14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/1

1.1

Visais lygmenimis ir visose pramoninėse šalyse buvo daug ginčijamasi dėl rajonų, ypač per pastaruosius 15 metų. Besivystančios šalys ir Viduržemio jūros šalys partnerės taip pat siekė varžytis su daugelyje Europos šalių sukurta rajonų sistema, siekdamos paspartinti savo verslo sektorių vystymąsi.

1.2

Dar daugiau, tyrimai parodė, kad rajonai teigiamai veikia užimtumo politiką, ir pateikė daug geros praktikos (1) pavyzdžių įmonių socialinės atsakomybės srityje dar gerokai prieš Komisijai paskelbiant šiuo klausimu Žaliąją knygą (2).

1.3

Tuo pačiu metu nauji ekonominiai ir socialiniai reiškiniai, taip pat nauji žinių tinklai pakeitė rajonų tradicinius ryšius, nukreipdami gamybos sistemas į metarajonus (3), ir sudarydami būtinybę kurti tinklus tarp atskirų ekonominių sričių.

1.4

Siekiant apibendrinti šią plačią temą, šioje savo iniciatyva parengtoje nuomonėje nagrinėjami šie klausimai:

1.5

Šios savo iniciatyva parengtos nuomonės dėl naujų Europos protingų rajonų (4) tinklus tikslai yra:

1.6

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ne kartą pabrėžė Europos Vadovų Tarybos prisiimtą įsipareigojimą, kai ji apibrėžė Lisabonos strategijos pagrindinį tikslą — paversti Europą „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis grindžiama ekonomika pasaulyje, kurioje būtų sudarytos sąlygos tvariam ekonominiam vystymuisi, suderinamam su didesniu skaičiumi ir geresnės kokybės darbo vietų bei tvirtesne socialine sanglauda“.

1.6.1

Kaip niekada anksčiau augimo strategijos turi būti paremtos gebėjimu:

1.7

Praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo Lisabonos strategijos įgyvendinimo pradžios, galima tik nusivilti dėl nedidelės pažangos, pasiektos įgyvendinant strategijos tikslus ir reaguojant į jos remiamą procesą. Net Wim Kok vadovaujamos Aukšto lygio grupės pateiktoje Lisabonos strategijos ataskaitoje daroma išvada, kad „nusivylimą keliantis strategijos įgyvendinimas daugiausia susijęs su ryžtingų politinių veiksmų trūkumu “, o taip pat, kad „darbotvarkė yra perkrauta, koordinavimas prastas, o prioritetai — prieštaraujantys“ (6).

1.8

Europos Vadovų Tarybos susitikime Briuselyje 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Europos Komisijos pirmininkas pabrėžė, kad Kok ataskaitoje „pateikiamas realus, tačiau susirūpinimą keliantis pažangos įvertinimas“. Tai rodo, kad turime veikti dabar, kad atsigriebtume už prarastą laiką (7). Konkrečiau jis pabrėžė, kad reikia „iš naujo paskirstyti dėmesį prioritetams, įvertinti pažangą ir prisiimti didesnę atsakomybę už jų įvykdymą“ (8). Komitetas taip pat išsakė savo požiūrį šiuo klausimu neseniai priimtoje savo nuomonėje (9).

1.9

Iš naujo nustatant Lisabonos strategijos prioritetus, reikėtų, EESRK nuomone, pramoninius rajonus ir jų vystymą laikyti naujų žinių kūrimo, o svarbiausia — didesnio ir geresnės kokybės darbo vietų, pagrindiniu elementu. Tam reikės pasinaudoti didelėmis tinklų teikiamomis galimybėmis, kurios gali padėti pakartotinai sukryžminti mokslinių tyrimų kodifikuotas žinias su neišreikštomis (angl. „tacit“) žiniomis (10), plintančiomis ir įsišaknijančiomis gamybos ir paskirstymo sistemose.

1.10

Iniciatyvų skatinimas vietos lygmeniu ir gebėjimas jungti jas į tinklą, tuo prisidedant prie Lisabonos strategijos, reikalingas todėl, kad, pirma, būtų skatinamas inovacinių verslovių steigimasis ir vystymasis visoje Europos Sąjungoje, ypač naujose valstybėse narėse; ir, antra, kad būtų didinamos galimybes šioms verslovėms susitikti ir bendradarbiauti stipresnės ekonominės ir socialinės sanglaudos dvasioje.

1.11

Nauji „atviri technologiniai rajonai“ leidžia visiems konkrečioje vietoje veikiantiems dalyviams integruotis ir jungtis į tinklus su esančiais kitose vietose.

1.12

Praktiniu požiūriu, atvirų technologinių rajonų Europos tinklai reikalingi įgyvendinti šiems tikslams:

1.13

Dabartinėje vis labiau globalizuotoje pasaulio ekonomikoje žinių Europos plėtojimas turi didelę reikšmę nacionalinei, regioninei ir vietos tvarkai, o taip pat tarptautinei pusiausvyrai. Ši reikšmė susijusi su greitu naujų technologijų įsigijimu ir pritaikymu, kvalifikuotų darbuotojų verbavimu tarptautiniu lygmeniu ir, galiausiai, galimybe decentralizuoti gamybos ir paskirstymo procesą, tuo pačiu užtikrinant jo darnumą, lankstumą ir išsaugant aukštus kokybės standartus.

1.14

Globalizacijos reiškiniai ir tinklo technologijų atsiradimas bei plėtojimas beveik tuo pačiu metu lėmė trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius pokyčius gamybos ekonomikoje, ypač — rajonų ekonomikose.

1.15

Dabartiniai rajonai jau tapo atviri naujoms rinkoms ir remia pačius naujausius politinius pokyčius, įskaitant, pavyzdžiui, vis dažnesnį gamybinė veiklos perkėlimą, kurį skatina aplinkosauginės sąlygos tam tikrose šalyse ir vis aukštesnis kompiuterizacijos lygis.

1.16

25 valstybių ES 50 % rajonų produkcijos skirta užsienio rinkai. Todėl šie rajonai turi internacionalizuotą pramoninę struktūrą, o jų pardavimai vis labiau orientuoti į tarptautinę rinką.

1.17

Būtinas perėjimas nuo internacionalizacijos prie globalizacijos:

1.18

Ekonominės naudos skatinamas ir technologinės paramos dėka realybe tapęs geografinių sienų išplėtimas atlaisvino teritorinio artumo ryšius, kurie anksčiau apibrėžė pramoninius rajonus ir buvo jų stiprumo pagrindas. Tai leido atsirasti pirmaujančioms bendrovėms, kurios pardavimų ir tiekimo rinkų požiūriu veiklos srities teritorinį pagrindą pasikeitė virtualiu, daugiausiai remdamosi ekonominio pranašumo strategijomis.

1.19

Šiuo metu Europos pramoniniai rajonai yra dėmesio centre, nes pergyvena labai keblų etapą. Jie turi išspręsti dviejų rūšių problemas:

1.20

Nauja konkurencingų modelių konfigūracija globalioje rinkoje lemia didelius pokyčius. Naujos integruotos platformose ir tinkluose turi būti sprendžiami klausimai, susiję su moksliniais tyrimais ir naujovėmis, naujų produktų ir gamybos procesų kūrimu, naujų, labiau kvalifikuotų darbuotojų ir naujų medžiagų valdymu, skatinimu ir rinkodara, finansų ir kreditų, logistikos ir rinkos bei klientų aptarnavimo valdymu.

1.21

Tarptautiniu lygiu pramoninių rajonų ir rajonų grupių reiškinio labiausiai paliestas regionas yra Šiaurės Amerika, kur jų atsirado daugybė nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto vandenyno pakrantės; pavyzdžiui: Silicio slėnis, San Diego pramoninės grupės ir Kelias Nr. 128 (angl. „Route 128“). Tokių rajonų esama Lotynų Amerikoje, nors jie ir skiriasi pramoninio išvystymo lygiu: Meksikoje (Gvadalacharos grupė), Brazilijoje (Sinos slėnis) ir Urugvajuje (Meat grupė). Azijoje reikšmingesnių pavyzdžių galima rasti Indijoje (Agra grupė, Tiruppur grupė ir Ludhiana grupė), Pakistane (Sialkot grupė), Pietų Korėjoje (Vartotojų mikroelektronikos surinkimo grupė) ir Indonezijoje (Centrinės Javos grupė). Rajonų reiškinys taip pat pasiekė Afriką: keletas jų yra kai kuriose Afrikos į pietus nuo Sacharos šalyse.

1.22

Europoje, išskyrus tuzinus pavyzdžių Italijoje, patys reikšmingiausi yra Prancūzijoje, kur 1998 m. buvo įsteigtas Prancūzijos pramoninių rajonų klubas, ir Vokietijoje, kur yra daugiau, nei 50 „Raumordnungsregionen“, o pati svarbiausia iniciatyva — Badene-Viurtemberge. Didžiosios Britanijos pavyzdžiai taip pat labai svarbūs (ypatingai Kembridžo aukštų technologijų grupė (angl. „High-Tech Cluster“), Automobilių sporto grupė (angl. „Motor Sport Cluster“) Birmingame ar panašios sankaupos Škotijoje ar kituose regionuose). Nemažai teigiamų pavyzdžių esama Skandinavijos šalyse, kur didelė svarba teikiama mokymuisi, kaip vystymosi, kurį palengvina artumas, kertiniam akmeniui. Naujose valstybėse narėse svarbių pavyzdžių galima rasti Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Slovėnijos, Maltos ir Baltijos valstybių įvairiuose regionuose.

2.1

Nėra lengva pateikti rajonų reiškinio bendrą apibrėžimą, nes pats reiškinys visame pasaulyje yra labai įvairus, dinamiškas ir skirtingas.

2.2

Bendrai tariant, pramoninius rajonus galima apibrėžti, kaip vietines, homogenines gamybos sistemas, pasižyminčias didele pramoninių bendrovių, daugiausiai mažų ir vidutinio dydžio ir turinčių stiprią produkcijos specializaciją, koncentracija.

2.3

Europos Komisijos Įmonių GD ekspertų grupės įmonių grupių ir tinklų klausimais galutinė ataskaita (12), apibrėžia rajonus taip:

„Nepriklausomų bendrovių ir susijusių įstaigų grupės, kurios:

2.3.1

Per pastaruosius dešimtmečius rajonai, kurie pradėjo veikti, skatindami kurti ir vystyti gamybos veiklą pramonės ir paslaugų sektoriuje specifinių ekonominių savybių turinčiose srityse, daugiausiai vystėsi autonomiškai, dėmesį skirdami veiklai specifiniuose sektoriuose, kuriuose jie įgijo ir išvystė itin ženklius konkurencinius pranašumus. Būtinybė atitikti dar aukštesnius kokybės ir saugos standartus tada lėmė, kad rajono bendrovės skyrė daugiau dėmesio specialistų rinkos nišoms, ką patvirtino jų produktų aukšta kokybė.

2.4

Rajonai yra ne tik bendrovių grupės, kurios gali būti specializuotos ir būti tam tikroje vietoje: jos yra bendrovių grupės, kurios veikia pagal komandines taisykles. Kiekviena grupuotė bendradarbiauja projektuose ir konkuruoja kartu, tuo tarpu pati vieta toli gražu nėra užkulisiai, kur bendrovės tik veikia ir gamina. Tai yra tikra infrastruktūra, skatinanti integraciją socialiniu, ekonominiu ir gamybos ciklo atžvilgiu. Iš esmės vieta yra gamybos tradicijų ir praktinių žinių saugykla.

2.5

Informacijos perdavimo spartinimas ir galimybė tirti visą tiekimo panoramą per trumpą laiką palengvino bendrovių darbą ir privertė jas prisitaikyti. Pusiausvyra tarp rajonų pasikeitė. Naujų technologinių modelių atsiradimas ir konsolidavimas apėmė visą gamybos grandinę, paveikdami profesinius profilius, darbo organizavimą, darbuotojų tobulėjimą ir augimo sritis.

2.6

Vis labiau rajonai yra integruoti ir susiję su specializuotais aptarnavimo centrais, profesinio lavinimo mokyklomis, universitetais, technologijų parkais ir mokslinių tyrimų centrais vietinėse srityse. Pateikiamo produkto kokybė, kuri yra rajono bendrovių išlikimui svarbus veiksnys, daugiausiai pagrista jų gebėjimu apjungti esamas gamybos tradicijas su rinkos išreikšta ar pastebėta inovacijų ar specializacijos paklausa.

2.7

Vis didėjantis gamybos internacionalizavimas reikalauja, kad bendrovės investuotų į transnacionalinį tinklą. Tais atvejais, kur tinklas, kuriame jos ketina plėtoti savo konkurencinius pranašumus, išeina iš už vietos sferos ribų, MVĮ ir didelės daugianacionalinės bendrovės panašiai turi galėti pasikliauti adekvačia technologine infrastruktūra, kuri leistų joms apjungti ir apdoroti žinias, o taip pat atsakingais ir motyvuotais darbuotojais.

2.8

Nors būdama linkusi nubausti apribotose rinkose įpratusias veikti bendroves, didėjanti rinkos integracija kitoms bendrovėms suteikia dideles galimybes naujose realizavimo rinkose, ypač dinamiškesnėms MVĮ. Dideli technologiniai pokyčiai ne visada naudingi didelėms bendrovėms. Dažnai tinklinė ekonomika neutralizuoja tokius veiksnius, kaip geografinis atstumas ar galimybė naudotis nepriklausomu paskirstymo tinklu, o tai pašalina kai kurias MVĮ silpnybes. Tačiau jos turi sugebėti visiškai pasinaudoti technologinių pasiekimų siūlomomis galimybėmis, gaudamos paramą iš aptarnavimo ir paramos centrų.

2.9

Internetas iš dalies nugalėjo geografinius ribotumus. Svarbiausi dalykai, kaip greiti informacijos mainai ar stebėsenos galimybės, kurios anksčiau priklausė nuo kelionės trukmės sumažinimo, dabar yra užtikrinami IT ryšiais.

2.10

Nors atverdamas kelią didesniam nei anksčiau galimybių ir veiklos rūšių skaičiui, internetas vis dar negali konkuruoti su betarpišku kontaktu. Akis į akį, tiesioginiai kontaktai, paremti žiniomis ir patirtimi, vis dar nepakeičiami. Nors internetas iš dalies paneigė geografinius atstumus ir pakeitė rajonų struktūras, bei paskatino bendroves vis plačiau dirbti su dalyviais anapus vietinių (o dažnai ir nacionalinių) sienų, vis dar būtini pasitikėjimo santykiai tarp dalyvių.

3.1

Vis labiau tradiciniai pramoniniai rajonai yra sujungiami, o kai kuriais atvejais transformuojami į metarajonus. Priešingai nei klasikiniai rajonai, metarajonai gali būti apibrėžiami, kaip integruotos pramoninės platformos, kuriuose technologijų sektoriaus dalyviai plečiasi, įtraukdami naujus žinių apdorojimo ir mokslinių tyrimų centrus, o į bendras vertybes ir strategijas nukreiptas gamybos ir paskirstymo sistemas siekia vystyti už artimiausios kaimynystės ribų.

3.2

Metarajonai leidžia vykdyti įvairius etapus geografiškai nutolusiose vietovėse, atrinktose pagal ekonominius veiksnius ir vietos galimybes. Tuo pačiu išlaikomas produktyvumo lygis, ypač gamyboje. Kokybę užtikrina „ mokymo per sąveiką“ procesas, leidžiantis pereiti nuo anksčiau daugiausiai naudoto reagavimo prie aktyvaus dalyvavimo metodo.

3.3

Vykstant transformacijai į metarajoną, pats rajonas vis dažniau veikia kaip žinių laboratorija. Rajono vietos keitimą globalioje loginėje schemoje remiančią politiką turi įgyvendinti viešosios įstaigos, pirmiausia vietos ir regionų valdžios institucijos, tačiau taip pat, pirma bei visų svarbiausia, pačios įmonės, ir tai turi paliesti žmogiškuosius išteklius ir inovacijų lygį procese, kurį praktiškai įgyvendinti gali atitinkamų viešųjų regioninių įstaigų vykdomieji pareigūnai.

3.4

Metarajonai plėtoja tinklą tarp tarpusavyje sąveikaujančių mažų, vidutinių ir didelių bendrovių, o taip pat stiprina jų bendradarbiavimą ir darbinius ryšius su pažangiausiais mokslinių ir technologinių mokslinių tyrimų centrais. Varančios jėgos čia yra:

3.5

Paprastai metarajonas nustatomas pagal šiuos keturis elementus:

3.6

Šio reiškinio supratimo procesas, kad būtų galima planuoti paramą metarajonams, be abejonės yra per daug sudėtingas ir daugialypis, nes, kaip jau buvo minėta ryšium su metarajonų apibrėžimu, tikslas yra atrinkti, eksperimentiniu pagrindu, kompetentingiausias gamybos vietas, turinčias stiprius esamus ar potencialius ryšius su mokslinių tyrimų, gamybos ir inovacijų pasauliu. Tačiau šiuos reiškinius suprasti sudėtinga, nes šiuo klausimu atlikta mažai empirinių tyrimų ir yra nedaug statistinės informacijos.

3.7

Planavimo procesas turi apimti visus elementus, reikalingus pagerinti metarajonų savybių analizę:

3.8

Perėjimas prie žinių valdomos sistemos lemia dideles valdymo problemas:

3.9

Naujos aptarnavimo struktūros, kurios veikia kaip pažinimo sąsaja tarp vietinio konteksto ir globalių tinklų atrodo galiausiai tampa svarbesnėmis. Atsiranda naujos agentūros, pritaikytos vietos bendrovių poreikiams ir bendradarbiavimo bei konkurencijos originaliems mechanizmams, o taip pat sukurtos, kad palengvintų gamybos konteksto vystymąsi.

4.1

Remiantis kai kuriais paskaičiavimais, praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje JAV buvo beveik 380 rajonų/grupių, veikiančių įvairiuose gamybos ir paslaugų sektoriuose, bei atstovaujančių 67 % visų dirbančiųjų ir 61 % visos JAV produkcijos (14). Daugelis tokių sektorių atsirado dėl regioninės gamybos krizių, kaip nutiko Kalifornijos San Diego grupei, kuri atsirado po gynybos sektoriaus restruktūrizavimo. Jie turėjo nemažai naudos iš valstybės ir vietos valdžios atlikto svarbaus vaidmens pradedant procesą, kurį nuo tada perėmė privatus sektorius. Pavyzdžiui Arizonoje vyriausybinė komisija pradėjo vietos universitetuose vietos rajonams nustatyti skirtą iniciatyvą. Buvo grupuojami pagrindiniai privataus sektoriaus dalyviai ir tuo skatinamos kurtis rajoninės organizacijos, kurios įvertintų ir spręstų atskirų rajonų sunkumus ir galimybės. Panašios iniciatyvos buvo pradėtos kituose Amerikos valstijose, kaip Niujorko valstijoje, Minesotoje, Oklahomoje ir Oregone.

4.2

Kanadoje žiniomis gristų, tarptautiškai pripažįstamų pramoninių rajonų kūrimas tapo federalinės vyriausybės „inovacijų strategijos“ pagrindu. Tuo tikslu pagrindinius federalinės subsidijų agentūros turėjo nustatyti 27 šalies regionuose ir miestuose atliktas investicijas į mokslinius tyrimus. Kanados inovacijų strategija numatė, kad vienas iš pagrindinių federalinės inovacijų politikos siekinių yra sukurti mažiausiai 10 tarptautiškai pripažintų „technologijų grupių“ iki 2010 m. Kanadoje visiškai įprasta, kad pramoninio rajono centre yra didelė mokslinių tyrimų įstaiga, dažnai universitetas (15).

4.3

Azijoje ir Lotynų Amerikoje pavyzdžiai yra labai įvairūs. Esama rajonų Indijoje, o taip pat Kinijoje. Pakistane rinkos liberalizavimo ir globalizavimo sukeltas naujų konkurencinių jėgų spaudimas išryškino tendenciją dirbti kartu su pramoninėmis asociacijomis ir su jų įsteigtais aptarnavimo centrais, kad būtų laikomasi tarptautiškai pripažintų kokybės užtikrinimo standartų. Brazilijoje ir Meksikoje rajonai susiduria su tarptautine konkurencija dėl kainų, kurią lemia stiprus Kinijos įsiveržimas į Šiaurės Amerikos rinką. Ši konkurencija iš vienos pusės lėmė didesnę vertikalę integraciją, o iš kitos — rajonų diferenciaciją.

4.4

Naujoje Zelandijoje vietos valdžia ėmėsi įvairių iniciatyvų, skirtų skatinti pramoninius rajonus. Tuo tarpu Australijoje yra nemažai iniciatyvų iš apačios į viršų, kaip iniciatyva, kurios ėmėsi vietos valdžios Adelaidėje Cairns ir Hunter slėnyje, kur buvo nustatytos bendrovių grupės, ryšium su jų atitinkamais poreikiais tarp jų sukurta dinamika tarp jų, o kai kuriais atvejais skirtos vyriausybinės subsidijos tyrimams, konsultavimui ir sekretoriaus paslaugoms.

5.1

Daugelyje Europos vietų pramoninė politika, kuri iki šiol daugiausiai buvo nukreipta į sektorinę politiką ir iniciatyvas, atsigręžė taip pat į buvimo vietą, kad būtų išlaikytos sąlygos, prisidėjusios prie „Pagaminta …“ etikečių sėkmės visame pasaulyje. Dažnai vietinės gamybos sistemos susiduria su sunkumais, kai reikia rasti tinkamus organizacinius ir su valdymu susijusius atsakymus. Tai atveria duris naujiems paramos tipams, kurie nėra daugiau nukreipti į atskiras bendrovės, o labiau į vietinę sistemą, kaip visumą.

5.2

Vietos valdžios institucijos, kartu su universitetais, mokslinių tyrimų įstaigomis, verslo asociacijomis ir kredito įstaigomis, yra pasiryžę remti priemones, skirtas platinti inovacijas, skatinti kokybę, didinti vietinių produktų žymėjimą ir, galiausiai, verslo santykiams pritaikytų iniciatyvų pagalba rengti sisteminius projektus.

5.3

Pramoniniai rajonai dabar teisiškai pripažįstami įvairiose Europos šalyse (Italijoje, pavyzdžiui, įstatymu Nr. 317/1991) ir vienbalsiai laikomi tikra nacionalinių ekonomikų sėkme. Tai ypač galima pasakyti apie Italiją. Nepaisant to, nėra lengva juos tiksliai nurodyti, o oficiali statistika yra prieštaringa, kai bandoma juos suskaičiuoti ar nustatyti jų specializacijos sektorius.

5.4

Rajonų skatinimo iniciatyvos buvo įgyvendintos Italijoje regioniniame lygmenyje (Piedmonte, Lombardy, Veneto, Emilia Romagna ir Toskanoje), Ispanijoje (Katalonijoje ir Valencijoje) ir Vokietijoje (pvz., BioRegio, Exist ir InnoRegio iniciatyvos). Prancūzijoje, DATAR (16), ministro pirmininko atsakomybėje esantis tarpministerinis departamentas, parengė konkrečia politiką, skirtą remti vietinių gamybos sistemų (VGS), kurios priklauso Prancūzijos pramoninių rajonų klubui, vystymąsi. Esama nemažai pavyzdžių Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje.

5.5

Šiaurės regiono šalys taip pat sukūrė savus rajonų politikos metodus. Danijoje rajonų metodas stipriai paveikė šalies ekonomikos politiką, o Suomijoje rajonų skatinimas įtakojo ne tik ekonomikos politiką, bet ir mokslinius tyrimus, technologijas ir švietimą.

5.6

Naujose valstybėse narėse nuo 2000–2001 m. buvo pradėtos įvairios rajonų vystymo programos, įskaitant „bendradarbiavimo“ programą Čekijoje ir NFT GVOP programą Vengrijoje, apimančią pramoninių parkų kūrimą (17) NVO (18)„Pramoninių parkų asociacija“. Vengrijoje dabar yra 165 pramoniniai parkai, kuriems tenka 18 % visų dirbančiųjų pramonėje ir 28 % pramoninio eksporto. Nuo 1997 iki 2003 m. ji investavo 46 182 000 eurų (19) į pramoninius parkus. PGK (20) programa buvo pradėta vakarų Dunojaus regione, o MVĮ grupių/jungimosi į tinklus programa — Lenkijoje. Slovėnijoje 2000 m. buvo pradėta rajonų vystymui skirta trejų metų programa, apimanti virš 500 bendrovių ir 50 įstaigų. Daugiau nei 130 bandomųjų projektų ir bandymų vyksta Baltijos valstybėse. Maltoje vietos valdžia įgyvendina pagrindiniams rajonams remti skirtą strategiją, pvz., sveikatos apsaugos, okeanografijos, informacinių technologijų, aviacijos ir paslaugų sektoriuose. Esama svarių pavyzdžių ir šalyse kandidatėse, pvz Timisoara rajonas Rumunijoje. Bulgarijoje 2001 m. buvo nustatyti penki potencialūs rajonai vykdant PHARE programą „Gebėjimų stiprinimas, siekiant paspartinti MVĮ sektoriaus Bulgarijoj augimąe“. Siekdama toliau vystyti šiuos rajonus, Ūkio reikalų ministerija nusprendė sukurti nacionalinę agentūrą, kuri būtų atsakinga už jų vystymo valdymą.

