23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/1

1.1

2000 m. Lisabonos pirmininkavimo išvadose ir Europos mažųjų įmonių chartijoje pabrėžiama verslininkystės reikšmė subalansuotai plėtrai Europoje ir būtinybė sukurti teisinio reguliavimo aplinką, kuri skatintų verslumą.

1.2

Europos Komisijos Pirmininkas Romano Prodi 2002 m. Pavasario ES Viršūnių Tarybos metu paskelbė, kad iki 2003 m. Pavasario ES Viršūnių Tarybos Komisija pateiks Žaliąją knygą dėl verslininkystės. Komisija įvykdė šią užduotį 2003 m. sausį; po to keletą mėnesių vyko atviros, tačiau įtemptos suinteresuotų šalių konsultacijos. 2003 m. Pavasario ES Viršūnių Taryba paragino Komisiją iki 2004 m. Pavasario ES Viršūnių Tarybos pateikti Verslininkystės veiksmų planą.

1.3

Komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos buvo patvirtinta plenariniame posėdyje 2003 m. rugsėjį (1).

1.4

Po to 2004 m. vasario mėn. Komisija priėmė savo Veiksmų planą „Europos verslininkystės darbotvarkė“ (2).

2.1

Kaip ir ankstesnė Komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos, skirtos verslininkystei Europoje, šia nuomone siekiama prisidėti prie tęstinio proceso, susijusio su geresniu verslininkystės supratimu ir jos skatinimu. Tuo tikslu pateikiami bendrieji komentarai apie Veiksmų planą ir jo konkretesnė analizė. Toliau nuomonėje pateikiama keletas konstruktyvių Komiteto rekomendacijų apie tai, kaip ši iniciatyva galėtų būti paversta realistiškomis, apčiuopiamoms iniciatyvomis, iš kurių naudos turės dabartiniai ir naujos kartos Europos verslininkai.

3.1

Verslininkystei Europoje skirta žalioji knyga atskleidė, kad yra aiškiai suvokiamos problemos ir mastai iššūkio, susijusio su verslininkystės lygio Europos Sąjungoje pakėlimu. Komitetas tai pripažįsta savo nuomonėje, kartu sveikindamas Komisiją dėl Žaliosios knygos ir pritardamas po to surengtoms įtemptoms, tačiau atviroms konsultacijoms.

3.2

Veiksmų planas remiasi Žaliąja knyga ir toliau analizuoja iššūkį, susijusį su verslininkyste Europoje. Veiksmų plano siekiai pagrįstai dideli, tačiau šalia jų pateikiami neapibrėžti tikslai. Bendras įspūdis – kad tai yra neapibrėžtas ir konservatyvus dokumentas. Veiksmų planui trūksta kūrybiškumo, apie kurį užsimenama Žaliojoje knygoje ir visuomenės konsultacijose; vietoj to dažnai tik cituojamos jau egzistuojančios iniciatyvos. Dokumentas nesiūlo pakankamai įgyvendinimo mechanizmų ir nesugeba nei deleguoti įgyvendinimo atsakomybės, nei apibrėžti monitoringo ir įvertinimo procedūras.

3.3

Vienas iš pagrindinių dalykų, kuris paaiškėjo per diskusijas rengiant Žaliąją knygą ir vėlesnių konsultacijų metu, buvo tai, kad verslininkams įtakos turi daug įvairių politikos sričių ir kad būtina suformuluoti horizontalų požiūrį siekiant spręsti nustatytus iššūkius. Iškalbinga tai, kad Veiksmų plane suinteresuotosioms šalims nenurodoma, kad ši iniciatyva būtų susilaukusi daugiau nei simboliškos kitų Komisijos tarnybų (be Įmonių Generalinio direktorato) ar valstybių narių administracijų paramos. Be tokios paramos Veiksmų plano poveikis bus minimalus.

3.4

Komisija gavo 250 atsakymus į savo kvietimą konsultuotis. Nors Komitetas pripažįsta, kad Komisija pasielgė skaidriai, savo svetainėje pateikdama visas gautas nuomones, Veiksmų plane pateikiama labai nedaug nuorodų į pateiktus komentarus, o skaitytojui neaišku, kaip buvo analizuojamos ir panaudojamos pateiktos nuomonės. Atsižvelgiant į šios iniciatyvos mastą ir jos sukeltą susidomėjimą visoje ES, tektų apgailestauti, jeigu šios nuomonės nebūtų atidžiai išnagrinėtos, o jeigu jas ketinama išnagrinėti, tai turėtų atsispindėti Veiksmų plane.

3.5

Veiksmų plane galėjo būti konstatuota, kad MVĮ sektorius yra nevienalytis, ir pripažinta, kad ši įvairovė reikalauja kryptingų, o ne bendro pobūdžio politikos sprendimų. Pavyzdžiui, neseniai Komisijos parengtame komunikate „Kooperatinių įmonių Europoje skatinimas“ (3) pripažįstama būtinybė skatinti kooperatyvus Europoje, todėl atitinkama nuoroda į socialines ekonomines įmones turėjo būti įtraukta į Veiksmų planą (4). Taip pat savarankiškų verslininkų poreikiai smarkiai skiriasi nuo ribotos turtinės atsakomybės įmonių. (5). Veiksmų plane ne tik turėtų būti įvertinta tokia specifinė verslo nuosavybės forma, bet ir pripažintas poreikis parengti kryptingą politiką verslui, turinčiam specifinių poreikių ir charakteristikų, tokių kaip pradedantys veiklą inovaciniai verslo subjektai ar jau veikiančios verslo įmonės, užsiimančios įprastesne veikla.

3.6

Komitetas teigia, kad svarbu skatinti verslininkiškas nuostatas viešajame sektoriuje. Komitetas supranta, kad Veiksmų planas yra sutelktas į verslininkystę verslo kūrimo, valdymo ir plėtros prasme, tačiau tuo pačiu pakartoja, kad būtina skatinti valdžios institucijų verslininkišką požiūrį.

3.7.1

Savo nuomonėje dėl Žaliosios knygos Komitetas pasisako už tai, kad Veiksmų plano turinys būtų padalintas į dvi atskiras sritis:

3.7.2

Komitetas apskritai pritaria nurodytoms penkioms strateginėms politikos sritims, tačiau išreiškia susirūpinimą dėl to, kad kiekvienoje tokioje srityje nėra nurodyta konkrečių veiksmų. Be to, Komitetas mano, kad aukščiau nurodytas dvikryptis požiūris būtų nuoseklesnis nei gana laisvai pasirinktos penkios strateginės politikos sritys. Šios penkios politikos sritys atrodo nenuoseklios, persidengia tarpusavyje ir apima keturis bendrus iššūkius ir vieną specifinį klausimą (galimybių naudotis finansais pagerinimas).

3.7.3

Nepaisant to, nuoseklumo sumetimais konkretūs komentarai dėl Veiksmų plano kitame šios nuomonės skyriuje bus padalinti į tas pačias penkias sritis.

3.7.4

Komitetas yra linkęs teigti, kad Komisijos dokumente pateikiama plati darbotvarkė. Kitas etapas turi būti konkrečių veiksmų bei politikos, monitoringo ir peržiūros mechanizmų ir verslininkystės indeksų bei duomenų parengimas siekiant užtikrinti pažangą.

4.1

Komitetas apibrėžia keletą konkrečių prioritetų kiekvienoje iš penkių strateginių prioritetinių sričių.

4.1.1.1

Tai yra ilgalaikis tikslas, apimantis įvairius subjektus daugelyje skirtingų lygių. Įmonių generalinis direktoratas privalo paremti Švietimo ir kultūros generalinį direktoratą ir nacionalines bei žemesnio lygio agentūras, susijusias su švietimo politikos formulavimu ir įgyvendinimu.

4.1.1.2

Kaip pabrėžiama Žaliojoje knygoje, verslininkai turi įvairių siekių, tokių kaip finansinė nauda, nepriklausomybė ar pasitenkinimas darbu. Kokia bebūtų jų motyvacija, gyvybiškai svarbu, kad būsimi ir esami verslininkai pripažintų socialinę atsakomybę, kuri yra neatsiejama verslo valdymo dalis.

4.1.1.3

Komitetas pritaria Veiksmų plano rekomendacijoms dėl jaunų žmonių, tačiau kartu norėtume akcentuoti Europos demografinę tendenciją, susijusią su visuomenės senėjimu. Būtų aplaidu nesukurti aplinkos, kuri skatintų verslo galimybes vyresniems žmonėms, turintiems atitinkamų pajėgumų (įgūdžių, sugebėjimų, kapitalo ir t.t.) sukurti ir vykdyti verslą.

4.1.1.4

Komitetas taip pat pritaria Veiksmų plane pabrėžtai nuostatai, skirtai ypatingiems moterų verslininkių poreikiams. Moterys, siekiančios, pradėti ir vystyti verslą, susiduria su ypatingais praktiniais, ekonominiais ir kultūriniais iššūkiais, smarkiai besiskiriančiais tarp valstybių narių. Pareigūnai turėtų pripažinti ir reaguoti į šiuos iššūkius, įtraukiant sėkmingai ir nesėkmingai dirbančias moteris verslininkes į politikos priėmimo procesus.

4.1.1.5

Kelios valstybės narės turi senas verslininkų programų mokyklose tradicijas. Nebūtina išradinėti dviratį – Veiksmų planas turėtų būti pagrįstas geros praktikos analize, mainais ir skatinimu perimti tokią praktiką. XX a. paskutiniame dešimtmetyje Komisija šioje srityje koordinavo keletą reikšmingų BEST projektų, kurių išvados ir rekomendacijos gali būti neįkainojamos formuluojant politikas pagal Veiksmų planą.

4.1.1.6

Mechanizmai, skirti palengvinti tolesnį verslo organizacijų dalyvavimą projektuose su mokyklomis, turi būti įtraukti į naują Komisijos Daugiametę programą mažoms ir vidutinėms įmonėms (2006 – 2010 m.).

4.1.1.7

Tačiau labiau į verslininkystę orientuotos visuomenės sukūrimas Europoje nėra susijęs vien tik su būsimų verslininkų rengimu. Ši politika nepasieks savo tikslų, jeigu Europoje kartu nebus sukurta aplinka, kuri sudarytų sąlygas potencialių verslininkų sėkmei. Tai reiškia, kad būtina įtraukti daug daugiau su verslo bendruomene susijusių dalyvių tiek iš viešojo, tiek iš privataus sektoriaus ir iš plačios visuomenės apskritai, kad jie geriau suprastų ir įvertintų verslininkystę. Todėl verslininkystę turėtų pripažinti ir priimti tiek viešojo sektoriaus tarnautojai, kurie siekia tinkamai vykdyti savo užduotis, tiek ir asmenys, kurie patys užsiima verslu.

4.1.1.8

Komitetas yra linkęs siūlyti, kad rengiamose politikose būtų dedamos pastangos sumažinti su verslininkyste susijusias įtampas, tuo tikslu mažinant realius ir numanomus barjerus tarp verslininkų ir likusios visuomenės dalies. Šiuolaikiški darbo modeliai leidžia žmonėms išmėginti skirtingus dalyvavimo ekonominėje veikloje būdus ir gana lengvai pereiti nuo darbuotojo prie savarankiškai dirbančio asmens ar darbdavio statuso, o po to – priešinga kryptimi. Todėl daug daugiau žmonių verslininkystę turėtų vertinti kaip ilgalaikį arba trumpalaikį variantą. Tai turėtų dvigubą naudą skatinant daugiau žmonių apsvarstyti galimybę tapti verslo savininku-vadovu, tuo pačiu gerinant įvairiausių suinteresuotų šalių požiūrį į verslininkus. Tokios aplinkos formavimo procese būtina skirti tinkamą dėmesį tam, kad įmonės registravimui ir išregistravimui reiktų kuo mažiau biurokratinių procedūrų. Toks dėmesys ypatingai reikalingas keliose naujose valstybėse narėse, kur, kaip pranešta, administracijos pasikeitimas perėjimas nuo savarankiškai dirbančių į įdarbintus yra perdėtai sunkus ir egzistuoja dideli biurokratiniai barjerai.

4.1.1.9

Tuo pačiu metu valdžios institucijos ir kiti svarbūs dalyviai turi užtikrinti, kad palengvinus perėjimą iš vienos užimtumo formos į kitą, tuo nebus piktnaudžiaujama. Norint pasiekti pusiausvyrą svarbu, kad darbuotojai ir bedarbiai nebus prieš savo įsitikinimus įtikinėjami ar verčiami užsiimti savarankiška veikla, o ne tokie sąžiningi darbdaviai negalės perleisti savo atsakomybės darbuotojams (7).

4.1.2.1

Veiksmų plane gerai aptariamas esminis klausimas dėl tinkamo balanso tarp rizikos ir atlygio.

4.1.2.2

Komitetas laukia būsimo Komisijos komunikato dėl verslo perdavimo. Numatoma, kad Komunikatas bus pagrįstas vertinga Komisijos BEST ataskaita, pateikta 2002 m. gegužę, ir toliau sieks didinti bendrą suinteresuotumą ir valstybių narių pareigūnų bei finansinės bendruomenės suvokimą apie šią svarbią politikos sritį. Norint palengvinti verslo perdavimą ir maksimaliai išnaudoti galimybes, susijusias su įmonių veiklos tęstinumu, būtina išspręsti keletą specifinių problemų. Mokesčių režimas, paveldėjimo mokesčiai, paveldėjimo teisės aktai ir bendrovių įstatymai šiuo metu atbaido nuo verslo perėmimo, todėl juos būtina peržiūrėti.

4.1.2.3

Veiksmų plane teisingai akcentuojama galimos nesėkmės baimė, kaip didelė kliūtis didinti verslumą. Šį iššūkį iš dalies galima spręsti pasitelkiant sėkmingas strategijas, skirtas didinti visuomenės supratimą apie verslininkystę. Tačiau daugiau dėmesio būtina skirti finansinių institucijų požiūriui, kuris turi būti lankstesnis bendraujant su asmenimis, susijusiais su įmonės uždarymu. Komitetas rekomenduoja, kad Komisija finansinėms institucijoms pateiktų duomenis, kurie atskleistų egzistuojant didesnę tikimybę, kad ankstesnės sėkmingos ar nesėkmingos patirties turintys verslininkai sėkmingiau steigs naujas įmones.

4.1.2.4

Šiame procese svarbu siekti, kad būtų tinkamai subalansuotos pastangos padėti „sąžiningai“ bankrutavusiems verslininkams pradėti verslą iš naujo ir poreikis užtikrinti, kad būtų uždrausta neteisėta praktika. Todėl bankroto įstatymas turi būti ne toks kritiškas ir griežtas.

4.1.2.5

Nors ir norėdamas gauti daugiau žinių apie numatomus konkrečius veiksmus, Komitetas pritaria Veiksmų plane pateikiamai nuorodai į tolesnį Komisijos ir valstybių narių darbą, susijusį su verslininkams skirtomis socialinės apsaugos programomis.

4.1.3.1

Tyrimas rodo, kad egzistuoja savininkų-vadovų mokymo ir paramos poreikis, ypač rinkodaros srityje. Be to, žinių perdavimo MV įmonėms srityje vyksta reikšmingi procesai, susiję su įdarbinimu ir tvirtėjančiais ryšiais tarp tyrimo institutų ir MVĮ bendruomenės. Būtina toliau plėtoti ir remti Patirties perdavimo programas, kuriose naujos bendrovės/jauni verslininkai gali mokytis iš labiau patyrusiųjų.

4.1.4.1

Komitetas pritaria pasiūlymui skatinti valstybes narės keistis gera praktika ir parengti naują Veiksmų planą, skirtą elektroniniam aprūpinimui.

4.1.4.2

Komitetas rekomenduoja taikyti visaapimantį požiūrį svarstant galimybes pasinaudoti finansais, įskaitant tokius dalykus:

4.1.5.1

Komiteto išvadoje dėl Žaliosios knygos pabrėžiama, kad suvokimas apie poreikį parengti įvairius paramos mažoms įmonėms politikos variantus turi būti „horizontaliai įdiegtas į visas atitinkamas pagrindines sritis (užimtumas, mokesčiai, aplinka, švietimas ir t.t.), o vertikaliai – visais sprendimų priėmimo lygiais“ (10). Nepaisant daug vilčių teikiančio Geresnio teisės aktų leidimo paketo, kuris buvo pateiktas 2002 m. birželio mėn., daugelis Komisijos tarnybų vis dar nesugeba tinkamai įvertinti politikos pasiūlymų poveikio MV įmonėms ar kitiems susijusiems subjektams. Todėl Komitetas paremtų neseniai pasigirdusius raginimus paskirti Europos Komisijos Vicepirmininką, kuris būtų labiau atsakingas už teisinio reguliavimo reformos priežiūrą.

4.1.5.2

Žvelgiant plačiau, egzistuoja dar daug galimybių gerinti procedūras, susijusias su teisinio reguliavimo poveikio įvertinimu, ne tik Komisijoje, bet ir Parlamente bei Taryboje.

4.1.5.3

Komitetas apgailestauja, kad nebeprisimenamas požiūris „pirmiausiai galvoti apie mažuosius“, pasak kurio bet kokie reglamentai ar teisės aktai turi būti rengiami atsižvelgiant į konkrečias mažų įmonių charakteristikas ir joms tenkančius iššūkius. Šia prasme svarbiausia yra visų naujų ir egzistuojančių teisės aktų konkretaus poveikio verslui įvertinimas akcentuojant smulkias ir mažas įmones. Jei šios nuostatos būtų laikomasi bendrame ES politikos formavimo procese, tai būtų, atskirai paėmus, didžiausias institucijų indėlis skatinant verslininkystę.

4.1.5.4

10 naujų šalių įstojimas į ES reiškia, kad MVĮ bendruomenė taps daug didesnė; daugeliui naujųjų šios bendruomenės narių yra sudėtinga prisitaikyti prie egzistuojančių ES teisės aktų, jau nekalbant apie galimų naujų teisinio reguliavimo pasiūlymų stebėjimą. Todėl Komisija privalo pasiremti įvairiomis atskiromis iniciatyvomis ir užtikrinti, kad būtų aktyviai siekiama sužinoti MVĮ bendruomenės nuomonę. Jeigu norima išvengti nepasitenkinimo ir atotrūkio tarp ES institucijų bei politikos ir mažų firmų, dar svarbiau yra tai, kad Komisija pademonstruotų, jog ji atsižvelgia į gautą informaciją.

4.1.5.5

Komitetas pabrėžia efektyvaus Komisijos ir MVĮ atstovų dialogo svarbą. Konsultacijos su MVĮ per jas atstovaujančias organizacijas turėtų būti visų Komisijos konsultacinių procedūrų pagrindas. Siekiant tai palengvinti ir užtikrinti, kad visos Komisijos tarnybos ir toliau bus informuotos apie MVĮ bendruomenės nuomonę, Komitetas rekomenduoja įvesti MVĮ pasiuntinio poziciją, naujoje Komisijos paskiriant Komisarą MVĮ klausimais, kurio pagrindinis uždavinys būtų stebėti, kaip Komisijos darbe laikomasi „pirmiausiai galvoti apie mažuosius“ principo.

4.1.5.6

Tas pats dialogo principas yra taikytinas socialiniams partneriams, sprendžiantiems daugelį klausimų, kurie yra itin svarbūs esamiems ir būsimiems verslininkams. Komitetas rekomenduoja, kad peržiūrint socialinį dialogą būtų apsvarstyta, daugiausia ES lygyje, bet tam tikrais atvejais ir nacionaliniu lygiu - kaip užtikrinti, kad vis didesnę įtaką turinčios ir įvairesnės MVĮ bendruomenės dalyvavimas būtų kuo proporcingesnis.

4.1.5.7

Pateikdamas konkrečią nuorodą į valstybės pagalbos taisykles, Komitetas šiltai pritaria rengiamam instrumentui siekiant apibrėžti pagalbą, kuri greičiausiai neturės reikšmingo poveikio konkurencijai. Pavyzdžiui, svarbu, kad valstybės pagalbos procesai netrukdytų tirti ir įgyvendinti naujoviškas priemones sprendžiant bet kokias problemas, susijusias su mažų firmų finansinių poreikių patenkinimu.

5.1

Komitetas ragina pateikti tokius procedūrinius išaiškinimus ir/arba atlikti tokius patobulinimus:

5.1.1

Nuoseklios įmonių politikos požiūris: Įmonių generalinis direktoratas Komisijoje aiškiai vaidina vieną svarbiausių vaidmenų, susijusių su pažangos inicijavimu. Veiksmų plane paliečiamos visos Komisijos įmonių politikos sritys ir, kaip Komitetas rekomendavo savo nuomonėje dėl Žaliosios knygos (11), tai turi atsispindėti atskirose šio Generalinio direktorato politikos iniciatyvose. Daugiametėje programoje mažoms ir vidutinėms įmonėms (2006-2010 m.) turėtų būti pateikiamos aiškios sąsajos su Verslininkystės veiksmų planu, o po to nustatomas mechanizmas, kuris leistų reaguoti į keletą programos prioritetų.

5.1.2

Įvertinimas: nors pastaruoju metu buvo atlikti kai kurie patobulinimai, verslo bendruomenės nepatenkina požiūris, taikomas Europos mažųjų įmonių chartijos įvertinimui. Šiuo metu tokia sistema tiek ES, tiek nacionaliniu lygiu leidžia pareigūnams vienu metu būti „ir teisėjams, ir prisiekusiesiems“. Gyvybiškai svarbu, kad verslo atstovai būtų glaudžiau įtraukti į Veiksmų plano įvertinimą.

5.1.3

Būtina apibrėžti būsimo retrospektyvinio įvertinimo struktūrą, kad būtų užtikrintas tęstinis politikos tobulinimo procesas. Į tokią užduotį turi būti įtraukti Komisijos ir valstybių narių pareigūnai ir pripažinti verslo atstovai ES ir nacionaliniu lygiu.

5.1.4

Atitinkami veiklos rodikliai yra gyvybiškai svarbi priemonė suformuluojant ir įvertinant tikslus, susijusius su išaugusia verslo veikla. Komitetas tai rekomendavo savo ankstesnėje nuomonėje (12); be to, tai buvo akcentuota Konkurencijos tarybos išvadose, priimtose vasario 20 d. Tokie duomenys leis atlikti valstybių narių politikos ir verslininkystės aplinkos lyginamąjį tyrimą.

5.1.5

Aiškios laiko ribos: vasario 20 d. priimtose Konkurencijos tarybos išvadose Komisija raginama nustatyti ambicingesnį grafiką. Siekiant efektyvumo toks grafikas turi būti tikslus ir sutelktas tikslų atžvilgiu. Komitetas supranta, kad po Veiksmų plano paskelbimo Komisija parengė keletą darbo lentelių, kuriose buvo apibrėžti tikslesni siekiai ir grafikai konkrečių veiksmų įgyvendinimui. Pasiremdamas ta pačia konsultacijose vyravusia dvasia Komitetas ragina Komisiją skatinti tokių darbo lentelių diegimą ir užtikrinti, kad jos būtų prieinamos suinteresuotoms šalims.

5.1.6

Proceso monitoringas ir atsakomybės delegavimas: Komisija negali ir neturi įgyvendinti daugumos būtinų veiksmų, tačiau ji privalo atidžiai prižiūrėti ir stebėti Veiksmų plano įgyvendinimo pažangą. Todėl paraleliai būtina užtikrinti, kad atsakomybė už įvairių veiksmų įgyvendinimą būtų deleguota į atitinkamą lygį ir kad grafikas būtų perduotas visoms suinteresuotoms šalims ir su jomis suderintas. Tam reikia koordinuotų įvairių dalyvių pastangų, ir Komitetas rekomenduoja toliau nurodytas iniciatyvas siekiant užtikrinti tokių dalyvių dalyvavimą būsimuose darbuose.

5.1.7

Siekiant išplėsti Komisijos dalyvavimą šiame procese, po 2004 m. lapkričio mėn. peržiūrėtoje Komisijos struktūroje būtina sukurti atitinkamą Veiksmų plano monitoringo komitetą. Atstovus į Komitetą deleguotų Generaliniai direktoratai, kurie pateikia įtakos verslui turinčius pasiūlymus dėl teisės aktų priėmimo, ir tie Generaliniai direktoratai, kurie yra atsakingi už Bendrijos programų, susijusių su Veiksmų planu, įgyvendinimo priežiūrą.

5.1.8

Atitinkamų valstybių narių pareigūnų darbo grupės sukūrimas padidintų jų dalyvavimo lygį. Ši grupė turėtų reguliariai susitikti ir aptarti konkrečias Veiksmų plano rekomendacijas, stebėti pažangą ir nustatyti trūkumus.

5.1.9

Būtina užtikrinti, kad verslo bendruomenė aktyviai dalyvautų Veiksmų plano įgyvendinimo, monitoringo ir įvertinimo procese. Komitetas turi omenyje verslo bendruomenę plačiausia prasme, įskaitant visų formų ir dydžių įmones, nuo individualių įmonių iki tarptautinių korporacijų, nuo socialinių įmonių iki akcinių bendrovių. Jeigu nepavyks pasiekti tokio plataus dalyvavimo, gali kilti pavojus, kad verslo bendruomenė neteks galimybės dalyvauti procese, o dėl to smarkiai sumažėtų tokio proceso poveikis. Todėl Komitetas rekomenduoja, kad viso proceso metu su verslo bendruomene būtų rengiamos sistemiškos konsultacijos, tuo tikslu bendraujant su pripažintais bendruomenės atstovais ES ir valstybių narių lygiu.

5.1.10

Kaip iliustravo reakcija į Žaliąją knygą, verslininkystė domisi vis daugiau subjektų, nepriklausančių MVĮ bendruomenei. Pavyzdžiui, profesinės sąjungos paprastai pripažįsta verslo įmonių politikos svarbą. Visoms tokioms suinteresuotoms šalims turėtų būti suteikta galimybė prisidėti prie Veiksmų plano įgyvendinimo.

5.1.11

Apskritai Komitetas rekomenduoja Komisijai imtis koordinuotų pastangų, kad Veiksmų planas išliktų tiek atsakingų asmenų, tiek platesnės visuomenės dėmesio centre. Tęstinė populiarinimo veikla ir supratimą skatinančios kampanijos, susijusios su konkrečiais bendro plano tikslais, padės išlaikyti pagreitį ir įvairių šalių dalyvavimą, kuris yra reikalingas siekiant užtikrinti šios gyvybiškai svarbios iniciatyvos sėkmę.

6.1

Komitetas pritaria Komisijos Veiksmų planą ir dar kartą dėkoja Įmonių generaliniam direktoratui už jo pastangas, įdėtas nuo proceso pradžios 2002 m. pradžioje. Komitetas pripažįsta, kad daugelio reikalingų tęstinių veiksmų turi imtis atsakingi asmenys, nepriklausantys Įmonių generaliniam direktoratui.

6.2

Veiksmų planas yra ilgo, tęstinio proceso pradžia. Šis procesas bus sėkmingas tik jeigu jis horizontaliai sujungs įvairias politikos sritis, o vertikaliai susies įvairius atsakingus asmenis skirtingais lygiais. Veiksmų planas ir kitos būsimos Komisijos iniciatyvos turi paskatinti teigiamą tokių atsakingų asmenų reakciją. Komitetas ypač ragina kitus Komisijos Generalinius direktoratus ir valstybių narių valdžios organus vaidinti aktyvų vaidmenį šioje srityje.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/7

1.1

Sutinkamai su įsipareigojimais Europos turizmo sektoriui, komiteto plenarinėje sesijoje 2003 m. spalio 29 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė savo nuomonę dėl „Socialiai tvaraus turizmo visiems“.

1.1.1

Minėtoji nuomonė vėliau buvo pristatyta Europos turizmo forume 2003 m. kaip indėlis į bendro turizmo ir ypač prieinamo turizmo vystymą Europos žmonių su negalia metų kontekste.

1.2

Nuomonėje buvo išdėstyti bendri analizės rėmai, principai ir pasiūlymai turizmo sektoriaus su jo formų daugybe ir įvairove ateities apibrėžimui. Buvo nustatyta dešimt specifinių aspektų, kurių kiekvienam buvo pasiūlyta po dešimt iniciatyvų, taigi iš viso 100 konkrečių iniciatyvų, kurių ir kiekvienos atskirai, ir jų visumos tikslas yra kurti tvarų ir prieinamą turizmą XXI amžiuje.

1.3

Išlaikydamas šiuos tikslus kaip atramos tašką, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) savo nuomonėje dėl Turizmo politikos ir valstybinio bei privataus sektorių bendradarbiavimo siūlo nustatyti veiklos rūšis ir priemones, kurių reikia, kad tikslai būtų realūs, ir įgyvendinti jas praktikoje. Nuomonėje taip pat svarstomi už šių priemonių įgyvendinimą atsakingi asmenys, sektoriai, organizacijos, struktūros ir institucijos, tiek jų konkrečių atsakomybės sričių ir uždavinių, tiek jų bendradarbiavimo su kitais dalyviais atžvilgiu.

1.4

Šios nuomonės tikslas yra išanalizuoti ir pasiūlyti metodus bendradarbiavimui tarp valstybinio ir privataus sektorių, ypač tarp valstybės valdžios institucijų ir privačių įmonių bei verslo organizacijų, tuo pačiu taip pat sprendžiant klausimus, susijusius ir su kitais turizmo sektoriaus dalyviais: darbininkais ir profesinėmis sąjungomis, vartotojų organizacijomis ir t.t. Galiausiai, tikslas yra priversti visus dalyvius būti atsakingais už į jų kompetenciją patenkančius klausimus ir tuo pačiu metu rasti mechanizmus ir priemones, kurias būti galima naudoti koordinuoti veiklai su kitais turizmo valdyme ir politikoje dalyvaujančiais dalyviais, siekiant pagerinti sektoriaus konkurencingumą ir tvarumą.

1.5

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad netgi jei visoje Europoje turizmo svarba ir plėtojimo sparta labai nevienoda, valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas visur pasirodė geru būdu turizmo kokybei, tvarumui ir konkurencingumui pagerinti.

1.6

2004 m. balandžio 15 d. Sevilijoje (Ispanija) įvykęs viešas svarstymas akivaizdžiai pademonstravo, kad yra daug teigiamų sėkmingo valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo pavyzdžių ir kad mes turime ir toliau eiti šiuo keliu, jei norime toliau gerinti turizmo sektoriaus kokybę, tvarumą ir konkurencingumą. Išplėstoje Europos Sąjungoje, kur turizmas neabejotinai vaidins pagrindinį vaidmenį, šiems tikslams reikia suteikti net dar didesnį prioritetą.

2.1

Šioje nuomonėje nesiekiama pateikti tikslų valstybinio ir privataus sektorių apibrėžimą, tačiau mes manome, kad kaip pavyzdį ir siekiant sutelkti dėmesį ties analize, mes turėtume bendrais bruožais nusakyti juos abu, kad būtų galima paaiškinti jų poziciją bendradarbiavimo turizmo sektoriuje atžvilgiu.

