31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/1

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau pareiškė įvairių nuomonių dėl Europos turizmo politikos kūrimo. Tačiau buvo pateiktas pasiūlymas parengti papildomą nuomonę, kuri taptų gaire konkrečioms turizmo srities iniciatyvoms, siūlančioms sprendimų variantus nuosmukio teritorijoms, ypač nuo jų finansiškai priklausomiems vietiniams žmonėms ir verslui, numatančioms paramą ekonomikos vystymui ir su tuo susijusią naudą, remiamoms Europos, nacionalinių, regioninių ir vietos institucijų, socialinių partnerių, kitų pilietinės visuomenės organizacijų ir turizmo sektoriaus atstovų.

1.2

Šiuo dokumentu ketinama prisidėti atkurti ypač svarbias tam tikras Europos Sąjungos vietoves, kurios dėl įvairių priežasčių yra patyrusios socialinį ir ekonominį nuosmukį. Jame daugiausia dėmesio skiriama su turizmu susijusiems sprendimų variantams, kurie galėtų būti tinkami šioms vietovėms.

1.3

Rengiant galutinę nuomonės projekto redakciją laikytasi šios darbo tvarkos:

1.4

Šioje nuomonėje turėtų būti atsižvelgta į du atvejus:

2.1

Nuomonėje neketinama apžvelgti procesų, dėl kurių atitinkamos vietovės atsidūrė dabartinėje padėtyje, arba analizuoti kituose sektoriuose (pramonės, kalnakasybos, žemės ūkio ir kt.) vykdomos restruktūrizacijos, nors ši veikla ir galėtų būti naudinga mūsų pasiūlymams.

2.2

Tyrimo pradžioje bus nurodyta, ar vietovėje buvo atlikta konkreti restruktūrizacija, ar tai varginga vietovė, kurioje šiuo metu turėtų būti pradėtos kurti svarbios pramonės įmonės ir kurioje turizmas gali padaryti pagrindinį postūmį ir sudaryti sąlygas plataus masto vystymuisi.

2.3

Nuomonė sudaryta taip:

2.3.1

Padėties nuosmukio teritorijose ir pagrindinių klausimų — socialinių, darbo, verslo ir institucinių įsipareigojimų, kt. — kurie galėtų būti įtraukti į vėlesnius pasiūlymus dėl turizmo vystymo, analizė. Ypač svarbu pateikti tikslų „nuosmukio teritorijos“ apibrėžimą, kadangi, atsižvelgiant į skirtingas aplinkybes ir sąlygas, gali būti siūlomi skirtingi sprendimai.

2.3.2

Nuomonėje nagrinėjami šie aspektai:

2.3.2.1

Nuosmukio teritorijų būklė. Remiantis įvairiais požiūriais, nustatyti šių teritorijų trūkumus, atsižvelgiant į problemas, susijusias su istoriškai susiklosčiusia priklausomybe nuo vienos rūšies pramonės arba verslo; gamtinėmis kliūtimis; netinkama arba nepritaikyta infrastruktūra, kuri stabdo turizmo vystymą; socialine aplinka, kuri nėra palanki naujai veiklai, pavyzdžiui, turizmui, pradėti vykdyti. Ypač reikėtų atsižvelgti į tai, kad ekonominio nuosmukio teritorijos dažniausiai nebūna įprastos turizmo vietos, dėl to kyla ypatingų sunkumų parinkti tinkamą turizmo rūšį, pvz., kultūros ir archeologijos turizmą, sporto turizmą, švietimo ar kitas turizmo rūšis. Svarbiausias dalykas, kuris turėtų tapti bet kurios turizmo rūšies pagrindu ir kurį reikėtų visais būdais skatinti — tai teigiama patirtis.

2.3.2.2

Institucinis įsipareigojimas. Ši nuomonė — kvietimas bendradarbiauti įvairiems organams ir institucijoms; joje turėtų būti aprašytos tarpinstitucinio bendradarbiavimo formos, scenarijai ir modeliai, be to, viešieji ištekliai, galintys padėti vystyti turizmą. Ypatingas dėmesys skirtas Europos struktūrinių fondų svarbai atkuriant nuosmukio teritorijas. Be to, institucijos turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį įgyvendinant priemones, skirtas pramonės sektoriaus darbo jėgai perkvalifikuoti, t. y. parengti ją paslaugų sektoriui.

2.3.2.3

Tikslas — socialinės šaknys. Nuosmukį patiriančios pramonės šakos ilgą laiką buvo susijusios su teritorijomis, kuriose prasidėjo jų vystymasis ir po to sekė nuosmukis. Tai reiškia, kad vietos žmonių kartos sieja gyvenimą ir darbą šiose teritorijose. Siekiant įgyvendinti mūsų turizmo iniciatyvas, teks įdėti daug darbo ir sudaryti tinkamas sąlygas, kad ši sąsaja išliktų, pavyzdžiui, vystant būstų statybą, paslaugas, ryšius ir kt. Kitas būdas šiai sąsajai skatinti — nuolatinių darbo vietų kūrimas. Nors turizmas ir yra gera priemonė užimtumui didinti, tačiau jo sezoniškumas gali tapti rimta problema ir kliudyti šios socialinės sąsajos vystymuisi, be to, sukelti nepageidautiną migraciją tam tikru metų laiku.

2.3.2.4

Socialinis dialogas — gyvybiškai svarbi alternatyvų analizės ir vystymo dalis. Siūlome, kad socialinis dialogas, vykstantis per sąjungas ir asociacijas, būtų kertinis akmuo darbuotojams ir darbdaviams įsipareigoti vykdyti projektus ir iniciatyvas. Dvišalis dialogas turėtų lemti trišalį dialogą, kuriame tinkamų sprendimų turėtų ieškoti ir institucijos. Kitos pilietinės visuomenės ir turizmo sektoriaus organizacijos taip pat turėtų padėti įgyvendinti projektus.

2.3.2.5

Darnaus turizmo iniciatyvų skatinimas. Nepaisant socialinių poslinkių didelėse socialinio ir ekonominio nuosmukio teritorijose, aišku, kad numatytas tikslas sukurti naujus vystymosi sprendimus negali būti skirtas tik ištaisyti ankstesnių priemonių planavimo klaidas, bet taip pat būtų skirtas plėsti naują veiklą remiantis socialinėmis, ekonominėmis ir aplinkos sąlygomis, kurias EESRK laiko tinkamomis turizmui.

2.3.2.6

Aplinka — turizmo veiklos atsigavimo planavimo pagrindas:

2.3.2.7

Verslo rėmimas ir didinimas ir investicijų į gamybą skatinimas. Mes stengėmės sudaryti kuo konkretesnį iniciatyvų, skatinančių verslą, sąrašą. Verslininkystė nuosmukio teritorijose susijusi su buvusia specializacija, kadangi verslininkai tiesiogiai dalyvaudavo tradicinėje pramonėje arba pagalbiniuose versluose. Todėl nuomonėje nagrinėjamos įvairios iniciatyvos, skirtos įmonėms steigti ir išsaugoti, įmonėms skirtiems mokymams ir gebėjimams kurti, konkurencingumo kriterijams rengti, moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, projektavimui, rinkodarai ir kt. Ji kartu turėtų skatinti įvairias koncepcijas, kaip antai reklamą, partnerystes, ir įmonių tarpusavio bendradarbiavimą bei bendradarbiavimą tarp įmonių ir valdžios institucijų, be to, sukurti įmonių, teritorijų ir sektorių tarpusavio tinklą. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti labai smulkiam, smulkiam ir vidutiniam verslui.

2.3.2.8

Vienas prioritetų — užimtumo lygio išlaikymas ir didinimas. Socialinis ir ekonominis įmonių ir sektorių nuosmukis ypač žalingas socialiniu požiūriu, nes dėl to mažėja darbo vietų; taigi pagrindiniu atkuriamųjų iniciatyvų tikslu turėtų tapti užimtumo nuosmukio teritorijose išlaikymas ir, jei įmanoma, didinimas. Siekiant, kad šis tikslas būtų įgyvendintas, siūlome kartu su tarpinėmis socialinės apsaugos programomis vystyti turizmo iniciatyvas, kurios skatintų užimtumą didinančias investicijas, profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, reklamines priemones, savarankiškos veiklos tradicijas ir socialinę ekonomiką.

2.3.2.9

Visų veiksnių, padedančių turizmo politiką įgyvendinti, integravimas. Turizmo projektai, skirti nuosmukį patyrusioms teritorijoms atkurti, turi skatinti visų veiksnių (be jau minėtų), lemiančių turizmo politiką, vystymą. Turėtų būti nustatytas veiksnių, susijusių su kultūra, istorija, paveldu, gamta, sportu ir kt., indėlis.

2.3.2.9.1

Svarbus iššūkis, kurį jau pavyko sėkmingai įgyvendinti kai kuriose teritorijose, yra tinkamas ankstesnės veiklos aspektų panaudojimas planuojant naujas turizmo alternatyvas.

2.3.3

Labai svarbu smulkiai išanalizuoti įvairią ES valstybių patirtį ne vien tam, kad ji būtų pritaikyta kitose vietose, bet ir siekiant šią veiklą paremti ir pagyvinti. Kadangi, neatrodo, kad teigiama patirtis būtų vienoda, nelengva pateikti daug ir įvairių tokių iniciatyvų pavyzdžių.

2.3.4

Visų pirma, reikėtų atsižvelgti į galimybę nuosmukio teritorijose sudaryti įvairių turistų lankomų vietų tinklą, kuris taptų tvirtu reklamos ir tarpusavio paramos pagrindu.

2.3.5

Savarankiškos veiklos skatinimas, be abejo, yra svarbus veiksnys, leidžiantis darbuotojams prisitaikyti prie naujų sąlygų. Aišku, išnagrinėjus šį aspektą, nuosmukio teritorijoms bus lengviau tapti turizmo, visų pirma, kaimo turizmo, teritorijomis. Reikėtų plačiau išnagrinėti, ar tokia užimtumo rūšis yra veiksminga priemonė šiuo sunkiu prisitaikymo laikotarpiu.

2.3.5.1

Keletas šioje srityje parengtinų iniciatyvų:

2.3.5.1.1

Europos mastu savarankiška veikla apibrėžiama kaip darbuotojo gebėjimas ir apsisprendimas vykdyti savarankišką veiklą, atskirai arba kartu su kitais. Savarankiškai dirbantis asmuo — visų pirma darbuotojas, kuris, vykdydamas nepriklausomą veiklą, civiliniais ir komerciniais santykiais yra susijęs su tiekėjais ir klientais.

2.3.5.1.2

Daugelį metų savarankiška veikla buvo veiksminga kovos su pramonės krizėmis priemonė, padėjusi reguliuoti užimtumo lygį ir skatinti kurti naujas darbo vietas.

2.3.5.1.3

Savarankiška veikla užsiima vis daugiau jaunų darbuotojų ir moterų.

2.3.5.1.4

Siekiant, kad turizmo paslaugos, paremtos savarankiška veikla, būtų veiksmingos, reikėtų skatinti naujų profesinių įgūdžių ugdymą. Čia pateiktas dalies, tačiau toli gražu ne visų galimų naujų užsiėmimų kaimo vietovėse sąrašas:

2.3.6

Be to, socialinis turizmas ateityje turės įtakos daugeliui nuosmukio teritorijų, siekiančių su turizmu susijusios naujos ekonominės veiklos. Dėl savo aiškių ypatumų, socialinis turizmas yra ypač tinkama priemonė, padedanti įveikti sezoniškumą ir parengti atostogų grafiką.

2.3.7

Nauji Europos scenarijai turizmo alternatyvoms nuosmukio teritorijose parengti. Nuomonėje nurodytos galimybės, kurias išsiplėtusi Europa numato, kad būtų sukurtos veiksmų, keitimosi informacija, projektų asociacijų, geriausios praktikos skatinimo, valstybinio ir privataus sektorių tarpusavio bendradarbiavimo, kt. programos.

2.3.8

Įsipareigojimai, apibrėžti Sutartyje dėl Konstitucijos, piliečiams, jų teisėms ir vargingiausiems regionams bei teritorijoms, suteikia galimybę, kad mūsų nuomonė kartu su atitinkamu turizmui skirtu Konstitucijos skirsniu taptų Europos atsaku, kuriame atsižvelgta ir į nacionalinę, regioninę ir vietos padėtį.

2.4

Veiksmų, galinčių padėti parengti alternatyvą, integravimas: šioje nuomonėje nagrinėjamos ankstesnės EESRK nuomonės, Komisijos ir Europos Parlamento iniciatyvos ir institucijų, pavyzdžiui, Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) ir Tarptautinio socialinio turizmo biuro (TSTB), iniciatyvos.

2.5

Pagrindinis dalykas — patirtis. Tikimasi, kad ši nuomonė turės praktinės reikšmės ir bus naudinga visų pirma teritorijoms, kurias norėtume atgaivinti. Dėl to, joje bus pateiktas sąrašas geriausios praktikos, skirtos šios rūšies iniciatyvoms parengti, pavyzdžių.

3.1

Nėra lengva pateikti tikslų nuomonės pavadinime nurodytų „nuosmukio teritorijų“ apibūdinimą ne vien dėl jų ypatumų įvairovės, nuosmukio kilmės ir priežasčių bei padarinių masto arba srities, geografinio paplitimo, tačiau visų pirma dėl sunkių pasekmių vietiniams gyventojams ir įmonėms.

3.2

Turbūt svarbiausias dalykas, kurį reikėtų tirti pagal įvairius rodiklius, norint apibūdinti ir atskirti įvairių rūšių ekonominio nuosmukio teritorijas — jų ekonomikos istorija. Tai padėtų išsiaiškinti, ar tokia padėtis susiklostė neseniai ir sietina su išorės technologijų, socialiniais arba ekonominiais pakeitimais, ar tokia padėtis yra nuolatinė, t. y. atitinkama teritorija niekada, jokiu istorijos tarpsniu, nebuvo pasiekusi aukšto ekonomikos išsivystymo lygio, leidžiančio gyventojams gyventi pasiturinčiai ir klestėti. Šis skirtumas, be abejo, ypač svarbus siekiant apibrėžti tinkamiausią būdą kovoti su nuosmukiu ir parengti konkrečius sprendimus. Įvairiais atvejais ypač skiriasi verslo patirtis, vietinių gyventojų mokymas ir galimybė surasti papildomą arba naują veiklos rūšį.

3.3

Priežastys, dėl kurių tam tikros teritorijos dar nepasiekė tinkamo ekonomikos išsivystymo lygio, gali būti labai skirtingos: padėtis (periferija), ypatingos aplinkos sąlygos, nepakankama infrastruktūra, vietinių gyventojų verslumo įgūdžių trūkumas ir galų gale daug veiksnių, dėl kurių vietos gyventojai priversti migruoti į kitas šalies teritorijas arba į užsienį, kur yra geresnių ekonomikos vystymosi perspektyvų. Trumpai tariant, problema, susijusi su laipsnišku gyventojų skaičiaus mažėjimu didelėse Europos teritorijose, ypač kaimo, ir tolesniais jose vykstančiais socialiniais pokyčiais, ryžtingai sprendžiama rengiant ES regioninės plėtros politikos kryptis ir priemones. Turizmas ir su juo susijęs vystymasis įtrauktas į keletą naudingų šios srities veiksmų.

3.4

Jei tam tikru laikotarpiu teritorijos patyrė didelį ekonominį pakilimą, kurio pagrindas buvo daug įvairių veiklos rūšių (žemės ūkis, kalnakasyba, tekstilės, metalo arba chemijos pramonė), bet dėl įvairių priežasčių ši veikla turėjo būti nutraukta, pagrindinė iškilusi problema — socialinio modelio žlugimas ir jo pasekmės vietiniams gyventojams ir vietos ekonomikos struktūrai. Šiais atvejais priklausomybė nuo vienos pramonės šakos arba ekonominės įvairovės trūkumas yra papildomi veiksniai, kliudantys išspręsti bedarbystės problemą, kuri yra viena iš ekonominio nuosmukio pasekmių.

3.5

Esama daug veiksnių, dėl kurių nuosmukį patiria buvusi aktyvi, pelninga ir konkurencinga teritorija, kurioje buvo kuriamos darbo vietos ir pasiekta gerovė. Vis dėlto galima būtų teigti, kad visų šių veiksnių pagrindas — ekonomikos globalizacija ir technologiniai pokyčiai. Rinkos kinta greitai, kartais tai vyksta labai staigiai, todėl išnyko stabilumas, kurį teikė pramonė toms tautoms, kurios praėjusiais amžiais sugebėjo pasinaudoti industrializacijos principais. Prasidėjo technologiniai ir socialiniai pokyčiai, rinkų plėtra, atsirado galimybė tiesiogiai gauti informaciją bet kurioje pasaulio vietoje, prasidėjo pasaulinė konkurencija, apdirbamosios gamybos ir paslaugų sektorių persikėlimas. Buvo nurodyta, kad pagrindinis pramonės įmonių vietą lemiantis veiksnys — darbo kaina, tačiau iš tiesų ekonominės veiklos konkurencingumą lemia gebėjimas atlikti mokslinius tyrimus, technologijų plėtra ir naujovės, paslaugų artumas ir kokybė, vadybos mokymo kokybė ir darbuotojų profesionalumas. Kaip pripažinta Lisabonos strategijoje, užbaigti Europos deindustrializaciją ir rasti naujus alternatyvius būdus, kaip kurti darbo vietas– didžiausias iššūkis Europai.

3.6

Nuosmukis turi įvairių pasekmių vietos gyventojams ir įmonėms: darbo vietų praradimas, bendras nuskurdimas, demografiniai pokyčiai, gyventojų skaičiaus mažėjimas ir pramonės struktūros žlugimas. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad šios pasekmės įvairiai atsiliepia žmonių kartoms. Tiesiogiai kenčiantys nuo ekonomikos nuosmukio dažnai gauna socialinę paramą, kuri, nors ir nėra pageidautina, tačiau būtina, kad žmonės turėtų reikalingų pajamų gaudami socialines subsidijas. Tai atsitinka, kai uždaromos didelės pramonės ir kalnakasybos įmonės ir jauni ir vidutinio amžiaus darbingi žmonės priversti nedirbti ir tenkintis socialine parama. Nors ši padėtis nėra pageidautina, dar didesnį nerimą kelia būsimos kartos, kuri neturės darbo arba paramos, padėtis. Tokiais atvejais verslininkystė, veiklos įvairovė ir mokymas — ne poreikis, o neabejotina būtinybė.

3.7

Trumpai tariant, turizmas gali tapti tinkama alternatyva nuosmukio teritorijoms tiek niekada nepasiekusioms tinkamo išsivystymo lygio, tiek ir jį praradusioms. Tai sudarytų sąlygas vystyti stiprią ir stabilią pramonę, turinčią geras dabarties ir ateities perspektyvas, sukurtų darbo vietų ir padėtų išsaugoti nuolatinę ekonominę, socialinę ir aplinkosaugos pusiausvyrą. Aišku, kad tikriausiai šių procesų nulemti kultūros ir ekonomikos pakitimai bus sudėtingi ir ne visuomet sėkmingi, tačiau yra tik keletas kitų nuosmukio teritorijų atgaivinimo alternatyvų, kurių reikalavimai gali būti dar sunkiau įgyvendinami.

3.8

Nereikėtų užmiršti, kad kartais dideliuose miestuose arba netoli jų, netgi klestinčiuose miestuose, gali atsirasti teritorijų, kuriose ekonominė veikla menka arba jos visai nėra. Šiais atvejais, siekiant atgaivinti minėtas teritorijas, jose gali būti rengiami įvairūs tarptautiniai renginiai. Tokie renginiai, kaip pasaulio parodos Sevilijoje ir Lisabonoje, olimpinės žaidynės Barselonoje arba Atėnuose, aiškiai įrodė, kad jie buvo svarbūs šių teritorijų fizinio atkūrimo ir vystymosi veiksniai, nes turėjo didžiausią įtaką teritorijos, kaip naujos turistų lankomos vietos, propagavimui.

4.1

Išanalizavus nuosmukį patiriančių teritorijų padėtį, prie=astis ir esminius ypatumus, tikslinga apibrėžti veiksmus ir metodus, padėsiančius ištirti, kaip nurodyta nuomonės pavadinime, turizmo indėlį į socialinio ir ekonominio nuosmukio teritorijų atsigavimą.

4.1.1

Visų pirma reikėtų pažymėti, kad pagrindinis viso ekonomikos vystymosi tikslas gali būti tik vienas — sudaryti vietiniams gyventojams tinkamas sąlygas asmeniniam ir socialiniam vystymuisi, kad jie nesijaustų priversti emigruoti ar persikelti. Trumpai tariant, reikia palaikyti šioje vietovėje istoriškai susiklosčiusią socialinę struktūrą. Todėl turizmo iniciatyvos, siūlomos kaip alternatyva, turi veiksmingai sukurti ne tik reikalingą infrastruktūrą, bet ir pastovias darbo vietas žmonėms, dirbantiems turizmo srityje plačiąja prasme. Gyvybiškai svarbu sukurti tvarius ir perspektyvius ilgalaikius turizmo produktus, pateikiant alternatyvą nedarbui, kurio priežastis — socialinis ir ekonominis nuosmukis, jei socialinių šaknų išsaugojimas turi būti pagrindinis tikslas.

4.2

Ekonominės veiklos įvairinimas taip pat yra nuosmukio regionų viso ekonomikos vystymosi tikslas. Jei viena iš nuosmukio priežasčių yra technologiniai ar rinkos pokyčiai vietovėse, kur ekonominė veikla priklauso nuo vienos pramonės rūšies, aišku, kad siekiant išvengti tokios padėties pasikartojimo, reikia organizuoti papildomą ir įvairią veiklą, pajėgią ateityje išlaikyti regiono ekonomiką. Kadangi turizmas apima įvairius sektorius, jis įtraukia daug subjektų, įvairaus dydžio įmonių, šeimos ir tarptautines bendroves, turinčias labai įvairių socialinių tikslų ir komercinių interesų, kurios veiksmingai įvairina vietovės pramonę.

4.3

Tvari ekonominės, socialinės ir ypač aplinkosauginės veiklos pusiausvyra taip pat yra nuosmukį patiriančių vietovių vystymosi tikslas. Dažnai smunkanti pramonė ar kasyba smarkiai pablogindavo vietovės aplinką. Pasenę ir nebenaudojami pastatai, užterštos pramoninės atliekos, fizinė žala ir užterštas dirvožemis dažnai yra buvusios pramoninės veiklos rezultatas, sudarantis toli gražu ne idealias sąlygas turizmo vystymui, kuriam reikia ypač patrauklios gamtos.

4.3.1

Iš esmės atsakomybė atkurti natūralias gamtos sąlygas ar bent jau kiek įmanoma labiau jas atgaivinti tenka įmonėms, toje vietovėje vykdžiusioms pramoninę veiklą. Žinoma, nėra lengva taikyti šį principą, nes tam trukdo pramonės nuosmukis. Todėl valstybės institucijoms tenka teikti subsidijas ir užtikrinti, kad aplinka bus tinkamai rūpinamasi. Tai ypač svarbu, kai išsikeliančios įmonės yra gavusios valstybės finansavimą įsikurti. Įmonių socialinė atsakomybė turėtų skatinti jas prisiimti šias papildomas veiklos išlaidas.

4.4

Kad būtų galima sėkmingai pasiekti šiuos sunkius tikslus, turėtų būti taikomi įvairūs metodai. Pirmasis žingsnis šiame procese turėtų būti socialinis dialogas — alternatyvų kūrimo esmė. Socialinis dialogas tarp socialinių ir ekonominių subjektų, tarp verslininkų ir darbuotojų per darbdavių asociacijas ir profsąjungas lemia projektų ir iniciatyvų sėkmę. Pilietinė visuomenė — įvairios bendruomenių, vartotojų ir pilietinės asociacijos — gali ir turėtų dalyvauti šiame procese.

4.4.1

Tačiau visų pirma valdžios institucijos turėtų įsipareigoti aktyviai skatinti alternatyvų verslą ekonominio nuosmukio vietovėse ar tai būtų: turizmas, ar kitos pramonės arba paslaugų rūšys. Nuo administracijos ir valstybės institucijų bendradarbiavimo įvairiais lygiais turėtų priklausyti iniciatyvų sėkmė. Jei reikia, jos turėtų remti ekonominę projektų perspektyvą. ES struktūriniai fondai yra galinga priemonė tokiems Europos, nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu koordinuojamiems veiksmams, siekiant ištirti ir įgyvendinti regioninės plėtros projektus ir iniciatyvas, pajėgius atgaivinti ekonominio nuosmukio vietoves.

4.5

Ekonominio nuosmukio vietovių gyventojų mokymas yra viena šio atgaivinimo proceso priemonių. Ilgai neturintiems darbo asmenims turėtų būti užtikrinamas profesinis mokymas, kad jie galėtų dirbti įvairų darbą, kur dažnai keliami skirtingi reikalavimai ir reikalaujama visiškai kitokių įgūdžių nei ankstesnė veikla. Praktika rodo, kad toks atgaivinimas yra didelis iššūkis ir kad tik intensyviai ir nuolat mokomi pramonės darbuotojai gali persiorientuoti į paslaugų sektorių. Tą patį galima pasakyti ir apie jaunesnę kartą, kuri tiesiogiai nenukentėjo dėl darbo vietų mažinimo, bet kuri neturi perspektyvų dirbti tradicinėse vietos pramonės šakose. Tik mokymas gali leisti jiems įveikti šį darbo galimybių trūkumą.

4.6

Dabartinis Europos plėtros procesas gali suteikti ir privalumų, ir trūkumų: viena vertus, daugėja vietovių, turinčių sunkiai įveikiamą pramoninę, kasybos ar žemės ūkio praeitį, kurias reikia atkurti; kita vertus, aišku, kad stipriai padidėjo laisvalaikio ir turistų mobilumas, kas stiprina turizmo pramonę. Veikla, skatinanti tvarų turizmą Europoje pagal Europos turizmo modelio kriterijus, gali būti vertinga priemonė kai kurių nuosmukį patyrusių vietovių ekonomikos vystymuisi.

5.1

Vienas iš pagrindinių šios nuomonės tikslų yra surinkti, įtraukti ir ištirti įvairią gerą praktiką, kai turizmas pasirodė esanti sėkminga alternatyva nuosmukį patiriančioms vietovėms.

5.1.1

Todėl, be įvairios patirties, kuria buvo dalijamasi Kordoboje EESRK ir provincijos institucijos bendrai surengtame svarstyme, buvo pateikta ir kitų iniciatyvų pavyzdžių, padedančių tyrinėti ir analizuoti.

5.2

Astūrijos patirtis (Ispanija). Šis sėkmingas atvejis rodo, kaip visas regionas, anksčiau užsiėmęs kasyba ir pramone, reagavo į nuosmukį ir darbo vietų mažėjimą pasirinkdamas intensyviai vystyti turizmą. Todėl čia kuriami turizmo paslaugų ženklai ir produktai, stipriai susiję su Astūrija ir gamta:

5.2.1

Ši nauja vietovės vystymo strategija buvo labai sėkminga — užimtumas regione pastaraisiais metais padidėjo 8 proc. Aišku, kad šiuo atveju darni aplinka buvo pagrindas aukštos kokybės su gamta susijusiam turizmui plėtoti ir kad ekonominiai bei socialiniai subjektai ir valstybės institucijos nusprendė remti šiuos strateginius pokyčius ir naują regioninį modelį.

5.3

Zabrze patirtis (Lenkija). Visame Silezijos regione ekonomikos ir rinkos pokyčiai privertė uždaryti daugelį įmonių, buvo prarasta dešimtys tūkstančių darbo vietų, kraštovaizdis atrodė apleistas, pilnas apleistos pramonės dykviečių. Buvo dedama daug pastangų skatinti turizmą, bet regionas ir toliau kenčia dėl savo tradicinio pramoninio regiono įvaizdžio su niūriais kraštovaizdžiais ir blogėjančia aplinka. Nors šis įvaizdis ir nepatrauklus turistams, jis gali būti privalumas socialiniam ir ekonominiam regiono gyvenimui, jei vietovės pramoninis paveldas bus naudojamas turizmo tikslais, kaip nori ir planuoja institucijos. Sunykusios pramonės teritorijos atgaivinamos keičiant jų paskirtį, daugiausia plėtojant nesezoninę turizmo veiklą. Taip išsaugomas šių regionų ir miestų pramonės paveldas ir unikalumas.

5.3.1

Tačiau tokiam projektui yra daug kliūčių, kurias reikia įveikti. Problemas dėl skurdžios techninės padėties ir apgriuvusių teritorijų stiprina įvairūs nuosavybės klausimai, finansinių išteklių ir kvalifikuotų vadybininkų trūkumas, atsilikusi turizmo infrastruktūra ir kiti veiksniai, todėl tik nedaugelis pramoninio paveldo teritorijų atitinka turistams patrauklios vietos kriterijus. Įveikiant finansavimo kliūtis ir mokant vietinius gyventojus, Europos struktūrinių fondų, tokių kaip ERPF ir ESF, vaidmuo yra gyvybiškai svarbus.

5.3.2

Buvo parengtas regioninis buvusių pramoninių teritorijų naudojimo turizmui planas. „Pramoninio paveldo teritorijų maršrutas“ apima maždaug 30 teritorijų, atrinktų remiantis įvairiais kriterijais, pvz., prieinamumu, įdomumu, turistų priėmimo galimybėmis ir lankytojų saugumu.

5.3.3

Konkrečiu Zabrze, vidutinio dydžio miesto Pietų Lenkijoje, atveju vietinės institucijos suvokė pramoninio turizmo svarbą ir nuo 2003 m Zabrze yra pripažintas pramoninio turizmo pavyzdys. Jis yra gavęs nemažai su turizmu susijusių apdovanojimų. Zabrze suvokė, kaip smunkant kalnakasybos pramonei įgyvendinti alternatyvią verslo idėją ir tapo būsimų pramoninio paveldo turizmo projektų Lenkijoje ir Europoje diskusijų ir skatinimo centras, 2004 m. rugsėjo mėn. ir 2005 m. gegužės mėn. surengęs tarptautines konferencijas „Pramoninio paveldo lobiai turizmui ir laisvalaikiui“. Šių konferencijų rezultatas yra Zabrze rezoliucijos, teikiančios vertingos informacijos apie pramoninio paveldo naudojimą turizmui ir laisvalaikiui. Reikia pažymėti, kad ir PTO pareiškė norą prisidėti prie „Pramoninio paveldo tinklo“ kūrimo, kuris padėtų reklamuoti produktus.

5.3.4

Apskritai Zabrze patirtis teikia daug žinių ir praktikos pavyzdžių, kas neabejotinai naudinga kitoms panašioms vietoms, siekiančioms persiorientuoti į turizmo veiklą. EESRK pripažįsta, remia ir propaguos turizmo vertę kiekviena proga.

