30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/1

—

rekomenduoja pripažinti bendrą Europos politiką migracijos srityje, kuri padėtų valstybėms narėms ir trečiosioms šalims glaudžiau bendradarbiauti ir geriau koordinuoti veiklą;

—

ragina kuo skubiau sukurti finansinę priemonę teritorijoms, kuriose imigrantų skaičius yra didžiausias, ir tranzito teritorijoms, kurios susiduria su masiniu imigrantų atvykimu, pvz., Kanarai, Seuta, Lampedusa, Malta, Melilija ir bendrai pietų Italija. Šiuose regionuose masinis imigrantų atvykimas yra ypač didelė problema;

—

rekomenduoja priimti visas priemones, būtinas siekiant užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir tuo užsiimančioms nusikalstamoms grupuotėms, ir prašo, kad šio reiškinio išnaikinimas būtų priskirtas ES prioritetams ir kad tam būtų skirtos atitinkamos finansinės priemonės. Ypač svarbu užkirsti kelią nelegaliai imigracijai ir ją skatinančiai šešėlinei ekonomikai;

—

pabrėžia svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį tiek dėl jų patirties palaikant ryšius su imigrantų kilmės šalimis, tiek dėl vystomų imigrantų integracijos priemonių, visų pirma sveikatos (kuriai skiriama didžioji valstybės išlaidų dalis), būsto, švietimo ir užimtumo srityse;

—

siūlo sukurti nuomonių dėl imigracijos stebėsenos mechanizmą, kuris užtikrintų, kad Komitetui yra atstovaujama padedant Konstitucijos reikalų komisijos pirmininkui ar pranešėjams Europos Komisijai rengiant įvairias iniciatyvas šioje srityje. Toks mechanizmas padėtų Komitetui aktyviai dalyvauti įvairiuose teisėkūros proceso etapuose: a) parengiamajame teisėkūros etape (konsultavimasis su Komitetu kaip su suinteresuota šalimi, poveikio analizė), b) politikos įvertinimo etape (metiniai pranešimai dėl migracijos ir integracijos, kasmetinis forumas apie integraciją).

1)

Dar niekad iki šiol Europa nebuvo susidūrusi su tokiomis svarbiomis migracijos problemomis kaip dabar. Galutinis migrantų tikslas — patekti į Sąjungos teritoriją ir todėl tai nėra vien su tuo susijusių valstybių narių ir regionų problema. Šis reiškinys turi būti analizuojamas visos ES, valstybių narių ir imigrantų kilmės šalies požiūriu. ES, valstybės narės ir kilmės bei tranzito šalys turi kartu spręsti naujus iššūkius, kiekvieną dieną kylančius dėl migracijos srautų, įskaitant migracijos srautus taip pat ir į ES. 2004 m. lapkričio mėn. Europos Vadovų Tarybos priimta Hagos programa apima darbo programą, skirtą suformuoti bendrą imigracijos politiką, kuri nustatoma Sąjungos prioritetine sritimi.

2)

Trūksta patikimų statistinių duomenų, kurie leistų tiksliai įvertinti santykį tarp legalios ir nelegalios imigracijos ir migracijos reiškinį bendrai. Todėl Europos migracijos tinklo darbas turėtų būti tęsiamas siekiant gauti objektyvios ir palyginamosios informacijos, kuria galima būtų remtis formuojant bendrą imigracijos ir prieglobsčio politiką.

3)

Imigrantų integracija turi būti nagrinėjama tiek jų integracijos į darbo rinką (ypač atsižvelgiant į imigrančių padėtį), tiek ir visaapimančiu požiūriu, inter alia atsižvelgiant į švietimo, kultūros, socialinių reikalų ir politikos sritis.

4)

Integracija yra abipusis procesas, reikalaujantis tiek imigrantų noro integruotis į priimančios šalies visuomenę ir įsipareigojimo šį norą įgyvendinti praktikoje, tiek ir Sąjungos piliečių pasirengimo priimti imigrantus. Tam yra būtinos informavimo ir švietimo kampanijos, kurios turėtų teigiamo poveikio abiejų grupių elgesiui.

5)

Vietos ir regionų valdžios institucijos, kurios yra tiesiogiai susijusios su imigracija ir yra svarbiausi integracijos priemonių (užimtumo, švietimo, kultūros, socialinių reikalų ir politikos srityse) įgyvendinimo dalyviai turi vaidinti pagrindinį vaidmenį rengiant migracijos politiką, kad būdamos arčiausiai piliečių užtikrintų veiksmingą imigrantų integraciją.

1.1

atsižvelgdamas į ankstesnes savo nuomones dėl nelegalių imigrantų sugrįžimo ir dėl regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmens Hagos programos įgyvendinime (1), mano, kad imigracija turi būti svarstoma plačiu požiūriu, apimančiu aiškų svarbiausių migracijos politikos priemonių, kurių būtina imtis, įsivaizdavimą, ir nesiremiančiu nekoordinuotomis priemonėmis. Turi būti atsižvelgta į visas įstatymines, praktines ir ekonomines iniciatyvas, kurios yra būtinos, siekiant problemą spręsti nuo pat jos ištakų — per vystomąjį bendradarbiavimą su kilmės šalimis ir kovojant su prekyba žmonėmis — iki paskutinio etapo — imantis visų būtinų priemonių, skirtų visų ES valstybėse narėse esančių imigrantų integracijai, ir kovojant su šešėline ekonomika, kuri yra aiškus skatinamasis veiksnys ir kursto išnaudojimą; atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstama veikla užsiimančios organizacijos skatina nelegalią imigraciją;

1.2

pabrėžia, kad nepaisant imigracijos augimo nuo devintojo dešimtmečio ir didelio ES priimtų imigrantų iš besivystančių šalių skaičiaus (šiuo metu apie 40 mln. asmenų), dar nėra bendros migrantų srautus reguliuojančios Europos politikos. Todėl valstybės narės priima vienašalius sprendimus, kurie apsunkina bendros pozicijos priėmimą;

1.3

be to, atkreipia dėmesį į tai, jog valdant migracijos srautus negalima laukti, kol padėtis pradės blogėti. Kritiniai atvejai neturėtų būti prielaida asociacijos sutartims sudaryti;

1.4

mano, kad su trečiosiomis šalimis pasirašytos asociacijos sutartys turi apimti politinius, socialinius, ekonominius ir kultūrinius aspektus, kad tarp migracijos ir vystymosi būtų sukurta reali sąveika, taip, kaip su tuo susijusiame pranešime rekomenduoja Europos Parlamentas (2);

1.5

laikosi nuomonės, kad norint užkirsti kelią nekontroliuojamai migracijai, pirmiausia būtina bendradarbiauti siekiant visaapimančio vystymosi, kuris atsispindėtų projektuose, sukuriančiuose darbo vietas, kurti ekonominius ir prekybos forumus, aukštųjų mokyklų tinklus, suteikti migrantams mikrokreditus, įgyvendinti priemones, padedančias migrantams dalyvauti jų kilmės šalių vystymesi ir kuriant infrastruktūrą — pirmiausia vandens (42 proc. afrikiečių neturi prieigos prie geriamojo vandens) ir elektros energijos (tik 20 proc. gyventojų turi nuolatinę prieigą prie elektros tinklų) tiekimo, taip pat steigti sveikatos apsaugos įstaigas ir mokyklas. Tai įgyvendinant daugiausia dėmesio turi būti skirta bendradarbiavimui, kuriuo būtų stiprinamos institucijos, kad šalys, gaunančios pagalbą vystymuisi, sukurtų sąlygas (pvz., skaidrus lėšų valdymas ir struktūrų demokratizavimas), būtinas veiksmingam pagalbos išmokų gavimui ir panaudojimui. Apskritai, turi būti siekiama gerinti vystomojo bendradarbiavimo kokybę, o ne didinti kiekybę; pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos tiek dėl savo patirties santykiuose su kilmės valstybėmis, tiek dėl įgyvendinamų priemonių, skirtų imigrantų integracijai — pirmiausia sveikatos (šiai sričiai skiriama didžiausia viešųjų išlaidų dalis), būsto, švietimo ir užimtumo srityse — vaidina labai svarbų vaidmenį. Taip pat ypatingai svarbu yra užtikrinti didelį skaidrumą skirstant pagalbą, kad ji tikrai būtų vystymosi šaltinis;

1.6

Bendradarbiaudamos su kilmės šalimis regionų ir vietos valdžios institucijos pasirašė įvairius susitarimus ir įgyvendino projektus; reikėtų paminėti Madrido autonominės bendruomenės pagal AENEAS programą Maroke atidarytus priėmimo centrus į tėvynę grąžintiems jaunuoliams;

1.7

primena apie 2006 m. balandžio 26-27 d. vykusios ES sostinių regionų parlamentų 5-osios konferencijos deklaraciją, kurioje teigiama, kad ES sostinių regionai dėl jiems būdingos gerovės ir dinamikos labai traukia trečiųjų šalių piliečius, kurie ieško naujų ateities perspektyvų. Todėl Komitetas mano, kad jie turi imtis priemonių siekiant sustabdyti nelegalią masinę trečiųjų šalių piliečių imigraciją per oro uostų, uostų ir sausumos pasienio kontrolės punktus bei kurti atitinkamus planus šių asmenų integravimui į kitų priimančios šalies regionų visuomenę;

1.8

atkreipia dėmesį į sostinių regionų, kurie yra už tai, kad būtų parengta bendra Europos imigracijos politika, poziciją; politika, kuri remtųsi visaapimančiu metodu, padedančiu išspręsti visas su visišku imigrantų integravimu į visuomenę susijusias problemas. Tik integracija leis pasidalinti su imigrantais demokratijos vertybėmis ir pagarba žmogaus teisėms, kuriomis grindžiamos daugelis ES politinių sistemų. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas pabrėžia, kad labai svarbios yra iniciatyvos, kuriomis siekiama, kad imigrantai įgytų priimančios visuomenės kalbos ar oficialių kalbų ir kultūros žinių, ir kurios padės jiems jaustis, kad jie yra svarbūs priimančiai visuomenei ir yra bendrai atsakingi už ateitį;

1.9

mano, kad imigracija yra iššūkis visiems. Tiek Europos, nacionalinio, regionų ir vietos lygmens institucijos, tiek Europos piliečiai ir patys imigrantai turi dalyvauti sprendžiant šią užduotį. Tik taip galėsime išspręsti imigrantų problemas; ir tik taip mes visi — taip pat ir kilmės šalys — galėsime pasinaudoti imigracijos siūlomomis galimybėmis;

1.10

todėl mano, kad būtina gerinti šias bendradarbiavimo formas:

1.11

rekomenduoja:

1.12

prašo Komisijos ir valstybių narių imtis priemonių, kad imigrantų perlaidos būtų nukreiptos į veiksmingas investicijas jų kilmės šalyse (sudarant galimybes paprasčiau gauti mikrokreditus) ir pabrėžia, kad šios perlaidos turėtų būti atitinkamai nukreiptos, siekiant jas susieti su vystomojo bendradarbiavimo fondų investicijomis. Be to, Komitetas rekomenduoja nustatyti įpareigojimą, nurašytas skolas nukreipti į veiksmingas investicijas, kurios galėtų būti susietos su anksčiau minėtomis perlaidomis taip, kad imigrantai būtų labiau suinteresuoti savo santaupas investuoti į atitinkamus projektus;

1.13

todėl primygtinai ragina įsteigti garantijų fondą, kuris užtikrintų mikroprojektų patvarumą ir didintų jų poveikį vystymuisi; remia ekonominių ir prekybos forumų, taip pat tinklų, kuriems priklausytų ES ir besivystančių šalių specialistai, kūrimą;

1.14

ragina valstybes nares, vietos ir regionų valdžios institucijas dalyvauti formuojant migracijos politiką ir rengiant nacionalinius integracijos ir užimtumo planus, kadangi migracijos politikai įgyvendinti būtinos priemonės įgyvendinamos vietos ir regionų lygiu;

1.15

ragina kuo skubiau sukurti finansinę priemonę teritorijoms, kuriose imigrantų skaičius yra didžiausias, ir tranzito teritorijoms, kurios susiduria su masiniu imigrantų atvykimu, pvz., Kanarai, Seuta, Lampedusa, Malta, Melilija ir bendrai pietų Italija. Šiuose regionuose masinis imigrantų atvykimas yra ypač didelė problema, kadangi trūksta lėšų šiems asmenims suteikti tinkamą humanitarinę pagalbą. Reikia pažymėti, kad niekur pasaulyje nėra tokio didelio pajamų skirtumo, kaip tarp ES valstybių narių ir šalių, esančių į pietus nuo ES;

1.16

prašo ES ir valstybių narių atsižvelgti į išskirtinį nelegalios masinės imigracijos per ES salų regionus pobūdį, į šią žmonių tragediją ir jos galimas pasekmes saugumui ir sanglaudai Europoje. ES turėtų pasinaudoti regionų, sudarančių jos jūrinę sieną, potencialu kaip abipusiai naudingų santykių su trečiosiomis šalimis vystymo pagrindu;

1.17

mano, kad, atsižvelgiant į savo ankstesnes nuomones dėl šeimos susijungimo, regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmens Hagos programos įgyvendinime, žaliosios knygos, skirtos Bendrijos politikai dėl nelegalių rezidentų grįžimo, taip pat Europos Parlamento pranešimą dėl migracijos ir vystymosi (3), būtina imtis priemonių, skirtų didinti daugelio migracijos srities aspektų teisinį apibrėžtumą:

1.18

atsižvelgdamas į savo ankstesnę nuomonę dėl žaliosios knygos, skirtos Bendrijos politikai dėl nelegalių rezidentų grįžimo (4), rekomenduoja rengti priemones, skirtas skatinti savanorišką grįžimą ir teikti pirmenybę šioms priemonėms, o ne priverstiniam grįžimui. Taip pat būtų naudinga sukurti paskatas, dėl kurių potencialūs emigrantai liktų savo tėvynėje. Priverstinio grįžimo atveju ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pažeidžiamoms grupėms. Bet kuriuo atveju būtina bendradarbiauti su kilmės šalimis;

1.19

primena, kad, vadovaujantis tarptautinėmis konvencijomis, visada, kai tik tai įmanoma geriausia vaikui yra augti šeimos aplinkoje. Pagalba turi būti teikiama kilmės šalims, kuriose vaikai turi būti auklėjami ir lavinami, kad galėtų rasti darbo ten, kur gyvena jų šeima. Pagal Vaiko teisių konvenciją valstybės turi kovoti su nelegaliu vaikų pervežimu į kitas šalis;

1.20

pageidauja, kad Europos integracijos fondas būtų administruojamas atsižvelgiant į konkrečius vietos ir regionų valdžios institucijų reikalavimus ir remia jų dalyvavimą derybose dėl nacionalinių programų ir atitinkamų veiklos programų;

1.21

taip pat Komisijos prašo, remiantis Europos Parlamento pranešimu dėl vystymosi ir migracijos, parengti būtinas finansines priemones imigrantų integracijai į priimančios šalies politinį ir socialinį gyvenimą suteikiant kalbų mokymosi, kultūrinio ir pilietinio ugdymo galimybių ir nepakenkiant būtinam jų tapatybės išsaugojimui. Be to Komitetas pabrėžia, kad taip pat reikia atsižvelgti į specifines imigrantų palikuonių (vaikų ir anūkų) integracijos problemas;

1.22

pabrėžia švietimo reikšmę, kadangi tai yra politikos kryptis, geriausiai ir lengviausiai padedanti integruotis, turint omeny tai, kad imigrantų vaikų rezultatai mokyklose yra daug blogesni už kitų ES piliečių vidurkį ir primena, kad siekiant integruoti imigrantus būtina numatyti jų integravimui į švietimo sistemą ir darbo rinką būtinas priemones. Todėl rekomenduoja:

1.23

mano, kad, vadovaujantis Komisijos integracijos vadovu, yra svarbu:

2.1

pabrėžia, kad, turint galvoje legalią imigraciją, asmenys, emigruojantys dėl savo įgūdžių, yra būtent tie asmenys, kurie galėtų skatinti savo kilmės šalies vystymąsi;

2.2

kaip jau anksčiau Komitetas buvo pažymėjęs savo ankstesnėje nuomonėje dėl pasiūlymo priimti Tarybos direktyvą dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų (5), mano, kad ypatingą dėmesį reikia skirti protų nutekėjimui. Turėtų būti skatinamas su tuo susijusių imigrantų potencialas ES valstybių narių ekonomikos labui, tačiau turėtų būti supaprastintos sąlygos imigrantams grįžti į kilmės šalį, kad grįžę jie galėtų prisidėti prie šalies vystymo. Be to, jiems turėtų būti sudarytos galimybės grįžti į valstybes nares tęsti ar baigti mokslus. Toks nuolatinis pasikeitimas patirtimi tarp kilmės ir priimančios šalies būtų naudingas abiem šalims;

2.3

mano, kad apykaitinė migracija yra svarbus pagrindas didinant pozityvų imigrantų indėlį į vystymąsi;

2.4

remia Komisijos esminį tikslą užtikrinti bendrą teisių sistemą visiems trečiųjų šalių piliečiams, pasirašiusiems teisėtą sutartį ir turintiems leidimą gyventi valstybėje narėje bei užsiimantiems legalia veikla. Komitetas pabrėžia, kad pirmiausiai reikia spręsti mokslo baigimo pažymėjimų ir kitų gebėjimų pripažinimo ir atitikimo problemą, siekiant išvengti, jog imigrantai dirbs darbą, kuriam jų kvalifikacijos lygis yra per aukštas;

2.5

pabrėžia kaip svarbu sukurti prieigą prie darbo vietų, siekiant sėkmingai integruoti imigrantus ir atkreipia dėmesį į dabartinį prieštaravimą tarp paprasto metodo, kuris nukreiptas tik į būtinybę priimti vis didesnį imigrantų skaičių arba tiesiog įteisinti darbo santykius, ir regionų ir vietos lygmens pastangų kovoti su atskirtimi, menkinimu ir ksenofobija bei priemonių integruoti moteris, kurių santykiai su vaikais yra labai svarbūs visos šeimos integravimuisi;

2.6

mano, kad legalios imigracijos atveju būtina atsižvelgti į šeimos susijungimą, kuris yra kertinis imigrantų socialinės integracijos akmuo, kadangi kitaip strategija turės spragų. Tačiau šeimos susijungimas, kuris padeda integruotis, turėtų būti skatinamas tik tuomet, kai apsiribojama pagrindiniais šeimos nariais — tėvais, vaikais ir seneliais; atkreipia dėmesį į vietos ir regionų valdžios institucijų susirūpinimą dėl su lytimis susijusių problemų. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad moterys dėl savo lyties ir etninės kilmės susiduria su dviguba diskriminacija;

2.7

todėl prašo Komisijos ir valstybių narių išplėsti dialogą su kilmės šalimis, siekiant skatinti moterų teises ir lyčių lygybę. pritaria Komisijos pozicijai dėl sezoninių darbuotojų ir mano, jog būtina parengti teisės aktus, kurie labiau skatintų sezoninių darbuotojų mobilumą. Tačiau negalima leisti, kad sezoninis darbas taptų nelegalios imigracijos keliu. Būtų galima organizuoti sezoninių darbuotojų darbą per bendradarbiavimo su kilmės šalimis projektus. Svarbu, kad šie asmenys pasibaigus sezoniniam darbui būtų suinteresuoti grįžti į kilmės šalį, kurioje dalyvaudami bendradarbiavimo projektuose galėtų tęsti profesinę veiklą;

2.8

šiais bendradarbiavimo projektais būtų galima skatinti sezoninių darbuotojų atvykimą ne tik iš artimų šalių, bet ir iš tolimų, pvz., Lotynų Amerikos, pasinaudojant proga, jog kelionės išlaidos šiuo metu yra ypač žemos;

2.9

kaip ir Europos Komisija mano, jog būtina geriau rinkti duomenis, reikalingus siekiant veiksmingai formuoti Europos imigracijos politiką, kuri, turint galvoje emigrantų priėmimą, bet kokiu atveju turi atitikti darbo rinkos reikalavimus. Nepriimtina, kad prieš įteisinimą 90 proc. imigrantų šalyje yra nelegaliai;

2.10

pritaria komunikate išreikštam Europos Komisijos ketinimui stiprinti Europos darbo mobilumo portalą. Šioje tinklavietėje pateikiama informacija apie EURES (Europos įdarbinimo agentūrų) bendradarbiavimo tinklą. Šis tinklas siūlo informacijos, konsultavimo ir įdarbinimo/darbo parinkimo (ieškant darbo) paslaugas darbuotojams ir darbdaviams; mobilumu besidomintiems teikia informavimo, užimtumo orientavimo ir konsultavimo paslaugas tiek dėl užimtumo galimybių, tiek ir dėl gyvenimo bei darbo sąlygų Europos ekonominėje erdvėje; teikia pagalbą darbdaviams, norintiems įdarbinti trečiųjų šalių piliečius. Komitetas galėtų prie to prisidėti, be to, atkreipia Komisijos dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijų interneto portalai galėtų suteikti daug naudingos informacijos visiems su tuo susijusiems asmenims (6);

2.11

pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad Europa turi stengtis būti patraukli kvalifikuotiems darbuotojams, gabiems studentams ir mokslo darbuotojams. Pavyzdžiui, studentams turėtų būti leista — priešingai, nei šiuo metu yra kai kuriose valstybėse narėse — studijų metu dirbti, kadangi tai jiems atvertų galimybes patekti į darbo rinką. Sekant sėkmingai įgyvendinamų bendrųjų ES programų ERASMUS ir LEONARDO DA VINCI pavyzdžiu, turėtų būti parengtos specialios mobilumo programos ir užsienio studentams, siekiant užkirsti kelią protų nutekėjimui ir skatinti šių asmenų, kurie savo kilmės šalims yra neįkainojamas žmogiškasis kapitalas, mokymą.

2.12

mano, jog būtina ištirti, ar tam tikrais atvejais nebūtų galima kartu išduoti leidimo gyventi ir leidimo dirbti, taip sumažinant biurokratiją ir sustiprinant kontrolę; taip pat siūlo suvienodinti leidimus gyventi ir dirbti visoje Europos Sąjungoje;

2.13

pritaria Europos Komisijos įsitikinimui, kad imigracija negali išspręsti gyventojų senėjimo Europoje problemų; ji yra tik priemonė, kuri sušvelnina demografinį deficitą, bet jo nepašalina;

2.14

džiaugiasi, kad Europos Komisija savo komunikate pripažįsta bendradarbiavimo su kilmės šalimis svarbą ir pritaria dabartinių finansinių priemonių imigracijos srityje išplėtimui ir specialių naujų priemonių sukūrimui;

2.15

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dėl savo administravimo kompetencijos tiesiogiai susiduria su imigracija, todėl pabrėžia, kad jos gali įnešti svarų indėlį į pasikeitimui patirtimi skirtas priemones ir diskusijas, kurias Europos Komisija 2007 m. planuoja surengti piliečių informavimo ir švietimo srityse (7).

