4.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 80/1

(1)

Nuo to laiko, kai buvo priimtas 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1229/2003/EB, nustatantis tam tikras gaires transeuropiniams energetikos tinklams (3), atsirado poreikis šias gaires toliau atitinkamai pakeisti atsižvelgiant į naują Europos Sąjungos artumo politiką bei į šias gaires visiškai integruoti naujas valstybes nares ir stojančias į ES šalis ir šalis kandidates.

(2)

Su transeuropiniais energetikos tinklais susiję prioritetai atsirado sukūrus atviresnę ir konkurencingesnę energetikos vidaus rinką, įgyvendinus 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (4) bei 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (5). Šie prioritetai parengti atsižvelgiant į 2001 m. kovo mėn. 23 ir 24 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo Stokholme išvadas dėl energetikos rinkos funkcionavimui reikalingos infrastruktūros plėtros. Ypač reikėtų siekti, kad būtų daugiau naudojama atsinaujinančių energijos šaltinių ir taip prisidedama prie tvaraus vystymosi politikos. Tačiau šio tikslo turėtų būti siekiama nesutrikdant įprastos rinkos pusiausvyros. Taip pat reikėtų nuodugniai atsižvelgti į Bendrijos transporto politikos tikslus, ypač į galimybę naudojant vamzdynus sumažinti eismą keliuose.

(3)

Šis sprendimas turėtų padėti priartėti prie tokio valstybių narių elektros tinklų sujungimo lygio, kokio buvo susitarta siekti 2002 m. kovo 15 ir 16 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime Barselonoje, ir taip pagerinti tinklo patikimumą bei vientisumą, užtikrinti tiekimo saugumą bei tinkamą vidaus rinkos funkcionavimą.

(4)

Paprastai energetikos infrastruktūros kūrimui ir palaikymui turėtų būti taikomi rinkos principai. Tai taip pat atitinka energetikos vidaus rinkos sukūrimo bendrąsias taisykles ir konkurencijos teisės bendrąsias taisykles, kurių paskirtis — sukurti atviresnę ir konkurencingą energetikos vidaus rinką. Todėl Bendrijos finansinė pagalba infrastruktūrų kūrimui ir palaikymui ir toliau turėtų būti skiriama tik išimtiniais atvejais. Tokios išimtys turi būti tinkamai pagrįstos.

(5)

Energetikos infrastruktūra turėtų būti kuriama ir palaikoma taip, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingam energetikos vidaus rinkos funkcionavimui, deramai atsižvelgiant į galiojančias konsultavimosi su žmonėmis, kuriems tai daro poveikį, procedūras, nenukrypstant nuo strateginių ir, prireikus, universaliųjų paslaugų kriterijų bei viešųjų paslaugų įsipareigojimų.

(6)

Atsižvelgiant į galimą gamtinių dujų ir alkenų dujų tinklų sinergetiką, pakankamai dėmesio turėtų būti skiriama alkenų tinklų plėtrai ir integravimui, siekiant patenkinti Bendrijos pramonės šakų alkenų dujų vartojimo poreikius.

(7)

Su transeuropiniais energetikos tinklais susiję prioritetai atsirado ir dėl šių tinklų didėjančios svarbos užtikrinant ir diversifikuojant energijos tiekimą Bendrijoje, prijungiant naujųjų valstybių narių, įstojusiųjų ir stojančių šalįu energetikos tinklus bei pasikonsultavus su atitinkamomis valstybėmis narėmis užtikrinant suderintą Bendrijos bei kaimyninių šalių energetikos tinklų darbą. Iš tiesų, Bendrijos kaimyninės šalys yra gyvybiškai svarbios Bendrijos energetikos politikai. Jos tiekia didžiąją Bendrijos suvartojamų gamtinių dujų dalį ir yra pagrindinės partnerės tranzitu tiekiant pirminę energiją į Bendriją bei ilgainiui taps svarbesnėmis Bendrijos dujų ir elektros energijos vidaus rinkos dalyvėmis.

(8)

Būtina nustatyti, kurie su transeuropiniais energetikos tinklais susiję projektai yra prioritetiniai, t. y. itin svarbūs energetikos vidaus rinkos funkcionavimui ar energijos tiekimo saugumui.

(9)

Su transeuropiniais energetikos tinklais susijusių bendro intereso projektų nustatymo tvarka turėtų užtikrinti 1995 m. rugsėjo 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2236/95, nustatančio bendrąsias taisykles dėl Bendrijos finansinės pagalbos teikimo transeuropinių tinklų srityje (6), sklandų taikymą. Pagal šią tvarką turėtų būti skiriami du etapai: pirmojo etapo metu nustatomas nedidelis skaičius tokių projektų nustatymo kriterijų, o antrojo etapo metu pateikiamas detalus projektų aprašymas, vadinamas „specifikacijomis“.

(10)

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 2236/95 pirmenybė turėtų būti teikiama europinės svarbos projektų finansavimui, t. y. bendro intereso projektams, nurodytiems šiame sprendime ir įtrauktiems į šiame sprendime nustatytas prioritetinių projektų kryptis.

(11)

Valstybės narės, teikdamos projektus pagal atitinkamas Bendrijos finansines priemones, pirmenybę turėtų skirti I priede nustatytiems ir šio sprendimo kriterijus atitinkantiems projektams.

(12)

Kadangi projektų specifikacijos gali keistis, jos gali būti tik orientacinės. Todėl Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai jas atnaujinti. Kadangi projektas gali turėti nemažą politinį, aplinkosaugos ir ekonominį poveikį, svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp teisinės priežiūros ir lankstumo nustatant, kuriems projektams verta skirti Bendrijos paramą.

(13)

Įgyvendinant tam tikrus prioritetinius projektus, prioritetinių projektų dalis ar jų grupes ir siekiant patobulinti tokių prioritetinių projektų parengimą bei vykdymą, prireikus Komisija, konsultuodamasi su atitinkamomis valstybėmis narėmis, turėtų užtikrinti bei koordinuoti naudotojų ir eksploatuojančių įmonių bendradarbiavimą, siekdama užtikrinti būtiną stebėseną tam, kad Bendrija būtų informuojama apie pažangą. Atlikdama šią užduotį Komisija turėtų, kartu su atitinkamomis valstybėmis narėmis, konsultuotis su eksploatuojančiomis įmonėmis, naudotojais, regionų ir vietos valdžios institucijomis bei pilietinės visuomenės atstovais, siekdama gauti išsamią informaciją apie perdavimo paslaugų paklausą, apribojimus ir paslaugų parametrus, kurių reikia siekiant rasti optimaliausią atitinkamos infrastruktūros naudojimo būdą.

(14)

Valstybės narės turėtų būti raginamos koordinuoti tam tikrų projektų, ypač tarpvalstybinių, ar tarpvalstybinių projektų dalių, įgyvendinimą.

