17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/1

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nuolat primena apie valstybės pagalbos kontrolės svarbą, nes tai yra svarbiausias dalykas:

1.2

Valstybės pagalbą reglamentuojančių teisės aktų pagrindas yra pačios Bendrijos steigiamieji dokumentai, tai yra EAPB ir EEB sutarčių nuostatos. Tačiau, skirtingai nei EAPB sutartis, kuri jau nustojo galioti, EB sutartis nenumato visiško valstybės pagalbos draudimo: iš tiesų, šalia paskelbto draudimo yra numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos (1) ir tam tikros išimtys, (2) kurios suteikia Komisijai ir išskirtiniais atvejais Tarybai teisę kartais leisti teikti pagalbą, nukrypstant nuo bendrų normų.

1.3

Be to, šią sudėtingą sritį reglamentuojantys 87, 88 ir 89 straipsniai yra įtraukti į VI antraštinės dalies dėl konkurencijos, mokesčių ir teisės aktų derinimo bendrųjų taisyklių II skyrių, siekiant pabrėžti, kaip turi būti atsižvelgta į galimą valstybės pagalbos poveikį konkurencijai.

1.3.1

Šiuo klausimu Komitetas jau turėjo galimybę pabrėžti, kad bet kokiam naujam valstybės pagalbos veiksmų planui turi būti taikomas Europos bendrijos steigimo sutarties 2 straipsnis, siekiant, be kita ko, užtikrinti gerą bendrosios rinkos funkcionavimą, nediskriminuojančių taisyklių taikymą, suderintą ir darnią ekonominės veiklos plėtrą, darnų ir be infliacijos ekonomikos augimą, aukštą konkurencingumo ir konvergencijos lygį, gyvenimo kokybės gerėjimą bei ekonominę ir socialinę sanglaudą ir valstybių narių tarpusavio solidarumą.

1.4

Iš tiesų, kaip nurodo pati Komisija, valstybės pagalba yra suprantama kaip „valstybės kišimosi forma, naudojama siekiant skatinti konkrečią ekonominę veiklą. Didinant valstybės pagalbą, kai kuriems sektoriams ar ekonominės veiklos sritims yra sudarytos geresnės sąlygos nei kitiems sektoriams ar sritims ir tuo yra iškreipiama konkurencija bei atsiranda diskriminacija tarp pagalbą gaunančių ir jos negaunančių įmonių“. (3)

1.4.1

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės pagalbos sąvoka apima ne tik visą paramą, kurią iš valstybės lėšų teikia valstybinės institucijos, bet ir paramą, kuria siekiama sumažinti naštą, paprastai tenkančią įmonių biudžetui.

1.5

2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba priminė tikslą ir toliau mažinti bendrą valstybės pagalbos lygį, vis dėlto sudarant leidžiančias nukrypti nuostatas, esant rinkos nepakankamumui. Ši pozicija sutampa su 2000 m. Lisabonos ir 2001 m. Stokholmo Europos Vadovų Tarybos susitikimų tikslais ir atitinka būtinybę teikti pagalbą, siekiant horizontalių visuotinės svarbos tikslų, įskaitant sanglaudos siekimą.

1.5.1

Be to, neseniai paskelbtame komunikate dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo laikotarpio vidurio peržiūros Komisija grįžo prie šio tikslo – juo siekiama sumažinti valstybės pagalbą ir ją nukreipti taip, kad būtų panaikintas rinkos nepakankamumas, ypač didelį augimo potencialą turinčiuose sektoriuose, ir skatinamos naujovės. (4)

1.6

Europos Parlamentas taip pat neseniai pareiškė nuomonę apie valstybės pagalbą, (5) pabrėždamas, kad ji turi būti naudojama atsakingai ir veiksmingai, nes:

1.6.1

Be to, 2005 m. birželio 9 d. EP priėmė rezoliuciją dėl Europos konkurencingumo stiprinimo: pramonės pokyčių padariniai MVĮ politikai ir vaidmeniui, (6) kurioje jis, be kita ko, palaiko tikslą mažinti bendrą pagalbos įmonėms lygį, tačiau primena apie tam tikros pagalbos, naudą šalinant tam tikrą rinkos neveiklumą, pavyzdžiui, pagalba mokslo tyrimams ir technologijų plėtrai, įmonių personalo mokymams ir konsultacinėms paslaugoms.

1.6.2

Pabrėždamas valstybėse narėse MVĮ skiriamos pagalbos svarbą, EP prašo Komisijos struktūriniuose fonduose palikti visas pagalbos priemones nuo pramoninės perkėlimo nukentėjusiems regionams ekonomikos ir socialinės ekonomikos pertvarkymams ir primygtinai prašo atsižvelgti į mažų ir labai mažų įmonių (7) poreikius tuose regionuose ir apskritai visose sanglaudos politikos srityse.

1.6.3

Valstybės pagalbos programų reformos projekto kontekste EP siūlo nustatyti aiškius veiksmus naujovėms visuose sektoriuose skatinti, atsižvelgiant į Lisabonos strategijos tikslus.

1.7

Savo ruožtu Teisingumo teismas bėgant metams ir įvairiomis progomis taip pat reiškė nuomonę valstybės pagalbos tema, palaipsniui sukaupdamas autentišką teisminę praktiką, patikslinančią teisę suderintomis ir detaliomis gairėmis, ir galiausiai priimdamas sprendimą dėl visuotinės svarbos paslaugų bei 2003 m. liepos 24 d. Atmarko nutartį. (8)

1.8

Savo 2005 m. balandžio mėnesio pranešime dėl valstybės pagalbos pažangos lentelės (9) Komisija pateikia teigiamą bendrą valstybių narių reakcijos į Lisabonoje paskelbtą strategiją vaizdą, pabrėždama, kad pagalbos lygis šiek tiek atsilieka BVP atžvilgiu, ir dar labiau teigiamus atsakymus dėl Europos tarybų pasiūlyto pagalbos perorientavimo. Vis dėlto dar reikia daug ką nuveikti.

1.8.1

Kaip diskusijų dėl strategijos, kuria siekiama sumažinti bendrą valstybės pagalbos lygį ir ją nukreipti į horizontalių tikslų siekimą, pagrindą Komisija 2001 m. patikslino valstybės pagalbos sąrašą ir jame esančią lentelę, kurią 2002 m. išplėtė. Komitetas jau pateikė savo vertinimą dėl Komisijos įsipareigojimo, kuriuo siekiama didesnio skaidrumo šioje srityje, o tai yra ypač svarbu neseniai į ES įstojusioms valstybėms.

1.9

Komitetas su pasitenkinimu pažymi, kad 2003 m. bendra valstybės pagalba sumažėjo 3,6 %, lyginant su 1999 m., ir beveik 30 %, lyginant su 1996 m.; vis dėlto jis pastebi, kad beveik 53 milijardų eurų suma, (10) kurios beveik 60 % yra skirta pramonei ir paslaugoms, dar labiau išaugo. Jis taip pat praneša apie savo susirūpinimą dėl konkurencijos iškraipymų, kurie gali atsirasti dėl valstybės pagalbos skirtumų tarp skirtingų valstybių narių ir jų viduje tarp skirtingų regionų.

1.9.1

Komitetas (11) savo laiku teigiamai įvertino sistemingą Komisijos veiklą, kuria siekia aiškiau pateikti ir patikslinti taisykles, ypač atkreipdamas dėmesį į reglamentą dėl bendrosios išimties bei į pagalbą užimtumui, siekiant pagerinti valstybių narių darbo vietų kūrimą.

1.9.2

Komitetas visiškai sutinka su Komisija dėl to, kad su valstybės pagalba susijusios taisyklės laikui bėgant turi būti patikslintos, nes jose turi būti atsižvelgta į politikos, ekonomikos ir teisės raidą. Dėl šios priežasties „valstybės pagalbos vertinimo priemonės turi būti periodiškai peržiūrimos ir todėl dažnai galioti ribotą laiką“. (12)

1.10

Komitetas teigiamai vertina tai, kad Komisija pateikė pasiūlymų, kuriais siekiama bendrais bruožais apibūdinti bendrą šios srities reformą, (13) paremtą integruotu metodu, kuriuo siekiama pirmiausiai atsižvelgti į „rinkos nepakankamumą“.

1.10.1

Jis mano, kad nauja sistema, kurioje yra atsižvelgiama į būtiną valstybės pagalbos politikos ir vystymosi būtinybės pusiausvyrą, turi būti persvarstoma siekiant ją supaprastinti ir nuodugniai įvertinti pagalbos poveikį.

1.10.2

Toks persvarstymas turės būti paremtas aiškiais tikslais, didelio masto konsultacijomis, išsamia informacija, o nauja sistema turės užtikrinti ne tik skaidrią kontrolės sistemą, bet ir veiksmų kryptingumą ir galiausiai dar didesnį supaprastinimą, skaidrumą ir teisinį saugumą.

1.10.3

Siūloma sistema turi neprieštarauti:

1.10.4

Ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į šiuos reikalavimus:

1.11

Tačiau, Komiteto nuomone, pats svarbiausias klausimas, kuris turi būti sprendžiamas nustatant bendrą valstybės pagalbos sistemą, – tai modernios politikos atnaujinimas, siekiant gauti vieningą visų valstybių narių pritarimą, atsižvelgiant į tai, kad vykstant globalizacijai visoms Sąjungos ekonomikos sritims reikalingas pereinamasis ir restruktūrizacijos procesas.

1.12

Įmonės, būdamos konkurentės ir galutinės pagalbos gavėjos, kaip ir viešasis sektorius, yra privilegijuotos ir gali įvertinti taikomų priemonių veiksmingumą. Jos gali realiai prisidėti ieškant išeičių, pritaikytų prie modernios Europos pagalbos politikos, ir pateikti naudingų pasiūlymų dėl naujų gairių suderinimo.

1.12.1

Be to, įmonės pirmosios susiduria tiek su teisiniu netikrumu ir su ilgais pagalbos sistemų patvirtinimo terminais, tiek ir su sunkiomis nelegalios pagalbos grąžinimo pasekmėmis. Todėl jos yra vienos iš labiausiai suinteresuotų rinkos veikėjų, siekiančių, kad būtų vienodai informuojama apie Bendrijos teisės aktus, ir bandančių įveikti su jų aiškinimu ir taikymu susijusius sunkumus ir skirtumus.

2.1

Komitetas yra įsitikinęs, kad Komisijos pasiūlymai dėl reformos yra puiki galimybė į suvestinį dokumentą įtraukti:

2.2

Komitetas visiškai pritaria pagrindiniam reformos principui: „mažesnei ir tikslingesnei valstybės pagalbai“, nes šiuo principu siekiama sustiprinti įmonių konkurencingumą vidaus ir tarptautinėje rinkoje ir sukurti sąlygas, leidžiančias konkurencingiausioms įmonėms gauti kompensacijas.

2.3

Komitetas visiškai pritaria Komisijos nurodytam taisyklių, kuriomis siekiama rinkos veikėjams suteikti didesnį saugumą ir palengvinti valstybių administravimo naštą, supaprastinimo principui. Komitetas yra iš tiesų įsitikinęs, kad teisėtą ar neteisėtą valstybės pagalbą gaubiantis netikrumas gali priversti suabejoti net Komisijos vykdomos valstybės pagalbos kontrolės teisėtumu.

2.4

Pasak Komiteto, siūloma Bendrijos pagalbos teisės aktų leidybos reforma pirmiausiai turėtų užtikrinti:

2.5

Valstybės pagalbos politika yra neatskiriama konkurencijos politikos dalis, todėl yra viena iš Bendrijos politikos sričių, turinčių daugiausiai įtakos ekonomikos funkcionavimui. Todėl, pasak Komiteto, reikia, kad ji būtų panaudota kuo pragmatiškiau, siekiant užtikrinti vystymosi kokybę ir suderinamumą su Lisabonos proceso tikslais. Taip ji taps varomąja jėga ir užtikrins ekonominio vystymosi ir sveiko užimtumo dinamiškumą.

2.6

Pagal konkurencingumą galime nustatyti rinkos pajėgumą veiksmingai kurti naudingas prekes ir paslaugas globalizuotoje aplinkoje, siekiant pagerinti visuomenės socialinį gyvenimą ir užtikrinti aukštesnį užimtumo lygį. Vis dėlto reikia pripažinti, kad mūsų pastangos skatinti Europos įmonių konkurencingumo ir žmoniškųjų išteklių plėtimąsi į pažangesnius technologijos tyrimų, naujovių, profesinio parengimo ir internacionalizavimo lygmenis, kaip tai buvo numatyta Lisabonos strategijoje, nepasitvirtino.

3.1

Komitetas palaiko naują bendrą Bendrijos valstybės paramos sistemą, paremtą pagalbos politika, kuri yra:

3.2

Todėl, pasak Komiteto, Bendrijos valstybės pagalbos politika turi aktyviai prisidėti prie to, kad Europa taptų patrauklesnė investicijoms ir darbo vietų kūrimui, sustiprinti įmonių konkurencingumą ir socialinę sanglaudą, skatinti mokslo tyrimų ir naujovių galimybes; galiausiai skatinti naujų žinių kūrimą ir platinimą bei žmoniškųjų išteklių rengimą.

3.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomone, Bendrijos išimties nuostatos dėl pagalbos profesiniam rengimui ir darbo vietų kūrimui turėtų būti išplėstos ir supaprastintos bendrosios išimties reglamentų nuostatose, pirmenybę teikiant skaidresnėms ir į konkrečius tikslus nukreiptoms priemonėms. Tokios priemonės turėtų būti nustatytos glaudžiai bendradarbiaujant su įmonėmis, kurios, kaip pagalbos režimų gavėjos, gali efektyviausiai įvertinti siūlomų priemonių veiksmingumą.

3.4

Regioninės pagalbos sistemos naujoje 2007–2013 m. programoje klausimu Komitetas palaiko norą atnaujinti nepalankių regionų (NUTS I – statistinių padarinių paveikti regionai, NUTS II – augančios ekonomikos regionai, NUTS III – mažai apgyvendinti regionai), salų ir teritoriškai atskirtų kalnų regionų plėtotę, pakeičiant pagalbos logiką, mažinant maksimalias pagalbos sumas, iki 10 % apribojant skirtumą tarp kraštutinių mažiau išsivysčiusių regionų klasių ir kovojant, kad neproporcingi pagalbos skirtumai (NUTS III regionams neviršijantys 20 %) tarp pasienio regionų neišprovokuotų gamybos perkėlimo.

3.4.1

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei dėl regioninės pagalbos intensyvumo įvairaus pobūdžio įmonėms, tačiau mano, kad reikėtų vengti rizikos sustabdyti mažų įmonių plėtimąsi, užtikrinant vienodą kainų kilimą (20 %) tiek mažoms, tiek vidutinio dydžio įmonėms. Siūlant apribojimus didžiųjų įmonių investicijoms remti tuose regionuose, kur yra taikomos naujos nukrypti leidžiančios nuostatos, reikėtų atsižvelgti į naują įmonių klasifikaciją, numatytą 2003 m. Komisijos rekomendacijoje. (14)

3.5

Pagalbos mažomis sumomis klausimu Komitetas pritaria „de minimis“ pagalbos numatytai sumai, siekiant tikslingesnių ir paprastesnių Bendrijos veiksmų.

3.6

Komitetas mano, kad Komisija turėtų sugebėti sutelkti dėmesį į valstybių narių pagalbos, turinčios didėlę įtaką mainams, tyrimą, nešvaistydama jėgų visų atvejų, turinčių tik vietinį poveikį, tyrimui, ir patikslintų vietinio poveikio reikšmę ir aiškinimą.

3.7

Komitetas mano, kad valstybės pagalbos kontrolė turi būti proporcinga ir veiksminga ir kad reikėtų vengti sudėtingų pranešimo procedūrų tais atvejais, kai Bendrijos konkurencijai yra daromas nežymus ekonominis poveikis.

3.8

Komitetas tvirtai palaiko savo laiku (2004 m. vasario mėn.) Komisijos pateiktą pasiūlymą dėl valstybės pagalbos mažomis sumomis, kai valstybėms narėms yra leidžiama užtikrinti didesnį lankstumą, supaprastintas procedūras bei pakankamą veiksmų laisvę, taikant priemones, skirtas Lisabonos strategijoje numatytiems tikslams įgyvendinti, kartu Komisijai pasiliekant galimybę atitinkamai kontroliuoti.

3.9

Pagalbos sektoriams srityje, laikantis Komisijos nurodymų dėl bendrųjų bloko išimčių, reikia užtikrinti Bendrijos sektorių politikos darną ir pagalbos sistemas transporto, energetikos, informacijos ir komunikacijos srityse. Kultūros, garso ir vaizdo, kino ir sporto sritims, kuriose yra didelė naujovių, augimo ir naujų darbo vietų kūrimo galimybė, Komisija nurodė konkrečius tikslus.

3.10

Valstybės pagalbos Bendrijos sistema aplinkos apsaugai galios iki 2007 m. Taip pat šiuo atveju svarbu siekti Lisabonos strategijoje nustatytų tikslų, skatinant išmetamo CO2 mainų sistemos įgyvendinimą (ETS išmetamųjų teršalų kvotų mainų sistema – nacionaliniai kvotų suteikimo planai), laikantis Kioto protokolo tikslų.

3.11

Pagalbos naujovėms srityje (pagal Žaliosios knygos apibrėžimą (15)), Komiteto nuomone, reikėtų išplėsti esamą naujovėms skirtos pagalbos tipų, kuriems netaikomos dabartinės gairės, reglamentavimą. Taip pat reikėtų nustatyti aiškius ir bendrus suderinamumo kriterijus, kurie leistų valstybėms aktyviau dalyvauti, netaikant įpareigojimo apie tai pranešti.

3.11.1

Siekdamas šią sritį tobulinti, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas prašo Komisijos (ir Eurostat) patikslinti, kokios gamybos ir paslaugų sritys šiandien gali būti apibrėžiamos kaip novatoriškos. Būtų labai naudinga, jeigu šiame jautriame sektoriuje būtų galimybė naudotis gairėmis.

3.11.2

Todėl Komitetas džiaugiasi dėl komunikato dėl valstybės pagalbos naujovėms sistemos, kurį numatyta paskelbti 2005 m. rugsėjo 21 d. ir kuris skirtas pateikti šio lemiamo sektoriaus Bendrijos sistemą ir nustatyti, viena vertus, aiškią rinkos nepakankamumo situaciją, kita vertus, augimo intervencijas, kurias galima įgyvendinti tuo atveju, kai yra galimybė jas ištaisyti.

3.12

Be to, reikia aiškiai nustatyti numatytus kriterijus, siekiant nurodyti koks yra rinkos nepakankamumas, galintis pakenkti naujoviškų būdų ir priemonių optimizavimui, įgyvendinant Lisabonos strategiją; vis dėlto kartu reiktų leisti valstybėms narėms ir jų pakraštiniams regionams pakankamai veikti, siekiant pritaikyti proporcingą ir veiksmingą paramą ir transformuoti parengiamuosius prekybos ir rinkos naujovių tyrimus.

3.13

Teikiant pagalbą, skirtą investicijoms į MVĮ vykdomus naujoviškus projektus skatinti, reikėtų siekti taip pat skatinti įmonių plėtimąsi ir pirmiausiai numatyti:

3.14

Komiteto nuomone, naujojoje sistemoje taip pat turi būti atsižvelgiama į aplinkos faktorius, turinčius įtakos naujovėms, tokius kaip:

3.14.1

Bendresne prasme Komitetas mano, kad persvarstant horizontalių tyrimų, naujovių ir žmoniškojo kapitalo gaires būtų naudinga:

3.15

Pagalbos sistemos visuotinės ekonominės svarbos paslaugų sektoriuje klausimu reikia pabrėžti, kad šios paslaugos yra pagrindinė socialinės ir teritorinės sanglaudos dalis, todėl būtina, remiantis Altmarko nutartyje (16) numatytais kriterijais ir joje esančiu 2005 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimu, patikslinti nuoroda į sąvoką „vidutinė gerai valdoma įmonė“ ir užtikrinti teisinį saugumą kompensacijoms už viešąją tarnybą, kurios yra Sutartį atitinkanti valstybės pagalba.

3.16

Pasak Komiteto, sudarant būsimus teisės aktus, reikia atsižvelgti į tai, kad atsakomybė apibrėžti bendro ekonominio intereso paslaugas atitenka institucijoms, turinčioms demokratinį teisėtumą nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu. (17)

4.1

Komitetas mano, kad, siekiant didesnio supaprastinimo ir skaidrumo, didelės pažangos galima pasiekti stiprinant Komisijos pradėtą veiklą, kuria siekiama tikslingesnės Bendrijos pagalbos politikos tiems reiškiniams, kurie gali smarkiai iškraipyti konkurenciją.

4.2

Taip pat reikia per bylų nagrinėjimo laikotarpį tobulinant ir lengvinant administracinę praktiką bei prašant valstybių narių imtis atsakomybės, gerinti susidariusią padėtį, siekiant užtikrinti skaidrumą ir veiksmingumą.

4.3

Komitetas labai nori, kad būtų sudaryti gero elgesio kodeksai, apimantys visus suinteresuotus dalyvius ir ypač įmones, kurios naudojasi pagalbos priemonėmis. Taip pat reikia, kad šis klausimas būtų įtrauktas į bendrą bendrosios išimties reglamentą, kuris valstybės institucijoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms pateiktų aiškesnius Komisijos veiksmų pagalbos srityje prioritetus.

5.1

Nauja padėtis, susidariusi po plėtros, reikalauja pritaikyti valstybės pagalbos politiką, siekiant visiems – seniems ir naujiems – Europos regionams leisti pritraukti naujų verslo sričių ir investicijų bei kaimyniniams regionams užtikrinti sąžiningą konkurenciją.

5.2

Šiuo metu dešimt naujų Sąjungos valstybių narių įmonėms skiria daug didesnes valstybės pagalbos sumas – išreiškiamas pagal jų BVP procentą – nei tos sumos, kurios buvo pervedamos penkiolikos narių Europoje, nors toks santykis turėtų palaipsniui išsilyginti. 2000–2003 m. valstybės pagalba naujose valstybėse narėse vidutiniškai sudarė 1,42 % BVP, lyginant su 0,4 % ES-15 vidurkiu.

5.3

Lisabonos strategija numatė pagalbą, siekiant horizontalių tikslų. 2002 m. ši pagalba sudarė 73 % ES-15 pagalbos dydžio, lyginant su 22 % naujose valstybėse narėse. (18)

5.4

Be to, reikia pripažinti, kad naujos valstybės narės labai gerai sugebėjo prisitaikyti prie rinkos ekonomikos, nors išsiplėtusi Europa dar turi nemažai pažengti į priekį, kad būtų sumažintas bendras pagalbos lygis, siekiant skatinti konkurencingumą, tvarią ir darnią plėtrą bei naująją Europos žinių ekonomiką.

6.1

Komitetas mano, kad yra būtina gerinti praktikos ir procedūrų valdymą valstybės pagalbos srityje, įtraukiant daugiau tiesiogiai suinteresuotų dalyvių. Tarp jų pirmiausiai įmonės ir pilietinė visuomenė susiduria tiek su teisiniu netikrumu ir su pagalbos sistemų patvirtinimo delsimu, tiek ir su sunkiomis nelegalios pagalbos grąžinimo pasekmėmis.

6.2

Įmonėms, kaip pagalbos režimų gavėjoms, suteikiama teisė:

6.3

Todėl Komitetas mano, jog yra būtina:

7.1

Komitetas mano, kad reiktų aiškiai parodyti, kaip valstybės pagalba prisidės prie Europos Sąjungos ateities, siekiant konkurencingo ir darnaus valstybių narių vystymosi tikslų, kurie buvo nustatyti Lisabonoje ir kurie nuo 2000 m. iki šių dienų įvairių Europos Vadovų Tarybos susitikimų metu buvo pakartoti.

7.1.1

Šios strategijos nustatytiems pagrindiniams sektoriams reikia ženklių ir tikslingų finansinių pastangų, kurias turi būti galima visiškai įgyvendinti naudojantis valstybių narių biudžetu ir struktūrine politika. Visos šios priemonės turi būti iš anksto įtrauktos į suderintą ir politikos sritims neprieštaraujantį kontekstą, į kurį turi būti atsižvelgiama ir kurio turi būti laikomasi taikant visas sudedamąsias dalis, įskaitant ir Bendrijos konkurencijos politiką.

7.2

Komiteto nuomone, siekiant įgyvendinti bendrąją Europos rinką taip, kad būtų galima vienodai rungtis su kitais pasaulinės rinkos dalyviais, reikia labiau modernizuoti tiek Europos ekonomikos ir ypač valstybės paramos politikos elgseną, tiek ir jos koncepciją; tai taip pat būtina siekiant sukurti dideles infrastruktūras ir dideles nematerialias investicijas, reikalingas veiksmingam, technologiškai pažangiam ir konkurencingam rinkos funkcionavimui.

7.3

Pasak Komiteto, apibrėžiant bendros konkurencijos kriterijus, reikia skatinti valstybes nares ir regionus įgyvendinti paramos politikos sritis, kuriomis siekiama konkurencingos ir laisvos ekonomikos, kurioje būtų laikomasi konkurencijos taisyklių.

7.4

Kadangi Europos rinkoje nepavyko Europos įmonių padaryti konkurencingų ir matomų, o rinka nepajėgi sustiprinti įmonių technologinių naujovių, profesinio rengimo ir internacionalizavimo galimybių, Europos valstybės pagalbos politika turi padėti, o ne trukdyti politikos sritims ir intervencijoms, kuriomis siekiama skatinti įmonių augimą ir didinti jų pajėgumą pritraukti į Europą naujų investicijų, naujų žinių ir naujo kapitalo.

8.1

Komitetas palaiko Europos valstybės pagalbos modernizavimą, paremtą nauju iniciatyviu įgyvendinimo būdu ir nauja bendra Bendrijos sistema. Todėl jis rekomenduoja:

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/9

1.

2.

3.

4.

5.

6.

1.1

Lisabonos tikslai (1) yra susiję su Europos padėtimi pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Esminis pasaulinės konkurencijos bruožas yra visuotinis lenktyniavimas didinant investicijas į mokslinius tyrimus ir plėtrą, kuriame dalyvauja ne tik tradicinės pramonės šalys (pvz., JAV, ES ir Japonija), bet ir naujos sparčiai stiprėjančios ekonomikos valstybės (pvz., Kinija, Indija, Brazilija, Korėja), kuriose darbo jėga yra gerokai pigesnė.

1.2

Būtent pakankamai remiami, veiksmingi ir pažangūs moksliniai tyrimai ir plėtra yra lemiamas pagrindas ir sąlyga siekti naujovių, konkurencingumo bei gerovės, taip pat kultūrinio vystymosi ir socialinių garantijų; investicijos į mokslinius tyrimus ir plėtrą daug stipriau didina ekonomikos pajėgumus. Tai atitinka ir 2002 m. Barselonoje (2) nustatytas 3 proc. tikslas, kuris, atsižvelgiant į pasaulinį lenktyniavimą, tiesa, reiškia „judantį taikinį“.

1.3

Europos bendrijos remiami moksliniai tyrimai ir plėtra iš esmės sukuria pridėtinę vertę. Jie atveria potencialą, kuris gerokai viršija atskirų valstybių narių galimybes ir jau sudarė sąlygas plėtoti Europos projektus, kurie yra pasaulinės svarbos. Jie daro lemiamą ir skatinantį poveikį valstybėms narėms būtinų ir platesnių nacionalinių mokslinių tyrimų programų reguliavimui ir integravimui, o tai reiškia išteklių sutelkimą. Jie sujungia Europos mokslinių tyrimų elitą, Europos pramonę ir subjektus, priimančius spendimus Europos lygiu. Jie yra Europos integracijos, sanglaudos ir tapatumo kūrimo varomoji jėga. Jie yra pagrindinis Europos mokslinių tyrimų erdvės elementas.

1.4

Komisijos pasiūlymas dabartines išlaidas padidinti ir šiems tikslams nuo šiol skirti beveik 8 proc. bendro Bendrijos biudžeto yra sveikintinas ir būtinas pirmas žingsnis teisinga linkme. Šis minimalus indėlis ateityje dar turi būti didinamas, stengiantis ne tik nesukelti pavojaus Europos, šiuolaikinio mokslo ir technikos lopšio, pozicijoms, bet ir jas išlaikyti ir stiprinti. Neįvykdžius šios sąlygos, Lisabonos tikslai net per ilgesnį laikotarpį yra nepasiekiami.