2.2

Valstybinis sektorius sudarytas iš skirtingų administracijos pakopų – vietos, regionų, nacionalinių ir tarptautinių – bei taip pat struktūrų ir institucijų, kurios dažniausiai priklausomos nuo pirmųjų ir yra finansuojamos arba iš mokesčių, arba iš rinkliavų. Todėl šis sektorius apima platų spektrą institucijų, pavyzdžiui, švietimo ir skatinimo organizacijos, įskaitant kai kurias privačių įmonių arba bendrų įmonių forma dirbančias, tačiau aiškiai nubrėžtą kompetenciją turinčias organizacijas. Jų vaidmuo visuomenėje yra griežtai reguliuojamas, o pagrindinis jų dėmesys skiriamas visuomenės gerovės skatinimui. Čia vertėtų paminėti rinkoje dirbančių valstybinių įmonių, tokių kaip Paradores Ispanijoje ir Pousadas Portugalijoje (vaizdinguose kaimiškuose kraštovaizdžiuose arba istorinėse vietose veikiantys valstybei priklausantys viešbučiai), patirtį. Apskritai, valstybinis sektorius teikia daugybę bazinių paslaugų, kurių pagalba bendrovės turi vystyti savo verslą.

2.2.1

Ypatingo dėmesio vertos už turizmo skatinimą ir informaciją atsakingos organizacijos, nes tai sritis, kurioje nustatant tikslus ir bendras priemones bendradarbiavimas yra būtinas.

2.2.2

Kalbant apie valstybinį sektorių, įvairios valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo formos gali pritraukti naujo pobūdžio finansavimą daugeliui veiklos rūšių, ypač jei jos susijusios su skatinimu, infrastruktūros kūrimu, kokybės gerinimu ir t.t.

2.3

Tuo tarpu privatų sektorių sudaro ne vien tik komercinės įmonės galinčios egzistuoti daugybe formų kaip bendrovės, kooperatyvai ar individualios įmonės, bet ir, kas labai svarbu, socialiniai partneriai, profesinės sąjungos ir komercinių įmonių asociacijos bei piliečiai kaip vartotojai ir tiesiogiai visuomenės gerove suinteresuotos šalys. Iš esmės jų interesai ir tikslai yra asmeniniai ir individualūs, tačiau jie turi ir socialinių tikslų, kiek jų veikla tiesiogiai ar netiesiogiai veikia visuomenę kaip visumą, ir tuo būdu jie yra atskaitingi visuomenei tiek už savo veiksmus, tiek už savo aplaidumą.

2.3.1

Verta pažymėti, kad šį platų komercinių įmonių spektrą galima taip pat klasifikuoti pagal dydį: didelės bendrovės, mikroįmonės, mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ). Dydis atrodo svarbus apibrėžiant bendradarbiavimo apimtį, ir pastebima tendencija, kad MVĮ yra labiau suinteresuotos bendradarbiauti, galbūt todėl, kad jos labiau priklausomos, ir todėl siekiant savų tikslų joms reikia daugiau paramos. Dar vienas susijęs faktorius gali būti jų veiklos apimtis, atsižvelgiant į tai, kad vietos ar regionų komercinės įmonės yra labiau linkusios bendradarbiauti nei didelės daugianacionalinės kompanijos, kurios dėl savo centralizuotos struktūros ir valdymo sistemų vienodumo yra konservatyvesnės ir kurios turi daugiau skirtingų interesų, išbarstytų po įvairias turistų trumpo apsilankymo ir galutinio kelionės tikslo vietas.

2.3.2

Ekonominius ir socialinius dalyvius galima klasifikuoti pagal jų atstovaujamas socialines grupes, t.y. darbdavius ir darbuotojus. Suprantama, kad jų asociacijos yra nepaprastai svarbios, kai kalbama apie valstybinio ir privataus sektorių partnerysčių steigimą, kadangi, nors jos ir gina iš esmės individualius interesus, jų kolektyviniai interesai būna labai artimi valstybinio sektoriaus interesams, todėl koordinavimas yra lengvesnis. Jų atstovų profesionalizmas gali būti ir iš tiesų paprastai yra pagrindinis faktorius užtikrinant sėkmingą partnerystės kūrimą.

2.3.3

Socialinis sektorius rūpinasi daugybe privačių organizacijų ir įvairaus pobūdžio susivienijimų, kurios panašiai kaip ekonominiai ir socialiniai dalyviai tarnauja individualių ir kolektyvinių interesų gynimui. Tarp tokių organizacijų yra vartotojų asociacijos, aplinkosauginės grupės ir rajoninės draugijos. Turizmo sektoriuje sukurtuose bendradarbiavimo projektuose jos paprastai būna geros partnerės ir kartais gali mobilizuoti kitas suinteresuotas šalis.

2.3.4

Nors iš esmės jos nėra šios nuomonės tema, bet verta pažymėti, kad egzistuoja ir kiti įmanomi ir pageidautini modeliai bendradarbiavimui tarp įvairių valstybinių valdžios institucijų lygmenų iš vienos pusės ir skirtingo pobūdžio įmonių iš kitos pusės. Toks bendradarbiavimas gali vykti vertikaliai arba horizontaliai.

3.1

Dabartinis valstybinio ir privataus sektorių galimų santykių diapazonas sudaro keturis bendrus alternatyvius scenarijus. Nors mažai tikėtina, kad jie gyvenime pasirodys savo gryna forma, jie parodo praktikoje esančias tendencijas.

3.1.1

Priešiškumas: Šio scenarijaus esmė yra konfrontaciniai santykiai tarp valstybinio ir privataus sektorių, kai vieni suvokia kitus arba įsivaizduoja, kad suvokia kitus kaip priešiškus ir kliudančius jų tikslams ir interesams. Privačiame sektoriuje dažnai manoma, kad valstybinis sektorius trukdo siekti jų pelningumo tikslų nesuteikdamas jų veiklai tinkamai vystyti būtinos infrastruktūros, o taip pat dėl viešųjų paslaugų turistams arba turizmo pramonei trūkumo ar prastos kokybės. Kitais kartais komercinės įmonės laiko valstybės valdžios institucijas vien tik mokesčių surinkėjomis, grobiančiomis vis daugiau ir daugiau iš sektoriaus, kuris susiduria su didoka kainų konkurencija, ir sukelia konkurencijos iškraipymą lyginant su kitomis šalimis, regionais ar vietovėmis, kur mokestiniai režimai kitokie, ir tokios komercinės įmonės reikalauja turizmo paslaugų mokesčių, tokių kaip PVM, suvienodinimo. Galiausiai, jos mano, kad jos turi priešintis valstybiniam sektoriui, kuris mažina privataus sektoriaus konkurencingumą, užuot jį didinęs.

3.1.1.1

Šioje potencialiai priešiškų valstybinio ir privataus sektorių santykių situacijoje valstybės valdžios institucijos gali laikyti, kad privatus turizmo sektorius kuria problemas ir daro kliūtis bei iškraipo jų viešuosius tikslus socialinio aprūpinimo, gamtinių išteklių išsaugojimo ir tvarumo, socialinės sanglaudos bei komercinių įmonių atsakomybės vietos bendruomenėms atžvilgiu.

3.1.1.2

Visuomenės informavimo priemonių pagalba visuomenė daugiau ar mažiau sužino apie dėl tokių santykių kylančią įtampą ir vidinės arba išorinės konfrontacijos atvejus, ir taip sukuriama nuolatinių abipusiškų kaltinimų ir konfliktų atmosfera, kuri nepadeda nei privačiam, nei valstybiniam sektoriui siekti savo tikslų.

3.1.1.3

Akivaizdu, kad tokia situacija nėra ideali, jei norima, kad turizmas vystytųsi socialinio, ekonominio ir aplinkosauginio tvarumo keliu ir liktų konkurencingas; tokia situacija nepatenkinama tiek vartotojų ir vietinių žmonių požiūriu, tiek komercinių įmonių požiūriu, kurios mėgina remdamosis turizmo potencialu sukurti gerovę ir pasidalinti ja.

3.1.2

Koegzistavimas: Šiame scenarijuje, valstybinės ir privačios įmonės vienos kitas toleruoja, nepriklausomai dirba siekdamos savo atitinkamų tikslų, gerbia kitų kompetenciją, vykdo savo teisines ir socialines prievoles bei gerbia kitų turizmo industrijos dalyvių teises. Tai abipusės tolerancijos scenarijus, kuris, nors ir tinkamesnis nei ankstesnis scenarijus, akivaizdžiai nepakankamas tvaraus turizmo, kokį mes įsivaizduojame esant tinkamu XXI amžiuje, plėtojimui. Tai gana paplitęs scenarijus, pasitaikantis vietose, kur turizmas nėra pagrindinė ekonominė veikla, tačiau papildo iš kitų sektorių uždirbamas pajamas, arba pasitaikantis miesteliuose ir miestuose, kur vystoma daug ūkio šakų ir kur turizmas atskirai paėmus sudaro labai mažą vietos ekonominės veiklos procentinę dalį.

3.1.3

Koordinavimas: Šį scenarijų apibūdina šioks toks politikos, strategijų ir priemonių koordinavimas tarp skirtingų turizmo sektoriaus valstybinių ir privačių dalyvių, kurių kiekvienas turi savo tikslus, tačiau supranta, kad ryšys ir apsikeitimas informacija sustiprina jų atitinkamų tikslų papildomumą ir tokiu būdu taip pat duoda naudos visuomenei. Pagrindinės šio scenarijaus priemonės yra informacija ir komunikavimas tarp skirtingų turizmo sektoriaus dalyvių tiek politikos, tiek priemonių atžvilgiu. Komunikavimas gali vykti bendros veiklos pagalba, tai gali būti darbo grupės, forumai, informaciniai susitikimai ir t.t. Tam reikia didesnio valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo, ir mes įsitikinę, kad tai prisideda prie turizmo ekonominio, socialinio ir aplinkosauginio tvarumo tikslo. Toks scenarijus dažnai egzistuoja tipiškame turizmo kontekste arba vietose, kur spartus turizmo vystymasis, kur valstybinio ir privataus sektorių dalyviai supranta turizmo svarbą savo bendruomenėms.

3.1.4

Bendradarbiavimas: Šiame scenarijuje, nors kiekviena valstybinio arba privataus sektoriaus suinteresuota šalis turi savo tikslus, jos pasirenka bendrus tikslus ir praktikos, ir strategijos, ir netgi politikos atžvilgiu. Tam reikia tikslų darnos ir labai išmintingos turizmo vizijos, ką nėra lengva pasiekti, tam reikia nuosekliai taikyti ekonominio, socialinio ir aplinkosauginio tvarumo kriterijus ir šiuo metu, ir netolimoje bei tolimoje ateityje. Mums šis scenarijus atrodo pažangiausias, naujoji tvaraus turizmo koncepcija turi vystytis jo linkme, jei norima, kad turizmas išliktų industrija, kuriančia ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą.

3.1.4.1

Tokiam bendradarbiavimui pasiekti gali būti naudojamos įvairios priemonės: bendros įmonės, turizmo valdybos, fondai, bendros institucijos, tarybos, partnerystės ir t.t. Tačiau kiekvienu atveju patirties sujungimas, išmanymas ir ilgalaikiai investiciniai projektai yra svarbiausi bendradarbiavimo ir pastangų optimizavimo aspektai. Svarbu pažymėti, kad toks bendradarbiavimas efektyviausias vietos lygmenyje, kur tikrai konkrečiai ir tiesiogiai sutampa valstybiniai ir privatūs interesai. Būtent čia gali būti sukurta tinkama aplinka turizmui, kuris spartintų vietos vystymąsi, taip sukuriant aukštos kokybės ir socialiniu požiūriu tvarias darbo vietas.

3.1.4.2

Viena iš veiklos rūšių, kur dažniausiai galima pamatyti šį bendradarbiavimo lygį, yra bendras valstybinio ir privataus sektorių turizmo produktų kūrimas. Yra daug tokio bendradarbiavimo pagrindu sukurtų labai sėkmingų produktų pavyzdžių.

3.2

Žvelgiant į dabartinę situaciją, realiame gyvenime egzistuoja visi keturi aprašytieji scenarijai, kartais gryna forma, tačiau dažniau su kitų bruožų deriniais, taip sukurdami daugybę tarpinių situacijų. Šioje nuomonėje teigiama, kad bendradarbiavimas yra įmanomas ir pageidautinas Europos ir pasaulinio turizmo industrijos tikslas, nes jis pagerina turizmo konkurencingumą ir tvarumą. Taip pat būtina pripažinti ir tobulinti gerą praktiką, kuri vykdoma turizmo sektoriuje Europoje ir visame pasaulyje, kartais valstybinio sektoriaus raginimu, o daugeliui atveju - privačiam sektoriui paskatinus ir sukūrus.

3.3

Apskritai galima pasakyti, kad tų turistų kelionės vietų ir veiklos rūšių, kur valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas yra kokybės gerinimo, raidos planavimo ir reagavimo į krizines situacijas pagrindas, atveju ir daugeliu panašių atveju priemonių efektyvumas ir rentabilumas žymiai išauga, kuriuo būdu vieta ar veikla tampa konkurencingesnė.

3.3.1

Kita vertus, ten, kur konfrontacija, koordinavimo trūkumas ar tiesiog neišmanymas, kas gali atsitikti kartais sąmoningai arba nesąmoningai, tai tik pagilina problemas, vilkina sprendimus, sumažina konkurencingumą ir rentabilumą.

3.3.2

Įvairūs tyrimai parodė ir patvirtino, kad turistų supratimu kelionės ar atostogų metų gaunamų paslaugų kokybė 50 % priklauso nuo valstybinių struktūrų teikiamų paslaugų ir 50 % priklauso nuo privataus sektoriaus, daugiausia komercinių įmonių, darbuotojų teikiamų paslaugų. Tai, kaip turistai supranta skirtingus kokybės rodiklius ir jų poveikį bendram produkto kokybės supratimui patvirtina, pavyzdžiui, įvairios Kalvijos ir kitų Ispanijos savivaldybių atliktos studijos, sudarančios „Planų aukščiausios kokybės turizmui“ dalį.

3.4

Vilčių teikia stabili bendradarbiavimo, o ne konfrontacijos tendencija. Konfrontacija galbūt dažniau pasitaikydavo pirmaisiais turizmo industrijos metais, spartaus augimo laikotarpiais, kada nebuvo jokių apribojimų geriausių vietų pakrantėje ar užmiestyje vystymui. Buvo laikotarpiai, kai trumpalaikio pelno vaikymasis užgožė tam tikrus tvarumo aspektus, į kuriuos net valstybinis sektorius negalėjo atsižvelgti, įjungti į savo strategiją ir vystyti bendradarbiaujant kartu su privačiu sektoriumi.

3.4.1

Visuomenė vis daugiau žino apie ilgalaikius veiksnius ir ribotumus, ypač gamtinių išteklių tausojimą, o turizmo praktika socialinius tikslus atitinka žymiai labiau nei kad anksčiau.

4.1

Apskritai, mes galime sakyti, kad pagrindinis bendradarbiavimo tikslas turi būti skatinti ir įjungti siekius, kurie yra neatskiriama kiekvieno dalyvio kompetencijos dalis, jo strategijas ir planus, kurie sudaro jo raison d'être [egzistavimo prasmę] visuomenėje dabar ir ateityje. Kiekvienas dalyvis turi kelti savo tikslus – ir individualius, ir kolektyvinius – ir užtikrinti, kad jie būtų sujungti į visumą su jo partnerių tikslais.

4.2

Bendradarbiavimo turizmo srityje atžvilgiu mes galime nustatyti įvairius tikslų tipus.

4.2.1

Sektorių. Kaip jau buvo daugelį kartų ir įvairias būdais parodyta, turizmo industrija yra strateginės svarbos sektorius siekiant daugeriopų esminių Europos Sąjungos tikslų, jos politikų įgyvendinimo ir jos noro, kad Europa taptų geresne vieta dabar ir ateities kartoms.

4.2.1.1

Kadangi turizmo vystymas daro tiesioginį poveikį ekonomikai, visuomenei ir aplinkai, kurioje turizmas vykdomas, turizmo vystymas gali ir turi būti prioritetine priemone Europos piliečių gyvenimo kokybės gerinimui. Bet kad užtikrinti, jog šis potencialas būtų realizuotas praktikoje ateityje, turizmas turi atitikti tam tikrus tvarumo reikalavimus, kuriuos visos suinteresuotos šalys – valstybinės ir privačios struktūros, komercinės įmonės ir vartotojai – privalo gerbti. Svarbiausias valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo tikslas gali ir privalo būti užtikrinti turizmo sektoriaus gyvybingumą ir konkurencingumą ateityje.

4.2.1.2

Ypač pažymėtina, kad valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas pasirodė esąs labai veiksmingas valdant turizmo nuosmukio ar netgi krizines situacijas išvystytose vietose, kurioms kyla pavojus prarasti savo gerovę sukuriantį potencialą. Visų suinteresuotų šalių bendri veiksmai – kas yra būtina – padidina priemonių, kurių imtasi, efektyvumą ir apčiuopiamumą.

4.2.1.3

Dar daugiau, tampa vis akivaizdžiau, kad tokių kritiškų situacijų metu kaip rugsėjo 11-oji Niujorke arba labai neseni kovo 11-osios įvykiai Madride reikia kviesti visus valstybinio sektoriaus ir privataus sektoriaus operatorius bei sprendimus priimančias struktūras prisijungti prie bendrų pajėgų, kad būtų galima sušvelninti tokių tragedijų neigiamą poveikį turizmui.

4.2.1.4

Viena sritis, kurioje susivienijimai bei valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas sektorių aplinkoje galėtų pasirodyti esąs veiksmingas, yra transportas, kur didžiulis pigių avialinijų padaugėjimas sąlygojo bendrą transporto kaštų sumažinėjimą. Todėl valstybinio ir privataus sektorių susivienijimai turi saugoti paslaugų kokybę, darbo vietas ir saugumą, kur minimi šios rūšies pasiūlymai.

4.2.1.5

Nors konkrečiame sektoriuje dirbančių profesionalų apmokymas yra aiškus siekis visose žmonių veiklos rūšyse, jis netgi dar svarbesnis tokiame sektoriuje kaip turizmas, kuriame aiškus ir svarbus ryšių su visuomene komponentas. Valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas šioje srityje yra būtinas, nes abu sektoriai yra suinteresuoti gerinti darbuotojų apmokymą ir profesionalizmą.

4.2.2

Socialinis. Neįmanoma nustatyti valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo tikslų neatsižvelgiant į socialinius tikslus, kurie kyla iš bet kokios žmonių veiklos. Kalbant konkrečiau, vietinė plėtra ir darbo vietų kūrimas yra esminiai turizmo tikslai, taigi ir bendradarbiavimo turizmo sektoriuje tikslai.

4.2.2.1

Faktas, kad turizmas yra ekonominė veikla pagrįsta privačiomis paslaugomis reiškia, kad bet kokia nauja turizmo veikla sukurs darbo vietas, nors aukštos kokybės ir tvarus turizmas įmanomas tik su aukštos kokybės darbo vietomis.

4.2.2.2

Turistų lankomų vietų bendruomenių socialinių sąlygų gerinimas neabejotinai privalo būti vienas iš efektyvaus valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo tikslų. Bendra žemės ūkio politika paveiks kelis Europos regionus, kurie turės prisitaikyti prie paskutinių ir ateityje įvyksiančių Bendros žemės ūkio politikos pokyčių. Kaip tradicinės žemės ūkio veiklos derinimo su nauja veikla – turizmu – metodas, kuris galėtų padidinti pelningumą, tikriausiai turėtų būti skatinamas vykimas atostogauti pas ūkininkus. Taip pat turėtų būti pasvarstyta dėl turizmo kaip potencialios naujos veiklos skatinimo pramonės, kasybos ar panašios veiklos restruktūrizavimo paveiktose vietovėse. Šios alternatyvos paveiktiems regionams turi būti išsamiai nagrinėjamos Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonėje savo iniciatuva.

4.2.2.3

Kultūrinio, archeologinio ir architektūrinio paveldo saugojimas tikriausiai yra vienas iš socialinių tikslų, kuriam geriausiai gali tarnauti valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas. Tai, aišku, yra Red de Paradores Ispanijoje ir Pousadas Portugalijoje atvejis, kurio dėka buvo rekonstruota ir visuomenei atidaryta daugybė paminklų, taip apylinkėse sukuriant neabejotiną gerovę. Tai būdas išlaikyti visuomenės turtus valstybės rankose, tuo pačiu užtikrinant, kad jie bus branginami ir jais bus gėrimasi. Tas pats galioja ir kaimo vietovėms, kurias daug MVDĮ laiko geromis progomis verslui. Tačiau nebūtinai tokią veiklą turi vykdyti tik valstybinės įmonės. Iš tiesų, yra daug pavyzdžių, kai rūmai ir paminklai buvo rekonstruoti privačiomis pastangomis, o dabar turizmo dėka neša pelną, kuo mes ir patys galėjome įsitikinti ryšium su svarstymu Sevilijoje organizuoto vizito metu. Visos ką tik prie ES prisijungusios šalys turi ypatingą paveldą, kuris turi būti atkurtas. Tai nauja ir įkvepianti galimybė skatinti turizmą tuo pačiu saugant paveldą. Siekiant šio tikslo labai svarbų vaidmenį vaidina valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas visomis savo formomis.

4.2.2.4

Valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas kitose srityse taip pat gali būti naudingas turizmui. Todėl, pavyzdžiui, žinant, kokia didelė yra viešojo maitinimo pramonės reikšmė gerovei, kultūros ir turizmo paveldui, padidinus valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimą, kad būtų kuriami aukštos kokybės žemės ūkio produktai ir būtų pateikiamos kilmės vietos nuorodos, ateityje pagerės ir turizmo produktai..

4.2.2.5

Plataus turizmo etikos kodekso, kuriam prieš kelis metus pritarė Pasaulio turizmo organizacija (PTO), įgyvendinimas galėtų būti dar vienu teigiamu žingsniu, nes tai pabrėžtų valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo būtinybę.

4.2.3

Ekonominis. Visuotinai priimta, kad ekonominis matmuo yra pagrindinis turizmo aspektas. Kaip jau buvo pažymėta, turizmo industrija pasirodė esantis galingas darbo vietų ir gerovės kūrimo variklis praktiškai visame pasaulyje, o ypač Europoje ir netgi labiau koncentruota forma Viduržemio jūros regiono šalyse. Čia tvarumas reikalauja strateginės tolimos ateities – o ne artimos ar netolimos ateities – vizijos. Tai reiškia turizmo produktų vystymą turint omenyje dabartinį ir būsimą konkurencingumą ir tai, kad turizmo produktai turėtų nešti pelną, bei visus metus užtikrintų stabilų nuolatinį užimtumą ir artimoje, ir netolimoje ir tolimoje ateityje. Efektyvaus bendradarbiavimo bendri tikslai tuo būdu bus siekti ir išlaikyti turizmo sektoriaus konkurencingumą ir ekonominį pelningumą.

4.2.3.1

Informacinės ir komunikacijų technologijos (IKT) – tai dar viena sritis, įeinanti į turizmo sektoriaus ekonominius tikslus, kurioje reikalingas bendradarbiavimas, jei mes norime įgyvendinti ir paprastai valstybinio sektoriaus atstovaujamus turistų kelionės vietų tikslus ir paprastai komercinių įmonių atstovaujamus turistinių paslaugų pardavimo ekonominės veiklos tikslus. Jei norima, kad šis sektorius būtų konkurencingas, turistinė informacija turi būti prieinama visiems, netgi labiausiai nutolusiems regionams.

4.2.3.2

Kai kalba eina apie bendradarbiavimo ekonominius tikslus, turi būti prisimenama, kad valstybinio sektoriaus įsikišimas yra būtinas a) norint užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai ir b) išlyginti bet kokius konkurencijos aspektus, pvz., mokestines tvarkas, kurios gali pakenkti rinkos skaidrumui.

4.2.4

Aplinkosauginis. Turizmas yra industrija, ir galbūt vienintelė industrija, kurios pagrindinis produktas yra „gamtos patrauklumas“, kurį sudaro faktorių derinys, kuriame gamtos, jos įvairių aplinkų ir gamtovaizdžių, jos bioįvairovės suvokimas ir, galiausiai, pagarba aplinkai vaidina svarbiausią vaidmenį užtikrinant vartotojų, t.y. turistų, norimo produkto kokybę ir tinkamumą. Visiškai įmanoma ir pageidautina, kad ir valstybinio, ir privataus sektorių dalyviai pajungtų bendradarbiavimą šių sąlygų išlaikymui, kurios užtikrintų tiek gamtinių išteklių tvarumą, tiek jų protingą ir tvarų naudojimą, įgalinant iš jų gauti pelną.

4.2.4.1

Aplinkos apsauga yra dar viena sritis, kurioje valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas padėtų įgyvendinti aplinkos kokybės siekį. Neseni įvykiai, tokie kaip „Prestige“ katastrofa, akivaizdžiai parodė aplinkos apsaugos ir privačiame, ir valstybiniame sektoriuje būtinybę.

4.3

Galiausiai, galimi adekvataus valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo tikslai visada turi atitikti tvarumo sąvoką, kuri viena vertus susideda iš trijų - ekonomikos, visuomenės ir gamtos - dimensijų, o kita vertus apima tris trukmės padalijimus į artimą, netolimą ir tolimą ateitį bei, kaip būtiną faktorių, visų suinteresuotų šalių dalyvavimą turizmo sektoriuje. Bendradarbiavimo pagrindą sudaro būtent tvarios raidos politika ir priemonės.

5.1

Valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimą turizmo atžvilgiu turi lemti nemažai principų.

5.1.1

Kompetencijos sritys: Akivaizdu, kad norint įsteigti tvirtą, ilgalaikę partnerystę, suinteresuotos šalys turi galėti siekti abiejų pusių susitarimu nustatytų tikslų nepriklausomai, todėl jų kompetencijos sritys turi būti pripažintos, ar tai būtų aiškiai išreikšto teisėto pavedimo, įgaliojimų perdavimo ar tiesiog oficialaus ar neoficialaus atstovavimo forma.

5.1.2

Bendra atsakomybė: skirtingos suinteresuotos šalys turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai įtrauktos ar susijusios su padėtimi, dėl kurios buvo įsteigta partnerystė.

5.1.3

Savanoriškas bendradarbiavimo pobūdis: partnerystė saisto tik tuos, kurie laisva valia pasirenka aktyviai joje dalyvauti.

5.1.4

Demokratija: sprendimų priėmimo ir atstovavimo taisyklės turi būti labai aiškios ir turi atitikti dalyvaujamosios demokratijos principus.

5.2

Siekiant užtikrinti, kad partnerystės vykdo savo tikslus, jų darbo kriterijai apima:

5.2.1

Konkrečius tikslus: t.y. aiškius, tiksliai apibrėžtus ir, jei įmanoma, kiekybiškai įvertinamus ekonominiais terminais su nustatyta trukme, taip pat remiantis susitarimais.

5.2.2

Aktualumas: tikslai turi būti svarbūs visoms suinteresuotoms šalims, nesvarbu ar tiesiogiai, ar netiesiogiai.

5.2.3

Rezultatų stebėjimas: suinteresuotoms šalims svarbu galėti aiškiai matyti savo dalyvavimo partnerystėje rezultatus, kitaip jos praras interesą ir pasitrauks.

5.2.4

Proporcingumas: būtina, kad suinteresuotų šalių dalyvavimas būtų proporcingas vykdytinos užduoties dydžiui.

6.1

Norint apibūdinti priemones ir susivienijimų rūšis, pirmiausia reikia nustatyti tobulo bendradarbiavimo lygį, t.y. tokį lygį, kuriame bendradarbiavimas turėtų prasmę, o tai reiškia, kad reikia analizuoti ir nustatyti kontekstą, kuriame yra užduotis, kuriame galima rasti sprendimą ir kuriame galima įtraukti visų suinteresuotų šalių išmanymą, kuris duotų rezultatų. Tokiu būdu, jei problema yra grynai vietinė ir jei vietoje esama galių imtis reikalo ir taikyti sprendimus, tai bus ir vietinis kontekstas. Tas pats pasakytina ir apie regionų, ir valstybinius lygius.

6.2

Dar vienas pagrindinis bruožas yra apimamumas. Yra svarbu, kad visos suinteresuotos gali kažkuo prisidėti prie sprendimo, nesvarbu, ar jų indėlis būtų priemonės, informacija ar veiklos koordinavimas.

6.3

Charakteringos partnerystės rūšys gali būti:

6.3.1

Neoficialios: suinteresuotos šalys įsteigia neoficialų strateginį susivienijimą, darbo grupę, forumą ar panašią struktūrą be juridinio asmens statuso. Sprendimus priima dauguma, tačiau dalyvaujantiesiems jie neturėtų būti privalomi ar sukurti įsipareigojimus, išskyrus tuos, kuriuos jie savanoriškai priima.

6.3.2

Oficialios: tokios struktūros gali įgauti konsorciumų, fondų, valstybės įmonių, bendrų įmonių, asociacijų ir t.t. formą. Jose valdymas vyksta pagal taisykles, kurios nustato sutarčių sąlygas ir jų įgyvendinimą.

6.3.3

Jei užtikrinama, kad ekonominės ir socialinės suinteresuotos šalys yra įtrauktos į teisėmis pagrįstų darbo santykių ribų pastovių nustatymą ir kolektyvinių derybų vystymą, tai turės teigiamą poveikį turizmo konkurencingumui, pelningumui, stabilumui ir socialiniam bei ekonominiam efektyvumui. Visada, kai diskutuojama tema reikalauja trišalio dalyvavimo, ekonominės ir socialinės suinteresuotos šalys taip pat turi būti įtrauktos į socialinį dialogą kartu su valstybės valdžios struktūromis ir institucijomis.

7.1

Tokiame mūsų globalizuotame pasaulyje, ekonominės veiklos vykdyti izoliuotai neįmanoma. Šis principas galioja ir miestams, ir miesteliams, ir, mūsų atveju, turistų lankomoms vietoms ir operatoriams. Pasak šios srities ekspertų, teritoriniu požiūriu bendradarbiavimo palengvinimui naujosios pasaulio ekonomikos pagrindas bus miestų ir miestelių grupių jungimasis. Nors pradiniame etape turistų lankomos vietos siekdamos pritraukti finansavimą, padidinti pardavimus ir tapti labiau žinomomis tarptautiniu mastu – trumpai tariant, siekdamos būti geresnėmis, konkurencingesnėmis ir greičiau besivystančiomis – naudoja konkurencingas strategijas, tačiau vėlesniame etape jos paprastai pradeda geriau suprasti būtinybę jungtis su kitomis turistų lankomomis vietomis bendros reklamos ir poveikio nacionalinėms vyriausybėms ir/arba tarptautinėms organizacijoms tikslais.

