7.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 249/1

I–V

I–II

III

IV–V

1–2

3–18

3–5

6–8

9–11

12–14

15

16–18

19–22

19–20

21–22

23–74

23–40

23–30

23–27

28–29

30

31–37

31–33

34

35–36

37

38

39–40

41–74

41–46

42–44

45–46

47–68

47

48–51

52–55

56–62

63–68

69–71

72–74

75–89

75–83

84–89

AAI

—

Aukščiausiosios audito institucijos (ISC – Supreme Audit Institutions)

AKR

—

Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybės, Kotonu sutarties signatarės (ACP – African, Carribean and Pacific States Signatory to the Cotonou Agreement)

APB

—

Afrikos vystymo bankas (ADB – African Development Bank)

ASMVP

—

Absoliutaus skurdo mažinimo veiksmų planas (PARPA – Plano de Acção para a Reducção da Pobreza Absoluta)

AŠVPL

—

Analitinė šalies viešųjų pirkimų apžvalga (CPAR – Country Procurement Analytical Review)

BWI

—

Bretton Woods institucijos PB ir TVF (BWI –Bretton Woods Institutions WB and IMF)

DPSMP

—

Daugiametė paramos skurdo mažinimui programa (PPARP – Programme Pluriannuel d'Appui à la Réduction de la Pauvreté)

EBPO

—

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD – Organisation for Economic Cooperation and Development)

EPF

—

Europos plėtros fondai (EDF – European Development Fund)

EVR

—

Efektyvumo vertinimo rodikliai (PAF – Performance Assessment Framework)

IVKP

—

Išlaidų valdymo ir kontrolės programa (EMCP – Expenditure Management and Control Programme)

JKTVD

—

Jungtinės Karalystės tarptautinio vystymo departamentas (DFID – UK-Department for International Development)

NRP

—

Nacionalinė orientacinė programa (PIN – National Indicative Programme)

PB

—

Pasaulio bankas (WB – World Bank)

PRV

—

Patikėtinės rizikos vertinimas (FRA – Fiduciary Risk Assessment)

PVA

—

Prancūzijos vystymo agentūra (AFD – Agence française de développement)

SKLA

—

Standartų ir kodų laikymosi ataskaita (ROSC – Report on the Observance of Standards an Codes)

SM

—

Susitarimo memorandumas (MoU – Memorandum of Understanding)

SMAP

—

Skurdo mažinimo ir augimo programa (PRGF – Poverty Reduction and Growth Facility)

SMSD

—

Skurdo mažinimo strategijos dokumentas (PRSP – Poverty Reduction Strategy Paper)

SĮSŠS

—

Smarkiai įsiskolinusi skurdi šalis (HIPC – Hihgly Indebted Poor Country)

ŠFAĮ

—

Šalies finansinės atskaitomybės įvertinimas (CFAA – Country Financial Accountability Assessment)

TVF

—

Tarptautinis valiutos fondas (IMF – International Monetary Fund)

TAF

—

Tarptautinė apskaitininkų federacija (IFAC – International Federation of Accountants)

TAS

—

Tarptautiniai audito standartai (ISA – International Standards on Auditing)

UAPD

—

Užjūrio audito praktikos derinimas (HOAP – Harmonisation of Overseas Audit Practice)

VBOFL

—

Valstybės biudžetinių operacijų ir finansavimo lentelė (GBOFT – Government Budgetary Operations and Financing Table

VF

—

Viešieji finansai (PF – Public Finances)

VFVS

—

Valstybės finansų valdymo sistema (SISTAFE – Sistema de Administração Financeira do Estado)

VIA

—

Viešųjų išlaidų apžvalga (PER – Public Expenditure Review)

VIFA

—

Viešosios išlaidos ir finansinė atskaitomybė (PEFA – Public Expenditure Financial Accountability)

VFVĮ

—

Viešųjų finansų valdymo įvertinimas (PFMA – Public Finance Management Assessment)

VIVFA

—

Viešųjų išlaidų valdymas ir finansinė atskaitomybė (PEMFA – Public Expenditure Management and Financial Accountability)

VIP

—

Viešųjų išlaidų priežiūra (PETS – Public Expenditure Tracking Survey)

VPGUP

—

Viešųjų paslaugų gebėjimų ugdymo programa (PSCAP – Public Service Capacity Building Programme)

I.

Pastaraisiais metais smarkiai išaugo netikslinės, tiesiogiai į biudžetą mokamos paramos apimtis: šiuo metu ji sudaro apie penktadalį visos Europos plėtros fondų paramos. Tokia parama turi kelis svarbius privalumus, kurių svarbiausi – savinimasis ir paprastumas (žr. 9–11 dalis), tačiau joje glūdi ir rizika (žr. 12–13 dalis). Ši rizika skiriasi nuo kitoms paramos rūšims būdingos rizikos, kadangi čia turime reikalą su labiau ambicingais tikslais ir todėl, kad išmokėtos lėšos susilieja su šalių gavėjų biudžeto pajamomis, o pastarosios vėliau jas naudoja pagal savo nuosavas valdymo sistemas, kurios paprastai yra silpnos. Tokios „biudžetinės paramos“ teorija teigia, jog reikia padėti šalims gavėjoms sumažinti šią riziką, leidžiant joms pačioms valdyti savo vystymąsi augimo ir kovos su skurdu kryptimi. Dauguma paramos teikėjų vis labiau domisi šia paramos forma, kuri iš pagrindų skiriasi nuo tradicinio projektų rėmimo (žr. 11 dalį).

II.

Komisija yra pasirengusi pervesti biudžetinės paramos lėšas šalims, kurių valdymo sistemos yra silpnos, su sąlyga, kad būtų pradėtos vykdyti šių sistemų gerinimo reformos (žr. 28–29 dalis), o tai yra ilgalaikis procesas. Tam tikslui Komisija parengė mechanizmus, įgalinančius ne tik atlikti pirminę viešųjų finansų valdymo ir siūlomų reformų kokybės diagnozę, bet taip pat įvertinti šio valdymo kaitą bei vykdomų reformų pažangą.

III.

Šio audito tikslas yra išnagrinėti, kaip Komisija 2003–2004 metais valdė riziką, susijusią su viešaisiais finansais teikiant biudžetinę paramą (žr. 12 dalį), tikrindama viešųjų finansų valdymo kokybę ir šalies gavėjos reformų efektyvumą (žr. 19–20 dalis). Buvo atliktas EPF tiesioginės netikslinės biudžetinės paramos, mokamos pagal Kotonu sutartį, programų auditas. Jis pagrįstas Komisijos būstinėje ir penkiose valstybėse atliktomis patikromis (žr. 21–22 dalis).