1.5

Tačiau ne tik šalies ekonomikos konkurencingumas, bet ir kultūrinių bei politinių vertybių puoselėjimas, jų įtaka ir dėl to atsirandantis patrauklumas investuotojams, mokslininkams ir inžinieriams („protų nutekėjimas“!) priklauso nuo mokslinių techninių pajėgumų. ES turi išlikti kompetentinga, pageidaujama bendradarbiavimo partnere ir neturi prarasti politinės svarbos pasauliniu mastu.

1.6

Atsižvelgdamas į tai, Komitetas kreipiasi į Europos Parlamentą, Europos Vadovų Tarybą, o ypač į valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovus, nes jie turi visiškai užtikrinti Komisijos pasiūlytas skubiai reikalingas investicijas į mokslinius tyrimus ir plėtrą ir neleisti joms tapti derybų dėl ES ateities bendro biudžeto žaidimo įrankiu ar auka. Šis sprendimas bus esminis Europos politikos pajėgumo vertinimo kriterijus, leisiantis teisingai nustatyti ateities kryptis.

1.7

Be to, Komitetas kreipiasi į valstybių narių ir vyriausybių vadovus ir Europos pramonės įmones kviesdamas prisidėti prie mokslinių tyrimų programų ir pramonės mokslinių tyrimų priemonių, kad 3 proc. tikslas kuo greičiau būtų pasiektas.

1.8

Komitetas pritaria pagrindinei abiejų Komisijos pasiūlytų pagrindų programų (7PP ir 7PP–Euratomas) koncepcijai. Tai pasakytina ne tik apie jų teminį turinį ir struktūrą, bet iš esmės ir apie atskirų programos tikslų ir programos dalių subalansuotumą.

1.9

Komitetas pritaria paprogramių Energetika, Saugumas ir Kosmosas priėmimui. Užtikrinti pakankamą, nebrangų ir tvarų ES aprūpinimą energija yra viena svarbiausių ir pirmiausia spręstinų problemų. Reikia rasti pusiausvyrą tarp tvarumo, tinkamumo aplinkai ir konkurencingumo, ir šios problemos sprendimas – pakankamos apimties moksliniai tyrimai ir plėtra. Neseniai įvykdyti baisūs teroro išpuoliai parodė, kad yra būtina ypatinga sauga.

1.10

Daugelis spręstinų problemų yra bendros, jos būdingos daugeliui paprogramių, įskaitant humanitarinius ir ekonomikos mokslus. Šiais atvejais Komitetas rekomenduoja užtikrinti aukštesnio lygio koordinavimą ir būtinas tarpusavio sąsajas. Taip galėtų būti daroma įtaka dabartiniam biudžeto paskirstymui atskiroms paprogramėms. Tai taip pat yra susiję su moksliniams tyrimams ekonomikos mokslų srityje numatytą – gali būti – nepakankamą biudžeto dalį.

1.11

Komitetas pritaria Komisijos ketinimui supaprastinti administracines procedūras, siekiant sumažinti su jomis susijusias sąnaudas ir taip padidinti Europos mokslinių tyrimų programų veiksmingumą. Dabartinės darbo sąnaudos ir išlaidos, tenkančios paraiškų nagrinėjimo ir tvirtinimo procedūroms, yra per didelės ir sukelia problemų mokslo ir pramonės sričių naudotojams. Dalyviams turi apsimokėti dalyvauti Europos mokslinių tyrimų programoje, įvertinant su paraiškų pateikimu susijusią riziką. Tai ypač pasakytina apie smulkesnius dalyvius, tokius kaip MVĮ, arba mažesnes mokslinių tyrimų grupes, įsikūrusias universitetuose ir mokslinių tyrimų centruose.

1.12

Esminis aspektas – užtikrinti pakankamą paraiškos ir finansavimo būdų bei bendradarbiavimo struktūrų ir organizavimo būdų (priemonių) tęstinumą. Naujos priemonės, tokios kaip bendros technologijų iniciatyvos, turėtų būti pradedamos taikyti tik gerai apsvarstytos, pirmiausia – bandomajam laikotarpiui.

1.13

Atsižvelgdamas į lemiamą mažų ir vidutinių įmonių vaidmens svarbą Lisabonos procesui, Komitetas pritaria Komisijos ketinimui MVĮ dar labiau įtraukti į mokslinių tyrimų, plėtros ir naujovių diegimo procesą. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo būtinu atveju dar padidinti šiam tikslui numatytą biudžetą, jei šiame dokumente nenagrinėjamai Konkurencingumo ir inovacijų pagrindų programai (2007– 2013 m.), kuriai tenka svarbus rėmimo ir tarpininkavimo vaidmuo, nepakaktų numatytų lėšų.

1.14

Siekiant padidinti MVĮ, kurios buvo įsteigtos būtent kurti novatoriškus produktus, pagamintus naudojant sudėtingas technologijas, ir pateikti juos rinkai, sėkmės galimybes, be kita ko, būtinas pakankamas jų aprūpinimas pradiniu ir rizikos kapitalu, kad jos galėtų sėkmingai įveikti pirmuosius 5–10 veiklos metų.

1.15

Komitetas remia Jungtinio tyrimų centro (JTC) vaidmenį ir svarbų jo atliekamų užduočių spektrą daugelyje sričių, įskaitant ateities tendencijų analizę mokslinėje technologinėje, ekonominėje ir visuomeninėje srityje ir jo svarbą patariant politikos klausimais.

1.16

Kalbant apie daugelį kitų detalių pastabų ir rekomendacijų, Komitetas teikia nuorodą į išsamesnius šio nuomonės projekto 2, 4 ir 5 skyrius.

2.1

Europos ekonominė, socialinė ir kultūrinė ateitis. Tolesnę Europos raidą ir jos poziciją pasaulinėse politinės valdžios struktūrose visų pirma lemia konkurencija pasaulinėje rinkoje, kurioje vyrauja kintanti pramonės ir ekonomikos struktūra, padėtis darbo ir žaliavų rinkose. Šiuo atveju augimas, sėkmė ir ekonomikos pajėgumai – bei iš jų kylantis sugebėjimas užtikrinti socialines garantijas ir kultūrinę plėtrą – visų pirma priklauso nuo turimų žinių, taigi ir nuo investicijų į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą; investicijos į mokslinius tyrimus ir plėtrą daug stipriau didina ekonomikos pajėgumus.

2.2

Pasaulinė konkurencijos padėtis. Viena vertus, Europa konkuruoja su jau tradicinėmis pramonės šalimis, tokiomis kaip JAV, Japonija arba Rusija, kai ypač JAV  (3) investicijos į visus moksliniams tyrimams ir plėtrai svarbius sektorius gerokai viršija atitinkamas ES investicijas ir taip nuolat didina jau esamą pranašumą. Kita vertus, Europa konkuruoja su greitai stiprėjančios ekonomikos valstybėmis, tokiomis kaip Kinija, Indija, Brazilija, Korėja ir kt.

2.3

Pasaulinis lenktyniavimas mokslinių tyrimų srityje. Pastarosios išvardytos šalys, priešingai nei ES, turi ne tik gerokai pigesnę darbo jėgą, bet ir pasižymi greitai augančiu moksliniu techniniu lygiu bei reikšmingomis investicijomis į mokymą, mokslinius tyrimus ir plėtrą. Todėl ES bus vis sunkiau dėl daug didesnio darbo užmokesčio bei socialinių ir aplinkosaugos standartų užsitikrinti mokslinį techninį pranašumą ir atitinkamai pranašesnius produktus ir metodus. Taigi Europa privalo daryti viską, kad nepralaimėtų jos ateičiai lemiamą reikšmę turinčių pasaulinių lenktynių, kuriose didinamos investicijos į mokslinius tyrimus ir plėtrą.

2.4

Bendras vertinimas ir patrauklumas – tarptautinis bendradarbiavimas. Nuo mokslinių techninių pajėgumų priklauso ne tik ekonominis konkurencingumas ir dėl to atsirandandis patrauklumas investuotojams, mokslininkams ir inžinieriams („protų nutekėjimas“!), bet ir kultūrinis bei politinis vertinimas ir įtaka. ES turi išlikti svarbia, pageidaujama bendradarbiavimo partnere ir neturi prarasti politinės svarbos pasauliniu mastu.

2.5

Lisabonos strategija. Todėl Lisabonos Europos Vadovų Taryba (2000 m. kovo mėn.) nusprendė padaryti Sąjungą konkurencingiausia ir dinamiškiausia, į žinias orientuota pasaulio ekonomine erdve (4). Nuo to laiko Lisabonos strategijos įgyvendinimas ir į ją įtrauktas tikslas sukurti stiprią Europos mokslinių tyrimų erdvę yra aiški esminė Europos politikos dalis. Barselonos Europos Vadovų Taryba (2002 m. pavasaris) kiekybiniu požiūriu nustatė mokslinių tyrimų rėmimo tikslus: iki 2010 m. bendrosios ES išlaidos turi būti padidintos iki 3 proc. BVP, iš kurių 2/3 tenka privačiam sektoriui (3 proc. tikslas). Tačiau Komitetas atkreipia dėmesį, kad, atsižvelgiant į pasaulines lenktynes, investicijų srityje šis tikslas yra „judantis taikinys“; kas per vėlai jį pasiekia, tas ir toliau atsilieka.

2.6

Poreikis kurti stiprią Bendrijos mokslinių tyrimų programą. Europos Sąjungos remiami moksliniai tyrimai ir plėtra ne tik papildo valstybių narių mokslinių tyrimų programas, bet ir iš esmės lemia pridėtinės vertės kūrimą. Programa atveria potencialą, kuris gerokai viršija atskirų valstybių narių galimybes ir jau sudarė sąlygas plėtoti Europos projektus, kurie yra pasaulinės svarbos (5). Ji daro lemiamą ir skatinantį poveikį valstybėms narėms būtinų ir platesnių nacionalinių mokslinių tyrimų programų reguliavimui ir integravimui. Ji atitinka tarptautinį mokslo, mokslinių tyrimų ir gamybos pobūdį ir tam būtiną tarptautinę darbo rinką.

2.7

Europos integracijos ir sanglaudos katalizatorius. Šiuo tikslu Bendrijos moksliniai tyrimai ir plėtra sujungia Europos mokslinių tyrimų elitą, Europos pramonę ir subjektus, priimančius spendimus Europos lygiu. Ji yra svarbus Europos integracijos, sanglaudos ir tapatumo kūrimo varomoji jėga.

2.8

Komisijos pasiūlymai. Komisijos pasiūlymai skirti su turiniu ir finansavimu susijusioms priemonėms, kurios yra skubiai būtinos Bendrijos teikiamai paramai moksliniams tyrimams ir plėtrai ir siekiant Lisabonos strategijos tikslų. Nepaisant padidėjimo, ji vis dar apima tik santykinai mažą dalį, t. y. vos 8 proc. 2007–2013 m. laikotarpiui pasiūlyto bendro ES biudžeto.

2.9

Komisijos pasiūlymai yra susiję su čia nenagrinėjamu pasiūlymu dėl Konkurencingumo ir inovacijų pagrindų programos (2007–2013 m.) sudarymo. Ši programa ypač galėtų perimti tarpininkės tarp čia pateiktos pagrindų programos ir reikalingų daugelio MVĮ inovacinių procesų vaidmenį.

2.10

Esminis prioritetų nustatymo kriterijus. Todėl tai yra lemiamas esminis Europos politikos rimtumo, gebėjimo ir patikimumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, ar Parlamentas, Taryba ir, kalbant apie finansinę perspektyvą, ypač valstybės narės pritars pasiūlytoms priemonėms ir suteiks būtiną prioritetą (žr. šia tema taip pat nuo 4.4 iki 4.5 punkto).

3.1

Europos bendrijos septintoji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa (2007– 2013 m.), toliau vadinama 7PP, palyginti su jos pirmtakėmis, pasižymi šiomis savybėmis:

3.2

Priešingai nei 7PP, Europos atominės energijos bendrijos (Euratomas) Septintosios branduolinių tyrimų ir mokymo veiklos pagrindų programos (2007–2011 m.), toliau vadinamos 7PP-Euratomu, laikotarpis lieka toks pats, tačiau, žinoma, ji apima taip pat 25 valstybių narių Europą.

3.3

7PP pagrindų programą turi sudaryti keturios konkrečios programos, atitinkančios keturis pagrindinius Europos mokslinių tyrimų politikos tikslus:

3.4

Bendrijos finansinio įnašo į Septintosios pagrindų programos biudžetą pasiūlyta bendra suma yra 72 726 mln. eurų. Ši suma 2 straipsnio 2–6 pastraipose nurodytai veiklai paskirstoma taip:

3.5

Programa Bendradarbiavimas , kuriai vykdyti yra pasiūlyta 44 432 mln. eurų bendro biudžeto, sudaryta iš teminių ir prioritetinių paprogramių. Turi būti užtikrintas perėjimas tarp paprogramių ir sudaromos sąlygos taikyti kelias temas apimančius metodus. Programa apima šias devynias mokslinių tyrimų temas, kurios ES ribose turi būti nagrinėjamos bendradarbiaujant visoms šalims. Čia taip pat pateikiamas pasiūlytas procentinis biudžeto paskirstymas.

3.6

7PP-Euratomas apima dvi specialias programas.

3.6.1

Vienoje iš jų nagrinėjamos temos:

3.6.2

Kita programa apima Jungtinio tyrimų centro vykdomą veiklą branduolinės energijos srityje.

3.6.3

Visa suma Septintajai pagrindų programai – Euratomui įgyvendinti 2007–2011 m. laikotarpiui yra 3092 mln. eurų. Ši suma procentais yra paskirstoma taip:

3.7

Čia išsamiai pateikiami ir paaiškinami pasiūlyti paramos teikimo principai ir paramos priemonės. Jie jau buvo pateikti paskelbtame Komisijos komunikate (6), dėl kurio Komitetas pateikė išsamią nuomonę (7).

4.1

Komisijos pateiktas pasiūlymas yra labai išsamus dokumentas, apimantis reikšmingą mokslinių tyrimų ir plėtros programą su daugybe detalių, aspektų ir tarpusavio sąryšių. Todėl šioje nuomonėje neįmanoma nei tiksliai pateikti visų pasiūlytų programos dalių ir procedūrų, nei jų aptarti. Taigi detalizuotos pastabos apsiriboja aptarimu tik tų aspektų, kuriems Komitetas teikia išskirtinį dėmesį. Jis pateikia nuorodas į savo ankstesnes rekomendacijas (8) dėl svarbių konkrečių temų ir pabrėžia, kad jos išlieka svarbios Septintajai pagrindų programai. Vėlesni pasisakymai bus paremti tolesnėmis Komiteto nuomonėmis dėl Komisijos komunikatų dėl Specialių programų  (9) ir Prieigos taisyklių  (10).

4.2

Komitetas mano, jog abiem programoms pasiūlytą biudžetą, kaip minimalų indėlį, būtina ateityje didinti, stengiantis ne tik nesukelti pavojaus Europos, šiuolaikinio mokslo ir technikos lopšio, pozicijoms, bet ir jas išlaikyti ir stiprinti. Jis tai laiko sveikintinu ir ypač būtinu pirmuoju žingsniu, siekiant, kad nors Bendrija priartėtų prie Europos valstybių ir vyriausybių vadovų viršūnių susitikime Barselonoje paskelbto politinio 3 proc. tikslo  (11).

4.3

Neužtikrinus tinkamo finansinio aprūpinimo, 7PP ir 7PP–Euratomas negali įvykdyti Lisabonos strategijos keliamų uždavinių; netgi kyla pavojus, kad Europa pasauliniame lenktyniavime dar labiau atsiliks. Moksliniai tyrimai ir plėtra yra naujovių kūrimo proceso, siekiant konkurencingų produktų ir metodų, išeities taškas ir varomoji jėga. Jie gali sukelti lavinos pobūdžio procesą, kuris turės įtakos ir ekonomikos dinamikai bei užimtumui.

4.4

Be to, Komisijos pasiūlymas yra aiškus ženklas valstybėms narėms taip pat sekti šiuo pavyzdžiu ir padaryti viską, kad ir nacionalinių biudžetų atžvilgiu kuo skubiau būtų pasiekiamas 3 proc. tikslas.

4.5

Todėl Komitetas mano, kad bendras pateiktų tvirtinti abiejų biudžetų dydis yra lemiamas Europos politikos, jos patikimumo ir gebėjimo vykdyti kriterijus. Būtent čia tiksliai paaiškės, ar iš tiesų Europos politika nustato būtinus prioritetus ir teisingai nustato kryptis, kad ES išvengtų nuosmukio pasauliniu lygiu ir galėtų įvykdyti Lisabonos tiksluose išdėstytus pažadus.

4.6

Kreipimasis. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas kreipiasi į Europos Parlamentą, Europos Vadovų Tarybą ir ypač į valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovus, nes jie turi užtikrinti Komisijos pasiūlytas, skubiai reikalingas investicijas į mokslinius tyrimus ir plėtrą ir neleisti joms tapti derybų dėl ES ateities bendro biudžeto žaidimo įrankiu ar auka. Priešingu atveju ne tik kiltų rimtų problemų, bet ir nebūtų įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslai, nukentėtų Europos politikos įvaizdis ir patikimumas.

4.7

Be to, Komitetas kreipiasi į valstybių narių ir vyriausybių vadovus ir Europos pramonės įmones kviesdamas prisidėti prie pagal apimtį reikšmingesnių nacionalinių mokslinių tyrimų programų ir pramonės mokslinių tyrimų priemonių, kad 3 proc. tikslas kuo greičiau būtų pasiektas.

4.8

Komitetas pritaria pagrindinei abiejų Komisijos pasiūlytų pagrindų programų (7PP ir 7PP–Euratomas) koncepcijai. Tai pasakytina ne tik apie jų teminį turinį ir struktūrą, bet iš esmės ir apie atskirų programos tikslų ir programos dalių subalansuotumą.

4.9

Komitetas pritaria, kad Komisijos pasiūlyme yra įvertinta daugelis jo rekomendacijų arba jos itin rimtai apsvarstytos. Kalbant apie mokslinių tyrimų temas specialioje programoje Bendradarbiavimas, tai yra susiję su jo pareikšta nuomone, pvz., dėl nanotechnologijų  (12), biotechnologijų  (13), sveikatos tyrimų  (14) , informacijos technologijų  (15) , energetikos tyrimų  (16) (įskaitant sintezės energijos mokslinius tyrimus  (17) ), kosmoso  (18) ir saugumo tyrimų  (19). Šioje vietoje galima pakartoti, kad Komitetas teikia didelę reikšmę visoms šioms temoms ir atitinkamai remia jų nagrinėjimą. Komiteto pastebėti trūkumai ir požiūris dėl tam tikrų dalykų bus pateikti vėliau.

4.10

Nors Komitetas ir pasiūlė, beje, pagrįstai, kosmoso ir saugumo mokslinius tyrimus remti ir vykdyti ne pagal 7PP, tačiau jis taip pat mato pranašumų įtraukti juos į 7PP, tokių kaip, pvz., paprastesnis administravimas bei geresnis suderinimas ir sinergija su kitomis programos dalimis. Todėl dabar jis siūlo pamėginti, iš pradžių išbandyti šias programos dalis įtraukti į 7PP ir sukauptą patirtį, jei tai būtina, panaudoti darant išvadas atliekant vidurio laikotarpio įvertinimą arba PP8.

4.10.1

Į paprogramę Kosmosas įtraukta tema „Kosminiai taikymai Europos visuomenei“ yra susijusi su saugumo, aplinkos ir informacinių technologijų temomis kaip tipinė bendra tema (žr. 5 skyrių).

4.10.2

Šiuo metu ypač aktualios saugumo tyrimų temos, tokios kaip „Apsauga nuo terorizmo ir nusikalstamumo“, „Infrastruktūrų ir komunalinių paslaugų įmonių saugumas“, „Sienų apsauga“, „Saugumas ir visuomenė“ ir kt., yra bendros temos ir humanitarinių ir socialinių mokslų srityje turėtų būti papildytos temomis „Konfliktų ir taikos tyrimai“ bei „Kultūros tyrimai“, kad būtų galima daugiau sužinoti apie konfliktų priežastis ir galimybes jų išvengti arba užkirsti jiems kelią. Ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama kovai su terorizmu bei masinio naikinimo ginklų kontrolei (žr. taip pat 6.4.3 punktą).

4.11

Kalbant apie specialią programą Idėjos , Komitetas pritaria, kad buvo atsižvelgta į jo pateiktas rekomendacijas (20). Jos pirmiausia buvo susijusios su Europos mokslinių tyrimų tarybos, kuri turi būti sudaryta iš žymių, visame pasaulyje pripažintų mokslininkų, atliekamu šios programos nepriklausomu valdymu; Komitetas pakartotinai rekomenduoja, kad joje taip pat dalyvautų žymūs mokslininkai, dirbantys pramonės mokslinių tyrimų srityje. Todėl Komitetas dar kartą rekomenduoja Parlamentui ir Tarybai pritarti šiai naujai mokslinių tyrimų paramos rūšiai, kuri turėtų būti valdoma analogiškai, kaip tai daro, pvz., Medicininių tyrimų taryba (Medical Research Council, Didžioji Britanija) arba Vokietijos mokslinių tyrimų draugija (Deutschen Forschungsgemeinschaft, VFR).

4.11.1

Ši programa, skirta remti kompetenciją visose mokslo ir technologijų srityse, sukurs Europos pridėtinę vertę, padės didinti ES konkurencingumą pasauliniame kontekste. Komitetas ypač atkreipia dėmesį į tai, kad (21) tik fundamentalūs moksliniai tyrimai laisvės ir nepriklausomybės sąlygomis, moksliniai tyrimai be suvaržymų, ir vis dėlto turintys ribas, gali tiekti svarbiausią žaliavą tolesnei gerovei: naujas žinias. Pramonė (22) taip pat vertina fundamentalių mokslinių tyrimų svarbą ir juos remia.

4.11.2

Tai taip pat atitinka Komiteto ne kartą pareikštas rekomendacijas inovacijų trikampyje, sudarytame iš pagrindinių mokslinių tyrimų, taikomųjų mokslinių tyrimų ir plėtros (produktų ir procesų kūrimo), esančioms visoms trims būtinoms kryptims suteikti atitinkamą svorį ir taip sukurti optimalias sąlygas pasiekti bendrą sėkmę. Vertinant kitu požiūriu, tai taip pat yra būtina, siekiant skatinti Komisijos pasiūlytą daugiadalykiškumą. Komitetas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad ribos tarp pagrindinių mokslinių tyrimų, taikomųjų mokslinių tyrimų ir plėtros sąvokų jau visuomet buvo neaiškiai apibrėžtos ir nepastovios, todėl neturėtų būti dirbtinai pabrėžiamos administracinėmis priemonėmis.

4.12

Komitetas taip pat pritaria priemonių stiprinimui Žmonių srityje ir į ją įtrauktoje Marijos Kiuri programoje. Ši programa jau anksčiau pasitvirtino kaip išskirtinai sėkminga ir svarbi priemonė, siekiant parengti ir remti Europos mokslininkus bei siekiant sukurti mokslininkams iš viso pasaulio patrauklesnę Europos mokslinių tyrimų erdvę. Komitetas kartoja, kad mokslininkai yra ne tik naujų žinių kūrėjai, tačiau ir svarbiausi šių žinių nešėjai tarp šalių ir žemynų bei tarp mokslinių tyrimų organizacijų ir pramonės, taigi taip pat tarp mokslinių tyrimų ir taikymo.

4.12.1

Reikia ypač išskirti pastarosios programos dalių tikslus mokymasis visą gyvenimą ir kilimas tarnyboje bei pramonės ir mokslo įstaigų sąsajos ir partnerystė. Pirmasis tikslas skirtas jaunų mokslininkų kvalifikacijai ir ypač jų tolesniam profesiniam tobulėjimui, įskaitant jau didesnę patirtį turinčių mokslininkų tolesnį tobulėjimą (žr. taip pat toliau pateiktą punktą), šios svarbios užduoties antrasis tikslas skirtas ilgam laikui sukurti ir remti bendradarbiavimo tarp aukštųjų mokyklų įstaigų ir pramonės įmonių, ypač MVĮ, programas, taigi remti minėtą inovacijų trikampį. Todėl ypač turėtų būti remiamas mobilumas tarp valstybinio ir privačiojo sektoriaus. Tai taip pat turėtų apimti mobilumą ir partnerystę, pvz., su žemės ūkiu arba politinėmis institucijomis.

4.12.2

Taigi Komitetas kartu nagrinėja ir pagrindinę universitetų, kaip mokslinių tyrimų ir mokymo institucijos, funkciją. Kad būtų įmanoma atlikti jiems patikėtus uždavinius, materialinė ir techninė universitetų bazė, jų personalo biudžetas ir jų organizacinė struktūra turi atitikti šį tikslą (žr. taip pat 4.15.4 punktą). Tai yra didžiausias trūkumas, ypač palyginti su aukščiausio lygio universitetais, pvz., JAV. Todėl Komitetas pritaria, kad Komisija parengtų komunikatą šiuo svarbiu klausimu, dėl kurio Komitetas pareikš savo nuomonę. Čia pateikiamas tik 7PP svarbus požiūris, kad turi būti numatytos finansavimo priemonės, kurios yra priderintos prie tipinės universitetų vykdomų projektų apimties.

4.13

Be to, Komitetas pritaria Komisijos pastangoms sukurti nuoseklų „Europos mokslininko“ profesinį portretą, tuo tikslu sukurti patikimą karjeros kelią ir prie jo priderinti bendrosios rinkos taisykles. Komitetas jau anksčiau atkreipė dėmesį į tai (23), kad žmogiškasis kapitalas yra jautriausi ir brangiausi mokslinių tyrimų ir plėtros ištekliai ir kad jis remia Komisijos pastangas plėtoti ir puoselėti žmogiškuosius išteklius. Komitetas visiškai pritaria Komisijai, kad būtina pagerinti ne tik asmeninių tyrinėtojų darbo sutarčių sudarymo sąlygas, bet ir kiekvienai mobilumo rūšiai svarbų visų socialinių garantijų ir pensinio draudimo dalių pritaikymą (perdavimą).

4.13.1

Jei nepavyks gabiems jauniems mokslininkams pasiūlyti patrauklaus ir gerai planuojamo karjeros kelio (JAV: tenure-track ), jie atliks mokslinius tyrimus už Europos ribų arba susidomės kitomis veiklos sritimis. Mokslininkų mobilumas būtinas ir pageidautinas ne tik Europoje, bet ir tarp ES bei daugelio kitų šalių; todėl, žinoma, negalima prarasti pačių gabiausiųjų („smegenų nutekėjimas“). Ypatingas aspektas svarbaus šeimos tvirtumo prasme yra „abiejų karjeros siekiančių sutuoktinių porų“ galimybė.

4.13.2

Komitetas taip pat pateikia nuorodą į 2005 m. kovo 11 d. Komisijos dėl Europos mokslininkų chartijos  (24) ir elgesio kodekso įdarbinant tyrinėtojus pateiktas rekomendacijas, kurios turi padėti siekti pirmiau minėtų tikslų. Jis ypač pritaria jose pareikštoms mintims ir daugeliui konkrečių detalių, padedančių pasiekti tikslus. Todėl jis apgailestauja, kad pasiūlytos taisyklės kai kuriuose punktuose yra pernelyg plačios, todėl apsunkinamas taisyklių ir iš esmės teisingo jų taikymo priėmimas mokslinėje bendruomenėje. Kai kurias pasirinktas formuluotes ir rekomendacijas jis laiko netgi klaidinančiomis, bent jau neaiškiomis arba neteisingai suprantamomis (25). Tai, tarp kitko, gali apsunkinti procedūrų supaprastinimą (žr. kitą punktą) arba dėl to galima priimti klaidingus sprendimus. Todėl Komitetas siūlo pasitaikius progai atitinkamai patobulinti svarbią taisyklių visumą.

4.14

Komitetas taip pat pritaria Komisijos paskelbtam planui, pavadintam antrašte „Supaprastinimas“, supaprastinti daugelį priemonių ir potvarkių, skirtų paraiškų teikimo ir sprendimų priėmimo procedūroms, ir taip žymiai palengvinti pareiškėjų naštą. Dabartinės nemažos su paraiškų teikimo ir asignavimų skyrimo procedūromis susijusios darbo sąnaudos ir išlaidos yra viena iš pagrindinių kliūčių mokslo ir pramonės sričių naudotojams. Tai ypač pasakytina apie MVĮ ir jų didelį inovacijų potencialą bei mažesnes tyrinėtojų grupes universitetuose. Moksliniams tyrimams palankesnės procedūros gerokai padidintų paramos Europos moksliniams tyrimams veiksmingumą ir taip Europos piliečių akyse padėtų pagerinti „Briuselio įvaizdį“ – nors ir tenka apgailestauti, bet šiuo metu jis laikomas biurokratiniu ir pernelyg reguliuojančiu. Komitetas primena apie savo ankstesnes rekomendacijas šiuo klausimu ir pritarimą Marimon pranešimui (26). Dalyviams turi apsimokėti dalyvauti Europos mokslinių tyrimų programoje, įvertinant su paraiškos pateikimu susijusias išlaidas ir riziką!

