6.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/1

1.1

mano, kad esminis Europos ekonomikos socialinis pobūdis — pakankamas gerovės lygis užimtumo, pensijų ir kitų socialinių išmokų srityse ir tam tikras darbo teisių apsaugos lygis –turėtų būti išsaugotas, tačiau, taikant subsidiarumo principą, kompetentingų Europos, nacionalinių ar regionų valdžios institucijų sumodernintas, siekiant, kad Europos ekonomika būtų konkurencinga, kad jos neįstengtų sužlugdyti būsimieji demografinio pobūdžio sunkumai ir kad ji būtų pasirengusi atremti globalizacijos iššūkius.

1.2

pritaria pasiūlymui įsteigti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (EGF), kuris leistų Bendrijai pademonstruoti solidarumą su darbuotojais, netekusiais darbo dėl susidariusio pertekliaus pasikeitus pasaulio prekybos modeliams. Mano, kad pagalba iš naujo mokant pavienius darbuotojus, kad jie ateityje galėtų įsidarbinti, nėra „darbo vietų subsidijavimas“; iš tiesų ją teikiant sumažėja nedarbo našta, tenkanti atskiram individui ir valstybei, maksimaliai panaudojami svarbūs ekonominiai ištekliai, skatinama geriau suprasti ir prisitaikyti prie globalizacijos padarinių ir darbo rinkos lankstumas. Pripažįsta, kad restruktūrizacija Europoje daugeliu atveju vyksta arba keičiantis technologijoms, arba pasikeitus vartotojų skoniui; šie pokyčiai su pasaulio prekyba neturi jokios sąsajos ir todėl neatitinka EGF pagalbos teikimo reikalavimų. Taigi, Komisijos pasiūlymas apriboja EGF taikymo sritį reikalavimu įrodyti darbo vietų praradimo ir didelių struktūrinių pasaulio prekybos pokyčių ryšį; RK mano, kad reikėtų naudoti esamas priemones kartu su struktūrinių fondų lėšomis, visų pirma siekiant spręsti darbo vietų praradimo problemas, atsiradusias dėl įmonių perkėlimo ES teritorijoje; RK nuomone, bendro finansavimo ir suderinto finansavimo principą reikėtų taikyti ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondui, kad nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijos būtų tikrai suinteresuotos teikti paraiškas.

1.3

Mano, kad gebėjimas gerai numatyti, planavimas ir tinkama investavimo strategija, įskaitant investicijas į žmogiškąjį kapitalą, yra geriausia ilgalaikė strategija globalizacijos iššūkiams atremti, o EGF tikslai ir finansinės galimybės (numatyti 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikime pirmininkaujant JK) yra riboti ir skirti vien neigiamiems struktūrinių pasaulio prekybos pokyčių padariniams likviduoti a posteriori intervencijos būdu.

1.4

Atkreipia dėmesį į iš esmės teigiamą globalizacijos vaidmenį Bendrijai augimo ir darbo vietų požiūriu ir todėl pabrėžia, kad neigiamus globalizacijos padarinius švelninantis fondas turėtų disponuoti atitinkamais ištekliais. Todėl Regionų komitetas siūlo nustatyti maksimalią 1000 milijonų eurų metinių išlaidų sumą, jei tai neprieštarauja 2007–2013 m. finansinės perspektyvos nuostatoms.

1.5

Pabrėžia svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį sprendžiant pagrindines su atleidimu iš darbo susijusias problemas. Todėl mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų dalyvauti teikiant paraiškas fondo lėšoms gauti. Vis dėlto pripažįsta, kad būtinas valstybių narių pritarimas tokioms paraiškoms bus laikomas įrodymu, kad jos suvokia padėties sudėtingumą ir tikrai įsipareigoja prisiimti už ją atsakomybę. EGF neturi sumažinti valstybių narių atsakomybės rasti ekonominio restruktūrizavimo sprendimus.

1.6

Pripažįsta, kad lėšų su struktūriniais fondais dubliuoti nenumatoma, negalima ir nepageidautina (jeigu jos efektyviai ir kruopščiai planuojamos, administruojamos ir prižiūrimos) ir kad paraiškas teikiančios valstybės narės privalės įrodyti, jog nėra dubliuojama ir yra laikomasi įvairių finansinių priemonių papildomumo principo. Pripažįsta, kad EGF skirtas ne regiono vystymui bendrąja prasme, o iš tikrųjų suteikia galimybę individualioms įmonėms išspręsti kolektyvinio atleidimo iš darbo problemas tuo pat metu suvokiant, kad šie reiškiniai gali daug labiau nulemti regiono klestėjimą dėl šalutinio poveikio tiekėjams, kurių visuma gali tapti pagrindiniais regiono vystymąsi lemiančiais veiksniais.

1.7

Pripažįsta, kad, skirtingai nei struktūrinių fondų, EGF išlaidų pasiskirstymui negalios „tinkamos dalies“ principas, kai atsižvelgiama į atitinkamą išsivystymo lygį, o bus atsižvelgiama į tai, ar yra atleidimo iš darbo faktų.

1.8

Pripažįsta, kad nepaisant to, jog galutinis gavėjas yra darbuotojas, EGF veikla (pvz., konsultacinių tarnybų kūrimas) siejama ne su pavieniais darbuotojais, bet su vietos, regiono ir (arba) nacionalinėmis organizacijomis arba įmonėmis.

1.9

Atkreipia dėmesį, kad EGF turi būti greita ir turinti lanksčias struktūras intervencijos priemonė. Todėl apgailestauja, kad siūloma sprendimų priėmimo tvarka, pagal kurią kiekvieną EGF intervencijos atvejį atskirai ir visą jų paketą turi patvirtinti ES biudžeto valdymo institucija (Taryba ir Parlamentas), trukdo greitai veikti, kas tokiais atvejais moraliniu ir faktiniu požiūriu yra būtina.

—

ES struktūriniai fondai teikia bendrą finansavimą nacionaliniams mechanizmams, kurie suteikia galimybę valstybėms narėms imtis veiksmų masinio darbo vietų netekimo atveju. Tačiau šie mechanizmai nebūtinai yra trumpalaikiai ar vidutinės trukmės veiksmai. Todėl turėtų būti sudaryta galimybė priemones finansuoti iš EGF ir greitu laiku gauti papildomą pagalbą iš kitų Bendrijos finansinių instrumentų.

—

Be to, 5 konstatuojamoji pirminio teksto dalis tarsi prieštarauja 5 straipsnio 2 dalies d punktui, kuriame teigiama, kad paraiškoje EGF finansavimui gauti „nurodoma ši informacija: d) Konkretūs remtini veiksmai ir numatomos šių veiksmų išlaidos, įskaitant jų papildomumą struktūrinių fondų finansuojamiems veiksmams“.

6.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/7

1)

Nuo 1989 m., kai buvo priimta TBS direktyva, iš dalies pakeista 1997 m., technologinė plėtra pažengė į priekį. Visų pirma dėl žiniasklaidos priemonių skaitmeninimo ir suartėjimo kyla būtinybė pritaikyti galiojančias teisės normas. Ateityje į skaitmeninį formatą perkeltą pranešimų turinį bus galima skleisti įvairiais perdavimo kanalais ir taip užtikrinti vartotojams, turintiems skirtingą standartinę įrangą, plačią informacijos ir pramogų pasiūlą.

2)

Šioms tendencijoms teisės normos turi būti pritaikytos vien tam, kad būtų galima išvengti klasikinių televizijos paslaugų ir kitų žiniasklaidos paslaugų konkurencijos iškreipimo. Regionų komitetas ir Europos Parlamentas ne kartą pritarė tam, kad dabartinė TBS direktyva būtų pritaikyta struktūriniams pokyčiams ir technologinei plėtrai, ir ragino priimti pagrindines visas žiniasklaidos paslaugas reglamentuojančias taisykles.

3)

Kadangi vaizdo ir garso žiniasklaidai tenka pagrindinis vaidmuo saugant kultūrų įvairovę ir plėtojant Europoje pliuralistinę visuomenę, Europos teisės normos turi būti pritaikytos taip, kad būtų sudaromos sąlygos ir skatinama tolesnė teigiama šių reiškinių raida. Visa žiniasklaida yra nepaprastai svarbi regionų ir vietos kultūros įvairovės ir savimonės išsaugojimui. Be to, regionų ir vietos žiniasklaida padeda skleisti atitinkamą informaciją, beje, neretai ir mažumų kalbomis.

4)

Plati elektroninių paslaugų pasiūla, su kuria įvairiausiais būdais nuolat susiduria vartotojai, pakeitė komercinės komunikacijos sampratą. Todėl iš dalies pakeistoje direktyvoje reikėtų numatyti tokius kiekybinius reklamos apribojimus, kad jie būtų tikslingi ir aktualūs. Be to, tam tikri kokybiniai apribojimai turi užtikrinti, kad būtų išsaugota vaizdo ir garso žiniasklaidos redakcinė ir programų rengimo nepriklausomybė, kuri nacionaliniu ir regionų lygiu nepaprastai svarbi demokratinės valios formavimui. Taip pat būtina tinkamai atsižvelgti į nepilnamečių ir vartotojų apsaugos interesus.

1.1

palankiai vertina direktyvos taikymo srities išplėtimą. Atsižvelgiant į vis didesnį suartėjimą, visoms žiniasklaidos paslaugoms vertėtų taikyti tam tikrus būtinuosius nepilnamečių apsaugos, žmogaus orumo apsaugos standartus remiant Europos ir nepriklausomus kūrinius ir teises gauti trumpus didelės visuomeninės svarbos renginių pranešimus.

1.2

tačiau laikosi nuomonės, kad Komisijos pasiūlymas šiuo klausimu nepakankamai nuodugnus ir mano, kad dėl techninio suartėjimo, kuris vis labiau lemia ir turinio suartėjimą, TBS direktyvos taikymo sritį būtina išplėsti taip, kad ji taptų su platformomis nesusaistyta direktyva, apimančia visų rūšių elektroniniu būdu rodant judesį perteikiančius vaizdus skleidžiamą turinį;

1.3

pritaria, kad žiniasklaidos paslaugoms, greta garso ir teksto taip pat perteikiančioms judesį, būtų taikomi būtiniausi nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugos standartai ir jas reglamentuotų ne vien komercinės teisės normos, pvz., Elektroninės komercijos direktyva;

1.4

mano, kad, atsižvelgiant į skirtingas vartotojo pasirinkimo ir kontrolės galimybes, Komisija numatė tinkamą reguliavimo sistemą, diferencijuojančią linijines ir nelinijines vaizdo ir garso žiniasklaidos paslaugas, ir pritaria nuostatai, kad visoms vaizdo ir garso žiniasklaidos paslaugoms būtų taikomi tam tikri pagrindiniai standartai;

1.5

palankiai vertina tai, kad Komisija laikosi paslaugą teikiančios valstybės principo; tačiau reikalauja numatyti galimybę paslaugą gaunančiai valstybei narei imtis veiksmingesnių priemonių tik tuo atveju, kai žiniasklaidos paslaugų teikėjas savo veiklą nukreipia tik arba daugiausia į kitos valstybės narės teritoriją, t. y. už paslaugą teikiančios valstybės ribų;

1.6

teigiamai vertina Komisijos pritarimą įvesti savireguliavimo mechanizmą ir ragina valstybes nares remti atitinkamas nuostatas;

1.7

vis dėlto pritaria tam, kad vien dėl kompetencijos pasidalijimo būtų apsiribojama tokia reglamentavimo forma. Atsižvelgiant į kultūrų įvairovę ir subsidiarumo principą, valstybių narių ir regionų savireguliavimo mechanizmų turinio reglamentuoti nereikėtų;

1.8

pritaria tam, kad būtų įtvirtinta teisė gauti trumpus naujienų pranešimus, kuri užtikrintų tarptautinį ir regioninį informacijos srautą ir nekliudomą prieigą prie informacijos. Tai gerokai padeda užtikrinti nuomonių įvairovę ir platesnę informacijos apie reikšmingus kitų regionų įvykius sklaidą. Be to, tokiu būdu televizijos programų transliavimą reglamentuojančios normos suderinamos su atitinkama Europos Tarybos konvencija;

1.9

dar kartą pasisako už tai, kad ir programas mažumų kalbomis transliuojantiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams būtų užtikrinama teisė gauti trumpus naujienų pranešimus;

1.10

itin palankiai vertina siekį išlaikyti kvotų sistemą Europos produkcijai paremti, kadangi tokia sistema labai padeda išsaugoti ir vystyti regionų identitetą; tačiau reikalauja, kad ši sistema būtų taikoma griežčiau ir kuo vienodžiau;

1.11

mano esant būtinu, kad valstybės narės pagal savo praktines galimybes ir tinkamomis lėšomis užtikrintų, jog jų jurisdikcijai priklausantys nelinijinių žiniasklaidos paslaugų teikėjai taip pat skatintų galimybes kurti Europos kūrinius ir su jais susipažinti;

1.12

mano, kad direktyvos projekte pirmą kartą įtvirtintos nuostatos, leidžiančios rodyti prekes, yra pernelyg švelnios ir kelia didelį pavojų redakcinei nepriklausomybei, nors pasiūlymo 3 h straipsnio 1 dalies a punktu to siekiama išvengti;

1.13

mano, kad 11 straipsnio nuostatos dėl pertraukų tarp reklamos ir 18 straipsnio nuostatos dėl reklamos trukmės per valandą ribojimo yra nebetikslingos ir todėl ragina labiau liberalizuoti linijinių paslaugų teikėjams taikomas kiekybines reklamos normas;

1.14

tačiau mano, kad nepilnamečių ir vartotojų apsaugos sumetimais išbraukus šias nuostatas būtina numatyti draudimą nutraukti programas vaikams ir naujienų programas įterpiant reklamą;

1.15

rekomenduoja taip pakeisti normą, numatančią išimtį atskiriems reklamos intarpams, kad dėl objektyvių priežasčių nuo jos būtų galima nukrypti;

1.16

palankiai vertina nacionalinių nepriklausomų reguliavimo institucijų nepriklausomybę, tačiau mano, kad valstybės narės ir prireikus teisės aktų leidimo galią turintys regionai iš esmės turi likti atsakingi už žiniasklaidos priežiūros formą, visų pirma tada, kai jie turi pliuralistiniais pagrindais suformuotą visuomeninį radiją ir televiziją.

