25.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 264/1

(1)

Pageidautina suderinti nacionalines priemones dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų. Šios direktyvos pagrindinis tikslas yra sumažinti iki minimumo baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų neigiamą poveikį aplinkai, šitaip prisidedant prie aplinkos apsaugos, išsaugojimo ir kokybės pagerinimo. Pasiūlymas remiasi Sutarties 175 straipsnio 1 dalimi. Tačiau taip pat tikslinga 95 straipsnio 1 dalies pagrindu imtis priemonių Bendrijos lygiu suderinti reikalavimus dėl baterijų ir akumuliatorių sudėtyje esančių sunkiųjų metalų ir baterijų bei akumuliatorių ženklinimo, šitaip užtikrinant sklandų vidaus rinkos funkcionavimą ir išvengiant konkurencijos iškraipymo Bendrijoje.

(2)

1996 m. liepos 30 d. Komisijos komunikate dėl Bendrijos atliekų tvarkymo strategijos peržiūros nubrėžtos Bendrijos būsimos atliekų politikos gairės. Komunikate pabrėžiamas poreikis sumažinti pavojingų medžiagų kiekį atliekose ir nurodomi visos Bendrijos taisyklių, ribojančių tokių medžiagų kiekį gaminiuose ir gamybos procesuose, potencialūs privalumai. Be to, jame pabrėžiama, kad tada, kai atliekų susidarymo negalima išvengti, jos turėtų būti pakartotinai naudojamos arba naudojamos dėl jų medžiagos arba energijos.

(3)

1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/157/EEB dėl baterijų ir akumuliatorių, turinčių tam tikrų pavojingų medžiagų (5), sudarė sąlygas valstybių narių įstatymų derinimui šioje srityje. Tačiau tos direktyvos tikslai nebuvo įgyvendinti iki galo. 2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 1600/2002/EB, nustatančiame šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (6) ir 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (7) taip pat pabrėžiamas poreikis persvarstyti Direktyvą 91/157/EEB. Siekiant aiškumo Direktyva 91/157/EEB turėtų būti peržiūrėta ir pakeista.

(4)

Kad būtų įgyvendinti šios direktyvos siekiai, joje draudžiama pateikti į rinką kai kurias baterijas ir akumuliatorius, kurių sudėtyje esama gyvsidabrio ar kadmio. Ja taip pat raginama pasiekti aukštą baterijų ir akumuliatorių surinkimo bei perdirbimo lygį ir gerinti visų ūkio subjektų, dalyvaujančių baterijų ir akumuliatorių gyvavimo cikle, pvz., gamintojų, platintojų ir galutinių vartotojų, ypač tų ūkio subjektų, kurie tiesiogiai susiję su baterijų ir akumuliatorių atliekų apdorojimu ir perdirbimu, aplinkosaugos veiklą. Tam reikalingos specialios taisyklės papildo esamus Bendrijos teisės aktus, reglamentuojančius atliekas, ypač 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvą 75/442/EEB dėl atliekų (8), Tarybos direktyvą 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (9) ir 2000 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/76/EB dėl atliekų deginimo (10).

(5)

Siekiant užkirsti kelią baterijų ir akumuliatorių atliekų išmetimui į aplinką ją užteršiant ir nesupainioti galutinių vartotojų skirtingais atliekų tvarkymo reikalavimais, taikomais skirtingoms baterijoms ir akumuliatoriams, ši direktyva turėtų būti taikoma visoms Bendrijoje į rinką pateikiamoms baterijoms ir akumuliatoriams. Taip išplėtus taikymo sritį būtų taip pat užtikrinta, kad bus daug ekonomiškiau surenkama ir perdirbama bei kiek įmanoma taupomi ištekliai.

(6)

Baterijų ir akumuliatorių, kurie yra labai svarbus energijos šaltinis mūsų visuomenėje, patikimumas yra pagrindinė daugelio gaminių, prietaisų ir paslaugų saugumo sąlyga.

(7)

Tikslinga nešiojamas baterijas bei akumuliatorius skirti nuo pramoninių bei automobiliams skirtų baterijų ir akumuliatorių. Pramoninių ir automobiliams skirtų baterijų bei akumuliatorių šalinimas išmetant į sąvartynus arba juos deginant turėtų būti uždraustas.

(8)

Prie pramoninių baterijų ir akumuliatorių priskiriamos, pavyzdžiui, baterijos ir akumuliatoriai, naudojami kaip avarinio ar pagalbinio elektros energijos tiekimo šaltiniai ligoninėse, oro uostuose ar biuruose, baterijos ir akumuliatoriai, naudojami traukiniuose ar lėktuvuose ir baterijos bei akumuliatoriai, naudojami atviroje jūroje esančiose naftos gavybos platformose ar švyturiuose. Pavyzdžiai taip pat gali būti baterijos ir akumuliatoriai, sukurti išimtinai parduotuvėse ir restoranuose naudojamiems nešiojamiems mokėjimo terminalams, parduotuvėse naudojamiems brūkšninio kodo skaitytuvams, televizijose ir profesionaliose studijose naudojamai profesionaliai vaizdo aparatūrai, prie kalnakasių ir profesionalių nardytojų šalmų pritvirtinamoms kalnakasių ir nardymo lempoms, pagalbinės baterijos ir akumuliatoriai, neleidžiantys, kad elektra valdomos durys būtų blokuojamos ar suspaustų žmones, baterijos ir akumuliatoriai, naudojami valdymui ar įvairių rūšių matavimo ir valdymo įrangoje, bei baterijos ir akumuliatoriai, naudojami saulės pultuose, foto įtampą ir kitus atnaujinamos energijos šaltinius naudojančiuose įrengimuose. Prie pramoninių baterijų ir akumuliatorių taip pat priskiriamos baterijos ir akumuliatoriai, naudojami elektra varomose transporto priemonėse, pavyzdžiui, elektromobiliuose, invalidų vežimėliuose, dviračiuose, oro uostuose naudojamose transporto priemonėse ir automatinėse transporto priemonėse. Čia išvardyti ne visi pavyzdžiai, todėl bet kuri baterija ar akumuliatorius, kurie nėra sandarūs ir nėra skirti automobiliams, turėtų būti laikomi pramoniniais.

