21.8.2007

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 193/1

---

BENDROJI POZICIJA (EB) Nr. 9/2007

Tarybos priimta 2007 m. gegužės 21 d.

Siekiant priimti … Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. …/2007, nustatantį bendrą verslo registrų sistemą statistiniais tikslais ir panaikinantį Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2186/93

(2007/C 193 E/01)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 285 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (1),

kadangi:

(1)

1993 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2186/93 (2) buvo nustatyta bendra sistema verslo registrams statistikos tikslais, kuriuose vartojami suvienodinti apibrėžimai, charakteristikos, apimtis ir atnaujinimo procedūros. Siekiant toliau tobulinti verslo registrų perkėlimą į suvienodintą sistemą, reikėtų priimti naują reglamentą.

(2)

1993 m. kovo 15 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 696/93 dėl statistinių vienetų gamybos sistemai stebėti ir analizuoti Bendrijoje (3) pateikiami rekomenduojamų vartoti statistinių vienetų apibrėžimai. Siekiant įvykdyti Bendrijos reikalavimus, vidaus rinkai reikia geresnio statistinio palyginamumo. Siekiant tokio pagerinimo, reikėtų nustatyti bendrus įmonių ir kitų susijusių statistinių vienetų apibrėžimus ir apibūdinimus.

(3)

1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 58/97 dėl verslo struktūros statistikos (4) ir 1998 m. gegužės 19 d. ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1165/98 dėl trumpojo laikotarpio statistikos (5) nustatyta Bendrijos statistikos apie verslo struktūrą, veiklą, konkurencingumą ir efektyvumą Bendrijoje bendra rinkimo, apdorojimo, perdavimo ir vertinimo sistema. Verslo registrai statistikos tikslais sudaro tokios bendros sistemos pagrindinį elementą: suteikdami vienodą imčių sistemą, jie padeda organizuoti ir koordinuoti statistines apklausas.

(4)

Verslo registrai yra vienas iš metodų, padedančių suderinti išaugusios informacijos apie bendroves skirtingus reikalavimus ir sumažinančių administracinę naštą, visų pirma leidžiant naudotis turima informacija administracinėse ir teisinėse bylose, ypač mikro įmonių, mažų ir vidutinių įmonių atveju, kaip nurodyta 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (6).

(5)	1997 m. vasario 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 322/97 dėl Bendrijos statistikos (7) buvo nustatyta Bendrijos statistikos programos rengimo struktūra ir bendra statistinių duomenų konfidencialumo struktūra.

(6)	Bendrijos statistikos programoje numatytos konkrečios duomenų tvarkymo taisyklės neturi įtakos 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (8).

(7)

Verslo registrai statistikos tikslais taip pat yra pagrindinis verslo demografijos šaltinis, nes juose renkama informacija apie įsteigtas ir panaikintas įmones bei apie ekonomikos struktūrinius pasikeitimus dėl koncentracijos ar dekoncentracijos, kuri atsiranda susijungiant įmonėms, perimant įmones, įmonėms pasidalijus ar skilus, ar įvykus restruktūrizacijai.

(8)	Verslo registrai teikia pagrindinę informaciją, kurios reikia siekiant patenkinti stiprų politikos susidomėjimą kaimo plėtra, ne vien apie žemės ūkį, bet ir apie vis didėjančius jo derinius su kitomis veiklos rūšimis, kurios nėra įtraukiamos į daugiausia produktais pagrįstą žemės ūkio statistiką.

(9)

Valstybės įmonės vaidina svarbų vaidmenį valstybių narių nacionalinėje ekonomikoje. 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvoje 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo (9) aptariamos tam tikros valstybės įmonių rūšys. Todėl valstybės įmonės ir viešosios korporacijos turėtų būti nurodomos verslo registruose, o tai galima padaryti pasinaudojant institucinių sektorių klasifikacija.

(10)

Siekiant apibrėžti įmonių grupes, teisingai apibūdinti įmones, nustatyti didelių ir sudėtingų vienetų profilį ir ištirti tam tikrų rinkų koncentraciją, reikalinga informacija apie juridinių vienetų kontrolės ryšius. Informacija apie įmonių grupes pagerina verslo registrų kokybę ir gali būti naudojama siekiant sumažinti konfidencialių duomenų atskleidimo riziką. Kai kurie finansiniai duomenys dažnai yra daug svarbesni įmonių grupės ar pogrupio lygiu nei įmonės lygiu; juos galima gauti tik grupės ar pogrupio lygiu. Jei registruojamos įmonių grupės, tada prireikus galima tiesiogiai tirti visą grupę, o ne jos sudedamąsias dalis, o tai gali ženkliai sumažinti atsakymų pateikimo naštą. Siekiant įmonių grupes registruoti, reikėtų dar labiau suvienodinti verslo registrus.

(11)

Auganti ekonomikos globalizacija sukelia sunkumų dabartiniam įvairių statistinių duomenų pateikimui. Dėl tarptautinių įmonių grupių registracijos verslo registrai tampa pagrindine priemone gerinant daugelį su globalizacija susijusių statistinių duomenų: tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, mokėjimų balanso, užsienio tiesioginių investicijų, užsienyje esančių filialų, mokslinių tyrimų, plėtros ir inovacijų bei tarptautinės darbo rinkos. Dauguma tokios statistikos apima visą ekonomiką ir reikalauja, kad į verslo registrus būtų įtraukti visi ekonomikos sektoriai.

(12)

Remiantis 1990 m. birželio 11 d. Tarybos reglamento (Euratomas, EEB) Nr. 1588/90 dėl konfidencialių statistinių duomenų perdavimo Europos Bendrijų statistikos tarnybai (10) 3 straipsnio 2 dalimi, nacionalinės statistinių duomenų konfidencialumo taisyklės negali būti taikomos norint neleisti perduoti konfidencialius statistikos duomenis Bendrijos institucijai (Eurostatui), jeigu Bendrijos teisės aktas numato tokių duomenų perdavimą.

(13)

Siekiant garantuoti šiame reglamente nurodytų įsipareigojimų vykdymą, už duomenų rinkimą valstybėse narėse atsakingoms nacionalinėms valdžios institucijoms gali prireikti pasinaudoti administracinių duomenų šaltiniais, tokiais kaip mokesčių ir socialinės apsaugos institucijų, centrinių bankų ir kitų valstybės institucijų registrais ir kitomis informacijos apie tarpvalstybinius sandorius ir pozicijas turinčiomis duomenų bazėmis, jei tokių duomenų reikia ruošiant Bendrijos statistiką.

(14)	2005 m. sausio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 184/2005 dėl mokėjimų balanso, tarptautinės prekybos paslaugomis ir tiesioginių užsienio investicijų Bendrijos statistikos (11) buvo nustatyta bendra atitinkamos Bendrijos statistikos rengimo, perdavimo ir įvertinimo sistema.

(15)	Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti priimamos laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (12).