5.4

Museo Minero de Río Tinto Huelvoje patirtis (Ispanija). Río Tinto kasykla anksčiau buvo brangiųjų metalų šaltinis, kūręs gerovę nuo romėnų laikų. 1982 m. kasykla buvo uždaryta ir apylinkės nuskurdo. Museo Minero de Río Tinto šiandien saugo visų šių pakilimų ir nuosmukių palikimą. Jis yra Parque Minero de Río Tinto, teminio parko, kurį sudaro kalnakasių kaimai ir kraštovaizdis, informacijos centras. Minero parkas užima 900 hektarų plotą, kuriame lankytojai gali pasivažinėti traukiniu, kuriuo buvo vežama rūda į Huelvą, aplankyti buvusias kasyklas, romėnų kapines ir kasybos rajoną, įkurtą Anglijos bendrovės, kuriai kasykla priklausė XIX a. pabaigoje. Trumpai tariant, ši vietovė buvo paversta laisvalaikio, paveldo ir kultūros atgaivinimo vieta. Šiuo atveju turistų pritraukimo praktika leido verslininkams pasinaudoti vietovėmis, kurias neišvengiamai būtų tekę apleisti.

5.5

Peñarroya-Pueblonuevo kasybos ir pramonės vietovė Ispanijoje turi vertingą pramoninį paveldą ir yra XX a. apdirbamosios pramonės palikimo centras. Ji atsigauna prisitaikydama teikti įvairias laisvalaikio paslaugas vietiniams gyventojams ir lankytojams. Reikia pažymėti, kad daugelis Valle del Alto Guadiato kaimų Kordobos provincijoje sujungė pajėgas bendram projektui, siekdami propaguoti patrauklius objektus, pvz., Museo geológico Minero de Peñarroya-Pueblonuevo. Šia iniciatyva siekiama pritraukti turizmą, kuris atgaivintų kaimų ekonomiką, kuriuose uždarius kasyklą žmonės prarado darbą. Ši iniciatyva tampa išsami ir koordinuota, ji apima pramoninius ir geologinius objektus, gastronomiją, sportą, kultūrą ir įtraukia įvairias vietovės bendruomenes, pvz., Fuenteovejuna, Bélmez ir kitas.

5.6

„Sistema del Museo de la Ciencia y de la Técnica de Catalunya“ yra tinklas Ispanijoje, apimantis 20 lankytinų vietų, susijusių su Katalonijos regiono pramoniniu paveldu, įskaitant tekstilės, popieriaus, odų apdirbimo ir transporto pramonę. Praėjusiais amžiais Katalonijos pramonė neabejotinai turėjo didžiulę ne tik ekonominę, bet ir kultūrinę, architektūrinę bei socialinę svarbą. Ji yra kolektyvinio Katalonijos identiteto dalis. „Sistema“ yra skirta skatinti turizmą visose 20 lankytinų vietų ir, trumpai tariant, veikti kaip kultūrinių lankytinų vietų tinklas. Šis veiklos modelis idealiai tinka ir kitiems panašiems projektams.

5.7

Kita įdomi patirtis yra Socialinio turizmo tarptautinio biuro praktika (BITS). Jis pateikė vietinės plėtros alternatyvą nuosmukį patiriančiai La Roche-en-Ardenne anglies kasybos vietovei (Belgija): pasiūlė įrengti kurortą, skirtą socialiniam turizmui, kuris sukuria nemažai darbo vietų šioje vietovėje.

5.8

Europos mastu esama įvairios novatoriškos turizmo praktikos, kuria siekiama bent iš dalies pateikti naujų galimybių ekonominio nuosmukio teritorijoms. Geras pavyzdys yra tradiciniai žvejai, siūlantys turistams galimybę praleisti su jais darbo dieną laive. Galimybė iš arti susipažinti su žvejų darbu bei kultūra traukia turistus ir tai padeda padidinti nuosmukį patiriančios veiklos pajamas.

5.9

EESRK remia bendrą Europos maisto, žemės ūkio, ir turizmo profesinių sąjungų federacijos (EFFAT) ir Europos viešbučių, restoranų, kavinių asociacijos (HOTREC) deklaraciją dėl veiklos gairių siekiant palaikyti ir didinti užimtumą kaimo turizmo sektoriuje.

6.1

Tyrimo grupė, sukurta parengti šią nuomonę, daugelio posėdžių bei sėkmingo klausymo Kordoboje metu suformavo ne tik pirmiau minėtą požiūrį, bet ir parengė vertingas išvadas ir rekomendacijas.

6.2

Turizmas, kaip pripažįstama įvairiuose Komisijos ir EESRK dokumentuose ir sudėtiniuose tyrimuose, yra labai svarbi ekonominė veikla ne tik iš ekonominės, bet ir iš socialinės ir aplinkos perspektyvos. Ypač svarbu pabrėžti, kad tai yra galinga ir stabili pramonės šaka su geromis ateities perspektyvomis, kurianti kokybiškas darbo vietas, jei vystoma pagal trumpalaikio, vidutinės trukmės ir ilgalaikio tvarumo kriterijus.

6.3

Socialinį ir ekonominį nuosmukį įvairiose Europos šalyse lemia įvairios priežastys ir ypatumai, bet visose tokiose vietovėse užimtumo lygio kritimas ir ekonominių alternatyvų nebuvimas yra labiausiai matomos pasekmės, varginančios vietos gyventojus, kurie dažnai būna priversti migruoti ieškodami alternatyvų tradicinėms vietos veiklos rūšims. Didelių žemės ūkio ar kasybos vietovių gyventojų mažėjimas yra nepageidautinas struktūrinių ekonominių pokyčių rezultatas.

6.4

Išlaikyti vietos bendruomenės socialines šaknis yra pagrindinis visų politikos krypčių, skirtų regioninei pusiausvyrai pasiekti ir perspektyvioms alternatyvoms nuosmukį patiriančioms vietovėms numatyti, tikslas. Europos struktūriniai fondai yra pagrindinės priemonės šios politikos socialinėms šaknims išsaugoti. Užimtumo išsaugojimas ir kūrimas turėtų būti pagrindinis tokios socialinės integracijos politikos prioritetas.

6.5

Daugeliui nuosmukį patiriančių vietovių turizmas gali būti geras alternatyvus ekonominės veiklos šaltinis, turintis didelį socialinės, ekonominės ir užimtumo plėtros potencialą. Tai įrodo ir patvirtina įvairi patirtis visais lygiais.

6.6

Tačiau nuosmukį patiriančios vietovės, ieškodamos turizmo verslo galimybių, dar turi įveikti daug ilgalaikių sunkumų ir kliūčių. Reikia pabrėžti, kad tokios vietovės paprastai „natūraliai“ netinka turizmui, nes joms trūksta turistams patrauklių vietų, o aplinka yra apšiurusi. Labai sunku atstatyti šias vietoves ir sukurti aplinką, kurioje galėtų klestėti turizmas. Todėl svarbu vystyti produktus ir paslaugas, galinčias kurti paklausą.

6.7

Be šios, nieko gera nežadančios padėties, yra daug kitų kliūčių turizmo verslui, su kuriomis susiduria nuosmukį patiriančios vietovės:

6.8

Būtent ši alternatyvi galimybė — turizmas kartu su natūraliais sunkumais turi motyvuoti viešąsias įstaigas, socialinius dalyvius ir apskritai piliečius priimti iššūkį ir paversti šią galimybę realybe. Siekiant sėkmingai priimti šį iššūkį, Europos regioninė politika ir kitos Europos turizmo, kultūros, užimtumo, transporto ir infrastruktūros politikos kryptys turi būti koordinuojamos kartu. Neatrodo, kad nuosmukį patiriančių vietovių ignoravimas ar nesugebėjimas įveikti turizmo verslo rizikos ir sunkumų būtų veiksminga strategija. Nėra daug kitų alternatyvų nuosmukį patiriančioms vietovėms ir jos yra labai sudėtingos.

6.9

Kad pasirinktas turizmo verslas nuosmukio vietovėms būtų perspektyvus, jis turi atitikti daugelį sąlygų:

6.10

Žinoma, kiekvienoje vietovėje pasirinkti turizmo produktai skiriasi priklausomai nuo daugelio veiksnių. Sunku nustatyti, kuris kiekvienu atveju yra idealus, bet kaip pavyzdį verta paminėti keletą veiklos rūšių, tiesiogiai arba netiesiogiai susijusių su turizmu ir galinčių sukurti alternatyvią turizmo vietovę, tai: agroturizmas ir kaimo turizmas, kuriuos papildo amatų pramonė, vietos maisto produktų gamyba ir pardavimas, pramoninis turizmas (mes jau pateikėme keletą geros praktikos pavyzdžių), sveikatos ir kultūros turizmas. Ilgalaikei kaimo turizmo perspektyvai labai svarbi institucinė parama.

6.11

Įmonių, kuriančių turizmo produktus ir vystančių turizmo veiklą nuosmukio teritorijose, rūšys nesiskiria nuo kitų turizmo įmonių rūšių, bet reikėtų pažymėti šiuos aspektus:

6.12

Siekiant užtikrinti turizmo įmonių, nuosmukio teritorijose įsteigtų kaip veiklos alternatyva, perspektyvą, gyvybiškai svarbu išvystyti įvairią papildomą veiklą, galinčią prisidėti prie bendro tikslo; tai sukurtų tikrą „turizmo sąjungą“, kurioje kiekviena įmonė būtų bendro turizmo produkto dalis. Turi būti koordinuojama kulinarijos, kultūros, gamtos, apgyvendinimo — visų valstybinio ir privataus sektorių ekonominės veiklos rūšių, skirtų turistams pritraukti — sąjunga. Tokio pobūdžio sąjunga, kuri kartais, nors ne visada, pasitaiko tradiciniame turizme, yra neįkainojama vystant naują veiklą nuosmukio teritorijose, nes verslas čia patiria didelius sunkumus ir yra nesaugus. Mintis leisti „turistinį aplinkraštį“, į kurį būtų įtrauktas visas įmonių spektras, yra vienas iš būdų, kaip ši sąjunga galėtų gyvuoti. Bet kokiu atveju, visi ūkio subjektai ir socialinės veiklos vykdytojai turėtų skatinti įmones bendradarbiauti.

7.1

Europos nuosmukio teritorijų socialinis ir ekonominis atgaivinimas yra svarbus ir sudėtingas uždavinys visų lygių valstybės institucijoms, socialiniams ir ekonominiams subjektams ir piliečiams, tačiau jo negalima nepaisyti, jei norime išvengti gyventojų skaičiaus mažėjimo tam tikruose regionuose ir nenorime pasmerkti vietos bendruomenių skurdui arba migracijai. Turizmo alternatyva yra tik viena iš galimybių, bet dėl savo teikiamos pridėtinės vertės, pajėgumo sukurti darbo vietų ir ateities perspektyvų ji yra prioritetinė.

7.2

Tiek Europos politikoje, tiek institucijų parengtuose dokumentuose pabrėžiama, kad Europos Komisija, Parlamentas ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas skatina ir propaguoja šią alternatyvą, tačiau finansinė parama iš struktūrinių fondų šios srities iniciatyvoms dar nepakankama, be to struktūriniais fondais tampa vis sunkiau pasinaudoti kaip ekonominio atgaivinimo instrumentais. Komisijai siūloma pradėti bandomąjį projektą, pagrįstą sėkminga patirtimi, siekiant ištirti, kaip būtų galima geriau panaudoti struktūrinius fondus propaguojant turizmą socialinio ir ekonominio nuosmukio teritorijose.

7.3

Kitų institucijų, pvz., Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) ir Tarptautinio socialinio turizmo biuro (TSTB), iniciatyvos yra labai vertingos strateginiu požiūriu. Jos stiprina ir skatina reklamą ir komunikacijos tinklus, kurie yra gyvybiškai svarbūs turizmo projektų perspektyvai nuosmukio teritorijose.

7.4

Valstybėse narėse turi būti geriau koordinuojamos iniciatyvos įvairiais administracijos lygiais: nacionaliniu, regioniniu ir vietos. Turizmo observatorijos, analizuojančios sektoriaus galimybes ir siūlančios įvairias integruotas turizmo vystymo strategijas ir politikos kryptis, yra veiksmingos priemonės analizuoti ir veikti.

7.5

EESRK įvairiose su turizmu susijusiose nuomonėse skatina Europos politiką, skirtą sukurti Europos turizmo modeliui, kuris pagrįstas nebūtinai taisyklėmis, o tvarumo, aplinkos apsaugos, paslaugų kokybės, produktų ir užimtumo, vartotojų saugos, valstybės ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo, prieinamumo visiems ir vietos paveldo propagavimo, kultūrinių ir kitų vertybių principais, siekiant užtikrinti, kad turizmas Europoje ir visose šalyse remtųsi trumpalaikio, vidutinio ir ilgalaikio laikotarpiotvarumu. Ši nuomonė yra papildoma šios strategijos ir politinio darbo dalis, joje įvertinamas teigiamas turizmo indėlis į ekonominio ir socialinio nuosmukio teritorijų atsigavimą kaip pagrindinis Europos turizmo modelio elementas.

8.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas paskelbs ir išplatins šią nuomonę, kurią pavadins „Kordobos deklaracija dėl turizmo indėlio į nuosmukio teritorijų socialinį ir ekonominį atsigavimą“. Tai bus EESKR indėlis į 2005 m. Europos turizmo forumą, kuris spalio mėn. vyks Maltoje.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/11

1.1

2004 m. kovo 31 d. direktyva 2004/18/EB reglamentuoja viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarką ir užtikrina šios tvarkos derinimą. Ši direktyva sujungė į vieną tekstą ankstesniąsias šios srities direktyvas, pakeisdama jų turinį bei nustatė supaprastintą teisinę sistemą.

1.2

Apibrėždama savo taikymo sritį, direktyva nustatė žemiausias vertės ribas, kurioms taikomos jos nuostatos; be to, joje numatyta speciali periodinio šių vertės ribų peržiūrėjimo procedūra.

1.3

Direktyvoje nurodytos vertės ribos yra išreikštos eurais, o Europos Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų, nustatytų PPO susitarime dėl viešųjų pirkimų, vertės ribos išreikštos specialiosiomis skolinimo teisėmis (SST). Direktyvos 78 straipsnyje numatoma tvarka, pagal kurią, jei pasikeičia SST ir euro santykis, Komisija gali patikrinti ir peržiūrėti vertės ribas. Net atlikus peržiūrą, vertės ribų lygis turėtų likti iš esmės nepakitęs.

1.4

Konkrečiai, Komisija nusprendė taikyti tą pačią 249 000 eurų vertės ribą viešųjų paslaugų pirkimo sutartims, kurias daugiau nei 50 % dotuoja perkančiosios organizacijos [8 straipsnio b punktas] ir viešojo prekių tiekimo sutartims, kurias sudaro kitos, nei nurodyta IV priede, perkančiosios organizacijos (t. y. perkančiosios organizacijos, kurios nėra centrinės valdžios institucijos).

1.5

Dėl techninės klaidos 78 straipsnyje nurodyta, kad 8 straipsnio 2 punkte minimoms viešųjų pirkimų sutartims, kurias daugiau nei 50 % dotuoja perkančiosios organizacijos, turi būti nustatyta kita vertės riba, todėl iš tikrųjų jų lygis būtų žemesnis.

2.1

Pasiūlymu dėl direktyvos siekiama tik ištaisyti šią techninę klaidą. Pataisius 78 straipsnį, 8 straipsnyje nurodyta taikymo sritį apibrėžianti vertės riba atitiktų tame pačiame 78 straipsnyje nurodytą vertės ribų peržiūrėjimo mechanizmą.

2.2

EESRK belieka tik pritarti pataisymui, atkuriančiam norminio teisės akto nuoseklumą.

2.3

Išdėstytos pastabos ypač svarbios artėjant artimiausiam vertės ribų peržiūrėjimui pagal 78 straipsnio 4 punktą, kuris numatytas 2005 m. lapkričio mėn.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/12

1.1

Komisija pateikė pasiūlymą dėl reglamento dėl riboto judrumo asmenų teisių keliaujant oru, siekdama, palyginti su likusiais gyventojais, neįgaliesiems ir riboto judrumo asmenims garantuoti lygias galimybes keliauti oru.

1.2

Komisijos manymu, keliavimas oru yra viena priemonių, skatinančių neįgaliųjų žmonių integraciją bei aktyvų dalyvavimą ekonominiame ir socialiniame gyvenime.

1.3

Komisija rodo iniciatyvą savo nediskriminacinės politikos, aiškiai įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje pateiktu bendruoju principu, kontekste. Be to, EB sutarties 13 straipsnis sudaro galimybę Europos Bendrijai kovoti su diskriminacija, inter alia, dėl negalios.

1.4

Šiuo reglamentu siekiama užtikrinti, kad galimybėmis, kurios atsivėrė sukūrus bendrąją oro transporto rinką, galėtų vienodai pasinaudoti visi keleiviai.

1.5

Komisijos pasiūlymas yra pirmasis teisės aktas Europos Bendrijos teisėje, skirtas būtent neįgaliesiems, tačiau jo teigiamą poveikį pajus daugelis pagyvenusių žmonių ir keleiviai, kurių judrumas laikinai yra ribotas.

1.6

Pasiūlymas, kuriuo siekiama užkirsti kelią nevienodoms sąlygoms, yra grindžiamas keletu esminių principų:

1.7

Paskutiniaisiais metais oro vežėjai ir oro uostai pasirašė savanoriškus susitarimus, kurie buvo laikomi pirmuoju žingsniu, siekiant panaikinti nevienodas sąlygas riboto judrumo asmenimis ir užtikrinti jiems teikiamos pagalbos kokybę. Nepaisant to, paaiškėjo, kad šių susitarimų nepakanka ir šioje svarbioje srityje reikia aiškiai apibrėžti pareigas ir taisykles.

2.1

Komitetas pritaria Komisijos iniciatyvai ir visiškai remia esminius šio pasiūlymo principus.

2.2

Šiuo reglamentu akivaizdžiai prisidedama prie kliūčių, trukdančių riboto mobilumo žmonėms naudotis oro transportu, pašalinimo. Jis taip pat yra susijęs su neseniai ES priimtu reglamentu dėl kompensavimo ir pagalbos keleiviams atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (1), kuris padeda įtvirtinti keleivių teises.

2.3

Be to, savo neseniai priimtose nuomonėse EESRK palaikė požiūrį (2), kad reikia teisės aktų, reglamentuojančių ne tik užimtumą, bet ir panaikinančių kliūtis, su kuriomis neįgalūs žmonės susiduria ir kitose gyvenimo srityse. Mobilumas yra esminė neįgaliųjų socialinės integracijos sritis.

2.4

EESRK apgailestauja, kad teisės aktai neapima nuostatų dėl oro uostų infrastruktūros prieinamumo neįgaliesiems, keleivių pervežimui skirtų transporto priemonių ir lėktuvų. EESRK pastebi, kad tik tokios priemonės užtikrins lygias galimybes keliaujant oru. EESRK ragina Europos Komisiją toliau inicijuoti teisės aktus, kad būtų užtikrinta, jog visa naujoji infrastruktūra ir transporto priemonės bus prieinamos neįgaliesiems ir garantuota, kad visos egzistuojančios kliūtys bus palaipsniui panaikintos.

2.5

Komitetas remia bendrą reglamento struktūrą ir ypač pritaria reglamentui dėl vienos centrinės oro uostuose paslaugas teikiančios institucijos, nes tokia sistema yra pats patikimiausias būdas siekiant užtikrinti atskaitomybę ir pastovią aukštos kokybės pagalbą riboto judrumo asmenims.

2.6

Nepaisant to, Komitetas mano, jog reikėtų sustiprinti kai kurias nuostatas, kad bendro tikslo būtų siekiama kiek įmanoma geriau.

2.7

Komitetas taip pat primygtinai teigia, kad reikia plačiau pasikonsultuoti su pilietinėje visuomenėje veikiančiomis atstovaujančiomis organizacijomis, kad būtų užtikrinta, jog oro transporto sektoriuje yra garantuojamos visų piliečių, įskaitant riboto judrumo asmenis, teisės. Be to, norint užtikrinti geriausią reglamento taikymą, svarbu garantuoti, kad Oro uostų naudotojų komitete tarp oro uostų, paslaugų teikėjų, oro transporto įmonių ir neįgaliesiems, įskaitant riboto judrumo asmenis, atstovaujančių organizacijų būtų pradėtas dialogas, taip pat ir dėl mokesčio už pagalbą nustatymo bei saugumo standartų.

Komitetas pritaria tam, kad iš žmonių su negalia nebus imamas mokestis už pagalbą, tačiau nesutinka su pasiūlymu, kad pagalba turėtų būti finansuojama taip, kad našta būtų tolygiai paskirstyta visiems keleiviams, kaip nurodyta EB reglamento projekto 7 konstatuojamojoje dalyje. Komitetas dar kartą pareiškia, kad mokestį už pagalbą turi mokėti oro uostu besinaudojantys oro vežėjai proporcingai keleivių skaičiui, kurį kiekvienas jų skraidina į tą oro uostą ir iš jo, ir kad dėl mokesčio už pagalbą jokiu būdu neturėtų padidėti bilietų kainos.

2.8

Komitetas pastebi, kad nuostata, leidžianti nukrypti nuo esminio principo, numatyto 3 straipsnyje, t. y. atsisakymo vežti prevencijos, yra numatyta 4 straipsnyje, pagal kurį dėl atsisakymo vežti, motyvuojant būtinybe laikytis saugos reikalavimų, turi būti išaiškinta, kad būtų užkirstas kelias savavališkiems atsisakymams. Saugos reikalavimus tiksliai apibrėžianti ir nustatanti sistema turi būti patvirtinta ES lygiu, arba kaip šio reglamento priedas, arba kaip įgyvendinimo reglamentas. Šiuo metu tokias taisykles nustato patys vežėjai arba teisės aktai, kurie dažnai būna labai skirtingi ir kartais prieštarauja vienas kitam. Europos Komisijos pasiūlymas saugos reikalavimus nustatyti nacionaliniuose teisės aktuose šios problemos neišspręstų. Be to, informacija apie saugos reikalavimus turi būti viešai prieinama visiems keleiviams, o ne tik tada, kai jie to pageidauja.

2.9

Komitetas taip pat pastebi, kad trūksta aiškios nuostatos, įpareigojančios oro transporto įmones išmokėti kompensaciją asmeniui, kurį buvo atsisakyta vežti, arba pakeisti jo kelionės maršrutą ir pasirūpinti juo, atsižvelgiant į reglamentą, panašiai kaip numatyta reglamente dėl kompensavimo ir pagalbos keleiviams dėl atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui.

2.10

Komitetas taip pat pabrėžia poreikį sustiprinti nuostatas dėl įsipareigojimo teikti 5 straipsnyje paminėtą pagalbą. Oro uostą valdančios institucijos pareigos turėtų būti išplėstos, dalį jų perduodant ir tranzitu per oro uostą keliaujantiems arba pervežamiems keleiviams, jei apie tai pranešama prieš 24 valandas. Dabartinė pasiūlymo formuluotė — dėti visas reikiamas pastangas — yra netinkama. Tačiau į išskirtines aplinkybes reikia atsižvelgti nepriklausomai nuo oro uostą valdančios institucijos.

2.11

Komitetas mano, kad visuose Europos oro uostuose reikia nustatyti riboto judrumo keleiviams skirtus nuolatinius aukštos kokybės standartus, viršijančius reglamento I priede nustatytus standartus. Šiame pasiūlyme numatyta dviejų milijonų keleivių riba daug Europos oro uostų atleistų nuo šio pagrindinio įsipareigojimo. Be to, Komitetas yra įsitikinęs, kad kokybės standartai skirti mažiems oro uostams, kuriuose keleivių skaičius per metus nesiekia milijono, taip pat turėtų būti nustatyti vietos lygiu, glaudžiai bendradarbiaujant su neįgaliųjų, įskaitant riboto judrumo asmenis, organizacijomis.

2.12

EESRK taip pat nurodo, kad atitinkami negalią suvokti padedantys personalo mokymai yra reikalingi, kad būtų galima užtikrinti atitinkamos kokybės pagalbą, pagal asmens poreikius. Naudojimasis naujosiomis technologijomis (pvz. trumposiomis žinutėmis (SMS) teikiamomis paslaugomis arba pranešimų gavikliais) taip pat galėtų palengvinti riboto judrumo keleivių (pvz.: žmonių turinčių klausos ir regos negalią) pervežimą.

2.13

Reikėtų pagalvoti apie paprastą pranešimų dėl pagalbos, kuri taip pat būtų nemokama, pateikimo tvarką. Paprastai toks pranešimas pateikiamas tada, kai užsakomi bilietai ir jį gauna oro transporto bendrovės. Todėl labai svarbu, kad siekiant užtikrinti geriausią paslaugų kokybę, oro transporto bendrovių informacijos perdavimas oro uostams būtų patikimas. Patvirtinimo kodas keleiviui turėtų būti išduodamas tada, kai jis praneša apie reikiamą pagalbą. Ginčo atveju, pareiga pateikti įrodymą dėl pranešimo nepateikimo visgi turėtų atitekti oro vežėjams ir (arba) turizmo kelionių organizatoriui, kuris yra atsakingas už išankstinį užsakymą.

2.14

Be to, laikantis bendros pranešimų teikimo tvarkos turėtų būti atsižvelgiama į prieinamumo reikalavimus. Alternatyvūs komunikacijos būdai: turėtų būti galima pranešti telefonu ir internetu. Interneto tinklalapiai turėtų atitikti Tinklalapių prieinamumo iniciatyvos (WAI) reikalavimus, (3) o pranešimai telefonu turėtų būti nemokami.

2.15

EESRK taip pat mano, kad norint užtikrinti pagarbą privatumui, į reglamento dėl direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, tekstą reikia įterpti nuorodą, kad informacijos bus reikalaujama tik siekiant įvykdyti direktyvoje nustatytus įsipareigojimus, susijusius su pagalbos teikimu ir, kad jais nebus pasinaudota paslaugos reikalaujančio keleivio nenaudai.

2.16

Komitetas yra susirūpinęs, kad valstybių narių lygiu skirtingų institucijų paskyrimas atsakingomis už skundus gali trukdyti veiksmingai taikyti teisių pažeidimo nagrinėjimo procedūras ir sumažinti jų prieinamumą keleiviams. EESRK pabrėžia, kad reikia lengvai prieinamos institucijos, kuri priimtų skundus ir stebėtų reglamento įgyvendinimą ir vykdymą. EESRK tiki, kad kiekvienoje valstybėje narėje galėtų būti viena už šiuos reikalus atsakinga institucija, siekiant sukurti sistemą, kuri būtų paprastesnė už dabartiniame pasiūlyme numatytą sistemą. Atsižvelgiant į kelionių oru internacionalizaciją ir didėjantį skaičių keleivių, kurie keliauja tarp šalių, kurios nėra jų gyvenamoji šalis, EESRK yra įsitikinęs, kad reikėtų įsteigti instituciją Europos lygiu.

2.17

EESRK teigia, kad riboto judrumo asmenims reikėtų suteikti teisę į viso dydžio kompensaciją tais atvejais, kai jų mobilumo priemonės yra sugadinamos ar prarandamos. Reikia deramai atsižvelgti į pasekmes keleivio mobilumui, savarankiškumui ir saugumui. EESRK taip pat mano, kad atsakomybė dėl mobilumo priemonių priežiūros ant žemės turėtų būti patikėta oro vežėjui, kad būtų užtikrintai laikomasi Tarptautinių bendrųjų nuostatų dėl oro vežėjų civilinės atsakomybės, kaip nustatyta Monrealio konvencijoje.

2.18

Komitetas, remdamasis Varšuvos konvencija su paskutiniais pakeitimais, padarytais Hagos ir Monrealio konvencijomis (4), taip pat norėtų reglamente įtvirtinti aiškias pareigas ir atsakomybę nelaimės arba nevienodų sąlygų keleiviams, kuriems reikia pagalbos oro uoste ar įlipant į orlaivį, atveju.

2.19

EESRK taip pat norėtų panagrinėti keletą klausimų, susijusių su pagalbos teikimu orlaivių viduje. EESRK siūlo išbraukti pasiūlytą lydinčių šunų pervežimo trukmės apribojimą iki penkių valandų, nes šis apribojimas praktikoje neegzistuoja. Reglamentas taip pat turėtų apimti vežėjams skirtą reikalavimą pateikti informaciją apie apribojimus lėktuvu pervežant mobilumo priemones. Nuostatos dėl su skrydžiais susijusios informacijos prieinamumo turėtų apimti ir saugos priemones.

2.20

EESRK taip pat yra susirūpinęs, kad reglamente nenagrinėjamos visos, su kelionėmis oru susijusios kliūtys. Ypač svarbu, kad visi nauji oro uostai būtų prieinami riboto judrumo asmenims ir, kad veikiantys oro uostai palaipsniui pašalintų visas kliūtis, trukdančias užtikrinti vienodas galimybes.

2.21

Be to, EESRK rekomenduoja oro vežėjams perkant ar nuomojant naujus orlaivius rinktis tuos orlaivius, kurie atitinka prieinamumo standartus.

3.1

EESRK tvirtai remia šį pasiūlymą, bet rekomenduoja padaryti keletą 2 dalyje paminėtų pakeitimų, kad būtų atsižvelgta į poreikį veiksmingai ir nuolat užtikrinti lygias galimybes neįgaliesiems ir riboto judrumo keleiviams, kai jie keliauja oru.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/15

1.1

Visame pasaulyje saugos priežiūra reglamentuojama, remiantis 1944 m. Čikagoje pasirašyta Tarptautinės civilinės aviacijos konvencija ir pagal ją sukurtais Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos standartais. Iš esmės patikrinimas, kaip oro vežėjai laikosi saugos reikalavimų, yra atliekamas laikantis saugos reikalavimų, galiojančių jų buveinės valstybėje.

1.2

Saugos lygis už ES ribų priklauso ir nuo trečiosiose šalyse taikomų priežiūros procedūrų efektyvumo. Siekdami užtikrinti aukštą aviacijos saugos lygį visuose į Bendriją atskrendančiuose, iš jos išskrendančiuose ar jos viduje skraidančiuose orlaiviuose, Europos Parlamentas ir Taryba neseniai priėmė Direktyvą 2004/36/EB (1) dėl trečiųjų šalių orlaivių, kurie naudojasi Bendrijos oro uostais, saugos, kuri numato suderintą užsienio orlaivių patikrinimo sistemą, kai šie orlaiviai naudojasi Europos oro uostais. Be to, ši direktyva numato keitimąsi informacija tarp valstybių narių ir galimybę visoje Bendrijoje plačiau taikyti priemones, kurios vienoje valstybėje narėje buvo pradėtos taikyti tarptautinių saugos standartų neatitinkantiems trečiosios šalies orlaiviams ar operatoriams.

1.3

Apibendrinant galima pasakyti, kad SAFA direktyva įpareigoja valstybes nares sukurti informacijos kaupimo būdą, kuris padėtų joms identifikuoti potencialiai nesaugius operatorius.

1.4

Šarm-El-Šeiche ir 2005 m. įvykusios avarijos parodė, kad reikia priimti griežtas taisykles.