6.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/16

1.1.1

laiko tolimesnį Vakarų Balkanų valstybių vystymą bendru Europos taikos projektu, kuris visiškai atitinka Bendrijų steigimo idėją, ir pabrėžia, kad Vakarų Balkanų valstybės, būdamos Europos šalių šeimos neatsiejama dalis, savo pačių pastangomis ir padedant Europos Sąjungai ilgainiui turi tapti taikos, laisvės, saugumo ir gerovės regionu;

1.1.2

mano, kad, siekiant susitaikymo tarp Vakarų Balkanų valstybių, tautų ir etninių grupių, būtina išanalizuoti praeities pamokas; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia susijusių valstybių įsipareigojimą be išlygų bendradarbiauti su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu buvusiai Jugoslavijai (ICTY);

1.1.3

patvirtina, kad narystė Europos Sąjungoje apima ne tik bendrąją rinką arba laisvą asmenų judėjimą, bet ir bendras Europos Sąjungos tautų ir valstybių puoselėjamas žmogaus orumo, laisvės, demokratijos, lygybės vertybes, teisinės valstybės principus ir pagarbą žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises;

1.1.4

pritaria pažangai, pasiektai įgyvendinant politikos ir ekonomikos reformas, kurios pradėtos vykdyti 2003 m. Salonikuose ir 2006 m. kovo 11 d. Zalcburge vykusių susitikimų metu Vakarų Balkanų valstybėms atvėrus narystės Europos Sąjungoje perspektyvą, ir pripažįsta didelę Europos ir valstybių bendrijos atsakomybę šių šalių atžvilgiu;

1.1.5

palankia vertina tai, kad bendri Vakarų Balkanų valstybių klausimai svarstomi ne tik įvairių sričių ministerijose, bet ir Taryboje ir 2006 m. birželio mėn. bus apibendrinti rezultatai;

1.1.6

teigiamai vertina su Bosnija ir Hercegovina pradėtas derybas dėl Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo (SAS);

1.1.7

tikisi, kad su Serbija pradėtos derybos dėl Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo (SAS) bus nedelsiant atnaujintos, kai tik Serbijos derybininkai vėl sudarys tam sąlygas;

1.1.8

pritaria deryboms, pradėtoms su Juodkalnija 2006 m. rugsėjo 26 d., dėl Stabilizacijos ir asociacijos susitarimo.

1.1.9

atkreipia dėmesį į tai, kad Vakarų Balkanų valstybėms būdinga labai skirtinga politinė ir administracinė struktūra ir tradicijos (iš dalies taip pat ir vietos bei regionų lygiu), labai skiriasi šių valstybių išsivystymo lygis; permainų, stabilizavimo ir demokratijos stiprinimo proceso metu būtina šioms aplinkybėms skirti pakankamai dėmesio;

1.1.10

pritaria Kroatijos, kuri nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. pirmininkauja Pietryčių Europos bendradarbiavimo procesui (SEECP), darbo programai, kurios sėkmė galiausiai priklausys nuo konstruktyvaus Pietryčių Europos valstybių bendradarbiavimo ir kuri yra svarbus žingsnis siekiant šiame regione įgyvendinti Europos perspektyvą;

1.2.1

pabrėžia, kad Vakarų Balkanų valstybėms atverta europinė perspektyva, kurios aukščiausias tikslas — narystė ES, todėl dabartiniai debatai dėl principinių plėtros perspektyvų netaikytini Vakarų Balkanų valstybėms. Priimant sprendimą dėl Vakarų Balkanų valstybių reikia atsižvelgti į ES galimybes priimti naujas šalis.

1.2.2

pripažįsta Vakarų Balkanų ir pavienių Vakarų Balkanų valstybių ir tautų svarbą, turtingumą ir vertybes, kuriomis jos praturtins visą ES;

1.2.3

patvirtina savo nuomonę, kad būtina diskutuoti dėl pagrindinių tikslų bei Europos Sąjungos ribų, įskaitant galimus bendradarbiavimo su kaimyninėmis valstybėmis būdus (pvz., kaimynystės politiką arba privilegijuotą partnerystę). Tai reiškia, kad toms valstybėms, kurioms šiuo metu nesuteikiama narystės perspektyva, bus teikiami pasiūlymai kurti aiškiai apibrėžtus Europos ekonominius, politinius ir strateginius santykius kaip paskatinimo strategiją, kuri leis laipsniškai įsilieti į politinę ir ekonominę Europos struktūrą;

1.2.4

pritaria Europos Parlamento Komisijai pareikštam norui iki 2006 m. gruodžio 31 d. pateikti pranešimą apie priėmimo galimybių koncepciją, įskaitant Europos Sąjungos ypatumus ir geografines ribas, ir patvirtina, kad yra pasirengęs įnešti savo indėlį šia tema rengiant Europos Parlamento numatomą pranešimą savo iniciatyva;

1.2.5

pabrėžia, kad labai svarbus gyventojų pritarimas plėtros procesui, tiek stojančioje šalyje, tiek ir dabartinėje ES, tačiau pabrėžia, kad tai neturi tapti papildomais narystės kriterijais;

2.1.1

pabrėžia, kad, siekiant tvaraus stabilumo, būtina vietos ir regionų lygiu kurti demokratiškai įteisintas ir būtinais finansiniais ištekliais aprūpintas vietos ir regionų politines institucijas ir veiksmingą administraciją; jos užtikrina subsidiarumo, priartėjimo prie piliečių, partnerystės bei žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių principų taikymą kasdieniame piliečių gyvenime;

2.1.2

pabrėžia, kad Stabilizacijos ir asociacijos susitarimai dėl pasirengimo būsimai narystei ES ilgainiui gali būti sėkmingi tik aktyviai dalyvaujant vietos ir regionų valdžios institucijoms;

2.1.3

rekomenduoja šioms Vakarų Balkanų valstybėms pasirašyti ir ratifikuoti Europos pagrindų konvenciją dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo, Europos regionų ir tautinių mažumų kalbų chartiją ir Europos vietos savivaldos chartiją (3) bei užtikrinti atitinkamą jų taikymą; šios rekomendacijos taikomos ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai;

2.1.4

ragina Vakarų Balkanų šalis toliau vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus Pietryčių Europos regioninėje ministrų konferencijoje dėl veiksmingo demokratinio valdymo vietos ir regionų lygmeniu 2004 m. spalio 24-25 d. (Zagrebas) ir rengtis kitai konferencijai, kuri įvyks 2006 m. lapkričio 8-9 d. Skopjėje (Buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija) remiant Pietryčių Europos stabilumo paktui ir Europos Tarybai;

2.1.5

ragina Vakarų Balkanų valstybes sustiprinti savo subnacionalinės valdžios institucijas, tuo tikslu sukurti pagrindines teisines sąlygas ir skirti būtiną finansavimą regionams ir savivaldybėms, kad šie galėtų vykdyti jiems suteiktus išplėstus įgaliojimus;

2.1.6

kreipiasi į Vakarų Balkanų šalių vyriausybes ir regionų ir vietos valdžios institucijų asociacijas bendradarbiauti ir kurti „gebėjimų vystymo“ iniciatyvas ir programas, būtinas regionų ir vietos valdžios institucijoms, kad šios galėtų veiksmingai atlikti savo užduotis; pritaria Europos Tarybos iniciatyvai įsteigti Vietos valdžios institucijų reformų tyrimo centrą ir kviečia Komisiją apsvarstyti galimybę sukurti partnerystę su šiuo centru siekiant veiksmingai įgyvendinti savo pagalbos programas;

2.1.7

skatina raginti visas tautines ir gyventojų grupes, ypač mažumas dalyvauti visuomeniniame gyvenime, visų politinių organų ir administracinių struktūrų bei viešųjų įstaigų veikloje ir sudaryti tam tinkamas sąlygas, stiprinti dialogą ir bendradarbiavimą tarp bendruomenių, ypač įvairiatautėse srityse, ir tuo tikslu parengti ir įgyvendinti vidutinio laikotarpio strategijos planus;

2.1.8

rekomenduoja pasinaudoti valstybių narių regionų patirtimi, sukaupta vykdant žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių apsaugos politiką; tik toks teisinis pagrindas ir tokia politika, kurie gali būti veiksmingai vykdomi mažoje teritorijoje ir kuriems pritaria ir kuriuos palaiko gyventojai, yra tvirti ir ilgalaikiai;

2.1.9

stojimo į ES procesą vertina kaip didelę paskatą pritarti įvairių tautinių grupių sambūviui; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl sudėtingos teisinės padėties ir skirtingos gyvenviečių struktūros kiekvienu atveju reikia atskirai ieškoti tinkamų tautinių grupių klausimų sprendimų;

2.1.10

mano, kad būtina tvariai naudoti Europos Sąjungos skirtas lėšas, Vakarų Balkanų valstybių regionus, vietos valdžios institucijas ir jų asociacijas įtraukti į visų Bendrijos programų kūrimą ir įgyvendinimą bei, atsižvelgiant į jų valdymo gebėjimus, perduoti jiems atsakomybę ar jos dalį; nurodo, kad 2000–2006 m Europos Sąjunga skyrė apie 5,4 mlrd. eurų politikos ir ekonomikos reformoms remti; pabrėžia, kad svarbu toliau teikti finansinę paramą, skirtą konsoliduoti ir tęsti partnerystes, numatant gebėjimų kūrimo priemones, įgyvendinamas visų pirma taikant pasirengimo stojimui paramos priemonę, bei tikisi, kad 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu Vakarų Balkanų šalims bus skirti atitinkami asignavimai;

2.1.11

pasisako už dialogo tarp vietos ir regionų valdžios institucijų atstovų bei Regionų komiteto skatinimą; patvirtina, kad yra pasirengęs jungtiniuose konsultaciniuose komitetuose, įsteigtuose spręsti narystės perspektyvą turinčių valstybių klausimus, imtis konkrečių priemonių padėti nacionalinėms regionų asociacijoms ir vietos valdžiai kurti institucijas ir stiprinti administracinius gebėjimas; mano, kad turi būti patenkintas Vakarų Balkanų valstybių regionų ir vietos valdžios institucijų pageidavimas iš valstybių narių gauti informacijos apie valdymo praktiką, politines konsultacijas ir techninę pagalbą;

2.1.12

skatina į šį procesą įtraukti Regionų komitetą, valstybių narių regionus, švietimo įstaigas (4) ir Europos regionines organizacijas, pvz., Europos pasienio regionų asociaciją, turinčias atitinkamą patirtį kuriant Aukštojo mokslo mokyklą, skirtą viešojo administravimo reformavimui, (COM (2006)27, p. 11); rekomenduoja į studijų programą taip pat įtraukti šiuos dalykus: „Decentralizacija ir regionalizacija“, „Vietos ir regionų administracijos steigimas ir valdymas“, „Tarpvalstybinis ir tarpregioninis bendradarbiavimas“ bei „Įvairovės valdymas“;

2.1.13

palankiai vertina2006 m. gegužės 30 d. Belgrade vykusio Regioninio diskusijų stalo dėl Stabilumo pakto rezultatus, kurio metu dalyviai sutarė pritarti naujam paties regiono palaikomam bendradarbiavimo pagrindui; išreiškia savo pasiryžimą dalyvauti Regioninės bendradarbiavimo tarybos, kuri bus įkurta 2008 m. ir pakeis Stabilumo paktą, veikloje ir pasidalinti regionų ir vietos lygmeniu sukaupta patirtimi;

2.2.1

mano, kad tarpvalstybinis Vakarų Balkanų regionų ir vietos valdžios bendradarbiavimas politikos, kultūros, socialinių reikalų ir ekonomikos srityse gali būti ne tik indėlis į vietos ir šalies ekonomiką, bet ir konkretus būdas skatinti regione tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą bei padeda išvengti etninių konfliktų;

2.2.2

ragina Europos Sąjungos vietos ir regionų administracijas, į pagalbą pasitelkiant porinius projektus (5), mainų programas ir seminarus, aktyviau dalintis konkrečia patirtimi su Vakarų Balkanų valstybių vietos ir regionų politikais ir administracijomis; labai naudinga būtų 2004 m. į ES įstojusių valstybių regionų ir vietos valdžios institucijų patirtis; ragina Europos Komisiją, pasitelkiant į pagalbą nacionalinius informacijos centrus, valstybių narių regionams ir vietos valdžios institucijoms suteikti daugiau informacijos apie esamus Europos Sąjungos porinius projektus;