(15)

Reikėtų sukurti palankesnes transeuropinių energetikos tinklų plėtros ir kūrimo sąlygas, pirmiausia skatinant už tinklus atsakingų subjektų techninį bendradarbiavimą, palengvinant leidimų tinklų projektams išdavimo procedūrų taikymą valstybėse narėse, kad būtų sumažintas vėlavimas, ir tinkamai sutelkiant tinklų projektams įgyvendinti skirtus Bendrijos fondus, priemones ir finansines programas. Bendrija turėtų remti priemones, kurių imasi valstybės narės, siekdamos įgyvendinti šį tikslą.

(16)

Kadangi transeuropiniams energetikos tinklams skiriamo biudžeto paskirtis dažniausiai yra galimybių studijų finansavimas, lėšos tokiam, ypač tarpregioniniam tinklų sujungimui, gali būti skiriamos iš Bendrijos struktūrinių fondų, finansinių programų ir priemonių.

(17)

Bendro intereso projektų, jų specifikacijų ir prioritetinių projektų nustatymas neturi įtakos projektų, planų ar programų poveikio aplinkai įvertinimo rezultatams.

(18)

Šiam sprendimui įgyvendinti reikalingos priemonės turėtų būti priimamos laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (7).

(19)

Komisija periodiškai turėtų rengti šio sprendimo įgyvendinimo ataskaitą.

(20)

Kadangi šio sprendimo dalykas ir taikymo sritis yra tokie patys kaip 1996 m. kovo 28 d. Tarybos sprendimo 96/391/EB, nustatančio priemones, skirtas sudaryti palankesnes sąlygas energetikos sektoriaus transeuropiniams energetiniams tinklams plėtoti (8), ir Sprendimo Nr. 1229/2003/EB, šie du sprendimai turėtų būti panaikinti,

1)

elektros energijos tinklų srityje:

2)

dujų tinklų (kuriais transportuojamos gamtinės ar alkenų dujos) srityje:

a)

skatinti vidaus rinkos apskritai, o visų pirma — energetikos vidaus rinkos, veiksmingą funkcionavimą bei plėtrą, drauge skatinant racionalią energijos išteklių gamybą, transportavimą, paskirstymą ir panaudojimą bei atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir prijungimą, siekiant sumažinti energijos kainą vartotojams bei prisidėti prie energijos išteklių diversifikavimo;

b)

palengvinti Bendrijos mažiau palankias sąlygas turinčių regionų ir salų vystymą bei mažinti jų izoliaciją, taip padedant stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą;

c)

padidinti energijos tiekimo saugumą, pavyzdžiui, stiprinant visų atitinkamų Šalių abipusiai naudingus santykius su trečiosiomis šalimis energetikos sektoriuje, visų pirma remiantis Energetikos chartijos sutartimi ir Bendrijos sudarytais bendradarbiavimo susitarimais;

d)

prisidėti prie tvaraus vystymosi ir aplinkos apsaugos, ypač naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius ir mažinant su energijos transportavimu ir perdavimu susijusį pavojų aplinkai.

1)

elektros energijos ir dujų tinklų srityse:

2)

elektros energijos tinklų srityje:

3)

dujų tinklų srityje:

a)

nustatyti 6 straipsnyje nurodytus bendro intereso projektus;

b)

sukurti palankesnes sąlygas šių tinklų plėtrai.

a)

projektams taikomas 2 straipsnis;

b)

projektai atitinka 3 ir 4 straipsniuose nustatytus veiklos tikslus ir prioritetus;

c)

galima numatyti projektų ekonominį perspektyvumą.

2.

a)

turėti didelį poveikį vidaus rinkos konkurencingumui ir (arba)

b)

didinti tiekimo saugumą Bendrijoje, ir (arba)

c)

juos įgyvendinus padidės atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas.

a)

techniniam už transeuropinius energetikos tinklus atsakingų subjektų bendradarbiavimui, ypač siekiant, kad tinkamai veiktų II priedo 1, 2 ir 7 punktuose nurodytos jungtys;

b)

leidimų su transeuropiniais energetikos tinklais susijusiems projektams išdavimo procedūrų palengvinimui, kad sumažėtų vėlavimas;

c)

paramos bendro intereso projektams, skiriamos iš Bendrijos fondų, priemonių ir finansinių programų, taikomų minėtiems tinklams, teikimui.

4.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 80/27

(1)

Egzistuoja daug įvairių maistinių medžiagų ir kitų ingredientų, kuriuos galima naudoti gaminant maisto produktus, įskaitant vitaminus, mineralus su mikroelementais, amino rūgštis, nepakeičiamas riebalų rūgštis, skaidulines medžiagas, įvairius augalų ir žolių ekstraktus, bet neapsiribojant jais. Maisto produktų papildymą šiomis medžiagomis valstybės narės reglamentuoja skirtingomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurios apsunkina šių produktų laisvą judėjimą, sukuria nevienodas konkurencijos sąlygas, ir tokiu būdu tiesiogiai veikia vidaus rinkos funkcionavimą. Todėl būtina patvirtinti Bendrijos taisykles, kuriomis būtų suderintos nacionalinės nuostatos, susijusios su maisto produktų papildymu vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis.

(2)

Šiuo reglamentu siekiama reglamentuoti maisto produktų papildymą vitaminais ir mineralais bei tam tikrų kitų medžiagų arba ingredientų, turinčių kitų medžiagų negu vitaminai ir mineralai, kurios dedamos į maisto produktus arba naudojamos jų gamybai taip, kad tų medžiagų suvartojamas kiekis gerokai viršija kiekius, kuriuos pagrįstai tikimasi suvartoti esant įprastai subalansuotai ir įvairiai mitybai, ir (arba) dėl kitų priežasčių sukeliančių potencialią riziką vartotojams, naudojimą. Nesant konkrečių Bendrijos taisyklių dėl medžiagų arba ingredientų, turinčių kitų medžiagų negu vitaminai ar mineralai, numatytų pagal šį reglamentą arba pagal kitas konkrečias Bendrijos nuostatas, naudojimo uždraudimo ar apribojimo, nepažeidžiant Sutarties nuostatų, gali būti taikomos atitinkamos nacionalinės taisyklės.

(3)

Dėl su visuomenės sveikata susijusių priežasčių kai kurios valstybės narės reikalauja privalomai kai kuriais vitaminais ir mineralais papildyti tam tikrus kasdienius maisto produktus. Minėtos priežastys gali būti svarbios nacionaliniu ar net regioniniu lygiu, tačiau jomis šiuo metu nebūtų pateisinamas nuostatų, susijusių su privalomu maisto produktų papildymu maistinėmis medžiagomis visoje Bendrijoje, suderinimas. Tačiau, jei ir kai bus tinkama, tokias nuostatas galima būtų patvirtinti Bendrijos lygiu. Kol kas būtų naudinga rinkti informaciją apie tokias nacionalines priemones.