1.5

Patikrinimai perone turėtų būti privalomi ir taip pat turėtų įpareigoti valstybes nares plačiau keistis informacija bei taikyti bendras priemones, patvirtintas gavus tokių atliktų patikrinimų rezultatus. Komisija turėtų pateikti Europos oro linijų sąrašą.

1.6

Atsitiktinės atrankos būdu išrinktus patikrinimus, pasinaudojant orlaivio įgulos simuliatoriumi, reikėtų atlikti tada, kai skrendama Europos oro erdve, kad būtų galima nustatyti, ar jie yra kompetentingi skraidyti perpildytose oro erdvėse.

1.7

Operatoriaus pavadinimas keleiviams turi būti pateikiamas tada, kai jie užsako vietas iš anksto, pasinaudodami oro linijų tinklalapiu ar kelionių agentūros paslaugomis, o jei įvyksta pasikeitimai, jiems apie tai turėtų būti pranešama prieš kelionę, pavyzdžiui, jei išnuomojamas trečiosios šalies orlaivis su įgula ir atsargomis. Jeigu keleiviai lieka nepatenkinti, jiems turėtų būti suteikta teisė gauti viso dydžio kompensaciją.

1.8

Keleivis turėtų gauti informaciją apie orlaivio tipą, modelį ir amžių, jei jis to pageidauja. Taip pat ir apie registracijos valstybę.

1.9

Reikia primygtinai reikalauti pakankamo įgulai skirto poilsio laiko tarp skrydžių.

1.10

Priklausomai nuo kelionės tikslo, įgulos nariai turi pakankamai gerai mokėti anglų arba kitą Europos kalbą, kuri turėtų jiems padėti bendrauti su keleiviais, o avarijos atveju geras užsienio kalbos mokėjimas — būtinas.

1.11

Orlaiviams, kuriems draudžiama skristi į valstybę narę, turėtų būti neleidžiama skristi ir į kitas šalis.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/16

1.1

Paukščių gripas (PG) yra labai užkrečiama virusinė naminių paukščių liga, kuria taip pat gali užsikrėsti kiti gyvūnai, o kartais ir žmonės. Vakarinėje Qinghai provincijoje suradus žuvusias nuo šio viruso migruojančias laukines žąsis, pastaraisiais mėnesiais Kinija įvykdė didelę vakcinacijos programą.

1.2

Dėl neseniai didelio patogeniškumo forma pasireiškusių ligos protrūkių, kurie buvo nustatyti keliose pasaulio dalyse, įskaitant kai kurias ES valstybes nares, žuvo arba buvo papjauta ir sunaikinta 200 milijonų naminių paukščių, taip siekiant kontroliuoti šią ligą. Masinis gyvūnų skerdimas ir sunaikinimas, ypač ES piliečių tarpe, sukėlė didelį susirūpinimą etiniu, gyvūnų gerovės, ekonominiu, socialiniu ir aplinkosaugos aspektais.

1.3

Paukščių gripo viruso gebėjimas greitai mutuoti ir prisitaikyti kelia ypatingą grėsmę gyvūnų ir žmonių sveikatai. Nors, dabar turimomis žiniomis, taip vadinami mažo patogeniškumo PG (MPPG) virusai sveikatai kelia mažesnę riziką nei taip vadinami didelio patogeniškumo PG (DPPG) virusai, pastarieji atsiranda mutavus tam tikriems MPPG virusams, konkrečiai H5 ir H7 potipių virusams, ir gali sukelti ligą, kuria suserga ir miršta labai didelis skaičius naminių paukščių. Turimi duomenys rodo, kad H5 ir H7 potipių DPPG virusai buvo pagrindine daugumos užregistruotų ir visų mirtinų PG atvejų tarp žmonių priežastimi. Nors yra įrodymų apie H5 ir H7 potipių MPPG viruso perdavimą žmonėms per kiaules ir naminius paukščius, reali grėsmė žmogaus sveikatai dar lieka neaiški.

1.4

Galiausiai, dėl nekontroliuojamų paukščių gripo protrūkių, gali atsirasti visiškai prie žmonių prisitaikęs virusas ir jis gali sukelti gripo pandemiją, turėsiančią sukrečiančių pasekmių visam pasauliui sveikatos ir socio-ekonominėje srityse.

2.1

Pirmame pasiūlyme nurodoma panaikinti Direktyvą 92/40/EEB dėl paukščių gripo ir pakeisti ją kita direktyva, atnaujinančia egzistuojančias nuostatas.

2.2

Į pasiūlymą įtrauktas paukščių gripo apibrėžimo pakeitimas, siekiant apimti MPPG ir DPPG virusus. Tačiau kontrolės priemonės bus įvairios, kad atitiktų skirtingus pavojus, kylančius dėl DPPG ir MPPG virusų.

2.3

Šiuo pasiūlymu siekiama įvesti privalomąją priežiūrą ir MPPG kontrolės priemones. Siūloma pareikalauti, jog MPPG priežiūros planus, skirtus ankstyvam MPPG nustatymui, valstybės narės pateiktų tvirtinti Komisijai, kad būtų galima greitai taikyti ligos kontrolės priemones, užkertant kelią MPPG ir DPPG mutacijoms.

2.4

Siūloma, kad teigiamas MPPG nustatymas paskatintų imtis tokių kontrolės priemonių, kurios apimtų kontroliuojamo skerdimo galimybę tada, kai rizika yra nedidelė. Tačiau likvidavimo, kaip kontrolės priemonės, nereikėtų atmesti, tokiu atveju, kai tai yra tinkamiausia išeitis.

2.5

Yra numatomos naujos ir lanksčios nuostatos dėl naminių ir kitų paukščių vakcinacijos. Jos numato galimybę naudotis tiek „būtinąja“, tiek ir „prevencine“ vakcinacija.

2.6

Kitus ne naminius paukščius, pavyzdžiui, laikomus zoologijos soduose, yra siūloma įtraukti tiek į MPPG, tiek ir į DPPG kontrolės nuostatas. Tačiau taip pat siūloma leisti valstybėms narėms pačioms apsispręsti ar, remiantis rizikos analize, priimti vakcinacijos arba likvidavimo metodą.

2.7

Nuostatos dėl veterinarijos ir visuomenės sveikatos institucijų bendradarbiavimo, nustatant PG, yra siūlomos kaip visuomenės sveikatos apsaugos priemonė.

2.8

Siūloma priimti nuostatą, kuri, remiantis komitologijos procedūromis, įdiegtų greitą sprendimų priėmimo procesą.

2.9

Yra siekiama į antrąjį pasiūlymą įtraukti nuostatą dėl Bendrijos finansinės paramos valstybių narių įgyvendinamoms likvidavimo priemonėms, susijusioms su MPPG.

2.10

Taip pat yra siūloma iširti paukščių gripo vakcinų banko įsteigimo galimybes.

3.1

EESRK pritaria šiam pasiūlymui, kaip labai reikšmingam atsakui į didėjančius paukščių gripo protrūkius, viruso poveikį laukiniams paukščiams, sukauptą protrūkių valdymo patirtį ir naujas žinias apie gripo viruso gebėjimą mutuoti, įskaitant ir MPPG virusą.

3.2

EESRK taip pat labai sąmoningai suvokia galimą pavojų visuomenės ir gyvūnų sveikatai, jeigu nebus patvirtintos naujosios priemonės, skirtos šiai ligai kontroliuoti.

3.3

EESRK į naująjį paukščių gripo apibrėžimą bei reikalavimą prižiūrėti ir kontroliuoti MPPG žvelgia kaip į svarbų žingsnį kovojant su šiuo virusu ir jo potencialiu neigiamu poveikiu.

3.4

EESRK supranta neigiamą visuomenės reakciją į masinio paukščių skerdimo politiką kaip vienintelį paukščių gripo kontrolės būdą.

3.5

EESRK pripažįsta žinias, įgytas vakcinavimo srityje, ir pritaria būtinosios ir prevencinės vakcinacijos politikos, kaip papildomos paukščių gripo kontrolės priemonės, įdiegimui.

3.6

EESRK pritaria pasiūlymui dėl privalomojo pranešimo apie paukščių gripą visuomenės sveikatos institucijoms.

4.1

EESRK pripažįsta potencialią riziką, kurią ypač sąlygoja dėl plėtros atsiradusios naujos ES sienos. Todėl EESRK rekomenduoja, kad Komisija suteiktų pakankamai prieinamų išteklių patikrinimui ir auditui atlikti, įgyvendinant atitinkamas direktyvas ir jas perkeliant į nacionalinę teisę.

4.2

EESRK suvokia tarptautinį paukščių gripo mastą ir kreipiasi į Komisiją su prašymu siekti lygiavertės paukščių gripo kontrolės visame pasaulyje.

4.3

EESRK pritaria finansiniam paketui ir ES indėliui siekiant panaudoti likvidavimą, kaip MPPG kontrolės priemonę, jis siūlo, kad kompensacijos dydis išaugtų nuo 30 % iki 50 %.

5.1

EESRK remia Komisijos pasiūlymą, kuriuo siekiama apsaugoti gyvūnų ir žmonių sveikatą nuo greitai mutuojančio ir prisitaikančio paukščių gripo viruso.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/18

2.1.

EESRK nuomone, Komisijos pasiūlymas logiškai remiasi 2004 m. balandžio mėn. priimtu sprendimu vykdyti tabako sektoriaus reformą, kurioje numatyta atsisakyti priemokų ir gamybos kvotų sistemos ir pereiti prie naujos vienodų išmokų ūkininkams primokant už tabako auginimą schemos.

2.2.

Siekiant supaprastinimo, kurį nustato 2004 m. reforma ir atsižvelgiant į tiesioginių išmokų vadybos komitete įvykusią diskusija, Komiteto nuomone, būtų paprasčiau ir praktiškiau, kad Komisija, užuot keitusi ir išbraukusi kai kuriuos straipsnius, pateiktų pasiūlymą dėl konsoliduoto Reglamento (EEB) Nr. 2075/92.

2.3.

EESRK mano, kad pasiūlymas susijęs su formaliu dokumento aspektu; jis pateiktas siekiant teisinio aiškumo ir skaidrumo, yra naudingas ir EESRK gali jam pritarti.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/19

1.

Derybos dėl naujo protokolo siekiant atnaujinti Bendrijos žvejybos susitarimus su trečiosiomis šalimis pradedamos šiek tiek anksčiau, kad laivyno žvejybos veikla nenutrūktų.

2.

Baigiantis deryboms EB ir trečioji šalis parafuoja naujo protokolo tekstą ir jo priedą bei pasikeitimą laiškais dėl laikino naujojo protokolo taikymo tokią datą, kuri paprastai yra kita diena po ankstesnio protokolo galiojimo pabaigos.

3.

Kai visi šie dokumentai yra parafuojami, Komisijos tarnybos pradeda reikalingą procedūrą, kuria siekiama parengti oficialų Komisijos pasiūlymą, vėliau pateikiamą tvirtinti Tarybai.

4.

Ši procedūra susideda iš dviejų dalių:

5.

Ši procedūra gali užtrukti kelis mėnesius, kol Taryba patvirtina oficialų Komisijos pasiūlymą. Kartais Tarybos teisės aktas gali būti priimtas praėjus keliems mėnesiams nuo pasikeitime laiškais nustatytos laikino taikymo datos, nes derybų pabaigos data priklauso nuo trečiosios šalies.

6.

Kai taip atsitinka, atsiranda tam tikras laiko tarpas nuo laikino taikymo datos, kai negalima naudotis naujajame protokole numatytomis žvejybos galimybėmis.

7.

Taikymo procedūros ir nuostatos, kurių turi laikytis Komisija ir Bendrijos žvejybos laivynui priklausanti valstybė narė vykdant žvejybos laivų žvejybinę veiklą pagal žvejybos susitarimus ir tvarkant žvejybos licencijas su trečiąja šalimi, yra nustatytos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 3317/94. (1)

8.

Šiame pasiūlyme priimti reglamentą reikėtų įrašyti Reglamento (EB) Nr. 3317/94 5 straipsnio 2 dalį, kurioje kalbama apie žvejybos licencijų tvarkymą suteikiant Komisijai galimybę neatidėliojant administruoti valstybių narių pateiktas žvejybos galimybių paraiškas ir jas perduoti trečiajai šaliai. Tuomet nereikėtų laukti, kol Taryba priims teisės aktą dėl laikino naujojo protokolo taikymo.

9.

EESRK, suprasdamas, kad labai svarbu išvengti žvejybos veiklos sustabdymo, kad pasiūlymas leidžia išsaugoti ankstesniame protokole esančių žvejybos licencijų padalijimo tvarką laikantis sąlyginio stabilumo principo ir nepažeidžiant nuostatų, kurias Taryba vėliau galėtų priimti, pritaria Komisijos pateiktam pasiūlymui priimti Reglamentą.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/20

1.1

Komisija paskelbė Žaliąją knygą, pradėdama konsultaciją dėl jurisdikcijos, įstatymų kolizijos ir abipusio pripažinimo „tarptautinių“ skyrybų klausimais; vis dėlto siūloma taikymo sritis apsiribojo ES valstybėmis narėmis (reikia pažymėti, kad Žalioji knyga dėl testamentų ir paveldėjimų apima ir valstybių, kurios nėra narės, asmenis ir turtą).

1.2

Daug tarptautinių priemonių tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusios su šiuo klausimu:

1.3

Nėra prasmės neigti, kad klausimas yra sudėtingas — tai lemia su įvairiomis religijomis ir kultūromis susijusios ypatybės, kurios yra stipriai įsišaknijusios visuomenės sąmonėje, o kartu (kaip ir visa šeimos teisė) per daugelį dešimtmečių nenutrūkstamai laipsniškai kito. Taigi Europos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į Europos teisės ir laisvės erdvę bei laisvą asmenų judėjimą, negali neatsižvelgti į faktą, kad daug procentų santuokų baigiasi skyrybomis ir kad vis daugėja skyrybų tarp kitataučių.

1.4

Šių dienų nacionalinių šeimos teisių raida daugiausia yra paremta demokratijos (parlamento teise leisti teisės aktus) ir asmenų laisvės ir lygybės sąvokomis, kurios tiek Bendrijos, tiek ir kiekvienos valstybės narės lygmeniu yra viešosios tvarkos nuostatos. Tokiu būdu pastebimai ryškėja tendencija šeimos teisėje sudaryti sutartis (vedybų ar civilines sutartis tarp tos pačios lyties asmenų, skyrybų abiejų šalių susitarimu, sutartis dėl paveldėjimų ir t.t.).

1.5

Pokyčiai yra negrįžtami,, nors gali vykti ir netolygiu greičiu.Giliai įsišaknijusių religinių sampratų kultūrinė įtaka lemia, kokiu tempu ir kokie vyksta pasikeitimai, galintys prieštarauti esančioms sampratoms ir taisyklėms, pagrįstoms senomis tradicijomis, kartu jas atspindinčioms teisinėms ir socialinėms sąvokoms.

1.6

Bet kokiu atveju nacionalinė valstybių narių teisė labai skiriasi, kalbant apie santuokos nutraukimo ir gyvenimo skyrium (reparacijos) teisę arba santuokos pripažinimo negaliojančia sąlygas bei pasekmes; viena valstybė narė nepripažįsta skyrybų (Malta). Todėl Žaliojoje knygoje (teisingai) nesiūloma suderinti materialinės teisės normas.

1.7

Siūlomas galimas teisinis dviejų krypčių tarptautinių (Europos) skyrybų reguliavimas:

1.8

Briuselio II reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo be vykdymo procedūros nuostatos jau taikomos skyrybų srityje; kyla klausimas, ar jos šiuo metu yra pakankamos ir ar valstybė galėtų priešinti savo vidinės viešosios tvarkos nuostatas su kitos valstybės narės kompetentingo teismo, konkrečiu atveju taikančio skirtingą materialinę teisę (ir nebūtinai savo nacionalinę teisę), sprendimu.

1.9

Pagrindinė problema kyla dėl didžiulių skirtumų tarp vidinių teisės normų, reguliuojančių pareiškimų dėl „tarptautinių“ skyrybų priėmimo tvarką; kai kuriais atvejais pareiškimo negali priimti nė vienas valstybės narės teismas. Tokia situacija atima iš šalių teisę kreiptis į teismą, o tai prieštarauja pagrindinėms teisėms, todėl yra nepriimtina.

1.10

Būtina numatyti jurisdikcijos nustatymo taisyklę, siekiant garantuoti teisę kreiptis į teismą; tačiau kokia turėtų būti jos forma?

1.11

Kalbant apie taikytiną teisę, kartais ji skyrybų procesą palengvina, tačiau gali padaryti jį ilgą, sudėtingą, netgi varžantį, jei kalbėtume apie skyrybų motyvus ir sąlygas. Jei būtų taikoma tik pasirenkamos jurisdikcijos teisė ir pirmasis besikreipiantis galėtų pasirinkti jo prašymui tinkamesnį teismą ir nacionalinę teisę, tai galėtų lemti „lenktynes į teismą“; tokiu atveju kita šalis gali pasijusti blogesnėje padėtyje, kadangi ši teisė nebūtinai pateisina jos teisėtus lūkesčius jeigu, pavyzdžiui, ta teisė yra nesusijusi ar mažai susijusi su santuokos teise ar sutuoktinių pilietybe.

1.12

Taigi reikėtų suteikti teisę perduoti bylą kito teismo jurisdikcijai, jei atsakovas įrodo esant didesnį ar iki šiol galiojantį ryšį su kita nacionaline teise arba jei pirmasis teismas, į kurį kreiptasi, ir pagrindinės tokiam prašymui taikomos normos neatitinka teisėtų šalies lūkesčių.

1.13

Ši galimybė perduoti bylą į kitą teismą turėtų būti suteikta (tačiau būtina vengti bylos perdavinėjimo iš vieno teismo į kitą), ir byla turėtų būti perduodama per pakankamai trumpą laiką (skubos tvarka), siekiant išvengti bylos nagrinėjimo iš esmės vilkinimo. Šalys iš tiesų turi teisę į galutinio sprendimo priėmimą per protingą laiką, įskaitant ir konfliktinių skyrybų atvejus.

1.14

Kalbant apie nacionalinio teismo taikomą taikytiną teisę jis, atsižvelgdamas į konkretų atvejį, taiko bendrąją vidaus teisę arba tarptautinės privatinės teisės normas įgyvendinančias nacionalines teisės normas. Trečiųjų valstybių teisės normų (pavyzdžiui, asmeninė sugyventinių teisė) taikymo klausimas (neaptartas Žaliojoje knygoje) yra vis dėlto svarbus, jei vienas iš sutuoktinių ar abu yra trečiosios valstybės piliečiai — taip Europoje būna labai dažnai.

1.15

Komitetas pritaria Žaliojoje knygoje siūlomoms rekomendacijoms ir siūlo vengti bet kokios perdavimo trečiosioms valstybėms procedūros, jei vienas iš sutuoktinių yra valstybės narės pilietis, neatsižvelgiant į santuokai taikytiną teisę.

1.16

Be skyrybų pripažinimo, turėtų būti nagrinėjamas ir santuokos pripažinimo negaliojančia bei gyvenimo skyrium (separacijos) klausimas. Nacionalinės teisės skirtingai reglamentuoja santuokos pripažinimo negaliojančia sąlygas ir pasekmes (ypač fiktyvios santuokos problemą). Beje, net jeigu valstybės narės nacionalinėje teisėje nenumatytos skyrybos, visos valstybės narės savo teritorijoje privalo pripažinti ne tik kitoje valstybėje narėje įvykusias skyrybas, bet ir visas jų juridines, paveldėjimo pasekmes bei poveikį žmonėms.

1.17

Hagos konvencijos nustatyti jurisdikcijos kriterijai pagal jų svarbą yra tokie: pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta arba gyvenimas ne mažiau kaip vienerius metus šalyje, kurioje teismui pateikiamas pareiškimas (2), paskutinė sutuoktinių gyvenamoji vieta prieš pateikiant pareiškimą, abiejų arba mažiausiai vieno iš sutuoktinių pilietybė.

1.18

Reglamentas Nr. 2201/2003 numato (aštuntoji konstatuojamoji dalis), kad „kalbant apie teismo sprendimus dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik santuokos ryšių nutraukimui ir neturėtų liesti santuokos nutraukimo pagrindų, santuokos turtinių pasekmių ar kitų papildomų priemonių klausimus“ (kad ir kaip būtų, reikia sutikti, kad ekonominės ir kitos skyrybų pasekmės gali keistis, atsižvelgiant į jurisdikciją ar taikytiną teisę ir kad sutuoktiniai galės į tai atsižvelgti pasirinkdami teismą).

1.19

Be to, nacionalinių jurisdikcijų galutiniai sprendimai turėtų būti automatiškai pripažįstami visoje Europos Sąjungoje be kitų jų pripažinimo teisėtais procedūrų ar nevykdymo motyvų paieškų (3). Pažymėjimas, išduodamas teismo sprendimo vykdymui palengvinti, turėtų būti neapskundžiamas apeliacine tvarka.

1.20

Bendroji kompetencija yra teritorinė (valstybė narė arba valstybės narės teritorinis vienetas, Jungtinės Karalystės atveju, kur Anglijoje ir Velse, Škotijoje, Šiaurės Airijoje ir Gibraltare taikoma skirtinga teisė). Prie Hagos kriterijų ir praktiškai tos pačios eilės tvarkos, reglamentas papildomai numato (kai pareiškimas yra bendras) vieno arba kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą. Pilietybės klausimu, jei pareiškimas pateiktas kilmės šalyje, neatsižvelgiant į gyvenamąją vietą ar nuolatinę abiejų gyvenamąją vietą, abu sutuoktiniai turi turėti tą pačią pilietybę. Jei pareiškimą paduodantis asmuo turi šalies, kurioje jis gyvena, pilietybę, gyvenimo joje laikas mažinamas iki šešių mėnesių.

1.21

7 straipsnio 2 dalis dėl kitos jurisdikcijos sutuoktiniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, jei kitas sutuoktinis yra trečiosios valstybės pilietis arba neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, suteikia teisę paduoti pareiškimą valstybėje narėje, kurioje jis gyvena ir pagal toje valstybėje galiojančias jurisdikcijos normas. Tačiau gali iškilti pozityvios jurisdikcijos kolizijos su kito teismo, į kurį trečiojoje valstybėje kreipėsi kitas sutuoktinis, jurisdikcija problema. Be to, jei joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos, tačiau ją turi trečiosios valstybės teismas, ir jei vienas iš buvusių sutuoktinių arba abu būtų valstybės narės gyventojai arba būtų neseniai joje įsikūrę nuolatinę gyvenamąją vietą ir norėtų, kad užsienio teismo sprendimą pripažintų visos valstybės narės arba bent jau atitinkamos valstybės, kurių pilietybes jie turi, arba valstybės, kuriose jie gyvena, jiems būtų taikoma užsienio sprendimams taikytina teisė arba tarptautinių sutarčių nuostatos dėl pripažinimo; ar šiuo požiūriu reikia peržiūrėti Briuselio II reglamentą valstybių narių gyventojų atvejams?

1.22

Taigi aptariamame Bendrijos reglamente jurisdikcijos priskyrimo kriterijų yra daugiau ir jie yra aiškesni palyginti su Hagos konvencijos nuostatomis, todėl jais ir turėtų būti remiamasi specialiame santuokos nutraukimo reglamente (pavyzdžiui, nukreipimas į šias nuostatas, taip pat į nuostatas dėl sprendimų pripažinimo).

1.23

Tačiau nei Hagos konvencijoje, nei pirmiau minėtame reglamente „Briuselis II“ nėra nuostatų dėl skyryboms taikytinos teisės, o reglamento taikymo sritis apsiriboja santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia ir jis nėra taikomas nei santuokos nutraukimo priežastims, nei pasekmėms; šie klausimai paliekami spręsti taikant nacionalinę teisę.

1.24

Kaip pavydžiu galima nurodyti, kad apie 15 proc. pareiškimų dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia Vokietijoje yra tarptautinio pobūdžio. Europinio pobūdžio santuokos nutraukimų skaičius įvairiose šalyse narėse nėra žinomas.

2.1

Šiuo metu įstatymų kolizijos nuostatos yra valstybės narės, į kurios teismą buvo kreiptasi, nacionalinės teisės normos; įvairiose valstybėse tai gali lemti labai skirtingus tos pačios situacijos sprendimus dėl taikytinos teisės, atsižvelgiant į šalį, kurioje paduotas pareiškimas.

2.2

Žaliojoje knygoje šia tema pateikiama keletas gerai parinktų pavyzdžių, tiek dėl jurisdikcijos, dėl kurios gali kilti neigiama kolizija ir gali būti apribotos teisės, tiek ir dėl sprendimų įvairovės. Taigi sprendimas gali neatitikti vieno arba abiejų sutuoktinių lūkesčių. Tai, savo ruožtu, sukelia tam tikrą neužtikrintumą, o kai kuriais atvejais — teisinės prognozės negalimumą, taip pat „palankiausio teismo ieškojimą ir „lenktynes į teismą“ dėl Reglamento Briuselis II „litis pendans“ taisyklės (pirmasis teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją, jei egzistuoja sąryšio kriterijus).“

2.3

Dažniausiai problema iškyla tuomet, kai sutuoktiniai neturi nei tos pačios pilietybės, nei bendros gyvenamosios vietos arba kai turėdami vienos šalies pilietybę jie gyvena ne savo pilietybės šalyse.

2.4

Tokiais atvejais Komitetas pritaria nuomonei, kad šalims turėtų būti palikta tam tikra laisvė pasirinkti taikytiną teisę arba atsakovui pareikšti savo lūkesčius dėl taikytinos teisės arba prašyti perduoti bylą kitam teismui, su kuriuo santuoka turėtų daugiau objektyvių ryšių. Tam tikromis aplinkybėmis, kuomet pareiškėjas prašo, jog bylą nagrinėtų konkretus teismas, kuris taikytų bendrą nacionalinę teisę, o atsakovas reikalauja kito teismo jurisdikcijos ar kitos taikytinos teisės, pirmos instancijos teismas, į kurį pirmiausiai kreipėsi pareiškėjas, turėtų priimti preliminarų sprendimą dėl jurisdikcijos ar taikytinos teisės ir tai padaryti skubos tvarka.

2.5

Jei vienintelis sąryšio kriterijus yra vienos iš šalių pilietybė, reglamentas nurodo, kad jurisdikcija tuomet priklauso jų nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, kur taikytina teisė gali ir neatitikti jų bendrų lūkesčių (pavyzdžiui, noras taikyti teisę tos šalies, su kuria santuoka labiau susijus).

2.6

Taigi turėtų būti labiau atsižvelgiama į šalių valios savarankiškumą, užuot mechaniškai taikius sąryšio kriterijus. Pavyzdžiui, suteikti galimybę pasirinkti teisę pagal pilietybę arba pagal pasirenkamąją jurisdikciją, tačiau be galimybės perduoti bylą į kitą teismą.

2.7

Kalbant apie bažnytinio teismo sprendimą dėl kanoninio santuokos pripažinimo negaliojančia kai kurios valstybės narės paskelbė, kad tokie sprendimai turės būti pripažįstami bendros kompetencijos teismų, vadovaujantis su Šventuoju Sostu sudarytu konkordatu ar susitarimu (Italija, Portugalija, Ispanija, Malta (4)); kanoninis santuokos pripažinimas negaliojančia gali sukelti koliziją su kitų šalių narių vidine teise dėl to, kad jos nepripažįsta kanoninio santuokos pripažinimo negaliojančia priežasties arba dėl procedūrų (5).

2.8

Esant kolizijai dėl esmės ar procedūros su vidine viešąja tvarka arba su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, valstybė į kurią kreiptasi, turėtų atsisakyti vykdyti ar pripažinti bažnytinio teismo sprendimą. Tokiu atveju pareiškėjui pageidaujant santuokos pripažinimui negaliojančia, separacijai ar santuokos nutraukimui galėtų būti taikoma normali civilinė procedūra. Kitu atveju pareiškėjui beliktų galimybė kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre, o tai gali tik bereikalingai užvilkinti procedūrą.

2.9

Netgi jei negatyvių kolizijų atvejų skaičius būtų sąlyginai nedidelis, Komitetas mano, kad Bendrijos iniciatyva pasiteisina vien dėl to, kad tokios situacijos gali sukelti pagrindinių teisių pažeidimą: teisės kreiptis į kompetentingą teismą, kuris pripažintų esant tokį pažeidimą, nebuvimą ir teisės, kad būtų išnagrinėtas santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia klausimas, nebuvimą.

2.10

Tai turėtų leisti suderinti įstatymų ir jurisdikcijos kolizijos taisykles, siekiant išvengti tokių teisių apribojimo.

2.11

Tačiau šiose suderintose taisyklėse turėtų būti numatyta išlyga dėl viešosios tvarkos, trečiojoje šalyje priimtų sprendimų, turinčių Europos aspektą, pripažinimo ir vykdymo srityje, jei šiuo sprendimu būtų pažeidžiamos vienos iš šalių pagrindinės teisės, pripažįstamos Europoje ar kitos vidaus imperatyvinės viešosios tvarkos nuostatos, kurių teismas privalo laikytis.

2.12

Be to, Bendrijos teisė neturėtų įteisinti privalomo trečiosiose šalyse priimto sprendimo, susijusio su Europos Sąjungos gyventojais, neturinčiais valstybės narės pilietybės, dėl santuokos nutraukimo, jos pripažinimo negaliojančia ar separacijos, pripažinimo visose valstybėse narėse be išankstinės vykdymo procedūros, kai kita valstybė narė, vadovaudamasi dvišale sutartimi su šia trečiąja valstybe (6), yra pripažinusi tokį sprendimą.

2.13

Komitetas mano, kad sutartinę jurisdikciją turėtų būti numatyta nustatyti bendro pareiškimo atveju, jei yra sąryšio kriterijus su pasirenkama jurisdikcija. Galėtų būti reikalaujama (notaro...) patvirtinto dokumento dėl bendro prašymo nustatyti sutartinę jurisdikciją.

2.14

Komitetas mano, kad turėtų būti atliktas lyginamasis skyrybų pasekmių atskirose valstybėse tėvų teisėms, nepilnamečių vaikų priežiūrai ir turto reikalams tyrimas; į šiuos klausimus turėtų būti atsižvelgiama, kai būna numatomas galimas „veržimasis į teismą“. Bet kuriuo atveju, sunku nagrinėti skyrybų klausimą, visiškai suabstraktinus skyrybų šeimynines ir paveldėjimų pasekmes, kurios gali skirtis valstybėse priklausomai nuo taikomos teisės ar nacionalinių jurisdikcijų turimos teisminės praktikos (pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų priežiūros ir tėvų valios klausimais), kaip tai daroma Žaliojoje knygoje.

2.15

Reikėtų paraginti valstybes nares, jeigu jos to dar nėra padariusios, apsvarstyti visas galimybes taikyti alternatyvius konfliktų sprendimo būdus, tokius kaip tarpininkavimas (7), ištuokos, sutuoktinių išsiskyrimo ar santuokos pripažinimo negaliojančia atvejais, kai viena iš šalių kilusi iš Europos. Tai palengvintų galimybę kreiptis į teismą ir sutrumpintų proceso trukmę jurisdikcijai priklausantiems asmenims.

