13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/1

1.1

Ši EESRK tiriamoji nuomonė buvo parengta atsakant į Europos Komisijos pirmininko pavaduotojos Margot Wallström raštą, tačiau joje taip pat atsižvelgiama į pastaraisiais metais priimtas nuomones, kuriose pateikiami Komiteto apmąstymai, tyrimai ir pasiūlymai nagrinėjamais klausimais.

1.2

EESRK mano, kad reikia ir toliau siekti Lisabonos strategijos tikslų demografinės politikos srityje. Atsižvelgiant į sparčius demografinius pokyčius darbo rinkoje, būtina skubiai imtis reikiamų priemonių šioms problemoms spręsti:

1.3

Būtina priešintis vyresnio amžiaus darbuotojų išstūmimui iš darbo vietų. Priešingai, reikėtų skirti itin didelį dėmesį jų įtraukimui į gamybos ciklą.

1.4

Darbo vieta turėtų atitikti darbuotojo išsilavinimą ir profesinę patirtį ir neturi būti diskriminuojama dėl amžiaus. Todėl EESRK ragina visas valstybes nares kiek įmanoma greičiau perkelti ir taikyti Direktyvą, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (2000/78/EB).

1.5

Siekiant geriau organizuoti darbą, reikia įvertinti atliekamo darbo pobūdį (darbas kenksmingomis sąlygomis, sunkus fizinis darbas arba monotoniškas darbas).

1.6

Tęstinio mokymosi programos yra labai svarbios užtikrinant veiksmingesnę vyresnių nei 50 metų amžiaus darbuotojų veiklą įmonėje ir už jos ribų. Todėl reikia skleisti ir stebėti geriausios praktikos pavyzdžius, kaip numatyta Europos socialinių partnerių pateikiamose metinėse stebėsenos ataskaitose.

1.7

Kokybišką užimtumą skatinanti politika turi užtikrinti ištisų piliečių kartų orientavimą ir mokymą per visą profesinės veiklos laikotarpį. Šioje srityje vietos, nacionaliniu ir Europos lygiu turi aktyviai veikti socialiniai partneriai ir visi ekonominiai ir socialiniai suinteresuotieji subjektai.

1.8

Moksliniai tyrimai ir naujovės — šios investicijos labai svarbios tiek dabartiniams Europos piliečiams, tiek ir būsimosioms kartoms. Todėl reikia skatinti jaunimą stoti į tiksliųjų mokslų fakultetus ir sukurti tinkamas darbo sąlygas technologijų ir mokslinių tyrimų srityje.

Europos Sąjunga privalo įveikti atotrūkį, skiriantį ją nuo kitų šalių, pavyzdžiui, Kinijos ir Indijos, kurios pastaraisiais metais šiuose sektoriuose padarė milžinišką pažangą.

1.9

Investicijos į nepalankias sąlygas turinčius regionus skatins jaunimą neišsikelti ir taps vystymosi ir teritorijų atgaivinimo priemone.

1.10

2007 metais, kurie paskelbti lygių galimybių visiems metais, reikėtų nuodugniau išnagrinėti galimybes derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą siekiant, kad sprendimo dėl motinystės ar tėvystės nenulemtų stabilumo trūkumas, prastos sąlygos ar tokia padėtis, kai šeima viena turi sumokėti vaiko gimimo kainą (ne tik finansiniu požiūriu).

1.11

EESRK mano, kad reikia skatinti taikyti svarbias direktyvas, pavyzdžiui, dėl vaiko priežiūros atostogų, ir užtikrinti vaikų priežiūros ir pagyvenusių asmenų globos ir rūpybos paslaugas. Komitetas taip pat yra įsitikinęs, kad būtina skubiai panaikinti skirtumą tarp vyrų ir moterų atlyginimų ir kovoti su neužtikrintu ir trumpalaikiu užimtumu, kadangi tai yra daugelio Europos moterų skurdo priežastis. Be to, reikėtų numatyti priemones, kurios skatintų vyrus prisiimti daugiau įsipareigojimų šeimoje. Neturėtų būti prieštaros tarp gimstamumo ir moterų užimtumo, todėl būtina numatyti priemones, kurios leistų suderinti moterų profesinę veiklą ir rūpinimąsi vaikais.

1.12

Verslo pasaulyje taip pat būtina imtis priemonių, kurios moterims užtikrintų galimybę ir sudarytų sąlygas užimti vadovaujančius postus.

1.13

Imigracija yra vienas iš reikalingų atsakymų, kaip atremti su gyventojų senėjimu susijusius iššūkius. Visuotinė integracijos ir užimtumo politika gali būti augimo ir vystymosi variklis. Šiuo tikslu turėtų būti pripažinti imigrantų profesiniai įgūdžiai, patirtis ir mokslo diplomai.

1.14

Siekiant užtikrinti gerovės sistemų tvarumą, reikia priemonių, kurios nekliudytų siekti galutinio tikslo, nustatyto ES sutartyje (2 str.). Todėl būtina, viena vertus, užtikrinti Europos socialinio modelio tvarumą, kita vertus, ir toliau siekti universalumo ir sąžiningumo tikslų, sudarančių šio modelio pagrindą.

1.15

Atsižvelgiant į jų funkcijas, turi būti užtikrinamos ir remiamos visuotinės svarbos socialinės paslaugos ir socialinės ekonomikos subjektai. Reikėtų skatinti ir remti savanoriškas asociacijas, kuriose pagyvenusiems asmenims tenka svarbus socialinis vaidmuo.

1.16

Europos Sąjungos ir valstybių narių tikslas turėtų būti užtikrinti būsimoms kartoms ramią ir orią senatvę, taigi ir atitinkamas pensijų sistemas. Papildomos pensijos, jei jų prireikia, turi būti patikimos, saugios ir apsaugotos nuo neprognozuojamų finansų rinkų svyravimų.

1.17

Kovoti su neužtikrintu darbu — tai garantuoti jauniems darbuotojams deramą pensiją ir siekti, kad jie kuo anksčiau įsitrauktų į darbo rinką.

1.18

Pensijų sistemų tvarumas turi būti ištirtas atsižvelgiant į keletą sudėtingų veiksnių, kurių negalima sieti vien tik su gyventojų senėjimo problema.

1.19

Kai kurių ES valstybių narių pagrindinis tikslas siekiant užtikrinti pensijų sistemų tvarumą turi būti aktyvi kova su vengimu mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas.

1.20

Sveikatos apsaugos srityje dėl gyventojų senėjimo visų pirma reikės investuoti į prevencinę sveikatos priežiūrą, medicinos paslaugų kokybę, mokslinius tyrimus, ypač susijusius su vyresnio amžiaus žmonių patologijomis. Jų tyrimui reikės sutelkti pastangas ir joms skirti daugiau mokslinių darbų.

1.21

Atsižvelgiant į gyventojų senėjimą, net ir darbo aplinkoje sveikatos apsaugos ir darbo saugos klausimai įgis naujų aspektų ir pasikeis jų pobūdis. Juos reikės kruopščiai ištirti ir įvertinti.

1.22

EESRK mano, kad ES valstybės narės, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, turi įgyvendinti bendras programas, skirtas nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, ypač susijusių su vyresniu darbuotojų amžiumi, prevencijai. Svarbios priemonės šioje srityje yra stebėsena ir keitimasis informacija.

1.23

Vyresnio amžiaus darbuotojams turi būti suteikta laisvė patiems nuspręsti, ar tęsti savo profesinę veiklą, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį ir įvertinant kenksmingas darbo sąlygas, monotonišką pobūdį ar fizinį krūvį.

1.24

EESRK ir toliau tęs savo veiklą, susijusią su tyrimais, teiks vertinimus ir pasiūlymus demografinių pokyčių klausimu. Iš tiesų, Komitetas labai gerai suvokia, kad ši problema yra sudėtinga ir kad, siekiant ateityje ją sėkmingai spręsti, prireiks visų institucinių, ekonominių ir socialinių veikėjų pastangų. Komitetas įsipareigoja, laikydamasis Darbo tvarkos taisyklių, ir toliau nagrinėti šioje nuomonėje aptariamas temas.

2.1

Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja Margot Wallström pateikė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui prašymą parengti tiriamąją nuomonę dėl pranešimo dėl gyventojų senėjimo poveikio ekonomikai ir biudžetui visose Europos Sąjungos valstybėse, kurį neseniai paskelbė Europos Komisija kartu su Ekonominės politikos komitetu.

2.2

Kadangi šis klausimas platus ir susijęs su daugeliu politikos sričių, pateikdama minėtą prašymą Margot Wallström paragino Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą pareikšti nuomonę dėl klausimų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su darbo aplinka ir atitinkamomis sritimis, pavyzdžiui, sveikatos apsauga, pensijų sistemomis ir visą gyvenimą trunkančiu mokymusi.

2.3

Dublino fondas, kurio tikslas — gerinti Europos gyvenimo ir darbo sąlygas, atliko daugybę tyrimų, kuriuose nagrinėjama gyventojų senėjimo problema, ir analizavo šio reiškinio poveikį Europos piliečiams ir dirbantiesiems.

2.4

Yra daug gyventojų senėjimą lemiančių veiksnių: gimstamumo mažėjimas, vis ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, pokario kartos ir (ateityje) 7-ojo dešimtmečio „kūdikių bumo“ kartos (1) laipsniškas pasitraukimas iš ekonominės veiklos, kuris turi ir turės tiesioginį poveikį darbingo amžiaus gyventojams.

2.5

Eurostat prognozuoja, kad 25 valstybių narių ES vyresnių nei 60 metų amžiaus darbuotojų skaičius 2005 m. turėtų viršyti 75 milijonus, o 2050 m. išaugti iki 135 milijonų. Numatoma, kad jie sudarys 30 proc. visų 25 valstybių narių gyventojų: daugiausiai Ispanijoje (36 proc.) ir Italijoje (35 proc.), o mažiausiai Liuksemburge (22 proc.) ir Olandijoje (23 proc.).

2.6

Gyventojų senėjimas turi sunkių ekonominių ir socialinių pasekmių valstybėms, todėl reikia modernizuoti biudžeto politiką ir gerovės politiką.

2.7

Visa valstybės ekonomika — darbo rinka, našumas, technologinės naujovės ir ekonomikos augimas — patyria gyventojų senėjimo poveikį, kadangi neišvengiamai keičiasi gyventojų poreikiai ir potencialas.

3.1

Lisabonos strategijoje, be kita ko, atsižvelgiama ir į vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygį: iškeltas pradinis tikslas, t. y. iki 2010 m. pasiekti didesnį nei 50 proc. vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygį, dar nėra įgyvendintas.

3.2

Viena vertus, gyventojų senėjimas atspindi vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimą, kita vertus, darbingo amžiaus piliečių bendro skaičiaus mažėjimą, kadangi jaunų dirbančiųjų yra per mažai, kad jie pakeistų senąsias kartas. Be to, jaunimas vis vėliau ir vėliau pradeda profesinę veiklą (2).

3.3

Todėl gyventojų senėjimo reiškinys daro didelį poveikį darbo rinkai ir ją keičia. Dėl šių priežasčių reikia skubiai imtis priemonių sprendžiant kylančias problemas ir siekiant šių tikslų:

3.4

Gyventojų senėjimas turi poveikį ne tik darbuotojams, bet ir verslininkams. Keičiantis kartoms bus svarbu numatyti priemones, kurios sudarytų palankias sąlygas įmonių, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių, veiklos perleidimui. Pastebimas laipsniškas ir verslininkų vidutinio amžiaus didėjimas, o tai daro tiesioginį ar netiesioginį poveikį naujovių diegimui, kapitalo rinkoms ir apskritai visai Europos pramonės struktūrai. Didelė vyresnio amžiaus verslininkų dalis jau pasitraukė arba ruošiasi pasitraukti iš aktyvios profesinės veiklos, nors nėra naujos jaunų verslininkų kartos, kuri juos pakeistų. Dėl mažėjančio verslininkų skaičiaus mažėja įmonių skaičius, taigi ir darbo vietų skaičius.

3.5

Vyresnio amžiaus darbuotojų išstūmimas ne tik iš pramonės, bet ir iš tretinio sektoriaus tampa vis didesnį susirūpinimą keliančiu reiškiniu. Sudėtinga integracija naujoje darbo aplinkoje, ribota profesinė patirtis, sukaupta dirbant toje pačioje arba tik keliose darbo vietose, ir diskriminacija, kurią, be abejonės, patiria vyresnio amžiaus darbuotojai ieškodami galimybės įsidarbinti — tai problemos, su kuriomis susiduria visi Europos darbuotojai.

3.6

Todėl būtų tikslinga itin didelį dėmesį skirti vyresnio amžiaus darbuotojų įtraukimui į gamybos ciklą, kadangi kai kuriuose sektoriuose jų patirtis padeda užtikrinti didesnį darbo našumą kokybės požiūriu, todėl reikia atsisakyti asmens vertinimo vien pagal jo amžių ir vertinti jo konkrečią kvalifikaciją, taip pat ir verslininkų atveju. Siekiant šio tikslo turi būti taikomos Europos direktyvos, kuriomis siekiama kovoti su visomis diskriminacijos formomis (2000/43/EB ir 2000/78/EB), ir vykdoma jų stebėsena.

3.7

Visi darbuotojai turėtų atlikti darbą, kuris kiek įmanoma geriau atitiktų jų išsilavinimą ir patirtį. Laikantis tokio požiūrio, būtų galima padidinti darbo našumą, kuris kompensuotų (bent jau iš dalies) neigiamus gyventojų senėjimo padarinius (3).

3.8

Vykdant politiką, kuria siekiama skatinti vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumą, bet kuriuo atveju turėtų būti atsižvelgiama į atliekamo darbo pobūdį (kenksmingos darbo sąlygos, sunkus fizinis darbas ar monotoniškas darbas), kuris turi būti tikslingai ištirtas ir remtis didesne šiuo darbu suinteresuotų asmenų pasirinkimo laisve (4).

4.1

Vienas iš tikslų, kurių reikia konkrečiai siekti norint didinti vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygį, — tai veiksmingų ir pažangių tęstinio (visą gyvenimą trunkančio) mokymosi programų įgyvendinimas, keičiantis geros praktikos pavyzdžiais tarp 27 ES valstybių narių ir nuolat plėtojant dialogą su socialiniais partneriais, kaip ragina daugelis Europos institucijų (5).

4.2

Po Liuksemburgo Europos Vadovų Tarybos susitikimo (1997 m.) Europos užimtumo strategija (EUS) metai po metų padėjo nustatyti visą gyvenimą trunkančio mokymosi gaires. Įvairiomis progomis stengtasi pabrėžti, kad svarbu užtikrinti vyresnio amžiaus darbuotojų įsidarbinimo galimybes, taigi ir jų tolesnį profesinį mokymą, siekiant spręsti su gyventojų senėjimu susijusias problemas.

4.3

Sąvoka „visą gyvenimą trunkantis mokymasis“ apima bet kokią reikšmingą mokymosi veiklą, kurios tikslas — ugdyti įgūdžius, gilinti žinias ir kelti kvalifikaciją. Todėl tokia veikla turėtų tęstis visą profesinės veiklos laikotarpį, kadangi būtent vyresnio amžiaus darbuotojai labiausiai nukenčia praradę profesinius įgūdžius arba neturėdami galimybės persikvalifikuoti.

4.4

EESRK savo ruožtu taip pat nuolat pabrėžė, kad tarp kartų nėra pusiausvyros technologijų įvaldymo ir įvairių įgūdžių įsisavinimo požiūriu (6).

4.5

Viena iš veiksmingų priemonių, skatinančių darbuotojų prisitaikymo galimybes, — tai pačios įmonės organizuojami mokymai. Keletas valstybių narių (Jungtinė Karalystė, Ispanija, Portugalija, Nyderlandai ir Austrija) skirtingu mastu sudarė sąlygas tokių mokymo ir žinių atnaujinimo kursų organizavimui įmonėse, suteikdamos mokesčių lengvatas ar atleisdamos nuo mokesčių.

4.6

Lisabonos strategijoje pabrėžiama, kad pažangūs ir darbo rinkos poreikius atitinkantys mokymo metodai ir sistemos yra pagrindinis veiksnys siekiant vieno iš pagrindinių šios strategijos tikslų, t. y. sukurti žiniomis paremtą ekonomiką.

4.7

Mažinant kliūtis vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimui bus iš anksto rengiamasi demografinių pokyčių padariniams.

5.1

Jau 2004 m. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pabrėžė, kad svarbu remti kartų pakto pasirašymą, siekiant Europos valstybių piliečiams užtikrinti pakankamą kartų atsinaujinimą darbo rinkoje, socialinę padėtį, atitinkančią naują demografinę padėtį ir Europos teisinę bazę, kuri skatintų užimtumo politiką, profesinį persikvalifikavimą ir glaudesnę švietimo sistemos ir verslo sąsają (7).

5.2

Bet kuriuo atveju įgyvendinant politikos kryptis, skatinančias „gerą“ užimtumą, turi taip pat būti siekiama jaunimui sudaryti geresnes sąlygas patekti į darbo rinką, stebint juos viso jų profesinio gyvenimo metu (8), ir užtikrinti, kad nebus sukurta „skaitmeninė atskirtis“ tarp jaunų ir vyresnio amžiaus darbuotojų, kurie ketina išsaugoti savo darbo vietą.

5.3

Minėtoje nuomonėje EESRK paskelbė iššūkį, t. y. „prisidėti prie to, kad ateityje būtų daugiau konsultuojamasi dėl ypatingai svarbių klausimų, kurių sprendimui reikia daugelio įvairių subjektų koordinuotos ir tęstinės veiklos bei konstruktyvaus plano tęstinumo, bei kur negalima leisti dominuoti trumpalaikiams interesams. Reikia palaipsniui pasirašyti naują paktą tarp kartų visoje Europos Sąjungos teritorijoje“.

5.4

Moksliniai tyrimai ir naujovės — tai sritys, į kurias būtina investuoti, jeigu norime būsimoms Europos kartoms užtikrinti gerovę ir tinkamą bei tvarią gyvenimo kokybę. Todėl taip pat svarbu atsižvelgti į Europos mokslininkų ir tyrėjų vidutinį amžių ir į šiuos svarbius sektorius įtraukti jaunimą.

5.5

Nepakankamos investicijos į mokslinius tyrimus visoje Europoje, kuriai vis dar nepavyko pasiekti Lisabonos strategijos tikslų, neleidžia jauniems tyrėjams, kurie dažnai yra priversti dirbti neturėdami jokių garantijų, planuoti savo ateities ir vykdyti profesinės veiklos mokslinių tyrimų ir technologijų srityje. Tokia Europa, kurioje vidutinis mokslininkų amžius yra didesnis nei kitose galingose pasaulio valstybėse, yra pavojinga ateičiai.

Pavyzdžiui, Indijoje ir Kinijoje diplomuotų specialistų tiksliųjų mokslų srityje skaičius smarkiai auga: 60 proc. šiuo metu JAV dirbančių mokslininkų ir tyrėjų yra kilę iš šių šalių. Tuo tarpu daugelyje Europos valstybių į tiksliųjų mokslų fakultetus pastaraisiais metais stoja daug mažiau studentų.

5.6

Gyventojų senėjimo problema turi tiesioginį poveikį ir teritorinei sanglaudai: jaunimas dažnai išsikelia iš tam tikrų vietovių, kad susirastų darbą ten, kur geresnės gyvenimo ir darbo sąlygos. Todėl didėja atotrūkis tarp regionų, kurių ekonomika labiau išsivysčiusi, ir regionų, kurie dėl šio reiškinio dar labiau nuskursta ir sparčiau senėja.

5.7

Galimybė derinti asmeninį ir profesinį gyvenimą yra Europos socialinio modelio pagrindas. Dėl didėjančios vidutinės Europos gyventojų gyvenimo trukmės kyla klausimas, kaip paskatinti gimstamumą. Ši problema turi būti sprendžiama visoms poroms suteikiant galimybę turėti vaikų neatsisakant aktyvaus profesinio gyvenimo ar juo labiau smarkiai nepabloginant šeimos gyvenimo lygio, kuris, deja, pernelyg dažnai nukrenta beveik iki skurdo lygio. Šių dienų jaunimas, dažnai dirbantis neužtikrintą darbą ir neturintis jokių saugumo garantijų ateičiai, yra linkęs susilaukti mažiau vaikų arba visai jų neturėti.

5.8

Kad būtų pasiektas laipsniško gimstamumo didėjimo tikslas, reikia, kad visos socialinės, sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugos (ikimokyklinės įstaigos, medicininės paslaugos, prevencinė sveikatos priežiūra, finansinė parama ir pan.) būtų sustiprintos, pagerintos ir priderintos prie ES valstybių realios demografinės padėties.

6.1

2005 m. moterų užimtumo lygis 25 valstybių narių Europos Sąjungoje buvo lygus 56,3 proc. Padėtis ne tokia bloga Šiaurės Europos valstybėse, tačiau rimtesnė Viduržemio jūros regiono šalyse. Tačiau net ir dirbančių moterų profesinė karjera ne visada leidžia joms įnešti pakankamai socialinio draudimo įmokų, suteikiančių teisę gauti pensiją. Darbo aplinkoje moterys iš tiesų susiduria su daugeliu problemų:

6.2

Komisija teisingai tvirtina, kad darbingo amžiaus piliečių skaičiaus mažėjimą iš dalies galima kompensuoti įvairiomis priemonėmis, įskaitant, bent jau artimiausiu laikotarpiu, aktyvesnį moterų dalyvavimą darbo rinkoje. Kultūriniai pokyčiai, kurie pastaraisiais dešimtmečiais moterims suteikė galimybę dirbti ir tapti nepriklausomomis, atsispindi lyginant skirtingų kartų moterų užimtumo lygį. Faktiškai, Europoje yra daugiau jaunų dirbančių moterų negu vidutinio amžiaus dirbančių moterų.

6.3

Aktyvesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, be abejonės, yra teigiamas ir pažangus reiškinys. Vis dėlto, kaip rodo įvairūs ir neseniai atlikti statistiniai tyrimai, šis dalyvavimas dar nėra pakankamas. Be to, itin svarbu, kad jis būtų neatsiejamas nuo veiksmingo vienodų darbo sąlygų ir vienodo darbo užmokesčio užtikrinimo moterims ir vyrams, ir būtų siekiama moteris apsaugoti nuo piktnaudžiavimo ir diskriminacijos darbovietėse ir visuomenėje. Vyrų ir moterų užimtumo skirtumai taip pat pastebimi ir verslo pasaulyje: skirtumas tarp verslininkų ir verslininkių skaičiaus yra milžiniškas. Todėl valstybės narės ir Europos Sąjunga privalo tobulinti jau taikomas priemones ir kurti naujas, siekdamos skatinti moterų darbą ir apsaugoti jį.

7.1

Imigracija į Europos Sąjungą nuolat auga. Milžiniški Europos ir besivystančių šalių ekonomikos ir gyvenimo lygio skirtumai skatina migraciją į turtingesnes Europos šalis. Imigracijos nereikėtų laikyti grėsme, o verčiau reiškiniu, kuris, įgyvendinant nuoseklią politiką, gali būti potencialus augimo, vystymosi ir integracijos veiksnys.

7.2

Atsižvelgiant į visuotinį gyventojų senėjimą ir tuo pačiu metu mažėjantį dirbančių gyventojų skaičių, darbuotojai migrantai Europos Sąjungoje atlieka darbus, kurie gerai atitinka priimančiosios šalies gamybinius, ekonominius ir socialinius poreikius. Todėl užimtumo ir integracijos politiką reikia vystyti taip, kad būtų geriau paskirstyti turimi žmogiškieji ištekliai, įskaitant imigrantus, kuo naudingiau pritaikant jų profesinius įgūdžius, patirtį ir išsilavinimą (9).

7.3

Iš tiesų, ir Komisija tvirtina, kad imigracija gali būti teigiamas veiksnys suderinant darbo rinką. Be to, darbuotojai migrantai, dirbdami oficialiai, prisideda prie socialinio draudimo sistemos finansavimo mokėdami mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Todėl ši grupė artimiausiais metais bus nauja svarbi Europos darbo rinkos sudedamoji dalis. Reikėtų tinkamai įvertinti ir finansinę paramą, kurią jie teikia savo artimiesiems kilmės šalyje; dažnai tai yra vienintelis jų pajamų šaltinis. Dėl šių priežasčių geresnė imigrantų integracija yra esminis ES valstybių tikslas (10).

7.4

Būtinybė priklausyti oficialiai ekonomikai yra susijusi ne tik su darbuotojais migrantais: dėl gyventojų senėjimo reikia skubiai spręsti nelegalaus ir neužtikrinto darbo klausimus siekiant, kad nacionalinės ekonomikos būtų stipresnės ir tvaresnės.

8.1

Jau daugelyje dokumentų Europos Komisija teigė, kad, siekiant tikro valstybių narių viešųjų finansų tvarumo, būtina imtis priemonių, kurios leistų kontroliuoti arba smarkiai, palaipsniui ir nuolatos mažinti valstybės skolą. Šiuo tikslu būtina užtikrinti veiksmingą išteklių paskirstymą nepakenkiant viešųjų paslaugų kokybei ir universalumui.

8.2

Visų pirma dėl demografinių pokyčių, kurie kelia didelį pavojų gerovės valstybės (welfare state) tvarumui, įvairios Europos Sąjungos valstybių socialinės apsaugos finansavimo sistemos, nepaisant jų skirtumų ir ypatumų, turėtų funkcionuoti veiksmingai, teisingai ir skaidriai bei piliečių labui.

8.3

EESRK pabrėžia, kad socialinės visuotinės svarbos paslaugos ir socialinės ekonomikos dalyviai atlieka svarbų vaidmenį papildydami šeimoms ir pagyvenusiems žmonėms skirtas paramos priemones. Pripažįstant šios veiklos svarbą, remiantis bendrais reikalavimais, reikėtų konkrečiai remti šiuos subjektus, vykdančius visuomenei naudingą veiklą.

8.4

Šiuo požiūriu Europos Sąjunga taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį: Lisabonos strategija (socialinės, ekonominės ir užimtumo politikos integravimas) įkūnijo visiškai naują požiūrį ir viena iš šios strategijos priemonių — atviras koordinavimo metodas — gali būti vertinama kaip viena iš įdomiausių pastarųjų metų Bendrijos politikos naujovių. Deja, ši priemonė buvo per mažai taikoma ir dažnai nepakankamai vertinama, o kartu buvo pamiršta ir Bendrijos teisinė priemonė. Tikslas sukurti Europos socialinį modelį toli gražu dar nepasiektas, tačiau jis, jokiu būdu, nėra kliūtis, kurią reikėtų pašalinti vardan vidaus rinkos.

8.5

Kai kuriose Europos šalyse, ypač tose, kurios susiduria su tokiu didelio masto reiškiniu kaip vidutinio gyventojų amžiaus didėjimas, socialinės apsaugos ir pensijų sistemų finansavimui iškyla didelė mokesčių ir socialinio draudimo įmokų vengimo grėsmė. Kiekviename socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemų bei užimtumo politikos reformos projekte turėtų būti numatytos ir priemonės, skirtos kovai su mokesčių vengimu ir mokestiniu sukčiavimu, keliantiems didžiausią grėsmę nacionalinių biudžetų tvarumui.