2.2.3

skatina Europos regionų ir savivaldos asociacijų, vietos ir regionų deputatų, administravimo srities ekspertų ir mokslininkų iš ES bei Vakarų Balkanų valstybių susitikimo metu pasikeitimo patirtimi rezultatus panaudoti kuriant atitinkamus gebėjimus ir nurodo 2005 m. rugsėjo mėn. Europos Tarybos (6) išleistą vietos lygmens demokratijos vadovą („Toolkit of Local Government Capacity-Building Programmes“) bei praktinį tarpvalstybinio bendradarbiavimo vadovą, kurį parengė Europos pasienio regionų asociacija, o Europos Komisija išleido devyniomis kalbomis;

2.2.4

ragina Techninės pagalbos ir keitimosi informacija biurą (TAIEX), kuris 2004 m. pradėjo veikti šiame regione, teikti savo pasiūlymus ne tik centrinėms valstybių administracijoms ir įmonių asociacijoms, bet ir išplėsti pasiūlymus regionams, vietos valdžios institucijoms ir jų asociacijoms;

2.2.5

pabrėžia Vakarų Balkanų valstybių regionų ir vietos valdžios institucijų atsakomybę už grįžtančių tremtinių priėmimą ir jų apgyvendinimą, švietimą, užimtumą ir integraciją; mano, kad tuo tikslu būtina stiprinti tarpregioninį bendradarbiavimą ir naudotis kitų valstybių, regionų ir vietos valdžios institucijų sukaupta patirtimi;

2.2.6

laiko būsimą naująjį reglamentą, nustatantį vietinio eismo per sieną prie valstybių narių išorės sienų taisykles, sėkmingu (2005 m. vasario 23 d. COM (2005) 56) ir rekomenduoja Balkanų valstybėms (7) priimti atitinkamus susitarimus, įtraukiant ir Europos Tarybą (8);

2.2.7

siūlo Komisijai pasinaudoti Regionų komiteto narių bei nacionalinių ir Europos regionų ir vietos valdžios institucijų asociacijų sukaupta patirtimi skatinant regionų, savivaldybių ir miestų partnerystę;

2.2.8

tarpvalstybinį bendradarbiavimą vertina kaip modernią tautinių mažumų apsaugos priemonę ir nurodo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 17 straipsnį;

2.3.1

mano, jog teisinga, kad Europos institucijos, vykdydamos ekonomines reformas, ypatingą dėmesį skiria kovai su nedarbu, socialine atskirtimi ir diskriminacija bei socialinio dialogo skatinimui, nes vykdant politines reformas kartu turi būti sprendžiami ekonominiai bei socialiniai klausimai (silpna šalies ekonomika, didelis nedarbas, nepakankama socialinė sanglauda);

2.3.2

mano, kad dalyvaujant regionams ir vietos valdžios institucijoms Vakarų Balkanų valstybėse būtina kurti ir įgyvendinti regioninę ekonomikos ir užimtumo politiką, kuria siekiama ilgainiui atgaivinti ekonomiką kuriant darbo vietas vietoje ir palaikyti tarptautinius ryšius;

2.3.3

rekomenduoja, atsižvelgiant į vietos ir regionų valdžios institucijų įgaliojimus ir regione jau įgyvendintas geras iniciatyvas, toliau plėtoti ar, jei jų nėra, kurti pagalbos centrus, kurių paskirtis teikti pagrindines žinias apie verslą ir verslininkystę bei skatinti jaunimo verslumą (SEC(2006) 283), kad būtų plėtojamos patvarios mažų ir vidutinių įmonių struktūros, kurios labai padeda gerinti užimtumą;

2.3.4

skatina remti vietos ir regionų institucijas gerinant elektroninius ryšius ir elektroninę prieigą prie svarbios informacijos ekonomikos klausimais (konsultacijos, paraiškų teikimas, informacija teisės ir mokesčių klausimais) ir taip padėti kurti vietos ir regionų ekonomikos struktūrą;

2.3.5

siūlo vietos ir regionų lygmeniu toliau plėtoti informacijos ir verslo rėmimo sistemas; ragina kurti regionines mokslinių tyrimų ir plėtros, taip pat švietimo bei profesinio mokymo platformas ir taip spręsti „protų nutekėjimo“ problemą siekiant nurodyti ateities perspektyvą;

2.4.1

pasisako už tai, kad būtų remiamasi programos „Tempus“, kuri 2001–2005 m. Vakarų Balkanų regione taikomoms priemonės numatė skirti 83 mln. eurų ir ne mažiau kaip 250 studentų ir daugiau kaip 1000 dėstytojų ir švietimo darbuotojų suteikė galimybę studijuoti arba dalyvauti tobulinimosi kursuose kitose valstybėse, patirtimi bei toliau plečiamos taip pat ir kaimo vietovių gyventojų galimybės dalyvauti Jaunimo programoje;

2.4.2

rekomenduoja Komisijai Erasmus Mundus programoje sukurti atskirą „langą“, kuriame šio regiono studentams būtų numatyta galimybė dalyvauti antrosios pakopos studijose pagal Europos magistrantūros studijų programas, ypač tas, kuriose numatytos tarptautinės grupės ir praktikos laikotarpis, kadangi toks požiūris skatintų kultūrinį tarpusavio supratimą ir ekonomikos santykių plėtojimą;

2.4.3

mano, kad mokymosi procesą svarbu plėtoti abiem kryptimis. Ne tik Vakarų Balkanų valstybių piliečiai turėtų galėti pasinaudoti galimybe studijuoti ES šalyse, ES piliečius taip pat reikėtų paskatinti mokytis Vakarų Balkanų valstybių aukštosiose mokyklose.

2.4.4

mano, kad būtina įgyvendinti ketinimą palengvinti sąlygas studentams ir mokytojams arba dėstytojams laikinai apsistoti valstybėse narėse, siekiant suteikti jaunajai kartai europinę perspektyvą; atkreipia dėmesį į numatomą supaprastinti vizų išdavimo, visų pirma studentams, tvarką;

2.4.5

ragina Europos Komisiją restauruojant ir atstatant architektūros paminklus bei kultūros paveldo miestus į kūrimo, planavimo ir įgyvendinimo procesą įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas;

2.4.6

pabrėžia kultūrinio turizmo kaip ekonomikos vystymo priemonės potencialą šiame regione ir todėl remia dedamas pastangas išsaugoti kultūros paveldą kaimo vietovėse;

2.4.7

pabrėžia svarbų bendradarbiavimo meno ir kultūros srityje vaidmenį ilgalaikiam padėties stabilizavimui Vakarų Balkanų valstybėse ir jų įtraukimui į Europos Sąjungos bendradarbiavimo projektus meno ir kultūros srityse;

2.4.8

norėtų paskatinti apsvarstyti galimybę sukurti e. Balkanų portalą kaip papildomą dialogo ir bendradarbiavimo platformą, skirtą visų pirma Vakarų Balkanų jaunimui. Toks portalas galėtų skatinti ne tik švietimą ir profesinį mokymą, bet ir tiesioginius socialinius ir kultūros mainus;

2.5.1

primena vietos ir regionų valdžios institucijoms jų atsakomybę už leidimų išdavimą pagrindiniuose turistiniuose regionuose, be kita ko atsižvelgiant į tvaraus kokybiško ekologinio turizmo vystymo perspektyvas;

2.5.2

ragina Komisiją, taikant Pasirengimo narystei finansinę priemonę (IPA), kuri pakeis dabartines pasirengimo narystei priemones ir CARDS reglamentus (9), atsižvelgti į CARDS programos įvertinimą, kuriame aiškiai raginama stipriau decentralizuoti šios programos planavimą ir valdymą. Regioninė CARDS dimensija yra gana silpna, jai trūksta strateginio valdymo ir vietos partnerių ji vertinama kaip neprieinama. Į šią kritiką būtina atsižvelgti toliau vystant Vakarų Balkanų valstybes;

2.5.3

ragina Vakarų Balkanų valstybes, vykdant reformas atsižvelgti į 2006 m. kovo 23 ir 24 d. įvykusios Europos Vadovų Tarybos atnaujintus Lisabonos strategijos tikslus ir vietos bei regionų lygmenį įtraukti į reformų planavimą ir įgyvendinimą bei skatina parengti išsamius strateginius regionų plėtros planus;

2.5.4

siūlo įtraukti nacionalines institucijas, atsakingas už aplinkosaugos klausimus (dažnai vietos ir regionų valdžios institucijas), į svarbiausias Europos aplinkosaugos agentūros, kuri nuo 2006 m. pagal PHARE ir CARDS 2005 programas per atrinktas Bendrijos agentūras rems šių šalių darbo programas, veiklos sritis;

2.6.1

nurodo, kad viso derybų proceso metu būtina atsižvelgti į ES gebėjimą plėstis ir pabrėžia, kad tai nėra naujas priėmimo kriterijus, taip pat į pažangą remiantis skaidriais kriterijais, o ne politiniais vertinimais bei reikalauja sąžiningai atsižvelgti į ES valstybių narių ir Europos valstybių partnerių piliečių lūkesčius;

2.6.2

ragina valstybes nares ir Europos institucijas aktyviau, nei pvz., Rumunijoje ir Bulgarijoje, informuoti gyventojus apie derybas, susijusias su plėtros procesu (jų laikas sutapo su diskusijomis dėl Konstitucijos Konvente), bei suteikti galimybę regionams ir vietos valdžios institucijoms (per Regionų komitetą) dalyvauti kuriant ir įgyvendinant informavimo koncepcijas ir priemones, nes jos yra arčiausiai gyventojų ir palaiko ryšius su vietos ir regionų žiniasklaida;

2.6.3

nurodo, kad Bendrijos institucijos ir Vakarų Balkanų valstybės integracijos proceso metu privalo aktyviau informuoti visuomenę apie abiejų šalių tikslus, esmę ir reikalavimus, siekiant išvengti, kad integracijos procesas būtų suprantamas kaip kažkas primesto „iš išorės“ arba „iš aukščiau“, ir dar kartą atkreipia dėmesį į svarbų regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant visas komunikacijos priemones;

2.6.4

pasisako už tai, kad pilietinės visuomenės dialogas, kuris turėtų vykti per laisvos, nepriklausomos ir profesionalios žiniasklaidos priemones, būtų plėtojamas visose Vakarų Balkanų valstybėse; siūlo leisti Vakarų Balkanų valstybėms kuo greičiau dalyvauti Bendrijos veiksmų programoje, skirtoje remti aktyvios Europos Sąjungos pilietybės srityje veikiančias organizacijas (piliečių dalyvavimas);

2.7.1

pritaria Komisijos pasiūlymui Albanijos veiksmų planą, skirtą korupcijos prevencijai ir kovoti su ja, taikyti ne tik nacionalinės administracijos, bet ir vietos bei regionų valdžios lygmeniu (COM 2005/1421, p. 18);

2.7.2

siūlo stiprinti tarpregioninį ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą visų pirma su kaimyniniais ES valstybių regionais;

2.7.3

pritaria Europos Parlamento reikalavimui stiprinti kovą su korupcija, užtikrinti žiniasklaidos laisvę ir Europos standartus atitinkančią rinkimų teisę;

2.8.1

reiškia pasitenkinimą, kad Bosnija ir Hercegovina pasižymi ypatingus įgaliojimus turinčiomis regionų lygio institucijomis, kurios vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant etnines problemas; atkreipia dėmesį į tai, kad valstybėje, turinčioje stiprius regionus, dėl politinių tradicijų arba decentralizacijos kultūros stokos taip reikia pagerinti finansavimą ir struktūrų veiksmingumą;

2.8.2

mano, kad būtina Konstitucijos reforma siekiant tobulinti valstybės institucijas ir tikisi, kad bus sukurtos sąlygos tinkamai surengti 2006 m. spalio mėn. numatomus rinkimus;

2.8.3

atkreipia dėmesį į federalinių valstybių (pvz., Belgijos) regionų atstovų patirtį ir žinias, susijusias su teisinio pagrindo ir procedūrų tarp valstybės ir tam tikrų ją sudarančių dalių (subjektų ir kantonų) gerinimu ir yra įsitikinęs, kad būtini naujoviški sprendimai;

2.8.4

palankiai vertina, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje nuolat plėtojamas dialogas ekonominės politikos srityje;

2.8.5

ragina remti pabėgėlių ir ištremtų asmenų integraciją miestuose ir bendruomenėse; žr. 2005 m. sausio 31 d. Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Serbijos ir Juodkalnijos readmisijos sutartį;

2.9.1

apgailestauja, kad priimant naują Serbijos konstituciją nebuvo pasinaudota proga sustiprinti decentralizacijos procesą ir mano, kad toliau stiprinant autonomiją būtų stiprinama ir visos valstybės sanglauda;

2.9.2

pabrėžia daugiatautiškumo autonominiame Vojvodinos regione reikšmę ir su pasitenkinimu pažymi ten vyraujančią tarpusavio supratimo ir tolerancijos dvasią, taip pat ten įprastą būdą įtraukti įvairias tautines grupes į politinių sprendimų priėmimą;

2.9.3

pritaria daugeliui autonominės Vojvodinos srities veiksmų, susijusių su regioniniu ir tarpregioniniu bendradarbiavimu per sieną įgyvendinant Europos integracijos procesą ir todėl pritaria tam, kad regionų ir vietos valdžios institucijos aktyviau dalyvautų tolesnėse derybose dėl SAS.

