6.9.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 208/1

A.

Šis pranešimas pateiktas remiantis Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) ir ELPA valstybių susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo (toliau – Institucijos ir Teismo susitarimas) nuostatomis.

B.

Europos Komisija (toliau – Komisija) išleido pranešimą „Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairės“ (1). Tame neprivalomame akte pateikiami principai, kuriais Komisija vadovaujasi taikydama EB Sutarties 81 straipsnio 3 dalyje numatytas išimties sąlygas.

C.

ELPA Priežiūros institucija laiko minėtą aktą svarbiu EEE. Siekiant išlaikyti lygias konkurencijos sąlygas ir užtikrinti vienodą EEE konkurencijos taisyklių taikymą visoje Europos ekonominėje erdvėje, ELPA Priežiūros institucija, remdamasi Institucijos ir Teismo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies b punktu jai suteiktomis galiomis, priima šį pranešimą. Taikydama atitinkamas EEE taisykles konkrečiais atvejais, ji ketina laikytis šiame pranešime nustatytų principų ir taisyklių (2).

D.

Šio pranešimo tikslas yra išdėstyti, kaip ELPA Priežiūros institucija aiškina 53 straipsnio 3 dalyje numatytas išimčių sąlygas ir pateikti gaires, kaip ELPA Priežiūros institucija konkrečiu atveju taiko 53 straipsnį.

E.

Šis pranešimas taikomas atvejais, kuriais Institucija yra kompetentinga priežiūros institucija pagal EEE susitarimo 56 straipsnį.

(1)

EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimties taisyklė, suteikianti įmonėms teisę prieštarauti išvadoms dėl EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų. 53 straipsnio 1 dalyje numatyti susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai (3), tenkinantys 53 straipsnio 3 dalies sąlygas, yra galiojantys ir taikomi, ir išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas.

(2)

53 straipsnio 3 dalies nuostatos gali būti taikomos individualiems atvejams arba aktais, atitinkančiais Bendrijos bendrosios išimties reglamentus, nurodytus EEE susitarimo XIV priede (toliau – bendrosios išimtys), susitarimų kategorijoms ir suderintiems veiksmams. Institucijos ir Teismo susitarimo 4 protokolo II skyrius (toliau – II skyrius) (4) neturi įtakos bendrųjų išimčių galiojimui ir teisiniam pobūdžiui. Visos esamos bendrosios išimtys lieka galioti ir susitarimai, kuriems taikomos bendrosios išimtys, yra teisėti ir taikomi net ir tuo atveju, jei jie apriboja konkurenciją, kaip apibrėžta 53 straipsnio 1 dalyje. Šie susitarimai gali būti uždraudžiami tik orientuojantis į ateitį ir tik ELPA Priežiūros institucijai arba ELPA valstybės nacionalinei konkurencijos institucijai oficialiai panaikinus bendrąją išimtį (5). Nacionaliniai teismai, spręsdami privačių subjektų ginčus, negali paskelbti bendrosios išimties susitarimų negaliojančiais.

(3)

Esamose gairėse dėl vertikaliųjų ribojimų, horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų ir technologijų perdavimo susitarimų (6) nagrinėjamas 53 straipsnio taikymas įvairių rūšių susitarimams ir suderintiems veiksmams. Jose išdėstomas ELPA Priežiūros institucijos požiūris į esminius vertinimo kriterijus, taikomus įvairių rūšių susitarimams ir veiksmams.

(4)

Šiose gairėse ELPA Priežiūros institucija pateikia 53 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių taikymo sąlygų aiškinimą. Taip pat pateikiamos nuostatos, pagal kurias Institucija taikys 53 straipsnį individualiais atvejais. Nors šios gairės neprivalomos, jomis siekiama patarti teismams ir EEE valstybių valdžios institucijoms, kaip taikyti EEE susitarimo 53 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas.

(5)

Šiomis gairėmis sukuriamas analitinis 53 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindas. Jomis siekiama parengti nuostatų taikymo metodiką. Ši metodika pagrįsta ekonominiu metodu, jau įdiegtu ir išplėtotu gairėse dėl vertikaliųjų apribojimų, horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų ir technologijų perdavimo susitarimų. ELPA Priežiūros institucija vadovausis šiomis gairėmis, tiksliau patariančiomis, kaip taikyti keturias 53 straipsnio 3 dalies sąlygas, nei gairės dėl vertikaliųjų apribojimų, horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų ir technologijų perdavimo susitarimų, taip pat susitarimų, kurioms tos gairės taikomos, atžvilgiu.

(6)

Šiose gairėse nustatyti standartai turi būti taikomi atsižvelgiant į ypatingas kiekvieno atvejo aplinkybes. Taip išvengiama mechaninio standartų taikymo. Kiekvieną atvejį reikia vertinti pagal jo faktus, o gaires privalu taikyti pagrįstai ir lanksčiai.

(7)

Atsižvelgiant į svarstomų problemų skaičių šiose gairėse glaustai aprašoma esama ELPA teismo bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika pagal atitinkamas EB Sutarties nuostatas (7). Tačiau ELPA Priežiūros institucija numato paaiškinti savo vykdomą politiką tais klausimais, kurie dar nebuvo nagrinėjami teismo praktikoje arba kuriuos reikia išaiškinti. Tačiau Priežiūros institucijos pozicija nepažeidžia ELPA teismo, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikos aiškinant 53 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas bei šių nuostatų aiškinimo, kurį ELPA teismas gali pateikti ateityje.

(8)

53 straipsnio 1 dalis draudžia bet kokius susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti EEE susitarimo šalių (8) tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra trukdymas konkurencijai, jos ribojimas arba iškraipymas (9).

(9)

53 straipsnio 3 dalyje numatoma šios taisyklės išimtis, kad 53 straipsnio 1 dalies draudžiamosios nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinomis susitarimams, kurie padeda tobulinti prekių gamybą ir paskirstymą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas sąžiningai dalytis gaunama nauda su vartotojais, ir kurie nenustato jokių šiems tikslams pasiekti nebūtinų apribojimų ir nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai.

(10)

Pagal II skyriaus 1 straipsnio 1 dalį susitarimai, kuriems taikomos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos ir kurie netenkina 53 straipsnio 3 dalies sąlygų, yra draudžiami ir išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas (10). Pagal II skyriaus 1 straipsnio 2 dalį susitarimai, kuriems taikomos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos ir kurie tenkina 53 straipsnio 3 dalies sąlygas, nėra draudžiami ir išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas. Tokie susitarimai yra galiojantys ir taikomi nuo tada, kai tenkinamos 53 straipsnio 3 dalies sąlygos, tol, kol tai nesikeičia.

(11)

Įvertinimas pagal 53 straipsnį susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia reikia įvertinti, ar įmonių susitarimo, galinčio paveikti EEE susitarimo šalių tarpusavio prekybą, tikslas yra antikonkurencinis, ar juo siekiama faktinio ar galimo (11) antikonkurencinio poveikio. Tolimesniais veiksmais, kurių imamasi tik nustačius, kad susitarimas riboja konkurenciją, reikia apibrėžti konkurencinę atitinkamo susitarimo naudą ir įvertinti, ar šis konkurencinis poveikis atsveria antikonkurencinį poveikį. Antikonkurencinio ir konkurencinio poveikių tyrimas atliekamas išimtinai pagal 53 straipsnio 3 dalyje numatytas taisykles (12).

(12)

Prieš vertinant kompensuojančią konkurencijos apribojimo naudą pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas būtina nustatyti ribojantį susitarimo pobūdį ir poveikį. Aiškinant 53 straipsnio 3 dalies kontekstą toliau pateikiami 53 straipsnio 1 dalies draudžiančiosios taisyklės tikslas ir pagrindinis turinys. ELPA Priežiūros institucijos gairėse dėl vertikaliųjų apribojimų, horizontalaus bendradarbiavimo susitarimų ir technologijų perdavimo susitarimų (13) pateikiami išsamūs patarimai, kaip taikyti 53 straipsnio 1 dalies nuostatas įvairių rūšių susitarimams. Todėl šiose gairėse tik primenamas analitinis 53 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pagrindas.

(13)

53 straipsniu norima apsaugoti konkurenciją rinkoje, siekiant didinti vartotojų gerovę ir užtikrinti veiksmingą išteklių paskirstymą. Konkurencija ir rinkos integracija padeda siekti šių tikslų, nes atviros EEE sukūrimas ir išsaugojimas visoje EEE susitarimu apimamoje teritorijoje skatina veiksmingą ir vartotojams naudingą išteklių paskirstymą.

(14)

Draudžiančioji 53 straipsnio 1 dalies taisyklė taikoma konkurenciją ribojantiems įmonių susitarimams ir suderintiems veiksmams ir įmonių asociacijų sprendimams, kurie gali paveikti EEE susitarimo šalių tarpusavio prekybą. Pagrindiniu 53 straipsnio 1 dalies principu teigiama, kad kiekviena įmonė savarankiškai apibrėžia politiką, kurios ji laikysis rinkoje (14). „Susitarimai“, „sprendimai“ ir „suderinti veiksmai“ yra EEE teisės sąvokos, kuriomis galima atskirti vienašališkus įmonės veiksmus nuo suderintų veiksmų arba ryšių tarp įmonių (15). EEE susitarimo 54 straipsnis vienašališkiems veiksmams taikomas tik tada, kai jie susiję su EEE konkurencijos teise. Be to, II skyriaus 3 straipsnio 2 dalies konvergencijos taisyklė vienašališkiems veiksmams netaikoma. Ši nuostata taikoma tik susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams, galintiems paveikti EEE susitarimo šalių tarpusavio prekybą. 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nacionaliniais konkurencijos įstatymais negali būti draudžiami susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ar suderinti veiksmai, jei jie nedraudžiami 53 straipsniu. II skyriaus 3 straipsnis nepažeidžia EEE teisės pirmumo principo, pagal kurį sprendžiant prieštaravimus tarp įgyvendintų EEE nuostatų ir nacionalinės teisės, pirmenybė teikiama EEE nuostatoms. Taigi, susitarimai ir piktnaudžiavimas, draudžiami 53 ir 54 straipsniais, negali būti leidžiami nacionaliniais įstatymais (16).

(15)

53 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tokiems suderintiems įmonių veiksmams arba ryšiams tarp įmonių, kada bent viena įmonė kitos įmonės atžvilgiu įsipareigoja imtis tam tikrų veiksmų rinkoje arba, kada dėl ryšių tarp įmonių, neaiškumas dėl jų elgesio rinkoje yra pašalinamas ar bent jau stipriai sumažinamas (17). Dėl to suderinti veiksmai gali būti įsipareigojimai, reguliuojantys bent vienos įmonės veiksmus rinkoje, arba susitarimai, kai keičiant stimulus, daromas poveikis bent vienos įmonės veiksmams rinkoje. Veiksmų suderinimas nebūtinai turi būti naudingas visoms dalyvaujančioms įmonėms (18). Veiksmų suderinimas nebūtinai turi būti aiškiai išreikštas. Tai gali būti ir nebylus susitarimas. Kad susitarimas būtų laikomas priimtu nebylaus pritarimo būdu, turi egzistuoti aiškus arba numanomas pasiūlymas kitai įmonei kartu siekti bendro tikslo (19). Kartais išvadą apie egzistuojantį susitarimą galima daryti iš verslo ryšių tarp įmonių arba priskirti susitarimą šiems ryšiams (20). Tačiau vien fakto, kad priemonė, kurios įmonė ėmėsi, atitinka esamų verslo ryšių apibrėžimą, nepakanka (21).

(16)

53 straipsnio 1 dalies draudžiančioji taisyklė įmonių susitarimams taikoma tada, kai jie gali turėti pastebimą neigiamą poveikį konkurencijos parametrams rinkoje, t. y. kainai, gamybai, produkcijos kokybei, produkcijos įvairovei ir inovacijoms. Susitarimai tokį poveikį gali daryti dėl jų pastebimai sumažėjus konkurencijai tarp susitarimo šalių arba tarp jų ir trečiųjų šalių.