2.16

Europos Komisijai siūlo pagalbą atliekant poveikio analizes, kurias Komisija ketina atlikti prieš pateikdama konkrečius pasiūlymus legalios imigracijos srityje, ir rengiant nuolatinius klausymus su vietos ir regionų valdžios institucijomis (8).

3.1

primygtinai pabrėžia būtinybę bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis siekiant išvengti nelegalios imigracijos, todėl remia2005 m. gruodžio 15-16 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimą 3 proc. Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės lėšų panaudoti finansinės pagalbos stiprinimui srityse, tiesiogiai susijusiose su imigracija;

3.2

mano, jog būtina skatinti asociacijos sutarčių su kilmės šalimis sudarymą, kol dar nekilo migracinių ir humanitarinių sunkumų. Šios sutartys turėtų apimti tiek bendradarbiavimą siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir nelegalių imigrantų grįžimo ir grąžinimo į tėvynę atvejus, tiek ir pagalbą vystymuisi ir užimtumo galimybių sudarymą šių šalių vietos gyventojams;

3.3

mano, kad svarbu išplėsti visus kilmės šalyse esančius imigracijos srities informacijos šaltinius, jų apimtį, galiojančius teisės aktus ir galimybes valdyti imigraciją, nustatant legalius kelius; prašo Tarybos suteikti Komisijai pakankamų priemonių šiam tikslui tinkamai įgyvendinti;

3.4

remia Europos Komisijos iniciatyvą sukurti skubios pagalbos mechanizmus valstybėms narėms, susiduriančioms su ypač dideliu spaudimu prie išorės sienų;

3.5

pabrėžia Komisijos komunikate pateiktą pasiūlymą dėl būtinybės užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir tuo užsiimančioms nusikalstamoms grupuotėms, ir reikalauja, kad tai taptų ES prioritetu ir tam būtų numatytos atitinkamos lėšos. Būtina suvokti humanitarinės katastrofos mastą: įvairių tarptautinių organizacijų statistiniai duomenys rodo, kad kas trečias imigrantas žūsta pakeliui į tikslo šalį;

3.6

atsižvelgdamas į pirmiau pateiktas pastabas, nurodo, kad Europos priimančios valstybės turi vengti perduoti imigrantų grąžinimo funkcijas kaimyninėms šalims, kuriose nepakankamai gerbiamos žmogaus teisės, siekiant maksimaliai užtikrinti šių teisių kontrolę;

3.7

atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad Europos užimtumo strategija ir bendrosios gairės turi skatinti legalų užimtumą tokiomis priemonėmis, kaip papildomų darbo užmokesčio išlaidų mažinimas, mokesčių naštos mažinimas gaunantiems nedidelį darbo užmokestį arba žemos kvalifikacijos darbuotojų skatinimas, kadangi šios priemonės sumažintų nelegalaus darbo patrauklumą, taigi ir nelegalių imigrantų įdarbinimą. Šios darbo rinkos lankstumą didinančios priemonės sudarytų geresnes sąlygas legaliam imigrantų įdarbinimui;

3.8

remia informavimo apie legalios imigracijos privalumus ir su nelegalia imigracija susijusius pavojus kampanijas bei Komisijos iniciatyvą 2007 m. atlikti šiuo metu valstybėse narėse taikomos praktikos ir reguliavimo priemonių poveikio analizę, kuri taptų būsimų diskusijų ir bendros teisinės sistemos, skirtos reguliavimui Europos lygmeniu, pagrindu;

3.9

mano, jog valstybių narių diplomatinės atstovybės kartu su žvalgybos tarnybomis turėtų būti koordinuojamos ES lygmeniu, kad bendradarbiaudamos su kompetentingomis vietos valdžios institucijomis, galėtų nustatyti nelegalia migracija besiverčiančias nusikalstamas grupuotes ir užkirsti kelią jų veiklai;

4.1

pritaria būsimo migracijos tinklo paskirčiai teikti Europos Komisijai, valstybėms narėms ir plačiajai visuomenei objektyvią, patikimą ir palyginamąją informaciją, susijusią su prieglobsčio ir migracijos sritimis, ir remia pasiūlymą, pasitarus su duomenų apsaugos įstaigomis, šią informaciją (išskyrus slaptą informaciją) skelbti;

4.2

sutinka, kad konkrečios užduotys — duomenų rinkimas ir vertinimas, tyrimas, nuomonių ir rekomendacijų teikimas bei informavimo kampanijos — būtų perduotos vienai tarnybai, kadangi šis sutelkimas padidins poveikį ir palengvins koordinavimą;

4.3

siūlo papildomą funkciją: Europos migracijos tinklas taip pat turėtų koordinuoti Bendrijos teisės aktų perkėlimą į valstybių narių teisę;

4.4

rekomenduoja, kaip ir Europos Parlamentas (9), siekiant užtikrinti glaudų suinteresuotųjų subjektų ir už duomenų rinkimą atsakingų tarnybų bendradarbiavimą, iš kiekvienos tarnybos paskirti kontaktinį asmenį ir sukurti tinklavietę tik suinteresuotiesiems subjektams ir specialistams. Be to, turi būti užtikrintas ryšys tarp šioje srityje dirbančių nacionalinių ir tarptautinių organizacijų, kurios turėtų ieškoti bendradarbiavimo būdų, kaip išspręsti esamas problemas;

4.5

turint galvoje tinklo struktūrą, rekomenduoja galimybę Nr.1, t.y. tinklą priskirti Komisijai, kadangi tai palengvins kontrolę, koordinavimą ir santykius su kitomis ES institucijomis. Kalbant apie nacionalinių kontaktinių punktų funkcionavimą, nacionaliniai atstovai turėtų būti atsakingi už duomenų rinkimą ir problemų analizę. Informacijos punktų uždavinys būtų rinkti, analizuoti (jei tai įmanoma) ir perduoti duomenis tinklams ir nacionaliniams subjektams atsižvelgiant į nacionaliniu lygiu priimtus sprendimus dėl jų pareigų ir veiklos. Jų įstatuose turi būti numatytas nepriklausomumas nuo nacionalinės vyriausybės, o į struktūrą įtrauktos vietos ir regionų valdžios institucijos. Bet kokiu atveju, turi būti užtikrintas sklandus informacijos perdavimas;

4.6

mano, jog svarbu per šį tinklą:

5.1

mano, kad būtina kasmet teikti pranešimus dėl migracijos ir vystymo, kuriuose būtų nurodyti skaičiai, padedantys planuoti imigraciją ir vystyti tinkamą migracijos politiką. Neturint išsamios informacijos neįmanoma planuoti viešosios politikos, ypač šioje srityje;

5.2

labai rekomenduoja keistis informacija pasitelkiant esamus tinklus ir būsimą Europos migracijos tinklą tarp pačių tinklų, valstybių narių ir jų vietos bei regionų valdžios institucijų. Taip visi suinteresuotieji subjektai galėtų gauti kiek galima išsamesnės informacijos;

5.3

pabrėžia, kad norint įgyvendinti bet kokią idėją, reikia parengti programą, o kiekviena programa ar teisinė priemonė, kurią norima išvystyti, turėtų būti vėliau įvertinama, kad būtų galima nustatyti jos naudą ir kaip — gerai ar blogai — ji buvo valdoma;

5.4.

pritaria Komisijos pasiūlymui surengti metinį forumą apie integraciją, kurio metu ekspertai, imigrantai, valdžios institucijų atstovai (taip pat ir iš vietos ir regionų valdžios institucijų) bei apskritai visi suinteresuotieji subjektai pasidalytų geriausia patirtimi ir priimtų naudingų išvadų. Mano, kad keitimasis geriausia patirtimi, prie kurio vietos ir regionų valdžios institucijos gali prisidėti konkrečiai, yra esminis dalykas. Bet kuriuo atveju reikės parengti priemones, būtinas išsamiems ir tiksliems duomenims apie migracijos reiškinį gauti, į kuriuos bus atsižvelgta įgyvendinant šias politikos kryptis. Šio forumo metu bus atsižvelgiama ir į metinius pranešimus. Visada reikės stengtis palaikyti ryšį su visais suinteresuotaisiais subjektais;

6.1

rekomenduoja pripažinti bendrą Europos politiką imigracijos srityje, kuri padėtų labiau bendradarbiauti ir koordinuoti darbą tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių;

6.2

mano, kad svarbiausia yra gerinti turimų duomenų kiekybę ir kokybę bei nustatyti darbo rinkos poreikius siekiant tinkamai įgyvendinti Europos imigracijos politiką ir kontroliuoti migracijos srautus;

6.3

rekomenduoja skatinti bendro vystymosi politiką, kadangi tai yra būdas geriau panaudoti Europos Sąjungoje įsikūrusių imigrantų bendruomenių potencialą jų kilmės šalių vystymui ir pataria išnagrinėti kitas naujoviškas alternatyvas nukreipiant legalią imigraciją, kurios panaikintų esančias kliūtis įdarbinti imigrantus jų kilmės šalyse;

6.4

rekomenduoja priimti visas priemones, būtinas užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir tuo užsiimančioms nusikalstamoms grupuotėms ir prašo, kad šio reiškinio išnaikinimas būtų priskirtas ES prioritetams, ir kad tam būtų skirtos atitinkamos finansinės priemonės. Ypač svarbu užkirsti kelią nelegaliai imigracijai ir ją skatinančiai šešėlinei ekonomikai;

6.5

dar kartą patvirtina, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, atsižvelgiant į jų įgaliojimus valdymo srityje, tiesiogiai susiduria su imigracijos problemomis, todėl siūlo nustatyti nuomonių dėl imigracijos stebėsenos mechanizmą, kuris užtikrintų, kad Komitetui yra atstovaujama padedant Konstitucijos reikalų komisijos pirmininkui ar pranešėjams Europos Komisijai rengiant įvairias iniciatyvas šioje srityje. Toks mechanizmas padėtų Komitetui aktyviai dalyvauti įvairiuose teisėkūros proceso etapuose:

6.6

todėl prašo, kad Komisijos oficialiose ir neoficialiose darbo grupėse dėl migracijos politikos būtų Komiteto atstovų; mano, kad tokia stebėsena padės Komisijai pasinaudoti vietos ir regionų valdžios institucijų vietoje įgyta patirtimi imigracijos srityje;

6.7

prašo, kad į Europos migracijos tinklo struktūrą būtų integruoti regionai ir vietos valdžios institucijos;

6.8

prašo leisti prisidėti prie interneto portalo apie imigraciją, kurį nori sukurti Komisija, pabrėždamas, kad yra interneto portalų, kuriuos tvarko vietos ir regionų valdžios institucijos, kurios dėl savo svarbos galėtų būti informacijos šaltinis visiems suinteresuotiesiems subjektams;

6.9

prašo stiprinti esamas teisines ir finansines priemones ir sukurti naują integracijos priemonę, visų pirma per švietimą, kuri būtų skirta neseniai atvykusiems imigrantams ir jų palikuonims (vaikams ir anūkams);

6.10

siūlo surengti pirmą aukščiausio lygio susitikimą dėl Europos regionų vaidmens migracijos srautų valdyme siekiant paskatinti regionus pasikeisti nuomonėmis ir patirtimi šiuo klausimu.

30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/10

—

Būstui nepakanka vien plytų ir cemento, jis taip pat susijęs su vietovėmis ir bendruomenėmis, kuriose mes gyvename. Sprendžiant būsto darbotvarkės klausimus, mūsų miestuose ir regionuose reikia kurti saugesnius, švaresnius, žalesnius plotus, kur žmonės galėtų sėkmingai kurti savo gyvenimą ir bendrauti. Būsto klausimai yra susiję ir su galimybe įsidarbinti, naudotis transporto priemonėmis, gauti paslaugas ir kurti kokybišką aplinką. Todėl, nors būstas ir nėra konkreti Europos Sąjungos kompetencijos sritis, daugelis ES politikos sričių turi tiesioginį ar netiesioginį poveikį būsto klausimams. Tokios politikos sritys yra susijusios su miestų aplinka, energijos efektyvumu, atsinaujinančios energijos šaltiniais, akustine tarša ir sveikatos apsauga, taip pat su paslaugų vidaus rinkos sukūrimu ir konkurencijos politika.

—

Naujos valstybės narės būstui gali panaudoti iki 3 proc. atitinkamoms veiksmų programoms skirtų lėšų arba 2 proc. visų ERPF skiriamų lėšų, todėl, siekiant paremti šias išlaidas, nuomonėje pateikiama praktinių patarimų ir geros praktikos pavyzdžių iš visos Europos Sąjungos. Juose nurodomos idėjos, kaip optimizuoti fizinius santykius, siejančius kraštovaizdį ir pastatus, namus, darbo vietas ir vietos paslaugas, energijos efektyvumą ir darnų vystymąsi ir kaip vengti atskirties būsto sektoriuje.

—

Visos valstybės narės gali atsižvelgti į mokymų svarbą kuriant tvarias bendruomenes. Vietos gyventojų mokymas gyvenamajam rajonui gerinti reikalingų įgūdžių, žaliųjų plotų plėtra ir geresnis energijos efektyvumas gali padėti spręsti nuosmukį patiriančių gyvenamųjų rajonų problemas ir tapti nauju užimtumo šaltiniu.

1.

2005 m. gruodžio mėn. vyriausybių vadovai susitarė dėl kompromiso, pagal kurį tik naujose valstybėse narėse būstui skirtos išlaidos atitinka reikalavimus struktūrinių fondų lėšoms gauti taikant ribotą proporciją pagal Reglamentą dėl Europos regioninės plėtros fondo (7 straipsnio 2 dalis): 3 proc. atitinkamoms veiksmų programoms skirtų lėšų arba 2 proc. visų ERPF skiriamų lėšų. Be to, šios išlaidos skiriamos tik daugiabučiams gyvenamiesiems namams ir socialiniam būstui, įgyvendinant miestų plėtros programas. Bendradarbiaujant Komisijai ir EIB buvo sukurtos naujos pagal struktūrinius fondus vykdomos priemonės (pavyzdžiui, JESSICA), kurios leis finansuoti projektus platesniu miestų plėtros mastu;

2.

būstas nėra konkreti Europos Sąjungos kompetencijos sritis ir todėl daugelis politikos sričių turi tiesioginį ar netiesioginį poveikį būsto klausimams. Konkrečiai kalbant, tokios politikos sritys yra susijusios su miestų aplinka, energijos efektyvumu, atsinaujinančiais energijos šaltiniais, akustine tarša ir sveikatos apsauga, taip pat ir su paslaugų vidaus rinkos sukūrimu ir konkurencijos politika;

3.

Europos Sąjungoje už būsto klausimus savo vietovėse paprastai būna atsakingos vietos ir regionų valdžios institucijos ir didžiausi sunkumai būsto srityje kyla dėl buitinių sąlygų miestuose;

4.

galimybė turėti tinkamą būstą yra pagrindinė sąlyga socialinei ir teritorinei sanglaudai Europos Sąjungoje išsaugoti. Todėl būstas ir Lisabonos darbotvarkė yra itin glaudžiai susiję. Tinkamas būstas yra iš esmės svarbus regionų konkurencingumui. Jeigu regionuose nėra pakankamai kokybiškų būstų, jie negali pritraukti darbuotojų ir jų išsaugoti, ir todėl jie patiria ekonominį nuosmukį.

1.

Būstas yra vienas pagrindinių veiksnių kovojant su socialine atskirtimi ir nedarbu, mūsų gyvenvietėse, miestuose, kaimo gyvenvietėse ir regionuose užtikrinant geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas, plėtojant bendruomenių vidinę ir tarpusavio darną ir stengiantis pasiekti darnaus vystymosi tikslus.

2.

Daugelyje Europos Sąjungos regionų ir miestų vyksta (arba turėtų vykti) atsinaujinimo procesas tose vietovėse, kurių gyvenamuose rajonuose būsto kokybė yra prasta ir būsto rinka nepakankama, kuriose nyksta ekonominės veiklos pagrindas, blogėja pastatų fizinė būklė ir socialinių paslaugų teikimo infrastruktūra (švietimas, sveikatos apsauga ir bendruomenių santykiai).

3.

Būstui nepakanka vien plytų ir cemento, jis taip pat susijęs su vietovėmis ir bendruomenėmis, kuriose mes gyvename. Sprendžiant būsto darbotvarkės klausimus, mūsų miestuose ir regionuose reikia kurti saugesnius, švaresnius, žalesnius plotus, kur žmonės galėtų sėkmingai kurti savo gyvenimą ir bendrauti. Būsto klausimai yra susiję ir su galimybe įsidarbinti, naudotis transporto priemonėmis, gauti paslaugas ir kurti kokybišką aplinką. Tai „tvarių bendruomenių“ darbotvarkė. Šiai darbotvarkei būdingi du aspektai — teritorinis ir socialinis, kuriuos reikia išnagrinėti.

1.1

Esame paveldėję nevienodas būsto sąlygas ir atskirtį patiriančias bendruomenes, kadangi ištisus dešimtmečius tiek daugelyje senų ES valstybių narių, o ypač naujose valstybėse narėse šis klausimas buvo apleistas. Investicijų į būsto sektorių stoka tokiais atvejais lėmė vargingesnių, atskirtį patiriančių bendruomenių izoliaciją, kuri sukėlė nepasitenkinimą ir tam tikrais atvejais socialinius neramumus ir smurtą, kaip neseniai patyrėme kelete valstybių narių.

1.2

Miestų planavimas yra esminis būsimųjų strategijų pagrindas ir svarbu regionų būsto strategijas suderinti su erdvių planavimo strategijomis. Šioje srityje senosios valstybės narės patyrė sėkmių ir nesėkmių, siekdamos užkirsti kelią padrikam miestų plėtimuisi ir eismo spūstims, kad miestai taptų gražesni ir patogūs gyventi, vietovės ir (ar) rajono lygiu skatindamos ir ugdydamos sąmoningumo jausmą dėl gyvenamosios vietos. Naujos valstybės narės turėtų atsižvelgti į sukauptą patirtį, kad išvengtų panašių klaidų.

1.3

Atsižvelgiant į vietos sąlygas bus vykdoma skirtinga gyvenamųjų rajonų atnaujinimo veikla, tačiau ji turėtų būti visaapimanti ir numatyti priemones švietimui, sveikatos apsaugai ir kitoms viešosioms paslaugoms gerinti, mokymų, įsidarbinimo ir ekonominės veiklos galimybėms plėsti, iniciatyviam gyvenamųjų rajonų valdymui įvesti, asocialaus elgesio problemoms spręsti, aplinkos kokybei ir projektavimui gerinti ir tinkamoms viešojo transporto paslaugoms užtikrinti. [Žr. priedo 4 pavyzdį.]

1.4

Pirmenybę reikia teikti apleistų plotų atgaivinimui, industrinių zonų pertvarkymui siekiant, kad miestai išliktų kompaktiškesni ir būtų užkirstas kelias padrikam jų plitimui bei skverbimuisi į kaimo bendruomenių teritoriją. Tai dažnai brangiau kainuoja trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau užtikrinama ilgalaikė nauda bendruomenių sanglaudos, pakartotinio išteklių panaudojimo ir užimtumo srityse. Infrastruktūroms skirtos subsidijos ir skatinamosios priemonės vietos ir regionų lygiu labai padeda vystyti tokias naujais statiniais apstatytas arba iš naujo apželdintas teritorijas.

1.5

Pirmenybę taip pat reikia teikti, taikant paramos rekonstrukcijai ir atnaujinimui priemones, jau eksploatuojamų pastatų fondo atgaivinimui, priežiūrai ir gerinimui bei jaunimo apgyvendinimui istoriniuose miestų centruose ir pakrančių bei šalies vidaus kaimo gyvenvietėse, kurios buvo gyventojų apleistos arba kuriuose daugiausiai gyvena pagyvenę asmenys.

1.6

Valstybinio ir privačiojo sektoriaus partnerysčių (VPP) steigimas dykvietėms panaudoti ir nuniokotiems daugiabučiams gyvenamiesiems namams atnaujinti gali ne tik pakeisti tokio nekilnojamo turto fizinę išvaizdą, bet ir užtikrinti, kad tokiuose gyvenamuosiuose rajonuose būtų patogiau gyventi ir dirbti.

1.7

Kompaktiškuose gyvenamuose rajonuose, kuriuose suprojektuoti kokybiški, skirtingų nuosavybės formų ir įvairaus ploto būstai, sklypų užstatymo ir gyventojų tankumas yra toks, kuriame galima vystyti integruotas paslaugas, prekybos centrus ir transportą, užtikrinant jų ekonominį gyvybingumą. Būsto pasiūlą taip pat privaloma susieti su viešųjų paslaugų teikimu ir stengtis išlaikyti optimalų gyventojų skaičių, kad būtų galima jiems užtikrinti pagrindines paslaugas. Vykdant miestų atnaujinimą būsto srityje, gali būti sunku išsaugoti gyventojų skaičių ir nuo to nukenčia paslaugos. Valstybės narės turėtų pripažinti, kad, vykstant esminiams pokyčiams bendruomenėje, svarbu užtikrinti paslaugų teikimo tęstinumą.

1.8

Visaapimantis požiūris į planavimą reikalingas tam, kad būtų galima suprasti fizinius santykius, siejančius kraštovaizdį ir pastatus, namus, darbo vietas ir vietos paslaugas. Projektai turi būti gerai suderinti tiek tarpusavyje, tiek ir su juos supančia erdve. Atlikdamos būsto remonto darbus arba statydamos naujus gyvenamuosius pastatus, vietos ir regionų valdžios institucijos turi išnagrinėti tokius dalykus kaip projektavimas siekdamos, kad jau projektuojant būtų pašalintos sąlygos nusikalstamumui ir suplanuoti kokybiški gyvenamieji rajonai, užtikrintas darnus vystymasis ir paveldo išsaugojimas, kartu atsižvelgta į vietos bendruomenių poreikius, lūkesčius ir į didesnio masto poveikį sanglaudai.

1.9

Gyvenamojo rajono istorijos ir paveldo puoselėjimas gali būti pagrindinis veiksnys investuotojams ir gyventojams pritraukti. Turtingo pramoninio ar urbanistinio paveldo panaudojimas, o ne jo slėpimas, gali būti ekonominio pagyvėjimo ir permainų varomoji jėga, sukurianti patrauklius rajonus, turinčius stiprią savimonę, dėl kurios ugdomas bendruomenės pasididžiavimo jausmas. Todėl sprendimai, ką išsaugoti, renovuoti ar nugriauti, neturėtų būti priimami neįvertinus fizinių, aplinkos, socialinių ir ekonominių veiksnių.