(9)

Prie nešiojamų baterijų ir akumuliatorių pavyzdžių, tai yra visų sandarių baterijų ir akumuliatorių, kuriuos vidutinis vartotojas galėtų nesunkiai nešti rankose ir kurie nėra nei automobiliams skirtos baterijos ar akumuliatoriai, nei pramoninės baterijos ar akumuliatoriai, priskiriamos vieno elemento baterijos (pavyzdžiui, AA ir AAA tipo baterijos) ir baterijos bei akumuliatoriai, kurias vartotojai ar specialistai naudoja mobiliuosiuose telefonuose, nešiojamuosiuose kompiuteriuose, bevieliuose elektros įrankiuose, žaisluose ir buitiniuose prietaisuose, pavyzdžiui, elektriniuose dantų šepetėliuose, skustuvuose ir rankiniuose dulkių siurbliuose (įskaitant panašią įrangą, naudojamą mokyklose, parduotuvėse, restoranuose, oro uostuose, biuruose ar ligoninėse), bei bet kuri baterija ar akumuliatorius, kurį vartotojai paprastai gali naudoti buityje.

(10)

Komisija turėtų įvertinti poreikį adaptuoti šią direktyvą atsižvelgdama į turimą techninę bei mokslinę informaciją. Ypač Komisija turėtų peržiūrėti išimtį dėl kadmio draudimo netaikymo nešiojamose baterijose ir akumuliatoriuose, skirtuose naudoti bevieliuose elektros įrankiuose. Bevielių elektros įrankių pavyzdžiai yra įrankiai, kuriais vartotojai ir specialistai tekina, frezuoja, šlifuoja, galanda, pjauna, raižo, karpo, gręžia, daro skyles, štampuoja, kala, kniedija, sriegia, poliruoja ar panašiai apdoroja medį, metalą ar kitą medžiagą, taip pat pjauna žolę, pjausto šakas ir daro kitus sodo darbus.

(11)

Komisija taip pat turėtų stebėti, o valstybės narės skatinti — be kita ko, skatindamos dalyvauti Bendrijos aplinkosaugos vadybos ir audito sistemoje (EMAS) — technologijų pažangą, dėl kurios gerėja baterijų ir akumuliatorių aplinkosaugos veiksmingumas visuose jų gyvavimo etapuose.

(12)

Tam, kad būtų apsaugota aplinka, baterijų ir akumuliatorių atliekos turėtų būti surenkamos. Turėtų būti įdiegtos nešiojamų baterijų ir akumuliatorių surinkimo sistemos, garantuojančios didelį surinkimo procentą. Tai reiškia, kad turi būti diegiamos tokios surinkimo sistemos, kad galutiniai vartotojai galėtų patogiai ir nemokamai išmesti nešiojamų baterijų ir akumuliatorių atliekas. Skirtingo tipo baterijoms ir akumuliatoriams taikytinos skirtingos surinkimo sistemos bei finansavimo sąlygos.

(13)

Pageidautina, kad valstybės narės garantuotų didelį baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo ir perdirbimo procentą ir taip pasiektų aukštą aplinkos apsaugos ir medžiagų naudojimo Bendrijoje lygį. Todėl šia direktyva turėtų būti valstybėms narėms nustatytos minimalios surinkimo ir perdirbimo užduotys. Surinkimo procentą reikėtų apskaičiuoti remiantis vidutiniais metiniais ankstesnių metų pardavimais, tam kad valstybėms narėms būtų nustatytos užduotys, kurias galima palyginti ir kurios būtų proporcingos baterijų vartojimo lygiui atitinkamoje valstybėje.

(14)

Tam, kad būtų pasiektas aukštas medžiagų naudojimo lygis Bendrijoje ir būtų užkirstas kelias skirtumams tarp valstybių narių atsirasti, turėtų būti nustatyti specialūs kadmio ir švino baterijų ir akumuliatorių perdirbimo reikalavimai.

(15)

Visos suinteresuotos šalys turėtų turėti galimybę dalyvauti surinkimo, apdorojimo ir perdirbimo sistemose. Tos sistemos turėtų vengti importuotų gaminių diskriminacijos, prekybos barjerų ar konkurencijos iškraipymų.

(16)

Surinkimo ir perdirbimo sistemos turėtų būti kuo tinkamiau panaudojamos, ypač siekiant sumažinti iki minimumo išlaidas ir neigiamą transporto poveikį aplinkai. Apdorojimo ir perdirbimo sistemose turėtų būti naudojami geriausi prieinami gamybos būdai, kaip apibrėžta 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės 2 straipsnio 11 dalyje (11).

(17)

Pagrindiniai baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo finansavimo principai turėtų būti nustatyti Bendrijos lygiu. Finansavimo sistemos turėtų padėti garantuoti didelį surinkimo ir perdirbimo procentą ir įgyvendinti gamintojo atsakomybės principą. Todėl gamintojai turėtų padengti visų surinktų baterijų ir akumuliatorių surinkimo, apdorojimo ir perdirbimo išlaidas, atėmus iš jų pelną, gautą pardavus utilizuotas medžiagas. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti pateisinamas de minimis taisyklių taikymas smulkiems gamintojams.

(18)

Tam, kad surinkimas būtų sėkmingas, būtina, kad galutiniams vartotojams būtų teikiama informacija apie atskiro surinkimo naudą, apie esamas surinkimo sistemas ir galutinių vartotojų vaidmenį tvarkant baterijų ir akumuliatorių atliekas. Turėtų būti kruopščiai parengta ženklinimo sistema, kuri turėtų teikti galutiniams vartotojams skaidrią, patikimą ir aiškią informaciją apie baterijas ir akumuliatorius bei jų sudėtyje esančius sunkiuosius metalus.

(19)

Jei siekdamos šios direktyvos tikslų, visų pirma — didelio atskiro surinkimo ir perdirbimo procento, valstybės narės naudoja ekonomines priemones, pavyzdžiui, diferencinius mokesčių tarifus, jos turėtų apie tai informuoti Komisiją.

(20)

Patikimi ir palyginami duomenys apie tai, kiek surinkta ir perdirbta į rinką pateiktų baterijų ir akumuliatorių, yra būtini kontroliuojant, ar buvo pasiekti šios direktyvos tikslai.

(21)

Valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl baudų, taikytinų už šios direktyvos nuostatų pažeidimus, bei užtikrinti jų įgyvendinimą. Minėtos baudos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

(22)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės įstatymų leidybos (12) 34 punktą Taryba turėtų skatinti valstybes nares savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių tarpusavio atitikimą, ir viešai jas paskelbti.