(17)

Įvertinimas, ar susitarimas riboja konkurenciją, turi būti atliekamas atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, kuriomis konkurencija vyktų nesant susitarimui su jo numanomais apribojimais (22). Atliekant šį įvertinimą būtina atsižvelgti į galimą susitarimo poveikį skirtingų prekės ženklų konkurencijai (t. y. konkurencijai tarp konkuruojančių prekės ženklų tiekėjų) ir prekės ženklo vidaus konkurencijai (t. y. konkurencijai tarp to paties prekės ženklo tiekėjų). 53 straipsnio 1 dalies nuostatomis draudžiamas tiek prekės ženklo vidaus konkurencijos, tiek skirtingų prekės ženklų konkurencijos apribojimas (23).

(18)

Siekiant įvertinti, ar susitarimas arba atskiros jo dalys gali apriboti skirtingų prekės ženklų konkurenciją ir (arba) prekės ženklo vidaus konkurenciją, reikia atsižvelgti į tai, kaip ir kokiu mastu susitarimas daro arba gali daryti poveikį konkurencijai rinkoje. Atliekant įvertinimą, galima remtis atsakymais į šiuos du klausimus. Pirmasis klausimas yra susijęs su susitarimo poveikiu skirtingų prekės ženklų konkurencijai, o antrasis – su susitarimo poveikiu prekės ženklo vidaus konkurencijai. Kadangi apribojimai tuo pat metu gali daryti poveikį tiek skirtingų prekės ženklų konkurencijai, tiek ir prekės ženklo vidaus konkurencijai, prieš nusprendžiant, ar susitarimas apriboja konkurenciją pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas, gali tekti ištirti ribojimą abiejų konkurencijos tipų atžvilgiu:

(19)

Taikant ankstesniame punkte aprašytą analitinę schemą, reikia atsižvelgti į tai, kad pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas susitarimai skirstomi į tokius, kurių tikslas yra konkurencijos ribojimas ir į tokius, kurių poveikis yra konkurencijos ribojimas. Susitarimas arba susitarimu nustatyti ribojimai yra draudžiami 53 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jei jų tikslas arba poveikis yra skirtingų prekės ženklų konkurencijos ir (arba) prekės ženklo vidaus konkurencijos ribojimas.

(20)

Svarbus apribojimų pagal tikslą ir apribojimų pagal poveikį išskyrimas. Šis ribojimų skirstymas pagal tikslą ir poveikį yra svarbus. Nustačius, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, nereikia atsižvelgti į konkretų jo poveikį (27). Kitaip tariant, jei susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją, tai norint taikyti 53 straipsnio 1 dalies nuostatas nebūtina įrodyti faktinio antikonkurencinio poveikio. Kita vertus, pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas susitarimai nėra skirstomi į tuos, kurių tikslas yra riboti konkurenciją ir kurių poveikis yra konkurencijos ribojimas. 53 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos visiems susitarimams, atitinkantiems keturias joje išdėstytas sąlygas (28).

(21)

Konkurencijos ribojimai pagal tikslą yra apribojimai, kurie dėl savo pobūdžio gali riboti konkurenciją. Tai ribojimai, kurie, atsižvelgiant į EEE konkurencijos taisyklėmis siekiamus tikslus, turi tokį didelio neigiamo poveikio konkurencijai potencialą, kad norint taikyti 53 straipsnio 1 dalies nuostatas nebūtina įrodyti konkretaus neigiamo poveikio rinkai. Ši prielaida remiasi sunkiu ribojimo pobūdžiu ir patirtimi, rodančia, kad konkurencijos ribojimas dėl tikslo gali daryti neigiamą poveikį rinkai ir kelia grėsmę EEE konkurencijos taisyklėmis siekiamiems tikslams. Dėl konkurencijos ribojimų pagal tikslą, pvz., kainų nustatymo ir rinkos pasidalijimo, mažėja produktyvumas ir didėja kainos, taigi neteisingai paskirstomi ištekliai, nes vartotojams reikalingos prekės ir paslaugos nėra gaminamos. Dėl šių ribojimų taip pat mažėja vartotojų gerovė, nes jiems tenka mokėti didesnes kainas už aptariamas prekes ir paslaugas.

(22)

Įvertinimas, ar susitarimu siekiama apriboti konkurenciją, priklauso nuo daugelio faktorių. Prie šių faktorių visų pirma priskirtinas susitarimo turinys ir juo siekiami tikslai. Gali tekti išnagrinėti kontekstą, kuriame susitarimas yra (turėtų būti) taikomas, ir faktinius šalių veiksmus rinkoje (29). Kitaip tariant, prieš nusprendžiant, ar konkretaus apribojimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, gali prireikti ištirti faktus, kuriais remiasi susitarimas, ir ypatingas sąlygas, kuriomis jis taikomas. Susitarimo įgyvendinimo būdas gali atskleisti apribojimą pagal tikslą, netgi jei susitarime tai nėra aiškiai išreikšta. Įrodymas, kad šalys ketina riboti konkurenciją yra svarbus faktorius, tačiau nėra būtina sąlyga.

(23)

Bendrų nurodymų, kas yra ribojimai pagal tikslą, yra bendrosiose išimtyse ir ELPA Priežiūros institucijos gairėse ir pranešimuose. Apribojimus, išvardytus bendrųjų išimčių juodajame sąraše arba įvardytus kaip sunkūs apribojimai gairėse ir pranešimuose, Institucija paprastai laiko apribojimais pagal tikslą. Horizontaliųjų susitarimų atveju konkurencijos apribojimas pagal tikslą – kainų fiksavimas, produkcijos ribojimas ir rinkos arba klientų pasidalijimas (30). Kalbant apie vertikaliuosius susitarimus, apribojimams pagal tikslą ypač priskiriama fiksuotų ir minimalių perpardavimo kainų palaikymas ir apribojimai, suteikiantys visišką teritorinę apsaugą, įskaitant pasyvių pardavimų apribojimus (31).

(24)

Jei susitarimo tikslas nėra riboti konkurenciją, reikia ištirti, ar jo poveikis yra konkurencijos ribojimas. Būtina atsižvelgti tiek į faktinį, tiek ir į potencialų poveikį (32). Kitaip tariant, susitarimas turi turėti galimą antikonkurencinį poveikį. Konkurencijos apribojimo pagal poveikį atveju prielaida apie antikonkurencinį poveikį nedaroma. Susitarimai, kurių poveikis yra konkurencijos ribojimas, turi veikti faktinę arba galimą konkurenciją tokiu mastu, kad atitinkamoje rinkoje neigiamo susitarimo poveikio kainoms, produktyvumui, inovacijoms arba prekių ir paslaugų įvairovei arba kokybei tikimybė būtų pakankamai didelė (33). Toks neigiamas poveikis turi būti pastebimas. 53 straipsnio 1 dalies draudžiančioji taisyklė netaikoma, jei nustatytas antikonkurencinis poveikis yra nežymus (34). Atliekant tyrimą naudojamas ELPA Priežiūros institucijos taikomas ekonominis metodas. 53 straipsnio 1 dalies draudimas taikomas tik tada, kai atlikus išsamų rinkos tyrimą nusprendžiama, kad susitarimas greičiausiai turi antikonkurencinį poveikį rinkai (35). Tokiai išvadai nepakanka vien fakto, kad šalių turimos rinkos dalys yra didesnės nei nustatyta Institucijos de minimis pranešime (36). Susitarimams, kuriems taikoma bendroji išimtis, atitinkamomis sąlygomis gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis, tačiau nebūtinai. Be to, vien fakto, kad dėl šalims priklausančių rinkos dalių susitarimui netaikoma bendroji išimtis, nepakanka 53 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui arba sprendimui, kad jis neatitinka 53 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Todėl reikia individualiai įvertinti galimą susitarimo poveikį.

(25)

Neigiamas poveikis konkurencijai atitinkamoje rinkoje galimas tada, kai šalys atskirai arba kartu turi ar įgyja tam tikrą įtaką rinkoje ir susitarimas prisideda prie šios įtakos sukūrimo, išlaikymo arba stiprinimo arba suteikia šalims galimybę ja pasinaudoti. Įtaka rinkoje yra sugebėjimas ilgą laiką išlaikyti kainas virš konkurencijos lygio arba ilgą laiką išlaikyti mažesnį nei konkurencijos lygis produktyvumą rinkoje kiekio, prekių kokybės ir įvairovės arba inovacijų atžvilgiu. Rinkose, kuriose fiksuotos kainos yra didelės, įmonės turi nustatyti daug didesnes kainas nei ribinės gamybos išlaidos, siekiant užtikrinti pakankamą savo investuoto kapitalo grąžą. Tai, kad įmonių nustatytos kainos yra didesnės nei ribinės gamybos išlaidos, dar nereiškia, kad konkurencija rinkoje veikia blogai ir kad įmonė turi įtaką rinkoje, leidžiančią jai nustatyti kainą virš konkurencijos lygio. Pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas įtaką rinkoje įmonė turi tada, kai konkurencijos suvaržymų nepakanka išlaikyti kainas ir produktyvumą konkurencijos lygyje.

(26)

Įtakos rinkoje sukūrimą, išlaikymą arba stiprinimą gali sąlygoti konkurencijos tarp susitarimo šalių ribojimas. Įtakos rinkoje priežastis gali būti ir konkurencijos tarp vienos iš šalių ir trečiosios šalies ribojimas, nes, pvz., dėl susitarimo uždaroma rinka konkurentams arba didėja konkurentų išlaidos ir taip sumažėja jų galimybės veiksmingai konkuruoti su susitarimo šalimis. Vertinant įtaką rinkoje reikia atsižvelgti į įtakos mastą. Susitarimų, kurių poveikis yra konkurencijos ribojimas, atveju nustatant pažeidimą pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas būtinas įtakos rinkoje lygis yra mažesnis nei būtinas lygis nustatant dominavimą rinkoje pagal 54 straipsnį.

(27)

Tiriant susitarimo poveikį riboti konkurenciją paprastai reikia apibrėžti atitinkamą rinką (37). Taip pat paprastai, inter alia, yra būtina patikrinti ir įvertinti prekių pobūdį, šalių padėtį rinkoje, konkurentų padėtį rinkoje, pirkėjų padėtį rinkoje, potencialių konkurentų buvimą ir patekimo į rinką kliūtis. Tačiau kai kuriais atvejais įmanoma tiesiogiai įrodyti antikonkurencinį poveikį analizuojant susitarimo šalių veiksmus rinkoje. Pavyzdžiui, galima nustatyti, kad susitarimas sudarė sąlygas kainų augimui. Horizontaliųjų bendradarbiavimo susitarimų ir vertikaliųjų apribojimų gairėse nustatytos išsamios įvairių rūšių horizontalių ir vertikalių susitarimų konkurencinio poveikio vertinimo pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas taisyklės (38).

(28)

18 punkte nustatomos taisyklės susitarimo ir atskirų jo apribojimų skirtingų prekės ženklų konkurencijai ir prekės ženklo vidaus konkurencijai tirti. Jei, remiantis šiomis taisyklėmis, nustatoma, kad pagrindinė šio susitarimo dalis neriboja konkurencijos, reikia patikrinti, ar atskiri pagalbiniai šio susitarimo apribojimai taip pat yra suderinami su 53 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

(29)

EEE konkurencijos teisėje į pagalbinius apribojimus įeina tariami konkurencijos ribojimai, kurie yra būtini ir tiesiogiai susiję su pagrindinės, ribojančio poveikio neturinčios susitarimo dalies vykdymu ir yra jai proporcingi (39). Jei pagrindinės susitarimo dalies, pvz., paskirstymo arba bendros įmonės susitarimo, tikslas arba poveikis nėra konkurencijos ribojimas, tuo atveju tiesiogiai susijusiems su šio sandorio vykdymu ir jam reikalingiems ribojimams 53 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat netaikomos (40). Šie susiję ribojimai vadinami pagalbiniais apribojimais. Apribojimas yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu sandoriu, jei jis pavaldus šio sandorio įgyvendinimui ir yra neatsiejamai su juo susijęs. Tai reiškia, kad apribojimas yra būtina pagrindinio sandorio įgyvendinimo sąlyga ir turi būti jai proporcinga. Taigi pagalbiniai apribojimai tiriami taip, kaip nurodyta 18 punkto 2 papunktyje. Šis pagalbinių apribojimų tyrimas atliekamas visais atvejais, kai pagrindinis susitarimo sandoris neriboja konkurencijos (41). Šis tyrimas neturi apsiriboti susitarimo poveikiu prekės ženklo vidaus konkurencijai.