2.16

Komitetas ir toliau nagrinės šį piliečiams ir jų mobilumui svarbų klausimą; jis atsižvelgs į Komisijos pradėto konsultavimosi rezultatus ir į konkretesnius pasiūlymus, kuriuos bus galima po to pateikti; gali būti numatyta priimti naująjį reglamentą Briuselis II arba specialų santuokos nutraukimo reglamentą. Komitetas norėtų žinoti, koks kiekvienoje šalyje yra pareiškimų dėl santuokos nutraukimo, turinčio Bendrijos aspektą, skaičius, neigiamos kolizijos dėl jurisdikcijos skaičius ir kitą svarbią informaciją. Taip pat jis galės konkrečiau įvertinti būsimo pasiūlymo dėl teisės akto problemas jurisdikcijos ir skyryboms taikytinos teisės srityje.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/25

1.1

Nuo tada, kai Reglamentai Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, judantiems Bendrijoje, buvo priimti, jie buvo nekartą keičiami, atsižvelgiant į besikeičiančią socialinės apsaugos sistemą ir su ja susijusių išmokų tvarką.

1.2

Šiais pakeitimais iš esmės buvo siekiama reglamentus suderinti su valstybių narių teisės aktais bei su įvairiais Teisingumo Teismo sprendimais. Komitetui pateiktu pasiūlymu dėl reglamento pirmiausia siekiama atspindėti pokyčius naujųjų valstybių narių teisės aktuose bei užbaigti medicininės priežiūros užsienyje gavimo tvarkos supaprastinimą, taikant kai kuriuos šių pakeitimų procedūroms dėl išmokų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų atveju.

1.3

Paskutinį kartą abu šie reglamentai buvo iš dalies pakeisti Reglamentu Nr. 631/2004 (1), kuris nustatė pirmiau minėtus medicininės priežiūros užsienyje gavimo tvarkos pakeitimus. Komitetas jau yra pareiškęs savo nuomonę dėl pasiūlymo dėl reglamento (2).

1.4

Vis dėlto, pagrindinis pakeitimas siekiant suderinti valstybių narių socialinės apsaugos sistemas padarytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 883/2004 (3), kuris buvo priimtas ir paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje po šešerius metus trukusių derybų Europos Sąjungos institucijose. Šio reglamento, pakeičiančio Reglamentą Nr. 1408/71, įsigaliojimo data priklausys nuo to, kada bus priimtas reglamentas dėl jo įgyvendinimo tvarkos, savo ruožtu pakeisiantis šiuo metu galiojantį Reglamentą Nr. 574/72.

EESRK jau yra pareiškęs savo nuomonę (4) dėl Komisijos pateikto pasiūlymo dėl reglamento dėl socialinės apsaugos sistemų suderinimo.

2.1

Pasiūlyme išdėstyti Reglamento Nr. 1408/71 pakeitimai ir Reglamento Nr. 574/72, nustatančio pastarojo reglamento įgyvendinimo tvarką, pakeitimai. Šiuose dviejuose reglamentuose padaryti pakeitimai remiasi skirtingais teisiniais aspektais ir šia prasme nėra susiję (žr. šios nuomonės 1.2 dalį).

2.1.1

Daug pakeitimų yra padaryta Reglamento Nr. 1408/71 prieduose. Šie pakeitimai susiję su konkrečia įvairių valstybių narių padėtimi, kurią būtina nurodyti prieduose, kad šių valstybių piliečiai galėtų naudotis numatytomis sąlygomis.

2.1.2

Reglamento Nr. 574/72 pakeitimais, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 631/2004 nustatytas bendrųjų medicininės priežiūros procedūrų supaprastinimo taisykles, siekiama supaprastinti reglamento tekstą ir sumažinti administracinių procedūrų, kurių šiuo metu reikalaujama medicininės priežiūros užsienyje arba profesinės ligos kitoje valstybėje narėje atvejais, apimtį.

3.1

Komitetas pritaria pasiūlymo turiniui ir mano, kad šiuo Komisijos dokumentu toliau tobulinamos ir supaprastinamos procedūros, siekiant geriau suderinti socialinės apsaugos sistemas Europos Sąjungoje. Komitetas visuomet pritars visiems Europos piliečiams naudingiems pakeitimams, kuriais siekiama palengvinti jų santykius su valstybių narių valstybės valdymo institucijomis.

3.2

Todėl Komitetas palankiai vertina pasiūlymą dėl reglamento, kuris skatina vieną iš keturių pamatinių Europos Sąjungos laisvių — darbuotojų judėjimo laisvę ir suteikia šią judėjimo laisvę asmenims, kuriems šis reglamentas yra taikomas. Komitetas turi dar kartą išreikšti pageidavimą, kad įvairios Europos Sąjungos ir valstybių narių institucijos stengtųsi panaikinti visas esamas kliūtis, siekdamos sukurti Europos Sąjungoje tikrą laisvo asmenų judėjimo erdvę ir įtvirtinti tikrąją socialinę teisę. Šia prasme Komitetas palankiai vertina pasiūlymo turinį, nes jis įneša naujovių, stiprinančių šią piliečių teisę.

3.3

Kadangi bendro sprendimo procedūra trunka ilgai, pasiūlymuose gali atsirasti esminių pakeitimų. Anksčiau pateiktoje nuomonėje dėl pasiūlymo iš dalies pakeisti abu reglamentus (5) Komitetas išsakė savo požiūrį,, kad Komitetas turi dalyvauti ir nedelsiant pateikti savo nuomonę, ypač kai pateikiami pasiūlymai keisti teisės aktus, reglamentuojančius socialinę ir profesinę sritis. Šį požiūrį EESRK patvirtino vėlesnėje savo nuomonėje (6), kurioje buvo minima galimybė Komitetui pareikšti savo poziciją dėl visų pakeitimų, padarytų tekstuose sprendimų priėmimo procedūros metu. Todėl primename, kad būtina atsižvelgti į EESRK vaidmenį šio pobūdžio procedūrose.

3.4

Patvirtinus ir paskelbus Reglamentą Nr. 883/2004 (7) dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 3 dalies 3 punkte išdėstyta situacija tapo aiškesnė. Ankstesnėje nuomonėje (8) Komitetas, argumentuodamas tuo, kad pasiūlymas sudėtingas ir kad patvirtinimo proceso metu neišvengiamai bus pakeitimų, pareiškė savo poziciją dėl būtinumo imtis pasiūlymo stebėsenos. Nuo šios nuomonės parengimo praėjus ketveriems metams, minėtas reglamentas buvo patvirtintas be jokios EESRK pastabos dėl šio teisės akto.

Kadangi šio pobūdžio teisės aktai yra labai svarbūs ir kadangi reikia, kad EESRK nuomonė būtų išgirsta tinkamiausiu momentu, Komitetas prašo suderinti konsultacijos procedūrą taip, kad jo atstovavimas organizuotai pilietinei visuomenei Bendrijų teisės aktų priėmimo procese būtų kuo veiksmingesnis.

Be to, siekdamas įprasminti savo poziciją, pareikštą pirmiau minėtoje nuomonėje, Komitetas mano, kad būtina parengti nuomonę savo iniciatyva dėl naujojo Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų suderinimo, pakeisiančio šiuo metu galiojantį Reglamentą Nr. 1408/71.

3.5

Komitetas taip pat mano, kad Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos patariamasis komitetas, įsteigtas pagal Reglamento Nr. 1408/71 V antraštinę dalį, atliks savo vaidmenį sąžiningai ir laikydamasis minėto reglamento nuostatų. Šis Komitetas, kurio daugumą sudaro profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovai, yra forumas, kuriame ekonominiai ir socialiniai dalyviai gali be tarpininkų pareikšti Europos institucijoms (nuomonių ar pasiūlymų forma) savo poziciją dėl pakeitimų, kuriuos Bendrijų lygiu reikėtų daryti socialinės apsaugos srityje.

3.6

Reglamento Nr. 883/2004 90 straipsniu panaikinamas Reglamentas Nr. 1408/71, išskyrus kai kuriuos konkrečius atvejus, o 91 straipsniu nustatoma, kad naujasis reglamentas įsigalios po dvidešimties dienų nuo jo paskelbimo datos. Vis dėlto, antrojoje šio straipsnio dalyje patikslinama, kad reglamentas bus taikomas nuo tos dienos, kai įsigalios reglamentas dėl įgyvendinimo tvarkos.

Tęsdamas veiklą šia kryptimi ir dar prieš prasidedant 2006 metams, kurie paskelbti Europos darbuotojų judumo metais, Komitetas ragina Europos Sąjungos institucijas ir valstybes nares kuo skubiau ir veiksmingiau pradėti būsimojo reglamento dėl įgyvendinimo tvarkos rengimo ir priėmimo procesą, siekiant, kad naujasis reglamentas dėl koordinavimo, pakeisiantis sudėtingas dabartinio Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas, galėtų kuo greičiau įsigalioti.

4.1

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams, judantiems Bendrijoje.

4.1.1

Pagal pirmąjį pasiūlymo straipsnį, iš dalies keičiami reglamento I, II, IIa, III, IV ir VI priedai.

4.1.2

Siekiant suderinti akto tekstą su pakeitimais Slovakijos teisės aktuose, iš dalies pakeičiamas I priedo II skyrius, susijęs su asmenimis, kuriems taikomas reglamentas ir apibrėžiantis „šeimos nario“ sąvoką.

4.1.3

Dėl pakeitimų Prancūzijos teisės aktuose iš dalies pakeičiamas II priedo I skyrius dėl specialių sistemų savarankiškai dirbantiems asmenims, kuriems netaikomas reglamentas.

4.1.4

Dėl pakeitimų Estijos, Latvijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teisės aktuose iš dalies pakeičiamas II priedo II skyrius dėl specialių vaiko gimimo ar įvaikinimo pašalpų, kurioms netaikomas reglamentas. Šiame priede taip pat daromas pakeitimas dėl Liuksemburgo, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą, pagal kurį reglamentas turi būti taikomas specialiai vaiko gimimo ar įvaikinimo pašalpai, kuri yra šeimos pašalpa, išmokama kitoje valstybėje.

4.1.5

Dėl daugelio atnaujinimų ir patikslinimų Vokietijos, Slovakijos, Latvijos ir Lenkijos teisės aktuose pakeičiamas IIa priedas dėl specialių neįmokinių išmokų.

4.1.6

Siekiant supaprastinti dokumentą, panaikinant nereikalingus punktus, iš dalies pakeičiamas III priedo A skirsnis dėl socialinės apsaugos konvencijų nuostatų, kurios toliau taikomos nepaisant reglamento nuostatų dėl jų panaikinimo.

Tuo pačiu tikslu iš dalies pakeičiamas III priedo B skirsnis dėl socialinės apsaugos konvencijų nuostatų, netaikomų visiems asmenims, kuriems taikomas reglamentas. Pakeista numeracija ir įtrauktos konvencijos ar dvišaliai susitarimai, atitinkantys įtraukimo į priedą reikalavimus.

4.1.7

Siekiant suderinti tekstą su Čekijos Respublikos teisės aktais, pakeičiamas IV priedo A skirsnis dėl teisės aktų, nustatančių, jog invalidumo pensijų lygis nepriklauso nuo draudimo laikotarpių trukmės.

Tuo pačiu tikslu iš dalies pakeičiamas IV priedo C skirsnis dėl atvejų Čekijoje ir Estijoje, kai gali būti atsisakyta dvigubo pensijų skaičiavimo. Dvigubas pensijų skaičiavimas niekada neduos geresnių rezultatų.

Dėl pakeitimų Slovakijos įstatymuose iš dalies pakeičiamas IV priedo D skirsnis dėl išmokų ir susitarimų dėl tos pačios rūšies išmokų, priklausančių pagal dviejų ar daugiau valstybių narių teisės aktus, sutapimo.

4.1.8

Atsižvelgiant į pakeitimus Nyderlandų Karalystės įstatymuose, iš dalies pakeičiamas VI priedas dėl ypatingų tam tikrų valstybių narių įstatymų taikymo metodų.

4.1.9

Pakeitimais, padarytais skirtinguose Reglamento Nr. 1408/71 prieduose, siekiama įvairių tikslų, kuriuos Komitetas norėtų pabrėžti.

Pirma, Komitetas įsitikinęs, kad šie pakeitimai supaprastina teisės aktą, todėl jį yra lengviau taikyti ir jis yra suprantamesnis. Taigi, pakeitimai atitinka Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų suderinimo dvasią, nes juo siekiama, laikantis nacionalinių teisės aktų socialinės apsaugos srityje, supaprastinti ir modernizuoti šį suderinimą. Todėl Komitetas pritaria šiems pakeitimams.

Antra, Komitetas konstatuoja, kad tam tikrais nacionaliniais teisės aktais jau nustatytos naujos konkrečios išmokos, kurias galima laikyti didele pažanga tobulinant šių šalių socialinės apsaugos sistemą. Šia prasme Komitetas patenkintas pažanga, kuri padaryta įvairių valstybių narių socialinių teisių srityje, tačiau apgailestauja, kad naujųjų valstybių narių piliečiai susiduria su konkrečiomis administracinėmis kliūtimis.

4.1.10

Galiausiai, Komitetas mano, kad turėtų būti panaikintas II priedo II skirsnis. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką dėl vaiko gimimo ir įvaikinimo pašalpų, kurios nelaikytinos specialiomis, bet šeimos pašalpomis, ir todėl turi būti išmokamos kitoje šalyje. Komitetas pageidauja, kad valstybės narės jau dabar atsižvelgtų į šį realų juridinį aspektą, nors Teisingumo Teismas savo sprendimais dar neįteisino jo visoje Europos Sąjungoje.

4.2

Tarybos reglamentas Nr. 574/72, nustatantis Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką.

4.2.1

Pagal pasiūlymo 2 straipsnį, iš dalies pakeičiami keturi reglamento straipsniai, visi susiję su medicinine priežiūra nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos atveju.

4.2.2

Išbraukiamos 60 straipsnio 5 ir 6 dalys dėl išmokų natūra, kai gyvenama valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė. Konkrečiai, išbraukiamos tam tikros pranešimo procedūros, kurios praktiškai nebuvo taikomos.

Komitetas pritaria visiems pakeitimams, kuriais siekiama supaprastinti ar panaikinti neproduktyvias biurokratines procedūras.

4.2.3

Iš dalies pakeičiamas 62 straipsnio (dėl išmokų natūra, kai būnama valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė) tekstas. Įvedus sveikatos draudimo kortelę tapo įmanoma panaikinti tam tikras nereikalingas procedūras, kurias bet kokiu atveju atliktų valstybių narių kompetentingos institucijos, o ne pats suinteresuotasis asmuo. Straipsnio formuluotė lieka tokia, kaip reglamento 21 straipsnio su pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 631/2004.

Komitetas pritaria visiems pakeitimams, kuriais siekiama padėti piliečiams lengviau gauti teisėtas išmokas.

4.2.4

Iš dalies keičiama 63 straipsnio 2 dalis dėl išmokų natūra pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie persikėle gyventi arba sugrįžta į šalį, kurioje jie gyvena bei pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantiems asmenims, kuriems leista išvykti į kitą valstybę narę gydytis, nes joje buvo nurodytos 60 straipsnio 5 ir 6 dalys, kurios išbraukiamos pagal svarstomąjį pasiūlymą dėl reglamento.

4.2.5

Iš dalies keičiama 66 straipsnio 1 dalis dėl ginčų dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos profesinio pobūdžio. Pakeitimu išbraukiama nuoroda į Reglamentu Nr. 631/2004 išbrauktą 20 straipsnį.

4.2.6

Komitetas pritaria visiems pakeitimams, jei jie patobulina reglamentą, ypač jei jie supaprastina tekstą ir šalina biurokratines kliūtis, palengvindami piliečių ir valstybės valdymo institucijų santykius.

5.1

Apskritai, Komitetas pritaria pasiūlymui dėl reglamento su sąlyga, kad bus atsižvelgta į šiame dokumente pateiktas pastabas. Komitetas suvokia, kaip svarbu, siekiant skatinti Europos Sąjungos piliečių judėjimo laisvę, supaprastinti ir patobulinti Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 tekstus. Vis dėlto, jo nuomone, būtų dar geriau, jei įsigaliotų Reglamentas Nr. 883/2004, kuriuo visapusiškai ir radikaliai supaprastinamas socialinės apsaugos sistemų derinimas.

5.2

Kadangi Komitetas neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės dėl galutinio Reglamento Nr. 883/2004 teksto, parengto po ilgai trukusios teisės aktų leidybos procedūros, jis mano, kad būtina kuo skubiau parengti nuomonę savo iniciatyva dėl šio dokumento, kol nepradėta reglamento dėl įgyvendinimo tvarkos, kurį Komisija ketina paskelbti, teisės aktų leidybos procedūra.

5.3

Komitetas prašo Komisijos kuo greičiau baigti darbus, susijusius su pasiūlymu dėl reglamento dėl įgyvendinimo tvarkos. Jis taip pat ragina Tarybą ir Europos Parlamentą sparčiai įgyvendinti teisės aktų leidybos procedūrą, skirtą minėtam reglamentui priimti, kad nepasikartotų delsimas, kuris buvo būdingas rengiant Reglamentą Nr. 883/2004, tuo labiau, kad 2006 m. yra paskelbti Europos darbuotojų judumo metais.

5.4

Kalbant apie įvairias Reglamento Nr. 1408/71 priedų reformas, Komitetas prašo, suderinus su visomis valstybėmis narėmis, kurios dar taiko išimtis, kuo skubiau išbraukti II priedo II skyriuje numatytą reformą dėl specialių vaiko gimimo ar įvaikinimo pašalpų.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/29

1.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo pastaruoju metu priimtose nuomonėse dėl lyčių lygybės skatinimo ne kartą minėjo ir dar kartą pabrėžia, kad šioje srityje turėtų būti pasiekta daug daugiau pažangos (2). Lyčių lygybė yra vienas iš Europos Sąjungos politikos prioritetų ir turi toliau juo likti. Nors pastaraisiais metais į lyčių lygybės skatinimą ES buvo įdėta daug pastangų, daugelyje veiklos sričių moterys vis dar diskriminuojamos (3) — tai turi pasikeisti. Egzistuoja ir vyrų diskriminacija dėl lyties, nors ir mažesnė — šis klausimas taip pat turi būti išspręstas. Šioje srityje yra ir daugybė kitų problemų, kurių priežastis — diskriminacija (dėl lytinės orientacijos, amžiaus, sveikatos būklės, neįgalumo, tautybės) arba kurias didina lyčių nelygybė.

1.1.1

Egzistuoja daug įvairių lyčių nelygybės formų; su jomis susiduriama visoje ES, todėl labai svarbu jas atpažinti, dokumentuoti, surinkti apie jas informaciją ir ją išanalizuoti, kad iš jų būtų galima pasimokyti Bendrijos lygmeniu ir rasti reikiamus sprendimus.

1.1.2

Todėl EESRK palankiai vertina bet kokią veiksmingą priemonę, padedančią užtikrinti, kad lyčių lygybė taptų tikrove.

1.1.3

EESRK pritaria pasiūlymui įsteigti Europos lyčių lygybės institutą (4) (toliau — „Institutas“), kuris, jo manymu, bus veiksminga ir didelį potencialą turinti priemonė, papildanti ES ir valstybių narių pastangas skatinant lyčių lygybę ES ir valstybių narių teisinėje sistemoje, ir praktikoje.

1.2

EESRK sutinka su priežastimis, dėl kurių siūloma steigti nepriklausomą institutą, ir su sprendimu, kad Institutas neturi pakeisti ar susilpninti dabartinių Bendrijos lygmeniu veikiančių išmėgintų ir išbandytų arba šiuo metu kuriamų specializuotų tarnybų (5). Įsteigus Institutą, neturi susilpnėti ir lyčių lygybės principo taikymas Bendrijos struktūrose ir politikoje bei programose: EESRK įsitikinęs, kad Institutas tik dar labiau sustiprins šio principo taikymą.

1.3

EESRK mano, kad Institutas dėl savo objektyvumo, neutralumo, nepriklausomumo, specialistų patirties ir galimybės vienoje vietoje kaupti visą aktualią informaciją taps autoritetingas ir galės būti svarbi priemonė, naudinga patiems įvairiausiems naudotojams. Jei tik lyčių lygybės principas bus plačiai taikomas, Institutas bus naudingas patiems įvairiausiems „klientams“ — pradedant įvairiausiais pilietinės visuomenės sluoksniais ir baigiant ES politiką formuojančiomis struktūromis.

1.3.1

Be to, Institutas veiks ne tik ES, bet ir visoje Europoje, o priėmus naujų narių — ir išsiplėtusioje ES, taip pat tarptautiniu mastu. Todėl jis padės plėtoti ryšius ir mainus tarp įvairių kultūrų.

1.4

EESRK mano, kad, atsižvelgiant į ambicingus Instituto tikslus ir užduotis, reiktų aiškiau apibrėžti jo galias ir pareigas vykdant įvairias jam priskirtas funkcijas: tyrimus, informavimą, visuomenės švietimą ir t. t. Reikia tiksliai apibrėžti duomenų rinkimo ir informacijos apdorojimo užduotis, kad Institutas galėtų atlikti visą jam skirtą vaidmenį formuojant ES politiką. Čia reiktų nurodyti, kad visos Bendrijos struktūros turėtų naudotis atskirų valstybių narių statistikos ištekliais. Institutas turėtų turėti galimybę pateikti savo nuomonę apie planuojamus projektus. Be to, Institutas turėtų atlikti šviečiamąją funkciją lyčių lygybės klausimais ir turėti galimybę pateikti savo nuomonę apie Bendrijos iniciatyvas ir veiklą lyčių lygybės srityje.

1.4.1

EESRK mano, kad Instituto tikslų ir užduočių patikslinimas pagrįstų jo reikšmę ir parodytų, kad jam reikia išteklių šiems tikslams įgyvendinti.

1.5

Institutas turi turėti tvirtą moralinę galią, todėl ypač svarbu, kad jo veikla būtų skaidri ir kad jis užmegztų tikrai veiksmingus santykius su atitinkamomis pilietinės visuomenės grupėmis (išvardytomis 10 straipsnio 1 dalies a–c punktuose), kurios turi didžiulę analitinę patirtį ir kompetenciją lyčių lygybės klausimais ir kurios gali tiesiogiai atspindėti ES piliečių poreikius. Todėl EESRK ypač rekomenduoja pilietinės visuomenės atstovams skirti daugiau vietų Instituto valdančiojoje taryboje (žr. 3.7.2 ir 3.7.3 punktus). Šiame kontekste EESRK dar kartą pabrėžia svarbų įvairių lygmenų socialinių partnerių vaidmenį sprendžiant lyčių nelygybės problemas darbo rinkoje.

1.6

Taip pat EESRK ypač ragina Europos socialinių partnerių ir atitinkamų reprezentatyvių NVO atstovams valdančiojoje taryboje suteikti tokias pat galias kaip ir kitiems nariams, t. y. suteikti jiems balsavimo teises (taip pat žr. 3.7.4 punktą).

1.7

EESRK mano, kad Institutui svarbu skirti pakankamai lėšų, kad jis galėtų vykdyti savo misiją kartu su kitomis lyčių lygybės srityje dirbančiomis Bendrijos tarnybomis arba programomis, bet ne jų sąskaita.

1.8

Pasiūlyme dėl reglamento nenurodoma, kur Institutas bus įsteigtas. Tačiau EESRK mano, kad jis turėtų būti įsteigtas kurioje nors šalyje, įstojusiose į ES 2004 metais. Kai kurios iš šių šalių jau išreiškė norą, kad Institutas būtų įsteigtas jose; be to, tokiu būdu būtų patenkintas poreikis subalansuotai decentralizuoti institucijas ES ir suteikta galimybė palaikyti tiesioginius ryšius su vienos iš šių šalių piliečiais ir daugiau sužinoti apie jos patirtį vyrų ir moterų lygių galimybių srityje.

1.9

EESRK įsitikinęs, kad glaudus bendradarbiavimas su Institutu bus naudingas abiem pusėms, ir pareiškia, kad yra pasirengęs bendradarbiauti su Institutu pagal Bendrijos taisykles.

2.1

2005 m. gegužės 8 d. Europos Komisija paskelbė savo pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, įsteigiančio Europos lyčių lygybės institutą (6), ir savo panešime spaudai (7), be kita ko, nurodė, kad:

„Institutas bus nepriklausomas kompetencijos centras, veikiantis Europos lygmeniu. Jis rinks, analizuos ir platins patikimus ir palyginamus tyrimų duomenis ir informaciją, reikalingą politikos kūrėjams Briuselyje ir valstybėse narėse. Jis turės dokumentacijos centrą ir biblioteką, kuria galės naudotis visuomenė.

Organizuodamas politikos kūrėjų, ekspertų ir suinteresuotųjų asmenų susitikimus Institutas skatins tyrimus ir patirties mainus ir įvairiuose renginiuose, įskaitant konferencijas, kampanijas ir seminarus, informuos apie lyčių lygybės politiką. Kita labai svarbi funkcija — kurti priemones, padėsiančias lyčių lygybės klausimus integruoti į visas Bendrijos politikos sritis.“

2.2

Per šį ilgą laikotarpį nuo 1995 m., kai pirmą kartą buvo prabilta apie Europos Instituto įsteigimą, iki 2002 m. gegužės mėn., kai buvo paskelbtas pasiūlymas dėl reglamento, buvo atlikti specializuoti ir strateginiai tyrimai, kurie leido apgalvotai planuoti tolesnius veiksmus (8).

2.3

2004 m. birželio 1 ir 2 d. susitikime Europos užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų apsaugos taryba visais balsais pritarė Europos instituto įsteigimui (9).

„Delegacijos visiškai pritarė Instituto steigimo principui ir kartu pabrėžė, kad būtina suformuoti struktūrą, kuri galėtų sukurti pridėtinę vertę ir nedubliuotų jau vykdomų funkcijų šioje srityje. Taip pat buvo paminėta būtinybė užtikrinti biudžeto neutralumą“.

Taryba pavedė Institutui:

2.3.1

Po to Europos Taryba paprašė Komisijos pateikti pasiūlymą (10).

2.4

Taigi sprendimas įsteigti Institutą buvo priimtas po ES plėtros, todėl jis galioja ir dešimčiai naujųjų šalių ir todėl EESRK mano, kad jau nuo pat pradžių Institutas turėtų veikti išsiplėtusioje ES, nes taip jis galės pasinaudoti įvairesne patirtimi, situacijomis ir praktinėmis žiniomis.

2.5

Savo nuomonėje „Pekinas + 10: Europoje ir besivystančiose šalyse padarytos pažangos lyčių lygybės srityje peržiūra“ (11) EESRK apibendrino ES vykdomą veiklą lyčių lygybės srityje ir jos raidą. Jis atkreipia dėmesį į šią nuomonę ir pabrėžia, kad svarbu suvokti, jog dėl lyčių lygybės principo taikymo, kuriam EESRK karštai pritaria, vis didėja specializuotų pranešimų, analizių ir informacijos bei jų kokybės poreikis.

2.6

Praktika parodo naujas ir esamas problemas, tiesiogiai susijusias su lyčių lygybės klausimais, su kuriomis susiduria ES ir jos valstybės narės ir kurias Institutui teks spręsti:

2.6.1

EESRK jau savo „Pekinas + 10“ nuomonėje, su kuria skaitytojui rekomenduoja susipažinti, atkreipė dėmesį į daugybę sričių, kuriose reiktų imtis atitinkamų priemonių, gana išsamiai jas išvardydamas (12).

2.7

Kaip minėta pirmiau, EESRK supranta, kad lyčių lygybės principas taikomas vis plačiau ir yra toliau plėtojamas. Todėl EESRK sutinka, kad valstybių narių ir pilietinės visuomenės suinteresuotųjų asmenų pastangų sutelkimas norint, kad jie padėtų Bendrijos struktūroms spręsti šiuos klausimus, turi būti pavestas nepriklausomai institucijai, nes taip sustiprės sinergija. EESRK taip pat mano, kad svarbu užtikrinti, jog Institutas ir Bendrijos tarnybos papildytų vienos kitas ir jog jos, glaudžiai bendradarbiaudamos su Institutu, ir toliau stiprintų lyčių lygybės principą. Analogiškai — bendradarbiavimas su institucijų mechanizmais, skirtais lyčių lygybė klausimams, turi tapti norma.

2.8

EESRK primena, kad nors Instituto įsteigimas yra žingsnis pirmyn, jį įsteigus neišnyksta poreikis imtis kitų priemonių, skirtų užtikrinti lygias galimybes įgyvendinant visus tikslus, patvirtintus Bendrijose dokumentuose. Svarbiausias Instituto vaidmuo — aktyviai prisidėti prie Lisabonos uždavinių, susijusių su augimo ir darbo vietų kūrimo skatinimu, įgyvendinimo.

2.9

EESRK pritaria, kad Institutą reikia įsteigti. Tačiau tam turi pritarti ir visos Europos, atskirų valstybių ir atskirų teritorijų pilietinė visuomenė, be kurios pritarimo bus sunku užsitikrinti sėkmę. Todėl į šią naują instituciją reikia pakankamai investuoti, kad ji būtų patikima ir ja būtų pasitikima. Tai leis jai sėkmingai vykdyti visokio pobūdžio veiklą ir pelnyti autoritetą, kurio ji bus verta.

3.1

EESRK pritaria Instituto įsteigimo teisiniam pagrindui, kurį sudaro Europos Bendrijos steigimo sutarties 141 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 2 dalis. Jis pritaria ir priežastims, išdėstytoms konstatuojamojoje dalyje, kurioje taip pat nurodoma, kad pasiūlymas atitinka Sutarties 5 straipsnį.

3.2

EESRK taip pat sutinka, kad bendradarbiavimas su esama infrastruktūra — fondais ir kitomis struktūromis — suderinamas su Tarybos siekiu išvengti dubliavimo. EESRK pažymi, kad 12 konstatuojamojoje dalyje netiesiogiai įtraukiamos ir kitos įstaigos ir valdžios institucijos, dirbančios ES, pvz., Eurostatas. EESRK atkreipia dėmesį į Komisijos komunikatą dėl Europos reguliavimo agentūrų sistemos (13) ir į tarpinstitucinio susitarimo dėl šios sistemos projektą (14) ir pažymi, kad šiame kontekste bus apibrėžta ir Instituto vieta tarp esamų institucijų.

3.3

EESRK pažymi, kad Instituto pavadinimas anglų kalba (1 straipsnis) — The European Institute for Gender Equality — nedviprasmiškai atspindi jo misiją ir gali turėti įvairiausių reikšmės atspalvių (etinių, moralinių, estetinių, seksualinių, t. t.). Tačiau iš patirties žinome, kad daugelyje ES kalbų žodis „gender“ neturi tikslaus ekvivalento. Todėl reikia rasti vertimą, kuris kuo geriau atitiktų originalą.