8.6

Todėl EESRK norėtų pabrėžti, kad ieškant sprendimų ir siekiant prisitaikyti prie demografinių pokyčių, ypač svarbu kovoti su vengimu mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas bei su mažėjančiu mokesčių mokėtojų skaičiumi.

9.1

Darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas ir išėjusių į pensiją darbuotojų skaičiaus didėjimas — tai reiškiniai, susiję su vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimu ir nagrinėjami daugelyje Europos Komisijos dokumentų dėl pensijų sistemų tvarumo.

9.2

Būtina, kad artimiausiais dešimtmečiais pensijų sistemos būsimoms kartoms galėtų užtikrinti ramią ir orią senatvę. Todėl, bandant spręsti senėjimo poveikio pensijų sistemoms problemą, negalima apsiriboti raginimu kaupti papildomas arba privačias pensijas: tai būtų paprastas, tačiau pavojingas sprendimas. Veikiau reikia dėti pastangas siekiant sukurti veiksmingas priemones, kad šios papildomų pensijų sistemos būtų paprastesnes, saugios, patikimos ir apsaugotos nuo neprognozuojamų finansų rinkų svyravimų. Be to, reikėtų skirti daugiau dėmesio privačių pensijų fondų priežiūrai išplėtojant kontrolės sistemą ir užtikrinant griežtą jų valdymą.

9.3

Daugelyje ES šalių pensijų sistemos patiria krizę, kurią lėmė ne tik gyventojų senėjimas, bet ir tai, kad pensijų įmokos nuolat mažėja ir nėra kitų šaltinių joms kompensuoti (pavyzdžiui, kovojant su vengimu mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas). Tuo tarpu piliečių poreikiai, susiję su pensijų išmokomis, nuolat didėja.

9.4

Tokia padėtį dar labiau apsunkina tai, kad jaunoji karta vis vėliau pradeda aktyvią profesinę veiklą ir dažnai dirba pagal laikinas sutartis, mažai apmokamą darbą, todėl jų pensijų įmokos yra mažesnės už jų tėvų įmokomis, mokėtas, kai pastarieji buvo tokio paties amžiaus.

9.5

Senėjant gyventojams, gali atsirasti būtinybė prailginti profesinės veiklos trukmę, tačiau kai kuriose ES šalyse visų pirma būtina anksčiau pradėti dirbti ir apskritai karjeros pradžioje suteikti geresnes darbo galimybes ir sąlygas.

9.6

Europos Komisija numato, kad iki 2050 m. visose ES šalyse, išskyrus Austriją, kurioje 2000 m. buvo sėkmingai įgyvendintos reformos, išaugs pensijoms skirtos išlaidos. Šios išlaidos nedaug padidės Italijoje ir Švedijoje, kadangi šiose šalyse valstybinės pensijų sistemos pagrindą sudaro įmokų sistema. Kitose šalyse prognozuojamas smarkus padidėjimas, kuris bus didžiausias Portugalijoje .– 9,7 proc.

9.7

Taigi, pensijų sistemos tvarumo problemos negalima nagrinėti ir spręsti neatsižvelgiant į konkrečią padėtį. Reikia tiksliai nustatyti priežastis, kurios susijusios ne tik su Europos visuomenėje vykstančiais vidiniais procesais (bendru gyventoju senėjimu), bet ir su įvairiais darbo rinkos aspektais, ekonomikos augimu ir įvairių ES valstybių socialinės apsaugos sistemomis.

9.8

Siekiant spręsti pensijų sistemos tvarumo problemą, reikia nustatyti tikslus, kurie būtų susiję ne tik su pensinio amžiaus didinimu, kadangi gali paaiškėti, kad ši priemonė, jei ji bus taikoma nenustačius konkrečių kriterijų, yra neveiksminga ir kenkia Europos piliečių gyvenimo kokybei.

9.9

Iš tiesų, atsižvelgiant į skirtumus tarp įvairaus pobūdžio darbo (krūvio, monotonijos ir nuovargio požiūriu), gyventojų senėjimo problemos sprendimo būdas negali būti susijęs tik su pensinio amžiaus didinimu: ilgesnio darbo pasekmės nevienodos ir priklauso nuo profesijos. Be to, reikia atsižvelgti į skirtumą tarp įstatymuose numatyto ir realaus pasitraukimo iš profesinės veiklos amžiaus.

9.10

Kovoti su neužtikrintu ir nelegaliu darbu, remti darbo užmokesčio politiką, teisingiau skirstyti išteklius ir siekti tvirtesnės socialinės sanglaudos yra taip pat svarbu, kaip ir didinti privalomą, laipsnišką ir savanorišką pensinį amžių. Šį didinimą reikia skatinti ir dėl jo priimti sprendimą nuolat plėtojant dialogą su socialiniais partneriais ir pilietine visuomene.

10.1

Akivaizdu, kad vidutinio gyventojų amžiaus didėjimas susijęs su didėjančiomis išlaidomis sveikatos priežiūrai. Tačiau numatyti sveikatos priežiūros išlaidas ir konkrečius sektorius, kuriems ateinančiais dešimtmečiais bus reikalingos investicijos, yra labai sunki užduotis. Remiantis vien tik demografinėmis tendencijomis, neįmanoma apskaičiuoti, kiek padidės valstybės išlaidos šiai sričiai. Be to, išlaidos sveikatos priežiūrai priklauso nuo to, kokią politiką bus nuspręsta vykdyti, atsižvelgiant į tokią padėtį, nuo pažangos medicinos srityje, ligų raidos, taršos lygio ir siekiant jas mažinti pasirinktų politinių bei technologinių sprendimų.

10.2

Tačiau, kaip jau minėjome, atlikti tyrimai rodo, kad iš profesinės veiklos pasitraukiama vis vėliau. Dėl jų amžiaus vyresnio amžiaus darbuotojams kyla didesnis pavojus nei jų jaunesniems kolegoms susirgti ar turėti sveikatos sutrikimų. Atsižvelgiant į tai, kad vyresnio amžiaus darbuotojų skaičius nuolat didėja, jau dabar būtina sukurti ir įdiegti tokią sveikatos priežiūros sistemą, kuri padėtų užtikrinti veiksmingą sveikatos prevencijos politiką visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Be to, darbuotojai, kurie ilgą laiką neturėjo nuolatinio darbo, susidurs su sunkumais sulaukę pensinio amžiaus. Visuomenė privalės jais vienaip ar kitaip pasirūpinti atsižvelgdama į valstybėse narėse numatytas nuostatas, įskaitant sveikatos priežiūrą ir socialinę pagalbą. Nenuolatinio darbo išplitimo pasekmės tiesiogiai atsilieps gerovės sistemos išlaidoms.

10.3

Užsibrėžusios tikslą — išlaikyti priimtiną sveikatos priežiūros išlaidų lygį, valstybės narės turi suvienyti pastangas siekdamos įgyvendinti sveikatos priežiūros, nelaimingų atsitikimų prevencijos, stebėsenos ir keitimosi informacija programas. Šiam tikslui pasiekti reikalingas glaudesnis ir veiksmingesnis darbo ir sveikatos sektorių bendradarbiavimas.

10.4

Negalima visų profesijų vertinti vienodai. Senėjimo poveikis dirbantiesiems nevienodas, kadangi yra fiziškai sunkių ir ne tokių sunkių, pavojingų ir ne tokių pavojingų ar monotoniškų darbų: senyvo amžiaus įtaka skiriasi atsižvelgiant į atliekamą darbą. Vyresnio amžiaus darbuotojas negali dirbti varginančio fizinio darbo, tačiau jis gali dirbti administracinį ar protinį darbą.

10.5

Taigi, vėlyva profesinė veikla kelia daug rimtesnių sveikatos problemų, kai dirbamas sunkus fizinis darbas. Reikėtų į tai atsižvelgti. Jeigu ateityje numatoma didinti pensinį amžių sektoriuose, kuriuose tai būtų įmanoma, reikės skirti didelį dėmesį sveikatos priežiūros ir darbo saugos sritims.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/8

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas apgailestauja, kad valstybės narės savo bendradarbiavimu dar nepakankamai remia Komisijos iniciatyvas kovos su mokestiniu sukčiavimu srityje. Jis pritaria numatomoms iniciatyvoms ir ragina Komisiją pasinaudoti visomis galiomis, kurios sutartimis suteiktos Europos institucijoms.

1.2

EESRK mano, kad Komisijos komunikate pakankamai gerai išdėstyti visi klausimai ir kad kovos su mokestiniu sukčiavimu problemos jame nagrinėjamos tinkamu aspektu išskiriant valstybių narių administracijų bendradarbiavimo stiprinimą kaip pagrindinę priemonę, galinčią padėti užkirsti kelią šio reiškinio plėtrai.

1.3

Komunikate iš esmės nagrinėjamas santykių su trečiosiomis šalimis klausimas ir siūlomas Bendrijos požiūris. EESRK pritaria šiam pasiūlymui.

1.4

EESRK palankiai vertina siūlymą persvarstyti PVM sistemą pastebėdamas, kad jis daugelį kartų ragino tai padaryti. Komitetas mano, kad tikslinga sudaryti tyrimo grupę, kuri ištirtų PVM sistemos keitimo galimybes nustačius sąlygą, kad galimas PVM pakeitimas kitu mokesčiu nepadidins įmonėms ir piliečiams tenkančios išlaidų naštos.

1.5

EESRK rekomenduoja Komisijai kuo daugiau naudotis Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) dabartiniais įgaliojimais, jau leidžiančiais jai vykdyti svarbias užduotis. Komisija turėtų įvertinti, ar OLAF turi pakankamai priemonių, reikalingų deramai vykdyti jos institucinius įgaliojimus.

1.6

EESRK mano, kad absoliučiai prioritetinė užduotis yra nuolat gerinti nacionalinių kovos su sukčiavimu organų bendradarbiavimą, prireikus, sujungiant policijos ir tyrimo organų pajėgas į tinklą, leidžiantį jiems dalytis turimomis duomenų bazėmis, ir rekomenduoja smulkiau išnagrinėti visus su šia veikla susijusius techninius ir teisinius klausimus.

1.7

EESRK mano, kad pasiūlymas surengti aukšto lygio diskusijų forumą administracijų bendradarbiavimo tema yra žingsnis teisinga kryptimi, ir visiškai nesupranta, kodėl atsiranda biurokratinis priešinimasis ir kliūtys, nukreiptos prieš šią idėją.

1.8

EESRK laikosi nuomonės, kad į Bendrijos teisę tikslinga įtraukti kai kuriose valstybėse narėse įgyvendintas priemones ir kovai su sukčiavimu pasitelkti „atviros rinkos kainos“ kriterijų.

1.9

EESRK rekomenduoja ypatingą dėmesį skirti tam, kad sudarant sandorius būtų įtraukiamos nuostatos dėl pardavėjo ir pirkėjo bendros atsakomybės ir kad akivaizdžiai nepateisinamų, visų pirma remiantis Teisingumo Teismo sprendimais, operacijų atvejams būtų numatyta taikyti įrodinėjimo pareigos perkėlimą.

1.10

EESRK mano, kad reikėtų dar patobulinti Komisijos pasiūlymą, kuriuo siekiama supaprastinti procedūras tiems ūkio subjektams, kurie bendradarbiauja su administracija, ir įvesti griežtesnę kontrolę bei procedūras riziką keliantiems apmokestinamiems subjektams.

1.11

EESRK ragina Komisiją ir toliau finansuoti Bendrijos programas, kuriomis siekiama skatinti veiklą Bendrijos finansinių interesų apsaugos srityje, pavyzdžiui, Hercule II.

1.12

EESRK rekomenduoja suderinti Direktyvos 77/799/EEB nuostatas su netiesioginių mokesčių srityje jau priimtomis nuostatomis ir suvienodinti skirtingas apmokestinimo PVM sistemas.

2.1

Komisijos komunikate siūloma „kurti suderintą kovos su mokestiniu sukčiavimu gerinimo strategiją“. Jame pažymima, kad, siekiant šio tikslo, Bendrijos teisinis pagrindas, nors ir buvo patobulintas bei sustiprintas, naudojamas nepakankamai, o administracinio bendradarbiavimo lygis nėra proporcingas prekybos mastui Bendrijos viduje.

2.2

Todėl Komisija dar kartą grįžta prie daugelį kartų svarstytos temos — būtinybės sustiprinti valstybių narių valdžios institucijų administracinį bendradarbiavimą, nes tai yra priemonė, leidžianti kovoti su sukčiavimu ir vengimu mokėti mokesčius, kurie daro nuostolius biudžetui, iškreipia konkurencijos sąlygas ir kliudo geram vidaus rinkos funkcionavimui.

2.3

Komunikato pristatymo metu už mokesčius ir muitinių sąjungą atsakingas Komisijos narys László Kovács pareiškė: „Esu įsitikinęs, kad pats laikas apsvarstyti naujus metodus, kuriais bus galima veiksmingiau kovoti su mokestiniu sukčiavimu. Mokestinio sukčiavimo mastai tapo tokie, kad tai iš tikrųjų kelia susirūpinimą“.

2.4

Ekonomistų vertinimu, mokestinio sukčiavimo apimtys svyruoja nuo 2 iki 2,5 proc. BVP, o tai yra nuo 200 iki 250 milijardų eurų suma. Su PVM susijęs sukčiavimas, kitaip vadinamas „karuseliniu sukčiavimu“, yra vienas didžiausią susirūpinimą keliančių šio klausimo aspektų, tačiau nuo jo neatsilieka alkoholio ir tabako gaminių klastojimas bei kontrabanda ir su tiesioginiais mokesčiais susijęs sukčiavimas. 1993 m. sukūrus vidaus rinką ir prasidėjus laisvam prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimui, valstybėms narėms atskirai darosi vis sunkiau veiksmingai kovoti su mokestiniu sukčiavimu.

2.5

Netiesioginių mokesčių srityje Bendrijos teisėje yra numatytos valstybėms narėms skirtos bendros taisyklės (vienodos procedūros, kompetentingų valdžios institucijų identifikacija, duomenų perdavimo metodai), kuriomis siekiama skatinti administracinį bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija.

2.6

Komisija išskyrė tris prioritetinius veiklos sektorius:

2.6.1.1

Komisija mano, kad kovą su mokestiniu sukčiavimu leis pagerinti tokios priemonės:

2.6.2.1

„Mokestinis sukčiavimas nėra tik Sąjungos vidaus problema“. Bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis atžvilgiu Komisija siūlo nustatyti Bendrijos poziciją. Šiuo metu bendradarbiavimas vyksta įvairių valstybių dvišalių susitarimų pagrindu, todėl dėl jų skirtumų atsirandačiomis galimybėmis pasinaudoja sukčiai. Be to, Komisija siūlo į ekonominės partnerystės susitarimus, kuriuos Sąjunga sudaro su savo ekonominiais partneriais, įtraukti punktus dėl bendradarbiavimo mokesčių srityje.

2.6.3.1

Komisija pradeda diskusiją dėl galimybių sugriežtinti bendros šalių atsakomybės už PVM mokėjimą principą nepažeidžiant proporcingumo ir teisinio apibrėžtumo principų.

2.6.3.2

Komisija taip pat svarsto galimybę valstybės narės viduje vykdomoms operacijoms taikyti atvirkštinio mokesčio mechanizmą, kuris šiuo metu privalomas tik vykdant tam tikras operacijas, leidžiant valstybėms narėms savo nuožiūra taikyti ar netaikyti jį kitoms operacijoms. Komisija mano, kad galiojančius teisės aktus dėl PVM reikia keisti taip, kad iš esmės būtų mažinamos sukčiavimo galimybės, užkertamas kelias naujiems pavojams, ypač stengiantis neužkrauti įmonėms ir mokesčių administratoriams neproporcingos administracinės naštos, užtikrinamas mokesčio neutralumas ir nebūtų diskriminuojamas nė vienas ūkio subjektas.

2.7.1

Komisija siūlo apsvarstyti ir kitas konkrečias priemones, pavyzdžiui:

3.1

Komitetas mano, kad teisinių priemonių, kurias suteikia šiuo metu galiojantis Bendrijos teisinis pagrindas, pakanka veiksmingai kovai su mokestiniu sukčiavimu. Tačiau būtina skubiai paraginti valstybes nares dažniau naudotis galiojančiomis administracinio bendradarbiavimo priemonėmis laikantis taisyklių ir numatytų terminų. Dabartiniame globalizuotos ekonomikos pasaulyje, kai net sukčiavimas įgavęs tarptautinį aspektą, būtina reikalingą informaciją pateikti per tam tikrą terminą, užtikrinantį sklandžią tyrimų eigą.

3.2

Kad tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje būtų galima disponuoti nuoseklesne sistema, Komisija galėtų suderinti Direktyvos 77/799/EEB nuostatas su teisės aktais dėl netiesioginių mokesčių ir numatyti veiksmingesnius keitimosi informacija metodus atsižvelgdama į informatikos teikiamas galimybes. Taip pat svarbu suderinti skirtingas apmokestinimo PVM sistemas ypatingą dėmesį skiriant apmokestinamųjų prievolėms.

3.3

Bendrijos teisinį pagrindą galima suskirstyti į penkias pagrindines sritis:

3.4

Nuorodų į Bendrijos teisės aktus sąrašas ir glaustas numatytų priemonių aprašymas pateikiami A priede.

4.1

Komitetas mano, kad būtina intensyviau kovoti su vis gausėjančiais mokestinio sukčiavimo atvejais, ir apgailestauja kad, nors ir yra parengtas išsamus ir gerai suformuluotas teisinis pagrindas, Komisijos vertinimu, valstybių narių veikla ir bendradarbiavimas yra nepakankami.

4.2

Dėl sukčiavimo ir mokesčių nemokėjimo atsirandantys ekonomikos ir vidaus rinkos iškraipymai yra rimta problema, kuri iki šiol buvo nepakankamai įvertinta, kaip ir ryšys tarp sukčiavimo mokesčių srityje, pinigų plovimo ir ekonominių nusikaltimų. Juk sukčiavimas siekiant neteisėtai pasinaudoti valstybės ar Bendrijos finansine parama dažnai vykdomas klastojant mokestinius dokumentus, o lėšos, įgytos mokestinio sukčiavimo keliu, ypač vykdant tarpvalstybines operacijas, dažnai panaudojamos kitai neteisėtai ar nusikalstamai veikai.

4.3

Mokestinio sukčiavimo, kuris, priešingai nei mokesčių vengimas, apibūdinamas kaip veikla, kuri pati savaime nėra neteisėta, tačiau vykdoma vienu tikslu — sumažinti priklausantį sumokėti mokesčio dydį, svarbos klausimu Komitetas pabrėžė, kad jis skirtingų valstybių nacionaliniuose teisės aktuose sprendžiamas nevienodai. Komiteto nuomone, siekiant išvengti administracinio ir socialinio pobūdžio išlaidų didėjimo dėl ne visuomet suderintų teisės aktų, tikslinga suartinti nacionalinius šios srities teisės aktus įterpiant bendrą punktą dėl kovos su sukčiavimu arba sąrašą atvejų, kuriais visos mokesčių administravimo tarnybos, siekdamos su mokesčiais susijusių tikslų, galės nepripažinti operacijų, kurios įvykdytos sukčiaujant, teisinių pasekmių.

4.4

Komitetas mano, kad Komisijos pateikti pasiūlymai yra nepakankamai griežti šiai problemai įveikti, juo labiau, kad pagal sutartis Komisija įgaliota imtis visų būtinų priemonių siekiant užtikrinti Europos institucijų finansinę pusiausvyrą. Taryba savo 1999 m. birželio 28 d. Sprendimu 1999/468/EB yra suteikusi Komisijai daug įgaliojimų įgyvendinimo srityje. Todėl Komitetas primena, kad šiuo atveju taikytinas subsidiarumo principas, nustatytas ES sutarties 5 straipsnyje, pagal kurį Bendrija imasi veiksmų tose srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai tik tada ir tokiu mastu, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau. Komitetas ragina Komisiją kuo geriau pasinaudoti šiais įgaliojimais.

4.5

2001 m. birželio mėn. komunikate „Europos Sąjungos mokesčių politika — ateities prioritetai“ (COM(2001) 260 final) Komisija jau yra pabrėžusi, kad, siekiant prioritetinių tikslų, būtina, be teisinių priemonių, panaudoti ir visas kitas turimas priemones. Savo nuomonėje dėl šio komunikato Komitetas pabrėžė, kad mokesčių politikos srityje sprendimai yra ir visuomet turi būti priimami vieningai. (1)

4.6

Jau tada Komitetas rekomendavo iš dalies pakeisti pereinamojo laikotarpio sistemą ir skubiai pereiti prie galutinės sistemos, paremtos kilmės šalyje nustatytu apmokestinimo principu. Jis šie tiek ironiškai kėlė klausimą kiek metų mes dar turėsime kęsti šios pereinamojo laikotarpio sistemos trūkumus, kol bus pasiektas tikslas? ir reikalavo supaprastinti ir modernizuoti taisykles, vienodžiau jas taikyti ir glaudžiau bendradarbiauti administruojančioms institucijoms. Atrodo, šioje srityje nėra jokios pažangos.

4.7

Komitetas pritaria bendrai veiklos krypčiai — stiprinti bendradarbiavimą neapsiribojant vien šiuo metu galiojančios keitimosi informacija sistemos (VIES) naudojimu, plėtojant automatinio arba spontaniško keitimosi informacija tarp valstybių narių priemones.

4.8

Nors Komitetas palankiai vertina prasidėjusią diskusiją dėl PVM sistemos dalinio pakeitimo, jis pabrėžia, kad būtina atlikti išsamų poveikio tyrimą nepamirštant, kad pakeitimai turi būti daromi siekiant veiksmingumo ir paprastinimo, o ne didinant piliečiams ir įmonėms tenkančią mokesčių naštą. Šiuo atžvilgiu Komitetas (2) primena, kad savo ankstesnėje nuomonėje jis pasiūlė apsvarstyti galimybę taikyti alternatyvią PVM sistemą, kuri užtikrintų ne žemesnes, nei dabartinės, įplaukas, bet visuomenei atsieitų pigiau, o jos mokesčių surinkimas būtų veiksmingesnis.

5.1.1.1

Vienas iš įvairių sukčiavimo PVM srityje būdų „karuselinis sukčiavimas“ yra ypatingai rimtas, kadangi dėl jo prarandama daug įplaukų, ir klastingas, kadangi jį sunku susekti. Jo esmė — išvengti PVM mokėjimo specialiai šiuo tikslu steigiant bendroves, vykdančias operacijas tarptautiniu lygiu. Siekiama nemokėti PVM, kad kitos sukčiavimo grandinės grandys turėtų galimybę iš savo lėšų atimti fiktyvias sumas ir susigrąžintų PVM arba sumažintų priklausančio sumokėti PVM dydį. Šiuo tikslu įsteigtas fiktyvus ūkio subjektas paprastai nevykdo tikros ekonominės veiklos, neturi gamybos padalinių, o jo pagrindinė buveinė dažniausiai yra tik pašto dėžutė. Keletą mėnesių vykdęs „formalią veiklą“, toks subjektas dingsta, neužpildęs mokestinės deklaracijos ir nesumokėjęs priklausančių sumų, o mokesčių administratoriams labai sunku jį susekti.

5.1.1.2

Komiteto nuomone, „karuseliniam sukčiavimui“ palankios sąlygos susidarė pirmiausia dėl to, kad valstybės narės nepakankamai bendradarbiavo, o jų PVM tarifai buvo skirtingi. Todėl Komitetas siūlo panaudoti visas būtinas bendradarbiavimo ir keitimosi informacija priemones, kurios padėtų veiksmingai priešintis tokio pobūdžio sukčiavimui.

5.1.2.1

Su PVM susijęs sukčiavimas paskatino valstybių narių finansų administravimo institucijas nuolat tobulinti tyrimo metodiką, kad būtų galima kuo veiksmingiau kovoti su šiuo reiškiniu.

Kai su PVM susijusį sukčiavimą vykdo keletas ūkio subjektų, įsteigtų skirtingose valstybėse narėse, lemiamas vaidmuo kovojant su juo tenka šių valstybių administraciniam bendradarbiavimui.

Naudodamos atitinkamas susitarimuose numatytas priemones, valstybės narės sukūrė keitimosi informacija sistemą, kuri sėkmingai veikia, kai reikia nustatyti, kaip moka mokesčius apmokestinti subjektai, ir užkirsti kelią tarpvalstybiniu mastu vykdomam mokestiniam sukčiavimui bei jį pažaboti.

Komitetas jau seniai ragina Komisiją imtis aktyvesnio vaidmens skatinant bendradarbiavimą. Todėl jis pritaria planams sukurti stebėsenos sistemą, kuri padėtų kontroliuoti teikiamos pagalbos kokybę ir apimtį.

5.1.2.2

Iš tikrųjų, šiuo metu keitimasis informacija dar toli gražu nėra tapęs paplitusia darbo praktika, pirmiausia dėl kultūrinių ir kompiuterizavimo lygio skirtumų bei dėl teisės aktų, pagal kuriuos už vangumą valstybėms būtų taikomos nuobaudos, trūkumo. Todėl būtina šioje srityje sukurti Bendrijos kultūrą, kadangi tarpvalstybinis prašymas pateikti informaciją turėtų būti laikomas ne išimtiniu atveju, o eiliniu tyrimo proceso etapu, kai to reikia.

Siekiant šio tikslo, reikia pašalinti visas kliūtis Bendrijos administracinės kultūros plėtrai skatinant kuo geriau panaudoti jau turimas bendradarbiavimo priemones ir laikytis nustatytų tvarkos procedūrų ir terminų, kad tyrimo organai galėtų laiku, nestabdant tyrimų eigos, gauti bylai reikalingus duomenis.

5.1.2.3

Be to, kaip siūlo Komisija, minėdama standartizuotų kompiuterinių sistemų panaudojimą keičiantis informacija, būtų galima sujungti į vieną tinklą skirtingų valstybių narių policijos ir tyrimo organų pajėgas, kovojančias su mokestiniu sukčiavimu. Tai užtikrintų keitimąsi informacija be tarpininkų naudojant patvirtintą elektroninio pašto ryšio sistemą ir bendrą prieigą prie duomenų bazių su informacija apie įvairių valstybių narių subjektų mokesčių deklaracijas, panašiai kaip dabar tai daroma naudojant VIES I ir II lygių duomenis.

Ši iniciatyva, vis dėlto reikalaujanti išankstinio sutikimo įrašyti duomenis į duomenų bazes ir suderinimo su nacionaliniais teisės aktais asmens privatumo apsaugos srityje, būtų didelis žingsnis gerinant kovą su mokestiniu sukčiavimu. Tokiu būdu tyrimo organai galėtų iš karto ir be papildomų biurokratinių procedūrų gauti jiems reikalingą informaciją.

5.1.2.4

Be to, nors teisės aktai, reguliuojantys keitimąsi informacija tarp valstybių narių, yra gerai parengti ir veiksmingi, pagrindinė kliūtis kovojant su sukčiavimu ES viduje yra nesuderinti teisės aktai, nustatantys skirtingų nacionalinių administracijų tyrimo institucijų įgaliojimus ir baudžiamųjų priemonių griežtumo lygį.

Todėl daugiausia sukčiaujama tose valstybėse, kur kontroliuojančių tyrimo organų įgaliojimai yra mažesni, arba valstybėse, kur taikomos nuobaudos nepakankamai griežtos, kad atliktų atgrasantį vaidmenį.