4.14.1

Komitetas suvokia, kad šis siekis sukelia prieštaravimų tarp būtino skaidrumo, Europos Audito Rūmų taisyklių ir visų sprendimus priimančių subjektų požiūrių spektro. Dėl to Komisija arba jos įpareigotos agentūros gali ir privalo prisiimti daugiau dalyvaujančioms šalims tenkančios atsakomybės (tačiau tuo tikslu turėtų būti iš naujo apgalvojama jų asmeninės atsakomybės rizika). Tai kartu lemia dalyvaujančioms šalims keliamus labai aukštus reikalavimus išmanyti tam tikrą sritį; todėl Komitetas pakartotinai rekomenduoja, kad tam būtini ilgametę patirtį turintys tam tikros srities specialistai. Komitetas primena su šia tema susijusias ankstesnes rekomendacijas (27).

4.14.2

Ypač svarbus požiūris į inovacijas ir vidutinio lygio viršijimą yra būtinybė būti pasirengusiam nesėkmės atveju priimti nežinomybę ir riziką. Skverbimasis į mokslo ir technikos požiūriu neištirtas sritis ir nežinomų dalykų ieškojimas negali būti suplanuotas arba pateiktas taip, kad galėtų būti užtikrinta sėkmė, ir priešingai, jei viskas yra žinoma iš anksto, neįmanoma sužinoti nieko nauja. Taigi „nesėkmė“ negali būti vertinama apskritai, o turėtų būti vertinama kaip naudinga patirtis „bandymų ir klaidų“ („trial-and-error“) procese. Galimybės ir rizika yra dvi to paties medalio pusės.

4.14.3

Steigti išorines agentūras rekomenduojama tik tuo atveju, jei taip būtų galima užtikrinti žymų administracinių procedūrų pagerinimą ir gauti aiškią finansinę naudą. Galimos papildomos arba išorinės administracinės išlaidos jokiu būdu negali sumažinti realiems moksliniams tyrimams skirto biudžeto!

4.15

Komitetas ypač pritaria ir toms į specialią „Pajėgumų“ programą įtrauktoms svarbioms programos dalims, kurios apima mokslinių tyrimų infrastruktūros, MVĮ skirtų mokslinių tyrimų, žinių regionų, mokslinių tyrimų potencialo ir mokslo visuomenėje punktus bei tarptautinio bendradarbiavimo veiklą.

4.15.1

Būtina pabrėžti svarbų tikslą labiau įtraukti mažas ir vidutines įmones (MVĮ) į mokslinių tyrimų ir inovacijų procesą ir tam sukurti tinkamą aplinką ir priemones.

4.15.2

Inovacijų programos teikiama parama gali tapti dar viena gera paramos MVĮ  (28) priemone; tačiau ir čia procedūros turi būti įgyvendinamos ir MVĮ tinkamos apimties. Priklausomai nuo šios inovacijų programos sėkmės, Komitetas mano esant būtina paminėti, kad reikia toliau didinti tiesioginės paramos MVĮ dydį daugiau negu dabartiniu metu esami 15 proc., ypač atsižvelgiant į naujų valstybių narių poreikius. Be to, Komitetas primena savo ankstesnius pasisakymus, kad siekiant padidinti MVĮ, kurios buvo įsteigtos būtent kurti novatoriškus produktus, pagamintus naudojant sudėtingas technologijas, ir pateikti juos rinkai, sėkmės galimybes, be kita ko, būtinas pakankamas jų aprūpinimas pradiniu ir rizikos kapitalu, kad jos galėtų sėkmingai įveikti pirmuosius 5–10 veiklos metų. Ekonomikos tyrimai ir tinkama ekonomikos politika čia gali padaryti svarų įnašą.

4.15.3

Taip pat yra svarbūs tikslai optimizuoti ir plėtoti mokslinių tyrimų infrastruktūrą, regioninių į mokslinius tyrimus orientuotų organizacijų grupes bei paramą mokslinių tyrimų potencialui ir jo realizavimą ES konvergencijos ir atokiausiuose regionuose. Mokslinių tyrimų infrastruktūros plėtimas ir naujos mokslinių tyrimų infrastruktūros kūrimas skatina ir spartina regioninių, į mokslinius tyrimus orientuotų organizacijų grupių kūrimą. Tačiau ir čia visų pirma reikia pakankamai aprūpinti rizikos kapitalu, nes tai taip pat lemia sėkmę.

4.15.4

Komitetas visų pirma pabrėžia pakankamų priemonių infrastruktūros srityje svarbą, siekiant stiprinti universitetus (žr. šia tema 4.12.2 punktą). Atsižvelgdamas į tai, Komitetas atkreipia dėmesį, kad daugelyje ES vietų jau sėkmingai įsteigtos sėkmingai veikiančios sudėtingas technologijas naudojančių įmonių grupės, kurios yra susitelkusios prie tam tikrų universitetų ir (arba) besiribojančioje ekonominėje erdvėje lemia augimą ir inovacijas. (poles of economic growth). Žr. šia tema 4.16.2 punktą.

4.15.5

Toliau bus dar kartą kalbama (žr. 5.8 punktą) apie Europos ypač didelio pajėgumo skaičiavimo centrų, kaip dar vienos itin svarbios infrastruktūros priemonės, reikšmę.

4.15.6

Kita vertus, Komitetas rekomenduoja Pajėgumams priskirtą teminę sritį „Mokslas visuomenėje“ iš ten išbraukti (29) – išskyrus šią temą programoje „Idėjos“ – ir priskirti programai „Bendradarbiavimas“ priklausančiai prioritetinei paprogramei „Socialiniai, ekonomikos ir humanitariniai mokslai“. Taip galėtų būti geriau panaudojamos galimos sinergijos tarp šių temų ir nustatomi būtini tarpusavio sąryšiai. Be to, taptų aiškiau, kad šių persidengiančių temų biudžetas sudaro iš viso 3 proc. dalykinių, prioritetinių programų biudžeto.

4.15.7

Tinkamas ir vaisingas tarptautinis bendradarbiavimas mokslinių tyrimų ir mokymo srityje yra esminė visuotinės partnerystės dalis ir atitinka mokslinių tyrimų ir plėtros esmę. Pajėgumų paprogramei priskiriamos tarptautinio bendradarbiavimo  (30) priemonės padeda siekti svarbaus tikslo vykdyti bendradarbiavimą (žr. taip pat 4.13.1 punktą) su valstybėmis kandidatėmis, su ES besiribojančiomis valstybėmis, besivystančiomis šalimis ir valstybėmis, pasižyminčiomis sparčiai augančia ekonomika. Komitetas pritaria, kad taip pat būtų sudarytos sąlygos svarbiam bendradarbiavimui su mokslo ir technikos srityse labai išsivysčiusiomis šalimis, tokiomis kaip JAV ir Japonija paprogramėse „Bendradarbiavimas“ arba „Žmonės“, tam tikrais atvejais – net būtų sudaromos dvišalės sutartys tarp oficialių institucijų. Komitetas pripažįsta, kad šis bendradarbiavimas turi kilti dėl atsiradusių tam tikros srities poreikių; tačiau jis rekomenduoja šiuos svarbius faktus pateikti aiškiau ir labiau juos pabrėžti.

4.16

Paramos moksliniams tyrimams tęstinumas ir priemonės (finansavimo formos). Savo ankstesnėje nuomonėje Komitetas jau pateikė rekomendacijas dėl abiejų aspektų ir jas primygtinai patvirtina. Atsižvelgdamas į būtinybę užtikrinti geresnį tęstinumą, Komitetas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad tolesnis pasiteisinusių priemonių taikymas sėkmingai padeda siekti šio tikslo ir kad paraiškų teikėjams turėtų būti suteikiama pakankamai laisvės pasirinkti priemones. Tačiau tokios priemonės (kuriai Komisija neteikia pirmenybės) pasirinkimo atveju paraiškų vertinimo procedūros metu negali būti taikomos sankcijos arba nustatomas priemonių pirmumas. Įvertindamas ir prailgintą 7PP vykdymo laikotarpį, Komitetas taip pat įžvelgia indėlį gerinant tęstinumą, tačiau tik tuo atveju, jei bus užtikrinamas tinkamas finansavimas.

4.16.1

Kai kurių priemonių yra nauji pavadinimai arba jos yra visiškai naujos. Čia Komitetas pakartoja savo bendro pobūdžio rekomendaciją: viena vertus, pradėjus taikyti naujas priemones arba pakeitus jų pavadinimą, atsižvelgiant į reikalaujamą tęstinumą, su jomis reikia elgtis labai apgalvotai, kita vertus, atliekant būtinus naujų priemonių bandymus, – duoti aiškiai suprasti, kad tai vis dar gali būti bandymų etapas.

4.16.2

Be pirmiau minėtų technologijų platformų, bendros technologijų iniciatyvos yra tokios naujos priemonės, kurios turėtų padėti steigti ilgalaikę viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę. Nors Komitetas pasigenda aiškesnės Komisijos nuomonės šiais klausimais, pvz., dėl skirtumų tarp technologijų platformų, tačiau pramonė, ir ypač MVĮ, to labai tikisi. Jos nuomonė galėtų lemti, pvz., bendradarbiavimo tinklų tarp didelių įmonių ir MVĮ bei universitetų ir tyrimų centrų atsiradimą bei iš esmės pritraukti daugiau investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą privačiame sektoriuje. (Žr. taip pat 4.15.4 punktą). Todėl turėtų būti ne tik aiškiau sudarytos tokių bendrų technologijų iniciatyvų sąlygos ir veikimo principai, bet ir po atitinkamo laiko patikrinta, ar su šiomis priemonėmis siejami lūkesčiai pasiteisino.

4.16.3

Komisija turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pradedant vykdyti naujas priemones nebūtų kartojamos klaidos, padarytos įdiegiant „kompetencijos tinklus“ (6PP). Tuo metu klaidinga informavimo politika sukėlė painiavą, ir visi dalyviai, net pačioje Komisijoje, esmę suvokė skirtingai. Komitetas mano, kad jam bus suteikta galimybė išnagrinėti šios temos detales vėlesnėje nuomonėje. Jis pritaria Komisijos pasiūlymui į finansavimo schemas įtraukti EB sutarties 169 ir 171 straipsniuose nurodytą veiklą.

5.1

Konkrečios pastabos daugiausia skirtos teminėms programos „Bendradarbiavimas“ paprogramėms, kurios yra pagrindų programos esminė dalis. Reikėtų dar kartą pabrėžti, kad Komitetas iš esmės pritaria Komisijos pasiūlymams ir rekomenduoja juos įgyvendinti.

5.2

Komitetas visų pirma pateikia svarbų požiūrį dėl kelias sritis apimančių bendrų temų, kurioms pagal jų pobūdį reikalingas bendras koordinavimas arba valdymas ir į kurias dažnai įeina „Socialinių, ekonomikos ir humanitarinių mokslų“ paprogramė (žr. taip pat 5.8 punktą). Todėl būtina užtikrinti, kad, nepaisant taip pat dėl administracinių priežasčių atsirandančios neišvengiamos detalios atskirų programų struktūros, būtų nustatytas ir apsvarstytas svarbiausias sąryšis tarp daugelio spręstinų problemų ir iš jo pasimokyta. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas rekomenduoja užtikrinti bendrą koordinavimą ir būtiną tarpusavio sąveiką.

5.2.1

Šioms temoms priklausanti su saugumu susijusių mokslinių tyrimų ir kovos su terorizmu tema jau aptarta 4 skyriuje.

5.2.2

Kaip dar vienas pavyzdys gali būti paminėta demografinė raida  (31). Tam būtini tyrimai apima ne tik demografinius faktus, priežastis ir tendencijas, daugelyje valstybių narių pastebimą nerimą keliantį mažą gimstamumą, bet ir vis dar nuolat ilgėjančios vidutinės gyvenimo trukmės pasekmes. Pastaruoju atveju kalbama apie būtinus geriatrinius arba medicininius mokslinius tyrimus ir slaugos metodus (32). Ypač svarbūs yra su visa sudėtinga problematika susiję socialiniai ir ekonominiai dalykai.

5.2.3

Sveikata (žr. 5.9 punktą) galiausiai taip pat yra bendra tema, kadangi jai daro įtaką gyvenimo būdas, darbo sąlygos, aplinka, mityba, skiepijimasis, priklausomybė nuo narkotinių medžiagų ir kt.

5.3

Tačiau ir kai kurios paprogramės savaime yra tarpusavyje labai susijusios programos. Jų rezultatai tiesiogiai naudingi ne tik Europos pramonės pajėgumui, bet ir kitoms paprogramėms dėl jų teminio tarpusavio sąryšio. (Šia tema žr. dar kartą 5.2 punktą).

5.4

Tai ypač taikytina Informacinių ir ryšių technologijų (IRT) bei Biotechnologijų ir Nanomokslų, nanotechnologijų, medžiagų ir naujų gamybos technologijų paprogramėms. Energetikos paprogramė taip pat yra glaudžiai susieta su Aplinkos ir Transporto paprogramėmis. Todėl atskirų paprogramių subalansuotumą geriausiu atveju įmanoma įvertinti tik kokybiškai. Šiuo požiūriu šios pastabos turėtų būti suprantamos tik atsižvelgiant į šį apribojimą.

5.5

Informacinės ir ryšių technologijos (IRT) iš tiesų yra svarbiausios technologijos visoms pramonės, ekonomikos, paslaugų, mokslo ir technikos sritims, įskaitant saugumą ir gynybą. Jos yra esminė pasaulinės konkurencijos dalis. Taip pat atsižvelgiant į ypač didelio pajėgumo kompiuterių svarbą sprendžiant daugelį svarbių klausimų, susijusių su klimato tyrimais, tyrimais saugumo, medžiagų srityse, arba net pvz., naujų medicininių veikliųjų medžiagų sinteze, Europoje būtina įveikti didelį atsilikimą, ypač palyginti su Japonija ir JAV. Tai yrs susiję ne tik su Europos ypač didelio pajėgumo skaičiavimo centrų įkūrimu, kuris labiau priklauso programos „Pajėgumai“ arba „Infrastruktūra“ uždaviniams, bet ir su nepriklausomu su tuo susijusios techninės ir programinės kompiuterių įrangos kūrimu Europoje.

5.5.1

Tačiau reikia pastebėti, kad ir šį kartą, kaip ir 6PP, IRT paprogramei vėl numatyta didžiausia finansavimo dalis. Atsižvelgiant taip pat į kitų temų, ypač tokių kaip energetika arba, pvz., sveikata, ekonominę svarbą, kyla klausimas, ar čia turėtų būti palikta galimybė pakeisti tam tikrus akcentus paprogramių tarpusavio susietumo prasme. Atsakymas į šį klausimą, be kita ko, priklauso ir nuo to, kokiu mastu IRT programa padeda vykdyti kitas programas, tokias kaip, pvz., su saugumu susijusius mokslinius tyrimus ar kosmoso tyrinėjimus.

5.5.2

Paskatintas šio pavyzdžio, Komitetas iš esmės rekomenduoja vykdant 7PP leisti pakankamai lanksčiai skirstyti finansavimą atskiroms paprogramėms arba pasinaudoti numatytu paprogramių tarpusavio susietumu, pvz., bendrai skiriant lėšas paprogramėms. Komiteto pareikšta pastaba dėl IRT taip pat taikytina „Transporto“ ir „Kosmoso“ (pvz., aeronautikos) paprogramėms.

5.5.3

Komitetas dar kartą išreiškia savo pritarimą pradėtam GALILEO projekto, kuris yra geras pavyzdys, kaip reikia taikyti subsidiarumo principą, vykdymui. Komitetas šio projekto technologijoje ir visų pirma jį naudojant taip pat pastebi tipiškų daugelį sričių apimančios bendros užduoties, kuri kartu turi didelę techninių naujovių vertę, ypatybių.

5.6

Komitetas kartoja, kad jis ypač pritaria svarbios „Energetikos“ paprogramės įkūrimui Septintojoje pagrindų programoje, ir tai pagaliau atitinka jo ne kartą išreikštą rekomendaciją. Tačiau net atsižvelgiant į faktą, kad 7PP– Euratomas taip pat skiria daug dėmesio moksliniams tyrimams energetikos srityje, Komitetas laikosi nuomonės, kad šiai gyvybiškai svarbiai ir ypač aktualiai temai turėtų būti teikiama dar didesnė reikšmė. Energija yra pagrindinis konkurencingos ekonomikos „maisto produktas“, dėl kurio šiuo metu ypač kelia nerimą ne tik ES priklausomymas nuo importo, bet ir kurio atveju vidutinės trukmės laikotarpiu numatomas naudingų išteklių trūkumas. Energijos problemos sprendimo būdas yra moksliniai tyrimai ir plėtra.

5.6.1

Todėl Komitetas pritaria, kad atsinaujinančių energijos šaltinių plėtojimui teikiama tokia didelė svarba. Jie yra labai svarbūs sprendžiant bendras energijos ir aplinkos problemas (globalinis atšilimas). Komitetas pateikia nuorodą į gausias savo nuomones (33), kuriose nagrinėjama būtinybė atlikti visą spektrą atsinaujinančių energijos šaltinių mokslinių tyrimų – nuo geotermijos, biomasės, saulės ir vėjo energijos iki saugojimo technologijų. 7PP suteiktas finansavimas atsinaujinantiems energijos šaltiniams bus dar viena svarbi parama, papildanti įvairias paramos priemones, skatinančias pateikimą rinkai (pvz., energijos tiekimo įstatymus), kurios turėtų skatinti rinkai tinkamų produktų kūrimą. Komitetas rekomenduoja atlikti tyrimus, kurie tiksliau patikrintų atsinaujinančių sistemų energijos balansus, kadangi pastaruoju metu, pvz., buvo abejojama dėl kai kurių biologinio kuro rūšių teigiamo energijos efektyvumo (34).

5.6.2

Tačiau Komitetas ypač pažymi, kad „klasikinių“ iškastinio kuro energijos šaltinių – anglių, naftos ir gamtinių dujų  (35) – vartojimas kaip ir anksčiau, taigi dar keletą dešimtmečių bus Europos ir pasaulio aprūpinimo energija pagrindas. Todėl visa mokslinių tyrimų ir plėtros veikla, kuria didinamas šių energijos šaltinių gavybos, transporto ir panaudojimo efektyvumas ir kartu tiesiogiai ar netiesiogiai mažinamas išmetamųjų dujų kiekis, yra labai svarbi ekonominiu ir aplinkosaugos politikos požiūriu. Šie punktai „Energetikos“ paprogramėje įtraukti CO2 mažinimo (įskaitant CO2 išskyrimą ir laikymą) ir efektyvumo didinimo pavadinimais. Tačiau turėtų būti užtikrinama, kad jiems bus skiriamos būtinos lėšos. Šiuo atveju pastebima sinergija su „Medžiagų“ ir „Transporto“ paprogramėmis. Komitetas taip pat pritaria giminingos mokslinių tyrimų programos „Anglys ir plienas“ (36) vykdymui.

5.6.3

Todėl Komitetas rekomenduoja, be mokslinių tyrimų ir plėtros veiklos, skirtos atsinaujinantiems energijos šaltiniams, taip pat reikiamą dėmesį skirti technologijoms energetikos srityje, naudojančioms iškastinį kurą. Tai yra dar svarbiau dėl to, kad per ateinančius du dešimtmečius didesnė dalis iškastinį kurą naudojančių elektrinių turės būti pakeistos ir papildytos naujomis (ES jų yra keli šimtai!). Tai padaryti naudojant šiuolaikinę techniką yra labai svarbu ekonominiu ir aplinkosaugos politikos požiūriu. Pagaliau, atsižvelgiant į dideles naftos kainas, gali iškilti ne mažiau svarbus klausimas, kada degalų gavybos iš anglių technologijos galėtų tapti ekonomiškai konkurencinga alternatyva.

5.6.4

Kalbant apie kitas detales, Komitetas pateikia nuorodą į savo anksčiau ir šiuo metu pateiktas nuomones (37) dėl mokslinių tyrimų energetikos srityje ir energetikos problematikos.

5.7

Pagaliau technologijų tobulinimas energetikos srityje taip pat yra viena svarbiausių priemonių kovoje su klimato kaita ir kitu nepageidaujamu klimato poveikiu (38).

5.7.1

Todėl šis esminis abiejų paprogramių ryšys turėtų būti panaudotas siekiant jas optimizuoti. Nors moksliniai tyrimai „Aplinkos“ paprogramėje (įskaitant klimato kaitą) turėtų pateikti daugiausia tik įvertinimą, „Energetikos“ paprogramė pateikia jau sprendimo būdus.

5.7.2

Tačiau net ir „Aplinkos“ paprogramėje turėtų būti sukurti ir panaudoti svarbūs tarpusavio ryšiai ir sinergija tarp analizės arba diagnozės (pvz., jūros dugno geologija) ir galimo sprendimo būdo (pvz., jūros dugno apsauga).

5.8

„Socialinių, ekonomikos ir humanitarinių mokslų“ paprogramė, papildyta 4.15.4 skirsnyje priskirta programa „Mokslas visuomenėje“, taip pat turėtų būti suprantama kaip bendra tema. Komitetas primena apie savo ankstesnę rekomendaciją sustiprinti ryšį tarp gamtos ir humanitarinių mokslų (įskaitant socialinius mokslus), jų atstovų, taip pat jų metodų ir kriterijų (39). Socialiniai ir humanitariniai mokslai turėtų būti taip pat įtraukti analizuojant priežastinius dalykus, atliekant su saugumu susijusius mokslinius tyrimus.

5.8.1

Šiame kontekste Komitetas pritaria išskirtinei ekonominių tyrimų svarbai, kad atsižvelgiant į visuotinę konkurenciją ir kitas globalizavimo pasekmes būtų sukurti bendrajai rinkai ir Lisabonos strategijai skirti geriausi metodai. Komitetas pabrėžia, kad tyrimai ir politinės konsultacijos yra neatidėliotini (taip pat žr. Jungtinio tyrimų centro programą, 5.10.1 punktas), siekiant išsiaiškinti nadarbo priežastis, įvairių ekonominių sistemų pranašumus ir trūkumus, demografinių tendencijų priežastis, poveikį ir galimus krypties pokyčius. Komitetas pabrėžia, kad ne mažiau svarbu yra vykdyti nuodugnius sąryšio tarp mokslinių tyrimų, naujovių ir gerovės tyrimus.

5.8.2

Pasitelkus teisės mokslus taip pat bandoma padėti mokslinius pagrindus visoms ES politikos sritims, pvz., socialinei politikai, teisės politikai, ekonominei politikai (pinigų ir finansų politikai, mokesčių politikai, inovacijų politikai ir kt.) ir saugumo politikai. Ypač svarstomi politiniai, ekonominiai, teisiniai tolesnės vidinės ES raidos klausimai, įskaitant bendrąją rinką, sanglaudą, integraciją bei valdymą.

5.8.3

Komitetas pabrėžia ypač aktualų politinės ir kultūrinės Europos Sąjungos savimonės ir ES sienų klausimą. Be to, turėtų būti įvardyti dalykai, vienijantys Europos kultūrą ne tik meno, mokslo, architektūros, technikos ir mados, bet ir idėjų kūrimo istorijos, teisės, vertybių sistemos ir valstybės valdymo srityse. Šiuolaikinė valstybės idėja atsirado Europoje (ir pirmą kartą įgyvendinta JAV). Tačiau tai reiškia, kad būtini nuodugnūs kultūros apibrėžimo, jos aspektų, neapibrėžtumo, vertybių skalės ir neteisingo supratimo tyrimai.

5.8.4

Atsižvelgiant į spręstinų klausimų įvairovę, „Socialinių, ekonominių ir humanitarinių mokslų“ paprogramei numatytas biudžetas gali būti įvertintas kaip nepakankamas, nors buvo pasiūlyta įtraukti „Mokslas visuomenėje“ programos biudžetą. Siekiant tai galutinai įvertinti, būtina įtraukti tas humanitarinių mokslų sprendžiamas dalines užduotis, kurios yra numatytos kitose paprogramėse, pvz., energetikos paprogramėje.

5.8.5

Pagaliau Komitetas pabrėžia didelę svarbą etinių dalykų, su kuriais susiduriama žinių, mokslinių tyrimų ir taikymo srityse bei įvertinant riziką ir galimybes. Svarbus klausimas, taip pat atsižvelgiant į Lisabonos strategiją, yra susijęs su tarpusavio sąryšiais ir prieštaravimais tarp ideologinių ir dogmatinių požiūrių, pasirengimo rizikuoti ir pažangos.

5.8.6

Taip dar kartą svarstomos su „Mokslu visuomenėje“ susijusios temos. Šiuo klausimu Komitetas jau yra parengęs išsamią nuomonę (40). Ir ankstesniame šios nuomonės projekte Komitetas pritaria Komisijos pasiūlytai temų įvairovei. Taip pat būtina siekti, kad moksliniai tyrimai ir jų rezultatai taptų lengviau prieinami piliečiams, būtų stiprinamas abipusis supratimas ir ypač jaunimas būtų skatinamas pasirinkti mokslininko kelią. Siūlomas forumas, kuriame piliečiai ir vartotojai būtų supažindinami su mokslu ir moksliniais tyrimais ir galėtų pareikšti savo nuomonę.

5.8.6.1

Šiuo tikslu Komitetas teikia didelę svarbą tokiai veiklai, kuri leidžia palaikyti tiesioginį ryšį arba net „aktyviai dalyvauti“: geri technikos muziejai, specialiai įrengtos laboratorijos, „atvirų durų dienos“ ir kt. Tačiau visų pirma kokybiškoms ir vaizdžioms gamtos mokslų dalykų paskaitoms vėl turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio aukštųjų mokyklų mokymo programose! Taip ypač turėtų būti skatinamas domėjimasis gamtos mokslais, technika ir jų supratimas. Tik turint pakankamai žinių galima teisingai vertinti.

5.8.6.2

Žinios gamtos mokslų srityje taip pat yra būtinos ugdant mastymą ir formuojant aiškų pasaulio suvokimą.

5.8.6.3

Tačiau taip pat svarbu į diskusijas ir sprendimų priėmimo procesą labiau įtraukti pačius šioje programoje dalyvaujančius tyrinėtojus ir jų požiūrį.

5.9

Ypač svarbi paprogramė yra susijusi su labai plačia ir Komiteto ne kartą nagrinėta sveikatos tema. Paprogramė apima visus mokslinių tyrimų ir plėtros darbus, kurie yra susiję su ligų diagnozės, gydymo, palengvinimo ir prevencijos temomis.

5.9.1

Pirmenybė čia visų pirma turėtų būti teikiama tokių ligų, kurios sukelia didelį vaikų, suaugusiųjų ir vyresnio amžiaus žmonių mirtingumą ir sergamumą, arba nuo kurių per nevaldomas epidemijas miršta daug ligonių, gydymui ir prevencijai.

5.9.2

Nuolatinį vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimą lemia tiek ankstesni medicinos laimėjimai, tiek vis geresnių ir sveikesnių maisto produktų pasiūla. Tačiau vis dažniau pasireiškia su gyvenimo būdu (pvz., nutukimas (41), rūkymas) susijusios ligos bei su profesija ir senatve susijusios ligos ir negalavimai. Pastarosios temos svarba jau ne kartą aptarta (42), ji apima ne tik medicininius ir žmogiškuosius aspektus, bet ir, kalbant apie darbingumą ir išlaidas slaugai, ekonominius aspektus; ji taip pat svarbi su sveikatos apsaugos sistemos organizavimu ir finansavimu bei su pažangos medicinos srityje rezultatų taikymu susijusių temų visumai. Tai pasakytina ir apie mokslinių tyrimų darbus siekiant palengvinti negalią, gerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę ir siekiant galimos jų integracijos į užimtumo procesą.

5.9.3

Tačiau neįgaliųjų problemos ir sveikatos apsaugos problemos yra nevienodai finansuojamos, todėl į neįgalumą būtina atsižvelgti visuose svarbiuose programos skyriuose.