(23)

Šios direktyvos įgyvendinimui reikalingos priemonės turėtų būti priimtos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką. (13)

(24)

Kadangi šios direktyvos tikslų — ypač apsaugoti aplinką ir užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą — valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl siūlomų veiksmų masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, Bendrija gali patvirtinti priemones laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina minėtiems tikslams pasiekti.

(25)

Ši direktyva taikoma nepažeidžiant saugos, kokybės ir sveikatos apsaugos reikalavimus reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų ir konkrečių atliekų tvarkymą reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų, ypač 2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/53/EB dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (14) ir Direktyvos 2002/96/EB.

(26)

Remiantis gamintojo atsakomybės principu, baterijų ir akumuliatorių gamintojai bei kitų gaminių su įmontuota baterija ar akumuliatoriumi gamintojai yra atsakingi už baterijų ir akumuliatorių, kuriuos jie teikia į rinką, atliekų tvarkymą. Reikalingas lankstus požiūris, kad finansavimo sistemos galėtų atspindėti skirtingus nacionalinius aspektus ir atsižvelgti į esamas sistemas, pirmiausia tas, kurios įsteigtos laikantis Direktyvos 2000/53/EB ir Direktyvos 2002/96/EB, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo.

(27)

2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/95/EB dėl tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimo elektros ir elektroninėje įrangoje apribojimo (15) netaikoma baterijoms ir akumuliatoriams, naudojamiems elektros ir elektroninėje įrangoje.

(28)

Automobiliams skirtos ir pramoninės baterijos bei akumuliatoriai naudojami transporto priemonėse turėtų atitikti Direktyvos 2000/53/EB, ypač jos 4 straipsnio, reikalavimus. Todėl turėtų būti draudžiama elektra varomoms transporto priemonėms skirtose pramoninėse baterijose ir akumuliatoriuose naudoti kadmį, išskyrus kai galima pasinaudoti išimtimi remiantis tos direktyvos II priedu,

1)

baterijų ir akumuliatorių pateikimo į rinką taisyklės; ir

2)

baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo, apdorojimo, perdirbimo ir šalinimo konkrečios taisyklės, skirtos papildyti atitinkamus Bendrijos teisės aktus dėl atliekų.

a)

įrenginiuose, susijusiuose su valstybių narių gyvybinių saugumo interesų apsauga, ginkluose, amunicijoje ir karinės paskirties įrangoje, išskyrus produktus, kurie nėra konkrečiai skirti karo tikslams;

b)

įrengimuose, skirtuose skrydžiams į kosmosą.

1)

„baterija“ ar „akumuliatorius“ — tai bet koks elektros energiją gaminantis šaltinis vykstant cheminės energijos tiesioginei konversijai, susidedantis iš vieno ar keleto pagrindinių (neperkraunamų) ar antrinių (perkraunamų) elementų;

2)

„sudėtinė baterija“ — tai bet koks baterijų ar akumuliatorių komplektas, kuriame jie yra tarpusavyje sujungti ir (arba) padengti išoriniu korpusu taip suformuojant užbaigtą vienetą, kurio galutinis vartotojas neturėtų išardyti ar atidaryti;

3)

„nešiojama baterija ar akumuliatorius“ — tai bet kokia baterija ar akumuliatorius, kuris:

4)

„sagos formos elementas“ — tai bet kokia maža apvali nešiojama baterija ar akumuliatorius, kurio skersmuo didesnis už aukštį ir kuris naudojamas specialiais tikslais, pavyzdžiui, klausos aparatuose, laikrodžiuose, mažuose nešiojamuose įrenginiuose ir kaip atsarginis energijos šaltinis;

5)

„automobiliams skirta baterija ar akumuliatorius“ — tai bet kokia baterija ar akumuliatorius, naudojamas automobilio paleidimui, apšvietimui ar uždegimui;

6)

„pramoninė baterija ar akumuliatorius“ — tai bet kokia baterija ar akumuliatorius, skirtas naudoti tik pramoninėje ar profesionalioje veikloje arba naudojamas visų rūšių elektrinėse transporto priemonėse;

7)

„baterijos ar akumuliatoriaus atliekos“ — tai bet kokia baterija ar akumuliatorius, kuris yra priskiriamas Direktyvos 75/442/EEB 1 straipsnio a punkte apibrėžtoms atliekoms;

8)

„perdirbimas“ — tai atliekų perdirbimas gamybos proceso metu, kad jos būtų naudojamos pirminėms arba kitoms reikmėms, išskyrus energijos gavybą;

9)

„šalinimas“ — tai bet kokia taikytina operacija, numatyta Direktyvos 75/442/EEB IIA priede;

10)

„apdorojimas“ — tai bet kokia veikla, atliekama perdavus baterijų ir akumuliatorių atliekas įatliekų tvarkytojams rūšiuoti, paruošti perdirbti ar paruošti šalinti;

11)

„prietaisas“ — tai bet kokia elektros ar elektroninė įranga, kaip apibrėžta Direktyvoje 2002/96/EB, kuriai visą ar dalinę energiją tiekia arba gali tiekti baterijos ar akumuliatoriai;

12)

„gamintojas“ — tai bet kuris valstybėje narėje esantis asmuo, kuris, nepriklausomai nuo naudojamo pardavimo būdo, įskaitant 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (16), apibrėžtas nuotolinio ryšio priemones, pirmą kartą profesiniais pagrindais pateikia baterijas ar akumuliatorius, įskaitant tas baterijas ar akumuliatorius, kurie įmontuoti į prietaisus ar transporto priemones, į tos valstybės narės rinką;

13)

„platintojas“ — tai bet kuris asmuo, tiekiantis baterijas ir akumuliatorius galutiniam vartotojui profesiniais pagrindais;

14)

„pateikimas į rinką“ — tai tiekimas arba tiekimo galimybės sudarymas už tam tikrą mokestį arba nemokamai trečiajai šaliai Bendrijoje, įskaitant importą į Bendrijos muitų teritoriją;

15)

„ūkio subjektai“ — tai visi gamintojai, platintojai, surinkėjai, perdirbėjai ir kiti apdorojimą atliekantys ūkio subjektai;

16)

„bevielis elektros įrankis“ — tai bet koks nešiojamas prietaisas, kuriam energiją tiekia baterija ar akumuliatorius ir kuris skirtas techniniam aptarnavimui, darbui statybose ar sodo priežiūrai.