5.1.2.5

Laikantis valstybių narių suverenumo principo, būtų tikslinga ES lygiu suderinti nuobaudas, numatytas už analogiškus sukčiavimo atvejus, kaip tai numatyta, pavyzdžiui, teisės aktuose, reguliuojančiuose kovą su pinigų plovimu. Taip būtų galima užkirsti kelią tokiam reiškiniui, kai šalyse, kur šios srities teisės aktai švelnesni, o kontrolės sistema ne tokia veiksminga, susikuria „saugūs prieglobsčiai“, kuriuose kaupiamos nusikalstamos veiklos ar „karuselinio sukčiavimo“ įplaukos.

5.1.3.1

Kaip daugelį kartų pabrėžė Teisingumo Teismas, kova su sukčiavimu yra būtina, tačiau turi būti vykdoma laikantis Bendrijos principų, įskaitant nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Viena sričių, kur teisės aktų nuostatos labiausiai skiriasi, yra susijusi su kriterijais (skirtingais nei šalių sandoriu sutartas atlygis), naudojamais siekiant nustatyti apmokestinamąją vertę ne tik asmeniniam naudojimui ar ne komercinei veiklai skirtų prekių atveju, bet ir kiekvienu atveju, kai įtariamas sukčiavimas arba mokesčių vengimas.

Šiuo požiūriu pastebime, kad visų valstybių narių teisės aktuose numatyta, jog kriterijus, naudojamas apmokestinamajai vertei nustatyti, parenkamas atsižvelgiant į šalių polinkį derėtis, ir juo siekiama užtikrinti, kad bus apmokestinta tikroji atlygio suma, kadangi dažniausiai mokesčio bazė yra sandoryje numatytas atlygis už prekes ar suteiktas paslaugas. Be šio pagrindinio kriterijaus, siekiant tam tikromis aplinkybėmis patikslinti arba perskaičiuoti apmokestinamąją vertę, naudojama „atviros rinkos kaina“.

5.1.3.2

Nustatant PVM, visose valstybėse narėse naudojama viena atviros rinkos kainos sąvoka, iš esmės atitinkanti 1977 m. gegužės 17 d. Direktyvoje 77/388/EEB (Šeštojoje direktyvoje) pateiktą apibrėžimą, t. y. ja laikoma vidutinė suma, kuri už vienos rūšies prekes ar paslaugas mokama laisvos konkurencijos sąlygomis ir tuose pačiuose prekybos etapuose sandorio sudarymo vietoje ir jo sudarymo metu arba, jei jų nustatyti negalima, panašiausioje vietoje analogišku metu.

5.1.3.3

Visuose Bendrijos teisės aktuose atviros rinkos kainos naudojimas yra alternatyvus metodas apmokestinamajai vertei nustatyti, kai:

5.1.3.4

Be to, taikant principą, pagal kurį apmokestinamoji vertė nustatoma atlygio pagrindu, išimtis daroma šiais atvejais:

5.1.3.5

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas (4) patikslino, kad, įgyvendinant nacionalines priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią sukčiavimui ar mokesčių vengimui, nukrypti nuo Šeštosios direktyvos 11 straipsnyje numatyto apmokestinamosios vertės nustatymo principo leidžiama tik tiek, kiek iš tikrųjų būtina šiems tikslams pasiekti.

5.1.3.6

Kitaip tariant, atviros rinkos kaina yra pagrindinis orientyras siekiant nustatyti galimą sukčiavimą. Kai pagal sandoryje numatytą atlygį apskaičiuota apmokestinamoji vertė yra mažesnė už atviros rinkos kainą, mokesčių administratoriai privalo ne įrašyti šią rinkos kainą vietoje vertės, o įtarti, kad galimas sukčiavimas ir taikyti įrodinėjimo pareigos perkėlimą.

5.1.4.1

Siekiant kovoti su „karuseliniu sukčiavimu“, kai kuriose nacionaliniuose teisės aktuose buvo priimtos nuostatos, kuriose numatyta, kad, jeigu pardavėjas nesumokėjo PVM mokesčio, o prekė buvo parduota žemesne nei atviros rinkos kaina, pirkėjui tenka bendra atsakomybė dėl PVM mokėjimo.

5.1.4.1.1

Šios nuostatos remiasi Šeštosios direktyvos 21 straipsniu, pagal kurį pripažįstama valstybių narių teisė numatyti, kad, laikantis proporcingumo principo, ir kitas nei apmokestinamasis asmuo yra bendrai atsakingas už mokesčio sumokėjimą.

5.1.4.2

Tokia nuostata paremta prielaida, kad sandoris, kuriame numatyta kita, nei atviros rinkos kaina, gali būti sudarytas mokestinio sukčiavimo tikslais. Iš esmės, pagal įstatymus sprendžiama, kad pirkėjas pasielgė nesąžiningai tais atvejais kai, vertinant pagal jo sumokėtą kainą, jis negalėjo nežinoti, jog buvo sukčiaujama (5). Šis įtarimas gali būti panaikintas, jei pirkėjas gali pateikti dokumentus, įrodančius, kad kaina yra žemesnė už atviros rinkos kainą dėl objektyviai įrodomų pateisinamų aplinkybių ir sąlygų arba atsižvelgiant į teisės aktus, ir kad tai nesusiję su PVM vengimu. Tokiu atveju bendra atsakomybė už pardavėjo nesumokėtą mokestį yra mažesnė.

5.1.4.3

Komitetas pritaria daugelio ūkio subjektų reiškiamam susirūpinimui dėl bendrosios atsakomybės principo. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo sprendimus (6), jis mano, kad galimos priemonės turėtų apsiriboti tik reikalavimu sumokėti mokestį, keliamu asmenims, kurie aiškiai identifikuoti kaip apmokestinamieji subjektai. Todėl būtų galima numatyti, kad tuo atveju, kai prekė buvo parduota už žemesnę nei atviros rinkos kainą, pirkėjas drauge su pardavėju yra atsakingas už mokesčio sumokėjimą. Kadangi ši nuostata labai griežta ir nepalanki pirkėjui, nes jam tenka sumokėti mokestį, kurio išvengia sukčiaujantys asmenys, ji turi būti taikoma ribotai ir tik tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis:

5.1.5

Komitetas pritaria galimybei valstybės narės vidaus operacijoms taikyti atvirkštinio mokesčio taikymo mechanizmą. Vienoje neseniai paskelbtų nuomonių Komitetas išreiškė įsitikinimą, kad šis mechanizmas „yra būtina priemonė siekiant užkirsti kelią mokesčių vengimui ir nuslėpimui. Jis yra ypatingai tinkamas, kai pardavėjas turi finansinių sunkumų“ (7). Komisija išplėtė neprivalomo atvirkštinio mokesčio taikymo mechanizmo taikymo sritį po sėkmingos jo taikymo patirties statybinių medžiagų ir su statybomis susijusių paslaugų teikimo sektoriuose. Tačiau priemonėmis negalima trikdyti Bendrijos viduje vykstančio prekių ir paslaugų judėjimo, kadangi skirtingi reikalavimai sąskaitoms gali trukdyti geram vidaus rinkos funkcionavimui.

5.2.1

Su mokestiniu sukčiavimu būtina kovoti ir bendru lygmeniu, derinant valstybių narių teisės aktus tiesioginių mokesčių ir jų kontrolės srityje.

5.2.1.1

Padidėjus Europos Sąjungos valstybių narių skaičiui, mokesčių sistemų skirtumai darys vis didesnį poveikį sprendimams, susijusiems su lėšų skyrimu įvairioms valstybėms narėms ir verslo veiklos valdymo tvarkai jose. Iš tikrųjų, aukštas ekonominės politikos suderinimo lygis leis valstybėms narėms naudoti savo skirtingus nacionalinius mokesčių srities teisės aktus kaip priemonę daryti įtaką priimant sprendimus dėl investicijų ir išteklių skirstymo Europos Sąjungos viduje. Tačiau ryškūs įvairių valstybių narių tiesioginių mokesčių sistemų skirtumai gali labai kliudyti rinkų integravimo procesui (8) ir neigiamai atsiliepti Europos ekonomikos konkurencingumui.

5.2.2

Valstybių narių mokesčių srities teisės aktų suderinimą Komisija analizavo 2003 m. lapkričio 24 d. komunikate COM(2003) 726. Vis dėlto, kalbant apie įmonių apmokestinimą ir ypač apie bendras priemones, kuriomis siekiama skatinti vieno Europos įmonių mokesčio įdiegimą vienos konsoliduotos mokesčių bazės pagrindu (9), būtina pažymėti, kad dėl skirtingų valstybių narių metodų pasirenkant mokesčių bazės apskaičiavimo kriterijus kyla didelių įgyvendinimo sunkumų. Be to, kad būtų priimtas vienas bendras mokestis, būtina ne vien glaudžiai suderinti ekonominę politiką, bet ir sukurti atitinkamą teisinį pagrindą. Kalbant apie dabartinę padėtį, EB sutarties 94 straipsnyje numatyta, kad Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vieningai priima direktyvas dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, turinčių tiesioginės įtakos bendrosios rinkos sukūrimui ar veikimui, suderinimo.

5.2.3

Ši nuostata ir faktas, kad mokesčių sritis ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai, ne tik neskatina iniciatyvų, kuriomis siekiama įdiegti bendrą konsoliduotą mokesčių bazę visoms Europos Sąjungoje veikiančioms įmonėms, bet ir yra rimta kliūtis įmonių apmokestinimo tvarkai suderinti tiek dėl augančio valstybių narių skaičiaus, labai apsunkinančio vieningų sprendimų priėmimą, tiek dėl to, kad Sutarties dėl Konstitucijos Europai galutinėje teksto redakcijoje nėra nuostatos dėl įstatymų arba pagrindų įstatymų, nustatančių priemones įmonių apmokestinimo srityje, priėmimo kvalifikuota balsų dauguma.

5.2.4

Ketinant atsisakyti vieningo balsavimo nuostatos, 2005 m. gruodžio 23 d. Komisijos komunikate SEC(2005) 1785 „Kliūčių, susijusių su mažoms ir vidutinėms įmonėms taikomu pelno mokesčiu, mažinimas vidaus rinkoje — Numatomo bandomojo projekto dėl apmokestinimo pagal buveinės valstybės reikalavimus metmenys“ analizuojamas eksperimentas mažoms ir vidutinėms įmonėms taikyti buveinės valstybės reikalavimų sistemą (10). Tyrimas rodo, kad 23 milijonai mažų ir vidutinių įmonių, įsisteigusių 25 valstybių Europos Sąjungoje, atlieka pagrindinį vaidmenį Europos ekonomikoje, nes jos sudaro 99,8 proc. visų Europos įmonių ir sudaro apie 66 proc. visų privataus sektoriaus darbo vietų (11). Įvedus tokią sistemą, labai pagyvėtų šių įmonių veikla tarptautiniu mastu, nes sumažėtų joms tenkančios mokesčių reikalavimų laikymosi išlaidos (12), kurios daug kartų didesnės, nei didelėms bendrovėms (13), ir padaugėtų galimybių perkelti nuostolius, nes tai pagrindinė kliūtis plėtoti tarpvalstybinę ekonominę veiklą. Be to, ši sistema padėtų Europos lygiu suderinti įmonių apmokestinimo srities teisės aktus.

5.3.1

Nors elektroninės prekybos plėtra ir jos technologinė pažanga atskleidžia ekonominės veiklos subjektams daug naujų galimybių, vis dėlto naujieji prekybos metodai reikalauja mokesčių sistemų suderinimo, ypač aspektų, susijusių su vartojimo mokesčių įgyvendinimu. Taikant mokesčių sistemas, kurios iš esmės dar veikia pagal tradicinės prekybos taisykles, būtina atsižvelgti į šiuos pokyčius ir prisitaikyti prie naujų šiuo metu plintančių prekybos formų.

5.3.2

Pagrindinė su elektroninių operacijų apmokestinimu susijusi problema yra diskriminacija, galinti atsirasti dėl skirtingų požiūrių į sandorį, priklausomai nuo būdo, kuriuo bus perduodama sandorio objektu esanti prekė.

5.3.2.1

Nagrinėjant, kokios yra tradicinių mokesčių teisės principų taikymo konkretiems elektroninės eros atvejams galimybės, reikia įsitikinti, kad bus laikomasi apmokestinimo neutralumo principo, pagal kurį draudžiami skirtingi požiūriai į to paties pobūdžio sandorius, kurie skiriasi vien tik prekės perdavimo būdais (internetu ar juo nesinaudojant).

5.3.3

Pagrindinės problemos yra susijusios su tiesioginiu ar netiesioginiu nematerialių (kitaip tariant, pateikiamų skaitmeniniu pavidalu) prekių apmokestinimu, kadangi prekybos operacijos etapai (pardavimas ir pristatymas) vyksta elektroniniu būdu (prekyba internetu), tiekiant virtualiuosius produktus interneto tinklu. Iš tikrųjų, tiekėjas paslaugoms ir prekėms išsiuntimo momentu suteikia nematerialią išraišką, o gavėjas paskirties vietoje suteikia joms materialią formą. Šiuo atveju nėra fiziškai apčiuopiamos prekės, kurią būtų galima patikrinti kontrolės tikslais.

5.4.1

Komitetas mano, kad šiuo metu galiojantys Bendrijos teisės aktai, kurie yra Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) įkūrimo teisinis pagrindas, jau yra suteikę šiam organui plačius įgaliojimus, nustatytus Komisijos sprendimo 1999/352/EB (CECA, Eratom) 2 straipsnyje. Todėl Komitetas ragina Komisiją imtis visų reikiamų priemonių, kad šie įgaliojimai būtų panaudoti konkrečiai veiklai, prireikus, aprūpinant tarnybą papildomomis priemonėmis, reikalingoms jai vykdyti institucines užduotis naudojant, pavyzdžiui, sutarties 81–86 straipsniuose nustatytą modelį.

5.4.2

Šiame kontekste OLAF galėtų atlikti analizės ir derinimo ES lygmeniu organo vaidmenį kovojant su sukčiavimu, ypač mokestiniu, skiriant jam užduotis ir įgaliojimus skatinti administracinį bendradarbiavimą mokesčių (tiesioginių, netiesioginių ir akcizų mokesčių) srityje, kad būtų gerinamas keitimasis informacija tarp institucijų, kurioms valstybių nacionaliniais teisės aktais pavesta kovoti su mokestiniu sukčiavimu.

5.5

Bendrijos vidaus prekybos vystymasis reikalauja aktyviau bendradarbiauti keičiantis informacija rizikos valdymo klausimais. Tačiau Komisija nesiūlo konkrečių iniciatyvų, apsiribodama raginimu valstybėse narėse naudotis leidiniu „Mokesčių administravimo tarnybų vadovas rizikos valdymo srityje“. Šiuo klausimu Komitetas rekomenduoja įkurti centralizuotą duomenų banką, į kurį suplauktų visa informacija, kuria keičiasi administravimo tarnybos ir kuri kol kas standartizuota tik muitinių veiklos srityje dvišalių susitarimų pagrindu.

5.5.1

Rengiant šią priemonę būtų galima sudaryti gaminių, dėl kurių įvairių valstybių narių kompetentingų institucijų atliktų tyrimų išvadose įspėjama apie didelę su jais susijusią „karuselinio sukčiavimo“ rizikos tikimybę, kategorijų sąrašą. Kaip pavyzdžius galime nurodyti motorines transporto priemones ir aukštųjų technologijų produktus — kompiuterinę ir telefoninio ryšio įrangą. Tokį tyrimą būtų galima pavesti OLAF, o šios tarnybos išvados būtų periodiškai siunčiamos valstybėms narėms, kad jos galėtų tinkamai orientuoti sukčiavimo kontrolės veiklą ir operatyvinius veiksmus nukreiptų tiksliai nurodyta kryptimi. Taip pat reikia numatyti ir organizuoti valstybių narių ir OLAF keitimąsi šio pobūdžio informacija.

5.6

Komitetas mano, kad Bendrijos požiūrio į santykius su trečiosiomis šalimis suformavimo idėja yra neabejotinai vertingesnė nei dvišalių susitarimų metodas. Jos įgyvendinimui būtų galima numatyti konkrečias nuostatas ir jas įtraukti į projektą priimti Bendrijos susitarimą dėl dvigubo apmokestinimo, kuris svarstytas Europos Komisijos komunikatuose SEC(2001) 1681 „Bendrovių apmokestinimas vidaus rinkoje“ ir COM(2003) 726 „Vidaus rinka be kliūčių, susijusių su pelno mokesčiu. Pasiekimai, įgyvendinamos iniciatyvos ir likę uždaviniai“ bei 2003 m. Europos Parlamento komunikate (SEC A5–0048). Komitetas pritaria galimybei parengti konkretų bendradarbiavimo susitarimą, kuris būtų įtraukiamas į ekonominio bendradarbiavimo sutartis. Tačiau būtina pabrėžti, kad, nesant aiškios ir tvirtos valstybių narių valios, būtina tęsti darbą dvišalių susitarimų pagrindu ir nenutraukti šiuo metu vykstančių procesų.

5.7

Komitetas laikosi nuomonės, kad Komisijos siūlomas deklaravimo prievolių stiprinimas turi vykti griežtai laikantis proporcingumo ir paprastinimo principų. Būtinybė kovoti su mokestiniu sukčiavimu negali tapti pretekstu nepagrįstai nustatyti papildomą naštą sąžiningai mokesčių mokėtojų ir įmonių daugumai. Todėl būtų tikslinga itin sušvelninti prievoles patikimoms įmonėms, kurios aktyviai bendradarbiauja su mokesčių administravimo institucijomis, ir sugriežtinti prievoles tiems mokesčių mokėtojams, kurie pagal objektyvius kriterijus laikomi „keliančiais riziką“.

5.8

Komitetas nesutinka su Komisijos nuomone dėl tabako ir alkoholio gaminių apmokestinimo tokiu pačiu, kaip ir kitos „normalios“ prekės, tarifu. Kai kurios valstybės narės, reguliuodamos alkoholio ir tabako prekėms taikomus akcizo mokesčius, bando spręsti su jų vartojimu susijusias sveikatos problemas, kurios akivaizdžiai svarbesnės nei vidaus rinkos funkcionavimas. Komisija siūlo pašalinti šiuos skirtumus, tačiau šiems skirtumams pašalinti reikės daug laiko, kadangi pajamų lygis atskirose valstybėse narėse labai skiriasi. Be to, skiriasi valstybių narių pajamų ir sveikatos politikos tikslai ir priemonės. Laukiant, kol mokesčių normos bus pakankamai suderintos, reikėtų ieškoti kitų sprendimų, kad kiekviena valstybė narė galėtų pati visiškai užsitikrinti galimybę siekti savo fiskalinės ir sveikatos politikos tikslų. Juk tabako gaminių kontrabandos iš valstybių narių mastai yra minimalūs, o ją valdo tarptautinės nusikalstamos organizacijos. Komitetas, nors ir suvokia, kad socialinės ir medicininės išlaidas, susijusios su piktnaudžiavimu šiais gaminiais, yra labai didelės, ir todėl ragina įgaliotas institucijas imtis tinkamų kontrolės priemonių, laikosi nuomonės, kad akcizai tabako ir alkoholio gaminiams turi likti tik valstybių narių kompetencijos sritis.

5.9

Komitetas ragina Komisiją tęsti Hercule II programą ir tikisi, kad Europos Parlamentas ir Taryba skubiai priims dokumentą COM(2006) 0339 final, kuriame raginama pratęsti Bendrijos finansinių interesų apsaugos veiklos skatinimo programą. Vykdant šią programą jau pasiekta gerų rezultatų — surengta 19 mokymo kursų, kuriuose dalyvavo 2236 asmenys iš įvairių valstybių narių, iš 5 trečiųjų šalių ir iš Europos institucijų. Todėl reikia dar labiau atsižvelgti į poreikį stiprinti bendradarbiavimą, kadangi, į Europos Sąjungą įstojus Bulgarijai ir Rumunijai, netrukus ir jos dalyvaus šioje veikloje.

5.10

Komitetas mano, kad tikslinga įsteigti nuolatinį aukšto lygio diskusijų ir (arba) konsultacijų forumą, kad būtų susitarta dėl visiems bendro požiūrio į klausimus, susijusius su sukčiavimu ir su valstybių narių bendradarbiavimu. Dabartinis konsultacinės veiklos padalijimas daugybei aukšto lygio komitetų, pasiskirsčiusių pagal kompetencijos sritis, trukdo veiksmingai keistis gera praktika siekiant sustiprinti administracijų bendradarbiavimą ir pagerinti jų veiklą šioje srityje. Komitetas mano, kad sudarytos biurokratinės kliūtys ir ECOFIN neryžtingumas yra nesuprantami ir peiktini.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/17

1.1

Teisė į būstą yra viena pagrindinių, todėl galimybė turėti būstą lemia galimybes naudotis kitomis pagrindinėmis teisėmis ir užtikrina orų gyvenimą. Teisė į būstą pripažinta Žmogaus teisių chartijoje ir ET Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje) bei daugelyje Europos valstybių konstitucijų. Turėti pastogę yra svarbiausia, kad žmogus galėtų gyventi ir integruotis į visuomenę.

1.2.1

EESRK pritaria Europos Parlamento tarpfrakcinės grupės miestų ir apgyvendinimo klausimais priimtai chartijai, kuri parodo vis didėjančią ir dažnėjančią Europos politikos krypčių ir būsto politikos sąveiką ir primena teisės į būstą svarbą.

1.2.2

Todėl EESRK prašo įtraukti Europos būsto chartiją į Europos Parlamento nuomonę savo iniciatyva dėl būsto ir regionų politikos.

1.3.1

EESRK norėtų, kad Europos lygiu būtų pasiūlyta keletas siektinų bendrų tikslų dėl galimybės gauti būstą ir minimalūs būsto kokybės standartai, apibrėžiantys padoraus būsto sąvoką. Be tokių kriterijų bus sunku veiksmingai pasinaudoti teise į būstą, be to, galimybė gauti būstą yra minimali oraus gyvenimo sąlyga.

1.3.2

EESRK primena, kad socialinių ir vietos paslaugų sektorius yra vis svarbesnis senstančioje visuomenėje ir šios paslaugos dažnai teikiamos kartu su būsto paslaugomis, todėl Komitetas prašo, kad jos būtų teikiamos Europos mainų pagrindu ir kad joms būtų skiriamas didesnis dėmesys. Be to, Komitetas primena, kad socialinio būsto klausimas turi būti nagrinėjamas atskirai ir jam negali būti taikomos rinkos taisyklės, kaip tai pripažinta paslaugų direktyvoje.

1.4.1

EESRK pabrėžia, kad šiuo metu svarbu tai, jog ne tik ES-12 valstybių piliečiai visiškai išnaudotų galimybę naudotis struktūriniais fondais siekdami pagerinti būsto sąlygas, bet ir ES-15 šalys, galinčios naudotis struktūriniais fondais integruotos miestų plėtros veiksmams. Tokios išlaidos turės teigiamos įtakos socialinei ir teritorinei sanglaudai bei ekonomikos augimui. Todėl EESRK ragina Europos finansines institucijas skirti kreditus labai žemomis palūkanomis jaunimo, imigrantų, pagyvenusių žmonių, žmonių su negalia būsto programoms ir taip skatinti darbuotojų judumą, skirtingų socialinių sluoksnių maišymąsi ir prieinamas būsto kainas.

1.4.2

EESRK pažymi, kad priemonė JESSICA padės įsteigti garantijų fondą didesnio masto socialinio būsto projektams, todėl prašo, kad, atliekant struktūrinių fondų vidurio laikotarpio vertinimą, šis klausimas būtų išnagrinėtas.

1.4.3

Šiuo tikslu EESRK pritaria, kad, bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijų atstovais ir tinklais bei padedant Europos Komisijai ir valstybėms narėms, būtų sukurta techninės pagalbos priemonė būsto projektams 2007–2013 m. laikotarpiu. Ši priemonė padėtų kaupti įgyvendintinus projektus ir metodus siekiant kuo geriau integruoti būsto projektus į miestų atnaujinimo programas. Ji taip pat leistų centralizuotai kaupti patirtį ir galėtų atlikti pagalbininko vaidmenį ją perduodant. Svarbiausia parengti konkrečią priemonę būsto politikai siekiant geriau panaudoti struktūrinius fondus. Ją būtų galima įgyvendinti remiantis reglamento dėl struktūrinių fondų bendrųjų nuostatų 45 straipsniu, kuriame Komisijos prašoma palengvinti techninės pagalbos priemonės sukūrimą.

1.5.1

Be to, EESRK siūlo sukurti keitimosi informacija tinklą, skirtą būsto ir energijos veiksmingumo klausimams, kuris padėtų keistis patirtimi, kaupti ir didinti vietos operatorių patirtį siekiant įgyvendinti tvirtas ir aukštų tikslų siekiančias politikos kryptis. Nors tikslai skirtingi, tai galėtų būti siejama su paramos struktūriniams fondams priemone, todėl reikės užtikrinti abiejų priemonių tinkamą koordinavimą.

1.5.2

EESRK siūlo bendradarbiaujant su aktyviais būsto sektoriaus tinklais Europoje surengti informavimo kampaniją apie energijos taupymo galimybes būsto sektoriuje. Kampanijos tikslas turėtų būti keisti vartotojų elgesį. Šioje kampanijoje turėtų dalyvauti Europos piliečiai ir sudarytų galimybę teigiamai iniciatyvai sutelkti visus dalyvius. Tuo tarpu vykdant kampanija „Tvari energetika Europai“ skiriamas nepakankamas dėmesys sąmoningumui didinti ir jai skirta nepakankamai lėšų.

1.5.3

EESRK prašo Komisijos pateikti pasiūlymų pagrįstų platesne pozicija, negu ta, kurios iki šiol buvo laikomasi ir pagal kurią buvo siekiama didesnio pastatų energijos veiksmingumo. Reikėtų skirti daugiau dėmesio gyventojams ir pagalvoti apie galimybes geriau panaudoti turimus pastatus.

1.6.1

EESRK pritaria Europos Komisijos iniciatyvai įsteigti tarnybų darbo grupę miestų klausimais. Jis siūlo, kad ši darbo grupė svarstytų ir būsto klausimą bei paskirtų už jį atsakingą asmenį.

1.6.2

Be to, labai svarbu, kad būsto aspektas būtų įtrauktas į ministrų, atsakingų už miestų ir regionų reikalus, posėdžių darbotvarkę.

2.1.1

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, paskelbtoje 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje, teigiama (II-34 str.): „Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų“.

2.1.2

EESRK primina, kad būsto klausimas nėra ES kompetencija ir kad jis sprendžiamas laikantis subsidiarumo principo ir mano, kad atsakymų, kaip įgyvendinti minėtame straipsnyje iškeltus siekius, turi būti ieškoma įgyvendinant Europos politikos kryptis, kuriomis siekiama spręsti skubius socialinius ir aprūpinimo būstu labiausiai skurstančius (o taip pat nedideles pajamas gaunančius gyventojus ir jaunimą, pradedantį profesinį ir šeimyninį gyvenimą) klausimus.

2.1.3

2001 m. gruodžio mėn. Lakeno Europos Vadovų Taryba vis dėlto pripažino, kad labai svarbu spręsti būsto klausimą siekiant išvengti skurdo didėjimo pavojaus. Todėl, EESRK nuomone, labai svarbu, kad Vadovų Taryba pradėjo diskusijas dėl būtinybės plėtoti socialinių būstų pasiūlą siekiant kovoti su skurdu Europoje.