5.9.4

Komitetas atkreipia dėmesį į sveikatos temos tarptautinį mastą: viena vertus, į bendradarbiavimą su tomis valstybėmis, kurios vykdo intensyvius ir sėkmingus mokslinius tyrimus, kita vertus, į pagalbos sveikatos apsaugos srityje besivystančioms šalims aspektus. Tai suteikia ypatingos svarbos bendradarbiavimui su Pasauline sveikatos organizacija (PSO).

5.9.5

Naujų ligų sukėlėjų plitimas visame pasaulyje taip pat yra tarptautinio masto tema, jos kontekste bendradarbiavimas su PSO taip pat yra labai svarbus.

5.9.6

Be to, tarptautinis bendradarbiavimas atveria galimybes atlikti nuodugnius klinikinius tyrimus ne tik su sergančiais gyventojais, bet ir atsižvelgiant į ligonių amžių: su vaikais, suaugusiaisiais ir senyvo amžiaus žmonėmis.

5.9.7

Reikšmingi privačių pramonės įmonių (farmacijos pramonės ir įrenginių gamintojų) atliekami mokslinių tyrimų ir plėtros darbai sveikatos apsaugos srityje yra geras 169 straipsnio taikymo partnerystėms tarp privačių pramonės įmonių ir viešojo sektoriaus (taip pat valstybių narių) finansuojamų mokslinių tyrimų pavyzdys.

5.10

Jungtinis tyrimų centras (JTC) (veikla nebranduolinėje srityje)

5.10.1

JTC dalyvauja veikloje srityse, kurios galėtų teikti mokslinę ir techninę paramą ES politikai. Joms priklauso, pvz., darnaus vystymosi, klimato kaitos, maisto produktų, energijos, transporto, cheminių medžiagų, alternatyvių sprendimų bandymams su gyvūnais, mokslinių tyrimų politikos, informacinių technologijų, pamatinių metodų ir medžiagų sritys bei biotechnologijų rizikos, pavojų ir socialinio ir ekonominio poveikio įvertinimas ir ekonometriniai modeliavimo ir analizės metodai. Tolesnis uždavinys yra sudaryti pagrindinius mokslinius ir technologinius duomenis įvairioms aplinkos apsaugos ir maisto produktų priežiūros sritims. Tai yra svarus įnašas kuriant Bendrijos teisės aktus.

5.10.2

Komitetas mato papildomą Bendrijos užduotį koordinuoti darbo pasidalijimą tarp nacionalinių metrologijos (matavimo technikos) ir standartizavimo institucijų, kartu dalyvaujant kitose programose. Atsižvelgiant į bendrąją rinką ir Europos integraciją apskritai, turėtų būti apsvarstyta galimybė įkurti Europos standartų biurą, į šį procesą įtraukiant anksčiau atsakingas nacionalines institucijas, svarbias pramonės šakas ir JTC. Ankstesnė įvairovė sudarytų sąlygas lygiagrečiai kurti metodus, atlikti metodų palyginimą bei naujų metodų kūrimą, užtikrinant ypač patikimą aprūpinimą ir koordinavimą.

5.10.3

Komitetas reiškia pasitenkinimą, kad JTC veikla yra susieta su tarptautine mokslo bendrija. Tokį įtraukimą jis laiko ypač svarbiu 5.8 punkte paminėtiems socialiniams, ekonomikos ir humanitariniams mokslams.

6.1

Valdoma branduolio sintezė. Komitetas kartoja savo neseniai pateiktoje nuomonėje (43)„Sintezės energija“ pateiktą teiginį, kad taikus sintezės energijos naudojimas turi galimybę tolimoje perspektyvoje gerokai prisidėti sprendžiant aprūpinimo energija problemą tvarumo, tinkamumo aplinkai ir konkurencingumo požiūriu. Kaip ir branduolio dalijimosi atveju branduolio sintezė neišskiria jokių klimatui įtaką darančių dujų ir turi kitų svarbių pranašumų.

6.1.1

Komitetas sveikina Komisiją ir kitas dalyvaujančias šalis, sėkmingai baigusias Komiteto pasiūlytas derybas, dėl kurių Europoje vykdomas svarbus tarptautinis projektas ITER. Įgyvendinant ITER  (44) bus žengtas lemiamas žingsnis ateities parodomojo reaktoriaus DEMO link. Tačiau tai taip pat priklauso nuo įsipareigojimų finansuoti ITER programą, kaip tai numatyta sutartyje, ir tam būtinas parengiamąsias ir susijusias programas bei su DEMO susijusias parengiamąsias programas.

6.1.2

Atsižvelgdamas į tai, Komitetas kreipiasi į valstybes nares, ragindamas jas svariai dalyvauti Europos sintezės programoje ir atitinkamai remti savo su programa susietas laboratorijas. Komitetas suvokia, kad dabar toks sintezės programos yra etapas, kai reikalingos nemažos ir daug didesnės nei anksčiau lėšos. Tačiau jis mano, kad, atsižvelgiant į šio energijos šaltinio potencialą ir energijos problemos svarbą, tai yra būtina ir pateisinama.

6.1.3

Kalbant apie kitas detales, Komitetas pateikia nuorodą į savo neseniai šia tema parengtą nuomonę (45). Jis akcentuoja kūrimo darbus, skirtus parengti DEMO (medžiagų kūrimą, apvalkalo kūrimą, sistemos koncepciją ir kt.), ir tyrimus, susijusius su patobulintomis apribojimo schemomis.

6.2

Branduolio dalijimasis. Branduolinė energija šiuo metu yra svarbiausias pagrindinės apkrovos elektros energijos, pagamintos be anglies emisijos, šaltinis. Tačiau dalis gyventojų yra susirūpinę dėl jos eksploatavimo rizikos ir saugaus panaudoto branduolinio kuro medžiagų laidojimo. Komitetas primena savo nuomones dėl branduolinės energijos (46) (branduolio dalijimosi) ir dėl vadinamojo branduolinio paketo (47). Jau pastarojoje Komitetas nurodė, kad jis remia Komisijos ketinimus intensyviai skatinti ir Bendrijos mastu koordinuoti mokslinius tyrimus branduolinių technologinių įrenginių saugumo ir radioaktyviųjų atliekų laidojimo srityje. Komisijos pasiūlytos priemonės atlieka šią užduotį ir jų turiniui yra pritariama.

6.2.1

Reaktorių sistemos. Kalbama apie mokslinius tyrimus, nukreiptus į nuolatinį esamų reaktorių sistemų (taip pat branduolinio kuro ciklo įrenginių) eksploatavimo saugos palaikymą, bei reaktorių, kurie bus pastatyti artimiausiu metu ar vėliau, potencialo ir saugos aspektų įvertinimą.

6.2.1.1

Pastarąjį Komitetas laiko itin svarbiu; tai turėtų sudaryti prielaidas inovatyvių reaktorių sistemų kūrimui. Technikos raidos istorija parodė, kad didžiausia pažanga gali būti pasiekta vykdant inovacinę plėtrą arba sistemų ir koncepcijų kartų kaitą. Atsižvelgiant į branduolinės energetikos svarbą energijos politikai, turėtų būti atskleistas ir panaudotas turimas potencialas: saugos didinimas, radioaktyviųjų medžiagų (ypač ilgai išliekančių) kiekio mažinimas, išteklių taupymas ir kitų išteklių panaudojimas.

6.2.2

Radiacinė sauga. Tikslas yra nuodugniai moksliškai pagrįsti gyventojų saugą nuo tokios formos jonizuojančios spinduliuotės, kokia ji aptinkama naudojant radioaktyviąją spinduliuotę ar kitus spinduliuotės šaltinius medicinoje, moksliniuose tyrimuose ir pramonėje (įskaitant branduolinės energijos gamybą). Ypač svarbus tyrimų objektas yra labai mažų spinduliuotės dozių poveikis, duomenys apie kurį yra statistiškai sunkiai prieinami ir apie kurį dėl šios priežasties vis dar pateikiamos viena kitai prieštaraujančios nuomonės.

6.2.3

Ypač svarbūs yra procesai, kuriais užtikrinama branduolinių ginklų gamyboje naudojamų medžiagų arba technologijų neplatinimo techninė kontrolė ir stebėjimas.

6.3

Siekiant užtikrinti branduolio sintezės elektrinės plėtrą bei saugų branduolio dalijimosi reaktorių eksploatavimą ir tolesnę plėtrą, būtina neatidėliotinai parengti pakankamai naujų aukštos kvalifikacijos specialistų ir juos išmokyti dirbti su atitinkamais bandomaisiais įrenginiais. Tai galima pasiekti tik tuo atveju, jei branduolinei technikai Europoje vėl bus teikiama daugiau dėmesio ir todėl padidės jaunųjų mokslininkų susidomėjimas. Čia taip pat, kaip ir praeityje, moksliniai tyrimai ir mokymas turėtų sudaryti vieną simbiozę.

6.3.1

Kalbant apie kitas detales, Komitetas pateikia nuorodą į savo neseniai šia tema pateiktas nuomones (48).

6.4.1

Komitetas pritaria, kad Jungtinis tyrimų centras (JTC) teiktų paramą politikos formavimo procesui branduolinėje srityje, įskaitant esamos politikos įgyvendinimą ir stebėseną bei reagavimą į naujus poreikius.

6.4.2

Komitetas mano, kad pagrindines tvarkymo, saugos ir stebėsenos temas nustatyti „branduolinės“ JTC programos prioritetais yra nuoseklu; būtent čia pasireiškia piliečių susirūpinimas bei būtinybė ieškoti patikimų sprendimų. Komitetas laikosi nuomonės, kad ši veikla taip pat turi būti susieta ir koordinuojama su valstybių narių veikla atitinkamoje srityje.

6.4.3

Komiteto nuomone, taip pat svarbi užduotis (toliau) kurti metodus, leidžiančius dar geriau stebėti branduoliniams ginklams naudojamų medžiagų ir technologijų neplatinimą (žr. taip pat 4.10.2 punktą).

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/22

1.1

Įvairūs augimo, užimtumo ir naujovių diegimo rodikliai rodo, kad paskutiniais metais Europos Sąjungos konkurencingumas pasaulyje susilpnėjo ir šis procesas tebesitęsia. ES didžiausiu ekonominiu ir socialiniu iššūkiu tampa kova su nedarbu, naujų darbo vietų kūrimas ir tam būtino ekonomikos augimo, kuriam reikalingas tvirtas pagrindas, skatinimas.

1.2

Pasitinkant šiuos iššūkius pagrindinis vaidmuo tenka įmonėms. 98 % Europos įmonių yra mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ). Privačiame sektoriuje jos suteikia 55 % darbo vietų. MVĮ turi didelį inovacinį potencialą gamybos procesų, produktų ir paslaugų srityse.

1.3

Daug įmonių naudojasi Europos vidaus rinkos pranašumais. Vis dėlto dažnai jos negali tinkamai pasinaudoti tų pranašumų teikiamomis galimybėmis dėl tebesančių suvaržymų, ribotų žmogiškųjų ir finansinių išteklių ir nepakankamos informacijos. Padėti galėtų nuoseklus Lisabonos strategijos įgyvendinimas, vidaus rinkos tobulinimas ir naujų rinkų atvėrimas, geresnis teisinis reglamentavimas ir skatinimo programos, teikiančius naudos visai Europai.

1.4

Didinant konkurencingumą ir naujovių diegimą Europoje taip pat gali gerokai prisidėti šiuolaikiškos administracinės struktūros ir efektyviai dirbančios viešosios tarnybos. Tarptautinė visų lygių institucijų partnerystė gali pagerinti būtiną bendradarbiavimą administravimo srityje, palengvinti keitimąsi patirtimi ir leisti visiems naudotis geriausių sprendimų pavyzdžiais.

2.1

Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programa (toliau — Pagrindų programa) 2007 — 2013 m. turi prisidėti įgyvendinant atnaujintą Lisabonos strategiją ir Bendrijos darnaus vystymosi strategiją.

2.2

Pagrindų programa tęsia esamas Bendrijos paramos programas, skirtas įvairioms politikos sritims, ir sujungia jas numatydama nuoseklų teisinį pagrindą. Programai įgyvendinti Komisija siūlo skirti 4 212,6 mln. eurų.

2.3

Pagrindų programa skiriama visoms valstybėms narėms, ES narystės siekiančioms valstybėms, Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėms ir Vakarų Balkanų valstybėms. Kitos trečiosios šalys gali joje dalyvauti, jeigu tai numatyta su jomis sudarytuose dvišaliuose susitarimuose.

2.4

Pagrindų programos tikslas yra skatinti įmonių (ypač MVĮ) konkurencingumą, spartinti naujoves ir jų diegimą rinkoje, pagreitinti informacinės visuomenės kūrimą ir skatinti energijos efektyvumą ir naujų bei atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą visuose sektoriuose.

2.5

Remiantis EB sutarties 156 straipsnio, 157 straipsnio 3 dalies ir 175 straipsnio 1 dalies nuostatomis turi būti parengtas visaapimantis ir nuoseklus teisinis pagrindas specifinėms Bendrijos paramos programoms ir atitinkamoms kitų Bendrijos programų dalims Europos produktyvumui, naujovių diegimui ir tvariam augimui spartinti svarbiose srityse, kuris tuo pačiu metu padės spręsti papildomas aplinkosaugos problemas. Pagrindų programą sudaro trys specifinės paprogramės.

2.6

Verslininkystės ir naujovių programa turi apimti priemones, skatinančias verslo iniciatyvą, naujoves ir konkurencingumą. Ji skiriama visų ekonomikos sektorių, tiek technologiškai labai išvystytų, tiek tradicinių, įmonėms. Turi būti pagerintas MVĮ steigimo ir plėtojimo finansavimas. Kiti svarbiausi uždaviniai yra įmonių bendradarbiavimas, naujovių skatinimas ir ekologinių technologijų diegimo rėmimas. Šiai specifinei programai numatyta 2 631 mln. eurų.

2.7

IRT politikos rėmimo programa turi skatinti įmones, administravimo ir valstybines paslaugų įmones diegti informacijos ir ryšių technologijas. Pasiūlytos priemonės sukonkretina ir remia naująją ES iniciatyvą „i2010“, kuri artimiausiais metais taps bendros Europos informacinės erdvės kūrimo ir informacinių produktų bei paslaugų vidaus rinkos stiprinimo veiksmų pagrindu. Programai įgyvendinti numatyta 801,6 mln. eurų.

2.8

Programa „Pažangi energetika Europai“ siekiama remti darnų vystymąsi energetikos sektoriuje, pagerinti tiekimo saugumą ir energijos efektyvumą, sumažinti Europos priklausomybę nuo energijos importo ir padidinti atsinaujinančios energijos bendro vidaus sunaudojimo dalį iki 12 %. Bus remiami projektai, skirti remti tvarios energetikos technologijas, geresnes administracines struktūras ir tinklų kūrimą, taip pat projektai, atkreipiantys dėmesį į poreikį naudoti tvarią energiją. Taip pat tęsti savo veiklą turi Komisijos įsteigta Pažangios energetikos vykdomoji agentūra. Programai įgyvendinti numatyta 780 mln. eurų.

2.9

Pagrindų programa įgyvendinama remiantis metinėmis darbų programomis, kurių vykdymą siekia užtikrinti Komisija. Vadybos komitetai turi užtikrinti šios programos remiamų priemonių valstybėse narėse taikymą ir veiksmų nacionaliniu lygmeniu darną.

3.1

Pasiūlymas dėl Pagrindų programos yra platus ir apima įvairias politikos sritis ir programas. Pastabos susijusios tik su aspektais, kuriems Komitetas teikia ypatingą svarbą arba į kuriuos Komitetas siūlo pažvelgti kitu požiūriu.

3.2

Komitetas sveikina Pagrindų programą kaip svarbų žingsnį kuriant sinergijas įmonių konkurencingumui bei naujovių diegimui skatinti ir darniam vystymuisi remti. Siūlomos priemonės ir instrumentai gali labai prisidėti stiprinant socialinę sanglaudą, skatinant darnų ekonomikos vystymąsi ir siekiant Lisabonos strategijos iškeltų augimo ir užimtumo tikslų. Komisija taip pat ir pasiūlytame veiksmų plane dėl atgaivintos Lisabonos strategijos (COM(2005) 330) pabrėžia Pagrindų programos, kaip svarbios Bendrijos politikos sudėtinės dalies, reikšmę.

3.3

Wim Kok pateiktoje 2004 m. ataskaitoje nurodytos pagrindinės sąlygos, turinčios lemiamą reikšmę Europos ekonomikos konkurencingumui. Jis pagrįstai rekomendavo toliau vystyti žinių visuomenę, stiprinti vidaus rinką, gerinti ekonominę aplinką, modernizuoti darbo rinką (taip pat remiant „mokymosi visą gyvenimą“ ir „aktyvaus senėjimo“ strategijas) ir skatinti ekologines naujoves. Komitetas laiko visų pirma valstybių narių pareiga imtis reikiamų žingsnių, kad sukūrus tam būtinas sąlygas būtų didinamas įmonių konkurencingumas. ES paramos ir skatinimo programas Komitetas laiko svarbia ir veiksminga papildoma priemone. Be Pagrindų programos, ypač svarbios yra Mokslinių tyrimų ir plėtros pagrindų programa, „mokymosi visą gyvenimą“ strategija ir struktūriniai fondai.

3.4

Įmonės didina savo inovacinį pajėgumą ne tik naudodamosi technologine pažanga. Naujovės apima ir verslumo įsitvirtinimą visuomenėje ir kiekvienos šalies kultūroje, vadybos žinių gilinimą, atsakingą vadovavimą įmonėms ir tarptautinį įmonių bendradarbiavimą. Nustatant Pagrindų programos tikslus, būtų klaidinga naujoves suvokti pernelyg siaurai ir dėl to neišnaudoti visų didesnio augimo, užimtumo ir socialinės sanglaudos galimybių. Įmonės yra svarbiausi inovacijos proceso dalyviai, ir socialiniai partneriai turėtų deramai dalyvauti įgyvendinant naujoves.

3.5

Naujovės gimsta žmonių protuose. Aukštas švietimo ir mokymo lygis yra nuolatinio inovacinių gebėjimų augimo Europos Sąjungoje prielaida. Darbdavių, darbuotojų, vyriausybių, aukštųjų mokyklų ir bendrojo lavinimo mokyklų bei kitų atitinkamų institucijų bendra pareiga yra toliau stiprinti mūsų visuomenių inovacinį potencialą. Tarptautiniai projektai gali taip pat prisidėti įgyvendinant nacionaliniu lygiu priemones, kuriomis remiamas žinių visuomenės kūrimas. Komitetas palankiai vertina kryptingą švietimo ir mokymo ES skatinimą programomis „Sokrates“ (bendra švietimo programa), „Tempus“ (aukštųjų mokyklų srityje) ir „Leonardo da Vinci“ (profesinis ugdymas). Integruota švietimo, mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi veiksmų programa 2007–2013 m. taip pat gali svariai prisidėti stiprinant įmonių inovacinius gebėjimus ir sėkmingai įgyvendinant Pagrindų programą.

3.6

Komitetas pritaria Komisijos ketinimui stiprinti įmonių konkurencingumą ir inovacinius gebėjimus rengiant geresnes teisines priemones ir reguliariai peržiūrint esamus teisės aktus, susijusius su neproporcinga mokesčių našta įmonėms. Ypač svarbus bet kokių naujų teisės normų veiksmingo poveikio įvertinimas. Atlikdama šio poveikio įvertinimą, Komisija turėtų glaudžiai bendradarbiauti su Konkurencingumo taryba ir Europos Parlamentu.

3.7

Komitetas pritaria Komisijos požiūriui, kad horizontalios ir koordinuotos ES priemonės gali duoti didesnę naudą. Ypač svarbu bus teikti įmonėms glaudžiai su praktika susijusią informaciją ir sudaryti joms visas galimybes naudotis prieinamomis Pagrindų programos priemonėmis ir instrumentais.

3.8

Komitetas remia Komisijos nustatytą tikslą remti Pagrindų programa ne tik technologiniu požiūriu labai išvystytus, bet ir tradicinius ekonomikos sektorius. Kaip tik šie sektoriai, suteikus jiems galimybę stiprinti savo konkurencingumą ir inovacinius gebėjimus, gali dar labiau prisidėti didinant užimtumą ir stiprinant socialinę sanglaudą. Paslaugų ir logistikos srityse taip pat glūdi didžiulis potencialas.

3.9

Komitetas ragina Komisiją pernelyg nesusiaurinti Pagrindų programos tikslinių grupių sąvokos, kad tiek įvairiuose regionuose, tiek sektoriuose būtų užtikrinta kuo didesnė bendra nauda. Taip pat ir kooperacinės įmonės, jungtinės įmonės, savitarpio pagalbos bendrovės („mutuals“), inovacinės tik ką įsteigtos įmonės ir mikroįmonės gali prisidėti stiprinant ES konkurencingumą ir inovacinius gebėjimus. Pavyzdžiui, gali būti panaudoti kooperacinių įmonių pranašumai, susiję su jų dydžiu, kurie teigiamai veikia jų patekimą į rinką (įskaitant dalyvavimą didesniuose viešuosiuose konkursuose), padėtį rinkoje, vadovaujančio personalo potencialo stiprinimą, kvalifikacijos kėlimą ir mokslinių tyrimų apimtis. Naudotis Pagrindų programos projektais galės tikslinės grupės, parengusios tinkamas koncepcijas, stiprinančias konkurencingumą ir diegiančias naujoves ir todėl nusipelnančios gauti paramą. Aiškinant Bendrąją programą, svarbus vaidmuo tenka fondams, asociacijoms bei Pramonės ir prekybos rūmams.

3.10

Atsižvelgiant į biudžetų suvaržymus valstybėse narėse ir Europos lygmeniu, nustatytas Pagrindų programos išlaidų limitas. Komitetas tikisi, kad būsimame nutarime dėl artimiausios finansų perspektyvos bus numatytos pakankamos lėšos programai įgyvendinti. Kartu turi būti užtikrintas kryptingas, veiksmingas ir į rezultatus orientuotas lėšų, skirtų tikslinėms grupėms, naudojimas. Komisija turi patikrinti, kiek lėšų, šiuo metu numatytų programos valdymui, gali būti panaudotos projektams įgyvendinti.

3.11

Komitetas pritaria Komisijos ketinimui įvertinti savo patirtį, sukauptą vykdant esamas programas, ištaisyti galimas silpnąsias vietas ir įgyvendinant Pagrindų programą remtis geriausia patirtimi. Sėkmingai įgyvendinti programą padės visoms šalims suprantamos „gairės“ ir „stebėsena“. Visos išvados, kurios galėtų padėti Pagrindų programą padaryti veiksmingesnę, turi būti iš karto įtraukiamos į metinius darbų planus. Komisija ir su programos įgyvendinimu susijusios įstaigos turi kritiškai įvertinti, ar pusės įgyvendinimo periodo rezultatai verčia koreguoti programą. Tai darant, turi būti atsižvelgta į įmonių ir kitų tikslinių grupių patirtį. Vis dėlto neleistina bet kokiu metu apsunkinti projekto dalyvių planavimo veiklos.

3.12

Komitetas didelę reikšmę teikia tam, kad valstybės narės atsižvelgtų į „prisidėjimo“ idėją. Jos primygtinai raginamos toliau vykdyti savo nacionalines skatinimo programas numatyta apimtimi neatsižvelgiant į Europos paramą. Komitetas taip pat mano, kad valstybės narės turi laikytis sutarto tikslo - tris procentus bendro vidaus produkto skirti moksliniams tyrimams ir vystymui. Pagrindų programos įgyvendinimas jokiais būdais neturi mažinti valstybių narių pastangų siekti šio tikslo.

3.13

Komisija pagrįstai nurodo, kad būtina glaudi Pagrindų programos priemonių bei instrumentų ir kitų ES programų bei iniciatyvų sąsaja. Ypač svarbus yra ryšys su 7-ąja mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos pagrindų programa, mokymosi visą gyvenimą strategija ir struktūrinės politikos programomis. Komisija turėtų užtikrinti, kad būtų suderinti visų dalyvaujančių generalinių direktoratų tikslai. Turi būti užtikrintas visų susijusių organų veiklos ir sprendimų skaidrumas. Tiek horizontalios, tiek vertikalios sinergijos tarp ES ir valstybių narių, taip pat tarp verslo, mokslinių tyrimų ir administravimo institucijų visa apimtimi bus pasiektos tik tada, jei šių programų svarbiausi uždaviniai bus tinkamai suderinti tiek turinio, tiek organizaciniu požiūriais.

4.1

Įgyvendinant pagrindų programą svarbu, kad tikslinės grupės galėtų paprastai naudotis numatytomis programomis. Praeityje tai nebuvo visiškai užtikrinta. Lėšos turi būti skirstomos veiksmingai, atsižvelgiant į praktinį poreikį ir kiek įmanoma mažesnėmis biurokratinėmis sąnaudomis (be kita ko, tai pasakytina ir apie ataskaitas bei dokumentaciją).

4.2

Komisija, laikydamasi darnaus požiūrio, Pagrindų programą turėtų valdyti veiksmingai ir atsižvelgdama į vartotojų poreikius. Visiems dalyviams, susijusiems su programos įgyvendinimu, ypač svarbus yra planavimo patikimumas ir skaidrumas. Išorės agentūra, užsiimanti programų administravimu, būtų naudinga tik tuo atveju, jei būtų gerokai supaprastintos valdymo procedūros ir sumažintos išlaidos.

4.3

Įgyvendinant Pagrindų programą turėtų dar labiau prisidėti Komisijos MVĮ stebėjimo centras. Tai galėtų dar labiau pagerinti keitimąsi žiniomis ir patirtimi tarp valstybių narių, įmonių, taip pat ekonomikos, mokslinių tyrimų ir administravimo institucijų. Turėtų būti vertinamos stebėjimo centro ataskaitos atsižvelgiant į jų tinkamumą praktikoje ir artumą tikslinėms grupėms. Būtų tikslinga stebėjimo centro veiklos sritį apibrėžti taip, kad išryškėtų visų tikslinių grupių įnašas (3.9 punkto požiūriu).

4.4.1

MVĮ, kaip ir inovacinių mikroįmonių, galimybės naudotis kapitalu yra smarkiai apribotos, nors ši problema žinoma jau daugelį metų. Taigi veikti reikia nedelsiant. Šioje programoje numatytos finansavimo priemonės turi lemiamą reikšmę Europos verslo politikos sėkmei. Komitetas mano, kad jos skatins veiklą ir taps tinkamais vystymosi svertais.

4.4.2

Komitetas pritaria tam, kad būtų skiriamos lėšos tinkamiems finansiniams tarpininkams, siekiant apriboti finansavimo išlaidas (įskaitant personalo ir valdymo išlaidas) ir sumažinti finansinę riziką. MVĮ spartaus augimo ir naujovių priemonė (GIF), MVĮ garantijų priemonė (SMEG) ir Gebėjimų ugdymo schema (CBS) turi palengvinti įmonėms galimybę gauti paskolas ir rizikos kapitalo prieinamumą. Kreditai, teikiami diegiančioms naujoves MVĮ ir mikroįmonėms, ypač jų steigimo ir plėtojimo laikotarpiu, padidins jų augimo ir užimtumo galimybes. Tinkamiems projektams taip pat turi būti teikiami mažesni ir mikrokreditai.

4.4.3

Komitetas rekomenduoja tarptautinio bendradarbiavimo skatinimą ir plėtrą laikyti neatskiriama Europos politikos sudedamąja dalimi ir svarbia MVĮ strategija didinant konkurencingumą ir diegiant naujoves. Visos Pagrindų programoje numatytos priemonės ir instrumentai turi padėti siekti šio tikslo. Komisija turi aktyviai padėti įmonėms, skatindama verslo bendradarbiavimą šioje srityje, teikdama glaudžiai su praktika susijusią informaciją ir taikydama kitas tinkamas priemones.

4.4.4

Dėl Europos rėmimo sistemos ir teisės aktų kompleksiškumo iškyla būtinybė kryptingai teikti informaciją ir konsultacijas įmonėms ir kitoms tikslinėms grupėms. Tai geriausia daryti naudojant efektyvų informacijos perdavimo tinklą, apimantį visą Europą. Tokiu būdu piliečiai ir įmonės bus dar geriau supažindinami su Europos programų ir projektų teikiama bendra nauda, tai atitinka ir naująją ES ryšių strategiją.

4.4.5

Komitetas teikia didelę reikšmę tam, kad planuojamas konkursas „Tinklo partneriai, teikiantys paslaugas, susijusias su parama įmonėms ir naujovių diegimu“ vyktų skaidriai ir jame galėtų netrukdomai dalyvauti visos regionų ir sektorių mastu veikiančios organizacijos, kurios dėl savo struktūros ir siūlomos darbų apimties gali tiesiogiai patenkinti įmonių poreikius. Komisijai rekomenduojama atskirai vertinti veikiančių Europos verslo informacijos centrų Naujovių diegimo centrų (NDC) pateikiamą informaciją.

4.5.1

Komitetas pritaria sukurtai IRT politikos rėmimo programai. Šis sektorius — varomoji jėga, didinanti būtiną produktyvumą visuose ekonomikos sektoriuose. Pasiūlytos priemonės gali duoti nemažai naudos Europai.

4.5.2

Skatinant Europos informacinės visuomenės kūrimąsi bus remiamas tvarus ekonomikos vystymasis, stiprinama visuomeninė ir socialinė Europos integracija ir gerinama piliečių gyvenimo kokybė. Įgyvendinant šią programą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ja galėtų naudotis visos, taip pat ir tradicinių ekonomikos sektorių, įmonės.

4.5.3

Tiksliniai projektai, bendri veiksmai, taip pat tarptautinių tinklų bei grupių kūrimas ir plėtra gali paspartinti technologijų perkėlimą ir šiuolaikinių, tinkamų rinkai IRT sprendimų kūrimą. Komitetas pritaria tam, kad būtų parengtos bendros techninės specifikacijos ir veiksmų planai, siekiant palengvinti viešuosius pirkimus šiame segmente.

4.5.4

IRT politikos rėmimo programos struktūra ir turinys turėtų būti išsamiai suderinti su Iniciatyva „i2010 — Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“ (COM(2005) 229). Komitetas dėl „i2010“ rengia atskirą nuomonę.

4.6.1

Komitetas pritaria numatytos programos krypčiai. Energijos efektyvumas, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo skatinimas ir energijos tiekimo įvairinimas — svarbiausios tvaraus ekonomikos vystymosi ir aplinkos apsaugos Europoje prielaidos. Ši programa turėtų sudaryti sąlygas išnaudoti visą energijos sektoriaus inovacinį potencialą, taip pat ir sistemų techninės įrangos ir energijos transformacijos srityse.

4.6.2

Rinkos poreikius atitinkančios technologijos ir konkurencingi produktai taps svarbiu veiksniu siekiant įgyvendinti programoje numatytus tikslus. Dėl šios priežasties Komitetas pritaria tam, kad turėtų būti skatinami projektai, kurie sudaro sąlygas diegti naujoves, palengvinsiančias konkurencingų produktų gamybą. Vis dėlto atitinkama veikla gali būti prasminga tik ankstyvojoje naujovių kūrimo proceso stadijoje. Iš esmės geriausios technologijos ir konkurencingi produktai arba paslaugos gali būti sukurti tik konkurencijos sąlygomis.

4.6.3

Komitetas pritaria Komisijos ketinimams propaguoti energijos išteklių tausojimą ir skleisti atitinkamą informaciją. Ši veikla turėtų būti skirta ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Šiuo metu vykdoma kampanija „Pažangi energetika Europai“ labai prisideda prie šių uždavinių įgyvendinimo. Ji turi skleisti geriausią patirtį ir labiau atkreipti piliečių dėmesį į klausimus, susijusius su efektyviu energijos panaudojimu ir aplinkos apsauga. Komitetas mano, kad ši kampanija ir programa „Pažangi energetika Europai“ tinkamai papildo viena kitą.

5.1

Komitetas ragina Komisiją dar aiškiau išdėstyti Pagrindų programos struktūrą ir tikslus. Pavyzdinis yra Pagrindų programos 6 straipsnyje pateiktas planuojamų įgyvendinti priemonių sąrašas. Taip pat sistemingai galėtų būti pateikiamos pavienės programos ir priemonės, kad su Pagrindų programa būtų galima lengviau supažindinti tikslines grupes. Tai darant turėtų būti įtraukiamos pilietinės visuomenės organizacijos.

5.2

Komitetas tikisi, kad sujungus įvairias programas ir pavienes priemones bus pasiekta papildoma nauda. Tai pavyks tik užtikrinus optimalų koordinavimą, pavienių priemonių nuoseklumą ir darną su kitomis susijusiomis ES programomis. Tuo pasirūpinti yra visų pirma Komisijos ir valdymo organų pareiga.

5.3

Komitetas sveikina Pagrindų programos orientavimąsi į pagrindinius ES ekonominius, socialinius, aplinkosaugos ir energetikos politikos tikslus. Įgyvendinant šią programą bus svarbu, kad metinės darbo programos būtų glaudžiai susijusios su praktika ir tikrai tiktų tikslinėms grupėms, ypač inovacinėms įmonėms. Tai bus užtikrinta tik tada, jei tikslinės grupės galės tinkamai dalyvauti rengiant tokias programas.

5.4

Siekdamas geresnio programos įgyvendinimo ir politikos tęstinumo, Komitetas ragina Komisiją paaiškinti ryšius tarp Bendrosios programos ir kitų susijusių esančių ir būsimų iniciatyvų, konkrečiai, 2000 m. Europos mažųjų įmonių chartijos, 2003 m. Verslumo Europoje veiklos plano ir netrukus pasirodysiančio MVĮ politikos komunikato. Tai būtų itin naudinga ekonomikos atstovams bei politikams, formuojantiems politiką nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu.

5.5

Komitetas atidžiai stebės Pagrindų programos įgyvendinimą. Jis pasilieka teisę teikti naujas rekomendacijas atsižvelgdamas į sukauptą patirtį ar pusės įgyvendinimo laikotarpio rezultatus.

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/27

1.1

Šengeno konvencija, kuri yra sukurta, kad būtų leista vykti laisvam žmonių ir prekių judėjimui, buvo pasirašyta 1990 m. ir įsigaliojo 1995 m. Šengeno konvencija nurodo, kokios institucijos turi prieigą prie Šengeno informacinės sistemos (SIS) ir kokiais tikslais galima pasinaudoti tokiais duomenimis. Pirmuoju konvencijos tekstu transporto priemonių registracijos institucijoms nebuvo leidžiama prieiti prie SIS.

1.2

2003 m. rugpjūčio 21 d. Komisija pateikė Pasiūlymą dėl reglamento, iš dalies pakeičiančio Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo dėl valstybių narių tarnybų, atsakingų už transporto priemonių registracijos liudijimų išdavimą, prieigos prie Šengeno informacinės sistemos (SIS). (1) Dokumento tikslas — suteikti prieigą prie SIS duomenų apie pavogtas transporto priemones ir krovinines priekabas, pavogtus neužpildytus oficialius dokumentus ir išduotus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus (pasus, asmens tapatybės korteles, vairuotojo pažymėjimus), siekiant patikrinti, ar antrą kartą registruoti pateiktos transporto priemonės nebuvo pavogtos, pasisavintos arba dingusios, taip pat ar asmenys, pateikiantys paraišką registracijos liudijimui gauti, nesinaudoja pavogtais asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais ar transporto priemonių registracijos dokumentais.

1.3

2004 m. vasario 25 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pareiškė nuomonę dėl pasiūlymo (2). EESRK pritarė Komisijai, jog prieiga prie SIS turėtų būti išplėsta, kad ja galėtų naudotis nacionalinės institucijos, kurios yra atsakingos už transporto priemonių registracijos liudijimų išdavimą ir tikrinimą. EESRK taip pat išreiškė pasitenkinimą, kad pasiūlyme, atsižvelgiant į faktą, jog įvairiose valstybėse narėse yra privačių už transporto priemonių registraciją atsakingų tarnybų, numatyta, leisti šioms privačioms tarnyboms gauti informaciją, reikalingą norint tinkamai atlikti savo darbą, netiesiogiai per vieną iš prieigą prie SIS turinčių valdžios institucijų, jei tik užtikrinama duomenų apsauga.

1.4

Po to, ir pasibaigus plėtrai, tapo aišku, kad Šengeno antrosios kartos informacinės sistemos (t. y. SIS II) vystymas yra labai svarbus, kad valstybės narės galėtų prie jos prisijungti, o Šengeno erdvė galėtų išsiplėsti į šių valstybių narių teritoriją.

1.5

Atsižvelgiant į tai, kad dėl SIS II reikia sukurti atitinkamą teisinę sistemą ir apimti skirtingas politikos sritis, Europos Komisija turėjo pateikti tris pasiūlymus: pirmasis yra susijęs su laisvu asmenų judėjimu, antrasis — su policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, o trečiasis papildo kitus du pasiūlymus ir juo siekiama transporto priemonių registracijos institucijoms suteikti prieigą prie SIS II.

1.6

Šiuo metu su EESRK yra konsultuojamasi dėl šio trečiojo pasiūlymo, kuris yra būtinas ankstesniojo, pirmiau minėto, 2005 m. liepos 6 d. priimto Tarybos reglamento (3) tęsinys.

2.1

Naujajame Komisijos pasiūlyme ketinama užtikrinti, kad naujosios Šengeno antrosios kartos informacinės sistemos (SIS II) įdiegimas, veikimas ir naudojimas vyktų nuosekliai, kartu įgyvendinant naująsias teisines priemones. Komisija tvirtina, kad pagrindinis dabartinio pasiūlymo tikslas yra toks pat kaip ir 2003 m. rugpjūčio mėn. pateikto pasiūlymo, t.y. stiprinti valstybių narių bendradarbiavimą, paremtą veiksmingu pasikeitimu informacija, kovojant su nelegalia pavogtų transporto priemonių prekyba bei sukčiavimu. Komisija toliau pastebi, kad pasiūlymo tikslas — užtikrinti, kad pagal naująją SIS II teisinę sistemą tarnybos, atsakingos už transporto priemonių registracijos liudijimų išdavimą, galėtų naudotis tais pačiais SIS duomenimis, kuriais jos naudojosi nuo 2005 m. birželio mėn., įsigaliojus 2003 m. pasiūlytam reglamentui.

2.2

Ši problema vis dar svarbi, nes šiuo metu Europos Sąjungoje kiekvienais metais pavagiama beveik 1,3 milijono transporto priemonių ir maždaug 500 000 transporto priemonių dingsta visam laikui (4). Su transporto priemonėmis susiję nusikaltimai taip pat turi ryšį su kitais nusikaltimais, pavyzdžiui, neteisėta prekyba, kontrabanda ir terorizmu (automobilių sprogdinimu).

2.3

EESRK kartoja, kad pritaria Komisijai, jog prieiga prie SIS II turėtų būti išplėsta, kad sistema galėtų naudotis nacionalinės institucijos, atsakingos už pirmiau minėtų dokumentų išdavimą ir tikrinimą (žr 1.2 punktą). Be to, privačios tarnybos, atsakingos už transporto priemonių registravimą, turėtų gauti informaciją netiesiogiai per vieną iš prieigą prie SIS II turinčių valdžios institucijų, jei tik užtikrinama duomenų apsauga. Ypatingai svarbu apsaugoti mechanizmus, apribojančius prieigą prie sistemoje esančios kitos informacijos, skirtos Šengeno konvencijos 101 straipsnyje nurodytoms institucijoms.

2.4

Be to, dar reikia atsižvelgti į bendrąsias ir kitas pastabas, kurias EESRK išdėstė 2004 m. vasario 25 d. nuomonėje. Kai kurias pastabas galima performuluoti. Pavyzdžiui, EESRK yra įsitikinęs, kad pasiūlymas padidintų saugumą ir pagreitintų teismines procedūras. Jis taip pat paskatintų valstybes nares leisti transporto priemonėms dar laisviau judėti Sąjungos viduje. Tačiau yra svarbu, kad pasiūlymas atitiktų valstybių narių vidaus taisykles ir reglamentus. Taip pat svarbu Šengeno konvencijos nepasirašiusioms valstybėms narėms suteikti galimybę naudotis informacija ir sustiprinti bendradarbiavimą su Interpolu ir Europolu, siekiant kovoti su neteisėta prekyba pavogtomis ar pasisavintomis transporto priemonėmis už prieigą prie SIS II turinčių šalių ribų. EESRK taip pat pabrėžia kaip svarbu kaupti, apdoroti ir skelbti statistinius duomenis apie tokio tipo nusikaltimus, kad šios problemos sprendimo būdas būtų patobulintas.

3.1

Komisijos pasiūlymas puikiai atitinka 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimą dėl kovos su tarpvalstybinio pobūdžio nusikaltimais, susijusiais su transporto priemonėmis (2004/919/EB). (5) Sprendime teigiama, kad „teisėsaugos institucijų ir transporto priemonių registracijos institucijų bendradarbiavimas, taip pat informacijos teikimas atitinkamoms šalims yra ypač svarbus“. Sprendimo 7 straipsnyje teigiama, kad teisėsaugos institucijos informuos nacionalines transporto priemonių registracijos institucijas ar yra informacijos, jog registruojama transporto priemonė yra vogta. Galimybė pasinaudoti duomenų bazėmis tokiu tikslu turėtu būti suteikiama deramai laikantis Bendrijos teisės nuostatų. EESRK išreiškia pasitenkinimą, kad Tarybos sprendime išdėstytos mintys dabar yra įtrauktos į Komisijos pasiūlymą.

3.2

Nors Komisijos pasiūlyme kalbama tik apie transporto priemonių registracijos institucijų prieigą prie tam tikros SIS II sistemoje esančios informacijos, EESRK norėtų pabrėžti didesnio bendradarbiavimo būtinybę siekiant kovoti su nusikaltimais, susijusiais su transporto priemonėmis. Kaip teigiama Tarybos sprendimo 4 straipsnyje, „valstybės narės pagal nacionalinę teisę imasi būtinų priemonių organizuoti reguliarias nacionalinių kompetentingų institucijų konsultacijas, į kurias gali būti kviečiami privataus sektoriaus atstovai (pavyzdžiui, dingusių transporto priemonių privačių registrų tvarkytojai, draudikai ir prekybos automobiliais atstovai), siekiant koordinuoti informaciją ir abipusiai suderinti veiklą šioje srityje.“ EESRK mano, kad Komisija ateityje turi atsižvelgti į tokias idėjas, siekiant kovoti su nusikaltimais, susijusiais su transporto priemonėmis.

3.3

Tokių idėjų pavyzdžiu EESRK galėtų pateikti ankstesnį Interpolo projektą Stop Register Stolen Cars — Sustabdykime vogtų automobilių registravimą (StoreSto Car, vėliau pavadintą Transporto priemonių identifikavimas, ištyrimas ir analizė VIRA 17). Šio projekto tikslas — surinkti visą informaciją apie automobilius į vieną duomenų bazę, tą informaciją pateikiant pagal transporto priemonės identifikavimo numerį (TPIN), jeigu buvo pranešta, kad automobilis pavogtas, registruotas, eksportuotas ar importuotas, pagamintas ar sunaikintas. Tokia duomenų bazė sudaro pagrindą bendradarbiavimui tarp teisėsaugos institucijų, registracijos institucijų, muitinių, automobilių gamintojų ir draudimo verslo atstovų.

3.4

Kalbant apie dabartinį pasiūlymą, EESRK nori pabrėžti, kad yra mažai galimybių fiziškai ištirti transporto priemonę, jog būtų galima nustatyti jos tapatumą ir išsiaiškinti ar nepranešta apie jos vagystę. Daugelyje šalių transporto priemonės registravimas yra siejamas su jos patikrinimu. Taigi, transporto priemonės registravimas yra proga patikrinti, ar ji nebuvo pavogta. Todėl registracijos institucijoms svarbu turėti tokią galimybę aptikti pavogtas, pasisavintas arba dingusias transporto priemones.

3.5

Kaip nurodyta 3.2 punkte, glaudesnis bendradarbiavimas yra būtinas, kad būtų galima kovoti su nusikaltimais, susijusiais su transporto priemonėmis. Kita proga fiziškai ištirti transporto priemonę atsiranda tada, kai ji yra eksportuojama ar importuojama. EESRK rekomenduoja, kad muitinės, kaip ir registracijos institucijos, patikrintų tuos pačius SIS II duomenis, kai transporto priemonė yra importuojama ir kai ji eksportuojama.

3.6

Kai transporto priemonė yra tikrinama, siekiant nustatyti ar nepranešta apie jos vagystę, turi būti įmanoma nustatyti ir transporto priemonės tapatumą. Tapatumas dažnai yra nustatomas pagal transporto priemonės identifikavimo numerį (TPIN). Pasitaiko, kad vogto automobilio tapatumas būna suklastojamas arba sudubliuojamas. EESRK nurodo, kad ateityje bus svarbu padidinti transporto priemonės identifikavimo galimybes. Pasiūlymai dėl, pavyzdžiui, elektroninio transporto priemonės identifikavimo (ETPI) ar geresnio atsarginių dalių žymėjimo turi būti kruopščiai išnagrinėti ir įvertinti.

3.7

Galiausiai EESRK siūlo artimiausioje ateityje imtis tolimesnių žingsnių, kad šio reglamento taikymo sritis būtų išplėsta. Iš tiesų, dabartinis Komisijos pasiūlymas, kuriuo siekiama patikrinti, ar transporto priemonės nebuvo pavogtos, pasisavintos arba dingusios, turėtų būti susietas su galimybe grąžinti transporto priemones. Ši galimybė skiriasi valstybėse narėse ir priklauso nuo šalių bona fide nuostatų. Kai kuriose šalyse galima tapti vogtos transporto priemonės savininku, kai transporto priemonė buvo įsigyta sąžiningai, o kitose — ne. Be to, ateityje reikia ištirti ir įvertinti galimybes grąžinti transporto priemones, kurios, kaip išsiaiškinta, buvo pavogtos.

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/29

1.1

Suomija paprašė pratęsti esamų apribojimų alui, kurį įveža keliautojai iš kitų nei valstybės narės šalių, taikymą po 2006 m. sausio 1 d. Šiuo prašymu siekiama spręsti mokesčių, ekonomines, socialines, sveikatos ir viešosios tvarkos problemas.

1.2

Siūlomas pakeitimas leidžia Suomijai pratęsti apribojimo taikymą iki 2006 m. gruodžio 31 d. Didžiausia leidžiama šešių litrų riba bus padidinta iki 16 litrų, o tai ir yra tikroji riba, kurią Suomija taiko šiuo metu.

1.3

EESRK palankiai vertina šį pakeitimą.

2.1

2000 m. Suomijai buvo leista iki 2005 m. gruodžio 31 d. taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, kad asmenys, atvykstantys iš kitų nei valstybės narės šalių, gali įvežti ne daugiau kaip šešis litrus alaus. Pirmiausia Suomija turi bendrą sieną su Rusija, kurioje alkoholiniai gėrimai yra kur kas pigesni ir jeigu būtų taikomos įprastos valiutos ribos, asmenys galėtų įvežti apie 200 l alaus.

2.2

Dėl didelio kainų skirtumo, neriboto įvežimo poveikis Suomijos mažmeniniams pardavėjams, biudžeto mokestinėms pajamoms ir sveikatai būtų didelis.

2.3

Suomija jau 2004 m. gerokai sumažino mokesčius ir taikė didžiausią 16 litrų, o ne šešių litrų ribą. Dėl to Suomija ieškojo būdų, kaip rasti ilgalaikį sprendimą.

3.1

Komitetas atkreipia dėmesį į veiksmus, kurių Suomija jau ėmėsi šiai problemai spręsti ir dėl to mano, kad verta leisti jai toliau taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą iki 2006 m. gruodžio 31 d.

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/30

1.1

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. Niujorke, 2003 m. lapkritį Stambule, 2004 m. kovo 11 d. Madride, 2005 m. liepos 7 d. Londone ir kitur įvykdytų teroro aktų saugumo klausimams imta skirti daug daugiau dėmesio. Siekiant kuo geriau apsaugoti keleivius, transporto priemones ir turtą, stengiamasi imtis visų prevencinių bei operatyvinių priemonių. Ypač aktualus saugumo klausimas tapo politiniu lygmeniu.

1.2

Sąvoka „saugumas“ šiuo atveju apima prevencines apsisaugojimo nuo teroristinių aktų ir nuo nusikalstamumo, ypač vagysčių, priemones

1.3

Komitetas taip pat neliko pasyvus. Jis priėmė keletą nuomonių šiuo klausimu, kurių svarbiausia yra 2002 m. spalio 24 d. pranešėjos Bredima Savapoulu pristatyta tiriamoji nuomonė (1), pateikianti išsamią saugumo jūrų navigacijoje ir civilinėje aviacijoje analizę.

1.4

2003 m. gruodžio 23 d. Europos Komisija paskelbė su krovininio transporto saugumu susijusį konsultacinį dokumentą, kuriame ji prašo suinteresuotas šalis pateikti jai savo nuomones dėl saugumo. Komisija savo komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui (2) pasiūlė sudaryti Saugumo ir laisvių apsaugos pagrindų programą, o 2005 m. rugpjūčio 12 d. ES oficialiajame leidinyje (3) paskelbtas veiksmų, susijusių su apsauga nuo terorizmo, planas. Rengiant šią tiriamąją nuomonę buvo pasinaudota minėtų dokumentų medžiaga.

1.5

Pagrindinis šios tiriamosios nuomonės tikslas — aiškiai apibrėžti, koks vaidmuo ir kokia atsakomybė nacionaliniu bei tarptautiniu mastu tenka skirtingiems saugumą užtikrinantiems veikiantiems dalyviams, kuriems pavesta saugoti:

1.6

Šioje nuomonėje kalbama tik apie transporto rūšių saugumą, bet ne apie jų apsaugą. Dėl to, kad daugelio Europos Sąjungos šalių kalbose nėra lingvistinio šių sąvokų skirtumo, kyla nesusipratimų.

1.7

Kalbant apie sausumos transporto infrastruktūrų saugumo užtikrinimą, reikia skirti transeuropinių tinklų (TET) koridorius (įskaitant ir valstybių sienų kirtimo punktus) ir nacionalines infrastruktūras. Ne visuomet paprasta atskirti, kur prasideda ir kur baigiasi subsidiarumas, kai reikalai susiję su sausumos transporto rūšimis.

Svarstant sausumos transporto rūšių saugumo priemones, reikia atsižvelgti į tai, kad logistikos grandinėje visos, tiek sausumos, tiek kitos transporto rūšys yra glaudžiai susijusios, todėl būtina, kad skirtingi atsakingi už saugumą dalyviai labai glaudžiai bendradarbiautų derindami priemones, kurių numato imtis. Be to, siekiant išvengti galimo konkurencijos iškraipymo tarp skirtingų transporto rūšių, būtina laikytis bendros taktikos. Šiuo atžvilgiu būtina suvokti, kad skirtingų transporto priemonių saugumo užtikrinimo kaštai gali labai skirtis tarpusavyje.

Reikės atsižvelgti ir visus tiesioginio saugumo priemonių stiprinimo poveikio aspektus. Būtų galima apsvarstyti šiuos klausimus:

Kadangi tema labai plati, tikslinga ją analizuoti metodiškai, nustatant aiškią šios tiriamosios nuomonės struktūrą. 2 skyrius — Bendrosios pastabos — bus skirtas su saugumu susijusiems bendriesiems klausimams. Jame bus aptarta, kaip įsipareigojimai ir atsakomybė bus paskirstyti Europos Sąjungai, nacionalinėms valdžios institucijoms, transporto rūšims, keleiviams, personalui ir įmonių vadovams. Skyriaus pabaigoje bus apsvarstyti teisiniai aspektai. 3 skyriaus — Specialiosios pastabos — pradžioje bus pateikta iniciatyvų saugumui gerinti, kurių imtasi įvairiais lygiais, apžvalga. Po to bus išsamiai išanalizuotas pačių transporto rūšių saugumo klausimas. 4 skyriuje bus pateikti saugumo kaštai ir nagrinėjama, kam teks juos apmokėti. Taip pat bus aptartas draudimo bendrovių vaidmuo. Galiausiai, 5 skyriuje bus pateikta ankstesnių skyrių santrauka ir baigiamosios išvados.

2.1.1

Didžiausias sprendimus priimančių politikų ir įmonių rūpestis šiuo metu — asmenų ir įrengimų saugumo visose transporto srityse užtikrinimas. Saugumo užtikrinimu reikia laikyti apsaugos nuo terorizmo ir nusikalstamumo priemonių įgyvendinimą. Vis dėlto, dar negalima tvirtinti, kad įgyvendinimas vyksta laikantis suderintos taktikos. O juk tai neatidėliotina būtinybė, nes žinoma, kad visos grandinės stiprumas priklauso nuo jos silpniausios grandies atsparumo laipsnio.

2.1.2

Esame priversti pripažinti, kad aiškiai ir tiksliai apibrėžti tokį sudėtingą klausimą, kaip transporto rūšių saugumas, yra tikrai nelengva. Kai svarstomas transporto rūšių saugumas, neišvengiamai susiduriame su plačiausiais subsidiarumo klausimo aspektais. Tai susiję tiek su atsakomybės už priemonių įgyvendinimą pasidalijimu tarp Europos Sąjungos ir nacionalinių valdžios institucijų, tiek ir su šių priemonių finansavimu. Tačiau ne mažiau tai siejasi ir su visų transporto rūšių keleivių, personalo ir vadovų įsipareigojimais bei atsakomybe.

2.2.1

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. saugumas jūrų laivybos ir oro transporto sektoriuose buvo labai sustiprintas. Europos Taryba, remdamasi EESRK 2002 m. spalio 24 d. pranešimu, kurio pasiūlymai dėl saugumo buvo daugiausia skirti jūrų laivybos ir oro transporto sektoriams, ėmėsi tam tikrų priemonių. Paminėsime Reglamentą (EB) Nr. 2320/2002, nustatantį civilinės aviacijos saugumo bendrąsias taisykles, Reglamentą (EB) Nr. 725/2004 dėl laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos stiprinimo ir pasiūlymą priimti direktyvą dėl uostų saugumo didinimo (COM(2004) 76 final). Visų šių teisės aktų nuostatose numatoma vykdyti inspekcijas Bendrijos lygmeniu. Jų metu bus atliekami kokybiniai šių sektorių tikrinimai. Taisyklės, susijusios su jūrų transportu, nustatytos 2005 m. gegužės 10 d. direktyvoje.

2.3.1

Padėtis sausumos transporte įvairiose ES valstybėse narėse yra pakankamai skirtinga. Didieji miestai — Madridas ir Londonas, taip pat Paryžius, turėdami teroro aktų savo visuomeniniame transporte patirties, jau ėmėsi saugumo priemonių. Kituose miestuose ir šalyse šis žingsnis dar nežengtas, tačiau neseniai įvykdyti teroro aktai privertė įsisąmoninti, kad saugumo priemonės yra būtinos (4).

2.3.2

Pirmiausia kyla klausimas — kas privalo priimti saugumo priemones, skirtas daugiau nei vienai sausumos transporto sričiai — Europos Sąjunga ar nacionalinės valdžios institucijos? Jei ši atsakomybė tenka pastarosioms, koks tada yra ES vaidmuo?

2.3.3

Komitetas laikosi nuomonės, kad atsakomybė už „saugumą“ tenka bendrai valstybėms narėms ir Europos Sąjungai, o valstybės narės pačios privalo pasirūpinti, kad skirtingose sausumos transporto rūšyse būtų įgyvendintos saugumo priemonės. Tuo tikslu jos turi nustatyti tam tikrus minimalius standartus, kurių, kaip pradinių saugumo priemonių, privalės laikytis visos sausumos transporto rūšys. Šioje srityje negali būti jokio laisvo taisyklių interpretavimo. Siekiant suderinti priemones, kurių reikės imtis skirtingose antžeminio transporto rūšyse, nacionalinės valdžios institucijos turėtų įsteigti specialų organą, kuris derintų priemones, kurias siekia įgyvendinti sausumos transporto rūšys ir vietos valdžios institucijos. Šis organas taip pat stebėtų, kad kiekviena numatyta priemonė iš tikrųjų būtų taikoma.

2.3.4

Komiteto nuomone, pagrindinis Europos Sąjungos vaidmuo — derinti saugumo priemones tarptautiniu lygmeniu. Be to, Sąjunga turi skatinti valstybes nares nustatyti bendrą poziciją. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalines saugumo priemones reikia derinti, nes asmenų ir krovinių transportas yra tarpvalstybinio pobūdžio, būtinas intensyvus nacionalinių valdžios institucijų ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas.