2.9.4

ragina skubiai vykdyti vietos savivaldos reformą siekiant stiprinti vietos politines ir administracines institucijas ir skirti joms reikiamų lėšų, kadangi šie veiksmai ir regioninio lygmens stiprinimas atitinka subsidiarumo, artimumo piliečiams ir partnerystės principus, taip pat mažina valstybės naštą.

2.9.5

tikisi, kad Serbija nedelsiant pasirašys Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo pagrindų konvenciją ir ratifikuos Europos vietos savivaldos chartiją;

2.9.6

pabrėžia daugiatautiškumo autonominiame Vojvodinos regione reikšmę ir mano, kad toliau užtikrinant arba stiprinant autonomiją būtų stiprinama ir visos valstybės sanglauda;

2.9.7

skatina Serbijos ir Juodkalnijos valdžios institucijas bendradarbiaujant su Hagos Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiai Jugoslavijai sudaryti sąlygas tolimesnėms deryboms dėl SAS;

2.10.1

mano, kad tikrasis susitaikymas galimas tik išsprendus Kosovo statuso problemą ir jo europinės perspektyvos klausimą bei priėmus tvirtus sprendimus, užtikrinančius įvairių tautybių piliečių teises; tikisi, kad Jungtinėms Tautoms vadovaujant Vienoje vykstančių tiesioginių diskusijų (10) metu iki 2006 m. pabaigos bus rastas sprendimas;

2.10.2

tikisi, kad į pagalbą pasitelkus veiksmingą decentralizacijos modelį, kuris ilgainiui užtikrins mažumų ir tautinių grupių teises ir pažangą teisinės valstybės principų diegimo ir teisinio tikrumo srityse, kuriose šiuo metu yra didelių spragų, bei geresnį politinį atstovavimą tautinėms mažumoms ir geresnę tautinių mažumų (tautinių mažumų kalbų) apsaugą, bus garantuotas veiksmingas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas vietos lygiu;

2.10.3

ragina gerinti santykius tarp Kosovo serbų ir Kosovo albanų, įtraukti visas grupes į demokratinį ir administracinį gyvenimą bei užtikrinti tautinių mažumų apsaugą;

2.10.4

mano, kad būtina stiprinti savivaldos administracinius gebėjimus visų pirma atsižvelgiant į ekonomikos plėtros ir kovos su organizuotu nusikalstamumu ir finansiniais nusikaltimais strategijų kūrimą (COM (2005) 561, p. 25);

2.10.5

mano, kad ypač svarbu pagerinti viešųjų paslaugų teikimą visoms bendruomenėms, siekiant užkirsti kelią „lygiagrečių struktūrų“ atsiradimui ar jų įsitvirtinimui;

2.11.1

tikisi, kad visos suinteresuotos šalys pripažins ir įgyvendins 2006 m. gegužės 21 d. referendumo rezultatus; ragina visus dalyvius plėtoti konstruktyvų dialogą dėl sambūvio;

2.11.2

teigiamai vertina tai, kad 2006 m. gegužės 21 d. referendumas dėl Juodkalnijos nepriklausomybės vyko demokratiškai, skaidriai ir be pažeidimų, laikantis tarptautinių ir Europos standartų;

2.11.3

palankiai vertina tai, kad nepaprastai aktyvus Juodkalnijos gyventojų dalyvavimas referendume, siekęs 86,5 proc., įrodę jų demokratinę atsakomybę ir brandą, o tai suteikia rinkimų rezultatams aukštą teisėtumo laipsnį;

2.11.4

mano, kad referendumo rezultatas, 55,5 proc. gyventojų pritarus nepriklausomybei, įpareigoja nepriklausomybės šalininkus ir priešininkus glaudžiai bendradarbiauti tiek tarpusavyje, tiek Juodkalniją ir Serbiją siekiant įgyvendinti nepriklausomybę;

2.11.5

rekomenduoja visiems dalyviams nepriklausomybės proceso metu vengti vienašališkų veiksmų ir derinti būtinus veiksmus;

2.11.6

tikisi, kad naujoj Juodkalnijos valstybė nedelsiant pasirašys ir ratifikuos Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo pagrindų konvenciją, Europos regionų ir tautinių mažumų kalbų chartiją, Europos vietos savivaldos chartiją ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją;

2.11.7

siūlo Juodkalnijos institucijoms bendradarbiaujant su Serbija nedelsiant parengti tarpvalstybinio regioninio bendradarbiavimo prie bendros sienos (Sandschak) modelį bei siekti parengti tokį modelį kartu su kitomis besiribojančiomis valstybėmis: Bosnija ir Hercegovina, Albanija ir autonominiu Kosovo regionu;

2.11.8

ragina ES institucijas remti naująją valstybę siekiant taikaus atsiskyrimo ir nepriklausomybės;

2.12.1

palankiai vertina tai, kad Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai buvo suteiktas šalies kandidatės statusas, tuo pripažįstant jos pažangą, pasiektą įgyvendinant Ohrido pagrindų susitarimą; tačiau primygtinai reikalauja tarptautinei bendruomenei padedant visiškai įgyvendinti Ohrido pagrindų susitarimą, esantį stabilumo stiprinimo pagrindu;

2.12.2

tikisi, kad po smurto, vykusio pastarųjų parlamento rinkimų metu, visos politinės jėgos sukurs būtinas sąlygas, kad ateityje demokratiniai rinkimai vyktų be prievartos ir atitiktų Europos standartus.

2.12.3

pasisako už tai, kad būtų toliau stiprinama vietos savivalda ir didinamas jos finansavimas, kadangi ji padėjo stiprinti etninių grupių tarpusavio pasitikėjimą;

2.12.4

mano, kad būtina skubiai stiprinti vietos administracinius gebėjimus, nes jie yra būtina sąlyga siekiant decentralizuoti mokesčių rinkimą ir įgaliojimus rinkti rinkliavas (savivaldybių finansinius išteklius); sutinka su Komisijos abejonėmis, kad savivaldybėms nepakanka joms priklausančių finansavimo šaltinių, kad ateityje jos galėtų bendrai finansuoti programas ir projektus, remiamus iš struktūrinių fondų ir sanglaudos fondo, bei vykdyti savo įgaliojimus aplinkosaugos srityje (SEC (2005)1425, p. 140), ir skatina aplinkosaugą kaip bendrą temą aktyviau įtraukti į kitas savivaldybių vykdomas politikos sritis, pvz., teritorijų planavimas;

2.12.5

pritaria Komisijos pasiūlymui aiškiai nustatyti savivaldybių ir centrinės valstybės taikinimo procedūrą (SEC (2005)1425, p. 21) ir mano, kad yra būtinas nuolatinis ir dalykinis nacionalinių ir vietos institucijų bendradarbiavimas (SEC (2005)1425, p. 120);

2.12.6

mano, kad būtina sukurti veikiančią vidaus auditu paremtą finansų kontrolę, kuri yra tinkamo administravimo sąlyga, sukurti pajėgumus, kurie užkirstų kelią piktnaudžiavimui valstybės lėšomis; tai pat nuosekliai taikyti priemones, mažinančias korupciją vietos lygiu;

2.12.7

ragina imtis priemonių kaimo vietovėms, ekonomikai ir žemės ūkiui stiprinti (pvz., kaimo vietovėse steigti bankų filialus, ūkininkams nuomoti ir parduoti valstybinius žemės ūkio paskirties plotus), kad būtų galima išnaudoti esamą apsirūpinimo potencialą;

2.11.7

tikisi, kad greitai, galutinai ir visas šalis tenkinančiu būdu bus išspręstas pavadinimo klausimas, kuris svarstomas vadovaujant JTO.

6.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/23

1.1

palankiai vertina paskelbtą Žaliąją knygą, kurioje pateikiamas tikslus dabartinės padėties energetikos srityje vertinimas ir parodomi būdai, kaip sukurti Europos tvarios, konkurencingos ir saugios energetikos strategiją;

1.2

pastebi, kad Europa susiduria su daugybe sunkumų energetikos srityje, iš jų visų pirma paminėtini aukštos ir smarkiai svyruojančios energijos kainos, pasauliniu mastu didėjanti energijos paklausa, grėsmė, iškylanti energiją gaminančioms šalims, tranzito šalims ir transportavimo keliams, nuolat didėjanti priklausomybė nuo importo ir iki šiol vis dar ribota energijos šaltinių ir tiekimo įvairovė, didėjanti aplinkos tarša, būtinybė siekti glaudesnės integracijos, nacionalinių energijos rinkų jungimo į tinklus, taip pat investicijų į energetikos infrastruktūrą;

1.3

teigiamai vertina, kad, siekiant įveikti šiuos sunkumus, žalioji knyga pradeda platesnę diskusiją energetikos politikos klausimais Europoje, ir pabrėžia ilgalaikės ES energetikos strategijos reikšmę;

1.4

pabrėžia, kad įgyvendinant tris susijusius tikslus — tiekimo saugumo, konkurencingumo ir ekologijos — būtina atsižvelgti į visas su energetika susijusias sritis, visų pirma transporto, aplinkosaugos, regionų politikos, mokslinių tyrimų ir plėtros bei užsienio politikos;

1.5

ragina plėtojant partnerystę Europos, nacionaliniu ir subnacionaliniu lygiu vykdyti bendrą energetikos politiką, kuri visų pirma atsižvelgtų į atskirų valstybių narių ypatumus laikantis subsidiarumo principo. Tik imdamasi bendrų veiksmų Europa bus pajėgi ilgam laikui išspręsti energijos tiekimo saugumo ir sąlygų problemą;

1.6

atkreipia dėmesį į tai, kad stabilus aprūpinimas nebrangia elektros energija turi didžiulę reikšmę tvariam regionų ir savivaldybių vystymui;

1.7

pabrėžia regionų ir vietos valdžios institucijų kaip energijos gamintojų vaidmenį (pvz., turi energetikos įmonių akcijų), kurioms labai svarbios vienodos konkurencijos sąlygos;

1.8

pritaria Europos Vadovų Tarybos kovo 23 ir 24 d. išvadoms, kad, siekiant „Europos ekonomikos konkurencingumo ir energijos tiekimo prieinamumo užtikrinimo“, reikia skatinti ES regioninio bendradarbiavimo energetikos srityje kūrimą ir palengvinti regioninių rinkų integraciją į ES bendrąją rinką;

1.9

pabrėžia būtinybę įvairinti išorės ir vidaus energijos šaltinius siekiant sumažinti ES priklausomybę nuo energijos importo ir nuo pavienių tiekėjų ir kartu užtikrinti tvarų energijos tiekimą;

1.10

pabrėžia, kad ir ateityje valstybės narės turi likti atsakingos už sprendimą pasirinkti tam tikrų energijos rūšių derinį laikantis subsidiarumo principo;

1.11

gina požiūrį, kad, siekiant kovoti su klimato kaita, valstybės narės energijos rūšių derinyje didintų atsinaujinančios energijos, neišskiriančios į aplinką šiltnamio efektą sukeliančių dujų arba išskiriančios jų nedaug, dalį;

1.12

apgailestauja, kad efektyvi, naudinga ir dažnai regionų ir savivaldybių energijos gamintojų ir tiekėjų naudojama vandens energija ir geoterminė energija nėra įtrauktos į energijos rūšių derinio įvairinimo koncepciją;

1.13

apgailestauja, kad nepakankamai įgyvendinamos direktyvos, liberalizuojančios dujų ir elektros energijos vidaus rinką daugelyje valstybių narių;

1.14

mano, kad prieš priimant kitus teisės aktus, būtina visiškai įgyvendinti antrąjį vidaus rinkos priemonių paketą ir atlikti su tuo susijusių padarinių įvertinimą.