2.1.4

Teisė į būstą yra numatyta daugelio Europos Sąjungos valstybių narių, pavyzdžiui, Belgijos, Ispanijos, Graikijos, Portugalijos, Suomijos, Nyderlandų konstitucijose. Todėl gali būti, kad bus numatyta teisė į būstą Europos mastu. EESRK laikosi nuomonės, kad strategiškai labai svarbu būsto klausimą įtraukti į Pagrindinių teisių chartiją, pridedamą prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai, ir apgailestauja, kad ten nenumatyta teisė į būstą ar bent jau „teisė į gyvenamąją vietą“.

2.1.4.1

EESRK mano, kad labai svarbu parengti Europos būsto strategiją, kadangi būstas kiekvienam žmogui yra būtina sąlyga siekiant kuo geriau pasinaudoti kitomis Europos lygiu pripažintomis žmogaus teisėmis, pavyzdžiui, teise „į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas“ bei teise „tuoktis ir kurti šeimą“.

2.1.5

Patvirtinus teisės į būstą principą, iškyla galimybės pasinaudoti šią teise klausimas, kitaip tariant, ką daryti būsto nerandančiam žmogui. Taigi, ES turi susirūpinti teisės į būstą veiksmingumo sąlygomis. Jeigu negalima numatyti vienintelio sprendimo, visos valstybės narės, oficialiai pripažįstančios teisę į būstą, privalo patikslinti:

2.1.6

Siekdamas išlaikyti nuoseklumą su Europos būsto chartija, kurią 2006 m. balandžio 26 d. priėmė Europos Parlamento tarpfrakcinė grupė miestų ir apgyvendinimo klausimais ir kurioje būstas apibūdinamas pirmos būtinybės turtu, EESRK palankiai vertina Europos Parlamento iniciatyvą parengti pranešimą dėl būsto ir regioninės politikos. EESRK tikisi, kad Parlamentas pritars jo prašymui pripažinti teisę į būstą ir pasiūlys partnerystę su vietos ir regionų valdžios institucijomis siekiant užtikrinti pakankamą būstų pasiūlą ir padaryti būstą prieinamą tiems, kurie neturi galimybių jį įsigyti rinkos sąlygomis.

2.1.7

2006 m. paskelbtas Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo atliktas tyrimas dėl gyvenimo sąlygų ir būsto socialinių aspektų (1) rodo, kad labai skiriasi ES-15 ir ES-10 būstų kokybė ir kiekybė. Taip pat naudinga priminti, kad ne visi Europos piliečiai turi galimybę naudotis karštu vandeniu ir vidaus tualetais, o šie du kriterijai yra vieni pagrindinių, apibrėžiančių padoraus būsto minimalias sąlygas.

2.1.8

Kadangi būstas yra Europos socialinio modelio kertinis akmuo, iššūkiai, iškylantys Europai socialinių ir demografinių pokyčių srityje, turi atsispindėti būsto politikoje. Taip pat reikia atsižvelgti į gyventojų senėjimą, jaunosios kartos atstovų, liekančių gyventi su tėvais dėl lėšų trūkumo, nuskurdimą, galimybes gauti tinkamą būstą neįgaliesiems ir migrantams. Todėl EESRK, siekdamas nuoseklumo su 2001 m. gruodžio mėn. Lakeno Europos Vadovų Tarybos išvadomis, siūlo Europos lygiu priimti:

2.1.9

Be to, svarbiausia yra skatinti mobilumą būsto požiūriu siekiant užtikrinti darbuotojų judumą. Daugelis piliečių yra savo būsto „įkaitai“ (nesvarbu, ar jų būstas socialinis ar nuosavas) dėl nepakankamos pasiūlos, didelių mokesčių ar sudėtingų paskolos gavimo sąlygų. Būtina skatinti gyventojus keisti gyvenamąją vietą siekiant didesnio darbo rinkų sklandumo.

2.1.10

Būstas dėl poveikio socialiniam gyvenimui ir miesto ekonomikai nebeturi būti tik strategijų ir veiksmų dalis. Todėl, atsižvelgdamas į subsidiarumo principą, EESRK siūlo būstą vertinti kaip svarbų politinį klausimą, turintį pasekmių kasdieniam piliečių gyvenimui ir kaip priemonę priartinti piliečius prie Europos projekto, kuris atrodo vis labiau miglotas.

2.1.11

Reikia geriau apibrėžti būsto politikos, visų pirma kaip ekonomikos augimo variklio, indėlį įgyvendinant Lisabonos strategijos tikslus. EESRK pabrėžia, kad dėl būsto politikos poveikio darbuotojų judumui ši politikos kryptis tampa papildoma Europos politikos kryptims, įgyvendinamoms pagal ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją, o tai padeda stiprinti teritorinę sanglaudą, kurią visų pirma reikia įgyvendinti neseniai į Europos Sąjungą įstojusiose valstybėse narėse numatant miesto ir kaimo infrastruktūrų tinklų finansavimą bei vykdant tinkamą energetikos politiką.

2.2.1

Būstas visada darė ir daro struktūrinį poveikį mūsų visuomenei; bendros erdvės, užtikrinančios gyvenimą kartu, glaudžiai susijusios su individualiomis ar kolektyvinėmis gyvenamosiomis zonomis. Miestų planavimas ir patrauklių gyventi kvartalų kūrimas, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra būstas, lemia socialinę ir teritorinę sanglaudą.

2.2.2

Nors būstas ir būsto politika skiriasi visose valstybėse narėse, Europos Sąjungai būdingas didelis gyventojų tankumas miestuose. Europos miestai yra kompaktiški, tačiau jiems būdinga tai, kad yra daug vidutinio dydžio daugiaaukščių ir aplink miestus statomi gyvenamieji namai.

2.2.3

Būstas yra labai svarbi urbanistikos, ekonomikos ir socialinės politikos krypčių dalis visose Europos šalyse, todėl aktyviau keistis sėkmingais problemų sprendimais, ypač dėl skurdžių kvartalų krizių, įvykusių daugelyje valstybių narių.

2.2.4

Europos regionų politikos tikslas — didinti teritorinę, socialinę ir ekonominę sanglaudą skatinant mažiausiai pažengusių regionų ekonominį vystymąsi ir, nuo 2005 m. daugiausia dėmesio skiriama prioritetiniams atnaujintos Lisabonos darbotvarkės augimo ir darbo vietų kūrimo tikslams.

2.2.5

Siekiant užtikrinti visų regionų konkurencingumą ir skatinti darbuotojų judumą, svarbiausia, kad būsto pasiūla būtų įvairiapusė gyvenimo sąlygų, kvartalų (gyvenamųjų namų ir ekonominės veiklos) ir socialinės įvairovės požiūriu, kadangi tai yra socialinės sanglaudos garantas. Getų steigimas kai kuriuose kvartaluose labai apsunkina jų ekonominę veiklą.

2.2.6

Įperkamo būsto vieta yra glaudžiai susijusi su pirmiau pateikiamais teiginiais. Vietos valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad visoje jų valdomoje teritorijoje yra kokybiškų ir šeimų pajamas atitinkančių būstų pasiūla, kadangi jos yra atsakingos už teisę į būstą.

2.2.7

Gyvenamųjų zonų vystymas daro didelį poveikį kaimo vietovėms, todėl siekiant tvarios plėtros yra būtina labiau atsižvelgti į kaimo ir miesto vietovių sąveiką įgyvendinant būsto politiką.

2.3.1

Kai kuriose Europos šalyse, visų pirma tose, kurios ankstesniu laikotarpiu pasinaudojo sanglaudos fondų lėšomis, ekonomikos augimas yra glaudžiai susijęs su intensyviu būsto sektoriaus vystymusi. Tačiau tai nereiškia, kad piliečiams sudarytos palankios sąlygos įsigyti būstą už prieinamą kainą. 2006 m. Airijos nacionalinėje reformų programoje, kuri vykdoma įgyvendinant Lisabonos strategiją, pabrėžiama, kad augimo tvarumas yra silpnas, kadangi nėra užtikrinta galimybė už prieinamą kainą įsigyti būstą. Pavyzdžiui, Portugalija savo 2006 m. reformų plane primena, kad būtina labiau remti statybos sektorių ir savivaldybes skatinant tvarią būsto plėtrą.

2.3.2

Norint išvystyti dinamišką užimtumo zoną, būtina plėtros sąlyga išlieka būsto pasiūla visiems darbininkams ir tarnautojams, o daugelyje Europos užimtumo zonų plėtojimą riboja būstų stygius. Taigi, būstas gali būti vietos darbo rinkų nelankstumo ir darbuotojų judumą mažinantis veiksnys.

2.3.2.1

Galime pateikti įdomų pavyzdį Prancūzijoje, kur darbdaviai 0,45 proc. bendro darbo užmokesčio fondo lėšų skiria būsto politikai, ir tai yra papildoma priemonė padėti darbuotojams spręsti būsto problemas. Socialiniai partneriai taip pat turi specialių priemonių jaunimui ir pažeidžiamoms šeimoms (užstato suteikimas).

2.3.3

Šį poreikį reikia ypač skubiai spręsti tuose regionuose, kuriuose daugėja migrantų, susiduriančių su būsto problemomis nelanksčioje rinkoje ir patiriančių diskriminaciją, kuri kartais paskatina bendruomenių segregaciją.

2.3.4

Statybų sektorius yra vienas daugiausiai darbo vietų sukuriančių sektorių Europoje. Yra daug sričių, kuriose užimtumo potencialas dar nėra išvystytas, visų pirma tvarių būsto technologijų ir ekologiškų būstų srityse, kurios turėtų būti labai išplėtotos ateityje. Be to, statybų sektorius yra vienas tų sektorių, kuriuose labai trūksta kvalifikuotų darbuotojų.

2.3.5

Vietos ir namų ūkio paslaugos yra svarbus užimtumo šaltinis ir jos dažnai organizuojamos ir siūlomos teikiant su būstu susijusias paslaugas. Tokiu būdu socialinių būstų tiekėjai, bendradarbiaudami su socialinių paslaugų asociacijomis, siūlo paslaugas namuose pagyvenusiems asmenims ar neįgaliesiems bei integruotas sveikatos, švietimo ar vaikų priežiūros paslaugas, pavyzdžiui, namuose, kuriuose gyvena kelios kartos. Probleminiuose kvartaluose kultūrinį ir socialinį dinamiškumą išlaikyti galim a remiant vietos iniciatyvas.

2.4

Su būstu susijusios paslaugos yra ne tik užimtumo šaltinis, jos gali padėti spręsti ir demografinius iššūkius, kurie neišvengiamai daro poveikį užimtumui regionų lygiu. Pavyzdžiui, Vokietijoje vykdant tikslingą politiką dėl namų, kuriuose gyvena kelios kartos, sprendžiami įvairūs poreikiai ir padedama veiksmingai kovoti su vienišų pagyvenusių žmonių atskirtimi. Kadangi susiduriame su gyventojų senėjimo reiškiniu visoje Europoje, reikėtų skatinti keistis naudinga patirtimi.

2.4.1

EESRK nuomone, teisės į būstą klausimas turėtų būti vertinamas ne tik kovos su atskirtimi aspektu, bet ir atsižvelgiant į gyventojų senėjimą, migracijos srautus ir naujas skurdo formas bei į Lisabonos strategiją, kurioje numatyta atgaivinti Europos ekonomiką didinant judumą darbo rinkoje.

2.4.2

Darbuotojų judumas ir toliau bus iliuzinis, kol nebus sustiprintos galimybės naudotis pagrindinėmis socialinėmis teisėmis, tarp kurių yra ir teisė į pagalbą ieškant būsto. Galima paminėti tokį reiškinį, kaip socialinių būstų, iš pradžių pastatytų darbuotojams apgyvendinti, gyventojų nuskurdimas. Tiems darbuotojams šiuo metu nebeteikiama pirmenybė gauti socialinį būstą ir jie susiduria su dideliais sunkumais ieškodami padoraus būsto tose vietose, kur padėtis būsto rinkoje įtempta.

2.4.3

Per pastarąjį dešimtmetį būsto kainos nuolat augo beveik visose Europos Sąjungos šalyse. Dėl tokio kainų kilimo sumažėjo šeimų galimybės įsigyti kito turto, o tai ilgainiui stabdo tvarų ekonomikos augimą. Nedidelės palūkanos taip pat lėmė tai, kad susidarė investicijų perviršis gyvenamųjų namų sektoriuje, tokiu būdu atsirado spaudimas būstui skirtiems finansiniams ištekliams (žr. Švedijos nacionalinę reformų programą). Socialinių būstų sektorius yra būsto kainų (per būstų nuomą) reguliavimo priemonė ir užtikrina sektoriaus tvarumą.

2.4.4

Be to, EESRK pažymi, kad įgyvendinant socialinio būsto politiką valstybių narių viešosios valdžios institucijų ir būsto sektoriaus dalyvių pagalbos sąlygas vis dažniau apsunkina Bendrijos teisė. Svarbiausia, kad konkurencijos ir vidaus rinkos politikos kryptys nesudarytų kliūčių būsto politikai, kuria siekiama užtikrinti galimybes visiems turėti padorų būstą už prieinamą kainą, kadangi šios politikos kryptys daro didelį teigiamą poveikį ekonomikos augimui ir užimtumui Europoje. Šie tikslai laikui bėgant keitėsi, o socialinių būstų nuomotojams teko išvystyti socialines paslaugas, kad būtų sprendžiamas integracijos, visų pirma migrantų, politikos klausimas.

2.5.1

Plėtojant būsto politiką galima labai prisidėti prie energijos taupymo, ir ši veiklos sritis, turint omeny energijos kainas, taps vis patrauklesne regionams.

2.5.2

Didžiausias energijos taupymo potencialas įmanomas gyvenamuosiuose namuose (šeimose). Manoma, kad ten galima sutaupyti 27 proc. naudojamos energijos, kaip pabrėžia Europos Komisija savo parengtame energetikos veiksmų plane.

2.5.3

Vis daugiau šeimų Europoje gyvena skurde dėl pernelyg didelių būsto mokesčių už suvartotą energiją (fuel poverty).

2.5.4

Galimybės sumažinti suvartojamą energiją bus didesnės, jeigu bus imtasi atitinkamų skatinamųjų priemonių Europos lygiu.

2.5.5

Todėl stebina Europos Komisijos pozicija, išsakyta energetikos efektyvumo veiksmų plane, pagal kurią daugiausia dėmesio skiriama naujos statybos pramonei ir siūloma išplėsti šio sektoriaus standartų taikymo sritį.

2.5.6

Komisijos pozicija yra pernelyg siaura, kadangi joje nėra numatyta būtinybė keisti mūsų gyvenimo būdą siekiant globalesnio tvarumo, apimančio įvairius individualaus elgesio aspektus (ne tik utopinę svajonę kiekvienam turėti nuosavą namą, bet ir kasdienį elgesį aplinkoje). Komisijos pozicija siekiama padidinti gamybos kainas, kurios jau ir taip yra pernelyg didelės vidutines pajamas gaunančioms bei skurstančioms šeimoms, ir nesvarstoma galimybė gerinti turimų pastatų būklę ar pakeisti požiūrį, nors daugelis tyrimų rodo tokių priemonių svarbą.

2.5.7

Nereikia įrodinėti, koks svarbus yra Europos regionų politikos indelis stiprinant sanglaudą ir gerinant gyvenimo sąlygas. Tačiau, jeigu būtų skiriamas didesnis dėmesys būsto klausimui svarstant šią politiką, būtų galima tikėtis daugiau teigiamų sąveikų.

2.5.8

Energijos taupymo politika orientuota į naują būstą ir nepaisoma turimų pastatų arba jiems taikomos naujų būstų taisyklės. Tačiau reikia atsižvelgti ne tik į turimus senus būstus, bet ir plėtoti požiūrius, kurie derėtų su specifinėmis seno nekilnojamo turto savybėmis ir nepaprastai didelėms priderinimo prie standartų sąnaudoms.

2.5.8.1

Teikiant valstybės pagalbą turi būti atsižvelgiama į socialinio būsto ypatybes: nedidelį gyventojų mokumą ir į tai, kad mokesčių pagalba mažiau pritaikyta šio sektoriaus poreikiams, negu privataus sektoriaus poreikiams.

2.5.8.2

Energija nėra vienintelė tvarios plėtros problemų. Dar yra vanduo, atliekų tvarkymas, galimybės neįgaliems žmonėms, saugumas, oro kokybė ir sveikata namuose. Būsto sektorius gali įnešti lemiamą indėlį į tvarią plėtrą, tačiau tam reikalingos atitinkamos priemonės, ypač sprendžiant problemas, susijusias su turimais būstais.

2.6.1

EESRK pritarė tam, kad būtų išplėsti tinkamumo kriterijai gauti Europos rekonstrukcijos ir plėtros fondo paramą būsto projektų plėtojimui ES-12 ir priemonių, susijusių su tvaria urbanistika, vystymui bei veiksmingo energijos naudojimo skatinimui ES-15 plėtojant integruotas galimybes vystyti skurdžius kvartalus. Turint omeny būsto svarbą, reikėtų skatinti valstybes nares ir regionus bei jiems padėti planuoti kvartalų restruktūrizavimą ir būsto gerinimą naudojantis struktūrinių fondų pagalba.

2.6.2

Iš tiesų sunku įgyvendinti integruotas kvartalų vystymo strategijas nesvarstant būsto klausimo. Todėl ir dabar dar aktuali Europos socialinės integracijos strategija, kurioje numatyta sudaryti sąlygas įsigyti padorų būstą už prieinamą kainą, kadangi tai yra sėkmingos socialinės integracijos sąlyga. EESRK nuomone, svarbiausia, kad visos Europos priemonės būtų sutelktos geresnei visų socialinei integracijai.

2.6.3

Šiuo tikslu Europos socialinis fondas turėtų paremti ne tik integraciją į darbo rinką, bet ir socialinės integracijos priemones, kadangi, kaip jau minėta, būsto ir darbo rinkos yra glaudžiai susijusios. Be to, plėtojant imigracijos politiką, kuri šiuo metu apibrėžta Europos lygiu, negalima pamiršti būsto klausimo, jei siekiama užkirsti kelią teritorinei izoliacijai. Komisija turi paskelbti migrantų integracijos suteikiant būstą gaires, kurios bus pirmasis etapas šiame procese, ir jį vykdant reikėtų siekti didesnės paramos būsto projektams pagal PROGRESS (2) programą.

2.6.4

Svarbu pažymėti, kad efektyvus energijos vartojimas pastatuose yra ne tik ES-12, bet ir visos Europos Sąjungos prioritetas. Energijos efektyvumo, kaip ir bendros erdvės naudojimo gerinimo, atsinaujinančios energijos naudojimo ir skatinimo bei socialinės integracijos priemonės yra remtinos iš struktūrinių fondų visose valstybėse narėse.

2.6.5

EESRK palankiai įvertino Europos Komisijos ir Europos investicijų banko (EIB) iniciatyvą sukurti naują finansinę priemonę JESSICA (3), skirtą konkrečiai padėti miestų skurdžių kvartalų vystymui, įskaitant ir socialinius būstus šiuose kvartaluose. Reikia pažymėti, kad pagal šią priemonę teikiant paskolas ir garantijas miestų atnaujinimo ir socialinio būsto sektoriaus dalyviams, jiems bus lengviau sukaupti kapitalą, reikalingą kvartalų renovacijai. Šią priemonę taip pat turėtų valdyti miestų atnaujinimo ir būsto sektoriaus specialistai, glaudžiai bendradarbiaudami su vietos valdžios institucijomis. Priemonė turėtų atlikti sverto poveikį kvartaluose, kad būtų pagerintos žmonių gyvenimo sąlygos. Priemonė JÉRÉMIE (4) taip pat suteikia daug galimybių socialinių būstų statytojams, kurie dirba kurdami visiems malonius gyventi kvartalus.

2.6.6

Energetikos politikos srityje, įgyvendinant programą INTELLIGENT ENERGY, Europos Komisija pasiūlė pradėti bandomuosius veiksmus socialinio būsto srityje, kuriais remiantis buvo atrinkti ir paskatinti pavyzdiniai energijos efektyvumo ir mainų tarp sektorių dalyvių projektai. Kadangi Europa siekia sukurti bendrą energetikos politiką ir kuo geriau koordinuoti valstybių narių veiksmus šioje srityje, būtina užtikrinti, kad tokia priemonė būtų tęsiama ir remiama ne tik pagal bandomųjų veiksmų programas.

2.6.7

Galiausiai, techninių ir socialinių naujovių srityje septintosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros pagrindų programos parama padės nustatyti potencialą būsto sektoriuje siekiant tvarios miestų plėtros ir sumažinti energijos suvartojimą.

2.6.8

Europos standartizacija labai glaudžiai susijusi su būstu ir atitinkamomis paslaugomis. Tačiau tai sritis, kurioje techniniai ar urbanistiniai pasirinkimai kertasi su visuomenės pasirinkimais, todėl nepriimtina, kad vien tik darbo grupės nustatytų standartus sektoriaus dalyviams nesant garantijos, kad standartizacijos procesas yra kontroliuojamas politiniu lygiu. Standarto „nusikalstamumo prevencija per urbanistiką ir statybą“ priimto realistiškai nepagalvojus politiniu lygiu apie urbanistikos modelį, įvestą atlikus rizikos rezultatų įvertinimą, pavyzdys verčia permąstyti standartizavimo procesą šiame sektoriuje.

2.6.9

Galiausiai, Komisija parengė tvaraus miestų vystymo strategiją siekdama paraginti miestus dar kartą pagalvoti apie jų plėtrą, ypač apie transporto politiką. Tačiau ši strategija tik orientacinė ir nebus išnaudotas visas jos potencialas, jeigu joje bebus svarstomas tvarios miestų plėtros socialinis aspektas.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/23

1.1

Pasiūlymas susijęs su naujos redakcijos Tarybos direktyva 69/335/EEB dėl kapitalo mokesčio, kuri iš dalies buvo keičiama daug kartų. Direktyva iš pradžių buvo siekiama suderinti mokesčių sistemas ir užkirsti kelią valstybėms narėms sukurti ar nustatyti panašius mokesčius. Ji keletą kartų buvo iš dalies keičiama, o 1985 m. priėmus Direktyvą 85/303/EEB buvo pripažinta, kad kapitalo mokestis turėtų būti visiškai panaikintas, atsižvelgiant į jo neigiamus ekonominius padarinius įmonėms.

1.2

Tačiau kai kurioms valstybėms narėms buvo nepriimtinas toks mokestinių pajamų praradimas; dėl to 1985 m. priimtoje direktyva turėjo būti numatyta leidžianti nukrypti nuostata, pagal kurią valstybėms narėms būtų suteikta galimybė neapmokestinti sandorių kapitalo mokesčiu arba jiems taikyti vieną mokesčio normą, kuri būtų ne didesnė kaip 1 proc.

1.3

Aišku, tokio principo laikomasi ir naujajame pasiūlyme, kuris yra tik nauja ankstesnių dokumentų redakcija; EESRK atkreipia į tai dėmesį ir išreiškia pritarimą. Tačiau dėl Komisijos aiškinamojo memorandumo kyla nemažai pastabų, į kurias Taryba, gal būt, norės atsižvelgti rengdama kitas iniciatyvas.

2.1

Dauguma ES 25 valstybių narių laikėsi Tarybos 1985 m. rekomendacijos ir visiškai panaikino mokestį; šiuo metu jį taiko tik septynios valstybės narės: Lenkija ir Portugalija taiko 0,5 proc. arba mažesnės normos mokestį, Kipras — 0,6 proc., o Graikija, Ispanija, Liuksemburgas ir Austrija visą jo normą — 1 proc. Tokia nevienoda tvarka trukdo sudaryti vienodas sąlygas Europos įmonėms, o tai yra viena išankstinių sąlygų, užtikrinančių tinkamą bendrosios rinkos veikimą. Tiesa, mokesčių srityje yra nemažai ir kitų skirtumų bei kliūčių, tačiau tai neturėtų būti priežastis atsisakyti panaikinti šį mokestį visiems laikams.

2.2

Valstybėms narėms, toliau taikančioms leidžiančią nukrypti nuostatą, vertėtų mokestinių pajamų naudą palyginti su galimais (ir iš dalies apskaičiuojamais) nuostoliais iš investicijų, kurias kitos ES valstybės narės ir trečiosios šalys galėjo, bet neskyrė dėl šiuo metu jau beveik visur panaikinto mokesčio. EESRK mano, kad, panaikinus leidžiančią nukrypti nuostatą, suinteresuoti subjektai pajustų naudą, o bendroji rinka veiktų dar tinkamiau.

2.3

EESRK norėtų atkreipti dėmesį ir į tvarką, kurią taiko nemažai šį mokestį panaikinusių valstybių narių: jos įveda naujus mokesčius, slapta pakeisdamos panaikintąjį mokestį. Kai kuriais atvejais Komisija įsikišdavo ir inicijuodavo pažeidimų procedūrą, tačiau negalima atmesti galimybės, kad pasitaikys kitų nepastebėtų atvejų. Socialinių partnerių budrumas galėtų padėti išgyvendinti tokią praktiką.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/24

1.1

EESRK pritaria Europos Komisijos pastangoms pagerinti saugą keliuose ir besąlygiškai pritaria pateiktam pasiūlymui, kuris pagrįstai yra laikomas viena iš iniciatyvų, kuriomis siekiama šio tikslo.

1.2

EESRK vertina tai, kad Komisija, prieš pateikdama pasiūlymą, atliko ekonominės naudos analizę ir labai išsamų poveikio vertinimą. Todėl buvo galima parengti realistišką pasiūlymą ir tinkamai atsižvelgti į visus šios temos aspektus. Taip pat buvo suteiktas deramas prioritetas ypač pažeidžiamų eismo dalyvių apsaugai.

1.3

Tačiau EESRK norėtų atkreipti dėmesį į keletą dabartinės pasiūlymo redakcijos probleminių vietų ir papildyti bei paaiškinti tam tikras pasiūlymo vietas, kadangi tai palengvintų sklandžiau ir teisingiau taikyti direktyvą turint omenyje terminus, sertifikavimą ir įgyvendinimo kontrolę.

1.4

EESRK tikisi, kad Komisija iš tikrųjų rimtai vertina savo pasiūlymus būtinai taikyti veiksmingus ir vienodus metodus norint išvengti konkurencijos tarp valstybių narių iškreipimo. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad svarbu valstybėms narėms pateikti daugiau rekomendacijų dėl sertifikavimo sistemų, kurias atsakingoms nacionalinėms institucijoms būtų paprasta naudoti.

1.5

EESRK primygtinai rekomenduoja Tarybai ir Europos Parlamentui kuo greičiau įgyvendinti pasiūlymą priimti direktyvą, kad ji būtų taikoma daugumai įregistruotų transporto priemonių ir, kaip tikimasi, tai padėtų išgelbėti daugelio eismo dalyvių gyvybes.

2.1

Kelių eismo sauga jau seniai yra vienas svarbiausių Bendrijos institucijų prioritetų. Neabejotinai svarbus žingsnis siekiant šio tikslo yra baltoji knyga dėl transporto politikos (1), kurios vienas tikslų iki 2010 m. perpus sumažinti mirčių keliuose skaičių.