2.3.5

Nacionalinės valdžios institucijos privalo įsisąmoninti, kad darbas, kurį reikia atlikti visose antžeminio transporto rūšyse, pareikalaus daug laiko. Turės atsirasti „skubaus poreikio“ pojūtis. Nacionalinės valdžios institucijos privalės skatinti įvairias transporto rūšis apsvarstyti saugumo priemones ir jas įgyvendinti. Pirmuoju skatinimo etapu galėtų būti minimalių saugumo standartų, kurių kaip pagrindo privalėtų laikytis visos antžeminio transporto rūšys, nustatymas Europos lygiu. Kiekviena transporto rūšis privalės įsisąmoninti, kad be saugumo priemonių ji yra labai pažeidžiama.

2.3.6

Be to, reikės siekti, kad skirtingų transporto rūšių bendradarbiavimo būtinybė taptų savaime suprantamu reikalu. Pavyzdžiui, reikėtų suvienodinti traukiniuose, metro ir autobusų transporto bendrovėse įgyvendinamas priemones. Taip pat turės būti vienodai vykdomos keleivių ir personalo informavimo akcijos dėl jų elgsenos katastrofų metu.

2.3.7

Krovinių transporto sektoriuje didžiausias dėmesys turės būti skiriamas pažeidžiamiems susibūrimo punktams, tokiems kaip terminalai ir perkrovimo stotys. Nacionalinės ir vietos valdžios institucijos, perkrovimo į skirtingas transporto priemones punktų bei terminalų vadovai privalės glaudžiai bendradarbiauti.

2.4.1

Komitetas mano, kad materialiųjų infrastruktūrų apsauga yra nacionalinių, regionų ar savivaldybių valdžios institucijų atsakomybės reikalas.

2.4.2

Derinimą vykdys 2.3.3 pastraipoje numatytas specialus organas. Neleisdamas veiksmų įvairovės nacionaliniu lygiu, jis skatins laikytis vienos politikos tarptautiniu lygmeniu, taip lengvindamas derinimą ES mastu.

2.4.3

Komitetas išreiškia pasitenkinimą tuo, kad ne tik pasirūpinta derinimu ES mastu, bet ir Bendrijos lygiu išskirti 3,5 milijono eurų, pagal 6-ąją pagrindų programą skirtų saugumo priemonėms stiprinti keleivių ir krovinių transporto bei energetikos sektoriuose.

2.4.4

Transporto rūšys yra abstrakti sąvoka, kol jų realaus funkcionavimo neužtikrina jais besinaudojantys asmenys (keleiviai, klientai) arba juose dirbantis personalas, todėl reikia vykdyti akciją, nukreiptą į šias tikslines grupes. Keleivių ir klientų atžvilgiu tai bus nuolatinis jų informavimas. Jie taps ne vien pasyviais tam tikros transporto rūšies naudotojais, bet įdėmiais ir sąmoningais stebėtojais. Rengiant ir įgyvendinant saugumo priemones, ypatingas vaidmuo tenka transporto rūšies darbuotojams. Komiteto nuomone, siekiant užtikrinti, kad jie kuo geriau atliktų šį vaidmenį, reikia mokyti juos specialiuose kursuose, skirtuose jų užduotims užtikrinant saugumą.

2.4.5

Įmonių vadovų užduotis — įdiegti saugumo sąvokas į jų vadovaujamų įmonių darbo filosofiją ir kultūrą. Be to, šie vadovai privalės sudaryti savo darbuotojams sąlygas mokytis specialiuose šios srities mokymo kursuose. Vadovų atžvilgiu Komitetas laikosi nuomonės, kad į vadybos mokymo programą turi būti įtrauktas „krizių valdymo“ punktas, kuris suteiks šiems vadovams žinių apie tai, kaip tinkamai vykdyti savo užduotis katastrofos atveju.

2.5.1

Į klausimą, ar sausumos transporto rūšių saugumo priemonės turi būti nustatomos kaip privalomos, pavyzdžiui, teisės aktais, ar ne tokia oficialia — kokybės sertifikato ar ženklo forma, Komitetas atsako, kad ši sritis yra tokia rimta, kad ją reikia reguliuoti tik oficialiai.

2.5.2

Komitetas mano, kad nacionaliniu lygiu turi būti nustatyti minimalūs saugumo priemonių standartai bei rekomenduoja juos tobulinti ir vystyti. Taip pat derėtų nustatyti privalomą keitimosi informacija apie įgyvendintas arba numatomas saugumo priemones tvarką. Tarptautiniu lygmeniu, šalys privalės derinti priemones ir pateikti informaciją tarptautinėms priežiūros institucijoms.

3.1

Prieš svarstant, kokio pobūdžio saugumo priemonės jau yra arba turėtų būti įgyvendintos skirtingose antžeminio transporto rūšyse, tikslinga pateikti sąrašą priemonių, kurios tarptautiniu lygiu jau įgyvendintos kontrolės institucijose.

3.1.1

Tarptautinė jūrų organizacija (TJO)

TJO minima todėl, kad jūrų laivybos srityje jau įgyvendintos priemonės, kuriomis kaip pavyzdžiais galėtų pasinaudoti sausumos transporto rūšys.

Pakeitimai įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d.

3.1.2

Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (TCAO)

Jau nuo 1971 m., siekiant kovoti su nusikalstamumu ir terorizmu, oro navigacijos srityje priimti tarptautiniai susitarimai, kurių privaloma laikytis. Po to, kai 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo įvykdyta lėktuvų grobimų serija, TCAO nusprendė sugriežtinti oro navigaciją reguliuojančią pagrindinę konvenciją. Todėl Čikagos konvencijos 17-ame priede nustatyta, kad turi būti vykdomas visų civilinių komercinių skrydžių keleivių patikrinimas. Ši priemonė taikoma nuo 1972 m., ir sunku įsivaizduoti, kad jos būtų atsisakyta. Po 2001 m. įvykdyto teroro akto, kurio metu buvo sugriauti bokštai dvyniai (Twin Towers), 17 priedas pasipildė griežtesnėmis nuostatomis. Įdiegtos naujos privalomos normos dėl pilotų kabinos durų sustiprinimo ir jų užraktų bei dėl krovininio oro transporto. Taip pat buvo sugriežtinti reikalavimai mokymo bei kontrolės srityje.

3.1.3

Europos civilinės aviacijos konferencija (ECAK)

Oro transporto saugumo politika buvo kuriama bei vystoma ir Europos lygmeniu, organizuojant Europos civilinės aviacijos konferenciją (ECAK), kuri remiasi tarptautinėmis, TCAO nustatytomis normomis. Sukurtas Europos oro skrydžių saugumo vadovas, žinomas „30 dokumento“ pavadinimu. Šiame vadove pateikti reikalavimai dėl saugumo, kurie, nors ir galioja, tačiau, pagal ECAK įstatus, nėra privalomi. Būtent todėl 2004 m. rugsėjo 14 d., praėjus trims dienoms po Niujorke įvykdyto teroro akto, Europos Taryba priėmė sprendimą dėl ES atsakomybės už oro skrydžių saugumą. Remiantis šiuo sprendimu buvo priimtas Reglamentas Nr. 2320/2002 dėl civilinės aviacijos saugumo bendrųjų taisyklių nustatymo, įsigaliojęs 2003 m. sausio 19 d. Taip pat šiame 2001 m. rugsėjo 14 d. Ministrų Tarybos posėdyje buvo nutarta Komisijai suteikti galimybę tiesiogiai atlikti kokybės patikrinimus valstybėse narėse.

3.1.4

Tarptautinė darbo organizacija (TDO)

Kalbama apie Konvencijoje dėl jūreivių nacionalinių asmens pažymėjimų padarytus pakeitimus. Konvencijos su pakeitimais tikslas — gerinti jūreivių asmenybės nustatymo saugą, užtikrinant keleivių ir įgulos saugumą bei stiprinant laivų apsaugą. Ji neriboja jūreivių judumo laisvės, leisdama jiems be kliūčių išlipti iš laivo. Ši Konvencija su pakeitimais nustato jūreivių nacionalinių asmens pažymėjimų rengimo ir leidybos gaires. Sausumos transporto rūšys galėtų pasinaudoti TDO ir šios Konvencijos pavyzdžiu. Todėl jos minimos šiame dokumente.

3.1.5

Pasaulio muitinių organizacija (PMO)

Šioje pastraipoje pateikta informacija apie Pasaulio muitinių organizaciją gali būti naudingai pritaikyta sausumos transporto rūšims. Svarbu atrinkti tuos elementus, kurie gali būti įgyvendinti sausumos transporto rūšyse.

3.1.6

Tarptautinė standartizavimo organizacija (TSO)

2003 m. ši Organizacija priėmė gaires, nustatančias reikalavimus mechaniniu būdu tvirtinamoms plomboms, naudojamoms krovinių transporte.

Be to, ji parengė krovinių transportui skirtų konteinerių etikečių, kurių atpažinimas vykdomas radijo dažniais, standartą ir bendrą protokolą dėl skaitmeninio plombavimo.

3.1.7

Europos Sąjunga (ES)

3.1.8

Jungtinių Tautų Europos ekonominė komisija (JT/EEK)

2003 m. vasario mėn. Kelių transporto komiteto darbo grupė muitinės klausimais (WP 30) ir TIR Administracinis komitetas susitarė laipsniškai kompiuterizuoti TIR sistemą, kurios dokumentai šiuo metu daugiausia popieriniai. Prekės, gabenamos su TIR knygele, gali būti pristatytos į šalis už Bendrijos ribų sugaištant mažiausiai laiko kertant sienas, nes ši knygelė yra tarptautinis muitinės dokumentas.

Ši informacija susijusi su krovinių gabenimo keliais saugumu. Komitetas rekomenduoja ištirti, ar šio pobūdžio priemonės negalėtų būti pritaikytos kitoms transporto rūšims.

3.1.9

Priemonės, įgyvendintos Jungtinėse Amerikos Valstijose

Suprantama, kad po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų Jungtinės Amerikos Valstijos tapo šalimi, rodančia saugumo priemonių įgyvendinimo pavyzdį. 2002 m. joje įsigaliojo įstatymas dėl biologinio terorizmo (Bioterrorism Act). Šiame įstatyme numatyta, kad, prieš atgabenant kai kuriuos importuojamus maisto produktus į Jungtines Valstijas, būtina iš anksto pateikti tam tikrą su jais susijusią informaciją. Be to, maisto produktų gamintojai ir sandėliavimo įrenginiai privalo būti registruoti Federacinėje maisto ir vaistų valdyboje (Food and Drug Administration — FDA) bei paskirti Jungtinėse Valstijose vietos atstovą.

3.1.10

Kad ši tiriamoji nuomonė būtų pakankamai aiški, kai kurios priemonės joje paminėtos be smulkaus jų aiškinimo.

Įgyvendinant saugumo priemones Europoje, naudinga susipažinti su Jungtinių Valstijų patirtimi ir atsižvelgti į ją. Tikslinga paminėti šias priemones:

3.2

3.3

Dauguma pirmiau esančiose pastraipose minimų iniciatyvų susijusios su saugumo priemonėmis, skirtomis visoms krovinių transporto rūšims ir ypač jų gabenimui konteineriuose. Komiteto nuomone, kai kurios šių priemonių galėtų būti taikomos keleivių transportui.

3.4

Skirtingose transporto rūšyse įgyvendintos įvairaus pobūdžio saugumo priemonės. Kaip jau buvo priminta, jūrų navigacijos, įskaitant uostus, bei oro transporto sektoriai pirmauja įgyvendinant saugumo priemones. Labai gera šios padėties analizė pateikta 2004 m. spalio 24 d. Komiteto nuomonėje (5) (pranešėja Bredima Savopoulou). Todėl šioje tiriamojoje nuomonėje nėra reikalo analizuoti minėtų transporto rūšių.

3.5

Ypatingas dėmesys turi būti skirtas pažeidžiamiems terminalams ir sausumos transportui skirtiems sandėliavimo bei perkrovimo punktams. Kaip savąją specifiką turinti transporto rūšis tai pat gali būti paminėti naftotiekiai. Nors reikia pripažinti, kad terminalų savininkai skiria daug pastangų įrenginių saugumui užtikrinti, Komitetas mano, kad jie dar nepakankamai įsisąmonino, kokie pažeidžiami yra sandėliavimo ir perkrovimo punktai, ir kad būtina nedelsiant imtis bendradarbiavimo su transporto rūšimis, kurios naudojasi perkrovimo įrenginių paslaugomis.

3.6

Komitetas taip pat mano, kad vis dar nepakankamai suvokta būtinybė imtis neatidėliotinų veiksmų, siekiant išvengti pavojų, susijusių su transportu ir perkrovimu naftotiekiais. Jis įsitikinęs, kad šiuo metu susidarė tinkamos sąlygos, kad kompetentingos institucijos skubiai suvoktų šią būtinybę ir imtųsi įgyvendinti tiek darbuotojams, tiek ir infrastruktūroms skirtas saugumo priemones.

3.7

Geležinkelio transporto sektoriuje išvystyta darbo kultūra, kurioje ypatinga reikšmė teikiama tiek darbuotojų, tiek ir keleivių bei įrenginių apsaugai. Reikia tikėtis, kad ši kultūra leis užtikrinti taip pat ir aukštą saugumo lygį. Padidintas dėmesys turės būti skiriamas pažeidžiamoms vietoms — stotims ir skirstymo zonoms. Be to, Tarptautinė geležinkelių sąjunga (UIC) turės parengti rekomendacijas, skirtas būtinam bendradarbiavimui tarptautiniu lygiu užtikrinti.

Nacionalinės geležinkelio bendrovės privalės parengti informacijos rinkinius, kad keleiviai ir personalas žinotų, kaip elgtis katastrofos atveju. Šio pobūdžio informacija nuo šiol turi būti įtraukta į personalo mokymo programą.

3.8

Vidaus vandenų transporto sektoriuje krovinių pakrovimas ir iškrovimas paprastai vykdomas jūrų uostuose. Todėl ISPS kodeksas taikomas ir šiam sektoriui. Komitetas laikosi nuomonės, kad reikia vengti situacijų, kai griežtas šio kodekso nuostatų taikymas gali susilpninti logistikos grandinės veiksmingumą. Uostai, laivus eksploatuojančios bendrovės ir kontrolės tarnybos privalo sekti, kad būtų laikomasi ISPS kodekso reikalavimų. Komitetas taip pat mano, kad į vidaus vandenų transporto laivų personalo mokymo programas būtinai turi būti įtraukti saugumo užtikrinimo klausimai.

3.9

Įvykus teroro aktams Madride ir Londone, visuomeninio transporto sektorius suvokė, kad jis labai pažeidžiamas. Siekiant užtikrinti aukštesnį saugumo lygį ir sustiprinti keleivių ir personalo pasitikėjimą, buvo imtasi stebėsenos ir kontrolės priemonių.

3.10

Nepaprastai pažeidžiamas yra profesionalaus kelių transporto sektorius, nes jame labai daug judrių, keleivius ir krovinius gabenančių bendrovių. Jau kuris laikas šiame sektoriuje nuolat susiduriama su nusikalstamumu. Sunkvežimių su kroviniu ar be jo vagystės tapo nuolatiniu reiškiniu, ir neretai jų pasekmės neigiamai veikia vairuotojų psichiką. Todėl IRU deda visas pastangas, siekdama atkreipti viešosios valdžios institucijų ir rinkos dalyvių dėmesį ir paraginti juos imtis priemonių saugumui užtikrinti. Kaip veiklos pavyzdį galima paminėti raginimą didinti saugomų transporto priemonių stovėjimo aikštelių skaičių. Kadangi šiam sektoriui gresia daug pavojų, IRU, kaip minėta 3.2 pastraipoje, parengė saugumo gaires, kuriose pateiktos rekomendacijos įmonių vadovams, vairuotojams ir su kroviniais dirbančiam personalui. Reikia pažymėti, kad parengtas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis galima sudaryti laisvanoriškas bendradarbiavimo su muitine sutartis.

3.11

Pradinės nuostatos, pagal kurias buvo rengiamos 3.10 pastraipoje minimos gairės, yra šios:

Visuomet reikia stengtis, kad, dar prieš įgyvendinant saugumo priemones, tikslinė grupė, kuriai jos skirtos, suvoktų jų būtinybę. Tai reiškia, kad nė viena saugumo priemonė negali būti įgyvendinta, prieš tai nesuteikus tikslinei grupei informacijos apie ją. Todėl Komitetas primygtinai ragina šio pobūdžio informacija pateikti laiku.

3.12

Privataus transporto sektoriui, kokia bebūtų jo naudojamo transporto priemonių rūšis, Komitetas rekomenduoja, kad asmuo, atsakingas už saugą įmonėje, įgyvendintų atitinkamas darbuotojams, transporto priemonėms ir infrastruktūrai skirtas saugumo priemones.

3.13

Komitetas pastebi, kad viešosios valdžios institucijos ir sausumos transporto rūšys vis labiau įsisąmonina, kad saugumo priemonės turi tapti neatskiriama kasdienės veiklos dalimi. Vis dėlto, dar negalima tvirtinti, kad jos nuosekliai įgyvendinamos. Analizuojant transporto rūšis atskirai galima pastebėti, kad tarptautinis jūrų navigacijos ir oro transporto sektorių pobūdis nulėmė tai, kad juose jau atliktas didelis darbas. Jei visuomeninio transporto sektoriuje labiau skatinamas budrumas, tai iniciatyvos, kurių imtasi krovinių transporto sektoriuje, apsiribojo priemonėms, skirtomis tik pačiai šio transporto rūšiai. Vis dar neįgyvendintos priemonės, apimančios visą logistikos grandinę, tuo tarpu labiausiai pažeidžiami yra tie punktai, kuriuose vykdomas krovinių perkrovimas iš vienos transporto rūšies į kitą. Todėl Komitetas ragina viešosios valdžios institucijas skirti kontrolės organą, kuris nacionaliniu mastu vykdytų visos logistikos grandinės stebėseną.

4.1

Visiems akivaizdžiai aišku, kad, augant nusikalstamų išpuolių ir teroro aktų skaičiui, būtina įgyvendinti keleivių, personalo, transporto priemonių ir krovinių saugumo priemones. Ne toks akivaizdus yra atsakymas į klausimą, kas turi apmokėti su saugumo priemonių įdiegimu susijusias išlaidas, kurios, kaip žinoma, yra didelės. Pavyzdžiui, vieno konteinerio gabenimo jūra kaštai vertinami 30-40 USD.

4.2

Kad būtų galima aiškiai nustatyti, kas turėtų apmokėti šiuos kaštus, būtina atlikti skirtingų kaštų kategorijų analizę. Kaštai galėtų būti skirstomi taip:

Be to, reikia atsižvelgti į kaštus, susijusius su priemonėmis, kurių imamasi prieš įvykstant nenumatytam įvykiui (pvz., teroro aktui) arba po jo. Šių kaštų apmokėjimui turi būti rastas atskiras sprendimas. Komiteto nuomone, ši pradžių šiuos kaštus turėtų apmokėti viešosios valdžios institucijos.

4.3

Ieškant atsakymo į klausimą, kam ar kuriai institucijai pirmiausiai gali tekti apmokėti šiuos kaštus, logiška manyti, kad dviejų pirmųjų kategorijų kaštus apmoka nacionalinės ar vietos valdžios institucijos, dviejų kitų kategorijų kaštus paliekant apmokėti įmonėms.

4.4

Ekonomikos požiūriu kaštus in fine turi apmokėti ta veiklos sritis, kurioje jie susidaro, įskaičiuojant juos į kainą (visuomeninio transporto sektoriuje — į bilieto kainą, krovinių transporto sektoriuje — į tarifą). Prekių ir paslaugų kainos turi kiek galima labiau kompensuoti pridėtinius socialinius kaštus, įskaitant ir saugumo užtikrinimo kaštus. Kai kuriais atvejais priemonės, kurias reikia įgyvendinti, turi tokią visuotinę svarbą, kad jų kaštus tenka apmokėti visai visuomenei.

4.5

Jei atsižvelgsime į šį aspektą, su saugumu susijusius kaštus teks apmokėti vartotojams, mokant aukštesnę kainą už gaminį arba piliečiams, mokant didesnius mokesčius, jei viešosios valdžios institucijos finansuos visuotinę svarbą turinčias saugumo priemones.

4.6

Komitetas mano, kad draudimo bendrovių vaidmuo tėra antraeilis. Kadangi draudimo poliso sąlygose nenumatytos išlygos teroro aktams, draudimo išmokėjimo atveju išmokėtą sumą visuomet padengs apdraustasis, mokėdamas didesnes draudimo įmokas. Be abejo, saugumo lygis ir draudimo įmokos dydis susiję priežastiniu ryšiu. Kuo aukštesnis saugumo lygis, tuo turėtų būti mažesnė draudimo įmoka.

4.7

Atsižvelgiant į Europos Sąjungos užduotis ir atsakomybės pobūdį, jai lieka tik koordinatoriaus ir kontrolieriaus vaidmuo. Daugiausia, ką ji gali daryti, tai skirti finansines priemones informacinių ir komunikacinių programų pavidalu. 6-ojoje pagrindų programoje saugumui yra numatyta skirti 3,5 milijonų eurų.

5.1

Komitetas pastebi, kad dėl pastaraisiais metais įvykdytų teroro aktų visais lygmenimis padidėjo dėmesys saugumo klausimams.

5.2

Buvo sudaryti atitinkami susitarimai, daugiausia jūrų navigacijos ir oro transporto sektoriuose, kurie įtraukti į tarptautinius teisės aktus. Jų vykdymą užtikrina ES inspekcijos.

5.3

Dėl sausumos transporto rūšių saugumo, Komitetas laikosi nuomonės, kad dar turi būti priimta reikalingų sprendimų dėl didelės skirtingų rūšių tarpusavio priklausomybės ir punktų, kuriuose vykdomas sandėliavimas bei perkrovimas iš vienos transporto rūšies į kitą, pažeidžiamumo. Reikia skubiai priimti suderintą veiksmų taktiką, nes silpniausia grandinės grandis apsprendžia visos grandinės stiprumą.

5.4

Komitetas pastebi, kad daugelio Europos Sąjungos valstybių narių kalbose nėra skirtumo tarp saugumo ir apsaugos sąvokų. Kadangi dėl to galimi nesusipratimai, Komitetas rekomenduoja naudoti vienodų sąvokų terminiją.

5.5

Komitetas laikosi nuomonės, kad atsakomybė imtis saugumo priemonių tenka valstybėms narėms. Jos privalo įstatymiškai nustatyti minimalius standartus, kurių privalės laikytis visos transporto rūšys, nustatydamos reikalingų įgyvendinti saugumo priemonių lygį. Viešosios valdžios institucijos turėtų paskirti specialią tarnybą, kuriai būtų pavesta stebėti, kad šios priemonės būtų vienodos, ir užtikrinti jų įgyvendinimą.

5.6

Komitetas mano, kad Europos Sąjungos vaidmuo — derinti priemones Bendrijos ir tarptautiniu lygmeniu, o nacionalinių ir vietos valdžios institucijų užduotis — konkrečiai imtis priemonių ir kontroliuoti, kaip vyksta jų įgyvendinimas, informacijos skleidimas bei budrumo terorizmo ir nusikalstamumo atžvilgiu visais lygiais skatinimas. Be to, nacionalinės ir vietos valdžios institucijos privalo stiprinti transporto rūšių bendradarbiavimą. Komiteto nuomone, jos taip pat privalo užtikrinti materialiųjų infrastruktūrų apsaugą.

5.7

Transporto rūšių naudotojų vaidmuo saugumo atžvilgiu yra labai svarbus. Informacinėmis kampanijomis keleiviai ir klientai turės būti skatinami būti budresni ir aktyvesni, o kiekvienos sausumos transporto rūšies darbuotojai turės išklausyti specialius mokymo kursus, skirtus jų vaidmeniui užtikrinant savo transporto rūšies saugumą. Komitetas mano, kad įmonių vadovams tenka užduotis įdiegti saugumo sąvokas į jų vadovaujamų įmonių darbo filosofiją ir kultūrą, sudaryti savo darbuotojams sąlygas mokytis šios srities kursuose ir užtikrinti, kad į vadybos mokymo programas būtų įtrauktas „krizių valdymo“ punktas.

5.8

Komitetas mano, kad padėtis skirtingose antžeminio transporto rūšyse yra pakankamai įvairi. Viešosios valdžios institucijos ir transporto rūšys jau geriau suvokia, kad saugumo priemonės turi tapti būtina kasdienės darbo veiklos dalimi. Vis dėlto, dar negalima tvirtinti, kad jos nuosekliai įgyvendinamos. Visuomeninio transporto sektoriuje padėtis šioje srityje geresnė, nei krovinių transporte. Iniciatyvos, kurių imtasi pastarajame sektoriuje, apsiribojo pačiai transporto rūšiai skirtomis priemonėmis. Todėl Komitetas ragina viešosios valdžios institucijas skirti priežiūros organą, kuris vykdytų visos grandinės stebėseną.

5.9

Privataus transporto sektoriui, kokia bebūtų jo naudojamo transporto priemonių rūšis, Komitetas rekomenduoja, kad asmuo, atsakingas už įmonės saugą, įgyvendintų atitinkamas darbuotojams, transporto priemonėms ir infrastruktūrai skirtas saugumo priemones.

5.10

Komiteto nuomone, su saugumu susiję kaštai turi būti įtraukti į pagaminto produkto kainą, kad juos apmokėtų vartotojas arba, kai priemones įgyvendina viešosios valdžios institucijos, pilietis, mokėdamas mokesčius į valstybės biudžetą.

5.11

Komitetas mano, kad draudimo bendrovių vaidmuo tėra antraeilis. Išmokėtas draudimo sumas teks apmokėti patiems draudėjams, mokant didesnes įmokas. Kuo aukštesnis bus saugumo priemonių lygis, tuo mažesnė turės būti draudimo įmoka. Reikia stebėti, kad draudimo įmokų dydis būtų proporcingas rinkos pavojams.

5.12

Europos Sąjungos, kaip lėšų teikėjo, vaidmuo turi pasireikšti mokslinių tyrimų, informavimo ir budrumo skatinimo programų šioje srityje finansavimu.

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/38

1.1

Europos Komisija paprašė EESRK pateikti nuomonę dėl pasiūlymo priimti reglamentą, nustatantį finansinių intervencijų (skiriant joms 2 milijonus 583 tūkstančių eurų), būtinų bendrai žuvininkystės politikai (BŽP) įgyvendinti, tvarką, papildančio pasiūlymą priimti Tarybos reglamentą dėl Europos žuvininkystės fondo (1) (EŽF), kuriam skirtas 4 milijonų 963 tūkstančių eurų biudžetas.

1.2

BŽP tikslas — pagerinti finansinių intervencijų veiksmingumą. Svarstomu pasiūlymu siekiama prisidėti gerinant įgyvendinimo ir finansinių intervencijų konkrečiose srityse sąlygas, kiekvienai šių sričių nustatant konkrečius tikslus.

1.3

Šiuo metu Komitetas labai susirūpinęs dėl to, kad dar nėra sprendimo dėl 2007–2013 m. biudžeto priėmimo. Jo nuomone, Europos Sąjunga atsidūrė sunkioje padėtyje, iš kurios ištrūkti jai prireiks didelių politinių pastangų. BŽP finansuoti bus įmanoma tik su sąlyga, kad išliks nepakitę svarstomo pasiūlymo dėl reglamento ir EŽF biudžetai. Komitetas ragina Tarybą priimti tokius politinius sprendimus, kurie nekliudytų finansuoti BŽP. Kitaip tariant, reikia užtikrinti tausojančią vandenų gyvųjų išteklių eksploataciją, nes tai yra būtina sąlyga siekiant išlaikyti tvarią ekonominę, gamtinę ir socialinę aplinką. Šiuo atžvilgiu EESRK apgailestauja, kad Taryba iki šiol nepriėmė jokio sprendimo dėl Europos žuvininkystės fondo.

1.4

Pasiūlyme dėl reglamento išdėstytos keturios veiklos sritys, kurioms taikomos Bendrijos finansinės priemonės:

1.5

Komitetas mano, kad šis pasiūlymas dėl reglamento yra būtinas ir pritaria pirmiau minėtų taikymo sričių pasirinkimui.

2.1.1

Finansinėmis priemonėmis, skirtomis BŽP taisyklių kontrolei ir įgyvendinimui, siekiama gerinti valstybių narių žvejybos veiklos kontrolę bei Komisijos tarnybų vykdomą vertinimą bei kontrolę. Šiomis Bendrijų finansinėmis priemonėmis bus galima padengti valstybių narių išlaidas, skirtas naujoms technologijoms kontrolės srityje įsigyti, mokymo programoms, inspektavimo ir stebėjimo pagrindinėms programoms bei informaciniams seminarams ir paskaitoms rengti.