7.2

Jei mes norime dirbti bendrų tvarumo ir konkurencingumo tikslų linkme, visame pasaulyje turistų lankomų vietų apsikeitimas patirtimi laikomas vis labiau reikalingu. Tai turi nemažai teigiamų aspektų, kurių tikriausiai svarbiausi yra gebėjimas išvengti strateginių klaidų ir įtraukti geriausias tvaraus valdymo priemones. Junginiai yra papildomas ir alternatyvus būdas atstovauti miestus, komercines įmones ar institucijas. Šiuos junginius stiprina informacinės ir komunikavimo technologijos (IKT), sudarydamos sąlygas junginių nariams palaikyti neoficialius, vienalaikius ir vertingus santykius.

7.3

Kuriant miestų junginius ne visada išvengiama problemų ir neigiamų aspektų: kartais bendradarbiavimui kliudo egzistuojantys interesų konfliktai, kitais kartais stipriausi junginių nariai yra tie nariai, kurie iš jų gauna daugiausiai naudos.

7.4

Kaip ir miestams, taip ir komercinėms įmonėms junginiai yra galinga priemonė suteikti ir apsikeisti informacija, tapti konkurencingesnėmis ir labiau žinomomis lyginant su valstybinėmis institucijomis.

7.5

Daug konkrečių turizmo projektų yra pagrįsti junginiais. Vienas toks pavyzdys būtų Europos Sąjungos URB-AL programa, kurios tikslas yra kurti miestų junginius darbui daugelyje ekonomikos, visuomenės ir miestų raidos sričių. Kartais šios sritys skatina apsikeitimą tvaraus turizmo patyrimais.

8.1

2004 m. balandžio 15 d. Sevilijoje surengto viešojo svarstymo metu buvo analizuojami įvairūs teigiami valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo pavyzdžiai. Ypač vertėtų paminėti šiuos:

8.1.1

Turisme de Barcelona: šią bendrovę 1993 m. įkūrė Barselonos prekybos rūmai, Barselonos miesto taryba ir Barselonos Promoció fondas siekiant reklamuoti Barseloną kaip turistų lankymosi vietą. Per nuo to laiko prabėgusius dešimtį metų, Turisme de Barcelona padėjo pagerinti ir miesto įvaizdį ir turizmo infrastruktūrą. Tokia teigiama raida atspindėta išaugusioje pasiūloje ir paklausoje, viešbučių užimtumo ir kitų rodiklių padidėjime. Tačiau ko gero daugiausiai pasakantis aspektas yra tas faktas, kad per šiuos dešimt metų pradinių biudžetinių asignavimų pagalba nuo 70 % viso biudžeto sumažėjo iki tik 20 %, o likusias pajamas „Turisme de Barcelona“ uždirba pati iš savo viešbučių kambarių rinkos tarpininkės veiklos. Išskirtinio paminėjimo reikalauja daug sėkmingų turizmo produktų, tokių kaip „Barcelona Bus Turistic“, „Barcelona Card“, „Barcelona Pass“ ir t.t., bei taip pat programų, tokių kaip „Barcelona Convention Bureau“, „Barcelona Shopping Line“ ir t.t. Už pasiektą sėkmę šie produktai neabejotinai turi būti dėkingi glaudaus bendradarbiavimo atmosferai ir kartu dirbančių, kad pagerintų Barselonos turizmo infrastruktūrą, turizmo industrijos ir valstybės valdžios struktūrų tarpusavio supratimui.

8.1.2

Aukštos kokybės turizmo Ispanijoje institutas (AKTII): AKTII pradžia buvo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai buvo kuriamos įvairios priemonės aktyviam kokybės gerinimui. 2000 m. įsteigtas Aukštos kokybės turizmo Ispanijoje institutas buvo atsakas akivaizdiems požymiams, kad naujai atsirandančios turistinės vietos Viduržemio jūros ir Karibų jūros regionuose pradėjo kelti grėsmę pirmaujančiai Ispanijos turizmo industrijai. Buvo pasirinkta aiški visaapimančios kokybės strategija, paremta būtinybe integruoti visas turizmo suinteresuotas šalis visuose strategijos darbo aspektuose. Visos jos veiklos rūšys apima tuos dalyvius, kurie susiję su atskira sektoriaus dalimi: viešbučius, restoranus, kelionių agentūras, transporto kompanijas, kaimo turizmo bendroves, golfo klubus, kurortus, savivaldybes ir provincijas. Šiandien Integruotoje aukštos kokybės turistinių vietų Ispanijoje sistemoje dalyvauja daugiau nei 250 verslo asociacijų, šalies vyriausybė, autonominės bendruomenės ir miestų tarybos, virš 3000 turizmo kompanijų, kurios gauna techninę pagalbą, ir 463 bendrovės ir organizacijos, turinčios aukštos kokybės turizmo sertifikatus. Kaip ir Barselona, AKTII yra teigiamas valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo, kaip visaapimančios kokybės gerinimo būdo, pavyzdys ir būtinas turizmo veiklos elementas.

8.1.3

Kiti Sevilijos viešojo svarstymo metu nagrinėti pavyzdžiai: Andalūzijos valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo modelis, kuris egzistuoja jau dvidešimt metų ir kurio dėka buvo pasirašytos penkios bendradarbiavimo sutartys, apimančios visus gamybos, įskaitant turizmą, sektorius. Šis modelis grindžiamas bendradarbiavimu tarp autonominės bendruomenės viešosios administracijos, Andalūzijos darbdavių konfederacijos ir pagrindinių Andalūzijos profesinių sąjungą, Visuotinės darbininkų sąjungos (UGT) ir Comisiones Obreras (CCOO). Jis sukūrė pasitikėjimo ir stabilumo atmosferą, o pasitikėjimas ir stabilumas turistinėje veikloje yra būtini.

8.2

Kaip vietinės politikos pavyzdį, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria faktui, kad komiteto viešojo valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo svarstymo Sevilijoje metu Sevilijos meras dar kartą paragino ekonomines ir socialines suinteresuotas šalis ir turizmo sektorių apskritai sudaryti sutartį, siekiant užtikrinti, kad visos suinteresuotos šalys būtų pilnai įsitraukusios į jų specifinės srities turizmo politikos formavimą, projektavimą, planavimą, įgyvendinimą ir vertinimą. Tokią iniciatyvą būtų galima laikyti atramos tašku kartu su kitomis jau rengiamomis iniciatyvomis skatinti bendradarbiavimą vietos lygmenyje didžiuosiuose miestuose ir įvairaus dydžio miesteliuose.

8.3

Socialinio turizmo srityje yra daug sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžių, šio bendradarbiavimo tikslas - kiek įmanoma daugiau žmonių suteikti galimybę naudotis atostogų ir turizmo privalumais. Čia reiktų paminėti „atostogų čekius“ (pranc. chèques-vacances), kuriuos Prancūzijoje administruoja Nacionalinė atostogų čekių agentūra (ANCV, Agence nationale pour les Chèques-Vacances), Vengrijoje Nacionalinė laisvalaikio organizavimo bendrovė (Magyar Szabadidő Társaság). Taip pat reiktų paminėti Portugalijos Nacionalinį darbuotojų laisvalaikio organizavimo instituto (INATEL, Instituto Nacional para o Aproveitamento do Tempo Livre dos Trabalhadores) vykdomas senjorų turizmo programas, Prancūzijos bendrijos komisijos (COCOF, Commission Communautaire Française) paramą jaunimo nakvynės namams Briuselyje ir įvairias švietimo programų priemones, paramą renovuojant atostogų centrus, kurią suteikia asociacijų nariai, tokie kaip Jaunimo turizmo centras (CTG, Centro Turistico Giovanile) Italijoje.

8.4

Be jokios abejonės, visoje Europoje ir visame pasaulyje yra dar daug kitų teigiamų valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimo pavyzdžių, tokių kaip išvardintų puikioje PTO ir Kanados turizmo komisijos publikacijoje „ Bendradarbiavimas ir partnerystės turizme –pasaulio perspektyva “, kuri buvo išleista 2003 m. Šioje publikacijoje pateikta 18 teigiamų turizmo bendradarbiavimo pasauliniu lygiu pavyzdžių, kuriuos visus dėl geros praktikos rodymo reikia atidžiai apsvarstyti.

9.1

Daugelyje išsiplėtusios Europos sektorių vyksta dinamiški pasikeitimai. Tai ypač pastebima turizmo sektoriuje, kuriame keičiasi tiek pasiūla, tiek paklausa. Lisabonos Viršūnių susitikime buvo nustatytas strateginis tikslas, kuriuo siekiama, kad Sąjunga taptų dinamiška ir konkurencinga žiniomis paremta ekonomine erdve pasaulyje, kuri galės pasiekti ilgalaikį ekonomikos augimą sukurdama daugiau ir geresnių darbo vietų, bei pasiekdama didesnę socialinę sanglaudą. Tam, kad būtų pasiektas šis ambicingas tikslas būtinas bendradarbiavimas ir susiderinimas tiek institucijų, tiek viešojo ir privataus sektorių lygmenyje. Turizmo pramonė praeityje buvo užimtumo ir gerovės varomoji jėga, todėl taip turėtų būti ir Europoje, kuri susideda iš 25 ir daugiau valstybių narių. Komitetas ragina Komisiją, patikrinti Europos turizmo tarybos įkūrimo galimybę, kaip konkretaus bendradarbiavimo principo Europos lygmenyje įgyvendinimo pagrindą.

9.2

Tokia taryba galėtų būti sudaryta iš: Europos institucijų (Komisija, Parlamentas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas), Europos jaunimo tarybos, valstybių narių, darbdavių draugijų ir profesinių sąjungų (vienodo skaičiaus) atstovų, Europos vartotojų, aplinkosaugos ir neįgaliųjų organizacijų atstovų, socialinio turizmo draugijų ir aukštųjų mokyklų atstovų bei pripažintų specialistų.

9.3

Europos turizmo taryba galėtų rinkti ir analizuoti duomenis apie ligšiolinį ir būsimą turizmo vystymąsi, siūlyti rėmimo ar dalyvavimo Komisijos priemonėse galimybes, pateikti bendradarbiavimo koncepciją su kitais įvairiose ES turizmo srityse veikiančiais dalyviais, taip pat rengti Europos turizmo forumą ir stebėti pasiektą susitarimą.

9.4

Tuo atveju, jei Komisija šį pasiūlymą laikys tinkamu, Komitetas pasiruošęs bendradarbiauti kuriant Europos turizmo tarybą, tam kad ji pradėtų veikti dar prieš 2005 m. Europos turizmo forumą.

10.1

Mes gyvename globalizuotame, tačiau ir diferencijuotame pasaulyje, kuris verčia mus nuolat pergalvoti modelius, kuriais remiasi mūsų ekonominė, socialinė, žemės planavimo ir miestų raidos veikla. Tai galioja ir turizmui, kuris parengia daug iššūkių kalbant apie kokybę, tvarumą ir visų susijusių suinteresuotų šalių konkurencingumą.

10.2

EESRK mano, kad tik jei įvairios valstybinio ir privataus sektorių suinteresuotos šalys laikysis fundamentalaus bendradarbiavimo požiūrio bus galima įveikti pagrindinius iššūkius visoms žmonių veiklos rūšims, o ypač turizmui dėl jo strateginio charakterio, jo esminio žmogiškųjų paslaugų teikėjo ir kultūrinių mainų vektoriaus vaidmens.

10.3

Valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas yra vis svarbesnis teigiamos veiklos turizmo sektoriuje aspektas. Jis turi būti skatinamas kiek galima daugiau būdų nes jis būtinai padės įgyvendinti sektoriaus tikslus. Visoms suinteresuotoms šalims tenka atsakomybė įjungti šį aspektą į tai, kaip jos reaguoja į didžiausius šiuo metu mūsų pasaulyje vykstančius pokyčius.

10.4

EESRK sveikina Europos Komisijos iniciatyvą ir toliau rengti kasmet rengti Europos turizmo forumus, nes tai vieta, kur Europiniame lygyje kartu su šio sektoriaus suinteresuotomis šalimis, o būtent su ekonominėmis ir socialinėmis suinteresuotomis šalimis, valdžios ir kitomis struktūromis, gali būti nustatytos bendradarbiavimo gairės ir kriterijai. Tikslas – kad tokios gairės ir kriterijai skatinti panašias iniciatyvas įvairiose ES šalyse narėse, regionuose, miestuose ir netgi tarp pačių sektorių ir regionų.

10.5

EESRK tikisi prisidėti prie bendradarbiavimo turizmo sektoriuje skatindama susitikimus, dialogus ir susitarimus tarp turizmo atstovų, o ypač tarp ekonominių ir socialinių suinteresuotų šalių, nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų ir struktūrų bei į tvaraus turizmo procesą įtrauktų asociacijų, tokių kaip vartotojai ir gamtosaugininkai, eko-socialinės asociacijos, neįgaliųjų asociacijos. Komitetas taip pat toliau tęs bendradarbiavimą su PTO ir Tarptautiniu socialinio turizmo biuru (TSTB). Todėl EESRK pakartos savo siūlymą būti susitikimo vieta visiems dalyviams, kurie regi turizmą kaip asmeninę teisę, kuri turi būti laikoma ne tik industrija ir ekonomine veikla, bet ir asmeninės ir žmonių raidos bei supratimo, susitaikymo ir taikos tarp tautų elementu.

10.6

Kiekvienais metais Komitetas parems Pasaulinę turizmo dieną, kurią inicijavo Pasaulinė turizmo organizacija, išleisdamas deklaraciją. Šių metų Komiteto indėlis į šį renginį ir į 2004 Europos turizmo forumą, kuris vyks Budapešte, yra ši nuomonė, kuri gali būti laikoma „Sevilijos deklaracija turizmo politikos ir viešojo bei privataus sektorių bendradarbiavimo klausimais“.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/15

1.1

Kasmet Europos rinkai pateikiama apie 16 milijonų automobilių ir lengvųjų sunkvežimių, o devyni milijonai tokių transporto priemonių tampa nebetinkamos eksploatuoti; tuo būdu susidaro per aštuonis milijonus tonų atliekų.

1.2

Anksčiau ES šalys kiekviena savaip sprendė problemas, susijusias su šiuo dideliu atliekų kiekiu, ir ne visada skyrė pakankamai dėmesio medžiagų utilizavimui ir perdirbimui.

1.3

Tačiau XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje didelių aplinkos apsaugos institucijų pastangų dėka visos valstybės narės įvedė eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisykles savanoriškų susitarimų arba nacionalinių teisės aktų forma. Tai neabejotinai turėjo teigiamą poveikį aplinkai.

1.4

Dar vėliau, 2000 m. rugsėjo 18 d., Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2000/53/EB (1). Šia direktyva siekiama harmonizuoti įvairias nacionalines nuostatas, tuo būdu išvengiant konkurencijos iškraipymo ir, kas yra dar svarbiau, – sumažinant šių transporto priemonių poveikį aplinkai. Direktyvoje ne tik išdėstytos eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimo ir tvarkymo taisyklės2, bet ir valstybėms narėms numatomi kontroliniai rodikliai, susiję su atliekų pakartotiniu naudojimu ir utilizavimu, įskaitant tokius dalykus:

1.5

Būtina pažymėti, kad direktyva 2000/53/EB (žinoma kaip Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių direktyva, arba ENTP direktyva) buvo priimta po ilgų diskusijų ir susilaukė nevisiškai pagrįstos kritikos, kurios buvo ir tuo metu pateiktoje EESRK nuomonėje (2). Tačiau būtina pripažinti, kad direktyva stipriai paskatino (nors ir ne be problemų) itin reikšmingą procesą, kuris, kaip nurodyta aukščiau, jau buvo pradėtas valstybėse narėse, dažnai pagal susitarimą su transporto priemonių gamintojais ir transporto priemonių laužo sektoriumi.

2.1

Dabartinis pasiūlymas (jau įvardintas kaip „Trijų R direktyva“) tapo būtinas dėl ENTP direktyvos 7(4) straipsnio, kuriame reikalaujama įvesti tipo patvirtinimo sąlygas, susijusias su eksploatuoti netinkamų transporto priemonių pakartotiniu naudojimu, perdirbimu ir utilizavimu.

2.2

Pasiūlyme nurodoma, kad siekiant gauti tipo patvirtinimą M1 ir N1 transporto priemonės turės būti suprojektuotos taip, kad atitiktų ENTP direktyvoje nurodytus pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir utilizavimo koeficientus.

2.3

Patvirtinus siūlomą direktyvą jos nuostatos bus įtrauktos į Bendrijos tipo patvirtinimo sistemą, tuo būdu pataisant direktyvą 70/156/EEB (3), kuri šiuo metu sudaro tos sistemos pagrindą.

2.4

Bendrijos tipo patvirtinimas yra suteikiamas, kai patvirtinanti institucija įsitikina, kad transporto priemonės tipas atitinka visų direktyvos 70/156/EEB priede išvardintų direktyvų reikalavimus. Po siūlomos naujosios direktyvos patvirtinimo ji bus įtraukta į tokį sąrašą, ir jokia transporto priemonė negaus tipo patvirtinimo, jeigu ji neatitiks tokios direktyvos nuostatų.

2.5

Pasiūlyme išdėstyta procedūra, kuria privalo vadovautis gamintojas, norinti gauti kompetentingos institucijos suteikiamą tipo patvirtinimą. Procedūra yra skirta pademonstruoti, kad transporto priemonė buvo suprojektuota ir pagaminta laikantis nurodytų perdirbimo ir utilizavimo koeficientų.

2.6

Tuo tikslu gamintojas pirmiausiai privalo atlikti preliminarų įvertinimą, apskaičiuodamas perdirbimo koeficientus specialiuose lapuose, kuriuos patvirtino tipo patvirtinimo institucija. Tuo pačiu gamintojas privalo informuoti kompetentingą instituciją apie savo siūlomą transporto priemonės tipo, kurio patvirtinimo yra prašoma, pakartotinio naudojimo ir perdirbimo strategiją, sudarydamas surinkimo vadovą, kurio reikalaujama pagal ENTP direktyvą.

2.7

Automobiliai yra itin sudėtingi produktai, ir dauguma jų gali turėti per 10000 sudedamųjų dalių. Todėl neįmanoma patikrinti visus apskaičiavimus kiekvienos transporto priemonės atžvilgiu. Atitinkamai yra siūloma, kad tik tipo patvirtinimo tikslais būtų išsamiai patikrinamos viena ar kelios „standartinės transporto priemonės“, pasirinktos iš tų transporto priemonės tipo variantų, kurie yra problemiškiausi pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir utilizavimo prasme.

2.8

Direktyva draudžia pakartotinai naudoti tas sudedamąsias dalis, kurios gali sukelti pavojų saugumui ir/arba aplinkai. Šios sudedamosios dalys, kurios yra nurodytos atskirame lape, negali būti pakartotinai naudojamos konstruojant naujas transporto priemones.

2.9

Galiausiai, tam tikroms toliau nurodytoms transporto priemonių kategorijoms pasiūlymas nėra taikomas: specialios paskirties transporto priemonės (greitosios pagalbos automobiliai, automobiliai-furgonai ir t.t.); mažomis serijomis gaminamos transporto priemonės (kai kasmet išleidžiama ne daugiau kaip 500 vienetų kiekvienoje valstybėje narėje); ir lengvieji sunkvežimiai, kurie yra gaminami keliais etapais (t.y. projektavimo etape gamintojas nežino, kokio tipo kėbulas bus sukonstruotas ant rėmo).

3.1

Komitetas dar kartą pripažįsta Komisijos pasiryžimą nuosekliai gerinti šios kategorijos atliekų tvarkymą. Jos požiūris aiškiai nusipelno paramos, kadangi siekiama kiek galima labiau sumažinti atliekų galutinį pašalinimą, pasitelkiant pakartotinį naudojimą, perdirbimą ir utilizavimą, kad vietoj problemų būtų naudos aplinkai, galbūt ir ekonominės naudos.

3.2

Komitetas taip pat pripažįsta, kad automobilių pramonė vaidina lemiamą vaidmenį siekiant šioje srityje nustatytų tikslų; metų metus šios pramonės šakos įmonės investuoja į studijas ir tyrimus, susijusius su transporto priemonių, kurias lengviau perdirbti, projektavimu; tačiau tuo pačiu neatsisakoma kitų prioritetų, kuriuos galėtų neigiamai paveikti lengvesnio perdirbimo reikalavimas.

3.3

Komisijos pastangos, gamintojų įsipareigojimai ir valdžios teisės aktai sukūrė sinergiją, kurios dėka ENTP direktyvos reikalavimai yra nuosekliai įgyvendinami. Tai patvirtina neseniai pateiktas EAGA pranešimas, kuriame analizuojama direktyvos įgyvendinimo būklė 15 valstybių narių ir Norvegijoje.

4.1

Komisijos sprendimas, kad ENTP direktyvos 7(4) straipsnio reikalavimai turi būti įgyvendinti priimant specialią direktyvą, o ne kitais būdais, yra teisingas techniniu požiūriu ir jo Komitetas nekvestionuoja.

4.2

Tačiau siūloma tvarka kelia tam tikrų problemų tiek gamintojams dėl didesnių kaštų, tiek techninėms organizacijoms ir tipo patvirtinimo institucijoms, kurios gali nepajėgti apdoroti milžiniško kiekio duomenų, kuriuos joms tektų patikrinti (kaip nurodyta II pasiūlymo priede); kai kurie iš tokių duomenų apskritai nėra aktualūs (pvz., cilindrų skaičius bei išdėstymas ir variklio galia).

4.3

Komitetas mano, kad siekiant sumažinti šias problemas galima būtų įnešti tam tikrus pakeitimus, kad procesas taptų efektyvesnis ir našesnis, tačiau kartu neiškreipiant ir nesusilpninant pasiūlymo dvasios ir tikslų. Konkrečiai Komitetas siūlo peržiūrėti tokius straipsnius.

4(5) straipsnis: standartinė transporto priemonė, kuri bus naudojama tipo patvirtinimo testams, yra tokia transporto priemonės versija, kurią patvirtinanti institucija apibūdina kaip problemiškiausią pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir utilizavimo prasme. Jeigu būtų atsižvelgiama į visas detales, kurios paprastai sumontuojamos to paties tipo transporto priemonėje, tai nustatyti standartinę transporto priemonę būtų pakankamai sudėtinga. Siekiant išvengti nesusipratimų tarp skirtingų suinteresuotų šalių ir branginti laiką, būtų geriausiai aiškiai nurodyti, kad standartinė transporto priemonė bendru gamintojo ir tvirtinančios institucijos sutarimu bus nustatyta ta transporto priemonė, kuri yra problemiškiausia pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir utilizavimo prasme.

5(3) straipsnis: Aiškinamojo memorandumo 6.2.2 punkte teigiama, kad bus atliekami fiziniai transporto priemonės prototipo patikrinimai siekiant įvertinti gamintojo ir jo tiekėjų pateiktą informaciją apie žymėjimus, medžiagų pobūdį, sudedamųjų dalių masę ir t.t. 5(3) straipsnyje konkrečiai minimi sudedamųjų dalių, pagamintų iš polimerų ar elastomerų, žymėjimo patikrinimai. Tačiau iš tiesų patikrinimams, susijusiems su tipo patvirtinimu, yra naudojami prototipai, kurių medžiagos yra „ikiserijinės“ ir todėl yra nežymėtos. Pažodinis šios nuostatos taikymas įpareigotų gamintoją pagaminti prototipus specialiai inspekcijų tikslais, tuo būdu dar labiau padidinant ir taip jau didelius kaštus, susijusius su kitų direktyvos reikalavimų įgyvendinimu. Būtų pigiau pataisyti 5(3) straipsnį taip, kad patvirtinanti institucija būtų įpareigota patikrinti, ar gamintojas ėmėsi veiksmų (ir prisiėmė atsakomybę), kad serijiniu būdu iš polimerų ar elastomerų gaminamos sudedamosios dalys būtų pažymėtos pagal reikalavimus. Fizinius patikrinimus visada galima atlikti prieš tai, kai transporto priemonės yra pateikiamos į rinką, tuo tikslu panaudojant tas transporto priemones, kurios buvo pagamintos tipo patvirtinimo proceso metu ir kurios yra naudojamos įvairiems testams (stabdžiai, triukšmas, saugumas ir t.t.); dar geriau tokiems patikrinimams naudoti tas transporto priemones, kurios yra naudojamos produkcijos atitikties patikrinimams.

10(3) straipsnis: Straipsnyje nurodoma, kad direktyvos reikalavimai tiek naujai patvirtinto tipo transporto priemonėms (t.y. nauji tipai), tiek naujai registruotoms transporto priemonėms (t.y. visam produktų asortimentui) bus taikomi praėjus 36 mėnesiams po direktyvos įsigaliojimo. Šis terminas yra daug trumpesnis nei paprastai tokiose situacijose nurodomas terminas; naujai registruotų transporto priemonių terminai paprastai yra dveji arba treji metai po tų terminų, kurie yra taikomi naujai patvirtinto tipo transporto priemonėms, kadangi tuo būdu gamintojams suteikiama laiko pritaikyti jau gaminamas transporto priemones pagal naujus reikalavimus. Įvedus vieningą terminą gamintojai susidurtų su didelėmis problemomis, kurių kiltų dėl jų produkto pritaikymo, taip pat dėl laiko bei dėl reikiamų modelių pateikimo siekiant gauti visų jų transporto priemonių modelių tipo patvirtinimą. Taip pat būtina atsiminti, kad tipo patvirtinimo procesas apima ne tik gamintojus, bet ir technines organizacijas ir patvirtinimo institucijas, kurioms taip pat gali būti sudėtinga per trumpą laiką patvirtinti tiek daug transporto priemonių tipų. Todėl nors ir neremdamas raginimų netaikyti direktyvos jau gaminamoms transporto priemonėms, Komitetas mano, kad 10(3) straipsnį būtina pataisyti taip, kad naujos taisyklės naujai registruotoms transporto priemonėms būtų pradėtos taikyti ne taip greitai po direktyvos įsigaliojimo (t.y. ne po 36 mėnesių, o po 48 arba 60 mėnesių).

I(9) priedas: Čia nurodoma, kad sudedamųjų dalių medžiagų ir masės patikrinimo tikslais gamintojas privalo pateikti transporto priemones, kurios reprezentuotų kiekvieno tipo korpusą ir sudėtines dalis, skirtas šioms transporto priemonėms. Šis reikalavimas vėlgi smarkiai apkrauna tiek gamintojus, tiek tipo patvirtinimo institucijas ir neatrodo gyvybiškai būtinas tinkamam tipo patvirtinimo procesui. Pavyzdžiui, neatrodo prasminga testuoti visų tipų korpusus (trijų durų, penkių durų, keleivinį), kai ir šiuo atveju būtų paprasčiau testuoti tą transporto priemonės versiją, dėl kurios perdirbimo kyla daugiausiai problemų.

5.1

Komitetas dar kartą šiltai dėkoja Komisijai už pastarųjų metų darbą siekiant užtikrinti, kad išmontuotų transporto priemonių atliekos būtų tvarkomos tinkamai ir išmintingai.

5.2

Ypač pabrėžtina, kad direktyva 2000/53 (ENTP direktyva) ES lygiu harmonizavo taisykles, kurias valstybės narės buvo pradėjusios įvedinėti ryšium su eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimu ir apdorojimu. Direktyvoje taip pat pateikti minimalūs pakartotinio atliekų naudojimo bei utilizavimo kontroliniai rodikliai ir tokių rodiklių įgyvendinimo terminai.

5.3

Komitetas naudojasi galimybe paprašyti valstybes nares atidžiai stebėti, kad būtų tinkamai tvarkomos dar naudojamų transporto priemonių išmestos dalys (akumuliatoriai, padangos ir t.t.), kurios taip pat yra potencialus aplinkos taršos šaltinis.

5.4

Komitetas visiškai remia šio pasiūlymo mintį, kad motorinės transporto priemonės gali gauti Bendrijos tipo patvirtinimą tik tuo atveju, jeigu jos bus suprojektuotos taip, kad atitiktų ENTP direktyvoje nurodytus pakartotinio naudojimo ir utilizavimo rodiklius.

5.5

Komiteto nuogąstavimai yra susiję su sprendimu priimti naują instrumentą, t.y. naują direktyvą, kadangi jis mano, jog tų pačių tikslų paprasčiau ir greičiau galima pasiekti pasitelkiant kitas priemones. Pavyzdžiui, pakaktų direktyvos 70/156/EEB X priede įrašyti „gamintojo pajėgumų įvertinimas“ (kuris jau yra nurodomas kaip tipo patvirtinimo sistemos pagrindas), remiantis analogija su procedūra, kuri yra naudojama siekiant nustatyti gamintojo pajėgumus gaminti transporto priemones, identiškas patvirtinto tipo transporto priemonėms.

5.6

Tačiau, kaip nurodyta aukščiau, Komisijos sprendimas pasitelkti direktyvą yra teisingas techniniu požiūriu, todėl dėl tokio sprendimo šiame etape nederėtų abejoti, nors jis ir neatitinka vis stipresnių raginimų supaprastinti ES teisinę bazę.

5.7

Dėl šios priežasties Komitetas tikisi, kad Komisija apsvarstys šioje nuomonėje pasiūlytas pataisas. Šios pataisos nepakeičia pasiūlymo dvasios ir tikslo, tačiau leidžia supaprastinti ir palengvinti procesą gamintojams, techninėms organizacijoms, tipo patvirtinimo institucijoms ir, kas ne mažiau svarbu, – vartotojams, kadangi būtent jiems galiausiai teks našta, susijusi su bet kokiais didesniais vėlavimais ir išaugusiais kaštais, kurių susidaro dėl per daug sudėtingų teisės aktų.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/18

1.1

Komisijos dokumentą sudaro dvi dalys: komunikatas dėl specialių, su pagalba kino ir TV programų produkcijai susijusių suderinamumo kriterijų, kurie galioja iki 2004 m. birželio mėn., galiojimo pratęsimo iki 2007 m. birželio 30 d.; ir rekomendacija dėl kino paveldo ir susijusio sektoriaus veiklos konkurencingumo.

1.2

Rekomendacijoje dėmesys sutelkiamas į visus kino paveldo aspektus (kaupimas, katalogavimas, duomenų bazių kūrimas, išsaugojimas, restauravimas, panaudojimas švietimo, akademiniams, tyrimo ir kultūriniams tikslams; ir Europos lygiu atsakingų institucijų bendradarbiavimas) ir nagrinėjamas kinematografinių darbų teisinis deponavimas kaip priemonė išsaugoti ir apsaugoti Europos audiovizualinį paveldą. Komitetas buvo paprašytas parengti nuomonę dėl šio dokumento.

1.3

Komitetas paprašytas pateikti nuomonę tik dėl rekomendacijos. Kalbant apie komunikatą, EESRK pritaria Komisijos pozicijai, kai ji esanti „pasirengusi vėliausiai naujos komunikato peržiūros metu apsvarstyti didesnes teikiamos pagalbos sumas, su ta sąlyga, kad pagalbos programos atitinka bendrojo teisėtumo pagal Sutartį sąlygas ir kad yra mažinamos kliūtys laisvam šio sektoriaus darbo jėgos, prekių ir paslaugų judėjimui Europos Bendrijoje“. EESRK ketina analizuoti tyrimo, susijusio su egzistuojančių valstybės pagalbos šiam sektoriui sistemų poveikiu, rezultatus, siekiant įvertinti ekonominį bei kultūrinį tokios pagalbos poveikį ir nustatyti, ar egzistuojantys mechanizmai yra efektyvūs, ar galbūt reikia ieškoti kitokių mechanizmų ir instrumentų.