2.2

Vėlesnėse iniciatyvose, pavyzdžiui, Kelių saugos veiksmų programa (2), e. saugumas ir daugelyje kitų buvo taikomas integruotas metodas įtraukiant pramonės sektorių, valdžios institucijas ir kelių eismo dalyviams atstovaujančias asociacijas. Taip buvo įveiktos kliūtys, dėl kurių — iš dalies dėl subsidiarumo principo — nebuvo galima įgyvendinti konkrečių ir įpareigojančių priemonių Europos lygiu.

2.3

Pasiekta didelė pažanga: per pastaruosius 30 metų kelių eismas išaugo trigubai, o žuvusiųjų keliuose skaičius sumažėjo perpus. Tačiau neturėtume užmigti ant laurų, nes kiekvienais metais Europos keliuose žūsta apie 40 000 žmonių, o ir liūdnos prognozės, kad 2001 m. baltojoje knygoje iškeltas tikslas gali būti nepasiektas, vis dėlto yra labai didelė kaina už nuolat intensyvėjantį kelių eismą.

2.4

EESRK supranta, kad tik pagerinus visus tris „ramsčius“, t. y. automobilių pramonę, infrastruktūrą ir eismo dalyvių elgesį, kelių eismo saugos srityje bus galima pasiekti didesnės pažangos. Tačiau jis pritaria bet kokiai iniciatyvai, kuri mus priartina prie aukšto 2001 m. užsibrėžto tikslo, net jei ji tėra susijusi tik su vienu „ramsčiu“.

2.5

EESRK, turėdamas tai omenyje, anksčiau (3) yra pritaręs Direktyvai 2003/97/EB (4), kuria, siekiant daugiau saugos keliuose, buvo siūloma Europos lygiu suderinti taisykles, kad būtų galima sumažinti pavojų, su kuriuo susiduria sunkiasvorių krovininių transporto priemonių vairuotojai dėl ne viso šoninio matymo lauko.

2.6

Direktyva 2003/97/EB buvo siekiama nuo 2006/2007 m. privaloma tvarka pradėti montuoti patobulintų veidrodėlių komplektą ir taip sumažinti dėl sunkiasvorių transporto priemonių keleivio pusėje susidarančio aklojo taško kylantį nelaimingų atsitikimų pavojų.

2.7

Daug eismo įvykių sukelia didesnių transporto priemonių vairuotojai, nepastebintys labai arti ar šalia jų transporto priemonės esančių kitų eismo dalyvių.

2.8

Šie eismo įvykiai dažnai būna susiję su krypties keitimu sankryžose ar žiedinėse sankryžose, kai vairuotojai nepastebi į akluosius taškus, kurie susidaro prie pat jų transporto priemonės, patekusių kitų labiau pažeidžiamų eismo dalyvių: pėsčiųjų, dviratininkų ir motociklininkų.

2.9

Apskaičiuota, kad dėl šios priežasties Europoje kasmet žūva apie 400 žmonių. Vien dėl šios aplinkybės EESRK anuomet be išlygų pritarė Direktyvai 2003/97/EB, kuria turėjo būti panaikinta ir pakeista pirma direktyva dėl netiesioginio matymo įtaisų suderinimo (71/127/EEB) ir jos vėlesnės pakeistos redakcijos. Panaikintoje direktyvoje buvo nustatyti reikalavimai, kaip transporto priemonėse turi būti įmontuoti užpakalinio vaizdo veidrodėliai ir kokia turi būti jų konstrukcija, tačiau direktyva nebuvo taikoma su tuo susijusiems nacionaliniams reikalavimams. Tik Direktyvoje 2003/97/EB buvo nustatyta, kad tam tikras veidrodėlių komplektas ar kiti netiesioginio matymo įtaisai yra privalomi, nors prieš tai visoje Europoje jie nebuvo privalomi.

2.10

Direktyva 2003/97/EB buvo taikoma N2 klasės krovininėms transporto priemonėms, sveriančioms daugiau nei 7,5 t, ir N3 klasės krovininėms transporto priemonėms (5). Ši direktyva buvo iš dalies pakeista Komisijos direktyva 2005/27/EB (6), kuri, esant tam tikroms sąlygoms, reikalauja, kad IV ir V (7) klasės veidrodėliai būtų privalomi ir 3,5 t sveriančioms transporto priemonėms, nors ankstesnė svorio riba buvo 7,5 t.

2.11

Direktyvos 2003/97/EB nuostatos nuo 2006 m. sausio 26 d. taikomos įregistruotoms transporto priemonėms (naujiems transporto priemonių tipams), o nuo 2007 m. sausio 26 d. pirmą kartą įregistruotoms transporto priemonėms (naujoms transporto priemonėms). Tai reiškia, kad jau įregistruotoms transporto priemonėms, taigi, didžiajai transporto priemonių parko daliai, ši direktyva netaikoma.

2.12

Europos Sąjungos valstybėse narėse yra daugiau kaip 5 mln. krovininių transporto priemonių, sveriančių daugiau nei 3,5 t. Atsižvelgiant į šių transporto priemonių naudojimo trukmę (šiek tiek ilgiau nei 16 m.) ir lėtą transporto priemonių parko atnaujinimą (300 000 įregistruotų transporto priemonių per metus), 2007 m. pradėjus atnaujinti transporto priemonių parką, tik 2023 m. visose transporto priemonėse būtų įmontuoti nauji veidrodėliai.

2.13

Komitetui svarstyti pateiktu pasiūlymu Komisija užsibrėžė tikslą rasti sprendimus, kaip pasiekti, kad jau įregistruotos transporto priemonės kuo greičiau taptų saugesnės.

3.1

Galiausiai Komisija norėtų, kad jos parengtas pasiūlymas būtų laikina priemonė ir Direktyvos 2003/97/EB nuostatos dėl IV ir V klasės transporto priemonių naujų veidrodėlių (matymo laukas keleivio pusėje) būtų taikomos ir jau įregistruotoms N2 ir N3 kategorijų transporto priemonėms. Netaikoma:

3.2

Direktyvą įgyvendina valstybės narės, taigi jos turi užtikrinti, kad nauji veidrodėliai būtų įmontuoti per 12 mėn. nuo direktyvos įsigaliojimo dienos. Galimos šios išimtys:

3.3

Transporto priemonėse, kuriose techniniu požiūriu negalima įmontuoti direktyvos reikalavimus atitinkančių veidrodėlių, gali būti įmontuojami kiti netiesioginio matymo įtaisai (kamera arba kiti elektroniniai įtaisai), jei jie apima ne mažiau kaip 99 proc. viso pirmiau minėto matymo lauko. Šiuo atveju atsakingos valstybių narių institucijos leidimą turi duoti kiekvienai transporto priemonei atskirai.

3.4

Valstybės narės turi teisę taikyti direktyvą ir senesnėms nei 10 metų transporto priemonėms.

4.1

Reikia pabrėžti, kad pasiūlymas tikslingas tik tuo atveju, jei jis bus pakankamai greitai įgyvendintas siekiant didelio poveikio dabartiniam transporto priemonių parkui. Komisijos vertinimu, pamažu didėjantis transporto priemonių, kuriose įmontuoti nauji veidrodėliai, skaičius ateityje leistų išgelbėti dar 1 200 gyvybių.

4.2

Pasiūlymo poveikio įvertinime (9) Komisija pati pripažįsta, kad skubus ir griežtas naujų reikalavimų įgyvendinimas sukeltų daug techninių problemų, kurios turėtų neigiamo, taip pat ir ekonominio pobūdžio, poveikio šio sektoriaus įmonėms ir iškreiptų rinką.

4.3

Komisija mano, kad galima lengvai ir už nedidelę kainą (apie 150 eurų) pakeisti daugiau nei pusės transporto priemonių užpakalinio vaizdo veidrodėlius (10). Dėl likusių transporto priemonių svarstomi įvairūs sprendimai: nuo nedidelio matomumo reikalavimų sumažinimo (mažiausiai 99 proc.) iki labai sudėtingų sprendimų, taikytinų senesnėms transporto priemonėms, kurių kai kuriais atvejais turėtų būti keičiama vairuotojo kabinos konstrukcija ir, nors tai kainuotų tūkstančius eurų, nėra visiškai aišku, ar duotų gerų rezultatų.

4.4

Remiantis šiais kintamaisiais ir susidūrus su sunkiais atvejais, kurie (kai kurių transporto priemonių modeliai ar variantai) atrodo neišsprendžiami, „visos valstybės narės turėtų būti lanksčios ir pateikti sprendimus atsižvelgdamos į kiekvieną konkretų atvejį, kad tikrinančioji institucija galėtų patvirtinti alternatyvius sprendimus“, kurių įgyvendinimui, kaip teigiama Komisijos dokumente, skirtos išlaidos būtų priimtinos (11).

4.5

Nors EESRK ir supranta šio neaiškumo, kurį lemia įvairios techninės problemos, priežastis, vis dėlto mano, kad taip suformuluotas pasiūlymas gali būti aiškinamas visiškai skirtingai, o tai turės neigiamo poveikio Europos krovinių vežimo rinkai.

4.6

EESRK pirmiausia atkreipia dėmesį į du neigiamus šio pasiūlymo dabartinės redakcijos aspektus: galimą krovinių vežimo įmonių diskriminacijos pavojų ir su tuo susijusį konkurencijos iškreipimą ir į tai, kad nėra paprastos ir vienodos sertifikavimo ir kontrolės sistemos taikant naujas nuostatas.

4.6.1

Pirmojo aspekto atžvilgiu atrodo netikslinga reikalauti, kad nauji užpakalinio vaizdo veidrodėliai apimtų 99 proc. matymo lauko, nors tuo pačiu metu valstybėms narėms, kurios jau yra priėmusios atitinkamus teisės aktus, leidžiamas 95 proc. matymo laukas. Komitetas mano, kad būtų teisingiau ir kartu paprasčiau kontroliuoti, jei visai ES bus nustatytas vienodas matymo laukas.

4.6.2

Kalbant apie nediskriminavimą reikėtų pridurti, kad valstybėms narėms suteikta galimybė naujų nuostatų taikymą senesnėms transporto priemonėms savarankiškai atidėti (12) gali iškreipti tarptautinio eismo transporto priemonių konkurenciją. Todėl EESRK rekomenduoja visose valstybėse narėse laikytis tų pačių įgyvendinimo terminų.

4.6.2.1

EESRK, atsižvelgdamas į didelį transporto priemonių skaičių ir sudėtingą sertifikavimą, mano, kad, direktyvai įsigaliojus, dvejų metų prisitaikymo laikotarpis yra būtinas, tačiau dvejų metų pakanka. Taip pat ir paskutiniame TTE tarybos posėdyje (13), atrodo, buvo susitarta dėl tokio sprendimo. Kita vertus, atrodo, jog Taryba linksta taikyti direktyvą transporto priemonėms, kurios buvo įregistruotos ne nuo 1998 m., o nuo 2000 m. sausio 1 d., taigi, direktyva nebūtų taikoma apie 15 proc. įregistruotų transporto priemonių.

4.6.3

Komitetą dar labiau neramina kita problema: sertifikavimas ir kontrolė pagal naujus reikalavimus. Abejojama, ar galima veiksmingai patikrinti ir sertifikuoti kiekvienos transporto priemonės matymo lauką reguliarių techninių apžiūrų metu. Matymo lauko nustatymas yra darbas, kuriam atlikti reikia daug pastangų ir kuris apima daug įvairių sudėtingų parametrų ir matavimų.

4.6.3.1

Paprastai tipo patvirtinimo žymuo — kaip ir Direktyvoje 2003/97/EB, kurioje į jį ne kartą daroma nuoroda — yra susijęs su visų komponentų kaip visumos sertifikavimu (veidrodėlis, laikiklis, kabina, sėdynė ir veidrodėlio aukštis nuo žemės paviršiaus), kuris priklauso ne tik nuo veidrodėlio, bet ir nuo transporto priemonės, kurioje yra įmontuotas veidrodėlis, modelio. Šie patikrinimai atliekami su prototipu ir jo patvirtinimas taikomas visai tolesnei pramoninei gamybai. Veidrodėliai, kuriuos sudaro keletas detalių, registruojami kaip visuma ir tipo patvirtinimo žymeniu ženklinamas veidrodėlio pagrindas, taigi, jei keičiamas veidrodėlio stiklas, registracijos atnaujinti nereikia. Jei keičiamas tik veidrodėlio stiklas, transporto priemonėms, kurios buvo įregistruotos pagal seną Direktyvą 71/127/EEB, būtų suteiktas tipo patvirtinimo žymuo remiantis jau nebegaliojančia direktyva.

4.6.3.2

Tačiau jei nebus numatyta atitikties garantija (žymuo, sertifikatas ir pan.), gali tekti visas transporto priemones tikrinti pagal Direktyvą 2003/97/EB, t.y., turėtų būti iš naujo patikrintas kiekvienos transporto priemonės matymo laukas, kaip ir tais atvejais, kai naudojami elektroniniai įtaisai būtinam matymo laukui pasiekti. Labai lengva įsivaizduoti, kokios įtakos tai turės sertifikavimo ir kontrolės įstaigoms, juk kalbama apie milijonus transporto priemonių.

4.6.3.3

Europos Komisijos ir Tarybos siūlomame sprendime numatyta, kad transporto priemonių, kurių bendras svoris didesnis nei 3,5 t, atitikties setifikavimas, kaip to reikalauja 1996 m. gruodžio 20 d. Direktyva 96/96/EB, bus atliktas techninės apžiūros metu.

4.6.3.4

Techninės apžiūros metu turi būti patikrinta, ar veidrodėliai yra nesugadinti ir saugiai įmontuoti nustatytose vietose. Todėl nerealu, jog tuo remiantis gali būti išduotas pažymėjimas, kad visas matymo laukas atitinka pirmiau nurodytus reikalavimus.

4.6.3.5

EESRK norėtų pasiūlyti kitą sprendimą, kuris jam atrodo lengviau įgyvendinamas praktikoje ir patikimesnis: naujus užpakalinio vaizdo veidrodėlius įmontavusios bendrovės išduotą atitikties deklaraciją. Tai galėtų būti bendrovės vadovo pasirašytas dokumentas, kuriame būtų nurodyti visi transporto priemonės ir pakeistų veidrodėlių ar veidrodėlių stiklų duomenys. Ši deklaracija būtų laikoma transporto priemonėje ir pateikiama tiek metinės apžiūros, tiek ir patikrinimo kelyje metu. Kadangi šį dokumentą sudarytų beveik tik skaitmeniniai kodai, jį nebūtų sunku išversti į oficialias ES kalbas.

5.1

Pasiūlymo pradžioje pateiktame punkte „Bendrosios aplinkybės“ teigiama: „Direktyva 2003/97/EB buvo iš dalies pakeista Komisijos direktyva 2005/27/EB, kad bendrasis reikalavimas montuoti IV ir V klasės veidrodėlius būtų taikomas ir 3,5 tonos sveriančioms transporto priemonėms, nors ankstesnė svorio riba buvo 7,5 tonos“.

5.1.1

Tačiau ši formuluotė klaidina, kadangi ją galima suprasti taip, kad ši nuostata galioja visoms N2 klasės transporto priemonėms, sveriančioms mažiau nei 7,5 t. Iš tikrųjų Direktyva 2005/27/EB nustato šį reikalavimą tik N2 klasės transporto priemonėms, kurių kabinos yra panašios į N3 klasės transporto priemonės kabiną, kurioje du metrai nuo žemės paviršiaus gali būti įmontuotas V klasės veidrodėlis. Tik šiuo atveju turi būti įmontuoti du nauji veidrodėliai.

5.1.2

Todėl, siekiant aiškumo, EESRK ragina pakeisti pasiūlymo 2 straipsnio b punktą, kad N2 klasės transporto priemonėms, sveriančioms mažiau nei 7,5 t, kuriose negali būti įmontuotas V klasės veidrodėlis, kaip numato Direktyva 2005/27, būtų taikoma išimtis.

5.2

Konstatuojamosios dalies 8 punkte numatytos išimtys „transporto priemonėms, kurių eksploatavimo terminas netrukus baigsis“, žinoma, turimos omenyje tos transporto priemonės, kurios eksploatuojamos jau seniai, ir todėl likusi jų naudojimo trukmė yra ribota. Kadangi valstybėse narėse skiriasi transporto priemonių naudojimo trukmė, Komisija turėtų šią apibrėžtį paaiškinti tiksliau ir išreikšti ją skaičiais.

5.3

Daugelyje jau eksploatuojamų transporto priemonių vairuotojo pusėje yra pritvirtintas plataus kampo veidrodėlis (IV klasės). Kadangi dabar yra privalomas plataus kampo veidrodėlis keleivio pusėje, veidrodėlį vairuotojo pusėje taip pat reikėtų pakeisti, nes vairuotojui, kuris turi matyti keletą veidrodėlių, esant dviems skirtingo išlinkio plataus kampo veidrodėliams gali kilti problemų įvertinti atstumą.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/28

1.1

Aukščiausi moksliniai ir techniniai laimėjimai ir jų pavertimas konkurencinga ekonomine jėga yra lemiamos sąlygos, galinčios užtikrinti mūsų ateitį, pvz., susijusią su nanotechnologijomis ir informacine visuomene bei energetikos ir klimato klausimais, išlaikyti ir gerinti dabartinę mūsų padėtį, kad plėtotume Europos socialinį modelį, o nekeltume jam pavojaus.

1.2

Komitetas visada pritarė priemonėms, skirtoms

1.3

EESRK tvirtai remia idėją įsteigti Europos technologijos institutą (ETI), siekiant prisidėti prie kokybiško švietimo, naujovių diegimo ir mokslinių tyrimų ir skatinti Europos kompetencijos centrų bendradarbiavimą ir integraciją pramonės, aukštųjų mokyklų ir mokslo srityse.

1.4

Komitetas pabrėžia kaip svarbu, kad plėtojamas pasiūlymas įsteigti ETI atitiktų teisinį pagrindą, kuriuo pirmiausiai siekiama šių tikslų: „spartinti pramonės prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių; skatinti palankios aplinkos, įmonių, ypač mažųjų ir vidutinių, iniciatyvai ir plėtrai visoje Bendrijoje kūrimą; siekti geriau panaudoti inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politikos sukuriamą pramonės potencialą“ (2).

1.5

Komiteto nuomone, kad ši nauja integruota priemonė žinioms, moksliniams tyrimams ir naujovėms susieti būtų sėkminga, ji turi skirtis nuo jau esančių integruotų Bendrijos priemonių — pavyzdžiui, Europos technologijų platformų, bendrų Europos technologijų iniciatyvų, kompetencijos tinklų, integruotų projektų arba aukščiausio lygio Europos magistro studijų programų (3).

1.6

Komitetas supranta, kad negalima būsimo ETI lyginti su tokiu institutu, kaip MIT Jungtinėse Valstijose, kadangi pastarasis niekada nebuvo federalinė kompetencijos iniciatyva, veikiau aukščiausio lygio universitetas, turintis investicijų valdymo bendrovės remiamą tarybą (angl. MIT corporation). Nepaisant to, tokių institucijų kaip MIT sėkmė rodo, kad kompetencija yra teisingais principais grindžiamo ir pakankamai remiamo vystymosi proceso rezultatas.

1.7

Tačiau Komitetas mano, kad norint, jog būsimas ETI taptų sėkmingu dalyviu ir užimtų aukščiausią poziciją tarptautiniu mastu, t.y. taptų Europos kompetencijos modeliu ir simboliu — nepakanka tik skirti papildomų išteklių.

1.8

Šį tikslą turi visiškai atitikti — atsižvelgiant į Sutarties, kuri yra jo teisinis pagrindas, tikslus — ne tik jo koncepcija, struktūra ir forma, tačiau jie turi padėti vystyti į gamtos mokslus ir technologijas orientuotą kompetencijos ir meistriškumo kultūrą, kuri pritrauktų geriausius studentus ir parengtų geriausius mokslininkus ir inžinierius. Tai yra svarbiausia išankstinė sąlyga naujoms žinioms įgyti ir nuolat diegti naujoves.

1.9

Komiteto nuomone, taip pat labai svarbu nesustoti ties tarptautiniu mastu pripažinto pavyzdinio žinių centro  (4) idėja, o stengtis, kad visi suinteresuoti subjektai atkakliai dirbtų siekdami, jog pavienės žinių ir naujovių bendrijos (ŽNB) pasiektų ypatingų rezultatų ir kartu konkrečių rinkai svarbių rezultatų:

1.10

Instituto struktūra ir forma turi būti tokia, kad

1.10.1

Turėtų būti tinkamai atsižvelgta į galimybę įsteigti bendrą įmonę.

1.11

Bent jau pradžioje ETI sėkmė labai priklausys nuo to, ar Bendrija ir valstybės narės skirs pakankamą finansavimą. Tačiau lėšos neturėtų būti imamos iš jau patvirtintų mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo programų.

1.11.1

Komitetas mano, kad būsimo ETI veikloje vis svarbesni taps metodai, viena vertus, skatinantys patentus ir intelektinės nuosavybės valdymo sistemas, kita vertus, gebėjimą pritraukti privačias lėšas. Privačios lėšos turėtų gerokai viršyti Bendrijos lėšas, kad ištekliai nebūtų paimti iš kitų programų, pirmiausia mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros.

1.11.2

Kalbant apie finansavimą, Komitetas laikosi nuomonės, kad pradžioje turėtų būti numatyta šią veiklą finansuoti iš Bendrijos lėšų. Galėtų būti naudojami papildomi ištekliai pagal Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos vidurio laikotarpio įvertinimą, tačiau didesnę dalį proporcingai turėtų skirti valstybės narės. Be to, būtų galima pasinaudoti EIB priemonėmis, skirtomis naujovių tinklams ir aukštųjų mokyklų moksliniams tyrimams.

1.12

Komitetas mano, kad taip pat svarbu, jog institutas ugdytų gebėjimus žinių rinkoje bei naujovių ir mokslinių tyrimų srityje, užtikrinant stipresnes instituto ir jo filialų, t.y. žinių ir naujovių bendrijų (ŽNB), sąsajas.

1.12.1

Tai galima pasiekti ir rengiant didelius viešus renginius, kuriuos organizuotų ETI sistema ir kuriais būtų siekiama sukurti vienodą kompetencijos prekinį ženklą, pasižymintį decentralizuota tinklo struktūra, pritraukiančia ir perduodančia žinias ir naujoves.

1.12.2

Naujovės ir sėkmė yra tinkamos pusiausvyros tarp į tikslą orientuotų metodų ir individualios laisvės plėtoti naujas idėjas ir projektus, kurie turi būti išbandyti konkurencijos sąlygomis, rezultatas. Viso ETI tinklo veikla mokslinių tyrimų, žinių ir naujovių diegimo srityse turi atitikti Europos lygiu standartizuotus kokybės kriterijus. Be rinka pagrįstos sąveikos tarp mokslinių tyrimų, naujovių ir pramonės viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų poveikis ekonomikai bus nedidelis.

1.13

Įmonių, tyrimų centrų, laboratorijų ir universitetų tinklai, kurie norėtų tapti ŽNB, Komiteto nuomone, turėtų būti atrenkami taikant iš apačios į viršų principą ir remiantis aiškiais ir skaidriais kriterijais, kuriuos turėtų sudaryti kompetencija ir profesinė sėkmė, gebėjimai ir patirtis technologijų perdavimo — pirmiausia VMĮ — srityje.

1.13.1

Naujas ŽNB statusas jokiu būdu neturėtų būti suteikiamas ilgam laikui; jis turėtų būti nuolat vertinamas atsižvelgiant į kokybę ir konkrečius rezultatus, būtina numatyti ir tinkamą pradinį laikotarpį.

1.14

Komitetas taip pat mano, kad ETI sistema turėtų siekti, jei galima, įtraukti esamus ES atrinktus kompetencijos centrus ir stengtis netapti aukščiausia biurokratine struktūra, remiančia jau veikiančias Sąjungos pažangiausių mokslinių tyrimų institucijas. Dėl šios priežasties ekonomikos ir tarpdisciplininių mokslinių tyrimų aspektams turėtų būta skirta daugiau dėmesio tiek įstatymais numatytuose organuose, tiek ir atrankos būdu sudarytose struktūrose.

1.14.1

Todėl būtų tikslinga įsteigti ETI investicijų valdymo bendrovę, kuri padėtų novatoriškai spręsti įprastus pramonės, mokslo ir mokslinių tyrimų santykiams būdingus trūkumus.

1.15

Galiausiai, Komitetas laikosi nuomonės, kad būtina geriau išaiškinti ŽNB ir paties Europos technologijos instituto išduodamų ETI diplomų apibrėžtį ir išdavimo sąlygas. Numačius pakankamai ilgą pereinamąjį laikotarpį tiems universitetams ir (arba) techninėms aukštosioms mokykloms ir institutams, kurie buvo atrinkti kaip pavienių ŽNB partneriai, turėtų būti leista išduoti atitinkamus diplomus ir už tai jie turėtų prisiimti atsakomybę; jei atitiktų būtiniausias sąlygas, šie diplomai galėtų būti papildomai ženklinami ETI ženklu.

1.16

Komitetas mano, kad EIT ženklas galėtų būti suteiktas ŽNB diplomams, jei studijos ir mokslinių tyrimų veikla vyko mažiausiai trijų valstybių narių trijose skirtingose institucijose užtikrinant tarpdisciplininį Europos aspektą; be to, turi būti pripažinta, kad esama pakankamai naujovių diegimo potencialo, kurį galiausiai turės patvirtinti pagrindinis ETI.

1.17

Dėl ETI įstatų Komitetas mano, kad Komisijos pasiūlyme numatytų valdybos ir vykdomojo komiteto darbą (5) galėtų paremti stebėtojų taryba ir vykdomasis komitetas. Stebėtojų tarybą turėtų sudaryti valstybių narių atstovai, o jai pirmininkauti – Komisijos atstovas; vykdomąjį komitetą turėtų sudaryti po du ekonomikos, mokslinių tyrimų centrų ir universitetų atstovus, o jam pirmininkauti – valdybos pirmininkas, administracijos direktorius ir rektorius.

2.1

Vidurio laikotarpio pranešime Dirbti kartu augimo ir darbo vietų labui — Nauja Lisabonos strategijos pradžia  (6) , kuris buvo pateiktas 2005 m. pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimui, buvo nustatyta keletas pagrindinių strategijos atgaivinimo principų, pavyzdžiui, į tikslą orientuotos priemonės, bendra atsakomybė už tikslus ir galiausiai aiškus atsakomybės lygmens nustatymas.

2.2

Taip pat buvo nustatyta, kad žinių skleidimas pasitelkus kokybišką švietimo sistemą yra viena iš Lisabonos strategijos sudedamųjų dalių. Pirmiausia Europos Sąjunga turi stengtis, kad Europos universitetai neatsiliktų nuo geriausių pasaulio universitetų. Kad tai taptų realybe, turi būti sukurta Europos aukštojo mokslo erdvė, kuri sudarys geresnes sąlygas įgyti žinių ir jas skleisti visoje Sąjungoje.

2.3

Komisija pranešė apie savo ketinimą, padėsiantį siekti šio tikslo, įsteigti Europos technologijos institutą ir dėti pastangas, kad Europos universitetai taptų konkurencingi tarptautiniu mastu, kadangi „esamos pažiūros į finansavimą, valdymą ir kokybę neatitinka pasaulinės akademikų, studentų ir paties mokslo rinkos reikalavimų“.

