29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/1

1)

oro užterštumas daugiausia pasitaiko miestų aglomeracijose, miestai yra labai suinteresuoti išsakyti savo požiūrį dėl Komisijos pateiktos „Teminės oro taršos strategijos“;

2)

tas pat pasakytina apie pasiūlymą priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje, juo labiau kad šiame pasiūlyme, be kitų dalykų, siūloma persvarstyti smulkių kietųjų dalelių matavimo ir vertinimo standartus;

3)

miestai gali pasiremdami savo praktine patirtimi daug prisidėti gerinant švaraus oro politikos taikymą ir tuo užtikrinti jos sėkmę.

1.1

pritaria Komisijos požiūriui, jog nepaisant pasiektų laimėjimų, nurodytų „Teminės oro taršos strategijoje“, oro tarša žmogaus sveikatai ir aplinkai kenksmingomis dujinėmis arba kietosiomis dalelėmis turi būti ir toliau mažinama – ir dėl to, kad švaraus oro politikai būdingas tiek vietos, tiek ir tarptautinis aspektas, šį tikslą galima pasiekti tik bendromis visų vietos, regionų, nacionalinio ir Europos lygmens dalyvių pastangomis; primena, kad vietos valdžios institucijos miestų statybos priemonėmis (gyvenamųjų ir pramonės teritorijų atskyrimas, transportą nukreipiančios ir mažinančios priemonės, atviros teritorijos ir gyvenamųjų teritorijų apželdinimas, priemonės, skirtos atsižvelgti į mikroklimato ypatumus, oro judėjimui gyvenamosiose zonose gerinti) siekia prioritetinio tikslo – visuomenės sveikatos;

1.2

pritaria Komisijos dokumentui „Teminė oro taršos strategija“, taip pat tuo pat metu paskelbtam direktyvos projektui, nes jie padeda plėtoti diskusiją dėl strategijos ir atnaujinti tikslus atsižvelgiant į naujausių tyrimų rezultatus;

1.3

pažymi, kad miestams taip pat reikia pritaikyti oro taršą mažinančias priemones, visų pirma tam, kad jas būtų galima įgyvendinti vietose;

1.4

primena, kad miestai savo teritorijose turi sukurti įvairių funkcijų pusiausvyrą ir dėl to neišvengiamai apribojamos galimybės siekti atskirų sektorių tikslų;

1.5

primygtinai reikalauja, kad Europos teisės aktų leidėjai numatytų lanksčių sprendimų galimybes; mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms turi būti suteikta galimybė specialias priemones taikyti pirmiausia tose zonose, kuriose daugelis žmonių susiduria su labai didele oro tarša (pvz., gyvenamuosiuose rajonuose);

1.6

ypač pabrėžia, kad mažinant oro taršą pirmenybė turėtų būti teikiama taršos prevencijai, o imisijos šalinimas gali būti laikomas tik priverstiniu sprendimu; atkreipia dėmesį visų pirma į tai, kad:

2.1.1

laiko teminę strategiją pamatiniu dokumentu, kuriuo reikia vadovautis kuriant oro taršos mažinimo politiką, ir, įvertinus tikslus ir praktinį taikymą, ragina modeliuoti vertinimus atsižvelgiant ne tik į epidemiologinių tyrimų rezultatus ir visapusį technologinių galimybių taikymą, bet ir remiantis prielaidomis apie praktinį standartų įgyvendinamumą miestų aplinkoje;

2.1.2

todėl reikalauja, kad pagal bendrąją mokslinių tyrimų programą atliekami moksliniai tyrimai nagrinėtų aktyvios oro taršos mažinimo politikos galimybes bei apribojimus vietos ir teritoriniu lygmeniu (pavyzdžiui, atskirų atvejų tyrimai ir galimybių studijos) ir prašo Komisijos papildyti dokumentą šiuo aspektu;

2.1.3

apgailestauja, kad, jo nuomone, Komisija lig šiol nepaskyrė pakankamai vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijų atstovų, svarbiausių oro taršos mažinimo šalininkų, dalyvauti rengiant teminę strategiją ir mano, kad būtina numatyti jiems galimybę dalyvauti taip pat ir Komisijos bei regionų ir vietos valdžios institucijų asociacijų struktūriniame dialoge;

2.1.4

mažų mažiausiai įžvelgia pavojų, kad teminės strategijos argumentai pernelyg pabrėžia oro taršos mažinimo politikos orientavimą į imisijos šalinimą ir todėl ragina Komisiją toliau rengti teminę strategiją ir didžiausią dėmesį skirti prevencinės politikos įgyvendinimui, o ne politikos orientavimui į imisijos šalinimą, kad būtų užkirstas kelias taršos didėjimui;

2.1.5

konstatuoja, kad iš esmės sveikintinas siekis į šią veiklą įtraukti kitas specialiąsias politikos sritis paminėtas tik kaip ketinimas, ir todėl reikalauja šioje srityje pateikti kitų paaiškinimų ir patikslinimų;

2.1.6

dėl minėtų priežasčių laiko būtinu toliau tobulinti teminę strategiją ir ją papildyti arba išplėsti:

Be to, į teminę strategiją reikia įtraukti diskusiją apie finansinę paramą vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurioms didžiąja dalimi tenka įgyvendinti prevencinę ir oro taršos mažinimo politiką;

2.1.7

rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms vykdyti aktyvesnę centralizuoto šildymo ir bendros šilumos ir elektros energijos gamybos skatinimo politiką. Tai padėtų mažinti, pvz., nedideliuose kurą deginančiuose įrenginiuose deginamos biomasės keliamą oro užterštumą. Siekiant pagerinti oro kokybę vietos lygiu, būtina pašalinti nacionalinio lygmens kliūtis, pvz., nulemtas konkurencijos teisės aktų, kurios varžo centralizuoto šildymo galimybes. Naujų gyvenamųjų namų teritorijų ir pramonės zonų aprūpinimo šiluma koncepcija turi būti parengta dar prieš pradedant teritorijos planavimą. Dažnai šį klausimą geriausia spręsti vietos lygiu;

2.2.1

pastebi, kad Komisijos pasiūlytas Europos teisės aktų atnaujinimas atitinka praktikoje įgyvendinamos oro taršos mažinimo politikos sąlygas ir reikalavimus ir todėl prašo nacionaliniu ir Europos lygmeniu svarstymuose dalyvaujančių organizacijų pritarti šiam vertinimui ir visų pirma paremti nuostatas, skatinančias lankstumą ir stiprinančias sąsajas su praktiniu taikymu;

2.2.2

ypač pritaria tam, kad buvo priimtos nuostatos, leidžiančios įvertinti vietos sąlygas, ir ragina Europos Parlamentą ir Tarybą imtis šių žingsnių, net jei pateikiami priešingi argumentai:

taip pat numatyti galimybę pratęsti terminus užduočių įgyvendinimui ne daugiau kaip dešimčiai metų (20 str.), jei prieš tai bus įrodyta, jog buvo imtasi visų tinkamų priemonių mažinti imisiją.

2.2.3

taip pat siūlo numatyti direktyvoje teisinę galimybę tam tikroms sritims priimti atskirus vadinamuosius trišalius susitarimus (t. y. ES, atitinkamos valstybės narės ir vienos ar kelių valdžios institucijų susitarimus, skirtus atsižvelgiant į konkrečias vietos sąlygas įgyvendinti integracijos politikos priemones), kai esant nepaprastosioms sąlygoms, (pvz., topografija) praktiškai neįmanoma ilgesnį laiką arba nuolat laikytis tokių nuostatų, ir įrodoma, jog buvo imtasi visų tinkamų priemonių mažinti imisiją;

2.2.4

pagrindžia šį pasiūlymą, kad vietos ir regionų valdžios institucijos išvengtų teisinio netikrumo ir kad būtų pasiektas susitarimas esamomis sąlygomis sumažinti teršalų kiekį, ir siekdamas pritarti šiam pasiūlymui primena, kad dalis mokslininkų ir kompetentingų institucijų mano, jog siektinų verčių neįmanoma pasiekti praktikoje net ir dedant didžiausias pastangas.

2.2.5

pastebi, kad direktyvoje smulkioms kietosioms dalelėms yra numatomos trys ribinės vertės ir vienas tikslas mažinti jų koncentraciją. Greta ligšiolinių oro kokybės standartų smulkioms kietosioms dalelėms (PM10) Komisija numato dar vieną standartą, skirtą matuoti smulkiausias daleles ir savo sprendimą pagrindžia epidemiologinių tyrimų rezultatais (CAFE programa, Pasaulio sveikatos organizacija, JAV ir Japonijos praktika), kurie parodė, kad smulkiausios dalelės pavojingesnės dėl to, kad patenka į smulkiausius plaučių išsišakojimus, o palyginti didelis, nuolatinis PM2,5poveikis sveikatai kenkia labiau nei kartkartėmis patiriamas didžiausias poveikis;

2.2.6

patvirtina, kad, remiantis direktyvos pasiūlymu, galiojančias PM10 ribines vertes (metinis vidurkis, nustatytas tam tikroje matavimo teritorijoje, neturi viršyti 40 μg/m3, o vidutinė paros vertė, kuri lygi 50 μg/m3, negali būti viršijama daugiau nei 35 dienas per metus) turėtų papildyti ir PM2,5 paremtos vertės (išlaikytina aukščiausia metinė 25 μg/m3 koncentracijos riba ir neprivalomas tikslas iki 2020 m. 20 proc. miestuose sumažinti PM2,5 foninį užterštumą), ir tokiu būdu patvirtina, jog smulkioms kietosioms dalelėms iš viso yra numatytos trys ribinės vertės ir vienas tikslas mažinti jų kiekį.

2.2.7

nerimauja dėl to, kad nuostatų dėl oro taršos politikos gausa kelia pernelyg daug teisinių ir praktinių problemų mažinant smulkių kietųjų dalelių kiekį ir reikalauja remdamasis įtikinamais smulkių kietųjų dalelių tyrimų rezultatais, pateiktais teminėje oro taršos strategijoje, matuojant ir stebint oro užterštumą smulkiomis kietosiomis dalelėmis vis dėlto vadovautis tik PM2,5 verte ir orientuotis į realią ribinę vertę ir tikslą mažinti jų kiekį;

2.2.8

taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad abi PM10 ir PM2,5 matavimo vertės (natūraliai) yra glaudžiai tarpusavyje susijusios (taigi vienas metodas pakeičia kitą), todėl tikslinga taikyti tik vieną matavimo metodą, ir tam būtų prasmingiau pasirinkti oro užterštumo mažinimo politikai svarbesniems oro kokybės tikslams, t. y. PM2,5 dydžiui. Reikėtų atsižvelgti į persvarstytą direktyvą 2004/107/EB, kad joje minimi metalai būtų matuojami taikant PM2,5;

2.2.9

pagrindžia perėjimą prie standartų, pagrįstų PM2,5, numatant tikslą mažinti smulkių kietųjų dalelių kiekį dėl šių, su miesto higienos reikalavimais ir planavimu, susijusių priežasčių:

2.2.10

reikalauja, kad tokiu atveju, kai išlaikomi PM10 kokybės tikslai, atsižvelgiant į pirmiau minėtus aspektus atsisakyti dienos ribinės vertės ir numatyti tokius standartus, kurie svarbiausiu oro taršos mažinimo politikos dalyku laiko emisijų šalinimą tiek vietos, tiek platesniu mastu;

2.2.11

pritaria pasiūlymo nuostatoms, numatančioms, kad zonų ribas vadovaujantis 4 straipsniu nustato valstybės narės; atsižvelgdamas į tai reikalauja, jog pagal vienodus kriterijus išdėsčius matavimo stotis (esamų matavimo stočių atveju, prireikus, apskaičiuojamas matavimo rezultatų svertinis vidurkis, siekiant kompensuoti išimtinai vietos sąlygotų ypatumų sąlygojamą poveikį), būtų užtikrinama galimybė visoje Sąjungos teritorijoje palyginti matavimo rezultatus. Taikant vienodus kriterijus tiek nacionaliniu, tiek vietos lygiu reikia nustatyti geografinio ir kiekybinio matavimo stočių išdėstymo taisykles;

2.2.12

susirūpinęs, kad priemones taikant tik nedideliame matavimo vietos areale gali padidėti tarša kitose miesto dalyse, pvz., transporto eismą nukreipus kitu maršrutu, o blogiausiu atveju taip yra tiesiog žlugdomos miestų pastangos riboti eismą gyvenamuosiuose rajonuose ir tuo mažinti nelaimingų atsitikimų pavojų, triukšmą ir taršą. Kalbant apie oro taršos mažinimą, direktyva pirmiausia turėtų siekiama mažinti su tarša susiduriančių žmonių skaičių;

2.2.13

reikalauja teikti finansinę paramą toms valstybėms narėms, kurių vietos valdžios institucijoms tenka pagrindinė atsakomybė už oro taršos mažinimą;

2.2.14

reiškia susirūpinimą, kad mokslininkų vertinimai dėl kuo sėkmingesnės ir mažesnių finansinių išteklių reikalaujančios oro taršos mažinimo politikos yra prieštaringi ir todėl reikalauja ir toliau vykdyti mokslinius tyrimus, taip pat būtina stiprinti poveikio ir pasekmių vertinimo tyrimus, siejant juos su praktiniu įgyvendinimu;

2.2.15

primygtinai reikalauja, kad asociacijų ekspertai, atstovaujantys regionų ir vietos valdžios institucijų interesams, tiesiogiai dalyvautų rengiant oro taršos mažinimo politiką.

29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/5

1.1

apgailestauja, kad per pastaruosius metus pastebimai sumenko jūrų aplinka ir jos palaikomos ekosistemos, nes žmogaus įsikišimas ir pernelyg didelis išteklių naudojimas pridaro daug žalos mūsų jūrų aplinkos būklei;

1.2

pastebi, kad Šeštojoje aplinkosaugos veiksmų programoje Europos Komisija raginama parengti teminę jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategiją, kuria būtų aiškiai siekiama ir skatinama tausiai naudotis jūromis ir išsaugoti jūrų ekosistemas;

1.3

laukia 2006 m. pirmoje pusėje numatyto naujosios ES jūrų politikos vystymuisi skirtos žaliosios knygos pristatymo, kurioje turėtų būti atsižvelgiama į ekonominę, socialinę ir aplinkos apsaugos jūrų aspekto svarbą;

1.4

pažymi, kad strategija yra teigiamas ir sveikintinas žingsnis pirmyn pripažįstant jūrų aplinkos ir jos ekosistemų įvairovės apsaugos ir išsaugojimo reikšmę;

1.5

mano, kad strategija yra būtinas naujosios ES jūrų politikos aplinkos apsaugos ramstis;

1.6

pabrėžia, kad jūrų aplinka bei jos apsauga ir išsaugojimas daro didelį poveikį vietos ir regionų ekonomikai ir kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį įgyvendinant strategijoje nustatytus tikslus;

2.1

supranta, kad jūrų aplinka yra nepaprastai svarbi gyvybės tvarumui ir jos palaikomai gausiai biologinei įvairovei;

2.2

žino apie blogėjančią Europos jūrų aplinkos būklę, kurią iš esmės sukelia dėl žmogaus veiklos atsiradę veiksniai, tarp jų ir jūrų tarša, užteršimas nuodingomis medžiagomis ir komercinės žvejybos poveikis;

2.3

pabrėžia tausojančio požiūrio į turimų jūros išteklių naudojimą skatinimo svarbą tiek dabarties, tiek ateities kartų labui;

2.4

supranta, kad, skubiai nesiimant atitinkamų atitaisomųjų veiksmų, iškyla didelė potencialiai negrįžtamų Europos jūrų ekosistemų pokyčių rizika;

2.5

pabrėžia, kad svarbu imtis skubių priemonių siekiant užkirsti kelią jūrų aplinkos blogėjimui ir sustabdyti šį procesą;

2.6

pastebi, kad toks požiūris yra reikalingas ir išimtinai aplinkos apsaugos, ir ekonominiais bei socialiniais sumetimais.

3.1

pažymi, kad jūrų aplinka neatitinka esamų geopolitinių ribų;

3.2

supranta, kad yra potencialūs instituciniai barjerai, trukdantys pagerinti Europos jūrų aplinką pasauliniu, ES ar nacionaliniu lygiu, ir kad veikiantys prievartiniai vykdymo mechanizmai dažnai yra silpni ir nevisaverčiai;

3.3

pritaria nuomonei, kad norint pasinaudoti pažanga, pasiekta pasitelkus esamas institucijas, politikos kryptis ir konvencijas, ir imtis veiksmų siekiant užtikrinti tolesnę pažangą, reikia suformuoti aiškią visa apimančią jūrų aplinkos ir su ja susijusių politikos krypčių viziją;

3.4

pabrėžia, kad svarbu vystyti tvirtą jūrų reikalų reglamentavimo ES politiką, kuria taip pat būtų siekiama užtikrinti ir tausų esamų jūrų išteklių naudojimą taip sutelkiant pastangas skatinti jūrų apsaugą.