2.1

EESRK sutinka su teiginiu, kad būtina gerinti sektoriaus, susijusio su kino paveldu, veiklos konkurencingumo sąlygas, ypač ryšium su technologijų, tokių kaip pervedimas į skaitmeninį formatą, panaudojimu. Iš šito išplaukia rekomendacijos teisinis pagrindas – EB Sutarties 157 straipsnis.

2.1.1

EESRK sutinka su šiuo teisiniu pagrindu, kadangi jis leidžia pasiekti tikslų, susijusių su šalių narių efektyviu bendradarbiavimu ir platesniais visuomeniniais debatais didelės kultūrinės reikšmės klausimais.

2.1.2

EESRK taip pat tikisi, kad Komisija išsamiai išanalizuos šalių narių kas dvejus metus pateiktiną informaciją apie nuostatas, kurios yra diegiamos reaguojant į šią rekomendaciją, ir kad Komisija įvertins, kokios priemonės, įskaitant priemones įstatymų leidybos srityje, leistų geriausiai užtikrinti bendradarbiavimą ir koordinaciją, kuri yra būtina, kad audiovizualinis paveldas būtų efektyviai saugomas, kartu išnaudojant jo ekonominį potencialą.

2.2

EESRK sutinka, kad kinematografinių darbų perdavimas archyvinėms institucijoms nereiškia autorinių ir gretutinių teisių perdavimo. Tačiau remiantis Direktyvos 2001/29/EB (1) sąlygomis šalys narės gali numatyti išimtis ar apribojimus ryšium su tais atvejais, kai visuomeninės bibliotekos ar archyvai pasidaro tokių darbų kopijų nesiekdami tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos. EESRK taip pat remia rekomendaciją leisti kopijuoti deponuotus kinematografinius darbus restauravimo tikslais (rekomendacija nr. 9).

2.3

Būtina nedelsiant apsvarstyti ir išspręsti teisinius klausimus, susijusius su autorinėmis teisėmis ir specialiais kopijavimo veiksmais, kuriuos atlieka visuomeninės bibliotekos ar archyvai. EESRK siūlo, kad aukšto lygio ekspertų grupei būtų suteiktas aiškus mandatas, galbūt atliekant reikiamas korekcijas nacionalinių ekspertų, su kuriais jau buvo konsultuotasi, tinkle.

2.4

EESRK taip pat norėtų, kad būtų sutrumpintas laikotarpis nuo filmų pristatymo visuomenei iki reikalavimo deponuoti ir kad būtų numatytos sąlygos, palengvinančios deponavimą tų kinematografinių ir audiovizualinių darbų, kurie buvo nacionalinio audiovizualinio paveldo dalis prieš privalomo deponavimo įvedimą, kaip nurodyta rekomendacijoje.

2.5

EESRK mano, kad kinematografiniai ir audiovizualiniai darbai yra tiek verslo, tiek kultūros produktai, kurie turėtų būti saugomi kaip bendro Europos paveldo dalis, ir populiarinami kaip veiksnys, prisidedantis prie pliuralizmo plėtros, ir skatinami kaip darbai, kurių ekonominis potencialas turi būti realizuotas. Atitinkamai tam tikros nacionalinių transliuotojų gaminamos televizijos programų rūšys taip pat turėtų būti deponuojamos privaloma tvarka, o ne savanoriškai, kadangi tokios programos tiksliau nei kinematografijos darbai atspindi greitai kintantį ir dinamišką dabartinio socialinio ir kultūrinio gyvenimo pobūdį. Nors EESRK žino, kad transliuotojai neparėmė privalomo deponavimo idėjos, jis ragina Komisiją atidžiau išnagrinėti šį klausimą, siekiant įvertinti, ar privalomas deponavimas galėtų būti taikomas bent toms televizijos programoms, kurios turi didžiausią socialinę-kultūrinę reikšmę, atsižvelgiant į tai, kad jos yra audiovizualinio kultūrinio paveldo dalis.

2.6

EESRK sutinka su nuomone, kad kinematografijos sektorius turi didelį potencialą kurti darbo vietas, įskaitant kinematografinio paveldo apsaugos srityje. Tai juolab pasakytina apie visą audiovizualinį sektorių apskritai, atsižvelgiant į platų žiniasklaidos ir transliavimo priemonių spektrą ir į didelį potencialą, kurį suteikia skaitmeninė technologija. Todėl Komitetas tikisi, kad bus teikiama visokeriopa parama, kuri apimtų visus audiovizualinius darbus, didesnį dėmesį skiriant įvairių šio sektoriaus formų konkurencingumui, ir kad mokymo galimybės neapsiribos ir nesusikoncentruos į kino sektorių ir apims audiovizualinį sektorių plačiausia prasme.

2.7

EESRK sutinka su Komisija, kad būtina siekti visos pagalbinės ir reklaminės medžiagos, judesį perteikiančios vaizduojamosios medžiagos ir praeities kinematografinių darbų savanoriško deponavimo, atsižvelgiant į tokios medžiagos indėlį į Europos audiovizualinį paveldą. Komitetas pabrėžia, kad yra būtina parengti tinkamas skatinamąsias priemones tokios medžiagos rinkimui ir aprūpinti atitinkamas institucijas lėšomis, kurios reikalingos norint pakankamai greitai sukurti sisteminę visumą medžiagos, liudijančios apie Europos kultūrinį savitumą ir jos tautų įvairovę.

3.1

EESRK yra įsitikinęs, kad norint įgyvendinti pagrindinius užsibrėžtus tikslus Komisija privalo nedelsdama imtis aktyvaus vaidmens sutinkamai su dokumente išreikštais ketinimais, o konkrečiai:

3.2

EESRK mano, kad Komisija, nors ir laikydamasi subsidiarumo principo, kartu turėtų vaidinti svarbų vaidmenį, paremdama sektorių pakankamais finansiniais bei žmogiškaisiais ištekliais, ir siekti tokių tikslų:

3.3

EESRK taip pat tikisi, kad tebevykstančiose diskusijose dėl naujos „MEDIA Training“ programos bus plačiau atsižvelgta į naująsias technologijas ir naujus reikalavimus, susijusius su kino ir televizijos darbų (ir judesį perteikiančios vaizduojamosios medžiagos apskritai) kaupimu, katalogavimu, išsaugojimu ir restauravimu. Ypač būtina plėsti mokymą ir supratimą tokiose srityse kaip nauji archyvavimo metodai, duomenų bazių administravimas ir standartizuoti darbų išsaugojimo aukštos kokybės skaitmeniniame formate metodai, rengiant tobulinimo kursus operatoriams, kad rezultatais galėtų naudotis platesnioji visuomenė, ypač studentai ir dėstytojai.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/21

1.1

Aptariamas pasiūlymas (1) skiriasi nuo įprasto darbo, susijusio su Bendrijos teisės aktų kodifikavimu. Komisija pažymėjo, kad būtina išsamiai peržiūrėti su PVM susijusias nuostatas, kurios iš pradžių buvo išdėstytos Šeštojoje Tarybos direktyvoje 77/388/EEB (su vėlesniais pakeitimais). Einant metams šis dokumentas buvo keletą kartų peržiūrimas, koreguojamas ir papildomas; dėl to neišvengiamai atsirado pasikartojimų, neaiškių sąlygų ir dubliavimosi. Tekstą reikėjo pataisyti taip, kad jis taptų aiškesnis ir suprantamesnis, tačiau nepažeidžiant nuostatų esmės ar apimties; todėl tai yra daug daugiau nei vien tik teksto kodifikacija.

1.2

Be to, atitinkamai buvo įdiegtos naujos pataisos, siekiant suderinti tekstą su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos patvirtintais aukštos kokybės teisė aktų leidybos principais. Naujasis tekstas yra pateiktas Tarybos ir Europos Parlamento patvirtinimui: nors pakeitimai yra neesminiai, tai nėra paprastas kodifikavimas, o sudėtingas redagavimo procesas, kai teisės aktai yra pataisomi, kodifikuojami ir suvedami į vieną įstatyminį tekstą sutinkamai su 2001 m. tarpinstituciniu susitarimu (2).

1.3

Pasiūlymas, parengtas po įspūdingo Komisijos darbo, pakeičia Šeštąją PVM direktyvą: kiekvienas straipsnis buvo peržiūrėtas siekiant aiškumo ir glaustumo; ir dabar vietoj 53 straipsnių yra 402 straipsniai. Dabartinis dokumentas turi ir turinį, kuris palengvina bei pagreitina reikiamo teksto paiešką: tai tikrai yra sveikintina.

2.1

Kadangi iš esmės tai yra nauja redakcija, o ne nauja direktyva, EESRK galėtų apsiriboti tuo, kad atsižvelgtų į gerą Komisijos darbą ir pasveikintų ją su pasiektu rezultatu: akivaizdu, kad operatoriai ir administracija turės naudos iš to, kad dabar bus galima greitesnė paieška ir bus mažiau dviprasmiškumų. Pranešėjas pasikliauja Komisijos pareiškimu, kad naujasis tekstas dera su kitais šiuo metu galiojančiais tekstais: išsamaus patikrinimo nebūtų įmanoma atlikti; bet kuriuo atveju tokius patikrinimus jau atliko nacionaliniai ekspertai ir operatoriai, su kuriais buvo tinkamai pasikonsultuota.

2.2

Nepaisant to, gilesnė pasiūlymo analizė verčia pateikti tam tikrus esminius komentarus dėl PVM politikos ir apskritai dėl fiskalinės politikos, kurios išreikštas tikslas – harmonizuoti vieningos rinkos funkcionavimo sąlygas. Šiuo požiūriu pasiūlyme teigiama (penktoji konstatuojamoji pastraipa), kad „Pridėtinės vertės mokestis yra paprasčiausias ir neutraliausias, kai jis yra skaičiuojamas kuo bendresniu būdu …. Todėl vieningos rinkos ir valstybių narių interesais turėtų būti įdiegta vieninga sistema ….“.

2.3

Tačiau kitose dviejose konstatuojamosiose pastraipose Komisija daro išlygą: „Būtina veikti etapais, kadangi apyvartos mokesčių harmonizavimas sukelia mokesčių struktūros pakeitimus“. Po to teigiama, kad net jeigu tarifai ir išimtys nėra visiškai harmonizuotos, galutinis (harmonizuoto) PVM tikslas – užtikrinti neutralią konkurenciją„kiekvienoje valstybėje narėje“.

2.4

Komitetas pabrėžia, kad šie punktai yra paimti iš originalaus šeštosios direktyvos teksto: jeigu praėjus beveik 40 metų yra manoma, kad juos reikia kartoti, tai taip pat būtina pripažinti, kad per tą laiką nepadaryta jokios pažangos arba pažanga labai nežymi. Susidaro įspūdis, kad harmonizacijos klausimu ES stovi vietoje, ir yra kitų ženklų, paminėtų toliau pateiktose pastraipose, kurios nesuteikia pagrindo optimizmui.

2.5

Dar kartą būtina pažymėti, kad PVM sistema, kurią įvedė vis dar naudojama Šeštoji direktyva, yra „pereinamojo pobūdžio“; ir nėra jokių ženklų, kad būtų ketinama ją visiems laikams pakeisti „galutinai suformuluota“ sistema. Tai leidžia abejoti sistemos teisingumu, kaip Komitetas pakomentavo savo nuomonėje dėl paslaugų teikimo vietos, pateikdamas konkrečius pasiūlymus.

2.6

Derėtų pateikti dar keletą pastabų apie išimčių sistemą, kuri, jeigu ji iš tiesų reikalinga, turėtų būti laikina norint sukurti vieningą rinką. Naujausios išimtys buvo suteiktos naujoms valstybėms narėms, kai kurios yra laikinos, o kitos – be galutinės datos. Tačiau kitos išimtys, suteiktos „antrosios bangos“ valstybėms narėms (Austrija, Graikija, Suomija, Portugalija, Ispanija ir Švedija), vis dar galioja. Todėl būtina pabrėžti, kad tik kai kurios iš šių išimčių buvo nurodytos direktyvose, kuriomis buvo pataisyta Šeštoji direktyva; daugelis jų buvo „paslėptos“ stojimo sutartyse. Vienas iš naujosios direktyvos privalumų yra tai, kad ji atskleidžia visas išimtis, kad ir kaip jos buvo suteiktos.

2.7

Nepanašu, kad būtų planuojama aptarti išimtis (tarp jų ir seniai suteiktas išimtis), planuojant jas panaikinti. Neatrodo, kad netgi valstybės narės steigėjos būtų suinteresuotos kelti šį klausimą: iš pradžių ir joms buvo suteiktos išimtys, kurių jos stengiasi nekvestionuoti (bent jau kol galioja „pereinamoji sistema“). Užtenka prisiminti garsiąją „nulinio tarifo“ išimtį, kuri pradžioje buvo suteikta dviems šalims. Ši išimtis ne tik nebuvo panaikinta, bet ir suteikta dar kelioms naujoms valstybėms narėms.

2.8

Tiesą sakant, ne visos išimtys yra nepagrįstos: kai kurios nuolatinės išimtys yra taikomos užjūrio teritorijoms, saloms ir nutolusiems regionams, kurie buvo atsilikę tuo metu, kai buvo priimami sprendimai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad praėjo daug laiko, būtų tikslinga peržiūrėti visas šiems regionams suteiktas išimtis ir išsiaiškinti, ar tebeegzistuoja sąlygos, kuriomis buvo pagrįstas sprendimas suteikti tokias išimtis.

2.9

Kitos gana didelės išimtys yra susijusios su mažomis įmonėmis: 16 valstybių narių (naujosios valstybės narės ir „antrosios bangos“ valstybės narės) yra įgaliotos suteikti PVM išimtys net tais atvejais, kai įmonės apyvarta viršija Šeštojoje direktyvoje nurodytus limitus. Komitetas šito nesupranta: net jeigu nuolaidas galima pateisinti dešimties naujųjų valstybių narių atveju, tai visiškai nėra pagrindo, kodėl kitos šalys teiktų tokias išimtis praėjus 12 metų nuo jų įstojimo.

2.10

Komitetas mano, kad PVM nuolaidos tokioms įmonėms galėtų būti prilygintos konkurencijos iškreipimui, nors bendras poveikis galbūt būtų gana ribotas. Valstybės narės ir Komisija turėtų geriau išanalizuoti šį klausimą.

3.1

Komitetas sveikina Komisiją atidžiai, tiksliai ir, kas svarbiausia, – skaidriai atlikus didžiulę užduotį. Be skaidrumo būtų buvę sudėtinga įvertinti, kokiu mastu taisykles, kurios yra visiems taikomos kaip bendras principas, neigiamai paveikia išlygos, išimtys ir „diferenciacija“. Žinoma, ne visi nukrypimo nuo principo atvejai yra nepagrįsti, tačiau atrodo, kad valstybės narės turėtų iš naujo derėtis dėl tokių išimčių, kurios dažnai nebėra reikalingos, ir esant reikalui jas apskritai panaikinti.

3.2

Komitetas nemato įrodymų, kad būtų tokių ketinimų; dar daugiau, viena didesnių valstybių narių jau išreiškė bendro pobūdžio abejones, dėl kurių netgi gali kilti problemų patvirtinti Komisijos pasiūlymą. Atsižvelgiant į praeities patirtį, perspektyva neatrodo gera: 1996 m. Komisijos komunikatas, kuriame pateikiama darbo programa ir pasiūlymas dėl mokesčių harmonizavimo, dulka Tarybos stalčiuose ir niekada nebuvo aptariamas, o 2000 m. pateiktas Komunikatas, kuriame pristatoma nauja PVM strategija, taip pat nesusilaukė pasisekimo.

3.3

Šios EESRK nuomonės tikslas – ne kritikuoti valstybių narių PVM politikos; Komitetas gerai suvokia, kad egzistuoja daug vidinių ekonominių ir politinių veiksnių, kurie įtakoja šalių sprendimus. Tačiau Komitetas ragina artimiausioje ateityje peržiūrėti šį klausimą, kad būtų galima įdiegti galutinai suformuluotą sistemą ir sumažinti arba pašalinti vieną didžiausių kliūčių siekiant vieningos rinkos.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/23

1.1

Europos Sąjunga yra kritinėje padėtyje. Ji susidūrė su didžiuliais iššūkiais: Plėtra, poreikiu suteikti ekonomikos augimui ir konkurencingumui teigimą paskatinimą, Konstitucijos projektu ir poreikiu imtis ryžtingų priemonių reaguojant į smunkantį pasitikėjimą Sąjunga. Šioms sunkioms užduotims reikia veiksmingos ir skaidrios politikos bei jos tinkamo įgyvendinimo. Remiantis Plačios ekonominės politikos gairėmis 2003-2005 m. EESRK per praėjusius metus priėmė dvi nuomones šia tema (1).

1.2

Tačiau reikalingas gilesnis atspindys. Veiksminga politika ir integracija yra neįsivaizduojami be aiškių ir įtikinamų institucinių pagrindų, kurie užtikrintų tolesnį Europos įsipareigojimų vykdymą.

1.3

Komisijos analizė, išdėstyta 2004 sausio 21 d. pranešime (2) ir 2004 m. balandžio 7 d. 2004 m. Atnaujinime (3), patvirtina 2003 m. kryptis. Jos rekomendacijos išlieka vienodai skubios. Dėl šios priežasties EESRK savo nuomonėje pateikia platų svarstymą dėl institucinių ir administracinių išankstinių sąlygų, t.y. gero valdymo. Valdymas yra pagrindinė ES iš 25 šalių tema. (4)

1.4

EESRK susirūpinimą daugelis supranta. Kaip ir Komisija, pramonės ir socialinės organizacijos, vieno po kitos pirmininkaujančios šalys – Airija ir Nyderlandai – labai pabrėžia praktinius veiksmus ir įgyvendinimą. Iškilmingos deklaracijos be tolesnių veiksmų yra nenašios. Įgyvendinimas yra gyvybiškai svarbus siekinys (5).

1.5

Plačios ekonominės politikos gairės įvertina valstybių narių makroekonominę ir biudžeto politiką, užimtumo politiką ir vidaus rinkos kryptis. Tokiu būdu jos praktiškai pavaizduoja įvairias ES ir nacionalinės politikos lygių atsakomybės sritis bei skirtingą realią situaciją valstybėse narėse.

1.6

Susilpnėjęs ekonominis augimas ir valstybių narių nesugebėjimas laikytis susitarimų, kurių laikytis įsipareigojo Europos Vadovų Taryba, sąlygojo šią situaciją:

1.7

Tuo pačiu metu ekonomikos vaizdas Europoje atrodo labiau teigiamas, tačiau atgaivinimas vis dar trapus. Ekonomikos augimas JAV didesnis. Tuo pačiu metu Kinija ir Indija iš viso vystosi neįtikėtinu didėjančiu greičiu.

1.8

Vyksta finansų srautų ir investicijų globalizacija, tačiau globalizacijoje esama ženklių socialinių ir ekonominių skirtumų tarp pasaulio regionų. Europai visas pasaulis yra nuorodiniai pagrindai.

1.9

Šiais metais būtina, kad Komisija ir Taryba toliau atkreiptų dėmesį į požiūrį ir instrumentus:

2.1

Plačios ekonomikos politikos gairės 2003-2005 m. yra skirtos pasiekti integruotą požiūrį į:

2.2

Stabilumo ir augimo paktas daugelį metų užtikrino tvirtą pagrindą ir pasitikėjimą tarp valstybių narių. Nuvilianti ekonomikos kryptis dabar kenkia sutartai drausmei. Procedūrinės taisyklės yra pakankamai aiškios, tačiau veiksmingo susitarimų užtikrinimo trūkumas atrodo kelia problemų. Vis dėlto daugelis valstybių narių tiek euro zonoje, tiek už jos ribų vis deda pastangas atsižvelgti į privalomą biudžeto drausmę. Skandinavijos valstybėms narėms ypač sekasi šiuo atžvilgiu.

2.3

Nuomonių dėl Stabilumo ir augimo pakto procedūrų skirtumų išdavoje pernai lapkričio mėn. Komisija pradėjo Europos Teisingumo Teisme procesą prieš Tarybą (6). Ji mano, kad Taryba šiuo atveju neatsižvelgė į Komisijai suteiktas galias. Toks gilus nuomonių skirtumas nėra palankas konsultacijoms tarp partnerių Ekonomikos ir Finansų Taryboje.

2.4

Komisija pažymi, kad vyriausybių manevravimo erdvė ženkliai sumažėjo. Tik penkios valstybės narės atrodo turėjo subalansuotus arba perteklinius biudžetus 2003 m., o visos kitos turėjo nemažą arba didėjantį biudžeto deficitą. Iš Komisijos 2004 m. balandžio 7 d. ataskaitos ir 2004 m. Atnaujinimo atrodo, kad daugelyje valstybių narių situacija sparčiai prastėja ir valstybės skola auga. Visai tai savo ruožtu reikalauja skolos mažinimo priemonių, kurios vykdomos augimą ir užimtumą skatinančių investicijų sąskaita.

2.5

Komisija skiria specialias rekomendacijas šioms valstybėms narėms. Nepaisant panašios trumpalaikės ekonominės krypties, valstybių narių biudžetiniai siekiniai smarkiai skiriasi. Tai sąlygoja platų rekomendacijų spektrą.

2.6

Komisija matomai neturi instrumentų rinkinio, kuris leistų jai deramai įvertinti valstybių narių vyriausybių išlaidas. Todėl sunku tai išbandyti sutartų biudžeto pagrindų atžvilgiu.

2.7

Metinė ataskaita analizuoja socialinį saugumą, darbo rinką, vidaus rinką ir Lisabonos procesą. Joje yra eilė mažų ir didelių siekinių. Šių siekinių pasiekimas iš dalies priklauso nuo Bendrijos sprendimų priėmimo. Daugelis politikos aspektų yra valstybių narių kompetencijoje. Be to yra dalykų, kurių atžvilgiu centrinė vyriausybė turi tikk nežymią įtaką, kaip pavyzdžiui „žinių“ intensyvinimo atžvilgiu.

2.8

Bendrijos galios daugiausiai taikomos vidaus rinkai. Darbo rinkos, socialinio saugumo, pensijų, biudžeto politikos, mokslo tyrimų, mokesčių ir infrastruktūros atžvilgiu daugiausiai atsakingos yra pačios valstybės narės, nors kai kuriais atvejais „Briuselis“ įveda apribojimus valstybių narių politikos laisvės atžvilgiu. Taip pat kai kuriais atvejais Komisija dažnai teikia gairines rekomendacijas. Tačiau valstybės narės nevienodai laikosi jų.

2.9

Darbo rinką sudaro įvairūs segmentai, tarp kurių vyksta tik ribotas darbuotojų judėjimas. Tai leidžia Komisijai pastebėti, kad nedarbas didėja, nors pastaraisiais metais buvo sukurta milijonai naujų darbo vietų. Vis dar žemas senų darbuotojų procentas ir vis esama kliūčių moterims darbo rinkoje. Neveiklumas taip pat turi neigiamų pasekmių nacionaliniams biudžetams.

2.10

Užimtumo lygio prognozė 2005 m. yra 64,5 % visai Sąjungai, tačiau tuo pačiu metu valstybėse narėse esama ženklių skirtumų lygiuose. Užimtumas vystosi geriau tose valstybyse, kur socialiniai partneriai susitaria dėl darbo rinkos ir darbo valandų lankstumo. Komisija mano, kad užimtumo lygio padidinimas iki 70 % 2010 m. labai priklausys nuo tolesnių reformų darbo rinkoje įgyvendinimo (7). Iš čia kyla stiprus prašymas įgyvendinti Užimtumo darbo grupės rekomendacijas (8).

2.11

Papildant pakeitimus socialiame saugume, Komisija pateikia argumentus dėl didesnės diferenciacijos formuojant atlyginimą, didesnio lankstumo darbo rinkoje, tuo pačiu išlaikant reikiamą darbo apsaugą, o taip pat dėl daugiau mobilumo. Dėl skirtingų įstatymų leidybos krypčių ir socialinio bei kultūrinio konsultavimo rezultatų tarp valstybių narių esama ženklių skirtumų. Tai galima pastebėti, be kitų požymių, realiai dirbtų valandų skaičiuje ir našume. Tai iš dalies paaiškina ES ir JAV augimo skirtumus.

2.12

Komisija pastebi, kad kryptis link lėtesnio našumo Europoje tęsiasi nuo 1995 m. Šioje srityje vėl esama didelių skirtumų tarp valstybių narių. Europoje Suomija, Švedija ir Airija žengia kartu su Jungtinėmis Valstijomis. Atsiliekantis našumo augimas iš dalies yra dėl informacinių technologijų ir inovacijų pramonėje bendrai įdiegimo skirtumų. Naujos našumą didinančios investicijos Europoje diegiamos lėčiau. Tai sukelia pasekmes ypač dėl atsiliekančių investicijų taip vadinamuose „naujuose aukštų technologijų sektoriuose“.

2.13

Demografinės tendencijos ir gyventojų senėjimas kelia vis didėjantį rūpestį tiek dėl spaudimo biudžetui, tiek dėl (sunkių) pasekmių augimui. Kai kurios šalys nukreipė daug žadančias pastangas į pensijų reformą, didindamos pensinį amžių.

2.14

Produktų ir paslaugų rinkose nėra pakankamos konkurencijos. Nacionalinė apsauga vis dar išlieka. Vidaus rinka dar nėra užbaigta. Konkurencingumo politikai pateikti nauji pasiūlymai. Įstatymų leidybos darbas finansinių paslaugų sektoriuje vyksta tinkamai: 36 iš 42 planuotų priemonių buvo galutinai priimtos. Mokesčių nuostatos privačių investicijų atžvilgiu taip pat gerėja.

2.15

Bendrijos direktyvų perkėlimas į nacionalinę teisę vis prastesnis. Nepakankamai atsižvelgiama į terminus, o direktyvų perkėlimas į įstatymus dažnai įgyja nacionalinį turinį. Tai nutinka, pavyzdžiui, kai valstybės narės yra padariusios nuolaidų Briuselyje, nes tikisi pasiekti kompromisą Taryboje, o vėliau jų atsisako. Šio proceso stebėsena tampa vis labiau ir labiau sudėtinga.

2.16

Be abejonės esama teigiamų signalų žinių ir inovacijų srityje, tačiau dėl neadekvataus rizikos kapitalo, mokslo tyrimų ir vystymo, patentų ir informacinių technologijų, rezultatai atsilieka nuo lūkesčių. Daugelis valstybių narių smarkiai atsilieka nuo planuotų 3 % BVP skyrimo mokslo tyrimams ir vystymui, kaip buvo sutarta Barselonos viršūnių susitikimo metu. Skandinavai atrodo sėkmingiausiai. Atsižvelgiant į 3 % planą, buvo nustatytas trečdalio ir dviejų trečdalių pasiskirstymas tarp vyriausybės ir verslo. Aišku, kad nei vyriausybė, nei verslas nevykdo numatyto plano.

2.17

Net ir ekonominio sąstingio metu, ekonomikos tvarumas reikalauja ne mažiau dėmesio ir konkrečių įstatymų. Esama įvairių tvarumo pusių, kaip parodė energetikos sektorius. Komisija teisingai pabrėžia aplinkosauginius aspektus, nes čia būtina atskirai paminėti nepalankią situaciją naujose valstybėse narėse. Komisija lygina įvykių raidą su globaliais susitarimais. Tačiau energetika gali tapti grėsme tvariam augimui dėl naftos kainų augimo dėl paklausos (Kinijoje) ir dėl politinės kontrolės, nuo kurios priklauso energijos šaltiniai.

2.18

Norint atstatyti pasitikėjimą įmonėmis ir akcijų rinkomis po finansinių skandalų daugelyje įmonių, buvo pateikti pasiūlymai dėl „verslo vyriausybės“ Europos varianto.

2.19

Pirma pažangos ataskaita apimanti keletą metų (2003-2006 m.) pateikė nevienodą vaizdą. Galutiniame Komisijos įvertinime teigiama, kad esama tam tikros pažangos darbo rinkos, konkurencijos politikos, įmonių aplinkos, naujų technologijų, švietimo ir pensijų atžvilgiu. Žymiai prasčiau sekasi su rinkų integracija, mokslo tyrimais ir vystymu, bei socialiniais ir aplinkos pritaikymais. Spartus biudžetinės situacijos prastėjimas daugelyje valstybių narių, o taip pat politinės valios imtis dėl to veiksmų trūkumas yra Komisijos aprašytas kaip keliantis išskirtinį susirūpinimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad mintis pasiekti sutartą rezultatą 2006 m. bus tik iliuzija, jei reformos nebus spartinamos. Tai būtų tai pat žalinga Lisabonos proceso perspektyvai iki 2010 m..

2.20

2004 m. Atnaujinime Komisija nusprendė, kad naujos valstybės narės turi panašių problemų, su kuriomis susiduria ir ankstesnės 15 valstybių narių (ES-15), dėl biudžeto situacijos, skolos naštos ir užimtumo. Iki šiol Dešimtukas darė nuostabią pažangą, parodė inter alia spartesnį ekonomikos augimą, nei ES-15, tačiau Dešimtuko tarpe esama didelių skirtumų. Tuo pačiu metu Komisija pažymi, kad tarp Dešimtuko ir ES-15 esama didžiulio atotrūkio.

2.21

EESRK požiūriu „lyginamos problemos“ nereiškia, kad naujos valstybės narės panašios į ES-15. Palyginimas su vadinamomis „sanglaudos šalimis“ tinka tik iš dalies. Naujos valstybės narės yra „kylančios rinkos“. Nedarbas kai kuriose šalyse, o ypač daugelyje regionų, yra labai aukštas. Pramoninis restruktūrizavimas vyksta pilnu tempu. Tai sąlygoja aukštą antagonistinio nedarbo lygį. Priklausomybė nuo užsienio investicijų yra didelė.

2.22

Įstatymų bei socialinės ir ekonominės praktikos pritaikymą prie išsivysčiusių ES-15 lygio gali lydėti šokai. Stabilumas, kuris būtinas norint išlaikyti kylantį vidaus ir užsienio investicijų lygį, iš anksto reikalauja veiksmingos finansinės ir monetarinės priežiūros ir deramo įstatymų leidybos proceso numatomumo. Šio tipo stabilaus klimato kūrimas nėra užtikrintas ir todėl tai aukštas prioritetas. EESRK sutinka su Komisija, kad, atsižvelgiant į stabilią plėtrą, pageidautina, kad Dešimtukas turėtų atskirą finansinių ir ekonominių siekinių įgyvendinimo grafiką.

2.23

Skubos jausmas iš tikro jaučiamas Sąjungoje. Bendrijos orientavimas pastoviai pasirodo Komisijos, specializuotų Tarybų ir Europos vadovų Tarybos išvadose. Naujausi vyriausybių vadovų laiškai atspindi tuos pačius slypinčius rūpesčius (9). Iš esmės yra rengiamas tolesnio Bendrijos kelio eskizas, tačiau nėra aišku kas konkrečiu metu yra atsakingas už valdymą ir įgyvendinimą.

3.1

Vidaus rinkos atžvilgiu sekantiems metams Komisija ragina imtis skubių veiksmų dvejuose frontuose (10):

3.2

Abu yra būtini Lisabonos tikslams ir kaip išsiplėtusios vidaus rinkos pagrindas. Didesnis vidaus prekybos ir konkurencijos lygis verčia įmones siekti didesnio veiksmingumo ir našumo, kuris santykinai aukštų atlyginimų erdvėje, kokia yra ES, yra konkurencinės stiprybės ir ilgalaikio klestėjimo pagrindas.

3.3

Dabar vidaus prekyba praktikoje smunka, nors kainos Sąjungoje linkusios skirtis, o ne vienodėti. Pusiausvyra tarp ES investicijų likusiame pasaulyje ir išorės investicijos ES neigiamai veikia Sąjungą.

3.4

Vidaus rinkos atžvilgiu Komisija pateikia šį vaizdą. Darbas dabar atliekamas pagal vadinamas „naujo požiūrio“ direktyvas. Vis dar nėra tikros vidaus rinkos paslaugoms. Paslaugoms tenka daugiau kaip 50 % Europos BVP ir 60 % užimtumo: iš čia kyla naujai pasiūlytos direktyvos dėl laisvo paslaugų judėjimo prioritetas. Tinklinių pramonės šakų (energetikos, transporto ir telekomunikacijų) liberalizacija vyksta, tačiau mes žinome kiek čia esama problemų ir kliūčių. Kai kurių mokesčių harmonizavimo trūkumas vis dar kelia sumaištį vidaus rinkoje. Tačiau fiskalinių iškraipymų šalimas jau vykdomas. Vykdomas ir Finansinių paslaugų veiksmų planas. Komisija pradeda nuo prielaidos, kad vyriausybių nesugebėjimas taikyti viešųjų pirkimų taisykles aiškiai kelia kainas. Ši tema dar kartą bus įtraukta į darbotvarkę. Dėl gyventojų senėjimo Komisija taip pat nori skatinti tarptautinę prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų. Europos patento klausimas vis dar nepajudinamai uždelstas.

3.5

Taisyklių supaprastinimas sprendžiamas „Geresnio reglamentavimo veiksmų plano“ pagalba. Tačiau dar daug reikia atlikti. Daugelis valstybių narių neįgyvendina sutartų poveikio įvertinimų.

3.6

Įgyvendinimas yra rimta problema. Vidaus rinka yra grindžiama pasitikėjimu. Šį pasitikėjimą būtina stiprinti, ypač ryšium su plėtra. Naujam Europos Sąjungos etapui yra svarbus šis teiginys: „Tačiau tikrai sėkmei vidaus rinkoje, kurią sudaro 28 šalys reikės skirtingo požiūrio ir skirtingų darbo santykių.Valstybės narės privalo įgyti visišką savo vidaus rinkos nuosavybę ir dirbti kartu tarpusavyje ir su Komisija, kad tai veiktų praktikoje“  (11).

3.7

Dirbama ir Užimtumo strategijos klausimais. Atsakomybės daugiausiai tenka valstybėms narėms. Tačiau Europos lygmenyje į dienotvarkę taip pat įtrauktos socialinės sistemos, pirmiausia dėl nacionalinės biudžeto politikos, kuri bus taikoma pagal sutartus Europos pagrindus, o antra ryšium su darbo rinkos reformomis ir gyventojų senėjimu.

3.8

Požiūris į Užimtumo darbo grupės rekomendacijų įgyvendinimą priklauso nuo nacionalinių sprendimų priėmimo. Šios rekomendacijos stipriai remia Lisabonos procesą. Apimtos plačios sritys: didesnis lankstumas skatinant verslumą ir inovacijas, didinant darbo dalyvavimą ir socialinio saugumo „aktyvinimą“, investicijas į švietimą ir mokyklas, o taip pat partnerystę, atsižvelgiant į pokyčius; visa tai reiškia, kad aktyvų visų suinteresuotų partnerių įsitraukimą ir dalyvavimą pokyčių procese. Visa tai geriausiai gali apibendrinti fraze „Europai reikia daugiau dirbančių žmonių, kurie dirba našiau“. Neseniai priimtoje nuomonėje EESRK išreiškė platų sutikimą su minėtomis Užimtumo darbo grupės rekomendacijomis, nors ir su kai kuriomis kritinėmis pastabomis. (12)

3.9

Ryšys tarp apgaubiančio Lisabonos proceso ir stabilios biudžetinės politikos yra akivaizdus. Pavasario viršūnių susitikimo ataskaita (13) nurodo nepakankamą Lisabonos strategijos įgyvendinimą kaip brangiai Europai kainuojantį dalyką dėl žemesnio augimo, nepakankamo užimtumo augimo bei atsilikimo švietimo ir mokslo tyrimų bei vystymo srityje.

3.10

Pavasario ataskaita nagrinėja įvykių raidą vidaus rinkoje ir jau aukščiau minėtą užimtumą. Dėl žinių ekonomikos Komisija skatina didesnes investicijas į žinias ir tinklus, apimant mokslo tyrimus bei vystymą, švietimą ir profesinį lavinimą.

3.11

Vis dar trūksta sąveikos tarp universitetų ir verslo pasaulių, kurie yra per toli vienas nuo kito. Tai nesiderina su siekiniu sukurti žiniomis grįstą ekonomiką. Sąveika, kaip JAV, tikrai teigiamai paveiktų našumą ir sutvirtintų įmones. Dabar trūksta nemažai šios pridėtinės vertės. Atskirai vertėtų paminėti protų nutekėjimą iš Europos: atvykstančių ir išvykstančių mokslininkų balansas išlieka neigiamas (14), o ši tendencija vis didėja.

3.12

Sutinkamai su kitomis ataskaitomis, Komisija Pavasario ataskaitoje pateikia keletą aiškiai suformuluotų pasiūlymų, grįstų investicijų, konkurencingumo ir reformų „triptiku“.

3.13

Politikos gairės ir ataskaitos apie vidaus rinką, užimtumo strategiją ir Lisabonos procesą yra palygintinos liečiamų temų ir įvertinimo atžvilgiu. Komisija tarpusavyje susieja valstybės išlaidas daugelyje socialinių ir ekonomikos sričių. Taip nušviečiamos problemos, susijusios su perėjimu nuo valstybės vartojimo išlaidų prie našių išlaidų.

4.1

EESRK pažymi, kad padėtis reikalauja, kad

4.2

EESRK tai nėra tik politikos formulavimo klausimas. Nemažiau svarbūs yra organizaciniai veiksniai – pirmiausiai stebėsena ir prižiūra, o taip pat politiniai ir kultūriniai veiksniai. Esant tokiai situacijai EESRK pastebi ir remia Komisijos analizes ir išvadas, pateiktas 2004 m. sausio 21 d. pranešime ir 2004 m. balandžio 7 d. Atnaujinime. Konkurencingumo Tarybos gegužės 17 ir 18 d. išvados, deja, yra pernelyg bendros ir nelabai konkrečios. (15)

4.3

Sąjungos plėtrai reikia didesnio dėmesio geriems instituciniams pamatams ir atsargiam galių bei atsakomybės nustatymui, be kurio kyla grėsmė dėl tolesnio drausmės trūkumo ir skystėjimo (16).

4.4

Per daugelį metų išsivystė Bendrijos ir tarpvyriausybinių atsakomybių ir sprendimų priėmimo atskyrimo modelis. Net ir Konstitucijos projektas aiškiai preziumuoja kai Sąjunga iš 25 valstybių narių negali veikti taip, kaip veikė 15 šalių Sąjunga.

4.5

Euro įvedimas, kartu su tinkamai veikiančiu Stabilumo ir augimo paktu, turėjo sąlygoti didesnę sanglaudą. Tačiau per daug susitarimų ir sprendimų yra neįpareigojantys.

4.6

Tačiau veiksmingų rezultatų iš sutartų įsipareigojimų trūkumas kelia rimtą pavojų Europos Sąjungos potencialui.

4.7

Europos Vadovų Taryboje atrodo yra sutarimas dėl siekinių, tačiau jie dažnai apibrėžiami pernelyg bendrai ir nėra pakankamai tikslūs. Tačiau geri politiniai ketinimai nėra transformuojami į valdomas teisės normas ir taisyklės, kurios iš tikro užtikrinamos.

4.8

Per pastaruosius metus didelės viltys buvo siejamos su politikos konkurencija, „nurodymu ir peikimu“ ir atviro koordinavimo metodu. Tačiau tai neveikia veiksmingai kai ekonomikos tendencija yra mažiau palanki. Praktikoje valstybės narės nieko nesako arba sako nepakankamai apie savo atitinkamus trūkumus. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos manevravimo sfera yra ribota. Praktikoje Bendrijos metodui nėra patenkinamos alternatyvos.

4.9

Vidaus rinka kelia susirūpinimą. Siekiniai ir susitarimai dėl laisvo judėjimo ir „lygių galybių rinkoje“ nėra pilnai įgyvendintos arba iš visai neįgyvendintos. Šalių pasiekimai rodo, kad vidaus rinkos direktyvų drausmės perkėlimas į nacionalinę praktiką smunka, kartai labai rimtai. (17)

4.10

Subsidiarumas yra teigiamas principas. Bet beveik neminimas aspektas yra tai, kad nepagristas pasinaudojimas subsidiarumu sąlygoja Europos įstatymų skirtingas interpretacijas valstybėse narėse.

4.11

Taip pat yra skirtingi greičiai, kaip Europos pinigų sąjungos atveju. Dabar yra 12 dalyvių, o 13 nesančių narėmis šalių ruošiasi prisijungti. EPS iš 12 dalyvių su 3 nesančiomis narėmis šalimis skiriasi nuo EPS iš 12 dalyvių, kai yra 13 nesančių narėmis šalių, nors ir naujos valstybės narės suteikia naują ekonominę perspektyvą. Turės bus skiriamas rimtas dėmesys į Sutartyje nustatytą biudžetinės drausmės reikalavimą.

4.12

Euras turės būti paremtas valstybių narių ekonomine politika ir integracijos kaip visumos tolesnis vystymas ir integracija.

4.13

Principas, kad Sąjunga grįsta teisėtumu, turi būti užtikrintas kuo tvirčiau.

4.14

Todėl turi būti rastas metodas užtikrinti, kad Komisija ir Taryba daugiau neapsiribotų tik trūkumų nurodymu arba skubaus kreipimosi į valstybes nares padarymu, po kurio jos toliau vykdo kasdieninę darbotvarkę. Lisabonos procesui ir dideliai plėtrai tiesiog reikalinga griežta drausmė.

4.15

Lisabonos strategija yra strateginė koncepcija. Ta prasme ją galima lyginti su ankstesnėmis strateginėmis koncepcijomis, kurios sąlygojo radikalią integracijos pažangą. Tais atvejais planavimas apėmė terminą ir griežtai kontroliuojamą etapų eiliškumą, glaudžiai bendradarbiaujant Komisijai ir valstybėms narėms. Praeito amžiaus šešto dešimtmečio pabaigoje tai buvo taikoma Sutartyje įtvirtintai muitų sąjungai. Programos „Europa' 92“ sėkmė buvo panašaus planavimo rezultatas. 1987 m. Suvestinio akto pagrindu 279 direktyvų projektų įtraukimas į vieną schemą padėjo nugalėti sąstingį ir pasiekti didelės pažangos bendroje rinkoje. Pinigų sąjunga yra kitas sėkmingas pavyzdys. Nuo 1993 m. ir vėliau visų būsimų dalyvių biudžeto deficitai pastoviai mažėjo. Mažėjo ir infliacija, kartu ir palūkanų normos. Išvadoje buvo galima pagal planą įgyvendinti euro ir piningų politiką, kurią užtikrino nepriklausomas Centrinis Bankas.

4.16

Anksčiau minėtais atvejais arba Bendrijos metodą lydėjo sėkmė, kaip muitų sąjungos ir programos „Europa' 92“ atveju, arba valstybių narių teigiamas bendradarbiavimas davė skubiai reikiamų rezultatų, o būtent dalyvavimas EPS. Problema tame, kad nei viena iš šių situacijų netaikytina dabarčiai. Patenkinama pažanga dabar iš tikro priklauso vien tik nuo politinės valios.

4.17

Europos Vadovų Taryba 2004 m, kovo 27 ir 28 d. faktiškai remia Komisijos analizę ir išvadas. Ji pabrėžia subalansuotų biudžetų svarbą, perteklinių biudžetų svarbą, kainų stabilumo svarbą, o taip pat reikalauja laikytis Stabilumo ir augimo pakto. Atsižvelgiant ir į socialinę sanglaudą ir tvarumą, Taryba numato Konkurencingumo Tarybai tris prioritetus: konkurencingumo stiprumą, vidaus rinkos pagyvinimą ir geresnius įstatymus. Visi iš eilės turi investuoti į žinias. Darbo rinkos srityje Europos Vadovų Taryba remia Užimtumo darbo grupės ataskaitos įgyvendinimą.

5.1

Europa vėl yra kryžkelėje. Ekonominis atsigavimas vis dar trapus. Lisabonos proceso lūkesčiai nėra pildomi. Europos Sąjunga žengia į naują etapą, turėdama 20 % daugiau gyventojų ir didesnį heterogeniškumą. Tuo pačiu metu plėtros išdavoje atsirado augimo ir klestėjimo nauja paskata ir nauja perspektyva.

5.2

Pasitikėjimas Sąjunga yra pavojuje. Privaloma atsižvelgti į viešosios nuomonės ir smunkančios paramos integracijos procesui svarbą.

5.3

Plėtrai neturėtų būti leidžiama virsti susitelkimu į save iš Sąjungos pusės. Veiksmo vieta yra pasaulis: EESRK mano, kad pagrindinis etalonas yra Sąjungos padėtis pasaulyje, ne tik santykyje su Jungtinėmis Valstijomis, o bendrame vaizde, apimant besivystančias ir kylančias rinkas, kaip Kinija, pietryčių Azija ir Indija, kurios reikalauja savo tempo globalizacijos procese.

5.4

Komisijos ir Tarybai pirmininkaujančios valstybės analizės ir rekomendacijos Pavasario viršūnių susitikimui yra tos pačios dvasios kiekvienais metais. Beveik nėra jokio skirtumo tarp institucijų dėl to, ką turi daryti Sąjunga, o ką – valstybės narės. Konkurencingumas vis labiau užima pagrindinę vietą, tačiau kartais valstybės narės atrodo nukrypsta nuo rekomendacijų, o sutarti sprendimai nėra deramai arba iš viso nėra įgyvendinami. Vykdymas ir įgyvendinimas yra rimta problema.

5.5

Dėl šių priežasčių veiksmingas Lisabonos proceso atgaivinimas yra labai svarbus. EESRK pabrėžia šios ilgalaikės perspektyvos didelę svarbą. Jis remia Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos dėmesio centrą ir nustato bendrą kelią pirmyn senoms ir naujoms valstybėms narėms vienodai.

5.6

Šis kelias pirmyn skirtas tik integracijos gilinimui. Be šio gilinimo 25 valstybių narių Sąjunga negalės pasiekti didesnės pažangos, nei laisvos prekybos erdvė. Ateities pasaulinės galios žaidime tai yra nepageidaujama parinktis Europos ekonomikai, įmonėms ir piliečiams.

5.7

ES lygmenyje formuluojamas „naujo stiliaus“ Lisabonos procesas – konkurencingumo stiprinimas ir ekonomikos žinių pagrindo intensyvinimas, tvarumo skatinimas, socialinis konsultavimas ir socialinis dialogas – gali turėti teigiamą poveikį atskirų valstybių narių nepriklausomai politikai.

5.8

Politikos gairės rodo, kad sveikiems valstybės finansams, o taip pat valstybės ir privačioms investicijoms reikia darnių, skaidrių ir pasitikėjimą įkvepiančių pagrindų, kuriuos užtikrinti privalo Taryba ir Komisija. Sąjungai skubiai reikia dinamiškumo, o Europa vėl atsidūrė kryžkelėje.

6.1

Šiame procese EESRK nurodo šiuos išeities taškus:

6.2

Skaidrumui užtikrinti reikalingas deramas dėmesys instituciniam matmeniui. Tinkamas konsultavimas nepakankami apima įvairių atsakomybės sričių pasiskirstymą tarp valstybių narių ir Sąjungos. Tokį neįpareigojantį požiūrį sunku paaiškinti piliečiams ir įmonėms.

6.3

Dar daugiau, labiau įpareigojantys susitarimai suteiks paramą valstybėms narėms ir Komisijos vidaus ir išorės darbui. Komisijai žinoma reikės tvirtesnio pagrindo darbui išsiplėtusioje Sąjungoje.

6.4

Valstybės narės turės atsižvelgti į valstybės biudžeto ir makroekonominės politikos drausmę, dėl ko jos susitarė Stabilumo ir augimo pakte.

6.5

Tarpvyriausybinė reakcija turi tendenciją stiprėti. EESRK griežtai įspėja dėl šios tendencijos. Jokia atskira valstybė narė ar valstybių narių grupė negali perimti Komisijos specifinio vaidmens. Suprantama, kad kiekviena valstybė narė pateikia argumentus iš savo pozicijų ir pabrėžia savo politinius aspektus, nors yra raginimas siekti didesnio objektyvumo ir subtilios stebėsenos.

6.6

Konstitucinė sutartis numato geresnį politikos koordinavimą 25 narių Sąjungoje. Šiuo lemiamu laikotarpiu kvalifikuotos balsų daugumos metodo išplėtimas turės teigiamą poveikį. Antraip nepageidaujami veto tęsis toliau. Pramonė, socialiniai partneriai ir kiti socialiniai veikėjai (universitetai, mokslo tyrimo institutai ir t.t.) gali įnešti teigiamą indėlį į šį patobulintą politikos valdymą.

6.7

Visada esama skilimo pavojaus. EESRK pateikia argumentus dėl integruoto požiūrio, kuris gali būti pasiektas per didesnį Konkurencingumo Tarybos veiksmingumą, bendradarbiaujant su Ekonomikos ir Finansų Taryba ir užtikrinant geresnį paviešinimą. Europos Vadovų Tarybos išvados tai atitinka, kaip atitinka ir argumentai, paremti vyriausybės vadovų raginimu (18) paskirti už ekonomikos politiką atsakingą „superkomisarą“.

6.8

Iš savo pusės EESRK pateikia argumentus, kad visuose renginiuose Konkurencingumo Taryba turėtų tapti skaidresne. Tai yra praktinis išeities taškas valdymo tobulinimui. Tarybos darbui nepadeda susitikimų kambarys pilnas komisarų kartu su pastoviai besikeičiančia nacionalinių vyriausybių narių, atsakingų už įvairias politikos sritis, grupe. Pirma, Komisija turės užtikrinti, kad koordinavimas Konkurencingumo Tarybai būtų skaidrus ir viešajai nuomonei pateikiamas aiškus vaizdas. Atsižvelgiant į Lisabonos dienotvarkės svarbą, ši užduotis aiškiai tenka Komisijos pirmininkui. Antra, geresnis Konkurencingumo Tarybos organizavimas ir racionalizavimas ES lygmenyje turėtų sąlygoti tarptautiniu mastu labiau atpažįstamą nacionalinių vyriausybės narių atsakomybės sričių modelį. Tai pagerintų sugebėjimą įtinkinti viešąją nuomonę ir bendra atsakomybės už bendrą politiką jausmą.

6.9

„Skirtingų greičių“ klausimu nėra jokio oficialaus apibrėžimo, kuris tiktų Sąjungai. EPS ir Šengeno sutartis kaip pavyzdžiai yra sėkmingi. Tačiau skirtinga situacija ir metodai valstybėse narėse, kaip nurodyta Politikos gairėse, nesiūlo patrauklios perspektyvos prastai apibrėžtoms „skirtingų greičių“ situacijoms, kurios galėtų tapti konkurencijos iškreipimo šaltiniu. Konstitucijos projekte nustatyta procedūra siūlo teigiamus išeities taškus.

6.10

Vidaus rinkai, kuri vis dar yra integracijos širdis, „skirtingų greičių“ parinktis nėra patraukli, nes tai sąlygotų besikeičiančias koalicijas konkrečiais klausimais ir todėl, kad tai taptų per daug lengva išeitimi iš dilemų nenorioms valstybėms narėms.

6.11

Valstybėms narėms prisikirtose srityse sunku pasiūlyti bendrą priemonių ir pritaikymų meniu. Reikia visokeriopai remti šios situacijos sprendimo procesą, kuris daugiausiai vyksta pateikiant tikslius nacionalinių situacijų ir geriausios praktikos aprašymus. Privaloma dėti pastangas apibrėžti šiuos metodus per palyginamosios statistikos naudojimą; Komisijai taip pat reikės instrumentų rinkinio, kuris leistų geriau įvertinti valstybės išlaidų kokybę.

6.12

EESRK toliau remia politikos konkurenciją ir atvirą koordinavimo metodą aiškiai apibrėžtoms politikos sritims, kur Bendrijos metodas nėra taikomas. Tačiau tai reikštų, kad bus gauti tik riboti rezultatai (žinoma per trumpą laiką), nes valstybės narės suprantama nevertina viena kitos. Kai kurios valstybės narės vykdo naudingus pritaikymus prie politikos, pvz., pensijų ir darbo rinkos srityje. Išorinis šio paviešinimas turi būti gerinamas.

6.13

Europos Vadovų Taryba pastebi, kad Komisija ruošiasi parengti „žemėlapį“ Lisabonos strategijos stiprinimui ir įgyvendinimui. „Geresnis valdymas“ yra pagrindinis išeities taškas. Pasitikėjimui ir stabilumui reikalingas aiškūs instituciniai pagrindai.

6.14

EESRK pateikia argumentus, kad „naujo stiliaus“ Lisabonos procesas turėtų pasiskolinti programos „Europe '92“ sėkmingus metodus. Tolesnis dabartine praktika grįstas darbas reikštų, kad atskaitos apie politikos gaires, vidaus rinką, užimtumą ir Lisabonos procesą butų apibendrinamos kaip aiškus planas su etapais ir grafiku, kuriame aiškiai nurodyta kas turi atlikti kokius veiksmus (Komisija, Taryba, Europos Parlamentas arba valstybės narės), priklausomai nuo sprendimų ir grafiko. Dėl to EESRK pabrėžia Komisijos vaidmens ir Bendrijos metodo svarbą, kurie užtikrino programos „Europe '92“ sėkmę. Komisija pateikia metinę pažangos ataskaitą. Europos Sąjungos Taryba, po konsultacijų su Europos Parlamentu nustato prioritetus, kuriais Komisija grindžia savo pasiūlymus.

6.15

Vienintelė reali Lisabonos proceso pažanga buvo pasiekta vidaus rinkoje, bent jau įstatymų ir taisyklių srityje. Tačiau vis dar esama pastovių trūkumų įgyvendinime. Pažanga yra tiesioginis Bendrijos metodo rezultatas. EESRK pateikia argumentus dėl visų vidaus rinkos temų apjungimo į aiškų planą su aiškiais terminais:

6.16

Nacionalinių sprendimų priėmimo sričiai priklausančios temoms, tokioms kaip socialinis saugumas, darbo rinka (Užimtumo darbo grupė) ir mokesčiai, EESRK rekomenduotų, kad Taryba, gavusi pasiūlymą iš Komisijos, pagal politikos konkurenciją ir atvirą koordinavimą, priimtų sprendimą dėl siekinių ir įgyvendinimo. Tačiau palaipsniškas planas turėtų taip pat užtikrinti šių nacionalinių procesų pažangos stebėseną. Valdymas šiose srityse yra sunkiausias, tačiau nėra prasmės sudaryti susitarimus, kurie nėra įgyvendinami.

6.17

Kitos temos, kurios nepriklauso nuo taisyklių priėmimo ir kartais tik iš dalies nuo viešo valdymo, tačiau yra susijusios su konkurencingumu, žiniomis ir ekonominiu pajėgumu, nusipelno turėti vietą „naujo stiliaus“ Lisabonos procese; jos apima:

6.18

Komisija ir Europos Vadovų Taryba remia „Partnerystę pokyčiams“. EESRK visiškai remia šias pastangas. Tai galėtų būti labai naudinga koncepcija. Lisabonos strategija niekada nebuvo laikoma tik „iš viršaus į apačią“ nukreiptu procesu. Jo sėkmė slypi fakte, kad politikos formulavimas, vykdymas ir įgyvendinimas priklauso nuo daugelio veikėjų: administratorių (Europos, nacionalinių ir regioninių), socialinių partnerių visuose lygiuose, įmonių, universitetų ir daugelio kitų pilietinę visuomenę sudarančių socialinių organizacijų. Aiškus siekinių pristatymas, jų išaiškinimas visiems politiniams ir socialiniams veikėjams Sąjungoje ko iš jų tikimasi, galėtų tapti nauju ir labai reikalingu įkvėpimo šaltiniu.

6.19

Partnerystė pokyčiams turi didžiulį potencialą, su sąlyga bus tinkamai pristatyta. Tai gali sąlygoti naują pranešimo rūšį ir naujas sąjungas tarp daugelio Europos integracijos procese dalyvaujančių grupių. Tai taip pat yra dalis „gero valdymo“.

6.20

Europos Vadovų Taryba ragina Komisiją sudaryti Aukšto lygio grupę, kuri iki 2004 lapkričio 1 d. Komisijai pateiktų ataskaitą apie Lisabonos proceso tęstinę pažangą. Šios Aukšto lygio grupės ataskaita ir vizija atliks svarbų vaidmenį atsižvelgiant į Lisabonos strategijos termino vidurio peržiūrą 2005 m. Pavasario viršūnių susitikimui. Europos Taryba paprašė EESRK pateikti rekomendacijas termino vidurio peržiūrai tuo pačiu metu.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/32

1.1

2004 m. gegužės 1 d. Europos Sąjunga žengė didelį žingsnį, konkretizuojant pirmosios 1952 metų Bendrijos steigėjų, žmonių, išgyvenusių karus, katastrofas ir kitas nelaimes ir gyvenusių nepritekliuos ir varge, viziją. Kelias likęs nueiti iki tikrosios europinės integracijos nuo šiol nėra labai ilgas. Dvidešimt penkių narių Europa jau realybė ir yra priimtas sprendimas dėl dvidešimt septynerių.

1.1.1

Šis pasistūmėjimas nereiškia, kad panaikintos visos grįžimo atgal, kurio pasekmės būtų neprognozuojamos, grėsmės. Bendras Europos pastatas turi stovėti ant atramų, kurių tvirčiausią turės sudaryti piliečių įsitikinimas, kad jie yra nepakeičiamas šio pastato elementas, jų pasididžiavimas tuo, kad priklauso milžiniškam geografiniam demokratiniam junginiui, užtikrinančiam ir garantuojančiam taiką ir žmogaus orumo gerbimą ir siekiančiam visuotinio gerbūvio. Jie turėtų jausti patriotinius jausmus Europai ir didžiuotis gyvendami čia.

1.2

Tačiau tam, kad tai iš tikrųjų įvyktų, yra būtina, kad Europos Sąjunga konsoliduotų bendras politikas, kurias ji jau yra parengusi ir kad, su nesilpstančiu pastovumu ir naudodama demokratines procedūras, ji parengtų ir įgyvendintų visas kitas dar reikalingas politikas, tam, kad šalia ekonominės ir pinigų sąjungos būtų sukurta socialinė ir politinė realybė.

1.3

Šių politikos sričių parengimas ir taikymas, be abejo, implikuoja tam tikrus kaštus, kuriuos reikės teisingai paskirstyti, atsižvelgiant į kiekvienos šalies, kiekvieno piliečio ekonominį pajėgumą.

1.4

Siekdamas dalyvauti ginčuose dėl naujojo 2007-2013 m. programavimo laikotarpio biudžeto sudarymo, EESRK Komisijos pavedimu skelbia savo nuomonę šiuo klausimu, kurioje jis taip pat atsižvelgia į: Komisijos komunikatą: Trečiasis pranešimas apie ekonominę ir socialinę sanglaudą. (1)

1.5

Tačiau EESRK neapsiriboja kritiniu šių dviejų dokumentų nagrinėjimu, bet išplečia savo apmąstymus į temas, klausimus, politikos sritis, kurių pastarieji nenagrinėja, nors šitie dalykai nepaprastai svarbūs Europos ateities kūrimui, taip pat ir Sąjungos biudžeto funkcionavimui per nagrinėjamąjį programavimo laikotarpį.

1.6

Todėl, neignoruodami šių dokumentų, ypač Komisijos komunikato dėl 2007-2013 m. finansinių perspektyvų, mes negalime, turint omenyje EESRK sudėtį, apsiriboti jo kritiniu nagrinėjimu, bet taip pat turime paliesti temas, klausimus ir politikos sritis, kurie nėra nagrinėjami minėto komunikato tekste.

1.7

Kitaip sakant, šalia nuomonės (sutampančios ar prieštaraujančios), kurią jis išsakys apie Europos Komisijos požiūrius ir pasiūlymus, EESRK turi prisidėti plėtojant diskusiją apie bendrą Europos ateitį, pabrėždamas kitus su klausimu susijusius aspektus.

2.1

Komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui (2) Komisija išdėsto savąją Europos Sąjungos viziją ir savąjį būsimą biudžeto programavimą 2007-2013 m. laikotarpiui.

2.2

Siekiant išnaudoti visus išplėtimo privalumus ir padėti Europai suklestėti, ji siūlo tris stambius prioritetus: tvarų vystymąsi, piliečių interesus ir Sąjungos, kaip pasaulinio partnerio, vaidmens sustiprinimą.

2.3.1

2000 m. Lisabonos Viršūnių taryboje valstybių vadovai priėmė programą, siekiančią, kad Europa taptų „konkurencingiausia ir dinamiškiausia pasaulio ekonomika, pasižyminčia tvariu ekonomikos augimu, kurį lydi kiekybinis ir kokybinis užimtumo tobulėjimas ir tvirtesnė socialinė sanglauda“.

2.4

Komisijos manymu, būtina įkvėpti šiam procesui energijos, nustatant jam patikimus ir veiksmingus tikslus, tiek valstybių narių, tiek ES lygmenimis. Būtina skatinti įmonių konkurencingumą vidaus rinkoje, tobulinti mokslinius tyrimus ir vystymąsi, sujungti Europą tinklais, gerinti švietimo ir mokymo kokybę Europos Sąjungoje ir dar labiau sustiprinti Socialinės politikos darbotvarkę ir prisidėti prie visuomenės gebėjimo nuspėti ir suvaldyti socialinius pokyčius.

2.5

Kita vertus, augimo ir konkurencingumo tikslai bus pagrindiniai ateinančio laikotarpio regioninės ir sanglaudos politikos prioritetai, ypatingą dėmesį skiriant atsilikusiems regionams. Dar labiau nei iki šiol, augimas ir sanglauda turi papildyti vienas kitą.

2.6

Ateityje, tam, kad vis daugiau regionų galėtų prisidėti prie augimo ir užimtumo, sanglaudos politikai teks sistemingai spręsti nepakankamo konkurencingumo problemą.

2.7

Beje, Komisija specialiai įtraukė į savo pasiūlymus 2003 metais Tarybos priimtus sprendimus reformuoti bendrą žemės ūkio politiką ir nustatyti žemės ūkio išlaidas rinkos priemonėms ir tiesioginėms išmokoms iki 2013 metų. Ši reforma, panaikindama paramos ir gamybos siejimą, radikaliai perorientuos ES žemės ūkio politiką tvaraus vystymosi linkme. Pagal vieną instrumentą reorganizuota būsimoji kaimo plėtros politika, prisidės didinant žemės ūkio konkurencingumą ir įgyvendinant pažangą aplinkos ir kaimo erdvės įvairovės srityse. Siekiant sustiprinti kaimo plėtros programas, įdiegus dalinius pervedimus, išplaukiančius iš tiesioginių išmokų žemdirbiams, bus išlaisvintos papildomos lėšos.

2.8

Naujoji bendra žvejybos politika, ją reformavus, ir toliau remsis ilgalaikiu išteklių naudojimu. Aplinkos politika įgyvendinama taip, kad tenkintų piliečių lūkesčius, susijusius su gyvenimo ir solidarumo tarp kartų sąlygų gerinimu, taip pat, kad būtų laikomasi tarptautinių įsipareigojimų, tuo pat metu skatinant efektyvumą ir konkurencingumą.

2.9.1

Nuo tada, kai buvo priimta Amsterdamo sutartis, daugelis su laisvėmis, saugumu ir teisingumu susijusių politikos sričių buvo perkeltos į Bendrijos lygmenį. Šiandien visi pripažįsta, kad imigracijos, prieglobsčio ir kovos su nusikalstamumu ir terorizmu uždavinių nebegalima tinkamai spręsti vien tik nacionaliniu lygmeniu taikomomis priemonėmis. Tą patį galima pasakyti apie apsisaugojimą nuo gamtinių katastrofų, epidemijų ir ekologinių krizių, apie viešųjų pasaugų prieinamumą taip pat apie problemas, susijusias su vartotojais ir sveikata.

2.10

Visą šį veiksmą galima bus vystyti tobulinant instrumentus ir užtikrinant pakankamą finansavimą.

2.11.1

Išplėsta Sąjunga turės vaidinti svarbesnį vaidmenį kaip pirmaujantis regionas ir kaip pasaulinis partneris. Norint patenkinti šiuos lūkesčius, būtina, kad ES funkcionuotų kaip politiškai atsakingas veikėjas, pajėgus išnaudoti savo potencialą.

2.12

Taip pat būtina, kad Sąjunga visapusiškai suvaidintų savo vaidmenį politinio pasaulio valdymo ir jo strateginio saugumo srityse. Šis uždavinys reikalauja apsaugoti visuomenę nuo grėsmių, užtikrinti civilinę saugą ir apginti piliečius nuo visokeriopų pavojų.

2.13.1

Šių tikslų galima pasiekti 27 valstybių narių Sąjungoje, nedidinant dabartinio išlaidų maksimumo.

2.14

Kad galima būtų priimti aukščiau išdėstytą iššūkį, kurio esmė – parengti įtikinamą politinį projektą, yra būtina disponuoti ištekliais, reikalingais jo įgyvendinimui. Komisija nustatė aptariamajam laikotarpiui 1,14 % vidutinį išlaidų lygį. Siekiant palaikyti naujuosius prioritetus, bus ženkliai perbalansuotas ES biudžetas. Iš pradžių išlaidų lygis dėl išplėtimo padarinių padidės, tačiau laikotarpio pabaigoje jis priartės prie savo pradinio lygio. Įsipareigojimai bus mažesni, nei dabartinis 1,24 % BNP lygis.

2.15

Komisija siūlo svarstyti galimybę ateityje įvesti apibendrinto taisymo mechanizmą, kuris numatytų skaidrų ir objektyvų metodą, leidžiantį koreguoti biudžeto išlaidas, nustačius, kad jos yra per didelės lyginant su santykiniu šalies gerbūviu.

2.16

Per 2004 m. Komisija parengs atitinkamus įstatyminius pasiūlymus, taip pat tikslų veiksmų planą minėtiems tikslams įgyvendinti.

3.1

Imant apskritai, EESRK mano, kad Europos Komisijos komunikato dokumentas yra pozityvus. Įsigilinus į detales, galima pasakyti, kad šis tekstas iš esmės yra:

3.2

EESRK labai teigiamai įvertino tekste iškeltus konkrečius pasirinkimus ir koncepcijas ir visokeriopai juos palaiko. Turima omenyje šie elementai:

3.2.1

Tvaraus vystymosi sąvoka ir jos turinys, taip pat atitinkamų ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių elementų kombinacija.

3.2.1.1

EESRK pritaria Komisijos pažiūroms šiuo klausimu ir pažymi, kad ilgalaikio vystymosi sąvoka yra sudėtinga ir kad ji aprėpia:

3.2.1.2

Iš tiesų tvaraus vystymosi sąvoka apima ne tik kiekybinius (ekonominio) augimo parametrus, bet ir kokybinius (socialinius, aplinkosauginius) elementus.

3.2.1.3

EESRK piktinasi painiava, kuri atsiranda kituose tekstuose tarp sąvokos „tvarus ekonominis augimas“ ir „tvarus vystymasis“. Savo nuomonėje apie „ES strategijos įvertinimą tvaraus vystymosi labui“ (3) jis pažymi, kad finansinės ES perspektyvos laikotarpiui nuo 2007 iki 2013 metų galėtų būti proga suteikti lemiamą pagreitį tvariam vystymuisi. Joje konstatuojama, kad nepakanka toliau taikyti taip kaip iki šiol dabartines politikas, kurios pasirodė problemiškos tvaraus vystymosi požiūriu, ir įrašyti jas ateityje į biudžetinę liniją „Tvarus augimas“. Pagaliau joje pabrėžiama, kad „tvarus vystymasis“ ir „tvarus augimas“ yra dvi skirtingos sąvokos, kurios gali prieštarauti viena kitai.

3.2.1.4

EESRK primena, kad ji vertina tai, kad siekiant konkretizuoti tvarų vystymąsi yra būtina, ir nedelsiant, skirti jam didesnius finansinius išteklius nei tie, kurie jam skiriami šiuo metu ar tie, kurie numatyti 2007-2013 m. biudžetinei perspektyvai. Beje, dėl ekonominių išteklių stokos ir turint omenyje, kad aplinka yra kolektyvinė, sienų nepripažįstanti visuomeninė gėrybė ir sudaro esminį tvaraus vystymosi skyrių, EESRK klausia savęs iki kokio laipsnio nebūtų tikslinga išbraukti susijusias investicijas iš biudžeto deficito, kurį nustatė Stabilumo ir augimo paktas (4).

3.2.1.5

Europa gali suvaidinti svarų vaidmenį globalizuotoje ekonomikoje ir įtakoti pastarosios raidą, suteikdama svarbesnę vietą tvariam vystymuisi. Tačiau numatytų finansinių išteklių nepakanka norint tai įgyvendinti. Europos Sąjunga turi pasisakyti vienu balsu. Pavienės valstybės narės, kokio bebūtų dydžio ar svarbos, praktiškai negali įtakoti įvairių sričių vystymosi globaliu lygmeniu. Jų pastangų koordinavimas, Europos Sąjungoje įgyvendinant bendrus tikslus, iškyla kaip įsakmi būtinybė.

3.2.2

Socialinės sanglaudos ekonominis rentabilumas ir akivaizdi tiesa, kad, šalia jos socialinės svarbos ir skirtumų mažinimo, sanglaudos procesas, kita vertus, skatina kokybinį paties ekonominio augimo parametrų tobulėjimą.

3.3

Visa programa, skirta išnagrinėti ir priartinti šios globalios politinės vizijos įgyvendinimą, remiasi fundamentalia tvaraus vystymosi sąvoka, kaip ji apibrėžta sudėtingame ją sudarančių ekonominio, socialinio ir aplinkos aspektų kontekste.

3.4

Kartu su susijusiomis trečiojo pranešimo apie ekonominę ir socialinę sanglaudą analizėmis, komiteto tekstas iškelia tarpregioninio bendradarbiavimo organizavimo ir dėl jo skatinimo procedūros problematiką ir svarstymų temą.

3.4.1

Siūloma išbraukti „programavimo papildinius“ iš Bendrijos paramos metmenų (BPM), o ir pačius BPM kaip valdymo instrumentus, ir pakeisti juos strateginiu ekvivalentišku tekstu apie sanglaudą, subalansuotą Bendrijos lygmeniu.

3.4.2

Taip pat, turint omenyje, kad iki šiol naudotai praktikai su 60 ar 70 senuosiuose tekstuose įrašytų prioritetų nustatyta neefektyvumo diagnozė, yra siūloma jiems priešpastatyti tris ar keturis prioritetus, kurie būtų būdingi kiekvienai šaliai ir atskirai vieną bendrą – administravimo reformą. Beje, kad būtų geriau atsižvelgta į valstybių narių specifiškumus, Europos Sąjunga galėtų įsisavinti lankstesnius ir decentralizuotus valdymo būdus, išlaikydama kaip iki šiol visišką skaidrumą ir griežtumą.

3.4.3

Pasirodo, kad pasiūlymas modifikuoti ekonomikos ir finansų valdymo kontrolės metodą yra nepaprastai svarbus: užuot vykdžius vieno paskui kitą projekto patikras, bus daroma išankstinė Pasitikėjimo pakto, nustatančio atitinkamas taisykles, išvada. Pritaikius šią schemą, kontrolės procedūra galės vykti vienalytėje aplinkoje, kurią bus priėmusios visos suinteresuotos institucijos.

3.4.4

Kita vertus, EESRK reiškia savo susirūpinimą dėl didėjančio atotrūkio tarp įsipareigojimų ir išmokų. Manoma, kad iki 2007-2013 m. programavimo laikotarpio pabaigos, šis skirtumas pasieks 188 milijardus eurų, t.y. prilygs visam metiniam biudžetui. Todėl EESRK mano, kad reikalinga lankstesnė biudžeto perspektyva. Sudarius galimybę struktūrinių fondų srityje pasirašytų įsipareigojimų išmokų terminą prailginti vieneriais metais (taisyklės n+2 pakeitimas taisykle n+3), galima būtų naudoti ir eksploatuoti tokiu būdu išlaisvintas sumas neskubant, nespaudžiant terminams, o tuo pačiu protingiau ir efektyviau.

3.5

Patį svarstymo eigos branduolį turi sudaryti pripažinimas, kad Bendrijos biudžetas ir ES ekonominiai ištekliai tiesiogiai priklauso nuo įvairių valstybių narių ekonominio išsivystymo laipsnio ir nuo nacionalinių BNP.

3.5.1

Tad, prisidėdamas prie tolydaus dešimties naujųjų šalių ekonominio vystymosi skatinimo, Bendrijos biudžetas sukuria sąlygas, būtinas tam, kad ateityje būtų gerinama ir plečiama jo paties įplaukų skaičiavimo bazė. Iš tiesų kiekvienos šalies pajėgumų stiprinimas ir nacionalinių BNP didinimas, padės taip pat stiprinti Bendrijos biudžetą, nes padidės valstybių narių įnašai (skaičiavimas tam tikro procento nuo padidėjusios bazės).

3.5.2

Kita vertus pažymėtina, kad inkorporuojant į vieną Europos rinką naujųjų valstybių narių rinkas, bus pagerintos penkiolikos senųjų Sąjungos valstybių augimo perspektyvos. Būtų visai nesunku paskaičiuoti augimo padidėjimo mastą, kurio gali tikėtis kiekviena iš penkiolikos narių iš naujųjų valstybių vystymosi pozityvių padarinių ir iš jų rinkų integravimo į vieną Europos rinką. Kaip ten būtų, šis augimo padidėjimas, kurio yra tikimasi 15 narių Europoje, kita vertus sukurs papildomus išteklius Bendrijos biudžetui.

3.5.3

Be to, EESRK mano, kad užtikrinant kad ES lėšų paskirstymas (perskirstymas) atitinka svarbiausią konvergencijos tikslą, lėšos turėtų būti skirstomos naujųjų valstybių naudai, kadangi jose yra daug mažiausiai išsivysčiusių regionų ir integracijos procesas jose dar nėra pasibaigęs.

3.5.4

EESRK yra tos nuomonės, kad būtina labai atidžiai įvertinti ne tik Europos biudžeto maksimalią ribą pat taip pat prognozes, kuriomis jis grindžiamas. Iš tiesų jis remiasi Bendrijos bendrosiomis pajamomis, kurias galima tik prognozuoti, išeinant iš darbinių hipotezių apie ekonominį augimą, valiutinį paritetą tarp euro ir dolerio, žalios naftos kainą ir t. t. Žodžiu, esama daug abejonių, turinčių įtakos bendrosioms finansinėms lėšoms. Todėl EESRK rekomenduoja Europos Komisijai parengti pakeitimų scenarijus, pagrįstus kartais pesimistinėmis prielaidomis, kartais optimistinėmis, kad būtų galima nustatyti viršutinę ir apatinę ribas, kuriose bus rengiami metiniai biudžetai 2007-2013 metų laikotarpiui.

3.6

EESRK mano, kad norint išspręsti dviejų kintamųjų, t. y. ambicingų politinių tikslų ekonominio (kaštų) numatymo ir turimų finansinių išteklių (nepakankamų), traktavimo klausimus: reikia klausti savęs kiek turimos lėšos yra pakankamos tiems tikslams pasiekti.

3.7

Šių numatomų dydžių pritaikymo procese iškyla štai tokia dilema: ar vardan šito suderinimo mes pasirengę peržiūrėti ir pažeminti politiniu tikslus ir viziją, kuriai jie atstovauja, tam, kad priderintume juos prie turimų išteklių, ar, priešingai, bandyti padidinti lėšas iki tokios apimties, kad jų pakaktų palikti nepaliestus didžiuosius tikslus? Ši dilema gali tapti teorine, jei pasistengtume realistiškai ir efektyviai pritaikyti turimas lėšas.

3.8

Kadangi manoma, kad jos yra būtinos, norint efektyviai kurti bendrą Europos ateitį, būtų problemiška bandyti kaip nors jas „nupiginti“. Šia prasme, Europos Komisijos bandymą iš naujo apibrėžti reikiamas pusiausvyras nėra nei lengva priimti, nei iš tikrųjų suprasti, kadangi akivaizdi to pasekmė būtų jos politinių tikslų potencialo nusmukdymas.

4.1

Kaip išplaukia iš komunikato teksto, Komisija prieš priimdama savo konsensualų pasiūlymą, dvejojo, kurią iš trijų galimybių pasirinkti, nustatant Bendrijos biudžeto privalomų išmokų viršutinę ribą, turint omenyje neseniai įvykusius su šia problematika susijusius pokyčius.

4.2

Pirmoji galimybė reiškė, kad ši viršutinė riba sudarys 1 % BNP, kaip to pageidavo kai kurios valstybės narės. Europos Komisija aiškiai pasisako, kad toks procentas yra visais atyžvilgiais nepakankamas.

4.3

Antroji galimybė reiškė, kad ji sieks 1,30 % BNP. Europos Komisija mano, kad šis skaičius, nebūdamas perdėtai didelis, gali leisti Europos Sąjungai geriau atsiliepti į visos savo tikslų visumos įgyvendinimo imperatyvus.

4.4

Trečioji galimybė reiškė, kad nustatoma viršutinė riba bus 1,24 % BNP, kas atitinka dabartinę finansinę tvarką. Tačiau Europos Komisija nori patikslinti, kad, jei galų gale bus pasirinktas šis dydis, teks pertvarkyti Europos Sąjungos biudžetą, kad galima būtų išlaisvinti naujų prioritetų finansavimo maržas.

4.5

Pagaliau Europos Komisija pasirinko trečiąją galimybę, nors šis pasirinkimas, kaip galima įsivaizduoti, turės šias pasekmes:

4.5.1

Pirmiausia būtinybę išlaikyti dabartinio biudžeto sąlygas, dėl ko iškyla klausimas, ar apskritai įmanoma tuo pat metu užtikrinti naujų prioritetų priėmimą ir finansavimą, jei išliks tokios pat biudžeto įplaukos, iš kurių iki šiol buvo finansuojamas daug mažesnis prioritetų skaičius. Reikia pažymėti, kad daugelio dešimties naujųjų valstybių narių (kurių ateityje bus dvylika) išsivystymo lygiui būdingas atsilikimas, ir ženklus atsilikimas, lyginant su penkiolikos narių Europa, taigi ir efektyvus jų suklestėjimo finansinis rėmimas pareikalaus naujų išteklių, kad sudarytų dideles sumas. Šiuo klausimu Komisija patikslina, kad „išplėstoje Sąjungoje, vidutinis BVP vienam gyventojui bus 12 % žemesnis, nei buvo užregistruotas penkiolikos narių Europoje, tuo tarpu visuminis pajamų skirtumas padvigubės“.

4.5.2

Antra, Bendrijos biudžeto restruktūrizacijas ir naujas pusiausvyras: iškyla klausimas ar reformos ir naujieji subalansavimai taip pat sąlygoja atitinkamus politinių tikslų, iškeltų pačiame Europos Komisijos komunikate, „nuvertėjimus“, ko pasėkoje yra susiaurinami pagrindai, reikalingi mūsų bendros europietiškos ateities sukūrimui.

4.5.3

Trečia, iš esmės federalinę struktūrą ir atitinkamai funkcionavimo būdą, kuriuos įgis Europa priėmus jos Konstitucinę chartiją ir pastarajai įsigaliojus, kai keisis subsidiarumas ir išsiplės ir sustiprės bendrosios Europos politikos ir tuo pat metu joms vykdyti reikalingi ištekliai.

4.5.4

EESRK pažymi ir pabrėžia Komisijos komunikato tekste kai kurias vietas, skirtas išryškinti galimus finansinių stygius, kurie galėtų per 2007-2013 m. programavimo laikotarpį ir kurių pasėkoje, griūtų politinės prognozės ir būtų atimta bet kokia galimybė įgyvendinti aprašytą ir pasiūlytą veiksmų planą.

4.5.5

Iš tiesų koks bebūtų pamatuotas ir subalansuotas Komisijos tekstas, jame nuolatos pabrėžiama, kad „turint omenyje asimetrinį poveikį, kurį išplėtimas turės Bendrijos biudžetui, vien tik paprasta būtinybė išsaugoti acquis reikalauja intensyvesnės finansinės paramos“ (įvadas). Ši grakščiais terminais suformuluota pastaba, reiškia, jog nėra nė mažiausios abejonės, kad visiškai neįmanoma ne tik išplėsti, bet ir paprasčiausiai išsaugoti Bendrijos acquis, jeigu ištekliai nebus padidinti.

4.5.6

Dar daugiau, Komisija dar labiau sustiprina šitą teiginį, skelbdama nepaliaujamai didėjantį atotrūkį tarp ES politinių įsipareigojimų ir jos negebėjimo juos vykdyti, taip pat eroziją apėmusią Sąjungos gebėjimą vykdyti savo pažadus daugelyje naujų prioritetinių sričių dėl politinės valios stokos ir išteklių nepakankamumo (įvadas).

4.5.7

Beje, panašias užuominas randame ir kitose komunikato teksto vietose. Antai 2 straipsnis paskelbia, kad „atotrūkis tarp to, ko iš Sąjungos reikalaujama ir išteklių, kuriais ji disponuoja, pasidarė pernelyg didelis“, iškart po to perspėja, kad „primesti Sąjungai eilę uždavinių ir po to neskirti jai reikalingų išteklių reikštų pasmerkti ją teisingai piliečių kritikai, kurių teisėti lūkesčiai būtų nuvilti“.

4.5.8

EESRK mano, kad Komisija formuluoja blaivią išvadą, kai pastebi, kad „visos valstybės praloš“, jei nebus prieita susitarimo dėl Europos projekto tikslų ir jei nebus skirtos būtinos lėšos jiems įgyvendinti.

4.5.9

Vertinant aukščiau išvardytas pastabas, reikia taip pat atsižvelgti į faktą, kad per naująjį 2007-2013 m. programavimo laikotarpį į Bendrijos biudžetą inkorporavus Europos vystymo fondą, pastarasis neišliks dabartinio lygio, o iš tikrųjų sumažės.

4.5.10

Vykdydama 2007-2013 programavimo laikotarpio užduotį, Sąjunga turės sustiprinti bendrąsias Europos politikas, proporcingai apribodama valstybių vykdomas politikas. Ši politika grindžiama faktu, kad Sąjunga negali funkcionuoti kaip paprastas nacionalinių akcijų vadybininkas. Bendras interesas reikalauja, kad būtų parengtos ir įgyvendintos bendros europinės politikos.

4.5.11

Tačiau Sąjungos pridėtinės vertės gerinimo negalima palikti nacionalinėms politikoms. Komisija aiškina be užuolankų, kad norint ją efektyviai pagerinti, būtina disponuoti didelėmis kritinėmis masėmis viršnacionaliniame lygyje, taigi, tik per bendras politikas galima geriausiai pasiekti šį efektyvumą (lietuviško teksto 4 puslapis).

4.5.12

Taigi klaidinga žiūrėti į šį klausimą kaip į paprastą išteklių perskirstymo tarp valstybių narių problemą. Visiškai priešingai, būtina ją pristatyti kaip bendrų Europos politikų efektyvumo optimizavimo klausimą, siekiant dar labiau padidinti joms patikėtų Bendrijos fondų pridėtinę vertę (lietuviško teksto 4 puslapis).

4.5.13

Beje, išvardydama pozityvius punktus, Komisija pastebi, kokia svarbi yra Bendrijos parama ir ją lydintis Europos pridėtinės vertės sukūrimas nuo kiekvieno iš Sąjungos biudžeto išmokėto euro.

4.5.14

Šios rūšies duomenų taip pat yra tolesnėse Komisijos teksto vietose:

4.5.15

EESRK nuomone, reikėtų pastebėti, kad yra absurdiška reikalauti daugiau Europos tuo pat metu mažinant jai skiriamas lėšas. Beje, nuosavų išteklių ribojimas 1 % BNP neabejotinai privers apkarpyti struktūrinių politikų, taip pat sanglaudos politikų dotacijas, juolab, kad turint omenyje bendros žemės ūkio politikos finansavimo metmenis iki 2013 metų, bet kuris vėlesnis priverstinis apkarpymas, išplaukiantis iš Bendrijos biudžeto sumažinimo, palies ir šį sanglaudos veiksmą, kas skaudžiai atsilieps iššūkiams ir reikmėms, išplaukiantiems iš ES plėtros. Negana to, šitaip krypstant įvykiams, bet kokia iniciatyva ar skatinimas vystymosi srityje neturės jokio pagrindo ir jokios vertės.

4.5.16

Šių pastabų pagrindu EESRK mano, kad būtina įveikti Komisijos santūrumą ir pasisakyti už Bendrijos biudžeto nuosavų išteklių padidinimą naujajam 2007-2013 m. programavimo laikotarpiui, padidinant juos iki 1,30 % BNP, t.y. viršijant šiuo metu galiojančio biudžeto lygį, tuo pat metu užtikrinant, kad metinė šios viršutinės ribos aproksimacija labai nesikeis.

4.5.17

Tokį požiūrį dar labiau patvirtina tas faktas, kad, kai dėl šalių, kurios moka grynus įnašus į Bendrijos biudžetą, ekonomikos, tai dalį išteklių, išmokamų kaip struktūriniai fondai jos atgauna per eksportą. Ši problematika jau buvo išnagrinėta 15 valstybių narių Europos lygmeniu ir yra tikimasi, kad šis mechanizmas funkcionuos panašiai 25 valstybių narių Europoje. Todėl didelė lėšų dalis, kuri bus skirta 10 naujų valstybių plėtrai taip pat grįš šalims, kurios moka grynuosius įnašus į Bendrijos biudžetą (technologinės ar elektroninės įrangos rinka, specializuotų paslaugų teikimas, žinių perkėlimas ir pan.). Šio bylos aspekto negalima ignoruoti naujo Bendrijos biudžeto sudarymo perspektyvoje. Taip pat reikia pastebėti, kad savo komunikato tekste, Komisija daro ne vieną nuorodą į šį konkretų klausimą, pastebėdama, kad tuo pat metu taikant vidaus rinkoje vienos rinkos taisykles, gaunama ženkli pridėtinė vertė dėka išaugusių Bendrijos vidaus mainų tarp labiausiai atsilikusių valstybių narių ir regionų ir likusios ES dalies, kadangi šio vidaus sandorių suklestėjimo priežastis yra tai, kad „apie ketvirtį išlaidų, padarytų pagal programas šiose srityse, yra gražinamos likusiai ES daliai padidėjusio eksporto pavidalu“.

4.6

EESRK visiškai pritaria Komisijos pastebėjimams apie tapsmo Europos piliečiu pasekmes. Iš tiesų su tuo susiję privalumai nėra vien tik rinkos laisvių įgijimas: šalia laisvių, teisingumo ir saugumo, būtina garantuoti pagrindinių paslaugų bendruomenei prieinamumą. Komisija teisingai pastebi, kad „Europos be sienų teikiama nauda“ turi būti „teisingai padalinta ir prieinama“. Sąjungos pareiga yra prisidėti prie valstybių narių pastangų šioje srityje, tačiau šis veiksmas reikalauja lėšų.

4.7

EESRK taip pat pritaria Komisijos analizei, konstatuojančiai, kad būtina ne tik disponuoti priemonėmis, bet ir ištekliais leidžiančiais jomis pasinaudoti, norint, kad Europa galėtų vaidinti lyderio vaidmenį (paramos vystymuisi, prekybos politikos, išorės politikos, saugumo politikos ir pan. srityse ir kitose išorės politikos sferose (lietuviško teksto 5 psl.).

4.7.1

Kita vertus, jei remsimės šiuo metu priimamos Europos Sąjungos Konstitucinės chartijos nuostatomis, Europos piliečio apsauga, kurią užtikrinti ES įsipareigojo, neapsiriboja paprastu šio imperatyvo pripažinimu, bet uždeda jai atitinkamą juridinę atsakomybę už jos užtikrinimą ir atitinkamus įpareigojimus atlyginti žalą (pavyzdžiui teroro aktų ar gamtinių katastrofų aukoms).

4.8

Nors EESRK džiaugiasi pažanga užregistruota kai kuriuose biudžeto skyriuose, reikia vis dėlto pastebėti, kad procentine išraiška šie rezultatai yra gana reliatyvūs. Antai išteklių padidinimas 162 %, kuris yra numatytas 2007-2013 m. septynmečio ciklui skyriuje „pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas“, tesudaro 2 239 milijonus eurų. Tuo pat metu išlaidos žemės ūkiui sumažės 3 %, arba 1 442 milijonais eurų. Laikotarpio pabaigoje išlaidos šiems dviem skyriams sudarys atitinkamai 2 % ir 26 % biudžeto. Dėl žemės ūkio skyriaus, reikia pastebėti, kad dėl ES išplėtimo ir reformos, BŽŪP teks susidurti su naujais didžiuliais bendros rinkos organizavimo iššūkiais.

5.1

Nei komunikato tekstas, nei trečiasis pranešimas dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos visiškai nenagrinėja vieno klausimo, kurio sprendimas, kaip galima spėti, turės pasekmių Bendrijos biudžetui, būtent klausimas dėl laisvo dešimties naujų valstybių narių darbuotojų judėjimo 15 dabartinių valstybių narių darbo rinkoje ir pereinamojo 2, 5, 7 metų laikotarpio taikymas. Šioje srityje būtina išsiaiškinti, kokį neigiamą poveikį įsidarbinimo apribojimai 15 narių Europoje dešimties naujų įstojusių šalių darbuotojams turės pastarosiose planuojamam ekonominio ir socialinio vystymosi mastui.

5.2

Kita galima svarstymų tema yra santykis tarp Europos fondų įnašo ir lygio, kurį dešimt naujų valstybių narių yra pasiekusios, kad galėtų tinkamai prisiimti ir vykdyti įsipareigojimus, kuriems jos jau yra pritarusios.

5.3

Norint išnagrinėti duoto laikotarpio ekonomines perspektyvas, būtina atskirai nagrinėti, viena vertus, nuosavus išteklius ir, kita vertus, biudžeto išlaidas. Panašiu požiūriu ir yra paremtas Komisijos komunikatas: jo 4 skyrius yra skirtas naujai finansinei tvarkai, ypatingiau akcentuojant išlaidas, tuo tarpu 5 skyrius skirtas apmastymams apie finansavimo sistemą.

5.4

Ši nuomonė daugiau skirta išlaidų nagrinėjimui, kadangi EESRK numato grįžti prie nuosavų išteklių nagrinėjimo kai Komisija pateiks Tarybai pranešimą šia tema.

5.5

Tačiau jau dabar EESRK mano, kad turi pareikšti savo nuomonę šiais dviem punktais:

5.5.1

Kita vertus EESRK išreiškia dideles abejones dėl bendrojo taisymo mechanizmo, kuris tik institucionalizuos „teisingo sugrįžimo“ principą. Šia turimas omenyje tam tikras solidarumas tarp mažiau turtingų šalių ir turtingesnių šalių, kuris yra nepriimtinas. 1998 metų pranešime (5) Komisija jau bandė modeliuoti tokio mechanizmo įvedimo pasekmes. Pasirodė, kad 1996 metais, jei bendrojo taisymo mechanizmas būtų pritaikytas 5 šalims (JK, D, NL, V, SV; 48,7 % BVP) ir darant prielaidą, kad jos atskiriamos nuo taisymo finansavimo, krūvis pasiskirstytų tarp dešimties kitų šalių, kurios sudaro 48,9 % Sąjungos BNP! Neseniai įvykęs išsiplėtimas į šalis su dar žemesniu gyvenimo standartu, dar labiau padidintų šią neteisybę.

5.5.2

Bet kuriuo atveju, jei pasirodytų, kad bendrojo taisymo mechanizmas yra reikalingas, EESRK mano, kad taisant iškraipymus nereikėtų atsižvelgti į išlaidas, patirtas dėl struktūrinės paramos, nes ši parama aiškiai susijusi su perskirstymo tikslu.

5.5.3

EESRK turi omenyje, atsižvelgdamas į galimą apibendrinto koreguojamojo mechanizmo įvedimą, kad biudžeto balanso apskaičiavimas turėtų būti pagrįstas tik remiantis veiklos išlaidomis, kaip dar 1999 m. buvo pasiūlyta Berlyne. Tai padėtų išvengti neigiamo poveikio, susijusio su ES administracinių išlaidų ir išlaidų, susijusių su Bendrijos politika, apmokestinimu šalyje, kurioje, šios sumos faktiškai yra išleidžiamos. „Tiesioginio biudžeto“ metodas taip pat būtų nuoseklesnis, kai a) administracinės išlaidos būtų susietos su veiklos išlaidomis, dėl kurių pirmosios atsiranda, ir b) administracinių išlaidų lėšos būtų suskirstomos į atskiras kategorijas.

5.6

Beje, kai dėl netiesioginių išteklių klausimo, EESRK siūlo tai, ką jau siūlė savo nuomonėje apie distancinio mokesčio už kelius mokėjimo sistemų interoperabilumu suvienodinimo Bendrijoje (6), būtent galimą Europos transporto infrastruktūrų fondo sukūrimą, kurio pajamas sudarytų vieno cento nuo bet kurios transporto priemonės sunaudotų degalų litro nuskaičiavimas.

5.7

EESRK pritaria Komisijos siūlymui suvienodinti biudžeto programavimo laikotarpio datas su atitinkamomis Europos institucinių organų (Komisijos, Parlamento) kadencijomis.

5.7.1

EESRK džiaugiasi tuo, kad finansinės perspektyvos įrašytos į Konstituciją. Tai suteiks didesnį stabilumą ES biudžetui.

5.7.2

Vis dėlto EESRK apgailestauja, kad Europos Taryba nesugebėjo priimti Europos Konvento pasiūlymų, pagal kuriuos finansinės perspektyvos būtų priimamos kvalifikuota dauguma vidutiniam laikotarpiui. Iš tiesų Europos Taryba nusprendė pasilikti prie vienbalsio balsavimo, susiejant jį su galimybe pereiti prie kvalifikuotos daugumos, su sąlyga, kad šis sprendimas būtų priimtas Europos Tarybos vienbalsiai! Iš tiesų, EESRK nuogąstauja, kad vienbalsio balsavimo taisyklės pasilikimas gali pastūmėti Europos Sąjungą link rimtos konstitucinės krizės, arba kad teks sumažinti politines Sąjungos ambicijas.

5.8

EESRK pritaria pasiūlymui padaryti Europos Parlamentą pagrindine už Bendrijos biudžetą atsakančia instancija, tam, kad jis būtų už jį atsakingas visapusiškai: tiek už savo privalomąją, tiek už neprivalomąją dalį.

5.9

Be to, EESRK mano, kad tikslinga pažymėti, kad nors Lisabonos strategija meta akivaizdžius iššūkius ir įpareigoja būtinai imtis tam tikrų iniciatyvų, Komisijos tekstas regis nesiūlo savų konkrečių priemonių, galinčių paskatinti ekonominio vystymosi Europos Sąjungoje veiksmus. Vienintelė praktinė idėja, išplaukianti iš dokumento (IV skyrius, Nauja finansinė tvarka, C Lankstumas), yra ta, kad būtina sukurti specialų lydimąjį augimo fondą, tačiau jam siūlomi ištekliai pasirodo esą visiškai nepakankami. Ta proga EESRK primena, kad Lisabonos strategijos įgyvendinimas buvo pagrįstas prielaida apie metinį 3 % augimo vidurkį, tuo tarpu prognozės ateinantiems metams neviršija 2,3 % 27 valstybių narių Europoje. Negana to, esant ekonominio augimo nuosmukiui, kuris tęsiasi nuo 2000 metų, Sąjungai nepavyksta rezorbuoti šį „ekonominio augimo deficitą“.

5.10

Todėl jis ragina peržiūrėti didinimo linkme atitinkamus dydžius, kad būtų išsaugota pamatinė prielaida, kuris lemia Lisabonos strategijos sėkmės pažangą, būtent mūsų sistemos keitimas investavimo į mokymą ir mokslinius tyrimus srityje.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/39

1.1

Įgyvendinant veiklą, susijusią su Europos Sąjungos politikomis, skirtomis besivystančioms šalims (ypač AKR šalims), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas turėjo galimybę stebėti ES bendradarbiavimo politikos raidos tendencijas. Šios tendencijos vis labiau yra susijusios su požiūriu, skatinančiu dalyvavimą, t.y. su pastangomis didinti nevalstybinio sektoriaus subjektų (NSS) vaidmenį ir pasitelkti juos apibrėžiant ir įgyvendinant šias politikas. Tuo būdu institucijos ir NSS papildytų vieni kitus siekiant stiprinti poveikį plėtros programoms.

Cotonou susitarimas šiuo metu yra vienintelis tokio dalyvavimo pavyzdys, kuriam suteiktas institucinis pagrindas. Susitarime reikalaujama, kad vyriausybės visapusiškai pasitelktų nevalstybinio sektoriaus subjektus įvairiuose nacionalinės plėtros strategijos įgyvendinimo etapuose.

1.2

Atsižvelgdami į šias gaires ir į tai, kad Komitetas jau pateikė savo poziciją ankstesnėje nuomonėje dėl pilietinės visuomenės vaidmens Europos plėtros politikoje (REX 097/2003), mes manome, kad svarbu giliau pažvelgti į moterų dalyvavimo klausimą ir į jų itin reikšmingą bei ypatingą indėlį formuluojant ir įgyvendinant plėtros politiką AKR šalyse, kurioms taikomi Cotonou susitarimai. Mes manome, kad būtų naudinga pabrėžti, koks vertingas gali būti jų vaidmuo ir kaip būtina tinkamai paremti tokį vaidmenį Cotonou susitarimų ir visos plėtros politikos rėmuose.

1.3

Be to, Komitetas, kaip organizuotą pilietinę visuomenę atstovaujantis ES organas, anksčiau patvirtino, kad „moterys, kaip svarbiausi plėtros procesų veikiantys asmenys, vaidina esminį vaidmenį, ir pabrėžė būtinybę skatinti jų organizacijas bei užtikrinti, kad jos tinkamai dalyvautų konsultaciniuose ir sprendimus priimančiose institucijose“. (Nuomonė dėl Rekomendacinio dokumento apie santykius tarp Europos Sąjungos ir AKR šalių 21 amžiaus išvakarėse – iššūkiai ir galimybės naujai partnerystei (Pranešėjas: p. Malosse), EXT 152/1997).

Nevalstybinio sektoriaus subjektų (o konkrečiai – moterų organizacijų) dalyvavimas sprendimų priėmimo procese toli gražu nėra realizuotas.

2.1

Naujausioje Pasaulio banko ataskaitoje (Pasaulio plėtros ataskaita 2004) aiškiai pripažįstama, kad globalios rinkos nebeužtenka siekiant užtikrinti ekonominę, socialinę ir profesinę plėtrą, o ypač - pašalinti kliūtis, kurios trukdo teisingai ir subalansuotai visų pasaulio šalių, tiek Šiaurėje, tiek Pietuose, plėtrai. 2002 m. penkių šeštadalių pasaulio gyventojų pajamos sudarė mažiau nei 1200 dolerių, lyginant su vidutiniškai 26000 dolerių likusiam gyventojų šeštadaliui, kurių didžioji dauguma gyvena turtingiausiose šalyse.

2.2

Kol kas nė viena tarptautinė organizacija (TVF, Pasaulio bankas, PPO, TDO, JT, ir t.t.) nesugebėjo veikti kaip efektyvi, demokratinė ir pasaulinė reguliuojanti institucija ir apriboti ekonominės plėtros nelygumų, kurie egzistuoja tarp šalių ir socialinių grupių.

2.3

Be to, raginamos tarptautinių organizacijų, daugumoje šalių, ypač kai sulėtėja pasaulinis ekonominis augimas, privalo įgyvendinti būtent tas ekonominio pertvarkymo politikas, kurias sudėtinga subalansuoti ir kurios turi didžiausią neigiamą poveikį skurdiems žmonėms. Dėl tinkamos socialinės apsaugos politikos nebuvimo struktūriniai pokyčiai nulėmė tai, kad tiek Šiaurėje, tiek Pietuose išaugo vargingiausių visuomenės sluoksnių skurdas, netikrumas ir nesaugumas.

2.4

Pastaraisiais metais taip pat išaugo atotrūkis tarp formalios pasaulinės ekonomikos ir neformalios vietos ekonomikos. Žmonės, kurie gyvena iš neformalaus ekonomikos sektoriaus, neturi jokių teisių ir nedalyvauja savo šalies ekonomikos augime, nors tuo pačiu efektyviai prisideda prie jo.

2.5

Šioje visuomenės dalyje moterys sudaro daugumą, todėl yra tikėtina, kad būtent jos labiausiai nukenčia nuo tokių sąlygų. besivystančių šalių skurstančios moterys ne tik neturi galimybės naudotis prekėmis ir paslaugomis, bet ir dažnai kenčia nuo didelių jų žmogiškųjų, socialinių ir ekonominių teisių pažeidimų.

2.6

Skurdas, nedarbas ir mažas užimtumas labiausiai paveikia moteris.

2.7

Daugelis pasiūlymų, veiksmų ir projektų, skirtų paremti moteris, buvo parengti įvairių Jungtinių Tautų įstaigų ir komisijų organizuotų konferencijų metu. Naujausia toks renginys – Tūkstantmečio plėtros tikslų konferencija, kurioje buvo patvirtinti du pagrindiniai dokumentai. Abiejuose dokumentuose pagrindinės temos yra lygios galimybės ir visapusiškas dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose, ligų prevencija ir sveikatos apsauga.

3.1

EB sutarties 3 straipsnis teigia, kad visoje savo veikloje, įskaitant veiklą, susijusią su plėtros bendradarbiavimu, ES privalo siekti pašalinti nelygybę ir skatinti vyrų bei moterų lygybę.

3.2

ES ir jos valstybės narės yra pasirašiusios Deklaraciją ir Veiksmų platformą, patvirtintą Ketvirtojoje pasaulio moterų konferencijoje (Pekinas 1995), kurioje buvo inicijuota nauja strategija siekiant pašalinti visas kliūtis, kylančias lyčių lygybei, ir kurioje buvo įtvirtintas lyčių lygybės temos integravimo į bendrąjį diskursą principas. Remiantis įsipareigojimais, kurie buvo prisiimti pasirašant Pekino platformą, buvo patvirtintas Reglamentas (Nr. 2836/98/EB) dėl lyčių klausimo įtraukimo į plėtros bendradarbiavimą.

3.3

Šį dokumentą, nustojusį galioti 2003 m. gruodžio mėn., pakeitė naujas 2004-2006 metų laikotarpiui skirtas reglamentas, kuris smarkiai sustiprino ir patvirtino konferencijos tikslus, t.y. paramą lyčių lygybės principo integravimui į bendrąjį diskursą, kartu su konkrečiomis moterų rėmimo priemonėmis, taip pat poreikį skatinti lyčių lygybę, kaip reikšmingą veiksnį mažinant skurdą. Dokumente taip pat patvirtinama parama besivystančių šalių valstybinio ir privataus sektoriaus veiklai siekiant lyčių lygybės.

3.4

Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas skatinant lyčių lygybę plėtros politikos srityje gali būti vertinamas kaip svarbus bendradarbiavimo politikos atskaitos taškas. Kaip dėmesio verti prioritetai buvo išskirtos tokios veiklos sritys: išteklių kontrolė ir paslaugos moterims, ypač švietimo, užimtumo ir politinių sprendimų priėmimo srityje. Dokumente pabrėžiamas poreikis pateikti statistiką pagal lytį ir amžių, siekiant nustatyti ir paskleisti naujas metodologijas, analizes, poveikio įvertinimus ir t.t.

4.1

Cotonou susitarimas, kuris buvo pasirašytas su AKR narėmis 2000 m. birželio 23 d., buvo tam tikras ES plėtros ir prekybos politikos lūžis ta prasme, kad pirmą kartą nevalstybinių sektoriaus subjektų (NSS) dalyvavimas buvo įtrauktas į nacionalinių plėtros strategijų apibrėžimą, suteikiant jam vaidmenį, kuris papildytų valstybinių institucijų vaidmenį. Susitarime NSS priskirti tokie subjektai: privatus sektoriaus, ekonominiai ir socialiniai partneriai, įskaitant profesines sąjungas; pilietinė visuomenė visomis formomis, kurias ji įgyja kiekvienos šalies sąlygomis.

4.2

Susitarime nurodoma, kad nevalstybinio sektoriaus subjektai turėtų būti informuojami ir su jais turėtų būti konsultuojamasi apie bendradarbiavimo politiką ir strategijas, apie bendradarbiavimo prioritetus sektoriuje, kuris juos paveikia tiesiogiai, ir apie politinį dialogą; NSS turėtų gauti finansinius išteklius, kuriais galėtų paremti vietinius plėtros procesus; NSS turėtų dalyvauti įgyvendinant projektus ir programas savo veiklos srityje; ir galiausiai, - gauna pagalbą ir paramą atitinkamų pajėgumų formavimui ir įgūdžių gerinimui, ypač ryšium su konsultacijų mechanizmo, mainų ir dialogo organizavimu, pateikimu ir panaudojimu siekiant skatinti strategines sąjungas.

4.3

Sutinkamai su ES politika, Susitarimas taip pat pabrėžia tarp politikos, prekybos ir plėtros egzistuojantį ryšį. Iš tiesų, partnerystė remiasi penkiais tarpusavyje susijusiais ramsčiais: bendras politinis matmuo, dalyvavimo požiūrio skatinimas, siekis mažinti skurdą, naujos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo struktūros įkūrimas ir galiausiai – finansinio bendradarbiavimo reforma.

4.4

Plėtros strategijoje turi būti nuosekliai atsižvelgiama į lyčių lygybę. Tai yra viena iš trijų Susitarimo vyraujančių temų (8 ir 31 straipsniai).

4.5

Cotonou susitarimas institucionalizuoja Komiteto, kaip pageidaujamo AKR ekonominių ir socialinių interesų grupių pašnekovo, vaidmenį, suteikdamas aiškius įgaliojimus konsultuotis su pilietinės visuomenės organizacijomis.

5.1

Atsižvelgiant į ES poziciją lyčių klausimais ir įvertinant vaidmenį, kurį Komitetui priskyrė Susitarimas, verta atidžiau pažvelgti į jų dalyvavimą pilietiniame dialoge Susitarimo rėmuose.

5.2

Žinoma, atsižvelgiant į didelį susijusių šalių skaičių ir geografinį paplitimą, moterys AKR šalyse negali būti vertinamos kaip vienalytė grupė; egzistuoja dideli skirtumai pagal regioną, kultūrinį kontekstą, socialinę-ekonominę grupę, pajamų lygį ir pagal tai, ar jos gyvena kaimo ar miesto aplinkoje. Nors mums tenka daryti plačius apibendrinimus, svarbu siekti, kad šios moterys galėtų realiai dalyvauti procesuose, kuriuos inicijavo Cotonou susitarimai.

5.3

Pradžioje sunkumų kyla dėl to, kad Gairėse dėl principų ir geros praktikos, susijusios su nevalstybinio sektoriaus subjektų dalyvavimu konsultacijose ir dialoge plėtros klausimais lyčių klausimai minimi tik tarp kitko ir kad nėra jokių kokybinių ar kiekybinių duomenų apie moterų dalyvavimą Preliminariame Cotonou susitarimo nuostatų dėl NSS įtraukimo į programavimą, įvertinime (2004 01 23).

5.4

Remiantis duomenimis, kurie buvo sukaupti įvairių regioninių seminarų ir forumų metu, atrodytų, kad moterų asociacijų, organizacijų ir NVO dalyvavimas formuojant nacionalines strategijas yra labai ribotas.

5.5

Egzistuoja didelis neatitikimas tarp Susitarime nurodytų ketinimų ir jų įgyvendinimo. Be to, atrodo, kad buvo imtasi nepakankamai priemonių siekiant palengvinti moterų dalyvavimą.

5.6

Situacijose, kai inicijuoti ir organizuoti dialogą su pilietine visuomene apskritai yra gana sunku, dar sudėtingiau yra padidinti moterų vaidmenį. Be to, susitarimo nuostatų dėl dalyvavimo įgyvendinimo procesas vis dar tęsiasi, bei jį įtraukta ir Komisija, kurios vaidmuo, mes tikime, yra esminis; parama vyriausybėms; parama NSS, kurių potencialas, kompetencija ir organizavimo lygis skiriasi skirtinguose regionuose.

5.7

Egzistuoja daug ir įvairių kliūčių, su kuriomis susiduriama diegiant dalyvavimą skatinantį požiūrį. Kaip jau minėta ankstesnėje nuomonėje (1), jos apima tokius dalykus:

5.8

Kalbant apie moterų įtraukimą, šias kliūtis apsunkina sąlygos, kurios iš vienos pusės yra susijusios su socialiniais-ekonominiais, kultūriniais ir religiniais veiksniais, o iš kitos – su tuo, kad daugelis vyriausybių ribotai suvokia pagrindines teises apskritai ir moterų teises konkrečiai.

5.9

Žvelgiant iš šios pozicijos Cotonou susitarimas, kuriame minima pagarba žmogaus teisėms, demokratiniams principams ir teisės viršenybei, kaip pagrindiniams partnerystės elementams, numato priemones, kurių reikia imtis, taip pat atitinkamus pranešimus, kurie turi būti pateikti kitai šaliai rimtų pažeidimų atveju. Kaip jau nurodyta ankstesnėje Komiteto nuomonėje (Nuomonė dėl AKR-ES partnerystės sutarties, CESE 521/2002, p. Baeza San Juan), vis tik būtų pageidautina parengti konkretesnių šių principų apsaugos kriterijų.

6.1

Iš tikrųjų klausimas dėl moterų dalyvavimo pilietinėje visuomenėje yra glaudžiai susijęs su jų vaidmeniu sprendimų priėmime ir visu plėtros procesu. Atsižvelgiant į tai būtų naudinga išplėsti diskusijos mastą.

6.2

Moterys ne tik gali reikšmingai prisidėti prie plėtros proceso; jos taip pat privalo turėti galimybę pasinaudoti plėtros suteikiamais privalumais ir galimybėmis.

6.3

Kadangi moterys dažnai yra vieną silpnesnių visuomenės dalių besivystančiose šalyse apskritai ir AKR šalyse konkrečiai, tai labiau tikėtina, kad būtent moterys labiau kenčia nuo skurdo ir nepriteklių, kadangi jos neturi pakankamai galimybių naudotis ir kontroliuoti išteklius, kurie joms padėtų pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir prisidėti prie savo šalies ekonominės plėtros.

6.4

Todėl galima teigti, kad galimybė naudotis tokiais ištekliais ir jų kontrolė yra būtina išankstinė sąlyga norint efektyviai kovoti su skurdu ir paskatinti subalansuotą, ilgalaikę plėtrą.

Kai moterys dalyvauja ekonominėje veikloje, tai dažniausiai būna neformalus sektorius, kuris yra ypač pažeidžiamas makroekonominio pertvarkymo poveikiui.

6.5

Nepaisant ES pritarimo susilaukusių Tūkstantmečio plėtros tikslų perpus sumažinti skurdą iki 2015 m., egzistuoja pavojus, kad šalių derybininkai kreips dėmesį tik į makroekonominių ir politinių aspektų poveikį, užmiršdami platesnius tikslus ir poveikį, kurį skirtingoms gyventojų grupėms turės derybose aptariamos priemonės. Todėl būtina remti Komisijos veiksmus kuriant priežiūros instrumentus, kurie padėtų įvertinti tokio susitarimo poveikį.

6.6

Iš temų, kurios buvo išryškintos įvairiuose Jungtinių Tautų, FAO ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentuose, paprastumo sumetimais galima nustatyti tam tikrą skaičių prioritetinių veiklos sričių (žinoma, šis sąrašas nėra išsamus):

7.1

Jeigu Europos Sąjunga tikrai nori daryti teigiamą poveikį moterų ir vargingų žmonių gyvenimo sąlygoms, būtinas aiškumas ir apibrėžtumas nustatant pagalbos moterims tikslus ir siekius, taip pat priemones, kurių reikia imtis. Visų pirma būtina labai atidžiai įvertinti sureguliavimo politikas, turėjusias neigiamą poveikį moterims ir apskritai labiausiai pažeidžiamiems gyventojų sluoksniams. Tokių politikų privalumai šioms socialinėms grupės turi būti aiškūs.

7.2

Todėl mes manome, jog būtina užtikrinti, kad vertinant ES prekybos susitarimus su trečiomis šalimis, ypač AKR šalimis, būtina išanalizuoti jų poveikį tiek vargingiausių gyventojų sluoksnių sąlygoms, tiek lyčių klausimams.

7.3

Investicijos, skirtos stiprinti asociacijas ir nevyriausybines organizacijas, prisidedančias prie lyčių lygybės ir teisių moterims suteikimo, yra gyvybiškai svarbios norint visapusiškai pagerinti ekonomines, socialines ir politines sąlygas besivystančiose šalyse ir užtikrinti, kad tokių šalių socialinis ir ekonominis augimas bus suderinamas su subalansuota plėtra.

7.4

Aukščiau nurodytų dalykų įgyvendinimas yra susijęs ne tiek su geresne moterų integracija į pilietinę visuomenę, kiek su poreikiu sudaryti bazines sąlygas, kurios leistų užtikrinti, kad moteris jaustųsi įtrauktos į procesą, vertinamos bei remiamos ir kad jos galėtų siekti lygybės su vyrais savo šalies plėtros labui.Moterų vaidmens sustiprinimas dalyvavimo procese yra esminis dalykas joms įgyjant sprendimų priėmimo galios.

7.5

Todėl svarbiausia esminė sąlyga – patvirtinti lygias moterų teises į išsilavinimą ir apmokymą. Turint tai galvoje, yra svarbu skatinti visas programas ir projektus, pradedant nuo raštingumo iki mokėjimo naudotis kompiuteriais, bei moterų organizacijų tinklų kūrimą, kaip pagrindinį ramstį užtikrinant moterų vaidmens skatinimą nacionalinėje plėtroje.

7.6

Komisijos numatytame galių perdavimo regionams procese lemiamas vaidmuo tenka delegacijoms, kaip išdėstyta 2002 m. vasario 24 d. pateiktose Gairėse dėl nevalstybinio sektoriaus subjektų dalyvavimo principų ir geriausios praktikos. Šios delegacijos gali labai lanksčiai rinktis tinkamiausias priemones; be to, jos yra atsakingos už platesnio nevyriausybinio sektoriaus dalyvavimo monitoringą ir tokio dalyvavimo palengvinimą. Nors šiose gairėse nepateikiami jokie konkretūs pasiūlymai dėl moterų organizacijų dalyvavimo ir vaidmens, mes manome, kad delegacijos turėtų turėti didelę įtaką siekiant geriau identifikuoti tokias organizacijas, įtraukti jas į pilietinį dialogą, kurti tinklus ir parengti specialiai moterims skirtą strategiją, susijusią su gebėjimų stiprinimu.

Delegacijoms turėtų būti suteikta konkreti atsakomybė skatinti lyčių klausimo integravimą į bendrąjį diskursą, o bent vienas tokios delegacijos atstovas turėtų išklausyti specialų kursą lyčių klausimais.

7.7

Ypatingas dėmesys taip pat turėtų būti skirtas nustatyti dabartinę moterų organizacijų būklę ir jų charakteristikų, kadangi šiuo klausimu dažnai trūksta adekvačios informacijos.

Pats Komitetas galėtų padėti identifikuoti Europos ir tarptautines asociacijas bei organizacijas, kurios siekia paremti moteris AKR šalyse ir skatinti moterų dalyvavimą.

7.8

Nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose turėtų būti aiškiai numatytas moterų dalyvavimas tokių dokumentų rengimo procese ir priemonės, kuriomis siekiama sustiprinti moterų grupių veiklą. Mes esame įsitikinę, kad šiuo požiūriu Komisija iš dalies gali pasinaudoti savo įtaka.

Komitetas ragina Komisija sukurti specialią biudžeto eilutę moterų pilietinės visuomenės organizacijoms AKR šalyse.

7.9

Apskritai yra svarbu sukurti prioritetinius kanalus moterų grupėms, tiek nustatant nevalstybinio sektoriaus subjektų tinkamumą, tiek suteikiant galimybes pasinaudoti lėšomis.

7.10

Mokymo kursai, kuriais siekiama skatinti plačiosios visuomenės lygiu veikiančių moterų grupių veiklą, Cotonou susitarimo kontekste galėtų būti naudinga priemonė šio susitarimo įgyvendinimui.

7.11

Komitetas įsipareigoja skatinti seminarų organizavimą siekiant nustatyti ir giliau pažvelgti į temas, susijusias su moterų statusu ir dalyvavimu AKR šalyse.

7.12

Komitetas ragins užtikrinti lygų moterų delegacijų dalyvavimą šiuose seminaruose ir skatins susitikimus su moterimis ir jų asociacijomis iš AKR šalių ir apskritai iš trečiųjų šalių.

7.13

Komitetas įsipareigoja 2005 m. pirmame pusmetyje surengti konferenciją su aukščiau minėtais subjektais. Tokios konferencijos tikslas būtų skatinti moterų vaidmenį sprendimų priėmimo procese, nustatyti kliūtis ir apibrėžti strategijas atsižvelgiant į pačių plėtros proceso dalyvių požiūrį.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/44

1.1

Atsižvelgdamas į demografinius pokyčius ir į pagyvenusių žmonių galimybes bei pavojus, didėjant pagyvenusių žmonių skaičiui Europoje Komitetas paveda,

—

Ekonominė ir finansų politika (4.1)

—

Darbas ir užimtumas (4.2)

—

Pagyvenusių žmonių gyvenimo tikrovė (4.3)

—

Socialinė aplinka (4.4)

—

Mokymasis visą gyvenimą (4.5)

—

Sveikatingumas ir priežiūra (4.6)

—

Naujos technologijos (4.7)

—

Turimų žinių sisteminimas, palyginimas ir papildymas (4.8).

—

„Atviro koordinavimo metodą“ taikyti tam, kad Europos valstybėse būtų nustatyti vienodi vyresnių žmonių gyvenimo kokybės indikatorių klasifikavimo būdai, tam, kad vyktų pasikeitimas patirtimi, palyginimas tarp Europos šalių ir abipusis mokymasis, tam, kad būtų skatinamas dialogas tarp organizuotos pilietinės visuomenės atstovų ir atsakingų Komisijos generalinių direktoratų ir dėl bendrų senėjančios visuomenės vertybių.

—

Europos agentūros senatvės klausimams sukūrimui skirtos bendros stebėjimo institucijos (European Observatory) įsteigimas ir duomenų banko sukūrimas, siekiant sudaryti sąlygas žinioms įgyti, jas sukaupti ir perduoti toliau, gerinti „atviro koordinavimo metodą“, bei daryti svarbias praktikai ir politikai išvadas;

—

„Senstančios visuomenės“ sąvokos įvedimas EESRK; ir

—

Praktinio mokymo seminarai ir konferencijos, skirtos gilinti žinias apie demografinius pokyčius ir aktualinti prevencinių bei nuolat taikytinų priemonių svarbą, išjudinti sąmonę, kuo plačiau paskleisti tyrimų rezultatus ir skatinti jais pasikeisti tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ valstybių narių.

—

politinėms priemonėms šios ir ateities kartų vyresnių žmonių gyvenimo kokybės išlaikymui ir, jei būtina, pagerinimui

—

Europos ekonominės plėtros ir konkurencingumo stiprinimui, atsižvelgiant į potencialą, kuris atsiranda kartu su demografiniais pokyčiais

2.1

Gyventojų struktūros demografiniai pokyčiai vienas iš didžiųjų istorinių rezultatų, o kartu ir viena iš mūsų laikmečio aktualių iššūkių. Dar niekados taip kaip šiandien ištisos kartos negalėjo teikti vilčių ir tikėtis sulaukti bei pragyventi daugel metų apimančią senyvo amžiaus gyvenimo fazę. Dėl šios naujai susiklosčiusios gyvenimo fazės atsiranda daug pozityvių gyvenimo organizavimo galimybių, tačiau kartu ir visiškai naujų individualių ir visuomeninių uždavinių. Daugelyje Europos šalių daug pagyvenusių žmonių turi pakankamas pajamas ir reikiamą fizinę ir protinę kompetenciją, kad galėtų savarankiškai ir patenkinamai tvarkytis savo garbiame amžiuje. Taip atsiranda naujos ekonominės ir visuomeninės plėtros galimybės. Tačiau gilėjant gyvenimo amžiui vis dėlto kartu didėja ir pavojus blogėjančiai fizinei, jutiminei ir protinei būklei, o tuo pačiu ir funkciniam ribotumui. Tačiau visuomenėje tarpe pagyvenusių žmonių yra ir tokių grupių, kurios neturi pakankamai materialinių, socialinių ir asmeninių išteklių, kad oriai galėtų užsitikrinti saugią senatvę. Paskutinioji mintis ypač taikytina daugybei gyvenančių po vieną senyvo amžiaus moterų. Dideli skirtumai šiuo požiūriu egzistuoja taip pat ir atskirų Europos šalių tarpe. Pasistūmėjus žmonių amžiaus struktūrai, visose šalyse reikia perskirstyti turimas lėšas ir pritaikyti sveikatos bei socialinės apsaugos sistemas prie susidariusios situacijos. Visuomenės senėjimo tendencijos – nors ir su tam tikrais laiko skirtumais - yra būdingos visoms Europos Sąjungos šalims. Savo pranešime apie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) veiklą 2000-2002 metais Pirmininkas rašo (69 puslapis):

2.2

„Komitetas atkreipė dėmesį į susirūpinimą keliančias gyventojų vystymosi tendencijas, kurios visų pirma turės poveikį užimtumui, sveikatai ir pensijoms.“

2.3

Tokia visuomenės senėjimo raida yra šio iniciatyvinio pranešimo išeities pozicija, apibrėžianti tyrimų poreikio temą „Demografiniai pokyčiai – pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė ir technologijų poreikis“ ir uždavinį įtraukti ją, kaip vieną iš svarbiausių šioje srityje, į 7-ąją Bendrąją tyrimų programą. Ši raida apima du atskirus, tačiau vienas su kitu tampriai susijusius aspektus: vienas iš jų – tai demografinis pokytis, kurį sąlygoja mažėjantis gimstamumas ir dėl to visų pirma besikeičianti šeimos struktūra bei didėjantys gyventojų reikalavimai gyvenimo kokybei. Kitas aspektas – senėjimas ir senyvas amžius, kaip savita gyvenimo fazė su savo didžiuliu potencialu, nukreiptu į socialines, kultūrines, organizacines, technologines ir ekonomines inovacijas, tačiau savyje slepiantis ir tam tikrus pavojus. Abu aspektus reikia ištirti tiek visuomenės raidos pasekmių ir būtinų atitinkamų politinių veiksmų požiūriu (makrolygmuo), tiek ir dėl pasekmių bei reikiamų atitinkamų veiksmų vyresnio amžiaus piliečių gyvenimo kokybei užtikrinti, kuomet visada turi būti atsižvelgiama į specifines skirtingų lyčių gyvenimo situacijas (mikrolygmuo).

3.1

Dėl demografinių pokyčių istorinio naujoviškumo ir su tuo susijusių pasikeitimų gyventojų ir socialinėje struktūroje iškyla padidėjęs žinių poreikis, kad būtų galima įvertinti visos visuomenės vystymosi raidos pasekmes ir sukurti tvirtus patikimus pagrindus sprendimams dėl savalaikio politinio planavimo, sprendimų priėmimo ir veiksmų tiek nacionaliniame, tiek ir Europos lygmenyje. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) nuomonės ir Komisijos komunikatai apie užimtumo politiką (1), socialinę integraciją (2), sveikatos priežiūrą, mokymąsi visą gyvenimą (3) ir t. t. taip pat krypsta ta linkme.

3.2

Tokia žinių bazė kartu sudaro prielaidą siekti socialinių, kultūrinių, organizacinių, ekonominių ir technologinių inovacijų, kurios, viena vertus - palaiko vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, o, kita vertus - gali prisidėti prie darbo krūvio sumažinimo sveikatos apsaugos ir socialinėje sistemose. Ypač spartus senų žmonių skaičiaus augimas ir - iš dalies to padiktuotas - keleto kartų egzistavimas vienu ir tuo pačiu metu pareikalauja visiškai naujų paslaugų ir profesijų.

3.3

Projektai, kurie 5-ojoje Bendrojoje tyrimų programoje buvo remiami vedančiojoje akcijoje „Gyventojų senėjimas“ (6-oji bendroji programa - Key Action 6) teminėje programoje „Gyvenimo kokybė bei gyvųjų išteklių naudojimas“, davė jau daugybę svarbių rezultatų šia tematika. Tyrimų (Research) generalinis direktoratas neseniai publikavo vidurio termino įvertinimą dėl šios multidisciplininės programos išvadų ir patirties. Lygiai taip pat daug prisidėti prie vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų asmenų gyvenimo kokybės pagerinimo gali prisidėti telematikos programos projekto išvadų įgyvendinimas praktikoje. Visos priemonės, kaip jos buvo atstovaujamos telematikos programoje paskutiniaisiais XX a. metais, dar nėra visiškai įgyvendintos.

3.4

6-ojoje bendrojoje tyrimų programoje (FRP 6) tyrimų rėmimas gyventojų senėjimo ir šio proceso poveikio individui ir visuomenei klausimais, deja, buvo akcentuotas tik keletoje smulkių temų „Gyvenimo mokslai, genomika ir biotechnologija sveikatai“ („Life Sciences, genomics and biotechnology for health“) (1 prioritetas), „Informacinės visuomenės technologijos“ („Information society technologies“) (2 prioritetas ), „Piliečiai ir valdymas žiniomis paremtoje visuomenėje“ („Citizens and governance in a knowledge-based society“) (7 prioritetas) ir „FTE (stacionaro ekvivalentai) politikos rėmimui ir planavimui“ (8 prioritetas), taip pat ir ERA-NET kūrimas.

3.4.1

Svarbių mokslinių politinių išvadų reiktų tikėtis iš šiuo metu pagal 8 prioritetą vykdomų projektų demografinės apžvalgos ir sveikatos apsaugos išlaidų klausimais atsižvelgiant į senėjimo aspektą. Specialus strateginis tikslas IST programoje yra vyresnio amžiaus ir neįgalių žmonių integravimo į informacinę visuomenę skatinimas. Jau ir šioje srityje yra daugybė naudingų rezultatų ir daug žadančių projektų, kuriuose dalyvauja dideli konsorciumai ir pramonės objektai. Nežiūrint to, ir toliau reikalingos didžiulės pastangos siekiant užtaisyti dar egzistuojančias spragas. Svarbi akcentuotina tema „Gyventojų senėjimas“ tarp teminių projektų, deja, nėra daugiau numatyta.

3.5

Reikia tikėtis, kad 5-ojoje ir 6-ojoje bendrosiose tyrimų programose remiami medicinos ir biologijos krypčių projektai pateiks daugiau žinių apie gyventojų fiziologinio ir biologinio senėjimo procesus, kovą su ligomis ir sveikatingumo gerinimą bei sveikatos išsaugojimą.

3.6

Mokslinės žinios šioje srityje, be abejo, yra svarbios. Tačiau jos negali nei išspręsti tų problemų, su kuriomis susiduria seni žmonės, nei padėti įveikti artimoje ateityje visuomenės uždavinių, iškylančių didėjant pagyvenusių žmonių skaičiui, o ypač tokio bendro reiškinio kaip labai senų žmonių skaičiaus staigus augimas Europos bendruomenėje. Esant palyginti mažam gimstamumui, jaunų žmonių dalis (iki 20 metų) bendrame ES gyventojų skaičiuje 1960-2001 metais sumažėjo nuo 32 % iki 23 %, tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonių dalis (nuo 60 metų) per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 16 % iki 22 %. Senėjimo vidurkis – tai reiškia, gyventojų nuo 60 amžiaus procentinio kiekio santykis su gyventojais, kurių amžius nuo 20 iki 60 metų, per šį laikotarpį pakilo nuo 29,5 % iki 38,9 %. Artimiausiais metais pagyvenusių žmonių dalis dėl gimstamumo sumažėjimo per paskutinius 3 dešimtmečius didės ir toliau, o 2020 metais sudarys 27 % gyventojų. Tai reiškia, kad daugiau kaip ketvirtadalis visų Europos piliečių bus 60-mečiai ar vyresni. (4) Labai senų žmonių skaičius auga ypač sparčiai (žr. 4.5.1). Stebint šio reiškinio didžiulį mastą ir šiuo metu dar visai neįsivaizduojamas pasekmes, kokias turės gyventojų senėjimas įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, tyrimo perspektyva turi būti ženkliai plečiama. Kadangi senėjimas nėra vien tik biologinis procesas, o apima viename procese daug įvairių per daugelį metų susiklosčiusių niuansų, tai tyrimai amžiaus ir senėjimo klausimai turi būti ilgalaikiai ir apimti įvairias mokslines sritis ir jų sąsajas. Tyrimo tikslas gali būti ne vien sveikatingumo gerinimas ar ilgaamžiškumo pratęsimas. Veikiau tai turėtų apimti tyrimus, kurie padėtų pagerinti gyvenimo kokybę pasiekus garbaus amžiaus.

3.7

Todėl būtina įtraukti į 7-ąją bendrą tyrimų programą teminę programą, skirtą demografinių pokyčių iššūkiui, kuri papildytų iki šiol vykdytą labiau orientuotą į medicinos ir biologijos sritis tyrimą, nukreiptą į socialinę-mokslinę, elgsenos mokslinę, kultūrinę, socialinę-ekonominę bei į gyvensenos prevencines sritis perspektyvą. Toks platus, visa apimantis tyrimų paketas turi apimti tiek fundamentinį, tiek taikomąjį tyrimą ir kūrimą. (5) Be to, reikia įtraukti į tyrimų veiklą ir reprezentacines Europos vyresnio amžiaus žmonių organizacijas, kaip rekomenduojama 2-ajame pasaulio pagyvenusių žmonių plane, priimtame pagal Antrojo pasaulinio susirinkimo, vykusio 2002 m. balandžio mėnesį Madride gyvenimo amžiaus klausimais, ir Jungtinių Tautų Europos Ekonominės Komisijos (UNECE) 2002 m. rugsėjo mėnesį Berlyne vykusios Ministrų konferencijos proga priimtą strategiją. Atsižvelgiant į ilgus kompleksinius sprendimų procesus toks tyrimų skatinimas ir rėmimas yra reikalingas ypač skubiai. Toliau poreikis ištirti keletą sričių yra detalizuojamas.

4.1.1

Pirmas pagrindinis aspektas, kuriam per maža dėmesio skiriama 6-ojoje bendrojoje tyrimų programoje, yra socialinė ekonominė perspektyva veikiant demografiniams pokyčiams, kurie anot Generalinės direkcijos ekonomikos ir finansų reikalams, pamažu taps vis sunkesne našta. Todėl yra reikalinga solidi žinių bazė, kuri leistų, susieti pajamų ir užimtumo duomenis su sveikatingumo ir socialinės gyvensenos duomenimis. Norint išsiaiškinti patikimas prognozes, statistinius duomenis reikia rinkti nuolatos ir per ilgesnius laikotarpius (geri pavyzdžiai šiuo atveju yra anglų Longitudinal Study of Ageing [ELSA] sveikatingumo sričiai ir JAV Retirement Survey [HRS]). Taigi, reiktų ištirti tokius klausimus:

4.2.1

Atsižvelgiant į tai, kad gyventojų amžiaus struktūra yra pasistūmėjusi, o tie patys riboti resursai negali padidėti tokiu pat santykiu, kaip pasistūmėjo amžiaus riba, todėl ateityje tiek įmonėms, tiek socialinės apsaugos sistemoms, taip pat ir patiems senstantiems žmonėms yra nurodoma, jog vyresniųjų žmonių darbo jėga ir žiniomis bus pasinaudojama ilgiau, negu, kad įprasta dabar. (6) Yra žinoma, kad vyresnio amžiaus žmonės yra ne mažiau pajėgesni už jaunesnius, ir kad kai kurie gebėjimai silpnėja, kai kiti tuo tarpu stiprėja. Taigi, reiktų ištirti tokius klausimus:

Dėl didėjančios pagyvenusių žmonių dalies visuomenėje iškyla poreikis plėsti jau turimas ir kurti naujas profesijas. Tačiau dar trūksta informacijos apie tai, kuriose srityse ypač skubiai reikia plėsti profesinius gebėjimus, kad tai atitiktų vyresnio amžiaus žmonių reikalavimus ir poreikius, ir kokiose srityse reikalinga nauja veikla ir atsiranda naujos galimybės užimtumui.

Šioje srityje reikia išanalizuoti vystymosi tendencijas:

4.3.1

Senėjimas yra ne vien biologinis, bet ir socialinis procesas. Šios pagrindinės socialinės sąlygos atskirose Europos šalyse ir palyginus pačias šalis vieną su kita yra labai skirtingos. Tai pasakytina tiek apie istoriškai susiklosčiusių politinių ir socialinių sistemų makrolygmenį, tiek ir individualių biografijų ir išteklių mikrolygmenį. Atitinkamai skiriasi atskirų gyventojų grupių senėjimo ir gyvensenos senyvame amžiuje sąlygos. Į šiuos skirtumus – ar tai siejant juos su skirtingomis moterų ir vyrų sąlygomis, ar su biografine bei profesine patirtimi, ar su materialinėmis gyvenimo sąlygomis ir t.t. – tiriant pagyvenusių žmonių kasdieninio gyvenimo tikrovę turi būti atsižvelgta.

4.3.2

Europos šalys smarkiai skiriasi klimato, topografijos, gyventojų tankumo ir išsidėstymo, susisiekimo infrastruktūros, socialinio aprūpinimo ir kitais aspektais, kurie daro įtaką kiekvieno asmeninei gyvensenai ir galimybei aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Kai kuriose šalyse minimalios pensijos yra tokios, kad sudaro pakankamą finansinį pagrindą patenkinamai gyvensenai senyvame amžiuje, tačiau kitose pensija nepatenkina net pagrindinių minimalių žmogaus poreikių. Tarp atskirų šalių ir atskirų šalių viduje tarp atskirų didelių pagyvenusių žmonių grupių egzistuoja dideli skirtumai.

4.3.3

Savarankiškumas, galimybė pačiam apspręsti savo gyvenseną ir socialinė integracija yra svarbūs asmens ir visuomenės politiniai tikslai. Šių tikslų įgyvendinimas vyresniame ir ypač jau senyvame amžiuje dėl daugelio priežasčių yra apsunkintas. Be to, gilėjant senatvei didėja pavojus sveikatai. Nepalankios aplinkos sąlygos ir ekonominių išteklių trūkumas šiuo atveju dar labiau apsunkina galimybę išlaikyti savarankiškumą ir socialinę integraciją. Lygiai taip pat kliūtimi gali būti visuomenės nuostatos ir mąstymas, kaip pvz., diskriminuojantis požiūris į senatvę, ir išstumti pagyvenusį žmogų iš svarbių visuomeninio gyvenimo sričių. Tačiau neigiamą senatvės paveikslą sugriauna tai, kad dauguma pagyvenusių žmonių ilgus metus savo gyvenimą gali tvarkyti savarankiškai ir savo atsakomybe. Prie to jie įneša svarų indėlį į šeimos ir visuomenės gyvenimą savo integracine parama (socialine ir finansine), garbingu darbu politinėse, profsąjungų ir bažnyčios organizacijose.

4.3.4

Tačiau nežiūrint daugybės kitų nepalankių išorinių aplinkybių ir dėl sveikatos sutrikimo ribojamų galimybių, pagyvenę žmonės turi daug psichologinių gebėjimų šiems sunkumams įveikti. Vis dėlto ši vidinė pusiausvyra gali būti pakenkiama, kuomet susikaupia daug problemų.

4.3.5

Dauguma senėjančių žmonių apie 20-30 metų trunkančią senatvės gyvenimo fazę gali praleisti palyginti sveikai ir aktyviai gyvendami. Pasižiūrėjus į istorijos naujienas, iki šiol yra nedaug pavyzdžių apie tai, kaip reiktų tvarkyti šią gyvenimo fazę. Apie tas sritis, kuriose ir šiandien vis dar dirba pagyvenę žmonės ir įneša svarų indėlį į visuomeninį, socialinį ir ekonominį gyvenimą – tarp kitko, dirbdami už atlyginimą arba nemokamai politinėse, profsąjungų ar bažnytinėse organizacijose ir remdami, mokydami bei auklėdami jaunuomenę – iki šiol vargia yra patikimų skaičių ir Europoje palyginamų duomenų.

4.3.6

Apie visuomenės senėjimą ir toliau yra diskutuojama tik kaip apie problemą, kaip naštą ir tik didėjančių socialinių ir sveikatos apsaugos išlaidų aspektu. Tačiau yra ir teigiamų aspektų, apie kuriuos beveik negalvojama, ir yra gana mažai informacijos. Pavyzdžiui, reiktų paminėti, kad vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkos neapsunkina, bet atvirkščiai -, būdami vartotojais, jie ir toliau prisideda prie ekonomikos vystymo.

4.3.7

Išgirdę aktualias diskusijas ir problemas sveikatos apsaugos, pensijų finansavimo problemas – o kitose šalyse – ir apie eutanaziją, daugelis žmonių dabar pasijunta pirmiau našta, nei vertinamu visuomenės nariu.

4.4.1

Socialinė vyresnio amžiaus žmonių aplinka pasikeis netolimoje ateityje dramatiškai. Dėl mažo gimstamumo, vėlaus šeimos kūrimo ir didėjančio skyrybų skaičiaus tradicinių šeimos santykių ratas vis siaurėja. Kartu gi, ilgėjant žmonių amžiui, vis dažniau atsitinka taip, kad tuo pačiu laiku gyvena net iki penkių vienos šeimos kartų. („pupelių ankščių šeimos“).

4.4.2

Iš studijų apie laiko ir mobilumo galimybes senatvėje yra žinoma, jog gilėjant senatvei vis daugiau laiko yra praleidžiama savo būste ir atitinkamai mažiau aktyviame gyvenime už būsto ribų.

4.4.3

Būtinybė, didėjant negaliai, persikelti į senelių priežiūros namus, daugumai pagyvenusių žmonių kelia pasibaisėjimą.

4.4.4

Technikos prietaisai, sistemos ir paslaugų tarnybos gali daug padėti įveikti kasdienines problemas senatvėje. Tačiau tos priemonės dažnai nėra pritaikytos pagyvenusių žmonių poreikiams. Prietaisai gali būti pagaminti pagal „dizaino visiems“ principą ir lengvai pritaikomi įvairioms naudotojų grupėms. Tai reiškia, kad ateities prietaisų naudotojus būtina įtraukti į kūrybinį procesą, siekiant pagerinti kuriamų produktų ir paslaugų kokybę. Šiuo atveju komitetas pataria reprezentatyviausių Europos senjorų organizacijų, bei pačių vyresnių žmonių konsultacijas ir aktyvų dalyvavimą, tam kad vyktų pastovi sąveika (socialinis auditas) išsiaiškinant tikrus pagyvenusių žmonių poreikius.

Be to, reikia tiksliau ištyrinėti, kokios iš tikrųjų techninės pagalbos priemonės yra reikalingos pagyvenusiems žmonėms, ir kokie turi būti pagrindiniai reikalavimai, kad prisidėtų gerinant senų žmonių gyvenimo kokybę.

4.4.5

Kaip žinoma, fizinė, socialinė ir kultūrinė veikla daug prisideda prie sveiko ir patenkinamo senėjimo proceso. Tačiau pakliūti pagyvenusiam žmogui į atitinkamas įstaigas dažnai sutrukdo kai kurie nepatogumai tiek natūralioje, tiek ir sukurtoje aplinkoje, arba susisiekimo priemonių nebuvimas. Problemos žinomos plačiai, (7) tačiau trūksta pastangų joms įveikti.

4.4.6

Dažnai galimybei išvykti iš namų ir dalyvauti kokioje nors veikloje sutrukdo asmeniškai patiriamas socialinių bei finansinių lėšų trūkumas ir fizinė ar judėjimo negalia. Būtent šitokiems žmonėms – dažnai po vieną gyvenančioms moterims – toks dalyvavimas socialinėje ir kultūrinėje veikloje būtų itin svarbus, tokiu būdu išvengiat vienatvės.

4.5.1

Greitų socialių, kultūrinių ir techninių pokyčių visuomenėje vis svarbesnis tampa mokymasis visą gyvenimą. Tai ypač svarbu senesnio amžiaus darbuotojams, kuriems nepakanka anksčiau įgytų žinių, norint dirbti modernioje darbo vietoje pagal šiuolaikinius reikalavimus. Tikslas – sukurti Europinę mokymosi visą gyvenimą erdvę – jau buvo akcentuotas Švietimo ir kultūros generalinės direkcijos ir Užimtumo ir socialinių reikalų generalinės direkcijos bendrame pranešime, taip pat vienoje Tarybos 2002 m. birželio 27 d. rezoliucijoje.. (8) Taip pat ir šioje srityje reikia skubiai ištirti:

4.5.2

Tačiau būtinybė mokytis visą gyvenimą taikytina ir tiems žmonėms, kurie darbinėje veikloje daugiau nedalyvauja. Tai pat ir jiems turi būti suteikta galimybė toliau tobulėti, asmeniškai siekti naudos sau ir visuomenei.

4.6.1

Ypač sunki demografinių pokyčių pasekmė – socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos apsunkinimas išmokų našta, sparčiai didėjant gilios senatvės sulaukusių žmonių skaičiui. Laukiama, kad per 15 artimiausių metų aštuoniasdešimtmečių asmenų skaičius Europoje padidės 50 %. (9) Šimtamečių skaičius auga rodikline išraiška. (10) Todėl labai svarbu yra specialiai ištirti žmonių funkcionalumo ir savarankiškumo senatvėje prevencijos ir atstatymo galimybes.

4.6.2

Augant gilios senatvės žmonių skaičiui netolimoje ateityje padidės slaugos poreikis, kas pareikalaus didėjančių išlaidų tiek iš privačių, tiek iš valstybės biudžetų. Ir šią sritį būtina ištirti įvairiapusiškai:

4.6.3

Europoje priežiūros sričiai iki šiol nėra parengta suderintų pagal turinį sąvokų apibrėžimų (pvz., „apsisprendžiant savarankiškai“, „slaugos paslaugų namuose tarnyba“ ir t.t.), įvairiose tarnybose nėra ir vieningos struktūros, o taip pat ir direktyvų dėl personalo kvalifikacijos.

4.7.1

Kaip yra žinoma, greitas ir pažangus technologijų plitimas, ypač diegiant informacines ir komunikacines technologijas(I+K), turi padarinių visuose anksčiau minėtose srityse (4.1 iki 4.6). Kalbant apie darbo vietas, šios technologijos dažnai sąlygoja vyresnių darbuotojų atskirtį. Iš kitos pusės, tyrimai parodė, kad atitinkamas prisitaikymas prie naujų sąlygų gali netgi pagerinti jų produktyvumą. Todėl šis aspektas turi būti įtrauktas į visų sričių tyrimus. Ypač turi būti atsižvelgiama į etninius aspektus bei vyresnių žmonių, kurie negali ar nenori naudotis techninėmis naujovėmis, integravimo klausimus.

4.8.1

Daug įvairiapusiškų žinių yra gauta vykdant programas nacionaliniame ir Europos lygmenyje. Tačiau šios žinios dažniausiai siejasi tik su atskirais aspektais ir surinktos pagal atskiras mokslo disciplinas, atsižvelgiant į jų perspektyvą. Jos yra plačiai išsibarstę ir dažniausiai parengtos tik atitinkama nacionaline tam tikros valstybės kalba. Tyrimų rezultatai dažnai remiasi tik įvairiais atrankiniais bandymais ir priemonėmis ir nesiderina su kitų studijų rezultatais.

5.1

Šiuo iniciatyviniu pranešimu yra pagrindžiamas prašymas įtraukti vedamąją akciją (programą) tema „Demografiniai pokyčiai – gyvenimo kokybė senatvėje ir technologijų poreikis“ į 7-ąją bendrąją programą.

5.2

Tikslas – remiant senatvės tyrimus daugelyje mokslo sričių plačiame temų spektre ir susiejant juos tarpusavy bei dalyvaujant sociologams

5.3

Nurodytos tyrimų sritys ir pateikti klausimai pavyzdžių forma turėtų parodyti, kaip neatsiejamai yra susiję biologiniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai, technologiniai, ekonominiai ir struktūriniai aspektai vieni su kitais, kai yra kalbama apie senėjimo procesą ir senatvę. Kartu senėjimo procesas vyksta konkrečiame erdvės ir visuomenės kontekste. Šiam kontekstui Europoje yra būdinga didelė geografinė, kultūrinė ir struktūrinė įvairovė su tam tikra prieštara ir skirtumais tiek tarp atskirų šalių, tiek vienos kurios nors šalies viduje. Abu faktoriai – tiek senėjimo proceso įvairiapusiškumas, tiek ir skirtingos sąlygos, kuriose šis procesas vyksta – verčia neatsisakyti atlikti senėjimo procesų tyrimų įvairiose mokslinėse srityse atskirai ir po to juos susiejant tarp atskirų sričių. Be to, tam, kad būtų galima išnagrinėti pokyčių procesus ir juos atitinkamai paveikti, yra reikalinga ilgalaikė tyrimų perspektyva. (12)

5.4

Tik toks platus ir ilgalaikis tyrimas gali duoti pagrįstus pagrindus, pagal kuriuos galima tinkamai planuoti ir priimti teisingus sprendimus, reikalingus įvairiausiose visuomenės srityse ir visuose tų sprendimų priėmimo lygmenyse, atsižvelgiant į gyventojų amžiaus struktūros pokyčius. Senėjimas nėra vien tik biologinė medicininė ir techninė ekonominė spręstino klausimo sritis, bet tai greičiau uždavinys, kurį reikia įveikti visuomeninėje, socialinėje ir kultūrinėje plotmėje.

5.5

Komitetas pabrėžia, kad prie minėtų tyrimų kartu taikytinos ir šios priemonės:

5.6

Galutinis tikslas – suteikti galimybę PILNAVERTIŠKAI GYVENTI EUROPOJE IR ORIAI PASITIKTI SENATVĘ ne tik šiuo laiku gyvenantiems pagyvenusiems ir gilios senatvės sulaukusiems žmonėms, bet ir ateinančioms senyvo ir jaunesnio amžiaus žmonių kartoms.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/55

1.1

1998-2003 m. laikotarpiui Komisija leido valstybėms narėms, remiantis Bendrijos reglamentu dėl prekyba sėkla, vykdyti laikinus sėklos mėginių paėmimo ir sėklos kontrolės tyrimus. Tyrimų rezultatai parodė, kad:

1.2

Nuostatų pakeitimai dėl prekybos sėkla tarptautinėje prekyboje (OECD taisyklės) jau priimti. Todėl lygiavertiškumo principas galėtų būti taikomas trečiosiose šalyse gautai sėklai, kurios savybės numatytos įvairiose Bendrijos direktyvose dėl prekybos sėkla, ir kuri atitinka tyrimų reikalavimus.

1.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pageidauja patikrinti Komisijos pasiūlymą dėl siūlomų nuostatų, atsižvelgiant ir į tai, kad bus užtikrinama, jog išliks aukštas gautos sėklos kokybės lygis ir bus atsižvelgta į augalų apsaugos klausimus.

2.1

Komisija siūlo, sėklos tyrimų (Sprendimas 98/320/EB) terminą (prižiūrint valstybei) pratęsti iki 2005 m. kovo 31 d., kad tol, kol nebus taikomos naujosios nuostatos (direktyvų įgyvendinimas), būtų laikomasi Bendrijos reikalavimų, reglamentuojančių prekybą sėkla.

2.2

Tuo pačiu turi būti atsižvelgiama į tyrimų rezultatų išvadas Direktyvose 66/401/EEB (Prekyba pašarinių augalų sėklomis), 66/402/EEB (Prekyba javų sėklomis), 2002/54/EB (Prekyba runkelių sėklomis) ir 2002/57/EB (Prekyba aliejinių ir pluoštinių augalų sėklomis) ir įtraukiami šie pakeitimai:

3.1

Pagrindinis komisijos pasiūlymo tikslas - sėklos kontrolės metodų supaprastinimas. Jau daugelyje valstybių narių yra taikomas kontrolės delegavimas. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas remia Europos Komisijos iniciatyvą, tačiau norėtų pabrėžti, kad Komisija galėtų pasiūlyti naują direktyvą, kurioje numatyti jau minėtų keturių direktyvų aspektai. Tai palengvintų pakeitimų supratimą ir užtikrintų tam skirtų priemonių harmonizavimą.

3.2

Komisijos sprendimas dėl laikino bandymo, susijusio su sėklos tyrimu prižiūrint valstybei, neteks galios 2004 m. liepos 31 d. Bendro sprendimo procedūros metu atsiras teisinis vakuumas. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas reikalauja, kad Komisija pakeistų Sprendimą 98/320/EB, taip išvengdama bet kokio teisinio vakuumo.

3.3

Toliau Komisija siūlo eksperimentinę fazę pratęsti iki 2005 m. kovo 31 d., tam, kad būtų įvykdomi su tuo susijusių direktyvų pakeitimai. Komitetas jau dabar norėtų pabrėžti, kad turint galvoje, jog pakeitimams įvykdyti reikia apie 10 mėn., šio termino neužteks. Todėl Komitetas siūlo terminą pratęsti iki 2005 m. liepos 31 d.

3.4

Komitetas negali išreikšti savo nuomonės dėl techninių nurodymų laukų lankymui tikslingumo (ypač dėl sėklos mėginių paėmimo dalies), arba dėl būtino sėklos mėginių laboratorijoje kiekio. Tačiau norėtų pabrėžti, kad yra būtinas suvienodinimas visoms valstybėms narėms. Dėl šios priežasties turėtų būti numatytas mažiausias procentinis kiekis, o ne „nuo...iki“ ribos.

3.5

Valstybės priežiūros perdavimas įgaliotiems asmenims užtikrina proceso geresnį efektyvumą. Komisija turėtų įsitikinti priežiūros ir sertifikavimo sistemų efektyvumu. Šiuo metu Komisija vykdo bendrijoje lyginamuosius sėklos tyrimus ir skatina pasikeitimą metodais. Atsižvelgiant į siekiamą tikslą šiems veiksmams skirtų lėšų (tarp 0,5 ir 0,6 mil.eurų ) neužteks. Komitetas prašo Komisijos skirti papildomų lėšų kontrolės sistemų suvienodinimui.

3.6

Komitetas norėtų priminti, kad derybų dėl narystės metu naujosios valstybės narės susitarė dėl pereinamojo laikotarpio kataloge nenurodytoms sėklos rūšims, kadangi jos neatitinka Bendrijos kriterijų. Komitetas atkreipia Komisijos dėmesį į šias neįregistruotas sėklos rūšis, kurios gali būti realizuojamos tik tose šalyse (Latvija, Malta, Slovėnija ir Kipras). Šis pereinamasis laikotarpis turi būti užtikrinamas papildomomis garantijomis, ypač dėl sėklos mėginių skaičiaus ir tuščiosios avižos (Avena fatua) likimo.

3.7

Komitetas atkreipia Komisijos dėmesį į valstybių narių ginčus dėl prekyba blogos kokybės sėkla. Vienos bendros rinkos sukūrimas bus sėkmingas, kai įmonėms bus garantuojamas parduotos sėklos siuntų atsekamumas ir efektyvus sertifikavimo agentūrų ir sėklos gamintojų veiksmų koordinavimas.

3.8

Kalbant apie lygiateisiškumo principo taikymą trečiosioms šalims (remiantis OECD taisyklėmis), komitetas pažymi, kad Komisija turi pasiekti šio lygiateisiškumo grįžtamumą. Šis lygiavertiškumas turi būti pasiekiamas vienodomis normomis. Tam, kad būtų garantuotas vienodas kokybės lygis, reikalingos vienodos kontrolės sistemos, skirtos palaikomajam auginimui.

4.1

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pritaria komisijos siūlymui, kuriame numatomas kontrolės metodų supaprastinimas, kad nenukentėtų sėklų kokybės tikrinimo lygis. Tačiau komitetas pabrėžia, kad komisija turėtų laikytis kontrolės sistemų analizės.

4.2

Komitetas akcentuoja, kad žiūrint iš įstatyminės pusės, komisija turėjo pasinaudoti galimybe pateikti įstatymo pasiūlymą, kuriame būtų visos su javų, pašarinių augalų, runkelių, aliejinių ir pluoštinių augalų sėklų prekyba susijusios direktyvos

4.3

Komiteto nuomone, kad direktyvos būtų įgyvendintos, pageidaujamo pratęsimo iki 2005 m. kovo 31 d. nepakaks. Dėl šios priežasties terminą siūloma pratęsti iki 2005 m. liepos 31 d.

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/57

1.1

Problematika, susijusi su aplinkos aspektų integravimu į Europos standartizacijos procesą yra vienas iš prioritetų už darnų vystymąsi, aprašytų Europos Sąjungos strategijoje, kurią Komisija priėmė 2001 metais (1), apie kurią 2001 metų lapkritį Komitetas turėjo progos pateikti nuomonę ir neseniai pradėjo rengti išvadas (2). Ši strategija yra skirta įsteigti pusiausvyrą tarp ekonominių, socialinių ir aplinkos aspektų ir sustiprinti EB sutartyje (3) nustatytą principą, kuriuo siekiama integruoti aplinkos reikalavimus į kitas Bendrijos politikas. Iš tikrųjų šiuo požiūriu Šeštoji Bendrijos aplinkos veiksmų programa (4) pabrėžia, kad techninės standartizacijos veikloje būtina atsižvelgti į aplinkosauginius reikalavimus.