2.4

Komitetas jau ne kartą pareiškė savo nuomonę šiuo klausimu (7), o savo tiriamojoje nuomonėje dėl Europos žinių visuomenės kūrimo — organizuotos pilietinės visuomenės indėlis į Lisabonos strategiją  (8) teigė, kad turi būti sukurta bendra žinių erdvė, grindžiama bendradarbiavimu švietimo, naujovių diegimo ir mokslinių tyrimų srityse. Minėtoje nuomonėje EESRK ragino įmones, finansines institucijas ir privačius fondus prisiimti atsakomybę ir padidinti investicijas į žiniomis grindžiamą ekonomiką bei pagal viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystes (VPSP) skatinti susitarimus Europos lygiu.

2.5

Jungtinių Amerikos Valstijų Masačiusetso technologijos institute (MIT), kuris buvo įsteigtas 1861 m. Bostone, šiuo metu studijuoja daugiau nei 10 000 studentų ir dirba apie 10 000 dėstytojų, kurie yra įtraukti į aukšto lygio tarpdisciplininę sistemą, apimančią tokias mokslo sritis kaip ekonomika, teisė, architektūra, inžinerijos mokslai, administravimo mokslai, matematika, fizika ir biologija. MTI išlaidos sudaro daugiau nei 1 000 mln. dolerių per metus, tačiau vadinamajame Šanchajaus sąraše, į kurį įtraukiami geriausi pasaulio universitetai, jis užima penktą vietą (9).

2.6

Europoje iki 2010 m. turėtų būti pasiekti Bolonijos proceso tikslai, t.y. įgyvendinta 1999 m. Europos Sąjungos pradėta iniciatyva, skirta suderinti skirtingas aukštojo mokslo sistemas Europoje siekiant sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę ir skatinti Europos aukštojo mokslo sistemą pasaulio mastu. Siekiama šių tikslų:

2.7

2006 m. rugsėjo 26 d. Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl Europos kvalifikacijų sistemos (11) sukūrimo, kurioje atsižvelgiama į Bolonijos ir Kopenhagos procesus ir kuri yra grindžiama glaudesnio bendradarbiavimo Europos lygiu skatinimu bendrojo ir profesinio lavinimo srityje bei padedanti siekti konkrečių rezultatų (12).

2.8

2005 m. paskelbtame antrajame Komisijos pranešime apie pažangą siekiant Lisabonos tikslų bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo srityje (13) buvo nurodyti šie klausimai: sunkumai siekiant didesnio absolventų skaičiaus Europoje; būtinybė viso darbinio gyvenimo laikotarpiu atnaujinti ir papildyti žinias, įgūdžius ir kvalifikaciją pasitelkus šiuolaikines mokymosi visą gyvenimą sistemas bei padidinti viešąsias investicijas į aukštąjį mokslą ir profesinį mokymą, papildant privačiomis investicijomis, taip pat aukštos kvalifikacijos ir kompetentingų profesorių ir docentų, kurie pakeistų senus darbuotojus, rengimas (apie 1 000 000 asmenų 2005–2015 m. laikotarpiu).

2.9

Vadovaujant EBPO 2006 m. buvo atliktas į paklausą orientuotas (14) tyrimas (Tarptautinio mokinių vertinimo programa, PISA) (15), kuris suteikia informaciją apie besimokančiųjų ypatybes ir gebėjimus panaudoti įgytas žinias.

2.10

Silpnąsias Europos aukštojo mokslo vietas iš esmės lėmė keturios priežastys (16):

2.11

Įsteigus Europos technologijos institutą (ETI) turi būti pašalintos šios svarbiausios bendro pobūdžio problemos:

2.12

Savo rezoliucijoje dėl 2007 m. biudžeto Europos Parlamentas, viena vertus, pasisakė už žinių trikampio (švietimas, moksliniai tyrimai ir naujovės) gebėjimų ir jų tarpusavio sąsajų stiprinimą, tačiau, kita vertus, pareiškė kritiką dėl Europos technologijos instituto steigimo, kuris, jo nuomone, „gali pakenkti veikiančioms struktūroms arba dubliuoti jų veiklą, ir todėl tai ne pats tinkamiausias lėšų panaudojimo būdas“ (18).

2.13

Europos Vadovų Tarybos susitikime 2006 m. birželio 15–16 d. buvo dar kartą patvirtinta, kad „Europos technologijos institutas (ETI), veikiantis kartu su nacionalinėmis institucijomis, būtų svarbus žingsnis, padedantis sumažinti atotrūkį tarp aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir naujovių. To bus siekiama ir kitais veiksmais, stiprinančiais Europos aukšto lygio mokslinių tyrimų ir naujovių bendrijų ryšius ir sinergiją“ ir paraginta Komisija pateikti „oficialų pasiūlymą steigti institutą“. Komisija, atsakydama į šį prašymą, 2006 m. lapkričio mėn. pateikė pasiūlymą (19), kuris nagrinėjamas šioje nuomonėje ir yra ankstesnių komunikatų šiuo klausimu tęsinys (20).

2.13.1

Vėliau šią teigiamą poziciją savo 2006 m. gruodžio mėn. susitikime patvirtino Europos Vadovų Taryba.

3.1

Komisijos pasiūlymu priimti reglamentą, kuriuo įsteigiamas ETI, siekiama prisidėti prie pramonės konkurencingumo stiprinimo didinant valstybių narių ir Bendrijos naujovių pajėgumus. Pasiūlyme numatyti šie ETI tikslai:

3.2

Komisija ETI siūlo naują, dviejų lygių integruotą valdymo struktūrą, kuri sujungtų „iš apačios į viršų“ ir „iš viršaus į apačią“ principus pagal šią schemą:

3.3

Apytikriai nustatyta, kad 2007–2013 m. bendros ETI išlaidos sudarys apie 2 367,1 mln. eurų. Šią sumą sudarys:

4.1

Komitetas visada pritarė iniciatyvoms, stiprinančioms Bendrijos ir valstybių narių gebėjimus diegti naujoves ir palaiko integruotą požiūrį į žinių trikampį, o pirmiausia į mokslo ir įmonių sąsajas. Jis tvirtai pasisako už geresnio mokslinių tyrimų koordinavimo užtikrinimą, naujovių ir švietimo skatinimą ES, veiksmingesnes viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystes MTTP srityje ir geresnių galimybių naudotis naujomis žiniomis užtikrinimą VMĮ (21).

4.2

Tačiau Komitetas mano, kad šie trys pagrindiniai principai, kuriais grindžiamas Lisabonos strategijos atnaujinimas, yra neišvengiami:

4.3

Komiteto nuomone, dėl šios priežasties reikėtų tiksliai išnagrinėti, kaip šiame dokumente svarstoma iniciatyva siejasi su daugeliu kitų jau pradėtų iniciatyvų, besiremiančių daugeliu kitų politikos sričių, tokių kaip moksliniai tyrimai, įmonės, regionų vystymas, informacinė visuomenė, švietimas ir kultūra.

4.3.1

Komitetas mano, kad siekiant, jog būsimas institutas taptų Europos pažangiausių mokslinių tyrimų simboliu, negalima apsiriboti vien papildomų išteklių skyrimu. Jo idėja ir struktūra turi atitikti Sutarties, kuri yra pagrindinis ETI teisinis pagrindas, reikalavimus.

4.3.2

Komitetas pabrėžia, kad būsimo ETI sėkmę lemiantis veiksnys yra gebėjimas bendrą kompetencijos ženklą pateikti į rinką ir jį įtvirtinti. Jis būtų sukurtas kaip decentralizuota tinklo struktūra, pritraukianti ir skleidžianti žinias bei naujoves.

4.4

Komitetas pritaria nuomonei, kad ETI struktūra turėtų būti kaip galima paprastesnė, lanksti ir dinamiška, kuri leistų jam prisitaikyti prie naujų poreikių ir į juos atsižvelgti; jis mano, kad turi būti apsvarstyta bendros įmonės steigimo galimybė (22) ir pabrėžia, kad ši priemonė turi būti aiškiai orientuota į įmones ir užimtumą bei patvirtina, kad ETI daugiausia dėmesio turi skirti svarbiausiam tikslui — MTTP rezultatus paversti naujomis rinkos galimybėmis.

4.4.1

Todėl valdymo struktūrų darbuotojams taikomi atrankos kriterijai turėtų apimti ne tik mokslinę kompetenciją, bet ir gebėjimą pritraukti kapitalą ir naujoves, steigti įmones, kurti ir naudoti patentus bei pritraukti viešojo ir privačiojo sektoriaus lėšas, savaime suprantama ir VMĮ.

4.5

Komitetas mano, kad toks požiūris turi būti taikomas ŽNB atrankos kriterijams, kurių konsorciumai, laikantis Bendrijos daugiametės mokslinių tyrimų ir naujovių programos prioritetų, būtų visiems atviri, norint palengvinti įmonių ir mažesnių subjektų dalyvavimą užtikrinant kuo didesnį lankstumą ir kaip galima sumažinant biurokratiją.

4.5.1

Turėtų būti tiksliau apibrėžti kvalifikaciniai ŽNB reikalavimai:

4.6

Siekiant sukurti Europos žinių erdvę, kaip Lisabonos strategijos dalį, reikalingos atitinkamos priemonės judumui tarp įvairių mokslinių profesijų ir viešojo bei privačiojo sektoriaus skatinti, sudarant geresnes sąlygas įvairias vadovaujančias pareigas užimančių asmenų, tyrėjų ir inžinierių mainams ir galiausiai perėjimui iš viešojo sektoriaus į privatųjį (ir atvirkščiai) (23): mobilumas Europoje turi būti svarbiausia švietimo, mokslinių tyrimų ir technologijų taikymo programų dalis.

4.7

Kalbant apie ETI veiklos sričių finansavimą, Komitetas pabrėžia, kad siūlomas pirminis finansavimas yra labai nedidelis ir jis greičiausiai bus tradicinių programų (24) dalis bei bus naudojamos ribotos biudžeto lėšos moksliniams tyrimams, naujovėms ir švietimui 2007–2013 m., konkuruos su integruoto požiūrio priemonėmis, tokiomis kaip integruoti projektai (IP), kompetencijos tinklai bei neseniai sukurtos bendros technologijų iniciatyvos arba Europos technologijų platformos (ETP).

4.7.1

Jau dabar yra žinoma, kad Septintajai bendrajai programai 2007–2013 m. numatyto finansavimo, kuris sudaro apie 5,8 proc. bendro Bendrijos biudžeto, nepakaks mokslinius tyrimus skatinančioms priemonėms įgyvendinti. Todėl negalima šioms priemonėms skirtus papildomus išteklius perskirstyti, išskyrus įprastą dalyvavimą programose, kad ETI ir ŽNB dalyvautų vienodomis sąlygomis kaip ir kiti paraiškų teikėjai.

4.7.2

Bent jau pradžioje ETI sėkmė priklauso nuo to, ar Bendrija skirs pakankamai lėšų, kurios neturėtų būti paimtos iš kitų mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo programų. Iš tikrųjų atrodo, kad Komisija 2007–2013 m. laikotarpiui visai ETI sistemai numatė pernelyg mažai lėšų, o Bendrijos lėšos iš nepanaudotų biudžeto lėšų yra nedidelės. Komitetas mano, kad vertėtų apsvarstyti galimybę įsteigti bendrą įmonę pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 171 straipsnį, kurioje tiesiogiai dalyvautų suinteresuotos valstybės narės (žr. pasirinktas bendros Galileo įmonės sprendimas) (25).

4.7.3

Komitetas mano, kad pradžioje reikalingas lėšas būtų galima gauti skiriant papildomas lėšas pagal Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos vidurio laikotarpio įvertinimą, kurios turėtų būtų papildytos tiesioginiais procentiniais valstybių narių įnašais.

4.7.4

Dar vienas finansavimo šaltinis galėtų būti EIB veikla pagal Innovation–2010–Initiative (i2i) bei EIB priemonės, skirtos aukštųjų mokyklų moksliniams tyrimams (26) ir aukštųjų mokyklų tinklams remti.

4.8

Turi būti nuolat stebimi visi Bendrijos mokslinių tyrimų ir technologijų vystymo politikos veiksniai, varžantys tyrėjų judumą. Šiuo metu kliūtis lemia aukštojo mokslo pripažinimo nuostatų įvairovė ir skirtingos mokesčių, draudimo ir socialinės apsaugos taisyklės (27).

4.9

Jei siekiama, kad ETI taptų pasaulinio lygio šios srities institutu, įkvepiančiu kitus žinių trikampio dalyvius ir jų tinklus tobulėti, Komiteto nuomone, jis turi sugebėti pritraukti daug privačių lėšų, kurios pamažu turės tapti pagrindiniu finansavimo šaltiniu.

4.10

Sprendžiant šį klausimą vienu svarbiausių veiksnių galėtų būti intelektinės nuosavybės apsauga, kuri pasiūlyme turėtų būti išsamiau išnagrinėta ir paaiškinta. Be to, pasiūlyme turėtų būti geriau išaiškinta ETI diplomų apibrėžtis ir jų išdavimo sąlygos.

4.11

Komitetas mano, kad turi būti paaiškinta ŽNB arba paties ETI diplomų apibrėžtis ir išdavimas.

4.11.1

Universitetams ir (arba) techninėms aukštosioms mokykloms, kurios buvo atrinktos kaip pavienių ŽNB partnerės, turi būti pradžioje numatytas pakankamai ilgas laikotarpis atitinkamiems diplomams išduoti. Be to, šiame pradiniame etape turi būti išduodami tik tie diplomai, kurie atitinka tam tikras būtiniausias sąlygas.

4.11.2

Šios sąlygos galėtų apimti tokius elementus:

4.12

Kalbant apie ETI įstatus, Komitetas mano, kad būtų tikslinga įsteigti administracinę valdybą, kurios sudėtis būtų tokia pat kaip ir valdybos kuri numatyta Komisijos pasiūlyme – po penkis ekonomikos, valstybinių ir privačių mokslinių tyrimų institucijų atstovus, valstybinių ir privačių aukštųjų mokyklų atstovus, ir dar keturi nariai, atstovaujantys EIT ir ŽNB (28) darbuotojams ir studentams. Šiam organui pirmininkautų Komisijos atstovas ir dirbti padėtų:

4.12.1

Jei bendrai ETI įmonei bus pasirinktas šis modelis, bendros įmonės administracijos ir moksliniams darbuotojams galėtų būti pasiūlyta terminuota darbo sutartis, kurios sąlygos galėtų būti nustatytos remiantis kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygomis (29).

—

bendra kvalifikacijos ir kompetencijos skaidrumo sistema (europietiškas gyvenimo aprašymas, pažymėjimai, diplomai, Europass mokymas ženklas ir t.t.);

—

kreditų perkėlimo sistemos taikymas profesiniam mokymui pagal aukštojo mokslo sistemos pavyzdį;

—

bendri profesinio mokymo kokybės kriterijai ir principai; turi būti sukurti bendri kriterijai ir principai kokybei užtikrinti, kuriais galėtų remtis iniciatyvos Europos lygiu, pvz. profesinio lavinimo kokybės gairės ir kontroliniai sąrašai;

—

bendri savaiminio ir neformaliojo mokymosi patvirtinimo principai. turi būti sukurti bendri principai skirtingų valstybių metodų ir įvairių lygių suderinamumui užtikrinti;

—

informavimo, orientavimo ir konsultavimo paslaugų Europos aspektas, suteikiantis piliečiams daugiau galimybių mokytis visą gyvenimą.

1)

mokymosi pažangos laikui bėgant matavimas ir tarptautinis pasiektos pažangos palyginimas;

2)

ryšys tarp mokymo aspektų ir mokymosi rezultatų;

3)

IKT gebėjimų vertinimas bei technologijų panaudojimas siekiant atlikti įvairesnes vertinimo užduotis.

—

valdyba, kurią sudaro narės steigėjos; ji priima sprendimus paprasta balsų dauguma, išskyrus ypatingos svarbos klausimus, dėl kurių sprendimui priimti reikia 75 proc. balsavusiųjų daugumos. Valdyba priima visus su programomis, finansais ir biudžetu susijusius sprendimus. Be to, ji paskiria bendros įmonės direktorių;

—

vykdomasis komitetas, kuris padeda valdybai ir direktoriui;

—

direktorius, kuris atstovauja vykdomajai valdžiai ir atsako už bendros įmonės, kurios yra teisinis atstovas, valdymą. Jis vadovauja personalui, atnaujina programos vystymo planą, rengia balansus ir metinę ataskaitą apie programų plėtojimą ir finansinę padėtį.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/35

1.

Šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuoti 1974 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvą 74/347/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių ratinių žemės ūkio ar miškų ūkio traktorių matymo lauką ir priekinio stiklo valytuvus, suderinimo.

2.

Komitetas mano, kad yra labai naudinga visus teisės aktų tekstus sujungti į vieną direktyvą Buvo užtikrinta, kad atliekant šį nuostatų sujungimą nebus daroma jokių esminių pakeitimų ir kad vienintelis sujungimo tikslas — pateikti Bendrijos teisės aktus aiškia ir skaidria forma. Komitetas visiškai pritaria šiam tikslui ir, atsižvelgdamas į patikinimus, sutinka su šiuo pasiūlymu.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/36

1.

Šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuoti 1974 m. kovo 4 d. Tarybos direktyvą 74/151/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių ratinių žemės ūkio ir miškų ūkio traktorių tam tikras dalis ir techninius rodiklius, suderinimo.

2.

Komitetas mano, kad yra labai naudinga visus teisės aktų tekstus sujungti į vieną direktyvą. Buvo užtikrinta, kad atliekant šį nuostatų sujungimą nebus daroma jokių esminių pakeitimų ir kad vienintelis sujungimo tikslas — pateikti Bendrijos teisės aktus aiškia ir skaidria forma. Komitetas visiškai pritaria šiam tikslui ir, atsižvelgdamas į patikinimus, sutinka su šiuo pasiūlymu.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/37

1.

Šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuoti 1974 m. kovo 4 d. Tarybos direktyvą 74/152/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių ratinių žemės ūkio ir miškų ūkio traktorių didžiausią projektinį greitį ir jų krovininius kėbulus, suderinimo.

2.

Komitetas mano, kad yra labai naudinga visus teisės aktų tekstus sujungti į vieną direktyvą. Buvo užtikrinta, kad atliekant šį nuostatų sujungimą nebus daroma jokių esminių pakeitimų ir kad vienintelis sujungimo tikslas — pateikti Bendrijos teisės aktus aiškia ir skaidria forma. Komitetas visiškai pritaria šiam tikslui ir, atsižvelgdamas į patikinimus, sutinka su šiuo pasiūlymu.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/38

1.

Šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuoti 1975 m. gegužės 20 d. Tarybos direktyvą 75/321/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių ratinių žemės ūkio ir miškų ūkio traktorių vairo mechanizmus, suderinimo.

2.

Komitetas mano, kad yra labai naudinga visus teisės aktų tekstus sujungti į vieną direktyvą. Buvo užtikrinta, kad atliekant šį nuostatų sujungimą nebus daroma jokių esminių pakeitimų ir kad vienintelis sujungimo tikslas — pateikti Bendrijos teisės aktus aiškia ir skaidria forma. Komitetas visiškai pritaria šiam tikslui ir, atsižvelgdamas į patikinimus, sutinka su šiuo pasiūlymu.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/39

1.

Šioje siūlomoje direktyvoje, kodifikuojančioje Direktyvą 98/27/EB (1), vėl nagrinėjamas ir iš dalies keičiamas 2003 m. gegužės 12 d. pateiktas (2) pasiūlymas tuo pačiu klausimu, dėl kurio Komitetas paskelbė palankią nuomonę (3).

2.

Dabartinį pasiūlymą reikėjo parengti, nes tuo pačiu metu, 2005 m. birželio 11 d., buvo paskelbta Direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos. Joje aiškiai pripažįstama, kad tokiai veiklai gali būti taikomi minėtoje direktyvoje numatyti draudimai siekiant užtikrinti, kad šiai nesąžiningai veiklai būtų užkirstas kelias, kad ji būtų sustabdyta ir kad kolektyviniams vartotojų interesams atstovaujančioms organizacijoms būtų suteikta galimybė kreiptis į teismą, kad šie draudimai būtų skiriami.

3.

Kaip nurodoma pirmiau minėtoje nuomonėje, Komitetas pastebi, kad laikantis 1994 m. gruodžio 20 d. sudaryto Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo, kodifikuojant teisės aktus negalima atlikti jokių svarbių pakeitimų. Išsamus pasiūlytų pakeitimų tyrimas atskleidžia, kad šio principo buvo laikomasi. Reikėtų nurodyti, kad Komisija įvykdė ankstesnėje nuomonėje pateiktą Komiteto reikalavimą, t. y. siūlomą direktyvą pateikti kartu su visu iš dalies pakeisto pasiūlymo tekstu, kuriame būtų aiškiai pažymėti visi pakeitimai.

4.

Nepaisant to, Komitetas mano, kad privalo paminėti, jog savo nuomonėje dėl Komisijos pirmojo pasiūlymo šiuo klausimu (4), kuriuo yra grindžiama dabartinė Direktyva 98/27/EB, Komitetas nurodė, kad dėl 1 straipsnio 1 dalyje pateikiamos nuorodos į „priedą“, kuriame yra direktyvų sąrašas, susidaro nuolatinio atnaujinimo būtinybė kiekvienu atveju, kaip ir dabar, kai paskelbiama kita direktyva, kurioje nustatomos esminės teisinės nuostatos, kurias reikia įgyvendinti naudojantis tokios rūšies priemonėmis, kurios nurodomos dabartinio pasiūlymo straipsniuose, siekiant apginti kolektyvinius vartotojų interesus (5).

4.1

Be to, šių straipsnių formulavimo pobūdis atskleidžia nepagrįstai sudėtingas teisės aktų kūrimo formas, kurios prieštarauja EESRK ir Komisijos kartu iškeltiems „geresnės teisėkūros“ ir „teisės aktų supaprastinimo“ tikslams.

5.

Be to, Direktyvos 20005/29/EB (6) ir būtent 11 ir 14 straipsnių nuostatų paskelbimas sustiprina pirmiau minėtoje 1996 m. EESRK nuomonėje jau pateiktą ir tuo metu pripažintą rekomendaciją, kad ieškinių teikimas dėl atsakomybės galėtų veiksmingai papildyti draudimus.

5.1

Todėl EESRK ragina Komisiją daugiau pagalvoti apie tai, ar derėtų išplėsti priemonių taikymo sritį atstovaujant kolektyviniams, konkrečiai — vartotojų, interesams.

6.

Taigi, Komitetas, atsižvelgdamas į griežtus kodifikacijos apribojimus, kuriuos Komisija vykdo remdamasi 1987 balandžio 1 d. sprendimu (COM(1987) 868 PV), teigiamai vertina šį pasiūlymą, kaip ir ankstesnį pasiūlymą, susijusį su ta pačia direktyva.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/40

1.1

50 metų nuolat buvo kuriama Europos teisė — sutartys, direktyvos ir reglamentai, rekomendacijos, Europos Teisingumo Teismo sprendimai ir kiti Bendrijos dokumentai, tačiau teisės aktai nebuvo nuosekliai konsoliduojami, todėl Europos teisė tapo paini ir netgi specialistams sunkiai suprantama.

1.2

Pavyzdžiui, tam tikrose teisės srityse buvo priimtos naujos direktyvos, tačiau prieš tai nebuvo nuosekliai peržiūrimos esamos direktyvos, siekiant išsiaiškinti, ar priėmus naują direktyvą jos nepaseno ar jų negalima įterpti į naują direktyvą, kad tuo pačiu metu ankstesnę direktyvą dėl to paties klausimo būtų galima panaikinti. Arba pasitaikydavo, kad ir tarpusavyje susiję tai pačiai teisės sričiai priklausantys aspektai buvo išskirti ir ilgą laiką reglamentuojami naujomis atskiromis direktyvomis. Arba direktyvų dalys buvo vėliau keičiamos teisės aktais, tuo pačiu metu nebuvo priimamas atitinkamas naujas teisiškai įpareigojantis konsoliduotas dokumentas.

1.3

Taigi, iš tiesų laikas keisti susidariusią padėtį. Nėra jokių kliūčių atlikti techninį esamų dokumentų konsolidavimą, jei šis konsolidavimas atliekamas turint gerų ketinimų ir nenaudojamas kaip priemonė siekti kitų tikslų, pvz., suvesti sąskaitas su kitomis institucijomis ir tokiu būdu įtvirtinti savo — politiniame procese lig šiol pritarimo neradusią — poziciją.

Todėl Komitetas iš esmės pritaria Komisijos pareikštam ketinimui pašalinti teisės techniniu aspektu nereikalingas teisyno dalis.

1.4

Komitetas taip pat pritaria tuo pačiu metu Komisijos pareikštam ketinimui paprastinant Europos teisės aktus mažinti biurokratiją ir nereikalingas sąnaudas valstybėse narėse.

1.5

Atitinkamus pasiūlymus priimti direktyvas, panaikinančias arba keičiančias dabartinius teisės aktus, šio proceso metu Komisija turi pati peržiūrėti ir atsižvelgti į pirmiau minėtus du aspektus.

2.1

Komisija rekomenduoja priimti naują direktyvą (2), panaikinančią ankstesnę Direktyvą 71/304/EEB.

2.2

1971 m. liepos 26 d. paskelbta Tarybos direktyva 71/304/EEB valstybės narės įpareigojamos panaikinti apribojimus, trukdančius pasinaudoti teise dalyvauti, sudaryti, įgyvendinti ar prisidėti įgyvendinant viešojo darbų pirkimo sutartis valstybės ir visų viešosios valdžios institucijų arba viešosios teisės reglamentuojamų juridinių asmenų vardu siekiant naudos kitų šalių paslaugų teikėjams. Direktyva buvo nukreipta prieš tiesioginį ir netiesioginį užsienio paslaugų teikėjų diskriminavimą valstybėms narėms sudarant viešojo pirkimo sutartis, be to, valstybėms narėms buvo keliamas reikalavimas ne savo šalies rangovams užtikrinti tokias pat galimybes kaip ir nacionaliniams rangovams gauti lėšų, pagalbos ir subsidijų, ir kad ne nacionaliniai subjektai „be jokių apribojimų ir bet kuriuo atveju tomis pačiomis sąlygomis kaip nacionaliniai subjektai“ galėtų pasinaudoti tiekimo infrastruktūra, kurią valstybė turi galimybę kontroliuoti ir kuri naudos gavėjams reikalinga sutarčiai vykdyti.

2.3

Komisija savo pasiūlymą motyvuoja tuo, kad priėmus šią direktyvą ji buvo keičiama ir šiuo metu yra pasenusi.

2.3.1

Viena vertus, viešųjų pirkimų sritį šiuo metu reglamentuoja Direktyvos 2004/17/EB ir 2004/18/EB, todėl ši direktyva yra nereikalinga.