IV.

Analizės ir tolesnės priežiūros priemonės, kurias Komisija naudoja derindama su kitais paramos teikėjais, kaip antai Pasaulio banku ir TVF, teikia pakankamai išsamią informaciją, kuria remdamasi Komisija gali imtis reikiamų veiksmų. Tačiau šių priemonių rengimą (žr. 23–27 ir 42–46 dalis) ir jų įgyvendinimą (žr. 31–37 ir 47–68 dalis) būtina tobulinti. Šias priemones rengiant, esama trūkumų diagnozės ir tolesnės priežiūros ataskaitų – kurios yra neišsamios ir neinformatyvios – lygmenyse. Jas įgyvendinant nepakankamai derinama vietos lygmeniu su kitais paramos teikėjais bei nepakankamai remiamasi paramą gaunančių šalių parlamentais ir aukščiausiomis audito institucijomis.

V.

Audito Rūmai rekomenduoja Komisijai:

1.

2000 metais Audito Rūmai išnagrinėjo Komisijos vykdytą biudžetinės paramos, skirtos AKR šalių struktūrinei pertvarkai, pasitiktinių fondų lėšų panaudojimo tolesnę priežiūrą (1). Nuo tų metų Komisija pakeitė šį rėmimo būdą biudžetine parama, kuri šiuo metu sudaro ketvirtį visos devintojo EPF paramos (žr. 1 priedo A lentelę).

2.

Parlamentas (2) ir Taryba (3) pripažįsta biudžetinės paramos privalumus. Tačiau šioms institucijoms susirūpinimą kelia jos kontrolės organizavimas ir jos ragina Komisiją akylai stebėti, kaip laikomasi Kotonu sutarties 61 straipsnio 2 dalies (žr. 18 dalį), bei, drauge su kitais paramos teikėjais, užtikrinti griežtą paramą gaunančių valstybių viešųjų finansų valdymo raidos ir reformų pažangos siekiant pagerinti šį valdymą priežiūrą.

3.

Biudžetinė parama yra pervedama į šalių gavėjų biudžetus, siekiant papildyti vietinių išteklių trūkumą. Faktiškai ji tenka šių šalių mokėjimų balansui ir viešiesiems finansams. Didžioji šiuo metu mokamos Komisijos paramos dalis yra „tiesioginė“ ir „netikslinė“. Santykinis šios paramos dydis, lyginant su visa EPF parama, parodytas 1 priedo B lentelėje. Pasiskirstymas pagal šalis parodytas 1 priedo C lentelėje.

4.

Ši parama yra „tiesioginė“, nes ji tiesiogiai įsilieja į biudžetus, nereikalaujant pasitiktinių valiutinių lėšų skyrimo pagrindinėms šalies importuojamoms prekėms. Iš tikrųjų šis mechanizmas neteko prasmės, kadangi šiuo metu beveik visų šalių gavėjų valiuta yra konvertuojama ir laisvai pervedama.

5.

Ji yra „netikslinė“, nes ji neatskiriamai susilieja su kitomis biudžetinėmis pajamomis ir negali būti susieta su konkrečiomis išlaidomis, priešingai nei tikslinė biudžetinė parama, kai EPF pinigai yra pervedami į specialias sąskaitas, kurioms naudoti reikalingas delegacijos vadovų parašas. Ši parama teikiama tik tais atvejais, kai valstybės turi rimtų likvidumo problemų (4).

6.

Pagrindiniai biudžetinės paramos tikslai – paspartinti augimą ir sumažinti skurdą – atitinka Jungtinių Tautų Tūkstantmečio vystymo tikslus (5).

7.

Daugelio AKR šalių atveju, šie tikslai išaiškinti Skurdo mažinimo strategijos dokumente (PRSP), kurį parengė šalys ir patvirtino pagrindiniai paramos teikėjai. Šiame dokumente išdėstytos pagrindinės vidutinės trukmės gairės, kurias šalys nusistatė savo žmonių skurdui sumažinti.

8.

Viešųjų finansų valdymo reformos yra sudėtinė bendrosios kovos su skurdu strategijos ir tiesioginės, netikslinės EPF paramos dalis. Kadangi Komisija taiko dinamišką metodiką (žr. 28 dalį), šios reformos pačios savaime tampa svarbiu biudžetinės paramos tikslu.

9.

Tiesioginė, netikslinė biudžetinė parama leidžia Komisijai visapusiškai susipažinti su nacionalinių biudžetų valdymo problematika inicijuojant nuolatinį šalių tarpusavio dialogą reformų, skirtų pagerinti šį valdymą, tema. Veikiant sverto efektui, Europos mokesčių mokėtojų pinigai leidžia pagerinti visų nacionalinių pajamų ir išlaidų kokybę ir efektyvumą. Šis pagerinimas skatina vystymąsi apskritai ir yra naudingas įvairiems paramos teikėjų finansuojamiems projektams.

10.

Biudžetinė parama turėtų skatinti šalyse savinimąsi labiau, nei atskiriems projektams teikiama parama. Kita vertus, paramos integravimas į nacionalinį biudžetą de facto atiduoda šią paramą nacionalinio parlamento kontrolei.

11.

Biudžetinė parama leidžia iš esmės supaprastinti išlaidų procedūras, kadangi jų skaičius ženkliai sumažėja. Susiliedama su nacionaliniais biudžetais ji yra naudojama pagal šalių biudžeto vykdymo procedūras, tuo tarpu projektai, turintys kitų privalumų, paprastai yra įgyvendinami apeinant šalių gavėjų biudžetus (6) ir yra valdomi pagal įvairias konkrečias paramos teikėjų nustatytas procedūras (7) (žr. 1 pav.).

12.

Kai tik tiesioginė, netikslinė biudžetinė parama pervedama šalims gavėjoms, ji pradedama naudoti pagal nacionalines biudžetines procedūras, dėl kurių Europos mokesčių mokėtojų pinigams iškyla didelė, su šiomis procedūromis susijusi rizika. Paramos teikėjai žino šios rizikos mastą ir priima ją su sąlyga, kad bus pradėtos vykdyti nacionalinės biudžeto procedūrų gerinimo reformos.