1.15

pabrėžia būtinybę sukurti vienodą Europos energijos rinką ir todėl mano, jog reikia skubiai pagerinti nacionalinių reguliavimo institucijų bendradarbiavimą;

1.16

nepritaria naujų valdymo struktūrų, pvz., Europos energetikos „reguliavimo įstaigos“, kūrimui, kadangi nacionalinės reguliavimo institucijos pačios gali pasiekti Komisijos pasiūlytus ir Europos Vadovų Tarybos patvirtintus tikslus;

1.17

šiuo metu neįžvelgia poreikio teikti dar vieną teisėkūros pasiūlymą dėl gamtinių dujų atsargų, nes pirmiausia reikia įgyvendinti 2006 m. gegužės mėn. įsigaliojusią direktyvą dėl saugaus dujų tiekimo;

1.18

pritaria pateiktam strateginiam planui, spartinančiam naujų energijos technologijų kūrimą Europos lygmeniu, skatinančiam jas nedelsiant pateikti į rinką ir palengvinančiam Bendrijos ir nacionalinių mokslinių tyrimų ir naujovių programų koordinavimą;

1.19

mano, kad energijos efektyvumo didinimas yra svarbus tikslas, pirmiausia padedantis užkirsti kelią nuolat didėjančiai priklausomybei nuo importo;

1.20

atkreipia dėmesį į tai, kad jau šiandien ES yra nemažai įsigaliojusių ar dar kuriamų efektyvaus energijos naudojimo priemonių, kurios dar tik pradeda duoti pirmuosius rezultatus arba jas dar reikia pradėti įgyvendinti. Kaip pavyzdį reikėtų paminėti pastatų direktyvą, termofikacijos direktyvą arba direktyvą dėl galutinio energijos vartojimo efektyvumo;

1.21

pritaria Komisijos ketinimui nuo 2007 m. kasmet iš naujo apsvarstyti ES strategiją, kurioje apibrėžti vidutinės trukmės ir ilgalaikiai tikslai bei jų įgyvendinimui būtinos priemonės;

1.22

palankiai vertina parengtą biomasės naudojimo veiksmų planą, kurio įgyvendinimas gali būti svarbus indėlis siekiant trijų Energetikos žaliojoje knygoje įtvirtintų tikslų;

1.23

teigiamai vertina Komisijos ketinimą padidinti atsinaujinančių energijos išteklių biomasės dalį ir mano, kad Komisijos parengti priemonių paketo metmenys yra tinkamas pagrindas plėsti energijos gamybą iš biomasės;

1.24

teigiamai vertina tai, kad Komisija pabrėžia regionų, skatinančių naudoti biodegalus ir kitų rūšių bioenergiją, svarbą įgyvendinant sanglaudos ir kaimo vietovių plėtros politiką;

1.25

atkreipia dėmesį į tai, kad biomasės naudojimas gali būti svarus indėlis siekiant, kad iki 2010 m. atsinaujinanti energija sudarytų 12 proc. viso ES suvartojamo energijos kiekio, ir todėl pabrėžia biomasės, kaip svarbios iškastinių energijos išteklių alternatyvos, reikšmę;

1.26

pabrėžia, kad veiksmų plane pirmą kartą nurodyta, kaip šilumos, elektros energijos ir degalų sektoriuje turėtų pasiskirstyti bendros pirminės energijos iš biomasės naudojimas, kuris, remiantis 1997 m. ES baltojoje knygoje numatytu tikslu, turėtų patrigubėti ir siekti 150 mln. tonų naftos ekvivalento (NE) (šiluma — 75 mln. t. NE, elektros energija — 55 mln. t. NE, degalai — 19 mln. t. NE);

1.27

pabrėžia, kad veiksmų plane numatyta 2010 m. padidinti ES suvartojamos pirminės energijos iš biomasės dalį nuo šiuo metu esamų 4 proc. iki 8 proc. ir atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant šio tikslo, reikia imtis veiksmų atitinkamu lygiu laikantis subsidiarumo principo, kad būtų užtikrintas biomasės tiekimas, pavyzdžiui, turėti privalomas atsargas, pagerinti tiekimo grandinę ir pan.;

1.28

palankiai vertina Tarybos 2006 m.vasario 14 d. sprendimą įtraukti centralizuotą šildymo tiekimą į prekių ir paslaugų, kurioms valstybės narės gali taikyti sumažintą PVM tarifą, sąrašą, ir mano, jog valstybėms narėms tai yra svarbu;

1.29

primena, kad daugelis vietos ir regionų valdžios institucijų jau sėkmingai įgyvendina arba įgyvendino konkrečius elektros energijos ir šilumos gamybos iš biomasės projektus ir taip tapo šios srities pradininkėmis; mano, jog svarbu remti tokius projektus;

1.30

pabrėžia biomasės - kaimo vietovių energijos šaltinio svarbą: biomasės naudojimas gali tapti nauju žemės ūkio sektoriaus (ūkininkas — energijos išteklių gamintojas) ir miško pramonės pajamų šaltiniu ir padėti kurti naujas darbo vietas;

1.31

palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl ES biodegalų strategijos, kurie transporto sektoriuje bent jau iš dalies pakeičia iškastinį kurą ir gali būti naudojami kuro tiekimo sistemose;

1.32

pabrėžia, kad vietos ir regionų administracinių vienetų viešasis transportas jau naudoja biodegalus;

1.33

pabrėžia, kad biodegalai turi būti gaminami nuolat siekiant, kad nebūtų prarasta biologinė įvairovė; būtina užtikrinti, kad energijai gaminti skirti dideli „monokultūrų“ pasėlių plotai (koncentruotas vienos rūšies pasėlių auginimas didelėse teritorijose) pernelyg nepakenktų vietos ekosistemai.

1.34

ragina Komisiją siekti, kad būtų intensyviau atliekami moksliniai biodegalų tyrimai, tiek žaliavų (siekiant padidinti energinių augalų derlingumą ir pagerinti jų energines savybes arba siekiant naudoti bioalyvą (pirolizės mazutą) kaip žaliavą naftos chemijos pramonėje), tiek procesų (biomasės vertimas energija, dujinimas, pirolizė ir kt.);

2.1

ragina visose valstybėse narėse visa apimtimi įgyvendinti direktyvą dėl dujų ir elektros vidaus rinkos liberalizavimo siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją;

2.2

pritaria tam, kad būtų atlikta išsami Komisijos pateiktų teisėkūros pasiūlymų ekonominės naudos analizė;

2.3

ragina persvarstant ES prekybos taršos leidimais sistemą dar labiau ją išplėsti ir tobulinti vadovaujantis Žaliąja knyga ir sukurti stabilias sąlygas, kuriomis pramonė galėtų priimti būtinus ilgalaikius investicinius sprendimus; ragina panaikinti nereikalingas ekonomines kliūtis, visų pirma dėl poveikio elektros kainoms ir konkurencijos iškreipimui, kurį lemia nepakankamas valstybių narių nacionalinių taršos leidimų paskirstymo planų suderinimas;

2.4

pažymi, kad, 2006 m. sausio mėn. įvykus dujų tiekimo krizei, pasiteisino veiksmų koordinavimo ES lygiu strategija ir reikalauja, laikantis valstybių narių pirminės atsakomybės principo, ir ateityje užtikrinti, kad, ištikus tiekimo krizei, būtų taikomi veiksmingi, solidarumo ir subsidiarumo principais pagrįsti koordinavimo mechanizmai;

2.5

ragina vykdant mokslinius tyrimus ir plėtrą telkti dėmesį į tvarios energijos bei energijos efektyvumo aspektus ir tam skirti tinkamą Bendrijos paramos dalį;

2.6

siūlo, kad ES, neperžengdama savo kompetencijos ribų, visose svarbiose savo politikos srityse skatintų naudoti tvarius energijos išteklius;

2.7

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėti pastangas toliau tobulinant energijos efektyvumo priemones ir pritaria tam, kad nedelsiant būtų parengtas išsamus energijos efektyvumo veiksmų planas;

2.8

ragina į tokį veiksmų planą įtraukti rinkos ir ekonomiškai veiksmingas priemones, pvz., informavimą, konsultavimą, rėmimą, savanoriškus susitarimus ir t. t., taip pat įvertinti maksimalią naštą valstybės ir savivaldybių biudžetams, įmonėms ir vartotojams;

2.9

nepritaria, jog būtų nustatomi absoliutūs efektyvaus energijos naudojimo didinimo tikslai. Valstybių narių, kurios jau įgyvendino taupymo priemones arba naudojo ypač veiksmingas technologijas, efektyvumo didinimo potencialas yra mažesnis ir įgyvendindamos absoliučius tikslus, jos konkurencingumo požiūriu atsidurtų nepalankioje padėtyje;

2.10

pritaria pasiūlymui sudaryti tarptautinį susitarimą dėl energijos efektyvumo ir raginimui pradėti ES, daug energijos vartojančių šalių ir sparčiai augančios ekonomikos šalių dialogą dėl energijos efektyvumo ir taupymo;

2.11

pritaria bendros užsienio ir saugumo politikos koncepcijos, skirtos užtikrinti saugų tiekimą, įvairesnius išteklių tiekimo šaltinius, plėtoti partnerystes energetikos srityje ir aktyviau palaikyti dialogą su svarbiausiomis šalimis gamintojomis, vartotojomis ir tranzito šalimis, rengimui; į šią politiką būtų prasminga įtraukti ir kaimynines, ES nepriklausančias valstybes;

2.12

ragina Komisiją atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijų svarbą įgyvendinant ir tobulinant veiksmų planą, ypač pabrėžiant vietos ir regionų aspektą, ir taip padėti visapusiškai remti kaimo vietoves;

2.13

pritaria Komisijos nuomonei dėl biomasės tiekimo, kad sprendimą dėl energinių augalų auginimo „geriausia būtų priimti regionų arba vietos lygiu“;

2.14

mano, kad, siekiant užtikrinti saugesnį tiekimą, tausiau naudoti išteklius, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, remti kaimo vietoves ir atsinaujinančios energetikos ūkį, būtina skatinti ne tik energijos taupymą bei energijos efektyvumo didinimą, bet ir atsinaujinančios energijos vartojimą ir, atsižvelgiant į tai, plėsti tvarų biomasės naudojimą energijos ir medžiagų gamybai;

2.15

mano, kad būtina pašalinti biodegalų sektoriuje egzistuojančias technines kliūtis ir iš dalies pakeisti EN 14214 standartą, kad atsirastų galimybė biodyzelino gamybai naudoti daugiau augalinių aliejų rūšių, bet tik tuo atveju, jei tai neturės neigiamų pasekmių kuro savybėms; pritaria Komisijos ketinimui pirmiausia ištirti šių kliūčių priežastis, nuspręsti, kurias standarto specifikacijas reikia pakeisti ir kartu užtikrinti, kad nesusiformuotų diskriminacinis požiūris į biodegalus;

2.16

ragina Komisiją plėtojant biodegalų strategiją tinkamai atsižvelgti į vietos ir regionų svarbą;

2.17

palankiai vertina Komisijos ketinimą siekti, kad biodegalai sudarytų didesnę nei iki šiol suvartojamo kuro dalį, ir tuo tikslu numatyti biodegalų skatinimo priemonių įvertinimą.

6.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/27

1)

Dėl ekonomikos globalizacijos ir su ja susijusio konkurencijos augimo tarp viešojo ir privačiojo sektoriaus įmonių, kurio konkurencingumo didinimas yra vienas iš Lisabonos strategijos tikslų, reikia, kad viešasis ir privatusis sektorius glaudžiau bendradarbiautų viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės forma, kuri naudinga abiem šalims ir, visų pirma, visuomenei — paslaugų vartotojams.

2)

Vykdant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę, viešojo sektoriaus (nacionalinės, regionų arba vietos valdžios institucijos) ir privačiojo sektoriaus partneriai, prisidėdami savo ištekliais, dalyvauja abiem pusėms naudingoje bendroje veikloje siekdami įgyvendinti ne tik komercinius tikslus, bet ir projekte numatytus socialinius uždavinius, ypač siekiant pagerinti teikiamų paslaugų kokybę.

3)

Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų aktyviau dalyvauti viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystėje, kadangi dalyvavimas tokiuose partnerystės projektuose laikantis ES sutartyse numatytų principų visų pirma naudingas piliečiams, kuriems yra teikiamos paslaugos.

1.1

atsižvelgdamas į tai, kad iki šiol nėra tikslaus viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės apibrėžimo, trūksta tinkamų teisės aktų ir, svarbiausia, patirties šioje srityje, ypač naujosiose valstybėse narėse, mano, jog reikia sukurti aiškinamąjį komunikatą, kuris būtų taikomas visoms VPSP susitarimų rūšims;

1.2

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra arčiausiai gyventojų, kurie naudosis viešosiomis paslaugomis, ir kad būtent jos sprendžia tokių paslaugų finansavimo, viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės formos klausimus ir tai, ar tokias paslaugas turėtų teikti tokios valdžios institucijos;

1.3

mano, kad kuriant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę didžiausią dėmesį reikėtų skirti konkrečiame projekte numatytų viešųjų paslaugų kokybei gerinti; tačiau tai nereiškia, kad tik partnerystė yra geriausias sprendimo būdas;

1.4

nurodo, kad kuriant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę siekiama perduoti riziką tai šaliai, kuri geriausiai sugeba ją valdyti, numatant atitinkamos apsaugos priemones projekto įgyvendinimo metu iškilusioms problemoms spręsti;

1.5

atkreipia dėmesį, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystėje viešasis sektorius įsipareigoja užtikrinti atitinkamą infrastruktūrą ir teikti konkrečias paslaugas, ir, įgyvendinant konkretų projektą, aktyviai bendradarbiauti su privačiuoju sektoriumi; privačiojo sektoriaus vaidmuo — užtikrinti veiklos, būtinos konkrečiam projektui įgyvendinti, finansavimą, technologijų perdavimą ir vykdyti užduotis siekiant įgyvendinti viešojo sektoriaus tikslus; sukūrus arba modernizavus struktūras, privatusis sektorius vykdo jų eksploataciją gaudamas atlygį už viešąsias paslaugas. Taigi, viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės tikslas — siekti tokių abiejų šalių santykių užtikrinant, kad rizika, susijusi su tam tikru projekto aspektu, tektų šaliai, kuri geriausiai sugeba tokią riziką kontroliuoti;