2.1.2

Finansavimo priemonėmis taip pat bus galima padengti išlaidas, susijusias su administraciniais susitarimais su Jungtiniu tyrimų centru, su Komisijos inspektorių vykdoma kontrolės veikla ir su įmokomis į Bendrijos žuvininkystės kontrolės agentūros biudžetą.

2.1.3

Komitetas pritaria siūlomoms priemonėms kontrolės ir stebėjimo srityje.

2.2.1

Antrajai veiklos sričiai pasiūlyme dėl reglamento numatoma valstybėms narėms suteikti finansinę paramą, leisiančią joms parengti duomenų bazes, sukomplektuotas daugiamečių tyrimų pagrindu, kaupiant informaciją biologijos, aplinkosaugos ir ekonomikos srityse; taip bus galima įvertinti išteklių apimtis, nustatyti žvejybos lygius bei žūklių poveikį ištekliams, tirti jūrų ekosistemą bei atlikti žvejybos pramonės rezultatų Bendrijos vandenyse ir už jos ribų vertinimą.

2.2.2

Šias duomenų bazes sudarys valstybių narių sukaupti pagrindiniai duomenys ir Komisijos pateikti papildomi duomenys.

2.2.3

Kadangi žuvininkystės valdymas priklauso nuo turimų duomenų apie biologinę žuvininkystės išteklių būklę ir apie žvejybos laivynų veiklą, EESRK pritaria finansinėms priemonėms, skirtoms valstybių narių vykdomam pagrindinių duomenų kaupimui. Jis taip pat pritaria Komisijos vykdomo papildomų duomenų kaupimo finansavimui, kad šie duomenys padėtų optimizuoti ir standartizuoti valstybių narių pagrindinių duomenų kaupimą. Tačiau Komitetas mano, kad, siekiant pagerinti žuvininkystės valdymą, per valstybes nares, reikėtų finansuoti ir tas žuvininkystės sektoriaus išlaidas, kurios susijusios su tyrimais, leidžiančiais įvertinti viso sektoriaus socialinę ir ekonominę padėtį bei žvejybos veiklos poveikį aplinkai.

2.2.4

Dėl BŽP reformos atsirado naujų mokslinių konsultacijų, ypač susijusių su ekosisteminio metodo taikymu ir mišrių žuvininkystės išteklių valdymu, poreikis. Todėl Komitetas pritaria išlaidoms, skirtoms Bendrijų finansinėms priemonėms mokslinių konsultacijų srityje.

2.2.5

Vis dėlto, EESRK primena, kad pagal prašymus, išdėstytus nuomonėje dėl Europos žuvininkystės fondo (2), finansinė pagalba turėtų taip pat padengti mokslinių konsultacijų žuvininkystės sektoriui išlaidas. Finansinė parama šioje srityje turi didelę reikšmę tinkamam BŽP taisyklių įgyvendinimui.

2.3.1

Kalbant apie trečiąją veiklos sritį, finansinėmis priemonėmis siekiama suinteresuotus sektoriaus dalyvius įtraukti į kiekvieno BŽP etapo įgyvendinimą, nuolat informuojant juos apie BŽP tikslus ir su jais susijusias priemones. Ši finansinė pagalba bus teikiama per ES žuvininkystės ir akvakultūros patariamąjį komitetą, regionų patariamuosius komitetus ir Europos Komisijos rengiamus informacinius ir mokymo seminarus.

2.3.2

Komitetas pritaria šioms priemonėms ir mano, kad Komisija turėtų numatyti galimybę pratęsti regionų konsultacinių komitetų veiklos finansavimo laikotarpį, kaip tai nurodyta pasiūlymo dėl reglamento priede esančios finansinės ataskaitos 5 straipsnio 3 dalyje.

2.4.1

Tarptautinių santykių srityje finansinės priemonės padengs išlaidas, susijusias su žvejybos susitarimais, įskaitant partnerystės susitarimus žuvininkystės sektoriuje, ir su Europos Bendrijos dalyvavimu tarptautinėse organizacijose. EESRK nuomone, pagrindiniai šios srities tikslai yra žuvininkystės išteklių išsaugojimas ir tausojantis jų naudojimas trečiųjų šalių vandenyse ir atviroje jūroje, taip pat darbo vietų išsaugojimas nuo žvejybos priklausomuose regionuose.

2.4.2

Komiteto manymu, Bendrijos politikos visumai labai svarbu, kad Europos Sąjunga dalyvautų visose tarptautinėse organizacijose, susijusiose su žuvininkyste ar jūros teise, nes tarptautinių žuvininkystės išteklių ateitis priklauso nuo tinkamo tarptautinių organizacijų valdymo. Todėl Komitetas pritaria tarptautinių santykių srityje numatytoms Bendrijų finansinėms priemonėms.

2.4.3

EESRK mano, kad žuvininkystės sektoriaus atstovų dalyvavimo tarptautinių organizacijų posėdžiuose išlaidos, valstybėms narėms ar Komisijai paprašius, turėtų būti apmokamos iš šiai sričiai skirtų finansinių priemonių.

2.5.1

Komitetas pritaria Bendrijos finansinėms priemonėms, skirtoms išlaidoms, susijusioms su pasiūlymo dėl reglamento įgyvendinimui reikalinga pasirengimo, stebėsenos, kontrolės, audito ir vertinimo veikla.

3.1

Pasiūlyme dėl reglamento nustatytos finansinių priemonių bendro finansavimo normos, taikomos skirtingoms išlaidoms kiekvienoje taikymo srityje. EESRK neturi jokių pastabų dėl numatytų normų.

3.2

Pasiūlyme dėl reglamento draudžiama gauti pagalbą vienu metu iš kelių Bendrijos finansinių priemonių ir nurodoma, kad veiklai, kuri finansuojama pagal svarstomo reglamento nuostatas, negalės būti teikiama pagalba iš kitų Bendrijos finansinių instrumentų. Komitetas laikosi nuomonės, kad finansiniai instrumentai, kuriais naudojamasi įgyvendinant kitas Bendrijos politikos kryptis, ypač vystymo, mokslinių tyrimų, užsienio prekybos ar aplinkos srityse, galėtų būti panaudoti ir su tarptautiniais santykiais susijusiai veiklai, numatytai svarstomame pasiūlyme dėl reglamento. Pati Komisija savo „Komunikate dėl integruotos teisinės sistemos, taikomos partnerystės su trečiosiomis šalimis susitarimams žuvininkystės sektoriuje“ aiškiai nurodo, kad pagrindinis Europos Sąjungos tikslas — įgyvendinant BŽP bei kitas Bendrijos politikos kryptis, susijusias su vystymu, moksliniais tyrimais, prekyba, aplinka, — prisidėti prie tausojančios žuvininkystės.

3.3

Galiausiai, pasiūlyme dėl reglamento numatyta kiekvienos taikymo srities finansavimo tvarka. Joje tiksliai nurodyta, kaip ir kada valstybės narės turi Komisijai pateikti paraiškas dėl finansavimo priemonių. Joje taip pat nurodyta, kaip Komisija paskirsto lėšas nustatydama visą sumą, bendro finansavimo normas bei kitas paraiškoms dėl finansavimo taikomas sąlygas. Atsižvelgdamas į tai, kad reglamente, be kita ko, numatyta Bendrijos finansinių interesų apsauga prevencinėmis kovos su sukčiavimu, korupcija ir bet kokia kita neteisėta veikla priemonėmis: suteiktos finansinės pagalbos inspektavimu, kontrole ir auditu, Komitetas pritaria reglamente numatytai finansavimo ir kontrolės tvarkai.

4.1

EESRK pritaria pasiūlymui priimti Tarybos reglamentą, nustatantį Bendrijos finansines priemones, skirtas bendrai žuvininkystės politikai ir jūros teisei įgyvendinti, ir ragina Komisiją atsižvelgti į toliau pateiktas pastabas.

4.2

Komitetas laikosi nuomonės, kad pasiūlymui priimti Tarybos reglamentą dėl Europos žuvininkystės fondo (EŽF) papildyti yra būtinas pasiūlymas dėl reglamento, nustatančio Bendrijos finansines priemones, skirtas bendrai žuvininkystės politikai ir jūros teisei įgyvendinti.

4.3

Komitetas labai apgailestauja, kad šio dokumento rengimo metu dar nebuvo jokio sprendimo dėl 2007–2013 m. — laikotarpio, kuriuo bus taikomos šioje nuomonėje numatytos finansinės priemonės, — biudžeto priėmimo. Jis reiškia apgailestavimą ir dėl to, kad Taryba nepriėmė jokio sprendimo dėl pasiūlymo priimti reglamentą dėl Europos žuvininkystės fondo.

4.4

EESRK ragina Komisiją sekti, kad nė vienas biudžeto pakeitimas dėl finansinių perspektyvų, nepaveiktų BŽP biudžeto taip, jog taptų įmanoma įgyvendinti BŽP reforma siekiamų tikslų.

4.5

Numatytos taikymo sritys yra būtinos ir pakankamai apibrėžtos, nes pasiūlymas dėl reglamento suteikia valstybėms narėms ir Komisijai atitinkamas finansines priemones veiksmingesniam BŽP įgyvendinimui

4.6

Kalbant apie reglamente apibrėžtas veiklos sritis, Komitetas norėtų atkreipti Komisijos dėmesį į mokslinių konsultacijų gerinimo svarbą. Tausojančiam žuvies išteklių vystymui ir BŽP sėkmei užtikrinti reikalingi labai tikslūs, patvirtinti ir nuolat atnaujinami moksliniai duomenys apie skirtingų žuvies rūšių būklę. Bendrijos bei nacionaliniu lygiu vykdoma aktyvi gamtos paveldo įstaigų ir žuvininkystės sektoriaus veikla verčia Europos Sąjungą imtis mokslinių tyrimų siekiant geriau pažinti savo pačios ir tarptautinius žuvies išteklius.

4.7

Komitetas mano, kad, tęsiant veiklą šia linkme ir siekiant gerinti mokslines konsultacijas, per valstybes nares reikėtų, finansuoti ir tas žuvininkystės sektoriaus išlaidas, kurios susijusios su tyrimais, leidžiančiais įvertinti viso sektoriaus socialinę ir ekonominę padėtį bei žvejybos veiklos poveikį aplinkai. Jis mano, kad finansinė pagalba turėtų taip pat padengti mokslinių konsultacijų žuvininkystės sektoriui išlaidas.

4.8

Komitetas pritaria finansinėms priemonėms, numatytoms BŽP valdymo srityje ir skirtoms įtraukti visus suinteresuotus dalyvius į kiekvieną BŽP įgyvendinimo etapą, nuolat informuojant juos apie šios veiklos tikslus.

4.9

Kalbant apie regionų konsultacinius komitetus (RKK), Komitetas mano, kad reikėtų pratęsti jų veiklos išlaidų finansavimo laikotarpį.

4.10

EESRK laikosi nuomonės, kad Europos Sąjungos dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, susijusiose su žuvininkyste ar jūrų teise, yra labai svarbus, todėl pritaria šioje srityje numatytoms Bendrijos finansinėms priemonėms ir pagalbai, skirtai žvejybos susitarimams, įskaitant partnerystės susitarimus žuvininkystės sektoriuje, nes visos šios priemonės būtinos siekiant užtikrinti žuvies išteklių išsaugojimą ir tausojantį jų naudojimą trečiųjų šalių vandenyse bei atviroje jūroje, kartu išsaugant darbo vietas nuo žvejybos priklausančiuose regionuose.

4.11

Tačiau EESRK mano, kad žuvininkystės sektoriaus atstovų dalyvavimo tarptautinių organizacijų posėdžiuose išlaidos, valstybėms narėms ar Komisijai paprašius, turėtų būti apmokamos iš tarptautinių santykių sričiai numatytų finansinių priemonių.

4.12

Galiausiai, EESRK mano, kad finansiniai instrumentai, kuriais naudojamasi įgyvendinant kitas Bendrijos politikos kryptis vystymo, mokslinių tyrimų, užsienio prekybos ar aplinkos srityse taip pat galėtų būti panaudoti BŽP tarptautinių santykių srityje.

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/41

1.1

ES teritorijoje, kaip ir visame pasaulyje, vis dažniau įvyksta katastrofos; kai kurios iš jų, pvz., potvyniai, žemės drebėjimai, gaisrai, sausros, uraganai ir pan., kyla dėl gamtinių priežasčių, kitos yra susijusios su teroristų veikla, kuri sėja baimę tarp paprastų žmonių. Galima laikytis nuomonės, kad priežastis abiem atvejais tam tikru mastu yra žmonių veiksmai, net jei ketinimų laipsnis nepalyginamas. ES, atsižvelgdama į klimato kaitą, įsipareigojo įgyvendinti prevencines priemones, ir ne tik susijusias su įsipareigojimais pagal Kioto protokolą, bet ir pagal daugelį nuostatų, susijusių su žemės, vandens ir oro apsaugos priemonėmis. Šios pastangos nukreipia prevencinį poveikį norima linkme; jos gali padėti išlaikyti ir atkurti mūsų žemę, jūras ir atmosferą ir kartu paskatinti imtis veiksmų pasauliniu mastu. Tuo tarpu kovojant su terorizmu (1) buvo parengta nemažai tiek policijos, tiek teisingumo organų veiklos koordinavimo priemonių, kurios sudarė galimybę pagerinti valstybių narių bendradarbiavimą.

1.2

Vis dėlto ES turėjo parengti Bendrijos sistemą, pagal kurią būtų teikiama pagalba bet kokios nelaimės jos teritorijoje atveju– tai Bendrijos civilinės saugos mechanizmas, kuris padeda ir palengvina gyvybiškai svarbią civilinės saugos pagalbą neatidėliotinoms nelaimės ištiktų šalių reikmėms; ši pagalba teikiama ir už Sąjungos ribų. Komisijos komunikato tikslas yra patobulinti 2001 m. (2) nustatytą Civilinės saugos mechanizmą ir papildyti Civilinės saugos veiksmų programą (3) pasiūlymu dėl Tarybos reglamento dėl Greitojo reagavimo ir pasirengimo didelio masto ekstremalioms situacijoms (4) priemonės parengimo.

1.3

Be to, turėtų būti naudinga apibrėžti sąvoką „civilinė sauga“, kadangi ji dažnai painiojama su humanitarinės pagalbos sąvoka. Komisija komunikate aiškiai skiria šias sąvokas, nors ir civilinės saugos, ir humanitarinės pagalbos tikslas yra tas pats — „išgelbėti gyvybes ir sušvelninti nelaimės padarinius pirmosiomis dienomis“. Komisija nurodo civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos skirtumus: pirma, civilinės saugos atveju galima šalinti nelaimės ne tik žmonėms, bet ir aplinkai padarytą žalą; antra, jai reikalingas komandas sudaro ir lėšas skiria valstybės narės, o ne humanitarinės organizacijos ir NVO; trečia, civilinės saugos pagalba gali būti teikiama ir ES, ir už jos ribų, nors procedūros, taikomos nelaimių trečiosiose šalyse atveju, skiriasi (5).

1.4

Civilinės saugos mechanizmo ypatinga paskirtis yra imtis priemonių ES mastu, visada prašant valstybei narei, kurioje įvyko nelaimė. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad civilinės pagalbos operacijos vykdomos ir tarptautiniu mastu, koordinuojant veiksmus su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, pvz., Jungtinių Tautų humanitarinių reikalų koordinavimo biuru (OCHA), su kuriuo yra nustatyta keletas bendrų veiklos procedūrų, ir bendradarbiaujant su Raudonojo Kryžiaus organizacijomis ir vietos NVO.

1.5

Atsižvelgdama į ES poziciją dėl įvykusių nelaimių (kurios, deja, atrodo nesibaigiančios), Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryba 2005 m. sausio 7 d. nepaprastajame posėdyje pasiūlė tobulinti Bendrijos mechanizmą ir išplėsti ES greitojo reagavimo pajėgumus nelaimių atvejais. Po kelių dienų, 2005 m. sausio 13 d., Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje dėl neseniai cunamio Indijos vandenyne padarinių raginama sutelkti žmogiškuosius ir materialius pajėgumus ir mokomąsias priemones, kuriais būtų galima pasinaudoti nelaimės atveju.

1.6

Dabartinė bendradarbiavimo civilinės saugos srityje sistema yra paremta dviem teisinėmis priemonėmis: Bendrijos civilinės saugos mechanizmu ir Civilinės saugos veiksmų programa. Komunikate daugiausia dėmesio skiriama Bendrijos civilinės saugos mechanizmui, ypač Monitoringo ir informacijos centrui (MIC), įsteigtam Europos Komisijoje ir veikiančiam visą parą. Jis sukaupęs duomenų bazę apie visų valstybių narių turimas civilinės saugos priemones; kartu į šią bazę įtraukti ir kai kurie karinių duomenų bazės duomenys.

2.1

Tobulinti Bendrijos civilinės saugos mechanizmą: pastarieji įvykiai parodė, kad turi būti gerinamas Civilinės saugos mechanizmas ir stiprinamas koordinavimas tarp valstybių narių ir pagalbos teikimu susijusių organų. Komisija siūlo keturias sistemos tobulinimo sritis:

2.1.1

Pasirengimo stiprinimas organizuojant grupių mokymus ir rengiant parengiamąsias pratybas. Tam, pirma, turi būti įvertinti esami pajėgumai, antra, turi būti parengtas planas, nustatantis atskirus modulius, kuriuos būtų galima labai greitai panaudoti; galiausiai turi būti rengiami mokymo kursai ir bendros pratybos, siekiant pagerinti bendrą operacijų vykdymą ir prisidėti ugdant bendrą pagalbos teikimo kultūrą.

2.1.2

Poreikių analizė ir įvertinimas sustiprinant perspėjimo sistemą, kuri naudoja MIC turimus išteklius ir sujungia visą informaciją, sudarančią galimybę Centrui bendradarbiauti su kitomis pagalbos komandomis, ypač su Jungtinių Tautų. Poreikių vertinimo nelaimės vietoje gerinimas leis nustatyti specifinius poreikius kiekvienu konkrečiu atveju; taip bus užtikrinta veiksmingesnė pagalba. Siūloma didinti MIC personalą ir patikslinti vertinimo metodus ir standartus.

2.1.3

Koordinavimo stiprinimas yra viena sričių, kur siūlomi ypač dideli patobulinimai. Tai siejasi su geresniu valstybių narių teikiamos pagalbos derinimu, siekiant stipresnio Europos civilinės saugos pagalbos koordinavimo, taip pat didesnio veiksmų tarpusavio papildomumo ir koordinavimo su Jungtinėmis Tautomis ir kitomis organizacijomis, teikiančiomis humanitarinę pagalbą, bei karinėmis pajėgomis. Toks koordinavimas turi stiprinti operacijų planavimo pajėgumus vietose, įskaitant įvairias Komisijos tarnybas.

2.1.4

Pagalbos ES piliečiams gerinimas. Cunamio padarinių likvidavimo patirtis parodė, kad pagalbą piliečiams gali užtikrinti civilinės saugos komandų ir konsulinių įstaigų bendradarbiavimas nelaimių ištiktose šalyse. Taigi turi būti stiprinamas bendradarbiavimas tarp šių subjektų ir valstybių narių.

2.2

Komisijos pasiūlytos priemonės turi būti stiprinamos sutelkiant civilinės saugos išteklius. Taigi Taryba paragino teikti pasiūlymus dėl esamų išteklių plėtojimo. ES 2005 m. sausio 31 d. veiksmų plane yra išvardytos svarbiausios tokios veiklos sritys.

2.2.1

Pirma, siūloma sutelkti civilinės saugos išteklius; tokiu būdu, jei poreikiams patenkinti neužtenka nacionalinių išteklių ir pajėgumų, galima būtų imtis priemonių Europos lygmeiu, siekiant padidinti pagalbos veiksmingumą.

2.2.2

MIC analitinių pajėgų sustiprinimas padėtų pagrindus aktyviajam metodui, ypač prireikus informuoti trečiąsias šalis. Dėl to būtini sklandūs ryšiai, kurie sudarytų galimybę nelaimės ištiktos trečiosios šalies prašymu lanksčiai panaudoti turimus išteklius.

2.2.3

Atsarginiai moduliai vaidina svarbų vaidmenį teikiant pagalbą didelių nelaimių atveju ir tada, kai juos panaudoti prašo valstybė narė ar trečioji šalis. Dėl to svarbu įdiegti Komisijos komunikate siūlomą sistemą, kad kiekviena valstybė galėtų turėti kelis pagrindinius modulius, kurie nuolat būtų pasirengę teikti pagalbą nelaimės atveju ES arba už jos ribų.

2.2.4

Logistinės bazės stiprinimas ir atitinkamų išteklių sutelkimas leidžia MIC veikti sparčiai ir veiksmingai. Būtinos greitojo reagavimo įrangos nuomos išlaidos finansuojamos Europos Sąjungos lėšomis (6) tais atvejais, kai pagalba teikiama už ES ribų, turi būti patikrintos sinergijos su Jungtinėmis Tautomis galimybės.

2.2.5

Galiausiai, vienas svarbiausių veiksnių siekiant suteikti greitą pagalbą nelaimių atvejais yra tarptautinis koordinavimas. Bendrijos mechanizmas numato intervencines priemones, kurios, tikslingai panaudotos kartu su kitų organizacijų ištekliais, gali užtikrinti geresnę pagalbą. Taip pat turi būti atsižvelgta į Jungtinių Tautų organus ir kitas organizacijas, teikiančias humanitarinę pagalbą.

3.1

EESRK, atsižvelgdamas į būtinybę stiprinti ir vystyti turimus išteklius, pritaria pasiūlymui tobulinti Bendrijos civilinės saugos mechanizmą, kad būtų galima teikti pagalbą nelaimės atveju tiek ES, tiek už jos ribų. Pastarųjų metų patirtis parodė, kad Bendrijos civilinė sauga turi būti tobulinama įvairiais aspektais; Komitetas taip pat mano, kad, siekiant padidinti pasiūlytų priemonių dėl Bendrijos mechanizmo tobulinimo veiksmingumą, pirmiausia reikėtų atkeipti dėmesį į kelias pastabas.

3.2

Pirma, nacionalinių civilinės saugos sistemų pagrindu turi būti stiprinami ES reagavimo gebėjimai nelaimių atvejais; tai turi būti daroma įvairiose srityse:

3.2.1.1

Būtų tikslinga sustiprinti Bendrą ekstremalių situacijų susižinojimo ir informavimo sistemą (CESIS (7)) pereinant prie palydoviniais ryšiais pagrįstos, saugios struktūros, turinčios vaizdo, garso ir duomenų perdavimo pajėgumus, kuri per MIC (8) būtų prisijungusi prie specialių žinių centrų, kad ypatingų nelaimių atvejais galėtų pasinaudoti jų duomenimis, ekspertais ir modeliais (pvz., numatomų pasekmių). Europos kosminės erdvės agentūra ir Jungtinis mokslinių tyrimų centras rengia kai kuriuos pagrindinius dabartinių trečiųjų šalių žemėlapių pavyzdžius ir įvertina žalą ar daro žemėlapių pakeitimus po nelaimės (pvz., žemės drebėjimo ar potvynių), kuri gali sugriauti infrastruktūros tinklą pagalbai teikti. Šis tinklas turėtų būti pagrįstas ryšio punktais kiekvienoje valstybėje narėje, kuri galėtų prisidėti teikiant pagalbą nelaimės atveju.

3.2.1.2

Turi būti užtikrintas nuolatinis, saugus ir sklandus keitimasis informacija tarp ES ir MIC:

3.2.1.3

Šios problemos gali būti išspręstos naudojant palydovinį ryšį. Patirtis parodė, kad palydovinis ryšys:

3.2.1.4

Vis dėlto duomenų perdavimo palydoviniu ryšiu galimybės yra ribotos ir kai kuriais atvejais tinklas gali būti perkrautas dėl kitų poreikių ar vartotojų (pvz., žiniasklaidos). Taigi būtina užtikrinti savoms reikmėms pastovius palydovinių ryšių diapazonus, kad būtų sudaryta galimybė palaikyti pakankamą ryšį tarp nelaimės ištikto regiono(-ų) ir MIC, ir tarp įvairių regionų, kuriems teikiama pagalba.

3.2.1.5

Atsižvelgiant į veikimo zoną galėtų atrodyti, kad pakaktų apsiriboti mažesne geografine teritorija (ES ir kaimyninėmis teritorijomis); vis dėlto iš tikrųjų turi būti siekiama sukurti pasaulinį tinklą. Neseniai įvykusi cunamio katastrofa aiškiai parodė, kad toks ankstesnis sprendimas yra netinkamas; turėtų būti užtikrintas ryšys ne tik su MIC, bet ir tarp vienas nuo kito nutolusių regionų, kuriuose vykdomos operacijos, pvz., Maldyvais, Šri Lanka, Tailandu ir Indonezija.

3.2.1.6

Siekdama užtikrinti ryšių efektyvumą, ES turi pasirūpinti savo (t. y. tik jai skirta) saugia (apsaugota nuo gedimų), patikima ir pasaulinį tinklą turinčia palydovinio perdavimo sistema. Ši sistema turėtų sudaryti galimybę rengti vaizdo konferencijas ir perduoti duomenis (fakso pranešimus, paštą ir gero ryškumo atvaizdus) bei garsinę informaciją.

3.2.1.7

Jungtinis mokslinių tyrimų centras, Europos kosminės erdvės agentūra ir Komisija (Informacinės visuomenės generalinis direktoratas) turi pakankamai pajėgumų, kad patenkintų reikmes, išvardytas Veiksmų programos ir Mechanizmo valdymo tarybos, kuri atskaitinga už civilinę saugą atsakingam generaliniam direktoratui (Aplinkos generalinis direktoratas).

3.2.2.1

Pagalbos komandų vykdoma intervencija:

3.2.2.2

Parama valstybėms narėms avarijų atveju:

3.2.3.1

Mechanizmo dabartinių struktūrų pagrindą sudaro įvairios intervencinės komandos, priemonės ir įranga, kuriomis galima naudotis ES mastu. Nors šie papildymai užpildo ankstesnę spragą, jie dar nėra visiškai pakankami.

3.2.3.2

Dėl ES geografinės plėtros ir įvairių grėsmių, kylančių jos teritorijai, vertėtų išnagrinėti klausimą dėl regioninių pagalbos struktūrų įtraukimo į mechanizmą; jas sudarytų šiuo metu jau egzistuojančios įvairios komandos ir priemonės, kurias galima būtų žymiai greičiau panaudoti ir kurios būtų geriau pritaikytos kovai su regioninėmis grėsmėmis ES teritorijoje.

3.2.3.3

Šios priemonės galėtų būti sezoninės (pvz., lėktuvai, skirti kovai su miškų gaisrais) arba pastovios.

3.2.3.4

Kita galimybė pagerinti padėtį — pagalbos priemonių išsidalijimas tarp kaimyninių valstybių; tuomet priemonėmis galėtų naudotis visos to regiono šalys. Tokiu būdu ES galėtų skatinti įsigyti priemonių, kad jomis bendrai naudotųsi vidutinio dydžio valstybės, kuriose kyla tie patys pavojai (potvyniai tos pačios upės baseine, žemės drebėjimai ir t. t.).

3.2.4.1

Nors MIC — 24 valandas veikianti sistema, šiuo metu jai trūksta žmogiškųjų ir techninių išteklių, kurių turi dauguma valstybių narių nepaprastųjų centrų. Komisija turėtų įsipareigoti pakeisti šią padėtį.

3.2.4.2

Vis dėlto dabartinė Komisijos koncepcija apsiriboja tuo, kad būtų apsirūpinta priemonėmis, atsižvelgiant į esamą nepaprastąją padėtį. Kyla klausimas, ar ši koncepcija pakankamai pretenzinga, kad atitiktų dalyko esmę.

3.2.4.3

Nekyla abejonių, kad MIC pagal jo apibrėžimą nėra nei sprendimų priėmimo, nei nepaprastųjų situacijų koordinavimo centras. Vis dėlto, kai teikiama pagalba priimant tam tikrus sprendimus arba planuojant pagalbos priemones, reikia, kad būtų užkirstas kelias improvizacijoms ir naudojamas griežtai apibrėžtas veiklos planas, kuris gali kiek kisti priklausomai nuo konkrečios nepaprastosios situacijos. Per potvynį nebus imtasi tų pačių veiksmų kaip nuošliaužos, žemės drebėjimo arba ugnikalnio išsiveržimo atveju. Taikomos priemonės — taip pat skirtingos.