5.7

Nyderlanduose rajonų metodas yra tiesiogiai įtrauktas į vyriausybės politiką ir programas, o tuo tarpu Austrijoje buvo patvirtinta speciali politika, skirta sutvirtinti ryšius tarp mokslinių tyrimų įstaigų ir privataus sektoriaus, mažinanti reguliavimo ir administracines kliūtis inovacijoms, skatinanti konkrečius rajonus ir įsteigianti kompetencijos centrus.

5.8

Rajonų skatinimo politikai būtinas sisteminis ir integruotas metodas, kuris atsižvelgtų į ryšius tarp bendrovių, tarp pramonės sektorių, ir, galiausiai, tarp bendrovių, įstaigų ir vietos valdžios institucijų. Vadovaujantis šiuo metodu, privatus sektorius turėtų būti šių iniciatyvų varomoji jėga, o valstybinis sektorius turėtų visą tai palengvinti ir katalizuoti.

5.9

„Rajonų sistema“ yra bendrovių horizontalios integracijos įvairių formų pagrindas, pradedant nuo ryšių tarp pagrindinių ir pagalbinių bendrovių, sektoriaus viduje ir baigiant ryšiais su išorės paslaugų teikėjais (angl. „outsourcing“). Ši integracija leidžia užtikrinti didelį lankstumą, o taip pat integruotos gamybos pagalba užtikrina efektyvumo padidėjimą dėl gamybos mastų augimo (angl. „economy of scale“), kas būdinga didelėms bendrovėms. Atskirdamas įvairius apdorojimo etapus, rajonas gali pats autonomiškai užtikrinti visus gamybos grandinės etapus sektoriuje, kuriame veikia. Todėl gamybos sąnaudas galima valdyti lanksčiau ir lengviau prisitaikyti prie rinkos reikalavimų.

5.10

Rajonų produktų sėkmė tarptautinėse rinkose yra jų didelio sugebėjimo tobulinti produktus inovacijų ir nuolatinių mokslinių tyrimų pagalba vaisius. Tai skatina rajono bendrovių konkurencija ir vietos universitetų ir/arba akademinių mokslo įstaigų sąveika. Šios sinergijos dėka net ir technologiniu atžvilgiu silpniau išvystyti sektoriai, kaip tekstilės ir rūbų pramonės, tapo konkurencingi tarptautiniame lygmenyje.

5.11

Iki šiol veiksniai, į kuriuos buvo atsižvelgiama nustatant rajono galimo buvimo rodiklius, buvo verslo koncentracija, sektorinė specializacija ir darbuotojų procentas perdirbimo sektoriuje. Todėl objektyvaus sprendimo priėmimo tikslais visada tai buvo tik kiekybinių reikšmių klausimas. Tačiau taip pat būtina atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip ekonominį profilį, produkto naujoviškumą, bendrovių bendrą strategiją ir, svarbiausiai, „tinklo“ elementą. Paskutinis minėtas veiksnys yra gyvybiškai svarbus tiek nustatant rajono struktūros kilmę, tiek nurodant metarajono būsimas stiprybes, atsižvelgiant į artimus ryšius tarp verslo ir mokslinių tyrimų įstaigų.

5.12

ES lygmenyje įvairios iniciatyvos galėtų prisidėti prie Europos technologinių rajonų vystymo. Tačiau tikra integruota politika dar turi būti sukurta, kuri skatintų vystytis inovaciniams rajonų tinklams, kaip numato 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Europos Vadovų Tarybos reikalavimas iš naujo pradėti įgyvendinti Lisabonos strategiją ir įsipareigojimas kaip galima greičiau MVĮ ekonominį audinį senose ir naujose valstybėse narėse įausti į išsiplėtusią bendrąją rinką.

5.13

15 valstybių ES turėjo keletą Bendrijos instrumentų, kurie galėjo būti panaudoti žiniomis grindžiamų rajonų tinklų kūrimo ir vystymo skatinimui. Šie instrumentai daugiausia patenka į regioninės politikos, mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos politikos, verslo ir naujovių politikos, informacinės visuomenės politikos ir mokymo politikos sritis.

5.13.1

Regioninė politika — ženklūs finansiniai asignavimai leido Struktūrinių fondų mokslinių tyrimų ir naujovių politikai realiai paspartinti regionų plėtojimą, taikant ERPF 10 straipsnio numatytus novatoriškus veiksmus, RIS programą (Regioninių naujovių strategijų) ir Bendrijos iniciatyvas, pvz. Interreg III–C. Tuo tarpu naujovių tinklus norinčioms kurti MVĮ Europos investicijų fondas ir Europos investicijų bankas siūlo „Augimo iniciatyvą“.

5.13.2

Europos mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos politika — Šeštoji mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos bendroji programa (2002–2006 m.) yra svarbus galimos paramos žinių rajonams šaltinis, ypač šiose srityse:

5.13.3

„Daugiau mokslinių tyrimų Europai: siekiant 3 % BVP“ veiksmų planas numato daug naujų veiksmų nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygmenimis. Dar daugiau, bus įmanoma vystyti paramos iniciatyvas Europos žinių rajonams per „Galileo“ radijo navigacijos ir palydovinės vietos nustatymo programos teikiamas paslaugas.

Tačiau, kaip buvo pabrėžiama ankstesnėse ataskaitose, įskaitant smulkaus verslo dalyvavimo šioje programoje ataskaitą, gali kilti sunkumų užtikrinant prieigą mažoms bendrovėms, ypač naujose valstybėse narėse (21).

5.13.4

Įmonių politika — įmonių ir naujovių politikos požiūriu reikia paminėti:

5.13.5

Įdomios Įmonių GD iniciatyvos apima rajonų tinklų vystymą ir darbą, kuris buvo atliktas pagal bendroves ir bendrovių tinklus remti skirtą IDABC (angl. „Interoperable Delivery of pan-European e-Government Services to Public Administrations, Businesses and Citizens“) programą. Aplinkos GD valdomų bendrų darbaus vystymosi priemonių kontekste ypatingai vertėtų pažymėti regioniniame lygmenyje finansuojamas bendradarbiavimo tarp pramoninių rajonų iniciatyvas EMS-EMAS (ekovaldymo ir audito schema) sertifikavimo srityje.

5.13.6

Informacinės visuomenės politika — El. Europos (angl. „eEurope“) 2005 m. programoje, o konkrečiai el. vyriausybės (angl. „eGovernment“), el. verslo (angl. „eBusiness“), el. prekybos (angl. „eCommerce“), el. pirkimų (angl. „eProcurement“), plačiajuosčių tinklų, el. įtraukties (angl. „eInclusion“), ir „Tapkime skaitmeniniais“ (angl. „Go Digital“) iniciatyvose yra numatyta nemažai galimybių paremti rajonų tinklus.

5.13.7

Švietimo ir mokymo politika — SOCRATES ir LEONARDO programose numatytos įvairios priemonės gali būti panaudotos remti žiniomis grįstiems tinklams skirtus apmokymus, o iniciatyvas taip pat galima planuoti pagal El. mokymosi (angl. „e-Learning“) ir El. Europos (angl. „eEurope“) 2005 m. programas.

6.1

2004 m. Pavasario Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad: „Europos lygmenyje įgyvendintos priemonės — tai tik dalis formulės, skirtos nukreipti Lisabonos strategiją teisingu keliu; dar reikia įgyvendinti daugybę reformų ir atlikti daug investicijų, už kurias atsako valstybės narės“ (22). Šią poziciją patvirtino Europos Vadovų Taryba 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d., kuriai Wim Kok pateikė šią ataskaitą (23).

6.2

Patys svarbiausi iššūkiai susiję su trimis pagrindinėmis strateginėmis augimo sritimis:

6.2.1

Protingų transnacionalinių tinklų vystymas: tai galima pasiekti pasinaudojus Bendrijos Augimo iniciatyva ir teikiant prioritetą investicijoms į mokslinius tyrimus, inovacijas ir mokymąsi visą gyvenimą. Kitas svarbus elementas yra naujų profesinių profilių nustatymas ir kvalifikacijos suteikimas, spartinant tinklų bendradarbiavimo instrumentų panaudojimą pagal Šeštąją bendrąją programą.

6.2.2

Bendrovių konkurencingumo didinimas globalioje rinkoje ir aplinkosauginis darnumas: tam iš dalies reikės vystyti plačiajuostes komunikacijas ir greitaeigius tinklus, būtinus moksliniams tyrimams ir inovacijoms (GEANT), kad būtų galima naudotis „Galileo“ programos bandomaisiais pritaikymais ir rengti iniciatyvas pagal „eEurope 2005“ programą.

6.2.3

„Kaimynystės politikos“ (24) kūrimas išsiplėtusioje Europoje: tikslas yra sukurti giliau įsišaknijusią ir nuoseklesnę sinergiją su naujais Europos kaimynais, siekiant sukurti klestėjimo ir saugumo erdvę, įgyvendinant bendradarbiavimo mechanizmus tokiais jautriais klausimais, kaip bendrų sienų valdymas, migracinių srautų kontrolė ir kova su organizuotu nusikalstamumu.

6.3

Visose ES šalyse, o ypač naujose valstybėse narėse, vis didėja supratimas kokie svarbūs yra rajonų tinklai ir pramoninės grupės, nes tai priemonė stiprinti konkurencingumą ir produktyvumą, užtikrinti užimtumo politiką, gerinti darbo kokybę ir skatinti mažųjų ir vidutinių įmonių vystymąsi.

6.4

EESRK mano, kad turėtų būti priimta ES lygio integruota politika, kurios pagrindu būtų sukurta Europos platforma, remsianti naujų Europos žiniomis pagristų metarajonų tinklų sukūrimą.

6.5

EESRK įsitikinęs, kad šie metarajonai yra tikrasis raktas į globalią rinką, nes jie gali užtikrinti MVĮ geresnę prieigą prie aukštos kvalifikacijos įgūdžių, modernių bendrų paslaugų ir žiniomis grindžiamos infrastruktūros, o tuo pačiu taip pat gerinant įmonių valdymą ir rengiant geriau informuotus ir labiau subrendusius darbuotojus.

6.6

EESRK norėtų įrodyti, kad Europos platformos rajonams sukūrimas MVĮ, senoms ir naujoms valstybėms narėms, šalims kandidatėms ir ES Europos kaimynams galėtų tapti taip reikalingais, aiškiais, skaidriais ir lengvai prieinamais pagrindais.

6.7

Ši Europos platforma rajonams turėtų užtikrinti gebėjimą koordinuoti įvairių generalinių direktoratų valdomas politikos sritis, šiuos metu esamus instrumentus ir Bendrijos veiksmus.

6.8

Šiai platformai skirtas finansavimas turi būti pakankamas, kad ji galėtų remti ES veiksmus. Per šią platformą koordinuojamos ir Lisabonos strategijos pagrindu įgyvendinamos priemonės be abejonės galėtų prisidėti prie MVĮ vystymosi, kurios turi ypatingai daug gilių neišreikštų žinių. Bendrijos iniciatyvų pagalba galima būtų kodifikuoti šias žinias ir paversti jas bendru fondu, o taip pat perduoti jas į Europos tinklus.

6.9

Europos platforma rajonams turėtų nustatyti programinius pagrindus:

7.1

Visose labiausiai išsivysčiusiose šalyse vyksta deindustrializacija. Europos Sąjungoje tretinio sektoriaus pridėtinė vertė pasiekė 70 % viso BVP (22 % pramonei, 5 % statybai ir 3 % žemės ūkiui) (26). Tačiau šis procesas neturėtų būti skatinamas, nes didelė dalis pridėtinės vertės dalis yra nukreipiama arba atsiranda šiose verslo srityse (27): prekyboje ir transporte 21.6 %; finansinėse ir verslo paslaugose 27.2 %; viešame administravime 21.6 % (28).

7.1.1

Politika, kuri gali remti ir plėtoti rajonų patirtį didinančią kultūrą, gali daug prisidėti, kad visoje išsiplėtusioje ES esantys rajonai galėtų konkuruoti su šalimis, kuriose mažos sąnaudos darbo jėgai yra neatsiejamos nuo sveikatos bei saugos standartų darbo vietoje nesilaikymo ir nepakankamo dialogo tarp socialinių partnerių.

7.1.2

EESRK mano, kad naujoji politika turėtų siekti labiau pasinaudoti konkurenciniu pranašumu, kurį užtikrina socialiai atsakingos praktikos taikymas verslovėse (29). Tai sudarytų sąlygas, kad visi darbo vietos veikėjai investuotų į gamybą sąmoningai ir atsakingai, laikytųsi pristatymo terminų, nustatytų „teisingą kainą“ (30) ir užtikrintų kompetentingas, punktualias, visapusiškas paslaugas po pardavimo.

7.2

EESRK ragina nustatyti metodą, kuris paspartintų naujų rajonų tinklus, ypač naujose valstybėse narėse, kad būtų stimuliuojamas informuota, rinkos formuojama paklausa.

7.3

Trejų ar ketverių metų laikotarpiu turėtų būti mokama mažėjanti parama, kuri padengtų galimumo ir pradžios analizių, tinklo tarpininkavimo ir darnaus vystymosi sąnaudas, o taip pat laboratorijos sąnaudas sertifikavimo tikslais.

7.4

Technologinės aplinkos ir socialiniai santykiai sparčiai kinta ir reikalauja, kad greitai būtų sukuriami nauji profesiniai profiliai. Todėl reikalingi tęstinio mokymo instrumentai (31):

7.5

Remdamasis savo patirtimi, EESRK tikisi, kad gali būti organizuojami technologinėmis inovacijoms pagristi metarajono srities kursai valstybinėms ir privačioms suinteresuotoms pusėms, pramonės ir darbo pasauliui, universitetams ir bankams. Juos gali papildyti mokymosi stipendijų programos, kurių pagrindu vyktų mainai tarp viešojo ir privataus sektorių, o taip pat tarp verslovių ir akademinių įstaigų.

7.6

Inovacijų GD, kuris visokeriopai remia Europos patirtį globaliame kontekste, turėtų didinti savo paramą susitarimams, susijusiems su rajonų vidaus ir transnacionalinių prognozių valdymo ir etaloninių rodiklių palyginimo pradėjimu, stebėsena ir įvertinimu, siekiant nuolat plėtoti kultūrinę ir informacinę duomenų apie dabartinius pokyčius ir jiems išmatuoti naudotus instrumentus bazę.

7.7

Siekiant paremti susitarimus dėl kreditavimo, kuris visada buvo problemiškas visose valstybėse narėse, o ypač plėtros šalyse, EIF (32) struktūroje galėtų būti įsteigtas kontaktinis centras, kuris savo garantijų instrumentų pagalba atsakytų už garantijų suteikimą kredito linijoms, kurias suteikė paslaugas metarajonų bendrovėms teikiantys bankai, finansų įstaigos, konsorciumai ir kooperatyvai.

7.8

EESRK mano, kad nauji žiniomis gristi tinklai yra ideali aplinka išbandyti pažangiausias verslo sektoriaus socialinės atsakomybės formas per el. vyriausybės (angl. „eGovernment“), el. verslo (angl. „eBusiness“) ir naujus el. verslas verslui (angl. „eBusiness2business“) santykius, kurie yra būtini rajonų tinklų transnacionaliniam vystymuisi, naudojantis parama iš bendrų IDABC (33) suderinamų tinklų ir glaudaus dėmesį į el. Europos 2005 m. (angl. „eEurope 2005“) programą (34).

7.9

EESRK tiki, kad taip pat būtina, kad Komisija sukurtų bendros terminijos vadovą, kurį naudotų visi Bendrijos programose dalyvaujantys rajonai, o taip pat visos Europos interaktyvios duomenų bazės, apimančios visus rajonus pagal sektorius ir veiklos sritį.

7.10

Įmonių GD struktūroje taip pat galėtų būti įsteigtas Bendrijos koordinavimo ir bendradarbiavimo tarp rajono steigėjų ir įvairių susijusių institucijų centras. Šis centras, be kitų savo funkcijų, taip pat galėtų rengti ir atnaujinti geros praktikos vadovus, kurie būtų platinami regioniniu lygiu.

7.11

Kultūra, stiprinanti verslo socialinę atsakomybę, laiko verslą plačiosios visuomenės ištekliais ir nepakenčia biurokratinių suvaržymų bei su jais susijusių išlaidų, kurios mažina veiksmų patrauklumą. „Slid“ iniciatyva galėtų tapti instrumentu, kuris leistų rajonams pasinaudoti „SLIM“ programos (35) sukaupta patirtimi.

7.12

EESRK mano, kad patartina būtų įsteigti pagalbos tarnybą, kuri patartų, o taip pat teiktų paramą intelektinės nuosavybės klausimais ir kitas rajonų struktūroms, kurios sparčiai tampa Europos tinklų ir globalios rinkos integralia dalimi, skirtas paslaugas.

7.13

Taip pat būtina palengvinti rajonų struktūrų dalyvavimą ikinormatyviniuose ir bendranormatyviniuose projektuose, kuriuos vykdo CEN, Cenelec, ETSI ir NORMAPME (36) kurie skatina technologinį vystymąsi.

7.14

Penktosios daugiametės verslumo ir konkurencingumo programos (2007–2013 m.) kontekste (37), EESRK tiki, kad nepaprastai svarbu atkreipti dėmesį į pramoninių rajonų padėtį ir poreikius.

7.15

EESRK mano, kad, remiantis per pastaruosius metus sukaupta patirtimi, ypač po Europos Vadovų Tarybų Lisabonoje, Barselonoje ir Sevilijoje, būtų naudinga įsteigti tolesniam dialogui skirtą Europos platformą, kuri būtų padalinta į sektorius ir veiklos sritis. Ši platforma taip pat suburtų rajono lyderius, valdžios institucijas, socialinius partnerius, finansinius atstovus, mokslinių tyrimų centrus ir NVO.

7.15.1

EESRK mano, kad reikia svarstyti dėl Bendrijos pripažinimo suteikimo Europos žiniomis grįstiems metarajonams, nes:

7.15.2

Šiame kontekste EESRK mano, kad būtų naudinga surengti viešą nagrinėjimą, skirtą plėtoti šią nuomonę, pakviečiant rajonų struktūras ir kitas suinteresuotas organizacijas iš įvairių regionų. Tikslas būtų skatinti bendradarbiavimą per sienas ir pažymėti jo naudą:

7.15.3

EŽR konsorciumas turėtų skatinti verslumo dvasią, socialinę atsakomybę, naujos veikos kūrimą ir tolesnio mokymosi vystymą, o taip pat turėtų remti partnerytes per sienas. Jis turėtų būti:

7.15.4

Prigimtis — EŽR turėtų būti privati struktūra ir todėl neturėtų prašyti valstybinio finansavimo.

7.15.5

Metodas — EŽR turėtų būti taikomi tiek patys kriterijai, kaip ir pagal šeštąją RTD bendrąją programą steigiamiems konsorciumams. Jis veiktų penkerius metus (šis laikotarpis būtų atnaujinamas) (39) ir būtų registruotas EŽR platformos, kurią turės įsteigti Komisija, specialiame registre.

7.15.6

Teisinis statusas — klausimus su Bendrijos institucijomis tvarkytų bendras pripažintas EŽR koordinatorius, kaip dažnai daroma TRD bendrosios programos integruotų projektų ir kompetencijos tinklų atveju.

7.16

Išvadoje EESRK mano kad rajonuose sukaupta patirtis, kuri dabar nukreipiama į žiniomis grįstus metarajonus, suteikia puikią galimybę:

7.17

Todėl dėl visų šių priežasčių metarajonų vystymasis turėtų būti remiamas visuose lygmenyse, tiek vietos, tiek nacionaliniame, tiek Europos Sąjungos.

14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/14

1.1

Siekdama galutinai suformuluoti savo poziciją ir pateikti pasiūlymus turizmo srityje, EESRK šiuo metu rengia nuomonę, kurioje pripažįstama nauja išsiplėtusios ES padėtis dabar ir šios padėties galima raida per ateinančius keletą metų.

1.2

EESRK jau yra parengęs įvairių nuomonių su turizmu susijusiais klausimais, tačiau tai bus pirmas dokumentas, kuriame nagrinėjamas šios naujos Europos padėties poveikis turizmo sektoriui ir jo perspektyvoms. Svarbiausia yra tai, kad į šį darbą pirmą kartą buvo įtraukti naujųjų valstybių narių atstovai.

1.3

Nenorėdami sukelti abejonių ar nepaisyti darbo, kuris buvo atliktas rengiant ankstesnes nuomones, tačiau vis tik nėra aišku, kokias grėsmes ar galimybes visai Europai, atskiroms šalims, senoms valstybėms narėms ar naujosioms valstybėms narėms atneš šios naujos perspektyvos.

1.4

Rengdami šią nuomonę stengėmės visapusiškai atsižvelgti į valstybių narių pateiktą informaciją, nuomones ir pasiūlymus, o taip pat Komiteto jau išdėstytas nuomones. Lenkijos Katovicų mieste surengtuose svarstymuose Komitetas turėjo progos išgirsti keletą svarbių idėjų ir iš senųjų, ir iš naujųjų valstybių narių; jos visos turizmą vertina kaip ekonominės ir kultūrinės naudos šaltinį, kuris prisideda kuriant piliečių Europą, o kartu įgyvendinant ir pačią Europos integraciją. Tai tampa itin svarbu ir būtina šiuo metu vykstančiame plėtros procese, kuris reikalauja vis daugiau pastangų priartinti Sąjungą prie jos piliečių ir skatinti abipusį kultūrų ir tautų supratimą. Artimoje ateityje pastangos Europai integruoti bus paspartintos, nes tai labai svarbu naujosioms ES narės. O žmonės, kurie keliauja kaip turistai, be jokios abejonės yra aktyviausi Europos integracijos šalininkai ir dalyviai.

1.5

Šioje nuomonėje nesiekiama išsamiai analizuoti kiekvienos šalies turizmo sektoriaus dabartinės padėties ar ateities perspektyvų, tačiau norima atsižvelgti į bendras būsimos Europos turizmo politikos sudedamąsias dalis ir nagrinėti bei siūlyti priemones, kurios padėtų užtikrinti, jog turizmas taptų svarbia visų šalių ekonominės bei socialinės raidos varomąja jėga ir atitiktų tvarumo kriterijus.

1.6

Europos Konstitucija yra naujas veiksnys, į kurį būtina atsižvelgti analizuojant pačių valstybių narių tarpusavio santykius ir jų santykius su Europos institucijomis. Šioje nuomonėje siekiama nustatyti, kaip plėtra apskritai veikia turizmą ir kaip naujoje Sutartyje dėl Konstitucijos Europai numatyta struktūra galėtų padėti ar kliudyti turizmo, kaip raidos katalizatoriaus, plėtrai Europoje ir visame pasaulyje. Trumpai tariant, mėginama analizuoti veiksnius, kurie galėtų nulemti Europos turizmo politiką.

1.7

Įvairių Europos tautų tarpusavio santykiai, taip pat šios Europa vadinamos politinės, ekonominės ir socialinės visumos piliečių santykiai — tai kontekstas, kuriame galima rasti vieną geriausių būdų, kaip turizmas gali prisidėti gerinant visų tautų tarpusavio supratimą ir, atitinkamai, kuriant naująją Europą ir siekiant jos sanglaudos bei konsolidacijos.

1.8

Turime atsižvelgti į tai, kad turizmas šiuo metu išgyvena sunkius laikus, ir taip yra dėl įvairių veiksnių, įskaitant tarptautinį terorizmą, su juo susijęs saugumo klausimas ir poreikis pastarąjį suderinti su laisvės principu; taip pat pasaulio ekonomikos krizė ir jos pasekmės žmonių norams keliauti, bent jau tolimais atstumais. Turizmas yra priemonė siekti taikos pasaulyje; toks jis gali išlikti ir ateityje.

2.1.1

Turizmo politika Europos Sąjungoje ir Konstitucijoje Europai: Nors pats turizmas nėra bendros ES politikos dalis, kai kurios Europos institucijos vis tik siūlo priemones ir veiksmus, kurie dėl savo tarpsektorinio pobūdžio daro įtaką turizmui arba remiasi juo kaip priemone siekti tokių pagrindinių ES tikslų kaip darnus vystymasis, užimtumas ir ekonominė bei socialinė sanglauda; trumpai tariant — užtikrinti geresnę Europos piliečių gyvenimo kokybę.