a)

visas į prietaisus įmontuotas arba neįmontuotas baterijas ar akumuliatorius, kurių daugiau kaip 0,0005 % svorio sudaro gyvsidabris; ir

b)

nešiojamas baterijas ar akumuliatorius, įskaitant į prietaisus įmontuotas baterijas ar akumuliatorius, kurių daugiau kaip 0,002 % svorio sudaro kadmis.

a)

avarinėse ir signalizacijos sistemose, įskaitant avarinį apšvietimą;

b)

medicinos įrangoje; arba

c)

bevieliuose elektros įrankiuose.

a)

kuriose galutiniams vartotojams suteikiama galimybė išmesti nešiojamų baterijų ir akumuliatorių atliekas prieinamuose surinkimo punktuose netoli jų gyvenamosios vietos, atsižvelgiant į gyventojų tankumą;

b)

kuriose galutiniams vartotojams nėra nustatomas mokestis už nešiojamų baterijų ir akumuliatorių atliekų išmetimą arba pareiga pirkti naują bateriją ar akumuliatorių;

c)

kurios gali veikti kartu su Direktyvos 2002/96/EB 5 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sistemomis.

a)

reikalauti, kad gamintojai įdiegtų tokias sistemas;

b)

reikalauti, kad kiti ūkio subjektai dalyvautų tokiose sistemose;

c)

išlaikyti esamas sistemas.

a)

25 % iki … (18);

b)

45 % iki … (19).

a)

gali būti nustatytos pereinamojo laikotarpio priemonės, skirtos spręsti dėl konkrečių nacionalinių aplinkybių tam tikroje valstybėje narėje atsiradusius sunkumus vykdant 2 punkto reikalavimus;

b)

iki … (21) nustatoma bendra metodologija, skirta apskaičiuoti nešiojamų baterijų ir akumuliatorių, parduotų galutiniams vartotojams, metinį kiekį.

a)

gamintojai arba trečiosios šalys įdiegtų baterijų ir akumuliatorių atliekų apdorojimo ir perdirbimo sistemas naudodami geriausius prieinamus gamybos būdus; ir

b)

visos identifikuotos baterijos ir akumuliatoriai, surinkti pagal 7 straipsnį, būtų apdorojami ir perdirbami tokiose sistemose.

a)

išsamios perdirbimo užduočių skaičiavimo taisyklės įtraukiamos ne vėliau kaip … (25); ir

b)

minimalios perdirbimo užduotys reguliariai įvertinamos ir pritaikomos pagal geriausius prieinamus gamybos būdus bei atsižvelgiant į 1 dalies antroje pastraipoje nurodytus veiksmus.

a)

surenkant, apdorojant ir perdirbant visas nešiojamų baterijų ir akumuliatorių, surinktų pagal 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, atliekas; ir

b)

surenkant, apdorojant ir perdirbant visas pramoninių ir automobiliams skirtų baterijų ir akumuliatorių, surinktų pagal 7 straipsnio 3 ir 4 dalis, atliekas.

a)

potencialius baterijose ir akumuliatoriuose naudojamų medžiagų padarinius gamtai ir žmonių sveikatai;

b)

pageidavimą nešalinti baterijų ir akumuliatorių atliekų kaip nerūšiuotų komunalinių atliekų ir dalyvauti atskirai surenkant šias atliekas, kad būtų palengvintas jų apdorojimas ir perdirbimas;

c)

surinkimo ir perdirbimo sistemas, kuriomis jie gali naudotis;

d)

jų vaidmenį prisidedant prie baterijų ir akumuliatorių atliekų perdirbimo;

e)

perbrauktos šiukšlių dėžės su ratais simbolio, pavaizduoto II priede, ir cheminių medžiagų simbolių Hg, Cd ir Pb reikšmes.

a)

naujoves, įskaitant savanoriškas priemones, kurių imasi gamintojai, mažindami sunkiųjų metalų ir kitų pavojingų medžiagų kiekį baterijose ir akumuliatoriuose;

b)

naujas perdirbimo ir apdorojimo technologijas;

c)

ūkio subjektų dalyvavimą aplinkosaugos vadybos sistemose;

d)

tyrimus tose srityse; ir

e)

priemones, kuriomis skatinama atliekų prevencija.

a)

baterijų ir akumuliatorių, kurių sudėtyje yra sunkiųjų metalų, keliamai rizikai valdyti skirtų naujų priemonių tinkamumas;

b)

visoms nešiojamų baterijų ir akumuliatorių atliekoms nustatytų minimalių surinkimo užduočių, numatytų 9 straipsnio 2 dalyje, tinkamumas ir galimybė nustatyti kitas užduotis vėlesniems metams atsižvelgiant į valstybių narių pasiektą technikos pažangą ir praktinę patirtį;

c)

III priedo B dalyje nustatytų minimalių perdirbimo reikalavimų tinkamumas, atsižvelgiant į informaciją, kurią suteikia valstybės narės, valstybių narių pasiektą technikos pažangą ir įgytą praktinę patirtį.

a)

jie yra įgyvendinami;

b)

juose turi būti nurodyti tikslai ir jų įgyvendinimo terminai;

c)

jie turi būti spausdinami nacionaliniame oficialiajame leidinyje arba visuomenei panašiai prieinamame oficialiame dokumente ir perduodami Komisijai.

25.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 264/18

(1)

Bendrijos teisės aktais aplinkosaugos srityje siekiama, inter alia, padėti išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę ir saugoti žmonių sveikatą.

(2)

Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje (3) pabrėžiama, kaip svarbu teikti pakankamai informacijos apie aplinką ir sudaryti veiksmingas galimybes visuomenei dalyvauti priimant sprendimus aplinkos klausimais, taip didinant atskaitomybę ir skaidrumą priimant sprendimus bei prisidedant prie visuomenės informuotumo ir paramos priimtiems sprendimams. Šioje programoje, kaip ir ankstesnėse (4), skatinama veiksmingiau įgyvendinti ir taikyti Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktus, įskaitant Bendrijos taisykles bei veiksmus prieš Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimus.

(3)

1998 m. birželio 25 d. Bendrija pasirašė Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTEEK) Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau — Orhuso konvencija). 2005 m. vasario 17 d. Bendrija patvirtino Orhuso konvenciją. Bendrijos teisės nuostatos turėtų atitikti tą Konvenciją.