1.6

pažymi, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystė gali būti vienas iš naudingų būdų, užtikrinančių visuomenei atitinkamą infrastruktūrą arba paslaugas. Tačiau tik atlikus išsamų tyrimą ir išanalizavus tam tikros infrastruktūros kūrimo arba paslaugos teikimo konkrečius tikslus gali būti nuspręsta, ar vietos arba regiono valdžios institucijos turėtų pačios imtis šių uždavinių, ar sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės viešųjų pirkimų teisės aktus, sudarant koncesines sutartis arba kuriant įteisinta viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę;

1.7

pabrėžia, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystė yra klausimas, kurį spręsti reikėtų ne tik teisiniu, ekonominiu ar techniniu, bet ir politinės perspektyvos požiūriu, atsižvelgiant į tai, kad sprendimai dėl viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo yra priimami taikant demokratiškas balsavimo procedūras, jų kontrolę vykdo institucijos ir todėl būtina juos skelbti ir pateikti visuomenės narių vertinimui, kadangi jie yra tų paslaugų gavėjai;

1.8

nurodo, kad vykdyti projektą pagal viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę (jei nusprendžiama, kad tokia partnerystė yra geriausias atitinkamą infrastruktūrą arba paslaugas visuomenei užtikrinantis būdas) viešojo sektoriaus partneriui tam tikrais atvejais gali būti naudinga, kadangi:

1.9

pabrėžia, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystei būtinas abipusis partnerių pasitikėjimas ir jų sandorių skaidrumas siekiant, kad jie būtų nevaržomi ir vyktų laisva valia laikantis pagrindinių Europos Sąjungos sutarčių principų, pavyzdžiui, lygių galimybių, abipusio pripažinimo ir proporcingumo; viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystei įgyvendinti būtinos šios sąlygos:

1.10

pabrėžia, kad sutartinių VPSP kaip ir institucionalizuotų VPSP svarbiausias uždavinys turėtų būti — užtikrinti piliečiams aukštos kokybės, saugią ir nuolatinę infrastruktūrą bei paslaugas. Todėl valdžios institucijos turėtų ir toliau siekti užtikrinti gerą paslaugų teikimą nepaisydamos teikėjų ekonominių interesų ir pasilikti sau kai kurias teises, pvz., nustatyti kokybės ir saugumo standartus, vienašališkai juos keisti dėl visuomenės interesų per visą partnerystės laikotarpį, išsaugoti infrastruktūrą ar paslaugą, o pasibaigus partnerystei, gauti iš teikėjo priemones, kurios, valdžios institucijos nuomone, reikalingos tolesniam naudojimui ar paslaugai;

1.11

mano, kad, nors Komisijos konsultuojami pareigūnai balsų dauguma neparėmė iniciatyvos dėl subrangos darbų bei viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės taisyklių išaiškinimo ir suderinimo, Bendrijos institucijos neturėtų pamiršti, kad iš šios partnerystės daugiausiai naudos gauna piliečiai, kurie naudojasi šiomis paslaugomis, ir kad VPSP projekto sėkmė gali nukentėti, jei VPSP turėtojas tinkamai nevykdo įsipareigojimų subrangovams ir tiekėjams, atsakingiems už dalies ar visos paslaugos suteikimą. Be to, vietos ir regionų valdžios institucijos yra suinteresuotos remti mažas ir vidutines įmones, kurios dažniausiai atlieka subrangovų ir tiekėjų vaidmenį. Todėl reikėtų nustatyti taisyklę, kad rangovas ar koncesijos teisės turėtojas privalo įvykdyti savo ekonominius įsipareigojimus subrangovams ir tiekėjams tokiomis pačiomis ekonominėmis sąlygomis, kokios nustatytos perkančiajai organizacijai dėl ekonominių įsipareigojimų rangovui ar koncesijos teisės turėtojui vykdymo.

2.1

Jeigu Komisija ir toliau laikysis nuomonės, kad reikia parengti pasiūlymą dėl teisės akto dėl paslaugų koncesijos, jis (Regionų komitetas) prašo pripažinti paslaugų koncesijų arba visuotinės ekonominės svarbos paslaugų koncesijų specifiškumą. Visi Komisijos pasiūlymai turėtų užtikrinti lanksčią, skaidrią ir nediskriminacinę tvarką, kaip atrinkti paslaugų teikėją, su kuriuo būtų sudaryta sutartis pagal lanksčius horizontalius kriterijus;

2.2

mano, kad reikėtų ir toliau tęsti diskusijas dėl viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės Komisijos lygiu atsižvelgiant į Bendrijoje didėjantį savivaldybių bei regionų ir privačiojo sektoriaus bendradarbiavimo vaidmenį;

2.3

ragina tiksliai apibrėžti viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės sąvoką ir patikslinti terminus, pavyzdžiui, kokia tiksli terminų „sutartinės VPSP“ ir „oficialiai patvirtinta VPSP“ reikšmė ir kuo gali skirtis Europos lygmens VPSP nuo nacionalinių ir subnacionalinių VPSP;

2.4

tęsdamas ankstesnio punkto mintį, mano, kad terminų „viešosios paslaugos“ ir „visuotinės svarbos paslaugos“ reikėtų vengti, kadangi įvairiuose teisės aktuose jie apibrėžti skirtingai. Priimtinas Europos teisės aktuose numatytų institucionalizuotų VPSP apibrėžimas, kurį galima būtų analizuoti, būtų tas, kuriame apibrėžiama partnerystė, kurios tikslas — infrastruktūros eksploatavimas arba paslaugų piliečiams teikimas už visą arba dalinį atlygį, kurį moka paslaugų gavėjai;

2.5

ragina taip pat aptarti klausimą, ar Europos lygiu yra reikiamų finansinių priemonių visą Europą apimančioms VPSP garantuoti (perdraudimas, valstybės garantijos);

2.6

pritaria Komisijos pastangoms sudarant viešųjų pirkimų ir koncesijų sutartis ES lygiu užtikrinti šiuos pagrindinius Europos bendrijos steigimo sutarties principus: skaidrumą, lygias galimybes, proporcingumą ir abipusį pripažinimą;

2.7

mano, kad konkurencinis dialogas gali būti veiksmingas sudarant sudėtingas viešąsias sutartis, bet iki šiol mažai žinoma apie konkurencinio dialogo pasekmes;

2.8

rekomenduoja ES valstybėms narėms nustatyti koncesijų suteikimo tvarką, pagrįstą skaidriomis ir nuosekliomis taisyklėmis, atsižvelgiant į visas Europos lygiu parengtas apibrėžtis ir standartus, kuriuos galėtų pasiūlyti Europos Komisija;

2.9

mano, kad, siekiant užtikrinti didesnį viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės teisinį tikrumą, steigiant bendras viešųjų paslaugų įmones gali dalyvauti ir viešasis, ir privatusis sektoriai;

2.10

atkreipia dėmesį į tai, kad viešųjų pirkimų tvarka neturėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai pareiškėjus (rangovus) 1) kontroliuoja pati sutartį sudaranti valstybinė įstaiga ir jai priklausantys padaliniai ir 2) kai jų vykdoma veikla yra susijusi su ta valstybine įstaiga. RK nuomone, „vidaus operatorius“ - tai teisiškai aiškiai atskirtas subjektas, pavaldus kompetentingai institucijai taip pat, kaip ir jos pačios tarnybos. Siekiant nustatyti tokį pavaldumą, reikia atsižvelgti į šiuos požymius: atstovavimo laipsnį administravimo, valdymo ir priežiūros organuose, atitinkamas nuostatas įstatuose, nuosavybės rūšį, faktinę įtaką ir kontrolę priimant strateginius sprendimus ir atskirus vadybos sprendimus. Vidaus operatoriaus statusas neleidžia privačioms įmonėms turėti didesnę negu 33 proc. paslaugų teikėjo kapitalo dalį; RK ypač atkreipia dėmesį, jog klaidinga teigti, kad tiesiogiai su mišraus — viešojo ir privataus — kapitalo įmonėmis, įsteigtomis viešojo konkurso tvarka, sudaromos sutartys visais atvejais joms pačioms duoda tiesioginės ar netiesioginės naudos; todėl nepritaria minčiai, kad tiesioginės sutarties sudarymas automatiškai suteikia konkurencinio pranašumo, kuris prieštarauja Sutarties nuostatoms, ir kad bet koks veiklos rinkoje suvaržymas gali būti nesuderinamas su tuo, kas anksčiau minėta;

2.11

pabrėžia, kad aiškinamasis komunikatas dėl koncesijų arba VPSP įteisinimo galėtų pateikti papildomos informacijos kaip laikytis EB sutartyje nustatytų lygių galimybių, skaidrumo, proporcingumo ir abipusio pripažinimo principų, vadinasi, atsiras daugiau galimybių sėkmingai vykdyti VPSP projektus ir, gavus Europos investicijų banko (EIB) paskolas, ateityje įgyvendinti dar daugiau projektų;

2.12

pabrėžia, kad aukštos kokybės viešąsias paslaugas garantuoja kiekvienos ES valstybės narės demokratinė sistema, kuri savo piliečiams skiria didžiausią dėmesį, garantuoja valdžios institucijų teikiamą apsaugą ir administruoja arba užtikrina teikiamų paslaugų administravimą, priežiūrą ir kontrolę;

2.13

mano, kad, gaunant ES paramą, VPSP projektų finansavimui turi būti taikoma pirmumo tvarka.

6.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/31

1)

KADANGI trišalės sutartys ir susitarimai yra veiksminga priemonė siekiant, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės institucinę struktūrą, skatinti Europos valdymą įvairiais lygiais, į Europos politikos krypčių įgyvendinimą ypač įtraukiant regionų ir vietos valdžios institucijas;

2)

KADANGI ši nauja neprivaloma valdymo priemonė užtikrina Europos Sąjungos lankstumą, veiksmingumą bei suteikia jai daugiau demokratiškumo ir tokiu būdu padeda ugdyti piliečių pritarimą Europos projektui;

3)

KADANGI naujų trišalių sutarčių ir susitarimų pasirašymas yra vienas iš 2006 m. politinių prioritetų, ir Regionų komitetas nori ypatingai pabrėžti šios priemonės naudą bei teikiamas galimybes įgyvendinant Lisabonos strategiją;

4)

KADANGI trišalių sutarčių ir susitarimų sklaida yra viena iš vykdomųjų programavimo priemonių, leidžianti darniau ir vientisiau vykdyti politinį planavimą — nuo Europos Sąjungos iki vietos lygmens — ir taikyti įvairesnes dialogo priemones su visomis institucijomis, kurios regionų lygiu vykdo ekonominės ir socialinės sanglaudos politiką;

5)

KADANGI sutarčių ir susitarimų bandomojo etapo rezultatai prieštaringi ir reikia iš naujo apibrėžti šio instrumento pobūdį, nustatyti jo nuostatas, tikslus ir apimtis;

6)

ATKREIPIA DĖMESĮ, kad iki šiol tėra pasirašytas vienas trišalis susitarimas su Lombardijos regionu ir apgailestauja, jog Europos Komisija nesiima veiksmų, kad būtų patvirtinti kiti trys bandomieji susitarimų projektai (Birmingamo, Lilio, Peskaros), kurių naujoviškas turinys būtų suteikęs konkrečios papildomos naudos;

1.1

mano, kad atsižvelgiant į ekonominius, socialinius, aplinkosaugos ir demokratijos iššūkius, su kuriais susiduria Europa, Europos Sąjungos, valstybių narių ir regionų bei vietos valdžios institucijų veiklą būtina vystyti pasitelkus tikrą partnerystę, kad veikla taptų dar veiksmingesnė;

1.2

pabrėžia, kad tarpinstitucinės partnerystės principo įtvirtinimas, laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų, yra svarbiausias ramstis statant Europą, kurią visi jos piliečiai laikytų savo „bendrais namais“;

1.3

mano, kad praktinis partnerystės principo įgyvendinimas padėtų įveikti šiandieninės sistemos trūkumus ir suteiktų konkrečios pridėtinės vertės įgyvendinant bendrus tikslus, kuriuos gerai perteikė „Piliečių darbotvarkė“, pasiūlyta 2006 m. gegužės 10 d. Komisijos komunikatu. Tai įvyktų nekeičiant įvairių dalyvaujančių partnerių pasiskirstytų institucinių įgaliojimų;

1.4

teigia, kad vykdant apmąstymo laikotarpio darbus valstybėse narėse šiuo metu inicijuojama diskusija su visuomene atskleidžia, kad konkretūs ir atgarsio sulaukiantys darbai leidžia užmegzti glaudesnį ryšį su Europos piliečiais, o vietos ir regionų valdžios institucijų tiesioginis dalyvavimas Europos kūrime šiuo atveju tampa būtina priemone;

2.1

visada rėmė trišalių sutarčių ir susitarimų koncepciją, kaip partnerystės metodą, kuriuo siekiama lanksčiau įgyvendinti didelį poveikį regionams turinčius teisės aktus ir programas;

2.2

teigia, kad bandomojo trišalių sutarčių ir susitarimų etapo rezultatai nepateisino lūkesčių, tačiau mano, kad šios priemonės tinkamumas neturėtų kelti abejonių, o priešingai, reikia įgyvendinti tinkamiausias iniciatyvas, leidžiančias šią priemonę tobulinti ir išplėsti jos taikymo sritį;