2.1.2

Sutarties dėl Konstitucijos Europai 4 skirsnyje „Turizmas“ (III-281 straipsnis) išdėstyta tokia pozicija turizmo atžvilgiu:

2.1.2.1

I-17 straipsnyje turizmas įtrauktas į jo rėmimo, koordinavimo ar papildomųjų veiksmų sritis:

„Sąjungos kompetencijai priklauso imtis rėmimo, koordinavimo ar papildomųjų veiksmų. Europos lygiu tokių veiksmų sritys apima:

2.1.3

Šis Sutarties straipsnis rodo, kad nors yra pripažįstamas ekonominis turizmo pobūdis ir jo potencialas gerovei kurti per verslo įmones, nesiūloma suderinti šios srities Europos mastu. Paprasčiausiai ketinama pripažinti, kad turizmas vaidina vaidmenį papildant ir koordinuojant nacionalinės politikos kryptis. EESRK mano, kad būtent tokia nuostata neatmeta susitarimo galimybės nustatyti vertes, kuriomis remiasi Europos turizmo modelis, bet padeda siekti tokio susitarimo.

2.1.3.1

Galbūt Sutartyje galėjo būti pateikti labiau intervenciniai su turizmu susiję modeliai, tačiau perskaičius ir išanalizavus siūlomą Sutarties tekstą galima teigti, kad jame išdėstyta iš esmės pozityvi nuostata, atitinkanti visą Konstitucijos dokumento tekstą. Turizmui skirtas Sutarties skyrius leidžia toliau siekti pagrindinių dokumento tikslų ir gerinti turizmo padėtį. EESRK būtent tuo remdamasis ir ateityje bendradarbiaus su kitomis sektoriaus institucijomis ir suinteresuotais asmenimis.

2.1.4

Šia nuomone nesiekiama išdėstyti ir analizuoti atskirų Sąjungos šalių politikos šioje srityje ir palyginti atitinkamus modelius: daugiau ar mažiau integruotus į Europos sistemą, daugiau ar mažiau nacionalinius modelius; Europos turizmo įvairovę ir kt. Kaip jau pastebėta vienoje Komiteto nuomonėje, turizmas prasideda vietos ir regionų lygiu, o iš ten „sklinda“ į nacionalinį ir tarptautinį lygį. Prasmingų ir vaisingų klausymų Katovicuose metu dar kartą buvo atskleista ne tik turizmo veiklos įvairovė kiekvienoje valstybėje narėje, bet ir pateiktos įvairios strategijos kryptys, kurias kiekviena valstybė, regionas ir vietos bendruomenė, galėtų taikyti siekdama skatinti savo turizmo modelius tiek dabar, tiek ateityje.

2.1.5

Šia nuomone taip pat nesiekiama spręsti apie šį veiksmų modelių spektrą, nors akivaizdu, kad kai kurie jų yra labiau linkę į bendradarbiavimą visais lygiais, o kiti — tik į konkurenciją laisvoje rinkoje.

2.2.1

Europos Sąjungos plėtra yra nauja padėtis, kuri neabejotinai sudarys naujų galimybių visai Europai, taip pat senoms, naujoms ar būsimoms valstybėms narėms.

Į šias galimybes galima pažiūrėti iš įvairių pozicijų:

2.2.1.1

Pasiūla: akivaizdu, kad plėtra smarkiai padidina jau ir taip platų Europos turizmo produktų spektrą, ne tik vertinant turistinių vietovių skaičių, bet ir — o tai galbūt yra net svarbiau — atsižvelgiant į jų kultūrinio, paveldo ir aplinkos indėlio pridėtinę vertę. Dar kartą būtina paminėti Katovicuose surengtus klausymus, kurių metu, naujoms valstybėms narėms iškėlus klausimą dėl produktų spektro išplėtimo, tapo akivaizdu, kad tokia produktų spektro plėtra vyksta įgyvendinant įvairias gamtos, kultūros ir net pramoninio turizmo iniciatyvas, kurios buvo ten pristatytos. Be jokios abejonės, tokia produktų spektro plėtra lems konkurencingesnį Europos turizmo sektorių pačioje Europoje, ir su Amerikos, Azijos ir kitomis pasaulio šalimis. Naujosios valstybės narės taip pat siekia padidinti savo turizmo produktų spektrą, kaip vieną svarbiausių savo turizmo sektoriaus — ir apskritai visos ekonomikos plėtros veiksnių. Nors šis siekis augti yra visiškai teisėtas ir rekomenduotinas, nederėtų užmiršti, kad augimas turi ribas ir kad augimo sparta turi būti tvari, siekiant užtikrinti būsimą socialinių, ekonominių ir aplinkos vertybių apsaugą. Kitų valstybių narių patirtis turizmo plėtros srityje, jų pasiekimai ir nesėkmės turėtų tapti pavyzdžiu, kaip apdairiai ir sėkmingai reikėtų pasirinkti modelį naujiems turistiniams maršrutams nustatyti.

2.2.1.2

Paklausa: su plėtra susijusį turizmo paklausos padidėjimą be jokios abejonės lemia trys pagrindiniai veiksniai. Pirma, atsiras vis daugiau ES piliečių, norinčių ar privalančių keliauti į kitas vietoves ir kitas ES šalis, į kurias iki tol buvo sudėtinga nuvykti dėl to, kad asmuo nebuvo Bendrijos pilietis, ir todėl turėjo sunkumų keliauti, arba dėl to, kad jis buvo ES pilietis, ir jam buvo sunku keliauti į kitas šalis, nepriklausančias ES. Antra, neabejotinai augsiantis naujųjų šalių gyvenimo lygis padidins žmonių norą keliauti. Galiausiai tikimasi, kad nauja ir geresnė transporto bei ryšių infrastruktūra paskatins keliones bei turizmą, persikėlimą dėl profesinių ar asmeninių priežasčių — trumpai tariant, kad kelionės ir su jomis susijęs turizmo sektorius augs.

2.2.1.3

Rinka: dėl ES plėtros nulemtos padidėjusios paklausos ir pasiūlos turizmo rinka išaugs ir taps stipresnė. Tai, be jokios abejonės, turės teigiamą poveikį visai ES ekonominei veiklai, kurioje turizmas yra labai svarbus sektorius. Sunku prognozuoti, kokį poveikį rinkos plėtra turės turizmo produktų kainoms, patiems produktams arba bendrovių pelnui, tačiau galima daryti prielaidą, kad teigiamas poveikis nusvers neigiamą. Padidėjusi rinka, aišku, padidins konkurenciją, tačiau tam, kad nauda didėtų, konkurencijos didėjimas turės remtis įmonių ir Europos turistinių maršrutų konkurencingumo didinimu.

2.2.2

Siekiant užtikrinti, kad plėtros teikiamos naujos didelės galimybės taptų pagrindu stipriam sektoriui sukurti, būtina laikytis įvairių principų, sąlygų ir bendrųjų taisyklių, kurios užtikrintų bendrą veiklos gyvybingumą ir jos socialiai pageidautiną ateitį. Šie kriterijai buvo apibrėžti Lisabonos Vadovų Susitikime, kuriame buvo nustatyta strategija, besiremianti tokiais tikslais: tvarumas, žiniomis paremta visuomenė, užimtumas ir socialinė sanglauda.

2.2.2.1

Tvarumas: ankstesnėje nuomonėje „Socialiai tvarus turizmas visiems“  (1) EESRK, kaip ir kitos tarptautinės bei Europos institucijos (Komisija, Parlamentas, kt.), nurodė, kad bendrosios Europos turizmo tvarumo sąlygos yra neįkainojamai svarbios šio sektoriaus subalansuotai, produktyviai ir ilgalaikei ekonominei plėtrai. Šiame dokumente pateiktos 100 iniciatyvų — tai konkretūs veiksniai, padedantys siekti tvarumo.

Turizmo augimas skatins naujas šalis plėsti savo turizmo sektorių. Plėtros mastas ir sparta turi būti taip valdoma, kad tai taptų priimtina ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriu. Nėra lengva patenkinti turizmo veiklos tvarumo reikalavimą, kadangi nuolat kyla prieštaravimų, o tvarumo taikymo kriterijų įvairovė priklauso nuo dalyvių.

2.2.2.2

Žiniomis paremta visuomenė: turizmas gali labai konstruktyviai prisidėti įgyvendinant šį Lisabonos strategijos tikslą, kadangi ši veiklos sritis jau savaime yra paremta kultūros mainais, kelionėmis į kitas vietoves ir kitų socialinių bei kultūrinių tradicijų ir situacijų suartinimu. Jaunimą įgyti žinias skatina kelionės, gyvenimas su žmonėmis iš kitos aplinkos, kai jie tampa atviresni, tolerantiškesni ir atidesni. Todėl žinių įgijimas yra susijęs ne tik su akademinėmis studijomis, bet ir su patirties įgijimu; to galima siekti bet kuriomis aplinkybėmis ir esant bet kokio amžiaus — turizmas suteikia puikiausią galimybę.

Informacijos ir komunikacijos technologijos itin svariai prisideda kuriant ir vartojant turizmo produktus; be to, akivaizdu, kad jos padės siekti, kad turizmas būtų konkurencingas, visiems prieinamas sektorius.

2.2.2.3

Užimtumas: Lisabonos strategijoje teigiama, kad per artimiausius kelerius metus Europa turėtų vadovauti kuriant daugiau ir naujų darbo vietų. Nėra jokios abejonės, kad turizmo sektorius, kuriame sukuriama 5 % Europos BVP bei užimtumo, o kai kuriuose valstybėse narėse — ir iki 10 %,gali būti daugiau ir geresnių darbo vietų šaltinis išsiplėtusioje Europoje. Norint užtikrinti socialinį tvarumą, senos ir naujai turizmo sektoriuje sukurtos darbo vietos turi atitikti pagrindinius reikalavimus tokiose srityse kaip kokybė, profesinis mokymas, stabilumas nepaisant turizmo sezoniškumo, o ypač — ne visą darbo dieną dirbančių ar laikinai įdarbintų darbuotojų teisių pripažinimas.

2.2.2.4

Socialinė sanglauda: turizmas yra galinga sanglaudos priemonė, leidžianti mums pažinti kitus žmones ir vietas, ir todėl padedanti įgyvendinti pilietybės idėją išsiplėtusioje Europoje. Norint turėti bendrų tikslų su kitais žmonėmis, labai svarbu žinoti juos, o turizmas prie to prisideda. Turizmas toliau skatins socialinę pažangą išsiplėtusioje Europoje, didindamas visų Europos tautų sanglaudą.

3.1

Pagrindinis klausimas, kurį mes galime ir privalome užduoti: ar turizmo politika turėtų būti įtraukta rengiant išsamią Europos Sąjungos pramonės ir ekonominės politiką. Žinome, kad atsakymas privalo būti ir yra teigiamas, jeigu turizmo politiką suprantame kaip visus kriterijus, tikslus bei priemones, kurios sudaro sąlygas siekti, kad Europos turizmas būtų pakankamai konkurencingas, pelningas ir tvarus. Todėl Sutartyje dėl Konstitucijos Europai nurodoma, kad šio sektoriaus priemonės remia, koordinuoja ir papildo kitas Europos politikos sritis.

3.2

Turizmo sektoriui taikytini pramonės politikos ypatumai. Kai kurie turizmo politikos ypatumai, kurie nurodyti Europos pramonės ir ekonominės politikos gairėse, yra šie:

3.2.1

Užimtumas ir socialinė politika: išskyrus labai savitą turizmo užimtumo pobūdį, susijusį su dideliu jo sezoniškumu, visa ES užimtumo politika visiškai taikytina užimtumui turizmo sektoriuje. Kad ir kaip bebūtų, ES institucijos ne tik turėtų pritarti, bet ir skatinti bei puoselėti visas papildomas iniciatyvas, skirtas sezoniškumui mažinti. Šiuo klausimu reikia dar daug nuveikti, kadangi pagrindinėse turizmo srityse vis dar yra manoma, kad sezoninis užimtumas yra normalus reiškinys. Pratęsus atostogų suteikimo laikotarpį būtų galima prailginti turizmo sezoną ir taip geriau panaudoti turizmo infrastruktūros pajėgumus.

3.2.2

Kokybė: Bendrijos politiką, skirtą kokybei skatinti bei kokybės kriterijams pramonėje nustatyti, būtina taikyti turizmo sektoriuje ir tai lems geresnę kokybę. Turizmas, priklausydamas paslaugų sektoriui, kurio pagrindinis principas yra dėmesys asmeniui,– yra labai jautrus šiam kintamajam veiksniui. Kaip nurodyta Sutartyje dėl Konstitucijos Europai, būtina remti, koordinuoti ir papildyti visų Europos turizmo verslo dalyvių pastangas skatinant kokybę.

3.2.3

Moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla: turizmo srityje vyksta svarbiausi struktūriniai pokyčiai, susiję su paslaugų reklama ir pirkimu internetu; būtina tirti ir populiarinti su tuo susijusį teigiamą poveikį. Už mokslinius tyrimus bei taikomąją veiklą turizmo srityje turėtų atsakyti visos visų lygių institucijos ir visos įmonės.

3.2.4

Vartotojų apsauga: turizmas yra ekonominė veikla, kurioje yra stiprus paslaugų teikėjų ir vartotojų tarpusavio ryšys. Visa bendroji ES vartotojų apsaugos politika turi būti taikoma tiesiogiai turizmo sektoriui; ji turi didinti įmonių ir klientų atsakomybę. Turizmo sektoriuje būtina skatinti ir naudoti kokybės etiketes ir ekologinius ženklus.

3.2.5

Aplinkos apsauga: visa Europos aplinkos apsaugos politika yra taikoma turizmo sektoriui. Jeigu turizmo sektorius iš esmės yra pagrįstas racionaliu gamtos išteklių naudojimu, tai visos iniciatyvos, veikla ir norminiai aktai tik skatins turizmo veiklą šiandien ir ateityje.

3.2.6

Kita ES politika: apskritai, ir dėl turizmo tarpsektorinio pobūdžio šiam sektoriui įtakos turi visa ES ekonominė ir pramonės politika. Tačiau institucijos turėtų pripažinti strateginę turizmo svarbą užimtumui ir socialinei sanglaudai; politikos kryptys turėtų būti tinkamai taikomos remiantis tyrimais ir bandomaisiais projektais.

3.2.6.1

Trumpai tariant, išsiplėtusios ES turizmo politika, derinant ją su Konstitucija Europai, turėtų remti, koordinuoti ir papildyti visą kitą su turizmu susijusią ES politiką. Įmonių konkurencingumas, tvarumas plačiausia prasme, aukštos kokybės darbo vietų kūrimas, infrastruktūros politika, kt.– visa tai turi būti sutelkta į turizmą, kaip vieną iš pagrindinių veiklos sričių visos Sąjungos plėtros procese.

3.2.7

Santykis su kitomis veiklos rūšimis: turizmas didina tokių kitų veiklos rūšių, kaip sportas, poveikį, kaip nurodoma EESRK nuomonėje „Turizmas ir sportas: būsimi iššūkiai Europai“ (2).

3.3

ES turizmo politikos statusas. Iškilus klausimui, ar turizmui Europoje ir ES politikoje iš tiesų skiriamas toks vaidmuo, svarba ir strateginė pozicija, kurios jis nusipelno kaip žmonių, ekonominė ir socialinė veikla, atsakyti galima įvairiai.

3.3.1

ES, jos šalys, regionai ir miestai yra pasaulio turistų lankomos vietos: nauja padėtis Europoje, naujųjų valstybių narių įstojimas šiandien reiškia, kad yra kuriamas platus ir įvairus, kontrastiškas produktų spektras, leidžiantis Europai tapti pranašesniu turizmo šaltiniu ir lankoma vieta. Ateityje tikimasi tolesnio (nors ir kuklesnio) augimo, kuris vis tik būtų spartesnis, nei kituose sektoriuose. Kokybės politika, kuri yra svarbiausias konkurencingumo ir tvarumo veiksnys, turi būti paremtas šis produktų spektras; Europos kokybiško turizmo ženklo ar ženklų sukūrimas turėtų būti priemonė šiai kokybei pasiekti ir nurodyti.

3.3.2.1

Pripažįstama, kad Europos institucijos, tarp jų Komisija ir Parlamentas, nuolat koordinuoja priemones, darančias poveikį turizmui. Būtina atkreipti dėmesį į Europos turizmo forumo iniciatyvą, kuri jau yra įgyvendinta. Šiame metiniame renginyje, kuris turi didelę mokslinę vertę gerinant Europos turizmą, o taip pat svarbus planavimo ir bendradarbiavimo politikai, susitinka visi turizmo sektoriaus dalyviai.

3.3.2.2

Šiame ir kitame darbe, skatinančiame daugiau sužinoti apie Europos turizmą, kuriame dalyvauja visi sektoriaus dalyviai, yra labai teigiamas reiškinys. 2004 m. Budapešte surengto forumo išvados pateikiamos 1 priede.

3.3.2.3

Šioje vietoje vertėtų paminėti nuomonėje „Turizmo politika ir viešojo bei privataus sektoriaus bendradarbiavimas“  (3) pateikta EESRK iniciatyva, kad Komisija išnagrinėtų galimybę per vidutinės trukmės laikotarpį ar ilgesnį laiką sukurti Europos turizmo tarybą.

3.3.2.4

Šią tarybą galėtų sudaryti įvairių institucijų pareigūnai ir privatūs suinteresuoti asmenys, pirmiausia socialiniai partneriai ir pilietinės visuomenės organizacijos. Joje būtų analizuojama turizmo informacija, siūlomos gairės ir plėtojami Europos turizmo forume pasiekti susitarimai. EESRK bendradarbiaus ir aktyviai dalyvaus kuriant tarybą.

3.3.2.5

EESRK ryžtingai nusiteikęs savo vardu ir kartu su Komisija, Europos Parlamentu, Regionų komitetu bei kitomis institucijomis toliau tęsti darbą šiuo klausimu, kad pagerėtų Europos turizmo profilis ir plėtra.

3.3.2.6

Siekiant paskatinti pažangą šioje srityje, siūloma rengti institucinius posėdžius, kad būtų analizuojami, koordinuojami ir skatinami taikyti Europos turizmo forumų nutarimai.

3.4.1

Šią nuomonę ketinama derinti su ankstesne EESRK nuomone „Socialiai tvarus turizmas kiekvienam“ (4), pritaikant turizmo politiką formuojančius principus naujajai Europos situacijai. Šiuo atveju turizmo politika yra vertinama ne kaip Sąjungos reglamentuojančių įgaliojimų visuma, o kaip principai ir vertybės, į kurias būtina atsižvelgti ir kurios privalo tapti įkvėpimo šaltiniu įgyvendinant visų lygių viešųjų institucijų tvirtinamas turizmo priemones ir privataus sektoriaus verslo veiklą. Toliau pateikiamas sąrašas tų sudėtinių dalių, kurių visuma formuoja šią orientacinę vertybių sistemą, galinčią prisidėti gerinant turizmo padėtį ir užtikrinant jo tvarumą.

3.4.2

Turizmo išsiplėtusioje Europoje apibrėžimas turi būti paremtas vertybėmis, būdingomis Europos tradicijoms bei kultūrai, kartu atsižvelgiant į realų turistą, kuris yra pagrindinis visų svarstymų veiksnys. Negalima atsisakyti minties, kad turistas yra sudėtingų, įvairių ir iš esmės — tiek pobūdžiu, tiek sudėtimi — individualių paslaugų vartotojas. Tačiau kartu negalima pamiršti ir apie ekonominį bei komercinį turizmo pobūdį, kuris verčia taikyti pelningumo ir konkurencingumo principus šiame ekonomiškai svarbiame sektoriuje, svariai prisidedančiame prie Europos BVP.

3.4.3

Išsiplėtusios Europos turizmas turėtų būti paremtas tvarumu plačiausia prasme, kaip ekonominės, socialinės ir aplinkos plėtros instrumentas, ir kartu paisyti griežtesnių plėtrai taikomų sąlygų. Vienas iš svarbiausių klausimų diskusijoms šioje srityje yra susijęs su augimo apribojimu. Ar yra nustatyti objektyvūs ir kiekybiškai įvertinami apribojimai turizmui? Ar yra nustatyti ekonominiai apribojimai, kaip sparčiai turi būti nustatomos turistų lankomos vietos visame pasaulyje?

3.4.3.1

Nėra paprastų atsakymų į šiuos klausimus, tačiau atrodo, kad augimo apribojimo idėja tampa vis populiaresnė. Galbūt verta pateikti Viduržemio jūros pavyzdį — ten turistinių vietovių sparčiai daugėja, o tokia plėtra kelia rimtą grėsmę visam turizmo sektoriui vidutinės trukmės laikotarpiu.

3.4.4

Turizmo sektoriaus prisitaikymas prie kintančios padėties siekiant didinti konkurencingumą (moksliniai tyrimai bei taikomoji veikla, naujosios technologijos, investicijos, reklama, planavimas, rinkodara, tinklai, verslo asociacijos ir kt.) — tai būtinybė visoms Europos verslo įmonėms, ypač toms, kurios nori rasti nišą naujoje išsiplėtusioje Europoje. Šiandieninis interneto vaidmuo ir jo numatomas vaidmuo ateityje turi įtikinti visų sektorių atstovus įsitraukti į jo plėtrą, naudoti internetą produktyvumui didinti, taip pat moksliniams tyrimams ir, galiausiai, — siekiant užtikrinti, kad turizmo sektoriaus plėtra būtų geriau subalansuota.

3.4.5

Turizmas ir užimtumas: darbo santykiai, profesinis mokymas ir skatinimas, specializacija, socialinė apsauga, laisvas darbuotojų judėjimas ir kt. — tai yra pagrindiniai veiksniai, formuojantys išsiplėtusios Europos turizmo politiką. Ypatingą dėmesį būtina skirti naujų profesijų turizmo sektoriuje kūrimui ir su tokiomis profesijomis susijusiam mokymui, kurio plėtroje privalo dalyvauti Europos institucijos, siekiant užtikrinti, kad tos profesijos atitiktų kriterijus, taikomus kokybiškoms darbo vietoms kurti.

3.4.6

Turizmas ir Europos kultūros bei paveldo skatinimas: papročiai, menas, architektūra, istorija, folkloras, kulinarija ir kt. privalo vaidinti labai svarbų vaidmenį Europos turizmo politikoje. Naujosios šalys, galinčios pasiūlyti savo turtingą paveldą plėtojant turizmo produktus, savo turizmo plėtrą turės paremti tomis vertybėmis. Įvairios patirtys, tokios kaip paradores Ispanijoje ir pousadas Portugalijoje, gali būti geri paveldo ir turizmo integracijos, paremtos komercine reklama, pavyzdžiai.

3.4.7

Visiems prieinamas turizmas — tai iššūkis, kurio nederėtų užmiršti. Turizmas yra kiekvieno asmens, net jeigu jis yra neįgalus, teisė, todėl bus siūloma įgyvendinti informacinę kampaniją, kurios metu išsiplėtusioje Europoje būtų skatinamas turizmas, nukreiptas pirmiausia į moksleivius, paauglius ir vyresnio ar pensinio amžiaus žmones bei pensininkus.

3.4.8

Su plėtra susijęs turizmo rinkos augimas turi tapti Europos vidaus turizmo varomąja jėga ir, atitinkamai — pasaulinės populiarinimo politikos pagrindu.

3.4.8.1

Atsižvelgiant į ypatingą vidaus turizmo svarbą ir jo poveikį vidaus paklausai bei vartojimui ES (ypač dabartinę ir galimą socialinio turizmo svarbą), EESRK parengs nuomonę „ Socialinio turizmo politika Europai “.

3.4.9

Turizmo sektoriaus dalyviai privalo vaidinti vieną svarbiausių vaidmenų įvairių sričių turizmo politikos analizės, planavimo, stebėjimo ir įvertinimo klausimais. Būtent tai visada turi būti modus operandi ir principas, kurio turi būti laikomasi bet kurioje turizmo politikoje. Institucijos privalo susitarti dėl bendradarbiavimo strategijos krypčių ir dalyvavimo metodų.

3.4.10

Turizmo sezoniškumas galbūt yra didžiausias jo trūkumas; nauja išsiplėtusios Europos turizmo politika turi būti paremta siekiu užtikrinti tvarų užimtumą ir veiklą. Per bandomuosius projektus būtina išmėginti metodus, kurie leistų kompensuoti nepakankamą žmogiškųjų išteklių ir kapitalo panaudojimą dėl sezoniškumo. Šiame tyrime turėtų būti visapusiškai išanalizuoti besikeičiantys turizmo modeliai ir kaip užtikrinti, kad turizmas išliktų svarbia plėtros priemone.

3.4.11

Ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas skirtingai Europos salų padėčiai. Kai kurie ypatumai, lemiantys tinkamas sąlygas turizmui plėtoti, gali turėti didelę įtaką. Šioms saloms kaip ir kalnuotoms vietovėms turint omenyje jų ypatumus turizmo atžvilgiu strategiškai svarbios yra ryšių, transporto ir regioninės plėtros strategijos kryptys.