3.4

Instituto tikslų klausimu EESRK mano, kad 2 straipsnyje turėtų būti aiškiai paminėtas lyčių lygybės principo skatinimas.

3.4.1

EESRK taip pat mano, kad Institutui turėtų būti pavesta padėti darbdavių ir darbuotojų organizacijoms ir kitoms organizuotos pilietinės visuomenės dalims lyčių lygybės klausimais. Šis tikslas turi būti aiškiai nurodytas ir apsvarstytas.

3.5

EESRK mano, kad 3 straipsnyje išdėstytos užduotys yra svarbios tiek pat, kiek ir tikslai, todėl jos turėtų būti išplėstos, kaip išdėstyta šios nuomonės 1.4 punkte.

3.5.1

EESRK prašo 3 straipsnio 1 dalies a punkte aiškiai paminėti socialinius partnerius. Čia reiktų pažymėti, kad Europos socialiniai partneriai neseniai patvirtino veiksmų planą lyčių lygybės srityje.

3.5.2

EESRK pabrėžia, kad Instituto teikiama nauda bus akivaizdesnė, jei jis, be savo metinės ataskaitos, reguliariai skelbs informaciją apie pasiekimus pvz., vykdant Lyčių lygybės pagrindų strategiją. Be kitos informacijos, jis turėtų skelbti ir savo veiklos programą bei metinę ataskaitą (3 straipsnio 1 dalies e punktas).

3.5.3

Institutui pavestiems klausimams reikia ir atitinkamų darbo metodų. Jie turėtų būti pritaikyti įvairioms lyčių nelygybės ir diskriminacijos formoms, todėl turėtų būti naudojami lyginamieji metodai (lyginamasis vertinimas), problemų nagrinėjimai, vertikalusis (sektorių) duomenų rinkimas, lyčių lygybei skirto biudžeto sudarymas, stebėjimas, t. t. Savaime suprantama, jog Institutas šioje srityje taip pat turi bendradarbiauti su specializuotomis tarnybomis ir institucijomis.

3.5.4

EESRK pažymi, kad to paties straipsnio 1 dalies d punkte nurodoma, kad Institutas atliks tyrimus „Europoje“, t. y. plačiau nei ES — visoje EEE, būsimose ES valstybėse narėse ir Europos Tarybos šalyse.

3.5.5

Pritardamas 2 straipsnyje ir konstatuojamojoje dalyje išdėstytiems uždaviniams EESRK norėtų papildyti 3 straipsnio 1 dalies g punktą įtraukdamas nacionalinį arba regioninį lygmenį. Tai leistų įtraukti visus suinteresuotuosius asmenis, pvz., vietos ir regionų valdžios institucijas, kurios atlieka svarbų vaidmenį informuojant plačiąją visuomenę apie lyčių lygybę.

3.6

EESRK pritaria, kad Institutas turi būti nepriklausomas nuo nacionalinių institucijų bei pilietinės visuomenės (5 straipsnis). Tačiau jis mano, kad Institutas turi būti nepriklausomas ir nuo Bendrijos institucijų, nes taip jis būtų objektyvesnis jų atžvilgiu. Jau vien dėl šios priežasties EESRK siūlo padidinti pilietinės visuomenės atstovų skaičių valdančiojoje taryboje, kad būtų užtikrintas didesnis Instituto nepriklausomumas.

3.6.1

EESRK pritaria principui, kad Institutas su valstybių narių institucijomis dirba laisvai ir nepriklausomai. Jis mano, kad patariamojo forumo nariai turėtų būti atsakingi už informacijos surinkimą ir pateikimą laiku (žr. 3.8.2 punktą). Šis vaidmuo tiktų struktūroms, kurios dirba valstybėse narėse pagal direktyvą, sujungiančią direktyvas dėl lygių galimybių (15).

3.7

Instituto struktūrų klausimu EESRK palankiai vertina pastangas valdančiąją tarybą padaryti veikiančia struktūra, galinčia užtikrinti, kad Institutas lanksčiai reaguotų į pokyčius ir poreikius.

3.7.1

Tačiau EESRK mano, kad valdančiosios tarybos narius, kurie atstovaus minėtoms grupėms, turi skirti Komisija šių organizacijų siūlymu. Tai turėtų būti nurodyta 10 straipsnyje.

3.7.2

EESRK pabrėžia, kad jei valdančioji taryba nori tinkamai reaguoti į poreikius, t. y. kad ji vykdytų savo įsipareigojimus Europos Komisijai ir valstybėms narėms, ir gautų atitinkamus atsiliepimus iš pilietinės visuomenės, Bendrijos lygmeniu turi būti veiksmingai ir matomai atstovaujama Europos socialiniams partneriams ir atitinkamoms NVO, kurios, kaip teigiama reglamente, „pagrįstai suinteresuotos prisidėti prie kovos su diskriminacija dėl lyties ir lyčių lygybės skatinimo“. Be to, nėra jokių priežasčių, dėl kurių būtų negalima siūlyti įtraukti pilietinės visuomenės atstovus. Atsižvelgiant į tai, kad čia, skirtingai nei Bendrijos trišalėse institucijose, socialiniams partneriams nebus atstovaujama nacionaliniu lygmeniu, pageidautina užtikrinti bent jau aktyvų socialinių partnerių ir atitinkamų NVO dalyvavimą.

3.7.3

Todėl EESRK ragina padidinti valdančiosios tarybos narių skaičių. Jis siūlo, kad kiekvienai šaliai (Tarybai, Komisijai, socialiniams partneriams ir atitinkamoms NVO Bendrijos lygmeniu) atstovautų po šešis narius; atrenkant kandidatus, tai leistų 10 straipsnio 1 dalies a–c punktuose minimoms organizacijoms užtikrinti vienodą vyrų ir moterų skaičių. Taip šios organizacijos turėtų po dvi vietas.

3.7.4

Nėra jokios priežasties, dėl kurios socialinių partnerių ir NVO atstovai neturėtų turėti balsavimo teisių. Norėdamas geriau užtikrinti veiklos nepriklausomumą, savarankiškumą ir objektyvumą EESRK prašo Komisijos kiekvienam darbdavių, darbuotojų ir atitinkamų NVO atstovui suteikti visiškas balsavimo teises. Tai suderinama su 4 dalimi, kurioje numatoma, kad „kiekvienas valdančiosios tarybos narys arba, kai jo nėra, jo pavaduotojas turi vieną balsą“.

3.7.5

EESRK mano, kad Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo, Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros, Europos profesinio mokymo plėtros centro ir ES pagrindinių teisių agentūros vadovai taip pat galėtų tiesiogiai dalyvauti Instituto valdančiosios tarybos posėdžiuose stebėtojų teisėmis (10 straipsnio 11 dalis). Instituto direktorius taip pat turėtų turėti galimybę dalyvauti (valdančiosios tarybos vardu ir (arba) pagal „susitarimo memorandumą“) šių institucijų posėdžiuose.

3.8

EESRK atsižvelgia į tai, kad patariamojo forumo vaidmuo leis valstybėms narėms įtraukti atitinkamas struktūras ir sukurti ekspertų tinklą. Kaip numatyta 12 straipsnyje, šis organas neturi sprendimų priėmimo teisės Institute, todėl nebūtina nustatyti, kad trys nariai, kurie Europos lygiu atstovauja suinteresuotoms šalims, neturi balsavimo teisės. Be to, gali kilti klausimas, kodėl juos skiria Komisija: juos turėtų tiesiogiai skirti 10 straipsnio 1 dalies a–c punktuose išvardytos organizacijos.

3.8.1

Reikia rasti būdą, kaip užtikrinti vienodą vyrų ir moterų skaičių patariamajame forume.

3.8.2

Kaip nurodoma 3.6.1 punkte, viena iš patariamojo forumo narių pareigų — užtikrinti Instituto ir šalių, kurioms jame atstovaujama, institucijų bendradarbiavimą (14 straipsnio 4 dalis).

3.9

EESRK šiek tiek abejoja dėl planuojamo Instituto finansavimo. Jis mato prieštaravimų Tarybos pranešime spaudai (minėtame šios nuomonės 2.3 punkte) apie Instituto siekį, t. y. sukurti pridėtinę vertę įgyvendinant didelius tikslus, kartu išlaikant biudžeto neutralumą.

3.9.1

Institutui dalį finansavimo numatoma skirti iš PROGRESS programos lėšų. Pasiūlymo projekto aiškinamojo memorandumo 3.6 punkte teigiama, kad „Instituto veikla skirsis nuo PROGRESS programos (2007–2013 m.) lyčių lygybės dalyje siūlomos veiklos“. EESRK šį teiginį supranta kaip argumentą, palaikantį jo poziciją, išdėstytą jo nuomonėje dėl PROGRESS programos:

„Todėl mes raginame lėšas Lyčių lygybės institutui skirti neatimant jų iš bendro PROGRESS programos biudžeto, kaip akivaizdžiai numatoma šiame pasiūlyme, o numatant atskirą finansavimą“ (16).

3.9.2

Todėl EESRK rekomenduoja Instituto išlaikymui ir sklandžiam darbui reikalingą finansavimą apsvarstyti, kai bus svarstoma ES finansinė perspektyva, ir skirti jam tiek lėšų — kad ir etapais — kad Institutui būtų suteiktas reikiamas teisinis ir finansinis saugumas, kad galėtų atlikti jam pavestus darbus.

3.9.3

EESRK mano, kad vienoje vietoje sutelkus lyčių lygybės užtikrinimo veiklą bus galima sutaupyti lėšų Bendrijos ir nacionaliniu lygmenimis. Todėl planuojamas PROGRESS programos biudžetas neturi būti sumažintas; atvirkščiai — jei nebus nuspręsta Institutui skirti atskiro finansavimo, jis turi būti padidintas šia suma.

3.9.4

Teisinantis tuo, kad buvo įsteigtas Institutas, jokiais būdais negali būti sumažintas kitų institucijų, pvz., Dublino fondo, kurių kompetencijai taip pat priklauso lygių galimybių klausimai, finansavimas.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/34

1.1.

Šiaurės dimensijos antrasis Šiaurės dimensijos veiksmų planas (ŠDVP II) (1) įsigaliojo 2004 m. sausio mėnesį.

1.2.

ŠDVP apima penkias prioritetines sritis:

1.3.

ŠDVP II taip pat yra kreipiamas dėmesys į konkrečius regionus: Kaliningrado sritį ir Arkties regioną. Jis visus dalyvaujančius partnerius skatina imtis bendrų veiksmų siekiant sustiprinti ekonominę, užimtumo ir socialinę politiką.

1.4.

ŠDVP II apibūdinamos įvairios galimybės imtis veiksmų šiose srityse praktinių sprendimų dėl konkrečių veiksmų priėmimą paliekant suinteresuotoms šalims. ŠD neturi atskiro biudžeto, tačiau ji yra finansuojama iš įvairių ES programų (t.y. Tacis), suinteresuotų vyriausybių ir Tarptautinių finansų institucijų (Šiaurės šalių investicijų bankas, ERPB — Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir t.t.) lėšų.

1.5.

Europos Komisija kasmet rengia pažangos, pasiektos įgyvendinant ŠDVP II, ataskaitas. 2004 m. metinėje pažangos ataskaitoje paminėta daug įvairios veiklos, vykdomos penkiuose prioritetiniuose sektoriuose. Ataskaitoje taip pat minima EESRK išvada, kad pilietinės visuomenės organizacijos nedaug žino apie ŠD veiklą ir raginama pagerinti visuomenės informavimą ir skatinti tolesnį regioninių organizacijų dalyvavimą įgyvendinant ir kontroliuojant ŠD veiklą.

1.6.

ŠDVP II įgyvendinimas kontroliuojamas kasmet: 2004 m. įvyko vyresniųjų pareigūnų susitikimas, 2005 m. - ministrų konferencija, o 2006 m. antrajame pusmetyje numatyta surengti vyresniųjų pareigūnų susitikimą.

2.1.

Įgyvendinant ŠDVP II, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) indėlis yra būtinas: „Siekiant užtikrinti kuo didesnį pilietinės visuomenės grupių dalyvavimą apžvelgiant veiksmų plano įgyvendinimo pažangą, būtų pravartu, jei EESRK taip pat galėtų surengti kasmetinius veiksmų plano įgyvendinimui skirtus forumus, kuriuose susiburtų Komitete atstovaujamų socialinių ir ekonominių organizacijų atstovai.“  (2)

2.2.

Prašymas buvo grindžiamas kelerių praėjusių metų EESRK indėliu: nuomonėmis dėl Europos Sąjungos ir su Baltijos jūra besiribojančių valstybių santykių (3), dėl ES Šiaurės dimensijos, įskaitant santykius su Rusija (4), dėl Šiaurės dimensijos: 2000–2003 m. Šiaurės dimensijos veiksmų planas Europos Sąjungos išorės ir tarpvalstybinėje politikoje (5) ir dėl ES ir Rusijos strateginės partnerystės: kokie bus tolesni žingsniai? (6), 1999, 2001 ir 2002 m. ŠD ministrų posėdžių pareiškimais; 2001 ir 2003 m. EESRK surengtų dviejų ŠD konferencijų (forumų) išvadomis.

2.3.

EESRK į Komisijos prašymą atsakė teigiamai ir nusprendė surinkti informacijos apie PVO nuomonę dėl:

2.4.

Duomenys apie PVO nuomonę buvo gauti 2004 m. naudojantis klausimynu, kuris buvo išplatintas daugeliui pilietinės visuomenės organizacijų visose suinteresuotose valstybėse, ir vykdant tiriamąsias misijas Gdanske, Kaliningrade ir Rygoje.

3.1.

EESRK buvo atstovaujama 2004 m. spalio mėn. vykusiame vyresniųjų pareigūnų susitikime ir jo atstovai susitikimo metu pateiktame pranešime pristatė išvadas ir rekomendacijas (7).

3.2.

Bendrosios išvados apie PVO dalyvavimą įgyvendinant Šiaurės dimensijos veiksmų planą II buvo tokios:

Šiais trimis aspektais padėtis šio regiono „senosiose“ ES valstybėse narėse atrodė geresnė nei kitose valstybėse.

PVO, su kuriomis buvo užmegztas ryšys, išreiškė bendrą susidomėjimą ir pageidavimą gauti daugiau informacijos apie ŠD ir ŠDVP II, kad galėtų dalyvauti vykdant projektus ir kontroliuojant jų įgyvendinimą tiek nacionaliniu, tiek ES lygiu.

EESRK pasiūlė pagerinti PVO informavimą apie ŠDVP II ir aktyviau įtraukti šias organizacijas į plano įgyvendinimą ir kontrolę.

EESRK pasisiūlė padėti vykdyti informavimo ir kontrolės veiklą ES lygiu, tačiau pabrėžė, kad ŠD veikla pirmiausia turi būti vykdoma subregioniniu, nacionaliniu ir vietos lygiu siekiant valdžios institucijas ir suinteresuotas PVO įtraukti į konstruktyvų bendradarbiavimą.

EESRK palaikė ŠDVP II (8) pateiktą principą, kad pilietinės visuomenės atstovus reikėtų skatinti dalyvauti metiniuose vyresniųjų pareigūnų susitikimuose.

Be to, Europos Sąjungai buvo siūloma apsvarstyti kai kuriuos papildomus aspektus, aktualius įgyvendinant ŠDVP II:

3.3.

Šios rekomendacijos vis dar tebėra svarbios.

4.1.

2004 m. pranešime EESRK išreiškė ketinimą įnešti savo indėlį į 2005 m. rengiamą ministrų konferenciją ir 2006 m. įvyksiantį vyresniųjų pareigūnų susitikimą, grindžiamą tais pačiais kriterijais, kaip ir 2004 m. įvykęs susitikimas.

4.2.

Įkūrus naują Rytų Europos ryšių grupę (RERG), EESRK toliau tęsė savo veiklą, susijusią su Šiaurės dimensija. RERG sudaro EESRK nariai ir ši grupė tvarko Komiteto veiklą Rytų Europos valstybėse. Šios veiklos tikslas yra remti ES politiką siekiant pagerinti ryšius su Rytų Europos valstybėmis, prisidėti prie pilietinės visuomenės organizacijų nuomonės formavimo šiame kontekste ir užmegzti tiesioginius ryšius su pilietinės visuomenės dalyviais šiose valstybėse.

4.3.

Naudodamasis savo ryšiais ir pateikdamas nuorodą į Komisijos Šiaurės dimensijos informacijos sistemą (ŠDIS), EESRK paskleidė informaciją apie Šiaurės dimensiją.

4.4.

Rengdamas šią nuomonę, EESRK 2005 m. birželio mėn. išplatino klausimyną beveik 100 pilietinės visuomenės organizacijų. Rengdamas nuomonę dėl ES ir Rusijos santykių, Komitetas taip pat aptarė ŠD su Rusijos PVO. Taigi, šioje nuomonėje pateikiamos išvados atspindi ir valstybėse partnerėse veikiančių PVO požiūrį.

5.1.1.

Visuomenės informuotumo apie NDAP II tyrimas buvo atliktas 2005 m. Klausimynai buvo išsiųsti įvairioms pilietinės visuomenės organizacijoms, veikiančioms valstybėse, kurias iš esmės apima veiksmų planas (Baltijos ir Šiaurės šalys, Vokietija, Rusija, įskaitant Kaliningradą ir Lenkiją). Klausimyne buvo prašoma išreikšti savo nuomonę tais pačiais aspektais, kaip ir praeitais metais: a) pilietinės visuomenės dalyvių informuotumas apie ŠD ir ŠDVP II, b) PVO nuomonė apie ŠD ir c) PVO dalyvavimas įgyvendinant ŠDVP II ir kontroliuojant jo įgyvendinimą.

5.1.2.

Buvo gauta tik 20 atsakymų — tai parodo, kad bendros žinios apie ŠD ir ŠDVP II vis dar yra labai menkos. Tai pasitvirtino ir susumavus rezultatus, gautus naudojantis klausimynu: nors daugelis PVO atsakė, jog turi šiek tiek žinių apie ŠD ir ŠDVP II, buvo akivaizdu, kad PVO realių žinių apie ŠDVP turi tik kai kuriais atvejais. Trečdalis PVO atsakė, kad yra kažką girdėjusios apie ŠD ir ŠDVP II, bet buvo aišku, kad šios organizacijos nedaug ką žinojo apie jo tikslus ir turinį.

5.1.3.

Kai kurie dalyviai žinojo apie keletą viešųjų ir privačių partnerysčių (VPP) pagal ŠD programą, o daugiausiai apie aplinkosaugos partnerystę (APŠD). Be to, keletas PVO buvo girdėjusios apie ŠD bendraudamos su įvairiomis Baltijos jūros regiono regioninėmis organizacijomis, daugiausiai su Baltijos jūros valstybių taryba (BJVT). Darbdavių (Verslo patariamoji taryba — VPT) ir profesinių sąjungų tinklais (Baltijos jūros profesinių sąjungų tinklas — BJPST) taip pat skatino informacijos apie ŠD sklaidą tarp savo narių.

5.1.4.

Kai kurie pilietinės visuomenės dalyviai žvelgia į ŠDVP II kaip į su PVO nesusijusią programą, kuri veikiau yra politinis projektas, kuriuo siekiama vyriausybių ir atitinkamų valdžios institucijų regioninio bendradarbiavimo. Nepaisant Komisijos pastangų pagerinti visuomenės informavimą naudojantis Šiaurės dimensijos informacijos sistema, tokia nuomonė atrodo visiškai pagrįsta.

5.2.1.

Rezultatai, gauti naudojantis klausimynu, aiškiai rodo, kad vyriausybės, valdžios institucijos ar kitos asociacijos beveik nesiėmė iniciatyvos informuoti PVO ir jas įtraukti į ŠDVP II įgyvendinimą. Tik keletas atsakymų patvirtino, kad tokia veikla buvo vykdoma. Tačiau atitinkamos valdžios institucijos kai kuriose valstybėse ėmėsi rengti seminarus ir pasitarimus, kuriose buvo aptariamas ŠDVP II įgyvendinimas. Tą patį galima pasakyti ir apie regionų valdžios organus.

5.2.2.

Tik kelios PVO į ŠDVP II įgyvendinimą įsitraukė savo iniciatyva. Tai yra susiję su investicinių sąlygų sustiprinimu ŠD zonoje, bendradarbiavimu su kitomis asociacijomis ŠD valstybėse, diskusijomis dėl ŠD ateities kartu sekant bendrą ŠD plėtrą.

—

Darbo rinkos klausimai, užimtumas ir socialinis dialogas

—

Mažų ir vidutinių įmonių veiklos skatinimas

—

Prekybos ir ekonominių santykių supaprastinimas

—

Tarpvalstybinių investicijų sąlygų gerinimas

—

Infrastruktūros susiejimas ir transporto tinklų tobulinimas

—

Veiksmai, kuriais pilietinės visuomenės dalyvius siekiama įtraukti į ŠDVP II įgyvendinimą

—

ŠDVP II įgyvendinimui skirtų struktūrų sukūrimas

—

Pakankamų išteklių skyrimas ŠDVP II

—

Ataskaitų apie pažangą įgyvendinant ŠDVP II platinimas

6.1.

EESRK remia šiaurinės Europos dalies regioninio, apimančio ir ES nepriklausančias regiono valstybes bendradarbiavimo, kuris grindžiamas struktūruotu, daugiašaliu tarptautiniu bendradarbiavimu, tęstinumą. Šiaurės dimensijos programa, rodos, puikiai tinka siekiant šio tikslo.

6.2.

EESRK remia ketinimus susieti Šiaurės dimensiją, ES ir Rusijos bendradarbiavimą ir Keturių bendrų erdvių kūrimo planus. EESRK neseniai paskelbtos savo nuomonės „Pilietinės visuomenės indėlis į ES ir Rusijos tarpusavio santykius“ (9) 3.2.45. pastraipoje teigė: „ES ir Rusija, dirbdamos kartu, taip pat turėtų peržiūrėti regioninį bendradarbiavimą — Šiaurės dimensiją ... EESRK džiaugiasi, kad į šį aspektą taip pat buvo deramai atsižvelgta veiksmų planuose ir skatina imtis tolesnių priemonių plėtojant regioninį bendradarbiavimą, kuris yra ES ir Rusijos tarpusavio santykių dalis.“

6.3.

Siekiant sėkmingo regioninio ŠD bendradarbiavimo, atitinkamas Rusijos dalyvavimas planuojant ir įgyvendinant būsimus ŠD politiką yra būtinas. Todėl taip pat reikėtų apsvarstyti bendradarbiavimo priemones, pvz., jungtinę iniciatyvinę tarybą, atsižvelgiant ir į kitas ES nepriklausančias valstybes, esančias regione.

6.4.

Savo nuomonėje dėl ES ir Rusijos santykių EESRK pabrėžia rekomendacijas ES ir Rusijos kelio gairių planuose skirti didesnį dėmesį pilietinės visuomenės klausimams ir įtraukti pilietinės visuomenės dalyvius į ES ir Rusijos bendradarbiavimą. Taip pat, be kitų dalykų, reikėtų apsvarstyti PVO konsultavimo struktūros įtraukimo į būsimas ŠD priemones būdus.

6.5.

Penki ŠD bendradarbiavimo sektoriai bus svarbūs ir ateityje. Visų pirma reikėtų pasinaudoti teigiama ŠD partnerysčių (aplinkos apsaugos, socialinėje ir sveikatos, informacinių technologijų srityse) patirtimi. Šiuo atžvilgiu derėtų rimtai apsvarstyti partnerysčių sukūrimo galimybes tokiose srityse:

6.6.

Šiuo metu veikiančios Baltijos jūros regiono valdžios institucijos, pirmiausia BJVT, turi atlikti pagrindinį Šiaurės dimensijos programos įgyvendinimo ateityje vaidmenį. Pilietinės visuomenės organizacijos turėtų gauti gerą progą dalyvauti ir prisidėti prie ŠD įgyvendinimo naudojantis jų pačių regioninio bendradarbiavimo tinklais ir nusistovėjusiomis sąsajomis su pirmiau minėtomis institucijomis.

6.7.

EESRK dar kartą pakartoja 2004 m. pateiktą rekomendaciją pagerinti viešosios informacijos apie ŠD sklaidą. Siekiant šio tikslo, būtina pagerinti Šiaurės dimensijos informacijos sistemą (ŠDIS). EESRK pabrėžia, kad pirmiausia informaciją būtina skleisti nacionaliniu ir vietos lygiu, nes tai yra patikėta atitinkamų valstybių vyriausybėms ir atitinkamoms tų valstybių institucijoms. Geresnis informuotumas sukels didesnį susidomėjimą Šiaurės dimensija ir paskatins pilietinės visuomenės dalyvius aktyviau dalyvauti ir bendradarbiauti.

6.8.

Dėl partnerystės finansavimo turėtų būti sprendžiama kiekvienu atveju atskirai, o pagrindinį vaidmenį šiuo atžvilgiu turėtų atlikti vyriausybės ir tarptautinės finansų institucijos. Norvegijos ir EEE finansinės priemonės taip pat būtų naudingos — paspartėtų tarpvalstybinė ŠD veikla. Nuo 2007 m. pradžios turėtų būti pradėta taikyti Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė (EKPP).

6.9.

EESRK ir toliau vykdys savo su ŠD susijusią veiklą ir ketina dalyvauti 2006 m. įvyksiančiame vyresniųjų pareigūnų susitikime. Jis bendradarbiaus tikriausiai atsižvelgęs į išvadas, kurios bus padarytos po Komiteto ir partnerių šalių PVO diskusijų. EESRK yra pasirengęs dalyvauti tolesnėse diskusijose dėl Šiaurės dimensijos veiksmų plano įgyvendinimo ateityje.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/39

1.1.1

Geresnė teisėkūra yra realus socialinis poreikis, kurį EESRK tenkins, atsižvelgdamas į pilietinės visuomenės ir teisės taikytojų poreikius Europos institucijose ir vyriausybėse.

1.1.2

Geresnė teisėkūra — tai pirmiausia įsigilinimas į teisės normos taikytojo padėtį. Todėl yra svarbus dalyvavimo metodas, reiškiantis, kad turi būti konsultuojamasi su pilietinės visuomenės organizacijomis ir socialiniais partneriais ir atsižvelgta į tai, kaip jiems atstovaujama, t.y. su grupėmis, kurios tiesiogiai junta teisės aktų poveikį, ir turi būti konstruktyviai naudojami patariamųjų institucijų ištekliai ir kompetencija..

1.1.3

Tai ir saikingesnė teisėkūra, kova su teisės aktų gausa ir teisyno supaprastinimas, kadangi tokia teisės aktų gausa sukuria teisinį neaiškumą, dėl kurio atsiranda prekybos kliūtys; tai ir garantija, kad normos įgyvendinimas bus ryžtingai ir paprastas.

1.1.4

Geresnė teisėkūra reiškia išskirti teisėkūros esmę, siekti tikslų. Tai reiškia, kad bus kuriami lankstūs, lengvai pritaikomi ir gana ilgalaikiai teisės aktai. Tai reiškia griežtą metodą ir ypač darnumą rengiant ir įgyvendinant teisės aktus.

1.1.5

Supaprastinimas reiškia, kad bus kiek galima labiau sumažinta teisėje vyraujanti painiava, tačiau tai nereiškia, kad būtina drastiškai apriboti Bendrijos teisėkūros veiklą ar panaikinti reglamentavimą, nes tai prieštarautų pilietinės visuomenės saugumo siekiui ir įmonių, ypač MVĮ, teisinio tikrumo ir stabilumo poreikiams.

1.1.6

Visi pasenę teisės aktai ar jų dalys turi būti aiškiai panaikinti.

1.2.1

Kiekvienas Europos Komisijos generalinis direktoratas (GD), priklausomai nuo jo kompetencijai tenkančių tekstų skaičiaus ir jų sudėtingumo (matuojamo, pavyzdžiui, pagal bendrą eilučių ir vidinių nuorodų į ankstesnius teisės aktus skaičių ir pagal iš jų kylančius administracinius įsipareigojimus), turi pasiūlyti proporcingą supaprastinimo programą, kuri bus įtraukta į bendrą Komisijos programą, paaiškindamas savo pasiūlymų būtinumą ir numatomą poveikį siūlomų supaprastinti teisės aktų taikytojams. Ši programa turės nustatyti kiekvienai svarstomų tekstų grupei siūlomas priemones (panaikinimas, pakartotinis nagrinėjimas, kodifikavimas ir pan.) ir numatomus išteklius, kurių reikės jai įgyvendinti.

1.2.2

Komisijos metinis konsoliduotas pranešimas „Teisyno supaprastinimas ir geresnė teisėkūra“ pristatys metinę programą ir nurodys, kaip iš tikrųjų yra įgyvendinama praėjusių metų programa, taip pat savo vidutinės trukmės dabar vykdomos supaprastinimo programos ir savo darbo programos padėtį. Jame bus analizuojama, ko Bendrijos ir nacionaliniu lygiu yra pasiekta supaprastinimo ir geresnės teisėkūros srityje, prireikus pridedant naujus pasiūlymus ir rekomendacijas. Svarbu išvengti pranešimų ir komunikatų, kurių turinys pasikartoja ar sutampa, gausos.

1.2.3

Iniciatyvos teisė nėra neutrali; ji turi lemiamos įtakos teisės aktų prioritetų ir tikslų pasirinkimui, teisės aktų rengimui, formulavimui ir performulavimui, įstatymų leidėjui darant pakeitimus. Pasiūlymo priimti teisės aktą kokybė ir tinkamumas turi tiesioginės įtakos priėmimo procedūros trukmei ir rezultatui. Taigi, jei projektas parengiamas netinkamai, visos susijusios organizacijos ir organizacijos, su kuriomis konsultuojamasi, praras daug laiko ir išteklių.

1.2.4

Pasibaigus teisės akto leidybos procesui, priimto teksto ir direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę kokybė turi pasekmių. Jei tekste esama trūkumų ar jį sunku išaiškinti, kyla ginčų ir tenka įsikišti nacionalinėms ir Bendrijos teisminėms institucijoms, o nacionalinėms administracijoms ir teisės aktų taikytojams atsiranda papildomų išlaidų.

1.2.5

Komisija ir teisės aktų leidėjas nėra visažiniai, o socialinė, ekonominė, technologinė realybė yra sudėtinga ir kintanti. Todėl teisės aktų, kurių praktiniai rezultatai skiriasi nuo siekiamų tikslų ar kurių įgyvendinimo kaina yra per didelė administracijai ar teisės aktų taikytojams, radikalus teisės aktų keitimas ar jų darymas lankstesniais nereiškia, kad mažinamas teisės aktų leidėjo autoritetas, bet priešingai — rodo politinę įžvalgą, kuri gali sustiprinti teisės aktų taikytojų pasitikėjimą ir pagarbą teisei.

1.2.6

Vertinimas, pradėtas teisės akto rengimo pradžioje, turi būti baigiamas poveikio tyrimu (ar įvertinimu), kuris parodo, kaip teisės aktas yra iš tikrųjų priimamas, kaip jis įsiterps į jau esamą teisyną, supažindina su galimomis jo įgyvendinimo problemomis.