(4)

Vitaminais ir mineralais maisto produktus gali savanoriškai papildyti maisto produktų gamintojai arba jie, kaip maistinės medžiagos, turi būti pridėti vadovaujantis konkrečiais Bendrijos teisės aktais. Vitaminai ir mineralai taip pat gali būti dedami technologiniais tikslais kaip priedai, dažikliai ar kvapiosios medžiagos arba kitais panašiais tikslais, įskaitant leistinus vynininkystės metodus ir procesus, numatytus atitinkamuose Bendrijos teisės aktuose. Šis reglamentas turėtų būti taikomas nepažeidžiant konkrečių Bendrijos taisyklių, susijusių su konkrečių maisto produktų arba produktų grupių papildymu vitaminais ir mineralais arba vitaminų ir mineralų naudojimu juose, arba maisto produktų papildymu šiomis medžiagomis kitais tikslais negu numatyti šiame reglamente.

(5)

Kadangi išsamios taisyklės dėl maisto papildų, kuriuose yra vitaminų ir mineralų, patvirtintos 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (3), su vitaminais ir mineralais susijusios šio reglamento nuostatos neturėtų būti taikomos maisto papildams.

(6)

Gamintojai papildo maisto produktus vitaminais ir mineralais siekdami įvairių tikslų, pavyzdžiui, atstatyti jų kiekį, jei jis sumažėjo gamybos, sandėliavimo ar apdorojimo metu, arba suteikti jiems maistinę vertę, panašią į maisto produktų, kurių pakaitalais jie gali būti, maistinę vertę.

(7)

Tinkamai ir įvairiai maitinantis paprastai galima gauti tokį visų normaliam vystymuisi ir sveikatai palaikyti reikalingų maistinių medžiagų kiekį, kuris yra patvirtintas ir rekomenduojamas visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis. Tačiau tyrimai rodo, kad tokia ideali padėtis pasiekta ne visų vitaminų ir mineralų atveju ir ne visose Bendrijos gyventojų grupėse. Vartojant vitaminais ir mineralais papildytus maisto produktus, atrodo, gaunama nemaža šių maistinių medžiagų dalis, todėl galima manyti, kad jie teigiamai papildo bendrą suvartojamų medžiagų kiekį.

(8)

Bendrijoje šiuo metu galima, nors ir nedažnai, pastebėti, kad mityba stokoja kai kurių maistinių medžiagų. Socialinės ir ekonominės padėties Bendrijoje pokyčiai ir įvairių gyventojų grupių gyvenimo būdas sąlygojo skirtingus mitybos poreikius ir kintančius mitybos įpročius. Tai savo ruožtu pakeitė skirtingų gyventojų grupių energijos ir maistinių medžiagų poreikį ir jų suvartojamą tam tikrų vitaminų bei mineralų kiekį, kuris yra mažesnis negu rekomenduojama skirtingose valstybėse narėse. Be to, nauji mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad siekiant palaikyti optimalią sveikatą ir gerą savijautą kai kurių maistinių medžiagų galėtų būti suvartojama daugiau nei šiuo metu rekomenduojama.

(9)

Turėtų būti leidžiama maisto produktus papildyti tik paprastai mityboje randamais arba suvartojamais ir būtinomis maistinėmis medžiagomis laikomais vitaminais ir mineralais, tačiau tai nereiškia, kad minėtų medžiagų būtina dėti į maisto produktus. Reikėtų vengti galimų nesutarimų, kurie galėtų kilti nustatant šias būtinas maistines medžiagas. Todėl reikia sudaryti tikslų tokių vitaminų ir mineralų sąrašą.

(10)

Cheminės medžiagos, naudojamos kaip vitaminų ir mineralų šaltinis, kuriomis galėtų būti papildomi maisto produktai, turėtų būti saugios ir žmogaus organizmui biologiškai artimos formos, t. y. žmogaus organizmas turėtų jas lengvai pasisavinti. Dėl to derėtų parengti ir šių medžiagų tikslų sąrašą. Į šį tikslų sąrašą turėtų būti įtraukiamos medžiagos, kurias patvirtino Maisto produktų mokslinis komitetas 1999 m. gegužės 12 d. pareikštoje nuomonėje, remdamasis pirmiau minėtais saugos ir biologinio artimumo kriterijais, ir kurios gali būti naudojamos gaminant kūdikiams ir mažiems vaikams skirtą maistą, kitą specialios paskirties maistą arba maisto papildus. Nors natrio chloridas (paprastoji druska) nėra įtrauktas į šių medžiagų sąrašą, ruošiant maistą jis gali būti toliau naudojamas kaip ingredientas.

(11)

Siekiant neatsilikti nuo mokslo ir technologijų raidos svarbu, kad prireikus pirmiau minėti sąrašai būtų nedelsiant peržiūrimi. Tokios peržiūros būtų techninio pobūdžio įgyvendinimo priemonės, o Komisijai turėtų būti patikėta jas patvirtinti siekiant supaprastinti ir pagreitinti procedūrą.

(12)

Vitaminais ir mineralais papildytus maisto produktus dažniausiai reklamuoja gamintojai, o vartotojai juos gali palaikyti gaminiais, turinčiais maistinių, fiziologinių ar kitokių sveikatai naudingų privalumų palyginti su panašiais arba kitais produktais, kurie nėra papildyti tokiomis maistinėmis medžiagomis. Tai gali įtikinti vartotoją pasirinkti maisto produktą, kuris kitu atveju galėtų būti nepageidaujamas. Manoma, kad siekiant panaikinti šį galimą nepageidautiną poveikį, reikėtų nustatyti tam tikrus apribojimus produktams, kuriuos galima papildyti vitaminais ir mineralais, kartu su apribojimais, kurie paprastai būtų taikomi technologiniais sumetimais arba būtų būtini saugos požiūriu nustatant didžiausias šiuose produktuose leistinų vitaminų ir mineralų kiekio ribas. Tam tikrų medžiagų, pvz., alkoholio, kiekis produktuose šiuo atveju būtų tinkamas kriterijus, kuriuo remiantis nebūtų leidžiama papildyti vitaminais ir mineralais. Visos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo draudimo papildyti alkoholinius gėrimus vitaminais ir mineralais, turėtų apsiriboti tradicinės vyno receptūros apsauga, Komisijai pranešant apie atitinkamus produktus. Teiginiai, susiję su papildymo maistine ar sveikatai teikiama nauda, neturėtų būti pateikiami. Kad vartotojas nebūtų klaidinamas dėl natūralios šviežių maisto produktų maistinės vertės, taip pat neturėtų būti leidžiama jų papildyti vitaminais ir mineralais.

(13)

Šio reglamento taikymo sritis neapima vitaminų ir mineralų nedideliais kiekiais naudojimo kaip autentiškumo žymeklių, siekiant kovoti su sukčiavimu.

