrindinių šiltnamio dujų.

2.5

Viena vertus, automobilių sektorius padarė didelę technologinę pažangą, kuri leido, taupant degalus sumažinti automobilių išmetamą CO2 kiekį 12,4 proc, tačiau kita vertus, didesnį veiksmingumą nusvėrė augantis transporto paslaugų poreikis ir gaminamos vis didesnės transporto priemonės, o transporto išmestų šiltnamio dujų kiekis netgi padidėjo.

2.6

Atsižvelgiant į tai, mažai tikėtina, kad nesiėmus specialių iniciatyvų naujų automobilių parkui pavyks pasiekti numatytą vidutinę išmetamų teršalų normą, t. y. 120 g CO2/km.

3.1

Bendrijos CO2 emisijos mažinimo strategija pradėta formuoti 1995 m. Ji buvo pagrįsta šiais elementais:

3.2

1998 m. Europos automobilių gamintojų asociacija įsipareigojo iki 2008 m. sumažinti naujų automobilių vidutinį išmetamų teršalų kiekį iki 140 g CO2/km, o Japonijos ir Korėjos automobilių gamintojų asociacijos priėmė panašų įsipareigojimą sumažinti vidutinį išmetamų dujų kiekį iki 2009 m.

3.3

Komisija pripažino šiuos įsipareigojimus priimdama Rekomendacijas 1999/125/EEB (dėl ACEA savanoriško susitarimo), 2000/303/EB (dėl KAMA savanoriško susitarimo) ir 2000/304/EB (dėl JAMA savanoriško susitarimo). Išmetamų teršalų kontrolės srityje Komisija patvirtino Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1753/2000/EB, nustatantį naujų keleivinių automobilių vidutinio išmetamų CO2 dujų kiekio kontrolės sistemą.

3.4

2007 m. vasario 7 d. Komisija priėmė du lygiagrečius komunikatus, specialiai skirtus automobilių sektoriui:

3.5

Pabrėžiant padarytą pažangą siekiant tikslo iki 2008–2009 m. sumažinti išmetamų dujų kiekį iki 140 g CO2/km, šiuose dviejuose komunikatuose nurodoma, kad nesiėmus papildomų priemonių naujų automobilių parkui nepavyks pasiekti 120 g CO2/km normos.

3.6

Abiejuose komunikatuose buvo raginama taikyti kompleksinį principą, pagrįstą dviem reikalavimais:

3.7

Šiuose komunikatuose Komisija nurodė, kad nustatant vidutines normas naujų automobilių parkui reikia atsižvelgti į šiuos veiksnius:

3.8

Konkurencingumo tarybos ir Transporto tarybos patvirtinto siūlomos sistemos pagrindo esmė — užtikrinti, kad visi automobilių gamintojai dėtų didesnes pastangas gaminti ekologiškesnius lengvuosius automobilius kartu užtikrinant maksimalų veiksmingumą išlaidų požiūriu.

3.9

Tai reiškia, kad išmetamo CO2 kiekio mažinimas turi būti vykdomas vadovaujantis kompleksiniu principu, kuris apimtų visus dalyvius, todėl tikslinga parengti teisės akto pasiūlymą, kuris leistų pasiekti užsibrėžtų tikslų išsaugant visuotinį automobilių pramonės konkurencingumą.

4.1

Šioje nuomonėje nagrinėjamu pasiūlymu priimti reglamentą (COM(2007) 856) siekiama „mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį“ ir stengtis, kad iki 2012 m. būtų pasiekta 130 g/km išmetimų norma. Norma taikoma M1 klasės motorinėms transporto priemonėms, nurodytoms Direktyvos 2007/46/EB II priede, taip pat Reglamento EB Nr. 715/2007 2 straipsnio 2 dalyje nurodytoms transporto priemonėms, kurios pirmą kartą įregistruojamos Bendrijoje ir anksčiau nebuvo registruotos už jos ribų.

4.2

Kompleksiniu principu grindžiamas pasiūlymas, kuris grindžiamas principu, bus papildytas kitomis priemonėmis, skirtomis papildomai sumažinti emisiją 10 g CO2/km, kad būtų pasiektas komunikate COM(2007) 19 užsibrėžtas 120 g CO2/km Bendrijos tikslas.

4.3

Nustatant CO2 išmetimo normas reglamente atsižvelgiama į:

4.4

Šiuo reglamentu taip pat tikimasi:

4.5

Komisija tvirtina, kad reglamento projektas atitinka kitus Sąjungos tikslus ir politiką ir kad jis buvo parengtas po plataus masto konsultacijų. Jį rengiant tiesiogiai prisidėjo vykdant Europos klimato kaitos programą tuo tikslu sukurta darbo grupė (CARS 21) ir tiesiogiai dalyvavo visos suinteresuotos šalys.

4.6

Teisinis pagrindas. Pasiūlymo teisinis pagrindas yra EB Sutarties 95 straipsnis ir jis šiuo atveju yra tinkamas, kadangi visiems ekonomikos subjektams būtina užtikrinti vienodas sąlygas kartu garantuojant aukštą sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį.

4.7

Subsidiarumo ir proporcingumo principas. Pasiūlymas atitinka šiuos du principus, kadangi, net jei jis ir nepriklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai, juo užkertamas kelias kliūčių vidaus rinkoje formavimuisi ir Bendrijos lygiu priimant teisės aktus sudaromos sąlygos supaprastinti priemones, kurių būtina imtis siekiant darniai sumažinti lengvųjų automobilių poveikį klimato kaitai.

4.8

Teisinės priemonės pasirinkimas. Komisija mano, kad pasiūlymas priimti reglamentą yra tinkamiausia priemonė, kadangi užtikrintų neatidėliotiną jame priimtų nuostatų laikymąsi ir būtų išvengta konkurencijos iškreipimo, kuris gali neigiamai paveikti vidaus rinką.

4.9

Stebėsena. Naujų lengvųjų automobilių išmetamas savitasis anglies dioksido kiekis, kuris bus matuojamas remiantis suderintu Bendrijos metodu pagal Reglamentu (EB) Nr. 715/2007 nustatytą metodologiją, turės būti fiksuojamas visų valstybių narių ir vėliau duomenys bus perduodami Komisijai, laikantis 6 straipsnyje nustatytos tvarkos.

4.10

Atitikties liudijimas. Remiantis Direktyva 2007/46/EB gamintojai privalo išduoti atitikties liudijimą, kurį turi turėti kiekvienas naujas lengvasis automobilis, ir tai bus privalomas dokumentas, kuriuo remdamosi valstybės narės leis registruoti ir naudoti naują lengvąjį automobilį, išskyrus tuos atvejus, kai bus taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, numatytos šio reglamento 9 straipsnyje.

4.11

Mokestis už viršytą taršos normą. Aptariamo reglamento 7 straipsnyje siūloma, kad kai išmetamų teršalų kiekis viršija šiame reglamente leidžiamas normas, atitinkamas gamintojas arba gamintojų grupės valdytojas nuo 2012 m. mokėtų mokestį už viršytą taršos normą. Vėliau kiekvienais metais mokestis bus gerokai didinamas, o surinktos sumos pervedamos į Europos Sąjungos biudžetą.

5.1

2007 m. spalio 24 d. priimtoje rezoliucijoje Europos Parlamentas palankiai įvertino Komisijos strategiją ir pasiūlė, kad su išmetamais teršalais susijusių tikslų būtų siekiama nuo 2011 m., jog vien techniškai patobulinus transporto priemones 2015 m. vidutiniškai būtų išmetama 125 g CO2/km. Parlamentas pabrėžė antrojo etapo svarbą patvirtindamas ilgalaikės trukmės tikslą — iki 2020 m. pasiekti 95 g CO2/km ribą ir išreikšdamas pageidavimą, kad iki 2025 m. būtų bandoma pasiekti 70 g CO2/km., 2016 m. atliekant pasiektų rezultatų raidos vertinimą.

6.1

Teigiamiems rezultatams mažinant lengvųjų automobilių išmetamo CO2 kiekį didelės įtakos turi vartotojų elgesys. Komisija pradėjo parengiamąjį darbą, kad būtų iš dalies pakeista Direktyva 1999/94/EB dėl vartotojų galimybės gauti informaciją, susijusią su naujų transporto priemonių atitikimu taršos reikalavimams ir degalų taupymu, kad būtų padidintas automobilių vartotojų indėlis siekiant užsibrėžtų tikslų.

7.1

Kaip ir ankstesnėse nuomonėse dėl Komisijos pasiūlymų, susijusių su išmetamo CO2 kiekio mažinimu, Komitetas patvirtina palaikąs visas Bendrijos iniciatyvas, kuriomis bandoma pasiekti konkrečių šiltnamio dujų išmetimo mažinimo tikslų, kadangi tai yra labai svarbus aspektas sprendžiant klimato kaitos problemas.

7.2

Komitetas reiškia savo pritarimą siūlomo reglamento tikslams, toliau pateikia pastabas, ir ragina Tarybą bei Europos Parlamentą skubiai priimti visus parengtus bet dar nepriimtus teisės aktus, skirtus klimato kaitos problemoms spręsti.

7.3

Komitetas ragina Europos Sąjungos institucijas kuo skubiau priimti direktyvą dėl lengviesiems automobiliams taikomų mokesčių (COM(2005) 261 galutinis), kuri gali padėti pasiekti užsibrėžtų tikslų, paskatindama įmones dėti daugiau pastangų. Taip pat ragina institucijas kuo skubiau patobulinti Direktyvą 1999/94/EB sprendžiant informavimo apie CO2 emisiją taikant specialų ženklinimą klausimą, taip pat koordinuoti ir siūlyti iniciatyvas dėl automobilių sektoriaus reklamos ir rinkodaros metodų numatant priemones, skatinančias pirkti degalų sunaudojimo požiūriu ekonomiškesnius automobilius ir uždraudžiančias labiausiai teršiančių automobilių reklamą.

7.4

Šio konkretaus reglamento atveju Komitetas pritaria sprendimui teisiniu pagrindu pasirinkti EB sutarties 95 straipsnį, kadangi jis visiems ekonomikos subjektams gali užtikrinti vienodas sąlygas, kartu garantuodamas aukštą sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį.

7.5

Komitetas mano, kad reglamentas yra tinkamiausia teisinė priemonė užtikrinant, kad būtų nedelsiant laikomasi nuostatų, kurios bus priimtos, išvengiant galimo konkurencijos iškreipimo. Atrodo, jog dabar būtina eiti šia kryptimi, kadangi automobilių pramonės savanoriški įsipareigojimai pasirodė esą nepakankami siekiant užsibrėžtų tikslų, nors ir padaryta pagirtina pažanga gerinant su CO2 išmetimu susijusias lengvųjų automobilių charakteristikas.

7.6

Komitetas pritaria pasiūlymui, atlikus variklių technologinius patobulinimus, sumažinti išmetamo CO2 kiekį iki 130 g/km, tačiau apgailestauja dėl to, kad tikriausiai nebus įmanoma pasiekti anksčiau numatytą griežtesnį tikslą — iki 2012 m. išmetamo CO2 kiekį sumažinti iki 120 g/km. Jis konstatuoja, kad Komisija dabar 120 g/km tikslo siūlo siekti kitaip — laikantis kompleksinio principo: tobulinant padangų standartus, didinant vartotojų sąmoningumą, numatant paskatas ekologiškam vairavimui (1) ir ypač naudojant daugiau biodegalų. Tačiau Komitetas, atsižvelgdamas į tai, kad kyla vis daugiau abejonių, ar įmanoma ir tikslinga transporto sektoriuje įgyvendinti tikslą naudoti biodegalus, jo nelaiko tinkama alternatyva.

7.7

Todėl Komitetas rekomenduoja Komisijai nustatyti automobilių pramonei tolesnius tikslus, kad per ateinančius metus pagerėtų rodikliai, susiję su automobilių išmetamo CO2 kiekio sumažinimu. Manome, kad nustatant laipsniškai griežtinamus tikslus daugeliui metų į priekį, Europos pramonei būtų duotas aiškus signalas, kokios normos bus taikomos ateityje, ir tokiu būdu jos galėtų atitinkamai pakoreguoti savo gamybos planus.

7.8

Komitetas mano, kad dėdama pastangas pasiekti šių tikslų, automobilių pramonė gerokai prisidės sprendžiant šiltnamio dujų išmetimo transporto sektoriuje problemą, kadangi per minėtą laikotarpį išmetamas CO2 kiekis galėtų būti sumažintas 400 mln. tonų.

7.9

Komiteto nuomone pagrindinis veiksnys siekiant tiek dabartinių, tiek ilgalaikių tikslų, yra didelės investicijos į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtojimą, kurios leistų sutelkti ir koordinuoti skirtingose valstybėse narėse, universitetuose ir sektoriaus technologijų kompetencijos centruose jau vykdomas iniciatyvas, taip pat numatant tiesioginį automobilių gamybos įmonių dalyvavimą.

7.9.1

Komitetas atkreipia Komisijos ir valstybių narių dėmesį į būtinybę nustatyti pajamų rėmimo priemones — įskaitant mokesčių lengvatas — gausioms šeimoms, kurios priverstos naudoti didelius automobilius. Taip pat reikėtų išanalizuoti padėtį ES rytinėje dalyje, kur automobilių parko eksploatacijos trukmės vidurkis yra gerokai didesnis ir parduodami panaudoti, labiau aplinką teršiantys automobiliai. Šiose šalyse turėtų būti skatinamas tokių transporto priemonių pakeitimas taikant ad hoc priemones. Akivaizdu, kad šalys, kuriose pajamos vienam gyventojui yra mažesnės, negalės pasinaudoti visuotinio teršalų mažinimo privalumais, kadangi jų gyventojai negalės įsigyti naujų, šiuo požiūriu veiksmingų modelių, kurie tikėtina ir daugiau kainuos.

7.10

Aišku, kad per artimiausius metus galima pagrįstai tikėtis pasiekti užsibrėžtų tikslų pasinaudojant jau sukurtomis technologijomis, tačiau ateityje vis tiek reikės numatyti, kaip „atsiplėšti“ nuo šiandieninių technologijų ir pereiti prie pažangesnių technologijų.

7.11

Komitetas mano, kad šiam tikslui galima veiksmingai sutelkti visą mokslininkų bendruomenę įgyvendinant bendrą technologijų iniciatyvą (BTI) pagal bendro finansavimo sistemą, kai naudojamos didelės Europos Sąjungos biudžeto lėšos kartu su atitinkamų įmonių lėšomis, kaip kad neseniai buvo pasiūlyta daryti tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip vandenilis ir kuro elementai, aeronautika ir oro transportas, novatoriški vaistai, skaičiavimo sistemos ir nanoelektronika.

7.12

Komitetas pritaria aptariamo reglamento 7 straipsnio nuostatai dėl sankcijų taikymo, jei nebus pasiekti 2012 m. numatyti tikslai, kadangi mano, kad šios sankcijos turės atgrasomąjį poveikį, vis dėlto laikosi nuomonės, kad surinktos lėšos turėtų būti panaudotos su automobilių pramone susijusioms priemonėms:

7.13

Vis dėlto Komitetas mano, kad šios priemonės ir jų progresyvinis pobūdis yra neproporcingos Europos pramonės galimybėms pritaikyti savo gamybos grandines sistemas prie naujų normų. Sankcijos, kurios beveik neabejotinai atsispindės galutinėje produkto kainoje, atrodo ypač griežtos, todėl gali iškreipti konkurenciją ir dėl to sektorius gali atsidurti nepalankioje padėtyje kitų veiklos sričių atžvilgiu. Todėl būtina rasti sprendimą, kuris padėtų subalansuoti šią naštą atsižvelgiant į kitų su išmetamo CO2 kiekio mažinimu susijusių gamybos sektorių patiriamas vidutines išlaidas.

7.14

Komitetas siūlo Komisijai apsvarstyti, ar nebūtų galima pakeisti dabartinės išmetamų teršalų ribinių normų nustatymo sistemos, kai skaičiuojama pagal automobilio masę, taikant kitus parametrus, pavyzdžiui, remiantis pagal atstumą tarp ratų nustatomu transporto priemonės plotu (tarpvėžės plotis padaugintas iš ratų bazės).

7.15

Tiesinės funkcijos nuokrypis (tai yra nuokrypio procentas), turės tiesioginės įtakos naštos pasiskirstymui tarp automobilių gamintojų ir poveikio aplinkai. Kuo labiau ji artės prie 100, tuo mažesnę naštą patirs didelės masės transporto priemonių gamintojai, ir priešingai — kuo labiau ši kreivė artės prie 0, tuo daugiau jiems reikės pastangų norint pasiekti tikslus (80° nuokrypis leidžia 6 g. emisijos perviršį, tuo tarpu esant 20° — jis gali būti tik 1,5 g.). Komisija siūlo 60° nuokrypį, leidžiantį 4,6 g. perviršį. Komitetas ragina Komisiją išsamiau apsvarstyti šį pasiūlymą, kad nebūtų priimtas reglamentas, kuris galėtų sudaryti palankias arba nepalankias sąlygas kuriai nors iš Europos įmonių.

7.16

Jei Komisija laikysis savo dabartinės pozicijos ir teiks pirmenybę masės kriterijui, nuokrypio persvarstymas 2010 m. neturės prasmės, kadangi į masės didėjimą turės būti atsižvelgta nuo 2013 m.

7.17

Komitetas ragina Komisiją skubiai parengti naujas teisės normas dėl lengvųjų transporto priemonių, sunkvežimių ir dviračių transporto priemonių išmetamo CO2 kiekio mažinimo, apie kurių iš tikrųjų išmetamus teršalus reikia turėti patikimų ir patikrintų duomenų.

7.18

Greta neginčytinų aplinkos apsaugos aspektų, Komitetas ragina Komisiją tinkamai įvertinti, kokį poveikį šios sudėtingos procedūros taikymas gali turėti 13 milijonų darbuotojų, kurie šiuo metu dirba visoje automobilių sektoriaus pramonėje. Turint omenyje nuolat kylančias degalų kainas ir vartotojams stengiantis išleisti kurui mažiau pinigų, ES automobilių gamintojai, gaminantys tausesnius ir mažesnius automobilius įgytų konkurencinį pranašumą, o tai turėtų teigiamą poveikį užimtumui Europos Sąjungoje.

7.19

Komitetas mano, kad būtina imtis konkrečių ir tinkamų priemonių remti moksliniams tyrimams naujų, novatoriškų ir veiksmingų technologijų srityje siekiant išlaikyti ir, jei įmanoma, pagerinti dabartinį Europos automobilių pramonės konkurencingumo lygį bei išsaugoti šiame sektoriuje esančias kokybiškas darbo vietas.

7.20

Komiteto manymu, siekiant šio tikslo svarbu, jog išmetamų teršalų normos būtų taikomos metodiškai ir privaloma tvarka visiems Europoje parduodamiems, tačiau ne Bendrijos teritorijoje pagamintiems lengviesiems automobiliams, o minėtos normos būtų apskaičiuojamos remiantis importu.

7.21

Komitetas mano, kad ataskaitos apie pasiektą pažangą, kurias numatyta pateikti 2010 m., bus labai svarbus momentas įvertinant visą strategiją; todėl jis prašo įtraukti jį į reguliarius tokio pobūdžio vertinimus, kad jis turėtų galimybę pateikti savo nuomonę.

7.22

Komitetas mano, kad poveikio vertinimas nėra pakankamai išsamus. Paties Poveikio vertinimo komiteto nuomonėje rekomenduojama, atsižvelgiant į klausimo svarbą, išsamiau ištirti kai kuriuos esminius aspektus.

7.23

Dokumente SEC(2007) 1725 reikalaujama išsiaiškinti, kokį poveikį Europos automobilių parko sudėčiai galėtų turėti pasiūlymas ir kokių padarinių pastarasis savo ruožtu gali turėti siekiant užsibrėžtų tikslų, atkreipiant dėmesį į galimus neatitikimus tarp ex ante tyrimo ir Tremove (2) modelio rezultatų. Be to, reikėtų atlikti papildomą kitų svarbių kintamųjų — degalų kainos arba savosios masės padidėjimo (AMI) — jautrumo analizę ir įvertinti poveikį regionams, visų pirma užimtumo srityje. Galiausiai siūloma papildomai įvertinti poveikį automobilių sektoriaus tiekėjų pramonei ir konkurencingumui tarptautinėje rinkoje. Komitetas pritaria šioms rekomendacijoms ir tikisi, kad bus atliktas išsamesnis poveikio vertinimas.

7.24

Komitetas pabrėžia, kad būtina taikyti daugiau priemonių, kurios leistų aktyviau vykdyti transporto poreikio mažinimo politiką, mažinant keliams tenkančią transporto dalį ir pasirenkant transporto rūšis, kurios gamina mažiau šiltnamio dujų, pavyzdžiui, geležinkelius, upių laivybą, viešąjį transportą ir kt.

7.25

Komitetas nepritaria pasiūlymui taikyti 9 straipsnyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą. Tokia pasiūlymo formuluotė prieštarauja principui užtikrinti vienodas sąlygas gamintojams, o tai gali iškreipti konkurenciją šiame specifiniame rinkos sektoriuje, kuriame gaminama panaši ir panašių charakteristikų produkcija. Komitetas mano, kad nukrypti leidžianti nuostata turi būti taikoma visiems toje pačioje rinkoje — ji sudaro 0,2 proc. — konkuruojantiems gamintojams, kurie susiję arba nesusiję su kitais gamintojais.

7.26

Komitetas rekomenduoja Komisijai nustatyti ilgalaikės trukmės tikslus, kaip nurodo Europos Parlamentas: nuo 2020 m. reikės imtis ryžtingesnių sprendimų ypatingą dėmesį skiriant galimybėms juos įgyvendinti. Būtina ir toliau mažinti išmetimų kiekį ir akivaizdžiai parodyti, kad ryžtas žengti pirmyn šia linkme nekelia jokių abejonių.

7.27

Komitetas rekomenduoja parengti modelį, pagal kurį, apskaičiuojant išmetamą CO2 kiekį, būtų atsižvelgiama į visus su automobilių gamyba susijusius teršalus. Reikia atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, kad į kai kurias šalis daug automobilių dalių yra atgabenamos iš labai toli ir taip, dar nepradėjus eksploatuoti gaminamo automobilio, didinama tarša. Apskaičiuojant anglies pėdsaką, reikėtų atsižvelgti į visą automobilio gyvavimo ciklą, įskaitant jo sunaikinimo metu išmetamą CO2 kiekį.

7.28

Daugelyje neseniai priimtų nuomonių Komitetas ragino Komisiją pradėti diskusiją dėl gyvenimo būdo. Pritardamas siūlomiems tikslams, jis atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu ir toliau augs privačių automobilių, kelių transporto ir kitų rūšių transporto priemonių, išmetančių didelį šiltnamio dujų ir azoto oksido (NOx) kiekį, skaičius kaip jis kad auga šiandien, ir todėl išsipildys Komisijos prognozės augimas, pasiekti Komisijos pasiūlyme numatyto tikslo sumažinti išmetamo CO2 kiekį 20 proc. bus neįmanoma.

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/8

1.1

EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai persvarstyti žaislų saugos direktyvą, bet apgailestauja, kad persvarstymas atliekamas tik dabar ir jo užmojai kuklūs.

1.2

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad poveikio vertinimas, kuriuo grindžiamas pasiūlymas, buvo atliktas 2004 m. ir jame nebuvo atsižvelgta į visų šalių, kurios dabar yra ES valstybės narės, padėtį.

1.3

Atsižvelgiant į tai, kad paskutinėje 2007 m. RAPEX ataskaitoje konstatuojama, jog padidėjo įspėjimų apie nelaimingus atsitikimus dėl žaislų skaičius, EESRK reiškia nuostabą, kad pirmiau minėtame poveikio vertinime nepateikiama išvadų ne tik dėl šios direktyvos sąsajos su nelaimingais atsitikimais dėl žaislų, kai nukenčia vaikai, bet ir dėl to, kad akivaizdžiai nesuvokiamas aptariamo pasiūlymo poveikis tokio pobūdžio nelaimingų atsitikimų skaičiui ir jų sunkumo mastui ateityje, o tai turėtų būti pagrindinis šios iniciatyvos siekis ir tikroji jos įgyvendinimo priežastis.

1.4

Kadangi Komisija pripažino, jog trūksta patikimų ir įtikimų statistinių duomenų apie žaislų sukeltus nelaimingus atsitikimus Europos Sąjungoje, EESRK siūlo jai, bendradarbiaujant su kompetentingomis valstybių narių valdžios institucijomis, sukurti atitinkamą statistinės informacijos apie tokius nelaimingus atsitikimus sistemą, kuri būtų bent jau panašaus lygio kaip tos, kurios yra kai kuriose teisinėse sistemose, kuriomis gali naudotis visi gamybos ir prekybos grandinės subjektai siekdami išvengti tokio pobūdžio nelaimingų atsitikimų (1).

1.5

EESRK laikosi nuomonės, kad pasiūlymo teisiniu pagrindu turėtų būti ne tik Sutarties 95 straipsnis, bet ir 153 straipsnis, kadangi pirmenybė turi būti teikiama ne tik paprasčiausiam geresnių sąlygų tarptautinei prekybai žaislais sudarymui, bet svarbesniam tikslui — veiksmingam vaikų apsaugojimui.

1.6

EESRK taip pat mano, kad, atsižvelgiant į siūlomo naujo teisės akto taikymo sritį ir pobūdį bei į patirtį, įgytą šią direktyvą įgyvendinant skirtingose valstybėse narėse, reglamentas būtų tinkamesnė priemonė už direktyvą, kadangi būtų pasirinkta visiško suderinimo strategija.

1.7

EESRK palankiai vertina pasiūlymo techninį ir teisinį nuoseklumą ir aiškią struktūrą ir iš esmės pritaria tokioms naujoviškoms priemonėms kaip:

1.8

Tačiau EESRK apgailestauja, kad kai kurie visiems rūpimi ir labai svarbūs aspektai nebuvo visiškai arba pakankamai aptarti, pavyzdžiui:

1.9

Todėl Komitetas primygtinai ragina Komisiją persvarstyti savo pasiūlymą atsižvelgiant į šioje nuomonėje išdėstytas pastabas, kad pasiūlymas taptų patikimesne priemone, veiksmingai apsaugančia vaikus ir užtikrinančia saugą, kai žaidžiama žaislais.