1.2.7

Komisija, atsiimdama pasiūlymus dėl teisės aktų, kurie jau pradėti vertinti, turėtų pateisinti savo sprendimą nutraukti pradėtą teisės akto rengimo procedūrą, taip pat pasikonsultuoti su teisėkūros ir konsultacinėmis institucijomis bei su pilietinės visuomenės organizacijomis, kurių nuomonės buvo paprašyta ir kurių interesai gali nukentėti, jei šis pasiūlymas bus atsiimtas.

1.2.8

Teisės akto įvertinimas, ex ante ir ex post, turi būti suvokiamas tik kaip pliuralizmo ir bendro dalyvavimo siekis, kad jam būtų suteiktas neginčytinas politinis ir praktinis teisėtumas. Įvertinimas ex ante pradedamas prieš pradedant rengti teisės aktą ir tęsiamas jo rengimo metu; įvertinimas ex post atliekamas dviem etapais: pirmiausia, direktyvas perkeliant į nacionalinę teisę arba vykdant reglamentus, kai gali išryškėti pirmieji priėmimo ir vykdymo sunkumai, o po to — per patį poveikio įvertinimą, sekantį po nustatyto realaus įgyvendinimo laikotarpio, kurio metu gali išryškėti netikėtos ar nepageidaujamos pasekmės. Šiame poveikio įvertinime gali būti pateikti atsiliepimai apie teisės aktą ir jo įgyvendinimo nuostatas (1).

1.2.9

Neigiamos ar nenumatytos pasekmės gali būti labai įvairios: jų įvertinimas dėl per didelių išlaidų administracijai ar taikytojams turi būti papildytas tyrimu apie jų socialinį, ekonominį poveikį, taip pat poveikį aplinkai bei įtaką pagrindinėms teisėms.

1.2.10

Dera įvertinti, kaip įgyvendinimo galiomis naudojasi Bendrija (tiesioginis taikymas, reglamentavimo komitologija, reguliavimo agentūros) ir nacionalinės institucijos (ministerijos, decentralizuotos valdžios institucijos, nepriklausomos administracinės valdžios institucijos), jų poveikį (teisės akto naudotojams nustatyti administraciniai formalumai, kaina, sudėtingumas) ir kontrolės veiksmų ar galimų sankcijų efektyvumą. Teisės aktų leidėjas turi turėti galimybę kontroliuoti, kaip naudojamasi šiomis galiomis, kurios apima reguliavimą ir įgyvendinimą.

1.2.11

Valstybės narės taip pat turi kurti ir tobulinti savo vertinimo priemones, ir pateikia Komisijai ir nacionaliniam teisės aktų leidėjui rezultatų ataskaitą, nurodydamos laimėjimus ir problemas.

1.2.12

Koordinavimo, informavimo ir geriausios nacionalinės praktikos ir jos mainų politika, ir reguliarus perkėlimo į nacionalinę teisę lentelių skelbimas, kaip numatyta Komisijos sprendime, taip pat vidaus rinkos pažangos suvestinė užtikrins efektyvią kontrolę ir leis daryti pataisas.

1.2.13

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, atsižvelgdamas į savo 2000 m. spalio mėn. įsipareigojimą (Elgesio kodeksas) toliau teiks metines nuomones dėl visuotinio pranešimo „Teisyno supaprastinimas ir geresnė teisėkūra“, taip pat dėl Komisijos pateiktų komunikatų ir įvairių sektorių ataskaitų dėl teisyno supaprastinimo ir teisės aktų kokybės.

1.3.1

EESRK mano, kad užduotis padaryti Bendrijos teisyną paprastesniu, darnesniu ir tinkamesniu nėra tik metodų ir technikos dalykas, o gilus, politinis klausimas, reikalaujantis intensyvaus visų institucijų dalyvavimo, palaikomo intensyvaus organizuotos pilietinės visuomenės dalyvavimo ir paramos.

2.1

Didžiosios Britanijos atstovai pavedė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui (EESRK) parengti nuomonę dėl geresnės teisėkūros; Komitetui taip pat buvo pavesta parengti nuomonę dėl 12-osios Komisijos ataskaitos dėl Bendrijos teisės supaprastinimo, jis taip pat atsižvelgė į po Europos Vadovų Tarybos dėl Lisabonos strategijos pakartotinio nagrinėjimo parengtą komunikatą „Geresnė teisėkūra, augimas ir užimtumas“, taip pat į naujausią Komisijos sprendimą dėl direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę.

2.2

Komiteto pasiūlymuose nėra ginčijamas Bendrijos metodas, pagrįstas teisinės valstybės (rule of law) principu, kuris buvo iš naujo patvirtintas ir įtvirtintas Sutartyje dėl Konstitucijos, ir papildytas tiesioginio pilietinės visuomenės dalyvavimo inicijuojant teisės aktus procedūra. Iš esmės šiuose pasiūlymuose remiamasi 1992 m. Edinburgo Europos Vadovų Tarybos išvadomis, Baltąja knyga dėl valdymo, Lisabonos strategija (2000–2001 m.) ir 2003 m. gruodžio 16 d. Tarpinstituciniu susitarimu ir atsižvelgiama į darbus, pradėtus šešių pirmininkavusių valstybių ir Tarybos iniciatyva.

2.3

Vis dėlto juose pabrėžiamas pilietinės visuomenės dalyvavimas teisės aktų rengimo, vertinimo ir vėlesnio jų keitimo procese. Komiteto nuomonėmis ir pasiūlymais dėl teisės aktų projektų objekto ir kokybės siekiama konstruktyviai prisidėti prie teisinės ir administracinės aplinkos gerinimo įmonėms ir piliečiams.

2.4

EESRK pripažįsta geresnės teisėkūros svarbą ir pritaria visoms ją gerinti siekiančioms iniciatyvoms. Tačiau jis pabrėžia — negalima bet kurio reglamentavimo laikyti nereikalingu ir trukdančiu ES įveikti jai iškilusius iššūkius. Be to, jis negali pritarti procesui, kuris priverstų Komisiją, kuri yra Bendrijos interesų gynėja ir Europos integracijos variklis, atsisakyti vykdyti savo iniciatyvos teisę ir taip kurti „vis siauresnę tautų Sąjungą.“

3.1

Geresnė teisėkūra — tai geresnis valdymas ir paprastesni bei suprantamesni teisės aktai, kurie pilietinės visuomenės akyse kuria gerą Europos institucijų įvaizdį, atskleisdami jų gebėjimą efektyviai veikti; taip atkuriamas pilietinės visuomenės pasitikėjimas normų kūrimo institucijomis.

3.2

Šiuo metu lygybės prieš įstatymą principas kelia abejonių dėl galiojančių normų sudėtingumo ir skaičiaus, dėl to, kad sunku gauti taikomus ir dar rengiamus teisės aktus; teisės aktų suprantamumo ir prieinamumo imperatyvai turi vyrauti tiek supaprastinant teisyną, tiek ir rengiant naujus teisės aktų projektus.

3.3

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, 2000 m. iškilmingai paskelbta Nicoje, užtikrina Europos piliečių teisę į gerą administravimą; teisės aktų taikytojų informavimas ir dalyvavimas, pasiūlymo priimti teisės aktą reikalingumas, nepriklausomų ir patikimų ekspertų paslaugos, proporcingumo ir subsidiarumo principų įgyvendinimas, teisės aktų, jų perkėlimo į nacionalinę teisę arba jų taikymo kokybė ir administracinis supaprastinimas yra, teisės aktų taikytojų nuomone, esminės šios teisės veiksmingumo sąlygos.

3.4

Prioritetai „Teisyno supaprastinimas“ ir „Geresnė teisėkūra“ bei su tuo susiję Bendrijos veiksmai priklauso tam pačiam gero valdymo principui ir jiems reikia skirti pakankamai išteklių; jie turi būti integruoti į teisėkūros procesą ir jos taikymą. Procesui gerai įsitvirtinus, jis turi būti politiškai palaikomas atitinkamais ištekliais.

3.5

Teisyno supaprastinimas ir teisėkūros kokybės bei efektyvumo gerinimas tapo absoliučiu Bendrijos prioritetu siekiant konkurencingumo, užimtumo augimo, tvarios plėtros, ES piliečių gyvenimo kokybės, įskaitant Europos įmonių ekonominės veiklos gerinimą vidaus rinkoje ir prekybos mainų su trečiosiomis šalimis atžvilgiu.

3.6

Vis dėlto, pradėti darbai ir iniciatyvos dar nedavė laukiamų rezultatų; dabartinė Lisabonos strategijos nesėkmė, Wim Kok pranešimo teiginiai ir pasiūlymai ir Europos Vadovų Tarybos pradėtas jos atgaivinimas neišvengiamai reikalauja iš naujo įvertinti nuo 1992 metų pradėtą ir nuo 2001 metų ženkliai sustiprintą institucijų ir valstybių narių strategiją, siekiant pagerinti teisėkūrą ir jos taikymą.

3.7

EESRK pritaria Komisijos požiūriui, pagal kurį būtina iš naujo visuotinai įvertinti poreikius ir turimus išteklius. Tai reikia padaryti ir nacionaliniu lygmeniu.

3.8

Taigi Europos sunkumai konkurencingumo, žinių ekonomikos įgyvendinimo požiūriu ir politiniu požiūriu, būtent skaidrumo, dalyvavimo, efektyvumo ir teisėkūros pripažinimo iš piliečių ir įmonių pusės reikalauja ryžtingai sustiprinti arba, kai kuriais aspektais, iš naujo nustatyti metodus ir iš naujo skirti priemones geresnei teisėkūrai 25 narių Europoje, kuri, beje, ateityje ir toliau plėsis.

3.9

Dabartinė Komisijos strategija aiškiai matyti dviejuose komunikatuose, paskelbtuose 2005 m. kovo mėnesį (2) ir turėtų būti papildyta operacinės sistemos pasiūlymu agentūroms šiais metais. Ši sistema, pagal EESRK, turėtų apsiriboti gairių pateikimu, nepažeidžiant agentūrų autonomijos, kurias jau kontroliuoja Audito Rūmai jų biudžetų vykdymo atžvilgiu ir teisminė valdžia ginčų atveju.

3.10

12-joje ataskaitoje „Geresnė teisėkūra 2004 m.“ (3) primenamas: Komisijos veiksmų planas „Reglamentavimo aplinkos supaprastinimas ir gerinimas“, 2003 m. gruodžio mėnesio tarpinstitucinis susitarimas (IS) (4) ir valstybių narių strategija, įtraukta į tarpvyriausybinės veiklos programą, patvirtintą 2002 m. gegužės mėnesį viešosios administracijos ministrų. Savo 11-joje ataskaitoje „Geresnė teisėkūra 2003 m.“ (5) Komisija priminė savo tikslus, kurie, be to, yra detaliai išvardyti aštuoniuose teminiuose komunikatuose (6).

3.11

Komisijos veiksmų planas išplaukia iš parengiamųjų ekspertų darbų ir Baltosios knygos apie Europos valdymą 2001 m. ir iš grupės dėl reglamentavimo kokybės, įsteigtos 2000 m. viešosios administracijos ministrų, darbų; nuo šiol egzistuoja gana platus konsensusas.

3.12

Bendrijos teisyno gerinimas jį supaprastinant yra esminis tikslas Komisijai, kuri nusistatė metodologiją ir priemones jam pasiekti.

3.13

Nuo pat Edinburgo Tarybos 1992 m. pradėto proceso dėl supaprastinimo ir proporcingumo ir subsidiarumo principų taikymo, kurio eiga ir pasiekimai jau buvo pateikti 12-oje metinių ataskaitų, pradžios, Komisija priėmė pagrindų nuostatas dėl išankstinių konsultacijų sąlygų, poveikio vertinimų vykdymo, naujos teisėkūros pataisų kokybės ir sąlygų. Vis dėlto, pasiekimai, nors ir realūs, dar teisės naudotojų dar visiškai neįtikina.

3.14

Nuo Airijos pirmininkavimo Tarybai pradėta iniciatyva dėl geresnės teisėkūros 2004 metais buvo pristatyta šešių vadovybių pareiškime dėl geresnės teisėkūros (7). 2004 m. lapkričio mėnesio Taryba „Konkurencingumas“ nustatė dvidešimt teisės aktų (išskirtus į 15 prioritetų) supaprastinimui ir pradėjo darbus šiuo klausimu 2005 m. vasario mėnesį; Komisija ėmėsi konkretinti šias kryptis ir būtina, kad pasisektų.

3.15

Savo komunikate „Reglamentavimo gerinimas augimui ir užimtumui Europos Sąjungoje skatinti“ (8), Komisija iš naujo nustato savo 2002 m. požiūrį dėl Lisabonos strategijos peržiūros.

3.16

EESRK yra taip pat nusprendęs, kaip organizuotos civilinės visuomenės institucijos atstovas, prisidėti nuo pat pradžios ir daug aktyviau prie iniciatyvos duoti Europai geresnę teisėkūrą — aiškesnę, darnesnę ir veiksmingesnę, siekiant atliepti teisėtus piliečių ir įmonių lūkesčius. Su Komisija sudarytas protokolas (9) jam leidžia organizuoti konsultacijas dėl teisėkūros pasiūlymų. Jo nuomonės šiuo požiūriu turi būti įžvalgesnės ir užimti prioritetinę vietą teisėkūros adresatų atžvilgiu.

4.1

Teisėkūra yra prioritetinė Bendrijos veiklos priemonė pagal sutartimis nustatytą juridinę sistemą, skirtingai nuo valstybių narių, kurios gali panaudoti didesnę instrumentų įvairovę.

4.2

Teisėkūros gerinimas (esamos ir būsimos) turi siekti ne tik supaprastinimo, bet ir darnaus juridinių koncepcijų naudojimo, pataisų aiškumo, ypač tose srityse, kur teisėkūra yra labiausiai besivystanti, gausiausia ar sudėtingiausia. Pavyzdžiui, galima paminėti su vidaus rinka ir aplinka susijusią teisėkūrą, transporto politiką ar statistiką.

4.3

Lisabonos strategija, o būtent būtinybė gerinti konkurencingumą ir geresnio Europos valdymo tikslas (10) reikalauja imtis nagrinėti reguliavimo funkciją ir jos vykdymo sąlygas, taip pat Europos teisėkūros pasekmes valstybėse narėse (teisėkūra, administravimas), kad būtų užtikrintas vienodesnis teisės taikymas ir teisės aktų darna vidaus rinkoje. Todėl, perkeliant teisės aktus į nacionalinę teisę, neturėtų būti pridedamos nereikalingos nuostatos, o direktyvos neturėtų tapti sudėtingesnės.

4.4

Lisabonos Europos Vadovų Taryba jau buvo prašius Komisijos, Tarybos ir valstybių narių nustatyti iki 2001 m. strategiją, skirtą koordinuotais veiksmais supaprastinti reglamentavimo aplinką (11). Ji taip pat pabrėžė būtinybę orientuotis į naujus ir lankstesnius reglamentavimo būdus.

4.5

EESRK mano, kad šie nauji reglamentavimo būdai, kuriuos jis remia (12), reikalauja labiau tiesioginio ir nuolatinio civilinės visuomenės dalyvavimo teisės aktų leidimo veikloje, bendradarbiaujant su institucijomis arba labiau autonominiu būdu (bendras reguliavimas ir savireguliavimas), kaip numatyta 2003 m. gruodžio mėnesio IS.

4.6

Reikia kurti naujas partnerystes su socialiniais ir ekonominiais veikėjais (labiau mobilizuoti užimtumo ir socialinio dialogo komitetus, kartu sudaryti atskirų sektorių komitetus arba, pavyzdžiui, temines darbo grupes), nes ekonomika tampa globalizuota ir netenka materialumo (skaitmeninė ekonomika ir žinių visuomenė, pramoninės nuosavybės ir autorinių teisių klausimai, įmonių auditas ir nauji instrumentai ir finansinės paslaugos) (13). Tai sąlygoja tam tikrą abejonę tradicinėmis procedūromis ir instrumentais ar jų gebėjimu prisitaikyti prie greito rinkos vystymosi ir poreikių inovacijos, investicijų ar mokslo ir tyrimų srityse.

4.7

Savo ruožtu Komisija jau vykdo konsultavimo, poveikio vertinimų procedūras, kurių aplinkraštis skelbiamas kasmet, ypač naudojant lyginamąjį metodą „išlaidos–privalumai“, kurį papildo kitos priemonės, tokios kaip daugiakriretinė analizė. Viena ataskaita apie išlaidas ir pelną Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui vis dėlto nėra visiškai tinkama priemonė visoms teisėkūros sritims ir visoms pasekmėms (pavyzdžiui, visuomenės sveikata, aplinka). Iš tikrųjų, pagrindinių teisių ar bendros svarbos klausimų, kurių išlaidas ir naudą kartais būna sunku įvertinti, įgyvendinimas yra įtrauktas į analizę.

4.8

Be komunikato „Bendrijos acquis atnaujinimas ir supaprastinimas“ (14), nustatančio veiksmų sistemą, buvo pradėtos dvi labiau specializuotos iniciatyvos: pirma, dėl žemės ūkio teisės aktų (15) ir 2004 m. žuvininkystės teisės aktų (16), kurių yra ypač daug ir kurie sparčiai keičiasi, ir, antra, dėl vidaus rinkos supaprastinimo(BRS), kuri įgyvendinama nuo 1996 m. ir davė dalinių, bet vilčių teikiančių, rezultatų, nors Taryba ir Parlamentas ja beveik nesivadovavo, ir šiuo metu ji atrodo visiškai apleista (17).

4.9.

2003 m. gruodžio 16 d. institucijų susitarimu (IS) tarp Komisijos, Parlamento ir Tarybos (18) siekiama tarp institucijų pagrįsti atnaujintą įstatymų leidybos funkcijos būdą ir sudaroma daugiau galimybių sutartims, bendram ir savarankiškam valdymui. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas po šio susitarimo patvirtino vieną nuomonę dėl supaprastinimo (19) ir pirmiau minėtą pranešimą dėl alternatyvių valdymo formų (20). Anksčiau, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas daugiausia dėmesio skyrė BRS veiksmams. Komiteto nuomone, IS turėtų būti įgyvendinamas ypatingą dėmesį skiriant mažosioms ir vidutinėms įmonėms ir Europos mažų įmonių chartijos taikymui.

4.10

Kartais manoma, kad daugiau nei pusė valstybėse narėse taikomų įstatymų yra Bendrijos; 2000 m. vykdant pasiruošimo darbus pateikti su valdymu susiję skaičiai priminė apie 80.000 Bendrijos teisyno acquis; šiandien, kiti tyrimai rodo mažesnį išsiplėtojimą, kuris sudaro 10 proc. naujų vidaus įstatymų.

4.11

Bet kuriuo atveju, taikant šiuos įstatymus reikia ne tik juos sudaryti, perkelti į nacionalinę teisę ir pritaikyti Sąjungai ir valstybėms narėms, bet tai reikalauja ir įmonių bei fizinių asmenų, siekiančių susipažinti su įstatymais, jų laikytis ir vykdyti konkrečius administracinius veiksmus, indėlio (įgyvendinimo išlaidos).

4.12

Įstatymų sudarymo, jų laikymosi, administracinių bei biurokratinių įsitraukimų išlaidas sunku įvertinti, tačiau daugėja kritikos, ypač iš įmonių pusės, kuri formuluojama siekiant pabrėžti dėl to kylančius reikalavimus, sunkumus, kliūtis ir kartais neaiškius veiksmus, dėl kurių, kai kurių nuomone, įstatymų leidyba taps dideliu stabdžiu Europos konkurencingumui, tokiu būdu keldama nerimą Tarybai ir Komisijai. Išlaidos turi būti įvertintos tam, kad būtų rastas objektyvus kokybiškos įstatymų leidybos būdas. EBPO paskaičiavimais, reglamentų įgyvendinimo kaina yra 3-4 proc. Europos BVP (21).

4.13

Tačiau pasirinktas požiūrio taškas pagal įstatymų atitikimo išlaidas ir poveikį konkurencingumui yra susijęs tik su vienu aspektu, kuris žinoma yra neginčytinas, tačiau ne vienintelis ir neprivilegijuotas (22). Vis dėlto, bus įmanoma numatyti būdą laiduojant už geresnę įstatymų leidybą; tai bus toks būdas, kuriuo norint pasiekti tikslus, bus pasiūlytos minimalios įstatymų įgyvendinimo ir laikymosi išlaidas; tai Mandelkern ataskaitos pasiūlymas, kurį Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas norėtų matyti kaip eksperimentinį, dėl pasiūlymų, turėsiančių poveikį įmonėms ir ypač MVĮ.

4.14

Įstatymų leidyba yra politinis veiksmas, kuris už Bendrijos institucijų ir vyriausybių ribų yra susijęs su organizuota civiline visuomene ir visais Europos piliečiais. Didelė dalis kritikos yra dėl skaidrumo trūkumo, Europos teisės sudarymo procedūrų sudėtingumo, nepakankamo jų skaidrumo ir nereikalingo jų sudėtingumo (daugiažodžiavimo), kai pridedami direktyvose nenumatyti reikalavimai. Dėl administracinių procedūrų painumo sumažėja dokumento aiškumas, padaugėja biurokratinių procedūrų ir išlaidų teisės aktų naudotojams. Be to, nevyriausybinės organizacijos ir socialiniai partneriai dažnai skundžiasi dėl formalaus išankstinės konsultavimosi procedūros pobūdžio ir apribojimų, kuriems reikia didelių ir brangių laiko ir ekspertizės investicijų.

4.15

Čia kalbama apie institucijų matomumo, valdymo ir demokratijos problemas tiek institucijoms, tiek ir valstybėms narėms; jos kyla iš Europos ir jos institucijų, kurios šiandien turi rasti greitas ir veiksmingas išeitis, įvaizdžio; tai tuo pačiu reiškia, kad reikia kuo veiksmingiau spręsti augimo, užimtumo ir konkurencingumo problemas Europoje. Valstybės narės taip pat turi numatyti valstybės ir jos administracijų reformą, kadangi joms yra tiesiogiai reiškiama kritika. Taip pat būtina, kad jos aktyviai prisidėtų prie bendro geresnio valdymo.

4.16

Tai turi tiesioginės įtakos Europos idėjos ir ES integracijos pažangai, ypač tuo metu, kai visuomenė susidomėjusi stebi politines diskusijas dėl Sutarties dėl Konstitucijos; mums reikia atsižvelgti į piliečių ir pilietinės visuomenės norą, kad ES teisės aktai būtų aiškesni, paprastesni ir aukštos kokybės, kad administracijos įstaigoms ir įmonėms būtų sumažinta biurokratinė teisės aktų įgyvendinimo našta.

5.1

2003 m. Komisija ėmėsi veiksmų, kuriais siekiama sumažinti Bendrijos acquis apimtį, pagerinti prieigą prie teisės aktų ir supaprastinti esančius teisės aktus. Tuo remdamasi Komisija parengė supaprastinimo programą ir pateikė apie trisdešimt supaprastinančių iniciatyvų ekonomikos subjektams, piliečiams bei nacionalinėms administracijoms. Šiuo metu teisės aktų leidėjas vis dar nagrinėja 15 teisės aktų pasiūlymų.

5.2

EESRK laukia, kol 2005 m. spalį bus pristatytas naujas Komisijos supaprastinimo programos etapas. Šiuo nauju etapu ypatingai turėtų būti atsižvelgiama į suinteresuotųjų šalių nuomonę (žr. 2005 m. birželio mėn. pradėtą visuomenės nuomonės apklausą interneto svetainėje EUROPA) ir įtraukta sektorių pozicija.

5.3

EESRK primena, kaip svarbu yra įgyvendinti 2003 m. gruodžio mėn. priimtą tarpinstitucinį susitarimą „Geresnė teisėkūra“, ypač jo 36 dalį dėl Tarybos ir Europos Parlamento darbo metodų nagrinėjant supaprastinimo pasiūlymus.

5.4

Kodifikavimas — viena iš esminių supaprastinimo priemonių, turinti teisiškai pakeisti įvairius teisės aktus, juos apjungdama ir suvienodindama. Anksčiau taikyta teisė turi būti panaikinta, tam, kad kodeksas suteiktų teisinę apsaugą, kurios gali tikėtis tie, kuriems ši teisė skirta ir kurie ja naudojasi. Tuo tikslu būtina, kad teisės aktų leidėjas, ne taip, kaip Oficialiam leidinių biurui atliekant konsolidavimą, kuris yra techninio pobūdžio ir nesuteikia tokios teisinės apsaugos, bet yra skirtas palengvinti susipažinimą su teise, šiuos kodeksus formaliai patvirtintų. Konsolidavimas yra pasirengimas kodifikavimui.

5.5

Jei kodifikavimas yra atliekamas remiantis nustatyta teise, kodifikuojama teisės sritis turi būti iki tam tikro lygio išbaigta ir stabili. Tačiau jei yra būtina iš dalies pakeisti taikytiną teisę, kai kuriose srityse galima numatyti kitą kodifikavimo formą.

5.6

Jei kuri nors nuostata gali būti įtvirtinta daugiau nei viename kodekse, viename iš jų šios nuostatos įtvirtinimas laikomas pagrindiniu, o kituose kodeksuose ji įrašoma specialia tipografine forma, su nuoroda į kodeksą, kuriame jos įtvirtinimas yra pagrindinis.

5.7

Jei konsoliduojant iškyla vidinių prieštaravimų, pavyzdžiui, kalbant apie definicijas ar viename tekste vartojamas skirtingas sąvokas, per kiek įmanoma trumpesnį laiką teisės aktų leidėjui turi būti pateikta konsoliduotą tekstą pakeičianti visiškai nauja teksto redakcija.

5.8

Galimos panaikinimo ir kodifikavimo klaidos taisomos ir skelbiamos kiek įmanoma greičiau.

5.9

Nuolatinis konsolidavimas — tai veiksminga supaprastinimo priemonė, kuri gali parodyti, kad būtina konsoliduoti ar keisti teisės aktą, kad jis taptų aiškesnis ir darnesnis; taip palengvinama galimybė susipažinti su galiojančiais teisės aktais.

5.10

EURlex ir PRElex interneto svetainės turėtų suteikti galimybę susipažinti su taikoma teise; visi konsoliduoti galiojančių teisės aktų tekstai turi būti ir toliau nuolat įtraukiami į EURlex.

5.11

Vis dėlto po tam tikro laiko su galiojančiais teisės aktų tekstais tapo sunku susipažinti, kadangi buvo įvestas naujas prieigos prie Oficialiojo leidinio metodas; tai gali sutrukdyti susipažinti su visu acquis, todėl šią techninę problemą reikia išspręsti.

6.1

PRElex tinklalapyje turėtų būti prieinama visa teisė, pastarąją pateikiant kartu su susijusiais aktais (įvertinimai, konsultacijos, tyrimai ir paaiškinimai); jei rengiamame teisės akte yra nuoroda į kitas direktyvas ar reglamentus, tai neatsižvelgiant į jų paskelbimo oficialiajame leidinyje datą, su hiperteksto pagalba turėtų būti galimybė į juos patekti tiesiogiai.

6.2

Būtina panaikinti arba pakeisti visas ankstesnes, naujiems teisės aktams prieštaraujančias teisės normas.

6.3

Dauguma šių metodų jau egzistuoja ir yra taikomi, tačiau kai kurie iš jų turi būti patobulinti. Gali būti numatyti kiti metodai ar pataisymai, tačiau jų įgyvendinimas negali apsunkinti ar prailginti ir taip jau labai sudėtingas teisės aktų rengimo procedūras, juo labiau, kad Sutartyje dėl Konstitucinės bendro sprendimo procedūra pakeičiama įprasta teisėkūros procedūra.

6.4

Taigi, Komisija siūlo (COM 2005/097) įsteigti dvi jai pavaldžias darbo institucijas:

6.5

Komisija, rengdama teisės aktų projektus, jau ir dabar palaiko ryšius su šiais ekspertais; patirtis parodys, ar oficialus naudojimosi ekspertų paslaugomis įforminimas suteiks pridėtinės vertės palyginus su dabartine praktika.

a)

tai — teisėkūros siekiamų tikslų nustatymas, atsižvelgiant į pirminę teisę ir jau galiojančius teisės aktus, įskaitant ir susijusios srities Teisingumo teismo (ETT) jurisprudenciją; galimybių, kaip geriau pasiekti numatomus ar siekiamus tikslus įvertinimas, laikantis proporcionalumo ir subsidiarumo principų, vengiant per didelio teisės aktų kiekio;

b)

tikslų hierarchijos ir prioritetų nustatymas sektorinėmis arba horizontaliomis priemonėmis; Tarybos vaidmuo šioje veikloje; būtinybės priimti teisės aktą įvertinimas, atsižvelgiant į tai, ar sutartyse arba Bendrijos antrinėje teisėje neegzistuoja priemonės, kuriomis galima pasiekti tų pačių tikslų;

c)

planavimas vidutiniam laikotarpiui (datos, darbotvarkė), siekiant užsibrėžtų tikslų, taip pat galima įtraukti naujus partnerius;

d)

numatytiems tikslams pasiekti labiausiai tinkamo teisės akto ar teisės aktų nustatymas: direktyva (pagrindų įstatymas), reglamentas (įstatymas), supaprastinimas (naujo teisės akto sujungimas su pirmesniu teisės aktu, suvienodinant teisines koncepcijas ir sąvokas, sisteminis pakeitimų konsolidavimas su anksčiau galiojusia teise, kodifikavimas, teisės normų sąvadas — nesusistemintos teisės aktų sujungimas pakeistame ir supaprastintame teisės akte) arba kitos reglamentavimo formos pasirinkimas kitais alternatyviais metodais (bendras sprendimas, bendras reguliavimas, kontroliuojamas arba nekontroliuojamas savireguliavimas, sutarčių sudarymas); supaprastinimo ir išaiškinimo tikslo įtraukimas į visas naujos teisėkūros procedūras;

e)

preliminarūs poveikio tyrimai, susiję ne vien su finansiniais ekonominės naudos analizės aspektais, visų pirma kalbant apie sritis, kuriose nelengva atlikti tokį įvertinimą (pavyzdžiui, aplinkos apsaugos priemonės: poveikis visuomenės sveikatai, biologinė įvairovė, oro arba vandens kokybė; socialinės priemonės: dalyvavimas, gyvenimo ir darbo sąlygos ir numatomas jų poveikis produktyvumui ir ekonominiam efektyvumui arba socialinei gerovei); bendras balansas, atsižvelgiant į visuomenės interesus arba į bendrus interesus (pavyzdžiui, ekonominių ir socialinių teisių efektyvumas) turi būti teigiamas, tačiau apibrėžiant įgyvendinimo nuostatas, kiek įmanoma, reikia vengti per didelių apribojimų, neproporcingai didelių išlaidų arba, atsižvelgiant į nustatytus tikslus, būtina vengti nereikalingos kontrolės ar nereikalingų nuostatų; nors svarbiausias yra finansinis apskaičiavimas, kai kuriais atvejais pirmenybė gali būti suteikta tam tikriems politiniams tikslams;

f)

dalyvaujamoji demokratija: alternatyvios reguliavimo formos, tiesiogiai įtraukiančios tuos, kuriems teisės aktai yra skirti; kalbant apie teisinius dokumentus, atliekamos konsultacijos, pirmiausia efektyviai ir pakankamai tiesiogiai ar per jiems atstovaujančias organizacijas įtraukiant labiausiai susijusius pilietinės visuomenės dalyvius, esant reikalui, kreipiantis į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą ir(arba) Regionų komitetą dėl aiškinamųjų nuomonių; baltųjų ir žaliųjų knygų, kaip parengiamųjų instrumentų panaudojimas bei platus konsultavimasis su pilietine visuomene bei institucijomis; partnerysčių su pilietinės visuomenės organizacijomis kūrimas; komunikacijos priemonių panaudojimas, siekiant paaiškinti numatomų priemonių tikslus bei turinį.