(14)

Pernelyg didelis suvartojamų vitaminų ir mineralų kiekis gali turėti neigiamų padarinių, todėl jais papildant maisto produktus būtina pagal aplinkybes nustatyti didžiausias saugos ribas. Minėtomis ribomis turi būti užtikrinama, kad vartotojas, kurio mityba yra įvairi, būtų saugus įprastai vartodamas maisto produktus pagal gamintojo pateiktas vartojimo instrukcijas. Todėl tokios ribos turėtų apimti bendrą didžiausią saugų vitaminų ir mineralų kiekį, kuris yra maisto produktuose natūraliomis sąlygomis ir (arba) kuriuo papildomi maisto produktai bet kokiu tikslu, įskaitant naudojimą technologiniais sumetimais.

(15)

Dėl šios priežasties prireikus turėtų būti patvirtintos tokios didžiausio kiekio ribos ir bet kokios kitos sąlygos, kuriomis ribojamas maisto produktų papildymas minėtomis medžiagomis, atsižvelgiant į didžiausias saugos ribas, nustatytas moksliniu rizikos įvertinimu, kuris grindžiamas visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis ir galimu iš kitų maisto produktų gaunamu jų kiekiu. Taip pat reikėtų deramai atsižvelgti į orientacinį gyventojų suvartojamų vitaminų ir mineralų kiekį. Jeigu reikia nustatyti tam tikrų vitaminų ir mineralų, kuriais gali būti papildomi maisto produktai, apribojimus, pirmenybę reikėtų teikti šiems tikslams: atstatyti jų kiekį, jei jis sumažėjo gamybos, sandėliavimo ar apdorojimo metu, ir suteikti jiems maistinę vertę, panašią į maisto produktų, kurių pakaitalais tie maisto produktai gali būti.

(16)

Maisto produktų papildymas vitaminais ir mineralais turėtų sąlygoti minimalų jų kiekį maiste. Priešingu atveju, papildytuose maisto produktuose esantis pernelyg mažas ir nereikšmingas medžiagų kiekis neturėtų jokios naudos vartotojams ir juos klaidintų. Tuo pačiu principu grindžiamas reikalavimas, kad maisto produktuose turėtų būti reikšmingas šių maistinių medžiagų kiekis norint nurodyti maistingumą etiketėje. Todėl būtų tikslinga, kad maisto produktuose, kurie yra papildyti vitaminais ir mineralais, minimalus jų kiekis atitiktų minėtą reikšmingą kiekį, kuris turėtų būti norint pateikti šias medžiagas nurodant maistingumą etiketėje, jeigu atitinkamose nukrypti leidžiančiose nuostatose nenumatyta kitaip.

(17)

Didžiausių ribų ir bet kokių naudojimo sąlygų, grindžiamų šiame reglamente nustatytų principų ir kriterijų taikymu, bei mažiausių ribų patvirtinimas būtų techninio pobūdžio įgyvendinimo priemonės, o Komisijai turėtų būti patikėta jas patvirtinti siekiant supaprastinti ir pagreitinti procedūrą.

(18)

Bendrosios ženklinimo nuostatos ir apibrėžimai pateikiami 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (4). Todėl šiame reglamente turėtų būti pateiktos tik būtinos papildomos nuostatos. Be to, šios papildomos nuostatos turėtų būti taikomos nepažeidžiant ... m. ... ... d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. .../2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (5).

(19)

Atsižvelgdamas į vitaminais ir mineralais papildytų maisto produktų maistinę vertę ir galimą šių produktų įtaką mitybos įpročiams bei visą pasisavinamų maistinių medžiagų kiekį, vartotojas turėtų galėti įvertinti bendrą tokių produktų maistingumą. Todėl nukrypstant nuo 1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 90/496/EEB dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo (6) 2 straipsnio turėtų būti privaloma etiketėje nurodyti maistingumą.

(20)

Normalią ir įvairią mitybą sudaro daug ingredientų, o šiuos savo ruožtu — įvairios medžiagos. Įprastinis ir tradicinis šių medžiagų arba ingredientų naudojimas šiuolaikinėje mityboje nekelia rūpesčių ir neturi būti reglamentuojamas. Kai kurios medžiagos, kurios nėra vitaminai ir mineralai arba jų turintys ingredientai, dedamos į maisto produktus kaip ekstraktai ar koncentratai, dėl to šių medžiagų gali būti suvartojama gerokai daugiau negu būtų suvartojama maitinantis įprastais įvairiais maisto produktais. Kai kuriais atvejais rimtai ginčijamas tokios praktikos saugumas, o jos nauda yra neaiški, todėl ją reikėtų reglamentuoti. Tokiais atvejais reikėtų, kad maisto pramonės subjektai, atsakingi už maisto produktų, kuriuos jie pateikia į rinką, saugą, prisiimtų įsipareigojimus dėl jų saugos įrodymo.

(21)

Atsižvelgiant į vitaminais ir mineralais papildytų maisto produktų ypatingą pobūdį, priežiūros organai, be įprastai naudojamų priemonių, turėtų turėti galimybę taikyti papildomas priemones, kad būtų lengviau veiksmingai prižiūrėti minėtų produktų vartojimą.

(22)

Kadangi šio reglamento tikslo, t. y. užtikrinti efektyvų vidaus rinkos veikimą, susijusį su maisto papildymu vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis kartu užtikrinant aukštą vartotojų apsaugos lygį, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir todėl jį galima geriau pasiekti Bendrijos lygiu, Bendrija gali patvirtinti priemones laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Laikantis minėtame straipsnyje nustatyto proporcingumo principo, ši direktyva nenumato nieko, kas nėra būtina siekiant šių tikslų.

(23)

Būtinos šio reglamento įgyvendinimo priemonės turėtų būti patvirtintos vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (7),

a)

specialios paskirties maisto produktais ir, nesant konkrečių nuostatų, šių produktų sudėčiai taikomais reikalavimais, kurie būtini atsižvelgiant į specifinius žmonių, kuriems jie skirti, mitybos poreikius;

b)

naujais maisto produktais ir naujais maisto produktų ingredientais;

c)

genetiškai modifikuotais maisto produktais;

d)

maisto priedais ir kvapiosiomis medžiagomis;

e)

leistina vyno gamybos praktika ir procesais.

a)

konkrečiai gyventojų grupei būdingą vieno ar daugiau vitaminų ir (arba) mineralų trūkumą, kurį gali rodyti klinikiniai ar subklinikiniai tyrimai arba kurį rodo apskaičiuojamas žemas maistinių medžiagų suvartojimo lygis, arba

b)

tai, kad mitybos įpročių pokyčiai gali pagerinti gyventojų arba konkrečių gyventojų grupių mitybos būklę ir (arba) kompensuoti vitaminų ar mineralų trūkumus, arba

c)

visuotinai pripažįstamų mokslo žinių apie suvartojamų vitaminų ir mineralų poveikį sveikatai raidą.