1.10

Komitetas prašo Europos Parlamentą ir Tarybą atsižvelgti į nuomonėje išdėstytus pasiūlymus ir rekomendacijas ir juos panaudoti teisėkūros procese, kurio metu bus priimta nauja direktyva.

2.1

Apie savo ketinimus imtis teisinių priemonių žaislų saugos srityje Komisija pirmą kartą paskelbė aštuntajame dešimtmetyje. Ji pateikė keletą pasiūlymų, kurie nebuvo priimti pritrūkus politinio konsensuso. Vėliau, 1986 m. birželio 23 d. priėmus Tarybos rezoliuciją (2) dėl vartotojų apsaugos ir saugumo, Komisija pateikė naują, politiniu požiūriu labiau priimtiną pasiūlymą, kuriame atkreipė dėmesį į būtinybę Europos lygmeniu suderinti žaislų apibrėžtį, jų gamybos standartus, pagrindinius saugos reikalavimus, žaislų pateikimo į rinką sąlygas ir nuostatas dėl garantijų, kad jie nėra pavojingi vaikams.

2.2

Tuo metu paskelbta 1988 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyva 88/378/EB (3) — pirma teisinė iniciatyva įgyvendinant naują techninio suderinimo ir standartizavimo strategiją, kuri remiasi 1985 m. gegužės 7 d. Tarybos rezoliucija (4).

2.3

EESRK dėl tuo metu pateikto pasiūlymo dėl direktyvos (5) parengė privalomąją nuomonę, kurioje, nors ir pritardamas pačiam pasiūlymui, apgailestavo dėl vilkinimo parengti teisės aktą. Remdamasis prielaida, kad visi žaislai turi būti patikimi ir kad vaikai yra pažeidžiami ir dėl to jiems turi būti taikomos specialios apsaugos priemonės, Komitetas pabrėžė, kad žaislų saugos klausimus reikėtų spęsti kartu su platesnio pobūdžio klausimais, nagrinėjamais atsakomybės už gaminius su trūkumais direktyvoje (6).

2.4

Vėliau 1988 m. direktyva buvo ne kartą iš dalies keičiama (7). Daugiausia pakeitimų padaryta 1993 m. liepos 22 d. Direktyva 93/68/EEB (8) ir Komisijos komunikatu dėl jos įgyvendinimo (9).

2.5

Dvi direktyvos dėl bendros gaminių saugos, apibrėžiančios bendrąsias žaislų saugos nuostatas, buvo priimtos ir paskelbtos 1992 m. ir 2001 m. (10) Vėlesne direktyva visų pirma siekta, kad atsižvelgiant į „Sutarties, ypač jos 152 straipsnio dėl sveikatos apsaugos ir 153 straipsnio dėl vartotojų apsaugos, pakeitimus ir vadovaujantis atsargumo principu būtų užbaigtos, sutvirtintos ar paaiškintos kai kurios jos nuostatos“.

2.6

Praėjus dvidešimčiai metų po 1988 m. direktyvos paskelbimo Komisija siūlo naują su šia sritimi susijusią direktyvą, pripažindama, kad šiuo laikotarpiu galiojantys teisės aktai paseno, jų taikymo sritis ir vartojamos sampratos turėtų būti persvarstytos siekiant didesnio jų aiškumo ir siekiant suderinti su dabartinėmis sąlygomis, kadangi būtina užtikrinti, kad šių teisės aktų nuostatos atitiktų neseniai pasiūlytą bendrąją gaminių pardavimo teisinę sistemą (11), o visų pirma, kadangi pastebėta rimtų minėtos direktyvos taikymo trūkumų ir neatitikimų ją perkeliant į nacionalinės teisės aktus ir įgyvendinant valstybėse narėse. Šias problemas būtina išspręsti.

2.7

Nagrinėjamas pasiūlymas pagrįstas trimis svarbiais techniniais tyrimais, kuriuos reikia laikyti sudėtine pasiūlymo dalimi: du iš jų yra skirti tam tikroms tariamai pavojingoms cheminėms medžiagoms, naudojamoms žaislų gamybai, ir jų naudojimui keliamų reikalavimų klausimui, o trečiasis tyrimas — bendro poveikio įvertinimas, kurio galutinė ataskaita buvo parengta 2004 m.

2.8

Šiuo pasiūlymu Komisija siekia:

3.1

EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai, kurios vienintelis trūkumas yra tas, kad ji pavėluota, kadangi persvarstoma dvidešimties metų senumo direktyva ir per šį laiką labai pakito žaislų gamybos ir prekybos parametrai ir būdai. Taip pat pasikeitė ir jų tradicinių naudotojų įpročiai ir skonis. Be to, EESRK mano, kad dabartinio pasiūlymo tikslai galėtų būti drąsesni ir jo nuostatose galėtų atsispindėti susirūpinimas, nulemtas pastarojo meto įvykių, kurie buvo viešai pasmerkti ir be to sulaukė (12) ne tik griežtų už vartotojų apsaugą atsakingos Komisijos narės kalbų ir pozicijos, bet ir 2007 m. rugsėjo mėn. EP rezoliucijos, kurios pagrindines mintis EESRK pakartoja. Todėl EESRK apgailestauja, kad diskusijoje su juo nedalyvavo ir SANCO GD, kuris tiesiogiai nedalyvavo ir ją rengiant.

3.2

EESRK stebisi, kad poveikio vertinimas, kuriuo grindžiamas aptariamas pasiūlymas, yra daugiau kaip ketverių metų senumo ir neatspindi padėties visose valstybėse narėse. Be to, lieka neaišku, kiek buvo atsižvelgta į vartotojų ir šeimų atstovų nuomonę arba kiek jie iš tikrųjų dalyvavo ir kiek su jais buvo konsultuojamasi atliekant vertinimą.

3.3

Atsižvelgdamas į Komisijos kritines pastabas dėl direktyvos taikymo tariamų trūkumų, EESRK stebisi, kad Komisija nesiėmė jokių iniciatyvų užtikrinti, kad būtų tinkamai laikomasi Bendrijos teisės.

3.4

EESRK sunku suprasti, kaip, atsižvelgiant į pripažintą statistinių duomenų stygių arba jų trūkumą, su kuriais sutinka ir Komisija, galima padaryti tinkamas išvadas dėl dabartinės padėties, kuri turėtų būti keičiama, arba dėl pasiūlytų priemonių veiksmingumo. Tačiau žinoma, kad Europos žaislų rinka, kurios apyvarta 2002 m. mažmeninėmis kainomis sudarė 17,3 mlrd. eurų ir kurios importo apimtys viršija 9 mlrd. eurų, yra klestintis sektorius, kuriame dirba daugiau nei 2 000 įmonių (daugiausia mažųjų ir vidutinių), kuriose tiesiogiai dirba daugiau nei 100 000 asmenų (13).

3.5

EESRK mano, kad, atsižvelgiant į aptariamo pasiūlymo pobūdį jo teisiniu pagrindu reikia laikyti ne tik Sutarties 95 straipsnį, bet ir būtinai 153 straipsnį, kadangi pasiūlymas nėra susijęs vien su vidaus rinkos sukūrimu, bet taikomas ypač pažeidžiamai vartotojų grupei, kurios jokiu būdu negalima priskirti eiliniams vartotojams.

3.6

Be to, atsižvelgiant į tai, kad vaikai — netiesioginiai žaislų vartotojai, t. y. žaislus įsigyja ne jie patys, o perka jų tėvai arba kiti suaugusieji, po to perduodantys žaislus vaikams, Komisija turėtų laikytis griežtesnio požiūrio užtikrindama, kad pateikto pasiūlymo formuluotės tinkamai atspindėtų būtinybę informuoti ir šviesti šią vartotojų grupę.

3.7

EESRK supranta Komisijos užsibrėžtą visiško suderinimo siekį, tačiau dar kartą patvirtina savo įsitikinimą, kad panašiais į šį atvejais verčiau reikėtų rinktis „reglamentą“, o ne „direktyvą“, kadangi tai būtų akivaizdus privalumas teisinio apibrėžtumo ir saugumo požiūriu ir leistų išvengti vėlavimo ir trūkumų perkeliant į nacionalinę teisę ir iškraipymų taikant — problemų, su kuriomis, kaip pripažįsta Komisija, susidūrė šiuo metu galiojanti direktyva (14).

3.8

Atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo pobūdį, nuolatinę techninės pažangos raidą ir, kaip aiškiai parodė gamintojų „Mattel“ ir „Fisher Price“ atvejai, atsitiktinių incidentų galimybę, susirūpinimą keliantį įspėjimų dėl nelaimingų atsitikimų dėl žaislų skaičiaus didėjimą, kurį atspindi paskutinė metinė (2007 m.) RAPEX ataskaita, kuria remiantis būtent dėl žaislų sektoriaus yra sulaukta neginčijamai daugiausia pranešimų (31 proc.) (15), galima buvo tikėtis, kad rengiant dabartinį pasiūlymą bus pasimokyta iš praeities įvykių — ypač priežiūros po patekimo į rinką (Post Market Surveillance) sistemos žlugimo, ir bus parengta racionali ir praktiškai įgyvendinama direktyva, kuri užtikrintų saugesnę žaislų rinką. Tai reikštų, jog iškilus abejonėms, būtų uždrausta viskas, ką galima pagrįstai, bet dar neturint pakankamai neginčijamų įrodymų, įtarti keliant pavojų, nors ir nedidelį, jei tai yra vaikų žaidimui skirti daiktai, turint omenyje, kad vaikų elgsena nenuspėjama. Deja, taip neatsitiko.

3.9

Reikšdamas nuomonę dėl „CE“ ženklo EESRK norėtų tik priminti ir pakartoti požiūrį savo ankstesnėje nuomonėje dėl bendrosios gaminių pardavimo sistemos išdėstytą požiūrį, kad „nepasitikėjimas „CE“ ženklu prilygsta“ nepasitikėjimui visa sistema: rinkos priežiūros institucijomis, gamintojais, laboratorijomis ir sertifikuotojais ir galiausiai — „naujojo požiūrio teisės“ aktų tinkamumu (16):

Todėl EESRK primygtinai ragina Komisiją galutinį nagrinėjamo pasiūlymo tekstą suderinti su priimtais visų kitų pasiūlymų dėl anksčiau minėtos bendrosios sistemos tekstais (17).

3.10

EESRK visiškai pritaria EP pasiūlymui sukurti Europos žaislų saugos ženklą, kurį suteiktų nepriklausomos trečiosios įstaigos, tačiau apgailestauja, kad šiame pasiūlyme nebuvo tinkamai atsižvelgta į visus 2007 m. rugsėjo mėn. rezoliucijoje išdėstytus pasiūlymus. EESRK rūpi MVĮ kylančios problemos, tačiau ne todėl, kad jam būtų priimtinas menkesnis jų gaminamų ir parduodamų žaislų saugos lygis, o atsižvelgiant į atitikties sertifikavimui panaudojamų priemonių proporciją, ypač ne masinės gamybos arba mažais kiekiais gaminamų gaminių atveju (18).

3.11

EESRK mano, kad pavojų kelti galinčiomis pripažintas medžiagas būtina visiškai pašalinti iš žaislų gamybos remiantis proporcingais, subalansuotais reikalavimais, kuriuos atsakingi gamintojai galėtų įgyvendinti, o valdžios institucijos — taikyti.

3.12

EESRK pritaria Komisijos neseniai priimtam sprendimui dėl magnetinių žaislų, bet apgailestauja, kad šis klausimas nebuvo net paminėtas šiame pasiūlyme priimti direktyvą: Komisijos reakcija neatrodo pakankamai griežta turint omenyje tokio pobūdžio žaislų keliamą rimtą pavojų ir dėl jų jau įvykusius nelaimingus atsitikimus, kadangi apsiribojama valstybių narių raginimu jų pasirinktu būdu prie žaislų pridėti „įspėjimą“.

3.13

EESRK mano, kad reikėtų tiksliau apibrėžti nuobaudų dydį ir esmę, t. y. imtis priemonių, kurias Komisija jau pritaikė kitose srityse, kuriose netinkamo elgesio daroma žala socialiniu požiūriu yra gerokai mažesnė.

3.14

Apskritai, EESRK apgailestauja, kad nebuvo pasinaudota galimybe užtikrinti tokį Europos vaikų apsaugos lygį, kuris bent jau atitiktų tą, užtikrinamą taip pat ir pačių gamintojų iniciatyva, atskirose valstybėse narėse ir kitose šalyse, kur tam tikros rūšies žaislai yra tiesiog uždrausti, kaip nurodoma ką tik EP užsakymu atliktame tyrime (19).

3.15

EESRK yra žinoma, kad žaislų pramonėje tarptautiniu lygiu vyksta arši konkurencija. Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją, Europos Parlamentą ir Tarybą atsižvelgti į šio sektoriaus konkurencingumą iš dalies keičiant šios direktyvos nuostatas teisėkūros proceso metu. Vartotojų, o ypač vaikų, sąskaita negalima taikyti žemesnių žaislų saugos standartų, taip pat reikia atidžiai stebėti, ar laikomasi tarptautinių prekybos taisyklių, kad Europos įmonės galėtų konkuruoti tomis pačiomis sąlygomis.

3.16

Be to, EESRK ragina Komisiją atkreipti dėmesį į socialinio pobūdžio problemas, susijusias su žaislų gamyba, pirmiausia trečiosiose šalyse, kur siaubingomis darbo sąlygomis, ilgas darbo valandas dirba maži vaikai, kasdien susiduriantys su toksinėmis medžiagomis, ypač pavojingais produktais. Komisija raginama priimti aiškią nuostatą dėl ekologiškų ir „etiškų“ žaislų.

—

gaminio pakuotę, ypač tuos atvejus, kai žaislai supakuoti dideliuose plastikiniuose maišuose;

—

galimybę, kad tam tikros žaislo dalys gali būti nuimamos ir vaikai gali jas praryti;

—

žaislų savybes jiems sulūžus.

—

paaiškinant, kad šis ženklas neturėtų būti naudojamas ar suvokiamas kaip žymėjimo arba ženklinimo etiketėmis sistema vartojimo tikslais, nei kaip trečiosios nepriklausomos šalies suteikta kokybės garantija, sertifikatas arba patvirtinimas. „CE“ ženklas yra tik atitikties deklaracija gaminiui keliamiems reikalavimams ir techninis dokumentas, kurį gamintojas arba importuotojas yra įpareigojamas pateikti institucijoms ir vartotojui ir už kurį jis visiškai atsako;

—

racionalizuojant atitikties vertinimo procedūras;

—

sustiprinant teisinę „CE“ ženklo apsaugą, įregistruojant jį kaip kolektyvinį ženklą. Tai reikštų, kad valdžios institucijos gali imtis skubių veiksmų pažaboti netinkamą jo naudojimą, tuo pat metu paliekant galimybę egzistuoti papildomiems nacionaliniams ženklams;

—

stiprinant rinkos priežiūros mechanizmus ir sienų muitinių kontrolę;

—

pakviečiant gamintojus ir vartotojus apsvarstyti galimo savanoriško elgesio kodekso dėl Europos ir nacionalinių kokybės ženklų ir ženklinimų — savanoriškų ar kitokių — veiksmingumo argumentus ir kaip jie suderinami su „CE“ ženklu“.

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/15

1.1

EESRK pabrėžia ypatingą Lisabonos strategijos svarbą — ji padeda išsaugoti bendrąją rinką, ją vystyti ir stiprinti.

1.2

Sklandžiai veikianti, konkurencinga ir palanki inovacijoms bendroji rinka yra būtina, kad Europa galėtų kuo geriau pasinaudoti globalizacija ir kartu išsaugoti savo gerovės standartus. Todėl EESRK reiškia susirūpinimą dėl pastarojo meto Europos Teisingumo Teismo sprendimų dėl darbuotojų komandiravimo ir šiuo metu nagrinėja minėtų sprendimų poveikį Bendrijos acquis socialinės politikos srityje (1).

1.3

EESRK nuomone, norint vystyti bendrąją rinką labai svarbu skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas ir pasinaudoti jų rezultatais. Taip pat reikia Europos lygmeniu padėti technologijų tiekėjams valstybėse narėse propaguoti novatoriškus produktus ir technologijas, skatinti mokslinių tyrimų rezultatų sklaidą ir tarptautinį jų panaudojimą. Bendroji rinka yra pagrindinė Lisabonos darbotvarkės įgyvendinimo priemonė. Jos tikslas — būti naudinga vartotojams, ekonomikos augimui ir užimtumui, palaipsniui šalinant kliūtis laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui (nors dar daug jų išlieka). Glaudesnės integracijos nauda neabejotina.

1.4

Komisijos bendrosios rinkos peržiūros dokumentų paketas yra tvirtas pagrindas bendrajai rinkai atnaujinti, bet sėkmė labai priklausys nuo nacionalinių vyriausybių ir jų socialinių partnerių galimybių bei gebėjimo prisiimti atsakomybę ir panaudoti reikiamus išteklius teoriją paverčiant praktika.

1.5

Tinkamas ir vienodas galiojančių teisės aktų ir standartų vykdymas yra vienas iš svarbiausių iššūkių. Poveikio vertinimas, administracinės naštos ir sąnaudų, kurios patiriamos laikantis teisės aktų, atspindinčių vidaus rinkos susiskaidymą mokesčių srityje, mažinimas, aktyvesnis konsultavimasis su socialiniais partneriais ir suinteresuotais dalyviais, visų pirma MVĮ, yra itin svarbūs norint pagerinti reguliavimo tikslų supratimą ir rasti nereglamentuojančio pobūdžio sprendimus.

1.6

Mažosios ir vidutinės įmonės yra itin svarbios tinkamam bendrosios rinkos veikimui. Įvairių rūšių MVĮ atlieka labai svarbų vaidmenį paslaugų sektoriuje ir užima svarbią vietą ieškant socialinių kompromisų, kurie yra ES ekonomikos pagrindas. Ir Smulkiojo verslo akte (angl. Small Business Act), ir MVĮ chartijoje pripažįstama MVĮ reikšmė politinių sprendimų procesui ir institucijoms tiek ES, tiek ir valstybių narių lygiu. Vis dėlto EESRK mano, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama MVĮ vaidmeniui įgyvendinant politiką, konkrečiai atsižvelgiant į jų indėlį siekiant ekonominės, aplinkos ir socialinės politikos tikslų.

1.7

EESRK pabrėžia, kad globalizacijos padarinių fondas yra svarbi solidarumo priemonė, kuri turėtų teikti konkrečią paramą darbo ieškantiems, dėl pasaulinės prekybos pokyčių darbą praradusiems darbuotojams. Komitetas džiaugiasi, kad ši priemonė yra prieinama MVĮ darbuotojams, tačiau apgailestauja, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie susidūrė su tokiais pokyčiais, neturi teisės ja pasinaudoti.

1.8

EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti būtinus išteklius, kad būtų geriau laikomasi bendrosios rinkos taisyklių. Taip pat turi būti sukurtos iniciatyvos užtikrinti sąveikai tarp bendrosios rinkos politikos, konkurencijos politikos ir socialinės bei aplinkos apsaugos politikos, kadangi jos svarbios užtikrinant sklandų bendrosios rinkos veikimą.

1.9

Komisija ir valstybės narės privalo užtikrinti, kad įgyvendinant naujas reguliavimo iniciatyvas, kuriomis siekiama prisidėti prie veiksmingo bendrosios rinkos veikimo, būtų atsižvelgiama ne tik į Europos bendrovių konkurencingumui daromą poveikį, bet ir į socialinį bei aplinkosauginį poveikį. Siekiant užtikrinti verslininkams ir vartotojams teisinį nuoseklumą ir apibrėžtumą, ir vengti naujų iniciatyvų, prieštaraujančių viena kitai, dėl naujų pasiūlymų ES ir nacionaliniu lygmenimis turi būti atliekamas „vidaus rinkos tyrimas“ (2) ir turi būti įvertintas jų socialinis ir aplinkosauginis poveikis.

1.10

Reikėtų užtikrinti piliečiams ir įmonėms galimybę paprastai ir jiems prieinama kaina kreiptis į teismą, įskaitant atitinkamas teisinės pagalbos priemones ir ginčų sprendimo būdus. Šioje srityje reikėtų pagerinti neteisminio ginčų sprendimo priemonių kūrimą.

1.11

EESRK gali tik pritarti 2007 m. lapkričio 20 d. komunikato dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų tikslui, siekiant „sustiprinti ES sistemą, taikomą bendrus interesus tenkinančioms paslaugoms, įskaitant socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, numatyti konkrečius sprendimus konkrečioms problemos spręsti, kur jos yra“ ir „suderintus su konkrečiu sektoriumi ir konkrečiais klausimais susijusius veiksmus“.

1.12

Kadangi ES pirminėje teisėje arba sutartyse pripažįstama, kad visuotinės svarbos paslaugos yra ES „bendrųjų vertybių“ dalis ir prisideda prie jos „socialinės ir teritorinės darnos“ kūrimo, būtina, kad įvairių sektorių veiksmai (atsižvelgiant į kiekvieno sektoriaus specifinius ypatumus) ir daugelį sričių apimanti problematika būtų derinami.

1.13

Kadangi pirminės teisės aktuose atskirtos ekonominės ir neekonominės paslaugos bei įtrauktas poreikis užtikrinti, kad būtų laikomasi visuotinės ekonominės svarbos paslaugų bendrų veiklos principų, Protokole dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų parodoma, kad dabar, labiau nei kada nors anksčiau, yra itin svarbus svarstomas koncepcijų ir projektų išaiškinimas užtikrinant, kad tokios paslaugos daugiau nebūtų priklausomos nuo išimtinio įstatyminio arba teismo požiūrio konkrečioje byloje.

1.14

Nepaisant ne kartą išsakyto Europos Parlamento reikalavimo užtikrinti realų teisinį apibrėžtumą visuotinės svarbos socialinėms paslaugoms, komunikate dėl visuotinės svarbos socialinių paslaugų pateikti pasiūlymai apsiriboja atsakymų į „dažnai užduodamus klausimus“ rinkiniu, kuris, be abejonės, bus naudingas, tačiau neturi privalomos teisinės galios.

1.15

Todėl EESRK siūlo daugelį aspektų apimantį laipsnišką požiūrį, derinant specifinius sektorių ir klausimų aspektus, kurie leistų priimti iniciatyvas dėl teisės aktų leidybos tose srityse, kur jų reikia, ir (arba) nustatyti principus ir sąlygas įvairiems susijusiems sektoriams (horizontalusis, su specifiniais klausimais susijęs aspektas).

2.1

Svarstomame Komisijos dokumentų pakete siūloma nemažai iniciatyvų, paremtų penkiais darbo dokumentais, ir du komunikatai dėl visuotinės svarbos paslaugų ir bendrosios rinkos socialinio aspekto (3).

2.2

EESRK pateikė nuomones visais šiais klausimais (4). Neseniai jis pateikė nuomonę savo iniciatyva dėl bendrosios rinkos išorės aspekto, o šiuo metu rengia nuomonę dėl rinkos socialinio ir aplinkos apsaugos aspektų (5).

3.1

Komitetas palankiai vertina tai, kad komunikate (COM(2007) 724 galutinis) pabrėžiama būtinybė užtikrinti vartotojams ir MVĮ galimybę pasinaudoti bendrosios rinkos teikiamais privalumais ir rasti tinkamiausius sprendimus lūkesčiams patenkinti bei problemoms spręsti. Todėl džiaugiasi galėdamas pastebėti, kad išskirtinis Bendrosios rinkos politikos dėmesys skiriamas su vartotojais susijusioms sritims, pvz., energetikai, telekomunikacijoms, mažmeninėms finansinėms paslaugoms, didmeninei ir mažmeninei prekybai.

3.2

Ateities bendrosios rinkos politikos sėkmė priklausys nuo bendrų valstybių narių ir Komisijos gebėjimų pagerinti jos veikimą. Bendrosios rinkos kūrimas „dar nėra baigtas“ ir už jį turi būti prisiimta bendra atsakomybė. Valstybės narės turėtų glaudžiau bendradarbiauti šioje srityje. Dažnai nacionalinės valdžios institucijoms nepavyksta laikytis savo įsipareigojimų valdyti bendrąją rinką ir dėl to atsiranda kliūčių, kenkiančių pasitikėjimui, kurį turėtų įkvėpti bendroji rinka. Turi būti labiau pripažįstamas svarbus socialinių partnerių vaidmuo remiant bendrąją rinką.

3.2.1

Komisija siekia, kad vienu pagrindinių prioritetų taptų tinkamas vykdymas. Būtina parengti dokumentus, užtikrinančius geresnį teisės aktų veikimą praktikoje. Laiku atliktas ir tinkamas Bendrijos teisės aktų perkėlimas ir administracinis supaprastinimas — lemiami veiksniai palengvinant vykdymą. Tinkamai perkeliant paslaugų direktyvą ypač svarbu įgyvendinti jos tikslus — kurti darbo vietas ir skatinti ekonomikos augimą.

3.3

Siūlymas lengvai ir greitai išspręsti problemas, su kuriomis susiduria piliečiai ir verslininkai bendrojoje rinkoje, turi išlikti prioritetu. SOLVIT sistema ypač naudinga, deja, neturint pakankamai žinių apie šios sistemos naudingumą ir reikalingus išteklius, ypač nacionaliniu lygiu, ši priemonė „nepakankamai naudojama“. Labai rekomenduotina bet kokia iniciatyva, kuri pataisytų padėtį, įskaitant veiksmus užtikrinti pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių SOLVIT centruose, kaip ir iniciatyvos, skirtos jų taikymo sričiai išplėsti.

3.4

EESRK palaiko Komisijos siekius supaprastinti ir pagreitinti Bendrijos teisės pažeidimo tyrimo eigą teikiant pirmenybę didesnės rizikos ir ekonomikos požiūriu svarbiems pažeidimo atvejams ir nepakenkiant esamų atgrasymo priemonių veiksmingumui.

3.5

Dar daug reikia nuveikti vykdant vietoje pagamintų ir importuotų produktų rinkos priežiūrą. Tai privalo daryti valstybių narių valdžios institucijos ir Europos Komisija.

3.6

EESRK norėtų, kad Komisija ypač pabrėžtų pagalbą MVĮ, susiedama MVĮ skirtą politiką su Europos Sąjungos socialiniais ir aplinkos apsaugos tikslais, taip pat galutinai atsisakytų visų nacionalinių netarifinių kliūčių, tarp jų laisvo kapitalo ir darbuotojų judėjimo kliūčių (6).