13.

Viešųjų finansų reformos yra ilgalaikis procesas. Sutikdami eilę metų teikti paramą keičiamoms sistemoms, kai nėra tiesioginių ir pakankamų skaidrumo, patikimumo ir efektyvumo garantijų, paramos teikėjai iš tikrųjų investuoja į ateitį.

14.

Kita vertus, dėl priklausomumo nuo išorinės paramos apskritai, o taip pat ir nuo EPF (žr. 1 priedo D lentelę) šie biudžetai tampa mažiau prognozuojami, o šalių gavėjų pajamos – mažiau saugios. Šią problemą kai kuriais atvejais pagilina išmokėjimo dalių sąlygotumas ir įvairumas.

15.

Komisija dažniausiai įgyvendina trimetes tiesioginės, netikslinės biudžetinės paramos programas. Lėšos pervedamos pusmetinėmis ar metinėmis išmokėjimo dalimis po to, kai Komisija įvertina, kaip buvo laikomasi iš anksto nustatytų bendrų sąlygų (kurios galioja visai programai) ir specialių sąlygų (taikomų vienai išmokėjimo daliai). Kai kurios išmokėjimo dalys yra kintamos: jų suma apskaičiuojama atsižvelgiant į efektyvumo rodiklius.

16.

AKR ir EB partnerystės sutarties, kuri buvo pasirašyta 2000 m. birželio 23 d. Kotonu (Kotonu sutartis) ir kuri reglamentuoja 9 Europos plėtros fondą, 67 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys skelbia, kad tos AKR valstybės, kurios nori gauti biudžetinę paramą, turi pradėti makroekonomines ar sektorines ekonomiškai gyvybingas ir socialiniu bei politiniu požiūriais pakeliamas reformas. Praktiškai ten, kur šios reformos remiamos pagal BWI Bretton Woods institucijų (BWI) programą, ši sąlyga yra automatiškai patenkinama.

17.

Pagal Kotonu sutarties 61 straipsnio 1 dalies c punktą parama yra tiesioginė AKR šalims su konvertuojama ir laisvai pervedama valiuta.

18.

Kotonu sutarties 61 straipsnio 2 dalis skelbia, kad „tiesioginė biudžetinė parama makroekonomikos ar sektorių reformoms yra teikiama tuomet, kai:

19.

Šio audito tikslas – išnagrinėti kaip 2003–2004 metais Komisija valdė riziką, susijusią su viešaisiais finansais ir šios rūšies parama, kitaip sakant, kaip ji įsitikino gera viešųjų finansų valdymo kokybe ir šalies gavėjos įgyvendinamų reformų efektyvumu. Ji turėjo įvertinti, ar, priimant sprendimą finansuoti programas, o taip pat, laikotarpiu nuo jų įgyvendinimo pradžios:

20.

Kita vertus, šiuo auditu nebuvo siekiama parengti nuomonę dėl biudžetinės paramos privalumo lyginant su projektų finansavimu, nei įvertinti jos poveikį skurdo mažinimui. Pagaliau audito tikslas nebuvo ištirti viešųjų finansų vldymą ir jų reformą šalyse gavėjose, nors dokumentų analizė bei pokalbiai ir patikros vietose leido Audito Rūmams padaryti tam tikras išvadas apie viešųjų finansų situaciją ir reformų eigą šiose šalyse (žr. 69–71 dalis).

21.

Buvo atlikti tyrimai centrinėse Komisijos tarnybose ir surinkta informacija Pasaulio banke ir Tarptautiniame valiutos fonde (TVF). Buvo aplankytos penkios AKR šalys (žr. 1 lentelę), kuriose Audito Rūmai išnagrinėjo tiesioginės, netikslinės biudžetinės paramos programas, kurios buvo įgyvendinamos šių audito vizitų metu (9). Šalys buvo pasirinktos taip, kad būtų atspindėta viešųjų finansų valdymo tradicijų įvairovė ir naudingai (geografijos ir vertės požiūriais) aprėpta Komisijos finansuojama biudžetinė parama.

1 lentelė

Penkiose aplankytose šalyse nagrinėtos programos

22.

Kiekvienoje aplankytoje šalyje pirmiausia buvo nagrinėjami susitarimai ir delegacijos parengtos ataskaitos. Šios ataskaitos buvo sutikrinamos su kitų paramos teikėjų ir su vyriausybės ataskaitomis, taip pat su faktine padėtimi, nustatyta pagrindinėse įstaigose, įvairiais lygiais dalyvaujančiose viešųjų finansų valdyme: rengiant ir vykdant biudžetą, pateikiant sąskaitas, vykdant vidaus ir išorės auditus (12).

23.

EuropeAid bendradarbiavimo tarnyba, Vystymosi generalinis direktoratas (DEV) ir Išorės santykių generalinis direktoratas (RELEX) 2002 metų kovo mėn. priėmė „Biudžetinės paramos trečiosioms šalims programavimo ir įgyvendinimo metodinį vadovą“ (toliau – Vadovas), kuriame atsižvelgta į ankstesnes Audito Rūmų rekomendacijas (13). 2005 metais šis vadovas išlieka svarbiausiu konsultaciniu šios srities dokumentu, kuris yra reikšmingas žingsnis į priekį lyginant su ankstesne padėtimi. Tačiau jį išnagrinėjus paaiškėjo, kad pirminio viešųjų finansų įvertinimo dalyje esama trūkumų.

24.

Vadove nepakankamai akcentuotos šalies vidaus pajamos, tarp jų iš viešųjų įmonių gaunamos pajamos, į kurias turi būti atsižvelgiama tiek pat rimtai, kaip ir į išlaidas (14). Juk pagerinus vidaus pajamų surinkimą ir lėšų susigrąžinimą (kas galbūt yra pigesnis ir greitesnis būdas nei neteisėtų išlaidų sumažinimas), atitinkamai sumažėtų išorinės paramos poreikis ir tai turėtų dar labiau paskatinti mokesčių mokėtojus reikalauti iš šalies valdžios institucijų atsakomybės už lėšų panaudojimą.

25.

Finansavimo pasiūlymų schemoje pateiktas pernelyg apibendrintas informacijos sąrašas, kad jį galima būtų panaudoti viešųjų finansų įvertinimui. Vadove turėtų būti pateiktas detalus šio įvertinimo modelis, kuris galėtų būti parengtas pagal delegacijų paskesnės priežiūros ataskaitų pavyzdį (žr. 42 dalį).

26.

Schemos finansavimo pasiūlymų dalyje, kurioje nagrinėjamas šalies gavėjos atitikimas reikalavimams, nėra jokios nuorodos į Kotonu sutarties 61 straipsnio 2 dalį (žr. 18 dalį).

27.

Beje, nuo 2002 m. kovo mėn., kai Vadovas buvo paskelbtas, įvairios Komisijos tarnybos atsiuntė delegacijoms apie dešimtį trumpų instrukcijų. Todėl biudžetinės paramos įgyvendinimo instrukcijų visuma yra padrika ir neišsami. Būtų tikslinga kaip galima greičiau užbaigti šiuo metu atliekamą Vadovo atnaujinimą ir numatyti ateityje reguliarų suvestinį naujovių įvedimą (15).

28.

Komisija dinamiškai traktuoja sąlygas, nustatytas Kotonu sutarties 61 straipsnio 2 dalyje. Ji mano, kad finansų valdymą veikiantys trūkumai, esantys priimant sprendimą dėl finansavimo, nėra kliūtis pradėti vykdyti biudžetinės paramos programą, jei manoma, kad valia pradėti įgyvendinti reformas ir pačios reformos yra patenkinamos. Todėl ji atsižvelgia ne tik į pirminę viešųjų finansų valdymo sistemų padėtį, bet taip pat ir į šalies pasirinktą raidos kryptį (16). Daugelis kitų paramos teikėjų, kaip antai Bretton Woods institucijos, taip pat labiau atsižvelgia į viešųjų finansų valdymo sistemų tobulėjimo perspektyvas nei į absoliutų kokybinį rodiklį ar lygmenį.

29.

Toks traktavimas, kuris leidžia išplėsti šio mechanizmo taikymo sritį, tuo pačiu padidina riziką, gręsiančią Europos mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimui, kadangi naudojamos šalies gavėjos nacionalinės biudžetinės procedūros. Toks interpretavimas suponuoja dar griežtesnę šių šalių viešųjų finansų valdymo padėties ir raidos paskesnę priežiūrą.

30.

Tiesioginės biudžetinės paramos programos nepakankamai atspindi šalies pasirinktą raidos kryptį ir ją užtikrinančius paskesnius veiksmus. Vadove nekalbama apie tai, kad kiekviename pasiūlyme ir susitarime turi aiškiai atsispindėti, koks yra loginis ryšys tarp:

31.

Dauguma pirminių viešųjų finansų valdymo įvertinimų yra pakankamai išsamūs (17). Paremti kitų paramos teikėjų – daugiausia Bretton Woods institucijų (IBW) – ir nacionalinių institucijų paskelbtais įvertinimais ir analizėmis (žr. 2 priedą ir 43–44 dalis), jie atspindi svarbiausius trūkumus, veikiančius viešųjų finansų valdymą. Paprastai juose pateikiamos gerinimo perspektyvos atsižvelgiant į šalies reformų programą (18) (žr. 1 langelį).

1 langelis. Atsižvelgimas į šalių gavėjų reformų planą

32.

Didžioji informacijos dalis pateikta finansavimo pasiūlymuose ir susitarimuose, tačiau kol kas ji dar labai padrika. Finansavimo pasiūlymuose ir susitarimuose ne visuomet pateikiamos priežastys, leidžiančios manyti, kad nepaisant pirminiame įvertinime įvardytų viešųjų finansų valdymo trūkumų, yra laikomasi pakankamos viešųjų finansų kokybės reikalavimo (žr. 39 dalį). Būtina geriau suformuluoti ir aiškiau pateikti informaciją tam, kad EPF komitetas (22) ir Komisija sprendimo dėl finansavimo priėmimo etape galėtų įsitikinti, kad buvo atsižvelgta į rimtus trūkumus.

33.

Į vyriausybių reformų programas ne visuomet įtraukiamos visos reformos – pradėtos, planuojamos ar numatomos planuoti, – reikalingos diegiant pakankamai skaidrų, patikimą ir efektyvų viešųjų finansų valdymą. Vesdama derybas su nacionalinėmis institucijomis, Komisija turėtų rūpintis, kad būtų parengta bendra reformų programa, išryškinanti prioritetus su realistiniu tvarkaraščiu, kuri būtų reguliariai atnaujinama. Toks ilgalaikės ir vidutinės trukmės perspektyvos numatymas yra ypatingai svarbus, kadangi Komisijos (būstinės ir delegacijų) bei šalių gavėjų vadybininkų rotacija yra greitesnė nei reformų trukmė.

34.

Kita vertus, Komisijos programose nepakankamai atsižvelgiama į korupcijos problemas (23), kurias Pasaulio bankas paskelbė kliūtimi kovojant su skurdu. Tiesa, viešųjų finansų valdymo gerinimas pats savaime padeda mažinti korupciją. Vis dėlto pastarajai būtina skirti ypatingą dėmesį. Nepaisant to, kad šis klausimas yra delikatus ir sunkiai sprendžiamas, yra būtina, bendradarbiaujant su suvereniomis valstybėmis ir pasitelkus šioje srityje dirbančias organizacijas (24), nustatyti šio reiškinio mastą, kurį dažnai galima išskaidyti į kelias kategorijas, ir suprasti jo veikimą tam, kad galima būtų parengti tinkamas priemones, kurias vyriausybės turėtų įtraukti į savo reformų programas.

35.

Institucinės paramos, teikiamos pagal aptartus finansavimo susitarimus, priemonės yra derinamos su kitais paramos teikėjais arba iškart paties susitarimo tekstu, arba vėliau įgyvendinimo etape. Tačiau jos ne visuomet įtraukiamos į bendrą institucinės paramos planą (25), apimantį įvairių paramos teikėjų teikiamą finansavimą (žr. 2 langelį).

2 langelis. Finansavimo susitarimuose numatyta institucinė parama

36.

Bendra paramos programa leidžia apskaičiuoti poreikius, kuriuos gali su nauda patenkinti Europos Plėtros Fondai. Komisija turėtų pasirūpinti, kad būtų parengtas planas su apytiksliu tvarkaraščiu, kuriame būtų išvardyti visi reikalingi veiksmai, įskaitant tuos, kuriems finansavimas dar nesurastas.

37.

Delegacijų vadovai neparengė rekomendacijų kaip tai numatyta Vadove (28). Beje, yra numatyta prašyti delegacijų vadovų įtraukti į pusmetines priežiūros ataskaitas savo apibendrintą nuomonę, o tai iš dalies atstotų tą patį veiksmą. Abiem atvejais yra naudinga gauti aiškią ir oficialią nuomonę tų, kas nuolat artimai susiduria su šalies realijomis. Todėl Komisija turėtų išsaugoti šią nuostatą Vadove ir užtikrinti, kad ji būtų taikoma.

38.

Komisija identifikavo visus viešųjų finansų valdymą veikiančius trūkumus, kuriuos Audito Rūmai nustatė aplankytose šalyse atlikę auditus vietose. Išimtis buvo Čadas, kur auditorių grupė atskleidė rimtą įsiskolinimų problemą (29), apie kurią paramos teikėjai, matyt, nežinojo.

39.

Gavusi teigiamą EPF Komiteto nuomonę, Komisija nusprendė pasirašyti penkias išnagrinėtas programas, nepaisant šiose šalyse nustatytų viešųjų finansų valdymo trūkumų, tuo parodydama, jog jos manymu, vykdomos reformos yra patenkinamos. Šią nuomonę vertėtų rimčiau argumentuoti, pavyzdžiui, parodant, kaip reformų plane numatyta šiuos trūkumus įveikti. (žr. 30 dalį).

40.

Apskritai AKR šalyse pirminė viešųjų finansų valdymo padėtis pasižymi daugybe trūkumų. Kai kuriose aplankytose šalyse Komisija buvo viena pirmųjų paramos teikėjų, prisiėmusių šią riziką (žr. 3 langelį ir 1 priedo E ir F lenteles). Tačiau visais šiais atvejais tuo pat metu buvo vykdoma TVF programa.

3 langelis. Kitų paramos teikėjų padėtis netikslinės, biudžetinės paramos požiūriu penkiose aplankytose šalyse

41.

Svarbiausios priemonės, numatytos viešųjų finansų valdymo raidai prižiūrėti yra delegacijų priežiūros ataskaitos ir efektyvumo rodikliai.

42.

Vadove nurodoma, kad delegacijos turi stebėti viešuosius finansus ir rengti ataskaitas centrinėms Komisijos tarnyboms (31). Delegacijoms buvo duotas nurodymas įtraukti į pusmetines priežiūros ataskaitas padėties aprašymą (pagal pateiktą šabloną) ir viešųjų finansų reformos priežiūros užduočių tvarkaraštį (32). Instrukcijos yra naudingas valdymo instrumentas, tačiau šiuo pradiniu jų veiklos etapu (žr. 47–68 dalis), šį instrumentą galima patobulinti ir išplėtoti tokiais būdais:

43.

Šios ataskaitos grindžiamos paramos teikėjų ir nacionalinių institucijų atliktais auditais ir įvertinimais, šiuo metu patiriančiais gilius pokyčius. Antai Komisija kartu su kitais paramos teikėjais, visų pirma, Pasaulio banku, rengia naujus viešųjų finansų valdymo sistemų vertinimo rodiklius viešųjų išlaidų ir finansinės atskaitomybės (PEFA) srityje (žr. 2 priedą), turėsiančius pakeisti kitus instrumentus.

44.

Šie vertinimo rodikliai šiuo metu yra išbandomi trisdešimtyje šalių (iš kurių 18 AKR šalys). Komisija pasisiūlė būti vyriausia vadybininke keturiolikoje iš jų (35). Taigi nuo 2005 m. paramos teikėjai bus įgiję patirtį, leidžiančią patobulinti šias taisykles taip, kad jos taptų pritaikomos ir veiksmingos. Išnagrinėjus vertinimo rodiklius buvo pasiūlyti kai kurie patobulinimai (žr. 2 priedo 7 dalį).

45.

Vykdydama biudžetinės paramos programas, Komisija naudoja efektyvumo rodiklius (žr. 3 priedą), kuriais įvertinama viešųjų finansų kokybės ir sektorių rezultatų pažanga ir kurių pagrindinė paskirtis yra – įtraukiant juos į kintamų mokėjimo dalių sumos skaičiavimą – skatinti paramą gaunančią šalį gerinti savo viešųjų finansų valdymą. Vadove aiškiai ir išsamiai aprašyta, kaip tinkamai pasirinkti ir naudoti efektyvumo rodiklius. Komisija 2005 m. pradžioje inicijavo apmąstymus kaip pagerinti šiuos rodiklius.

46.

Šiuo metu naudojami efektyvumo rodikliai neaprėpia visų vykdomų reformų aspektų, nes tam jų reikėtų tiek daug, kad jie taptų nebevaldomi. Todėl yra svarbu pateisinti daromą pasirinkimą ir aiškiai įvardyti sritis, kurių rodikliai neaprėpia, paaiškinant, ar tos sritys nelaikomos prioritetinėmis, ar buvo neįmanoma nustatyti tinkamus rodiklius, ar jų skaičiavimui reikalinga bazė yra nepatikima (ir kad ateityje bus parengti patikimi rodikliai).

47.

Pirmosios penkių aplankytų šalių delegacijų parengtos priežiūros ataskaitos (36) pernelyg dažnai apsiriboja statiška viešųjų finansų valdymo analize, kuri paprastai būna kokybiška ir atitinka būstinės pateiktą šabloną. Šios ataskaitos yra neišsamios, kadangi be kita ko, jose nėra lentelės, atspindinčios viešųjų finansų reformos priežiūrą (žr. 4 langelį). Geriau jas naudoti turėtų centrinės tarnybos, kurios ne visais atvejais davė atsakymą delegacijoms su aiškiomis instrukcijomis, kokių priemonių imtis.

4 langelis. Priežiūros ataskaitos penkiose aplankytose šalyse

48.

Dėl efektyvumo rodiklių deramasi su vyriausybe (kuri kartu pasirašo finansavimo susitarimą), ir jie paprastai yra derinami su kitais paramos teikėjais. Su viešųjų finansų valdymu susijusių rodiklių pobūdis ir skaičius įvairiose šalyse yra skirtingi, tad labai skirtingas įvairiose šalyse yra jų tinkamumas skatinti reformų pažangą.

49.

Biudžeto asignavimų ir vykdymo lygmens rodiklius, kurie, juos taikant vienam sektoriui, yra greičiau artimesni sektorių indėlio rodikliams, yra palyginti nesunku įvertinti, tačiau jie nėra patys tinkamiausi skatinti AKR šalis gerinti valdymo patikimumą, skaidrumą ir efektyvumą. Rodikliai, naudojami Etiopijoje, Mozambike ir Zambijoje, šiuo atžvilgiu yra silpnoki. Kita vertus, Nigeris ir Čadas (38) naudoja greičiau skatinamuosius rodiklius (žr. 5 langelį).

5 langelis. Efektyvumo rodikliai, susiję su viešųjų finansų valdymu, įtraukti į penkių aplankytų šalių finansavimo susitarimus

50.

Kita vertus, informacijos apie rodiklius, pateiktos finansavimo susitarimuose kokybė vis dar nepakankamai gera. Turėtų būti visuomet pateikiami patikslinimai, paaiškinantys kiekvieno rodiklio pagrindimą, apibrėžimą, skaičiavimo būdą ir informacijos šaltinius, kaip tai yra padaryta Nigerio finansavimo susitarime.

51.

Taip pat būtų naudinga, kad Komisijai 2005 metais pravedus apmąstymų apie „sąlygotumų“ akciją, ji įtrauktų į savo vadovą nuorodas apie reikšmę, teikiamą kintamoms mokėjimų dalims ir viešųjų finansų efektyvumo rodikliams (žr. 3 priedo 4–5 dalis).

52.

Vadove teisingai pabrėžiama būtinybė kiek įmanoma daugiau dirbti koordinuojant veiksmus su kitais paramos teikėjais.

53.

Paramos teikėjų koordinavimas vyksta, viena vertus, būstinių lygmeniu, o kita vertus, jų vietinių atstovybių kiekvienoje AKR šalyje lygmeniu. Kiekvieno paramos teikėjo atveju turi būti užtikrintas geras ryšys tarp šių dviejų lygmenų. Koordinavimas tarp būstinių viešųjų finansų efektyvumo priežiūros klausimais yra gana gerai organizuotas PEFA partnerystės forma (žr. 42–43 dalis) (43), Komisijai atliekant vadovaujamą vaidmenį.

54.

Vietinis koordinavimas paprastai yra patenkinamas, tačiau ne visuomet pakankamai struktūrizuotas (žr. 6 langelį). Jis nuolat keičiasi, nes reikia nemažai laiko, norint sukurti tinklą, prie kurio savanoriškai jungtųsi paramos teikėjai, kurių vis daugiau ir daugiau teikia biudžetinę paramą. Komisijos glaudžiai bendradarbiauja su Bretton Woods institucijoms, kurios daro didelę įtaką ir disponuoja realesnėmis lėšomis. Iš penkių aplankytų šalių, koordinavimas yra labiausiai pažengęs Mozambike, kurio patirtis šioje srityje yra santykinai senesnė (žr. 4 priedą)

6 langelis. Koordinavimas tarp paramos teikėjų penkiose aplankytose šalyse

55.

Komisija neturi išsamios informacijos apie kitų paramos teikėjų šalims gavėjoms skirtą ir išmokėtą biudžetinę paramą. Šią informaciją sunku gauti todėl, kad biudžetinės paramos sąvoka dar nėra pakankamai harmonizuota ir todėl, kad negaunama informacijos iš kai kurių paramos teikėjų.

56.

Viešųjų finansų valdymo reformų sėkmė priklauso nuo to, kaip šalis jas savinasi visais lygiais: nuo pareigūno, kuris turi taikyti naujas procedūras, iki aukščiausių valstybės instancijų. Priešingu atveju – procedūros bus taikomos netinkamai arba net apeinamos. Šis savinimasis, be kita ko, priklauso nuo santykių tarp paramos teikėjų ir nacionalinių valdžios institucijų, visų pirmą, Vyriausybės, Parlamento bei Aukščiausios audito institucijos (AAI).

57.

Vyriausybė – Komisijos partnerė, kartu su ja pasirašanti biudžetinės paramos programas – yra svarbiausias subjektas rengiant ir įgyvendinant reformas, skirtas viešųjų finansų valdymui patobulinti.

58.

Parlamentas vaidina svarbų vaidmenį sėkmingai įgyvendinant reformas, ypač tas reformas, kurios yra susijusios su biudžeto programavimu ir su AAI auditų ataskaitų paskesnėmis priemonėmis. Nepaprastai svarbu kiek įmanoma užtikrinti, kad parlamentai vykdytų šias užduotis savo valstybės interesų labui, o ne vien tik pasiduodami paramos teikėjų spaudimui. Pačios Komisijos teigimu, didžiausios pažangos pasiekia tos šalys, kurių parlamentai yra aktyviausi.

59.

AAI yra išorės auditorius, įgaliotas įvertinti biudžeto vykdymą ir metinių finansinių ataskaitų patikimumą. Nors daugelyje AKR šalių prireiks daug laiko, kol AAI taps pajėgi pilnai atlikti savo užduotį, būtina sistemingai įtraukti AAI darbų rezultatus (44) į bendrą paramos teikėjų turimos informacijos visumą, tačiau tai daryti reikia taip, kad neatsirastų pernelyg glaudus ryšys tarp šių rezultatų ir mokamų išmokų dydžio.

60.

Paprastai dialogas su vyriausybėmis yra formalizuotas ir patenkinamas (45). Tačiau dažnai būna sunku pritraukti parlamentus ir dialogas sunkiai mezgasi su AAI (žr. 7 langelį). Taip yra dėl jų menkų pajėgumų ir dėl jų pozicijos vyriausybės ir paramos teikėjų atžvilgiu.

7 langelis. Nevaisingo dialogo su Aukščiausiomis audito institucijomis pavyzdžiai

61.

Komisija, derindama su kitais paramos teikėjais, turi toliau plėtoti metodologiją, leidžiančią skirti deramą institucinę paramą aukščiausioms audito institucijoms (47), bei įgyvendinti analogišką paramą parlamentų finansų ir biudžeto kontrolės komitetams.

62.

Parlamento ir AAI kontroliuojama vyriausybė nėra pati geriausia pašnekovė apie pastarųjų pajėgumų stiprinimo priemones. Todėl, vykdant derybas su šalių vyriausybėmis, reikėtų pagalvoti, kaip Komisija galėtų priartėti prie šių institucijų.

63.

Auditų metu nustatyta, kad kai kuriais atvejais viešųjų finansų reformų priežiūrai buvo skiriami nepakankami žmogiškieji ištekliai.

64.

Beveik visi paskirti darbuotojai yra ekonomistai (kiti paramos teikėjai savo vietiniais atstovais taip pat skiria ekonomistus). Šis profilis yra tinkamas, tačiau jį būtų pravartu paįvairinti tais atvejais, kai delegacija biudžetinės paramos srityje skiria dirbti kelis darbuotojus.

65.

Atitinkamų dalinių vadovų nuomone, centrinių tarnybų ištekliai yra nepakankami. Audito Rūmai mano, kad išmokų dydis ir klausimo svarba pateisintų pokyčius šioje srityje ir kad racionalus turimų išteklių naudojimas leistų pagerinti padėtį (48).

66.

Kita vertus, kai kurias užduotis, kaip antai finansavimo pasiūlymų ir delegacijų priežiūros ataskaitų analizė, reikėtų susisteminti įvedant patikros sąrašus (49), kurie užtikrintų atliekamų darbų išsamumą ir nuoseklumą bei palengvintų jų apžvalgą.

67.

Komisija ir toliau turėtų dėti pastangas tobulindama savo darbuotojų mokymą viešųjų finansų srityje (50).

68.

Pagaliau reikėtų plėsti į kitus regionus Vakarų Afrikos delegacijose praktikuojamus patirties mainus bei geros praktikos identifikavimą ir skleidimą.

69.

Penkiose šalyse atlikti auditai neatskleidė reikšmingų neatitikimų tarp Komisijos pateiktos informacijos ir vietoje nustatytų faktų (išskyrus 38 dalyje paminėtą problemą).

70.

Viešųjų finansų valdymo sistemos turi daugybę trūkumų (51), kurie dažnu atveju ypač rimti periferijos lygmeniu, antai savivaldybėse, o biudžetinei paramai ir toliau gresia netinkamo panaudojimo rizika. Tačiau šiuo metu vykdoma daug svarbių reformų, skirtų šią riziką sumažinti, ir šalių paramos gavėjų pastangos šioje srityje yra juntamos. Pastebėta pažanga šiose srityse: biudžeto programavimo (geriau atsižvelgiama į skurdo mažinimo strategiją); pajamų (52) ir išlaidų vykdymo (supaprastinant schemas ir dažnu atveju jas kompiuterizuojant, racionaliau valdant grynuosius pinigus ir taikant griežtesnes viešųjų pirkimų taisykles); finansinių ataskaitų pateikimo (tai darant greičiau) ir vidaus bei išorės audito (žr. 8 langelį).

8 langelis. Pagrindinės su viešųjų finansų valdymu susijusios reformos, kurios buvo vykdomos 2004 metais penkiose aplankytose šalyse

71.

Turint omenyje reformų mastą ir sudėtingumą, joms vykdyti reikia daug laiko, ypač dėl to, kad administracijų, atsakingų už jų vykdymą, pajėgumai paprastai yra labai riboti ir tai sąlygoja dažnus vėlavimus. Dar anksti kalbėti apie reikšmingus ilgalaikius rezultatus, nepaisant to, kad Komisijos įdiegta priežiūra atskleidžia greičiau teigiamus dalinius tarpinius rezultatus.

72.

Kiekvienas finansavimo susitarimas yra sutartis tarp Komisijos ir šalies paramos gavėjos. Komisija gali reaguoti į kurios nors šalies paramos gavėjos viešųjų finansų valdymo kokybės pokyčius keturiais būdais. Ji gali sustabdyti programą vienašališkai, ją keisti susitarusi su šalimi paramos gavėja, imtis veiksmų vykdant programą ir įtakoti kitos programos rengimą. Komisijos reagavimas yra nuoseklus ir atitinka jos dinamišką principą (žr. 28 dalį). Antai Komisija sustabdė pirmosios 20 milijonų eurų mokėjimo dalies (nekintamos) išmoką Čadui, po to, kai buvo nutraukta TVF programa (53).

73.

Kai kintamos mokėjimo dalies išmoka yra mažesnė už nustatytą maksimumą, likutis yra skiriamas šaliai paramos gavėjai, o tai sumažina kintamų mokėjimo dalių skatinamąjį poveikį. Didesnis poveikis būtų pasiektas, numačius, kad šalis paramos gavėja praranda tokius likučius.

74.

Kadangi viešųjų finansų valdymo reformos yra vidutinės arba ilgalaikės trukmės procesai, kiekvieną kartą atnaujinant programą turėtų būti koreguojami biudžetinės paramos „sąlygotumai“ (išankstinės sąlygos, rodikliai ir kintamų mokėjimo dalių skaičiavimas), atsižvelgiant į pasiektą pažangą ir naujus prioritetus. Dar anksti spręsti, kokie pakeitimai bus daromi šiame etape penkiose aplankytose šalyse.

75.

Audito rūmų auditas leidžia taip atsakyti į klausimus, iškeltus 19 dalyje.

76.

Komisija parengė metodologinę bazę, leidžiančią jai įvertinti pradinę viešųjų finansų valdymo padėtį šalyje paramos gavėjoje, taip pat tos padėties kaitą (žr. 23 ir 41 dalis). Tačiau šioje metodologijoje, kuri yra pažangesnė už anksčiau naudotą, esama spragų (žr. 24 ir 26 dalis) ir ji yra nepakankamai tiksli (žr. 25 dalį). Ji neprisideda aiškinant paramos programų suderinamumą ir nuoseklumą (žr. 30 dalį). Vadovas nėra atnaujinamas (žr. 27 dalį). Instrukcijos dėl priežiūros ataskaitų taip pat dar nėra išsamios, nepaisant to, kad Komisija jas jau rimtai tobulino (žr. 42 dalį).

77.

Pradiniu etapu ši metodologinė bazė buvo įgyvendinama palyginus nuosekliai, nors nebuvo pakankamai atsižvelgta į korupciją, nebuvo delegacijų vadovų rekomendacijų ir kartais net bendrų institucinės paramos taisyklių (žr. 31–37 dalis). Prastesnė padėtis buvo vykdant paskesnę priežiūrą, kai delegacijų parengtos ataskaitos buvo statiškos ir neišsamios, o efektyvumo rodikliai atskirais atvejais buvo nepakankamai skatinantys (žr. 47–51 dalis).

78.

Šiuos procesus yra sudėtinga ir nepatogu įgyvendinti, kadangi jie taikomi suverenioms valstybėms, nuo kurių gebėjimo savintis reformas didžia dalimi priklauso sėkmė, kurią Komisija gali skatinti, tačiau kurios ji vienašališkai nevaldo.

79.

Komisija taip pat nevaldo koordinavimo tarp paramos teikėjų, nepaisant to, kad ji šiame procese vaidina vadovaujamą vaidmenį būstinių lygmeniu, pirmiausia su Pasaulio banku, PEFA srityje (žr. 43 dalį). Tačiau koordinavimas AKR šalyse lieka problemiškas, o tai kelia pavojų PEFA vertinimo rodiklių įgyvendinimui vietose.

80.

Informacija, kuria remiantis buvo priimti sprendimai dėl finansavimo – taip pat informacija, pateikta priežiūros dokumentuose – atitinka tikrovę. Šiuo požiūriu viešųjų finansų valdymo sistemas veikiantys trūkumai Komisijai yra paprastai gerai žinomi (žr. 38 ir 69–71 dalis).

81.

Komisijos sprendimai dėl finansavimo ir jų koregavimai programos vykdymo eigoje yra tinkami, nes ji dinamiškai aiškina Kotonu sutarties 61 straipsnio 2 dalį (žr. 28 dalį). Tačiau turint omenyje, kad toks aiškinimas, bent pirmuoju etapu, padidina riziką, juo svarbiau, kad Komisija užtikrintų griežtą priežiūrą.

82.

Kita vertus, jos sprendimai nėra pakankamai argumentuoti (žr. 39 dalį). Finansavimo pasiūlymuose ir susitarimuose nepakankamai aiškiai parodyta, kaip atskleisti viešųjų finansų valdymo trūkumai yra susiję su vyriausybių reformų programomis, šioms reformoms įgyvendinti reikalinga institucine parama ir priežiūros instrumentais, įskaitant išankstines sąlygas ir efektyvumo rodiklius (žr. 30 dalį). Ši sąsajos ir perspektyvos aiškumo stoka, taip pat pernelyg padrikas ir nestruktūruotas pateikimas neleidžia EPF komitetui tvirtinti, kad yra atsižvelgta į visus trūkumus (žr. 32–33 dalis).

83.

Tiesioginę, netikslinę biudžetinę paramą lydinčioms reformoms vykdyti reikia daug laiko. Šiuo metu dar anksti kalbėti apie galimybę nustatyti reikšmingus ilgalaikius rezultatus, nors Komisijos įdiegta priežiūra rodo greičiau teigiamus tarpinius dalinius rezultatus (žr. 69–71 dalis). Todėl biudžetinės paramos panaudojimo rizika (žr. 12 dalį), kuri kelia susirūpinimą Parlamentui ir Tarybai (žr. 2 dalį), didžia dalimi išlieka aktuali. Šios rizikos valdymą turėtų pagerinti šios rekomendacijos.

84.

Komisija turėtų atnaujinti savo Metodinį vadovą, skirtą programavimui ir biudžetinės paramos įgyvendinimui trečiosiose šalyse, įtraukdama į jį tinkamas instrukcijas, leidžiamas nuo 2002 m. kovo mėn. (žr. 27 dalį) ir jį patobulinti siekdama užtikrinti, kad kiekvienoje paramos programoje būtų nuoseklumas tarp nustatytų trūkumų, jiems pašalinti vykdomų reformų, institucinės paramos ir priežiūros instrumentų (žr. 30 dalį). Kita vertus, įvairios su šalies vidaus pajamomis susijusios problemos, kaip antai tos, kurios kyla dėl viešųjų įstaigų veiklos (žr. 24 dalį,) taip pat dėl korupcijos (žr. 34 dalį), turi susilaukti didesnio dėmesio. Taip pat į vadovą būtina įtraukti patobulinimus, susijusius su delegacijų priežiūros ataskaitomis (žr. 42 dalį).

85.

Komisija turėtų pasirūpinti formalesniu ir geriau struktūruotu įrodymu, kad yra laikomasi Kotonu sutarties 61 straipsnio 2 dalies, aiškiai išdėstydama argumentus, leidžiančius manyti, kad šalies paramos gavėjos pasirinkta kryptis yra patenkinama, atsižvelgiant į viešųjų finansų valdymo trūkumus, įvardytus pirminiame įvertinime (žr. 39–40 dalis).

86.

Komisija turėtų naudoti tokius efektyvumo rodiklius, kurie iš tikrųjų skatina šalis paramos gavėjas stengtis kuo geriau vykdyti savo reformas ir kurie yra labiau orientuoti į rezultatus, atspindinčius valdymo pagerėjimą (žr. 49 dalį).

87.

Komisija turi padaryti viską, ką gali, kad būtų parengti viešųjų finansų efektyvumo vertinimo rodikliai, pritaikyti PEFA sričiai (žr. 43 dalį). Šis svarbus koordinavimo tarp paramos teikėjų projektas turi būti gerinamas, atsižvelgiant į rezultatus, kurie bus gauti užbaigus bandymų etapą, taip pat į Audito Rūmų pasiūlymus (žr. 2 priedo 7 dalį), ypač pasiūlymą dėl patikrų testų. Labai svarbu, kad paramos teikėjai, ypač tie, kurie dalyvauja šioje partnerystėje, artimiausiu laiku priimtų ir įgyvendintų šias taisykles.

88.

Koordinavimas tarp paramos teikėjų vietinių atstovų turėtų būti sustiprintas šiais lygmenimis: stebėjimo, įvertinimo ir auditų vykdymo; institucinės paramos įgyvendinimo; sąlygų bei efektyvumo rodiklių naudojimo, turint omenyje, kad kiekvienas paramos teikėjas išsaugo savo sprendimo laisvę savo mokamų išmokų atžvilgiu (žr. 54 dalį).

89.

Santykiai su šalių paramos gavėjų valdžios institucijomis turėtų būti sistemingai struktūruojami ir plečiami, bendradarbiaujant ne tik su vyriausybe, bet ir su parlamentais bei aukščiausiomis audito institucijomis. Pastarųjų institucijų pajėgumus būtina sustiprinti tam, kad jos galėtų sėkmingai vykdyti joms pačioms aktualias reformas bei kontroliuoti reformas, susijusias su vykdomąja valdžia. Todėl, vedant derybas su šalių vyriausybėmis, reikia išsiaiškinti, kaip Komisija galėtų artimiau bendradarbiauti su parlamentais ir AAI (žr. 56–62 dalis).

7.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 249/38