a)

neperdirbti gaminiai, įskaitant vaisius, daržoves, mėsą, paukštieną ir žuvį, bet jais neapsiribojant;

b)

gėrimai, kurių alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 1,2 tūrio proc., išskyrus ir nukrypstant nuo 3 straipsnio 2 dalies šiuos produktus:

ir su sąlyga, kad nepateikiamas teiginys apie maistingumą ar sveikatingumą.

a)

vitaminų ir mineralų didžiausias saugos ribas, nustatytas pagal mokslinį rizikos vertinimą, grindžiamą visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis, atitinkamai atsižvelgiant į įvairių vartotojų grupių skirtingus jautrumo laipsnius;

b)

suvartojamų vitaminų ir mineralų kiekius iš kitų mitybos šaltinių.

a)

atskirų produktų kiekį bendrame visų gyventojų ar gyventojų grupių racione;

b)

produkto maistinių medžiagų apibūdinimą, parengtą taip, kaip nustatyta Reglamente (EB) Nr. ../2006 (10).

a)

jei buvo nustatyta žala sveikatai, medžiaga ir (arba) ingredientas, kurio sudėtyje yra tos medžiagos:

b)

jei nustatoma žalos sveikatai galimybė, tačiau yra abejonių moksliniu požiūriu, medžiaga įtraukiama į III priedo C dalį.

a)

I priede išvardyti vitaminai ir mineralai, kuriais galima papildyti maisto produktus;

b)

II priede išvardytos vitaminų formulės ir mineralinės medžiagos, kuriomis galima papildyti maisto produktus;

c)

vitaminų ir mineralų didžiausi ir mažiausi kiekiai, kuriais galima papildyti maisto produktus, ir visos susijusios sąlygos, nustatytos pagal 6 straipsnio nuostatas;

d)

informacija apie 11 straipsnyje numatytas nacionalines nuostatas dėl privalomo papildymo vitaminais ir mineralais;

e)

papildymo vitaminais ir mineralais apribojimai, nustatyti 4 straipsnyje;

f)

medžiagos, dėl kurių buvo pateikti dokumentai pagal 17 straipsnio 1 dalies b punktą;

g)

informacija apie III priede nurodytas medžiagas ir apie priežastis, dėl kurių jos buvo į jį įtrauktos.

a)

dėl konkrečių maisto produktų ar maisto produktų kategorijų privalomo papildymo vitaminais ir mineralais arba

b)

dėl draudimo naudoti tam tikras kitas medžiagas arba jų naudojimo ribojimo gaminant konkrečius maisto produktus,

a)

… (15) ta medžiaga buvo papildomi Bendrijoje parduodami maisto produktai ir

b)

Tarnyba nepateikė nepalankios nuomonės dėl tos medžiagos naudojimo ar jos naudojimo tuo pavidalu gaminant maisto produktus, remdamasi dokumentais, kuriais grindžiamas tos medžiagos naudojimas ir kuriuos valstybė narė ne vėliau kaip iki … (16) turi pateikti Komisijai.

4.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 80/43

(1)

Vis daugiau maisto produktų Bendrijoje ženklinama ir reklamuojama pateikiant teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą. Siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir palengvinti jiems pasirinkimą, į rinką pateikiami produktai turi būti saugūs bei atitinkamai paženklinti.

(2)

Su minėtais teiginiais susijusių nacionalinių nuostatų skirtumai gali trukdyti maisto produktams laisvai judėti ir sukurti nelygias konkurencijos sąlygas. Dėl šių priežasčių jie daro tiesioginį poveikį vidaus rinkos funkcionavimui. Todėl reikia priimti Bendrijos taisykles dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą vartojimo.

(3)

Bendros ženklinimo nuostatos pateikiamos 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (3). Direktyva 2000/13/EB iš esmės draudžiamas informacijos, kuri klaidintų pirkėją arba priskirtų maisto produktams vaistines savybes, naudojimas. Šis reglamentas turėtų papildyti Direktyvos 2000/13/EB bendruosius principus ir nustatyti konkrečias nuostatas dėl teiginių apie vartotojams tiekiamų produktų maistingumą ir sveikatingumą vartojimo.

(4)

Šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą, skelbiamiems komerciniuose pranešimuose, įskaitant, inter alia, bendro pobūdžio maisto produktų reklamą ir reklamines kampanijas, kurias visiškai ar iš dalies remia valdžios institucijos. Jis neturėtų būti taikomas teiginiams nekomercinio pobūdžio pranešimuose, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos institucijų ir tarnybų skelbiamose mitybos gairėse ir patarimuose arba spaudoje ir moksliniuose leidiniuose skelbiamuose nekomerciniuose pranešimuose ir informacijoje. Šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas prekių ženklams ir kitiems prekių pavadinimams, kurie gali būti suprasti kaip teiginiai apie maistingumą ar sveikatingumą.

(5)

Šio reglamento taikymo sritis neapima teiginių apie maistingumą, kuriuose nurodytas nenaudingas poveikis; valstybės narės, kurios ketina įvesti su teiginiais apie maistingumą, kuriuose nurodytas nenaudingas poveikis, susijusias nacionalines sistemas, turėtų apie tokias sistemas pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (4).

(6)

Tarptautiniu lygiu Codex Alimentarius 1991 m. patvirtino Bendras teiginių gaires ir 1997 m. Teiginių apie maistingumą vartojimo gaires. Pastarųjų pakeitimą 2004 m. patvirtino Codex Alimentarius komisija. Tai pakeitimas, susijęs su teiginių apie sveikatingumą įtraukimu į 1997 m. gaires. Tinkamai atsižvelgta į Codex gairėse nustatytus sąvokų apibrėžimus ir sąlygas.

(7)

Galimybė vartoti teiginį „mažai riebalų“1994 m. gruodžio 5 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2991/94, nustatančiame tepiųjų riebalų standartus (5), numatytiems tepiesiems riebalams turėtų būti kuo greičiau suderinta su šio reglamento nuostatomis. Tuo tarpu Reglamentas (EB) Nr. 2991/94 taikomas produktams, kuriuos jis apima.

(8)

Maisto produkto sudėtyje gali būti daug maistiniu ar fiziologiniu poveikiu pasižyminčių maistinių ir kitų medžiagų, kurios gali būti minimos teiginyje, įskaitant, tačiau neapsiribojant vitaminais, mineralais su mikroelementais, amino rūgštimis, nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, skaidulinėmis medžiagomis, įvairiais augalais ir žolių ekstraktais. Todėl turėtų būti nustatyti bendrieji principai, taikytini visiems teiginiams apie maisto produktus siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, suteikti vartotojams reikalingą informaciją, kad jie galėtų rinktis gerai žinodami faktus, taip pat sukurti vienodas konkurencijos sąlygas maisto pramonėje.

(9)

Maisto produktus, kurių reklamoje yra teiginių, vartotojai gali palaikyti produktais, turinčiais maistinių, fiziologinių ar kitų sveikatai naudingų privalumų palyginti su panašiais arba kitais produktais, kurie nėra papildyti tokiomis maistinėmis medžiagomis ir kitais priedais. Tai gali paskatinti vartotojus priimti sprendimus, tiesiogiai lemiančius tokį pavienių maistinių ar kitų medžiagų bendrą suvartojamą kiekį, kuris neatitiktų mokslininkų rekomenduojamo kiekio. Siekiant užkirsti kelią šiam galimam nepageidautinam poveikiui, maisto produktus žymintiems teiginiams reikėtų taikyti tam tikrus apribojimus. Todėl tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, alkoholio, kiekis produkte arba produkto maistinių medžiagų apibūdinimas yra tinkami kriterijai nusprendžiant, ar produktas gali būti pažymėtas atitinkamais teiginiais. Tokių kriterijų naudojimas nacionaliniu lygiu nors ir būtų pateisinamas, kaip sudarantis vartotojams sąlygas pasirinkti produktus remiantis informacija apie maistingumą, galėtų sudaryti kliūčių Bendrijos vidaus prekybai ir todėl turėtų būti suderintas Bendrijos lygiu.

(10)

Taikant maistinių medžiagų apibūdinimą kaip kriterijų, būtų siekiama išvengti, kad teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą slėptų bendrą maisto produkto maistingumą, ir tai galėtų klaidinti vartotojus, norinčius pasirinkti sveikus produktus subalansuotai mitybai. Šiame reglamente numatytais maistinių medžiagų apibūdinimais būtų siekiama vienintelio tikslo — reglamentuoti aplinkybes, kuriomis leidžiama vartoti teiginius. Jie turėtų būti pagrįsti visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis apie mitybos ir sveikatos ryšį. Tačiau apibūdinimai taip pat neturėtų užkirsti kelio produktų naujovėms ir juose turėtų būti atsižvelgta į mitybos įpročių ir tradicijų įvairovę ir į tai, kad atskiri produktai gali vaidinti svarbų vaidmenį bendroje mityboje.

(11)

Nustatant maistinių medžiagų apibūdinimus reikėtų atsižvelgti į įvairių maistinių medžiagų ir maistiniu arba fiziologiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų kiekį, ypač į riebalų, sočiųjų riebalų, riebalų rūgščių transizomerų, druskos/natrio ir cukrų, kurių apskritai nerekomenduojama vartoti per daug, taip pat polinesočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, kitų nei cukrūs žinomų angliavandenių, vitaminų, mineralų, baltymų ir skaidulinių medžiagų. Nustatant maistinių medžiagų apibūdinimą turėtų būti atsižvelgiama į įvairias maisto produktų kategorijas ir tų maisto produktų reikalingumą bei svarbą bendrai mitybai. Reikalavimui laikytis nustatytų tam tikrų maisto produktų ar maisto kategorijų maistinių medžiagų apibūdinimų, atsižvelgiant į jų reikalingumą ir svarbą visuomenės mitybai, gali prireikti daryti išimtį. Tam reikėtų imtis sudėtinių techninių veiksmų, o Komisijai turėtų būti patikėta patvirtinti atitinkamas priemones atsižvelgiant į Europos maisto saugos tarnybos patarimus.

(12)

Skysti maisto papildai, kaip apibrėžta 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (6), turintys daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio, pagal šį reglamentą nėra laikomi gėrimais.

(13)

Šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse ženklinant ir reklamuojant maisto produktus vartojami įvairūs teiginiai, susiję su medžiagomis, kurių naudingas poveikis nebuvo įrodytas arba kurias šiuo metu mokslininkai vertina nevienareikšmiškai. Būtina užtikrinti, kad medžiagų, apie kurias pateikiamas teiginys, naudingas maistinis ar fiziologinis poveikis būtų įrodytas.

(14)

Siekiant užtikrinti, kad pateikiami teiginiai būtų teisingi, būtina, kad teiginyje minimos medžiagos galutiniame produkte būtų pakankamas kiekis arba tos medžiagos nebūtų ar jos kiekis būtų tinkamai sumažintas, siekiant užtikrinti maistinį arba fiziologinį poveikį. Medžiaga taip pat turėtų būti tinkama žmogaus organizmui įsisavinti. Be to, tam tikrais atvejais žymus medžiagos, turinčios tvirtinamą maistinį arba fiziologinį poveikį, kiekis turėtų būti pateikiamas tokiame maisto produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti.

(15)

Svarbu, kad vartotojas suprastų teiginius apie maisto produktus, ir visus vartotojus reikėtų apsaugoti nuo klaidinančių teiginių. Tačiau po 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyvos 84/450/EEB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos suderinimo (7) įsigaliojimo Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nagrinėdamas reklamos bylas, nustatė būtinybę išnagrinėti poveikį nacionaliniam, tipiniam vartotojui. Laikantis proporcingumo principo ir siekiant veiksmingai taikyti šiame reglamente nustatytas apsaugos priemones, reglamente vertinimo kriterijumi pasirenkamas vidutinis vartotojas, kuris pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą yra pakankamai gerai informuotas, atidus bei atsargus atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius, tačiau reglamente yra nuostata, skirta užkirsti kelią vartotojų, kurie dėl savo savybių yra ypač jautrūs klaidinantiems teiginiams, išnaudojimui. Kai teiginys yra konkrečiai skirtas tam tikrai vartotojų grupei, pavyzdžiui, vaikams, pageidautina, kad teiginio poveikis būtų vertinamas vidutinio tos grupės nario požiūriu. Vidutinio vartotojo testas nėra statistinis testas. Atsižvelgdami į Teisingumo Teismo teisminę praktiką, nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos turės priimti savo sprendimą, kad nustatytų būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.

(16)

Vartojant teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą daugiausia reikėtų atsižvelgti į mokslinį teiginių įrodymą, o tokius teiginius vartojantys maisto verslo operatoriai turėtų juos pagrįsti.

(17)

Teiginys apie maistingumą arba sveikatingumą neturėtų būti pateikiamas, jeigu jis neatitinka visuotinai pripažintų maistingumo ir sveikatingumo principų, arba skatina ar toleruoja perdėtą bet kurio maisto produkto vartojimą arba prieštarauja geros mitybos praktikai.

(18)

Atsižvelgiant į teigiamą įvaizdį, kurį maisto produktams suteikia teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą, ir galimą šių produktų įtaką mitybos įpročiams bei bendram maistinių medžiagų suvartojimui, vartotojas turėtų galėti įvertinti bendrą produktų maistinę kokybę. Todėl maistingumo ženklinimas turėtų būti privalomas ir apimti visus teiginiais apie sveikatingumą pažymėtus maisto produktus.

(19)

1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvoje 90/496/EEB dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo (8) pateikiamos bendrosios maistingumo ženklinimo nuostatos. Remiantis minėta direktyva, kai teiginys apie maistingumą daromas etiketėje, pateikiant ar reklamuojant produktą, išskyrus bendro pobūdžio reklamą, maistingumo ženklinimas turėtų būti privalomas. Kai teiginys apie maistingumą susijęs su cukrumis, sočiosiomis riebalų rūgštimis, skaidulinėmis medžiagomis ar natriu, turėtų būti pateikiama 2 grupės informacija, kaip apibrėžta Direktyvos 90/496/EEB 4 straipsnio 1 dalyje. Siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, ši prievolė pateikti 2 grupės informaciją turėtų būti taikoma mutatis mutandis visiems teiginiams apie sveikatingumą, išskyrus bendro pobūdžio reklamos teiginius.

(20)

Taip pat turėtų būti sudarytas leistinų teiginių apie maistingumą sąrašas ir nustatytos konkrečios jų vartojimo sąlygos, grindžiamos teiginių, dėl kurių buvo sutarta nacionaliniu arba tarptautiniu lygiu ir kurie buvo įtraukti į Bendrijos teisės aktus, vartojimo sąlygomis. Teiginiui, kuris vartotojams reiškia tą patį kaip ir teiginys apie maistingumą, įtrauktas į pirmiau minėtą sąrašą, turėtų būti taikomos tos pačios nurodytos vartojimo sąlygos. Pavyzdžiui, tokiems teiginiams, susijusiems su papildymu vitaminais ir mineralais, kaip „su...“, „atstatyta...“, „papildyta...“ arba „praturtinta...“, turėtų būti taikomos sąlygos, nustatytos teiginiui „...šaltinis“. Šis sąrašas turėtų būti nuolatos atnaujinamas siekiant atsižvelgti į mokslo ir technikos raidą. Be to, vartojant lyginamuosius teiginius būtina, kad galutiniam vartotojui būtų aiškiai nurodomi lyginami produktai.

(21)

Tokių teiginių kaip „be laktozės“ arba „be glitimo“, skirtiems tam tikrų sutrikimų turinčių vartotojų grupei, pateikimo sąlygoms turėtų būti taikoma 1989 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyva 89/398/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su specialios paskirties maisto produktais, suderinimo (9). Be to, toje direktyvoje numatyta galimybė ženklinant įprastus maisto produktus nurodyti, kad jie yra tinkami vartoti šioms vartotojų grupėms, jei jie atitinka tokio teiginio pateikimo sąlygas. Kol tokių teiginių pateikimo sąlygos bus nustatytos Bendrijos lygiu, valstybės narės gali toliau taikyti ar patvirtinti atitinkamas nacionalines priemones.

(22)

Bendrijoje vartoti teiginius apie sveikatingumą turėtų būti leidžiama tik atlikus aukščiausio įmanomo lygio mokslinį įvertinimą. Tam, kad būtų užtikrintas suderintas mokslinis šių teiginių vertinimas, šiuos įvertinimus turėtų atlikti Europos maisto saugos tarnyba.

(23)

Be mitybos, esama daugybės kitų veiksnių, galinčių turėti įtakos psichologinėms arba elgsenos funkcijoms. Taigi informuoti apie šias funkcijas yra labai sudėtinga ir ženklinant arba reklamuojant maisto produktus labai sunku trumpu teiginiu pateikti išsamią, teisingą ir turiningą informaciją. Todėl tikslinga reikalauti, kad vartojant teiginius apie psichologines ir elgsenos funkcijas jie būtų įrodyti moksliškai.

(24)

Atsižvelgiant į 1996 m. vasario 26 d. Komisijos direktyvą 96/8/EB dėl maisto produktų, skirtų sumažinto energijos kiekio dietoms svoriui mažinti (10), kurioje numatyta, kad ženklinant, pristatant ir reklamuojant produktus, kuriems taikoma ši direktyva, draudžiama nurodyti, kiek svorio galima netekti juos vartojant, manoma, kad yra tikslinga ši apribojimą taikyti visiems maisto produktams.

(25)

Teiginiams apie sveikatingumą, išskyrus visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis pagrįstus teiginius apie susirgimo pavojaus mažinimą, turėtų būti taikoma kitokia įvertinimo ir leidimo suteikimo procedūra. Todėl būtina pasikonsultavus su Europos maisto saugos tarnyba patvirtinti tokių leistinų teiginių Bendrijos sąrašą.

(26)

Siekiant neatsilikti nuo mokslo ir technikos raidos, prireikus reikėtų nedelsiant patikslinti pirmiau nurodytą sąrašą. Šie patikslinimai būtų techninio pobūdžio įgyvendinimo priemonės, o jas priimti turėtų būti pavesta Komisijai, kad procedūra būtų paprastesnė ir greitesnė.

(27)

Įvairi ir subalansuota mityba yra būtina geros sveikatos sąlyga ir pavieniai produktai yra atitinkamai svarbūs bendrai mitybai. Be to, mityba yra vienas iš daugelio veiksnių, galinčių nulemti tam tikrų ligų pradžią. Kiti veiksniai, pvz., amžius, genetiškai paveldėtas polinkis, fizinio aktyvumo laipsnis, tabako ir kitų priklausomybę sukeliančių produktų vartojimas, aplinkos ir streso neigiamas poveikis taip pat gali nulemti ligos pradžią. Todėl teiginiams apie susirgimo pavojaus mažinimą turėtų būti taikomi konkretūs ženklinimo reikalavimai.

(28)

Europos maisto saugos tarnybos nuomonėje ir tolesnėje leidimo suteikimo procedūroje turėtų būti atsižvelgiama į teiginio apie sveikatingumą formuluotę bei pateikimą, siekiant užtikrinti, kad teiginiai apie sveikatingumą būtų teisingi, aiškūs, patikimi ir padėtų vartotojui pasirinkti sveiką mitybą.

(29)

Kai kuriais atvejais vien tik mokslinis rizikos įvertinimas negali suteikti visos informacijos, kuria būtų galima grįsti su rizikos valdymu susijusį sprendimą. Reikėtų atsižvelgti į kitus su svarstomu klausimu susijusius teisėtus veiksnius.

(30)

Siekiant užtikrinti skaidrumą ir išvengti pakartotinių paraiškų leisti vartoti jau įvertintus teiginius, Komisija turėtų įsteigti ir atnaujinti viešą tokių teiginių sąrašų registrą.

(31)

Siekiant skatinti žemės ūkio maisto produktų pramonės mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, tikslinga apsaugoti novatorių indėlį renkant informaciją ir duomenis, padedančius taikyti šį reglamentą. Tačiau siekiant išvengti nereikalingų pakartotinių tyrimų ir bandymų, šios apsaugos trukmė turėtų būti ribojama.