(4)

Bendrija jau priėmė teisės aktus, kurie toliau plėtojami bei padeda siekti Orhuso konvencijoje nustatytų tikslų. Reikėtų nustatyti, kad Konvencijos reikalavimai būtų taikomi Bendrijos institucijoms ir organams.

(5)

Tris Orhuso konvencijoje numatytus ramsčius, t. y. teisę gauti informaciją, visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus ir teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, reikia reglamentuoti viename teisės akte ir nustatyti bendras nuostatas dėl tikslų ir sąvokų apibrėžimų. Tai padėtų racionalizuoti teisės aktus ir didinti Bendrijos institucijų ir organų priimtų įgyvendinimo priemonių skaidrumą.

(6)

Bendras principas yra toks, kad teisės, kurias garantuoja trys Orhuso konvencijos ramsčiai, yra taikomos nediskriminuojant dėl pilietybės, tautybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos.

(7)

Orhuso konvencija apibrėžia valdžios institucijas plačiąja prasme, remiantis pagrindine koncepcija, jog vykdant valdžios funkcijas turi būti užtikrintos asmenų ir jų organizacijų teisės. Todėl reikia, kad į reglamento taikymo sritį patenkančios Bendrijos institucijos ir organai būtų apibrėžti tiek plačiąja, tiek funkcine prasme. Laikantis Orhuso konvencijos, ji gali būti netaikoma Bendrijos institucijoms ir organams, jiems vykdant teismines ar teisėkūros funkcijas. Tačiau siekiant nuoseklumo su 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (5) nuostatos dėl teisės gauti informaciją apie aplinką turėtų būti taikomos institucijoms ir organams, vykdantiems teisėkūros funkcijas.

(8)

Šiame reglamente informacijos apie aplinką sąvokos apibrėžimas apima bet kokia forma pateiktą informaciją apie aplinkos būklę. Šios sąvokos apibrėžimas, kuris buvo suderintas su 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką (6) priimtu apibrėžimu, yra tokio paties turinio kaip Orhuso konvencijoje pateiktas apibrėžimas. „Dokumento“ sąvokos apibrėžimas, pateiktas Reglamente (EB) Nr. 1049/2001, apima informaciją apie aplinką, kaip apibrėžta šiame reglamente.

(9)

Reikia, kad šiame reglamente būtų pateiktas „planų ir programų“ sąvokos apibrėžimas atsižvelgiant į Orhuso konvencijos nuostatas, kuris atitiktų požiūrį į valstybių narių įsipareigojimus pagal galiojančią EB teisę. „Su aplinka susiję planai ir programos“ turėtų būti apibrėžti atsižvelgiant į tai, kaip jie gali prisidėti arba būti reikšmingi įgyvendinant Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslus. Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje dešimčiai metų nuo 2002 m. liepos 22 d. nustatomi Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslai bei jiems įgyvendinti suplanuoti veiksmai. Šiai programai pasibaigus, turėtų būti priimta tolesnė aplinkosaugos veiksmų programa.

(10)

Atsižvelgiant į tai, kad aplinkos apsaugos teisė nuolat plėtojama, jos sąvokos apibrėžime reikėtų nurodyti Sutartyje išdėstytus Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslus.

(11)

Turėtų būti leidžiama vidaus tvarka peržiūrėti individualiai taikomus administracinius aktus tais atvejais, kai jie yra teisiškai įpareigojantys ir turi išorinį poveikį. Taip pat reikėtų reglamentuoti neveikimą, kai aplinkos apsaugos teisės aktuose numatyta pareiga priimti administracinį aktą. Kadangi galima neįtraukti Bendrijos institucijų ar organų aktų, priimtų jiems vykdant teismines ar teisėkūros funkcijas, tas pats turėtų būti taikoma kitoms tyrimo procedūroms, kai Bendrijos institucija ar organas vykdo administracinės peržiūros funkcijas pagal Sutarties nuostatas.

(12)

Orhuso konvencijoje raginama užtikrinti teisę visuomenei gauti informaciją apie aplinką pateikus prašymą arba į Konvencijos taikymo sritį patenkančioms institucijoms aktyviai platinant informaciją. Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 taikomas Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai bei agentūroms ir panašiems organams, įsteigtiems Bendrijos teisės aktu. Jame šioms institucijoms numatomos taisyklės, didžiąja dalimi atitinkančios nustatytąsias Orhuso konvencijoje. Reglamento (EB) 1049/2001 taikymą būtina išplėsti visoms kitoms Bendrijos institucijoms ir organams.

(13)

Tais atvejais, kai Orhuso konvencijoje yra nuostatų, kurių visiškai arba iš dalies nėra Reglamente (EB) 1049/2001, tokias nuostatas, visų pirma dėl informacijos apie aplinką rinkimo ir platinimo, būtina numatyti.

(14)

Tam, kad visuomenės teisė gauti informaciją apie aplinką būtų veiksminga, svarbiausia, kad tokia informacija būtų kokybiška. Todėl reikia nustatyti taisykles, įpareigojančias Bendrijos institucijas ir organus užtikrinti informacijos kokybę.

(15)

Tais atvejais, kai Reglamentas Nr. 1049/2001 numato išimtis, šios turėtų būti taikomos mutatis mutandis prašymams gauti informaciją apie aplinką pagal šį reglamentą. Atsisakymo suteikti informaciją pagrindai teisės gauti informaciją apie aplinką atveju turėtų būti aiškinami ribojančiai, atsižvelgiant į visuomenės interesą, patenkintą atskleidus informaciją, ir į tai, ar prašoma informacija yra susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką. Terminas „komerciniai interesai“ apima susitarimus dėl konfidencialumo, sudarytus institucijų ar organų, vykdančių bankų funkcijas.

(16)

Vadovaujantis 1998 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 2119/98/EB dėl užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros ir kontrolės tinklo Bendrijoje sukūrimo (7), jau sukurtas Bendrijos tinklas, kurio tikslas — padedant Komisijai skatinti valstybių narių bendradarbiavimą ir tarpusavio koordinavimą siekiant gerinti kai kurių užkrečiamųjų ligų prevenciją ir kontrolę Bendrijoje. 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1786/2002 EB (8)buvo priimta Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programa, papildanti nacionalinę politiką. Siekiami tikslai, kurie yra šios programos sudedamosios dalys, — suteikti geresnę informaciją ir žinias siekiant gerinti visuomenės sveikatą bei stiprinti gebėjimus greitai ir koordinuotai reaguoti į sveikatai kylančią grėsmę — taip pat visiškai atitinka Orhuso konvencijos reikalavimus. Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas nepažeidžiant Sprendimo Nr. 2119/98/EB ir Sprendimo Nr. 1786/2002/EB.

(17)

Orhuso konvencija reikalauja, kad Šalys parengtų nuostatas, leidžiančias visuomenei dalyvauti rengiant su aplinka susijusius planus bei programas. Tokiose nuostatose turėtų būti nustatyti pagrįsti laiko terminai informuoti visuomenę apie svarstomo su aplinka susijusio sprendimo priėmimą. Kad visuomenės dalyvavimas būtų veiksmingas, ji turi pradėti dalyvauti pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus. Bendrijos institucijos ir organai, priimdami nuostatas dėl visuomenės dalyvavimo, turėtų nurodyti tą visuomenės dalį, kuri gali dalyvauti.

(18)

Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis numato galimybę teismo arba kita pakartotinio nagrinėjimo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valdžios institucijų veiksmų arba neveikimo, pažeidžiančių su aplinka susijusių teisės aktų nuostatas, užginčijimo. Nuostatos dėl teisės kreiptis į teismus turėtų atitikti Sutartį. Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas tik valdžios institucijų aktams ir neveikimui.

(19)

Kad būtų užtikrintos tinkamos ir veiksmingos teisių gynimo priemonės, įskaitant teisių gynimą Europos Bendrijų Teisingumo Teisme pagal atitinkamas Sutarties nuostatas, reikėtų, kad ginčijamą aktą priėmusiai ar įtariamo administracinio neveikimo atveju — akto, kurį turėjo priimti, nepriėmusiai Bendrijos institucijai ar organui būtų suteikta galimybė persvarstyti savo ankstesnį sprendimą arba neveikimo atveju — priimti aktą.

(20)

Aplinkos apsaugos srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios tam tikrus kriterijus, visų pirma siekiant užtikrinti, kad jos būtų nepriklausomos organizacijos, kurių svarbiausias tikslas yra skatinti aplinkos apsaugą, turėtų turėti teisę Bendrijos lygiu prašyti Bendrijos institucijos ar organo pagal aplinkos apsaugos teisę priimtų aktų ar neveikimo peržiūros vidaus tvarka, kad tokia institucija ar organas persvarstytų savo atitinkamą aktą ar neveikimą.

(21)

Kai ankstesni prašymai dėl peržiūros vidaus tvarka nebuvo patenkinti, suinteresuota nevyriausybinė organizacija turėtų galėti kreiptis į Teisingumo Teismą pagal atitinkamas Sutarties nuostatas.

(22)

Šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje ir atspindėtų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos 37 straipsnyje,

a)

užtikrinant visuomenės teisę gauti Bendrijos institucijų ar organų turimą informaciją apie aplinką, kurią pastarieji gauna ar parengia, ir nustatant naudojimosi šia teise pagrindines sąlygas bei praktines priemones;

b)

užtikrinant, kad informacija apie aplinką palaipsniui būtų pateikiama ir platinama visuomenei, siekiant, jog ji būtų kuo plačiau sistemiškai prieinama ir platinama. Tuo tikslu, jei įmanoma, visų pirma turi būti skatinamas kompiuterinių telekomunikacijų ir (arba) elektroninių technologijų naudojimas;

c)

numatant visuomenės dalyvavimą rengiant su aplinka susijusius planus ir programas;

d)

Bendrijos lygiu suteikiant teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais šiame reglamente nustatytomis sąlygomis.

a)

„Pareiškėjas“ — tai informacijos apie aplinką prašantis fizinis arba juridinis asmuo;

b)

„Visuomenė“ — tai vienas arba keli fiziniai arba juridiniai asmenys ir jų asociacijos, organizacijos ar grupės;

c)

„Bendrijos institucija ar organas“ — tai Sutartimi arba ja remiantis įsteigta vieša institucija, organas, tarnyba ar agentūra, išskyrus kai ji vykdo teismines ar teisėkūros funkcijas. Tačiau nuostatos pagal II antraštinę dalį taikomos Bendrijos institucijoms ir organams, vykdantiems teisėkūros funkcijas;

d)

„Informacija apie aplinką“ — tai rašytinės, vaizdinės, garso, elektroninės arba kitokios materialios formos informacija apie:

e)

„Su aplinka susiję planai ir programos“ — tai planai ir programos,

Bendrosios aplinkosaugos veiksmų programos taip pat yra laikomos su aplinka susijusiais planais ir programomis.

Ši sąvoka neapima finansinių, bankų ar biudžeto srities planų ir programų, t. y. tų, kurie nustato, kaip turėtų būti finansuojami konkretūs projektai ar veiksmai, arba tų, kurie susiję su siūlomais metiniais biudžetais arba, taip pat Bendrijos institucijos ar organo vidaus darbo programų, arba ekstremalių situacijų valdymo planų ir programų, skirtų tik civilinei saugai.

f)

„Aplinkos apsaugos teisė“ — tai Bendrijos teisės aktai, kurie, nepriklausomai nuo teisinio pagrindo, prisideda siekiant Sutartyje išdėstytų Bendrijos aplinkos apsaugos politikos tikslų: išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę, saugoti žmonių sveikatą ir protingai bei racionaliai naudoti gamtos išteklius, remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti;

g)

„Administracinis aktas“ — tai Bendrijos institucijos ar organo priimta individualiai taikoma priemonė pagal aplinkos apsaugos teisę, kuri yra teisiškai įpareigojanti ir turi išorinį poveikį;

h)

„Administracinis neveikimas“ — tai g punkte apibrėžto administracinio akto, kurį turi priimti Bendrijos institucija ar organas, nepriėmimas.

a)

Sutarties 81, 82, 86 ir 87 straipsnius (konkurencijos taisyklės);

b)

Sutarties 226 ir 228 straipsnius (pažeidimo procedūra);

c)

Sutarties 195 straipsnį (Ombudsmeno vykdomas nagrinėjimas);

d)

Sutarties 280 straipsnį (OLAF vykdomas nagrinėjimas).

a)

aplinkosaugos arba su aplinkosauga susijusių tarptautinių sutarčių, konvencijų arba susitarimų bei Bendrijos teisės aktų tekstai ir su aplinka susijusių politikos sričių, planų ir programų tekstai;

b)

a punkte nurodytų dokumentų įgyvendinimo pažangos ataskaitos, kai Bendrijos institucijos arba organai jas parengia ar saugo elektronine forma;

c)

4 dalyje nurodytos aplinkos būklės ataskaitos;

d)

duomenys, gauti stebint veiklą, darančią arba galinčią daryti įtaką aplinkai, arba tokių duomenų santraukos;

e)

leidimai, darantys reikšmingą įtaką aplinkai, ir susitarimai aplinkosaugos srityje arba nuoroda, kur galima kreiptis dėl tokios informacijos arba ją rasti;

f)

poveikio aplinkai studijos ir su aplinkos elementais susiję rizikos įvertinimai arba nuoroda, kur galima kreiptis dėl tokios informacijos arba ją rasti.

a)

pasiūlymo projektą, jei jis yra;

b)

informaciją apie aplinką arba aplinkos vertinimą, susijusį su rengiamu planu ar programa, jei ji yra; ir

c)

praktinę visuomenės dalyvavimo tvarką, įskaitant:

a)

ji yra savarankiškas pelno nesiekiantis juridinis asmuo pagal valstybės narės nacionalinę teisę ar praktiką;

b)

svarbiausias jos nurodomas tikslas — skatinti aplinkos apsaugą pagal aplinkos apsaugos teisę;

c)

ji veikia daugiau kaip dvejus metus ir aktyviai siekia savo tikslo, kaip nurodyta b punkte;

d)

klausimas, dėl kurio pateiktas prašymas dėl vidaus peržiūros, priskirtinas jos tikslui ir veiklos sričiai;

25.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 264/28

(1)

Tarptautinį saugaus laivų eksploatavimo ir taršos prevencijos valdymo kodeksą (toliau — ISM kodeksas) 1993 m. priėmė Tarptautinė jūrų organizacija (TJO). 1994 m. gegužės mėnesį priėmus 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS) IX skyrių „Saugaus laivų eksploatavimo valdymas“, šis kodeksas palaipsniui tapo privalomu daugumai tarptautiniais reisais plaukiojančių laivų.

(2)

ISM kodeksą TJO iš dalies pakeitė 2000 m. gruodžio 5 d. priimta Rezoliucija MSC.104 (73).

(3)

ISM kodekso įgyvendinimo gairės administracijoms buvo priimtos 1995 m. lapkričio 23 d. TJO rezoliucija A.788 (19). Šios gairės buvo iš dalies pakeistos 2001 m. lapkričio 29 d. priimta Rezoliucija A.913(22).

(4)

1995 m. gruodžio 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 3051/95 dėl ro-ro tipo keleivinių keltų (ro-ro keltų) saugaus valdymo (3) ISM kodeksas nuo 1996 m. liepos 1 d. tapo privalomas Bendrijos lygiu visiems reguliarias paslaugas teikiantiems ro-ro keleiviniams keltams, įplaukiantiems į valstybių narių uostus ir išplaukiantiems iš jų bei plaukiojantiems vidaus ir tarptautiniais reisais, nepriklausomai nuo jų vėliavos. Tai buvo pirmasis žingsnis siekiant užtikrinti vienodą ir nuoseklų ISM kodekso įgyvendinimą visose valstybėse narėse.

(5)

1998 m. liepos 1 d. ISM kodeksas pagal SOLAS konvencijos IX skyriaus nuostatas tapo privalomas bendrovėms, eksploatuojančioms keleivinius laivus, įskaitant greitaeigius keleivinius laivus, naftos tanklaivius, cheminių medžiagų tanklaivius, dujovežius, balkerius ir krovininius greitaeigius ne mažesnio kaip 500 tonų bendrojo tonažo laivus, plaukiojančius tarptautiniais reisais.

(6)

2002 m. liepos 1 d. ISM kodeksas tapo privalomas bendrovėms, eksploatuojančioms kitus 500 tonų ir didesnio bendrojo tonažo krovininius laivus ir mobiliuosius gręžimo įrenginius atviroje jūroje, plaukiojančius tarptautiniais reisais.

(7)

Žmogaus gyvybės jūroje sauga ir aplinkos apsauga gali būti veiksmingai sustiprinta taikant ISM kodeksą griežtai ir privaloma tvarka.

(8)

Pageidautina ISM kodeksą tiesiogiai taikyti laivams, plaukiojantiems su valstybės narės vėliava, ir laivams, nepriklausomai nuo jų vėliavos, kurie yra naudojami tik vidaus reisams arba reguliarioms laivybos paslaugoms, kurias teikiant įplaukiama į valstybių narių uostus arba išplaukiama iš jų.

(9)

Priėmus naują tiesiogiai taikomą reglamentą turėtų būti užtikrintas ISM kodekso įgyvendinimas, atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės nusprendžia, ar taikyti šį kodeksą laivams, plaukiojantiems tik uosto teritorijose, nepriklausomai nuo jų vėliavos.

(10)

Todėl Reglamentas (EB) Nr. 3051/95 turėtų būti panaikintas.

(11)

Jei valstybė narė mano, kad bendrovėms sudėtinga laikytis konkrečių ISM kodekso A dalies nuostatų, skirtų tam tikriems laivams ar laivų kategorijoms, plaukiojantiems tik vidaus reisais toje valstybėje narėje, ji gali visiškai ar iš dalies nukrypti nuo tų nuostatų priimdama priemones, užtikrinančias lygiavertį kodekso tikslų pasiekimą. Tokiems laivams ir bendrovėms ji gali nustatyti alternatyvias liudijimų išdavimo ir patikros procedūras.

(12)

Būtina atsižvelgti į 1995 m. birželio 19 d. Tarybos direktyvą 95/21/EB dėl uosto valstybės vykdomos laivininkystės kontrolės4.

(13)

Būtina taip pat atsižvelgti į 1994 m. lapkričio 22 d. Tarybos direktyvą 94/57/EB dėl laivų apžiūros ir tikrinimo organizacijų ir atitinkamos jūrų administracijų veiklos bendrųjų taisyklių ir standartų (4), siekiant dėl šio reglamento taikymo tikslų apibrėžti pripažintas organizacijas, ir į 1998 m. kovo 17 d. Tarybos direktyvą 98/18/EB dėl keleivinių laivų saugos taisyklių ir standartų (5), siekiant nustatyti šio reglamento taikymo sritį keleivinių laivų, plaukiojančių vidaus reisais, atžvilgiu.