(30)

Pagalbinio apribojimo taikymą būtina skirti nuo prieštaravimo, taikomo pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas, susijusios su tam tikra ekonomine ribojančių susitarimų nauda, atsveriančia ribojantį susitarimų poveikį. Pagalbinio apribojimo taikymas neapima konkurencinio ir antikonkurencinio poveikio palyginimo. Tai atliekama tik taikant 53 straipsnio 3 dalies nuostatas (42).

(31)

Vertinant pagalbinius apribojimus pakanka nustatyti, ar specialiame pagrindinio sandorio ar veiklos kontekste atitinkamas ribojimas yra būtinas šio sandorio arba veiklos vykdymui ir yra jai proporcingas. Jei, remiantis objektyviais faktoriais, galima nuspręsti, kad be ribojimų būtų sudėtinga arba neįmanoma vykdyti pagrindinį neribojantį sandorį, ribojimas gali būti laikomas objektyviai reikalingu sandorio vykdymui ir jam proporcingu (43). Jei, pavyzdžiui, pagrindinis franšizės susitarimo tikslas neriboja konkurencijos, tada tinkamam šio susitarimo įvykdymui būtiniems ribojimams, pvz., įsipareigojimams prekių vienodumui ir franšizės sistemos vardui išsaugoti, 53 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat netaikomos (44). Taip pat ir ribojimai, būtini konkurencijos neribojančios bendros įmonės veikimui, yra laikomi pagalbiniais pagrindinio sandorio apribojimais ir 53 straipsnio 1 dalies nuostatos jiems nėra taikomos. Pavyzdžiui, TPS  (45) atveju Komisija nusprendė, kad šalių įsipareigojimas nedalyvauti paskirstančių ir parduodančių palydovines televizijos programas įmonių veikloje buvo pagalbinis apribojimas, skirtas sukurti bendrą įmonę pradiniu veiklos etapu. Todėl šiam ribojimui tris metus nebuvo taikomos EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šiame sprendime Komisija atsižvelgė į didelę investicinę ir komercinę riziką, susijusią su patekimu į mokamos televizijos rinką.

(32)

Apribojimų pagal tikslą ir poveikį vertinimas pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas yra tik vienas analizės aspektas. Kitas aspektas pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas yra ribojančių susitarimų teigiamo ekonominio poveikio įvertinimas.

(33)

EEE konkurencijos taisyklėmis norima apsaugoti konkurenciją rinkoje, siekiant didinti vartotojų gerovę ir užtikrinti veiksmingą išteklių paskirstymą. Konkurenciją ribojantys susitarimai dėl savo veiksmingumo tuo pačiu metu gali turėti konkurencinį poveikį (46). Veiksmingumu gali būti sukurta papildoma vertė, t. y. sumažinamos gamybos išlaidos, pagerinama prekių kokybė arba sukuriama nauja prekė. Jei konkurencinis susitarimo poveikis atsveria antikonkurencinį poveikį, susitarimas skatina konkurenciją ir yra suderinamas su EEE konkurencijos taisyklių tikslais. Grynasis tokių susitarimų poveikis skatina siekti svarbiausių konkurencijos proceso tikslų, t. y. pritraukti klientus siūlant geresnes prekes arba palankesnes kainas nei konkurentai. Šie svarstymai grindžiami 53 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis. 53 straipsnio 3 dalyje aiškiai pripažįstama, kad ribojantys susitarimai gali turėti ekonominę naudą, atsveriančią neigiamą konkurencijos ribojimo poveikį (47).

(34)

53 straipsnio 3 dalies išimties taisyklės taikymui nustatomos keturios sąlygos, dvi teigiamos ir dvi neigiamos, kurių visų privalu laikytis:

Kai tenkinamos šios keturios sąlygos, susitarimu stiprinama konkurencija atitinkamoje rinkoje, nes dalyvaujančios įmonės skatinamos siūlyti vartotojams palankesnes kainas arba geresnes prekes ir taip išlyginti neigiamą konkurencijos ribojimo poveikį.

(35)

53 straipsnio 3 dalies nuostatos gali būti taikomos atskiriems susitarimams arba bendrosios išimties tvarka pritaikytos susitarimų kategorijoms. Jei susitarimui taikomas bendrosios išimties reglamentas, ribojančio susitarimo šalys atleidžiamos nuo įpareigojimo pagal II skyriaus 2 straipsnį įrodyti, kad jų atskiras susitarimas atitinka visas 53 straipsnio 3 dalies sąlygas. Šalims užtenka įrodyti, kad ribojančiam susitarimui taikoma bendroji išimtis. 53 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas susitarimų kategorijoms bendrąja išimtimi grindžiamas prielaida, kad ribojantys susitarimai, kuriems taikomas bendrosios išimties reglamentas (48), tenkina visas keturias 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas.

(36)

Jei atskiru atveju susitarimui taikomos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos ir 53 straipsnio 3 dalies sąlygos nėra tenkinamos, bendrosios išimties taikymas gali būti atšauktas. Pagal II skyriaus 29 straipsnio 1 dalį ELPA Priežiūros institucija gali atšaukti bendrosios išimties teikiamus pranašumus, jei ji nustato, kad atskiru atveju susitarimas, kuriam taikomas bendrosios išimties reglamentas turi poveikį, kuris yra nesuderinamas su EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Pagal II skyriaus 29 straipsnio 2 dalį EEE valstybės konkurencijos institucija taip pat gali panaikinti teisę naudotis bendrąja išimtimi savo teritorijoje (arba teritorijos dalyje), jei teritorija turi visus atskiros geografinės rinkos bruožus. Atšaukimo atveju atitinkama konkurencijos institucija privalo įrodyti, kad susitarimas pažeidžia 53 straipsnio 1 dalies nuostatas ir netenkina 53 straipsnio 3 dalies sąlygų.

(37)

ELPA valstybių teismai neturi teisės atšaukti bendrosios išimties taikymo. Be to, ELPA valstybių teismai neturi teisės keisti bendrosios išimties taikymo srities ir taikyti jų susitarimams, kuriems netaikoma atitinkama bendroji išimtis (49). Sritims, kurioms netaikomos bendrosios išimtys, ELPA valstybių teismai turi teisę taikyti visą 53 straipsnį (žr. II skyriaus 6 straipsnį).

(38)

Toliau šiose gairėse aptariamas 53 straipsnio 3 dalies keturių sąlygų taikymas (50). Atsižvelgiant į tai, kad reikia taikyti visas keturias sąlygas (51), nustačius, kad viena iš 53 straipsnio 3 dalies sąlygų nėra tenkinama, likusių sąlygų tirti nebereikia. Taigi atskirais atvejais šias keturias sąlygas gali tekti tirti kitokia eilės tvarka.

(39)

Šiose gairėse antrosios ir trečiosios sąlygos eilės tvarka yra sukeičiama, siekiant būtinumo klausimą aptarti pirmiau nei naudos vartotojams perdavimo klausimą. Tiriant naudos perdavimą būtina palyginti neigiamą ir teigiamą susitarimo poveikį vartotojams. Ribojimų poveikio, neatitikusių būtinumo reikalavimo ir todėl draudžiamų 53 straipsniu, tirti nereikėtų.

(40)

EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tada, kai įmonių susitarimas riboja konkurenciją pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ribojančio poveikio neturinčių susitarimų atveju naudos, gaunamos susitarimu, tirti nereikia.

(41)

Atskiru atveju nustačius konkurencijos ribojimą pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas, gali būti taikomos 53 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pagal II skyriaus 2 straipsnį įrodymo pareiga tenka įmonėms, siekiančioms pasinaudoti 53 straipsnio 3 dalies išimties taisykle. Jei 53 straipsnio 3 dalies sąlygos nėra tenkinamos, susitarimas yra negaliojantis, plg. 53 straipsnio 2 dalį. Tačiau tai galioja tik toms susitarimo dalims, kurios yra nesuderinamos su 53 straipsniu ir gali būti atskirtos nuo viso susitarimo (52). Jei negalioja tik dalis susitarimo, dėl likusios susitarimo dalies reikia nuspręsti pagal galiojančius nacionalinius įstatymus (53).

(42)

Norint taikyti išimties taisyklę, būtina taikyti visas keturias 53 straipsnio 3 dalies sąlygas (54). Jei šios sąlygos netenkinamos, 53 straipsnio 3 dalies išimties taisyklė negali būti taikoma (55). 53 straipsnio 3 dalies keturios sąlygos yra išsamios. Jei jos tenkinamos, išimties taisyklė yra taikoma nepriklausomai nuo kitų sąlygų. Į EEE susitarimo nuostatų tikslus atsižvelgiama tiek, kiek jie gali būti priskirti keturioms 53 straipsnio 3 dalies sąlygoms (56).

(43)

Atliekant apribojančio susitarimo naudos įvertinimą pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš esmės apsiribojama atitinkama rinka, su kuria susitarimas yra susijęs. EEE konkurencijos taisyklėmis siekiama apsaugoti konkurenciją rinkoje ir nuo šio tikslo nukrypti negalima. Be to, sąlyga, kad vartotojai (57) turi gauti tinkamą ekonominės naudos dalį, apskritai reiškia, kad konkurenciją ribojančio susitarimo nauda atitinkamoje rinkoje privalo būti didesnė už antikonkurencinį susitarimo poveikį toje pačioje atitinkamoje rinkoje (58). Neigiamo poveikio vartotojams vienoje geografinėje rinkoje arba prekių rinkoje negali atsverti ir kompensuoti teigiamas poveikis vartotojams kitoje, nesusijusioje geografinėje ar prekių rinkoje. Tačiau, jei dvi rinkos yra susijusios, į ekonominę naudą, gautą atskirose rinkose galima atsižvelgti, jei vartotojų grupės, patiriančios apribojimo poveikį ir gaunančios naudą iš jo, yra tos pačios (59). Kai kuriais atvejais tik vertikaliai žemyn susijusių rinkų vartotojai gali pajusti susitarimo poveikį. Tokiu atveju susitarimo poveikį šiems vartotojams reikia įvertinti. Taip būna, pvz., pirkimo susitarimų atveju (60).

(44)

Ribojančių susitarimų įvertinimas pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas atliekamas konkrečiame ekonominiame kontekste (61) ir remiantis tam tikru momentu turimais faktais. Esminiai faktų pasikeitimai turi reikšmės vertinimui. 53 straipsnio 3 dalies išimties taisyklė taikoma, kol vykdomos visos keturios sąlygos ir nebegalioja, kai šios sąlygos nebėra tenkinamos (62). Pagal šiuos principus taikant 53 straipsnio 3 dalies nuostatas reikia atsižvelgti į prarastas pradines šalių investicijas ir reikalingą laiką bei apribojimus, būtinus darant ir susigrąžinant rezultatus stiprinančias investicijas. 53 straipsnio negalima taikyti neatsižvelgus į tokias ex ante investicijas. Dėl rizikos, su kuria šalys susiduria, ir dėl negrįžtamų investicijų, reikalingų įgyvendinant susitarimą, jam gali būti netaikomos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos arba susitarimu gali būti tenkinamos 53 straipsnio 3 dalies sąlygos laikotarpiu, kuris reikalingas susigrąžinti investicijoms.