3.4.12

Dar kartą svarbu pabrėžti, kad šiandieniniame pasaulyje saugumas ir prevencija yra turizmo plėtros pagrindas. Gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių atveju, prevencija taikant taisykles, kad būtų užtikrinta žmonių laisvė keliauti ir judėti, turėtų būti svarbiausias turizmo plėtros veiksnys.

3.4.13

Būtina atminti, kad išsiplėtusios Europos turizmo politika turi sudaryti sąlygas, kad turizmas veiksmingai prisidėtų prie socialinės, ekonominės ir politinės ES sanglaudos paspartinimo, tuo tikslu įgyvendinant įvairius veiksmus:

3.5.1

Kalbant apie išsiplėtusios Europos ir turizmo analizę, viešojo ir privataus sektoriaus tinkamas tarpusavio koordinavimas ir bendradarbiavimas būtinas ne tik vietos ir nacionaliniu lygiu. Tai gali — ir galbūt turėtų — padėti panaikinti kylančias kliūtis; be to, bendradarbiavimas taip pat turi būti vertinamas kaip priemonė įgyvendinant tvarią politiką ir veiksmus, skirtus investavimui ir konkurencijai tarp šalių gerinti. Senesnes turizmo tradicijas turinčios šalys ir socialiniai sektoriai galėtų pasiūlyti savo patirtį išsiplėtusiai Europai priklausančioms šalims, ir taip padėti joms išvengti klaidų kuriant turizmo modelius, supažindinant jas su konkrečia sėkminga ir nesėkminga patirtimi; trumpai tariant, — drauge kurti šį naują ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriu tvarų turizmo modelį.

3.5.2

Mokymas turi būti vienas iš kertinių principų gerinant turizmo kokybę, tačiau jo turinys turėtų atitikti realius skirtingų kelionių organizatorių poreikius, kad institucinės pastangos būtų veiksmingesnės. Šioje srityje gyvybiškai svarbus vaidmuo gali ir turėtų priklausyti viešojo bei privataus sektoriaus bendradarbiavimui.

3.5.2.1

EESRK norėtų visapusiškai paremti Komisijos iniciatyvą dėl Europos magistro laipsnio turizmo srityje; tai padėtų formuoti, kurti ir taikyti Europos turizmo modelį, paremtą Europos Sąjungos kaip sambūvio ir ekonominės plėtros zonos vertybėmis.

3.5.3

Europos turizmo politika turėtų užtikrinti, kad būtų skatinama kurti kelionių organizatorių tinklus ir visų lygių (vietos, regioninio, nacionalinio ir Europos) verslo asociacijų tinklai.

3.5.4

Transporto infrastruktūros vaidmuo išsiplėtusioje Europoje yra gyvybiškai svarbus siekiant užtikrinti, kad konkurencija vaidintų pagrindinį vaidmenį plėtojant turizmą visose šalyse. Sąjunga privalo dėti pastangas šioje srityje, kad užtikrintų saugią, sparčią ir aukštos kokybės prieigą visiems regionams, kartu suvokiant, kad infrastruktūros naudojimas turizmo reikmėms turi didesnį ekonominį ir socialinį poveikį. Politikoje, susijusioje su vidaus ir išorės komunikacijų gerinimu, ypatingas dėmesys skirtinas ES šalims priklausančių salų pasiekiamumui.

3.6.1

Europos institucinis bendradarbiavimas gali būti įgyvendinamas įvairiai:

3.6.1.1

Bandomieji projektai: pavyzdžiui, Europos socialinio turizmo projektas, kuris galėtų labai prisidėti užtikrinant vidaus turizmo augimą, siekiant, kad turizmas taptų prieinamas visiems, taip pat padedant įveikti turizmo sezoniškumą. Projektą kartu su Komisija galbūt turėtų populiarinti įvairios šalys, turinčios panašią sėkmingą patirtį; taip pat būtina išnagrinėti, kiek realu įgyvendinti visuotinį Europos socialinio turizmo projektą, kuris išliktų tvarus ilgalaikėje perspektyvoje. Siūloma Europos Komisijai ištirti galimą Europos socialinio turizmo programos poveikį Europos turizmo sektoriui.

3.6.1.2

Bendradarbiavimas tyrimų srityje: pavyzdžiui, tiriant naujas turizmo formas, pirmiausia su tvarumu suderinamą turizmą, kurio tolesnį vystymą galėtų nulemti plėtra. Siūloma, kad Komisija atliktų tiriamąją studiją, prie kurios galėtų prisidėti ir EESRK.

3.6.2.1

Geriausia ES ekonominio solidarumo išraiška — jos ekonominės ir socialinės sanglaudos politika, įgyvendinama panaudojant struktūrinius fondus. Ši politika, kuri pasirodė esanti veiksminga pažangos priemonė, bus ypač tinkama ES plėtros atveju. Būtent dėl to, rengiant turizmo politiką, reikėtų remti veiksmus, turinčius teigiamą poveikį sanglaudos politikos kryptims. Šios politikos kryptys, savo ruožtu, gali paskatinti turizmo veiklą visose šalyse, kad turizmas turėtų daugybinį poveikį tokiems veiksmams. Tarpvalstybinės priemonės gali padėti kurti įvairių šalių bendrus turizmo produktus, įgyvendinant bendrus veiksmus ir produktus.

3.6.2.2

Siekiant geriau išnagrinėti šį klausimą, Komitetas siūlo atlikti struktūrinių fondų poveikio turizmo sektoriui tyrimą.

4.1

Turizmas yra vienas svarbiausių ekonomikos sektorių veiksmingai kuriant išsiplėtusią Europą; jis turėtų būti formuojamas deramai atsižvelgus į tvarumą plačiausia prasme ir turėtų veiksmingai prisidėti prie Europos socialinės sanglaudos.

4.2

Naujosios valstybės narės turizmą vertina kaip gerą ekonominės plėtros galimybę, kuri gali padėti įveikti pajamų atotrūkį tarp jų ir senųjų Europos Sąjungos valstybių. Didelė jų kultūros, paveldo ir gamtos įvairovė skatins produktų spektro ir vidaus bei išorinio turizmo paklausos plėtrą.

4.3

Plėtra į kitas šalis turės labai teigiamą poveikį turizmo sektoriaus ateičiai, ypač jeigu Europos turizmo modelis bus taikomas deramai atsižvelgiant į tvarumo principą.

4.4

Vienas iš pasiūlymų, kuriuos visų valstybių narių institucijoms tvirtinti ir įgyvendinti pateikė šią nuomonę parengęs Komitetas, yra susijęs su plataus masto švietimo ir motyvacijos kampanija, paremta mintimi, kad turizmas Europai yra strateginės svarbos sektorius. Ši kampanija iš esmės būtų nukreipta į moksleivius, kad jie imtų vertinti turizmą, kaip žmogiškąją veiklą, susijusią su žmonių, vietovių bei kultūrų pažinimu ir galinčią turėti didelės svarbos pačio asmens augimui ir tobulėjimui. Ši kampanija turėtų apimti Europos, nacionalines, regionines ir vietos institucijas, taip pat visų sektorių verslo organizacijas ir sąjungas; jos metu moksleiviai būtų raginami sužinoti apie artimiausius turizmo objektus (miestą, rajoną, regioną), tuo būdu skatinanti juos keliauti po savo šalį ir atrasti kitų Europos šalių privalumus.

4.5

Geros turizmo praktikos duomenų bazė, taikoma kelionių vietovėms ir privatiems kelionių organizatoriams, tokiems kaip viešbučių savininkai, kelionių organizatoriai, papildomi pasiūlymai ir kt., galėtų būti priemone keistis teigiama patirtimi,, o iš to daug naudos turėtų naujosios valstybės narės ir šalys, kurios dar įstos į ES.

4.6

Atitinkamai įvairių turistų lankomų vietų tinklų, skirtų geriausioms tvarumo ir kokybės vertybėms skatinti, sukūrimas ir propagavimas — tai garantija, kad turizmas bus vystomas remiantis naujojo, geriau tęstinumą užtikrinančio Europos turizmo modelio kriterijais.

4.7

Vartotojų apsaugai Europos turizmo modelyje turėtų būti skirta pagrindinė vieta, kad būtų siekiama toliau plėtoti tvarią ekonominę veiklą. Visa bendra vartotojų apsaugos politika turėtų būti taikoma turizmui, dažniausiai dėl vartotojų ir paslaugų teikėjų tvirtų tarpusavio santykių šiame sektoriuje.

4.8

Komitetas pritaria Komisijos iniciatyvai atlikti sporto renginių poveikį turizmui, paremtą EESRK nuomone Turizmas ir sportas: būsimi iššūkiai Europai.

4.9

Kad būtų rasti atramos taškai ir būsimų veiksmų pagrindas Europos turizmui paremti, EESRK ragina Komisiją per atitinkamą laiką atlikti tyrimą turizmo srityje ir išsiaiškinti socialinio turizmo, o taip pat turizmo, skirto žmonėms su negalia, padėtį, atsižvelgiant į jo socialinę svarbą ir galimus teigiamus poveikius turizmo veiklai.

4.10

EESRK ypač norėtų pakartoti du šioje nuomonėje jau pateiktus konkrečius pasiūlymus:

5.

EESRK nusprendė parengti ir platinti šią nuomonę pavadintą „Katovicų deklaracija dėl turizmo politikos išsiplėtusioje ES“ ir kad ji būtų Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto indėlis į 2005 m. Pasaulinę turizmo dieną, rengiamą Pasaulio Turizmo Organizacijos.

14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/22

1.1

Atsižvelgiant į Bendrosios rinkos observatorijos (BRO (1)) darbo grafiką, Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius (INT) siūlo pateikti papildomą nuomonę dėl Bendrosios rinkos prioritetų 2005-2010 m. Kaip ir anksčiau, BRO prisideda prie tikslų ir metodų pakartotinės analizės, skirtos atspindėti pažangą, padarytą kuriant bendrąją rinką.

1.2

Negalima nuvertinti 2004 metų pasiekimų reikšmės Europos Sąjungai. Po istorinės plėtros iki dabartinių 25 valstybių narių, jų piliečiai išrinko naują Europos Parlamentą, o 2004 m. pabaigoje dvidešimt penki naujos Europos Komisijos nariai pradėjo savo penkerių metų kadenciją.

1.3

Tuo tarpu buvo paskelbta Kok'o ataskaita (2) ir Komiteto nuomonė (3) dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo — šie abu dokumentai buvo paskelbti atsižvelgiant į 2004 m. kovą Europos Vadovų Tarybos prašymus. Idealiu atveju Komiteto nuomonė savo iniciatyva dėl bendrosios rinkos prioritetų, tiksliai apimanti naujo Parlamento ir naujos Komisijos kadencijas, įsilietų į šį darbą ir taptų pilietinės visuomenės praktiniu indėliu.

1.4

Todėl svarbu sukurti pagrindą EESRK dalyvavimui planuojamose naujosios Komisijos konsultacijose.

1.5

Ši nuomonė yra tęsinys Komiteto nuomonės dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Vidaus rinkos strategija — 2003-2006 m. prioritetai“ (KOM(2003)238 galutinis). Šioje nuomonėje (4), kurios pranešėju buvo p. Cassidy, Komitetas daugiausia dėmesio skyrė sklandaus bendrosios rinkos veikimo aspektams, mokesčių kliūčių poveikio mažinimui, verslo sąlygų gerinimui, tvirtai teisinei sistemai, aukštesniems ir skaidresniems kokybės standartams, pirmiausiai teikiant bendros svarbos paslaugas, ir geresniam bei išsamesniam piliečių informavimui ir t.t.

1.5.1

Šioje nuomonėje taip pat Komitetas iš esmės pabrėžė, kad tolimesnio gerovės augimo nebus galima pasiekti vien tik liberalizavimo ir konkurencijos skatinimo priemonėmis, tačiau kuriant bendrą rinką labai gali padėti į augimą ir užimtumą orientuota makroekonomikos politika. Diskusijos dėl būsimų socialinių sistemų kūrimo taip pat neturi vykti vien tik atsižvelgiant į bendrą rinką ir biudžeto reikalavimus, tačiau turi būti atsižvelgiama į sistemų visumą ir jų tikslus.

1.6

Ši nuomonė yra taip pat pagrįsta „25 išvadomis“, kurias parengė Bendrosios rinkos observatorija ir paskelbė Observatorijos sukūrimo dešimtmečio proga (leidinys „Kokia yra išsiplėtusios bendrosios rinkos padėtis? 25 Bendrosios rinkos observatorijos išvados“ išleistas 2004 m. spalį). Darydama šias skirtingas išvadas, BRO pabrėžė tai, kad nepaisant akivaizdžios pastaraisiais metais pasiektos pažangos, pastebima ryški tendencija vėluoti daugeliu klausimu, be to, bendroji rinka blogai veikia, dėl ko nukenčia Europos vartotojai. Tai taip pat turi neigiamų pasekmių ES veiklos rezultatams konkurencingumo, augimo, naujovių ir užimtumo srityse, lyginant su mūsų svarbiausiais pasaulio partneriais.

1.7

Šešių pirmininkavusių valstybių (5) parengta daugiametė 2004-2006 m. strateginė programa buvo šio klausimo nagrinėjimo ir rekomendacijų parengimo lemiamam 2005-2010 m. laikotarpiui pagrindas. Šiuo laikotarpiu be naujųjų valstybių narių integracijos proceso buvo sudaryta ir nauja Europos Komisija ir naujas Europos Parlamentas. Todėl galvojama ES prioritetus įtraukti į platesnį kontekstą, sprendžiant ilgai atidėliotas problemas. Šešių pirmininkavusių valstybių programa yra sveikintina, nes joje numatytas politikos tęstinumas. Anksčiau per dažnai atsitikdavo taip, kad pirmininkavimą perimančios valstybės siekė nustatyti savo darbotvarkes, tuo keldamos sumaištį ir versdamos manyti, kad ES neturi aiškių politinių tikslų.

2.1

Bendrosios rinkos atžvilgiu šešių pirmininkaujančių valstybių prioritetai yra grindžiami Lisabonos strategija. Šios strategijos tikslas pasiekti, kad Europa taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis paremta ekonomine erdve pasaulyje, ekonomine erdve, kuri galėtų užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą, sukuriantį daugiau ir geresnių darbo vietų ir pasiekti didesnės socialinės sanglaudos. Komisija parengė veiksmų planą „Reguliavimo aplinkos supaprastinimas ir pagerinimas“ (6) . Nuo 2004 m. gegužės 1 d. šie veiksmai apima didelę, 25 valstybių rinką. Lisabonos strategijos atžvilgiu Komitetas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad turi būti tiksliai atsižvelgiama į skirtumą tarp nereikalingų teisinių ir administracinių išlaidų ir gyvenimo bei darbo sąlygų užtikrinimui ir sukūrimui būtinų standartų ir reguliavimo siekiant bendrų ES tikslų.

2.2

Didelį nerimą kelia tai, kaip tam tikros valstybės narės perdėtai komplikuoja ES direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę. Suinteresuotos šalys yra nusivylusios neaiškia „komitologijos“ procedūra, kai tuo tarpu išsamūs norminiai aktai dėl pagrindų direktyvų įgyvendinimo yra aptariami už uždarų durų ir nėra kruopščiai analizuojami Europos Parlamente ar nacionaliniuose parlamentuose.

2.3

Viena rimčiausių problemų yra laiko tarpas nuo to momento, kai direktyvą patvirtina Taryba ir Parlamentas, iki tol, kol ji yra perkeliama į nacionalinę teisę.

2.4

Valstybės narės dažnai neperkelia Bendrijos direktyvų į nacionalinę teisę, taip sukurdamos kliūtis, dėl kurių gali atsirasti neigiamų ekonominių pasekmių. Kliūtims pašalinti reikia gerai pasverto suderinimo, abipusio pripažinimo ir supaprastinimo derinio.

2.5

Veiklą bendrojoje rinkoje reglamentuojančių sąlygų sudėtingumas yra operatorių nurodytas trūkumas. Nors supaprastinimas yra daugiausiai geros praktikos ir įgyvendinimo reikalas, vis dar trūksta esminių supaprastinančių nuostatų, ypač dėl Bendrijos patento, dvigubo apmokestinimo panaikinimo, Europos teisės statuto dėl MVĮ, Europos standartinių įmonių susijungimo taisyklių ir supaprastintų Bendrijos vidaus PVM taisyklių.

2.6

Dalis kaltės tenka ir pačiai Komisijai. Kai kurios iniciatyvos dėl Bendrijos teisės aktų nebuvo pakankamai pagrįstos preliminariomis poveikio analizėmis, kurioms kartais trūksta griežtumo ir skaidrumo, kaip antai, pasiūlymas priimti antrąją direktyvą dėl uosto paslaugų (7). Europos direktyvos neretai yra sudėtingų politinių kompromisų tarp valstybių ar tarp Tarybos ir Europos Parlamento rezultatas, o tai tikrai nepalengvina šių taisyklių naudotojų gyvenimo.

3.1

Reguliavimo aplinkos supaprastinimas yra reikalingas būtent tam, kad bendrosios rinkos dalyviai galėtų tarti savo žodį. Europos bendrosios rinkos savireguliavimas ir bendras reguliavimas pradžioje buvo kuriama dvejose srityse: nuorodos į standartus, siekiant sukonkretinti direktyvas dėl techninių kliūčių, ir Mastrichto sutartimi pripažinto socialinio dialogo autonomija.

3.2

Toks metodas palaipsniui per etikos kodeksus ir savanoriškus susitarimus buvo pritaikytas ir kitose srityse: vartotojų teisės, ypač el. komercija (pvz., informacija, ženklinimas etiketėmis, etiketės, mokėjimų saugumas), paslaugos, tarp jų finansinės paslaugos (pvz., abipusis kvalifikacijų pripažinimas), ir aplinkos apsauga (pvz., atitiktis standartams).

3.3

2003 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija sudarė tarpinstitucinį susitarimą (8), kuriame pirmą kartą buvo apibrėžtas ir suformuotas savireguliavimas ir bendras reguliavimas bendrojoje rinkoje. Šiame kontekste Komitetas su nuostaba atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo konsultuojamasi su socialiniais partneriais, kurie yra ypač svarbūs rengiant teisės aktus.

3.4

Per pastaruosius 10-15 metų suinteresuotosios šalys vis labiau naudojo savireguliavimą ir bendrą reguliavimą Europos mastu, kaip rodo EESRK PRISM (9) duomenų bazė. Tarp šių iniciatyvų BRO pastebėjo:

3.5

Savireguliavimo ir bendro reguliavimo sėkmė ypač priklauso nuo:

3.6

Savireguliavimas ir bendras reguliavimas gali pateikti individualius ir įstatymų leidėjo darbą papildančius sprendimus, tačiau įstatymų leidėjas visgi turi išimtinę teisę savoje viešo intereso misijoje. Siekiant prisidėti prie reglamentavimo supaprastinimo tam tikrose srityse, būtų pageidautina, kad savireguliavimas būtų labiau paplitęs Europos profesinių organizacijų veikloje.

3.7

Šios analizės ir išvados yra plėtojamos EESRK 2005 m. vasario 10 d. priimtame Informaciniame pranešime dėl dabartinės bendrosios rinkos bendro reguliavimo ir savireguliavimo padėties (CESE 1182/2004) (10).

4.1

Komisijos pasiūlymu taisyti Bendrijos muitinės kodeksą siekiama supaprastinti esamus teisės aktus ir juos labiau harmonizuoti bei integruoti. Plėtra lems pokyčius tiek ES teisės aktuose, tiek muitinės praktikoje. Iš tikro skirtingose valstybėse narėse muitinės tvarka ties ES išorės sienomis labai skiriasi, ypač personalo ir išteklių, o gal net kruopštumo atžvilgiu. Tai iškelia problemą, kurios svarba dėl plėtros tik padidėja, kiek veiksmingi yra muitinės patikrinimai Europos Sąjungos lygmenyje, o todėl — kiek apsaugota yra bendroji rinka nuo nesąžiningos konkurencijos, kontrabandos ir klastočių. Vertėtų panagrinėti galimybę įsteigti Muitinės atitikmenį Kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF), kad apsaugoti įplaukas nuo išorės tarifų ir žemės ūkio rinkliavų. Vienas iš slypinčių pavojų yra bendro pasitikėjimo tarp skirtingų valstybių narių muitinių praradimas, kuris gali lemti Bendrijos vidaus patikrinimų įvedimą iš naujo, o tai keltų pavojų bendros vidaus rinkos vieningumui ir laisvėms.

4.2

ES muitinės turi būti organizuotos veiksmingiau ir vienodžiau, jei norima, kad bendroji rinka tinkamai veiktų. Idealus sprendimas būtų įsteigti ES Muitinę, tačiau valstybių narių vyriausybės iki šiol nerodė didelio entuziazmo šiuo klausimu, nes nelabai pasitiki viena kitos muitinių veiksmingumu. Iš savo pusės EESRK norėtų matyti didėjantį sustiprintą bendradarbiavimą tarp 25 nacionalinių mutinių.. Šiam tikslui pasiekti būtina daugiau bendrų mokymo schemų ir muitinių pareigūnų mainų, tačiau trūksta valstybių narių politinės valios įrodymų.

5.1

Turėtų būti aiškiau nustatomos tos bendrosios rinkos principą pažeidžiančios kliūtys, kurios dėl šios priežasties turėtų būti prioritetine tvarka naikinamos (kaip Bendrijos patento blokavimas, dvigubas apmokestinimas, viešų konkursų rengimas tokiu būdu, kad juos laimėtų „nacionalinis nugalėtojas“ ar intelektualinei nuosavybei taikomų taisyklių kompartmentalizacija), ir kurios išliktų dėl atskirų valstybių narių ypatybių ar prie kurių operatoriai turėtų prisitaikyti (kaip kultūrinė įvairovė, kalbos ypatumai ir mokesčių tarifų skirtumai). Komisijos „SOLVIT“ tinklas vis dar nėra pakankamai žinomas, tačiau jau duoda tam tikrų rezultatų ir turėtų būti toliau vystomas.

6.1

Mažoms įmonėms ypatingai kenkia biurokratiniai suvaržymai ir nuolatinės prekybos kliūtys. Daugelis nori laisvai patekti į bendrą rinką, ypač pasienio regionuose. Jos neturi galimybės pasinaudoti supaprastintu visą Europos Sąjungą apimančiu teisiniu statutu.

6.2

EESRK jau paragino priimti supaprastintą Europos bendrovių statutą (11), kuris apimtų visų dydžių bendroves ir palengvintų jų veiklą bendroje rinkoje. Šiuo metu atliekama galimybių studija, remdamasi kuria Komisija nuspręs, ar reikėtų priimti pasiūlymą šiuo tikslu, ir koks jis turėtų būti (Komisija tikisi šią studiją užbaigti iki 2005 m. birželio).

6.3

EESRK taip pat laukia Komisijos tyrimo dėl daugelio įvairių dvigubo apmokestinimo susitarimų tarp valstybių narių ir tarp jų bei ES nepriklausančių šalių rezultatų (12). Šiuo metu atliekamas tyrimas. Jo rezultatai ir galimi sprendimai bus pateikti šių metų pabaigoje.

7.1

Visose ES šalyse pripažįstama, kad bendrosios rinkos pažanga vartotojams suteikė žymiai platesnį pasirinkimą, ypač prekių (pasiūlos asortimento, kainos ir kokybės santykio atžvilgiu). Kartu su įvairiomis ES vartotojų interesų apsaugos taisyklėmis pastaraisiais metais vystėsi ir savanoriškas ar sutartimis savireguliavimas, ypač el. komercijos srityje, kuris apėmė mokėjimų saugumą, garantijas, aptarnavimą po pardavimo ir alternatyvius ginčų sprendimo būdus. Sričių, kurias reikia tobulinti prioritetine tvarka, tarpe ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas planuotų reglamentų poveikio įvertinimo analizėms, realiam, o ne apsunkinančiam atsargumo principo įgyvendinimui, veiksmingai vartotojų teisių apsaugai per sienas ir veiksmingam alternatyviam aparatui, kuris padėtų spręsti ginčus.

7.2

Reikia prisiminti, kad bendroji rinka turi dar vieną tikslą — kurti darbo vietas. Jos bus sukurtos tik tokiu atveju, jei bus imtasi ryžtingų veiksmų esamoms kliūtims pašalinti. Dabar, ką tik įvykus plėtrai, EESRK mano, kad dabar, kaip niekada anksčiau, svarbu turėti aktyvią informacijos politiką, kuri reikalautų valstybių narių nacionalinių valdžios institucijų dalyvavimo ir užtikrintų, kad valstybės atsiskaitytų. Taip bus iš tikrųjų pagerinta padėtis. Informaciniai tinklai, tokie kaip EURES, ir problemų sprendimo paslaugos, tokios kaip visų pirma SOLVIT, jau yra įdiegti, tačiau jais retais naudojamasi, kadangi trūksta pagalbos ir informacijos.