3.7

Apskritai svarbu, kad Komisija toliau išliktų Sutarties sergėtoja ir naudotųsi savo iniciatyvos teise, kad būtų užtikrintas sklandus bendrosios rinkos veikimas.

3.8

EESRK pritaria, kad labai svarbios yra nuolatinės pastangos toliau mažinti dėl bendrosios rinkos fiskalinio susiskaldymo atsirandančias išlaidas. Tos pastangos įgyvendinamos pasitelkiant Bendrijos taisyklių propagavimą, kuris bus naudingas tarptautinės veiklos vystymui ir padės konsoliduoti bendrąją rinką.

4.1

EESRK palaiko tikslą užtikrinti „daugiau apimančios politikos formavimą“ ir troškimą „didinti suinteresuotų asmenų dalyvavimą“. Labai svarbu, kad būtų reguliariai atliekami poveikio vertinimai.

4.2

Rengiant poveikio vertinimą, būtina konsultuotis su suinteresuotų subjektų atstovais. Poveikio vertinimai turi būti kruopščiai tikrinami nepriklausomų išorės ekspertų, tarp kurių būtų galutiniai teisės aktų vartotojai.

4.3

Be to, bendrovėms turi būti užtikrintas administracinės naštos sumažinimas nepakenkiant socialinėje srityje pasiektiems rezultatams.

4.4

Siekiant užtikrinti verslininkams ir vartotojams teisinį nuoseklumą ir apibrėžtumą, išvengti naujų kliūčių kuriant naujas iniciatyvas, dėl naujų pasiūlymų ES ir nacionaliniu lygmenimis turi būti atliekamas „vidaus rinkos tyrimas“, kuriame turėtų būti įvertintos socialinės ir aplinkosauginės pasekmės (7). Dėl dažnai skirtingai įgyvendintų ir išaiškintų nesuprantamų teisės aktų Bendrijos teisės aktuose gali atsirasti prieštaravimų.

4.5

Ypač svarbu pagerinti informaciją ir turimus duomenis apie praktinį bendrosios rinkos taisyklių įgyvendinimą. Komisija turi atviriau viešinti informaciją apie valstybes nares, neįvykdžiusias savo įsipareigojimų, ir padėti nacionaliniams socialiniams partneriams gerindama nacionalinių ataskaitų nuoseklumą ir skaidrumą.

5.1

EESRK pritaria Komisijai, kad globalizacija yra didžiulis pokyčių ir konkurencingumo šaltinis. Bendroji rinka yra priemonė, kurią reikėtų naudoti kaip atspirties tašką sprendžiant globalizacijos problemas.

5.2

Prekybos liberalizavimas yra pagrįstai laikomas pirmuoju ES strategijos ramsčiu šioje srityje. Ambicinga Dohos derybų raundo pabaiga ir pagal Globaliosios Europos sistemą pradėtos derybos dėl ilgalaikių laisvosios prekybos susitarimų bus ES sėkmės matas.

5.3

Reglamentavimo ir standartų klausimai daro vis didesnę įtaką bendrovių galimybėms veikti tarptautiniu mastu. Europos standartizavimo įstaigos, tarp jų CEN, CENELEC ir ETSI, bendradarbiaudamos su patariamosiomis organizacijomis, pvz., NORMAPME (9), privalo užtikrinti, kad tokie standartai būtų prieinami visiems verslininkams, visų pirma smulkiajam verslui, visoje Europoje ir besivystančiose šalyse.

5.4

Komisija pagrįstai pabrėžia poreikį pagerinti bendradarbiavimą reguliavimo srityje, lygiavertiškumą ir konvergenciją tarptautiniu mastu. „Visiems priimtinas vienas testas ir vienas standartas“ turi būti ilgalaikis tikslas.

5.5

ES teisės aktais turi būti siekiama išsaugoti konkurencingumą. Tarptautinis ES standartų pripažinimas nekompensuos ES bendrovėms nustatytų pernelyg didelių prievolių. Bendradarbiavimas su valstybėmis partnerėmis reguliavimo srityje nebus sėkmingas, jei kitos galimybės nebus vertinamos atvirai ir naujoviškai.

5.6

EESRK palankiai vertina įsipareigojimą atlikti lyginamąją ES teisės aktų ir geriausios tarptautinės praktikos analizę, visų pirma tų, kuriuos taiko pagrindiniai ES prekybos partneriai. Tokia analizė turėtų būti sistemingai įtraukiama į ES poveikio vertinimus ir ES turėtų būti pasirengusi bendradarbiauti reguliavimo srityje su svarbiais prekybos partneriais. ES turėtų oficialiai perimti pripažintus tarptautinius atitikties vertinimo standartus.

5.7

Turėtų būti skatinamos ES iniciatyvos, kuriomis siekiama įsitvirtinti pasaulinio lyderio pozicijoje nustatant ir tobulinant aukštos kokybės moksliškai pagrįstus tarptautinius pramonės ir maisto produktų standartus. Bendruosius standartus turėtų papildyti bendri reguliavimo tikslai. Todėl Komitetas rekomenduotų daugiau dėmesio skirti dvišaliams susitarimams ir tarptautinių reguliavimo organizacijų sistemoms.

5.8

ES turi toliau remti laisvąją prekybą, kartu užtikrindama atitinkamo lygio rinkos priežiūrą, kad apsaugotų ją nuo nesaugių produktų importo. Tačiau Komisija privalo užtikrinti, kad šios priemonės ir atsirandančios privačių standartų sistemos nebūtų naudojamos protekcionizmo tikslais (10).

6.1

Komitetas remia požiūrį, kad socialinis aspektas pagerins bendrosios rinkos veikimą kartu su „ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo“ strategija, ypač pabrėžiant klestinčią MVĮ ekonomiką.

6.2

Kadangi darbo rinkos integracija yra geriausia apsauga nuo socialinės atskirties, greitai besikeičiančių visuomenių Europos darbo jėgos potencialas turi būti svarbiausia Komisijos plano „galimybės, prieinamumas ir solidarumas“ dalis. Komisija privalo dirbti su socialiniais partneriais ir užtikrinti, kad tai visų pirma būtų taikoma pažeidžiamoms, imigrantų ir mažumų grupėms.

6.3

Sprendžiant globalizacijos problemas (technologiniai pokyčiai ir besivystančios socialinės ir aplinkos apsaugos realijos) politinėmis pastangomis turi būti siekiama įgyvendinti socialinius tikslus, didinti užimtumą ir sukurti socialines sąlygas darbo našumui augti.

6.4

„Lankstumo ir užimtumo garantijų“ (11) integravimo į visas ES politikos sritis svarba buvo pabrėžta EESRK nuomonėje (12). MVĮ, visų pirma savarankiškai dirbantys asmenys, atlieka svarbiausią vaidmenį, kad lanksčios darbo rinkos veiktų sklandžiai. Tam būtina geriau suprasti MVĮ vaidmenį kalbant apie socialinės politikos nuostatas.

7.1

EESRK nuomone, norint vystyti bendrąją rinką labai svarbu skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas ir pasinaudoti jų rezultatais. Taip pat reikia Europos lygmeniu padėti technologijų tiekėjams valstybėse narėse propaguoti novatoriškus produktus ir technologijas, skatinti mokslinių tyrimų rezultatų sklaidą ir tarptautinį jų panaudojimą. Europos inovacinės galimybės gali labai priklausyti nuo bendrosios rinkos kokybės. Būtina suderinti MVĮ branduolių, didelių bendrovių, mokslinių tyrimų institutų, universitetų ir naujo Europos inovacijų ir technologijų instituto pastangas Europos lygmeniu dėl mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros.

7.2

Pažanga kuriant daug konkurencingesnę patentų sistemą išlaidų ir teisinio tikrumo požiūriu yra Europos inovacinių gebėjimų esmė. Tai apima pažangą kuriant Europos bendrą jurisdikcijos patentų srityje sistemą, kuri turėtų visoms įmonėms užtikrinti aukščiausią kokybę, išlaidų veiksmingumą ir patikimumą, ir Bendrijos patentas atitiktų šiuos kriterijus ir ypač tiktų MVĮ. Taip pat reikalinga griežta intelektinės nuosavybės teisių apsauga nuo vis dažniau pasitaikančių klastočių ir piratavimo taikant veiksmingas Europos ir tarptautinio lygio priemones.

7.3

Socialinės politikos administravimo naujovės turėtų apimti įvairias socialinės ekonomikos organizacijas (tokias kaip kooperatyvai), kurios, užtikrinus atitinkamą priežiūros kontrolę, paslaugų teikimą labiau priartintų prie vartotojų bendruomenių.

7.4

Nauja bendrosios rinkos politika turi atlikti pagrindinį vaidmenį kuriant aplinkos požiūriu tvarią pasaulio ekonomiką.

8.1

Darni vartotojų apsaugos politika yra svarbi norint užtikrinti sklandų bendrosios rinkos veikimą. EESRK mano, kad vartotojai yra svarbiausias Komisijos naujosios vizijos apie išties įtraukiąją bendrąją rinką aspektas. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama vartotojų patirčiai rinkoje, pavyzdžiui, atliekant poveikio vertinimus arba įtraukiant vartotojų interesus į Lisabonos darbotvarkę.

8.2

Dėmesys turi būti sutelktas į vieną bendrąją rinką, naudingą vartotojams ir verslui, ir paslaugų sektoriaus vaidmenį ekonomikoje, kurį jis galėtų atlikti gerindamas paslaugų kokybę ir didindamas vartotojų pasitikėjimą. Vartotojams privalo būti užtikrinta prieiga prie prekių ir paslaugų visoje ES, o verslininkams — galimybė siūlyti savo prekes ir paslaugas bet kurioje ES vietoje taip pat lengvai, kaip jie tai daro savo vidaus rinkoje. Suderinimas kartu su abipusiu pripažinimu yra tinkamas abiem šalims palankios situacijos pagrindas (13).

9.1

Atskirose nuomonėse (15) EESRK išreiškė savo susirūpinimą dėl teisinio neapibrėžtumo, susijusio su visuotinės svarbos paslaugomis.

9.2

Komunikate akcentuojamas prie Lisabonos sutarties pridėtas protokolas dėl bendrus interesus tenkinančių socialinių paslaugų (Protokolas dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų), kurio tikslas, Komisijos nuomone, — sukurti nuoseklią sistemą, kuri kontroliuotų ES veiksmus ir kartu būtų tvirtas pagrindas apibrėžiant bendrus interesus tenkinančias paslaugas (16).

9.3

Kita vertus, komunikate dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų yra tik nuoroda į naują Lisabonos sutarties 16 straipsnį, smulkiau neaiškinant, ar šis straipsnis yra naujas bendro ekonominio intereso paslaugų (BEIP) teisinis pagrindas, iškeliantis Tarybai ir Parlamentui užduotį nustatyti reguliavimo priemones remiantis įprasta teisės aktų leidybos procedūra, principais ir sąlygomis, įgyvendinant bendro ekonominio intereso paslaugų tikslą.

9.4

Principo, pagal kurį visuotinės svarbos užduotims teikiama pirmenybė, veiksmingas įgyvendinimas, kuris dabar įmanomas taikant naują Lisabonos sutarties 16 straipsnį, padės sumažinti kreipimosi į Teisingumo teismą atvejų skaičių.

9.5

Lisabonos sutartyje numatyta nemažai naujovių, visų pirma dėl minėto naujo 16 straipsnio, ir pateikiama bendra nuoroda į visuotinės svarbos paslaugas ir visuotines neekonominės svarbos paslaugas (VNSP). Tai leidžia Bendrijos veiklos srities visuotinės svarbos paslaugų klausimą nagrinėti remiantis subsidiarumo principu.

9.6

EESRK nuomone, naujoji Lisabonos sutartis (SESV 16 straipsnis ir Protokolas dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų) yra tik naujo požiūrio užuomazga, kad būtų pasiektas didesnis teisinis apibrėžtumas ir sukurtos nuoseklesnės nacionalinės ir Bendrijos bendrųjų paslaugų teikimo sistemos.

9.7

Protokole dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų pateikiamas taisyklių dėl bendrus ekonominius ir neekonominius interesus tenkinančių paslaugų rinkinys, tačiau juo nesiekiama išspręsti šių dviejų kategorijų atskyrimo problemos.

9.8

Kadangi pirminėje teisėje nurodomi ekonominių ir neekonominių paslaugų skirtumai ir būtinybė užtikrinti bendrų ekonominių paslaugų interesų veiklos principų laikymąsi, Protokolas dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų rodo, kad šiuo metu vykstantis procesas koncepcijoms ir schemoms išaiškinti yra svarbesnis nei kada nors, siekiant užtikrinti teisinį apibrėžtumą bendrovėms ir institucijoms, atsakingoms už šių paslaugų valdymą, ir pagrindiniams jų gavėjams.

9.9

Komunikate dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų siūloma „sujungti ES sistemą, taikomą bendrus interesus tenkinančioms paslaugoms, įskaitant socialines ir medicinos priežiūros paslaugas, numatant konkrečius problemų sprendimus, kur jos egzistuoja“ ir „su konkrečiu sektoriumi ir konkrečiais klausimais susijusių veiksmų derinį“.

9.10

Taikant su konkrečiais sektoriais susijusius veiksmus, aišku, reikia atsižvelgti į kiekvieno susijusio sektoriaus ypatumus. Kadangi pirminė teisė pripažino, kad bendrosios ekonominio intereso paslaugos yra ES „bendrųjų vertybių“ dalis ir prisideda prie jos „socialinės ir teritorinės sanglaudos“ kūrimo, su konkrečiu sektoriumi susiję veiksmai (atsižvelgiant į kiekvieno sektoriaus specifinius ypatumus) privalo konkrečiais klausimais būti suderinti.

9.11

Todėl EESRK siūlo daugiaaspektį ir laipsnišką būdą derinant su konkrečiu sektoriumi ir konkrečiu klausimu susijusius aspektus, kurie paskatintų imtis teisės aktų leidybos iniciatyvų, kai jos yra būtinos, ir/arba nustatyti šių principų ir sąlygų taikymą įvairiuose susijusiuose sektoriuose (keletą sričių apimantis, su konkrečiu klausimu susijęs požiūris).

10.1

EESRK pabrėžia ypatingą Lisabonos strategijos svarbą — ji padeda išsaugoti bendrąją rinką, ją vystyti ir stiprinti.

10.2

Komisija pateikė visuotinės svarbos paslaugų koncepciją, kurią detalizavo Baltojoje knygoje dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų (17), dviejuose komunikatuose ir Komisijos tarnybų darbo dokumente (18).

10.3

Komunikate neapibrėžiamos visuotinės svarbos socialinių paslaugų sąvokos. Jame norima atskirti dvi pagrindines visuotinės svarbos socialinių paslaugų grupes: privalomą ir papildomas socialinės apsaugos sistemas bei „būtiniausias asmeniui tiesiogiai teikiamas paslaugas“.

10.4

Atsargus Komisijos požiūris rodo, kad sunku atskirti visuotinės svarbos paslaugas, kadangi jos apima labai įvairias specifines užduotis, kurioms teikiama kolektyvinė pirmenybė nacionaliniu ir net vietos lygiu.

10.5

Konsultuojantis dėl 2003 m. žaliosios knygos, dauguma šio sektoriaus suinteresuotų subjektų (vietos valdžios institucijos, paslaugų teikėjai, vartotojų atstovai) pareiškė, kad, taikant Bendrijos teisę, jie susiduria su vis didėjančiu teisiniu neapibrėžtumu, kurį lemia jų ypatumai, visų pirma dėl leidimo teikti paslaugas gavimo. Jie aiškiai pareiškė patekę į „šešėlinę zoną“, ir tai varžo jų darbą. Dėl to:

10.6

Tačiau Komisija nesilaikė šio požiūrio, kadangi jis aiškiai prieštarauja specialiai su šiuo sektoriumi susijusiam požiūriui, kuriam ji teikia pirmenybę, todėl dabar ji apsiriboja pasiūlymais dėl atsakymų į „dažnai užduodamus klausimus“ ir sąveikiosios informacijos tarnybos, kurie, be abejonės, bus naudingi, tačiau neturi privalomos teisinės galios.

10.7

Kad būtų patenkinti raginimai užtikrinti teisinį apibrėžtumą, be kita ko, pagal EB steigimo sutarties 16 straipsnį, kuris atveria naujas perspektyvas dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų Europos Sąjungoje, įskaitant visuotinės svarbos socialines paslaugas, reikia ir toliau aiškinti sąvokas ir visuomenei naudingai veiklai taikomas Bendrijos pagrindų sistemas.

11.1

Komitetas pritaria tikslui, išdėstytam komunikate „Perspektyvos, prieinamumas ir solidarumas. Nauja socialinė vizija XXI amžiaus Europoje“ (21), kuriame kreipiamasi į ES piliečius, pilietinę visuomenę ir verslininkus, įskaitant MVĮ, ir remiamasi tokiomis pagrindinėmis Europos priemonėmis kaip bendroji rinka, Lisabonos strategija dėl ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo bei Tvaraus vystymosi strategija.

11.2

Galbūt dabartiniai Europos visuomenių pokyčiai (ES, apimanti 27 valstybes su 500 mln. piliečių, demografiniai pokyčiai, globalizacija, techninė pažanga ir ekonomikos vystymasis) gali suteikti naujų užimtumo galimybių ir gebėjimų, tačiau prisitaikant prie šių pokyčių vis dar kyla nedarbo ir atskirties rizika.

11.3

EESRK pritaria minčiai, kad ES turėtų atlikti didesnį vaidmenį sudarant palankias sąlygas struktūriniams pokyčiams, juos numatant ir skatinant, kartu įsipareigojant propaguoti Europos vertybes pasauliniu mastu. Komunikate pateikiama nauja „gyvenimo galimybės“ XXI a. Europoje socialinė vizija ir siekiama užbaigti konsultacijas, vykusias iki 2008 m. vasario 15 d. Kartu su kitais Europos politikos patarėjų biurais valstybės narės ir ES institucijos dalyvauja diskusijose dėl socialinių pokyčių ir Europos socialinės tikrovės koncepcijos. EESRK pritaria siekiui užtikrinti, kad galutinė šių diskusijų analizė padėtų parengti atnaujintą Socialinę darbotvarkę, kuri bus pateikta 2008 m., ir atsižvelgia Lisabonos sutartyje pateiktą naują institucinę sistemą.

—

Galimybės — gera gyvenimo pradžia, savo potencialo suvokimas ir šansas kuo daugiau pasinaudoti galimybėmis, kurias siūlo novatoriška, atvira ir moderni Europa.

—

Prieinamumas — nauji ir veiksmingesni būdai įgyti išsilavinimą, plėtoti karjerą darbo rinkoje, gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas ir užtikrinti socialinę apsaugą, dalyvauti kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.

—

Solidarumas — skatinti socialinę sanglaudą ir socialinį tvarumą, įsitikinti, kad niekas nėra užmirštas.

11.4.2.1

EESRK pritaria Komisijai, kad Europa neturi „visiems tinkamo“ recepto ir kad bendroms problemoms spręsti reikia bendrų veiksmų, paremtų aktyvaus pilietiškumo principu.

11.4.2.2

Kova su socialine atskirtimi ir gyvenimo sąlygų gerinimas, kuriant piliečiams galimybes, yra svarbi ekonomikos augimui palaikyti ir problemų grėsmei socialinės apsaugos sistemoje mažinti. Pasitikėjimas ir tikėjimas yra pagrindiniai dalykai, būtini pažangai, modernizavimui ir atvirumui pokyčiams pasiekti.

1)

jaunimą: dėl naujų socialinių pokyčių ir naujos ekonomikos, paremtos naujovėmis ir technologijomis, reikia skirti daugiau dėmesio švietimui ir įgūdžiams. Investavimas į jaunimą turi teigiamą įtaką ir ekonominiam vystymuisi, ir socialinei sanglaudai. Remiantis Lisabonos darbotvarke, švietimas — Europos socialinės ir ekonominės sistemos šerdis. Visuotiniame kontekste žinios tapo Europos konkurencingumo svertu;

2)

teikiančią pasitenkinimą karjerą: dinamiškai ekonomikai ir darbo rinkai reikia lanksčių darbo rinkos taisyklių ir aukštų socialinių standartų (žr. „Lankstumo ir užimtumo garantijos“);

3)

ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą: ilgesnė gyvenimo trukmė apsunkina socialines apsaugos sistemas, bet kartu sukuria naujų ekonominių galimybių, nes atsiranda naujų paslaugų, prekių ir technologijų. ES turėtų skatinti, kad kuriant naują politiką būtų atsižvelgiama į šias galimybes ir būtų ištaisytos dabartinių socialinės apsaugos sistemų klaidos;

4)

lyčių lygybę: nauji ekonomikos modeliai skatina naujas socialines sistemas. Dėl to, pavyzdžiui, darbo politikos srityje lyčių lygybei turėtų būti taikomi nauji reikalavimai. Kai kuriuose Komisijos pasiūlymuose kalbama apie darbo užmokesčio sistemos spragas, mokesčių sistemą ir šeimos gyvenimui palankią praktiką darbo vietoje;

5)

aktyvią įtrauktį ir nediskriminavimą: dabartinė ES plėtra atskleidė didelius ekonominius ir socialinius valstybių narių ir regionų skirtumus. Europos Komisija siekia skatinti naują sanglaudos politiką, pagrįstą įvairove, aktyvia įtrauktimi, lygybės skatinimu ir diskriminacijos panaikinimu;

6)

judumą ir sėkmingą integraciją: bendroji rinka padidino piliečių judumą, kartu paveikė ir MVĮ. Tam ES reikia naujo integracija pagrįsto požiūrio;

7)

piliečių dalyvavimą, kultūrą ir dialogą: šie aspektai atlieka svarbų vaidmenį socialinėje sanglaudoje, kartu įtraukdami ekonominius išteklius, susijusius su naujovėmis ir technologijų vystymusi.

11.4.4.1

EESRK pabrėžia, kad nors didžiausią kompetenciją šios politikos srityje turi valstybės narės, ES ir socialiniai partneriai daug prisideda valdant ir skatinant susijusius veiksmus bei reformas. Acquis communautaire yra pagrindinis instrumentas, ypač kalbant apie plėtrą ir sanglaudos politiką, Lisabonos sutartį ir Pagrindinių teisių chartiją.

11.4.4.2

EESRK pritaria šioms Komisijos išdėstytoms penkioms kategorijoms:

—

„Bendrosios rinkos pasiekimų apžvalga“ (SEC(2007) 1521);

—

„Modernizuotos bendrosios rinkos politikos priemonės“ (SEC(2007) 1518);

—

„Naujos produktų, rinkos ir sektoriaus priežiūros metodologijos įgyvendinimas: pirmojo sektoriaus patikrinimo rezultatai“ (SEC(2007) 1517);

—

„Bendrosios rinkos peržiūros išorės aspektai“ (SEC(2007) 1519);

—

„Iniciatyvos mažmeninių finansinių paslaugų srityje“ (SEC(2007) 1520).

—

Komunikatas dėl Bendrus interesus tenkinančių paslaugų, įskaitant bendrus interesus tenkinančias socialines paslaugas (COM(2007) 725 galutinis) ir keletas darbo dokumentų (Komisijos tarnybų darbo dokumentai SEC(2007) 1514, SEC(2007) 1515, SEC(2007) 1516);

—

Komunikatas „Perspektyvos, prieinamumas ir solidarumas. Nauja socialinė vizija XXI amžiaus Europoje“ (COM(2007) 726 galutinis).

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/23

1.1

Komitetas palankiai vertina Komisijos iniciatyvas, kuriomis siekiama suteikti didesnę paramą mikroįmonių steigimui ir augimui, verslumo skatinimui, siekiant išplėsti Bendrijos gamybos ir užimtumo bazę, kuri padėtų siekti atnaujintoje Lisabonos strategijoje nustatytų tikslų — didesnio konkurencingumo, stipresnės sanglaudos ir kokybiškesnės žiniomis grindžiamos ekonomikos.

1.2

Visiškai pritardamas iniciatyvai Bendrijoje įkurti naują mikrokreditavimo rėmimo struktūrą, Komitetas mano, kad paprasčiausių valstybėms narėms skirtų skatinamųjų veiksmų nepakanka, kadangi nebankinis sektorius, kuriam netaikomos ES bankinėms institucijoms skirtos direktyvos, neturi išsamios teisės aktų bazės, ir daugelyje valstybių narių vadovaujasi labai skirtingomis pamatinėmis nuostatomis.

1.3

Bandomoji veikla socialiai atsakingų mikroinvesticijų srityje, kurioje dalyvautų bankinės ir nebankinės mikrokreditų institucijos Europos tinkle (vadovaudamosi susitarimo tarp įvairių institucijų dėl socialiai atsakingų investicijų protokolu ir remiant sektorių asociacijoms), Komiteto nuomone, pirmiausia turėtų būti skirta toms grupėms, kurios turi mažai galimybių gauti banko paskolą norėdamos:

1.4

Komitetas yra įsitikinęs, kad naujų technologijų inovatyvus panaudojimas mikrokreditų srityje galėtų, sukūrus tinklą, išplėsti mikrofinansavimo taikymo sritį, kartu padidinti konkurenciją ir sumažinti naudotojų sąnaudas.

1.5

Be to, Komitetas mano, kad remiant mikrokreditavimą reikia teikti ir kreditus mokymui, siekiant palengvinti pareiškėjų vystymąsi ir padidinti jų sėkmę rinkoje, kad būtų išvengta socialinės atskirties ir kad vis geriau būtų įgyvendinami Lisabonos strategijos tikslai.

1.6

Sutikdamas, kad mikrokreditavimo rėmimo institucinės ir teisinės bazės pakeitimai iš esmės turi vykti valstybių narių lygmeniu ir yra įgyvendinami pasinaudojant Lisabonos valdymo metinio ciklo kompleksinėmis priemonėmis, Komitetas mano esant būtina sustiprinti Europos informavimo sistemą, visų pirma siekiant:

1.7

Komitetas nuogąstauja dėl pasiūlymo sukurti specialią Bendrijos paramos struktūrą EIF Jeremie departamente. Tai nepadėtų nei suteikti iniciatyvai optimalų matomumą, — be to, jos vaidmuo koordinuojant įvairias esamas iniciatyvas apsiribotų technine pagalba. Dėl to Komitetas mano, kad derėtų sukurti savarankišką departamentą, kuris veiktų kaip Mikrokreditų fondas.