4.1

pažymi, kad gera politika priklauso nuo kokybiškos informacijos;

4.2

žino, kad Europos zonoje esančios stebėsenos ir vertinimo programos nėra nei integruotos, nei išsamios ir kad labai trūksta informacijos apie Europos jūrų aplinkos būklę;

4.3

pritaria raginimui laikytis naujojo jūrų aplinkos stebėsenos ir vertinimo metodo, kuriuo siekiama tikslesnio duomenų suderinamumo, platesnės jų sklaidos, apsikeitimo turima informacija nacionaliniu lygiu ir panaudojimo norint pasiekti didesnį veiksmingumą.

5.1

pritaria, kad, norint veiksmingai užkirsti kelią tolesniam biologinės įvairovės nykimui ir jūrų aplinkos būklės blogėjimui ir siekiant sėkmingai atkurti jūrų biologinę įvairovę, reikia laikytis integruotos jūrų aplinkos apsaugos ir atkūrimo politikos požiūrio;

5.2

yra įsitikinęs, kad toks integruotos politikos požiūris bus sėkmingas tada, jei bus atsižvelgta į visus interesus ir nustatyti aiškūs tikslai.

6.1

su pasitenkinimu pažymi, kad paskelbtas strategijos tikslas yra apsaugoti ir atkurti Europos vandenynus ir jūras bei užtikrinti, kad ateityje žmonių veikla būtų vykdoma tausojant aplinką;

6.2

teigia, kad dabarties ir ateities kartos turi teisę į biologiškai įvairią ir dinamišką jūrų aplinką, kuri būtų saugi, švari, sveika ir produktyvi;

6.3

supranta, kad tai yra aukštas tikslas, kurį bus nelengva pasiekti tikrovėje, ir kad rezultatų bus galima sulaukti tik per ilgą laikotarpį;

6.4

patvirtina, kad strategijos tikslai bus pasiekti tik tada, jei dalyvaus visi suinteresuoti subjektai;

6.5

pažymėdamas, kad uždaviniai ir tikslai turėtų būti nustatomi aukštesniu nei nacionalinis lygiu, pritaria ketinimui laikantis subsidiarumo principo užtikrinti, kad realus priemonių planavimas ir įgyvendinimas liktų jūrų regionų atsakomybei atsižvelgiant į jų individualias sąlygas, problemas ir poreikius;

6.6

tačiau yra susirūpinęs, kad tam tikrais atvejais, ypač kai jūrų regionai ribojasi su daugeliu Sąjungai nepriklausančių valstybių, stokojant koordinavimo ir dalyvaujančių šalių įsipareigojimo, realiam strategijos įgyvendinimui gali būti trukdoma.

7.1

pritaria, kad veiklą būtina paspartinti, jei Europa ketina apsaugoti ir išsaugoti savo jūrų aplinką;

7.2

remia strategijoje numatytą glaudesnio bendradarbiavimo sistemą, kuria siekiama užtikrinti aukštesnį jūrų aplinkos apsaugos lygį pasinaudojant patobulinta žinių baze, integruota ir ekonomiška veikla bei veiksmingomis stebėsenos ir vertinimo sistemomis;

7.3

pritaria lanksčiam, subsidiarumo principu grindžiamam ir neseniai priimtam metodui, kurio taikymo sritis yra plati, tačiau priimtos priemonės nėra pernelyg griežtai reglamentuojamos atsižvelgiant į atskiruose regionuose susidariusias aplinkybes.

8.1

yra įsitikinęs, kad, atsižvelgiant į esamus įrodymus apie spartų Europos jūrų aplinkos būklės blogėjimą, reikia imtis skubių veiksmų siekiant užtikrinti, kad numatytas tikslas pagerinti Europos jūrų aplinkos ekologinę būklę būtų pasiektas kur kas anksčiau nustatytos datos, t.y. 2021 m.;

8.2

mano, kad, turint geros valios, gerą ekologinę būklę galima pasiekti per žymiai trumpesnį laiką;

8.3

pritaria minčiai sukurti Europos jūrų regionus ir subregionus siekiant užtikrinti realų politinių priemonių įgyvendinimą;

8.4

tačiau mano, kad Juodoji jūra jau dabar turėtų būti įtraukta į strategiją, nes ji yra svarbus jūrų regionas, su kuriuo ribojasi dvi stojančios šalys (Rumunija ir Bulgarija) bei Turkija, su kuria derybos dėl stojimo jau vyksta;

8.5

mano, kad skirtingos salos ir teritorijos, sudarančios Europos Sąjungos geografinės teritorijos dalį ir esančios už nustatytų jūrų regionų ir subregionų ribų, taip pat turėtų būti įtrauktos į šios politikos taikymo sritį;

8.6

pastebi, kad, norėdami sėkmingai pasiekti numatytus tikslus, valstybės narės ir atskiri regionai turėtų glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje ir su Europos Komisija;

8.7

pažymi, kad tais atvejais, kai valstybių narių ar regionų nustatytos problemos patenka į Bendrijos kompetencijos sritį, reikėtų ne tik informuoti Europos Komisiją ir su ja konsultuotis, bet ir ji pati turėtų tapti pagrindiniu partneriu šiame procese, koordinuojančiu politinių priemonių įgyvendinimą;

8.8

yra įsitikinęs, kad valstybei narei nepakanka pateikti informacijos ir įrodymų Europos Komisijai siekiant įtikinti, kad problemos negalima išspręsti nacionaliniu lygiu priimtomis priemonėmis;

8.9

rekomenduoja, kad tokiais atvejais Europos Komisija, siekdama išnagrinėti svarstomą problemą, pati apsiimtų vykdyti būtinas vertinimo, stebėsenos ir įgyvendinimo programas; Komisija taip pat turi paaiškinti, kokie bus padariniai, jeigu kuri nors valstybė narė nepasieks tikslų ar neįgyvendins priemonių, ir dėl to nepatvirtinti Komisijos;

8.10

be to, mano, kad labai svarbu Europos Komisijai išlaikyti nuolatinį vaidmenį stebint, kaip realiai įgyvendinamos programos, ir įsikišant tuo atveju, kai reikia koordinuoti ir supaprastinti jungtinį programų įgyvendinimą tarp skirtingų valstybių narių ir dalyvių bet kuriame jūrų regione;

8.11

prašo Europos Komisijos užtikrinti, kad strategijose, kurias turi parengti valstybės narės, būtų atsižvelgta į tai, kad jų jūrų regionuose yra kitų biologinių bendrijų, pvz., dumblių ir jūros vėžlių;

8.12

prašo Europos Komisijos, kad ji pripažintų genetiškai modifikuotų organizmų įvedimą poveikiu jūrų aplinkai, kurio padarinius aplinkai šiuo metu sunku numatyti;

8.13

ragina valstybes nares griežtai laikytis direktyvos 4 straipsnio reikalavimų, kai atliekamas vertinimas, nustatomi aplinkos apsaugos tikslai ir įgyvendinamos stebėsenos programos;

8.14

yra įsitikinęs, kad šiomis sąlygomis vietos ir regionų valdžios institucijos, priklausančios atskiriems jūrų regionams, turėtų tiesiogiai dalyvauti rengiant šiuos vertinimus, tikslus ir stebėsenos programas;

8.15

abejoja dėl terminų, nurodytų direktyvos 4 straipsnyje, ypač dėl tų, kurie yra susiję su priimtomis priemonių programomis;

8.16

suprasdamas, kad atitinkamus rezultatus realiai galima pasiekti tik per ilgą laikotarpį, remia nuolatinio ir adaptuoto įgyvendinimo proceso, kuriame kreipiamas dėmesys į naujus stebėsenos programų sukauptus duomenis, naujus patobulinimus ir įdiegtų priemonių poveikį, idėją. Dėl to, prireikus galima imtis neatidėliotinų trumpalaikių ir vidutinės trukmės taisomųjų priemonių, kad būtų įveikti neigiami padariniai valstybių jūrų aplinkai;

8.17

pastebi, kad, nors per trumpą ir vidutinės trukmės laikotarpį galimos didelės socialinės ir ekonominės išlaidos gali būti, kad ilgalaikė aplinkos apsaugos, ekonominė ir socialinė nauda jas nusvers;

8.18

tačiau yra įsitikinęs, kad tokia trumpalaikio ir vidutinės trukmės laikotarpio našta neturėtų būti patikėta vien tiktai nacionalinio ar regionų lygio valdžios atsakomybei arba, dar blogiau, pavienėms bendruomenėms ar asmenims.

9.1

žino apie augantį visa apimančio metodo poreikį norint pasiekti reikiamą dažnai konkuruojančių aplinkos apsaugos ir ekonominių interesų pusiausvyrą;

9.2

supranta, kaip svarbu prisidėti prie naujosios Europos jūrų politikos vystymo, ypač atsižvelgiant į aukštus Lisabonos ir Geteborgo strategijoje numatytus tikslus;

9.3

pastebi, kad bendros valdymo sistemos klausimą ketinama nagrinėti Europos naujosios jūrų politikos žaliojoje knygoje. Šia sistema bus reglamentuojama teisė naudotis vandenynais ir jūromis ir visų vartotojų veikla. Komisijai svarbu įsitikinti, kad aplinkosaugos klausimai bus įtraukti į Europos jūrų politiką ir pasirūpinti, kad bendra valdymo sistema, susijusi su vandenynų ir jūrų naudotojais bei naudojimo būdais, būtų tinkamai reglamentuojama;

9.4

taip pat pastebi, kad strategija yra sukurta remti priemones ir iniciatyvas, kurios, nors buvo sukurtos ne tam, kad saugotų jūrų aplinką, vis tiek prisideda prie šio tikslo;

9.5

pritaria visaapimančios sistemos strategijos, kuri būtų būsimosios ES jūrų politikos aplinkos apsaugos ramstis, plėtotei;

9.6

pastebi, kad, kalbant apie jūrų aplinkos apsaugą, ši strategija ir toliau leis Bendrijai ir valstybėms narėms vykdyti savo pareigas ir įsipareigojimus laikantis kelių tarptautinių susitarimų;

9.7

prašo Europos Komisijos užtikrinti, kad į strategijų, kurias turi parengti valstybės narės, priemonių programas būtų būtinai įtraukti su pakrantės teritorijų valdymu susiję aspektai, turint omenyje, kad šios teritorijos lemia didžiausią poveikį jūrų aplinkai.

10.1

rekomenduoja, kad vėliausia data, numatyta gerai Europos jūrų ekologinei būklei pasiekti, būtų 2018 m;

10.2

rekomenduoja, kad priemonių programos vystymo ir įgyvendinimo terminai būtų atitinkamai 2013 ir 2015 m;

10.3

ragina Europos Komisiją į jūrų regioną įtraukti Juodąją jūrą;

10.4

tikisi, kad Komisija apibrėš „geros ekologinės būklės kriterijus“, kurie bus aukšti, aiškūs, pastovūs ir palyginami ir tuo pat metu visoje ES duos aukšto lygio geros ekologinės būklės rezultatų;

10.5

yra įsitikinęs, kad svarbu, nuolatos stebėti priemonių įgyvendinimą ir reguliariai skelbti gautus rezultatus bei duomenis;

10.6

ragina Europos Komisiją stebėti realų politikos įgyvendinimą įvairiuose jūrų regionuose ir būti faktiniu koordinatoriumi bei padėti spręsti problemas atliekant tarpininko vaidmenį tarp skirtingų dalyvių, veikiančių šiuose regionuose;

10.7

viliasi, kad Europos Komisija, remdamasi geriausiais praktikos pavyzdžiais, reguliariai teiks strategijos įgyvendinimo ir direktyvos poveikio vertinimo ataskaitas;

10.8

viliasi, kad visos Europos Komisijos ataskaitos bus pateiktos Regionų komitetui, Europos Parlamentui ir Tarybai;

10.9

be to, viliasi, kad bet kokios šiuo klausimu išsakytos pastabos ir atsiliepimai taip pat bus įtraukti į Europos Komisijos ataskaitas;

10.10

yra įsitikinęs, kad, tinkamai pateikus informaciją, galima sulaukti aktyvaus plačiosios visuomenės dalyvavimo ir paramos;

10.11

žino, kad išlaidos trumpu ir vidutinės trukmės laikotarpiu gali daryti įtaką socialinei ir ekonominei bendruomenių ar individų gerovei ir kad tai gali paveikti visuomenės dalyvavimą ir paramą, kuri yra tokia reikalinga; todėl primygtinai reikalauja Europos lygiu plėtoti pagalbos programas, kurios yra sukurtos tiesiogiai žalos paveiktiems žmonėms ir bendruomenėms padėti ir bet kokiam neigiamam poveikiui sušvelninti;

10.12

ragina visus dalyvaujančius politikoje, įskaitant valstybes nares, Europos Komisiją ir privatų sektorių, priimti ilgalaikį planą numatant paremti žymiai didesnį jūrų aplinkos tyrimų finansavimą, taip užtikrinant, kad bus skirta pakankamai lėšų jūrų aplinkai tirti;

10.13

yra įsitikinęs, kad vietos ir regionų valdžia, kuri yra arčiausiai piliečių, teikdama informaciją ir pelnydama plačiosios visuomenės paramą, gali pasiekti reikšmingų rezultatų;

10.14

šiuo atžvilgiu, Europos Komisijai ir valstybėms narėms siūlo atlikti svarbų partnerių vaidmenį ir rekomenduoja surengti ilgalaikę Europos Sąjungos finansuojamą informacinę kampaniją, įtraukiančią vietos ir regionų valdžios institucijas.

29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/9

1)

stichinės nelaimės, miškų gaisrai, potvyniai ir sausros kelia vis didesnę grėsmę žmonių gyvybei, daro didelę žalą darniam regionų vystymuisi, kelia grėsmę ekonominiams ištekliams, gamtos ir kultūros paveldui, skatina gyventojų judėjimą, slopina ekonominę veiklą ir blogina nukentėjusių regionų gyventojų gyvenimo kokybę;

2)

stichinės nelaimės nepaiso sienų, todėl bendros rizikos zonų bendradarbiavimas yra būtinas;

3)

klimato kaitos, dykumėjimo, erozijos ir druskėjimo skirtingo masto pasekmes patiria visos valstybės narės, ir Europos Sąjungai stichinių nelaimių mažinimas turėtų būti pagrindinis tvaraus vystymosi aspektas;

4)

ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos principais turėtų būti remiamasi įvairiais Bendrijos politikos planavimo, programavimo ir įgyvendinimo etapais siekiant užkirsti kelią stichinėms nelaimėms, jas valdyti ir likviduoti jų pasekmes nukentėjusiuose Sąjungos regionuose ir miestuose;

5)

visų atitinkamų sričių Bendrijos politika, ypač kuri siejasi su kaimo vietovėmis ir aplinka, infrastruktūromis ir mokslinių tyrimų bei technologijų plėtra, privalo numatyti apsaugos nuo stichinių nelaimių priemones;

6)

ES solidarumo fondas stichinių nelaimių atvejais pasirodė esąs nekompetentingas, o padėtį dar labiau pablogino prastas įvairių valstybių narių turimų mechanizmų koordinavimas nacionaliniu ir regionų lygiu;

1.

su nerimu konstatuoja, kad pastaraisiais metais Europos Sąjungos regionus ištinka vis daugiau stichinių nelaimių, jų padariniai sunkėja, jos intensyvėja;

2.

džiaugiasi Europos Parlamento parodytu dėmesiu stichinėms nelaimėms;

3.