8.1.1

EESRK atsižvelgia į Komisijoje poveikio analizei priimamas naujas vidaus gaires, galiojančias nuo 2005 m. birželio 15 d.

8.1.2

Siektinų tikslų apimčiai ir kompleksiškumui proporcingi preliminarūs poveikio tyrimai, po to, kai politiniu lygiu buvo nustatyti teisės aktu siekiami tikslai, turėtų būti inicijuojami naudojant generaliniame direktorate ar direktoratuose, norinčiuose imtis iniciatyvos, esančius žmogiškuosius išteklius bei kompetenciją. Tai būtų pirmasis įvertinimo metodas.

8.1.3

Kriterijai ir metodologija gali atitikti iš anksto nustatytam, tačiau vėliau kiekvienam GD pritaikytam standartui ir, atsižvelgiant į poreikius, gali būti pritaikyti tyrimo projektui. Šioje stadijoje gali būti numatytos konsultacijos su tam tikromis geriausiai atstovaujančiomis ar labiausiai suinteresuotomis organizacijomis ir nacionalinių ekspertų organizacijomis dėl taikymo srities, tikslų, priemonės pobūdžio ir numatomo poveikio, nekeliant grėsmės atvirų konsultacijų principui.

8.1.4

Tai, ką EESRK vadina „preliminaraus poveikio įvertinimu“ (23) galėtų būti parengtas viduje, o esant reikalui ir kreipiantis dėl nepriklausomos išorės ekspertizės ar pasinaudojant nacionalinių ekspertų pagalba pagal Komisijos siūlomą modelį (24).

8.1.5

Komitetas reikalauja, kad poveikio analizėje trys Lisabonos strategijos dimensijos: ekonomika, socialiniai ir aplinkosaugos klausimai būtų nagrinėjami tolygiai.

8.1.6

EESRK mano, kad svarbu, jog poveikio tyrimui būtų suteikta reikiama vieta teisės aktų rengimo ir taikymo procese; šie tyrimai daugiau nebeturėtų būti laikomi tik privalomomis administracinėmis procedūromis ar neturinčiomis jokios pridėtinės vertės.

8.1.7

Komitetas primygtinai teigia, kad poveikio įvertinimas būtinas bent jau visiems teisės aktams, kurie turės įtakos įvairiuose ūkio sektoriuose veikiančioms įmonėms ir darbuotojams, taip pat visiems teisėms aktams, susijusiems su bendro sprendimo procedūra. Teisės leidybos instrumento arba alternatyvaus sprendimo (bendro reguliavimo, sutarčių, savireguliavimo), pasirinkimas turi būti pagrįstas, kaip nurodyta 2003 m. gruodžio mėn. Institucijų susitarime dėl geresnės teisėkūros, ir atsižvelgiant į tai, kaip jis prisideda prie teisinio ir administracinio supaprastinimo, kurį pajus teisės aktų taikytojai.Vis dėlto, poveikio analizės rezultatai negali būti pakankamas pagrindas teisės akto siūlymui pateikti.

8.2.1

Kita, teisės akto projekto rengimo stadija iš pradžių taip pat vyktų viduje, pagal Komisijos darbo metodus, t.y., vadovaujantis teisės aktų rengimo vadovu, kuris Komisijos juristų ir ekspertų galės būti papildytas; teisės akto projekto rengimo etapas kai kuriai atžvilgiais turėtų likti nebaigtas; iš tikrųjų, konsultavimosi etapo tikslas nėra pateikti galutinį tekstą — su suinteresuotomis šalimis turi būti tariamasi dėl įvairių galimų politinių galimybių.

8.2.2

Šiame etape Tam tikros svarbos projektų atveju taip pat reikėtų kreiptis į konsultacines Bendrijos institucijas arba jos pačios turėtų imtis iniciatyvos; pavyzdžiui, be žaliųjų ir baltųjų knygų, dėl išankstinės konsultacinės nuomonės dėl pasiūlymų priimti teisės aktus, kurie susiję su vidaus rinka, ekonomika, įmonėmis, tarptautine prekyba, išorės santykiais, aplinkos apsauga, socialiniais ir imigracijos klausimais, vartojimu, žemės ūkio srities teisės aktų reforma, galėtų būti kreipiamasi į Regionų komitetą, atstovaujantį vietos ir regionų valdžios institucijoms, ir į EESRK, kaip organizuotos pilietinės visuomenės atstovą. Nuomonė turėtų būti pagrįsta preliminariu poveikio tyrimu, nustatytais tikslais ir būdais, kaip jų pasiekti.

8.2.3

Jeigu nuomonės dėl jau išsamiai parengtų teisės aktų, kurie buvo preliminariai apsvarstyti, pateikiamos per vėlai, jos neturi didelio poveikio tokių teisės aktų teksto turiniui. Komitetų ekspertizė galėtų žymiai konstruktyviau prisidėti prie geresnių teisės aktų rengimo ir prie jų suprantamumo ir priimtinumo tiems, kuriems jie skirti, gerinimo.

8.2.4

Šiame etape turi būti vykdomas tiesioginis konsultavimasis su suinteresuotais asmenimis ir institucijomis arba nacionalinėmis bei vietos organizacijomis ir institucijomis, derinant klasikines priemones (klausymai, seminarai, prašymai pateikti konsultacinę nuomonę) bei elektronines priemones (elektroninis paštas, atsakingo GD tinklalapyje pateikti klausimai). Pagal protokolus, sudarytus su konsultacinėmis institucijomis, pastarosios, žinoma, gali organizuoti konsultavimosi procedūras: šią praktiką reikėtų išvystyti.

8.2.5

Atviro konsultavimosi vykdymas su Bendrijos tinklalapio pagalba reikalauja atitinkamų komunikacijos ir reklamos priemonių panaudojimo, siekiant, kad esmė, apibendrintas turinys ir tinklalapis būtų žinomas kiek įmanoma didesniam asmenų, socialinės ir ekonominės srities dalyvių, įmonių ir su teisės akto projektu susijusių vietos administracijų skaičiui; galėtų būti sukurtas Europos ir nacionalinių organizacijų, vietos valdžios institucijų, nacionalinių ir regioninių ESRK registras, kad būtų galima šioms organizacijoms elektroniniu paštu pranešti, kada bus pradėta konsultavimosi procedūra; galėtų būti įtrauktos ir atitinkamos komunikacijos įstaigos (visa, specializuota ar profesinė spauda...), kurios išplatintų informaciją.

8.2.6

Procedūros pabaigoje Komisijos tinklalapyje turi būti paskelbtas objektyvus konsultacijų rezultatų apibendrinimas. Šiame apibendrinime neturės būti jokios išankstinės nuomonės ar tendencingumo, visų pirma kalbant apie pradinę Komisijos kryptį, taip pat nebūti įtakojamas lobistų, siekiant bendriems interesams suteikti didesnę reikšmę nei atskirų asmenų interesams arba faktams suteikti didesnę reikšmę nei ideologijai.

8.2.7

Priešingu atveju gali iškilti didelių kliūčių, kurias reikės įveikti, kaip, pavyzdžiui, atsitiko dviejų projektų iš „uostų paketo“ atveju (poveikio tyrimo nebuvimas, nesivadovavimas tarptautinėmis valstybių narių ratifikuotomis TDO jūrų konvencijomis), direktyvos projekto „paslaugos vidaus rinkoje“ atveju (neatsižvelgimas į teisės aktų suvienodinimą) arba pasiūlymo priimti direktyvą dėl „kompiuteriu įdiegtų išradimų patentavimo“ atveju (kuri sukeldavo juridinės sumaišties ir neaiškumų ir dėl kurios EESRK buvo išreiškęs susirūpinimą. Direktyvą po antrojo skaitymo Parlamentas galiausiai atmetė (25)).

8.2.8

Kalbant apie poveikį nacionalinei administracijai, kuri yra pagrindinė Bendrijos teisės vykdytoja, reikėtų taikyti daugelyje šalių jau naudojamus metodus, užmezgant ryšius tarp atitinkamos GD ir nacionalinių administracijų atsakingų tarnybų, juridinių skyrių ir susijusių techninių skyrių. Turės būti numatytas bendradarbiavimas bei vidinių poveikio analizės procedūrų įvertinimas (benchmarking) siekiant nustatyti lyginamuosius kriterijus ir atsižvelgti į galutinius teisės aktų adresatus.

8.2.9

Teisės aktų kokybės ir poveikio nustatymo kriterijai turės būti paprasti, kaip kriterijai, pasiūlyti Mandelkern (26) pranešime bei kiek įmanoma geriau naudojamasi egzistuojančiais Europos ir nacionaliniais statistikos šaltiniais, kontrolės ir inspektavimo tarnybų patirtimi. Nereikėtų vengti konsultavimosi su vykdymo ir kontrolės personalu, kuris šiuos teisės aktus praktiškai įgyvendins. Jis taip pat numatys informacijos poreikius bei galimus papildomus mokymus arba naujų darbuotojų priėmimą/reorganizavimą, siekiant efektyvaus praktinio įgyvendinimo.

8.2.10

Taigi, bus būtina kiek įmanoma tiksliau nustatyti įgyvendinimo ir techninių poreikių išlaidas kiekviename lygmenyje, atsižvelgiant į susijusioje srityje jau egzistuojančius teisės aktus. Šitaip bus galima geriau susipažinti su įvairiais numatomo teisės akto poveikio aspektais ir mažinant įgyvendinimo išlaidas.

8.2.11

Prie Komisijos sudarytas mokslinių ekspertų tinklas galėtų patobulinti dabar Komisijos naudojamą metodą, siekiant padidinti jos efektyvumą. Jis taip pat turės įvertinti atskirus poveikio tyrimus, susijusius su jam pateiktu projektu ar pakeitimais.

8.2.12

Siekiant nustatyti etapus ir laiko apribojimus, neviršijančius tinkamų teisės akto rengimo terminų, atsižvelgiant į galimas pasekmes ir nenumatytus atvejus, yra būtinas kiekvieno projekto planavimas.

8.2.13

Poveikio analizės, kurios bus įvertintos kaip neišsamios ar nepakankamos, turės būti peržiūrėtos, įskaitant, jei būtina, pasinaudojimą išorės ekspertize. Parlamentas į savo tinklalapį neseniai įtraukė naują rubriką, pavadintą OEIL (įstatymų leidybos observatorija) (27), kuri yra susijusi su poveikio tyrimų analize ir kuri, gal būt kritiškai, galėtų papildyti Komisijos jau padarytas publikacijas (nuo 2005 m. Komisijos įsipareigojimų lapas ir atskiri įvertinimai kiekvienam projektui, kuriam taikoma bendro sprendimo procedūra).

8.2.14

Perėjus šiuos etapus, taptų įmanoma užbaigti įstatymo pasiūlymą, poveikio tyrimą (28) ir finansinę ataskaitą bei paaiškinimų sistemą, kad naudotojai, praktikai ir Bendrijos bei nacionaliniai teisės aktų leidėjai kuo aiškiau suprastų siūlomo įstatymo tikslą, svarbą ir praktines pasekmes. Per šį etapą turi pradėti veikti įsteigti teisės aktų „kokybės kontrolės“ komitetas; jis turi nustatyti praktines įgyvendinimo nuostatas.

8.2.15

Visi šie aspektai turi būti numatyti Komisijos komunikate įstatymų leidėjams ir Bendrijos bei nacionaliniams patariamiesiems organams arba vietiniams įstatymų taikymo ir kontrolės organams.

8.2.16

Jei nustatytas teisės akto pobūdis, reikės tiksliai apibrėžti jo taikymo sritį, atskiriant tai, ką apima numatyta priemonė (direktyva) ir tai, ką galėtų apimti kitokia priemonė (reglamentas) arba tai, ką gali apimti alternatyvus reglamentavimo metodas.

8.2.17

Parengtas įstatymas turės būti aiškus, nedviprasmiškas, be priimto teisinio pagrindo aiškiai paremtas susijusiais sutarčių ir ankstesnių įstatymų straipsniais (neužteks paprastos nuorodos į EBOL). Priešingai, reikės patikslinti pilną pavadinimą ir pateikti priemonių, į kurias atsižvelgiama, turinio santrauką ir reikšmę, kad dokumentą suprastų ne tik specializuoti teisininkai, bet ir dokumento naudotojai). Aiškinamosios dalys ir paaiškinimai bus ypač svarbūs, įstatymų leidybos tikslai ir turinys turės būti aiškiai išdėstyti, aiškiai parengti, vengiant nereikalingų arba trukdančių išplėtojimų.

8.2.18

Tolesnis įstatymų leidybos plėtojimas ir keitimas galės būti įtraukti į pačią įstatymų leidybą (Komisijos ataskaitos praėjus nustatytam taikymo laikui, kurios jau dabar pasitaiko, tipiška peržiūrėjimo sąlyga praėjus tam tikram laikotarpiui, pavyzdžiui trejiems metams) (29); todėl gali būti atgalinio ryšio sistema, paremta informacijos prašymu ir civilinės visuomenės, kuri šiuo tikslu turės turėti Bendrijos tarpininką, įtikinėjimams (vienintelis kontaktas su Bendrijos atstovais arba nustatyta Komisijos tarnyba valstybėse narėse nurodytas pačiuose įstatymuose).

8.2.19

Taigi, taikydama peržiūrėjimo sąlygą, Komisija turėtų per nustatytą laikotarpį arba pasiūlyti pakeitimus, arba per tą patį laikotarpį paaiškinti, kodėl ji mano, kad pateikimai yra nereikalingi.

8.2.20

Kai kurie ekspertai siūlo įkurti Europos įstatymų kokybės kontrolės arba tinkamumo tarnybą. Įkurti tam tikrą aukščiausią priežiūros instituciją, turinčią keitimo galią, būtų neproporcinga ir prieštarautų sutartims. Todėl vėl bus svarstoma Komisijos iniciatyvos teisė ir pareiga. Komitetas jokiais būdais nesutinka, kad būtų įsteigta tokia „vyriausioji“ Komisijos iniciatyvos teisės vykdymo kontrolės tarnyba. Komitetas verčiau primygtinai prašo ex ante konsultavimosi procedūrų ir preliminarių poveikio tyrimų bei ex post tyrimų ir konsultacijų.

8.2.21

Nepriklausomos arba paskirtos reglamentuojančios institucijos turi atsižvelgti į vertinimų tikslą, nes įstatymų komitetų ir reglamentuojančių tarnybų darbas yra sąlyginai numatomas įprastinių įstatymų leidybos procedūrų požiūriu. Įstatymų leidėjas turi turėti galimybę kontroliuoti šių galių vykdymą. Tarnybų administravimo Tarybose taip pat turi būti vienodai atstovaujama socialiniams partneriams.

8.2.22

Vertimų į oficialias ES kalbas kokybė kartais sudaro problemų. Komisijos juristų-lingvistų skaičius ir kompetencija turi būti didinami atsižvelgiant į plėtrą. Formalaus įstatymų sudarymo ir vertinimo ekspertizė įstatymų pasiūlymus sudarantiems tarnautojams turės būti plėtojama viduje siekiant supaprastinimo ir turi būti sustiprintas universitetinis teisinis paruošimas, siekiant įdarbinti kvalifikuotus Europos ir nacionalinius tarnautojus. Kai kurie universitetai jau užsiima tokiu mokymu ir vykdo tyrimus šiose srityse, o jų ekspertizė gali būti naudinga.

8.2.23

Prieš paskelbiant iniciatyvą, Ekspertų komitetai ad hoc prie Komisijos arba Komisijos viduje turi teikti aiškius, suderintus ir tinkamo turinio bei redakcijos ir vieningų įvairiuose dokumentų projektuose naudojamų sąvokų pasiūlymus, lyginant su jau galiojančiais teisės aktais. Komisija jau sudarė bendrą praktinį vadovą asmenims, prisidedantiems prie įstatymų pasiūlymų rengimo, siekiant naudojamų teisinių sąvokų ir koncepcijų vienodumo bei suderinamumo. Šias įstatymų rengimo normas reikia įgyvendinti.

8.2.24

Taigi, įstatymų kokybė labai priklausys nuo poveikio tyrimų ir preliminarių konsultavimosi procedūrų, kurios turi padėti išvengti per daug ir per plačių pakeitimų pradinio projekto atžvilgiu. Pakeitimų kokybė taip pat turi įtakos galutinio teksto kokybei. Jeigu terminai suvienodinti neaiškiai arba per daug abstrakčiai, siekiant, kad visi būtų patenkinti, gali nukentėti teisės akto veiksmingumas ir aiškumas. Terminologijos komitetas (juristų-lingvistų ir ekspertų) galėtų padėti Komisijai iš naujo suformuluoti pasiūlytus pakeitimus, kad būtų išsaugotas pakeitimų, kuriuos ji galės priimti per naują skaitymą, aiškumas ir suderinamumas.

8.2.25

Komitetas pastebi įdomų faktą, kad Komisija savo poveikio įvertinimo gaires patikslina, nustatydama aiškesnius nurodymus, susijusius su ekonomika ir konkurencingumu, ir be kita ko numato, kad būtų analizuojama, ar nepažeidžiama Pagrindinių teisių chartija (30). Į šį patikslintą metodą yra įtraukta keletas šioje nuomonėje pateiktų pasiūlymų, ir Komitetas prižiūrės, kad šie pasiūlymai būtų įgyvendinti.

8.2.26

Taip pat turėtų būti numatyti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo pateiktų pakeitimų poveikio tyrimai, kai tie pakeitimai yra esminiai, naudojant Komisijos parengtą metodą, bet taip, kad be reikalo neužtruktų priėmimo procedūros. Taip EESRK tikisi, kad visos trys institucijos galės prieiti bendros pozicijos poveikio analizės srityje įgyvendinant tarpinstitucinį susitarimą „Geresnė teisėkūra“.

9.1

Reikės kiek įmanoma labiau apriboti privalomą rėmimąsi interpretavimais siekiant suprasti įstatymus, nors Teisingumo Teismo interpretavimas, kurį papildo doktrinos ir praktikų interpretavimas, išlieka būtinas. Bet neaiškus ar neužtikrintas įstatymas kelia pavojų teisiniam saugumui, padidina jo įgyvendinimo išlaidas, kadangi nuolat reikia kreiptis į teisės ir techninius ekspertus bei į teismus, pailgėja įgyvendinimo terminai ir padaugėja perkėlimo į nacionalinius teisės aktus netikslumų. Kartais teismai atlieka įstatymų leidėjo funkcijas; todėl kyla pavojus, kad teismai turės išnagrinėti pernelyg daug bylų, todėl bus pažeista piliečių teisė kreiptis į teismą arba bent jau jų teisė į sąžiningą bylos išnagrinėjimą laiku..

9.2

Atsakydamas į išankstinius klausimus, Teisingumo Teismas prisideda gerinant nacionalinių įstatymų suvienodinimą. Tačiau dėl blogos įstatymų kokybės privaloma patikslinti neaiškių nuostatų reikšmę ir teisinę galią, taip ištaisant teisės akto leidėjo klaidą

9.3

Reikėtų optimaliai išnaudoti galimybes sukurti specializuotus pirmosios instancijos teismus, siekiant Teismui suteikti galimybę kuo greičiau priimti sprendimus pirmojoje instancijoje, o antrojoje instancijoje geriau ir greičiau atlikti tesės aktų suderinimo ir pirminės bei Bendrijos antrinės teisės aktų suderinimo vaidmenį.

10.1

Vyriausybės ir jų atstovai Nuolatiniame atstovų komitete, įvairios sudėties Taryba ir įstatymų leidybos komitetai yra ypač atsakingi už įstatymų sudarymą ir taikymą kaip kartu su Komisija veikianti įstatymų leidžiamoji ir įstatymų vykdomoji valdžia.

10.2

Geresnis bendradarbiavimas tarp teisės aktus perkeliančių ir juos taikančių derybininkų ir ministerijų skyrių turėtų prasidėti nuo projektų tyrimo stadijos, siekiant pagreitinti ir geriau paruošti taikymo nuostatas ir sutrumpinti vykdymo terminus.

10.3

Be įsitraukimo į Bendrijos institucijų sistemą ir kompetencijos arba bendrų veikimo būdų perkėlimo, valstybė narė taip pat išvystė vidaus planą; atsirado daug sprendžiančiųjų centrų, decentralizuojant arba išskaidant administracijas ir valstybės tarnybas, kompetencijos buvo perduotos teritorinėms valdžios institucijoms arba nepriklausomiems administraciniams organams ir tarnyboms, turinčioms valdymo ir administravimo teisę, o tai turėjo pasekmių biudžetui. Už Europos Sąjungos ribų, jai taip pat taikoma ne nacionalinė teisinė tvarka (patvirtinta ir taikoma pacta sunt servanda principu), ir jos ekonominis valdymas susilpnėjo tam tikrose srityse (globalizacija ir PPO, bendroji rinka, privatizacija).

10.4

Tačiau valstybės ir administravimo reforma ne visada įgyvendinama greitai, o kompetencijų susikirtimas sudaro netikrumą arba sukelia neigiamą poveikį turinčių teisinių sunkumų įmonėms ir valstybės tarnyboms arba administraciniams teritoriniams vienetams, kurie turi įgyvendinti teisės aktus.

10.5

Valstybė nebėra vienintelis teisės aktų šaltinis — ji į savo nacionalinę teisę perkelia Bendrijos teisės aktus, jų taikymo ir kontrolės tvarką, ne visada aiškiai pasidalindama su vietos valdžios įstaigomis ar decentralizuotomis institucijomis. Todėl kartais atsiranda žymių nukrypimų įvairiose šalyse taikant Bendrijos teisės aktus ir administracinius reikalavimus, o tai yra nenaudinga būtinam suderinimui vidaus rinkoje, nes atsiranda konkurencijos iškraipymai.

10.6

Be aktyvaus valstybių narių politinio ir praktinio bendradarbiavimo Europos įstatymų supaprastinimo ir gerinimo procese, piliečiai šio proceso nepajus, o įdėtos pastangos bus iššvaistytos veltui. Vienintelės valdybos, administracijos, blankų supaprastinimo ir suvienodinimo principai, taip pat ir pasienio srityje, progresuoja, tačiau per lėtai. Taip pat reikia atsižvelgti į „skaitmeninį lūžį“ platinant informaciją teisės normų naudotojams.

10.7

Vis dėlto, daug nacionalinių vyriausybių ir parlamentų suprato poreikį geriau leisti įstatymus ir administruoti, dažnai paklausę tam tikrų civilinės visuomenės sektorių ir įpareigoti prižiūrėti įstatymų kokybę juos rengiant ar perkeliant į nacionalinę teisę, kuria specializuotus organus. Turi būti sudaryta tokios patirties ataskaita, po kurios turi būti keičiamasi patirtimi ir derinami taikomų metodų kriterijai.

10.8

Taip pat turėtų būti atsižvelgta į nacionalinių teismų vaidmenį ir jų apgalvotai teikiamą pagalbą negalutiniams klausimams spręsti; viešoji teisingumo tarnyba paprastai turi būti gerinama procedūrų trukmės požiūriu, o kai kuriais atvejais, asmenų, kuriems taikomi įstatymai priėjimo prie teisingumo kainos požiūriu.

10.9

Komisijai padedančių prie įstatymų kokybės prisidedančių ekspertų (nacionalinių ekspertų grupė ir kitas nepriklausomų, Komisijos rekomenduotų ekspertų tinklas) (31) įgaliojimai turėtų būti išplėsti, jie turėtų apimti konsultavimą ir perkėlimų į nacionalinę teisę kokybę. Galėtų būti sukurta nacionalinių pilietinės visuomenės sukurta organizacijų ir asmenų, kuriems skirti įstatymai pavojaus skelbimo sistema (konkretus kontaktinis taškas, Europos informacijos centrai ir pan.).

10.10

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas taip pat galėtų pagalvoti apie civilinės visuomenės organizacijų prie skyrių, ypač tokių kaip Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos bei Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyriaus įkūrimą, pavyzdžiui su jo bendrosios rinkos stebėjimo tarnyba ir atnaujinta jo duomenų baze PRISM. Šitaip komitetas galėtų įvertinti Komisijos ataskaitas įstatymų supaprastinimo ir geresnės leidybos srityje, kuo labiau priartėjant prie asmenų, kuriems skirti įstatymai poreikių ir veiksmingiau formuluoti pasiūlymus kaip juos pagerinti.

11.1

Valstybės narės taip pat bus įpareigotos gerinti įstatymų kokybę, siekiant geresnės konkurencijos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos viduje. Daugeliu atveju, įvairios EBPO ataskaitos rodo ribotus rezultatus siekiamų tikslų, bet kai kurie susikerta su Bendrijos lūkesčiais (reglamentavimo kokybė, administravimo supaprastinimas ataskaitų ir veiksmų pagalba (vieningas valdymas), naujų pagalbos priimant sprendimus priemonių sukūrimas, atviresnės sprendimų priėmimo procedūros (skaidrumas, dalyvavimas), e-administravimas, decentralizavimas ir t.t.).

11.2

EBPO skatina kiekvienoje šalyje įkurti tarnybą, įgaliotą vertinti naujų reglamentų kainą, kokybę ir poveikį. Jei su Bendrijos įstatymais susijusios skatintinos iniciatyvos ir kriterijai nesutaps su EBPO iniciatyvomis ir kriterijais, siekiant įvairių bendrų 25 valstybių Sąjungos kompetencijų ir Bendrijos įstatymų išbaigtumo, tarp šių dviejų būdų vis tiek yra sinergija (32).

11.2.1

Be to, yra rengiamas ES ir EBPO projektas dėl Bendrijos teisės integravimo dešimtyje naujų valstybių narių. Todėl turėtų būti numatyta didesnė ES ir EBPO sinergija.

11.3

Perkėlimo problemos daugiausiai kyla iš nacionalinių vyriausybių ir jų centrinių administracijų. Šioje srityje kokybė turėtų būti pagrindinis prioritetas. Terminų laikymasis taip pat yra svarbus, siekiant išvengti laiko padalijimo vidaus rinkoje.

11.4

Sutarties dėl Konstitucijos numatytas bendro sprendimo srities išplėtimas yra svarbus demokratiniu požiūriu; kartu su konsultavimosi ir vertinimo procedūromis skirtingais momentais ir skirtingais lygmenimis, procedūros gali tapti ilgesnės ir sudėtingesnės. Taip pradinė projektų kokybė ir direktyvų perkėlimo kokybė gali kompensuoti jų parengimo laikotarpio ištęsimą. Taip pat yra labai svarbūs reglamentų kokybės rodikliai (33).

11.5

Sudėtingiausias yra Bendrijos teisyno klausimas. Ši užduotis yra svarbi ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas abejoja, ar būtini ištekliai galės būti panaudoti, jeigu valstybės narės neparems politinių sprendimų ir jų finansinio įtraukimo. Todėl Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas į jas kreipiasi šiuo klausimu.

11.6

Reikėtų pabrėžti, kad dalyvavimas kelia neginčijamus reikalavimus pilietinės visuomenės organizacijoms, institucijoms ir jų atstovams, vyriausybėms ir jų administratoriams. Formalūs arba technokratiniai patarimai negalės susilaukti sėkmės patys savaime, netgi jeigu techninės ir įstatymų leidybos priemonės arba poveikio vertinimo rodikliai būtų tinkami.

11.7

Nors Komisijai yra suteikta teisė sudaryti tarptautines sutartis Bendrijos vardu (su PPO ir kt.), socialinių ir ekonominių veikėjų organizacijos ir kiti pilietinės visuomenės atstovai taip pat turėtų teisę pareikšti savo nuomonę nacionaliniu ir Bendrijos lygiu. Reikia apsvarstyti atitinkamus principus ir metodus.

11.8

Acquis supaprastinimas ir geresnė teisės aktų kokybė nepainiojami su kokia nors ekonominio ir socialinio nesklandumo ideologija. Jie padeda geriau valdyti, todėl ir geriau techniškai bei politiškai reguliuoti sudėtingą valstybių sąjungos teisės aktų rengimą vadovaujantis demokratiškomis, bendro dalyvavimo ir racionaliomis procedūromis.

11.9

Galiausiai buvo aiškiai išdėstytos problemos ir sprendimo perspektyvos; priemonėmis, kurių imtasi, galima pasiekti nustatytus tikslus. Tad kodėl vis dar tiek mažai praktinių postūmių ? Ar yra pasipriešinimo faktorių ir kokie jie ? Ar išteklių pakanka ar reikia juos plėsti ? Ar visiems susijusiems veikėjams užtenka politinės valios pasiekti sėkmę ? Ar galima įveikti kliūtis ? Atsakymai į šiuos klausimus lieka neatsakyti, tačiau stipri politinė valia ir ilgalaikis veiksmų vykdymas atrodo yra pagrindiniai veiksniai siekiant bendros sėkmės „supaprastinant Bendrijos teisyną ir geriau leidžiant įstatymus Europoje“.

31.1.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 24/52

1.1

Gerai veikianti vidaus rinka sudaro Europos integracijos esmę. Ji įteisina integraciją, suteikdama piliečiams ir įmonėms daug naudos. Daugeliu atvejų gali trūkti atitinkamo noro nuosekliai įgyvendinti visą procesą.

1.2

ES pagrindas — teisės normos. Jos stiprina vidaus rinkos pamatą ir užkerta kelią diskriminacijai dėl produktų, įmonių kilmės ar piliečių tautybės. Veiksmingas ES teisės taikymas didina visuomenės pasitikėjimą Europos politika ir procesais, dėl to ES geriau atitinka piliečių ir įmonių interesus. Tačiau tam reikia laiku ir tinkamai perkelti ES teisę į nacionalinius teisės aktus.

1.3

Be to, Europos teisės aktai, kuriais siekiama panaikinti visas kliūtis ir sukurti visiems vienodas sąlygas, privalo būti operatyviai ir nuosekliai taikomi visoje ES, o visos atitinkamos valdžios institucijos — ir nacionalinės, ir regioninės — privalo juos efektyviai vykdyti.