2.3.2

Kita vertus, kalbant apie bendras Direktyvos 71/304/EEB sąsajas su laisvu paslaugų judėjimu, ETT precedentų teisė šioje srityje yra pasikeitusi iš esmės. Norėdama tai įrodyti, Komisija išnašoje cituoja C-76/90 Säger bylos sprendimo pagrindimą, kuriame teigiama, kad EEB sutarties 59 straipsnyje (Laisvas paslaugų judėjimas, dabar 49 str.) reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią ūkio subjektų diskriminaciją nacionalinės priklausomybės pagrindu, bet ir visus apribojimus, net jei jie vienodai taikomi nacionaliniams ir kitų valstybių narių subjektams, „jeigu jie dėl savo pobūdžio gali kitaip trukdyti arba apsunkinti kitose valstybėse narėse įsisteigusių ir ten tokias pat paslaugas teikiančių subjektų veiklą“.

2.3.3

Aiškinamajame memorandume Komisija taip apibendrina ETT teisminę praktiką, esą jis nustatė, jog „...akivaizdu, kad EB sutarties 49 straipsniu draudžiamos visos priemonės, kurios galėtų trukdyti laisvai teikti paslaugas“.

2.4

Konstatuojamojoje dalyje Komisija dar kartą pateikia nuorodą į naujas viešųjų pirkimų direktyvas ir sprendimą dėl Säger bylos, kad ūkio subjektams būtų galima užtikrinti lygiavertį ar aukštesnį apsaugos lygį, nei panaikinamoje direktyvoje.

2.5

Direktyvą sudaro 4 straipsniai. 1 straipsniu panaikinama Direktyva 71/304/EEB. 2 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės priimtų įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įgyvendintų šią direktyvą, panaikinančią kitą direktyvą. Valstybės narės turi pateikti Komisijai šių nuostatų tekstą bei nuostatų ir šios direktyvos koreliacijos lentelę ir tvirtindamos šias nuostatas valstybės narės turi jose daryti nuorodą į šią direktyvą, arba tokią nuorodą daryti jas oficialiai paskelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės. 3 straipsnyje nurodoma, kad direktyva įsigalioja jos paskelbimo dieną, o 4 straipsnyje — kad direktyva yra skirta valstybėms narėms.

3.1

Pateiktas pasiūlymas priimti direktyvą, panaikinančią Direktyvą 71/304/EEB, deja, ne kiekviename punkte atitinka šios nuomonės 1 punkte išdėstytus kriterijus.

3.2

Apskritai dera pastebėti, kad siūloma direktyva, kuria siekiama panaikinti kitą direktyvą, yra viena pirmųjų tokio pobūdžio direktyvų iš visos panašių direktyvų serijos. Todėl kyla klausimas: ar iš tiesų tai pats veiksmingiausias būdas artimiausiems mėnesiams ir metams numatytą darbo programą, skirtą panaikinti daugelį pasenusių direktyvų, įgyvendinti taip, kad vietoj panaikintinos pasenusios direktyvos išleidžiama nauja direktyva. Ateityje įgyvendinant darbo programą reikia dar kartą apsvarstyti, ar nebūtų geriau ir efektyviau kaip alternatyvą pasiūlyti iš karto panaikinti keletą direktyvų priimant vieną naują direktyvą. Kadangi valstybės narės, priimdamos įstatymus, dažnai tuo pačiu metu perkelia keletą direktyvų į nacionalinę teisę, taip būtų galima išvengti, kad valstybės narės per trumpą laiką keletą kartų derintų tuos pačius įstatymus.

3.3

Kalbant apie pateiktą pasiūlymą priimti direktyvą, reikėtų dar kartą apsvarstyti, ar 2 straipsnyje numatytai perkėlimo formai iš tiesų nėra alternatyvų, ar tikslui pasiekti nepakaktų paraginti valstybes nares peržiūrėti savo teisės aktus ir įvertinti, ar nereikia jų derinti, o jei toks poreikis yra — tą padaryti.

3.4

Panaikintinoje 1971 m. direktyvoje iš esmės buvo siekiama panaikinti tuometinius valstybių narių diskriminuojančius įstatymus ir taisykles, taip pat įgyvendinti visuotinius Bendrijos teisės principus, susijusius su viešaisiais pirkimais, kurie šiuo metu kartojasi naujose direktyvose ir toliau detalizuojami.

3.5

Kalbant apie valstybių narių diskriminuojančių nuostatų panaikinimą, tą reikėjo padaryti perkeliant Direktyvą 71/304/EEB dar 8-jame dešimtmetyje arba vėliau į ES įstojusioms šalims perimant Bendrijos teisyną. Numatomas šios direktyvos panaikinimas nereiškia, kad šių ankstesnių diskriminuojančių nacionalinių įstatymų panaikinimas vėl turi būti anuliuotas. Todėl panaikinus direktyvą, priimtų nacionalinių teisės aktų, panaikinančių diskriminuojančias nuostatas, nereikės derinti, kadangi juose keliamas tikslas daugeliu atvejų pasiektas panaikinus diskriminuojančius teisės aktus, o Sutartis ir visos naujesnės direktyvos ir taip numato diskriminuojančių nuostatų panaikinimą arba draudimą..

3.6

Valstybių narių viešųjų pirkimų įstatymai paprastai — vėliausiai priėmus Direktyvas 2004/18/EB ir 2004/17/EB — jau suderinti ir atspindi Europos teisės raidą nuo 1971 m. Jei tai dar nepadaryta, Komisija dar gali paspartinti naujų direktyvų įgyvendinimą. Kadangi visos direktyvos ir taip iš esmės skirtos valstybių narių teisės aktų leidėjams, visiškai pakaktų tiesiog panaikinti Direktyvą 71/304/EEB Europos lygiu ir pavesti valstybėms narėms atlikti peržiūrą, norint šiuo atveju pasiekti iškeltą tikslą. Daugeliu atvejų teks, pasitaikius progai, tik paredaguoti išbraukiant nuorodą į pasenusią Direktyvą 71/304/EEB, jei apskritai buvo remtasi šia direktyva.

3.7

Deja, jau negalima pakeisti to, kad Direktyva 71/304/EEB nebuvo panaikinta priimant Direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB. Todėl siūloma, kad ateityje teikiant pasiūlymus priimti direktyvas būtų iš esmės patikrinta, ar priėmus naują direktyvą ankstesnioji nelaikytina pasenusia, ir tokiu atveju prireikus iškart panaikinti tokias pasenusias direktyvas. Ši priemonė taip pat galėtų laipsniškai prisidėti, kad ES teisėje būtų daugiau nuoseklumo ir skaidrumo.

4.

Todėl EESRK siūlo pasiūlymą priimti direktyvą taip pakeisti, kad jis apsiribotų tik Direktyvos 71/304/EEB panaikinimu ir pareikalauti iš valstybių narių patikrinti, ar nereikia joms daryti reikiamus teisės aktų pakeitimus.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/44

1.1

Bendrijos teisės aiškumas ir skaidrumas priklauso ir nuo dažnai keičiamų taisyklių kodifikavimo.

1.2

Kodifikavimas turi būti atliekamas griežtai laikantis įprastos Bendrijos teisės aktų priėmimo tvarkos.

1.3

Šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuoti 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvą 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti. Nauja direktyva pakeis įvairius aktus, kurių nuostatos buvo į ją įtrauktos; šis pasiūlymas nekeičia kodifikuojamų teisės aktų turinio, nes jame šie aktai tik sujungiami atliekant kodifikavimui būtinus formos pakeitimus.

1.4

Komitetas pritaria šio teisės akto kodifikavimui.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/45

1.1

Komitetas pritaria reguliavimo procedūros su tikrinimu įtraukimui į komitologijos sistemą. Tokia procedūra leis Tarybai ir Europos Parlamentui tikrinti ir, prireikus, iš dalies keisti Komisijos priimtus įgyvendinimo reglamentus, kai, remiantis teisės aktais, Komisijai numatyta teisė naudoti jai suteiktus įgyvendinimo įgaliojimus tam tikrose srityse, tačiau nesuteikiant teisės atlikti esminių pakeitimų: t. y. ji gali imtis tik pakeitimų ir koregavimo, būtinų siekiant sklandaus teisės akto taikymo remiantis Europos bendrijos steigimo sutarties 251 straipsniu.

1.2

Komitetas pabrėžia, kad siekis iš dalies keisti kai kuriuos Komisijos siūlomus teisės aktus skubos tvarka (1) dera su Tarybos sprendimu 2006/512/EB ir Bendru pareiškimu dėl teisės aktų, kurie turi būti kuo skubiau priimti, ir termino panaikinimo Komisijai vykdant jai suteiktus įgaliojimus.

2.1

2006 m. liepos 17 d. Tarybos sprendimu 2006/512/EB (2) iš dalies pakeistas 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimas, nustatantis Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (1999/468/EB) (3), visų pirma 5a straipsnyje numatant naują reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

2.2

Tokiu būdu komitologijos procedūrose, užtikrinančiose visų teisės aktų stebėseną, bus numatyta papildoma galimybė, kuri leis Europos Parlamentui užtikrinti geresnę kontrolę Komisijai naudojantis šiuo teisės aktu suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais. Ši priemonė bus taikoma teisės aktams, kuriems bus taikoma ši priemonė, priimtiems taikant bendro sprendimo procedūrą arba Lamfallussy procedūrą finansų srityje.

2.3

Bendrame pareiškime (4) Taryba, Europos Parlamentas ir Komisija pateikė sąrašą dėl pagrindinių dokumentų, kurie dėl iš dalies pakeisto sprendimo turi būti pataisyti skubos tvarka, kad tam tikrais atvejais, vietoje ankstesnės procedūros, būtų įvesta naujoji reguliavimo procedūra su tikrinimu. Be to, šiame bendrame pareiškime numatyta, kad siekiant įgyvendinti geros teisėkūros principus, Komisijai naudojantis jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais nebūtų nustatomi terminai.

2.4

Taigi, Komisija siūlo atgaline data iš dalies pakeisti 26 prioritetiniais laikomus teisės aktus (5) siekiant įvesti naują procedūrą ir, esant reikalui, panaikinti terminus jų įgyvendinimo įgaliojimų vykdymui.

2.5

Trimis atvejais sąraše pateikiami bendro sprendimo procedūra priimti dokumentai ne tik pakeičia jau galiojančius pagrindinius teisės aktus, bet juose taip pat paprasčiausiai daroma nuoroda į nuostatas dėl komitologijos, kurios šiuose teisės aktuose turi būti suderintos. Šiais atvejais Komisija pastaruosius teisės aktus pasiūlė taisyti. Visų pirma:

2.5.1

siekiant pataisyti 2005 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/1/EB, Komisija siūlo pataisyti:

2.5.2

Siekiant pataisyti 2003 m. birželio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros, Komisija siūlo pataisyti:

2.5.3

Siekiant pataisyti 2002 m. sausio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/107/EB, Komisija siūlo pataisyti:

2.6

Toliau pateikiamas dokumentų, kurie turi būti suderinti pirmiausiai, sąrašas:

3.1

Komiteto manymu, komitologijos procedūros, kuriose dalyvauja tik Europos Komisijos ir ES valstybių narių atstovai ir skirtos, atsižvelgiant į įsteigto komiteto pobūdį, teisės aktų įgyvendinimui, konsultacijoms arba su teisės aktų stebėsena ar taikymu susijusiam reguliavimui, turėtų būti skaidresnės ir aiškesnės Europos Sąjungos teritorijoje gyvenantiems piliečiams, ir ypač tiems, kuriems šie teisės aktai yra svarbūs.

3.2

Taigi, Komitetas pritaria sprendimui įvesti naują reguliavimo procedūrą su tikrinimu teisės aktams, priimtiems taikant bendro sprendimo procedūrą, kadangi Europos Parlamentas tiesiogiai nedalyvauja komitetų veikloje ir būtų pageidautina, kad Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės sistema leistų patikrinti, ar šie įgaliojimai neviršijami įgyvendinimo reglamentuose, kuriuos savarankiškai priima Komisija.

3.3

Įgyvendinimo įgaliojimų terminų, nurodytų kai kuriuose teisės aktuose, panaikinimas yra logiškas žingsnis siekiant stiprinti Europos Parlamento ir Tarybos kontrolę bei užtikrinant jų teisę keisti Komisijos priimtus įgyvendinimo reglamentus dėl visų teisės aktų, priimtų taikant bendro sprendimo procedūrą ir Lamfalussy procedūrą.

3.4

2006 m. spalio 21 d. Bendrame pareiškime Komisija buvo paraginta skubiai pateikti pasiūlymus atsižvelgiant į 2006 m. liepos 17 d. sprendimą. Komitetas konstatuoja, kad Komisija tinkamai atsižvelgė į šį raginimą.

3.5

Be to, Komitetas mano, kad iš dalies pakeisti teisės aktai atitinka minėtame sprendime nustatytus prioritetus.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/48

1.1

EESRK pritaria, jog reikia tausiau naudoti pesticidus, kad būtų galima užtikrinti optimalią jų teikiamą naudą ir sumažinti neigiamą pesticidų poveikį ūkininkavimui, aplinkai, vartotojams, operatoriams ir visai visuomenei.

1.2

EESRK iš esmės pritaria Komisijos pasiūlymui, kadangi jame nagrinėjamas labai svarbus klausimas, susijęs su Europos visuomenės gerove, gyvenimo kokybės ir ekosistemų išsaugojimu, kaimo vystymusi ir taip pat su teigiamomis produktų kūrimo tendencijomis užtikrinant, kad produktai išliktų konkurencingi vidaus ir tarptautinėse rinkose ir kartu nuolat gerinant jų kokybę.

1.3

EESRK pritaria, kad rizikos mažinimo tikslams nustatyti ir tikrai derinimo politikai ES lygiu sukurti reikėtų parengti veiksmų planus nacionaliniu lygiu.

1.3.1

Šių veiksmų planų nuostatas privalu paversti atitinkamomis priemonėmis, taikomomis nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu, ypač atsižvelgiant į tris tvarumo aspektus, t. y. ekonominį, socialinį ir aplinkos poveikį.

1.4

EESRK yra įsitikinęs, kad mokymas ir informavimo kampanijos yra labai svarbios, kad būtų galima pasiekti racionalaus ir tausaus pasėlių apsaugos sistemų naudojimo ir išvengti galimo neigiamo poveikio aplinkai.

1.4.1

Mokomi turėtų būti visi suinteresuotieji subjektai, įskaitant viešąsias valdžios institucijas ir organus bei neprofesionalius naudotojus. Žinoma, turi būti išsaugotos patvirtintų institucijų valdomos nacionalinės mokymo sistemos.

1.5

EESRK yra įsitikinęs, kad informavimo kampanijos turėtų būti objektyvios ir nešališkos, atkreipiančios dėmesį į naudą bei žalą pasėliams ir tikslingai orientuotos visų pirma į neprofesionalius naudotojus, ypač vietos lygio valstybines organizacijas ir viešąsiais institucijas.

1.6

EESRK yra įsitikinęs, kad, įvedant atsargumo priemones ypač opiose srityse, pavyzdžiui, nustatant purškimo iš lėktuvų taisykles, reikėtų užtikrinti tam tikrą subsidiarumo laipsnį.

1.7

EESRK manymu, svarbu deramai atsižvelgti į žemės ūkio ir augalų apsaugos mokslinius tyrimus, kad būtų galima iki minimumo sumažinti riziką, kuri visuomet yra naudojant chemikalus arba jų mišinius.

1.8

EESRK yra įsitikinęs, kad reikėtų skirti deramą dėmesį bendradarbiavimui su tarptautinėmis institucijomis, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei kaimyniniais regionais.

1.9

Vykstant žemės ūkio ir maisto produktų rinkos globalizacijai, EESRK manymu, reikia numatyti Bendrijos veiksmus, kurie užtikrintų gamybos ir sveikatos apsaugos europinių standartų sklaidą pasaulyje, visų pirma juos įtraukiant į Codex Alimentarius (Maisto kodeksas).

2.1

Terminas „pesticidai“ apibūdina veikliąsias medžiagas ir produktus, kurie yra sukurti taip, kad veiktų gyvų organizmų gyvybinius procesus ir dėl to galėtų naikinti arba kontroliuoti kenksmingus organizmus (1).Komisijos pasiūlyme vartojamas konkretesnis terminas „augalų apsaugos produktai“ (2).

2.2

Pesticidai yra laikomi ypač svarbiais pasėlių apsaugai nuo vabzdžių, graužikų ir gamtinių ligų sukėlėjų, tačiau jie taip pat gali kauptis aplinkoje ir sukelti rimtą pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai, ypač kai jais užteršiamas geriamasis vanduo. Galimas pavojus žmonių sveikatai, įskaitant vėžį, genetines ligas ir nuolatinį neigiamą poveikį imuninei sistemai.

2.3

Pavojus žmonių sveikatai gali kilti dėl tiesioginio arba netiesioginio sąlyčio su pesticidais, netinkamo jų naudojimo arba nelaimingo atsitikimo, ypač juos naudojant ar jau panaudojus žemės ūkyje, formuojant kraštovaizdį ir vykdant kitokią veiklą.

2.4

Rizika, susijusi su kiekviena pesticiduose esančia veikliąja medžiaga, yra vertinama pagal atitinkamą registravimo tvarką, tačiau valstybėse narėse nepakankamai įvertintas sąlyčio su chemikalų mišiniais poveikis. Taigi, esant tokiai padėčiai, būtų labai sunku įvertinti visų šiuo metu naudojamų veikliųjų medžiagų bendrą poveikį žmonių sveikatai (3).

2.5

Netiesioginis pašalinių asmenų, gyventojų (purškalų dreifas) ir tų asmenų, kuriuos galima vadinti vartotojais (pesticidų likučiais žemės ūkio produktuose arba vandenyje), sąlytis su pesticidais gali sukelti dar rimtesnes pasekmes, ypač pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Konkrečiai, neseniai atlikti tyrimai (4) parodė, kad ypatingai jautrūs yra embrionai, kurių neurologinis vystymasis pažeidžiamas, jei motinos yra patyrusios pesticidų poveikį.

2.6

Derėtų atsižvelgti į pavojų aplinkai, kylantį netyčia į vandenį, orą ir dirvožemį patekus pernelyg dideliam cheminių medžiagų kiekiui, darančiam neigiamą poveikį augalams, laukiniams gyvūnams, aplinkos terpių kokybei ir apskritai visai biologinei įvairovei.

2.6.1

Vis dėlto negalima pamiršti fakto, kad šiuolaikinė visuomenė yra priklausoma nuo didelės trąšų, biocidinių produktų, maisto priedų, insekticidų, pesticidų ir herbicidų įvairovės, kurių naudingas poveikis aukštesnio lygio maisto saugai ir kokybei užtikrinti yra išties didelis.

2.7

Jeigu šios medžiagos būtų naudojamos atsakingai, jos užtikrintų aukštos kokybės vaisių ir daržovių, žaliavinių ir maisto produktų pasiūlą rinkoje žemomis kainomis, kurios būtų prieinamos visiems vartotojams. Pasėlių apsaugos produktų naudojimas garantuoja didelius derlius, sumažina grybelių ir bakterijų gaminamų natūralių toksinų lygį, sumažina patiriamus pasėlių nuostolius ir padeda užtikrinti pakankamą ilgalaikę maisto produktų pasiūlą vidaus ir tarptautinėse rinkose.

2.7.1

Be to, visiems fungicidams, insekticidams ir herbicidams jau taikoma griežta patvirtinimo tvarka prieš suteikiant leidimą jais prekiauti rinkoje ir juos naudoti.

2.8

EESRK pritaria, jog reikia tausiau naudoti pesticidus, kad būtų galima užtikrinti optimalią jų teikiamą naudą ir sumažinti neigiamą pesticidų poveikį aplinkai, vartotojams ir operatoriams. Tai taip pat pagerintų atsakingai augalų apsaugos produktus naudojančių operatorių ir ūkių įvaizdį.

2.9

EESRK yra įsitikinęs, kad reikėtų labiau pabrėžti galimą naudą, kurios galėtų pasiekti augalų apsaugos produktus naudojantys ūkininkai, racionaliau ir apgalvotai juos naudodami. Patys ūkininkai jau keletą metų dalyvauja plėtojant racionalesnes technologijas, pavyzdžiui, integruotąjį pasėlių valdymą ir integruotąjį kenkėjų valdymą, kuriomis siekiama konkrečiai remti integruotą ūkininkavimą, ir ši tendencija, Komiteto nuomone, turėtų būti skatinama.

2.10

Tikrasis ateities uždavinys yra ne tik patiems reikliausiems vartotojams pateikti aukštos kokybės, saugių, įprastų ir natūralių produktų, bet ir atsižvelgti į poreikius tų vartotojų, kurie stengiasi įsigyti produktų už prieinamą kainą, užtikrinant gerą produktų kokybę.

2.11

Aplinkos klausimų dėl pesticidų naudojimo integravimo problema yra vienas iš Šeštosios Bendrijos aplinkos veiksmų programos 2002–2012 m. prioritetų, kuriuose numatyta plėtoti ir įgyvendinti septynias temines strategijas.

2.12

Yra aiški teminėse strategijose priimtų rekomendacijų — ypač strategijose dėl požeminių vandenų, natūralios gyvūnijos ir augalijos bei dirvožemio apsaugos, atliekų ir pakuočių atliekų tvarkymo — ir pasiūlymo priimti pagrindų direktyvą sąsaja.

2.12.1

Tausiojo pesticidų naudojimo teminėje strategijoje numatomos keturios naujos aplinkos ir sveikatos apsaugos priemonės, įskaitant pasiūlymą priimti direktyvą, nustatančią tausesnio pesticidų naudojimo, kuris yra nagrinėjamas šioje nuomonėje, pagrindus.

2.12.2

Komisija taip pat parengė įvairių atvejų, galimų įgyvendinant numatytas priemones dėl tausesnio pesticidų naudojimo ir jų kainos, poveikio vertinimą: „nuostoliai (kuriuos patiria AAP pramonė ir už mokymą, sertifikavimą ir naudojimo įrangos priežiūrą mokantys ūkininkai) yra lygūs naudai (kurią gauna mažiau pesticidų naudojantys ūkininkai ir mokymo, priežiūros ir sertifikavimo įmonės). (5)“

2.13

Galutinis bendras poveikis, turint omenyje sumažėjusias išorines sąnaudas, yra akivaizdžiai teigiamas: „Ekstrapoliuojant išsamų Vokietijoje atliktą tyrimą, galima daryti išvadą, kad optimizavus pesticidų naudojimą bendra ES patirsima nauda viršys 200 mln. eurų kasmet, nes sumažės išorės veiksnių, darančių neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. (6)“

2.14

Jau 2003 m. (7) EESRK išreiškė paramą Komisijos iniciatyvai parengti pesticidų teminę strategiją. Komitetas taip pat mano, kad reikėtų aiškiai paminėti ir pesticidų, ir kitų technologijų, pavyzdžiui, biopesticidų, augalų ekstraktų, prevencinių metodų, organinių metodų ir augalų atsparumo konkretiems kenkėjams, atliekamą pasėlių apsaugos vaidmenį, ir kad jų teikiamą naudą ir keliamą riziką reikia vertinti remiantis patikimu moksliniu pagrindu.

3.1

Komisijos pasiūlymo tikslas — apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą ir aplinką nuo pavojingo, netinkamo ar pernelyg didelio pesticidų naudojimo ūkininkaujant ir ekosistemose mažinant pesticidų naudojimo keliamą riziką ir neigiamą poveikį ir „kartu užtikrinant būtiną pasėlių apsaugą“.

3.2

Pasiūlyme numatyta:

4.1

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui, kuriame nagrinėjamas labai svarbus Europos visuomenės, vartotojų gerovės ir gyvenimo kokybės, ūkininkavimo ir ekosistemos apsaugos klausimas.

4.2

Apskaičiuota, kad metinės pasaulinio pesticidų pardavimo apimtys siekia 25 milijardus eurų ir pesticidų naudojimas besivystančiose šalyse vis dar yra labai didelis, net jei šios rinkos yra vangios ar mažėja (8). Be to, žemės ūkio ir maisto produktų rinkų globalizacija ragina visus suinteresuotus subjektus vis atidžiau laikytis Codex Alimentarius (Maisto kodeksas) nustatytų atitinkamų gamybos ir sveikatos apsaugos standartų, kad šios rinkos taip pat nepatirtų Grešemo dėsnio poveikio (9).

4.3

Įvairiuose pasaulio kraštuose labai dideli pesticidų kiekiai yra švaistomi arba naudojami be reikalo ir daug žmonių kenčia apsinuodiję jais, kadangi ūkininkai, operatoriai ir vietos valdžios institucijos nežino arba nėra informuoti apie naujas technologines priemones, o naudojama įranga pesticidams skleisti dažnai yra susidėvėjusi ar netinkamai prižiūrima. Be to, besivystančiose šalyse vis dar naudojamos pavojingos medžiagos, kurios Europos Sąjungoje jau yra uždraustos (10).

4.4

EESRK yra įsitikinęs, kad ypač svarbu parengti Nacionalinius veiksmų planus, kuriuose būtų apibrėžti kiekybiniai tikslai ir įgyvendinimo grafikai siekiant nustatyti rizikos mažinimo priemones nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu ir atsižvelgti į tris tvarumo aspektus, t. y. ekonominį, socialinį ir poveikio aplinkai.

4.5

Socialiai atsakingas pasėlių apsaugos produktų naudojimas yra labai svarbus siekiant vis pažangesnių socialinių tikslų, stengiantis užtikrinti, kad ūkininkai vykdytų savo įsipareigojimus maisto grandinėje ir aprūpintų vartotojus aukštos kokybės maisto produktais ir užtikrintų aukštą žemės ūkio konkurencingumo lygį vidaus ir tarptautinėse rinkose, kaip numatyta Lisabonos strategijoje.

4.6

Tvarumo ekonominis aspektas padeda užtikrinti, jog produktai būtų naudojami tik tokiu mastu, koks yra būtinas, kad įvairių ligų lygis neviršytų pavojingos ribos, kartu didinant derlingumą ir žemės ūkio produktų pasiūlą bei mažinant ūkių valdymo išlaidas.

4.7

Kalbant apie aplinką, reikėtų vengti pavojaus, kurį sukelia pernelyg didelio cheminių medžiagų kiekio atsitiktinis patekimas į vandenį, dirvožemį, orą, apdirbtus žemės ūkio ir maisto produktus. Šios medžiagos yra kenksmingos žmogui, augalijai, gyvūnijai, aplinkos kokybei ir iš esmės visai biologinei įvairovei. Be to, reikia turėti omenyje, kad labai svarbu užkirsti kelią augalų ligų sklaidai ir plitimui.

4.8

Siekiant išvengti konkurencijos iškreipimo vidaus rinkoje, svarbu, kad priemonės, nustatytos Nacionaliniuose veiksmų planuose, būtų pasirenkamos atsižvelgiant į direktyvas ir bendrus visos ES kriterijus.

4.9

Švietimas, mokymas ir informavimo kampanijos yra labai svarbios racionaliam ir tvariam pasėlių apsaugos sistemų naudojimui pasiekti ir užtikrinti, kad būtų taikoma geriausia ūkininkavimo praktika ir vengiama galimo neigiamo poveikio aplinkai. Integruotas visų suinteresuotų subjektų mokymas, įskaitant viešąsias valdžios institucijas, organizacijas ir neprofesionalius naudotojus, šioje srityje yra ypač svarbus.

4.10

Valstybės narės sukūrė skirtingas mokymo sistemas, paremtas nacionalinėmis nuostatomis ir teisiniais reikalavimais ir valdomas patvirtintų institucijų. Todėl EESRK yra įsitikinęs, kad reikia nustatyti lankstų Bendrijos orientacinį pagrindą, kad būtų atsižvelgta į skirtingų vartotojų grupių poreikius. Jis galėtų būti grindžiamas inter alia tokiais mokymo metodais ir kursais, kuriems suinteresuoti subjektai pritaria Europos lygiu (11) ir kurie kiekvienoje šalyje buvo aptarti socialiniams partneriams plėtojant sektorių dialogą.

4.11

Tą patį galima pasakyti apie informavimo ir sąmoningumo ugdymo kampanijas dėl galimos pasėlių apsaugos praktikos naudos ir kenksmingo poveikio grėsmės. Šios kampanijos privalo būti objektyvios ir nešališkos. Atskiros valstybės narės galėtų finansuoti šias kampanijas, pavyzdžiui, panaudodamos mokestį, taikomą pasėlių apsaugos produktams. Tokiu būdu gautos lėšos galėtų būti panaudotos, pavyzdžiui, vartotojų ir ypač neprofesionalių naudotojų informavimui pasitelkiant įvairias priemones, visų pirma paprastus, internete atnaujinamus techninius vadovus.

4.12

EESRK manymu, labai svarbu, kad valstybės narės įdiegtų pesticidų paskleidimui naudojamos įrangos reguliarios techninės patikros ir priežiūros sistemą atsižvelgdamos į bendrus ir suderintus standartus, grindžiamus esminiais reikalavimais.

4.13

Kalbant apie atsargumo priemonių įvedimą itin opiose srityse, pavyzdžiui, vandens apsaugos srityje (12), kurioje šios priemonės privalo būti suderintos su Vandens pagrindų direktyva, ir „Natura 2000“ nustatytuose sektoriuose, reikėtų atsižvelgti į vietos sąlygas ir žemės ūkio kultūrų rūšis, pavyzdžiui, ryžius.

4.13.1

EESRK nuomone, svarbu užtikrinti, kad būtų vadovaujamasi geriausia praktika siekiant sumažinti riziką ir nustatyti vienodas ir tikslingas bendras nuostatas ir minimaliusrodiklius. Todėl už priemonių pasirinkimą ir griežtą jų stebėseną turėtų būti atsakingos valstybės narės. Komitetas nepritaria bendram draudimui, kadangi mano, kad tai būtų pernelyg griežta priemonė.

4.14

Kalbant apie griežto draudimo purkšti iš lėktuvų įvedimą, EESRK yra įsitikinęs, kad reikėtų atidžiai apsvarstyti faktą, kad yra geografinių vietovių ir situacijų, kai neįmanomi jokie kiti būdai. Todėl derėtų suteikti tik labai ribotas leidžiančias nukrypti nuostatas vykdant tokio pobūdžio veiksmus, kad būtų galima užtikrinti didžiausią galimą saugos ir operatorių profesinių įgūdžių lygį ir taip išvengti neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai. Valstybės narės ir įvairių lygių atsakingos valstybinės institucijos turėtų naudoti standartizuotas rizikos vertinimo procedūras, kad būtų galima sistemingai stebėti saugumo ir kompetencijos lygį.

4.15

Pagal Bendrąją žemės ūkio politiką vis didesnė parama yra teikiama Integruoto pasėlių valdymo (IPV) technologijų vystymui (13). Todėl, remiantis bendru sutarimu, palaipsniui turėtų būti įvesti naujieji Integruoto kenkėjų valdymo (IKV) metodai. EESRK tvirtai remia IPV (14) technologijas, kurios yra tvaraus ūkininkavimo sistemų kertinis akmuo.

4.16

Labai sunku atskirti įvairialypį pasėlių apsaugos poveikį nuo daugelio kitų ūkininkavimo praktikų poveikio (pavyzdžiui, rotacijos ir pan.). Valstybės narės iki 2014 m. turėtų parengti privalomus bendruosius Integruoto kenkėjų valdymo (IKV) „tikslus-standartus“, todėl EESRK mano, kad vartotojams turėtų būti leista imtis iniciatyvos ir aktyviai dalyvauti taikant šią ir kitas bendrąsias IKV technologijas, taip pat privalu deramai atsižvelgti į techninę pažangą ir technologinius tyrimus šiame sektoriuje, kurie yra remiami ir skatinami pagal Bendrijos septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programoje numatytas darbo programas.

4.17

EESRK mano, kad būtina skirti deramą dėmesį žemės ūkio ir augalų apsaugos moksliniams tyrimams dėl naujų pažangių technologijų nekenksmingumo ir dėl chemikalų ir jų mišinių keliamos rizikos kuo didesnio mažinimo įgyvendinant darbo programas ir skelbiant konkursus pagal Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programą (2007–2013 m.).

4.18

Nuomonėje savo iniciatyva dėl BŽŪP ateities (15) EESRK nurodė daugelį galimų būdų, kaip geriau atsižvelgti į žemės ūkio politikos aplinkos aspektus. BŽŪP „antrasis ramstis“ reikalauja, kad valstybės narės, naujuoju 2007–2013 m. struktūrinių fondų programavimo laikotarpiu bei nacionaliniuose ir regioniniuose kaimo vietovių plėtros planuose numatytų iniciatyvas kurti mechanizmus, leidžiančius mokėti kompensacijas ūkininkams, kuriems pasisekė sumažinti riziką, kylančią naudojant cheminius augalų apsaugos produktus. (16)

4.19

Integruotų pasėlių apsaugos technologijų nustatymas turi derėti su naujomis pasėlių apsaugos produktų pateikimo į rinką nuostatomis, o kuriant IKV technologijų standartus reikia atsižvelgti į skirtingas gamtines ir klimato sąlygas ES teritorijoje.

4.20

Pasėlių apsaugos produktus būtina tvarkyti ir saugoti taip, kad būtų užkirstas kelias galimam pavojui sveikatai ir aplinkai. EESRK yra įsitikinęs, kad be pasiūlymų, Bendrijos lygiu reikėtų nustatyti minimalius šių produktų saugojimo standartų reikalavimus didmenininkams, prekiautojams ir ūkininkams (17).

4.21

Kalbant apie statistinės informacijos rinkimo ir privalomo ataskaitų dėl pesticidų pateikimo į rinką skelbimo suderintus rodiklius, EESRK visiškai pritaria, kad statistinė informacija reikalinga ir kad būtina reguliariai rinkti duomenis privaloma tvarka, vadovaujantis Europos lygiu suderintais rizikos ir naudojimo rodikliais.

4.22

EESRK pabrėžia, kad yra svarbu, jog iš visų suinteresuotų subjektų būtų reikalaujama pateikti to paties pobūdžio informaciją ir vengti dubliavimo ar pernelyg didelės naštos, susijusios su administraciniais formalumais ir techniniu sudėtingumu.

4.23

Rodikliai turėtų būti paremti rizika, o ne naudojamų produktų ar juose esančių pesticidų likučių kiekiu ir poveikiu sveikatai. Taip pat galima naudotis PSO tyrimais. Jie taip pat apima pasėlius veikiančių ligų ir ligų sukėlėjų paplitimo lygį.

4.24

EESRK ragina deramai apsvarstyti tarptautinio bendradarbiavimo aspektus su tarptautinėmis institucijomis, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) (18), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) (19)ir su Viduržemio jūros baseino, Balkanų ir kaimyniniais regionais bei besiribojančiomis šalimis.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/53

1.1

Komisijos pasiūlymu siekiama panaikinanti 1968 m. sausio 23 d. Tarybos direktyvą 68/89/EEB dėl valstybių narių įstatymų dėl žaliavinės medienos klasifikavimo suderinimo.

1.2

Remdamasi valstybių narių miškų sektoriaus ir miško pramonės kelerius metus reiškiamomis pastabomis, kad prekiaujant mediena minėta direktyva ne visada taikoma, Komisija pasiūlė šią direktyvą panaikinti.

2.1

2005 m. viduryje 19 valstybių narių ir 11 nacionalinių pramonės federacijų atstovų dalyvavo konsultacijose, kurių metu buvo siekiama nustatyti, ar buvo taikoma ši direktyva ir ar jos panaikinimas neturės neigiamų padarinių. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad dauguma valstybių narių ir pramonės federacijų šios direktyvos medienos prekyboje netaiko; jų nuomone, direktyva yra nepakankamai išsami, neatsižvelgia į numatomą medienos naudojimą ir yra nepritaikyta rinkos poreikiams.

2.2

Tarybos direktyvos taikymas buvo ribotas, nes ji nėra privaloma, joje numatytos matavimo bei klasifikavimo sistemos yra pasenę, o medienos rinkos operatoriai susitarė ir taikė kitus matavimo bei klasifikavimo metodus. Nepaisant to, žaliavinės medienos vidaus rinka ir prekyba su trečiosiomis šalimis išsiplėtė, ir neatrodo, kad tam buvo trukdoma.

Be to, buvo nustatyti medienos matavimo ir klasifikavimo Europos standartai, kuriuos galima prireikus taikyti medienos rinkos sandoriuose ir kurie laikomi geresne alternatyva.

2.3

Taigi, šios direktyvos panaikinimas atitinka konsultacijų su valstybėmis narėmis, miškų savininkais ir pramone rezultatus. Šioje direktyvoje numatyti tikslai gali būti pasiekti jų nereglamentuojant Bendrijos teisės aktais.

2.4

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad šios direktyvos panaikinimas neturės jokio poveikio biudžetui ir prisidės prie Europos teisės aktų supaprastinamo, Komitetas pritaria šiam Komisijos pasiūlymui. Komitetas laikosi nuomonės, kad teisės aktai, kurie yra retai taikomi ir nėra itin svarbūs tinkamam vidaus rinkos veikimui užtikrinti šiame sektoriuje, neturėtų būti palikti galioti.

13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/54

1.1

Europos Sąjungoje didėja susidomėjimas gamybos ir auginimo metodų, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei, skatinimu. Atsižvelgiant į tai, raginama taikyti savanoriško ženklinimo taisykles, kurios papildytų esamus privalomus būtiniausius gyvūnų gerovės reikalavimus, ir galėtų būti taikomos kartu su bendraisiais komerciniais ženklais ir labiau kokybe grindžiamais ženklais, pavyzdžiui, kokybės schemomis. Tai sustiprins rinkos jėgas, ir nei ES politinė sistema, nei valstybių narių kontrolės institucijos nebus be reikalo apsunkintos. Tokie kokybės ženklai yra labai svarbūs konkurencijai maisto produktų sektoriuje; jie dažnai apima įvairius gyvūnų gerovės aspektus, kurie aukštesni už esamus privalomus būtiniausius reikalavimus. Tačiau vartotojams sunku suprasti taisykles ir ženklinimo pagrindą, o gyvūnų gerovės aspektai irgi ne visada remiasi pakankamu moksliniu pagrindu.

1.2

Tokia į rinką orientuota sistema, besiremianti objektyviais gyvūnų gerovės vertinimo kriterijais, bus pranašesnė už politiniu lygiu nustatytus kriterijus, nes ji bus lankstesnė, veiksmingesnė ir labiau prisitaikys prie ateities poreikių, taigi — bus naudingesnė. Gamybos raidai ateityje bus būdingos įvairesnės gamybos sąlygos, kurias lems ES plėtra, nuolatinis gamybos specializavimas ir įvairinimas, struktūrinės mažmeninės prekybos permainos bei partnerystės naujų produktų ir prekiniu ženklu pažymėtų prekių srityse.

1.3

Svarbu skatinti gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant didesnis dėmesys skiriamas gyvūnų gerovei, tiek tiesiogiai pasitelkus švietimo priemones ir taikant naujų mokslinių tyrimų rezultatus, tiek ir įsiklausant į rinkos signalus, kurie gali būti svarbus postūmis nustatyti prioritetus mokymo, investicijų ir kitose srityse. Tokiu būdu ženklinimo sistema gali padėti kurti būtiną sinergiją ir racionaliau panaudoti išteklius. Gyvulių augintojams reikalingas stabilumas, kadangi šiuo metu jie turi laikytis besikeičiančių mažmeninės prekybos grandinių reikalavimų, kurie daugiau ar mažiau yra pagrįsti, tačiau turi įtakos planavimui ir investicijų strategijai.

1.4

Su gyvūnų gerovės ženklinimu susijusią sistemą, kurios kriterijai yra aukštesni už būtiniausius reikalavimus, turėtų būti siūloma su tuo susijusiems gamintojams, prekybos ir pramonės sektoriui pasirinkti savanoriškai; privačios ženklinimo taisyklės gali remtis moksliniu ir praktiniu pagrindu sukurtais standartais ir atnaujinamos atsižvelgiant į naujus mokslinių tyrimų rezultatus. Konkrečiu atveju tai galėtų būti logotipas, naudojamas kartu su spalviniu ženklu arba taškų sistema, kuris papildytų komercinius kokybės ženklus ir kartu su privačia nepriklausoma kontrole taptų objektyviu prekybos pagrindu. Tokia sistema iš esmės galėtų būti taikoma visoms gyvūnų rūšims ir gyvūninės kilmės produktams. Laikantis PPO nuostatų ši sistema tokia pačia tvarka galėtų būti taikoma ir importuotiems produktams.

1.5

Turi būti ir toliau taikomas įprastas institucijų reguliavimas: nustatyti ES būtiniausius reikalavimus ir, kaip anksčiau, ženklinti kiaušinius ir ekologiškus produktus, nurodant gamybos metodus. Tačiau toks reguliavimas politiniu ir administraciniu požiūriu yra sunkus, todėl jis nėra tinkamas būdas skatinti kurti gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Gamintojai, pramonės ir prekybos sektoriai tokią sistemą taip pat laikytų sustabarėjusia ir biurokratine, netgi vartotojai nepajustų esminių pranašumų.

1.6

Siūloma tvarka iš esmės panaši į bendrąsias aplinkosauginio ženklinimo sistemas, įskaitant ES ekologinį ženklą. Aplinkosauginiai ženklai grindžiami bendrais įvairių produktų gamybos ir naudojimo principais, tačiau būtų galima pasiekti šio ženklo didesnės sinergijos ir platesnio jo pripažinimo. Suprantama, kad dėl konkurencijos maisto produktų sektoriaus dalyviai pasirinks savo kokybės ženklus, todėl „aplinkosauginis modelis“ ne visiškai tinka su gyvūnų gerove susijusiam ženklinimui; be to, su gyvūnų gerove susijęs ženklinimas turi būtinai remtis tos srities mokslinių tyrimų rezultatais ir gyvūnų gerovės rodiklių įvertinimu.

1.7

ES moksliniai tyrimai gyvūnų gerovės srityje lems, ar ateityje, remiantis objektyviu moksliniu pagrindu, bus galima gyvūnų gerovės aspektą įtraukti į žemės ūkio, gamybos ir prekybos grandinę. Vis dėlto reikėtų kuo greičiau nustatyti ženklinimo tvarkos sudėtines dalis, kad sužinojus mokslinių tyrimų rezultatus ir standartizuotus (objektyvius, išmatuojamus ir pakartojamus) gyvūnų gerovės rodiklius, jie būtų įtraukti į praktines strategijas ir naudojami ženklinimo sistemose, siekiant, kad suinteresuoti asmenys galėtų su šia tvarka susipažinti.

1.8

Bet kokiu atveju būtinos vartotojams ir mažmeninei prekybai skirtos informavimo kampanijos, be kita ko, informuojančios ir apie privalomus ES būtiniausius reikalavimus. Be to, siekiant daugiau skaidrumo ir atvirumo, reikėtų apsvarstyti galimybę sukurti Europos Sąjungos remiamą tinklavietę ir duomenų bazę, tačiau pirmiausiai turi būti taikomos bendros gairės, o tik po to skelbiamas jų tikslus turinys. Taip pat būtina apsvarstyti, kaip griežčiau drausti ir kontroliuoti neteisingą ir klaidinančią reklamą, siekiant užtikrinti, kad įmonės prisiimtų didesnę atsakomybę už savo tvirtinimus.

2.1

Remiantis Tarybai pirmininkaujančios Vokietijos prašymu, nuomonėje turi būti aprašytos tiek galimos gyvūnų gerovės ženklinimo sistemos, tiek jų struktūra, atsižvelgiant į gamybos ir auginimo metodų, kuriuos taikant didesnis dėmesys skiriamas gyvūnų gerovei, plėtojimo skatinimą. Reikėtų išsiaiškinti augančio susidomėjimo gyvūnų gerove priežastis Europos Sąjungoje, kurioje gyvūnų gerovė, kaip ir kiti etiniai aspektai, vis dažniau minimi kaip „Europos visuomenės modelio“ elementai. Kaip parodė Eurobarometro apklausų pagrindu atlikti tyrimai, vartotojai turi teisę tikėtis, kad gyvūninės kilmės maisto produktai gaminami laikantis visų ES galiojančių, o ypač susijusių su gyvūnų gerove, reikalavimų ir yra nustatyti objektyvūs ir patikimi kriterijai, pagal kuriuos galima išsirinkti maisto produktus, pagamintus atsižvelgiant į gyvūnų gerovę (1). Be to, gyvūnų gerovė ir sveikata dažnai būna susijusi su ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės.

2.2

Daugumos tyrimų rezultatai rodo, kad gyvūnų gerovę vartotojai laiko labai svarbiu produkto kokybės parametru. Žinoma, tam tikrose valstybėse narėse toks požiūris gali būti mažiau paplitęs. Gyvūno gerovė arba gyvenimo kokybė yra per gyvenimą patirtų teigiamų ir neigiamų pojūčių suma. Skausmas, liga, konfliktiškas elgesys, elgsenos sutrikimai ir nuolatinis stresas vertinami kaip neigiami gyvūno pojūčiai, o ramybė, miegas, pašaras, tėvų rūpinimasis jaunikliais, odos ir kailio priežiūra laikytini teigiamais pojūčiais. Tačiau nėra pripažintos vienareikšmės gyvūnų gerovės apibrėžties.

2.3

Europos Sąjunga, be kita ko, atsižvelgusi į Europos Tarybos rekomendacijas ir pasirinkdama įprastą institucijų reguliavimo kelią, priėmė daug būtiniausių gyvūnų gerovės reikalavimų. Daugelis šių būtiniausių reikalavimų, atsižvelgiant į ankstesnius sprendimus, per ateinančius metus turės būti persvarstyti. Be to, buvo priimtos specialios savanoriško ekologiškų produktų ženklinimo, privalomo gamybos būdų ženklinimo parduodant kiaušinius taisyklės bei keletas atskirų nuostatų dėl prekybos paukštiena ir galvijiena.

2.4

Maisto pramonės ir mažmeninės prekybos sektoriai, kuriems būdinga didėjanti koncentracija ir konkurencija, vis dažniau taiko kokybės ženklus, informuojančius apie tai, kad atsižvelgiama į įvairius kokybės aspektus ir vis dažniau į gyvūnų gerovę. Kartu gamintojų organizacijos ir kooperatyvai sukūrė regioninius kokybės ženklus, kurie daugiausia paremti gyvūnų gerovės aspektu ir ekologija. Kai kuriems produktams gali praversti ES geografinių nuorodų ir tradicinių gaminių apsaugos sistema (2).

2.5

Reikia pažymėti, kad šalys viena nuo kitos labai skiriasi. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos rinkoje vyrauja prekybiniai kokybės ženklai, o Prancūzijoje ir Italijoje — regioniniai kokybės ženklai. Nyderlanduose tradiciškai dominuoja perdirbamosios pramonės kokybės ženklai, tačiau mažmeninė prekyba ir gamintojų organizacijos vis dažniau naudoja savo kokybės ženklus. Švedijoje vyrauja gamintojų kokybės ženklai, tačiau, kaip ir daugelyje kitų šalių, tradiciškai laikomasi nuomonės, kad vietos produktai yra geresnės kokybės, įskaitant ir požiūrį į gyvūnų gerovę.

2.6

Remdamasi įgyta patirtimi taikant savanoriško ženklinimo sistemą, Komisija ketina skatinti esamuose ir būsimuose Bendrijos teisės aktuose taikyti specialius, objektyvius ir išmatuojamus rodiklius gyvūnų gerovei nustatyti. Jais turi būti pagrįsti teisės aktai dėl gamybos sistemų, kurios taiko gyvūnų gerovės standartus, aukštesnius už dabartinius privalomus būtiniausius reikalavimus (3), įteisinimo. Komisija mano, kad tam būtina klasifikuoti taikomus gyvūnų gerovės standartus, atsižvelgiant į gamybos ir auginimo metodų, kuriuos taikant didesnis dėmesys skiriamas gyvūnų gerovei, plėtojimo skatinimą, ir palengvinti šių standartų taikymą ES ir tarptautiniu lygiu. Be to, remdamasi tokiais standartais, Komisija nori apsvarstyti ES etiketės naudojimo galimybes.

3.1

EESRK, atstovaujančio pilietinei visuomenei, užduotis yra dalyvauti rengiant ir įdiegiant svarbias ženklinimo taisykles bendros Europos sistemos forma, kuri pasitarnaus darniam vystymuisi vidaus rinkoje ir prekybai su trečiosiomis šalimis. Gyvūnų gerovė yra Europos kultūros paveldo ir Europos Sąjungos etinių vertybių dalis, kaip ir socialinė įmonių atsakomybė, aplinkos apsauga ir ekologija, kurios iš dalies yra įtrauktos į Bendrijos teisės aktus. Egzistuoja tam tikras sąlytis su ekologija, kuri kaip tvari žemės ūkio gamybos sistema remiasi aplinkos apsauga ir gyvūnų gerove.

3.2

EESRK remia Komisijos ketinimą objektyviu ir tvariu pagrindu (4) didinti gyvūnų gerovę Europos Sąjungoje ir mano, kad bendra ženklinimo sistema yra tikslinga remiant gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Pirmiausia norima padėti rinkos jėgoms veikti objektyviu pagrindu ir judėti teisinga kryptimi. Taip pat svarbu, kad mokymas ir taikomos mokslinių tyrimų išvados skatintų gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Rinkos signalai, žinoma, bus atspirties taškas nustatant prioritetus mokslinių tyrimų, ūkininkų, konsultantų ir veterinarų rengimo srityse bei turės įtakos būsimoms investicijoms į gamybos sistemas. Ženklinimo sistema gali padėti kurti sinergiją ir racionaliau naudoti išteklius, taip pat padėti gamintojams planuoti ir rengti investicijų strategiją.

3.3

Be abejo, kalbama apie ilgalaikį procesą, kuris turi vykti kartu kuriant objektyvius, išmatuojamus ir pakartojamus gyvūnų gerovės rodiklius ir patvirtinant įvairias gamybos sistemas. Be to, jau ankstyvame etape turi būti nustatytos bendros produktų, kurie buvo pagaminti atsižvelgiant į gyvūnų gerovę, ženklinimo sistemos sąlygos ir principai, kad būtų galima atlikti parengiamuosius darbus ir, sukūrus standartizuotus gyvūnų gerovės rodiklius, palaipsniui juos įtraukti į sistemą. Todėl suinteresuoti subjektai turi kuo anksčiau suprasti ir pritarti gairėms bei bendros sistemos struktūrai, kurią savanoriškai ir kaip galima lanksčiau būtų galima taikyti visiems gyvūninės kilmės produktams.

3.4

Šį procesą, žinoma, apsunkins ne tik žinių apie gyvūnų gerovės aspektus ir jų tarpusavio sąsajas trūkumas, tačiau ir vartotojų teikiamų prioritetų įvairovė ir gamybos santykiai, įvairių tradicijų ir išsilavinimo lygio įtaka nuomonės formavimui, konkurencija maisto produktų sektoriuje, esamų teisinių nuostatų įvairovė, sunkumai tarpusavyje lyginant privačius kokybės ženklus ir nepakankamas pasitikėjimas su importu į Europos Sąjungą susijusiomis privačiomis ir valstybinėmis kontrolės institucijomis.

3.5

Bet kokiu atveju, aiškus ir informatyvus ženklinimas yra svarbiausias veiksnys skatinant gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Ekologiškų produktų ir kiaušinių gamybos alternatyvių sistemų patirtis parodė, kad ženklinimo taisyklių taikymas gyvūnų gerovės gerinimo požiūriu gali daryti poveikį gamybos sistemoms.

3.6

Ženklinimo taisyklės priklauso Europos Sąjungos kompetencijai. Apie jas nuolat diskutuojama, kyla interesų konfliktai. Komisija ketina iki 2007 m. pabaigos (5) pateikti pasiūlymą pakeisti ženklinimo direktyvą. Tinkamas ir suprantamas ženklinimas dažnai būna kompromisų rezultatas, todėl ne visada atsižvelgiama į visus norus ir reikalavimus. Tokia nuostata pirmiausia taikytina maisto produktams, nes dažnai teigiama, kad ženklinimo reikalavimai yra pernelyg išsamūs. Maisto produktų kontrolės institucijos yra skeptiškai nusiteikusios dėl dar išsamesnio ženklinimo, kadangi esminę informaciją apie maisto produkto savybes galėtų užgožti kita informacija. Be to, vartotojai nėra tikri, ar papildoma informacija ant maisto produktų, o ypač apie etinius aspektus, yra naudinga. Dėl šios priežasties ženklinant produktus, kurie yra pagaminti skiriant didesnį dėmesį gyvūnų gerovei, kaip dabartinio ženklinimo papildomam aspektui, turėtų būti naudojamas mažesnis logotipas kartu su spalviniu žymėjimu, žvaigždutėmis arba taškais.

4.1

Papildomi teisiniai reikalavimai ir apribojimai ES yra susiję su rizika, kad importas į ES iš šalių, kuriose taikomi žemesni standartai, gali turėti neigiamo poveikio ES produktų gamybai ir pardavimui ir lemti rinkos dalies praradimą pasaulio rinkoje. Jei bus skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei ES, kurios vidaus rinka (6) apima 30 valstybių ir 500 mln. gyventojų, tai turės skatinančio poveikio ir ES nepriklausančioms valstybėms bei jų eksportui į ES. Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija neseniai atkreipė dėmesį į pasaulyje didėjantį susidomėjimą gyvūnų gerove ir būtinybę prisitaikyti prie permainų šioje srityje, tiek pirminėje gamyboje, tiek ir pramoninio perdirbimo sektoriuje (7).

4.2

Savaime suprantama, kad Europos Sąjungoje užauginti, paskersti ir išdoroti gyvūnai, iš kurių gaminami perdirbti arba neperdirbti produktai, atitinka Europos Sąjungos būtiniausius kriterijus ir todėl jų ženklinti nereikia. Tačiau dažnai pagrįstai reikalaujama nurodyti importuotų produktų kilmę arba paženklinti taip, kad tiesiogiai arba netiesiogiai būtų galima suprasti, ar jie atitinka Europos Sąjungos būtiniausius reikalavimus. Ankstesnėse EESRK nuomonėse buvo ne kartą nurodyta, kad laikui bėgant gyvūnų gerovė parduodant žemės ūkio produktus turi būti pripažinta visiškai pagrįstu aspektu ir būtų galima reikalauti, jog importuoti produktai atitiktų būtiniausius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, turi būti išsamiau išnagrinėta, kokiu mastu reikalavimas importuotus produktus ženklinti nurodant kilmės šalį, yra teisėtas. Jei nėra garantijos, kad gaminys atitinka standartus, prilyginamus ES būtiniausiems reikalavimams, reikėtų apsvarstyti, ar priimtina nurodyti „gamybos metodas nežinomas“.