7.3

Darbo vietų kūrimas ir darbuotojų mobilumas taip pat yra bendrosios rinkos siekiniai, o mokymo ir švietimo programos turėtų būti labiau nukreiptos į pasirengimą „žiniomis paremtai ekonomikai“. Jau 1.5 punkte paminėtoje EESRK nuomonėje Komitetas dar kartą atkreipia dėmesį, kad vien tik bendrosios rinkos sukūrimas neišspręs Europos darbo rinkos problemų, tačiau tam būtinos ir papildomos, aktyviai įgyvendinamos priemonės.

7.4

EESRK visapusiškai rems Komisiją, siekiant pažangos šiose svarbiose politikos srityse, ir tikisi, kad nacionalinės vyriausybės bendradarbiaus, stengdamosi daryti viską, kas įmanoma, kad kuo greičiau priimtų ir įgyvendintų savo įsipareigojimus. EESRK apgailestauja, kad kai kurios „senosios“ valstybės narės nustatė apribojimus laisvam „naujųjų“ valstybių narių darbuotojų judėjimui, ir ragina iš naujo persvarstyti „pereinamuosius laikotarpius.“

8.1

Kliūtims panaikinti reikalinga dinamiška pusiausvyra tarp rinkos spaudimo, abipusio pripažinimo ir suderinimo. Tai reiškia naują partnerystę tarp ES institucijų, valstybių, paslaugų teikėjų ir vartotojų, siekiant geriau įvertinti esamas kliūtis, užkirsti kelią naujoms, derinti nuomones, supaprastinti taisykles, suteikti galimus pereinamuosius laikotarpius ir atsižvelgti į prekybos globalizaciją.

8.2

Paslaugų rinkos potencialas beveik nepanaudojamas dėl nacionalinių reikalavimų, kurie nesuderinami su laisvu paslaugų teikimu. Bendrosios rinkos užbaigimas tapo esminiu dėl: a) prekybos internacionalizacijos, kai šiuo metu vyksta PPO derybos dėl paslaugų, b) euro, kuris padidino konkurenciją ir paslaugų bendrosios rinkos poreikį.

8.3

Konkrečiu finansinių paslaugų atveju, toki kaip draudimas ar bankininkystė, tai Finansinių paslaugų veiksmų plano įgyvendinimo lėta pažanga ir lėtas Lisabonos darbotvarkės įgyvendinimas yra kai kurių valstybių narių vilkinimo pasekmė. Per dažnai kai kurie vyriausybių vadovai Europos Taryboje pritaria sprendimams dėl politikos ir nurodo Komisijai imtis veiksmų, o vėliau grįžta į savo šalių sostines ir viską pamiršta.

8.4

Kalbant apie finansines paslaugas, Finansinių paslaugų veiksmų plano kūrimo stadija jau baigiama, dabar labai svarbu nuosekliai įgyvendinti teisės aktų priemones nacionaliniu lygiu.

8.5

Būtina Komisijos pasiūlyta atgaivinimo strategija. Tačiau čia būtina atsižvelgti į susijusių sektorių įvairovę. Vienas iš būdų susitvarkyti su šia įvairove — tai labiau panaudoti profesinį koreguliavimą ir savireguliavimą ES lygmenyje. Susiję socialiniai ekonominiai interesai turėtų virsti naujomis iniciatyvomis, kad galėtų visiškai dalyvauti šiame atsivėrimo procese.

8.6

2005 m. vasario 10 d. priimtoje nuomonėje pateikiamos Komiteto pastabos dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje (CESE 137/2005) (13).

9.1

Bendroji rinka, o kartu su ja ir darbo rinka, yra nuolat vystomos. Pokyčių valdymas tapo svarbiu iššūkiu Europos Komisijai ir ypač socialiniams partneriams.

9.1.1.

Komisija turėtų skirti didžiulį dėmesį siekiant supaprastinti, konsoliduoti ir pagerinti esamų europinių teisės aktų suderinamumą, kad ne tik tiekėjai, bet ir vartotojai galėtų išnaudoti bendrosios rinkos potencialą.

9.2

EESRK taip pat ragina valstybių narių vyriausybes parodyti politinę valią ir įsteigti glaudesnio muitinių bendradarbiavimo mechanizmus.

9.3

EESRK požiūriu didžiausia kliūtis pasiekti bendrą rinką yra pačios valstybės narės. Kai kurios vilkina įgyvendinimą, kitos įgyvendina per daug detaliai, tuo sukeldamos priešiškumą bendrai rinkai ir ES. Dar kitos trukdo, pvz., priimdamos nacionalinius teisės aktus, draudžiančius finansų įstaigų, kaip bankų, valdymo perėmimą per sienas. Kitos leidžia savoms valstybės valdomoms ūkio šakoms vykdyti įmonių valdymo perėmimą per sienas, tačiau neužtikrina abipusiškumo. Kai kurių šalių valstybės valdomų ūkio šakų galimybės pasinaudoti neribotomis lėšomis iškreipia konkurenciją ir yra viena iš problemų, kurią Komisija iki šiol vengia spręsti.

14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/29

1.1

Komisija pristatė komunikatą dėl pasitikėjimo verslo verslui elektroninėmis prekyvietėmis didinimo. Komitetas yra tos nuomonės, kad:

2.1

Komisijos komunikatas yra pagrįstas ekspertų grupės, kurią sudarė pramonės ir elektroninės prekyviečių tiekėjų atstovai, darbu („ekspertų grupė“) (1). Komunikate atkreipiamas dėmesys į poreikį didinti pasitikėjimą verslo verslui elektroninėmis prekyvietėmis, siekiant mažinti ekonominę riziką, kuri kyla dėl šiose prekyvietėse vykdomų nesąžiningų ar neteisėtų veiksmų. Mažindamos sandorių sąnaudas ir didindamos konkurenciją, verslo verslui elektroninės prekyvietės gali padidinti verslo efektyvumą, tačiau efektyvumo padidėjimas didele dalimi priklauso nuo bendrovių noro dalyvauti šiose prekyvietėse. Siekdama pašalinti galimas verslo verslui elektroninių prekyviečių funkcionavimo kliūtis, atsirandančias dėl pasitikėjimo stokos, Komisija numato imtis šių priemonių:

2.2

Komunikatas paskatins visus suinteresuotus verslo verslui elektroninių prekyviečių subjektus įsitraukti į intensyvesnį dialogą, kuriame būtų aptariami sąžiningos prekybos principai ir saugumo reikalavimai. Tai sudarytų sąlygas pašalinti galimas kliūtis, trukdančias naudotis tokiomis elektroninės prekybos formomis. Europos elektroninių prekyviečių portale Komisijos tarnybos nuolat praneš apie padarytą pažangą.

3.1

Verslo verslui elektroninę prekyvietę galima apibrėžti kaip interneto prekybos platformą, kurioje įmonės keičiasi prekėmis ir paslaugomis. Pateikus tokį pakankamai platų apibrėžimą, verslo verslui elektronines prekyvietes pagal skirtingą siūlomų sandorių funkcionalumą galima suskirstyti į šias kategorijas:

Aktyvių elektroninių prekyviečių skaičius nuolat kito ir dabar dar nėra pastovus. Apytiksliai apskaičiuota, kad šiuo metu aktyviai veikia apie 1000 elektroninių prekyviečių — 20 proc. mažiau nei prieš dvejus metus. [SEC(2004) 930].

4.1

Komisijos komunikatas apima pasitikėjimo verslo verslui elektroninėmis prekyvietėmis didinimo sritį. Elektroninės prekyvietės yra svarbi elektroninio verslo srities dalis, todėl galima būtų pateikti keletą bendrų pastabų dėl visos elektroninio verslo srities.

4.1.1

Gerai funkcionuojančios elektroninės prekyvietės iš esmės prisideda prie efektyvesnės verslo aplinkos kūrimo. Žvelgiant iš ilgesnio laikotarpio perspektyvos tai naudinga Europos verslui ir užimtumui. Padidėjusi konkurencija skatins Europos verslą didinti savo efektyvumą. Todėl EESRK remia veiksmus, kurie skatina elektroninės komercijos plėtrą. Tai buvo išdėstyta ir ankstesnėse pastabose.

4.1.2

Savo nuomonėje dėl siūlomos direktyvos dėl tam tikrų elektroninės komercijos teisinių aspektų (2) Komitetas pažymėjo, kad neužtikrintas teisinis pagrindas riboja elektroninę komerciją. EESRK palankiai vertina šio komunikato tikslą — sumažinti šį netikrumą.

4.1.3

Nuomonėse dėl Komisijos komunikatų „Parama MVĮ įsijungiant į elektroninę komerciją“ (3) ir „Elektroninio verslo politikos pritaikymas prie besikeičiančios aplinkos: elektroninės komercijos iniciatyvos įgyvendinimo pamokos ir būsimi sunkumai“ (4) EESRK pateikė pastabas dėl Komisijos pastangų skatinti elektroninį verslą. Iš esmės šios pastabos tebegalioja.

4.1.4

Elektroninis verslas labai svarbus verslo ir valstybiniame sektoriuje. Jis atveria galimybes didesniam konkurencingumui, prekybai vidaus rinkoje ir sudaro lygias galimybes MVĮ. Labai svarbu skatinti šios naujos technologijos naudojimą, ypač kad tuo naudotųsi MVĮ. Komitetas palankiai vertina ir remia Komisijos darbą šioje srityje.

4.1.5

Komitetas taip pat palankiai vertina verslo verslui interneto prekybos platformų ekspertų grupės išvadas. Grupė atliko kruopštų darbą identifikuodama problemas. Tačiau grupės išvados dėl MVĮ žinojimo apie technologijos teikiamą naudą gali pasirodyti kiek painokos. 10 puslapyje rašoma, kad „apskritai, MVĮ žino elektroninio verslo teikiamus pranašumus ir dėl to neabejoja“; 11 puslapyje rašoma, kad „MVĮ vis dar nesiryžta visu pajėgumu užsiimti elektronine prekyba“ dėl „nepakankamų žinių apie riziką ir teikiamą naudą“. Tačiau labai svarbu skirti elektroninį verslą ir elektroninę prekybą. Galima padaryti išvadą, kad MVĮ apskritai žino apie galimybę naudotis informacinėmis technologijomis, tačiau konkrečios informacijos apie elektroninę prekybą kol kas turi nepakankamai.

4.1.6

Nors MVĮ žino apie elektroninio verslo teikiamas galimybes ir MVĮ pradeda plėtoti elektroninį verslą, išlieka tam tikros problemos, dėl kurių dauguma tokių įmonių negali visu pajėgumu dalyvauti „elektroninio verslo visuomenėje“. Tai bendro pobūdžio problemos, būdingos ne tik elektroninės prekybos sričiai, tačiau su jomis susiduriama ir šioje srityje:

4.1.6.1

Komisija yra pateikusi keletą iniciatyvų, skirtų paremti elektroninio verslo priemonių naudojimą MVĮ. Komitetas remia šias iniciatyvas ir ragina Komisiją imtis naujų iniciatyvų arba stiprinti tas iniciatyvas, kurios remia specifinį MVĮ poreikį turėti pritaikytą programinę įrangą ir standartus.

4.1.7

EESRK taip pat norėtų atkreipti ypatingą dėmesį į poreikį skatinti MVĮ norą išmokti dalyvauti elektroniniame versle. Elektroninė komercija ir elektroninis verslas vystosi labai greitai. Galbūt vertėtų pasidomėti MVĮ motyvacija mokytis visą gyvenimą.

4.1.7.1

Tai atitiktų Komiteto rekomendacijas, išdėstytas neseniai patvirtintoje nuomonėje dėl mokymosi visą gyvenimą (5). Minėtoje nuomonėje EESRK rekomenduoja stiprinti mokymosi visą gyvenimą programas, skirtas šiuo metu dirbantiems piliečiams, kartu nustatant tiesioginį ryšį tarp šių programų ir žiniomis paremtos ekonomikos pasiekimų. EESRK nuomone, ypatingai svarbu, kad MVĮ galėtų naudotis šia programa.

5.1.1

Baigiamojoje ataskaitoje ekspertų grupė išskyrė skirtingus prekybos platformų tipus. Komitetas pritaria ekspertų pastabai, kad „nederėtų visą dėmesį sutelkti į elektronines prekyvietes“. Egzistuoja daug skirtingų būdų dalyvauti „elektroninio verslo visuomenėje“. Skirtingos bendrovės turi skirtingus poreikius ir skirtingus verslo principus. Ekspertų grupė pažymi: „kadangi didžioji dalis MVĮ problemų yra susijusi su elektroninėmis prekyvietėmis, visų pirma su atvirkštiniais aukcionais, šis specifinis verslo verslui interneto prekybos platformos tipas sulaukė daugiausiai dėmesio“.

5.1.2

Tačiau Komitetas taip pat nori atkreipti dėmesį į šiuo metu vykstantį dviejų direktyvų dėl viešųjų pirkimų nuostatų perkėlimą į valstybių narių įstatymus. Šios dvi direktyvos atvėrė naujas galimybes vykdyti elektroninius pirkimus. Nors skirtingose valstybėse šios nuostatos įgyvendinamos nevienodai, tai, kad viešieji pirkimai gali skatinti naujų elektroninių priemonių naudojimą, be abejo, labai naudinga verslui. Komisija taip pat pradėjo vykdyti elektroninių viešųjų pirkimo teisinio pagrindo įgyvendinimo veiksmų planą, kuris yra labai svarbus geriau supažindinant MVĮ su elektroniniu verslu.

5.1.3

Komitetas palaiko nuomonę, kad elektroninės prekyvietės turi specifinį potencialą, kurio neremti būtų neišmintinga. Visiškai pritariama komunikate išdėstytoms mintims. Tačiau komitetas yra įsitikinęs, kad pasitikėjimo stoka, nors yra labai svarbi, nėra vienintelė neigiamo MVĮ požiūrio į elektronines prekyvietes ir į bendresnę verslo verslui interneto prekybos platformų koncepciją priežastis.

5.1.3.1

Kaip išdėstyta ekspertų grupės ataskaitoje, „įmonės vykdoma politika gali suvaidinti naudingą vaidmenį padedant MVĮ susidoroti su naujais interneto prekybos platformų keliamais sunkumais, skatinant rinkos skaidrumą, tarpusavio sąveiką ir teisingumą ...; valdžios institucijos neturėtų skatinti konkrečių elektroninės komercijos formų, bet turėtų likti neutralios skirtingų prekybos kanalų ir skirtingo interneto prekybos platformų funkcionalumo atžvilgiu... Tolesnių veiksmų poreikis buvo nustatytas visų pirma informacijos skleidimo, rinkos skaidrumo, standartizacijos ir pasitikėjimo srityse“.Tokia nuostata taikoma prekių ar paslaugų klasifikatorių standartizacijai ir redakcijai, kurią atlieka CEN/ISSS, ir kurią remia EESRK.

5.1.3.2

Apskritai verslo verslui interneto prekybos platformose reikia įdėti informaciją apie MVĮ. Kuo platforma pažangesnė, tuo labiau juntamas standartų poreikis. Dar praeis nemažai laiko, kol šie standartai bus parengti, o juos parengus turi būti sukurta MVĮ pritaikyta programinė įranga, leidžianti jais naudotis.

5.1.3.3

Trūksta ne tik techninių standartų, bet ir standartų žmogaus su mašina sąveikos srityje. Atsižvelgiant į prekybos platformų skaičių ir suvokiant problemas, kurios neišvengiamai kils dėl daugelio kalbų vartojimo būtinybės, galima suprasti nepalankų MVĮ požiūrį. Standartizacijos institucijos ir Komisija turėtų nuodugniau išanalizuoti šią sritį, ypač jei norima skatinti tarptautinę prekybą.

5.1.3.4

Galima teigti, kad MVĮ ne visuomet gali dalyvauti elektroniniuose aukcionuose ir kitose elektroninėse prekyvietėse dėl konkurso dydžio. MVĮ galimybės tiekti didelius kiekius produktų ar paslaugų yra ribotos. Tai klausimas, į kurį derėtų atkreipti dėmesį, ypač kalbant apie viešuosius pirkimus.

5.1.3.5

Kita kliūtis, kuri gali trukdyti naudotis interneto prekybos platformomis — skirtingi valstybių narių įstatymai ir ES direktyvų įgyvendinimas. Deja, daugelis direktyvų, derinant jas su nacionaliniais įstatymais, palieka galimybę rinktis. Kaip vieną iš pagrindinių tokio pasirinkimo sukeltų problemų galima įvardyti elektroninį parašą. Komitetas sveikina ir tvirtai palaiko Komisijos iniciatyvą dėl galiojančių įstatymų išanalizavimo.

5.2.1

Skirtingos verslo verslui interneto prekybos platformos sudaro sąlygas pasiekti skirtingus tikslus. Elektroninės prekyvietės labiausiai orientuojasi į mažiausią kainą. Tačiau dažnai tai ne pats svarbiausias faktorius. Pristatymas reikiamu laiku, aptarnavimo išlaidos ir pritaikymo individualiems naudotojo poreikiams išlaidos yra tiek pat svarbios, jei net ne svarbesnės. Šiuos faktorius sudėtinga įtraukti į daugiau ar mažiau automatizuotas elektronines prekyvietes ir tuo galima paaiškinti santykinai lėtą automatinių elektroninių prekyviečių įsisavinimą.

5.2.2

MVĮ dažnai pirmiausia konkuruoja ne mažiausia kaina, bet lankstumu ir sugebėjimu prisitaikyti prie individualių pirkėjo poreikių. MVĮ labai svarbūs asmeniniai santykiai. Elektroninių prekyviečių naudojimas įdiegia naują verslo kultūrą, prie kurios MVĮ ne visuomet lengva prisitaikyti. MVĮ gali gąsdinti interneto anonimiškumas. Psichologinės priežastys taip pat gali vaidinti svarbų vaidmenį atsisakant dalyvauti pažangesnių elektroninių prekyviečių veikloje. Peržiūrint moralės normas reikėtų atsižvelgti į šias aplinkybes.

5.2.3

Diskutuojant dėl konkurencijos verslo verslui elektroninėse prekyvietėse taisyklių, minimas susirūpinimas, kad dėl vadinamųjų tinklo efektų tinklo operatorius gali atsidurti dominuojančioje padėtyje. Daugeliu atveju galimybė piktnaudžiauti tokia dominuojančia padėtimi atrodo esanti ribota. Komitetas remia Komisijos nuostatą ir toliau domėtis šiuo klausimu, kad būtų pastebėtas galimas piktnaudžiavimas, kurį gali sukelti didelių galių turėjimas; bet komitetas ir toliau laikosi nuomonės, kad šiuo klausimu nereikia priimti specifinių elektroninių prekyviečių reglamentų. Teisės aktai, reglamentuojantys elektroninių prekyviečių veiklą, turi būti kiek galima labiau identiški taisyklėms, reglamentuojančioms įprastinių prekyviečių veiklą. Taisyklės ir direktyvos turi būti neutralios technologijos ir paslaugų teikimo mechanizmų atžvilgiu.

5.3.1

Komitetas remia Komisiją, kuri ragina visus suinteresuotus subjektus susitarti dėl moralės normų arba jas peržiūrėti. Komitetas taip pat yra linkęs paremti ekspertų grupės iškeltas idėjas dėl kontrolinio sąrašo naudojimo.

5.3.2

Komunikate (4 puslapyje) Komisija pastebi, kad daugeliui įmonių gali „pasirodyti sudėtinga suvokti skirtumą tarp rinkos galių perkėlimo, kurį reikėtų priimti dėl ekonominių priežasčių, ir nesąžiningų veiksmų, kurie neatitinka moralės normų teisinių nuostatų“. Kai atsiranda nauji verslo modeliai, reikia laiko, kad rinka prie jų prisitaikytų. Komisijos pastaba yra visiškai pagrįsta, be to, reikia skirti daugiau pastangų bandant išaiškinti naujus rinkos mechanizmus.

5.3.3

Nors kai kurie tiekėjai neigiamai žiūri į atvirkštinius aukcionus, ši priemonė, be abejo, turi didelį potencialą naudojimo prekėms (labai aiškiai apibrėžtiems produktams, kuriuos perkant reikalingas minimalus aptarnavimas ir kurių prekių ženklas neturi ypatingos reikšmės). Komitetas pritaria Komisijai, kad tokio tipo elektroniniams ar kitokiems aukcionams reglamentuoti reikalingos griežtesnės taisyklės.

5.3.4

Pasitikėjimo klausimas gali būti nagrinėjamas daugeliu aspektų:

Būtina atsižvelgti į šiuos ir kitus pasitikėjimo aspektus.

5.4

Apskritai komitetas sutinka su visais pagrindiniais teiginiais, išdėstytais komunikato išvadose. Tačiau mano, kad labai svarbu suvokti, kad verslo verslui interneto prekybos platformų, ypač elektroninių prekyviečių, naudojimo skatinimas gali būti svarbus ar net būtinas žingsnis, bet ne vienintelis žingsnis, kurį reikėtų žengti. Derėtų nepamiršti ir tokių sričių, kaip standartų kūrimas, tinkama programinė įranga, informavimas, nacionaliniai ir ES įstatymai.

14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/33

1.1

Europos Bendrijos pasiūlymai, skirti apsaugoti visuomenės sveikatą ir aplinką, šiuo metu daugiausiai susiję su trimis ilgalaikiais įstatymų leidybos instrumentais dėl pavojingų medžiagų klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo (Tarybos direktyva 67/548/EEB, 1967 m. birželio 27 d.), dėl pavojingų preparatų klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo (Tarybos direktyva 88/379/EEB 1988 m. birželio 7 d. su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 99/45/EEB 1999 m. gegužės 31 d. pakeitimais), ir dėl tam tikrų pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo (Tarybos direktyva 76/769/EEB, 1976 m. liepos 27 d.).

1.2

Kiekvienas iš šių instrumentų buvo tobulinimas ir plečiamas vėlesniais metais papildomomis EEB ir EB direktyvomis, keičiančiomis šių instrumentų teisinį turinį, o taip pat su technine pažanga suderinant įvairius jų priedus, kuriuose, be kitų techninių aspektų, yra išdėstyta, kokiais laboratoriniais tyrimais reikia vadovautis, pateikiami duomenys apie riziką, kokie yra saugos etapai, o taip pat šios srities medžiagų cheminės tapatybės, CAS, EC ir indekso numeriai, bei pritaikymas.

1.3

Direktyvos su pataisomis taip pat siekia išsaugoti šios srities medžiagų ir preparatų vidaus rinką ir todėl privalo būti nuoseklios viena kitos ir kitų įstatymų leidybos instrumentų, skirtų specifiniams sektoriams (pvz., pesticidų ar kosmetikos) ar remiančių konkrečias veiksmų programas (pvz., ES kovos su vėžiu veiksmų planai), atžvilgiu.

1.4

Šis pasiūlymas yra Tarybos direktyvos 76/769/EEB dvidešimt devintoji pataisa. Ji įgyvendina ir 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos direktyvos 2004/73/EB pagrindu logiškai dvidešimt devintą kartą iš eilės (atsitiktinai) su technine pažanga suderina Tarybos direktyvą 67/548/EEB.

1.5

Komisijos direktyvoje 2004/73/EB numatytas suderinimas su technine pažanga apima Tarybos direktyvos 67/548/EEB dėl specifinių medžiagų klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo I priedo atnaujinimą, kad jis atspindėtų naujausius mokslinius duomenis, o taip pat šios direktyvos V priedo atnaujinimą, kuriuo keičiami būdai, skirti nustatyti medžiagų ir preparatų fizines ir chemines savybes, toksiškumą ir ekotoksiškumą, kad būtų iki minimumo sumažintas eksperimentų tikslams naudojamų gyvūnų skaičius.

1.6

Šiuos pokyčius nustatanti Komisijos direktyva 2004/73/EB buvo paskelbta 2004 m. balandžio mėnesį (OJ L152 1-311). Nemažai medžiagų buvo klasifikuotas ar perklasifikuotos kaip kancerogeninės, mutageninės ar teratogeninės (CMR arba c/m/r medžiagos). Buvo pareikšta, kad numatytos priemonės atitinka Techninių kliūčių prekybai pavojingomis medžiagomis ir preparatais panaikinimui skirtų direktyvų suderinimo su technine pažanga komiteto nuomonę. Tokiais atvejais nėra reikalinga nei Europos Parlamento, nei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ankstesnė nuomonė apie Komisijos pasiūlymą.