2.3

atkreipia dėmesį, kad iki šiol tėra pasirašytas vienas trišalis susitarimas su Lombardijos regionu ir apgailestauja, jog Europos Komisija nesiima veiksmų, kad būtų patvirtinti kiti trys bandomieji susitarimų projektai (Birmingamo, Lilio, Peskaros), kurių naujoviškas turinys būtų suteikęs konkrečios papildomos naudos; turėdamas tai omenyje, atkreipia dėmesį į naujas vietos ir regionų valdžios institucijų iniciatyvas (pavyzdžiui, Astūrijos kunigaikštystės ir autonominės Trento provincijos) ir pabrėžia tam tikrų Europos ir nacionalinių asociacijų veiksmus siekiant paremti ir skatinti šią priemonę;

2.4

primena, kad trišalių sutarčių ir susitarimų koncepcija sulaukė didelio vietos ir regionų valdžios institucijų susidomėjimo, kadangi joms patikėta perkelti ir įgyvendinti daugumą Europos Sąjungos teisės aktų ir veiksmų, o trišalės sutartys ir susitarimai padidintų jų veiksmingumą; jos taip pat padeda ES institucijoms, nacionalinėms vyriausybėms ir vietos bei regionų valdžios institucijoms nustatyti tikslus ir bendrai įgyvendinti priemones ir veiklą, pabrėžiant visų institucinių dalyvių, vaidmenį;

2.5

todėl nesutinka su Europos Komisijos vertinimu, kad nė viena vietos, regiono ar centrinė valdžios institucija neparodė didelio susidomėjimo šiuo pasiūlymu;

2.6

atkreipia dėmesį į bandomojo etapo, kuris vyko labai ribotu mastu, trūkumus ir, susipažinęs su Europos Komisijos įvertinimu, mano, kad šios priemonės persvarstymas yra tikrai labai reikalingas, skiriant ypatingą dėmesį šiems dalykams:

2.7

primena, kad Europos Parlamentas savo 2003 m. gruodžio mėn. rezoliucijoje teigiamai įvertino šią priemonę ir aiškiai paragino atlikti bandomuosius projektus, apimančius užtektinai daug ir įvairių atvejų, o taip pat skirti finansinių lėšų tinkamam jų viešinimui;

2.8

atkreipia dėmesį į klausimyno, kurį valstybėms narėms pateikė pirmininkaujanti valstybė Suomija, atsakymus, iš kurių matyti, kad dauguma valstybių narių teigiamai vertina galimybę sudaryti trišalius ar daugiašalius susitarimus tarp valstybių narių, vietos ir regionų valdžios institucijų ir Europos Komisijos, siekiant skatinti partnerystės principą įgyvendinant Europos politikos kryptis;

2.9

nori prisidėti prie Europos Komisijos nustatytų esminių sąlygų vykdymo siekiant užtikrinti šios priemonės sėkmę, pasiūlydamas tam tikrą skaičių veiksmų būdų; be to, yra pasirengęs atlikti pagrindinį vaidmenį siekiant įkvėpti politinį entuziazmą reikalingą, kad ši priemonė būtų dažniau naudojama; vis dėlto pabrėžia, kad nė viena iniciatyva negali būti įgyvendinta be valstybių narių ir Europos Komisijos paramos ir įsipareigojimų;

3.1

pasisako už trišalių sutarčių ir susitarimų peržiūrėjimą ir jų pakeitimą Teritoriniais Europos paktais siekiant juos suderinti su skirtingų valdžios lygių, kurie gali būti tų sutarčių šalys, poreikiais ir interesais;

3.2

pageidauja, kad Teritoriniai Europos paktai suteiktų galimybę:

3.3

pabrėžia, kad šios priemonės savaime suteiktų labai didelę pridėtinę vertę tiek regionų ir vietos valdžios institucijoms, tiek Europos Sąjungai, kadangi leistų vykdant Sąjungos veiksmus labiau atsižvelgti į vietos ir regionų realijas ir tokiu būdu būtų geriau sprendžiami konkretūs piliečių rūpesčiai;

3.4

pareiškia, kad yra pasirengęs bendradarbiauti su Europos Komisija, pirmininkaujančia ES valstybe ir kitomis atitinkamomis institucijomis, visų pirma su Aukšto lygio grupe dėl Europos Sąjungos valdymo, kad parinkus tinkamus kriterijus ir rodiklius būtų nustatyta ir įvertinta tokių sutarčių arba susitarimų pridėtinė vertė;

3.5

mano, kad galimybė savanoriškai sudaryti tokius Teritorinius Europos paktus ir skirtingų partnerių bendra valia pagrįstos derybos dėl jų sudarymo taptų privalumu siekiant stiprinti nuolatinį ir reguliarų visų trijų valdžios lygių dialogą nuo pakto rengimo pradžios iki jo įgyvendinimo, įskaitant atvejus, kai dalyvauja daugiau nei viena valstybė narė; tokia priemonė bet kokiu atveju turi būti rengiama laikantis galiojančių regioninės, nacionalinės ir Bendrijos teisės aktų ir atsižvelgiant į konkrečiai valstybei narei būdingą kompetencijos sričių pasidalijimą bei atskirų sektorių teisės aktus ar taisykles, kurie reglamentuoja finansinių išteklių administravimą ir kontrolę;

3.6

mano, kad tikra partnerystė neįmanoma be visų sutarties šalių finansinio indėlio įgyvendinant kartu užsibrėžtus tikslus; siūlo, kad ieškant atsakymo į Teritorinių Europos paktų finansavimo klausimą, būtų pasinaudota, Europos lygiu — atitinkamoms sritims skirtų biudžeto lėšų ir struktūrinių fondų, o vietos, regioniniu ir nacionaliniu lygiu — turimų biudžeto lėšų sinergijos galimybe; visa tai reikėtų atlikti nekuriant papildomo Bendrijos regioninės politikos finansinio instrumento ir šiam tikslui neprašant papildomų lėšų;

3.7

mano, kad bendru tikslu turėtų tapti siekis optimizuoti veiklos poveikį, vietoje aiškiai pristatant tos veiklos ES teikiamą papildomą naudą; ši papildoma nauda yra akivaizdi, kai daugelis valdžios institucijų (Europos, nacionalinės, regiono ar vietos) yra kompetentingos leisti teisės aktus, formuoti ir įgyvendinti tam tikrą politiką; mano, kad bendru tikslu turėtų tapti siekis optimizuoti veiklos poveikį, vietoje aiškiai pristatant tos veiklos ES teikiamą papildomą naudą; prašo Europos Komisijos nustatyti tikslius kriterijus, pagal kuriuos būtų galima tą naudą apibrėžti;

3.8

ragina Europos Komisiją dažniau naudoti Teritorinius Europos paktus ne tik aplinkosaugos srityje, bet ir kitose srityse bei vystant kitas Europos politikos kryptis, ir ypač skatinti jų sudarymą atsižvelgiant į Lisabonos strategiją, sanglaudos politiką, didžiąsias Europos infrastruktūras ir jūrų politiką;

3.9

teigia, kad Europos Komisijai, Europos Sąjungos Tarybai, Europos Parlamentui ir Regionų komitetui reikia glaudžiau bendradarbiauti rengiant ir įgyvendinant Teritorinius Europos paktus; mano, kad šiuo atveju būtina ir susijusių nacionalinių vyriausybių parama;

3.10

kartoja Europos Komisijai skirtą prašymą stiprinti jos generalinio sekretoriato atliekamą horizontalųjį šios naujos priemonės valdymo koordinavimą;

3.11

siūlo sukurti įvairių valdžios institucijų, susijusių su teritoriniu paktu, nuolatinio konsultavimosi sistemą; ji turėtų būti lanksti ir nereikalauti daug žmogiškųjų išteklių; Teritoriniai paktai turėtų būti rengiami taip, kad Komisija galėtų juos suderinti su visomis valstybėmis narėmis ir vietos bei regionų valdžios institucijomis, suvienodindama nustatomas sąlygas ir kriterijus ir laikydamasi objektyvumo, viešumo ir skaidrumo principų. Rengiant šiuos kriterijus, regionai įsipareigoja bendradarbiauti su Komisija ir visomis valstybėmis;

3.12

mano, kad labai svarbu pagerinti teritorinį paktą pasirašiusių regionų ir vietos valdžios institucijų sąveiką ir keitimąsi informacija ir siūlo numatyti metinę stebėseną, kuri būtų vykdoma rengiant metinius susijusių valdžios institucijų susitikimus arba organizuojant viešuosius klausymus;

3.13

ragina Europos Komisiją pradėti veiksmingą Teritoriniams Europos paktams skirtą visų potencialių suinteresuotų subjektų informavimo kampaniją bei imtis jų sąmoningumo ugdymo veiksmų siekiant aiškiai pristatyti šios priemonės tikslus ir politinę reikšmę;

3.14

laiko būtinu, kad kuriant Teritorinių Europos paktų koncepciją, būtų oficialiai pripažintas vietos socialinių partnerių - teritorijų planavimo subjektų - vaidmuo;

3.15

mano, kad atsižvelgiant į tai, koks svarbus bus piliečių dalyvavimas apibrėžiant Teritorinių Europos paktų tikslus, Europos institucijos privalo imtis veiksmų, kurie paskatintų minėtą dalyvavimą, o taip pat ir pasiūlymų dėl piliečių dalyvavimo priemonių įgyvendinimą;

3.16

paveda savo pirmininkui šią nuomonę perduoti Tarybai, Europos Komisijai, Europos Parlamentui, valstybių narių vyriausybėms ir Aukšto lygio grupei dėl Europos Sąjungos valdymo.

6.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/35

1)

pagal 1997 m. birželio 26 d. Tarybos rezoliuciją apibūdinimas „nelydimi nepilnamečiai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai“ yra skirtas „aštuoniolikos metų neturintiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie į valstybių narių teritoriją atvyksta nelydimi suaugusiojo, kuris pagal įstatymą arba paprotį yra už juos atsakingas, ir tol, kol jie nėra tokio asmens tinkamai globojami“;

2)

nepilnamečių, nelydimų nepilnamečių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, ir jaunų prieglobsčio prašytojų apsauga, atsižvelgiant į didesnį jų pažeidžiamumą ir didesnę socialinės atskirties riziką, turėtų būti prioritetinis Europos Sąjungos, šalių partnerių ir vietos bei regionų valdžios institucijų klausimas;

3)

ypač pažeidžiamų grupių, pvz., prekybos žmonėmis aukų, prašančiųjų prieglobsčio ir nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių, migracijos srautų valdymui dėl nereguliaraus jų neteisėto įvažiavimo į šalių partnerių teritoriją taikomos bendresnės kovos su nelegalia imigracija politikos procedūros;

4)

pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės užtikrinamas apsaugos sąlygas, tokiems migracijos srautams nėra nustatytų aiškių teisės nuostatų, kadangi jie atsiduria tarp nelegalaus įvažiavimo ir teisėto buvimo šalyje;

5)

Europos Sąjungos lygiu šiuo metu sunku gauti šios srities duomenis, kadangi nacionalinės valdžios institucijos nelydimus nepilnamečius iš trečiųjų šalių skirsto į grupes pagal skirtingus statistinius metodus. Vienose šalyse jie gali būti priskiriami prie prieglobsčio prašytojų kategorijos, kitose — prie ekonominių migrantų ar netgi paliktų be priežiūros nepilnamečių kategorijų;

6)

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisariato (JTVPK) duomenimis, pasaulyje yra apie 25 milijonai pabėgėlių, iš kurių 50 proc. — vaikai. Naujausiais duomenimis, 2–3 proc. iš jų yra nelydimi nepilnamečiai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai;

7)

Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) duomenimis, kasmet 1,2 milijonai nepilnamečių tampa nelegalios prekybos ES ir už jos ribų aukomis (2003 m. liepos mėn. Unicef ataskaita „Stop the Traffic“). Programoje „Atskirti vaikai Europoje“ („Separated Children in Europe Programme“), kuri yra bendra aljanso „Gelbėkit vaikus“ („Save the Children“) ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisariato (JTVPK) iniciatyva, teigiama, kad Europoje yra mažiausiai 100 000 nelydimų nepilnamečių. Italijos nacionalinei valdžios institucijai, atsakingai už nepilnamečių iš trečiųjų šalių apsaugą („Comitato Minori Stranieri“), surašius nelydimus nepilnamečius iš trečiųjų šalių paaiškėjo, kad kasmet jų atvyksta apie 8 000 ir pastaraisiais metais šis skaičius nuolat augo. Ispanijos valdžios institucijų duomenimis, kasmet įregistruojama nuo 3 000 iki 4 000 nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių, o tuo tarpu Prancūzijoje, Olandijoje ir Belgijoje įregistruotų nepilnamečių skaičius svyruoja nuo 5 000 iki 6 000 per metus. Be abejo, nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių skaičius bus kur kas didesnis, jei atsižvelgsime į nelegalų įvažiavimą ir į tai, kad šalies teritorijoje nelegaliai įvažiavusių nepilnamečių skaičių nustatyti sunku;

8)

daugiausia nelydimų nepilnamečių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, atvyksta iš Šiaurės Afrikos šalių, ypač Maroko, ir Vidurio bei Pietų Afrikos šalių (Senegalo, Malio, Gvinėjos (Konakrio), Kamerūno), iš Azijos šalių, ypač Afganistano, ir iš Rytų Europos, ypač Rumunijos, Moldavijos, Albanijos ir buvusios Jugoslavijos;

9)

nelydimiems nepilnamečiams suteikti pagalbą dažnai tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurios atsiduria sudėtingoje padėtyje, kadangi nėra aiškios politikos, jos neturi nei realių įgaliojimų šioje srityje, nei teisinės galios priimti sprendimus šeimos susijungimo ar pagalbos grįžtant į tėvynę klausimais, nei veiksmų programų dėl ko nukenčia paramos veiksmingumas bei naudingumas ir turi skirti didelius išteklius.