3.2.4.4

Dėl to papildomai prie galimybės gauti patikimų duomenų nepaprastosios situacijos atveju MIC turi turėti tokių iš anksto sudarytų pagalbos planų, kad Komisija galėtų planuoti ryšius su specializuotais organais tiek ES viduje, tiek už jos ribų. Šie planai turėtų būti sudaryti pagal nepaprastosios situacijos rūšį, sunkumą, valstybę, kurioje ji gali įvykti, ir t. t., ir jais turėtų būti siekiama numatyti veiksmingos ir greitos pagalbos priemones. Aišku, į juos turėtų būti įtraukti kiekvienos valstybės moduliai, kuriuos galima būtų pasitelkti.

3.2.4.5

Kyla klausimas, ar be savo, kaip monitoringo centro, funkcijos MIC taip pat galėtų koordinuoti nacionalinių įstaigų, specializuotų humanitarinės pagalbos organizacijų ir ypač savanorių, atvykstančių padėti į nelaimės ištiktas teritorijas, veiksmus. Koordinavimas — svarbi užduotis, kurią turėtų vykdyti informaciją ir atitinkamas priemones turinčios organizacijos.

3.2.5.1

Neabejotina, kad valstybių narių iš anksto atrinktos intervencinių komandos žino, kaip veikti avarijų metu. Dabartinė mokymų programa leidžia pasiekti gerų rezultatų bendrų veiksmų srityje. Turėtų būti padidintas kursų skaičius, be to, reikėtų ieškoti galimybių organizuoti juos ne vien anglų kalba, nes priemonės gali būti vykdomos ir šalyse, kurios, pavyzdžiui, turi kultūrinių sąsajų su prancūzų arba ispanų kalba.

3.2.5.2

Intervencinės komandos galėtų būti supažindintos su išankstiniais pagalbos planais (jei sudaryti), tam juos įtraukiant į mokymų programas.

3.2.5.3

Taip pat vertėtų apsvarstyti galimybę kursuose naudoti naują nuotolinio mokymo metodiką.

4.1

Nors ir nekyla abejonių, kad tai teigiamas pasiūlymas, jį dar reikėtų tobulinti, atsižvelgiant į tai, kad mechanizmas skirtas ES vidaus reikmėms ir dėl to šiuo metu yra ES tarpregioninio solidarumo priemonė.

4.2

Dėl šios priežasties ES turėtų negailėti pastangų, kad būtų sukurtos skubios ir ypač veiksmingos pagalbos priemonės, skirtos bet kokioms nepaprastosioms situacijoms. Tam reikia iš anksto apibrėžtų veiksmų arba pagalbos planų, kurie būtų išbandyti per mokymus ir atnaujinti, remiantis jų metu arba iš tikrųjų teikiant pagalbą gauta patirtimi.

4.3

Siekiant užtikrinti tinkamą veiksmų koordinavimą planai turi apimti ryšius, naujausius žemėlapius ir tinkamas priemones. Šias priemones turi valdyti ES. Europos pagalbos planai turi atitikti tarptautinius standartus, kadangi tai ypač sustiprins ES įvaizdį ir įtaką tarptautiniu mastu.

4.4

Be to, ES vertinimo komandos ir koordinatoriai turi būti pasiruošę pareikšti savo nuomonę dėl nukentėjusių regionų atstatymo ir dėl galimų tolesnių veiksmų planų.

4.5

EESRK mano, kad visai su Bendrijos mechanizmu susijusiai veiklai turėtų būti skirtos tinkamo dydžio dotacijos, kad pakaktų tiek techninio personalo, tiek priemonių siekiant pagerinti Europos teikiama pagalbą ir Europos įvaizdį, ypač teikiant pagalbą katastrofų už ES ribų metu. Transportas — viena svarbiausių prielaidų, kurios užtikrintų veiksmų staigumą ir leistų sumažinti nelaimių padarinius.

4.6

Teikiant pagalbą ne ES valstybėse, pagalbos priemonės turi būti vertinamos kaip neatsiejama ES užsienio politikos dalis ir atsižvelgiama į jų svarbą, kadangi tai — ES solidarumo su nelaimėje atsidūrusiomis valstybėmis išraiška.

5.1

EESRK pritaria Komunikatui dėl Bendrijos civilinės saugos mechanizmo tobulinimo. Vis dėlto jis mano, kad galima būtų dar patobulinti kai kuriuos specifinius aspektus, ir atkreipia dėmesį į organizuotos pilietinės visuomenės atstovų Komitete šiuo klausimu pateiktas pastabas.

5.2

Kaip išeities taškas ir siekiant, kad būtų privalomas pasiūlytų priemonių įgyvendinimas, turi būti parengtas tinkamas teisės aktas. EESRK mano, kad reglamentas (9) — tinkama privaloma priemonė, kuri leistų suderinti visų ES valstybių narių veiksmus.

5.3

Kitas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, — tai mechanizmui skiriamos dotacijos, kurių turėtų pakakti didesniam personalo skaičiui ir tinkamoms priemonėms įsigyti. Be to, nors Bendrija nenumato valstybėms narėms teikiamos finansinės pagalbos, naujame pasiūlyme dėl Solidarumo fondo (10) turėtų būti atsižvelgta į visų rūšių nelaimes, įskaitant sausras.

5.4

Kalbant apie šioje nuomonėje paminėtus EESRK pasiūlymus dėl mechanizmo tobulinimo, daugiausia dėmesio turėtų būti skirta:

5.5

EESRK, kaip pilietinės visuomenės atstovas, pageidauja viešai išreikšti paramą savanoriams, kurie dirba be atlygio ir dažnai visą darbo dieną nelaimių zonose. Tai ne vien praktinis solidarumas, bet ir esminė pagalba padedant likviduoti nelaimių padarinius asmenims ir jų nuosavybei.

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/46

1.1

Pirmą kartą bendroje žuvininkystės politikoje (BŽP) bendros įmonės, kaip struktūrinės politikos priemonė, buvo numatytos Reglamente 3944/90, kuriame buvo pateiktas toks apibrėžimas: „privati įmonė, kurią sudaro vienas ar keli Bendrijos laivų savininkai bei vienas ar keli partneriai iš trečiųjų šalių, su kuriomis Bendrija palaiko santykius per bendrų įmonių konvenciją, skirtą etiškai eksploatuoti ir galimai puoselėti išteklius, esančius šių trečiųjų šalių suverenitetui ir/ar jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse, siekiant prioritetinio Bendrijos rinkos aprūpinimo“  (1). 10-ajame dešimtmetyje BŽP, palyginti su iki tol buvusiu laikotarpiu, labai išsivystė, paplitus „Mėlynosios Europos“ koncepcijai, kuri šiandien, su dar platesne vizija, vėl yra aktuali dėl bendros jūrų politikos nustatymo pradėtuose debatuose.

1.2

BŽP padarė pažangą, tačiau pirmiau minėta bendrų įmonių koncepcija nebuvo persvarstyta, todėl šios įmonės liko apibrėžtos tik kaip žuvininkystės struktūrų politikos priemonė, alternatyvi laivų atidavimui į metalo laužą arba paprasčiausiai jų galutiniam eksportui, kas išplaukia iš pirmiau šios nuomonės 2.1.2 punkte minėto reglamento straipsnių. Taigi teisės aktuose buvo pabrėžiama tik finansinė kontrolė.

1.3

Bendros žuvininkystės sektoriaus įmonės yra ne tik struktūrinės žuvininkystės politikos priemonė, tačiau visų pirma priemonė, leidžianti įgyvendinti daugelį įvairiuose Europos Sąjungos dokumentuose ir teisės aktuose aiškiai apibrėžtų tikslų nuo rinkos aprūpinimo iki bendradarbiavimo politikos, taip pat ir užimtumo ir regioninės plėtros politiką, atsakingos žuvininkystės skatinimą, Europos Sąjungos dalyvavimo įvairiose regioninėse žuvininkystės organizacijose (RŽO) ir apskritai valstybių narių kapitalo ir kvalifikuotų darbuotojų dalyvavimą ilgalaikių investicijų projektuose įvairiose šalyse ir rinkose.

1.4

Akivaizdu, kad BŽP reforma aiškiai peržengė bendrų įmonių koncepciją, ribojančią jas, kaip struktūrinės politikos priemonę, taip pat tiesa, jog, kaip vėliau matysime, tai lėmė, šiandien beveik visiškai nėra specialių teisės aktų, nustatančių specialiąją tvarką bendroms įmonėms pagal jų kompetenciją ir Europos Sąjungos politiką .

1.5

Taip pat yra aišku, kad šis Komitetas savo nuomonėse, pateiktose Komisijos prašymu, visada teigė, kad būtina bendras žuvininkystės sektoriaus įmones pritaikyti prie naujos bendros žuvininkystės politikos. Tai EESRK dar kartą patvirtino rengdamas šią naują politiką pateiktoje nuomonėje dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl BŽP reformos įgyvendinimo (2) ir priminė savo nuomonėje dėl Europos žuvininkystės fondo (3), pateiktoje dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl šio fondo (4). Jis taip pat viešai informavo apie savo poziciją Komisijos narį, atsakingą už žuvininkystę, jo vizito EESRK Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyriuje (NAT) metu, 2005 m. birželio 16 d. Komisijos narys į šią poziciją pažadėjo tinkamai atsižvelgti.

1.6

Šios nuomonės tikslas yra įsigilinti į klausimą Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nustatytu požiūriui, pateikiant analizės elementus, būtinus siekiant pakeisti koncepciją dėl bendrų žuvininkystės sektoriaus įmonių egzistavimo prasmės, taigi šias įmones reglamentuojančių teisės aktų turinio, pradedant oficialiais dokumentais ir juose įtvirtintais veiksmais.

1.7

Reikia tikėtis, kad esant reikalui, pritarus siūlomiems koncepciniams pakeitimams, taip pat bus imtasi reikiamų pastangų siekiant suteikti deramą specialų statusą šios rūšies įmonėms, kurios yra išskirtinės ir vienintelės tokios rūšies įmonės tarptautinėje prekyboje ir kurios Europos Sąjungai atveria ypatingą veiklos kryptį jos tarptautiniuose santykiuose.

2.1.1

Konstatuojant mažą išteklių kiekį Bendrijos vandenyse ir atsižvelgiant į draudimą trečiosioms šalims patekti į Bendrijos išskirtines ekonomines zonas, bendros žuvininkystės sektoriaus įmonės, Tarybos reglamentu 3944/90 iš dalies keičiančiu Tarybos reglamentą 4028/86 buvo įtrauktos į Bendrijos teisyną kaip priemonė, skirta Bendrijos žuvininkystės laivyno pajėgumams sumažinti bei tuo pat metu įvykdyti įsipareigojimą aprūpinti Bendrijos rinką. Ši logika remiasi keturiais pagrindais: per didelių žvejybos pajėgumų pašalinimu, aprūpinimo užtikrinimu, daliniu darbo vietų išsaugojimu ir politinių prekybos su trečiosiomis šalimis susitarimų konkretizavimu (5). Siekiant įgyvendinti pirmiau minėtuose reglamentuose numatytas priemones, buvo priimtas Komisijos reglamentas 1936/1991 (6).

2.1.2.

Priėmus Tarybos reglamentus (EEB) 2080/93 (7) ir 3699/93 (8), bendrų žuvininkystės sektoriaus įmonių valdymas ir finansavimas buvo įtrauktas į Žuvininkystės orientavimo finansinį instrumentą (ŽOFI). Vadovaujantis subsidiarumo principu, valstybės narės buvo atsakingos už projektų atranką, jų administravimą ir kontrolę bei už subsidijų mokėjimą. Šios subsidijos iš pradžių buvo tokios pat kaip ir subsidijos už laivų atidavimą į metalo laužą arba jų eksportą, sudariusios 80 proc. išmokos, kas atitiko laivo atidavimą į metalo laužą. Dėl to Bendrijos laivų savininkas galėjo pagrįstai manyti, kad skirtumui tarp išmokos už laivų atidavimą į metalo laužą ir išmokos, kuri atitinka eksportą į bendras įmones, įtakos turėjo naujos bendros įmonės, kuriai jis skiria savo laivą ar laivus, ir Europos Sąjungos gerų santykių palaikymas. Šie principai buvo taikomi ir 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos reglamente 2468/98 (9),iš dalies keičiančiame Reglamentą 3699/93, taip pat 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamente 1792/1999 (10). Vis dėlto būtina pabrėžti, kad pastarajame reglamente nustatoma paprastesnė bendros įmonės koncepcija, apibrėžiant ją kaip „komercinę bendrovę, kurios vienas ar keli savininkai yra trečiosios šalies, kurioje registruotas laivas, piliečiai“  (11).

2.2.1

„Žaliojoje knygoje dėl bendros žuvininkystės politikos ateities“ (12), viena vertus, buvo pripažintas per didelis Europos Sąjungos žvejybos laivyno pajėgumas, o kita vertus, šio sektoriaus globalizavimas bei teisėti besivystančių šalių lūkesčiai plėtoti šią veiklą. Šie trys dalykai, kartu su intensyvia kapitalizacija, kurios reikia investicijoms į šią pramonę (laivynas, uostai, šaldymo įranga, gamyklos ir kt.), kas taip pat pripažįstama minėtoje Žaliojoje knygoje, turėjo sukelti specifinius debatus dėl bendrų įmonių svarbos žuvininkystės sektoriui platesnės apimties, negu atspindėtieji to meto oficialiuose dokumentuose. (13)

2.2.1.1

Šio sektoriaus bendros įmonės Europos Sąjungai yra priemonė, suteikianti galimybę dalyvauti ir investuoti į šios veiklos plėtotę besivystančiose šalyse, kad būtų sukurtas ir vystytųsi pilnavertis ekonomikos sektorius. Žvejybiniai laivai šioms įmonėms yra svarbiausi žuvų gavybos srityje, tačiau kitos sritys taip pat yra skatinamos, pavyzdžiui, uostai ir juose esančios įvairios paslaugos (remontas, inžinerija, tiekimas, sandėliavimas, perkrovimas, pakrovimas ir iškrovimas, pagalba įguloms, kelionės ir kt.), nuolatinis šaldymo grandinės palaikymas (reikalaujama Europos Sąjungos maisto saugumo srities teisės aktuose, o tam būtinos investicijos į brangią šaldymo įrangą), sanitarinių normų laikymasis maisto produktų srityje ir galiausiai perdirbamosios pramonės įdiegimas.

2.2.1.1.1

Be to, šios įmonės leidžia daugelyje laivų išsaugoti kokybiškas Europos darbo vietas aukščiausio ir vidutinio lygio vadams, sukurti daug darbo vietų laivuose ir paslaugas teikiančiose įmonėse, įkuriamose greta. Šios darbo vietos gali būti geriausia išeitis, kalbant apie darbo sąlygas ir užmokestį, vietiniams žvejams, užsiimantiems tradicine, dažnai neefektyvia, žvejyba, kuri kenkia patiems žuvų ištekliams, nes ji neturi kontrolės mechanizmo, apsaugos, prekybos ir kt. priemonių arba nėra pakankamai pačių išteklių.

2.2.1.2

Sukurta vietos gerovė ir žvejybos laimikio eksportas, produkciją vietoje perdirbant arba neperdirbant, savo ruožtu leidžia sukurti vertingas tarptautines grandis, kuriose naudos pasidalijimas vyksta teisingiau, bei eksponentiniu būdu padidinti sektoriaus sukuriamo bendrojo vidaus produkto dalį bei pajamas vienam gyventojui minėtose šalyse, laipsniškai sukuriant pramoninės žvejybos sektorių ten, kur anksčiau buvo tik žvejyba kabotažiniais laivais be pakankamų sanitarinių ir prekybos sąlygų.

2.2.1.3

Bendros žuvininkystės sektoriaus įmonės buvo priverstos pasirašyti įsipareigojimą, pagal kurį jos privalo pirmiausia aprūpinti Europos rinkas. Tai užtikrina veiksmingas ir pastovias investicijas, kurias atlieka laivų savininkai ir žuvininkystės pramonė, valstybės narės ir pati Europos Sąjunga (subsidijomis) bei leidžia aprūpinti deficitinę Bendrijos rinką, susiduriančią su žuvies suvartojimo didėjimu, kuris yra logiškas, atsižvelgiant į mokslinių ir visuomeninių institucijų nuolat kartojamas rekomendacijas Europos gyventojams vartoti sveiką ir įvairų maistą. Be to, šios pasiūlos srityje turi būti griežtai laikomasi Europos Sąjungos maisto srities teisės aktų.

2.2.1.4

Bendrų įmonių veikla nuo žvejybos priklausančiose zonose Europos Sąjungos viduje leidžia išsaugoti reikiamą užimtumo lygį šiame pramonės sektoriuje, užtikrinant įmonių centrinių, techninių ir prekybos padalinių funkcionavimą Europoje bei su šia veikla susijusiose pramonės šakose sukuriamas darbo vietas tiek tiesiogiai, kuomet dideli laivai grįžta į uostus Europoje, kuriuose yra įregistruoti, kas ketverius metus atliekamo remonto, arba netiesiogiai, sukuriant „gamybinės patirties“ paslaugų tinklą, į kurį patenka anksčiau minėtos vietos paslaugų pramonės rūšys.

2.2.1.5

Bendrų žuvininkystės sektoriaus įmonių dėka Europos Sąjunga gauna tikslius sugaunamos žuvies stebėjimo ir kontrolės trečiųjų šalių ir tarptautiniuose vandenyse duomenis, kadangi šios įmonės leidžia palaikyti teisinį ryšį su žvejybos bendrovėmis, įsikūrusiomis minėtose zonose. Tai taip pat sudaro sąlygas Europos Sąjungai atlikti veiksmingą vadovaujamąjį vaidmenį atsakingose regioninėse žuvininkystės organizacijose, įsteigtose Maisto ir žemės ūkio organizacijos, kaip šios srities kompetentingos Jungtinių Tautų organizacijos (14), arba veikiančios jai prižiūrint. Tai įmanoma todėl, kad bendros įmonės privalo valstybėms narėms teikti duomenis apie per pusmetį sugautą laimikį, kad Komisija, valstybės narės ir Audito rūmai galėtų atlikti reikiamą finansinę kontrolę.

2.2.1.6

Šios rūšies įmonės taip pat leidžia išsaugoti Europos Sąjungos interesus žuvininkystės sektoriuje tarptautiniuose vandenyse ir žuvininkystės pramonėje, taigi ir išlaikyti kokybę, kurią garantuoja reikalavimai, įtvirtinti Bendrijos teisės aktuose, taikomi atsakingai žuvininkystei, išteklių išsaugojimui ir valdymui, laivų saugumui, Maisto grandinės kontrolei ir saugumui ir kt. Taip būtų išvengta arba būtų sumažinti pražūtingi padariniai užsienio žvejybos laivyno, kuris neprisideda nei vystant šį sektorių ir pramonę trečiojoje šalyje, nei užtikrinant produktų, kurių galutinės paskirties vieta būtų Europos Sąjunga, kokybišką žvejybą, lygiai kaip ir neleidžia tinkamai ir atsakingai kontroliuoti žuvies išteklių.

2.2.1.7

Galiausiai dėl šių įmonių Europos Sąjunga gali nuolat ir efektyviai prisidėti prie vietos žuvininkystės pramonės vystymo šalyse, su kuriomis ji sudarė sutartis dėl žvejybos ir kuriose veikia bendros įmonės arba vietos įmonės, valdomos Europos verslininkų. Ši žuvininkystės pramonė davė naudos tiek trečiosiose šalyse, tiek ir Europos Sąjungoje, sudarydama galimybę nuolat apsirūpinti jūros produkcija.

2.2.2

Tuo tarpu keletą kartų cituoti Žaliosios knygos dėl BŽP punktai, 3.9 punktas dėl tarptautinio aspekto (15) ir 5.8 punktas dėl išorės santykių (16), net netiesiogiai neatspindi to, kas pirmiau buvo pasakyta. Bendros žuvininkystės sektoriaus įmonės nė karto neminimos kaip žuvininkystės politikos principams įgyvendinti tinkama priemonė, kurią rekomenduotų pati Žalioji knyga, nors šios įmonės iki 2002 m. buvo pripažįstamos išsamiuose šios srities Bendrijos teisės aktuose, tai detaliai išanalizuota šioje nuomonėje.

2.2.3.

Beveik visišką bendrų žuvininkystės sektoriaus įmonių pašalinimą iš naujos BŽP lėmė tai, kad paskutiniame Komisijos užsakytoje ataskaitoje, kurioje pateikiami galutiniai 2001 m. duomenys, neišskiriami šios rūšies įmonėms priskiriami laivai (17). Yra prieš minėtą ataskaitą išleista speciali 2000 m. birželio 16 d. ataskaita, pavadintas „Bendrų įmonių balanso tyrimas atsižvelgiant į struktūrines intervencijas žuvininkystės sektoriuje“. Šiuose dokumentuose nurodoma, kad šiuo metu yra apie 300 bendrų įmonių, kurioms priklauso daugiau kaip 600 laivų. Šios įmonės liko už Bendrijos žuvininkystę reglamentuojančių teisės aktų ribų, teisinio reglamentavimo nebuvimo situacijoje, ir dėl to tapo tik užsienio įmonėmis, turinčiomis partnerių Bendrijoje, įsipareigojusiomis pirmumo tvarka aprūpinti Europos Sąjungos rinką ir periodiškai teikti informaciją, ir neturinčiomis kitos apsaugos nei ta, kurią prireikus, suteikia dvišalės sutartys dėl abipusės investicijų apsaugos tarp kilmės valstybių narių ir trečiųjų paskirties šalių.

2.3.1.

Kartu su darbais, lėmusiais galutinę pirmiau minėtos Žaliosios knygos redakciją, buvo patvirtinti ir 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1263/1999 dėl Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento (18) bei 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2792/1999 nustatantis išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriuje taisykles ir tvarką (19). Šie reglamentai Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento srityje išlaikė bendrų žuvininkystės sektoriaus įmonių reglamentavimą iki jų taikymo pabaigos, tai yra iki 2006 m. gruodžio 31 d.

2.3.2.

Tačiau nuo 2004 m. gruodžio 31 d. bendros įmonės buvo praktiškai pašalintos iš Europos Sąjungos struktūrinės žuvininkystės politikos, 2002 m. gruodžio 20 d. priimant Tarybos reglamentą (EB) 2369/2002, iš dalies pakeičiantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2792/1999, nustatantį išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriuje taisykles ir tvarką (20). Kad ir kaip būtų, bendros įmonės išlieka Bendrijos teisyno dalimi, kadangi jos privalo laikytis teisės normų, taikomų jų įkūrimui, tačiau jos turėtų būti reglamentuojamos vidutinės trukmės ir ilgalaikių, specialiai joms skirtų, teisės aktų.

2.3.3.

Principas, kuriuo grindžiamas paramos bendroms žuvininkystės sektoriaus įmonėms panaikinimas ir tuo pačiu beveik visi šiai paramai taikomi teisės aktų reikalavimai, yra įtvirtintas pastarojo reglamento 5 konstatuojamoje dalyje, kurioje nurodoma, kad Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento (ŽOFI) pagalbą reikia sutelkti į pajėgumų sumažinimą, žvejybos laivus atiduodant metalo laužui. Paprasčiausias žvejybos pajėgumo sumažinimas yra tik vienas iš daugelio Bendrijos politikos tikslų, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo ir gali toliau prisidėti, kaip tai bus paaiškinta vėliau, bendros įmonės.

3.1

Galimybė išlaikyti specialią bendroms žuvininkystės sektoriaus įmonėms skirtą politiką bendroje žuvininkystės politikoje.

3.1.1

Kaip argumentą prieš šių įmonių pašalinimą iš galiojančių teisės aktų galima pateikti tai, kad šios įmonės atitinka ypač gerai prie globalizuotos ekonomikos pritaikytą ekonomikos logiką, kurios esmė, viena vertus, yra kaštų sumažinimas dėl to, kad jie paprastai yra mažesni paskirties šalyje, palyginti su kilmės šalimi, ir, antra vertus, — technologijos perkėlimas, pridėtinės vertės paskirstymas, išteklių prieinamumo užtikrinimas ir rinkų aprūpinimas.

3.1.2.

Bendros žuvininkystės sektoriaus įmonės leidžia išsaugoti dalį darbo vietų tiek jūroje, tiek ir krante, nuo žvejybos priklausančiose Europos Sąjungos zonose, ir tuo pat metu leidžia kurti naujas, labiau kvalifikuotas darbo vietas trečiosiose jas priimančiose šalyse, įskaitant ir paskirties šalių darbuotojų mokymą bei kvalifikacijos kėlimą.

3.1.3

Bendros žuvininkystės sektoriaus įmonės buvo inkorporuotos į Bendrijos teisės aktus jas įtraukus į struktūrinę žuvininkystės politiką 1990 m.; taigi, prieš penkiolika metų visą minėtą laikotarpį šios įmonės pasirodė esančios naudinga priemonė. Neapgalvotas jų panaikinimas, kadangi jų nebeliko naujoje Komisijos paskelbtoje BŽP ir nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiuose teisės aktuose, lemia tai, kad Bendrijos paramos neteks tinkama Europos Sąjungos ekonominio bendradarbiavimo trečiosiose, paprastai besivystančiose, šalyse, priemonė; be to, tai gali sukelti abejonių dėl teisėtų lūkesčių principo, kuriuo turi būti vadovaujamasi Europos gamintojų ir Sąjungos institucijų santykiuose.

3.1.4.

Bendroms žuvininkystės sektoriaus įmonėms gali ir turi būti skirtas specialus skirsnis daugiašalėse arba dvišalėse sutartyse dėl bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis, kuriame būtų įtvirtintos konkrečios teisės normos, kuriose atsižvelgiama į šių įmonių ypatumus, tiek susijusius su žvejyba, tiesiogine šio žodžio prasme, tiek su parama Europos išorės investicijoms ir jų apsauga, muitinėmis, užimtumu, mokesčiais ir kt.

3.1.5

Nors teisybė yra, kad galiojančiuose teisės aktuose bendroms žuvininkystės sektoriaus įmonėms galėjo būti taikomi vadinamieji „partnerystės susitarimai“, tačiau iš šios galimybės iki dabar nesulaukta jokios reikšmingos praktinės naudos. Dėl šios priežasties reikalinga teisės norma, koordinuojanti Komisijoje išskaidytas skirtingas kompetencijas (Vystymosi, Bendradarbiavimo ir Žuvininkystės generaliniai direktoratai), taip pat yra būtina įmonių vadovams ir kitiems sektoriaus dalyviams išaiškinti, kaip jie turi veikti atsižvelgdami į tokias sutartis ir kitas esamas priemones, norėdami gauti aptartų praktinių rezultatų.

4.1

Komitetas mano, kad pageidautina, jog atsižvelgiant į pradėtus bendros žuvininkystės politikos persvarstymo darbus ir į Tarybos 2004 m. liepos 19 d. išvadose pateiktus vertinimus (21), bendros žuvininkystės sektoriaus įmonės, kurios nebėra laivyno pajėgumų struktūrinio reguliavimo sudedamoji dalis, pakeičianti žvejybinių laivų atidavimą į metalo laužą, būtų nuo šiol laikomos priemone, užtikrinančia rinkų aprūpinimą ir pilnavertės sektorinės veiklos vykdymą, kuria Europos Sąjunga naudotųsi pagal savo kompetenciją bei pasaulinius ir regioninius įsipareigojimus, taip pat jos pasirašytus dvišalius susitarimus, kuriuos ji gali naudoti savo žuvininkystės politikai patenkinamai įgyvendinti, vadovaudamasi Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos ir PPO principais, ir visa tai, nuolat stengiantis išvengti žvejybos pajėgumų padidėjimo, kurio padariniu gali būti išteklių išeikvojimas.

4.2

Komiteto nuomone, būtina, kad:

4.2.1

Komisija parengtų išsamų ir naujais duomenimis paremtą bendrų žuvininkystės sektoriaus įmonių būklės ir potencialo tyrimą ir pateiktų jo išvadas kitoms Sąjungos institucijoms bei susijusiems sektoriams.

4.2.2

Į galiojančius Bendrijos teisės aktus įtraukti teisės normas ir mechanizmus, būtinus siekiant bendroms žuvininkystės sektoriaus įmonėms nustatyti ilgalaikę veiklos tvarką, kuri būtų stabili ir skirta būtent joms, be to, atsižvelgtų į šios veiklos ypatumus ir jos naudą žuvininkystės išteklių valdymo, rinkų aprūpinimo, darbo vietų nuo šios veiklos priklausančiose zonose kūrimo, pridėtinės vertės sukūrimo, bendradarbiavimo ir tarptautinių mainų požiūriu.

17.3.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 65/50