1.7

Kita Tarybos direktyva 94/60/EB (ankstesnė, keturiolikta Tarybos direktyvos 76/769/EEB pataisa) numato, kad c/m/r medžiagos negali būti naudojamos plačiajai visuomenei parduodamose medžiagose ar preparatuose. Ji numato, kad reikia įgyvendinimo priemonės, t.y. šio pasiūlymo, kad šios medžiagos būtų įtrauktos į Tarybos direktyvos 76/769/EEB I priedą. Vadovaujantis Sutarties 95 straipsniu, šiuo atveju reikia taikyti bendro sprendimo procedūrą Europos Parlamento atžvilgiu, o taip pat pasitarti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

1.8

Per 2004 m. Komisija tarėsi su daugeliu įvairiomis suinteresuotas puses atstovaujančiomis organizacijomis, tame tarpe CEFIC, CONCAWE, Eurometaux ir BLIC (atstovaujančiomis Europos chemijos, naftos, metalo ir gumos pramonės šakas) ir BEUC (atstovaujančią Europos vartotojus), o taip pat su valstybių narių ekspertais.

2.1

Šio pasiūlymo pagrindu į Tarybos direktyvos 76/769/EEB I priedo papildymą bus įtraukti 346 įrašai su naujai klasifikuotomis ar perklasifikuotomis medžiagomis pagal Komisijos direktyvą 2004/73/EB. Tačiau iš jų 304 medžiagoms jau dabar taikomi apribojimai parduoti jas plačiajai visuomenei, nes jos yra klasifikuojamos kaip pirmos ar antros kategorijos c/m/r medžiagos. Todėl pirmą kartą bus apribotas tik 42 medžiagų pardavimas plačiajai visuomenei.

2.2

Tarp pirmą kartą apribojamų 42 medžiagų esama daug žaliavų ar organinės sintezės tarpinių produktų, o taip pat profesinėms reikmėms naudojamų medžiagų. Per pasitarimus nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad šios medžiagos ar preparatai būtų parduodami plačiajai visuomenei, ar kad reiktų kokių nors apribojimų.

2.3

Iš dabar perklasifikuotų 304 medžiagų tarpo 145 medžiagos bus perkeltos iš kancerogeninių medžiagų pirmos kategorijos į antrą. Tam reikės du kartus taisyti kiekvieną medžiagą — įtraukti ją į naują kategoriją ir pašalinti ją iš esamos kategorijos. Taip pat reikės nemažai pakeisti šalia kiekvieno įrašo esančias „Pastabas“.

2.4

Pasiūlymas yra skirtas išsaugoti vidaus rinką, o kartu užtikrinti vartotojų sveikatos ir aplinkos aukšto lygio apsaugą. Apskaičiuotos sąnaudos bus nedidelės, nes plačioji visuomenė šias medžiagas naudoja ribotai. Tačiau, kadangi c/m/r medžiagų naudojimą plačiojoje visuomenėje nėra galimybės kontroliuoti jokia kita priemone, todėl pasiūlytas apribojimas yra vienintelis galimas būdas.

2.5

Nuo šios direktyvos įsigaliojimo datos valstybės narės turės dvyliką mėnesių priimti ir paskelbti šios direktyvos įgyvendinimui būtinus įstatymus ir kitus teisės aktus.

3.1

Kaip ir ankstesnių Tarybos direktyvos 76/769/EEB pataisų atveju, šis pasiūlymas apima daug, o šiuo atveju net labai daug, tačiau nesusijusių medžiagų. Tame tarpe naftos produktų angliavandenilių produktus, pesticidus ir fungicidus, bendros paskirties pramoninius chemikalus, o taip pat neorganines ir organines žaliavas bei tarpinius produktus.

3.2

Tačiau, skirtingai, nei kitos naujausios pataisos, tai nėra šiems produktams taikomas pirminis teisės aktas. Šis pasiūlymas yra tik jų klasifikacijos ir ženklinimo, kaip buvo pasiūlyta ir įgyvendinta Tarybos direktyvos 2004/73/EB pagrindu, būtina pasekmė. Bet kokie nesutarimai dėl klasifikacijos teisingumo turėjo būti išspręsti anksčiau ir todėl šiame etape šis klausimas nebus iš naujo svarstomas.

3.3

Tačiau Komisija kiek galėdama patikrino, kad vėlesni galimi apribojimai parduoti šias medžiagas plačiajai visuomenei, dėl jų klasifikavimo ar perklasifikavimo c/m/r medžiagomis, ženkliai nepadidins gamintojų sąnaudų. Šią išvadą patvirtina tiesioginiai užklausimai CONCAWE apie naftos pramonę dėl sąraše esančių naftos produktų angliavandenilių produktų, o taip pat CEFIC apie chemijos pramonę dėl sąraše esančių dviejų ftalatų (BBP ir DIPP).

3.4

Patvirtinti, kad nebus poveikio sunkiau čia įtrauktų pesticidų ir fungicidų atžvilgiu, kurie pateikiami firminiais pavadinimais (Benomyl, Azafenidin, Dinocap, Linuron) arba kaip neorganiniai chemikalai (kadmio chloridas), nes trūksta informacijos apie jų dabartinius gamintojus, jei tokie yra, Europoje. Internetinės paieškos leidžia teigti, kad daugeliu atvejų apie pavojus gerai žinoma ir vėl reikia preziumuoti, kad apribojimas parduoti produktus plačiajai visuomenei neturės neigiamų pasekmių naudotojams, t.y. jau esama parengtų naudoti tinkamų pakaitalų.

3.5

Pasiūlyme taip pat pabrėžiami kai kurie sunkumai dėl taip vadinamas „medžiagas“ reglamentuojančių ES teisės aktų supratimo ir laikymosi. Daugelis čia įtrauktų „medžiagų“, kartu esančių pirminiame EINECS „esamų medžiagų“ sąraše, yra tinkamai klasifikuojamos, kaip „UVCB medžiagos“, t.y. žinomos ar nežinomos sudėties sudėtingi mišiniai, kaip apibrėžia 1999 m. paskelbtas mokslo darbas ir nurodoma Europos chemikalų biuro paskelbto „Direktyvos šeštos ir septintos pataisos įgyvendinimo vadovo sprendimų priėmimui“ 18 p. išnašoje. Žinoma, jos nėra paprastos medžiagos, kaip visuotinai suprantama, o be to, šiuo konkrečiu atveju, tik kelios iš jų šiuo metu parduodamos. Tai patvirtina Komisijos požiūrį, kad, kai pirmą kartą buvo paskelbtas EINECS sąrašas, „EINECS pateikė keturis kartus per didelį komerciniais tikslais naudojamų medžiagų skaičių“, t.y. tuo metu realiai rinkoje dideliais kiekiais buvo maždaug 25 000„medžiagų“. Manoma, kad kai kurias iš šių medžiagų pakeitė tie maždaug 5000 „naujų medžiagų“ ELINCS sąraše, kuriam kyla panašios apibrėžimo ir identifikavimo problemos. Taigi 2005 m. rinkoje realiai iš viso yra maždaug 30 000 medžiagų. Tai lengviau suvaldyti, nei dažnai minimą 100 000 medžiagų skaičių, tačiau vis iškyla klausimai dėl viešos ir profesionalams skirtos prieigos prie jau surinktų duomenų (kurie nėra nuolat atnaujinami) apie mažiausiai pusę šių medžiagų, o taip pat dėl valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms kylančių problemų dėl medžiagos apibrėžimo „esančia“ ar „nauja“, o jei taip, tai kokia taikytina reguliavimo procedūra.

3.6

Atsižvelgiant, kad „REACH“ pavadinimu žinomas pasiūlymas apima, priklauso nuo ir sąveikauja su šiais esamais teisės aktais, kuo skubiai būtina spręsti šias problemas. Labai tikėtina, kad reikės papildomų išteklių, kuriuos reikėtų kuo skubiai skirti.

4.1

EESRK remia šiame pasiūlyme esančius pardavimo ir naudojimo apribojimus. Tai yra Komisijos tarnybų sprendimų dėl klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo, priimtų kartu su ekspertais iš valstybių narių ir pasitarus su tiekėjais ir kitomis suinteresuotomis pusėmis, reikalingos ir pageidaujamos pasekmės.

4.2

Tačiau, kaip ir ankstesnių Tarybos direktyvos 76/769/EEB pataisų atžvilgiu, EESRK apgailestauja, kad viename dokumente yra susiejami nesusiję produktai. Kitomis aplinkybės gali prireikti specifinių ir nuolatinių papildymų, kad padėtis atitiktų išorinę realybę. Tai tikrai neprisideda prie gero, savalaikio, veiksmingo, o svarbiausia — skaidraus valdymo.

4.3

Šio pasiūlymo ir Tarybos direktyvos 2004/73/EB priede įtrauktų medžiagų sudėtinga ir, atrodytų, atsitiktinė prigimtis leidžia teigti, kad reikia skirti daugiau dėmesio šiuo metų turimų duomenų kokybės ir prieinamumo gerinimui, prieš taip plačiai papildant šiais duomenimis dabar saugumus duomenis. Jei galėtume parodyti pagerintą sistemą, kurioje būtų panaudojamos geriausios duomenų platinimo šiuolaikines technologijas ir techniką, tai leistų aiškiau suvokti „REACH“ naudą duomenų apie žmonių sveikatą ir aplinkos apsaugą kaupimo ir mainų atžvilgiu.

4.4

„REACH“ paskirtis taip pat yra supaprastinti esamą sistemą, kad iš to naudos turėtų visos suinteresuotos pusės. Atrodo, kad tai iš tikro yra įmanoma. Svarbiausia, kad „REACH“, kaip bebūtų suformuluotas, neturėtų dar labiau komplikuoti jau ir taip sudėtingą ir, bent šiuo atveju, neaiškų procesą.

14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/36

1.1

Pirmas Bendrijos teisės aktas dėl produktų fasavimo (1) pagal tūrį buvo priimtas 1975 m. Jis reglamentuoja skysčiams taikomus metrologinius reikalavimus (2) ir nuostatas dėl tūrio. Po dvidešimties metų įgyvendinant „SLIM-IV“ (Paprastesni vidaus rinkos teisės aktai) iniciatyvą, valstybių narių skirtų narių ir Europos Komisijos nustatytų suinteresuotų atstovų grupė pateikė šį pasiūlymą dėl pakuočių dydžius reglamentuojančio teisės akto (3):

„atsižvelgiant į jų sudėtingumą (maždaug 40 tikslinių produktų, tam tikrų reikšmių ribų sudėtingumas ir pan.), vartotojų įpročių ir pasirinkimo evoliuciją pereinamuoju laikotarpiu bei abejones, ar derėtų išsaugoti šio tipo teisės aktą. Be to, šių teisės aktų taikymas tapo problemiškas dėl direktyvų vėlesnių pakeitimų ir 1975 m. fasavimo direktyvos srities išplėtimo……. Direktyvas buvo sunku taikyti visų pirma dėl dydžiams taikomų įvairių taisyklių ir praktikos: tam tikros ribos tapo privalomomis (pvz., vyno), o kitos liko pasirenkamomis. Be to, valstybės narės išsaugojo teisę nustatyti ribas nacionaliniu lygiu, nes Bendrijos taisyklės nebuvo privalomos. Europos bendrijoje taisyklių įvairovė sąlygojo susiskirstymą į skirtingas nacionalines rinkas. Be to, naujų fasavimo formų ir naujų produktų bei jų klasifikavimo atsiradimas esamose ribų sistemose tik apsunkimo ir taip sudėtingą padėtį“.

2.1

Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje sukūrus Europos bendriją, skirtingos fasuotų produktų vardinius kiekius (4) (pakuočių ir butelių dydžius) reglamentuojančios nacionalinės taisyklės buvo suvokiamos kaip didžiulė kliūtis laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių. Todėl šiuos dydžius harmonizavo Bendrijos taisyklės.

2.2

Tuo pačiu metu buvo susirūpinta, kad šios naujos Bendrijos taisyklės nebūtų taikomos bendrovėms, kurios dirba tik nacionalinėje rinkoje ir neketina eksportuoti į kitas valstybes nares. Todėl harmonizavimo reglamentas tapo „pasirenkamu“: valstybės narės priėmė Bendrijos taisykles, tačiau joms buvo leista išsaugoti nacionalinėms rinkoms skirtas esamas nacionalines taisykles. Tik Bendrijos taisykles atitinkantys produktai turėtų naudos iš laisvos apyvartos.

2.3

Tačiau kai kurių produktų (pvz., vyno, spiritinių gėrimų) atžvilgiu buvo pritaikytas visiškas harmonizavimas. Bendrijos dydžiai tapo privalomi visiems operatoriams šiose srityse, o visi nacionaliniai dydžiai buvo panaikinti.

2.4

Per pastaruosius dešimtmečius fasavimo srityje įvyko didžiuliai pokyčiai — demografiniai pokyčiai, padidėjęs namų ūkių skaičius, atskirų porcijų suvartojimas didėjimas, didesnė gerovė ir vartotojų išrankumas lėmė vis didėjančią pačių įvairiausių pakuočių ir produktų paklausą. Be to prekybos centrai tapo svarbiausiomis svarbiausia realizavimo rinka vartotojų atžvilgiu. Vartotojų reikalaujami pokyčiai verčia pramonę keistis ir tapti vis labiau novatoriška ir konkurencinga globalioje rinkoje.

2.5

Dalykus, kuriuos anksčiau reglamentavo fasavimo dydžių direktyva, apėmė nauji vartotojų apsaugos teisės aktai. Šie vartotojų apsaugos teisės aktai yra skirti uždrausti nesąžiningą praktiką tarp verslo subjektų ir, iš esmės, nustatė aiškią bei pakankamą vartotojų informavimo sistemą, pagristą ženklinimu ir kainos už matavimo vienetą palyginimais. Todėl dabartiniai fasavimo dydžius reglamentuojantys teisės aktai tapo neproduktyvūs.

2.6

Įgyvendinant „SLIM-IV“ iniciatyvą, valstybių narių skirtų narių ir Komisijos nustatytų suinteresuotų pusių atstovų buvo paprašyta peržvelgti pakuočių dydžius reglamentuojančius teisės aktus ir patarti dėl jų. Būtinybė peržiūrėti dar labiau sustiptino Europos Teisingumo Teismo sprendimas Cidrerie-Ruwet byloje (5) kuriame, remiantis „Cassis de Dijon bylos suformuota teismo praktika“, konstatuota, kad valstybės narės privalo įsileisti į savo rinką produktus, kurie teisėtai gaminami ir parduodami kitoje valstybėje narėje, nebent esama viršesnių viešosios teisės reikalavimų. Teismas teigė, kad pakuočių dydžiai tikrai nėra tas atvejis.

2.7

Peržiūros rekomendacijos buvo įtrauktos į darbo ataskaitą, dėl kurios Įmonių generalinis direktoratas nuo 2002 m. lapkričio 8 d. iki 2003 m. sausio 31 d. internetu su vartotojais, gamintojais ir mažmenininkais viešai tarėsi vienuolika kalbų. Po to buvo atliktas poveikio įvertinimas ir parengta nauja direktyva, nustatanti fasuotų produktų vardinių kiekių taisykles, panaikinanti Tarybos direktyvas 75/106/EEB (6) ir 80/232/EEB (7) bei iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvą 76/211/EEB (8).

2.8

Pagrindiniai vartotojų apsaugos instrumentai yra šie:

Direktyva 2000/13 dėl maisto produktų ženklinimo ir pateikimo (2 str.), direktyva 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos (pataisyta direktyva 97/55/EB, kurios pagrindu įtrauktos nuostatos dėl lyginamosios reklamos), bus pataisytos, remiantis KOM(2003) 356 galutiniu, 2003-06-18: pasiūlymu priimti EP ir Tarybos direktyvą dėl nesąžiningos verslo sektoriaus komercinės praktikos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, direktyva 98/6EB dėl vartotojų apsaugos, kai nurodoma vartotojoms siūlomų produktų kaina (kaina už kilogramą ar litrą): kainos už matavimo vienetą, kurios dabar privalomos visiems produktams prekybos centruose.

3.1

Naujoji direktyva panaikina dydžių reglamentavimą ir neleidžia valstybėms narėms įsivesti savo nacionalinėse rinkose savų teisės aktų, kurie skirtųsi nuo Europos Sąjungos aktų. Vienintelės išimtys (išskyrus labai mažus ir didmeninius kiekius) yra Bendrijos taisyklės, kurios dabar nustatytos vynui ir spiritiniams gėrimams, baltam vynui ir tirpiai kavai. Aerozoliai yra papildoma išimtis ir jiems lieka galioti esami vartotojų apsaugos teisės aktai, patenkantys į sveikatos priežiūros ir saugos reglamentų sritį. Tačiau aerozolius reglamentuos šiuo metu peržiūrima nauja direktyva, pagal kurią jie bus pašalinti iš nominalaus fasavimo direktyvos.

3.2

Dabartinis dokumentas liečia tik „dydžių ir kiekių ribas“, o ne metrologinius reikalavimus reglamentuojančius teisės, kurie bus vėlesnio pasiūlymo dalyku.

3.3

Šiuo pasiūlymu siekiama:

3.4

Dabartinis aplinkosaugos reglamentas neturi įtakos dydžiams, o jam įtakos neturi dydžiai. Esamas aplinkosaugos reglamentas ir toliau turėtų būti taikomas, o pasiūlymas neturėtų apsunkinti visiško ir tinkamo aplinkosaugos teisės aktų taikymo, nes akivaizdu, kad siekiant taršos prevencijos, būtina sumažinti pakuočių kiekį.

3.5

Siekiant, kad pramonė prisitaikytų prie reguliavimo panaikinimo, o taip pat atsižvelgiant į fasavimo įrangos vidutinius investicijų ciklus, reguliavimo panaikinimui yra skirtas 20 metų laikotarpis.

4.1

Nominalūs fasuoti kiekiai, kur „nominalūs“ reiškia nurodyto kiekio deklaravimą, ir realus pakuotėje esantis kiekis nustatomas tik pagal talpų ar pakuočių turinio kiekio dydžius. Komitetas sveikina artėjančią metrologinio kiekio (pridėto turinio kontrolės) peržiūrą, kaip labai reikšmingą vartotojų ir Europos pramonės apsaugai.

4.2

EESRK giria Komisiją už jos viešas konsultacijas ir dialogą su suinteresuotomis šalimis ir atkreipia dėmesį į tai, kad ji atsižvelgė į įvairius — vynų, spiritinių gėrimų, cukraus ir kavos — sektorius. Europos pramonės didesnis konkurencingumas ir naujovės yra būtinos, kad užtikrintų augimą, o „SLIM- IV“ iniciatyva padeda įgyvendinti šį prioritetą.

4.2.1

EAGGA (Europos alkoholinių gėrimų gamintojų asociacija) pateikė atskiras pastabas Komisijai ir toliau pabrėžia vartotojų apsaugos klausimus, vieneto kainų nustatymą ir galimą privalomų teisės aktų dėl alkoholinių gėrimų panaikinimą po 20 metų, teisingai nurodydama, kad teisės aktai dėl alkoholinių gėrimų turėtų būti peržiūrėti ir pataisyti anksčiau nei per 20 metų.

4.3

Direktyvoje turėtų būti aiški nuoroda, kad didžiausia mineralinio vandens talpa yra 10 litrų. Esama įrodymų, kad didesnėse talpose mineralinio vandens kokybė gali imti blogėti ir sukelti pavojų vartotojų sveikatai.

4.4

Naujoji direktyva suteikia didesnes galimybes naujovėms, rinkos tyrimams ir vystymosi galimybėms, nes vartotojams užtikrinamas didesnis pasirinkimas ir įvairovė.

4.5

Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kainos už matavimo vienetą nėra visuotinai naudojamos Europoje. Jos dažnai nurodomos mažu šriftu ant lentynų etikečių. Kainos už matavimo vienetą šrifto dydis nustatomas nacionaliniu lygiu ir daugeliu atvejų nėra aiškus vartotojams. Tai nepadeda išspręsti problemų, iškylančių akliesiems, prastai matantiems, neraštingiems ar vietos kalbos nežinantiems piliečiams ir ypač tiems, kurie yra pripratę pirkti to paties dydžio standartinį produktą.

4.6

Vartotojų organizacijos nurodė, kad kai kurie vartotojai gali pasimesti dėl pernelyg didelio skirtingo dydžio pakuočių skaičiaus ir ir dėl pakuotės, kuri negali būti priskirta klaidinančiai, tačiau dėl kurios susidaro įspūdis, kad joje yra daugiau produkto. Aiškus ir įskaitomas pakuotės ženklinimas, kuriame nurodyta „kaina už matavimo vienetą“ ir pakuotės kaina, bei nuolat stebint ar laikomasi teisės aktų dėl klaidinančios pakuotės padėtų išspęsti šią problemą. Taip pat labiau turi būti pabrėžiami skubūs veiksmai, kai nesilaikoma arba iš viso nėra vartotojų apsaugai skirtų teisės aktų. Šie klausimai turėtų būti labiau pabrėžiami direktyvoje, o vėliau svarstomi metrologinėje peržiūroje.

4.7

Vartotojų organizacijos nerimauja, kad laisvas dydžio pasirinkimas leis lengviau padidinti produktų kainas, prisidengiant naujais pakuočių dydžiais, panašiai, kaip nutiko įvedus eurą (eurozonoje) ir perėjus prie metrinės sistemos (JK). Todėl Komitetas prašytų, kad renkant statistinius duomenis, bet kokie produktų vienetų kainų pokyčiai būtų taip pat nurodomi kartu su produktų dydžių pokyčiais, kaip vidaus stebėsenos procedūros dalis.

4.8

Kadangi direktyvai poveikio nedaro esami aplinkosaugos teisės aktai, tikėtina, kad didėjant mažiems dydžiams, didės ir pakuočių skaičius ir todėl daugės pakuočių atliekų.

4.9

Būtina įgyvendinti Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvas (PPA), nepriklausomai, ar dydžiai yra, ar nėra reglamentuojami. Ši pareiškimas turi būti pakartotas visoms valstybėms narėms ir pramonės sektoriui, o taip pat kreiptasi į vartotojus, kad šie reikalautų, jog mažmenininkai pateiktų mažiau fasuotų produktų.

14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/39

1.1

Šiuo pasiūlymu (KOM (2004) 470 galutinis, 2004 m. liepos 14 d.) Komisija siekia tęsti MEDIA Plius (1) ir MEDIA mokymo (2) programas, atsižvelgdama į jų vidurio laikotarpio vertinimą ir parengiamąją priemonę „i2i garso ir vaizdo įrašų sektorius: augimas ir garso ir vaizdo įrašų sektorius“  (3), į didelio masto viešų konsultacijų, vykusių 2003 m. gegužės–rugpjūčio mėn., rezultatus ir į 2004 m. liepos mėn. poveikio analizę, į kurią įeina ex-ante vertinimas (4).

1.2

Komisija garso ir vaizdo įrašų sektorių laiko Europos pilietinės visuomenės ir kultūros kertiniu akmeniu, galinčiu suvaidinti svarbų vaidmenį kuriant Europos kultūrinį identitetą. Tačiau ji pažymi, kad šis sektorius yra susiskaldęs; nors tai atspindi reikšmingą kultūrinę, lyginant su neeuropietišku importu, tiek Sąjungos, tiek viso pasaulio rinkoje.

1.3

MEDIA 2007 programoje Komisija siekia skatinti privačias investicijas garso ir vaizdo įrašų sektoriuje, kad sudarytų sąlygas šiame sektoriuje veikiančioms įmonėms, ypač mažosioms ir vidutinėms, padidinti savo konkurencingumą ir finansinį tvirtumą pasinaudojant ankstesnėse programose sukaupta patirtimi.

1.4

Siekdama kurti sinergijas ir išvengti biurokratinio pobūdžio dubliavimosi ir kliūčių, Komisija pageidauja, kad būtų viena programa, apimanti tiek ikigamybinius, tiek pogamybinius etapus, skiriant ypatingą dėmesį platinimui Europos lygiu.

1.5

Trumpai apie konkrečius programos tikslus:

1.6

Prie pasiūlymo pridedamame priede Komisija labai išsamiai nagrinėja kiekvieną veiklos tikslą, suskaldydama juos į smulkesnes dalis ir kiekvienam iš jų nustatydama parengiamąsias ir įgyvendinimo priemones, naudojamus instrumentus ir skirtus finansinius išteklius. Iš įvairių formų įgyvendinimo priemonių reikėtų išskirti naujoviškai sukurtus MEDIA desks ir MEDIA biurai tinklus su ilgais pareigų ir uždavinių sąrašais.

1.7

Pasiūlymas užbaigiamas išsamiu 7 metų programos biudžetu, įskaitant programos įgyvendinimo biudžetą, kuriam yra skirta 1055 mln. eurų, nurodant visus finansinius išteklius, skirtus kiekvienam numatytam veiksmui ir priemonei.

2.1

Kaip jau buvo minėta, laikomasi principų, kurie jau anksčiau buvo patvirtinti programose MEDIA (1991–1995) (5), MEDIA II plėtra ir platinimas (1996–2000) (6), MEDIA Plius (7), MEDIA mokymas (8) ir MEDIA mokymas (2001–2005) (9), kurios dabar sujungtos į vieną programą.

2.2

Dėl to verta prisiminti pagrindines EESRK nuomonių dėl šių programų išvadas.