1.4

Vidaus rinka tinkamai veikia ir tampa augimo bei gerovės šaltiniu tik tada, kai joje nėra diskriminuojančių ar paslėptų kliūčių piliečiams arba verslo įmonėms, taip pat painių ir ilgų administracinių procedūrų. Daugybė skundų, kuriuos kasmet pateikia piliečiai ir įmonės, pateikiami dėl nacionalinių priemonių, kurios dažnai būna pernelyg ribojančios, pernelyg sudėtingos ir neproporcingos (1). Taip yra iš dalies dėl vadinamojo perteklinio reglamentavimo, kuris vyksta ES teisę perkeliant į nacionalinę teisę. Perteklinio reglamentavimo atveju, nacionaliniai norminiai aktai papildomi nuostatomis, dėl kurių ES tikslai gali tapti neaiškūs.

1.5

Tobulesnė teisėkūra yra neatskiriama Lisabonos darbotvarkės dalis. 2005 m. kovo 22–23 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose buvo aiškiai pripažinta, kad būtent tobulesnis reglamentavimas turi teigiamą poveikį konkurencingumui. Tą pat padarė Konkurencingumo taryba 2005 m. birželio 6–7 d. (2). Šiuo atžvilgiu būtina pabrėžti, kad tobulesnė teisėkūra, įgyvendinimas ir vykdymas yra glaudžiai susiję: geras įstatymas yra įvykdomas ir vykdomas įstatymas.

1.6

Kad įstatymą būtų galima įgyvendinti, jis turi būti pakankamai aiškus, o, kad jis veiktų, jis turi tinkamai spręsti konkrečias problemas. Jei įstatymas yra pernelyg sudėtingas ir neaiškus, pavyzdžiui, dėl to, kad nebuvo atliktas tinkamas poveikio įvertinimas, neišvengiamai kyla jo įgyvendinimo problemų. Dėl to šioms problemoms spręsti turi būti rengiami papildomi įstatymai. Dėl blogų įstatymų daugėja įstatymų ir priimama pernelyg daug taisyklių, kurių laikymasis tampa nereikalinga našta įmonėms ir klaidina piliečius (3).

1.7

Valdžios institucijos privalo turėti administracinius gebėjimus, kad užtikrintų, jog įstatymai yra taikomi veiksmingai. Kitaip administracinės spragos sukelia įgyvendinimo ir vykdymo problemų.

1.8

Veiksmingas ES teisės taikymas kartu gerina konkurencingumą ir palengvina pasienio bendradarbiavimą — tai yra du esminiai Lisabonos darbotvarkės tikslai.

1.9

EESRK mano, kad ES egzistuoja teisės aktų įgyvendinimo ir laikymosi problema. Statistiniai duomenys dėl ES teisės įgyvendinimo būklės rodo, kad valstybės narės vėluoja perkelti direktyvas į savo nacionalinius teisės aktus. Statistiniai duomenys dėl pažeidimų bylų rodo, kad perkėlimas į nacionalinius teisės aktus dažnai būna netinkamas arba nepakankamas. Iš tiesų, 78 % bylų, kurias Europos Komisija iškėlė valstybėms narėms 2002–2005 m., yra susijusios su direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę ir taikymu. Tai rodo, kad valstybės narės, pasirinkdamos nacionalinį įgyvendinimo metodą, kad jos įsigaliotų, susiduria su problemomis.

1.10

Įvairiose rezoliucijose Taryba sprendė teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo problemas (4). 2003 m. tarpinstitucine sutartimi dėl geresnės teisėkūros taip pat buvo siekiama „geresnio perkėlimo į nacionalinius teisės aktus ir taikymo“.

1.11

Daugeliu atvejų ES Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingą teisės aktų įgyvendinimą ir vykdymą (5).

1.12

Komisija parengė keletą dokumentų, kuriuose nagrinėjama, kaip valstybės narės galėtų patobulinti perkėlimo į nacionalinius teisės aktus ir taikymo praktiką (6). Savo Valdymo baltojoje knygoje Komisija konstatuoja: „pagaliau Europos Sąjungos normų poveikis priklauso nuo valstybių narių valdžios institucijų noro ir gebėjimų užtikrinti, kad jos būtų efektyviai, visiškai ir laiku perkeltos ir įgyvendintos“ (7). Visai neseniai savo 2005 m. kovo 16 d. komunikate „Geresnis reglamentavimas siekiant augimo ir darbo vietų kūrimo Europos Sąjungoje“ ji nurodė veiklos, skirtos Bendrijos reguliavimo sistemai tobulinti, nepatiriant pernelyg didelių administracinių išlaidų, kryptis.

1.13

Nuo 1985 m. „Naujasis požiūris“ buvo vis naudingesnis skatinant veiksmingą standartų ir reguliavimo požiūrių suderinimą. Jis sukuria stabilią, lanksčią ir skaidrią teisinę sistemą, paremtą valdžių pasidalijimo principu, taikant didelę direktyvose apibrėžtų priemonių įvairovę, ir numato didelę gamintojų ir trečiųjų šalių atsakomybę. Kalbant apie įgyvendinimą, Komisija daro išvadą dažniausiai remdamasi nuodugnia analize, bylojančia, jog „patirtis taip pat parodė, kad šių direktyvų įgyvendinimas gali būti įvairiais būdais tobulinamas“ (8). Šiame dokumente atskleidžiama rimtų trūkumų.

1.14

Savo antrojoje 2003–2006 m. Vidaus rinkos strategijos įgyvendinimo ataskaitoje (9) Komisija analizuoja teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo įvairiose srityse spragas. Ataskaitoje taip pat nurodomi ketinimai ir tikslai dėl tobulinimo. Be kitų dalykų, tai reiškia didesnį tiesioginį valstybių narių įsipareigojimą, taigi ir politinę valią. Komisijos rekomendacijoje dėl direktyvų, turinčių poveikį vidaus rinkai, perkėlimo į nacionalinę teisę (10) nurodoma tam tikra praktika, kurią valstybės narės yra raginamos įgyvendinti. Pagrindinis tokios praktikos aspektas –atsakomybė už stebėseną ir koordinavimą yra perduodama vienam ministrui ir ministerijai, sukuriama nacionalinė perkeltų į nacionalinę teisę direktyvų duomenų bazė ir skatinamas glaudus nacionalinių pareigūnų, dalyvaujančių derybose Briuselyje, ir pareigūnų, kurie įgyvendina nacionalines priemones, bendradarbiavimas.

1.15

Teisės aktų įgyvendinimo „rezultatų vertinimas“ rodo, kad esama formalaus perkėlimo spragų. Tačiau nepaisant šių atitinkamų Europos institucijų dėmesio ženklų, tai, kaip suderintos taisyklės yra įgyvendinamos nacionaliniuose teisės aktuose ir (arba) norminiuose aktuose, Taryboje nebuvo sistemingai analizuojama ir vėliau aptariama. Skirtingas teisės aktų įgyvendinimas įvairiose valstybės narės dalyse greitai priverstų viešai raginti imtis priemonių, o skirtingas įgyvendinimas įvairiose valstybėse narėse netgi nėra įtrauktas į politinę darbotvarkę.

1.16

Be jokios abejonės, dėl „rezultatų vertinimo“ valstybių narių duomenys apie perkėlimą į nacionalinę teisę tapo skaidresni. Kol kas nėra atitinkamų taikymo „rezultatų vertinimų“, kad duomenys apie tai, kaip nacionalinės valdžios institucijos taiko ES teisę ir politiką, būtų skaidresni.

1.17

Nors diskusijos dėl tobulinimo vyksta, viešųjų institucijų žinios ir jų įsipareigojimas garantuoti, kad ES teisė, kaip Europos integracijos pagrindas, veiktų teisingai, yra nepakankami. To bus pasiekta tik jei visas procesas vyks deramai: direktyvų priėmimas, perkėlimas į nacionalinę teisę, įgyvendinimas, vykdymas. Daugeliu atveju, gali taip pat pritrtrūkti valios nuosekliai įgyvendinti visą procesą. Komisijos dokumentuose, daugybėje Teisingumo Teismo nutarčių ir atitinkamoje mokslinėje literatūroje pateikiama pakankamai šaltinių, kuriais valstybės narės gali remtis, gerindamos savo teisinių įsipareigojimų vykdymą.

1.18

Kad ES teisė būtų taikoma veiksmingai, ES, kurią sudaro vis daugiau valstybių narių, būtinas ypatingas dėmesys ir apsaugos priemonės. ES normų efektyvumo mažėjimas negali stabdyti ES integracijos proceso.

2.1

Nors EB sutartyje yra numatyta įvairių suderinimo ir derinimo priemonių, skirtų bendrajai rinkai sukurti (11), patirtis, įgyta 8-ajame dešimtmetyje ir 9-ojo dešimtmečio pradžioje, parodė, kad išsamus suderinimas yra lėtas, sunkus ir, tam tikrais atvejais, nereikalingas procesas. Priemones, paremtas abipusiu pripažinimu ir kontrole kilmės šalyje, yra lengviau suderinti ir įgyvendinti. Jos taip pat buvo veiksmingesnės užtikrinant didesnę prekybos ir investicijų laisvę, nesukuriant pernelyg didelės naštos dėl jų laikymosi. Tačiau reikia pažymėti, kad ES pasiekė naują etapą, kuriam būdingi didėjantys valdymo kultūros skirtumai. Dėl to gali būti vėl pageidaujama norminių aktų, kurie padėtų siekti konvergencijos ir skatintų gerą praktiką.

2.2

Nepaisant perėjimo prie naujų politikos priemonių, Bendrijos teisės aktų skaičiaus augimas iš dalies buvo natūralus integracijos gilinimo ir plėtros rezultatas, iš dalies — nevisiško arba netinkamo jų įgyvendinimo valstybėse narėse rezultatas. Buvo įgyvendintos naujos normos, kad valstybės narės negalėtų nevykdyti savo įsipareigojimų arba jų nacionalinės normos nebūtų pernelyg sudėtingos (12). Tipinis pavyzdys — liberalizavimo direktyvos, kurias Komisija priėmė remdamasi 86 straipsnio 3 dalimi, tokiose srityse kaip telekomunikacijų paslaugos ir telekomunikacijų įranga.

2.3

Atsižvelgiant į teisės aktų įgyvendinimo sunkumus, kuriuos patiria daugelis valstybių narių (13), norint patobulinti ES teisės taikymą, būtinos suderintos valstybių narių valdžios institucijų pastangos. Jų iki šiol trūko valstybėse narėse pereinant prie patrauklesnių mažiau intervencinių ir paprastesnių politikos įgyvendinimo ir reglamentavimo priemonių.

2.4

2000 m. Lisabonos Europos Vadovų Taryba, kuri pradėjo Europos konkurencingumo didinimo procesą, siekdama patobulinti teisės aktų įgyvendinimą ir vykdymą, įvedė atviro koordinavimo metodą, naudojant kokybinius ir kiekybinius rodiklius, palyginimus ir geriausios praktikos pavyzdžius. Valstybės narės, siekdamos patobulinti savo politikos įgyvendinimo rezultatus, kol kas sistemingai ir plačiai tokios geros praktikos pavyzdžių netaiko.

2.5

Iš pradžių atviro koordinavimo metodas kėlė daug lūkesčių, kaip ir palyginimo tikslai bei geriausios praktikos pavyzdžiai. Patirtis neleidžia daryti teigiamų išvadų. Panašu, kad, nesant privalomų įsipareigojimų, valstybės narės nenori priimti teisės aktų, jau nekalbant apie jų įgyvendinimą ir vykdymą.

2.6

Iki 2004 m. dešimt valstybių narių kandidačių integravo acquis communautaire į savo nacionalinius teisės aktus, todėl formaliai šio termino buvo laikomasi. Tačiau įstatymo pakeitimas savaime dar nereiškia tinkamo perkėlimo į teisės aktus. Be to, teisės aktams įgyvendinti ir vykdyti yra reikalingos pakankamos administracinės valdžios institucijos ir procedūros, kurios daugeliu atveju turėjo būti sukurtos iš naujo, nes trūksta reikalingos veiksmingo ES taisyklių taikymo patirties. Glaudesnis nacionalinių valdžios institucijų ir Bendrijos institucijų tarpusavio bendradarbiavimas turėtų palengvinti vienodą ES normų taikymą visoje Sąjungoje (14).

2.7

Nors ES reglamentų ir teisės aktų tikslas — atviroje Europos rinkoje sukurti vienodas sąlygas, skirtingose srityse taikomos priemonės gali smarkiai skirtis. Visose srityse gali būti taikomas tas pats principas, tačiau siekiamas integracijos lygis gali labai skirtis. Dėl to vienos Bendrijos taisyklės yra ne tokios griežtos, kitos — griežtesnės, atitinkamai ir požiūris bei teisiniai principai yra skirtingi.

2.8

Šių skirtumų atsiranda dėl skirtingų integracijos tikslų tokiose srityse kaip vidaus rinkos bei aplinkos apsaugos politika ir socialinė politika bei sveikata, kurios pirmiausia yra nacionalinės sritys. Pačios Sutarties tekste, kalbant apie visuomenės sveikatą arba švietimą, vartojamos ne tokios pretenzingos sąvokos. Šiose politikos srityse ES vaidmuo yra „koordinuoti“ ir „skatinti“, o ne integruoti.

2.9

Todėl dabartinė raida atskleidžia spalvingą įvairovę, kai įvairios teisinės priemonės yra lygiagrečiai taikomos ES lygu, savo ruožtu jos daro įtaką nacionaliniams metodams. Tarp jų:

2.10

Tokia didelė Bendrijos priemonių, kurias valstybės narės turi perkelti į savo teisės aktus, įgyvendinti ir vykdyti, įvairovė dažnai lemia nacionalines, kartu ir skirtingas, interpretacijas, kas turi būti įgyvendinta nacionaliniu lygiu ir kaip tai reikia padaryti.

2.11

Vertinant praktinį dabartinio modelio poveikį, atsižvelgiama į šių elementų įvairovę valstybėse narėse:

2.12

ES modelyje, žinoma, gerbiama valstybių narių bei jų turtingų valdymo tradicijų, teisinės kultūros ir politinių sistemų įvairovė. Tai netgi yra principo klausimas. Tačiau skirtingos tradicijos ir kultūra privalo suteikti galimybę garantuoti veiksmingą ES teisės aktų taikymą taip, kad būtų išvengta jų iškraipymo arba diskriminacijos. Sąjungos išplėstos kompetencijos sritys ir toliau vykstanti plėtra rodo, kokia sudėtinga yra ši užduotis.

2.13

Kalbant apie Komisiją, svarbiausi elementai, turintys poveikio galutiniam rezultatui, yra šie:

2.14

Daugėjant Bendrijos teisės aktų, atitinkamai padaugėjo ir neteisinių priemonių bei procesų, kurių tikslas — paskatinti valstybes nares laiku ir teisingai įgyvendinti ES teisę, tokių kaip reguliarios ataskaitos bei perkėlimo į nacionalinius teisės aktus valstybėse narėse rezultatų vertinimas.

2.15

Be to, Komisija ėmėsi kai kurių priemonių siekdama informuoti piliečius ir įmones apie jų teises ir jas paskatinti naudotis šiomis teisėmis nacionalinėse valdžios institucijose bei nacionaliniuose teismuose. Pavyzdžiui, informacinių centrų, skirtų piliečiams bei verslo įmonėms, ir SOLVIT centrų paskirtis — nustatyti ir spręsti sunkumus, kuriuos patiria asmenys ir įmonės, persikėlę į kitas valstybes nares arba veikiantys kitose valstybėse narėse.

2.16

Naujausioje SOLVIT centrų nagrinėtų atvejų ataskaitoje nurodoma, kad daugiau kaip 50 % visų problemų yra susijusios su profesinės kvalifikacijos pripažinimu, rinkos prieinamumu produktams, transporto priemonių registracija ir leidimais gyventi. Nors 80 % visų atvejų yra sėkmingai išsprendžiami, šie statistiniai duomenys taip pat rodo, kad problemos nėra naujos arba neįprastos. Piliečiai ir įmonės patiria sunkumų daugiausia dėl biurokratinių procedūrų ir nacionalinių administracijų nenoro supaprastinti savo reikalavimus. Be to, nepaisant SOLVIT centrų sėkmės, 20 % visų problemų nėra išsprendžiamos. Valstybės narės turėtų veikti taip, kad šis procentas mažėtų, o nacionaliniai SOLVIT biurai bei Europos SOLVIT tinklas būtų geriau žinomas visuomenei — ir įmonėms, ir piliečiams.

2.17

Sąjungos plėtra taip pat yra iššūkis. Narių skaičiaus padidėjimo negalima suvaldyti atitinkamai nesustiprinus konsultavimo ir stebėjimo procedūrų.

2.18

Šis konsultavimo ir stebėjimo procedūrų stiprinimas buvo akivaizdžiausias pastarosios plėtros atveju bei 2004 m. Briuselio Europos Vadovų Tarybai tariantis dėl ateinančios plėtros. Būsimas valstybes nares Komisija analizuos dar nuodugniau, bus tikimasi, kad jos, prieš įstodamos į ES, bus įgyvendinusios didesnę acquis communautaire dalį. Taip pat bus tikimasi, kad jos greičiau įvykdys visas pereinamojo laikotarpio, kuris joms gali būti suteiktas, priemones.

3.1

Veiksmingas teisės aktų įgyvendinimas ir vykdymas yra itin svarbūs piliečiams ir bendrovėms. Tai neatskiriama teisės normų dalis. Dažnai skirtingas visuotinai priimtų teisės aktų interpretavimas kelia klausimų įmonėms ir piliečiams, pavyzdžiui: kam galima skųstis? Kas yra atsakingas? Ką daryti artimiausiu metu? Dar svarbesnis klausimas: kokia apimtimi neefektyvus teisės aktų įgyvendinimas lemia investicijų vėlavimą arba investavimo modelių pokyčius, pasitikėjimo tarp piliečių trūkumą? Šie klausimai yra susiję su ES politikos teisėtumu, darna ir prognozavimo galimybėmis. Dabartinio nepatenkinamo teisės aktų perkėlimo ir įgyvendinimo tempo ilgiau toleruoti nebegalima.

3.2

Kadangi ES lygiu priimtų direktyvų teisingas įgyvendinimas yra labai sudėtingas ir painus, būtina atlikti bendrą sistemos veikimo stipriųjų ir silpnųjų pusių, galimybių ir grėsmės (SSGG) analizę. Kur mes esame? Kas sukelia problemas? Su kokiais iššūkiais susiduria valstybės narės? Ko siekia valstybės narės: koks yra pageidaujamas ryšys ir subsidiarumo ir ES stebėsenos sąsaja? Kitais žodžiais tariant, kas yra atsakingas už tam tikrų dalykų įvertinimą ir kokiais kriterijais remiantis? Kokia apimtimi teisinės priemonės ir dabartinė praktika atitinka Europos integracijos tikslus? Kaip ES ir valstybės narės ketina reaguoti į įmonių ir piliečių skundus dėl nepakankamo ir kartais našumui kenkiančio ES normų perkėlimo būdo, įgyvendinimo ir vykdymo nacionaliniuose norminiuose aktuose bei praktikoje?

3.3

Vykstant diskusijoms dėl padėties gerinimo valstybėse narėse, šie visus dominantys klausimai turi būti keliami, siekiant paskatinti plačius ir atvirus debatus tarp politikos formuotojų ir pareigūnų bei privataus sektoriaus ir civilinės visuomenės dėl pageidaujamo procedūrų ir praktikos adaptavimo ES ir valstybėse narėse. Jie turi daugiau informuoti apie teisingo visų ES politikos sričių perkėlimo į nacionalinę teisę, įgyvendinimo ir vykdymo poveikį.

3.4

Būtina svarstyti, kokį poveikį būsima plėtra turės Bendrijos teisės darnai ir vienodam Bendrijos teisės taikymui visoje ES. ES taip pat turėtų svarstyti, kaip išvengti tokios situacijos, kai 27 arba daugiau valstybių narių Sąjunga, kurioje egzistuoja dar didesnė įvairovė, gali pati sukurti tam tikras kliūtis prekybai, investavimui ir steigimuisi.

3.5

Esama įvairių nuomonių, kaip spręsti netinkamo ES teisės taikymo problemą, kuri, žvelgiant iš politinės pusės, yra susijusi su subsidiarumo ir Bendrijos principų priešprieša. Manoma, kad visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už ES teisės įgyvendinimą, Komisija turėtų atidžiai sekti šį procesą. Kita nuomonė yra paremta subsidiarumu: valstybėms narėms suteikti laisvę ir leisti kiekvienai spręsti savo problemas. Trečia galimybė — valstybės narės imasi didesnės atsakomybės ir atsakingumo ir atsiskaito viena kitai, o Komisija atidžiai seka, kaip laikomasi teisės aktų nuostatų, prireikus ryžtingai pasinaudoja savo teisinėmis galiomis.

3.6

Komisija, kaip sutarčių vykdymo priežiūrą atliekanti ir teisės aktų inicijavimo teisę turinti institucija, atlieka svarbų vaidmenį, turintį įtakos tinkamam vidaus rinkos veikimui. Ji yra atsakinga už paprastų ir įgyvendinamų teisės aktų, kuriais sprendžiamos vidaus rinkos problemos, siūlymą, be pernelyg didelių išlaidų valstybėms narėms ir įmonėms. Iš tiesų Komisija per pastaruosius kelerius metus ėmėsi rimtų priemonių teisės aktams supaprastinti ir siūlomų teisės aktų poveikiui įvertinti. Kartu Komisija turi veikti operatyviai ir ryžtingai, kad sustabdytų pažeidimus. Komisija turėtų apsvarstyti, kaip išplėtoti rekomendacijas, kurias ji pateikė 2004 m. (žr. pirmiau) dėl teisės aktų perkėlimo laiku ir tinkamai, kad jos apimtų ir teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo etapus.

3.7

Būdamos bendrai atsakingos už Sąjungą, valstybės narės privalo būti lojalios Sąjungai, vykdyti savo įsipareigojimus, palengvinti Bendrijos uždavinių vykdymą ir netrukdyti siekti EB sutarties 10 straipsnyje numatytų tikslų. Tiksliau valstybių narių požiūris turi atspindėti tai, kad jos pačios yra Europos Sąjungos dalis ir atitinkamai prisideda prie Sąjungos sprendimų. (15)

3.8

Europos Teisingumo Teismas daugelyje bylų aiškiai nurodė, kad valstybės narės savo gynyboje negali remtis jokiais vidiniais administraciniais sunkumais, kad pagrįstų nepakankamą arba netinkamą Bendrijos teisės aktų įgyvendinimą. Šios nutartys gali padėti tobulinti ateityje numatomų bylų nagrinėjimą.

3.9

Taip pat reikės apsvarstyti, kokio tipo teisinės ir neteisinės priemonės ir procedūros bus tinkamiausios veiksmingam politikos įgyvendinimui daugiau nei 30 narių Sąjungoje užtikrinti.

3.10

Neteisinių priemonių ir procedūrų taikymo rezultatai yra gana įvairūs. Nepaisant daug žadančios pradžios, nepanašu, kad atviro koordinavimo metodas būtų buvęs sėkmingas. Palyginti: SOLVIT centrai išsprendė 80 % jų nagrinėtų problemų.

3.11

Konkurencingumo taryba savo 2005 m. kovo mėn. išvadose valstybėms narėms pasiūlė išanalizuoti, ar vidaus teisės aktai atitinka ES taisykles, kad būtų pašalintos rinkos kliūtys, o konkurencija būtų atviresnė. Europos Parlamentas taip pat pripažino, kad būtų naudinga, jei nacionalinės administracijos stebėtų, kaip jų šalyse laikomasi ES taisyklių. Analizė yra praktinis būdas nustatyti ir pašalinti kliūtis prekybai, nesvarbu, ar jas sukelia netinkamas teisės aktų įgyvendinimas, tinkamos ES teisės įgyvendinimo priežiūros trūkumas ar paprasčiausia administracinė praktika, neatitinkanti ES reikalavimų.

4.1.1

EESRK nuomone, teisės aktų įgyvendinimas ir vykdymas yra neatskiriami geresnės teisėkūros elementai, todėl tai yra politinis prioritetas (16). Tačiau kol kas taip nėra, nepaisant kintančio kai kurių valstybių narių ir Komisijos požiūrio, kuriuo grindžiamas ateities kelias. Įstatymų leidėjai nepakankamai atsižvelgė į teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo reikalavimus. Atliekant nuoseklų poveikio vertinimą, siekiant geresnės teisėkūros, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kaip teisės aktai turėtų būti rengiami ir kaip turėtų būti vykdomi. Visas šis procesas — tai būtina sąlyga, kad būtų sukurtos visiems lygios sąlygos ir užtikrintas ES teisėtumas.

4.1.2

Iš principo didžiausia atsakomybė už tinkamo ES teisės įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimą pirmiausia tenka valstybėms narėms. Komisijos, kaip sutarčių sergėtojos, vaidmuo yra užtikrinti, kad valstybės narės faktiškai vykdytų savo įsipareigojimus. Bet kokias spragas Komisija gali šalinti pradėdama pažeidimų procedūras arba taikydama kitas priemones, kurios, kaip manoma, yra tinkamos neteisingo ES teisės taikymo problemai spręsti.

4.1.3

Pasirašius 2003 m. tarpinstitucinį susitarimą, Taryba svarsto, kaip tobulinti reglamentavimą ir supaprastinti teisėkūrą. EESRK mano, kad pakankamai dėmesio turėtų būti skiriama geresniam visų ES taisyklių, ne tik direktyvų, kurias turi vykdyti valstybės narės, taikymui.

4.1.4

EESRK mano, kad, aptariant teisės aktų įgyvendinimą ir vykdymą, Konkurencingumo taryba, dirbanti vidaus rinkos, kuri sudaro integracijos proceso branduolį, srityje, būtinai turėtų būti Komisijos partnerė ES lygiu.

4.1.5

Labai svarbus ir dažnai lemiamas aspektas yra tas, kad valstybių narių vidaus administracinės procedūros nepatenka į sutarčių taikymo sritį. Nepaisant to, pagal EB sutarties 10 straipsnį ir precedentinę teisę nacionalinės valdžios institucijos privalo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą ir vykdymą. Šiuo atžvilgiu EESRK pabrėžia bendrą ES valstybių narių atsakomybę ir, žinoma, jų bendrus įsipareigojimus.

4.1.6

Jau pernelyg ilgai buvo pabrėžiamas ES naujas reglamentavimas. EESRK sutinka su Komisija, kad ES, kurią sudaro 25 valstybės narės, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama esamiems teisės aktams įgyvendinti ir vykdyti, o ne papildomam reglamentavimui kurti. Nauji Bendrijos teisės aktai nebūtų labai patraukli alternatyva, nes tam reikėtų didelių ir laiko, ir išteklių sąnaudų. Taip pat ir išimtinė priklausomybė nuo teisinių procedūrų, siekiant priversti valstybes nares pašalinti problemas, užims daug laiko ir išeikvos negausius išteklius. Vietoj to reikia keisti pačią kultūrą taip, kad valstybės narės ir Komisija pereitų nuo naujų norminių aktų kūrimo prie teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo, taip užtikrindamos, kad suderinta ES teisė ir politika būtų visiškai įgyvendinta. Žinoma, tai nereiškia, kad ypatingas dėmesys teisės aktų įgyvendinimui ir vykdymui gali tapti pasiteisinimu dėl teisėkūros spragų tose srityse, kuriose nauji teisės aktai yra vis dar reikalingi.

4.1.7

Jau taikomos ir įgyvendinamos ES teisės peržiūra — žr. Danijos patirtį — padės gerinti teisėkūrą. Tai pavyzdys, kokia turi būti teisės aktų supaprastinimo, geresnio įgyvendinimo ir vykdymo tarpusavio sąveika.

4.1.8

Kalbant apie alternatyvas, t. y. savarankišką reguliavimą arba bendrą reguliavimą (17), kiekvienu atveju turi būti atskirai analizuojama, kada jos pasiteisintų, kada ne. Nepaisant poreikio skatinti savarankiško reguliavimo ir bendro reguliavimo iniciatyvas, jų perspektyvumą privalu patikrinti konkretaus taikymo metu.

4.1.9

EESRK nuomone, taip pat yra akivaizdu, kad didėjantys teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo procesų skirtumai nacionaliniu lygiu turi būti sprendžiami ir šalinami nacionalinėms ir Bendrijos valdžios institucijoms glaudžiau bendradarbiaujant.

4.1.10

EESRK mano, kad toks intensyvesnis bendradarbiavimas taip pat padeda siekti tikslo išvengti perteklinių Bendrijos teisės aktų, kuriuos vargu ar būtų teisinga įgyvendinti, taikant nacionalines procedūras. Jos yra pernelyg lėtos ir sudėtingos, dažnai nacionalinės politikos tikslų jomis siekiama neproporcingomis priemonėmis.

4.2.1

EESRK mano, kad valstybėms narėms turėtų būti ir toliau palikta prerogatyva spręsti dėl jose taikomų teisės aktų įgyvendinimo metodų ir procedūrų. Šiuos metodus ir procedūras valstybės narės ir Komisija taip pat gali analizuoti, atlikdamos jų poveikio vertinimus.

4.2.2

EESRK nuomone, nesvarbu, kokius metodus ar procedūras valstybės narės pasirinktų ES teisei ar nacionaliniams įstatymams, kurie turi poveikio vidaus rinkos veikimui, įgyvendinti, pasiekti rezultatai turi būti panašūs visoje ES. Be to, šie rezultatai privalo faktiškai įgyvendinti ES pirminę ir antrinę teisę.

4.2.3

Kalbant apie valstybes nares, EESRK mano, kad būtina įtraukti ir regionų valdžios institucijas, turinčias autonominių įstatymų leidybos galių ir (arba) atsakingas už teisės aktų įgyvendinimą (pvz., žemes, provincijas, regionus).

4.2.4

EESRK mano, kad kitas bendradarbiavimo tarp ES institucijų ir nacionalinių valdžios institucijų įgyvendinant ES teisę ir politiką žingsnis yra nacionalinių administracinių gebėjimų taikyti politiką stiprinimas ir suderinimas — apie tai kai kurios valstybės narės dabar diskutuoja.

4.2.5

Administraciniai gebėjimai yra „visiems aktualus“ dalykas, ir valstybės narės privalo aiškiai parodyti, kad institucijų, atsakingų už įgyvendinimą ir vykdymą, gebėjimai yra aukšto lygio. EESRK, be kitų dalykų, tai reiškia glaudų bendradarbiavimą tarp derybininkų Briuselyje ir įstatymų leidybos institucijų nacionalinėse administracijose.

4.2.6

Vienas konkretus EESRK pastebėtas principas — tai nacionalinių reguliuojančių institucijų praktika tam tikrose srityse, pavyzdžiui, telekomunikacijų. Nacionalinės reguliuojančios institucijos tuo pat metu laikosi ir Europos taisyklių, ir nacionalinių priežiūros reikalavimų. Ši praktika taip pat turi būti analizuojama.

4.2.7

Valstybės narės turi būti skatinamos analizuoti vidaus taisykles ir procedūras (kai kurios valstybės narės, pavyzdžiui, Danija, šiuo metu tai daro). Teisės aktų įgyvendinimo problemų dažnai kyla dėl to, kad nacionalinės taisyklės ir procedūros nėra pakankamai pritaikytos didelei Europos rinkai.