(14)

II priedo pakeitimui reikalingos priemonės turėtų būti priimamos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (6).

(15)

Kadangi šio reglamento tikslų, t. y. sustiprinti laivų saugos valdymą ir saugų eksploatavimą bei užkirsti kelią taršai iš laivų, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

a)

sukurdamos, įdiegdamos ir tinkamai prižiūrėdamos saugos valdymo sistemas laivuose ir krante; ir

b)

laivo vėliavos valstybės ir uosto valstybės administracijoms kontroliuojant šias sistemas.

1)

„ISM kodeksas“ — tai Tarptautinis saugaus laivų eksploatavimo ir taršos prevencijos valdymo kodeksas, kurį Tarptautinė jūrų organizacija (TJO) priėmė 1993 m. lapkričio 4 d. Asamblėjos rezoliucija A.741 (18), su pakeitimais, padarytais 2000 m. gruodžio 5 d. Jūrų saugumo komiteto rezoliucija MSC.104 (73), ir kurio naujausia redakcija išdėstyta šio reglamento I priede;

2)

„pripažinta organizacija“ — tai pagal Direktyvą 94/57/EB pripažinta įstaiga;

3)

„bendrovė“ — tai laivo savininkas arba kita organizacija ar asmuo, pavyzdžiui, valdytojas ar laivo be įgulos frachtuotojas, kuris iš laivo savininko yra perėmęs atsakomybę už laivo eksploatavimą ir prisiimdamas šią atsakomybę sutiko perimti visas ISM kodeksu nustatytas pareigas ir atsakomybę;

4)

„keleivinis laivas“ — tai laivas, įskaitant greitaeigius laivus, skirtas vežti daugiau kaip dvylika keleivių, arba povandeninis keleivinis laivas;

5)

„keleivis“ — tai kiekvienas asmuo laive, išskyrus:

6)

„greitaeigis laivas“ — tai greitaeigis laivas, kaip apibrėžta naujausios redakcijos SOLAS konvencijos X-1/2 taisyklėje. Greitaeigiams keleiviniams laivams taikomi Direktyvos 98/18/EB 2 straipsnio f punkte nurodyti apribojimai;

7)

„krovininis laivas“ — tai laivas, įskaitant greitaeigius laivus, kuris nėra keleivinis laivas;

8)

„tarptautinis reisas“ — tai reisas jūra iš valstybės narės ar bet kurios kitos valstybės uosto į uostą, kuris nėra toje valstybėje, arba atvirkščiai;

9)

„vidaus reisas“ — tai reisas jūros rajonuose iš valstybės narės uosto į tą patį arba kitą uostą toje valstybėje narėje;

10)

„reguliarios laivybos paslaugos“ — tai serija laivo reisų, kuriais užtikrinamas susisiekimas tarp tų pačių dviejų ar daugiau taškų:

11)

„ro-ro keleivinis keltas“ — tai keleivinis jūrų laivas, kaip apibrėžta naujausios redakcijos SOLAS konvencijos II-1 skyriuje;

12)

„povandeninis keleivinis laivas“ — tai keleivinis mobilus laivas, skirtas plaukioti po vandeniu ir besinaudojantis antvandenine pagalba, pvz., antvandeniniame laive ar krante esančia įranga, skirta stebėjimui arba vienai ar daugiau iš šių užduočių:

13)

„mobilusis gręžimo įrenginys atviroje jūroje“ — tai laivas, kurį galima naudoti gręžimo darbams, skirtiems jūros dugno gelmių ištekliams, pavyzdžiui, skystiems arba dujiniams angliavandeniliams, sierai ar druskai, žvalgyti ar išgauti;

14)

„bendrasis tonažas“ — tai laivo bendrasis tonažas, nustatytas pagal 1969 m. Tarptautinę konvenciją dėl laivų tonažo nustatymo, arba, jei laivai plaukioja tik vidaus reisais ir jų matmenys nėra nustatyti pagal minėtą konvenciją, — laivo bendrasis tonažas, nustatytas pagal nacionalinius tonažo nustatymo teisės aktus.

a)

krovininiams laivams ir keleiviniams laivams, plaukiojantiems su valstybės narės vėliava tarptautiniais reisais;

b)

krovininiams laivams ir keleiviniams laivams, plaukiojantiems tik vidaus reisais, nepriklausomai nuo jų vėliavos;

c)

krovininiams laivams ir keleiviniams laivams, kurie, teikiant reguliarias laivybos paslaugas, įplaukia į valstybių narių uostus arba išplaukia iš jų, nepriklausomai nuo jų vėliavos;

d)

mobiliesiems gręžimo įrenginiams atviroje jūroje, kurie eksploatuojami turint valstybės narės įgaliojimą.

a)

karo laivams ir kariniams transporto laivams bei kitiems laivams, kurie priklauso valstybei narei ar yra jos eksploatuojami ir naudojami tik valstybinei nekomercinei veiklai;

b)

ne mechaninėmis priemonėmis varomiems laivams, mediniams primityvios konstrukcijos laivams, pramoginėms jachtoms ir pramoginiams laivams, išskyrus tuos atvejus, kai šie laivai turi ar turės įgulą ir komerciniais tikslais veža daugiau kaip 12 keleivių;

c)

žvejybos laivams;

d)

krovininiams laivams ir mobiliesiems gręžimo įrenginiams atviroje jūroje, kurių bendrasis tonažas yra mažesnis kaip 500 tonų;

e)

C ir D klasių keleiviniams laivams, išskyrus ro-ro keleivinius keltus, plaukiojantiems jūros rajonuose, kaip apibrėžta Direktyvos 98/18/EB 4 straipsnyje.

a)

atitinkama valstybė narė praneša Komisijai apie išimtį ir priemones, kurias ji ketina priimti;

b)

jei per šešis mėnesius nuo pranešimo 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka nusprendžiama, kad siūloma išimtis nėra pagrįsta arba siūlomos priemonės nėra pakankamos, minėtoji valstybė narė arba pakeičia pasiūlytas nuostatas arba jų nepriima;

c)

valstybė narė paskelbia priimtas priemones su tiesiogine nuoroda į 1 dalį ir, jei taikoma, — 2 dalį.