2.2.1

EESRK pateikė savo nuomonę dėl pasiūlymų dėl MEDIA II mokymas (1996–2000) ir MEDIA II plėtra ir platinimas (1996–2000) (10) (KOM (94) 523 galutinis) ir atkreipė dėmesį į poreikį „sumažinti išteklių eikvojimo riziką“ ir iš anksto apibrėžti kriterijus, kurie„užtikrintų, kad programos ir jų finansavimas būtų kiek įmanoma veiksmingesnis“, taip pat į poreikį geriau apibrėžti „kriterijus ir priemones, kurie padėtų tiksliai nustatyti reikalavimus atitinkančias šalis ir užtikrintų maksimalų skaidrumą“.

2.2.2

Savo nuomonėje dėl pasiūlymų dėl MEDIA mokymas (2001–2005) ir MEDIA PLIUS plėtra, platinimas ir skleidimas (2001/2005) (11) (KOM(1999/658 galutinis) EESRK remia Komisijos pasiūlymus, bet apgailestauja, kad juose nebuvo „atsižvelgta į tai, kad Europos garso ir vaizdo įrašų pramonės svarba susijusi ne vien su verslo aspektu, tačiau ir su tuo vaidmeniu, kurį ji vaidina, būdama kultūros ir demokratijos vertybių skleidimo varikliu“.

2.2.3

Jis taip pat pabrėžia poreikį „įvertinti darbo vietas, kurios galėtų būti sukurtos <…> taikant“ (siūlomas priemones) ir rekomendavo, kad tos priemonės turėtų aktyviai skatinti „didesnį moterų dalyvavimą <…> ir užtikrinti, kad moterys būtų <…> šiame sektoriuje geriau atstovaujamos“.

2.2.4

EESRK taip pat pripažino, kad trūksta skatinimo priemonių, kad „nepriklausomos [Europos] įmonės patektų į rinką“, o „visuomenė galėtų susipažinti su Europos garso ir vaizdo įrašų paveldu“, naudojant skaitmeninimo priemones; pasiūlė, kad galėtų būti naudinga parengti „bandomuosius sistemos „Elektroninė Europa“ projektus“ ir taip paremti subtitrų skatinimą, apgailestauja dėl mažos tam tikslui skirtų lėšų sumos ir pakartojo pasiūlymą sukurti Europos informacinės visuomenės agentūrą, „kuri padėtų koordinuoti įvairias iniciatyvas daugialypės terpės suartėjimo srityje“  (12).

2.2.5

Nuomonėje dėl pasiūlymų dėl reglamento ir sprendimo pratęsti MEDIA mokymo ir MEDIA Plius programas iki 2006 m. (13) (KOM (2003) 188 galutinis) ir KOM (2003) 191 galutinis) EESRK kritikuoja Komisiją už tai, kad ši nesugebėjo anksčiau pateikti naujų daugiamečių programų garso ir vaizdo įrašų sektoriuje:

2.3

Svarstydamas šiuo metu nagrinėjamą pasiūlymą jis atsižvelgs į jau anksčiau pateiktų samprotavimų ir rekomendacijų turinį, kad galėtų išsiaiškinti, kaip į juos buvo atsižvelgta, ir ar jie vis dar galioja.

3.1

EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai, į kurią įtrauktas ne vienas EESRK pasiūlymas ir rekomendacija, pateikti ankstesnėse nuomonėse.

3.2

Konkretus pavyzdys yra tai, kad naujoji MEDIA programa yra parengta siekiant supaprastinti Bendrijos veiksmų struktūrą garso ir vaizdo įrašų sektoriuje, nes sukurta viena bendra programa, kuri pradės veikti ikigamybiniame ir pogamybiniame etapuose (MEDIA 2007) ir pakeis dvi dabartines programas (MEDIA Plius ir MEDIA mokymas).

3.3

Dar vienas pavyzdys yra tai, kad naujojoje programoje taip pat atsižvelgiama į anksčiau EESRK išskirtus horizontalius prioritetus:

3.4

EESRK taip pat pažymi ir pritaria, kad programos projektas yra praktiškas ir gerai sudarytas, visų pirma tai pasakytina apie jo biudžeto ir finansinio poveikio priedą.

3.5

Be to, EESRK pažymi, kad aiškinamajame memorandume Komisijai nepavyko išsamiau išnagrinėti, kaip buvo planuota, kokį vaidmenį galėtų suvaidinti pramonė, siekiant užtikrinti patvarų Europos garso ir vaizdo įrašų bei kinematografijos sektoriaus — svarbaus Europos pilietinės visuomenės ir kultūros ruporo — vystymąsi. EESRK mano, kad yra gyvybiškai svarbu apsaugoti Europos kultūros vertybes ir užtikrinti įvairovę ir pliuralizmą visose audiovizualinėse priemonėse; šis susirūpinimas turėtų tapti visų Komisijos iniciatyvų šioje programoje neatsiejama dalimi.

3.5.1

Šiame kontekste EESRK ypač norėtų atkreipti Komisijos dėmesį į poreikį stiprinti iniciatyvas, kuriomis siekiama išvengti per didelės koncentracijos pramonėje, kas galėtų pakenkti pliuralizmui ir įvairovei, ir būti itin pavojingu ten, kur diegiamos naujos technologijos, nes tai gali kenkti gamybai ir platinimui. EESRK taip pat norėtų pabrėžti poreikį užtikrinti autoriaus teisių apsaugą, kovoti su piratavimu ir telkti išteklius kovai su pasitaikančia anitikonkurencine praktika.

3.5.2

Dėl tos pačios priežasties EESRK gali tik pritarti Komisijos komunikatui dėl tolesnio darbo, susijusio su jos komunikatu dėl kai kurių teisinių aspektų, susijusių su kinematografijos ir kitais garso bei vaizdo kūriniais (14), ir mano, kad Europos Parlamentas ir Taryba turėtų priimti ten pateiktą rekomendacijos pasiūlymą, kaip jau buvo pažymėta ankstesnėje nuomonėje (15).

3.6

EESRK laikosi nuomonės, kad, įtraukus pagrindinių programos sąvokų apibrėžimus į patį sprendimą, kadangi šios sąvokos yra itin svarbios, pvz., nepriklausomo gamintojo sąvoka, būtų paprasčiau suprasti MEDIA 2007 programą, nors ir pripažįsta, kad šios sąvokos pateikiamos kituose Bendrijos dokumentuose, o tokie apibrėžimai paprastai yra išaiškinami programos įgyvendinimo gairėse.

3.7

Pastebėjęs, kad Komisijos pateiktas pasiūlymas dėl sprendimo yra nevienodai pateikiamas skirtingomis kalbomis, EESRK primygtinai rekomenduoja, kad šie neatitikimai būtų nustatyti ir galutiniame tekste ištaisyti.

3.8

Galiausiai EESRK pripažįsta, kad dėl siūlomoms priemonėms nustatyto finansavimo ir dėl to finansavimo skyrimo paprastai vėliau nekyla jokių pastabų, ir mano, kad reikėtų atsižvelgti į visas įmanomas pasekmes, kurios galėtų kilti dėl toliau išdėstytų specialių pastabų; rekomenduoja, kad vidurio laikotarpio vertinime reikėtų tinkamai pamąstyti, ar skirti ištekliai yra reikiamo dydžio, kad būtų visiškai įgyvendinti programos tikslai.

4.1

EESRK primena ir dar kartą patvirtina kai kurias 2003 m. rugsėjo 24 d. nuomonėje pateiktas strategines nuostatas (16), kadangi, jo nuomone, Komisijos pasiūlyme dėl sprendimo vis dar nepavyksta deramai atsižvelgti į kai kuriuos aspektus, susijusius su tuo, kad nauja programa turi:

4.2

EESRK taip pat pakartoja savo rekomendaciją, kuri buvo pateikta 2004 m. rugsėjo 15 d. nuomonėje (17), kad reikia daugiau dėmesio skirti mokymui naujų technologijų srityje ir naujiems reikalavimams, susijusiems su filmų ir televizijos kūrinių rinkimu, katalogavimu, apsauga ir restauravimu, duomenų bazių valdymu ir kūrinių saugojimo aukštos kokybės skaitmeniniame formate standartizuotais metodais.

4.3

EESRK mano, kad nors programos tiksluose numatytos specialios MVĮ skatinimo priemonės, jos turi geriau atsispindėti skiriant lėšas, kad būtų galima suteikti veiksmingesnę ir nuoseklesnę paramą. Lygiai taip pat reikėtų užtikrinti žymiai didesnį finansavimą naujų skaitmeninių technologijų paramai — kino teatruose ir internete — ir naujoms iniciatyvoms technologinių naujovių srityje.

4.4

Dėl MEDIA 2007 programos valdymo EESRK pažymi, kad Komisija ką tik įsteigė vykdomąją agentūrą Bendrijos veiksmams švietimo, garso ir vaizdo įrašų bei kultūros srityse valdyti (18)2005 sausio 1 d. — 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu ir numatė galimybę peržiūrėti arba išplėsti šios agentūros uždavinius, atsižvelgiant į naujos kartos programas, kurios taip pat apimtų MEDIA 2007 programos valdymą.

4.4.1

Tačiau turint omeny, kad pagal aiškinamojo memorandumo 7 punkte nustatytas sąlygas Komisija „perduos programos valdymą vykdomajai agentūrai“ (tai pakartojama priedo 5.3 punkte ir 6.1.1. punkte — finansinis kišimasis), kur taip pat pateikiami asignavimai, kurie turės būti skiriami šiai vykdomajai agentūrai, EESRK, išnagrinėjęs minėto sprendimo 4 straipsnyje išdėstytus šios agentūros tikslus ir uždavinius, primygtinai reikalauja, kad Komisija išsamiai ir aiškiai nurodytų: i) kokias konkrečias pareigas, susijusias su programa MEDIA 2007, agentūra vykdys pagal 4 straipsnio 2, 3, ir 4 dalių nuostatas ir ii) kaip ji pasidalys kompetencijas su kitais Bendrijos organais, atsakingais už programos MEDIA 2007 įgyvendinimą, konsultavimą ir vertinimą, ir (arba) perims šias kompetencijas.

4.4.2

Ypač reikėtų apsvarstyti poreikį aprūpinti vykdomąją agentūrą žmogiškaisiais ištekliais, besispecializuojančiais šiame konkrečiame garso ir vaizdo įrašų sektoriuje; sprendime apie tai neužsimenama.

4.4.3

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip svarbu užtikrinti, kad agentūra tinkamai garantuotų integruotą programos valdymą ir išvengtų teigiamo ar neigiamo pareigų konflikto tarp organų, nustatančių programos strateginius tikslus, ir jos valdymo.

4.4.4

Taip pat reikėtų aiškiai įvardyti, koks organas arba organai perimtų agentūros pareigas, jei programos įgyvendinimo viduryje nepasitvirtintų, kad ji ir toliau pajėgia užtikrinti sklandų ir veiksmingą programos įgyvendinimą, nepateikdama jokių alternatyvių sprendimų.

4.5

Dėl finansinių nuostatų ir kadangi Europos garso ir vaizdo įrašų rinka yra suskaldyta, o jos kultūrinis nevienalytiškumas pasireiškia šios rinkos pasidalijimu į dvi dalis: a) į šalis, kurių garso ir vaizdo įrašų gamybinis pajėgumas mažas ir (arba) ribota kalbinė arba geografinė erdvė, ir b) į šalis, kurių gamybinis pajėgumas didesnis (19); EESRK mano, kad, nepaisant konkurencijos įstatymo įvestų apribojimų, Komisija, nubrėždama programos gaires, galėtų atsižvelgti į tikrą padėtį kai kuriose valstybėse narėse ir regionuose, kuriems akivaizdžiai nepavyko sukurti savo garso ir vaizdo įrašų pramonės, atitinkančios visą turimą potencialą.

4.6

Dėl komunikacijų EESRK visiškai remia Komisijos strateginę nuomonę stiprinti pagrindinius MEDIA Desks ir MEDIA biuras programų įgaliojimus, kurie nurodyti šio sprendimo priedo 2 skyriaus 2.2 punkte „MEDIA Desks ir MEDIA biuras“. Dėl to EESRK siūlo, kad Komisija 12 straipsnyje pateiktą formuluotę suderintų su didesne uždavinių grupe, kurie išvardyti anksčiau minėtame šio priedo punkte (20), ir aprūpintų MEDIA desks programą tinkamu finansavimu, kad jos uždaviniai galėtų būti tinkamai įgyvendinti.

4.7

Komitetas taip pat pageidauja atkreipti dėmesį į tai, kad pasiūlymo 13 straipsnio 2 dalyje reikėtų aiškiai įvardyti Komisijos pareigą užtikrinti suderinamumą ir papildomumą tarp MEDIA 2007 programos ir programų bei veiksmų garso ir vaizdo įrašų sektoriuje, priklausančių Bendrijos bendradarbiavimui su trečiosiomis šalimis ir su kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis, kuris numatytas 2000 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimo dėl MEDIA Plius programos 9 straipsnio 2 dalyje (21).

4.8

EESRK taip pat mano, kad, atsižvelgiant į programos numatytą trukmę (7 metai) ir į rinkos bei technologijų įprastinio vystymosi kelią, būtų patartina pakeisti sprendimo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą vertinimo grafiką ir, be kitų dalykų, pateikti vidurio laikotarpio vertinimo ataskaitą dėl programos įgyvendinimo rezultatų ir kokybinių bei kiekybinių aspektų. Tai reikštų, kad vertinimo išvadas vis dar galima būtų panaudoti galimam veiklos tikslų ir įgyvendinimo priemonių tikslinimui.

14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/44

1.1

Europos mažmeninės prekybos įmonės, reaguodamos į socialinius ir ekonominius pokyčius per pastaruosius 20 metų, ir ypač į pasikeitusius vartotojų poreikius, sukūrė didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sistemą. Pagrindinė idėja buvo palengvinti vartotojui apsirūpinimą prekėmis, pateikiant jam daugybę įvairių rūšių maisto produktų ir kitokių prekių po vienu stogu. Prekybininkų terminais kalbant, didieji mažmeninės prekybos tinklai siekia patraukti kuo daugiau vartotojų, patraukliai pristatydami prekes prieinamomis kainomis. Maisto produktų prekyboje įvyko patys didžiausi ir svarbiausi pasikeitimai, turėję daugiausia įtakos vartotojams. Jungtinėje Karalystėje 80 % pirmojo būtinumo prekių įsigyjama didiesiems prekybos tinklams priklausančiose parduotuvėse. Tai didžiausias rodiklis ES. Prekybos centrai ir didieji prekybos centrai siūlo vartotojams iki 20 000 įvairių produktų linijų.

1.2

Didieji mažmeninės prekybos tinklai per šiuos metus išplėtė pirkėjams prieinamų prekių apimtį ir pasiūlė konkurencingas jų kainas. Didieji mažmeninės prekybos tinklai vartotojams po vienu stogu siūlo didelę maisto produktų apimtį ir įvairovę, taip pat suteikia galimybę nemokamai statyti transporto priemones didelėse automobilių stovėjimo aikštelėse. Jie visi yra pritaikyti vaikų ir neįgalių asmenų poreikiams. Kai kuriuose jų yra teikiamos banko ir maitinimo arba antrinių medžiagų supirkimo paslaugos. Daugelis jų siūlo prekybos paslaugas internetu arba pristato prekes į namus. Prekybos centrai yra patrauklūs tuo, kad juose galima apsirūpinti pirkiniais namų ūkio reikmėms visai savaitei vienoje vietoje konkurencingomis kainomis. Tai paaiškina didžiųjų prekybos tinklų rinkos dalies augimą bendrame maisto produktų prekybos sektoriuje.

1.3

Daugumoje naujų valstybių narių didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų parduotuvės užima mažesnę rinkos dalį negu ES-15, tačiau ši dalis labai sparčiai auga.

Didieji prekybos tinklai gali organizuoti prekybą, naudodami įvairias verslo struktūras:

1.4

Rinkos dalis, kurią kontroliuoja mažmenininkai, smarkiai skiriasi kiekvienoje valstybėje narėje. Vengrijoje trys didžiausi mažmenininkai užima 29 % pirmojo būtinumo prekių rinkos. JK trys didžiausi mažmenininkai kontroliuoja 60 % pirmojo būtinumo prekių rinkos, tuo tarpu Airijoje trys didžiausi prekybos tinklai kontroliuoja 66 % rinkos. Trijų didžiausių prekybos tinklų rinkos dalis bendroje pirmojo būtinumo prekių prekybos apimtyje tam tikrose valstybėse narėse yra tokia: Lenkijoje — 14,2 %, Čekijoje — 25,4 %, Slovakijoje — 42,6 %, Slovėnijoje — 77,3 % Paskutiniųjų 10 metų patirtis rodo, kad mažmeninėje maisto produktų prekybos rinkoje dominuoja nedidelis itin didelių pardavėjų skaičius. Maisto produktai sudaro 70 % pirmojo būtinumo prekių rinkos. (Šaltinis: GfK Consumer Scan/Household Panel).

2.1

Vidaus rinkos GD, remdamasis „AC Nielsen“ pateiktais duomenimis, sudarė europinių prekės ženklų (1) prekių vartojimo krepšelį nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2003 m. spalio mėn. ir palygino ES-14 valstybėse esančias kainas. Toliau pateiktas prekių indeksas rodo, kad prekės visoje ES-14 stipriai skiriasi. Jei statistinį ES vidurkį prilyginsime 100, didžiausios ir mažiausios kainos valstybėse narėse išsidėsto šitaip:

2.2

Europinių prekės ženklų kainos, tarp jų ir anksčiau paminėtų, yra pripažintos visoje ES. Todėl būtų galima manyti, kad šių produktų kainos neturėtų labai skirtis įvairiose valstybėse.

Kainų skirtumas yra dar didesnis bendrosios paskirties produktams, nepažymėtiems prekės ženklais. Čia taip pat kainų skirtumas valstybėse narėse labai įvairus:

2.3

Tokie prekės ženklu pažymėtų ir nepažymėtų produktų kainų skirtumai padeda susidaryti vaizdą apie šiandien turimą padėtį, nuolatinis kainų stebėjimas taip pat padeda nustatyti, ar kainos yra linkusios vienodėti, kaip būtų galima tikėtis visiškai funkcionuojančioje vidaus rinkoje. Vidaus rinkos GD laikosi nuomonės, kad veiksmingai funkcionuojančioje vidaus rinkoje tokių didelių kainų skirtumų neturėtų būti. Panašiuose rinkos tyrimuose JAV kainų skirtumas buvo mažesnis negu ES-14.

2.4

Yra įvairių tokių kainų skirtumų priežasčių — skirtingos veiklos sąnaudos, kaip antai: darbo jėgos kaina, transporto kaina, atliekų tvarkymo kaina, parduotuvės ir apyvartos dydis, vietos mokesčiai ir kainų konkurencingumo lygis tiek perkant, tiek parduodant. Rinkos sąlygos ir pirmenybė, teikiama skirtingiems produktams, bei vartotojų skonis, kurį pagrinde nulemia kultūriniai įpročiai, vaidina ne paskutinį vaidmenį. Be to, būtina atsižvelgti ir į vietinės rinkos sąlygas, tokias kaip klimatas bei tiekimo grandinės pobūdis.

3.1

Per pastaruosius penkerius metus didžiausių maisto produktais prekiaujančių mažmenininkų reklamoje nuolat skamba: „kasdien mažesnės kainos“, „daugiau už tą pačią kainą“, „geras maistas kainuoja mažiau“ ir t.t. Bandoma įteigti, kad didieji prekybos tinklai pirmauja mažindami nepagrįstai dideles kainas. Akivaizdu, kad taip yra daroma dėl to, kad vartotojai labai sureikšmina kainos veiksnį. Teoriškai tai turėtų būti geros naujienos visiems vartotojams, ypač žvelgiant į trumpalaikę perspektyvą, tačiau reikėtų atsižvelgti į ilgalaikės perspektyvos pasekmes. Tam, kad nepritrūktų geros kokybės maisto produktų, pagamintų laikantis aplinkos apsaugos reikalavimų, ūkininkams turi būti mokamos tinkamos kainos. Visi kiti veikėjai, dalyvaujantys gamyboje ir paskirstyme, taip pat turi gauti atitinkamą pelną.

3.2

JK prekybos tinklas ASDA, priklausantis JAV milžinei „Wal-Mart“, kainų mažinimą pavertė filantropine misija, deklaruodamas, kad „mūsų tikslas yra padaryti prekes ir paslaugas prieinamas kiekvienam“. Atrodo, kad norima įteigti, jog reikia kiek galima mažinti išlaidas maistui. Daugeliu atveju didieji prekybos tinklai savo reklamoje norėtų priversti mus manyti, kad svarbiausias maisto vertinimo kriterijus yra kaina. Namų ūkio išlaidos maistui visoje Europoje ir toliau mažėja (žr. 1 priedą).

3.3

Tradiciškai didieji prekybos tinklai buvo linkę taikyti pačias agresyviausias pagrindinių maisto produktų kainų mažinimo priemones. Pagrindiniai maisto produktai didina apyvartą, nes juos perkant dažniausiai, gerokai didinamas pelnas kitoms prekėms, kurias vartotojai perka neturėdami išankstinės nuomonės. Kai kuriose valstybėse narėse tokie maisto produktai yra parduodami pigiau nei už savikainą. Maisto produktus parduoti pigiau nei už savikainą tam tikromis sąlygomis yra uždrausta Belgijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Portugalijoje, bei Ispanijoje ir Graikijoje.

3.4

Prekių pardavimas pigiau nei už savikainą ir agresyvus kainų nustatymas gali paminti bet kokį konkurencingumą.

4.1

Augantys didieji prekybos tinklai sukūrė daugelį tūkstančių prastai apmokamų darbo vietų (dažnai nepilnu etatu) visoje ES. Naujausioje studijoje, kuri buvo paskelbta Europos fondo gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti interneto svetainėje (Pramoniniai santykiai perdirbimo sektoriuje, 2004 m. spalio mėn., lyginamasis tyrimas), teigiama, kad maždaug 60 %. prekybos sferoje dirbančių žmonių yra moterys, taip pat didelį procentą sudaro jauni ir mažai kvalifikuoti darbuotojai. Darbo užmokestis yra sąlyginai nedidelis, o didelė darbuotojų dalis dirba ne visą darbo dieną arba savaitgaliais. Ši sritis patiria labai didelius struktūrinius pokyčius, nes vyksta koncentracijos ir diversifikacijos procesai ir yra didelis spaudimas restruktūrizuoti užimtumą, susilpninti jo reglamentavimą ir sumažinti darbuotojų skaičių. Kitas būdingas bruožas yra atlyginimų vyrams ir moterims skirtumas dėl didelio moterų, dirbančių ne visą darbo dieną ir mažiau apmokamą darbą, skaičiaus.

4.2

Didieji prekybos tinklai įdarbina žmones įvairiems darbams, tačiau kasininkai ir prekes į lentynas dėliojantys darbuotojai yra mažiausiai uždirbanti darbuotojų kategorija ir atlyginimas už darbą jiems yra mokamas pagal valstybėje narėje numatytą minimalų arba šiek tiek didesnį už minimalų darbo įkainį.

4.3

Lanksčios darbo valandos tinka studentams ar moksleiviams, laikinai dirbantiems, turintiems šeimos įsipareigojimų arba kitą darbą. Labai svarbu, kad nepilnu etatu dirbantys darbuotojai nebūtų diskriminuojami.

4.4

Europos prekybos tinklai turėtų siekti pirkėjų aptarnavimo kokybės gerinimo, kurį gali užtikrinti kompetentingas personalo, turinčio tinkamas socialines garantijas ir dirbančio geromis sąlygomis, darbas. Nuolatinė prekybos sektoriaus koncentracija sudaro sąlygas kurti vis naujas konkurencijos strategijas (pavyzdžiui, kainų karai), vis griežčiau kontroliuoti išlaidas, tarp jų ir darbo jėgos, panaikinti darbo valandų reglamentavimą, didinti viršvalandžius ir darbą savaitgaliais.

4.5

Nors maisto produktų kainos mažėja dėl konkurencingų kainų, padidėjusio pirkimo, administravimo, sandėliavimo tvarkos ir rinkodaros veiksmingumo ir geros maisto produktų kokybės, vis dėlto „Realybė yra tokia, kad pigus maistas — tai pigi darbo jėga, todėl mes turėtume kur kas daugiau apie tai mąstyti, kadangi šitaip sudarome sąlygas prekybos tinklams vykdyti kainų karus.“ Prof. Tim Lang, Thames Valley University.

4.6

Be to, kai kalbama apie importą iš trečiojo pasaulio šalių, neturėtume ignoruoti darbo, skirto produktui pagaminti, sąnaudų tose šalyse.