(32)

Atsižvelgiant į ypatingą teiginiais pažymėtų maisto produktų pobūdį ir siekiant palengvinti veiksmingą šių produktų stebėseną, be įprastai stebėsenos tarnyboms teikiamų priemonių, taip pat turėtų būti skirtos papildomos priemonės.

(33)

Būtina numatyti tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones, kurios sudarytų galimybę maisto verslo operatoriams prisitaikyti prie šio reglamento reikalavimų.

(34)

Kadangi reglamento tikslo, t. y. užtikrinti vidaus rinkos efektyvų veikimą teiginių apie maistingumą ir sveikatingumą atžvilgiu kartu užtikrinant aukštą vartotojų apsaugos lygį, valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrijos lygiu galima juos pasiekti geriau, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame pačiame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą, šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina siekiant šio tikslo.

(35)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (11),

a)

Direktyvos 89/398/EEB ir ja remiantis priimtų direktyvų;

b)

1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 80/777/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens naudojimu ir prekyba, suderinimo (12);

c)

1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens (13).

a)

taikomi „maisto“, „maisto verslo operatoriaus“, „pateikimo į rinką“ ir „galutinio vartotojo“ sąvokų apibrėžimai, pateikti 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (14), 2 straipsnyje, 3 straipsnio 3, 8 ir 18 punktuose;

b)

taikomas „maisto papildo“ apibrėžimas, pateiktas Direktyvoje 2002/46/EB;

c)

taikomi „maistingumo ženklinimo“, „baltymų“, „angliavandenių“, „cukrų“, „riebalų“, „sočiųjų riebalų rūgščių“, „mononesočiųjų riebalų rūgščių“, „polinesočiųjų riebalų rūgščių“, „skaidulinių medžiagų“ apibrėžimai, pateikti Direktyvoje 90/496/EEB;

d)

taikomas „ženklinimo“ apibrėžimas, pateiktas Direktyvos 2000/13/EB 1 straipsnio 3 dalies a punkte.

1)

teiginys — bet koks pranešimas arba išraiška, kurie nėra privalomi pagal Bendrijos arba nacionalinės teisės aktus, taip pat vaizdinė, grafinė arba simbolinė bet kokia forma pateikiama išraiška, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama arba užsimenama, kad maisto produktas turi tam tikrų savybių;

2)

maistinė medžiaga — Direktyvos 90/496/EEB priede nurodyti baltymai, angliavandeniai, riebalai, skaidulinės medžiagos, natris, vitaminai ir mineralai bei medžiagos, kurios priklauso arba sudaro vieną iš šių kategorijų;

3)

kita medžiaga — maistinių medžiagų kategorijai nepriklausančios medžiagos, kurios turi mitybinį arba fiziologinį poveikį;

4)

teiginys apie maistingumą — teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad produktas turi tam tikrų naudingų maistinių savybių dėl:

5)

teiginys apie sveikatingumą — teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudėtinių dalių ir sveikatos;

6)

teiginys apie susirgimo pavojaus sumažinimą — teiginys apie sveikatingumą, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad tam tikrai maisto kategorijai priklausančių produktų, maisto produkto arba vienos iš jo sudėtinių dalių vartojimas žymiai sumažina pavojų susirgti viena iš žmonėms būdingų ligų;

7)

Tarnyba — Europos maisto saugos tarnyba, įsteigta Reglamentu (EB) Nr. 178/2002.

a)

būti melagingi, dviprasmiški ar klaidinantys;

b)

kelti abejonių dėl kitų maisto produktų saugos ir (arba) maistinio pakankamumo;

c)

skatinti ar pritarti perdėtam maisto produkto vartojimui;

d)

tiesiogiai ar netiesiogiai teigti ar užsiminti, kad subalansuota ir įvairi mityba apskritai negali suteikti tinkamo maistinių medžiagų kiekio. 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir atsižvelgiant į valstybėse narėse esančias konkrečias aplinkybes, galima priimti nukrypti leidžiančias nuostatas dėl tų maistinių medžiagų, kurių subalansuota ir įvairi mityba suteikti negali, bei tų nuostatų taikymo sąlygas;

e)

tekstu arba naudojant vaizdinę, grafinę ar simbolinę išraišką nurodyti organizmo funkcijų pasikeitimus, jei šios nuorodos gali sukelti vartotojo baimę arba ja pasinaudoti;

a)

tam tikrų maistinių medžiagų ir kitų maiste esančių medžiagų, pavyzdžiui, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, riebalų rūgščių transizomerų, cukrų ir druskos/natrio kiekius;

b)

bendrą maisto produktų (ar maisto produktų kategorijų) vaidmenį ir svarbą gyventojų arba atitinkamai tam tikrų rizikos grupių, įskaitant vaikus, mityboje;

c)

bendrą maisto produkto maistinę sudėtį ir jame esančias maistines medžiagas, kurių poveikis sveikatai buvo moksliškai pripažintas.

i)

klausimui, ar apibūdinimai turėtų būti nustatomi maistui apskritai ir (arba) maisto kategorijoms;

ii)

maistinių medžiagų pasirinkimui ir balansui, į kuriuos reikia atsižvelgti;

iii)

apibūdinimų referencinio kiekio ir (arba) pagrindo pasirinkimui;

iv)

apibūdinimų skaičiavimo būdui ir

v)

pasiūlytos sistemos tikrinimui.

a)

teiginiai apie sveikatingumą;

b)

teiginiai apie maistingumą, išskyrus teiginius, kuriuose nurodomas sumažintas alkoholio arba energijos kiekis.

a)

įrodyta, kad maistinės ar kitos medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys, buvimas, nebuvimas arba mažesnis kiekis maisto produkte ar maisto produktų kategorijai priklausančiuose produktuose pasižymi naudingu maistiniu arba fiziologiniu poveikiu, įrodytu visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis;

b)

maistinės ar kitos medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys:

c)

kai taikoma, maistinė ar kita medžiaga, kuri apibūdinama teiginiu, yra tokios formos, kad ją galėtų įsisavinti organizmas;

d)

produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti, yra maistinės ar kitos medžiagos, kuri apibūdinama teiginiu, didelis kiekis, kaip nustatyta Bendrijos teisės aktuose, arba, jei tokių taisyklių nėra, didelis kiekis, kuris darys teiginyje nurodytą ir visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis įrodytą maistinį arba fiziologinį poveikį;

e)

atitinkamai laikomasi III arba IV skyriuje išdėstytų konkrečių sąlygų.

a)

teiginys, kuriame nurodoma įvairios ir subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo svarba;

b)

būtinas suvartoti maisto produkto kiekis ir vartojimo būdas, norint užtikrinti teiginyje nurodytą naudingą poveikį;

c)

tam tikrais atvejais asmenims, kurie turėtų vengti vartoti maisto produktą, skirtas teiginys ir

d)

deramas įspėjimas dėl produktų, kurie gali kelti pavojų sveikatai, jei jų vartojama pernelyg daug.