(45)

Kai kuriais atvejais ribojantis susitarimas yra neatšaukiamas. Įgyvendinus ribojantį susitarimą ex ante situacija negali būti atstatyta. Tokiu atveju įvertinimas turi būti atliekamas remiantis tik susitarimo įgyvendinimo metu turėtais faktais. Pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimų atveju, kada kiekviena iš šalių sutinka atsisakyti atitinkamų mokslinių tyrimų projektų ir sujungti savo pajėgumus su kitų šalių pajėgumais, techniniu ir ekonominiu požiūriu gali būti neįmanoma atgaivinti projektą, kurio buvo atsisakyta. Todėl antikonkurencinis ir konkurencinis susitarimo poveikis atsisakant individualių mokslinių tyrimų projektų turi būti įvertinamas baigus jį įgyvendinti. Jei tuo metu susitarimas yra suderinamas su 53 straipsnio nuostatomis, pvz., nes tuo metu pakankamai daug trečiųjų šalių vykdo konkuruojančius mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros projektus, šalių susitarimas atsisakyti savo projektų yra suderinamas su 53 straipsnio nuostatomis, netgi jei vėliau trečiųjų šalių projektai liktų neįgyvendinti. Tačiau 53 straipsnio draudimas gali būti taikomas kitoms susitarimo dalims, kurioms neatšaukiamumo klausimas nėra aktualus. Jei, pvz., neskaitant bendrų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, susitarimas apima ir bendrą eksploatavimą, 53 straipsnio nuostatos gali būti taikomos šiai susitarimo daliai, jei dėl tolimesnio rinkos vystymosi susitarimas tampa ribojančiu konkurenciją ir (daugiau) nebetenkina 53 straipsnio 3 dalies sąlygų, atsižvelgiant į prarastas ex ante investicijas, plg. ankstesnį punktą.

(46)

Tam tikri susitarimai nėra a priori išskiriami iš 53 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo srities. Iš principo visiems konkurenciją ribojantiems susitarimams, kurie tenkina keturias 53 straipsnio 3 dalies sąlygas, yra taikoma išimties taisyklė (63). Tačiau, esant rimtiems konkurencijos ribojimams, 53 straipsnio 3 dalies sąlygas vargu ar įmanoma įgyvendinti. Tokie ribojimai paprastai yra išvardyti bendrųjų išimčių juodajame sąraše arba įvardyti kaip sunkūs apribojimai ELPA Priežiūros institucijos gairėse ir pranešimuose. Tokio pobūdžio susitarimai dažnai netenkina (mažiausiai) dviejų 53 straipsnio 3 dalies sąlygų. Jie nesukuria objektyvios ekonominės naudos (64) ir nesuteikia naudos vartotojams (65). Pavyzdžiui, horizontalus susitarimas dėl kainų nustatymo mažina produktyvumą, dėl to neteisingai paskirstomi ištekliai. Be to, pridėtinė vertė iš vartotojų perkeliama gamintojams, nes atitinkamoje rinkoje nesukuriant kompensuojančios vertės vartotojams kyla kainos. Be to, tokie susitarimai dažniausiai neatitinka trečiojoje sąlygoje numatyto būtinumo reikalavimo (66).

(47)

Bet koks tvirtinimas, kad konkurenciją ribojantys susitarimai yra pagrįsti, nes jais siekiama užtikrinti sąžiningas konkurencijos sąlygas rinkoje, pagal savo pobūdį yra nepagrįstas ir turi būti atmestas (67). 53 straipsniu siekiama apsaugoti efektyvią konkurenciją, užtikrinant, kad rinkos išliktų atviros ir konkurencingos. Sąžiningų konkurencijos sąlygų apsaugą, laikydamasis EEE teisės įpareigojimų (68), vykdo teisės aktų leidėjas, o ne įmonės savo pačių priimtais susitarimais.

(48)

Pagal pirmąją 53 straipsnio 3 dalies sąlygą susitarimas privalo padėti pagerinti gamybą arba paskirstymą, skatinti techninę arba ekonominę pažangą. Ši nuostata taikoma tik prekėms, tačiau analogiškai galioja ir paslaugoms.

(49)

Remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika galima atsižvelgti tik į objektyvią naudą (69). Tai reiškia, kad nauda negali būti vertinama subjektyviu šalių požiūriu (70). Į sutaupytas išlaidas, susidariusias naudojantis šalių įtaka rinkoje, atsižvelgti negalima. Pavyzdžiui, kai įmonės susitaria nustatyti kainas arba pasidalinti rinkas, jos sumažina produkciją ir taip sumažina produkcijos išlaidas. Dėl apribotos konkurencijos gali sumažėti pardavimų ir realizavimo išlaidos. Toks išlaidų sumažinimas yra tiesioginė produktyvumo ir vertės sumažinimo pasekmė ir nesukuria konkurencinio poveikio rinkoje. Ypač pažymėtina tai, kad išlaidų sumažinimas nesukuria vertės integruojant turtą į įmonės veiklą. Dėl šio sumažinimo dalyvaujančioms įmonėms tik sudaroma galimybė padidinti gaunamą pelną ir todėl šis sumažinimas nėra svarbus 53 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo požiūriu.

(50)

53 straipsnio 3 dalies pirmąja sąlyga siekiama apibrėžti didesnio veiksmingumo rūšis, į kurias galima atsižvelgti ir kurias galima tirti toliau pagal 53 straipsnio 3 dalies antrąją ir trečiąją sąlygas. Tyrimu siekiama nustatyti, kokia yra objektyvi susitarimo sukurta nauda ir jos ekonominė svarba. Kadangi norint taikyti 53 straipsnio 3 dalies nuostatas konkurencinis poveikis turi būti didesnis už antikonkurencinį poveikį, būtina patikrinti ryšius tarp susitarimo, tariamo veiksmingumo ir jo vertės.

(51)

Visi tvirtinimai dėl veiksmingumo turi būti pagrįsti, siekiant patikrinti:

(52)

Pagal a papunktį sprendimus priimantis asmuo tikrina, ar reikiamas veiksmingumas yra objektyvaus pobūdžio, plg. 49 punktą.

(53)

Pagal b papunktį sprendimus priimantis asmuo tikrina, ar egzistuoja pakankamas priežastinis ryšys tarp ribojančio susitarimo ir veiksmingumo. Paprastai pagal šią sąlygą reikalaujama, kad veiksmingumas kiltų iš ekonominės veiklos, kuri yra susitarimo objektas. Tokia veikla gali būti, pvz., paskirstymas, technologijų licencijavimas, bendra produkcija arba bendri moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra. Jei susitarimas turi platesnį veiksmingumą didinantį poveikį atitinkamoje rinkoje, pavyzdžiui, jei dėl jo sumažėja išlaidos susijusioje pramonės srityje, į šią papildomą naudą taip pat atsižvelgiama.

(54)

Paprastai priežastinis ryšys tarp susitarimo ir reikiamo veiksmingumo turi būti tiesioginis (71). Pareiškimai apie veiksmingumą, kurie yra paremti netiesioginiu poveikiu, dažniausiai yra per daug neapibrėžti ir nutolę, kad į juos būtų galima atsižvelgti. Tiesioginis priežastinis ryšys egzistuoja, pvz., tada, kai technologijų perdavimo susitarimu licencijuotai įmonei suteikiama galimybė gaminti naujus ar pagerintus produktus arba paskirstymo susitarimas, suteikiantis galimybę paskirstyti produktus mažesnėmis sąnaudomis arba teikti vertingas paslaugas. Netiesioginio poveikio pavyzdys būtų atvejis, kai teigiama, kad ribojantis susitarimas suteikia įmonei galimybę padidinti savo pelną, todėl ji gali daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, taip galiausiai suteikdama naudą vartotojams. Šiuo atveju ryšys tarp pelningumo ir mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros paprastai nėra pakankamai tiesioginis, kad į jį būtų atsižvelgiama taikant 53 straipsnio 3 dalies nuostatas.

(55)

Pagal c ir d papunkčius sprendimus priimantis asmuo nustato veiksmingumo vertę, kuri atsižvelgiant į 53 straipsnio 3 dalies trečiąją sąlygą turi viršyti antikonkurencinį susitarimo poveikį, plg. 101 punktą. Kadangi 53 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai susitarimas gali turėti ribojantį neigiamą poveikį konkurencijai ir vartotojams (sunkių apribojimų atveju toks poveikis yra numanomas), reikiamas veiksmingumas turi būti pagrindžiamas, kad jį būtų galima patikrinti. Nepagrįsti pareiškimai apie veiksmingumą atmetami.

(56)

Pareiškimų apie sumažintas išlaidas atveju, norint taikyti 53 straipsnio 3 dalies nuostatas, įmonė privalo tiksliai apskaičiuoti, ar įvertinti sumažintų išlaidų vertę ir išsamiai apibūdinti, iš ko susideda pateikta suma. Taip pat reikia nurodyti būdą, kaip šis veiksmingumas buvo ar bus pasiektas. Pateiktus duomenis turi būti įmanoma patikrinti, siekiant užtikrinti, kad veiksmingumas yra arba bus pasiektas.

(57)

Veiksmingumo dėl naujų ar pagerintų produktų ir kitokiu pagrindu nei sumažintomis išlaidomis paremto veiksmingumo atveju, įmonė, siekianti taikyti 53 straipsnio 3 dalies nuostatas, privalo išsamiai apibūdinti ir paaiškinti, koks yra veiksmingumo pobūdis, ir kaip bei kodėl jis sukuria objektyvią ekonominę naudą.

(58)

Susitarimų, kurie dar nėra visiškai įvykdyti atveju, šalys turi paaiškinti, kada jos tikisi pasiekti efektyvumą, kuris turės didelį teigiamą poveikį rinkai.

(59)

53 straipsnio 3 dalyje išvardytos veiksmingumo rūšys yra bendros kategorijos, kuriomis tikimasi apimti visų rūšių ekonominį veiksmingumą. 53 straipsnio 3 dalyje išvardytos veiksmingumo kategorijos didele dalimi sutampa, o tuo pačiu susitarimu galima pasiekti keleto rūšių veiksmingumą. Todėl šių kategorijų nebūtina griežtai atskirti. Šiose gairėse išskiriamas veiksmingumas sumažintų sąnaudų forma ir kokybinio pobūdžio veiksmingumas, kurio vertė sukuriama naujų ar pagerintų produktų, produktų įvairovės ir pan. forma.

(60)

Dažniausiai veiksmingumas pasiekiamas integruojant ekonominę veiklą, kai įmonės sujungia savo turtą, siekdamos tikslų, kurių vienos jos negalėtų taip veiksmingai pasiekti, arba kai jos perduoda kitai įmonei užduotis, kurias ta įmonė gali atlikti geriau.

(61)

Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, produkcijos ir paskirstymo procesas gali būti vertinamas kaip vertės kūrimo grandinė, kurią galima padalinti į atskirus etapus. Kiekviename šios grandinės etape įmonė turi nuspręsti, ar ji imsis veiklos pati, ar kartu su kita įmone (kitomis įmonėmis), ar visiškai perleis veiklą kitai įmonei (kitoms įmonėms).

(62)

Kiekvienu atveju, kai sprendimas yra susijęs su bendradarbiavimu rinkoje su kita įmone, dažniausiai turi būti sudaromas susitarimas pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šie susitarimai gali būti vertikalūs, kai šalys veikia skirtinguose vertės kūrimo grandinės lygmenyse, ir horizontalūs, kai šalys veikia tame pačiame vertės grandinės lygmenyje. Abi susitarimų kategorijos gali padėti pasiekti veiksmingumą, leisdamos dalyvaujančioms įmonėms atlikti atitinkamus veiksmus mažesnėmis sąnaudomis arba sukuriant didesnę pridėtinę vertę vartotojams. Tačiau tokie susitarimai taip pat gali riboti konkurenciją. Tokiais atvejais gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalies draudžiančioji taisyklė ir 53 straipsnio 3 dalies išimties taisyklė.

(63)

Toliau išvardytos veiksmingumo rūšys yra tik pavyzdžiai, o ne išsamus sąrašas.

(64)

Sumažintų sąnaudų, gaunamų dėl įmonių susitarimų, šaltiniai gali būti įvairūs. Vienas iš labai svarbių sąnaudų sumažinimo šaltinių yra naujų gamybos technologijų ir metodų kūrimas. Paprastai didžiausias sąnaudų sumažinimo potencialas pasiekiamas greitai ir reikšmingai patobulinus technologijas. Pavyzdžiui, įvedus surinkimo liniją labai sumažėjo sąnaudos automobilių pramonėje.

(65)

Kitas labai svarbus veiksmingumo šaltinis yra sinergijos, kai sujungiamas turimas įmonių turtas. Kai susitarimo šalys sujungia savo turimą turtą, joms gali pasisekti įgyvendinti tokią sąnaudų ir produkcijos struktūrą, kuri kitu atveju nebūtų įmanoma. Sujungus dvi turimas viena kitą papildančias technologijas galima sumažinti gamybos sąnaudas arba pagaminti aukštesnės kokybės produktą. Pavyzdžiui, gali būti, kad įmonės A turimos gamybos priemonės per valandą pagamina didelį kiekį produkcijos, tačiau sunaudoja palyginti daug žaliavų vienam produkcijos vienetui, tuo tarpu įmonės B gamybos priemonės pagamina mažesnį produkcijos kiekį per valandą, tačiau sunaudoja palyginti mažiau žaliavos vienam produkcijos vienetui. Sinergija sukuriama, kai, įsteigus bendrąją gamybos įmonę, kurioje sujungiamos įmonių A ir B turimos gamybos priemonės, pagaminamas didesnis produkcijos kiekis per valandą, sunaudojant mažiau žaliavų vienam produkcijos vienetui. Sąnaudos gali būti sumažinamos ir dviems įmonėms sujungus savo veiklą, kai viena iš jų pagerina vieną vertės kūrimo grandinės dalį, o kita – kitą. Pvz., įmonė A turi automatizuotą gamybos įrangą, kurią naudojant gamybos sąnaudos vienam produkcijos vienetui yra mažos, o įmonė B sukūrė veiksmingą perdirbimo sistemą. Šia sistema produkciją galima pritaikyti vartotojo poreikiams, užtikrinant laiku atliktą pristatymą ir sumažinant sandėliavimo apimtis ir gamybos priemonių susidėvėjimo išlaidas. Sujungdamos savo gamybos priemones įmonės A ir B gali sumažinti sąnaudas.

(66)

Sąnaudas sumažinti galima ir masto ekonomijos būdu, t. y. didinant produkcijos kiekį sumažinti vieno produkcijos vieneto sąnaudas. Pavyzdžiui, dažnai investicijos į gamybos priemones ir kitą turtą turi būti nedalomos. Jei įmonė negali visiškai išnaudoti tokios dalies, jos vidutinės sąnaudos bus didesnės nei tuo atveju, jei ji galėtų jį išnaudoti. Tarkim, nepriklausomai nuo to, ar sunkvežimis važiuos beveik tuščias, pusiau pakrautas ar pilnas, jo eksploatavimo išlaidos bus praktiškai tos pačios. Susitarimais, kuriais įmonės bendrai vykdo logistines operacijas, joms suteikiama galimybė padidinti apkrovos faktorių ir sumažinti eksploatuojamų transporto priemonių skaičių. Jei įmonė didesnė, taip pat galimas geresnis darbo padalijimas, taip sumažinant produkcijos vieneto sąnaudas. Masto ekonomiją įmonės gali pasiekti visuose vertės kūrimo grandinės etapuose, įskaitant mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, gamybą, platinimą ir rinkodarą. Panaudojant mokymo procesus sumažintos sąnaudos taip pat laikomos veiksmingumu. Pritaikant patirtį, įgytą naudojant tam tikrą gamybos procesą arba atliekant tam tikras užduotis, galima padidinti produktyvumą, nes taip gamybos procesas tampa veiksmingesnis arba užduotys atliekamos greičiau.

(67)

Apimties ekonomijos yra dar vienas sąnaudų sumažinimo šaltinis, kuris sukuriamas, kai įmonės sutaupo lėšas tomis pačiomis sąnaudomis gamindamos skirtingus produktus. Tokios sąnaudos susidaro, kai naudojant tuos pačius komponentus, tas pačias gamybos priemones ir dirbant tam pačiam personalui galima pagaminti įvairią produkciją. Apimties ekonomija pasiekiama ir paskirstymo procese, kai įvairios prekės yra transportuojamos tomis pačiomis transporto priemonėmis. Tarkim, šaldytų picų ir šaldytų daržovių gamintojai kartu platindami savo produktus, gali pasiekti apimties ekonomiją. Abi produktų grupės turi būti pervežamos transporto priemonėmis-šaldytuvais ir gali būti, kad didelė dalis jų vartotojų sutampa. Sujungdami savo veiklą šie du gamintojai gali sumažinti paskirstymo išlaidas produkcijos vienetui.

(68)

Veiksmingumą sąnaudų sumažinimo forma galima pasiekti ir tokiais susitarimais, kuriais numatoma galimybė geriau planuoti gamybos procesą, sumažinti brangų sandėliavimą ir geriau panaudoti turimus pajėgumus. Tokio pobūdžio veiksmingumas gali būti pasiekiamas, pavyzdžiui, laiku atliktu tiekimu, t. y. atskirų komponentų tiekėjui įsipareigojus nuolat tiekti savo pirkėjui komponentus pagal poreikius, taip pirkėjas išvengia būtinybės išlaikyti dideles komponentų atsargas, kurios gali pasenti. Sumažinti sąnaudas galima ir susitarimais, suteikiančiais šalims galimybę racionalizuoti gamybą savo gamybos vietose.

(69)

Susitarimais tarp įmonių galima pasiekti įvairaus kokybinio pobūdžio veiksmingumą, kuris svarbus taikant 53 straipsnio 3 dalies nuostatas. Daugeliu atvejų pagrindinis veiksmingumą didinantis susitarimo potencialas yra ne sąnaudų sumažinimas, o kokybės gerinimas ir kitas kokybinio pobūdžio veiksmingumas. Priklausomai nuo kiekvieno individualaus atvejo toks veiksmingumas gali būti toks pat svarbus, kaip sumažintos sąnaudos arba net svarbesnis.

(70)

Technologijų pažanga yra neatsiejama ir dinamiška ekonomikos dalis, kuria sukuriama nauda gaminant naujas geresnes prekes ir teikiant paslaugas. Bendradarbiaudamos įmonės gali pasiekti veiksmingumą, kuris be ribojančio susitarimo nebūtų įmanomas arba būtų pasiekiamas tik su didelėmis laiko arba išlaidų sąnaudomis. Toks veiksmingumas yra svarbus ekonominės naudos šaltinis, kuriam taikoma 53 straipsnio 3 dalies pirmoji sąlyga. Prie susitarimų, kuriais galima pasiekti tokio pobūdžio veiksmingumą, visų pirma priskiriami mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimai. Pavyzdžiui, įmonės A ir B įsteigia bendrąją įmonę, siekdamos sukurti, ir, jei pavyks, bendrai gaminti kapsulines padangas. Pradūrus vieną padangos kapsulę, nepažeidžiamos kitos, todėl nėra pavojaus, kad oras išeis iš visos padangos. Todėl tokios padangos yra saugesnės už įprastines. Kadangi gedimo metu tokią padangą nebūtina pakeisti iš karto, išvengiama būtinybės visada vežiotis atsarginę padangą. Abi veiksmingumo rūšys duoda objektyvios ekonominės naudos, kuriai taikoma 53 straipsnio 3 dalies pirmoji sąlyga.

(71)

Sujungus viena kitą papildančias gamybos priemones galima ne tik sutaupyti gamybos sąnaudas, bet ir sukurti sinergiją, kuria pasiekiamas kokybinio pobūdžio veiksmingumas. Sujungus gamybos priemones galima, pvz., pagaminti aukštesnės kokybės arba naujas savybes turinčius produktus. To galima pasiekti, pvz., licenciniais susitarimais arba susitarimais dėl bendros naujų arba patobulintų prekių gamybos arba tokių paslaugų teikimo. Ypač licenciniais susitarimais galima užtikrinti greitesnį naujų technologijų paplitimą EEE ir suteikti licencijuotoms įmonėms galimybę gaminti naujus produktus arba įdiegti naujas gamybos technologijas, leidžiančias gaminti geresnės kokybės produktus arba teikti geresnės kokybės paslaugas. Susitarimais dėl bendros gamybos galima paspartinti naujų ar patobulintų produktų ar paslaugų tiekimą į rinką arba sumažinti šio proceso sąnaudas (72). Pavyzdžiui, telekomunikacijų sektoriuje buvo pastebėta, kad bendradarbiavimo susitarimais buvo pasiektas veiksmingumas, leidžiantis greičiau teikti naujas pasaulinio masto paslaugas (73). Bankų sektoriuje buvo pastebėta, kad bendradarbiavimo susitarimais, kuriais buvo sukurtos geresnės priemonės tarptautiniams mokėjimams, taip pat buvo pasiektas veiksmingumas, kuriam taikoma 53 straipsnio 3 dalies pirmoji sąlyga (74).

(72)

Paskirstymo susitarimais taip pat galima pasiekti kokybinį veiksmingumą. Pavyzdžiui, specializuoti paskirstytojai gali teikti paslaugas, kurios yra geriau pritaikytos vartotojų reikmėms, paspartinti tiekimą arba užtikrinti geresnę kokybę paskirstymo grandinėje (75).

(73)

Pagal trečiąją 53 straipsnio 3 dalies sąlygą konkurenciją ribojantis susitarimas privalo nenustatyti jokių apribojimų, nebūtinų atitinkamų įmonių kuriamam veiksmingumui pasiekti. Šią sąlygą reikia patikrinti dvejopai. Visų pirma, ribojantis susitarimas turi būti būtinas veiksmingumui pasiekti. Antra, atskiri susitarimo sąlygoti konkurencijos apribojimai taip pat privalo būti būtini veiksmingumui pasiekti.

(74)

Tikrinant, ar tenkinama 53 straipsnio 3 dalies trečioji sąlyga, lemiamas faktorius yra tai, ar dėl ribojančio susitarimo ir atskirų apribojimų atitinkama veikla vykdoma efektyviau nei būtų atlikta be tokio susitarimo ar apribojimų. Svarbu ne tai, ar netaikant apribojimų susitarimas nebūtų buvęs pasirašytas, o tai, ar susitarimu arba apribojimais pasiekiamas didesnis veiksmingumas nei jų netaikant (76).

(75)

Pagal 53 straipsnio 3 dalies trečiąją sąlygą visų pirma reikia patikrinti, ar susitarimas yra veiksmingumo pasiekimo sąlyga, t. y. ar nėra kitos, ekonominiu požiūriu įmanomos ir mažiau ribojančios priemonės jam pasiekti. Šio patikrinimo metu būtina atsižvelgti į rinkos sąlygas ir verslo realijas, su kuriomis susiduria susitarimo šalys. Įmonės, siekiančios taikyti 53 straipsnio 3 dalies nuostatas, neprivalo svarstyti hipotetinių ar teorinių alternatyvų. ELPA Priežiūros institucija nepriims verslo sprendimų už sutarties šalis. Ji įsikiš tik tuo atveju, jei bus visiškai aišku, kad realistinės ir pasiekiamos alternatyvos egzistuoja. Šalys privalo tik paaiškinti ir įrodyti, kodėl tokios tariamai realistinės ir daug mažiau apribojančios susitarimo alternatyvos būtų daug mažiau veiksmingos.

(76)

Labai svarbu patikrinti, ar, tinkamai atsižvelgiant į kiekvieną atskirą atvejį, šalys būtų pasiekę veiksmingumą mažiau ribojančiu susitarimu ir, jei taip, kada jos būtų galėję tai padaryti. Gali tekti patikrinti, ar šalys būtų galėję pasiekti veiksmingumą savo jėgomis. Pavyzdžiui, kai deklaruojamas veiksmingumas pasireiškia sumažintomis sąnaudomis dėl masto ar apimties ekonomijos, įmonės turi paaiškinti ir pagrįsti, kodėl tokio paties veiksmingumo nebuvo galima pasiekti skatinant vidaus augimą arba kainų konkurenciją. Atliekant šį vertinimą svarbu, inter alia, atsižvelgti į tai, koks yra mažiausias tiriamos rinkos veiksmingumo mastas. Mažiausias veiksmingumo mastas yra produkcijos apimtis, reikalinga sumažinti vidutinėms išlaidoms ir visiškai išnaudoti masto ekonomijos pranašumus (77). Kuo didesnis mažiausias veiksmingumo mastas, palyginti su esamu susitarimo šalių dydžiu, tuo didesnė tikimybė, kad veiksmingumas bus pripažintas priklausomu nuo susitarimo. Susitarimų, dėl kurių sukuriamos didelės sinergijos sujungiant vienas kitą papildantį įmonių turtą ir pajėgumus, atveju pats veiksmingumo pobūdis leidžia daryti prielaidą, kad susitarimas yra būtinas siekiant reikiamo veiksmingumo.

(77)

Šiuos principus galima iliustruoti hipotetiniais pavyzdžiais:

Įmonės A ir B bendrojoje įmonėje sujungia savo turimas gamybos technologijas, siekdamos didesnės produkcijos apimties ir mažesnio žaliavų sunaudojimo. Bendrajai įmonei suteikiama išimtinė licencija abiems gamybos technologijoms. Sutarties šalys perduoda savo turimas gamybos priemones bendrajai įmonei. Taip pat jos perduoda reikalingą personalą, siekdamos užtikrinti turimų žinių panaudojimą ir tolesnį vystymą. Paskaičiuojama, kad tokiu būdu gamybos sąnaudos turėtų būti sumažintos dar 5 %. Bendrosios įmonės pagamintą produkciją A ir B parduoda nepriklausomai viena nuo kitos. Šiuo atveju pagal būtinumo sąlygą būtina patikrinti, ar esamą naudą būtų įmanoma pasiekti mažiau apribojančiu licenciniu susitarimu, nes A ir B toliau gamintų nepriklausomai viena nuo kitos. Tačiau aprašytomis sąlygomis tai mažai tikėtina, nes licencinė sutartis neleistų šalims taip lengvai ir nepertraukiamai pasinaudoti turima patirtimi ir žiniomis įdiegiant abi technologijas.

(78)

Nustačius, kad tiriamas susitarimas yra būtinas siekiant efektyvumo, turi būti įvertintas kiekvieno konkurencijos apribojimo, kurį lėmė susitarimas, būtinumas. Šiuo atveju reikia nustatyti, ar atskiri apribojimai yra būtini siekiant veiksmingumo. Susitarimo šalys turi pagrįsti savo teiginius dėl apribojimo pobūdžio ir jo apimties.

(79)

Apribojimas yra būtinas, jei jo netaikant, nebūtų pasiektas arba labai sumažėtų susitarimu pasiektas veiksmingumas, arba tikimybė, kad veiksmingumas bus pasiektas, labai sumažėtų. Įvertinant alternatyvius sprendimus, reikia atsižvelgti į faktinį ir potencialų konkurencijos pagerėjimą, panaikinus atitinkamą apribojimą arba pritaikius mažiau apribojančią alternatyvą. Kuo didesnis apribojimas, tuo griežtesnis yra patikrinimas pagal trečiąją sąlygą (78). Apribojimai, išvardyti bendrųjų išimčių juodajame sąraše arba įvardyti kaip sunkūs apribojimai ELPA Priežiūros institucijos gairėse ir pranešimuose vargu ar gali būti laikomi būtinais.

(80)

Būtinumo įvertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į faktinę susitarimo situaciją ir ypač į rinkos struktūrą, su susitarimu susijusią ekonominę riziką ir paskatas šalims. Kuo mažesnė produkto – susitarimo objekto – sėkmės tikimybė, tuo didesnių apribojimų gali prireikti, kad būtų užtikrintas veiksmingumas. Apribojimai taip pat gali būti būtini siekiant išlyginti šalių paskatas ir užtikrinti, kad jos koncentruotų savo pastangas susitarimo įgyvendinimui. Pavyzdžiui, apribojimas gali būti reikalingas siekiant išvengti veiklos sustabdymo problemų, reikšmingai investavus vienai iš šalių. Jei, pavyzdžiui, tiekėjas padarė didelę, su pirkėju susijusią investiciją, kurios tikslas tiekti klientui reikalingas prekes ar žaliavas, tiekėjas yra pririštas prie kliento. Norint išvengti, kad ex post klientas neišnaudotų šios priklausomybės, siekdamas jam palankesnių tiekimo sąlygų, gali reikėti nustatyti sąlygą, kad žaliava negali būti įsigyjama iš trečiųjų šalių arba, kad tam tikra dalis turi būti įsigyjama iš tiekėjo (79).

(81)

Kai kuriais atvejais apribojimas gali būti reikalingas tik tam tikru laikotarpiu. Šiuo atveju 53 straipsnio 3 dalies išimties taisyklė taikoma tik tuo laikotarpiu. Atliekant įvertinimą būtina atsižvelgti į laiko tarpą, kurio šalims reikia siekiant veiksmingumo, pateisinančio išimties taisyklės taikymą (80). Jei norimos naudos neįmanoma pasiekti be didelių investicijų, reikia ypač atsižvelgti į laiko tarpą, reikalingą atitinkamai tokios investicijos grąžai užtikrinti, taip pat žr. 44 punktą.

(82)

Šiuos principus galima iliustruoti hipotetiniais pavyzdžiais:

Įmonė P gamina ir platina šaldytas picas ir jai priklauso 15 % rinkos EEE X valstybėje. Picos tiekiamos tiesiogiai mažmenininkams. Kadangi daugumos mažmeninių įmonių sandėliavimo galimybės yra ribotos, būtinas dažnas tiekimas, dėl kurio tiekėjo pajėgumai mažai išnaudojami ir būtina eksploatuoti nedideles transporto priemones. T yra didmenininkas, tiekiantis šaldytas picas ir kitus šaldytus produktus daugumai tų pačių klientų, kaip ir P. T tiekiami picų produktai užima 30 % rinkos. T turi didesnių transporto priemonių parką ir pajėgumų perteklių. P sudaro su T išimtinį paskirstymo EEE X valstybėje susitarimą ir įsipareigoja užtikrinti, kad paskirstymo įmonės kitose EEE valstybėse nei aktyviai, nei pasyviai neprekiautų T teritorijoje. T įsipareigoja reklamuoti produktus, ištirti vartotojų norus ir jų patenkinimą bei užtikrinti visų produktų mažmenininkams pristatymą per 24 valandas. Šiuo susitarimu visos paskirstymo išlaidos sumažinamos 30 %, nes geriau išnaudojami pajėgumai ir panaikinami dvigubi maršrutai. Susitarimu taip pat suteikiama galimybė teikti papildomas paslaugas vartotojams. Pasyvių pardavimų apribojimai pagal bendrąsias išimtis (81) vertikaliesiems apribojimams yra sunkūs apribojimai ir gali būti laikomi būtinais tik išimtinėmis aplinkybėmis. T turima rinkos padėtis ir jo prisiimtų įsipareigojimų pobūdis rodo, kad tai nebuvo išimtinis atvejis. Kita vertus, tikėtina, kad draudimas aktyviai prekiauti yra būtinas. Tikėtina, kad T turės mažiau paskatų parduoti ir reklamuoti prekes su P prekės ženklais, jei platintojai kitose EEE valstybėse galės aktyviai prekiauti EEE X valstybėje ir taip pasinaudoti T reklama. Ypač dėl to, kad T platina ir konkuruojančias prekes, taigi turi galimybę tiekti tokių prekės ženklų prekes, kurios gali turėti mažiausiai naudos iš T vykdomos reklamos.

S gamina gazuotus gaivinančius gėrimus ir užima 40 % rinkos. Artimiausiam jo konkurentui priklauso 20 % rinkos. S sudaro tiekimo susitarimą su pirkėjais, kuriems tenka 25 % jo turimos rinkos paklausos dalies, o šie įsipareigoja 5 metus pirkti tik iš S. S sudaro susitarimus su kitais pirkėjais, kuriems tenka 15 % jo turimos rinkos paklausos dalies, kiekvieną ketvirtį garantuodamas jiems tikslines nuolaidas, jei jų pardavimai viršys atskirai nustatytas tikslines apimtis. S teigimu, dėl susitarimo jis gali tiksliau numatyti paklausą ir todėl geriau planuoti gamybą, sumažindamas žaliavų sandėliavimą ir produkcijos sandėliavimo išlaidas bei išvengdamas tiekimo trūkumų. Atsižvelgiant į S užimamą poziciją rinkoje ir bendrą apribojimų apimtį vargu ar įmanoma laikyti šiuos apribojimus būtinais. Išimtinio pirkimo įpareigojimas ir tikslinių nuolaidų sistema yra daugiau nei reikalinga gamybos planavimui. Paklausą galima numatyti ir kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, S galėtų sukurti paskatas pirkėjams užsakyti didesnius kiekius vienu metu, tuo metu suteikdamas jiems didmenines nuolaidas arba suteikdamas nuolaidas pirkėjams, kurie iš anksto pateikia užsakymus numatytai datai.

(83)

Pagal antrąją 53 straipsnio 3 dalies sąlygą vartotojai turi gauti tinkamą apribojančio susitarimo sukurto veiksmingumo dalį.

(84)

„Vartotojo“ sąvoka apima visus tiesioginius ar netiesioginius su susitarimu susijusio produkto vartotojus, įskaitant gamintojus, naudojančius šiuos produktus kaip žaliavą, didmenininkus, mažmenininkus ir galutinius vartotojus, t. y. fizinius asmenis, įsigyjančius produktus su jų vykdoma prekyba ar profesija nesusijusiais tikslais. Kitaip tariant, vartotojai, pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra susitarimo šalių vartotojai arba tolimesni prekių pirkėjai. Šie vartotojai gali būti įmonės, pavyzdžiui, įsigyjančios pramonės mašinas arba komponentus tolimesniam perdirbimui, arba galutiniai vartotojai, spontaniškai įsigyjantys, pvz., ledų arba dviratį.

(85)

„Tinkamos dalies“ sąvoka reiškia, kad naudos perdavimas vartotojams turi bent jau kompensuoti faktinį arba galimą neigiamą poveikį, kurį sukėlė konkurencijos apribojimas pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal bendrą 53 straipsnio tikslą užkirsti kelią antikonkurenciniams susitarimams, vartotojo, kuriam susitarimas daro tiesioginį poveikį arba gali jį daryti, požiūriu susitarimo grynasis poveikis turi būti bent jau neutralus (82). Jei sudarius šį susitarimą vartotojų padėtis pablogėja, 53 straipsnio 3 dalies antroji sąlyga yra netenkinama. Teigiamas susitarimo poveikis turi atsverti ir kompensuoti neigiamą poveikį vartotojams (83). Tokiu atveju susitarimas nedaro žalos vartotojams. Be to, taip naudą patiria visa visuomenė, nes dėl veiksmingumo gamyboje sąnaudos yra mažesnės arba pagaminami tobulesni produktai, taip geriau panaudojant išteklius.

(86)

Nereikalaujama, kad kiekvienu atveju, numatytu pagal pirmąją sąlygą, vartotojai gautų ekonominę naudą. Pakanka perduoti tokią naudos dalį, kuri kompensuotų neigiamą apribojančio susitarimo poveikį. Tokiu atveju vartotojai gauna tinkamą bendros ekonominės naudos dalį (84). Jei dėl konkurenciją ribojančio susitarimo gali padidėti kainos, vartotojams tai turėtų būti visiškai kompensuota geresne kokybe ar kitokia nauda. Kitaip 53 straipsnio 3 dalies antroji sąlyga yra netenkinama.

(87)

Lemiamas faktorius yra bendras poveikis produktų vartotojams atitinkamoje rinkoje, o ne poveikis atskiriems šios vartotojų grupės nariams (85). Kai kuriais atvejais veiksmingumui pasiekti reikalingas atitinkamas laiko tarpas. Gali būti, kad kol tai įvyks, susitarimo pasekmės bus tik neigiamos. Vien tai, kad naudos perdavimas vartotojams įvyksta su tam tikru uždelsimu, nepanaikina 53 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės. Tačiau kuo didesnis uždelsimas, tuo didesnė turi būti nauda, siekiant suteikti vartotojams kompensaciją ir už žalą, kurią jie patyrė prieš naudos perdavimą.

(88)

Atliekant šį įvertinimą, reikia atsižvelgti į tai, kad būsimos naudos vartotojams vertė skiriasi nuo dabartinės naudos vertės. Sutaupytų 100 eurų vertė šiandien yra didesnė nei po metų. Todėl to paties dydžio būsima nauda vartotojams nevisiškai kompensuoja dabartinius nuostolius. Siekiant palyginti vartotojų dabartinių nuostolių vertę su būsimos vartotojų naudos verte, būsimos naudos vertė turi būti diskontuota. Tai darant reikia atsižvelgti į esamos infliacijos lygį ir į prarastas palūkanas, kaip nuorodas į žemesnę būsimos naudos vertę.

(89)

Kitais atvejais susitarimo šalims gali būti suteikiama galimybė greičiau pasiekti veiksmingumą, nei būtų įmanoma nesudarius susitarimo. Tokiomis aplinkybėmis būtina atsižvelgti į galimą neigiamą poveikį vartotojams atitinkamoje rinkoje pasibaigus šiam išloštam laiko tarpui. Jei dėl ribojančio susitarimo šalys įgauna stiprią poziciją rinkoje, jos gali nustatyti daug didesnę kainą nei būtų įmanoma priešingu atveju. Kad būtų tenkinama 53 straipsnio 3 dalies antroji sąlyga, nauda vartotojams, pasireiškianti galimybe anksčiau įsigyti produktus, turi būti didelė. Taip gali atsitikti, pavyzdžiui, kai pagal susitarimą du padangų gamintojai trejais metais anksčiau gali pateikti rinkai naujas, daug saugesnes padangas, tačiau taip padidėja jų galia rinkoje ir jie gali 5 % padidinti kainas. Tokiu atveju galima daryti prielaidą, kad galimybė anksčiau įsigyti iš esmės patobulintą produktą atsveria kainos padidinimą.

(90)

53 straipsnio 3 dalies antrajai sąlygai patikrinti naudojama slankioji skalė. Kuo didesnis pagal 53 straipsnio 1 dalies nuostatas nustatytas konkurencijos apribojimas, tuo didesnė turi būti nauda ir jos perdavimas vartotojams. Pagal slankiosios skalės metodą numatoma, kad jei apribojantis susitarimo poveikis yra gana nedidelis ir jei pasiekta nauda yra didelė, galima tikėtis, kad tinkama sutaupytų išlaidų dalis bus perduota vartotojams. Tokiais atvejais dažniausiai nebūtina atlikti išsamaus 53 straipsnio 3 dalies antrosios sąlygos tyrimo, jei kitos trys šios taisyklės taikymo sąlygos yra tenkinamos.

(91)

Tačiau, jei apribojančios susitarimo pasekmės yra didelės, o sutaupytos išlaidos palyginti mažos, mažai tikėtina, kad 53 straipsnio 3 dalies antroji sąlyga bus tenkinama. Apribojimo poveikis konkurencijai priklauso nuo apribojimo apimties ir konkurencijos lygio po susitarimo sudarymo.

(92)

Jei susitarimas pasižymi dideliu tiek antikonkurenciniu, tiek konkurenciniu poveikiu, reikia atlikti išsamų tyrimą. Tokiais atvejais atliekant pusiausvyros tyrimą reikia atsižvelgti į tai, kad konkurencija yra nuolatinė veiksmingumo ir inovacijų varomoji jėga. Įmonės, nejaučiančios veiksmingo konkurencinio spaudimo, pvz., dominuojančios įmonės, turi mažiau paskatų išlaikyti ar kurti veiksmingumą. Kuo didesnis susitarimo poveikis konkurencijai, tuo labiau tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje vartotojai patirs žalą.

(93)

Tolesniuose dviejuose skyriuose išsamiau apibūdinama analitinė schema, taikoma vertinant naudos perdavimą vartotojams. Pirmame skyriuje aptariamas lėšų taupymas, o antrame – visos veiksmingumo rūšys, pavyzdžiui, nauji arba patobulinti produktai (kokybinis veiksmingumas). Šiuose skyriuose aptariama schema yra ypač svarbi tais atvejais, kai neįmanoma iš karto atpažinti, kad žala konkurencijai viršija naudą vartotojams arba atvirkščiai (86).

(94)

Taikydama toliau išvardytus principus ELPA Priežiūros institucija atsižvelgs į tai, kad daugeliu atvejų sudėtinga tiksliai apskaičiuoti vartotojams perduotos naudos dydį ir kitų rūšių veiksmingumo perdavimus vartotojams. Įmonės privalo tik pagrįsti savo teiginius, pateikdamos turimus apytikrius apskaičiavimus ir kitus duomenis, atsižvelgdamos į kiekvieną atskirą atvejį.

(95)

Kada rinkose, kaip tai yra įprasta, nėra tobulos konkurencijos, įmonės gali daryti didesnį arba mažesnį poveikį rinkos kainai, keisdamos savo gamybos apimtis (87). Jos taip pat gali taikyti skirtingas kainas vartotojams.

(96)

Kai kuriais atvejais dėl sutaupytų sąnaudų gali padidėti gamybos apimtis ir sumažėti kainos vartotojams. Jei tiriama įmonė dėl sutaupytų sąnaudų ir išplėstos gamybos gali padidinti savo pelną, tikėtina, kad nauda vartotojams bus perduodama. Vertinant sutaupytų sąnaudų, kurios gali būti perduodamos vartotojams, apimtį ir 53 straipsnio 3 dalyje numatyto pusiausvyros testo rezultatus, reikia atsižvelgti į šiuos faktorius:

Dažniausiai reikia atsižvelgti į visus faktorius. Kadangi 53 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tada, kai konkurencija rinkoje labai ribojama, žr. 24 punktą, negalima daryti prielaidos, kad likusi konkurencija užtikrins, jog vartotojai gaus tinkamą naudos dalį. Tačiau likusios konkurencijos rinkoje laipsnis ir pobūdis daro poveikį naudos perdavimo tikimybei.

(97)

Kuo aukštesnis likusios konkurencijos laipsnis, tuo didesnė tikimybė, kad atskiros įmonės bandys padidinti savo pardavimus perduodamos sutaupytas sąnaudas. Jei įmonės konkuruoja daugiausia kainos atžvilgiu ir jų pajėgumai nėra labai ribojami, nauda gali būti perduodama labai greitai. Jei konkurencija vyksta pajėgumų atžvilgiu ir pajėgumų pritaikymui prireikia laiko, naudos perdavimas užtruks. Naudos perdavimas gali būti lėtesnis ir tada, kai rinkoje skatinama priimti tylų slaptą susitarimą (88). Jei yra galimybė, kad konkurentai reaguos į vienos arba kelių susitarimo šalių gamybos padidinimą, paskata padidinti gamybą gali sumažėti, išskyrus tuos atvejus, kai dėl veiksmingumo įgytas konkurencinis pranašumas suteikia tiriamoms įmonėms paskatą nukrypti nuo oligopolio narių taikomos bendros rinkos politikos. Kitaip tariant, dėl susitarimu pasiekto veiksmingumo tiriama įmonė gali tapti vadinamąja individualiste („maverick“) (89).

(98)

Veiksmingumo pobūdis taip pat labai svarbus. Pagal ekonomikos teoriją, įmonės tol didina savo pelną parduodamos produktus, kol ribinės pajamos atitiks ribines išlaidas. Ribinės pajamos yra bendrų pajamų pokytis, susidarantis parduodant papildomus produkcijos vienetus, o ribinės išlaidos yra bendrų išlaidų pokytis dėl papildomų produkcijos vienetų gamybos. Pagal šiuos principus į pelno didinimą orientuotos įmonės sprendimai, susiję su produkcija ir kainomis, priklauso ne nuo fiksuotų išlaidų (t. y. išlaidų, kurios nekinta kartu su produkcijos apimtimi), o nuo kintamų išlaidų (t. y. išlaidų, kurios kinta kartu su produkcijos apimtimi). Padengus fiksuotas išlaidas ir nustačius pajėgumų galimybes, sprendimus dėl kainų ir produkcijos apimties nulemia kintamos išlaidos ir paklausos sąlygos. Pavyzdžiui, dvi įmonės kiekviena gamina du produktus dviejose gamybinėse linijose, kurios veikia tik puse pajėgumų. Specializacijos susitarimu šios dvi įmonės gali specializuotis gamindamos vieną iš dviejų produktų ir atsisakyti antrosios gamybos linijos. Dėl specializacijos bendrovės taip pat gali sumažinti savo kintamas gamybos ir sandėliavimo išlaidas. Tik pastarosios sumažintos išlaidos turės tiesiogines pasekmes įmonių priimamiems sprendimams dėl kainodaros ir gamybos, nes jie darys poveikį ribinėms gamybos sąnaudoms. Kiekvienai iš įmonių atsisakius vienos iš turimų gamybos linijų, kintamos išlaidos nesumažės ir nebus daromas poveikis jų gamybos sąnaudoms. Todėl aišku, kad įmonės turi tiesioginę paskatą didesnės gamybos apimties ir mažesnių kainų forma perduoti vartotojams pasiektą veiksmingumą, dėl kurio sumažėja ribinės sąnaudos, tuo tarpu, kai tiesioginės paskatos perduoti sukurtą veiksmingumą, dėl kurio sumažėja fiksuotos išlaidos, nėra. Todėl sumažinus kintamas išlaidas tikimybė, kad vartotojai gaus tinkamą naudos dalį yra didesnė, nei tuo atveju, kai sumažinamos fiksuotos išlaidos.

(99)

Tai, kad įmonės turi paskatas perduoti tam tikro pobūdžio sumažintas lėšas dar nereiškia, kad nauda perduodama 100 %. Reali perdavimo apimtis priklauso nuo to, kaip vartotojai reaguoja į kainos pakeitimą, t. y. nuo paklausos elastingumo. Kuo labiau didėja paklausa sumažinus kainą, tuo didesnė perdavimo apimtis. Taip įvyksta dėl to, kad, kuo didesni yra papildomi pardavimai dėl sumažėjusios kainos padidinus gamybos apimtį, tuo didesnė tikimybė, kad šie pardavimai atsvers prarastas pajamas dėl mažesnės kainos, gautas padidinus gamybos apimtį. Nesant kainų diskriminacijos kainos sumažinimas turės poveikį visiems įmonės parduodamiems produkcijos vienetams, tad šiuo atveju ribinės pajamos yra mažesnės nei ribinio produkto kaina. Jei įmonės gali nustatyti skirtingas kainas skirtingiems vartotojams, naudos perdavimu pasinaudos tik į kainas reaguojantys vartotojai (90).

(100)

Atsižvelgti reikia ir į tai, kad veiksmingumas dažnai nedaro poveikio visai įmonės išlaidų struktūrai. Tokiu atveju poveikis vartotojų kainai yra mažesnis. Jei susitarimu šalys gali sumažinti gamybos sąnaudas 6 %, tačiau gamybos sąnaudos sudaro tik trečdalį išlaidų, kuriomis remiantis nustatoma kaina, tai produkto kaina sumažėja 2 %, darant prielaidą, kad perduodama visa suma.

(101)

Galiausiai labai svarbu pažymėti, kad būtina įvertinti dvi priešingas jėgas, kylančias iš konkurencijos apribojimo ir sumažintų sąnaudų. Bet koks dėl apribojančio susitarimo įgytas rinkos galios padidėjimas suteikia įmonėms galimybę ir paskatą didinti kainą. Tačiau sumažintos sąnaudos, į kurias atsižvelgiama, gali suteikti įmonėms paskatą kainą sumažinti, žr. 98 punktą. Šių priešingų jėgų pasekmės turi būti sugretintos. Šiuo atveju primintina, kad perdavimo vartotojams sąlyga numato slankiosios skalės taikymą. Jei dėl susitarimo labai sumažinami šalių konkurenciniai barjerai, dažniausiai reikia sutaupyti labai daug lėšų, siekiant pakankamos apimties naudos perdavimo.

(102)

Vartotojai gali gauti naudą ir kokybinio veiksmingumo forma, t. y. naujais ir patobulintais produktais, kuriais sukuriama pakankama vertė vartotojams, kompensuojanti antikonkurencinį susitarimo poveikį, įskaitant kainos padidinimą.

(103)

Vertinant tokią naudą, būtina įvertinti veiksmingumo vertę. Nustatyti tikslią tokio pobūdžio dinamiško veiksmingumo pridėtinę vertę yra labai sudėtinga. Tačiau pagrindinis vertinimo tikslas išlieka tas pats, t. y. atitinkamoje rinkoje vartotojams nustatyti bendrą susitarimo poveikį. Įmonės, kurios siekia, kad joms būtų taikomos 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, privalo įrodyti, kad vartotojai gauna kompensuojančią konkurencijos apribojimo naudą (žr. 57 ir 86 punktus).

(104)

Nauji ir patobulinti produktai yra svarbus vartotojų gerovės šaltinis. Kol vertė, padidėjusi dėl šių patobulinimų, atsveria apribojančių susitarimų nulemtą kainų padidėjimą, vartotojų padėtis yra geresnė nei nesudarius susitarimo ir naudos vartotojams perdavimo sąlyga pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas paprastai yra tenkinama. Jei galimas susitarimo poveikis yra kainų vartotojams didėjimas atitinkamoje rinkoje, reikia tiksliai nustatyti ar toje rinkoje pasiektas veiksmingumas vartotojams sukuria vertę, kompensuojančią konkurencijos apribojimo neigiamą poveikį.

(105)

Pagal 53 straipsnio 3 dalies ketvirtąją sąlygą susitarimas negali suteikti susijusioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai. Kraštutiniu atveju konkurencijos proceso apsaugai suteikiama pirmenybė prieš galimą konkurencinį veiksmingumą, kurį gali nulemti konkurenciją ribojantis susitarimas. 53 straipsnio 3 dalies paskutiniojoje sąlygoje pripažįstama, kad konkurencija tarp įmonių yra svarbi varomoji ekonominio efektyvumo jėga, įskaitant dinamišką efektyvumą, pasireiškiantį diegiant naujoves. Kitaip tariant, esminis 53 straipsnio tikslas yra konkurencijos proceso apsauga. Panaikinus konkurenciją jos procesas yra sustabdomas ir trumpalaikį veiksmingumą atsveria ilgalaikiai nuostoliai, patirti, inter alia, išlaidų, kurias įmonė yra priversta patirti stiprindama savo poziciją (rent seeking), neteisingas išteklių pasiskirstymas, sumažėjusios inovacijos ir didesnės kainos.

(106)

53 straipsnio 3 dalies nuostatose esanti konkurencijos panaikinimo didelei atitinkamų produktų daliai sąvoka yra 53 straipsnio 3 daliai taikytina EEE teisės sąvoka (91). Tačiau taikant šią sąvoką reikia atsižvelgti į 53 ir 54 straipsnių santykį. 53 straipsnio 3 dalies taikymas negali trukdyti taikyti EEE susitarimo 54 straipsnį (92). Be to, kadangi tiek 53, tiek ir 54 straipsniais siekiama išlaikyti veiksmingą konkurenciją rinkoje, pagal nuoseklumo principą 53 straipsnio 3 dalies nuostatos turėtų būti aiškinamos kaip netaikomos konkurenciją ribojantiems susitarimams, kuriais piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi (93)  (94). Tačiau ne visais dominuojančių įmonių sudarytais apribojančiais susitarimais piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi. Pavyzdžiui, kai dominuojančiai įmonei priklauso dalis ne visas funkcijas atliekančios bendrosios įmonės (95), kuri nors ir vertinama kaip apribojanti konkurenciją, tačiau tuo pačiu metu priklauso nuo turto sujungimo.

(107)

Ar konkurencija pagal 53 straipsnio 3 dalies paskutiniąją sąlygą yra panaikinama, priklauso nuo prieš susitarimo sudarymą buvusio konkurencijos laipsnio ir susitarimo poveikio konkurencijai, t. y. dėl susitarimo sumažėjusios konkurencijos. Kuo labiau konkurencija tiriamoje rinkoje jau yra sumažinta, tuo mažesni gali būti apribojimai, galintys panaikinti konkurenciją pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, kuo labiau konkurencija sumažėja dėl susitarimo, tuo didesnė rizikos, kad konkurencija didelei atitinkamų produktų daliai bus panaikinta, tikimybė.

(108)

Taikant 53 straipsnio 3 dalies paskutiniąją sąlygą būtina atlikti realistinį įvairių konkurencijos šaltinių rinkoje, šių šaltinių nulemtų konkurencijos apribojimų, veikiančių susitarimo šalis, lygio ir susitarimo poveikio šiems konkurencijos apribojimams tyrimą. Būtina atsižvelgti tiek į faktinę, tiek ir į galimą konkurenciją.

(109)

Įmonių turimos rinkos dalys yra svarbios, tačiau likusių realios konkurencijos šaltinių apimtis negali būti įvertinta tik remiantis rinkos dalimis. Tuo tikslu paprastai atliekami išsamesni kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai. Jų metu būtina ištirti realių konkurentų konkurencinius pajėgumus ir jų paskatas. Jei, pavyzdžiui, konkurentų gamybiniai pajėgumai yra riboti arba jų gamybos išlaidos yra palyginti didesnės, jų atsakas į konkurenciją bus silpnesnis.

(110)

Vertinant susitarimo poveikį konkurencijai taip pat svarbu ištirti jo įtaką skirtingiems konkurencijos parametrams. 53 straipsnio 3 dalies paskutinioji sąlyga, būtina išimties taisyklės taikymui, nėra tenkinama, jei susitarimu panaikinama viena iš svarbiausių konkurencijos formų. Ypač tai pasakytina tuo atveju, kai susitarimu panaikinama kainų konkurencija (96) arba konkurencija, susijusi su inovacijomis ir naujų produktų kūrimu.

(111)

Apie susitarimo poveikį galima spręsti iš šalių elgesio rinkoje. Jei, sudarius susitarimą, šalys padidino ir išlaikė didesnes kainas arba ėmėsi kitų priemonių, leidžiančių spręsti apie turimą nemažą rinkos galią, tai rodo, kad šalys nejaučia realaus konkurencinio spaudimo ir kad konkurencija didelei atitinkamų produktų daliai buvo panaikinta.

(112)

Iš konkurencinių šalių elgesio praeityje taip pat galima daryti išvadas apie susitarimo poveikį konkurenciniam elgesiui ateityje. Sudarydama sutartį su konkurentu, kuris praeityje buvo „individualistas“ („maverick“), įmonė gali panaikinti konkurenciją pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas (97). Tokiu susitarimu gali būti pakeistos konkurento konkurencinės paskatos ir konkurenciniai pajėgumai ir iš rinkos pašalintas svarbus konkurencijos šaltinis.

(113)

Diferencijuotų produktų atveju, t. y. produktų, kurie yra skirtingi vartotojų akyse, susitarimo poveikis gali priklausyti nuo susitarimo šalių parduodamų produktų konkurencinio santykio. Kai įmonės siūlo diferencijuotus produktus atskiro produkto sukuriamas konkurencinis apribojimas kitam produktui skiriasi priklausomai nuo jų pakeičiamumo. Todėl reikia nustatyti šalių siūlomų produktų pakeičiamumo lygį, t. y. kokias konkurencines pasekmes jie turi vienas kitam. Kuo labiau susitarimo šalių siūlomi produktai yra artimi pakaitalai, tuo didesnė yra apribojančių susitarimo pasekmių tikimybė. Kitaip tariant, kuo produktai yra labiau pakeičiami, tuo didesnė susitarimo nulemtų pokyčių apribojant konkurenciją rinkoje tikimybė ir tuo didesnė rizika, kad konkurencija didelei atitinkamų produktų daliai bus panaikinta.

(114)

Nors realios konkurencijos šaltiniai paprastai yra svarbiausi, nes juos lengviausia patikrinti, reikia atsižvelgti ir į potencialios konkurencijos šaltinius. Vertinant potencialią konkurenciją reikia ištirti patekimo į rinką kliūtis, su kuriomis susiduria įmonės, kurios atitinkamoje rinkoje dar nekonkuruoja. Šalių teiginiai, kad patekimo į rinką kliūtys yra nedidelės, turi būti pagrįstos informacija apie potencialios konkurencijos šaltinius, įrodančius kodėl šie šaltiniai sudaro realų konkurencinį spaudimą susitarimo šalims.

(115)

Vertinant patekimo į rinką kliūtis ir realias didelio skaičiaus naujų konkurentų įėjimo į rinką galimybes, svarbu, inter alia, įvertinti:

(116)

Šiuos principus galima iliustruoti šiais hipotetiniais pavyzdžiais, tačiau jais nesiekiama nustatyti ribų:

Įmonė A yra alaus darykla, užimanti 70 % atitinkamos rinkos, susidedančios iš prekiavimo alumi kavinėse ir kitose pardavimo vietose. Per pastaruosius 5 metus A padidino savo rinkos dalį nuo 60 %. Rinkoje veikia kiti keturi konkurentai B, C, D ir E, kurių turimos rinkos dalys atitinkamai yra 10 %, 10 %, 5 % ir 5 %. Paskutiniu laikotarpiu į rinką nepateko naujų konkurentų ir konkurentai dažniausiai keisdavo kainas taip, kaip A. A sudarė susitarimus su 20 % barų ir prekybos įstaigų, sudarančių 40 % prekybos apimties. Šiais susitarimais šalys įsipareigojo 5 metus įsigyti alų tik iš A. Šie susitarimai nulemia konkurentų, kuriems užkertamas kelias į patraukliausias realizavimo rinkas, išlaidų padidėjimą ir pajamų sumažėjimą. Atsižvelgiant į pastaraisiais metais sustiprėjusią A rinkos poziciją, į tai, kad į rinką nepateko naujų konkurentų, ir jau esamą silpną konkurentų padėtį galima teigti, kad pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas konkurencija rinkoje yra panaikinta.

Laivybos įmonės A, B, C ir D, kartu užimančios daugiau kaip 70 % atitinkamos rinkos, sudaro susitarimą dėl grafikų ir tarifų derinimo. Įgyvendinant susitarimą kainos padidėja 30–100 %. Egzistuoja kiti keturi tokių paslaugų teikėjai, kurių didžiausias užima apie 14 % atitinkamos rinkos. Pastaraisiais metais nebuvo naujų įėjimų į rinką ir dėl kainų padidėjimo susitarimo šalys neprarado pastebimos rinkos dalies. Esami konkurentai neįgijo didelių naujų pajėgumų, į rinką nepateko ir naujų konkurentų. Atsižvelgiant į šalių rinkos padėtį ir į tai, kad nebuvo konkurencinio atsako į jų bendrus veiksmus, galima daryti išvadą, kad susitarimo šalys nejaučia realaus konkurencinio spaudimo ir kad dėl susitarimo jos gali panaikinti konkurenciją pagal 53 straipsnio 3 dalies nuostatas.

A yra elektros prietaisų profesionalams gamintojas, turintis 65 % rinkos dalį atitinkamoje nacionalinėje rinkoje. B yra konkuruojantis gamintojas, turintis 5 % rinkos dalį, kuris sukūrė naują galingesnį variklio tipą, naudojantį mažiau elektros energijos. A ir B sudaro susitarimą, įsteigdami bendrąją įmonę naujojo variklio gamybai. B įsipareigoja suteikti bendrajai įmonei išimtinę licenciją. Bendrojoje įmonėje nauja B technologija sujungiama su efektyviu A gamybos ir kokybės kontrolės procesu. Egzistuoja kitas stambus konkurentas, užimantis 15 % rinkos dalį. Kitą konkurentą, kuriam priklauso 5 % rinkos, neseniai įsigijo C, stambus tarptautinis konkuruojančių elektros prietaisų gamintojas, pats naudojantis veiksmingas technologijas. C iki šiol neveikė rinkoje daugiausia todėl, kad vartotojai pageidauja įmonės atstovybės ir paslaugų, teikiamų vietoje. Įsigydamas vietinę įmonę C įgyja prieigą prie paslaugų struktūros, būtinos siekiant skverbtis į rinką. C patekimas į rinką turėtų užtikrinti, kad konkurencija nebus panaikinta.