1.1

mano, kad labai svarbu koordinuotai ir veiksmingai valdyti migracijos srautus ES laikantis subsidiarumo principo ir saugant asmens teises, ypač labiausiai pažeidžiamų asmenų grupes, ne tik siekiant kovoti su rasizmu, ksenofobija ir kitais nesaugumo faktoriais, bet ir todėl, kad tai būtina sąlyga Lisabonos strategijos augimo, o konkrečiau — vidaus rinkos tikslams įgyvendinti;

1.2

pastebi, kad, norint nuosekliai, numatytomis priemonėmis spręsti nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių klausimą, svarbiausia:

1.3

nusprendė šiuo klausimu parengti nuomonę savo iniciatyva dėl nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių padėties vykstant migracijos procesams. Atsižvelgiant į ypatingą nepilnamečių pažeidžiamumą, šia nuomone siekia iškelti šio reiškinio svarbą migracijos procesų valdymui ir galimą piktnaudžiavimą apsaugos sistema, kadangi tai skatina vaikų išnaudojimą ir darbą;

1.4

pažymi, kad, atsižvelgiant į išskirtinį šios problemos pobūdį ir būtinybę kuo skubiau ją spręsti su šalimis partnerėmis, aktyvus ir nuolatinis vietos ir regionų valdžios institucijų, atsakingų už nepilnamečių globą, dalyvavimas yra pagrindinė objektyvaus statistinio tyrimo sąlyga;

1.5

yra įsitikinęs, kad migracijos srautų valdymui reikalingas kokybinis kovos su nelegalia imigracija šuolis, todėl reikėtų pripažinti, kad pasienio kontrolės priemonės, o konkrečiau — valstybių narių vidaus reikalų ministerijų pastangos koordinuoti veiksmus yra labai svarbios. Kartu tokį patį dėmesį reikėtų skirti civilinei ir socialinei teritorijų kontrolei, apie kurią jau ne kartą yra užsiminusi Europos Komisija ir be kurios kovos priemonės ir integracija bus neveiksmingos ir neleis tinkamai valdyti šio reiškinio. Reikėtų imtis veiksmų, kurie sustabdytų nepilnamečių išvykimą iš kilmės šalies ir skatinti pagalbą grįžti sukuriant nepilnamečių apsaugos sistemą, kuri leistų įgyvendinti nepilnamečių globos priemones kilmės šalyje;

1.6

pažymi, kad Europos Komisija skiria per mažai dėmesio nelydimų nepilnamečių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, padėčiai ir tikisi, kad Komisijos siūlomoje vaiko teisių apsaugos strategijoje (COM(2006) 367 final) šis klausimas bus nagrinėjamas iš esmės;

1.7

primena, kad vidutinės trukmės ir ilgalaikiu laikotarpiu vienintelis būdas kovoti su migracijos reiškiniu — yra bendradarbiavimo politika, skatinanti imigrantų kilmės šalių darnų vystymąsi, kuris atveria perspektyvų jų piliečiams, ypač jaunimui kilmės šalyje;

1.8

palankiai vertina Komisijos komunikate COM(2005) 389 final išreikštą naują požiūrį kilmės šalis laikyti suinteresuotais dalyviais migracijos valdymo srityje; mano, kad būtina šiuo požiūriu skatinti su kilmės šalimis sudaryti asociacijų sutartis, kurios tiesiogiai susietų migracijos reiškinį ir šių valstybių vystymosi būtinybę;

1.9

konstatuoja, kad daugelis vietos ir regionų valdžios institucijų turi pasirūpinti nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių prieglobsčiu ir globa, suteikti jiems būstą, socialinę ir medicininę pagalbą, užtikrinti švietimą. Prireikus institucijos turi skatinti profesinę integraciją, vystyti administracinę veiklą ir kurti svarbių dokumentų rengimo tvarką ir prisiimti visą su tuo susijusią finansinę naštą;

1.10

pageidautų, kad, valdant Europos integracijos fondą, būtų atsižvelgiama į konkrečius vietos ir regionų valdžios institucijų reikalavimus ir pritaria jų dalyvavimui derybose dėl nacionalinių programų bei kitose susijusiose veiklos programose;

1.11

pažymi, kad, atsižvelgiant į didelius migracijos srautus, jų poveikį regionams, jį vertinant pagal atsiradusius specifinius poreikius ir teikiamas atitinkamas paslaugas, ir į tai, kad pastaraisiais metais migracija nuolat didėjo, vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų visiškai įsitraukti į migracijos srautų valdymą, kadangi būtina veiksmingai šį reiškinį kontroliuoti vietos lygiu, skatinti nacionalines valdžios institucijas vykdyti aktyvesnę politiką, kuri sudarytų palankias vietos ir regionų valdžios institucijų savitarpio pagalbos ir bendradarbiavimo sąlygas, ypač kalbant apie pažeidžiamas grupes;

1.12

pabrėžia, kad, nors šioje srityje trūksta duomenų, kiekvienos valstybės narės atsakingos institucijos atliko nepaprastai didelį darbą, kuriuo buvo pasinaudota rengiant šią nuomonę, ir pripažįsta aukštą pareigūnų profesionalumo ir tarnybinės etikos lygį, kartu vertina nevyriausybinių organizacijų ir nepilnamečių apsaugos organizacijų, siekiančių apsaugoti pačius silpniausius, tarp kurių yra prieglobsčio prašantys nepilnamečiai ir prekybos žmonėmis aukos, svarbų indėlį ir paramą;

1.13

apgailestauja, kad ne visos valstybės narės nelydimų nepilnamečių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, apsaugos procedūras ir struktūras yra suderinusios bei ragina valstybes nares dabartines ES nuostatas įgyvendinti kiek įmanoma vienodžiau ir nepritaria nesuderintų priemonių, dėl kurių dažnai pasitaiko skirtingų valdymo lygių interesų konfliktų, įgyvendinimui. Dėl to kyla didelė ir reali plataus masto nepilnamečių diskriminacijos atskirose valstybėse narėse ir ypač toje pačioje valstybėje grėsmė;

1.14

žinodamas, kad nelydimų nepilnamečių problema ypač būdinga regionams ar autonominėms bendrijoms, kurios ribojasi su nepilnamečių kilmės teritorijomis, ir ekonomiškai labiau išsivysčiusioms bei daugiau profesinės integracijos galimybių turinčioms savivaldybėms, regionams ar autonominėms bendrijoms ir kad yra pavojus nepastebėti tankiai gyvenamų savivaldybių, regionų ir autonominių bendrijų patiriamų sunkumų, pabrėžia, kad būtent šie aspektai turi tiesioginės įtakos veiksmingai nepilnamečių apsaugai. Be to, mažoms ir vidutinėms vietos ir regionų valdžios institucijoms trūksta lėšų, o tai riboja jų veiklos galimybes.

1.15

dar kartą apgailestauja dėl Komisijos pozicijos, kai neseniai pateiktuose pasiūlymuose COM(2005) 389 final, COM(2005) 390 final ir COM(2005) 391 final dėl nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių ir prekybos žmonėmis aukų priverstinio grąžinimo naudojamos pernelyg laisvos formuluotės aiškiai ir įpareigojančiai nenurodant tikslių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir 1989 m. konvencijos dėl vaiko teisių straipsnių;

1.16

mano, kad, siekiant patenkinti nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių, prieglobsčio prašytojų ir prekybos žmonėmis aukų specifinius poreikius, kadangi jie susiduria su diskriminacijos ir socialinės atskirties grėsme, būtina numatyti regionų ir vietos lygiu profesionalaus personalo teikiamas paslaugas ir ryžtingai kovoti su teisių pažeidimais ir nepilnamečių apsaugos sistemas reglamentuojančių įstatymų laužymu, visų pirma:

2.1.1

mano, kad Europoje ir kai kuriose valstybėse narėse nepakanka dabartinių teisės aktų nuostatų dėl prieglobsčio prašančių nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių, todėl prašo imtis priemonių, kad:

2.1.2

reikalauja skubiai pradėti diskusijas su Taryba, Komisija ir Europos Parlamentu dėl pozicijos, kurios reikia laikytis dėl nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių ateities perspektyvų vietos lygmeniu, kad būtų iškeltos problemos, su kuriomis susiduriama vietoje, ir nustatyta, kaip konkrečiai gali dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijos. Be to, turi būti dar kartą pabrėžta būtinybė įvertinti realią padėtį Europos lygiu. Todėl Komitetas siūlo konkrečius veiksmus, kurie galbūt galėtų padėti valdyti šį reiškinį;

2.1.3

tikisi, kad diskusijose dėl šio svarbaus nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių klausimo pagrindinis dėmesys bus skirtas bendruomenių ir kilmės šeimų padėčiai ir vaidmeniui;

2.1.4

tikisi, kad naujos teisinės, politinės ir programinės priemonės dėl nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių, nors ir priklausančios nuo migracinių srautų valdymo, toliau atitiks 1989 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl vaiko teisių, ypač jos 3 straipsnyje, patvirtintus principus, pripažintus Europos Sąjungos steigimo sutartyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir kitose svarbiose tarptautinėse priemonėse, susijusiose su nelydimais nepilnamečiais ir visais atvejais bus skirtos kuo geriau ginti nepilnamečių interesus. Taip pat tikisi, kad visomis priemonėmis bus siekiama, kad nepilnamečiai išsaugotų ryšį su savo šeima ir kultūra ir kad būtų labiau rūpinamasi nepilnamečių, priverstų palikti savo gimtinę dėl idėjinių arba religinių įsitikinimų, apsauga;

2.2.1

ragina, kad ši problema būtų labiau įsisąmoninta Europos lygiu ir mano, kad kai kuriuose naujausiuose teisės aktuose nėra atsižvelgiama į būtinybę ginti nepilnamečių teises. Kadangi kai kuriose valstybėse narėse nėra nacionaliniu lygiu nustatytos tvarkos, vietos ir regionų valdžios institucijos pačios privalo atsakyti už šio reiškinio valdymą teritorijoje ir prisiimti atitinkamą finansinę naštą;

2.2.2

pabrėžia, kad Europos lygiu skubiai reikia parengti nuoseklią bendrą poziciją dėl nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių migracijos reiškinio. Rengiant šią poziciją, reikia atsižvelgti į labai opų nepilnamečių problemos ir jų apsaugos pobūdį, į esminį bendruomenių ir kilmės šeimų vaidmenį ir galiausiai į būtinybę ypatingą dėmesį skirti vietos ir regionų valdžios institucijoms, kadangi joms tenka imtis priėmimo ir socialinės pagalbos priemonių;

2.2.3

be to, prašo, kad dėmesys būtų skiriamas nepilnamečių justicijos veiksmams dėl nelydimų nepilnamečių iš trečiųjų šalių, kadangi galima diskriminacijos ir socialinės atskirties rizika, atsižvelgiant į konkrečią nepilnamečio grįžimo į šeimą galimybę;

2.3.1

džiaugiasi, kad ES lygiu imamasi vis daugiau kovos su migracija priemonių. Išimtinė kai kurių valstybių narių kompetencija neatitinka sudėtingo migracijos srautų valdymo politikos bei vietos ir regionų valdžios institucijų įsipareigojimų priimti ir socialiai integruoti regione labiausiai pažeidžiamus asmenis (prekybos žmonėmis aukas, politinio prieglobsčio prašytojus ir nelydimus nepilnamečius iš trečiųjų šalių) santykio;

2.3.2

prašo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos aktyviau dalyvautų siekiant veiksmingo reiškinio valdymo vietos lygiu, ypač labiausiai pažeidžiamų grupių. Taip pat yra labai svarbu siekti, kad visos susijusios nevyriausybinės organizacijos bendradarbiautų ir papildytų viena kitos veiklą, o visi veiksmai būtų derinami su atitinkamomis valdžios institucijomis, išskyrus tuos atvejus, kai tai prieštarautų pagrindiniams vaiko interesams. Jeigu atvejis skubus, jau pirmomis valandomis turi būti užmegztas dialogas ir nustatyta bendradarbiavimo tvarka. Jie turi būti išsaugoti iki proceso pabaigos. Tokia pozicija būtina turint omeny didelius dabartinius migracijos srautus, jų poveikį regionui atsižvelgiant į nurodytus specifinius poreikius ir ypatingas teiktinas paslaugas bei pastaraisiais metais pastebimą reiškinio plitimo tendenciją. Remiantis šia analize, reikėtų atlikti išankstinį tyrimą.

2.3.3

Todėl, Regionų komiteto nuomone, yra būtina: