18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/1

1.1

EESRK vertina ir palaiko į trečiąjį penkerių metų veiklos vertinimą įdėtas pastangas ir plataus masto tokio aukšto lygio intelektualų dalyvavimą jame. Jis tikisi, kad įvairių darbo grupių, konkrečiai — ekspertų grupės, kuriai buvo pavesta atlikti bendrąjį vertinimą, suformuluotos rekomendacijos (1) taps nuolatiniu pagrindų programų vykdymo, ateities mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo politikos kūrimo ir, žvelgiant plačiau, Lisabonos strategijos įgyvendinimo politikos krypčių atskaitos tašku.

1.2

EESRK keletą kartų pasisakė už tai, kad gerokai būtų padidinta Europos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai (MTTP) skirta biudžeto dalis, todėl apgailestauja dėl numatomo šio biudžeto mažinimo, nes mano, kad mažinimas prieštarauja plėtros prioritetui, kurį iškėlė pasaulyje stiprėjanti konkurencija ir kurio reikalauja Lisabonos strategija.

1.3

EESRK pabrėžia platesnio pramonės sektoriaus dalyvavimo ir įsitraukimo į mokslinių tyrimų ir pažangaus vystymo veiklą svarbą kaip Barselonos Europos Vadovų Tarybos tikslų realizavimo išankstinę sąlygą. Jis kviečia tikslingiau bendrauti su įmonėmis, organizacijomis ir gamintojų asociacijomis ir jas įtraukti į procesą, kuriuo siekiama nustatyti strategines temines sritis, kuriose galėtų pasireikšti aukšta Europos mokslinių tyrimų kokybė.

1.4

EESRK prašo plėtoti priemones, kurios skatintų privačius asmenis finansuoti MTTP — pradedant rizikos kapitalu arba investiciniu kapitalu ir baigiant EIB teikiamu finansavimu bei moksliniams tyrimams teikiamomis kreditų lengvatomis — kad būtų palengvintas mokslinių tyrimų rezultatų kelias iki konkrečių įmonių iniciatyvų.

1.5

EESRK palaiko ekspertų grupės poziciją, jog būtina tyrėjams suteikti daugiau savarankiškumo ir skatinti atsakomybę (laikantis etikos principų), gerinti mokslininkų karjeros sąlygas, užtikrinti tarpdisciplininį ir geografinį judumą ir integruoti Marijos Kiuri stipendijų sistemą į nacionalines bei regionines programas naudojant jas konkrečiai judumui tarp valstybinių ir privačių mokslinių tyrimų sektorių didinti.

1.6

EESRK prašo pirmumo tvarka parengti politikos kryptis, kuriomis siekiama universitetinio mokymo plėtros tiksliųjų mokslų ir inžinerijos srityje, kad padidėtų moterų mokslininkių skaičius, būtų patrauklesnė mokslinė karjera ir užsienyje dirbantys mokslininkai būtų skatinami grįžti į Europos Sąjungą. Taip pat reikėtų plačiau dėstyti gamtos ir tiksliųjų mokslų disciplinas vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, skleisti kuo daugiau informacijos apie gamtos ir tiksliųjų mokslų studijas universitetuose.

1.7

Supaprastinimo sumetimais EESRK pageidauja tokios paraiškų konkursui teikimo tvarkos, kurioje būtų aiškiau išskirti sistemų ir veiklos tipai bei dalyvių kategorijos, taip pat norėtų didesnio lankstumo ir didesnių pasirinkimo galimybių konkursų dalyviams ir paprastų administravimo ir finansų valdymo gairių, ypač susijusių su dalyvių sutartiniais santykiais.

1.8

EESRK rekomenduoja imtis tęstinio vertinimo, leisiančio nustatyti naudojamų procedūrų ir oficialios kontrolės bei vertinimo procesų efektyvumą; ragina įvesti konkrečių vystymo projektų veiklos ir laukiamų rezultatų tikrinimo etapus, kurių metu būtų vertinami tiksliai iš anksto numatyti projekto kontroliniai punktai, pagal tai skiriamas finansavimas ir tęsiamas pats projektas.

1.9

EESRK siūlo dėti ypatingas pastangas ir nustatyti rodiklius, padėsiančius tinkamai įvertinti konkurencijos ir vystymo rezultatus. Gauti mokslinių tyrimų rezultatų rodikliai turėtų padėti įvertinti finansuojamos veiklos naudą tolesnei mokslinei raidai bei ES bendram vystymuisi ir nustatyti prioritetus imantis naujų veiksmų.

2.1

Dėl savo apimties ir išsamaus turinio trečiasis pagrindų programų penkerių metų (1999–2003) įvertinimas yra didelės svarbos analitinis darbas (2). EESRK pritaria daugumai ekspertų grupės atliktų ir Komisijos patvirtintų tyrimų bei rekomendacijų. Atsižvelgdamas į pasaulinę konkurenciją ir į Lisabonos strategijos bei Barselonos Europos Vadovų Tarybos tikslus, EESRK pabrėžia būtinybę skubiai atidžiai apsvarstyti Bendrijos atliekamų mokslinių tyrimų prioritetus ir pagrindinius tikslus, visų pirma siekiant sustiprinti gamybos sektorių dalyvavimą.

2.2

Šiandien mokslo ir technikos pažanga vyksta ir naujovės vis dažniau diegiamos „sukryžminant“ skirtingas sritis, tiksliau tariant, vystant plačią tarpdisciplininę universitetų, įmonių ir išorinės aplinkos sąveiką, o ne vien pagal linijinį modelį, kuriuo remiantis naujovės tarnauja pagrindiniams moksliniams tyrimams (dažniausiai akademiniu lygmeniu), tuo tarpu vystymas ir taikymas priklauso pramoninių tyrimų sričiai — toks mokslo plėtros modelis vyravo iki pastarųjų metų (3). Nuo šiol mokslinių tyrimų veiklai daugiausia būdingas bendradarbiavimas ir sąveikusis mokymasis, neapibrėžtumas ir rizika.

2.3

Sąveikusis modelis leidžia suprasti regioninių grupių sėkmės priežastis. Tos grupės sudaro „sistemą“, galinčią pozityviai paveikti įmonių ir universitetų elgesį ir sukurti tinkamą socialinį ir kultūrinį kontekstą, veiksmingą organizacinę ir institucinę aplinką, infrastruktūros objektų ir reguliavimo sistemų, galinčių priimti konkurencijos iššūkius, tinklą.

2.4.1

Šiuo metu Europa susiduria su beprecedenčiais pasaulinės konkurencijos ir augimo potencialo iššūkiais. Atrodo, kad jos veiksmai šioje srityje ne tokie efektyvūs palyginti ne tik su jos tradiciniais konkurentais, bet ir su pagrindinėmis kylančiomis šalimis. Indijoje ir Kinijoje MTTP išlaidų augimo tempai yra ypač dideli: Kinijoje — šalyje, kurios MTTP skiriama procentinė BVP dalis 2010 metais turėtų prilygti atitinkamai ES biudžeto daliai, kasmet skiriama apie 20 %. Daugelis Europos įmonių Kinijoje investuoja ne tik dėl to, kad ten mažesnės sąnaudos, bet ir dėl joje susiklosčiusios palankaus labai kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių ir plačių bei dinamiškų technologijų ir naujų technologijų produktų rinkų santykio (4). Turint omenyje, kad moksliniai tyrimai ir naujovės yra lemiami veiksniai norint atremti šiuos iššūkius (5), Europa turi mobilizuoti pakankamus finansinius išteklius ir visus savo intelektinius gebėjimus, kad paremtų mokslą, technologijas ir naujoves (6).

2.4.2

Deja, naujausi duomenys kelia nerimą: nuo 2001 m. išlaidų moksliniams tyrimams dydis išliko santykinai stabilus ir yra lygus maždaug 1,9 proc. BVP, tačiau, išlaikant nekintamą kasmetinį lėšų didinimo tempą, kuris 2000–2003 m. buvo 0,7 proc., iki 2010 būtų galima pasiekti vos 2,2 proc. BVP. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad pagal BVP dydį Jungtinėse Valstijose moksliniai tyrimai apskritai užima kur kas svarbesnę vietą, todėl būtina kritinė masė pasiekiama lengviau. ES ir jos pagrindinių konkurentų moksliniams tyrimams skiriamų lėšų skirtumą iš esmės lemia mažas privataus sektoriaus indėlis, kuris 2002 m. ES sudarė 55,6 proc., Jungtinėse Valstijose — 63,1 proc., o Japonijoje — 73,9 proc. visų išlaidų. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad privačios išlaidos mokslinių tyrimų srityje per tą patį laikotarpį sumažėjo, o europiečių privačios investicijos, regis, kreipiamos į kitus pasaulio regionus, kuriuose sudaromos palankesnės sąlygos: 1997–2002 m. Europos įmonės 54 proc. padidino savo realias išlaidas moksliniams tyrimams Jungtinėse Valstijose, o privačių investicijų iš Jungtinių Valstijų į ES tepadaugėjo 38 proc. (7).

2.5.1

EESRK pritaria analizei, kurios metu buvo nustatyti keturi pagrindiniai tikslai:

2.5.2

Pagrindinis Barselonos Europos Vadovų Tarybos paskelbtas iššūkis (nuo dabar iki 2010 m. padidinti moksliniams tyrimams skiriamą biudžetą iki 3 proc. BVP didinant privataus sektoriaus finansuojamą mokslinių tyrimų dalį (iki dviejų trečdalių bendros sumos) verčia lyginti ir koordinuoti Bendrijos ir valstybių narių mokslinių tyrimų politiką. Šis tikslas gali būti pasiektas tik padarius Europą patrauklesnę investicijoms į mokslinius tyrimus, sudarius tinkamas pamatines sąlygas ir taip pagerinus mokslinių tyrimų efektyvumą, sustiprinus valstybės investicijų poveikį privatiems moksliniams tyrimams ir padidinus mokslinių tyrimų politikos paveikumą ir nuoseklumą tiek Bendrijos, tiek nacionaliniu lygmeniu (8).

2.5.3

Remdamasis vertinimo laikotarpiu atlikta analize ir daugelio suinteresuotų veikėjų išreikštomis pozicijomis, EESRK mano, kad būtina ryžtingiau keisti pamatines sąlygas, kurios yra nepakankamai palankios mokslinių tyrimų veiklai. Tam reikia koordinuoti Komisijos ir valstybių narių veiksmus. Reikia sukurti visumą priemonių, galinčių tiesiogiai stimuliuoti sistemos inovacijas ir konkurencingumą Europos lygmeniu, nes susiskaidymas ir prastas pastangų koordinavimas neleidžia pasiekti būtinos kritinės masės ir koncentracijos. Be to, reikia gerokai keisti požiūrį ne tik į nacionalinę mokslinių tyrimų politiką ir jos koordinavimą, bet ir švietimą ir žmogiškųjų išteklių vystymą, intelektinės nuosavybės apsaugą ir naujovių vystymą mokestinėmis priemonėmis, konstruktyvų ir sąveikų universitetų ir įmonių bendradarbiavimą ir t. t.

2.6.1

EESRK daug kartų palankiai pasisakė dėl Europos MTTP biudžeto padidinimo iš esmės. Dėl to jis dar kartą patvirtino remiąs Komisijos pasiūlymą didinti šios programos ilgalaikį finansavimą (9). Tačiau jis neigiamai vertina Tarybos minėtą galimybę gerokai sumažinti šį indėlį — skirti apie 5 proc., o ne Komisijos numatytus 8 proc. bendrojo ES biudžeto, nes mano, jog toks mažinimas prieštarauja plėtros prioritetui, kurį lemia pasaulinės konkurencijos stiprėjimas ir kurio reikalauja Lisabonos strategija.

2.6.2

EESRK visuomet palaikė Europos mokslinių tyrimų erdvės (EMTE) kūrimą (10) ir pritarė, kad derėtų įsteigti Europos mokslinių tyrimų tarybą (EMTT), kuri galėtų tapti pagrindine priemone, skatinsiančia siekti geriausių mokslinių tyrimų rezultatų atliekant „pažangius mokslinius tyrimus“, kurie vyktų „iš apačios į viršų“. EESRK reiškia pasitenkinimą tuo, kad jo rekomendacijų buvo laikomasi, ypač kalbant apie EMTT savarankiškumą ir jos mokslinio komiteto sudėtį, ir primena, jog svarbu į darbą įtraukti ir aukščiausios kvalifikacijos ekspertus, taip pat ir iš pramoninių mokslinių tyrimų sektoriaus (11).

2.6.3

EESRK sutinka, kad būtina pradėti įgyvendinti seką koordinuotų veiksmų siekiant užtikrinti optimalią naujųjų valstybių narių integraciją, tačiau mano, kad šiam tikslui parengtų priemonių nepakanka. Per minėtą vertinimo laikotarpį šių šalių išgyventas pereinamasis procesas trukdo nustatyti veiksmus, tinkamiausius kurti žiniomis ir moksliniais tyrimais tvirtai pagrįstą ekonomiką. Požiūris, kuriuo siekiama „sustiprinti mokslinius tyrimus“ šiose valstybėse, įgauna ypatingą svorį, tačiau jis turi būti paremtas „naujovių kūrimu“ siekiant priversti veikti joms reikalingus vystymo svertus.

3.1.1

EESRK pritaria ekspertų grupės rekomendacijoms ir ypač pabrėžia aktyvesnio pramonės sektoriaus dalyvavimo ir didesnių įsipareigojimų svarbą kaip Barselonos Europos Vadovų Tarybos tikslų įgyvendinimo išankstinę sąlygą. Tikslus gali padėti įgyvendinti ir aktyvesnis ekonomikos sektoriaus dalyvavimas priimant strateginius sprendimus bei nustatant temines sritis, kuriose galėtų pasireikšti aukšta Europos mokslinių tyrimų kokybė.

3.1.2

Norint užtikrinti minėtą dalyvavimą bei palengvinti MVĮ įsitraukimą ir taip padidinti menką dabartinę 13 % dalį, EESRK mano esant būtina daugiau ir kryptingiau bendradarbiauti su įmonėmis, organizacijomis bei gamintojų asociacijomis ir daugiau jas įtraukti į šią veiklą. Savo pobūdžiu Septintoji pagrindų programa ir Konkurencingumo bei inovacijų pagrindų programa turi būti suvokiamos ne kaip alternatyvios, o kaip viena kitą papildančios ir sąveikaujančios.

3.1.3

Siekiant išvengti nevalingo naujų prieigos kliūčių kūrimo (kaip nustatė ekspertai Šeštosios pagrindų programos įgyvendinimo metu), EESRK mano, jog tradicinės finansavimo priemonės ir naujos Šeštojoje pagrindų programoje numatytos priemonės (12) turi būti ne iš esmės keičiamos, o adaptuojamos remiantis įgyta patirtimi siekiant supaprastinti jų naudojimą.

3.1.4

Integruoti projektai (Integrated Projects, IPs) ir specifinės paskirties mokslinių tyrimų projektai (Specific Targeted Research Projects, STREPS) yra MVĮ dažniausiai pasirenkamos priemonės, todėl turi būti tobulinamos siekiant dar labiau palengvinti MVĮ dalyvavimą. Technologijų platformos ir bendros technologijų iniciatyvos (Joint Technology Initiatives), be jokios abejonės, yra priemonės, galinčios padėti įgyvendinti šį tikslą. Kompetencijos tinklai, vertinami ir plačiai naudojami universitetų ir valstybinių mokslinių tyrimų centrų, galėtų būti plėtojami taip, kad dar labiau paskatintų pramonės įsitraukimą ir mokslininkų judumą didinant daug žadančius mainus tarp privataus ir valstybinio sektoriaus.

3.2.1

Valdymo ir procedūrų paprastinimas yra kiekvienos naujos pagrindų programos aktuali tema. Metams bėgant padaryta daug patobulinimų, nes parengta įvairių paprastinimo dokumentų, o Komisijos narys Janez Potočnik sukūrė konsultacinę grupę (sounding board), sudarytą iš mažų mokslinių grupių atstovų, tačiau, atrodo, kad konkretūs pasiūlymai dalyviams kylančių sunkumų ir problemų neišsprendė.

3.2.2

Remdamasis ekspertų ir tiesiogiai suinteresuotų šalių patirtimi, EESRK siūlo, kad dabartinės pagrindų programos dalyviams kylantys sunkumai būtų sistemiškai registruojami ir analizuojami siekiant pasiūlyti prie esamos tikrovės labiau pritaikytų mechanizmų. Taip būtų sukurtos palankios sąlygos vykdyti tęstinį vertinimą, leisiantį nustatyti naudojamų procedūrų ir formalios kontrolės bei vertinimo procesų efektyvumą.

3.2.3

Derėtų nustatyti labai konkrečių vystymo projektų reguliarius veiklos ir laukiamų rezultatų tikrinimo etapus. Šie tikslių ir iš anksto numatytų projekto kontrolinių punktų vertinimo etapai turėtų lemti finansavimo skyrimą ir paties projekto tolesnį vykdymą.

3.2.4

Kalbant apie dalyvavimo ir administracinio bei finansų valdymo nuostatas, būtų naudinga turėti geriau suformuluotas ir tikslesnes dalyvių sutartinius ryšius reglamentuojančias gaires, suteikti daugiau lankstumo ir didesnę pasirinkimo laisvę konkursų dalyviams tiksliau apibrėžiant sistemų tipus, veiklos tipus ir dalyvių kategorijas.

3.2.5

Paaiškėjo, kad santykinai ribota organizacijų grupė daug kartų dalyvavo (dažnai kaip pagrindinė sutarties šalis) paraiškų teikimo procedūrose bei daugelyje programų ir apima apie penktadalį projektų (13). Tokia koncentracija kelia tam tikrą susirūpinimą: viena vertus — ji atskleidžia, jog paraiškas teikiantys asmenys susiduria su sunkumais, ypač dalyvaujantys pirmą kartą, kita vertus — tai trukdo įgyvendinti naujus projektus, susijusius su radikalesnėmis naujovėmis ir keliančius didesnę riziką (kurių prašoma antrojoje rekomendacijoje).

3.3.1

Priemonės, kuriomis siekiama skatinti privatų MTTP finansavimą, vis dar nepakankamai apibrėžtos. Beje, rinkos svertai, galintys įsukti tikrą sąveikumo ratą, atrodo, yra blogai suderinti, taigi, kitaip nei turėtų būti, yra neveiksmingi trumpą laikotarpį. Skatinimas mokesčių priemonėmis, intelektinės nuosavybės teisių stiprinimas, rizikos kapitalo intervencijos lengvatos turi būti laikomi daugiau tikslais, o ne veiklos priemonėmis.

3.3.2

EESRK ypač pageidauja, kad būtų vystomos priemonės, galinčios stiprinti Europos mokslininkų verslumą, ir kad būtų imtasi kitų priemonių (pradedant rizikos kapitalu arba investiciniu kapitalo ir baigiant EIB teikiamu finansavimu bei moksliniams teikiamomis kreditų lengvatomis), palengvinančių mokslinių tyrimų rezultatų kelią iki konkrečių įmonių iniciatyvų.

3.3.3

Rekomendacija, kuria siekiama pagerinti naujų technologijų MVĮ dalyvavimą, kurią EESRK plačiai palaikė daugelyje ankstesnių nuomonių, turi remtis naujomis specialiomis priemonėmis ir bendromis technologijų iniciatyvomis, technologijų platformomis ir galimybėmis, kurių teikia programa „Idėjos“. EESRK pageidauja, kad tai taptų prioritetiniu tikslu ir kad, taikant atvirą koordinavimo metodą, tam būtų skiriamas ypatingas dėmesys.

3.3.4

Siekiant skatinti novatoriškesnius mokslinius tyrimus, duodančius konkurencingų rezultatų, EESRK mano, kad reikia skubiai nagrinėti dar neišspręstus intelektinės nuosavybės teisių aspektus, būtent — Europos patentą, išradimų, įgyvendintų informatikos priemonėmis naujose pažinimo srityse, patentavimą bei visavertį direktyvos dėl biotechnologinių išradimų patentavimo taikymą.

3.4.1

EESRK mano, kad mokslinės ir techninės karjeros patrauklumo didinimas turėtų būti prioritetinis iškeliant mokslininko profesijos vertę tiek socialine, tiek ekonomine prasme. Stiprėjanti tendencija tęsti trečiojo universitetinio ciklo studijas ir vykdyti mokslinių tyrimų veiklą kitose šalyse, akademiniame arba ne akademiniame kontekste, be jokios abejonės, yra pozityvi judumo forma rengiant mokslininkus, nes keitimasis žiniomis ir darbo metodais yra nepakeičiamas jų turtinimo procesas. Vis dėlto ši tendencija tampa problemiška, kai judumas įgyvendinamas tik viena kryptimi, kai kilmės šalis neatitinka adekvačių darbo, karjeros, socialinio prestižo ir ekonominio atlygio sąlygų, kad paskatintų mokslininkus grįžti (14). Visos Europos Sąjungos valstybės narės turi būti patrauklios mokslininko karjerą pradedančiam jaunimui. Patekimą į ES turėtų ypač palengvinti valdomos mainų formos, kurios turėtų padėti įsileisti naujų mokslininkų iš kylančios ekonomikos šalių, ypač Kinijos ir Indijos.

3.4.2

Programų, susijusių su žmogiškaisiais ištekliais ir judumu, regis, nepakanka padaryti kokybiniam šuoliui (kuris „pritrauktų geriausius talentus ir jiems atlygintų“), numatytam pirmajame iš pagrindinių tikslų. „Europos mokslininko“ statusas, kuris turėtų būti tokio veiksmo centre, neturi aiškių perspektyvų.

3.4.3

Norint rasti išeitį iš šios kritiškos padėties, reikia įgyvendinti tam tikrą naujovių politiką. Būtina investuoti į tiksliųjų mokslų ir inžinerijos universitetinio mokymo vystymą. Taip pat reikėtų plačiau dėstyti gamtos ir tiksliųjų mokslų disciplinas vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, skleisti kuo daugiau informacijos apie gamtos ir tiksliųjų mokslų studijas universitetuose. Todėl reikia sumažinti dalį darbuotojų, kurie turi šių disciplinų diplomus, tačiau jų užimamos pareigos neatitinka studijuojamos specialybės (tokia apgailėtina padėtis šiuo metu yra susiklosčiusi naujosiose valstybėse narėse bei Italijoje, Portugalijoje ir Austrijoje), didinant moterų mokslininkių skaičių (moterys sudaro truputį daugiau kaip trečdalį visų darbuotojų, tačiau daugiau kaip 63 proc. tiksliųjų mokslų bei inžinerijos specialistų yra moterys) (15) ir didinant mokslinės karjeros patrauklumą.

3.4.4

EESRK nuomone, šiai politikai, kurios našta visų pirma tenka valstybėms narėms, turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys atviro koordinavimo metodo taikymo srityje. Beje, šio metodo taikymas gali būti naudingas aukštojo ir universitetinio mokslo sistemoms bei mokslinių tyrimų sistemoms siekiant nustatyti geriausią praktiką, tinkamas porinių apžvalgų nuostatas, suderintus valstybių narių ir regionų veiksmus bei prioritetines tarptautinių tyrimų temas.

3.4.5

Mokslininkų dalis iš visų dirbančiųjų ES yra kur kas mažesnė negu šalyse konkurentėse (ES 5,4 proc. palyginti su 9 proc. Jungtinėse Valstijose, 10,1 proc. Japonijoje; naujosiose valstybėse narėse ir Pietų Europos šalyse šis skaičius neviršija 5 proc.), o mokslo ir technologijų sektoriuose dirbančių asmenų amžius pradeda kelti nerimą (35 proc. priklauso 45-64 metų amžiaus grupei, o kai kuriose valstybėse narėse šis skaičius didesnis kaip 40 proc., tuo tarpu 25-34 metų amžiaus mokslininkų yra 31 proc.) (16). Žinoma, kad apie 150 000 Europos mokslininkų šiuo metu dirba Jungtinėse Valstijose, o tai, kad Barselonoje nustatytiems tikslams pasiekti ateinantį dešimtmetį prireiks dar 500 000–700 000 mokslininkų (17) taip pat kelia susirūpinimą.

3.4.6

EESRK palaiko ekspertų grupės poziciją, jog būtina mokslininkams suteikti daugiau savarankiškumo ir skatinti atsakomybę (laikantis etikos principų), gerinti mokslininkų karjeros sąlygas, užtikrinti tarpdisciplininį ir geografinį judumą ir integruoti Marijos Kiuri stipendijų sistemą į nacionalines bei regionines programas naudojant jas judumui tarp valstybinių ir privačių mokslinių tyrimų sektorių didinti.

3.4.7

EESRK palaiko ir Komisijos pastangas sukurti Europos mokslininkų chartiją (18), kuri yra pirmasis žingsnis teigiama kryptimi. Vis dėlto jis mano, kad valstybių narių įsipareigojimai turi būti sustiprinti ir geriau koordinuojami, kad būtų įgyvendintos paveikesnės ir darnesnės profesinio mokymo, karjeros, atlyginimų sistemos (įskaitant draudimo, pensijų ir mokesčių sistemas) (19).

3.4.8

Reikia spręsti pasitikėjimo mokslu ir technologijomis problemą ir jų teisėtumo Europoje problemą, kuriai EESRK teikia didelę reikšmę, nes tai yra viena iš sąlygų, leidžiančių įteisinti mokslininką ir pripažinti jo veiklą ekonominiu požiūriu. Siekiant bent jau šio tikslo, reikia skubiai parengti aktyvią ir koordinuotą Komisijos ir valstybių narių politiką, aprūpintą tinkamomis priemonėmis ir ištekliais.

3.5.1

EESRK konstatuoja, kad Komisija įdėjo daug pastangų siekdama pagerinti vertinimo procesą konkrečiai pateikusi vertinimo reglamentavimo dokumentų. Tikroji problema vis dėlto glūdi ex post vertinimo logikoje. Jei toks vertinimas apsiriboja formalios nusistatytų tikslų atitikties tikrinimu, gali likti nepasiektas tikrasis strateginis tikslas — įvertinti pagrindų programų struktūrinį poveikį ES ekonomikai ir moksliniams tyrimams, siektinus prioritetus ir su jais susijusį finansų skirstymą.

3.5.2

EESRK siūlo nustatyti rodiklius, padėsiančius tinkamai įvertinti konkurencijos ir vystymo rezultatus. Gauti mokslinių tyrimų rezultatų rodikliai turėtų padėti įvertinti finansuojamos veiklos naudą tolesniam bendrajam ES vystymuisi, o imantis naujų veiksmų — atsižvelgti į nustatytus prioritetus. EESRK aiškiai suvokia, kad automatinis įvertinimas negali pakeisti išsamaus ir kiekvienu konkrečiu atveju atitinkamos srities ekspertų atlikto vertinimo.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/7

1.1

Direktyvos projekto tikslas:

1.2

EESRK iš esmės pritaria Komisijos direktyvos projektui, tačiau pateikia šias rekomendacijas.

1.2.1

Komisija turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti ilgesnį direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpį nei šiuo metu nustatyta pagal dabartinę 20 straipsnio redakciją. Fejerverkams nustatytas laikotarpis yra tik 24 mėnesiai nuo šios direktyvos paskelbimo, o kitiems pirotechnikos gaminiams — 5 metai. Atsižvelgdamas į tai, kad fejerverkų iš Kinijos ir kitų šaltinių importuotojams taikomi ilgi užsakymų įvykdymo terminai, kurie pagal ES platintojų apskaičiavimus siekia ne mažiau nei 3 metus, EESRK rekomenduoja, kad fejerverkams būtų nustatytas toks pats direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpis kaip ir kitiems pirotechnikos gaminiams, t. y. 5 metai.

1.2.2

Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakomybė už fejerverkų bandymus ir Europos standartizacijos komiteto (CEN) standartų atitikties reikalavimų vykdymą tenka importuotojams ir platintojams. Todėl jis rekomenduoja direktyvoje aiškiai nustatyti, kad importuotojai, teikdami užsakymus gamintojams bet kuriame pasaulio krašte, privalo nurodyti standartus, kuriuos reikia įvykdyti CE ženklui gauti. Už bandymus ir CE ženklinimą ir toliau turėtų būti atsakingas gamintojas, o importuotojui tektų antrinė atsakomybė užtikrinti, kad CE ženklu pažymėti gaminiai tikrai atitinka CEN standartus siekiant išvengti suklastotų gaminių patekimo į rinką.

1.2.3

Komitetas mano, kad valstybių narių muitinių ir kitos tarnybos taip pat turėtų padėti kontroliuoti, ar CE ženklu pažymėti produktai tikrai atitinka standartus.

1.2.4

Europos Komisijai valstybių narių pateikti duomenys apie nelaimingus atsitikimus yra neišsamūs. Komisija tai žino. Komitetas ragina valstybes nares gerinti vartotojams įvykusių nelaimingų atsitikimų stebėseną.

1.2.5

14 straipsnyje išdėstytos nuostatos dėl skubios informacijos apie didelį pavojų keliančius produktus. Taip pat būtų galima naudotis RAPEX sistema kaip laikina priemone, kol įsigalios ši direktyva.

1.2.6

Pagal 12 straipsnio 1 dalį gamintojai privalo užtikrinti, kad automobilių pramonėje naudojami pirotechnikos gaminiai „būtų tinkamai paženklinti etiketėmis, kuriose tekstas rašomas oficialiąja (-iosiomis) šalies, kurioje gaminiai parduodami vartotojui, kalba (-omis)“. Komitetas mano, kad tokia nuoroda į vartotoją yra klaidinanti, kadangi dauguma pirotechnikos gaminių sumontuojama į variklines transporto priemones gamybos metu. Todėl originalios įrangos informaciniai duomenys gali ir toliau būti pateikiami šiuo metu vartojama kalba, t. y. anglų kalba. Vis dėlto, gamintojams kelia nerimą įpareigojimas spausdinti instrukcijas visomis 25 šalių oficialiomis kalbomis, kadangi jie negali iš anksto žinoti, kurioje šalyje gaminys bus naudojamas. Komitetas mano, kad gamintojų saugos duomenų lapų turėtų pakakti, kadangi juose nurodyta informacija dažniausiai yra grafinė ir statistinė.

1.2.7

Direktyvos projekto 8 straipsnio 4 dalimi valstybės narės įpareigojamos pranešti Komisijai, jeigu jos mano, kad gaminiai nevisiškai atitinka esminius saugos reikalavimus, minimus 4 straipsnio 1 dalyje, kuri bus laikomas teisiniu pagrindu. Tačiau kol kas Komitetas rekomenduoja naudotis RAPEX sistema perduodant Komisijai duomenis apie nelaimingus atsitikimus ir keliamus pavojus, kad informacija pasiektų ir kitas valstybes nares.

1.2.8

Komitetas sužinojo, kad kai kuriose valstybėse narėse keletas labai mažų įmonių gamina fejerverkus ypatingoms vietinėms progoms. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad tokios įmonės taip pat laikytųsi direktyvoje nustatytų saugos reikalavimų.

1.2.9

Automobilių pirotechnikos gaminiams turėtų būti taikomas JTO ir EEK reglamentas pagal 1958 m. sutartį (WP 29, Ženeva), o ne nustatytas standartas.

1.2.10

Komitetas mano, kad Komisija turėtų būti pasirengusi pritarti tam tikroms automobilių pirotechnikos gaminių tipo patvirtinimo formoms.

2.1

„Fejerverkai“ dažnai naudojami pramogoms arba ypatingų renginių, pavyzdžiui, religinių švenčių, proga. Jie yra daugelio ES valstybių narių kultūros istorijos dalis. Direktyvoje fejerverkai nagrinėjami atskirai nuo „pirotechnikos gaminių“, kuriems šioje direktyvoje priskiriami sprogstamieji įtaisai, naudojami oro pagalvėms ir saugos diržų įtempimo įtaisams aktyvuoti.

a)

fejerverkai

b)

kiti pirotechnikos gaminiai

2.3.1

Pagal direktyvos 7 straipsnį draudžiama parduoti:

Kitų pirotechnikos gaminių negalima parduoti ar kitaip sudaryti galimybę jais naudotis asmenims iki 18 metų, jeigu jie neturi atitinkamo profesinio išsilavinimo.

2.4

Pirotechnikos gaminių pateikimo į rinką taisyklės 25 valstybėse narėse labai skiriasi, kaip ir nelaimingų atsitikimų statistika ir jos rinkimo metodika. Šiuo metu valstybių narių turimi duomenys yra susiję tik su fejerverkais ir neapima kitų pirotechnikos gaminių, pavyzdžiui, automobilių pramonei skirtų pirotechnikos gaminių, scenos pirotechnikos ir signalinių raketų.

2.5

Iš dviejų nagrinėjamų sektorių automobilių pirotechnikos gaminių rinka yra didesnė ir jos vertė per metus siekia 5,5 milijardų eurų (3,5 milijardai eurų — oro pagalvių sistemos ir 2 milijardai eurų — saugos diržų įtempimo įtaisai). (2004 m. eksporto vertė sudarė 223 438 297 eurus, o importo vertė siekė 16 090 411 eurų).

2.6

Didžioji dalis ES rinkoje parduodamų fejerverkų importuojama iš Kinijos; šio sektoriaus ES darbuotojai daugiausiai dirba MVĮ. Apskaičiuota, kad vartotojų rinka sudaro apie 700 milijonų eurų per metus ir maždaug tiek pat „profesionali“ rinka. Komisijos poveikio vertinime nurodoma, kad šiame sektoriuje dirba apie 3 000 žmonių, kurie dažniausiai atsako už prekybą, sandėliavimą, platinimą ir profesionalius fejerverkų renginius. Malta yra išimtis, nes joje vyksta daug religinių švenčių, kurių metu rodomi rankų darbo fejerverkai, kurie vartotojams neparduodami.

2.7

Nelaimingų atsitikimų skaičius skiriasi priklausomai nuo nacionalinės statistikos tikslumo ir svyruoja nuo 1,36 įvykio milijonui gyventojų Estijoje iki 60,1 nelaimių milijonui gyventojų Jungtinėje Karalystėje. Ekstrapoliavusi šiuos duomenis, Komisija nustatė, kad bendras nelaimingų atsitikimų dėl fejerverkų skaičius 455 milijonams ES gyventojų sudarytų nuo 7 000 iki 45 000.

2.8

Pasirodo, nėra atskiros nelaimingų atsitikimų dėl automobilių pirotechnikos gaminių statistikos ir ji lyginama su eismo įvykiais apskritai.

2.9.1

Šiuo metu žymėti fejerverkus CE ženklu nereikalaujama, nors 2003 m. gegužės mėn. buvo paskelbtas CEN standartas. 9 ir 10 straipsniuose siūloma neleisti fejerverkams patekti į rinką, jeigu jie neatitinka šiuose straipsniuose nustatytų procedūrų.

2.9.2

Valstybės narės privalės pranešti Komisijai, kokius asmenis jos paskyrė procedūroms savo teritorijoje įgyvendinti.

2.9.3

Fejerverkai bus uždrausti, jeigu jų gamintojas nebus atlikęs įvertinimo procedūros.

2.10.1

Pripučiamų įrenginių, modulių ir kitų automobilių saugos įtaisų pateikimui į rinką nėra nustatytos vienodos patvirtinimo tvarkos.

2.11.1

Komisija prognozuoja, kad suderinimas leis labai sumažinti išlaidas, susijusias tiek su fejerverkais, tiek ir su automobilių pirotechnikos gaminiais. Manoma, kad šiuo metu ES naudojama net 50 000 patvirtintų skirtingų fejerverkų tipų, o fejerverkų patvirtinimas gali kainuoti nuo 500 iki 3 000 eurų už vieną fejerverkų tipą kiekvienoje šalyje atskirai. Komisijos apskaičiavimu, vieną procedūrą visoms 25 valstybėms narėms taikančios sistemos išlaidos bus mažesnės.

2.11.2

Kalbant apie automobilių gaminius, vienos oro pagalvės patvirtinimo išlaidos gali sudaryti 25 000 eurų vienoje šalyje (Vokietijoje). Komisija tikisi, kad bandymus atliekančių tarnybų konkurencija leis sumažinti kainą.

3.1

Nors Komitetas pritaria direktyvos tikslams — laisvam pirotechnikos gaminių judėjimui, aukšto lygio vartotojų apsaugai ir esminiams saugos reikalavimams, — jam kyla tam tikrų abejonių, ypač dėl fejerverkų.

3.2

Turint omenyje, kad didžioji fejerverkų dalis pagaminama Kinijoje ir kad šios šalies gamintojai gali neturėti lėšų, kad laikytųsi ES standartų, kas bus atsakingas už bandymus — importuotojas, gamintojo agentas ar mažmenininkas?

3.3

Kas užtikrins, kad CE ženklas ant importuotų fejerverkų yra autentiškas ir kad šiuo ženklu pažymėtas įtaisas nėra suklastotas?

3.4

Kaip galėtų bendradarbiauti ES vartotojų apsaugos tarnybos ir kilmės šalies valdžios institucijos?

3.5

EESRK yra gana skeptiškos nuomonės dėl Komisijos poveikio įvertinime pateikiamos statistikos, ypač dėl didelio nelaimingų atsitikimų skaičiaus skirtumo (nuo 7 000 iki 45 000). Jis sutinka su Komisijos nuomone, kad „į visus bandymus įvertinti visų nelaimingų atsitikimų ES skaičių reikėtų žiūrėti labai atsargiai“.

3.6

Panašių abejonių kyla ir dėl ekonominio poveikio įvertinimo ir, automobilių pirotechnikos gaminių atveju, dėl gana optimistinio pasitikėjimo „… bandymus atliekančių tarnybų konkurencijos didėjimu“ sumažinant gaminio patvirtinimo išlaidas.

3.7

EESRK pabrėžia, kad socialinio poveikio įvertinimas yra teigiamas (siekiama sumažinti su fejerverkais susijusių nelaimingų atsitikimų skaičių) ir neutralus užimtumo požiūriu tiek fejerverkų, tiek ir automobilių pramonės sektoriuose.

3.8

Poveikio aplinkai įvertinime atkreipiamas dėmesys į 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyvą 96/82/EB (vadinamą „Seveso II direktyva“), kurios taikymo sritis išplėsta 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/105/EB įtraukiant objektus, kuriuose pirotechnika laikoma.

3.9

Nepaisant minėtų abejonių, EESRK pritaria šiam poveikio įvertinimui.

4.1

Automobilių sektorius ekonomiškai yra daug svarbesnis už fejerverkų sektorių. Tai vienas didžiausių sektorių pagal eksporto ir užimtumo rodiklius. EESRK teigiamai vertina bet kokią priemonę, galinčią padėti ES gamintojams išsilaikyti šiame sektoriuje, kuriame vis stiprėja konkurencija iš „užjūrio“.

4.2

Komitetas norėtų tikėtis, kad vienodų saugių fejerverkų pateikimo į rinką standartų įvedimas gali sudaryti sąlygas ES gamybos atgaivinimui sukurdamas masto ekonomijas 1,4 milijardų eurų vertės rinkoje (vartotojams parduodama gaminių už 700 milijonų eurų, profesionalams — taip pat už tokią pačią sumą), kurios šiuo metu neįmanomos dėl pernelyg didelio skaičiaus nacionalinių standartų, kurie dažnai vienas kitam prieštarauja.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/10

1.1

Pasiūlymas teikiamas vienam iš didžiausių perfluoroktano sulfonatų (PFOS) gamintojui paskelbus, kad plataus vartojimo prekės, kurioms gaminti buvo naudojamos šios medžiagos, nebus daugiau gaminamos ir pateikiamos į rinką. Gamintojas savo sprendimą pagrindė nustačius galimą pavojų žmogaus sveikatai ir aplinkai. Šiuo metu jau nustatyti kiekybiniai šios rizikos rodikliai ir patvirtintas sprendimo teisingumas dėl galutinio naudojimo. Pašalinus pagrindinį pavojų, direktyvos pasiūlyme siekiama užtikrinti, kad tokie atvejai nepasikartotų. Tuo tarpu reikia apsaugoti kitų vartotojų poreikius, kol bus rasta alternatyvių medžiagų ar gamybos procesų ir (arba) bus atliktas išsamus poveikio vertinimas.

1.2

EESRK remia pasiūlymą, ypač atkreipdamas dėmesį į PFOS turinčių medžiagų pateikimo į rinką ir naudojimo ribojimą, tam tikram likučių galutiniam panaudojimui taikomas leidžiančias nukrypti nuostatas ir būtinumą tęsti tyrimus.

1.3

EESRK pažymi, kad galutiniai produktai, kuriems turi būti taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos, gerokai skiriasi pagal kiekius, medžiagų sąlyčio su žmonėmis ir aplinka tikimybę ir apimtį bei laiką, reikalingą nustatyti, sukurti ir gauti leidimus tinkamoms ir saugesnėms medžiagoms ar gamybos būdams. Todėl EESRK yra įsitikinęs, kad Pavojų sveikatai ir aplinkai mokslinio komiteto (Scientific Committee on Health and Environmental Risks — SCHER) teikimu Komisija privalo persvarstyti leidžiančias nukrypti nuostatas kiekvienu atskiru atveju. Persvarstymui turinčių įtakos veiksnių požymiai pateikti atitinkamose pastabose. Bet kokį rizikos ar poveikio vertinimo grafiką reikia pasirinkti atsižvelgiant į augantį cheminės rizikos įvertinimo poreikį pagal cheminių medžiagų registravimo, vertinimo, leidimų suteikimo ir ribojimo (REACH) reglamento reikalavimus. Labai svarbu, kad Komisija turėtų pakankamai vidinių išteklių, leidžiančių laiku ir kompetentingai vykdyti šiuos įsipareigojimus.

1.4

EESRK pažymi, kad čia aprašyti veiksmai reaguojant į nelauktą išorinių aplinkybių pasikeitimą skiriasi nuo įprasto rizikos valdymo proceso, kai priemonės apibrėžiamos valstybių narių kompetentingoms institucijoms atlikus iš anksto nustatytų prioritetinių medžiagų rizikos įvertinimą. Tačiau šis metodas labiau tikėtinas ir iš tiesų specialiai numatytas dažniau taikyti pagal REACH. Proporcingi, priimtini ir efektyvūs PFOS tyrimų rezultatai turėtų tapti būsimo REACH taikymo modelio pavyzdžiu.

2.1

Komisija grindžia savo pasiūlymą 2002 m. lapkričio mėnesį paskelbtu EBPO pavojaus vertinimu ir 2005 m. liepos mėnesį parengta Jungtinės Karalystės rizikos įvertinimo ataskaita. Šie ir kiti, visų pirma JAV tyrimai, parengti po to, kai 2000 m. gegužės 16 d. bendrovė 3M paskelbė apie savanorišką atsisakymą naudoti PFOS turinčias medžiagas apdorojant medžiagas, pvz., tekstilę, kilimus, popierių ir įvairias dangas, kad jos taptų atsparios riebalams, tepalams ir vandeniui.

2.2

Komisija pritarė 2005 m. kovo 18 d. SCHER nuomonei, kad, nepaisant turimos šių medžiagų bandymų metodikos trūkumų, iki šiol gauti duomenys rodo, kad PFOS yra patvarūs, kaupiasi gyvuose organizmuose ir yra toksiški ir kad priemonės, skirtos bet kokiam masiniam naudojimui stabdyti ir rizikai mažinti, yra pagrįstos.

2.3

Komisija ir SCHER taip pat sutinka, kad yra tam tikrų nedidelės apimties technologijų ir gaminių, kurie dar neturi efektyvių pakaitalų. Atsižvelgiant į tai, kad tolesnis PFOS turinčių produktų naudojimas greičiausiai nekelia papildomos rizikos žmogaus sveikatai ir aplinkai, turėtų būti leista nukrypti nuo bendrųjų pardavimo ir naudojimo apribojimų. Galutinio naudojimo produktai, kuriems turi būti leista taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas, išvardyti ir aptariami pasiūlyme.

2.4

Reikia toliau pagal bendrąją mokslinių tyrimų programą (PERFORCE) tirti šių PFOS turinčių medžiagų poveikį, šaltinius, naudojimo būdus bei fizines ir chemines charakteristikas.

2.5

Šiuo pasiūlymu siekiama užtikrinti aukšto lygio sveikatos ir aplinkos apsaugą. Bus apsaugota tokių produktų vidaus rinka. Manoma, kad tam tikriems sektoriams tenkančios išlaidos bus nedidelės. Dėl to surengta daug konsultacijų.

3.1

Fluorinti chemikalai sukurti XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje ir vis didesniais kiekiais naudoti gaminti inertinius mažos paviršiaus įtempties (labai sklidžius) skysčius arba kietus, pasižyminčius specifinėmis savybėmis (paprastai — nelipnius) paviršius. Tokios bendrovės kaip 3M sukūrė šių PFOS turinčių produktų pogrupį siekiant užtikrinti pramonėje ir buityje naudojamų produktų atsparumą riebalams, tepalams ir vandeniui. Iki 2000 m. pasaulyje kasmet buvo gaminama ir pateikiama į rinką maždaug 4 500 tonų tokių produktų kaip kilimų ir tekstilės kondicionavimo priemonė 3M Scotchgard™. Atsisakius PFOS turinčių medžiagų, šie produktai pakeisti kitomis fluorintomis, panašių paviršinio aktyvumo savybių cheminėmis medžiagomis, kurios vis dėlto daro mažesnį poveikį sveikatai ir aplinkai.

3.2

Pats pavadinimas (PFOS) rodo, kad tai produktai, kuriuose visi (per) vandenilio atomai aštuonianarėje (oktan) anglies grandinėje pakeisti fluoro (fluor) atomais ir viena SO3- (sulfonato) grupe, kad sudarytų patvarųjį neigiamo krūvio junginį (anijoną), kuris savo ruožtu gali sudaryti tirpią vandenyje kristalinę druską su tokiais metalais kaip litis, natris ar kalis arba kitomis teigiamo krūvio grupėmis (katijonais), tokiomis kaip NH4 + (amonis). Pagal ES teisės aktus medžiagos ir preparatai, kurių sudėtyje yra PFOS, nėra viena medžiaga, bet medžiagų dalys (visas junginys arba jo dalis). PFOS turinčios medžiagos gaunamos cheminės reakcijos, vadinamos elektrocheminiu fluorinimu, metu.

3.3

Turėdamos ir organinių (anglies junginiai, tirpūs alyvoje), ir neorganinių (metalo druskos, tirpios vandenyje) savybių, PFOS turinčios medžiagos yra ypač efektyvios kaip paviršinio aktyvumo medžiagos (plovikliai). Sudedamosios dalys atsparios oksidacijai (inertiškos ir nedega) ir nesuyra natūralioje aplinkoje (yra patvarios ir dėl to ilgaamžės). Dėl tirpumo tiek alyvoje, tiek vandenyje jie gali kauptis gyvuose organizmuose. Ar įvairioms gyvų organizmų rūšims jie toksiški - priklauso tik nuo poveikio sąlygų. SCHER laboratoriniais tyrimais įrodyta, kad dėl jų neįprastų fizinių ir cheminių savybių gali būti sunku nustatyti jų poveikį aplinkai apskritai.

3.4

Panašių paviršinio aktyvumo savybių medžiagos, kaip ir PFOS turinčios medžiagos, bet mažiau pavojingos žmogaus sveikatai ir aplinkai — tai visiškai fluoruoti trumpagrandžiai polimerai, gaunami vadinamosios telomerizacijos reakcijos metu. Šie produktai (telomerai) pasiūlyme nenagrinėjami.

3.5

2004 m. pateiktu EBPO vertinimu, kurį vėliau cituoja SCHER, bendras metinis PFOS turinčių medžiagų sunaudojimas ES 2000 m. apytiksliai sudarė 500 tonų, iš jų 98 proc. panaudoti apdorojant tekstilės medžiagas, popierių arba dangas. Spėjama metinė tarša sudarė apie 174 tonas. Iki 2004 m. jų naudojimas pasaulyje smarkiai sumažėjo. Iki to laiko įvertinta metinė tarša ES blogiausiu atveju sudarė 10 tonų, tariant, kad 9 tonas sudarė nerekuperuotos metalų dengimo nuotekos. Remiantis vėlesniais, Vokietijoje paskelbtais duomenimis, didžioji jų dalis taip pat gali būti rekuperuota.

3.6

SCHER taip pat pažymėjo, kad tik pastaraisiais metais analizės metodai tapo pakankamai modernūs, kad būtų galima aptikti ir patikimai nustatyti PFOS koncentraciją aplinkoje. Todėl dėl minėto sumažėjimo sunku atsekti pokyčių eigą. Tačiau SCHER galėjo padaryti išvadą, kad išlakos, atsiradusios ir toliau naudojant tokius produktus, kuriems siūloma leisti taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas, paveiks PFOS koncentracijas tik vietos lygmeniu ir tik nežymiai paveiks bendrą koncentraciją aplinkoje. Konkrečiau — SCHER priėjo prie išvados, kad dėl tolesnio naudojimo fotografijos, puslaidininkių ir aviacijos pramonėje bendra rizika aplinkai ir žmonėms būtų nežymi. Tačiau naudojimas dengimo pramonėje kelia susirūpinimą ir turėtų būti apribotas.

3.7

Reikia atskirai įvertinti, kokia rizika darbo vietoje kyla kiekviename iš šių sektorių. Vis dėlto fotografijos, puslaidininkių ir aviacijos pramonėje dėl esamo gamybos pobūdžio ir aukšto sveikatos apsaugos lygio sunku nustatyti, kokią papildomą riziką darbo vietoje sukeltų PFOS turinčių medžiagų naudojimas. Tačiau šių medžiagų naudojimas chromavimo pramonėje kelia susirūpinimą. Prieš priimant bet kokį sprendimą dėl gaisrinių putų turi būti įvertintas galimas siūlomų pakaitalų pavojus sveikatai ir aplinkai. Taip pat turi būti suderinti tinkami esamų atsargų ir didelių gaisrų gesinimui naudotų putų šalinimo būdai.

3.8

EESRK pritaria čia išdėstytiems dalykams ir tikisi, kad būtini veiksmai bus įtraukti į Komisijos darbo planus.

4.1

EESRK pritaria dviem pasiūlyme apibrėžtiems apribojimams, taikomiems PFOS turinčioms medžiagoms, t.y. 1) negalima jų pateikti į rinką arba naudoti kaip medžiagą ar jos sudedamąją dalį preparatuose, jei medžiagos koncentracija lygi arba viršija 0,1 % masės, ir 2) negalima jų pateikti į rinką produktuose ar jų dalyse, jei medžiagos koncentracija lygi arba viršija 0,1 % masės.

4.2

EESRK taip pat pritaria 3 dalies leidžiančiai nukrypti nuostatai, kad minėti 1 ir 2 punktai netaikomi šešiais konkrečiais pasiūlyme išvardytais atvejais, kurie aptariami toliau.

4.2.1

Fotolitografija: tai plačiai paplitęs procesas, kuriuo formuojami kompiuterių lustai. Naujiems puslaidininkių gamybos projektams reikia specialių apdorojimo skysčių, kuriuos naudojant būtų užtikrinamas labai patikimas, atitinkamo tankio ir vieningos struktūros formavimas. PFOS turinčios medžiagos pasižymi unikaliomis elektrocheminio ir paviršinio aktyvumo savybėmis ir yra ypač svarbios puslaidininkių pramonei. Apdorojimo skysčiams, kurių nelieka gatavuose gaminiuose, kiekvienas gamintojas savo gamykloje atsižvelgdamas į pavienes technologijas taiko griežtas technines sąlygas ir atlieka bandymus. Gamybinėje aplinkoje, kur neturi būti jokių teršalų, darbo vietoje nekyla pavojaus. Pagal bendrą 2002 m. pramonės balansą visų emisijų kiekis sudarė mažiau nei 45 kg per metus. Gaminio kūrimo ciklas trunka iki 10 metų. Nepaisant intensyvių pasaulyje atliekamų tyrimo ir plėtros darbų, šių medžiagų pakaitalų nerasta. Tikėtiniausia raidos kryptis — atsisakyti PFOS turinčių medžiagų — galėtų būti naujas, dar neišrastas, lustų gamybos metodas. Nesant šios leidžiančios nukrypti nuostatos, gamyba negalėtų vykti ES, nors galėtų būti be kliūčių tęsiama visur kitur. Atsižvelgiant į visa tai, kas paminėta, ir į tai, kad nėra jokių susirūpinimą keliančių įrodymų, EESRK rekomenduoja nenustatyti termino, po kurio ši leidžianti nukrypti nuostata būtų panaikinta.

4.2.2

Fotografija: PFOS turinčios medžiagos įsigyjamos kaip koncentruoti tirpalai, kurie po to smarkiai skiedžiami, kad būtų gautos atitinkamos savybės, svarbios tiek darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai, tiek bendrai produkto savybių kontrolei, naudojant fotomedžiagas. Šios reikalingos savybės — tai elektrostatinio krūvio kontrolė, trinties ir adhezijos kontrolė, nešvarumų atstūmimas ir kitos aukštos kokybės fotomedžiagoms reikalingos paviršinio aktyvumo savybės. Pagal gamybos technologiją būtina, kad greitai judantis juostos pagrindas būtų padengtas net 18 šviesai jautrių sluoksnių, siekiant gauti vienodą, paprastai plonesnį nei 0,11 mm sluoksnį. Naudojami skysčiai neturi būti jautrūs šviesai, tačiau turi užtikrinti tolygų pasiskirstymą ir gerą sukibimą su likusiais sluoksniais. Antistatinės savybės yra labai svarbios, kad būtų sumažinta gaisro ar sprogimo rizika ir dėl to nebūtų sužalojami darbuotojai ar sugadinama įranga. PFOS turinčių medžiagų naudojimas pastaraisiais metais sumažintas iki 60 %, keičiant jas kitomis menkesnės svarbos procesuose ir mažėjant bendram fotojuostų naudojimui, taip pat daugeliui vartotojų, medicinai ir pramonei pereinant prie skaitmeninės fotografijos. Kitokiais būdais panaudotos medžiagos, kurios patenka į aplinką, sudaro mažiau nei 8 kg per metus. Gali būti, kad tolesnis perėjimas prie skaitmeninės fotografijos dar labiau mažins juostų gamybai reikalingą medžiagų kiekį, nors yra manoma, kad fotopopieriaus, skirto, pavyzdžiui, skaitmeninėms nuotraukoms spausdinti, paklausa išliks. Nepaisant intensyvių tyrimų, nerasta PFOS turinčių medžiagų pakaitalų. Naujiems, dar neišrastiems procesams kurti, diegti, bandyti ir priimti reikės 10 ar daugiau metų. Nesant šios leidžiančios nukrypti nuostatos, gamyba negalėtų vykti ES, nors galėtų būti be kliūčių tęsiama visur kitur. Atsižvelgiant į visa tai, kas paminėta, ir į tai, kad nėra jokių susirūpinimą keliančių įrodymų, EESRK rekomenduoja nenustatyti termino, po kurio ši leidžianti nukrypti nuostata būtų panaikinta.

4.2.3

Chromavimo procesų aerozolių slopintuvai: PFOS turinčių medžiagų praskiestas tirpalas apsaugo darbininkų, atliekančių dekoratyvinį ir apsauginį metalo ar plastiko chromavimą automobilių ir kitose vartotojams skirtose pramonės šakose, sveikatą ir užtikrina saugą. Jie taip pat naudojami kaip mažinančios paviršiaus įtemptį medžiagos ir drėkikliai, ypač — plastikų ėsdinimo procesuose. Chromavimas vyksta sunkiomis ir gana pavojingomis sąlygomis, ypač tai pasakytina apie procesus, kuriems naudojamas Cr(VI) — žinomas kancerogenas. Todėl esminis dalykas yra aerozolių slopinimas ir žmogaus sąlyčio su medžiaga mažinimas. Padėtis gali būti pagerinta naudojant Cr(III) paremtus procesus, tačiau jų dar nėra pakankamai. Tik PFOS turinčios paviršinio aktyvumo medžiagos pasirodė esančios patvarios bet kuriomis sąlygomis. SCHER duomenimis, metinis sunaudojimas Europoje 2000 m. buvo apie 10 tonų. Bendros metinės aplinkos taršos vertinimai labai skiriasi, priklausomai nuo naudojamų procesų ir jiems taikomos išlakų kontrolės, antrinio perdirbimo ir atliekų sudeginimo laipsnio. Vokietijos pramonės vertinimu, remiantis vietiniais geriausios praktikos pavyzdžiais, teigiama, kad ekstrapoliuotas visai Europai bendras emisijų kiekis galėtų būti ne didesnis kaip 500 kg per metus. Jei naudojama mažiau gerų technologijų ir kontrolės priemonių, teršalų gali būti daugiau. Atsižvelgiant į tai, kad chromavimo proceso metu naudojama daugiausia PFOS turinčių medžiagų, o technologijos jau pateikia alternatyvų, atrodo tinkama, kad šiai siūlomai nukrypti leidžiančiai nuostatai būtų nustatytas terminas; be to, SCHER siūlo nedelsiant atlikti poveikio darbo vietai analizę ir ilgesnio laikotarpio aplinkai keliamo pavojaus vertinimus. Jų turėtų būti imtasi bendradarbiaujant su pramone, siekiant ir toliau išlaikyti gamybą ES. Nėra jokių paskatų atsisakyti vieno kurio svarbaus automobilių gamybos etapo, jei esama akivaizdaus pavojaus, kad galiausiai gamyba vyks toliau. Taip pat negalima per anksti atsisakyti PFOS turinčių aerozolių slopintuvų, tai padidintų pavojų darbuotojų sveikatai. EESRK rekomenduoja, kad ši leidžianti nukrypti nuostata būtų taikoma tik penkerius metus, po to Komisija ir SCHER turi atlikti persvarstymą.

4.2.4

Aviaciniai hidrauliniai skysčiai: tai skysčiai, naudojami judinti komercinių, karinių ir bendrosios aviacijos lėktuvų valdymo paviršius ir kitas dalis. Jie naudojami ir turi veikti kiekvieną dieną pagal aukščiausius galimus techninio naudojimo standartus, kad būtų užtikrintas lėktuvo ir keleivių saugumas ekstremaliomis temperatūros ir slėgio sąlygomis. Šis verslas yra globalus, o produktams, komponentams bei sistemoms taikomi visapusiai bandymai ir sertifikavimas, atliekami lėktuvų gamintojų ir atitinkamų nacionalinių ir tarptautinių institucijų. Įprastinis naujos formulės patvirtinimo ciklas gali trukti iki 20 metų. PFOS turinčios medžiagos naudojamos mažais kiekiais (apytiksliai 0,1 % masės), kad mechaninės dalys, vožtuvai, vamzdeliai ir jungės įgautų atsparumą erozijai. Nepaisant gausių bandymų, jokių pakaitalų ar bent jau galimų pakaitalų požymių nenustatyta. Medžiagos yra naudojamos uždarose sistemose griežtos kontrolės sąlygomis. Bendras išleidimas į gruntą ir vandenis, SCHER vertinimu, neviršija 15 kg per metus. Atsižvelgiant į visa tai, kas paminėta, ir į tai, kad nėra jokių susirūpinimą keliančių įrodymų, EESRK rekomenduoja nenustatyti termino, po kurio ši leidžianti nukrypti nuostata būtų panaikinta.

4.2.5

Gaisrinės putos: fluorintos paviršinio aktyvumo medžiagos jau daug metų naudojamos gerų techninių savybių gaisrinėms putoms. PFOS turinčios medžiagos daug kur pakeistos naujomis putomis, gaminamomis siekiant pakeisti atsargas, naudojamas gesinti tikriems gaisrams, arba aprūpinti naujų statinių, oro uostų, naftos perdirbimo ir chemijos įmonių, jūrų laivų ir rezervuarų kompleksų saugyklas. Tačiau šių alternatyvių produktų poveikis sveikatai ir aplinkai dar nėra visapusiškai įvertintas. Visos putos turi būti parduodamos užtikrinant 15–20 metų garantiją, nes teoriškai jų panaudoti nereikia. Todėl vis dar yra didelės PFOS turinčių putų atsargos, ir šių atsargų šalinimas šiuo metu yra svarbiausias klausimas. Dėl paviršinio aktyvumo medžiagų vandens pagrindu sudarytos putos gali greitai pasklisti degančių angliavandenilių paviršiuje ir nenugrimzti po jais, kad neprasiskverbtų deguonis ir gaisras neįsiliepsnotų iš naujo. Ir paviršinio aktyvumo medžiagos, ir putos turi būti patvarios intensyvaus naudojimo sąlygomis, taip pat atsparios oksidacijai. Įvairiems gaisrams gesinti skirtoms putoms techninio naudojimo standartus nustato nacionalinės ir tarptautinės institucijos. 3 arba 6 proc. koncentratų atsargos, skirtos paskirstyti ir skiesti vietose kilus gaisrui, saugomos centrinėse saugyklose. Jų gali prireikti didelių kiekių, o užgesinus gaisrą gali kilti nemažų išlietų putų atliekų šalinimo sunkumų. Išlietos putos neišvengiamai būna užterštos degusiais produktais, nevaldomo žemos temperatūros anglies degimo šalutiniais produktais (poliaromatiniais angliavandeniliais (PAH) ir dioksinais) ir putų komponentais. Pavyzdžiui, po neseniai Buncefield (Jungtinė Karalystė) sandėlyje kilusio gaisro liko 20 milijonų litrų užterštų atliekų. Deginimas aukštoje temperatūroje yra vienintelė garantuota priemonė, tačiau ji neefektyvi ir brangi, o pagrindinę medžiagos masę sudaro vanduo. Todėl sunku nustatyti metinę aplinkos taršą, nes ją lemia gaisrų skaičius, jų mastas ir aplinkybės, taip pat plotas, kuriame išlietos putos gali būti sulaikytos sankasų. SCHER metinę taršą ES įvertino iki 600 kg ir pažymėjo, kad šis skaičius gali būti daug mažesnis už tikrąjį. EESRK pritaria SCHER nuostatai, kad esamos PFOS pagrindu pagamintų putų koncentrato atsargos neturėtų būti deginamos, kol nėra visapusiškai įvertintos kitos galimybės. Todėl EESRK rekomenduoja, kad kaip galima greičiau būtų imtasi būtinų poveikio ir rizikos įvertinimų ir kad likusios PFOS pagrindu pagamintos putos būtų naudojamos tik ten, kur tai svarbu efektyvumo požiūriu ir kur išlietos putos gali būti sulaikytos sankasų. Komisija turi bendradarbiauti su pramone ir su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis ir užtikrinti tinkamus būdus dideliam kiekiui atliekų šalinti. Atsižvelgdamas į daugelį neapibrėžtumų, EESRK mano, kad nėra prasmės nustatyti šios leidžiančios nukrypti nuostatos panaikinimo termino, tačiau kiekvienas iškilęs klausimas turi būti sprendžiamas kaip galima greičiau.

4.2.6

Kitos kontroliuojamos uždaros sistemos: tai yra (arba turėtų būti) įprasta leidžianti nukrypti nuostata, apimanti daug medžiagų, kurioms taikomi ES pardavimo ir pateikimo į rinką apribojimai. Jei žaliavos bus saugiai pateiktos į sistemą, o produktai ir atliekos saugiai pašalinami, tokiu atveju naudojant labai mažos taršos sistemas bus galima tęsti būtinų tarpinių gaminių gamybą, o rizika žmogaus sveikatai ar aplinkai bus minimali. Darbo vietų sąlygos turi būti tikrinamos atliekant įprastinius sveikatos ir saugumo patikrinimus. Nesant jokių susirūpinimą keliančių naujų įrodymų, EESRK rekomenduoja nenustatyti termino, po kurio ši leidžianti nukrypti nuostata būtų panaikinta.

4.3

Komisija ir toliau dės visas pastangas, kad būtų užtikrinti patenkinami visų minėtų sektorių sprendimai. Minėtuose sektoriuose ir ne tik juose reikės taikyti tęstinę tyrimų programą, kad būtų sukurti alternatyvūs produktai ir procesai. Su šiais sektoriais susijusios direktyvos prireikus turės būti keičiamos, kad atspindėtų esamos ar siūlomos pasaulinės praktikos pokyčius.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/14

1.1

EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymą, kurio jau seniai laukė valstybės narės ir šio sektoriaus dalyviai. Komitetas palaiko jame numatytus tikslus ir visus jame pateikiamus pasiūlymus laiko adekvačiais. Vis dėlto Komitetas pateikė keletą konkrečių patarimų kaip palengvinti teisinio saugumo, aiškumo, supaprastinimo ir sveikatos apsaugos tikslų įgyvendinimą.

1.2

EESRK pageidauja, kad būtų tiksliau įvardyta kompetentinga institucija, atsakinga už bendrąjį vertinimą tais atvejais, kai tarp medicinos prietaisų sudedamųjų dalių yra vaistų, žmogaus kraujo preparatų ir kūno audinių. Taip pat jis pageidauja, kad būtų nustatytas kompetentingų institucijų atliekamo vertinimo terminas ir būtų parengtas specialių įgaliojimų ir vertinimo būdų vadovas.

1.3

EESRK mano, kad turėtų būti privaloma siųsti tam tikrą svarbią informaciją, susijusią su registracija, klinikiniais duomenimis, sertifikatais ir stebėjimu, į Europos duomenų banką, kuris turi būti papildytas. Be to, Komitetas prašo ištirti priemones, galinčias užtikrinti nekonfidencialios informacijos išplatinimą ne tik notifikuotosioms įstaigoms ir kompetentingoms institucijoms, bet ir suinteresuotiems dalyviams.

1.4

Priežiūros po patekimo į rinką sistema turėtų būti sudaryta taip, kad būtų aiškus sveikatos apsaugos dalyvių vaidmuo ir atsakomybė, užtikrintas tinkamas priežiūros veiklos informacijos ir rezultatų platinimas.

1.5

EESRK pritaria pasiūlymams dėl klinikinių tyrimų, susijusių su medicinos prietaisų saugumu ir eksploatacinėmis savybėmis. Jis siūlo padaryti keletą dalinių pakeitimų, kad šie pasiūlymai taptų dar aiškesni, ypač klinikinių tyrimų pradžioje, atsižvelgiant į prietaisų klasifikaciją gavus kompetentingo etikos komiteto leidimą.

1.6

EESRK nesutinka su Komisijos sprendimu neliesti pakartotinio perdirbimo temos, nes vienkartiniam naudojimui sukurtų ir pagamintų medicinos prietaisų pakartotinis naudojimas iš tiesų kelia pavojų paciento sveikatai. Dėl to jis prašo bent suformuluoti principą, kad įstaiga, ketinanti pakartotinai naudoti medicinos prietaisą, turėtų pateikti tam tikrus duomenis apie atliktos intervencijos tipą, suteiktų kokybės ir saugumo garantijas, tolygias toms, kurios suteikiamos originaliam produktui, ir apie tai informuoti vartotojus ir pacientus.

2.1

Direktyvos 90/385/EEB (1) dėl aktyviųjų implantuojamų medicinos prietaisų ir Direktyvos 93/42/EEB (2) dėl medicinos prietaisų įgyvendinimas apskritai davė teigiamų rezultatų. Vis dėlto atrodo, kad būtina iš dalies pakeisti teisės aktus siekiant pagerinti jų įgyvendinimą, kad būtų paaiškinti tam tikri esami reikalavimai ir numatomoms iniciatyvoms suteiktas teisinis pagrindas.

2.2

Direktyva 93/42/EEB ragina Komisiją vėliausiai po penkerių metų nuo taikymo pradžios pateikti Tarybai kai kurių jos nuostatų įgyvendinimo ataskaitą. Atlikus pakartotinę peržiūrą, 2002 m. birželio mėnesį buvo paskelbta medicinos prietaisams taikomų direktyvų įgyvendinimo ataskaita. Šios ataskaitos išvadas Komisija pateikė savo komunikate COM(2003) 386 (3), kuriam Taryba pritarė savo išvadose, paskelbtose 2003 m. gruodžio mėnesį ir kurį palankiai įvertino Europos Parlamentas.

2.3

Šiame komunikate nurodomos svarbiausios sritys, kurios turėtų būti patobulintos, susijusios su:

2003 m. Komisija pradėjo konsultacijas, daugiausia per Komisijos tarnybų medicinos prietaisų ekspertų grupę, o po jų prasidėjo viešos konsultacijos internete (5).

2.4

Kadangi pasiūlymas susijęs veikiau su išaiškinimu, nei su daliniu teisės aktų keitimu, jis neturės jokios reikšmingos ekonominės įtakos. Nebuvo nustatyta ir jokio poveikio aplinkai. Savo pasiūlymu Komisija siekia:

2.5

Pasiūlymo teisinis pagrindas yra EB steigimo sutarties 95 straipsnis (buvęs 100A straipsnis), kuriuo remiasi Direktyva 93/42/EEB. Siekiant panaikinti prekybos technines kliūtis ir išaiškinti esamas Direktyvų 93/42/EEB ir 90/385/EEB nuostatas, būtina ir tikslinga suderinti valstybių narių įstatymus, teisės aktus ir administracines nuostatas, susijusias su tam tikrais medicinos prietaisų pateikimo į rinką ar naudojimo aspektais.

3.1

EESRK palankiai vertina Komisijos pasiūlymą, kurio jau seniai laukė valstybės narės ir šio sektoriaus dalyviai. Komitetas visiškai palaiko siekiamus tikslus ir mano (su toliau suformuluotomis išlygomis), kad pateikti konkretūs pasiūlymai visiškai atitinka siekį labiau suderinti tokį sudėtingą ir diversifikuotą sektorių įvedus aiškesnes ir paprastesnes taisykles.

3.2

Sveikatos apsaugos sektoriuje medicinos prietaisų įgauna vis didesnę svarbą ir daro didžiulį poveikį tiek sveikatai, tiek išlaidoms visuomenės sveikatos reikmėms. Pirmiau minėtų direktyvų nuostatos apima daugiau kaip 10 000 produktų tipų — nuo paprasčiausių priemonių (marlės, švirkštų ar akinių) iki ypač ištobulintų ir sudėtingų instrumentų (implantuojamų gyvybę palaikančių prietaisų ir vaizdinės diagnostikos aparatūros).

3.3

Tai aukšto technologinio lygio veikla, nes tiek piliečiai, tiek sveikatos apsaugos institucijos pageidauja vis tobulesnių ir patikimesnių gaminių. Negalima pamiršti ir jos ekonominio masto. Europos rinka užima antrą vietą po Amerikos rinkos: jos apyvarta yra apie 55 mlrd. eurų, ji apima daugiau kaip 8 000 įmonių ir apie 450 000 darbuotojų.

3.4

Pažymėtina, kad į ES importuojama daug prietaisų, ir šis importas vis didėja. Aiškesnė ir veiksmingesnė teisinė sistema, atviresnis kompetentingų institucijų bendradarbiavimas galėtų paskatinti naują sektoriaus pakilimą ir kiek galima sumažinti rinkos dalies ir darbo vietų praradimo grėsmę.

3.5

EESRK pritaria Komisijos atliktam įvertinimui, pagal kurį padariniai makroekonomikai bus nereikšmingi, tačiau laikosi nuomonės, kad suformuluoti papildomi reikalavimai kartu gali padidinti sąnaudas, o tai turėtų neigiamos įtakos tam tikriems darbo procesams arba gaminių linijoms.

3.6.1

Pasiūlyme apibrėžti atliktini daliniai minėtų direktyvų pakeitimai ir išaiškinamas jų taikymas kitų direktyvų ar reglamentų atžvilgiu tais atvejais, kai sudėtinga nustatyti taikytinas taisykles (į prietaisų sudėtį įeina vaistas (6), žmogaus kraujo preparatai (7) arba iš žmogaus audinių pagaminti produktai (8)). Be to, jame nurodoma, kad diagnostikos in vitro medicinos prietaisai (9) neįeina į Direktyvos dėl biocidų taikymo sritį (10), todėl ji turi būti iš dalies keičiama.

3.6.2

EESRK sutinka su principu, kad medicinos prietaisų direktyvos turi būti taikomos įrenginiams, į kurių sudėtį kaip „papildomą poveikį turinčios medžiagos“ įeina vaistai, kraujo preparatai arba žmogaus audinių inžinerijos pagalba sukurti produktai. Tačiau Komitetas stebisi, kodėl pasiūlyme atskirai neminimi gaminiai, gauti iš gyvūninės kilmės audinių, apie kuriuos kalbama kai kuriuose prieduose. Vis dėlto Komitetas baiminasi, kad apibrėžimas „papildomas poveikis“ vėl gali būti skirtingai interpretuojamas skirtingų valstybių narių ir notifikuotųjų įstaigų. Dėl to EESRK pageidautų, kad ši sąvoka būtų apibrėžta tiksliau.

3.6.3

Derėtų aiškiau nurodyti, kokia institucija yra kompetentinga ir atsakinga už prietaisų junginių, tarp kurių sudedamųjų dalių yra vaistų, kraujo preparatų ar žmogaus audinių, bendrąjį vertinimą: tokiais atvejais notifikuotosios įstaigos gali kreiptis į valstybių narių arba Bendrijos institucijas (pvz., į Europos vaistų vertinimo agentūrą (EMEA), o jos ne visuomet būna kompetentingos atlikti medicinos prietaisų vertinimą ir taiko skirtingiems gaminių tipams skirtas procedūras, todėl tai dažnai pernelyg ilgai užtrunka.

3.6.3.1

EESRK pageidautų, kad būtų nustatyti šio vertinimo terminai, nes nagrinėjamame sektoriuje net patys naujausi gaminiai greitai tampa atgyvenusiais. Jis taip pat pageidautų, kad būtų parengtas specialių įgaliojimų ir vertinimo, kurį kompetentingos institucijos atliks bendradarbiaudamos su už prietaisus atsakingomis institucijomis, vadovas. Atsižvelgdamas į gamintojų ilgametę patirtį, jis dar pageidautų, kad notifikuotosios įstaigos galėtų kreiptis dėl mokslinės nuomonės į bet kurią pripažintą kompetentingą instituciją, o ne tik į EMEA.

3.6.4

Savo kilme, veikimo mechanizmu ir naudojama gamybos technika daugelis žmogaus audinių inžinerijos pagalba sukurtų produktų panašesni į medicinos prietaisus, o ne į vaistus. Kad būtų išvengta bet kokio galimo teisinio vakuumo, EESRK manymu, šiuos gaminius derėtų priskirti dabartinio pasiūlymo taikymo sričiai, išskyrus tuos, kurių išorinis ar vidinis poveikis žmogaus kūnui išgaunamas išimtinai farmakologiniu, metaboliniu ar imunologiniu veikimo mechanizmu.

3.6.5

EESRK laikosi nuomonės, kad nepageidautina vienu metu taikyti dviejų direktyvų (šiuo atveju — medicinos prietaisų direktyvos ir asmeninės apsaugos priemonių direktyvos), nes reikalavimai yra skirtingi, net jeigu jomis siekiama to paties tikslo — apsaugoti vartotoją. Tokia padėtis gali kelti komplikacijų praktinėje plotmėje ir sukurti papildomų sunkumų, kurių nebūtų galima pateisinti saugumo srities pranašumais.

3.6.6

EESRK palaiko naująją komitologijos procedūrą, kuria papildytas 13 straipsnis siekiant palengvinti privalomų ir skubių sprendimų priėmimą dėl klaidingos medicinos prietaisų klasifikacijos arba klasifikacijos nebuvimo. Vis dėlto jis pabrėžia, kad, siekiant optimalaus rezultato, būtina gerinti informacijos perdavimą tarp kompetentingų institucijų ir užtikrinti veiksmingą duomenų valdymą per Europos duomenų banką.

3.7.1

EESRK nuomone, reikia aiškesnių ir platesnio masto nuostatų, reglamentuojančių informacijos rinkimą ir pateikimą, priežiūros veiklos koordinavimą ir su ja susijusią komunikaciją.

3.7.2

EESRK nuomone, pasiūlyme nepakankamai išsamiai išnagrinėtas notifikuotųjų įstaigų gebėjimas vykdyti joms priskirtas užduotis; viena tokia spraga buvo paminėta 2003 m. komunikate (11). Atsiranda vis naujų terapijos galimybių, prietaisai tampa vis sudėtingesni ir tobulesni, tad iš tiesų reikia mokslinės ir techninės kompetencijos, o ji ne visada gali būti užtikrinta valstybių narių lygmeniu. Reikėtų sukurti europinį planą arba bent užtikrinti koordinavimą, kuris garantuotų tam tikrų notifikuotųjų institucijų specializaciją pagal tam tikrą tipą, ypač sudėtingų ir ištobulintų gaminių.

3.7.3

EESRK sutinka su Komisijos nuomone, kad kiekvienas ne ES gamintojas vienoje iš ES valstybių narių paskirtų savo įgaliotąjį atstovą, veikiantį jo vardu ir atskaitingą institucijoms už šios direktyvos numatytų įpareigojimų vykdymą. Vis dėlto jis pastebi, kad dokumente yra spragų arba nenuoseklių vietų, kurias reikėtų paaiškinti (žr. toliau 4.3 straipsnio dalį). EESRK iš principo siūlo sukurti lanksčią sistemą, suteiksiančią įmonėms realią pasirinkimo laisvę.

3.7.4

EESRK nuomone, visa informacija, susijusi su registracija, klinikiniais duomenimis, sertifikatais ir stebėjimu (įskaitant nepageidautinus sunkius įvykius ir padarinius) turi būti siunčiama privaloma tvarka, o ne tik savanoriškai, Europos duomenų bankui EUDAMED. Jis kol kas veikia tik tam tikrose srityse. Pageidautina, kad jo funkcijos būtų kuo greičiau performuotos, ypač dėl nekonfidencialios informacijos teikimo suinteresuotiems dalyviams, ir kad jam būtų suteikta tinkama struktūra ir ištekliai.

3.7.4.1

Tiesiogiai suinteresuotoms šalims vertėtų sudaryti sąlygas nors ir glausta forma naudotis atitinkama nekonfidencialia informacija, o sveikatos specialistų asociacijoms — informacija apie gaminių saugumą ir kokybę, jų priežiūrą po pateikimo į rinką siekiant atsakingesnio ir saugesnio medicinos prietaisų naudojimo.

3.7.4.2

Be to, EESRK pageidauja, kad, bendradarbiaujant su visomis suinteresuotomis šalimis, būtų sudarytas vadovas, kuriuo remdamiesi atsakingi dalyviai parengtų ir paskelbtų gaminių ypatybių santraukas. Šis dokumentas ir priežiūros metu surinkta ir patvirtinta informacija turėtų būti pateikta notifikuotosioms įstaigoms ir kompetentingoms institucijoms. Dar derėtų išnagrinėti įvairias priemones, galinčias užtikrinti platesnį pasikeitimą šiais duomenimis.

3.7.5

Numatyta, kad naudojimo instrukcijos taip pat galėtų būti pateikiamos kitomis priemonėmis, o ne informacinių lapelių forma, tačiau tai prieštarauja medicinos specialistų reikalavimams, turint omenyje didelę medicinos prietaisų įvairovę. Įvedus paprastesnę ir lankstesnę tvarką, negu galioja šiuo metu, kai nereikėtų kvalifikuotos valstybių narių balsų daugumos, derėtų geriau išstudijuoti galimybes panaudoti elektroninius prietaisus (kompaktines plokšteles ir internetą).

3.7.6

EESRK pageidauja, kad direktyvoje būtų specialiai paminėti ad hoc darbo grupių parengti ir Komisijos paskelbti aiškinamieji dokumentai (MedDev dokumentai) ir būtų numatyta supaprastinta jų tvirtinimo procedūra siekiant sumažinti aiškinimo keblumų ir sudaryti sąlygas geriau suderinti gamintojų ir notifikuotųjų institucijų veiksmus.

3.8.1

Po pateikimo į rinką priežiūros sistema pasiūlyme gerai apibrėžta gamintojo atžvilgiu, tačiau nepatikslintas nei sveikatos specialistų vaidmuo, nei atsakomybė, o šių priežiūros mechanizmų informacijos ir rezultatų sklaidos procesas, regis, dar nėra optimalus. Sistemoje dar pernelyg akivaizdus orientavimasis į nacionalinius aspektus, nors pageidautina daugiau Europos dimensijos.

3.8.2

EESRK pritaria X priedo „Klinikinis įvertinimas“ daliniams pakeitimams, susijusiems su medicinos prietaisų saugumu ir veikimu. Jis siūlo papildomai paaiškinti straipsnį, kuris taikomas klinikinių tyrimų pradžiai, atsižvelgiant į prietaisų klasifikaciją gavus kompetentingo etikos komiteto leidimą.

3.8.3

EESRK nesutinka su Komisijos sprendimu į pasiūlymą neįtraukti „pakartotinio perdirbimo“: ši vienkartiniam naudojimui sukurtų ir pagamintų medicinos prietaisų pakartotinio naudojimo praktika, jau uždrausta kai kurių valstybių narių, pacientui nesuteikia pakankamų saugumo garantijų, nes nėra atliekami naudojimo patikimumo ir saugumo bandymai, kuriais remiantis buvo leista gaminti vienkartinius gaminius.

3.8.3.1

EESRK mano, kad ši daugelio valstybių narių ligoninėse dažnai taikoma praktika, turi būti uždrausta dėl to, kad kelia pavojų paciento sveikatai ir apsunkina atsakomybės nustatymą. Iš tiesų sterilizacija negarantuoja visiško nekenksmingumo, nes ji gali pakeisti naudotų medžiagų struktūrines ypatybes.

3.8.3.2

EESRK suvokia, kad šie veiksmai priklauso valstybių kompetencijai, tačiau mano, kad įsikišti Bendrijos lygmeniu yra būtina bent dėl to, kad dėl laisvo asmenų judėjimo ir neseniai pripažintos galimybės gauti pagalbą kitoje valstybėje narėje reikia laikytis visuotinai priimtinų elgesio normų. Pereinamuoju laikotarpiu būtų galima bent nusistatyti principą, kad pakartotinį perdirbimą atliekanti įstaiga privalo pateikti duomenis, atitinkančius medicinos prietaiso klasifikaciją ir atliktos intervencijos tipą, kad suteiktų kokybės ir saugumo garantijas, tolygias toms, kurias užtikrina originalus produktas, ir apie tai aiškiai informuoti vartotojus ir pacientus.

3.8.4

EESRK visiškai sutinka su siūlomais paaiškinimais, susijusiais su atitikties vertinimu ir įpareigojimu pateikti medicinos prietaiso projektinius dokumentus, atitinkančius jo klasifikaciją ir jame pritaikytas technologines arba terapines naujoves. Jis taip pat mano, kad gamintojas privalo deramai kontroliuoti trečiuosius asmenis, kurie suteikė kūrimo arba gamybos paslaugas.

4.1.1

EESRK nuomone, su paprastinimo ir teisinio saugumo principais nesuderinamas dviejų direktyvų taikymas tam pačiam gaminiui, kaip šiuo metu siūloma medicinos prietaisams ir asmeninės apsaugos priemonėms. Todėl jis pageidauja, kad būtų atkurta Direktyvos 93/42/EEB 1 straipsnio 6 dalies originali redakcija.

4.1.2

Apskritai kalbant apie medicinos prietaisą, galintį patekti į kitų direktyvų taikymo sritį (vaistus, kosmetiką ir pan.), EESRK pageidauja, kad visais reikiamais atvejais būtų nurodoma, kad įstaigos ir institucijos, kompetentingos nustatyti taikytiną direktyvą, turi atsižvelgti į gaminio ir pagrindinio jo veikimo mechanizmo pirminę paskirtį.

4.1.3

EESRK mano, kad, norint išvengti bet kokio teisinio nesaugumo, būtina iš dalies pakeisti dabartinę I priedo 7.4 punkto redakciją. Kalbant konkrečiai, reikia nurodyti, kad tais atvejais, kai viena iš medicinos prietaiso sudedamųjų dalių yra medžiaga, kuri, nagrinėjama atskirai gali būti laikoma vaistu, jai taikytinos šiai medžiagai skirtos farmacijos įstatymų saugumą ir kokybę reglamentuojančios specialiosios dalys, o ne farmacijos teisės aktai.

4.1.4

Kalbant apie medicinos prietaisus, kurių sudėtyje yra žmogaus audinių inžinerijos pagalba sukurtų produktų, EESRK baiminasi, kad naujosios 4b dalies nuostatos nepadės išspręsti visų aiškinimo sunkumų, todėl pageidauja, kad šių gaminių apibrėžtis būtų išaiškinta 1 straipsnyje atsižvelgiant į visas galiojančias direktyvas, o ypač — į šiuo metu svarstomą reglamentą dėl pažangiosios terapijos vaistinių preparatų (12).

4.2.1

EESRK pageidauja, kad svarbius duomenis, įskaitant klinikinius duomenis ir nuorodas apie sunkų ir netikėtą neigiamą poveikį, įvairios įstaigos, kompetentingos institucijos, gamintojai ir jų įgaliotieji atstovai būtinai perduotų Europos duomenų bankui EUDAMED. Vis dėlto, siekiant, kad duomenys būtų veiksmingai kaupiami, reikia iš naujo nustatyti šios įstaigos užduotis ir jų įgyvendinimo programą, kuri užtikrintų veiksmingą jos veikimą, reikiamų struktūrų ir išteklių skyrimą.

4.2.2

EESRK laikosi nuomonės, kad, siekiant užtikrinti surinktų duomenų išsamumą ir geresnę svarbios nekonfidencialios informacijos sklaidą, reikia iš dalies pakeisti kelis nagrinėjamo pasiūlymo punktus:

4.2.3

Be to, EESRK pageidauja, kad būtų iš dalies pakeistas dabartinis 20 straipsnio 3 dalies tekstas įtvirtinant principą, kad nekonfidenciali informacija privalo glausta forma būti teikiama vartotojams. Tiek gamintojai ir jų įgaliotieji atstovai, tiek kompetentingos įstaigos ir institucijos privalo laikytis šio principo.

4.3.1

EESRK nori atkreipti dėmesį į gamintojo, neturinčio registruotos įmonės Bendrijos teritorijoje, įgaliotojo atstovo apibrėžties dviprasmiškumą: nors 14 konstatuojamojoje dalyje minimas vienas atskiras visų klasių prietaisų atstovas, 10a straipsnio 3 dalyje ir 14 straipsnio 2 dalyje kalbant apie prietaisus nenurodoma, ar turimos omenyje visos, ar tik tam tikros kategorijos.

4.3.2

Atsižvelgdamas į medicinos prietaisų, kuriuos gamintojas gali pateikti į rinką, įvairovę, EESRK pageidauja, kad būtų užtikrintas didesnis lankstumas, kad kiekvienam produktų tipui, o ne būtinai visiems gaminiams būtų skirtas atskiras įgaliotasis atstovas (versijose skirtingomis kalbomis nurodant, kad teisiniu požiūriu omenyje turimi fiziniai ir juridiniai asmenys).

4.4.1

Į 2 straipsnio 2 punktą reikėtų įterpti nuostatas, susijusias su kompetentingų institucijų informavimu siekiant palengvinti klinikinių tyrimų duomenų stebėjimą ir valdymą nurodant, kad gamintojas arba jo įgaliotasis atstovas privalo pranešti kiekvienos valstybės narės, kurioje atliekami šie tyrimai, institucijoms apie tyrimų sustabdymą, nutraukimą arba pabaigą ir pateikti joms atitinkamus paaiškinimus ir priežastis.

4.4.2

EESRK palankiai vertina naująją 15 straipsnio 2 ir 3 dalių redakciją. Vis dėlto jis kelia klausimą, ar nereikėtų pakeisti 3 dalį joje nurodant, kad 1 klasės prietaisų klinikiniai tyrimai gali būti pradedami gavus kompetentingo etikos komiteto palankią nuomonę apie klinikinį vertinimą.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/19

1.

Šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuoti 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvą 78/1035/EEB dėl nekomercinio pobūdžio nedidelių prekių siuntų įvežimo iš trečiųjų šalių atleidimo nuo mokesčių. Nauja direktyva pakeis įvairius teisės aktus, kurių nuostatos buvo į ją įtrauktos; šis pasiūlymas nekeičia kodifikuojamų teisės aktų turinio, nes jame šie aktai tik sujungiami atliekant kodifikavimui būtinus formos pakeitimus.

2.

Komitetas gali tik pritarti visų Bendrijos teisės aktų kodifikavimui, kurį atlieka Komisija vadovaudamasi 1987 m. balandžio 1 d. sprendimu ir Edinburgo Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadomis. Todėl, Komiteto nuomone, reikia pritarti pasiūlymui priimti šią direktyvą, kaip jis jau yra pritaręs kitoms panašioms iniciatyvoms.

3.

Komitetas atkreipia dėmesį, kad Komisija savo pasiūlyme dėl direktyvos įsipareigoja laikytis 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstituciniame susitarime nustatytos būtinos sąlygos, kad kodifikuojamuose teisės aktuose negali būti daroma esminių pakeitimų.

4.

Konsultacinis Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto vaidmuo ir jo atsakomybė įpareigoja jį, prieš priimant dokumentą, nuodugniai patikrinti padarytus pakeitimus. Pranešėjas patikrino ir nerado pagrindo kritikai ar konkrečioms pastaboms.

5.

Komitetas remia kodifikavimo pasiūlymą, kuris yra Europos teisės aktų supaprastinimo ir aiškinimo proceso dalis.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/20

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad Komisijos pateiktas pasiūlymas priimti reglamentą dėl keleivių vežimo keliais ir geležinkeliais viešųjų paslaugų yra pažangesnis palyginus su ankstesnėmis versijomis dėl galimybės tiesiogiai sudaryti sutartį.

1.2

Tačiau siekiant teisinio saugumo tikslo, kurio pageidauja valdžios institucijos organizatorės ir operatoriai, reikėtų dar paaiškinti šiuos punktus:

1.3

Todėl Komitetas aiškiai pasisako už būtinybę sudaryti sutartis, taip pat už pusiausvyrą tarp konkurso organizavimo galimybių ir tiesioginio sutarties sudarymo siekiant skatinti būtiną skaidrumą ir gerinti paslaugų kokybę esant konkurencinei sistemai.

1.4

Jis pageidautų, kad reglamento nuostatos būtų taikomos visoms transporto viešųjų paslaugų sutartims.

1.5

Pusiausvyros tarp konkursų organizavimo ir tiesioginio sutarties sudarymo su vidaus operatoriumi kontekste Komitetas palankiai vertina veiklos geografinio apribojimo sąlygą siekiant išvengti bet kokio konkurencijos iškraipymo ir taip išsaugoti vietos valdžios institucijų laisvą pasirinkimą bei teisingumą reguliuojamoje konkurencijoje.

1.6

Tuo atveju, jei sutartis sudaroma tiesiogiai su vietos operatoriumi, Komitetas pageidauja, kad būtų išlaikytas tam tikras, bet aiškiai nustatytas ir apibrėžtas lankstumas tuo atveju, kai būtina suvienodinti tinklus ir integruoti transporto paslaugas, kad jos galėtų tęstis kaimyninėse ir (arba) gretimose teritorijose o ne tik tose, kuriose skirtingos kompetentingos valdžios institucijos sudarė transporto viešųjų paslaugų sutartį.

1.7

Jis mano, kad išimtys, numatytos nedidelės apimties sutartims siekiant išlaikyti paslaugos tęstinumą, yra pateisinamos.

1.8

Komitetas svarsto, ar tikslinga tiesiogiai sudaryti transporto viešųjų paslaugų sutartis geležinkelių srityje tiek su tradiciniais, tiek su naujais operatoriais nenumatant jokių sąžiningą konkurenciją užtikrinančių tikslių nuostatų ir taisyklių, kaip numatyta vidaus operatoriams, nes tai yra teisinio nesaugumo ir konkurencijos iškraipymo šaltinis.

1.9

Jis mano, kad geležinkelių transporto skaidrumo, vienodo požiūrio, kokybės ir veiksmingumo principai gali būti geriau užtikrinami tik tada, kai taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir vietos kelių transportui.

1.10

Komitetas prašo grįžti prie 2002 m. pasiūlymo priimti reglamentą dėl paslaugų kokybės ir valstybėse narėse galiojančių socialinės teisės aktų laikymosi.

1.11

Nepaisant to, EESRK pageidautų greitai priimti reglamentą, kuris būtinas sektoriaus teisiniam saugumui užtikrinti.

2.1

Europos Komisija paskelbė naują pasiūlymą priimti reglamentą dėl viešųjų paslaugų įpareigojimų teikiant keleivių vežimo keliais ir geležinkeliais viešąsias paslaugas. Tai trečioji minėto dokumento versija.

2.2

EESRK palankiai vertina Komisijos nuveiktą darbą, leidžiantį iš naujo pradėti iki šiol Europos institucijų lygmeniu blokuotas diskusijas.

2.3

Siūlomu dokumentu siekiama suderinti skirtingas pozicijas, išreikštas ankstesnėse diskusijose, atsižvelgiant į naujas aplinkybes, ir ypač į Teisingumo Teismo sprendimą Altmark — Trans byloje, ir išsklaidyti nuogąstavimus dėl subsidiarumo principo laikymosi ir dėl valstybės institucijų laisvo pasirinkimo principo.

2.4

Naujoji versija labai skiriasi nuo ankstesnių ir yra už jas paprastesnė. Kad neprailgtų teisėkūros procesas, Parlamentas nusprendė laikyti jį pataisyta ankstesnio teksto redakcija ir nagrinėti per antrąjį svarstymą. Taigi, pasiūlymas yra Ministrų Taryboje, kuri ką tik pradėjo dokumentą svarstyti ir nusprendė išnagrinėti jo sąsajas su trečiuoju geležinkelio paketu, ypač dėl tarptautinio eismo atidarymo ir kabotažo galimybės (2).

2.5

Komisija mano, kad dabartinė 1969 m. sukurta teisinė sistema yra pasenusi ir kad transporto veiksmingumas ir kokybė turi būti pagerinti siekiant išlaikyti ar net padidinti jo užimamą rinkos dalį. Ji norėtų „reglamentuoti konkurenciją, įskaitant regionų ir miestų susisiekimą, tam, kad būtų užtikrintas operatorių atrankos skaidrumas ir viešųjų paslaugų teikimo sąlygos (3)“. Šiuo klausimu savo 2001 m. nuomonėje dėl pirmesnio pasiūlymo priimti reglamentą EESRK palankiai vertino Komisijos paskelbtą ketinimą iškelti tikslą viešojo keleivių transporto srityje sukurti rinką, kuri remtųsi reguliuojama, o ne tikra smarkia konkurencija (4).

2.6

Jis taip pat pasidžiaugė, kad nuo šiol lygios galimybės ir konkurencija tarp įmonių, nepriklausomai nuo jų statuso, vyks teisinio ir apskaitos skaidrumo sąlygomis (5).

2.7

Šiuo metu, kai pasiūlymas priimti reglamentą dar turi būti aptartas antrojo svarstymo metu Europos Parlamente, EESRK gali tik patvirtinti savo pasiūlytus skaidrumo, lygių galimybių ir reguliuojamos konkurencijos siekius valdant keleivių vežimo keliais ir geležinkeliais viešąsias paslaugas, laikantis Sutarties 295 straipsnyje minimo neutralumo principo.

2.8

Šiuo požiūriu Europos Teisingumo Teismo praktikos atvejai, ypač Altmark — Trans ir Stadt Halle bylų sprendimai, padėjo išsiaiškinti problemą. Naudodamasi iniciatyvos teise, Komisija nėra susijusi su teisminės praktikos doktrina, kadangi Europos Sąjungos teisinė sistema daugiausia remiasi rašytine teise, o ne teismų sprendimais. Pasiūlymas priimti reglamentą praktiškai perima Altmark — Trans sprendimo 4 straipsnyje nustatytus pirmų trijų kriterijų principus. Kai kurie ketvirtojo kriterijaus elementai pateikiami priedo 7 punkte.

2.9

Reikia pabrėžti, kad Altmark — Trans sprendime nubrėžti kriterijai užtikrina, kad privalomos kompensacijos už viešųjų paslaugų įpareigojimus teisiškai nelaikomos valstybės pagalba. Pasiūlymo priimti reglamentą sritis yra platesnė ir apima su teismų praktika nesusijusius dalykus, pavyzdžiui, kompensacijų, teisiškai laikomų valstybės pagalba, atitikimą konkurencijos taisyklėms ir išskirtinių teisių suteikimą. Reikia pabrėžti, kad 1969 m. nebuvo transporto rinkos ir tuo metu nekildavo išskirtinių teisių klausimas.

3.1

Komitetas pritaria Komisijos iniciatyvai, bet norėtų iškelti keletą teisinių klausimų, kuriuos reikėtų apsvarstyti; labai svarbu, kad naujasis reglamentas tikrai užtikrintų taip viso sektoriaus laukiamą teisinį saugumą, kad būtų galima iš karto priimti ir įgyvendinti reglamentą.

3.2

Komitetas džiaugiasi Europos Komisijos vietos transporto srityje pastangomis siekiant naujos pusiausvyros, kuri vietos valdžios institucijoms paliktų pasirinkimo laisvę ir tenkintų visus suinteresuotuosius subjektus.

3.3

Jis sutinka, kad vietos valdžios institucijos galėtų rinktis, ar skelbti vietos transporto paslaugų teikėjams konkursą, ar tas paslaugas teikti pačioms, ar sudaryti sutartį su vidaus operatoriumi su sąlyga, kad jis atitiks tikslius kriterijus, siekiant išvengti bet kokio konkurencijos iškraipymo.

3.4

Komitetas dar kartą patvirtina, kad remia reguliuojamos konkurencijos principą, o ne tikrą konkurenciją. Apie reguliuojamos konkurencijos principą kalbama naujajame pasiūlyme priimti reglamentą (3 straipsnis ir 5 straipsnio 3 dalis). Komiteto nuomone, šis principas iš tikrųjų gali geriau suderinti viešųjų paslaugų poreikius ir būtinybę nustatyti suderintą ir saugią sutarčių sudarymo taisyklių sistemą. Toks principas suderina sektoriaus viešųjų paslaugų ir verslo poreikius (nepriklausomai nuo įmonės statuso).

3.5

Komitetas mano, kad konkurencinė sistema, leidžianti bendrai taikyti sutarčių sudarymo principą ir laisvai pasirinkti, ar skelbti konkursą, ar tiesiogiai sudaryti sutartį, yra viešojo transporto kokybės ir veiksmingumo užtikrinimo garantas. Iš tiesų, valdžios institucijos organizatorės turės aiškiai ir iš anksto nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimus, susijusias sritis, kompensacijų skaičiavimo taisykles, išlaidų ir pajamų paskirstymo nuostatas ir užtikrinti jų pakankamą išankstinį paviešinimą.

3.6

Patys operatoriai turės aiškiai žinoti savo veiklos sąlygas ir įsipareigojimus.

3.7

Be to yra numatyta, kad kiekviena kompetentinga institucija vieną kartą per metus viešai paskelbia išsamią ataskaitą apie jos kompetencijai priskirtų viešųjų paslaugų įpareigojimus, atrinktus operatorius bei jiems skirtas kompensacijas ir išskirtines teises (7 straipsnis). Tokiu būdu piliečiai galės sužinoti aiškias transporto paslaugų naudojimo sąlygas, todėl galės lyginti jiems siūlomų paslaugų kokybę ir kainą. Tačiau reikės stebėti, kad tokios ataskaitos parengimas nepagrįstai nedidintų vietos valdžios institucijoms, o kartu ir operatoriams, privalomų administracinių išlaidų naštos. Didelė biurokratija kenkia tinkamam informavimui.

4.1.1

Buvo iškeltas vienos teisės viršenybės kitos teisės atžvilgiu klausimas, nes sektoriui taikytina dvejopa teisė.

4.1.2

Europos Parlamentas 2001 m. pirmojo svarstymo metu priėmė pakeitimą, kuriame siekiant aiškios ir nuoseklios teisinės sistemos prašoma teikti pirmenybę būsimam reglamentui viešųjų pirkimų teisės atžvilgiu. Komisijos siūlomu sprendimu valdžios institucija organizatorė pasirenka taikytiną teisę:

4.1.3

Šiuo klausimu EESRK mano, kad reglamento nuostatos turėtų būti taikomos visoms transporto viešųjų paslaugų sutartims, laikantis skaidrumo ir vienodo požiūrio principų. Šis sprendimas tikrai būtų paprasčiausias ir aiškiausias, iš naujo nekvestionuojantis kompetentingų valdžios institucijų laisvo pasirinkimo sudarant sutartis.

4.2.1

Priešingai nei abejose ankstesnėse pasiūlymo versijose, naujajame pasiūlyme pirmą kartą pateikiama galimybė tiesiogiai sudaryti viešojo transporto sutartį su vidaus operatoriumi iš anksto neskelbiant konkurso (5 straipsnio 2 dalis). Ši naujovė įgyvendina per ankstesnes diskusijas išreikštą pageidavimą palikti vietos valdžios institucijoms valdymo laisvę.

4.2.2

Tam yra kelios sąlygos:

4.2.3

Pirmojo svarstymo metu Europos Parlamentas aiškiai pasisakė už tai, kad būtų palikta galimybė tiesiogiai sudaryti sutartis su kompetentingos valdžios institucijos kontroliuojamu vietos operatoriumi, taip pat leidžiant skelbti konkursą. Ministrų Taryboje vykstančioms diskusijoms būdinga ta pati tendencija, dauguma valstybių narių atstovų tikrai palankiai vertina tai, kad kompetentingos valdžios institucijos galėtų laisvai pasirinkti teikti paslaugas pasitelkiant jų pačių įmones, arba skelbti konkursus sutartims sudaryti.

4.2.4

Komisija pabandė atsižvelgti į tokią sutampančią nuomonę, todėl ieškojo pusiausvyros tarp reguliuojamos konkurencijos ir galimybės tiesiogiai sudaryti sutartis. EESRK pritaria tokiai pozicijai, kadangi ji palieka valdžios institucijoms organizatorėms pasirinkimo laisvę atsižvelgiant į ETT išdėstytus principus.

4.2.5

Reikia pabrėžti, kad vidaus operatoriaus apibrėžime Komisija įrašė geografinio apribojimo kriterijų, kad būtų atsižvelgiama (Europos bendrijos steigimo sutartį atitinkančia formuluote) į konkurencinio abipusiškumo principą, kurio pageidavo Parlamentas vietos valdžios institucijų reguliuojamoms paslaugoms. Taikant šį kriterijų iškyla du klausimai:

4.2.6

Todėl reikėtų numatyti, kad tais atvejais, kai paslaugas tiesiogiai teikia pati valdžios institucija organizatorė ar vidaus operatorius, jos galėtų būti naudingos skirtingų kompetentingų valdžios institucijų teritorijoms, kai tai būtina siekiant suvienodinti tinklą ir integruoti transporto paslaugas, ir kai teritorijos yra kaimyninės ir (arba) gretimos teritorijai, kurioje valdžios institucija sudarė viešosios transporto paslaugos sutartį. Siekiant išvengti, kad ši galimybė netaptų priemone apeiti sąžiningos konkurencijos principą, būtinai reikėtų numatyti, kad paslaugos, teikiamos už valdžios institucijos organizatorės kompetencijai pavaldaus administracinio vieneto ribų negalės viršyti pagrindinės sutarties vertės tam tikros procentinės dalies.

4.2.7

Taip pat reikėtų skatinti skirtingų vietos valdžios institucijų vidaus operatorius bendradarbiauti tarpusavyje, ypač mokslinių tyrimų ir vystymo srityje, nes kitaip jie pasidarytų struktūriškai mažiau veiksmingi nei galimi jų konkurentai, kuriems nebus taikomi tokie apribojimai.

4.2.8

Būtinai reikės paaiškinti šiuos punktus tiek teisinio saugumo, tiek ir praktinio paslaugų organizavimo aspektu. Galima pastebėti, kad Europos Teisingumo Teismo praktikos nustatyti kriterijai (2005 m. lapkričio 11 d. Stadt Halle sprendimas) apibrėžiant vidaus operatoriaus sąvoką palieka neaiškumų, ypač formuluotė „į tokius požymius, kaip…“, o iš to galima spręsti, kad kriterijų sąrašas nėra išsamus. Tačiau naujausia teisminė praktika (2005 m. spalio 13 d. Parking Brixen sprendimas) dar kartą parodė, kad svarbiausią reikšmę turi institucijų kontrolės kriterijus, panašus į tą, kurį jos taiko savo tarnyboms.

4.2.9

Pagaliau stebina tai, kad griežtai apibrėžtos sąlygos yra taikomos tiesioginio sutarties sudarymo su vidaus operatoriumi bendrajai tvarkai, tuo tarpu nenustatyta jokių sąlygų ypatingai reglamento principų išimčiai, kuri yra numatyta geležinkelio sektoriui ir susijusi su tiesioginiu sutarčių sudarymu su operatoriumi, ir tam nėra jokio paaiškinimo aiškinamajame memorandume.

4.3.1

Greta sutarties sudarymo su vidaus operatoriumi, pasiūlyme numatyta galimybė organizuoti konkursus. Konkursų organizavimo principui yra daromos trys išimtys:

4.3.2

EESRK mano, kad abi pirmosios išimtys iš esmės yra pateisinamos, net jeigu diskusijos gali vykti dėl kriterijų, nustatytų apibūdinti nedidelės piniginės vertės sutartis. Trečioji išimtis, priešingai, sukelia įvairių klausimų. Visų pirma dėl sektoriaus apimties (maždaug 50 milijardų eurų apyvarta), taip pat ir dėl to, kad sutarčių sudarymo sąlygos nėra labai griežtos, lyginant su sutarties sudarymo su vidaus operatoriumi sąlygomis, net jei 7 straipsnyje numatytos naudingos viešumo priemonės, ir pagaliau todėl, kad geležinkelis nėra toks sektorius, kuriame dėl jo pobūdžio nebeturėtų būti rengiami konkursai, nebent laikantis priemonių, panašių į pasiūlymo priimti reglamentą 5 straipsnio 2 dalyje numatytas priemones.

4.3.3

Galima manyti, kad reglamentuojamas konkursas geriau užtikrintų skaidrumą, vienodą požiūrį, klientų ir operatorių interesus; pasirinkus sprendimą siekiant politinio kompromiso, tekste gali atsirasti teisinio nuoseklumo.

4.4.1

Pasiūlymo priimti reglamentą 6 straipsnyje daroma nuoroda į 4 straipsnį, kuris iš dalies remiasi Altmark — Trans sprendimo kriterijais. Visos kompensacijos, kad ir kokios būtų jų skyrimo sąlygos, turi atitikti šias nuostatas. Tiesiogiai sudarant sutartis, kompensacijos turi atitikti priede nustatytas taisykles, kuriose numatyta, jog norint apskaičiuoti kompensacijos sumą, reikia palyginti situaciją, kai paslauga teikiama tiesiogiai, su situacija, kai paslauga teikiama rinkos sąlygomis, jeigu įsipareigojimas nebūtų buvęs vykdomas.

4.4.2

Taigi, tekste skiriamos dvi situacijos:

4.4.3

Tokia sistema yra šiek tiek sudėtinga teisiškai, todėl reikia dar aiškesnių formuluočių, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir tinkamas valdymas klientų ir mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

4.5.1

Komisija pabrėžia, kad pasiūlymo priimti reglamentą tikslas yra išspręsti viešosios paslaugos įpareigojimų transporto sektoriuje ir kompensacijų už juos klausimą, o ne nagrinėti visus klausimus, susijusius su paslaugų kokybe, socialinės teisės aktais ar vartotojų apsauga. Todėl tik 4 straipsnio 7 dalyje lanksčiai užsimenama apie socialines teises. Iš tiesų tai nacionalinės kompetencijos sritis.

4.5.2

Tačiau pataisytame 2002 m. pasiūlyme buvo tiksliau apibrėžtas viešojo transporto paslaugų ar keleivių informavimo kokybės tinkamas lygis ir socialinės teisės aktai (buvę 4, 4 a ir 4 b straipsniai).

4.5.3

EESRK apgailestauja, kad naujoji dokumento redakcija mažai skiria dėmesio kokybės ir keleivių informavimo bei nacionaliniams socialinės srities teisės aktams. Jis pageidautų, kad Komisija grįžtų prie 2002 m. pasiūlymo teksto ir papildytų dabartinį pasiūlymą, laikydamasi subsidiarumo ir vietos valdžios institucijų laisvo pasirinkimo principų. Nebūtina pateikti išsamų saugumo, kokybės ir keleivių informavimo kriterijų sąrašą, pakaktų nurodyti būtiniausius reikalavimus šiose srityse.

4.6.1

Šiek tiek neaiškumų yra 8 straipsnio 6 dalyje, kuri reglamentuoja konkursų rengimą antroje pereinamųjų laikotarpių pusėje, tačiau palieka neišaiškintą pereinamojo laikotarpio pirmąją pusę ir tiesioginių sutarties sudarymų atvejus.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/26

1.1.

Daugiau kaip 75 proc. Europos Sąjungos gyventojų gyvena miestuose. Todėl miesto transportas sudaro labai didelę viso transporto sektoriaus dalį ir turi įtakos tiek oro kokybei — taigi ir vietinei taršai (anglies monoksidas, angiavandeniliai, azoto oksidas, kietosios dalelės, ozono prekursoriai), tiek klimato kaitai (CO2 išmetimas).

1.2.

Pastaraisiais metais buvo atlikta daug veiksmų teisėkūros ir mokslinių tyrimų srityse Europos ir tarptautinio bendradarbiavimo lygmeniu. Energijos vartojimo efektyvumo gerinimas ir teršalų išmetimo bei priklausomybės nuo naftos mažinimas yra pagrindiniai tikslai.

1.3.

Per pastaruosius 25 metus dėl išmetamąsias dujas reglamentuojančių transporto priemonių išmetamųjų dujų standartų, vadinamųjų „Euro“ standartų, kelių transporto teršalų išmetimas žymiai sumažėjo.

1.4.

Be to, tokios programos kaip CAFE (Clean Air for Europe — Švarus oras Europai, 2005 m.) leido tikėtis, kad iki 2020 m. teršalų išmetimo lygis bus sumažintas dar 5 proc.

1.5.

Svarstoma direktyva siekiama skatinti tvarią miesto aplinką. Pasiūlyme numatyta sukurti „ekologiškų“ sunkiųjų transporto priemonių, kurios ne tik naudos mažiau energijos, bet ir į aplinką išmes mažiau teršalų, parką.

1.6.

Valstybės įstaigos turės įsipareigoti kasmet įsigydamos daugiau kaip 3,5 t sveriančių sunkiųjų transporto priemonių viešųjų pirkimų 25 proc. kvotą skirti ekologiškoms transporto priemonėms. Be to, Komisijos pasiūlyme numatyta galimybė vėliau šį įsipareigojimą išplėsti pritaikant jį ir kitoms valstybės įstaigų perkamoms transporto priemonėms.

1.7.

Valstybės įstaigų pradinėmis investicijomis remiamas greitas šios direktyvos įsigaliojimas paskatintų spartų ekologiškų technologijų vystymąsi ir plėtrą.

1.8.

Jei direktyvą būtų priimta, daugeliui vietos valdžios institucijų, kurios priverstos riboti laisvą transporto priemonių judėjimą, ji suteiktų galimybę priimti alternatyvų sprendimą, leidžiantį pasiekti teigiamų rezultatų aplinkos apsaugos, socialinėje ir ekonomikos srityse.

1.9.

Kai kurie miestai, pvz., Paryžius, Monpeljė, Frankfurtas, Helsinkis ir kt., investavę į ekologiškų transporto priemonių parką (autobusai arba šiukšlių rinkimo sunkvežimiai, varomi gamtinėmis dujomis), pasiekė aiškių rezultatų ir toliau didina turimą parką įsigydami naujų transporto priemonių.

1.10.

Greitesni veiksmai, pastangų įvairinimas ir veikimas įvairiais lygiais siekiant sumažinti bendrą poveikį aplinkai (transporto priemonių išmetamų dujų „Euro“ standartai, veiksmai, susiję su energijos vartojimo efektyvumo gerinimu ir energijos tiekimo bei energijos šaltinių įvairinimo saugumu), gali pasireikšti tik socialine nauda bei technologine ir ekonomine pažanga.

1.11.

Todėl EESRK tikisi, kad direktyva galės būti priimta dar 2006 metais ir kad ji papildys kitas Europos bendrijos jau priimtas ar rengiamas priimti priemones.

2.1

2005 m. gruodžio 21 d. Komisija pateikė pasiūlymą priimti svarstomą direktyvą dėl skatinimo naudoti ekologiškas kelių transporto priemones (1) (teisinis pagrindas — EB Sutarties 175 str. 1 dalis; bendro sprendimo procedūra).

2.2

Pagrindiniai direktyvos tikslai yra šie:

2.3

Direktyva numato, kad valstybės įstaigos, kasmet įsigydamos sunkiųjų transporto priemonių (sunkesnių kaip 3,5 t), viešųjų pirkimų minimalią kvotą skirtų „nekenksmingumo aplinkai požiūriu patobulintoms transporto priemonėms“. Nustatyta 25 proc. Minimali kvota. Šis įpareigojimas taikomas keičiant senas sunkiąsias transporto priemones siekiant aplinkos kriterijus pamažu įtraukti į viešųjų pirkimų procesą ir paruošti valstybės įstaigas bei pramonę galimam šių kriterijų taikymui kitoms transporto priemonių kategorijoms.

2.4

Per ilgą laiką direktyva leis bendrai pagerinti viso transporto parko ekologiškumą dėl masto ekonomijos, sumažinti sąnaudas ir plačiau ekologiškesnes transporto priemonių technologijas.

3.1

Šioje direktyvoje sunkiosiomis transporto priemonėmis laikomos tos transporto priemonės, kurios sveria daugiau kaip 3,5 t, pvz., autobusai ir pramoninės transporto priemonės (pvz., šiukšlių rinkimo sunkvežimiai).

3.2

Ekologiška transporto priemone laikoma transporto priemonė, atitinkanti nekenksmingumo aplinkai požiūriu patobulintos transporto priemonės standartą EEV (Enhanced Environmentally-Friendly Vehicle) (2), kuriame nustatytos griežtos CO2 ir kitų išmetamųjų dujų (anglies monoksido, azoto oksido, angliavandenilių, kietųjų dalelių ir ozono prekursorių) normos.

3.3

Siekiant paskatinti ekologiškesnių ir efektyvesnių transporto priemonių patekimą į rinką, valstybės narės visada buvo raginamos suteikti mokestines lengvatas transporto priemonėms, kurių ribinės išmetamųjų dujų vertės yra mažesnės nei numatytos šiuo metu galiojančiame „Euro 4“ (3) standarte.

3.4

Valstybės įstaigos, kurioms ši direktyva skirta, — tai valstybės, regiono arba vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reguliuojamos įstaigos, valstybės įmonės ir ūkio subjektai, sudarę transporto paslaugų teikimo sutartis su valstybės įstaigomis.

3.5

Įpareigojimas minimalią kasmetinių sunkiųjų transporto priemonių viešųjų pirkimų kvotą skirti ekologiškoms transporto priemonėms yra taikomas tiek pirkimams, tiek išperkamąjai nuomai.

3.6

Be to, EEV transporto priemonių skatinimas sutampa su nesenai Komisijos pateiktu pasiūlymu priimti direktyvą dėl lengviesiems automobiliams taikomų mokesčių (4). Mokesčiai skaičiuojami iš dalies remiantis CO2 išmetimu siekiant paskatinti ekologiškesnių ir efektyvesnių (pvz., biodegalais, gamtinėmis dujomis, suskystintomis naftos dujomis (LPG) arba elektros ar hibridinių variklių varomų) transporto priemonių įsigijimą.

3.7

Naudoti daugiau biodegalų yra vienas iš neseniai Komisijos patvirtinto Biomasės naudojimo veiksmų plano (5) tikslų ir yra skatinamas paskutiniame komunikate dėl biodegalų strategijos (6).

3.8

Taigi, šis direktyvos pasiūlymas yra viena iš priemonių, kurių buvo imtasi siekiant spręsti problemas, susijusias su nuolat didėjančiu šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimu, turinčiu neigiamos įtakos Bendrijos tikslams, vis dažniau pasitaikančiais vietinės taršos atvejais dėl transporto priemonių išmetamų visuomenės sveikatai kenksmingų dujų ir su energetiniu degalų efektyvumu, dėl kurio Europa vis dar yra labai priklausoma nuo naftos.

3.9

Žaliojoje knygoje dėl energijos tiekimo (7), siekiant apibrėžti veiksmus, kurie galėtų lemti pakaitinių technologijų ir kuro paklausą ir paskatinti kurti ekologiškas transporto priemones, analizuojami klausimai, susiję su transporto sektoriaus augimu, dideliu energijos sunaudojimu, CO2 išmetimu ir priklausomybe nuo naftos. Šie klausimai keliami ir baltojoje knygoje (8) dėl Europos transporto politikos 2010 m.

3.10

Komunikate dėl pakaitinių kelių transporto degalų (9) ir direktyvoje dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte (10) teigiama, kad energijos šaltinių įvairinimas yra veiksminga priemonė mažinti priklausomybę nuo naftos, CO2 išmetimą ir vietinę taršą.

3.11

Komunikate dėl Europos Sąjungos tvaraus vystymosi strategijos peržiūros (11) nagrinėjami aspektai, susiję su klimato kaita. Ši strategija aiškiai numato ekologiškesnių transporto priemonių rinkos vystymą vykdant transporto srautų miesto vietovėse valdymo programą, kuria skatinamos ekologinės naujovės ir rekomenduojama naudoti ekologiškus autobusus.

3.12

Žaliojoje knygoje dėl energijos vartojimo efektyvumo (12) siūlomi konkretūs veiksmai, pvz., viešaisiais pirkimais plėtoti, palyginti su klasikinėmis transporto priemonėmis, mažiau aplinką teršiančių ir efektyvesnių transporto priemonių rinką.

3.13

Atmosferos teršalų ribines vertes labiau atitinkančių transporto priemonių gamyba ir naudojimas yra pagrindinis faktorius siekiant tikslų, numatytų šią sritį reglamentuojančiuose Europos Sąjungos teisės aktuose (13).

3.14

Teminėje oro taršos strategijoje (14), kuria Komisija siūlo suvienodinti šios srities direktyvas, dar kartą pabrėžiama būtinybė rekomenduoti valstybės institucijoms kiekvienais metais per viešuosius pirkimus skirti minimalią kvotą ekologiškoms ir energiją taupančioms transporto priemonėms įsigyti.

3.15

Europos Parlamentas pritarė Bendrijos veiksmų planui, kuriuo siekiama pagerinti transporto sektoriaus energetinį efektyvumą, ir ypač pabrėžia specialių viešųjų pirkimų programų, kurių tikslas sumažinti efektyvios įrangos kainą ir padaryti ją konkurencingesnę, palyginti su klasikinėmis technologijomis (15), svarbą.

3.16

Europos Vadovų Taryba paskatino priemones, kuriomis siekiama aplinkos valdymą ir tvarų vystymąsi įtraukti į transporto politiką (16).

4.1

Jei ši direktyva bus priimta, atsiras galimybė įvesti daugelį privalomų priemonių, susijusių su viešaisiais pirkimais, skirtų ekologiškų transporto priemonių paklausai padidinti. Be to, šis direktyvos projektas, kuriame technologijų klausimu laikomasi neutralios pozicijos, skatina pradėti naudoti ekologiškas ir energetiškai efektyvesnes transporto priemones, kaip tai rekomenduoja valstybės narės (17).

4.2

Įpareigojimas dėl sunkiųjų transporto priemonių, sveriančių daugiau kaip 3,5 t, įsigijimo, yra naudingesnis už savanoriškas sutartis ar kitokio pobūdžio teisės aktus išlaidų ir pajamų santykio prasme tiek ekonominiu aspektu, susijusiu su Europos pramonės konkurencingumu, tiek poveikio aplinkai požiūriu.

4.3

Nustatyta 25 proc. įsigijimo kvota sudaro 10 proc. visos rinkos, tai yra tokią dalį, kuri gali paveikti ekologiškų transporto priemonių rinkos vystymąsi ir paskatinti masto ekonomiją išlaikant priimtinas investicijų sąnaudas.

4.4

Pagal atliktus paskaičiavimus, ši direktyva būtų taikoma apie 52 000 transporto priemonių, iš kurių 17 000 autobusų ir 35 000 sunkiųjų krovininių transporto priemonių. Nustačius 25 proc. ekologiškų transporto priemonių dalį būtų nuperkama 13 000 EEV transporto priemonių įsigijimą per metus. Sektoriaus, kuriame bus atliekamas specialus transporto priemonių keitimas, pasirinkimo laisvė (autobusai, šiukšlių rinkimo sunkvežimiai ar kita) paliekama valstybės institucijoms, kurios turi visišką veiksmų laisvę nustatyti specialias keitimo kvotas.

4.5

Įpareigojimas pamažu įsigyti ekologiškų transporto priemonių paskatintų automobilių pramonės vystymąsi, užtikrintų stabilios sunkiųjų transporto priemonių rinkos plėtrą Europoje ir taip padidintų jos konkurencingumą.

4.6

Paryžius, Monpeljė, Frankfurtas ir kiti miestai jau dabar turi ekologiškų transporto priemonių parkus, kuriuos ruošiamasi plėsti atsižvelgiant į teigiamus aplinkos apsaugos, socialinius ir ekonominius rezultatus.

4.7

Privalomas EEV transporto priemonių tam tikros procentinės dalies įsigyjimas yra papildoma priemonė, skirta padėti valdžios institucijoms vykdyti įsipareigojimus, nustatytus Bendrijos direktyvose dėl oro kokybės.

4.8

Direktyvos projekte numatytas transporto priemonių keitimas tam tikra procentine dalimi leistų greitai pasiekti pirmų oro kokybės pagerinimo (18) rezultatų, nes EEV atitinka normas, žymiai sumažinančias HC, NOx ir PM išmetimą.

4.9

Be to, naudojant EEV transporto priemones sunaudojama mažiau kuro ir tai skatina atlikti daugiau tyrimų siekiant vis geresnių rezultatų aplinkos apsaugos srityje. Alternatyvaus kuro naudojimas ir išmetamųjų dujų apdirbimo technologijų tyrimas skatina spartų automobilių pramonės augimą.

4.10

Atsižvelgiant į tai, kad sunkiųjų transporto priemonių, kurioms taikomas šis pasiūlymas priimti direktyvą, vidutinis naudojimo laikas yra apie 15 metų, ir darant prielaidą, kad ši direktyva įsigalios 2006 metais, valstybės institucijos turės laiko iki 2030 metų, kad atsipirktų jų investicijos, būtų padaryta technologinė pažanga ir pagerinti eksploatacijos standartai.

4.11

Greitas ir tvirtas įsipareigojimas skatinti ekologiškas transporto priemones turėtų teigiamos įtakos ir socialine prasme. Dėl pagerėjusios miestų oro kokybės, be kita ko, leidžia sumažėtų kvėpavimo ligų ir tai leistų sutaupyti visuomenės sveikatos apsaugos biudžeto lėšų.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/29

1.1

EESRK keletą kartų atkreipė dėmesį į didelę tvaraus vystymosi svarbą Europos ateičiai ir visuotiniam vystymuisi, todėl palankiai vertina pateiktą veiksmų programą, kurioje Komisija nagrinėja šią temą.

1.2

Komisijos pateiktas komunikatas yra vienas iš penkių vien 2005 m. paskelbtų dokumentų tvaraus vystymosi klausimu. Nors EESRK nuolat reikalauja imtis svarbių konkrečių veiksmų, jis neigiamai vertina tokią įvairių dokumentų gausą, kuri nepadeda paprastam politika besidominčiam piliečiui susiorientuoti.

1.3

Nėra aiškus Lisabonos strategijos ir tvaraus vystymosi strategijos sąryšis. Reikia atlikti aiškinamąjį darbą ir tokį sąryšį, užtikrinti kad piliečiams strategijos būtų suprantamos. Reikia reformuoti poveikio analizės priemonę, kad būtų galima vienodai atsižvelgti ne tik į socialinį ir ekologinį, bet ir į ekonominį aspektą. Lisabonos strategijoje rekomenduojami vykdyti tyrimai ir naujovės turėtų ypač padėti siekti tvaraus vystymosi.

1.4

Komunikate pristatomos veiksmų programos EESRK nelaiko nauja peržiūrėta strategija. Nors pateikiama tiksli dabartinės padėties analizė ir konstatuojama, kad tai daugiau nebegali tęstis, apsiribojama vien analize. Konkretūs tolesni veiksmai nėra aprašomi arba aprašomi nepakankamai išsamiai.

1.5

Šiame dokumente Komisija nesilaiko nei EESRK 2004 m. balandžio mėn. rekomendacijų, nei savo 2005 m. birželio mėn. prisiimtų įsipareigojimų. Ji nenurodo aiškių tikslų, kurių siekiama įgyvendinant tvarumo strategiją.

1.6

Paprastai strategija numato būdus, kaip pasiekti tikslus. Kai nėra tikslų, neišvengiamai kyla sunkumų pasirenkant priemones. Tai yra svarbiausias komunikato trūkumas. Nežinodamas, kur nori nueiti, negali nuspręsti, kaip pasiekti tikslą.

1.7

Dokumente nurodyti pagrindiniai veiksmai yra migloti ir labai nekonkretūs. Kai kuriais atvejais nurodomi seni jau daugiau kaip 30 metų kartojami reikalavimai arba įsipareigojimai, kurie iki šiol dar neįgyvendinti. Tačiau nėra diskutuojama nei apie priežastis, dėl kurių vis dar nėra įvykdyti tokie seni reikalavimai, nei apie šių reikalavimų aktualumą, nei, svarbiausia, apie jų pakankamumą.

1.8

Nors Komisija išreiškia ketinimą tam tikrais klausimais imtis nepaprastai svarbių veiksmų, tolesnių įsipareigojimų neprisiima. Labai palankiai vertintinas Komisijos siekis tarptautinę prekybą pasitelkti į pagalbą kaip tvaraus vystymosi skatinimo priemonę. Tačiau iš veiksmų programos norėtųsi tikėtis ir atsakymo, kaip tą pasiekti.

1.9

Komisija turėtų aiškiai apibrėžti subjektų vaidmenis, atsakydama į klausimą „Kas atsakingas už kokią sritį?“ atsižvelgiant į ES, valstybių narių, socialinių partnerių ir kitų suinteresuotų subjektų kompetenciją.

1.10

EESRK savo ruožtu išreiškia ketinimą įnešti indėlį į diskusiją palaipsniui kurdamas duomenų bazę: ji turėtų sudaryti sąlygas skleisti geriausios praktikos pavyzdžius, fiksuoti kliūtis, su kuriomis subjektai gali susidurti vietos lygiu ir t. t. siekiant sukaupti kuo daugiau dalykinių žinių, kuriomis galėtų pasinaudoti Komisija ir suinteresuoti subjektai.

1.11

Taigi komunikate yra daugiau klausimų nei atsakymų, net iškeliama naujų klausimų, į kuriuos visuomenė iki šiol veltui laukia atsakymo.

1.12

EESRK dėl to labai apgailestauja. Šis komunikatas iš tikrųjų neskatina tvaraus vystymosi politikos ir netgi parodo, kad šiuo metu veikiau trypčiojama vietoje.

2.1

2005 m. gruodžio 13 d., t. y. prieš pat Europos Sąjungos finansų ir ekonomikos ministrų tarybos susitikimą Briuselyje, Komisija pateikė Tarybai ir Europos Parlamentui komunikatą „Tvaraus vystymosi strategijos peržiūra. Veiksmų programa“ (1), dėl kurio parengta ši nuomonė.

2.2

Ši pateikta svarstyti ES tvaraus vystymosi strategija buvo priimta 2001 m. vasarą Geteborge vykusio aukščiausio lygio susitikimo metu. Dar prieš pradedant rengti strategiją ir dėl pačios strategijos Komitetas ne kartą yra išsakęs savo nuomonę, o paskutinį kartą –2004 m. balandžio mėn. tiriamojoje nuomonėje dėl ES tvaraus vystymosi strategijos įvertinimo (2) ir 2005 m. gegužės mėn. tiriamojoje nuomonėje dėl Tvaraus vystymosi reikšmės būsimose finansinėse perspektyvose (3). Be to, 2005 m. balandžio mėn. Komitetas kartu su Komisija suorganizavo daug dėmesio sulaukusį ir labai konstruktyviu laikomą suinteresuotųjų subjektų forumą, o rengdamas šią nuomonę 2006 m. kovo mėn. suorganizavo dar vieną konsultaciją, į kurios rezultatus, savaime suprantama, atsižvelgiama šioje nuomonėje.

2.3

Dar R. Prodžio vadovaujama Komisija buvo išreiškusi ketinimą peržiūrėti ir priimti tvaraus vystymosi strategiją. Tačiau šis siekis nebuvo įgyvendintas. Rengiant dokumentą arba dokumentus netgi buvo labai vėluojama. Tai veikiausiai parodo, kaip sunku Komisijai, o taip pat ir Tarybai plėtoti tvaraus vystymosi strategiją.

2.4

2005 m. vasario mėn. J. M. Baroso vadovaujama Komisija pateikė ne peržiūrėtą strategiją, o komunikatą „2005 m. ES tvaraus vystymosi strategijos peržiūra: pirmoji apžvalga ir ateities gairės“ (4). Jame buvo kalbama apie „netvaraus vystymosi tendencijų sustiprėjimą“, apie tai, kad iki šiol pasiekta „labai ribota“ pažanga aplinkos apsaugos klausimus įtraukiant į sektorių politikas, kad „skurdas ir socialinė atskirtis tampa vis didėjančia problema“ ir kad „pasaulyje, kuriame vis stiprėja tarpusavio priklausomybė, negalime gaminti ir vartoti tiek, kiek šiandien“.

2.5

Komisijos komunikatas, dėl kurio pateikiama ši nuomonė, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šiuos aspektus. EESRK jį vertina kaip žingsnį tvarumo strategijos peržiūros linkme, o ne kaip jau atliktos peržiūros rezultatą. Remiantis paskutine, tačiau neoficialia informacija dabar siekiama, kad Europos Vadovų Taryba 2006 m. birželio mėn. pritartų 2001 m. tvarumo strategijos peržiūrai, o šios išvados sudarytų bendrą Europos tvarumo strategiją iki 2009 m. Šiame kontekste EESRK visų pirma pabrėžia, kad Komisija neįgyvendino 2001 m. prisiimto įsipareigojimo kiekvienos naujos Komisijos kadencijos pradžioje pateikti peržiūrėtą strategiją. Šiuo metu yra penki 2005 m. parengti dokumentai (5), kurie galėtų teikti idėjų ir medžiagos strategijos peržiūrai, tačiau jų jokiu būdu negalima laikyti peržiūrėta, į paskutines (vis dar nerimą keliančias) tendencijas atsižvelgiančia nauja strategija ateinantiems ketveriems metams.

2.6

Komitetas stebisi, kad Komisija, nesilaikydama savo įsipareigojimo, nepateikė jokių išsamių pastabų dėl jo paskutinės tiriamosios nuomonės dėl ES tvaraus vystymosi strategijos įvertinimo (6). Iki šiol neatsakyta į daugelį joje EESRK iškeltų esminių klausimų, o tai rodo ir patvirtina tikslų, idėjų ir kryptingumo stoką pateiktoje veiksmų programoje.

2.7

Kaip ir 2004 m., Komitetas pasigenda aiškumo, kaip bus apibrėžiamos ir klasifikuojamos abi didžiosios strategijos (tvaraus vystymosi strategija bei Lisabonos augimo ir užimtumo strategija), kuriomis vadovaujantis šiuo metu vykdoma ES veikla (7) atsižvelgiant į ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintus tikslus. Vykdant Lisabonos strategiją, nacionalinių reformų programų įvertinimo rezultatai parodė, kad valstybės narės tarp prioritetų nenurodė tvaraus vystymosi. Tai neatitinka 2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadų, kuriose sakoma, kad tvarumo strategija yra viršiausia ES strategija.

2.8

EESRK šioje nuomonėje daugiausia nagrinės, ar buvo atsižvelgta į jo pirmiau minėtose 2004 m. balandžio arba 2005 m. gegužės mėn. nuomonėse pateiktus teiginius, klausimus ir rekomendacijas ir ar jie buvo taikyti.

2.9

Taip pat bus nagrinėjama, ar buvo įgyvendinti pačios Komisijos užsibrėžti tikslai.

3.1

Komunikate, dėl kurio pateikiama nuomonė, kaip ir daugelyje kitų dokumentų, Komisija pirmiausia aprašo bendrą padėtį. Dvi komunikato trečiosios pastraipos citatos tiksliai ir aiškiai iliustruoja esamą padėtį: „Europa sėkmingai pradėjo taikyti šiuos tvaraus vystymosi principus. … Tačiau […] būtina padidinti pastangas“.

3.2

Komitetas patvirtina šiuos teiginius ir pritaria bendrajai analizei: daugelyje sričių ES, valstybės narės, taip pat įmonės, NVO ar privatūs asmenys ėmėsi pavyzdinių iniciatyvų. Tačiau vien jų nepakanka, kad būtų galima kalbėti apie tendencijų permainas.

3.3

Teigiamų pavyzdžių galima rasti nacionaliniu lygiu (pvz., Vokietijos pastatų atnaujinimo energinio naudingumo požiūriu arba atsinaujinančios energijos naudojimo programos poveikis aplinkai ir darbo vietų kūrimui), sektorių lygiu (pvz., sprendimas automobilių oro kondicionavimo sistemose nebenaudoti aplinkai kenksmingų chlorfluorangliavandenilių arba Aplinkosaugos technologijų veiksmų planas) ir net įmonėse (pvz., British Petroleum 1998 m. įsipareigojo iki 2010 m. 10 proc. sumažinti 1990 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos rodiklį, o 2003 m. energijos efektyvumo priemonėmis jau pasiekė šį tikslą; taip pat žr. didžiųjų Anglijos ir tarptautinių įmonių pasirašytą raštą, remiantį Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pastangas kovojant su klimato kaita (8)).

3.4

Pavyzdžiai įrodo, kad tvarūs gamybos ir vartojimo metodai įmanomi ne tik techniniu požiūriu, bet ir ekonomiškai, be to, jie padeda išsaugoti arba kurti darbo vietas. Tai šiuo metu reikėtų labiau pabrėžti.

3.5

Tvarus vystymasis yra kitokia, nauja, integruota visuomenės raidos koncepcija — ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai tvaraus vystymosi aspektai stiprina vienas kitą ir padeda išsaugoti „Europos vertybes“. Tokiu būdu tvarus vystymasis skatina bendrą visuomenės gerovę. Atsižvelgdamas į tai Komitetas palankiai vertina bendras Komisijos ir Eurostato pastangas sukurti vadinamąjį gerovės rodiklį, kuris tvaraus vystymosi požiūriu geriau atspindėtų padėtį nei BVP. Šią funkciją galėtų atlikti vadinamasis „ekologinis pėdsakas“, kurį paskelbė Europos aplinkos agentūra. Toks rodiklis turėtų atsižvelgti ne tik į aplinkosaugos išorės išlaidas, bet ir į tam tikras socialines sąnaudas.

3.6

Kompensuoti vieno sektoriaus raidos trūkumus kituose sektoriuose taikomomis priemonėmis nėra pagrindinis tvaraus vystymosi tikslas. Taip politika funkcionavo anksčiau. Europos Vadovų Taryba 2005 m. birželio mėn. dar kartą išreiškė savo pritarimą naujajai vystymosi idėjai, o daugelis Europos Komisijos dokumentų patvirtina, kad toks metodas taip pat veiksmingas (9).

3.7

Vis dėlto visų pirma reikia rengti plačias politikos ir visuomenės atstovų diskusijas apie vertybes, kurios, priešingai nei kai kuriuose kituose pasaulio regionuose, yra bendros Europai ir kurias turime ginti, bei apie tikslus, kuriuos norime pasiekti Europoje įgyvendindami tvaraus vystymosi koncepciją. Tokia diskusija jau turėjo įvykti anksčiau. Vis dėlto tik tada, kai bus aiškūs siektini tikslai ir saugotinos (Europos) vertybės, bus galima pradėti diskusiją apie tai, kaip tų tikslų (t. y. strategijos) siekti. Tačiau EESRK dar kartą išreiškia abejones, ar šia tema buvo pakankamai diskutuojama. Jis pakartoja savo prieš 2 metus išsakytą mintį, kad daugeliui piliečių nežinoma netgi „tvarumo“ sąvoka, o apie ją girdėję neretai jos nesuvokia. Tai — labai blogos prielaidos imtis politinių veiksmų (panašiai yra Lisabonos strategijos atveju!).

3.8

EESRK puikiai suvokia, kad globalių rinkų kontekste nelengva diskutuoti apie vertybes ir tikslus. Europa atlieka pradininkės vaidmenį saugant pamatines vertybes, todėl netvari produkcija iš Europos gali būti, pavyzdžiui, perkeliama į kitas pasaulio šalis (o tai, globaliai mąstant, yra nenaudinga) ir tai gali neigiamai atsiliepti Europos įmonių konkurencingumui. Tačiau būtent dėl to, kad daugelį problemų galima prognozuoti, turi būti surengta plati diskusija, kurios ne kartą reikalavo EESRK.

3.9

Komisijos dėmesys komunikate sutelkiamas į šešias pagrindines veiklos sritis:

3.10

Kaip jau ne kartą pabrėžė savo ankstesnėse nuomonėse, Komitetas mano, kad veiksmai turėtų būti telkiami į tinkamas sritis, tačiau nurodo, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama toms sritims, kurios įeina (taip pat ir finansiniu požiūriu) į ES išskirtinės kompetencijos sferą, pvz., žemės ūkio ir regioninė politika. Komunikate yra pernelyg mažai nurodomos šios sritys, tačiau 2 priede pateikiamas interneto adresas, nurodantis Komisijos reglamentą dėl strateginių gairių kaimo plėtrai 2007–2013 m. laikotarpiu (COM(2005) 304), išsamiau neaptariant tvaraus vystymosi tikslų ir priemonių.

3.10.1

Komunikato įžangoje, kurioje aprašomos ES iki šiol taikytos priemonės, atkreipiamas dėmesys į žemės ūkio ir žuvininkystės politikos reformą ir nurodoma, kad „kaimo vystymo politikos sutvirtinimas“ atitinka įsipareigojimą formuoti integruotą politiką. Tačiau Komitetui šis teiginys yra visiškai nesuprantamas, nes negalima kalbėti apie jokį „sutvirtinimą“. Nepaisant Komisijos politinių pažadų ir EESRK rekomendacijų (10), ateinančiu 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu kaimo plėtrai skirti asignavimai kai kur net nesiekia dabartinio biudžeto ir Komisijos numatytų lėšų dydžio (11).

3.10.2

Žuvininkystės politikos klausimu EESRK tiesiog nurodo, kad iki šiol nepavyko užtikrinti, kad būtų laikomasi sutartų žvejybos kvotų, o dėl to jūrose ir toliau pernelyg intensyviai žvejojama. Esant tokiai padėčiai nepakanka vien išvardyti įvairius interneto puslapius, kuriuose pateikiama informacija apie ankstesnę politiką, arba Komisijos planuojamus komunikatus ar žaliąsias knygas, kad iki 2015 m. būtų galima įgyvendinti užsibrėžtą „veiklos tikslą“„siekti maksimalių tvarių kiekių žuvininkystėje“ (12).

3.11

2005 m. vasario mėn. komunikate (COM(2005) 37 final) Komisija atliko svarbią ir, EESRK nuomone, tinkamą iki šiol netvarios padėties ir tendencijų analizę, o II dalyje („Atsakyti į iššūkius“) išdėstė planus, kurių imtis jau anksčiau reikalavo Komitetas. Komunikate pabrėžiama, kad „vystymasis gali būti pasiektas tik lygiagrečiai augant ekonomikai, stiprėjant socialinei sanglaudai ir aplinkos apsaugai tiek Europoje, tiek likusiame pasaulyje“, siekiama tvarų vystymąsi „įtraukti formuojant visas ES politikos kryptis“ ir akcentuojama „apibrėžtų tikslų, užduočių ir jiems pasiekti nustatytų terminų būtinybė, kaip priemonė leidžianti veikti prioritetinėse srityse ir apskaičiuoti pasiektą pažangą. Nors netvaraus vystymosi tendencijos yra ilgalaikės problemos, kurioms išspręsti reikės daug laiko, vienintelis būdas užtikrinti, kad visuomenė žengia teisinga kryptimi, yra nustatyti aiškias tarpines užduotis ir apskaičiuoti pasiektą pažangą. Todėl ilgalaikių tikslų nusistatymas neturėtų reikšti veiksmų atidėjimo tolimesnei ateičiai.“

3.12

2004 m. balandžio mėn. nuomonėje EESRK taip pat apgailestavo, kad tvarumo strategija užsibrėžusi per mažai aiškiai suvokiamų ir įvertinamų tikslų. Komitetas taip pat pabrėžė, kad anksčiau to nebuvo, o Komisijos komunikate, kurio pagrindu galiausiai buvo sukurta tvarumo strategija, tikslai buvo aiškiai suformuluoti (13).

3.12.1

Jau tuo metu EESRK aiškiai nurodė, kad neužsibrėžus atitinkamų tikslų ir nesuformulavus tarpinių tikslų strategija stokotų kryptingumo. EESRK taip pat iškėlė klausimą, kas iš tiesų yra „strategija“ ir pažymėjo, kad strategija yra tikslus veiksmų planas užsibrėžtam tikslui pasiekti, iš anksto numatant veiksnius, kurie tiems veiksmams galėtų turėti įtakos. Todėl ES tvarumo strategija turėtų

3.13

Didžiausiu Komisijos komunikato ir jame aprašytos veiksmų programos trūkumu veikiausiai galima laikyti tai, kad nėra išdėstyta realių aiškių užduočių, tikslų ir priemonių jiems pasiekti, nors pati Komisija mano, kad jie yra reikalingi. Pačiame dokumente pateikiami tik labai migloti pagrindiniai veiksmai, 2 priede išvardijami kai kurie „veiklos tikslai ir užduotys“ bei „pagrindinių veiksmų pavyzdžiai: vykdomi ir planuojami veiksmai“, kurie atrodo arba atsitiktiniai, nelabai svarūs, arba kuriuos ES „nagrinės“ ar dėl kurių ateityje „spręs“.

3.14

Taip pat nenurodoma, kas galiausiai už ką turėtų būti atsakingas ir kaip turėtų būti susiejami skirtingi politiniai lygmenys, kad iš įvairių kompetencijų sąveikos būtų galima gauti geriausių rezultatų.

3.15

EESRK labai susidomėjęs susipažino su 3.2 skyriumi ir aprašytu veiksmingiausiu priemonių deriniu. Visiškai teisinga, kad „vyriausybės ir kitos valstybinės įstaigos gali pasitelkti įvairias priemones, kuriomis jos gali paskatinti piliečius kažką keisti; šios priemonės yra susijusios su reguliavimu, apmokestinimu, viešaisiais pirkimais, subsidijomis, investavimu, išlaidų ir informavimo priemonėmis. Uždavinys — rasti tinkamą politikos priemonių derinį ... Veiksmingiausias būdas pokyčiams paskatinti, be abejo, yra pasirūpinti, kad rinkos siųstų tinkamus signalus (“nustatyti išlaidas atspindinčias kainas„) ir taip labai paskatintų piliečius keisti savo elgesį ir atitinkamai formuoti rinką. Tai pasiekti galima užtikrinant, kad kiekvienas iš mūsų — ir gamintojai, ir vartotojai — būtume atsakingi už savo sprendimų kainą ir pasekmes tuo metu, kai tuos sprendimus priimame. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, į produkto kainą turėtų būti įtrauktos visuomenei primetamos“ teršėjo „išlaidos …“.

3.16

EESRK gali tik patvirtinti šį požiūrį. Jis atitinka reikalavimus, išdėstytus įvairiose pastaraisiais metais Komiteto priimtose nuomonėse (15). Tačiau EESRK labai apgailestauja, kad dokumentas apsiriboja vien analize ir jame nėra jokių nuorodų apie galimybes išorės išlaidas įtraukti į vidaus sąnaudas (internalizuoti).

3.17

Dar savo 2004 m. ataskaitoje EESRK paragino Komisiją imtis priemonių šioje srityje ir užmegzti bei plėtoti dialogą su visais suinteresuotais sluoksniais. Nes visi dalyviai yra ne tik labai suinteresuoti, bet ir turi teisę sužinoti, kaip (ir iki kada) norima užtikrinti galimybę internalizuoti išorės sąnaudas. Jau tada EESRK taip pat pareikalavo išsiaiškinti, kokios įtakos sąnaudų internalizavimas turi ekonomikos konkurencingumui apskritai ir, pvz., transporto sektoriui. Pati Komisija konstatavo, kad daugiau nei pusė aplinkosaugos išorės sąnaudų įtraukiama į rinkos kainas, o tai reiškia, kad skatinama netvari vartotojų paklausa (16).

3.18

Komitetui kyla klausimas, kur ir kada Komisija galiausiai ketina rengti diskusijas. Jo nuomone, tvaraus vystymosi strategija yra tam tinkamiausia proga. EESRK apgailestauja, kad iki šiol nėra pateiktas dar prieš 2 metus žadėtas komunikatas „Communication on the use of market-based instruments for environmental policy in the internal market“ (komunikatas dėl rinkos priemonių taikymo įgyvendinant aplinkosaugos politiką vidaus rinkoje).

3.19

EESRK taip pat apgailestauja, kad Komisijos teiginys „valstybės narės ir Komisija turėtų keistis patirtimi ir geriausia praktika, kaip pajamų atžvilgiu neutraliu būdu pereiti nuo darbo jėgos prie vartojimo ir (arba) teršimo apmokestinimo“, „kad prisidėtų prie ES užimtumo didinimo ir aplinkos apsaugos tikslų“ yra nepakankamai įpareigojantis. EESRK kreipiasi į Komisiją prašydamas šioje srityje imtis priemonių, kuo skubiau pradėti reikiamus tyrimus, o gautus rezultatus kartu su įvertinimu ir pasekmių analize paskelbti Europos institucijoms skirtame komunikate.

3.20

Kitas didelis komunikato trūkumas yra tai, kad Komisija atsisako savo senų gerų tradicijų aiškiai formuluoti tikslus ir numatyti tikslius terminus, ir tai, kad nesudaro sąlygų diskusijai apie galimas priemones ir jų pasekmes. Aišku, tokiu būdu vengiama potencialių konfliktų, tačiau EESRK ne kartą reikalavo su visomis suinteresuotomis šalimis bandyti kaip tik kritiškai diskutuoti šiuo klausimu, kadangi be jų tvarumo procesas negalės pastebimai pažengti į priekį.

3.21

Komitetas palankiai vertina ketinimą nacionalines strategijas labiau susieti su Europos strategija. Tačiau, kaip jau minėta, tam visų pirma reikia tikros Europos strategijos, o ne vien dokumento, kuriame derinami seniai žinomi požiūriai, planai ir programos, iki šiol nesugebėję sustabdyti neigiamų tendencijų.

3.22

Iš Komisijos dokumento matyti, kad pagrindinis dėmesys skiriamas įvairių iniciatyvų ir atskirų jų etapų (rengimo, įgyvendinimo ir t. t.) vientisumo gerinimo rezultatų įvertinimui. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad šios analizės negali būti grindžiamos vien patirtomis sąnaudomis ir turi būti vertinami kiti ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai privalumai (17). Vadovaujantis poveikio konkurencingumui įvertinimo pavyzdžiu taip pat reikėtų sukurti kriterijų, užtikrinantį, kad bus atsižvelgiama į abu minėtus aspektus.

3.22.1

Komitetas dar kartą pabrėžia savo nuomonę, kad sprendimas dėl projektų finansavimo įvairių programų ir biudžeto eilučių turėtų būti priimamas vadovaujantis tvaraus vystymosi kriterijumi (18). Į šį kriterijų taip pat turėtų būti atsižvelgiama ir vertinant išlaidų panaudojimo veiksmingumą.

3.23

Greta neaiškių tikslų ir neįvykusių diskusijų dėl priemonių EESRK įžvelgia dar vieną dokumento trūkumą. Pavyzdžiui, Komisija nenagrinėja atsakomybės pasiskirstymo klausimo. Ši tema yra opi, kadangi numatomi veiksmai įeina į Bendrijos kompetencijos sferą (prekybos politika), o kiti tenka veikiau valstybių narių kompetencijai (energetika) arba juos bandoma koordinuoti Europos lygiu (socialinė politika). Be to, daugybę šių kompetencijų papildo dar vienas dėmuo — globalizacija (žr. pirmiau).

3.24

EESRK mano, kad faktinės tvaraus vystymosi pažangos nėra dėl strategijų, veiksmų planų ir kitų dokumentų gausos bei dėl jiems daromų pakeitimų ilgainiui keičiantis politiniams prioritetams. Vadovaudamasis 2005 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos (19) metu paskelbtais tvaraus vystymosi pagrindiniais principais, Komitetas mano, kad Komisija pirmiausia turėtų aiškiai nustatyti, kuris institucijų lygmuo yra atsakingas už reikalingas priemones, o tos institucijos suinteresuotoms šalims turėtų įsipareigoti taip pat ir ilgesniu laikotarpiu užtikrinti stabilumą ir sąryšį su kitomis priemonėmis.

3.25

Remdamasis Valdymo baltojoje knygoje išvardytais pagrindiniais principais, Komunikacijos politikos baltojoje knygoje „Įveikti atotrūkį (tarp ES ir jos piliečių)“ išreikštu siekiu ir 2006 m. kovo 20–21 d. vykusio patariamojo forumo dėl tvaraus vystymosi rezultatais, Komitetas mano, kad būtinos struktūruotos ir ilgalaikės konsultacijos su suinteresuotais subjektais, kad sutelkus subjektus būtų galima pasiekti aiškią pažangą, o tvariam vystymuisi suteikti konkretų pavidalą. Todėl reikia sukurti duomenų bazę, panašią į Komiteto turimą vidaus rinkos duomenų bazę (PRISM). Toje duomenų bazėje turėtų būti fiksuojamos kliūtys, su kuriomis subjektai susiduria vietoje, skleidžiami geros praktikos pavyzdžiai, pateikiama informacija apie organizacijas, atsakingas už naujoviškus projektus, konkretizuojamas metodas „nuo atskiro prie bendro“ ir kaupiama daugiau dalykinių žinių, kuriomis Komisija galėtų naudotis visų pirma rengdama direktyvų pasiūlymus, pasekmių vertinimą arba komunikatus.

3.26

Komitetas taip pat mano, kad 2008 m. planuojama Tarptautinio valiutų fondo reforma suteiks Europos atstovams galimybę susitarti dėl vieningos nuomonės siekiant, kad tvaraus vystymosi koncepcija taptų vienu iš kriterijų skiriant pagalbą.

3.27

EESRK palankiai vertina Komisijos išreikštą ketinimą vadovaujantis pažangos ataskaita kas dvejus metus rotacijos principu vertinti tvarumo proceso eigą ir į šį procesą įtraukti Europos Vadovų Tarybą bei Europos Parlamentą, o EESRK ir RK pasitelkti į pagalbą kaip visuomenės katalizatorius.

3.28

Viename iš paskutinių Komisijos komunikatų dėl naujosios pramonės politikos (20) numatoma įsteigti Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio grupę, aptarti išorinius konkurencingumo ir pateikimo į rinką aspektus (2006 m. pavasarį) ir valdyti gamybos pramonės struktūrinius pokyčius (2005 m. pabaigoje). Komitetas pritaria tam, kad būtų įsteigta aukšto lygio grupė (2006 m. vasarį) bei jos funkcijoms (21) ir yra pasirengęs prireikus bendradarbiauti. Komitetas taip pat tikisi, kad Komisijos mintys, kurias ji suformuluos vėliau, atitiks siekį tinkamai užtikrinti, kad bus panaudojami įvairių Europos šalių politikos sąveikos rezultatai ir kompromisų keliu bus įgyvendintas tvarumo tikslas.

3.29

Komitetas, atkakliai kovojantis už tai, kad moksliniams tyrimams ir plėtrai būtų skiriama 3 proc. BVP (du trečdalius asignavimų turėtų sudaryti privataus sektoriaus lėšos), taip pat mano, kad šios investicijos ir dėl jų atsirandančios naujovės turėtų padėti skatinti tvarų vystymąsi. Komisija, padedant Eurostatui ir šią organizaciją nacionaliniu lygiu atitinkančioms institucijoms, pagal galimybes turėtų reguliariai pateikti ataskaitą apie esamą padėtį, kad būtų galima suderinti Lisabonos strategiją ir plačią tvaraus vystymosi strategiją. Prireikus Komisija integruotose gairėse turėtų pateikti rekomendacijas, siekdama užtikrinti jų suderinamumą ir sąveiką.

4.1.1

EESRK labai sunerimęs pastebi, kad savo komunikate Komisija beveik bejėgiškai pripažįsta, jog klimato kaitos nebeįmanoma išvengti ir dabar svarbiausia sumažinti jos poveikį pažeidžiamiausiems.

4.1.2

Pagrindiniai veiksmai šioje srityje nebegali apsiriboti ketinimais ir atsargiais pažadais siekti plačių įsipareigojimų ir tarptautinių susitarimų. Aiškių šios srities tikslų stoka kelia baimę vien todėl, kad jau dabar akivaizdu, jog nebus pasiekti dabartiniai tikslai iki 2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, nepaisant augančio pavojaus ir nebepaneigiamų reikšmingų stichinių nelaimių, sukeliančių tragiškas pasekmes žmonėms ir ekonomikai.

4.1.3

Tačiau EESRK palankiai vertina veikiau bendro pobūdžio teiginius apie ES veiksmingesnio energijos naudojimo ir technologijų plėtros potencialo išnaudojimą atsinaujinančios energijos ir energijos vartojimo srityje. EESRK pritaria šiems Komisijos tikslams, tačiau primygtinai rekomenduoja Tarybai ir Komisijai nubrėžti aiškius ir daug siekiančius tikslus, aprašyti priemones jiems įgyvendinti ir aptarti jas su visomis suinteresuotomis šalimis.

4.1.4

Pavyzdžiui, šiuo metu ryškėja, kad anglis naudojančių ir CO2 neišmetančių jėgainių pramonės laukia esminės permainos. Visiškai tikėtina, kad įgyvendinant tvarumo strategiją bus nagrinėjamas klausimas, kokias pagrindines sąlygas turi numatyti politika, kad būtų galima paskatinti taikyti tokias technologijas.

4.2.1

Komitetas teigiamai vertina tai, kad kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi dėmesys skiriamas ne tik galimybei didinti mažas pajamas, tačiau mano, jog siūlomų pagrindinių veiksmų toli gražu nepakanka. Pirmiausia Komisija turėtų atnaujinti Lakeno (22) darbo kokybės rodiklius (23) ir šį aspektą labiau pabrėžti gairėse.

4.2.2

Komisija informuoja apie savo ketinimą konsultuotis su dėl profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimo. Jeigu, socialinių partnerių nuomone, reikėtų imtis tolesnių veiksmų, tačiau jiems nepavyktų sudaryti susitarimo pagal EB sutarties 139 straipsnį, Komitetas mano, kad Komisija ir Europos teisės aktų leidėjai turėtų prisiimti atsakomybę. Šis metodas turėtų būti taikomas ir kitoms numatytoms sritims.

4.3.1

Atrodo, kad ir gamtos išteklių sričiai skirti pagrindiniai veiksmai nėra privalomi arba patikimi. Pavyzdžiui, Komisija nurodo, jog tam, kad „užkirstų kelią biologinės įvairovės praradimui, ES ir valstybės narės turėtų užtikrinti pakankamą Natura 2000 saugomų teritorijų tinklo finansavimą bei valdymą ir geriau integruoti biologinės įvairovės klausimus į vidaus ir išorės politiką“. Savaime suprantama, kad turėdama omenyje 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos priimtus sprendimus sumažinti asignavimus šiam sektoriui, visuomenė iš karto suvokia, kaip ES politikos tikslai nutolę nuo tikrovės.

4.3.2

2 priede atkartojami vien jau seniai žinomi ir užsibrėžti „geresnio gamtos išteklių valdymo“„veiklos tikslai ir užduotys“, pvz., 1997 m. (!) baltojoje knygoje (24) paskelbtas tikslas iki 2010 m. užtikrinti, kad atsinaujinanti energija sudarytų 12 proc. energijos derinio, nors 2004 m. birželio 26 d. komunikate (25) pati Komisija nurodo, kad dabartinėmis priemonėmis šio tikslo veikiausiai nepavyks pasiekti. Tačiau ji nesiūlo naujų priemonių ir nenagrinėja numatomos nesėkmės priežasčių.

4.3.3

Komiteto nuomone, šioje srityje nustačius ambicingus ateities tikslus, kaip 2006 m. vasario mėn. pradžioje paskelbė Švedija, būtų lengviau užtikrinti tvarumo strategijos sėkmę, dėmesį ir paramą jai labiau nei viešai deklaruojant miglotus ir pasenusius ketinimus. Kaip žinoma, Švedija užsibrėžė tikslą ilgainiui naudoti iškastinio kuro pakaitalus ir atsisakyti branduolinės energijos.

4.3.4

Be to, energijos taupymo ir efektyvumo srityje būtų galima numatyti visuomenei priimtiną, į ateitį orientuotą ir naujoves skatinantį tikslą, pavyzdžiui, iki 2020 m. Europos Sąjungoje pradėti statyti tik vadinamuosius nulinės energijos pastatus, t. y. pastatus, kuriems nereikalingas išorinis šilumos šaltinis.

4.4.1

Transporto klausimu visų pirma nurodoma, kad „šiuo metu stebimos tendencijos tvaraus vystymosi požiūriu yra nepriimtinos“.

4.4.2

Komisija taip pat pastebi, kad „mobilumo teikiama nauda gali būti užtikrinta ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriu daug mažesne kaina. Šį tikslą galima pasiekti mažinant poreikį naudotis transportu (pvz., keičiant žemėnaudą, skatinant nuotolinį darbą ir vaizdo konferencijas), geriau naudojant infrastruktūrą ir transporto priemones, renkantis kitas transporto rūšis, pavyzdžiui, geležinkelius vietoje kelių, trumpus atstumus įveikiant dviračiais ir pėsčiomis, taip pat vystant viešąjį transportą, naudojant ekologiškesnes transporto priemones ir ieškant alternatyvų naftai, kaip antai biokuru ir vandeniliu varomos transporto priemonės“, o tai atitinka EESRK nuomonės dėl Ateities transporto infrastruktūros kūrimo: planavimas — kaimyninės šalys — tvarus judumas — finansavimas nuostatas (26). Komisija taip pat pažymi, kad „tausesnio transporto privalumų yra daug, ir jie dideli“.

4.4.3

Iš esmės EESRK palankiai vertina išdėstytus teiginius ir nuorodą į abipusiai naudingą padėtį. Tačiau Komitetui nėra aišku, kodėl, nepaisant visų šių privalumų ir galimybių, pvz., transporto sektoriuje, vis dar vyrauja ir stiprėja ne kartą aptartos neigiamos tendencijos.

4.4.4

Nepaisant Komisijos išdėstytų tvaraus transporto privalumų, žmonės ir įmonės dėl tam tikrų priežasčių naudoja ir pirmenybę teikia netvarioms transporto priemonėms. Šios priežastys nėra nagrinėjamos, tačiau neatlikus tokio tyrimo neįmanoma parengti tinkamų kovos su šiomis problemomis strategijų.

4.4.5

Transporto srityje Komisija nurodo 3 pagrindinius veiksmus:

4.4.6

Komitetas labai abejoja, kad Komisijai pavyks šiais pagrindiniais veiksmais išspręsti eismo grūsčių problemą, minimą tvarumo strategijoje (27), ir žymiai sumažinti transporto srautą. Pagrindiniuose veiksmuose keliami reikalavimai ir tikslai gerokai mažesni už nurodytus ankstesniuose ES dokumentuose, pvz., dėl piliečių tinklų arba Transporto politikos baltojoje knygoje (28).

4.4.7

Norint plačiąją visuomenę supažindinti su tvarumo strategija, kur kas įdomiau, naudingiau ir tikslingiau būtų numatyti, pvz., iki 2020 m. ar 2025 m. Europoje leisti eksploatuoti tik ekologiškas transporto priemones. Tai būtų didelė paskata moksliniams tyrimams ir plėtrai, paspartintų naujovių diegimą ir sustiprintų europietiškų automobilių konkurencingumą, o tai savo ruožtu būtų naudinga Europos ekonomikos raidai. Be to, toks požiūris į technologijas kai kuriose sparčiai augančios ekonomikos šalyse galėtų padėti užkirsti kelią neigiamiems transporto tendencijų padariniams aplinkai ir klimatui.

4.4.8

Tokie strateginiai transporto sektoriaus tikslai ir įvykdyti EESRK reikalavimai vystyti darnųjį transportą (29) atitiktų Europos tvaraus vystymosi strategijos idėją ir padėtų pasiekti ne kartą pabrėžtą abipusę naudą.

4.5.1

Kritiškai reikėtų vertinti tai, kad komunikate tarsi „perdirbami“ metų metus ES keliami, tačiau neįgyvendinti reikalavimai. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti vieną iš pagrindinių šeštosios prioritetinės srities „Iššūkiai pasaulyje“ veiksmų, numatančių, kad „iki 2015 m. ES ir jos valstybės narės turėtų padidinti pagalbą iki 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) ir 2010 m. pasiekti vidurio laikotarpio 0,56 proc. tikslą; ES 15 ir ES 10 nustatyti atskiri, atitinkamai 0,51 proc. ir 0,17 proc. tikslai“. EESRK visiškai neabejoja šio reikalavimo teisingumu (30). Komitetas tik primena, kad dar 1970 m. spalio 24 d. vykusios JT generalinės asamblėjos metu, t. y. prieš 35 metus!!!, išsivysčiusios valstybės įsipareigojo, 0,7 proc. savo BVP skirti vystymosi pagalbai (kurios, žinoma, neužtenka visoms problemoms išspręsti). Nuolat kartojami, bet nevykdomi pažadai, savaime suprantama, nesuteikia politikai patikimumo.

4.5.2

Be abejonės, Komitetas palankiai vertina ketinimus kovoti su skurdu pasaulyje. Komisija dės daugiau pastangų, kad tarptautinė prekyba taptų priemone, padedančia pasiekti tikrą visuotinį tvarų vystymąsi. Tai neabejotinai yra nepaprastai svarbus, globaliai mąstant galbūt netgi lemiamas požiūris. PPO sutartis yra prekybos susitarimas, kuris nėra pagrįstas tvarumo kriterijais nepaisant to, kad pasaulinė prekyba turi esminės įtakos tvarumo raidai. Todėl Taryba ir Komisija pirmenybę turėtų teikti šiai svarbiai minčiai ir kartu bendrais bruožais nurodyti, kaip ją įgyvendinti.

4.5.3

Svarbu visuomenei aiškiai parodyti, kad tai nėra vien ketinimas. EESRK suvokia, kad vien finansinės paramos nepakanka norint ilgainiui pagerinti besivystančių valstybių gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygas.

Be to, Komitetas primena, kad Tarybos išvadose dėl socialinio globalizacijos aspekto (2005 m. kovo mėn.) ES išorės veiksmų dėmesys sutelkiamas į vadinamąją žmogaus orumo nežeminančio darbo koncepciją. Komitetas negali pritarti tam, kad kai kurios šalys pranašumus argumentuotų nesilaikydamos Tarptautinės darbo organizacijos standartų ar aplinkosaugos normų. Šios normos nėra užslėptas turtingų šalių protekcionizmas, jos veikiau padeda labiau užtikrinti žmogaus orumą, socialinę pažangą ir teisingumą. ES turėtų stebėti pažangą šioje srityje ir pagal galimybes vertinti ją kartu su Tarptautinės darbo organizacijos pripažintais atitinkamų trečiųjų šalių socialiniais partneriais (arba jose veikiančiomis reprezentatyviomis, pripažintomis pilietinės visuomenės organizacijomis), o pablogėjus padėčiai, imtis tinkamų veiksmų. Tenka apgailestauti, kad Komisija to nenurodo komunikate.

4.6

Apskritai Komitetas ragina Komisiją ir valstybes nares parodyti prekybos partneriams, kad tvarus vystymas turėtų būti suvokiamas ne kaip sąnaudas didinantis reiškinys, o veikiau kaip gerovės (tiek jų ekonomikos, siekiančios aukštesnio gyvenimo lygio, tiek globaliu požiūriu) veiksnys.

1)

Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui dėl tvaraus vystymosi strategijos peržiūros. Veiksmų programa (COM(2005) 658 final, 2005 12 13). (http://europa.eu.int/eur-lex/lex/LexUriServ/site/de/com/2005/com2005_0658de01.pdf).

2)

Eurostato pranešimas Measuring progress towards a more sustainable Europe - Sustainable development indicators for the European Union - Data 1990-2005 (šiuo metu dokumentas yra tik anglų kalba, preliminarus jo pavadinimas Pažangos vertinimas pakeliui į tvaresnę Europą – Tvaraus vystymosi Europos Sąjungoje rodikliai 1990–2005 m. duomenys (2005 12 13).

3)

Europos Vadovų Taryba (2005 m. birželio 16–17 d.), pirmininkaujančios valstybės narės išvados: Tvaraus vystymosi pagrindiniai principai. (http://ue.eu.int/ueDocs/cms_Data/docs/pressData/de/ec/85350.pdf)

4)

Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui dėl 2005 m. ES tvaraus vystymosi strategijos peržiūros: pirmoji apžvalga ir ateities gairės ((COM(2005) 37 final), 2005 2 9, http://europa.eu.int/eur-lex/lex/LexUriServ/site/de/com/2005/com2005_0658de01.pdf).

5)

Komisijos tarnybų darbo dokumento SEC(2005) 225 priedas – Pažangos ataskaita.

„Aplinkos politikos poveikis Europos verslui ir jo konkurencingumui: analizės pagrindas“ (angl. The effects of environmental policy on European business and its competitiveness: a framework for analysis, SEC(2004) 769.

Komisijos tarnybų darbo dokumentas dėl užimtumo ir aplinkosaugos politikos tarpusavio santykio (angl. Commission staff working document on the links between employment policies and environment policies, SEC(2005) 1530).

„Užimtumas, produktyvumas ir jų indėlis ekonomikos augimui“ (vok. Beschäftigung, Produktivität und ihr Beitrag zum Wirtschaftswachstum, SEC(2004) 690).

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/37

1.1

EESRK pritaria Komisijos pasiūlymui dėl direktyvos dėl potvynių, kurį pateikti Komitetas ragino savo nuomonėje (1) dėl ankstesnio komunikato, ypač dėl to, kad į šį pasiūlymą įtraukiama metodika ir priemonės, įteisintos Vandens pagrindų direktyvoje (VPD). Prie upių baseinų valdymo plano pridėjus potvynių rizikos žemėlapius ir planus, galima reguliuoti visą veiklą, susijusią su vidaus vandens kelių ir arti esančių pakrančių zonų valdymu.

1.2

Šių priemonių veiksmingumas labai priklauso nuo preliminaraus upių baseinų ir su jais susijusių pakrančių zonų padėties vertinimo, grindžiamo išsamia dabartinės padėties analize, ypač tose srityse, kuriose yra didelė rizika dėl žmogaus veiklos ir klimato pokyčių.

1.3

Taip pat svarbu pabrėžti veiksmus, įskaitant visuomenės informavimo ir dalyvavimo priemones, skirtus užkirsti kelią žalingam potvynių poveikiui. Šiuo tikslu raginame Komisiją tvirtai užtikrinti, kad šios priemonės, kaip numatyta VPD 14 straipsnyje ir nagrinėjamame pasiūlyme dėl direktyvos, būtų įtrauktos į upių baseinų valdymo planus.

1.4

Reikia plėsti pasiūlyme numatytus rizikos valdymo planus ir potvynių rizikos žemėlapių sudarymą. Upių baseinų klasifikavimas į turinčius didelę potvynių riziką turėtų apimti ir prioritetines priemones (su tinkamu finansavimu), ir kriterijus, kuriuos reikia įgyvendinti siekiant sumažinti išlaidas ir padidinti naudą žmonėms. Galiausiai potvynių zonose turėtų prasidėti integruotas ir tvarus vystymasis.

1.5

Pagaliau reikėtų pridurti, kad Bendrijos daugiadisciplinių mokslinių tyrimų ir koordinavimo priemonių pagrindu reikėtų stiprinti visas politikos kryptis, darančias poveikį Europos vandenims.

2.1

Direktyvoje 2000/60/EB ir Vandens pagrindų direktyvoje (VPD) kažko visuomet trūko — nustatyto tikslo užkirsti kelią potvyniams, apsaugoti nuo jų ir sumažinti jų poveikį. Beje, praėjusį dešimtmetį ES patyrė daugiau nei 100 potvynių, kurie nusinešė daug gyvybių ir padarė didelių ekonominių nuostolių. Komisija kiek anksčiau pateikė komunikatą (2), kuriame išanalizavo padėtį ir pasiūlė suderintus veiksmus visoje Europos Sąjungoje. Šis pasiūlymas yra viena šios priemonės sudėtinių dalių.

2.2

Ir komunikate, ir siūlomoje direktyvoje pabrėžiamas poreikis visus veiksmus, kurių imamasi įgyvendinant vandens politiką, koordinuoti su kitomis Bendrijos politikos kryptimis, skirtomis užkirsti kelią potvyniams ir iki minimumo sumažinti jų poveikį. Mokslinių tyrimų politika, pagal kurią įgyvendinami mokslinių tyrimų projektai, pvz., FLOODsite, skirti integruotos potvynių rizikos analizei ir valdymo metodikoms tobulinti, ir regioninė politika, kuria remiantis naudojami struktūriniai fondai, ypač Europos regioninės plėtros fondas ir BŽŪP, kartu su atsiejimu ir kompleksiniu susiejimu (3) sudaro bendrą priemonių paketą, kuriuo galima pasiekti geresnių rezultatų nei vien tik imantis veiksmų vandens srityje.

2.3

Pasiūlymo tikslas — sumažinti ir valdyti su potvyniais susijusį pavojų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai, turtui, gamtai ir aplinkai. Šio pasiūlymo įtraukimas į VPD leis supaprastinti organizacines ir administracines procedūras, nes jis atitinka esamus upių baseinų rajonus ir VPD. Tai reiškia, kad visi veiksmai, kurių imamasi siekiant užkirsti kelią potvynių rizikai ir ją iki minimumo sumažinti, turėtų būti atliekami kaip upių baseinų valdymo planų kiekvienai upei dalis, ir kad atsakingos institucijos abiem atvejais būtų tos pačios ir prisiimtų šią naują kompetenciją. Be to, svarbu pažymėti, kad naujojo pasiūlymo tvarkaraščių suderinimas su išdėstytais VPD padidins veiksmingumą.

2.4

EESRK sutinka su siūloma direktyva, kurią jis atidžiai išnagrinėjo, ir pabrėžia, kad joje atsispindi daugelis pasiūlymų, kuriuos Komitetas pateikė savo nuomonėje dėl 2004 m. komunikato (4). Todėl mums belieka pabrėžti uždavinį, kurį turi atlikti Komisija; jos vaidmuo — užtikrinti, kad VPD reikalavimai būtų įvykdyti — yra garantija, kad valstybių narių institucijos juos tinkamai įgyvendins, neužmiršdamos galimos naudos trečiosioms šalims, kurios turi bendrus su Europos Sąjunga upių baseinus.

3.1

Pasiūlymas suskirstytas į septynis skyrius.

4.1

EESRK pabrėžia, kad šio pasiūlymo įtraukimas į VPD metodiką skatina įtraukti potvynių rizikos valdymo planus į upių baseinų valdymo planus; tai užtikrina, kad reikiami veiksmai būtų planuojami visu upės baseino ilgiu ir kad kompetentingų institucijų įvairiais lygmenimis (vietos, nacionaliniu, tarptautiniu ir t.t.) įgyvendinamos priemonės ir atliekami veiksmai būtų suderinti ir tinkamai koordinuojami.

4.2

Be to, potvynių rizikos valdymo integravimas į VPD konceptualiai patvirtina potvynių, kaip natūralaus ir normalaus upių ir pakrančių sistemų reiškinio, apibrėžtį. Potvynio rizika apibrėžiama kaip neigiamas poveikis žmonių sveikatai, aplinkai, ekonominei veiklai ir, atitinkamai, kaip žala vandens telkiniams, kurie reglamentuojami VPD.

4.3

Viena iš mūsų pagrindinių išvadų buvo preliminaraus potvynių rizikos vertinimo poreikis (5); todėl manome, kad siūlomos direktyvos 4 ir 5 straipsniuose numatytos nuostatos padės moksliškai parengti potvynių rizikos valdymo planus. Svarbu paminėti keletą reikalavimų, pvz.:

4.4

Be to, atrodo, labai svarbu klasifikuoti upių baseinus ir pakrantes pagal tai, ar juose yra potvynio pavojus, ar ne. EESRK sutinka, kad rizikos valdymo tikslas yra sumažinti potvynių tikimybę ir poveikį, todėl šiuo tikslu reikia klasifikuoti veiksmus ir priemones, kurios gali būti priimtos, bei teisingo pasirinkimo kiekvienu atskiru atveju kriterijus.

4.5

EESRK siūlo Komisijai konkrečiai pagrįsti upių baseinų valdymo planus, numatytus 9 straipsnyje ir A priede, šiais principais ir priemonėmis:

4.6

Siekiant padidinti pilietinės visuomenės dalyvavimą potvynių keliamų pavojų ir poveikio prevencijos veikloje, svarbu, kad visose valstybėse narėse būtų sukurta informavimo ir dalyvavimo sistema, kaip numatyta VPD 14 straipsnyje. Šiuo tikslu į dalyvavimo priemones turėtų būti įtraukti ir rizikos valdymo planai, ir preliminarūs vertinimai.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/40

1.1

EESRK palankiai vertina priimtą Tarybos sprendimą dėl Bendrijos civilinės saugos mechanizmo, kuriame iš esmės atsižvelgiama į EESRK pastabas, kurias jis pateikė savo 2005 m. lapkričio mėn. nuomonėje dėl komunikato dėl šio mechanizmo tobulinimo (1).

1.2

EESRK norėtų pabrėžti, kad teisės aktų redakcijos keitimo procedūra, kaip būdas supaprastinti Bendrijos teisės aktus, padeda valstybių narių civilinės saugos institucijoms lengviau suprasti ir taikyti teisės aktus ir suteikia joms galimybę veiksmingiau reaguoti į stichines ir žmogaus sukeltas nelaimes.

1.3

Pagalbos teikimas gali būti supaprastintas ne tik pačioje ES, bet ir už jos ribų, sustiprinus mechanizmo veikimą didesniais įgaliojimais, ir, svarbiausia, teikiant daugiau ir kokybiškesnių išteklių. Ypatingai svarbi nuoroda, kad mechanizmas turi būti derinamas su JT Humanitarinės pagalbos reikalų koordinavimo biuro veikla. Tačiau EESRK laikosi nuomonės, kad mechanizmą derinti reikėtų ir su Raudonuoju Kryžiumi, ir su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios veikia nelaimių ištiktose zonose, be to turėtų būti koordinuojama ir savanorių, kurie atlieka svarbų vaidmenį šalinant nelaimių pasekmes, veikla.

1.4

Kad mechanizmas veiktų tinkamai, būtina turėti pakankamai biudžetinių išteklių, taip pat svarbu pripažinti, kad reikia tobulinti informacijos teikimo sistemą, apsirūpinti transporto priemonėmis, kelti specialistų profesinę kvalifikaciją ir pan. EESRK dar kartą pabrėžia, kad šis reikalavimas yra nepaprastai svarbus, ir laikosi nuomonės, jog Komisijai turėtų būti sudaryta galimybė gauti šias lėšas ir kad ji turėtų pareikalauti, kad valstybės narės įvykdytų civilinei saugai užtikrinti būtinus įsipareigojimus.

2.1

Bendrijos civilinės saugos mechanizmas buvo sukurtas 1981 m. (2) Nuo to laiko šis mechanizmas kartu su Bendrijos veiklos programa civilinės saugos srityje (3) leidžia lengviau mobilizuoti ir koordinuoti civilinę saugą Europos Sąjungoje ir už jos ribų. Per daugelį metų sukaupta patirtis leido suvokti, kad mechanizmą reikia tobulinti, visų pirma todėl, kad Europos Parlamentas ir Taryba pritarė, kad reikia reaguoti į Europos Sąjungoje ir už jos ribų įvykusias dideles nelaimes.

2.2

Norėdama, kad mechanizmas būtų veiksmingesnis, Komisija priėmė komunikatą (4), kuriame siūloma nemažai patobulinimų ir daugiausia dėmesio skiriama:

2.3

EESRK dėl šio komunikato jau yra priėmęs nuomonę (5). Jis pritaria pasiūlytiems patobulinimams, bet mano, kad kai kurios priemonės galėjo būti atnaujintos atsižvelgiant į patirtį, visų pirma įgyta reaguojant į neseniai Azijoje įvykusias nelaimes. Savo nuomonėje EESRK Komisijai pateikė tokius pasiūlymus, kaip tobulinti mechanizmo veikimą:

3.1

Tarybos sprendimas, kuriame performuluojamas ankstesnis 2001 m. spalio 23 d. sprendimas ir anksčiau minėtas Komunikatas, atitinka Komisijos teisės aktų supaprastinimo programą. Naujos redakcijos rengimo metodas palengvins įgyvendinimo procesą tiek pačiam mechanizmui, tiek ir atsakingoms už civilinę saugą nacionalinės valdžios institucijoms. Turinys taip pat buvo akivaizdžiai patobulintas tiek Bendrijos civilinės saugos sistemos veikimo, tiek jo veikimui reikalingų lėšų skyrimo požiūriu.

3.2

EESRK pritaria šiai iniciatyvai, kuria siekiama išaiškinti Bendrijos organo, atsakingo už reagavimo į nelaimes Europos Sąjungoje ir už jos ribų koordinavimą, vaidmenį, turint omenyje tai, kad jo kompetencija buvo išplėsta, priskyrus jai žmogaus sukeltas nelaimes, teroristinius išpuolius ir atsitiktinę jūros taršą.

3.3

Dar svarbiau yra įtraukti į mechanizmą tam tikrus patobulinimus, kuriuos EESRK yra pasiūlęs savo 2005 m. nuomonėje. Pavyzdžiui, vertėtų pabrėžti 2 straipsnyje esančią nuostatą dėl galimybės pasinaudoti kariniais ištekliais ir pajėgumais, kurie dažnai yra būtini norint suteikti greitą ir veiksmingą pagalbą. Paminėtinas ir kitas EESRK jau išsakytas pasiūlymas: Bendrijos lygiu reikia patvirtinti transporto, logistikos ir kitas paramos priemones.

3.4

EESRK dar kartą kartoja remiąs pagalbos teikimo modulius, kuriuos pateiks valstybės narės ir koordinuos mechanizmas, ir kurie palaikys nuolatinį ryšį su CECIS, kad išankstinio įspėjimo sistemos priemonėmis būtų galima paskirstyti reikalingus išteklius, tarp jų ir papildomas transporto priemones.

3.5

Padarytas vienas, su pagalbos teikimu Europos Sąjungoje ir už jos ribų susijęs pakeitimas, nenurodytas komunikate. Pakeitime numatyta, kad ryšius su nelaimės paveikta šalimi palaikys ES Tarybai pirmininkaujanti valstybė. Nepaisant to, informaciją turės CECIS, o Komisija paskirs veikiančią koordinavimo komandą, kuri, savo ruožtu, derins veiksmus su JT. EESRK mano, kad Bendrijos civilinės saugos mechanizme Europos Sąjungos veiksmams turėtų atstovauti aukščiausi ES atstovai, todėl siūlo, kad pagalbos teikimo veiklai vadovautų aukščiausias už ES užsienio politiką atsakingas pareigūnas; tačiau, Komitetas nemano, kad pasiūlytoji sistema gali būti visiškai įgyvendinta.

3.6

Būtina atkreipti dėmesį į naują 10 straipsnį, nustatantį, kaip Bendrijos mechanizmas padės nacionaliniams civilinės saugos organams, kuriems gali būti teikiama pagalba transportu, ir padės mobilizuoti modulius ir komandas, galinčius suteikti pagalbą vietoje.

3.7

Galiausiai, 13 straipsnis nustato Komisijos įgaliojimus, reikalingus visoms sprendime numatytoms priemonėms įgyvendinti, visų pirma numatant intervencijai reikalingus išteklius, CECIS, specialistų komandas ir jų profesinės kvalifikacijos kėlimą bei kitas paramos formas. EESRK pritaria tam, kad paminėta būtinybė numatyti reikalingus išteklius, tačiau mano kad šie ištekliai turėtų būti įvertinti taip, kad būtų galima veikti visose priskirtose kompetencijos srityse.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/42

—

apimtų daugelį aspektų:

—

apibrėžtų tikslus:

—

pateiktų rekomendacijas dėl:

—

nustatytų geriausius socialinės integracijos skatinimo ir sergančiųjų psichikos ligomis teisių apsaugos praktikos pavyzdžius, ir tai atlikti turėtų būti pavesta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūrai.

—

poreikio protrūkiu, tampančiu masiniu reiškiniu, kai psichiatriją keičia psichikos sveikata,

—

pacientų ir/ar jų atstovų pradėta ryžtinga kova, darančia įtaką visoms politikos sritims,

—

pusiausvyros tarp ligoninių ir ambulatorinio gydymo įstaigų trūkumu, visos sveikatos priežiūros paslaugų sferos lankstumo problemų, pradedant skubiąja pagalba ir baigiant socialine medicina.

2.1

Psichikos sveikatos sutrikimai yra viena iš dešimties pagrindinių neįgalumo priežasčių pasaulio mastu, todėl jų žlugdančias socialines ir ekonomines pasekmes patiria atskiri asmenys, šeimos ir vyriausybės.

2.2

Dažnai psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys susiduria su diskriminacija arba atskirtimi ir rimtais jų pagrindinių teisių pažeidimais.

2.3

Pastebima psichikos sveikatos problemos ir skurdo sąsaja: skurdas padidina psichikos sveikatos sutrikimų pavojų ir apriboja galimybes pasinaudoti pagrindinėmis psichikos sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi, šalys, spręsdamos visuomenės sveikatos problemas, psichikos sveikatai turi skirti ypatingą dėmesį.

2.4

Tačiau psichikos sveikata dažnai nėra sveikatos apsaugos prioritetas. Viena iš priežasčių yra ta, kad ne visose šalyse pakanka išteklių sukurti plataus spektro ir veiksmingas psichikos sveikatos priežiūros tarnybas.

2.5

Bendrijos psichikos sveikatos apsaugos priemonė atitinka Europos Sąjungos 2003–2008 m. vykdomą visuomenės sveikatos programą, kuri remiasi 152 Sutarties straipsniu, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, juo remiantis vykdant veiksmus, reikia turėti omenyje valstybių narių atsakomybę organizuojant sveikatos priežiūros tarnybas ir teikiant medicinines paslaugas.

2.6

Vykdant Europos veiksmų planą, Komisijos priimta žaliąja knyga siekiama pradėti išsamias diskusijas dėl psichikos ligų valdymo pagerinimo ir psichikos gerovės skatinimo Europos Sąjungos mastu, kadangi:

2.7

Po 2005 m. sausio mėnesį įvykusios Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos ministrų konferencijos dėl psichikos sveikatos, Europos Komisija, kartu su PSO rengusi šią konferenciją, vadovaudamasi Sutarties 152 straipsniu, 2005 m. spalio mėnesį parengė visuomenės sveikatai skirtą žaliąją knygą „Gyventojų psichikos sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimas“ ir Europos mastu inicijavo konsultacijas dėl psichikos sveikatos.

2.8

Užsibrėžtas aiškus tikslas — gerinti Europos gyventojų psichikos sveikatą įgyvendinant strategiją, peržengiančią sveikatos apsaugos srities ribas ir siekiančią „sugrąžinti“ ilgalaikę gerovę, stiprinti solidarumą, gerinti socialinį teisingumą ir gyvenimo kokybę.

2.9

Dėl šios žaliosios knygos 2006 m. turi būti diskutuojama ir konsultuojamasi su valdžios institucijomis, specialistais, pacientų organizacijomis, kad 2006 m. pabaigoje būtų suformuluoti su Bendrijos kompetencijos sritimis susiję pasiūlymai, kurie taps Sąjungos strategijos psichikos sveikatos srityje pagrindu.

3.1.1

Yra apskaičiuota, kad 27 proc. suaugusių europiečių per vienerius metus patyrė kokį nors psichikos sveikatos sutrikimą, iš jų 6,3 proc. — somatinius sutrikimus, 6,1 proc. — depresiją ir 6,1 proc. — baimes.

3.1.2

Savižudybių skaičius Sąjungos šalyse viršija keliuose žūstančių arba nuo ŽIV/AIDS mirštančiųjų skaičių.

3.1.3

Padariniai bendruomenei įvairūs, ir ataskaitoje pateikiamas jų finansinis įvertinimas, kuriame atsižvelgiama į našumo sumažėjimą, socialinės apsaugos, švietimo, baudžiamosios ir teismų sistemų išlaidas.

3.1.4

Nustatyti dideli skirtumai ne tik tarp valstybių narių, bet ir jų viduje.

3.2.1

Šiuo metu Europos Sąjungos visuomenės sveikatos programa siekia keleto tikslų:

3.2.2

Bendrijos psichikos sveikatos strategijoje galėtų būti keliami šie tikslai:

3.2.3

Kalbant apie numatomas Bendrijos iniciatyvas, Taryba galėtų pateikti rekomendacijas dėl depresijos ir suicidinio elgesio mažinimo, parengtas remiantis bandomuoju projektu, kurio esmė — sveikatos apsaugos sektoriaus, pacientų ir jų artimųjų bei bendruomenės pagalbininkų regioninių informacijos tinklų kūrimas. Šio projekto dėka jaunimo bandymų nusižudyti skaičius sumažėjo 25 proc.

3.2.4

Vykdydama veiklą, kurios tikslas pagerinti psichikos ligomis sergančių žmonių socialinę integraciją, Europos Komisija siūlo valstybėms narėms paspartinti gydymo ne psichiatrijos ligoninėse plėtros procesą. Pastaraisiais metais Komisija finansavo tyrimą, kuris parodė, kad gydymą specializuotose psichiatrinėse įstaigose pakeitus gydymu bendruomenės pagrindu veikiančiose įstaigose būtų pagerinta ligonių gyvenimo kokybė. 2005 m. buvo paskelbtas konkursas atlikti tyrimą, kuriame būtų išnagrinėti ir pristatyti geriausi turimų išteklių panaudojimo būdai ir pateikta psichikos ligų gydymo ne specializuotose įstaigose išraiška skaičiais.

3.2.5

Šioje srityje Bendrija galėtų numatyti ir kitų iniciatyvų:

3.2.6

Norėdama pagilinti psichikos sveikatos žinias, Europos Sąjunga remia tyrimo programas ir skatina sprendimus priimančių sluoksnių ir mokslininkų sąsajas.

4.1.1

Pastaraisiais metais išryškėjo kelios tendencijos: poreikio protrūkis, tampantis masiniu reiškiniu, paradigmos pasikeitimas: psichiatriją keičia psichikos sveikata, ligonių ir jų šeimų atstovų pradėta ryžtinga kova. Kiekvienas iš šių aspektų paskatino, vienose šalyse sparčiau, kitose lėčiau, padaryti įstatymų arba teisės aktų pakeitimų, kurie patvirtino, kad politinės arba valdžios institucijos į juos daugiau arba mažiau atsižvelgė.

4.1.2

Masinis poreikis, kurio nebepajėgia patenkinti dabartinė sistema, yra susijęs su sudėtinga sąveika tarp visuomenės požiūrio į psichikos ligas ir psichiatriją, kuri tapo labiau priimama ir mažiau smerkiama, pasikeitimo ir pasiūlos. Tuo pačiu metu visose išsivysčiusiose šalyse pasireiškusi tendencija atspindi ir epidemiologijoje: 15–20 proc. metinio bendro gyventojų susirgimų skaičiaus sudaro psichikos sutrikimai, kuriuos galima diagnozuoti, 12–15 proc. jų turi pasekmių neįgalumo prasme, t. y. tiek pat, kiek ir širdies ir kraujagyslių ligos ir du kartus daugiau nei vėžiniai susirgimai, ir jie yra 30 proc. potencialaus gyvenimo metų, prarastų dėl išvengiamų mirčių arba nedarbingumo, priežastis (šaltinis: PSO, 2004). Šis reiškinys taip pat atsispindi visuomenės sveikatos planavime, kai kasmet psichiatrijai patikima vis daugiau ir daugiau užduočių.

4.1.3

Masinio poreikio ir požiūrio pasikeitimas išryškino tai, kad vyrauja ambulatorinio pobūdžio gydymo poreikis, o tai prieštarauja tradicinei takoskyrai tarp ligos ir sveikatos, kai gana akivaizdžiai patiriamas įvairių klinikinių būklių, iki fizinės kančios imtinai, kontinuumas. Todėl yra neįmanoma pasireiškiančių sutrikimų atsieti nuo socialinės terpės, kurioje jie susiformavo, ir vertinant poreikius neatsižvelgti į socialinius sutrikimų padarinius. Viena iš svarbių psichiatrijos užduočių yra patikslinti diagnozę nustatant, kurie atvejai yra susiję su psichiatrija ir kurie — ne, o kuriais atvejais būtina psichiatrijos specialistų pagalba, bet neturėtų būti apsiribojama tik ja, kad bendra našta būtų pasidalinta su kitais partneriais arba jiems padėti tapti pagrindiniais pagalbos ar terapijos teikėjais. Šie dialektiniai, kartais net konfliktus sukeliantys prieštaravimai tarp klinikinio, etinio ir organizacinio aspektų, patvirtina minėtą paradigmos pasikeitimą: posūkį nuo psichiatrijos prie psichikos sveikatos ir kartais, taip pat ir oficialiuose dokumentuose, prieštaringą terminologiją. Tarptautinėje literatūroje paprastai yra aiškiai skiriamos psichiatrijos ir psichikos sveikatos sąvokos ir tai nekelia problemų.

4.1.4

Paskutinis, bet ne mažiausiai svarbus aspektas yra tas, kad naudotojai ir jų šeimų atstovai įgijo daugiau galių. Jis perteikia tiek Prancūzijoje, tiek pasaulyje pastebimą bendrą tendenciją, kuri nėra susijusi vien tik su psichiatrija, bet ypač išryškėjo kai kurių patologijų (AIDS), kurios iš esmės pakeitė santykius tarp gydytojo ir paciento, atveju. Geriausias šio reiškinio pavyzdys yra ligonių teises nustatantys teisės aktai, nuoroda į naudotojus ir jų šeimas administraciniuose dokumentuose, susijusiuose su psichiatrijos paslaugų teikimu, ir poreikių paisymas bei jų realus tenkinimas.

4.1.5

Visuomenės atstovai ir potencialių naudotojų atstovai taip pat ėmėsi aktyvesnio vaidmens. Vis labiau stiprėja politikos, miesto politikos ir psichikos sveikatos tarpusavio sąveika. Renkami valdžios atstovai vis dažniau įsitraukia į psichiatrijos raidos pokyčius, kuriuose jie vis aktyviau ir aktyviau dalyvauja.

4.1.6

Šie pokyčiai akivaizdžiai atskleidė pusiausvyros tarp ligoninių ir ambulatorinio gydymo įstaigų trūkumą ir visos sveikatos priežiūros paslaugų sferos, pradedant skubiąja pagalba ir baigiant socialine medicina, lankstumo problemas. Taip pat parodė dažną bandymų psichikos ligomis sergančius žmones gydyti ne specializuotose įstaigose žlugimą ir nepavykusį psichiatrijos perkėlimą į plataus profilio ligonines. Kadangi ribos tarp medicinos ir socialinės sferų, tarp profesijų ir išsilavinimų nėra tokios griežtos, pradinis ir tęstinis profesionalų mokymas, kad jie galėtų atlikti naujas pareigas, gali tapti perspektyvia išeitimi. Be šių perversmų iškilo ir kitų problemų, pavyzdžiui, psichikos ligomis sergančių kalinių, senyvo amžiaus žmonių su neurodegeneracinėmis patologijomis, sukeliančiomis psichikos negalią, ypač pažeidžiamų visuomenės grupių.

4.1.7

Antrojo pasaulinio karo pabaiga, koncentracijos stovyklų patirties ir žmogaus teisių įsisąmoninimas, kritiškas požiūris į to meto gydymo psichiatrijos ligoninėse praktiką, psichotropinių vaistų atsiradimas, kilusi vartotojų judėjimų banga ir biudžeto apribojimai lėmė, kad daugumos išsivysčiusių šalių psichiatrijoje buvo imtasi pertvarkos, kuri tarptautinėje literatūroje, laikantis anglosaksiškos tradicijos, vadinama deinstitucionalizavimo procesu, t.y. tokiu gydymo ir kitų paslaugų organizavimu, kai stengiamasi pacientą kuo mažiau gydyti ligoninėje ir pirmenybė atiduodama gydymui, suteikiančiam ligoniui galimybę likti jam įprastoje aplinkoje.

4.1.8

Kai vykdant deinstitucionalizavimą imtas propaguoti gydymas ne ligoninėje, susidurta su daugeliu kliūčių: problemą imama spręsti pasitelkus teisėsaugą — visuomenėje ir psichiatrijoje atsirado tendencija daugelį psichikos ligomis sergančių žmonių perkelti į kalėjimą arba juos ten laikyti; valkatauja asocialūs arba pažeidžiami pacientai, kurių medicininė priežiūra laikoma baigta arba yra nutrūkusi, o jie, neturėdami būsto ir negaudami socialinių išmokų, tampa benamiais; susiformavo taip vadinamas „užburto rato sindromas“, kai dalis pacientų nuolat atsigula į ligoninę, iš jos išeina ir vėl į ją sugrįžta, taip sukdamiesi užburtame rate. Laikui bėgant buvo mažinamas finansavimas. Palaipsniui visų šių reiškinių ir masinės paklausos samplaika tapo nepakeliama našta skubią pagalbą teikiančioms tarnyboms ir ligoninėms, todėl galiausiai ligoninėse buvo padidintas stacionaro lovų skaičius. Be šių lovų tikriausiai buvo galima apsieiti, bet prie jų padaugėjimo tam tikrais atvejais prisidėjo ir po rimtų incidentų, susijusių su agresyviais arba nukentėjusiais psichikos ligoniais, kilęs spaudimas. Tokiais atvejais politikų sprendimus nulėmė viešoji nuomonė, priversdama juos pasirinkti saugumą arba, priešingai, propaguoti psichikos sveikatą.

4.3.1

EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai sukurti kompleksinę Europos psichikos sveikatos strategiją. Komiteto nuomone, diskusija dėl su šia strategija susijusių mokslinių tyrimų, strategijos pasirinkimo ir parengimo turi remtis žinių visuomenės principu. Tai kartu reiškia, kad Europos visuomenė privalo:

4.3.2

Taigi, poreikių yra tiek daug, kad reikia sudaryti sudėtingą, daug darbo pareikalausiančią programą ir nustatyti bendrą keletu visuotinių principų pagrįstą strategiją. Dera pabrėžti, kad išskirtinio dėmesio sulaukia ir mažesnės sveikatos problemos. Beje, psichikos sveikatos padėtis įvairiose Europos šalyse yra labai skirtinga, ir ateityje, kai prie ES prisijungs šioje srityje atsiliekančios šalys, šis atotrūkis gali dar labiau padidėti.

Jau dabar būtų galima pateikti keletą būtinų sąlygų.

4.3.3

Prieš suformuluojant bendrą strategiją reikia, kad būtų vienodai suprantami terminai ir sąvokos, pavyzdžiui, „bloga psichikos sveikata“ ir „psichikos negalią turintis žmogus“.

4.3.4

Jei psichikos sveikata, atsižvelgiant į poreikius, būtų pripažinta prioritetu, tai taptų svarbiu žingsniu į priekį siekiant, kad būtų imtasi reikiamų veiksmų.

4.3.5

Antra vertus, aiškinant vyraujančią padėtį reikia išdėstyti tiek poreikius, tiek būdus jiems tenkinti.

4.3.6

Galima tik pritarti žaliojoje knygoje siūlomiems veiksmams. Psichikos sveikatos gerinimo veiksmais ypatingas dėmesys skiriamas vaikams, paaugliams, darbingo ir senyvo amžiaus žmonėms.

4.4.1

Psichikos sveikata yra susijusi su žmogaus kančiomis jam artimų žmonių aplinkoje, gyvenamojoje aplinkoje ir konkrečioje visuomenėje. Problema sprendžiama imantis įvairių veiksmų:

4.4.2

Reikia atkreipti dėmesį į visas tris sudėtines prevencijos dalis (pirminę, antrinę ir tretinę), tinkamai atsižvelgiant į konkrečią sritį. Derėtų plačiau taikyti tas psichikos sveikatos skatinimo ir visuomenės informavimo priemones, kurios ragintų pradėti sveiką gyvenseną ir jos laikytis, kurti žmogaus tobulėjimui palankią aplinką. Ši nuostata taikytina ir prevencijai, kuria siekiama sušvelninti psichikos sutrikimų padarinius atkreipiant dėmesį į rizikos faktorius ir patogenines situacijas. Galima pateikti keletą prevencijos pavyzdžių:

4.4.3

Vaikų ir paauglių poreikių tenkinimas, savaime aišku, yra prioritetas. Kreipiasi arba prašymų turi ne vien tik šeimos. Kreipiasi švietimo, teismų, socialinės institucijos, policija arba bendruomenės, kadangi susiduria su vis sudėtingesniais atvejais, kurie ištinka vis jaunesnius vaikus, problemines šeimas. Šeimos ir vaikai skaudžiau nei kiti patiria permainų visuomenėje pasekmes.

4.4.4

Sklandžiai veikianti ir vykdanti nuoseklius veiksmus organizacija turėtų pasiūlyti krepšelį nuoseklių paslaugų, kurias teiktų trys pagrindiniai moduliai arba programos:

4.4.5

Kiekvienas modulis be numatytų ambulatorinio pobūdžio paslaugų konsultavimo vietoje turėtų siūlyti teikti intensyvesnį gydymą stacionare, pritaikytą tam tikrai amžiaus grupei, gydymą ligos paūmėjimo atveju ir ilgalaikį gydymą. Ryšio psichiatrijos dėka grupių veikla būtų lanksti ir jos greitai reaguotų ir pasitarnautų atliekant ankstyvą diagnostiką, krizių prevenciją ir teikiant ambulatorinę paramą šeimoms bei partneriams.

4.4.6

Be šių pagrindinių grupių taip pat veiktų specialios programos, dirbančios su rizikos grupėms priklausančiais žmonėmis arba sprendžiančios pavojų keliančias situacijas. Jų dėka įmanoma taptų tiek pirminė, tiek antrinė prevencija: anksti diagnozuojant įvairiapusius raidos sutrikimus, diagnozuojant tam tikras mažamečių vaikų patologijas, nustatant blogą tėvų priežiūrą ankstyvame amžiuje, jaunas vienišas motinas, problemiškas šeimas, paauglių priklausomybės ligas ir kt. Dar didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas darbui su socialinėmis, švietimo ir teismų (prevencijos tarnybomis ir kalėjimais) struktūromis, kurios susiduria su asmenimis, turinčiais rimtų socialinių problemų ir jau patiriančiais su jomis susijusius psichikos sutrikimus arba rizikuojančiais, kad jie išsivystys vėliau, kaip jų labai sudėtingos situacijos ir susikaupusių problemų rezultatas.

4.5.1

Atsižvelgiant į darbo arba nedarbo sąlygų svarbą psichikos sveikatai, turi būti siekiama jas pagerinti. Darbo ir psichikos sveikatos problema yra susijusi su tokiais klausimais, kaip darbo vertė ir išlaidos personalui, nedarbo padariniai, nedarbingumas.

4.5.2

Psichikos sveikatai taip pat labai svarbūs klausimai, į kuriuos reikia atsakyti kalbant apie šios problemos socialinės atskirties aspektą.

4.5.3

Gyventojų senėjimo tendencija taip pat verčia ieškoti tinkamų sprendimų. 20 proc. senyvo amžiaus žmonių patiria tai, ką PSO vadina „sėkmingu senėjimu“, o tai reiškia, kad 80 proc. jų kenčia (serga, jiems reikalinga globa). Senėjant psichikos ligos ne išnyksta, o atvirkščiai. Jei senatvinės silpnaprotystės ligomis retai serga 60 metų žmonės — 1 proc., jos tampa būdingos sulaukus 85 metų — 30 proc. 70 proc. atvejų tokie ligoniai turi elgsenos sutrikimų.

4.6.1

Psichikos sveikatos problema yra susijusi su pagalba prieglobsčio prašytojams tuo metu, kai vyksta prieglobsčio teikimo procedūra. Tai pagalba gyvenamosios vietos ir gyvenimo sąlygų, pagaliau asmeninio gyvenimo, kuris įkūnija jo asmeninę istoriją ir fizinį laikinumą, klausimais. Tai, kad šie žmonės patyrė labai rimtas traumas, kurios dažnai liudija apie ypatingą žiaurumą, buvo padarytos sąmoningai ir yra kolektyvinio pobūdžio, patvirtina esant organizuoto smurto situaciją. Šios visuomenės grupės jaučiamus traumų sukeltus sutrikimus dažnai apsunkina gedulas dėl daugelio netekčių ir labai skausminga tremties patirtis.

4.7.1

Tos pačios psichikos sveikatos problemos kyla ir daugeliui įkalintų asmenų. Jie gali pasinaudoti tik labai menkomis gydymo struktūromis.

4.7.2

Turi būti remiamos depresijos, savižudybių ir priklausomybės ligų prevencijos programos.

4.7.3

Kalbant apie deinstitucionalizavimo proceso metu pasiūlytą naują modelį, reikia pasakyti, kad dešimto dešimtmečio pabaigoje prasidėjo naujas etapas, kuriam būdinga neigiamo požiūrio į gydymą ligoninėse ir deinstitucionalizavimo iliuzijos pabaiga bei poreikis sukurti mišrią struktūrą, kuri rimtas priemones ES mastu susietų su stacionaraus gydymo ligoninėse galimybėmis. Jei ligoninėse gydoma per daug pacientų, neberandama lėšų, kad bendruomenėje būtų vystomos tokios apimties ir tokio lygio paslaugos, kokių reikia pacientams ir jų šeimoms. Antra vertus, pirmenybę ambulatorinio gydymo struktūroms galima suteikti tik tuo atveju, jei yra galinti joms bet kada pagelbėti ligoninių struktūra, kuria nedelsdami ribota laiką gali pasinaudoti ūmius sutrikimus patiriantys pacientai, kurių negalima gydyti kitu būdu. Pagaliau, ligoninėse mažiau pacientų reikės gydyti tik tuo atveju, jei ambulatorinio gydymo struktūros bus pajėgios suteikti paslaugas, kurių dėka gydymas ligoninėje nebus būtinas; t. y. padėti ilgą laiką stacionare gydytiems pacientams, kurie po atitinkamo pasirengimo yra pajėgūs išeiti iš ligoninės; padėti stacionare negydomiems ligoniams, kad jie norėtų likti bendruomenėje, sudarančioje jiems priimtinas ir jų norų paisančias sąlygas; padėti pacientams, kuriems pakaitomis reikalingas ir ambulatorinis, ir stacionarus gydymas.

4.7.4

Priimant sprendimą psichikos liga sergantį žmogų gydyti ligoninėje ar ambulatoriniu būdu didelę reikšmę turi, ar ligonis yra vienišas, kokie jį gydančio specialisto kultūriniai įpročiai ir profesinio pasirengimo modelis bei tokie bendri socialiniai ir kultūriniai veiksniai, kaip visuomenės pakantumas, skurdo veiksniai konkrečioje teritorijoje, kurie skatina pasirinkti tokias paslaugas ir padidina galimybes pasinaudoti alternatyvomis. Taigi, negalima, neatsižvelgiant į situaciją vietoje, kategoriškai rekomenduoti, kokio stacionaro lovų skaičiaus reikia ligos paūmėjimą patiriantiems pacientams.

4.7.5

Beje, svarbiausias gydymo veiksnys yra jo pobūdis, t. y. kokias paslaugas yra galimybė suteikti, kokius poreikius patenkinti ir kokiu lygiu, o ne vien tik vieta, kur tas gydymas suteikiamas.

4.7.6

Visuotinai pripažįstami gydymo ligoninėje privalumai yra įgudęs personalas, patikima ir pritaikyta aplinka bei galimybė suteikti gydymą pakankamai saugiomis sąlygomis. Šie privalumai pasidaro nereikšmingi arba išnyksta, jei dėl lovų trūkumo ligoninėje vyrauja prieš gydymą nusiteikę ligoniai, turintys labai rimtų sutrikimų ir galintys sukelti pernelyg didelius, nepakeliamus arba pavojingus darbo aplinkos trikdžius.

4.7.7

Gausūs Prancūzijoje ir pasaulyje atlikti tyrimai liudija, kad 40 proc. ūmių sutrikimų ištiktų ligonių, kurie nukreipiami arba patys kreipiasi į ligonines, gali būti pasirūpinta alternatyvaus gydymo sąlygomis, jei tik tie ligoniai yra linkę gydytis, juos galima įtikinti gydytis arba su jais tartis dėl gydymo pasitelkus artimuosius ar socialinės pagalbos tarnybas (skubios pagalbos ir pagalbos kritiniu atveju). Kadangi didėja alternatyvių struktūrų paveikumas, ligoninėms perduodami ir tokiu būdu jose vyrauja patys „neišvengiamiausi“ atvejai: kai paciento būklę reikia skubiai įvertinti dviem požiūriais - psichiatriniu ir somatiniu, kai susiduriama su ūmiomis mišriomis patologijomis, pasižyminčiomis ypatingu sunkumu, grėsmingais žinomų psichinių patologijų pasikartojimais, nesutramdomu savižudišku elgesiu ir smurtavimu ir t. t. Tokiais atvejais dažnai tenka pasitelkti priverstinį gydymą ligoninėje. Vėliau mes sugrįšime prie šio reiškinio pasekmių gydymo paslaugų organizavimui ir teikimui.

4.7.8

Atsižvelgiant į ką tik išdėstytus aspektus, tie patys tyrimai rekomenduoja paisyti minimalios 0,5 lovos, skirtos ūmioje ligos stadijoje esantiems pacientams, normos 1 000 suaugusių gyventojų. Ši skaičių reikia gerai pasverti, jei ketinama, kaip mes rekomenduojame, pasiekti 80–85 proc. gydymo įstaigų užimtumą. Savaime aišku, norint taikyti tokius apribojimus, būtinos gerą materialinę bazę turinčios ir veiksmingos prieš ir po alternatyvos bei į šį skaičių neįtrauktos lovos ūmiems ligoniams, kuriuos gydo teismo psichiatrijos ar griežto stebėjimo įstaigos, lovos paaugliams ir senyvo amžiaus žmonėms. Jei prie tos ribos bus pernelyg priartėta, nesudarius deramų pakaitinio ambulatorinio gydymo galimybių, iškils būtinybė kurti papildomas ypatingai brangias lovas psichiatrijos ar medicinos įstaigose grėsmė.

4.8.1

Nors skirtingose šalyse rekomenduojamas lovų skaičiaus minimumas skiriasi, gerokai kategoriškiau gali būti nurodytos minimalios normos siekiant patenkinti pacientų poreikius. Visos patalpos turėtų būti tinkamos ligoniams slaugyti ir net jei jos būtų senuose pastatuose, turi būti vadovaujamasi šiuolaikiniais pacientų orumo ir pagarbos jiems principais. Norint sveikatos pagerėjimo, visų pirma reikia tinkamos aplinkos. Pavojus, kuriuos gali sukelti aplinka, reikia įvertinti ir išanalizuoti atsižvelgiant į individualius pacientų poreikius.

4.8.2

Pacientai turėtų turėti galimybę pasinaudoti daugeliu terapijos rūšių, kurios būtų naudingos jų globai ir gydymui. Visas psichikos sveikatos srities personalas prisideda formuojant tą aplinką tinkamo profesinio pasirengimo, kvalifikuoto ir žmogiško požiūrio dėka.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/48

1.1

Lankstumas ir užimtumo saugumas (angl. flexicurity) pagal Danijos modelį galėtų būti pavyzdžiu, kaip suderintomis socialinėmis priemonėmis galima pasiekti ekonomikos augimo, aukšto užimtumo lygio ir patikimų viešųjų finansų. Šis reiškinys atitinka Lisabonos proceso tikslus užtikrinti tuo pačiu metu tvarų augimą, aukštą užimtumo lygį ir socialinę gerovę.

1.2

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema, kuriai būdinga mobili darbo rinka, sukurta socialinės apsaugos ir aktyvios darbo rinkos bei mokymo politikos, atrodo, padeda didinti šalies konkurencingumą. Lankstumas ir užimtumo saugumas kartu su kitomis Danijos visuomenės ypatybėmis lėmė, jog buvo sukurta tvirta ir lanksti Danijos darbo rinka, leisianti Danijai įveikti būsimus iššūkius. Aukštas užimtumo lygis, didelė nedarbo draudimo išmoka ir optimistinis požiūris reiškia, kad visi darbdaviai ir darbuotojai priima šią sistemą ir su ja susijusį tam tikrą neapibrėžtumą bei jos trūkumus todėl, kad abi grupės gali naudotis joje numatytomis kompensacijomis.

1.3

Norint suprasti Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo modelį, reikia žinoti, kad lankstumas ir saugumas nebūtinai vienas kitam prieštarauja. Darbdaviai gali būti suinteresuoti stabiliais ir tvirtais darbo santykiais ir motyvaciją turinčiais darbuotojais, o darbuotojai — lanksčiomis darbo valandomis, lanksčiu darbo organizavimu ir užmokesčio sistemomis.

1.4

Vykstant globalizacijos ir įmonių perkėlimo procesui darbo vietų saugumą pakeitus užimtumo saugumu, lankstumas ir užimtumo saugumas sukuria gyventojams aukštą ekonominio ir socialinio saugumo lygį, o nepasirengusiems itin rizikingoms permainoms suteikia naujų galimybių. Žinoma, vis dar išlieka rizika netekti darbo, tačiau socialinės apsaugos tinklas gali trumpam laikui užtikrinti bazines pajamas. Ilgalaikėje perspektyvoje aktyvi darbo rinkos politika ir aukštas užimtumo lygis padidina tikimybę rasti naują darbą.

1.5

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemoje darbo vietos išsaugojimo garantija yra nedidelė, todėl darbinės veiklos laikotarpiu darbuotojas gali keletą kartų netekti darbo. Nepaisant to, dėl lankstumo ir užimtumo saugumo sistemoje numatytos apsaugos, kuri kuriama didelėmis nedarbo draudimo išmokomis iš valstybės lėšų ir mokesčių, ir dėl užimtumo saugumo danai iš esmės jaučiasi saugūs ir patenkinti. Žr. 2 priedą.

1.6

Nagrinėjant lankstumą ir užimtumo saugumą pagal Danijos modelį Europos kontekste, tampa aišku, kad dėl skirtingų kultūrinių, struktūrinių ir ekonominių santykių šio modelio negalima visiškai perkelti į kitas šalis. Tačiau tam tikrus socialinius standartus pasiekusios šalys ir regionai turi galimybę kaip politinę strategiją perimti keletą bendrų bruožų, ypač tos šalys, kuriose socialinis kapitalas (suprantamas kaip standartų ir tinklų, individų ir organizacijų pasitikėjimo visuma) vystėsi panašiai kaip Danijoje, turint omenyje ir tradicinį vyriausybės ir socialinių partnerių bendradarbiavimą ir piliečių pasirengimą priimti pokyčius. Tačiau geografiniu požiūriu lankstumas gali sukelti ir labai rimtų problemų šeimoms, partnerystei, gali turėti neigiamos įtakos vaikų mokymui ir lavinimui (ypač didelėse šalyse ir esant federalinei valstybės sąrangai).

1.7

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos esmė yra ta, kad darbuotojų lankstumas ir saugumas gali vienu metu užtikrinti ir socialinę apsaugą, ir konkurencingumą. Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema — tai santykinai aukštas nedarbo draudimo išmokų lygis (įskaitant ir kitas išmokas, skirtas nenumatytoms socialinėms išlaidoms padengti) ir kartu lankstumas, kurį suteikia liberalios atleidimo iš darbo taisyklės, pvz., trumpas įspėjimo apie atleidimą laikotarpis. Daug dėmesio skiriama ne tik socialiniam saugumui ir intensyviam judumui, bet ir aktyviai darbo rinkos politikai, kuri skatina bedarbius aktyviai ieškoti darbo ir įgyti konkrečiai veiklai reikalingą kvalifikaciją. Todėl Danijos darbo rinkos politika numato paskatas ir sankcijas, įskaitant, pvz., privalomą įsidarbinimo paramą (vadinamą „aktyvinimu“), kuri vis dėlto pirmiausia yra susijusi su kvalifikacijos kėlimo aukšto lygio sistema. Kad darbo rinka veiksmingai veiktų ir būtų mokamos didelės nedarbo draudimo išmokos, reikalinga aktyvi darbo rinkos politika.

1.8

Žinoma, Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo modelio negalima nagrinėti atsietai nuo bendro gerovės valstybės konteksto ir stiprios organizacinės sąrangos. Danijos darbo rinkos veikimo būdas priklauso ir nuo daugelio kitų socialinių veiksnių, pvz., pagrindinio socialinių partnerių vaidmens priimant politinius sprendimus ir įgyvendinant darbo rinkos ir mokymo politiką, plataus valstybės lėšomis finansuojamo socialinio aprūpinimo tinklo, gyventojų kvalifikacijos lygio ir makroekonominių politikos krypčių derinimo, kuris buvo įgyvendinamas per pastarąjį dešimtmetį.

1.9

Kuriant Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemą socialiniams partneriams teko pagrindinis vaidmuo; jie dalyvavo priimant sprendimus ir įgyvendinant profesinio mokymo politiką ir struktūrines darbo rinkos reformas. Daugelyje sričių sistemos vystymasis grindžiamas socialinių partnerių susitarimais, pvz., privačių, su darbo rinka susijusių pensijų įvedimas. Socialinių partnerių vaidmenį lėmė istorinė raida,taip pat aukštas jų organizacinis lygis. Socialinių partnerių dėka buvo rasti kūrybiški sprendimai, kuriems daugelis pritarė. Kad socialiniai partneriai ir kiti pilietinės visuomenės dalyviai galėtų tarti svarų žodį, jie taip pat turi sugebėti prisitaikyti prie pokyčių, būti pasirengę bendrai dirbti ir spręsti konkrečias problemas naujais ir visuotinai priimtinais būdais. Taigi, aktyvesnis socialinių partnerių dalyvavimas ir jų indėlis gali padidinti visuomenės gebėjimą prisitaikyti ir konkuruoti. Šiuose procesuose labai svarbus yra ir kitų pilietinės visuomenės organizacijų (pvz., socialinių, tarpusavyje susijusių tolesnio mokymo ir kitų organizacijų) dalyvavimas, pagalba ir kritika.

1.10

Aukštas nedarbo draudimo išmokų lygis reikalauja aukšto gyventojų kvalifikacijos lygio, nes kitaip susidarys didelė grupė asmenų, nerandančių darbo, už kurį atlygis būtų didesnis nei gaunama nedarbo draudimo išmoka. Vienas pagrindinių Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos sėkmės veiksnių yra aukštas kvalifikacijos lygis ir pasirengimas prisitaikyti (tai pasakytina ir apie asmenis, turinčius žemiausią formaliojo išsilavinimo lygį).

1.11

Antrojoje dešimtojo dešimtmečio pusėje Danijoje padaryta radikalių struktūrinių reformų, dėl kurių sustiprėjo darbo rinka ir buvo įgyvendinta plati ekonomikos politika, paskatinusi ekonomikos augimą ir padidinusi užimtumo lygį. Danija siekia piliečiams užtikrinti ne tik pajamas išmokėdama dideles nedarbo draudimo išmokas, bet ir užimtumo saugumą. Nors niekas nėra tikras, ar jam pavyks išsaugoti savo darbo vietą, galimybės vėl įsidarbinti dėl viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų yra geros. Be to, struktūrines reformas lengviau įgyvendinti ir joms gyventojai greičiau pritaria, kai vyrauja optimistinis požiūris ir užimtumui palankus augimas. Todėl Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema remiasi pačiomis įvairiausiomis augimą ir užimtumą skatinančiomis makroekonominėmis priemonėmis.

1.12

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema yra nuolat svarstoma ir keičiama. Ji turi privalumų ir trūkumų; nors lankstumas, saugumas ir aktyvi darbo rinkos politika, be jokios abejonės, yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, nuolat diskutuojama, kaip pasiekti deramą šių veiksnių pusiausvyrą.

1.12.1

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos veikimo pagrindas — didelės pajamos iš mokesčių ir kiti darbo rinkos veikimui svarbūs veiksniai. Darbo rinkos politikai skirtos viešosios išlaidos 2003 m. sudarė 4,4 proc. BVP, o tai, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, yra rekordas (1). Viena vertus, su didele mokesčių našta (49 proc. BVP) Danijos gyventojai sutinka, kita vertus, apie mokesčius nuolat diskutuojama, ir ateityje uždirbtųjų pajamų mokestis turėtų būti sumažintas. Didelę mokesčių naštą iš dalies galima paaiškinti aukštu užimtumo lygiu, kuris teigiamai veikia viešuosius finansus. Padidinus užimtumą, pajamas iš mokesčių galima dar labiau padidinti.

1.13

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo modelis Europos Sąjungai yra aktualus todėl, kad juo skatinama pasirengti aktyviai prisitaikyti prie naujos padėties, kurią sukuria lankstumo ir užimtumo saugumo modelis; prisitaikyti tenka pasikeitus subalansuotai socialinei ir ekonominei paradigmai, kurią kruopščiai suderino suinteresuotieji asmenys, ir vadovaujantis pagrindinėmis Europos visuomenės modelio vertybėmis.

2.1

Danija gali džiaugtis stabiliu augimu ir patikimais viešaisiais finansais. 2000–2005 m. vidutinis augimas sudarė 1,7 proc., vidutinis užimtumo lygis — 77,5 proc., vidutinis valdžios sektoriaus biudžeto perteklius buvo 1,4 proc. BVP. Bendra valstybės skola 2004 m. sudarė 42,7 proc. BVP, o valdžios sektoriaus biudžeto perteklius — 2,8 proc. BVP. Valdžios sektoriaus biudžeto perteklius buvo pasiektas dėl puikios užimtumo padėties, taigi, iš mokesčių valstybė gavo dideles pajamas.

2.2

Danijos darbo rinkai yra būdinga didelė darbuotojų kaita, kadangi kiekvienais metais daugiau nei 10 proc. darbo vietų panaikinama ir sukuriamas panašus naujų darbo vietų skaičius. Kiekvienais metais apie 30 proc. darbuotojų pakeičia darbo vietą; Danija pagal vidutinę darbo santykių trukmę yra priešpaskutinėje vietoje ES (paskutinėje vietoje — Didžioji Britanija). Šį reiškinį reikia vertinti atsižvelgiant į galiojančias taisykles ir Danijos ekonomikos struktūrą, kurią sudaro daugiausia mažosios ir vidutinės įmonės.

2.3

Danijos darbo rinkoje derinamų makroekonominių paskatų ir struktūrinių reformų politikos krypčių poveikį iliustruoja Philips kreivė; ši kreivė atspindi nedarbo ir darbo užmokesčio išlaidų didėjimo santykį. Danijos kreivė yra pateikta 1 priede. Pagal ją nuo 1993 m. pavyko labai sumažinti nedarbo lygį nesukeliant didesnės darbo užmokesčio infliacijos; šiuo laikotarpiu Philips kreivė beveik visą laiką yra horizontali. Darbo rinkos ir mokymo priemonės padeda įveikti prisitaikymo problemas ir kliūtis, kurios paprastai pasireiškia darbo užmokesčio arba kainų didėjimu.

2.4

Atliktuose šalių patrauklumo investuoti tyrimuose Danija dažnai užima pirmąsias vietas. 2005 m. kovo mėn. Economic Intelligence Units atliktame tyrime Danija netgi užėmė pirmąją vietą. 2 priede, remiantis daugeliu parametrų, iliustruojama Danijos vieta kitų ES valstybių narių atžvilgiu.

3.1

Keletą pastarųjų metų „lankstumo ir užimtumo saugumo“ terminas yra labai populiarus, tačiau ne visada aišku, ką jis reiškia, ir kiekvienoje šalyje jis aiškinamas savaip.

3.2

Danijos darbo rinkos priemonės sudaro taip vadinamą „auksinį trikampį“, nes apima lanksčias įdarbinimo taisykles (lemiančias aukštą kiekybinio lankstumo lygį), didelių išmokų sistemą (užtikrinančią socialinę apsaugą) ir gausias aktyvios darbo rinkos politikos (aktyvinimo) ir mokymo priemones (skatinančias bedarbius ieškoti darbo ir įgyti reikiamą kvalifikaciją, kad galėtų sugrįžti į atvirą darbo rinką).

3.2.1

Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema padeda kurti geresnes ir žmogaus orumo nežeminančias darbo vietas. Didelės nedarbo draudimo išmokos turi įtakos aukštai viršutinei darbo užmokesčio ribai, o tai reiškia, kad Danijoje pragyvenama iš darbo užmokesčio. Oficialiojoje darbo rinkoje „dirbantys vargšai“ (angl. working poor) yra nedažnas reiškinys net ir tarp kitos etninės kilmės Danijos gyventojų.

3.3

Toliau pateikiama „auksinio trikampio“ iliustracija. Trečiajame priede trumpai nagrinėjama Danijos išmokų ir aktyvios darbo rinkos politikos sistema.

Pagrindiniai Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos bruožai:

3.4

Danijos darbo rinkos lankstumas yra daugialypis ir jo negalima pasiekti vien tik nustačius liberalias atleidimo iš darbo taisykles. Jam reikia lankstaus darbo laiko; sudarius kolektyvines sutartis, darbo laikas vienerių metų laikotarpiu gali svyruoti, o trumpesniu laikotarpiu galima įvesti darbo pasidalijimo sistemą. Kadangi įmonės lygiu galutinis darbo užmokesčio dydis vis dažniau nustatomas kolektyvinėmis sutartimis, tai užtikrina tam tikrą darbo užmokesčio lankstumą. Lankstumo suteikia ir darbuotojų įgūdžių įvairovė: žmonės yra savarankiški, atviri pokyčiams, turi atsakomybės jausmą ir gali greitai persiorientuoti pasikeitus gamybai arba perėję į naują darbą.

3.5

Danijos darbo rinkos saugumą lemia ne vien tik santykinai aukštas nedarbo draudimo išmokų lygis, bet ir aukšti užimtumo bei darbuotojų kaitos rodikliai, kurie didina užimtumo saugumą. Šį užimtumo saugumą dar labiau užtikrina pačios įvairiausios kvalifikacijos kėlimo ir tolesnio mokymo priemonės, kurias bendrai administruoja valdžios institucijos ir socialiniai partneriai. Be to, Danijos visuomenė šeimoms suteikia tam tikro saugumo šeiminio gyvenimo ir profesinės veiklos derinimo srityje. Numatytos palankios motinystės (tėvystės) atostogų suteikimo taisyklės, geros vaikų priežiūros galimybės ir kt.

3.6

Norint suprasti Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemą, reikia įsisąmoninti, kad lankstumas ir saugumas nebūtinai vienas kitam prieštarauja. Tradiciškai darbdavių pageidavimas, kad darbo rinka būtų lankstesnė, nesuderinamas su darbuotojų pageidaujamu darbo saugumu ir didelėmis ekonominėmis kompensacijomis nedarbo ir ligos atveju.

3.7

Lankstumo ir užimtumo saugumo idėja griauna šią priešpriešą. Darbdaviai gali būti suinteresuoti stabiliais ir saugiais darbo santykiais ir motyvaciją turinčiais darbuotojais. Ir atvirkščiai, darbuotojai gali pageidauti lankstaus darbo laiko, lankstaus darbo organizavimo ir lanksčios darbo užmokesčio sistemos. Taigi, tokios naujos darbo rinkos gali turėti įtakos naujai lankstumo ir saugumo sąveikai.

3.8

Darbo rinkoje Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema, užtikrindama visuotines viešąsias paslaugas ir pajamų kompensavimą, sujungia laisvosios rinkos ekonomikos dinamiškumą ir Skandinavijos gerovės valstybei būdingą socialinį saugumą. Žiūrint iš tolesnės perspektyvos, taip įgyvendinamas vienas politinių siekių — pasitelkus viešojo sektoriaus biudžetą ir priemones, sudaryti žmonėms galimybes dirbti ir užtikrinti išteklių paskirstymą. Labai suvienodinus pajamas, savo ruožtu, skatinama visuomenės sanglauda ir užkertamas kelias didelei socialinei įtampai atsirasti, o tai darbuotojams suteikia galimybę saugiai persiorientuoti ir būti lanksčiais.

4.1

Tradiciškai socialiniai partneriai atlieka svarbų vaidmenį priimant sprendimus dėl darbo rinkos ir mokymo politikos priemonių ir jas administruojant. Socialinių partnerių indėlis padėjo kūrybiškai ir darniai spręsti su rinka ir naujovėmis susijusias problemas ir leido Danijai pasirengti dėl globalizacijos atsiradusiai būtinybei keistis ir vystytis. Be to, socialiniai partneriai, prireikus, gali įvertinti atsiradusį poreikį ir padėti prisitaikyti. Laikui bėgant, glaudus dalyvių dialogas sukuria socialinį kapitalą, kuris didina pasitikėjimą, atsakomybės jausmą ir savitarpio supratimą.

4.2

Dabarties istorinės šaknys siekia daugiau nei 100 metų. 1899 m., neseniai įkurtoms ir visoje šalyje veikusioms Danijos profesinių sąjungų konfederacijai (LO — Landsorganisationen) ir Danijos darbdavių konfederacijai (DA — Dansk Arbejdsgiverforening) sudarius vadinamąjį „Rugsėjo kompromisą“, pirmą kartą pasaulyje buvo sudaryta kolektyvinė sutartis. Nuo to laiko šia sutartimi vadovaujamasi sudarant kolektyvines sutartis ir plėtojant socialinių partnerių tarpusavio santykius.

4.2.1

Darbdaviams Danijos profesinių sąjungų konfederaciją pripažinus derybų partneriu, darbuotojai pripažino darbdavių teisę priimti ir atleisti iš darbo darbuotojus, taigi ir jų teisę vadovauti. Ši esminė nuostata padėjo suformuoti Danijoje vyraujantį liberalų požiūrį į atleidimo iš darbo taisykles. Įsipareigojimas kolektyvinės sutarties galiojimo laikotarpiu taikiai spręsti darbo ginčus taip pat buvo svarbus Rugsėjo kompromiso aspektas. Iki 2003 m. socialiniams partneriams labiausiai rūpėjo, kad darbo rinka būtų reguliuojama savo noru ir kad konfliktus partneriai spręstų savarankiškai. Tik tuomet, kai ES atsisakė pripažinti socialinių partnerių savarankiškai įgyvendinamas direktyvas, Danijoje pradėti leisti papildomi teisės aktai. Ketvirtajame priede pateikta daugiau informacijos apie istorinę socialinių partnerių vaidmens raidą ir Danijos modelio įvedimą.

4.3

Po ilgų didelės infliacijos ir svyruojančio realaus darbo užmokesčio augimo metų 1987–1988 m. socialiniai partneriai suprato, kad sutartyse turi atsispindėti bendra ekonominė pozicija. Savaime suprantama, kad Danijos darbdavių, darbuotojų ir vyriausybės pozicijos skiriasi, tačiau tuo pačiu egzistuoja esminė dialogo ir sutarimo kultūra, sudaranti „socialinio kapitalo“ dalį. Horizontali hierarchija visais visuomenės lygiais padeda šią sutarimo kultūrą palaikyti.

4.4

Kalbant apie politiką, Danijoje nuo septintojo dešimtmečio buvo pradėta kurti plati viešoji darbuotojų ir bedarbių tolesnio profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo sistema. Šios priemonės sustiprino visų darbuotojų pasirengimą prisitaikyti. Per visą XX amžių socialiniai partneriai atliko (ir iki šiol atlieka) vieną svarbiausių vaidmenų priimant viešuosius sprendimus ir juos įgyvendinant. Priešingai nei daugelyje kitų Europos šalių, 1993–1994 m. jų vaidmuo šioje srityje buvo netgi sustiprintas.

4.5

Pakito darbo rinkos politikos turinys: anksčiau ji buvo orientuota į taisykles, dabar joje atsižvelgiama į poreikį ir taikomas individualių sprendimų principas. Socialiniai partneriai ir vietos valdžios institucijos tapo pagrindiniais 14 regionų darbo rinkos tarybų dalyviais. Šioms taryboms buvo suteikti ne tik įgaliojimai, bet ir viešieji ištekliai, kad jos pirmenybė skirtų kovai su nedarbu ir regionų darbo rinkos politikai.

4.6

Per daugelį metų socialiniai partneriai išsiugdė platų kolektyvinį atsakomybės už visuomenę suvokimą, o viešasis sektorius išmoko naudotis savo ištekliais ir įtaka. Socialiniai partneriai turi unikalios informacijos ir žinių apie darbo rinką, todėl gali greitai ir patikimai nustatyti poreikius. Taigi, jiems dalyvaujant, be papildomų išlaidų sustiprinami viešojo sektoriaus ištekliai. Diskusijose ir sprendimų priėmimo forumuose jie bando kūrybingai spręsti bendras problemas, o organizacijos vaidina labai svarbų vaidmenį, kadangi užtikrina politinių sprendimų priėmimą, įgyvendinimą ir ypač patvirtinimą. Taigi, taikant lankstumo ir užimtumo saugumo sistemą, valdžios institucijų veiksmai priklauso nuo to, ar su jomis bendradarbiauja socialiniai partneriai.

5.1

Norint perprasti Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemą, reikia atsižvelgti į socialinį kontekstą, prie kurio ši sistema yra priderinta. Darbo rinkos veikimui turi įtakos tiek ekonomikos politika, tiek viešasis sektorius; abu šie veiksniai sudaro „Danijos modelį“. Ši sąveika yra pavaizduota 7 priede.

5.2

Antrojoje devintojo dešimtmečio pusėje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje Danijos ekonomiką buvo ištikusi krizė. 1987–1993 m. ekonomika vidutiniškai per metus augo 0,8 proc., tuo tarpu nedarbo lygis išaugo nuo 5,0 proc. 1987 m. iki 9,6 proc. 1993 m. Viena iš šios krizės priežasčių buvo ir ekonominiai suvaržymai, įvesti dėl didelio valdžios sektoriaus biudžeto deficito ankstesniais metais.

5.3

Nuo 1993 m. stiprinama aktyvi darbo rinkos politika, o ekonomika skatinama žemomis palūkanų normomis ir plačia ekonomikos politika. Augimo laikotarpio pradžioje — dešimtojo dešimtmečio viduryje — Danijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas buvo toks didelis, kad augimo ir stabilumo pakto taisyklės būtų pažeistos, jei tuo metu jos būtų galiojusios. Be to, buvo pakeistos ir turto finansavimo taisyklės (paskolos pradėtos teikti ilgesniam laikotarpiui ir numatyta refinansavimo galimybė), taigi, žmonės galėjo disponuoti didesnėmis pajamomis. Didėjant augimui, mažėjant nedarbo lygiui ir kylant optimizmui, gyventojai lengviau pritarė tam, kad būtų sugriežtintos darbo rinkos taisyklės.

5.4

Papildomų valstybės lėšų buvo skirta ir svarbiausioms vaikų priežiūros programoms, todėl mažamečius vaikus auginančios moterys iš tikrųjų galėjo pradėti dirbti.

5.5

Didesnis dėmesys darbo rinkos politikai pasireiškė tuo, kad daugiau dėmesio buvo skiriama mokymui ir kvalifikacijos kėlimui, o valstybė labai rėmė tiek dirbančiųjų, tiek bedarbių tolesnio mokymo priemones. Parama buvo teikiama ir finansuojant mokymą, ir skiriant dalinę kompensaciją netekus pajamų. Tuo pat metu visais lygiais buvo padidintas mokymo vietų skaičius jaunimui.

5.6

Iš esmės, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Danijos sistemai, kuriai būdingas aukštas nedarbo draudimo išmokų lygis ir kartu aukšta viršutinė darbo užmokesčio riba, reikia kvalifikuotų ir našiai dirbančių darbuotojų. Jeigu atsirastų daug žemos kvalifikacijos darbuotojų, negalinčių pasiekti darbo užmokesčio lygio, kuris suteiktų teisę gauti didelę nedarbo draudimo išmoką, labai pakiltų nedarbo lygis.

5.7

Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio pradėta sėkmingai taikyti ekonominė investicijų strategija, kuri aktyviomis reformomis ir investicijomis į švietimo sistemą ir viešąsias paslaugas paskatino augimą. Tikėjimas rytojumi ir užtikrintos didelės pajamos skatina vartotojus pirkti ir garantuoja didelę vidaus paklausą.

5.8

Dabartinė ekonominė strategija — tai atsakas į ekonomikos krizę, kurią Danija išgyveno nuo 1987 m. ir kurios metu vyriausybė taupymo priemonėmis ir suvaržymais mažino didelį valdžios sektoriaus biudžeto ir mokėjimų balanso deficitą. Nors ši strategija ir išsprendė balanso problemas, tačiau sumažėjo augimas ir išaugo nedarbas. Atrodo, jog dabartinė strategija užtikrina augimą ir užimtumą ir kartu suderina viešuosius finansus ir mokėjimų balansą. Tokio derinio Danijoje nebuvo nuo aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusios naftos krizės.

6.1

Nors pastaraisiais metais Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistema ir davė teigiamų rezultatų, savaime suprantama, susiduriama ir su sunkumais, kuriuos reikia spręsti.

6.2

Globalizacija ir technologijų vystymasis apskritai daro Danijos darbo rinkai tam tikrą spaudimą. Ypač spaudimą jaučia nekvalifikuoti darbuotojai dėl konkurencijos iš šalių, kuriose darbo užmokesčio lygis yra žemesnis, ir dėl gamybos automatizavimo.

6.2.1

Kol kas Danija šį spaudimą atrėmė mažindama nekvalifikuotų darbuotojų skaičių darbo rinkoje, kadangi nekvalifikuotų darbuotojų yra daugiau tarp iš darbo rinkos pasitraukiančių vyresnių darbuotojų, nei tarp pradedančių dirbti jaunesnių darbuotojų. Tačiau šiuo metu daug jaunuolių neįgyja profesinės kvalifikacijos, o tai tolimoje perspektyvoje Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo modeliui gali kelti pavojų. Jei nebus pasirūpinta, kad kvalifikuotų darbuotojų pasiūla daugiau ar mažiau sutaptų su paklausa, išlaidos nedarbo draudimo ir kitoms išmokoms bus paprasčiausiai per didelės.

6.2.2

Danijoje susiduriama su įmonių perkėlimu, kai įmonės visą arba dalį gamybos perkelia į šalis, kuriose yra mažas darbo užmokestis. Tai yra problema, ypač atokioms teritorijoms, kadangi kiekvienos įmonės uždarymas joms labai daug reiškia. Tačiau Danijos darbo rinka, kurios struktūrą sudaro daugiausia mažosios ir vidutinės įmonės, yra dinamiškas reiškinys. Užuot stengęsi išsaugoti šias darbo vietas, politikai kartu su socialiniais partneriais bando sukurti naujas konkurencingesnes darbo vietas.

6.3

Didelės darbuotojų kaitos sąlygomis darbdaviai yra mažiau suinteresuoti finansuoti kvalifikacijos kėlimą, kadangi jie nežino, kiek laiko darbuotojas dirbs. Su šia problema pirmiausiai susiduria nekvalifikuoti darbuotojai, kadangi darbdaviai labiau linkę investuoti į pageidaujamus aukštos kvalifikacijos darbuotojus dar ir todėl, kad nekvalifikuotiems darbuotojams dažnai trūksta motyvacijos kelti savo kvalifikaciją. Dėl šios priežasties yra sukurta plati valstybės lėšomis finansuojama sistema, suteikianti nekvalifikuotiems ir kvalifikuotiems darbuotojams galimybę įgyti kvalifikaciją ir ją kelti ir numatanti privalomą darbdavių įnašą, kadangi aukštos kvalifikacijos darbo jėga yra būtina Danijos lankstumo ir užimtumo saugumo sistemos veikimo sąlyga, ir tokių aktyvių kvalifikacijos kėlimo priemonių pageidaujama politiniu lygiu.

6.4

Daugeliui imigrantų sudėtinga įsitvirtinti Danijos darbo rinkoje, ir tai varžo jų galimybes integruotis. Problemų, su kuriomis jie susiduria darbo rinkoje, priežastys yra ir ta, kad kai kurios imigrantų grupės ir jų vaikai neturi reikiamos kvalifikacijos, kad galėtų pasiekti Danijoje įprastą nedarbo draudimo išmokų ir darbo užmokesčio lygį. Vidutinis imigrantų ir jų vaikų išsilavinimo lygis yra žemesnis nei danų, mažesnis jų skaičius dirba ir jiems būdingas aukštesnis nedarbo lygis nei kitų gyventojų. Tai gali būti kalbinio ir socialinio pobūdžio problemos, tačiau jos gali būti susijusios ir su išsilavinimu.

6.4.1

Paaiškinimo iš dalies reikėtų ieškoti ir kultūrų skirtumuose, ir įsišaknijusiuose įpročiuose. Patirtis rodo, kad šių grupių nedarbo lygis svyruoja labiau nei kitų grupių. Sumažėjus nedarbo lygiui, darbdaviai, remdamiesi patirtimi, ieško naujų būdų ir įdarbina kitų etninių grupių žmones. Taigi, aukštas užimtumo ir žemas nedarbo lygis gali padėti imigrantams ir jų vaikams lengviau rasti darbą, nors tai visų integracijos problemų ir neišspręs. Demografinė raida rodo, kad ateityje vis daugiau imigrantų turės galimybę įsidarbinti Danijoje.

6.5

Danijos socialinės gerovės modelis neįsivaizduojamas be didelio moterų užimtumo; tik taip galima užtikrinti būtinas viešąsias paslaugas ir dideles pajamas iš mokesčių. Viena vertus, tai reiškia, kad moterys tampa ekonomiškai savarankiškesnės, kita vertus, kyla sunkumų derinant šeimą ir darbą. Palyginti su kitomis Europos šalimis, Danija šioje srityje daug pasiekė, tačiau dar reikia dėti daug pastangų, kad vyrai ir moterys turėtų vienodas galimybes siekti karjeros.

6.6

Valstybei ši sistema brangiai kainuoja, nes ji finansuoja didelę darbo užmokesčio kompensacijos dalį. Pasyviai darbo rinkos politikai skirtos išlaidos 2003 m. sudarė 2,7 proc. BVP — palyginti su kitomis ES šalimis, tai yra rekordinė suma. Ateityje Danijos socialinės gerovės modelio finansavimas patirs spaudimą iš kelių pusių. Kad būtų išsaugotas gerovės valstybės finansavimas nepadidinus mokesčių, būtinas aukštesnis darbingo amžiaus gyventojų užimtumo lygis.

6.6.1

Palyginti su kitomis ES valstybėmis, Danija yra viena tų šalių, kurioje mokesčių našta yra didžiausia. Danijos mokesčių našta yra apie 49 proc. BVP, o ES vidurkis — apie 40 proc. Tai taikytina pirmiausia labai dideliems vartojimo mokesčiams, tačiau uždirbtųjų pajamų mokesčiai nėra patys didžiausi. Pajamų mokesčiai yra dideli ir labai priklauso nuo apmokestinamosios sumos dydžio, o darbdaviai iš esmės beveik nemoka socialinio draudimo mokesčių. Danijos mokesčių sistema išsamiau aprašoma 5 priede. Ateityje dėl globalizacijos gali kilti tam tikrų sunkumų dėl pajamų iš mokesčių.

6.6.2

Dėl demografinės raidos ateityje padaugės vyresnio amžiaus ir sumažės dirbančių piliečių. Tai yra susiję su negausia jaunąja karta, gausia pokario karta ir ilgėjančia gyvenimo trukme. Diskusijose apie galimas gerovės visuomenės reformas kalbama ir apie darbo rinkos politiką, įskaitant ir nedarbo draudimo išmokas. 6 priede pateikiama informacija apie Danijos pensijų sistemą, kuri iš dalies šiems pasikeitimams jau yra parengta. Gali trūkti darbo jėgos; kadangi beveik visos darbo jėgos rezervą sudarančios moterys jau dirba, todėl reikia ieškoti kitų būdų užimtumui didinti. To pasiekti bus galima, pvz., pailginus pensinį amžių arba padidinus reikalingą kvalifikaciją turinčių darbuotojų iš kitų šalių skaičių.

6.7

Apie ketvirtadalį darbingo amžiaus gyventojų nedirba ir gyvena gaudami vienokią ar kitokią valstybės paramą (bedarbių išmokos, aktyvinimo priemonės, paankstinta pensija ir kt.). Beveik pusė šių asmenų dėl „fizinio susidėvėjimo“, nedarbo arba savo noru yra ilgam pasitraukę iš darbo rinkos, o likusieji tik laikinai nedirba. Danijos modelyje numatyta valstybės pagalba šiems žmonėms, tačiau tai kelia problemų būsimam gerovės valstybės finansavimui. Jei siekiama ilgam laikui užtikrinti gerovės valstybės finansavimą, būtina sumažinti į paankstintą pensiją išeinančių gyventojų dalį.

6.8

Pamažu vis didesnė darbo rinkos politikos dalis reguliuojama ES nuostatomis ir praktika. Tradiciškai Danijoje dėl darbo rinkos santykių susitaria socialiniai partneriai, o ne juos nustato teisės aktai. Jei ES taisyklės bus pernelyg išsamios, gali kilti pavojus, kad sumažės gyventojų pritarimas ir santykiai bus vystomi kita linkme, nei to pageidauja socialiniai partneriai. Atrodo, jog Europos Sąjungos atvirojo koordinavimo metodas yra tinkamas būdas užtikrinti tolesnį Danijos tradicijų plėtojimą ir Europos užimtumo ir darbo rinkos politikos derinimą.

18.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 195/54

2.1

Pirmojoje ir antrojoje 1967 m. balandžio 11 d. EB direktyvoje Bendrija užsibrėžė tikslą tarp valstybių narių panaikinti „mokestines“ sienas. Kad šį siekį būtų galima įgyvendinti, reikėjo suvienodinti nuostatas, reglamentuojančias apmokestinimo vietą. Taikant siekiamą įvesti kilmės šalies principą, bet kokia apmokestinama veikla, kurią ūkio subjektas vykdo įsisteigimo valstybėje, naudodamasis Bendrijos rinkos laisvėmis, ir būtų apmokestinama toje valstybėje. Pavyzdžiui, iš Prancūzijos į kitą valstybę narę tiekiama prekė pagal šį principą būtų apmokestinama Prancūzijoje nustatyto dydžio pridėtinės vertės mokesčiu. Tos pačios normos būtų taikomos iš Prancūzijos teikiamoms paslaugoms.

2.2

Tačiau siekiant išvengti konkurencijos iškreipimų, kilmės šalies principas reikalautų taikyti atskirose valstybėse suderintus pridėtinės vertės mokesčio tarifus. Vis dėlto visų prima reikėtų įvesti vidaus kliringo sistemą, kadangi pridėtinės vertės mokestis sudaro didelę kiekvienos Europos valstybės mokesčių įplaukų ir ES lėšų dalį.

2.3

Dėl šių priežasčių ES nusprendė bent jau pereinamuoju laikotarpiu, kuris yra pakankamai ilgas, netaikyti kilmės šalies principo.

2.4

Vis dėlto Komisija imasi įvairių priemonių, siekdama skatintini prekybą tarp atskirų ES valstybių, pašalinti biurokratines kliūtis ir konkurencijos iškreipimus, kuriuos visų pirma lemia skirtingi tarifai, ir kiek galima apskritai jų išvengti. Anksčiau skirtumai egzistavo visų pirma dėl Tarybos veiksmų. EESRK ir toliau remia Komisijos pastangas siekti suderinamumo, kuris palengvina vidaus rinkos veikimą.

4.3.1

Būtina griežtai skirti paslaugas, kurias vienas verslininkas teikia kitam verslininkui (apmokestinamasis asmuo) (1), ir paslaugas, kurias verslininkas teikia ne verslininkui (neapmokestinamasis asmuo) (2). Šiame projekte griežtai skiriamas abiejų atvejų vertinimas.

4.3.2

Kai paslaugos teikiamos neapmokestinamiesiems asmenims, bendroji paslaugų teikimo vietos nustatymo taisyklė turėtų būti taikoma vietai, kurioje klientas yra įsikūręs, o ne vietai, kurioje paslaugos teikėjas turi nuolatinę buveinę.

4.3.3

Šiame dokumente siūloma taikyti bendrąją taisyklę, pagal kurią neapmokestinamajam asmeniui teikiamos paslaugos vieta laikoma vieta, kurioje įsikūręs paslaugos teikėjas. Toks sprendimas buvo priimtas todėl, kad kitose ES valstybėse apmokestinant neapmokestinamiesiems asmenims teikiamas paslaugas, paslaugos teikėjui tektų pernelyg didelė administracinė našta, pavyzdžiui, registruotis PVM mokėtoju šiose ES valstybėse narėse.

4.3.4

Kol nėra mechanizmo, leidžiančio valstybėje narėje surinkti nesumokėtą mokestį, tuo nesukeliant bereikalingų administracinių sunkumų, neįmanoma vartojimo vietoje apmokestinti visų neapmokestinamiesiems asmenims teikiamų paslaugų.

4.3.5

Vis dėlto turi būti numatytos kai kurios šios bendrosios taisyklės išimtys.

—

Reikėtų įtraukti 6 dalį, numatančią, kad tarp vienos įmonės buveinių teikiamos paslaugos nėra laikomos paslaugomis, kaip apibrėžta šioje direktyvoje.

—

Įtraukta nauja 2 dalis, kuri reglamentuoja restoranų ir maitinimo paslaugų teikimo apmokestinamiesiems asmenims vietą keleivius vežančiuose laivuose, orlaiviuose arba traukiniuose teikiant keleivių vežimo paslaugą. Paslaugos teikimo vieta laikoma maršruto pradžios vieta.

—

3 dalyje įrauktas papildymas numato, kad ilgalaikė nuoma arba išperkamoji nuoma reiškia susitarimą, kuriame numatytas nepertraukiamas kilnojamojo materialiojo turto valdymas arba naudojimasis juo ilgesnį nei trisdešimties dienų laikotarpį. Šia nuostata nuo pat pradžių turėtų būti užkirstas kelias ginčytiniems klausimams (pvz., lengvojo automobilio nuoma apmokestinamajam asmeniui neatidėliotinam naudojimui/eksploatacijai).

—

Pakeitus 1 dalies c punktą, nuotolinio mokymo paslaugų šis straipsnis nereglamentuoja, tačiau pateikiama nuoroda į 9g straipsnio 1 dalies d punktą ir joms taikomos atskiros nuostatos.

—

Dabar į 1 dalies d punktą įtrauktos restoranų ir maitinimo paslaugos, kurios apmokestinamos faktinėje jų teikimo vietoje.

—

2 dalyje numatoma, kad restoranų ir maitinimo teikimo paslaugų keleivius vežančiuose laivuose, orlaiviuose arba traukiniuose teikiant keleivių vežimo paslaugą vieta teoriškai perkeliama į maršruto pradžios vietą. Toks pakeitimas buvo padarytas atsižvelgus į konsultacijų metu pateiktus pasiūlymus.

—

Transporto priemonių ilgalaikės, t. y. trunkančios ilgiau nei 30 dienų, nuomos neapmokestinamiesiems asmenims atveju paslaugų suteikimo vieta laikoma vieta, kur klientas yra įsikūręs, turi nuolatinį adresą arba paprastai gyvena.

—

Trumpalaikės nuomos (pvz., lengvojo automobilio nuomos kelioms dienoms) atveju paslaugų suteikimo vieta laikoma ta vieta, kur transporto priemonė perduodama naudotis. Konsultacijų metu šiai nuostatai taip pat pritarė dauguma pastabas teikusiųjų.

—

Šis straipsnis buvo iš pagrindų peržiūrėtas ir pataisytas. 9g straipsnio 1 dalyje išvardytos paslaugos teikiamos ten, kur klientas yra įsikūręs, turi nuolatinį adresą arba paprastai gyvena.

Konsultacijų metu ši nuostata daugiausia susilaukė labai neigiamo vertinimo, nes vykdant PVM mokėjimo pareigą susiduriama su pernelyg daug administracinių formalumų. Todėl reikalavimas įvesti vieno langelio sistemą laikomas šios nuostatos prielaida.

—

EESRK ragina dar aiškiau apibrėžti paslaugas, kurioms taikomas šis straipsnis.

—

Šiuo pakeitimu patikslinama, kad tarpininko teikiamų paslaugų vieta laikoma pagrindinio sandorio vykdymo vieta vadovaujantis 9a–9g ir 9i straipsnių nuostatomis.

—

Šio straipsnio pakeitimus lėmė, kaip jau buvo minėta pirmiau, išbrauktos 9g straipsnio nuostatos.

—

Elektroninės prekybos, telekomunikacijų ir transliavimo paslaugas, kurias teikia už ES ribų įsikūręs paslaugos teikėjas, reglamentuojančios nuostatos, susijusios su šių paslaugų teikimo vietos nustatymu, ir ateityje turėtų nekisti. Tad lemiamas vaidmuo ir toliau tenka valstybei narei, kurioje įsikūręs neapmokestinamasis klientas, arba valstybei narei, kurioje faktiškai naudojamasi paslauga.

—

Šio straipsnio pakeitimais numatoma suminę ataskaitą, kurią kiekvienas apmokestinamasis asmuo, įregistruotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju, turi pateikti, papildyti duomenimis apie paslaugų sandorius. Tai taikoma paslaugoms, teikiamoms PVM mokėtojais įregistruotiems gavėjams penktajame papunktyje nurodytuose sandoriuose ir apmokestinamiesiems klientams, kuriems jis teikė paslaugas 9 straipsnio 1 dalies numatytomis sąlygomis.

6.1.1

Komitetas pritaria ketinimui įmonių lygmeniu, t. y. paslaugų keitimosi tarp apmokestinamųjų asmenų atveju, išplėsti atvirkštinio apmokestinimo mechanizmo taikymo sritį.

6.1.2

Tačiau būtina užtikrinti, kad suinteresuoti asmenys visais atžvilgiais be problemų galėtų taikyti atvirkštinio apmokestinimo mechanizmą. Sunkumų kiltų tuomet, jei paslaugą teikiantis verslininkas paslaugos gavėjui galėtų pavesti įvertinti apyvartą apyvartos mokesčio požiūriu, paslaugų teikimo vietą, mokestinius įsipareigojimus, mokesčių tarifą arba galimybę būti atleistam nuo mokesčių, nesudarydamas jam sąlygų patikimai patikrinti šiuos duomenis.

6.1.3

Įmonės neturėtų būti apkraunamos papildomomis pareigomis teikti paaiškinimus ir vesti apskaitas. Visoms įmonėms, vykdančioms veiklą ES, būtina sudaryti sąlygas patikimai išsiaiškinti, ar kitoje ES valstybėje įsikūrusi paslaugą gaunanti įmonė ar apmokestinamasis asmuo yra įpareigotas nagrinėjamiems sandoriams taikyti atvirkštinio apmokestinimo mechanizmą. Pernelyg didelė paslaugą teikiančio verslininko atsakomybė tais atvejais, kai vėliau nepavyksta perkelti apyvartos mokesčio skolos, būtų labai žalinga visai sistemai, ir dėl to suinteresuoti subjektai tokiai sistemai nepritartų.

6.2.1

Jei įmonė ar apmokestinamasis asmuo paslaugą teikia neapmokestinamiesiems asmenims, atvirkštinio apmokestinimo mechanizmas netaikomas a priori. Tai reikštų, kad tais atvejais, kai taikomas apmokestinimas vartojimo vietoje, kitos valstybės narės įmonė turėtų registruotis PVM mokėtoja toje valstybėje, kurioje teikiama paslauga, ir vykdyti joje galiojančius PVM įpareigojimus. Siekiant kuo labiau sumažinti administracinę naštą, o tuo pačiu ir Bendrijos vidaus prekybos kliūtis, būtinos nebiurokratinės taisyklės.

6.2.2

Dėl pareigos registruotis susiduriama su papildomais formalumais ir patiriamos didelės išlaidos, o kilus abejonėms apmokestinamoji įmonė gali atsisakyti teikti paslaugą. Tai ne padėtų atverti vidaus rinką ir užtikrinti įmonėms lygias konkurencijos sąlygas visose ES valstybėse narėse, o sudarytų toje pačioje valstybėje įsikūrusios ES įmonėms gerokai nepalankesnes sąlygas nei nacionaliniams paslaugų teikėjams. Tai prieštarauja siekiui panaikinti prekybos kliūtis. Todėl apmokestinimą vartojimo vietoje būtų galima išplėsti ir taikyti neapmokestinamiesiems asmenims tik tuomet, jei pasiūlyta vieno langelio principo sistema veiktų greitai ir sklandžiai. Tik tuomet būtų galima tikėtis, kad įmonės prireikus visose 25 ES valstybėse narėse teiks apmokestinamas paslaugas nesant atvirkštinio apmokestinimo sistemos. Kitu atveju būtų galima sulaukti priešingo poveikio, t. y. mažos ir vidutinės įmonės būtų išstumiamos iš ES vidaus rinkos.

7.1

Tokie patys reikalavimai taikomi ir siekiant supaprastinti PVM įsipareigojimus sumokėto PVM grąžinimo procedūros metu. Kaip žinoma, ypač dėl sunkumų susigrąžinti sumokėtą PVM, visų pirma, kai sumos nedidelės, verslininkai pasveria, ar „verta“ užsienio valstybės mokesčių inspekcijai teikti tokį prašymą, o gal jam bus pigiau apskritai nepasinaudoti savo teise susigrąžinti PVM. Tačiau taip faktiškai pažeidžiamas pamatinis Šeštosios PVM direktyvos principas, t. y. galimybė atskaityti sumokėtą PVM.

Komiteto nuomone, reikia labai sustiprinti pastangas siekiant, kad kai kuriose valstybėse narėse būtų visiškai ir tolygiai surenkamas PVM.

7.2

Dėl šios priežasties būtina užtikrinti, kad bus įgyvendinti su vieno langelio principo įvedimu susiję ES Komisijos pasiūlymai ir įvertintas jų veiksmingumas.