įspėja apie kitokio pobūdžio didelių stichinių nelaimių svarbą: dėl žemės drebėjimų, didžiulių žemės drebėjimo, audrų ir pan. sukeltų bangų, cunamių, ugnikalnių išsiveržimų ir kitų geologinių bei su klimato kaita ir visuotiniu atšilimu susijusių reiškinių mūsų pakrantėse kyla jūros lygis, nyksta paplūdimiai, apsemiami gyvenamieji rajonai, prarandamos infrastruktūros ir įrenginiai; taip pat atkreipia dėmesį į gausiai iškritusio sniego ir didelių šalčių pavojų;

4.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip arčiausiai plačiosios visuomenės esančios institucijos, pačios pirmos susiduria su stichinių nelaimių pasekmėmis, todėl jos būtinai turi dalyvauti rengiant, įgyvendinant ir stebint su stichinėmis nelaimėmis susijusią politiką ir veiksmus; todėl kiekviena valstybė narė turi pasirūpinti, kad regionai ir vietos valdžios institucijos galėtų pasinaudoti apgalvotomis, veiksmingomis teisinėmis, materialinėmis ir finansinėmis priemonėmis, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti joms tenkančias užduotis;

5.

primena, kad Bendrijos veiksmai turėtų papildyti nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų veiksmus, ir ragina Komisiją nukreipti Bendrijos veiksmus į skirtingus valdžios lygmenis;

6.

mano, kad būtina veiksmingai taikyti solidarumo, bendradarbiavimo, koordinavimo ir pagalbos principus tarp visų Europos Sąjungos valstybių, regionų ir vietos valdžios institucijų siekiant užkirsti kelią stichinėms nelaimėms ir jų išvengti bei sumažinti iki minimumo jų pasekmes ir atitaisyti padarytą žalą;

7.

pabrėžia, kad yra būtinas tvirtas tiek viešojo valdymo institucijų, tiek plačiosios visuomenės įsipareigojimas sumažinti aplinkybes, dėl kurių gali kilti stichinės nelaimės arba padidėti jų pasekmės ir žala;

8.

pritaria Europos Parlamento reikalavimui parengti Europos kovos su stichinėmis nelaimėmis (gaisrais, potvyniais ir sausra) strategiją kartu numatant įvairias finansines priemones jos įgyvendinimui, užtikrinant ES fondų lėšas civilinei saugai ir ypatingą dėmesį skiriant salų ir atokiausiems menkai apgyvendintiems regionams bei tiems regionams, kurie dėl jiems būdingų struktūrinių priežasčių ypač nukenčia nuo šių reiškinių;

9.

ragina Bendrijos institucijas apsvarstyti galimybę į minėtą strategiją įtraukti žemės drebėjimus ir su jais susijusius reiškinius bei ugnikalnių išsiveržimus, galinčius sukelti katastrofinių pasekmių;

10.

reikalauja, kad ši strategija būtų grindžiama holistiniu požiūriu į stichines nelaimes ir apimtų prevencines priemones (tyrimai ir rizikos valdymas), planavimo ir įgyvendinimo priemones (funkcijų paskirstymas, išteklių sutelkimas ir kt.) bei atstatymo ir su tuo susijusias tolesnes priemones;

11.

pabrėžia, kad kiekvienam šios strategijos įgyvendinimo etapui svarbu numatyti piliečių informavimo, mokymo ir supažindinimo su stichinių nelaimių rizika ir veiksmų planais priemones ypatingą dėmesį skiriant vaikams ir jaunimui bei kitoms nelaimės atveju ypač pažeidžiamoms gyventojų grupėms, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus ir riboto judamumo asmenims;

12.

atkreipia dėmesį į svarbų žiniasklaidos vaidmenį kuriant teisingai informuotą viešąją nuomonę, kuri gali veiksmingai prisidėti prie stichinių nelaimių prevencijos ir padarytų nuostolių sumažinimo.

13.

rekomenduoja sutelkti pastangas į reikiamų informacinių sistemų, padėsiančių numatyti, imtis savalaikių priemonių ir įvertinti visas stichines nelaimes pasitelkus naujausias technologijas, sukūrimą; ypač pritaria Europos Parlamento raginimui sparčiau diegti GALILEO sistemą ir išplėsti aplinkos ir saugumo visuotinės kontrolės iniciatyvos taikymo sritį įtraukiant visas stichines nelaimes;

14.

mano, kad Septintoji bendroji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programa turėtų skatinti mokslinius tyrimus, susijusius su stichinių nelaimių prevencija finansuojant veiksmus, kuriais siekiama vystyti prognozavimo modelius ir gerinti ankstyvojo s perspėjimo sistemas;

15.

rekomenduoja nacionaliniuose ir regioniniuose kaimo plėtros planuose pirmenybę teikti toms priemonėms, kuriomis siekiama pašalinti stichinių nelaimių priežastis (kova su erozija, miškų atželdinimas atitinkamomis medžių rūšimis, vandens tiekimo darbai, miško kirtimas ir priežiūra, agrarinės aplinkosaugos veiksmai, susiję su vandens taupymu, ir kt.);

16.

primena, kad, siekdama sumažinti gaisrų dažnumą ir mastą, Europos Sąjunga didžiausią dėmesį turėtų skirti kovai su gaisrų priežastimis – nustatyti atitinkamas prevencijos ir miškų priežiūros priemones, ir ragina Komisiją užtikrinti deramą jau esamų Bendrijos norminių aktų taikymą šioje srityje;

17.

apgailestauja, kad Forest Focus programoje numatytos gaisrų prevencijos priemonės neįtrauktos į naujos LIFE Plus programos prioritetus;

18.

pabrėžia, kad dėl daugelyje Europos Sąjungos regionų išplitusios ir užsitęsusios sausros pastaruoju metu smarkiai sumažėjo vandens išteklių, o tai lėmė rimtas socialines, aplinkosaugines ir ekonomines pasekmes;

19.

džiaugiasi daugelio valstybių narių ES aplinkos ministrų taryboje pristatyta iniciatyva dėl su sausra susijusios rizikos valdymo ir ragina Europos Komisiją imtis reikiamų priemonių apsaugos nuo sausros lygiui pagerinti ir galimai rizikai piliečiams, ekonomikai ir aplinkai sumažinti;

20.

pataria įkurti Europos sausros ir dykumėjimo observatoriją ir įtraukti ją į Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programos veiklą bei imtis priemonių, skatinančių tausų vandens naudojimą;

21.

mano, kad, atsižvelgiant į pastaraisiais metais įvykusių stichinių nelaimių padarinių sunkumą ir jų intensyvumą, būtina numatyti daugiau priemonių teritorijų planavimo srityje ir teikti didesnę reikšmę bendriems teritorijų veiksmams kaimo vietovėse;

22.

palankiai vertina pasiūlymą priimti direktyvą dėl potvynių vertinimo ir valdymo; ir įspėja, kad nereikėtų pamiršti didelių potvynių Viduržemio jūros baseine, kurie susiję su liūtimis ir staigiu patvinimu; kartu reikia atsižvelgti į tai, kad kitos valstybės narės susiduria su visiškai kitomis potvynių problemomis, todėl reikia priimti atitinkamus sprendimus;

23.

reikalauja, kad esamos ir būsimos direktyvos dėl gamtos išteklių naudojimo ir (arba) gamtos reiškinių turi būti derinamos atsižvelgiant į kiekvienos šalies specifines sąlygas;

24.

pageidauja, kad būtų sustiprintas Bendrijos civilinės saugos mechanizmas ir šiuo požiūriu pritaria Europos Parlamento pasiūlymui dėl Bendrijos priežiūros ir informavimo centro sustiprinimo bei rekomenduoja parengti suderinamus veiksmų ar kovos su įvairių rūšių stichinėmis nelaimėmis modelius, kurie leistų geriau koordinuoti nacionalinius ir regioninius stichinių nelaimių valdymo mechanizmus;

25.

mano, kad reikėtų skatinti sukurti Europos civilinės saugos pajėgas, ir pabrėžia būtinybę valstybėms narėms rasti sprendimus dėl bendro civilinių ir karinių pajėgų veikimo bei rekomenduoja į Bendrijos civilinės saugos sistemą įtraukti karinius greitojo reagavimo dalinius;

26.

apskritai palankiai vertina pasiūlymą dėl naujo Solidarumo fondo įtraukiant didelių pramoninių ir technologinių nelaimių sukeltas rimtas krizes, grėsmę visuomenės sveikatai ir teroro aktus; vis dėlto prašo Komisijos persvarstyti 1 milijardo eurų arba 0,5 proc. BNP ribą, užtikrinti pakankamą procedūrų lankstumą, skaidrumą ir paprastumą bei atkreipti dėmesį į konkrečius nukentėjusių vietovių poreikius ir kai kurių gamtos reiškinių regioninę dimensiją;

27.

ragina aiškiai priskirti sausrą reiškiniams, tenkinantiems Solidarumo fondo reikalavimus, turint omenyje, kad tai ilgalaikė struktūrinė problema, sunkiai atitinkanti nustatytus registravimo terminus ir turinti rimtų pasekmių nukentėjusių regionų socialiniam ir ekonominiam vystymuisi; taip pat pageidauja, kad Fondas ir toliau teiktų paramą ištikus išimtinai vietinėms krizėms;

28.

pabrėžia, kad struktūriniai fondai yra pagrindinis prevencinių priemonių ir stichinių nelaimių valdymo finansavimo šaltinis; todėl mano, kad būtina stiprinti struktūrinių fondų ir Solidarumo fondo sinergiją įgyvendinant „rekonstrukcijos ir plėtros“ teoriją, kuri skatina vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą stichinių nelaimių valdyme;

29.

ragina, kad 2007–2013 m. finansų programavime būtų užtikrintas reikiamas lankstumas ir fondų lėšų paskirstymas bei galimybė panaudoti sutaupytas lėšas pagal struktūrinių fondų N+2 taisyklę, kad, prireikus, regionai galėtų padidinti stichinių nelaimių atvejams numatytas lėšas;

30.

kartoja, kad tikroji kovos su stichinėmis nelaimėmis žemės ūkyje strategija neturėtų apsiriboti trumpalaikėmis priemonėmis, ir į ją reikėtų įtraukti mokymo, informavimo ir prevencijos veiksmus, kurie būtų finansuojami iš Forest Focus programos, kaimo vystymo politikos arba Europos socialinio fondo bei įkūrus Europos Sąjungos finansuojamą viešąjį draudimą;

31.

mano, kad INTERREG iniciatyva buvo labai veiksminga keičiantis gera praktika stichinių nelaimių prevencijos srityje, ir remiasi priede pateiktais pavyzdžiais bei pritaria teritoriniam bendradarbiavimui skirto biudžeto padidinimui, patvirtintam pagal susitarimą dėl 2007–2013 m. naujosios finansinės programos;

32.

pažymi, kad Europos pasienio bendradarbiavimo susivienijimų, turinčių juridinio asmens statusą, sukūrimas leistų geriau įgyvendinti civilinės saugos priemones;

33.

remia Europos Parlamento raginimą stichinių nelaimių atveju pasinaudoti valstybės pagalba arba Europos investicijų banko paskolomis;

34.

prašo Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos, planuojant bet kokią iniciatyvą kovos su stichinėmis nelaimėmis srityje, atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijų nuomones taip užtikrinant veiksmingą išankstinę konsultaciją su tomis struktūromis, kurios tiesiogiai atsakingos už stichinių nelaimių valdymą.

29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/17

1.1

pirmiausia primena, kad 78 proc. Europos Sąjungos gyventojų gyvena miestuose, aglomeracijose arba miestų teritorijose. Daugiau nei 60 proc. gyventojų gyvena miestų teritorijose, kurių gyventojų skaičius viršija 50 000. Miestų teritorijoms būdingas tiek didelis potencialas, tiek sudėtingos problemos;

1.2

šiame kontekste primena, kad Trečiojoje ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitoje: nauja partnerystė siekiant sanglaudos, konvergencijos, konkurencingumo ir bendradarbiavimo (2) EK išsakė ketinimą teikti pirmenybę miestų klausimams juos įtraukiant į regionines programas;

1.3

pabrėžia ypatingą miestų aspekto svarbą visoms Bendrijos politikos sritims, ne tik ES sanglaudos politikai. Tik tada, kai miestų gyventojai pamatys ir pajus teigiamą jos poveikį, ES pavyks (susigrąžinti) įgyti politinį pripažinimą, kuris yra būtinas norint sėkmingai plėtoti mūsų bendrą projektą;

1.4

pritaria Europos Parlamento iniciatyvai, pradėtai pranešime dėl miestų dimensijos plėtros kontekste  (3), stiprinti miestų aspektą visose Bendrijos ir valstybių narių politikos srityse, taip pat šiame pranešime išdėstytiems reikalavimams;

1.5

pabrėžia miestų indėlio reikšmę įgyvendinant 2005 m. iš naujo suformuotą Lisabonos strategiją. Tačiau augimas nėra savitikslis. Tai veikiau yra priemonė didinti užimtumą, socialinę sanglaudą ir ekologinį tvarumą. Padėdamas išsaugoti Europos socialinį modelį, jis užtikrina Europos piliečių gyvenimo kokybę. ES piliečiams užimtumas yra svarbiausias klausimas. Daugiausia dėmesio suteikdami ekonomikos augimui ir produktyvumo didinimui, neturėtume pamiršti ir kitų Lisabonos strategijos aspektų;

1.6

atkreipia dėmesį į tai, kad miestai visuomet buvo įvairių pasiekimų lopšys. Daugelis socialinių ir technologinių pokyčių prasidėjo miestuose. Su šiais miestams būdingais struktūriniais pokyčiais yra susijusios ir naujos galimybės, ir rizika – tiek pavienio piliečio, tiek ir visuomenės. Miestai išmoko įveikti šiuos struktūrinius pokyčius ir į juos reaguoti. Jie taip pat jau priprato kompensuoti rinkos veikimo sutrikimus, iš dalies nulemtus struktūrinių pokyčių. Kaip tik dėl to, kad siekiant Lisabonos tikslų daugelio sektorių struktūras būtina pritaikyti prie naujų sunkumų, miestams tenka svarbiausias vaidmuo;

1.7

todėl išreiškia kritinį požiūrį, kad plėtojant ir įgyvendinant Lisabonos strategiją daugelis Europos miestų nedalyvavo rengiant valstybių narių nacionalines reformų programas, nes buvo taikomas metodas „nuo bendro prie atskiro“. Kai kuriais atvejais miestai formaliai buvo įtraukti, tačiau realiai nedalyvavo. Šiuo klausimu atliktas tyrimas parodė, kad miestai įtraukiami tuomet, kai atitinkamoje valstybėje narėje yra atskira urbanistikos ministerija (pvz., Nyderlanduose) arba kai miestai kartu yra regionai (Berlynas, Hamburgas, Viena ir kt.). Neįtraukus miesto lygmens nevisiškai išnaudojamas miestų potencialas ir jų ypatingas gebėjimas viešojo ir privataus sektoriaus dalyvius bei socialinius partnerius sutelkti bendradarbiavimui. RK atlikto tyrimo Lisabonos partnerystės ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui įgyvendinimas – regionų ir miestų indėlis  (4) išvados taip pat panašios. Tyrimo duomenimis, tik 17 proc. miestų ir regionų yra patenkinti savo dalyvavimu rengiant nacionalines reformų programas;

1.8

pažymi, kad rengiant nacionalinių strategijų orientacinius metmenis pagal Struktūrinių fondų reglamento projekto 25 ir 26 straipsnius (5) vyravo tendencija labiau įtraukti miestus. Tačiau iki šiol nėra savaime suprantamas dalykas, kad nacionalinių strategijų orientaciniuose metmenyse ir jų veiksmų programose būtų aiškiai atsižvelgiama į miestų aspektą;

1.9

išreiškia kritinį požiūrį, kad šiuo metu pateiktame Sanglaudos strateginių gairių 2007–2013 m. Projekte (6) beveik nekalbama apie sanglaudos politikos miestų aspektą. Miestų aspektas nagrinėjamas tik „teritorinių ypatumų“ dalyje. Konsultacijų dėl Sanglaudos strateginių gairių 2007–2013 m. rezultatai taip pat akivaizdžiai parodė šį trūkumą. Ne kartą buvo raginta labiau pabrėžti svarbų miestų vaidmenį skatinant ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Gairėse taip pat turėtų būti oficialiai pripažintas ypač svarbus miestų vaidmuo. ES neparengus teisės aktų, numatančių privalomą miestų dalyvavimą, kyla pavojus, jog 2007– 2013 m. laikotarpiu sanglaudos politikos miestų aspektas ne stiprės, o silpnės;

1.10

todėl pritaria iniciatyvai, pradėtai Europos Komisijai pateikus darbo dokumentą dėl Sanglaudos politikos ir miestų – miestų indėlis siekiant regionų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo  (7), atsižvelgti į kritines pastabas ir vis dėlto stiprinti būsimos sanglaudos politikos miestų aspektą. Dokumentas puikiai iliustruoja ypatingą miestų svarbą tolesniam Europos, valstybių narių ir regionų vystymuisi. Jame aiškiai parodytas itin reikšmingas miestų indėlis siekiant ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo, socialinės sanglaudos ir darnaus vystymosi;

1.11

ypač vertina tai, kad EK dokumente išsamiai nagrinėjamas miestų aspektas. Šis holistinis požiūris yra stiprioji dokumento pusė, todėl jį būtina išlaikyti. Į šio klausimo sudėtingumą, kurį patvirtina konkretūs pavyzdžiai ir duomenys, galima atsižvelgti tik taikant visas politikos sritis integruojantį metodą. Miestų aspekto negalima apriboti vien tik sanglaudos politika, į jį reikia aiškiai atsižvelgti visose Bendrijos politikos srityse;

1.12

ypač pabrėžia, kad dokumente miestų indėlis suskirstomas į 50 konkrečių veiksmų gairių. Nuo šiol miestai, numatydami konkrečias priemones, šiomis gairėmis galės naudotis kaip veiksmų vadovais;

1.13

pritaria EK pradėtoms konsultacijoms dėl darbo dokumento ir EK ketinimui svarbiausius šio proceso rezultatus įtraukti į galutinę Sanglaudos strateginių gairių redakciją ir pataisytą darbo dokumentą paskelbti kaip komunikatą;

1.14

padeda toliau stiprinti miestų aspektą organizuodamas 2006 m. balandžio 26 d. kartu su EK ir Europos Parlamento regioninės plėtros komitetu miestų forumą;

1.15

pritaria pasiūlymui priimti Tarybos reglamentą dėl sanglaudos fondo įsteigimo, numatančiam galimybę šio fondo lėšomis plėtoti ekologišką miesto transportą.

2.1

džiaugiasi, kad EK tiksliai ir išsamiai nagrinėja tokias temas: tvarus miestų vystymasis Europos regioninės politikos požiūriu, miestų vaidmuo (kodėl miestai yra svarbūs, patrauklūs miestai, parama naujovėms, verslo iniciatyvos ir žiniomis grindžiama ekonomika, daugiau ir geresnių darbo vietų, miestų skirtumai, valdymas ir miestų atnaujinimo finansavimas);

2.2

pritaria tam, kad veiksmų gairėse valstybės narės raginamos remti miestų priemones;

2.3

ragina nustatyti ketvirtąjį Bendrijos strateginių gairių prioritetą, t. y. prioritetą miestams ir miestų teritorijoms siekiant kurti saugias, darnias ir tvarias (ekonomine, socialine, aplinkos apsaugos ir komercine prasme) bendruomenes, gyvenančias net ir apleistose miestų teritorijose;

2.4

atkreipia dėmesį į skirtingą miestų padėtį atsižvelgiant į jų dydį, geografinę padėtį, (pvz., atokios vietos), kompetencijų pasiskirstymą atitinkamoje valstybėje ir į aplinkybę, ar tai naujųjų ar senųjų valstybių narių miestai. Be to, siūlo atkreipti dėmesį į tokį svarbų kriterijų, kaip pavienių šalių miestų skirtumai, nulemti tos valstybės urbanizacijos bei ekonomikos lygio;

2.5

sutinka su EK požiūriu, kad bendras miestų kompetencijos imtis veiksmų stiprinimas yra sėkmingo jų vystymosi prielaida ir svarbus indėlis į regionų plėtrą. Miestams reikia sistemų ir priemonių, leidžiančių jiems reaguoti į ekonominius ir socialinius pokyčius, taip pat pakankamo finansavimo, kuris galėtų būti suteiktas visuotinių dotacijų forma ir perduodant įgaliojimus vykdyti atitinkamas valdymo funkcijas, kaip ir numatyta naujajame ERPF reglamente (36, 41 ir 42 straipsniuose);

2.6

pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti Lisabonos strategiją ir užtikrinti didelį ekonomikos ir gamybos augimą, svarbu pripažinti miestų ir miestų teritorijų indėlį, kadangi juose gyvena dauguma gyventojų, čia yra pagrindinės aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijos ir visos galimybės išradimus pritaikyti pramonėje. Todėl Regionų komitetas ragina remti sanglaudos politikos, kuri pripažįsta miestų, kaip naujovių ir žinių ekonomikos variklio, potencialą, miestų aspektą;

2.7

atsižvelgdamas visų pirma į bendrąsias sąlygas verslo aplinkai ir naujovėms gerinti atkreipia dėmesį į tai, kad miestai tik tada galės atlikti šias svarbias valdymo funkcijas, kai jiems bus suteikti būtini finansiniai ištekliai. Tai, žinoma, taikytina visoms išvardytoms veiksmų sritims;

2.8

pabrėžia koordinuoto ir į „funkcionalių regionų“ realijas atsižvelgiančio metodo reikšmę, pateiktomis veiksmų gairėmis siekiant ilgalaikio pagerėjimo. Tik tada, kai partneriai bendradarbiauja peržengdami administracines ribas, atsiranda sprendimų ir potencialo panaudojimo galimybių. ES politikos sritys specialiomis paskatomis turėtų remti šį praktikoje ne visuomet lengvą bendradarbiavimą, pavyzdžiui, remti strateginio vystymo projektus, apimančius didelę teritoriją. Labai svarbu kurti naujus didmiesčių ir miestų teritorijų tinklus ir stiprinti esamus. Ypač reikia paminėti dabartiniu planavimo laikotarpiu Interreg III iniciatyva išvystytą bendradarbiavimą, kuris bus įgyvendintas 2007–2013 metų laikotarpiu siekiant „Europos teritorinio bendradarbiavimo“ tikslo;

2.9

pabrėžia svarbų miestų vaidmenį kovojant su klimato kaita, kadangi juose yra daug gyventojų ir didelių galimybių imtis reikšmingus pokyčius lemiančių priemonių, pavyzdžiui, viešojo transporto paslaugų ir energetikos naujovių diegimo pastatuose srityje; todėl siūlo į struktūrinių fondų programas įtraukti aplinkosaugos kriterijų;

2.10

pabrėžia apleistų pramoninių zonų ir visuomeninių teritorijų pertvarkymo ir miestų statybos vystymo, kaip indėlio į išaugusių miestų atnaujinimą ir teritorijų užstatymo mažinimą, svarbą. Šiems tikslams pasiekti miestams reikalinga parama nacionaliniu ir Europos lygiu. Todėl savo specifinėms problemoms spręsti didmiesčių teritorijoms ir aglomeracijoms būtina finansinė Bendrijos parama, teikiama kuriant ad hoc miestų teritorijų atgaivinimo programas ir plėtojant URBAN programos atliktą darbą tęsiančią iniciatyvą;

2.11

supranta įvairovės politikos, apimančios visas viešojo administravimo sritis, svarbą. Tai yra būtina sąlyga siekiant panaudoti visą specifinį migracijos patirties turinčių asmenų potencialą, kuris šiuo metu dar dažnai yra nepanaudojamas;

2.12

ypač atkreipia dėmesį į visuotinės svarbos paslaugų reikšmę miestų sistemų efektyvumui ir miestų patrauklumui. Laikantis subsidiarumo principo, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į regionų ir vietos valdžios institucijų teisę laisvai rinktis visuotinės (ekonominės) svarbos paslaugų teikimo formą; ragina Europos teisinėje sistemoje ir toliau išsaugoti galimybę plėtoti savo gamybą arba duoti tiesioginius užsakymus vietos įmonėms. Miestams ir regionams būtini lankstesni viešųjų pirkimų ir valstybės pagalbos teikimo teisės aktai;

2.13

rekomenduoja visose veiksmų srityse atsižvelgti į moterų, jaunimo, vyresnių asmenų poreikius ir ypač ypatingų poreikių turinčius asmenis;

2.14

mano, kad miestuose turi būti aktyviau formuojama „moteriai palanki“ aplinka, pavyzdžiui, remiamos moterys verslininkės, imamasi priemonių mokyti ir skatinti moteris, užimančias vadovaujančias pareigas įmonėse ar viešosiose įstaigose, užtikrinant tinkamas kaimynystės ir socialines paslaugas;

2.15

siūlo dokumentą papildyti atskira dalimi, skirta sveikatos klausimams. Šis klausimas aptariamas nagrinėjant tris pagrindines temas: pasiekiamumas ir judumas, galimybė naudotis paslaugomis ir kreiptis į įstaigas, natūrali ir fizinė aplinka. Tačiau į šį klausimą dėl jo svarbos turėtų būti atsižvelgiama ir atskirose veiksmų gairėse;

2.16

pabrėžia ypatingą plačiai paplitusių ir nebrangių vaikų priežiūros įstaigų, kurių darbo valandos atitinka poreikius, paslaugų reikšmę. Tokia pasiūla leidžia vaikus auginantiems asmenims dirbti, sukuria svarbų tolesnio vaikų ugdymo pagrindą, labai padeda integruotis skirtingų kultūrų ir ypatingų poreikių turintiems vaikams;

2.17

išreiškia kritinį požiūrį į tai, kad veiksmų gairėse dėl MVĮ ir mikroįmonių priemonių, supaprastintos galimybės gauti finansavimą prisiimant riziką yra labai apribojamos ir įmanomos tik taikant griežtus kriterijus; taip pat pabrėžia būtinybę padidinti finansinę paramą mikroįmonėms;

2.18

atkreipia dėmesį į tai, kad švietimą, švietimo politiką apskritai – įskaitant visą gyvenimą trunkantį mokymąsi – reikia vertinti ne tik atsižvelgiant į jo poveikį ekonomikos augimui ir užimtumui, bet ir solidarios bendruomenės, kuriai pirmiausia svarbus visų žmonių dalyvavimas bendruose visuomeniniuose, o ne tik ekonominiuose procesuose, požiūriu;

2.19

supranta, kad didėjant pagyvenusių asmenų skaičiui tokios sritys kaip slauga ir priežiūra ir socialinės paslaugos taps dar svarbesnės Dėl šių amžiaus piramidės pokyčių miestai ateityje susidurs su dideliais sunkumais. Tačiau tai kartu yra ir ekonomikos augimo ir užimtumo galimybės, pvz., su slauga susijusių profesijų srityje;

2.20

pabrėžia, kad didelis imigrantų skaičius Europos didmiesčių teritorijose ir aglomeracijose kelia joms didelių sunkumų, bet kartu yra ir nauja rinkos niša, kurioje šios teritorijos turėtų ieškoti naujų augimo galimybių. Įvairios viešosios administracijos institucijos turėtų skatinti pasinaudoti šiomis galimybėmis;

2.21

pabrėžia, kad socialinė ekonomika, lemianti darbo rinkos augimą, greta pirmojo (privataus) sektoriaus ir antrojo (valstybinio) sektoriaus tampa vis svarbesnė visų pirma miestams; ragina veiksmų gairėse aiškiai atsižvelgti į būtinybę skatinti socialinės ekonomikos („trečiojo sektoriaus“) įmonių galimybes dalyvauti rinkoje, pvz., norint gauti kreditą ar valstybės garantiją;

2.22

ypač pabrėžia, kad siekiant tolesnio ES vystymosi labai svarbu nuolat kurti darbo vietas ir kovoti su nedarbu. Tik pasiekus šioje srityje apčiuopiamų rezultatų, ES pavyks pelnyti (susigrąžinti) gyventojų pripažinimą. Miestai yra struktūrinių pokyčių centrai, todėl visų pirma jie susiduria su nedarbo problemomis;

2.23

ragina valstybių narių darbo rinkos politikoje labiau atsižvelgti į miestų regionų poreikius ir kartu su funkcionaliais miestų darbo rinkos regionais kurti tam pritaikytas koncepcijas. Tuo tikslu būtų galima remtis nacionalinės, regionų ir vietos darbo rinkos politikos suderinimo paktais, susitarimais ir konvencijomis pvz., teritoriniais užimtumo paktais. Sudarant juos miestų lygiu bus glaudžiau susiejama ekonominė, regionų ir darbo rinkos politika. Juos reikėtų toliau plėtoti ir remti ES lėšomis;

2.24

pritaria Europos Komisijos nuomonei, kad nemažas miestuose gyvenančių užsieniečių skaičius teikia didelių galimybių miestams, kurie, norėdami būti konkurencingi, turi pritraukti ir remti asmenis bei migrantus, turinčius įvairių kvalifikacijų, kurias galima panaudoti esant darbo jėgos trūkumui; todėl pritaria rekomendacijai, kurią Europos Komisija pateikė savo paskutiniajame pranešime dėl pereinamojo laikotarpio priemonių, skirtų asmenų judėjimo laisvei, taikymo, t.y. kurioje valstybėms narėms rekomenduojama iš esmės apsvarstyti tokių apribojimų reikalingumą, atsižvelgiant į padėtį šalies darbo rinkoje ir šiame pranešime pateiktus faktus;

2.25

išreiškia kritinį požiūrį į tai, kad labai svarbi sukurtų darbo vietų kokybė. Užimtumas juk išaugo daugiausia dėl to, kad padaugėjo darbo vietų dirbant ne visą darbo dieną ir atsirado naujų darbo formų. Tam tikruose sektoriuose blogėja siūlomų darbo vietų kokybė ir (arba) siūlomos darbo sąlygos, neatitinkančios teisinių kriterijų. Šie užimtumo būdai, dažnai neužtikrinantys finansinio stabilumo, lemia naujas socialines problemas. Privatus sektorius ir įmonės raginamos kurti darbo vietas, kurios užtikrintų ilgalaikį užimtumą. Darbo rinkos lankstumo didinimas darbo saugos ir socialinės apsaugos kaina nėra ilgalaikis sprendimas ir todėl įvairios viešosios administracijos institucijos turi užtikrinti, kad to neįvyktų;

2.26

pabrėžia, kad siekiant gyvenimo kokybės mieste ypač svarbu užkirsti kelią socialinei atskirčiai ir dėl jos kylančioms problemoms – pradedant getų atsiradimu ir baigiant nusikalstamumu. Viešoji administracija turi skirti ypatingą dėmesį toms gyventojų grupėms, kurios susiduria su didžiausia socialinės atskirties rizika. Atsižvelgiant į tai, ypač reikėtų paminėti imigrantus;

2.27

pabrėžia, kad įtraukus Bendrijos iniciatyvas, pvz., Urban ir Equal, į nacionalines ir regionų veiksmų programas neturi sumažėti ES programų ir iniciatyvų naujovių potencialas. Priešingai, įgyvendinant naujosios sanglaudos politiką reikia skatinti miestų iniciatyvų naujoviškumą, idėjų tinklų ir jų praktinio taikymo sklaidą;

2.28

Todėl prašo Komisijos užtikrinti, kad miestų politikos iniciatyvas, atsižvelgiant į tai, kad jos laikomos ES gairėmis ir turint omenyje jų pavyzdinį pobūdį ir sklaidumą (būtina jas išlaikyti ir kitu programų planavimo laikotarpiu), būtų galima palyginti tarpusavyje ir priemonių veiksmingumą įvertinti kokybės ir kiekybės požiūriu.

3.1

ragina Europos Komisiją visose Bendrijos politikos srityse atsižvelgti į miestų aspektą. Tam reikalingas metodas konkrečioms miestų problemoms nustatyti, analizuoti, į jas atsižvelgti ir įvertinti Bendrijos politikos sričių poveikį miestams. Siekiant tai užtikrinti, miestų ekspertai turėtų dalyvauti visuose politikos ir programų vystymo, įgyvendinimo ir įvertinimo etapuose;

3.2

nurodo, kad būtinas geresnis miestų aspekto koordinavimas tarp visų Europos Komisijos tarnybų, ypač tarp Regioninės politikos, Aplinkos, Transporto, Užimtumo bei Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinių direktoratų. Visose ES programose reikia skirti daugiau dėmesio miestų aspektui tiek finansiniu, tiek teritoriniu požiūriu;

3.3

pabrėžia būtinybę labiau suderinti Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos požiūrius, kad būtų galima sukurti aiškesnį miestams skirtų ES priemonių planą;

3.4

rekomenduoja Europos Komisijai sustiprinti darbo grupę, sudarytą iš kelių tarnybų atstovų (angl. interservice working group), įtraukiant miestų ekspertus ir sukurti kelias tarnybas apimančią darbo grupę (angl. task force), panašią į Europos Parlamento keletą frakcijų apimančią darbo grupę Urban-logement. Taip pat rekomenduoja sukurti forumus, kuriuose vyktų nuolatinis miestų dialogas ir aptariami su jais susijusių ES politikos sričių klausimai; tokie forumai jau rengiami aplinkos srityje;

3.5

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares socialinio ir pilietinio dialogo pavyzdžiu pradėti teritorinį dialogą, kurio metu įvairios regionų ir miestų institucijos, jų nacionalinės bei Europos asociacijos galėtų išreikšti savo nuomonę rengiant, nagrinėjant ir priimant sprendimus dėl politikos sričių ir priemonių, susijusių su miestais bei regionais, taip pat dalyvauti kuriant tokias priemones. Dialogas, kurį 2003 m. su vietos ir regionų valdžios institucijų asociacijomis (8) pradėjo Europos Komisija, dalyvaujant Regionų komitetui, yra tik pirmas žingsnis šia linkme;

3.6

pritaria tam, kad prieš kiekvieną pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikimą būtų rengiamas Tarybos ir valstybių narių aukšto lygio susitikimas. Šiame susitikime greta teritorinio dialogo dalyvių visų pirma turėtų dalyvauti Europos Komisija, Europos Parlamentas, Regionų komitetas ir miestų tinklai. Taip pat ragina kiekvienais metais rengti už miestų politiką atsakingų valstybių narių ministrų posėdžius, kurie vyktų po miestų tinklų ir nacionalinių ir Europos savivaldybių asociacijų atstovų bei Europos regionų ir savivaldybių tarybos susitikimų. Europos Komisijos kelių tarnybų darbo grupė šiuose posėdžiuose turėtų nuolat informuoti apie savo darbo eigą;

3.7

ragina valstybių narių vyriausybes nacionalinės politikos srityse labiau atsižvelgti į miestų aspektą. Ypač reikėtų užtikrinti, kad miestams būtų skirta lėšų, reikalingų atlikti jiems tenkančias užduotis. Taip pat reikia gilinti dialogą su miestų valdžios institucijomis ir jų asociacijomis, šis dialogas turėtų vykti oficialių konsultacijų būdu;

3.8

atkreipia dėmesį į mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros reikšmę siekiant Lisabonos tikslų; todėl ragina, jog svarbus miestų vaidmuo mokslinių tyrimų srityje miestų integravimo (angl. urban mainstreaming) forma atsispindėtų Europos 7-ojoje bendrojoje mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstravimo veiklos programoje. Iki šiol į miestų aspektą buvo aiškiai atsižvelgta tik aplinkos ir transporto srityje. Tačiau į miestų mokslinių tyrimų aspektus turi būti atsižvelgiama visose srityse ir konkrečiose programose. Svarbu tinkamomis priemonėmis labiau remti miestų ir jų aukštųjų mokyklų bei mokslinių tyrimų institucijų susiejimą. Tai užtikrins pagrindą tarpusavio sąveikai, padedančiai vystyti miestus, ir padės visuomenei geriau suprasti mokslinių tyrimų reikšmę. Tokia priemonė galėtų būti, pvz., konkursas dėl „Europos mokslo miesto“ vardo;

3.9

7-oji bendroji mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstravimo veiklos programa turėtų stiprinti miestų vaidmenį keičiantis informacija ir žiniomis, užtikrinti, kad išteklių paskirstymas ir naujovių diegimo politika atitiktų visos visuomenės ir atskirų piliečių poreikius, taip pat remti daugiašalius miestų plėtros mokslinius tyrimus;

3.10

pabrėžia subsidiarumo svarbą ir subnacionalinio lygmens, dalyvaujančio formuojant ir įgyvendinant sanglaudos politiką, reikšmę. Struktūrinių fondų valdymo decentralizavimas neturi lemti sanglaudos politikos centralizavimo valstybių narių lygiu;

3.11

prašo Europos Komisijos atsižvelgti į proporcingumo principą, taikant miestų parengtoms priemonėms įgyvendinimo ir priežiūros nuostatas;

3.12

pageidauja, kad vietos valdžios institucijos aktyviau ir skaidriau dalyvautų rengiant, kuriant ir įgyvendinant nacionalines reformų programas, ir kad valstybės narės į savo metines ataskaitas Europos Komisijai įtrauktų atskirą skyrių, kuriame būtų išdėstytos šių programų įgyvendinimui vietos lygiu taikytos priemonės;

3.13

džiaugiasi, kad į miestų aspektą atsižvelgta EK pasiūlymuose dėl reglamentų dėl struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo 2007–2013 m. laikotarpiu;

3.14

ragina labiau atsižvelgti į miestų aspektą Strateginėse sanglaudos politikos gairėse 2007–2013 m. Realų miestų aspekto integravimą turi užtikrinti Europos Komisija, pvz., miestų aspektą aiškiai numatydama valstybių narių įgyvendinimo ataskaitose ir Europos Komisijos metinėje ataskaitoje, kaip apibrėžta reglamento, nustatančio struktūrinių fondų bendrąsias nuostatas, projekto (9) 27 ir 28 straipsniuose;

3.15

pabrėžia, kad toliaregiškos ir strateginės miesto valdžios iniciatyvos, įgyvendinamos dažniausiai teikiant pasiūlymus kurti alternatyvias darbo vietas vadinamuosiuose naujuose darbo vietų sektoriuose, atlieka pagrindinį vaidmenį sprendžiant nedarbo problemas. Todėl rekomenduoja ne tik atsižvelgti į miestų aspektą kuriant ir įgyvendinant užimtumo programas, bet ir suteikti miestams atitinkamus įgaliojimus, valdymo priemones bei skirti biudžeto lėšų;

3.16

pritaria bendroms Europos Komisijos ir EIP grupės JEREMIE, JASPERS ir JESSICA iniciatyvoms. Visais valstybiniais lygmenimis turi būti sudarytos vienodos galimybės pasinaudoti šiomis finansavimo sistemomis, nes tai yra jų sėkmės garantas;

3.17

rekomenduoja rengti, nuolat atnaujinti ir platinti duomenis ir analizes, kurios atspindi sudėtingą miestų tikrovę, nes tai leistų geriau įvertinti miestų padėtį. Ypač remia ESPON ir MIESTŲ AUDITAS iniciatyvas;

3.18

remia tolesnį miestų tinklų, skirtų keistis geriausia patirtimi, vystymą. Turėtų būti plėtojami esami tinklai, pvz., URBACT kartu su bandomuoju projektu Europos miestų išteklių centrų tinklas (angl. European Urban Knowledge Network), svarbiausi regioninio miestų bendradarbiavimo aspektai, EUROCITIES ir kt. Taip pat reikia atsižvelgti į nacionalinių ir Europos asociacijų, atstovaujančių miestų interesams, iniciatyvas;

3.19

siūlo Europos Komisijai paraginti valstybes nares, kurios naudojasi šia parama, didelę Sanglaudos fondo lėšų dalį skirti darniojo miesto transporto projektams finansuoti.

29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/23

1.1.1

sveikina Turkijai, Kroatijai ir būsimoms šalims kandidatėms skirtą Europos Komisijos komunikatą, kuriuo siekiama praktiškai įgyvendinti strategijos trečiąjį ramstį, grindžiamą pilietinės visuomenės dialogu;

1.1.2

sutinka, kad Europos institucijos turi skirti daugiau dėmesio šalių kandidačių piliečiams, kurie negalėjo pasinaudoti ankstesnių plėtrų sprendimais, įtaka ir galimybėmis ir todėl dažnai suvokia integraciją kaip jiems primestą, o ne jų pačių remiamą procesą;

1.1.3

sutinka su 2005 m. spalio 3 d. Tarybos sprendimu, kuris pabrėžia būtinybę užtikrinti piliečių pritarimą plėtros procesui ir mano, kad apie vykstančios Bendrijos plėtros pasekmes būtina informuoti ne tik šalių kandidačių piliečius, bet ir valstybių narių pilietinės visuomenės dalyvius. Bendrijos gebėjimas priimti, kaip esminis stojimo kriterijus, priklausys ir nuo piliečių pritarimo būsimai plėtrai lygio;

1.1.4

remia Komisijos sprendimą įtraukti regionų ir vietos valdžios institucijas į politinį dialogą su visomis šalimis kandidatėmis joms rengiantis narystei ES; mano, kad Regionų komitetas gali būti vienas pagrindinių trečiojo Komisijos strategijos ramsčio dalyvių, nes jis buvo tiesiogiai paragintas stiprinti pilietinės visuomenės dialogą; todėl pateikia prašymą, kad Regionų komitetas būtų tiesiogiai įtrauktas į Komisijos veiklą pilietinės visuomenės dialogo srityje, ypač informacijos ir komunikacijos priemonių požiūriu;

1.1.5

pabrėžia, kad Komisijos komunikate neproporcingai daug dėmesio skiriama Turkijai; mano, kad būtų naudingesnis platesnis komunikatas dėl trečiojo ramsčio, kuris būtų taikomas visoms šalims kandidatėms, ne tik Turkijai ir Kroatijai;

1.1.6

ypač pabrėžia komunikato prieštaringumą finansinės paramos požiūriu: veiksmams, susijusiems su Turkija, skiriamas minimalus, nors ir laikinas, finansavimas, o veiksmams, susijusiems su Kroatija, finansinė parama nenumatyta;

1.1.7

mano, kad kiekviena ES valstybė narė turi pati formuoti informavimo ir integracijos politiką, skirtą toje valstybėje narėje gyvenantiems šalių kandidačių piliečiams, taip pat mano, kad Komisija turėtų formuoti bendrą požiūrį į dabartines ir potencialias šalis kandidates, kurio tikslas būtų perteikti Europos integracijos proceso tikslą, svarbą ir galimą naudą visų šalių kandidačių piliečiams skirtomis informavimo kampanijomis, kurias įgyvendintų regionų ir vietos valdžios institucijos;

1.1.8

pažymi, kad būtina patikėti Europos pilietinės visuomenės tinklui, kuris veikia kiekvienos šalies kandidatės pilietinėje visuomenėje ir dirba su mokyklomis bei universitetais, užduotį (skiriant atitinkamą finansavimą) informuoti tų šalių piliečius apie Europos integracijos proceso istoriją, institucijas, tikslą ir ateitį, ypač apie Europos pilietybės reikšmę, kurią, pasibaigus stojimo procesui, jie įgis greta savo valstybės pilietybės;

1.1.9

be to, siūlo rengti ir institucionalizuoti ES regionų ir vietos renkamų atstovų ir jų kolegų iš šalių kandidačių susitikimus; šiuo metu pagal pirmojoje Stabilizacijos ir asociacijos sutartyje (SAS) numatytus modelius tokia praktika Kroatijai ir Vakarų Balkanų šalims netaikoma.

1.2.1

pakartoja savo įsitikinimą, kad būtų naudinga kartu su Turkijos vietos institucijomis įsteigti Jungtinį konsultacinį komitetą, ir su susirūpinimu pažymi, kad Turkijos valdžios institucijos dar nepadarė visko, kas būtina Jungtiniam konsultaciniam komitetui su Regionų komitetu įsteigti;

1.2.2

susipažino su Komisijos pasiūlymu įtraukti NVO į Turkijos piliečių integravimo į ES valstybes nares procesą, tačiau pabrėžia, kad veikiant decentralizuotai ir įtraukiant vietos valdžios institucijas šis procesas būtų daug sklandesnis;

1.2.3

pažymi, kad Komisija turi rengti metinį pranešimą dėl pagarbos mažumų teisėms Turkijoje, ir mano, kad reikia skirti nustatytą stojimui skirto finansavimo dalį NVO ir vietos valdžios atstovų asociacijoms, ginančioms mažumų teises bei mažumų ir regionų kalbas;

1.2.4

pritaria Komisijos ketinimui remti organizacijas, remiančias moterų teises ir lygias galimybes, ir pabrėžia poreikį skatinti ir stebėti realų aktyvų moterų dalyvavimą vietos politikoje;

1.2.5

pritaria Turkijos studentų dalyvavimui Jean Monnet Bendrijos programose ir mano, kad būtina (kai reikia, naudojantis naujomis technologijomis) šį principą decentralizuoti ir išplėsti, kad galėtų dalyvauti tiek atokių vietovių universitetai, tiek studentai, kurie nesiekia aukštojo išsilavinimo;

1.2.6

pritaria tarpkultūrinių mainų, kurie galėtų tapti dialogo su ES kertiniu akmeniu, plėtojimui ir ragina Komisiją, ypač jos delegaciją Ankaroje, skatinti decentralizacijos principą, kuris padėtų atokių Turkijos regionų, kur kalbama mažumų kalbomis, nevyriausybinėms organizacijoms bei naudotis Bendrijos programomis Culture ir Media šių kalbų išsaugojimui skatinti;

1.2.7

sutinka, kad būtina skatinti religinių bendruomenių ir asociacijų dialogą, ir tikisi, kad komunikatuose dėl pilietinės visuomenės dialogo bus pateikta Komitetui pakankamai informacijos apie šį dialogą;

1.2.8

yra įsitikinęs, kad Regionų komitetui būtų naudinga aktyviai dalyvauti skatinant visuomenės diskusijas apie Komisijos organizuotas iniciatyvas tinklalapyje, teikiančiame informaciją apie Turkiją.

1.3.1

apgailestauja, kad Stabilizacijos ir asociacijos sutartyje su Kroatija nenumatoma sukurti Regionų komiteto ir Kroatijos vietos ir regionų valdžios institucijų Jungtinio konsultacinio komiteto, ir atkreipia Komisijos dėmesį, kad, siekiant išvengti panašių klaidų kitų Vakarų Balkanų potencialių šalių kandidačių atžvilgiu, būtina remti Regionų komiteto reikalavimą;

1.3.2

pažymi, kad Kroatija vis aktyviau dalyvauja Bendrijos programose, ir ragina per programą „Piliečiai Europai“ giminiuotis Kroatijos ir ES miestams, taip pat per Leonardo da Vinci ir kitas programas giminiuotis Kroatijos ir ES regionams, ypač 2004 m. į ES įstojusių valstybių narių regionams, priskirtiems 1 tikslui;

1.3.3

atkreipia Komisijos dėmesį į būtinybę ypač skatinti pagarbą mažumų kalboms ir dvikalbystei ir mažumų teisėms Kroatijos pilietinėje visuomenėje;

1.3.4

sveikina Komisijos ketinimą į planus finansuoti apie ES informuojančias televizijos programas įtraukti Europos regionų ir vietos transliuotojų programas; pabrėžia regionų ir nacionalinių mažumų kalbų vartojimo svarbą;

1.3.5

mano, kad kartu su naujais veiksmais, kurie bus plėtojami aktyviai dalyvaujant Kroatijos pilietinei visuomenei, svarbu skatinti pasienio bendradarbiavimą, ypač plėtojant Euroregionų ir religinių konfesijų dialogą;

1.3.6

atkreipia dėmesį į Kroatijos vyriausybės ketinimą parengti Nacionalinę pilietinės visuomenės plėtojimo strategiją ir įsteigti Pilietinės visuomenės plėtojimo tarybą, kuri užtikrintų, kad nacionalinės lėšos Kroatijos pilietinės visuomenės veiksmams būtų skiriamos skaidriai.

2.1.1

mano, kad nuo 2006 m. Komisija turėtų pateikti išsamesnį ir proporcingesnį metinį pranešimą apie pažangą,padarytą plėtojant pilietinės visuomenės dialogą, kuriame būtų labiau atsižvelgta į skirtingą visų šalių kandidačių padėtį ir pateiktas specialus pranešimas apie religinių bendruomenių ir asociacijų dialogą;

2.1.2

ragina pridėti prie būsimų komunikatų dėl pilietinės visuomenės dialogo atskirą kiekvienai šaliai kandidatei metinio finansavimo biudžetą pilietinės visuomenės dialogui skatinti;

2.1.3

siūlo Komisijai ištirti galimybę sukurti Europos pilietinės visuomenės tinklą, kuris skatintų pagarbą ES nacionalinei, regionų ir vietos kultūros įvairovei ir per mokyklas ir universitetus informuotų ES ir šalių kandidačių visuomenes apie kiekvienos jų istoriją, kultūrą ir Europos integraciją;

2.1.4

plėtojant dialogą reikėtų sutelkti dėmesį į teigiamus Europos integracijos aspektus;

2.1.5

ragina Komisiją ES ir šalių kandidačių regionuose ir miestuose naudotis Circom tinklu ir privačiais televizijos kanalais ir transliuoti plačiajai visuomenei skirtas televizijos programas, kurios skatintų ES ir šalių kandidačių pilietinės visuomenės dialogą; ragina Komisiją palengvinti sąlygas Turkijos ir Kroatijos nacionalinės, regionų ir vietos žiniasklaidos, įskaitant mažumoms skirtą spaudą, žurnalistams dalyvauti Regionų komiteto posėdžiuose;

2.1.6

mano, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas lygioms galimybėms ir moterų asociacijoms, todėl siūlo Komisijai teikti pirmenybę NVO projektams, kuriais siekiama skatinti lygias galimybes ir moterų dalyvavimą socialinėje ir politinėje veikloje; ragina Komisiją sukurti šalims kandidatėms specialias programas, skirtas kovoti su tiesiogine ir netiesiogine diskriminacija tiek ekonominiame, socialiniame ir politiniame gyvenime, tiek švietimo ir žiniasklaidos srityse;

2.1.7

atkreipia dėmesį, į tai, kad Kroatija šiuo metu yra išbraukta iš Bendrijos veiksmų programos, kuria remiamos organizacijos, dirbančios aktyvaus Europos pilietietiškumo (piliečių dalyvavimo) srityje.

2.2.1

susipažino su Komisijos vertinimu, kad 2006 m. pilietinės visuomenės dialogo programoms reikės 40 mln. eurų; dėl to mano, kad laikotarpiui įpusėjus, būtų naudinga persvarstyti lėšų naudojimą; taip pat mano, kad būtų veiksmingiau taikyti tokį metodą, kuris sudarytų galimybę atsižvelgti į specifinius poreikius, o ne skirti iš anksto nustatytą sumą, kaip siūloma Komunikate, išskyrus iš anksto numatytą daugiametį finansavimą, skirtą NVO ir vietinės valdžios atstovų organizacijoms, ginančioms mažumų teises ir mažumų kalbų vartojimą;

2.2.2

ragina Turkijos valdžios institucijas imtis veiksmų, būtinų Turkijos vietos valdžios institucijų ir Regionų komiteto Jungtiniam konsultaciniam komitetui sukurti;

2.2.3

ragina Komisiją išplėsti Jean Monnet programų ir veiksmų, remiančių „Europos integracijos studijas“ finansavimą, ir finansuoti ne tik kursus universitetuose, bet ir įstaigose, esančiose toli nuo didžiausių Turkijos miestų ir universitetų; mano, kad panašios programos turi būti skirtos ir moksleiviams;

2.2.4

pataria palaikyti glaudesnius ryšius su vietinės valdžios institucijoms atstovaujančiomis organizacijomis ir regionų bei vietine žiniasklaida, kad būtų įtrauktos atokiose Turkijos vietovėse esančios NVO;

2.2.5

ragina Komisiją sustiprinti spaudimą Turkijos valdžios institucijoms, siekiant deramo moterų atstovavimo vietos valdžios institucijose; siekdamas šio tikslo, ragina įsteigti kasmetinę Europos premiją, kuri būtų teikiama už moterų dalyvavimą Turkijos vidaus politikoje;

2.2.6

siūlo Komisijai pasitelkti Regionų komiteto narius siekiant skatinti Turkijos ir ES miestų giminiavimąsi, kurie galėtų užmegzti ryšius su konkrečiomis miestų tarybomis ir padėti joms susigiminiuoti su ES partneriais: tai galėtų vykti, pvz., Komisijos ir RK kartu rengiamoje metinėje konferencijoje;

2.2.7

ragina Komisiją įtraukti Komitetą į visuomenės diskusijų internete propagavimą; Komitetas galėtų sukurti tinklalapį, kuriame būtų teikiama informacija apie plėtrą ir veiksmus Turkijos pilietinės visuomenės dialogo srityje.

2.3.1

ragina Komisiją, skiriant lėšas programoms nuo 2006 m., dalį visų metinių asignavimų pagal paramos stojimui programą specialiai skirti veiksmams, susijusiems su pilietinės visuomenės dialogu;

2.3.2

pakartoja, kad yra suinteresuotas dialogu su Kroatijos regionų ir vietos valdžios institucijomis, ir ragina sudaryti Stabilizacijos ir asociacijos sutartis su kitomis Vakarų Balkanų šalimis, siekdamas, kad būtų sudarytos sąlygos Jungtiniam konsultaciniam komitetui su juo įsteigti;

2.3.3

siūlo sudaryti specialias giminystės programas, kurios sietų Kroatijos ir ES 1 tikslo (konvergencijos tikslas nuo 2007 m.) regionų administracijas, kad būtų keičiamasi pažangia naudojimosi stojimo į Bendriją fondais patirtimi; ypač siūlo, kad regionų giminystės programos būtų sudaromos pagal Leonardo da Vinci mokymo programą;

2.3.4

siūlo pradėti informavimo kampaniją, kuri pagerintų tarpusavio supratimą ir skleistų žinias apie Europą vietos lygiu, taip pat ir nacionalinių mažumų kalbomis; į šį procesą turi būti įtraukta Kroatijos regionų nacionalinių mažumų žiniasklaida;

2.3.5

ragina Komisiją remti nacionalinių mažumų pilietinių organizacijų Kroatijoje darbą ir rengti metinius pranešimus apie pagarbos mažumų teisėms, ypač skiriant dėmesį dvikalbystei (kur tai įmanoma) vietos ir regionų administracijose;

2.3.6

siūlo Kroatijai nuo 2007 m. leisti dalyvauti Bendrijos veiksmų programoje, kuria remiamos organizacijos, dirbančios aktyvaus Europos pilietiškumo (piliečių dalyvavimo) srityje;

2.3.7

siūlo Komisijai reikalauti, kad ES valstybių narių pilietinės visuomenės atstovas galėtų stebėtojo teisėmis dalyvauti Kroatijos vyriausybės steigiamos Pilietinės visuomenės plėtojimo tarybos darbe.

29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/27

—

Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl bendros integracijos darbotvarkės – Trečiųjų šalių piliečių integracijos Europos Sąjungoje programa

—

Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Migracijos ir vystymosi: konkrečios gairės

—

Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse

1.1

džiaugiasi, kad Komisija, atsižvelgdama į Europos Vadovų Tarybos raginimą, teikia pasiūlymus dėl nuoseklios Europos trečiųjų šalių piliečių integracijos programos;

1.2

pažymi, kad Komisija jau pirmame atsakyme pagrindinį dėmesį teikia pasiūlymams dėl konkrečių priemonių, skirtų įgyvendinti pagrindinius bendruosius integracijos principus, taip pat ES paramos mechanizmams (naujos priemonės tiek ES, tiek nacionaliniu lygiu bei nauji būdai užtikrinti ES ir valstybių narių veiksmų suderinamumą);

1.3

pripažįsta, kad šiame komunikate pateikta lentelė, kurioje nurodytos pavyzdinės priemonės ir nacionaliniu, ir ES lygiu remiasi bendraisiais pagrindiniais integracijos principais (Europos Vadovų Tarybos priimtais 2004 m. lapkričio mėn.) bei Integracijos vadovu, integracijos parengiamosiomis priemonėmis (INTI) ir pasirengimu steigti Europos integracijos fondą;

1.4

apgailestauja, kad Komisijos pateikti pasiūlymai išdėstyti neatsižvelgiant į jų svarbą. Jų eiliškumą, Komisijos pageidavimu, turi nustatyti pačios valstybės narės;

1.5

pritaria Komisijos nuomonei, kad integracija yra dvipusis procesas;

1.6

mano, jog yra svarbu imtis priemonių priimančios šalies visuomenės gebėjimui prisitaikyti sustiprinti (siekiant didesnio supratimo tarp kultūrų ir žinių perdavimo, pakantumo migracijai) bei stiprinti privačių organizacijų vaidmenį įvairovės valdymo srityje ir bendradarbiavimą su žiniasklaida (neprivalomų praktikos kodeksų rėmimas);

1.7

pritaria, kad integracija turi būti vykdoma remiantis pagarba pagrindinėms Europos Sąjungos vertybėms. Pirmiausia būtina pabrėžti įvadinių programų pilietiškumo elementus;

1.8

pritaria Komisijai, kuri skiria dėmesį švietimui, ir pakartoja, kad yra būtina įgyvendinti konkrečius švietimo srities dokumentus ir priemones, kad migrantai būtų visapusiškai integruoti į priimančiosios šalies švietimo sistemą ir visuomenę;

1.9

pabrėžia, kad užimtumas turi būti laikomas svarbia integracijos proceso sudedamąja dalimi. Visų pirma yra svarbus naujoviškas požiūris, siekiant panaikinti diskriminaciją, pripažinti išsilavinimą ir darbo patirtį (numatant visoms valstybėms narėms bendras tokio pripažinimo procedūras), užtikrinti socialinių partnerių dalyvavimą rengiant priemones, remti smulkiųjų verslininkų, profesinių asociacijų ir sąjungų mokymo gebėjimus ir teigiamas priemones, skatinančias migrantų įdarbinimą; akcentuoja, kad tikslinga nustatyti ES mastu vienodus, aiškius ir nediskriminuojančius atskirų šalių švietimo sistemų bei ES šalių piliečių darbo patirties įvertinimo kriterijus;

1.10

pabrėžia, kad integracija yra dinaminis, dvipusis abipusio supratimo procesas. Sutikimo iniciatyvos ir kuravimo programos yra svarbios pasitikėjimą skatinančios priemonės;

1.11

pabrėžia pagrindinių ES vertybių diegimo ir migrantams, ir vietiniams gyventojams svarbą;

1.12

pabrėžia, kad galimybių patekti į darbo rinką arba mokytis rėmimas bei diplomų ir profesinės patirties pripažinimas yra svarbios sudedamosios integracijos proceso dalys;

1.13

pritaria, kad turi būti stiprinamas viešųjų ir privačiųjų paslaugų teikėjų gebėjimas palaikyti ryšį su trečiųjų šalių piliečiais (vertimo paslaugos, tarpkultūriniai gebėjimai, integracijos ir įvairovės valdymas, kuravimo programos);

1.14

pritaria, kad turėtų būti skatinami dažni imigrantų ir vietinių gyventojų susitikimai, pasikeitimo nuomonėmis forumai, tarpkultūrinis dialogas, švietimas siekiant suteikti daugiau žinių apie imigrantus ir jų kultūrą, gerinamos integracijai palankios gyvenimo sąlygos miesto aplinkoje;

1.15

pabrėžia, kad Europos pagrindinių teisių chartijoje užtikrinama pagarba kultūrų ir religijų įvairovei, kurių puoselėjimas ir išpažinimas turi būti saugomas, jei tai neprieštarauja kitoms neliečiamoms Europos teisėms, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai arba nacionalinės teisės aktams;

1.16

pabrėžia imigrantų dalyvavimo demokratiniame procese ir formuojant integracijos politiką, ypač vietos lygiu, svarbą;

1.17

džiaugiasi, kad pavyzdinių priemonių sąrašas yra išsamus ir susijęs su visomis svarbiomis integracijos sritimis. Šia prasme jis gali būti vertingas pagrindas derinant integracijos politiką valstybėse narėse;

1.18

pabrėžia, kad būtina iš anksto nustatyti aiškius tikslus. Šie tikslai turi būti patikrinti pasitelkiant į pagalbą rodiklius ir vertinimo mechanizmus tam, kad galėtų būti pritaikytos priemonės, įvertinta pažanga integracijos srityje ir užtikrintas veiksmingesnis keitimasis informacija;

1.19

ypač svarbūs yra bendradarbiavimas ir keitimasis informacija (nacionaliniai informaciniai punktai (NIP), Integracijos vadovas, tinklalapis integracijos klausimais).

2.1

pabrėžia, kad įgyvendinimas ir jo būdas gali būti pasirenkami atsižvelgiant į kiekvienos valstybės sąlygas ir tradicijas, tačiau pasiūlymai vis dėlto yra laikomi kertiniu visų valstybių narių integracijos politikos akmeniu;

2.2

pabrėžia, kad turėtų būti teikiamas dėmesys lyčių aspektui bei jaunų migrantų ir vaikų iš migrantų šeimų padėčiai;

2.3

pritaria, kad elementarios žinios apie priimančiosios visuomenės kalbą, istoriją ir institucijas būtų laikomos būtina integracijos sąlyga;

2.4

ragina dėti pastangas švietimo srityje, sudarant sąlygas imigrantams sėkmingiau ir aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. Pvz., reikėtų užtikrinti įvairovę, rengiant mokymo programas, ypač paramą jauniems migrantams mokyklose. Taip pat reikėtų pabrėžti ikimokyklinio auklėjimo svarbą ir rengti projektus, padedančius asmenims išgyventi perėjimo iš mokyklos į darbinę veiklą laikotarpį, ir ragina sudaryti valstybėse narėse tinkamas programas;

2.5

pabrėžia, kad būtina imtis ne tik „veiksmingų kovos su jaunų migrantų nusikalstamumu priemonių“, kaip tvirtina Komisija, bet taip pat skleisti veiksmingą prevencijos ir švietimo politiką;

2.6

pabrėžia, kad turėtų būti skatinamos lygios galimybės migrantams nediskriminuojamai naudotis viešomis ir privačiomis prekėmis ir paslaugomis, kurios yra esminė integracijos sąlyga;

2.7

pabrėžia, kad kitokio gyvenimo būdo ir pažiūrų toleravimui yra neperžengiamos ribos: tai žmogaus teisių laikymasis ir kova su visų rūšių diskriminacija, pirmiausia dėl lyties, kaip numatyta ES ir tarptautinėje teisėje. Moterims turėtų būti suteikta speciali apsauga ir užtikrintos lygios galimybės bei neribota teisė į darbą ir mokslą, taip pat galimybė dalyvauti Europos demokratinės visuomenės politiniame gyvenime. Turėtų būti ginama ir jų apsisprendimo teisė, užkertant kelią priverstinėms vedyboms, kovojant su šeiminiu smurtu, garantuojant jų seksualines ir reprodukcines teises, draudžiant žeminantį elgesį, pavyzdžiui, moterų apipjaustymą ir kt. Žmogaus teisės negali būti derybų objektu, o jų pažeidimas nepateisinamas jokiomis tradicijomis ir (arba) kultūra. Dėl to turėtų būti parengtos ir įgyvendintos konkrečios informacijos, prevencijos, paramos ir sąmoningumo skatinimo priemonės, kad būtų kovojama su visų rūšių diskriminaciniais ir (arba) žeminančiais metodais bei įgyvendintos lygios visų migrantų – vyrų ir moterų – galimybės;

2.8

pažymi, kad komunikate stokojama privalomų priemonių ir analitinio apibrėžtumo. Pavyzdžiui, komunikate pagrindinis dėmesys skiriamas „švelnioms priemonėms“ (tokioms kaip dialogas, forumai, informacijos perdavimas ir t. t.), tačiau jų svarbos negalima nuvertinti. Priemonėms, kurios struktūriniu požiūriu svarbios integracijai, pvz., migrantų dalyvavimui politiniame gyvenime, veikiau tenka tik antraplanis vaidmuo (9 principas);

2.9

ragina aiškiai atskirti ir suskirstyti priemones pagal politinę, teisinę, struktūrinę ir institucinę atsakomybę bei priimančiosios visuomenės dalyvius, taip pat pagal priemonių svarbą. Šia linkme taip pat reikėtų toliau plėtoti bendruosius pagrindinius principus ir juos stiprinti kaip priemonę;

2.10

pritaria nuoseklaus požiūrio ES lygiu formavimui. Teisės aktai, susiję su leidimų suteikimu ir buvimu, įskaitant teises ir pareigas, turėtų būti konsoliduojami;

2.11

patvirtina, kad komunikate ypatingas dėmesys skiriamas lyčių lygybės klausimui. Todėl šis dokumentas taip pat turėtų būti suformuluotas atsižvelgiant į lyčių specifiką;

2.12

ragina, kad teisės aktuose, susijusiuose su leidimų suteikimu ir buvimu, numatyta kiekviena būsima migracijos priemonė atsižvelgtų į vienodas migrantų galimybes ir teises;

2.13

pabrėžia, kaip svarbu įtraukti suinteresuotas šalis, visų pirma užtikrinant jų dalyvavimą, ir akcentuoja koordinuojančių ES organizacijų Europos integracijos forumo (konsultacijos, patarimai, glaudus ryšys su nacionaliniais informaciniais punktais) kūrimo idėją. Turėtų būti pakviesti Europos Parlamentas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas. Europos integracijos forumas turėtų būti įtrauktas į parengiamąją konferenciją, skirtą Integracijos vadovui. Metinis pranešimas apie migraciją ir integraciją turėtų būti toliau rengiamas ir tobulinamas;

2.14

pabrėžia, kad daugelį minėtų priemonių (sutikimo iniciatyvas, kuravimo programas, ilgalaikių gyventojų mokymą, kursų pasiūlą ir pan.) turi vykdyti vietos tarnybos. Todėl pastarosios būtinai turi būti aprūpintos reikiamais ištekliais. Tokie patys reikalavimai turi būti taikomi regionų lygiu (informacinių priemonių, įvadinių, kultūros programų kūrimas ir pan.);

2.15

ragina savivaldai ir regionams skirti tinkamą finansavimą, būtiną integracijos priemonėms įgyvendinti;

2.16

siūlo įsteigti duomenų bazę (pvz., rinkti informacijai apie išsilavinimo ir diplomų pripažinimą, apie migrantų poreikius ir pan.);

2.17

pabrėžia, kad regionų ir vietos lygiais galima užtikrinti svarbų įnašą į integraciją ir perduoti išsamias žinias bei praktinę patirtį. Todėl šie lygiai turėtų būti iš anksto ir plačiu mastu įtraukti į strategijų kūrimą ir į bendrą procesą;

2.18

ragina numatyti migrantams priemones ir paskatas naudotis siūlomomis koncepcijomis (pvz., darbo paieškos ir mokymosi paskatas);

2.19

pabrėžia būtinybę tobulinti metodus, kuriais remiantis apskaičiuojamas migrantų skaičius, kad būtų galima pataisyti ir parengti įgyvendintinas integracijos priemones.

1.1

pažymi, kad komunikate nurodoma, kaip pagerinti migracijos poveikį šalių vystymuisi. Pagrindas yra 2002 m. gruodžio mėn. komunikatas. Didžiausia reikšmė teikiama Šiaurės – Pietų migracijai;

1.2

atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu ištirti ne tik emigracijos poveikį kilmės šalių vystymuisi, bet ir vystymo pagalbos poveikį emigracijai, kadangi tarp jų yra priežastinis ryšys. Tik padėjus migracijos kilmės šaliai sudaryti tinkamas galimybes savo piliečiams, ilgainiui bus galima kontroliuoti migracijos srautus;

1.3

pripažįsta, kad komunikate daug dėmesio skiriama paramai, skirtai laikinam ir virtualiam sugrįžimui remti, siekiant perduoti žinias ir patirtį kilmės šalims ir jų vystymuisi („protų cirkuliacija“ vietoj „protų nutekėjimo“);

1.4

pritaria, kad ypač svarbu migracijos politiką įtraukti į vystymosi politiką, įvertinti grįžtančių migrantų teikiamą naudą vystymuisi, palengvinti kapitalo judėjimą ir pinigų pervedimą į kilmės šalį, užtikrinti bendrą projektų, kurių pagrindą sudaro į kilmės šalį pervedamos lėšos, finansavimą;

1.5

pritaria, kad komunikatu siekiama išsaugoti ryšius tarp kilmės valstybių ir migrantų (tą vis labiau atspindi atskirų valstybių narių pilietybės politika);

1.6

pabrėžia, kaip svarbu migrantus vertinti kaip žmones, tiesiančius savotiškus tiltus į savo gimtąsias šalis. Šis požiūris turėtų būti argumentas siekiant papildomai mokyti priimančiosios šalies kalbos, rengiant gimtąja kalba tam tikras pamokas;

1.7

konstatuoja, kad iš Legalios imigracijos žaliosios knygos paaiškėja, kad ateityje pirmiausia bus kalbama apie laikinojo užimtumo ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos imigracijos spartinimą.

2.1

pažymi, kad finansiniai srautai gali tik padėti įgyvendinti vystymosi tikslus. Tačiau jie yra tik privatūs ir todėl negali atstoti valstybės teikiamos vystymosi pagalbos. Ši aplinkybė turi būti tinkamai įvertinta;

2.2

pabrėžia, kad banko mokesčių ir pervedimų sąlygos yra nepatenkinamos. Bus reikalaujama mažinti mokesčius, siekti didesnio saugumo ir spartinti sandorių vykdymą. Šios priemonės gali būti įgyvendintos artimiausiu laiku. Tačiau jų poveikis vystymuisi turėtų būti apibūdinamas kaip ilgalaikis tikslas;

2.3

siūlo numatyti šias priemones:

2.4

pritaria, kad besivystančios šalys būtų remiamos, įtvirtinant jų diasporą ir plėtojant ryšius. Į informacines kilmės šalių vyriausybių duomenų bazes turi būti įtraukiamas diasporos elitas. Iškilus būtinybei, elitas gali būti kviečiamas sugrįžti. Tačiau turėtų būti aiškiai pasakyta, kad diaspora gali būti įtraukiama į duomenų bazes tik savo noru;

2.5

pripažįsta, kad dėl laikinosios migracijos turi būti stiprinamas darbo jėgos potencialas kilmės šalyje. Tačiau tai neturėtų būti per daug apibendrintai taikoma sezoninei darbo jėgai;

2.6

pabrėžia, kad minėta grįžtamoji migracija ir laikinas arba virtualus grįžimas pagal galiojančias teisines sąlygas (2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso) yra negalimas, nes migrantai, turintys neribotą teisę apsigyventi, praranda šį statusą, jeigu ilgesnį laiką negyvena priimančioje valstybėje. Todėl palankiai vertintinas Komisijos komunikate išreikštas ketinimas patikrinti, kaip pasiekti, kad trečiųjų valstybių piliečiai neprarastų teisės apsigyventi ES, nepaisant to, kad remdamiesi grįžimo programa jie laikinai grįžta į savo kilmės šalį;

2.7

siūlo parengti bendrus teisės aktus, leisiančius migrantams, turintiems neribotą teisę apsigyventi priimančioje šalyje, keliauti į savo kilmės šalį tam tikram laikui, neprarandant savo kaip trečiųjų šalių piliečių, kaip ilgalaikių gyventojų, statuso;

2.8

pripažįsta, kad šis komunikatas atspindi tarptautiniu mastu aktyviau plėtojamą diskusiją dėl migrantų, kaip vystymosi dalyvių, vaidmens (į kilmės šalį pervedamos lėšos, žinių perdavimas ir pan.). Šiuo požiūriu laikina migracija yra teigiamas reiškinys, tačiau pirmiausia reikėtų įvertinti priemones, kurios grindžiamos savanorišku grįžimu arba paskatų sistema;

2.9

todėl ragina šiame kontekste iš naujo apsvarstyti, ką tarptautiškumas reiškia integracijos politikai;

2.10

vertina tai, kad komunikate remiamasi įdomiu požiūriu, kai išsiunčiančios valstybės suprantamos kaip migracijos valdytojos. Tačiau šie teigiami laikinosios migracijos ir laikinojo grįžimo aspektai reikalautų neribotos grįžimo teisės ilgą ar ilgesnį laiką gyvenantiems migrantams (visiškai prieštaraujama 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvai 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, kuri numato, kad jau įgyta teisė gyventi automatiškai prarandama, jei asmuo negyvena ES erdvėje);

2.11

pritaria, kad komunikate sutelkiamas dėmesys į laikinosios migracijos, jei ji yra savanoriška ir paremta paskatų sistema, spartinimą. Laikinoji migracija gali būti labai naudinga trečiųjų pasaulio šalių vystymuisi;

2.12

mano, kad laikinoji migracija bus veiksminga tik tuo atveju, jei migrantams, grįžtantiems trumpai apsilankius savo kilmės šalyje, bus leidžiama grįžti į priimančiąją šalį,. Todėl ragina valstybes nares, šiuo metu draudžiančias tokius kartotinius įvažiavimus į šalį, šį draudimą panaikinti;

2.13

pripažįsta, kad sezoninis darbas suteikia trumpalaikę naudą darbuotojams, nes jiems sudaroma trumpalaikė galimybė užsidirbti pinigų ir įgyti patirties. Tačiau šie asmenys grįžta į savo kilmės šalis neturėdami vilties, kad pagerės jų ekonominė ir socialinė padėtis. Regionų komiteto nuomone, reikėtų teikti pirmenybę ilgalaikei perspektyvai;

2.14

pritaria, kad būtų remiamos grįžimo programos. Tačiau jos gali veikti tik tuo atveju, jei bus vykdoma veiksminga vystymosi politika, pvz., stiprinant koordinuotas decentralizuoto bendradarbiavimo priemones;

2.15

todėl ragina pakankamai investuoti į infrastruktūros ir mokymo priemones bei lėšų panaudojimo kontrolę vietoje;

2.16

siūlo, kad būtų imtasi priemonių, galinčių sustabdyti darbuotojų išnaudojimą, su kuriuo ypač susiduriama, kai imigruojama dirbti sezoninio darbo;

2.17

pastebi, kad nors šio komunikato pasiūlymai paremti tikslingu ir toliaregišku požiūriu, tačiau reikėtų siekti pašalinti aukščiau nurodytus prieštaravimus;

2.18

pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad ES neįsigalėtų tendencijos taikyti apribojimus;

2.19

pabrėžia, kad tokio neigiamo scenarijaus neturi būti: plataus masto prievartinio grąžinimo priemonės teisinamos argumentuojant parama vystymuisi, neturint platesnių legalios imigracijos galimybių sistemos, taikomos visiems kvalifikacijos lygiams (žr. Pasiūlymą dėl direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (COM(2005) 391);

2.20

pabrėžia, kad labai svarbu skirti dėmesį migrantų kilmės šalių vystymui, susitarimais ir konkrečiomis programomis skatinant bendradarbiavimą visose srityse;

2.21

pabrėžia, kad regionų ir vietos lygiais gali būti užtikrinamas svarbus įnašas į integraciją ir perduodamos išsamios žinios bei praktinė patirtis. Todėl šie lygiai turėtų būti iš anksto ir plačiu mastu įtraukti į strategijų kūrimą ir į bendrą procesą;

1.1

pabrėžia, kad veiksminga grąžinimo politika yra būtina apgalvotos ir patikimos migracijos politikos sudedamoji dalis;

1.2

pabrėžia, kad direktyva turi užtikrinti teisingą ir skaidrią procedūrą;

1.3

patvirtina, kad, numačius suderintą dviejų etapų procedūrą (sprendimo dėl grąžinimo priėmimas ir įsakymo išsiųsti vykdymas), turi būti įgyvendintas savanoriško grįžimo (paskatų) principas;

1.4

pritaria, kad įtvirtintas visoje ES galiojantis draudimas sugrįžti taip pat sudaro pagrindą bendrai informacinei sistemai (SIS II).

2.1

ragina, kad teisinės valstybės ir teisės į teisingą procesą principai nebūtų aukojami dėl ksenofobijos ir trumpalaikių ekonominių interesų;

2.2

pabrėžia, kad, numačius būtinąsias procesines apsaugos priemones, reikia ypač laikytis prievartos priemonių proporcingumo principo. Į gimtąją šalį grįžę migrantai dažnai patiria represijas, todėl reikia imtis priemonių, būtinų žmogaus teisėms apginti, ir teikti pirmenybę jų apsaugai, o ne sprendimo grąžinti į kilmės šalį vykdymui;

2.3

apgailestauja, kad nebuvo pagalvota apie specialias moterų, mergaičių ir nepilnamečių bei žmonių su negalia apsaugos normas;

2.4

reikalauja, kad prekybos žmonėmis ir kitų su migracija susijusių nusikaltimų aukos ir liudininkai ES būtų saugomi;

2.5

pabrėžia, kad žmogaus teisės, įtvirtintos Bendrijos teisėje – visų pirma Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (EŽTK) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje – turi būti iš naujo kuriamų normų pagrindas. Pateikiant aiškias ir privalomas nuorodas į konkrečius EŽTK ir Chartijos straipsnius, yra užtikrinama, kad į juos bus atsižvelgiama valstybėse narėse įgyvendinant direktyvą. Aptakios formuluotės („tinkamai“, „sutinkamai“) gali duoti pagrindo pernelyg plačioms interpretacijoms;

2.6

ragina vien tik neteisėto buvimo valstybės narės teritorijoje nelaikyti svariu galimo pavojaus slapstytis kriterijumi. Toks vertinimas būtų neleistinas išankstinis nusistatymas, kuris prieštarauja EŽTK 6 straipsniui (teisė į sąžiningą procesą);

2.7

pabrėžia prekybos žmonėmis aukų ir liudininkų apsaugos svarbą. Prekybos žmonėmis aukos ir liudininkai neturėtų būti laikomi priemone vien tik siekiant nubausti baudžiamąja tvarka. Daug svarbiau prieš grąžinant asmenis atsižvelgti į gimtojoje šalyje esamą padėtį, kad nusikaltėliams nebūtų sudaromos sąlygos šantažuoti ir grasinti;

2.8

pritaria, kad tik suprantant sąvoką „grėsmė viešajai tvarkai ar valstybės saugumui“ kaip nepaprastai rimtus svarbiausių valstybių narių interesų pažeidimus galima pagrįsti draudimą sugrįžti. Nusižengimams, sukėlusiems tik nedidelį poveikį visuomenės gerovei, pvz., paprastam neteisėtam buvimui, ši sankcija neturėtų būti taikoma;

2.9

rekomenduoja suteikti asmenims, neturintiems pakankamai lėšų, nemokamą teisinę pagalbą, nepriklausomai nuo jos būtinybės. Vykstant procesui iš anksto neįmanoma protingai įvertinti šios finansinės pagalbos būtinybės. Todėl lėšų stoka turėtų turėti lemiamą reikšmę teikiant nemokamą teisinę pagalbą;

2.10

reikalauja taikyti proporcingas prievartos priemones (laikinas sulaikymas), nes į gimtąją šalį grįžę migrantai dažnai gali patirti represijas. Kai kurie asmenys yra linkę į kraštutinį elgesį; būtent tokiais atvejais vis dėlto būtina neužmiršti žmogaus teisių;

2.11

aiškiai nurodo, kad valstybės narės turi būti įpareigotos laikinojo sulaikymo sąlygomis užtikrinti tinkamą medicininę priežiūrą;

2.12

pasisako už tai, kad 1989 m. lapkričio 20 d. Vaiko teisių konvencija būtų iš esmės įgyvendinta. Ypač būtina pabrėžti minties, sąžinės ir tikėjimo laisvę, privatumo apsaugą, apsaugą nuo prievartos, kankinimo ir priežiūros stokos, teisę į sveikatos priežiūrą, teisę mokytis, lankyti mokyklą ir profesinį rengimą bei mažumų apsaugą;

2.13

pabrėžia, kad, siekiant veiksmingos šioje direktyvoje numatytos sistemos, turi būti užtikrinta, kad būtų pripažįstamas valstybių narių dokumentų pristatymas kitų valstybių narių teritorijoje ir tam sudaromos sąlygos. Tai užtikrinama sudarant dvišales arba daugiašales sutartis, kurios taip pat turi apimti būtiną institucijų bendradarbiavimą;

2.14

pasisako už su asmenimis susijusių duomenų centrinės informacinės sistemos sukūrimą. Valstybių narių vykdomosios institucijos privalo turėti prieigą prie šios sistemos ir yra įpareigotos keistis reikalingais duomenimis.

1.

Valstybės narės kaupia ir atnaujina ES centralizuotai tvarkomoje informacinėje sistemoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių, kuriuos tam tikros valstybės narės grąžina arba turi grąžinti, procesinės svarbos asmens duomenis.

2.

Valstybių narių vykdomosios institucijos turi prieigą prie šios sistemos ir yra įpareigotos keistis 1 dalyje nurodytais duomenimis.

29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/40

1.1

pažymi, kad Lisabonos strategijoje Europa pripažino visą gyvenimą trunkantį mokymąsi asmeninės ir profesinės raidos pagrindu. Švietimas ir mokymas, ne tik siekiant profesinės karjeros, bet ir viso aktyvaus gyvenimo metu, vardan technologinių naujovių ir konkurencijos, atlieka lemiamą vaidmenį kuriant naujas darbo vietas ir rengiant darbuotojus, kurie užims šias darbo vietas;

1.2

primygtinai teigia, kad mokymas yra veiksmingesnis, kai suvokiamas kaip aktyvaus tyrinėjimo procesas, o ne kaip pasyvus žinių gavimas. Suaugusiųjų mokymas yra veiksmingesnis, jeigu suteikia galimybę vystyti šiuolaikinei visuomenei reikalingus įgūdžius ir žinias, kad žmonės, kaip asmenys ir kaip piliečiai, galėtų sąmoningai apsispręsti dėl savo veiklos ir profesinės ateities. Dalyvavimas mokymo programose tampa ypač prasmingas tuomet, kai žmogus aktyviai planuoja profesinę ir asmeninę ateitį, galvodamas apie savo asmeninę raidą, bet sykiu ir pasitarnaudamas visuomenės pažangai;

1.3

pabrėžia, kad mokymosi, profesinio mokymosi ar darbo užsienyje patirtis yra priemonė savo pačių pažinimo procesams ir strategijoms suvokti bei, tikslingai siekiant konkrečių įgūdžių ir juos pritaikant skirtingomis sąlygomis, žmogaus intelektualinių išteklių valdymo strategijoms formuoti, jo nepriklausomybei ir bendravimo įgūdžiams stiprinti bei skatinti;

1.4

teigia, kad užsienyje įgyta mokymosi ar darbo patirtis, jei jai tinkamai pasirengta, jei ji tinkamai nukreipta ir sulaukia tinkamos pagalbos, turi daug didesnę švietėjišką svarbą nei sėkmingas profesinio mokymosi užbaigimas ir apima žymiai daugiau. Jeigu suvokiame kultūrą ne vien kaip žinias, bet kaip tam tikros asmenų grupės elgesio, vertybių ir praktinių įgūdžių visumą, kas galėtų geriau už patirtį užsienyje sudaryti tikrosios Europos Sąjungos kultūros pagrindą?

1.5

pažymi, kad tarpkultūrinis požiūris į kitas realijas lemia pasirengimą mainams ir empatiją, o geriausios sąlygos įvairovei priimti ir įvairių kultūrų sudėtingumui pripažinti yra darbas ir mokymasis. Iš tiesų, jiems suteikiamos svarbos dėka organizavimo formų įvairovė ir lankstumas bei tarpasmeniniai santykiai gali padėti nugalėti prietarus ir stereotipus;

1.6

mano, kad mobilumo patirties kokybės gerinimas sudaro sąlygas, būtinas visapusiškam asmens vaidmens, keliant žinių ir įgūdžių lygį kilmės šalyje ir diegiant naujas žinias, kultūrinius stimulus, tradicijas ir kalbos žinias priimančioje šalyje, pripažinimui;

1.7

pritaria Komisijos pasiūlymui, kuris, atitikdamas pirmiau pateiktus argumentus, prisideda prie bendrosios Europos mokymo kokybės gerinimo, siūlydamas modelį, kuriame, pripažįstant centrinį suinteresuoto asmens vaidmenį, užtikrinama, kad bus optimaliai pasinaudota siūlomu mokymu, ir tai turės teigiamos įtakos ne tik asmeniui, bet ir visuomenei;

1.8

pabrėžia, kad vertė, kurią asmenys suteikia mainų patirčiai, turėtų atitikti vertę, kurią kilmės šalis ir priimanti šalis savo ruožtu suteikia asmeninei patirčiai ir apskritai mainų programoms. Šiuo atžvilgiu Europos mobilumo kokybės chartijos rekomendacijos yra prielaida tam, kad dalyvių patirtis tiek priimančioje šalyje, tiek grįžus į kilmės šalį būtų teigiama. Šio tikslo bus lengviau pasiekti, jeigu vietos ir regionų valdžios institucijos galės valdyti ir koordinuoti mobilumo patirtį;

1.9

mano, kad būtent vietos ir regionų bendruomenių ar valdžios institucijų lygmeniu yra įmanoma užtikrinti teisingą ir visaapimančią informacijos sklaidą, paskatinti asmenis naudotis galimybę išvykti mokytis į užsienį ir tai numatyti planuojant savo profesinę ateitį bei įvertinti įgytą patirtį sukauptų ir kilmės šalies darbo aplinkoje pritaikomų įgūdžių požiūriu. Taigi, vietos administracija gali atlikti itin svarbų vaidmenį nustatant mobilumo programų kokybę ir veiksmingumą;

1.10

teigia, kad regionų ir vietos valdžios institucijos gali geriau užtikrinti informuotumo apie mobilumo suteikiamas kultūrinio ir profesinio tobulinimosi galimybes didinimo priemonių, kuri būtų skirta plačiajai visuomenei ir ypač jaunimui, įgyvendinimą. Tokios priemonės leistų įveikti ekonominio, ir kultūrinio pobūdžio kliūtis siekiant veiksmingo asmenų mobilumo;

1.11

Be to, Regionų komitetas mano, kad būtina dalyviams siūlyti ne tik kalbinį, pedagoginį ir praktinį pasirengimą, bet ir orientavimo kuriant savo kultūrinės ir profesinės raidos projektą paramą. Šiuo metu labiau nei bet kada, Europos profesinio mobilumo programos turėtų susitelkti į asmenį ir teikti privalumų darbo rinkoje. Šiuo atžvilgiu, dalyviams grįžus į kilmės šalį, reikėtų supaprastinti patirties pavertimą darbo aplinkoje pritaikomais įgūdžiais, pasinaudojant esančiomis įgytų žinių pripažinimo ir panaudojimo priemonėmis (pvz., Europass mobilumo priemone);

1.12

mano, kad lygiagrečiai su koordinavimo ir ryšių su priimančios šalies institucijomis vaidmeniu, kurio tikslas yra pasirūpinti logistinės paramos ir globojimo kokybe, būtina užtikrinti bendrą stebėseną, vykdant mobilumo patirties poveikio gyventojų visumai, švietimo sistemoms ir gamybos sistemai kontrolę ir įvertinimą. Šiuo požiūriu būtina užtikrinti įmonių, mokymo institucijų, mokyklų ir universitetų sąveikas, kad kiekviena institucija savo lygmenyje galėtų panaudoti dalyvių gautus formalius ir neformalius įgūdžius;

1.13

primygtinai teigia, kad būtina atsižvelgti į tai, kad Europos mobilumo kokybės chartijos įgyvendinimas leidžia įvairių valstybių narių vietos valdžios institucijoms ir specializuotoms tarnyboms keistis žiniomis ir susitikti, o tai savo ruožtu turėtų leisti nustatyti abipusiu susitarimu grindžiamą veikimo būdą. Be jokios abejonės, šie procesai lems konstruktyvių projektų kūrimą įvairiose srityse, nuo teritorinės ekonominės plėtros iki darbuotojų mokymo ir mainų, tokiu būdu leisdami užmegzti naujus pasitikėjimo ir bendradarbiavimo ryšius kaip abipusio pripažinimo pagrindą.

29.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 206/44

1.1

dar kartą pabrėžia, kad Europos jėga slypi jos įvairovėje ir pagarba kultūrų ir kalbų, etninei ir religinei įvairovei yra vienas iš pagrindinių principų, stiprinančių Europos integracijos procesą, kurio tikslas – ne panaikinti skirtumus ar sukurti bendrą identitetą, o sudaryti palankias sąlygas glaudesniam Europos tautų bendradarbiavimui ir geresniam tarpusavio supratimui;

1.2

atkreipia dėmesį į šiandieninį migracijos mastą Europos Sąjungoje. Viešojo valdymo institucijos turi pasirūpinti, kad imigrantams būtų sudarytos visos sąlygos tapti kultūros mainų šaltiniu ir jie galėtų visapusiškai integruotis į visuomenę;

1.3

pastebi, kad vienas po kito sekę Europos Sąjungos plėtros etapai, dėl bendrosios rinkos sukūrimo padidėjęs mobilumas, ankstesni ir nauji migracijos srautai, išaugę mainai su visu pasauliu per prekybą, švietimą, laisvalaikį ir globalizaciją apskritai didina Europos piliečių sąveiką;

1.4

sveikina Europos Komisijos iniciatyvą dėl Europos kultūrų dialogo metų (2008 m.) ir pritaria jos pagrindiniam tikslui – padėti Europos piliečiams ir visiems gyvenantiems Europos Sąjungoje suprasti, kaip svarbu skatinti aktyvų ir atvirą pasauliui Europos pilietiškumą ir Europos bendrųjų vertybių vaidmenį kuriant vertybių bendriją, pripažįstančią kultūrų įvairovę ir grindžiamą pagarba bendrosioms Europos Sąjungos vertybėms. Europos kultūrų dialogo metai yra vienintelė priemonė atkreipti dėmesį pabrėžiant piliečių dalyvavimo svarbą; kultūrų dialogas reiškia tokį dialogą, kuris apima visas sritis ir visuomenės grupes;

1.5

pritaria glaudaus bendradarbiavimo su šalimis kandidatėmis idėjai kartu su kitomis iniciatyvomis įgyvendinant projektą, kuriuo siekiama skatinti kultūrų dialogą, ir sutinka, kad ypatingą dėmesį reikia skirti Europos kultūrų dialogo metams, kurie įgyvendinami bendradarbiaujant su EFTA valstybėmis, Vakarų Balkanų šalimis ir kitomis šalimis partnerėmis, dalyvaujančiomis Europos kaimynystės politikoje ir viena kitą papildančiomis;

1.6

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos:

2.1

dar kartą pabrėžia, kad pagrindinis principas, kuriuo grindžiamas Europos integracijos procesas, yra gerbti ir skatinti kultūrų įvairovę. Kultūrų įvairovė yra neišsemiamas turtas, kurį reikėtų saugoti, ir vienas iš pagrindinių Europos savimonės ypatumų. Todėl jos teikiamas vertybes būtina branginti. Kultūrų dialogas šiuo požiūriu yra pagrindinė priemonė, padedanti geriau suprasti kultūrų įvairovę;

2.2

pabrėžia, kad kultūrų dialogas ypač gali padėti geriau suprasti kultūros tradicijas, religinę praktiką ir istoriją. Be to, toks požiūris gali apsaugoti mus nuo dvigubos rizikos: viena vertus, kultūrinio abejingumo ir visuotinio menkinimo, kita vertus, rasizmo ir ksenofobijos proveržių, skatinančių asocialų elgesį. RK dar kartą pabrėžia, kad reikia stiprinti kultūrinį bendradarbiavimą siekiant užtikrinti, kad kultūrų skirtumai taptų žmonių santykių stiprinimo priemone daugiakalbėje ir daugiakultūrinėje Europoje;

2.3

pabrėžia, kad kultūrų dialogas tai pat padeda sustabdyti radikalias kai kurių socialinių grupių tendencijas;

2.4

pabrėžia, kad ypač reikėtų remti veiksmingesnę imigrantų integraciją;

2.5

pabrėžia, kad kultūrų dialogas gali padėti perduoti pagrindines asmeninio, socialinio ir pilietinio gyvenimo vertybes: solidarumą, toleranciją, demokratiją ir kultūrų įvairovės supratimą. Kultūrų dialogas gali palengvinti įvairių kultūrų grupių bendravimą ir dalyvavimą demokratinių sprendimų priėmimo procese. Šis dialogas yra gyvybiškai svarbus intensyvėjant rasizmui, ksenofobijai ir įtampai. Teisė į įvairovę neturėtų lemti teisinių skirtumų;

2.6

atkreipia dėmesį, kad kultūrų dialogas gali padėti sušvelninti nepalankesnes sąlygas turinčių grupių socialinę atskirtį, izoliaciją ir diskriminaciją. Kultūra ir dalyvavimas kultūrinėje veikloje gali suteikti šioms grupėms, pirmiausia imigrantų, naujų galimybių sustiprinti savo tapatybę ir savigarbą bei įgauti naują statusą visuomenėje;

2.7

pageidauja, kad vietos lygiu būtų sukurta nuolatinė rėmimo priemonė, skatinanti kultūrų dialogą ir veiklą šioje srityje, siekiant remti įvairias iniciatyvas ir stiprinti piliečių kultūrinius mainus į kultūrą, sportą, jaunimą ir kt. orientuotomis priemonėmis;

2.8

siūlo skirti didesnį dėmesį horizontaliai kultūros integracijai įvairiose veiklos srityse, ypač švietimo, sporto, socialinės ir užimtumo politikos.

3.1

ragina skatinti Europoje mažiausiai paplitusias ir regionų kalbas, įskaitant kai kurių mažesnių valstybių narių kalbas.

3.2

pabrėžia, kad dėl glaudaus bendravimo su piliečiais vietos ir regionų valdžios institucijos užima geriausią strateginę padėtį, kuri leidžia jiems atsakyti į konkrečius įvairių ES kultūrinių grupių poreikius ir pageidavimus bei veiksmingai sutelkti vietos ir regionų bendruomenes skatinant aktyvesnį kultūrų dialogą;

3.3

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas rimtai rengtis Europos kultūrų dialogo metų paminėjimo renginiams ir ypač informacijos kampanijoms vietos ir regionų lygiu. Dėl privilegijuotų santykių su vietos bendrijomis, kadangi joms atstovauja, vietos valdžios institucijos gali geriausiai užtikrinti, kad piliečiai ir ypač nepalankesnes sąlygas turinčios grupės būtų kuo plačiau įtrauktos į šią veiklą ir galėtų maksimaliai pasinaudoti siūlomomis galimybėmis;

3.4

pabrėžia, kad be to, kas jau įgyvendinta tarptautinės diplomatijos lygiu, ypač svarbu, (tačiau, be abejonės, sudėtingiau) vietos ir regionų lygiu parengti atitinkamus reglamentus ir programas, skirtas kovai su socialine ir kultūrine atskirtimi;

3.5

pabrėžia, kad būtina veiksmingai skatinti kultūrų dialogą, kuris vyksta bendradarbiaujant vietos ir regionų lygiu ir įtraukia susijusius dalyvius vietose: socialinius partnerius, švietimo ir mokymo įstaigas, NVO, jaunimo, sporto ir kultūros organizacijas;

3.6

pabrėžia didėjančią kultūrų dialogo tarptautiniu lygiu svarbą;

3.7

pabrėžia, 2005 m. spalio 20 d. priimtos UNESCO konvencijos dėl kultūrinės raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo svarbą tokiame kontekste, kadangi joje pirmą kartą buvo rastas bendras sutarimas dėl daugelio kultūrinės įvairovės gairių ir koncepcijos, ypač priimant sprendimus prekybos politikos srityje, ir sukurtas naujas kultūros srities valdymo pagrindas;

3.8

dėkoja Anna Lindh Europos ir Viduržiemio jūros regiono kultūrų dialogo fondui už kultūrų dialogo plėtojimą ir tikisi, kad į jį bus įtrauktos vietos ir regionų bendruomenės;

3.9

pabrėžia šiuo metu vykdomų bendradarbiavimo ar regionų ir (arba) savivaldybių partnerystės programų, skirtų miestų kultūrinio bendradarbiavimo plėtojimui, svarbą;

3.10

akcentuoja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali padėti skatinti kultūrų dialogą, plėtojamą derinant veiksmus su kitais politikos sektoriais: švietimo, mokymo bei su verslo ir užimtumo skatinimo strategija;

3.11

pabrėžia, kad, kartu su visomis kultūrų mainus skatinančiomis priemonėmis, Europos Sąjunga remiasi visiems europiečiams bendrais kultūros elementais, susijusiais su jų tradicijomis, kuriuos apibendrinus, būtų galima pavadinti Europos kultūra.

4.1

siūlo Europos kultūrų dialogo metams numatytus veiksmus organizuoti taip, kad per tuos metus įgytos žinios ir patirtis pasitarnautų gilesnei analizei siekiant vystyti vietos ir regionų valdžios institucijų komunikacijos ir mainų priemonę;

4.2

rekomenduoja stiprinti tarpusavio veiksmus ir sudaryti palankias sąlygas atviram Sąjungos piliečių dialogui Europos metų kontekste siekiant skleisti informaciją apie Europos integraciją ir su ja susijusias vertybes. Be to, pabrėžia, kad neužtenka vien išskirti keleto pavykusių projektų pavyzdžių, ir siūlo sukurti koncepciją, leidžiančią vidutinės trukmės laikotarpiu pritaikyti sėkmingus modelius mainų srityje;

4.3

ragina Europos Komisiją atsižvelgti į praėjusiais metais sukauptą, ypač ilgalaikių veiksmų programų (pavyzdžiui, Kultūra 2007 m., kuri būtent ir yra susijusi su kultūrų dialogu) metu sukauptą, patirtį;

4.4

todėl prašo valstybių narių į kai kurių nacionalinių ir regioninių parlamentų įstatymų leidybos darbą įtraukti kultūrų dialogo ir jo programos klausimą, ypač kalbant apie tuos norminius aktus, kurie susiję su visuomeniniu švietimu, kultūra ir piliečių iniciatyvomis;

4.5

prašo Europos Komisijos sukonkretinti veiksmus Bendrijos lygiu (A ir B veiksmai) ir pateikti išsamios informacijos apie taikytinas priemones;

4.6

pažymi, kad, kalbant apie išteklių paskirstymą, pateiktą pasiūlymo projekto priede, didelė dalis kultūrų dialogo metams siūlomo biudžeto yra skirta didelio masto simbolinių veiksmų Bendrijos lygiu įgyvendinimui (8 numatyti veiksmai – b veiksmas). RK ragina būtent vietos ir regionų lygiu daugiau dėmesio skirti mažesnės apimties veiksmams, duodantiems bendrijoms ilgalaikės naudos ir daugybinį poveikį bei suteikiantiems svarbios papildomos vertės kultūrinei ES veiklai. Daugelis mažesnės apimties vietinių iniciatyvų negali būti vykdomos dėl priemonių trūkumo. Taigi RK siūlo, kad Europos metais butų skiriamas dėmesys mažesnės apimties vietinėms iniciatyvoms ir prašo, kad joms būtų suteikiama atitinkama finansinė parama;

4.7

siūlo remti Europos migracijos tinklo veiklą, diskusijų Europos lygiu imigracijos ir imigrantų grupių diskriminacijos klausimais platformą, skirtą kovai su kultūriniais nesusipratimais ir sprendimus priimančių politikų bei piliečių informavimui;

4.8

prašo palankiai vertinti teigiamą vietos bendruomenių socialinių tinklų – įvairių kultūrų dialogo tarpininko, variklio ir skatintojo – vaidmenį;

4.9

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų įtraukimas į Europos metų planų įgyvendinimą, atrodo, yra veiksmingiausia priemonė siekiant užtikrinti, kad ši iniciatyva pasiektų Europos piliečius. Kad Europos kultūrų dialogo metai būtų sėkmingai įgyvendinami, būtina, kad jie apimtų vietos ir regionų dimensiją;

4.10

ragina Europos Komisiją įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į Europos kultūrų dialogo metų paminėjimo renginius ir ypač į informacijos kampanijų vietos ir regionų lygiu vykdymą.

4.11

prašo, kad bendriems meno projektams, apimantiems keletą meno sričių (žinoma, kurios yra susijusios su bendra projekto idėja), būtų skiriama prioritetinė parama;

4.12

prašo Europos Komisijos paremti Europos metus (2008 m.), trumpu kreipimusi ar aiškia išsakyta paskata, kuri visiems Europos piliečiams padėtų suprasti šūkį „Įvairovė vienija“. Taip pat prašo, kad projektams, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas (ar ketinama skirti ateityje) bendrosioms Europos kultūrinėms tradicijoms, būtų suteikta atitinkama finansinė parama;

4.13

prašo įvertinti kultūros integracijos priemones, kurias, atsižvelgdamos į Kultūrų dialogo metų programą, įgyvendina įvairios Bendrijos institucijos, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kokią kultūrinę pagalbą jos suteikė imigrantams socialiai integruoti, kad jie taptų Europos dalimi, o ne jos problema.