1.8

Šios naujos struktūros teikiamas finansavimas ir techninė pagalba turėtų būti skiriami ne vien naujosioms ir nebankinėms mikrokreditų institucijoms, o visiems, kad nebūtų iškraipoma konkurencija.

1.9

Bendrijos iniciatyva mikrofinansavimo srityje turėtų apimti ir socialinio dialogo bei dialogo tarp įvairių pilietinės visuomenės veikėjų stiprinimą ir naudojimąsi europiniais keitimosi gerąja praktika tinklais, pvz., Europos mikrofinansų tinklu, Vidurio ir Rytų Europos mikrofinansų centru ir Europos mikrofinansų platforma.

1.10

Komiteto nuomone, mikrofinansavimą skatinanti iniciatyva turi sustiprinti darbdavių asociacijų vaidmenį tikrinant šias paslaugas siūlančiųjų patikimumą ir kompetentingumą, didelio santykių ir patikimumo potencialo vystymą, pagalbą ir palaikymą, taip pat ir mokymų bei konsultacijų metu, kad būtų skatinami paramos gavėjų autonomiškumo gebėjimai, mažinama biurokratija, ypač susijusi su verslo planų rengimu.

1.11

Mikrokreditų fondo, veikiančio kartu su finansų institucijomis, valstybės administravimo institucijomis (2), sektoriaus organizacijomis, garantijų kooperatyvų ir konsorciumų („confidi“), įsteigimas gali pasirodyti svarbus orientuojant finansų inžineriją į kreditų „socialinio valdymo“ formas.

1.12

Socialinė kreditų vizija, galinti būti pagrindu kuriant mikrokreditų fondą, yra glaudžiai susijusi su įmonių socialinės atsakomybės principais ir geresnių bei labiau paplitusių darbo vietų vertybėmis.

1.13

EMAS sertifikavimo aplinkosauginiu požiūriu rėmimas gali būti puikia priemone, skatinančia socialinį įmonių augimą ir sudaryti sąlygas kompetentingai informacijos apie mikrokreditų fondą sklaidai.

2.1

2007 m. balandžio mėn. Europos MVĮ observatorija pažymėjo, jog pagrindinė kliūtis diegti gaminių ir procesų naujoves Europos MVĮ yra galimybė gauti kreditą, be to sunku rasti kvalifikuoto personalo, o didesnėms įmonėms žmoniškieji ištekliai būtų pagrindinė problema.

2.2

Pagrindinis rinkos trūkumas yra pradinio kapitalo trūkumas, lėšų pasiūlos nepakankamumas ir paklausos neadekvatumas. Šiuos klausimus Komisija svarstė savo komunikate „Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimas: MVĮ augimo finansavimas — Europos pridėtinės vertės suteikimas“ (3), dėl kurio Komitetas ne kartą turėjo progą pareikšti nuomonę (4).

2.3

EESRK visų pirma pažymi, kad „turėtų būti aktyviau įgyvendinama politika, padedanti kurti ir plėtoti verslą, visų pirma greitesnis, mažiau sąnaudų reikalaujantis naujų įmonių steigimas, priemonės, didinančios galimybes naudoti rizikos kapitalą, daugiau verslo mokymo programų, priemonės, palengvinančios naudojimąsi viešaisiais tinklais bei komunalinėmis paslaugomis, ir tankesnis pagalbos mažosioms įmonėms paslaugų tinklas“ (5).

2.3.1

Komitetas primena, kaip tai jau buvo pabrėžęs savo ankstesnėse nuomonėse (6), kad „kooperacinės įmonės, jungtinės įmonės, savitarpio pagalbos bendrovės („mutuals“), inovacinės tik ką įsteigtos įmonės ir mikroįmonės gali prisidėti stiprinant ES konkurencingumą ir inovacinius gebėjimus“.

2.4

Be to, Komitetas pabrėžė, kad „pagrindinis klausimas yra palengvinti sąlygas pasinaudoti finansinėmis rinkomis“ ir „kad bankai ir kiti finansiniai tarpininkai, pvz., rizikos kapitalo fondai, turėtų būti skatinami prisiimti didesnę riziką“ (7).

2.5

2007 m. rudenį Komisija pranešė nagrinėsianti tam tikras MVĮ naudingas iniciatyvas, įskaitant europinę iniciatyvą kurti naują mikrokreditavimo rėmimo struktūrą (8).

2.6

Mikrokreditai visuotinai laikomi finansine priemone, darančia didelę įtaką verslumui, ekonomikos vystymui ir produktyviai socialinei aprėpčiai, bet jame dar gausu spragų ir nesklandumų, nes sunku gauti investicijų į įmonės pradinį kapitalą, ypač tais atvejais, kai prašytojas nedirba, yra neseniai imigravęs, priklauso etninei mažumai ar gyvena konvergencijos regione.

2.7

Kita problema susijusi su tuo, kad finansų institucija gali įgyvendinti masto ekonomiją sandorio pastoviųjų sąnaudų srityje, pvz., rinkdama informaciją, vertindama paskolas ar stebėdama jų panaudojimą. Šis teiginys ypač tinka kalbant apie mikrofinansavimą, skiriamą savarankiškai veiklai ir MVĮ, kadangi jos nepakankamai skaidrios ir vargiai gali suteikti finansų institucijai tikslios informacijos.

2.8

Pagal tarptautinį apibrėžimą mikrokreditas yra „nedidelės apimties paskola — mažesnė kaip 25 000 EUR Europoje (9) ir mažesnė kaip 100 000 dolerių JAV, — skiriama nedideles pajamas gaunantiems asmenims, kuriems bankai paprastai paskolų nesuteikia, kadangi jų mokumas laikomas nepakankamu ir (arba) kadangi tokių paskolų valdymo sąnaudos laikomos per didelėmis“ (10). Į mikrokredito apibrėžimą vartojimo kreditas neįeina.

2.9

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad mikrokreditai atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant Lisabonos augimo ir užimtumo strategiją bei skatinant socialinę integraciją, tačiau mano, kad svarbiausia — išsaugoti pagrindinę jų funkciją skatinti savarankišką darbą ir mikroįmonių vystymą, mikrokreditus naudojant ne kaip paprasčiausią socialinę paramą.

2.10

Pasak Komiteto, mikrokreditais ES turi būti sprendžiamos rinkos sutrikimų sukeltos problemos, užtikrinant verslininkams galimybę gauti kreditus, būtinus produktyviai ekonominei veiklai pradėti ar vystyti, taip pat įgyvendinant pagalbos ir vystomojo bendradarbiavimo politiką (11).

2.11

Bendrijos lygmeniu Konkurencingumo ir inovacijų bendroji programa (KIP) — EIF (12) remiama mikrokreditų kasa — yra vietos institucijų mikroįmonėms skiriamų mikrokreditų garantijų mechanizmas (13). Tačiau šiuo metu nėra konkrečių europinių įstatymų dėl mikrokreditų, išskyrus teisės aktus dėl bankinio mikrokreditų sektoriaus, kuriam taikomos europinės bankų taisyklės (14); apie mikrokreditus užsimenama ir įvairiose Bendrijos programose bei iniciatyvose (15).

2.12

Be to, mikrokreditų sektorius skirtingose valstybėse narėse reglamentuojamas ir valdomas skirtingai. Specialūs teisės aktai, reglamentuojantys nebankinį mikrofinansų sektorių, galioja tik dviejose valstybėse narėse (16), bet keturiose kitose galioja įstatymai, draudžiantys skolinti už lupikiškas palūkanas (17).

2.13

Pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikime be kita ko buvo nuspręsta, kad nedelsiant prioritetine tvarka reikia gerinti galimybes gauti finansavimą, pvz., naudotis galiojančiomis ES finansinėmis priemonėmis (18), ir apskritai skatinti aktyvesnį dalyvavimą darbo rinkoje ir spręsti segmentacijos problemą, kad būtų užtikrinta aktyvi socialinė aprėptis.

2.14

Komitetas laikosi nuomonės, kad teisės ir platesnės paramos sistema galėtų labiau paskatinti steigti naujas gamybos įmones ir sudaryti palankias sąlygas joms stiprinti, drauge išvengiant marginalizacijos ir atskirties nuo gamybos sistemos, galinčių aitrinti socialines žaizdas ir skatinti nusikalstamumą, pvz., lupikavimą.

3.1

Komisija pateikia dvi veiklos linijas:

4.1

Mikrokreditai yra socialinės aprėpties svertas, padedantis ekonomiškai silpniems asmenims ir įmonėms, negalintiems pasinaudoti klasikine bankų sistema finansiniams ištekliams, būtiniems kuriant ir vystant galinčią duoti pajamų veiklą, gauti.

4.2

Bendrijos lygmeniu „Small Business Act“ (19) Europai, kurio deklaruojamas tikslas — nustatyti principus ir konkrečias priemones siekiant pagerinti sąlygas Europos MVĮ, turėtų padėti nustatyti ir pašalinti kliūtis išlaisvinti mažesnio dydžio įmonių potencialą, dedant didesnes pastangas siekiant supaprastinti procedūras, suteikiant geresnes galimybes gauti kreditą ir nustatant tinkamas taisykles energetikos ir aplinkos srityje.

4.3

Komitetas mano, kad derėtų geriau koordinuoti gausias Bendrijos priemones, taikomas mikrokreditų srityje, stengiantis pasinaudoti patirtimi, įgyta naudojant šias priemones praeityje ir dabar, kaip primena Komisija savo komunikate (20), būtent:

4.3.1

Komiteto nuomone, rengiant naują Bendrijos priemonę mikrokreditų srityje būtų naudinga atsižvelgti į teigiamą patirtį, įgytą rengiant ir įgyvendinant konkrečią daugiametę EuropeAid generalinio direktorato pagrindų programą dėl ES ir AKR mikrofinansavimo.

4.4.1

Nuo devintojo dešimtmečio pradžios finansų institucijos (24), visų pirma apmąstymais ir pasiūlymais, suformuluotais po diskusijų, vykusių „Europos amatų ir mažųjų įmonių konferencijose“ (25), skleidė ir rėmė finansų inžinerijos kultūrą valstybėse narėse (26).

4.4.2

Būtinybė faktiškai taikyti veiklos gaires, kurios palengvintų paskolų gavimą ir padėtų organizuoti finansų inžineriją, paskatino Komisiją ir EIB, spaudžiant Europos mažųjų įmonių organizacijoms, įsteigti EIF (27), kuris po trumpo pradinio laikotarpio, kai teikė paramą ryšių tinklams (28), sutelkė dėmesį įvairių formų garantijų teikimą, kad paremtų MVĮ ir mikroįmonėms skirtos pagalbos priemones, dažnai susijusias su finansų inžinerija.

4.4.3

Daugiamečių Komisijos programų, skirtų mikroįmonėms, MVĮ, bendradarbiavimui, o pastaruoju metu — įgyvendinant pirmąją specialiąją KIP programą (29), finansų inžinerijos veiksmai buvo plėtojami šiais būdais:

4.4.4

EESRK ne kartą palankiai įvertino priemones, kurias, ypač pastaruosius penkiolika metų, Komisija, EIB ir EIF taiko smulkesnėms įmonėms remti. Jis taip pat pritarė EIB plėtrai ir jo finansinės paramos MVĮ (32) modernizavimui. Vis dėlto EESRK mano, kad pastangas būtų galima suintensyvinti, visų pirma pasinaudojant programomis, sudarytomis pagal susitarimus su:

4.4.5

Valstybių narių lygmeniu būtų galima įsteigti „Mikrokreditų fondo“ tinklą, kuriam apyvartines lėšas skirtų EIB, o papildomas garantijas teiktų EIF, veikiantis įvairiais lygmenimis. Regionų (NUTS II) ir provincijų (NUTS III) lygiu, o paskolos galėtų būti skiriamos per kredito konsorciumus, jeigu tokių yra (33). Jie jau yra įgiję pakankamą patirtį pradinio kapitalo srityje ir, turėdami pakankamai rizikos kapitalo, kuriam papildomas garantijas suteikia EIF, galėtų savo ruožtu teikti paskolų garantijas.

4.4.5.1

Šis naujas pasiūlymas turėtų būti paaiškintas atsižvelgiant į tai, kad EIB ir Europos Komisija įsteigs mikrokreditų fondą. Iniciatyvos tikslas — paremti Europos mikrofinansines institucijas joms skiriant lėšų (subsidijas, paskolas, tarpinius kreditus „mezzanine“ ar nuosavą kapitalą) ir techninę pagalbą. EIF šiuo metu steigia šį fondą, kurio pradinis kapitalas, skirtas paramai — apie 40 mln. eurų (iš jų 20 mln. — iš EIB). EESRK nuomone, EIF taip pat turėtų ateityje administruoti šį fondą.

4.4.6

Mikropaskolos turėtų pakakti įsigyti medžiagoms ar pagrindiniai įrangai, būtinoms norint pradėti verslą ar atnaujinti įrangai, o to visada reikia mikroįmonėje (34).

4.4.6.1

Komiteto nuomone, ypatingą dėmesį reikėtų skirti moterims verslininkėms teikiamiems mikrokreditams. Taigi, daugiau reikšmės reikėtų suteikti kredito teikimo lankstumui, taisyklėms ir kriterijams, kad neatsirastų objektyvių sąlygų socialiniam ir psichologiniam nepasitenkinimui, kuris gali juo labiau paaštrėti, tokiais atvejais, kai asmuo:

4.4.6.2

Moterų veiklos vystymui skirtų mikrokreditų valdymo taisyklėse visų pirma turėtų būti atsižvelgiama į prioritetinę būtinybę skatinti moterų socialinę ir ekonominę integraciją ir reintegraciją į gamybos struktūrą siekiant didinti jų savigarbą, plėtoti verslumo kultūrą ir gebėjimą prisiimti didesnę atsakomybę bei riziką.

4.4.7

Mikrokreditai taip pat turėtų suteikti galimybių jaunimui, norinčiam kurti savo verslą ir turinčiam pakankamai profesinės kvalifikacijos, bet per mažai būtinų finansinių išteklių pradėti nepriklausomą veiklą.

4.4.7.1

Pirmoji paskolos, kurią bet kokiu atveju turi suteikti bankinė ar nebankinė finansų institucija, garantija yra įsigyta įranga. Tačiau finansų institucijas laikytis ne tokio griežto požiūrio į paskolų suteikimą (35) skatina tai, kad egzistuoja „Europos mikrokreditų fondas“, turintis finansinių išteklių, kompetenciją ir galintis per EIF, kredito konsorciumus ir sektorių organizacijas periodiškai padengti susikaupusias nemokių skolininkų skolas. Be to, jis gali ir nori propaguoti optimalius patikimumo, gamybos įvairinimo ir tobulinimo, skaidrumo ir kovos su lupikavimu standartus (36).

4.4.8

Per pastaruosius dešimt metų pagrindinėse Europos šalyse atliktų mikroįmonių ir mažųjų įmonių nemokumo tyrimų rezultatai rodo, kad nemokumo atvejai sudaro ne daugiau kaip 4 proc. suteiktų paskolų (37). Tai reiškia, kad procentinei daliai esant mažesnei kaip 5 proc., daugiklis, kurį galima naudoti finansų institucijos teikiamam kreditui garantuoti, yra lygus 20.

4.4.9

Kai daugiklis lygus 20, turint garantiją, padengiančią 50 proc. kiekvieno skolininko nemokumo, kredito konsorciumas, kurio rizikos kapitalas siekia 1 mln. EUR, galėtų suteikti daugeliui verslininkų paskolų garantijas iki 40 mln. EUR (38).

4.4.9.1

2007 m. „kredito konsorciumų sistema“, suteikdama garantijas padėjo Italijos amatininkų įmonėms gauti paskolas, kurių bendra vertė sudarė apie 6 mlrd. EUR.

4.4.10

Kiekvienais metais 27 valstybių narių ES atsiranda apie 500 000 naujų įmonių. Išnykstančių įmonių metinis skaičius truputį mažesnis (39). 99 proc. kasmet įsteigiamų įmonių yra MVĮ, o iš jų bent 240 000 yra individualios įmonės (40).

4.4.11

Jei grįšime prie 4.4.9 punkte minėto pavyzdžio, turint 1 mln. EUR rizikos kapitalo ir naudojantis finansų inžinerija, per Mikrokreditų kasą galima suteikti paskolų garantijas 1 600 mažųjų įmonių už 25 000 EUR.

4.5.1

Kaip jau pastebėjome, kreditai yra viena pagrindinių ekonominio ir socialinio vystymosi ir „socialinės rinkos ekonomikos“ įgyvendinimo priemonių.

4.5.2

Todėl pamažu atsirado naujos kreditų koncepcijos, užėmusios vis svarbesnę vietą, kuriomis vadovaujantis kreditas nelaikomas tik kliento ir finansų institucijos sąsaja, o didelės socialinės reikšmės priemone, kadangi ji siejasi su geresnėmis ir saugesnėmis darbo vietomis bei su ekonominiu vystymusi.

4.5.3

Šiuo nauju ir platesniu požiūriu su kreditų teikimu susijusi rizika turi būti plačiau paskirstyta.

4.5.4

Su kreditų teikimu susijusios rizikos dalijimasis:

4.5.5

Atsižvelgiant į socialinę reikšmę, teikiant kreditą reikia vis labiau ir geriau laikytis įmonių socialinės atsakomybės principo, o darbdaviai privalo prisitaikyti prie tvaraus vystymosi vertybių ir jų paisyti.

4.5.6

EMAS aplinkosauginis sertifikavimas (41)finansų inžinerijos procese geriau derėtų negu bet kuris kitas sertifikavimas su socialiniu kreditų vaidmeniu.

4.5.7

Pastaraisiais metais Bendrijos finansinėmis priemonėmis galėjo pasinaudoti tik kelios dešimtys tūkstančių įmonių (42). Taigi, tarp problemos fenomenologijos ir praktinių rezultatų esama didelio atotrūkio. Tai turi mus paskatinti apmąstyti praktines galimybes pasinaudoti sistemomis, kurios padėtų labiau įtraukti į finansų institucijas ir duotų geresnius rezultatus.

4.5.8

1997 m. lapkričio 20–21 d. neeiliniame Europos Vadovų Tarybos susitikime Liuksemburge, kurio vienintelis darbotvarkės punktas buvo užimtumo tema, be kita ko buvo paskelbtos trys konkrečios iniciatyvos, galinčios padėti įmonėms išlikti konkurencingoms rinkose, o Komisija buvo paraginta pateikti pasiūlymų siekiant padėti ūkio subjektams sustiprėti ir didinti užimtumą. Šios trys iniciatyvos — tai Europos technologijų priemonės (ETP) steigimo programa, programa „bendra europinė įmonė“ („Joint European Venture“) ir MVĮ garantijų priemonė. Dvi iš trijų iniciatyvų — ETP steigimo programa ir MVĮ garantijų priemonė — turėjo padidinti galimybes gauti kreditą.

4.5.8.1

2005 m. pabaigoje daugiau nei 277 000 MVĮ (43) buvo pasinaudojusios augimo ir užimtumo programos mechanizmais ir daugiamete programa.

4.5.8.2

MVĮ garantijų priemonė yra viena pagrindinių Europos programų, skirtų MVĮ (44).

4.5.9

Tačiau kalbant apie mikroįmones (Europoje jų yra 23 mln.) ir mažąsias įmones (1,1 mln. Europos įmonių), iš kurių 90 proc. yra individualiosios arba personalinės, galimybę pasinaudoti rizikos kapitalu iš tiesų turėjo tik 5 ar 6 proc. šios kategorijos atstovių.

4.5.10

Dėl to būtina numatyti kreditų rėmimo formų, kurios būtų skirtos ir personalinėms įmonėms, kaip tai daroma su finansų inžinerijos priemonėmis, kad jos netaptų marginalinėmis ir kad nebūtų užkirstas kelias mikroįmonių ir mažųjų įmonių finansiniam augimui.

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/29

1.1

Šiuo pasiūlymu siekiama iš dalies pakeisti Tarybos direktyvą 76/769/EEB nustatant apribojimus prekybai dichlormetanu (DCM) ir jo naudojimui, kai ši medžiaga naudojama kaip pagrindinė pramonei, specialistams ir vartotojams skirtų dažų nuėmiklių sudėtinė dalis.

1.2

Tai — paskutinis toks Tarybos direktyvos 76/769/EEB pakeitimas iki 2009 m. birželio 1 d., kai ji bus pakeista Reglamentu (EB) 1907/2006 (REACH).

1.3

EESRK pripažįsta, kad Komisija susiduria su dideliais moksliniais ir politiniais sunkumais siūlydama susitarti ir siekdama susitarimo dėl proporcingo ir naudingo pakeitimo, kuris, kaip reikalaujama Direktyvoje 76/769/EEB, apsaugotų vidaus rinką ir kartu užtikrintų aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį.

1.4

EESRK sutinka, jog yra nepaneigiamų įrodymų, kad dėl didelio dichlormetano lakumo susidarius didelei garų koncentracijai galimi sąmonės praradimo ir mirties atvejai. Tokie atvejai susiję su bloga pramonės praktika, įskaitant ir nepakankamą vėdinimą. Mažiau įtikinami yra įrodymai, kad kartais buityje naudojamas dichlormetanas kelia rimtą nuolatinį pavojų vartotojams. Todėl pasiūlymas uždrausti prekiauti dichlormetanu yra neadekvatus ir, atsižvelgiant į žinomus, tačiau kol kas kiekybiškai neįvertintus alternatyvių produktų ir procesų keliamus pavojus, vargu, ar nors kiek apskritai sumažins palyginti nedidelį užregistruojamų nelaimingų atsitikimų skaičių.

1.5

EESRK, kaip ir Komisijos samdyti konsultantai, taip pat pažymi, kad naudojamos piktogramos arba rizikos ir saugos frazės perspėja ne apie visus konkrečius dichlormetano keliamus pavojus. Tą patį galima pasakyti ir apie dažniau buityje pasitaikančią riziką vaikams. Tai — ženklinimo sistemos, o ne atitinkamų produktų ar asmenų trūkumas. Todėl norint pakeisti šią padėtį pateikiamos rekomendacijos dėl pakavimo ir ženklinimo.

1.6

Taip pat yra ir kitų problemų, pirmiausia — nėra suderintų Profesinio poveikio ribinių verčių ir geros pramonės praktikos gairių arba taisyklių. Šiuo atveju puikiu pavyzdžiu galėtų tapti Vokietijos Federalinės darbo ir socialinių reikalų ministerijos parengta Techninių pavojingų medžiagų taisyklių (TRGS) 612 taisyklė.

1.7

Pateikiama keletas kitų bendrų pastebėjimų, skirtų apsvarstyti Komisijai, Europos Parlamentui ir valstybėms narėms, tikintis, kad susitarimas bus pasiektas. Jeigu susitarti nepavyks, vidaus rinkos vientisumui iškils pavojus. Išliktų pavojus naudoti dichlormetaną darbe ir už jo ribų.

2.1

Kaip pažymėta pirmiau, 2009 m. birželio 1 d. įsigalios 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH). Reglamentas panaikins ir pakeis keletą galiojančių Tarybos ir Komisijos reglamentų ir direktyvų, įskaitant 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvą 76/769/EEB dėl tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo.

2.2

Tarybos direktyvos 76/769/EEB 1 priede yra nustatyti konkretūs tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo apribojimai, dėl kurių buvo susitarta ir kurie buvo įgyvendinti per pastaruosius 30 metų. Nuo 2009 m. birželio 1 d. šie apribojimai sudarys Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 (REACH) XVII priedo pagrindą.

2.3

Ankstesni Tarybos direktyvos 76/769/EEB pakeitimai (t. y. skirti nustatyti papildomas ribojamąsias priemones) buvo parengti direktyvų forma, taigi juos turėjo įgyvendinti valstybės narės. Šiuo pasiūlymu Komisija siūlo priimti ne direktyvą, o sprendimą, kuris įsigaliotų iš karto. To sprendimo nereikėtų perkelti į nacionalinius teisės aktus, kuriuos taip pat reikės panaikinti 2009 m. birželio 1 d., kai įsigalios Reglamentas EB Nr. 1907/2006 (REACH).

2.4

Visi tolesni pasiūlymai apriboti pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimą ir naudojimą bus teikiami pagal Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (REACH).

2.5

Kokių medžiagų (bet kokių savo sudėtyje jų turinčių preparatų) prekybą ir naudojimą apriboti, buvo nuspręsta atsižvelgiant į tam tikrų „prioritetinių medžiagų“, kurias nurodė valstybės narės ir kurios nuo 1994 iki 2000 m. buvo paskelbtos keturiuose prioritetiniuose sąrašuose pagal Tarybos reglamentą (EEB) 793/93, įvertinimą.

2.6

Valstybių narių prašymu pradėjus spręsti naujas problemas, nemažai medžiagų, kurios nebuvo įrašytos į šiuos sąrašus, buvo įvertintos pagal jų poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai ir (arba) buvo siūloma apriboti jų pardavimą ir naudojimą. Tarp tų medžiagų buvo ir dichlormetanas. Kelete valstybių narių dėl įvairių priežasčių jau nustatyti apribojimai naudoti dichlormetaną, ypač gaminant dažų nuėmiklius, arba buvo mėginama tokius apribojimus nustatyti. Kitos valstybės narės mano, kad šios priemonės yra neproporcingai griežtos, kainuos brangiai ir turės nepageidaujamų pasekmių naudojantiems minėtą medžiagą. Abiem pozicijoms pagrįsti arba joms paneigti yra (arba trūksta) įrodymų.

2.7

Pirmasis pasiūlymo svarstymas Taryboje įvyko birželio mėn. pradžioje. Jeigu per ateinančius mėnesius bus pasiektas kompromisas, pasiūlymas turėtų būti priimtas, kaip planuota. Jeigu kompromiso pasiekti nepavyks, pasiūlymas žlugs. Šiuo atveju dichlormetano turinčių dažų nuėmiklių vidaus rinka liks susiskaidžiusi ir gali susiskaidyti dar labiau. Atėjus laikui dichlormetanas bus įvertintas pagal Reglamentą EB Nr. 1907/2006 (REACH), o jo naudojimas dažų nuėmimo darbams bus viena iš daugelio nagrinėjamų poveikio galimybių. Akivaizdu, jog neaišku, koks bus šio vertinimo rezultatas arba kada bus pateikta galutinė rekomendacija.

3.1

Dichlormetanas yra bespalvis, žemoje temperatūroje užverdantis halogenintas alifatinis angliavandenilis, turintis švelnų, saldų kvapą. Daugelį metų jis buvo plačiai naudojamas kaip stiprus mažai degus tirpiklis gaminant vaistus, aerozolius ir klijus bei kituose procesuose, pavyzdžiui, nuimant dažus, nuriebalinant metalus ir kaip ekstrahavimo tirpiklis maisto pramonėje.

3.2

Nors dichlormetanas laikomas vienu saugesnių mažos molekulinės masės halogenintų angliavandenilių, jį vis tiek būtina naudoti atsargiai. Dichlormetanas Europoje priskiriamas 3 kategorijos kancerogenams, t. y. „medžiagoms, kurių galimas kancerogeninis poveikis kelia susirūpinimą, tačiau apie kurią turimos informacijos nepakanka, kad būtų galima atlikti patenkinamą įvertinimą“. Todėl dichlormetanas turi būti ženklinamas rizikos fraze R40 („Įtariama, kad gali sukelti vėžį“). Dichlormetanas taip pat priskiriamas prioritetinėms medžiagoms pagal Vandens pagrindų direktyvą.

3.3

Didesnį susirūpinimą kelia tai, kad dichlormetanas yra ir stipri narkotinė medžiaga, slopinanti centrinę nervų sistemą ir sukelianti sąmonės praradimą arba mirtį. Dėl šios priežasties pasitaikė keletas nelaimingų atsitikimų ir mirties atvejų. Paprastai aiškinama, kad jie įvyksta todėl, kad su dichlormetanu dirbama nesilaikant saugos reikalavimų ir pernelyg ilgai, paprastai naudojant atvirą rezervuarą tiek pramonėje, tiek specialistams atliekant didelės apimties darbus. Jeigu esant tinkamoms sąlygoms dirbama naudojant uždaras sistemas, šie pavojai sumažėja.

3.4

Dichlormetano gamyba Europoje (Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės ir Rumunijos įmonėse) pamažu mažėja, nes atsiranda kitų produktų. Iš maždaug 240 tūkst. šiuo metu Europoje pagaminamų dichlormetano tonų eksportuojama apie 100 tūkst. tonų. 30–50 proc. likusio šios medžiagos kiekio tiekiama vaistų pramonei, o dar 10–20 proc. parduodama, kaip grynas dichlormetanas dažų nuėmikliuose. Perdirbtas dichlormetanas vaistų pramonėje sudaro panašų kiekį. Šis pasiūlymas skirtas vien dichlormetano naudojimui dažų nuėmimo darbams.

3.5

Dažus nuimti prireikia daugeliui namų ūkių: šis procesas reikalingas apsaugant ir dekoruojant medžio, metalo, akmens, gipso gaminius ir paviršius namuose ir jų išorėje. Dichlormetanas paklausus ir kiek labiau specializuotose rinkose, pavyzdžiui, jis reikalingas restauruojant meno dirbinius, šalinant grafičius ir perdažant didelius mobilius objektus, pavyzdžiui, traukinius arba lėktuvus.

3.6

Dažų nuėmikliai skirstomi (šiek tiek netiksliai) į tris kategorijas: pramoninius (t. y. nuolatinis didelio kiekio naudojimas veiklos vykdymo vietoje), profesionalius (naudojami įvairiose vietose dirbančių specialistų, statybininkų ir dekoratorių) ir buitinius (naudojami vartotojų, kurie retsykiais atlieka namų remonto darbus).

3.7

Sunku nustatyti, kiek iš tiesų nelaimingų atsitikimų tenka kiekvienai kategorijai. Kadangi apsinuodijimo dichlormetanu simptomai primena širdies nepakankamumo požymius, gali būti (arba gali ir nebūti), kad pranešama ne apie visus apsinuodijimo atvejus. Konsultacinės bendrovės RPA Komisijai pateiktais duomenimis, Europoje dėl dichlormetano turinčių dažų nuėmiklių naudojimo per pastaruosius dvidešimt metų kasmet įvykdavo po 3–4 nelaimingus atsitikimus, iš kurių vienas per metus baigdavosi mirtimi. Mirties atvejai dažniausi Prancūzijoje (6), Vokietijoje (6) ir Jungtinėje Karalystėje (5), o nelaimingų atsitikimų nepasibaigusių mirtimi daugiausiai būta Jungtinėje Karalystėje (36), Švedijoje (12) ir Prancūzijoje (6). Europos pietinėje dalyje per RPA konsultantų nagrinėtą laikotarpį (1930–2007 m.) buvo užregistruotas tik vienas nelaimingas atsitikimas: mirties atvejis dėl pramoninio naudojimo Ispanijoje 2000 m. Gali būti svarbios vietos klimatinės sąlygos ir darbo praktika. Esant šiltam orui, langai visada būna atviri, gerai vėdinama, rizika visiškai sumažėja. Esant šaltesniam klimatui, gali tekti dirbti visai kitokiomis sąlygomis.

3.8

Maždaug vienodai mirčių pasitaikydavo dėl pramoninio naudojimo ir naudojimo specialistų reikmėms. Daugiausiai mirtimi nepasibaigusių nelaimingų atsitikimų buvo užregistruota, kai dichlormetaną naudojo specialistai. Beveik visada mirčių priežastimi tapdavo visiškai netinkamas vėdinimas ir netinkamas naudojimasis asmens apsaugos priemonėmis, visų pirma dirbant su dideliais atvirais rezervuarais.

3.9

Galimos vartotojo (arba specialisto) mirties dėl dichlormetano atvejo, užregistruoto Prancūzijoje 1993 m., negalima patikrinti, todėl šis konkretus atvejis kelia abejonių. Vienintelis kitas atvejis, kai buvo pranešta apie vartotojo mirtį, užfiksuotas Nyderlanduose 1960 m. Galėjo būti svarbūs ir kiti veiksniai.

3.10

Dichlormetano turintiems cheminiams dažų nuėmikliams tikrai yra alternatyvų. Paprastai jie skirstomi į tris grupes: „fizinis arba mechaninis pašalinimas“ (šlifavimas, grandymas, valymas smėlio srove); „pašalinimas pirolizės arba terminiu būdu“ (krosnyse, naudojant pseudoverdantįjį sluoksnį arba litavimo lempas arba pramoninius fenus); ir „pašalinimas cheminiu būdu“ (stiprių tirpiklių, taip pat ir dichlormetano, arba korozinio poveikio, paprastai labai šarmingų skysčių ar pastų naudojimas arba mišinių su skruzdžių rūgštimi arba vandenilio peroksidu naudojimas). Kiekvienas procesas yra veiksmingas ir tam tikromis aplinkybėmis jį galima rinktis. Visi jie kelia vienokį ar kitokį pavojų, tiek dėl dalelių poveikio, karščio, ugnies, sprogimo, akies ar odos sudirginimo arba dėl šalinamos dangos sudėties, pirmiausia, kai kalbame apie šviną, esantį iki 1960 m. naudotų dažų sudėtyje. Tais atvejais, kai senų, tačiau vis dar naudojamų ir labai paklausių gyvenamųjų statinių paviršius dengia daug sluoksnių (kai kurie iš jų 100 ir daugiau metų senumo) arba kai paviršius yra jautrus ir jo negalima pažeisti, prireiks daugiau nei vieno sprendimo ir teks šiek tiek eksperimentuoti.

3.11

Nepateikta duomenų apie bendrą tų įvairių, trim grupėms priklausančių alternatyvų užimamą dalį rinkoje arba skirtingas kvadratinio metro dažų nuėmimo kainas. Manoma, kad dichlormetanas tebėra plačiausiai naudojamas tirpiklis, ypač buityje, taip pat populiarūs kaustinės sodos turintys preparatai. Palyginamąjį kainų tyrimą sunku atlikti ir su cheminiais nuėmikliais. Vyrauja nuomonė, kad dichlormetano turintys dažų nuėmikliai yra pigesni už konkuruojančius produktus, lyginant vienodus jų kiekius. Šio pranašumo tikriausiai neliktų, jeigu būtų atsižvelgta į visas sąnaudas, susijusias su apsaugos įranga (jeigu tokia naudojama) ir atliekų šalinimu (jeigu toks reikalingas).

3.12

Bendras sąnaudas taip pat lemia naudojimo trukmė. Lėtesnio poveikio, tačiau ne tokie kenksmingi produktai ir procesai didina atliekamo darbo sąnaudas ir mažina pelningumą. Naudojant aukštesnės virimo temperatūros tirpiklius galima vienu metu padengti didesnį plotą, tačiau juos naudojant darbas užtrunka ilgiau. Eiliniai vartotojai užuot dirbę su preparatu trumpą laiką, jį naudoja ilgiau, taigi galimi dar didesni nelaimingi atsitikimai buityje. (Tikrai reikėtų suabejoti RPA prielaida, kad vartotojams laikas ne toks svarbus, „nes jie paprastai dažus nuima laisvalaikiu“). Visiems vartotojams prireiks naujų darbo metodų ir darbo eigos pokyčių. Pramonei ėmus naudoti produktus, kurių pagrindinė sudėtinė dalis yra vanduo, sumažėtų vėdinimo sąnaudos, tačiau smarkiai padidėtų sąnaudos rezervuarams ir vamzdynams atliekamiems antikoroziniams darbams. Atsižvelgiant į visus šiuos kintamuosius, labai sunku numatyti apribojimo poveikį bet kuriam iš naudojimo būdų. Tokiomis aplinkybėmis ypatingai didelis pavojus kyla eiliniams vartotojams, nes atsižvelgiant į prieštaringas vyriausybės lygmens nuomones, nėra daug pagrindo manyti, kad jiems bus naudingiausia rinktis alternatyvius produktus arba procesus.

3.13

Viena populiaresnių dichlormetano kaip tirpiklio alternatyvų, metil-2-pirolidonas (NMP), neseniai buvo priskirtas „1 ir 2 kategorijos toksiškoms reprodukcijai medžiagoms“, todėl galiausiai bus uždrausta plačiajai visuomenei (ne specialistų ar pramonės reikmėms) parduoti preparatus su šia medžiaga. Kiti tirpikliai, pavyzdžiui, 1,3-dioksolanas, yra labai degūs.

3.14

Panašu, kad šiuo metu perspektyviausios alternatyvos yra sistemos, kurios naudoja dvibazius esterius — dimetiladipato, dimetilglutarato, dimetilsukcinato mišinius, nes yra mažai pagrindo manyti, kad jos keltų kokių nors didesnių pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai. Dimetilsulfoksidas (DMSO) ir benzilo alkoholis taip pat atrodo palyginti „saugūs“. Ar vartotojams atrodys naudinga pasirinkti kurią nors iš minėtų medžiagų, priklausys nuo daugelio veiksnių; negalima garantuoti, kad galiausiai jie plačiam naudojimui pasirinks „saugias“ alternatyvas.

3.15

Apskritai aišku, kad nėra vieno visiškai priimtino sprendimo ir kad dėl netinkamų veiksmų gali išaugti šiuo metu palyginti nedidelė užregistruotų nelaimingų atsitikimų statistika. Sunkiausia nustatyti, kuris tirpalas tiktų visiems subjektams konkrečiose, savo patirtį ir gana pagrįstai tvirtą poziciją turinčiose valstybėse narėse.

4.1

Komisijos pasiūlymo tikslas — apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kartu apsaugant ir dichlormetano vidaus rinką, visų pirma dichlormetano, kuris yra pagrindinė dažų nuėmiklių, skirtų pramonės, specialistų ir vartotojų reikmėms, sudėtinė dalis.

4.2

Pasiūlymu siekiama uždrausti bet kokį dichlormetano turinčių dažų nuėmiklių pardavimą plačiajai visuomenei ir specialistams, išskyrus specialiai parengtas ir specialias valstybių narių kompetentingų institucijų išduotas licencijas turinčius specialistus. Dichlormetano pardavimas naudoti pramonės įrenginiuose būtų galimas tik tada, jeigu būtų imtasi įvairių apsaugos priemonių, visų pirma būtų užtikrintas efektyvus vėdinimas ir naudojamos tinkamos asmens apsaugos priemonės. Visi dichlormetano turintys preparatai turėtų būti pažymėti nenutrinamu užrašu: „Skirta tik pramonės ir specialistų reikmėms“ (ir tai tik tiems, kurie turi reikiamas licencijas).

4.3

Per 12 mėnesių nuo sprendimo įsigaliojimo į rinką nebus galima pateikti naujų dichlormetano turinčių dažų nuėmiklių, kurie būtų skirti plačiajai visuomenei arba specialistams. Dar po 12 mėnesių bus visiškai uždrausta parduoti šią medžiagą šioms dviem grupėms.

4.4

Sprendimas įsigaliotų trečią dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

4.5

Drauge su pasiūlymu parengtas aiškinamasis memorandumas ir Komisijos tarnybų darbinis dokumentas („Poveikio įvertinimo ataskaita“). Daugiau informacijos galima rasti nepriklausomų konsultantų (RPA, TNO) Komisijai parengtuose poveikio įvertinimuose arba konkrečioms temoms skirtose ataskaitose (ETVAREAD ekspertų grupė: dėl garų stabdiklių efektyvumo). Visus šiuos darbus savo ruožtu apsvarstė Pavojų sveikatai ir aplinkai mokslinis komitetas (SCHER). Kol kas nėra oficialios ES rizikos įvertinimo ataskaitos, nes, nepaisant visų išvardytų nuogąstavimų, nė vienam iš suinteresuotų subjektų dichlormetanas nėra prioritetinė medžiaga.

4.6

Kai kurios ES valstybės narės (ir kitos ekonominiu požiūriu įtakingos valstybės ir prekybos partnerės, pavyzdžiui, Šveicarija ir JAV) taip pat atliko tyrimus konkrečioms ir dažnai gerokai tarpusavyje besiskiriančioms, reguliavimo ir politinėms pozicijoms pagrįsti. Suinteresuotos pramonės šakos turi sukaupusios daug duomenų apie galimus skirtingų produktų ir procesų pavojus ir lyginamąją naudą. Nėra ko stebėtis, kad šie duomenys taip pat yra prieštaringi. 2004 m. Europos sveikatai ir saugai skirtos savaitės „Statykime saugiai“ metu, po Danijos dažytojų sąjungos surengtos ekspertų konferencijos, savo pastabas pareiškė ir kiti suinteresuoti subjektai. RPA konsultantų teigimu, 2007 m. balandį Europos vartotojų organizacija (BEUC), Europos kasybos, chemijos ir energetikos pramonės darbuotojų federacija (EMCEF) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) dar nebuvo paskelbusios oficialių nuomonių.

5.1

EESRK pripažįsta, kad Komisijai sudėtinga pasiūlyti adekvatų ir naudingą Direktyvos 76/769/EEB dėl dichlormetano kaip tirpiklio dažams nuimti pakeitimą. Iki šiol gauta ir patikrinta palyginti nedaug pranešimų apie nelaimingus atsitikimus, susijusius su dichlormetanu. Gali būti (tačiau nebūtinai), jog ne apie visus nelaimingus atsitikimus buvo pranešta. Ne visada laikomasi galiojančių teisės aktų; panašu, kad ženklinimo srityje jie turi trūkumų. Egzistuoja alternatyvūs produktai ir procesai, tačiau jie dar neįvertinti ir kelia pavojų. Valstybių narių požiūris į problemą skiriasi pagrįstai. Nėra garantijos, jog bendras rezultatas bus naudingas kuriai nors iš grupių, kurioms sprendimas turėtų didžiausią poveikį.

5.2

EESRK taip pat pripažįsta, kad dėl akivaizdaus laiko trūkumo tai — paskutinė galimybė įvesti naujas priemones pagal pirmiau minėtą direktyvą. Jeigu valstybės narės ir Europos Parlamentas neras bendros pozicijos ir siūlomas sprendimas (arba bet koks jo pakeitimas) nebus priimtas ir įgyvendintas, nebus galima imtis tolesnių veiksmų, kol pagal Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (REACH) nebus įvertintas dichlormetano naudojimas visoms reikmėms.

5.3

EESRK yra tvirtai įsitikinęs, kad toks delsimas yra bereikalingas ir nepageidaujamas, nes reikia apsaugoti aplinką ir visų vartotojų sveikatą darbo vietoje ir už jos ribų. EESRK taip pat giliai apgailestautų, jeigu dėl šios ar bet kurios kitos problemos vidaus rinka susiskaidytų. Visiems suinteresuotiems subjektams turėtų būti akivaizdus poreikis rasti pagrindą susitarimui. Susitarimu turėtų būti siekiama kontroliuoti riziką, o ne vieną pavojų pakeisti kitu.

5.4

Komentuodamas šią problemą EESRK pažymi, kad dichlormetanas gali būti saugiai gaminamas, saugomas, transportuojamas ir naudojamas uždarose sistemose. Dichlormetanas yra nedegus ir neprisideda prie pažemio ozono susidarymo. Tačiau atvirose sistemose, pavyzdžiui, naudojamose nuimant dažus, akivaizdu, jog dichlormetanas kelia problemų, nes yra lakus (greitai išgaruoja), jį naudojant susidaro tankūs garai (garai kaupiasi žemiausioje vietoje arba ten, kur vėdinimas yra netinkamas), ši medžiaga taip pat turi narkotinių savybių (gali sukelti sąmonės praradimą ir mirtį). Dėl visų šių priežasčių padidėja rizika vaikams. Dichlormetanas taip pat priskiriamas 3 kategorijos kancerogenams, o bet koks produktas, sudėtyje turintis dichlormetano, ženklinamas nurodant šią galimą riziką.

5.5

RPA konsultantai ir kiti pastebėjo, kad toks ženklinimas yra klaidinantis ir nepakankamas tinkamai apsaugoti vartotojus darbo vietoje arba už jos ribų. Galiojantys teisės aktai nenustato R (rizikos) ir S (saugos) frazių arba piktogramų arba jų atitikmenų pagal pataisytą Jungtinių Tautų pasaulinę suderintą cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo ir ženklinimo sistemą, kurie tinkamai įspėtų apie galimą narkotinį poveikį (ir paskesnės mirties riziką) arba (o tai dar labiau stebina) apie rimtą pavojų vaikams (yra nemažai buityje naudojamų produktų, dėl kurių reikalingi tokie perspėjimai).

5.6

Taip pat klaidinga visą dėmesį skirti galimai, tačiau kol kas neįrodytai vėžio rizikai. Savo nuomonėje dėl ETVAREAD garų stabdikliams skirtos ataskaitos SCHER pažymėjo, kad pelės metabolinis mechanizmas ištirto toksinio poveikio atveju skiriasi nuo žmogaus, todėl remiantis pateiktais įrodymais mažai tikėtina, kad dichlormetanas yra kancerogenas. Yra mažai įrodymų, kurie būtų pagrįsti realaus dichlormetano naudojimo duomenimis. Vis dar laukiama dviejų svarbių JAV atliekamų epidemiologinių tyrimų, kurių objektas — kitose pramonėse šakose dichlormetaną naudojusių tiriamųjų grupės. Tiriamųjų grupės ES galėjo susidurti ir su kitais žinomais kancerogenais, pavyzdžiui, stirenu. RPA konsultantai nepateikė jokių įrodymų dėl realios šios rūšies rizikos dėl dažų nuėmikliuose naudojamo dichlormetano poveikio. Šiomis aplinkybėmis ne pati naudingiausia yra R68 frazė („Gali sukelti negrįžtamus sveikatos pakenkimus“).

5.7

Taip pat reikėtų pažymėti, kad RPA konsultantų pateikti statistikos duomenys dėl nelaimingų atsitikimų 1930–2007 m. laikotarpiu aiškiai parodė, kokį pavojų kelia pernelyg ilgas sąlytis su dichlormetanu, paprastai dėl labai blogos darbo praktikos. Nebuvo surinkti atitinkami duomenys apie alternatyvius procesus ir produktus. Abejotina, kiek tuos duomenis galima pritaikyti tiems atvejams, kai dichlormetaną naudoja „specialistai“ arba „vartotojai“ namų sąlygomis. Lėtinių (ilgalaikių) sveikatos sutrikimų dėl poveikio pramonėje požymiai gali rodyti (tačiau nebūtinai) problemų, susijusių su staigiu (trumpalaikiu) poveikiu vartotojams; Statistinius duomenis apie nelaimingus atsitikimus, kurie galbūt ir įvyksta šiais atvejais, yra sudėtingiau proporcingai apskaičiuoti.

5.8

Tyrimai taip pat parodė, jog darbo vietoms visoje ES nėra parengta nuoseklių Profesinio poveikio ribinių verčių. Vienai medžiagai (dichlormetanui) skirtingose valstybėse narėse gali būti nustatyti skirtingi ribiniai rodikliai, kurie gali būti nevienodi ir skirtingoms medžiagoms (pavyzdžiui, lyginant dichlormetaną ir dvibazius esterius arba dimetilsulfoksidą). Gamintojai privalo suprasti, kad jie turi rūpintis savo darbuotojais; tam reikia, kad reguliavimo institucijos užtikrintų aiškią ir nuoseklią duomenimis pagrįstą reguliavimo sistemą.

5.9

Šiuo klausimu EESRK pirmiausia atkreipia dėmesį į Vokietijos Techninių pavojingų medžiagų taisyklių (TRGS) 612 taisyklę, kurioje pasiūlytos alternatyvos dichlormetano turinčių dažų nuėmikliams. Šios taisyklės galėtų būti pavyzdžiu norintiems sukurti saugią darbo vietą, be to, jos yra daug išsamesnės nei dabartinis Komisijos pasiūlymas.

5.10

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą informaciją daugeliu atvejų reikėtų atsakyti į šiuos klausimus: a) ar naudojant kitus produktus darbo procesas būtų saugesnis? b) jeigu ne, kodėl? ir c) ar ėmėtės visų reikiamų priemonių užtikrinti saugą savo darbo vietoje? Reikėtų visapusiškai įvertinti galimą alternatyvių procesų ir produktų riziką, o taip pat ir naudą. Visų pirma būtina įvertinti galimas bet kurio sprendimo pašalinti didelį bet kurios medžiagos kiekį iš bet kurios rinkos pasekmes: ką iš tiesų darys vartotojai ir ar jų pasirinkimas padidins jų pačių saugą?

5.11

Pasitelkiant vienos valstybės narės, kuri jau įgyvendino dichlormetano turinčių produktų draudimą pramonei ir specialistams, pavyzdį, draudžiama parduoti dichlormetano turinčius produktus, o ne patį dichlormetaną. Stipraus poveikio dažų nuėmiklį vis tiek galima pasigaminti darbo vietoje, dichlormetaną sumaišius su metanoliu. Gautas produktas yra pigesnis, tačiau neturi tokių aktyviųjų paviršiaus medžiagų ir garų stabdiklių, kurie padidina tinkamai paruošto produkto efektyvumą ir saugą. Todėl toks rezultatas nėra pageidautinas.

5.12

Kaip pažymėjo RPA konsultantai ir Komisija, sunku pagrįsti, kodėl vartotojai būtent taip suskirstyti į kategorijas, ir tuo suskirstymu vadovautis realiomis sąlygomis. Vienintelis tikras skirtumas yra tas, kad vienoje veiklos vietoje vykdomiems, ilgos produkto naudojimo trukmės, nuolatiniams dažų nuėmimo darbams atlikti reikia didelių atvirų reagentų rezervuarų, į kuriuos panardinami įvairūs produktai. Kai darbai atliekami už veiklos vykdymo vietos ribų, paprastai panardinimas nereikalingas, todėl čia dideli atviri rezervuarai nenaudojami. Darbų vykdymas vienoje vietoje reglamentuojamas kitomis direktyvomis, pavyzdžiui, direktyvomis dėl tirpiklių išlakų ir vandens atliekų kokybės, kurių turėtų būti griežtai laikomasi. Darbų atlikimas už veiklos vykdymo vietos ribų daugiau priklauso nuo asmens atsargumo ir sveiko proto. Kai yra darbdavys, būtent jam tenka pareiga užtikrinti geriausias darbo sąlygas darbus atliekantiems darbuotojams.

5.13

„Specialistų“ kategorijai priklausančius asmenis taip pat būtų galima suskirstyti į tuos, kurie nuolat atlieka specialius valymo darbus (pvz., šalina grafičius, atnaujina pastatų fasadus, traukinius ir lėktuvus), ir tuos, kuriems tik retsykiais prireikia nuimti dažų sluoksnį (statybininkus, dekoratorius ir vartotojus) — jiems šis darbas yra būtinas, nors ir ilgai užtrunkantis pasiruošimas pelningesnei veiklai. Šios paskutinės grupės poreikiai, gebėjimai ir silpnosios vietos yra panašūs, todėl jiems reikėtų skirti tiek pat dėmesio.

5.14

Galiausiai pasiūlymas parengti tam tikrų sričių darbuotojus ir išduoti jiems licencijas buvo pateiktas kaip nukrypti leidžianti nuostata, kuri padės suderinti skirtingas nuomones. Tačiau sudėtinga sulyginti dichlormetano turinčių dažų nuėmiklių naudojimą su, tarkime, asbesto šalinimu arba branduolinių atliekų apdorojimu — darbais, kuriems tikrai reikalingos licencijos. Atsižvelgiant į didžiules išlaidas, kurių prireiktų panašiai sistemai įdiegti ir jai kontroliuoti, sunku įsivaizduoti, kad šis pasiūlymas tenkintų kieno nors poreikius.

6.1

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, EESRK nemano, kad šis pasiūlymas būtų adekvatus arba sumažintų darbo vietoje ir už jos ribų įvykstančių nelaimingų atsitikimų skaičių. Atsižvelgiant į didelius realius ir politinius valstybių narių skirtumus, reikėtų pagalvoti apie kitokius sprendimus, kurie turėtų būti įgyvendinami nedelsiant.

6.2

Todėl reikėtų keisti dichlormetano turinčių dažų nuėmiklių pakavimo ir ženklinimo reikalavimus, siekiant sumažinti nelaimingų atsitikimų riziką ir atkreipti dėmesį į realius pavojus. Asmenims, kuriems netenka nuolat nuimti dažų veiklos vykdymo vietoje arba už jos ribų, nesvarbu, ar jie laikomi „specialistais“, ar „vartotojais“, vieno pirkimo metu turėtų būti leidžiama parduoti ne daugiau kaip vieną litrą šios medžiagos vienoje talpoje. Šios talpos turėtų būti uždaromos taip, kad vaikai negalėtų jų atidaryti, kaip nustatyta atitinkamais galiojančiais arba naujais ES reglamentais ir direktyvomis ir (arba) EN-ISO standartais 8317:2004 ir 862:2005. Taip pat praverstų siauri kakleliai, kurie neleistų dichlormetano išlaistyti, nors jų efektas gali būti ribotas, nes, prieš naudojant dichlormetaną su teptukais, jį reikia perpilti. Gamintojai turėtų aktyviai ieškoti naujų ir saugesnių pristatymo būdų, jeigu jie nori, kad šie produktai išliktų tinkami ilgą laiką. Pardavimai didmena visiems kitiems vartotojams „pramoninėms“ arba „specialistų“ reikmėms turėtų būti ne mažesni kaip 20 litrų. Tokiomis aplinkybėmis gamintojai ir tiekėjai turėtų suprasti savo pareigą būti rūpestingais ir pakankamai informuoti bei pasirūpinti mokymais, kad su jų produktais būtų galima dirbti saugiai ir juos saugiai šalinti bet kokiomis naudojimo sąlygomis.

6.3

Jau naudojamas piktogramas ir rizikos ir saugos frazes reikėtų papildyti naujomis piktogramomis ir rizikos ir saugos frazėmis, kurios informuotų apie dichlormetano narkotinį poveikį ir perspėtų apie pavojų vaikams. Dichlormetano turinčių dažų nuėmiklių ir kitų panašaus poveikio produktų atveju visiems vartotojams tinkamiausios būtų tokios formuluotės: „Narkotinė medžiaga: didelė koncentracija gali sukelti sąmonės praradimą ir mirtį“, „Nenaudoti šalia vaikų arba jautrių suaugusiųjų“, „Nenaudoti uždaroje patalpoje: didelė garų koncentracija sukelia dusulį“. Šie perspėjimai pagrįsti įrodymais ir susiję su realiais poreikiais. Šių frazių neturėtų užgožti mažiau svarbūs perspėjimai. Tikėtina, kad veiksmingas perspėjimas ir gerai atpažįstama piktograma, skirti apsaugoti vaikus, turėtų geresnį poveikį nei daugybė sudėtingesnių rekomendacijų. Šiuo požiūriu netinkama yra dabar naudojama S2 frazė („Saugoti nuo vaikų“).

6.4

Taip pat aišku, kad visoje ES reikėtų standartizuotų ir nuosekliai naudojamų Profesinio poveikio ribinių verčių, kurios leistų dar labiau padidinti darbo vietos saugą. Ateinančiais metais tai galėtų tapti naudingu REACH programos tikslu.

6.5

Gera darbo praktika ir atidus galiojančių kontrolės priemonių taikymas yra neabejotinai svarbūs rizikos valdymui darbo vietoje ir už jos ribų. Ir gamintojai, ir mažmenininkai privalo tinkamai informuoti ir užtikrinti, kad rekomendacijas galėtų įgyvendinti eiliniai vartotojai ir kiti asmenys, nedažnai naudojantys pavojingas medžiagas arba procesus. Patarimai dėl saugumo ir apsaugos priemonės turėtų būti propaguojami ne mažiau aktyviai ir naudojant tokias pat paskatas kaip ir medžiagų, kurioms jie reikalingi, atveju.

6.6

Principai, panaudoti rengiant Vokietijos Techninių pavojingų medžiagų taisyklių (TRGS) 612 taisyklę turėtų tapti ES kontrolės pagrindu. Galima pridėti būtinas papildomas technines rekomendacijas dėl vėdinimo arba atliekų apdorojimo. Reikėtų informuoti apie geriausią praktiką ir ja keistis.

6.7

Šiuo metu JAV atliekami tyrimai dėl ilgalaikio dichlormetano poveikio turėtų būti užbaigti kiek įmanoma greičiau ir jų rezultatai pateikti SCHER įvertinti. Reikėtų ieškoti galimybių nustatyti visas tinkamas tiriamųjų grupes tyrimams Europoje.

6.8

Taip pat reikėtų sistemingai įvertinti su dažų nuėmimu susijusią riziką, kad visus produktus ir procesus būtų galima įvertinti palyginamuoju principu. Tai leistų geriau suprasti jų santykines savybes ir riziką ir galiausiai suteiktų galimybę vartotojams darbo vietoje ir už jos ribų rinktis medžiagas pasikliaunant patikima informacija. Tačiau nereikėtų dėl kurio nors iš šių pasiūlymų delsti įvesti pirmiau aptartas kontrolės priemones.

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/35

1.1

Komitetas pritaria siūlomos direktyvos nuostatoms ir laiko jas dar vienu žingsniu į priekį įgyvendinant administracinio supaprastinimo strategiją, kaip numatyta komunikate „Geresnio reglamentavimo Europos Sąjungoje strateginė apžvalga“.

1.2

Tai atitinka teigiamą vertinimą, pareikštą EESRK Bendrosios rinkos observatorijos, kuri kelete savo nuomonių nuolat rėmė įvairias supaprastinimo iniciatyvas, įgyvendinamas bendrovių teisės srityje. Komitetas mano, kad mažindamos bendrovių patiriamas išlaidas šios iniciatyvos yra labai naudingos ES įmonių konkurencingumui, kai jos neprieštarauja kitų suinteresuotųjų subjektų interesų apsaugai.

1.3

Komitetas nurodo, kad svarstomu pasiūlymu iš dalies pakeisti direktyvas 68/151/EEB (Pirmoji bendrovių teisės direktyva) ir 89/666/EEB (Vienuoliktoji bendrovių teisės direktyva) siekiama supaprastinti ir sumažinti administracinę naštą jautrioje sityje, susijusioje su įpareigojimais skelbti ir versti, taikomais tam tikrų tipų bendrovėms, kurios dažnai patiria neproporcingai didelių ir kartais nereikalingų išlaidų naštą.

1.4

Komitetas remia siūlomas priemones, kurias galima įgyvendinti atlikus nedidelius ES acquis pakeitimus ir kurios — papildomai prie įmonių administracinės naštos sumažinimo, kaip parodoma pridėtame poveikio vertinime — užkirs kelią galimybei Europos Sąjungoje atsirasti nepateisinamoms kliūtims laisvam prekių ir paslaugų judėjimui.

1.5

Todėl Komitetas teigiamai vertina tokią intervencinę priemonę ir prisijungia prie Tarybos raginimo Komisijai siūlyti kitose srityse tolesnes priemones likusiems nereikalingiems įpareigojimams mažinti, kurie, neturėdami jokios papildomos naudos informacijos naudotojams, yra našta bendrovėms ir sumažina jų gebėjimą spręsti dabartinius sunkumus, kuriuos sukelia pasaulinė konkurencija.

1.6

Komitetas rekomenduoja Komisijai skatinti valstybes nares įgyvendinti administracinį supaprastinimą verslui, internetu teikiant visą informaciją, kurią privaloma skelbti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.

2.1

2005 m. pradėjusi keletą įvertinimų ir laikydamasi požiūrio, kad nereikalingos išlaidos stabdo ekonominę veiklą ES ir daro žalą įmonių konkurencingumui, Komisija ėmėsi supaprastinimo iniciatyvos siekdama sumažinti dėl šiuo metu galiojančių teisės aktų kylančias administracines išlaidas ir naštą, tenkančią įmonėms.

2.2

2006 m. lapkričio 14 d. Komisija pristatė komunikatą prasmingu pavadinimu „Geresnis reglamentavimas Europos Sąjungoje“ (1) ir Darbo dokumentą dėl administracinių išlaidų įvertinimo ir administracinės naštos Europos Sąjungoje mažinimo (2). Abiejose iniciatyvose pabrėžiama būtinybė siekti konkrečios ekonominės naudos įmonėms, kai supaprastinimas įmanomas be neigiamų pasekmių atitinkamos informacijos naudotojams.

2.3

2007 m. kovo mėn. ši strategija buvo paremta veiksmų programa, kuria siekiama sumažinti administracinę naštą (3) (ji dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir kurioje nustatomas tikslas iki 2012 m. išlaidas sumažinti 25 proc.

2.4

2007 m. kovo mėn. Komisija paspartinta tvarka priėmė keletą pasiūlymų, kuriais siekiama sumažinti administracinę naštą, ir 2007 m. liepos 10 d. paskelbė komunikatą, kuriame išdėstomi jos pasiūlymai dėl supaprastinimo bendrovių teisės, apskaitos ir audito srityse (4).

2.5

2008 m. kovo 13–14 d. Europos Vadovų Taryba paragino Komisiją toliau svarstyti naujus teisės aktų pasiūlymus, skirtus administracinei naštai mažinti (5).

2.6

Tokios yra bendrosios aplinkybės, susijusios su siūloma direktyva dėl įpareigojimų skelbti ir versti bendrijų teisės srityje, kurioje numatyta sumažinti ir (arba) atsisakyti su informacija susijusių įpareigojimų, kurie neturi papildomos naudos informacijos naudotojams.

3.1

Siūlomos direktyvos tikslas, pasak Komisijos, yra sustiprinti ES bendrovių konkurencingumą sumažinant ir (arba) atsisakant šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytų administracinių įpareigojimų, kurie netenkina atitinkamos informacijos naudotojų reikalavimų ir sudaro bendrovėms papildomų išlaidų.

3.2

Pasiūlymu iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 68/151/EEB (Pirmoji direktyva) ir 89/666/EEB (Vienuoliktoji direktyva) dėl tam tikrų tipų bendrovių įpareigojimų skelbti ir versti.

3.3

Kalbant apie pirmąją direktyvą, nauji būtiniausi skelbimo reikalavimai bus nustatyti nuostatoms, šiuo metu išdėstytoms Direktyvos 68/151/EEB 3 straipsnio 4 dalyje. Siūlomu straipsnio pakeitimu siekiama panaikinti keletą dabartinių reikalavimų nacionaliniuose oficialiuose leidiniuose skelbti informaciją apie bendrovės steigimą, taip pat metinės finansinės atskaitomybės ataskaitas, kurios pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus turi būti skelbiamos kiekvienais metais.

3.4

Siūlomas supaprastinimas jokiu būdu nesumažina papildomos naudos informacijos naudotojams, ypač dabar, kai informaciją, laikomą prekybos registruose, per kuriuos valstybės narės privalo teikti reikalingą informaciją, vis dažniau galima rasti internetu, kadangi vis aktyviau naudojamos elektroninės priemonės.

3.5

Valstybės narės turi numatyti elektroninę chronologinę prieigą prie informacijos, bet gali papildomai nurodyti ir kitas priemones, kuriose atitinkama informacija turi būti skelbiama, su sąlyga, kad tai nesudaro papildomų išlaidų bendrovėms.

3.6

Kalbant apie Direktyvą 89/666/EEB (Vienuoliktoji direktyva) dėl bendrovių teisės, numatoma iš dalies pakeisti 4 straipsnį, pagal kurį šiuo metu reikalaujama steigiant naują filialą išversti visus bendrovės byloje esančius dokumentus.

3.7

Pagal naują 4 straipsnį reikalaujama, kad dokumentai būtų spausdinami viena iš Bendrijos oficialiųjų kalbų, tačiau pakanka vertimus patvirtinti pagal bet kurios valstybės narės institucijų patvirtintą tvirtinimo procedūrą. Visos valstybės narės turi priimti šį liudijimą ir netaikyti jokių oficialių reikalavimų, išskyrus 1 ir 2 dalyse nurodytus reikalavimus, siekiant kiek galima sumažinti vertimo ir tvirtinimo išlaidas.

3.8

Šio pasiūlymo teisinis pagrindas yra tas pats, kaip ir ankstesnių direktyvų, t. y. Sutarties 44 straipsnio 2 dalies g punktas. Be to, Komisija mano, kad jis atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus.

3.9

Komisija nurodo, kad pasiūlymą ir poveikio vertinimą ištyrė labai daug įvairių suinteresuotųjų subjektų (iš viso 110 iš 22 valstybių narių). Teigiami atsiliepimai paskelbti Vidaus rinkos ir paslaugų generalinio direktorato (DG MARKT) tinklapyje.

3.10

Poveikio vertinime Komisija apskaičiavo, kad neskelbiant metinių ataskaitų bus sutaupyta apie 410 milijonų EUR per metus, o neskelbiant pakeitimų registruose — apie 200 milijonų EUR per metus. Apie 22 milijonų EUR bus sutaupyta vertimo ir tvirtinimo srityje.

4.1

Kelete Bendrosios rinkos observatorijos parengtų nuomonių Komitetas išreiškė savo paramą administracinio supaprastinimo siekiui, įgyvendinant „Geresnio reglamentavimo Europos Sąjungoje strateginę apžvalgą“.

4.2

Komiteto nuomonėse buvo tvirtai remiamas šis siekis, praktiškai prisidedantis prie ES bendrovių konkurencingumo sumažindamas jų išlaidas (kurios bendrijų teisės srityje atrodo itin nereikalingos ir pernelyg didelės), nedarant žalos kitų suinteresuotųjų subjektų interesų apsaugai.

4.3

Komitetas atkreipia dėmesį, kad, imantis priemonių tokioje jautrioje srityje kaip įpareigojimai skelbti ir versti, šis pasiūlymas ne tik labai sumažina išlaidas, kaip parodyta poveikio vertinime, bet ir padidina ES patikimumą šalinant bet kokius galimus ketinimus statyti tyčines, nepateisinamas kliūtis laisvam prekių ir paslaugų judėjimui.

4.4

Jis pažymi, kad iki šiol pradėtos iniciatyvos buvo atidžiai patikrintos įvertinant siekiamus tikslus ir atitikimą pagrindiniams subsidiarumo ir proporcingumo principams, taip pat dėl jų buvo iš anksto išsamiai konsultuojamasi su visais suinteresuotaisiais subjektais.

4.5

Todėl Komitetas pritaria siūlomos direktyvos nuostatoms, laikydamas ją pažangiu žingsniu į priekį įgyvendinant didesnio masto supaprastinimo strategiją. Jis taip pat visiškai palaiko Tarybą, kuri ragina Komisiją imtis priemonių kitose srityse, kuriose taip pat reikia supaprastinimo, kad būtų sumažinta daugybė įsipareigojimų, kurie ir toliau yra našta bendrovėms.

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/37

1.1

EESRK palankiai vertina tai, kad Ketvirtosios bendrovių teisės direktyvoje mažoms įmonėms numatytos išimtys išplečiamos vidutinėms įmonėms, nes šios išimtys leidžia sumažinti įmonių atskaitomybės naštą.

1.2

EESRK taip pat palankiai vertina pasiūlytus Septintosios direktyvos pakeitimus, nes jie paaiškina direktyvoje ir Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose (TFAS) nustatytų konsoliduotų taisyklių sąveiką.

1.3

EESRK ypač džiaugiasi, kad atsižvelgiama į tikslą supaprastinti finansinę atskaitomybę: ataskaitų naudotojai nepraranda daug informacijos, o kitoms suinteresuotosioms šalims tai iš esmės neturi poveikio. Siūlomas supaprastinamas pagrįstas MVĮ ir finansinės informacijos naudotojų poreikiais.

1.4

Iki šiol atlikta per mažai mokslinių tyrimų ir yra per mažai informacijos naudotojų poreikiams, kurie gali skirtis skirtingose valstybėse narėse, nustatyti. Prieš darant MVĮ taikomų finansinių reikalavimų pakeitimus, reikėtų atsižvelgti į dabartinę padėtį galimybių naudojimo pagal Ketvirtąją ir Septintąją direktyvas požiūriu. Šis tyrimas turėtų apimti: (a) esamų galimybių naudojimą, (b) valstybių narių pateiktą motyvaciją pasirinkti tam tikras galimybes ir (c) valstybių narių sėkmę siekiant jų tikslų.

1.5

Todėl EESRK rekomenduoja šioje srityje atlikti mokslinius tyrimus, kurie ateityje taptų racionalios politikos pasiūlymų pagrindu.

1.6

Apskaitos reikalavimai buvo viena iš pirmųjų teisėkūros sričių, kurios buvo suderintos Europos lygiu. EESRK primena, kad tai labai svarbus aspektas siekiant sukurti bendrąją rinką ir pabrėžia suderinimo sukuriamų vienodų galimybių ES svarbą.

1.7

MVĮ tarpvalstybinė prekyba ES auga. Todėl esama tvirtų argumentų toliau derinti finansinės atskaitomybės sistemas ir taisykles (a) prekybos augimui remti ir (b) vienodoms galimybėms sukurti.

2.1

2007 m. kovo 8–9 d. Europos Vadovų Taryba savo išvadose pabrėžė, kad svarbi Europos ekonomikos skatinimo priemonė yra administracinės naštos mažinimas, pirmiausia todėl, kad jis gali būti naudingas mažoms ir vidutinėms įmonėms.

2.2

Ji pabrėžė, kad administracinei naštai sumažinti, mažoms ir vidutinėms įmonėms supaprastinant apskaitos taisykles būtinos didelės bendros Europos Sąjungos ir valstybių narių pastangos. Tokių priemonių teisinis pagrindas turėtų būti Europos bendrijos steigimo sutarties 44 straipsnio 1 dalis (1).

2.3

Apskaita ir auditas pripažinti sritimis, kuriose gali būti mažinama Bendrijos įmonių (2) administracinė našta.

2.4

Ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į tai, kaip mažoms ir vidutinėms įmonėms dar labiau sumažinti finansinės atskaitomybės reikalavimus.

2.5

Anksčiau nemažai pakeitimų buvo padaryta tam, kad įmonės, kurioms taikomos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB, galėtų taikyti Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose (TFAS) numatytus apskaitos metodus.

2.6

Pagal 2002 m. liepos 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1606/2002 dėl tarptautinių apskaitos standartų taikymo (3) įmonės, kurių vertybiniais popieriais yra leista prekiauti kurios nors valstybės narės reguliuojamoje rinkoje, turi rengti savo konsoliduotą finansinę atskaitomybę laikydamosi tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų, ir todėl joms netaikomi daugelis direktyvose 78/660/EEB ir 83/349/EEB nustatytų reikalavimų. Tačiau tos direktyvos vis dėlto yra Bendrijos mažų ir vidutinių įmonių apskaitos pagrindas.

2.7

Mažoms ir vidutinėms įmonėms dažnai taikomos tos pačios taisyklės kaip ir didesnėms įmonėms, bet nedažnai įvertinami specifiniai jų apskaitos reikalavimai. Ypač didelį susirūpinimą šioms įmonėms kelia didėjantis su atskleidimu susijusių reikalavimų skaičius. Dėl daugybės atskaitomybės taisyklių didėja finansinė našta, be to, jos gali trukdyti veiksmingai naudoti lėšas gamybos tikslams.

2.8

Taikant Reglamentą (EB) Nr. 1606/2002 taip pat paaiškėjo, kad būtina išaiškinti ryšį tarp apskaitos standartų, kuriuos reikalaujama taikyti Direktyvoje 83/349/EEB ir TFAS.

2.9

Jei formavimo savikaina balanse gali būti laikoma turtu, Direktyvos 78/660/EEB 34 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad tokios išlaidos būtų paaiškintos ataskaitų aiškinamajame rašte.

2.10

Remiantis tos direktyvos 44 straipsnio 2 dalimi, mažoms įmonėms šis reikalavimas atskleisti informaciją gali būti netaikomas. Siekiant sumažinti nereikalingą administracinę naštą, turėtų būti numatyta galimybė ir vidutines įmones atleisti nuo reikalavimo atskleisti tokią informaciją.

2.11

Direktyvoje 78/660/EEB reikalaujama atskleisti pajamas, sugrupuotas pagal veiklos rūšis ir geografines rinkas. Tai turi padaryti visos įmonės, tačiau mažoms įmonėms gali būti taikoma išimtis pagal tos pačios direktyvos 44 straipsnio 2 dalį. Siekiant sumažinti nereikalingą administracinę naštą, turėtų būti numatyta galimybė ir vidutines įmones atleisti nuo reikalavimo atskleisti minėtą informaciją.

2.12

Direktyvoje 83/349/EEB reikalaujama, kad pagrindinė (patronuojanti) įmonė rengtų konsoliduotą atskaitomybę, net jeigu vienintelė pavaldžioji (dukterinė) įmonė arba visos pavaldžiosios įmonės kartu nėra reikšmingos taikant Direktyvos 83/349/EEB 16 straipsnio 3 dalį. Todėl šioms įmonėms taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1606/2002, taigi jos turi rengti konsoliduotas finansines ataskaitas pagal TFAS. Šis reikalavimas laikomas apsunkinančiu, kai pagrindinė įmonė turi tik nereikšmingų pavaldžiųjų įmonių.

2.13

Todėl turėtų būti leidžiama netaikyti pagrindinei įmonei įpareigojimo rengti konsoliduotas atskaitomybes ir konsoliduotąjį metinį pranešimą, jei ta pagrindinė įmonė turi tik tokias pavaldžiąsias įmones, kurios tiek atskirai, tiek visos kartu laikomos nereikšmingomis.

2.14

Kadangi valstybės narės negali deramai pasiekti šios direktyvos tikslų, būtent sumažinti administracinę naštą, susijusią su vidutinėms įmonėms taikomais tam tikrais atskleidimo reikalavimais ir įpareigojimu kai kurioms Bendrijos įmonėms rengti konsoliduotą atskaitomybę, ir todėl dėl jų masto bei poveikio tų tikslų geriau siekti Bendrijos lygiu, Bendrija, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, gali imtis veiksmų.

2.15

Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šioje direktyvoje nenumatoma daugiau nei būtina šiems tikslams pasiekti.

2.16

Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti Direktyvas 78/660/EEB ir 83/349/EEB.

3.1

Direktyvos 78/660/EEB (Ketvirtoji bendrovių teisės direktyva) (4) dalinio pakeitimo tikslas — per trumpą laiką supaprastinti finansinę atskaitomybę vidutinėms įmonėms (5) ir palengvinti jų finansinės atskaitomybės naštą. Pakeitimai turėtų sumažinti administracinę naštą neprarandant svarbios informacijos.

3.2

Direktyvos 83/349/EEB (Septintoji bendrovių teisės direktyva) (6) dalinio pakeitimo tikslas — paaiškinti šioje direktyvoje ir Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose numatytų konsolidavimo taisyklių sąveiką.

3.3.1

EK laiku pradėjo diskusiją dėl reikšmingo administracinės naštos MVĮ sumažinimo pagal Ketvirtąją ir Septintąją bendrovių teisės direktyvas ir konsultacijų procesą atsižvelgdama į tikslą, kad MVĮ klestėtų Europos bendrojoje rinkoje. MVĮ administracinės naštos problemų nuolat kilo dėl pradinių taisyklių, kurios buvo nustatytos stambiems verslo subjektams. Tokios taisyklės nebūtinai tinka ir MVĮ ir neretai labai padidina administracinę naštą bei išlaidas.

3.4.1

Per diskusijas svarbu dėmesį kreipti ne tik į supaprastinimą, bet ir į finansinės atskaitomybės reikalavimų tinkamumą MVĮ, o ne didelėms biržos prekybos sąrašuose esančioms įmonėms. Per diskusijas dėl supaprastinimo dažniausiai dėmesys telkiamas į išlaidas, o per diskusijas dėl tinkamumo sprendžiamas finansinės atskaitomybės teikiamos ir konkrečių naudotojų gaunamos naudos bei jų poreikių klausimas.

3.4.2

Apskaitos direktyvos supaprastinamą reikėtų pradėti nuo realių MVĮ ir jų ataskaitų naudotojų poreikių. Kad finansinė atskaitomybė būtų naudinga ir tinkama, vystant Europos finansinės atskaitomybės sistemas MVĮ ypač svarbu daugiau sužinoti apie naudotojus ir jų poreikius. Naudotojų yra daug: finansinės institucijos (reitingai), valdžios institucijos (mokesčiai, pinigų plovimas ir kt.).

3.4.3

Taip pat svarbu prisiminti, kad pačios MVĮ yra svarbios finansinės informacijos naudotojos, pavyzdžiui, kaip tiekėjos ir susitariančiosios šalys su kitomis MVĮ, kai svarbu įvertinti kreditingumą.

3.4.4

Kalbant apie atskaitomybės taisyklių supaprastinimą MVĮ, svarbu atlikti griežtus poveikio įvertinimus, įskaitant finansinės atskaitomybės naudos bei išlaidų ir (arba) administracinės naštos įvertinimą. Atliekant tokius poveikio įvertinimus reikia atsižvelgti į priežastis, dėl kurių iš pradžių nustatyti finansinės atskaitomybės reikalavimai, ir suinteresuotų subjektų interesus (skaidrumas ir kt.), kuriuos jie stengiasi apsaugoti.

3.5.1

MVĮ tarpvalstybinė prekyba ES auga (7). Todėl esama tvirtų argumentų toliau derinti finansinės atskaitomybės sistemas ir taisykles (a) prekybos augimui remti ir (b) vienodoms galimybėms sukurti. Šiam tikslui gali prireikti mažiau galimybių ir perėjimo prie maksimalaus suderinimo, pavyzdžiui, finansinės informacijos skelbimo ir visuomenės galimybių ja naudotis srityje.

3.6.1

TASV MVĮ projektas yra standartus nustatančių institucijų, apskaitininkų ir kitų suinteresuotų subjektų reikalavimų nustatyti visų TFAS alternatyvą rezultatas. Nors iš pradžių TASV nenorėjo imtis šio projekto, vėliau ji įsitikino, jog dauguma šių suinteresuotų subjektų norėjo, kad jis būtų vykdomas, tik TASV buvo laikoma patikima ir kompetentinga institucija, galinčia nustatyti aukštos kokybės, įgyvendinamus apskaitos standartus. Tačiau šis projektas buvo pradėtas nuo visų TFAS, sukurtų į biržos prekybos sąrašus įtrauktoms įmonėms.

3.6.2

Visi TFAS buvo nustatyti, kad finansine atskaitomybe naudotųsi į biržos prekybos sąrašą įtrauktos įmonės ir suinteresuoti asmenys. Kaip pirmiau minėta, MVĮ finansinė atskaitomybė dažniau yra skirta vidaus ir neformaliam naudojimui (dėl tiekėjų, susitariančių šalių, finansinių institucijų ir kt.), o ne dėl teisinių ar kitų įsipareigojimų teikti ataskaitas plačiam naudotojų spektrui.

3.6.3

Privalomas TFAS arba kitų naujų taisyklių, pagrįstų į biržos prekybos sąrašus įtrauktoms įmonėms nustatytomis taisyklėmis, įgyvendinimas labai padidintų MVĮ administracinę naštą ir išlaidas, kurios galėtų nusverti teigiamą poveikį. Glaudi metinių ataskaitų ir mokesčių deklaracijų sąsaja taip pat priverstų skirtingų valstybių narių MVĮ rengti dvi skirtingas finansines ataskaitas, kurios taip pat didintų administracinę naštą.

3.7.1

Kalbant apie galimybes supaprastinti Apskaitos direktyvas MVĮ naudai, kurios iš esmės yra esamų galimybių pagal šias direktyvas išplėtimas, prieš paskelbiant naujas direktyvas svarbu ištirti, kaip šios galimybės veikia valstybėse narėse. EESRK rekomenduoja sistemingai taikyti vieno karto principą visais lygmenimis (8).

3.7.2

Prieš darant kitus MVĮ taikomų finansinių reikalavimų pakeitimus, reikėtų atsižvelgti į dabartinę padėtį galimybių naudojimo pagal Ketvirtąją ir Septintąją direktyvas požiūriu. Šis tyrimas turėtų apimti: (a) esamų galimybių naudojimą, (b) valstybių narių pateiktą motyvaciją pasirinkti tam tikras galimybes ir (c) valstybių narių sėkmę siekiant jų tikslų.

3.7.3

Pagrindinė susidariusios padėties problema yra principas „iš viršaus į apačią“, kuris (a) didina MVĮ administracinę naštą ir (b) sumažina finansinės atskaitomybės sistemų ir standartų tinkamumą šiems subjektams. Atliekant būsimą finansinės atskaitomybės peržiūrą ES, šią problemą reikėtų spręsti taikant principą „iš apačios į viršų“. Taikant šį principą dėmesys būtų kreipiamas į MVĮ ir kitų suinteresuotų subjektų poreikius ir, kaip pirmiau siūloma, jis būtų pagrįstas naudotojų ir jų poreikių tyrimais.

—

CESE 952/2006 dėl reglamentavimo aplinkos supaprastinimo strategijos (INT/296), OL C 309, 2008 12 16, p. 18;

—

CESE 89/2007 dėl bendrosios rinkos peržiūros (INT/332), OL C 93, 2007 4 27, p. 25;

—

CESE 1187/2008 dėl MVĮ skirtų politinių priemonių (INT/390) (dar nepaskelbta OL);

—

CESE 979/2008 dėl tarptautinių viešųjų pirkimų (INT/394) (dar nepaskelbta OL).

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/41

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/41

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/42

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/42

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/43

1.1

EESRK pritarė Europos Vadovų Tarybos 2007 m. klimato apsaugos planams, kurie bus įgyvendinti, be kitų, taikant ir šią direktyvą.

1.2

Komitetas visiškai pritaria Komisijos teiginiui, kad pasiūlymas plėtoti atsinaujinančią energiją svarbus ne tik klimato politikos požiūriu, bet taip pat turi arba gali turėti aiškiai teigiamą poveikį energijos tiekimo saugumui, regioninės ir vietos plėtros galimybėms, kaimo plėtrai, eksporto perspektyvoms, socialinei sanglaudai ir užimtumo galimybėms, visų pirma tai susiję su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis bei nepriklausomais energijos gamintojais.

1.3

Todėl EESRK pritaria direktyvos projektui ir 20 proc. atsinaujinančios energijos tikslui. Jis įžvelgia ne tik atsinaujinančios energijos indėlį į klimato apsaugą, bet ir teisingą strateginį energetikos politikos tikslą, kuris padės užtikrinti didesnį energijos nepriklausomumą ir kartu didesnį energijos tiekimo saugumą.

1.4

Tikslas „20 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekius iki 2020 m.“, kuris turi būti įgyvendintas pagal kitas direktyvas (1), ir tikslas „atsinaujinančios energijos dalis iki 2020 m. turi sudaryti bent 20 proc. visos ES suvartojamos galutinės energijos“, kuris aptariamas siūlomoje direktyvoje, tarpusavyje glaudžiai susiję ir papildo vienas kitą. Tačiau vertinti juos reikia nepriklausomai vieną nuo kito. Tai juo labiau svarbu, nes kai kurios atsinaujinančios energijos rūšys ne visada daro aiškiai teigiamą poveikį klimatui (žr. „agrodegalų“ 6 punktą).

1.5

Kadangi neabejotinai būtinas mūsų energetikos sistemos pertvarkymas pareikalaus didelių investicijų išlaidų, valstybėms narėms reikia suteikti didelę veiksmų laisvę, kad jos visada galėtų veikti tose srityse, kur mažiausiomis sąnaudomis būtų galima pasiekti daugiausia naudos kalbant apie klimato apsaugą ir darbo vietų kūrimą.

1.6

EESRK pabrėžia, kad aiškiai pasisako už didesnį energijos iš atsinaujinančių šaltinių naudojimą ir žino, kad norint pasiekti Tarybos nustatytus aukštus tikslus (CO2 išmetimo mažinimas 60–80 proc. ir didesnė energinė nepriklausomybė) vidutiniu ir ilgalaikės trukmės laikotarpiu reikės daugiau nei 20 proc. atsinaujinančios energijos šaltinių, numatytų iki 2020 metų.

1.7

EESRK nurodo, kad strateginis reikalavimas iš dalies pakeisti dyzeliną ar benziną agrodegalais yra viena mažiausiai veiksmingų ir brangiausių klimato apsaugos priemonių, tai rodo ypač netinkamą finansinių išteklių paskirstymą. EESRK negali suprasti, kodėl pačios brangiausios priemonės yra politiškai labiausiai remiamos, ypač kai lieka visiškai neišspręsta daugybė aplinkos ir socialinių klausimų, ką jau kalbėti apie ekonominius (žr. 6 punktą). Todėl Komitetas nepritaria nustatytam atskiram 10 proc. agrodegalų planiniam rodikliui.

1.8

Sveikintinas yra ES planas nustatyti agrodegalų tvarumo kriterijus. Tačiau aplinkosaugos kriterijai nagrinėjami nepakankami išsamiai, socialiniai klausimai visai neaptariami, tad direktyvos projektas šiuo požiūriu yra visiškai nepatenkinamas (2).

2.1

Šia direktyva nustatomi privalomi atsinaujinančios energijos vystymo tikslai. Atsinaujinančių energijos šaltinių dalis turi sudaryti 20 proc. ES sunaudojamos energijos iki 2020 metų ir 10 proc. minimalus privalomas biodegalų planinis rodiklis (3) transporto sektoriuje (4) — tai tikslas, kurį turi pasiekti kiekviena valstybė narė.

2.2

Nustatytas Europos 20 proc. tikslas turi būti pasiektas taikant individualius nacionalinius planinius rodiklius, išvardytus I Priedo A dalyje. Valstybės narės privalo sudaryti nacionalinius veiksmų planus, nustatančius sektorių rodiklius elektrai, šildymui ir (arba) vėsinimui ir transportui ir (arba) agrodegalams, bei priemones šiems tikslams pasiekti.

2.3

Direktyva remiasi 2007 metų pavasarį Europos Vadovų Tarybos priimtais sprendimais. Ji paremta tuo, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai gali padėti įveikti klimato kaitą. Kartu joje teigiama, kad, „atsinaujinančios energijos sektoriuje tvirtai laikomasi minties, kad galima (…) naudoti vietos ir decentralizuotus energijos šaltinius bei skatinti aukščiausio lygio moderniųjų technologijų pramonę“.

2.4

Komisija teigia, kad „atsinaujinantys energijos šaltiniai daugiausiai yra vietiniai, todėl jie nepriklauso nuo to, ar ateityje turėsime tradicinių energijos šaltinių; o atsižvelgiant į tai, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai yra decentralizuoti, mažėja mūsų ekonomikos pažeidžiamumas, kurį lemia nepastovus energijos tiekimas“. Tiekimo saugumas, kartu su klimato apsauga, inovacijomis ir ekonomikos augimu, yra dar vienas svarbus Komisijos argumentas.

2.5

Komisija įrodinėja, kad „atsinaujinančių energijos šaltinių ir technologijų rinkos plėtra teigiamai veikia energijos tiekimo saugumą, regionų ir vietinės plėtros galimybes, kaimo plėtrą, eksporto perspektyvas, socialinę sanglaudą ir užimtumo galimybes; visų pirma tai susiję su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis bei nepriklausomais elektros energijos gamintojais“.

2.6

Direktyvoje ne tik nustatyti kiekybiniai rodikliai, kurie minėti anksčiau, bet ir aptariami šie klausimai:

2.7

Priėmus naująją direktyvą, bus panaikinta Direktyva 2001/77/EB dėl Skatinimo naudoti elektrą, pagamintą iš atsinaujinančios energijos šaltinių vidaus elektros rinkoje, kuria nustatomas dabartinis rodiklis, kad iki 2010 m. 21 proc. visos sunaudojamos elektros sudarytų elektra, gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių, ir Direktyva 2003/30/EB dėl Skatinimo naudoti transportui biokurą arba kitą kurą, pagamintą iš atsinaujinančių energijos šaltinių, pagal kurią jo dalis iki 2010 metų turėtų sudaryti 5,75 proc.

3.1

2007 metais Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad įsipareigojimai visiškai sumažinti dujų išmetimą yra pasaulinės anglies dioksido rinkos pagrindas. Išsivysčiusios šalys privalo imtis iniciatyvos bendrai mažindamos savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą iki 2020 metų sumažinti 30 proc. lyginant su 1990 metais, iki 2050 metų sumažinti 60–80 proc. lyginant su 1990 metais.

3.2

Nagrinėjamas direktyvos projektas yra šio sprendimo įgyvendinimo dalis. EESRK pritarė Europos Vadovų Tarybos sprendimams dėl klimato ir pabrėžė, kad energijos iš atsinaujinančių šaltinių taupymas ir veiksmingumas turi būti laikomi didžiausiu prioritetu. Nėra jokios alternatyvos didžiulei energijos iš atsinaujinančių šaltinių plėtrai; ji būtina ne tik klimato apsaugos sumetimais, bet vidutinės ir ilgalaikės trukmės laikotarpiu vien dėl iškastinių degalų trūkumo, kurio tikimasi ateityje. Šiuo metu pastebimi staigūs iškastinių energijos šaltinių kainų šuoliai lems, kad daugelio atsinaujinančių šaltinių rentabilumas išryškės greičiau.

3.3

EESRK ypač džiaugiasi, kad aiškinamajame memorandume Komisija ne tik įvardija klimato aspektus, bet teikia didelę reikšmę tiekimo saugumo ir darbo vietų kūrimo klausimams. Pavyzdžiui, pakartotinai pabrėžiama decentralizuotų energijos tiekimo struktūrų svarba regioninei ekonomikai ir kaimo vietovėms (2.4 ir 2.5 punktai). Komitetas pritaria šiam požiūriui. Bet taip pat mano, kad, atsižvelgiant į šiuos aspektus, būtina įvertinti pavienes, su atsinaujinančiais energijos šaltiniais susijusias strategijas labiau diferencijuotai nei buvo daroma iki šiol ir atsižvelgti būtent į šiuos aspektus.

3.4

EESRK pritaria Komisijos požiūriui, kad vadovaujantis Europos vaidmuo vystant ir įgyvendinant atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą bus svarbus ne tik klimato politikos požiūriu, bet ir užtikrins ateityje Europos kaip verslo vietos konkurencinį pranašumą. Direktyvos projektas yra aiškus švarios energijos, aplinkos ir pramonės politikos ženklas. Tai taip pat yra ženklas pasaulio valstybių bendruomenei rengiantis tarptautinėms deryboms dėl klimato.

3.5

Konkrečios nuostatos, kaip pasidalyti našta, t. y. pavienių valstybių narių įnašas siekiant Europos Sąjungos tikslo 20 proc. apskritai sumažinti dujų išmetimą, yra išdėstytos Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlyme priimti sprendimą dėl valstybių narių pastangų mažinti į aplinką išmetamus šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius Bendrijai siekiant įvykdyti įsipareigojimus iki 2020 m. sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį (COM(2008) 17 galutinis) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos iš dalies keičiančios Direktyvą 2003/87/EB pasiūlyme, siekiant patobulinti Bendrijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą ir išplėsti jos taikymo sritį.

3.6

EESRK mano, kad iki 2020 metų nustatytas 20 proc. atsinaujinančių energijos šaltinių rodiklis yra tinkamas politiniu ir strateginiu požiūriu, techniškai ir ekonomiškai įgyvendinamas, ir tai rodo energetikos politikos pradžią, kuri neparemta iškastiniu kuru. Jis taip pat mano, kad galima pasiekti pavienius nacionalinius tikslus, juo labiau kad daugumai valstybių narių suteikiamos lanksčios galimybės (supirkimas, dalyvavimas projektuose ir kt.). Akivaizdu, kad energetikos sistemos pertvarkymas negali vykti už dyka arba be struktūrinių pokyčių. Būtina investuoti ne tik į įrenginius, generuojančius elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių, bet ir statyti hidroakumuliacines elektrines netolygaus generavimo išlyginimui nesant stipraus vėjo ar nešviečiant saulei, taip pat į ES tarpvalstybinių elektros perdavimo linijų plėtrą. Akcentuojant tik energijos generavimą, laukiamų rezultatų nepasieksime.

3.7

Pavyzdžiui, Vokietijoje yra skatinama elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių remiantis elektros tiekimo įstatymu, ir šiuo metu žalioji elektra šalyje sudaro 15 proc. Papildomos išlaidos, kurias turi padengti vartotojai dėl didesnių tiekimo sąnaudų, sudaro apie 3,5 mlrd. eurų per metus. Tačiau čia neįskaityta ekonominė naujų darbo vietų nauda, žala aplinkai, kurios pavyko išvengti, ir papildomos pajamos iš mokesčių.

3.8

Siekiant kuo mažesnėmis išlaidomis pasiekti rodiklius, direktyvoje numatyta, kad pavieniai nacionaliniai rodikliai taip pat gali būti pasiekti pagalbinėmis priemonėmis, skirtomis atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai kitose valstybėse. Elektros importas iš užtikrintų atsinaujinančių energijos šaltinių taip pat leidžiamas — su kilmės garantija. EESRK nuomone, tai iš esmės gera idėja. Tačiau EESRK palaiko kai kurių valstybių narių reikalavimą, kad tokia prekyba būtų leidžiama užtikrinant, kad priemonės, skirtos skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių finansavimą, nebūtų naudojamos vienos valstybės narės (5) siekiant sutaupyti išlaidas kitoje valstybėje narėje.

4.1

EESRK mano, kad Komisijos požiūris yra teisingas nustatant bendrus rodiklius trijuose sektoriuose, kuriuose energija iš atsinaujinančių šaltinių bus svarbi (elektra, šildymas ir (arba) vėsinimas ir transportas), vietoj trijų atskirų rodiklių. Taip valstybėms narėms yra suteikiama teisė nuspręsti, kaip suderinti trijuose atskiruose sektoriuose naudojamas priemones, kad būtų pasiekti bendri nacionaliniai rodikliai.

4.2

Tačiau šis lankstumas yra varžomas, nes bus nustatytas atskiras privalomas tikslas, taikomas tik viename iš šių trijų sektorių, tai yra dyzelino ir benzino pakeitimas transporto sektoriuje.

5.1

Komisija skiria ypatingą vaidmenį agrodegalams.

5.2

Daugelyje pastaraisiais mėnesiais pateiktų mokslinių tyrimų dėl agrodegalų atkreipiamas dėmesys, kad biomasė, kitaip nei saulės energija, yra ribotas išteklius ir dėl auginimo plotų bus neišvengiamai konkuruojama su maisto produktų gamyba ar biologinės įvairovės išsaugojimu. Šiuo metu vis dar diskutuojama, kokio masto bus ši konkurencija. Kol politika nesiėmė valdymo pobūdžio priemonių, reikia atlikti labai tikslią strateginę analizę, kokioje srityje ir kokia forma energija iš atsinaujinančių šaltinių galėtų būti naudingiausia. Tam būtina atlikti labai tikslius poveikio vertinimus.

5.3

2007 m. lapkritį Vokietijos žemės ūkio ministerijos mokslinės patariamosios tarybos paskelbtoje rekomendacijoje dėl biomasės naudojimo energijai gaminti buvo išreikštas požiūris, kad ateityje svarbiausias vaidmuo tarp atsinaujinančių energijos šaltinių teks saulės ir vėjo energijai iš dalies dėl to, kad ji turi didesnį potencialą nei biomasė. Taryba įvardija tris priežastis:

5.4

Kai esamų natūralių išteklių nepakanka, o perėjimui prie naujų, atsinaujinančių ir kuo labiau decentralizuotų energijos tiekimo struktūrų prireiks gana didelių investicijų, negalima pamiršti, kad finansinius išteklius reikia naudoti veiksmingiausioms klimato apsaugos strategijoms.

5.5

Tačiau ES lygiu tokios bioenergijos formos kaip agrodegalai (taip pat biodujų gamyba iš kukurūzų), kurios gauna valstybės paramą, yra vienodai susijusios su labai aukštomis CO2 išmetimų prevencijos išlaidomis (6) (nuo 150 iki daugiau nei 300 eurų vienai CO2 tonai).

5.6

Kitų bioenergijos rūšių, pvz., biodujų gamybai iš šlapiojo mėšlo (geriausiai, kai ji yra derinama su šilumos gamyba), bendrai šilumos ir elektros energijos gamybai iš medienos (miško medienos atliekos, greitai augančių augalų plantacijos) ir medienos atliekų deginimui didelėse elektrinėse CO2 prevencijai skirtos išlaidos sudaro tik 50 eurų vienai CO2 tonai (7).

5.7

Europos Komisijos jungtinių tyrimų centras padarė išvadą, kad, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį vienam žemės hektarui, yra gerokai veiksmingiau naudoti elektrai gaminti biomasę negu gaminti skystus agrodegalus (8). Šiuolaikinės biomasės deginimo katilų veiksmingumas yra beveik toks pats kaip ir iškastinių degalų deginimo įrangos, todėl šilumos ir elektros gamyboje 1MJ biomasės pakeičia apytikriai 0,95 MJ iškastinių degalų. Paverčiant biomasę transportui skirtais skystais degalais, energetinis efektyvumas siekia paprastai tik 30–40 proc. 1 MJ biomasės transporto sektoriuje atitinka tik apie 0,35–0,45 MJ žalios naftos.

5.8

Gaminant agrodegalus galima pasiekti CO2 prevencijos ekvivalentą apie 3 t CO2 vienam hektarui, o naudojant išvardytus bioenergijos produktus (4.6 punktas) — daugiau kaip 12 t CO2 vienam hektarui.

5.9

Todėl EESRK kyla klausimas, kodėl Komisija nori nustatyti tikslų 10 proc. rodiklį agrodegalams. Ji primena, kad pavasario Europos Vadovų Taryboje buvo pasakyta, kad šis tikslas turėtų būti pasiektas „veiksmingai išlaidų požiūriu“ ir tam būtina įvykdyti šias tris sąlygas:

5.10

Kai kalbama apie tvarumą, klausimų yra daugiau negu atsakymų (žr. taip pat 9 punktą), o antrosios kartos degalų rinkoje dar nėra. Taigi, nebuvo patenkinti mažiausiai du iš trijų kriterijų, numatytų Europos Vadovų Tarybos, tačiau tai nesukliudė Komisijai įtraukti į direktyvą 10 proc. rodiklį.

5.11

Be to, Komisija tai pagrindžia argumentais, kad transporto sektorius, palyginti su kitais ekonomikos sektoriais, yra ekonomikos sektorius, kur greičiausiai didėja šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas ir kad „šiuo metu biokuro gamyba kainuoja brangiau nei kitos atsinaujinančios energijos formos, o tai gali reikšti, kad be konkrečios paklausos ją būtų sunku plėtoti“.

5.12

EESRK negali suprasti šių argumentų:

5.12.1

Iš tiesų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas transporto sektoriuje tampa nevaldomas. Bet EESRK nuomone, griežtesnių reikalavimų, vertinant išmetamųjų dujų kiekį, nustatymas ir 10 proc. priedų benzinui ir dyzelinui naudojimas neišspręs problemos ir net neatlygins padarytos žalos aplinkai dėl ateinančius kelerius metus numatyto augimo transporto sektoriuje.

5.12.2

EESRK ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad ši problema turėtų būti sprendžiama mažinant transporto srautus ir naudojant įvairiarūšį transportą, darantį mažesnį poveikį klimatui, kaip geležinkelis, viešasis vietos transportas ir laivai.

5.12.3

Technologijos prasme EESRK mano, kad individualaus variklinio transporto ateitis priklauso ne nuo vidaus degimo variklio, bet nuo elektros pavaros, naudojančios atsinaujinančių šaltinių energiją. Tam, kad „VW Golf“ nuvažiuotų 10 000 kilometrų su agrodyzelinu, reikėtų, EMPA (9) skaičiavimais, 2 062 m2 ariamos žemės plotą užsėti rapsais. Tokį pat energijos kiekį, kuris būtinas nuvažiuoti 10 000 kilometrų galima gauti iš saulės baterijų, dengiančių 37 m2 plotą — tai sudaro apytikriai vieną šešiasdešimtąją dalį minėto ploto.

5.12.4

Pripažinti strateginiu tikslu reikalavimą agrodegalais pakeisti dyzeliną ar benziną yra viena iš mažiausiai veiksmingų ir brangiausių klimato apsaugos priemonių, tai labai netinkamas finansinių išteklių paskirstymas. ESSRK nesupranta, kodėl politiškai skatinama naudoti brangiausiais priemones, ypač kai daugybė aplinkos apsaugos ir socialinių klausimų, ką jau kalbėti apie ekonominius, lieka visiškai neišspręsti.

5.12.5

Todėl Komitetas nepritaria Komisijos tvirtinimui, kad, „didesnis biokuro naudojimas transporte yra viena iš veiksmingiausių priemonių“ sprendžiant problemas.

5.13

Atsižvelgiant į tai, kad Komisija siekia leisti naudoti agrodegalus, jegu jie sumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą mažiausiai 35 proc. palyginti su degalais, gaunamais iš iškasamos naftos, tai 10 proc. rodiklis, laikant, kad eismas nepasikeitė, reikštų, kad motorizuotų transporto priemonių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas sumažėtų tik 3,5 proc. Kadangi transporto išmetimai sudaro tik ketvirtadalį bendros šiltnamio dujų taršos, tad bendras išmetimų mažinimo potencialas sudaro 1 proc. šiltnamio dujų išmetimo. Šis skaičius yra visiškai neproporcingas išlaidoms ir su tuo susijusioms grėsmėms.

5.14

Net jeigu transportui naudojami agrodegalai būtų laikomi tinkamu būdu panaudoti biomasę, reikėtų remtis absoliučiu efektyvumu. Tačiau direktyvos VII priede yra aiškiai matyti, kad biomasės pavertimas esteriais ar etanoliu nėra tinkamas būdas. Bet kokia (pramoninė) molekulinė konversija yra siejama su energijos sąnaudomis ir energijos nuostoliais. Būtų prasmingiau naudoti gautą biomasę tiesiogiai, neatliekant pramoninės ar cheminės konversijos.

5.15

Tas faktas, kad kai kurie traktorių gamintojai jau dabar siūlo variklius, kuriems naudojamas grynas augalinis aliejus, rodo, jog techniškai tai yra įmanoma.

5.16

Iš VII priedo matyti, kad taikant šią technologiją galima pasiekti didžiausius šiltnamio dujų kiekio mažinimo rezultatus: palyginti su degalais, gautais iš iškastinių degalų, naudojant gryną rapsų aliejų, įprastinį išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį galima sumažinti 55 proc., naudojant agrodyzeliną, gautą iš rapsų — tik 36 proc., o naudojant iš kviečių gaunama etanolį — 0 proc. EESRK nesupranta, kodėl Komisija aiškiai nepasako, kad būtent šis kelias yra ypač tinkamas, juo labiau kad taip galima lengviausiai plėtoti decentralizuotas energijos tiekimo struktūras bei kurti darbo vietas kaime.

5.17

EESRK mano, kad tinkama strategija turėtų skatinti grynų augalinių aliejų, gaminamų, pvz., iš mišrių, aplinkai žalos nedarančių kultūrų, naudojimą ne tik žemės ūkyje, bet ir, pavyzdžiui, vietos ir vandens transporte (10). Taip ūkininkai galėtų tiesiogiai dalyvauti regioninės energijos ciklo plėtros procesuose ir gauti tiesioginės naudos. Pagal agrodegalų strategiją jie taptų pigiausios žaliavos mineralinės alyvos pramonei augintojais, jei ten apskritai būtų naudojama Europoje išauginta žaliava.

6.1

Komisija mano, kad tikėtina, jog didžioji dalis biomasės, naudojamos agrodegalų gamybai, bus gaminama regionuose, esančiuose už ES ribų, kur klimatas tam yra tinkamesnis. Pakeičiant naftos importą biomasės importu nereiškia, kad sumažės priklausomybė nuo importo, bet jis bus tik diversifikuotas.

6.2

Pakeisti vieną priklausomybės formą kita negali būti rimtas naujos ES energetikos politikos tikslas.

6.3

Veikiau reikėtų visų pirma taikyti metodą, leidžiantį naujoje strategijoje dėl energijos iš atsinaujinančių šaltinių svarbiausią dėmesį skirti prieinamų decentralizuotų, vietos ar regioninių šaltinių naudojimui. Čia svarbiausias vaidmuo gali ir turi būti skirtas bioenergijai, tačiau ne tas, kuris numatytas agrodegalų strategijoje.

7.1

Komisija teigia, kad energija iš atsinaujinančių šaltinių yra artimiausias tradicinės energijos pakaitalas ir yra tiekiama per tas pačias infrastruktūras ir logistikos sistemas. EESRK nuomone, tai iš esmės klaidingas teiginys: energijos iš atsinaujinančių šaltinių rūšys, gaunamos iš decentralizuotų struktūrų, iš dalies yra diametraliai priešingos tradicinei energijai, kuri veikiau gaminama stambiose centralizuotose struktūrose.

7.2

Agrodegalų strategija, paremta energijos importu ir dyzelino bei benzino priedais, naudojasi tradicinėmis, t. y. centralizuotomis, pasaulinių naftos gamybos kompanijų struktūromis. Tai sutvirtina jų gamybos ir platinimo struktūras, ir tai visiškai atitinka šio sektoriaus interesus. Tačiau jos beveik nesukuria jokių naujų darbo vietų Europoje (11).

7.3

Kai pabrėžiamas efektyvus energijos naudojimas, pavyzdžiui, naudojant susmulkintą medieną šilumos ir energijos gamybai arba grynus, regione išaugintų augalų aliejus, biodujas automobiliams ar rajonuose be gamtinių dujų tinklo ir nesant decentralizuotų technologijų, naudojančių saulės energiją, ir kt., gali būti plėtojamos naujos, regioninės gamybos ir platinimo struktūros, kurios padės sukurti didelį naujų darbo vietų potencialą.

7.4

Naudojant šildymui saulės energiją ir decentralizuotai taikant fotoelektrinę energiją (energijos) vartotojai patys pasigamina didžiąją dalį reikiamos energijos. Tai įrodo, kad energijos tiekimas, pagrįstas atsinaujinančios energijos naudojimu, vyksta visai kitaip nei esamoje energijos tiekimo struktūroje.

7.5

Tokios priemonės kaip efektyvesnis energijos naudojimas ir energijos taupymas galėtų sukurti šimtus tūkstančių darbo vietų mažosiose ir vidutinėse įmonės vien tik statybų metu. Tokie pavyzdžiai yra namų šiltinimas, saulės ir vėjo energijos įrangos montavimas, biodujų gamyklų statyba. Formuojant politiką reikia užtikrinti, kad šis potencialas tikrai būtų naudojamas. Direktyvoje numatyta agrodegalų politika nėra pats efektyviausias būdas.

7.6

Tai reiškia, kad darbo vietų klausimu būtina skubiai atlikti labiau diferencijuotą įvairių atsinaujinančių energijos rūšių analizę. Iš tikrųjų, energijos iš atsinaujinančių šaltinių naudojimas gali skatinti ir sustiprinti regioninės ekonomikos struktūras, tačiau, kita vertus, jos taip pat gali padėti išsaugoti stambias, centralizuotas struktūras.

7.7

Tas pats, beje, taikytina šalims, kuriose auginama biomasė agrodegalų gamybai. 2008 m. kovo mėn. paskelbtame dokumente „Vystymosi politikos pozicija dėl agrokuro“, Vokietijos ministerija, atsakinga už vystymosi pagalbą, priėjo prie išvados, kad besivystančių šalių, ekonomikos, aplinkos ir socialinės plėtros požiūriu, į eksportą orientuotos didžiosios dalies biomasės gamybos strategija dėl labai išaugusios paklausos iš pramoninių šalių yra siejama su didele rizika ir nekuria darbo vietų. Tuo tarpu decentralizuotam energijos tiekimui skirta biomasė, kurios gamyboje dalyvauja nedideli ūkiai, sulaukia teigiamo įvertinimo.

8.1

EESRK džiaugiasi, kad Komisija taip pat rengiasi nustatyti agrodegalų gamybos tvarumo kriterijus. Tai didžiulis žingsnis į priekį, bet, Komiteto nuomone, pateikto pasiūlymo visiškai nepakanka.

8.2

Komisija ne kartą pabrėžė tvarumo politikos svarbą užtikrinant ekonomikos, aplinkos ir socialinių ramsčių pusiausvyrą. Tačiau vien dėl to, kad socialiniai klausimai į minėtus kriterijus nebuvo įtraukti, EESRK daro išvadą, kad direktyvos projekte nepateikta apgalvota tvaraus vystymosi strategija ar agrodegalams taikytini tvarumo kriterijai. Šiuo atžvilgiu visą projektą būtina parengti iš naujo.

8.3

EESRK nuomone, būtų svarbu, kad dėl netiesioginių žemės naudojimo pokyčių būtų nustatyti veiksmingi aplinkos ir socialiniai kriterijai ne tik agrodegalams, bet ir visiems importuojamiems žemės ūkio produktams, įskaitant pašarus.

8.4

Be to, iliuzija būtų manyti, kad nustačius tam tikrą datą (šiuo atveju 2008 m. sausio mėn.), pavyzdžiui, drėgni atogrąžų miškai ar durpingos žemės bus išsaugoti ir nepradėti naudoti agrodegalų gamybos tikslams. Tam būtina sąlyga — veikiančios žemės kadastro bei administracinės ir kontrolės sistemos. Patirtis rodo, kad abiejų sistemų nėra daugumoje kylančios ekonomikos ir besivystančių šalių.

8.5

EESRK mano, kad 15 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatomi kriterijai dėl biologinės įvairovės išsaugojimo ir žemės, kurioje yra didelių anglies atsargų, apsaugojimo nuo naudojimo, neatitinka reikalavimų. Daugiau rajonų nei tie, kurie yra nurodyti 3 dalies a–c punktuose, yra svarbūs biologinės įvairovės išsaugojimui. Tas pats galioja ir 4 dalies a ir b punktams dėl didelių anglies atsargų.

8.6

VII Priedo B dalyje Komisija išvardija „tipines ir numatytąsias vertes ateities biokurui, kurio rinkoje arba nėra, arba jo kiekis yra mažas“. EESRK mano, kad turėtų būti naudojamos vertės, pagrįstos patvirtintais duomenims, o ne skaičiavimais.

31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/49

1.1

EESRK pritaria siūlomiems anglies dioksido surinkimo (angl. Carbon Capture and Storage, CCS) parodomųjų projektų elektrinėse skatinimo mechanizmams, kaip numatyta Komisijos komunikate, tačiau mano, kad finansinių pajėgumų ir aiškiai nustatytų finansinių galimybių trūkumas vidutinės trukmės laikotarpiu (2010–2020 m.) ir ilguoju laikotarpiu (2020 m. ir vėliau) kelia susirūpinimą.

1.2

Reikėtų pasirūpinti, kad Komisijos finansinių pajėgumų trūkumą būtų galima iš dalies kompensuoti iš pajamų, gautų naudojant ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo leidimų prekybos sistemą (ES ŠESD ILPS), pvz., po 2013 m. energiją gaminančio sektoriaus taršos leidimus parduodant aukcione. Svarbu pažymėti, kad iki šiol ES lygiu dar nebuvo pasiūlyta konkreti finansavimo programa, įskaitant būtiną saugumą.

1.3

Svarbu, kad vėliausiai iki 2009 m. pabaigos būtų aiškios ir tvirtai nustatytos finansinės sąlygos. Tik tuomet bus užtikrintas finansinis pagrindas pradėti rengtis didelio masto CCS parodomųjų objektų veikimui 2015 m.

1.4

Nuo 2013 m. iš ES ŠESD ILPS gaunamos pajamos įgyvendinant persvarstytą direktyvą dėl ES ŠESD ILPS turėtų būti surenkamos nacionaliniu lygmeniu.

1.5

Komisijos planas rengti nacionalinius ES ŠESD ILPS aukcionus ir skirti 20 proc. bendrų pajamų priemonėms CO2 mažinimui remti yra visiškai neadekvatus ir reiškia, kad prarandama finansavimo galimybė. Valstybės narės turėtų būti primygtinai raginamos iš pagrindų pakeisti savo poziciją dėl pajamų iš ES ŠESD ILPS ir visas šias pajamas skirti technologijoms, kurias taikant išmetamas nedidelis anglies dioksido kiekis arba jo visai neišmetama, numatant tam tikrą sumą CCS. Tik taip bus gauti milijardai eurų, kurių šiuo metu Komisijai trūksta, tačiau jie būtini didelio masto parodomiesiems CCS projektams ankstyvu etapu remti.

1.6

Komisija turėtų parengti planą, kuriame būtų apibrėžtas Europos pramonės iniciatyvos organizavimas ir vaidmuo, užtikrinant, kad ši iniciatyva papildys, tačiau nekartos kitų iniciatyvų, pvz., projektų, kurie remiami pagal Septintąją bendrąją programą, Europos technologijų platformą aplinkos neteršiančioms iškastinį kurą deginančioms elektrinėms ir Europos pavyzdinę programą.

1.7

EESRK pritaria, jog būtina sukurti bendrą Europos CO2 transportavimo ir saugojimo infrastruktūrą. Europos lygmens transportavimo sistema reikalinga tam, kad būtų galima įtraukti valstybes nares, kurios gali neturėti galimybių pačios kurti nacionalinius saugojimo įrenginius.

1.8

Atsižvelgiant į transportavimo svarbą didelio masto CCS infrastruktūros kūrimui, būtų galima patvirtinti akronimą CCTS (anglies dioksido surinkimas, transportavimas ir saugojimas (angl. Carbon Capture Transport and Storage), t. y. įtraukti transportavimą).

2.1

Visos CCS vertės grandinės, įskaitant CO2 surinkimą, transportavimą ir saugojimą, vystymas yra dar labai ankstyvame, iš dalies netgi žvalgymo, etape. O tradicinių elektrinių technologijų efektyvumo lygis nuolat didinamas. Atsižvelgdamas į tai, jog per keletą kitų dešimtmečių reikės skubiai pakeisti elektrinių pajėgumus, Komitetas rekomenduoja taikyti pragmatišką požiūrį ir vienu metu vystyti ir taikyti abi šias technologijas. Didesnio efektyvumo technologijų vystymą iš esmės gali skatinti rinka, tačiau CCS technologijoms — tiek elektrinėms, tiek infrastruktūrai — demonstravimo ir pateikimo į rinką etape reikalinga papildoma parama.

2.2

CCS technologija vystoma dviem kryptimis: kaip integruota elektrinės technologija, kai CO2 surenkamas prieš deginimo procesą, arba kaip vadinamoji anglies dioksido surinkimo po deginimo proceso (angl. post-combustion) technologija, kai po deginimo proceso iš dūminių dujų išvalomas CO2 (CO2 valymas). Atitinkamai patobulintą pastarąjį metodą jau galima naudoti naujose ir labai efektyviose šiuo metu statomose elektrinėse, jei jos yra tinkamai suprojektuotos („parengtos surinkimui“ angl. capture ready). Šioms technologijoms būdinga tai, kad surinktas CO2 iš elektrinės turi būti perkeltas į pritaikytą saugyklą.

2.3

Siekiant visuomenės ir politikų pritarimo šiam procesui labai svarbu užtikrinti saugų ir ilgalaikį CO2 saugojimą. Iš esmės būtent šis aspektas ir kelia daugiausia su aplinkosauga susijusių klausimų kai kalbama apie šią technologiją (2).

2.4

2008 m. birželio 9 d. Aomori, Japonijoje, Didžiojo aštuoneto (G8) šalys susitarė iki 2010 m. pradėti 20 didelio masto parodomųjų anglies dioksido surinkimo (CCS) projektų, kad būtų skatinama vystyti technologiją ir sumažinti sąnaudas, kai nuo 2020 m. CCS technologija bus plačiai diegiama.

2.5

G8 aukščiausiojo lygio susitikime dalyvavo Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos, Japonijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos, Jungtinių Valstijų, Kinijos, Indijos ir Pietų Korėjos atstovai.

2.6

Siekdama sustiprinti G8 šalių įsipareigojimą dėl CCS, Jungtinių Valstijų Energetikos departamentas pažadėjo pagal FutureGen programą skirti lėšų CCS technologijos naudojimui daugelyje komercinių integruoto kombinuoto dujinimo ciklo (IGCC) elektrinių arba kitose elektrinėse, kuriose naudojamos pažangios nekenksmingos anglies technologijos. JAV taip pat finansuoja septynias anglies dioksido izoliavimo partnerystes siekdama parodyti didelio masto ilgalaikio anglies dioksido geologinio saugojimo efektyvumą.

2.7

Didžiojo aštuoneto šalių pareiškimas dėl CCS atitinka Tarptautinės energijos agentūros (IEA) rekomendaciją naudoti CCS technologiją kaip priemonių paketo, skirto iki 2050 m. per pusę sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, dalį.

3.1

Labai svarbi taikomų ir kuriamų technologijų visumos sudedamoji dalis yra CO2 surinkimo ir saugojimo technologijos (angl. Carbon Capture and Storage, CCS), padėsiančios sumažinti išmetamo CO2 kiekį, kad būtų pasiekti laikotarpiui po 2020-ųjų m. nustatyti tikslai (3).

3.2

Platus CCS technologijų taikymas elektrinėse gali būti ekonomiškai naudingas po 10–15 metų; taip būtų sudarytos sąlygos 2020 m. arba kiek vėliau CCS, kaip vienai svarbiausių priemonių šalinti CO2, susidarantį gaminant elektros energiją iš iškastinio kuro, būti savarankiška ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo leidimų prekybos sistemos (angl. Emission Trading Scheme, ETS) dalimi.

3.3

Tačiau tai neįvyks, jei parengiamųjų priemonių nebus imtasi nedelsiant; pasaulyje sukurtoms ir kitais tikslais naudojamoms CCS technologijoms visų pirma ankstyvu etapu būtini parodomieji projektai, kad šios technologijos būtų tinkamai pritaikytos plačiam diegimui elektros energijos gamyboje.

3.4

2007 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba parėmė Komisijos ketinimą skatinti iki 2015 m. pastatyti ir pradėti eksploatuoti 12 parodomųjų elektrinių, o 2008 m. kovo mėn. dar kartą patvirtino savo pritarimą. Šiose elektrinėse tausios iškastinio kuro technologijos būtų taikomos pramoninėje elektros energijos gamyboje.

3.5

Pateikiamu komunikatu papildomas Komisijos pasiūlymas priimti direktyvą dėl CO2 geologinio saugojimo, kuria būtų suteiktas teisinis pagrindas taikyti CCS technologijas Europos Sąjungoje, ir žengiamas dar vienas žingsnis CCS technologijų srityje siekiant sukurti struktūrą, skirtą koordinuoti ir veiksmingai remti didelės apimties parodomuosius CCS projektus bei sukurti sąlygas didelėms pramonės investicijoms į elektrines.

3.6

Todėl būtina, kad parodomieji CCS projektai Europoje būtų pradėti įgyvendinti kuo skubiau laikantis integruotos politikos, kuriai priskiriamos sutelktos pastangos mokslinių tyrimų ir plėtros srityje, priemonės visuomenei informuoti bei jos pritarimui skatinti. Europos Komisijos teigimu, jei parodomieji projektai būtų uždelsti 7 metais ir dėl to maždaug tiek pat metų būtų vėluojama pasaulyje įdiegti CCS technologijas, tai iki 2050 m. pasaulyje į aplinką būtų išmesta daugiau kaip 90 Gt CO2  (4), kurio būtų galima išvengti; tai atitiktų bendrą CO2 kiekį, kuris ES būtų išmetamas per daugiau kaip 20 metų.

3.7

Jei svarstoma galimybė įnašus mokėti viešosiomis lėšomis, būtini aiškūs ir ryžtingi Europos pramonės subjektų įsipareigojimai, kurie būtų sustiprinti Komisijos paskatomis ir garantijomis. Visų pirma valstybės narės, kurios ketina ir ateityje naudoti anglį derinant energijos šaltinius, turėtų taikyti paramos priemones parodomųjų CCS technologijų projektų įgyvendinimui.

3.8

Išskiriami du pagrindiniai kliūčių tipai:

Komisijos dokumente nurodoma, kad yra galimybė imtis vadovaujamojo vaidmens kuriant tarptautinį teisinį reguliavimą.

3.9

Siūloma Europos pramonės iniciatyva turėtų sutelkti veiklos rinkoje pradininkų pastangas į parodomųjų projektų tinklą. Ši iniciatyva turėtų padėti keistis patirtimi ir informacija, geriau informuoti visuomenę ir paskatinti imtis politinių priemonių užbaigtai CCS vertės grandinei sukurti. Be to, tikimasi, kad siūloma Europos pramonės iniciatyva padės pritraukti nacionalines ir tarptautines lėšas.

3.10

Komisija teigia, kad ji pati gali suteikti tik nedidelę pagalbą, todėl ji didžiausią dėmesį skiria tam, kad finansavimą sutelktų patys veiklos rinkoje pradininkai bei technologijos būtų finansuojamos viešosiomis nacionalinių vyriausybių ir tarptautinių NVO lėšomis.

3.11

Apibrėžiamos trys veiksmų kryptys:

Be to, teigiama, kad kuo ilgiau užtruks pramonėje įdiegti CCS technologijas, tuo rimčiau politikai turės svarstyti galimybę taikyti privalomas priemones.

3.12

Taip pat pabrėžiama, jog būtina sukurti bendrą Europos CO2 transportavimo ir saugojimo infrastruktūrą. Numatoma pakeisti TEN-E gaires, į jas įtraukiant CCS.

4.1

2007 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybai priėmus sprendimus dėl klimato apsaugos ir grėsmės energijos tiekimo saugumo, Komisija atskirais dokumentais pasiūlė rinkinį priemonių, kuriomis siekiama Tarybos sprendimuose nustatytų tikslų. Svarbiausios priemonės skirtos energijos efektyvumui didinti, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo skatinimui bei pažangių technologijų vystymui ir taikymui. Šiais klausimais Komitetas parengė specialias nuomones (5).

4.2

Svarbus vaidmuo tenka ir tiems metodams, kuriuos taikant ilgalaikėje perspektyvoje galima sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, susidarančių naudojant iškastinius energijos šaltinius, išmetimą.

4.3

Šią nuomonę papildo tai pačiai technologijai skirta Komiteto nuomonė (6) dėl Komisijos pasiūlymo priimti direktyvą dėl anglies dioksido geologinio saugojimo.

5.1

Komunikate Komisija dar kartą pabrėžia, jog siekiant, kad jos planai būtų sėkmingai įgyvendinti, labai svarbu kuo anksčiau parodyti, kad svarbiausias vaidmuo teks ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo leidimų prekybos sistemai ir kad galima tikėtis realios komercinės naudos. Aišku, technologijos pradininkai iš ES ŠESD ILPS gaus realios komercinės naudos. Tačiau bus per vėlu, jei Komisija iki 2009 m. nenustatys aiškaus ir galutinio pagrindinių ES ŠESD ILPS taisyklių rinkinio laikotarpiui po 2012 m.

Iki 2009 m. pabaigos pramonei bus reikalingas tvirtas pagrindas priimti sprendimus dėl investicijų, siekiant laiku pradėti projektavimo ir statybos etapą, kad pirmieji CCS įrenginiai būtų pradėti eksploatuoti 2015 m. Šis aspektas nėra pakankamai pabrėžtas, ypač atsižvelgiant į tai, jog trūksta aiškumo kalbant apie ES ŠESD ILPS ir neaiškūs Komisijos reikalavimai pramonei ir nacionalinėms vyriausybėms, todėl ir finansavimo klausimas dar kybo ore.

5.2

ES ŠESD ILPS iš tikrųjų yra svarbi anglies dioksido rinka, kuri gali būti labai efektyvi. Tačiau taip bus tik tuomet, jei sistema bus orientuota nustatyti tokią taršos leidimų kainą, kuri gerokai viršytų dėl anglies dvideginio mažinimo priemonių atsirandančias papildomas išlaidas. Jei Komisija nesugebės parengti aiškių nuostatų dėl pardavimo aukcione taisyklių ir apimties bei deramo tokių gautų lėšų panaudojimo ir jei ji nesugebės atlikti prižiūrėtojo vaidmens, potencialūs investuotojai dėl pernelyg didelio neaiškumo bus priversti laikytis pozicijos „palaukim ir pamatysim“.

5.3

Be abejonės, bendra Europos CO2 transportavimo ir saugojimo infrastruktūra akivaizdžiai palengvintų plataus masto CCS diegimą visoje Europoje. Galbūt kai kurios valstybės narės nesugebės pačios pastatyti nacionalinius saugojimo įrenginius (7). Kur įmanoma, reikėtų naudoti esamą, šiuo metu nenaudojamą infrastruktūrą arba naujus į kitą infrastruktūrą integruotus įrenginius. Atsižvelgiant į transportavimo svarbą Komitetas netgi siūlytų patvirtinti akronimą CCTS (anglies dioksido surinkimas, transportavimas ir saugojimas (angl. Carbon Capture Transport and Storage), aiškiai įtraukiant transportavimą, nors akronimas CCS jau yra žinomas ir pripažintas tarptautiniu mastu.

5.4

Komisija nacionalinės valdžios institucijoms uždeda nemenką CCS finansavimo naštą, kadangi nėra galimybių skirti tam didelę sumą iš dabartinio Komisijos biudžeto. Turint omenyje, kad tai yra ES svarbus klausimas ir atsižvelgiant į priežiūros poreikį ES lygmeniu siekiant užtikrinti parodomųjų projektų sėkmę, Komisija turėtų skirti daug didesnį finansavimą nei šiuo metu planuojama, prie kurio, jei reikia, prisidėtų savo įnašu ir valstybės narės (8).

5.4.1

Taršos leidimų pardavimas aukcione pagal ES ŠESD ILPS suteikia galimybę spręsti nepakankamo Komisijos finansavimo klausimą. Šiuo metu tik 20 proc. pajamų yra skiriama technologijoms, kurias taikant išmetamas nedidelis anglies dioksido kiekis arba jo visai neišmetama. Valstybės narės turėtų būti primygtinai raginamos iš pagrindų pakeisti savo poziciją dėl pajamų iš ES ŠESD ILPS ir visas šias pajamas skirti technologijoms, kurias taikant išmetama nedaug arba visai neišmetama anglies dioksido, numatant tam tikrą sumą CCS (9). Taip bus gauti milijardai, kurių šiuo metu Komisijai trūksta, tačiau kurių reikia didelio masto parodomiesiems CCS projektams remti.

5.4.2

Be to, Komitetas jau yra siūlęs energijos sričiai skirtą biudžetą Septintojoje bendrojoje programoje gerokai padidinti, t. y. 15 proc.; tai reikštų, kad į mokslinius tyrimus ir technologijų vystymą investuojami 2 proc. BVP padidėtų iki 3 proc. Tokiu būdu pagal Septintąją bendrąją programą būtų galima realiai prisidėti prie CCS parodomųjų projektų skatinimo.

5.4.3

Pagal Septintąją bendrąją programą remiama nemažai kitų priemonių, kurios irgi gali padėti rengti didelio masto parodomuosius projektus. Šios įvairios priemonės turėtų būti aiškiai susietos su siūlomais mechanizmais parodomiesiems projektams remti.

5.5

Komunikate neužsimenama apie tai, kaip Europos pramonės iniciatyva siesis su įvairiomis kitomis priemonėmis ir iniciatyvomis, kuriose dalyvauja Komisija (10). Siekiant užtikrinti, kad bus taikomas integruotas požiūris, labai svarbu nurodyti priemones, kurių reikės imtis.

5.6

Tikimasi, kad CCS technologijų vystymas ir įgyvendinimas padarys ryškų teigiamą poveikį užimtumui Europoje. Kai kurie pagrindiniai CCS įrangos ir transportavimo infrastruktūros tiekėjai yra įsikūrę Europoje. Jie, pvz., kuria įrangą ir vamzdynus, ir pradėjus taikyti visame pasaulyje CCS technologijas galėtų juos pardavinėti ir instaliuoti. Europos pozicija CCS požiūriu pasaulyje yra labai tvirta ir ji dar labiau sustiprės, jei ES pavyks įgyvendinti pirmuosius didelio masto parodomuosius CCS technologijos projektus Europoje (11).

5.7

EESRK siūlo vietoje „švarus“ iškastinis kuras vartoti „tausus“ iškastinis kuras. Tausus labiau tinka, pvz., kalbant apie saulės energiją ir bioenergiją, ir ne itin tinka kalbant apie CCS technologijas, kurios, naudojant iškastinį kurą švariu būdu, užpildys spragą, kol mums pasiseks visiškai pereiti prie tausaus energijos tiekimo.

5.8

Kalbant apie CO2 saugaus saugojimo galimybes, reikia pasakyti, kad šioje srityje jau turima nemažai patirties, kaip trumpai nurodyta toliau:

6.1

EESRK gali pritarti CCS parodomųjų projektų elektrinėse skatinimo mechanizmui, kaip numatyta Komisijos komunikate, tačiau nori pateikti keletą pastabų.

6.1.1

Komisija turėtų parengti strategiją, kuri užtikrintų, kad Europos pramonės iniciatyva nekartos Europos pavyzdinės programos ir Europos technologijų platformos aplinkos neteršiančioms iškastinį kurą deginančioms elektrinėms (angl. ZEP) veiksmų. Šie veiksmai turi būti tinkamai koordinuojami ir vieni kitus papildyti.

6.1.2

Savo komunikate Komisija kalba apie galimybes „plėsti Europos pramonės iniciatyvą už projektų tinklo“ ribų. Neaišku, ko šiuo teiginiu siekiama. Taip pat nurodoma, kad dar nerastas reikalingas finansavimas. Kokią pridėtinę vertę teiktų toks išplėtimas ir kaip jis yra susijęs su anksčiau minėtomis priemonėmis CCS srityje?

6.2

EESRK nepritaria pasiūlymui dėl lėšų CCS parodomiesiems projektams telkimo, kadangi jis nėra pakankamai išsamus.

6.2.1

Pasiūlyme pasisakoma už „kiekvieno atskiro atvejo“ metodą, pagal kurį Komisijai būtų teikiamos nacionalinės iniciatyvos ir ji įvertintų, kokios valstybės pagalbos ir kitų nacionalinių priemonių formos leidžiamos. Jei norime, kad Europos pavyzdinės programos parodomųjų projektų įgyvendinimas būtų sėkmingas, Komisija turėtų imtis svarbiausio koordinavimo ir priežiūros vaidmens. Tai reikštų, kad Komisijai tektų atsakomybė dėl bendro finansavimo. Prie šio Komisijos teikiamo finansavimo tuomet būtų galima papildomai pridėti specialius susijusių valstybių narių įnašus, kurie būtų pripažinti kaip leidžiama valstybės pagalba. Taip pat ir pramonė turėtų prisiimti įsipareigojimus dėl finansavimo ir įgyvendinimo.