1.10

Socialinės įmonės, įskaitant būsto asociacijas, kai kuriose valstybėse narėse yra labai svarbios būsto atnaujinimo srityje. Jos sugeba užtikrinti stabilumą ir sprendžia integracijos ir priemiesčių pasiekiamumo klausimus, kartu suteikia pagalbą su sunkumais susiduriančioms bendruomenėms. Socialinį būstą suteikiančios būsto asociacijos dirba lanksčiai, užmegzdamos tiesioginius santykius su bendruomenėmis, ir todėl jos gali rasti tokius problemų sprendimus, kurie tenkina gyventojų poreikius. Jos taip pat sukuria darbo vietų ir vykdo veiklą, užtikrinančią valstybės ir privataus sektoriaus paramą projektams. [Žr. priedo 1 ir 2 pavyzdžius.]

1.11

Kadangi klimato kaita vyriausybėms tampa vis opesniu klausimu, energiją tausojančių namų projektai, užtikrinantys įperkamą šilumą ir taip sprendžiantys nesugebėjimo sumokėti už šildymą problemą, yra itin svarbūs projektuojant ateities būstą. Tačiau taip pat labai svarbu keisti prastą senesnių pastatų izoliaciją; šis darbas gali sukurti darbo vietų ir užtikrinti energijos taupymą. Vienas iš veiksnių, lemiančių daugelį mažos paklausos vietovių, yra su statiniais susijusios aplinkos, kurios vienas iš komponentų yra būstas, prasta kokybė. Projektuodami gyvenamųjų namų infrastruktūrą, planuotojai turi nuo pat pradžių apsvarstyti aplinkos apsaugos požiūriu tvarius variantus. Pavyzdžiui, geoterminio vandens šildymo sistemos įrengimas yra ne tik energetiškai efektyvus, bet ir sumažina šildymo kainą. Energijos švaistymo prevencija yra iš esmės svarbi Europos Sąjungai norint pasiekti Kioto protokolo tikslus. Į šį klausimą reikia atsižvelgti pradedant miestų atnaujinimo procesus ir intervencines priemones būsto srityje, ypač taikant ES direktyvą dėl pastatų energetinio efektyvumo.

1.12

Gyvenamųjų rajonų būsto projektuose privaloma numatyti, kaip bus panaudotos erdvės tarp namų ir kuo viešos vietos gali būti naudingos žmonių tarpusavio santykiams. Pavyzdžiui, gatvės turi būti pritaikytos žmonėms, o ne laikomos automobilių magistralėmis. „Gyvenamosios zonos“, kuriose pėsčiųjų ir gyventojų poreikiai laikomi svarbesniais nei automobilių, yra vienas iš erdvinės sąveikos pavyzdžių. Tokiuose rajonuose tarpinių darbo rinkos programų taikymas ir mokymai sodininkystės srityje gali pakeisti fizinę vietovės sampratą, sustiprinti vietos gyventojų gerovės jausmą ir nepakankamai naudojamus žemės sklypus paversti naudingesniais apželdintais plotais.

1.13

Jau pats gyvenamųjų rajonų planavimas gali paskatinti žmones praktikuoti darnią ir sveiką gyvenseną, pavyzdžiui, netoli gyvenamųjų namų, kad būtų galima nueiti pėsčiomis, suprojektuoti paslaugų centrus ir infrastruktūras, atliekų rūšiavimo punktus, parkus ir žaidimų aikšteles bei viešąjį transportą, kuriuo lengva naudotis.

1.14

Šiuo atžvilgiu gyvybiškai svarbu informuoti piliečius ir įtraukti juos į šią veiklą nuo pradinio pertvarkymo projekto etapo, siekiant užtikrinti aktyvų jų dalyvavimą atnaujinimo procese ir susieti materialų rajono atgimimą su bendruomenės dvasios atgimimu, įtrauktimi ir socialine sanglauda. Pertvarkymo priemonės pirmiausia turi būti naudingos gyventojams; jos negali lemti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių išstūmimo.

1.15

Vietos gyventojų įgūdžių gyvenamajam rajonui gerinti ugdymas, žalių plotų kūrimas ir geresnis energijos efektyvumas gali būti dvejopos — nedarbo ir nepasitenkinimo — problemos sprendimai nuosmukį patiriančiuose gyvenamuosiuose rajonuose. [Žr. priedo 5 pavyzdį.]

1.16

VPP dažnai didžiausią dėmesį skiria viešųjų infrastruktūrų projektams, pavyzdžiui, transporto, atliekų tvarkymo ir komunalinių paslaugų teikimo. Nors tam tikros organizacijos jau pripažino VPP naudą miestų atnaujinimo srityje, jos galėtų būti dar labiau vystomos. Bendrijos teisinio pagrindo, susijusio su VPP, išaiškinimas būtų tokio vystymo išankstinė sąlyga, kadangi esant dabartinei padėčiai išlieka neaiškumų dėl sąvokos „vidaus“ (angl. — in-house) apibrėžimo, kai kurių bendrų socialinio būsto statybų priskyrimo VPP ir kai kurių įstaigų, aprūpinančių nebrangiu būstu, priskirimo institucionalizuotoms VPP.

1.17

Daugiau ar mažiau visoje Europoje miestų atnaujinimas yra didžiulis iššūkis miestų valdžios institucijoms ir reikalauja didelių investicijų, tiek finansų, tiek ir kūrybingumo ir valdymo srityse. Daugelis miestų savo jėgomis nebesugeba susidoroti su tokių investicijų nulemtais sunkumais, kartais dėl valstybės lėšų stygiaus, kartais dėl nepakankamo profesinę kvalifikaciją turinčių darbuotojų skaičiaus ar dėl pernelyg didelės su investicijomis susijusios rizikos arba paprasčiausiai dėl to, kad yra teisinių apribojimų (ribota galimybė imti paskolą).

1.18

Šiuo požiūriu VPP gali būti naudingos ne tik suteikdamos galimybę pasinaudoti papildomomis kapitalo lėšomis, bet ir padėdamos surasti geriausius sprendimus, kad abi partnerystės šalys imtųsi kitokių nei įprastinių suinteresuotų subjektų funkcijų. Papildomi privataus sektoriaus partnerių įgūdžiai gali užtikrinti projektų valdymą ir jų organizacinį paprastumą. Bendruomenės organizacijos, kurios dirba lanksčiau nei oficialūs savivaldybių padaliniai, yra artimos neoficialiems tinklams ir atstovauja vietos bendruomenių ilgalaikiams interesams, gali prisidėti garantuojant efektyvumą ir užtikrinant visuomenės pritarimą bei paramą. Todėl projektai gali būti vykdomi greičiau ir būti tvaresni ilgalaikėje perspektyvoje.

1.19

Tačiau kyla pavojus, kad finansavimas privataus kapitalo lėšomis gali lemti dirbtinę kainų infliaciją būsto rinkoje. Dėl to gali kilti daug neigiamų padarinių. Gali būti, kad dėl pernelyg didelių būsto kainų vietos bendruomenių nariams teks atsisakyti savo nekilnojamo turto, ir dėl to bendruomenės gali iširti, nes žmonės bus priversti palikti savo gimtąsias vietas, gimines ir paramos centrus. Būtent šioje srityje socialinis būstas gali ir turėtų atlikti svarbią funkciją. Socialinis būstas gali sumažinti tokios infliacijos poveikį, o kitos vietos bendruomenėms naudingos priemonės gali būti keliems savininkams priklausančios nuosavybės teisės ir galimybė nebrangiai įkeisti nekilnojamą turtą. Šios priemonės gali padėti išsaugoti dabartinius gyventojus, pritraukti į sunkumus patiriančius rajonus naujus gyventojus ir vietovės ekonomikai suteikti naują impulsą.

2.1

Siekiant padėti plačiajai visuomenei apsirūpinti būstu, reikia dėti pastangas, kad būsto nuomos pasiūla būtų pakankama, skatinti ir padėti žmonėms tapti gyvenamųjų namų savininkais ir suteikti jiems pagalbą užtikrinant, kad jų namų fizinė būklė neblogėtų. Pagalba gali būti suteikta mažinant administracinius mokesčius, išsaugant žemas palūkanų normas ir mokesčių lengvatas, taikomas tam tikroms socialinės grupės, kartu sudarant galimybes pasinaudoti tam tikromis bankų paslaugomis. Skatinamosios priemonės, pavyzdžiui, subsidijos pastatų fasadams remontuoti ir kiemams apželdinti, taip pat gali praversti nustatant būsto standartus. [Žr. priedo 4, 5 ir 6 pavyzdžius.]

2.2

Sukurti integruotas bendruomenes, nepripažįstančias socialinių, rasinių ir religinių skirtumų, dažnai gali pavykti patenkinus skirtingų bendruomenės grupių poreikius ir lūkesčius būsto srityje. Tai galima atlikti pasitelkiant skirtingas turto valdymo formas, įskaitant keletui savininkų priklausančias būsto nuosavybės teises ir skirtingo dydžio būstus, kuriuose gali gyventi ir didelės šeimos, ir vienas asmuo. Žemės sklypo vertė gali būti priemonė kurti tokias nebrangias galimybes ten, kur savivaldybės yra pasirengusios jų nuosavybei priklausančius žemės sklypus skirti šiam tikslui. Statant naujus namus arba skiriant būstą taip pat reikėtų atsižvelgti į religinių bendruomenių poreikius, pavyzdžiui, tekančio vandens poreikį ritualiniams apsiplovimams. Taip pat gali būti svarbi neįgaliųjų arba vyresnio amžiaus darbuotojų poreikiams specialiai pritaikytų namų (angl. — lifetime homes) statyba.

2.3

Piliečių pasirenkamas būstas gali prisidėti prie tam tikros etninės kilmės asmenų susitelkimo konkrečiose vietovėse. Pati savaime tai nėra problema ir galime pateikti daug pavyzdžių, kai bendruomenės, kurioms būdingas didelis tos pačios etninės kilmės gyventojų susitelkimas, funkcionuoja sėkmingai. Tačiau gaila, kad tam tikrose vietovėse daugybė juodaodžių ir etninių mažumų bendruomenių yra susikoncentravusios prastos kokybės privačiuose namuose, o nuskurdę baltaodžių bendruomenės nariai — socialinio būsto centruose. Sąveikos trūkumas, iš dalies kylantis dėl fizinės atskirties, gali sukelti baimę ir nepasitikėjimą, didėjantį dėl to, kad būsto izoliacija lemia izoliaciją mokyklinio lavinimo ir laisvalaikio pramogų srityse.

2.4

Atsižvelgdamos į ekonominių ir socialinių kliūčių, su kuriomis susiduria daugelis mažumų ar atskirtį patiriančių bendruomenių, pobūdį, daugelis „tradicinių“ atgaivinimo strategijų ir programų siekia spręsti šias problemas, taikydamos didelio masto intervencijų paketus. Veiklos priemonės būsto srityje privalo priklausyti šioms programoms ir turėtų būti svarstomos plačiau, kai nagrinėjamas intervencijų poveikis ir investicijos sėkmingai atnaujinant miestus.

2.5

Svarbu, kad gyvenamųjų namų kvartalai atspindėtų juose gyvenančių bendruomenių kultūrą. Svarbūs vietiniai objektai, pavyzdžiui, bendruomenių centrai, šventyklos, turgavietės ar specializuotos parduotuvės, turi didelę reikšmę kuriant bendruomenes. Tokios organizacijos kaip „Habitat for Humanity“ gali nurodyti priemones kurti naujus būstus, kurie būtų atviri visiems, bet pirmiausiai tiems, kurių religiniai įsitikinimai draudžia skolintis arba įkeisti turtą, suteikiant jiems galimybę tapti būsto savininkais netradiciniu būdu.

2.6

Demografiniai pokyčiai ir darbuotojų judumas Europos Sąjungoje — du veiksniai, turintys poveikio poreikiams ir paklausai būsto srityje. Kai kuriuose miestuose ir regionuose apleidžiama vis daugiau namų, nes gyventojai iš jų išsikelia ieškodami darbo kituose regionuose, ir gyventojų skaičius tokiose vietovėse mažėja. Nauja problema, su kuria susiduria daug valstybių narių, — tai reiškinys, kai žmonės šeimas sukuria būdami vyresni ir susilaukia mažiau vaikų, o vyresnio amžiaus žmonės gyvena ilgiau ir dėl to auga vienam asmeniui skirto būsto paklausa. Regionai turi suvokti tiek demografinius iššūkius, tiek darbuotojų imigracijos ir migracijos pasekmes ir atitinkamai pritaikyti savo būsto strategijas.

3.1

Europos Parlamentui tęsti diskusijas, pradėtas šiuo iniciatyviniu pranešimu (1), ir jų metu aptarti EP tarpfrakcinės grupės miestų apgyvendinimo klausimais priimtą pasiūlymą dėl Europos būsto chartijos, nes ES negali nuolat nepaisyti ES piliečių susirūpinimo dėl būsto kaip vieno pagrindinių augimo ir darbo našumo darbotvarkės klausimų;

3.2

pripažinti būsto svarbą skatinant socialinį ir ekonominį augimą. Žmonės nori gyventi tinkamame būste tvariose bendruomenėse, prisidedančiose prie kokybiškos aplinkos. Pritraukiant žmones bus pritrauktos ir investicijos bei paskatintas tvarus ekonomikos augimas;

3.3

taikyti JESSICA priemonę būstui naujose valstybėse narėse kaip galimybę papildyti kitas ERPF iniciatyvas, skirtas miestų atnaujinimui ir plėtrai. Šiuo klausimu RK rekomenduoja būsto klausimą įtraukti į tvarios miestų plėtros strategijas, kurias gali finansuoti JESSICA. Įgyvendinant veiksmingą būsto politiką gali labai praversti finansų inžinerija, ypač mikrokreditai būstui atnaujinti ar remontuoti, kuriuos būtų galima paremti JEREMIE iniciatyva;

3.4

naujoms valstybėms narėms padidinti finansines lėšas, kuriomis disponuoja vietos valdžios institucijos, kad jos veiksmingai spręstų problemas, susijusias su tvaria miestų plėtra ir būstu, spartinti nacionalinės strategijas (programas), skatinančias statyti komunalinius ir socialinius būstus ir skirti investicinių lėšų infrastruktūrai kurti;

3.5

pirmenybę teikti apleistų plotų atgaivinimui ir industrinių zonų pertvarkymui siekiant, kad miestai išliktų kompaktiškesni ir būtų užkirstas kelias padrikam jų plitimui bei skverbimuisi į kaimo bendruomenių teritoriją;

3.6

rekomenduoja, kad piliečiai dalyvautų miestų atnaujinimo projektuose, ypač atgaivinant sunykusius rajonus, kuriuose būtina atkurti bendruomenės dvasią bei sustiprinti gyventojų tarpusavio santykius ir integraciją. Turi būti sudarytos galimybės valstybėms narėms susipažinti su patirtimi, įgyta vykdant ES finansuojamus projektus (pavyzdžiui, INTERREG IIIC POSEIDON), bei vykstant šiam procesui į ją atsižvelgti.

3.7

visoms valstybėms narėms atsižvelgti į mokymų svarbą kuriant tvarias bendruomenes. Vietos gyventojų mokymas gyvenamajam rajonui gerinti reikalingų įgūdžių, žaliųjų plotų plėtra ir geresnis energijos efektyvumas gali padėti spręsti nuosmukį patiriančių gyvenamųjų rajonų problemas ir tapti nauju užimtumo šaltiniu;

3.8

prisiminti Bristolyje įvykusio neoficialaus Ministrų tarybos posėdžio dėl tvarių bendruomenių išvadas, kad būtina kelti miestų planuotojų kvalifikaciją ir žinių bazę. Šiuo klausimu Komitetas ragina Komisija imtis tolesnių iniciatyvų, ypač bendradarbiavimo ir dalijimosi geros praktikos pavyzdžiais srityse, ir skatina įsteigti Europos tinklą, kuris padėtų naudotis ir dalytis geros praktikos pavyzdžiais pažangios energetikos technologijų diegimo būsto sektoriuje ir gyventojų švietimo energijos efektyvumo klausimais srityse.

3.9

pataisyti ES direktyvą dėl pastatų energetinio efektyvumo ir atlikti detalią apžvalgą, kaip ji įgyvendinama valstybėse narėse. Energetika būsto sektoriuje taip pat gali būti skatinama vykdant ES programas, pavyzdžiui, „Pažangi energetika Europai“ arba iniciatyvą CONCERTO (7-oji bendroji programa) 2007-2013 m. laikotarpiu.

3.10

visų pirma skirti dėmesį piliečių švietimui apie būtinybę tausoti energiją; likusią jos paklausą reikia tenkinti teikiant pirmenybę atsinaujinantiems energijos šaltiniams. Taigi, Komitetas rekomenduoja skirti daugiau lėšų šios srities moksliniams tyrimams ir piliečių informavimui;

3.11

skirti būsto klausimams svarbią vietą visose ES miestų politikos srityje, atsižvelgiant į 2007 m. gegužės mėn. Leipcige įvyksiantį neoficialų Ministrų tarybos, atsakingos už miestų reikalus, posėdį;

3.12

taikyti visaapimantį požiūrį į planavimą, kad būtų galima optimizuoti fizinius kraštovaizdžio ir pastatų, namų, darbo vietų ir vietos paslaugų tarpusavio ryšius. Vietos, regionų ir nacionalinio lygmens priemonėmis reikia rasti žemės sklypus, pirmiausia būtinus socialiniams būstams statyti, ir užtikrinti jų naudojimą pagal paskirtį.

3.13

apsvarstyti tai, kad būsto pasiūlą privaloma susieti su viešųjų paslaugų teikimu ir kad statant būstus reikia kurti viešųjų paslaugų teikimui būtiną infrastruktūrą, bei stengtis išlaikyti optimalų gyventojų skaičių, kad būtų galima užtikrinti pagrindines paslaugas;

3.14

pripažinti būsto asociacijų vaidmenį, nes jos dirba lanksčiai, užmegzdamos tiesioginius santykius su bendruomenėmis, ir todėl jos gali rasti gyventojų poreikius tenkinančius sprendimus;

3.15

apsvarstyti būsto funkciją atsižvelgiant į demografinius pokyčius ir imigravusius gyventojus įtraukiant į ES imigracijos politiką, pripažįstant, kad vietos ir regionų valdžios institucijos šioje srityje gali atlikti konkretų vaidmenį;

3.16

neseniai iš įvairių Komisijos tarnybų sudarytai specialios paskirties grupei, atsakingai už miestų klausimus, pavesti spręsti būsto klausimą, kuris yra svarbi miestų politikos dalis;

3.17

palankiai vertinti tai, kad Komisija komunikate dėl visuotinės svarbos socialinių paslaugų pripažino socialinio būsto svarbą įgyvendinant Sutartyje numatytus socialinės sanglaudos stiprinimo ir pagrindinių teisių užtikrinimo tikslus;

3.18

ragina valstybes nares supaprastinti būsto atnaujinimui taikomas administracines procedūras ir užtikrinti jų skaidrumą;

3.19

naudotis URBACT tinklu ir nauja Ekonominės permainos regionams iniciatyva kaip priemone, galinčia padėti Europos Sąjungos miestams ir regionams keistis patirtimi ir geros praktikos pavyzdžiais;

3.20

įtraukti į Bendrijos direktyvą dėl energijos efektyvumo istorinių pastatų rekonstravimą ir restauravimą kaip prioritetinę veiklos sritį, kurios tikslas būtų neleisti naujų statybų kol nebus užimti visi esami sanitarines normas atitinkantys pastatai, tokiu būdu vengiant nebūtino naujų teritorijų užstatymo.

30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/19

—

mano, kad bendras būsimos ES jūrų politikos tikslas — pripažinti ir išsaugoti didelį Europos jūrų potencialą ir parengti tokią aktyvią jūrų politiką, kad būsimos kartos taip pat galėtų naudotis ekonominiais, biologiniais ir kultūriniais jūrų ištekliais;

—

prašo Komisijos pateikti Europos jūrų veiksmų planą numatant šiuos veiksmus:

1.

vandenynai ir jūros yra svarbus gyvybės Žemėje pagrindas, padedantis išsaugoti plačią biologinę įvairovę, sureguliuoti klimatą, aprūpinantis svarbiais maisto ištekliais (žuvų, dumblių, jūros gėrybių, kt.), energija ir mineralais; jūromis ir vandenynais pervežama daugiausia krovinių, visų pirma tarpkontinentinės prekybos srityje;

2.

Europos žemynas yra jūrinis ir jam reikalinga integruota jūrų politika atsižvelgiant į Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos preambulę, kurioje, be kita ko, teigiama, kad „visus klausimus, susijusius su jūrų teise“ reikia derinti „tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo dvasia“, kad „jūrų erdvės problemos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir turi būti nagrinėjamos kaip visuma“, kad reikėtų „palengvinti tarptautinius santykius“ bei „skatinti teisingą ir veiksmingą“ jūrų ir vandenynų išteklių panaudojimą, „jų gyvųjų išteklių išsaugojimą, taip pat jūrų aplinkos (…) apsaugą ir išsaugojimą“;

3.

norint sukurti tinkamą Europos jūrų politiką, būtina atsižvelgti į sudėtingą ir dažnai skirtingą tikrovę, egzistuojančią įvairiose Europos geografinėse vietovėse, itin pabrėžiant gamtos įvairovę ir pakankamus išteklius, o taip pat jų panaudojimo mastą, tvarumą ir tarpusavio sąveiką;

4.

jūros ir vandenynai jau patys savaime yra vertybė žmonijai, todėl tausus jų išteklių naudojimas ir aplinkos apsauga turėtų būti tikslai, kurių Europos Sąjunga privalo aktyviai siekti;

5.

vietos ir regionų valdžios institucijos, pirmiausia pakrančių zonos, yra sukaupusios turtingą patirtį, kuri lėmė didelį susidomėjimą būsimos jūrų politikos vystymu regionų ir vietos lygiu;

1.1

palankiai vertina žaliąją knygą, kurioje stengiamasi holistiškai apžvelgti pagrindinius bendros jūrų politikos formavimo aspektus;

1.2

pritaria holistiniam požiūriui, kuriuo remiantis į bendrą Europos jūrų politiką įtraukiamos šios pagrindinės sektorių politikos kryptys: transportas, pramonė, uostai, žuvininkystė, energetika, aplinka ir turizmas;

1.3

pritaria Komisijos nuomonei, kad šis holistinis požiūris turi atsispindėti integruotame požiūryje į valdymą Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu;

1.4

pabrėžia, kad, formuojant Europos jūrų politiką, įvairiais aspektais turėtų būti atsižvelgta į šios srities tarptautinio koordinavimo būtinybę, siekiant užtikrinti tausaus jūrų ir vandenynų išteklių naudojimo veiksmingumą ir jų aplinkos apsaugą;

1.5

remia žaliosios knygos nuostatą, kad, formuojant būsimą Europos jūrų politiką, būtų atsižvelgta į kriterijus, nustatytus Lisabonos darbotvarkėje ir Teminėje jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategijoje;

1.6

pritaria plačioms ir ilgai trunkančioms Komisijos konsultacijoms, kuriose dalyvauja visi atitinkami suinteresuoti subjektai ir piliečiai, į kurių nuomones turėtų būti atsižvelgta rengiant būsimą Europos jūrų politiką;

1.7

pritaria, kad informacijos kaupimui ir skaidriai sklaidai teikiama svarba yra būtina veiksmingo įvairių sektorių politikos krypčių ir interesų sujungimo sąlyga;

1.8

ir toliau siūlosi atlikti svarbų partnerio vaidmenį vykstant konsultacijoms, kurias inicijavo žalioji knyga, ir pabrėžia ilgalaikės viešumo kampanijos, kurioje dalyvautų regionų ir vietos valdžios institucijos, naudą užtikrinant, kad Europos piliečiai, kuriems tokia nauja politika turės tiesioginės įtakos, ne tik suprastų, kas siūloma, bet ir būtų skatinami išdėstyti savo nuomones, mintis ir problemas;

1.9

vertina svarbą, kurią Komisija teikia jūrų veiklos valdymo regioniniam aspektui, ir pabrėžia regionų ir vietos valdžios institucijų reikšmę formuojant ir įgyvendinant būsimą Europos jūrų politiką;

1.10

mano, kad deramą dėmesį būtina skirti konkretiems vietos, regioniniams ir ekoregioniniams Europos mažesnių ir didesnių jūrų baseinų skirtumams: Baltijos jūros, Juodosios jūros, Lamanšo, Viduržemio jūros, Šiaurės jūros ir Šiaurės Atlanto vandenyno, taip pat Europos atokiausius regionus skalaujančioms jūroms: tai Atlanto vandenynas Afrikos žemyno pusėje, Karibų jūra ir Indijos vandenynas, kurie atstovauja Europos Sąjungą visame pasaulyje;

1.11

palankiai vertina Komisijos nuomonę dėl regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmens įgyvendinant naujosios jūrų politikos principus bei tikslus ir dar kartą patvirtina savo norą prisidėti rengiant būsimos politikos prioritetus ir reguliariai gauti informaciją apie šios politikos raidą;

1.12

pabrėžia, kad šiame nuomonės projekte svarstomi du pagrindiniai klausimai, į kuriuos turi būti atsakyta pirmiausia: „Kaip įgyvendinti naują Europos jūrų politiką?“ ir „Kokia būsimo integruoto požiūrio papildoma nauda, palyginti su dabartine jūrų sektoriaus politika?“;

1.13

tebemano, kad bendras būsimos ES jūrų politikos tikslas — pripažinti ir išsaugoti didelį Europos jūrų potencialą ir parengti tokią aktyvią jūrų politiką, kad būsimos kartos taip pat galėtų naudotis aplinkos, ekonominiais, biologiniais ir kultūriniais jūrų ištekliais;

1.14

įžvelgia būtinybę kaupti, tinkamai analizuoti pakankamus duomenis ir užtikrinti galimybę naudotis informacija, kad politikos formuotojai ir suinteresuoti subjektai tinkamus sprendimus priimtų remdamiesi nuolat gilėjančiu moksliniu supratimu, pažangiausiomis mokslo žiniomis, tobulais moksliniais jūros tyrinėjimais, technologijomis ir naujovėmis;

1.15

remia įvairių sektorių politikos sričių atitinkamų veikėjų dalyvavimą ir pritaria Komisijos pastangoms labiau informuoti plačiąją visuomenę apie jūrų sektoriaus apskritai ir šios politikos konkrečiai svarbą;

1.16

mano, kad integruotos Europos jūrų politikos įgyvendinimas neturėtų trukdyti jūrų sektoriaus politikos atskirų krypčių, kurios turėtų būti rengiamos aplinką tausojančiu būdu, pažangai;

1.17

pabrėžia, kad Europos jūrų politiką privaloma apibrėžti ir įgyvendinti vadovaujantis subsidiarumo ir proporcingumo principais;

1.18

remia Europos teritorinių paktų idėją ir tikisi, kad šie paktai leis lanksčiai, veiksmingai ir savanoriškai pasiekti pagrindinius ES politinius tikslus ir prioritetus bei užtikrins veiksmingą trišalių sutarčių ir susitarimų administravimą, kaip pirmiau pasiūlė Europos Komisija, kad būtų priimti paprastų žmonių rūpesčius atspindintys sprendimai;

1.19

pritaria konkrečių priemonių, skirtų svarbiausiems žaliojoje knygoje išdėstytiems tikslams pasiekti, vystymui, pavyzdžiui, užtikrinti žmonių ir bendruomenių gerovę, tausiai naudoti jūrų išteklius, vystyti tinkamo jūrų valdymo sistemą ir geriau informuoti europiečius apie Europos jūrų paveldą išsaugant vietos ir regionų kultūrų įvairovę;

1.20

mano, kad turėtų būti parengtas Europos jūrų veiksmų planas, kuriame būtų nustatytos konkrečios gairės ir numatytas trijų pakopų požiūris: kiekvienai gairei turi būti nustatytas tikslas, išsamus aprašas ir įgyvendinimo pasiūlymas, tačiau jis turėtų būti priimtas geriausiu atveju iki 2008 m., o pasiūlymai dėl finansinių priemonių — iki 2007 m.

2.1.1

parengti dabartinės nacionalinės, regioninės ir vietos lygio geriausios praktikos pavyzdžių, pirmiausia tų, kurie susiję su regioniniais ekonominiais branduoliais, mokslinių tyrimų tinklais, valstybinio ir privataus sektoriaus bendradarbiavimu, teritoriniu planavimu ir geru valdymu, katalogą ir skatinti dabartinius geros praktikos pavyzdžius bei jų perdavimą kitiems regionams ir subjektams;

2.1.2

skatinti regionus vystyti tokius geriausios praktikos pavyzdžius, kurie padėtų kurti Europos jūrininkystės kompetencijos centrus, ir remti tokią veiklą;

2.1.3

stiprinti pakrantės regionų ir salų — svarbiausių politiką apibrėžoančių, įgyvendinančių ir įvertinančių subjektų — vaidmenį;

2.1.4

kurti Europos jūrų platformą, kuri būtų skirta reguliariai, veiksmingai ir tausiai keistis Europos, nacionalinės, regioninės ir vietos lygio geriausios praktikos pavyzdžiais ir kurioje dalyvautų Komisija ir Regionų komitetas;

2.1.5

įvertinti ir koordinuoti konkrečius strateginius planus, skirtus Europos vandenynams, Šiaurės Rytų Atlanto vandenynui, Arkties vandenynui ir pusiau uždarų didesnių ir mažesnių jūrų baseinams (Viduržemio jūros, Baltijos jūros, Šiaurės jūros ir Juodosios jūros, Lamanšo), kuriuos, Komisijos siūlymu, rengia pačios valstybės narės remdamosi strateginiais planais, išdėstytais Teminėje strategijoje dėl jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo, kuria skatinamas platesnių jūrinių regionų kūrimas. Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos komisija (HELCOM) jau pradėjo rengti plataus užmojo didelį projektą — Baltijos jūrai skirtą veiksmų planą; jį būtų galima laikyti Jūrų strategijos eksperimentiniu projektu ar tyrimu, todėl toks planas turėtų būti įgyvendintas kartu su jomis;

2.1.6

remti teminius regioninius tinklus, skirtus bendrų transporto projektų vystymui, infrastruktūros stiprinimui ir pertvarkymui, aplinkos apsaugai, žvejybos veiklos koordinavimui ir komerciniam bendradarbiavimui, bei atsižvelgti į jau esamas žuvininkystės tarybas;

2.2.1

itin patobulinti regioninių duomenų bazę vietos ir regionų lygiu remiantis GIS (geografinė informacinė sistema) sistemomis ir įtraukti erdvėje integruotų palydovų, lėktuvų ir plūdurų perduodamus duomenis apie sausumą ir jūrą, pavyzdžiui, vietos jūros lygius, laivų judėjimą arba klimato duomenis, naudojamus vandenynų stebėjimo sistemoms;

2.2.2

kaupti duomenis apie atskirų jūrų išteklių ekonominius ir aplinkosauginius aspektus bei jų socialinį poveikį, kad būtų įvestas standartizuotas Europos jūrų kadastras;

2.2.3

stebėti Bendrijos vandenų žuvų išteklius ir migruojančias rūšis bei taikyti duomenų rinkimo modelį žuvų išteklių naudojimui, skatinant žuvų rinkos telematikos tinklo, sujungto su duomenų bazėmis, kūrimą;

2.2.4

įgyvendinti pasiūlymą sukurti Europos jūrų stebėjimo ir duomenų tinklą pabrėžiant nuostatą, kad šis tinklas turėtų būti skirtas esamiems ir naujiems jūriniams duomenims integruoti, kad vyktų ilgalaikis stebėsenos ir itin kokybiškas rizikos vertinimo procesas, pirmiausia dėmesį skiriant šiems klausimams: saugi laivyba, gamtinių išteklių tyrimas ir naudojimas, taip pat jūros ir jos biologinės įvairovės apsauga;

2.2.5

būsimose mokslinių tyrimų programose kur kas labiau atsižvelgti į visaapimantį požiūrį;

2.2.6

remti glaudesnius veikiančių Europos mokslinių tyrimų institutų tarpusavio ryšius, kad būtų įkurtas Europos vandenynų mokslinių tyrimų institutų tinklas bendriems Europos jūrų moksliniams tyrimams toliau skatinti. Laikantis tokios nuostatos, jūrų moksliniai tyrimai būtų aukščiausios kokybės, o Europa užimtų šios srities lyderio padėtį pasaulyje;

2.2.7

kartu naudoti mokslinių tyrimų laivus ir didelio masto įrangą Europos jūrų mokslinių tyrimų tinkle siekiant matavimo sistemų suvienodinimo, išlaidų efektyvumo ir kokybės gerinimo ir remti šį požiūrį rengiant bendrus viešuosius pirkimus, kurie galėtų būti vykdomi per Europos investicijų banką;

2.2.8

remti žaliojoje knygoje nurodytų atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, inter alia, atviros jūros vėjo ir bangų energiją, jeigu jie suderinami su kitos rūšies socialine ir ekonomine bei aplinkosaugine veikla ir interesais, ir mokslinių tyrimų ir naujovių šiame sektoriuje tolesnį įgyvendinimą;

2.2.9

tirti anglies dvideginio sekvestraciją išsekusiuose jūrų naftos ir dujų telkiniuose;

2.2.10

sustiprinti pastangas siekiant mokslinių ir technologinių laimėjimų jūrų mokslinių tyrimų srityje, susijusių, pavyzdžiui, su „mėlynąja“ biotechnologija, laivų navigacinėmis sistemomis ir turistine veikla, taip stengiantis įveikti dabartinę ir galimą būsimą grėsmę, nulemtą klimato kaitos, mažėjančių žuvų išteklių, netvaraus turizmo ir kintančių pakrantės gyventojų demografinių tendencijų, parengiant ir propaguojant lengvai prieinamas priemones, skatinančias mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą šiose veiklos srityse;

2.2.11

parengti iniciatyvas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai tvaraus žuvų auginimo srityje skatinti, nustatant žuvų auginimo protokolus, prie kurių gamintojai turi prisijungti, kadangi žuvys yra pagrindinis maisto produktas ir žuvų auginimas yra itin ištekliams imlus procesas;

2.2.12

suintensyvinti galimos grėsmės Europos jūros aplinkai, pirmiausia dėl klimato kaitos ir kylančio jūros lygio, analizę ir stebėti tektoninę veiklą žemiau jūros lygio bei nustatyti atitinkamas priemones padėčiai ištaisyti;

2.2.13

skatinti rengti ir įgyvendinti ekologinių akvakultūrų auginimo protokolus;

2.2.14

skatinti ir propaguoti mokslinius tyrimus, padėsiančius nustatyti visų žmogaus veiklos rūšių (žvejybos, akvakultūros, sporto, turizmo ir laisvalaikio, transporto, energijos ir pan.), susijusių su jūrų ištekliais, aplinkosaugos ir socialinio tvarumo lygį;

2.3.1

pasiūlyti strategiją, kaip Europos Sąjunga galėtų išsaugoti ir padidinti rinkos dalį atskiruose jūros ekonomikos sektoriuose atsižvelgiant į konkurenciją pasaulyje, nepamirštant tvarumo, sąnaudų ir technologijų veiksnių;

2.3.2

išsamiai ištirti, kokiu mastu atskiri ekonomikos sektoriai (pvz., energetikos, transporto, turizmo, žuvininkystės ir „mėlynosios“ technologijos, laivų statybos) šiuo metu prisideda prie Europos konkurencingumo ir naujovių, pirmiausia atsižvelgiant į Lisabonos darbotvarkės tikslus ir prioritetus;

2.3.3

pateikti mokslinius duomenis, kokie atskiri ekonomikos sektoriai padės ir kokiu mastu:

2.3.4

skatinti tolesnių ryšių tarp mokslinių tyrimų institutų ir pramonės įmonių pirmiausia jūrų įmonių grupių. Jeigu būtų įsteigta Europos jūrų įmonių grupių konferencija, ji galėtų būti ideali vieta jūrų mokslininkams ir pramonės atstovams susitikti ir reguliariai bendrauti;

2.3.5

stiprinti transporto vaidmenį būsimoje jūrų politikoje atsižvelgiant į tai, kad transportas yra viena svarbiausių veiklos rūšių, susijusi ir su kita jūrine veikla;

2.3.6

remti nuostatą dėl jūrų greitkelių nustatymo atkreipiant dėmesį į tai, kad šis plataus užmojo projektas, kuris turi būti įgyvendintas iki 2010 m., suintensyvins jūrų eismą Europos jūrose ir vandenynuose. Todėl prašo Komisijos paraginti valstybes nares sparčiau įgyvendinti atidesnį taršos pagrindiniuose jūrų maršrutuose būklės aplinkos monitoringą ir mano, kad naujoji GMES technologija galėtų būti sėkmingai taikoma šiam tikslui;

2.3.7

suintensyvinti pastangas ir baigti įrengti jūrų terminalus, pradedant tais, kurie yra akivaizdžiai skirti įvairių rūšių transportui, ir atsižvelgiant į kai kurių TEN-T projektų, turinčių įtakos jūrų dimensijai, vėluojantį įgyvendinimą;

2.3.8

patobulinti uostų infrastruktūrą ir susisiekimą su salomis nustatant ir įgyvendinant reikiamas priemones, įtraukiančias ir atokiausius regionus, ir užtikrinti jiems galimybę patekti į kontinentines rinkas, kad krovinių vežimo jūra grafikai ir kainodara bei keleivinio transporto paslaugos tenkintų tiek Europos žemyną, tiek pačias to paties salyno salas, ir paspartinti antrinių tinklų kūrimą taip, kad salos ir visų pirma atokiausi regionai be nereikalingo delsimo būtų visiškai prijungti prie jūrų greitkelių;

2.3.9

toliau dirbti su valstybėmis narėmis ir jūrų regionais stiprinant, tobulinant ir vystant laivybos maršrutus ir užtikrinti, kad į juos būtų tinkamai atsižvelgta kaip į transeuropinių tinklų dalį;

2.3.10

pateikti tyrimą dėl bendros Europos laivų vėliavos sukūrimo teigiamų ir neigiamų pusių;

2.3.11

sustiprinti strateginių uostų vaidmenį kaip prioritetą kuriant būsimą jūrų politiką ir kartu pavesti atlikti tyrimą dėl pagrindinių ir antrinių uostų tarpusavio susisiekimo bei dėl galimybės tam tikras uosto veiklos rūšis perkelti į mažesnius centrus ir jas išskaidyti;

2.3.12

sukurti Europos jūrininkų profesinio mokymo mokyklų tinklą siekiant pagerinti jūrininkų parengimą ir lavinimą ir formalizuoti jūrininko profesinę veiklą kaip priemonę užtikrinant, kad Europoje būtų profesionali ir kvalifikuota darbo jėga, bei pateikti pasiūlymą dėl mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi visuose jūrų sektoriuose, o ne tik jūroje;

2.3.13

užtikrinti jūrų transporto ir visų kitų jūros sektorių Europos būtinuosius užimtumo ir darbo sąlygų standartus ir užkirsti kelią piktnaudžiavimams;

2.3.14

padėti naują pagrindą koordinuotam požiūriui į tvarų jūrų turizmą ES sukurti, pirmiausia atspindint regionų poreikius, atkreipiant dėmesį į tai, kad jūrų turizmas yra vienas iš veiksnių, labiausiai prisidedančių ne tik dideliu augimo potencialu, bet ir prie vis didesnės pakrančių taršos, netausaus išteklių naudojimo ir pakrančių gamtinės aplinkos blogėjimo;

2.3.15

padėti ES toliau kurti vėjo jėgainių parkus atviroje jūroje, t.y. vystyti projektus pateikiant sprendimus, susijusius su daugialypės atsakomybės nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu sunkumais, ypač dėl kabelinių linijų arba bendros paskirties, pvz., vandens turbinų ir midijų ūkių;

2.3.16

kuo skubiau pateikti pasiūlymą, kaip įgyvendinti naujas pažangias technologijas kitose atsinaujinančių vandenyno energijos šaltinių, pavyzdžiui, potvynių ar vandenyno, srityse, atsižvelgiant į tai, kuriose veiklos srityse ES galėtų tapti strateginiu lyderiu pasaulyje;

2.3.17

reglamentuoti tradicinių jūros energijos išteklių, pavyzdžiui, naftos ir dujų, gavybą remiantis tinkamai apibrėžtais aplinkosaugos standartais ir įgyvendinti veiksmingą tokios veiklos monitoringą;

2.3.18

parengti būtinų pakrantės apsaugos priemonių planą remiantis įvairiomis kylančio vandens lygio ir besikeičiančių oro sąlygų prognozėmis; turėtų būti apsvarstyti jau parengti planai, pavyzdžiui, panašūs į tą, kuris buvo pateiktas Vedų jūros forumui;

2.3.19

mano, kad būtina skatinti tarptautinius susitarimus bendrų žuvų išteklių (migruojančių rūšių) tausiam naudojimui užtikrinti;

2.3.20

įgyvendinti mokslinių tyrimų projektus, kuriais siekiama sukurti tokias inkaro tvirtinimo sistemas, kurios užkirstų kelią Posidonia oceanica augalo naikinimui didelės svarbos teritorijose;

2.3.21

sukurti jūroje dirbantiems žmonėms skirtą viešąją pakrantės struktūrą, kuriai būtų pavestos aplinkos apsaugos inspekcijų, pasienio kontrolės, gelbėjimo tarnybų, žvejybos inspekcijų, medicininės pagalbos, civilinės saugos funkcijos.

2.4.1

pademonstruoti, kaip būtų galima sėkmingai apsaugoti ir išsaugoti dabartinę aplinką, nustatyti ir įgyvendinti bendro Europos lygio apsaugos kriterijus bei užtikrinti pakrantės ir atviros jūros ekosistemų ir buveinių kokybę;

2.4.2

toliau aiškinti, kaip Teminė jūrų aplinkos strategija ir Jūrų strategijos direktyva ateityje bus įtrauktos į būsimą bendrą jūrų politiką atsižvelgiant į Regionų komiteto pasiūlytus pataisytus terminus. Kad būtų kuo veiksmingiau, šie terminai turėtų būti derinami su kitomis pagrindinėmis ES programomis, pavyzdžiui, struktūrinių ir žemės ūkio fondų;

2.4.3

koordinuoti ir padėti jūrų regionams rasti būdus sėkmingai saugoti esamą aplinką, o svarbiausia — sukurti regionines ir (arba) nacionalines jūrų apsaugos zonas ir parengti konkrečius pasiūlymus, kaip gerokai sumažinti iš laivų išmetamas radioaktyviąsias atliekas (pirmiausia, išmetamąsias dujas, teršalus ir balastinį vandenį, nes pastarasis gali lemti nevietinių rūšių introdukciją) ir žmogaus veiklos padarytą žalą ypatingos svarbos jūros buveinėms, kurios minimos Buveinių direktyvoje; remti pastangas užtikrinant pakrantės ir atviros jūros ekosistemų ir buveinių kokybę atsižvelgiant ir į svarbų galimą ekonominės veiklos poveikį jūros aplinkos būklei, ypač išleidžiant maistingąsias medžiagas į jūrą;

2.4.4

išsamiai parengti informaciją apie tai, kur ir kaip naudotojui palankios technologijos galėtų pakeisti tipines technologijas, ir pateikti finansinių paskatų ir pagalbos programas, skatinančias tokias permainas ir padedančias jas įgyvendinti;

2.4.5

griežčiau kontroliuoti subjektus, pažeidžiančius teisinius reikalavimus ir standartus, pirmiausia neteisėtai šalinančius į jūrą atliekas, besiverčiančius nelegalia žvejyba arba neteisėtu asmenų ir prekių vežimu, ir nustatyti teisines nuobaudas už tai;

2.4.6

užtikrinti didesnę jūros maršrutų saugą ir išanalizuoti galimybę įvesti privalomas laivų vedimo paslaugas naftos tanklaiviams ir kitiems pavojingus krovinius gabenantiems laivams, o taip pat įvesti bendras privalomas laivų vedimo paslaugas tais atvejais, kai plaukiama siaurais kanalais;

2.4.7

remti iniciatyvas, kuriomis siekiama įdiegti ir(arba) tobulinti uosto įrenginius, skirtus nafta užterštam vandeniui surinkti ir taikyti technologines naujoves vežant, pakraunant ir iškraunant naftą, taip pat tam, kad būtų išvengta invazinių egzotiškų rūšių introdukcijos;

2.4.8

remti ir skatinti tarptautinius susitarimus, skirtus apsaugoti komercinės svarbos intensyviai migruojančių žuvų rūšių išteklius, turint omenyje, kad apsaugos priemonių taikymas tik Bendrijos laivynams neduoda laukiamo apsaugos poveikio;

2.4.9

padėti kurti saugomų Europos jūrų teritorijų tinklą, taip pat Europos Sąjungos valstybių narių ir kaimyninių šalių stebėsenos tinklą siekiant skatinti patirties ir vadybos geriausios praktikos mainus;

2.4.10

remti iniciatyvas, skirtas parengti protokolus apie tai, kaip reikia tvarkyti ir apdoroti balastinį vandenį, nes per jį galima įvežti nevietines rūšis, kurios gali kelti grėsmę biologinei jūrų įvairovei;

2.5.1

parengti taikomų atskirų finansavimo priemonių, skirtų Europos jūrų politikai, t.y. struktūrinių fondų, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, Europos žuvininkystės fondo, visą gyvenimą trunkančio mokymosi fondo ir Bendrijos septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos, katalogą ir analizuoti priemonių veiksmingumą nustatant, ar šias priemones būtina supaprastinti, ar geriau reklamuoti;

2.5.2

pateikti Komisijos jau finansuojamų jūros sektoriaus projektų kompendiumą;

2.5.3

būsimose finansavimo programose (nuo 2014 m.) kur kas labiau atsižvelgti į visaapimantį požiūrį;

2.5.4

apsvarstyti galimybę pakoreguoti ES finansų sistemą, kad ji taptų bendra supaprastinta sistema visiems arba daugumai Europos pakrančių ir salų fondo jūrų klausimams spręsti;

2.5.5

mano, kad reikia finansiškai remti biologinės, aplinkos ir architektūros ypatingos svarbos teritorijas, kurios yra kritinėje padėtyje ir kurių ekonomika labai priklauso nuo jūrinės veiklos;

2.5.6

persvarstyti esamą ES teisinę sistemą labiau atsižvelgiant į jūrų perspektyvą, spręsti problemas, susijusias su nepakankamu politikos integravimu, ir geriau reglamentuoti dabartinę teisinę sistemą;

2.5.7

parengti ir taikyti ad hoc finansines priemones didelės aplinkosaugos ir kultūrinės svarbos teritorijose, kurioms būdinga mažo masto pakrantės žvejyba, kartais derinama su šeimos ūkiu, kai finansinės priemonės negali būti taikomos dėl ekonominių ir su dydžiu susijusių reikalavimų, kurių šios mažos įmonės neatitinka;

2.5.8

pakrantės regionams ir saloms nustatyti finansines priemones, skirtas iš dalies padengti šių regionų vykdomos veiklos sąnaudas, siekiant išsaugoti bendrą Europos Sąjungos interesą, visų pirma sprendžiant prekybos narkotikais ir žmonėmis, nelegalios imigracijos ir jūrų taršos klausimus bei kontroliuojant išskirtines ekonomines zonas;

2.5.9

toliau plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą ir įgyvendinti tarptautinės teisės nuostatas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją (UNCLOS);

2.6.1

ištirti, kaip teritorijų planavimas ir integruotas pakrantės zonų valdymas gali būti sėkmingai pritaikytas, remti sektorių politikos integravimą tose vietovėse, kurios gali būti naudojamos įvairiomis paskirtimis, pabrėžiant ypatingą salų atvejį;

2.6.2

jūrų sektoriui parengti tvirtą geografinę priemonę, panašią į antžeminę INSPIRE erdvinės informacijos sistemą;

2.6.3

kuo skubiau įsteigti Europos pakrančių apsaugos tarnybą, nustatant konkrečius įvairių jūrų regionų poreikius;

2.6.4

nustatyti būdus, kaip geriau panaudoti ES finansines priemones: i) artimiausiu metu padėti toms valstybėms narėms arba regionams, kuriems tiesioginį poveikį daro didėjanti nelegali imigracija, ir ii) atsižvelgiant į ilgesnę perspektyvą, padėti trečiosioms šalims pasiekti politinės ir ekonominės raidos lygį, leisiantį sustabdyti jų piliečių nelegalų atvykimą į ES teritoriją. Atsižvelgdamas į šias sąlygas, remia Europos Parlamento biudžeto komiteto pasiūlymą Maltoje įsteigti agentūrą, konkrečiai atsakingą už nelegalios migracijos ir prieglobsčio ieškančių trečiosios šalies piliečių klausimus;

2.6.5

pasiūlyti didesnę paramą vietos ir regionų valdžios institucijoms be tos, kuri jau siūloma nacionalinės valdžios institucijoms naujiems migrantų srautams, patenkantiems į jų teritoriją, administruoti;

2.6.6

atsižvelgti į vidaus dimensiją ir vidaus teritorijų, vidaus vandenų ir upių, pakrančių ir jūros zonų tarpusavio sąveiką, kad įvairūs jau užmegzti ryšiai taptų skaidrūs;

2.6.7

užtikrinti tolesnį aukščiausių saugios laivybos Europos vandenyse standartų rengimą ir įgyvendinimą, kad būtų išvengta laivų avarijų atviroje jūroje, pakrantės zonose ir uostuose;

2.6.8

įtraukti konkrečias programas ir priemones atokiausiems rajonams ir saloms atsižvelgiant į jų konkrečias sąlygas ir sunkumus, pirmiausia tokiose veiklos srityse kaip

2.6.9

parengti trumpalaikes ir vidutinės trukmės strategijas piktnaudžiavimui Europai priklausančiais vandenynais ir jūromis, visų pirma nelegaliai vežant žmones per sieną Europoje, sustabdyti;

2.6.10

išnagrinėti su veiklos vykdymu susijusius trūkumus, kuriuos lemia skirtingas jūros regionų atokumo lygis, parengiant sanglaudos koncepcija paremtą jūrų transporto politiką, kad šių regionų integracija į Europą taptų geresnė;

2.6.11

skatinti integruoto pajūrio zonų valdymo praktinę patirtį ieškant būdų, kaip sukurti ir skatinti organizacines struktūras ir metodus, skirtus nustatyti ir koordinuoti įvairius administracinius lygmenis, taip pat visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus dėl pajūrio teritorijų.

2.7.1

pasiūlyti viso proceso metu sistemingai informuoti visuomenę jūrų klausimais, taip pat apie bendrą Europos jūrinę tradiciją, kultūrą ir tapatumą;

2.7.2

pateikti pasiūlymą, kaip jūrų dimensiją integruoti į Europos kultūrų dialogo metus, kurie bus 2008 m.;

2.7.3

siekiant pagerinti visuomenės informavimą, parengti sistemingą šiuolaikinės jūrų politikos strategiją, kad ji įsitvirtintų visuomenėje ir būtų užtikrintas jos praktinis įgyvendinimas.

30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/27

—

siūlo ETI valdymo struktūras vystyti išlaikant pusiausvyrą tarp ETI siekio nepriklausomai vystyti kasdienę veiklą ir valstybių narių bei ES institucijų siekio apsaugoti ES interesus, pavyzdžiui, reikalaujant pateikti valstybėje narėje įsteigtos kolegijos parengtą penkerių metų apžvalgą;

—

apgailestauja, kad naujame pasiūlyme dėl teisės akto pateikti nepakankami nauji mokslinių tyrimų finansavimo šaltiniai. Komitetas primygtinai reikalauja, kad ETI nebūtų finansuojamas iš moksliniams tyrimams skirtų lėšų, o būtų ieškoma papildomo privataus sektoriaus finansavimo ir jis užtikrinamas nustatant aiškius mechanizmus. Žinių ir naujovių bendrijos (ŽNB) turėtų būti skatinamos palaipsniui tapti tvariomis finansavimo srityje ir, atsižvelgiant į rezultatus, nuolat peržiūrėti biudžetą;

—

rekomenduoja, kad ETI pradiniuose etapuose neteiktų savo mokslo laipsnių, o sukurtų ženklą, kurį suteiktų žinių ir naujovių bendrijų universitetai partneriai;

—

rekomenduoja, kad ŽNB partnerysčių atrankos metu būtų atsižvelgta tiek į jų kompetenciją, tiek ir į įrodytą kompetencijos potencialą švietimo, mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo srityje. Jis ragina Europos Komisiją nustatyti, kaip turėtų būti vertinami šie kriterijai;

—

rekomenduoja, atrenkant žinių ir naujovių bendrijas, nurodyti valdančiajai tarybai savo gairėse aukštesniais balais vertinti paraiškas, kurias teikia ŽNB, sudariusios tvirtas partnerystes su struktūruotomis mokslinių tyrimų bendrijomis, kuriose dalyvauja vietos ir regionų valdžios institucijos. MVĮ turėtų būti aiškiai įvardintos kaip galimos organizacijos partnerės.

1.

atsižvelgiant į antrąjį Komisijos komunikatą ir į pasiūlymą priimti reglamentą sprendžiant Europos technologijos instituto įsteigimo klausimą, buvo imtasi konstruktyvių veiksmų;

2.

nors Europos technologijos instituto veikloje negalės tiesiogiai dalyvauti visi ES mokslinių tyrimų institutai, visų jų siekis per žinių ir naujovių bendriją tapti Europos technologijos instituto dalimi teigiamai pakeis mokslinių tyrimų aplinką, sustiprindamas žinių trikampį — švietimą, mokslinius tyrimus ir naujoves;

3.

žinių trikampio tobulinimas, o svarbiausia stiprių verslo ir mokslinių tyrimų sektorių partnerystės vystymas, svariai prisidės prie ES konkurencingumo didinimo;

4.

bus galima sustiprinti subalansuotą regioninę plėtrą, jei ETI žinių ir naujovių bendrijos, kurios sutelks geriausias su verslo subjektais dirbančias grupes, dirbs kartu, palaikydamos ryšius su vietos ir regionų ekonominį vystymą skatinančiomis institucijomis.

1.1

pritaria šiam antrajam komunikatui, konstruktyviai prisidedančiam prie diskusijos dėl Europos technologijos instituto (ETI) įsteigimo ir padedančiam įgyvendinti Lisabonos strategiją;

1.2

pritaria subalansuotam Komisijos požiūriui rengiant pasiūlymą dėl teisės akto ir naujam pavadinimui „žinių ir naujovių bendrija“ (vietoje „žinių bendruomenės“) bei su pasitenkinimu pastebi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra įtrauktos kaip galimos ŽNB „organizacijos partnerės“, nors kai kurie aspektai kelia abejonių;

1.3

remia iniciatyvą, kuri skirta žinių trikampio trijų ramsčių — švietimo, mokslinių tyrimų ir naujovių — tarpusavio ryšiams stiprinti, ir pasiūlymą atkreipti dėmesį į pripažintą naujovių atotrūkį Europoje;

1.4

dar kartą tvirtina, kad sėkmingų mokslinių tyrimų ir naujovių modelių negalima kopijuoti kaip patinka ir kad vietoje to ES turėtų stengtis ir remtis tvirtų švietimo, mokslinių tyrimų ir naujovių sąsajų Europos Sąjungoje geriausios praktikos modeliais;

1.5

pripažįsta ETI svarbą į žinių trikampį sutelkiant visus svarbiausius suinteresuotus subjektus, aukščiausio lygio mokslinių tyrimų grupes, pramonės ir valstybinių institucijų atstovus. Bet kokiu atveju reikėtų vengti dviejų pakopų sistemos;

1.6

pripažįsta, kad kai kurie klausimai dėl tam tikrų pasiūlymo aspektų tebėra problemiški;

1.7

apgailestauja, kad naujame pasiūlyme dėl teisės akto pateikti nepakankami nauji finansavimo šaltiniai ir kad jame nėra nurodyta aiškių mechanizmų, kaip pritraukti privataus sektoriaus lėšas;

1.8

primygtinai reikalauja, kad ETI nebūtų finansuojamas iš moksliniams tyrimams (FP ir CIP) skirtų lėšų, o būtų ieškoma papildomo privataus sektoriaus finansavimo;

1.9

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų įtaka, sudarant sąlygas naujovių diegimą skatinančiai sąveikai, yra labai svarbi;

1.10

primena Komisijai svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų, pirmiausia jų ekonominių partnerysčių, vaidmenį nustatant žinių trikampio trijų sudėtinių dalių sąveikos sąlygas, pavyzdžiui, skatinant branduolių (anlg. clusters) vystymą, kuriant verslo inkubatorių struktūrą, skatinant įmonių investicijas ir pan.;

1.11

taip pat primena Komisijai, kad regionų ir vietos valdžios institucijos gali geriausiai paskatinti MVĮ dirbti mokslinių tyrimų partnerystėje ir paremti tas pramonės įmonių ir universitetų partnerystes, kurios galėtų klestėti vietos ar regionų sąlygomis, atsižvelgiant į dabartines ir būsimas aplinkybes, politikos kryptis, pritraukiančius ir atstumiančius veiksnius ir kt.;

1.12

be to, pabrėžia, kad svarbiausi ETI tikslai turėtų būti naujovės, žinių perdavimas ir taikomųjų mokslinių tyrimų projektai.

2.1

rekomenduoja, kad ETI suvienytų puikių visame pasaulyje pripažintų universitetų, jų mokslinių tyrimų grupių ir įstaigų jėgas bei geriausias kitų ES universitetų ir mokslinių tyrimų įstaigų grupes, kurios turi potencialo siekti aukšto lygio;

2.2

todėl ragina Komisiją dirbti su universitetais ir mokslinių tyrimų įstaigomis, įgijusiomis didelę veikiančio žinių trikampio patirtį. Jeigu ETI nepavyktų dirbti su Europos aukščiausio lygio universitetais ir mokslinių tyrimų įstaigomis, tuomet tai turėtų įtakos ETI vertinimui pasauliniu mastu;

2.3

primygtinai reikalauja, kad kuriant žinių bendrijas būtų taikomas „iš apačios į viršų“ metodas, iš pradžių atrenkant geriausius esamus mokslinių tyrimų ir įmonių bendradarbiavimo pavyzdžius;

2.4

su pasitenkinimu pareiškia, kad žinių bendrijų atrankos procesas turėtų būti atviras, sudarant mokslinių tyrimų grupėms galimybę dirbti su ETI. Visi dideli ir maži universitetai bei mokslinių tyrimų įstaigos turėtų žinoti, kad geriausios jų tyrimų grupės ilgainiui galėtų aktyviai dalyvauti ETI veikloje, jei bus sukurtos tinkamos struktūros, partnerystės ir politikos kryptys. Vis dėlto apgailestauja, kad pagrindinis „kompetencijos mokslo bei naujovių diegimo srityse“ kriterijus nėra aiškiai siejamas ir su galima kompetencija, ir ragina Komisiją nustatyti, kaip turėtų būti vertinami šie du kriterijai.

2.5

mano, kad tinkamas būdas žinių bendrijoje stiprinti mokslinių tyrimų ir privataus sektoriaus ryšius yra skatinti ir pastūmėti žinių ir naujovių bendrijas palaipsniui tapti tvariomis finansavimo srityje ir ragina šio požiūrio laikytis pasiūlymo dėl teisės akto nuostatose;

2.6

nepritaria Komisijos pasiūlymui leisti ETI teikti savo mokslo laipsnius ir nagrinėjant mokslo laipsnių klausimą rekomenduoja, kad ETI pradiniuose etapuose neteiktų savo mokslo laipsnių, o sukurtų ženklą, kurį suteiktų žinių ir naujovių bendrijos universitetas partneris. Kitaip iškyla grėsmė, kad ETI mokslo laipsnis atitolins svarbiausius universitetus nuo ETI;

2.7

siūlo, kad ETI pirmaisiais metais tik suteiktų skiriamąjį ženklą magistro studijų programoms, turinčioms tam tikrus elementus, pavyzdžiui, įdarbinimo pramonės įmonėse programą, tarpdisciplinines studijas, verslininkystės mokymus ir kt.;

2.8

primygtinai reikalauja, kad valdančiojoje taryboje, kuriai būtų leista savarankiškai nustatyti strateginę ETI darbotvarkę, būtų užtikrintas tinkamas privataus sektoriaus atstovavimas;

2.9

siūlo ETI valdymo struktūras vystyti išlaikant pusiausvyrą tarp ETI siekio nepriklausomai vystyti kasdienę veiklą ir valstybių narių bei ES institucijų siekio apsaugoti ES interesus, pavyzdžiui, reikalaujant pateikti valstybėje narėje įsteigtos kolegijos parengtą penkerių metų apžvalgą;

2.10

ragina Komisiją, atrenkant ŽNB, nurodyti valdančiajai tarybai savo gairėse aukštesniais balais vertinti ŽNB paraiškas, kurias teikia partnerystės, sudarytos iš vietos ir regionų valdžios institucijų ir kurios turi struktūruotas mokslinių tyrimų bendrijas, dalyvaujančias universitetų, mokslinių tyrimų įstaigų ir bendrovių moksliniame ir technologiniame bendradarbiavime pagal vidutinės trukmės ir ilgalaikes mokslinių tyrimų darbotvarkes;

2.11

primena Komisijai lemiamą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį branduolių formavimui, kurį jos atlieka įgyvendindamos savo politiką ir investuodamos į infrastruktūrą, skatinančią glaudų universitetų ir pramonės įmonių bendradarbiavimą;

2.12

siūlo, kad, vertinant, ar ETI veikla yra sėkminga, valdančiajai tarybai būtų nustatyti tikslai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti jos strateginę kryptį. Vertinant, ar veikla yra sėkminga, galėtų būti pasitelkiami rodikliai, pagal kuriuos būtų vertinama, ar ETI gali pateikti konkrečių ir „paklausių“ pasiūlymų, kaip išspręsti MVĮ, įmonių ir pramonės problemas;

2.13

ragina Komisiją ir toliau skirti dėmesį Europos mokslinių tyrimų tarybos kūrimui, nes ji svarbiausia fundamentaliųjų mokslinių tyrimų varomoji jėga, susijusi su ETI įsteigimu. ETI valdančioji taryba turėtų užmegzti kuo tvirtesnius ryšius su Europos mokslinių tyrimų taryba ir sukurti struktūras, kurios užtikrintų veiklos papildymą ir padedančias išvengti nereikalingo ir dvigubo darbo;

2.14

siūlo ETI kurti žinių ir naujovių bendrijas palaipsniui, pasinaudojant visų sukaupta patirtimi ir deramai pritaikant struktūras kiekvieną kartą, kai formuojama nauja žinių ir naujovių bendrija, ir džiaugiasi Komisijos pasiūlymu iki 2013 m. sukurti 6 ŽNB;

2.15

mano, kad, kuriant ir administruojant žinių ir naujovių bendrijas, ypač svarbūs yra šie aspektai:

2.16

rekomenduoja personalo klausimą spręsti lanksčiai užtikrinant, kad ETI dalyvautų geriausių mokslo darbuotojų grupės. Manoma, kad sprendžiant personalo klausimą, priklausymas dviems institucijoms būtų vertinamas teigiamai;

2.17

siūlo ŽNB įdarbinti darbuotojus nustatytai jų laiko procentinei daliai, siekiant pritraukti aukščiausio lygio mokslo darbuotojų grupes ir išugdyti įsipareigojimą ETI. Maksimali ir minimali trukmė gali būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju ir koreguojama ŽNB veiklos laikotarpiu;

2.18

ragina Komisiją, rengiant pasiūlymą dėl teisės akto dėl ETI, pabrėžti svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį, kurios pirmiausia iš esmės parems ŽNB ir bendrai sumažins žinių trikampio atotrūkį.

30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/34

—

mano, kad aplinkos apsaugos požiūriu yra daug priežasčių, dėl kurių būtina vykdyti dirvožemio politiką Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, dirvožemio tarša ir žmonių bei gyvūnų sveikata yra glaudžiai susijusios, todėl šiuo požiūriu dirvožemio politikai tenka svarbus vaidmuo. Be to, būtina Europos lygmeniu atsižvelgti į klimato kaitą ir Kioto susitarimus.;

—

yra įsitikinęs, kad sąrašą nustatanti direktyva, Komisijos siūlymu, skatina valstybes nares imtis veiksmų ir gali prisidėti prie darnaus Bendrijos dirvožemio valdymo kūrimo. Tai reiškia, kad direktyva turėtų būti lanksti;

—

Komitetui kelia susirūpinimą vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkanti administracinė našta įpareigojant jas nustatyti grėsmės vietoves, kas dešimt metų persvarstyti grėsmės vietovių sąrašą (6 str.) ir peržiūrėti užterštų sklypų sąrašą (10 ir 11 straipsniai);

—

pageidautų, kad kompetentingos institucijos nebūtų tiesiogiai įpareigotos vykdyti užterštų sklypų išvalymą ir valdymą (13 str.);

—

mano, kad reikia, kad Europos Komisija apibrėžtų gaires, įskaitant ekonominiu požiūriu naudingas priemones, kurias valstybės narės galėtų pasinaudoti kurdamos savo priemonių programas.

1.1

Dirvožemis yra gyvybiškai svarbus žmogaus išlikimui. Jis yra būtinas kaip maistingųjų medžiagų ir vandens šaltinis, įvairių ciklų reguliatorius, daugelio organizmų gyvenimo terpė ir gyvybės palaikytojas žemės paviršiuje. Žmogui ir apskritai gamtai svarbiausia, kad dirvožemis galėtų kiek įmanoma geriau ir ilgiau atlikti šias savo funkcijas.

1.2

Visos ES valstybės narės susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis dirvožemio problemomis. Akivaizdu, kad kai kuriose Europos dalyse vyksta ir toliau vyks didelio masto ir nerimą keliantys dirvožemio degradacijos procesai.

1.3

Nors dirvožemis nejuda, dirvožemio sunykimas gali turėti tarpvalstybinių padarinių kurioje nors valstybėje narėje. Todėl Komitetas mano, kad pasiūlymas atitinka subsidiarumo principą. Be to, Komitetas pažymi, kad yra tik devynios valstybės narės, kurios parengė dirvožemio apsaugos politiką, ir kad šioje politikoje atsižvelgiama tik į kai kuriuos dirvožemio užterštumo aspektus. Be to, Komitetas mano, kad aplinkos apsaugos požiūriu yra daug priežasčių, dėl kurių būtina vykdyti dirvožemio politiką Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, dirvožemio tarša ir žmonių bei gyvūnų sveikata yra glaudžiai susijusios, todėl šiuo požiūriu dirvožemio politikai tenka svarbus vaidmuo. Be to, būtina Europos lygmeniu atsižvelgti į klimato kaitą ir Kioto susitarimus.

1.4

Dirvožemio apsaugos politika — sudėtingas klausimas. Europoje yra per 320 įvairaus dirvožemio, naudojamo skirtingiems tikslams, tipų. Dirvožemis gali atlikti aplinkos, ekonomines, socialines ir kultūrines funkcijas ir gali būti naudojamas žemės ūkyje, aplinkos apsaugos srityje, statybose, tiesiant kelius ir statant dambas. Todėl pavojus valstybių narių dirvožemiui yra labai įvairaus pobūdžio. Valstybėse narėse ar netgi tos pačios valstybės narės regionuose įgyvendinamos labai skirtingos priemonės. Be šių geografinių skirtumų, tarp Europos regionų yra ir klimato skirtumai. Šie skirtumai priklauso nuo vietos ir regionų valdžios institucijų atsakomybės šioje srityje.

1.5

Atsižvelgiant į šiuos didelius skirtumus ir sunkumus nustatant bendrus standartus, Komitetas mano, kad šiuo metu neįmanoma priimti visoms ES šalims vienodų kiekybinių standartų. Vis dėlto jis laikosi nuomonės, kad Komisijos pasiūlyta strategija yra pirmasis žingsnis siekiant artimiausiu metu susitarti dėl bendrų standartų. Siekiant užtikrinti veiksmingą dirvožemio apsaugą, reikėtų imtis tikslinių priemonių. Dirvožemio apsaugos politika visų pirma yra vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijos sritis.

1.6

Daugelyje valstybių narių už dirvožemio apsaugos politiką atsako vietos ir regionų valdžios institucijos. Todėl jos turi atlikti lemiamą vaidmenį rengiant naujus metodus ir priemones dirvožemio apsaugos srityje.

1.7

Europos Sąjunga savo ruožtu turi remti dirvožemio politiką ir skatinti ją įgyvendinti. Šios srities ES teisės aktų turi būti atsisakyta, jeigu jie nėra lankstūs ir nesuteikia valstybėms narėms am tikrą laisvę nustatyti savo dirvožemio politiką.

1.8

Komitetas pritaria strategijos tikslų įgyvendinimui ir mano, kad tai bus labai svarbus indelis nustatant lanksčią Europos Sąjungos politiką, kuria siekiama darnaus dirvožemio valdymo.

1.9

Komitetas mano, kad nustatant tikslus dėmesys skiriamas žinių apie dirvožemio procesus kaupimui ir būtinybei įtraukti valstybes nares. Valstybės narės raginamos imtis veiksmų kovojant su dirvožemio degradacija, tačiau nustatyti grėsmės vietoves, apibrėžti dirvožemio degradacijos mažinimo tikslus ir parinkti priemones šiems tikslams įgyvendinti yra pačių valstybių narių atsakomybė. Komitetas pritaria šiam požiūriui, kadangi jis leidžia į dirvožemio apsaugos problemą žiūrėti kaip į globalų procesą, o tai leidžia išryškinti vietos ir regiono dirvožemiui būdingas savybes.

1.10

Siekiant įgyvendinti strategiją, reikėtų reguliariai įvertinti, kiek su dirvožemiu susiję Bendrijos politikos kryptys ir teisės aktai padeda siekti Bendrijos dirvožemio tvarumo tikslų. Jei šis indelis yra nepakankamas, reikia atitinkamai pakeisti teisės aktus ir politiką. Siekiant šio tikslo, Komisija turėtų nedelsiant parengti veiksmų planą.

1.11

Todėl Komitetas mano, kad dirvožemio apsaugos strategijoje turėtų labiau atsispindėti sąsaja su kitomis strategijomis, kurios vykdomos įgyvendinat Bendrijos šeštosios aplinkosaugos veiksmų programą, ypač sąsaja su pesticidų naudojimo, atliekų ir jų tvarkymo bei paviršinio ir gruntinio vandens strategijomis.

1.12

Komitetas mano, kad siekiant užtikrinti darnų dirvožemio valdymą, labai svarbu skleisti žinias ir informaciją. Todėl reikėtų įvertinti tvariai visuomenei dėl dirvožemio kylančius pavojus, o kartu ir dirvožemio teikiamą naudą.

1.13

Priemonės, kurių ėmėsi valstybės narės, yra labai skirtingos (žr. 1.4 punktą). Komitetas mano, kad praktiniu požiūriu dirvožemio Europos Sąjungoje kokybė galėtų pagerėti, jei valstybės narės vykdydamos dirvožemio politiką dalintųsi savo patirtimi su kitomis valstybėmis narėmis. Todėl Komitetas ragina dirvožemio politiką vykdančias valstybes nares pasidalinti savo patirtimi su valstybėmis narėmis, dar nepriėmusiomis pagrindinių šią sritį reglamentuojančių taisyklių.

1.14

Komitetas mano, kad labai svarbu sukurti atvirą komunikacijos platformą, kuri leistų keistis informacija apie geriausią tinkamos dirvožemio apsaugos patirtį. Kadangi dirvožemio tipai yra skirtingi, būtina žinoti apie visas pasiteisinusias priemones.

1.15

Šia direktyva siekiama sudaryti ES degradavusio dirvožemio vietų sąrašą. Šiame dokumente pateikiamos rekomendacijos leidžiančios veikti visose valstybėse narėse skaidriai ir vienodai. Valstybės narės pačios nustato, ar tam tikrą regioną skelbti grėsmės vietove, kokių priemonių prireikus imtis ir tokių priemonių įgyvendinimo grafiką.

1.16

Komitetas yra įsitikinęs, kad sąrašą nustatanti direktyva, Komisijos siūlymu, skatina valstybes nares imtis veiksmų ir gali prisidėti prie darnaus Bendrijos dirvožemio valdymo kūrimo. Tai reiškia, kad ši direktyva turėtų būti lanksti ir neturėtų nustatyti jokių kiekio ar kokybės normų. Šios priemonės turėtų būti įgyvendinamos laisvanoriškai, taikant skatinimo ir patariamojo pobūdžio schemas. Be to, kovojant su biurokratija nederėtų didinti reikalavimų dokumentacijai. Tuo pat metu dabartiniai Komisijos pasiūlymai neturėtų būti vertinami kaip raginimas imtis toli siekiančių ES priemonių.

1.17

Komitetas mano, kad valstybės atsakomybė už aplinkosaugos standartų įgyvendinimą kartu su traukimu atsakomybėn — savininkų ir teršėjų — turi būti aukščiausias prioritetas. Kitaip tariant, reikia išaiškinti, kad taikant principą „teršėjas moka“, galima patraukti atsakomybėn ne tik teršėją, bet ir kitus už tai atsakingus subjektus. Komitetas pabrėžia, kad nacionaliniu lygmeniu turi būti nustatyta, kam galiausiai tenka atsakomybė.

1.18

Komitetas reiškia susirūpinimą dėl to, kad siekiant apibrėžti konkrečius siūlomos direktyvos reikalavimus, ypač nustatant dirvožemio užterštumo rizikos vertinimo kriterijus, reikia remtis komitetu pagal 1999/468/EB nutarimą (komitologija). Šiuo atveju reikia pasirinkti procedūrą, kuri atsižvelgia į visų susijusių suinteresuotų subjektų interesus ir užtikrina jų tinkamą dalyvavimą.

1.19

Direktyvos 16 straipsnyje nurodoma daug reikalavimų dėl vietos ir regionų valdžios institucijų informacijos pateikimo. Komitetas mano, kad savivaldybėms ir regionams tai neturėtų būti pernelyg didelė administracinė našta. Šiuo požiūriu reikėtų pabrėžti, kad šiam informacijos pateikimui skiriamas dėmesys, darbuotojai ir finansinės lėšos nebus naudojami kovai su dirvožemio degradacija, kuri turėtų būti prioritetinė.

1.20

Komitetas pritaria, kad dirvožemio apsaugos politika visais lygiais turi būti integruota į sektorių politiką ir teisės aktus (3 straipsnis). Kalbant apie sektorių politikos įgyvendinimą, reikėtų atsargiai vertinti privalomo dirvožemio patikrinimo remiantis turimais duomenimis (dirvožemio tyrimo) įvedimą. Dirvožemio patikrinimas būtinas tik pavojaus dirvožemiui atveju. Kadangi apibrėžiant politiką jau nustatyta griežta sistema, šie tyrimai ją įgyvendinant iš esmės yra nebereikalingi. Vykdant sudėtingas ir didelio masto akcijas, jau reikalauta pateikti ataskaitą apie poveikį aplinkai.

1.21

Komitetui kelia susirūpinimą vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkanti administracinė našta įpareigojant jas nustatyti grėsmės vietoves, kas dešimt metų persvarstyti grėsmės vietovių sąrašą (6 str.) ir peržiūrėti užterštų sklypų sąrašą (10 ir 11 straipsniai).

1.22

Komitetas pastebi, kad pasiūlymas priimti direktyvą apima nemažai pareigų, susijusių su registravimu ir ataskaitomis, bei nuostatas dėl planų ir programų rengimo, kurie galėtų būti privalomi atliekant strateginį poveikio aplinkai vertinimą, kurių įgyvendinimas dar labiau padidintų administracinę naštą. ES teisės aktuose reikia pagal galimybes atsisakyti planų ir programų, pagrįstų privalomu strateginiu poveikio aplinkai vertinimu.

1.23

Komiteto nuomone, plačiosios visuomenės dalyvavimas turėtų apsiriboti atvejais, kurie numatyti direktyvoje dėl informacijos, susijusios su aplinka.

1.24

Komitetas pageidautų, kad kompetentingos institucijos nebūtų tiesiogiai įpareigotos vykdyti užterštų sklypų išvalymą ir valdymą (13 str.). Šios institucijos užtikrina, kad išvalymas iš tikrųjų atliekamas. Visus šiuos aspektus reikėtų numatyti atsižvelgiant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus bei į dirvožemio būklės specifiką. Suprantama, kad kompetentingos institucijos yra atsakingos už užterštų sklypų tvarkymą.

1.25

Komitetas pritaria dirvožemio valymui siekiant jo funkcionalumo (1.1 ir 13.2 str.). Priemonės nustatomos atsižvelgiant į (dabartinę) dirvožemio paskirtį.

1.26

Poveikio tyrimas rodo, kad priemonės, kuriomis siekiama mažinti dirvožemio degradaciją visuomenei teikia labai daug papildomos naudos. Komitetas pritaria šiam požiūriui, tačiau atkreipia dėmesį, kad šiam tikslui pasiekti, visų pirma būtina dirvožemiui skirti pakankamai investicijų. Patirtis rodo, kad dirvožemio valymo projektų įgyvendinimas, ypač vietos savivaldose ir regionuose, stringa dėl nepakankamo finansavimo.

1.27

Komitetas mano, kad reikalavimas pateikti dirvožemio būklės ataskaitą (12 str.) yra Europos parama nustatant užterštus sklypus: ši ataskaita leis atnaujinti užterštų sklypų sąrašą, bus skaidrus informacijos šaltinis suinteresuotų valstybių narių piliečiams, norintiems įsigyti žemę, ir padės jiems išvengti ekonominių nuostolių. Tokiu būdu užtikrinamas principo „teršėjas moka“ laikymasis (4 str.).

1.28

Komitetas mano, kad, nustatant priemones dirvožemio funkcijoms išsaugoti, reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į socialinius ir ekonominius, bet ir į saugumo, archeologinio, geologinio ir geomorfologinio paveldo aspektus (8 str.).

1.29

Komitetas mano, kad Komisijos reikalavimas parengti nacionalinius finansavimo modelius atgaivinant apleistų pramoninių sklypų dirvožemius (13 str.) nepakankamai atsižvelgia į esamus specifinius regioninius (finansavimo) modelius, kurie jau pasitvirtino ligšiolinėje praktikoje. Baiminamasi, kad ES taisyklės šioje srityje veikiau bus kliūtis.

1.30

Komiteto nuomone, galimybės keistis informacija sudarymas yra viena svarbiausių Komisijos pateikto pasiūlymo nuostatų (17 str.). Vietos ir regionų valdžios institucijos, remdamosi sukauptomis praktinėmis žiniomis ir patirtimi bei patirtimi nustatant grėsmės vietoves, turėtų aktyviai dalyvauti keičiantis tokia informacija.

2.1

Komiteto manymu, reikia, kad Europos Komisija apibrėžtų ekonominiu požiūriu naudingas priemones, kurias valstybės narės galėtų pasinaudoti kurdamos savo priemonių programas. Valstybės narės, kurios dar nesukūrė dirvožemio politikos arba ją dar kuria, galės veiksmingai dirbti tik turėdamos reikiamą informaciją.

2.2

Komitetas siūlo ne nustatyti bendrus europinius reikalavimus pateikti duomenis, o valstybėms narėms sudaryti sąlygas teikti duomenis taikant savo sistemą ir leisti šia informacija naudotis Europos Komisijai (16 straipsnis).

2.3

Administracinė našta nustatant grėsmės vietas galėtų būti sumažinta susijusioje valstybėje narėje iš anksto atliekant greitą tyrimą galimoms grėsmėms dirvožemiui (arba tam tikroms jo vietoms) nustatyti (6 str.). Persvarstant rizikos vietovių sąrašą ir sudarant užterštų sklypų sąrašą, išsami peržiūra yra netikslinga. Pakaktų jį atnaujinti remiantis pateiktais kontrolės duomenimis.

2.4

Komitetas mano, kad reikėtų labiau sukonkretinti teminėje strategijoje paskelbtą Europos Komisijos tyrimų grafiką, nustatyti prioritetus ir terminus. Svarbiausiu prioritetu turėtų būti laikomas klimato kaitos poveikio dirvožemiui tyrimas. Galimas ar realus klimato kaitos poveikis pasireiškia greitu organinių medžiagų nykimu. Turint omenyje labai didelę organinių medžiagų reikšmę dirvožemiui, klimato kaita gali turėti rimtų pasekmių darniam dirvožemio valdymui.

1.

Valstybės narės nustato grėsmės vietoves ir sudaro jų sąrašą (žr. Komisijos dokumento b, c, ir e punktus);

2.

Europos Komisija pateikia 17 straipsnyje numatomą rekomendacijų rinkinį (žr. 10 rekomendaciją);

3.

Valstybės narės numato priemones (žr. Komisijos dokumento a, d, f ir g punktus).

30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/48

—

pritaria Komisijos teminei strategijai, kadangi ji apima integruotą ir visapusišką pesticidų koncepciją, kuri, be kita ko, skatina šioje srityje atlikti būtinus su aplinka susijusius pagerinimus;

—

apgailestauja, kad galiojančios nuostatos nepadėjo sustabdyti ilgus metus didėjančio pesticidų kiekio maisto produktuose; todėl pritaria ketinimui, vadovaujantis šia temine strategija, sustiprinti maisto produktuose esančių pesticidų kiekio stebėjimą;

—

mano, kad pasiūlyme priimti reglamentą dėl aplinkos apsaugos produktų patekimo į rinką numatant skirstymo zonomis sistemą nepakankamai atsižvelgta į kiekvienai zonai būdingus geologinius, geografinius ir hidrologinius veiksnius. Dėl šių skirtumų pavojingų pesticidų įsigėrimo ar išplovimo rizika yra nevienoda, ir tai turėtų atsispindėti teisės aktuose;

—

mano, kad Komisijos pasiūlymas dėl privalomo abipusio pesticidų pripažinimo atitinkamose zonose nėra geriausias sprendimas, kadangi tai gali lemti didesnę paviršinių vandenų taršą pesticidais;

—

mano, kad Reglamento (COM(2006) 388) teisinis pagrindas turi būti išplėstas įtraukiant su aplinkosauga susijusį Sutarties 175 straipsnį;

—

ragina parengti ilgalaikius kiekybinius tikslus, skirtus sumažinti pesticidų naudojimą.

1.1

pritaria Komisijos teminei strategijai, kadangi ji apima integruotą ir visapusišką pesticidų koncepciją, kuri, be kita ko, skatina šioje srityje atlikti būtinus su aplinka susijusius pagerinimus;

1.2

džiaugiasi, kad Komisija nuolat atnaujina su Europos maisto saugos tarnyba susijusius metodus ir funkcijas. Taip užtikrinama, kad šios srities ES nuostatos atitiktų naujausius mokslinius atradimus, o tai naudinga ir aplinkai, ir žmonių sveikatai;

1.3

pritaria teminės strategijos tikslams didinti aplinkos ir sveikatos apsaugos lygį apribojant pesticidų naudojimą ir skatinti mažiau kenksmingų alternatyvių medžiagų mokslinius tyrimus;

1.4

pasisako už tai, kad bandymų su gyvūnais metu gautiems duomenims nebūtų taikomos duomenų apsaugos nuostatos. Taip bus galima išvengti bereikalingų bandymų su gyvūnais ir kuo labiau sumažinti tokių bandymų skaičių;

1.5

pritaria, kad teminėje strategijoje turėtų būti numatytos pesticidų naudojimo gairės tais atvejais, kurie nebuvo numatyti iki šiol taikytuose Bendrijos teisės aktuose;

1.6

džiaugiasi, kad strategijoje numatytos priežiūros priemonės ir ataskaitos apie valstybių narių pažangą įgyvendinant teminės strategijos tikslus;

1.7

pripažįsta, kad sumaniai naudojant pesticidus galima gerokai padidinti produktyvumą; apie tai rašoma Komisijos poveikio įvertinime (SEC(2006)894), kuriame kartu pripažįstama, kad poveikis aplinkai naudojant šiuos produktus išlieka didelis;

1.8

taip pat pripažįsta, kad ES pesticidų pramonėje dirba labai daug žmonių; iš viso yra sukurta apie 26 000 darbo vietų; todėl džiaugiasi, kad, įgyvendinus teminę strategiją, kaip teigiama poveikio įvertinime, šioje srityje bus sukurta 3 000 papildomų darbo vietų, dėl to pelnas žemės ūkio srityje išaugs mažiausiai 380 mln. eurų ir bus užtikrinta, kad teminė strategija atitinka Lisabonos strategijos tikslus;

1.9

pritaria, kad šia strategija bus siekiama didinti pesticidų naudojimo saugumą tikrinant ir sertifikuojant įrenginius, skatinti saugų pesticidų laikymą ir platintojams bei profesionaliems naudotojams skirtas mokymo priemones. Taigi, veiksmingesnis pesticidų naudojimas bus naudingas visiems;

1.10

apgailestauja, kad galiojančios nuostatos nepadėjo sustabdyti ilgus metus didėjančio pesticidų kiekio maisto produktuose; todėl pritaria ketinimui, vadovaujantis šia temine strategija, sustiprinti maisto produktuose esančių pesticidų kiekio stebėjimą ir ragina griežtai tikrinti, ar nėra pesticidų likučių importuojamuose maisto produktuose ir pašaruose, ypač atvežtuose iš tų šalių, kuriose pesticidų naudojimo apribojimai gali būti ne tokie griežti;

1.11

pritaria, kad pasiūlyme priimti pagrindų direktyvą dėl tausaus pesticidų naudojimo būtų pateikiama nuorodų į vandens pagrindų direktyvą. Tai sustiprintų ES aplinkosaugos priemonių nuoseklumą; todėl ragina Komisiją, kad pasiūlyme priimti reglamentą dėl augalų apsaugos priemonių pateikimo į rinką taip pat būtų nuorodų į vandens pagrindų direktyvą;

1.12

visiškai pritaria Komisijos pageidavimui Europos Sąjungoje stiprinti konkurencingumą, spartų vystymąsi ir laisvą prekybą, tačiau mano, kad aplinkos apsauga ir žmonių sveikata turi būti svarbiausias pesticidų teminės strategijos tikslas;

1.13

todėl mano, kad pasiūlyme priimti reglamentą numatyta rekomendacija dėl privalomo abipusio registracijos pripažinimo, taikomo trims registracijos zonoms, yra netinkama, kadangi prieštarauja esamoms nuostatoms. Tai pačiai zonai priklausančiose valstybėse narėse gali būti skirtingos sąlygos, todėl valstybės narės privalės ir toliau taikyti griežtesnius pesticidų standartus. Pavyzdžiui, daugelyje valstybių narių neapdorotas požeminis vanduo vartojamas kaip geriamasis vanduo. Nustačius privalomą iki šiol draustų pesticidų įvedimą, iškiltų grėsmė tokiai praktikai ir tai turėtų sunkių ekonominių padarinių vietos ir regionų valdžios institucijoms bei valstybėms narėms. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad galimybė gerti geros kokybės vandenį iš čiaupo gerina gyvenimo kokybę;

2.1

Komitetas mano, kad, numatant skirstymo zonomis sistemą, nepakankamai atsižvelgta į kiekvienai zonai būdingus geologinius, geografinius ir hidrologinius veiksnius. Dėl šių skirtumų pavojingų pesticidų įsigėrimo ar išplovimo rizika yra nevienoda, ir tai turėtų atsispindėti teisės aktuose; apgailestauja, kad skirstant zonomis neatsižvelgiama į esamus standartus, reglamentuojančius pesticidų naudojimą valstybėse narėse. Jei išliktų skirstymo zonomis metodas, tai reikėtų bent jau numatyti daugiau zonų. Jeigu bus priimta skirstymo zonomis sistema, atsižvelgiant į vartotojų ir aplinkos apsaugą, reikės išspręsti abipusio augalų apsaugos priemonių leidimo klausimą kaimyniniuose, tačiau skirtingoms zonoms priklausiančiuose regionuose;

2.2

mano, kad Komisijos pasiūlymas dėl privalomo abipusio pesticidų pripažinimo atitinkamose zonose nėra geriausias sprendimas, kadangi tai gali lemti didesnę paviršinių vandenų taršą pesticidais. Dėl to iškiltų pavojus vandens organizmams ir tam tikromis sąlygomis unikalioms šių regionų paukščių ir stuburinių gyvūnų populiacijoms; pastebi, kad šis požiūris neatitinka vandens pagrindų direktyvos bendrojo reikalavimo — nepabloginti vandens išteklių būklės;

2.3

mano, kad abipusiu pripažinimu siekiami tikslai galėtų būti įgyvendinti atitinkamoms zonoms priklausančioms valstybėms narėms glaudžiau bendradarbiaujant ir keičiantis duomenimis siekiant paskatinti kitoje šalyje patvirtintų išteklių patikrinimą; todėl mano, kad privalomas abipusis pesticidų pripažinimas yra netinkama priemonė; laikosi požiūrio, kad, jeigu ši priemonė bus palikta, skirstymo zonomis pasekmes reikėtų tiksliau nušviesti, bet kuriuo atveju tas zonas reikėtų derinti pagal jų savybes;

2.4

reikalauja taikyti griežtesnius aplinkosaugos kriterijus, kadangi ligšiolinių kriterijų nepakanka norint išlaikyti esamą aukštą apsaugos lygį; vis dėlto pritaria tam, kad registruojant veikliąsias medžiagas būtų pradėti taikyti atmetimo kriterijai. Atsižvelgiant į pasekmes sveikatai, šie kriterijai yra priimtini;

2.5

mano, kad Reglamento (COM(2006) 388 final) teisinis pagrindas turi būti išplėstas įtraukiant su aplinkosauga susijusį Sutarties 175 straipsnį. Tai turėtų reikšmės ateityje svarstant aiškinimo klausimus ir valstybių narių taikomas aplinkosaugos priemones;

2.6

remia pasiūlymą įdiegti principą, pagal kurį kai kurios augalų apsaugos priemonės būtų pakeistos mažiau pavojingomis medžiagomis arba alternatyviais, ne cheminiais metodais;

2.7

ragina pagerinti kriterijus, skirtus nustatyti galimus pakaitalus, kad būtų galima pakeisti daugiau medžiagų. Reikia patobulinti ir taisykles, kad valstybės narės galėtų pakeisti augalų apsaugos priemones remdamosi jose esančių priedų savybių vertinimu;

2.8

ragina nuosekliai įtraukti į reglamento ypatingos grėsmės medžiagų grupę tuos pesticidus, kurie gali įsigerti į požeminius vandenis;

2.9

ragina pirmą kartą po 10 metų pratęsus leidimus augalų apsaugos priemonėse naudoti veikliąsias medžiagas, jų nepratęsti neribotam laikui. Visai nepratęsus leidimų gali atsirasti neigiamų padarinių aplinkai ir sveikatai, jei, pavyzdžiui, bus nustatyti nauji reikalavimai duomenims arba naujos vertinimo gairės;

2.10

nepritaria švelnesnės registravimo procedūros, skirtos augalų apsaugos priemonių, turinčių „mažos grėsmės“ veikliųjų medžiagų, įvedimui. Visos augalų apsaugos priemonės gali kelti tam tikrą grėsmę žmogui ir gamtai, todėl joms reikia taikyti griežtą registravimo procedūrą;

2.11

rekomenduoja, kad pesticidų pardavimą ir platinimą stebėtų pripažinta kompetentinga tarnyba arba profesionalūs medicinos darbuotojai;

2.12

ragina, laikantis 6-osios pagrindų programos, parengti ilgalaikius kiekybinius tikslus, skirtus sumažinti pesticidų naudojimą, ir skatinti gamybos metodus, kuriuos taikant būtų naudojama mažai pesticidų arba jie būtų visai nenaudojami, kaip tai daroma ekologiniuose ūkiuose;

2.13

ragina į Reglamento 21 ir 43 straipsnius įtraukti tiesioginę nuorodą į vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį;

2.14

džiaugiasi plačiu konsultacijų procesu, vykusiu rengiant teminę strategiją, į kurį buvo įtrauktos vietos ir regionų valdžios institucijos; pritaria, kad vietos ir regionų valdžios institucijos būtų įtrauktos į ekspertų grupes, kurių užduotis — teikti konsultacijas apie geriausios praktikos pavyzdžius ir stebėti teminės strategijos įgyvendinimą. Vietos ir regionų valdžios institucijas reikėtų įtraukti ir į nacionalinių veiksmų planų rengimą bei įgyvendinimą. Puikiai žinodamos vietos sąlygas, jos galėtų deramai prisidėti prie minėtų dalykų įgyvendinimo, į kuriuos turėtų įtraukti ir pilietinę visuomenę.

30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/53

—

pritaria Komisijos iniciatyvai skatinti skaidrumą. Didesnis skaidrumas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad Europos institucijos ir toliau išliktų atskaitingos, demokratiškos ir veiksmingos bei atsižvelgtų į piliečių poreikius; turint tai omenyje, primena, kad, jei ES nori iš tikrųjų padidinti savo demokratinį teisėtumą, būtina didesniu mastu įtraukti vietos ir regionų veikėjus į ES teisėkūros ir sprendimų priėmimo procesus;

—

tačiau apgailestauja, jog vietos ir regionų aspektas neminimas šioje iniciatyvoje, ir ragina Komisiją labiau į jį atsižvelgti;

—

pabrėžia, jog ES yra daugiapakopė institucijų partnerystė, kurioje vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvauja Europos sprendimų priėmimo procese nacionaliniu ir Europos lygmenimis;

—

yra įsitikinęs, jog reikia dar kartą pabrėžti, kad būtina skirti ES institucijų konsultavimąsi su išrinktomis vietos ir regionų valdžios institucijomis nuo konsultavimosi su lobistinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis specialiems interesams;

—

džiaugiasi, kad Europos Komisija įdiegė nuolatinį ir sistemingą dialogą su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir jų Europos bei nacionalinėmis asociacijomis tose srityse, kuriose jos atsako už teisės aktų perkėlimą ir įgyvendinimą, tačiau mano, kad šį dialogą dar galima tobulinti;

—

džiaugiasi, kad pradėjus registruoti lobistines organizacijas, padidėtų skaidrumas;

—

tačiau nėra įsitikinęs, kad savanoriška registracija galėtų užtikrinti pakankamą skaidrumą;

—

yra įsitikinęs, kad svarbu užtikrinti veiksmingą ir paprastą registracijos procedūrą ateityje. Registrą turėtų tvarkyti Europos Komisija;

—

remia Komisijos siekį sustiprinti skaidrumą ES lėšų panaudojimo srityje ir ragina valstybes nares administruoti lėšas pagal „pasidalijamojo valdymo principą“. ES finansavimo skaidrumas yra naudingas patiems lėšų gavėjams.

1)

kadangi skaidrumas yra vienas svarbiausių demokratijos, kuriai būdingas daugiapakopis valdymas, elementų;

2)

kadangi svarbu daugiau dėmesio skirti subsidiarumo, proporcingumo ir artumo principams, siekiant sukurti paprastus ir aiškius Europos teisės aktus, kuriuos lengvai suprastų Europos piliečiai;

3)

kadangi gyvybiškai svarbu užtikrinti, jog vietos ir regionų veikėjai būtų visiškai įtraukti į diskusijas, visų pirma padedant Regionų komitetui, sprendžiant pagrindinius Europos darbotvarkės klausimus;

4)

kadangi regionų ir vietos valdžios institucijos, jei bus tinkamai įtrauktos į teisėkūros procesą, galės atlikti pagrindinį vaidmenį perkeliant tesės aktus ir juos įgyvendinant savo vietovėse;

1.1

pritaria Komisijos iniciatyvai skatinti skaidrumą. Europos skaidrumo iniciatyvos įgyvendinimo pradžia yra svarbus Komisijos žingsnis skatinant skaidrų Europos institucijų funkcionavimą. Didesnis skaidrumas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad Europos institucijos ir toliau išliktų atskaitingos, demokratiškos ir veiksmingos bei atsižvelgtų į piliečių poreikius; todėl primena, kad, jeigu ES nori iš tikrųjų padidinti savo demokratinį teisėtumą, būtina didesniu mastu įtraukti vietos ir regionų veikėjus į ES teisėkūros ir sprendimų priėmimo procesus;

1.2

mano, jog skaidrumo iniciatyva Europos Komisija pradėjo būtinus debatus ir yra įsitikinęs, jog svarbu, kad šie debatai vyktų šiuo metu — apmastymų ir diskusijų dėl Europos ateities laikotarpiu, kadangi sprendimus priimantys pareigūnai turi užtikrinti ir parodyti, jog ES veikia pagal demokratijos principus ir veiksmingai. Skaidrumo užtikrinimas yra vienas pagrindinių būdų, priartinančių Europą prie jos piliečių;

1.3

tačiau apgailestauja, kad vietos ir regionų aspektas neminimas šioje iniciatyvoje, ir ragina Komisiją labiau į tai atsižvelgti; primena Komisijos teiginį Baltojoje knygoje, skirtoje Europos valdymui (2001 m.), jog ji užtikrins, kad formuojant politiką bus atsižvelgta į regionų ir vietos patirtį ir sąlygas;

1.4

džiaugiasi 2006 m. antroje pusėje Suomijos pirmininkavimo metu priimtu sprendimu siekti didesnio Tarybos darbo skaidrumo. Labai teigiamas pokytis yra tai, jog Taryba sutiko, kad sprendimų priėmimas ir prieiga prie jos dokumentų būtų atviresni; tačiau mano, kad tai tik pirmasis žingsnis teisinga kryptimi ir ragina Tarybą siekti, kad jos svarstymai taptų vieši. Tik taip piliečiai galės sekti sprendimų priėmimo procesą;

1.5

mano, kad sąvoka „neskaidri lobistinė veikla“ turi būti apibrėžta kuo tiksliau siekiant turėti galimybę kontroliuoti lobistų veiklą ir nustačius pažeidimus skirti sankcijas;

1.6

mano, kad išsikėlus skaidrumo tikslą turi būti siekiama priartinti Europos Sąjungą prie jos piliečių; jeigu norime propaguoti skaidrumą ir tokiu būdu sumažinti atotrūkį tarp Europos institucijų ir piliečių, RK nuomone, nepaprastai svarbu skatinti priemones, panašias į tas, kurios buvo naudojamos įgyvendinant D planą (demokratija, dialogas ir diskusijos), kurios europiečiams, ir ypač jaunimui (nes būtent toks yra Jaunimo forumo tikslas) skleistų informaciją apie Sąjungos veiklą ir kompetencijos sritis.

2.1

pabrėžia, kad ES yra daugiapakopė institucijų partnerystė, kurioje vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvauja Europos sprendimų priėmimo procese nacionaliniu ir Europos lygmenimis. Geriausias būdas užtikrinti, kad naujoji ES teisė yra reikalinga ir įgyvendinama — atitinkamais klausimais konsultuotis su vietos ir regionų valdžios institucijomis, stiprinti dialogą ir dalyvavimo bei sprendimų priėmimo galimybes. Šios institucijos yra atsakingos už ES politikos įgyvendinimą ir perkėlimą į nacionalinę teisę, todėl atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant skaidrumą;

2.2

tačiau pripažįsta, kad ne tik Europos Sąjunga privalo užtikrinti skaidrumą. Valstybės narės, taip pat ir RK bei visi valdžios lygmenys, kuriems jis atstovauja, turėtų būti veiksmingų ir demokratiškų viešojo administravimo institucijų pavyzdys. Todėl vietos ir regionų valdžios institucijos valstybėse narėse turėtų siekti užtikrinti skaidrumą savo administracijose.

3.1

yra įsitikinęs, jog reikia dar kartą pabrėžti, kad būtina skirti ES institucijų konsultavimąsi su išrinktomis vietos ir regionų valdžios institucijomis ir jų asociacijomis nuo konsultavimosi su lobistinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis specialiems interesams; pabrėžia, kad kartu su jo atstovaujamomis vietos ir regionų valdžios institucijomis jis yra Europos valdžios struktūros dalis, todėl turėtų būti tiesiogiai įtrauktas į visas Europos Komisijos iniciatyvas, skirtas tobulinti Sąjungos skaidrų sprendimų priėmimo procesą;

3.2

ragina Europos Komisiją prie kiekvieno teisės akto pasiūlymo, turinčio įstatymo galią ar jos neturinčio, pridėti ruošiant tą pasiūlymą įvykusių posėdžių ir gautų dokumentų sąrašą;

3.3

pabrėžia, jog struktūruotas Komisijos dialogas su vietos ir regionų vyriausybių asociacijomis, kuris buvo vystomas remiantis Baltąja knyga apie Europos valdymą, yra svarbus žingsnis, leidžiantis faktiškai įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas; džiaugiasi tokiu pokyčiu ir pažymi, jog šioje veikloje jam tenka atlikti pagrindinį vaidmenį;

3.4

džiaugiasi, jog Europos Komisija įdiegė nuolatinį ir sistemingą dialogą su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir jų Europos bei nacionalinėmis asociacijomis tose srityse, kuriose jos atsako už teisės aktų perkėlimą ir įgyvendinimą. Svarbu nuolat plėtoti šį dialogą, kad jis būtų abiem šalims visapusiškai naudingas; todėl ypatingai pabrėžia būtinybę stiprinti minėtą dialogą, kai teikiami teisės aktų pasiūlymai, susiję su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

3.5

įsitikinęs, kad šio dialogo organizavimo nuostatas galima patobulinti, todėl siūlo:

3.6

ragina Komisiją tobulinti priemones, skirtas teikti atsiliepimus apie nuomones, kuriose pateikiami konkretūs atsakymai į Komisijos prašymą suteikti konsultaciją ir realūs pasiūlymai, kuriuose atsižvelgiama į regioninius ir vietinius interesus. Be to, Komisija turėtų bent jau išdėstyti arba paaiškinti priežastis, dėl kurių neatsižvelgia į Komiteto rekomendacijas;

3.7

mano, jog minimalių konsultavimosi standartų įdiegimas 2002 m. atvėrė naujas galimybes plačiai konsultuotis su suinteresuotais subjektais ir atlikti išsamų poveikio vertinimą prieš pateikiant teisės aktų pasiūlymus. Šiuose standartuose ypatingas dėmesys skiriamas vietos ir regionų valdžios institucijoms, o tai patvirtinta ir Regionų komiteto bei Komisijos bendradarbiavimo susitarime. Svarbu, kad būtų konsultuojamasi laiku ir suteiktiant galimybę suinteresuotiems subjektams pateikti atsiliepimus apie teisės aktų pasiūlymus;

3.8

pageidauja, jog lygiagrečiai struktūruotam dialogui su vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijomis, Komitetui padedant būtų vystomos ir kitos tiesioginio konsultavimosi su miestais ir regionais formos teisės aktų rengimo pradiniame etape siekiant, kad šių suinteresuotų subjektų balsas būtų girdimas nuolat, o ne epizodiškai rengiant teisės aktų pasiūlymus; todėl primena, kad šios konsultacijos jau buvo numatytos 2002 m. Komisijos iniciatyvoje dėl konsultavimosi su suinteresuotais subjektais būtiniausių standartų, ir Komiteto buvo prašoma šioje veikloje imtis aktyvaus vaidmens organizuojant konsultacijas Komisijos (4) pavedimu;

3.9

apgailestauja, kad Žaliojoje knygoje dėl Europos skaidrumo iniciatyvos, kaip ir naujoje poveikio tyrimo analizėje, nepakankamai pabrėžiama teritorinio aspekto svarba; todėl ragina Komisiją konsultacijas su vietos ir regionų valdžios institucijomis laikyti transversaliu darbo būdu įgyvendinant daugiapakopį valdymą, o konsultacinį metodą, kurį ji jau sėkmingai taiko įgyvendindama sanglaudos politiką, įtraukti į visas politikos kryptis, kurios darys poveikį vietos ir regionų lygmeniu;

3.10

yra įsitikinęs, kad poveikio įvertinimai turi atlikti svarbų vaidmenį mažinant administracinę naštą, kurią sukuria ES teisės aktai vietos ir regionų valdžios institucijoms, kaip teigiama nuomonėje dėl geresnės teisėkūros (CdR 121/2005);

3.11

pakartoja savo nuomonę, kad preliminariame vertinime be teisės akto pasiūlymo tikslo ir tinkamų politinių priemonių analizės taip pat turi būti teisės akto finansinio poveikio vietos ir regionų lygmeniu analizė.

4.1

džiaugiasi, kad pradėjus registruoti lobistines organizacijas, padidėtų skaidrumas. Kaip ES valdymo sistemos dalis, RK ir jo nariai patys yra lobistinės veiklos taikinys, todėl sutinka, jog registracijos ir (arba) akreditacijos sistema galėtų padidinti ES politinio proceso skaidrumą;

4.2

pabrėžia, kad dėl demokratinio teisėtumo vietos ir regionų valdžios institucijos ir jų asociacijos aiškiai skiriasi nuo komercinių lobistų ar specialių interesų grupių. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra Europos valdymo struktūros dalis. Registruojant į šį skirtumą turėtų būti atsižvelgta. Todėl vietos ir regionų valdžios institucijos neturėtų būti registruojamos kaip lobistinės organizacijos tokia tvarka, kuri galėtų panaikinti ribą, skiriančią jų vaidmenį nuo kitų sąraše esančių organizacijų vaidmens;

4.3

tačiau nemano, kad savanoriška registracija galėtų užtikrinti pakankamą skaidrumą. Taikant savanorišką sistemą visuomenė ir toliau abejotų ir nepasitikėtų institucijų konsultacijomis su privačiais subjektais. Tik įregistruotoms lobistinėms organizacijoms turėtų būti suteikta teisė patekti į bet kurią ES instituciją, kaip kad jau yra Europos Parlamento atveju;

4.4

yra įsitikinęs, kad svarbu užtikrinti veiksmingą ir paprastą registracijos procedūrą ateityje. Registrą turėtų tvarkyti Europos Komisija. Turėtų būti tik viena tarnyba, atsakinga už registravimąsi visose ES institucijose, ir registruotis turėtų visa organizacija, o ne pavieniai lobistai. Kadangi Komitetas jau turi informacijos apie vietos ir regionų valdžios institucijas ir jiems atstovaujančias asociacijas, nėra reikalo kiekvienai regionų ar vietos valdžios institucijai ar asociacijai registruotis atskirai. RK galėtų šią informaciją perduoti Komisijai, kad ji būtų įrašyta į tam tikrą registro dalį;

4.5

mano, kad reikėtų patikslinti, kokius duomenis ir kaip dažnai turėtų pateikti lobistai, ir kokios apimties duomenys laikytini pakankamais.

5.1

remia Komisijos siekį sustiprinti skaidrumą ES lėšų panaudojimo srityje ir ragina valstybes nares administruoti lėšas pagal „pasidalijamojo valdymo principą“, ypač struktūrinių fondų projektus, skirtus gerinti keitimąsi geriausia patirtimi. ES finansavimo skaidrumas yra naudingas patiems lėšų gavėjams;

5.2

džiaugiasi Komisijos iniciatyva sukurti interneto svetainę, kurioje būtų pateikta informacija apie projektų ir programų lėšų gavėjus. Kad galėtų pateikti tokią informaciją, kuri būtų palyginama ir todėl skaidri visų ES valstybių narių piliečiams, Komisija turėtų atitinkamus duomenis skelbti centralizuotai. Europos piliečiams taip pat būtų naudinga galimybė susipažinti su informacija apie įgytą patirtį ir iniciatyvas „žmogiškuoju veidu“;

5.3

pritaria Žaliojoje knygoje pateiktam pasiūlymui sukurti bendras ES taisykles, pagal kurias būtų skelbiama informacija apie Bendrijos lėšų panaudojimą;

6.1

džiaugiasi, kad nuo 2001 m. Komisija leidžia susipažinti su neskelbtais ES institucijų ir organizacijų dokumentais, sukūrusi dokumentų registrą arba pagal individualius prašymus, ir pabrėžia, kad 2002 m. Komisija ėmėsi tolesnių veiksmų įdiegdama Gero administracinio elgesio kodeksą, kuriame nustatytos visuomenės prieigos prie dokumentų taisyklės. Abi iniciatyvos yra svarbus žingsnis siekiant užtikrinti Europos Komisijos skaidrumą;

6.2

laukia Reglamento Nr. 1049 planuojamo peržiūrėjimo ir ketina prisidėti prie šio proceso.

30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/58

—

pritaria Komisijos komunikatui, ypač siūlomam strategijos, skirtos veiksmingai remti vaiko teises ir apsaugą ES vidaus ir išorės politikoje bei remti valstybių narių pastangas šioje srityje, sukūrimui;

—

džiaugiasi Vaikų teisių padalinio įsteigimu Komisijoje ir pažymi, kad Vaiko teisių koordinatoriui yra suteiktas svarbus vaidmuo užtikrinant strategijos sėkmingą įgyvendinimą, tačiau tikisi, kad šiam koordinatoriui bus skirta pakankamai lėšų, pakankamas statusas ir politinis svertas, kad būtų užtikrinti tikslų, kuriuos jis turi pasiekti, įgyvendinimas; ragina išaiškinti, koks bus koordinatoriaus vaidmuo ir kaip jis papildys nacionaliniu lygiu vykdomą veiklą;

—

apgailestauja, kad neskiriama daugiau dėmesio nelydimų nepilnamečių, mergaičių, vaikų su negalia, migrantų, prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių vaikų padėčiai tiek ES, tiek pasaulyje; taip pat pirmiau nurodytų vaikų priežiūrai ir apsaugai;

—

pažymi, kad strategija gali padėti pagrindą veiksmingesnei sprendimų priimančių pareigūnų, vietos ir regionų valdžios institucijų ir ne vyriausybinių organizacijų partnerystei Europos ir nacionaliniu lygmenimis;

—

tačiau apgailestauja, jog Komunikate nepripažįstamas išskirtinis vietos ir regionų valdžios vaidmuo teikiant paslaugas vaikams ir ginant jų teises ir pabrėžia, kad šios institucijos nori ir gali būti strategijos įgyvendinimo partneriais;

—

pataria skirti finansinius ir žmogiškuosius išteklius bei prisiimti politinius įsipareigojimus šio Komunikato įgyvendinimui ir Žaliosios knygos bei strategijos plėtojimui ir siūlo Europos Parlamentui pagalvoti apie specialios priemonės sukūrimą strategijai ir joje siūlomiems veiksmams finansuoti.

1)

pagal JT vaiko teisių konvenciją vaikai apibrėžiami kaip18 metų neturintys asmenys;

2)

visos valstybės narės ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, nei Europos Komisija, nei Europos Sąjunga negali jos pasirašyti;

3)

ES steigimo sutartyse yra nedidelis skaičius vaiko teises reglamentuojančių teisinių nuostatų; tai turi įtakos galimoms biudžeto lėšoms;

4)

pripažįstamas šeimos, ypač tėvų, pagrindinis vaidmuo ir valstybių narių įsipareigojimas padėti tėvams prižiūrint ir auklėjant vaikus;

5)

vaiko teisių skatinimas ir apsauga bei lygiateisės ir vaikams palankios visuomenės sukūrimas yra esminės svarbos Europos Sąjungos ateičiai;

6)

vaikų ir jaunimo — ankstyvame etape — įtraukimas valstybiniu lygiu vaidina esminį vaidmenį plėtojant lygiateisiškumu grindžiamą ir demokratinę visuomenę;

7)

regionų ir vietos valdžios institucijos turi labai gerą galimybę prisidėti prie vaiko teisių skatinimo ir apsaugos, turint omenyje jų atsakomybę už jaunimo fizinę aplinką, viešojo transporto priemones ir teises į mokslą, sveikatos apsaugą, į žaidimus ir poilsį, galimybę patekti į darbo rinką; taip pat ir jo vaidmeniui atliekant vaikų gyvenimo sąlygų stebėseną, pavyzdžiui, per socialinę paramą ir duomenų rinkimą;

1.1

pritaria Komisijos komunikatui, ypač siūlomam strategijos, skirtos veiksmingai remti vaiko teises ir apsaugą ES vidaus ir išorės politikoje bei remti valstybių narių pastangas šioje srityje, sukūrimui;

1.2

pripažįsta, kad investavimas į vaikus šiandien yra investavimas į mūsų ateitį ir tolesnis Europos integracijos gilinimas ir stiprinimas;

1.3

apgailestauja, jog ES konstitucinės sutarties priėmimo procesas atsidūrė aklavietėje, turint omenyje, kad Pagrindinių teisių chartijoje ir Sutartyje dėl Konstitucijos Europai vaiko teisės yra aiškiai pripažįstamos;

1.4

džiaugiasi, jog pripažįstama, kad valstybės narės yra įpareigotos laikytis tarptautinių sutarčių, ypač Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (JTVTK), kurią ratifikavo visos valstybės narės; tačiau apgailestauja, kad jame nėra stipriau akcentuojama, jog būtina, kad valstybės narės suvoktų, jog jos turi skubiai įgyvendinti dabartinius Europos ir tarptautinius įsipareigojimus vaiko teisių srityje;

1.5

džiaugiasi, jog pripažįstama, kad beveik visuotinis JTVTK ratifikavimas pasaulio mastu yra itin solidus Europos Komisijos ir ne ES šalių tarpusavio įsipareigojimų pagrindas, tačiau apgailestauja, kad Komunikate nesiremiama galimybe panaudoti tą faktą, kad visos ES valstybės narės ratifikavo JTVTK, kaip valstybių narių tarpusavio įsipareigojimų pagrindą;

1.6

džiaugiasi Vaikų teisių padalinio įsteigimu Komisijoje ir pažymi, kad Vaiko teisių koordinatoriui yra suteiktas svarbus vaidmuo užtikrinant strategijos sėkmingą įgyvendinimą, tačiau tikisi, kad šiam koordinatoriui bus skirta pakankamai lėšų, pakankamas statusas ir politinis svertas, kad būtų užtikrinti tikslų, kuriuos jis turi pasiekti, įgyvendinimas; ragina išaiškinti, koks bus koordinatoriaus vaidmuo ir kaip jis papildys nacionaliniu lygiu vykdomą veiklą;

1.7

palaiko Komisijos numatytus artimiausiu veiksmus, skirtus spręsti kai kurias skubias problemas, pirmiausia skirti vieną šešiaženklį telefono numerį visoje ES vaikų pagalbos linijai ir vieną numerį vaikų karštajai linijai, skirtai dingusiems ir seksualiai išnaudojamiems vaikams, ir yra įsitikinęs, kad šiuos veiksmus galima būtų papildyti bendrai suderintu protokolu, susijusiu su tarptautiniu vaikų grobimu. Be to, yra įsitikinęs, kad naujųjų vaikų pagalbos linijų nereikėtų dubliuoti, tačiau nacionaliniu ir regionų lygiu veikiančias pagalbos linijas vertėtų papildyti, ir kad keitimasis gera praktika turėtų padėti įsteigti tokias tarnybas;

1.8

pažymi, kad Komunikate nenurodyta, jog strategijoje bus išdėstyti tik būtiniausi reikalavimai ir išsamūs tikslai su aiškiais uždaviniais ir jų įgyvendinimo terminai;

1.9

pažymi, kad šiuo metu nėra sukurtos sistemos išsamių, palyginamų ir nuoseklių duomenų apie rodiklius rinkimui valstybėse narėse; primena, taikant atvirojo koordinavimo metodą, šiuo metu yra plėtojamas rodiklis (ar rodiklių grupė), susijęs su vaiko gerove, bei statistiniai duomenys apie su pajamomis susijusiu skurdu, materialiniu nepritekliumi ir būstu, ir daugelis įvairių duomenų grupių valstybių narių ir regionų/vietos lygmenimis.

1.10

pabrėžia, jog vaikai sudaro įvairialypę grupę, jų poreikiai skiriasi, pvz., priklausomai nuo jų amžiaus, sugebėjimų, tautybės ir šeimos sandaros;

1.11

apgailestauja, kad neskiriama daugiau dėmesio nelydimų nepilnamečių, mergaičių, vaikų su negalia, migrantų, prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių vaikų padėčiai tiek ES, tiek pasaulyje; taip pat pirmiau nurodytų vaikų priežiūrai ir apsaugai;

1.12

apgailestauja, kad neminimas geros kokybės ankstyvas vaikų iki šešerių metų lavinimas. nepaisant to, kad „vaikų priežiūros“ paslaugos yra ilgalaikis ir prioritetinis ES politikos tikslas, bus patvirtinti ES kiekybiniai planiniai rodikliai;

1.13

pažymi, kad strategija gali padėti pagrindą veiksmingesnei sprendimų priimančių pareigūnų, vietos ir regionų valdžios institucijų ir ne vyriausybinių organizacijų partnerystei Europos ir nacionaliniu lygmenimis;

1.14

tačiau apgailestauja, jog Komunikate nepripažįstamas išskirtinis vietos ir regionų valdžios vaidmuo teikiant paslaugas vaikams ir ginant jų teises ir pabrėžia, kad šios institucijos nori ir gali būti strategijos įgyvendinimo partneriais;

1.15

pabrėžia, kad rengiant strategiją derėtų visapusiškai laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų;

1.16

pritaria teiginiui, jog „vaiko gyvenamoji vieta taip pat turi įtakos jo padėčiai“. vaikai gali būti socialiai nuskriausti dėl neturėjimo galimybių gauti geros kokybės išsilavinimo, sveikatos priežiūros, viešojo transporto paslaugų, žaidimo ir poilsio galimybių; dėl neturėjimo prieigos prie informacijos ir galimybių dalyvauti pilietinės visuomenės gyvenime ir norėtų, kad būtų skiriama daugiau dėmesio padėčiai miestuose, priemiesčiuose ir kitose konkrečiose valstybių narių nurodytose vietovėse;

1.17

pabrėžia, kad daugelis vietos ir regionų valdžios institucijų tiesiogiai finansuoja ir įgyvendina Vystymo politika trečiosiose šalyse remdamos infrastruktūrą ir pagrindines paslaugas, vykdydamos porinius projektus su valdžios institucijomis, dalindamosi patirtimi ir perduodamos savo įgūdžius ir kad šiame darbe yra galimybė daugiau dėmesio skirti vaikų teisėms;

1.18

džiaugiasi, kad pripažįstama, jog vaikai turi teisę išreikšti savo nuomonę jų gyvenimui įtaką darančiais klausimai; ir džiaugiasi siūlymu įtraukti vaikus į strategijos kūrimą. Regionų ir vietos valdžios institucijų bei vaikų organizacijų įtraukimas į šį darbą turės didelę įtaką šio darbo sėkmingumui;

1.19

džiaugiasi neseniai paskelbta Jungtinių Tautų atlikta smurto prieš vaikus studija (1). Pranešime „valstybės raginamos uždrausti visų formų smurtą prieš vaikus, visomis aplinkybėmis, įskaitant kūno bausmes, žalingą tradicinę praktiką — ankstyvas priverstines vedybas, moters lytinių organų žalojimą, vadinamuosius garbės nusikaltimus — seksualinę prievartą ir kankinimus bei kitą nežmonišką ar žeminantį elgesį ar būti taip baudžiamam“ (2); siūlo į šios studijos išvadas be išlygų atsižvelgti rengiant Strategiją.

2.1

pataria skirti finansinius ir žmogiškuosius išteklius bei prisiimti politinius įsipareigojimus šio Komunikato įgyvendinimui ir Žaliosios knygos bei strategijos plėtojimui ir siūlo Europos Parlamentui pagalvoti apie specialios priemonės sukūrimą strategijai ir joje siūlomiems veiksmams finansuoti;

2.2

pabrėžia, jog vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų būti laikomos pagrindiniais partneriais kuriant strategiją ir ragina jas padaryti Europos vaiko teisių forumo narėmis; būti atstovaujamoms tarpinstitucinėje grupėje; ir kad su jomis būtų konsultuojamasi rengiant koordinatoriaus ataskaitą ir kad ši ataskaita būtų viešai skelbiama;

2.3

rekomenduoja, jog strategijoje būtų išdėstyti tik būtiniausi reikalavimai ir ambicingi veiksmai su aiškiais uždaviniais ir tikslais, prieš tai atlikus išsamią analizę;

2.4

rekomenduoja strategijoje pasiekti pusiausvyrą tarp pasaulinei padėčiai skiriamo dėmesio ir ES vidaus ir valstybių narių veiksmų ir dialogo;

2.5

rekomenduoja suteikti prioritetą palyginamų rodiklių sukūrimui ir nuoseklių duomenų rinkimui valstybėse narėse bei, kai įmanoma, regioniniu lygmeniu;

2.6

ragina skirti tinkamus išteklius, paramą ir sukurti mechanizmus, palengvinančius vaikų dalyvavimą kuriant strategiją, įskaitant socialiai nuskriaustus vaikus, vaikus, priklausančius etninėms mažumoms, bei vaikus su negalia. Vaikai turėtų būti įtraukti į procesą ankstyvame etape ir taikant vaikų amžių atitinkančius metodus, pvz. meninius užsiėmimus, diskusijas su vadovu ir kt. Be to, pripažįsta, jog vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų taip pat daugiau nuveikti padedant tartis su vaikais atitinkamais klausimais, dėl kurių sprendimai priimami subregioniniu lygmeniu;

2.7

dar kartą ragina visiškai įgyvendinti 1989 m. lapkričio 20 d. Vaiko teisių konvenciją; ir pabrėžia šių teisių svarbą: teisei į minties, sąžinės ir religijos laisvę; privatumo apsaugai; apsaugai nuo prievartos, kankinimo ir priežiūros stokos; teisei į sveikatos priežiūrą, teisei mokytis, lankyti mokyklą ir profesinį rengimą; ir mažumų apsaugai, kaip teigiama komiteto nuomonėje dėl integracijos ir migracijos (CdR 51/2006 fin), bei teisei į deramą mitybą ir būstą;

2.8

atsižvelgdamas į tai, reikalauja, kad būtų visiškai pripažįstamas esminis vietos ir regionų valdžios institucijų, kaip pagrindinių socialinių paslaugų, įskaitant švietimą ir būstą, vaiko priežiūrą, teikėjo vaidmuo, taip pat jų vaidmuo planuojant, formuojant politiką ir prižiūrint fizinę aplinką, užtikrinančią vaiko teises į deramą ir jo poreikius atitinkantį būstą bei tinkamus žaidimus ir laisvalaikį bei galimybę augti saugioje fizinėje aplinkoje;

2.9

ragina daugiau dėmesio skirti būtinumui, jog valstybės narės skubiai įgyvendintų prisiimtus Europos ir tarptautinius įsipareigojimus, įskaitant įsipareigojimus teisės aktų, susijusių su JTVTK, Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos Tarybos teisės aktais, leidybos ir įgyvendinimo srityje. Šis darbas turėtų būti integruotas į dabartinių ES veiksmų įtakos vaikų teisėms vertinimą;

2.10

pataria, jog analizėje ne tik būtų „įvertintas dabartinių veiksmų efektyvumas“ bet kad pasinaudojus palyginamų duomenų analize, ji padėtų įvertinti ir valstybių narių pažangą, padarytą įgyvendinant JTVTK, kaip nurodoma Poveikio įvertinime;

2.11

siūlo į analizę įtraukti ir stebėseną, ar visos valstybės narės ratifikavo Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (1993);

2.12

rekomenduoja, kad valstybės narės pasinaudotų atviro koordinavimo metodu kaip priemone prisiimti tarpusavio įsipareigojimus, susijusius su JTVTK įgyvendinimu, bei keistis geriausia praktika, taip pat visapusiškai įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į šį procesą;

2.13

rekomenduoja, kad ES ir valstybių narių politikoje būtų atsižvelgiama į tai, jog patys vaikai ir jų poreikiai yra labai skirtingi; pvz., vaikai, kurie yra nuskriausti dėl geografinės vietovės, amžiaus, lyties, tautybės ir negalios. Reikės atkreipti ypatingą dėmesį į skurdo, socialinės atskirties, negalios. diskriminavimo ir rasizmo poveikį ir į etninėms mažumoms priklausančių bei pabėgėlių vaikų padėtį bei religinio, kalbinio ir kultūrinio skirtingumo poveikį tiek ES, tiek pasaulyje;

2.14

siūlo, jog strategijoje būtų numatyti konkretūs tikslai, kurie užtikrintų vaikams visose geografinėse vietovėse vienodas galimybes; tai pareikalaus sustiprinti kovą su vaikų skurdu ir suvienodinti mokymosi galimybes. Regionų ir vietos valdžios institucijos vaidins pagrindinį vaidmenį įgyvendinant šias priemones;

2.15

rekomenduoja, kad be numatytų trumpalaikių priemonių, būtų parengta priemonė, kuri leistų vykdyti tarptautinį teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą tikrinant personalo ir savanorių, kurie dirba su vaikais, duomenis apie padarytus nusikaltimus; ragina, kad strategijoje turėtų būti pagalvota apie asmenų, padariusių lytinį nusikaltimą prieš vaikus, ES registro sukūrimą ir teisėsaugos institucijų prieigą prie šio registro;

2.16

ragina, kad strategijoje būtų numatyti būdai, kaip pagerinti tarnybų, teikiančių paramą šeimai, darbą, siekiant užkirsti kelią vaikų išnaudojimui ir filicidui (kai vaikus nužudo jų pačių tėvai). Tai galėtų būti parama tėvams, blogo elgesio su vaikais prevencija ir ankstyvas išaiškinimas; parama išnaudojimo aukoms ir mechanizmo įtarimą keliančioms vaikų mirtims tirti, sukūrimas, siekiant išanalizuoti valstybės prevencinio įsikišimo veiksmingumą;

2.17

rekomenduoja, kad strategijoje būtų sprendžiamas klausimas, susijęs su neigiama televizijos, kompiuterių ir naujų technologijų įtaka vaikams, pvz. prieiga prie suaugusiems skirtų ar nederamų vaizdų internete, o taip pat tokių užsiėmimų sėdimo pobūdžio pasekmės vaikų vystymuisi. Kitas glaudžiai susijęs klausimas yra neigiamas tiesiogiai į vaikus orientuotos reklamos ir rinkodaros poveikis. Turėtų būti skatinamos priemonės taikyti technologijas lavinimo tikslais, pvz., vaikų kalbiniams ir kultūriniams įgūdžiams ugdyti skirtos televizijos laidos, kurios yra ypač svarbios migrantų vaikams Kultūrinės veiklos propagavimui ir jos prieinamumui vaikams taip pat būtinos kūrybinio pobūdžio priemonės, pvz. skaitymas, muzika ir teatras;

2.18

reikalauja, jog mokymo programos ir priemonės, sukurtos kaip šios strategijos dalis, būtų prieinamos regionų ir vietos administracijoms, kad šios galėtų supažindinti pareigūnus su naujomis politikos priemonėmis ir geriausia praktika;

2.19

rekomenduoja, kad komunikacijos strategija būtų paremta JTVTK ir kad visos informavimo kampanijos būtų pradėtos regioniniu ir vietiniu lygmenimis, jose būtų atsižvelgta į amžių, būtų vykdomos daugeliu kalbų ir būtų prieinamos vaikams su negalia;

2.20

rekomenduoja, kad ES pagalboje vystymuisi būtų numatytas finansavimo procentas, kurį reikėtų investuoti į vaikams naudingas priemones, ir kad vietos ir regionų valdžios institucijų trečiųjų šalių vystymo politikoje būtų skiriamas prioritetas dalijimuisi įgūdžiais ir patirtimi vaiko teisių srityje.

30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/63

—

mano, kad galimybė visoje Europos Sąjungoje naudotis plačiajuosčiu ryšiu už prieinamą kainą yra esminis dalykas užtikrinant piliečiams paslaugų kokybę, skatinant regionų konkurencingumą ir produktyvumą bei sudarant sąlygas toliau vystytis informacinei ir žinių visuomenei, ypač dažnai atskirtį patiriančiose vietovėse. Komitetas mano, kad plačiajuosčio ryšio paslaugų teikimas turėtų būti užtikrintas kaip ir pagrindinių paslaugų — geriamojo vandens ir elektros energijos — teikimas;

—

mano, kad labai reikšmingos Europos Komisijos nuorodos į kaimo plėtrą, struktūrinių fondų naudojimą ir valstybės lėšomis finansuojamų projektų dėl prieigos prie plačiajuosčio ryšio paslaugų atitikimo ES teisės aktams vertinimą;

—

tikisi, kad naujoji elektroninės komunikacijos padės sukurti radijo dažnių spektro naudojimo politiką, pagal kurią būtų galima diegti belaides plačiajuosčio ryšio technologijas;

—

pritaria Europos Komisijai, kuri prašo valstybių narių skirti didesnį dėmesį nacionalinėms plačiajuosčio ryšio plėtojimo strategijoms labiau įtraukiant vietos ir regionų valdžios institucijas;

—

mano, kad įtrauktis pasitelkiant e. vyriausybę skirta kovoti su galimomis naujomis atskirties formomis kuriant paslaugų tinklą (skaitmeninės infrastruktūros ir kultūros atskirtis) ir, naudojant informacijos ir ryšių technologijas (IRT), stiprinti socialinę integraciją skatinančias politikos kryptis;

—

pabrėžia, kad e. vyriausybės naudojimas turėtų padėti pertvarkyti ir modernizuoti viešojo valdymo institucijų teikiamas paslaugas ir įgyvendinti veiksmingumo, gero veikimo, griežto valdymo, nešališkumo, skaidrumo, tvarkos supaprastinimo ir aktyvesnio dalyvavimo siekius. Komitetas mano, kad neabejotinai reikia, kad viešosios institucijos keistųsi geriausios praktikos pavyzdžiais;

—

rekomenduoja skatinti bendradarbiavimą, keitimąsi patirtimi, sprendimų, kuriais galėtų prasinaudoti kiti, sklaidą ir iniciatyvas, kurių tikslas — didinti viešojo valdymo institucijų sprendimų priėmimo tvarkos skaidrumą ir visuomenės dalyvavimą sprendimų priėmimo procese, ypač priimant sprendimus parlamentuose.

1.1

mano, kad internetas yra viena svarbiausių mūsų laikų naujovių, kurios galimybės gali suteikti dar daugiau apčiuopiamos naudos ekonomikos vystymuisi kuriant naujas paslaugas ir darbo vietas, atveriant perspektyvas investicijoms, didinant produktyvumą, mažinant kainas ir gerinant gyvenimo kokybę;

1.2

mano, kad, įgyvendinant Lisabonos ir Geteborgo strategijų tikslus, informacinių ir ryšio technologijų diegimas yra labai svarbus gerinant jau veikiančių įmonių veiklą ir kuriant naujas ir modernias bendroves. Technologijos taip pat gali turėti labai didelės reikšmės darbuotojų ir apskritai piliečių mokymui;

1.3

teigia, kad visuose viešojo valdymo lygiuose reikėtų plačiau diegti informacines ir ryšio technologijas visų pirma tose srityse, kuriose viešosios valdžios institucijos tiesiogiai užtikrina paslaugų teikimą piliečiams;

1.4

pabrėžia, kad užtikrinti visaapimančias ir sąveikiąsias elektronines paslaugas (valdymo, sveikatos apsaugos, švietimo ir viešųjų pirkimų internetu) bus galima tik tuomet, kai jos bus plačiai išvystytos ir Europos Sąjungos piliečiai ir įmonės turės prieigą prie plačiajuosčio ryšio;

1.5

todėl mano, kad galimybė visoje Europos Sąjungoje naudotis plačiajuosčiu ryšiu už prieinamą kainą yra esminis dalykas užtikrinant piliečiams paslaugų kokybę, skatinant regionų konkurencingumą ir produktyvumą bei sudarant sąlygas toliau vystytis informacinei ir žinių visuomenei, ypač dažnai atskirtį patiriančiose vietovėse;

1.6

teigiamai vertina tai, kad šiame komunikate aiškiai ir ne kartą užsimenama apie kaimo plėtrą, įskaitant ad hoc finansavimo šaltinių atvėrimą, ir tai rodo, kad Komisija deramai atsižvelgia ir į perspektyvas, kurias atveria prieiga prie išvystyto plačiajuosčio ryšio didinant kaimo vietovių ir apskritai su nuolatinėmis geografinėmis arba gamtinėmis kliūtimis susiduriančių vietovių konkurencingumą bei subalansuotą teritorijų vystymą, ir į didelę papildomą naudą, kurią šis ryšys galėtų suteikti tradiciškai tokiose vietovėse vykdomai gamybos veiklai;

1.7

mano, kad labai reikšmingos nuorodos į Europos Komisijos regioninės politikos generalinio direktorato veiklą, ypač susijusią su struktūrinių fondų naudojimu, ir į Konkurencijos generalinio direktorato veiklą, konkrečiai direktorato atliekamą valstybės lėšomis finansuojamų projektų dėl prieigos prie plačiajuosčio ryšio paslaugų kaimo vietovėse atitikimo ES teisės aktams vertinimą;

1.8

baiminasi, kad plėtojant plačiajuostį ryšį gali kilti būdingų rinkos nesklandumo reiškinių, jeigu privačių operatorių investicijos į atokių, kaimo vietovių, kuriose mažas gyventojų tankumas arba kuriose dėl joms būdingo reljefo sunku ir brangu tokį ryšį įdiegti, infrastruktūrą bus nerentabilios. Todėl atvirumo ir lankstumo parodymas yra svarbus ir pažangus žingsnis, turint omenyje didelę plačiajuosčio ryšio reikšmę socialiniam ir ekonominiam tokių vietovių vystymuisi;

1.9

primena, kad pagrįsdamas šį požiūrį Regionų komitetas, išnagrinėjęs ir aptaręs sprendimus, kuriuos Europos Sąjungoje įgyvendina vietos ir regionų valdžios institucijos, nustatė, kad neįmanoma rasti visoms situacijoms tinkantį sprendimą. Veiksmai, kurie tiktų didiesiems miestų centrams, gali netikti, pavyzdžiui, nepalankiose sąlygose esančioms vietovėms, kurioms būdingas sudėtingas reljefas arba mažas gyventojų tankumas, todėl norint teikti įvairias paslaugas tokiose vietovėse reikia didelių pastangų;

1.10

atkreipia dėmesį į tai, kad pastaraisiais metais žymiai išaugo plačiajuosčio ryšio diegimas. Tačiau, atsižvelgiant į Bendrijos tikslą iki 2010 m. pasiekti, kad ryšiu galėtų naudotis 90 proc. Europos Sąjungos gyventojų, Komitetas pastebi, kad infrastruktūros požiūriu išlieka didelis skirtumas tarp miestų centrų ir priemiesčių, senųjų ir naujųjų valstybių narių;

1.11

visgi pabrėžia, kad nepakanka vien tik nustatyti 90 proc. gyventojų aprėpties ribą, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius (geografinį pasiskirstymą, gyventojų tankumą). Tai, kad nedidelėse vietovėse, pavyzdžiui, kalnuotuose regionuose, kuriuose dažnai sudėtinga teikti pagrindines paslaugas (fiksuoto ar mobilaus telefono ryšio, antžeminės televizijos ir t. t.), 10 proc. gyventojų nepateks į aprėpties sritį, gali tapti ištisų mažo gyventojų tankumo geografinių vietovių atskirties priežastimi;

1.12

be to, pabrėžia, kad, kalbant apie atskirtį diegiant plačiajuostį ryšį, reikia skirti ypatingą dėmesį atotrūkiui tarp plačiajuosčio ryšio diegimo ir realaus tokio ryšio naudojimo. Siekiant jį mažinti, reikia imtis papildomų, ne vien tik techninių priemonių vietos lygiu, skatinant pagyvenusius žmones ir palankių sąlygų neturinčias socialines grupes arba paprastai mažiau išsilavinusius asmenis, pavyzdžiui kaimo gyventojus, naudotis plačiajuosčiu ryšiu (mokymai, prieigos taškai viešose vietose ir t. t.);

1.13

galiausiai pabrėžia, kad, kuriant šiuo ryšiu besinaudojančias transporto ir paslaugų infrastruktūras, didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas visų lygių saugos reikalavimams siekiant užtikrinti atitinkamą vartotojų apsaugos ir jų teisės į privatumą lygį.

1.14

atkreipia dėmesį į tai, kad sunku įvertinti, kokia yra plačiajuosčio ryšio elektroninių paslaugų skverbtis ir aprėptis ir kaip jis realiai naudojamas naujosiose valstybėse narėse, kadangi nėra regionų lygmens duomenų, kuriuos būtų galima palyginti su 15 senųjų ES valstybių narių duomenimis;

1.15

todėl ragina Komisiją nedelsiant atlikti tyrimą apie infrastruktūrų padėtį naujųjų valstybių narių regionuose ir mažiausiai urbanizuotose senųjų valstybių narių vietovėse siekiant nustatyti, kokių priemonių reikėtų imtis pritaikant esamas infrastruktūras prie reikalavimų, keliamų įgyvendinant Lisabonos strategijos tikslus.

1.16

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą, kuria siekiama persvarstyti elektroninių ryšių reglamentavimo sistemą;

1.17