5.1

Maisto produktų mažmenos sektoriaus koncentracija visoje Europoje nepaprastai išaugo. Nuo 1993 m. iki 2002 m. 5 pagrindinių maisto produktais prekiaujančių prekybos tinklų rinkos dalis ES vidutiniškai išaugo nuo 21,7 % iki 69,2 % 2002 m. ji svyravo nuo 37 % Italijoje iki 52,7 % Graikijoje ir 94,7 % Švedijoje (Šaltinis: 2003 m. London Economics ataskaita JK aplinkos departamentui).

5.2

Kai kuriose valstybėse narėse abiejų rinkos pusių — tiek perkančios, tiek ir parduodančios — koncentracija yra beveik vienoda. Kai kuriose valstybėse narėse pirkėjų grupės vienija (techniškai) nepriklausomus prekybininkus, dėl to nacionaliniu lygiu perkančioji pusė yra visuomet labiau koncentruota už parduodančiąją.

5.3

Didieji prekybos centrai plečia paslaugas ir produktų asortimentą, tuo tarpu pigių parduotuvių tinklai ypač plečiasi maisto prekybos sektoriuje, kur jie netrukus galės pasiūlyti kokybiškus produktus mažiausiomis galimomis kainomis.

5.4

Naujausios daržovių ir vaisių sektoriaus tendencijos mažai skyrėsi nuo bendrųjų prekybos tendencijų. Prekybos tinklai norėtų sukoncentruoti pirkimus kelių didžiųjų tiekėjų, kurie juos galėtų aptarnauti visus metus, rankose. EESRK savo ankstesnėje nuomonėje (2) pažymėjo, kad: „Gausus nuolatinis šviežių vaisių ir daržovių pasirinkimas didžiuosiuose prekybos centruose yra laikomas dideliu jų privalumu. Savaitgaliais vykstanti prekyba turgavietėse yra vertinama dėl geresnės produktų kokybės, šviežių prekių, didelio pasirinkimo, patikimumo ir bendravimo su žmonėmis.“

5.5

Didžiųjų prekybos tinklų atsiradimas sudarė sąlygas tolesnei tiekėjų, ypač maisto produktų tiekėjų, konsolidacijai. Kaip vieną tokių sričių galima paminėti duonos tiekėjus. Airijoje ir ypač JK duonos gaminių kainų konkurencija baigėsi daugelio kepyklų uždarymu ir dabar rinkoje dominuoja tik kelios didelės kepyklos. Tai sudarė sąlygas prekybos tinklams tiekti pirkėjams tokios pačios kokybės, tačiau pigesnius duonos produktus. Aukštesnės maistinės vertės duona yra prieinama už aukštesnę kainą.

5.6

Daugelis prekybos tinklų įsirengia kepyklas pačiuose prekybos centruose. Gamykloje pagaminti šaldytos tešlos produktai yra atgabenami į parduotuvę ir kepami joje esančioje kepykloje.

6.1

2003 m. „London Economics“ pranešime buvo pažymėta, kad 2001 m. nė vienoje valstybėje narėje nebuvo sistemingai nustatytas didžiausias skirtumas tarp supirkimo kainos ir mažmeninės prekybos kainų. Paprastai, skirtumas tarp minėtų kainų svyruoja ir siekia nuo 1 iki 5 kartų daugiau nei supirkimo kaina. Pavyzdžiu gali būti duona, kuri gaminama iš kviečių — šiuo atveju skirtumas tarp supirkimo ir mažmeninės kainos gali siekti 30 kartų, šitaip atspindint dideles duonos produktų gamybos išlaidas, kurios nėra susijusios su žemės ūkio gamyba.

6.2

2001 m. avienos supirkimo ir mažmeninės prekybos kainų skirtumas JK ir Airijoje kilo, o Prancūzijoje ir Vokietijoje krito. Vaisių ir daržovių prekyboje supirkimo ir mažmeninės prekybos kainų skirtumas arba praktiškai nesikeičia, arba šiek tiek mažėja. Didmeninė prekyba vaisiais ir daržovėmis kurį laiką patyrė nuosmukį, tuo tarpu šviežia produkcija išliko itin jautri kainoms ir labai svyravo, priklausomai nuo oro sąlygų ir tiekimo sutrikimų. Didieji prekybos tinklai pereina prie sezoninių arba metinių sutarčių, kurias jie sudaro su keliais ar keliolika tiekėjų, siekdami stabilumo prekybos šviežiomis daržovėmis segmente ir mažindami kainas. Tai leidžia stabilizuoti skirtumą tarp supirkimo ir mažmeninės prekybos kainų. Kylant kainų karams, pirminiai gamintojai gauna mažesnį pelną ir patiria didesnes išlaidas.

6.3

Jei didžiųjų prekybos tinklų įtaka leidžia tiekėjams mažinti kainas ir jei šios kainos yra mažesnės vartotojams, tai nebūtinai reiškia, kad procentinis pelnas žemės ūkyje turi būtinai kristi, o ūkininkas turi gauti mažesnį pelną arba visai jo negauti.

6.4

JK Nacionalinės ūkininkų sąjungos iniciatyva atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad 2002 m. maisto produktų krepšelis, kurį sudaro jautiena, kiaušiniai, pienas, duona, pomidorai ir obuoliai, prekybos centruose kainavo vidutiniškai 55 eurus, iš jų 16 eurų teko ūkininkams, o tai sudaro mažiau kaip 1/3 mažmeninės prekybos kainos. Pagal atskirus produktus ūkininkams tekusi mažmeninės prekybos kainos dalis sudaro: jautiena — 26 %, duona — 8 % ir kiauliena — 14 %

6.5

1990-2002 m. žemės ūkio produkcijos gamintojo kainų indeksas ES-15 (realia išraiška) sumažėjo maždaug 27 % Nominalios žemės ūkio produkcijos kainos tuo pačiu laikotarpiu išliko maždaug tos pačios. Ryškus skirtumas tarp supirkimo ir maisto produktų vartotojų kainų sulaukė nemažo dėmesio, tačiau sprendimų dėl kainų tendencijų skirtumo nebuvo priimta. (2003 m. „London Economics“ ataskaita).

6.6

Reikia pripažinti, kad didieji prekybos tinklai siūlo vis daugiau „sąžiningos prekybos“ prekių, kas pažymi teigiamą tendenciją. 2004 m. birželio 8 d.„Wall Street Journal“ straipsnio autoriai Steve Steckton ir Erin White, apibūdindami „sąžiningos prekybos“ produktų pardavimus didžiuosiuose prekybos tinkluose, rašė: „Sainsbury`s“ (britų prekybos tinklas) parduoda „sąžiningos prekybos“ bananus už kainą, kuri yra keturis kartus didesnė negu paprastų bananų — tai 16 kartų daugiau negu gavo augintojas. „Tesco“ neseniai padidino „sąžiningos prekybos“ kavos svaro kainą 3,46 dolerio, tuo tarpu augintojui teko maždaug 44 centais daugiau negu vidutinė pasaulinė rinkos kaina. „Prekybos tinklai naudojasi prekės ženklu, siekdami didesnio pelno, nes jie žino, kad vartotojai pasirengę mokėti šiek tiek daugiau, kad paremtų besivystančių šalių žemės ūkį,“ — teigia Emily Dardaine, tarptautinės „sąžiningos prekybos“ prekės ženklo organizacijos (FLO), Vokietijoje įsikūrusios „Sąžiningos prekybos“ grupių federacijos vadybininkė.

7.1

Skirtingas rinkos koncentracijos laipsnis ir pobūdis įvairiose ES valstybėse narėse yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nagrinėjant prekybos tinklų praktiką, susijusią su tiekėjais. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, kadangi vartotojai didelę svarbą teikia kainoms ir atsižvelgiant į tai, kad paklausa daro įtaką pasiūlai, prekybininkai jaučia nemenką spaudimą mažinti kainas. Siekdami sumažinti kainas vartotojams, prekybos tinklai daro didelį spaudimą tiekėjams, kad jie irgi mažintų kainas. Tai būdinga maisto sektoriui ir pirmiausia rinkose, kur koncentracija yra itin didelė.. Jie gali nuolat grasinti prekės pašalinimu iš prekybos, norėdami užsitikrinti dar geresnes tiekimo sąlygas. Be to, labai daug didžiųjų tinklų dažnai keičia pirkimo vadybininkus tarp sektorių, kad pastarieji asmeniškai negalėtų tartis su tiekėjais. Pirkimo vadybininkų uždavinys yra ieškoti vis pigesnių maisto produktų iš tiekėjų. Jų galioje yra sukurti įmonę arba priversti ją bankrutuoti, šalinant prekes iš prekybos arba renkantis kitą įmonę, ypač tais atvejais, kai tiekėjas yra daug įdėjęs į tam tikros produktų linijos gamybą, tikėdamasis visa tai parduoti didiesiems prekybos tinklams. Neretai tiekėjai, ypač mažesnieji, neturi pakankamai finansinių išteklių, kad galėtų patenkinti didžiųjų prekybos tinklų reikalavimus. Ko gali tikėtis ūkininkas, norėdamas gauti už savo produkciją tinkamą kainą rinkose, kur didieji prekybos tinklai turi tokią didelę perkamąją galią?

7.2

Neskaičiuojant galimybės gauti įvairias nuolaidas iš tiekėjų, savo galios primetimas gali būti akivaizdus tais atvejais, kai į sutartį, kurią prekybininkai sudaro su teikėjais, yra įtraukiamos sąlygos dėl mokesčio už prekės įtraukimą į prekybą, retrospektyvios nuolaidos už jau parduotas prekes, nepagrįstai didelės sumos, kurių mažmenininkai reikalauja už reklamą, ir reikalavimas tiekti prekes išskirtinai vienam ar kitam mažmenininkui.

7.3

Didiesiems prekybos tinklams maisto produktus tiekiantiems tiekėjams dažnai daromas didžiulis finansinis spaudimas numatant atsiskaitymo atidėjimą — kartais iki 120 dienų (kartais net iki 180 dienų) po maisto produktų pristatymo. Vartotojas moka už produktą iškart. Ilgi atsiskaitymo atidėjimai sudaro didelę prekybos tinklų pelno dalį, kadangi teikėjai tokiu būdu jiems suteikia beprocentes paskolas.

7.4

Kartais didieji prekybos tinklai priverčia tam tikrą laiką teikti maisto produktus tokia kaina, kuri yra mažesnė už savikainą tik todėl, kad produktas nebūtų pašalintas iš prekybos ir liktų prekybos centro lentynose. Tiekėjams ir ūkininkams tai padaro labai didelių nuostolių.

7.4.1

Internetinių aukcionų naudojimas taip pat sustiprino didžiųjų tinklų pozicijas, dažniausiai ieškant pigių produktų, turinčių jų prekės ženklą, tiekėjų. Pagal tokią sistemą didieji tinklai internete skelbia produktų tiekimo konkursus (dažniausiai turinčius jų prekybos ženklą). Tiekėjai varžosi tarpusavyje, siūlydami mažiausias kainas.

7.5

Savojo prekės ženklo naudojimas tarp visų didžiųjų prekybos tinklų vis labiau populiarėja. Pastaroji tendencija yra akivaizdžiausia Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje, taip pat besivystančių valstybių rinkose. „Platus savo prekės ženklų panaudojimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kad pasaulinės prekybos lyderiai peržengė tradicines geografines sienas.“ (Jane Perrin, „AC Nielsen“). Išaugus kai kurių savuosius prekės ženklus turinčių produktų kokybei, prekybininkai, nešvaistydami pinigų reklamai, gali gerokai padidinti pelną.

7.6

Savojo prekės ženklo naudojimas suteikia daugiau galių prekybos tinklams santykiuose su tiekėjais.

7.7

Tokiomis sąlygomis, kai sėkmingos ir naujos prekybos koncepcijos gali būti greitai nukopijuojamos, prekybos tinklo prekės ženklo strategija tapo ypač svarbi — padedanti atskirti prekybos tinklus vieną nuo kito.

7.8

Šis galių pusiausvyros pasikeitimas nuo tiekėjo link pardavėjo reiškia gerokai daugiau už vietos lentynose užsitikrinimą ir savojo (privataus) prekės ženklo pranašumus. Per prekybos tinklo lojalumo korteles prekybininkai šiandien gali daug geriau už tiekėją įvertinti vartotojo asmenybę, pirkimo ir vartojimo įpročius. Tokias įžvalgas dar labiau sustiprina tai, kad prekybininkai turi galimybę bent kartą per savaitę tiesiogiai bendrauti su savo pirkėjais.

7.9

Nors prekybos tinklai siūlo produktus su savo prekės ženklu ir atsižvelgdami į vartotojo poreikius, iš lentynų jie negali pašalinti tų produktų, kurių prekės ženklas yra gerai žinomas. Tačiau didžiausi mažmenininkai norėtų sumažinti savo ženklo produktų tiekėjų skaičių, tam buvo pritaikytas vadinamasis kategorijų valdymas. Tai priemonė, kurią prekybos tinklai naudojama, siekdami sumažinti jiems dirbančių atskirų tiekėjų skaičių ir taip mažinti produkto savikainą bei didinti pelnus. Kiekvienai produktų asortimento kategorijai pasirenkamas vienas pagrindinis tiekėjas, kuris gamina ir tiekia visą tos kategorijos produktų asortimentą. Įmonė, turinti garsų prekės ženklą, paprastai pasirenkama kitiems susijusiems produktams tiekti, kad jos gaminiai nebūtų pašalinti iš prekybos, pvz., įmonės, kuri tiekia tam tikrą originalią sūrio rūšį (pvz., čederį), prašoma tiekti kitas sūrio rūšis, kurias ji turės pirkti iš kitų tiekėjų. Ši sistema suteikia prioritetą didžiausioms gamybos ir tiekimo įmonėms, taip apribodamos dalyvavimo rinkoje galimybes smulkiems ir vietiniams tiekėjams. Tai taip pat pagaliau mažina vartotojo pasirinkimo galimybes.

7.10

Daugelis smulkių ir vidutinių maisto produktų įmonių yra labai pažeidžiamos, ypač jei jos priklauso nuo vieno iš didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų. Pastarieji gali reikalauti per artimiausius trejus metus mažinti kainą kasmet po 2 % Negalėjimas atitikti tokių tikslų reiškia, kad tiekimas perduodamas kitam tiekėjui. SVĮ turi mažinti savo išlaidas ir pelnus, norėdamos likti rinkoje, o tai reiškia kainų ūkininkams mažinimą, užimtumo mažinimą ir žemesnę vartojimo prekės kokybę.

8.1

Vartotojai ir toliau reikalaus, kad prekybos tinklai užtikrintų konkurencingas kainas, nenutrūkstamą geros kokybės ir saugaus maisto produktų tiekimą, aukštą aptarnavimo kokybę ir malonią aplinką.

8.2

Vartotojai turėtų pradėti dialogą su pirminiais gamintojais ir maisto produktų tiekėjais, kad galėtų susidaryti išsamesnę nuomonę apie mažmenininkų veiklos metodus.

8.3

Vartotojai turėtų žinoti, kada tiekėjai savo sąskaita teikia ypatingas nuolaidas arba siūlo mažas kainas.

8.4

Vartotojai taip pat turėtų geriau suprasti maisto rinkos aspektus ir ilgalaikes savo poreikių tenkinimo pasekmes. Dideli už miesto esantys prekybos centrai, kurie parduoda maisto produktus neva žemesnėmis kainomis, neduoda naudos šeimoms, kurios turi mažas pajamas, nes pastarosios neturi tinkamo transporto nuvykti į tokias parduotuves nusipirkti pigių produktų.

8.5

Tokios problemos kaip nutukimas ir vartojimo poreikių tenkinimas vartotojui rūpi labiausiai. Mažmenininkai turėtų šiuo klausimu laikytis tam tikros politikos.

9.1

Dėl BŽŪP reformos (atsiejimo nuo gamybos apimčių) ūkininkų sprendimai dėl to, kokios gamybos imtis, labiausiai priklausys nuo signalų apie kainas ir paklausą, ateinančių iš mažmeninės prekybos sektoriaus. BŽŪP sudėtinė dalis — parama ūkininkų gaminamai produkcijai — daugiau nebevaidins tokio vaidmens. Tai reiškia, kad didieji mažmeninės prekybos tinklai turės daugiau įtakos negu bet kada anksčiau nustatyti prekės kainą visoje grandinėje. Didesnė maisto produktų importo į Bendriją apimtis taip pat mažina pirminės žemės ūkio produkcijos kainas, nes pasaulinės kainos yra mažos. Rezultatas turėtų būti didesnis kainų svyravimas, priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos.

9.2

Jei ūkininkų pajamos mažės, daugelis ūkininkų nebeturės galimybės gaminti žemės ūkio produkcijos. Taip Europos Sąjungoje gali sumažėti maisto produktų gamyba, o tai pažeistų daugiafunkcinio žemės ūkio ES plėtrą. Tai turėtų pakenkti siekiui išlaikyti ir toliau plėtoti gyvybingą kaimo bendruomenę. Siekiant užkirsti kelią šiam procesui, ūkininkai taip pat turėtų iš naujo apsvarstyti ūkininkavimo metodus ir savo produktų pasirinkimą. Siekiant sustiprinti ūkininkų pozicijas, alternatyvus klausimo sprendimo būdas būtų naujų nišų paieška ir, pavyzdžiui, kokybiškesnių maisto produktų arba visiškai naujų produktų gamyba, naujų rinkodaros būdų taikymas ir naujų bendradarbiavimo formų vystymas (pvz., aprūpinimo kooperatyvų, žemės ūkio produktų parduotuvių steigimas miestuose), kaimo turizmas ir kt.

9.3

Sunku palyginti supirkimo ir mažmeninės prekybos kainas visoje Europos Sąjungoje, nes savikaina ir pelnas tenka perdirbimo sektoriui ir prekybininkams. Tačiau yra akivaizdu, kad didieji prekybos tinklai parduoda žemės ūkio produktus pigiau savikainos, nes dominuodami rinkoje žemės ūkio produktų perdirbėjai ir prekybininkai gauna didžiąją dalį pelno.

a)

Didieji tinklai yra atsakingi už juose parduodamų maisto produktų saugumą.

b)

Didieji tinklai palaiko nuolatinį ryšį su vartotojais, kurie kas savaitę lankosi juose, ieškodami reikalingų prekių.

c)

Lojalumo kortelės akivaizdžiai atskleidžia vartotojo pirkimo įpročius ir leidžia didiesiems tinklams sukurti reikšmingą vartotojų duomenų bazę, kuri yra puiki rinkos tyrimo priemonė.

d)

Jie analizuoja vartotojų poreikius, atlikdami rinkos tyrimus.

e)

Jie turi įtakos pirkėjui elgesiui ir skoniui per kainų akcijas, nuolaidas, vartotojus aptarnaujantį personalą, prekių išdėstymą ir parduotuvės dizainą. Šiame kontekste didieji tinklai daro įtaką visos prekybos sistemos raidos krypčiai.

11.1

Reikia daugiau informacijos ir aiškumo dėl kainų struktūros ir prekybos pelnų pasiskirstymo tarp pardavėjų, tiekėjų (maisto perdirbėjų) ir pirminių gamintojų.

11.2

Valstybės narės turi užtikrinti, kad valstybių narių regionuose egzistuotų atitinkama konkurencija ir teikti pirmenybę smulkių ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų bendradarbiavimui, taip išsaugojant konkurenciją su stambiais ūkininkais, perdirbėjais ir platinimo tinklais. Be to, valstybės narės ir ES institucijos turi užtikrinti, kad būtų įvairių prekybos formų, vengiant visiško rinkos liberalizavimo, lemiančio tolesnę rinkos koncentraciją.

11.3

Vidaus rinkos GD turi nuolat tirti ir vertinti vartojimo kainas visoje ES tam, kad būtų galima akivaizdžiai įsitikinti tuo, jog visoje bendrijoje egzistuoja tinkama konkurencija.

11.4

Viena sričių, kur turėtų būti paisoma konkurencingumo taisyklių, yra visuomenės poreikių nustatymas: konkurencingumo principai neturėtų apsiriboti tik kainomis ir rinkos jėgomis.

11.5

Didžiųjų prekybos tinklų perkamoji galia maisto produktų rinkoje turėtų ir toliau išlikti konkurencijos tarnybų dėmesio centre.

11.6

Egzistuoja tikimybė, kad ateities maisto produktų mažmeninė prekyba susitelks tik kelių žaidėjų rankose, kurie tieks daugiausia savo produktų linijas. Tai turėtų susiaurinti vartotojų pasirinkimą ir didinti kainas. Komisija ir valstybė narė neturi atmesti prielaidos, kad egzistuoja tokia tikimybė.

11.7

ES turi užtikrinti pakankamą maisto produktų gamybą, kad jos užtektų Europos piliečiams. Mes neturime tapti priklausomi nuo maisto produktų importo iš užsienio.

11.8

Reikia toliau išsamiai tirti ir analizuoti kainų nustatymą, supirkimo bei mažmeninės didžiųjų mažmenininkų prekybos kainų skirtumą, kurį sumoka vartotojas.

14.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 255/52

1.1

Šiuo metu rengiamose ES finansinėse perspektyvose 2007-2013 m. yra numatyti pakeitimai ir remiant aplinką.

1.2

Svarbiausia ES Aplinkos finansinė priemonė iki šiol buvo taip vadinama LIFE programa, kuri buvo parengta pagal 1992 m. gegužės mėn. Reglamentą (EEB) Nr. 1973/92 Aplinkos finansinė priemonė (LIFE). LIFE tikslas buvo padėti taikyti ir kurti Bendrijos aplinkos politiką ir aplinkos teisės aktus.

1.3

LIFE I buvo taikoma nuo 1992 iki 1995 m. ir jos biudžetas buvo 400 mln. EUR (100 mln. EUR metams). Kadangi ankstesnė programa buvo sėkmingai vykdoma, pagal Reglamentą (EB) Nr. 1404/96 buvo parengtas antrasis etapas (LIFE II), kuris vyko nuo 1996 iki 1999 m. ir kuriam iš viso buvo skirta 450 mln. EUR (112,5 mln. metams). Šiuo metu vykdoma LIFE III programa, kurios trukmė nuo 2000 iki 2004 m. (128 mln. EUR) buvo nustatyta pagal Reglamentą (EB) Nr. 1655/2000, o pagal Reglamentą (EB) Nr. 1682/2004 buvo pratęsta iki 2006 m. pabaigos.

1.4

Iki šiol LIFE sudarė trys dalys: LIFE aplinka, LIFE gamta bei LIFE trečiosios šalys. Buvo remiami tiek novatoriški investiciniai projektai, tiek ES aplinkos politikos ir aplinkos teisės aktų kūrimas bei įgyvendinimas. LIFE gamta buvo svarbiausias instrumentas kuriant NATURA 2000 tinklą.

1.5

Iš Komisijos aplinkos biudžeto (biudžeto antraštė B 4-3; nuo 2004 m. 07 antraštė) anksčiau buvo finansuojamos ir kitos su aplinka susijusios programos, kaip pvz. tvariai miestų plėtrai skirta programa, NVO programa, Forest Focus, bendra politikos kūrimo ir įgyvendinimo programa (tiek vidaus, tiek išorės dimensija) ir vykdomas biudžetų lėšų pervedimas Europos aplinkosaugos agentūrai.

1.6

Pradėjus taikyti siūlomą naują Aplinkos finansinę priemonę LIFE+ ankstesnė parama įgaus visiškai naują struktūrą. Iš vienos pusės, ankstesnių paramos programų dalys (07 biudžeto antraštė) turi būti sujungiamos (Forest Focus, NVO parama, URBAN, naujų politinių iniciatyvų kūrimas, Aplinkos politikos įgyvendinimo dalys, LIFE aplinka ir LIFE gamta dalys) ir iš kitos pusės, neturi būti daugiau remiamos fiziškai apčiuopiamos investicijos į aplinką; Programai LIFE aplinka ateityje bus skirta 1a antraštė, LIFE gamta yra skirta 1 b antraštė bei 2 antraštės dalys. Ankstesnė tarptautinės veiklos parama bus finansuojama iš 4 antraštės, civilinė sauga iš 3 ir 4 eilučių, o jūros aplinka iš 3 antraštės.

1.7

Taigi LIFE+ bus skirta remti priemonėms, remiančioms aplinkos politiką (tik Europos dimensijos), kaip pvz. pasikeitimui geriausia patirtimi, vietos ir regionų institucijų gebėjimų stiprinimui ir Europos lygiu veikiančioms NVO remti.

1.8

Komisija numato, kad būsimiems investiciniams projektams finansuoti bus skirtos naujos 1A, 1B, 2 ir 4 antraštės. Komisija pateikė argumentus, kad buvo nutarta aplinkosaugą įtraukti į visas politikos sritis, ir po to pagal tvarumo strategiją, kaip ir Lisabonos strategiją — kurios turi būti tampriai susijusios su aplinka — iš taip vadinamų finansiškai stiprių antraščių bus remiama su aplinkosauga suderinta bei susijusi pagalba investicijoms.

1.9

Ateityje svarbiausi du LIFE+ punktai bus šie: