20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 121/1

1–6

7–14

7–13

14

15–34

15–25

15–18

19–25

26–34

26–29

30–32

33–34

35–48

35–40

41–44

45–48

45–47

48

49–61

49–53

49

50–53

54–61

54–57

58–61

62–65

62

63

64–65

I–II

1.

Siūlomo reglamento tikslas – sukurti dviejų bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) „ramsčių“ (rinkos išlaidų ir pajamų rėmimo; kaimo plėtros) teisinį pagrindą, kuris turėtų įsigalioti nuo 2007 m. sausio 1 dienos. Pasiūlymas parengtas atsižvelgiant į galiojančias BŽŪP nuostatas (2). Juo nėra keičiama BŽŪP esmė ir nėra nustatomos BŽŪP skirtinos sumos.

2.

Audito Rūmai, atsižvelgę į savo 2004 m. balandžio mėnesio nuomonę apie bendrą audito modelį (Nuomonė Nr. 2/2004) (3), išnagrinėjo, ar šis pasiūlymas gali pagerinti BŽŪP finansų valdymą.

3.

Pagal šį modelį Komisija turėtų būti atsakinga už vidaus kontrolės sistemų patobulinimų skatinimą ir už patikinimo, kad jos veikia efektyviai, parengimą. Vidaus kontrolės sistemos būtų pagrįstos logiškomis, bendrais principais ir standartais paremtomis taisyklėmis. Audito Rūmai pabrėžia, kad patikrų išlaidos turėtų būti proporcingos jų duodamai naudai. Tačiau kai kurie elementai, kuriuos Audito Rūmai savo nuomonėje apie bendrą auditą skelbia esant būtinus užtikrinti efektyvią ir rezultatyvią atskaitingumo ir finansinės kontrolės grandinę, reikalauja papildomo paaiškinimo. (žr. 20, 21, 23 ir 24 dalis).

4.

Tolesnėse šios nuomonės dalyse (7–61) aptariamos keturios pagrindinės reglamento pasiūlymo temos:

—

žemės ūkio išlaidų konsolidavimas ir dviejų ramsčių atskyrimas (reglamento pasiūlymo 2–5 straipsniai),

—

valdymas ir kontrolė (reglamento pasiūlymo 6–8,10,11,12–17, 22–31, 36,37 straipsniai),

—

biudžetinė drausmė (reglamento pasiūlymo 12–21 straipsniai),

—

pažeidimų tvarkymas (reglamento pasiūlymo 9, 32–35 straipsniai).

5.

Kai kuriais atvejais (7, 8, 9, 13, 15, 16, 18, 19, 26, 30, 39, 42, 45 ir 48 straipsniai) reglamento pasiūlyme svarbūs klausimai palikti reguliuoti antrinės teisės aktais nustatomomis procedūromis, apie kurias Audito Rūmai šiuo metu tikrai negali pasisakyti. Audito Rūmai pažymi, kad kai kurių siūlomos sistemos aspektų efektyvumą lems šių antrinės teisės aktų kokybė ir turinys. Antai reglamento pasiūlyme lieka neaiškumų dėl Komisijos ir valstybių narių finansinės atsakomybės.

6.

Kai kurie reglamento pasiūlyme teikiami pakeitimai nesuderinti su kai kuriomis Finansinio reglamento nuostatomis (4). Komisija turi apsvarstyti, ar reikalingos Finansinio reglamento pataisos.

7.

Daug metų bendra žemės ūkio politika buvo įgyvendinama panaudojant vieną „Fondą“: Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą. Šis Fondas turi du – Orientavimo ir Garantijų – skyrius, kuriuos reglamentuoja skirtingos taisyklės. (Jas šiuo metu nustato Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1257/1999 ir (EB) Nr. 1258/1999 (5).)

8.

Garantijų skyrius:

—

finansuoja visas žemės ūkio rinkų ir pajamų rėmimo išlaidas,

—

kofinansuoja (su valstybėmis narėmis) kai kurias kaimo plėtros priemones.

9.

Garantijų skyrius bendrai finansuoja šias kaimo plėtros priemones:

a)

ankstyvo pasitraukimo išmokas,

b)

subsidijas ūkininkams nepalankesnėse vietovėse ir vietovėse, kuriose taikomi aplinkosauginiai apribojimai,

c)

paramą normų laikymuisi (aplinkosaugos, visuomenės sveikatos ir pan. srityse),

d)

išmokas už ekologišką ūkininkavimą ir gyvūnų gerovę,

e)

paramą maisto kokybei,

f)

miško želdinimą (6),

g)

paramą „kitoms kaimo plėtros priemonėms“ vietovėse, kurių neapima Struktūrinių fondų 1 uždavinys:

10.

Orientavimo skyrius kofinansuoja visas 8 dalies g punkte išvardytas „kitas kaimo plėtros priemones“ vietovėse, kurias apima 1 uždavinys. Jis taip pat kofinansuoja Bendrijos iniciatyvą „Leader+“ (8).

11.

Šios nuostatos grafiškai pavaizduotos 1 paveiksle.

12.

Taigi šiuo metu kaimo plėtros priemonės finansavimas iš EŽŪOGF Garantijų ar Orientavimo skyriaus priklauso nuo priemonės rūšies ir nuo jos geografinės padėties. Pavyzdžiui, skerdyklos modernizavimą 1 uždavinio vietovėje kofinansuoja Orientavimo skyrius, o tokį pat projektą, esantį ne 1 uždavinio vietovėje, kofinansuoja Garantijų skyrius; miško želdinimą žemės ūkio paskirties žemėje visoje Bendrijos teritorijoje kofinansuoja Garantijų skyrius, o investicijas į miško išteklių priežiūrą ir gerinimą 1 uždavinio vietovėse kofinansuoja Orientavimo skyrius.

13.

Komisija siūlo vietoje šių EŽŪOGF Garantijų ir Orientavimo skyrių įsteigti du atskirus fondus: Europos žemės ūkio garantijų fondą (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio kaimo plėtros fondą (EŽŪKPF). EŽŪGF apimtų žemės ūkio rinkų ir ūkininkų pajamų rėmimo išlaidas, kaip nurodyta šių pastabų 8 dalies pirmoje pastraipoje (9). Visas kaimo plėtros išlaidas nepriklausomai nuo geografinės vietovės kofinansuotų EŽŪKPF.

14.

Siūlomas kaimo plėtros išlaidų sutelkimas bendrame biudžete sudarytų galimybę apskaičiuoti visas išlaidas atskiroms kaimo plėtros priemonėms ir bendras išlaidas visai kaimo plėtrai (10). Tai sveikintinas skaidrumo pastiprinimas (11).

15.

Pasiūlymas neįneša reikšmingų pokyčių į rinkos išlaidų valdymą ir kontrolę. Kaip ir šiuo metu beveik visas išlaidas vykdytų valstybių narių mokėjimo agentūros.

16.

Didžioji išlaidų dalis ir toliau būtų vykdoma tokia tvarka:

a)

prieš metus iki numatomos mokėjimo datos ūkininkai pateikia mokėjimo agentūroms prašymus, pagrįstus dirbamais plotais, reikalavimus atitinkančių gyvulių, laikomų atitinkamu nurodytu laikotarpiu, skaičiumi ir kt.;

b)

mokėjimo agentūros atlieka šių prašymų administracines patikras ir atrankines patikras vietose, dažniausiai naudojant Integruotą administravimo ir kontrolės sistemą (IACS);

c)

mokėjimo agentūros moka prašytojams ir už išlaidas kas mėnesį vykdomiems mokėjimams atsiskaito Komisijai, kuri apmoka šias išlaidas mokėjimo agentūroms („mėnesiniai mokėjimai“);

d)

mokėjimo agentūrų sąskaitas ir mokėjimus tikrina nepriklausomas auditorius (sertifikavimo institucija), kuris atsiskaito Komisijai metų, einančių po atitinkamų biudžetinių metų, vasario mėnesį;

e)

tų metų balandžio 30 d. Komisija priima sprendimą (dėl finansų ar apskaitos vykdymo), ar priimti šias sąskaitas ir audito ataskaitas, ar pareikalauti papildomų darbų ar papildomos informacijos;

f)

tuomet Komisija gali nagrinėti mokėjimo agentūros atliktus mokėjimus ir, jei būta pažeidimų, arba, jei finansinė kontrolė buvo silpna, gali priimti sprendimą, kad kai kurios išlaidas turėtų būti apmokėtos iš atitinkamų valstybių narių, o ne iš ES biudžeto (Komisija „atmeta“ tokias išlaidas „atitikties sprendimais“). Atmetusi išlaidas Komisija atitinkamai sumažina išmokas mokėjimo agentūroms.

17.

EŽŪGF išlaidos, kaip ir dabartinio Garantijų skyriaus išlaidos būtų finansuojamos nediferencijuotais asignavimais, kitaip sakant nebūtų skirtumo tarp įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimų.

18.

Tačiau reglamento pasiūlyme pateikta keletas naujovių ir (arba) pakeitimų:

—

valstybėse narėse, kuriose yra daugiau nei viena mokėjimo agentūra, jau dabar reikalaujama įsteigti koordinavimo įstaigą, kuri apibendrintų Komisijai skirtą informaciją ir garantuotų nuoseklų jos pateikimą bei skatintų darnų Bendrijos taisyklių taikymą. Reglamento pasiūlymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės narės koordinavimo įstaigai suteikia specialų akreditavimą,

—

reglamento pasiūlymo 8 straipsnio 1 dalies c punktas nustato reikalavimą, kad kiekvienos mokėjimo agentūros atsakingas asmuo kiekvienais metais pasirašo ir perduoda Komisijai „patikinimo pareiškimą“,

—

reglamento pasiūlymo 31 straipsnio 4 dalies a punktas suteikia Komisijai teisę, taikant sprendimo dėl vykdymo procedūrą, minimą šių pastabų 16 dalies f punkte, atmesti EŽŪGF išlaidas, kurios buvo padarytos prieš 36 mėnesius iki Komisijos raštiško pranešimo apie atitinkamos valstybės narės patikrinimų rezultatus („36 mėnesių taisyklė“) Šiuo metu šis terminas yra 24 mėnesiai.

19.

Dabartinės EŽŪOGF Garantijų skyriaus mokėjimo procedūros yra išbandytos ir patikrintos. Iki šiol Komisija paprastai nesiūlydavo pakeitimų srityse, kurios veikė palyginus gerai.

20.

Įvestas specialaus (atskiro nei mokėjimo agentūrų) akreditavimo reikalavimas „koordinavimo įstaigoms“ galėtų sustiprinti atskaitomybės už BŽŪP išlaidas grandinę (žr. Nuomonės apie bendrą auditą Nr. 2/2004, I, II ir IV dalis). Tačiau tai priklausys nuo Komisijos valstybėms narėms nustatytų specialaus akreditavimo taisyklių kokybės ir turinio bei nuo to, kaip valstybės narės jas taikys.

21.

„Patikinimo pareiškimo“, kurį pasirašo mokėjimo agentūros atsakingas asmuo, įvedimas galėtų pagerinti egzistuojančią kontrolės sistemą bendro audito modelio linkme. Tačiau pasiūlyme nėra nieko pasakyta apie šio pareiškimo turinį ir taikymo sritį. Jo turinys turėtų būti suformuluotas, artimai sekant tokiais pat pareiškimais, kurie paprastai rengiami pagal, pavyzdžiui, biržoje registruotų įmonių valdymo reikalavimus. Tai reikštų, kad agentūros vadovas (-ė) turėtų paaiškinti savo atsakomybę už sąskaitas, atlikti metinį vidaus kontrolės sistemos patikrinimą ir pateikti šio patikrinimo ataskaitą. Toks patikrinimas apimtų visas patikras, įskaitant finansines patikras, veiklos ir atitikties patikras bei rizikos valdymą. Toks pareiškimas neatstoja sertifikavimo institucijų darbo. Nei DG AGRI, nei sertifikavimo institucija neturėdami papildomų patvirtinančių duomenų neturėtų tikėti šiais pareiškimais. Vienu konkrečiu atveju siūlomas pareiškimo pavadinimas gali būti supainiotas su patikinimo pareiškimu, kurį teikia Audito Rūmai ir su patikinimo pareiškimu, kurį privalo pateikti Komisijos generaliniai direktoratai. Reikėtų parinkti kitą pavadinimą.

22.

Savo Nuomonėje Nr. 9/2002 (12) Audito Rūmai palaikė „36 mėnesių taisyklę“. Šis pakeitimas leistų sumažinti riziką, kad valstybės narės sistemose aptikus trūkumą, bus išvengta sankcijos vien todėl, kad Komisija nepajėgė patikrinti visų išlaidų sričių per dviejų metų ciklą. Komisija turėtų griežtai reikalauti laikytis 36 mėnesių termino ir kaip įmanoma stengtis išvengti sąskaitų tvirtinimo ir galutinio išlaidų priskyrimo procedūros vėlavimų.

23.

Dabartines EŽŪOGF Garantijų skyriaus nuostatose galima būtų padaryti daug daugiau pakeitimų negu siūlo Komisija. Sertifikavimo institucijos, kurios audituoja mokėjimo agentūrų sąskaitas ir mokėjimo agentūrų vidaus kontrolės procedūras, savo darbe apsiriboja mokėjimų atitikties patikrinimų fakto patvirtinimu ir ne visada atlieka pakankamai nuodugnius atitikties testus, patvirtinančius, kad tokie patikrinimai yra veiksmingi. Sertifikavimo institucijos taip pat nepakankamai veiksmingai tikrina, kaip BŽŪP parama pasiekia išmokų gavėjus, tad negali patvirtinti, ar mokėjimai yra teisėti ir tvarkingi.

24.

Audito Rūmai mano (ir išsakė tai savo Nuomonėje Nr. 10/98 (13)), kad sertifikavimo institucijos, išduodamos sertifikatus mokėjimo agentūroms, turėtų remtis tarptautiniu mastu pripažintais apskaitos standartais. Reglamento pasiūlymo 7 straipsnyje reikėtų įrašyti nuorodą į šiuos standartus (14). Išduodant sertifikatus, turėtų būti atsižvelgta į išlaidų teisėtumą ir tvarkingumą paramos gavėjo lygmenyje ir turėtų būtų atliekamos mokėjimų agentūros pagrindinių kontrolės sistemų patikros. Nustatant šių patikrų intensyvumą, turėtų būti atsižvelgiama su jomis susijusias išlaidas. Tokia tvarka sustiprintų BŽŪP išlaidų atskaitomybės grandinę. Tokiu būdu Komisija gautų tvirtesnį patikinimą ir būtų nuosekliau atsižvelgta į bendro audito modelio sampratą (žr. Nuomonės Nr. 2/2004 42 dalį). Pakeitimai, išplečiantys sertifikavimo institucijų darbo sritį, galėtų būti su nauda įtraukti arba į reglamento pasiūlymo 7 straipsnį arba į 8 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktį.

25.

Audito Rūmai pažymi, kad BŽŪP mokėjimo agentūrų akreditavimas pasiliktų valstybių narių kompetencija. Savo specialiojoje ataskaitoje Nr. 2/2004 (15) apie SAPARD (finansiniai šios programos mechanizmai daugeliu atžvilgių panašūs BŽŪP finansinius mechanizmus) Audito Rūmai palankiai įvertino Komisijos vaidmenį suteikiant akreditaciją: išankstinis sistemų patvirtinimas, grindžiamas tiek SAPARD šalių, tiek Komisijos auditais, užtikrina, kad, bent teoriškai, egzistuoja nuodugniai parengtos sistemos, leidžiančios atlikti esmines patikras prieš bet kokį mokėjimą. Audito Rūmai mano, kad tai yra gera praktika.

26.

Siūloma EŽŪKPF valdymo ir kontrolės teisinė bazė yra dalinai paremta struktūrinių fondų ir dalinai EŽŪOGF Garantijų dalies teisinėmis bazėmis. Ji užtikrintų, kad visoms kaimo plėtros išlaidoms būtų taikomos tos pačios finansinės taisyklės ir bendra kontrolės sistema.

27.

Kaip paaiškinta šių pastabų 8–13 dalyse ir 1 paveiksle, naujasis EŽŪKPF apjungtų visas kaimo plėtros išlaidas:

—

Garantijų skyriaus išlaidas – 4,8 milijardo eurų mokėjimų asignavimų 2004 m., išmokėtų nediferencijuotais asignavimais (žr. 17 dalį),

—

Orientavimo skyriaus išlaidas – 2,9 milijardo eurų mokėjimų asignavimų 2004 m., išmokėtų diferencijuotais asignavimais (16).

28.

Komisija siūlo, kad ateityje visos šios išlaidos būtų finansuojamos kaip vienas bendras išlaidų srautas diferencijuotais asignavimais. Šis pakeitimas reiškia, kad:

—

kaimo plėtros išlaidos nebebus daromos pagal įvairias programavimo, įgyvendinimo ir kontrolės sistemas;

—

„papildomoms priemonėms“ (žr. 1 paveikslo A dalį), kurios sudaro didžiąją kaimo plėtros išlaidų dalį ir kitoms kaimo plėtros priemonėms, kurias šiuo metu finansuoja EŽŪOGF Garantijų skyrius (žr. 1 paveikslo B dalį) nebegaliotų taisyklės, trumpai išdėstytos šių pastabų 16 dalyje.

29.

Didžiajai daliai išlaidų būtų siūloma ši procedūra:

—

priėmus valstybės narės kaimo plėtros programą, Komisija sumoka atitinkamai mokėjimo agentūrai (-oms) 7 % viso programai skirto EŽŪKPF įnašo,

—

šie 7 % sudaro išankstinį finansavimą (grąžintiną Komisijai, jei per 24 mėnesius pagal kaimo plėtros programą nepateikiamas nė vienas mokėjimo prašymas),

—

apie išlaidas kas ketvirtį pranešama Komisijai,

—

pagal kiekvieną kaimo plėtros programą Komisija akredituotai mokėjimo agentūrai vykdo tarpinius mokėjimus pagal parengtus tarpinių mokėjimų prašymus, „jei įmanoma tris kartus per metus“,

—

gavusi galutinę įgyvendinimo ataskaitą Komisija apmoka likusią išlaidų dalį,

—

visa išankstinio finansavimo suma patvirtinama kaimo plėtros programą uždarius (ši procedūra gali užtrukti kelerius metus).

30.

Finansuojant išlaidas iš Bendrijos biudžeto, pageidautina, kad būtų naudojami diferencijuoti asignavimai, jei yra vykdomos šios dvi sąlygos:

—

kai išlaidos yra tikrai daugiametės (kitaip sakant, projektas turi būti suplanuotas keleriems metams ir vykdomas kelerius metus),

—

kai biudžetas yra tikrai numatytas keleriems metams ir apima įsipareigojimų asignavimus, kurie padengia visų einamaisiais finansiniais metais prisiimtų teisinių įsipareigojimų sumą.

31.

Kaimo plėtros išlaidos apima visą eilę įvairiarūšių priemonių. Kai kurios šios priemonės yra skirtos paremti daugiametes investavimo išlaidas. Daugumą jų sudaro daugiamečiai sutartiniai įsipareigojimai su kasmetiniais mokėjimais ir kontrolės sistemomis, kurios dažniausiai būna panašios į BŽŪP „pirmojo ramsčio“ mokėjimus ir kontrolės sistemas.

32.

Nors Komisija ragina EŽŪKPF naudoti diferencijuotus asignavimus, ji nesiūlo jokio tikrai daugiamečio biudžeto. Taikant rimtą daugiametę metodiką reikėtų įtraukti įsipareigojimą, apimantį visus einamaisiais finansiniais metais prisiimtų teisinių įsipareigojimų sumą. Vietoje to Komisija siūlo (reglamento pasiūlymo 23 straipsnis) įtraukti įsipareigojimą visai sumai, numatomai išleisti atskiroje valstybėje narėje per vienerius metus, kitaip sakant įdiegti įsipareigojimų pagal vienerių metų išmokėjimo dalis praktiką. Kaip Audito Rūmai jau nurodė savo Nuomonėje Nr. 2/2001 (17), tokia tvarka prieštarauja geros praktikos naudojant diferencijuotus asignavimus teorijai (18).

33.

Finansinis reglamentas numato du biudžeto asignavimų tipus:

—

diferencijuotus asignavimus (apimančius įsipareigojimų ir mokėjimų asignavimus) naudojamus finansuoti daugiametes išlaidas, ir

—

nediferencijuotus asignavimus, kurie užtikrina metinių išlaidų įsipareigojimą ir mokėjimą.

34.

Būtų pravartu EŽŪKPF išlaidoms parinkti asignavimų tipą (diferencijuotus ar nediferencijuotus). Kadangi EŽŪKPF išlaidos yra įvairaus pobūdžio, yra svarbu, kad Komisija teisingai ir nuosekliai taikytų 30 dalyje išvardytus principus ir kad atitinkamos valdymo ir kontrolės sistemos būtų skaidrios ir veiksmingos. Todėl Komisijos pasiūlymas biudžeto įsipareigojimus mokėti metinėmis dalimis prieštarauja esminiam siekiui diferencijuoti asignavimus ir įsipareigojimų biudžetą, būtų nepriimtinas.

35.

Biudžetinės drausmės taisyklės yra skirtos užtikrinti finansinės perspektyvos laikymąsi.

36.

Šiuo metu galiojantys biudžetinė drausmės reikalavimai yra nustatyti Tarybos reglamente (EB) Nr. 2040/2000 (19). „Žemės ūkio gairė“ yra viršutinė žemės ūkio išlaidų riba, kurią Komisija, pristatydama preliminarų biudžeto projektą, privalo nustatyti kiekvieniems finansiniams metams. Žemės ūkio gairė apima finansinės perspektyvos 1 b punktą (BŽŪP išlaidos) ir b punktą (kaimo plėtra ir papildomos priemonės) taip pat 7 antraštinės dalies dalį, susijusią su pasirengimo narystei (stojimui) parama žemės ūkio srityje.

37.

Dabartinės finansinė perspektyva apima 2000-2006 m. laikotarpį. Jas nustatė 1999 m. gegužės 6 d. tarpinstitucinis susitarimas tarp Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos. Jos atitinka 1999 m. kovo 24 d. ir 25 d. Berlyno Europos Vadovų Tarybos (20) išvadas.

38.

Audito Rūmai pažymi, kad laikotarpiui po 2006 m. numatytose BŽŪP išlaidų kontrolės nuostatose esama sudėtingumo. Viena vertus, ateinančiai finansinei perspektyvai Komisija pasiūlė padalinti Bendrijos išlaidas į penkias antraštines dalis vietoje aštuonių dabartinių. Antra, 2007–2013 metų finansinės perspektyvos antraštinė dalis pavadinta „Gamtos išteklių saugojimas ir valdymas“. Ji apimtų du BŽŪP ramsčius taip pat išlaidas, susijusias su žvejyba ir aplinka. 2 antraštinės dalies poskyris „Žemės ūkis – su rinka susijusios išlaidos ir tiesioginės išmokos“ apimtų dabartinio 1 antraštinės dalies a skirsnio turinį.

39.

Kita vertus, pirmojo BŽŪP ramsčio viršutines ribas (iki 2013 m.) nustatė 2002 m. spalio 24 d. ir 25 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba. Pagal šios Tarybos Briuselyje pasirašytą susitarimą su rinka susisijusių išlaidų ir tiesioginių išmokų suma iki 2013 m. turi būti stabilizuojama, taikant 1 antraštinės dalies a skirsnyje ES-15 2006 metais nustatytas viršutines finansines ribas, pridėjus atitinkamų išlaidų dešimčiai naujų valstybių narių sumą. Tokiu būdu bendra su rinka susijusių išlaidų ir tiesioginių išmokų suma kiekvieniems metams 2007–2013 m. turės likti šiose 2006 m. ribose, pridedant 1 % per metus.

40.

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, kurio nuostatos atspindi 2003 m. birželio mėnesį patvirtintos BŽŪP reformos rezultatus, taip pat nustato biudžetinės drausmės taisykles. 11 straipsnis skelbia, kad pradedant 2007 metų biudžetu, esant prognozėms, kad dabartinio 1 antraštinės dalies a punkte nustatytos metinės ribos bus viršytos, sprendimus dėl tiesioginių išmokų tikslinimo priims Taryba Komisijos siūlymu. Patikslinimai turi būti padaryti ne vėliau kaip kalendorinių metų, kuriems jie taikomi, birželio 30 dienos.

41.

Reglamento pasiūlyme teikiamos biudžetinės drausmės nuostatos atkartoja ir tam tikrais atžvilgiais papildo kai kurias šiuo metu galiojančias Tarybos reglamentų (EB) Nr. 2040/2000 ir Nr. 1782/2003 biudžetinės drausmės nuostatas. Tačiau, regis, nėra ketinama laikytis žemės ūkio gairės.

42.

Reglamento pasiūlymo 18 straipsnio 1 dalis, 19 ir 20 straipsniai iš esmės pakartoja Tarybos reglamento (EB) Nr. 2040/2000 nuostatas, kurios yra susiję:

—

su teisiniais aktais, turinčiais poveikį BŽŪP išlaidoms (Tarybos reglamento (EB) Nr. 2040/2000 5 straipsnio 1 dalis),

—

su veiksmais, kuriuos Komisija turi atlikti įvairiais biudžeto procedūros etapais kai esama rizikos, kad BŽŪP išlaidos viršys ribas (Tarybos reglamento (EB) Nr. 2040/2000 6 straipsnis),

—

su „ankstyvojo perspėjimo“ sistema BŽŪP išlaidoms.

43.

Reglamento pasiūlymo 18 straipsnio 4 dalis skelbia, kad tiesioginių išmokų patikslinimus (žr. 40 dalį) padaro Komisija, jei Taryba to nepadarė iki einamųjų metų birželio 30 d.

44.

Reglamento pasiūlymo 17 straipsnio 2 dalis leistų Komisijai sumažinti arba sustabdyti mėnesinius mokėjimus valstybėms narėms, jei esama rizikos, kad bus viršytas Bendrijos teisiniais aktais nustatytos viršutinės finansinės ribos. Reglamento pasiūlymo 19 straipsnio 4 dalį Komisija turėtų teisę perskirstyti turimą biudžeto likutį valstybėms narėms, jei valstybių narių kompensavimo prašymai finansinių metų pabaigoje viršija ar gali viršyti turimą EŽŪGF išlaidoms skirtą likutį.

45.

Reglamento pasiūlymo 17 straipsnis, 18 straipsnio 4 dalis ir 19 straipsnio 4 dalies leistų šiek tiek griežčiau taikyti biudžetinę drausmę. Audito Rūmai palankiai vertina šiuos pasiūlymus.

46.

Žemės ūkio gairės panaikinimas gali susilpninti vieną biudžetinės drausmės apsektą, kadangi žemės ūkio išlaidoms nebus taikoma jokia bendra viršutinė riba. Audito Rūmai ragina Tarybą ir Parlamentą nuodugniai apsvarstyti argumentus už ir prieš žemės ūkio gairės išsaugojimą (21).

47.

Tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir dėl biudžetinės drausmės patobulinimo (22) 12 dalyje sakoma, kad „siekdamos gero finansinio valdymo, institucijos stengsis užtikrinti, kad biudžetinės procedūros metu ir biudžeto priėmimo laikotarpiu bus paliktos pakankamai didelės maržos žemiau įvairių antraštinių dalių viršutinių ribų“. Audito Rūmų nuomone panašią nuostatą vertėtų įtraukti į reglamento pasiūlymą.

48.

Komisijos daugiametės finansinės nuostatos 2003–2013 metų kaimo plėtros išlaidoms nebeparodytos atskiroje paantraštinėje dalyje. Turimų įsipareigojimams skirtų EŽŪKPF išteklių viršutinė riba nustatyta šiuo metu svarstomo Tarybos reglamento dėl paramos kaimo plėtrai (23) 70 straipsnio 1 dalyje. Šiame straipsnyje įvardyta bendra 88,75 milijardų euro suma 2004 metų kainomis, kuri turi būti paskirstyta beveik vienodomis išmokėjimo dalimis kiekvienais 2004–2013 metų laikotarpio metais. Prie šitų paskirtųjų išmokėjimo dalių buvo pridėtos moduliavimo būdu Komisijos nustatytos sumos.

49.

Aptikusios pagal BŽŪP daromų išmokų pažeidimų, viršijančių 4 000 eurų, valstybės narės privalo apie tai pranešti Komisijai ir pasistengti tokias išmokas susigrąžinti. Jei išmokos susigrąžinti neįmanoma, atitinkamos sumos nurašomos ir nuostolius padengia Bendrija, išskyrus kai suma prarandama dėl suinteresuotosios valstybės narės aplaidumo. Savo Specialiojoje ataskaitoje Nr. 3/2004 (24) („Neteisėtai išmokėtų Bendrosios žemės ūkio politikos išmokų išieškojimas“) Audito Rūmai parodė, kad praktiškai pavyksta susigrąžinti labai nedidelį procentą neteisėtų išmokų. Be to, buvo nurašyta tik labai nedidelė pripažintų neteisėtų išmokų.

50.

Komisija siūlo, kad EŽŪGF perimtų EŽŪOGF Garantijų skyrių reglamentuojančias taisykles, tačiau padarius kai kurių esminių pakeitimų.

51.

Reglamento pasiūlyme siūloma, kad jei išmokėjimo nepavyko susigrąžinti per keturis metus, po to kai buvo pirmą kartą padarytas administracinis ar teisminis konstatavimas (arba per šešis metus, jei išieškojimas vykdomas per nacionalinius teismus) 50 % finansinių nuostolių dėl neišieškojimo padengia atitinkama valstybė narė ir 50 % Bendrijos biudžetas (žr. reglamento pasiūlymo 32 straipsnio 5 dalį). Nustačius valstybės narės aplaidumą, Komisija kaip ir šiuo metu turėtų teisę priskirti visą kompensavimo naštą atitinkamai valstybei narei (reglamento pasiūlymo 32 straipsnio 4 dalis).

52.

Audito Rūmai, pabrėždami veiksmingo ir našaus susigrąžinimo mechanizmo, kaip bendros vidaus kontrolės sistemos sudėtinės dalies (25) esminę svarbą, pritaria šiam finansinės neišieškojimo pasekmių naštos perskirstymui, kuris gali paskatinti greitesnį procedūrų užbaigimą valstybėse narėse. Audito Rūmai taip pat pritaria tam faktui, kad reglamento pasiūlyme

—

paaiškinamos Komisijos teisės perkelti išieškotinų sumų naštą valstybėms narėms pastarųjų aplaidumo atvejais (26) ir

—

pateikiami nauji terminai: valstybės narės privalo inicijuoti tinkamas administracines ar teismines procedūras neteisėtai išmokėtoms sumoms susigrąžinti per vienerius metus nuo pirmojo administracinio ar teisminio konstatavimo, susijusio su tokia išmoka.

53.

Pagal Komisijos pasiūlymą, valstybės narės ir toliau turės teisę pasilikti 20 % susigrąžintų sumų kaip nustatytą susigrąžinimo išlaidų atlygį, išskyrus jei pažeidimas padarytas dėl valstybės narės aplaidumo (žr. reglamento pasiūlymo 32 straipsnio 2 dalį). Tačiau Audito Rūmų nuomone valstybė narei neturėtų būti leista pasilikti 20 % susigrąžinimo išlaidoms, anksčiau nei bus įvykdyta šių pastabų 51 dalyje aprašyta procedūra, nes tokiais atvejais susigrąžinimas dar neįvyko. Todėl reikėtų išbraukti nuorodą „pritaikius 2 dalyje numatytą sumažinimą“ iš 32 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos paskutiniojo sakinio.

54.

Kai dėl kaimo plėtros išlaidų, dabar joms būdinga didelė įvairovė, kuri atspindi tą faktą, kad šiuo metu kaimo plėtros išlaidos yra susijusios iš dalies su EŽŪOGF Garantijų skyriumi ir iš dalies su EŽŪOGF Orientavimo skyriumi.

55.

Kai dėl kaimo plėtros išlaidų, finansuojamų iš Garantijų skyriaus, dabartinė padėtis yra tokia, kokia ji pateikta šių pastabų 49 dalyje.

56.

Kaimo plėtros išlaidoms, finansuojamoms iš Orientavimo fondo, taikomos šios struktūrinių fondų taisyklės.

—

valstybės narės kiekvieną ketvirtį privalo pranešti Komisijai apie visus pažeidimus (virš 4 000 eurų), kurių atžvilgiu buvo atliekamas pirminis administracinis arba teisminis nagrinėjimas, taip pat apie tolesnes priemones, kurių imtasi pažeidimų, apie kuriuos buvo pranešta anksčiau, atžvilgiu,

—

pirmąja instancija tyrimą dėl sumų, prarastų dėl nustatyto pažeidimo, ir jų išieškojimą vykdo valstybė narė,

—

Bendrijos lėšas, susigrąžintas išieškant ir (arba) koreguojant, valstybė narė gali vėl panaudoti atitinkamai paramai iki programos uždarymo,

—

kai valstybė narė mano, kad visa suma negali būti išieškota, ji apie tai turi pranešti Komisijai,

—

Komisija, pasitarusi su atitinkamomis valstybės narės institucijomis, sprendžia, kas prisiima atsakomybę dėl finansinių pasekmių.

57.

Praktiškai į aptartąsias panašios problemos egzistuoja Garantijų skyriuje: antai lėtas susigražinimo tempas, neadekvatūs kriterijai priimant sprendimą dėl to, kas turi apmokėti išlaidas ir pan.

58.

Komisija siūlo, kad struktūrinių fondų taisyklės dėl pažeidimų, įskaitant susigrąžintų lėšų pakartotiną panaudojimą, būtų taikomos visoms kaimo plėtros išlaidoms (kaip teikiama šių pastabų 56 dalyje).

59.

Kaip paaiškinta šių pastabų 31 dalyje, kaimo plėtros išlaidos yra dažnai siejamos su mokėjimo ir kontrolės nuostatomis, kurios yra panašios į tiesioginių išmokų pagal EŽŪGF nuostatas. Tokiais atvejais būtų logiškiau traktuoti anuliuotas ir susigrąžintas išlaidas tokiu pat būdu, kaip jos traktuojamos EŽŪGF atveju.

60.

Panašią nuostatą, kaip aprašytoji šių pastabų 51 dalyje, yra siūloma taikyti ir šiam fondui. Tačiau nesusigrąžintų sumų finansinė atsakomybė bus paskirstyta tik praėjus keturiems metams po kaimo plėtros programos uždarymo, o 2007–2013 metų laikotarpio išlaidoms tai gali būti padaryta tik 2019 metais. Tai tikriausiai užtruks ilgiau nei laikotarpis, kurio prireiktų pagal EŽŪGF nuostatas. Audito Rūmai mano, kad būtų tikslingiau nustatyti trumpesnį galutinį terminą.

61.

Kai dėl EŽŪGF, reglamento pasiūlymo 33 straipsnio 5 dalyje būtų paaiškinta, kokiais valstybių narių aplaidumo atvejais Komisija turėtų teisę priskirti kompensuoti visą sumą atitinkamai valstybei narei (27). Tačiau Audito Rūmai mano, kad pasiūlymo 33 straipsnio 5 dalis taip pat turėtų įvesti tą patį vienerių metų terminą atitinkamoms administracinėms ar teisminėms procedūroms inicijuoti, kokį nustato EŽŪGF taisyklės.

62.

Siūlomo reglamento 26 straipsnio 6 dalyje skelbiama, kad EŽŪKPF tarpinio mokėjimo prašymai išlaidoms, padarytoms nuo spalio 16 d., padengti yra apmokami iš kitų metų biudžeto. Ši nauja taisyklė taikoma išlaidoms, kurias šiuo metu finansuoja EŽŪOGF Orientavimo skyrius. Tokiu būdu tektų derinti EŽŪKPF finansinius metus su EŽŪGF finansiniais metais, kur, kaip šiuo metu EŽŪOGF Garantijų skyriuje, po šios datos mokėjimo agentūrų atliktas išmokas Komisija kompensuotų ateinančių metų sausio mėnesį. Audito Rūmai pažymi ir apgailestauja, kad Komisija nepasiūlė derinti su likusia Bendrojo biudžeto dalimi, kurioje finansiniai metai sutampa su kalendoriniais metais.

63.

Siūlomo reglamento 39 straipsnio 1 dalies a punktas skelbia, kad paramos gavėjams išmokų pagal 2000–2006 metų laikotarpio kaimo plėtros programas, finansuojamas iš EŽŪOGF Garantijų skyriaus, mokėjimas sustabdomas ne vėliau kaip 2006 m. spalio 15 d. Kaip išimtinis atvejis (39 straipsnio 1 dalies c punktas), kaimo plėtros priemonėms skirtos išlaidos, padarytos nuo 2006 m. spalio 16 d. iki gruodžio 31 d., įrašomos į EŽŪKPF biudžetą 2007–2013 m. laikotarpiui. Tai regis reiškia, kad išmokos, kurias paramos gavėjai turėtų gauti po 2006 metų pagal penkerių metų įsipareigojimus įtrauktus po 2003 metų, kurie gali sudaryti stambias sumas, nebus įtraukti į EŽŪKPF biudžetą ir todėl apskritai nebus kofinansuojami. Valstybėms narėms tai sudarytų finansinių ir teisinių problemų. 48 straipsnis nustato procedūrą, kuri leistų spręsti šias problemas.

64.

Kad Audito Rūmai galėtų vykdyti savo įgaliojimus, į pasiūlymo 8 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos paskutinį sakinį reikėtų įrašyti „ir Audito Rūmai“.

65.

Reglamento pasiūlymo 33 straipsnio 3 dalies c punkto angliško varianto paskutinį sakinį reikėtų su formuluoti taip: „ir kadangi šios lėšos NESKIRIAMOS toms operacijoms, kurioms buvo atlikta finansinė korekcija“. Be to, 33 straipsnio 5 dalies b punkte yra nuorodos į to paties straipsnio 5 dalies b punktą ir 2 dalies c punktą. Nuorodas reikėtų pakeisti į 3 dalies a ir c punktus.

I.

Audito Rūmai:

—

pritaria skaidrumo sustiprinimui, kuris būtų pasiektas apjungus visas kaimo plėtros išlaidas į vieną biudžeto antraštinę dalį,

—

mano, kad Komisijos pasiūlyme dėl EŽŪGF valdymo yra potencialiai naudingų pakeitimų, tačiau jį reikėtų patobulinti, atsižvelgiant į Audito Rūmų nuomonę dėl bendro audito,

—

pažymi, kad Komisijos pasiūlymuose dėl biudžetinės drausmės ir dėl pažeidimų tvarkymo taip pat esama sveikintinų pokyčių, tačiau kai kurie jų aspektai galėtų būti patobulinti,

—

nepritaria Komisijos pasiūlymui dėl EŽŪKPF biudžetinių įsipareigojimų metinių išmokėjimo sumų.

II.

Pagrindinės Audito Rūmų pastabos dėl konkrečių reglamento pasiūlymo nuostatų yra šios:

i)

EŽŪGF valdymas ir kontrolė

ii)

EŽŪKPF valdymas ir kontrolė

iii)

Biudžetinė drausmė

iv)

Pažeidimai

20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 121/14

1–29

30

1.

Reglamento pasiūlyme iš esmės išlaikyta ankstesniais programavimo laikotarpiais nustatyta sistema. Juo taip pat siekiama labiau supaprastinti visų pirma finansinius instrumentus, temų pasirinkimą bei apkskritai įgyvendinimo, valdymo ir kontrolės sistemas. Audito Rūmai atkreipė ypatingą dėmesį į finansų valdymo ir kontrolės srityje pasiūlytų priemonių įgyvendinimo pasekmes.

2.

Teisinė Bendrijos biudžeto vykdymo bazė nustatyta EB sutarties 274 straipsnyje, pagal kurio nuostatas Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, savo pačios atsakomybe vykdo biudžetą, atsižvelgdama į patikimo finansų valdymo principus.

3.

Skirtingų Bendrijos biudžeto vykdymo būdų kontekste struktūrinės priemonės priklauso „pasidalijamojo valdymo“ sritims, t. y. sritims, kuriose „biudžeto vykdymo uždaviniai pavedami valstybėms narėms“ (9). Valdant ir kontroliuojant struktūrines priemones dalyvauja ne tik keli Komisijos departamentai, bet ir šimtai nacionalinių, regioninių ir vietinių valstybių narių įstaigų ir organizacijų. Ateityje šios priemonės galėtų sudaryti beveik pusę Bendrijos biudžeto asignavimų.

4.

Galiojančiose struktūrines priemones reglamentuojančiose taisyklėse (Reglamentas (EB) Nr. 1260/1999) jau yra numatyta, kad:

5.

Reglamento pasiūlymo 12 straipsnyje daroma nuoroda į bendrą valdymą, kaip apibrėžta finansinio reglamento 53 straipsnio 3 dalyje. Tačiau pasiūlymo formuluotėje nenurodyta galutinė Komisijos atsakomybė. Pavyzdžiui, 12 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje nustatyta, kad „valstybės narės ir Komisija užtikrina, kad būtų laikomasi patikimo finansų valdymo principo (…)“; 12 straipsnio 2 dalyje Komisijos atsakomybė už biudžeto vykdymą iš esmės susiaurinama iki tikrinimo, „ar valstybėse narėse veikia valdymo ir kontrolės sistemos ir ar jos tinkamai funkcionuoja (…)“; pagal 69 straipsnio 1 dalį atsakingos yra tiktai valstybės narės: „valstybės narės turi užtikrinti patikimą veiklos programų finansų valdymą ir sandorių, kuriais jos pagrįstos, teisėtumą ir reguliarumą“. Be to, bendra atsakomybė užtikrinti, kad paramai skirtos priemonės atitiktų Bendrijos teisės normas yra priskirta valstybėms narėms (39 straipsnio f punktas, 59 straipsnio a punktas, 60 straipsnio b punkto ii papunktis ir 66 straipsnio 2 dalies g punktas). Vis dėlto tai, kad biudžeto vykdymo užduotys yra pavedamos atlikti valstybėms narėms, neturi apriboti galutinės Komisijos atsakomybės. Kai valstybės narės yra ir Bendrijos lėšų gavėjos, ir atsakingos už priemonių įgyvendinimą, tiktai Komisija gali užtikrinti, kad Bendrijos tikslai būtų taikomi logiškai ir nuosekliai. Todėl būtina, kad Komisijos galutinės atsakomybės sąvoka, kaip numatyta Sutarties 274 straipsnyje, dar kartą būtų aiškiai įvardyta tuose straipsniuose, kuriuose kalbama apie valstybių narių atsakomybę.

6.

Reikia pažymėti, kad jei Komisija nebeprisiimtų galutinės atsakomybės už biudžeto įgyvendinimą, Bendrijos finansinis procesas, o būtent biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūra prarastų didelę dalį savo svarbosmybės už biudžeto įgyvendinimą, Bendrijos finansinis procesas, o būtent biudžeto įvykdymo patvi. Biudžeto valdymo institucijų rekomendacijos (EB sutarties 276 straipsnio 3 dalis) netektų bet kokio praktinio poveikio.

7.

Tam, kad Komisija galėtų prisiimti galutinę atsakomybę už biudžeto vykdymą, Reglamento pasiūlyme turėtų būti atsižvelgta į šiuos pagrindinius Audito Rūmų nuomonėje Nr. 2/2004 dėl bendro audito modelio išdėstytus aspektus:

8.

Galiojančiuose teisės aktuose nėra nurodyta, koks turėtų būti patikrų dažnumas galutinio naudos gavėjo lygmenyje, kuris turėtų priklausyti nuo patikrų atlikimo išlaidų, kurias turi padengti valstybės narės ir Komisija, ir gaunamos naudos palyginamosios analizės. Pasiūlyme tik netiesiogiai atkreipiamas dėmesys į poreikį nustatyti priimtinas pasitikėjimo ir reikšmingumo ribas (61 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis ir 61 straipsnio 1 dalies g punktas). Būtų pageidautina aiškiai nustatyti tinkamus kriterijus 58 straipsnio 6 dalyje nurodytose įgyvendinimo taisyklėse. Taip pat reikėtų apibrėžti sąvokas „argumentuotas užtikrinimas“ ir „paraiškos pagrįstumas“.

9.

Nuoroda į „tarptautinius audito standartus“ (61 straipsnio 1 dalies a punktas) nėra pakankamai aiški, kad kontrolės procedūras galima būti grįsti bendromis normomis ir principais. Pirmiau minėtose įgyvendinimo taisyklės turėtų būti numatyta preliminari tiek su sistemų, tiek su pačių operacijų auditu susijusi pripažinimo tvarka.

10.

Finansinio reglamento 54 straipsnyje nustatyta, kad pavestos biudžeto vykdymo užduotys turi būti aiškiai apibrėžtos ir jų vykdymas turi būti griežtai prižiūrimas. Įgyvendinimo taisyklių 35 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai valdymas yra bendras, Komisija pirmiausia atlieka dokumentų patikrinimą ir patikras vietoje siekdama nustatyti, ar ekonominiuose vienetuose, kuriems ji patiki vykdymą, tikrai egzistuoja ir yra vykdomos bei taikomos tinkamos bei teisingos operacijos ir sistemos. Reglamento pasiūlyme nukrypstama nuo šių nuostatų tuo, kad prieš Komisijai priimant veiklos programą tik valstybių narių prašoma užtikrinti, kad būtų sukurtos valdymo ir kontrolės sistemos (70 straipsnis). Šiame kontekste būtų pageidautina nustatyti tam tikrą tvarką, jei ne patvirtinimo procedūrai taikyti, tai bent jau tam, kad Komisija galėtų prižiūrėti procedūras, kurias naudojant nacionaliniu lygmeniu skiriamos valdymo ir kontrolės įstaigos. Be to, taip pat būtų patartina nacionaliniu lygmeniu įsteigti tarpinę įstaigą, kad būtų užtikrinta galimybė palaikyti ryšius su Bendrijos institucijomis.

11.

Reikšmingas Bendrijos atliekamų patikrų sustiprinimas turėtų sudaryti neatskiriamą sistemos, pagal kurią už projektų valdymą atsakingos nacionalinės ar regionų institucijos, atsvarą (10). Turint omeny tai, kad nuo šiol išlaidų tinkamumą apmokėti reglamentuojančios taisyklės bus daugiausia nustatomos nacionaliniu lygmeniu, pirmiau pateiktos sąlygos įgaus dar didesnę svarbą.

12.

Pagal finansinio reglamento 60 straipsnio 1 dalies nuostatas leidimus duodantis pareigūnas yra atsakingas už išlaidų teisėtumo ir tvarkingumo užtikrinimą. Reglamento 53 straipsnio 6 dalyje taip pat nurodyta, kad taikant pasidalijamąjį valdymą valstybės narės atlieka reguliarias patikras siekdamos užtikrinti, kad iš Bendrijos biudžeto finansuojama veikla yra įgyvendinama teisingai. Jos taip pat imasi reikiamų priemonių užkirsti kelią pažeidimams ir sukčiavimams, o prireikus kelia bylas siekdamos susigrąžinti neteisingai išmokėtas lėšas.

13.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, Reglamento pasiūlyme (69 straipsnio 1 dalis) valstybėms narėms suteikiama atsakomybė užtikrinant sandorių teisėtumą ir tvarkingumą (žr. straipsnio 5 dalį). Šis kompetencijos perdavimas valstybėms narėms yra 70 straipsnio nuostatos, kad jos turi patvirtinti valdymo ir kontrolės sistemas, sekmuo.

14.

Iš tiesų, kai kyla abejonių dėl šių sistemų veikimo arba kai yra įtarimų dėl galimų pažeidimų atvejų arba kai jie yra patvirtinami, Komisija gali nutraukti mokėjimą laikotarpiui nuo šešių iki dvylikos mėnesių (89 straipsnis). Taip pat yra numatyta, kad valstybės narės ir Komisija galėtų patvirtinti finansinių klaidų taisymo procedūrą (99 ir 100 straipsniai). Tačiau tokios priemonės ribotai ir tik iš dalies prisidėtų prie būtino kasdienio valdymo stiprinimo. Jų veiksmingumas iš esmės priklauso nuo to, kiek atliekama patikrų. Be to, kadangi finansinių klaidų taisymas būtų atliekamas tik įvykus faktui, vien to nepakaktų visų ne pagal būtinus norminius reikalavimus atliktų sandorių pasekmėms ištaisyti.

15.

Finansinio reglamento 60 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimus duodantis pareigūnas yra atsakingas už išlaidų vykdymą, vadovaujantis gero finansų valdymo principais. Reglamento 27 straipsnyje nustatytos Bendrijos asignavimų naudojimo sąlygos laikantis ekonomiškumo, našumo ir efektyvumo principų. Tame pačiame straipsnyje nustatyta, kad bet kokiai biudžete numatytai veiklai nustatomi konkretūs, išmatuojami, pasiekiami, svarbūs ir datuoti tikslai. Komisija atlieka ex-ante ir ex post vertinimus, kurių rezultatus pateikia lėšas naudojančioms, teisės aktus leidžiančioms ir biudžeto institucijoms.

16.

Pagal Reglamento pasiūlymą valstybės narės yra atsakingos už patikimą finansų valdymą (69 straipsnis). Tačiau šioje nuostatoje apsiribojama vien tuo, ar rengiamos „tinkamos konsultacijos“, kaip kurti valdymo ir kontrolės sistemas, kurios užtikrintų „efektyvų ir teisingą“ Bendrijos finansavimo naudojimą. Kai dėl efektyvumo (11), pasiūlyme daroma nuoroda beveik vien tik į valdymo ir kontrolės sistemas, o netiesiogiai – tik į su teisėtumu ir tvarkingumu susijusias sistemas. Pasiūlymo 59 straipsnyje apsiribojama tuo, kad vadovaujančioji institucija atsako už „efektyvų, veiksmingą ir tinkamą“ programų valdymą bei įgyvendinimą; galiausiai e įtraukoje nurodomi ex-ante vertinimams taikomi kokybės standartai, kuriuos kartu nustato Komisija ir valstybės narės.

17.

Nagrinėjant konkretų vertinimų klausimą, Reglamento pasiūlyme numatyta, kad Komisija ir valstybės narės susitaria (59 straipsnio e punktas) dėl taikomų vertinimo metodų ir standartų (45 straipsnio 5 dalis). Šių standartų kokybė bus ypač svarbi atliekant valstybėms narėms patikėtus ex-ante vertinimus (46 straipsnio 2 ir 3 dalys), kurie, inter alia, turi užtikrinti veiklos programų Bendrijai teikiamą pridedamąją vertę.

18.

Todėl ypač svarbu, kad įgyvendinimo taisyklėse, kurias Komisija turi patvirtinti pagal Reglamento pasiūlymo 58 straipsnio 6 dalį, būtų pateiktas būtinas šių aspektų paaiškinimas.

19.

Reglamento pasiūlymo 88 straipsnyje nurodyta, kad su išlaidomis susiję patvirtinamieji dokumentai turi būti prieinami Komisijai ir Audito Rūmams mažiausiai trejus metus nuo veiklos programos užbaigimo. Bendrai finansuojamos paramos atveju, kuomet sprendimo, ar išlaidos yra tinkamos apmokėti, priėmimas didžia dalimi priklauso nuo nacionalinių teisės aktų, būtų pageidautina aiškiai nurodyti, jog trejų metų terminą numatanti nuostata nepažeidžia nacionalinių ilgesnius laikotarpius nustatančių taisyklių.

20.

Šios pastabos taip pat taikomos daliniam veiklos programų užbaigimui (97 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju, nukrypstant nuo bendrosios taisyklės (88 straipsnis), patvirtinamųjų dokumentų saugojimo laikotarpis prasidėtų dalinio programų užbaigimo dieną (98 straipsnio 2 dalis). Tai žymiai susiaurintų visos veiklos programos patikrų atlikimą programavimo laikotarpio pabaigoje, kadangi gali nebebūti galimybės susipažinti su anksčiau užbaigtomis operacijomis susijusiais patvirtinamaisiais dokumentais. Audito Rūmų manymu, taip būtų pažeistos EB sutarties 248 straipsnyje numatytos audito atlikimo prerogatyvos.

21.

Komisijos pasiūlyme nustatyta, kad kiekviena valstybė narė turi parengti „nacionalinės strategijos orientacinius metmenis“, kurie atitiktų Tarybos turimas priimti „strategines Bendrijos gaires dėl ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos“ (23 straipsnis). Tačiau turime pastebėti, kad „nacionalinės strategijos orientaciniai metmenys“ nesusiję su „Europos teritorinio bendradarbiavimo“ tikslu.

22.

„Nacionalinės strategijos orientacinių metmenų“ turinys (25 straipsnis) nepakankamai tiksliai išreikštas (priemonių, išteklių paskirstymo ir laukiamų rezultatų prasme), kad galima būtų suteikti išsamią informaciją apie nacionalinę ir regioninę plėtros strategiją. O taip pat nėra patikslinti „teminiai ir teritoriniai prioritetai“, kurie turėtų apibūdinti finansuojamas priemones. Be to, yra rizika, kad šie metmenys apsiribos tik sritimis, kuriose parama yra bendrai finansuojama. Todėl Komisija, kuri turi patvirtinti metmenis, neturėtų galimybės pabrėžti vieno ar kito veiklos programų aspekto.

23.

Veiklos programoms taip pat trūksta tikslumo; nėra reikalaujama pateikti informacijos apie įvairias priemones, skirtas prioritetiniams tikslams pasiekti. Tai užkerta kelią bet kokiai galimybei pasirinkti priemones. Konkretūs tikslai būtų išreiškiami skaičiais, naudojant ribotą įgyvendinimo, rezultatų ir poveikio rodiklių skaičių. Lyginant su galiojančiais teisės aktais, nebereikalaujama pateikti kiekvienos veiklos programos valdymo tvarkos aprašymo (36 straipsnis). Tokiu būdu nei „nacionalinės strategijos orientaciniai metmenys“, nei veiklos programos nebegalėtų pasitarnauti Komisijai kaip tikri valdymo ir monitoringo instrumentai. Todėl neaišku, kaip Komisija galės užtikrinti, ar veiklos programų koordinavimas nustatytas nacionaliniu lygmeniu.

24.

Išplėstame poveikio įvertinime nenagrinėjamos priežastys išlaikyti atskirus fondus (o ne grupuoti fondus, kaip išdėstyta EB sutarties 161 straipsnyje), nors tai turėjo būti išsamios analizės, nustatant kokie yra įvairių galimybių privalumai ir trūkumai, objektas, turinti omeny tai, kad išplėstas poveikio įvertinimas suteikia argumentus įkurti bendrą fondą. Kai dėl dabartinio 2 tikslo, iš tiesų teigiama, kad santykinė finansuojamų projektų teminė įvairovė ir vietovių dalijimo į zonas sukelta fragmentacija sutrukdė įgyvendinti tinkamas politikos kryptis. Be to, buvo neįmanoma pakankamai išnaudoti ERPF/ESF sinergijų laikantis 3 tikslo. Todėl darome išvadą, kad reikia:

25.

Nėra tikėtina, kad principo „vienas fondas/viena veiklos programa“ nustatymas supaprastinimo tikslais skatins būtinų sinergijų paiešką.

26.

Ypač sunku pagrįsti ERPF ir Sanglaudos fondo atskyrimą „konvergencijos“ tikslo kontekste. Paprastai šie du fondai figūruoja tose pačiose veiklos programose ir yra susiję su tomis pačiomis temomis (transporto infrastruktūra ir aplinkosaugos projektai/veiksmai). Atitinkami veiksmai/projektai dažnai papildo vienas kitą (pavyzdžiui, kai ir Sanglaudos fondas, ir ERPF yra naudojami atskiroms greitkelio dalims finansuoti). Jų skiriamieji bruožai – regionų (valstybių) tam tikrų reikalavimų atitikimas (atitinkamai kai BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 % Bendrijos vidurkio (struktūriniai fondai) ir kai BNP vienam gyventojui yra mažesnės nei 90 % Bendrijos vidurkio (Sanglaudos fondas)), didžiausia įnašų suma – pagal 51 straipsnį ji lygi 85 % Sanglaudos fondo atveju ir 75 % ERPF atveju, nors ERPF taikoma aukščiausia riba tam tikrais atvejais gali būti padidinta iki 85 % (51 straipsnio 4 dalis ir 52 straipsnio 1 dalis) ir išankstinio finansavimo dydis (81 straipsnis), siekiantis 7 % struktūrinių fondų atveju ir 10,5 % Sanglaudos fondo atveju. ERPF veiksmus ir Sanglaudos fondo projektus dažnai valdo tie patys viešieji subjektai. Pagrindinių projektų ir projektų, iš kurių gaunamos pajamos, sąvokos vienodai taikomos abiems fondams. Siekiant nuoseklumo būtų tinkama turėti vieną fondą, bent jau ERPF ir Sanglaudos fondo atveju, kadangi pirmiau nurodyti skirtumai nesudaro didelių kliūčių.

27.

Nagrinėjant pasiūlymo 3 straipsnio 2 dalį, sunku atskirti a įtraukoje pateiktus veiksmus nuo pateiktųjų b įtraukoje. Atrodo, kad tai, kas juos iš tiesų skiria yra jų „teritorinis“ (tam tikrus reikalavimus atitinkančios vietovės) ar „finansinis“ (įnašų dydis) pobūdis.

28.

Praktiniu požiūriu 33 straipsnio nuostata (finansavimas iš vieno fondo, neviršijant 5 % lėšų ribos iš bet kurio kito fondo) sukelia dar daugiau keblumų, susidarančių dėl to, kad egzistuoja daug fondų.

29.

Audito Rūmai yra anksčiau pažymėję (12), kad skirtingais programavimo etapais arba atliekant patikras buvo gaištama, o už tai yra atsakingi Komisijos departamentai. Todėl nepaprastai svarbu, kad būtų sukurtos administracinės struktūros ir nustatytos tinkamos procedūros. Be to, keliose siūlomose nuostatose turėtų būti nurodyti tikslūs galutiniai terminai (31 straipsnio 5 dalis, 32 straipsnio 2 dalis, 40 straipsnio 3 dalis, 85 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Taip pat būtų naudinga, jei už skirtingus fondus atsakingi departamentai susitartų dėl audito strategijos, išteklių paskirstymo ir reikiamo patikinimo lygio.

30.

Audito Rūmų konkrečios pastabos išdėstytos toliau pateikiamoje lentelėje. Šioje dalyje tai, kad kai kurie galutiniai terminai ir vartojami pasakymai yra netikslūs, pažymima keletą kartų. Dėl to gali kilti įvairios interpretacijos ir gali būti pakenkta atitinkamų nuostatų teisinei aprėpčiai.