(16)

Visų pirma, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai atnaujinti priede pateiktą registruose naudojamų charakteristikų sąrašą, jų apibrėžimus ir jų nuoseklumo taisykles, nuspręsti dėl mažiausių įmonių ir visų įmonių rezidenčių grupių įtraukimo, priimti taisykles dėl registrų atnaujinimo ir nustatyti bendrus kokybės standartus bei kokybės ataskaitų turinį ir periodiškumą. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies keisti neesmines šio reglamento nuostatas arba jį papildyti naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turėtų būti patvirtintos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, numatytą Tarybos sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje.

(17)	Todėl Reglamentas (EEB) Nr. 2186/93 turėtų būti panaikintas.

(18)	Buvo konsultuojamasi su Statistikos programų komitetu, įsteigtu Tarybos sprendimu 89/382/EEB, Euratomas (13),

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Tikslas

Šis reglamentas nustato bendrą verslo registrų statistikos reikmėms struktūrą Bendrijoje.

Valstybės narės turi įdiegti vieną ar daugiau suderintų registrų statistikos reikmėms, kurie būtų naudojami kaip priemonė ruošiant ir koordinuojant tyrimus, taip pat kaip informacijos šaltinis verslo dalyvių ir verslo demografijos statistinei analizei, administracinių duomenų naudojimui ir statistinių vienetų identifikavimui bei sudarymui.

2 straipsnis

Apibrėžimai

Šiame reglamente taikomi tokie apibrėžimai:

a)	„Juridinis vienetas“, „įmonė“, „vietinis vienetas“ ir „įmonių grupė“ apibrėžiami, kaip tai apibrėžta Reglamento (EEB) Nr. 696/93 priede;

b)	„Nacionalinės valdžios institucijos“ apibrėžiamos, kaip tai apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 322/97 2 straipsnyje;

c)	„Statistikos reikmės“ apibrėžiamos, kaip tai apibrėžta Reglamento (EEB) Nr. 1588/90 2 straipsnio 4 dalyje;

d)	„Tarptautinė įmonių grupė“ — įmonių grupė, kurią sudaro mažiausiai dvi įmonės arba juridiniai vienetai esantys skirtingose šalyse;

e)	„Atskirtinė įmonių grupė“ — tarptautinei įmonių grupei priklausančios įmonės bei juridiniai vienetai, kurie yra tos pačios šalies rezidentai. Tuo atveju, jei kiti vienetai yra ne rezidentai, ją gali sudaryti tik vienas vienetas. Įmonė gali sudaryti atskirtinę įmonių grupę arba jos dalį.

3 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Atsižvelgiant į 2 straipsnyje pateiktus apibrėžimus ir šiame straipsnyje nurodytus apribojimus, į registrus turi būti įtraukta:

a)	visos įmonės, kurios savo vykdoma ekonomine veikla prisideda prie bendro vidaus produkto (BVP), ir jų vietiniai vienetai;

b)	tokias įmones sudarantys juridiniai vienetai;

c)	atskirtinės įmonių grupės ir tarptautinės įmonių grupės; ir

d)	visų įmonių rezidenčių grupės.

2.   Tačiau 1 dalies reikalavimas netaikomas ūkiams, jei jie gamina prekes ir teikia paslaugas tik savo pačių vartojimui arba tik nuomoja savo turtą.

3.   Vietiniai vienetai, kurie nesudaro atskirų juridinių subjektų (filialų), priklauso nuo užsienio įmonių ir klasifikuojami kaip kvazi bendrovės pagal 1995 m. Europos sąskaitų sistemą, nustatytą 1996 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2223/96 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Bendrijoje (14), ir Jungtinių Tautų 1993 m. Nacionalinių sąskaitų sistemą, registruojami verslo registruose kaip įmonės.

4.   Įmonių grupes galima nustatyti pagal jų juridinių vienetų kontrolės ryšius. Siekiant apibūdinti įmonių grupes, vartojamas Reglamento (EB) Nr. 2223/96 A priedo 2.26 punkte nustatytas kontrolės apibrėžimas.

5.   Šis reglamentas taikomas tik tiems vienetams, kurie visapusiškai arba iš dalies vykdo ekonominę veiklą. Ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kurios metu konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ir paslaugos. Be to, verslo registrų tikslais ekonomine veikla laikomos ir ne rinkos paslaugos, kurios prisideda prie BVP, taip pat tiesioginis ir netiesioginis aktyvių juridinių vienetų turėjimas. Ekonomiškai neaktyvūs juridiniai vienetai sudaro įmonės dalį tik tada, jei jie yra kartu su ekonomiškai aktyviais juridiniais vienetais.

6.   Dėl priemonių, kuriomis siekiama iš dalies pakeisti šio reglamento neesmines nuostatas, susijusias su mažiau nei pusę asmens įdarbinančių įmonių ir valstybėms narėms statistiškai nereikšmingų visų įmonių rezidenčių grupių įtraukimu į registrą bei vienetų, suderinamų su tais, kurie naudojami žemės ūkio statistikai, apibrėžimu, sprendžiama taikant 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

4 straipsnis

Informacijos šaltiniai

1.   Valstybės narės, vykdydamos 6 straipsnyje nurodytus kokybės reikalavimus ir rinkdamos šiuo reglamentu reikalaujamą informaciją, gali naudotis visais, jų nuomone reikalingais informacijos šaltiniais. Nacionalinės valdžios institucijos turi būti įgaliotos, atsižvelgiant į jų kompetenciją, rinkti statistikos reikmėms šiame reglamente nurodytą informaciją, laikomą administracinėse ir teisinėse bylose.

2.   Jei reikalaujamų duomenų surinkimui reikia didesnių, nei pagrįstų išlaidų, nacionalinės valdžios institucijos gali naudoti būtiną tikslumą ir kokybės lygį atitinkančias statistinio apskaičiavimo procedūras.

5 straipsnis

Registrų charakteristikos

1.   Registruose pateiktiems vienetams suteikiamas identifikavimo kodas; vienetai apibūdinami naudojantis priede nurodytomis charakteristikomis.

2.   Priemonės, kuriomis siekiama iš dalies pakeisti šio reglamento neesmines nuostatas jas papildant charakteristikų sąrašo atnaujinimu, charakteristikų aprašymu ir tęstinumo taisyklėmis, patvirtinamos pagal 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

6 straipsnis

Kokybės standartai ir ataskaitos

1.   Valstybės narės imasi visų priemonių, kad būtų užtikrinta verslo registrų kokybė.

2.   Komisijos (Eurostato) prašymu valstybės narės pateikia ataskaitą dėl verslo registrų kokybės (toliau — kokybės ataskaita).

3.   Su bendrais kokybės standartais susijusios priemonės bei kokybės ataskaitų turinys ir periodiškumas patvirtinami pagal 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu ir atsižvelgiant į duomenų surinkimo išlaidas.

4.   Valstybės narės informuoja Komisiją (Eurostatą) apie svarbius metodikos ar kitus pakeitimus, kurie darytų įtaką verslo registrų kokybei, iškart, kai tik jos apie tai sužino, ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo tokio pasikeitimo įsigaliojimo.

5.   Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai šio reglamento įgyvendinimo ataskaitą, kurioje pirmiausia nurodomos statistinės sistemos išlaidos, našta verslo įmonėms ir nauda.

7 straipsnis

Rekomendacijų vadovas

Komisija paskelbia verslo registrų rekomendacijų vadovą. Vadovas atnaujinamas glaudžiai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis.

8 straipsnis

Trukmė ir periodiškumas

1.   Registro įrašai ir iš jo išbraukta informacija atnaujinama bent kartą per metus.

2.   Atnaujinimo dažnumas priklauso nuo vieneto rūšies, konkretaus kintamojo dydžio, vieneto dydžio ir paprastai informacijos atnaujinimui naudojamo šaltinio.

3.   Su duomenų atnaujinimo taisyklėmis susijusios priemonės patvirtinamos pagal 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

4.   Valstybės narės kasmet parengia registrų kopijas, kuriose atsispindi registrų padėtis metų pabaigoje, ir analizės tikslais tokias kopijas saugo bent 30 metų.

9 straipsnis

Ataskaitų perdavimas

1.   Valstybės narės atlieka registrų statistinę analizę ir perduoda informaciją Komisijai (Eurostatui) laikydamosi Komisijos patvirtintos formos ir tvarkos pagal 16 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

2.   Valstybės narės Komisijos (Eurostato) prašymu perduoda jai (jam) visą susijusią informaciją dėl šio reglamento įgyvendinimo valstybėse narėse.

10 straipsnis

Valstybių narių keitimasis konfidencialiais duomenimis

Remiantis nacionaliniais teisės aktais, atitinkamos įvairių valstybių narių nacionalinės valdžios institucijos gali keistis konfidencialiais duomenimis išimtinai statistikos reikmėms tada, kai toks keitimasis užtikrina informacijos apie tarptautinę įmonių grupę kokybę Europos Sąjungoje. Nacionaliniai centriniai bankai, remiantis nacionalinės teisės aktais gali būti keitimosi informacija šalys.

11 straipsnis

Komisijos (Eurostato) ir valstybių narių keitimasis konfidencialiais duomenimis

1.   Nacionalinės valdžios institucijos perduoda Komisijai (Eurostatui) duomenis apie tarptautines įmonių grupes ir jų sudedamuosius vienetus, kaip tai apibrėžta priede, informacijai apie tarptautines grupes Europos Sąjungoje parengti išimtinai statistikos reikmėms.

2.   Siekdama užtikrinti nuoseklų duomenų registravimą, išimtinai statistikos reikmėms, Komisija (Eurostatas) perduoda atitinkamai nacionalinei valdžios institucijai kiekvienoje valstybėje narėje duomenis apie tarptautinę įmonių grupę, taip pat apie jos sudedamuosius vienetus, kai mažiausiai vienas jos juridinių vienetų yra tos valstybės narės teritorijoje.

3.   Siekiant užtikrinti, kad pagal šį straipsnį perduodami duomenys būtų naudojami išimtinai statistikos reikmėms, Komisijai (Eurostatui) perduodamų individualių vienetų ir atitinkamoms nacionalinėms valdžios institucijoms perduodamų duomenų apie tarptautines įmonių grupes tikslas, apimtis, forma, saugumo ir konfidencialumo priemonės bei perdavimo tvarka patvirtinami pagal 16 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

12 straipsnis

Komisijos (Eurostato) ir centrinių bankų keitimasis konfidencialiais duomenimis

1.   Šio reglamento tikslais keitimasis konfidencialiais duomenimis, išimtinai statistikos reikmėms, gali vykti tarp Komisijos (Eurostato) ir nacionalinių centrinių bankų bei tarp Komisijos (Eurostato) ir Europos centrinio banko, jei juo siekiama užtikrinti informacijos apie tarptautines įmonių grupes Europos Sąjungoje kokybę ir jei jam buvo gautas atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos leidimas.

2.   Siekiant užtikrinti, kad pagal šį straipsnį perduodami duomenys būtų naudojami išimtinai statistikos reikmėms, nacionaliniams centriniams bankams ir Europos centriniam bankui perduodamų duomenų apie tarptautines įmonių grupes tikslas, apimtis, forma, saugumo ir konfidencialumo priemonės bei perdavimo tvarka patvirtinami pagal 16 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

13 straipsnis

Konfidencialumas ir prieiga prie identifikuojamų duomenų

1.   Kai Komisija (Eurostatas), nacionalinės valdžios institucijos, nacionaliniai centriniai bankai ir Europos centrinis bankas pagal 10, 11 ir 12 straipsnius gauna konfidencialius duomenis, jie juos tvarko konfidencialiai pagal Reglamentą (EB) Nr. 322/97.

2.   Pagal šį reglamentą ir nepaisant Reglamento (EB) Nr. 322/97 14 straipsnio, konfidencialių duomenų perdavimas tarp nacionalinių valdžios institucijų ir Komisijos (Eurostato) gali būti vykdomas tiek, kiek būtina rengiant konkrečią Bendrijos statistiką. Norint kitur perduoti pateikiamus duomenis, reikia gauti aiškų šiuos duomenis surinkusios nacionalinės valdžios institucijos leidimą.

14 straipsnis

Pereinamasis laikotarpis ir leidžiančios nukrypti nuostatos

Jei verslo registruose reikia atlikti daug pakeitimų, Komisija valstybės narės prašymu gali leisti taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą pereinamuoju laikotarpiu, kuris neviršija … (15).

Žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei, viešajam valdymui ir gynybai bei privalomam socialiniam draudimui ir papildomoms su įmonių grupėmis susijusioms charakteristikoms, Komisija valstybių narių prašymu gali leisti taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą pereinamuoju laikotarpiu, kuris neviršija … (16).

15 straipsnis

Įgyvendinimo priemonės

1.   Pagal 16 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu patvirtinamos toliau nurodytos priemonės, skirtos iš dalies keisti neesmines šio reglamento nuostatas, inter alia, papildant jį:

a)	mažiausių įmonių ir visų įmonių rezidenčių grupių įtraukimu, kaip numatyta 3 straipsnio 6 dalyje;

b)

priede pateikto registruose naudojamų charakteristikų sąrašo, jų apibrėžimų ir jų nuoseklumo taisyklių atnaujinimu, kaip numatyta 5 straipsnyje, atsižvelgiant į principą, kad atnaujinimo nauda turi būti didesnė už jo kainą, bei principą, kad valstybių narių ar įmonių panaudoti papildomi ištekliai būtų priimtini;

c)	bendrų kokybės standartų bei kokybės ataskaitų turinio ir periodiškumo nustatymas, kaip numatyta 6 straipsnio 3 dalyje; ir

d)	registrų duomenų atnaujinimo taisyklėmis, kaip numatyta 8 straipsnio 3 dalyje.

2.   Pagal 16 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą patvirtinamos priemonės, susijusios su:

a)	informacijos, gautos atlikus registrų statistinę analizę, perdavimu, kaip numatyta 9 straipsnyje;

b)	duomenų apie tarptautinių įmonių grupių sudedamuosius vienetus perdavimu tarp Komisijos (Eurostato) ir valstybių narių, kaip numatyta 11 straipsnyje; ir

c)	duomenų apie tarptautines įmonių grupes perdavimu tarp Komisijos (Eurostato) ir centrinių bankų, kaip numatyta 12 straipsnyje.

16 straipsnis

Komitetas

1.   Komisijai padeda Statistikos programų komitetas.

2.   Darant nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis yra trys mėnesiai.

3.   Darant nuorodą į šią dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1-4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

17 straipsnis

Panaikinimas

Reglamentas (EEB) Nr. 2186/93 panaikinamas.

Nuorodos į panaikintą reglamentą laikomos nuorodomis į šį reglamentą.

18 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

---

(1)  2006 m. birželio 1 d. Europos Parlamento nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje), 2007 m. gegužės 21 d. Tarybos bendroji pozicija ir … Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje); … Tarybos sprendimas (dar nepaskelbtas Oficialiajame leidinyje).

(2)  OL L 196, 1993 8 5, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

(3)  OL L 76, 1993 3 30, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

(4)  OL L 14, 1997 1 17, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1893/2006 (OL L 393, 2006 12 30, p. 1).

(5)  OL L 162, 1998 6 5, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1893/2006.

(6)  OL L 124, 2003 5 20, p. 36.

(7)  OL L 52, 1997 2 22, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

(8)  OL L 281, 1995 11 23, p. 31. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

(9)  OL L 195, 1980 7 29, p. 35. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2005/81/EB (OL L 312, 2005 11 29, p. 47).

(10)  OL L 151, 1990 6 15, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

(11)  OL L 35, 2005 2 8, p. 23. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 602/2006 (OL L 106, 2006 4 19, p. 10).

(12)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23. Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2006/512/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 11).

(13)  OL L 181, 1989 6 28, p. 47.

(14)  OL L 310, 1996 11 30, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1267/2003 (OL L 180, 2003 7 18, p. 1).

(15)  Dveji metai nuo šio reglamento įsigaliojimo.

(16)  Penkeri metai nuo šio reglamento įsigaliojimo.

---

---

---

21.8.2007

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 193/13

---

BENDROJI POZICIJA (EB) Nr. 10/2007

Tarybos priimta 2007 m. birželio 28 d.

siekiant priimti … Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. …/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“) ir panaikinantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000

(2007/C 193 E/02)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 61 straipsnio c punktą ir 67 straipsnio 5 dalies antrą įtrauką,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (2),

kadangi:

(1)	Sąjungos tikslas yra išlaikyti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Bendrija, be kita ko, turi patvirtinti teisminės savitarpio pagalbos civilinėse bylose priemones, būtinas, kad vidaus rinka tinkamai veiktų.

(2)	Kad vidaus rinka tinkamai veiktų, būtina pagerinti ir paspartinti teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimą valstybėse narėse.

(3)

Taryba 1997 m. gegužės 26 d. aktu (3) parengė Konvenciją dėl Europos Sąjungos teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ir rekomendavo ją priimti valstybėms narėms pagal atitinkamas jų konstitucines normas. Minėta konvencija neįsigaliojo. Reikėtų užtikrinti derybų dėl Konvencijos sudarymo rezultatų tęstinumą.

(4)	2000 m. gegužės 29 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (4). Tas reglamentas iš esmės grindžiamas Konvencija.

(5)

2004 m. spalio 1 d. Komisija priėmė pranešimą dėl Reglamento (EB) Nr. 1348/2000. Pranešime daroma išvada, kad nuo Reglamento (EB) Nr. 1348/2000 įsigaliojimo 2001 m., jį taikant iš esmės pagerėjo ir paspartėjo dokumentų perdavimas bei įteikimas valstybėse narėse, tačiau tam tikrų nuostatų taikymas vis tiek nėra visiškai tinkamo lygio.

(6)

Veiksminga ir operatyvi civilinių bylų nagrinėjimo tvarka reikalauja, kad teisminiai ir neteisminiai dokumentai būtų perduodami tarp valstybių narių paskirtų vietos institucijų tiesiogiai ir greitomis priemonėmis. Valstybės narės gali pranešti apie savo ketinimą paskirti tik vieną perduodančiąją arba gaunančiąją agentūrą ar vieną abi šias funkcijas atliekančią agentūrą penkerių metų kadencijai. Ši kadencija gali būti pratęsiama kas penkeri metai.

(7)

Greitam dokumentų perdavimui užtikrinti gali būti taikomos visos atitinkamos priemonės, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų, reikalaujančių, kad gautas dokumentas būtų įskaitomas ir patikimas. Perdavimo saugumui užtikrinti reikia, kad dokumentas būtų perduodamas kartu su tipine forma, užpildyta vietos, kurioje jis turi būti įteiktas, oficialia kalba arba viena iš oficialių kalbų, ar kita atitinkamai valstybei narei priimtina kalba.

(8)	Šis reglamentas neturėtų būti taikomas įteikiant dokumentą bylos šalies įgaliotajam atstovui valstybėje narėje, kurioje nagrinėjama byla, nepriklausomai nuo tos bylos šalies gyvenamosios vietos.

(9)	Dokumentą reikėtų įteikti kuo greičiau ir bet kuriuo atveju per vieną mėnesį po to, kai jį gauna gaunančioji agentūra.

(10)	Kad būtų užtikrintas veiksmingas šio reglamento įgyvendinimas, galimybė atsisakyti priimti įteikiamus dokumentus turėtų būti numatyta tik išimtiniais atvejais.

(11)	Siekiant palengvinti dokumentų perdavimą ir įteikimą valstybėse narėse, turėtų būti naudojamos šio reglamento prieduose pateiktos tipinės formos.

(12)

Gaunančioji agentūra, naudodama tipinę formą, turėtų raštu informuoti adresatą, kad jis gali atsisakyti priimti įteikiamą dokumentą arba grąžinti jį gaunančiajai agentūrai per vieną savaitę, jeigu šis dokumentas parengtas jam nesuprantama arba ne oficialia tos įteikimo vietos kalba ar viena iš oficialių kalbų. Ši taisyklė turėtų būti taikoma ir vėliau, kai dokumentas įteikiamas adresatui kartą jau atsisakiusiam jį priimti. Šios taisyklės dėl atsisakymo turėtų būti taikomos ir tais atvejais, kai dokumentą įteikia diplomatinių ir konsulinių įstaigų darbuotojai, dokumentas įteikiamas paštu arba tiesiogiai. Reikėtų nustatyti, kad galima patikslinti atsisakytą dokumentą, adresatui įteikiant dokumento vertimą.

(13)

Greitam perdavimui užtikrinti dokumentai turi būti įteikti per kelias dienas nuo dokumento gavimo. Tačiau jei dokumentas neįteikiamas praėjus vienam mėnesiui, gaunančioji agentūra turėtų apie tai pranešti perduodančiajai agentūrai. Pasibaigus šiam laikotarpiui prašymas neturėtų būti grąžinamas perduodančiajai agentūrai, jeigu aišku, kad dokumentai gali būti įteikti per pagrįstą laikotarpį.

(14)

Tais atvejais, kai dokumento nepavyksta įteikti per mėnesį, pvz., kadangi atsakovas atostogauja arba yra išvykęs darbo reikalais, gaunančioji agentūra ir toliau turėtų imtis visų būtinų veiksmų, kad jį įteiktų. Tačiau, kad gaunančioji agentūra nebūtų įpareigota bandyti įteikti dokumentą neribotą laiką, perduodančioji agentūra turėtų tipinėje formoje nustatyti galutinį terminą, po kurio nebebūtina įteikti dokumento.

(15)

Dėl valstybių narių nevienodų darbo tvarkos taisyklių pagrindinė dokumentų įteikimo data atskirose valstybėse narėse skiriasi. Atsižvelgiant į tokias situacijas ir sunkumus, kurie gali atsirasti, šiame reglamente reikėtų numatyti sistemą, pagal kurią dokumentų įteikimo data būtų nustatoma pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę. Tačiau kai pagal valstybės narės teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, dokumento įteikimo data pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti pagal tos valstybės narės teisę nustatyta data. Tokia dvigubos datos sistema yra tik keliose valstybėse narėse. Valstybės narės, kuriose ši sistema taikoma, turėtų apie tai pranešti Komisijai, kuri turėtų paskelbti šią informaciją Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir Europos teisminiame tinkle civilinėse ir komercinėse bylose, sukurtame Tarybos sprendimu 2001/470/EB (5).

(16)

Siekiant palengvinti galimybę kreiptis į teismą, išlaidos patirtos kreipiantis į teismo pareigūną arba asmenį, kompetentingą pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę, turėtų atitikti vienkartinį fiksuotą mokestį, kurį iš anksto nustato ta valstybė narė, atsižvelgdama į proporcingumo ir nediskriminavimo principus. Reikalavimas nustatyti vienkartinį fiksuotą mokestį neturėtų kliudyti valstybėms narėms nustatyti skirtingus mokesčius už skirtingus įteikimo būdus, jeigu jos laikosi šių principų.

(17)	Kiekviena valstybė narė kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims dokumentus gali įteikti tiesiogiai paštu: registruotu laišku su gavimo patvirtinimu arba lygiaverčiu būdu.

(18)	Bet kuris bylos baigtimi suinteresuotas asmuo dokumentus turėtų galėti įteikti tiesiogiai per teismo pareigūnus, tarnautojus ar kitus valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingus asmenis, kai toks tiesioginis įteikimas leidžiamas pagal tos valstybės narės teisę.

(19)

Komisija turėtų parengti vadovą, kuriame būtų pateikta informacija, susijusi su šio reglamento tinkamu taikymu ir kuris turėtų būti paskelbtas Europos teisminiame tinkle civilinėse ir komercinėse bylose. Komisija ir valstybės narės turėtų imtis visų priemonių, kad užtikrintų, jog ši informacija būtų nauja ir išsami, ypač kad būtų tikslūs gaunančiosios ir perduodančiosios agentūros kontaktiniai duomenys.

(20)	Apskaičiuojant šiame reglamente numatytus terminus ir laikotarpius, turėtų būti taikomas 1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatantis terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (6).

(21)	Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (7).

(22)

Pirmiausia Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai atnaujinti prieduose pateiktas tipines formas ir daryti jų techninius pakeitimus. Atsižvelgiant į tai, kad tos priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies keisti ir (arba) išbraukti neesmines šio reglamento nuostatas, jos turi būti patvirtintos laikantis Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.

(23)

Šis reglamentas turi viršenybę valstybių narių sudarytų dvišalių ar daugiašalių sutarčių ar susitarimų, kurių taikymo sritis yra tokia pati, ypač 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos (8) protokolo ir 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos (9) nuostatų atžvilgiu santykiuose tarp valstybių narių, kurios yra jų šalys. Šis reglamentas netrukdo valstybėms narėms vykdyti ar sudaryti sutartis ar susitarimus, paspartinančius arba supaprastinančius dokumentų perdavimą, jeigu jie atitinka šį reglamentą.

(24)

Pagal šį reglamentą perduodama informacija turėtų būti tinkamai apsaugota. Šis klausimas yra reglamentuojamas 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (10) ir 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (11).

(25)	Ne vėliau kaip 2011 m. birželio 1 d. ir vėliau kas penkeri metai Komisija turėtų peržiūrėti šio reglamento taikymą ir pasiūlyti būtinus pakeitimus.

(26)

Kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti ir, dėl veiksmo masto arba poveikio, tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(27)	Kad nuostatomis būtų galima lengviau naudotis ir jos būtų suprantamesnės, Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 turėtų būti panaikintas ir pakeistas šiuo reglamentu.

(28)	Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridedamo Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos 3 straipsnį Jungtinė Karalystė ir Airija dalyvauja priimant ir taikant šį reglamentą.

(29)	Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridedamo Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir dėl to jis jai neprivalomas bei netaikomas,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas. Jis netaikomas visų pirma mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą įgyvendinant valstybės valdžią (acta iure imperii).

2.   Šis reglamentas netaikomas jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteiktas dokumentas, adresas.

3.   Šiame dokumente sąvoka „valstybės narės“ reiškia valstybes nares, išskyrus Daniją.

2 straipsnis

Perduodančiosios ir gaunančiosios agentūros

1.   Kiekviena valstybė narė paskiria valstybės tarnautojus, institucijas ar kitus asmenis (toliau — perduodančiosios agentūros), kompetentingus perduoti teisminius ar neteisminius dokumentus, įteiktinus kitoje valstybėje narėje.

2.   Kiekviena valstybė narė paskiria valstybės tarnautojus, institucijas ar kitus asmenis (toliau — gaunančiosios agentūros), kompetentingus priimti teisminius ar neteisminius dokumentus iš kitos valstybės narės.

3.   Valstybė narė gali paskirti vieną perduodančiąją ir vieną gaunančiąją agentūrą arba vieną abi šias funkcijas vykdančią agentūrą. Federacinė valstybė, valstybė, kurioje yra kelios teisinės sistemos, arba savarankiškus teritorinius vienetus turinti valstybė gali paskirti daugiau kaip vieną tokią agentūrą. Kadencija galioja penkerius metus ir gali būti pratęsiama kas penkeri metai.

4.   Kiekviena valstybė narė pateikia Komisijai šią informaciją:

a)	šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų gaunančiųjų agentūrų pavadinimus ir adresus;

b)	geografines sritis, kuriose jos turi jurisdikciją;

c)	jų turimas priemones dokumentams priimti; ir

d)	kalbas, kuriomis galima pildyti I priede pateiktą tipinę formą.

Valstybės narės praneša Komisijai apie visus vėlesnius minėtos informacijos pakeitimus.

3 straipsnis

Centrinė įstaiga

Kiekviena valstybė narė paskiria centrinę įstaigą, atsakingą už:

a)	informacijos teikimą perduodančiosioms agentūroms;

b)	visų problemų, kurios gali atsirasti perduodant įteiktinus dokumentus, sprendimą;

c)	prašymo įteikti dokumentus kompetentingai gaunančiajai institucijai persiuntimą išimties tvarka, perduodančiosios agentūros reikalavimu.

Federacinė valstybė, valstybė, kurioje yra kelios teisinės sistemos, arba savarankiškus teritorinius vienetus turinti valstybė, gali paskirti daugiau kaip vieną centrinę įstaigą.

II SKYRIUS

TEISMINIAI DOKUMENTAI

1 SKIRSNIS

Teisminių dokumentų perdavimas ir įteikimas

4 straipsnis

Dokumentų perdavimas

1.   Teisminiai dokumentai tiesiogiai ir kuo greičiau perduodami tarp agentūrų, paskirtų pagal 2 straipsnį.

2.   Dokumentai, prašymai, patvirtinimai, gavimo pranešimai, pažymėjimai ir kiti raštai tarp perduodančiųjų ir gaunančiųjų agentūrų gali būti perduodami bet kokiomis tinkamomis priemonėmis, jeigu gauto dokumento turinys yra teisingas ir atitinka išsiųsto dokumento turinį, o visa jame pateikta informacija yra lengvai įskaitoma.

3.   Kartu su perduotinu dokumentu pateikiamas prašymas, parengtas pagal I priede pateiktą tipinę formą. Forma užpildoma valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialia kalba arba, jeigu toje valstybėje narėje yra kelios oficialios kalbos, vietos, kurioje turi būti įteiktas dokumentas, oficialia kalba arba viena iš jos oficialių kalbų, ar kita tos valstybės narės nurodyta jai priimtina kalba. Kiekviena valstybė narė nurodo Europos Sąjungos institucijų oficialią kalbą arba kalbas, kitas nei jos oficiali kalba, kuri ar kurios yra priimtinos formai užpildyti.

4.   Dokumentų ir visų kitų išsiųstų raštų nereikia legalizuoti ar taikyti jiems kitus lygiaverčius formalumus.

5.   Jeigu perduodančioji agentūra nori, kad kartu su 10 straipsnyje nurodytu pažymėjimu būtų grąžinta dokumento kopija, ji siunčia dvi minėto dokumento kopijas.

5 straipsnis

Dokumentų vertimas

1.   Perduodančioji agentūra, kuriai paraiškos davėjas pateikia dokumentą perdavimui, informuoja pareiškėją apie tai, kad adresatas gali atsisakyti tokį dokumentą priimti, jeigu jis yra parengtas kita kalba, nei viena iš 8 straipsnyje nurodytų kalbų.

2.   Pareiškėjas padengia visas vertimo išlaidas prieš dokumento perdavimą, nepažeidžiant bet kokio galimo teismo ar kompetentingos institucijos vėliau priimto sprendimo dėl atsakomybės už tokias išlaidas.

6 straipsnis

Dokumentų priėmimas gaunančiojoje agentūroje

1.   Gavusi dokumentą, gaunančioji agentūra kuo greičiau ir bet kuriuo atveju per septynias dienas nuo jo gavimo, greičiausiomis perdavimo priemonėmis išsiunčia perduodančiajai agentūrai gavimo pranešimą, naudodama I priede pateiktą tipinę formą.

2.   Jeigu remiantis perduota informacija ar dokumentais prašymas įteikti dokumentus negali būti įvykdytas, gaunančioji agentūra susisiekia su perduodančiąja agentūra greičiausiomis perdavimo priemonėmis, kad būtų gauta trūkstama informacija ar dokumentai.

3.   Jeigu prašymas įteikti dokumentus akivaizdžiai nepriklauso šio reglamento taikymo sričiai arba dėl nustatytų oficialių sąlygų nesilaikymo dokumentų įteikti nėra galimybės, perduotas prašymas ir dokumentai juos gavus grąžinami perduodančiajai agentūrai kartu su pranešimu apie grąžinimą naudojant I priede pateiktą tipinę formą.

4.   Gaunančioji agentūra, kuri gauna dokumentą perdavimui, bet neturi tam teritorinės jurisdikcijos, gautą dokumentą kartu su prašymu išsiunčia toje pačioje valstybėje narėje teritorinę jurisdikciją turinčiai gaunančiajai agentūrai, jeigu minėtas prašymas atitinka 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, ir apie tai atitinkamai informuoja perduodančiąją agentūrą naudodama I priede pateiktą tipinę formą. Gaunančioji agentūra, gavusi minėtą dokumentą, 1 dalyje nustatyta tvarka informuoja perduodančiąją agentūrą.

7 straipsnis

Dokumentų įteikimas

1.   Gaunančioji agentūra pati įteikia dokumentą arba paveda kitiems jį įteikti pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę arba perduodančiosios agentūros reikalaujamu konkrečiu būdu, jeigu tas būdas neprieštarauja minėtos valstybės narės teisei.

2.   Gaunančioji agentūra turi imtis visų būtinų priemonių, kad dokumentas būtų įteiktas kuo greičiau ir bet kuriuo atveju per vieną mėnesį nuo dokumento gavimo. Jeigu nebuvo įmanoma įteikti dokumentą per vieną mėnesį nuo jo gavimo, gaunančioji agentūra:

a)	nedelsdama informuoja perduodančiąją agentūrą, pateikdama jai I priede pateiktos tipinės formos pažymėjimą, kuris parengiamas laikantis 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų; ir

b)	toliau imasi visų būtinų priemonių, kad dokumentas būtų įteiktas, išskyrus atvejus, kai perduodančioji agentūra nurodė kitaip, kai įteikimas gali būti įmanomas per pagrįstą laikotarpį.

8 straipsnis

Atsisakymas priimti dokumentą

1.   Gaunančioji agentūra, naudodama II priede pateiktą tipinę formą, informuoja adresatą, kad jis gali atsisakyti priimti įteikiamą dokumentą arba grąžinti dokumentą gaunančiajai agentūrai per vieną savaitę, jeigu jis nėra parengtas viena iš šių kalbų arba nėra pridėtas jo vertimas į bet kurią iš šių kalbų:

a)	kalba, kurią supranta adresatas; arba

b)	valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialia kalba arba jei yra keletas oficialių kalbų toje valstybėje narėje — oficialia kalba ar viena iš oficialių įteikimo vietos kalbų.

2.   Jeigu gaunančiajai agentūrai pranešama apie adresato atsisakymą priimti dokumentą, kaip nurodoma šio straipsnio 1 dalyje, ji nedelsdama informuoja perduodančiąją agentūrą, pateikdama 10 straipsnyje nurodytą pažymėjimą, ir grąžina prašymą bei dokumentus, kurių vertimo reikalaujama.

3.   Jeigu adresatas atsisakė priimti dokumentą pagal 1 dalį, galima ištaisyti dokumento įteikimo procedūrą, pagal šio reglamento nuostatas adresatui įteikiant dokumentą su pridėtu vertimu į 1 dalyje numatytą kalbą. Tuo atveju dokumento įteikimo data turi būti data, kurią dokumentas su pridėtu vertimu įteikiamas pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę. Tačiau kai pagal valstybės narės teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, data, į kurią reikia atsižvelgti pareiškėjo atžvilgiu, turi būti pirminio dokumento įteikimo data, nustatyta pagal 9 straipsnio 2 dalį.

4.   1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos teisminių dokumentų perdavimo ir įteikimo pagal 2 skyrių priemonėms.

5.   Taikant 1 dalį, diplomatinių ar konsulinių įstaigų darbuotojai — kai įteikimas vykdomas pagal 13 straipsnį, arba institucija ar asmuo — kai įteikimas vykdomas pagal 14 straipsnį, informuoja adresatą, kad jis gali atsisakyti priimti dokumentą ir kad bet koks dokumentas, kurio atsisakoma, turi būti išsiunčiamas atitinkamai tiems darbuotojams, institucijai ar asmeniui.

9 straipsnis

Įteikimo data

1.   Nepažeidžiant 8 straipsnio, dokumento įteikimo pagal 7 straipsnį data yra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje nurodyta data, kurią dokumentas įteikiamas.

2.   Tačiau kai pagal valstybės narės teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, data, į kurią atsižvelgiama pareiškėjo atžvilgiu, turi būti pagal tos valstybės narės teisę nustatyta data.

3.   1 ir 2 dalys taip pat taikomos teisminių dokumentų perdavimo ir įteikimo pagal 2 skyrių priemonėms.

10 straipsnis

Įteikimo pažymėjimas ir įteikiamo dokumento kopija

1.   Užbaigus su dokumento įteikimu susijusius formalumus, naudojant I priede pateiktą tipinę formą parengiamas šių formalumų atlikimo pažymėjimas, kuris adresuojamas perduodančiajai agentūrai, o jeigu yra taikoma 4 straipsnio 5 dalis, ir įteikiamo dokumento kopija.

2.   Pažymėjimas parengiamas kilmės valstybės narės oficialia kalba arba viena iš jos oficialių kalbų ar kita kalba, kurią kilmės valstybė narė nurodo kaip priimtiną. Kiekviena valstybė narė nurodo Europos Sąjungos institucijų oficialią kalbą arba kalbas, kitas nei jos oficiali kalba, kuri ar kurios yra priimtina (-os) formai pildyti.

11 straipsnis

Įteikimo išlaidos

1.   Už teisminių dokumentų, gaunamų iš valstybės narės, įteikimą nemokami mokesčiai ir nekompensuojami jokie mokesčiai arba išlaidos už valstybės narės, į kurią kreipiamasi, suteiktas paslaugas.

2.   Tačiau pareiškėjas apmoka arba kompensuoja išlaidas už:

a)	paslaugas, kurias suteikė teismo pareigūnas arba asmuo, kompetentingas pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę;

b)	tam tikro įteikimo būdo naudojimą.

Išlaidos už paslaugas, kurias suteikė teismo pareigūnas arba asmuo, kompetentingas pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę, turi atitikti vienkartinį fiksuotą mokestį, kurį iš anksto nustato ta valstybė narė, atsižvelgdama į proporcingumo ir nediskriminavimo principus. Valstybės narės turi informuoti Komisiją apie šiuos fiksuotus mokesčius.

2 SKIRSNIS

Kitos teisminių dokumentų perdavimo ir įteikimo priemonės

12 straipsnis

Perdavimas konsuliniais arba diplomatiniais kanalais

Kiekviena valstybė narė išimtinėmis aplinkybėmis turi teisę pasinaudoti konsuliniais arba diplomatiniais kanalais, siekdama įteikti teisminius dokumentus kitų valstybių narių agentūroms, paskirtoms pagal 2 arba 3 straipsnius.

13 straipsnis

Diplomatinių arba konsulinių darbuotojų įteikiami dokumentai

1.   Kiekviena valstybė narė, netaikydama jokių privalomų priemonių, kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims teisminius dokumentus gali įteikti tiesiogiai per savo diplomatinius arba konsulinius darbuotojus.

2.   Bet kuri valstybė narė pagal 23 straipsnio 1 dalį gali pranešti, kad ji prieštarauja tokiam dokumentų įteikimui savo teritorijoje, išskyrus tuos atvejus, kai dokumentai turi būti įteikti dokumentus parengusios valstybės narės piliečiams.

14 straipsnis

Įteikimas paštu

Kiekviena valstybė narė teisminius dokumentus kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims gali įteikti tiesiogiai paštu: registruotu laišku su gavimo patvirtinimu arba lygiaverčiu būdu.

15 straipsnis

Tiesioginis įteikimas

Bet kuris bylos baigtimi suinteresuotas asmuo teisminius dokumentus gali įteikti tiesiogiai per teismo pareigūnus, tarnautojus ar kitus valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingus asmenis, kai toks tiesioginis įteikimas leidžiamas pagal tos valstybės narės teisę.

III SKYRIUS

NETEISMINIAI DOKUMENTAI

16 straipsnis

Perdavimas

Neteisminiai dokumentai gali būti perduoti įteikimui kitoje valstybėje narėje pagal šio reglamento nuostatas.

IV SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

17 straipsnis

Įgyvendinimo taisyklės

Priemonės, skirtos iš dalies keisti neesmines šio reglamento nuostatas, susijusios su I ir II prieduose pateiktų tipinių formų atnaujinimu ar jų techniniais pakeitimais, tvirtinamos pagal 18 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

18 straipsnis

Komitetas

1.   Komisijai padeda komitetas.

2.   Darant nuorodą į šią dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1-4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

19 straipsnis

Atsakovo neatvykimas į teismą

1.   Jeigu pagal šio reglamento nuostatas kitai valstybei narei turėjo būti perduotas šaukimas į teismą ar kitas lygiavertis dokumentas įteikimui, o atsakovas neatvyko, teismas sprendimo nepriima tol, kol nustato, kad:

a)	dokumentas buvo įteiktas valstybės narės, į kurią kreipiamasi dėl dokumentų įteikimo vietinėse bylose jos teritorijoje esantiems asmenims, vidaus teisėje numatytu būdu; arba

b)	dokumentas buvo faktiškai įteiktas atsakovui arba pristatytas į jo gyvenamąją vietą kitu šiame reglamente numatytu būdu;

ir kad bet kuriuo iš šių atvejų įteikimas ar pristatymas buvo atliktas laiku, kad atsakovas turėtų pakankamai laiko pasiruošti savo gynybai.

2.   Kiekviena valstybė narė pagal 23 straipsnio 1 dalį gali paskelbti, kad, nepaisant 1 dalies nuostatų, teisėjas gali priimti sprendimą net ir tuo atveju, kai nebuvo gautas įteikimo ar pristatymo pažymėjimas, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos:

a)	dokumentas buvo perduotas vienu iš šiame reglamente numatytų būdų;

b)	nuo dokumento perdavimo dienos praėjo ne mažiau kaip šešių mėnesių laikotarpis, kuris, teisėjo nuomone, yra pakankamas konkrečioje byloje;

c)	nebuvo gautas joks pažymėjimas, neatsižvelgiant į tai, kad buvo dedamos visos pastangos jam gauti iš valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingų institucijų ar įstaigų.

3.   Nepaisant 1 ir 2 dalių, teisėjas skubos tvarka gali priimti nutartį taikyti laikinąsias arba apsaugos priemones.

4.   Jeigu pagal šio reglamento nuostatas kitai valstybei narei turėjo būti perduotas šaukimas į teismą ar kitas lygiavertis dokumentas įteikimui ir teismo sprendimas buvo priimtas į teismą neatvykusio atsakovo nenaudai, teisėjas turi teisę atleisti atsakovą nuo teismo sprendimo apskundimo termino pasibaigimo pasekmių, jei įvykdomos šios sąlygos:

a)	atsakovas ne dėl savo kaltės per vėlai sužinojo apie dokumentą ir neturėjo pakankamai laiko pasiruošti gynybai, arba per vėlai sužinojo apie teismo sprendimą, kad suspėtų jį apskųsti; ir

b)	atsakovas pateikė prima facie gynybos argumentų bylos nagrinėjimui iš esmės.

Prašymas dėl minėto atleidimo turi būti pateiktas per pagrįstą laikotarpį po to, kai atsakovas sužino apie teismo sprendimą.

Kiekviena valstybė narė pagal 23 straipsnio 1 dalį gali paskelbti, kad toks prašymas nebus nagrinėjamas, jeigu jis pateikiamas pasibaigus terminui, kurį ji turi nurodyti pranešime ir kuris jokiu būdu neturi būti trumpesnis kaip vieneri metai nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

5.   4 dalis netaikoma teismo sprendimams dėl asmenų statuso ar veiksnumo.

20 straipsnis

Sąsaja su sutartimis arba susitarimais, kurių šalimis yra valstybės narės

1.   Klausimų, kuriems taikomas šis reglamentas, atveju šio reglamento nuostatos turi viršenybę valstybių narių sudarytų dvišalių ar daugiašalių sutarčių arba susitarimų, pirmiausia 1968 m. Briuselio konvencijos Protokolo IV straipsnio ir 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos, kitų nuostatų atžvilgiu.

2.   Šis reglamentas netrukdo atskiroms valstybėms narėms taikyti arba sudaryti sutartis ar susitarimus dėl tolesnio dokumentų perdavimo paspartinimo arba supaprastinimo, jeigu jie neprieštarauja šiam reglamentui.

3.   Valstybės narės nusiunčia Komisijai:

a)	2 dalyje nurodytų valstybių narių sudarytų sutarčių arba susitarimų kopijas ir sutarčių arba susitarimų, kuriuos jos ketina priimti, projektus; ir

b)	visus šių sutarčių ar susitarimų denonsavimo dokumentus arba pakeitimus.

21 straipsnis

Teisinė pagalba

Šis reglamentas nedaro įtakos 1905 m. liepos 17 d. Konvencijos dėl civilinio proceso 23 straipsnio, 1954 m. kovo 1 d. Konvencijos dėl civilinio proceso 24 straipsnio arba 1980 m. spalio 25 d. Konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 13 straipsnio taikymui valstybėse narėse, kurios yra minėtų konvencijų šalys.

22 straipsnis

Perduodamos informacijos apsauga

1.   Informaciją, visų pirma asmens duomenis, perduotus pagal šį reglamentą, gaunančioji agentūra naudoja tik tam tikslui, kuriam ji buvo perduota.

2.   Gaunančiosios agentūros pagal savo nacionalinę teisę užtikrina tokios informacijos konfidencialumą.

3.   1 ir 2 dalys neturi įtakos nacionalinės teisės aktams, kurie leidžia duomenų subjektus informuoti apie pagal šį reglamentą perduotos informacijos panaudojimą.

4.   Šis reglamentas nepažeidžia Direktyvų 95/46/EB ir 2002/58/EB.

23 straipsnis

Informacijos perdavimas ir paskelbimas

1.   Valstybės narės pateikia Komisijai 2, 3, 4, 10, 11, 13, 15 ir 19 straipsniuose nurodytą informaciją. Valstybės narės praneša Komisijai, jei pagal jų teisę dokumentas turi būti įteiktas per tam tikrą laikotarpį, kaip nurodyta 8 straipsnio 3 dalyje ir 9 straipsnio 2 dalyje.

2.   Pagal 1 dalį pateiktą informaciją Komisija paskelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, išskyrus agentūrų ir centrinių institucijų adresus ir kitus kontaktinius duomenis bei geografines sritis, kurios priklauso jų jurisdikcijai.

3.   Komisija sudaro ir reguliariai atnaujina vadovą, kuriame pateikiama 1 dalyje nurodyta informacija ir kurį galima naudoti elektronine forma, pirmiausia pasitelkiant Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose.

24 straipsnis

Peržiūra

Ne vėliau kaip 2011 m. birželio 1 d. ir vėliau kas penkeri metai Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui pranešimą apie šio reglamento taikymą, atkreipdama ypatingą dėmesį į agentūrų, paskirtų pagal 2 straipsnį, efektyvumą ir praktinį 3 straipsnio c punkto ir 9 straipsnio taikymą. Prireikus prie pranešimo pridedami pasiūlymai dėl šio reglamento suderinimo atsižvelgiant į pranešimo sistemų raidą.

25 straipsnis

Panaikinimas

1.   Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 panaikinamas nuo šio reglamento taikymo dienos.

2.   Nuorodos į panaikintą reglamentą laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir skaitomos pagal III priede pateiktą atitikmenų lentelę.

26 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo … (12), išskyrus 23 straipsnį, kuris taikomas nuo … (13).

---

(1)  OL C 88, 2006 4 11, p. 7.

(2)  2006 m. liepos 4 d. Europos Parlamento nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje), 2007 m. birželio 28 d. Tarybos bendroji pozicija ir … Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(3)  OL C 261, 1997 8 27, p. 1. Tą pačią dieną, kai buvo sudaryta Konvencija, Taryba atsižvelgė į aiškinamąjį pranešimą dėl Konvencijos, kuris pateikiamas pirmiau minėto Oficialiojo leidinio p. 26.

(4)  OL L 160, 2000 6 30, p. 37.

(5)  OL L 174, 2001 6 27, p. 25.

(6)  OL L 124, 1971 6 8, p. 1.

(7)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23. Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2006/512/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 11).

(8)  1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 299, 1972 12 31, p. 32; konsoliduota redakcija, OL C 27, 1998 1 26, p. 1).

(9)  1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose perdavimo į užsienį.

(10)  OL L 281, 1995 11 23, p. 31. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

(11)  OL L 201, 2002 7 31, p. 37. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 2006/24/EB (OL L 105, 2006 4 13, p. 54).

(12)  Dvylika mėnesių nuo šio reglamento priėmimo.

(13)  Devyni mėnesiai nuo šio reglamento priėmimo.

---

---

---

---

---